Knygų sąrašas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 85
kun. St. Yla
V.Vokietija 1949
Kunigo Stasio Ylos parengta ir 1967 metais Vakarų Vokietijoje „rotatoriumi“ atspausdinta maldaknygė „Skautų Maldos“ yra ne tik dvasinės literatūros pavyzdys, bet ir svarbus lietuvių išeivijos kultūrinio bei tautinio gyvenimo liudijimas. Šis kuklus, vos 110 egzempliorių tiražu išleistas leidinys atspindi gilų poreikį sujungti skautybės idealus su katalikiškuoju tikėjimu ir ugdyti jaunąją kartą ištikimybės Dievui, Tėvynei ir Artimui dvasia.
Struktūra ir Turinys
Maldaknygę sudaro dvi pagrindinės dalys: ideologinis-formacinis įvadas ir pačios maldos.
Skautiškoji ideologija krikščioniškoje šviesoje. Pirmojoje dalyje autorius nuosekliai išaiškina pamatines skautų vertybes, kiekvieną jų susiedamas su Šventojo Rašto citatomis ir krikščioniškąja morale.
Šūkis „Budėk!“ interpretuojamas ne tik kaip praktinis pasiruošimas, bet ir kaip dvasinis budrumas, remiantis Kristaus žodžiais: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos...“. Budėti skautui reiškia „jokia kaina neišduoti Dievo, Tėvynės, Artimo reikalų“.
Skauto žodis (priesaika) tiesiogiai siejamas su dviem didžiaisiais Kristaus įsakymais: mylėti Dievą ir artimą. Tarnyba Dievui apibrėžiama kaip Jo valios, išreikštos per Dešimt Dievo ir penkis Bažnyčios įsakymus, vykdymas. Tarnyba Tėvynei – tai meilė gimtajam kraštui, jo kultūrai ir kalbai.
Skautų įstatai (dešimt įsakų) yra pateikiami ne kaip paprastas etikos kodeksas, o kaip praktinis krikščioniškų dorybių įgyvendinimas, kur kiekvienas įstatas pagrindžiamas citata iš Biblijos. Pavyzdžiui, antrasis įstatas „Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei“ palydimas citata iš Apreiškimo Jonui: „Būk ištikimas iki mirčiai, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“.
Maldos skauto gyvenimui. Antroji, didesnioji, knygelės dalis yra originalių maldų, sukurtų specialiai skautams, rinkinys. Maldos pritaikytos įvairioms skautiško gyvenimo situacijoms:
Bendros maldos (į Švč. Trejybę, į skautų globėjus šv. Jurgį ir šv. Kazimierą).
Maldos pagal amžiaus grupes (jaunesniojo skauto, skauto vyčio, auklėtojo).
Maldos, skirtos konkrečiai veiklai (ryto ir vakaro, keliant ir nuleidžiant vėliavą, stovyklos, iškylos, prieš ir po valgio).
Maldų kalba yra poetiška, artima jaunimo patirčiai, gamta dažnai vaizduojama kaip Kūrėjo atspindys, o skautiška veikla – kaip tarnystė aukštesniems idealams.
Istorinis kontekstas ir reikšmė
Ši maldaknygė yra pokario Vokietijoje veikusios lietuvių bendruomenės dvasinio gyvenimo dokumentas. Leidėjo Petro Veršelio įžanginis žodis atskleidžia, kad antrasis leidimas buvo parengtas iš būtinybės – trūkstant religinės literatūros jaunimui ir išlikus tik vienam senam pirmosios laidos egzemplioriui. Tai liudija ne tik apie materialinius sunkumus, bet ir apie didžiulį pasiryžimą išsaugoti ir perduoti ateities kartoms tautines bei religines vertybes.
Leidinys aiškiai pabrėžia išeivijos misiją melstis už pavergtą Tėvynę, „kur malda atmesta“, ir ugdyti jaunimą, kuris būtų pasiruošęs ateityje jai tarnauti. Tai – ne tik maldaknygė, bet ir dvasinio pasipriešinimo bei vilties išraiška.
Išvada
„Skautų Maldos“ yra unikalus leidinys, kuriame organiškai susilieja skautybės judėjimas, katalikų tikėjimas ir lietuviška tautinė tapatybė. Kun. Stasio Ylos parengtas tekstas sėkmingai „įkrikščionina“ skautišką ideologiją, suteikdamas jai gilų dvasinį matmenį. Tai puikus pavyzdys, kaip išeivijos bendruomenė stengėsi ugdyti jaunąją kartą, remdamasi trimis pamatiniais principais: Dievu, Tėvyne ir Artimu. Nors techniškai kukli, savo dvasine ir istorine verte ši knygelė yra nepaprastai turtinga.
Struktūra ir Turinys
Maldaknygę sudaro dvi pagrindinės dalys: ideologinis-formacinis įvadas ir pačios maldos.
Skautiškoji ideologija krikščioniškoje šviesoje. Pirmojoje dalyje autorius nuosekliai išaiškina pamatines skautų vertybes, kiekvieną jų susiedamas su Šventojo Rašto citatomis ir krikščioniškąja morale.
Šūkis „Budėk!“ interpretuojamas ne tik kaip praktinis pasiruošimas, bet ir kaip dvasinis budrumas, remiantis Kristaus žodžiais: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos...“. Budėti skautui reiškia „jokia kaina neišduoti Dievo, Tėvynės, Artimo reikalų“.
Skauto žodis (priesaika) tiesiogiai siejamas su dviem didžiaisiais Kristaus įsakymais: mylėti Dievą ir artimą. Tarnyba Dievui apibrėžiama kaip Jo valios, išreikštos per Dešimt Dievo ir penkis Bažnyčios įsakymus, vykdymas. Tarnyba Tėvynei – tai meilė gimtajam kraštui, jo kultūrai ir kalbai.
Skautų įstatai (dešimt įsakų) yra pateikiami ne kaip paprastas etikos kodeksas, o kaip praktinis krikščioniškų dorybių įgyvendinimas, kur kiekvienas įstatas pagrindžiamas citata iš Biblijos. Pavyzdžiui, antrasis įstatas „Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei“ palydimas citata iš Apreiškimo Jonui: „Būk ištikimas iki mirčiai, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“.
Maldos skauto gyvenimui. Antroji, didesnioji, knygelės dalis yra originalių maldų, sukurtų specialiai skautams, rinkinys. Maldos pritaikytos įvairioms skautiško gyvenimo situacijoms:
Bendros maldos (į Švč. Trejybę, į skautų globėjus šv. Jurgį ir šv. Kazimierą).
