Knygų sąrašas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 105
JONAS GRINIUS
ROMA 1973
Šis leidinys – tai pirmasis literatūros kritiko ir profesoriaus Jono Griniaus studijų ir straipsnių rinkinio „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ tomas, išleistas Romoje 1973 metais, Lietuvių KatalIKŲ Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Tai fundamentalus veikalas, kuriame autorius pateikia išsamią ir kritišką svarbiausių lietuvių literatūros klasikų – nuo Kristijono Donelaičio iki išeivijos autorių – kūrybos analizę.
Turinys ir struktūra
Knyga sudaryta iš monografinio pobūdžio studijų, skirtų atskiriems rašytojams arba specifinėms literatūros problemoms. Autorius gilinasi ne tik į estetinius kūrinių aspektus, bet ir į rašytojų asmenybes, jų idėjinį pasaulį bei santykį su epocha. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:- Kristijonas Donelaitis – analizuojamas jo „sužalotas veidas“, kritiškai vertinant sovietmečio interpretacijas ir atskleidžiant poemos „Metai“ tematiką bei kompoziciją.
- Maironis – atskleidžiama jo, kaip tautos dainiaus ir kovotojo, reikšmė.
- Adomas Jakštas ir Balys Sruoga – nagrinėjama garsi šių dviejų literatūros veikėjų polemika ir kova.
- Vincas Krėvė – išsamiai analizuojamos jo istorinės dramos, veikėjų psichologija ir vaizdavimo būdas.
- Vincas Mykolaitis-Putinas – pateikiama itin plati jo, kaip kūrėjo, studija, apimanti biografinius bruožus, kūrybos temas (gamta, meilė, Dievas) ir pagrindines problemas (maištas, prometeizmas, egocentrizmas).
- Juozas Eretas – pristatomas kaip iniciatyvos ir stiliaus mokytojas.
- Bernardas Brazdžionis – apibūdinamas kaip „Dievo ir žmogaus šauklys“, analizuojant jo herojinę ir eleginę lyriką.
- Taip pat aptariama lietuvių literatūros padėtis sovietmečiu („tarp kūjo ir priekalo“), tėviškės miestelio tema išeivijos kūryboje ir naujausi posūkiai lietuvių dramoje.
Reikšmė
Pirmasis Jono Griniaus „Veidų ir problemų“ tomas yra vienas svariausių išeivijos literatūrologijos darbų. Jis pasižymi analitiniu gilumu, savarankišku požiūriu ir drąsa kritiškai vertinti net didžiausius autoritetus. Autorius ne tik apibendrina, bet ir polemizuoja, siūlo naujas interpretacijas, remdamasis Vakarų literatūros mokslo metodologija. Tai nepaprastai vertingas veikalas visiems, kurie giliau domisi lietuvių literatūros klasika ir jos idėjų pasauliu.Skaityti daugiau: VEIDAI IR PROBLEMOS LIETUVIŲ LITERATŪROJE I
- Išsami informacija
- Peržiūros: 105
PENKIOS KNYGOS Vertimas iš Neovulgatos
Vilnius 1973
Šiame dokumente pateikiama Psalmyno – Senojo Testamento psalmių rinkinio – apžvalga. Tai yra 1973 metais Lietuvos TSR Vyskupijų Ordinarų Kolegijos išleistas vertimas iš lotyniškosios Neovulgatos.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 104
Jonas Vytautas Nistelis
Šiauliai 1996
„Eilės tylumai“ – tai 1996 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista Jono Vytauto Nistelio poezijos knyga. Šis rinkinys yra ypač vertingas, nes jame publikuojami eilėraščiai, parašyti per ilgą, 45 metų laikotarpį (1940–1985), kurie iki tol nebuvo spausdinti ir, kaip teigiama knygos anotacijoje, juos „skaitė“ vien tyluma.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į keletą teminių skyrių, kurie atspindi platų poeto apmąstymų lauką:
„ŽEMĖS VAIKAS“: Šiame skyriuje atsiskleidžia glaudus ryšys su gamta ir gimtąja žeme.
„PAGAL JONĄ“ ir „PRISIKĖLIMAS“: Šie skyriai liudija apie gilius dvasinius ieškojimus, krikščioniškosios pasaulėjautos apmąstymus, remiantis biblinėmis temomis.
„PASAKOSIU APIE SAVE“ ir „LAIŠKAI Į ATEITĮ“: Tai autobiografinio ir refleksyvaus pobūdžio eilėraščiai, kuriuose poetas žvelgia į savo paties gyvenimą, viltis ir ateities kartoms paliekamą žinią.
„GYVENIMO SESUO“ ir „EPITAFIJOS“: Šie skyriai skirti mirčiai ir amžinybės temai, atskleidžiant filosofinį požiūrį į žmogaus laikinumą ir būties trapumą.
Toks suskirstymas leidžia skaitytojui keliauti per skirtingus autoriaus gyvenimo ir kūrybos etapus, aprėpiančius istoriškai sudėtingą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat sovietmečio pabaigos.
Autorius ir kontekstas
Jonas Vytautas Nistelis buvo ne tik poetas, bet ir diplomuotas inžinierius-architektas. Ši dviguba – menininko ir technikos specialisto – tapatybė galbūt ir lėmė jo poezijos santūrumą, struktūruotą mintį. Kaip rašoma trumpoje biografijoje, jo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno meno institute nutraukė Vakarų, o vėliau – Rytų okupantai. Ši patirtis neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, kuri gimė ne laisvėje, o priespaudos ir tylos sąlygomis.
Pats knygos pavadinimas „Eilės tylumai“ iškalbingai liudija apie kūrybos pobūdį – tai ne viešumai skirta deklaratyvi poezija, o tylus, intymus pokalbis su savimi, su Dievu ir su amžinybe.
Reikšmė
Ši knyga yra tarsi atrastas dvasinis testamentas, leidžiantis susipažinti su anksčiau negirdėtu, bet brandžiu ir giliu poetiniu balsu. J. V. Nistelio eilėraščiai atspindi XX amžiaus Lietuvos inteligento vidinį pasaulį, jo pastangas išsaugoti dvasines vertybes ir žmogiškąjį orumą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai rami, filosofinė ir dvasinga poezija, skirta skaitytojui, vertinančiam minties gilumą ir žodžio tikrumą.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į keletą teminių skyrių, kurie atspindi platų poeto apmąstymų lauką:
„ŽEMĖS VAIKAS“: Šiame skyriuje atsiskleidžia glaudus ryšys su gamta ir gimtąja žeme.
„PAGAL JONĄ“ ir „PRISIKĖLIMAS“: Šie skyriai liudija apie gilius dvasinius ieškojimus, krikščioniškosios pasaulėjautos apmąstymus, remiantis biblinėmis temomis.
„PASAKOSIU APIE SAVE“ ir „LAIŠKAI Į ATEITĮ“: Tai autobiografinio ir refleksyvaus pobūdžio eilėraščiai, kuriuose poetas žvelgia į savo paties gyvenimą, viltis ir ateities kartoms paliekamą žinią.
„GYVENIMO SESUO“ ir „EPITAFIJOS“: Šie skyriai skirti mirčiai ir amžinybės temai, atskleidžiant filosofinį požiūrį į žmogaus laikinumą ir būties trapumą.
Toks suskirstymas leidžia skaitytojui keliauti per skirtingus autoriaus gyvenimo ir kūrybos etapus, aprėpiančius istoriškai sudėtingą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat sovietmečio pabaigos.
Autorius ir kontekstas
Jonas Vytautas Nistelis buvo ne tik poetas, bet ir diplomuotas inžinierius-architektas. Ši dviguba – menininko ir technikos specialisto – tapatybė galbūt ir lėmė jo poezijos santūrumą, struktūruotą mintį. Kaip rašoma trumpoje biografijoje, jo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno meno institute nutraukė Vakarų, o vėliau – Rytų okupantai. Ši patirtis neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, kuri gimė ne laisvėje, o priespaudos ir tylos sąlygomis.
Pats knygos pavadinimas „Eilės tylumai“ iškalbingai liudija apie kūrybos pobūdį – tai ne viešumai skirta deklaratyvi poezija, o tylus, intymus pokalbis su savimi, su Dievu ir su amžinybe.
Reikšmė
Ši knyga yra tarsi atrastas dvasinis testamentas, leidžiantis susipažinti su anksčiau negirdėtu, bet brandžiu ir giliu poetiniu balsu. J. V. Nistelio eilėraščiai atspindi XX amžiaus Lietuvos inteligento vidinį pasaulį, jo pastangas išsaugoti dvasines vertybes ir žmogiškąjį orumą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai rami, filosofinė ir dvasinga poezija, skirta skaitytojui, vertinančiam minties gilumą ir žodžio tikrumą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 103
PAUL KEPPLER
Marijampolėje 1940
Paulo Kepplerio „Daugiau džiaugsmo“: Kelrodis į Tikrąją Laimę
1940 metais „Sakalo“ leidyklos išleista ir A. Tyruolio išversta vokiečių vyskupo Paulo Kepplerio knyga „Daugiau džiaugsmo“ yra gilus ir stebėtinai aktualus veikalas, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – siekį būti laimingam. Tai ne paviršutiniškas patarimų rinkinys, o rimta dvasinė ir filosofinė studija apie tikrojo džiaugsmo prigimtį, jo šaltinius ir didžiausius priešus modernioje visuomenėje.
Diagnozė: Kodėl Mūsų Laikams Trūksta Džiaugsmo?
Keppleris pradeda nuo skaudžios, bet taiklios diagnozės: XX amžiaus pradžios kultūra, nepaisant techninės pažangos ir išaugusių pramogų galimybių, kenčia nuo gilaus džiaugsmo trūkumo. Autorius įvardija kelis šios dvasinės ligos simptomus ir priežastis:
Išorinė, techninė kultūra: Gyvenimas tampa vis labiau paviršutiniškas, orientuotas į išorinius pasiekimus, greitį ir materialinę gerovę, apleidžiant vidinį sielos pasaulį.
Džiaugsmo pakaitalai: Tikrasis džiaugsmas painiojamas su trumpalaikiais malonumais, kuriuos teikia alkoholis, tuščios pramogos ar juslių tenkinimas. Tokie „džiaugsmai“ ne tik nesuteikia ilgalaikio pasitenkinimo, bet ir atbukina sielą, paversdami ją dar nelaimingesne.
Pesimistinis menas ir literatūra: Autorius kritikuoja to meto meno kryptis, kurios mėgaujasi negatyvumu, vaizduoja žmogaus menkystę, ligas ir ydas, taip užuot kėlusios dvasią, ją dar labiau slopina.
Auklėjimo klaidos: Per didelis dėmesys protiniam lavinimui, ignoruojant charakterio ir širdies ugdymą, sukuria nelaimingą ir dvasiškai skurdų jaunimą.
Tikrojo Džiaugsmo Šaltiniai
Pateikęs negailestingą diagnozę, Keppleris siūlo ir vaistus. Jis atskleidžia, kur slypi tikrojo, neišsenkančio džiaugsmo versmės. Tai nėra kažkas, ką galima nusipirkti ar gauti be pastangų; tai vidinės nuostatos ir gyvenimo būdo vaisius.
Krikščionybė kaip Džiaugsmo Religija: Autorius paneigia mitą, kad krikščionybė yra liūdesio ir savęs neigimo religija. Priešingai, jis teigia, kad tikėjimas, malda ir santykis su Dievu yra pats giliausias ir patvariausias džiaugsmo šaltinis, teikiantis vidinę ramybę net ir kančioje.
Pareiga ir Saikas: Tikrasis džiaugsmas kyla ne iš palaidumo, o iš pareigos atlikimo, saiko ir savitvardos. Būtent gebėjimas valdyti savo aistras ir norus išlaisvina sielą tikrajai laimei.
Mažų Dalykų Vertinimas: Knygoje raginama išmokti džiaugtis paprastais, kasdieniais dalykais: gamtos grožiu, šeimos bendryste, nuoširdžiu darbu. Būtent iš šių mažų džiaugsmų susideda didelė gyvenimo laimė.
Dėkingumas: Autorius pabrėžia, kad dėkingumas yra raktas į džiaugsmą. Mokėjimas dėkoti už tai, ką turi, atveria akis gausybei dovanų, kurias dažnai laikome savaime suprantamomis.
Džiaugsmas iš Džiaugsmo: Kilniausias džiaugsmas, pasak Kepplerio, kyla iš noro ir gebėjimo džiaugsmu dalintis su kitais. Darydami laimingus kitus, patys tampame laimingiausi.
Stilius ir Reikšmė Šiandienai
Paulo Kepplerio stilius yra gyvas, poetiškas ir įtikinamas. Jis gausiai remiasi Šventuoju Raštu, šventųjų gyvenimais, filosofų (Goethe, Schiller, Carlyle) mintimis, sukurdamas platų ir turtingą kontekstą savo apmąstymams.
Nors knyga parašyta prieš daugiau nei 80 metų, jos įžvalgos stebėtinai tinka ir šiandienos pasauliui, galbūt net dar labiau. Gyvenant nuolatinio skubėjimo, informacinio triukšmo ir paviršutiniškų pramogų amžiuje, „Daugiau džiaugsmo“ yra tarsi gaivaus oro gurkšnis. Tai kvietimas sustoti, pažvelgti į savo vidų ir iš naujo atrasti tai, kas gyvenimui teikia tikrąją prasmę ir pilnatvę. Tai knyga, kuri moko ne tik ieškoti džiaugsmo, bet ir jį kurti savyje bei aplink save.
1940 metais „Sakalo“ leidyklos išleista ir A. Tyruolio išversta vokiečių vyskupo Paulo Kepplerio knyga „Daugiau džiaugsmo“ yra gilus ir stebėtinai aktualus veikalas, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – siekį būti laimingam. Tai ne paviršutiniškas patarimų rinkinys, o rimta dvasinė ir filosofinė studija apie tikrojo džiaugsmo prigimtį, jo šaltinius ir didžiausius priešus modernioje visuomenėje.
Diagnozė: Kodėl Mūsų Laikams Trūksta Džiaugsmo?
Keppleris pradeda nuo skaudžios, bet taiklios diagnozės: XX amžiaus pradžios kultūra, nepaisant techninės pažangos ir išaugusių pramogų galimybių, kenčia nuo gilaus džiaugsmo trūkumo. Autorius įvardija kelis šios dvasinės ligos simptomus ir priežastis:
Išorinė, techninė kultūra: Gyvenimas tampa vis labiau paviršutiniškas, orientuotas į išorinius pasiekimus, greitį ir materialinę gerovę, apleidžiant vidinį sielos pasaulį.
Džiaugsmo pakaitalai: Tikrasis džiaugsmas painiojamas su trumpalaikiais malonumais, kuriuos teikia alkoholis, tuščios pramogos ar juslių tenkinimas. Tokie „džiaugsmai“ ne tik nesuteikia ilgalaikio pasitenkinimo, bet ir atbukina sielą, paversdami ją dar nelaimingesne.
Pesimistinis menas ir literatūra: Autorius kritikuoja to meto meno kryptis, kurios mėgaujasi negatyvumu, vaizduoja žmogaus menkystę, ligas ir ydas, taip užuot kėlusios dvasią, ją dar labiau slopina.
Auklėjimo klaidos: Per didelis dėmesys protiniam lavinimui, ignoruojant charakterio ir širdies ugdymą, sukuria nelaimingą ir dvasiškai skurdų jaunimą.
Tikrojo Džiaugsmo Šaltiniai
Pateikęs negailestingą diagnozę, Keppleris siūlo ir vaistus. Jis atskleidžia, kur slypi tikrojo, neišsenkančio džiaugsmo versmės. Tai nėra kažkas, ką galima nusipirkti ar gauti be pastangų; tai vidinės nuostatos ir gyvenimo būdo vaisius.
Krikščionybė kaip Džiaugsmo Religija: Autorius paneigia mitą, kad krikščionybė yra liūdesio ir savęs neigimo religija. Priešingai, jis teigia, kad tikėjimas, malda ir santykis su Dievu yra pats giliausias ir patvariausias džiaugsmo šaltinis, teikiantis vidinę ramybę net ir kančioje.
Pareiga ir Saikas: Tikrasis džiaugsmas kyla ne iš palaidumo, o iš pareigos atlikimo, saiko ir savitvardos. Būtent gebėjimas valdyti savo aistras ir norus išlaisvina sielą tikrajai laimei.
Mažų Dalykų Vertinimas: Knygoje raginama išmokti džiaugtis paprastais, kasdieniais dalykais: gamtos grožiu, šeimos bendryste, nuoširdžiu darbu. Būtent iš šių mažų džiaugsmų susideda didelė gyvenimo laimė.
Dėkingumas: Autorius pabrėžia, kad dėkingumas yra raktas į džiaugsmą. Mokėjimas dėkoti už tai, ką turi, atveria akis gausybei dovanų, kurias dažnai laikome savaime suprantamomis.
Džiaugsmas iš Džiaugsmo: Kilniausias džiaugsmas, pasak Kepplerio, kyla iš noro ir gebėjimo džiaugsmu dalintis su kitais. Darydami laimingus kitus, patys tampame laimingiausi.
Stilius ir Reikšmė Šiandienai
Paulo Kepplerio stilius yra gyvas, poetiškas ir įtikinamas. Jis gausiai remiasi Šventuoju Raštu, šventųjų gyvenimais, filosofų (Goethe, Schiller, Carlyle) mintimis, sukurdamas platų ir turtingą kontekstą savo apmąstymams.
Nors knyga parašyta prieš daugiau nei 80 metų, jos įžvalgos stebėtinai tinka ir šiandienos pasauliui, galbūt net dar labiau. Gyvenant nuolatinio skubėjimo, informacinio triukšmo ir paviršutiniškų pramogų amžiuje, „Daugiau džiaugsmo“ yra tarsi gaivaus oro gurkšnis. Tai kvietimas sustoti, pažvelgti į savo vidų ir iš naujo atrasti tai, kas gyvenimui teikia tikrąją prasmę ir pilnatvę. Tai knyga, kuri moko ne tik ieškoti džiaugsmo, bet ir jį kurti savyje bei aplink save.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 101
STEPAS PIKŠRYS
Kaunas 1939
Stepo Pikšrio romanas „Žemė vaitoja“ – tai stiprus ir realistiškas kūrinys, vaizduojantis Lietuvos kaimo gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo audrose ir Nepriklausomybės kovų išvakarėse. Knyga pasakoja apie Paliūnių kaimo žmones, kurių įprastą buitį sudrumsčia artėjantis frontas, vokiečių okupacija ir su ja ateinantys moraliniai bei fiziniai išbandymai.
Turinys ir siužetas
Romanas padalintas į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje dalyje aprašomas chaosas ir baimė, apėmę kaimą artėjant vokiečių kariuomenei. Gyventojai skuba slėpti savo turtą, o ore tvyro nežinomybė. Pagrindinė veikėja Antanienė, kurios vyras Antanas yra fronte, lieka viena su dviem mažais vaikais ir senu uošviu Nikodemu. Slegiančių aplinkybių ir vokiečių feldfebelio Krauto prievartos bei vilionių paveikta, ji pasiduoda ir užmezga su juo santykius. Šis poelgis atneša jai ne tik materialinės naudos, bet ir kaimynų panieką bei gilų vidinį konfliktą.Antroji romano dalis prasideda Antano Baukio grįžimu iš nelaisvės. Jis randa ne tik nualintą ūkį, bet ir sugriautą šeimos garbę. Kūrinys jautriai ir psichologiškai įtikinamai vaizduoja skausmingą Antano ir jo žmonos santykių aiškinimąsi, atleidimo ir susitaikymo procesą. Išgyvenę asmeninę tragediją ir matydami bendrą tautos vargą, Antanas kartu su kaimynu Medžioniu apsisprendžia stoti į savanorių gretas ir kovoti už Lietuvos laisvę, taip asmeninį skausmą paversdami tautinio atgimimo jėga.
Pagrindinės temos ir veikėjai
„Žemė vaitoja“ nagrinėja sudėtingas temas, atskleisdama, kaip ekstremalios sąlygos paveikia žmones:- Karo poveikis civiliams: Romanas realistiškai parodo ne mūšio lauką, o paprastų žmonių kančias, badą, baimę ir kasdienę kovą už išlikimą.
- Moralinis pasirinkimas ir išdavystė: Knygoje ryškiai atskleidžiami skirtingi žmonių elgesio modeliai – nuo prisitaikėliškumo ir išdavystės (seniūnas Pleidžius) iki tylaus orumo (Nikodemas) ir heroizmo (Antanas, Medžionis). Antanienės istorija – tai sudėtinga studija apie moters palūžimą ir kančią.
- Tautinės savimonės gimimas: Kūrinys puikiai iliustruoja, kaip asmeninės ir bendros kančios pažadina žmonėse ryžtą kovoti ne tik už savo sodybą, bet ir už visą Tėvynę.
- Žmogaus ir žemės ryšys: Pavadinimas „Žemė vaitoja“ simbolizuoja, kad kenčia ne tik žmonės, bet ir jų gimtoji žemė, kuri yra neatsiejama jų tapatybės dalis.
Reikšmė
Stepo Pikšrio romanas yra vertingas lietuvių literatūros kūrinys, vaizduojantis vieną dramatiškiausių tautos istorijos laikotarpių. Tai gilus, psichologiškai brandus pasakojimas apie kančią, atleidimą ir vilties gimimą. Knyga yra svarbus paminklas kartai, kuri asmeninių tragedijų fone sugebėjo pakilti į kovą už nepriklausomą Lietuvą.- Išsami informacija
- Peržiūros: 101
Redagavo A. Liuima, S. J.
ROMA 1961
Knygos apžvalga: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV
Šis leidinys, pavadintas LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV , yra ketvirtasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L. K. M. A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1961 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J.. Šis leidinys apima pranešimus, skaitytus per ketvirtąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1957 m. spalio 2-4 dienomis Romoje. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir po jo sekusių politinių pokyčių Lietuvoje, šis suvažiavimas buvo pirmasis po ilgos, penkiolikos metų pertraukos.Turinys ir struktūra
Leidinys pradedamas Šventojo Tėvo telegrama suvažiavimo dalyviams ir atsakomąja telegrama Šventajam Tėvui, pabrėžiant glaudų ryšį su Katalikų Bažnyčia. Prakalboje redaktorius A. Liuima apžvelgia suvažiavimo organizavimo aplinkybes ir sunkumus, su kuriais susidurta leidžiant šiuos darbus išeivijoje.Taip pat atkreipiamas dėmesys į sprendimą įtraukti mirusių Akademijos narių nekrologusKnygos medžiaga suskirstyta pagal tradicinę katalikiškų universitetų fakultetų tvarką. Ją sudaro šios pagrindinės dalys:
- Teologija: Prof. Dr. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Teologinė Mistinio Kristaus Kūno samprata“.
- Medicinos etika: Kun. Dr. Prano Brazio, M. I. C., darbas „Medicinos etika pagal Pijaus XII direktyvas“.
