Knygų sąrašas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 50
JUOZAS
PRUNSKIS
PUTNAM 1958
Knygos „Metai su Dievu“ apžvalga: Dvasinės įžvalgos ir praktiniai pamokymai kasdienybei
Juozas Prunskis savo knyga „Metai su Dievu“ pristato unikalų dvasinį vadovą, skirtą įpinti tikėjimą ir dvasingumą į kiekvieną gyvenimo dieną. Šis veikalas, struktūrizuotas pagal liturginius metus – nuo Advento ramybės iki didžiųjų švenčių šviesos, – yra ne tik apmąstymų rinkinys, bet ir praktinis gidas siekiantiems gilesnio ryšio su Dievu.
Knygos turinys ir struktūra:
Knyga suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius: „Adventas ir Kalėdų laikotarpis“, „Gavėnia ir Velykų laikotarpis“, „Sekminių laikotarpis“ ir „Didžios dienos“. Kiekvienas skyrius detaliai nagrinėja konkretaus laikotarpio Evangelijos skaitinius, praturtindamas juos dvasinėmis mintimis ir iliustratyviais pavyzdžiais. Autorius, remdamasis ne tik Šventuoju Raštu, bet ir Bažnyčios Tėvų, šventųjų bei garsių mąstytojų įžvalgomis, sukuria daugiasluoksnį naratyvą, leidžiantį skaitytojui giliau panirti į nagrinėjamas temas.
Pagrindinės knygos idėjos:
Viena pagrindinių knygos idėjų – raginimas gyventi ne tik kalbant apie religiją, bet ja ir gyvenant. Prunskis atkreipia dėmesį į kasdienio gyvenimo iššūkius, kurie dažnai trukdo dvasiniam tobulėjimui, ir siūlo konkrečius būdus, kaip įveikti šias kliūtis. Knygoje gvildenamos tokios temos kaip nuodėmės atsiradimas ir jos padariniai, atgailos ir pasitaisymo svarba, nuolankumas, dėkingumas, artimo meilė ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Autorius pabrėžia, kad net mažiausi geri darbai, atlikti su tinkama intencija, tampa vertingi Dievo akyse ir neša dvasinę naudą.
Knygos nauda skaitytojui:
Ši knyga yra universali ir naudinga įvairiems skaitytojams. Ji gali pasitarnauti kaip asmeninių apmąstymų šaltinis, padedantis susitelkti ir atrasti ramybę kasdienybės šurmulyje. Sergantys ar tie, kurie negali lankytis bažnyčioje, ras joje guodžiančius pamokslus ir dvasinę paramą. Kunigams ir dvasininkams tai vertingas įrankis, suteikiantis įkvėpimo ir minčių savo pamokslams. Lietuvių išeiviams knyga siūlo brangią jungtį su lietuviška dvasine tradicija, leidžiančią išlaikyti gyvą tikėjimą ir tapatybę toli nuo tėvynės.
Knygos rėmėjai ir autorių indėlis:
Knygos išleidimą rėmė Agnietė Gilienė, iškili lietuviškos spaudos platintoja, kurios indėlis pabrėžia lietuviškos dvasinės literatūros svarbą ir tradiciją. Taip pat dėkojama Nekalto Prasidėjimo seserims už jų pasišventimą lietuvių dvasios kultūrai. Juozas Prunskis, pats būdamas kunigas, puikiai sujungia teologines žinias su praktine įžvalga, pateikdamas jas lengvai suprantama ir įkvepiančia forma.
Apibendrinant, „Metai su Dievu“ – tai knyga, kviečianti skaitytoją į gilią dvasinę kelionę, mokanti atpažinti Dievo buvimą kasdieniame gyvenime ir skatinanti gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Tai puikus vadovas visiems, ieškantiems dvasinio peno ir norintiems praturtinti savo gyvenimą.
Juozas Prunskis savo knyga „Metai su Dievu“ pristato unikalų dvasinį vadovą, skirtą įpinti tikėjimą ir dvasingumą į kiekvieną gyvenimo dieną. Šis veikalas, struktūrizuotas pagal liturginius metus – nuo Advento ramybės iki didžiųjų švenčių šviesos, – yra ne tik apmąstymų rinkinys, bet ir praktinis gidas siekiantiems gilesnio ryšio su Dievu.
Knygos turinys ir struktūra:
Knyga suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius: „Adventas ir Kalėdų laikotarpis“, „Gavėnia ir Velykų laikotarpis“, „Sekminių laikotarpis“ ir „Didžios dienos“. Kiekvienas skyrius detaliai nagrinėja konkretaus laikotarpio Evangelijos skaitinius, praturtindamas juos dvasinėmis mintimis ir iliustratyviais pavyzdžiais. Autorius, remdamasis ne tik Šventuoju Raštu, bet ir Bažnyčios Tėvų, šventųjų bei garsių mąstytojų įžvalgomis, sukuria daugiasluoksnį naratyvą, leidžiantį skaitytojui giliau panirti į nagrinėjamas temas.
Pagrindinės knygos idėjos:
Viena pagrindinių knygos idėjų – raginimas gyventi ne tik kalbant apie religiją, bet ja ir gyvenant. Prunskis atkreipia dėmesį į kasdienio gyvenimo iššūkius, kurie dažnai trukdo dvasiniam tobulėjimui, ir siūlo konkrečius būdus, kaip įveikti šias kliūtis. Knygoje gvildenamos tokios temos kaip nuodėmės atsiradimas ir jos padariniai, atgailos ir pasitaisymo svarba, nuolankumas, dėkingumas, artimo meilė ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Autorius pabrėžia, kad net mažiausi geri darbai, atlikti su tinkama intencija, tampa vertingi Dievo akyse ir neša dvasinę naudą.
Knygos nauda skaitytojui:
Ši knyga yra universali ir naudinga įvairiems skaitytojams. Ji gali pasitarnauti kaip asmeninių apmąstymų šaltinis, padedantis susitelkti ir atrasti ramybę kasdienybės šurmulyje. Sergantys ar tie, kurie negali lankytis bažnyčioje, ras joje guodžiančius pamokslus ir dvasinę paramą. Kunigams ir dvasininkams tai vertingas įrankis, suteikiantis įkvėpimo ir minčių savo pamokslams. Lietuvių išeiviams knyga siūlo brangią jungtį su lietuviška dvasine tradicija, leidžiančią išlaikyti gyvą tikėjimą ir tapatybę toli nuo tėvynės.
Knygos rėmėjai ir autorių indėlis:
Knygos išleidimą rėmė Agnietė Gilienė, iškili lietuviškos spaudos platintoja, kurios indėlis pabrėžia lietuviškos dvasinės literatūros svarbą ir tradiciją. Taip pat dėkojama Nekalto Prasidėjimo seserims už jų pasišventimą lietuvių dvasios kultūrai. Juozas Prunskis, pats būdamas kunigas, puikiai sujungia teologines žinias su praktine įžvalga, pateikdamas jas lengvai suprantama ir įkvepiančia forma.
Apibendrinant, „Metai su Dievu“ – tai knyga, kviečianti skaitytoją į gilią dvasinę kelionę, mokanti atpažinti Dievo buvimą kasdieniame gyvenime ir skatinanti gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Tai puikus vadovas visiems, ieškantiems dvasinio peno ir norintiems praturtinti savo gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 180
Jonas Vytautas Nistelis
Šiauliai 1998
Knygos Apžvalga: Jono Vytauto Nistelio „Žodžio aidai“
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 49
STASYS YLA
Torontas 1964
Stasio Ylos knygos „Dievas Sutemose“ apžvalga
Stasio Ylos knyga „Dievas Sutemose“ – tai gili ir novatoriška psichologinė religinių krizių ir dvasinių kelionių analizė, nagrinėjanti Lietuvos inteligentijos gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. Knyga, išleista 1964 metais, išaugo iš straipsnių serijos, spausdintos savaitraštyje „Tėviškės Žiburiai“. Joje gilinamasi į sudėtingus garsių Lietuvos asmenybių dvasinius gyvenimus, atskleidžiant asmenines kovas, dažnai slypėjusias už viešų fasadų.
Knygos turinys ir pagrindinės temos
Pagrindinė Ylos tezė – inteligentijos „netikėjimas“ buvo sudėtingas reiškinys, kuris skyrėsi nuo paprastų žmonių gilaus ir paprasto tikėjimo. Autorius teigia, kad intelektualų abejones dažnai lėmė to meto mados, tokios kaip pozityvizmas ir socializmas, asmeninės patirtys ir intelektinis išdidumas, dėl kurio buvo sunku priimti tikėjimo dogmas ir autoritetą.
Knyga struktūrizuota kaip atvejo studijų rinkinys arba „asmenybių galerija“, kurioje Yla, remdamasis asmeniniais susitikimais, istoriniais šaltiniais ir liudijimais, nagrinėja religinius lūžius (religiniai lūžiai) žymių lietuvių gyvenime. Knygos struktūra atskleidžia įvairias tikėjimo ir abejonių briaunas:
Netikėjimo ištakos: Yla nagrinėja netikėjimo šaknis, siejamas su ateizmo „mada“ tarp kaimo šviesuolių , politinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, įtaka ir neigiamomis asmeninėmis patirtimis su dvasininkais, kurios galėjo atstumti žmones nuo Bažnyčios.
Susitikimas su tikėjimu: Knygoje pateikiamos istorijos, kaip asmeniški ir žmogiški susitikimai su dvasininkais griovė išankstinius nusistatymus. Ryškus pavyzdys – chirurgo Vlado Kuzmos istorija, kurio profesinis bendravimas su kunigu lėmė gilų asmeninį virsmą. Tikėjimas šeimoje: Atskiras skyrius skirtas religinei dinamikai mišriose šeimose, kur, pasak Ylos, žmonos dažnai prisitaikydavo prie vyrų netikėjimo. Venclauskių šeima išskiriama kaip unikali išimtis, kurioje gilus katalikiškas tikėjimas ir pasaulietiškas, socialistinis požiūris egzistavo greta.
Asmenybių portretai: Knygos branduolį sudaro išsamūs asmeniniai pasakojimai ir analizės apie tokias asmenybes kaip Jonas Biliūnas, kuris atgavo tikėjimą gyvenimo pabaigoje; Antanas Smetona, kurio tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su klasikine filosofija ir tautinėmis tradicijomis; Vincas Krėvė, kurio dvasinė kelionė buvo nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių ; ir daugelis kitų, įskaitant Vincą Čepinskį, Mykolą Biržišką, Julių Gravrogką bei Vladą Pūtvį-Putvinskį.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Stasys Yla, pats būdamas profesorius ir dvasininkas, turėjo aiškų tikslą. Pats autorius nurodo tris savo darbo motyvus: pirma, pateikti istorinį liudijimą; antra, atlikti psichologinę tautos religinių lūžių analizę; trečia, broliškai padėti tiems, kurie ieško Dievo ir susiduria su sunkumais. Knyga parašyta iš katalikų dvasininko ir profesoriaus perspektyvos, kurioje „sutemos“ simbolizuoja dvasinės krizės ir abejonių būseną, iš kurios žmogus yra kviečiamas žengti į tikėjimo šviesą.
Apibendrinimas
„Dievas Sutemose“ yra unikalus ir vertingas veikalas Lietuvos literatūroje. Jis siūlo jautrų ir žmogišką žvilgsnį į dvasines kovas kartos, kuri formavo modernią Lietuvą. Yla sugeba peržengti paviršutiniškas „tikinčiojo“ ir „ateisto“ etiketes ir pateikia gilius psichologinius portretus žmonių, kurių viešas gyvenimas dažnai slėpė sudėtingą vidinę paiešką.
Knyga yra nepamainomas šaltinis istorikams, teologams, Lietuvos literatūros ir kultūros studentams bei visiems, besidomintiems tikėjimo ir abejonių psichologija. Tai jaudinantis sudėtingo tarpo tarp abejonės ir tikėjimo lietuvio sieloje tyrinėjimas.
Stasio Ylos knyga „Dievas Sutemose“ – tai gili ir novatoriška psichologinė religinių krizių ir dvasinių kelionių analizė, nagrinėjanti Lietuvos inteligentijos gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. Knyga, išleista 1964 metais, išaugo iš straipsnių serijos, spausdintos savaitraštyje „Tėviškės Žiburiai“. Joje gilinamasi į sudėtingus garsių Lietuvos asmenybių dvasinius gyvenimus, atskleidžiant asmenines kovas, dažnai slypėjusias už viešų fasadų.
Knygos turinys ir pagrindinės temos
Pagrindinė Ylos tezė – inteligentijos „netikėjimas“ buvo sudėtingas reiškinys, kuris skyrėsi nuo paprastų žmonių gilaus ir paprasto tikėjimo. Autorius teigia, kad intelektualų abejones dažnai lėmė to meto mados, tokios kaip pozityvizmas ir socializmas, asmeninės patirtys ir intelektinis išdidumas, dėl kurio buvo sunku priimti tikėjimo dogmas ir autoritetą.
Knyga struktūrizuota kaip atvejo studijų rinkinys arba „asmenybių galerija“, kurioje Yla, remdamasis asmeniniais susitikimais, istoriniais šaltiniais ir liudijimais, nagrinėja religinius lūžius (religiniai lūžiai) žymių lietuvių gyvenime. Knygos struktūra atskleidžia įvairias tikėjimo ir abejonių briaunas:
Netikėjimo ištakos: Yla nagrinėja netikėjimo šaknis, siejamas su ateizmo „mada“ tarp kaimo šviesuolių , politinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, įtaka ir neigiamomis asmeninėmis patirtimis su dvasininkais, kurios galėjo atstumti žmones nuo Bažnyčios.
Susitikimas su tikėjimu: Knygoje pateikiamos istorijos, kaip asmeniški ir žmogiški susitikimai su dvasininkais griovė išankstinius nusistatymus. Ryškus pavyzdys – chirurgo Vlado Kuzmos istorija, kurio profesinis bendravimas su kunigu lėmė gilų asmeninį virsmą. Tikėjimas šeimoje: Atskiras skyrius skirtas religinei dinamikai mišriose šeimose, kur, pasak Ylos, žmonos dažnai prisitaikydavo prie vyrų netikėjimo. Venclauskių šeima išskiriama kaip unikali išimtis, kurioje gilus katalikiškas tikėjimas ir pasaulietiškas, socialistinis požiūris egzistavo greta.
Asmenybių portretai: Knygos branduolį sudaro išsamūs asmeniniai pasakojimai ir analizės apie tokias asmenybes kaip Jonas Biliūnas, kuris atgavo tikėjimą gyvenimo pabaigoje; Antanas Smetona, kurio tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su klasikine filosofija ir tautinėmis tradicijomis; Vincas Krėvė, kurio dvasinė kelionė buvo nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių ; ir daugelis kitų, įskaitant Vincą Čepinskį, Mykolą Biržišką, Julių Gravrogką bei Vladą Pūtvį-Putvinskį.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Stasys Yla, pats būdamas profesorius ir dvasininkas, turėjo aiškų tikslą. Pats autorius nurodo tris savo darbo motyvus: pirma, pateikti istorinį liudijimą; antra, atlikti psichologinę tautos religinių lūžių analizę; trečia, broliškai padėti tiems, kurie ieško Dievo ir susiduria su sunkumais. Knyga parašyta iš katalikų dvasininko ir profesoriaus perspektyvos, kurioje „sutemos“ simbolizuoja dvasinės krizės ir abejonių būseną, iš kurios žmogus yra kviečiamas žengti į tikėjimo šviesą.
Apibendrinimas
„Dievas Sutemose“ yra unikalus ir vertingas veikalas Lietuvos literatūroje. Jis siūlo jautrų ir žmogišką žvilgsnį į dvasines kovas kartos, kuri formavo modernią Lietuvą. Yla sugeba peržengti paviršutiniškas „tikinčiojo“ ir „ateisto“ etiketes ir pateikia gilius psichologinius portretus žmonių, kurių viešas gyvenimas dažnai slėpė sudėtingą vidinę paiešką.
Knyga yra nepamainomas šaltinis istorikams, teologams, Lietuvos literatūros ir kultūros studentams bei visiems, besidomintiems tikėjimo ir abejonių psichologija. Tai jaudinantis sudėtingo tarpo tarp abejonės ir tikėjimo lietuvio sieloje tyrinėjimas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 39
Josemaría Escrivá de Balaguer
VILNIUS 1996
Knygos „Kelias“, autorius Josemaría Escrivá de Balaguer, apžvalga Palaimintojo Josemaría Escrivá de Balaguer „Kelias“ yra vienas įtakingiausių XX amžiaus dvasinės literatūros kūrinių, tapęs klasika ir dvasiniu vadovu milijonams žmonių visame pasaulyje. Pirmą kartą išleista 1934 m. pavadinimu „Dvasiniai svarstymai“ ir vėliau papildyta 1939 m., ši knyga yra praktiškas vadovas, kaip siekti šventumo kasdieniame gyvenime – profesiniame darbe, šeimoje ir visuomeninėje veikloje. Lietuviškas leidimas, pasirodęs 1996 m., suteikia galimybę ir Lietuvos skaitytojams atrasti šį gilų dvasinių apmąstymų šaltinį.
Autorius ir kontekstas
Knygos autorius, palaimintasis Josemaría Escrivá (1902–1975), buvo ispanų kunigas ir „Opus Dei“ įkūrėjas. „Kelias“ gimė iš jo paties maldos ir pastoracinio darbo su Madrido universiteto studentais bei darbininkais. Knygoje atsispindi pagrindinė „Opus Dei“ žinia – visuotinis pašaukimas į šventumą, skirtas ne tik kunigams ir vienuoliams, bet kiekvienam pakrikštytajam jo kasdienybės aplinkoje. Tuo metu, kai pasirodė knyga, ši mintis buvo ne tik nauja, bet ir revoliucinė, tačiau vėliau ją iškilmingai patvirtino Vatikano II Susirinkimas.
Struktūra ir turinys
„Kelias“ sudarytas iš 999 trumpų, numeruotų punktų, skirtų asmeniniams apmąstymams. Knyga suskirstyta į 46 skyrius, aprėpiančius visas krikščioniško gyvenimo sritis. Temos varijuoja nuo pamatinių dorybių, tokių kaip Charakteris , Nuolankumas ir Ištvermė , iki esminių dvasinio gyvenimo praktikų – Maldos , Apsimarinimo , Atgailos ir meilės Šventosioms Mišioms. Kūrinio ašis – idėja, kad įprastas gyvenimas yra šventėjimo vieta ir priemonė. Autorius moko, kaip paversti profesinį darbą, kasdienius rūpesčius ir net sunkumus malda ir susitikimu su Dievu. Jis pabrėžia „gyvenimo vienybės“ svarbą, kai krikščionio darbai, malda ir apaštalavimas tampa neatsiejami.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra išskirtinai asmeniškas ir tiesus. Autorius į skaitytoją kreipiasi „pasitikėdamas kaip bičiulis, brolis, tėvas“. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas pokalbis, kupinas meilės ir sykiu reiklumo. Kiekvienas punktas – tai „lakoniška mintis“, skirta ne greitam skaitymui, o giliam apmąstymui, kuris „tave sukrėstų ir tu imtum taisyti savąjį gyvenimą“.
Poveikis ir pripažinimas
„Kelio“ įtaka yra milžiniška. Knyga išleista daugiau nei 293 leidimais 41 kalba, o bendras tiražas siekia beveik 4 milijonus egzempliorių. Ji pelnytai vadinama „šių laikų Kempiečiu“, nes, panašiai kaip Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“, siūlo praktišką ir gilų kelią į dvasinį tobulumą.
Išvada
„Kelias“ – tai nepaprastai vertingas dvasinis vadovas, skirtas kiekvienam, norinčiam ne bėgti nuo pasaulio, o jį pašventinti iš vidaus. Knyga siūlo aiškų ir konkretų planą, kaip kasdienius darbus ir pareigas paversti nuolatiniu bendravimu su Dievu. Tai kvietimas drąsiai ir su meile atsiliepti į Dievo valią, paverčiant visą savo gyvenimą tarnyste Jam ir artimui. Tai išlieka galingas ir aktualus šaltinis visiems, ieškantiems gilesnio ir labiau integruoto dvasinio gyvenimo.
Autorius ir kontekstas
Knygos autorius, palaimintasis Josemaría Escrivá (1902–1975), buvo ispanų kunigas ir „Opus Dei“ įkūrėjas. „Kelias“ gimė iš jo paties maldos ir pastoracinio darbo su Madrido universiteto studentais bei darbininkais. Knygoje atsispindi pagrindinė „Opus Dei“ žinia – visuotinis pašaukimas į šventumą, skirtas ne tik kunigams ir vienuoliams, bet kiekvienam pakrikštytajam jo kasdienybės aplinkoje. Tuo metu, kai pasirodė knyga, ši mintis buvo ne tik nauja, bet ir revoliucinė, tačiau vėliau ją iškilmingai patvirtino Vatikano II Susirinkimas.
Struktūra ir turinys
„Kelias“ sudarytas iš 999 trumpų, numeruotų punktų, skirtų asmeniniams apmąstymams. Knyga suskirstyta į 46 skyrius, aprėpiančius visas krikščioniško gyvenimo sritis. Temos varijuoja nuo pamatinių dorybių, tokių kaip Charakteris , Nuolankumas ir Ištvermė , iki esminių dvasinio gyvenimo praktikų – Maldos , Apsimarinimo , Atgailos ir meilės Šventosioms Mišioms. Kūrinio ašis – idėja, kad įprastas gyvenimas yra šventėjimo vieta ir priemonė. Autorius moko, kaip paversti profesinį darbą, kasdienius rūpesčius ir net sunkumus malda ir susitikimu su Dievu. Jis pabrėžia „gyvenimo vienybės“ svarbą, kai krikščionio darbai, malda ir apaštalavimas tampa neatsiejami.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra išskirtinai asmeniškas ir tiesus. Autorius į skaitytoją kreipiasi „pasitikėdamas kaip bičiulis, brolis, tėvas“. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas pokalbis, kupinas meilės ir sykiu reiklumo. Kiekvienas punktas – tai „lakoniška mintis“, skirta ne greitam skaitymui, o giliam apmąstymui, kuris „tave sukrėstų ir tu imtum taisyti savąjį gyvenimą“.
Poveikis ir pripažinimas
„Kelio“ įtaka yra milžiniška. Knyga išleista daugiau nei 293 leidimais 41 kalba, o bendras tiražas siekia beveik 4 milijonus egzempliorių. Ji pelnytai vadinama „šių laikų Kempiečiu“, nes, panašiai kaip Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“, siūlo praktišką ir gilų kelią į dvasinį tobulumą.
Išvada
„Kelias“ – tai nepaprastai vertingas dvasinis vadovas, skirtas kiekvienam, norinčiam ne bėgti nuo pasaulio, o jį pašventinti iš vidaus. Knyga siūlo aiškų ir konkretų planą, kaip kasdienius darbus ir pareigas paversti nuolatiniu bendravimu su Dievu. Tai kvietimas drąsiai ir su meile atsiliepti į Dievo valią, paverčiant visą savo gyvenimą tarnyste Jam ir artimui. Tai išlieka galingas ir aktualus šaltinis visiems, ieškantiems gilesnio ir labiau integruoto dvasinio gyvenimo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
Kun. Stasys Yla
2000
Knygos apžvalga: „Aš kasdieną su Dievu“
Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems
Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą.
Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu.
Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai.
Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę.
Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.
Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems
Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą.
Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu.
Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai.
Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę.
Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 41
Nikodemas Agiorietis
Kaunas 2023
Knygos apžvalga: „Nematoma kova“
„Nematoma kova“ – tai klasikinės krikščioniškosios asketinės teologijos veikalas, siūlantis praktinį vadovą dvasiniam gyvenimui. Knygoje, kurios ištakos siekia XVI a. pabaigą , detaliai nagrinėjama vidinė žmogaus kova, siekiant dvasinio tobulumo ir vienybės su Dievu. Nors iš pirmo žvilgsnio knygos keliami reikalavimai gali pasirodyti aukšti , jos turinys yra aktualus kiekvienam krikščioniui, siekiančiam dvasinės pažangos.
Sudėtinga autorystės istorija
Vienas išskirtinių šio veikalo bruožų yra jo sudėtinga istorija, kurioje susipina trijų autorių indėlis.
Lorenzo Scupoli (1530–1610): Pirminis autorius buvo italų vienuolis teatinas Lorenzo Scupoli. Jo veikalas, pavadintas „Dvasinė kova“ (Combattimento spirituale), pirmą kartą išleistas 1589 m. Venecijoje, iš pradžių turėjo 24 skyrius ir buvo anoniminis. Knyga greitai išpopuliarėjo ir dar autoriui esant gyvam buvo išleista mažiausiai 60 kartų.
Nikodemas Agiorietis (1748–1809): Atono kalno vienuolis Nikodemas Agiorietis adaptavo Scupoli veikalą graikiškai kalbančiam pasauliui. Jis pakeitė pavadinimą į „Nematoma kova“ , praplėtė tekstą gausiomis citatomis iš Rytų Tėvų ir Bizantijos tradicijos autorių ir papildė jį mokymu apie hesichastinę maldą. Būtent Nikodemo vardu šis veikalas dažniausiai ir žinomas.
Teofanas Atsiskyrėlis (1815–1894): Rusų vyskupas ir atsiskyrėlis Teofanas išvertė ir adaptavo Nikodemo versiją į rusų kalbą. Jo vertimas nebuvo pažodinis – jis laisvai interpretavo tekstą ir pridėjo savo įžvalgų, ypač maldos tema.
Pagrindinės temos ir mokymas
Knygos esmė – tai praktinė dvasinė strategija, kurios tikslas – pasiekti krikščioniškąjį tobulumą. Šis tobulumas suvokiamas ne kaip išorinių praktikų (pasninko, ilgų maldų) atlikimas, bet kaip vidinė vienybė su Dievu, kylanti iš meilės Jam ir savęs atsižadėjimo.
Kova, apie kurią kalbama, yra nematoma – ji vyksta žmogaus širdyje ir visame vidiniame žmoguje per visą jo gyvenimą. Priešai šioje kovoje yra aistros, kūno geismai ir demonai.
Sėkmingai kovai autorius nurodo penkias pagrindines priemones, iš kurių keturios pabrėžiamos nuo pat pradžių:
Nepasitikėjimas savimi: Suvokimas, kad pats savo jėgomis žmogus negali padaryti nieko gero. Šis jausmas laikomas visų dorybių pagrindu.
Visiškas pasitikėjimas Dievu: Viltis ir pagalbos ieškojimas tik iš Dievo, kuris yra visagalis, visažinis ir be galo geras.
Nuolatinis darbas ir pastangos (Praksis): Būtinybė nuolat kovoti su savimi, savo ydomis ir aistromis bei ugdyti dorybes.
Malda: Būtiniausias ginklas, per kurį gaunamos visos kitos malonės ir jėga kovai. Knygoje išsamiai aptariama tiek žodinė, tiek mąstomoji, tiek ir trumpoji malda (pvz., Jėzaus malda).
Šventoji Komunija: Vėliau pristatomas Švenčiausiosios Eucharistijos slėpinys kaip galingiausias ginklas, nes per jį priimamas pats Viešpats Jėzus Kristus.
Knygoje taip pat gausu praktinių patarimų, kaip valdyti išorines jusles , ištaisyti vaizduotę ir atmintį , kovoti su konkrečiomis aistromis, pavyzdžiui, apsileidimu ar kūniškais gundymais , ir išsaugoti širdies ramybę.
Aktualumas šiuolaikiniam skaitytojui
Nors knyga parašyta prieš kelis šimtmečius, jos temos išlieka universalios ir aktualios. Kaip teigiama paaiškinamajame žodyje, nepaisant technologijų ir socialinių pokyčių, žmogaus širdis, jo lūkesčiai, pagundos ir laimės troškimas nesikeičia. Knyga siūlo patikrintą kelią į dvasinę brandą, kuris yra alternatyva šiuolaikinių „dvasinių guru“ mokymams. Vertėjos pratarmėje pabrėžiama, kad veikalas yra ypač svarbus dabartiniame, savimeilę ir egoizmą skatinančiame laikmetyje. Jis pateikia konkretų planą, kaip, bendradarbiaujant su Dievo malone, išsilaisvinti iš egoizmo ir išmokti mylėti taip, kaip myli Dievas. Išvada „Nematoma kova“ yra gilus, reiklus ir praktiškas dvasinio gyvenimo vadovas. Tai nėra lengvas skaitinys, skirtas greitam paguodos radimui, bet veikiau išsami „dvasinės strategijos“ knyga, reikalaujanti skaitytojo įsitraukimo, pastangų ir ryžto. Jos vertę puikiai paliudija šv. Pranciškus Salezietis, kuris, paklaustas apie savo dvasios vadovą, išsitraukė būtent šią knygą ir pasakė: „Štai! Tai mano vadovas“. Tai veikalas, skirtas kiekvienam, rimtai žiūrinčiam į savo dvasinį augimą ir siekiančiam gilesnio bei autentiškesnio santykio su Dievu.
„Nematoma kova“ – tai klasikinės krikščioniškosios asketinės teologijos veikalas, siūlantis praktinį vadovą dvasiniam gyvenimui. Knygoje, kurios ištakos siekia XVI a. pabaigą , detaliai nagrinėjama vidinė žmogaus kova, siekiant dvasinio tobulumo ir vienybės su Dievu. Nors iš pirmo žvilgsnio knygos keliami reikalavimai gali pasirodyti aukšti , jos turinys yra aktualus kiekvienam krikščioniui, siekiančiam dvasinės pažangos.
Sudėtinga autorystės istorija
Vienas išskirtinių šio veikalo bruožų yra jo sudėtinga istorija, kurioje susipina trijų autorių indėlis.
Lorenzo Scupoli (1530–1610): Pirminis autorius buvo italų vienuolis teatinas Lorenzo Scupoli. Jo veikalas, pavadintas „Dvasinė kova“ (Combattimento spirituale), pirmą kartą išleistas 1589 m. Venecijoje, iš pradžių turėjo 24 skyrius ir buvo anoniminis. Knyga greitai išpopuliarėjo ir dar autoriui esant gyvam buvo išleista mažiausiai 60 kartų.
Nikodemas Agiorietis (1748–1809): Atono kalno vienuolis Nikodemas Agiorietis adaptavo Scupoli veikalą graikiškai kalbančiam pasauliui. Jis pakeitė pavadinimą į „Nematoma kova“ , praplėtė tekstą gausiomis citatomis iš Rytų Tėvų ir Bizantijos tradicijos autorių ir papildė jį mokymu apie hesichastinę maldą. Būtent Nikodemo vardu šis veikalas dažniausiai ir žinomas.
Teofanas Atsiskyrėlis (1815–1894): Rusų vyskupas ir atsiskyrėlis Teofanas išvertė ir adaptavo Nikodemo versiją į rusų kalbą. Jo vertimas nebuvo pažodinis – jis laisvai interpretavo tekstą ir pridėjo savo įžvalgų, ypač maldos tema.
Pagrindinės temos ir mokymas
Knygos esmė – tai praktinė dvasinė strategija, kurios tikslas – pasiekti krikščioniškąjį tobulumą. Šis tobulumas suvokiamas ne kaip išorinių praktikų (pasninko, ilgų maldų) atlikimas, bet kaip vidinė vienybė su Dievu, kylanti iš meilės Jam ir savęs atsižadėjimo.
Kova, apie kurią kalbama, yra nematoma – ji vyksta žmogaus širdyje ir visame vidiniame žmoguje per visą jo gyvenimą. Priešai šioje kovoje yra aistros, kūno geismai ir demonai.
Sėkmingai kovai autorius nurodo penkias pagrindines priemones, iš kurių keturios pabrėžiamos nuo pat pradžių:
Nepasitikėjimas savimi: Suvokimas, kad pats savo jėgomis žmogus negali padaryti nieko gero. Šis jausmas laikomas visų dorybių pagrindu.
Visiškas pasitikėjimas Dievu: Viltis ir pagalbos ieškojimas tik iš Dievo, kuris yra visagalis, visažinis ir be galo geras.
Nuolatinis darbas ir pastangos (Praksis): Būtinybė nuolat kovoti su savimi, savo ydomis ir aistromis bei ugdyti dorybes.
Malda: Būtiniausias ginklas, per kurį gaunamos visos kitos malonės ir jėga kovai. Knygoje išsamiai aptariama tiek žodinė, tiek mąstomoji, tiek ir trumpoji malda (pvz., Jėzaus malda).
Šventoji Komunija: Vėliau pristatomas Švenčiausiosios Eucharistijos slėpinys kaip galingiausias ginklas, nes per jį priimamas pats Viešpats Jėzus Kristus.
Knygoje taip pat gausu praktinių patarimų, kaip valdyti išorines jusles , ištaisyti vaizduotę ir atmintį , kovoti su konkrečiomis aistromis, pavyzdžiui, apsileidimu ar kūniškais gundymais , ir išsaugoti širdies ramybę.
Aktualumas šiuolaikiniam skaitytojui
Nors knyga parašyta prieš kelis šimtmečius, jos temos išlieka universalios ir aktualios. Kaip teigiama paaiškinamajame žodyje, nepaisant technologijų ir socialinių pokyčių, žmogaus širdis, jo lūkesčiai, pagundos ir laimės troškimas nesikeičia. Knyga siūlo patikrintą kelią į dvasinę brandą, kuris yra alternatyva šiuolaikinių „dvasinių guru“ mokymams. Vertėjos pratarmėje pabrėžiama, kad veikalas yra ypač svarbus dabartiniame, savimeilę ir egoizmą skatinančiame laikmetyje. Jis pateikia konkretų planą, kaip, bendradarbiaujant su Dievo malone, išsilaisvinti iš egoizmo ir išmokti mylėti taip, kaip myli Dievas. Išvada „Nematoma kova“ yra gilus, reiklus ir praktiškas dvasinio gyvenimo vadovas. Tai nėra lengvas skaitinys, skirtas greitam paguodos radimui, bet veikiau išsami „dvasinės strategijos“ knyga, reikalaujanti skaitytojo įsitraukimo, pastangų ir ryžto. Jos vertę puikiai paliudija šv. Pranciškus Salezietis, kuris, paklaustas apie savo dvasios vadovą, išsitraukė būtent šią knygą ir pasakė: „Štai! Tai mano vadovas“. Tai veikalas, skirtas kiekvienam, rimtai žiūrinčiam į savo dvasinį augimą ir siekiančiam gilesnio bei autentiškesnio santykio su Dievu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 223
Leliotas
Kaunas, 1991
Ši knyga, „Gyvenimo problemos sprendimas“ , kurią parašė autorius Leliotas , yra išsamus krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros vadovas, skirtas jaunimui ir visiems, ieškantiems atsakymų į esminius būties klausimus. Pirmą kartą išleista Briuselyje įvairiomis kalbomis leidykloje „Gyvenimas su Dievu“ , ši knyga Lietuvoje sovietmečiu buvo platinama perrašyta mašinėlėmis, o 1991 metais Kaune ją išleido leidykla „Šviesa“. Knygos įžangoje cituojamas 1965 m. rusiško „Izvestijų“ numerio atsiliepimas, kuriame apgailestaujama, kad marksistinė literatūra neturi lygiaverčio atsako į tuos pačius gyvenimo prasmės klausimus, taip pabrėžiant, jog „pasaulyje vyksta kova dėl žmonių sielų“.
Knygos struktūra ir turinys
Autorius savo veikalą struktūrizuoja logiškai ir sistemingai, vesdamas skaitytoją nuo universalių klausimų iki konkretaus krikščioniškojo atsakymo. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis, kurios toliau skirstomos į skyrius.
A dalis: Iškeliant Klausimą
Ši dalis pradedama keturiais esminiais egzistenciniais klausimais, kurie jaudina kiekvieną mąstantį žmogų:
Kam gyvenu? Autorius aprašo keistą žmogaus būseną – buvimą ant didžiuliu greičiu skriejančio Žemės rutulio, kurio prasmė nėra akivaizdi.
Kam mirštu? Čia apmąstomas mirties neišvengiamumas ir laikinumas, pabrėžiant prieštaravimą tarp mirties ir žmoguje degančio troškimo gyventi.
Kam kenčiu? Nagrinėjama fizinės ir moralinės kančios problema, apimanti ligas, nusivylimus, netektis ir bendrą pasaulyje egzistuojantį skausmą.
Kam darau pikta? Keliamas vidinio prieštaravimo klausimas – kodėl žmogus, dažnai trokšdamas gėrio, vis tiek elgiasi blogai.
Iškėlęs šias problemas, autorius aptaria įvairius žmonių požiūrius į jas: tuos, kurie apie tai visai negalvoja dėl auklėjimo, lengvabūdiškumo ar baimės ; ir tuos, kurie ieško, bet neranda atsakymų. Galiausiai, nustatomas kriterijus teisingam sprendimui: jis turi būti protingas, pilnas, harmoningas, priimtinas visiems žmonėms ir galiojantis visose gyvenimo aplinkybėse.
B dalis: Žmogiškosios Dramos Fonas
Šioje dalyje skaitytojas kviečiamas apmąstyti savo vietą visatoje. Autorius supriešina milžiniškus kosmoso dydžius (šviesmečius, galaktikas) su mažaisiais materijos dydžiais (atomais, elektronais). Šis sugretinimas skirtas sukelti nuostabą, pripažinti paslapčių egzistavimą ir ugdyti nuolankumą bei imlumą tiesai. Autorius pabrėžia, kad net šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo ribas ir susiduria su paslaptimis, todėl ir religijoje esančios paslaptys neturėtų būti atmetamos vien dėl to, kad protas jų pilnai neaprėpia.
C dalis ir tolimesnės dalys: Drama ir Jos Sprendimas
Trečioji knygos dalis pristato dramos veikėjus – Žmogų ir Dievą. Čia pateikiami loginiai ir mokslininkų (pvz., Pastero, Fabro, Einšteino) liudijimais paremti argumentai už Dievo egzistavimą. Toliau krikščioniškasis atsakymas išdėstomas penkių aktų dramos forma:
Kūrėjo darbas: Pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jo prigimtis ir pašaukimas pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui, taip tęsiant kūrybos darbą.
Kvietimas į aukštesnį gyvenimą: Dievo malonės dovana, per kurią žmogus kviečiamas dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.
Gimtoji nuodėmė: Žmogaus laisva valia padarytas pasirinkimas atmesti Dievo planą, dėl kurio buvo prarasta malonė ir harmonija.
Atpirkimas: Dievo meilės aktas, kai Jis, tapęs žmogumi Jėzumi Kristumi, savo kančia ir mirtimi atkuria ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinių.
Bažnyčia: Kristaus įsteigta bendruomenė, per kurią Jo buvimas ir atpirkimo darbas tęsiamas pasaulyje.
Knygoje detaliai aptariamos tokios temos kaip Švenčiausioji Trejybė , Kristaus istoriškumas ir dieviškumas , Mergelės Marijos vaidmuo , sakramentai, ir Bažnyčios misija. Ypač didelis dėmesys skiriamas parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas ne niekina, o išaukština žmogiškąsias vertybes: kūną, protą, meną, draugystę ir meilę.
Stilius ir vertinimas
Knyga parašyta gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi, gausu retorinių klausimų, poetinių citatų ir vaizdingų palyginimų, kurie padeda skaitytojui geriau įsisavinti sudėtingas teologines ir filosofines idėjas. Autorius nevengia dialogo su mokslu, cituoja garsius mokslininkus ir stengiasi parodyti, kad tarp tikėjimo ir mokslo nėra esminio prieštaravimo.
„Gyvenimo problemos sprendimas“ yra apologetinis veikalas, siekiantis ne tik išdėstyti krikščioniškąjį mokymą, bet ir įrodyti jo pranašumą prieš kitas pasaulėžiūras, ypač materialistines. Tai išsamus ir struktūruotas įvadas į katalikybę, kuris gali būti naudingas tiek tikėjimo ieškančiam jaunimui, tiek norintiems pagilinti savo religines žinias. Knyga sėkmingai atsako į pačioje pradžioje iškeltus klausimus, pateikdama kančią, mirtį ir blogį kaip atpirkimo dramos dalis, kurios įgyja prasmę Kristaus aukoje ir prisikėlime.
Knygos struktūra ir turinys
Autorius savo veikalą struktūrizuoja logiškai ir sistemingai, vesdamas skaitytoją nuo universalių klausimų iki konkretaus krikščioniškojo atsakymo. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis, kurios toliau skirstomos į skyrius.
A dalis: Iškeliant Klausimą
Ši dalis pradedama keturiais esminiais egzistenciniais klausimais, kurie jaudina kiekvieną mąstantį žmogų:
Kam gyvenu? Autorius aprašo keistą žmogaus būseną – buvimą ant didžiuliu greičiu skriejančio Žemės rutulio, kurio prasmė nėra akivaizdi.
Kam mirštu? Čia apmąstomas mirties neišvengiamumas ir laikinumas, pabrėžiant prieštaravimą tarp mirties ir žmoguje degančio troškimo gyventi.
Kam kenčiu? Nagrinėjama fizinės ir moralinės kančios problema, apimanti ligas, nusivylimus, netektis ir bendrą pasaulyje egzistuojantį skausmą.
Kam darau pikta? Keliamas vidinio prieštaravimo klausimas – kodėl žmogus, dažnai trokšdamas gėrio, vis tiek elgiasi blogai.
Iškėlęs šias problemas, autorius aptaria įvairius žmonių požiūrius į jas: tuos, kurie apie tai visai negalvoja dėl auklėjimo, lengvabūdiškumo ar baimės ; ir tuos, kurie ieško, bet neranda atsakymų. Galiausiai, nustatomas kriterijus teisingam sprendimui: jis turi būti protingas, pilnas, harmoningas, priimtinas visiems žmonėms ir galiojantis visose gyvenimo aplinkybėse.
B dalis: Žmogiškosios Dramos Fonas
Šioje dalyje skaitytojas kviečiamas apmąstyti savo vietą visatoje. Autorius supriešina milžiniškus kosmoso dydžius (šviesmečius, galaktikas) su mažaisiais materijos dydžiais (atomais, elektronais). Šis sugretinimas skirtas sukelti nuostabą, pripažinti paslapčių egzistavimą ir ugdyti nuolankumą bei imlumą tiesai. Autorius pabrėžia, kad net šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo ribas ir susiduria su paslaptimis, todėl ir religijoje esančios paslaptys neturėtų būti atmetamos vien dėl to, kad protas jų pilnai neaprėpia.