Maldos pagal amžiaus grupes (jaunesniojo skauto, skauto vyčio, auklėtojo).
Maldos, skirtos konkrečiai veiklai (ryto ir vakaro, keliant ir nuleidžiant vėliavą, stovyklos, iškylos, prieš ir po valgio).
Maldų kalba yra poetiška, artima jaunimo patirčiai, gamta dažnai vaizduojama kaip Kūrėjo atspindys, o skautiška veikla – kaip tarnystė aukštesniems idealams.
Istorinis kontekstas ir reikšmė
Ši maldaknygė yra pokario Vokietijoje veikusios lietuvių bendruomenės dvasinio gyvenimo dokumentas. Leidėjo Petro Veršelio įžanginis žodis atskleidžia, kad antrasis leidimas buvo parengtas iš būtinybės – trūkstant religinės literatūros jaunimui ir išlikus tik vienam senam pirmosios laidos egzemplioriui. Tai liudija ne tik apie materialinius sunkumus, bet ir apie didžiulį pasiryžimą išsaugoti ir perduoti ateities kartoms tautines bei religines vertybes.
Leidinys aiškiai pabrėžia išeivijos misiją melstis už pavergtą Tėvynę, „kur malda atmesta“, ir ugdyti jaunimą, kuris būtų pasiruošęs ateityje jai tarnauti. Tai – ne tik maldaknygė, bet ir dvasinio pasipriešinimo bei vilties išraiška.
Išvada
„Skautų Maldos“ yra unikalus leidinys, kuriame organiškai susilieja skautybės judėjimas, katalikų tikėjimas ir lietuviška tautinė tapatybė. Kun. Stasio Ylos parengtas tekstas sėkmingai „įkrikščionina“ skautišką ideologiją, suteikdamas jai gilų dvasinį matmenį. Tai puikus pavyzdys, kaip išeivijos bendruomenė stengėsi ugdyti jaunąją kartą, remdamasi trimis pamatiniais principais: Dievu, Tėvyne ir Artimu. Nors techniškai kukli, savo dvasine ir istorine verte ši knygelė yra nepaprastai turtinga.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
PENKIOS KNYGOS Vertimas iš Neovulgatos
Vilnius 1973
Šiame dokumente pateikiama Psalmyno – Senojo Testamento psalmių rinkinio – apžvalga. Tai yra 1973 metais Lietuvos TSR Vyskupijų Ordinarų Kolegijos išleistas vertimas iš lotyniškosios Neovulgatos.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 34
kun. Algirdas Paliokas
Kaunas 1997
pateikiama knygos „Gegužinės pamaldos“ apžvalga. Tai maldynėlis, skirtas tradicinėms gegužės mėnesio pamaldoms Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei. Knygelę sudarė kunigas Algirdas Paliokas SJ, o 1997 metais išleido leidykla „Caritas“. Knygos apžvalga: „Gegužinės pamaldos“ Šis leidinys yra praktinis vadovas tikintiesiems, norintiems prasmingai švęsti gegužės mėnesį, kuris Katalikų Bažnyčios tradicijoje yra skirtas ypatingai pagarbai Dievo Motinai Marijai.
Turinys ir struktūra
Knygelė yra aiškios ir tradicinės struktūros, pritaikytos tiek bendruomeninei maldai bažnyčioje, tiek asmeninėms ar šeimos pamaldoms namuose. Ją sudaro:
Įžanga: Trumpai pristatoma gegužinių pamaldų istorija, siekianti XII amžių, ir jų praktika, kurią XVIII amžiuje išpopuliarino šv. Pilypas Nėris. Paaiškinama, kaip pamaldos atliekamos bažnyčioje ir kaip jas galima pritaikyti namų aplinkai prie altorėlio su Marijos paveikslu.
Pagrindinės maldos: Pateikiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanija, malda „Tavo apginimo šaukiamės“ ir garsi šv. Bernardo malda „Atsimink“.
Giesmės: Įtraukta tradicinė giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“.
Kasdieniai skaitiniai: Kiekvienai gegužės mėnesio dienai (nuo 1 iki 31) yra skirtas trumpas meditacinis tekstas, skirtas apmąstymui.
Temos ir dvasinė vertė
Pagrindinė knygelės tema – Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmens ir jos vaidmens išganymo istorijoje apmąstymas. Kasdieniai skaitiniai, parinkti iš įvairių krikščioniškų autorių (pvz., šv. Kirilo Aleksandriečio , Romano Guardini , popiežiaus Jono Pauliaus II ), atskleidžia vis kitą Marijos paveikslo aspektą:
Marija kaip tikėjimo pavyzdys: Pabrėžiamas Jos nuolankus „taip“ Dievo valiai („Štai aš, Viešpaties tarnaitė...“) ir jos tikėjimas net tada, kai žmogiškai viskas atrodė nesuprantama.
Marija – Bažnyčios Motina: Apmąstoma jos motiniška globa ir vaidmuo krikščionių vienybės siekyje.
Marija – pavyzdys krikščioniškam gyvenimui: Jos meilė, pasireiškianti skubia pagalba artimui (apsilankymas pas Elzbietą), ir jos dorybės (tyrumas, nusižeminimas) pateikiamos kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam.
Kančios prasmė: Prisimenama Skausmingoji Motina po kryžiumi, pabrėžiant, kad kelias į prisikėlimą veda per kančią.
Šis leidinys yra vertingas dvasinis palydovas gegužės mėnesį. Jis ne tik pateikia tradicines maldas, bet ir per trumpus, lengvai suprantamus kasdienius apmąstymus kviečia gilintis į Marijos asmenį, mokytis iš jos tikėjimo ir meilės, taip praturtinant savo dvasinį gyvenimą.
Turinys ir struktūra
Knygelė yra aiškios ir tradicinės struktūros, pritaikytos tiek bendruomeninei maldai bažnyčioje, tiek asmeninėms ar šeimos pamaldoms namuose. Ją sudaro:
Įžanga: Trumpai pristatoma gegužinių pamaldų istorija, siekianti XII amžių, ir jų praktika, kurią XVIII amžiuje išpopuliarino šv. Pilypas Nėris. Paaiškinama, kaip pamaldos atliekamos bažnyčioje ir kaip jas galima pritaikyti namų aplinkai prie altorėlio su Marijos paveikslu.
Pagrindinės maldos: Pateikiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanija, malda „Tavo apginimo šaukiamės“ ir garsi šv. Bernardo malda „Atsimink“.
