Tėvynė
- Išsami informacija
- Peržiūros: 12
Parašė B. A.
KAUNAS 1928
Knygos Apžvalga: „Sugriautas lizdas“ – Šeimos Tragedija ir Vilties Spindulys Didžiojo Karo Fone 1928 metais Kaune išleista B. A. apysaka „Sugriautas lizdas“ yra jautrus ir skaudus pasakojimas apie vienos šeimos likimą Pirmojo pasaulinio karo (knygoje vadinamo Didžiuoju karu) sūkuryje. Kūrinys, nors ir neilgas, giliai paliečia universalias temas – namų praradimo, šeimos ryšio, nepalaužiamos vilties ir žmogiškumo triumfo net ir žiauriausiomis aplinkybėmis.
Pasakojimas prasideda niūriu, bet paveikiu vaizdu: pamiškėje stūksančioje apgriuvusioje trobelėje glaudžiasi motina Agnietė su trimis savo vaikais – Kaziu, Onyte ir Joneliu. Šeima gyvena visiškame skurde, nuolat kentėdama šaltį ir alkį. Ugnis, kūrenama sugriuvusio pečiaus vietoje, pripildo trobelę dūmų , o vakarais pro skylėtą langą spingsinti šviesa primena „vilko akį“ – tarsi simbolį juos supančios grėsmės ir vienatvės.
Kūrinio centre – šeimos prisiminimai apie laimingą gyvenimą prieš karą. Kontrastas tarp šviesios praeities ir niūrios dabarties yra aštriai juntamas. Skaitytojas supažindinamas su jų buvusiais gražiais nameliais ant kalvos, apsuptais medžių , derlingais laukais, kuriuos su meile dirbo tėvas, ir nerūpestinga vaikyste. Ši idilė buvo negailestingai sunaikinta, kai „skaistus dangus apsiniaukė juodais, sunkiais it švinas, debesimis“ – prasidėjo karas. Šeima buvo priversta bėgti, palikusi namus ir tėvą Juozą. Grįžę jie randa tik griuvėsių krūvą ir pelenus, kuriuos nešioja vėjas.
Skaudžiausia netektis, slegianti šeimą – nežinia dėl tėvo likimo ir jauniausio sūnaus Staselio mirtis nuo bado ir ligų. Agnietė, nors ir pati palūžusi, stengiasi palaikyti viltį savo vaikams, sakydama, kad tėtis galbūt dar sugrįš , tačiau pati slapta gedi vyro, apie kurio žūtį ją pasiekė gandai.
Pasakojimo kulminacija pasiekiama dvejopai. Pirmiausia, šeimą aplanko gerasis miško sargas Antanas, atnešdamas ne tik išsvajotos duonos ir druskos, bet ir zuikį rytojaus Naujųjų Metų šventei. Šis gerumo aktas įžiebia trumpą džiaugsmo akimirką. Tačiau netrukus motina, vaikų prašoma, ima pasakoti istoriją apie šeimą, kurią išskyrė karas – istoriją, kuri yra stulbinamai panaši į jų pačių. Ji baigiasi tragiška žinia apie duobėje nuo sviedinio žuvusį tėvą. Šis pasakojimas sukrečia vaikus, ypač jautrųjį Jonelį, atimdamas paskutinę viltį.
Ir būtent tada, kai neviltis pasiekia aukščiausią tašką, įvyksta stebuklas. Į duris pasibeldžia nepažįstamas keleivis – aukštas vyras „su žila nuo šalnos barzda“. Tai – jų tėvas ir vyras Juozas, gyvas, nors ir sužeistas bei išvargęs. Jis papasakoja savo neįtikėtiną išgyvenimo istoriją: kaip buvo sužeistas sprogimo metu, palaikytas mirusiu , išvežtas į Vokietiją , kalintas koncentracijos stovykloje ir galiausiai, padedant Lietuvių Komitetui Šveicarijoje, paleistas namo.
Apysaka baigiama viltinga gaida. Nors senasis „lizdas sugriautas“ , o ateitis atrodo „tamsi“ ir pilna naujų iššūkių, šeima vėl yra kartu. Būtent jų tarpusavio meilė ir bendrystė tampa pamatu, ant kurio jie pasirengę iš naujo statyti savo gyvenimą ir laimę. „Sugriautas lizdas“ – tai himnas šeimos meilės galiai, kuri padeda išgyventi baisiausius praradimus ir teikia jėgų žengti pirmyn net tada, kai viskas aplinkui yra sunaikinta.
Pasakojimas prasideda niūriu, bet paveikiu vaizdu: pamiškėje stūksančioje apgriuvusioje trobelėje glaudžiasi motina Agnietė su trimis savo vaikais – Kaziu, Onyte ir Joneliu. Šeima gyvena visiškame skurde, nuolat kentėdama šaltį ir alkį. Ugnis, kūrenama sugriuvusio pečiaus vietoje, pripildo trobelę dūmų , o vakarais pro skylėtą langą spingsinti šviesa primena „vilko akį“ – tarsi simbolį juos supančios grėsmės ir vienatvės.
Kūrinio centre – šeimos prisiminimai apie laimingą gyvenimą prieš karą. Kontrastas tarp šviesios praeities ir niūrios dabarties yra aštriai juntamas. Skaitytojas supažindinamas su jų buvusiais gražiais nameliais ant kalvos, apsuptais medžių , derlingais laukais, kuriuos su meile dirbo tėvas, ir nerūpestinga vaikyste. Ši idilė buvo negailestingai sunaikinta, kai „skaistus dangus apsiniaukė juodais, sunkiais it švinas, debesimis“ – prasidėjo karas. Šeima buvo priversta bėgti, palikusi namus ir tėvą Juozą. Grįžę jie randa tik griuvėsių krūvą ir pelenus, kuriuos nešioja vėjas.
Skaudžiausia netektis, slegianti šeimą – nežinia dėl tėvo likimo ir jauniausio sūnaus Staselio mirtis nuo bado ir ligų. Agnietė, nors ir pati palūžusi, stengiasi palaikyti viltį savo vaikams, sakydama, kad tėtis galbūt dar sugrįš , tačiau pati slapta gedi vyro, apie kurio žūtį ją pasiekė gandai.
Pasakojimo kulminacija pasiekiama dvejopai. Pirmiausia, šeimą aplanko gerasis miško sargas Antanas, atnešdamas ne tik išsvajotos duonos ir druskos, bet ir zuikį rytojaus Naujųjų Metų šventei. Šis gerumo aktas įžiebia trumpą džiaugsmo akimirką. Tačiau netrukus motina, vaikų prašoma, ima pasakoti istoriją apie šeimą, kurią išskyrė karas – istoriją, kuri yra stulbinamai panaši į jų pačių. Ji baigiasi tragiška žinia apie duobėje nuo sviedinio žuvusį tėvą. Šis pasakojimas sukrečia vaikus, ypač jautrųjį Jonelį, atimdamas paskutinę viltį.
Ir būtent tada, kai neviltis pasiekia aukščiausią tašką, įvyksta stebuklas. Į duris pasibeldžia nepažįstamas keleivis – aukštas vyras „su žila nuo šalnos barzda“. Tai – jų tėvas ir vyras Juozas, gyvas, nors ir sužeistas bei išvargęs. Jis papasakoja savo neįtikėtiną išgyvenimo istoriją: kaip buvo sužeistas sprogimo metu, palaikytas mirusiu , išvežtas į Vokietiją , kalintas koncentracijos stovykloje ir galiausiai, padedant Lietuvių Komitetui Šveicarijoje, paleistas namo.
Apysaka baigiama viltinga gaida. Nors senasis „lizdas sugriautas“ , o ateitis atrodo „tamsi“ ir pilna naujų iššūkių, šeima vėl yra kartu. Būtent jų tarpusavio meilė ir bendrystė tampa pamatu, ant kurio jie pasirengę iš naujo statyti savo gyvenimą ir laimę. „Sugriautas lizdas“ – tai himnas šeimos meilės galiai, kuri padeda išgyventi baisiausius praradimus ir teikia jėgų žengti pirmyn net tada, kai viskas aplinkui yra sunaikinta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 11
M. KRUPAVIČIUS
. Stuttgart 1948
Mykolo Krupavičiaus 1948 metais Štutgarte išleista knyga „Krikščioniškoji Demokratija“ yra vienas svarbiausių lietuvių politinės minties veikalų, kuriame išsamiai ir argumentuotai pristatoma krikščioniškosios demokratijos ideologija, jos ištakos, principai ir politinė raiška. Parašyta sudėtingu pokario laikotarpiu, skirta lietuvių išeivijai, ši knyga yra ne tik teorinis traktatas, bet ir politinis manifestas, nubrėžiantis gaires būsimai laisvai Lietuvai.
Krikščionybė – Tikrosios Demokratijos Pamatas
Pagrindinė autoriaus tezė – moderni, tikroji demokratija savo esme yra krikščioniška. Krupavičius teigia, kad antikinė, stabmeldiškoji Graikijos demokratija buvo tik „žiedas be kvapo, forma be turinio“ , nes ji nepripažino visų žmonių lygybės, toleravo vergiją ir moterų bei vaikų teisių suvaržymus. Anot jo, būtent krikščionybė, paskelbusi visų žmonių, kaip Dievo vaikų, lygybę, „atnaujino pasaulio veidą“ ir suteikė demokratijai gilų moralinį turinį. Remdamasis popiežių (ypač Leono XIII ir Pijaus XII), žymių filosofų (J. Maritain, H. Bergson) ir net JAV prezidento F. D. Roosevelto mintimis, Krupavičius tvirtina, kad „demokratinė lygybė yra Kryžiaus medžio vaisius“ ir kad tikrosios demokratijos pagrindas yra Dievo autoritetas.
Dvejopa Krikščioniškoji Demokratija: Socialinė ir Politinė
Autorius išskiria du krikščioniškosios demokratijos lygmenis:
Socialinė krikščioniškoji demokratija – tai plati „krikščioniškoji veikla žmonių ar liaudies gerovei“ , kuri remiasi prigimtine ir dieviškąja teise. Ši veikla, tapatinama su socialine katalikybe, yra sena kaip pati Evangelija ir visada rūpinosi vargšais bei darbininkų luomu.
Politinė krikščioniškoji demokratija (arba Krikščionių Demokratų Partija) – tai politinė organizacija, kuri politinėmis priemonėmis siekia įgyvendinti socialinės demokratijos tikslus. Jos pagrindinis siekis – „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti“. Politika čia suprantama ne kaip tikslas, o kaip priemonė socialiniam teisingumui pasiekti.
Pagrindiniai Principai ir Istorinis Kontekstas
Knygoje detaliai aptariami krikščioniškosios demokratijos principai:
Etikos primatas politikoje: Atmetama nuostata, kad politika gali būti „aideologinė“ ar nepavaldi moralės dėsniams. Krikščioniškoji etika privalo galioti visose srityse – nuo asmeninio iki tarptautinio gyvenimo.
Žmogaus asmens orumas: Žmogaus asmuo laikomas aukščiausiu gėriu sukurtajame pasaulyje, Dievo atvaizdu, kurio teises privalo ginti ir gerbti valstybė.
Šeimos apsauga: Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, kurią valstybė privalo ginti ir remti.
Subalansuota nuosavybės samprata: Pripažįstama prigimtinė teisė į privačią nuosavybę, tačiau ji aprėžiama visuomenės gerovės reikalavimais, atmetant tiek liberalų jus utendi et abutendi (teisė naudoti ir piktnaudžiauti), tiek socialistų siekį nuosavybę panaikinti.
Krupavičius pateikia išsamią XIX a. socialinių judėjimų Europoje apžvalgą, pabrėždamas „Socialinių Reformatorių“ (vysk. Kettelerio, F. Ozanamo ir kt.) bei Fryburgo Unijos veiklą rengiant dirvą popiežiaus Leono XIII enciklikai
Rerum Novarum (1891 m.), kuri tapo moderniosios krikščioniškosios demokratijos kertiniu akmeniu.
Išvados
M. Krupavičiaus „Krikščioniškoji Demokratija“ – tai ne tik ideologijos išdėstymas, bet ir kvietimas veikti. Knyga parašyta aiškiai ir įtikinamai, jos argumentai tvirtai pagrįsti Bažnyčios socialiniu mokymu ir istorine patirtimi. Autorius pozicionuoja krikščioniškąją demokratiją kaip vienintelę alternatyvą tiek bedieviškam komunizmui, tiek savanaudiškam kapitalizmui, ragindamas katalikus aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime ir kurti valstybę, paremtą teisingumu, laisve ir krikščioniška meile. Tai fundamentalus veikalas, išliekantis aktualus ir šiandien, ypač svarstant vertybių vaidmenį politikoje.
Krikščionybė – Tikrosios Demokratijos Pamatas
Pagrindinė autoriaus tezė – moderni, tikroji demokratija savo esme yra krikščioniška. Krupavičius teigia, kad antikinė, stabmeldiškoji Graikijos demokratija buvo tik „žiedas be kvapo, forma be turinio“ , nes ji nepripažino visų žmonių lygybės, toleravo vergiją ir moterų bei vaikų teisių suvaržymus. Anot jo, būtent krikščionybė, paskelbusi visų žmonių, kaip Dievo vaikų, lygybę, „atnaujino pasaulio veidą“ ir suteikė demokratijai gilų moralinį turinį. Remdamasis popiežių (ypač Leono XIII ir Pijaus XII), žymių filosofų (J. Maritain, H. Bergson) ir net JAV prezidento F. D. Roosevelto mintimis, Krupavičius tvirtina, kad „demokratinė lygybė yra Kryžiaus medžio vaisius“ ir kad tikrosios demokratijos pagrindas yra Dievo autoritetas.
Dvejopa Krikščioniškoji Demokratija: Socialinė ir Politinė
Autorius išskiria du krikščioniškosios demokratijos lygmenis:
Socialinė krikščioniškoji demokratija – tai plati „krikščioniškoji veikla žmonių ar liaudies gerovei“ , kuri remiasi prigimtine ir dieviškąja teise. Ši veikla, tapatinama su socialine katalikybe, yra sena kaip pati Evangelija ir visada rūpinosi vargšais bei darbininkų luomu.
Politinė krikščioniškoji demokratija (arba Krikščionių Demokratų Partija) – tai politinė organizacija, kuri politinėmis priemonėmis siekia įgyvendinti socialinės demokratijos tikslus. Jos pagrindinis siekis – „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti“. Politika čia suprantama ne kaip tikslas, o kaip priemonė socialiniam teisingumui pasiekti.
Pagrindiniai Principai ir Istorinis Kontekstas
Knygoje detaliai aptariami krikščioniškosios demokratijos principai:
Etikos primatas politikoje: Atmetama nuostata, kad politika gali būti „aideologinė“ ar nepavaldi moralės dėsniams. Krikščioniškoji etika privalo galioti visose srityse – nuo asmeninio iki tarptautinio gyvenimo.
Žmogaus asmens orumas: Žmogaus asmuo laikomas aukščiausiu gėriu sukurtajame pasaulyje, Dievo atvaizdu, kurio teises privalo ginti ir gerbti valstybė.