- Teisė: Min. Dr. Stasio Antano Bačkio straipsnis „Katalikų Bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę“.
- Filosofija: Dr. Jono Norkaičio studija „Istorinis materializmas katalikiškos filosofinės doktrinos šviesoje“. Šis pranešimas nebuvo skaitytas suvažiavime, tačiau įtrauktas į leidinį.
- Istorija: Du pranešimai apie Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius:
- Prof. Dr. Zenono Ivinskio „Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amž. galo)“.
- Kun. Dr. Stepono Matulio, M. I. C. „Lietuva ir Apaštalų Sostas 1795-1940“.
- Prof. Stasio Šalkauskio minėjimas: Prof. Dr. Juozo Ereto pranešimas „Šalkauskis idėjų keliais“.
Reikšmė
Šis suvažiavimo darbų tomas yra svarbus ne tik kaip išeivijoje atkurtos Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos veiklos liudijimas, bet ir kaip reikšmingas indėlis į lietuviškąjį mokslą. Jame nagrinėjamos temos atspindi to meto aktualijas ir katalikiškosios minties raidą, susiduriant su moderniojo pasaulio iššūkiais – nuo teologinių doktrinų iki medicinos etikos ir politinės filosofijos. Leidinys yra vertingas šaltinis istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo ir intelektualine istorija XX amžiaus viduryje.- Išsami informacija
- Peržiūros: 100
Redagavo JUOZAS ERETAS
KAUNAS 1933
Įžanga ir Tikslas
Šis leidinys – tai 1933 metais Kaune vykusio Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo darbų rinkinys. Kaip pratarmėje nurodo redaktorius Juozas Eretas, suvažiavimas buvo surengtas ypatingu, „dvasios persilaužymo“ laikotarpiu, kai pasaulyje veržėsi naujos idėjos. Pagrindinis tikslas buvo padėti Lietuvos katalikams orientuotis šiame kintančiame pasaulyje, moksliškai pagrindžiant savo pasaulėžiūrą ir aktyviai dalyvaujant moksliniame darbe. Knyga dedikuota LKMA pirmininkui, prelatui Aleksandrui Dambrauskui, pabrėžiant jo indėlį į Lietuvos mokslo istoriją.Pagrindinė Studija: „Katalikai ir Mokslas“
Didžiąją leidinio dalį (beveik 300 puslapių) užima paties redaktoriaus, Juozo Ereto, fundamentali studija „Katalikai ir mokslas“. Tai išsamus bandymas istoriškai apžvelgti katalikiškos mokslinės minties raidą ir jos pastangas organizuoti mokslo darbą.Studija suskirstyta į kelis istorinius laikotarpius:
- Besiplečiančios Bažnyčios laikotarpis: Analizuojami pirmieji krikščionybės amžiai, apologetų veikla ir Šv. Augustino indėlis, sujungiant krikščionybę su moksline mintimi.
- Belaiminčios Bažnyčios laikotarpis: Apžvelgiama scholastikos raida, universitetų atsiradimas ir Šv. Tomo Akviniečio sukurta didinga sintezė.
- Besiginančios Bažnyčios laikotarpis: Nagrinėjama kova su humanizmu, reformacija ir Apšvietos idėjomis, kai katalikiškas mokslas atsidūrė defensyvinėje pozicijoje.
- Atgimstančios Bažnyčios laikotarpis: Aptariamas XIX-XX a. katalikų mokslo atbudimas, neo-scholastikos judėjimas ir naujų katalikiškų universitetų steigimas visame pasaulyje.
Kitos Suvažiavimo Paskaitos
Be pagrindinės studijos, knygoje pateikiamos ir kitos suvažiavime skaitytos paskaitos, atspindinčios to meto Lietuvos katalikų intelektualų interesų lauką:- Psichologija: Jono Pankausko straipsnis apie svarbiausias sroves naujojoje psichologijoje.
- Literatūra: Juozo Ambrazevičiaus analizė apie Maironio vietą lietuvių religinėje literatūroje.
- Istorija: Prano Penkausko darbas apie Lietuvos istorijos šaltinių leidybą ir Prano Žadeikio pranešimas apie archeologinius kasinėjimus Apuolėje.
- Sociologija ir teisė: Eduardo Turausko, Grigo Valančiaus ir Kazimiero Ambrozaičio paskaitos apie valstybės ir Bažnyčios santykius bei idealistinę sociologiją.
- Biologija ir matematika: Prano B. Šivickio ir paties A. Dambrausko-Jakšto pranešimai.
Apibendrinimas
„Suvažiavimo Darbai I“ yra vertingas 1930-ųjų Lietuvos intelektualinio gyvenimo dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas ne tik sekti pasaulinėmis mokslo tendencijomis, bet ir aktyviai formuoti lietuvišką mokslinę mintį, pagrįstą katalikiška pasaulėžiūra. Tai solidus bandymas parodyti, kad tikėjimas ir mokslas gali ne tik derėti, bet ir vienas kitą praturtinti, siekiant bendro tikslo – tiesos pažinimo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 100
Juozas Eretas
ROMA 1974
Šis leidinys – tai prof. dr. Juozo Ereto paskaitų ir straipsnių rinkinys „Išeivijos klausimais“, išleistas Romoje 1974 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Tai trijų brandžių, įžvalgių ir patriotiškų tekstų rinktinė, kurioje autorius, remdamasis savo ilgamete patirtimi ir erudicija, gvildena esminius lietuvių išeivijos (egzilio) klausimus.
Turinys ir struktūra
Knygelę sudaro trys pagrindinės dalys, kurių kiekviena skirta vis kitam išeivijos problematikos aspektui. Autorius analizuoja tremties reiškinį istoriniu, psichologiniu ir kultūriniu požiūriu, ieškodamas atsakymų į skaudžius, bet neišvengiamus klausimus.- I dalis: Tremtis – prakeikimas ar uždavinys? Šioje dalyje Eretas svarsto pačią tremties prigimtį. Jis analizuoja, kodėl atsiskyrimas nuo tėvynės lietuviui yra ypač skaudus, pateikia platų istorinių tremčių kontekstą (nuo žydų iki airių ir armėnų) ir kelia esminį klausimą: ar tremtis yra tik pasyvi kančia, ar ji gali tapti aktyvia, kūrybiška misija? Autorius teigia, kad tremtis, nors ir skaudi, nėra prakeiksmas, o Apvaizdos skirta užduotis – išsaugoti ir plėtoti tas vertybes, kurių negalima laisvai puoselėti okupuotoje tėvynėje. Ypatingas dėmesys skiriamas gimtosios kalbos išsaugojimo būtinybei.
- II dalis: Tremties lietuvis idėjų kūryboje. Čia nagrinėjamas išeivijos intelektualinis vaidmuo. Eretas kritiškai vertina sovietų primestą dialektinį materializmą (diahistomatą), Vakarų pasaulyje paplitusį humanizmą ir pragmatizmą, ieškodamas tvirto idėjinio pagrindo lietuvių kultūrinei kūrybai. Jis siūlo išeitį – krikščioniškąjį humanizmą, kuris sujungtų tautines ir universalias vertybes.
- III dalis: Mažosios tautos bei valstybės ir jų reikšmė Europai. Ši dalis – tai plati Europos civilizacijos apžvalga, kurioje autorius argumentuotai gina mažųjų tautų ir valstybių reikšmę. Jis teigia, kad būtent mažosios, o ne didžiosios tautos, yra tikrosios kultūros kūrėjos ir laisvės sergėtojos. Eretas aprašo unikalias Europos gamtines sąlygas, kurios leido susiformuoti mažoms, bet gyvybingoms tautinėms bendruomenėms. Pabaigoje jis brėžia ir „Ketvirtosios Lietuvos“ viziją – laisvos, demokratinės, federaciniais ryšiais su kaimynais susietos valstybės projektą.
Reikšmė
Juozo Ereto „Išeivijos klausimais“ yra gilus ir įkvepiantis veikalas, nepraradęs savo aktualumo ir šiandien. Tai ne tik istorinis dokumentas, bet ir moralinis bei intelektualinis kelrodis, skirtas visiems, gyvenantiems toli nuo tėvynės. Knyga moko, kad tremtis gali tapti ne dvasinės mirties, o kūrybinės galios šaltiniu, jei tik išeivija įsisąmonins savo istorinę misiją ir atsakomybę. Tai brandaus mąstytojo ir didelio patrioto žodis, skirtas stiprinti tautos dvasią pačiais sunkiausiais jos istorijos momentais.- Išsami informacija
- Peržiūros: 100
PROF. DR. ANTANAS PAŠKUS
ROMA 1974
Prasmingo Gyvenimo Gydytojas: Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“
Profesoriaus Antano Paškaus veikalas „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra glaustas, tačiau itin gilus ir paveikus įvadas į Viktoro Franklio sukurtą „trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos“ – logoterapijos – pasaulį. Tai ne tik akademinės psichologijos studija, bet ir atsakas į, autoriaus manymu, didžiausią šiuolaikinio žmogaus krizę – prasmės praradimą. Paškus pristato logoterapiją kaip „aukštumų psichologiją“, kuri, priešingai nei deterministinės Freudo ir Adlerio teorijos, grąžina žmogui jo dvasinę dimensiją, laisvę ir atsakomybę, siūlydama galingą vaistą nuo egzistencinės tuštumos.
Pamatinis Žmogaus Troškimas – Prasmė
Knygos ašis – Franklio tezė, kad pamatinis žmogaus potraukis yra ne malonumo siekimas (kaip teigė Freudas) ar galios troškimas (kaip teigė Adleris), o prasmės siekimas (the will to meaning). Pasak Paškaus, laimė, pasitenkinimas ir savivertė yra ne tikslas, o šalutinis produktas, atsirandantis tada, kai žmogus atranda ir įgyvendina savo gyvenimo prasmę. Bandymas vytis laimę tiesiogiai, atvirkščiai, veda į vidinę tuštumą, nuobodulį ir neviltį.
Autorius pabrėžia, kad prasmės yra atrandamos, o ne išrandamos. Jos glūdi objektyvioje tikrovėje – vertybių pasaulyje, o ne subjektyviuose žmogaus išgyvenimuose.
Keliai į Prasmingą Gyvenimą
Paškus, sekdamas Frankliu, nurodo tris pagrindines vertybių grupes, kuriose žmogus gali atrasti prasmę:
Kūrybinės vertybės: Tai, ką mes duodame pasauliui per savo darbą, kūrybą ir poelgius. Svarbu ne tai, ką žmogus daro, o kaip jis tai daro – su atsidavimu ir atsakomybe.
Patirtinės vertybės: Tai, ką mes gauname iš pasaulio – per gamtos grožio kontempliaciją, meno patirtį ar, svarbiausia, per meilę kitam žmogui.
Santykio (elgesio) vertybės: Tai aukščiausia ir unikaliausia prasmės atradimo sritis. Ji atsiveria tada, kai žmogus susiduria su neišvengiamu likimu – kančia, kalte ir mirtimi. Būtent žmogaus laikysena šių ribinių situacijų akivaizdoje, jo gebėjimas paversti kančią vidiniu laimėjimu, atskleidžia didžiausią žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu gyvenimas išlieka prasmingas iki pat paskutinio atodūsio.
Šiuolaikinė Liga: Nugeninė Neurozė
Didelę dalį šiuolaikinių psichologinių problemų, pasak autoriaus, sukelia ne vaikystės traumos ar slopinami instinktai, o dvasinės problemos. Kai prasmės troškimas yra frustruojamas, žmogų apima egzistencinė tuštuma – jausmas, kad gyvenimas yra beprasmis ir betikslis. Ši būsena, ypač neurotiškiems asmenims, gali peraugti į specifinį sutrikimą, kurį Franklis pavadino nugenine neuroze. Jos simptomai – apatija, nuobodulys ir iniciatyvos stoka. Tai, pasak Paškaus, yra tiksli dvasinės būklės diagnozė daugeliui dabarties žmonių.
Prasmės Terapija
Logoterapija siūlo ir konkrečius gydymo metodus. Svarbiausias jų – egzistencinė analizė, kurios metu terapeutas padeda pacientui atrasti jo paties unikalias prasmes ir vertybes. Terapeutas čia veikia ne kaip menininkas, primetantis savo pasaulėvaizdį, o kaip okulistas, padedantis pacientui pačiam praregėti ir pamatyti visą prasmių spektrą. Taip pat pristatomos ir originalios technikos, tokios kaip paradoksinė intencija (kai pacientas skatinamas norėti to, ko bijo) ir derefleksija (kai dėmesys nukreipiamas nuo problemos į prasmingą tikslą).
Išvados
Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra nepaprastai vertingas ir aktualus veikalas. Jis pristato psichologijos kryptį, kuri drąsiai grąžina į mokslą dvasios, laisvės ir atsakomybės sąvokas. Tai vilties kupina žinia pasauliui, kenčiančiam nuo beprasmybės epidemijos. Knyga įtikinamai parodo, kad žmogus nėra savo instinktų ar aplinkos vergas, o laisva būtybė, galinti ir privalanti ieškoti ir kurti prasmę net pačiose sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.
Profesoriaus Antano Paškaus veikalas „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra glaustas, tačiau itin gilus ir paveikus įvadas į Viktoro Franklio sukurtą „trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos“ – logoterapijos – pasaulį. Tai ne tik akademinės psichologijos studija, bet ir atsakas į, autoriaus manymu, didžiausią šiuolaikinio žmogaus krizę – prasmės praradimą. Paškus pristato logoterapiją kaip „aukštumų psichologiją“, kuri, priešingai nei deterministinės Freudo ir Adlerio teorijos, grąžina žmogui jo dvasinę dimensiją, laisvę ir atsakomybę, siūlydama galingą vaistą nuo egzistencinės tuštumos.
Pamatinis Žmogaus Troškimas – Prasmė
Knygos ašis – Franklio tezė, kad pamatinis žmogaus potraukis yra ne malonumo siekimas (kaip teigė Freudas) ar galios troškimas (kaip teigė Adleris), o prasmės siekimas (the will to meaning). Pasak Paškaus, laimė, pasitenkinimas ir savivertė yra ne tikslas, o šalutinis produktas, atsirandantis tada, kai žmogus atranda ir įgyvendina savo gyvenimo prasmę. Bandymas vytis laimę tiesiogiai, atvirkščiai, veda į vidinę tuštumą, nuobodulį ir neviltį.
Autorius pabrėžia, kad prasmės yra atrandamos, o ne išrandamos. Jos glūdi objektyvioje tikrovėje – vertybių pasaulyje, o ne subjektyviuose žmogaus išgyvenimuose.
Keliai į Prasmingą Gyvenimą
Paškus, sekdamas Frankliu, nurodo tris pagrindines vertybių grupes, kuriose žmogus gali atrasti prasmę:
Kūrybinės vertybės: Tai, ką mes duodame pasauliui per savo darbą, kūrybą ir poelgius. Svarbu ne tai, ką žmogus daro, o kaip jis tai daro – su atsidavimu ir atsakomybe.
Patirtinės vertybės: Tai, ką mes gauname iš pasaulio – per gamtos grožio kontempliaciją, meno patirtį ar, svarbiausia, per meilę kitam žmogui.
Santykio (elgesio) vertybės: Tai aukščiausia ir unikaliausia prasmės atradimo sritis. Ji atsiveria tada, kai žmogus susiduria su neišvengiamu likimu – kančia, kalte ir mirtimi. Būtent žmogaus laikysena šių ribinių situacijų akivaizdoje, jo gebėjimas paversti kančią vidiniu laimėjimu, atskleidžia didžiausią žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu gyvenimas išlieka prasmingas iki pat paskutinio atodūsio.
Šiuolaikinė Liga: Nugeninė Neurozė
Didelę dalį šiuolaikinių psichologinių problemų, pasak autoriaus, sukelia ne vaikystės traumos ar slopinami instinktai, o dvasinės problemos. Kai prasmės troškimas yra frustruojamas, žmogų apima egzistencinė tuštuma – jausmas, kad gyvenimas yra beprasmis ir betikslis. Ši būsena, ypač neurotiškiems asmenims, gali peraugti į specifinį sutrikimą, kurį Franklis pavadino nugenine neuroze. Jos simptomai – apatija, nuobodulys ir iniciatyvos stoka. Tai, pasak Paškaus, yra tiksli dvasinės būklės diagnozė daugeliui dabarties žmonių.
Prasmės Terapija
Logoterapija siūlo ir konkrečius gydymo metodus. Svarbiausias jų – egzistencinė analizė, kurios metu terapeutas padeda pacientui atrasti jo paties unikalias prasmes ir vertybes. Terapeutas čia veikia ne kaip menininkas, primetantis savo pasaulėvaizdį, o kaip okulistas, padedantis pacientui pačiam praregėti ir pamatyti visą prasmių spektrą. Taip pat pristatomos ir originalios technikos, tokios kaip paradoksinė intencija (kai pacientas skatinamas norėti to, ko bijo) ir derefleksija (kai dėmesys nukreipiamas nuo problemos į prasmingą tikslą).
Išvados
Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra nepaprastai vertingas ir aktualus veikalas. Jis pristato psichologijos kryptį, kuri drąsiai grąžina į mokslą dvasios, laisvės ir atsakomybės sąvokas. Tai vilties kupina žinia pasauliui, kenčiančiam nuo beprasmybės epidemijos. Knyga įtikinamai parodo, kad žmogus nėra savo instinktų ar aplinkos vergas, o laisva būtybė, galinti ir privalanti ieškoti ir kurti prasmę net pačiose sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 100
Juozas Zdebskis
VILNIUS 1997
Tai antroji kunigo Juozo Zdebskio dvasinio palikimo serijos „Menas gyventi“ dalis, kuri tęsia skaitytojo pažintį su šio iškilaus dvasininko pamokslais. Šioje knygoje publikuojami dar ankstyvesnio laikotarpio, 1951–1958 metų, pamokslų metmenys, parašyti kunigystės pradžioje, tarnaujant Kaune, Šiluvoje ir kitur. Šis rinkinys atskleidžia jaunojo kunigo dvasinės minties brandą, gilų tikėjimą ir gebėjimą kalbėti apie amžinąsias vertybes sudėtingu pokario ir sovietmečio laikotarpiu.
Turinys ir temos
Knygos turinys, sprendžiant iš pateiktos medžiagos, yra sutelktas į fundamentalias krikščioniško gyvenimo temas, kurias autorius analizuoja per asmeninės patirties ir gilaus teologinio supratimo prizmę:
Tikėjimo esmė ir iššūkiai: J. Zdebskis nagrinėja tikėjimo ir netikėjimo prigimtį. Pasitelkdamas fariziejų pavyzdį, jis pabrėžia, kad puikybė ir išankstinis nusistatymas gali užkirsti kelią Dievo malonei net ir akivaizdžių stebuklų akivaizdoje. Priešingai, nuodėmingas, bet atviras tiesai žmogus gali patirti gilų atsivertimą.
Kančios prasmė ir atpirkimas: Viena centrinių temų – kančios įprasminimas per Kristaus auką. Autorius aiškina, kad kančia nėra beprasmė, o krikščionio pareiga yra aukoti savo sunkumus už kitų išganymą, taip dalyvaujant atpirkimo darbe.
Krikščionybė kaip veiksmas: Kunigas pabrėžia, kad tikėjimas turi būti gyvas ir matomas per konkrečius darbus – meilę artimui, pasiaukojimą ir atjautą. Krikščionybė, pasak jo, nėra tik žodžių ar ritualų rinkinys, o aktyvi, veikianti meilė.
Jaunystės dvasiniai pavojai: Autorius skiria dėmesio jaunimo dvasiniam ugdymui. Jis kalba apie jaunystės veržlumą, idealizmą, bet kartu ir apie pavojus, kylančius dėl dvasinio pagrindo stokos. Klusnumas ir auka, pasak kunigo, yra būtini dvasiniam subrendimui ir tikrosios laisvės atradimui.
Stilius ir autoriaus požiūris
Kunigo J. Zdebskio pamokslų stilius yra emocionalus, pamokomasis ir persmelktas gilaus asmeninio įsitikinimo. Jis naudoja daug retorinių priemonių:
Tiesioginis kreipimasis: Autorius nuolat kreipiasi į klausytoją („broliai“), skatindamas jį asmeninei refleksijai ir sąžinės peržvalgai.
Vaizdinga kalba: Pamoksluose gausu ryškių metaforų ir palyginimų (pvz., tikėjimo stoka prilyginama „pūvančiam lavonui“, o gėris – „kibirkštėlei“), kurie padeda geriau perteikti dvasines tiesas.
Biblijos pavyzdžiai: Visos temos giliai grindžiamos Šventojo Rašto pavyzdžiais, ypač iš Naujojo Testamento, kurie tampa atspirties tašku apmąstymams.
Kontekstas ir reikšmė
Šie pamokslai buvo sakomi itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu – stalinizmo pabaigoje ir vėlesniais sovietiniais metais, kai bet kokia religinė mintis buvo slopinama. Todėl kunigo J. Zdebskio žodis skamba ne tik kaip dvasinis mokymas, bet ir kaip drąsus pasipriešinimas ateistinei ideologijai. Jo gebėjimas kalbėti apie amžinąsias vertybes, kai aplinkui buvo bandoma įdiegti materialistinę pasaulėžiūrą, liudija neeilinę dvasinę stiprybę.
Antroji „Meno gyventi“ dalis yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau pažinti ne tik kunigo Juozo Zdebskio asmenybę, bet ir visos pokario kartos dvasinius ieškojimus. Tai knyga, kviečianti skaitytoją apmąstyti savo gyvenimo prasmę, tikėjimo tvirtumą ir atsakomybę prieš Dievą bei artimą.
Turinys ir temos
Knygos turinys, sprendžiant iš pateiktos medžiagos, yra sutelktas į fundamentalias krikščioniško gyvenimo temas, kurias autorius analizuoja per asmeninės patirties ir gilaus teologinio supratimo prizmę:
Tikėjimo esmė ir iššūkiai: J. Zdebskis nagrinėja tikėjimo ir netikėjimo prigimtį. Pasitelkdamas fariziejų pavyzdį, jis pabrėžia, kad puikybė ir išankstinis nusistatymas gali užkirsti kelią Dievo malonei net ir akivaizdžių stebuklų akivaizdoje. Priešingai, nuodėmingas, bet atviras tiesai žmogus gali patirti gilų atsivertimą.
Kančios prasmė ir atpirkimas: Viena centrinių temų – kančios įprasminimas per Kristaus auką. Autorius aiškina, kad kančia nėra beprasmė, o krikščionio pareiga yra aukoti savo sunkumus už kitų išganymą, taip dalyvaujant atpirkimo darbe.
Krikščionybė kaip veiksmas: Kunigas pabrėžia, kad tikėjimas turi būti gyvas ir matomas per konkrečius darbus – meilę artimui, pasiaukojimą ir atjautą. Krikščionybė, pasak jo, nėra tik žodžių ar ritualų rinkinys, o aktyvi, veikianti meilė.