Giesmės: Įtraukta tradicinė giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“.
Kasdieniai skaitiniai: Kiekvienai gegužės mėnesio dienai (nuo 1 iki 31) yra skirtas trumpas meditacinis tekstas, skirtas apmąstymui.
Temos ir dvasinė vertė
Pagrindinė knygelės tema – Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmens ir jos vaidmens išganymo istorijoje apmąstymas. Kasdieniai skaitiniai, parinkti iš įvairių krikščioniškų autorių (pvz., šv. Kirilo Aleksandriečio , Romano Guardini , popiežiaus Jono Pauliaus II ), atskleidžia vis kitą Marijos paveikslo aspektą:
Marija kaip tikėjimo pavyzdys: Pabrėžiamas Jos nuolankus „taip“ Dievo valiai („Štai aš, Viešpaties tarnaitė...“) ir jos tikėjimas net tada, kai žmogiškai viskas atrodė nesuprantama.
Marija – Bažnyčios Motina: Apmąstoma jos motiniška globa ir vaidmuo krikščionių vienybės siekyje.
Marija – pavyzdys krikščioniškam gyvenimui: Jos meilė, pasireiškianti skubia pagalba artimui (apsilankymas pas Elzbietą), ir jos dorybės (tyrumas, nusižeminimas) pateikiamos kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam.
Kančios prasmė: Prisimenama Skausmingoji Motina po kryžiumi, pabrėžiant, kad kelias į prisikėlimą veda per kančią.
Šis leidinys yra vertingas dvasinis palydovas gegužės mėnesį. Jis ne tik pateikia tradicines maldas, bet ir per trumpus, lengvai suprantamus kasdienius apmąstymus kviečia gilintis į Marijos asmenį, mokytis iš jos tikėjimo ir meilės, taip praturtinant savo dvasinį gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 76
Stasys Yla
Boston, 1970
Knygos „Šiluva Žemaičių istorijoje“ apžvalga
Kunigo ir istoriko Stasio Ylos fundamentalus veikalas „Šiluva Žemaičių istorijoje“, kurio pirmoji dalis „Reformacija ir Restauracija“ pasirodė 1970 metais, yra vienas išsamiausių ir pamatinių darbų, skirtų ne tik garsiausiai Lietuvos šventovei, bet ir visam sudėtingam Žemaitijos bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniam laikotarpiui. Tai nėra vien siaura parapijos ar miestelio kronika; tai – plati istorinė panorama, kurioje per Šiluvos prizmę atskleidžiamos XVI–XVIII a. religinės, politinės ir kultūrinės kovos.
Mokslinis pamatas ir tyrimo platumas
Knygos autoriaus žodyje atsiskleidžia įspūdingas mokslinio darbo mastas. Pajutęs, kad populiariuose leidiniuose esanti informacija apie Šiluvą yra paviršutiniška, S. Yla ėmėsi ilgamečių ir nuodugnių tyrimų. Medžiaga šiai knygai buvo renkama ne vienerius metus, pasitelkiant Vatikano archyvą ir biblioteką, taip pat institucijas Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje bei JAV. Autorius taikliai apibūdina savo darbą kaip „mozaikos akmenėlių“ rinkimą ir komponavimą – iš išblaškytų šaltinių jis kantriai sudėliojo vientisą ir detalų pasakojimą, Šiluvos istoriją įpindamas į „platesnę Žemaičių buitį“.
Nuo ištakų iki audringų permainų
Knygos pasakojimas pradedamas nuo miestelio geografinės ir istorinės aplinkos apžvalgos, atskleidžiant pirmuosius vietovardžius – Būda ir Šilas. Itin detaliai, remiantis istoriniais dokumentais, nagrinėjama bažnyčios įkūrimo istorija, siejama su Vytauto Didžiojo bendradarbio Petro Gedgaudo asmeniu, kuris 1457 m. pastatė pirmąją šventovę.
Didžiausias dėmesys pirmojoje dalyje skiriamas Reformacijos ir po jos sekusios katalikybės Restauracijos (Kontrreformacijos) epochai. Autorius nuosekliai atskleidžia, kaip liuteronizmo, o vėliau ir kalvinizmo bangos pasiekė Žemaitiją ir pačią Šiluvą. Detaliai aprašomas bažnyčios turto nusavinimas, katalikų kunigų pasitraukimas ir galiausiai pačios bažnyčios sugriovimas. Šiluva trumpam tapo svarbiu kalvinizmo centru, čia net buvo įkurta kunigų ir mokytojų seminarija – alumnatas.
Ne mažiau dramatiškai aprašoma ir katalikybės grįžimo eiga. Penktame skyriuje „Teismo kova už prarastas bažnyčias“ atskleidžiamos dešimtmečius trukusios teisinės bylos, kurias inicijavo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis ir atkakliai vedė kanauninkas Jonas Kazakevičius, kol galiausiai 1622 m. Vilniaus Tribunolas grąžino Šiluvą katalikams.
Šiluva kaip Lietuvos istorijos veidrodis
Knygos stiprybė – gebėjimas per vienos vietovės istoriją atspindėti visos valstybės ir epochos procesus. Šiluvos likimas tampa didžiųjų giminių – Gedgaudų, Kęsgailų, Zavišų, Šemetų, Radvilų, Pacų, Sapiegų – politinių ir religinių interesų susidūrimo lauku. Autorius puikiai parodo, kaip asmeniniai didikų apsisprendimai, jų šeimyniniai ryšiai ir turto dalybos tiesiogiai veikė ne tik šventovės, bet ir paprastų žmonių likimą. Kova dėl Šiluvos tampa kova dėl visos Žemaitijos ir Lietuvos dvasinio veido.
S. Yla neapsiriboja vien religiniais konfliktais. Jis nušviečia ir platesnį kontekstą – Didįjį Šiaurės karą, badą ir marą, nuniokojusius kraštą XVIII a. pradžioje, bei kintančią politinę situaciją, vedusią Lietuvą į agoniją.
„Šiluva Žemaičių istorijoje“ yra pavyzdys, kaip lokali istorija gali tapti raktu į esminių nacionalinės istorijos procesų supratimą. Tai kruopštaus mokslinio darbo ir gyvo pasakojimo sintezė, išliekanti nepaprastai vertingu šaltiniu visiems, besidomintiems Lietuvos praeitimi.