Šeimos apsauga: Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, kurią valstybė privalo ginti ir remti.
Subalansuota nuosavybės samprata: Pripažįstama prigimtinė teisė į privačią nuosavybę, tačiau ji aprėžiama visuomenės gerovės reikalavimais, atmetant tiek liberalų jus utendi et abutendi (teisė naudoti ir piktnaudžiauti), tiek socialistų siekį nuosavybę panaikinti.
Krupavičius pateikia išsamią XIX a. socialinių judėjimų Europoje apžvalgą, pabrėždamas „Socialinių Reformatorių“ (vysk. Kettelerio, F. Ozanamo ir kt.) bei Fryburgo Unijos veiklą rengiant dirvą popiežiaus Leono XIII enciklikai
Rerum Novarum (1891 m.), kuri tapo moderniosios krikščioniškosios demokratijos kertiniu akmeniu.
Išvados
M. Krupavičiaus „Krikščioniškoji Demokratija“ – tai ne tik ideologijos išdėstymas, bet ir kvietimas veikti. Knyga parašyta aiškiai ir įtikinamai, jos argumentai tvirtai pagrįsti Bažnyčios socialiniu mokymu ir istorine patirtimi. Autorius pozicionuoja krikščioniškąją demokratiją kaip vienintelę alternatyvą tiek bedieviškam komunizmui, tiek savanaudiškam kapitalizmui, ragindamas katalikus aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime ir kurti valstybę, paremtą teisingumu, laisve ir krikščioniška meile. Tai fundamentalus veikalas, išliekantis aktualus ir šiandien, ypač svarstant vertybių vaidmenį politikoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 5
dr. Mindaugas Bloznelis
Vilnius 2003
2003 metais Lietuvių katalikų mokslo akademijos išleista ir dr. Mindaugo Bloznelio sudaryta knyga „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ yra išsamus ir jautrus pasakojimas apie mokytoją, ateitininkę, visuomenės veikėją ir kankinę, kurios gyvenimas tapo nepalaužiamos dvasios ir tikėjimo liudijimu totalitarinio režimo akivaizdoje. Leidinys, parengtas pradėjus Adelės Dirsytės kanonizacijos bylą, yra ne tik biografija, bet ir vertingas istorinis dokumentas, atskleidžiantis tiek šviesų tarpukario Lietuvos inteligentijos veidą, tiek brutalią sovietinės sistemos prigimtį.
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per A. Dirsytės gyvenimo etapus. Ji paremta įvairiapusiais šaltiniais: gausia jos sūnėno Stasio Ivanausko surinkta medžiaga apie šeimą ir tėviškę, archyviniais dokumentais, pačios A. Dirsytės publicistiniais straipsniais bei laiškais ir, svarbiausia, su ja kalėjusių moterų liudijimais.
Pirma dalis: „Gyvenimas iki nelaisvės metų“
Ši dalis atkuria aplinką, kurioje formavosi A. Dirsytės asmenybė. Ji gimė 1909 m. balandžio 15 d. darbščių ūkininkų Antano ir Agotos Dirsių šeimoje Pramislavos vienkiemyje, Kėdainių apskrityje. Augdama gausioje, katalikiškoje aplinkoje, ji nuo mažens buvo apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai. Baigusi Kėdainių gimnaziją, 1928 m. įstojo į Vytauto Didžiojo (tuomet – Lietuvos) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros. Studijų metais aktyviai dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje.
Dėl tėvo mirties ir finansinių sunkumų turėjusi nutraukti studijas, A. Dirsytė įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, kur pasireiškė kaip talentinga organizatorė, skaičiusi paskaitas ir rengusi kursus visoje Lietuvoje. Vėliau, jau dirbdama mokytoja Kaune ir Vilniuje, ji galiausiai baigė studijas ir 1940 m. gavo diplomą. Ši knygos dalis atskleidžia ją kaip idealistę, atsidavusią jaunimo ugdymui ir katalikiškų vertybių sklaidai.
Antra dalis: „Nelaisvės metai“
Ši dalis – tai sukrečiantis pasakojimas apie A. Dirsytės kančios kelią. 1946 m. kovo 6 d. ji buvo suimta už veiklą ateitininkų organizacijoje ir pagalbą partizanams. Knygoje pateikiami autentiški jos sovietinio saugumo (MGB) bylos tardymo protokolai. Kaip pratarmėje įspėja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, šie dokumentai turi būti vertinami kritiškai, nes atspindi ne tiesos paiešką, o represinės sistemos bandymus palaužti žmogų. Protokolai liudija A. Dirsytės tvirtybę ir orumą žiaurių tardymų akivaizdoje.
Nuteista dešimčiai metų lagerio, ji buvo išvežta į Vorkutą, vėliau – į Taišetą ir galiausiai į Kolymą. Lageriuose A. Dirsytė tapo dvasine atrama ir globėja jaunesnėms kalinėms. Nepaisydama alinančio fizinio darbo, bado ir šalčio, ji rengdavo pokalbius, diskusijas, mokė mergaites poezijos, maldų ir taip padėjo joms išsaugoti žmogiškumą bei viltį.
Būtent Kolymoje gimė jos dvasinės stiprybės viršūnė – maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Šis mažytis, ranka rašytas rinkinys, slapta perrašinėjamas ir platinamas tarp kalinių, tapo nenugalimos Kristaus šviesos simboliu. Vėliau stebuklingai pasiekusi Vakarus ir išversta į daugybę kalbų, ši maldaknygė pasauliui paskelbė apie tylią lietuvaičių dvasinę pergalę sovietiniame pragare.
Dėl savo veiklos A. Dirsytė buvo nuolat persekiojama ir kankinama lagerio administracijos. Palūžus fizinei sveikatai, ji mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko kalėjimo ligoninėje; jos kapas liko nežinomas.
Apibendrinimas
„Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ – tai monumentalus paminklas neeilinio tvirtumo asmenybei. Knyga detaliai ir jautriai atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir visos kartos, subrendusios laisvoje Lietuvoje ir žiauriai naikintos sovietų okupacijos, likimą. Tai ne tik įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą ir pasiaukojimą, bet ir nepaprastai svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau suvokti XX a. Lietuvos tragediją. Adelės Dirsytės gyvenimas ir jos maldaknygė, kaip teigia arkivyskupas S. Tamkevičius, „amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai“.
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per A. Dirsytės gyvenimo etapus. Ji paremta įvairiapusiais šaltiniais: gausia jos sūnėno Stasio Ivanausko surinkta medžiaga apie šeimą ir tėviškę, archyviniais dokumentais, pačios A. Dirsytės publicistiniais straipsniais bei laiškais ir, svarbiausia, su ja kalėjusių moterų liudijimais.
Pirma dalis: „Gyvenimas iki nelaisvės metų“
Ši dalis atkuria aplinką, kurioje formavosi A. Dirsytės asmenybė. Ji gimė 1909 m. balandžio 15 d. darbščių ūkininkų Antano ir Agotos Dirsių šeimoje Pramislavos vienkiemyje, Kėdainių apskrityje. Augdama gausioje, katalikiškoje aplinkoje, ji nuo mažens buvo apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai. Baigusi Kėdainių gimnaziją, 1928 m. įstojo į Vytauto Didžiojo (tuomet – Lietuvos) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros. Studijų metais aktyviai dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje.
Dėl tėvo mirties ir finansinių sunkumų turėjusi nutraukti studijas, A. Dirsytė įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, kur pasireiškė kaip talentinga organizatorė, skaičiusi paskaitas ir rengusi kursus visoje Lietuvoje. Vėliau, jau dirbdama mokytoja Kaune ir Vilniuje, ji galiausiai baigė studijas ir 1940 m. gavo diplomą. Ši knygos dalis atskleidžia ją kaip idealistę, atsidavusią jaunimo ugdymui ir katalikiškų vertybių sklaidai.
Antra dalis: „Nelaisvės metai“
Ši dalis – tai sukrečiantis pasakojimas apie A. Dirsytės kančios kelią. 1946 m. kovo 6 d. ji buvo suimta už veiklą ateitininkų organizacijoje ir pagalbą partizanams. Knygoje pateikiami autentiški jos sovietinio saugumo (MGB) bylos tardymo protokolai. Kaip pratarmėje įspėja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, šie dokumentai turi būti vertinami kritiškai, nes atspindi ne tiesos paiešką, o represinės sistemos bandymus palaužti žmogų. Protokolai liudija A. Dirsytės tvirtybę ir orumą žiaurių tardymų akivaizdoje.
Nuteista dešimčiai metų lagerio, ji buvo išvežta į Vorkutą, vėliau – į Taišetą ir galiausiai į Kolymą. Lageriuose A. Dirsytė tapo dvasine atrama ir globėja jaunesnėms kalinėms. Nepaisydama alinančio fizinio darbo, bado ir šalčio, ji rengdavo pokalbius, diskusijas, mokė mergaites poezijos, maldų ir taip padėjo joms išsaugoti žmogiškumą bei viltį.
Būtent Kolymoje gimė jos dvasinės stiprybės viršūnė – maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Šis mažytis, ranka rašytas rinkinys, slapta perrašinėjamas ir platinamas tarp kalinių, tapo nenugalimos Kristaus šviesos simboliu. Vėliau stebuklingai pasiekusi Vakarus ir išversta į daugybę kalbų, ši maldaknygė pasauliui paskelbė apie tylią lietuvaičių dvasinę pergalę sovietiniame pragare.
Dėl savo veiklos A. Dirsytė buvo nuolat persekiojama ir kankinama lagerio administracijos. Palūžus fizinei sveikatai, ji mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko kalėjimo ligoninėje; jos kapas liko nežinomas.
Apibendrinimas
„Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ – tai monumentalus paminklas neeilinio tvirtumo asmenybei. Knyga detaliai ir jautriai atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir visos kartos, subrendusios laisvoje Lietuvoje ir žiauriai naikintos sovietų okupacijos, likimą. Tai ne tik įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą ir pasiaukojimą, bet ir nepaprastai svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau suvokti XX a. Lietuvos tragediją. Adelės Dirsytės gyvenimas ir jos maldaknygė, kaip teigia arkivyskupas S. Tamkevičius, „amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai“.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 5
Jonas Vytautas Nistelis
Šiauliai 1996
„Eilės tylumai“ – tai 1996 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista Jono Vytauto Nistelio poezijos knyga. Šis rinkinys yra ypač vertingas, nes jame publikuojami eilėraščiai, parašyti per ilgą, 45 metų laikotarpį (1940–1985), kurie iki tol nebuvo spausdinti ir, kaip teigiama knygos anotacijoje, juos „skaitė“ vien tyluma.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į keletą teminių skyrių, kurie atspindi platų poeto apmąstymų lauką:
„ŽEMĖS VAIKAS“: Šiame skyriuje atsiskleidžia glaudus ryšys su gamta ir gimtąja žeme.
„PAGAL JONĄ“ ir „PRISIKĖLIMAS“: Šie skyriai liudija apie gilius dvasinius ieškojimus, krikščioniškosios pasaulėjautos apmąstymus, remiantis biblinėmis temomis.
„PASAKOSIU APIE SAVE“ ir „LAIŠKAI Į ATEITĮ“: Tai autobiografinio ir refleksyvaus pobūdžio eilėraščiai, kuriuose poetas žvelgia į savo paties gyvenimą, viltis ir ateities kartoms paliekamą žinią.
„GYVENIMO SESUO“ ir „EPITAFIJOS“: Šie skyriai skirti mirčiai ir amžinybės temai, atskleidžiant filosofinį požiūrį į žmogaus laikinumą ir būties trapumą.
Toks suskirstymas leidžia skaitytojui keliauti per skirtingus autoriaus gyvenimo ir kūrybos etapus, aprėpiančius istoriškai sudėtingą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat sovietmečio pabaigos.
Autorius ir kontekstas
Jonas Vytautas Nistelis buvo ne tik poetas, bet ir diplomuotas inžinierius-architektas. Ši dviguba – menininko ir technikos specialisto – tapatybė galbūt ir lėmė jo poezijos santūrumą, struktūruotą mintį. Kaip rašoma trumpoje biografijoje, jo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno meno institute nutraukė Vakarų, o vėliau – Rytų okupantai. Ši patirtis neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, kuri gimė ne laisvėje, o priespaudos ir tylos sąlygomis.
Pats knygos pavadinimas „Eilės tylumai“ iškalbingai liudija apie kūrybos pobūdį – tai ne viešumai skirta deklaratyvi poezija, o tylus, intymus pokalbis su savimi, su Dievu ir su amžinybe.
Reikšmė
Ši knyga yra tarsi atrastas dvasinis testamentas, leidžiantis susipažinti su anksčiau negirdėtu, bet brandžiu ir giliu poetiniu balsu. J. V. Nistelio eilėraščiai atspindi XX amžiaus Lietuvos inteligento vidinį pasaulį, jo pastangas išsaugoti dvasines vertybes ir žmogiškąjį orumą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai rami, filosofinė ir dvasinga poezija, skirta skaitytojui, vertinančiam minties gilumą ir žodžio tikrumą.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į keletą teminių skyrių, kurie atspindi platų poeto apmąstymų lauką:
„ŽEMĖS VAIKAS“: Šiame skyriuje atsiskleidžia glaudus ryšys su gamta ir gimtąja žeme.
„PAGAL JONĄ“ ir „PRISIKĖLIMAS“: Šie skyriai liudija apie gilius dvasinius ieškojimus, krikščioniškosios pasaulėjautos apmąstymus, remiantis biblinėmis temomis.
„PASAKOSIU APIE SAVE“ ir „LAIŠKAI Į ATEITĮ“: Tai autobiografinio ir refleksyvaus pobūdžio eilėraščiai, kuriuose poetas žvelgia į savo paties gyvenimą, viltis ir ateities kartoms paliekamą žinią.
„GYVENIMO SESUO“ ir „EPITAFIJOS“: Šie skyriai skirti mirčiai ir amžinybės temai, atskleidžiant filosofinį požiūrį į žmogaus laikinumą ir būties trapumą.
Toks suskirstymas leidžia skaitytojui keliauti per skirtingus autoriaus gyvenimo ir kūrybos etapus, aprėpiančius istoriškai sudėtingą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat sovietmečio pabaigos.
Autorius ir kontekstas
Jonas Vytautas Nistelis buvo ne tik poetas, bet ir diplomuotas inžinierius-architektas. Ši dviguba – menininko ir technikos specialisto – tapatybė galbūt ir lėmė jo poezijos santūrumą, struktūruotą mintį. Kaip rašoma trumpoje biografijoje, jo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno meno institute nutraukė Vakarų, o vėliau – Rytų okupantai. Ši patirtis neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, kuri gimė ne laisvėje, o priespaudos ir tylos sąlygomis.
Pats knygos pavadinimas „Eilės tylumai“ iškalbingai liudija apie kūrybos pobūdį – tai ne viešumai skirta deklaratyvi poezija, o tylus, intymus pokalbis su savimi, su Dievu ir su amžinybe.
