Dievas

Knygos „Metai su Dievu“ apžvalga: Dvasinės įžvalgos ir praktiniai pamokymai kasdienybei
Juozas Prunskis savo knyga „Metai su Dievu“ pristato unikalų dvasinį vadovą, skirtą įpinti tikėjimą ir dvasingumą į kiekvieną gyvenimo dieną. Šis veikalas, struktūrizuotas pagal liturginius metus – nuo Advento ramybės iki didžiųjų švenčių šviesos, – yra ne tik apmąstymų rinkinys, bet ir praktinis gidas siekiantiems gilesnio ryšio su Dievu.
Knygos turinys ir struktūra:
Knyga suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius: „Adventas ir Kalėdų laikotarpis“, „Gavėnia ir Velykų laikotarpis“, „Sekminių laikotarpis“ ir „Didžios dienos“. Kiekvienas skyrius detaliai nagrinėja konkretaus laikotarpio Evangelijos skaitinius, praturtindamas juos dvasinėmis mintimis ir iliustratyviais pavyzdžiais. Autorius, remdamasis ne tik Šventuoju Raštu, bet ir Bažnyčios Tėvų, šventųjų bei garsių mąstytojų įžvalgomis, sukuria daugiasluoksnį naratyvą, leidžiantį skaitytojui giliau panirti į nagrinėjamas temas.
Pagrindinės knygos idėjos:
Viena pagrindinių knygos idėjų – raginimas gyventi ne tik kalbant apie religiją, bet ja ir gyvenant. Prunskis atkreipia dėmesį į kasdienio gyvenimo iššūkius, kurie dažnai trukdo dvasiniam tobulėjimui, ir siūlo konkrečius būdus, kaip įveikti šias kliūtis. Knygoje gvildenamos tokios temos kaip nuodėmės atsiradimas ir jos padariniai, atgailos ir pasitaisymo svarba, nuolankumas, dėkingumas, artimo meilė ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Autorius pabrėžia, kad net mažiausi geri darbai, atlikti su tinkama intencija, tampa vertingi Dievo akyse ir neša dvasinę naudą.
Knygos nauda skaitytojui:
Ši knyga yra universali ir naudinga įvairiems skaitytojams. Ji gali pasitarnauti kaip asmeninių apmąstymų šaltinis, padedantis susitelkti ir atrasti ramybę kasdienybės šurmulyje. Sergantys ar tie, kurie negali lankytis bažnyčioje, ras joje guodžiančius pamokslus ir dvasinę paramą. Kunigams ir dvasininkams tai vertingas įrankis, suteikiantis įkvėpimo ir minčių savo pamokslams. Lietuvių išeiviams knyga siūlo brangią jungtį su lietuviška dvasine tradicija, leidžiančią išlaikyti gyvą tikėjimą ir tapatybę toli nuo tėvynės.
Knygos rėmėjai ir autorių indėlis:
Knygos išleidimą rėmė Agnietė Gilienė, iškili lietuviškos spaudos platintoja, kurios indėlis pabrėžia lietuviškos dvasinės literatūros svarbą ir tradiciją. Taip pat dėkojama Nekalto Prasidėjimo seserims už jų pasišventimą lietuvių dvasios kultūrai. Juozas Prunskis, pats būdamas kunigas, puikiai sujungia teologines žinias su praktine įžvalga, pateikdamas jas lengvai suprantama ir įkvepiančia forma.
Apibendrinant, „Metai su Dievu“ – tai knyga, kviečianti skaitytoją į gilią dvasinę kelionę, mokanti atpažinti Dievo buvimą kasdieniame gyvenime ir skatinanti gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Tai puikus vadovas visiems, ieškantiems dvasinio peno ir norintiems praturtinti savo gyvenimą.

Knygos Apžvalga: Jono Vytauto Nistelio „Žodžio aidai“
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.

Stasio Ylos knygos „Dievas Sutemose“ apžvalga
Stasio Ylos knyga „Dievas Sutemose“ – tai gili ir novatoriška psichologinė religinių krizių ir dvasinių kelionių analizė, nagrinėjanti Lietuvos inteligentijos gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. Knyga, išleista 1964 metais, išaugo iš straipsnių serijos, spausdintos savaitraštyje „Tėviškės Žiburiai“. Joje gilinamasi į sudėtingus garsių Lietuvos asmenybių dvasinius gyvenimus, atskleidžiant asmenines kovas, dažnai slypėjusias už viešų fasadų.