Kunigo ir istoriko Stasio Ylos fundamentalus veikalas „Šiluva Žemaičių istorijoje“, kurio pirmoji dalis „Reformacija ir Restauracija“ pasirodė 1970 metais, yra vienas išsamiausių ir pamatinių darbų, skirtų ne tik garsiausiai Lietuvos šventovei, bet ir visam sudėtingam Žemaitijos bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniam laikotarpiui. Tai nėra vien siaura parapijos ar miestelio kronika; tai – plati istorinė panorama, kurioje per Šiluvos prizmę atskleidžiamos XVI–XVIII a. religinės, politinės ir kultūrinės kovos.
Mokslinis pamatas ir tyrimo platumas
Knygos autoriaus žodyje atsiskleidžia įspūdingas mokslinio darbo mastas. Pajutęs, kad populiariuose leidiniuose esanti informacija apie Šiluvą yra paviršutiniška, S. Yla ėmėsi ilgamečių ir nuodugnių tyrimų. Medžiaga šiai knygai buvo renkama ne vienerius metus, pasitelkiant Vatikano archyvą ir biblioteką, taip pat institucijas Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje bei JAV. Autorius taikliai apibūdina savo darbą kaip „mozaikos akmenėlių“ rinkimą ir komponavimą – iš išblaškytų šaltinių jis kantriai sudėliojo vientisą ir detalų pasakojimą, Šiluvos istoriją įpindamas į „platesnę Žemaičių buitį“.
Nuo ištakų iki audringų permainų
Knygos pasakojimas pradedamas nuo miestelio geografinės ir istorinės aplinkos apžvalgos, atskleidžiant pirmuosius vietovardžius – Būda ir Šilas. Itin detaliai, remiantis istoriniais dokumentais, nagrinėjama bažnyčios įkūrimo istorija, siejama su Vytauto Didžiojo bendradarbio Petro Gedgaudo asmeniu, kuris 1457 m. pastatė pirmąją šventovę.
Didžiausias dėmesys pirmojoje dalyje skiriamas Reformacijos ir po jos sekusios katalikybės Restauracijos (Kontrreformacijos) epochai. Autorius nuosekliai atskleidžia, kaip liuteronizmo, o vėliau ir kalvinizmo bangos pasiekė Žemaitiją ir pačią Šiluvą. Detaliai aprašomas bažnyčios turto nusavinimas, katalikų kunigų pasitraukimas ir galiausiai pačios bažnyčios sugriovimas. Šiluva trumpam tapo svarbiu kalvinizmo centru, čia net buvo įkurta kunigų ir mokytojų seminarija – alumnatas.
Ne mažiau dramatiškai aprašoma ir katalikybės grįžimo eiga. Penktame skyriuje „Teismo kova už prarastas bažnyčias“ atskleidžiamos dešimtmečius trukusios teisinės bylos, kurias inicijavo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis ir atkakliai vedė kanauninkas Jonas Kazakevičius, kol galiausiai 1622 m. Vilniaus Tribunolas grąžino Šiluvą katalikams.
Šiluva kaip Lietuvos istorijos veidrodis
Knygos stiprybė – gebėjimas per vienos vietovės istoriją atspindėti visos valstybės ir epochos procesus. Šiluvos likimas tampa didžiųjų giminių – Gedgaudų, Kęsgailų, Zavišų, Šemetų, Radvilų, Pacų, Sapiegų – politinių ir religinių interesų susidūrimo lauku. Autorius puikiai parodo, kaip asmeniniai didikų apsisprendimai, jų šeimyniniai ryšiai ir turto dalybos tiesiogiai veikė ne tik šventovės, bet ir paprastų žmonių likimą. Kova dėl Šiluvos tampa kova dėl visos Žemaitijos ir Lietuvos dvasinio veido.
S. Yla neapsiriboja vien religiniais konfliktais. Jis nušviečia ir platesnį kontekstą – Didįjį Šiaurės karą, badą ir marą, nuniokojusius kraštą XVIII a. pradžioje, bei kintančią politinę situaciją, vedusią Lietuvą į agoniją.
„Šiluva Žemaičių istorijoje“ yra pavyzdys, kaip lokali istorija gali tapti raktu į esminių nacionalinės istorijos procesų supratimą. Tai kruopštaus mokslinio darbo ir gyvo pasakojimo sintezė, išliekanti nepaprastai vertingu šaltiniu visiems, besidomintiems Lietuvos praeitimi.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
Paulius Rabikauskas
Vilnius 2002
Remiantis Pauliaus Rabikausko knyga „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“, galima pateikti šią apžvalgą:
Tai fundamentalus ir autoritetingas istorinis veikalas, nuodugniai nagrinėjantis vienos svarbiausių Lietuvos švietimo ir kultūros institucijų – Vilniaus akademijos (vėliau tapusios Vilniaus universitetu) – įkūrimo ir veiklos istoriją jėzuitų ordino globoje. Autorius, pats būdamas jėzuitas ir Vatikano archyvuose dirbęs istorikas, pateikia išskirtinai gilų ir detaliais faktais paremtą pasakojimą, apimantį daugiau nei du šimtus metų – nuo 1579 m. iki 1773 m., kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Knyga chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius Vilniaus akademijos raidos etapus:
Įkūrimas ir pirmieji dešimtmečiai: P. Rabikauskas įtaigiai atskleidžia XVI a. antrosios pusės istorinį kontekstą – Reformacijos plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kontrreformacinį atsaką. Išsamiai aprašomas vyskupo Valerijono Protasevičiaus vaidmuo pakviečiant jėzuitus į Vilnių ir karaliaus Stepono Batoro privilegija, kuria kolegija buvo pakelta į akademijos ir universiteto rangą. Ši dalis pabrėžia, kad akademijos įkūrimas buvo ne tik švietimo, bet ir politinis bei ideologinis žingsnis, siekiant sustiprinti katalikybę regione.
„Aukso amžius“: Knygoje daug dėmesio skiriama XVII a., kai Vilniaus akademija tapo vienu svarbiausių mokslo ir kultūros centrų Rytų Europoje. Autorius detaliai nagrinėja akademijos struktūrą, dėstytus dalykus (nuo laisvųjų menų iki teologijos ir filosofijos), profesūros veiklą ir studentų gyvenimą. Ypač iškeliami tokie iškilūs akademijos auklėtiniai ir profesoriai kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „sarmatų Horacijumi“, ir istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, padėjęs pagrindus Lietuvos istoriografijai. Taip pat pabrėžiama akademijos spaustuvės reikšmė knygų leidybai ir lietuvių raštijos raidai.