Reikšmė
Ši knyga yra tarsi atrastas dvasinis testamentas, leidžiantis susipažinti su anksčiau negirdėtu, bet brandžiu ir giliu poetiniu balsu. J. V. Nistelio eilėraščiai atspindi XX amžiaus Lietuvos inteligento vidinį pasaulį, jo pastangas išsaugoti dvasines vertybes ir žmogiškąjį orumą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai rami, filosofinė ir dvasinga poezija, skirta skaitytojui, vertinančiam minties gilumą ir žodžio tikrumą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 2
Vilnius 2008
Žemiau pateikiama knygutės "Apginti aukštesnį Įstatymą: Kodėl turime priešintis homoseksualų „santuokai“ ir judėjimui" apžvalga, remiantis įkeltu dokumentu.
Knygutės apžvalga: „Apginti aukštesnį Įstatymą“
Ši 2008 metais Lietuvoje „Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacijos“ išleista knygutė yra vertimas iš 2004 metais Amerikoje TFP (Amerikos tradicijos, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos) išleisto leidinio. Knyga skirta Šventajai Šeimai, kuri įvardijama kaip pavyzdys visoms šeimoms, ir yra kvietimas pasipriešinti seksualinei revoliucijai bei homoseksualizmo plitimui. Pratarmę lietuviškam leidimui parašė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, kuris pabrėžia, kad Bažnyčia, laikydamasi Šventojo Rašto ir Dekalogo, negali žmogaus prigimčiai prieštaraujančio elgesio laikyti moraliu.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į tris pagrindines dalis, kurios nuosekliai analizuoja homoseksualų judėjimą, jo argumentus ir pateikia atsakymus, pagrįstus prigimtiniu įstatymu ir Bažnyčios mokymu.
I dalis: Homoseksualinė revoliucija. Šioje dalyje analizuojamas homoseksualų judėjimas kaip platesnės seksualinės revoliucijos dalis, kurios tikslas – ne tiesiog siekti pilietinių teisių, o įvykdyti moralinę revoliuciją, pakeičiant visuomenės požiūrį į homoseksualumą. Nagrinėjamos judėjimo ištakos, jo taktikos, pavyzdžiui, sąvokos „homofobija“ sukūrimas, siekis įteisinti tos pačios lyties „santuoką“ kaip ideologijos įtvirtinimo priemonę. Taip pat kalbama apie judėjimo siekį amoralumą paversti morale, remiantis hedonistine filosofija, kur malonumas laikomas aukščiausiu gėriu.
II dalis: Atsakymai į homoseksualų judėjimo argumentus. Čia paneigiami pagrindiniai homoseksualų judėjimo teiginiai. Aiškinama tikroji lytinio akto paskirtis – prokreacija ir vaikų auginimas – ir teigiama, kad homoseksualūs santykiai yra priešingi šiai prigimtinei tvarkai. Atmetami moksliniai argumentai apie homoseksualumo genetinę prigimtį, teigiant, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių „gėjų geno“ egzistavimą. Knygoje taip pat pateikiami atsakymai į dvylika populiariausių argumentų, kuriais bandoma pagrįsti homoseksualumą, pavyzdžiui, „visi lygūs prieš įstatymą“ arba „tai netrukdo kitiems“.
III dalis: Prigimtinis įstatymas ir Bažnyčios mokymas. Ši dalis skirta išdėstyti nekintančiam Bažnyčios mokymui apie homoseksualumą. Prigimtinis įstatymas, įrašytas į kiekvieno žmogaus širdį, įvardijamas kaip būtinas moralės atramos taškas. Cituojami Apaštalai (ypač šv. Paulius), Bažnyčios tėvai ir daktarai (šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis ir kt.), kurie vieningai smerkia homoseksualius veiksmus kaip prieštaraujančius Dievo ir prigimties įstatymams. Taip pat apžvelgiama bažnytinė drausmė šiuo klausimu per visą istoriją, įskaitant susirinkimų nutarimus ir Kanonų teisės kodeksą.
Tikslas ir reikšmė
Knygutės autoriai pabrėžia, kad jų tikslas nėra asmeninė neapykanta ar noras ką nors apšmeižti, o siekis apginti santuoką, šeimą ir krikščioniškosios civilizacijos pagrindus. Jie išreiškia užuojautą tiems, kurie kovoja su homoseksualumo pagunda, ir viliasi, kad knyga padės jiems pamatyti skaistumo grožį. Aiškiai atskiriami asmenys, kurie kovoja su savo silpnybėmis, nuo tų, kurie savo nuodėmę paverčia pasididžiavimo objektu ir bando savo gyvenimo būdą primesti visai visuomenei.
„Apginti aukštesnį Įstatymą“ yra glaustas, bet išsamus veikalas, skirtas visiems, norintiems suprasti krikščionišką požiūrį į homoseksualumą ir argumentuotai pasipriešinti bandymams pakeisti prigimtinę santuokos sampratą.
Knygutės apžvalga: „Apginti aukštesnį Įstatymą“
Ši 2008 metais Lietuvoje „Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacijos“ išleista knygutė yra vertimas iš 2004 metais Amerikoje TFP (Amerikos tradicijos, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos) išleisto leidinio. Knyga skirta Šventajai Šeimai, kuri įvardijama kaip pavyzdys visoms šeimoms, ir yra kvietimas pasipriešinti seksualinei revoliucijai bei homoseksualizmo plitimui. Pratarmę lietuviškam leidimui parašė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, kuris pabrėžia, kad Bažnyčia, laikydamasi Šventojo Rašto ir Dekalogo, negali žmogaus prigimčiai prieštaraujančio elgesio laikyti moraliu.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į tris pagrindines dalis, kurios nuosekliai analizuoja homoseksualų judėjimą, jo argumentus ir pateikia atsakymus, pagrįstus prigimtiniu įstatymu ir Bažnyčios mokymu.
I dalis: Homoseksualinė revoliucija. Šioje dalyje analizuojamas homoseksualų judėjimas kaip platesnės seksualinės revoliucijos dalis, kurios tikslas – ne tiesiog siekti pilietinių teisių, o įvykdyti moralinę revoliuciją, pakeičiant visuomenės požiūrį į homoseksualumą. Nagrinėjamos judėjimo ištakos, jo taktikos, pavyzdžiui, sąvokos „homofobija“ sukūrimas, siekis įteisinti tos pačios lyties „santuoką“ kaip ideologijos įtvirtinimo priemonę. Taip pat kalbama apie judėjimo siekį amoralumą paversti morale, remiantis hedonistine filosofija, kur malonumas laikomas aukščiausiu gėriu.
II dalis: Atsakymai į homoseksualų judėjimo argumentus. Čia paneigiami pagrindiniai homoseksualų judėjimo teiginiai. Aiškinama tikroji lytinio akto paskirtis – prokreacija ir vaikų auginimas – ir teigiama, kad homoseksualūs santykiai yra priešingi šiai prigimtinei tvarkai. Atmetami moksliniai argumentai apie homoseksualumo genetinę prigimtį, teigiant, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių „gėjų geno“ egzistavimą. Knygoje taip pat pateikiami atsakymai į dvylika populiariausių argumentų, kuriais bandoma pagrįsti homoseksualumą, pavyzdžiui, „visi lygūs prieš įstatymą“ arba „tai netrukdo kitiems“.
III dalis: Prigimtinis įstatymas ir Bažnyčios mokymas. Ši dalis skirta išdėstyti nekintančiam Bažnyčios mokymui apie homoseksualumą. Prigimtinis įstatymas, įrašytas į kiekvieno žmogaus širdį, įvardijamas kaip būtinas moralės atramos taškas. Cituojami Apaštalai (ypač šv. Paulius), Bažnyčios tėvai ir daktarai (šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis ir kt.), kurie vieningai smerkia homoseksualius veiksmus kaip prieštaraujančius Dievo ir prigimties įstatymams. Taip pat apžvelgiama bažnytinė drausmė šiuo klausimu per visą istoriją, įskaitant susirinkimų nutarimus ir Kanonų teisės kodeksą.
Tikslas ir reikšmė
Knygutės autoriai pabrėžia, kad jų tikslas nėra asmeninė neapykanta ar noras ką nors apšmeižti, o siekis apginti santuoką, šeimą ir krikščioniškosios civilizacijos pagrindus. Jie išreiškia užuojautą tiems, kurie kovoja su homoseksualumo pagunda, ir viliasi, kad knyga padės jiems pamatyti skaistumo grožį. Aiškiai atskiriami asmenys, kurie kovoja su savo silpnybėmis, nuo tų, kurie savo nuodėmę paverčia pasididžiavimo objektu ir bando savo gyvenimo būdą primesti visai visuomenei.
„Apginti aukštesnį Įstatymą“ yra glaustas, bet išsamus veikalas, skirtas visiems, norintiems suprasti krikščionišką požiūrį į homoseksualumą ir argumentuotai pasipriešinti bandymams pakeisti prigimtinę santuokos sampratą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 4
Juozas Girnius
Chicago, 1975
Ši knyga – tai Juozo Girniaus biografinė studija "Pranas Dovydaitis", išleista 1975 m. Čikagoje. Kūrinys skirtas iškiliam Lietuvos veikėjui, mokslininkui, Vasario 16-osios akto signatarui ir ministrui pirmininkui Pranui Dovydaičiui.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra padalinta į dvi pagrindines dalis:
"Gyvenimo tėkmėje": Šioje dalyje detaliai aprašomas P. Dovydaičio gyvenimo kelias – nuo vaikystės kaimo aplinkoje, mokslo metų, studijų Maskvoje iki jo veiklos nepriklausomoje Lietuvoje. Taip pat paliečiama jo profesinė veikla Vytauto Didžiojo universitete bei tragiška lemtis – persekiojimas ir mirtis sovietų kalėjime.
"Darbo baruose": Antroji dalis skirta P. Dovydaičio profesinei ir visuomeninei veiklai. Išsamiai nagrinėjamas jo įsitraukimas į įvairias organizacijas, ypač ateitininkų sąjūdį. Taip pat analizuojamas jo redakcinis ir mokslinis darbas.
Autoriaus požiūris ir iššūkiai
Autorius Juozas Girnius siekia atskleisti P. Dovydaičio asmenybės sudėtingumą, pabrėždamas, kad amžininkai jį ne visada suprato. Knygoje P. Dovydaitis vaizduojamas kaip asmenybė, kurioje dera paprastumas ir intelektualumas, gilus religingumas ir aštrus mokslininko protas.
J. Girnius knygoje gausiai naudoja paties P. Dovydaičio raštų citatas, siekdamas kuo autentiškiau perteikti jo mąstymo būdą. Vis dėlto, autorius pripažįsta, kad rengiant knygą susidūrė su iššūkiais dėl šaltinių trūkumo, ypač dėl to, kad neišliko asmeninis P. Dovydaičio archyvas. Dėl šios priežasties, knygoje dažnai remiamasi amžininkų atsiminimais, kurie ne visada gali būti visiškai objektyvūs.
Apibendrinimas
Nepaisant šaltinių trūkumo, Juozo Girniaus "Pranas Dovydaitis" yra išsami ir vertinga studija. Ji leidžia geriau pažinti vieną iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių ir jo neįkainojamą indėlį į šalies kultūros bei mokslo istoriją. Tai solidus veikalas, atveriantis platesnį žvilgsnį į sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir jame veikusias asmenybes.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra padalinta į dvi pagrindines dalis:
"Gyvenimo tėkmėje": Šioje dalyje detaliai aprašomas P. Dovydaičio gyvenimo kelias – nuo vaikystės kaimo aplinkoje, mokslo metų, studijų Maskvoje iki jo veiklos nepriklausomoje Lietuvoje. Taip pat paliečiama jo profesinė veikla Vytauto Didžiojo universitete bei tragiška lemtis – persekiojimas ir mirtis sovietų kalėjime.
"Darbo baruose": Antroji dalis skirta P. Dovydaičio profesinei ir visuomeninei veiklai. Išsamiai nagrinėjamas jo įsitraukimas į įvairias organizacijas, ypač ateitininkų sąjūdį. Taip pat analizuojamas jo redakcinis ir mokslinis darbas.
Autoriaus požiūris ir iššūkiai
Autorius Juozas Girnius siekia atskleisti P. Dovydaičio asmenybės sudėtingumą, pabrėždamas, kad amžininkai jį ne visada suprato. Knygoje P. Dovydaitis vaizduojamas kaip asmenybė, kurioje dera paprastumas ir intelektualumas, gilus religingumas ir aštrus mokslininko protas.
J. Girnius knygoje gausiai naudoja paties P. Dovydaičio raštų citatas, siekdamas kuo autentiškiau perteikti jo mąstymo būdą. Vis dėlto, autorius pripažįsta, kad rengiant knygą susidūrė su iššūkiais dėl šaltinių trūkumo, ypač dėl to, kad neišliko asmeninis P. Dovydaičio archyvas. Dėl šios priežasties, knygoje dažnai remiamasi amžininkų atsiminimais, kurie ne visada gali būti visiškai objektyvūs.
Apibendrinimas
Nepaisant šaltinių trūkumo, Juozo Girniaus "Pranas Dovydaitis" yra išsami ir vertinga studija. Ji leidžia geriau pažinti vieną iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių ir jo neįkainojamą indėlį į šalies kultūros bei mokslo istoriją. Tai solidus veikalas, atveriantis platesnį žvilgsnį į sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir jame veikusias asmenybes.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 2
J. Brazaitis
Brooklyn, N.Y 1972
„Didysis jo nuotykis: Prof. J. Eretas Lietuvai tarnyboje“, yra išsamus leidinys, skirtas šveicarų kilmės profesoriui Juozui Eretui (1896–1984), kuris didelę savo gyvenimo dalį paskyrė darbui Lietuvai. Tai nėra vieno autoriaus monografija, o rinkinys, kurį parengė ir išleido profesoriaus bičiuliai. Knygą sudaro įvairių autorių – Stasio Šalkauskio, Antaninos Skrupskelienės, Onos Labanauskaitės, Antano Liuimos, Stasio Ylos, Alfonso Šešplaukio, Juozo Brazaičio ir kitų – straipsniai, nušviečiantys skirtingas J. Ereto veiklos sritis.
Knygos įžangoje nusakomas istorinis kontekstas, kuriame veikė profesorius: Lietuva, esanti „tarp dviejų pasaulių“ – Rytų (slavų) ir Vakarų (germanų-romanų) kultūrinių įtakų sandūroje. J. Eretas pristatomas kaip ryškus vakarietiškos krikščioniškosios srovės atstovas, atvykęs į Lietuvą su tikslu padėti jai integruotis į Vakarų kultūrinę erdvę.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos:
Leidinys suskirstytas į teminius skyrius, kuriuose nagrinėjami svarbiausi J. Ereto gyvenimo ir veiklos aspektai:
Biografija ir „Didysis gyvenimo nuotykis“: Ši dalis, paremta išsamiu Stasio Šalkauskio rašiniu, aprašo J. Ereto jaunystę Šveicarijoje, jo pažintį su lietuviais, ypač su mirštančiu draugu Mykolu Ašmiu, kurio prašymu Eretas ir atvyko į Lietuvą. Apžvelgiami pirmieji jo darbai atkurtos Lietuvos valstybės tarnyboje, įskaitant Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) įkūrimą ir vadovavimą jai. Taip pat minimas jo savanoriškas dalyvavimas Lietuvos kariuomenėje.