C dalis ir tolimesnės dalys: Drama ir Jos Sprendimas
Trečioji knygos dalis pristato dramos veikėjus – Žmogų ir Dievą. Čia pateikiami loginiai ir mokslininkų (pvz., Pastero, Fabro, Einšteino) liudijimais paremti argumentai už Dievo egzistavimą. Toliau krikščioniškasis atsakymas išdėstomas penkių aktų dramos forma:
Kūrėjo darbas: Pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jo prigimtis ir pašaukimas pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui, taip tęsiant kūrybos darbą.
Kvietimas į aukštesnį gyvenimą: Dievo malonės dovana, per kurią žmogus kviečiamas dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.
Gimtoji nuodėmė: Žmogaus laisva valia padarytas pasirinkimas atmesti Dievo planą, dėl kurio buvo prarasta malonė ir harmonija.
Atpirkimas: Dievo meilės aktas, kai Jis, tapęs žmogumi Jėzumi Kristumi, savo kančia ir mirtimi atkuria ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinių.
Bažnyčia: Kristaus įsteigta bendruomenė, per kurią Jo buvimas ir atpirkimo darbas tęsiamas pasaulyje.
Knygoje detaliai aptariamos tokios temos kaip Švenčiausioji Trejybė , Kristaus istoriškumas ir dieviškumas , Mergelės Marijos vaidmuo , sakramentai, ir Bažnyčios misija. Ypač didelis dėmesys skiriamas parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas ne niekina, o išaukština žmogiškąsias vertybes: kūną, protą, meną, draugystę ir meilę.
Stilius ir vertinimas
Knyga parašyta gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi, gausu retorinių klausimų, poetinių citatų ir vaizdingų palyginimų, kurie padeda skaitytojui geriau įsisavinti sudėtingas teologines ir filosofines idėjas. Autorius nevengia dialogo su mokslu, cituoja garsius mokslininkus ir stengiasi parodyti, kad tarp tikėjimo ir mokslo nėra esminio prieštaravimo.
„Gyvenimo problemos sprendimas“ yra apologetinis veikalas, siekiantis ne tik išdėstyti krikščioniškąjį mokymą, bet ir įrodyti jo pranašumą prieš kitas pasaulėžiūras, ypač materialistines. Tai išsamus ir struktūruotas įvadas į katalikybę, kuris gali būti naudingas tiek tikėjimo ieškančiam jaunimui, tiek norintiems pagilinti savo religines žinias. Knyga sėkmingai atsako į pačioje pradžioje iškeltus klausimus, pateikdama kančią, mirtį ir blogį kaip atpirkimo dramos dalis, kurios įgyja prasmę Kristaus aukoje ir prisikėlime.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 56
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
PUTNAM, 1957
Knygos apžvalga: Kun. Dr. Juozo Prunskio „Aukštyn širdis!“
Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą.
Struktūra ir turinys
Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“.
Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas:
Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes.
Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti.
Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam.
Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas.
Pagrindinės temos
Visą knygą persmelkia kelios esminės temos:
Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“.
Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė.
Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija.
Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi.
Paskirtis ir stilius
„Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį.
Apibendrinimas
Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.
Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą.
Struktūra ir turinys
Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“.
Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas:
Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes.
Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti.
Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam.
Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas.
Pagrindinės temos
Visą knygą persmelkia kelios esminės temos:
Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“.
Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė.
Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija.
Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi.
Paskirtis ir stilius
„Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį.
Apibendrinimas
Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 61
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
PUTNAM, 1958
Kunigo Dr. Juozo Prunskio knyga „Meilė ir Laimė“, išleista 1958 metais, yra gilus ir praktiškas vadovas, skirtas visiems, ieškantiems tikrosios gyvenimo pilnatvės. Autorius, remdamasis krikščioniškomis vertybėmis ir gausiais gyvenimiškais pavyzdžiais, atskleidžia, kad tikroji laimė yra neatsiejama nuo visapusiškos meilės sampratos.
Meilė – laimės pamatas
Knygos įžangoje autorius apgailestauja, kad šiuolaikiniame pasaulyje meilės sąvoka dažnai susiaurinama iki fizinės traukos tarp vyro ir moters. Anot J. Prunskio, toks požiūris nuskurdina žmogų ir užkerta kelią į pilnutinę laimę. Todėl pagrindinis leidinio tikslas – praplėsti meilės horizontus, apimant meilę Dievui, artimui, tėvynei, tiesai, gėriui ir grožiui.
Knygos pamatine idėja tampa šv. Augustino mintis: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Autorius pabrėžia, kad tikra, gili meilė Dievui ir žmogui natūraliai apsaugo nuo blogų poelgių ir tampa patikimiausiu moraliniu kompasu.
Šeima – meilės mokykla
Didelis dėmesys knygoje skiriamas šeimos gyvenimui. Santuoka čia pristatoma kaip abipusio pasiaukojimo ir dvasinio augimo kelias. Kaip pavyzdį J. Prunskis pateikia prancūzų rašytojo F. Ozanamo maldą, kurioje šis prašo ne tik išoriškai patrauklios, bet svarbiausia – taurios ir dvasiškai stipresnės už save žmonos, kuri jį „keltų augštyn, o ne trauktų žemyn“. Autorius pabrėžia, kad santuokos sunkumuose didžiulę jėgą suteikia tikėjimas ir atsižadėjimas.
Kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, J. Prunskis iškelia tėvų pavyzdžio ir religinio auklėjimo svarbą. Jis cituoja Čikagos teisėją Julių Minorą, kuris teigė, jog nusikalstamumas dažnai kyla iš dvasiškai apleistų, suirusių šeimų. Anot autoriaus, mylintys tėvai ne tik parinks vaikams katalikišką mokyklą, bet ir patys rodys maldos bei doro elgesio pavyzdį, suprasdami, kad „tėvų gyvenimas – tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito“.
Kelias į tikrąją laimę
J. Prunskis įtikinamai parodo, kad tikroji laimė glūdi ne turtuose ar išoriniame pripažinime. Jis primena degtukų karaliaus Ivaro Kreugerio ir fotografijos pradininko Eastmano savižudybes, kurios liudija, kad materialinė gerovė negarantuoja vidinės ramybės. Net didysis poetas Goethe savo gyvenimo pabaigoje prisipažino per 75 metus neturėjęs nė keturių pilnai laimingų savaičių.
Priešingai, tikrąją laimę atranda tie, kurie savo gyvenimą grindžia dvasinėmis vertybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama milijonieriaus duktė, kuri atsisakė didžiulio palikimo ir pasirinko vienuolės kelią, nes suprato, kad bus laiminga tik ten, „kurion mane pastatė geriausias Dievas“.
Stilius ir vertė
Knyga parašyta ne sausu, moralizuojančiu tonu. Autorius vengia „sausų išvedžiojimų“ ir vietoje to pasitelkia gausius gyvenimiškus pavyzdžius, trumpas istorijas ir alegorijas, kurios paliečia skaitytojo jausmus ir skatina apmąstymams. Tai – lyg dvasinis pokalbis, kuriame J. Prunskis, kaip patyręs sielų ganytojas, švelniai, bet tvirtai veda skaitytoją meilės ir laimės keliais. Leidinys yra anksčiau pasirodžiusios knygos „Aukštyn širdis“ tąsa, labiau orientuota į principų taikymą kasdieniame gyvenime.
„Meilė ir Laimė“ – tai nesenstantis dvasinės išminties šaltinis. Tai knyga, kuri moko, kaip chaotiškame pasaulyje atrasti vidinę ramybę, kaip kurti tvirtus santykius šeimoje ir kaip, auginant savyje visapusišką meilę, pasiekti tikrąją ir ilgalaikę laimę.
Meilė – laimės pamatas
Knygos įžangoje autorius apgailestauja, kad šiuolaikiniame pasaulyje meilės sąvoka dažnai susiaurinama iki fizinės traukos tarp vyro ir moters. Anot J. Prunskio, toks požiūris nuskurdina žmogų ir užkerta kelią į pilnutinę laimę. Todėl pagrindinis leidinio tikslas – praplėsti meilės horizontus, apimant meilę Dievui, artimui, tėvynei, tiesai, gėriui ir grožiui.
Knygos pamatine idėja tampa šv. Augustino mintis: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Autorius pabrėžia, kad tikra, gili meilė Dievui ir žmogui natūraliai apsaugo nuo blogų poelgių ir tampa patikimiausiu moraliniu kompasu.
Šeima – meilės mokykla
Didelis dėmesys knygoje skiriamas šeimos gyvenimui. Santuoka čia pristatoma kaip abipusio pasiaukojimo ir dvasinio augimo kelias. Kaip pavyzdį J. Prunskis pateikia prancūzų rašytojo F. Ozanamo maldą, kurioje šis prašo ne tik išoriškai patrauklios, bet svarbiausia – taurios ir dvasiškai stipresnės už save žmonos, kuri jį „keltų augštyn, o ne trauktų žemyn“. Autorius pabrėžia, kad santuokos sunkumuose didžiulę jėgą suteikia tikėjimas ir atsižadėjimas.
Kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, J. Prunskis iškelia tėvų pavyzdžio ir religinio auklėjimo svarbą. Jis cituoja Čikagos teisėją Julių Minorą, kuris teigė, jog nusikalstamumas dažnai kyla iš dvasiškai apleistų, suirusių šeimų. Anot autoriaus, mylintys tėvai ne tik parinks vaikams katalikišką mokyklą, bet ir patys rodys maldos bei doro elgesio pavyzdį, suprasdami, kad „tėvų gyvenimas – tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito“.
Kelias į tikrąją laimę
J. Prunskis įtikinamai parodo, kad tikroji laimė glūdi ne turtuose ar išoriniame pripažinime. Jis primena degtukų karaliaus Ivaro Kreugerio ir fotografijos pradininko Eastmano savižudybes, kurios liudija, kad materialinė gerovė negarantuoja vidinės ramybės. Net didysis poetas Goethe savo gyvenimo pabaigoje prisipažino per 75 metus neturėjęs nė keturių pilnai laimingų savaičių.
Priešingai, tikrąją laimę atranda tie, kurie savo gyvenimą grindžia dvasinėmis vertybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama milijonieriaus duktė, kuri atsisakė didžiulio palikimo ir pasirinko vienuolės kelią, nes suprato, kad bus laiminga tik ten, „kurion mane pastatė geriausias Dievas“.
Stilius ir vertė
Knyga parašyta ne sausu, moralizuojančiu tonu. Autorius vengia „sausų išvedžiojimų“ ir vietoje to pasitelkia gausius gyvenimiškus pavyzdžius, trumpas istorijas ir alegorijas, kurios paliečia skaitytojo jausmus ir skatina apmąstymams. Tai – lyg dvasinis pokalbis, kuriame J. Prunskis, kaip patyręs sielų ganytojas, švelniai, bet tvirtai veda skaitytoją meilės ir laimės keliais. Leidinys yra anksčiau pasirodžiusios knygos „Aukštyn širdis“ tąsa, labiau orientuota į principų taikymą kasdieniame gyvenime.
„Meilė ir Laimė“ – tai nesenstantis dvasinės išminties šaltinis. Tai knyga, kuri moko, kaip chaotiškame pasaulyje atrasti vidinę ramybę, kaip kurti tvirtus santykius šeimoje ir kaip, auginant savyje visapusišką meilę, pasiekti tikrąją ir ilgalaikę laimę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 23
Dr. J. Prunskis
Putnam, 1961
Kunigo Juozo Prunskio 1961 metais Putname išleista knyga „Silpname Kūne...“ yra jautrus ir dvasiškai gilus vadovas, skirtas, kaip nurodo paantraštė, „ligoniams ir ligonių globėjams“. Tai – savotiška dvasinė vaistinėlė, kurioje kenčiantis žmogus ir juo besirūpinantis artimasis gali rasti paguodos žodžių, minčių apmąstymui ir praktinių patarimų, kaip ligos naštą paversti dvasinio augimo keliu.
Kančios prasmės paieškos
Pagrindinė knygos ašis sukasi apie vieną sudėtingiausių žmogiškosios patirties klausimų – kančios prasmę. Autorius, remdamasis krikščioniškuoju mokymu, atmeta požiūrį į ligą kaip į beprasmę bausmę ar aklą likimo smūgį. Vietoje to, jis kviečia skaitytoją įžvelgti kančioje gilesnę, atperkančiąją vertę.
Knygoje teigiama, kad liga, nors ir fiziškai varginanti, gali tapti dvasinio apsivalymo ir stiprybės šaltiniu. J. Prunskis moko, kad kentėjimai, sujungti su Kristaus Kančia, įgyja antgamtinę prasmę ir tampa nuopelnu amžinybei. Ši mintis ypač paguodžia tuos, kurie jaučiasi bejėgiai ir nereikalingi. Autorius pabrėžia, kad net gulėdamas ligos patale žmogus gali būti aktyvus Dievo bendradarbis, savo kančią aukodamas už save ir kitus.
Išsami struktūra ir praktiniai patarimai
Knyga suskirstyta į šešias pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per įvairius ligos patirties etapus:
Kenčiančio Žmogaus Pasaulis: Čia analizuojami ligonį dažnai apninkantys jausmai – vienatvė, nekantrumas, liūdesys ir pagunda skųstis. Autorius siūlo dvasinius vaistus šioms būsenoms įveikti.
Kentėjimo Prasmė: Tai teologinis knygos branduolys, kuriame aiškinama, kaip kančia gali tapti atgailos, nusižeminimo ir meilės mokykla.
Gydytojai ir Vaistai: Ši dalis pabrėžia pagarbą medikų darbui ir mokslo pasiekimams, kartu primenant, kad tikrasis Gydytojas yra Dievas, o medicina – Jo apvaizdos įrankis.
Paguoda ir Sustiprinimas: Ligonis raginamas semtis jėgų iš sakramentų (ypač Išpažinties, Komunijos ir Ligonių patepimo), maldos ir pasitikėjimo Švč. Mergele Marija, tituluojama Ligonių Sveikata.
Šventieji Ligoninėse: Pateikiami įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai, tokių kaip šv. Teresėlė, kentėjusi nuo tuberkuliozės, ar šv. Kamilis de Lellis, visą gyvenimą paskyręs ligonių slaugai. Šie pavyzdžiai liudija, kad šventumas pasiekiamas ne apeinant kančią, o ją priimant su meile.
Mirties Artumoje: Paskutinė dalis skirta pasiruošimui susitikti su Kūrėju, pabrėžiant geros mirties svarbą ir viltį amžinajame gyvenime.
Išvados
Kun. Juozo Prunskio „Silpname Kūne...“ – tai klasikinis pastoracinės literatūros pavyzdys. Knyga parašyta paprasta, bet paveikia kalba, gausiai iliustruota trumpomis istorijomis ir šventųjų gyvenimo epizodais. Nors išleista prieš daugelį dešimtmečių, jos turinys neprarado aktualumo. Tai vertingas dvasinis vadovas, galintis suteikti paguodos, vilties ir stiprybės kiekvienam, susiduriančiam su ligos išbandymu, ir primenantis, kad net silpniausiame kūne gali gyventi nepaprastai stipri dvasia.
Kančios prasmės paieškos
Pagrindinė knygos ašis sukasi apie vieną sudėtingiausių žmogiškosios patirties klausimų – kančios prasmę. Autorius, remdamasis krikščioniškuoju mokymu, atmeta požiūrį į ligą kaip į beprasmę bausmę ar aklą likimo smūgį. Vietoje to, jis kviečia skaitytoją įžvelgti kančioje gilesnę, atperkančiąją vertę.
Knygoje teigiama, kad liga, nors ir fiziškai varginanti, gali tapti dvasinio apsivalymo ir stiprybės šaltiniu. J. Prunskis moko, kad kentėjimai, sujungti su Kristaus Kančia, įgyja antgamtinę prasmę ir tampa nuopelnu amžinybei. Ši mintis ypač paguodžia tuos, kurie jaučiasi bejėgiai ir nereikalingi. Autorius pabrėžia, kad net gulėdamas ligos patale žmogus gali būti aktyvus Dievo bendradarbis, savo kančią aukodamas už save ir kitus.
Išsami struktūra ir praktiniai patarimai
Knyga suskirstyta į šešias pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per įvairius ligos patirties etapus:
Kenčiančio Žmogaus Pasaulis: Čia analizuojami ligonį dažnai apninkantys jausmai – vienatvė, nekantrumas, liūdesys ir pagunda skųstis. Autorius siūlo dvasinius vaistus šioms būsenoms įveikti.
Kentėjimo Prasmė: Tai teologinis knygos branduolys, kuriame aiškinama, kaip kančia gali tapti atgailos, nusižeminimo ir meilės mokykla.
Gydytojai ir Vaistai: Ši dalis pabrėžia pagarbą medikų darbui ir mokslo pasiekimams, kartu primenant, kad tikrasis Gydytojas yra Dievas, o medicina – Jo apvaizdos įrankis.
Paguoda ir Sustiprinimas: Ligonis raginamas semtis jėgų iš sakramentų (ypač Išpažinties, Komunijos ir Ligonių patepimo), maldos ir pasitikėjimo Švč. Mergele Marija, tituluojama Ligonių Sveikata.
Šventieji Ligoninėse: Pateikiami įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai, tokių kaip šv. Teresėlė, kentėjusi nuo tuberkuliozės, ar šv. Kamilis de Lellis, visą gyvenimą paskyręs ligonių slaugai. Šie pavyzdžiai liudija, kad šventumas pasiekiamas ne apeinant kančią, o ją priimant su meile.
Mirties Artumoje: Paskutinė dalis skirta pasiruošimui susitikti su Kūrėju, pabrėžiant geros mirties svarbą ir viltį amžinajame gyvenime.
Išvados
Kun. Juozo Prunskio „Silpname Kūne...“ – tai klasikinis pastoracinės literatūros pavyzdys. Knyga parašyta paprasta, bet paveikia kalba, gausiai iliustruota trumpomis istorijomis ir šventųjų gyvenimo epizodais. Nors išleista prieš daugelį dešimtmečių, jos turinys neprarado aktualumo. Tai vertingas dvasinis vadovas, galintis suteikti paguodos, vilties ir stiprybės kiekvienam, susiduriančiam su ligos išbandymu, ir primenantis, kad net silpniausiame kūne gali gyventi nepaprastai stipri dvasia.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 23
Dr. J. Prunskis
Chicago 1941
Kunigo Juozo Prunskio 1941 metais Čikagoje išleista knygelė „Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra trumpų, pamokančių pasakojimų rinkinys apie garsių istorinių asmenybių paskutines gyvenimo akimirkas. Knygelės tikslas – per žymių žmonių mirties pavyzdžius atskleisti krikščioniškojo tikėjimo svarbą ir paguodą lemiamą valandą.
Knygos turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į keturias temines dalis, kuriose pateikiami trumpi pasakojimai apie skirtingų sričių „nemirtingųjų“ mirtį:
Didieji mokslininkai ir kitos garsenybės: Šioje dalyje aprašomos tokių asmenybių kaip Lui Pasteras, matematikas Ogiustenas Lui Koši, fizikas Andrė Mari Amperas ir popiežius Benediktas XV paskutinės akimirkos. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Pasteras mirė laikydamas rankose kryželį ir kalbėdamas „Tikiu...“ , o astronomas Koši teigė: „myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą“.
Mirtis atskleidžia paslaptingą uždangą: Čia pasakojama apie žmones, kurie, artėjant mirčiai, iš naujo atrado arba sustiprino savo tikėjimą. Ryškiausi pavyzdžiai – kompozitorius Frederikas Šopenas, kuris po kunigo apsilankymo ir motinos tikėjimo priminimo atliko išpažintį ir jautėsi laimingas , ir Prancūzijos švietimo ministras Marcombe, kuriam, ištiktam apopleksijos smūgio, pats respublikos prezidentas nusiuntė automobilį parvežti kunigo su sakramentais.
Didieji lietuviai: Šis skyrius skirtas tautos šviesuolių – vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Prano Vaičaičio, rašytojo Jono Biliūno ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio – mirties aplinkybėms. Pateikiamas vyskupo Valančiaus testamentinis atsišaukimas, kuriame jis guodžia tautą ir žada geresnius laikus , bei Jono Biliūno, ligos patale atradusio tikėjimo svarbą, žodžiai: „persitikinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas“.
Kaip mirė šventieji: Knygelė baigiama pasakojimais apie šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio , Bernardo Klerviečio , Klemenso Hofbauerio ir Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus – mirtį, kuri vaizduojama kaip džiaugsmingas ir lauktas susitikimas su Dievu.
Apžvalga
„Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra populiariosios apologetikos pavyzdys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. K. J. Prunskio tikslas nėra biografinis tikslumas, o moralinis ir dvasinis pamokymas. Kiekviena istorija yra kruopščiai atrinkta, kad iliustruotų pagrindinę mintį: tikėjimas yra atrama ir paguoda, o mirtis krikščioniui – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Knygelės stilius paprastas ir paveikus. Autorius pasitelkia garsių vardų autoritetą, kad sustiprintų savo teiginius ir padarytų įspūdį skaitytojui. Pasakojimai trumpi, koncentruoti į esminį momentą – mirties akimirką, kuri atskleidžia tikrąsias žmogaus vertybes.
Išleista 1941 metais, Lietuvai itin sunkiu istoriniu laikotarpiu, ir skirta Čikagos lietuvių bendruomenei, ši knyga turėjo ypatingą reikšmę. Ji teikė dvasinę stiprybę ir viltį, primindama apie amžinąsias vertybes ir Dievo gailestingumą. Didelis 12 000 egzempliorių tiražas rodo, kad leidinys buvo aktualus ir paklausus to meto lietuvių išeivijoje. Tai ne tik pamokantis skaitinys, bet ir įdomus to laikmečio dvasinės literatūros pavyzdys.
Knygos turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į keturias temines dalis, kuriose pateikiami trumpi pasakojimai apie skirtingų sričių „nemirtingųjų“ mirtį:
Didieji mokslininkai ir kitos garsenybės: Šioje dalyje aprašomos tokių asmenybių kaip Lui Pasteras, matematikas Ogiustenas Lui Koši, fizikas Andrė Mari Amperas ir popiežius Benediktas XV paskutinės akimirkos. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Pasteras mirė laikydamas rankose kryželį ir kalbėdamas „Tikiu...“ , o astronomas Koši teigė: „myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą“.
Mirtis atskleidžia paslaptingą uždangą: Čia pasakojama apie žmones, kurie, artėjant mirčiai, iš naujo atrado arba sustiprino savo tikėjimą. Ryškiausi pavyzdžiai – kompozitorius Frederikas Šopenas, kuris po kunigo apsilankymo ir motinos tikėjimo priminimo atliko išpažintį ir jautėsi laimingas , ir Prancūzijos švietimo ministras Marcombe, kuriam, ištiktam apopleksijos smūgio, pats respublikos prezidentas nusiuntė automobilį parvežti kunigo su sakramentais.
Didieji lietuviai: Šis skyrius skirtas tautos šviesuolių – vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Prano Vaičaičio, rašytojo Jono Biliūno ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio – mirties aplinkybėms. Pateikiamas vyskupo Valančiaus testamentinis atsišaukimas, kuriame jis guodžia tautą ir žada geresnius laikus , bei Jono Biliūno, ligos patale atradusio tikėjimo svarbą, žodžiai: „persitikinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas“.
Kaip mirė šventieji: Knygelė baigiama pasakojimais apie šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio , Bernardo Klerviečio , Klemenso Hofbauerio ir Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus – mirtį, kuri vaizduojama kaip džiaugsmingas ir lauktas susitikimas su Dievu.
Apžvalga
„Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra populiariosios apologetikos pavyzdys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. K. J. Prunskio tikslas nėra biografinis tikslumas, o moralinis ir dvasinis pamokymas. Kiekviena istorija yra kruopščiai atrinkta, kad iliustruotų pagrindinę mintį: tikėjimas yra atrama ir paguoda, o mirtis krikščioniui – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Knygelės stilius paprastas ir paveikus. Autorius pasitelkia garsių vardų autoritetą, kad sustiprintų savo teiginius ir padarytų įspūdį skaitytojui. Pasakojimai trumpi, koncentruoti į esminį momentą – mirties akimirką, kuri atskleidžia tikrąsias žmogaus vertybes.
Išleista 1941 metais, Lietuvai itin sunkiu istoriniu laikotarpiu, ir skirta Čikagos lietuvių bendruomenei, ši knyga turėjo ypatingą reikšmę. Ji teikė dvasinę stiprybę ir viltį, primindama apie amžinąsias vertybes ir Dievo gailestingumą. Didelis 12 000 egzempliorių tiražas rodo, kad leidinys buvo aktualus ir paklausus to meto lietuvių išeivijoje. Tai ne tik pamokantis skaitinys, bet ir įdomus to laikmečio dvasinės literatūros pavyzdys.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 8
KUN. GERHARD DIESSEL
CHICAGO, ILL. 1917
Klasikinės dvasinės literatūros perlas: „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“
Knyga, „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“, yra 1917 metais Čikagoje išleistas kunigo Gerhardo Diesselio veikalas, kurį į lietuvių kalbą išvertė kunigas A. Staniukynas. Tai – išsamus dvasinių pratimų ir minčių maldos vadovas, skirtas visų pirma dvasininkams, vienuoliams ir giliai tikintiems pasauliečiams, siekiantiems dvasinio tobulumo. Šis leidinys yra ne tik maldos vadovas, bet ir vertingas istorinis bei lingvistinis to meto lietuvių išeivijos religinio gyvenimo liudijimas.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra suskirstyta logiškai ir sistemingai, apimant visą liturginių metų ciklą. Ji padalinta į dvi pagrindines dalis: Kalėdų ir Velykų laiką. Turinys detaliai veda skaitytoją per svarbiausius bažnytinių metų periodus:
Advento laikotarpis: Apmąstymai apie dvejopą Kristaus atėjimą, žmonijos būklę iki Išganytojo gimimo ir atgailos svarbą.
Kalėdų laikas: Meditacijos apie Kalėdų slėpinį, šventųjų (Stepono, Jono) pavyzdžius ir Trijų Karalių kelionę.
Laikas po Trijų Karalių: Gilinamasi į Šventosios Šeimos paslėptą gyvenimą Nazarete, bendruomeninio gyvenimo svarbą ir dorybes.
Gavėnios ir Velykų laikas: Tai pati plačiausia knygos dalis, kurioje detaliai apmąstomi Kristaus kančios etapai, Jo mirtis ir šlovingas Prisikėlimas.
Kiekvienas apmąstymas yra aiškiai struktūrizuotas ir pritaikytas asmeninei maldai. Paprastai jį sudaro:
Įžanga: Trumpas įvadas į dienos temą.
Svarstymas: Teologinis temos išaiškinimas.
Pritaikymas: Praktiniai patarimai, kaip svarstomą tiesą pritaikyti savo gyvenime.
Malda ir Pasiryžimas: Konkretūs veiksmai ir maldos, padedančios įtvirtinti apmąstymo vaisius.
Priede taip pat pateikiami apmąstymai konkrečioms šventėms (pvz., Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus Ksavero) ir mėnesinėms rekolekcijoms.
Kam skirta ši knyga?
Knygos prakalboje nurodoma, kad ji skirta „ypatingai, tiems asmenims, kurie, savo pašventimo rupesčiu užimti, turi da priedermę daryti artymui gailestingumo darbus“. Tai rodo, kad pagrindinė auditorija – dvasiškai brandūs žmonės, vienuoliai, kunigai ir aktyvūs pasauliečiai, kuriems dvasinis gyvenimas yra kasdienybės pagrindas. Tai nėra lengvas skaitinys prieš miegą, o rimtas įrankis, reikalaujantis susikaupimo, disciplinos ir noro gilintis į save.
Vertė ir reikšmė šiandien
Nors knyga parašyta daugiau nei prieš šimtą metų ir jos kalba gali pasirodyti archajiška, jos turinys išlieka stebėtinai aktualus.
Dvasinė vertė: Ji siūlo patikrintą ir struktūrizuotą kelią į dvasinį augimą. Klasikinės dorybės – nusižeminimas, klusnumas, meilė, atgaila – yra amžinos ir visuomet reikalingos.
Istorinė vertė: Leidinys atspindi XX a. pradžios katalikišką pamaldumą, jo formas ir akcentus. Tai svarbus šaltinis Bažnyčios istorijos ir lietuvių išeivijos kultūros tyrinėtojams.
Lingvistinė vertė: Knygoje vartojama turtinga, autentiška to meto lietuvių kalba, kuri gali būti įdomi kalbos istorikams ir visiems, besidomintiems lietuvių kalbos raida.
Apibendrinimas
„Apmąstymai visiems metams ir šventėms“ – tai gilus, sistemingas ir dvasiškai turtingas veikalas. Nors reikalaujantis skaitytojo pastangų ir susikaupimo, jis atveria kelią į nuoseklų dvasinį gyvenimą pagal klasikinę katalikišką tradiciją. Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis ne tik ieškantiems dvasinio vadovavimo, bet ir besidomintiems Lietuvos bažnytinės literatūros paveldu.
Knyga, „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“, yra 1917 metais Čikagoje išleistas kunigo Gerhardo Diesselio veikalas, kurį į lietuvių kalbą išvertė kunigas A. Staniukynas. Tai – išsamus dvasinių pratimų ir minčių maldos vadovas, skirtas visų pirma dvasininkams, vienuoliams ir giliai tikintiems pasauliečiams, siekiantiems dvasinio tobulumo. Šis leidinys yra ne tik maldos vadovas, bet ir vertingas istorinis bei lingvistinis to meto lietuvių išeivijos religinio gyvenimo liudijimas.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra suskirstyta logiškai ir sistemingai, apimant visą liturginių metų ciklą. Ji padalinta į dvi pagrindines dalis: Kalėdų ir Velykų laiką. Turinys detaliai veda skaitytoją per svarbiausius bažnytinių metų periodus:
Advento laikotarpis: Apmąstymai apie dvejopą Kristaus atėjimą, žmonijos būklę iki Išganytojo gimimo ir atgailos svarbą.
Kalėdų laikas: Meditacijos apie Kalėdų slėpinį, šventųjų (Stepono, Jono) pavyzdžius ir Trijų Karalių kelionę.
Laikas po Trijų Karalių: Gilinamasi į Šventosios Šeimos paslėptą gyvenimą Nazarete, bendruomeninio gyvenimo svarbą ir dorybes.
Gavėnios ir Velykų laikas: Tai pati plačiausia knygos dalis, kurioje detaliai apmąstomi Kristaus kančios etapai, Jo mirtis ir šlovingas Prisikėlimas.
Kiekvienas apmąstymas yra aiškiai struktūrizuotas ir pritaikytas asmeninei maldai. Paprastai jį sudaro:
Įžanga: Trumpas įvadas į dienos temą.
Svarstymas: Teologinis temos išaiškinimas.
Pritaikymas: Praktiniai patarimai, kaip svarstomą tiesą pritaikyti savo gyvenime.
Malda ir Pasiryžimas: Konkretūs veiksmai ir maldos, padedančios įtvirtinti apmąstymo vaisius.
Priede taip pat pateikiami apmąstymai konkrečioms šventėms (pvz., Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus Ksavero) ir mėnesinėms rekolekcijoms.
Kam skirta ši knyga?
Knygos prakalboje nurodoma, kad ji skirta „ypatingai, tiems asmenims, kurie, savo pašventimo rupesčiu užimti, turi da priedermę daryti artymui gailestingumo darbus“. Tai rodo, kad pagrindinė auditorija – dvasiškai brandūs žmonės, vienuoliai, kunigai ir aktyvūs pasauliečiai, kuriems dvasinis gyvenimas yra kasdienybės pagrindas. Tai nėra lengvas skaitinys prieš miegą, o rimtas įrankis, reikalaujantis susikaupimo, disciplinos ir noro gilintis į save.
Vertė ir reikšmė šiandien
Nors knyga parašyta daugiau nei prieš šimtą metų ir jos kalba gali pasirodyti archajiška, jos turinys išlieka stebėtinai aktualus.
Dvasinė vertė: Ji siūlo patikrintą ir struktūrizuotą kelią į dvasinį augimą. Klasikinės dorybės – nusižeminimas, klusnumas, meilė, atgaila – yra amžinos ir visuomet reikalingos.
Istorinė vertė: Leidinys atspindi XX a. pradžios katalikišką pamaldumą, jo formas ir akcentus. Tai svarbus šaltinis Bažnyčios istorijos ir lietuvių išeivijos kultūros tyrinėtojams.
Lingvistinė vertė: Knygoje vartojama turtinga, autentiška to meto lietuvių kalba, kuri gali būti įdomi kalbos istorikams ir visiems, besidomintiems lietuvių kalbos raida.
Apibendrinimas
„Apmąstymai visiems metams ir šventėms“ – tai gilus, sistemingas ir dvasiškai turtingas veikalas. Nors reikalaujantis skaitytojo pastangų ir susikaupimo, jis atveria kelią į nuoseklų dvasinį gyvenimą pagal klasikinę katalikišką tradiciją. Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis ne tik ieškantiems dvasinio vadovavimo, bet ir besidomintiems Lietuvos bažnytinės literatūros paveldu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 9
Christoph von Schmid
Los Angeles, 1979
Kelionė į anapus: Jono Burkaus knygos „Arti tikslo“ apžvalga
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 9
ANTANAS RUBŠYS
Worcester 1990
Kvietimas į asmeninį susitikimą: Antano Rubšio knygos „Ateikite ir pamatykite“ apžvalga
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 4
Adomas Jakštas
KAUNAS 1937
A. Jakšto „Aukščiausias Gėris“: Filosofinis Kelias į Dievo Pažinimą
Prelato Adomo Jakšto (tikrasis vardas – Aleksandras Dambrauskas) 1937 metais išleista knyga „Aukščiausias Gėris“ yra vienas brandžiausių tarpukario Lietuvos katalikiškosios minties veikalų. Pasirinkęs pašnekesių formą, autorius skaitytoją veda per sudėtingus teologijos ir filosofijos labirintus, siekdamas atsakyti į amžinąjį klausimą – kas yra Dievas?
Dialogo Forma ir Veikėjai
Knygos struktūra yra itin patraukli ir primena platoniškuosius dialogus. Veiksmas sutelkiamas į būrelį inteligentų, kurie, susitikę Giruliuose, o vėliau ir Kaune, tęsia diskusijas pačiomis svarbiausiomis būties temomis. Šiame intelektualiniame rate susitinka skirtingų pažiūrų atstovai:
Katalikų profesoriai Minčius ir T. Serafinas, atstovaujantys ortodoksinei Bažnyčios doktrinai.
Lietuvis evangelikas daktaras V. Ginčys.
Giliai tikintis rusas pravoslavas Ivanovas.
Netgi komunistas studentas K. Keinis, įkūnijantis ateistinės materializmo pasaulėžiūros iššūkį.
Ši veikėjų įvairovė leidžia autoriui organiškai išskleisti argumentus ir kontrargumentus, paverčiant teologinį traktatą gyva ir dinamiška diskusija. Pašnekesių tonas yra pagarbūs ir intelektualus, o temos plėtojamos nuosekliai, nuo pamatinių sąvokų iki sudėtingiausių dogmų.
Pagrindinės Temos ir Idėjos
Knyga yra padalinta į septynis pašnekesius, kurių kiekvienas gilinasi į vis kitą Dievo, kaip Aukščiausiojo Gėrio, pažinimo aspektą.
Dievo Esmė ir Savybės: Diskusija pradedama ne nuo abstrakčių Dievo buvimo įrodymų, bet nuo gėrio problemos. Dievas pristatomas kaip „tai, ko viskas trokšta“. Analizuojamos Jo savybės: vienumas, nekintamumas, amžinumas, begalinumas, taip pat išmintis, galybė, šventumas ir teisingumas. A. Jakštas meistriškai atremia materialistinę pasaulėžiūrą, teigiančią, kad materija yra visa ko pradžia, parodydamas vidinius šios doktrinos prieštaravimus.
Švenčiausioji Trejybė: Tai vienas sudėtingiausių knygos skyrių, kuriame bandoma priartėti prie Trejybės paslapties. Autorius aiškina, kad tikėjimas į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią neprieštarauja monoteizmui, nes kalbama apie vieną dieviškąją prigimtį trijuose asmenyse. Ieškoma analogijų ir žmogiškojoje patirtyje (vyras, moteris, vaikas), siekiant bent dalinai nušviesti šią paslaptį.
Dievas ir Pasaulis: Šiame skyriuje apmąstomas pasaulio sukūrimas iš nieko (creatio ex nihilo). Paliečiamos materijos, erdvės ir laiko paslaptys. Remdamasis to meto astronomijos pasiekimais, A. Jakštas tapo didingą visatos paveikslą – nuo planetų iki galaktikų – atskleisdamas Dievo, kaip Kūrėjo, didybę.
Dievas ir Žmogus: Žmogus pristatomas kaip kūrinijos viršūnė, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Išskirtinė ir originali knygos idėja – žmogus kaip Dievo bendradarbis ir „mažas kūrėjėlis“, kuriam pavesta pabaigti Dievo kūrybos darbą žemėje, kuriant kultūrą, mokslą ir tobulinant save patį.
Dievas ir Bažnyčia: Paskutiniuose pašnekesiuose pereinama prie Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus kūno ir Dievažmonijos (rus. Богочеловечество), sampratos. Aptariami Bažnyčios požymiai (viena, šventa, visuotinė, apaštališka) ir jos vaidmuo žmonijos išganymo kelyje.
Stilius ir Reikšmė
A. Jakšto kalba yra turtinga, intelektuali, tačiau aiški. Nors knyga parašyta 1937 metais, jos keliami klausimai ir šiandien neprarado aktualumo. Tai apologetinis veikalas, ginantis krikščioniškąsias vertybes nuo modernybės iššūkių – ateizmo, komunizmo, moralinio reliatyvizmo.
„Aukščiausias Gėris“ yra puikus pavyzdys, kaip sudėtingos filosofinės ir teologinės idėjos gali būti pateiktos suprantamai ir įdomiai. Tai knyga, skirta ne tik teologams, bet ir kiekvienam mąstančiam žmogui, ieškančiam atsakymų į esminius būties klausimus. Ji liudija apie aukštą tarpukario Lietuvos intelektualinės kultūros lygį ir išlieka vertingu indėliu į lietuviškos filosofinės minties istoriją.
Prelato Adomo Jakšto (tikrasis vardas – Aleksandras Dambrauskas) 1937 metais išleista knyga „Aukščiausias Gėris“ yra vienas brandžiausių tarpukario Lietuvos katalikiškosios minties veikalų. Pasirinkęs pašnekesių formą, autorius skaitytoją veda per sudėtingus teologijos ir filosofijos labirintus, siekdamas atsakyti į amžinąjį klausimą – kas yra Dievas?
Dialogo Forma ir Veikėjai
Knygos struktūra yra itin patraukli ir primena platoniškuosius dialogus. Veiksmas sutelkiamas į būrelį inteligentų, kurie, susitikę Giruliuose, o vėliau ir Kaune, tęsia diskusijas pačiomis svarbiausiomis būties temomis. Šiame intelektualiniame rate susitinka skirtingų pažiūrų atstovai:
Katalikų profesoriai Minčius ir T. Serafinas, atstovaujantys ortodoksinei Bažnyčios doktrinai.
Lietuvis evangelikas daktaras V. Ginčys.
Giliai tikintis rusas pravoslavas Ivanovas.
Netgi komunistas studentas K. Keinis, įkūnijantis ateistinės materializmo pasaulėžiūros iššūkį.
Ši veikėjų įvairovė leidžia autoriui organiškai išskleisti argumentus ir kontrargumentus, paverčiant teologinį traktatą gyva ir dinamiška diskusija. Pašnekesių tonas yra pagarbūs ir intelektualus, o temos plėtojamos nuosekliai, nuo pamatinių sąvokų iki sudėtingiausių dogmų.
Pagrindinės Temos ir Idėjos
Knyga yra padalinta į septynis pašnekesius, kurių kiekvienas gilinasi į vis kitą Dievo, kaip Aukščiausiojo Gėrio, pažinimo aspektą.
Dievo Esmė ir Savybės: Diskusija pradedama ne nuo abstrakčių Dievo buvimo įrodymų, bet nuo gėrio problemos. Dievas pristatomas kaip „tai, ko viskas trokšta“. Analizuojamos Jo savybės: vienumas, nekintamumas, amžinumas, begalinumas, taip pat išmintis, galybė, šventumas ir teisingumas. A. Jakštas meistriškai atremia materialistinę pasaulėžiūrą, teigiančią, kad materija yra visa ko pradžia, parodydamas vidinius šios doktrinos prieštaravimus.
Švenčiausioji Trejybė: Tai vienas sudėtingiausių knygos skyrių, kuriame bandoma priartėti prie Trejybės paslapties. Autorius aiškina, kad tikėjimas į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią neprieštarauja monoteizmui, nes kalbama apie vieną dieviškąją prigimtį trijuose asmenyse. Ieškoma analogijų ir žmogiškojoje patirtyje (vyras, moteris, vaikas), siekiant bent dalinai nušviesti šią paslaptį.
Dievas ir Pasaulis: Šiame skyriuje apmąstomas pasaulio sukūrimas iš nieko (creatio ex nihilo). Paliečiamos materijos, erdvės ir laiko paslaptys. Remdamasis to meto astronomijos pasiekimais, A. Jakštas tapo didingą visatos paveikslą – nuo planetų iki galaktikų – atskleisdamas Dievo, kaip Kūrėjo, didybę.
Dievas ir Žmogus: Žmogus pristatomas kaip kūrinijos viršūnė, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Išskirtinė ir originali knygos idėja – žmogus kaip Dievo bendradarbis ir „mažas kūrėjėlis“, kuriam pavesta pabaigti Dievo kūrybos darbą žemėje, kuriant kultūrą, mokslą ir tobulinant save patį.
Dievas ir Bažnyčia: Paskutiniuose pašnekesiuose pereinama prie Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus kūno ir Dievažmonijos (rus. Богочеловечество), sampratos. Aptariami Bažnyčios požymiai (viena, šventa, visuotinė, apaštališka) ir jos vaidmuo žmonijos išganymo kelyje.