Jaunystės dvasiniai pavojai: Autorius skiria dėmesio jaunimo dvasiniam ugdymui. Jis kalba apie jaunystės veržlumą, idealizmą, bet kartu ir apie pavojus, kylančius dėl dvasinio pagrindo stokos. Klusnumas ir auka, pasak kunigo, yra būtini dvasiniam subrendimui ir tikrosios laisvės atradimui.
Stilius ir autoriaus požiūris
Kunigo J. Zdebskio pamokslų stilius yra emocionalus, pamokomasis ir persmelktas gilaus asmeninio įsitikinimo. Jis naudoja daug retorinių priemonių:
Tiesioginis kreipimasis: Autorius nuolat kreipiasi į klausytoją („broliai“), skatindamas jį asmeninei refleksijai ir sąžinės peržvalgai.
Vaizdinga kalba: Pamoksluose gausu ryškių metaforų ir palyginimų (pvz., tikėjimo stoka prilyginama „pūvančiam lavonui“, o gėris – „kibirkštėlei“), kurie padeda geriau perteikti dvasines tiesas.
Biblijos pavyzdžiai: Visos temos giliai grindžiamos Šventojo Rašto pavyzdžiais, ypač iš Naujojo Testamento, kurie tampa atspirties tašku apmąstymams.
Kontekstas ir reikšmė
Šie pamokslai buvo sakomi itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu – stalinizmo pabaigoje ir vėlesniais sovietiniais metais, kai bet kokia religinė mintis buvo slopinama. Todėl kunigo J. Zdebskio žodis skamba ne tik kaip dvasinis mokymas, bet ir kaip drąsus pasipriešinimas ateistinei ideologijai. Jo gebėjimas kalbėti apie amžinąsias vertybes, kai aplinkui buvo bandoma įdiegti materialistinę pasaulėžiūrą, liudija neeilinę dvasinę stiprybę.
Antroji „Meno gyventi“ dalis yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau pažinti ne tik kunigo Juozo Zdebskio asmenybę, bet ir visos pokario kartos dvasinius ieškojimus. Tai knyga, kviečianti skaitytoją apmąstyti savo gyvenimo prasmę, tikėjimo tvirtumą ir atsakomybę prieš Dievą bei artimą.
Skaityti daugiau: Kunigas Juozas Zdebskis Menas gyventi II knyga
- Išsami informacija
- Peržiūros: 99
Juozas Prunskis
Chicago, 1958
Tai kunigo Juozo Prunskio knygos „Motina“ (išleista 1958 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautrus ir pakilus himnas motinystei, sudarytas iš publicistinių apybraižų, eilėraščių ir biografinių eskizų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 98
Redagavo JUOZAS ERETAS
KAUNAS 1939
Įžanga ir Pagrindinė Tema
Šis leidinys yra trečiojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1939 metų vasario 20-21 dienomis Kaune, darbų rinkinys. Nors suvažiavimas vyko neramiu laikotarpiu, artėjant Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai netekus Klaipėdos, jo pagrindinė mintis buvo sutelkta į pozityvų darbą – „poaušrinės Lietuvos“ nagrinėjimą ir lituanistikos plėtojimą. Suvažiavimas taip pat buvo paženklintas liūdesiu dėl neseniai mirusių popiežiaus Pijaus XI ir ilgamečio Akademijos pirmininko prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto.Struktūra ir Turinys
Knyga, kaip ir ankstesni leidiniai, yra suskirstyta pagal suvažiavimo sekcijų darbą. Joje pateikiamos paskaitos ir referatai, skirti įvairioms Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės sritims.Pagrindinė Paskaita:
Vedamąją paskaitą „Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas“ skaitė prof. Stasys Šalkauskis. Joje pabrėžiama, kad mažai tautai, esančiai sudėtingoje geopolitinėje padėtyje, svarbiausias ginklas yra ne materialinė jėga, o kultūrinis pajėgumas ir dvasinis atsparumas. Autorius, remdamasis istoriniu patyrimu, teigia, kad tikrasis kultūrinis apsiginklavimas gali būti pasiektas per darnų kultūros ir religijos (šiuo atveju – katolicizmo) vystymąsi.Teminės Sekcijos
Problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:- Teologija ir Religija: Kun. Juozas Vaišnora analizuoja kunigų veiklą kovoje su rusifikacija, prel. Vincas Borisevičius nagrinėja dorovinį elementą vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje, o kun. Vincas Padolskis aptaria vyskupo Antano Baranausko Šv. Rašto vertimą.
- Psichologija ir Filosofija: Vysk. Mečislovas Reinys skaito paskaitą „Rasė ir psichika“, prel. Pranas Kuraitis – „Tauta ir jos filosofija“, o Juozas Girnius pristato egzistencialinę filosofiją.
- Pedagogika: Dr. Ona Norušytė analizuoja šeimyninio auklėjimo padėtį, o Antanas Šerkšnas – „mūsų šviesuolio šeimos pedagogiką“.
- Kalba, Literatūra, Kritika: Ši sekcija skirta A. Dambrausko-Jakšto atminimui. Juozas Ambrazevičius lygina Jakšto ir Vaižganto asmenybes, Vladas Kulbokas aptaria Jakšto vaidmenį „Draugijos“ žurnale, o Petras Butėnas analizuoja Jakšto poetinį žodyną.
- Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie viduramžių poetą Machaut Lietuvoje (A. Vaičiulaitis), Lietuvos istorijos raidą (Z. Ivinskis), kodifikacijos darbą (K. Šalkauskis), socialinio klausimo sprendimą (F. Kemėšis), Lietuvos ribų problemą (K. Pakštas) ir kitas temas.
Atminimas ir Veikla
Knyga pradedama iškilmingu popiežiaus Pijaus XI atminimu, kurį parengė vysk. Mečislovas Reinys. Taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga.Apibendrinimas
„Suvažiavimo Darbai III“ yra vertingas tarpukario pabaigos Lietuvos intelektualinės minties dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas, nepaisant artėjančios politinės katastrofos, toliau kryptingai dirbti lituanistikos srityje, gilinantis į tautos istoriją, kalbą, kultūrą ir visuomenės problemas. Tai liudijimas apie brandų ir atsakingą požiūrį į mokslą kaip į tautos dvasinio atsparumo pagrindą.- Išsami informacija
- Peržiūros: 97
Kun. Algirdas Paliokas SJ
Kaunas, 2004
Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko SJ knyga „Žodžiai“, išleista 2004 metais, yra rinktinė, sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų daugiausia žurnale „Laiškai lietuviams“. Kaip pratarmėje paaiškina pats autorius, knyga gimė iš noro surinkti per 40 straipsnių, parašytų per dešimtmetį tarnystės Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Amerikoje, ir yra savotiška pastoracinės veiklos per spausdintą žodį ataskaita.
Knygos struktūra ir temos
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas pavadintas „ŽODIS...“, nurodant kam jis skirtas. Ši struktūra leidžia skaitytojui lengvai rasti apmąstymus aktualiomis temomis:
Žodis ateinančiajam: apmąstymai apie Kristaus atėjimą ir advento prasmę, nagrinėjant tokias temas kaip „Betliejaus paslaptis“.
Žodis kenčiančiajam: gilinamasi į kančios ir atleidimo temas, pavyzdžiui, straipsnyje „Gailestingosios meilės nelogiškumai“.
Žodis apie anapus: mintys apie pomirtinį gyvenimą, dangų ir skaistyklą.
Žodis Marijai ir Motinai: skyriai, skirti Dievo Motinai ir žemiškajai motinai, atskleidžiant jų vaidmenį ir svarbą.
Žodis tarnystėms: apmąstymai apie pasauliečių ir mokytojų pašaukimą bei tarnystę.
Žodis laikui: filosofiniai svarstymai apie laiko prasmę, gyvenimą ir pasaulio atjauninimą.
Žodis besigilinantiems ir ieškantiesiems: skyriai, skirti giliau nagrinėti liturgijos simbolius, tikėjimo klausimus, Dievo paieškas kasdienybėje.
Žodis Tėvynei: platus skyrius, kuriame autorius dalijasi mintimis apie Tėvynę, laisvę, tautos ir religijos santykį.
Autoriaus stilius ir pagrindinės mintys
Kunigo A. Palioko rašymo stilius yra gilus, pastoralus ir įkvepiantis. Jis pats teigia, kad straipsniai gimė iš tų akimirkų, kai „kuris nors Šv. Rašto sakinys ar skaitomos knygos mintis ‘suskambo’... visai kitaip“, atverdama duris į naują Dievo paslapčių pasaulį. Šiuo atradimo džiaugsmu ir dvasiniu nušvitimu autorius siekia pasidalinti su skaitytojais, kad jų „tikėjimo kelionė būtų lengva“.
Knygoje nuolat pabrėžiama būtinybė atsiversti ir priimti Dievo meilę. Autorius kviečia nebijoti Dievo, o pamatyti Jame meilę, kuri yra nelogiška ir visa atleidžianti. Daug dėmesio skiriama asmeniniam santykiui su Dievu, maldai ir dvasiniam augimui. Ypač išryškinama Tėvynės tema, kurioje autorius su skausmu ir viltimi apmąsto Lietuvos dvasinę būklę po nepriklausomybės atgavimo, kritikuodamas dvasinių vertybių praradimą ir ragindamas grįžti prie krikščioniškų šaknų.
„Žodžiai“ yra brandžių dvasinių apmąstymų rinkinys, kuris skaitytoją veda per svarbiausius krikščioniškojo gyvenimo klausimus, siūlydamas ne sausus teologinius traktatus, o gyvu patyrimu ir gilia įžvalga paremtus atsakymus. Tai knyga, skirta ieškantiems, kenčiantiems, besidžiaugiantiems ir norintiems pagilinti savo tikėjimą.
Knygos struktūra ir temos
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas pavadintas „ŽODIS...“, nurodant kam jis skirtas. Ši struktūra leidžia skaitytojui lengvai rasti apmąstymus aktualiomis temomis:
Žodis ateinančiajam: apmąstymai apie Kristaus atėjimą ir advento prasmę, nagrinėjant tokias temas kaip „Betliejaus paslaptis“.
Žodis kenčiančiajam: gilinamasi į kančios ir atleidimo temas, pavyzdžiui, straipsnyje „Gailestingosios meilės nelogiškumai“.
Žodis apie anapus: mintys apie pomirtinį gyvenimą, dangų ir skaistyklą.
Žodis Marijai ir Motinai: skyriai, skirti Dievo Motinai ir žemiškajai motinai, atskleidžiant jų vaidmenį ir svarbą.
Žodis tarnystėms: apmąstymai apie pasauliečių ir mokytojų pašaukimą bei tarnystę.
Žodis laikui: filosofiniai svarstymai apie laiko prasmę, gyvenimą ir pasaulio atjauninimą.
Žodis besigilinantiems ir ieškantiesiems: skyriai, skirti giliau nagrinėti liturgijos simbolius, tikėjimo klausimus, Dievo paieškas kasdienybėje.
Žodis Tėvynei: platus skyrius, kuriame autorius dalijasi mintimis apie Tėvynę, laisvę, tautos ir religijos santykį.
Autoriaus stilius ir pagrindinės mintys
Kunigo A. Palioko rašymo stilius yra gilus, pastoralus ir įkvepiantis. Jis pats teigia, kad straipsniai gimė iš tų akimirkų, kai „kuris nors Šv. Rašto sakinys ar skaitomos knygos mintis ‘suskambo’... visai kitaip“, atverdama duris į naują Dievo paslapčių pasaulį. Šiuo atradimo džiaugsmu ir dvasiniu nušvitimu autorius siekia pasidalinti su skaitytojais, kad jų „tikėjimo kelionė būtų lengva“.
Knygoje nuolat pabrėžiama būtinybė atsiversti ir priimti Dievo meilę. Autorius kviečia nebijoti Dievo, o pamatyti Jame meilę, kuri yra nelogiška ir visa atleidžianti. Daug dėmesio skiriama asmeniniam santykiui su Dievu, maldai ir dvasiniam augimui. Ypač išryškinama Tėvynės tema, kurioje autorius su skausmu ir viltimi apmąsto Lietuvos dvasinę būklę po nepriklausomybės atgavimo, kritikuodamas dvasinių vertybių praradimą ir ragindamas grįžti prie krikščioniškų šaknų.
„Žodžiai“ yra brandžių dvasinių apmąstymų rinkinys, kuris skaitytoją veda per svarbiausius krikščioniškojo gyvenimo klausimus, siūlydamas ne sausus teologinius traktatus, o gyvu patyrimu ir gilia įžvalga paremtus atsakymus. Tai knyga, skirta ieškantiems, kenčiantiems, besidžiaugiantiems ir norintiems pagilinti savo tikėjimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 97
Kun. Algirdas Paliokas SJ
Kaunas, 2008
jėzuitų kunigo Algirdo Palioko knyga „Invokacijos“, išleista 2008 metais, yra specializuotas maldų rinkinys, skirtas įvairioms gyvenimo progoms. Kaip paaiškinama pratarmėje, invokacija (lot. invocatio – kreipimasis, meldimas) yra trumpa, konkrečiam įvykiui skirta malda, kuria prašoma Dievo palaimos. Ši knyga yra daugiau nei šimto tokių maldų, sukurtų per keturiolika autoriaus tarnystės metų lietuvių išeivijos bendruomenėje Amerikoje, rinkinys.
Knygos struktūra ir paskirtis
„Invokacijos“ yra praktiškai ir patogiai suskirstyta pagal temas, todėl skaitytojas gali lengvai rasti maldą, tinkančią konkrečiai progai. Skyriai apima:
Didžiąsias šventes: Kalėdas (Kūčias), Naujuosius metus ir Velykas.
Šeimos ir asmenines šventes: Motinos ir Tėvo dienas, sutuoktuves bei santuokos jubiliejus.
Tautos šventes: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
Bendruomenės gyvenimą: Maldos skirtos mokslo metų pradžiai ir pabaigai, tautinių šokių grupių ir chorų renginiams, organizacijų (pvz., Ateitininkų, Lietuvių Fondo) suvažiavimams ir susirinkimams, taip pat įvairiems asmenų pagerbimo vakarams.
Autorius pratarmėje nurodo, kad knyga gali būti naudojama keliais būdais: kaip tiesioginis maldų šaltinis, kaip įkvėpimas tobulinti ar kurti savo maldas. Svarbu tai, kad A. Paliokas pabrėžia, jog invokacijas gali kalbėti kiekvienas tikintysis, tam nereikia kunigo šventimų.
Išeivijos gyvenimo atspindys
Ši knyga yra ne tik maldynas, bet ir unikalus lietuvių išeivijos gyvenimo JAV, ypač Čikagos apylinkėse, liudijimas. Dauguma maldų pirmą kartą nuskambėjo Pasaulio lietuvių centre Lemonte, kuris apibūdinamas kaip svarbus kultūrinis ir visuomeninis židinys. Maldų temos ir progos, kurioms jos buvo parašytos, atspindi išeivijos bendruomenės rūpesčius ir džiaugsmus: lietuvybės išsaugojimą, jaunimo auklėjimą, paramą Tėvynei ir stiprų tarpusavio ryšį. Pats autorius knygą vadina „mažos lietuvių dalies maža istorija“.
Maldų turinys ir stilius
Invokacijų stilius yra paprastas, nuoširdus ir pakilus. Maldose kreipiamasi į Dievą su padėka už Jo dovanas, prašoma palaimos konkrečiai veiklai ar susirinkusiems žmonėms. Jose nuolat pabrėžiamos krikščioniškos vertybės: vienybė, pasiaukojimas, artimo meilė, teisingumas ir viltis. Kartu visose maldose jaučiamas gilus ryšys su Lietuva – meldžiamasi už Tėvynę, jos žmones ir jos ateitį.
Apibendrinant, kunigo Algirdo Palioko „Invokacijos“ yra vertingas leidinys, tarnaujantis kaip praktinis dvasinės pagalbos šaltinis įvairiose gyvenimo situacijose ir kartu kaip šiltas, dokumentinis pasakojimas apie gyvą tikėjimą ir tvirtą bendruomeniškumą lietuvių išeivijoje.
Knygos struktūra ir paskirtis
„Invokacijos“ yra praktiškai ir patogiai suskirstyta pagal temas, todėl skaitytojas gali lengvai rasti maldą, tinkančią konkrečiai progai. Skyriai apima:
Didžiąsias šventes: Kalėdas (Kūčias), Naujuosius metus ir Velykas.
Šeimos ir asmenines šventes: Motinos ir Tėvo dienas, sutuoktuves bei santuokos jubiliejus.
Tautos šventes: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
Bendruomenės gyvenimą: Maldos skirtos mokslo metų pradžiai ir pabaigai, tautinių šokių grupių ir chorų renginiams, organizacijų (pvz., Ateitininkų, Lietuvių Fondo) suvažiavimams ir susirinkimams, taip pat įvairiems asmenų pagerbimo vakarams.
Autorius pratarmėje nurodo, kad knyga gali būti naudojama keliais būdais: kaip tiesioginis maldų šaltinis, kaip įkvėpimas tobulinti ar kurti savo maldas. Svarbu tai, kad A. Paliokas pabrėžia, jog invokacijas gali kalbėti kiekvienas tikintysis, tam nereikia kunigo šventimų.
Išeivijos gyvenimo atspindys
Ši knyga yra ne tik maldynas, bet ir unikalus lietuvių išeivijos gyvenimo JAV, ypač Čikagos apylinkėse, liudijimas. Dauguma maldų pirmą kartą nuskambėjo Pasaulio lietuvių centre Lemonte, kuris apibūdinamas kaip svarbus kultūrinis ir visuomeninis židinys. Maldų temos ir progos, kurioms jos buvo parašytos, atspindi išeivijos bendruomenės rūpesčius ir džiaugsmus: lietuvybės išsaugojimą, jaunimo auklėjimą, paramą Tėvynei ir stiprų tarpusavio ryšį. Pats autorius knygą vadina „mažos lietuvių dalies maža istorija“.
Maldų turinys ir stilius
Invokacijų stilius yra paprastas, nuoširdus ir pakilus. Maldose kreipiamasi į Dievą su padėka už Jo dovanas, prašoma palaimos konkrečiai veiklai ar susirinkusiems žmonėms. Jose nuolat pabrėžiamos krikščioniškos vertybės: vienybė, pasiaukojimas, artimo meilė, teisingumas ir viltis. Kartu visose maldose jaučiamas gilus ryšys su Lietuva – meldžiamasi už Tėvynę, jos žmones ir jos ateitį.
Apibendrinant, kunigo Algirdo Palioko „Invokacijos“ yra vertingas leidinys, tarnaujantis kaip praktinis dvasinės pagalbos šaltinis įvairiose gyvenimo situacijose ir kartu kaip šiltas, dokumentinis pasakojimas apie gyvą tikėjimą ir tvirtą bendruomeniškumą lietuvių išeivijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 96
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1969
Šis leidinys – tai šeštasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1969 metais. Knygą, kurios leidybą parėmė dr. Juozas Kazickas, redagavo kun. Antanas Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per šeštąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1964 m. rugsėjo 4–7 dienomis Niujorke, prestižiniame Fordhamo universitete.
Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. dr. Juozapas Vaišnora, M.I.C., ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.
Šeštasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus ir solidus lietuvių išeivijos mokslinės minties paminklas. Jame atsispindi ne tik aukštas mokslinis lygis, bet ir gyvas intelektualinis dialogas su to meto pasaulio idėjomis – materializmu, psichoanalize, moderniosios valstybės samprata. Plati temų įvairovė ir gili analizė daro šį leidinį nepaprastai vertingu šaltiniu istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems lietuvių intelektualine istorija XX a. antroje pusėje.
Turinys ir struktūra
Šeštasis tomas yra itin turtingas savo tematika, atspindintis platų išeivijos mokslininkų interesų lauką. Pranešimai sugrupuoti į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologiją, filosofiją, istoriją, teisę, mediciną, gamtos mokslus ir literatūrą. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria prof. Juozo L. Navicko paskaita „Vertybių prasmė materializmo akivaizdoje“ ir prof. Simo Sužiedėlio pranešimas apie lietuvių tautos kovą dėl lotyniškos abėcėlės išsaugojimo.
- Teologijos ir filosofijos sekcijos: Nagrinėjamos tokios temos kaip psichoanalizė krikščioniškos doktrinos šviesoje (dr. Pranas Brazys), konkrečios gyvenimo tikrovės teologija (dr. Valdemaras Cukuras) ir medžiagos samprata (dr. Feliksas Jucevičius).
- Istorijos sekcija: Ši sekcija ypač gausi. Dr. Juozas Jakštas analizuoja pavėluoto Lietuvos krikšto priežastis, kun. Rapolas Krasauskas pateikia išsamią studiją apie Katalikų Bažnyčios padėtį XVI-XVII a., o kun. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., aprašo vienuolijų istoriją Lietuvoje.
- Medicinos bei tiksliųjų ir gamtos mokslų sekcijos: Aptariamos temos nuo vėžio etiologijos (dr. Zenonas Danilevičius) ir hormonų terapijos (dr. Alfonsas Grinius) iki antidepresinių vaistų vystymosi (dr. Jonas Gylys) ir genocido Lietuvoje (dr. Domas Jasaitis).
- Literatūros sekcija: Antanas Vaičiulaitis svarsto lietuvių literatūros problemas, kylančias kuriant svetur.
Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. dr. Juozapas Vaišnora, M.I.C., ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.
Reikšmė
Šeštasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus ir solidus lietuvių išeivijos mokslinės minties paminklas. Jame atsispindi ne tik aukštas mokslinis lygis, bet ir gyvas intelektualinis dialogas su to meto pasaulio idėjomis – materializmu, psichoanalize, moderniosios valstybės samprata. Plati temų įvairovė ir gili analizė daro šį leidinį nepaprastai vertingu šaltiniu istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems lietuvių intelektualine istorija XX a. antroje pusėje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 96
Antanas Paulavičius
KAUNAS/ 1992
Antano Paulavičiaus knyga „Malda už Tėvynę“, išleista Kaune 1992 metais, yra jaudinantis ir daugialypis kūrinys, apimantis eilėraščius, dokumentinę prozą, dramą ir dainas. Tai savotiška autoriaus rinktinė, kurioje, kaip teigiama knygos anotacijoje, plaka jautri tremtinio ir patrioto širdis, atspindinti tragišką XX amžiaus Lietuvos tikrovę. Knygos pavadinimas ir autoriaus dedikacija – „Visą savo gyvenimą mintimis, žodžiais ir darbais meldžiausi už Lietuvą“ – nusako pagrindinę kūrybos ašį ir emocinį krūvį.
Kūrybos Apžvalga
Knyga yra suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekviena atskleidžia skirtingą autoriaus talento briauną, tačiau visas jas jungia Tėvynės ilgesio ir tremties patirties temos.