Organizatorius ir jaunimo vadas: Keliuose skyriuose, ypač Onos Labanauskaitės, detaliai atskleidžiamas J. Ereto, kaip iškilaus organizatoriaus, talentas. Didžiausias dėmesys skiriamas jo veiklai „Pavasario“ sąjungoje, kurios pirmininku jis buvo nuo 1922 m.. Jo vadovaujama, ši organizacija išaugo į masinį, drausmingą judėjimą, rengusį įspūdingus kongresus Šiauliuose (1924 m.) ir Kaune (1927, 1938 m.), sutraukusius dešimtis tūkstančių dalyvių.
Akademikas ir pedagogas: Knygoje J. Eretas pristatomas kaip ilgametis Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius. Buvusių studentų atsiminimuose jis apibūdinamas kaip „kitoks“ dėstytojas – dinamiškas, charizmatiškas, paskaitas paverčiantis gyvu dialogu su auditorija. Jis įdiegė naujus, vakarietiškus literatūros analizės metodus, pasitelkdamas etnografinius, geografinius ir tarpdisciplininius (muzika, menas, filosofija) požiūrius.
Publicistas ir idėjų skleidėjas: Analizuojama J. Ereto, kaip žurnalisto ir publicisto, veikla. Pabrėžiama jo rolė krikščioniškosios minties intelektualų telkime, ypač per Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklą ir jos rengtus suvažiavimus, kurių pagrindinis organizatorius jis buvo.
Iššūkiai ir kontroversijos: Leidinys nevengia paminėti ir profesoriaus patirtų sunkumų bei konfliktų. Aptariama jo trumpa, bet audringa politinė karjera Seime , kuri tapo nuolatinių oponentų puolimų priežastimi. Atskleidžiama įtampa tarp jo ir tuometinio autoritetinio režimo, kuri baigėsi profesoriaus atleidimu iš universiteto (1931 m.) ir net įkalinimu Marijampolėje (1932 m.) už kalbą pavasarininkų kongrese.
Šeima ir asmenybė: Skyriuje „Atžalos“ atskleidžiamas J. Ereto, kaip šeimos žmogaus, paveikslas ir jo vaikų likimai.
Apibendrinimas
„Didysis jo nuotykis“ yra vertingas, nors ir neabejotinai palankus autoriui, veikalas, išsamiai pristatantis vieną ryškiausių ir dinamiškiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomenės veikėjų. Knyga atskleidžia Juozo Ereto, kaip vakarietiškos kultūros nešėjo, modernaus organizatoriaus, įkvepiančio pedagogo ir nepalaužiamo idėjinio kovotojo, portretą. Tai svarbus šaltinis norintiems suprasti ne tik paties profesoriaus fenomeną, bet ir to meto Lietuvos idėjines bei kultūrines kovas.
Knygos įžangoje nusakomas istorinis kontekstas, kuriame veikė profesorius: Lietuva, esanti „tarp dviejų pasaulių“ – Rytų (slavų) ir Vakarų (germanų-romanų) kultūrinių įtakų sandūroje. J. Eretas pristatomas kaip ryškus vakarietiškos krikščioniškosios srovės atstovas, atvykęs į Lietuvą su tikslu padėti jai integruotis į Vakarų kultūrinę erdvę.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos:
Leidinys suskirstytas į teminius skyrius, kuriuose nagrinėjami svarbiausi J. Ereto gyvenimo ir veiklos aspektai:
Biografija ir „Didysis gyvenimo nuotykis“: Ši dalis, paremta išsamiu Stasio Šalkauskio rašiniu, aprašo J. Ereto jaunystę Šveicarijoje, jo pažintį su lietuviais, ypač su mirštančiu draugu Mykolu Ašmiu, kurio prašymu Eretas ir atvyko į Lietuvą. Apžvelgiami pirmieji jo darbai atkurtos Lietuvos valstybės tarnyboje, įskaitant Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) įkūrimą ir vadovavimą jai. Taip pat minimas jo savanoriškas dalyvavimas Lietuvos kariuomenėje.
Organizatorius ir jaunimo vadas: Keliuose skyriuose, ypač Onos Labanauskaitės, detaliai atskleidžiamas J. Ereto, kaip iškilaus organizatoriaus, talentas. Didžiausias dėmesys skiriamas jo veiklai „Pavasario“ sąjungoje, kurios pirmininku jis buvo nuo 1922 m.. Jo vadovaujama, ši organizacija išaugo į masinį, drausmingą judėjimą, rengusį įspūdingus kongresus Šiauliuose (1924 m.) ir Kaune (1927, 1938 m.), sutraukusius dešimtis tūkstančių dalyvių.
Akademikas ir pedagogas: Knygoje J. Eretas pristatomas kaip ilgametis Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius. Buvusių studentų atsiminimuose jis apibūdinamas kaip „kitoks“ dėstytojas – dinamiškas, charizmatiškas, paskaitas paverčiantis gyvu dialogu su auditorija. Jis įdiegė naujus, vakarietiškus literatūros analizės metodus, pasitelkdamas etnografinius, geografinius ir tarpdisciplininius (muzika, menas, filosofija) požiūrius.
Publicistas ir idėjų skleidėjas: Analizuojama J. Ereto, kaip žurnalisto ir publicisto, veikla. Pabrėžiama jo rolė krikščioniškosios minties intelektualų telkime, ypač per Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklą ir jos rengtus suvažiavimus, kurių pagrindinis organizatorius jis buvo.
Iššūkiai ir kontroversijos: Leidinys nevengia paminėti ir profesoriaus patirtų sunkumų bei konfliktų. Aptariama jo trumpa, bet audringa politinė karjera Seime , kuri tapo nuolatinių oponentų puolimų priežastimi. Atskleidžiama įtampa tarp jo ir tuometinio autoritetinio režimo, kuri baigėsi profesoriaus atleidimu iš universiteto (1931 m.) ir net įkalinimu Marijampolėje (1932 m.) už kalbą pavasarininkų kongrese.
Šeima ir asmenybė: Skyriuje „Atžalos“ atskleidžiamas J. Ereto, kaip šeimos žmogaus, paveikslas ir jo vaikų likimai.
Apibendrinimas
„Didysis jo nuotykis“ yra vertingas, nors ir neabejotinai palankus autoriui, veikalas, išsamiai pristatantis vieną ryškiausių ir dinamiškiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomenės veikėjų. Knyga atskleidžia Juozo Ereto, kaip vakarietiškos kultūros nešėjo, modernaus organizatoriaus, įkvepiančio pedagogo ir nepalaužiamo idėjinio kovotojo, portretą. Tai svarbus šaltinis norintiems suprasti ne tik paties profesoriaus fenomeną, bet ir to meto Lietuvos idėjines bei kultūrines kovas.
Skaityti daugiau: DIDYSIS JO Nuotykis - Prof. J.Eretas tarnyboje Lietuvai
- Išsami informacija
- Peržiūros: 2
JONAS KAČERAUSKAS
Vilnius 2013
Jono Kačerausko monografija „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra išsamus ir panoraminis veikalas, siekiantis nuosekliai apžvelgti visą blaivybės judėjimo istoriją Lietuvoje – nuo pirmųjų užuomazgų iki mūsų dienų. Skirtingai nuo kitų studijų, kurios koncentruojasi į atskirus laikotarpius (ypač vyskupo M. Valančiaus epochą), šios knygos autorius pateikia platų istorinį kontekstą, sujungdamas praeitį su dabarties iššūkiais.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas yra ne tik istorinė studija, bet ir aistringas publicistinis darbas, atspindintis paties autoriaus, ilgamečio blaivybės puoselėtojo, poziciją.
Istorinė raida: Knyga chronologiškai veda skaitytoją per skirtingus blaivybės judėjimo etapus. Pradedama nuo ankstyvųjų bandymų kovoti su girtuoklyste Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Išskirtinis dėmesys, žinoma, skiriamas XIX a. vidurio vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui, kuris pagrįstai laikomas ne tik socialiniu, bet ir tautinio bei dvasinio atgimimo reiškiniu.
XX amžiaus iššūkiai: J. Kačerauskas nuosekliai nagrinėja blaivybės idėjos raidą XX amžiuje:
Tarpukario Lietuva: Aptariama blaivybės draugijų (pvz., Lietuvos katalikų blaivybės draugijos) veikla, jų pasiekimai ir įtaka visuomenės gyvenimui nepriklausomoje valstybėje.
Sovietmetis: Analizuojamas sudėtingas laikotarpis, kai autentiškas, iš apačios kilęs blaivybės judėjimas buvo nuslopintas, o bet kokios valdžios iniciatyvos dažnai tebuvo formalios ir neefektyvios, nes pati sistema buvo suinteresuota alkoholio vartojimu.
Atkurta Nepriklausomybė: Autorius pereina prie laikotarpio po 1990 metų, kai atgimė blaivybės organizacijos, tačiau susidūrė su naujais, modernios visuomenės iššūkiais – agresyvia alkoholio reklama ir vartotojiška kultūra.
Istorija ir dabartis: Knygos pavadinimas tiksliai atspindi jos esmę. Autorius ne tik aprašo praeities įvykius, bet ir nuolat ieško sąsajų su dabartimi. Istorija jam yra pagrindas, leidžiantis suprasti šiuolaikinės Lietuvos opias socialines problemas, ypač alkoholizmo mastą. Knyga kelia klausimą, kodėl istorinės blaivybės pamokos lieka neišmoktos ir kokias strategijas Lietuva turėtų pasirinkti šiandien.
Autoriaus požiūris ir stilius
Jonas Kačerauskas yra ne tik istorikas, bet ir aktyvus blaivybės idėjų skleidėjas. Dėl to knyga pasižymi ne tik akademiniu kruopštumu, bet ir stipriu moraliniu bei pilietiniu užtaisu. Tai aistringas, kartais polemiškas, bet faktais ir istoriniais šaltiniais gausiai paremtas veikalas. Autorius blaivybę mato kaip pamatinę tautos išlikimo, dvasinės stiprybės ir gerovės sąlygą.
Apibendrinimas
Jono Kačerausko „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra vertingas ir reikšmingas darbas, užpildantis svarbią spragą Lietuvos istoriografijoje. Tai pirmoji studija, bandanti aprėpti visą blaivybės judėjimo istoriją viename veikale. Knyga yra svarbus šaltinis istorikams, socialiniams darbuotojams, politikams ir kiekvienam piliečiui, kuriam rūpi Lietuvos visuomenės sveikata ir ateitis. Ji suteikia tvirtą istorinį pamatą šiuolaikinėms diskusijoms apie alkoholio kontrolės politiką.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas yra ne tik istorinė studija, bet ir aistringas publicistinis darbas, atspindintis paties autoriaus, ilgamečio blaivybės puoselėtojo, poziciją.
Istorinė raida: Knyga chronologiškai veda skaitytoją per skirtingus blaivybės judėjimo etapus. Pradedama nuo ankstyvųjų bandymų kovoti su girtuoklyste Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Išskirtinis dėmesys, žinoma, skiriamas XIX a. vidurio vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui, kuris pagrįstai laikomas ne tik socialiniu, bet ir tautinio bei dvasinio atgimimo reiškiniu.
XX amžiaus iššūkiai: J. Kačerauskas nuosekliai nagrinėja blaivybės idėjos raidą XX amžiuje:
Tarpukario Lietuva: Aptariama blaivybės draugijų (pvz., Lietuvos katalikų blaivybės draugijos) veikla, jų pasiekimai ir įtaka visuomenės gyvenimui nepriklausomoje valstybėje.
Sovietmetis: Analizuojamas sudėtingas laikotarpis, kai autentiškas, iš apačios kilęs blaivybės judėjimas buvo nuslopintas, o bet kokios valdžios iniciatyvos dažnai tebuvo formalios ir neefektyvios, nes pati sistema buvo suinteresuota alkoholio vartojimu.
Atkurta Nepriklausomybė: Autorius pereina prie laikotarpio po 1990 metų, kai atgimė blaivybės organizacijos, tačiau susidūrė su naujais, modernios visuomenės iššūkiais – agresyvia alkoholio reklama ir vartotojiška kultūra.
Istorija ir dabartis: Knygos pavadinimas tiksliai atspindi jos esmę. Autorius ne tik aprašo praeities įvykius, bet ir nuolat ieško sąsajų su dabartimi. Istorija jam yra pagrindas, leidžiantis suprasti šiuolaikinės Lietuvos opias socialines problemas, ypač alkoholizmo mastą. Knyga kelia klausimą, kodėl istorinės blaivybės pamokos lieka neišmoktos ir kokias strategijas Lietuva turėtų pasirinkti šiandien.
Autoriaus požiūris ir stilius
Jonas Kačerauskas yra ne tik istorikas, bet ir aktyvus blaivybės idėjų skleidėjas. Dėl to knyga pasižymi ne tik akademiniu kruopštumu, bet ir stipriu moraliniu bei pilietiniu užtaisu. Tai aistringas, kartais polemiškas, bet faktais ir istoriniais šaltiniais gausiai paremtas veikalas. Autorius blaivybę mato kaip pamatinę tautos išlikimo, dvasinės stiprybės ir gerovės sąlygą.
Apibendrinimas
Jono Kačerausko „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra vertingas ir reikšmingas darbas, užpildantis svarbią spragą Lietuvos istoriografijoje. Tai pirmoji studija, bandanti aprėpti visą blaivybės judėjimo istoriją viename veikale. Knyga yra svarbus šaltinis istorikams, socialiniams darbuotojams, politikams ir kiekvienam piliečiui, kuriam rūpi Lietuvos visuomenės sveikata ir ateitis. Ji suteikia tvirtą istorinį pamatą šiuolaikinėms diskusijoms apie alkoholio kontrolės politiką.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 3
Dr. V. Brizgys
Brooklyn 1959
Tai knygos „Negesinkime aukuro“, kurią parašė vyskupas Vincentas Brizgys, apžvalga. Šis veikalas yra gilus ir pastoralinis kreipimasis į jaunimą ir šeimas, pabrėžiantis krikščioniškų vertybių svarbą kuriant asmeninį ir tautos gyvenimą.
Pagrindinė knygos idėja
Centrinė knygos ašis – šeima, kurią autorius vadina „tautos aukuru“. Pasak vyskupo, šeima yra ne tik visuomenės pagrindas, bet ir vieta, kurioje formuojasi tautos dvasia, charakteris ir ateitis. Tvirtos, dorovingos, idealizmo kupinos asmenybės, išaugančios krikščioniškose šeimose, yra tautos išlikimo ir klestėjimo garantas. Knygos pavadinimas „Negesinkime aukuro“ yra metaforiškas raginimas saugoti ir puoselėti šeimos židinį kaip švenčiausią vertybę.
Nagrinėjamos temos
Knygoje vyskupas V. Brizgys nuosekliai ir išsamiai aptaria kertinius šeimos ir santuokos klausimus iš katalikiškos perspektyvos:
Meilės samprata: Autorius skiria didelį dėmesį tikrosios meilės prigimčiai. Ji apibrėžiama ne kaip egoistiškas jausmas ar aistra, o kaip nesavanaudiškas troškimas daryti kitą žmogų laimingą. Tikroji meilė yra Dievo meilės atspindys ir tvirtas pagrindas santuokai.