Stilius ir Reikšmė
A. Jakšto kalba yra turtinga, intelektuali, tačiau aiški. Nors knyga parašyta 1937 metais, jos keliami klausimai ir šiandien neprarado aktualumo. Tai apologetinis veikalas, ginantis krikščioniškąsias vertybes nuo modernybės iššūkių – ateizmo, komunizmo, moralinio reliatyvizmo.
„Aukščiausias Gėris“ yra puikus pavyzdys, kaip sudėtingos filosofinės ir teologinės idėjos gali būti pateiktos suprantamai ir įdomiai. Tai knyga, skirta ne tik teologams, bet ir kiekvienam mąstančiam žmogui, ieškančiam atsakymų į esminius būties klausimus. Ji liudija apie aukštą tarpukario Lietuvos intelektualinės kultūros lygį ir išlieka vertingu indėliu į lietuviškos filosofinės minties istoriją.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 36
Ona Kotryna Emmerich
CHICAGO 1959
Knygos apžvalga: „Kristaus Kančia“ pagal Onos Kotrynos Emmerich regėjimus
Čikagoje 1959 metais išleista knyga „Kristaus Kančia“ yra penktojo vokiečių kalba išleisto leidimo vertimas į lietuvių kalbą, kurį atliko J. Talmantas. Šis veikalas – tai detalus ir vaizdingas pasakojimas apie Jėzaus Kristaus kančią, paremtas mistikės ir Dievo tarnaitės Onos Kotrynos Emmerich (1774–1824 m.) regėjimais. Šiuos regėjimus kruopščiai užrašė garsus vokiečių poetas Klemensas Brentano (1778–1842 m.).
Knyga skaitytoją panardina į paskutines Jėzaus gyvenimo dienas, pradedant Paskutine vakariene ir baigiant Jo garbinu Prisikėlimu. Pasakojimas yra išskirtinai detalus, atskleidžiantis ne tik Evangelijose aprašytus įvykius, bet ir daugybę smulkmenų apie aplinką, veikėjų jausmus ir veiksmus, kurie, kaip teigiama, buvo apreikšti O. K. Emmerich jos mistinių patirčių metu.
Struktūra ir turinys
Knyga suskirstyta į dvidešimt penkis skyrius, kurie chronologiškai veda per Kristaus kančios istoriją. Pasakojimas prasideda nuo detalaus Paskutinės vakarienės aprašymo Siono kalne , Kojų plovimo ir Švenčiausiojo Sakramento įsteigimo. Toliau skaitytojas vedamas į Alyvų kalną, kur Jėzus išgyvena mirties baimę ir agoniją.
Itin vaizdingai aprašomas Jėzaus suėmimas , teismai pas Aną ir Kaifą , Petro išsigynimas ir žiaurūs pasityčiojimai. Knygoje detaliai atkuriamas Jėzaus kelias pas Pilotą ir Erodą , Jo plakimas ir vainikavimas erškėčiais.
Kryžiaus kelias aprašomas sukrečiančiomis detalėmis, įskaitant susitikimą su verkiančiomis Jeruzalės dukterimis ir pagalbą, kurią suteikė Simonas Kirenietis. Kulminacija pasiekiama Golgotos kalne, kur aprašomas Jėzaus prikalimas prie kryžiaus , Jo septyni žodžiai , mirtis ir gamtos reiškiniai, lydėję šį įvykį, pavyzdžiui, saulės užtemimas ir žemės drebėjimas.
Knyga baigiama pasakojimu apie įvykius po Jėzaus mirties: kūno nuėmimą nuo kryžiaus , palaidojimą Juozapo Arimatiečio kape , Jėzaus sielos nužengimą į priešpragarį ir galiausiai – šlovingą Prisikėlimą bei pasirodymą Švenčiausiajai Motinai ir kitoms moterims.
Autorystė ir kontekstas
Svarbu pabrėžti, kad šis veikalas yra ne teologinis traktatas, o mistinių regėjimų rinkinys. Ona Kotryna Emmerich, paprasta ir pamaldi moteris iš Vestfalijos , nuo vaikystės patyrė vizijas. Jos regėjimai apie Kristaus kančią buvo tokie ryškūs ir detalūs, kad pritraukė poeto Klemenso Brentano dėmesį. Šis, pats išgyvenęs gilų dvasinį atsivertimą, penkerius metus, iki pat O. K. Emmerich mirties, kasdien lankėsi pas ją ir kruopščiai užrašinėjo jos pasakojimus.
Knygoje pabrėžiama, kad šie apreiškimai yra privataus pobūdžio, todėl tikėti jais nėra privaloma. Bažnyčios leidimas spausdinti reiškia, kad juose nėra nieko, kas prieštarautų tikėjimui ir dorai. Knygos leidėjai tikisi, kad šis pasakojimas padės skaitytojams giliau apmąstyti Kristaus auką ir sustiprins jų meilę Išganytojui.
Išvada
„Kristaus Kančia“ pagal Onos Kotrynos Emmerich regėjimus yra unikalus ir paveikus kūrinys, siūlantis skaitytojui neįprastai artimą ir asmenišką žvilgsnį į centrinius krikščionybės įvykius. Dėl savo detalumo ir emocinio gilumo knyga gali tapti vertingu dvasinių apmąstymų šaltiniu, ypač gavėnios ir Velykų laikotarpiu. Tai neabejotinai svarbus lietuviškos krikščioniškosios literatūros paminklas, liudijantis apie turtingą mistinių patirčių ir pamaldumo tradiciją.
Čikagoje 1959 metais išleista knyga „Kristaus Kančia“ yra penktojo vokiečių kalba išleisto leidimo vertimas į lietuvių kalbą, kurį atliko J. Talmantas. Šis veikalas – tai detalus ir vaizdingas pasakojimas apie Jėzaus Kristaus kančią, paremtas mistikės ir Dievo tarnaitės Onos Kotrynos Emmerich (1774–1824 m.) regėjimais. Šiuos regėjimus kruopščiai užrašė garsus vokiečių poetas Klemensas Brentano (1778–1842 m.).
Knyga skaitytoją panardina į paskutines Jėzaus gyvenimo dienas, pradedant Paskutine vakariene ir baigiant Jo garbinu Prisikėlimu. Pasakojimas yra išskirtinai detalus, atskleidžiantis ne tik Evangelijose aprašytus įvykius, bet ir daugybę smulkmenų apie aplinką, veikėjų jausmus ir veiksmus, kurie, kaip teigiama, buvo apreikšti O. K. Emmerich jos mistinių patirčių metu.
Struktūra ir turinys
Knyga suskirstyta į dvidešimt penkis skyrius, kurie chronologiškai veda per Kristaus kančios istoriją. Pasakojimas prasideda nuo detalaus Paskutinės vakarienės aprašymo Siono kalne , Kojų plovimo ir Švenčiausiojo Sakramento įsteigimo. Toliau skaitytojas vedamas į Alyvų kalną, kur Jėzus išgyvena mirties baimę ir agoniją.
Itin vaizdingai aprašomas Jėzaus suėmimas , teismai pas Aną ir Kaifą , Petro išsigynimas ir žiaurūs pasityčiojimai. Knygoje detaliai atkuriamas Jėzaus kelias pas Pilotą ir Erodą , Jo plakimas ir vainikavimas erškėčiais.
Kryžiaus kelias aprašomas sukrečiančiomis detalėmis, įskaitant susitikimą su verkiančiomis Jeruzalės dukterimis ir pagalbą, kurią suteikė Simonas Kirenietis. Kulminacija pasiekiama Golgotos kalne, kur aprašomas Jėzaus prikalimas prie kryžiaus , Jo septyni žodžiai , mirtis ir gamtos reiškiniai, lydėję šį įvykį, pavyzdžiui, saulės užtemimas ir žemės drebėjimas.
Knyga baigiama pasakojimu apie įvykius po Jėzaus mirties: kūno nuėmimą nuo kryžiaus , palaidojimą Juozapo Arimatiečio kape , Jėzaus sielos nužengimą į priešpragarį ir galiausiai – šlovingą Prisikėlimą bei pasirodymą Švenčiausiajai Motinai ir kitoms moterims.
Autorystė ir kontekstas
Svarbu pabrėžti, kad šis veikalas yra ne teologinis traktatas, o mistinių regėjimų rinkinys. Ona Kotryna Emmerich, paprasta ir pamaldi moteris iš Vestfalijos , nuo vaikystės patyrė vizijas. Jos regėjimai apie Kristaus kančią buvo tokie ryškūs ir detalūs, kad pritraukė poeto Klemenso Brentano dėmesį. Šis, pats išgyvenęs gilų dvasinį atsivertimą, penkerius metus, iki pat O. K. Emmerich mirties, kasdien lankėsi pas ją ir kruopščiai užrašinėjo jos pasakojimus.
Knygoje pabrėžiama, kad šie apreiškimai yra privataus pobūdžio, todėl tikėti jais nėra privaloma. Bažnyčios leidimas spausdinti reiškia, kad juose nėra nieko, kas prieštarautų tikėjimui ir dorai. Knygos leidėjai tikisi, kad šis pasakojimas padės skaitytojams giliau apmąstyti Kristaus auką ir sustiprins jų meilę Išganytojui.
Išvada
„Kristaus Kančia“ pagal Onos Kotrynos Emmerich regėjimus yra unikalus ir paveikus kūrinys, siūlantis skaitytojui neįprastai artimą ir asmenišką žvilgsnį į centrinius krikščionybės įvykius. Dėl savo detalumo ir emocinio gilumo knyga gali tapti vertingu dvasinių apmąstymų šaltiniu, ypač gavėnios ir Velykų laikotarpiu. Tai neabejotinai svarbus lietuviškos krikščioniškosios literatūros paminklas, liudijantis apie turtingą mistinių patirčių ir pamaldumo tradiciją.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 27
François Mauriac
Vilnius 2003
Knygos Apžvalga: François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“
Literatūrinis žvilgsnis į Dievo ir Žmogaus dramą
1936 m. pirmą kartą išleista ir 2003 m. leidyklos „Ardor“ lietuvių skaitytojams pristatyta Nobelio premijos laureato François Mauriac knyga „Jėzaus gyvenimas“ (Vie de Jésus) yra ne istoriko ar teologo, o rašytojo-romanisto bandymas pažvelgti į centrinę krikščionybės figūrą. Mauriac, pasitelkdamas savo, kaip „prasimanytų herojų gyvenimo“ žinovo, įgūdžius, siekia atskleisti gyvą, o ne dirbtinę Evangelijų asmenybę.
Autoriaus Tikslas: Nuo dogmos prie asmens
Knygos pratarmėje autorius išsako savo motyvaciją. Anot jo, istorikai ir egzegetai, tyrinėdami Kristaus gyvenimą, dažnai susiduria su dviem kraštutinumais: netikintieji, paneigdami antgamtiškumą, visiškai nesuvokia savo tyrinėjamo objekto esmės , o tikintys rašytojai, apimti pamaldaus uolumo, neretai užgožia žmogiškąjį Jėzaus paveikslą, palikdami tik spindintį „antro Dieviškojo Asmens žėrėjimą“. Dėl to, pasak Mauriac, Jėzaus figūra daugeliui praranda aiškius kontūrus ir nustoja priminti gyvą asmenį.
Mauriac siekia nužerti „amžių rūdis“ ir „švelninančių komentarų sluoksnius“ , kad skaitytojas išgirstų autentišką, su niekuo nesumaišomą Kristaus balsą – balsą, kuris, pasak šventovės sargybinių, yra toks, kokiu „niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs“.
Kristaus Portretas: Prieštaravimų vienybė
Mauriac meistriškai tapo sudėtingą ir daugialypį Kristaus portretą. Tai:
Žmogus tarp žmonių: Dailidė iš Nazareto, taip įaugęs į savo giminę ir aplinką, kad jį atpažinti iš minios Judui prireikė pabučiavimo. Kaimynai stebisi, kai jis prabyla sinagogoje: „Ar jis ne dailidė, Marijos sūnus?“.
Dievas, kalbantis kaip Dievas: Šis vargšų galilėjietis elgiasi ir kalba su dieviška galia, kuri sukelia ir garbinimą, ir neapykantą.
Aistringa ir rami asmenybė: Mauriac aprašo Jėzų kaip „ūmų, kartais įnirtusį kaip ir kiekviena meilė“ , tačiau po šiuo smarkumu slypi „gelmių ramybė“, kylanti iš vienybės su Tėvu.
Skaldantis, o ne taikantis: Knygoje pabrėžiama, kad Jėzus atėjo nešti ne taikos, o kalavijo. Jo reikalavimai – palikti viską, mylėti jį labiau už artimiausius žmones – yra radikalūs, keliantys pasipiktinimą ir atgrasūs „menkystoms“ bei „lepiems“.
Struktūra ir Stilius: Chronologinė meditacija
Knyga chronologiškai seka Jėzaus gyvenimo kelią nuo tyliųjų metų Nazarete iki Prisikėlimo. Kiekvienas skyrius – tai ne sausas faktų atpasakojimas, o gili psichologinė ir dvasinė įvykių analizė. Mauriac neria į veikėjų vidinį pasaulį:
Marijos tylų laukimą ir širdyje saugomus žodžius, kai angelo pažadai, regis, nesipildo.
Judui skirtas visas skyrius, kuriame autorius bando rekonstruoti sudėtingą išdaviko psichologiją – jo praktiškumą, tikėjimą žemiška sėkme, nusivylimą ir galiausiai tragišką neapykantą.
Apaštalų nesupratimą, vaikiškas ambicijas ir lėtą, sunkų kelią į tikėjimą.
Piloto politinį pragmatizmą, prietaringą baimę ir bandymus išsisukti nuo atsakomybės.
Pasakojimas persmelktas Evangelijos citatų, kurios organiškai įpinamos į autoriaus apmąstymus, suteikdamos naratyvui autentiškumo ir gilumo.
Išvada
François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“ yra galingas ir jaudinantis kūrinys. Tai knyga, kuri sėkmingai išvengia tiek sentimentalumo, tiek šalto akademiškumo. Autorius skaitytojui siūlo ne doktrinų rinkinį, o gyvą susitikimą su asmeniu – sudėtingu, reikalaujančiu, kartais šiurkščiu, bet visada kupinu beribės meilės ir gailestingumo. Tai literatūrinė kelionė, leidžianti iš naujo atrasti Evangelijos dramą ir Kristaus asmens patrauklumą bei radikalumą. Ji skirta tiems, kurie trokšta pažinti ne „patogų“ ar „sušvelnintą“, o gyvą ir amžinai aktualų Jėzų Kristų.
Literatūrinis žvilgsnis į Dievo ir Žmogaus dramą
1936 m. pirmą kartą išleista ir 2003 m. leidyklos „Ardor“ lietuvių skaitytojams pristatyta Nobelio premijos laureato François Mauriac knyga „Jėzaus gyvenimas“ (Vie de Jésus) yra ne istoriko ar teologo, o rašytojo-romanisto bandymas pažvelgti į centrinę krikščionybės figūrą. Mauriac, pasitelkdamas savo, kaip „prasimanytų herojų gyvenimo“ žinovo, įgūdžius, siekia atskleisti gyvą, o ne dirbtinę Evangelijų asmenybę.
Autoriaus Tikslas: Nuo dogmos prie asmens
Knygos pratarmėje autorius išsako savo motyvaciją. Anot jo, istorikai ir egzegetai, tyrinėdami Kristaus gyvenimą, dažnai susiduria su dviem kraštutinumais: netikintieji, paneigdami antgamtiškumą, visiškai nesuvokia savo tyrinėjamo objekto esmės , o tikintys rašytojai, apimti pamaldaus uolumo, neretai užgožia žmogiškąjį Jėzaus paveikslą, palikdami tik spindintį „antro Dieviškojo Asmens žėrėjimą“. Dėl to, pasak Mauriac, Jėzaus figūra daugeliui praranda aiškius kontūrus ir nustoja priminti gyvą asmenį.
Mauriac siekia nužerti „amžių rūdis“ ir „švelninančių komentarų sluoksnius“ , kad skaitytojas išgirstų autentišką, su niekuo nesumaišomą Kristaus balsą – balsą, kuris, pasak šventovės sargybinių, yra toks, kokiu „niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs“.
Kristaus Portretas: Prieštaravimų vienybė
Mauriac meistriškai tapo sudėtingą ir daugialypį Kristaus portretą. Tai:
Žmogus tarp žmonių: Dailidė iš Nazareto, taip įaugęs į savo giminę ir aplinką, kad jį atpažinti iš minios Judui prireikė pabučiavimo. Kaimynai stebisi, kai jis prabyla sinagogoje: „Ar jis ne dailidė, Marijos sūnus?“.
Dievas, kalbantis kaip Dievas: Šis vargšų galilėjietis elgiasi ir kalba su dieviška galia, kuri sukelia ir garbinimą, ir neapykantą.
Aistringa ir rami asmenybė: Mauriac aprašo Jėzų kaip „ūmų, kartais įnirtusį kaip ir kiekviena meilė“ , tačiau po šiuo smarkumu slypi „gelmių ramybė“, kylanti iš vienybės su Tėvu.
Skaldantis, o ne taikantis: Knygoje pabrėžiama, kad Jėzus atėjo nešti ne taikos, o kalavijo. Jo reikalavimai – palikti viską, mylėti jį labiau už artimiausius žmones – yra radikalūs, keliantys pasipiktinimą ir atgrasūs „menkystoms“ bei „lepiems“.
Struktūra ir Stilius: Chronologinė meditacija
Knyga chronologiškai seka Jėzaus gyvenimo kelią nuo tyliųjų metų Nazarete iki Prisikėlimo. Kiekvienas skyrius – tai ne sausas faktų atpasakojimas, o gili psichologinė ir dvasinė įvykių analizė. Mauriac neria į veikėjų vidinį pasaulį:
Marijos tylų laukimą ir širdyje saugomus žodžius, kai angelo pažadai, regis, nesipildo.
Judui skirtas visas skyrius, kuriame autorius bando rekonstruoti sudėtingą išdaviko psichologiją – jo praktiškumą, tikėjimą žemiška sėkme, nusivylimą ir galiausiai tragišką neapykantą.
Apaštalų nesupratimą, vaikiškas ambicijas ir lėtą, sunkų kelią į tikėjimą.
Piloto politinį pragmatizmą, prietaringą baimę ir bandymus išsisukti nuo atsakomybės.
Pasakojimas persmelktas Evangelijos citatų, kurios organiškai įpinamos į autoriaus apmąstymus, suteikdamos naratyvui autentiškumo ir gilumo.
Išvada
François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“ yra galingas ir jaudinantis kūrinys. Tai knyga, kuri sėkmingai išvengia tiek sentimentalumo, tiek šalto akademiškumo. Autorius skaitytojui siūlo ne doktrinų rinkinį, o gyvą susitikimą su asmeniu – sudėtingu, reikalaujančiu, kartais šiurkščiu, bet visada kupinu beribės meilės ir gailestingumo. Tai literatūrinė kelionė, leidžianti iš naujo atrasti Evangelijos dramą ir Kristaus asmens patrauklumą bei radikalumą. Ji skirta tiems, kurie trokšta pažinti ne „patogų“ ar „sušvelnintą“, o gyvą ir amžinai aktualų Jėzų Kristų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 799
G.Papini
Kaunas 1929
Ši knygos apžvalga paremta 1929 m. lietuvišku Giovanni Papini veikalo „Kristaus istorija“ vertimu, kurį atliko dr. P. Mačiulis ir išleido „Žinijos“ bendrovė. Knygos „Kristaus istorija Id.“ (Giovanni Papini) apžvalga
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ (it. Storia di Cristo), kurios pirmoji dalis lietuviškai pasirodė 1929 metais, yra ne tradicinė biografija, o ugningas, poetiškas ir giliai asmeniškas Naujosios Sandoros įvykių perpasakojimas. Tai veikalas, parašytas su menininko aistra ir atversto intelektualo uolumu, skirtas, kaip teigiama pačioje pradžioje, „visiems, kurie ieško gyvenimo prasmės“.
Autoriaus tikslas ir epochos kritika
Savo įžangoje „Autorius skaitytojui“ Papini išdėsto savo motyvus ir griežtai kritikuoja modernųjį pasaulį. Jo teigimu, modernybė, nepaisant išorinės pažangos, yra nutolusi nuo Kristaus ir praktikuoja „mechaninę stabmeldystę, baisesnę už senobinę“. Autorius atmeta tiek sausą, kritišką mokslininkų požiūrį, kurie, jo manymu, siekia Jėzų paversti mitu arba sumažinti iki paprasto žmogaus , tiek ir dvasininkų rašytas knygas, kurios dažnai dvelkia „supelėjusiu koktumu“ ir atstumia šiuolaikinį skaitytoją.
Papini siekia parašyti „gyvą knygą“ apie „gyvą Kristų“ , skirtą pasauliečiams, ypač tiems, kurie yra nutolę nuo tikėjimo arba jį praradę. Tai nėra „istoriškai moksliškas“ veikalas ; autorius atvirai prisipažįsta, kad rėmėsi beveik išimtinai keturiomis Evangelijomis, kurias, jo įsitikinimu, reikia priimti visiškai arba atmesti.
Stilius ir metodas
Papini stilius yra išskirtinis – tai ne neutralus pasakojimas, o retorikos ir poetinių vaizdų kupinas tekstas. Jis pats pripažįsta, kad Kristaus istorijos negalima papasakoti ramiu ir lygiu stiliumi, nes tai „tokia drama ir tokia poema“, kuri reikalauja iškalbingumo. Šis stilius atsiskleidžia nuo pat pirmųjų skyrių:
Tvartas, kuriame gimė Jėzus, aprašomas ne kaip idiliška prakartėlė, o kaip „tamsus, nešvarus, dvokiąs“ gyvulių kalėjimas – metafora pasauliui, kuriame žmonės „nardosi dumbluose“.
Pinigai yra pasmerkti kaip „Šėtono supuvusios išmatos“ , o Jėzus, pasak autoriaus, niekada savo rankomis nelietė monetos.
Mokinių portretai piešiami su neslepiamu žmogiškumu, atskleidžiant jų silpnybes, nesupratingumą ir bailumą, taip pabrėžiant Mokytojo vienatvę ir kančią.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Knygoje ryškėja kelios pagrindinės temos, atspindinčios radikalią Papini Kristaus viziją:
Kristus – Perversmininkas: Jėzus vaizduojamas kaip „didžiausias senų tiesų Perversmininkas“, atėjęs apversti visų žmogiškųjų vertybių. Pamokslas ant kalno tampa manifestu, kur Paskutinis tampa Pirmu, paniekintasis – pagerbtu, o tai, kas pasaulio laikoma išmintimi – kvailyste.
Priešų meilė kaip antgamtinis aktas: Įsakymas mylėti savo priešus pristatomas kaip pati krikščionybės šerdis ir didžiausias iššūkis žmogiškajai prigimčiai. Papini teigia, kad ši meilė yra vienintelis kelias panaikinti neapykantą ir pasiekti tikrąją laimę.
Kova su Mammona ir pasaulio karaliais: Autorius negailestingai smerkia turtą ir valdžią. Turtuolis yra „kalinys savo paties prigimties neišnaudotame kalėjime“ , o tarnavimas pinigui (Mammonai) yra nesuderinamas su tarnavimu Dievui. Pasaulio karaliai, tokie kaip Augustas ir Erodas, vaizduojami kaip žiaurūs nusikaltėliai, kurių valdžią sugriaus Kristaus Karalystė.
Asmeninė autoriaus kelionė: Knyga yra ir paties Papini dvasinės kelionės liudijimas. Jis prisipažįsta anksčiau rašęs knygą apie „žmogų, norėjusio vieną laiką tapti Dievu“ , o dabar, subrendęs, rašo apie „Dievo tapusio žmogumi, gyvenimą“. Šis veikalas jam yra ir būdas apginti Kristų, kurį, jo jausmu, apleido ne tik priešai, bet ir patys krikščionys.
Lietuviškojo leidimo reikšmė
1929 m. vertimas yra svarbus tarpukario Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dokumentas. Leidimą palaimino apaštališkasis nuncijus R. Bartoloni, kuris laiške prof. F. Kemėšiui išreiškė viltį, kad knyga „sugebės kas kart galingiau dėtis prie krikščioniško ir dorinio jaunimo ūgdymo“. Pats Giovanni Papini laiške „Jaunuoliams lietuviams katalikams“ džiaugiasi vertimu ir pamini savo draugystę su lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu. Tai rodo, kad knyga buvo laikoma svarbia priemone stiprinti katalikišką tapatybę modernėjančioje visuomenėje.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ – tai ne raminantis ir paguodžiantis skaitinys, o provokuojantis ir sielą sukrečiantis veikalas. Autoriaus tikslas – ne tiesiog priminti seniai žinomus faktus, bet priversti skaitytoją iš naujo, be išankstinių nuostatų, susidurti su radikalia ir pasaulį keičiančia Evangelijos žinia. Tai knyga, kuri per poetinę kalbą ir aistringą interpretaciją siekia atverti Kristų kaip amžinai aktualų ir būtiną atsaką į žmogaus ir visuomenės kančią.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ (it. Storia di Cristo), kurios pirmoji dalis lietuviškai pasirodė 1929 metais, yra ne tradicinė biografija, o ugningas, poetiškas ir giliai asmeniškas Naujosios Sandoros įvykių perpasakojimas. Tai veikalas, parašytas su menininko aistra ir atversto intelektualo uolumu, skirtas, kaip teigiama pačioje pradžioje, „visiems, kurie ieško gyvenimo prasmės“.
Autoriaus tikslas ir epochos kritika
Savo įžangoje „Autorius skaitytojui“ Papini išdėsto savo motyvus ir griežtai kritikuoja modernųjį pasaulį. Jo teigimu, modernybė, nepaisant išorinės pažangos, yra nutolusi nuo Kristaus ir praktikuoja „mechaninę stabmeldystę, baisesnę už senobinę“. Autorius atmeta tiek sausą, kritišką mokslininkų požiūrį, kurie, jo manymu, siekia Jėzų paversti mitu arba sumažinti iki paprasto žmogaus , tiek ir dvasininkų rašytas knygas, kurios dažnai dvelkia „supelėjusiu koktumu“ ir atstumia šiuolaikinį skaitytoją.
Papini siekia parašyti „gyvą knygą“ apie „gyvą Kristų“ , skirtą pasauliečiams, ypač tiems, kurie yra nutolę nuo tikėjimo arba jį praradę. Tai nėra „istoriškai moksliškas“ veikalas ; autorius atvirai prisipažįsta, kad rėmėsi beveik išimtinai keturiomis Evangelijomis, kurias, jo įsitikinimu, reikia priimti visiškai arba atmesti.
Stilius ir metodas
Papini stilius yra išskirtinis – tai ne neutralus pasakojimas, o retorikos ir poetinių vaizdų kupinas tekstas. Jis pats pripažįsta, kad Kristaus istorijos negalima papasakoti ramiu ir lygiu stiliumi, nes tai „tokia drama ir tokia poema“, kuri reikalauja iškalbingumo. Šis stilius atsiskleidžia nuo pat pirmųjų skyrių:
Tvartas, kuriame gimė Jėzus, aprašomas ne kaip idiliška prakartėlė, o kaip „tamsus, nešvarus, dvokiąs“ gyvulių kalėjimas – metafora pasauliui, kuriame žmonės „nardosi dumbluose“.
Pinigai yra pasmerkti kaip „Šėtono supuvusios išmatos“ , o Jėzus, pasak autoriaus, niekada savo rankomis nelietė monetos.
Mokinių portretai piešiami su neslepiamu žmogiškumu, atskleidžiant jų silpnybes, nesupratingumą ir bailumą, taip pabrėžiant Mokytojo vienatvę ir kančią.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Knygoje ryškėja kelios pagrindinės temos, atspindinčios radikalią Papini Kristaus viziją:
Kristus – Perversmininkas: Jėzus vaizduojamas kaip „didžiausias senų tiesų Perversmininkas“, atėjęs apversti visų žmogiškųjų vertybių. Pamokslas ant kalno tampa manifestu, kur Paskutinis tampa Pirmu, paniekintasis – pagerbtu, o tai, kas pasaulio laikoma išmintimi – kvailyste.
Priešų meilė kaip antgamtinis aktas: Įsakymas mylėti savo priešus pristatomas kaip pati krikščionybės šerdis ir didžiausias iššūkis žmogiškajai prigimčiai. Papini teigia, kad ši meilė yra vienintelis kelias panaikinti neapykantą ir pasiekti tikrąją laimę.
Kova su Mammona ir pasaulio karaliais: Autorius negailestingai smerkia turtą ir valdžią. Turtuolis yra „kalinys savo paties prigimties neišnaudotame kalėjime“ , o tarnavimas pinigui (Mammonai) yra nesuderinamas su tarnavimu Dievui. Pasaulio karaliai, tokie kaip Augustas ir Erodas, vaizduojami kaip žiaurūs nusikaltėliai, kurių valdžią sugriaus Kristaus Karalystė.
Asmeninė autoriaus kelionė: Knyga yra ir paties Papini dvasinės kelionės liudijimas. Jis prisipažįsta anksčiau rašęs knygą apie „žmogų, norėjusio vieną laiką tapti Dievu“ , o dabar, subrendęs, rašo apie „Dievo tapusio žmogumi, gyvenimą“. Šis veikalas jam yra ir būdas apginti Kristų, kurį, jo jausmu, apleido ne tik priešai, bet ir patys krikščionys.
Lietuviškojo leidimo reikšmė
1929 m. vertimas yra svarbus tarpukario Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dokumentas. Leidimą palaimino apaštališkasis nuncijus R. Bartoloni, kuris laiške prof. F. Kemėšiui išreiškė viltį, kad knyga „sugebės kas kart galingiau dėtis prie krikščioniško ir dorinio jaunimo ūgdymo“. Pats Giovanni Papini laiške „Jaunuoliams lietuviams katalikams“ džiaugiasi vertimu ir pamini savo draugystę su lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu. Tai rodo, kad knyga buvo laikoma svarbia priemone stiprinti katalikišką tapatybę modernėjančioje visuomenėje.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ – tai ne raminantis ir paguodžiantis skaitinys, o provokuojantis ir sielą sukrečiantis veikalas. Autoriaus tikslas – ne tiesiog priminti seniai žinomus faktus, bet priversti skaitytoją iš naujo, be išankstinių nuostatų, susidurti su radikalia ir pasaulį keičiančia Evangelijos žinia. Tai knyga, kuri per poetinę kalbą ir aistringą interpretaciją siekia atverti Kristų kaip amžinai aktualų ir būtiną atsaką į žmogaus ir visuomenės kančią.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 841
G.Papini
Kaunas 1930
Ši apžvalga paremta Giovanni Papini knygos „Kristaus istorija“ antrosios dalies, 1930 m. lietuvių kalba išleisto vertimo, turiniu.
Knygą iš italų kalbos išvertė dr. P. Mačiulis, o išleido „Žinijos“ bendrovė.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“: literatūrinė ir jausminga Evangelijos interpretacija
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra ne tradicinė biografija ar teologinis traktatas, o giliai asmeniška, aistringa ir literatūriškai sodri Evangelijos įvykių interpretacija. Ši antroji knygos dalis tęsia pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, aprėpdama jo vėlesnės veiklos laikotarpį, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Papini, pasitelkdamas išraiškingą ir emocionalų stilių, siekia ne tiek istoriškai atkurti įvykius, kiek atskleisti jų dvasinę prasmę ir paveikti skaitytojo jausmus.
Knygos turinys ir struktūra
Ši knygos dalis nuosekliai pasakoja apie vėlesnįjį Jėzaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį, pradedant jo mokymu apie santuoką, kurią jis laiko neperskiriamu „vienu kūnu“ , ir šeimos bei valstybės vaidmenį. Autorius detaliai nagrinėja Jėzaus požiūrį į tėvų ir vaikų santykius, pabrėždamas „dieviškojo Perversmininko“ įvykdytą vertybių perversmą, kur didieji turi imti pavyzdį iš mažutėlių.
Ypatingas dėmesys skiriamas moterims Jėzaus gyvenime: nuo Mortos ir Marijos , kurios simbolizuoja du tarnystės būdus – veiklųjį ir kontempliatyvųjį, iki „Nusidėjėlės“, kurios ašaros ir brangūs kvepalai tampa gilios meilės ir atgailos išraiška. Papini meistriškai pina pasakojimą apie Jėzaus kančios artėjimą: nuo Petro išpažinimo ir Jėzaus atsimainymo ant Hermono kalno , iki iškilmingo įžengimo į Jeruzalę ir šventyklos išvalymo, kurį autorius vadina kova su „Pelno Demonu“.
Knygoje ryškiai vaizduojama konfrontacija su fariziejais ir Rašto žinovais, kuriuos Jėzus vadina „gyvačių paderme“ ir „pabalintais grabais“. Kulminacija pasiekiama skyriuose, skirtuose Paskutinei vakarienei, kojų nuplovimui , agonijai Getsemanės sode , teismui pas Ananiją, Kaifą, Pilotą ir Erodą , ir galiausiai – nukryžiavimui ant Golgotos kalno. Knyga baigiama Prisikėlimo įvykių aprašymu ir jausminga, tiesiogine malda į Kristų.
Stilius ir tonas
Papini stilius yra išskirtinai literatūrinis, emocionalus ir retorinis. Jis nevengia poetinių įvaizdžių, dramatiškų aprašymų ir tiesioginio kreipimosi į skaitytoją ar net į pačius veikėjus. Autorius gilinasi į veikėjų psichologiją, bando atskleisti jų vidinius išgyvenimus, kurie Evangelijose dažnai lieka tik nuspėjami. Pavyzdžiui, skyriuje „Judos paslaptis“ jis svarsto įvairias išdavystės priežastis – nuo godumo iki nusivylimo ar net klaidingai suprasto tikėjimo – galiausiai palikdamas tai kaip vienintelę tikrą žmogišką paslaptį Evangelijose. Jėzus vaizduojamas ne kaip statiškas, tolimas dieviškumas, o kaip gyvas, jaučiantis ir veikiantis asmuo. Papini pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį – liūdesį, nuovargį, pyktį – tačiau visada išlaiko jo dieviškosios misijos didingumą. Šis dvilypumas ypač ryškus agonijos Getsemanės sode aprašyme, kur Jėzaus dvasia nugali kūno silpnumą , ir jo prakaitas susimaišo su kraujo lašais.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Revoliucinis Jėzaus mokymas: Papini nuolat pabrėžia, kaip Jėzus griauna senąsias normas ir vertybes. Jis yra „dieviškasis Perversmininkas“, kuris perkeičia santuokos, šeimos, valdžios ir religijos supratimą. Jo mokymas apie meilę priešams , nusižeminimą ir dvasios, o ne raidės, svarbą yra nuolatinis iššūkis nusistovėjusiai tvarkai.
Meilė ir atleidimas: Knygoje gausu pavyzdžių, kaip Jėzaus meilė ir atleidimas perkeičia žmones. Scena su nusidėjėle Simono namuose yra vienas stipriausių to pavyzdžių, kur Jėzus paaiškina, jog jai atleista daug, nes ji „labai mylėjo“. Šis principas atsikartoja ir ant kryžiaus, kai Jėzus atleidžia savo budeliams ir pažada Rojų atgailaujančiam nusikaltėliui Dizmaui.
Kova su veidmainyste ir materializmu: Autorius negailestingai kritikuoja fariziejus, Rašto žinovus ir kunigus, kurie iš tikėjimo pasidarė pelno šaltinį. Šventyklos išvalymas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tiesioginis karas prieš prekybą šventais dalykais ir prieš tuos, kurie pavertė maldos namus „vagių urvu“.
Kančios prasmė: Papini išsamiai aprašo fizinę ir dvasinę Jėzaus kančią, matydamas ją kaip būtiną atpirkimo sąlygą. Kiekviena kančios detalė – nuo išdavystės ir pažeminimo iki vinių ir ieties – yra giliai apmąstoma ir pateikiama kaip neišvengiama meilės auka už žmonijos nuodėmes.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra galingas ir įsimenantis kūrinys, skirtas ne tiek informuoti, kiek sukrėsti ir įkvėpti. Tai nėra objektyvi istorija, o subjektyvi, jausminga kelionė per Evangelijos puslapius, vedama autoriaus, kuris pats išgyvena kiekvieną Jėzaus žodį ir veiksmą. Dėl savo išraiškingos kalbos, gilaus psichologizmo ir aistringo tono knyga išlieka vienu ryškiausių XX amžiaus bandymų literatūriškai perteikti Kristaus gyvenimo dramą. 1930 metų leidimas, išverstas P. Mačiulio, yra vertingas to meto Lietuvos leidybos ir intelektualinio gyvenimo pavyzdys, atskleidžiantis, kokios idėjos ir kūriniai formavo ano laikotarpio skaitytojų pasaulėžiūrą.
Knygą iš italų kalbos išvertė dr. P. Mačiulis, o išleido „Žinijos“ bendrovė.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“: literatūrinė ir jausminga Evangelijos interpretacija
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra ne tradicinė biografija ar teologinis traktatas, o giliai asmeniška, aistringa ir literatūriškai sodri Evangelijos įvykių interpretacija. Ši antroji knygos dalis tęsia pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, aprėpdama jo vėlesnės veiklos laikotarpį, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Papini, pasitelkdamas išraiškingą ir emocionalų stilių, siekia ne tiek istoriškai atkurti įvykius, kiek atskleisti jų dvasinę prasmę ir paveikti skaitytojo jausmus.
Knygos turinys ir struktūra
Ši knygos dalis nuosekliai pasakoja apie vėlesnįjį Jėzaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį, pradedant jo mokymu apie santuoką, kurią jis laiko neperskiriamu „vienu kūnu“ , ir šeimos bei valstybės vaidmenį. Autorius detaliai nagrinėja Jėzaus požiūrį į tėvų ir vaikų santykius, pabrėždamas „dieviškojo Perversmininko“ įvykdytą vertybių perversmą, kur didieji turi imti pavyzdį iš mažutėlių.
Ypatingas dėmesys skiriamas moterims Jėzaus gyvenime: nuo Mortos ir Marijos , kurios simbolizuoja du tarnystės būdus – veiklųjį ir kontempliatyvųjį, iki „Nusidėjėlės“, kurios ašaros ir brangūs kvepalai tampa gilios meilės ir atgailos išraiška. Papini meistriškai pina pasakojimą apie Jėzaus kančios artėjimą: nuo Petro išpažinimo ir Jėzaus atsimainymo ant Hermono kalno , iki iškilmingo įžengimo į Jeruzalę ir šventyklos išvalymo, kurį autorius vadina kova su „Pelno Demonu“.
Knygoje ryškiai vaizduojama konfrontacija su fariziejais ir Rašto žinovais, kuriuos Jėzus vadina „gyvačių paderme“ ir „pabalintais grabais“. Kulminacija pasiekiama skyriuose, skirtuose Paskutinei vakarienei, kojų nuplovimui , agonijai Getsemanės sode , teismui pas Ananiją, Kaifą, Pilotą ir Erodą , ir galiausiai – nukryžiavimui ant Golgotos kalno. Knyga baigiama Prisikėlimo įvykių aprašymu ir jausminga, tiesiogine malda į Kristų.
Stilius ir tonas
Papini stilius yra išskirtinai literatūrinis, emocionalus ir retorinis. Jis nevengia poetinių įvaizdžių, dramatiškų aprašymų ir tiesioginio kreipimosi į skaitytoją ar net į pačius veikėjus. Autorius gilinasi į veikėjų psichologiją, bando atskleisti jų vidinius išgyvenimus, kurie Evangelijose dažnai lieka tik nuspėjami. Pavyzdžiui, skyriuje „Judos paslaptis“ jis svarsto įvairias išdavystės priežastis – nuo godumo iki nusivylimo ar net klaidingai suprasto tikėjimo – galiausiai palikdamas tai kaip vienintelę tikrą žmogišką paslaptį Evangelijose. Jėzus vaizduojamas ne kaip statiškas, tolimas dieviškumas, o kaip gyvas, jaučiantis ir veikiantis asmuo. Papini pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį – liūdesį, nuovargį, pyktį – tačiau visada išlaiko jo dieviškosios misijos didingumą. Šis dvilypumas ypač ryškus agonijos Getsemanės sode aprašyme, kur Jėzaus dvasia nugali kūno silpnumą , ir jo prakaitas susimaišo su kraujo lašais.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Revoliucinis Jėzaus mokymas: Papini nuolat pabrėžia, kaip Jėzus griauna senąsias normas ir vertybes. Jis yra „dieviškasis Perversmininkas“, kuris perkeičia santuokos, šeimos, valdžios ir religijos supratimą. Jo mokymas apie meilę priešams , nusižeminimą ir dvasios, o ne raidės, svarbą yra nuolatinis iššūkis nusistovėjusiai tvarkai.
Meilė ir atleidimas: Knygoje gausu pavyzdžių, kaip Jėzaus meilė ir atleidimas perkeičia žmones. Scena su nusidėjėle Simono namuose yra vienas stipriausių to pavyzdžių, kur Jėzus paaiškina, jog jai atleista daug, nes ji „labai mylėjo“. Šis principas atsikartoja ir ant kryžiaus, kai Jėzus atleidžia savo budeliams ir pažada Rojų atgailaujančiam nusikaltėliui Dizmaui.
Kova su veidmainyste ir materializmu: Autorius negailestingai kritikuoja fariziejus, Rašto žinovus ir kunigus, kurie iš tikėjimo pasidarė pelno šaltinį. Šventyklos išvalymas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tiesioginis karas prieš prekybą šventais dalykais ir prieš tuos, kurie pavertė maldos namus „vagių urvu“.