Knygos turinys ir pagrindinės temos
Pagrindinė Ylos tezė – inteligentijos „netikėjimas“ buvo sudėtingas reiškinys, kuris skyrėsi nuo paprastų žmonių gilaus ir paprasto tikėjimo. Autorius teigia, kad intelektualų abejones dažnai lėmė to meto mados, tokios kaip pozityvizmas ir socializmas, asmeninės patirtys ir intelektinis išdidumas, dėl kurio buvo sunku priimti tikėjimo dogmas ir autoritetą.
Knyga struktūrizuota kaip atvejo studijų rinkinys arba „asmenybių galerija“, kurioje Yla, remdamasis asmeniniais susitikimais, istoriniais šaltiniais ir liudijimais, nagrinėja religinius lūžius (religiniai lūžiai) žymių lietuvių gyvenime. Knygos struktūra atskleidžia įvairias tikėjimo ir abejonių briaunas:
Netikėjimo ištakos: Yla nagrinėja netikėjimo šaknis, siejamas su ateizmo „mada“ tarp kaimo šviesuolių , politinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, įtaka ir neigiamomis asmeninėmis patirtimis su dvasininkais, kurios galėjo atstumti žmones nuo Bažnyčios.
Susitikimas su tikėjimu: Knygoje pateikiamos istorijos, kaip asmeniški ir žmogiški susitikimai su dvasininkais griovė išankstinius nusistatymus. Ryškus pavyzdys – chirurgo Vlado Kuzmos istorija, kurio profesinis bendravimas su kunigu lėmė gilų asmeninį virsmą. Tikėjimas šeimoje: Atskiras skyrius skirtas religinei dinamikai mišriose šeimose, kur, pasak Ylos, žmonos dažnai prisitaikydavo prie vyrų netikėjimo. Venclauskių šeima išskiriama kaip unikali išimtis, kurioje gilus katalikiškas tikėjimas ir pasaulietiškas, socialistinis požiūris egzistavo greta.
Asmenybių portretai: Knygos branduolį sudaro išsamūs asmeniniai pasakojimai ir analizės apie tokias asmenybes kaip Jonas Biliūnas, kuris atgavo tikėjimą gyvenimo pabaigoje; Antanas Smetona, kurio tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su klasikine filosofija ir tautinėmis tradicijomis; Vincas Krėvė, kurio dvasinė kelionė buvo nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių ; ir daugelis kitų, įskaitant Vincą Čepinskį, Mykolą Biržišką, Julių Gravrogką bei Vladą Pūtvį-Putvinskį.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Stasys Yla, pats būdamas profesorius ir dvasininkas, turėjo aiškų tikslą. Pats autorius nurodo tris savo darbo motyvus: pirma, pateikti istorinį liudijimą; antra, atlikti psichologinę tautos religinių lūžių analizę; trečia, broliškai padėti tiems, kurie ieško Dievo ir susiduria su sunkumais. Knyga parašyta iš katalikų dvasininko ir profesoriaus perspektyvos, kurioje „sutemos“ simbolizuoja dvasinės krizės ir abejonių būseną, iš kurios žmogus yra kviečiamas žengti į tikėjimo šviesą.
Apibendrinimas
„Dievas Sutemose“ yra unikalus ir vertingas veikalas Lietuvos literatūroje. Jis siūlo jautrų ir žmogišką žvilgsnį į dvasines kovas kartos, kuri formavo modernią Lietuvą. Yla sugeba peržengti paviršutiniškas „tikinčiojo“ ir „ateisto“ etiketes ir pateikia gilius psichologinius portretus žmonių, kurių viešas gyvenimas dažnai slėpė sudėtingą vidinę paiešką.
Knyga yra nepamainomas šaltinis istorikams, teologams, Lietuvos literatūros ir kultūros studentams bei visiems, besidomintiems tikėjimo ir abejonių psichologija. Tai jaudinantis sudėtingo tarpo tarp abejonės ir tikėjimo lietuvio sieloje tyrinėjimas.

Knygos „Kelias“, autorius Josemaría Escrivá de Balaguer, apžvalga Palaimintojo Josemaría Escrivá de Balaguer „Kelias“ yra vienas įtakingiausių XX amžiaus dvasinės literatūros kūrinių, tapęs klasika ir dvasiniu vadovu milijonams žmonių visame pasaulyje. Pirmą kartą išleista 1934 m. pavadinimu „Dvasiniai svarstymai“ ir vėliau papildyta 1939 m., ši knyga yra praktiškas vadovas, kaip siekti šventumo kasdieniame gyvenime – profesiniame darbe, šeimoje ir visuomeninėje veikloje. Lietuviškas leidimas, pasirodęs 1996 m., suteikia galimybę ir Lietuvos skaitytojams atrasti šį gilų dvasinių apmąstymų šaltinį.