Santuokos esmė: Santuoka pristatoma ne tik kaip teisinė sutartis, bet ir kaip šventas, neišardomas ryšys, Dievo įsteigtas sakramentas. Aptariami jos tikslai, iš kurių svarbiausias – naujos gyvybės kūrimas ir vaikų auklėjimas.
Pasiruošimas santuokai: Knygoje pateikiami praktiniai patarimai jaunimui, kaip atsakingai ruoštis šeimyniniam gyvenimui. Pabrėžiama būtinybė gerai pažinti būsimą sutuoktinį, puoselėti skaisčius santykius iki santuokos ir suprasti santuokos įžadų rimtumą.
Gyvybės apsauga: Vyskupas griežtai ir nedviprasmiškai pasisako prieš abortą, vadindamas jį sunkiu nusikaltimu. Gyvybė, pasak jo, yra šventa Dievo dovana, kurią privaloma saugoti nuo pat jos pradėjimo momento.
Kam skirta knyga?
Šis veikalas yra universalus ir skirtas plačiajai auditorijai. Pirmiausia, tai yra neįkainojamas vadovas jaunimui, kuris ruošiasi kurti šeimą. Taip pat knyga labai naudinga sutuoktiniams, siekiantiems stiprinti savo ryšį ir gyventi pagal krikščioniškas vertybes. Galiausiai, ji aktuali visiems, kurie domisi šeimos, moralės ir visuomenės gerovės klausimais bei ieško atsakymų į amžinus klausimus apie meilę, pareigą ir gyvenimo prasmę. Tai klasikinis katalikiškos minties veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.
Pagrindinė knygos idėja
Centrinė knygos ašis – šeima, kurią autorius vadina „tautos aukuru“. Pasak vyskupo, šeima yra ne tik visuomenės pagrindas, bet ir vieta, kurioje formuojasi tautos dvasia, charakteris ir ateitis. Tvirtos, dorovingos, idealizmo kupinos asmenybės, išaugančios krikščioniškose šeimose, yra tautos išlikimo ir klestėjimo garantas. Knygos pavadinimas „Negesinkime aukuro“ yra metaforiškas raginimas saugoti ir puoselėti šeimos židinį kaip švenčiausią vertybę.
Nagrinėjamos temos
Knygoje vyskupas V. Brizgys nuosekliai ir išsamiai aptaria kertinius šeimos ir santuokos klausimus iš katalikiškos perspektyvos:
Meilės samprata: Autorius skiria didelį dėmesį tikrosios meilės prigimčiai. Ji apibrėžiama ne kaip egoistiškas jausmas ar aistra, o kaip nesavanaudiškas troškimas daryti kitą žmogų laimingą. Tikroji meilė yra Dievo meilės atspindys ir tvirtas pagrindas santuokai.
Santuokos esmė: Santuoka pristatoma ne tik kaip teisinė sutartis, bet ir kaip šventas, neišardomas ryšys, Dievo įsteigtas sakramentas. Aptariami jos tikslai, iš kurių svarbiausias – naujos gyvybės kūrimas ir vaikų auklėjimas.
Pasiruošimas santuokai: Knygoje pateikiami praktiniai patarimai jaunimui, kaip atsakingai ruoštis šeimyniniam gyvenimui. Pabrėžiama būtinybė gerai pažinti būsimą sutuoktinį, puoselėti skaisčius santykius iki santuokos ir suprasti santuokos įžadų rimtumą.
Gyvybės apsauga: Vyskupas griežtai ir nedviprasmiškai pasisako prieš abortą, vadindamas jį sunkiu nusikaltimu. Gyvybė, pasak jo, yra šventa Dievo dovana, kurią privaloma saugoti nuo pat jos pradėjimo momento.
Kam skirta knyga?
Šis veikalas yra universalus ir skirtas plačiajai auditorijai. Pirmiausia, tai yra neįkainojamas vadovas jaunimui, kuris ruošiasi kurti šeimą. Taip pat knyga labai naudinga sutuoktiniams, siekiantiems stiprinti savo ryšį ir gyventi pagal krikščioniškas vertybes. Galiausiai, ji aktuali visiems, kurie domisi šeimos, moralės ir visuomenės gerovės klausimais bei ieško atsakymų į amžinus klausimus apie meilę, pareigą ir gyvenimo prasmę. Tai klasikinis katalikiškos minties veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 2
STASYS YLA
Putnam, 1951
Tai kunigo Stasio Ylos atsiminimų knygos „Žmonės ir žvėrys dievų miške“ apžvalga. Šis veikalas yra vienas stipriausių ir paveikiausių lietuvių memuarinės literatūros kūrinių, liudijančių apie dvasinę ir fizinę kovą nacių Štuthofo (Stutthof) koncentracijos stovykloje.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 3
STASYS YLA
Chicago, 1983
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Ateitininkų vadovas“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas išeivijoje, yra fundamentalus, praktinis ir ideologinis vadovas, skirtas ateitininkų organizacijos vadovams ir nariams.
Knygos paskirtis ir struktūra
Kaip rodo pavadinimas, tai nėra teorinė studija, o praktinis vadovas. Jo tikslas – suteikti ateitininkų kuopų globėjams (dažniausiai kunigams), pirmininkams ir kitiems vadovams aiškias gaires, kaip sėkmingai organizuoti ir vykdyti veiklą. Knyga yra susisteminta, logiškai suskirstyta į dalis, pradedant nuo judėjimo ištakų ir ideologijos, baigiant konkrečiais patarimais, kaip vesti susirinkimus ar organizuoti renginius.
Pagrindinės temos ir idėjos
Ateitininkų ideologijos pagrindai: Autorius išsamiai pristato penkis ateitininkų principus: katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, šeimyniškumą ir visuomeniškumą. Pabrėžiama, kad ateitininkų pasaulėžiūra yra teistinė, t. y., paremta tikėjimu į asmeninį Dievą, o visa veikla kyla iš šio pagrindo ir yra nukreipta tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Istorinis kontekstas: S. Yla paaiškina, kokiomis istorinėmis sąlygomis – carinės Rusijos priespaudos, lenkinimo ir ateizmo plitimo fone – gimė ateitininkų judėjimas. Tai buvo atsakas į poreikį ugdyti tautinį ir religinį sąmoningumą bei formuoti naują, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančią lietuvių inteligentiją.
Vado vaidmuo ir savybės: Didelis dėmesys skiriamas vadovo asmenybei. Pabrėžiama, kad geras vadovas (globėjas ar pirmininkas) turi ne tik gerai išmanyti organizacijos principus, bet ir suprasti jaunimo psichologiją, būti pavyzdžiu, gebėti įkvėpti ir parodyti asmeninį dėmesį kiekvienam nariui.
Praktiniai veiklos metodai: Knygoje pateikiama daugybė praktinių patarimų: kaip suplanuoti metinę kuopos programą, kaip vesti susirinkimus, organizuoti diskusijas, paskaitas, meninius vakarus ar ruošti stovyklas. Tai konkreti ir patikrinta metodologija, kaip ateitininkų idėjas paversti veiksmu.
Kam skirta knyga?
Nors tiesioginis adresatas yra ateitininkų organizacijos vadovai, ši knyga yra vertinga kur kas platesniam skaitytojų ratui:
Visiems ateitininkams, norintiems giliau suprasti savo organizacijos pagrindus.
Pedagogams ir jaunimo darbuotojams, ieškantiems idėjų ir metodų, kaip ugdyti jaunąją kartą.
Visiems, besidomintiems Lietuvos jaunimo organizacijų istorija ir katalikiškos minties raida.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Ateitininkų vadovas“ yra klasikinis ateitininkijos veikalas, sujungiantis gilią ideologinę įžvalgą su patikrintais praktiniais patarimais. Tai ne tik instrukcijų rinkinys, bet ir įkvepiantis tekstas, atskleidžiantis ateitininkijos, kaip integralios asmenybės ugdymo mokyklos, dvasią ir prasmę.
Knygos paskirtis ir struktūra
Kaip rodo pavadinimas, tai nėra teorinė studija, o praktinis vadovas. Jo tikslas – suteikti ateitininkų kuopų globėjams (dažniausiai kunigams), pirmininkams ir kitiems vadovams aiškias gaires, kaip sėkmingai organizuoti ir vykdyti veiklą. Knyga yra susisteminta, logiškai suskirstyta į dalis, pradedant nuo judėjimo ištakų ir ideologijos, baigiant konkrečiais patarimais, kaip vesti susirinkimus ar organizuoti renginius.
Pagrindinės temos ir idėjos
Ateitininkų ideologijos pagrindai: Autorius išsamiai pristato penkis ateitininkų principus: katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, šeimyniškumą ir visuomeniškumą. Pabrėžiama, kad ateitininkų pasaulėžiūra yra teistinė, t. y., paremta tikėjimu į asmeninį Dievą, o visa veikla kyla iš šio pagrindo ir yra nukreipta tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Istorinis kontekstas: S. Yla paaiškina, kokiomis istorinėmis sąlygomis – carinės Rusijos priespaudos, lenkinimo ir ateizmo plitimo fone – gimė ateitininkų judėjimas. Tai buvo atsakas į poreikį ugdyti tautinį ir religinį sąmoningumą bei formuoti naują, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančią lietuvių inteligentiją.
Vado vaidmuo ir savybės: Didelis dėmesys skiriamas vadovo asmenybei. Pabrėžiama, kad geras vadovas (globėjas ar pirmininkas) turi ne tik gerai išmanyti organizacijos principus, bet ir suprasti jaunimo psichologiją, būti pavyzdžiu, gebėti įkvėpti ir parodyti asmeninį dėmesį kiekvienam nariui.
Praktiniai veiklos metodai: Knygoje pateikiama daugybė praktinių patarimų: kaip suplanuoti metinę kuopos programą, kaip vesti susirinkimus, organizuoti diskusijas, paskaitas, meninius vakarus ar ruošti stovyklas. Tai konkreti ir patikrinta metodologija, kaip ateitininkų idėjas paversti veiksmu.
Kam skirta knyga?
Nors tiesioginis adresatas yra ateitininkų organizacijos vadovai, ši knyga yra vertinga kur kas platesniam skaitytojų ratui:
Visiems ateitininkams, norintiems giliau suprasti savo organizacijos pagrindus.
Pedagogams ir jaunimo darbuotojams, ieškantiems idėjų ir metodų, kaip ugdyti jaunąją kartą.
Visiems, besidomintiems Lietuvos jaunimo organizacijų istorija ir katalikiškos minties raida.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Ateitininkų vadovas“ yra klasikinis ateitininkijos veikalas, sujungiantis gilią ideologinę įžvalgą su patikrintais praktiniais patarimais. Tai ne tik instrukcijų rinkinys, bet ir įkvepiantis tekstas, atskleidžiantis ateitininkijos, kaip integralios asmenybės ugdymo mokyklos, dvasią ir prasmę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 2
Stasys Yla
Chicago, 1984
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „M. K. Čiurlionis: Kūrėjas ir žmogus“ (išleista 1984 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautri ir įžvalgi biografinė apybraiža, kurioje autorius siekia atskleisti ne tik genialaus menininko kūrybos pasaulį, bet ir jo sudėtingą, trapų žmogiškąjį portretą.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausa akademinė studija. Knygos žanrą geriausiai apibūdina paties autoriaus žodžiai – tai psichologinė apybraiža, kurios tikslas yra „pajusti kūrėją ir žmogų“. S. Yla, remdamasis M. K. Čiurlionio laiškais, artimųjų atsiminimais ir paties menininko kūryba, bando rekonstruoti jo vidinį pasaulį, motyvacijas, džiaugsmus ir, svarbiausia, gilią vidinę kančią.
Apie ką ši knyga?
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą M. K. Čiurlionio gyvenimo kelią:
Vaikystė ir jaunystė: Nuo pat pirmųjų dienų Druskininkuose, muzikos pamokų Plungėje pas kunigaikštį Oginskį iki studijų Varšuvos ir Leipcigo konservatorijose.
Kūrybinis lūžis: Detaliai aprašomas momentas, kai muzikos genijus atranda savyje tapytojo pašaukimą ir pradeda intensyviai kurti abiejose srityse.
Vilniaus ir Peterburgo laikotarpiai: Atskleidžiamas jo aktyvus dalyvavimas lietuvių tautinio atgimimo veikloje, pirmųjų meno parodų organizavimas, pripažinimo paieškos kosmopolitiškame Peterburge.
Asmeninis gyvenimas ir liga: Jautriai paliečiami asmeniniai santykiai su šeima, draugais ir mylimąja Sofija Kymantaite. Didelis dėmesys skiriamas kūrybinių jėgų išsekimui ir tragiškai ankstyvai mirčiai Pustelniko ligoninėje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Žmogaus ir kūrėjo drama: Autorius kelia esminį klausimą – kaip viename žmoguje tilpo toks beribis kūrybinis talentas ir kartu toks pažeidžiamas, kuklus, pasaulio realybės neatitinkantis charakteris.
Asmenybės vientisumas: Nepaisant vidinių prieštaravimų, S. Yla pabrėžia Čiurlionio asmenybės integralumą, jo paprastumą, nuoširdumą ir atsidavimą menui.
Tautiškumo paieškos: Knygoje atskleidžiamas Čiurlionio, kaip modernios lietuvių tautinės kultūros kūrėjo, vaidmuo ir jo pastangos sujungti universalias meno idėjas su lietuviška dvasia.
Stilius
Knyga parašyta paprasta, vaizdinga, lengvai skaitoma kalba. Autorius vengia sudėtingų menotyrinių terminų, o pasakojimą grindžia gyvais liudijimais, ypač Čiurlionio laiškų ištraukomis, kurios leidžia pačiam menininkui „prabilti“ į skaitytoją.
Kam skirta knyga?
Tai veikalas, skirtas plačiajai auditorijai. Jis bus įdomus ne tik meno specialistams, bet kiekvienam, kuris nori geriau pažinti vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių. Knyga ypač vertinga tiems, kurie Čiurlionyje nori pamatyti ne tik ikona paverstą genijų, bet ir gyvą, jautrų ir tragiško likimo žmogų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausa akademinė studija. Knygos žanrą geriausiai apibūdina paties autoriaus žodžiai – tai psichologinė apybraiža, kurios tikslas yra „pajusti kūrėją ir žmogų“. S. Yla, remdamasis M. K. Čiurlionio laiškais, artimųjų atsiminimais ir paties menininko kūryba, bando rekonstruoti jo vidinį pasaulį, motyvacijas, džiaugsmus ir, svarbiausia, gilią vidinę kančią.
Apie ką ši knyga?
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą M. K. Čiurlionio gyvenimo kelią:
Vaikystė ir jaunystė: Nuo pat pirmųjų dienų Druskininkuose, muzikos pamokų Plungėje pas kunigaikštį Oginskį iki studijų Varšuvos ir Leipcigo konservatorijose.