Eilėraščiai: Pirmajame skyriuje pateikiami eilėraščiai, parašyti tiek Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Poezija persmelkta gimtųjų Anykščių gamtos vaizdų, kurie tampa prarasto rojaus simboliu. Eilėraščiuose kaip „Pareik, sūnau“ ar „Baigias vasara“ perteikiamas tremtinio skausmas, vienatvė ir begalinis Tėvynės ilgesys. Dauguma Sibire parašytų eilėraščių datuojami Krasnojarsko krašte, pavyzdžiui, 1948, 1949 ar 1950 metais. Taip pat ryškūs patriotiniai („Apginkim Nemuną“) ir religiniai („Šventasis Karalaiti“) motyvai.
Proza: Antroji dalis – „Prisiminimai“ – apima dokumentinę apysaką „Leiskit į Tėvynę“. Tai naujai perredaguota ir papildyta kūrinio versija, anksčiau spausdinta sutrumpintai. Autorius detaliai ir sukrečiančiai pasakoja apie savo suėmimą 1948 metais, kai buvo Vilniaus universiteto studentas, ir kelionę užkaltuose vagonuose į Sibirą. Ši dalis yra ne tik asmeninis liudijimas, bet ir visos kartos tragedijos paveikslas, atskleidžiantis nežmoniškas sąlygas, badą, mirtį ir nepalaužiamą viltį.
Drama: Knygoje pateikiama trijų veiksmų drama „Mėnesienos sonata“. Autorius ją pradėjo rašyti dar 1960 metais kaip libretą muzikinei komedijai, tačiau bėgant metams ir keičiantis politinei situacijai, kūrinys įgavo dramos pavidalą. Dramos centre – pianisto Giedriaus Papievio, partizano sūnaus, istorija. Per dingusio tėvo dienoraštį atskleidžiama sudėtinga šeimos paslaptis, susipynusi su išdavyste, enkavedistų žiaurumu ir skaudžiais pokario įvykiais.
Dainos ir Giesmės: Ketvirtoji dalis atskleidžia Antano Paulavičiaus kaip muziko talentą. Pateikiamos dainos ir giesmės su natomis, kurių tekstų autorius dažnai yra pats Paulavičius. Kompozitorius V. Bagdonas įžanginiame žodyje šiai daliai apibūdina jo muziką kaip melodingą, skambią ir prieinamą. Autorius taip pat yra Kauno tremtinių choro įkūrėjas ir vadovas, o jo kūryboje dominuoja patriotinės ir lyrinės temos.
Autoriaus Žodis ir Patirtis
Pats autorius pratarmėje atskleidžia, kad jo, kaip literato, svajones sudaužė 1948 metų trėmimas, palaužęs jo plunksną. Ilgus metus rašęs „tik sau“, jis atsigręžė į muziką. Ši asmeninė patirtis yra raktas į visą jo kūrybą – tai bandymas žodžiais ir muzika išsakyti tai, kas buvo nutylėta, išsaugoti atmintį ir atiduoti duoklę Tėvynei.
„Malda už Tėvynę“ yra vientisas ir paveikus kūrinys, liudijantis ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos likimą. Tai skaudus, bet kartu ir šviesus priminimas apie ištvermę, tikėjimą ir meilę, kuri padėjo išgyventi tamsiausius istorijos puslapius.
Kūrybos Apžvalga
Knyga yra suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekviena atskleidžia skirtingą autoriaus talento briauną, tačiau visas jas jungia Tėvynės ilgesio ir tremties patirties temos.
Eilėraščiai: Pirmajame skyriuje pateikiami eilėraščiai, parašyti tiek Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Poezija persmelkta gimtųjų Anykščių gamtos vaizdų, kurie tampa prarasto rojaus simboliu. Eilėraščiuose kaip „Pareik, sūnau“ ar „Baigias vasara“ perteikiamas tremtinio skausmas, vienatvė ir begalinis Tėvynės ilgesys. Dauguma Sibire parašytų eilėraščių datuojami Krasnojarsko krašte, pavyzdžiui, 1948, 1949 ar 1950 metais. Taip pat ryškūs patriotiniai („Apginkim Nemuną“) ir religiniai („Šventasis Karalaiti“) motyvai.
Proza: Antroji dalis – „Prisiminimai“ – apima dokumentinę apysaką „Leiskit į Tėvynę“. Tai naujai perredaguota ir papildyta kūrinio versija, anksčiau spausdinta sutrumpintai. Autorius detaliai ir sukrečiančiai pasakoja apie savo suėmimą 1948 metais, kai buvo Vilniaus universiteto studentas, ir kelionę užkaltuose vagonuose į Sibirą. Ši dalis yra ne tik asmeninis liudijimas, bet ir visos kartos tragedijos paveikslas, atskleidžiantis nežmoniškas sąlygas, badą, mirtį ir nepalaužiamą viltį.
Drama: Knygoje pateikiama trijų veiksmų drama „Mėnesienos sonata“. Autorius ją pradėjo rašyti dar 1960 metais kaip libretą muzikinei komedijai, tačiau bėgant metams ir keičiantis politinei situacijai, kūrinys įgavo dramos pavidalą. Dramos centre – pianisto Giedriaus Papievio, partizano sūnaus, istorija. Per dingusio tėvo dienoraštį atskleidžiama sudėtinga šeimos paslaptis, susipynusi su išdavyste, enkavedistų žiaurumu ir skaudžiais pokario įvykiais.
Dainos ir Giesmės: Ketvirtoji dalis atskleidžia Antano Paulavičiaus kaip muziko talentą. Pateikiamos dainos ir giesmės su natomis, kurių tekstų autorius dažnai yra pats Paulavičius. Kompozitorius V. Bagdonas įžanginiame žodyje šiai daliai apibūdina jo muziką kaip melodingą, skambią ir prieinamą. Autorius taip pat yra Kauno tremtinių choro įkūrėjas ir vadovas, o jo kūryboje dominuoja patriotinės ir lyrinės temos.
Autoriaus Žodis ir Patirtis
Pats autorius pratarmėje atskleidžia, kad jo, kaip literato, svajones sudaužė 1948 metų trėmimas, palaužęs jo plunksną. Ilgus metus rašęs „tik sau“, jis atsigręžė į muziką. Ši asmeninė patirtis yra raktas į visą jo kūrybą – tai bandymas žodžiais ir muzika išsakyti tai, kas buvo nutylėta, išsaugoti atmintį ir atiduoti duoklę Tėvynei.
„Malda už Tėvynę“ yra vientisas ir paveikus kūrinys, liudijantis ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos likimą. Tai skaudus, bet kartu ir šviesus priminimas apie ištvermę, tikėjimą ir meilę, kuri padėjo išgyventi tamsiausius istorijos puslapius.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 94
Redagavo A. Liuima, S. J.
ROMA 1964
Šis leidinys, LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI V, yra penktasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1964 metais. Knygą, kurios pagrindinė tema – „Istorinė krikščionių atsakomybė“, redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per penktąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1961 m. rugsėjo 1–3 dienomis Čikagoje. Tai buvo pirmasis Akademijos suvažiavimas, surengtas Amerikos žemyne, simbolizuojantis lietuvių intelektualinės veiklos išeivijoje gyvybingumą ir plėtrą.
Turinys ir struktūra
Leidinys pradedamas Jo Eminencijos Kardinolo Pizzardo laišku, kuriame pabrėžiama mokslo ir religijos darna. Prakalboje redaktorius A. Liuima džiaugiasi Akademijos augimu išeivijoje ir pamini leidybos iššūkius. Ypatinga padėka reiškiama kunigui Juozapui Antanui Karaliui, kurio lėšomis buvo padengtos spaudos išlaidos.Knygos turinys yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskirų mokslų sekcijų pranešimus. Pagrindinės temos apima platų spektrą klausimų:
- Plenariniai posėdžiai: Čia išsiskiria Stasio Ylos apžvalga apie L.K.M. Akademijos praeitį, Juozo Girniaus gili analizė apie istorinę krikščionių atsakomybę ir Juozo Ereto svarstymai apie krikščionio vietą šiuolaikinės kultūros pasaulyje.
- Teologijos sekcija: Vyskupas Vincentas Brizgys nagrinėja pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios misijoje, o Ladas Tulaba aptaria Šv. Rašto aiškinimą pagal Bažnyčios nurodymus.
- Filosofijos sekcija: Justinas Pikūnas svarsto žmogaus uždavinius mokslo šviesoje, o Petras Celiešius analizuoja egzistencializmą krikščionybės požiūriu.
- Sociologijos, Pedagogikos, Medicinos ir Gamtos mokslų sekcijos: Šiose dalyse nagrinėjamos tokios temos kaip žmonių santykiai komunizme (Vytautas Bagdanavičius), socialinės santvarkos krizė (Gediminas Galva), Amerikos ir sovietų mokyklų palyginimas (Antanas Šerkšnas), gimimų kontrolės klausimas (Juozas Meškauskas) ir evoliucijos teorijos santykis su krikščioniška pasaulėžiūra (Vladas Litas).
- Istorijos sekcija: Zenonas Ivinskis pateikia Lietuvos istorijos apžvalgą naujų šaltinių šviesoje, o Antanas Kučas ir Kostas Jurgėla nagrinėja Amerikos lietuvių istoriją ir jų ryšius su tėvyne.
Reikšmė
Penktasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra vertingas XX a. vidurio lietuvių išeivijos intelektualinės minties paminklas. Jame atsispindi to meto lietuvių katalikų mokslininkų pastangos suderinti tikėjimą su moderniuoju mokslu, analizuoti sudėtingas socialines ir politines problemas bei išsaugoti tautinę tapatybę svetimame krašte. Temos, pradedant teologija ir baigiant tiksliaisiais mokslais, rodo platų Akademijos narių interesų lauką ir jų norą aktyviai dalyvauti pasaulio idėjų diskusijose. Ši knyga yra svarbus šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo, kultūros ir religinės minties istorija išeivijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 93
Redagavo JUOZAS ERETAS IR ANTANAS SALYS
KAUNAS 1936
Įžanga ir Pagrindinė Tema
Šis leidinys yra antrojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1936 metais, darbų rinkinys. Skirtingai nuo pirmojo, organizacinio pobūdžio, suvažiavimo, šis buvo skirtas vienai konkrečiai ir itin aktualiai problemai – šių dienų dvasios krizei. Kaip pratarmėje nurodo redaktoriai, suvažiavimo tikslas buvo išanalizuoti dvasios krizės apraiškas įvairiose mokslo srityse ir, remiantis katalikiška pasaulėžiūra, ieškoti kelių jai įveikti. Leidinys dedikuotas trims iškiliems mokslininkams sukaktuvininkams: vyskupui Kazimierui Paltarokui, prof. Pranui Dovydaičiui ir prof. Stasiui Šalkauskiui.Struktūra ir Turinys
Knyga yra suskirstyta į temines dalis, atspindinčias suvažiavimo sekcijų darbą. Kiekvienoje dalyje pateikiamos paskaitos ir referatai, nagrinėjantys dvasios krizės problemą iš skirtingų mokslo sričių perspektyvos.Pagrindinės Paskaitos:
Suvažiavimo problemą iš esmės nušvietė dvi pagrindinės paskaitos:- Juozo Ereto „Quid de nocte?“ – istorinė analizė, atskleidžianti kelius ir etapus, kuriais eidama Vakarų civilizacija pateko į dvasios krizę, pradedant teocentrinės viduramžių pasaulėžiūros irimu ir baigiant antropocentrinio humanizmo išsigimimu.
- Stasio Šalkauskio „Ideologiniai dabarties krizių pagrindai“ – sisteminė analizė, kurioje aptariamos kultūrinės, politinės ir socialinės-ekonominės krizės, kylančios iš liberalizmo, individualizmo ir ekonomizmo. Šioms krizinėms ideologijoms autorius priešpriešina integralinę katalikiškąją pasaulėžiūrą.
Teminės Sekcijos
Po bendrųjų paskaitų, problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:- Teologija ir Religija: Prel. Vincas Borisevičius analizuoja lietuvio kataliko religinį charakterį, o vysk. Pranciškus Būčys aptaria dorovės atgaivinimo būtinybę.
- Filosofija, Psichologija, Pedagogika: Vysk. Mečislovas Reinys nagrinėja subjektyvumo ir objektyvumo problemą, o Antanas Maceina pateikia išsamią ideologinių šių dienų pedagogikos pagrindų analizę.
- Kalba, Literatūra, Menas: Juozas Ambrazevičius apžvelgia naujosios lietuvių literatūros idėjines ir formines linkmes.
- Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie Sūduvos istoriją (J. Totoraitis), pozityvinės teisės krizę (J. Žagrakalys), nacionalizmą krikščioniškos doktrinos šviesoje (Pr. Kuraitis), Pijaus XI socialines idėjas (St. Bačkis) ir fizikos pasaulėvaizdį (A. Puodžiukynas).
Atminimas ir Veikla
Knygoje taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams (Marijai Pečkauskaitei, Antanui Aleknai, Juozui Naujaliui) ir paminimi minėti sukaktuvininkai. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga, kurią parengė kun. Stasys Yla.Apibendrinimas
„Suvažiavimo Darbai II“ yra solidus tarpukario Lietuvos katalikų intelektualinės minties paminklas. Jis atspindi gilų susirūpinimą Europos dvasine būkle ir brandų bandymą ieškoti atsakymų ne aklai sekant Vakarų madomis, o remiantis amžinosiomis krikščionybės tiesomis ir jas pritaikant konkretiems laikmečio iššūkiams. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis to meto Lietuvos mokslo ir kultūros lygį bei katalikiškosios inteligentijos pastangas aktyviai dalyvauti savo tautos dvasiniame gyvenime.- Išsami informacija
- Peržiūros: 93
Algirdas Paliokas SJ
Kaunas, 1995
Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko knyga „Meilei pasibeldus...“, išleista 1995 metais leidyklos „Caritas“, yra pastoracinis vadovas jaunimui, skirtas naršyti sudėtinguose draugystės, meilės ir santuokos klausimuose. Knyga sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų žurnale „Caritas“ 1991–1992 metais, ir atspindi poreikį pateikti aiškias krikščioniškas gaires atsivėrusioje, bet kartu ir vertybinio chaoso kupinoje posovietinėje Lietuvoje.
Knygos turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis Bažnyčios mokymu ir psichologinėmis įžvalgomis, nuosekliai veda skaitytoją per skirtingus santykių etapus.
Knygos struktūra apima tokias temas kaip:
Draugystės ir meilės paradoksai: Pokalbio forma nagrinėjamos jaunimui kylančios dilemos, pavyzdžiui, ar galima bučiuotis draugaujant.
Kada pradėti draugauti?: Analizuojamas jauno žmogaus brendimas, dvasinis ir fizinis pasirengimas rimtiems santykiams.
Meilės ir draugystės geismas: Atskiriami dvasinės meilės troškimas ir kūniškas potraukis, pabrėžiant pastarojo pavojus iki santuokos.
Santuoka – šventas gyvybės židinys: Santuoka pristatoma kaip Dievo palaimintas ir vienintelis teisėtas kelias į visišką dviejų žmonių susijungimą.
Specifinės situacijos: Ypatingas skyrius „Įsimylėjusiai kunigą“ atvirai ir jautriai paliečia sudėtingą ir skausmingą temą.
Knygoje pasitelkiamos įvairios formos: nuo dialogo su jaunimu iki išsamių teologinių paaiškinimų ir anoniminių laiškų bei išpažinčių analizės, pvz., skyriuje „Ieškojau meilės“.
Pagrindinės idėjos ir mokymas
Knygos ašis – aiškus dvasinės ir kūniškos meilės atskyrimas iki santuokos. A. Paliokas pabrėžia, kad egzistuoja riba tarp draugystės pasaulio ir santuokinės meilės pasaulio, o vienintelis „legalus tiltas“ per šią ribą yra Santuokos sakramentas.
Dvasinės meilės pirmenybė: Autorius teigia, kad tikroji meilė bręsta dvasiškai. Pernelyg ankstyvas fizinis artumas, įskaitant aistringus bučinius ir glamonės, „užblokuoja dvasinės meilės ištakas“ ir paverčia kitą asmenį malonumo objektu, o ne asmeniu, kurį reikia gerbti ir mylėti.
Pavojai ir pasekmės: Knygoje įspėjama, kad moralinių normų nepaisymas veda į skaudžias pasekmes: „kraujuojančias meilės žaizdas“, „visam gyvenimui sulaužytus likimus“, iširusias santuokas ir dvasinį atitolimą nuo Dievo. Lytinis potraukis prilyginamas narkotinei priklausomybei, kuri reikalauja vis didesnių „dozių“ ir veda į dvasinę degradaciją.
Krikščioniškas kelias: Kaip alternatyvą siūlomas skaisčios draugystės kelias, kuriame jausmai valdomi proto, o dvasinis ryšys su Dievu tampa atrama. Autorius pabrėžia, kad merginos vaidmuo yra ypač svarbus – jos „tabu“ priverčia vaikiną pereiti nuo kūniško potraukio prie pagarbos ir dvasinės meilės.
Autoriaus balsas ir stilius
Algirdas Paliokas, kaip dvasininkas ir buvęs aktyvus jaunimo sielovadininkas, į skaitytoją kreipiasi kaip patyręs, bet kartu ir empatiškas vadovas. Jo stilius yra didaktiškas, tačiau vengiantis vien sausų pamokymų. Jis remiasi konkrečiais pavyzdžiais, statistika (nors ir pateikta iš 1989 m. „Moksleivio“ žurnalo, ji atspindi to meto aktualijas) ir atvirai atsako į jaunimui rūpimus, net ir nepatogius, klausimus. Tai knyga, parašyta su aiškiu tikslu – „padėti besiskleidžiančiai meilei suprasti save“ ir parodyti kelią į tikrą, Dievo laiminamą laimę.
Knygos turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis Bažnyčios mokymu ir psichologinėmis įžvalgomis, nuosekliai veda skaitytoją per skirtingus santykių etapus.
Knygos struktūra apima tokias temas kaip:
Draugystės ir meilės paradoksai: Pokalbio forma nagrinėjamos jaunimui kylančios dilemos, pavyzdžiui, ar galima bučiuotis draugaujant.
Kada pradėti draugauti?: Analizuojamas jauno žmogaus brendimas, dvasinis ir fizinis pasirengimas rimtiems santykiams.
Meilės ir draugystės geismas: Atskiriami dvasinės meilės troškimas ir kūniškas potraukis, pabrėžiant pastarojo pavojus iki santuokos.
Santuoka – šventas gyvybės židinys: Santuoka pristatoma kaip Dievo palaimintas ir vienintelis teisėtas kelias į visišką dviejų žmonių susijungimą.
Specifinės situacijos: Ypatingas skyrius „Įsimylėjusiai kunigą“ atvirai ir jautriai paliečia sudėtingą ir skausmingą temą.
Knygoje pasitelkiamos įvairios formos: nuo dialogo su jaunimu iki išsamių teologinių paaiškinimų ir anoniminių laiškų bei išpažinčių analizės, pvz., skyriuje „Ieškojau meilės“.
Pagrindinės idėjos ir mokymas
Knygos ašis – aiškus dvasinės ir kūniškos meilės atskyrimas iki santuokos. A. Paliokas pabrėžia, kad egzistuoja riba tarp draugystės pasaulio ir santuokinės meilės pasaulio, o vienintelis „legalus tiltas“ per šią ribą yra Santuokos sakramentas.
Dvasinės meilės pirmenybė: Autorius teigia, kad tikroji meilė bręsta dvasiškai. Pernelyg ankstyvas fizinis artumas, įskaitant aistringus bučinius ir glamonės, „užblokuoja dvasinės meilės ištakas“ ir paverčia kitą asmenį malonumo objektu, o ne asmeniu, kurį reikia gerbti ir mylėti.
Pavojai ir pasekmės: Knygoje įspėjama, kad moralinių normų nepaisymas veda į skaudžias pasekmes: „kraujuojančias meilės žaizdas“, „visam gyvenimui sulaužytus likimus“, iširusias santuokas ir dvasinį atitolimą nuo Dievo. Lytinis potraukis prilyginamas narkotinei priklausomybei, kuri reikalauja vis didesnių „dozių“ ir veda į dvasinę degradaciją.
Krikščioniškas kelias: Kaip alternatyvą siūlomas skaisčios draugystės kelias, kuriame jausmai valdomi proto, o dvasinis ryšys su Dievu tampa atrama. Autorius pabrėžia, kad merginos vaidmuo yra ypač svarbus – jos „tabu“ priverčia vaikiną pereiti nuo kūniško potraukio prie pagarbos ir dvasinės meilės.
Autoriaus balsas ir stilius
Algirdas Paliokas, kaip dvasininkas ir buvęs aktyvus jaunimo sielovadininkas, į skaitytoją kreipiasi kaip patyręs, bet kartu ir empatiškas vadovas. Jo stilius yra didaktiškas, tačiau vengiantis vien sausų pamokymų. Jis remiasi konkrečiais pavyzdžiais, statistika (nors ir pateikta iš 1989 m. „Moksleivio“ žurnalo, ji atspindi to meto aktualijas) ir atvirai atsako į jaunimui rūpimus, net ir nepatogius, klausimus. Tai knyga, parašyta su aiškiu tikslu – „padėti besiskleidžiančiai meilei suprasti save“ ir parodyti kelią į tikrą, Dievo laiminamą laimę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 92
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
KAUNAS 1927
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnio (arba trumpos brošiūros) „Jonas Basanavičius – didis tėvynės meilės mokytojas“ apžvalga. Šis kūrinys yra ne istorinė analizė, o aistringas, patriotiškas Tautos Patriarcho pagerbimas, kuriuo siekiama įtvirtinti jo, kaip svarbiausio moralinio autoriteto ir tautos žadintojo, paveikslą.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Skaityti daugiau: JONAS BASANAVIČIUS - DIDIS TĖVYNĖS MEILĖS MOKYTOJAS
- Išsami informacija
- Peržiūros: 92
IGNAS SKRUPSKELIS
ROMA 1967
Šis veikalas – tai Igno Skrupskelio (1903–1942) daktaro disertacija, apginta Vienos universitete 1932 metais ir išleista po autoriaus mirties, 1967 metais Romoje, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos. Knyga yra fundamentalus tyrimas, nagrinėjantis sudėtingus lietuvių ir vokiečių kultūrinius santykius bei lietuvių tautos atspindžius XVIII amžiaus vokiečių literatūroje ir intelektualinėje mintyje.
Turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis gausia istorine ir literatūrine medžiaga, nuodugniai analizuoja Prūsijos Lietuvos kultūrinį, švietimo ir religinį gyvenimą XVIII amžiuje bei to meto vokiečių mąstytojų požiūrį į lietuvius. Knyga suskirstyta į tris pagrindines dalis:- A dalis: Kultūrinis lietuvių gyvenimas Prūsuose XVIII amžiuje. Šioje dalyje apžvelgiama Prūsijos karalystės iškilimas, lietuvių gyvenamos teritorijos, švietimo sistemos kūrimasis, Karaliaučiaus ir Halės lietuvių seminarų reikšmė bei to meto lietuviškų spaudinių, įskaitant Kristijono Donelaičio kūrybą, apžvalga.
