Puslapis 1 iš 52
G.Papini
Kaunas 1930
Ši apžvalga paremta Giovanni Papini knygos „Kristaus istorija“ antrosios dalies, 1930 m. lietuvių kalba išleisto vertimo, turiniu.
Knygą iš italų kalbos išvertė dr. P. Mačiulis, o išleido „Žinijos“ bendrovė.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“: literatūrinė ir jausminga Evangelijos interpretacija
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra ne tradicinė biografija ar teologinis traktatas, o giliai asmeniška, aistringa ir literatūriškai sodri Evangelijos įvykių interpretacija. Ši antroji knygos dalis tęsia pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, aprėpdama jo vėlesnės veiklos laikotarpį, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Papini, pasitelkdamas išraiškingą ir emocionalų stilių, siekia ne tiek istoriškai atkurti įvykius, kiek atskleisti jų dvasinę prasmę ir paveikti skaitytojo jausmus.
Knygos turinys ir struktūra
Ši knygos dalis nuosekliai pasakoja apie vėlesnįjį Jėzaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį, pradedant jo mokymu apie santuoką, kurią jis laiko neperskiriamu „vienu kūnu“ , ir šeimos bei valstybės vaidmenį. Autorius detaliai nagrinėja Jėzaus požiūrį į tėvų ir vaikų santykius, pabrėždamas „dieviškojo Perversmininko“ įvykdytą vertybių perversmą, kur didieji turi imti pavyzdį iš mažutėlių.
Ypatingas dėmesys skiriamas moterims Jėzaus gyvenime: nuo Mortos ir Marijos , kurios simbolizuoja du tarnystės būdus – veiklųjį ir kontempliatyvųjį, iki „Nusidėjėlės“, kurios ašaros ir brangūs kvepalai tampa gilios meilės ir atgailos išraiška. Papini meistriškai pina pasakojimą apie Jėzaus kančios artėjimą: nuo Petro išpažinimo ir Jėzaus atsimainymo ant Hermono kalno , iki iškilmingo įžengimo į Jeruzalę ir šventyklos išvalymo, kurį autorius vadina kova su „Pelno Demonu“.
Knygoje ryškiai vaizduojama konfrontacija su fariziejais ir Rašto žinovais, kuriuos Jėzus vadina „gyvačių paderme“ ir „pabalintais grabais“. Kulminacija pasiekiama skyriuose, skirtuose Paskutinei vakarienei, kojų nuplovimui , agonijai Getsemanės sode , teismui pas Ananiją, Kaifą, Pilotą ir Erodą , ir galiausiai – nukryžiavimui ant Golgotos kalno. Knyga baigiama Prisikėlimo įvykių aprašymu ir jausminga, tiesiogine malda į Kristų.
Stilius ir tonas
Papini stilius yra išskirtinai literatūrinis, emocionalus ir retorinis. Jis nevengia poetinių įvaizdžių, dramatiškų aprašymų ir tiesioginio kreipimosi į skaitytoją ar net į pačius veikėjus. Autorius gilinasi į veikėjų psichologiją, bando atskleisti jų vidinius išgyvenimus, kurie Evangelijose dažnai lieka tik nuspėjami. Pavyzdžiui, skyriuje „Judos paslaptis“ jis svarsto įvairias išdavystės priežastis – nuo godumo iki nusivylimo ar net klaidingai suprasto tikėjimo – galiausiai palikdamas tai kaip vienintelę tikrą žmogišką paslaptį Evangelijose. Jėzus vaizduojamas ne kaip statiškas, tolimas dieviškumas, o kaip gyvas, jaučiantis ir veikiantis asmuo. Papini pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį – liūdesį, nuovargį, pyktį – tačiau visada išlaiko jo dieviškosios misijos didingumą. Šis dvilypumas ypač ryškus agonijos Getsemanės sode aprašyme, kur Jėzaus dvasia nugali kūno silpnumą , ir jo prakaitas susimaišo su kraujo lašais.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Revoliucinis Jėzaus mokymas: Papini nuolat pabrėžia, kaip Jėzus griauna senąsias normas ir vertybes. Jis yra „dieviškasis Perversmininkas“, kuris perkeičia santuokos, šeimos, valdžios ir religijos supratimą. Jo mokymas apie meilę priešams , nusižeminimą ir dvasios, o ne raidės, svarbą yra nuolatinis iššūkis nusistovėjusiai tvarkai.