Autorius ir kontekstas
Knygos autorius, palaimintasis Josemaría Escrivá (1902–1975), buvo ispanų kunigas ir „Opus Dei“ įkūrėjas. „Kelias“ gimė iš jo paties maldos ir pastoracinio darbo su Madrido universiteto studentais bei darbininkais. Knygoje atsispindi pagrindinė „Opus Dei“ žinia – visuotinis pašaukimas į šventumą, skirtas ne tik kunigams ir vienuoliams, bet kiekvienam pakrikštytajam jo kasdienybės aplinkoje. Tuo metu, kai pasirodė knyga, ši mintis buvo ne tik nauja, bet ir revoliucinė, tačiau vėliau ją iškilmingai patvirtino Vatikano II Susirinkimas.
Struktūra ir turinys
„Kelias“ sudarytas iš 999 trumpų, numeruotų punktų, skirtų asmeniniams apmąstymams. Knyga suskirstyta į 46 skyrius, aprėpiančius visas krikščioniško gyvenimo sritis. Temos varijuoja nuo pamatinių dorybių, tokių kaip Charakteris , Nuolankumas ir Ištvermė , iki esminių dvasinio gyvenimo praktikų – Maldos , Apsimarinimo , Atgailos ir meilės Šventosioms Mišioms. Kūrinio ašis – idėja, kad įprastas gyvenimas yra šventėjimo vieta ir priemonė. Autorius moko, kaip paversti profesinį darbą, kasdienius rūpesčius ir net sunkumus malda ir susitikimu su Dievu. Jis pabrėžia „gyvenimo vienybės“ svarbą, kai krikščionio darbai, malda ir apaštalavimas tampa neatsiejami.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra išskirtinai asmeniškas ir tiesus. Autorius į skaitytoją kreipiasi „pasitikėdamas kaip bičiulis, brolis, tėvas“. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas pokalbis, kupinas meilės ir sykiu reiklumo. Kiekvienas punktas – tai „lakoniška mintis“, skirta ne greitam skaitymui, o giliam apmąstymui, kuris „tave sukrėstų ir tu imtum taisyti savąjį gyvenimą“.
Poveikis ir pripažinimas
„Kelio“ įtaka yra milžiniška. Knyga išleista daugiau nei 293 leidimais 41 kalba, o bendras tiražas siekia beveik 4 milijonus egzempliorių. Ji pelnytai vadinama „šių laikų Kempiečiu“, nes, panašiai kaip Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“, siūlo praktišką ir gilų kelią į dvasinį tobulumą.
Išvada
„Kelias“ – tai nepaprastai vertingas dvasinis vadovas, skirtas kiekvienam, norinčiam ne bėgti nuo pasaulio, o jį pašventinti iš vidaus. Knyga siūlo aiškų ir konkretų planą, kaip kasdienius darbus ir pareigas paversti nuolatiniu bendravimu su Dievu. Tai kvietimas drąsiai ir su meile atsiliepti į Dievo valią, paverčiant visą savo gyvenimą tarnyste Jam ir artimui. Tai išlieka galingas ir aktualus šaltinis visiems, ieškantiems gilesnio ir labiau integruoto dvasinio gyvenimo.

Knygos apžvalga: „Aš kasdieną su Dievu“
Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems
Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą.
Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu.
Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai.
Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę.
Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.

Knygos apžvalga: „Nematoma kova“
„Nematoma kova“ – tai klasikinės krikščioniškosios asketinės teologijos veikalas, siūlantis praktinį vadovą dvasiniam gyvenimui. Knygoje, kurios ištakos siekia XVI a. pabaigą , detaliai nagrinėjama vidinė žmogaus kova, siekiant dvasinio tobulumo ir vienybės su Dievu. Nors iš pirmo žvilgsnio knygos keliami reikalavimai gali pasirodyti aukšti , jos turinys yra aktualus kiekvienam krikščioniui, siekiančiam dvasinės pažangos.
Sudėtinga autorystės istorija
Vienas išskirtinių šio veikalo bruožų yra jo sudėtinga istorija, kurioje susipina trijų autorių indėlis.
Lorenzo Scupoli (1530–1610): Pirminis autorius buvo italų vienuolis teatinas Lorenzo Scupoli. Jo veikalas, pavadintas „Dvasinė kova“ (Combattimento spirituale), pirmą kartą išleistas 1589 m. Venecijoje, iš pradžių turėjo 24 skyrius ir buvo anoniminis. Knyga greitai išpopuliarėjo ir dar autoriui esant gyvam buvo išleista mažiausiai 60 kartų.