Išbandymų metai ir pabaiga: Autorius neaplenkia ir sudėtingų laikotarpių – XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija („Tvanas“), kurie nuniokojo kraštą ir smarkiai pakenkė akademijos veiklai. Paskutiniuose skyriuose analizuojamos jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. priežastys ir pasekmės. Aprašoma, kaip akademijos turtas ir funkcijos buvo perduotos Edukacinei komisijai, taip užverčiant jėzuitų epochos puslapį Lietuvos švietimo istorijoje.
Autoriaus stilius ir indėlis
Paulius Rabikauskas rašo aiškiu, akademiniu, tačiau nevarginančiu stiliumi. Jo pasakojimas paremtas gausiais archyviniais šaltiniais, kas suteikia knygai ypatingo solidumo ir patikimumo. Autorius ne tik pateikia faktus, bet ir analizuoja procesus, atskleidžia asmenybių motyvus ir įvertina jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūrą, mokslą ir net valstybingumo raidą. Tai ne sausas datų ir pavardžių sąvadas, o gyvas pasakojimas apie instituciją, kuri šimtmečiais formavo Lietuvos intelektualinį elitą.
Apibendrinimas
„Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ yra vienas svarbiausių veikalų, skirtų Lietuvos švietimo ir kultūros istorijai. Tai išsami ir gili studija, atskleidžianti nepaprastai reikšmingą jėzuitų ordino vaidmenį, ugdant tautos protą ir dvasią. Knyga yra būtina perskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, Vilniaus universiteto ištakomis ir platesniu Europos kultūrinių bei religinių procesų kontekstu.
Tai fundamentalus ir autoritetingas istorinis veikalas, nuodugniai nagrinėjantis vienos svarbiausių Lietuvos švietimo ir kultūros institucijų – Vilniaus akademijos (vėliau tapusios Vilniaus universitetu) – įkūrimo ir veiklos istoriją jėzuitų ordino globoje. Autorius, pats būdamas jėzuitas ir Vatikano archyvuose dirbęs istorikas, pateikia išskirtinai gilų ir detaliais faktais paremtą pasakojimą, apimantį daugiau nei du šimtus metų – nuo 1579 m. iki 1773 m., kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Knyga chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius Vilniaus akademijos raidos etapus:
Įkūrimas ir pirmieji dešimtmečiai: P. Rabikauskas įtaigiai atskleidžia XVI a. antrosios pusės istorinį kontekstą – Reformacijos plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kontrreformacinį atsaką. Išsamiai aprašomas vyskupo Valerijono Protasevičiaus vaidmuo pakviečiant jėzuitus į Vilnių ir karaliaus Stepono Batoro privilegija, kuria kolegija buvo pakelta į akademijos ir universiteto rangą. Ši dalis pabrėžia, kad akademijos įkūrimas buvo ne tik švietimo, bet ir politinis bei ideologinis žingsnis, siekiant sustiprinti katalikybę regione.
„Aukso amžius“: Knygoje daug dėmesio skiriama XVII a., kai Vilniaus akademija tapo vienu svarbiausių mokslo ir kultūros centrų Rytų Europoje. Autorius detaliai nagrinėja akademijos struktūrą, dėstytus dalykus (nuo laisvųjų menų iki teologijos ir filosofijos), profesūros veiklą ir studentų gyvenimą. Ypač iškeliami tokie iškilūs akademijos auklėtiniai ir profesoriai kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „sarmatų Horacijumi“, ir istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, padėjęs pagrindus Lietuvos istoriografijai. Taip pat pabrėžiama akademijos spaustuvės reikšmė knygų leidybai ir lietuvių raštijos raidai.
Išbandymų metai ir pabaiga: Autorius neaplenkia ir sudėtingų laikotarpių – XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija („Tvanas“), kurie nuniokojo kraštą ir smarkiai pakenkė akademijos veiklai. Paskutiniuose skyriuose analizuojamos jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. priežastys ir pasekmės. Aprašoma, kaip akademijos turtas ir funkcijos buvo perduotos Edukacinei komisijai, taip užverčiant jėzuitų epochos puslapį Lietuvos švietimo istorijoje.
Autoriaus stilius ir indėlis
Paulius Rabikauskas rašo aiškiu, akademiniu, tačiau nevarginančiu stiliumi. Jo pasakojimas paremtas gausiais archyviniais šaltiniais, kas suteikia knygai ypatingo solidumo ir patikimumo. Autorius ne tik pateikia faktus, bet ir analizuoja procesus, atskleidžia asmenybių motyvus ir įvertina jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūrą, mokslą ir net valstybingumo raidą. Tai ne sausas datų ir pavardžių sąvadas, o gyvas pasakojimas apie instituciją, kuri šimtmečiais formavo Lietuvos intelektualinį elitą.
Apibendrinimas
„Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ yra vienas svarbiausių veikalų, skirtų Lietuvos švietimo ir kultūros istorijai. Tai išsami ir gili studija, atskleidžianti nepaprastai reikšmingą jėzuitų ordino vaidmenį, ugdant tautos protą ir dvasią. Knyga yra būtina perskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, Vilniaus universiteto ištakomis ir platesniu Europos kultūrinių bei religinių procesų kontekstu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 34
Redagavo P. Sležas
Kaunas 1930
Tai kolektyvinės monografijos „Vytautas Didysis“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas 1930 m. Kaune, yra vienas svarbiausių tarpukario istoriografijos darbų, skirtas didžiojo kunigaikščio 500-osioms mirties metinėms paminėti.
Autoriai ir tikslas
Knygą parengė jaunųjų to meto istorikų komanda: Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, V. Dėdinas, Antanas Kučinskas, Simas Sužiedėlis, Paulius Šležas ir dr. M. Krasauskaitė. Kaip nurodoma pratarmėje, pagrindinis knygos tikslas buvo užpildyti didžiulę lietuviškos istoriografijos spragą ir pateikti plačiajai visuomenei solidų, faktais paremtą veikalą apie vieną svarbiausių tautos istorijos asmenybių. Tai buvo ne tik mokslinis, bet ir tautinės savigarbos bei edukacijos projektas.
Apie ką ši knyga?
Tai išsami, chronologiškai sudaryta monografija, aprėpianti visą Vytauto Didžiojo epochą. Knygoje nuosekliai nagrinėjami šie aspektai:
Istorinis kontekstas: Pateikiama Lietuvos padėtis iki Vytauto valdymo, santykiai su kaimynais (ypač Vokiečių ordinu ir Lenkija), vidaus kovos ir valstybės centralizacijos problemos.