Meilė ir atleidimas: Knygoje gausu pavyzdžių, kaip Jėzaus meilė ir atleidimas perkeičia žmones. Scena su nusidėjėle Simono namuose yra vienas stipriausių to pavyzdžių, kur Jėzus paaiškina, jog jai atleista daug, nes ji „labai mylėjo“. Šis principas atsikartoja ir ant kryžiaus, kai Jėzus atleidžia savo budeliams ir pažada Rojų atgailaujančiam nusikaltėliui Dizmaui.
Kova su veidmainyste ir materializmu: Autorius negailestingai kritikuoja fariziejus, Rašto žinovus ir kunigus, kurie iš tikėjimo pasidarė pelno šaltinį. Šventyklos išvalymas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tiesioginis karas prieš prekybą šventais dalykais ir prieš tuos, kurie pavertė maldos namus „vagių urvu“.
Kančios prasmė: Papini išsamiai aprašo fizinę ir dvasinę Jėzaus kančią, matydamas ją kaip būtiną atpirkimo sąlygą. Kiekviena kančios detalė – nuo išdavystės ir pažeminimo iki vinių ir ieties – yra giliai apmąstoma ir pateikiama kaip neišvengiama meilės auka už žmonijos nuodėmes.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra galingas ir įsimenantis kūrinys, skirtas ne tiek informuoti, kiek sukrėsti ir įkvėpti. Tai nėra objektyvi istorija, o subjektyvi, jausminga kelionė per Evangelijos puslapius, vedama autoriaus, kuris pats išgyvena kiekvieną Jėzaus žodį ir veiksmą. Dėl savo išraiškingos kalbos, gilaus psichologizmo ir aistringo tono knyga išlieka vienu ryškiausių XX amžiaus bandymų literatūriškai perteikti Kristaus gyvenimo dramą. 1930 metų leidimas, išverstas P. Mačiulio, yra vertingas to meto Lietuvos leidybos ir intelektualinio gyvenimo pavyzdys, atskleidžiantis, kokios idėjos ir kūriniai formavo ano laikotarpio skaitytojų pasaulėžiūrą.
Knygą iš italų kalbos išvertė dr. P. Mačiulis, o išleido „Žinijos“ bendrovė.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“: literatūrinė ir jausminga Evangelijos interpretacija
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra ne tradicinė biografija ar teologinis traktatas, o giliai asmeniška, aistringa ir literatūriškai sodri Evangelijos įvykių interpretacija. Ši antroji knygos dalis tęsia pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, aprėpdama jo vėlesnės veiklos laikotarpį, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Papini, pasitelkdamas išraiškingą ir emocionalų stilių, siekia ne tiek istoriškai atkurti įvykius, kiek atskleisti jų dvasinę prasmę ir paveikti skaitytojo jausmus.
Knygos turinys ir struktūra
Ši knygos dalis nuosekliai pasakoja apie vėlesnįjį Jėzaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį, pradedant jo mokymu apie santuoką, kurią jis laiko neperskiriamu „vienu kūnu“ , ir šeimos bei valstybės vaidmenį. Autorius detaliai nagrinėja Jėzaus požiūrį į tėvų ir vaikų santykius, pabrėždamas „dieviškojo Perversmininko“ įvykdytą vertybių perversmą, kur didieji turi imti pavyzdį iš mažutėlių.
Ypatingas dėmesys skiriamas moterims Jėzaus gyvenime: nuo Mortos ir Marijos , kurios simbolizuoja du tarnystės būdus – veiklųjį ir kontempliatyvųjį, iki „Nusidėjėlės“, kurios ašaros ir brangūs kvepalai tampa gilios meilės ir atgailos išraiška. Papini meistriškai pina pasakojimą apie Jėzaus kančios artėjimą: nuo Petro išpažinimo ir Jėzaus atsimainymo ant Hermono kalno , iki iškilmingo įžengimo į Jeruzalę ir šventyklos išvalymo, kurį autorius vadina kova su „Pelno Demonu“.