Nikodemas Agiorietis (1748–1809): Atono kalno vienuolis Nikodemas Agiorietis adaptavo Scupoli veikalą graikiškai kalbančiam pasauliui. Jis pakeitė pavadinimą į „Nematoma kova“ , praplėtė tekstą gausiomis citatomis iš Rytų Tėvų ir Bizantijos tradicijos autorių ir papildė jį mokymu apie hesichastinę maldą. Būtent Nikodemo vardu šis veikalas dažniausiai ir žinomas.
Teofanas Atsiskyrėlis (1815–1894): Rusų vyskupas ir atsiskyrėlis Teofanas išvertė ir adaptavo Nikodemo versiją į rusų kalbą. Jo vertimas nebuvo pažodinis – jis laisvai interpretavo tekstą ir pridėjo savo įžvalgų, ypač maldos tema.
Pagrindinės temos ir mokymas
Knygos esmė – tai praktinė dvasinė strategija, kurios tikslas – pasiekti krikščioniškąjį tobulumą. Šis tobulumas suvokiamas ne kaip išorinių praktikų (pasninko, ilgų maldų) atlikimas, bet kaip vidinė vienybė su Dievu, kylanti iš meilės Jam ir savęs atsižadėjimo.
Kova, apie kurią kalbama, yra nematoma – ji vyksta žmogaus širdyje ir visame vidiniame žmoguje per visą jo gyvenimą. Priešai šioje kovoje yra aistros, kūno geismai ir demonai.
Sėkmingai kovai autorius nurodo penkias pagrindines priemones, iš kurių keturios pabrėžiamos nuo pat pradžių:
Nepasitikėjimas savimi: Suvokimas, kad pats savo jėgomis žmogus negali padaryti nieko gero. Šis jausmas laikomas visų dorybių pagrindu.
Visiškas pasitikėjimas Dievu: Viltis ir pagalbos ieškojimas tik iš Dievo, kuris yra visagalis, visažinis ir be galo geras.
Nuolatinis darbas ir pastangos (Praksis): Būtinybė nuolat kovoti su savimi, savo ydomis ir aistromis bei ugdyti dorybes.
Malda: Būtiniausias ginklas, per kurį gaunamos visos kitos malonės ir jėga kovai. Knygoje išsamiai aptariama tiek žodinė, tiek mąstomoji, tiek ir trumpoji malda (pvz., Jėzaus malda).
Šventoji Komunija: Vėliau pristatomas Švenčiausiosios Eucharistijos slėpinys kaip galingiausias ginklas, nes per jį priimamas pats Viešpats Jėzus Kristus.
Knygoje taip pat gausu praktinių patarimų, kaip valdyti išorines jusles , ištaisyti vaizduotę ir atmintį , kovoti su konkrečiomis aistromis, pavyzdžiui, apsileidimu ar kūniškais gundymais , ir išsaugoti širdies ramybę.
Aktualumas šiuolaikiniam skaitytojui
Nors knyga parašyta prieš kelis šimtmečius, jos temos išlieka universalios ir aktualios. Kaip teigiama paaiškinamajame žodyje, nepaisant technologijų ir socialinių pokyčių, žmogaus širdis, jo lūkesčiai, pagundos ir laimės troškimas nesikeičia. Knyga siūlo patikrintą kelią į dvasinę brandą, kuris yra alternatyva šiuolaikinių „dvasinių guru“ mokymams. Vertėjos pratarmėje pabrėžiama, kad veikalas yra ypač svarbus dabartiniame, savimeilę ir egoizmą skatinančiame laikmetyje. Jis pateikia konkretų planą, kaip, bendradarbiaujant su Dievo malone, išsilaisvinti iš egoizmo ir išmokti mylėti taip, kaip myli Dievas. Išvada „Nematoma kova“ yra gilus, reiklus ir praktiškas dvasinio gyvenimo vadovas. Tai nėra lengvas skaitinys, skirtas greitam paguodos radimui, bet veikiau išsami „dvasinės strategijos“ knyga, reikalaujanti skaitytojo įsitraukimo, pastangų ir ryžto. Jos vertę puikiai paliudija šv. Pranciškus Salezietis, kuris, paklaustas apie savo dvasios vadovą, išsitraukė būtent šią knygą ir pasakė: „Štai! Tai mano vadovas“. Tai veikalas, skirtas kiekvienam, rimtai žiūrinčiam į savo dvasinį augimą ir siekiančiam gilesnio bei autentiškesnio santykio su Dievu.