Kančios prasmė: Papini išsamiai aprašo fizinę ir dvasinę Jėzaus kančią, matydamas ją kaip būtiną atpirkimo sąlygą. Kiekviena kančios detalė – nuo išdavystės ir pažeminimo iki vinių ir ieties – yra giliai apmąstoma ir pateikiama kaip neišvengiama meilės auka už žmonijos nuodėmes.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra galingas ir įsimenantis kūrinys, skirtas ne tiek informuoti, kiek sukrėsti ir įkvėpti. Tai nėra objektyvi istorija, o subjektyvi, jausminga kelionė per Evangelijos puslapius, vedama autoriaus, kuris pats išgyvena kiekvieną Jėzaus žodį ir veiksmą. Dėl savo išraiškingos kalbos, gilaus psichologizmo ir aistringo tono knyga išlieka vienu ryškiausių XX amžiaus bandymų literatūriškai perteikti Kristaus gyvenimo dramą. 1930 metų leidimas, išverstas P. Mačiulio, yra vertingas to meto Lietuvos leidybos ir intelektualinio gyvenimo pavyzdys, atskleidžiantis, kokios idėjos ir kūriniai formavo ano laikotarpio skaitytojų pasaulėžiūrą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 144
Aleksandras Menis
Vilnius, 1997
Knygos "Žmogaus Sūnus" Apžvalga: Istorijos ir Tikėjimo Sintezė
Aleksandro Menio (1935-1990) knyga "Žmogaus Sūnus", išversta iš rusų kalbos ("Сын человеческий"), yra monumentalus veikalas, siekiantis atkurti Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo paveikslą. Tai nėra sausas teologinis traktatas ar tiesioginis Evangelijų perpasakojimas. Autorius, remdamasis istoriniu-literatūriniu sintezės metodu, sujungia Šventojo Rašto tekstus, istorinius šaltinius ir archeologinius duomenis, kad skaitytojui atsivertų gyvas ir įtikinamas Evangelijos epochos pasaulis. Knyga skirta ne tik tikintiesiems, bet ir tiems, kurie nori giliau suprasti asmenybę, padariusią milžinišką įtaką pasaulio kultūrai ir istorijai.
Istorinis Kontekstas ir Prologas
Menis pradeda savo pasakojimą ne nuo Jėzaus gimimo, o nuo išsamaus prologo, kuriame skaitytojas supažindinamas su sudėtinga politine, socialine ir religine Palestinos padėtimi I a. pr. Kr.. Aprašomas Romos legionų atėjimas, Gnėjaus Pompėjaus žygiai ir Jeruzalės užėmimas – visa tai sukuria foną, kuriame ryškėja žydų tautos lūkesčiai ir įtampos. Autorius detaliai pristato pagrindines religines sroves: formalistus fariziejus, konservatyvius sadukiejus ir nuo pasaulio atsiskyrusius esenus. Būtent šiame kupiname prieštaravimų, priespaudos ir mesijinių vilčių pasaulyje, pasak autoriaus, turėjo nuskambėti Geroji Naujiena. Šis istorinis įvadas yra viena stipriausių knygos pusių, leidžianti skaitytojui pamatyti Jėzų tokį, kokį Jį matė amžininkai.
Pasakojimas apie Žmogaus Sūnų
Knyga yra suskirstyta į keturias pagrindines dalis, kurios nuosekliai veda per Jėzaus gyvenimo etapus:
Nuo Betliejaus iki Kafarnaumo: Šioje dalyje pasakojama apie Jėzaus gimimą karaliaus Erodo laikais, jo vaikystę Nazarete ir viešosios veiklos pradžią po krikšto Jordano upėje. Autorius jautriai aprašo Jono Krikštytojo misiją ir Jėzaus gundymus dykumoje, kurie atskleidžia Jo pasirinktą kelią – tarnystę, o ne žemišką valdžią ar stebuklų demonstravimą minioms.
Mesijas: Ši dalis skirta Jėzaus mokymui ir stebuklams Galilėjoje. A. Menis pabrėžia, kad Kristaus skelbiama "Geroji Naujiena" (Evangelija) iš esmės keičia žmonių požiūrį į Dievą – Jis apreiškiamas kaip mylintis Dangiškasis Tėvas ("Aba"). Jėzaus stebuklai vaizduojami ne kaip galios demonstravimas, o kaip "Karalystės ženklai", rodantys dvasinį ir fizinį išlaisvinimą iš blogio. Itin svarbus skyrius yra "Žmogaus Sūnaus paslaptis", kuriame analizuojama sudėtinga Kristaus, kaip Dievažmogio, prigimtis – Jo dieviškumo ir žmogiškumo vienybė.
Golgotą pasitinkant: Artėjant atomazgai, atmosfera knygoje tankėja. Autorius vaizduoja augantį konfliktą su Sinedrionu, fariziejų ir sadukiejų priešiškumą. Jėzus, nors ir mylimas minios, lieka vis labiau vienišas, nes net artimiausi mokiniai iki galo nesuvokia Jo misijos esmės. Šioje dalyje įvyksta Paskutinė vakarienė, kurią Menis vaizduoja kaip Naujosios Sandoros sudarymą, ir jaudinanti malda Getsemanės sode.
Per kančias ir mirtį – į amžinąją šlovę: Paskutinė dalis detaliai aprašo Jėzaus teismą pas Kajafą ir Pilotą, Kryžiaus kelią ir nukryžiavimą ant Golgotos. Pasakojimas apie Prisikėlimą pateikiamas kaip esminis krikščionybės įvykis, pergalė prieš mirtį, suteikianti prasmę visam Kristaus gyvenimui ir mokymui. Būtent šis įvykis, pasak autoriaus, pavertė išsigandusius mokinius drąsiais Evangelijos skelbėjais.
Stilius ir Reikšmė
Aleksandras Menis, būdamas dvasininkas, istorikas ir talentingas rašytojas, sugeba sudėtingas teologines, filosofines ir istorines idėjas perteikti paprasta, bet kartu pakilia kalba. Jis vengia sauso akademizmo, o pasakojimą grindžia ryškiais vaizdais, įtikinamais dialogais ir psichologiškai pagrįstais veikėjų portretais. Jo Jėzus yra ne abstrakti ikona, o gyvas, jaučiantis, mylintis ir kenčiantis Žmogus, kuriame slėpiningai apsireiškia Dievas.
"Žmogaus Sūnus" yra knyga, kuri sėkmingai griauna sieną tarp tikėjimo ir istorijos. Ji parodo, kad krikščionybė yra ne mitų rinkinys, o religija, turinti tvirtą istorinį pamatą. Tai puikus įvadas į krikščionybę tiems, kas ieško atsakymų, ir gilus dvasinis apmąstymas tiems, kas jau tiki. Šis veikalas išlieka vienu svarbiausių ir paveikiausių bandymų suprasti ir papasakoti istoriją To, Kuris pakeitė pasaulį.
Aleksandro Menio (1935-1990) knyga "Žmogaus Sūnus", išversta iš rusų kalbos ("Сын человеческий"), yra monumentalus veikalas, siekiantis atkurti Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo paveikslą. Tai nėra sausas teologinis traktatas ar tiesioginis Evangelijų perpasakojimas. Autorius, remdamasis istoriniu-literatūriniu sintezės metodu, sujungia Šventojo Rašto tekstus, istorinius šaltinius ir archeologinius duomenis, kad skaitytojui atsivertų gyvas ir įtikinamas Evangelijos epochos pasaulis. Knyga skirta ne tik tikintiesiems, bet ir tiems, kurie nori giliau suprasti asmenybę, padariusią milžinišką įtaką pasaulio kultūrai ir istorijai.
Istorinis Kontekstas ir Prologas
Menis pradeda savo pasakojimą ne nuo Jėzaus gimimo, o nuo išsamaus prologo, kuriame skaitytojas supažindinamas su sudėtinga politine, socialine ir religine Palestinos padėtimi I a. pr. Kr.. Aprašomas Romos legionų atėjimas, Gnėjaus Pompėjaus žygiai ir Jeruzalės užėmimas – visa tai sukuria foną, kuriame ryškėja žydų tautos lūkesčiai ir įtampos. Autorius detaliai pristato pagrindines religines sroves: formalistus fariziejus, konservatyvius sadukiejus ir nuo pasaulio atsiskyrusius esenus. Būtent šiame kupiname prieštaravimų, priespaudos ir mesijinių vilčių pasaulyje, pasak autoriaus, turėjo nuskambėti Geroji Naujiena. Šis istorinis įvadas yra viena stipriausių knygos pusių, leidžianti skaitytojui pamatyti Jėzų tokį, kokį Jį matė amžininkai.
Pasakojimas apie Žmogaus Sūnų
Knyga yra suskirstyta į keturias pagrindines dalis, kurios nuosekliai veda per Jėzaus gyvenimo etapus:
Nuo Betliejaus iki Kafarnaumo: Šioje dalyje pasakojama apie Jėzaus gimimą karaliaus Erodo laikais, jo vaikystę Nazarete ir viešosios veiklos pradžią po krikšto Jordano upėje. Autorius jautriai aprašo Jono Krikštytojo misiją ir Jėzaus gundymus dykumoje, kurie atskleidžia Jo pasirinktą kelią – tarnystę, o ne žemišką valdžią ar stebuklų demonstravimą minioms.
Mesijas: Ši dalis skirta Jėzaus mokymui ir stebuklams Galilėjoje. A. Menis pabrėžia, kad Kristaus skelbiama "Geroji Naujiena" (Evangelija) iš esmės keičia žmonių požiūrį į Dievą – Jis apreiškiamas kaip mylintis Dangiškasis Tėvas ("Aba"). Jėzaus stebuklai vaizduojami ne kaip galios demonstravimas, o kaip "Karalystės ženklai", rodantys dvasinį ir fizinį išlaisvinimą iš blogio. Itin svarbus skyrius yra "Žmogaus Sūnaus paslaptis", kuriame analizuojama sudėtinga Kristaus, kaip Dievažmogio, prigimtis – Jo dieviškumo ir žmogiškumo vienybė.
Golgotą pasitinkant: Artėjant atomazgai, atmosfera knygoje tankėja. Autorius vaizduoja augantį konfliktą su Sinedrionu, fariziejų ir sadukiejų priešiškumą. Jėzus, nors ir mylimas minios, lieka vis labiau vienišas, nes net artimiausi mokiniai iki galo nesuvokia Jo misijos esmės. Šioje dalyje įvyksta Paskutinė vakarienė, kurią Menis vaizduoja kaip Naujosios Sandoros sudarymą, ir jaudinanti malda Getsemanės sode.
Per kančias ir mirtį – į amžinąją šlovę: Paskutinė dalis detaliai aprašo Jėzaus teismą pas Kajafą ir Pilotą, Kryžiaus kelią ir nukryžiavimą ant Golgotos. Pasakojimas apie Prisikėlimą pateikiamas kaip esminis krikščionybės įvykis, pergalė prieš mirtį, suteikianti prasmę visam Kristaus gyvenimui ir mokymui. Būtent šis įvykis, pasak autoriaus, pavertė išsigandusius mokinius drąsiais Evangelijos skelbėjais.
Stilius ir Reikšmė
Aleksandras Menis, būdamas dvasininkas, istorikas ir talentingas rašytojas, sugeba sudėtingas teologines, filosofines ir istorines idėjas perteikti paprasta, bet kartu pakilia kalba. Jis vengia sauso akademizmo, o pasakojimą grindžia ryškiais vaizdais, įtikinamais dialogais ir psichologiškai pagrįstais veikėjų portretais. Jo Jėzus yra ne abstrakti ikona, o gyvas, jaučiantis, mylintis ir kenčiantis Žmogus, kuriame slėpiningai apsireiškia Dievas.
"Žmogaus Sūnus" yra knyga, kuri sėkmingai griauna sieną tarp tikėjimo ir istorijos. Ji parodo, kad krikščionybė yra ne mitų rinkinys, o religija, turinti tvirtą istorinį pamatą. Tai puikus įvadas į krikščionybę tiems, kas ieško atsakymų, ir gilus dvasinis apmąstymas tiems, kas jau tiki. Šis veikalas išlieka vienu svarbiausių ir paveikiausių bandymų suprasti ir papasakoti istoriją To, Kuris pakeitė pasaulį.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 34
GIUSEPPE RICCIOTTI
Londonas 1962
Giuseppe Ricciotti (1890–1964), italų kunigas, biblistas ir archeologas, savo monumentaliu veikalu „Kristaus gyvenimas“ (Vita di Gesù Cristo), pirmą kartą išleistu 1941 metais, sukūrė vieną iš XX amžiaus krikščioniškosios literatūros klasikų. Lietuvių skaitytojams šis veikalas, išverstas iš vėlesnės, paties autoriaus papildytos laidos, tapo prieinamas kaip patikimas ir išsamus šaltinis, siekiantis suderinti istorinį-kritinį metodą su gilia katalikiška tikėjimo tradicija. Tai nėra vien pamaldus pasakojimas ar sausa istorinė studija, bet nuoseklus ir argumentuotas bandymas atkurti Jėzaus iš Nazareto asmenį ir jo veiklą autentiškoje pirmojo amžiaus Palestinos aplinkoje.
Knygos stiprybė glūdi jos metodologijoje. Ricciotti, būdamas puikus orientalistas ir archeologas, Evangelijų tekstą nagrinėja ne kaip izoliuotą religinį dokumentą, o kaip istorinį šaltinį, kurį būtina interpretuoti pasitelkiant to meto politinį, socialinį ir religinį kontekstą. Autorius išsamiai supažindina skaitytoją su „Jėzaus pasauliu“: aptaria Romos imperijos valdymą, Erodo dinastijos peripetijas, įvairias žydų religines sroves (fariziejus, sadukiejus, esenus), kasdienes žmonių buities detales, geografines vietoves ir papročius. Šis platus fonas leidžia geriau suprasti Evangelijose aprašytų įvykių prasmę, Jėzaus palyginimų turinį ir jo konfliktų su ano meto religiniu elitu priežastis.
Ricciotti nevengia ir sudėtingų biblinės kritikos klausimų. Jis išsamiai nagrinėja Evangelijų sinoptinę problemą, aptaria šaltinių patikimumą, stebuklų istoriškumą ir Jėzaus savimonės klausimą. Tačiau, skirtingai nuo radikaliosios kritikos atstovų, jis daro išvadą, kad Evangelijos, nepaisant jų teologinio pobūdžio, yra patikimi istoriniai dokumentai, leidžiantys atkurti esminius Jėzaus gyvenimo ir mokymo bruožus. Jo požiūris yra apologetinis, tačiau tai – intelektualinė apologetika, kuri remiasi ne aklu tikėjimu, o istorine argumentacija, filologine analize ir archeologiniais duomenimis. Pavyzdžiui, aptardamas stebuklus, autorius pripažįsta jų antgamtinį pobūdį, tačiau kartu kruopščiai analizuoja kiekvieną atvejį, ieškodamas galimų natūralių paaiškinimų ir juos argumentuotai atmesdamas kaip nepakankamus.
Struktūriškai knyga padalyta į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje, įvadinėje dalyje, pateikiamas platus istorinis kontekstas ir nagrinėjami kritiniai Evangelijų tyrimo klausimai. Antroji, pagrindinė dalis, yra nuoseklus Jėzaus gyvenimo atpasakojimas – nuo gimimo iki prisikėlimo ir Bažnyčios įkūrimo. Ricciotti pasakojimas yra gyvas, vaizdingas ir įtraukiantis. Jis ne tik perpasakoja Evangelijų siužetą, bet ir jį praturtina istoriniais komentarais, psichologinėmis įžvalgomis ir teologiniais apmąstymais. Autorius meistriškai jungia mokslinį kruopštumą su pasakotojo talentu, todėl knyga yra įdomi tiek specialistui, tiek ir plačiajai auditorijai.
„Kristaus gyvenimas“ – tai bandymas pamatyti Jėzų ne kaip mitologinę figūrą ar abstraktų teologijos objektą, bet kaip gyvą, istorinį asmenį, veikusį konkrečioje epochoje. Ricciotti atmeta tiek sentimentalų, tiek pernelyg sudaiktintą Jėzaus paveikslą. Jo Kristus yra dieviškas ir žmogiškas: gailestingas ir griežtas, mylintis ir reikalaujantis, kupinas ramybės, bet ir patiriantis dvasines kančias. Būtent šis gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp istorijos ir teologijos, tarp kritikos ir tikėjimo, ir yra didžiausia šio veikalo vertė.
Nors nuo knygos pirmojo leidimo praėjo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir biblistikos mokslas žengė toli į priekį, Giuseppe Ricciotti „Kristaus gyvenimas“ išlieka nepraradęs savo aktualumo. Tai klasikinis veikalas, liudijantis apie sėkmingą pastangą sujungti mokslą ir tikėjimą, ir tebėra vienas iš išsamiausių ir patikimiausių vadovų, norintiems giliau pažinti Jėzaus Kristaus asmenį ir jo epochą.
Knygos stiprybė glūdi jos metodologijoje. Ricciotti, būdamas puikus orientalistas ir archeologas, Evangelijų tekstą nagrinėja ne kaip izoliuotą religinį dokumentą, o kaip istorinį šaltinį, kurį būtina interpretuoti pasitelkiant to meto politinį, socialinį ir religinį kontekstą. Autorius išsamiai supažindina skaitytoją su „Jėzaus pasauliu“: aptaria Romos imperijos valdymą, Erodo dinastijos peripetijas, įvairias žydų religines sroves (fariziejus, sadukiejus, esenus), kasdienes žmonių buities detales, geografines vietoves ir papročius. Šis platus fonas leidžia geriau suprasti Evangelijose aprašytų įvykių prasmę, Jėzaus palyginimų turinį ir jo konfliktų su ano meto religiniu elitu priežastis.
Ricciotti nevengia ir sudėtingų biblinės kritikos klausimų. Jis išsamiai nagrinėja Evangelijų sinoptinę problemą, aptaria šaltinių patikimumą, stebuklų istoriškumą ir Jėzaus savimonės klausimą. Tačiau, skirtingai nuo radikaliosios kritikos atstovų, jis daro išvadą, kad Evangelijos, nepaisant jų teologinio pobūdžio, yra patikimi istoriniai dokumentai, leidžiantys atkurti esminius Jėzaus gyvenimo ir mokymo bruožus. Jo požiūris yra apologetinis, tačiau tai – intelektualinė apologetika, kuri remiasi ne aklu tikėjimu, o istorine argumentacija, filologine analize ir archeologiniais duomenimis. Pavyzdžiui, aptardamas stebuklus, autorius pripažįsta jų antgamtinį pobūdį, tačiau kartu kruopščiai analizuoja kiekvieną atvejį, ieškodamas galimų natūralių paaiškinimų ir juos argumentuotai atmesdamas kaip nepakankamus.
Struktūriškai knyga padalyta į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje, įvadinėje dalyje, pateikiamas platus istorinis kontekstas ir nagrinėjami kritiniai Evangelijų tyrimo klausimai. Antroji, pagrindinė dalis, yra nuoseklus Jėzaus gyvenimo atpasakojimas – nuo gimimo iki prisikėlimo ir Bažnyčios įkūrimo. Ricciotti pasakojimas yra gyvas, vaizdingas ir įtraukiantis. Jis ne tik perpasakoja Evangelijų siužetą, bet ir jį praturtina istoriniais komentarais, psichologinėmis įžvalgomis ir teologiniais apmąstymais. Autorius meistriškai jungia mokslinį kruopštumą su pasakotojo talentu, todėl knyga yra įdomi tiek specialistui, tiek ir plačiajai auditorijai.
„Kristaus gyvenimas“ – tai bandymas pamatyti Jėzų ne kaip mitologinę figūrą ar abstraktų teologijos objektą, bet kaip gyvą, istorinį asmenį, veikusį konkrečioje epochoje. Ricciotti atmeta tiek sentimentalų, tiek pernelyg sudaiktintą Jėzaus paveikslą. Jo Kristus yra dieviškas ir žmogiškas: gailestingas ir griežtas, mylintis ir reikalaujantis, kupinas ramybės, bet ir patiriantis dvasines kančias. Būtent šis gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp istorijos ir teologijos, tarp kritikos ir tikėjimo, ir yra didžiausia šio veikalo vertė.
Nors nuo knygos pirmojo leidimo praėjo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir biblistikos mokslas žengė toli į priekį, Giuseppe Ricciotti „Kristaus gyvenimas“ išlieka nepraradęs savo aktualumo. Tai klasikinis veikalas, liudijantis apie sėkmingą pastangą sujungti mokslą ir tikėjimą, ir tebėra vienas iš išsamiausių ir patikimiausių vadovų, norintiems giliau pažinti Jėzaus Kristaus asmenį ir jo epochą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
PRANAS MANELIS
Putnam 1977
Knygos apžvalga: Prano Manelio „Kristus ir Eucharistija“
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 31
PAUL O’SULLIVAN
Chicagiae,1959
Knygos apžvalga: Prano Manelio „Kristus ir Eucharistija“
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Boston,1946
Apžvalga: „Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ – tai 1946 m. Bostone, JAV, perspausdintas dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas Gavėnios laikotarpiui. Ši knyga yra laisvas O. Zaštautaitės vertimas iš Tėvo V. Mrovinskio, jėzuito, originalaus veikalo. Pirmą kartą leidinys su bažnytinės vyresnybės pritarimu išleistas Kaune 1935 m. , o vėliau, 1945 m., gavo ir Bostono arkivyskupo pritarimą, kas liudija jo svarbą lietuvių diasporos bendruomenei.
Knygutės tikslas – per 40 Gavėnios dienų vesti skaitytoją Kristaus Kančios keliu, siūlant trumpus, bet gilius kasdienius apmąstymus. Kaip įžangoje rašo vyskupas Petras Pr. Būčys, šių apmąstymų uždavinys yra „pagilinti, pagerinti, sušvelninti, ištobulinti ir sutvarkyti jausmus“ , pabrėžiant dvasinės tvarkos svarbą greta išorinės.
Struktūra ir turinys
Knyga yra metodiškai suskirstyta į 40 skyrių – po vieną kiekvienai Gavėnios dienai. Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiam Jėzaus kančios epizodui, pradedant nuo teologinio kryžiaus ir gimtosios nuodėmės ryšio apmąstymo ir nuosekliai keliaujant per įvykius Alyvų darže , Judo išdavystę , teismus pas Aną, Kajifą, Pilotą ir Erodą , nuplakimą , vainikavimą erškėčiais , kryžiaus nešimą (integruojant Kryžiaus kelio stotis) , nukryžiavimą ir mirtį , ir baigiant Jėzaus palaidojimu.
Kiekvienos dienos apmąstymas yra trumpas, tačiau vyskupas P. P. Būčys pataria jam skirti pusvalandį, įsigilinant į tekstą, meldžiantis ir suformuluojant konkretų, tai dienai pritaikytą pasiryžimą („Pasiryžimas“). Šie pasiryžimai yra praktiški, pavyzdžiui: „Jokio žmogaus neapkalbinėsiu ir apkalbų neklausysiu“ arba „Kantriai nukęsiu visus pažeminimus ir įžeidimus“.
Prie knygos pridėtas vertėjos parengtas priedas „Šventoji Valanda“ , įkvėptas į Lietuvą atgabentos relikvijos – akmens, ant kurio, tikima, Jėzus meldėsi Alyvų darže. Šiame priede išsamiai paaiškinama Šventosios Valandos praktikos kilmė, tikslas ir eiga, siūlomi mąstymai ir maldos, skirtos pagerbti Jėzaus kančią Getsemanėje.
Stilius ir teologiniai akcentai
Tekstas parašytas pamaldžiu, vaizdingu stiliumi, tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją ir skatinant jį emociškai įsijausti į aprašomus įvykius. Apmąstymai nuolat pabrėžia ryšį tarp Kristaus kančios ir asmeninių skaitytojo nuodėmių, kviečiant atgailai ir dėkingumui. Pabrėžiama, kad kentėjimai, priimami su tikėjimu ir susijungus su Dievo valia, įgauna prasmę ir tampa dvasinio tobulėjimo įrankiu.
Knygoje išryškėja kontrastas tarp dieviškos meilės ir žmogiško žiaurumo, nepastovumo bei silpnumo. Jėzus vaizduojamas kaip romus, kantrus Avinėlis , o Jo priešai ir net mokiniai – kaip aistrų, baimės ar puikybės valdomi žmonės.
Išvada
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ yra vertingas klasikinės katalikiškos dvasinės literatūros pavyzdys. Dėl savo aiškios struktūros, gilaus turinio ir praktinių patarimų ji išlieka aktuali ir šiandien, siūlydama patikimą dvasinį vadovą ne tik Gavėnios metu, bet ir bet kuriuo kitu laiku, norint apmąstyti atpirkimo slėpinį. Tai ne tik maldynas, bet ir istorinis dokumentas, atspindintis XX a. vidurio lietuvių katalikų pamaldumą tiek tėvynėje, tiek išeivijoje.
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ – tai 1946 m. Bostone, JAV, perspausdintas dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas Gavėnios laikotarpiui. Ši knyga yra laisvas O. Zaštautaitės vertimas iš Tėvo V. Mrovinskio, jėzuito, originalaus veikalo. Pirmą kartą leidinys su bažnytinės vyresnybės pritarimu išleistas Kaune 1935 m. , o vėliau, 1945 m., gavo ir Bostono arkivyskupo pritarimą, kas liudija jo svarbą lietuvių diasporos bendruomenei.
Knygutės tikslas – per 40 Gavėnios dienų vesti skaitytoją Kristaus Kančios keliu, siūlant trumpus, bet gilius kasdienius apmąstymus. Kaip įžangoje rašo vyskupas Petras Pr. Būčys, šių apmąstymų uždavinys yra „pagilinti, pagerinti, sušvelninti, ištobulinti ir sutvarkyti jausmus“ , pabrėžiant dvasinės tvarkos svarbą greta išorinės.
Struktūra ir turinys
Knyga yra metodiškai suskirstyta į 40 skyrių – po vieną kiekvienai Gavėnios dienai. Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiam Jėzaus kančios epizodui, pradedant nuo teologinio kryžiaus ir gimtosios nuodėmės ryšio apmąstymo ir nuosekliai keliaujant per įvykius Alyvų darže , Judo išdavystę , teismus pas Aną, Kajifą, Pilotą ir Erodą , nuplakimą , vainikavimą erškėčiais , kryžiaus nešimą (integruojant Kryžiaus kelio stotis) , nukryžiavimą ir mirtį , ir baigiant Jėzaus palaidojimu.
Kiekvienos dienos apmąstymas yra trumpas, tačiau vyskupas P. P. Būčys pataria jam skirti pusvalandį, įsigilinant į tekstą, meldžiantis ir suformuluojant konkretų, tai dienai pritaikytą pasiryžimą („Pasiryžimas“). Šie pasiryžimai yra praktiški, pavyzdžiui: „Jokio žmogaus neapkalbinėsiu ir apkalbų neklausysiu“ arba „Kantriai nukęsiu visus pažeminimus ir įžeidimus“.
Prie knygos pridėtas vertėjos parengtas priedas „Šventoji Valanda“ , įkvėptas į Lietuvą atgabentos relikvijos – akmens, ant kurio, tikima, Jėzus meldėsi Alyvų darže. Šiame priede išsamiai paaiškinama Šventosios Valandos praktikos kilmė, tikslas ir eiga, siūlomi mąstymai ir maldos, skirtos pagerbti Jėzaus kančią Getsemanėje.
Stilius ir teologiniai akcentai
Tekstas parašytas pamaldžiu, vaizdingu stiliumi, tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją ir skatinant jį emociškai įsijausti į aprašomus įvykius. Apmąstymai nuolat pabrėžia ryšį tarp Kristaus kančios ir asmeninių skaitytojo nuodėmių, kviečiant atgailai ir dėkingumui. Pabrėžiama, kad kentėjimai, priimami su tikėjimu ir susijungus su Dievo valia, įgauna prasmę ir tampa dvasinio tobulėjimo įrankiu.
Knygoje išryškėja kontrastas tarp dieviškos meilės ir žmogiško žiaurumo, nepastovumo bei silpnumo. Jėzus vaizduojamas kaip romus, kantrus Avinėlis , o Jo priešai ir net mokiniai – kaip aistrų, baimės ar puikybės valdomi žmonės.
Išvada
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ yra vertingas klasikinės katalikiškos dvasinės literatūros pavyzdys. Dėl savo aiškios struktūros, gilaus turinio ir praktinių patarimų ji išlieka aktuali ir šiandien, siūlydama patikimą dvasinį vadovą ne tik Gavėnios metu, bet ir bet kuriuo kitu laiku, norint apmąstyti atpirkimo slėpinį. Tai ne tik maldynas, bet ir istorinis dokumentas, atspindintis XX a. vidurio lietuvių katalikų pamaldumą tiek tėvynėje, tiek išeivijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 31
Mons. Dr. Pr. Olgiati
South Boston,1944
Knygos Apžvalga: „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“
Gilus dvasinis vadovas, kviečiantis į visapusį atsidavimą „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ – tai 1944 m. jėzuitų leidyklos išleistas veikalas. Ši knyga yra gilus ir aistringas kvietimas Lietuvos katalikams ne paviršutiniškai, o visa savo esybe priimti pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Išleista Bostone, leidinys buvo skirtas ganytojiškai ugdyti tikinčiuosius, ypač tuos, kurie atsidūrė toli nuo tėvynės.
Knygos autorius iškelia esminę problemą – daugelis tikinčiųjų šį pamaldumą supranta fragmentiškai. Jis teigia, kad pamaldumas Jėzaus Širdžiai dažnai susiaurinamas iki kelių praktikų, tokių kaip devynių pirmųjų mėnesio penktadienių laikymasis ar paveikslų laikymas namuose. Pasak autoriaus, nors šios praktikos yra geros, be gilesnės, jas gaivinančios dvasios, jos tėra „išviršiniai organizmo nariai“, kuriems trūksta sielos.
Veikale pabrėžiama, kad tikrasis pamaldumas Jėzaus Širdžiai yra „kažkas didingo, be galo didingo“ , prilygstantis pačiam pasaulio atpirkimo darbui. Autorius, remdamasis šv. Margaritos Marijos Alacoque ir kitų mistikų raštais, šį pamaldumą pristato kaip „paskutinę Jo meilės pastangą“ padėti žmonėms ir išvaduoti juos „iš šėtono karalystės“. Šis dvasinis kelias apibūdinamas kaip atsakas į moderniųjų laikų iššūkius – protestantizmą, racionalizmą ir ypač jansenizmą, kuris, pasak autoriaus, atšaldė sielas ir atitolino jas nuo Jėzaus.
Knygoje išskiriami trys esminiai tikrojo pamaldumo bruožai:
Jėzaus karalystės visuotinumas: Tai siekis, kad Kristaus meilės karalystė įsiviešpatautų ne tik kiekvieno žmogaus širdyje, bet ir visoje visuomenėje bei tautose.
Asmeninis pasiaukojimas: Pamaldumas reikalauja ne tik maldų, bet ir aktyvaus „apaštalavimo visomis jo formomis“ – malda, pavyzdžiu, pareigų atlikimu ir net kančia, siekiant atlyginti už paniekintą Dievo meilę. Tai yra dvasinė kova, kurioje tikintysis seka „Švenčiausios Jėzaus Širdies vėliava“.
Meilės idealas: Priešingai nei „šaltas bei abstraktus racionalistų“ intelektualizmas, šis pamaldumas yra grįstas meile – tylia, pasiaukojančia ir galiausiai nugalinčia. Penktadienis, kaip Kristaus kančios diena, yra išskiriamas kaip ypatinga „Meilės diena“.
Praktinėje dalyje autorius pabrėžia vidinio gyvenimo svarbą, kuris yra tikrojo pamaldumo pagrindas. Siūlomos konkrečios priemonės šiam gyvenimui ugdyti:
Rytmetinis pasiaukojimas: Kasdienis savo minčių, darbų ir kančių paaukojimas Jėzaus Širdžiai, kuris visai dienai suteikia antgamtinę prasmę.
Nuolatinis atsinaujinimas: Siūloma dažnai dienos metu atnaujinti savo pasiaukojimą trumpais kreipiniais, kad kiekvienas veiksmas būtų vertas „Švenčiausios Jėzaus Širdies antspaudo“.
Šeimos pasiaukojimas: Pateikiamas detalus šeimos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktas, pabrėžiant jo svarbą krikščioniškų dorybių puoselėjimui namuose.
Maldos Apaštalavimas: Išsamiai aprašoma „Promotorių“ veikla – savanorių, kurie įsipareigoja platinti pamaldumą, burti narius ir organizuoti bendras maldas bei susirinkimus.
„Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ yra ne tik maldynas, bet ir dvasinės kovos vadovas. Parašytas Antrojo pasaulinio karo metu, jis atspindi laikmečio dvasią, kviesdamas į „naują visuomenės prisikėlimą“ per meilę ir atsidavimą. Šis veikalas išlieka vertingas kaip gilus ir išsamus gidas, atskleidžiantis pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai teologinį ir praktinį turtingumą, ir liudija apie Lietuvos katalikų dvasinius ieškojimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu.
Gilus dvasinis vadovas, kviečiantis į visapusį atsidavimą „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ – tai 1944 m. jėzuitų leidyklos išleistas veikalas. Ši knyga yra gilus ir aistringas kvietimas Lietuvos katalikams ne paviršutiniškai, o visa savo esybe priimti pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Išleista Bostone, leidinys buvo skirtas ganytojiškai ugdyti tikinčiuosius, ypač tuos, kurie atsidūrė toli nuo tėvynės.
Knygos autorius iškelia esminę problemą – daugelis tikinčiųjų šį pamaldumą supranta fragmentiškai. Jis teigia, kad pamaldumas Jėzaus Širdžiai dažnai susiaurinamas iki kelių praktikų, tokių kaip devynių pirmųjų mėnesio penktadienių laikymasis ar paveikslų laikymas namuose. Pasak autoriaus, nors šios praktikos yra geros, be gilesnės, jas gaivinančios dvasios, jos tėra „išviršiniai organizmo nariai“, kuriems trūksta sielos.
Veikale pabrėžiama, kad tikrasis pamaldumas Jėzaus Širdžiai yra „kažkas didingo, be galo didingo“ , prilygstantis pačiam pasaulio atpirkimo darbui. Autorius, remdamasis šv. Margaritos Marijos Alacoque ir kitų mistikų raštais, šį pamaldumą pristato kaip „paskutinę Jo meilės pastangą“ padėti žmonėms ir išvaduoti juos „iš šėtono karalystės“. Šis dvasinis kelias apibūdinamas kaip atsakas į moderniųjų laikų iššūkius – protestantizmą, racionalizmą ir ypač jansenizmą, kuris, pasak autoriaus, atšaldė sielas ir atitolino jas nuo Jėzaus.
Knygoje išskiriami trys esminiai tikrojo pamaldumo bruožai:
Jėzaus karalystės visuotinumas: Tai siekis, kad Kristaus meilės karalystė įsiviešpatautų ne tik kiekvieno žmogaus širdyje, bet ir visoje visuomenėje bei tautose.
Asmeninis pasiaukojimas: Pamaldumas reikalauja ne tik maldų, bet ir aktyvaus „apaštalavimo visomis jo formomis“ – malda, pavyzdžiu, pareigų atlikimu ir net kančia, siekiant atlyginti už paniekintą Dievo meilę. Tai yra dvasinė kova, kurioje tikintysis seka „Švenčiausios Jėzaus Širdies vėliava“.
Meilės idealas: Priešingai nei „šaltas bei abstraktus racionalistų“ intelektualizmas, šis pamaldumas yra grįstas meile – tylia, pasiaukojančia ir galiausiai nugalinčia. Penktadienis, kaip Kristaus kančios diena, yra išskiriamas kaip ypatinga „Meilės diena“.
Praktinėje dalyje autorius pabrėžia vidinio gyvenimo svarbą, kuris yra tikrojo pamaldumo pagrindas. Siūlomos konkrečios priemonės šiam gyvenimui ugdyti:
Rytmetinis pasiaukojimas: Kasdienis savo minčių, darbų ir kančių paaukojimas Jėzaus Širdžiai, kuris visai dienai suteikia antgamtinę prasmę.
Nuolatinis atsinaujinimas: Siūloma dažnai dienos metu atnaujinti savo pasiaukojimą trumpais kreipiniais, kad kiekvienas veiksmas būtų vertas „Švenčiausios Jėzaus Širdies antspaudo“.
Šeimos pasiaukojimas: Pateikiamas detalus šeimos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktas, pabrėžiant jo svarbą krikščioniškų dorybių puoselėjimui namuose.
Maldos Apaštalavimas: Išsamiai aprašoma „Promotorių“ veikla – savanorių, kurie įsipareigoja platinti pamaldumą, burti narius ir organizuoti bendras maldas bei susirinkimus.
„Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ yra ne tik maldynas, bet ir dvasinės kovos vadovas. Parašytas Antrojo pasaulinio karo metu, jis atspindi laikmečio dvasią, kviesdamas į „naują visuomenės prisikėlimą“ per meilę ir atsidavimą. Šis veikalas išlieka vertingas kaip gilus ir išsamus gidas, atskleidžiantis pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai teologinį ir praktinį turtingumą, ir liudija apie Lietuvos katalikų dvasinius ieškojimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
K. A. MATULAITIS
Chicago,1961
Knygos apžvalga: Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“
Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika).
Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius.
Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos.
Pagrindinės idėjos ir tikslas
K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais.
Kam skirta ši knyga?
„Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga:
Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje.
Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais.
Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą.
Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją.
Apibendrinimas
Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.
Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika).
Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius.
Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos.
Pagrindinės idėjos ir tikslas
K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais.
Kam skirta ši knyga?
„Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga:
Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje.
Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais.
Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą.
Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją.
Apibendrinimas
Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 27
EMILE GUERRY
Boston,1966
Knygos apžvalga: Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“
Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika).
Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius.
Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos.
Pagrindinės idėjos ir tikslas
K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais.
Kam skirta ši knyga?
„Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga:
Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje.
Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais.
Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą.
Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją.
Apibendrinimas
Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.
Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika).
Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius.
Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos.
Pagrindinės idėjos ir tikslas
K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais.
Kam skirta ši knyga?
„Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga:
Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje.
Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais.
Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą.
Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją.
Apibendrinimas
Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 26
VINCENTAS BRIZGYS
Chicago, 1957
Knygos apžvalga: Vyskupo Vincento Brizgio „Trisdešimt meilės žodžių“
Nesenstantis dvasinis vadovas, įsišaknijęs meilėje ir tikėjime
1957 m. Čikagoje išleista vyskupo Vincento Brizgio knyga „Trisdešimt meilės žodžių“ yra dvasinių meditacijų rinkinys, skirtas padėti skaitytojui keliauti per gyvenimo iššūkius Kristaus dvasioje. Šis „Lietuviškos Knygos klubo“ leidinys , išspausdintas „Draugo“ spaustuvėje , pranoksta savo laikmetį, siūlydamas gilią ir praktišką išmintį, pagrįstą centriniu krikščionybės teiginiu: „Dievas yra Meilė“.
Knygos struktūrą sudaro trisdešimt trumpų esė, kurių kiekviena nagrinėja esminę krikščioniško gyvenimo temą. Vyskupas Brizgys savo kūrinį pradeda nuoširdžiu „Skaitytojui pasveikinimu“ , kuriame pabrėžia, kad meilė yra didžiausia jėga danguje ir žemėje, ir kad be Dievo meilės pažinimo net Jo visagalybė ir išmintis suteiktų mažai paguodos.
Kiekvienas skyrius gilinasi į konkretų tikėjimo ir moralės aspektą, remdamasis Biblijos ištrauka, daugiausia iš Evangelijų, kaip savo pamatu. Temos yra tiek dvasiškai gilios, tiek praktiškai pritaikomos, atliepiančios amžinąją žmogaus būseną.
Autorius apmąsto:
Dvasios pirmenybę: Knyga pradedama skyriumi „Dvasia ir duona“ , kuriame pabrėžiama, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų, taip išryškinant maldos ir apsimarinimo būtinybę dvasiškai turtingam gyvenimui.
Pasitikėjimą ir atsakomybę: Skyriuje „Žmogaus pasitikėjimas Dievu ir savimi“ nagrinėjama esminė pusiausvyra tarp tikėjimo Dievo apvaizda ir pasikliovimo savo pačių Dievo duotais gebėjimais.
Žmonių santykius: Keli skyriai skirti tarpusavio elgesiui. „Sutilpkime kartu ir siaurame kelyje“ kviečia tikinčiuosius į vienybę ir abipusę paramą , o „Žmogus su žmogumi“ išdėsto auksinę taisyklę: „Ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“.
Turtą ir materializmą: Skyriuje „Keturi broliai ir jų pinigai“ V. Brizgys pasitelkia palyginimą, kad aptartų tinkamą krikščionišką požiūrį į žemiškas gėrybes, pažymėdamas, kad turto turėjimas savaime nėra nuodėmė, tačiau neišmintingas prisirišimas prie jo yra žalingas.
Santuokos šventumą: Skyrius „Jeigu toks dalykas su moterimi...“ yra tvirta santuokos neišardomumo ir šventumo gynyba, apibrėžianti ją kaip visą gyvenimą trunkančią, ištikimą sąjungą, kurią gali išskirti tik mirtis.
Kančią ir ištvermę: „Mūsų kryžiai“ moko, kad savo asmeninio kryžiaus – pareigų ir prigimties netobulumų – priėmimas ir nešimas yra būtina sąlyga norint būti Kristaus mokiniu.
Visoje knygoje vyskupas Brizgys išlaiko pastoralinį ir prieinamą toną. Jo rašymą praturtina alegorijos, pavyzdžiui, istorija apie laimingą žmogų, neturėjusį marškinių , ir jautrūs jo laikmečio pavyzdžiai, įskaitant nuorodas į tikinčiųjų persekiojimą bolševikų valdžioje. Tai tvirtai susieja knygą su jos numatytosios auditorijos – XX a. vidurio lietuvių išeivijos – istoriniu kontekstu, siūlant jiems dvasinę atramą ir viltį tremties bei sunkumų akivaizdoje.
Galiausiai, „Trisdešimt meilės žodžių“ yra daugiau nei pamokslų rinkinys; tai išsamus meile grįsto gyvenimo vadovas. Vyskupas Brizgys meistriškai supina Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą ir žmogiškąją patirtį, sukuriant vadovą, kuris yra ir reikalaujantis, ir guodžiantis. Jis kviečia skaitytoją gyventi aktyviu tikėjimu, kuriame meilė nėra tik jausmas, bet sąmoningas pasirinkimas, išreiškiamas veiksmais, atlaidumu ir nepalaužiamu pasitikėjimu Dievu. Tai išlieka vertingas šaltinis kiekvienam, siekiančiam pagilinti savo supratimą apie krikščionišką kelią į tikrai laimingą ir prasmingą gyvenimą.