Kūrybinis lūžis: Detaliai aprašomas momentas, kai muzikos genijus atranda savyje tapytojo pašaukimą ir pradeda intensyviai kurti abiejose srityse.
Vilniaus ir Peterburgo laikotarpiai: Atskleidžiamas jo aktyvus dalyvavimas lietuvių tautinio atgimimo veikloje, pirmųjų meno parodų organizavimas, pripažinimo paieškos kosmopolitiškame Peterburge.
Asmeninis gyvenimas ir liga: Jautriai paliečiami asmeniniai santykiai su šeima, draugais ir mylimąja Sofija Kymantaite. Didelis dėmesys skiriamas kūrybinių jėgų išsekimui ir tragiškai ankstyvai mirčiai Pustelniko ligoninėje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Žmogaus ir kūrėjo drama: Autorius kelia esminį klausimą – kaip viename žmoguje tilpo toks beribis kūrybinis talentas ir kartu toks pažeidžiamas, kuklus, pasaulio realybės neatitinkantis charakteris.
Asmenybės vientisumas: Nepaisant vidinių prieštaravimų, S. Yla pabrėžia Čiurlionio asmenybės integralumą, jo paprastumą, nuoširdumą ir atsidavimą menui.
Tautiškumo paieškos: Knygoje atskleidžiamas Čiurlionio, kaip modernios lietuvių tautinės kultūros kūrėjo, vaidmuo ir jo pastangos sujungti universalias meno idėjas su lietuviška dvasia.
Stilius
Knyga parašyta paprasta, vaizdinga, lengvai skaitoma kalba. Autorius vengia sudėtingų menotyrinių terminų, o pasakojimą grindžia gyvais liudijimais, ypač Čiurlionio laiškų ištraukomis, kurios leidžia pačiam menininkui „prabilti“ į skaitytoją.
Kam skirta knyga?
Tai veikalas, skirtas plačiajai auditorijai. Jis bus įdomus ne tik meno specialistams, bet kiekvienam, kuris nori geriau pažinti vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių. Knyga ypač vertinga tiems, kurie Čiurlionyje nori pamatyti ne tik ikona paverstą genijų, bet ir gyvą, jautrų ir tragiško likimo žmogų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 3
Stasys Yla
Chicago, 1973
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ apžvalga. Šis veikalas yra solidi, su pagarba ir įžvalga parašyta kultūros istorijos studija, kurioje autorius atgaivina iškiliausias asmenybes, formavusias lietuvių tautos dvasinį veidą nuo XVI a. vidurio iki pat XX a. pradžios.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausas istorijos vadovėlis. Knygos žanrą geriausiai apibūdina istorinių-biografinių apybraižų rinkinys. Autoriaus tikslas – ne tik priminti vardus ir datas, bet ir atskleisti „veidus“ – gyvus, sudėtingus, su savo vidinėmis dramomis ir idealais žmones, kurie stovėjo prie lietuvių raštijos ir moderniosios kultūros ištakų. S. Yla siekia parodyti, kaip per šias asmenybes brendo ir stiprėjo tautos savimonė.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra kelionė per keturis Lietuvos kultūros istorijos šimtmečius, sustojant prie svarbiausių jos kūrėjų. Autorius juos suskirsto į kelias grupes:
Raštijos pradininkai: Didelis dėmesys skiriamas Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai ir kitiems, kurie dėjo pamatus lietuvių rašytinei kalbai, dažnai veikdami nepaprastai sudėtingomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis.
Liaudies kultūros puoselėtojai: Atskleidžiami tie veikėjai, kurie rinko, saugojo ir kėlė į viešumą liaudies kūrybą – dainas, pasakas, tradicijas.
Kultūros barų derintojai ir tautos dvasintojai: Pristatomos asmenybės, kurios savo veikla jungė skirtingas sritis, telkė inteligentiją ir tapo moraliniais autoritetais tautai, ypač priespaudos metais.
Pagrindinės temos ir idėjos
Kultūra kaip tautos stuburas: Viena pagrindinių knygos minčių yra ta, kad sunkiausiais istoriniais momentais, kai trūko politinės ar karinės vadovybės, būtent kultūros žmonės tapdavo tautos vedliais ir jos dvasios saugotojais.
Kova už kalbą ir tapatybę: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad lietuvių kultūra vystėsi nuolatinėje kovoje – su polonizacija, rusifikacija, su vidiniu abejingumu. Kiekvienas kultūros laimėjimas buvo didelių pastangų ir pasiaukojimo rezultatas.
Asmenybės portretai: S. Yla, pasitelkdamas dienoraščius, laiškus ir pačių veikėjų kūrybą, stengiasi sukurti ne trafaretinius, o gyvus ir psichologiškai pagrįstus portretus, atskleisti jų motyvaciją ir vidinius išgyvenimus.
Stilius
Autoriaus stilius yra informatyvus, tačiau kartu šiltas ir pagarbus. Jis sujungia istorinį tikslumą su publicistiniu paveikumu, todėl knyga yra įdomi ir lengvai skaitoma. Tai pasakojimas, kupinas pagarbos tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė lietuviškam žodžiui ir kultūrai.
Kam skirta knyga?
„Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ skirta visiems, kurie nori giliau pažinti savo tautos praeitį. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, studentams, mokytojams ir kiekvienam, kuris nori suprasti, kokių milžiniškų pastangų dėka buvo sukurta ir išsaugota tai, ką šiandien vadiname Lietuvos kultūra.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausas istorijos vadovėlis. Knygos žanrą geriausiai apibūdina istorinių-biografinių apybraižų rinkinys. Autoriaus tikslas – ne tik priminti vardus ir datas, bet ir atskleisti „veidus“ – gyvus, sudėtingus, su savo vidinėmis dramomis ir idealais žmones, kurie stovėjo prie lietuvių raštijos ir moderniosios kultūros ištakų. S. Yla siekia parodyti, kaip per šias asmenybes brendo ir stiprėjo tautos savimonė.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra kelionė per keturis Lietuvos kultūros istorijos šimtmečius, sustojant prie svarbiausių jos kūrėjų. Autorius juos suskirsto į kelias grupes:
Raštijos pradininkai: Didelis dėmesys skiriamas Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai ir kitiems, kurie dėjo pamatus lietuvių rašytinei kalbai, dažnai veikdami nepaprastai sudėtingomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis.
Liaudies kultūros puoselėtojai: Atskleidžiami tie veikėjai, kurie rinko, saugojo ir kėlė į viešumą liaudies kūrybą – dainas, pasakas, tradicijas.
Kultūros barų derintojai ir tautos dvasintojai: Pristatomos asmenybės, kurios savo veikla jungė skirtingas sritis, telkė inteligentiją ir tapo moraliniais autoritetais tautai, ypač priespaudos metais.
Pagrindinės temos ir idėjos
Kultūra kaip tautos stuburas: Viena pagrindinių knygos minčių yra ta, kad sunkiausiais istoriniais momentais, kai trūko politinės ar karinės vadovybės, būtent kultūros žmonės tapdavo tautos vedliais ir jos dvasios saugotojais.
Kova už kalbą ir tapatybę: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad lietuvių kultūra vystėsi nuolatinėje kovoje – su polonizacija, rusifikacija, su vidiniu abejingumu. Kiekvienas kultūros laimėjimas buvo didelių pastangų ir pasiaukojimo rezultatas.
Asmenybės portretai: S. Yla, pasitelkdamas dienoraščius, laiškus ir pačių veikėjų kūrybą, stengiasi sukurti ne trafaretinius, o gyvus ir psichologiškai pagrįstus portretus, atskleisti jų motyvaciją ir vidinius išgyvenimus.
Stilius
Autoriaus stilius yra informatyvus, tačiau kartu šiltas ir pagarbus. Jis sujungia istorinį tikslumą su publicistiniu paveikumu, todėl knyga yra įdomi ir lengvai skaitoma. Tai pasakojimas, kupinas pagarbos tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė lietuviškam žodžiui ir kultūrai.
Kam skirta knyga?
„Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ skirta visiems, kurie nori giliau pažinti savo tautos praeitį. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, studentams, mokytojams ir kiekvienam, kuris nori suprasti, kokių milžiniškų pastangų dėka buvo sukurta ir išsaugota tai, ką šiandien vadiname Lietuvos kultūra.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 5
Juozas Prunskis
Chicago, 1985
Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) išleistas leidinys „Gelbėjimas tremtinių iš Maskvos letenų“. Tai istorinės apžvalgos žanro rinkinys, sudarytas iš žurnalo „Naujoji Viltis“ straipsnių, pasirodžiusių 1984 metais.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 2
M. KRUPAVIČIUS
Chicago 1972
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus, vieno žymiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos politinių ir visuomenės veikėjų, „Atsiminimų“ apžvalga. Šis veikalas yra ne tik asmeninės autoriaus patirties liudijimas, bet ir neįkainojamas istorinis šaltinis, leidžiantis pažvelgti į modernios Lietuvos valstybės gimimą ir pirmuosius jos dešimtmečius iš įvykių epicentre buvusio žmogaus perspektyvos.
Apie ką ši knyga?
Mykolo Krupavičiaus atsiminimai apima platų istorinį laikotarpį – nuo jo vaikystės carinės priespaudos metais iki aktyvios politinės veiklos jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai pasakojimas apie jauno žmogaus kelią į kunigystę, tautinį susipratimą ir galiausiai – į pačią Lietuvos politikos šerdį. Būdamas vienu iš Krikščionių demokratų partijos lyderių, Steigiamojo Seimo nariu ir žemės ūkio ministru, autorius iš pirmų lūpų pasakoja apie:
Tautinį atgimimą: Aprašoma kova už lietuvybę caro laikais, slaptų mokyklų veikla, lietuviškos spaudos platinimas ir inteligentijos telkimasis.
Valstybės kūrimą: Atskleidžiamos sudėtingos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės, Steigiamojo Seimo darbas ir pirmųjų įstatymų leidyba.
Žemės reformą: Tai viena centrinių atsiminimų temų. M. Krupavičius buvo pagrindinis šios reformos, pakeitusios visą Lietuvos socialinę ir ekonominę struktūrą, architektas ir vykdytojas. Atsiminimuose detaliai atskleidžiamos reformos idėjinės ištakos, jos įgyvendinimo sunkumai ir politinės kovos.
Tarpukario politinį gyvenimą: Knyga yra gyvas to meto politinių aistrų, partijų kovų, parlamentarizmo iššūkių ir 1926 m. perversmo liudijimas iš krikščioniškosios demokratijos pozicijų.
Stilius ir perspektyva
Atsiminimai parašyti nuoširdžiu, gyvu ir paprastu stiliumi. Tai nėra sausas istorinis traktatas, o aistringas ir įsitikinęs pasakojimas. M. Krupavičius neslepia savo politinių ir ideologinių pažiūrų – jis atvirai gina krikščioniškosios demokratijos idealus, parlamentinę santvarką ir socialinio teisingumo principus. Jo žvilgsnis į istorinius įvykius ir asmenybes yra subjektyvus, tačiau būtent šis subjektyvumas ir suteikia knygai didžiausią vertę – ji leidžia pajusti to meto dvasią ir suprasti politinių sprendimų motyvus.
Kam skirta knyga?
Šie atsiminimai yra privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos XX a. istorija. Ji ypač vertinga:
Istorikams ir politologams, kaip pirminis šaltinis apie Pirmosios Respublikos politinį gyvenimą.
Studentams ir moksleiviams, norintiems geriau suprasti modernios Lietuvos pamatus.
Visiems, neabejingiems Lietuvos praeičiai, kurie nori iš arčiau susipažinti su viena ryškiausių ir prieštaringiausiai vertinamų to meto asmenybių.
Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“ – tai ne tik praeities liudijimas, bet ir idėjinis testamentas, kalbantis apie ištikimybę savo principams, tarnystę Tėvynei ir kovą už teisingesnę visuomenę.
Apie ką ši knyga?
Mykolo Krupavičiaus atsiminimai apima platų istorinį laikotarpį – nuo jo vaikystės carinės priespaudos metais iki aktyvios politinės veiklos jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai pasakojimas apie jauno žmogaus kelią į kunigystę, tautinį susipratimą ir galiausiai – į pačią Lietuvos politikos šerdį. Būdamas vienu iš Krikščionių demokratų partijos lyderių, Steigiamojo Seimo nariu ir žemės ūkio ministru, autorius iš pirmų lūpų pasakoja apie:
Tautinį atgimimą: Aprašoma kova už lietuvybę caro laikais, slaptų mokyklų veikla, lietuviškos spaudos platinimas ir inteligentijos telkimasis.
Valstybės kūrimą: Atskleidžiamos sudėtingos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės, Steigiamojo Seimo darbas ir pirmųjų įstatymų leidyba.
Žemės reformą: Tai viena centrinių atsiminimų temų. M. Krupavičius buvo pagrindinis šios reformos, pakeitusios visą Lietuvos socialinę ir ekonominę struktūrą, architektas ir vykdytojas. Atsiminimuose detaliai atskleidžiamos reformos idėjinės ištakos, jos įgyvendinimo sunkumai ir politinės kovos.
Tarpukario politinį gyvenimą: Knyga yra gyvas to meto politinių aistrų, partijų kovų, parlamentarizmo iššūkių ir 1926 m. perversmo liudijimas iš krikščioniškosios demokratijos pozicijų.
Stilius ir perspektyva
Atsiminimai parašyti nuoširdžiu, gyvu ir paprastu stiliumi. Tai nėra sausas istorinis traktatas, o aistringas ir įsitikinęs pasakojimas. M. Krupavičius neslepia savo politinių ir ideologinių pažiūrų – jis atvirai gina krikščioniškosios demokratijos idealus, parlamentinę santvarką ir socialinio teisingumo principus. Jo žvilgsnis į istorinius įvykius ir asmenybes yra subjektyvus, tačiau būtent šis subjektyvumas ir suteikia knygai didžiausią vertę – ji leidžia pajusti to meto dvasią ir suprasti politinių sprendimų motyvus.
Kam skirta knyga?
Šie atsiminimai yra privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos XX a. istorija. Ji ypač vertinga:
Istorikams ir politologams, kaip pirminis šaltinis apie Pirmosios Respublikos politinį gyvenimą.
Studentams ir moksleiviams, norintiems geriau suprasti modernios Lietuvos pamatus.
Visiems, neabejingiems Lietuvos praeičiai, kurie nori iš arčiau susipažinti su viena ryškiausių ir prieštaringiausiai vertinamų to meto asmenybių.
Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“ – tai ne tik praeities liudijimas, bet ir idėjinis testamentas, kalbantis apie ištikimybę savo principams, tarnystę Tėvynei ir kovą už teisingesnę visuomenę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 2
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
KAUNAS 1927
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnio (arba trumpos brošiūros) „Jonas Basanavičius – didis tėvynės meilės mokytojas“ apžvalga. Šis kūrinys yra ne istorinė analizė, o aistringas, patriotiškas Tautos Patriarcho pagerbimas, kuriuo siekiama įtvirtinti jo, kaip svarbiausio moralinio autoriteto ir tautos žadintojo, paveikslą.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Skaityti daugiau: JONAS BASANAVIČIUS - DIDIS TĖVYNĖS MEILĖS MOKYTOJAS
- Išsami informacija
- Peržiūros: 2
M. KRUPAVIČIUS
Chicago 1983
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnių rinkinio „Visuomeniniai Klausimai“ apžvalga. Šis leidinys nėra vientisa monografija, o per ilgą laiką išeivijoje parašytų straipsnių rinkinys, kuriame sistemingai ir aiškiai išdėstomi krikščioniškosios demokratijos socialinės ir politinės minties pagrindai.