- B dalis: Pagrindiniai idėjinės raidos bruožai. Tai pati svariausia knygos dalis, kurioje nagrinėjamos didžiųjų vokiečių mąstytojų – Johanno Georgo Hamanno, Johanno Gottfriedo Herderio, Theodoro Gottliebo Hippelio ir Immanuelio Kanto – idėjos, susijusios su kalbos, tautos savitumo ir liaudies kultūros samprata. Autorius atskleidžia, kaip šių filosofų darbai padėjo pagrindus naujam, pozityviam požiūriui į „primityvias“ tautas, tarp jų ir lietuvius.
- C dalis: Lietuvybė XVIII amžiuje. Šiame skyriuje analizuojama, kaip konkrečiai vokiečių literatūroje ir mokslo darbuose buvo vertinama lietuvių kalba, tautos būdas, papročiai, istorija. Ypatingas dėmesys skiriamas Martyno Liudviko Rėzos veiklai renkant ir publikuojant lietuvių liaudies dainas, kurios sužavėjo net patį Goethe.
Reikšmė
Igno Skrupskelio monografija yra klasikinis lituanistikos veikalas, atveriantis platų ir mažai tyrinėtą XVIII a. vokiečių ir lietuvių kultūrinių sąsajų lauką. Autorius įtikinamai parodo, kaip Šviečiamojo amžiaus idėjos ir romantizmo pradmenys Vokietijoje paskatino susidomėjimą lietuvių kalba, tautosaka ir istorija, taip prisidedant prie pačios lietuvių tautinės savimonės formavimosi. Tai nepaprastai vertingas šaltinis literatūrologams, istorikams ir visiems, besidomintiems Europos idėjų istorija ir lietuvių tautos vieta joje.Skaityti daugiau: LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
- Išsami informacija
- Peržiūros: 92
Jovita Niūniavaitė-Lesienė Antanas Lesys
Vilnius 2017
Jovitos Niūniavaitės-Lesienės ir istoriko Antano Lesio 2017 metais išleista knyga „Fanatikas“ yra išsami ir dokumentais paremta biografija, skirta Garbės kanauninkui Vytautui Juozui Vaičiūnui – politiniam kaliniui ir kovotojui už tikėjimą bei Lietuvos laisvę. Knygos pavadinimas, paimtas tiesiai iš KGB operatyvinės bylos, kurioje V. J. Vaičiūnas buvo įvardytas slapyvardžiu „Fanatikas“, iš karto nusako pagrindinio herojaus bekompromisę laikyseną ir knygos toną.
Gyvenimas, paženklintas kovos
Knyga chronologiškai ir tematiškai atskleidžia V. J. Vaičiūno (g. 1930 m.) gyvenimo kelią, kuris buvo kupinas dramatiškų išbandymų ir nepalaužiamos dvasios. Jaunystėje netekęs mamos, mokęsis Vytėnų saleziečių gimnazijoje, vėliau Žemės ūkio mokykloje, jis tarnavo sovietinėje armijoje ir kelerius metus dirbo Norilske. Grįžęs į Lietuvą, baigė Kauno statybos technikumą ir Politechnikos institutą, sukūrė šeimą.
Lemtingas posūkis jo gyvenime įvyko 1972 m., kai jis pateko į KGB akiratį dėl aktyvaus dalyvavimo pogrindinėje veikloje – religinės literatūros, įskaitant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ (LKBK), spausdinimo ir platinimo kartu su kunigu Juozu Zdebskiu, Petru Petroniu, Petru Plumpa ir kitais disidentais.
Disidentinė veikla ir KGB persekiojimas
Knygoje, remiantis gausia archyvine medžiaga, detaliai nušviečiama V. J. Vaičiūno disidentinė veikla ir KGB represijos. KGB bylose jis buvo žinomas ne tik kaip „Fanatikas“, bet ir slapyvardžiais „Inžinierius“ bei „Vladas“. Būdamas inžinieriumi, jis įrenginėjo ir prižiūrėjo pogrindines spaustuves, gamino kopijavimo aparatus „ERA“.
Knygoje atskleidžiami brutalūs KGB metodai:
Specialiosios priemonės: 1980 m. spalio 3 d. KGB, gavusi leidimą iš Maskvos, prieš V. J. Vaičiūną ir kun. J. Zdebskį panaudojo specialią priemonę – jie buvo apdeginti nežinomomis cheminėmis medžiagomis, siekiant juos sukompromituoti ir priversti nutraukti aktyvią veiklą.
Helsinkio grupė: Persekiojimai ir areštai retinant Lietuvos Helsinkio grupės gretas, 1980 m. pabaigoje V. J. Vaičiūnas sutiko tapti šios grupės nariu.
Areštas ir teismas: Jis buvo suimtas už dalyvavimą ir maldininkų eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą. 1981 m. birželio 26 d. LSSR Aukščiausiasis Teismas jį nuteisė kalėti dvejus su puse metų bendrojo režimo kolonijoje.
Kalėjimas ir kelias į kunigystę
V. J. Vaičiūnas buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, kur buvo patalpintas į kamerą su kriminaliniais nusikaltėliais, vėliau – Pravieniškėse ir galiausiai ištremtas į vieną žiauriausių lagerių Čeliabinsko srityje, Bakalo mieste. Knygoje cituojami jo laiškai iš lagerio, liudijantys apie nežmoniškas sąlygas, badą, ligas ir nepalaužiamą tikėjimą. Būtent lageryje, sunkiai susirgęs dizenterija ir atsidūręs ant mirties slenksčio, jis davė Dievui pažadą, jei pagis, tapti kunigu.
Grįžęs iš lagerio 1983 m., sulaukęs 53-ejų, V. J. Vaičiūnas, palaikomas vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus, įstojo į pogrindinę Kunigų seminariją. Jo žmona Levutė, su kuria darniai pragyveno 30 metų, priėmė skaistybės įžadą ir palaimino vyro sprendimą, taip patvirtindama savo didžiulę auką.
Tarnystė Bažnyčiai ir Tėvynei
Tapęs kunigu, V. J. Vaičiūnas dirbo Kybartuose, Krikštonyse, Vištytyje, o nuo 1993 m. – Šlienavos parapijos klebonu. Knygoje plačiai aprašomas jo, kaip klebono, pasiaukojamas darbas: turėdamas statybininko ir elektriko įgūdžių, jis pats projektavo ir statė, restauravo bažnyčią, pastatė naują bokštą bei parapijos namus, įkūrė kelis muziejus. Jo nuopelnai buvo įvertinti – jam suteiktas Garbės kanauninko titulas, Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinas ir laisvės kovų dalyvio statusas.
Apibendrinimas
„Fanatikas“ – tai ne tik biografija, bet ir svarbus istorinis dokumentas, atskleidžiantis sovietinio režimo represijas prieš Bažnyčią ir laisvą žodį. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir archyviniais dokumentais, tarp jų – KGB sekimo medžiaga, teismo nuosprendžiai, paties V. J. Vaičiūno ir kitų disidentų pareiškimai valdžios institucijoms. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio gyvenimas – nuo kumečio dalios iki pogrindinės kovos, nuo kalinio iki kunigo – tapo gyvu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei liudijimu.
Gyvenimas, paženklintas kovos
Knyga chronologiškai ir tematiškai atskleidžia V. J. Vaičiūno (g. 1930 m.) gyvenimo kelią, kuris buvo kupinas dramatiškų išbandymų ir nepalaužiamos dvasios. Jaunystėje netekęs mamos, mokęsis Vytėnų saleziečių gimnazijoje, vėliau Žemės ūkio mokykloje, jis tarnavo sovietinėje armijoje ir kelerius metus dirbo Norilske. Grįžęs į Lietuvą, baigė Kauno statybos technikumą ir Politechnikos institutą, sukūrė šeimą.
Lemtingas posūkis jo gyvenime įvyko 1972 m., kai jis pateko į KGB akiratį dėl aktyvaus dalyvavimo pogrindinėje veikloje – religinės literatūros, įskaitant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ (LKBK), spausdinimo ir platinimo kartu su kunigu Juozu Zdebskiu, Petru Petroniu, Petru Plumpa ir kitais disidentais.
Disidentinė veikla ir KGB persekiojimas
Knygoje, remiantis gausia archyvine medžiaga, detaliai nušviečiama V. J. Vaičiūno disidentinė veikla ir KGB represijos. KGB bylose jis buvo žinomas ne tik kaip „Fanatikas“, bet ir slapyvardžiais „Inžinierius“ bei „Vladas“. Būdamas inžinieriumi, jis įrenginėjo ir prižiūrėjo pogrindines spaustuves, gamino kopijavimo aparatus „ERA“.
Knygoje atskleidžiami brutalūs KGB metodai:
Specialiosios priemonės: 1980 m. spalio 3 d. KGB, gavusi leidimą iš Maskvos, prieš V. J. Vaičiūną ir kun. J. Zdebskį panaudojo specialią priemonę – jie buvo apdeginti nežinomomis cheminėmis medžiagomis, siekiant juos sukompromituoti ir priversti nutraukti aktyvią veiklą.
Helsinkio grupė: Persekiojimai ir areštai retinant Lietuvos Helsinkio grupės gretas, 1980 m. pabaigoje V. J. Vaičiūnas sutiko tapti šios grupės nariu.
Areštas ir teismas: Jis buvo suimtas už dalyvavimą ir maldininkų eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą. 1981 m. birželio 26 d. LSSR Aukščiausiasis Teismas jį nuteisė kalėti dvejus su puse metų bendrojo režimo kolonijoje.
Kalėjimas ir kelias į kunigystę
V. J. Vaičiūnas buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, kur buvo patalpintas į kamerą su kriminaliniais nusikaltėliais, vėliau – Pravieniškėse ir galiausiai ištremtas į vieną žiauriausių lagerių Čeliabinsko srityje, Bakalo mieste. Knygoje cituojami jo laiškai iš lagerio, liudijantys apie nežmoniškas sąlygas, badą, ligas ir nepalaužiamą tikėjimą. Būtent lageryje, sunkiai susirgęs dizenterija ir atsidūręs ant mirties slenksčio, jis davė Dievui pažadą, jei pagis, tapti kunigu.
Grįžęs iš lagerio 1983 m., sulaukęs 53-ejų, V. J. Vaičiūnas, palaikomas vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus, įstojo į pogrindinę Kunigų seminariją. Jo žmona Levutė, su kuria darniai pragyveno 30 metų, priėmė skaistybės įžadą ir palaimino vyro sprendimą, taip patvirtindama savo didžiulę auką.
Tarnystė Bažnyčiai ir Tėvynei
Tapęs kunigu, V. J. Vaičiūnas dirbo Kybartuose, Krikštonyse, Vištytyje, o nuo 1993 m. – Šlienavos parapijos klebonu. Knygoje plačiai aprašomas jo, kaip klebono, pasiaukojamas darbas: turėdamas statybininko ir elektriko įgūdžių, jis pats projektavo ir statė, restauravo bažnyčią, pastatė naują bokštą bei parapijos namus, įkūrė kelis muziejus. Jo nuopelnai buvo įvertinti – jam suteiktas Garbės kanauninko titulas, Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinas ir laisvės kovų dalyvio statusas.
Apibendrinimas
„Fanatikas“ – tai ne tik biografija, bet ir svarbus istorinis dokumentas, atskleidžiantis sovietinio režimo represijas prieš Bažnyčią ir laisvą žodį. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir archyviniais dokumentais, tarp jų – KGB sekimo medžiaga, teismo nuosprendžiai, paties V. J. Vaičiūno ir kitų disidentų pareiškimai valdžios institucijoms. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio gyvenimas – nuo kumečio dalios iki pogrindinės kovos, nuo kalinio iki kunigo – tapo gyvu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei liudijimu.
Skaityti daugiau: FANATIKAS Skiriama VYTAUTUI JUOZUI VAIČIŪNUI
- Išsami informacija
- Peržiūros: 89
Loreta Paulavičiūtė
Vilnius 1998
Knyga „Mylėti artimą“ yra unikalus istorinis ir dvasinis liudijimas, sudarytas iš videomedžiagos, surinktos dokumentiniam filmui apie kunigą Juozą Zdebskį (1929–1986). 1998 metais „Katalikų akademijos“ išleista knyga, kurią parengė Loreta Paulavičiūtė, o įvadinius paaiškinimus ir epilogą parašė Vidas Spengla, pateikia gyvus ir autentiškus pasakojimus žmonių, artimai pažinojusių šį iškilų disidentą, kunigą ir dvasios tėvą.
Turinys ir struktūra
Knygos pagrindą sudaro iššifruoti interviu su įvairiais žmonėmis – nuo aukščiausių dvasininkų iki paprastų parapijiečių, nuo bendražygių pogrindžio veikloje iki artimųjų. Kiekvienas skyrius skirtas tam tikram kunigo Zdebskio gyvenimo ir veiklos aspektui, kurį atskleidžia jį pažinojusių asmenų prisiminimai. Knyga suskirstyta į temines dalis, tokias kaip „Seminarija“, „Neakivaizdinė pogrindžio seminarija“, „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“, „Spaudos darbų bendražygiai“, „Jaunimas“, „Parapijiečiai“, „Kančios mokykla“, kurios leidžia skaitytojui susidaryti išsamų ir daugiaplanį kunigo portretą.
Knygoje savo liudijimais dalijasi tokios iškilios asmenybės kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, monsinjorai Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas, Juozas Užupis, Petras Puzaras ir Vincentas Vėlavičius, taip pat artimi bendražygiai Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Nijolė Sadūnaitė, kunigai Robertas Grigas, Julius Sasnauskas ir daugelis kitų.
Pagrindinės temos
Knygoje atsiskleidžia plati kunigo Juozo Zdebskio veiklos ir asmenybės panorama:
Dvasinis portretas: Bendražygiai ir dvasios vaikai pabrėžia Zdebskio gilų pamaldumą, nuolatinę maldą (ypač mąstomąją ir Rožančių) ir beribį pasitikėjimą Dievu, kuris buvo visos jo veiklos pagrindas. Jo santykis su Dievu apibūdinamas kaip egzistencinis, nuolatinis buvimas Jo akivaizdoje.
Bebaimis pasipriešinimas: Knygoje detaliai nušviečiama Zdebskio, KGB praminto „Akiplėša“, veikla sovietinio pasipriešinimo kontekste. Jis buvo vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ rėmėjų ir medžiagos teikėjų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) įkūrėjų ir pogrindinės kunigų seminarijos iniciatorius.
Meilė artimui ir „parapija be ribų“: Liudijimuose nuolat pabrėžiama Zdebskio beribė meilė žmogui, ypač kenčiančiam, atstumtam ar puolusiajam. Jis lankydavo kalinius, tremtinius ir sovietinės armijos kareivius visoje Sovietų Sąjungoje, sakydamas, kad „dėl vieno žmogaus, dėl vienos sielos galima pervažiuoti visą imperiją“. Dėl to jo parapija neturėjo ribų, o artimo meilė buvo svarbesnė už formalų pareigų atlikimą.
Persekiojimai ir kančia: Knygoje atskleidžiamas negailestingas KGB persekiojimas: nuolatinis sekimas, bandymai sukompromituoti, du įkalinimai už vaikų katekizaciją ir pasikėsinimai į gyvybę. Ypač detaliai aprašomas 1980 m. įvykdytas cheminis nudeginimas, kurį KGB organizavo su Maskvos specialistų pagalba, siekdama jį sukompromituoti kaip venerinį ligonį. Liudininkai pasakoja, kaip jis buvo pagrobtas iš ligoninės, siekiant išvengti sufabrikuotos diagnozės. Pats Zdebskis kančią laikė didžiausia Dievo dovana ir mokė ją įprasminti, aukojant už kitus.
Žmogiškasis portretas: Knyga atskleidžia ne tik šventąjį, bet ir gyvą žmogų – su savitu humoro jausmu, kartais vėluojantį, nepraktikuojantį įprastos drausmės, bet visada autentišką ir nuoširdų. Jo gebėjimas džiaugtis gyvenimu, bendrauti su jaunimu, meilė gamtai ir net humoro jausmas bendraujant su saugumiečiais piešia sudėtingą, bet nepaprastai patrauklią asmenybę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta gyva, autentiška kalba. Tai nėra nugludinti literatūriniai tekstai, o tiesioginiai žmonių pasakojimai, išsaugantys jų individualų stilių ir emocijas. Tai suteikia knygai ypatingo patikimumo ir paveikumo.
„Mylėti artimą“ yra ne tik svarbus istorinis šaltinis, atskleidžiantis Bažnyčios ir disidentinio judėjimo kovą sovietmečiu, bet ir įkvepiantis dvasinės literatūros kūrinys. Kunigo Juozo Zdebskio gyvenimo pavyzdys, atskleistas per daugybės jį pažinojusių žmonių liudijimus, tampa galingu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės liudijimu, aktualiu ir šiandienos skaitytojui.
Turinys ir struktūra
Knygos pagrindą sudaro iššifruoti interviu su įvairiais žmonėmis – nuo aukščiausių dvasininkų iki paprastų parapijiečių, nuo bendražygių pogrindžio veikloje iki artimųjų. Kiekvienas skyrius skirtas tam tikram kunigo Zdebskio gyvenimo ir veiklos aspektui, kurį atskleidžia jį pažinojusių asmenų prisiminimai. Knyga suskirstyta į temines dalis, tokias kaip „Seminarija“, „Neakivaizdinė pogrindžio seminarija“, „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“, „Spaudos darbų bendražygiai“, „Jaunimas“, „Parapijiečiai“, „Kančios mokykla“, kurios leidžia skaitytojui susidaryti išsamų ir daugiaplanį kunigo portretą.
Knygoje savo liudijimais dalijasi tokios iškilios asmenybės kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, monsinjorai Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas, Juozas Užupis, Petras Puzaras ir Vincentas Vėlavičius, taip pat artimi bendražygiai Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Nijolė Sadūnaitė, kunigai Robertas Grigas, Julius Sasnauskas ir daugelis kitų.
Pagrindinės temos
Knygoje atsiskleidžia plati kunigo Juozo Zdebskio veiklos ir asmenybės panorama:
Dvasinis portretas: Bendražygiai ir dvasios vaikai pabrėžia Zdebskio gilų pamaldumą, nuolatinę maldą (ypač mąstomąją ir Rožančių) ir beribį pasitikėjimą Dievu, kuris buvo visos jo veiklos pagrindas. Jo santykis su Dievu apibūdinamas kaip egzistencinis, nuolatinis buvimas Jo akivaizdoje.
Bebaimis pasipriešinimas: Knygoje detaliai nušviečiama Zdebskio, KGB praminto „Akiplėša“, veikla sovietinio pasipriešinimo kontekste. Jis buvo vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ rėmėjų ir medžiagos teikėjų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) įkūrėjų ir pogrindinės kunigų seminarijos iniciatorius.
Meilė artimui ir „parapija be ribų“: Liudijimuose nuolat pabrėžiama Zdebskio beribė meilė žmogui, ypač kenčiančiam, atstumtam ar puolusiajam. Jis lankydavo kalinius, tremtinius ir sovietinės armijos kareivius visoje Sovietų Sąjungoje, sakydamas, kad „dėl vieno žmogaus, dėl vienos sielos galima pervažiuoti visą imperiją“. Dėl to jo parapija neturėjo ribų, o artimo meilė buvo svarbesnė už formalų pareigų atlikimą.
Persekiojimai ir kančia: Knygoje atskleidžiamas negailestingas KGB persekiojimas: nuolatinis sekimas, bandymai sukompromituoti, du įkalinimai už vaikų katekizaciją ir pasikėsinimai į gyvybę. Ypač detaliai aprašomas 1980 m. įvykdytas cheminis nudeginimas, kurį KGB organizavo su Maskvos specialistų pagalba, siekdama jį sukompromituoti kaip venerinį ligonį. Liudininkai pasakoja, kaip jis buvo pagrobtas iš ligoninės, siekiant išvengti sufabrikuotos diagnozės. Pats Zdebskis kančią laikė didžiausia Dievo dovana ir mokė ją įprasminti, aukojant už kitus.
Žmogiškasis portretas: Knyga atskleidžia ne tik šventąjį, bet ir gyvą žmogų – su savitu humoro jausmu, kartais vėluojantį, nepraktikuojantį įprastos drausmės, bet visada autentišką ir nuoširdų. Jo gebėjimas džiaugtis gyvenimu, bendrauti su jaunimu, meilė gamtai ir net humoro jausmas bendraujant su saugumiečiais piešia sudėtingą, bet nepaprastai patrauklią asmenybę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta gyva, autentiška kalba. Tai nėra nugludinti literatūriniai tekstai, o tiesioginiai žmonių pasakojimai, išsaugantys jų individualų stilių ir emocijas. Tai suteikia knygai ypatingo patikimumo ir paveikumo.
„Mylėti artimą“ yra ne tik svarbus istorinis šaltinis, atskleidžiantis Bažnyčios ir disidentinio judėjimo kovą sovietmečiu, bet ir įkvepiantis dvasinės literatūros kūrinys. Kunigo Juozo Zdebskio gyvenimo pavyzdys, atskleistas per daugybės jį pažinojusių žmonių liudijimus, tampa galingu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės liudijimu, aktualiu ir šiandienos skaitytojui.
Skaityti daugiau: MYLĖTI ARTIMĄ Liudijimai apie kunigą Juozą Zdebskį
- Išsami informacija
- Peržiūros: 88
ANTANAS KUČAS
ROMA 1965
Ši monografija, „Kunigas Antanas Staniukynas“, parašyta Dr. Antano Kučo, yra antrasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“. Knyga, išleista Romoje 1965 metais, skirta kunigo Antano Staniukyno (1865–1918) 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Leidinį redagavo kun. Antanas Liuima, S. J., o jo išleidimą finansiškai parėmė prelatas Liudas Mendelis.
Turinys ir struktūra
Knyga yra išsami biografinė studija, nušviečianti ne tik kun. A. Staniukyno gyvenimą, bet ir platų to meto Amerikos lietuvių išeivijos kultūrinio, religinio bei visuomeninio gyvenimo kontekstą. Leidinys yra padalintas į tris pagrindines dalis:- I dalis: Pasiruošimas. Šioje dalyje aprašomas lietuvio ateivio veidas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, jo sunkumai ir siekiai. Išsamiai nagrinėjamas savų mokyklų poreikis, lietuviškos vienuolijos idėjos gimimas ir paties kunigo Staniukyno kelias į mokslus – nuo Suvalkų gimnazijos iki studijų Friburge, Romoje ir galiausiai Jeruzalėje, kur jis gavo teologijos daktaro laipsnį.
- II dalis: Karalaičio tarnyboje. Ši dalis skirta kun. Staniukyno veiklai Amerikoje. Aprašoma jo „klajoklio dalia“ – nuolatinis kilnojimas iš parapijos į parapiją, kol galiausiai jis imasi įgyvendinti savo ir kitų kunigų svajonę. Detaliai pasakojama apie pirmųjų kandidačių į vienuolyną paieškas, jų mokslus Šveicarijoje ir galiausiai – Šv. Kazimiero Seserų Kongregacijos įsteigimą bei motiniškų namų paieškas ir statybas Čikagoje.