Nesenstantis dvasinis vadovas, įsišaknijęs meilėje ir tikėjime
1957 m. Čikagoje išleista vyskupo Vincento Brizgio knyga „Trisdešimt meilės žodžių“ yra dvasinių meditacijų rinkinys, skirtas padėti skaitytojui keliauti per gyvenimo iššūkius Kristaus dvasioje. Šis „Lietuviškos Knygos klubo“ leidinys , išspausdintas „Draugo“ spaustuvėje , pranoksta savo laikmetį, siūlydamas gilią ir praktišką išmintį, pagrįstą centriniu krikščionybės teiginiu: „Dievas yra Meilė“.
Knygos struktūrą sudaro trisdešimt trumpų esė, kurių kiekviena nagrinėja esminę krikščioniško gyvenimo temą. Vyskupas Brizgys savo kūrinį pradeda nuoširdžiu „Skaitytojui pasveikinimu“ , kuriame pabrėžia, kad meilė yra didžiausia jėga danguje ir žemėje, ir kad be Dievo meilės pažinimo net Jo visagalybė ir išmintis suteiktų mažai paguodos.
Kiekvienas skyrius gilinasi į konkretų tikėjimo ir moralės aspektą, remdamasis Biblijos ištrauka, daugiausia iš Evangelijų, kaip savo pamatu. Temos yra tiek dvasiškai gilios, tiek praktiškai pritaikomos, atliepiančios amžinąją žmogaus būseną.
Autorius apmąsto:
Dvasios pirmenybę: Knyga pradedama skyriumi „Dvasia ir duona“ , kuriame pabrėžiama, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų, taip išryškinant maldos ir apsimarinimo būtinybę dvasiškai turtingam gyvenimui.
Pasitikėjimą ir atsakomybę: Skyriuje „Žmogaus pasitikėjimas Dievu ir savimi“ nagrinėjama esminė pusiausvyra tarp tikėjimo Dievo apvaizda ir pasikliovimo savo pačių Dievo duotais gebėjimais.
Žmonių santykius: Keli skyriai skirti tarpusavio elgesiui. „Sutilpkime kartu ir siaurame kelyje“ kviečia tikinčiuosius į vienybę ir abipusę paramą , o „Žmogus su žmogumi“ išdėsto auksinę taisyklę: „Ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“.
Turtą ir materializmą: Skyriuje „Keturi broliai ir jų pinigai“ V. Brizgys pasitelkia palyginimą, kad aptartų tinkamą krikščionišką požiūrį į žemiškas gėrybes, pažymėdamas, kad turto turėjimas savaime nėra nuodėmė, tačiau neišmintingas prisirišimas prie jo yra žalingas.
Santuokos šventumą: Skyrius „Jeigu toks dalykas su moterimi...“ yra tvirta santuokos neišardomumo ir šventumo gynyba, apibrėžianti ją kaip visą gyvenimą trunkančią, ištikimą sąjungą, kurią gali išskirti tik mirtis.
Kančią ir ištvermę: „Mūsų kryžiai“ moko, kad savo asmeninio kryžiaus – pareigų ir prigimties netobulumų – priėmimas ir nešimas yra būtina sąlyga norint būti Kristaus mokiniu.
Visoje knygoje vyskupas Brizgys išlaiko pastoralinį ir prieinamą toną. Jo rašymą praturtina alegorijos, pavyzdžiui, istorija apie laimingą žmogų, neturėjusį marškinių , ir jautrūs jo laikmečio pavyzdžiai, įskaitant nuorodas į tikinčiųjų persekiojimą bolševikų valdžioje. Tai tvirtai susieja knygą su jos numatytosios auditorijos – XX a. vidurio lietuvių išeivijos – istoriniu kontekstu, siūlant jiems dvasinę atramą ir viltį tremties bei sunkumų akivaizdoje.
Galiausiai, „Trisdešimt meilės žodžių“ yra daugiau nei pamokslų rinkinys; tai išsamus meile grįsto gyvenimo vadovas. Vyskupas Brizgys meistriškai supina Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą ir žmogiškąją patirtį, sukuriant vadovą, kuris yra ir reikalaujantis, ir guodžiantis. Jis kviečia skaitytoją gyventi aktyviu tikėjimu, kuriame meilė nėra tik jausmas, bet sąmoningas pasirinkimas, išreiškiamas veiksmais, atlaidumu ir nepalaužiamu pasitikėjimu Dievu. Tai išlieka vertingas šaltinis kiekvienam, siekiančiam pagilinti savo supratimą apie krikščionišką kelią į tikrai laimingą ir prasmingą gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 231
Kun. Pranciškus Būčys, M.I.C.
CHICAGO,1930
Knygos „Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ Apžvalga
Autorius: Kun. Pranciškus Būčys, M.I.C.
Įžanga
Kunigo Pranciškaus Būčio knyga „Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra antrasis „Katalikų Tikybos“ serijos tomas, išleistas 1930 metais Čikagoje. Šis veikalas yra išsamus katalikų katechetinis tekstas, skirtas to meto lietuvių bendruomenei, siekiant sistemingai išdėstyti tikėjimo tiesas apie Jėzų Kristų. Knygos struktūra remiasi Apaštalų tikėjimo išpažinimu , o jos turinys gilinasi į antrąją ir svarbiausiąją šio išpažinimo dalį – Išganytojo asmenį ir Jo atliktą atpirkimo darbą.
Turinys ir Struktūra
Knyga yra logiškai padalinta į skyrius, kurie nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo išganymo istoriją. Autorius pradeda nuo Kristaus asmens analizės, pereina prie pirmųjų žmonių būklės rojuje, nuodėmės ir jos pasekmių, aptaria pasiruošimą Atpirkėjo atėjimui ir galiausiai detaliai aprašo Jėzaus gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Pagrindinės knygos temos:
Jėzaus Asmuo: Šiame skyriuje autorius, remdamasis Nikėjos ir Konstantinopolio susirinkimų nutarimais, išsamiai paaiškina Jėzaus dvejopą prigimtį. Pabrėžiama, kad Jėzus yra tikras Dievas, vienos prigimties su Tėvu , ir kartu tikras žmogus, turintis žmogišką kūną ir sielą. Taip pat aiškinama Jėzaus vardų („Išgelbėtojas“, „Pateptasis“) reikšmė ir Jo, kaip dvasinio Karaliaus, vaidmuo.
Pirmykštė Žmonių Laimė: Knygoje detaliai aprašoma Adomo ir Ievos būklė prieš nuopuolį. Teigiama, kad jie buvo sukurti tobuli, apdovanoti ne tik prigimtinėmis dovanomis (sveikata, išmintimi, nemarumu ), bet ir antgamtine pašvenčiamąja malone, tapę Dievo įvaikiais.
Pirmoji ir Gimtoji Nuodėmė: Šiame skyriuje analizuojamas pirmųjų tėvų nuopuolis, kurio šaknis buvo išdidumas ir nepaklusnumas Dievui. Dėl šios nuodėmės žmonija prarado Dievo malonę ir amžinąjį gyvenimą, o jos pasekmes – kančią, mirtį ir polinkį į blogį – paveldi kiekvienas žmogus.
Pasiruošimas Atpirkimui: Autorius aprašo laikotarpį nuo nuopuolio iki Kristaus atėjimo, pabrėždamas Dievo veikimą per patriarchus ir Senojo Testamento pranašus. Šis laikotarpis pristatomas kaip žmonijos valios auklėjimas ir paruošimas priimti Mesiją.
Atpirkėjo Gyvenimas ir Darbai: Didelė knygos dalis skirta Jėzaus žemiškajam gyvenimui. Nuo Jo prasidėjimo Šventosios Mergelės Marijos įsčiose , gimimo ir jaunystės , iki viešosios veiklos – krikšto, apaštalų pašaukimo, stebuklų, pamokslų ir palyginimų.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Paskutiniuose skyriuose detaliai aprašoma Išganytojo kančia, nukryžiavimas ir mirtis kaip pagrindinis atpirkimo aktas. Pabrėžiamas Jo nužengimas į pragarus (t. y., į teisiųjų buveinę) ir prisikėlimas iš numirusių kaip pergalės prieš nuodėmę ir mirtį ženklas.
Kalba ir Stilius
Knyga parašyta aiškia, formalia ir pamokančia kalba, atspindinčia to meto lietuvių išeivijos raštijos stilių. Tekstas yra dogmatiškas, juo siekiama ne diskutuoti, o tvirtai ir suprantamai išdėstyti Bažnyčios mokymą. Autorius dažnai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus (pvz., Šv. Augustiną ) ir Visuotinių susirinkimų dokumentus, suteikdamas savo teiginiams tvirtą teologinį pagrindą.
Apibendrinimas
„Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra vertingas XX a. pirmos pusės lietuvių teologinės minties ir katechetikos pavyzdys. Tai klasikinis veikalas, nuosekliai ir išsamiai pristatantis katalikų tikėjimo pagrindus apie Kristų. Nors knyga skirta tikintiesiems ugdyti, ji taip pat yra svarbus istorinis šaltinis, atspindintis, kaip JAV lietuvių bendruomenė puoselėjo ir gilino savo tikėjimą gimtąja kalba. Tai fundamentali studija, skirta kiekvienam, norinčiam suprasti tradicinį katalikišką mokymą apie pasaulio Atpirkėją.
Autorius: Kun. Pranciškus Būčys, M.I.C.
Įžanga
Kunigo Pranciškaus Būčio knyga „Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra antrasis „Katalikų Tikybos“ serijos tomas, išleistas 1930 metais Čikagoje. Šis veikalas yra išsamus katalikų katechetinis tekstas, skirtas to meto lietuvių bendruomenei, siekiant sistemingai išdėstyti tikėjimo tiesas apie Jėzų Kristų. Knygos struktūra remiasi Apaštalų tikėjimo išpažinimu , o jos turinys gilinasi į antrąją ir svarbiausiąją šio išpažinimo dalį – Išganytojo asmenį ir Jo atliktą atpirkimo darbą.
Turinys ir Struktūra
Knyga yra logiškai padalinta į skyrius, kurie nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo išganymo istoriją. Autorius pradeda nuo Kristaus asmens analizės, pereina prie pirmųjų žmonių būklės rojuje, nuodėmės ir jos pasekmių, aptaria pasiruošimą Atpirkėjo atėjimui ir galiausiai detaliai aprašo Jėzaus gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Pagrindinės knygos temos:
Jėzaus Asmuo: Šiame skyriuje autorius, remdamasis Nikėjos ir Konstantinopolio susirinkimų nutarimais, išsamiai paaiškina Jėzaus dvejopą prigimtį. Pabrėžiama, kad Jėzus yra tikras Dievas, vienos prigimties su Tėvu , ir kartu tikras žmogus, turintis žmogišką kūną ir sielą. Taip pat aiškinama Jėzaus vardų („Išgelbėtojas“, „Pateptasis“) reikšmė ir Jo, kaip dvasinio Karaliaus, vaidmuo.
Pirmykštė Žmonių Laimė: Knygoje detaliai aprašoma Adomo ir Ievos būklė prieš nuopuolį. Teigiama, kad jie buvo sukurti tobuli, apdovanoti ne tik prigimtinėmis dovanomis (sveikata, išmintimi, nemarumu ), bet ir antgamtine pašvenčiamąja malone, tapę Dievo įvaikiais.
Pirmoji ir Gimtoji Nuodėmė: Šiame skyriuje analizuojamas pirmųjų tėvų nuopuolis, kurio šaknis buvo išdidumas ir nepaklusnumas Dievui. Dėl šios nuodėmės žmonija prarado Dievo malonę ir amžinąjį gyvenimą, o jos pasekmes – kančią, mirtį ir polinkį į blogį – paveldi kiekvienas žmogus.
Pasiruošimas Atpirkimui: Autorius aprašo laikotarpį nuo nuopuolio iki Kristaus atėjimo, pabrėždamas Dievo veikimą per patriarchus ir Senojo Testamento pranašus. Šis laikotarpis pristatomas kaip žmonijos valios auklėjimas ir paruošimas priimti Mesiją.
Atpirkėjo Gyvenimas ir Darbai: Didelė knygos dalis skirta Jėzaus žemiškajam gyvenimui. Nuo Jo prasidėjimo Šventosios Mergelės Marijos įsčiose , gimimo ir jaunystės , iki viešosios veiklos – krikšto, apaštalų pašaukimo, stebuklų, pamokslų ir palyginimų.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Paskutiniuose skyriuose detaliai aprašoma Išganytojo kančia, nukryžiavimas ir mirtis kaip pagrindinis atpirkimo aktas. Pabrėžiamas Jo nužengimas į pragarus (t. y., į teisiųjų buveinę) ir prisikėlimas iš numirusių kaip pergalės prieš nuodėmę ir mirtį ženklas.
Kalba ir Stilius
Knyga parašyta aiškia, formalia ir pamokančia kalba, atspindinčia to meto lietuvių išeivijos raštijos stilių. Tekstas yra dogmatiškas, juo siekiama ne diskutuoti, o tvirtai ir suprantamai išdėstyti Bažnyčios mokymą. Autorius dažnai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus (pvz., Šv. Augustiną ) ir Visuotinių susirinkimų dokumentus, suteikdamas savo teiginiams tvirtą teologinį pagrindą.
Apibendrinimas
„Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra vertingas XX a. pirmos pusės lietuvių teologinės minties ir katechetikos pavyzdys. Tai klasikinis veikalas, nuosekliai ir išsamiai pristatantis katalikų tikėjimo pagrindus apie Kristų. Nors knyga skirta tikintiesiems ugdyti, ji taip pat yra svarbus istorinis šaltinis, atspindintis, kaip JAV lietuvių bendruomenė puoselėjo ir gilino savo tikėjimą gimtąja kalba. Tai fundamentali studija, skirta kiekvienam, norinčiam suprasti tradicinį katalikišką mokymą apie pasaulio Atpirkėją.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 101
Tomas Kempietis
Kudirkos Naumiestis,1994
„Kristaus Sekimas“ yra fundamentalus dvasinio gyvenimo vadovas, suskirstytas į keturias knygas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo dvasinės disciplinos pagrindų iki gilios bendrystės su Dievu.
Pirmoji Knyga: „Nurodymai naudingi dvasiniam gyvenimui“
Ši dalis kloja pamatus dvasiniam keliui. Ji prasideda nuo esminės minties: tikrasis nušvitimas pasiekiamas sekant Kristaus gyvenimu ir niekinant pasaulio tuštybę. Skyriuose pabrėžiama nuolankumo svarba („Kuklus savęs vertinimas“) , teisingas požiūris į Šventojo Rašto skaitymą , būtinybė suvaldyti nesutvarkytus polinkius ir mirties apmąstymo nauda. Tai yra įvadas į atsiribojimą nuo laikinų dalykų ir susitelkimą į amžinus.
Antroji Knyga: „Nurodymai, kaip tobulinti dvasinį gyvenimą“
Ši knyga gilina skaitytojo vidinį gyvenimą, teigdama, kad Dievo karalystė yra pačiame žmoguje. Skyriai skatina ugdyti asmeninį ryšį su Jėzumi. Svarbiausios temos apima būtinybę mylėti Jėzų labiau už viską , puoselėti su Juo artimą draugystę ir ištverti dvasinės sausros laikotarpius, kai nejaučiama Dievo paguodos. Didelis dėmesys skiriamas „Šventam kryžiaus keliui“, kančią pristatant ne kaip beprasmę naštą, o kaip esminį kelią į dalyvavimą Kristaus šlovėje.
Trečioji Knyga: „Dvasinis gyvenimas“
Stilius šioje dalyje keičiasi į intymų dialogą tarp Jėzaus ir mokinio. Joje atskleidžiamos gilios malonės, dieviškosios meilės ir visiško atsidavimo Dievo valiai paslaptys. Jėzus moko sielą, kaip tiesa tyliai kalba jos viduje , kaip svarbu ištverti išbandymus ir kaip atskirti prigimties bei malonės veikimą. Pagrindinė mintis – visiškas savęs išsižadėjimas yra kelias į tikrąją laisvę ir ramybę.
Ketvirtoji Knyga: „Švenčiausias Sakramentas“
Paskutinė knyga yra pamaldi meditacija apie Eucharistiją, kuri pristatoma kaip krikščionio dvasinio gyvenimo viršūnė. Ji prasideda raginimu artintis prie Šventosios Komunijos su didžiule pagarba ir meile. Tekste aptariama, kaip tinkamai pasiruošti Komunijai per sąžinės sąskaitą , kokia didelė Dievo meilė atsiskleidžia šiame sakramente ir koks orus yra kunigo pašaukimas. Eucharistija čia įvardijama kaip „vaistas ir priegloba“ ir artimiausia įmanoma sąjunga su Kristumi žemėje.
Pagrindinės temos
Visose keturiose knygose išryškėja kelios esminės temos, kurios apjungia visą veikalą:
Nuolankumas: Tikroji išmintis prasideda nuo kuklaus savęs vertinimo ir savo menkumo pripažinimo Dievo akivaizdoje.
Pasaulio niekinimas: Kūrinys nuolat pabrėžia laikinų, žemiškų malonumų tuštumą, priešpriešindamas juos amžinam džiaugsmui, randamam tik Dieve.
Vidinis gyvenimas: Ramybė pasiekiama ne per išorines aplinkybes, o per sutvarkytą vidinį pasaulį, laisvą nuo aistrų ir sutelktą į bendrystę su Dievu.
Kančia ir Kryžius: Išbandymai yra naudingi ir būtini dvasiniam augimui, nes jie nusižemina sielą, apvalo ją ir sujungia su kenčiančiu Kristumi.
Pasitikėjimas ir atsidavimas: Galutinis tikslas – visiškas ir pasitikintis atsidavimas Dievo valiai, su dėkingumu priimant tiek paguodą, tiek išbandymus.
Apibendrinant, šis „Kristaus Sekimo“ leidimas yra nesenstantis ir gilus dvasinės kelionės vadovas. Jis sistemingai moko nuolankumo, savęs išsižadėjimo ir meilės dorybių, o Kristaus gyvenimo sekimą ir pamaldų ryšį su Eucharistija nurodo kaip patikimiausią kelią į tikrąją ramybę ir amžinąjį gyvenimą.
Pirmoji Knyga: „Nurodymai naudingi dvasiniam gyvenimui“
Ši dalis kloja pamatus dvasiniam keliui. Ji prasideda nuo esminės minties: tikrasis nušvitimas pasiekiamas sekant Kristaus gyvenimu ir niekinant pasaulio tuštybę. Skyriuose pabrėžiama nuolankumo svarba („Kuklus savęs vertinimas“) , teisingas požiūris į Šventojo Rašto skaitymą , būtinybė suvaldyti nesutvarkytus polinkius ir mirties apmąstymo nauda. Tai yra įvadas į atsiribojimą nuo laikinų dalykų ir susitelkimą į amžinus.
Antroji Knyga: „Nurodymai, kaip tobulinti dvasinį gyvenimą“
Ši knyga gilina skaitytojo vidinį gyvenimą, teigdama, kad Dievo karalystė yra pačiame žmoguje. Skyriai skatina ugdyti asmeninį ryšį su Jėzumi. Svarbiausios temos apima būtinybę mylėti Jėzų labiau už viską , puoselėti su Juo artimą draugystę ir ištverti dvasinės sausros laikotarpius, kai nejaučiama Dievo paguodos. Didelis dėmesys skiriamas „Šventam kryžiaus keliui“, kančią pristatant ne kaip beprasmę naštą, o kaip esminį kelią į dalyvavimą Kristaus šlovėje.
Trečioji Knyga: „Dvasinis gyvenimas“
Stilius šioje dalyje keičiasi į intymų dialogą tarp Jėzaus ir mokinio. Joje atskleidžiamos gilios malonės, dieviškosios meilės ir visiško atsidavimo Dievo valiai paslaptys. Jėzus moko sielą, kaip tiesa tyliai kalba jos viduje , kaip svarbu ištverti išbandymus ir kaip atskirti prigimties bei malonės veikimą. Pagrindinė mintis – visiškas savęs išsižadėjimas yra kelias į tikrąją laisvę ir ramybę.
Ketvirtoji Knyga: „Švenčiausias Sakramentas“
Paskutinė knyga yra pamaldi meditacija apie Eucharistiją, kuri pristatoma kaip krikščionio dvasinio gyvenimo viršūnė. Ji prasideda raginimu artintis prie Šventosios Komunijos su didžiule pagarba ir meile. Tekste aptariama, kaip tinkamai pasiruošti Komunijai per sąžinės sąskaitą , kokia didelė Dievo meilė atsiskleidžia šiame sakramente ir koks orus yra kunigo pašaukimas. Eucharistija čia įvardijama kaip „vaistas ir priegloba“ ir artimiausia įmanoma sąjunga su Kristumi žemėje.
Pagrindinės temos
Visose keturiose knygose išryškėja kelios esminės temos, kurios apjungia visą veikalą:
Nuolankumas: Tikroji išmintis prasideda nuo kuklaus savęs vertinimo ir savo menkumo pripažinimo Dievo akivaizdoje.
Pasaulio niekinimas: Kūrinys nuolat pabrėžia laikinų, žemiškų malonumų tuštumą, priešpriešindamas juos amžinam džiaugsmui, randamam tik Dieve.
Vidinis gyvenimas: Ramybė pasiekiama ne per išorines aplinkybes, o per sutvarkytą vidinį pasaulį, laisvą nuo aistrų ir sutelktą į bendrystę su Dievu.
Kančia ir Kryžius: Išbandymai yra naudingi ir būtini dvasiniam augimui, nes jie nusižemina sielą, apvalo ją ir sujungia su kenčiančiu Kristumi.
Pasitikėjimas ir atsidavimas: Galutinis tikslas – visiškas ir pasitikintis atsidavimas Dievo valiai, su dėkingumu priimant tiek paguodą, tiek išbandymus.
Apibendrinant, šis „Kristaus Sekimo“ leidimas yra nesenstantis ir gilus dvasinės kelionės vadovas. Jis sistemingai moko nuolankumo, savęs išsižadėjimo ir meilės dorybių, o Kristaus gyvenimo sekimą ir pamaldų ryšį su Eucharistija nurodo kaip patikimiausią kelią į tikrąją ramybę ir amžinąjį gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
Dr. J. Prunskis
CHICAGO, 1948
Kunigo Juozo Prunskio 1948 metais išleista knyga „Prie Vilties Kryžiaus: Kristaus Kančios Apmąstymai“ yra jaudinantis ir dvasiškai gilus veikalas, kuriame tradicinė Kryžiaus Kelių malda įgauna ypatingą, tautinę prasmę. Parašyta lietuvių išeivijai, gyvenančiai pavergtos Tėvynės ilgesiu, ši knyga tampa ne tik asmeninės maldos vadovu, bet ir dvasinės stiprybės šaltiniu, padedančiu įprasminti visos tautos išgyvenamą kančią.
Struktūra ir meninė dermė
Knygos struktūra remiasi tradicine keturiolikos stočių Kryžiaus Kelio malda. Kiekvienai stočiai skirtas atskiras skyrius, kurį sudaro įžanginė malda, išsamus apmąstymas ir baigiamoji malda. Tekstą organiškai papildo menininko Telesforo Valiaus medžio raižiniai, kurie vizualiai įprasmina kiekvienos stoties dramą ir suteikia leidiniui išbaigtumo bei meninės vertės. Be Kryžiaus Kelio, knygoje taip pat pateikiami apmąstymai apie Septynis paskutiniuosius Kristaus žodžius nuo kryžiaus, Švč. Mergelės Marijos Skausmus, Rožančiaus skausmingąsias paslaptis ir keletas giesmių, paverčiant šį leidinį išsamiu Gavėnios laikotarpio maldynu. Kristaus kančia – Tautos kančios veidrodis
Išskirtinis šios knygos bruožas yra autoriaus gebėjimas Kristaus kančios įvykius tiesiogiai susieti su XX amžiaus vidurio Lietuvos tragedija. Kaip teigia pats autorius įžangos žodyje, jo tikslas – padėti tautiečiams, einantiems „savo kryžiaus kelią“, atrasti prasmę ir viltį Kristaus aukoje. Apmąstymai nėra abstraktūs teologiniai svarstymai; jie kupini skaudžių aliuzijų į sovietinę okupaciją, neteisybę ir pasaulio abejingumą.
Kiekviena stotis tampa proga apmąstyti ne tik asmenines nuodėmes, bet ir tautos likimą:
Pirmojoje stotyje, kur Pilotas, bijodamas minios, neteisingai pasmerkia Jėzų, autorius įžvelgia pasaulio galingųjų politinį konformizmą ir abejingumą mažų tautų likimui.
Jėzaus nešamas kryžius tampa pavergtos Tėvynės, nešančios okupacijos naštą, simboliu.
Veronikos, nušluosčiusios Kristui veidą, gestas primena tylius, bet drąsius paprastų žmonių gailestingumo ir pagalbos darbus priespaudos akivaizdoje.
Tokiu būdu J. Prunskis perkelia istorinį Evangelijos įvykį į skaitytojo realybę, paversdamas maldą giliai asmenišku ir tautiniu išgyvenimu.
Vilties žinia
Nors knygos tematika yra skaudi, jos pagrindinė žinia, atspindėta pačiame pavadinime, yra viltinga. Kryžius čia nėra nevilties ar pralaimėjimo ženklas, o vilties, atpirkimo ir galutinės pergalės prieš blogį simbolis. Per Kristaus kančią autorius veda skaitytoją į Prisikėlimo suvokimą, kuris lietuvių išeivijos sąmonėje neatsiejamai susijęs su tikėjimu, kad ir Lietuva prisikels laisvei.
„Prie Vilties Kryžiaus“ yra daugiau nei maldynas. Tai jautrus ir dvasiškai brandus kūrinys, tapęs dvasine atrama tūkstančiams lietuvių, išblaškytų po pasaulį. Tai knyga, mokanti, kaip asmeninę ir tautos kančią paversti malda, o neviltį – nepalaužiama krikščioniška viltimi.
Struktūra ir meninė dermė
Knygos struktūra remiasi tradicine keturiolikos stočių Kryžiaus Kelio malda. Kiekvienai stočiai skirtas atskiras skyrius, kurį sudaro įžanginė malda, išsamus apmąstymas ir baigiamoji malda. Tekstą organiškai papildo menininko Telesforo Valiaus medžio raižiniai, kurie vizualiai įprasmina kiekvienos stoties dramą ir suteikia leidiniui išbaigtumo bei meninės vertės. Be Kryžiaus Kelio, knygoje taip pat pateikiami apmąstymai apie Septynis paskutiniuosius Kristaus žodžius nuo kryžiaus, Švč. Mergelės Marijos Skausmus, Rožančiaus skausmingąsias paslaptis ir keletas giesmių, paverčiant šį leidinį išsamiu Gavėnios laikotarpio maldynu. Kristaus kančia – Tautos kančios veidrodis
Išskirtinis šios knygos bruožas yra autoriaus gebėjimas Kristaus kančios įvykius tiesiogiai susieti su XX amžiaus vidurio Lietuvos tragedija. Kaip teigia pats autorius įžangos žodyje, jo tikslas – padėti tautiečiams, einantiems „savo kryžiaus kelią“, atrasti prasmę ir viltį Kristaus aukoje. Apmąstymai nėra abstraktūs teologiniai svarstymai; jie kupini skaudžių aliuzijų į sovietinę okupaciją, neteisybę ir pasaulio abejingumą.
Kiekviena stotis tampa proga apmąstyti ne tik asmenines nuodėmes, bet ir tautos likimą:
Pirmojoje stotyje, kur Pilotas, bijodamas minios, neteisingai pasmerkia Jėzų, autorius įžvelgia pasaulio galingųjų politinį konformizmą ir abejingumą mažų tautų likimui.
Jėzaus nešamas kryžius tampa pavergtos Tėvynės, nešančios okupacijos naštą, simboliu.
Veronikos, nušluosčiusios Kristui veidą, gestas primena tylius, bet drąsius paprastų žmonių gailestingumo ir pagalbos darbus priespaudos akivaizdoje.
Tokiu būdu J. Prunskis perkelia istorinį Evangelijos įvykį į skaitytojo realybę, paversdamas maldą giliai asmenišku ir tautiniu išgyvenimu.
Vilties žinia
Nors knygos tematika yra skaudi, jos pagrindinė žinia, atspindėta pačiame pavadinime, yra viltinga. Kryžius čia nėra nevilties ar pralaimėjimo ženklas, o vilties, atpirkimo ir galutinės pergalės prieš blogį simbolis. Per Kristaus kančią autorius veda skaitytoją į Prisikėlimo suvokimą, kuris lietuvių išeivijos sąmonėje neatsiejamai susijęs su tikėjimu, kad ir Lietuva prisikels laisvei.
„Prie Vilties Kryžiaus“ yra daugiau nei maldynas. Tai jautrus ir dvasiškai brandus kūrinys, tapęs dvasine atrama tūkstančiams lietuvių, išblaškytų po pasaulį. Tai knyga, mokanti, kaip asmeninę ir tautos kančią paversti malda, o neviltį – nepalaužiama krikščioniška viltimi.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 101
Stasys Yla
Chicago, 1953
Stasio Ylos knyga „Marija prabilo Lietuvai“, išleista Lietuvių Katalikų Spaudos Draugijos Čikagoje, yra gilus teologinis ir istorinis veikalas, nagrinėjantis Marijos apsireiškimų reikšmę Lietuvos dvasiniam ir tautiniam gyvenimui. Tai ne tik istorinių įvykių aprašymas, bet ir aistringas kvietimas permąstyti tautos dvasinį paveldą, ypač sovietinės okupacijos ir primesto ateizmo kontekste. Autorius sutelkia dėmesį į tris pagrindinius aspektus: Šiluvos apsireiškimo istorinę svarbą, polemiką tarp Šiluvos ir Aušros Vartų šventovių bei naujesnį apsireiškimą Skiemonyse.
Dvasinė krizė ir dangaus atsakas
Knygos pradžioje autorius kelia klausimus apie išskirtinius Lietuvos religingumo bruožus: kryžių meilę, gausų vienuolijų kūrimąsi ir ypač gilų Marijos kultą. Anot Ylos, atsakymas į šiuos klausimus glūdi XVI-XVII a. dvasinėje krizėje. Reformacijos banga, pasiekusi Lietuvą, sukėlė didelį religinį pasimetimą, ypač tarp didikų ir šviesuomenės. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik perėjimu į liuteronizmą ar kalvinizmą, bet ir skilimu į daugybę sektų, iš kurių viena stipriausių, antitrinitoriai, neigė Kristaus dievybę.
Būtent šiame istoriniame kontekste, kai tautos tikėjimas atsidūrė pavojuje, Yla įžvelgia dieviškąją intervenciją – Marijos apsireiškimą Šiluvoje 1608 m.. Autorius teigia, kad šis įvykis, pirmasis žinomas Europoje, buvo „dangaus šviesa“ ir „globos ranka“, išvedusi Lietuvą iš dvasinės sumaišties. Pasak jo, po apsireiškimo sekęs stebėtinas didikų grįžimas į katalikybę, naujų bažnyčių ir vienuolynų steigimas bei bendras dvasinis pakilimas negali būti paaiškintas vien žmogiškomis pastangomis. Šiluva tampa simboliu, kaip Marija stojo ginti savo Sūnaus paveldo toje vietoje, kur nuo Jo buvo nusigręžta.
Šiluva prieš Aušros Vartus: esmės ir reprezentacijos klausimas Didelė knygos dalis skirta tuo metu vykusiai diskusijai, kuri šventovė – Šiluvos ar Aušros Vartų – turėtų reprezentuoti Lietuvą Vašingtone statomoje koplyčioje. Yla argumentuotai pasisako už Šiluvą, kritiką nukreipdamas į, jo manymu, paviršutiniškus ir politizuotus vilniečių argumentus už Aušros Vartus.
Vilniečių memorandume teigiama, kad Aušros Vartai yra plačiau žinomi, jų kultas senesnis ir, kaip sostinės šventovė, jie labiau tinka reprezentacijai bei kovai su „slavų įtaka“. Autorius šiuos teiginius metodiškai paneigia:
Apsireiškimas prieš paveikslą: Svarbiausias Ylos argumentas yra esminis skirtumas tarp apsireiškimo ir stebuklingo paveikslo. Pasaulyje yra tūkstančiai stebuklingais laikomų paveikslų, tačiau Marijos apsireiškimų skaičius yra itin mažas. Šiluva, kaip pirmojo Europoje žinomo apsireiškimo vieta, yra unikalus ir pasaulinės reikšmės įvykis, kurį lietuviai turi pareigą reprezentuoti.
Istorinis pirmumas: Priešingai nei teigia oponentai, Šiluvos, kaip Marijos kulto vietos, istorija yra senesnė. Bažnyčia Marijos garbei čia pastatyta jau 1457 m., o maldininkai iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų į ją plūdo šimtmečiais, ypač po apsireiškimo. Aušros Vartų koplyčia įrengta tik XVII a. pabaigoje, o paveikslo kultas išplito dar vėliau.
Kulto politizavimas: Yla griežtai kritikuoja bandymus Marijos kultą paversti patriotinių ar politinių tikslų įrankiu. Anot jo, religija neturi tarnauti kovai su kitomis tautomis, o Kristus verkė Jeruzalės ne kaip politinės sostinės, o dėl to, kad ji „nepažino savo aplankymo meto“.
Naujas ženklas – Skiemonių apsireiškimas
Knygoje taip pat detaliai analizuojamas 1962 m. įvykęs Marijos apsireiškimas aštuoniolikmetei Romai Macvytei Skiemonių apylinkėse. Remdamasis mergaitės liudijimu ir kitais šaltiniais, autorius aprašo apsireiškimo aplinkybes, Marijos išvaizdą ir perduotą žinią. Marija prašė žmonių melstis, penktadieniais nevalgyti mėsos ir žadėjo išgelbėti pasaulį nuo pražūties, „kai pasaulis pasidarys maldingas“.
Yla brėžia paraleles tarp Šiluvos ir Skiemonių įvykių: abiem atvejais Marija pasirodo laukuose, verkia dėl apleisto tikėjimo ir prisistato kaip Mergelė (su palaidais plaukais, kaip būdinga lietuvių tradicijai). Skiemonių įvykis traktuojamas kaip dar vienas dangaus ženklas tautai, išgyvenančiai sunkų ateistinės priespaudos laikotarpį, ir kaip priminimas, kad dvasinė kova tebevyksta.
Išvados
Stasio Ylos „Marija prabilo Lietuvai“ yra reikšmingas veikalas, sujungiantis istorinę atmintį, teologiją ir tautinę savimonę. Autorius įtikinamai argumentuoja, kad Marijos apsireiškimai nėra tik praeities reliktai, o gyvi ir aktualūs dvasiniai įvykiai, formuojantys tautos likimą. Knyga ypač vertinga tuo, kad atskleidžia gilumines Lietuvos religingumo šaknis ir siūlo dvasinės stiprybės šaltinį tautai, susiduriančiai su išoriniais ir vidiniais išbandymais. Tai solidus ir apgalvotas atsakas į dvasinį reliatyvizmą ir bandymus sumenkinti ar politizuoti tikėjimą.
Dvasinė krizė ir dangaus atsakas
Knygos pradžioje autorius kelia klausimus apie išskirtinius Lietuvos religingumo bruožus: kryžių meilę, gausų vienuolijų kūrimąsi ir ypač gilų Marijos kultą. Anot Ylos, atsakymas į šiuos klausimus glūdi XVI-XVII a. dvasinėje krizėje. Reformacijos banga, pasiekusi Lietuvą, sukėlė didelį religinį pasimetimą, ypač tarp didikų ir šviesuomenės. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik perėjimu į liuteronizmą ar kalvinizmą, bet ir skilimu į daugybę sektų, iš kurių viena stipriausių, antitrinitoriai, neigė Kristaus dievybę.
Būtent šiame istoriniame kontekste, kai tautos tikėjimas atsidūrė pavojuje, Yla įžvelgia dieviškąją intervenciją – Marijos apsireiškimą Šiluvoje 1608 m.. Autorius teigia, kad šis įvykis, pirmasis žinomas Europoje, buvo „dangaus šviesa“ ir „globos ranka“, išvedusi Lietuvą iš dvasinės sumaišties. Pasak jo, po apsireiškimo sekęs stebėtinas didikų grįžimas į katalikybę, naujų bažnyčių ir vienuolynų steigimas bei bendras dvasinis pakilimas negali būti paaiškintas vien žmogiškomis pastangomis. Šiluva tampa simboliu, kaip Marija stojo ginti savo Sūnaus paveldo toje vietoje, kur nuo Jo buvo nusigręžta.
Šiluva prieš Aušros Vartus: esmės ir reprezentacijos klausimas Didelė knygos dalis skirta tuo metu vykusiai diskusijai, kuri šventovė – Šiluvos ar Aušros Vartų – turėtų reprezentuoti Lietuvą Vašingtone statomoje koplyčioje. Yla argumentuotai pasisako už Šiluvą, kritiką nukreipdamas į, jo manymu, paviršutiniškus ir politizuotus vilniečių argumentus už Aušros Vartus.
Vilniečių memorandume teigiama, kad Aušros Vartai yra plačiau žinomi, jų kultas senesnis ir, kaip sostinės šventovė, jie labiau tinka reprezentacijai bei kovai su „slavų įtaka“. Autorius šiuos teiginius metodiškai paneigia:
Apsireiškimas prieš paveikslą: Svarbiausias Ylos argumentas yra esminis skirtumas tarp apsireiškimo ir stebuklingo paveikslo. Pasaulyje yra tūkstančiai stebuklingais laikomų paveikslų, tačiau Marijos apsireiškimų skaičius yra itin mažas. Šiluva, kaip pirmojo Europoje žinomo apsireiškimo vieta, yra unikalus ir pasaulinės reikšmės įvykis, kurį lietuviai turi pareigą reprezentuoti.
Istorinis pirmumas: Priešingai nei teigia oponentai, Šiluvos, kaip Marijos kulto vietos, istorija yra senesnė. Bažnyčia Marijos garbei čia pastatyta jau 1457 m., o maldininkai iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų į ją plūdo šimtmečiais, ypač po apsireiškimo. Aušros Vartų koplyčia įrengta tik XVII a. pabaigoje, o paveikslo kultas išplito dar vėliau.
Kulto politizavimas: Yla griežtai kritikuoja bandymus Marijos kultą paversti patriotinių ar politinių tikslų įrankiu. Anot jo, religija neturi tarnauti kovai su kitomis tautomis, o Kristus verkė Jeruzalės ne kaip politinės sostinės, o dėl to, kad ji „nepažino savo aplankymo meto“.
Naujas ženklas – Skiemonių apsireiškimas
Knygoje taip pat detaliai analizuojamas 1962 m. įvykęs Marijos apsireiškimas aštuoniolikmetei Romai Macvytei Skiemonių apylinkėse. Remdamasis mergaitės liudijimu ir kitais šaltiniais, autorius aprašo apsireiškimo aplinkybes, Marijos išvaizdą ir perduotą žinią. Marija prašė žmonių melstis, penktadieniais nevalgyti mėsos ir žadėjo išgelbėti pasaulį nuo pražūties, „kai pasaulis pasidarys maldingas“.
Yla brėžia paraleles tarp Šiluvos ir Skiemonių įvykių: abiem atvejais Marija pasirodo laukuose, verkia dėl apleisto tikėjimo ir prisistato kaip Mergelė (su palaidais plaukais, kaip būdinga lietuvių tradicijai). Skiemonių įvykis traktuojamas kaip dar vienas dangaus ženklas tautai, išgyvenančiai sunkų ateistinės priespaudos laikotarpį, ir kaip priminimas, kad dvasinė kova tebevyksta.
Išvados
Stasio Ylos „Marija prabilo Lietuvai“ yra reikšmingas veikalas, sujungiantis istorinę atmintį, teologiją ir tautinę savimonę. Autorius įtikinamai argumentuoja, kad Marijos apsireiškimai nėra tik praeities reliktai, o gyvi ir aktualūs dvasiniai įvykiai, formuojantys tautos likimą. Knyga ypač vertinga tuo, kad atskleidžia gilumines Lietuvos religingumo šaknis ir siūlo dvasinės stiprybės šaltinį tautai, susiduriančiai su išoriniais ir vidiniais išbandymais. Tai solidus ir apgalvotas atsakas į dvasinį reliatyvizmą ir bandymus sumenkinti ar politizuoti tikėjimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 27
kun. B. Andruška J. S.
KAUNAS, 1940
1940 metais Kaune išleista jėzuito kunigo Broniaus Andruškos surinkta ir parašyta knyga „Marija spinduliuose“ yra jautrus ir pamokantis pasakojimų rinkinys, skirtas Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmeniui. Tai nėra istorinė ar teologinė studija, bet, kaip nurodoma pratarmėje, rinkinys žavingų legendų, kurių pagrindinis tikslas – ne istoriškai tiksliai atkurti įvykius, o atskleisti Marijos charakterio bruožus ir jos dvasinio pavyzdžio įtaką. Autorius nurodo, kad didžioji dalis medžiagos paimta iš angliškos S. J. Lordo knygelės „Kai Marija vaikščiojo žemėje“.
Pasakojimų turinys ir temos
Knygą sudaro trumpi, novelės tipo pasakojimai, kuriuose Marija, dažniausiai dar būdama jauna mergaitė ar motina, savo tyliu buvimu, žvilgsniu ar trumpu veiksmu pakeičia aplinkinių gyvenimus. Kiekviena istorija veikia kaip moralinė alegorija, iliustruojanti tam tikrą dorybę ar dvasinę tiesą.
„Mainininkas“: Pasakojama apie pinigų keitėją Jeruzalės šventykloje, kuris apgavo Marijos tėvus, perkančius balandžius aukai. Tačiau mažosios Marijos tyras ir priekaištaujantis žvilgsnis taip paveikia jo sąžinę, kad jis, puolęs ant kelių, grąžina pinigus ir dar prideda savų. Ši istorija pabrėžia Marijos nekaltumo galią nugalėti godumą ir neteisybę.
„Palaužtas jaunuolis“: Maištingas paauglys Tadas negerbia savo vargstančios motinos. Šventykloje pamatęs angeliško tyrumo mergaitę (Mariją), paskendusią maldoje, jis patiria gilų vidinį lūžį. Jos pavyzdys įkvepia jį atgailai, ir jis grįžta pas motiną tapęs kitu žmogumi. Čia Marija vaizduojama kaip įkvėpimo šaltinis, galintis atkurti meilę ir pagarbą šeimoje.