Apie ką šis veikalas?
Tai vieno pagrindinių krikščioniškosios demokratijos ideologų ir Lietuvos žemės reformos architekto pažiūrų į visuomenę, valstybę ir ekonomiką visuma. Veikalo ašis – Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, ypač popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, kaip atsakymas į moderniosios epochos iššūkius. M. Krupavičius šį mokymą pristato kaip „trečiąjį kelią“ tarp dviejų, jo manymu, ydingų kraštutinumų – liberalaus kapitalizmo ir marksistinio socializmo.
Pagrindinės temos ir idėjos
Liberalaus kapitalizmo kritika: Autorius kritikuoja nevaržomą liberalizmą už tai, kad šis paverčia darbininką preke, skatina socialinę nelygybę, darbdavių išnaudojimą ir griauna visuomenės solidarumą.
Socializmo ir komunizmo atmetimas: Dar griežčiau M. Krupavičius pasisako prieš socializmą ir komunizmą, teigdamas, kad šios ideologijos, neigdamos privačią nuosavybę, šeimą ir religiją, galiausiai atima iš žmogaus prigimtines teises ir veda į tironiją bei dvasinę tuštumą.
Krikščioniškasis solidarumas – „Trečiasis kelias“: Kaip alternatyvą, autorius siūlo krikščioniškuoju solidarumu ir socialiniu teisingumu grįstą tvarką. Pagrindiniai jos elementai:
Privati nuosavybė: Griežtai ginama kaip prigimtinė žmogaus teisė, tačiau pabrėžiama, kad ji turi ir socialinę funkciją – tarnauti ne tik savininkui, bet ir bendrajam gėriui.
Teisingas atlyginimas: Iškeliama „šeimos algos“ idėja, teigianti, kad darbininko atlyginimas turi būti pakankamas, kad jis galėtų oriai išlaikyti save ir savo šeimą.
Profesinės korporacijos: Siūloma kurti profesines organizacijas, jungiančias tos pačios srities darbdavius ir darbuotojus, kad jie ne kovotų tarpusavyje (klasių kova), o bendradarbiautų, kartu spręstų problemas ir kurtų bendrą gerovę.
Valstybės vaidmuo: Valstybė neturi būti nei pasyvi stebėtoja, nei viską kontroliuojanti jėga. Jos pareiga – užtikrinti teisingumą, ginti silpnesniuosius ir skatinti visuomenės gerovę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta aiškiu, logišku ir argumentuotu stiliumi. Tai ne tik politiko, bet ir dvasininko balsas, siekiantis pamokyti, įtikinti ir pateikti aiškią vertybinę sistemą. Veikalas yra nepaprastai svarbus norint suprasti ne tik Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologiją, bet ir praktinius jos darbus, ypač Žemės reformą, kuri buvo tiesioginis šių socialinių principų pritaikymas.
Kam skirtas šis rinkinys?
Tai yra fundamentalus veikalas visiems, besidomintiems Lietuvos politine mintimi, Pirmosios Respublikos istorija ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis yra vertingas šaltinis istorikams, politologams, studentams ir kiekvienam, norinčiam suprasti idėjines kovas, formavusias modernią Lietuvos valstybę.
Apie ką šis veikalas?
Tai vieno pagrindinių krikščioniškosios demokratijos ideologų ir Lietuvos žemės reformos architekto pažiūrų į visuomenę, valstybę ir ekonomiką visuma. Veikalo ašis – Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, ypač popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, kaip atsakymas į moderniosios epochos iššūkius. M. Krupavičius šį mokymą pristato kaip „trečiąjį kelią“ tarp dviejų, jo manymu, ydingų kraštutinumų – liberalaus kapitalizmo ir marksistinio socializmo.
Pagrindinės temos ir idėjos
Liberalaus kapitalizmo kritika: Autorius kritikuoja nevaržomą liberalizmą už tai, kad šis paverčia darbininką preke, skatina socialinę nelygybę, darbdavių išnaudojimą ir griauna visuomenės solidarumą.
Socializmo ir komunizmo atmetimas: Dar griežčiau M. Krupavičius pasisako prieš socializmą ir komunizmą, teigdamas, kad šios ideologijos, neigdamos privačią nuosavybę, šeimą ir religiją, galiausiai atima iš žmogaus prigimtines teises ir veda į tironiją bei dvasinę tuštumą.
Krikščioniškasis solidarumas – „Trečiasis kelias“: Kaip alternatyvą, autorius siūlo krikščioniškuoju solidarumu ir socialiniu teisingumu grįstą tvarką. Pagrindiniai jos elementai:
Privati nuosavybė: Griežtai ginama kaip prigimtinė žmogaus teisė, tačiau pabrėžiama, kad ji turi ir socialinę funkciją – tarnauti ne tik savininkui, bet ir bendrajam gėriui.
Teisingas atlyginimas: Iškeliama „šeimos algos“ idėja, teigianti, kad darbininko atlyginimas turi būti pakankamas, kad jis galėtų oriai išlaikyti save ir savo šeimą.
Profesinės korporacijos: Siūloma kurti profesines organizacijas, jungiančias tos pačios srities darbdavius ir darbuotojus, kad jie ne kovotų tarpusavyje (klasių kova), o bendradarbiautų, kartu spręstų problemas ir kurtų bendrą gerovę.
Valstybės vaidmuo: Valstybė neturi būti nei pasyvi stebėtoja, nei viską kontroliuojanti jėga. Jos pareiga – užtikrinti teisingumą, ginti silpnesniuosius ir skatinti visuomenės gerovę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta aiškiu, logišku ir argumentuotu stiliumi. Tai ne tik politiko, bet ir dvasininko balsas, siekiantis pamokyti, įtikinti ir pateikti aiškią vertybinę sistemą. Veikalas yra nepaprastai svarbus norint suprasti ne tik Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologiją, bet ir praktinius jos darbus, ypač Žemės reformą, kuri buvo tiesioginis šių socialinių principų pritaikymas.
Kam skirtas šis rinkinys?
Tai yra fundamentalus veikalas visiems, besidomintiems Lietuvos politine mintimi, Pirmosios Respublikos istorija ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis yra vertingas šaltinis istorikams, politologams, studentams ir kiekvienam, norinčiam suprasti idėjines kovas, formavusias modernią Lietuvos valstybę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 4
Stasys Yla
Chicago, 1978
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Lietuvių šeimos tradicijos“ apžvalga. Šis veikalas yra populiariai parašyta, tačiau gili etnografinė studija, kurioje autorius su didele meile ir pagarba atkuria tradicinės lietuvių šeimos paveikslą, jos struktūrą, vertybes ir papročius.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie klasikinę, patriarchalinę Lietuvos kaimo šeimą, kurią autorius mato kaip tautos gyvybingumo ir stiprybės pamatą. Knyga nėra tik papročių aprašymas – tai bandymas atskleisti tradicinės šeimos, kaip savotiškos „valstybės valstybėje“, vidinę logiką ir dvasią. S. Yla nuosekliai nagrinėja kiekvieno šeimos nario vaidmenį ir vietą bendroje hierarchijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriarchalinė šeimos struktūra: Knygos centre – šeimos tėvas, kuris vaizduojamas ne kaip tironas, o kaip dvasinis ir materialinis šeimos vadas. Jis yra atsakingas už ūkio tęstinumą, tradicijų perdavimą ir visų šeimos narių gerovę. Jo autoritetas yra paremtas atsakomybe ir išmintimi.
Harmoningas vaidmenų pasiskirstymas: Autorius detaliai aprašo kiekvieno šeimos nario vaidmenį, pabrėždamas jų tarpusavio priklausomybę ir darną:
Motina – šeimos širdis, namų židinio saugotoja, vaikų auklėtoja.
Vyriausias sūnus – tėvo įpėdinis, ruošiamas perimti ūkį ir atsakomybę.
Marti – naujas žmogus šeimoje, kurios integracija parodo bendruomenės brandą.
Seneliai – gyvoji atmintis, tradicijų ir išminties nešėjai.
Tradicijos kaip išminties lobynas: Knygoje išsamiai aptariami šeimos kūrimo ritualai – piršlybos, vestuvės, krikštynos. S. Yla pabrėžia, kad tai nėra tik tuščios apeigos, o gilią prasmę ir pedagoginę vertę turintys veiksmai, stiprinantys šeimos ir giminės ryšius.
Tėviškės svarba: Šeima neatsiejamai susieta su žeme, su tėviške, kuri yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio paveldo pagrindas.
Stilius
Stasys Yla rašo gyva, vaizdinga ir lengvai suprantama kalba. Jo stilius yra pastoralinis, šiltas, kartais idealizuojantis tradicinę šeimą, tačiau visada paremtas giliu išmanymu ir pagarba praeičiai. Knyga gausiai iliustruota citatomis iš tautosakos, kas pasakojimui suteikia autentiškumo.
Kam skirta knyga?
Ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi Lietuvos etnografija, kultūros istorija ir socialine praeitimi. Ji ypač aktuali tiems, kurie nori suprasti savo šaknis ir vertybes, kurios šimtmečiais formavo lietuvių tautos charakterį. Tai yra savotiškas testamentas ir priminimas apie tradicinės šeimos stiprybę, ypač svarbus šiandienos pasaulyje.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie klasikinę, patriarchalinę Lietuvos kaimo šeimą, kurią autorius mato kaip tautos gyvybingumo ir stiprybės pamatą. Knyga nėra tik papročių aprašymas – tai bandymas atskleisti tradicinės šeimos, kaip savotiškos „valstybės valstybėje“, vidinę logiką ir dvasią. S. Yla nuosekliai nagrinėja kiekvieno šeimos nario vaidmenį ir vietą bendroje hierarchijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriarchalinė šeimos struktūra: Knygos centre – šeimos tėvas, kuris vaizduojamas ne kaip tironas, o kaip dvasinis ir materialinis šeimos vadas. Jis yra atsakingas už ūkio tęstinumą, tradicijų perdavimą ir visų šeimos narių gerovę. Jo autoritetas yra paremtas atsakomybe ir išmintimi.
Harmoningas vaidmenų pasiskirstymas: Autorius detaliai aprašo kiekvieno šeimos nario vaidmenį, pabrėždamas jų tarpusavio priklausomybę ir darną:
Motina – šeimos širdis, namų židinio saugotoja, vaikų auklėtoja.
Vyriausias sūnus – tėvo įpėdinis, ruošiamas perimti ūkį ir atsakomybę.
Marti – naujas žmogus šeimoje, kurios integracija parodo bendruomenės brandą.
Seneliai – gyvoji atmintis, tradicijų ir išminties nešėjai.
Tradicijos kaip išminties lobynas: Knygoje išsamiai aptariami šeimos kūrimo ritualai – piršlybos, vestuvės, krikštynos. S. Yla pabrėžia, kad tai nėra tik tuščios apeigos, o gilią prasmę ir pedagoginę vertę turintys veiksmai, stiprinantys šeimos ir giminės ryšius.
Tėviškės svarba: Šeima neatsiejamai susieta su žeme, su tėviške, kuri yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio paveldo pagrindas.
Stilius
Stasys Yla rašo gyva, vaizdinga ir lengvai suprantama kalba. Jo stilius yra pastoralinis, šiltas, kartais idealizuojantis tradicinę šeimą, tačiau visada paremtas giliu išmanymu ir pagarba praeičiai. Knyga gausiai iliustruota citatomis iš tautosakos, kas pasakojimui suteikia autentiškumo.
Kam skirta knyga?
Ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi Lietuvos etnografija, kultūros istorija ir socialine praeitimi. Ji ypač aktuali tiems, kurie nori suprasti savo šaknis ir vertybes, kurios šimtmečiais formavo lietuvių tautos charakterį. Tai yra savotiškas testamentas ir priminimas apie tradicinės šeimos stiprybę, ypač svarbus šiandienos pasaulyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 3
JUOZAS PRUNSKIS
Los Angeles, 1958
Tai kunigo ir ilgamečio redaktoriaus Juozo Prunskio sudarytos knygos „Rinktinės Mintys“ (išleista 1958 m.) apžvalga. Šis veikalas yra ne autoriaus kūryba, o kruopščiai atrinktas ir susistemintas minčių, aforizmų ir citatų lobynas.
Knygos žanras ir tikslas
Tai yra aforizmų ir išminties posakių antologija. Pats sudarytojas ją apibūdina kaip „miniatiūrinę gyvenimo filosofijos ir poezijos antologiją“. Knygos tikslas – pateikti skaitytojui koncentruotą pasaulio mąstytojų, rašytojų, dvasinių lyderių ir liaudies išmintį pačiomis įvairiausiomis temomis, suteikti peno apmąstymams, įkvėpimo ir praktinių gairių kasdieniam gyvenimui.
Struktūra ir turinys
Knygos struktūra yra itin patogi skaitytojui. Visos mintys yra sugrupuotos pagal temas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka – nuo „Abejojimo“ iki „Žmogaus“. Tai leidžia lengvai rasti dominančią sritį ir greitai pasisemti išminties konkrečiu klausimu.
Turinys yra nepaprastai platus ir universalus. Jame galima rasti:
Antikos filosofų (Sokrato, Platono, Cicerono) įžvalgas.
Krikščioniškųjų mąstytojų (Šv. Augustino, Šv. Tomo Akviniečio) mintis.
Pasaulio literatūros klasikų (Šekspyro, Gėtės, Dostojevskio) citatas.
Lietuvių autorių išmintį – nuo K. Donelaičio ir M. Valančiaus iki išeivijos rašytojų.
Įvairių tautų patarles ir priežodžius, atspindinčius liaudies išmintį.
Temos apima visą žmogaus gyvenimo spektrą: nuo abstrakčių sąvokų (laimė, tiesa, amžinybė) iki konkrečių dorybių ir ydų (darbštumas, tinginystė, pavydas), nuo visuomeninių reiškinių iki asmeninių išgyvenimų.
Stilius
Knygos stilius – lakoniškas, aforistiškas. Kiekviena mintis yra tarsi mažas perlas, talpinantis savyje didelę prasmę. Toks formatas leidžia skaitytojui neskubant apmąstyti kiekvieną posakį.
Kam skirta knyga?
Kaip nurodo pats J. Prunskis, knyga skirta labai plačiam ratui: kalbėtojui, pamokslininkui, mokytojui, žurnalistui – visiems, kuriems reikia taiklaus ir įtaigaus žodžio. Tačiau labiausiai ji skirta kiekvienam mąstančiam žmogui, kuris ieško įkvėpimo, dvasinės atramos ar tiesiog nori praturtinti savo vidinį pasaulį.