Knygoje ryškiai vaizduojama konfrontacija su fariziejais ir Rašto žinovais, kuriuos Jėzus vadina „gyvačių paderme“ ir „pabalintais grabais“. Kulminacija pasiekiama skyriuose, skirtuose Paskutinei vakarienei, kojų nuplovimui , agonijai Getsemanės sode , teismui pas Ananiją, Kaifą, Pilotą ir Erodą , ir galiausiai – nukryžiavimui ant Golgotos kalno. Knyga baigiama Prisikėlimo įvykių aprašymu ir jausminga, tiesiogine malda į Kristų.
Stilius ir tonas
Papini stilius yra išskirtinai literatūrinis, emocionalus ir retorinis. Jis nevengia poetinių įvaizdžių, dramatiškų aprašymų ir tiesioginio kreipimosi į skaitytoją ar net į pačius veikėjus. Autorius gilinasi į veikėjų psichologiją, bando atskleisti jų vidinius išgyvenimus, kurie Evangelijose dažnai lieka tik nuspėjami. Pavyzdžiui, skyriuje „Judos paslaptis“ jis svarsto įvairias išdavystės priežastis – nuo godumo iki nusivylimo ar net klaidingai suprasto tikėjimo – galiausiai palikdamas tai kaip vienintelę tikrą žmogišką paslaptį Evangelijose. Jėzus vaizduojamas ne kaip statiškas, tolimas dieviškumas, o kaip gyvas, jaučiantis ir veikiantis asmuo. Papini pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį – liūdesį, nuovargį, pyktį – tačiau visada išlaiko jo dieviškosios misijos didingumą. Šis dvilypumas ypač ryškus agonijos Getsemanės sode aprašyme, kur Jėzaus dvasia nugali kūno silpnumą , ir jo prakaitas susimaišo su kraujo lašais.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Revoliucinis Jėzaus mokymas: Papini nuolat pabrėžia, kaip Jėzus griauna senąsias normas ir vertybes. Jis yra „dieviškasis Perversmininkas“, kuris perkeičia santuokos, šeimos, valdžios ir religijos supratimą. Jo mokymas apie meilę priešams , nusižeminimą ir dvasios, o ne raidės, svarbą yra nuolatinis iššūkis nusistovėjusiai tvarkai.
Meilė ir atleidimas: Knygoje gausu pavyzdžių, kaip Jėzaus meilė ir atleidimas perkeičia žmones. Scena su nusidėjėle Simono namuose yra vienas stipriausių to pavyzdžių, kur Jėzus paaiškina, jog jai atleista daug, nes ji „labai mylėjo“. Šis principas atsikartoja ir ant kryžiaus, kai Jėzus atleidžia savo budeliams ir pažada Rojų atgailaujančiam nusikaltėliui Dizmaui.
Kova su veidmainyste ir materializmu: Autorius negailestingai kritikuoja fariziejus, Rašto žinovus ir kunigus, kurie iš tikėjimo pasidarė pelno šaltinį. Šventyklos išvalymas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tiesioginis karas prieš prekybą šventais dalykais ir prieš tuos, kurie pavertė maldos namus „vagių urvu“.
Kančios prasmė: Papini išsamiai aprašo fizinę ir dvasinę Jėzaus kančią, matydamas ją kaip būtiną atpirkimo sąlygą. Kiekviena kančios detalė – nuo išdavystės ir pažeminimo iki vinių ir ieties – yra giliai apmąstoma ir pateikiama kaip neišvengiama meilės auka už žmonijos nuodėmes.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra galingas ir įsimenantis kūrinys, skirtas ne tiek informuoti, kiek sukrėsti ir įkvėpti. Tai nėra objektyvi istorija, o subjektyvi, jausminga kelionė per Evangelijos puslapius, vedama autoriaus, kuris pats išgyvena kiekvieną Jėzaus žodį ir veiksmą. Dėl savo išraiškingos kalbos, gilaus psichologizmo ir aistringo tono knyga išlieka vienu ryškiausių XX amžiaus bandymų literatūriškai perteikti Kristaus gyvenimo dramą. 1930 metų leidimas, išverstas P. Mačiulio, yra vertingas to meto Lietuvos leidybos ir intelektualinio gyvenimo pavyzdys, atskleidžiantis, kokios idėjos ir kūriniai formavo ano laikotarpio skaitytojų pasaulėžiūrą.