„Arti prie dangaus“: Jaunuolis Benjaminas, paveiktas ciniškų sadukiejaus argumentų, praranda tikėjimą. Atėjęs į dailidės Juozapo namus, jis netyčia išgirsta Marijos ištartus žodžius angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė...“ ir pamato jos veide bei aplink ją sklindančią antgamtinę šviesą. Šis regėjimas akimirksniu grąžina jam tikėjimą Dievu ir sielos nemirtingumu.
„Motina ir Madona“: Egipte jauna motina, pavargusi nuo savo nuolat verkiančio kūdikio, jaučia apmaudą ir nusivylimą. Pro šalį einanti Marija, pati nešina mažuoju Jėzumi, paima jos verkiantį vaiką ir švelniai jį nuramina. Šis pavyzdys atveria egiptietės širdį tikrajai motiniškai meilei.
Stilius ir tikslas
Knygos stilius yra paprastas, vaizdingas ir prieinamas kiekvienam skaitytojui. Pasakojimai parašyti jautria, pakilia kalba, kuri siekia ne tiek informuoti, kiek sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir norą sekti Marijos pavyzdžiu. Tai yra tipiška devocionalinės literatūros išraiška, kurios tikslas – ugdyti dvasines vertybes ir gilinti tikėjimą. Knygelė akivaizdžiai skirta dvasiniam penui, o ne istoriniams ar teologiniams ginčams.
Išvados
„Marija spinduliuose“ yra žavus ir šiltas tarpukario Lietuvos religinės literatūros pavyzdys. Nors istorijos yra legendinio pobūdžio, jos puikiai atlieka savo funkciją – per paprastus, kasdieniškus epizodus atskleidžia Marijos, kaip Motinos, Globėjos ir Įkvėpėjos, paveikslą. Tai knyga, kuri kalba ne protui, o širdžiai, ir šiandien gali būti skaitoma kaip gražus dvasinės kultūros palikimas, liudijantis apie to meto žmonių pamaldumą ir vertybes. Ji primena, kad tikėjimo tiesos gali būti perteikiamos ne tik dogmomis, bet ir per grožį, jausmą bei įkvepiantį pasakojimą.
Pasakojimų turinys ir temos
Knygą sudaro trumpi, novelės tipo pasakojimai, kuriuose Marija, dažniausiai dar būdama jauna mergaitė ar motina, savo tyliu buvimu, žvilgsniu ar trumpu veiksmu pakeičia aplinkinių gyvenimus. Kiekviena istorija veikia kaip moralinė alegorija, iliustruojanti tam tikrą dorybę ar dvasinę tiesą.
„Mainininkas“: Pasakojama apie pinigų keitėją Jeruzalės šventykloje, kuris apgavo Marijos tėvus, perkančius balandžius aukai. Tačiau mažosios Marijos tyras ir priekaištaujantis žvilgsnis taip paveikia jo sąžinę, kad jis, puolęs ant kelių, grąžina pinigus ir dar prideda savų. Ši istorija pabrėžia Marijos nekaltumo galią nugalėti godumą ir neteisybę.
„Palaužtas jaunuolis“: Maištingas paauglys Tadas negerbia savo vargstančios motinos. Šventykloje pamatęs angeliško tyrumo mergaitę (Mariją), paskendusią maldoje, jis patiria gilų vidinį lūžį. Jos pavyzdys įkvepia jį atgailai, ir jis grįžta pas motiną tapęs kitu žmogumi. Čia Marija vaizduojama kaip įkvėpimo šaltinis, galintis atkurti meilę ir pagarbą šeimoje.
„Arti prie dangaus“: Jaunuolis Benjaminas, paveiktas ciniškų sadukiejaus argumentų, praranda tikėjimą. Atėjęs į dailidės Juozapo namus, jis netyčia išgirsta Marijos ištartus žodžius angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė...“ ir pamato jos veide bei aplink ją sklindančią antgamtinę šviesą. Šis regėjimas akimirksniu grąžina jam tikėjimą Dievu ir sielos nemirtingumu.
„Motina ir Madona“: Egipte jauna motina, pavargusi nuo savo nuolat verkiančio kūdikio, jaučia apmaudą ir nusivylimą. Pro šalį einanti Marija, pati nešina mažuoju Jėzumi, paima jos verkiantį vaiką ir švelniai jį nuramina. Šis pavyzdys atveria egiptietės širdį tikrajai motiniškai meilei.
Stilius ir tikslas
Knygos stilius yra paprastas, vaizdingas ir prieinamas kiekvienam skaitytojui. Pasakojimai parašyti jautria, pakilia kalba, kuri siekia ne tiek informuoti, kiek sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir norą sekti Marijos pavyzdžiu. Tai yra tipiška devocionalinės literatūros išraiška, kurios tikslas – ugdyti dvasines vertybes ir gilinti tikėjimą. Knygelė akivaizdžiai skirta dvasiniam penui, o ne istoriniams ar teologiniams ginčams.
Išvados
„Marija spinduliuose“ yra žavus ir šiltas tarpukario Lietuvos religinės literatūros pavyzdys. Nors istorijos yra legendinio pobūdžio, jos puikiai atlieka savo funkciją – per paprastus, kasdieniškus epizodus atskleidžia Marijos, kaip Motinos, Globėjos ir Įkvėpėjos, paveikslą. Tai knyga, kuri kalba ne protui, o širdžiai, ir šiandien gali būti skaitoma kaip gražus dvasinės kultūros palikimas, liudijantis apie to meto žmonių pamaldumą ir vertybes. Ji primena, kad tikėjimo tiesos gali būti perteikiamos ne tik dogmomis, bet ir per grožį, jausmą bei įkvepiantį pasakojimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 44
Vysk. Vincentas Brizgys
Chicego, 1956
Vyskupo Vincento Brizgio knyga „Marija danguje ir žemėje“, išleista 1956 metais „Lietuviškos Knygos Klubo“, yra išsamus ir teologiškai brandus veikalas, skirtas atskleisti Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvenimo ir dvasinio pasaulio paslaptį. Parašyta vieno žymiausių išeivijos teologų, turinčio filosofijos ir kanonų teisės daktaro laipsnius, ši knyga sujungia gilų teologinį išmanymą su nuoširdžiu ir vaikišku pamaldumu savo Dangiškajai Motinai.
Struktūra ir paskirtis
Knyga yra suskirstyta į trisdešimt vieną skyrių, pavadintų „dienomis“, o pabaigoje pateikiamos litanijos ir giesmės Marijos garbei. Tokia struktūra leidžia manyti, kad veikalas buvo sumanytas ne tik kaip vientisas skaitinys, bet ir kaip dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas kasdieniam skaitymui, pavyzdžiui, Marijai skirtą gegužės mėnesį.
Autoriaus intencija, atskleista knygos dedikacijoje, yra daugialypė ir giliai susijusi su to meto lietuvių tautos išgyvenimais. Vyskupas Brizgys šį darbą skiria:
Norėdamas padėkoti Švenčiausiajai Mergelei Marijai už jos apsireiškimą Šiluvoje ir buvimą lietuvių širdyse.
Kaip nusižeminusio vaiko meilės ir pagarbos išraišką savo Dangiškajai Motinai.
Kaip maldą už visą lietuvių tautą, kenčiančią vergijoje ir išblaškytą po pasaulį.
Kaip „mažą meilės dovaną“ kiekvienam lietuviui, stiprinančią pasitikėjimą Marija.
Stilius ir turinys
Vyskupo Brizgio rašymo stilius, kaip taikliai pastebėta knygos aplanke, yra „ramus, be ypatingo jausmingumo“, tačiau slepiantis savyje „labai didelę jėgą“. Autorius vengia sentimentalumo ir iškelia Marijos paveikslą, kuris yra „visur stati ir tiesi, nesukniubusi net po savo Sūnaus kryžiumi“.
Knygoje chronologiškai ir tematiškai apžvelgiamas visas Marijos gyvenimas, remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios tradicija ir teologiniais apmąstymais:
Istorinis kontekstas: Skaitytojas supažindinamas su Marijos tėvyne Palestina, jos geografija, istorija ir to meto žydų tautos papročiais bei religinėmis tradicijomis.
Marijos asmuo: Autorius gilinasi į Marijos kilmę, jos tėvų Joakimo ir Onos pamaldumą, vardo prasmę bei jos dvasinį paveikslą. Ypač pabrėžiamas jos nusižeminimas, tikėjimas ir visiškas klusnumas Dievo valiai.
Teologinė reikšmė: Vyskupas Brizgys aiškina svarbiausius mariologijos aspektus – kodėl Evangelijose apie Mariją kalbama taip mažai, jos Nekaltąjį Prasidėjimą, motinystę ir vaidmenį atpirkimo istorijoje. Jis išsamiai paaiškina, kodėl Marija yra ne tik Kristaus, bet ir visų žmonių dvasinė motina.
Žmogiškieji išgyvenimai: Knygoje jautriai atskleidžiami Marijos jausmai – jos džiaugsmai ir skausmai. Ypač paveikiai aprašyta jos kančia Apreiškimo paslapties akivaizdoje, kai Juozapas svarstė ją palikti, ir jos buvimas Kristaus kančios liudininke.
Apibendrinimas
„Marija danguje ir žemėje“ yra vertingas ir pamatinis veikalas lietuvių mariologinėje literatūroje. Tai ne tik pamaldumo knyga, bet ir solidus teologinis traktatas, parašytas suprantamai kiekvienam tikinčiajam. Vyskupas Vincentas Brizgys sukuria išbaigtą, pagarbų ir teologiškai gilų Marijos portretą, kuriame ji atsiskleidžia ne tik kaip Dangaus Karalienė, bet ir kaip žemiška motina, išgyvenusi žmogiškus džiaugsmus ir kančias. Ši knyga yra svarbus dvasinio paveldo dokumentas, atspindintis giliausią lietuvių tautos meilę ir pasitikėjimą savo Dangiškąja Motina.
Struktūra ir paskirtis
Knyga yra suskirstyta į trisdešimt vieną skyrių, pavadintų „dienomis“, o pabaigoje pateikiamos litanijos ir giesmės Marijos garbei. Tokia struktūra leidžia manyti, kad veikalas buvo sumanytas ne tik kaip vientisas skaitinys, bet ir kaip dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas kasdieniam skaitymui, pavyzdžiui, Marijai skirtą gegužės mėnesį.
Autoriaus intencija, atskleista knygos dedikacijoje, yra daugialypė ir giliai susijusi su to meto lietuvių tautos išgyvenimais. Vyskupas Brizgys šį darbą skiria:
Norėdamas padėkoti Švenčiausiajai Mergelei Marijai už jos apsireiškimą Šiluvoje ir buvimą lietuvių širdyse.
Kaip nusižeminusio vaiko meilės ir pagarbos išraišką savo Dangiškajai Motinai.
Kaip maldą už visą lietuvių tautą, kenčiančią vergijoje ir išblaškytą po pasaulį.
Kaip „mažą meilės dovaną“ kiekvienam lietuviui, stiprinančią pasitikėjimą Marija.
Stilius ir turinys
Vyskupo Brizgio rašymo stilius, kaip taikliai pastebėta knygos aplanke, yra „ramus, be ypatingo jausmingumo“, tačiau slepiantis savyje „labai didelę jėgą“. Autorius vengia sentimentalumo ir iškelia Marijos paveikslą, kuris yra „visur stati ir tiesi, nesukniubusi net po savo Sūnaus kryžiumi“.
Knygoje chronologiškai ir tematiškai apžvelgiamas visas Marijos gyvenimas, remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios tradicija ir teologiniais apmąstymais:
Istorinis kontekstas: Skaitytojas supažindinamas su Marijos tėvyne Palestina, jos geografija, istorija ir to meto žydų tautos papročiais bei religinėmis tradicijomis.
Marijos asmuo: Autorius gilinasi į Marijos kilmę, jos tėvų Joakimo ir Onos pamaldumą, vardo prasmę bei jos dvasinį paveikslą. Ypač pabrėžiamas jos nusižeminimas, tikėjimas ir visiškas klusnumas Dievo valiai.
Teologinė reikšmė: Vyskupas Brizgys aiškina svarbiausius mariologijos aspektus – kodėl Evangelijose apie Mariją kalbama taip mažai, jos Nekaltąjį Prasidėjimą, motinystę ir vaidmenį atpirkimo istorijoje. Jis išsamiai paaiškina, kodėl Marija yra ne tik Kristaus, bet ir visų žmonių dvasinė motina.
Žmogiškieji išgyvenimai: Knygoje jautriai atskleidžiami Marijos jausmai – jos džiaugsmai ir skausmai. Ypač paveikiai aprašyta jos kančia Apreiškimo paslapties akivaizdoje, kai Juozapas svarstė ją palikti, ir jos buvimas Kristaus kančios liudininke.
Apibendrinimas
„Marija danguje ir žemėje“ yra vertingas ir pamatinis veikalas lietuvių mariologinėje literatūroje. Tai ne tik pamaldumo knyga, bet ir solidus teologinis traktatas, parašytas suprantamai kiekvienam tikinčiajam. Vyskupas Vincentas Brizgys sukuria išbaigtą, pagarbų ir teologiškai gilų Marijos portretą, kuriame ji atsiskleidžia ne tik kaip Dangaus Karalienė, bet ir kaip žemiška motina, išgyvenusi žmogiškus džiaugsmus ir kančias. Ši knyga yra svarbus dvasinio paveldo dokumentas, atspindintis giliausią lietuvių tautos meilę ir pasitikėjimą savo Dangiškąja Motina.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 50
Stasys Yla
1949
Knygos apžvalga: Stasio Ylos „Marijos Garbė“
Veikalas, skirtas palaikyti dvasiai ir puoselėti vilčiai, Stasio Ylos 1949 m. išleista knyga „Marijos Garbė“ yra gilus ir daugiasluoksnis mariologinis veikalas, tapęs dvasine atrama pokario Lietuvos išeiviams. Išleista Vokietijoje, kaip atsakas į popiežiaus Pijaus XII kvietimą 1949-uosius paskelbti Marijos metais, knyga siekė sustiprinti tikėjimą ir viltį tų, kurie buvo priversti palikti tėvynę. Autorius, kunigas ir visuomenės veikėjas Stasys Yla, suskirstė leidinį į tris pagrindines dalis: „Marijos Garbė Pasaulyje“, „Marijos Garbė Lietuvoje“ ir „Marijos Garbė Rožančiuje“, kurios nuosekliai atskleidžia Mergelės Marijos svarbą krikščionybės istorijoje, Lietuvos kultūroje ir asmeniniame tikinčiojo gyvenime.
Marijos vaidmuo pasaulio istorijoje
Pirmojoje dalyje autorius metodiškai ir išsamiai apžvelgia Marijos garbinimo raidą nuo ankstyvosios krikščionybės iki moderniųjų laikų. Pasakojimas pradedamas nuo II amžiaus legendų ir raštų, aukštinančių Marijos dorybes, ir tęsiamas per katakombų meną, kuriame Ji vaizduojama garbės vietoje. Pabrėžiamas Kalcedono bažnytinio susirinkimo (451 m.) sprendimas, oficialiai pripažinęs Marijai Dievo Motinos titulą, kaip esminis lūžis.
Išsamiai aptariami viduramžiai, vadinami „riterių ir moters garbinimo amžiais“, kuomet suklestėjo mariologijos mokslas ir atsirado naujų pamaldumo formų. Domininkonų ir pranciškonų ordinai aktyviai platino rožančiaus maldą bei Nekaltojo Prasidėjimo garbinimą. Šiuo laikotarpiu atsirado ir iki šių dienų plačiai žinomos maldos, tokios kaip „Sveika Marija“ (pilna jos forma įsigalėjo XV a.), ir sukurti garsieji himnai „Salve Regina“ bei „Stabat Mater dolorosa“.
Nagrinėjant naujuosius laikus, Yla atkreipia dėmesį į Bažnyčios atsaką į protestantizmo ir jansenizmo judėjimus, kurie skatino teologus dar giliau pagrįsti Marijos garbinimą. Šis laikotarpis pažymėtas Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimu (1854 m.) ir garsiaisiais Marijos apsireiškimais Lurde bei Fatimoje, kurie sustiprino pamaldumą visame pasaulyje. Skyrius užbaigiamas istoriniu popiežiaus Pijaus XII aktu – 1942 m. įvykdytu viso pasaulio paaukojimu Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Marijos žemė – Lietuva
Antroji, bene emociškai stipriausia knygos dalis, skirta Marijos garbei Lietuvoje. Autorius teigia, kad Lietuva ne veltui vadinama
Terra Mariana (Marijos Žemė), nes pamaldumas Dievo Motinai yra neatsiejama tautos tapatybės dalis nuo pat krikšto. Primenamas Vytauto Didžiojo pamaldumas, jo statytos bažnyčios ir su savimi į karo žygius imamas Marijos paveikslas. Taip pat iškeliamas Šventojo Kazimiero, kūrusio giesmes Marijai, pavyzdys.
Didelis dėmesys skiriamas žymiausioms Lietuvos marijoninėms šventovėms, kurios aprašomos ne tik kaip maldos vietos, bet ir kaip tautos istorijos bei kultūros židiniai:
Šiluva: Aprašoma kaip Lietuvos Lurdas, kur XVII a. apsireiškusi Marija verkė dėl protestantizmo nualinto krašto ir įkvėpė katalikybės atgimimą. Pabrėžiamas stebuklingas žmonių tikėjimas, matomas per Šilinių atlaidus.
Aušros Vartai: Išryškinama šios šventovės Vilniuje ne tik religinė, bet ir istorinė bei kultūrinė reikšmė, jos sąsajos su valstybės istorija. Aušros Vartų Dievo Motina, vadinama „Lietuvos Kunigaikštiene“, įkvėpė Adomą Mickevičių ir Maironį.
Pažaislis: Pristatoma kaip viena gražiausių Marijos šventovių, funduota kanclerio Kristupo Paco. Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, 1928 m. sugrąžintas iš Rusijos, tapo ypatingu traukos centru Kauno krašto žmonėms ir jaunimui.
Žemaičių Kalvarija: Įkurta vyskupo Jurgio Tiškevičiaus XVII a. pagal Jeruzalės pavyzdį, ši vieta tapo Žemaitijos dvasiniu centru. Čia esantis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas šimtmečiais traukė maldininkus apmąstyti Kristaus kančią.
Knygoje taip pat minimos ir kitos svarbios vietos, tokios kaip Krekenava, Sopulingosios Dievo Motinos altorius Kauno arkikatedroje bazilikoje ir Liurdo grotos Plungėje bei Kretingoje, liudijančios gilų ir paplitusį liaudies pamaldumą.
Rožančius – malda ir viltis išeivijoje
Trečioji dalis skirta rožančiaus maldai, kurią autorius pristato ne kaip mechanišką formulių kartojimą, o kaip „krikščioniškų paslapčių visumą“, apimančią visą išganymo istoriją. Yla pabrėžia maldos apmąstomąjį pobūdį, teigdamas, kad rožančius veda į pačią religijos esmę, o jo centre yra Kristus, kurio gyvenimo paslaptis padeda atskleisti Marija. Pateikiamos trumpos, tačiau gilios meditacijos visoms penkiolikai rožančiaus paslapčių.
Ypatingai jaudinantis šios dalies motyvas – „Tremtinių Motina“. Autorius pasakoja, kaip šis naujas titulas gimė pačių lietuvių išeivių tarpe ir 1946 m. gavo Šventojo Sosto pripažinimą. Marija, kuri pati patyrė tremties vargus bėgdama į Egiptą, tampa artima ir suprantama likimo drauge, į kurią su viltimi krypsta visų išblaškytųjų po pasaulį maldos. Ši tema knygai suteikia ypatingo aktualumo ir jautrumo, paverčia ją ne tik teologiniu veikalu, bet ir guodžiančiu laišku kenčiančiai tautai.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Marijos Garbė“ – tai monumentalus tikėjimo liudijimas, parašytas sunkiu tautai metu. Tai knyga, kurioje istoriniai faktai, teologinės įžvalgos ir nuoširdi malda susipina į vientisą pasakojimą apie viltį, stiprybę ir dvasinę paguodą, randamą pamaldume Marijai. Knygos kalba yra pakili, bet kartu ir paprasta, gausiai papildyta giesmių ir maldų tekstais, kurie sustiprina jos pastoracinį poveikį. Šiandien šis leidinys išlieka ne tik vertingu mariologijos šaltiniu, bet ir jaudinančiu istoriniu dokumentu, atspindinčiu pokario Lietuvos išeivių dvasią ir nepalaužiamą tikėjimą.
Veikalas, skirtas palaikyti dvasiai ir puoselėti vilčiai, Stasio Ylos 1949 m. išleista knyga „Marijos Garbė“ yra gilus ir daugiasluoksnis mariologinis veikalas, tapęs dvasine atrama pokario Lietuvos išeiviams. Išleista Vokietijoje, kaip atsakas į popiežiaus Pijaus XII kvietimą 1949-uosius paskelbti Marijos metais, knyga siekė sustiprinti tikėjimą ir viltį tų, kurie buvo priversti palikti tėvynę. Autorius, kunigas ir visuomenės veikėjas Stasys Yla, suskirstė leidinį į tris pagrindines dalis: „Marijos Garbė Pasaulyje“, „Marijos Garbė Lietuvoje“ ir „Marijos Garbė Rožančiuje“, kurios nuosekliai atskleidžia Mergelės Marijos svarbą krikščionybės istorijoje, Lietuvos kultūroje ir asmeniniame tikinčiojo gyvenime.
Marijos vaidmuo pasaulio istorijoje
Pirmojoje dalyje autorius metodiškai ir išsamiai apžvelgia Marijos garbinimo raidą nuo ankstyvosios krikščionybės iki moderniųjų laikų. Pasakojimas pradedamas nuo II amžiaus legendų ir raštų, aukštinančių Marijos dorybes, ir tęsiamas per katakombų meną, kuriame Ji vaizduojama garbės vietoje. Pabrėžiamas Kalcedono bažnytinio susirinkimo (451 m.) sprendimas, oficialiai pripažinęs Marijai Dievo Motinos titulą, kaip esminis lūžis.
Išsamiai aptariami viduramžiai, vadinami „riterių ir moters garbinimo amžiais“, kuomet suklestėjo mariologijos mokslas ir atsirado naujų pamaldumo formų. Domininkonų ir pranciškonų ordinai aktyviai platino rožančiaus maldą bei Nekaltojo Prasidėjimo garbinimą. Šiuo laikotarpiu atsirado ir iki šių dienų plačiai žinomos maldos, tokios kaip „Sveika Marija“ (pilna jos forma įsigalėjo XV a.), ir sukurti garsieji himnai „Salve Regina“ bei „Stabat Mater dolorosa“.
Nagrinėjant naujuosius laikus, Yla atkreipia dėmesį į Bažnyčios atsaką į protestantizmo ir jansenizmo judėjimus, kurie skatino teologus dar giliau pagrįsti Marijos garbinimą. Šis laikotarpis pažymėtas Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimu (1854 m.) ir garsiaisiais Marijos apsireiškimais Lurde bei Fatimoje, kurie sustiprino pamaldumą visame pasaulyje. Skyrius užbaigiamas istoriniu popiežiaus Pijaus XII aktu – 1942 m. įvykdytu viso pasaulio paaukojimu Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Marijos žemė – Lietuva
Antroji, bene emociškai stipriausia knygos dalis, skirta Marijos garbei Lietuvoje. Autorius teigia, kad Lietuva ne veltui vadinama
Terra Mariana (Marijos Žemė), nes pamaldumas Dievo Motinai yra neatsiejama tautos tapatybės dalis nuo pat krikšto. Primenamas Vytauto Didžiojo pamaldumas, jo statytos bažnyčios ir su savimi į karo žygius imamas Marijos paveikslas. Taip pat iškeliamas Šventojo Kazimiero, kūrusio giesmes Marijai, pavyzdys.
Didelis dėmesys skiriamas žymiausioms Lietuvos marijoninėms šventovėms, kurios aprašomos ne tik kaip maldos vietos, bet ir kaip tautos istorijos bei kultūros židiniai:
Šiluva: Aprašoma kaip Lietuvos Lurdas, kur XVII a. apsireiškusi Marija verkė dėl protestantizmo nualinto krašto ir įkvėpė katalikybės atgimimą. Pabrėžiamas stebuklingas žmonių tikėjimas, matomas per Šilinių atlaidus.
Aušros Vartai: Išryškinama šios šventovės Vilniuje ne tik religinė, bet ir istorinė bei kultūrinė reikšmė, jos sąsajos su valstybės istorija. Aušros Vartų Dievo Motina, vadinama „Lietuvos Kunigaikštiene“, įkvėpė Adomą Mickevičių ir Maironį.
Pažaislis: Pristatoma kaip viena gražiausių Marijos šventovių, funduota kanclerio Kristupo Paco. Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, 1928 m. sugrąžintas iš Rusijos, tapo ypatingu traukos centru Kauno krašto žmonėms ir jaunimui.
Žemaičių Kalvarija: Įkurta vyskupo Jurgio Tiškevičiaus XVII a. pagal Jeruzalės pavyzdį, ši vieta tapo Žemaitijos dvasiniu centru. Čia esantis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas šimtmečiais traukė maldininkus apmąstyti Kristaus kančią.
Knygoje taip pat minimos ir kitos svarbios vietos, tokios kaip Krekenava, Sopulingosios Dievo Motinos altorius Kauno arkikatedroje bazilikoje ir Liurdo grotos Plungėje bei Kretingoje, liudijančios gilų ir paplitusį liaudies pamaldumą.
Rožančius – malda ir viltis išeivijoje
Trečioji dalis skirta rožančiaus maldai, kurią autorius pristato ne kaip mechanišką formulių kartojimą, o kaip „krikščioniškų paslapčių visumą“, apimančią visą išganymo istoriją. Yla pabrėžia maldos apmąstomąjį pobūdį, teigdamas, kad rožančius veda į pačią religijos esmę, o jo centre yra Kristus, kurio gyvenimo paslaptis padeda atskleisti Marija. Pateikiamos trumpos, tačiau gilios meditacijos visoms penkiolikai rožančiaus paslapčių.
Ypatingai jaudinantis šios dalies motyvas – „Tremtinių Motina“. Autorius pasakoja, kaip šis naujas titulas gimė pačių lietuvių išeivių tarpe ir 1946 m. gavo Šventojo Sosto pripažinimą. Marija, kuri pati patyrė tremties vargus bėgdama į Egiptą, tampa artima ir suprantama likimo drauge, į kurią su viltimi krypsta visų išblaškytųjų po pasaulį maldos. Ši tema knygai suteikia ypatingo aktualumo ir jautrumo, paverčia ją ne tik teologiniu veikalu, bet ir guodžiančiu laišku kenčiančiai tautai.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Marijos Garbė“ – tai monumentalus tikėjimo liudijimas, parašytas sunkiu tautai metu. Tai knyga, kurioje istoriniai faktai, teologinės įžvalgos ir nuoširdi malda susipina į vientisą pasakojimą apie viltį, stiprybę ir dvasinę paguodą, randamą pamaldume Marijai. Knygos kalba yra pakili, bet kartu ir paprasta, gausiai papildyta giesmių ir maldų tekstais, kurie sustiprina jos pastoracinį poveikį. Šiandien šis leidinys išlieka ne tik vertingu mariologijos šaltiniu, bet ir jaudinančiu istoriniu dokumentu, atspindinčiu pokario Lietuvos išeivių dvasią ir nepalaužiamą tikėjimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 158
KUN. J. PRUNSKIS
Chicago, Ill. 1949
Kunigo Juozo Prunskio 1949 metais Čikagoje išleista knyga „Aušros Vartai Vilniuje“ yra unikalus ir daugiasluoksnis leidinys, atspindintis ne tik garsiausios Lietuvos šventovės istoriją, bet ir lietuvių išeivijos dvasią okupuotos tėvynės netekties laikotarpiu. Knygos paantraštė – „Faktai, Padavimai, Maldos ir Poezija“ – tiksliai nusako jos struktūrą ir turtingą turinį, kuriame istorinis pasakojimas darniai susipina su tautosaka, literatūra ir gyvu pamaldumu.
Istorijos ir faktų pamatas
Pirmoji knygos dalis skirta Aušros Vartų ir stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorijai. Autorius chronologiškai pateikia svarbiausius faktus, pradedant nuo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro 1503 m. duoto leidimo vilniečiams statyti gynybinę miesto sieną su penkeriais vartais. Sužinome, kad dabartiniai Aušros Vartai iš pradžių buvo vadinami Krėvos arba Medininkų vartais, nes pro juos ėjo keliai į šias vietoves.
Knygoje aprašoma ir paties paveikslo kilmė. Nors tikslių žinių nėra, remiantis specialistų vertinimais, teigiama, kad paveikslas greičiausiai buvo nutapytas Vilniuje XVI a. pradžioje (apie 1520–1530 m.), sekant italų dailės mokyklos tradicijomis. Detaliai nušviečiamas vienuolių karmelitų vaidmuo, kurie nuo 1626 m. pradėjo globoti paveikslą , 1671 m. pastatė pirmąją medinę koplyčią , o šiai sudegus, apie 1719 m. atstatė dabartinę mūrinę. Istorinė dalis užbaigiama svarbiu įvykiu – stebuklingojo paveikslo vainikavimu popiežiaus Pijaus XI suteiktomis karūnomis 1927 m. liepos 2 d..
Tautos dvasios atspindys
Antroji leidinio dalis atveria Aušros Vartų reikšmę tautos dvasiniame ir kultūriniame gyvenime. Čia surinkti padavimai, tokie kaip jaudinanti istorija apie našlaitį berniuką ir jam stebuklingai dovanotus turtus ar pasakojimas apie vargšą elgetą, kuriam Marija padovanojo savo vainiką. Šie pasakojimai atskleidžia gilų ir asmenišką žmonių ryšį su Gailestingumo Motina.
Šalia tautosakos pateikiama ir iškiliausių Lietuvos poetų kūryba, skirta Aušros Vartams. Knygoje randame Maironio , Bernardo Brazdžionio , Kazio Bradūno , Ksaveros Vanagėlio ir kitų eiles. Ši poezija liudija, kaip Aušros Vartai tapo ne tik religiniu, bet ir nacionaliniu simboliu – prarastos sostinės, tėvynės ilgesio ir nepalaužiamos laisvės vilties ženklu.
Maldos ir vilties knyga
Trečioji dalis paverčia knygą maldynu, kuriuo skaitytojas kviečiamas asmeniškai kreiptis į Aušros Vartų Mariją. Čia sudėtos specialios maldos, novena, giesmės ir atsidūsėjimai. Atsižvelgiant į knygos išleidimo laiką, šios maldos įgyja ypatingą prasmę. Tai ne tik asmeninio pamaldumo išraiška, bet ir visos tautos, kenčiančios sovietinę okupaciją ir išblaškytos po pasaulį, bendras šauksmas ir vilties aktas.
Apibendrinimas
Kun. Juozo Prunskio „Aušros Vartai Vilniuje“ – tai su meile ir kruopštumu parengtas leidinys, sėkmingai sujungiantis istorinį tikslumą, kultūrinį paveldą ir gyvą tikėjimą. Parašyta išeivijoje, ši knyga tapo dvasine atrama ir nepertraukiamo ryšio su tėvyne simboliu. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis ne tik Vilniaus šventovės istoriją, bet ir jos išskirtinę vietą lietuvių tautos širdyje.
Istorijos ir faktų pamatas
Pirmoji knygos dalis skirta Aušros Vartų ir stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorijai. Autorius chronologiškai pateikia svarbiausius faktus, pradedant nuo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro 1503 m. duoto leidimo vilniečiams statyti gynybinę miesto sieną su penkeriais vartais. Sužinome, kad dabartiniai Aušros Vartai iš pradžių buvo vadinami Krėvos arba Medininkų vartais, nes pro juos ėjo keliai į šias vietoves.
Knygoje aprašoma ir paties paveikslo kilmė. Nors tikslių žinių nėra, remiantis specialistų vertinimais, teigiama, kad paveikslas greičiausiai buvo nutapytas Vilniuje XVI a. pradžioje (apie 1520–1530 m.), sekant italų dailės mokyklos tradicijomis. Detaliai nušviečiamas vienuolių karmelitų vaidmuo, kurie nuo 1626 m. pradėjo globoti paveikslą , 1671 m. pastatė pirmąją medinę koplyčią , o šiai sudegus, apie 1719 m. atstatė dabartinę mūrinę. Istorinė dalis užbaigiama svarbiu įvykiu – stebuklingojo paveikslo vainikavimu popiežiaus Pijaus XI suteiktomis karūnomis 1927 m. liepos 2 d..
Tautos dvasios atspindys
Antroji leidinio dalis atveria Aušros Vartų reikšmę tautos dvasiniame ir kultūriniame gyvenime. Čia surinkti padavimai, tokie kaip jaudinanti istorija apie našlaitį berniuką ir jam stebuklingai dovanotus turtus ar pasakojimas apie vargšą elgetą, kuriam Marija padovanojo savo vainiką. Šie pasakojimai atskleidžia gilų ir asmenišką žmonių ryšį su Gailestingumo Motina.
Šalia tautosakos pateikiama ir iškiliausių Lietuvos poetų kūryba, skirta Aušros Vartams. Knygoje randame Maironio , Bernardo Brazdžionio , Kazio Bradūno , Ksaveros Vanagėlio ir kitų eiles. Ši poezija liudija, kaip Aušros Vartai tapo ne tik religiniu, bet ir nacionaliniu simboliu – prarastos sostinės, tėvynės ilgesio ir nepalaužiamos laisvės vilties ženklu.
Maldos ir vilties knyga
Trečioji dalis paverčia knygą maldynu, kuriuo skaitytojas kviečiamas asmeniškai kreiptis į Aušros Vartų Mariją. Čia sudėtos specialios maldos, novena, giesmės ir atsidūsėjimai. Atsižvelgiant į knygos išleidimo laiką, šios maldos įgyja ypatingą prasmę. Tai ne tik asmeninio pamaldumo išraiška, bet ir visos tautos, kenčiančios sovietinę okupaciją ir išblaškytos po pasaulį, bendras šauksmas ir vilties aktas.
Apibendrinimas
Kun. Juozo Prunskio „Aušros Vartai Vilniuje“ – tai su meile ir kruopštumu parengtas leidinys, sėkmingai sujungiantis istorinį tikslumą, kultūrinį paveldą ir gyvą tikėjimą. Parašyta išeivijoje, ši knyga tapo dvasine atrama ir nepertraukiamo ryšio su tėvyne simboliu. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis ne tik Vilniaus šventovės istoriją, bet ir jos išskirtinę vietą lietuvių tautos širdyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 37
KUN. STASYS YLA
Putnam, 1957
Knygos „Vainikuotoji Šiluva“ apžvalga
Kunigo Stasio Ylos knyga „Vainikuotoji Šiluva“, išleista 1957 metais, yra glaustas, tačiau turiningas pasakojimas apie vieną svarbiausių Lietuvos šventovių. Leidinys, paruoštas Šiluvos Marijos statulos pašventinimo proga Putname, JAV, supažindina skaitytoją su dramatiška Šiluvos istorija, Marijos apsireiškimo aplinkybėmis ir stebuklingojo paveikslo reikšme.
Nuo ištakų iki Reformacijos audrų
Knygos pasakojimas prasideda nuo pačių Šiluvos ištakų, primenant, kad pirmoji Marijos Gimimo bažnyčia čia buvo pastatyta dar 1457 metais. Jos fundatoriumi įvardijamas Petras Senko Gedgaudas – artimas Vytauto Didžiojo bendradarbis, vėliau tapęs Vilniaus kaštelionu. Autorius subtiliai susieja Šiluvos bažnyčios titulą su Vytauto planais karūnuotis Lietuvos karaliumi būtent per Marijos Gimimo dieną.
Istorija tampa dramatiška, kai XVI a. pradžioje Zavišų giminė, paveldėjusi Šiluvą, pereina į kalvinizmą. Šis laikotarpis paženklintas katalikų bažnyčios naikinimu, tačiau ir išskirtiniu tikinčiųjų atsidavimu – sugebėjimu išgelbėti garsųjį Marijos paveikslą ir svarbiausius bažnyčios dokumentus, užkasant juos geležinėje skrynioje. Kalvinai, perėmę katalikų žemes, pasistatė savo bažnyčią, kurioje, ironiška, skambėjo iš katalikų paimtas varpas su įrašu: „O žydinti Rože, skaisti Dievo Motina!“.
Apsireiškimas ir stebuklingas atgimimas
Centrinė knygos ašis – 1608 metais įvykęs Marijos apsireiškimas. Autorius vaizdžiai aprašo, kaip piemenėliams ant akmens pasirodė verkianti Moteris su Kūdikiu, apgailestaujanti, kad vietoje, kur „kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!“. Šis įvykis, nuskambėjęs po visą Lietuvą, paskatino Žemaičių vyskupą imtis tyrimo.
Ne mažiau stebuklingai aprašomas ir kelias į Šiluvos atgavimą. Knygoje pasakojama apie aklą šimtametį senelį, kuris vienintelis žinojo, kur užkasta skrynia su bažnyčios turtais. Atvestas prie apsireiškimo vietos, senolis staiga praregėjo ir tiksliai nurodė, kur kasti. 1612 metais atradus skrynią su Marijos paveikslu ir Gedgaudo fundaciniu dokumentu, prasidėjo dešimtmetį trukusi teisinė kova, kuri baigėsi katalikų pergale.
Stebuklingasis paveikslas ir jo garbė
Atskira knygos dalis skirta stebuklingajam Šiluvos Marijos paveikslui. Nors tikslių žinių apie jo autorių nėra, stilius liudija bizantišką kilmę, panašią į Trakų Dievo Motinos atvaizdą. Gali būti, kad tai buvo dovana Vytauto bendradarbiams Gedgaudams. Paveikslo garbė ypač išaugo po apsireiškimo – žmonės patyrė daugybę malonių, o padėkos ženklai (votai) buvo tokie gausūs, kad iš jų sidabro buvo nuliedintas paveikslą dengiantis „rūbas“.
Leidinys užbaigiamas pasakojimu apie paveikslo vainikavimą. Popiežiui Pijui VI specialiu raštu leidus, 1786 metų rugsėjo 8 dieną įvyko iškilminga ceremonija, kuriai brangų vainiką iš gryno aukso nuliedino vyskupas. Šis įvykis pavertė Šiluvą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio garso šventove, pritraukiančia maldininkus net iš Prūsijos, Latvijos ir Lenkijos.
Apibendrinimas
Kun. Stasio Ylos „Vainikuotoji Šiluva“ – tai vertingas istorinis liudijimas, prieinama forma pasakojantis apie sudėtingą Lietuvos istorijos tarpsnį ir nepalaužiamą tikėjimą. Knyga, gausiai iliustruota menininkų Vyt. Kašubos ir K. Varnelio darbais, yra puikus įvadas į Šiluvos šventovės istoriją ir jos dvasinę reikšmę.
Kunigo Stasio Ylos knyga „Vainikuotoji Šiluva“, išleista 1957 metais, yra glaustas, tačiau turiningas pasakojimas apie vieną svarbiausių Lietuvos šventovių. Leidinys, paruoštas Šiluvos Marijos statulos pašventinimo proga Putname, JAV, supažindina skaitytoją su dramatiška Šiluvos istorija, Marijos apsireiškimo aplinkybėmis ir stebuklingojo paveikslo reikšme.
Nuo ištakų iki Reformacijos audrų
Knygos pasakojimas prasideda nuo pačių Šiluvos ištakų, primenant, kad pirmoji Marijos Gimimo bažnyčia čia buvo pastatyta dar 1457 metais. Jos fundatoriumi įvardijamas Petras Senko Gedgaudas – artimas Vytauto Didžiojo bendradarbis, vėliau tapęs Vilniaus kaštelionu. Autorius subtiliai susieja Šiluvos bažnyčios titulą su Vytauto planais karūnuotis Lietuvos karaliumi būtent per Marijos Gimimo dieną.
Istorija tampa dramatiška, kai XVI a. pradžioje Zavišų giminė, paveldėjusi Šiluvą, pereina į kalvinizmą. Šis laikotarpis paženklintas katalikų bažnyčios naikinimu, tačiau ir išskirtiniu tikinčiųjų atsidavimu – sugebėjimu išgelbėti garsųjį Marijos paveikslą ir svarbiausius bažnyčios dokumentus, užkasant juos geležinėje skrynioje. Kalvinai, perėmę katalikų žemes, pasistatė savo bažnyčią, kurioje, ironiška, skambėjo iš katalikų paimtas varpas su įrašu: „O žydinti Rože, skaisti Dievo Motina!“.
Apsireiškimas ir stebuklingas atgimimas
Centrinė knygos ašis – 1608 metais įvykęs Marijos apsireiškimas. Autorius vaizdžiai aprašo, kaip piemenėliams ant akmens pasirodė verkianti Moteris su Kūdikiu, apgailestaujanti, kad vietoje, kur „kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!“. Šis įvykis, nuskambėjęs po visą Lietuvą, paskatino Žemaičių vyskupą imtis tyrimo.
Ne mažiau stebuklingai aprašomas ir kelias į Šiluvos atgavimą. Knygoje pasakojama apie aklą šimtametį senelį, kuris vienintelis žinojo, kur užkasta skrynia su bažnyčios turtais. Atvestas prie apsireiškimo vietos, senolis staiga praregėjo ir tiksliai nurodė, kur kasti. 1612 metais atradus skrynią su Marijos paveikslu ir Gedgaudo fundaciniu dokumentu, prasidėjo dešimtmetį trukusi teisinė kova, kuri baigėsi katalikų pergale.
Stebuklingasis paveikslas ir jo garbė
Atskira knygos dalis skirta stebuklingajam Šiluvos Marijos paveikslui. Nors tikslių žinių apie jo autorių nėra, stilius liudija bizantišką kilmę, panašią į Trakų Dievo Motinos atvaizdą. Gali būti, kad tai buvo dovana Vytauto bendradarbiams Gedgaudams. Paveikslo garbė ypač išaugo po apsireiškimo – žmonės patyrė daugybę malonių, o padėkos ženklai (votai) buvo tokie gausūs, kad iš jų sidabro buvo nuliedintas paveikslą dengiantis „rūbas“.
Leidinys užbaigiamas pasakojimu apie paveikslo vainikavimą. Popiežiui Pijui VI specialiu raštu leidus, 1786 metų rugsėjo 8 dieną įvyko iškilminga ceremonija, kuriai brangų vainiką iš gryno aukso nuliedino vyskupas. Šis įvykis pavertė Šiluvą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio garso šventove, pritraukiančia maldininkus net iš Prūsijos, Latvijos ir Lenkijos.