„Rinktinės Mintys“ nėra knyga, skaitoma vienu prisėdimu nuo pradžios iki galo. Tai veikiau stalo knyga, kurią galima atsiversti bet kuriuo metu, ieškant patarimo, paguodos ar tiesiog minties, kuri lydėtų visą dieną. Tai puikus pavyzdys, kaip vienoje vietoje galima sukaupti per šimtmečius kauptą žmonijos išmintį.
Knygos žanras ir tikslas
Tai yra aforizmų ir išminties posakių antologija. Pats sudarytojas ją apibūdina kaip „miniatiūrinę gyvenimo filosofijos ir poezijos antologiją“. Knygos tikslas – pateikti skaitytojui koncentruotą pasaulio mąstytojų, rašytojų, dvasinių lyderių ir liaudies išmintį pačiomis įvairiausiomis temomis, suteikti peno apmąstymams, įkvėpimo ir praktinių gairių kasdieniam gyvenimui.
Struktūra ir turinys
Knygos struktūra yra itin patogi skaitytojui. Visos mintys yra sugrupuotos pagal temas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka – nuo „Abejojimo“ iki „Žmogaus“. Tai leidžia lengvai rasti dominančią sritį ir greitai pasisemti išminties konkrečiu klausimu.
Turinys yra nepaprastai platus ir universalus. Jame galima rasti:
Antikos filosofų (Sokrato, Platono, Cicerono) įžvalgas.
Krikščioniškųjų mąstytojų (Šv. Augustino, Šv. Tomo Akviniečio) mintis.
Pasaulio literatūros klasikų (Šekspyro, Gėtės, Dostojevskio) citatas.
Lietuvių autorių išmintį – nuo K. Donelaičio ir M. Valančiaus iki išeivijos rašytojų.
Įvairių tautų patarles ir priežodžius, atspindinčius liaudies išmintį.
Temos apima visą žmogaus gyvenimo spektrą: nuo abstrakčių sąvokų (laimė, tiesa, amžinybė) iki konkrečių dorybių ir ydų (darbštumas, tinginystė, pavydas), nuo visuomeninių reiškinių iki asmeninių išgyvenimų.
Stilius
Knygos stilius – lakoniškas, aforistiškas. Kiekviena mintis yra tarsi mažas perlas, talpinantis savyje didelę prasmę. Toks formatas leidžia skaitytojui neskubant apmąstyti kiekvieną posakį.
Kam skirta knyga?
Kaip nurodo pats J. Prunskis, knyga skirta labai plačiam ratui: kalbėtojui, pamokslininkui, mokytojui, žurnalistui – visiems, kuriems reikia taiklaus ir įtaigaus žodžio. Tačiau labiausiai ji skirta kiekvienam mąstančiam žmogui, kuris ieško įkvėpimo, dvasinės atramos ar tiesiog nori praturtinti savo vidinį pasaulį.
„Rinktinės Mintys“ nėra knyga, skaitoma vienu prisėdimu nuo pradžios iki galo. Tai veikiau stalo knyga, kurią galima atsiversti bet kuriuo metu, ieškant patarimo, paguodos ar tiesiog minties, kuri lydėtų visą dieną. Tai puikus pavyzdys, kaip vienoje vietoje galima sukaupti per šimtmečius kauptą žmonijos išmintį.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 3
Juozas Prunskis
Chicago, 1958
Tai kunigo Juozo Prunskio knygos „Motina“ (išleista 1958 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautrus ir pakilus himnas motinystei, sudarytas iš publicistinių apybraižų, eilėraščių ir biografinių eskizų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 1
BERNARDAS BRAZDŽIONIS
VILNIUS 1989
Tai didžiojo lietuvių poeto Bernardo Brazdžionio poezijos rinktinės „Poezijos pilnatis“ apžvalga. Ši knyga yra monumentali poeto kūrybos visuma, apimanti ilgą ir dramatišką laikotarpį – nuo ankstyvųjų eilėraščių, parašytų dar nepriklausomoje Lietuvoje, iki vėlyvosios kūrybos, gimusios ilgesyje ir kovoje išeivijoje. Apie ką ši knyga? „Poezijos pilnatis“ yra dvasinė ir tautinė Bernardo Brazdžionio autobiografija, išreikšta eilėmis. Rinktinė skaitytoją veda per visą poeto gyvenimą ir jausenų spektrą. Knygoje atsispindi jauno žmogaus idealizmas, vėliau – skaudi tėvynės praradimo patirtis, gyvenimas svetur ir nepalaužiama viltis sulaukti Lietuvos laisvės. Tai ne tik asmeninių išgyvenimų, bet ir visos tautos likimo atspindys poezijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
B. Brazdžionio kūryboje dominuoja kelios fundamentalios, nuolat pasikartojančios temos:
Tėvynė: Lietuva jo eilėraščiuose yra ne tik geografinė vieta, bet ir sakrali erdvė, dvasinė tėvynė. Poetas su skausmu aprašo jos praradimą, tremties ilgesį, bet kartu išreiškia ir nepalaužiamą tikėjimą jos prisikėlimu.
Tikėjimas: Krikščioniškoji pasaulėjauta yra visos B. Brazdžionio kūrybos pamatas. Eilėraščiuose nuolat jaučiamas dialogas su Dievu, apmąstoma kančios prasmė, amžinybės ir žmogiškosios būties laikinumo temos. Tikėjimas poetui yra pagrindinė atrama ir vilties šaltinis.
Žmogus istorijos audrose: Poetas kalba visos kartos, patyrusios karo, okupacijų ir tremties baisumus, vardu. Jo eilėraščiuose atsispindi žmogaus kova už orumą, laisvę ir žmogiškumą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.
Pranašo ir šauklio misija: B. Brazdžionis dažnai prisiima tautos šauklio, pranašo vaidmenį. Jo poezija yra ne tik jausmų išraiška, bet ir moralinis imperatyvas, kvietimas nepasiduoti, kovoti ir išsaugoti tautinę bei dvasinę tapatybę.
Stilius
B. Brazdžionio poetinis stilius yra iškilmingas, oratorinis, dažnai primenantis himną ar maldą. Jam būdingas patosas, retoriniai klausimai, galinga metaforų kalba ir aiški, klasikinė eilėdara. Jo poezija yra ne intymi ir tyli, o galinga ir skirta skambėti aikštėse, žadinti ir įkvėpti.
Kam skirta knyga?
„Poezijos pilnatis“ yra knyga, skirta kiekvienam lietuviui. Ji ypač svarbi tiems, kurie nori geriau suprasti XX a. Lietuvos istorijos dramatizmą ir išeivijos dvasinį pasaulį. Tai poezija, kuri ugdo patriotizmą, stiprina dvasią ir primena apie amžinąsias vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
B. Brazdžionio kūryboje dominuoja kelios fundamentalios, nuolat pasikartojančios temos:
Tėvynė: Lietuva jo eilėraščiuose yra ne tik geografinė vieta, bet ir sakrali erdvė, dvasinė tėvynė. Poetas su skausmu aprašo jos praradimą, tremties ilgesį, bet kartu išreiškia ir nepalaužiamą tikėjimą jos prisikėlimu.
Tikėjimas: Krikščioniškoji pasaulėjauta yra visos B. Brazdžionio kūrybos pamatas. Eilėraščiuose nuolat jaučiamas dialogas su Dievu, apmąstoma kančios prasmė, amžinybės ir žmogiškosios būties laikinumo temos. Tikėjimas poetui yra pagrindinė atrama ir vilties šaltinis.
Žmogus istorijos audrose: Poetas kalba visos kartos, patyrusios karo, okupacijų ir tremties baisumus, vardu. Jo eilėraščiuose atsispindi žmogaus kova už orumą, laisvę ir žmogiškumą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.
Pranašo ir šauklio misija: B. Brazdžionis dažnai prisiima tautos šauklio, pranašo vaidmenį. Jo poezija yra ne tik jausmų išraiška, bet ir moralinis imperatyvas, kvietimas nepasiduoti, kovoti ir išsaugoti tautinę bei dvasinę tapatybę.
Stilius
B. Brazdžionio poetinis stilius yra iškilmingas, oratorinis, dažnai primenantis himną ar maldą. Jam būdingas patosas, retoriniai klausimai, galinga metaforų kalba ir aiški, klasikinė eilėdara. Jo poezija yra ne intymi ir tyli, o galinga ir skirta skambėti aikštėse, žadinti ir įkvėpti.
Kam skirta knyga?
„Poezijos pilnatis“ yra knyga, skirta kiekvienam lietuviui. Ji ypač svarbi tiems, kurie nori geriau suprasti XX a. Lietuvos istorijos dramatizmą ir išeivijos dvasinį pasaulį. Tai poezija, kuri ugdo patriotizmą, stiprina dvasią ir primena apie amžinąsias vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę Tėvynei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 3
M.Krupavičius
Kaunas 1928
Apie autorių ir leidinį
Mykolas Krupavičius (1885–1970) – kunigas, visuomenės veikėjas ir politikas, aktyviai dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų veikloje, drauge su kitais kūrė Steigiamąją Seimą ir inicijavo žemės reformą.
Knyga „Liaudies tarnyboj“ pirmąkart išleista Kaune 1928 m. (94 psl.), kaip visuomenininko biblioteka, redaguota autoriaus paties. Tekstas glaustai apibrėžia kun. Krupavičiaus pažiūras, veiklą ir socialinę tarnystę.
Turinys ir pagrindinės temos
Visuomeninis įsipareigojimas – Krupavičius siekia parodyti kunigo vaidmenį ne vien kaip liturginį, bet ir kaip pasaulietinės atsakomybės centrinę figūrą. Jo požiūris: tikėjimas ir politinė veikla turi drauge formuoti tautinį gyvenimą.
Žemės reforma ir socialinė teisingumo siekis – kaip politikos veiksnys Krupavičius stokojo elitizmo, o žemės reformą traktavo kaip priemonę kurti savarankiškumą ir materialinę nepriklausomybę buvusiems savanoriams bei smulkiems ūkininkams.
Tautos ir kalbos svarba – Krupavičius kovojo už lietuvių kalbą ir tautos kultūrinį identitetą, netgi prieštaravo diplomatinės dvikalbystės planams.
Katalikiškoji demokratija – jis skatino aktyvų katalikų pasauliečių dalyvavimą politikoje bei atskyrė katalikišką demokratiją nuo autoritarinių tendencijų, laisvai paremdamas demokratijos principus prieš totalitarinius modelius.
Stipriosios pusės Koncentruotas ir kryptingas turinys – trumpa, tačiau aiški analizė apie kunigo Krupavičiaus socialinę filosofiją.
Istorinė reikšmė – pateikia vertingą šaltinį suprasti XX a. Lietuvos visuomeninį ir politinį pamokslavimą per kunigą-politiką.
Asmeninis autentiškumas – rašyta pačio autoriaus ranka arba redaguota artimų bendradarbių, todėl atstovauja autentišką intenciją ir viziją.
Silpnesnės vietos
Trumpumas – vos ~90 puslapių – todėl stokoja gilesnės biografinės medžiagos ar išsamios retrospektyvos.
Kam verta skaityti?
Istorijos entuziastams, ieškantiems lietuvių tarpukario visuomenės minties refleksijos.
Religijotyros ir politologijos studentams, norintiems suprasti, kaip katalikybė ir demokratija gali susieti politinę etiką.
Kiekvienam, domisi Lietuvoje veikusių kunigų ir veikėjų indėliu kuriant valstybingumą.
Apibendrinimas
„Liaudies tarnyboj“ – tai simboliškas liudijimas apie kunigo Krupavičiaus patikį tarnystei: moralinis įsipareigojimas, politinis aktyvumas ir tautinė kryptis. Nors knyga yra trumpa, joje užkoduota tvirta koncepcija apie tai, kaip tikėjimas, politika ir socialinis sąmoningumas gali jungtis viename gyvenime. Tai vertingas tekstas tiems, kas domisi politikos istorija, tautos raidos vizija ir katalikybės vaidmeniu Lietuvos visuomenės gyvenime.
Mykolas Krupavičius (1885–1970) – kunigas, visuomenės veikėjas ir politikas, aktyviai dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų veikloje, drauge su kitais kūrė Steigiamąją Seimą ir inicijavo žemės reformą.
Knyga „Liaudies tarnyboj“ pirmąkart išleista Kaune 1928 m. (94 psl.), kaip visuomenininko biblioteka, redaguota autoriaus paties. Tekstas glaustai apibrėžia kun. Krupavičiaus pažiūras, veiklą ir socialinę tarnystę.
Turinys ir pagrindinės temos
Visuomeninis įsipareigojimas – Krupavičius siekia parodyti kunigo vaidmenį ne vien kaip liturginį, bet ir kaip pasaulietinės atsakomybės centrinę figūrą. Jo požiūris: tikėjimas ir politinė veikla turi drauge formuoti tautinį gyvenimą.
Žemės reforma ir socialinė teisingumo siekis – kaip politikos veiksnys Krupavičius stokojo elitizmo, o žemės reformą traktavo kaip priemonę kurti savarankiškumą ir materialinę nepriklausomybę buvusiems savanoriams bei smulkiems ūkininkams.
Tautos ir kalbos svarba – Krupavičius kovojo už lietuvių kalbą ir tautos kultūrinį identitetą, netgi prieštaravo diplomatinės dvikalbystės planams.
Katalikiškoji demokratija – jis skatino aktyvų katalikų pasauliečių dalyvavimą politikoje bei atskyrė katalikišką demokratiją nuo autoritarinių tendencijų, laisvai paremdamas demokratijos principus prieš totalitarinius modelius.
Stipriosios pusės Koncentruotas ir kryptingas turinys – trumpa, tačiau aiški analizė apie kunigo Krupavičiaus socialinę filosofiją.
Istorinė reikšmė – pateikia vertingą šaltinį suprasti XX a. Lietuvos visuomeninį ir politinį pamokslavimą per kunigą-politiką.
Asmeninis autentiškumas – rašyta pačio autoriaus ranka arba redaguota artimų bendradarbių, todėl atstovauja autentišką intenciją ir viziją.
Silpnesnės vietos
Trumpumas – vos ~90 puslapių – todėl stokoja gilesnės biografinės medžiagos ar išsamios retrospektyvos.
Kam verta skaityti?
Istorijos entuziastams, ieškantiems lietuvių tarpukario visuomenės minties refleksijos.
Religijotyros ir politologijos studentams, norintiems suprasti, kaip katalikybė ir demokratija gali susieti politinę etiką.
Kiekvienam, domisi Lietuvoje veikusių kunigų ir veikėjų indėliu kuriant valstybingumą.
Apibendrinimas
„Liaudies tarnyboj“ – tai simboliškas liudijimas apie kunigo Krupavičiaus patikį tarnystei: moralinis įsipareigojimas, politinis aktyvumas ir tautinė kryptis. Nors knyga yra trumpa, joje užkoduota tvirta koncepcija apie tai, kaip tikėjimas, politika ir socialinis sąmoningumas gali jungtis viename gyvenime. Tai vertingas tekstas tiems, kas domisi politikos istorija, tautos raidos vizija ir katalikybės vaidmeniu Lietuvos visuomenės gyvenime.