- III dalis: Brandūs vaisiai. Paskutinėje dalyje atskleidžiama kun. Staniukyno, kaip visuomenininko, auklėtojo ir rašytojo, veikla. Pabrėžiamas jo indėlis steigiant Amerikos Lietuvių R. K. Kunigų Sąjungą, katalikišką laikraštį „Draugas“ ir kitas organizacijas. Knyga baigiama jautriu pasakojimu apie paskutinius kunigo gyvenimo metus, paženklintus ligos, bet nepalaužusius jo dvasios ir pasiaukojimo.
Reikšmė
Dr. Antano Kučo monografija yra itin vertingas veikalas, nušviečiantis vieno iškiliausių Amerikos lietuvių dvasininko ir kultūros veikėjo gyvenimą. Tai ne tik asmenybės biografija, bet ir gyvas pasakojimas apie visos pirmosios lietuvių išeivių kartos kovą dėl tautiškumo ir tikėjimo išsaugojimo. Knygoje atskleidžiamas kun. Staniukyno, kaip tylaus, kuklaus, bet nepaprastai atkaklaus ir pasiaukojančio darbininko, portretas. Jo įsteigta Šv. Kazimiero Seserų Kongregacija tapo kertiniu lietuviško švietimo ir kultūros akmeniu Amerikoje. Ši knyga yra svarbus šaltinis istorikams, visuomenininkams ir visiems, besidomintiems lietuvių išeivijos istorija.- Išsami informacija
- Peržiūros: 87
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1933
Žodžiai Paragina, Pavyzdžiai Patraukia: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis“
Kunigo A. Liepinio 1933 metais sudaryta knyga „Kitų pėdomis“ yra ne romanas ar teologinis traktatas, o, kaip nurodo paantraštė, „pavyzdžių rinkinys“. Tai tikra dvasinių ir moralinių pamokymų mozaika, sudėliota iš šimtų trumpų istorijų, legendų, palyginimų ir istorinių anekdotų. Vadovaudamasis sena tiesa, kad „žodžiai paragina, o pavyzdžiai patraukia“, autorius siekia ne abstrakčiai aiškinti dorybes ir ydas, o jas iliustruoti gyvais, įsimenančiais pasakojimais, skirtais plačiajai visuomenei, o ypač jaunimui.
Dorovės Pamokos Gyvenimo Istorijose
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai krikščioniškosios dorovės sričiai. Skaitytojas čia ras skyrius apie amžinąsias tiesas, Dievo ir artimo meilę, Dievo Apvaizdą, maldą, sakramentus, Dešimt Dievo įsakymų ir pagrindines dorybes.
Kiekvienas skyrius yra pripildytas trumpų, sunumeruotų pasakojimų, kurių herojais tampa patys įvairiausi asmenys:
Šventieji ir istoriniai veikėjai: Nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintojo kun. Don Bosko iki Sokrato, Aleksandro Didžiojo ir Napoleono. Jų gyvenimo epizodai pateikiami kaip konkretūs dorybės (pvz., nusižeminimo, drąsos) ar ydos (pvz., puikybės, žiaurumo) pavyzdžiai.
Paprasti žmonės: Knygoje gausu istorijų apie bevardžius ūkininkus, amatininkus, karius, motinas ir vaikus, kurių kasdieniai poelgiai atskleidžia didingą tikėjimą, pasiaukojimą ar, atvirkščiai, moralinį nuopuolį.
Legendos ir palyginimai: Autorius nevengia ir alegorinių pasakojimų ar legendų (pvz., apie karalių, ieškantį laimės, ar apie vėžlį, simbolizuojantį laiką), kurie vaizdžiai ir įtaigiai perteikia dvasines tiesas.
Kiekviena istorija yra trumpa, lengvai skaitoma ir turi aiškią moralinę potekstę. Tai tarsi maži dvasiniai perlai, kurių kiekvienas savaip nušviečia kelią į dorą gyvenimą.
Paprastumo Galia
Knygos stilius yra paprastas ir aiškus, pritaikytas to meto skaitytojui. Autorius nesileidžia į sudėtingus teologinius samprotavimus, o kalba per konkrečius vaizdinius. Tai daro knygą nepaprastai paveikia. Ji skirta ne tiek intelektualinei analizei, kiek širdies ugdymui. Tai puikus įrankis tėvams, auklėtojams ir kunigams, ieškantiems medžiagos pamokslams ar pokalbiams apie dorovę.
Išvados
„Kitų pėdomis“ yra klasikinis tarpukario Lietuvos religinės didaktinės literatūros pavyzdys. Nors praėjo daug laiko, knygos vertė nesumažėjo. Joje surinktos istorijos yra universalios ir paliečia amžinąsias gėrio ir blogio, dorybės ir nuodėmės temas. Tai įkvepiantis ir pamokantis skaitinys kiekvienam, kuris tiki, kad geras pavyzdys yra geriausias mokytojas, ir kuris nori savo gyvenimą grįsti tvirtais moraliniais principais, sekdamas tų, kurie ėjo prieš mus, pėdomis.
Kunigo A. Liepinio 1933 metais sudaryta knyga „Kitų pėdomis“ yra ne romanas ar teologinis traktatas, o, kaip nurodo paantraštė, „pavyzdžių rinkinys“. Tai tikra dvasinių ir moralinių pamokymų mozaika, sudėliota iš šimtų trumpų istorijų, legendų, palyginimų ir istorinių anekdotų. Vadovaudamasis sena tiesa, kad „žodžiai paragina, o pavyzdžiai patraukia“, autorius siekia ne abstrakčiai aiškinti dorybes ir ydas, o jas iliustruoti gyvais, įsimenančiais pasakojimais, skirtais plačiajai visuomenei, o ypač jaunimui.
Dorovės Pamokos Gyvenimo Istorijose
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai krikščioniškosios dorovės sričiai. Skaitytojas čia ras skyrius apie amžinąsias tiesas, Dievo ir artimo meilę, Dievo Apvaizdą, maldą, sakramentus, Dešimt Dievo įsakymų ir pagrindines dorybes.
Kiekvienas skyrius yra pripildytas trumpų, sunumeruotų pasakojimų, kurių herojais tampa patys įvairiausi asmenys:
Šventieji ir istoriniai veikėjai: Nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintojo kun. Don Bosko iki Sokrato, Aleksandro Didžiojo ir Napoleono. Jų gyvenimo epizodai pateikiami kaip konkretūs dorybės (pvz., nusižeminimo, drąsos) ar ydos (pvz., puikybės, žiaurumo) pavyzdžiai.
Paprasti žmonės: Knygoje gausu istorijų apie bevardžius ūkininkus, amatininkus, karius, motinas ir vaikus, kurių kasdieniai poelgiai atskleidžia didingą tikėjimą, pasiaukojimą ar, atvirkščiai, moralinį nuopuolį.
Legendos ir palyginimai: Autorius nevengia ir alegorinių pasakojimų ar legendų (pvz., apie karalių, ieškantį laimės, ar apie vėžlį, simbolizuojantį laiką), kurie vaizdžiai ir įtaigiai perteikia dvasines tiesas.
Kiekviena istorija yra trumpa, lengvai skaitoma ir turi aiškią moralinę potekstę. Tai tarsi maži dvasiniai perlai, kurių kiekvienas savaip nušviečia kelią į dorą gyvenimą.
Paprastumo Galia
Knygos stilius yra paprastas ir aiškus, pritaikytas to meto skaitytojui. Autorius nesileidžia į sudėtingus teologinius samprotavimus, o kalba per konkrečius vaizdinius. Tai daro knygą nepaprastai paveikia. Ji skirta ne tiek intelektualinei analizei, kiek širdies ugdymui. Tai puikus įrankis tėvams, auklėtojams ir kunigams, ieškantiems medžiagos pamokslams ar pokalbiams apie dorovę.
Išvados
„Kitų pėdomis“ yra klasikinis tarpukario Lietuvos religinės didaktinės literatūros pavyzdys. Nors praėjo daug laiko, knygos vertė nesumažėjo. Joje surinktos istorijos yra universalios ir paliečia amžinąsias gėrio ir blogio, dorybės ir nuodėmės temas. Tai įkvepiantis ir pamokantis skaitinys kiekvienam, kuris tiki, kad geras pavyzdys yra geriausias mokytojas, ir kuris nori savo gyvenimą grįsti tvirtais moraliniais principais, sekdamas tų, kurie ėjo prieš mus, pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 86
Kun. P. Kirvelaitis
MARIJAMPOLĖ 1929
Gidas į Doros Gyvenimą: Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 86
Christoph von Schmid
ALYTUS 1991
Knygos „Šimtas apsakymėlių“ apžvalga
Autorius: Christoph von Schmid
Vertėjas: K. Jokantas
Leidėjas: Alytaus II parapijos religinės bendruomenės leidinys (1990 m., trečias pataisytas leidimas)
Bendras įspūdis
„Šimtas apsakymėlių“ – tai vokiečių vaikų ir jaunimo rašytojo Christoph von Schmid trumpų, pamokančių istorijų rinkinys. Ši knyga, išversta K. Jokanto, yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos pavyzdys, kuriuo siekiama jaunąjį skaitytoją ugdyti dorybių ir moralės dvasia. 1990 m. leidimas Lietuvoje atspindi atgimimo laikotarpio poreikį grįžti prie tradicinių, religinėmis vertybėmis grįstų tekstų.
Struktūra ir turinys
Knygą sudaro lygiai šimtas trumpų pasakojimų, kurių kiekvienas turi aiškų siužetą ir baigiasi nedviprasmiška morale. Apsakymėliai yra paprasti, lengvai suprantami, o jų veikėjai – dažniausiai vaikai, amatininkai, valstiečiai ar kilmingieji – susiduria su kasdienėmis situacijomis, kuriose išbandomas jų sąžiningumas, darbštumas, tikėjimas ir gerumas.
Pavyzdžiui:
„Auksinė tabokinė“ pasakoja apie jauną karininką, kuris, neteisingai apkaltintas vagyste, išlieka orus ir galiausiai jo dorumas bei pasiaukojimas tėvams yra atlyginamas.
„Septynios lazdos“ – tai klasikinė istorija apie tėvą, kuris, norėdamas pamokyti savo besivaidijančius sūnus, paprastu pavyzdžiu parodo vienybės jėgą.
„Mažiausioji bandelė“ moko kuklumo ir pasitenkinimo tuo, ką turi. Mergaitė Pranelė, nesistumdydama su kitais vaikais, paima mažiausią bandelę, kurioje randa paslėptą atlygį.
„Vaiduoklis“ – tai istorija apie vagį, kurį persekioja jo paties šešėlis, iliustruojanti posakį, kad „kas nusidėjo, pabūgs ir vėjo“.
Pagrindinės temos ir vertybės
Visus apsakymus vienija bendros temos ir vertybės, kurias siekiama įdiegti skaitytojui. Kaip teigiama ir knygos prakalboje, šiais pasakojimais skatinamos tokios dorybės kaip:
Sąžiningumas ir teisingumas: Daugybė istorijų pabrėžia, kad melas ir apgaulė anksčiau ar vėliau išaiškėja, o tiesa visada nugali.
Darbštumas: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad tik sunkiu darbu galima pasiekti gerovės, o tinginystė veda į skurdą ir nelaimes.
Kuklumas ir nuolankumas: Veikėjai, kurie yra kuklūs ir nesipuikuoja, dažnai sulaukia atlygio, o išdidūs ir godūs – pamokomi.
Tikėjimas ir Dievo apvaizda: Daugelyje istorijų pabrėžiama, kad Dievas viską mato, globoja gerus žmones ir baudžia piktadarius. Netikėti išsigelbėjimai ar atsitiktinumai dažnai pateikiami kaip Dievo valios išraiška.
Gerumas ir atjauta: Skatinama padėti vargšams, dalytis su artimu ir būti gailestingiems ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.
Stilius ir kalba
Christoph von Schmid stilius yra paprastas, bet vaizdingas, pritaikytas jaunųjų skaitytojų suvokimui. K. Jokanto vertimas išlaiko originalo dvasią, kalba yra sklandi ir natūrali. Pasakojimai trumpi, todėl neprailgsta ir išlaiko skaitytojo dėmesį. Kiekviena istorija veikia kaip nedidelė, lengvai įsimenama pamoka.
Išvada
„Šimtas apsakymėlių“ yra vertingas klasikinės vaikų literatūros kūrinys, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien. Nors šiuolaikiniam skaitytojui kai kurios istorijos gali pasirodyti pernelyg tiesmukai pamokančios, jose propaguojamos universalios vertybės – sąžiningumas, darbštumas, pagarba ir atjauta – yra amžinos. Tai puiki knyga, tinkama skaityti kartu su vaikais, diskutuoti apie gėrio ir blogio sampratą bei ugdyti tvirtą moralinį pamatą.
Autorius: Christoph von Schmid
Vertėjas: K. Jokantas
Leidėjas: Alytaus II parapijos religinės bendruomenės leidinys (1990 m., trečias pataisytas leidimas)
Bendras įspūdis
„Šimtas apsakymėlių“ – tai vokiečių vaikų ir jaunimo rašytojo Christoph von Schmid trumpų, pamokančių istorijų rinkinys. Ši knyga, išversta K. Jokanto, yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos pavyzdys, kuriuo siekiama jaunąjį skaitytoją ugdyti dorybių ir moralės dvasia. 1990 m. leidimas Lietuvoje atspindi atgimimo laikotarpio poreikį grįžti prie tradicinių, religinėmis vertybėmis grįstų tekstų.
Struktūra ir turinys
Knygą sudaro lygiai šimtas trumpų pasakojimų, kurių kiekvienas turi aiškų siužetą ir baigiasi nedviprasmiška morale. Apsakymėliai yra paprasti, lengvai suprantami, o jų veikėjai – dažniausiai vaikai, amatininkai, valstiečiai ar kilmingieji – susiduria su kasdienėmis situacijomis, kuriose išbandomas jų sąžiningumas, darbštumas, tikėjimas ir gerumas.
Pavyzdžiui:
„Auksinė tabokinė“ pasakoja apie jauną karininką, kuris, neteisingai apkaltintas vagyste, išlieka orus ir galiausiai jo dorumas bei pasiaukojimas tėvams yra atlyginamas.
„Septynios lazdos“ – tai klasikinė istorija apie tėvą, kuris, norėdamas pamokyti savo besivaidijančius sūnus, paprastu pavyzdžiu parodo vienybės jėgą.
„Mažiausioji bandelė“ moko kuklumo ir pasitenkinimo tuo, ką turi. Mergaitė Pranelė, nesistumdydama su kitais vaikais, paima mažiausią bandelę, kurioje randa paslėptą atlygį.
„Vaiduoklis“ – tai istorija apie vagį, kurį persekioja jo paties šešėlis, iliustruojanti posakį, kad „kas nusidėjo, pabūgs ir vėjo“.
Pagrindinės temos ir vertybės
Visus apsakymus vienija bendros temos ir vertybės, kurias siekiama įdiegti skaitytojui. Kaip teigiama ir knygos prakalboje, šiais pasakojimais skatinamos tokios dorybės kaip:
Sąžiningumas ir teisingumas: Daugybė istorijų pabrėžia, kad melas ir apgaulė anksčiau ar vėliau išaiškėja, o tiesa visada nugali.
Darbštumas: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad tik sunkiu darbu galima pasiekti gerovės, o tinginystė veda į skurdą ir nelaimes.
Kuklumas ir nuolankumas: Veikėjai, kurie yra kuklūs ir nesipuikuoja, dažnai sulaukia atlygio, o išdidūs ir godūs – pamokomi.
Tikėjimas ir Dievo apvaizda: Daugelyje istorijų pabrėžiama, kad Dievas viską mato, globoja gerus žmones ir baudžia piktadarius. Netikėti išsigelbėjimai ar atsitiktinumai dažnai pateikiami kaip Dievo valios išraiška.
Gerumas ir atjauta: Skatinama padėti vargšams, dalytis su artimu ir būti gailestingiems ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.
Stilius ir kalba
Christoph von Schmid stilius yra paprastas, bet vaizdingas, pritaikytas jaunųjų skaitytojų suvokimui. K. Jokanto vertimas išlaiko originalo dvasią, kalba yra sklandi ir natūrali. Pasakojimai trumpi, todėl neprailgsta ir išlaiko skaitytojo dėmesį. Kiekviena istorija veikia kaip nedidelė, lengvai įsimenama pamoka.
Išvada
„Šimtas apsakymėlių“ yra vertingas klasikinės vaikų literatūros kūrinys, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien. Nors šiuolaikiniam skaitytojui kai kurios istorijos gali pasirodyti pernelyg tiesmukai pamokančios, jose propaguojamos universalios vertybės – sąžiningumas, darbštumas, pagarba ir atjauta – yra amžinos. Tai puiki knyga, tinkama skaityti kartu su vaikais, diskutuoti apie gėrio ir blogio sampratą bei ugdyti tvirtą moralinį pamatą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 84
Adelė Dirsytė
Londyn, 1966
Modlitewnik „Maryjo, Ratuj Nas” (oryginalny tytuł litewski: „MARIJA GELBEKI MUS”) jest niezwykłym świadectwem głębokiej wiary, zrodzonym w ekstremalnych warunkach sowieckich łagrów na Syberii. Jest to polskie tłumaczenie modlitewnika, którego powstanie datuje się na rok 1953, ułożonego i ręcznie spisanego przez cztery litewskie dziewczęta, wywiezione z Litwy po jej zajęciu przez ZSRS.
Historia Powstania i Wydania
Historia modlitewnika jest poruszająca. Powstał on w wyniku cierpień, upokorzeń, głodu i tortur doświadczanych przez dziewczęta na Syberii, które szukały ukojenia w modlitwie. Jedna z nich tworzyła modlitwy, a pozostałe spisywały je na skrawkach papieru, układały, zszywały i oprawiały w jedną całość. Rękopis (o rozmiarach 2 na 3 cale) trafił następnie na Litwę, a stamtąd na Zachód.
Pierwsze wydanie w języku litewskim ukazało się w 1959 roku w Stanach Zjednoczonych. Rok później miały miejsce trzy kolejne wydania w języku angielskim z przedmową Kardynała Cushinga. W kolejnych latach modlitewnik przetłumaczono na 8 języków z przedmowami aż 7 Kardynałów.
Polskie tłumaczenie, które ukazało się w 1966 roku w Londynie, jest zasługą ś.p. Zofii Bohdanowiczowej, która podjęła się go bezinteresownie, będąc już złożona śmiertelną chorobą. Wydawcą było Towarzystwo Polsko-Litewskie im. Adama Mickiewicza w W. Brytanii , które poprzez to wydanie spełniało obowiązek "szukania dróg ułatwiających porozumienie pomiędzy narodami polskim i litewskim". Podkreślono wspólną dla obu narodów głęboką religijność (połączoną z kultem Matki Boskiej Ostrobramskiej) oraz wspólne cierpienia i los pod przymusem ustroju komunistycznego.
Charakter Modlitewnika i Treść Modlitewnik zawiera autentyczną, spisaną rozmowę z Bogiem, ludzi doświadczonych cierpieniem, stanowiąc echo zmagań i tęsknot katolickiego narodu litewskiego w czasach wielkich doświadczeń II wojny światowej. Cierpienia te nabierają sensu w świetle męki Chrystusa, stając się przesłankami wiodącymi do zmartwychwstania.
Historia Powstania i Wydania
Historia modlitewnika jest poruszająca. Powstał on w wyniku cierpień, upokorzeń, głodu i tortur doświadczanych przez dziewczęta na Syberii, które szukały ukojenia w modlitwie. Jedna z nich tworzyła modlitwy, a pozostałe spisywały je na skrawkach papieru, układały, zszywały i oprawiały w jedną całość. Rękopis (o rozmiarach 2 na 3 cale) trafił następnie na Litwę, a stamtąd na Zachód.
Pierwsze wydanie w języku litewskim ukazało się w 1959 roku w Stanach Zjednoczonych. Rok później miały miejsce trzy kolejne wydania w języku angielskim z przedmową Kardynała Cushinga. W kolejnych latach modlitewnik przetłumaczono na 8 języków z przedmowami aż 7 Kardynałów.
Polskie tłumaczenie, które ukazało się w 1966 roku w Londynie, jest zasługą ś.p. Zofii Bohdanowiczowej, która podjęła się go bezinteresownie, będąc już złożona śmiertelną chorobą. Wydawcą było Towarzystwo Polsko-Litewskie im. Adama Mickiewicza w W. Brytanii , które poprzez to wydanie spełniało obowiązek "szukania dróg ułatwiających porozumienie pomiędzy narodami polskim i litewskim". Podkreślono wspólną dla obu narodów głęboką religijność (połączoną z kultem Matki Boskiej Ostrobramskiej) oraz wspólne cierpienia i los pod przymusem ustroju komunistycznego.
Charakter Modlitewnika i Treść Modlitewnik zawiera autentyczną, spisaną rozmowę z Bogiem, ludzi doświadczonych cierpieniem, stanowiąc echo zmagań i tęsknot katolickiego narodu litewskiego w czasach wielkich doświadczeń II wojny światowej. Cierpienia te nabierają sensu w świetle męki Chrystusa, stając się przesłankami wiodącymi do zmartwychwstania.
Modlitwy cechuje prostota i szczerość, ucząc pokory i miłości, i cementując wiarę w lepszą przyszłość.
Książeczka dzieli się na następujące sekcje:
Modlitwy poranne i wieczorne : Skupiają się na prośbach o siłę i mądrość do przetrwania cierpienia, obelg, nienawiści, modlitwach za bliskich, naród, obrońców Ojczyzny i tych, którzy cierpią dla Prawdy. Modlitwa wieczorna to podziękowanie za łaski i krzyże dnia, prośba o spokojny spoczynek i o opiekę Matki Bożej nad rodzinami i całym narodem, a także prośba o pokój dla Ojczyzny i świata.
Ofiara Mszy Świętej : Część ta zawiera modlitwy na poszczególne etapy Mszy, gdzie osobiste cierpienia, tęsknoty, głód i zimno składane są w ofierze wraz z Ofiarą Chrystusa. Jest to prośba o umocnienie na drodze cierpienia i wola naśladowania Chrystusa. W modlitwie po Komunii jest prośba o pomoc dla walczących o wolność i poległych.
Modlitwy przy spowiedzi i Komunii Świętej : Zawierają rachunek sumienia w stosunku do Boga, bliźniego i siebie (pytania o wolę Bożą w cierpieniu, rozpacz, krzywdzenie bliźniego, tchórzostwo w zwracaniu uwagi, samolubstwo).
Rozmyślajmy o Męce Pana Naszego Jezusa Chrystusa : Jest to Droga Krzyżowa, która w każdej stacji odnosi się do cierpienia zesłańców i ich narodu (np. skazanie, niesprawiedliwi sędziowie, głód i chłód, upadek, spotkanie z Matką Bolesną, pomoc Cyrenejczyka, nienawiść i mściwość, ostateczna nędza). Zawiera prośby o siłę, wytrwałość, a także o uwolnienie od grzechów (np. osądzania, tchórzostwa, nieczystości, ducha świata).