Apibendrinimas
Kun. Stasio Ylos „Vainikuotoji Šiluva“ – tai vertingas istorinis liudijimas, prieinama forma pasakojantis apie sudėtingą Lietuvos istorijos tarpsnį ir nepalaužiamą tikėjimą. Knyga, gausiai iliustruota menininkų Vyt. Kašubos ir K. Varnelio darbais, yra puikus įvadas į Šiluvos šventovės istoriją ir jos dvasinę reikšmę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 94
Robertas Gedvydas Skrinskas
Kaunas 1999
Knyga „Piligrimo Vadovas: Po stebuklingas Marijos vietas“, parašyta Roberto Gedvydo Skrinsko ir išleista Kaune 1999 metais, yra unikalus ir išsamus leidinys, skirtas supažindinti skaitytojus su Švč. Mergelės Marijos garbinimo vietomis Lietuvoje ir istoriniuose lietuvių kraštuose. Tai ne tik geografinis ar istorinis gidas, bet ir dvasinis vadovas, kurio tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra paremti Lietuvos Kankinių bažnyčios statybą.
Knygos struktūra ir turinys
Leidinys yra kruopščiai susistemintas, siekiant suteikti skaitytojui kuo daugiau informacijos apie Marijos gerbimo tradiciją Lietuvoje.
Įžanga ir dvasinis pagrindas: Knyga pradedama Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžiais, pabrėžiančiais Marijos, kaip Tautų Motinos ir globėjos, svarbą. Pratarmėje taip pat pateikiami Šventojo Rašto tekstai iš Senojo Testamento, kurie krikščioniškoje tradicijoje interpretuojami kaip pranašystės apie Dievo Motiną.
Stebuklingos vietos: Didelė knygos dalis skirta konkrečių vietų aprašymams, kurie suskirstyti į kelias kategorijas:
Marijos apsireiškimai: Pristatomos vietovės, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tarp jų – garsioji Šiluva, taip pat mažiau žinomos, bet vietos bendruomenėms svarbios vietos kaip Šimonys ar Pušalotas.
Marijos pėdos akmenyse ir stebuklingi šaltinėliai: Aprašomi unikalūs gamtos objektai, siejami su Marijos apsilankymu, kuriems priskiriamos stebuklingos galios.
Stebuklingi paveikslai: Tai pati išsamiausia knygos dalis, kurioje pristatomi Lietuvoje gerbiami Marijos atvaizdai. Jie skirstomi į karūnuotus (pvz., Trakų, Vilniaus Aušros Vartų, Šiluvos) ir kitus stebuklais garsėjančius paveikslus. Autorius ne tik aprašo paveikslų istoriją, bet ir paaiškina jų ikonografinius tipus bei simbolių reikšmes, pateikia informaciją apie votus – padėkos ženklus, liudijančius apie patirtas malones.
Sistemingas aprašymas: Kiekviena vieta pristatoma pagal aiškią struktūrą: nurodomos geografinės koordinatės, pavaldumas vyskupijai ir dekanatui, vietovės istorija, bažnyčios aprašymas, suteikiami atlaidai ir patirtos malonės. Tai leidžia skaitytojui gauti ne tik dvasinės, bet ir praktinės informacijos.
Autoriaus tikslas ir išskirtinumas
Roberto Gedvydo Skrinsko tikslas yra ne tik informuoti, bet ir įkvėpti. Jis siekia atgaivinti piligrimystės tradiciją Lietuvoje, supažindindamas su turtingu dvasiniu paveldu. Knyga yra vertinga ir tuo, kad apima ne tik dabartinės Lietuvos teritoriją, bet ir etnografines žemes, atskleisdama platesnį istorinį kontekstą.
Tai nepaprastai kruopštus ir iš meilės parengtas darbas, liudijantis apie gilų autoriaus atsidavimą Marijos garbinimui ir Lietuvos dvasinio paveldo išsaugojimui. „Piligrimo Vadovas“ yra puikus šaltinis tiek tikintiesiems, norintiems aplankyti šias vietas, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros ir religijos istorija.
Knygos struktūra ir turinys
Leidinys yra kruopščiai susistemintas, siekiant suteikti skaitytojui kuo daugiau informacijos apie Marijos gerbimo tradiciją Lietuvoje.
Įžanga ir dvasinis pagrindas: Knyga pradedama Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžiais, pabrėžiančiais Marijos, kaip Tautų Motinos ir globėjos, svarbą. Pratarmėje taip pat pateikiami Šventojo Rašto tekstai iš Senojo Testamento, kurie krikščioniškoje tradicijoje interpretuojami kaip pranašystės apie Dievo Motiną.
Stebuklingos vietos: Didelė knygos dalis skirta konkrečių vietų aprašymams, kurie suskirstyti į kelias kategorijas:
Marijos apsireiškimai: Pristatomos vietovės, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tarp jų – garsioji Šiluva, taip pat mažiau žinomos, bet vietos bendruomenėms svarbios vietos kaip Šimonys ar Pušalotas.
Marijos pėdos akmenyse ir stebuklingi šaltinėliai: Aprašomi unikalūs gamtos objektai, siejami su Marijos apsilankymu, kuriems priskiriamos stebuklingos galios.
Stebuklingi paveikslai: Tai pati išsamiausia knygos dalis, kurioje pristatomi Lietuvoje gerbiami Marijos atvaizdai. Jie skirstomi į karūnuotus (pvz., Trakų, Vilniaus Aušros Vartų, Šiluvos) ir kitus stebuklais garsėjančius paveikslus. Autorius ne tik aprašo paveikslų istoriją, bet ir paaiškina jų ikonografinius tipus bei simbolių reikšmes, pateikia informaciją apie votus – padėkos ženklus, liudijančius apie patirtas malones.
Sistemingas aprašymas: Kiekviena vieta pristatoma pagal aiškią struktūrą: nurodomos geografinės koordinatės, pavaldumas vyskupijai ir dekanatui, vietovės istorija, bažnyčios aprašymas, suteikiami atlaidai ir patirtos malonės. Tai leidžia skaitytojui gauti ne tik dvasinės, bet ir praktinės informacijos.
Autoriaus tikslas ir išskirtinumas
Roberto Gedvydo Skrinsko tikslas yra ne tik informuoti, bet ir įkvėpti. Jis siekia atgaivinti piligrimystės tradiciją Lietuvoje, supažindindamas su turtingu dvasiniu paveldu. Knyga yra vertinga ir tuo, kad apima ne tik dabartinės Lietuvos teritoriją, bet ir etnografines žemes, atskleisdama platesnį istorinį kontekstą.
Tai nepaprastai kruopštus ir iš meilės parengtas darbas, liudijantis apie gilų autoriaus atsidavimą Marijos garbinimui ir Lietuvos dvasinio paveldo išsaugojimui. „Piligrimo Vadovas“ yra puikus šaltinis tiek tikintiesiems, norintiems aplankyti šias vietas, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros ir religijos istorija.
Skaityti daugiau: PILIGRIMO VADOVAS Po stebuklingas Marijos vietas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 21
Prel. Dr. F. BARTKUS
ITALIA 1954
Mistinis ir poetiškas Marijos portretas: Prel. Dr. F. Bartkaus „Pažvelkime Į Mariją“ apžvalga
Prelato Dr. Pranciškaus Bartkaus knyga „Pažvelkime Į Mariją“, išleista 1954 metais lietuvių saleziečių spaustuvėje Italijoje, yra išskirtinis mariologinės literatūros kūrinys, siūlantis skaitytojui ne sausą teologinę analizę, o gyvą, jausmingą ir detalų pasakojimą apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvenimą. Knygos unikalumas slypi jos pagrindiniame šaltinyje – autorius perpasakoja Marijos gyvenimo istoriją remdamasis ne tik Evangelija, bet ir Dievo apšviestųjų regėtojų, mistikų, pasakojimais.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra chronologiškai suskirstytas į skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją per visą Marijos gyvenimo kelią, nuo jos tėvų iki paėmimo į dangų. Kiekvienas etapas atskleidžiamas pasitelkiant vaizdingus aprašymus, dialogus ir detales, paimtas iš privačių apreiškimų.
Knygoje apžvelgiami šie pagrindiniai Marijos gyvenimo momentai:
Švč. Marijos tėvai, gimimas ir vaikystė: Pasakojimas pradedamas nuo šventųjų Joakimo ir Onos, atskleidžiant jų pamaldumą ir ilgai lauktą dukters gimimą.
Marija Jeruzalės šventykloje: Aprašomas jos pasišventimas Dievui ir gyvenimas šventykloje – laikotarpis, apie kurį Evangelijose kalbama labai mažai.
Susižadėjimas su šv. Juozapu ir Apreiškimas: Detaliai ir jautriai vaizduojamas lemtingas momentas, kai arkangelas Gabrielius praneša Marijai Gerąją Naujieną.
Marija aplanko Elzbietą: Atskleidžiamas Marijos gailestingumas ir tarnystė artimui.
Jėzaus gimimas, paaukojimas ir gyvenimas Nazarete: Šie skyriai per Marijos išgyvenimus parodo Motinos meilę, džiaugsmą ir nerimą.
Marija Kristaus kančios kelyje ir po Prisikėlimo: Ypatingas dėmesys skiriamas Marijos, kaip Sopulingosios Motinos, vaidmeniui, jos dvasinėms kančioms ir vienybei su Sūnumi.
Jos Dangun ėmimas: Pasakojimas baigiamas Marijos žemiškojo gyvenimo pabaiga ir jos išaukštinimu danguje.
Stilius ir tikslas
Prel. Dr. F. Bartkus rašo pakiliu, poetišku stiliumi, kuris labiau skirtas jausmams ir vaizduotei, o ne vien protui. Jo tikslas – ne istoriškai ar teologiškai įrodyti kiekvieną faktą, o sužadinti skaitytojo meilę ir pamaldumą Marijai, leidžiant jam dvasiškai „pamatyti“ ir „išgyventi“ jos gyvenimą.
Pats autorius knygos pradžioje pateikia svarbų „Pareiškima“, kuriame, remdamasis popiežiaus Urbono VIII potvarkiais, pabrėžia, jog viskas, kas knygoje aprašyta remiantis privačiais apreiškimais, yra pateikiama su žmogiškuoju tikėjimu ir pilnai paklūstant galutiniam Šventojo Sosto sprendimui. Tai parodo autoriaus pagarbą Bažnyčios autoritetui ir jo siekį išlaikyti teologinį nuolankumą. Knygą taip pat puošia dailininko Vinco Aleksandravičiaus, SDB, iliustracijos.
Išvados
„Pažvelkime Į Mariją“ yra vertingas dvasinio skaitymo kūrinys, skirtas tiems, kurie nori ne tik žinoti faktus apie Dievo Motiną, bet ir pajusti jos artumą. Tai knyga-meditacija, kviečianti skaitytoją į asmeninę kelionę po Marijos gyvenimą, atveriant jos širdies paslaptis per mistikų patirtis. Šis veikalas yra puikus pavyzdys, kaip teologinės tiesos gali būti perteikiamos gyvu, vaizdingu ir dvasiškai ugdančiu pasakojimu.
Prelato Dr. Pranciškaus Bartkaus knyga „Pažvelkime Į Mariją“, išleista 1954 metais lietuvių saleziečių spaustuvėje Italijoje, yra išskirtinis mariologinės literatūros kūrinys, siūlantis skaitytojui ne sausą teologinę analizę, o gyvą, jausmingą ir detalų pasakojimą apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvenimą. Knygos unikalumas slypi jos pagrindiniame šaltinyje – autorius perpasakoja Marijos gyvenimo istoriją remdamasis ne tik Evangelija, bet ir Dievo apšviestųjų regėtojų, mistikų, pasakojimais.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra chronologiškai suskirstytas į skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją per visą Marijos gyvenimo kelią, nuo jos tėvų iki paėmimo į dangų. Kiekvienas etapas atskleidžiamas pasitelkiant vaizdingus aprašymus, dialogus ir detales, paimtas iš privačių apreiškimų.
Knygoje apžvelgiami šie pagrindiniai Marijos gyvenimo momentai:
Švč. Marijos tėvai, gimimas ir vaikystė: Pasakojimas pradedamas nuo šventųjų Joakimo ir Onos, atskleidžiant jų pamaldumą ir ilgai lauktą dukters gimimą.
Marija Jeruzalės šventykloje: Aprašomas jos pasišventimas Dievui ir gyvenimas šventykloje – laikotarpis, apie kurį Evangelijose kalbama labai mažai.
Susižadėjimas su šv. Juozapu ir Apreiškimas: Detaliai ir jautriai vaizduojamas lemtingas momentas, kai arkangelas Gabrielius praneša Marijai Gerąją Naujieną.
Marija aplanko Elzbietą: Atskleidžiamas Marijos gailestingumas ir tarnystė artimui.
Jėzaus gimimas, paaukojimas ir gyvenimas Nazarete: Šie skyriai per Marijos išgyvenimus parodo Motinos meilę, džiaugsmą ir nerimą.
Marija Kristaus kančios kelyje ir po Prisikėlimo: Ypatingas dėmesys skiriamas Marijos, kaip Sopulingosios Motinos, vaidmeniui, jos dvasinėms kančioms ir vienybei su Sūnumi.
Jos Dangun ėmimas: Pasakojimas baigiamas Marijos žemiškojo gyvenimo pabaiga ir jos išaukštinimu danguje.
Stilius ir tikslas
Prel. Dr. F. Bartkus rašo pakiliu, poetišku stiliumi, kuris labiau skirtas jausmams ir vaizduotei, o ne vien protui. Jo tikslas – ne istoriškai ar teologiškai įrodyti kiekvieną faktą, o sužadinti skaitytojo meilę ir pamaldumą Marijai, leidžiant jam dvasiškai „pamatyti“ ir „išgyventi“ jos gyvenimą.
Pats autorius knygos pradžioje pateikia svarbų „Pareiškima“, kuriame, remdamasis popiežiaus Urbono VIII potvarkiais, pabrėžia, jog viskas, kas knygoje aprašyta remiantis privačiais apreiškimais, yra pateikiama su žmogiškuoju tikėjimu ir pilnai paklūstant galutiniam Šventojo Sosto sprendimui. Tai parodo autoriaus pagarbą Bažnyčios autoritetui ir jo siekį išlaikyti teologinį nuolankumą. Knygą taip pat puošia dailininko Vinco Aleksandravičiaus, SDB, iliustracijos.
Išvados
„Pažvelkime Į Mariją“ yra vertingas dvasinio skaitymo kūrinys, skirtas tiems, kurie nori ne tik žinoti faktus apie Dievo Motiną, bet ir pajusti jos artumą. Tai knyga-meditacija, kviečianti skaitytoją į asmeninę kelionę po Marijos gyvenimą, atveriant jos širdies paslaptis per mistikų patirtis. Šis veikalas yra puikus pavyzdys, kaip teologinės tiesos gali būti perteikiamos gyvu, vaizdingu ir dvasiškai ugdančiu pasakojimu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 8
Jonas Burkus
Vilnius 1996
Kelionė per pranašysčių žemėlapį: Jono Burkaus knygos „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ apžvalga
Tęsdamas savo unikalią kelionę po šiuolaikinių mistinių reiškinių pasaulį, kunigas Jonas Burkus antrojoje savo serijos knygoje „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ (1996 m.) nukreipia skaitytojo žvilgsnį į krikščionybės šerdį. Jei pirmoji dalis supažindino su dangiškaisiais pranešimais Azijoje ir Afrikoje, tai šis tomas aprėpia gerai žinomus piligrimystės centrus bei atskleidžia mažiau girdėtus, tačiau ne mažiau paveikius įvykius Europoje ir abiejuose Amerikos žemynuose. Tai kruopštus ir sistemingas pasakojimų rinkinys, liudijantis apie nenutrūkstamą Dievo Motinos rūpestį ir skubų kvietimą žmonijai atsiversti.
Knygos panorama: nuo Gvadalupės iki Skiemonių
Knygos geografija išties įspūdinga. Autorius skaitytoją veda per dešimtis vietovių, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Jėzus, Mergelė Marija ar angelai. Kūrinys apima tiek istorinius, Bažnyčios oficialiai pripažintus įvykius, tiek naujesnius, kurie dar tiriami.
Klasikiniai apsireiškimai: Skaitytojas iš naujo atranda tokias vietas kaip Fatima (Portugalija) su jos pranašystėmis apie Rusiją, Lurdas (Prancūzija), Gvadalupė (Meksika) su stebuklingu paveikslu ant Jono Diego tilmos. Šie pasakojimai pateikiami glaustai, bet esmingai, pabrėžiant jų svarbą Bažnyčios istorijoje.
Mažiau žinomi Europos įvykiai: Knygoje daug dėmesio skiriama ir tokioms vietovėms kaip Garabandalis (Ispanija) su pranašystėmis apie būsimą „Perspėjimą“, „Stebuklą“ ir „Bausmę“, San Nikolasas (Argentina) ar Medžiugorjė (Bosnija ir Hercegovina), kurioje perduodamos taikos žinios.
Ypatingas dėmesys Lietuvai: Ši knygos dalis yra išskirtinė vertybė Lietuvos skaitytojui. Autorius ne tik primena istorinį Šiluvos stebuklą, išgelbėjusį Lietuvą nuo protestantizmo, bet ir detaliai aprašo sovietmečiu vykusius apsireiškimus Skiemonių parapijoje (Romai Macvytei) ir Kudirkos Naumiestyje (Anelei Matijošaitienei). Šie pasakojimai, kupini tikėjimo persekiojimų akivaizdoje, liudija apie ypatingą Dievo Motinos globą mūsų tautai sunkiausiais istorijos momentais.
Bendras dangaus pranešimas
Nors apsireiškimai vyksta skirtingose kultūrose ir laikmečiuose, jų perduodama žinia yra stebėtinai vieninga ir nuosekli. Pagrindiniai akcentai:
Skubus kvietimas atsiversti: Tai pati svarbiausia tema. Žmonija raginama grįžti prie Dievo, atgailoti už nuodėmes ir keisti savo gyvenimą.
Malda ir pasninkas: Ypač pabrėžiamas rožinio kalbėjimas, vadinamas galingu ginklu kovoje su blogiu. Pasninkas įvardijamas kaip priemonė, galinti sustabdyti karus ir nelaimes.
Eucharistijos ir Išpažinties svarba: Nuolat primenama apie būtinybę dažnai ir nuoširdžiai priimti sakramentus, pabrėžiant realų Jėzaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente.
Pasaulio nuodėmingumas ir gresiančios bausmės: Atvirai kalbama apie moralinį nuosmukį, ypač negimusių kūdikių žudymą, šeimų irimą ir kunigų bei vienuolių atšalimą. Perspėjama, kad jei žmonija nepasitaisys, jos laukia dideli išbandymai.
Apibendrinimas
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ yra daugiau nei tik mistinių įvykių kronika. Tai – dvasinis kelrodis, parodantis, kad Dievas niekada neapleidžia savo vaikų ir nuolat siunčia jiems ženklus bei pagalbą per savo Motiną. Knyga, apimanti platų geografinį ir istorinį spektrą, leidžia pajusti visuotinį dangaus rūpestį ir suvokti, kad, nepaisant kultūrinių skirtumų, visų tikinčiųjų kelias į išganymą yra grindžiamas tomis pačiomis amžinomis vertybėmis: tikėjimu, malda, atgaila ir meile. Tai paveikus ir viltingas priminimas, kad net ir tamsiausiais laikais dangus yra atviras
Tęsdamas savo unikalią kelionę po šiuolaikinių mistinių reiškinių pasaulį, kunigas Jonas Burkus antrojoje savo serijos knygoje „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ (1996 m.) nukreipia skaitytojo žvilgsnį į krikščionybės šerdį. Jei pirmoji dalis supažindino su dangiškaisiais pranešimais Azijoje ir Afrikoje, tai šis tomas aprėpia gerai žinomus piligrimystės centrus bei atskleidžia mažiau girdėtus, tačiau ne mažiau paveikius įvykius Europoje ir abiejuose Amerikos žemynuose. Tai kruopštus ir sistemingas pasakojimų rinkinys, liudijantis apie nenutrūkstamą Dievo Motinos rūpestį ir skubų kvietimą žmonijai atsiversti.
Knygos panorama: nuo Gvadalupės iki Skiemonių
Knygos geografija išties įspūdinga. Autorius skaitytoją veda per dešimtis vietovių, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Jėzus, Mergelė Marija ar angelai. Kūrinys apima tiek istorinius, Bažnyčios oficialiai pripažintus įvykius, tiek naujesnius, kurie dar tiriami.
Klasikiniai apsireiškimai: Skaitytojas iš naujo atranda tokias vietas kaip Fatima (Portugalija) su jos pranašystėmis apie Rusiją, Lurdas (Prancūzija), Gvadalupė (Meksika) su stebuklingu paveikslu ant Jono Diego tilmos. Šie pasakojimai pateikiami glaustai, bet esmingai, pabrėžiant jų svarbą Bažnyčios istorijoje.
Mažiau žinomi Europos įvykiai: Knygoje daug dėmesio skiriama ir tokioms vietovėms kaip Garabandalis (Ispanija) su pranašystėmis apie būsimą „Perspėjimą“, „Stebuklą“ ir „Bausmę“, San Nikolasas (Argentina) ar Medžiugorjė (Bosnija ir Hercegovina), kurioje perduodamos taikos žinios.
Ypatingas dėmesys Lietuvai: Ši knygos dalis yra išskirtinė vertybė Lietuvos skaitytojui. Autorius ne tik primena istorinį Šiluvos stebuklą, išgelbėjusį Lietuvą nuo protestantizmo, bet ir detaliai aprašo sovietmečiu vykusius apsireiškimus Skiemonių parapijoje (Romai Macvytei) ir Kudirkos Naumiestyje (Anelei Matijošaitienei). Šie pasakojimai, kupini tikėjimo persekiojimų akivaizdoje, liudija apie ypatingą Dievo Motinos globą mūsų tautai sunkiausiais istorijos momentais.
Bendras dangaus pranešimas
Nors apsireiškimai vyksta skirtingose kultūrose ir laikmečiuose, jų perduodama žinia yra stebėtinai vieninga ir nuosekli. Pagrindiniai akcentai:
Skubus kvietimas atsiversti: Tai pati svarbiausia tema. Žmonija raginama grįžti prie Dievo, atgailoti už nuodėmes ir keisti savo gyvenimą.
Malda ir pasninkas: Ypač pabrėžiamas rožinio kalbėjimas, vadinamas galingu ginklu kovoje su blogiu. Pasninkas įvardijamas kaip priemonė, galinti sustabdyti karus ir nelaimes.
Eucharistijos ir Išpažinties svarba: Nuolat primenama apie būtinybę dažnai ir nuoširdžiai priimti sakramentus, pabrėžiant realų Jėzaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente.
Pasaulio nuodėmingumas ir gresiančios bausmės: Atvirai kalbama apie moralinį nuosmukį, ypač negimusių kūdikių žudymą, šeimų irimą ir kunigų bei vienuolių atšalimą. Perspėjama, kad jei žmonija nepasitaisys, jos laukia dideli išbandymai.
Apibendrinimas
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ yra daugiau nei tik mistinių įvykių kronika. Tai – dvasinis kelrodis, parodantis, kad Dievas niekada neapleidžia savo vaikų ir nuolat siunčia jiems ženklus bei pagalbą per savo Motiną. Knyga, apimanti platų geografinį ir istorinį spektrą, leidžia pajusti visuotinį dangaus rūpestį ir suvokti, kad, nepaisant kultūrinių skirtumų, visų tikinčiųjų kelias į išganymą yra grindžiamas tomis pačiomis amžinomis vertybėmis: tikėjimu, malda, atgaila ir meile. Tai paveikus ir viltingas priminimas, kad net ir tamsiausiais laikais dangus yra atviras
- Išsami informacija
- Peržiūros: 7
Jonas Burkus
Vilnius 1996
Šiuolaikiniai dangaus pranešimai: Jono Burkaus knygos „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“ apžvalga
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“, išleista 1996 metais, yra intriguojantis ir išsamus žvilgsnis į XX amžiaus pabaigos mistinius reiškinius, nutolusius nuo tradicinių Europos piligrimystės centrų. Autorius surenka ir sistemingai pateikia pasakojimus apie Jėzaus ir Mergelės Marijos apsireiškimus, stebuklus ir pranešimus, gautus įvairiose Azijos ir Afrikos vietovėse, taip atskleisdamas globalų ir skubų dangaus kvietimą atsiversti.
Knygos turinys ir geografija
Skirtingai nuo klasikinės dvasinės literatūros, ši knyga yra labiau reportažas, dokumentuojantis palyginti nesenus įvykius. Autorius skaitytoją nukelia į tokias egzotiškas ir lietuviui mažiau žinomas vietas kaip:
Akita (Japonija): Pasakojama apie verkiančią ir kraujuojančią medinę Marijos statulą bei seseriai Agnietei Sasagavai perduotus perspėjimus, kurie dažnai vadinami Fatimos apreiškimų tąsa.
Naju (Pietų Korėja): Detaliai aprašomi mistikės Julijos Kim patyrimai – ašaromis ir krauju verkiančios statulos, Eucharistijos stebuklai ir asmeniniai kentėjimai, aukojami už nusidėjėlių atsivertimą.
Damaskas (Sirija): Pristatomi ekumeninę reikšmę turintys įvykiai, susiję su Mima Nazour, iš kurios rankų ir Marijos paveikslo tekėjo stebuklingas aliejus, o pagrindinė žinia buvo kvietimas į krikščionių vienybę.
Kiti kraštai: Trumpiau apžvelgiami apsireiškimai Irake, Vietname, Egipte, Ruandoje, Kenijoje ir net Australijoje, parodant, kad dangaus žinios nėra skirtos vienam regionui, o visam pasauliui.
Pagrindinės temos ir žinios
Nors apsireiškimų aplinkybės ir kultūrinis kontekstas skiriasi, juose nuolat kartojasi kelios esminės temos:
Atsivertimas ir atgaila: Tai pagrindinis ir pats primygtiniausias raginimas. Žmonija kviečiama grįžti prie Dievo, atsisakyti nuodėmingo gyvenimo būdo.
Maldos, ypač rožinio, svarba: Rožinis įvardijamas kaip galingas ginklas kovoje su blogiu ir priemonė išmelsti taiką bei atsivertimą.
Pagarba Eucharistijai: Pabrėžiamas realus Jėzaus buvimas Švenčiausiajame Sakramente ir apgailestaujama dėl abejingumo bei šventvagiškų Komunijų.
Perspėjimai apie bausmes: Atvirai kalbama apie galimas nelaimes – karus, stichines katastrofas ir ligas – jei žmonija neatsivers.
Kentėjimo prasmė: Pabrėžiama aukos ir kentėjimo, sujungto su Kristaus kančia, vertė atsiteisiant už savo ir kitų nuodėmes.
Kam skirta ši knyga?
Šis leidinys skirtas plačiajai tikinčiųjų auditorijai, kuri yra atvira privatiems apreiškimams ir domisi dabartiniais Bažnyčios įvykiais. Knyga ypač vertinga tiems, kurie:
Ieško dvasinio pastiprinimo ir motyvacijos gilesniam maldos gyvenimui.
Nori praplėsti savo akiratį apie Marijos apsireiškimų geografiją už Europos ribų.
Bando suprasti dabartinio pasaulio dvasines krizes per pranašiškų žinių prizmę.
Autorius sąžiningai pateikia ir Bažnyčios poziciją, paaiškindamas, kokiais kriterijais remiantis tiriamas tokių reiškinių autentiškumas, taip suteikdamas skaitytojui gaires, kaip vertinti aprašomus įvykius.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“ yra unikalus ir paveikus veikalas, supažindinantis Lietuvos skaitytoją su jaudinančiais dvasiniais įvykiais visame pasaulyje. Tai knyga-perspėjimas ir knyga-viltis, primenanti apie Dievo gailestingumą ir Jo Motinos nuolatinį rūpestį žmonija. Ji skatina ne tik susimąstyti, bet ir imtis konkrečių dvasinio gyvenimo veiksmų – maldos, atgailos ir meilės darbų.
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“, išleista 1996 metais, yra intriguojantis ir išsamus žvilgsnis į XX amžiaus pabaigos mistinius reiškinius, nutolusius nuo tradicinių Europos piligrimystės centrų. Autorius surenka ir sistemingai pateikia pasakojimus apie Jėzaus ir Mergelės Marijos apsireiškimus, stebuklus ir pranešimus, gautus įvairiose Azijos ir Afrikos vietovėse, taip atskleisdamas globalų ir skubų dangaus kvietimą atsiversti.
Knygos turinys ir geografija
Skirtingai nuo klasikinės dvasinės literatūros, ši knyga yra labiau reportažas, dokumentuojantis palyginti nesenus įvykius. Autorius skaitytoją nukelia į tokias egzotiškas ir lietuviui mažiau žinomas vietas kaip:
Akita (Japonija): Pasakojama apie verkiančią ir kraujuojančią medinę Marijos statulą bei seseriai Agnietei Sasagavai perduotus perspėjimus, kurie dažnai vadinami Fatimos apreiškimų tąsa.
Naju (Pietų Korėja): Detaliai aprašomi mistikės Julijos Kim patyrimai – ašaromis ir krauju verkiančios statulos, Eucharistijos stebuklai ir asmeniniai kentėjimai, aukojami už nusidėjėlių atsivertimą.
Damaskas (Sirija): Pristatomi ekumeninę reikšmę turintys įvykiai, susiję su Mima Nazour, iš kurios rankų ir Marijos paveikslo tekėjo stebuklingas aliejus, o pagrindinė žinia buvo kvietimas į krikščionių vienybę.
Kiti kraštai: Trumpiau apžvelgiami apsireiškimai Irake, Vietname, Egipte, Ruandoje, Kenijoje ir net Australijoje, parodant, kad dangaus žinios nėra skirtos vienam regionui, o visam pasauliui.
Pagrindinės temos ir žinios
Nors apsireiškimų aplinkybės ir kultūrinis kontekstas skiriasi, juose nuolat kartojasi kelios esminės temos:
Atsivertimas ir atgaila: Tai pagrindinis ir pats primygtiniausias raginimas. Žmonija kviečiama grįžti prie Dievo, atsisakyti nuodėmingo gyvenimo būdo.
Maldos, ypač rožinio, svarba: Rožinis įvardijamas kaip galingas ginklas kovoje su blogiu ir priemonė išmelsti taiką bei atsivertimą.
Pagarba Eucharistijai: Pabrėžiamas realus Jėzaus buvimas Švenčiausiajame Sakramente ir apgailestaujama dėl abejingumo bei šventvagiškų Komunijų.
Perspėjimai apie bausmes: Atvirai kalbama apie galimas nelaimes – karus, stichines katastrofas ir ligas – jei žmonija neatsivers.
Kentėjimo prasmė: Pabrėžiama aukos ir kentėjimo, sujungto su Kristaus kančia, vertė atsiteisiant už savo ir kitų nuodėmes.
Kam skirta ši knyga?
Šis leidinys skirtas plačiajai tikinčiųjų auditorijai, kuri yra atvira privatiems apreiškimams ir domisi dabartiniais Bažnyčios įvykiais. Knyga ypač vertinga tiems, kurie:
Ieško dvasinio pastiprinimo ir motyvacijos gilesniam maldos gyvenimui.
Nori praplėsti savo akiratį apie Marijos apsireiškimų geografiją už Europos ribų.
Bando suprasti dabartinio pasaulio dvasines krizes per pranašiškų žinių prizmę.
Autorius sąžiningai pateikia ir Bažnyčios poziciją, paaiškindamas, kokiais kriterijais remiantis tiriamas tokių reiškinių autentiškumas, taip suteikdamas skaitytojui gaires, kaip vertinti aprašomus įvykius.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“ yra unikalus ir paveikus veikalas, supažindinantis Lietuvos skaitytoją su jaudinančiais dvasiniais įvykiais visame pasaulyje. Tai knyga-perspėjimas ir knyga-viltis, primenanti apie Dievo gailestingumą ir Jo Motinos nuolatinį rūpestį žmonija. Ji skatina ne tik susimąstyti, bet ir imtis konkrečių dvasinio gyvenimo veiksmų – maldos, atgailos ir meilės darbų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 7
KĘSTUTIS TRIMAKAS
ŽIDINYS, 1988
Motinos kvietimas atsiversti: knygos „Aš kviečiu jus“ apžvalga
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 39
SAJAUSKAS S. ir J.
MARIJAMPOLĖ, 2003
Knygos „Nenugalėtieji“ Apžvalga: Bažnyčios Pasipriešinimo Istorija Autografų Šviesoje
Stanislovo ir Justino Sajauskų sudarytas katalogas „Nenugalėtieji“ yra unikalus leidinys, skirtas autografų parodai, kuri įamžino 50-ąsias paskutinės masinės Sibiro tremties metines. Ši paroda ir ją lydintis katalogas atveria platų ir skausmingą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir jos dvasininkų persekiojimo bei pasipriešinimo istorijos puslapį, apimantį laikotarpį nuo XIX amžiaus carinės Rusijos priespaudos iki pat sovietinės okupacijos pabaigos.
Leidinio Struktūra ir Turinys
Knyga yra logiškai padalinta į kelias dalis, nuosekliai atskleidžiančias skirtingus istorinius etapus. Pratarmėje pabrėžiama, kad birželio 14-oji yra skaudi diena, primenanti masinius trėmimus ir lietuvių tautos genocido pradžią, ypač nukreiptą prieš dvasininkiją.
Pagrindinės knygos dalys:
Lietuvos Katalikų Bažnyčia Carinės Rusijos Valdžioje: Šioje dalyje pristatoma kova su rusifikacija ir spaudos draudimu. Ypatingas dėmesys skiriamas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmeniui organizuojant knygnešystę kaip atsaką į kultūrinį genocidą. Taip pat aprašomos represijos prieš bažnyčias, tokios kaip Kražių skerdynės , ir draudimai rinkti aukas bažnyčios reikmėms.
Sovietinė Okupacija – Fizinis ir Dvasinis Teroras: Ši dalis atskleidžia brutalų sovietų režimo elgesį su dvasininkais ir tikinčiaisiais. Pirmosios okupacijos metais buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, uždarytos kunigų seminarijos ir vienuolynai. Kataloge minimos tokios aukos kaip Budavonės miške nukankinti kunigai ir partizanų kapelionai. Taip pat aprašomas pasipriešinimas – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba , pogrindinės kunigų seminarijos veikla ir Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrimas.
Pabėgėliai, Ištremtieji ir Negrįžusieji: Šiame skyriuje pagerbiami dvasininkai, kurie, bėgdami nuo sovietų represijų, pasitraukė į Vakarus, tačiau ir ten tęsė kovą už Lietuvos laisvę ir Bažnyčios teises.
Išskirtinės Asmenybės
Kataloge pristatoma daugybė iškilių asmenybių, kurių autografai, laiškai, nuotraukos ir dokumentai tampa gyvais istorijos liudijimais. Tarp jų:
Motiejus Valančius (1801–1875): Žemaičių vyskupas, blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės organizatorius.
Antanas Baranauskas (1835–1902): Seinų vyskupas, poetas, gynęs Bažnyčios teises ir priešinęsis rusinimui.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927): Vilniaus vyskupas, Marijonų vienuolijos atgaivintojas.
Teofilius Matulionis (1873–1962): Arkivyskupas, tikėjimo kankinys, tris kartus kalintas sovietų lageriuose.
Vincentas Sladkevičius (1920–2000): Kardinolas, slapta konsekruotas vyskupu ir ilgus metus sovietų valdžios persekiotas.
Sigitas Tamkevičius (g. 1938 m.): Kauno arkivyskupas, ilgametis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, sovietinių lagerių kalinys.
Juozas Zdebskis (1929–1986): Kunigas, vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos įkūrėjų, persekiotas KGB ir žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis.
Apibendrinimas
„Nenugalėtieji“ yra daugiau nei parodos katalogas. Tai – kruopščiai surinktas ir jautriai pateiktas istorinis dokumentas, liudijantis apie beveik du šimtus metų trukusį Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir nepalaužiamą jos dvasią. Autentiški autografai, laiškų fragmentai, nuotraukos iš lagerių ir oficialūs represinių struktūrų dokumentai sukuria stiprų emocinį poveikį ir leidžia skaitytojui prisiliesti prie tų laikų realybės. Knyga yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu pasipriešinimo judėjimuose ir žmogaus dvasios tvirtybe tironijos akivaizdoje.
Stanislovo ir Justino Sajauskų sudarytas katalogas „Nenugalėtieji“ yra unikalus leidinys, skirtas autografų parodai, kuri įamžino 50-ąsias paskutinės masinės Sibiro tremties metines. Ši paroda ir ją lydintis katalogas atveria platų ir skausmingą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir jos dvasininkų persekiojimo bei pasipriešinimo istorijos puslapį, apimantį laikotarpį nuo XIX amžiaus carinės Rusijos priespaudos iki pat sovietinės okupacijos pabaigos.
Leidinio Struktūra ir Turinys
Knyga yra logiškai padalinta į kelias dalis, nuosekliai atskleidžiančias skirtingus istorinius etapus. Pratarmėje pabrėžiama, kad birželio 14-oji yra skaudi diena, primenanti masinius trėmimus ir lietuvių tautos genocido pradžią, ypač nukreiptą prieš dvasininkiją.
Pagrindinės knygos dalys:
Lietuvos Katalikų Bažnyčia Carinės Rusijos Valdžioje: Šioje dalyje pristatoma kova su rusifikacija ir spaudos draudimu. Ypatingas dėmesys skiriamas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmeniui organizuojant knygnešystę kaip atsaką į kultūrinį genocidą. Taip pat aprašomos represijos prieš bažnyčias, tokios kaip Kražių skerdynės , ir draudimai rinkti aukas bažnyčios reikmėms.
Sovietinė Okupacija – Fizinis ir Dvasinis Teroras: Ši dalis atskleidžia brutalų sovietų režimo elgesį su dvasininkais ir tikinčiaisiais. Pirmosios okupacijos metais buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, uždarytos kunigų seminarijos ir vienuolynai. Kataloge minimos tokios aukos kaip Budavonės miške nukankinti kunigai ir partizanų kapelionai. Taip pat aprašomas pasipriešinimas – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba , pogrindinės kunigų seminarijos veikla ir Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrimas.
Pabėgėliai, Ištremtieji ir Negrįžusieji: Šiame skyriuje pagerbiami dvasininkai, kurie, bėgdami nuo sovietų represijų, pasitraukė į Vakarus, tačiau ir ten tęsė kovą už Lietuvos laisvę ir Bažnyčios teises.
Išskirtinės Asmenybės
Kataloge pristatoma daugybė iškilių asmenybių, kurių autografai, laiškai, nuotraukos ir dokumentai tampa gyvais istorijos liudijimais. Tarp jų:
Motiejus Valančius (1801–1875): Žemaičių vyskupas, blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės organizatorius.
Antanas Baranauskas (1835–1902): Seinų vyskupas, poetas, gynęs Bažnyčios teises ir priešinęsis rusinimui.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927): Vilniaus vyskupas, Marijonų vienuolijos atgaivintojas.
Teofilius Matulionis (1873–1962): Arkivyskupas, tikėjimo kankinys, tris kartus kalintas sovietų lageriuose.
Vincentas Sladkevičius (1920–2000): Kardinolas, slapta konsekruotas vyskupu ir ilgus metus sovietų valdžios persekiotas.
Sigitas Tamkevičius (g. 1938 m.): Kauno arkivyskupas, ilgametis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, sovietinių lagerių kalinys.
Juozas Zdebskis (1929–1986): Kunigas, vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos įkūrėjų, persekiotas KGB ir žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis.
Apibendrinimas
„Nenugalėtieji“ yra daugiau nei parodos katalogas. Tai – kruopščiai surinktas ir jautriai pateiktas istorinis dokumentas, liudijantis apie beveik du šimtus metų trukusį Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir nepalaužiamą jos dvasią. Autentiški autografai, laiškų fragmentai, nuotraukos iš lagerių ir oficialūs represinių struktūrų dokumentai sukuria stiprų emocinį poveikį ir leidžia skaitytojui prisiliesti prie tų laikų realybės. Knyga yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu pasipriešinimo judėjimuose ir žmogaus dvasios tvirtybe tironijos akivaizdoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 34
Vysk. Vincentas Brizgys
Chicago, 1977
Vyskupo Vincento Brizgio (1903-1992) knyga „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais“ yra unikalus ir istoriškai reikšmingas veikalas, parašytas tiesioginio tų dienų įvykių dalyvio ir aukšto Bažnyčios hierarcho. Pirmą kartą išleista 1977 metais , ši knyga yra ne tik Bažnyčios istorijos metraštis, bet ir skaudus Lietuvos tautos išgyvenimų liudijimas dviejų brutalių okupacijų laikotarpiu. Autorius, būdamas Kauno vyskupas augziliaras , knygą skiria „jaunesnių kartų žmonėms“ , siekdamas faktais ir asmeniniais patyrimais nušviesti vieną tamsiausių Lietuvos istorijos tarpsnių.
Knygos Struktūra ir Turinys
Veikalas padalytas į dvi pagrindines dalis, nuosekliai aprašančias sovietų (1940–1941 m.) ir nacių (1941–1944 m.) okupacijas, bei atskirą skyrių, skirtą žydų likimui Lietuvoje . Knygos stiprybė – autoriaus pasirinkimas remtis ne tik savo prisiminimais, bet ir gausiais dokumentais: vyskupų konferencijų protokolais, memorandumais okupacinei valdžiai, slaptų raštų tekstais ir asmeniniais pokalbiais.
Pirmoji sovietų okupacija (1940–1941 m.)
Ši knygos dalis detaliai atskleidžia sistemingą ir planingą Bažnyčios bei visos pilietinės visuomenės naikinimą. V. Brizgys aprašo, kaip, prisidengiant „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės“ dekretu , sovietų valdžia pradėjo totalų puolimą: Nuosavybės konfiskavimas: Buvo nacionalizuotos visos bažnytinės ir katalikiškų organizacijų nuosavybės – mokyklos, ligoninės, prieglaudos, spaustuvės, vienuolynai ir žemė .