Vytauto gyvenimas ir veikla: Nuo pat jaunystės kovų dėl sosto iki tapimo faktišku Lietuvos valdovu. Detaliai analizuojama jo vidaus ir užsienio politika.
Svarbiausi politiniai įvykiai: Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos krikštui, santykiams su Lenkija po Krėvos unijos, kovoms su Vokiečių ordinu (ypač Žalgirio mūšiui) ir sudėtingam karūnavimo klausimui.
Valstybės valdymas: Nagrinėjama Vytauto ekonominė politika, kariuomenės organizavimas ir pastangos sukurti centralizuotą, stiprią valstybę.
Asmenybės portretas: Autoriai bando atskleisti Vytauto charakterį, jo, kaip diplomato, karvedžio ir politiko, savybes.
Stilius ir reikšmė
Knygos stilius yra populiarus mokslinis. Nors veikalas paremtas istoriniais šaltiniais ir rimta analize, jis parašytas aiškia ir suprantama kalba, siekiant, kad būtų prieinamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Autoriai pabrėžė siekį į istorinius įvykius pažvelgti „lietuvio akimis“, taip formuodami nacionalinį istorinį pasakojimą.
Ši monografija tapo klasikiniu veikalu Lietuvos istoriografijoje. Tai buvo pirmoji tokio masto lietuvių istorikų parengta studija apie Vytautą Didįjį, padėjusi tvirtus pamatus vėlesniems tyrimams ir suformavusi ištisų kartų supratimą apie šį iškilų valdovą.
Kam skirta knyga?
Veikalas skirtas visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Ji yra vertingas šaltinis studentams, mokytojams, istorijos mėgėjams ir kiekvienam, norinčiam giliau suprasti Lietuvos aukso amžių ir asmenybę, labiausiai su juo siejamą.
Autoriai ir tikslas
Knygą parengė jaunųjų to meto istorikų komanda: Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, V. Dėdinas, Antanas Kučinskas, Simas Sužiedėlis, Paulius Šležas ir dr. M. Krasauskaitė. Kaip nurodoma pratarmėje, pagrindinis knygos tikslas buvo užpildyti didžiulę lietuviškos istoriografijos spragą ir pateikti plačiajai visuomenei solidų, faktais paremtą veikalą apie vieną svarbiausių tautos istorijos asmenybių. Tai buvo ne tik mokslinis, bet ir tautinės savigarbos bei edukacijos projektas.
Apie ką ši knyga?
Tai išsami, chronologiškai sudaryta monografija, aprėpianti visą Vytauto Didžiojo epochą. Knygoje nuosekliai nagrinėjami šie aspektai:
Istorinis kontekstas: Pateikiama Lietuvos padėtis iki Vytauto valdymo, santykiai su kaimynais (ypač Vokiečių ordinu ir Lenkija), vidaus kovos ir valstybės centralizacijos problemos.
Vytauto gyvenimas ir veikla: Nuo pat jaunystės kovų dėl sosto iki tapimo faktišku Lietuvos valdovu. Detaliai analizuojama jo vidaus ir užsienio politika.
Svarbiausi politiniai įvykiai: Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos krikštui, santykiams su Lenkija po Krėvos unijos, kovoms su Vokiečių ordinu (ypač Žalgirio mūšiui) ir sudėtingam karūnavimo klausimui.
Valstybės valdymas: Nagrinėjama Vytauto ekonominė politika, kariuomenės organizavimas ir pastangos sukurti centralizuotą, stiprią valstybę.
Asmenybės portretas: Autoriai bando atskleisti Vytauto charakterį, jo, kaip diplomato, karvedžio ir politiko, savybes.
Stilius ir reikšmė
Knygos stilius yra populiarus mokslinis. Nors veikalas paremtas istoriniais šaltiniais ir rimta analize, jis parašytas aiškia ir suprantama kalba, siekiant, kad būtų prieinamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Autoriai pabrėžė siekį į istorinius įvykius pažvelgti „lietuvio akimis“, taip formuodami nacionalinį istorinį pasakojimą.
Ši monografija tapo klasikiniu veikalu Lietuvos istoriografijoje. Tai buvo pirmoji tokio masto lietuvių istorikų parengta studija apie Vytautą Didįjį, padėjusi tvirtus pamatus vėlesniems tyrimams ir suformavusi ištisų kartų supratimą apie šį iškilų valdovą.
Kam skirta knyga?
Veikalas skirtas visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Ji yra vertingas šaltinis studentams, mokytojams, istorijos mėgėjams ir kiekvienam, norinčiam giliau suprasti Lietuvos aukso amžių ir asmenybę, labiausiai su juo siejamą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 35
Stasys Butkus
Memmingen 1957
Tai Lietuvos savanorio, Vyties Kryžiaus kavalieriaus ir žurnalisto Stasio Butkaus atsiminimų knygos „Vyrai Gedimino kalne“ apžvalga. Šis veikalas yra autentiškas ir gyvas liudijimas apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, papasakotas tiesioginio jų dalyvio.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie vieną dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo sekusias kovas dėl nepriklausomybės. Autorius, tuo metu dar jaunuolis, atsiduria pačiame įvykių sūkuryje. Knyga prasideda nuo vokiečių kariuomenės įžengimo į jo gimtąją Žemaitiją 1915 m. ir veda skaitytoją per kautynes, savanorių gyvenimo buitį, pasiaukojimą ir kovas su bolševikais. Vienas iš centrinių ir simbolinių knygos momentų – paties autoriaus dalyvavimas iškeliant Lietuvos trispalvę Gedimino kalne Vilniuje 1919 m. sausio 1 d..
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriotizmas ir pasiaukojimas: Knygos ašis – besąlygiška meilė Tėvynei ir pasiryžimas aukotis dėl jos laisvės. Autorius su didele pagarba kalba apie paprastus kaimo vaikinus, „pilkuosius artojėlius“, kurie, atėjus metui, nedvejodami stojo ginti savo žemės.
Tautos gimimas: Atsiminimuose atsispindi lūžio momentas, kai byrant senajai Rusijos imperijai, gimsta nauja, nepriklausoma Lietuva. Tai pasakojimas ne tik apie karą, bet ir apie tautos dvasios atgimimą.
Karo tikrovė: Skirtingai nuo sausų istorijos vadovėlių, S. Butkus vaizduoja gyvą karo realybę – su jos herojizmu, baime, draugyste ir net humoru.