Różne modlitwy : Obejmują modlitwy na Boże Narodzenie (prośba o skrócenie doświadczeń, o męstwo Męczenników) , Wielkanoc (o dźwignięcie narodu, o radość życia jako daru Boga) , a także do Jezusa Miłosiernego (o Miłosierdzie i rychły powrót do kraju), do Ducha Świętego, Matki Boskiej Miłosierdzia, św. Kazimierza, św. Józefa, św. Moniki, św. Antoniego (prośba o odnalezienie utraconej wolności) i innych Świętych.
Modlitewnik ten jest cennym zbiorem, w którym można znaleźć wiele pociechy w cierpieniu i trudnościach życia, ukazując chrześcijańską moc i wiarę w zbawcze dzieło Odkupiciela.
Modlitwy poranne i wieczorne : Skupiają się na prośbach o siłę i mądrość do przetrwania cierpienia, obelg, nienawiści, modlitwach za bliskich, naród, obrońców Ojczyzny i tych, którzy cierpią dla Prawdy. Modlitwa wieczorna to podziękowanie za łaski i krzyże dnia, prośba o spokojny spoczynek i o opiekę Matki Bożej nad rodzinami i całym narodem, a także prośba o pokój dla Ojczyzny i świata.
Ofiara Mszy Świętej : Część ta zawiera modlitwy na poszczególne etapy Mszy, gdzie osobiste cierpienia, tęsknoty, głód i zimno składane są w ofierze wraz z Ofiarą Chrystusa. Jest to prośba o umocnienie na drodze cierpienia i wola naśladowania Chrystusa. W modlitwie po Komunii jest prośba o pomoc dla walczących o wolność i poległych.
Modlitwy przy spowiedzi i Komunii Świętej : Zawierają rachunek sumienia w stosunku do Boga, bliźniego i siebie (pytania o wolę Bożą w cierpieniu, rozpacz, krzywdzenie bliźniego, tchórzostwo w zwracaniu uwagi, samolubstwo).
Rozmyślajmy o Męce Pana Naszego Jezusa Chrystusa : Jest to Droga Krzyżowa, która w każdej stacji odnosi się do cierpienia zesłańców i ich narodu (np. skazanie, niesprawiedliwi sędziowie, głód i chłód, upadek, spotkanie z Matką Bolesną, pomoc Cyrenejczyka, nienawiść i mściwość, ostateczna nędza). Zawiera prośby o siłę, wytrwałość, a także o uwolnienie od grzechów (np. osądzania, tchórzostwa, nieczystości, ducha świata).
Różne modlitwy : Obejmują modlitwy na Boże Narodzenie (prośba o skrócenie doświadczeń, o męstwo Męczenników) , Wielkanoc (o dźwignięcie narodu, o radość życia jako daru Boga) , a także do Jezusa Miłosiernego (o Miłosierdzie i rychły powrót do kraju), do Ducha Świętego, Matki Boskiej Miłosierdzia, św. Kazimierza, św. Józefa, św. Moniki, św. Antoniego (prośba o odnalezienie utraconej wolności) i innych Świętych.
Modlitewnik ten jest cennym zbiorem, w którym można znaleźć wiele pociechy w cierpieniu i trudnościach życia, ukazując chrześcijańską moc i wiarę w zbawcze dzieło Odkupiciela.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 60
Adelė Dirsytė
Kaunas 2002
Amžinasis Tikėjimo Balsas iš Sibiro Pragaro
Knyga „Marija, gelbėki mus“ yra vienas giliausių ir emociškai stipriausių Lietuvos istorijos dokumentų. Tai nėra grožinės literatūros kūrinys, o Sibiro gulagų kalinės, Adelės Dirsytės, (1909–1955) surašyta maldaknygė, tapusi dvasine atrama tūkstančiams ištremtų lietuvaičių. Knygos ištakos – didžiausios kančios naktis, kurioje malda tapo vieninteliu laisvės ir pasipriešinimo įrankiu.
Dvasinio Teksto Gilumas
Adelė Dirsytė, kurios beatifikacijos byla yra pradėta, sugebėjo per maldą perteikti ne tik asmeninį sielvartą, bet ir visos tautos kančią. Tekstas pasižymi sukrečiančiu nuoširdumu, kalbant „ašaromis akyse, nevilties iškankintoms“ (citata iš knygos). Malda Šventajai Motinai ir Kūdikiui Jėzui virsta ne tik prašymu gelbėti, bet ir pasiryžimu aukotis. Autorė meldžia: „Jei reikia aukų, imki jas iš manęs, tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės.“ Ši vieta pabrėžia maldaknygės esmę: ji moko aktyvios, herojiškos, nepalaužiamos vilties ir ištikimybės.
Istorinė ir Kultūrinė Reikšmė
Leidinys yra nepaprastai svarbus dėl kelių priežasčių:
Liudijimas: Tai autentiškas dokumentas, liudijantis apie Gulago sąlygas ir Sibire kalintų moterų dvasinę rezistenciją.
Išeivijos Paveldas: Pirmieji leidiniai pasirodė lietuvių išeivijoje JAV (1959 m.), vėliau išversti į vokiečių, anglų kalbas, taip nešdami žinią apie Lietuvos likimą pasauliui.
Dvasinis Paveikslas: Kaip nurodyta knygos įvade, vien tik šios „kuklios jos maldaknygės“ užtektų atkurti „gražios, spinduliuojančios per kiekvieną maldos žodį dvasios paveikslą“.
Apibendrinimas
„Marija, gelbėki mus“ – tai ne tik katalikiška maldaknygė; tai Lietuvos tautos atminties dalis ir paminklas tikėjimui, kuris išliko stiprus ten, kur žmogaus gyvybė buvo niekinama. Knyga tinka ne tik religingam skaitytojui, bet ir kiekvienam, besidominčiam Lietuvos XX amžiaus istorija, ištvermės ir vilties tema. Ji primena, kad didžiausia stiprybė slypi dvasioje.
Knyga „Marija, gelbėki mus“ yra vienas giliausių ir emociškai stipriausių Lietuvos istorijos dokumentų. Tai nėra grožinės literatūros kūrinys, o Sibiro gulagų kalinės, Adelės Dirsytės, (1909–1955) surašyta maldaknygė, tapusi dvasine atrama tūkstančiams ištremtų lietuvaičių. Knygos ištakos – didžiausios kančios naktis, kurioje malda tapo vieninteliu laisvės ir pasipriešinimo įrankiu.
Dvasinio Teksto Gilumas
Adelė Dirsytė, kurios beatifikacijos byla yra pradėta, sugebėjo per maldą perteikti ne tik asmeninį sielvartą, bet ir visos tautos kančią. Tekstas pasižymi sukrečiančiu nuoširdumu, kalbant „ašaromis akyse, nevilties iškankintoms“ (citata iš knygos). Malda Šventajai Motinai ir Kūdikiui Jėzui virsta ne tik prašymu gelbėti, bet ir pasiryžimu aukotis. Autorė meldžia: „Jei reikia aukų, imki jas iš manęs, tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės.“ Ši vieta pabrėžia maldaknygės esmę: ji moko aktyvios, herojiškos, nepalaužiamos vilties ir ištikimybės.
Istorinė ir Kultūrinė Reikšmė
Leidinys yra nepaprastai svarbus dėl kelių priežasčių:
Liudijimas: Tai autentiškas dokumentas, liudijantis apie Gulago sąlygas ir Sibire kalintų moterų dvasinę rezistenciją.
Išeivijos Paveldas: Pirmieji leidiniai pasirodė lietuvių išeivijoje JAV (1959 m.), vėliau išversti į vokiečių, anglų kalbas, taip nešdami žinią apie Lietuvos likimą pasauliui.
Dvasinis Paveikslas: Kaip nurodyta knygos įvade, vien tik šios „kuklios jos maldaknygės“ užtektų atkurti „gražios, spinduliuojančios per kiekvieną maldos žodį dvasios paveikslą“.
Apibendrinimas
„Marija, gelbėki mus“ – tai ne tik katalikiška maldaknygė; tai Lietuvos tautos atminties dalis ir paminklas tikėjimui, kuris išliko stiprus ten, kur žmogaus gyvybė buvo niekinama. Knyga tinka ne tik religingam skaitytojui, bet ir kiekvienam, besidominčiam Lietuvos XX amžiaus istorija, ištvermės ir vilties tema. Ji primena, kad didžiausia stiprybė slypi dvasioje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 55
Adelė Dirsytė
Vilnius 1990
Istorinis Artefaktas ir Dvasinė Testamentas
„Tremtinių malda“ yra nepaprastas leidinys, kurio vertė slypi ne tik jame užfiksuotuose žodžiuose, bet ir jo atsiradimo istorijoje. Tai – ne redaktorių paruoštas ar spaustuvėje atspausdintas tekstas, o kukli, ranka rašyta maldaknygė, kurią 1953 metais Sibiro tremties sąlygomis sukūrė ir surišo keli lietuviai (Ad., Lionė G., Valė Ber., Levutė Viz.).
Šis dokumentas – tai tiesioginis žmogiškosios dvasios ir tikėjimo triumfo įrodymas brutaliame lagerio ar tremties kasdienybės fone. Vėliau, 1959 metais, knygelė buvo išleista JAV, o 1990-aisiais sugrįžo į Lietuvą.
Turinio Ypatumai: Kančios ir Vilties Teologija
Maldaknygės turinys – tai ne bendriniai pamaldumo tekstai. Tai asmeniškai ir bendruomeniškai išgyventos maldos, kuriose atsispindi tremties realijos. Visos maldos yra persmelktos dvejopos temos: kančios priėmimo ir tvirtos vilties dėl Tėvynės.
1. Kančios ir Paguodos Keliu:
Ryto ir Vakaro maldų tekstai kalba apie sunkų darbą („IŠAUŠO sunki darbo diena“), nuovargį, neapykantą ir panieką, su kuria susiduriama kasdien. Maldos centre – prašymas suteikti jėgų ramiai ištverti „visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą“. Ypatingas momentas – padėka Viešpačiui ne tik už sveikatą ir maistą, bet ir už patį skausmą: „Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei.“ Tai demonstruoja gilų dvasinį atsidavimą Dievo valiai, būdingą šventumo siekiui.
2. Meilė Tėvynei ir Priešams:
Šis dokumentas yra patriotiškas krikščioniškos meilės paminklas. Tremtiniai meldžiasi už savo „mylimą Tautą“, ypač už Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už tiesą. Net ir Kryžiaus Kelio apmąstymuose, tremties patirtis įpinama į Jėzaus kančios naratyvą, klausiant: „Už ką kenčiu? Nepavogiau, neužmušiau. Už ką mano vargai? Alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka...“
Svarbiausia, maldos kviečia ne tik atleisti, bet ir melsti atleidimo persekiojantiems: „Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duoki ir jiems pažinti Tavo meilės saldumą.“
3. Autentiškumas ir Tauta:
Knygelė turi neginčijamą autentiškumą. Ji buvo sukurta kaip bendras darbas, kurį tremtiniai skyrė vienas kitam (kaip nurodyta autoriaus Ad. laiške Pranutei: „kad galėtumei geriau su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią maldų knygelę“). Tai rodo, kad malda buvo ne individualus pabėgimas, o bendruomeninis jėgos ir išlikimo aktas.
Apibendrinimas
„Tremtinių malda“ yra nepamainomas liudijimas apie lietuvių dvasinę rezistenciją ir giliausios tautos tragedijos metu puoselėtą tikėjimą. Tai ne šalto teksto rinkinys, bet karštu Sibiro šaltyje išlietas maldos kraujas ir ašaros, leidžiantys šiandienos skaitytojui prisiliesti prie didžios sielos ir meilės paslapties, kurią įžvelgė ir Tėvas Leonardas.
Ši maldaknygė – tai dvasinis kompasas, kuris rodė kelią namo, kai fizinis sugrįžimas atrodė neįmanomas, o dvasinė stiprybė buvo vienintelis ginklas.
„Tremtinių malda“ yra nepaprastas leidinys, kurio vertė slypi ne tik jame užfiksuotuose žodžiuose, bet ir jo atsiradimo istorijoje. Tai – ne redaktorių paruoštas ar spaustuvėje atspausdintas tekstas, o kukli, ranka rašyta maldaknygė, kurią 1953 metais Sibiro tremties sąlygomis sukūrė ir surišo keli lietuviai (Ad., Lionė G., Valė Ber., Levutė Viz.).
Šis dokumentas – tai tiesioginis žmogiškosios dvasios ir tikėjimo triumfo įrodymas brutaliame lagerio ar tremties kasdienybės fone. Vėliau, 1959 metais, knygelė buvo išleista JAV, o 1990-aisiais sugrįžo į Lietuvą.
Turinio Ypatumai: Kančios ir Vilties Teologija
Maldaknygės turinys – tai ne bendriniai pamaldumo tekstai. Tai asmeniškai ir bendruomeniškai išgyventos maldos, kuriose atsispindi tremties realijos. Visos maldos yra persmelktos dvejopos temos: kančios priėmimo ir tvirtos vilties dėl Tėvynės.
1. Kančios ir Paguodos Keliu:
Ryto ir Vakaro maldų tekstai kalba apie sunkų darbą („IŠAUŠO sunki darbo diena“), nuovargį, neapykantą ir panieką, su kuria susiduriama kasdien. Maldos centre – prašymas suteikti jėgų ramiai ištverti „visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą“. Ypatingas momentas – padėka Viešpačiui ne tik už sveikatą ir maistą, bet ir už patį skausmą: „Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei.“ Tai demonstruoja gilų dvasinį atsidavimą Dievo valiai, būdingą šventumo siekiui.
2. Meilė Tėvynei ir Priešams:
Šis dokumentas yra patriotiškas krikščioniškos meilės paminklas. Tremtiniai meldžiasi už savo „mylimą Tautą“, ypač už Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už tiesą. Net ir Kryžiaus Kelio apmąstymuose, tremties patirtis įpinama į Jėzaus kančios naratyvą, klausiant: „Už ką kenčiu? Nepavogiau, neužmušiau. Už ką mano vargai? Alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka...“
Svarbiausia, maldos kviečia ne tik atleisti, bet ir melsti atleidimo persekiojantiems: „Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duoki ir jiems pažinti Tavo meilės saldumą.“
3. Autentiškumas ir Tauta:
Knygelė turi neginčijamą autentiškumą. Ji buvo sukurta kaip bendras darbas, kurį tremtiniai skyrė vienas kitam (kaip nurodyta autoriaus Ad. laiške Pranutei: „kad galėtumei geriau su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią maldų knygelę“). Tai rodo, kad malda buvo ne individualus pabėgimas, o bendruomeninis jėgos ir išlikimo aktas.
Apibendrinimas
„Tremtinių malda“ yra nepamainomas liudijimas apie lietuvių dvasinę rezistenciją ir giliausios tautos tragedijos metu puoselėtą tikėjimą. Tai ne šalto teksto rinkinys, bet karštu Sibiro šaltyje išlietas maldos kraujas ir ašaros, leidžiantys šiandienos skaitytojui prisiliesti prie didžios sielos ir meilės paslapties, kurią įžvelgė ir Tėvas Leonardas.
Ši maldaknygė – tai dvasinis kompasas, kuris rodė kelią namo, kai fizinis sugrįžimas atrodė neįmanomas, o dvasinė stiprybė buvo vienintelis ginklas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 55
Adelė Dirsytė
Kaunas, 2005
Knyga „Adelė Dirsytė“ – tai iliustruota biografinė apybraiža jauniesiems skaitytojams, skirta supažindinti su Dievo tarnaitės, kankinės Adelės Dirsytės gyvenimu.
Knygoje aptariami pagrindiniai gyvenimo etapai ir išgyvenimai:
Ankstyvas gyvenimas ir išsilavinimas
Adelė gimė 1909 m. Pramislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje.
Mokėsi Šėtoje, vėliau Kaune, įsitraukė į katalikišką veiklą, ypač ateitininkus.
Veikla ir tarnystė
Dirbo mokytoja Vilniuje, bendradarbiavo su katalikiškomis organizacijomis, rūpinosi vargstančiais.
Per okupacijas vykdė slaptą religinę veiklą, motyvuodama kitus dvasiai išlikti.
Sovietų represijos, tremtis, kankinystė
1946 m. spaudžiant sovietų valdžiai, Adelė areštuota dėl antisovietinės veiklos ir nuteista 10 metų laisvės atėmimo bei 5 metų tremties.
Kalėjo Komijos ASSR, vėliau Irkutsko srityje, Magadane, dirbo statybose, kentėjo badą, smurtą ir fizines bei psichologines kančias.
Mirė 1955 m. rugsėjo 26 d., iki šiol nežinomos tikslios žūties aplinkybės ir palaidojimo vieta.
Dvasinis palikimas – maldos, liudijimai
Tremtyje Adelė rašė maldas ant įvairių popieriaus likučių (tošies, laikraščių, cemento maišų) – jos sudaryta maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ pasklido plačiai.
Knygoje išryškinamas jos atsparumas, tikėjimas, gebėjimas guosti kitus kalines, skatinti viltį net išgyvenant žiaurias sąlygas.
Stipriosios pusės
Iliustracijos ir vaizdinė struktūra
Iliustratorė sukūrė paveikų, emocingus piešinius, kurie padeda skaitytojui geriau įsijausti į Adelės gyvenimą.
Vaizdiniai ne tik papildo tekstą, bet tampa savarankišku pasakojimo sluoksniu – iliustracijos perteikia atmosferą, kontrastus (šviesą ir tamsą) bei simboliką.
Tekstas – lengvai skaitomas, bet prasmingas
Knygos dalis skirta jaunimui, todėl tekstas nėra pernelyg akademiškas. Jame pabrėžiami moraliniai bei dvasiniai aspektai, ne vien faktai.
Įkvepiantis pavyzdys
Adelės gyvenimas – tai liudijimas apie žmogaus ištvermę, tikėjimą ir meilę net sunkiausiose sąlygose. Knyga skatina skaitytojus nepasiduoti, atrasti dvasinę stiprybę.
Išvada
Knyga „Adelė Dirsytė“ yra reikšmingas leidinys, ypač rekomenduotinas tiems, kas nori pažinti lietuvišką dvasinį palikimą per asmens liudijimą. Ji jungia gundantį pasakojimą, menišką vizualumą ir gilesnę refleksiją apie kančią, tikėjimą bei pašaukimą.
Ši knyga gali būti puikus pirmasis žingsnis pažinimui Adelės Dirsytės biografijos bei įkvėpimas tolimesniam domėjimuisi – dienoraščiais, archyvais, kitomis knygomis apie ją.
Knygoje aptariami pagrindiniai gyvenimo etapai ir išgyvenimai:
Ankstyvas gyvenimas ir išsilavinimas
Adelė gimė 1909 m. Pramislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje.
Mokėsi Šėtoje, vėliau Kaune, įsitraukė į katalikišką veiklą, ypač ateitininkus.
Veikla ir tarnystė
Dirbo mokytoja Vilniuje, bendradarbiavo su katalikiškomis organizacijomis, rūpinosi vargstančiais.
Per okupacijas vykdė slaptą religinę veiklą, motyvuodama kitus dvasiai išlikti.
Sovietų represijos, tremtis, kankinystė
1946 m. spaudžiant sovietų valdžiai, Adelė areštuota dėl antisovietinės veiklos ir nuteista 10 metų laisvės atėmimo bei 5 metų tremties.
Kalėjo Komijos ASSR, vėliau Irkutsko srityje, Magadane, dirbo statybose, kentėjo badą, smurtą ir fizines bei psichologines kančias.
Mirė 1955 m. rugsėjo 26 d., iki šiol nežinomos tikslios žūties aplinkybės ir palaidojimo vieta.
Dvasinis palikimas – maldos, liudijimai
Tremtyje Adelė rašė maldas ant įvairių popieriaus likučių (tošies, laikraščių, cemento maišų) – jos sudaryta maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ pasklido plačiai.
Knygoje išryškinamas jos atsparumas, tikėjimas, gebėjimas guosti kitus kalines, skatinti viltį net išgyvenant žiaurias sąlygas.
Stipriosios pusės
Iliustracijos ir vaizdinė struktūra
Iliustratorė sukūrė paveikų, emocingus piešinius, kurie padeda skaitytojui geriau įsijausti į Adelės gyvenimą.
Vaizdiniai ne tik papildo tekstą, bet tampa savarankišku pasakojimo sluoksniu – iliustracijos perteikia atmosferą, kontrastus (šviesą ir tamsą) bei simboliką.
Tekstas – lengvai skaitomas, bet prasmingas
Knygos dalis skirta jaunimui, todėl tekstas nėra pernelyg akademiškas. Jame pabrėžiami moraliniai bei dvasiniai aspektai, ne vien faktai.
Įkvepiantis pavyzdys
Adelės gyvenimas – tai liudijimas apie žmogaus ištvermę, tikėjimą ir meilę net sunkiausiose sąlygose. Knyga skatina skaitytojus nepasiduoti, atrasti dvasinę stiprybę.
Išvada
Knyga „Adelė Dirsytė“ yra reikšmingas leidinys, ypač rekomenduotinas tiems, kas nori pažinti lietuvišką dvasinį palikimą per asmens liudijimą. Ji jungia gundantį pasakojimą, menišką vizualumą ir gilesnę refleksiją apie kančią, tikėjimą bei pašaukimą.
Ši knyga gali būti puikus pirmasis žingsnis pažinimui Adelės Dirsytės biografijos bei įkvėpimas tolimesniam domėjimuisi – dienoraščiais, archyvais, kitomis knygomis apie ją.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 55
Adelė Dirsytė
New York • 1959
Mary Save Us is not merely a book; it is a profound and heart-rendrending historical document—an "immortal little document" and a testament to the enduring power of the human spirit in the face of absolute tyranny.
This prayer booklet contains prayers originally written in Lithuanian by four young Lithuanian girls who were confined to a Siberian prison under the communistic conspiracy in Northern Siberia. The prayers were secretly recorded on "little pieces of waste paper" and then painstakingly bound by hand into a tiny booklet, which in its original form measures only 2 x 3 inches. The current edition presents the handwritten pages alongside the equivalent English translation by Rev. Kęstutis A. Trimakas, S.J..
Content and Significance
Written while the girls were "wasting away in the very flowering of their lives, as a result of inhuman treatment", the prayers are genuine, unadulterated expressions of faith. They are described as "beautiful in their simplicity and meaningful in their content". Unlike formal prayers, these are deeply personal conversations with God, born of desperation and unwavering hope.
The collection manifests Christian virtues in abundance:
"self-denial, hope, pardon, love". In their cries, one finds a spiritual crusade—a prayer for endurance, wisdom, and forgiveness, even for their tormentors. The book is cited as proof that "a cruel master may kill the body but never the spirit" and that the "supernatural virtues of faith, hope and charity cannot be destroyed by the inhuman methods and deeds of atheistic Communism".