Institucijų naikinimas: Uždarytas Teologijos-Filosofijos fakultetas Kauno universitete , likviduotos visos katalikiškos organizacijos, sustabdyta leidyba .
Dvasininkijos teroras: Autorius pateikia šiurpius pavyzdžius apie kunigų suėmimus, tardymus ir bandymus verbuoti agentais . Ypač išsamiai aprašytas paties autoriaus ir kitų vyskupų bendravimas su sovietų pareigūnais, tokiais kaip Pozdniakovas, kuris atvirai deklaravo tikslą „sutriuškinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje“ .
Visuomenės atsakas: Nepaisant žiaurių represijų, autorius pabrėžia, kad žmonių tikėjimas tik stiprėjo. Bažnyčios tapo pilnesnės, o jaunimas slapta melsdavosi ir priešinosi ateistinei propagandai .
Vokiečių okupacija (1941–1944 m.)
Antrojoje dalyje V. Brizgys atskleidžia, kad nacių okupacija, nors ir kitokiais metodais, buvo ne mažiau priešiška Bažnyčiai ir Lietuvos nepriklausomybės idėjai.
Nacių politika: Vokiečiai negrąžino sovietų nacionalizuoto turto , siekė sukurti nuo Romos nepriklausomą „tautinę bažnyčią“ ir varžė tikybos mokymą mokyklose .
Vyskupų laikysena: Lietuvos vyskupai, remdamiesi tarptautine teise, nuolat teikė protesto memorandumus vokiečių civilinei valdžiai . Knygoje pateikiami pilni šių raštų tekstai, liudijantys tvirtą ir orią hierarchų poziciją. Ypač įsimintinas epizodas, kai arkivyskupas J. Skvireckas atsisakė paraginti lietuvius stoti į SS legioną .
Represijos: Už pasipriešinimą mobilizacijai buvo uždaryti Kauno ir Vilniaus universitetai, o 46 žymūs Lietuvos inteligentai, tarp jų ir kunigai, išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą .
Žydų likimas Lietuvoje
Šiame skyriuje vyskupas V. Brizgys itin jautriai ir atsakingai aptaria Holokausto tragediją. Jis pabrėžia, kad sistemingas žydų naikinimas buvo nacių politikos rezultatas, vykdomas specialiųjų būrių (Einsatzkommandos) . Autorius pripažįsta, kad buvo pavienių lietuvių, kurie kolaboravo su naciais , tačiau akcentuoja, kad tai nebuvo visuotinis reiškinys. Knygoje detaliai aprašomi Bažnyčios ir pavienių lietuvių veiksmai gelbstint žydus:
Oficialūs vyskupų protestai vokiečių valdžiai .
Žydų, ypač vaikų, slėpimas vienuolynuose, klebonijose ir šeimose .
Organizuota pagalba Kauno getui, tiekiant maistą ir padedant išsaugoti kultūrines vertybes . Pats autorius argumentuotai paneigia vėliau jam mestus kaltinimus, esą jis draudęs kunigams padėti žydams .
Apibendrinimas
Vyskupo Vincento Brizgio knyga „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais“ yra neįkainojamas istorijos šaltinis. Tai ne sausas akademinis traktatas, o gyvas, faktais ir dokumentais paremtas liudijimas, atskleidžiantis Bažnyčios, kaip institucijos, ir visos lietuvių tautos kovą už dvasinį ir fizinį išlikimą. Autoriaus, kaip įvykių epicentre buvusio asmens, perspektyva suteikia veikalui autentiškumo ir gilumo. Knyga atskleidžia ne tik okupantų žiaurumą, bet ir lietuvių visuomenės dvasinę stiprybę, pasipriešinimą ir žmogiškumą tragiškiausiomis aplinkybėmis. Tai privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu XX amžiaus įvykiuose ir totalitarinių režimų prigimtimi.
Knygos Struktūra ir Turinys
Veikalas padalytas į dvi pagrindines dalis, nuosekliai aprašančias sovietų (1940–1941 m.) ir nacių (1941–1944 m.) okupacijas, bei atskirą skyrių, skirtą žydų likimui Lietuvoje . Knygos stiprybė – autoriaus pasirinkimas remtis ne tik savo prisiminimais, bet ir gausiais dokumentais: vyskupų konferencijų protokolais, memorandumais okupacinei valdžiai, slaptų raštų tekstais ir asmeniniais pokalbiais.
Pirmoji sovietų okupacija (1940–1941 m.)
Ši knygos dalis detaliai atskleidžia sistemingą ir planingą Bažnyčios bei visos pilietinės visuomenės naikinimą. V. Brizgys aprašo, kaip, prisidengiant „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės“ dekretu , sovietų valdžia pradėjo totalų puolimą: Nuosavybės konfiskavimas: Buvo nacionalizuotos visos bažnytinės ir katalikiškų organizacijų nuosavybės – mokyklos, ligoninės, prieglaudos, spaustuvės, vienuolynai ir žemė .
Institucijų naikinimas: Uždarytas Teologijos-Filosofijos fakultetas Kauno universitete , likviduotos visos katalikiškos organizacijos, sustabdyta leidyba .
Dvasininkijos teroras: Autorius pateikia šiurpius pavyzdžius apie kunigų suėmimus, tardymus ir bandymus verbuoti agentais . Ypač išsamiai aprašytas paties autoriaus ir kitų vyskupų bendravimas su sovietų pareigūnais, tokiais kaip Pozdniakovas, kuris atvirai deklaravo tikslą „sutriuškinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje“ .
Visuomenės atsakas: Nepaisant žiaurių represijų, autorius pabrėžia, kad žmonių tikėjimas tik stiprėjo. Bažnyčios tapo pilnesnės, o jaunimas slapta melsdavosi ir priešinosi ateistinei propagandai .
Vokiečių okupacija (1941–1944 m.)
Antrojoje dalyje V. Brizgys atskleidžia, kad nacių okupacija, nors ir kitokiais metodais, buvo ne mažiau priešiška Bažnyčiai ir Lietuvos nepriklausomybės idėjai.
Nacių politika: Vokiečiai negrąžino sovietų nacionalizuoto turto , siekė sukurti nuo Romos nepriklausomą „tautinę bažnyčią“ ir varžė tikybos mokymą mokyklose .
Vyskupų laikysena: Lietuvos vyskupai, remdamiesi tarptautine teise, nuolat teikė protesto memorandumus vokiečių civilinei valdžiai . Knygoje pateikiami pilni šių raštų tekstai, liudijantys tvirtą ir orią hierarchų poziciją. Ypač įsimintinas epizodas, kai arkivyskupas J. Skvireckas atsisakė paraginti lietuvius stoti į SS legioną .
Represijos: Už pasipriešinimą mobilizacijai buvo uždaryti Kauno ir Vilniaus universitetai, o 46 žymūs Lietuvos inteligentai, tarp jų ir kunigai, išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą .
Žydų likimas Lietuvoje
Šiame skyriuje vyskupas V. Brizgys itin jautriai ir atsakingai aptaria Holokausto tragediją. Jis pabrėžia, kad sistemingas žydų naikinimas buvo nacių politikos rezultatas, vykdomas specialiųjų būrių (Einsatzkommandos) . Autorius pripažįsta, kad buvo pavienių lietuvių, kurie kolaboravo su naciais , tačiau akcentuoja, kad tai nebuvo visuotinis reiškinys. Knygoje detaliai aprašomi Bažnyčios ir pavienių lietuvių veiksmai gelbstint žydus:
Oficialūs vyskupų protestai vokiečių valdžiai .
Žydų, ypač vaikų, slėpimas vienuolynuose, klebonijose ir šeimose .
Organizuota pagalba Kauno getui, tiekiant maistą ir padedant išsaugoti kultūrines vertybes . Pats autorius argumentuotai paneigia vėliau jam mestus kaltinimus, esą jis draudęs kunigams padėti žydams .
Apibendrinimas
Vyskupo Vincento Brizgio knyga „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais“ yra neįkainojamas istorijos šaltinis. Tai ne sausas akademinis traktatas, o gyvas, faktais ir dokumentais paremtas liudijimas, atskleidžiantis Bažnyčios, kaip institucijos, ir visos lietuvių tautos kovą už dvasinį ir fizinį išlikimą. Autoriaus, kaip įvykių epicentre buvusio asmens, perspektyva suteikia veikalui autentiškumo ir gilumo. Knyga atskleidžia ne tik okupantų žiaurumą, bet ir lietuvių visuomenės dvasinę stiprybę, pasipriešinimą ir žmogiškumą tragiškiausiomis aplinkybėmis. Tai privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu XX amžiaus įvykiuose ir totalitarinių režimų prigimtimi.
Skaityti daugiau: Katalikų bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais
- Išsami informacija
- Peržiūros: 26
KLEMENSAS JŪRA
Brooklyn, 1979
knygos „Monsinjoras“, kurią parašė Klemensas Jūra, apžvalga. Knyga yra dedikuota monsinjoro Zenono Ignatavičiaus-Ignonio atminimui ir jo gyvenimo bei darbų aprašymui.
Knygos turinys
Knyga „Monsinjoras“ yra biografinė apybraiža, pasakojanti apie monsinjoro Zenono Ignatavičiaus-Ignonio (Zenonas Ignonis) gyvenimą ir veiklą. Knygos autorius, Klemensas Jūra, remiasi asmeniniais pokalbiais su monsinjoru, jo dienoraščio fragmentais bei korespondencija. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis:
Lietuvoje: Šioje dalyje aprašoma monsinjoro vaikystė ir jauni metai, praleisti Nemuno pakrantėje, jo šeima ir pirmoji patirtis, susidūrus su Pirmuoju pasauliniu karu bei evakuacija į Ukrainos stepes. Taip pat paliečiamos studijos Kauno kunigų seminarijoje ir pirmieji kunigystės metai.
Gudijoje: Antroji dalis skirta monsinjoro veiklai karo metais Gudijoje, kur jis tarnavo kaip lietuvių karių kapelionas. Šis laikotarpis aprašomas kaip kupinas pavojų, iššūkių ir pasiaukojimo, teikiant dvasinę pagalbą kariams ir vietos katalikams.
Pasaulyje: Trečioji dalis apima pokario metus, praleistus Vokietijoje, studijas Romoje ir ilgametį darbą Brazilijoje. Ypatingas dėmesys skiriamas jo veiklai Rio de Žaneire, kur jis buvo lietuvių bendruomenės dvasinis lyderis, radijo programos organizatorius ir aktyvus visuomenininkas.
Pagrindinės temos
Tikėjimas ir pašaukimas: Knygoje atskleidžiamas tvirtas monsinjoro tikėjimas, kuris jį vedė per visus gyvenimo sunkumus ir išbandymus. Jo pasišventimas kunigystei ir tarnystei žmonėms yra pagrindinė kūrinio ašis.
Patriotizmas ir lietuvybė: Monsinjoras Zenonas Ignonis vaizduojamas kaip didis Lietuvos patriotas, kuris, net būdamas toli nuo tėvynės, aktyviai rūpinosi lietuvybės išsaugojimu, Lietuvos laisvės byla ir tautiečių gerove.
Istoriniai kataklizmai: Knygos fone atsiskleidžia XX amžiaus Lietuvos ir Europos istorijos tragedijos: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, sovietų ir nacių okupacijos, tremtis ir gyvenimas išeivijoje. Monsinjoro gyvenimo istorija tampa gyvu šių įvykių liudijimu.
Humanizmas ir atjauta: Kūrinys pabrėžia monsinjoro žmogiškąsias savybes: kuklumą, atjautą, pasiaukojimą ir meilę artimui, nepaisant tautybės ar įsitikinimų.
Stilius ir struktūra
Klemensas Jūra rašo jautriu ir pagarbiu stiliumi, stengdamasis ne tik atkurti faktus, bet ir perteikti monsinjoro asmenybės gilumą bei to meto atmosferą. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš monsinjoro gyvenimo. Pasakojimas chronologinis, tačiau jame gausu lyrinių nukrypimų, apmąstymų ir istorinių ekskursų. Knygą praturtina ir kitų amžininkų, pavyzdžiui, Halinos Didžiulytės-Mošinskienės, prisiminimai.
Leidėjo Broniaus Ignatavičiaus sprendimu, visas knygos pelnas buvo skirtas Brazilijos lietuvių jaunimui, kurį velionis monsinjoras labai mylėjo. Knyga išleista 1000 egzempliorių tiražu Pranciškonų spaustuvėje Brukline.
Knygos turinys
Knyga „Monsinjoras“ yra biografinė apybraiža, pasakojanti apie monsinjoro Zenono Ignatavičiaus-Ignonio (Zenonas Ignonis) gyvenimą ir veiklą. Knygos autorius, Klemensas Jūra, remiasi asmeniniais pokalbiais su monsinjoru, jo dienoraščio fragmentais bei korespondencija. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis:
Lietuvoje: Šioje dalyje aprašoma monsinjoro vaikystė ir jauni metai, praleisti Nemuno pakrantėje, jo šeima ir pirmoji patirtis, susidūrus su Pirmuoju pasauliniu karu bei evakuacija į Ukrainos stepes. Taip pat paliečiamos studijos Kauno kunigų seminarijoje ir pirmieji kunigystės metai.
Gudijoje: Antroji dalis skirta monsinjoro veiklai karo metais Gudijoje, kur jis tarnavo kaip lietuvių karių kapelionas. Šis laikotarpis aprašomas kaip kupinas pavojų, iššūkių ir pasiaukojimo, teikiant dvasinę pagalbą kariams ir vietos katalikams.
Pasaulyje: Trečioji dalis apima pokario metus, praleistus Vokietijoje, studijas Romoje ir ilgametį darbą Brazilijoje. Ypatingas dėmesys skiriamas jo veiklai Rio de Žaneire, kur jis buvo lietuvių bendruomenės dvasinis lyderis, radijo programos organizatorius ir aktyvus visuomenininkas.
Pagrindinės temos
Tikėjimas ir pašaukimas: Knygoje atskleidžiamas tvirtas monsinjoro tikėjimas, kuris jį vedė per visus gyvenimo sunkumus ir išbandymus. Jo pasišventimas kunigystei ir tarnystei žmonėms yra pagrindinė kūrinio ašis.
Patriotizmas ir lietuvybė: Monsinjoras Zenonas Ignonis vaizduojamas kaip didis Lietuvos patriotas, kuris, net būdamas toli nuo tėvynės, aktyviai rūpinosi lietuvybės išsaugojimu, Lietuvos laisvės byla ir tautiečių gerove.
Istoriniai kataklizmai: Knygos fone atsiskleidžia XX amžiaus Lietuvos ir Europos istorijos tragedijos: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, sovietų ir nacių okupacijos, tremtis ir gyvenimas išeivijoje. Monsinjoro gyvenimo istorija tampa gyvu šių įvykių liudijimu.
Humanizmas ir atjauta: Kūrinys pabrėžia monsinjoro žmogiškąsias savybes: kuklumą, atjautą, pasiaukojimą ir meilę artimui, nepaisant tautybės ar įsitikinimų.
Stilius ir struktūra
Klemensas Jūra rašo jautriu ir pagarbiu stiliumi, stengdamasis ne tik atkurti faktus, bet ir perteikti monsinjoro asmenybės gilumą bei to meto atmosferą. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš monsinjoro gyvenimo. Pasakojimas chronologinis, tačiau jame gausu lyrinių nukrypimų, apmąstymų ir istorinių ekskursų. Knygą praturtina ir kitų amžininkų, pavyzdžiui, Halinos Didžiulytės-Mošinskienės, prisiminimai.
Leidėjo Broniaus Ignatavičiaus sprendimu, visas knygos pelnas buvo skirtas Brazilijos lietuvių jaunimui, kurį velionis monsinjoras labai mylėjo. Knyga išleista 1000 egzempliorių tiražu Pranciškonų spaustuvėje Brukline.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 26
ZENONAS IGNONIS
VILNIUS, 2007
Kunigo Zenono Ignonio (Ignatavičiaus) dienoraštinių užrašų knyga „Praeitis kalba“, apimanti 1941–1944 metus, yra unikalus ir sukrečiantis Antrojo pasaulinio karo metų liudijimas. Tai – karo kapeliono, tarnavusio lietuvių savisaugos batalionuose Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), atsiminimai, atveriantys ne politinių ar karinių strategijų, o žmogiškumo ir sąžinės dramą brutaliomis karo sąlygomis.
Knyga yra autentiškas to meto dokumentas, sudarytas iš slapta rašyto dienoraščio. Autorius, vedamas stipraus pareigos jausmo ir tikėjimo, pasiryžo tapti karo kapelionu, nes tai buvo vienintelis būdas teikti dvasinę pagalbą Gudijos tikintiesiems, nacių valdžiai griežtai draudus kunigams vykti į šį kraštą civiliniais reikalais.
Dienoraštyje atsiskleidžia sudėtinga ir pavojinga kapeliono kasdienybė. Z. Ignonis nuolat atsidurdavo kryžminėje ugnyje: sovietų partizanai jį laikė priešu dėl bendravimo su vokiečiais, okupantams jis buvo neparankus kaip gyvas priekaištas, lenkų nacionalistai į jį žvelgė su nepasitikėjimu dėl pabrėžiamos lietuvybės, o lietuvių karius jis nuolat ragino elgtis žmoniškai.
Autorius su dideliu skausmu aprašo karo atskleistas blogąsias žmogaus savybes – sadizmą, gobšumą, cinizmą – ir džiaugiasi kiekvienu sutiktu padoriu žmogumi. Jo užrašuose atsispindi ne didvyriški mūšiai, o vietinių gyventojų vargai, karių moralinis nuosmukis, girtuoklystė ir silpstantis religingumas. Kartu tai ir gilaus tikėjimo liudijimas, pasakojimai apie Volgos vokiečių, ištisus dešimtmečius kentusių bolševikų persekiojimus, dvasinę stiprybę , bei paties autoriaus pasitikėjimą Dievo valia net mirtino pavojaus akivaizdoje.
Knyga „Praeitis kalba“ yra ne literatūrinis kūrinys, o tiesus ir skausmingas to meto įvykių atspindys. Ji atskleidžia sudėtingą istorinį laikotarpį per asmeninę patirtį, priverčia susimąstyti apie amžinąsias vertybes ir žmogaus pasirinkimus nežmoniškomis sąlygomis. Tai retas ir vertingas karo kapeliono dienoraštis, atveriantis mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo puslapį.
Knyga yra autentiškas to meto dokumentas, sudarytas iš slapta rašyto dienoraščio. Autorius, vedamas stipraus pareigos jausmo ir tikėjimo, pasiryžo tapti karo kapelionu, nes tai buvo vienintelis būdas teikti dvasinę pagalbą Gudijos tikintiesiems, nacių valdžiai griežtai draudus kunigams vykti į šį kraštą civiliniais reikalais.
Dienoraštyje atsiskleidžia sudėtinga ir pavojinga kapeliono kasdienybė. Z. Ignonis nuolat atsidurdavo kryžminėje ugnyje: sovietų partizanai jį laikė priešu dėl bendravimo su vokiečiais, okupantams jis buvo neparankus kaip gyvas priekaištas, lenkų nacionalistai į jį žvelgė su nepasitikėjimu dėl pabrėžiamos lietuvybės, o lietuvių karius jis nuolat ragino elgtis žmoniškai.
Autorius su dideliu skausmu aprašo karo atskleistas blogąsias žmogaus savybes – sadizmą, gobšumą, cinizmą – ir džiaugiasi kiekvienu sutiktu padoriu žmogumi. Jo užrašuose atsispindi ne didvyriški mūšiai, o vietinių gyventojų vargai, karių moralinis nuosmukis, girtuoklystė ir silpstantis religingumas. Kartu tai ir gilaus tikėjimo liudijimas, pasakojimai apie Volgos vokiečių, ištisus dešimtmečius kentusių bolševikų persekiojimus, dvasinę stiprybę , bei paties autoriaus pasitikėjimą Dievo valia net mirtino pavojaus akivaizdoje.
Knyga „Praeitis kalba“ yra ne literatūrinis kūrinys, o tiesus ir skausmingas to meto įvykių atspindys. Ji atskleidžia sudėtingą istorinį laikotarpį per asmeninę patirtį, priverčia susimąstyti apie amžinąsias vertybes ir žmogaus pasirinkimus nežmoniškomis sąlygomis. Tai retas ir vertingas karo kapeliono dienoraštis, atveriantis mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo puslapį.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
Egidijus Juodis
2020
Apžvalga: Ar įmanoma atkurti tiesą propagandos labirintuose?
Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę.
Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą.
Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse.
Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos.
Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą:
Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką.
Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse.
Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli
Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę.
Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą.
Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse.
Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos.
Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą:
Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką.
Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse.
Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Kaunas 1930
Apžvalga: Ar įmanoma atkurti tiesą propagandos labirintuose?
Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę.
Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą.
Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse.
Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos.
Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą:
Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką.
Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse.
Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli
Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę.
Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą.
Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse.
Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos.
Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą:
Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką.
Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse.
Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli
- Išsami informacija
- Peržiūros: 21
J. VENCKUS S. J.
BUENOS AIRES, 1954
Juozo Venckaus S. J. 1954 metais Buenos Airėse išleista knyga „Komunizmo pagrindai“ yra išsamus ir kritiškas žvilgsnis į komunistinę ideologiją, parašytas lietuvių išeivijai Šaltojo karo įkarštyje. Autoriaus, jėzuitų kunigo, tikslas – ne tik atskleisti politinius komunizmo siekius, bet ir išanalizuoti jo filosofinį pamatą, parodant, kad totalitarinė vergovė komunistų valdomuose kraštuose yra tiesioginė marksistinio-leninistinio mokslo išdava. Knyga skirta laisvajame pasaulyje gyvenantiems lietuviams, siekiant padėti jiems teisingai pažinti ir kovoti su „šiuo žmonijos priešu“, taip pat ir tiems, kurie per klaidą pakliuvo į komunistų gretas, kad padėtų jiems „sugrįžti į krikščionišką ir lietuvišką kelią“.
Filosofinė šerdis: dialektinis materializmas Knygos branduolį sudaro dialektinio materializmo – komunizmo filosofinio pagrindo – analizė. J. Venckus nuosekliai aiškina, kaip Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas pritaikė vokiečių filosofo Hegelio dialektikos metodą (tezė, antitezė, sintezė), tačiau jo esmę apvertė aukštyn kojomis: dvasią pakeitė materija. Autorius pristato pagrindinius marksizmo dėsnius: priešingumų, negacijos ir transformacijos.
Venckus kritiškai vertina šiuos postulatus, teigdamas, kad jie yra nelogiški ir moksliškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, jis kvestionuoja „priešingumų vienybės“ dėsnį, klausdamas, koks yra priešingumas tarp kiaušinio ir iš jo besivystančio viščiuko, ar tarp plytų ir iš jų statomo namo. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad marksizmas nepateikia jokio paaiškinimo, kaip „transformacijos dėsnis“ atsirado pačioje gamtoje, teigdamas, kad pagal Marksą „viskas eina savaime magiškai“. Galiausiai, autorius daro išvadą, kad dialektinis materializmas yra sukurtas tam, kad paneigtų Dievo, kaip Kūrėjo ir pirminio Judintojo, egzistavimą, teigdamas, kad materija yra amžina ir juda pati iš savęs.
Komunizmas kaip antireligija
Vienas svarbiausių knygos aspektų – komunizmo, kaip ateistinės ir krikščionybei priešiškos sistemos, demaskavimas. Skyriuje „Ar Religija – Žmonijos Opiumas?“ analizuojamas garsusis Markso teiginys. J. Venckus teigia, kad šis posakis naudojamas kaip įrankis darbininkų masėms sukiršinti ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš Bažnyčią bei kunigus, kurie esą tarnauja išnaudotojams.
Autorius gina Katalikų Bažnyčią, pabrėždamas jos istorinį rūpestį darbininkija, kurį liudija popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikos. Jis argumentuoja, kad Bažnyčia neturi jokio intereso palaikyti kapitalistų, kurių dauguma net nėra katalikai, ir kad ją pačią daugiausiai išlaiko paprasti darbo žmonės. Venckus pabrėžia, kad Bažnyčia kovoja ne su socialinėmis reformomis, o su „bedievišku komunizmu“, ir kol jis prievarta vers žmones būti ateistais, tol kova tarp Bažnyčios ir marksizmo nesibaigs. Knygoje teigiama, kad pats komunizmas siekia tapti nauja, pasaulietine religija, kuri pakeistų visas kitas.
Praktinė analizė ir kritika
Knygoje apžvelgiama Rusijos marksizmo istorija, pradedant dekabristų sukilimu ir baigiant Lenino atėjimu į valdžią. Autorius pabrėžia, kad visus rusų revoliucionierius, nepaisant jų kilmės, vienijo du bruožai: noras nuversti caro valdžią ir ateizmas.
J. Venckus pateikia išsamią sovietinio komunizmo praktikos kritiką, apibūdindamas jį kaip:
Totalitarinę diktatūrą, pavertusią žmogų valstybės įrankiu.
Sistemą, naudojančią terorą, masinius kalinimus ir priverstinį darbą.
Moralės neigimą, kur, pasak Lenino, moralu yra viskas, kas padeda proletariato klasių kovai.
Utopiją, kuri nepaiso prigimtinių žmogaus polinkių, tokių kaip noras turėti privačią nuosavybę.
Atskiruose skyriuose aptariami komunistų kovos metodai prieš Bažnyčią, tokie kaip dvasininkų atskyrimas nuo žmonių, jų šmeižimas, bandymai įkurti tautines, nuo Romos atskirtas bažnyčias, ir jaunimo perėmimas į savo globą.
Katalikų Bažnyčios atsakas
Svarbi knygos dalis skirta oficialiai Katalikų Bažnyčios pozicijai komunizmo atžvilgiu. Autorius pateikia eilę popiežių pasmerkimų, pradedant Pijumi IX 1846 metais. Vainikuoja šią apžvalgą 1949 m. liepos 1 d. Pijaus XII dekretas, kuriuo:
Draudžiama katalikams stoti į komunistų partiją ar ją remti.
Draudžiama leisti, platinti ar skaityti komunistinę literatūrą.
Teigiama, kad sąmoningai tai darantys asmenys negali priimti sakramentų.
Skelbiama, kad komunistų materialistinį mokslą išpažįstantys ir platinantys katalikai ipso facto (pačiu tuo faktu) užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą Apaštalų Sostui.
Šis skyrius pabrėžia, kad Bažnyčios kova su komunizmu yra ne politinė, o giliai dvasinė ir doktrininė.
Apibendrinimas Juozo Venckaus „Komunizmo pagrindai“ yra vertingas istorinis dokumentas, atspindintis Lietuvos išeivijos intelektualinę ir dvasinę kovą sovietinės okupacijos metais. Tai ne tik politinis pamfletas, bet ir rimtas bandymas išanalizuoti komunizmo ideologiją iš krikščioniškosios filosofijos perspektyvos. Knyga, parašyta aiškia ir suprantama kalba, nuosekliai griauna marksizmo-leninizmo teorinius pamatus ir demaskuoja jo praktiką kaip antihumanišką ir priešišką pamatinei žmogaus laisvei. Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, ji išlieka aktuali kaip priminimas apie totalitarinių ideologijų pavojų ir kaip tvirto krikščioniško atsako pavyzdys.
Filosofinė šerdis: dialektinis materializmas Knygos branduolį sudaro dialektinio materializmo – komunizmo filosofinio pagrindo – analizė. J. Venckus nuosekliai aiškina, kaip Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas pritaikė vokiečių filosofo Hegelio dialektikos metodą (tezė, antitezė, sintezė), tačiau jo esmę apvertė aukštyn kojomis: dvasią pakeitė materija. Autorius pristato pagrindinius marksizmo dėsnius: priešingumų, negacijos ir transformacijos.
Venckus kritiškai vertina šiuos postulatus, teigdamas, kad jie yra nelogiški ir moksliškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, jis kvestionuoja „priešingumų vienybės“ dėsnį, klausdamas, koks yra priešingumas tarp kiaušinio ir iš jo besivystančio viščiuko, ar tarp plytų ir iš jų statomo namo. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad marksizmas nepateikia jokio paaiškinimo, kaip „transformacijos dėsnis“ atsirado pačioje gamtoje, teigdamas, kad pagal Marksą „viskas eina savaime magiškai“. Galiausiai, autorius daro išvadą, kad dialektinis materializmas yra sukurtas tam, kad paneigtų Dievo, kaip Kūrėjo ir pirminio Judintojo, egzistavimą, teigdamas, kad materija yra amžina ir juda pati iš savęs.
Komunizmas kaip antireligija
Vienas svarbiausių knygos aspektų – komunizmo, kaip ateistinės ir krikščionybei priešiškos sistemos, demaskavimas. Skyriuje „Ar Religija – Žmonijos Opiumas?“ analizuojamas garsusis Markso teiginys. J. Venckus teigia, kad šis posakis naudojamas kaip įrankis darbininkų masėms sukiršinti ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš Bažnyčią bei kunigus, kurie esą tarnauja išnaudotojams.
Autorius gina Katalikų Bažnyčią, pabrėždamas jos istorinį rūpestį darbininkija, kurį liudija popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikos. Jis argumentuoja, kad Bažnyčia neturi jokio intereso palaikyti kapitalistų, kurių dauguma net nėra katalikai, ir kad ją pačią daugiausiai išlaiko paprasti darbo žmonės. Venckus pabrėžia, kad Bažnyčia kovoja ne su socialinėmis reformomis, o su „bedievišku komunizmu“, ir kol jis prievarta vers žmones būti ateistais, tol kova tarp Bažnyčios ir marksizmo nesibaigs. Knygoje teigiama, kad pats komunizmas siekia tapti nauja, pasaulietine religija, kuri pakeistų visas kitas.
Praktinė analizė ir kritika
Knygoje apžvelgiama Rusijos marksizmo istorija, pradedant dekabristų sukilimu ir baigiant Lenino atėjimu į valdžią. Autorius pabrėžia, kad visus rusų revoliucionierius, nepaisant jų kilmės, vienijo du bruožai: noras nuversti caro valdžią ir ateizmas.
J. Venckus pateikia išsamią sovietinio komunizmo praktikos kritiką, apibūdindamas jį kaip:
Totalitarinę diktatūrą, pavertusią žmogų valstybės įrankiu.
Sistemą, naudojančią terorą, masinius kalinimus ir priverstinį darbą.
Moralės neigimą, kur, pasak Lenino, moralu yra viskas, kas padeda proletariato klasių kovai.
Utopiją, kuri nepaiso prigimtinių žmogaus polinkių, tokių kaip noras turėti privačią nuosavybę.
Atskiruose skyriuose aptariami komunistų kovos metodai prieš Bažnyčią, tokie kaip dvasininkų atskyrimas nuo žmonių, jų šmeižimas, bandymai įkurti tautines, nuo Romos atskirtas bažnyčias, ir jaunimo perėmimas į savo globą.
Katalikų Bažnyčios atsakas
Svarbi knygos dalis skirta oficialiai Katalikų Bažnyčios pozicijai komunizmo atžvilgiu. Autorius pateikia eilę popiežių pasmerkimų, pradedant Pijumi IX 1846 metais. Vainikuoja šią apžvalgą 1949 m. liepos 1 d. Pijaus XII dekretas, kuriuo:
Draudžiama katalikams stoti į komunistų partiją ar ją remti.
Draudžiama leisti, platinti ar skaityti komunistinę literatūrą.
Teigiama, kad sąmoningai tai darantys asmenys negali priimti sakramentų.
Skelbiama, kad komunistų materialistinį mokslą išpažįstantys ir platinantys katalikai ipso facto (pačiu tuo faktu) užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą Apaštalų Sostui.
Šis skyrius pabrėžia, kad Bažnyčios kova su komunizmu yra ne politinė, o giliai dvasinė ir doktrininė.
Apibendrinimas Juozo Venckaus „Komunizmo pagrindai“ yra vertingas istorinis dokumentas, atspindintis Lietuvos išeivijos intelektualinę ir dvasinę kovą sovietinės okupacijos metais. Tai ne tik politinis pamfletas, bet ir rimtas bandymas išanalizuoti komunizmo ideologiją iš krikščioniškosios filosofijos perspektyvos. Knyga, parašyta aiškia ir suprantama kalba, nuosekliai griauna marksizmo-leninizmo teorinius pamatus ir demaskuoja jo praktiką kaip antihumanišką ir priešišką pamatinei žmogaus laisvei. Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, ji išlieka aktuali kaip priminimas apie totalitarinių ideologijų pavojų ir kaip tvirto krikščioniško atsako pavyzdys.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
kun. B. Andruška J. S.
KAUNAS, 1926
Knygos „Išpažinties“ apžvalga: išsamus dvasinio gyvenimo vadovas
1926 metais Kaune pasirodžiusi Tėvų Jėzuitų parengta knyga „Išpažintis“, kurią spaudai paruošė kunigas B. Andruška J. S., yra išsamus ir gilus dvasinio gyvenimo vadovas, skirtas katalikams, siekiantiems suprasti Atgailos sakramento prasmę ir svarbą. Šis leidinys, gavęs bažnytinės vyresnybės leidimą ir vyskupo pritarimą („Imprimatur“), atspindi ne tik klasikinę katalikų teologiją, bet ir to meto istorinį kontekstą, kuriame Bažnyčiai teko ginti savo mokymą nuo stiprėjančių sekuliarių idėjų.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai ir sistemingai suskirstyta į skyrius, kurie skaitytoją veda nuo pamatinių teologinių tiesų iki praktinių patarimų, kaip atlikti išpažintį.
Leidinys pradedamas skyriumi „Mūsų paskyrimas“, kuriame teigiama, kad pagrindinis žmogaus tikslas žemėje yra siekti Dievo ir su Juo susijungti. Toliau analizuojama „Sąžinė“ kaip Dievo duotas vidinis balsas, padedantis atskirti gėrį nuo blogio. Šie skyriai padeda pagrindus nuodėmės sampratai, kuri išsamiai nagrinėjama dalyje „Nuodėmės esmė ir pasekmės“. Čia skiriamos mirtinosios ir kasdieninės nuodėmės, aiškinamos jų baisios dvasinės pasekmės, tokios kaip pašvenčiamosios malonės praradimas ir sielos mirtis.
Reaguodamas į to meto kritiką, autorius skiria du didelius skyrius apologetikai:
„Ar kunigai prasimanė išpažintį?“ Čia, pasitelkiant istorinius argumentus, tokius kaip ankstyvųjų Bažnyčios tėvų (Tertuliono, Origeno, šv. Cipriono) raštus ir Rytų bažnyčių praktiką, įrodoma, kad išpažintis nebuvo vėlesnių amžių ar kunigų išradimas, o egzistavo nuo apaštalų laikų.
„Ar išpažintis tvirkina?“ Šiame skyriuje atremiami priekaištai, esą išpažintis skatina amoralumą. Teigiama, kad, priešingai, ji yra veiksminga priemonė, sulaikanti nuo nuodėmės ir skatinanti dorovę, nes jos esminė dalis yra ne pats nuodėmių išvardijimas, o nuoširdus gailestis ir tvirtas pasiryžimas pasitaisyti.
Centrinė knygos ašis – skyrius „Išpažintį Kristus įsteigė“, kuriame, remiantis Šventuoju Raštu, detaliai pagrindžiama, kad pats Jėzus Kristus suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią atleisti nuodėmes.
Praktinėje dalyje nuosekliai aptariami visi išpažinties etapai:
Sąžinės sąskaita: Pabrėžiamas poreikis rimtai ir atsakingai ištirti savo sąžinę.
Gailestis: Akcentuojama, kad tai svarbiausia Atgailos sakramento dalis, be kurios nuodėmės negali būti atleistos.
Tvirtas pasiryžimas: Aiškinama būtinybė tvirtai nuspręsti nebenusidėti ir vengti progų, vedančių į blogį.
Nuodėmių išpažinimas: Pateikiami patarimai, kaip atvirai ir nuolankiai išpažinti nuodėmes kunigui, veikiančiam Kristaus vardu.
Ganapadarymas: Skaitytojui primenama pareiga atlikti kunigo skirtą atgailą ir atlyginti padarytas skriaudas.
Knyga taip pat aptaria dažnosios ir generalinės išpažinties naudą, pabrėždama, kad tai yra veiksmingos priemonės dvasiniam tobulėjimui ir gilesniam ryšiui su Dievu.
Stilius, tonas ir vertė
Leidinio stilius yra formalus, pamokslinis ir pakilus. Autorius dažnai kreipiasi tiesiogiai į skaitytoją („brangus broli“ ), naudodamas retorinius klausimus ir emocingus palyginimus, ypač kalbėdamas apie Dievo gailestingumą, kuriam skirtas atskiras, jaudinantis skyrius.
Knyga yra ne tik sielovadinis vadovas, bet ir vertingas istorinis šaltinis, atspindintis tarpukario Lietuvos religingumą ir intelektualines diskusijas. Poleminis tonas, ginant tikėjimą nuo „laisvamanių ir bedievių“, rodo tuometinę Bažnyčios apologetinę būtinybę.
Išvados
„Išpažintis“ yra klasikinis, teologiškai turtingas veikalas, nuosekliai ir giliai atskleidžiantis katalikišką Atgailos sakramento sampratą. Nors leidinio kalba ir kai kurie argumentai atspindi praėjusios epochos dvasią, jo išsami struktūra, dvasinės įžvalgos ir praktiniai patarimai išlieka aktualūs ir šiandien. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo supratimą apie išpažintį, jos teikiamą malonę ir Dievo gailestingumą.
1926 metais Kaune pasirodžiusi Tėvų Jėzuitų parengta knyga „Išpažintis“, kurią spaudai paruošė kunigas B. Andruška J. S., yra išsamus ir gilus dvasinio gyvenimo vadovas, skirtas katalikams, siekiantiems suprasti Atgailos sakramento prasmę ir svarbą. Šis leidinys, gavęs bažnytinės vyresnybės leidimą ir vyskupo pritarimą („Imprimatur“), atspindi ne tik klasikinę katalikų teologiją, bet ir to meto istorinį kontekstą, kuriame Bažnyčiai teko ginti savo mokymą nuo stiprėjančių sekuliarių idėjų.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai ir sistemingai suskirstyta į skyrius, kurie skaitytoją veda nuo pamatinių teologinių tiesų iki praktinių patarimų, kaip atlikti išpažintį.
Leidinys pradedamas skyriumi „Mūsų paskyrimas“, kuriame teigiama, kad pagrindinis žmogaus tikslas žemėje yra siekti Dievo ir su Juo susijungti. Toliau analizuojama „Sąžinė“ kaip Dievo duotas vidinis balsas, padedantis atskirti gėrį nuo blogio. Šie skyriai padeda pagrindus nuodėmės sampratai, kuri išsamiai nagrinėjama dalyje „Nuodėmės esmė ir pasekmės“. Čia skiriamos mirtinosios ir kasdieninės nuodėmės, aiškinamos jų baisios dvasinės pasekmės, tokios kaip pašvenčiamosios malonės praradimas ir sielos mirtis.
Reaguodamas į to meto kritiką, autorius skiria du didelius skyrius apologetikai:
„Ar kunigai prasimanė išpažintį?“ Čia, pasitelkiant istorinius argumentus, tokius kaip ankstyvųjų Bažnyčios tėvų (Tertuliono, Origeno, šv. Cipriono) raštus ir Rytų bažnyčių praktiką, įrodoma, kad išpažintis nebuvo vėlesnių amžių ar kunigų išradimas, o egzistavo nuo apaštalų laikų.
„Ar išpažintis tvirkina?“ Šiame skyriuje atremiami priekaištai, esą išpažintis skatina amoralumą. Teigiama, kad, priešingai, ji yra veiksminga priemonė, sulaikanti nuo nuodėmės ir skatinanti dorovę, nes jos esminė dalis yra ne pats nuodėmių išvardijimas, o nuoširdus gailestis ir tvirtas pasiryžimas pasitaisyti.
Centrinė knygos ašis – skyrius „Išpažintį Kristus įsteigė“, kuriame, remiantis Šventuoju Raštu, detaliai pagrindžiama, kad pats Jėzus Kristus suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią atleisti nuodėmes.
Praktinėje dalyje nuosekliai aptariami visi išpažinties etapai:
Sąžinės sąskaita: Pabrėžiamas poreikis rimtai ir atsakingai ištirti savo sąžinę.
Gailestis: Akcentuojama, kad tai svarbiausia Atgailos sakramento dalis, be kurios nuodėmės negali būti atleistos.
Tvirtas pasiryžimas: Aiškinama būtinybė tvirtai nuspręsti nebenusidėti ir vengti progų, vedančių į blogį.
Nuodėmių išpažinimas: Pateikiami patarimai, kaip atvirai ir nuolankiai išpažinti nuodėmes kunigui, veikiančiam Kristaus vardu.
Ganapadarymas: Skaitytojui primenama pareiga atlikti kunigo skirtą atgailą ir atlyginti padarytas skriaudas.
Knyga taip pat aptaria dažnosios ir generalinės išpažinties naudą, pabrėždama, kad tai yra veiksmingos priemonės dvasiniam tobulėjimui ir gilesniam ryšiui su Dievu.
Stilius, tonas ir vertė
Leidinio stilius yra formalus, pamokslinis ir pakilus. Autorius dažnai kreipiasi tiesiogiai į skaitytoją („brangus broli“ ), naudodamas retorinius klausimus ir emocingus palyginimus, ypač kalbėdamas apie Dievo gailestingumą, kuriam skirtas atskiras, jaudinantis skyrius.
Knyga yra ne tik sielovadinis vadovas, bet ir vertingas istorinis šaltinis, atspindintis tarpukario Lietuvos religingumą ir intelektualines diskusijas. Poleminis tonas, ginant tikėjimą nuo „laisvamanių ir bedievių“, rodo tuometinę Bažnyčios apologetinę būtinybę.
Išvados
„Išpažintis“ yra klasikinis, teologiškai turtingas veikalas, nuosekliai ir giliai atskleidžiantis katalikišką Atgailos sakramento sampratą. Nors leidinio kalba ir kai kurie argumentai atspindi praėjusios epochos dvasią, jo išsami struktūra, dvasinės įžvalgos ir praktiniai patarimai išlieka aktualūs ir šiandien. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo supratimą apie išpažintį, jos teikiamą malonę ir Dievo gailestingumą.