Ši knyga, „Gyvenimo problemos sprendimas“ , kurią parašė autorius Leliotas , yra išsamus krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros vadovas, skirtas jaunimui ir visiems, ieškantiems atsakymų į esminius būties klausimus. Pirmą kartą išleista Briuselyje įvairiomis kalbomis leidykloje „Gyvenimas su Dievu“ , ši knyga Lietuvoje sovietmečiu buvo platinama perrašyta mašinėlėmis, o 1991 metais Kaune ją išleido leidykla „Šviesa“. Knygos įžangoje cituojamas 1965 m. rusiško „Izvestijų“ numerio atsiliepimas, kuriame apgailestaujama, kad marksistinė literatūra neturi lygiaverčio atsako į tuos pačius gyvenimo prasmės klausimus, taip pabrėžiant, jog „pasaulyje vyksta kova dėl žmonių sielų“.
Knygos struktūra ir turinys
Autorius savo veikalą struktūrizuoja logiškai ir sistemingai, vesdamas skaitytoją nuo universalių klausimų iki konkretaus krikščioniškojo atsakymo. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis, kurios toliau skirstomos į skyrius.
A dalis: Iškeliant Klausimą
Ši dalis pradedama keturiais esminiais egzistenciniais klausimais, kurie jaudina kiekvieną mąstantį žmogų:
Kam gyvenu? Autorius aprašo keistą žmogaus būseną – buvimą ant didžiuliu greičiu skriejančio Žemės rutulio, kurio prasmė nėra akivaizdi.
Kam mirštu? Čia apmąstomas mirties neišvengiamumas ir laikinumas, pabrėžiant prieštaravimą tarp mirties ir žmoguje degančio troškimo gyventi.
Kam kenčiu? Nagrinėjama fizinės ir moralinės kančios problema, apimanti ligas, nusivylimus, netektis ir bendrą pasaulyje egzistuojantį skausmą.
Kam darau pikta? Keliamas vidinio prieštaravimo klausimas – kodėl žmogus, dažnai trokšdamas gėrio, vis tiek elgiasi blogai.
Iškėlęs šias problemas, autorius aptaria įvairius žmonių požiūrius į jas: tuos, kurie apie tai visai negalvoja dėl auklėjimo, lengvabūdiškumo ar baimės ; ir tuos, kurie ieško, bet neranda atsakymų. Galiausiai, nustatomas kriterijus teisingam sprendimui: jis turi būti protingas, pilnas, harmoningas, priimtinas visiems žmonėms ir galiojantis visose gyvenimo aplinkybėse.
B dalis: Žmogiškosios Dramos Fonas
Šioje dalyje skaitytojas kviečiamas apmąstyti savo vietą visatoje. Autorius supriešina milžiniškus kosmoso dydžius (šviesmečius, galaktikas) su mažaisiais materijos dydžiais (atomais, elektronais). Šis sugretinimas skirtas sukelti nuostabą, pripažinti paslapčių egzistavimą ir ugdyti nuolankumą bei imlumą tiesai. Autorius pabrėžia, kad net šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo ribas ir susiduria su paslaptimis, todėl ir religijoje esančios paslaptys neturėtų būti atmetamos vien dėl to, kad protas jų pilnai neaprėpia.
C dalis ir tolimesnės dalys: Drama ir Jos Sprendimas
Trečioji knygos dalis pristato dramos veikėjus – Žmogų ir Dievą. Čia pateikiami loginiai ir mokslininkų (pvz., Pastero, Fabro, Einšteino) liudijimais paremti argumentai už Dievo egzistavimą. Toliau krikščioniškasis atsakymas išdėstomas penkių aktų dramos forma:
Kūrėjo darbas: Pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jo prigimtis ir pašaukimas pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui, taip tęsiant kūrybos darbą.
Kvietimas į aukštesnį gyvenimą: Dievo malonės dovana, per kurią žmogus kviečiamas dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.
Gimtoji nuodėmė: Žmogaus laisva valia padarytas pasirinkimas atmesti Dievo planą, dėl kurio buvo prarasta malonė ir harmonija.
Atpirkimas: Dievo meilės aktas, kai Jis, tapęs žmogumi Jėzumi Kristumi, savo kančia ir mirtimi atkuria ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinių.
Bažnyčia: Kristaus įsteigta bendruomenė, per kurią Jo buvimas ir atpirkimo darbas tęsiamas pasaulyje.