Stilius
Knyga parašyta itin gyva, vaizdinga ir lengvai skaitoma kalba. Autorius, būdamas talentingas žurnalistas, vengia perdėto sentimentalumo ar patoso. Jo pasakojimas nuoširdus, vietomis ironiškas ir kupinas subtilaus humoro. Nors autorius kalba apie save, jis stengiasi išlikti objektyvus, pasakodamas ne apie savo asmeninius žygdarbius, o apie visos savanorių kartos patirtį. Kai kurie kritikai jo stilių lygina su E. M. Remarque'o kūryba, tačiau pabrėžia jo lietuvišką savitumą.
Kam skirta knyga?
Tai knyga, skirta kiekvienam lietuviui, besidominčiam savo šalies istorija. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, norinčiai suprasti, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė. Tai jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie kartą, kuri savo krauju ir pasiaukojimu padėjo pamatus moderniai Lietuvos valstybei.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie vieną dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo sekusias kovas dėl nepriklausomybės. Autorius, tuo metu dar jaunuolis, atsiduria pačiame įvykių sūkuryje. Knyga prasideda nuo vokiečių kariuomenės įžengimo į jo gimtąją Žemaitiją 1915 m. ir veda skaitytoją per kautynes, savanorių gyvenimo buitį, pasiaukojimą ir kovas su bolševikais. Vienas iš centrinių ir simbolinių knygos momentų – paties autoriaus dalyvavimas iškeliant Lietuvos trispalvę Gedimino kalne Vilniuje 1919 m. sausio 1 d..
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriotizmas ir pasiaukojimas: Knygos ašis – besąlygiška meilė Tėvynei ir pasiryžimas aukotis dėl jos laisvės. Autorius su didele pagarba kalba apie paprastus kaimo vaikinus, „pilkuosius artojėlius“, kurie, atėjus metui, nedvejodami stojo ginti savo žemės.
Tautos gimimas: Atsiminimuose atsispindi lūžio momentas, kai byrant senajai Rusijos imperijai, gimsta nauja, nepriklausoma Lietuva. Tai pasakojimas ne tik apie karą, bet ir apie tautos dvasios atgimimą.
Karo tikrovė: Skirtingai nuo sausų istorijos vadovėlių, S. Butkus vaizduoja gyvą karo realybę – su jos herojizmu, baime, draugyste ir net humoru.
Stilius
Knyga parašyta itin gyva, vaizdinga ir lengvai skaitoma kalba. Autorius, būdamas talentingas žurnalistas, vengia perdėto sentimentalumo ar patoso. Jo pasakojimas nuoširdus, vietomis ironiškas ir kupinas subtilaus humoro. Nors autorius kalba apie save, jis stengiasi išlikti objektyvus, pasakodamas ne apie savo asmeninius žygdarbius, o apie visos savanorių kartos patirtį. Kai kurie kritikai jo stilių lygina su E. M. Remarque'o kūryba, tačiau pabrėžia jo lietuvišką savitumą.
Kam skirta knyga?
Tai knyga, skirta kiekvienam lietuviui, besidominčiam savo šalies istorija. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, norinčiai suprasti, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė. Tai jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie kartą, kuri savo krauju ir pasiaukojimu padėjo pamatus moderniai Lietuvos valstybei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 35
ZENONAS IVINSKIS
ROMA 1978
Šis veikalas – tai pirmasis tomas iškilaus išeivijos istoriko, profesoriaus Zenono Ivinskio (1908–1971) rinktinių raštų serijos, pavadintas „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“. Knyga, išleista po autoriaus mirties Romoje 1978 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.), yra fundamentalus ir brandžiausias Z. Ivinskio darbas, apimantis Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki pat 1430 metų.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į išsamų įvadą ir tris pagrindinius skyrius, kurie nuosekliai ir detaliai atskleidžia Lietuvos valstybės formavimosi, iškilimo ir suklestėjimo etapus. Veikalas pasižymi gilia šaltinių analize, istoriografijos išmanymu ir savarankišku požiūriu.- Įvadas: Čia autorius pateikia geografinius Lietuvos erdvės rėmus, išdėsto savo požiūrį į Lietuvos istorijos periodizaciją ir pateikia išsamią lietuvių istoriografijos apžvalgą nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio.
- I skyrius: Lietuvos proistorė ir pirmosios žinios apie lietuvius. Šiame skyriuje, remiantis archeologiniais ir lingvistiniais duomenimis, apžvelgiama Rytų Pabaltijo priešistorinė kultūra, baltų protautės formavimasis, socialiniai, ekonominiai ir religiniai santykiai iki pat valstybės susidarymo.
- II skyrius: Valstybės iškilimas ir jos sustiprėjimas. Tai pati svariausia knygos dalis, skirta Lietuvos valstybės gimimui. Išsamiai nagrinėjamas karaliaus Mindaugo vaidmuo, jo krikštas ir palikimas. Toliau analizuojamas valstybingumo vystymasis valdant Gediminaičiams – nuo Vytenio iki pat Kriavo akto ir Lietuvos krikšto 1387 m.
- III skyrius: Valstybės suklestėjimas. Šis skyrius yra skirtas Vytauto Didžiojo epochai. Detaliai aprašomi jo vidaus ir užsienio politikos žingsniai: kova dėl valdžios, ekspansija į Rytus, santykiai su totoriais, Žemaitijos klausimo sprendimas, Žalgirio mūšis ir galiausiai – santykiai su Lenkija bei karūnavimo drama.