In short,
Mary Save Us offers a poignant window into the suffering of the persecuted and an inspiring example of how the soul maintains its dignity and love, even when stripped of every earthly comfort and liberty. It is a powerful read that forces readers to reflect on their own lives and appreciate their freedom and faith.
This prayer booklet contains prayers originally written in Lithuanian by four young Lithuanian girls who were confined to a Siberian prison under the communistic conspiracy in Northern Siberia. The prayers were secretly recorded on "little pieces of waste paper" and then painstakingly bound by hand into a tiny booklet, which in its original form measures only 2 x 3 inches. The current edition presents the handwritten pages alongside the equivalent English translation by Rev. Kęstutis A. Trimakas, S.J..
Content and Significance
Written while the girls were "wasting away in the very flowering of their lives, as a result of inhuman treatment", the prayers are genuine, unadulterated expressions of faith. They are described as "beautiful in their simplicity and meaningful in their content". Unlike formal prayers, these are deeply personal conversations with God, born of desperation and unwavering hope.
The collection manifests Christian virtues in abundance:
"self-denial, hope, pardon, love". In their cries, one finds a spiritual crusade—a prayer for endurance, wisdom, and forgiveness, even for their tormentors. The book is cited as proof that "a cruel master may kill the body but never the spirit" and that the "supernatural virtues of faith, hope and charity cannot be destroyed by the inhuman methods and deeds of atheistic Communism".
In short,
Mary Save Us offers a poignant window into the suffering of the persecuted and an inspiring example of how the soul maintains its dignity and love, even when stripped of every earthly comfort and liberty. It is a powerful read that forces readers to reflect on their own lives and appreciate their freedom and faith.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 52
Adelė Dirsytė
Köln • 1961
"Maria, rette uns" (litauisch: "Marija gelbėki mus" ) ist kein gewöhnliches Gebetbuch, sondern ein zutiefst bewegendes und historisch bedeutendes Dokument des Glaubens und der Hoffnung litauischer Verbannter in Sibirien. Es handelt sich um die vierte Auflage dieses Büchleins, herausgegeben 1961 vom Haus der Begegnung Königstein/Taunus.
Die Entstehung des Büchleins
Das Buch basiert auf einem handgeschriebenen Gebetbüchlein, das vier nach Sibirien verbannte litauische Mädchen in Gefängnissen und Zwangsarbeitslagern verfassten. Die Übersetzung bemühte sich, die handschriftliche Vorlage möglichst getreu wiederzugeben, wobei die Übersetzer die Schlichtheit und stellenweise auch Härte der Sprache und Gedanken als deutliches Zeichen der Not der Verbannten hervorhoben, aus der diese Gebete entstanden sind. Sogar die ursprüngliche, scheinbare Unordnung der Gebete wurde beibehalten, um das langsame, heimliche Wachstum des Büchleins unter schwierigsten Umständen sichtbar zu machen. Das Original ist ein kleines Büchlein von 5x7,5 cm.
Das Buch ist einer Person namens PRANUTE (Franziska) gewidmet, damit sie "besser mit uns empfinden, betrachten und den Herrn preisen" kann. Es wurde von Ad(elé) am 16. Februar 1953 geschrieben, von Lionė G. verfasst, Valė Ber. zeichnete das Bildchen, und Levuté Viz. band es.
Inhalt und Thematische Schwerpunkte
Die Gebete sind thematisch geordnet, beginnend mit Morgen- und Abendgebeten , gefolgt von Gebeten zum Heiligen Messopfer und der Heiligen Beichte und Kommunion. Ein großer Teil widmet sich der Betrachtung des Leidens Unseres Herrn Jesus Christus (Kreuzweg) sowie verschiedenen Gebeten zu Heiligen und Festen wie der Heiligen Nacht, dem Auferstehungsfest, Pfingsten und Fronleichnam.
Die Texte sind tief durchdrungen von den Erfahrungen der Verbannung:
Heimatliebe und Leid: Wiederkehrende Bitten gelten der Heimat, dem "mit Blut und Tränen durchtränkten Land" , und dem Wunsch nach Rückkehr und Freiheit. Die Betenden bitten um Kraft für die "Verteidiger des Vaterlandes" und die "lichtvolle, ewige Ruhe" für die, die ihr Leben für die Heimat hingegeben haben.
Not und Entbehrung: Der schwere Alltag spiegelt sich in den Bitten um die Kraft, "alle Mißverständnisse, alle Schmähungen und allen Haß ruhig zu ertragen" , und im Dank für das, was sie noch haben, wie die Muttersprache im fremden Lande. Sie bringen ihre Leiden, Mühen, Tränen der Sehnsucht, Hunger und Kälte als Opfer dar.
Stärke und Ausdauer: Es wird um Ausdauer, Weisheit und Unbeugsamkeit in den Tagen der Not gebetet, damit alle Schwierigkeiten sie erhärten wie Feuer den Stahl. Die Heilige Familie wird angerufen, die "ganze Familie unseres Volkes vor allem Bösen" zu schützen.
Vergebung und Nächstenliebe: Bemerkenswert ist die Bitte um Erbarmen für die Verfolger und Peiniger, damit auch sie "die Wonne Deiner Liebe erfahren". Die Gewissenserforschung fragt explizit nach Sünden gegen den Nächsten wie Verurteilen, Verleumden, Verspotten, aber auch nach dem Aufbürden der eigenen Last und schlechten Laune.
Fazit
"Maria, rette uns" ist weit mehr als eine Sammlung religiöser Texte; es ist ein Zeugnis von heroischer Tugend , ein aufrüttelndes Vorbild und himmlischer Trost inmitten größter menschlicher Not. Es vermittelt eine tiefe spirituelle Haltung, in der das persönliche Leiden aktiv mit dem Opfer Christi verbunden und für das Wohl des Volkes und die Freiheit der Heimat hingegeben wird. Die Gebete sind ein ergreifender Ausdruck von Glauben, Hoffnung und einer Nächstenliebe, die selbst in der Verfolgung nicht erlischt. Es zeigt auf eindrucksvolle Weise, wie der Glaube den verbannten Mädchen half, ihre Identität und ihren Mut zu bewahren.
Die Ausgabe von 1961 ist somit ein wichtiges Dokument, das die Geschichte des litauischen Volkes und den Widerstand des Glaubens gegen Unterdrückung widerspiegelt.
Die Entstehung des Büchleins
Das Buch basiert auf einem handgeschriebenen Gebetbüchlein, das vier nach Sibirien verbannte litauische Mädchen in Gefängnissen und Zwangsarbeitslagern verfassten. Die Übersetzung bemühte sich, die handschriftliche Vorlage möglichst getreu wiederzugeben, wobei die Übersetzer die Schlichtheit und stellenweise auch Härte der Sprache und Gedanken als deutliches Zeichen der Not der Verbannten hervorhoben, aus der diese Gebete entstanden sind. Sogar die ursprüngliche, scheinbare Unordnung der Gebete wurde beibehalten, um das langsame, heimliche Wachstum des Büchleins unter schwierigsten Umständen sichtbar zu machen. Das Original ist ein kleines Büchlein von 5x7,5 cm.
Das Buch ist einer Person namens PRANUTE (Franziska) gewidmet, damit sie "besser mit uns empfinden, betrachten und den Herrn preisen" kann. Es wurde von Ad(elé) am 16. Februar 1953 geschrieben, von Lionė G. verfasst, Valė Ber. zeichnete das Bildchen, und Levuté Viz. band es.
Inhalt und Thematische Schwerpunkte
Die Gebete sind thematisch geordnet, beginnend mit Morgen- und Abendgebeten , gefolgt von Gebeten zum Heiligen Messopfer und der Heiligen Beichte und Kommunion. Ein großer Teil widmet sich der Betrachtung des Leidens Unseres Herrn Jesus Christus (Kreuzweg) sowie verschiedenen Gebeten zu Heiligen und Festen wie der Heiligen Nacht, dem Auferstehungsfest, Pfingsten und Fronleichnam.
Die Texte sind tief durchdrungen von den Erfahrungen der Verbannung:
Heimatliebe und Leid: Wiederkehrende Bitten gelten der Heimat, dem "mit Blut und Tränen durchtränkten Land" , und dem Wunsch nach Rückkehr und Freiheit. Die Betenden bitten um Kraft für die "Verteidiger des Vaterlandes" und die "lichtvolle, ewige Ruhe" für die, die ihr Leben für die Heimat hingegeben haben.
Not und Entbehrung: Der schwere Alltag spiegelt sich in den Bitten um die Kraft, "alle Mißverständnisse, alle Schmähungen und allen Haß ruhig zu ertragen" , und im Dank für das, was sie noch haben, wie die Muttersprache im fremden Lande. Sie bringen ihre Leiden, Mühen, Tränen der Sehnsucht, Hunger und Kälte als Opfer dar.
Stärke und Ausdauer: Es wird um Ausdauer, Weisheit und Unbeugsamkeit in den Tagen der Not gebetet, damit alle Schwierigkeiten sie erhärten wie Feuer den Stahl. Die Heilige Familie wird angerufen, die "ganze Familie unseres Volkes vor allem Bösen" zu schützen.
Vergebung und Nächstenliebe: Bemerkenswert ist die Bitte um Erbarmen für die Verfolger und Peiniger, damit auch sie "die Wonne Deiner Liebe erfahren". Die Gewissenserforschung fragt explizit nach Sünden gegen den Nächsten wie Verurteilen, Verleumden, Verspotten, aber auch nach dem Aufbürden der eigenen Last und schlechten Laune.
Fazit
"Maria, rette uns" ist weit mehr als eine Sammlung religiöser Texte; es ist ein Zeugnis von heroischer Tugend , ein aufrüttelndes Vorbild und himmlischer Trost inmitten größter menschlicher Not. Es vermittelt eine tiefe spirituelle Haltung, in der das persönliche Leiden aktiv mit dem Opfer Christi verbunden und für das Wohl des Volkes und die Freiheit der Heimat hingegeben wird. Die Gebete sind ein ergreifender Ausdruck von Glauben, Hoffnung und einer Nächstenliebe, die selbst in der Verfolgung nicht erlischt. Es zeigt auf eindrucksvolle Weise, wie der Glaube den verbannten Mädchen half, ihre Identität und ihren Mut zu bewahren.
Die Ausgabe von 1961 ist somit ein wichtiges Dokument, das die Geschichte des litauischen Volkes und den Widerstand des Glaubens gegen Unterdrückung widerspiegelt.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 43
Adelė Dirsytė
Paris, 1964
Marie, sois notre secours est un recueil de prières poignantes et profondément émouvantes composées par de jeunes Lituaniennes déportées en Sibérie. Publié en deuxième édition, avec une traduction d'Audrys Backis , cet ouvrage est un témoignage puissant de foi et d'espérance face à l'angoisse et au dénuement total de l'exil.
Un témoignage de foi en captivité L'origine de ces prières est particulièrement touchante : elles ont été écrites par quatre jeunes femmes sur des feuilles de papier et trouvées fortuitement. Elles vivaient dans la captivité, l'isolement, sans la Présence eucharistique ni même la possibilité de se recueillir. Malgré l'absence de tout réconfort matériel ou spirituel habituel, ces jeunes femmes ont puisé dans leur cœur les mots justes pour exprimer leur affection filiale à Dieu et leur absolue confiance.
L'introduction du Cardinal Feltin, datée du 28 janvier 1964, exprime l'émotion suscitée par ces textes. Il souligne l'importance pour les jeunes de France de lire et méditer ces pages, afin de savoir, comme leurs « sœurs lithuaniennes captives, retrouver toujours Dieu dans leurs peines et au milieu du matérialisme ».
Un envoi personnel, daté du 16 février 1953, montre l'intimité de la création de ce livret de prières pour une amie nommée Pranute. Il révèle que Lioné G. l'a composé, Valé B. l'a illustré, Levuté V. l'a relié et Ad. (elé) l'a écrit de sa main.
Le contenu des prières Le recueil est structuré autour des moments de la journée et des sacrements, ainsi que de prières adressées à divers saints.
Prières quotidiennes et liturgiques Les Prières du matin et du soir demandent force et sagesse pour endurer la « dure journée de labeur » et les « incompréhensions, de mépris et de haine ». La prière du soir remercie Dieu pour les grâces reçues, y compris les « haine, souffrances et privations ». Elles implorent la bénédiction pour la Patrie, les orphelins, ceux qui souffrent pour la Vérité, et demandent l'unité dans la foi, l'espérance et la charité.
La section dédiée au Saint Sacrifice de la Messe est particulièrement révélatrice de leur isolement. Puisqu'elles sont privées de la Présence eucharistique , leurs prières s'articulent autour des parties de la messe (Introït, Saint Évangile, Offertoire, Canon et Consécration, Communion, Fin du Sacrifice). Elles y joignent leurs souffrances—la fatigue, le mépris, les larmes de l'exil, la faim et le froid—au sacrifice suprême du Christ. On y trouve une prière remarquable demandant le pardon pour leurs persécuteurs et bourreaux.
Prières pour le pays et les saints Les prières du Chemin de Croix (p. 20) mettent en parallèle la Passion du Christ avec les épreuves de la déportation, telles que la souffrance, l'abandon, le froid, la faim, et le dénuement total.
La dévotion mariale est centrale, comme en témoigne le titre et la prière finale « Marie, sois notre secours » , ainsi que la prière à la Mère de Miséricorde de Girkalnis (un lieu d'apparition de la Vierge en Lituanie en 1943). Elles supplient Marie d'accorder le courage, de protéger la nation et de la relever de ses épreuves.
D'autres prières sont adressées à des saints importants pour la Lituanie ou pour la protection de la jeunesse et de la famille, comme Saint Casimir (Patron de la Lituanie) , Saint Joseph (Gardien de la Sainte Famille et ayant connu l'exil) , et Sainte Monique (pour les familles et la persévérance dans la foi).
Ce livre n'est pas seulement un recueil de dévotion ; c'est un document historique et spirituel qui incarne l'âme d'une nation captive et la force inébranlable de la foi au milieu de l'adversité la plus sombre.
Un témoignage de foi en captivité L'origine de ces prières est particulièrement touchante : elles ont été écrites par quatre jeunes femmes sur des feuilles de papier et trouvées fortuitement. Elles vivaient dans la captivité, l'isolement, sans la Présence eucharistique ni même la possibilité de se recueillir. Malgré l'absence de tout réconfort matériel ou spirituel habituel, ces jeunes femmes ont puisé dans leur cœur les mots justes pour exprimer leur affection filiale à Dieu et leur absolue confiance.
L'introduction du Cardinal Feltin, datée du 28 janvier 1964, exprime l'émotion suscitée par ces textes. Il souligne l'importance pour les jeunes de France de lire et méditer ces pages, afin de savoir, comme leurs « sœurs lithuaniennes captives, retrouver toujours Dieu dans leurs peines et au milieu du matérialisme ».
Un envoi personnel, daté du 16 février 1953, montre l'intimité de la création de ce livret de prières pour une amie nommée Pranute. Il révèle que Lioné G. l'a composé, Valé B. l'a illustré, Levuté V. l'a relié et Ad. (elé) l'a écrit de sa main.
Le contenu des prières Le recueil est structuré autour des moments de la journée et des sacrements, ainsi que de prières adressées à divers saints.
Prières quotidiennes et liturgiques Les Prières du matin et du soir demandent force et sagesse pour endurer la « dure journée de labeur » et les « incompréhensions, de mépris et de haine ». La prière du soir remercie Dieu pour les grâces reçues, y compris les « haine, souffrances et privations ». Elles implorent la bénédiction pour la Patrie, les orphelins, ceux qui souffrent pour la Vérité, et demandent l'unité dans la foi, l'espérance et la charité.
La section dédiée au Saint Sacrifice de la Messe est particulièrement révélatrice de leur isolement. Puisqu'elles sont privées de la Présence eucharistique , leurs prières s'articulent autour des parties de la messe (Introït, Saint Évangile, Offertoire, Canon et Consécration, Communion, Fin du Sacrifice). Elles y joignent leurs souffrances—la fatigue, le mépris, les larmes de l'exil, la faim et le froid—au sacrifice suprême du Christ. On y trouve une prière remarquable demandant le pardon pour leurs persécuteurs et bourreaux.
Prières pour le pays et les saints Les prières du Chemin de Croix (p. 20) mettent en parallèle la Passion du Christ avec les épreuves de la déportation, telles que la souffrance, l'abandon, le froid, la faim, et le dénuement total.
La dévotion mariale est centrale, comme en témoigne le titre et la prière finale « Marie, sois notre secours » , ainsi que la prière à la Mère de Miséricorde de Girkalnis (un lieu d'apparition de la Vierge en Lituanie en 1943). Elles supplient Marie d'accorder le courage, de protéger la nation et de la relever de ses épreuves.
D'autres prières sont adressées à des saints importants pour la Lituanie ou pour la protection de la jeunesse et de la famille, comme Saint Casimir (Patron de la Lituanie) , Saint Joseph (Gardien de la Sainte Famille et ayant connu l'exil) , et Sainte Monique (pour les familles et la persévérance dans la foi).
Ce livre n'est pas seulement un recueil de dévotion ; c'est un document historique et spirituel qui incarne l'âme d'une nation captive et la force inébranlable de la foi au milieu de l'adversité la plus sombre.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 40
Adelė Dirsytė
Utrecht • 1961
Maria Red Ons is geen doorsnee devotieboek. Het is een hartverscheurende, maar bovenal inspirerende getuigenis van onwankelbaar geloof, gevangen in een fysiek klein maar spiritueel immens formaat. Dit gebedenboekje is de Nederlandse vertaling (uitgegeven in 1961 door Oostpriesterhulp) van de Litouwse originele titel „Marija, gelbėki mus”.
Wat dit werk zo uniek maakt, is de oorsprong: het werd in 1953 door vier Litouwse meisjes met de hand geschreven en gebonden – naar verluidt op kleine stukjes papier, gewikkeld in een armzalig lapje stof – terwijl zij gevangen zaten in een dwangarbeidskamp in Siberië. Het was een troostgeschenk voor een medegevangene, Franciska.
Inhoud en Thema's
Het boekje bevat eenvoudige maar diep ontroerende gebeden voor de morgen, de avond, de heilige Communie en de Biecht. De teksten zijn doordrenkt van de rauwe realiteit van de vervolging achter het
IJzeren Gordijn. De gebeden zijn een constante oproep tot God en de Heilige Maagd Maria om kracht, volharding, en genade te midden van kou, honger, ontbering, en het verlies van alles. De centrale thema's zijn:
Ongebroken Geloof en Hoop: De smeekbeden getuigen van een vast vertrouwen in Gods liefde, zelfs wanneer zij zich "door God en mensen verlaten" voelen.
Liefde voor het Vaderland: Er is een diep verlangen naar de terugkeer naar huis en er wordt onophoudelijk gebeden voor de vrijheid en het welzijn van Litouwen, "ons met bloed en tranen doordrenkte land".
Vergeving en Erbarmen: Opmerkelijk is het gebed om erbarmen voor de vervolgers en pijnigers, met de vraag dat ook zij de zoetheid van Gods liefde mogen ondervinden.
Oordeel
Aartsbisschop Kardinaal Alfrink schreef in zijn inleiding (1961) dat Maria Red Ons "geen grootse literatuur en biedt geen diepe theologie". En daar heeft hij volkomen gelijk in. De kracht van dit boekje ligt juist in die eenvoud.
Het is een puur, onopgesmukt document van menselijke en geestelijke veerkracht. De gebeden zijn een directe lijn van het Siberische kamp naar de hemel, en ze tonen de "kern van het christen zijn, de Liefde".
Dit boek is een spiegel voor de lezer in een comfortabele wereld. Kardinaal Alfrink concludeert terecht dat men na het lezen en bidden van deze teksten niet anders kan dan zich schaamtevol afvragen of onze eigen alledaagse "kleinigheden" niet in het niet verzinken bij dit ongelooflijke getuigenis van geloof. Maria Red Ons is een essentiële lezing voor iedereen die wil begrijpen wat ware toewijding en geestelijke moed betekenen onder de zwaarst mogelijke omstandigheden. Het is een indringende oproep om, net als de dwangarbeidsters, het lijden te accepteren en om de kracht van de liefde te gebruiken als het ultieme verzet tegen onrecht.
Aanbevolen voor iedereen.
Wat dit werk zo uniek maakt, is de oorsprong: het werd in 1953 door vier Litouwse meisjes met de hand geschreven en gebonden – naar verluidt op kleine stukjes papier, gewikkeld in een armzalig lapje stof – terwijl zij gevangen zaten in een dwangarbeidskamp in Siberië. Het was een troostgeschenk voor een medegevangene, Franciska.
Inhoud en Thema's
Het boekje bevat eenvoudige maar diep ontroerende gebeden voor de morgen, de avond, de heilige Communie en de Biecht. De teksten zijn doordrenkt van de rauwe realiteit van de vervolging achter het
IJzeren Gordijn. De gebeden zijn een constante oproep tot God en de Heilige Maagd Maria om kracht, volharding, en genade te midden van kou, honger, ontbering, en het verlies van alles. De centrale thema's zijn:
Ongebroken Geloof en Hoop: De smeekbeden getuigen van een vast vertrouwen in Gods liefde, zelfs wanneer zij zich "door God en mensen verlaten" voelen.
Liefde voor het Vaderland: Er is een diep verlangen naar de terugkeer naar huis en er wordt onophoudelijk gebeden voor de vrijheid en het welzijn van Litouwen, "ons met bloed en tranen doordrenkte land".
Vergeving en Erbarmen: Opmerkelijk is het gebed om erbarmen voor de vervolgers en pijnigers, met de vraag dat ook zij de zoetheid van Gods liefde mogen ondervinden.
Oordeel
Aartsbisschop Kardinaal Alfrink schreef in zijn inleiding (1961) dat Maria Red Ons "geen grootse literatuur en biedt geen diepe theologie". En daar heeft hij volkomen gelijk in. De kracht van dit boekje ligt juist in die eenvoud.
Het is een puur, onopgesmukt document van menselijke en geestelijke veerkracht. De gebeden zijn een directe lijn van het Siberische kamp naar de hemel, en ze tonen de "kern van het christen zijn, de Liefde".
Dit boek is een spiegel voor de lezer in een comfortabele wereld. Kardinaal Alfrink concludeert terecht dat men na het lezen en bidden van deze teksten niet anders kan dan zich schaamtevol afvragen of onze eigen alledaagse "kleinigheden" niet in het niet verzinken bij dit ongelooflijke getuigenis van geloof. Maria Red Ons is een essentiële lezing voor iedereen die wil begrijpen wat ware toewijding en geestelijke moed betekenen onder de zwaarst mogelijke omstandigheden. Het is een indringende oproep om, net als de dwangarbeidsters, het lijden te accepteren en om de kracht van de liefde te gebruiken als het ultieme verzet tegen onrecht.
Aanbevolen voor iedereen.