Knygoje detaliai aptariamos tokios temos kaip Švenčiausioji Trejybė , Kristaus istoriškumas ir dieviškumas , Mergelės Marijos vaidmuo , sakramentai, ir Bažnyčios misija. Ypač didelis dėmesys skiriamas parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas ne niekina, o išaukština žmogiškąsias vertybes: kūną, protą, meną, draugystę ir meilę.
Stilius ir vertinimas
Knyga parašyta gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi, gausu retorinių klausimų, poetinių citatų ir vaizdingų palyginimų, kurie padeda skaitytojui geriau įsisavinti sudėtingas teologines ir filosofines idėjas. Autorius nevengia dialogo su mokslu, cituoja garsius mokslininkus ir stengiasi parodyti, kad tarp tikėjimo ir mokslo nėra esminio prieštaravimo.
„Gyvenimo problemos sprendimas“ yra apologetinis veikalas, siekiantis ne tik išdėstyti krikščioniškąjį mokymą, bet ir įrodyti jo pranašumą prieš kitas pasaulėžiūras, ypač materialistines. Tai išsamus ir struktūruotas įvadas į katalikybę, kuris gali būti naudingas tiek tikėjimo ieškančiam jaunimui, tiek norintiems pagilinti savo religines žinias. Knyga sėkmingai atsako į pačioje pradžioje iškeltus klausimus, pateikdama kančią, mirtį ir blogį kaip atpirkimo dramos dalis, kurios įgyja prasmę Kristaus aukoje ir prisikėlime.

Knygos apžvalga: Kun. Dr. Juozo Prunskio „Aukštyn širdis!“
Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą.
Struktūra ir turinys
Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“.
Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas:
Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes.
Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti.
Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam.
Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas.
Pagrindinės temos
Visą knygą persmelkia kelios esminės temos:
Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“.
Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė.
Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija.
Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi.
Paskirtis ir stilius
„Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį.
Apibendrinimas
Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.

Kunigo Dr. Juozo Prunskio knyga „Meilė ir Laimė“, išleista 1958 metais, yra gilus ir praktiškas vadovas, skirtas visiems, ieškantiems tikrosios gyvenimo pilnatvės. Autorius, remdamasis krikščioniškomis vertybėmis ir gausiais gyvenimiškais pavyzdžiais, atskleidžia, kad tikroji laimė yra neatsiejama nuo visapusiškos meilės sampratos.
Meilė – laimės pamatas
Knygos įžangoje autorius apgailestauja, kad šiuolaikiniame pasaulyje meilės sąvoka dažnai susiaurinama iki fizinės traukos tarp vyro ir moters. Anot J. Prunskio, toks požiūris nuskurdina žmogų ir užkerta kelią į pilnutinę laimę. Todėl pagrindinis leidinio tikslas – praplėsti meilės horizontus, apimant meilę Dievui, artimui, tėvynei, tiesai, gėriui ir grožiui.
Knygos pamatine idėja tampa šv. Augustino mintis: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Autorius pabrėžia, kad tikra, gili meilė Dievui ir žmogui natūraliai apsaugo nuo blogų poelgių ir tampa patikimiausiu moraliniu kompasu.
Šeima – meilės mokykla
Didelis dėmesys knygoje skiriamas šeimos gyvenimui. Santuoka čia pristatoma kaip abipusio pasiaukojimo ir dvasinio augimo kelias. Kaip pavyzdį J. Prunskis pateikia prancūzų rašytojo F. Ozanamo maldą, kurioje šis prašo ne tik išoriškai patrauklios, bet svarbiausia – taurios ir dvasiškai stipresnės už save žmonos, kuri jį „keltų augštyn, o ne trauktų žemyn“. Autorius pabrėžia, kad santuokos sunkumuose didžiulę jėgą suteikia tikėjimas ir atsižadėjimas.
Kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, J. Prunskis iškelia tėvų pavyzdžio ir religinio auklėjimo svarbą. Jis cituoja Čikagos teisėją Julių Minorą, kuris teigė, jog nusikalstamumas dažnai kyla iš dvasiškai apleistų, suirusių šeimų. Anot autoriaus, mylintys tėvai ne tik parinks vaikams katalikišką mokyklą, bet ir patys rodys maldos bei doro elgesio pavyzdį, suprasdami, kad „tėvų gyvenimas – tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito“.
Kelias į tikrąją laimę
J. Prunskis įtikinamai parodo, kad tikroji laimė glūdi ne turtuose ar išoriniame pripažinime. Jis primena degtukų karaliaus Ivaro Kreugerio ir fotografijos pradininko Eastmano savižudybes, kurios liudija, kad materialinė gerovė negarantuoja vidinės ramybės. Net didysis poetas Goethe savo gyvenimo pabaigoje prisipažino per 75 metus neturėjęs nė keturių pilnai laimingų savaičių.
Priešingai, tikrąją laimę atranda tie, kurie savo gyvenimą grindžia dvasinėmis vertybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama milijonieriaus duktė, kuri atsisakė didžiulio palikimo ir pasirinko vienuolės kelią, nes suprato, kad bus laiminga tik ten, „kurion mane pastatė geriausias Dievas“.
Stilius ir vertė
Knyga parašyta ne sausu, moralizuojančiu tonu. Autorius vengia „sausų išvedžiojimų“ ir vietoje to pasitelkia gausius gyvenimiškus pavyzdžius, trumpas istorijas ir alegorijas, kurios paliečia skaitytojo jausmus ir skatina apmąstymams. Tai – lyg dvasinis pokalbis, kuriame J. Prunskis, kaip patyręs sielų ganytojas, švelniai, bet tvirtai veda skaitytoją meilės ir laimės keliais. Leidinys yra anksčiau pasirodžiusios knygos „Aukštyn širdis“ tąsa, labiau orientuota į principų taikymą kasdieniame gyvenime.
„Meilė ir Laimė“ – tai nesenstantis dvasinės išminties šaltinis. Tai knyga, kuri moko, kaip chaotiškame pasaulyje atrasti vidinę ramybę, kaip kurti tvirtus santykius šeimoje ir kaip, auginant savyje visapusišką meilę, pasiekti tikrąją ir ilgalaikę laimę.

Kunigo Juozo Prunskio 1961 metais Putname išleista knyga „Silpname Kūne...“ yra jautrus ir dvasiškai gilus vadovas, skirtas, kaip nurodo paantraštė, „ligoniams ir ligonių globėjams“. Tai – savotiška dvasinė vaistinėlė, kurioje kenčiantis žmogus ir juo besirūpinantis artimasis gali rasti paguodos žodžių, minčių apmąstymui ir praktinių patarimų, kaip ligos naštą paversti dvasinio augimo keliu.
Kančios prasmės paieškos
Pagrindinė knygos ašis sukasi apie vieną sudėtingiausių žmogiškosios patirties klausimų – kančios prasmę. Autorius, remdamasis krikščioniškuoju mokymu, atmeta požiūrį į ligą kaip į beprasmę bausmę ar aklą likimo smūgį. Vietoje to, jis kviečia skaitytoją įžvelgti kančioje gilesnę, atperkančiąją vertę.
Knygoje teigiama, kad liga, nors ir fiziškai varginanti, gali tapti dvasinio apsivalymo ir stiprybės šaltiniu. J. Prunskis moko, kad kentėjimai, sujungti su Kristaus Kančia, įgyja antgamtinę prasmę ir tampa nuopelnu amžinybei. Ši mintis ypač paguodžia tuos, kurie jaučiasi bejėgiai ir nereikalingi. Autorius pabrėžia, kad net gulėdamas ligos patale žmogus gali būti aktyvus Dievo bendradarbis, savo kančią aukodamas už save ir kitus.
Išsami struktūra ir praktiniai patarimai
Knyga suskirstyta į šešias pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per įvairius ligos patirties etapus:
Kenčiančio Žmogaus Pasaulis: Čia analizuojami ligonį dažnai apninkantys jausmai – vienatvė, nekantrumas, liūdesys ir pagunda skųstis. Autorius siūlo dvasinius vaistus šioms būsenoms įveikti.
Kentėjimo Prasmė: Tai teologinis knygos branduolys, kuriame aiškinama, kaip kančia gali tapti atgailos, nusižeminimo ir meilės mokykla.
Gydytojai ir Vaistai: Ši dalis pabrėžia pagarbą medikų darbui ir mokslo pasiekimams, kartu primenant, kad tikrasis Gydytojas yra Dievas, o medicina – Jo apvaizdos įrankis.
Paguoda ir Sustiprinimas: Ligonis raginamas semtis jėgų iš sakramentų (ypač Išpažinties, Komunijos ir Ligonių patepimo), maldos ir pasitikėjimo Švč. Mergele Marija, tituluojama Ligonių Sveikata.
Šventieji Ligoninėse: Pateikiami įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai, tokių kaip šv. Teresėlė, kentėjusi nuo tuberkuliozės, ar šv. Kamilis de Lellis, visą gyvenimą paskyręs ligonių slaugai. Šie pavyzdžiai liudija, kad šventumas pasiekiamas ne apeinant kančią, o ją priimant su meile.
Mirties Artumoje: Paskutinė dalis skirta pasiruošimui susitikti su Kūrėju, pabrėžiant geros mirties svarbą ir viltį amžinajame gyvenime.
Išvados
Kun. Juozo Prunskio „Silpname Kūne...“ – tai klasikinis pastoracinės literatūros pavyzdys. Knyga parašyta paprasta, bet paveikia kalba, gausiai iliustruota trumpomis istorijomis ir šventųjų gyvenimo epizodais. Nors išleista prieš daugelį dešimtmečių, jos turinys neprarado aktualumo. Tai vertingas dvasinis vadovas, galintis suteikti paguodos, vilties ir stiprybės kiekvienam, susiduriančiam su ligos išbandymu, ir primenantis, kad net silpniausiame kūne gali gyventi nepaprastai stipri dvasia.

Kunigo Juozo Prunskio 1941 metais Čikagoje išleista knygelė „Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra trumpų, pamokančių pasakojimų rinkinys apie garsių istorinių asmenybių paskutines gyvenimo akimirkas. Knygelės tikslas – per žymių žmonių mirties pavyzdžius atskleisti krikščioniškojo tikėjimo svarbą ir paguodą lemiamą valandą.
Knygos turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į keturias temines dalis, kuriose pateikiami trumpi pasakojimai apie skirtingų sričių „nemirtingųjų“ mirtį:
Didieji mokslininkai ir kitos garsenybės: Šioje dalyje aprašomos tokių asmenybių kaip Lui Pasteras, matematikas Ogiustenas Lui Koši, fizikas Andrė Mari Amperas ir popiežius Benediktas XV paskutinės akimirkos. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Pasteras mirė laikydamas rankose kryželį ir kalbėdamas „Tikiu...“ , o astronomas Koši teigė: „myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą“.
Mirtis atskleidžia paslaptingą uždangą: Čia pasakojama apie žmones, kurie, artėjant mirčiai, iš naujo atrado arba sustiprino savo tikėjimą. Ryškiausi pavyzdžiai – kompozitorius Frederikas Šopenas, kuris po kunigo apsilankymo ir motinos tikėjimo priminimo atliko išpažintį ir jautėsi laimingas , ir Prancūzijos švietimo ministras Marcombe, kuriam, ištiktam apopleksijos smūgio, pats respublikos prezidentas nusiuntė automobilį parvežti kunigo su sakramentais.
Didieji lietuviai: Šis skyrius skirtas tautos šviesuolių – vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Prano Vaičaičio, rašytojo Jono Biliūno ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio – mirties aplinkybėms. Pateikiamas vyskupo Valančiaus testamentinis atsišaukimas, kuriame jis guodžia tautą ir žada geresnius laikus , bei Jono Biliūno, ligos patale atradusio tikėjimo svarbą, žodžiai: „persitikinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas“.
Kaip mirė šventieji: Knygelė baigiama pasakojimais apie šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio , Bernardo Klerviečio , Klemenso Hofbauerio ir Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus – mirtį, kuri vaizduojama kaip džiaugsmingas ir lauktas susitikimas su Dievu.
Apžvalga
„Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra populiariosios apologetikos pavyzdys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. K. J. Prunskio tikslas nėra biografinis tikslumas, o moralinis ir dvasinis pamokymas. Kiekviena istorija yra kruopščiai atrinkta, kad iliustruotų pagrindinę mintį: tikėjimas yra atrama ir paguoda, o mirtis krikščioniui – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Knygelės stilius paprastas ir paveikus. Autorius pasitelkia garsių vardų autoritetą, kad sustiprintų savo teiginius ir padarytų įspūdį skaitytojui. Pasakojimai trumpi, koncentruoti į esminį momentą – mirties akimirką, kuri atskleidžia tikrąsias žmogaus vertybes.
Išleista 1941 metais, Lietuvai itin sunkiu istoriniu laikotarpiu, ir skirta Čikagos lietuvių bendruomenei, ši knyga turėjo ypatingą reikšmę. Ji teikė dvasinę stiprybę ir viltį, primindama apie amžinąsias vertybes ir Dievo gailestingumą. Didelis 12 000 egzempliorių tiražas rodo, kad leidinys buvo aktualus ir paklausus to meto lietuvių išeivijoje. Tai ne tik pamokantis skaitinys, bet ir įdomus to laikmečio dvasinės literatūros pavyzdys.