Reikšmė
Zenono Ivinskio „Lietuvos istorija“ yra vienas reikšmingiausių ir moksliškai brandžiausių veikalų, parašytų apie senąją Lietuvos praeitį. Autorius, remdamasis Vakarų istoriografijos metodologija, kritiškai vertina šaltinius, polemizuoja su kitais istorikais ir pateikia argumentuotą, sintetinį Lietuvos istorijos vaizdą. Tai yra klasikinis veikalas, neprarandantis savo vertės ir šiandien, būtinas kiekvienam, kas giliau domisi Lietuvos valstybės ištakomis.Skaityti daugiau: LIETUVOS ISTORIJA Iki Vytauto Didžiojo mirties
- Išsami informacija
- Peržiūros: 34
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
ROMA 1993
Knygos apžvalga: Viktoro Gidžiūno „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849)“
Ši monografija – tai septintasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantys Žiburiai“, išleistas Romoje 1993 metais. Knygą parašė istorikas tėvas Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., nors, autoriui mirus, veikalą pabaigė ir spaudai parengė dr. Irena Vaišvilaitė. Tai monumentalus, išsamus ir kruopštus darbas, skirtas vienai įvairiapusiškiausių XIX a. Žemaitijos asmenybių – kunigui, pranciškonui, pamokslininkui, botanikui ir gydytojui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai.Turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į tris pagrindines dalis, kurios leidžia skaitytojui visapusiškai susipažinti su J. A. Pabrėžos gyvenimu, jo dvasiniu pasauliu, apaštaline ir moksline veikla. Knyga remiasi gausia archyvine medžiaga, paties Pabrėžos rankraščiais ir amžininkų liudijimais.- I dalis: Pabrėžos asmuo ir jo apaštalavimas. Tai biografinė dalis, nuosekliai aprašanti visą J. A. Pabrėžos gyvenimo kelią: nuo jaunystės ir studijų Vilniaus universitete bei Varnių kunigų seminarijoje, kunigavimo įvairiose Žemaitijos parapijose (Šiluvoje, Tveruose, Plungėje, Kartenoje) iki apsisprendimo įstoti į pranciškonų tretininkų ordiną Kretingoje. Išsamiai nagrinėjamas jo, kaip pamokslininko ir nuodėmklausio, darbas.
- II dalis: Žemaičių papročiai Pabrėžos pamoksluose. Ši dalis yra unikali etnografinė studija. Autorius, analizuodamas gausų Pabrėžos pamokslų palikimą, atkuria to meto žemaičių buities ir papročių vaizdą: vaikų auklėjimo principus, vestuvinius ritualus (nuo piršlybų iki vestuvių puotos), susituokusiųjų gyvenimo normas, taip pat smerkiamas ydas – girtuokliavimą, prietarus ir pagonybės likučius.
- III dalis: Pabrėža – mokslininkas, gydytojas ir pilietis. Ši dalis, parengta dr. I. Vaišvilaitės, atskleidžia Pabrėžos, kaip mokslininko, veiklą. Aprašomas jo, kaip pirmojo Žemaitijos augmenijos tyrinėtojo, darbas, jo sudarytas lotynų-žemaičių kalbų botanikos žodynas „Taislius auguminis“. Taip pat nušviečiama jo, kaip liaudies gydytojo, praktika ir jo, kaip aktyvaus žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvio, vaidmuo.
Reikšmė
Viktoro Gidžiūno monografija yra fundamentalus veikalas, atveriantis duris į sudėtingą ir turtingą Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos pasaulį. Tai ne tik šventumu garsėjusio dvasininko biografija, bet ir plati XIX a. pradžios Žemaitijos kultūros, buities ir mokslo panorama. Knyga atskleidžia Pabrėžą kaip Švietimo epochos ir tautinio atgimimo idėjų suformuotą intelektualą, kuris sugebėjo suderinti gilų dvasingumą su aštriu mokslininko protu ir nuoširdžia meile paprastiems žmonėms. Tai nepamainomas šaltinis istorikams, etnografams, kalbininkams ir visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros istorija.Skaityti daugiau: JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA ( 1771 - 1849 )
- Išsami informacija
- Peržiūros: 38
Parašė B. A.
KAUNAS 1928
Knygos Apžvalga: „Sugriautas lizdas“ – Šeimos Tragedija ir Vilties Spindulys Didžiojo Karo Fone 1928 metais Kaune išleista B. A. apysaka „Sugriautas lizdas“ yra jautrus ir skaudus pasakojimas apie vienos šeimos likimą Pirmojo pasaulinio karo (knygoje vadinamo Didžiuoju karu) sūkuryje. Kūrinys, nors ir neilgas, giliai paliečia universalias temas – namų praradimo, šeimos ryšio, nepalaužiamos vilties ir žmogiškumo triumfo net ir žiauriausiomis aplinkybėmis.
Pasakojimas prasideda niūriu, bet paveikiu vaizdu: pamiškėje stūksančioje apgriuvusioje trobelėje glaudžiasi motina Agnietė su trimis savo vaikais – Kaziu, Onyte ir Joneliu. Šeima gyvena visiškame skurde, nuolat kentėdama šaltį ir alkį. Ugnis, kūrenama sugriuvusio pečiaus vietoje, pripildo trobelę dūmų , o vakarais pro skylėtą langą spingsinti šviesa primena „vilko akį“ – tarsi simbolį juos supančios grėsmės ir vienatvės.
Kūrinio centre – šeimos prisiminimai apie laimingą gyvenimą prieš karą. Kontrastas tarp šviesios praeities ir niūrios dabarties yra aštriai juntamas. Skaitytojas supažindinamas su jų buvusiais gražiais nameliais ant kalvos, apsuptais medžių , derlingais laukais, kuriuos su meile dirbo tėvas, ir nerūpestinga vaikyste. Ši idilė buvo negailestingai sunaikinta, kai „skaistus dangus apsiniaukė juodais, sunkiais it švinas, debesimis“ – prasidėjo karas. Šeima buvo priversta bėgti, palikusi namus ir tėvą Juozą. Grįžę jie randa tik griuvėsių krūvą ir pelenus, kuriuos nešioja vėjas.
Skaudžiausia netektis, slegianti šeimą – nežinia dėl tėvo likimo ir jauniausio sūnaus Staselio mirtis nuo bado ir ligų. Agnietė, nors ir pati palūžusi, stengiasi palaikyti viltį savo vaikams, sakydama, kad tėtis galbūt dar sugrįš , tačiau pati slapta gedi vyro, apie kurio žūtį ją pasiekė gandai.
Pasakojimo kulminacija pasiekiama dvejopai. Pirmiausia, šeimą aplanko gerasis miško sargas Antanas, atnešdamas ne tik išsvajotos duonos ir druskos, bet ir zuikį rytojaus Naujųjų Metų šventei. Šis gerumo aktas įžiebia trumpą džiaugsmo akimirką. Tačiau netrukus motina, vaikų prašoma, ima pasakoti istoriją apie šeimą, kurią išskyrė karas – istoriją, kuri yra stulbinamai panaši į jų pačių. Ji baigiasi tragiška žinia apie duobėje nuo sviedinio žuvusį tėvą. Šis pasakojimas sukrečia vaikus, ypač jautrųjį Jonelį, atimdamas paskutinę viltį.
Ir būtent tada, kai neviltis pasiekia aukščiausią tašką, įvyksta stebuklas. Į duris pasibeldžia nepažįstamas keleivis – aukštas vyras „su žila nuo šalnos barzda“. Tai – jų tėvas ir vyras Juozas, gyvas, nors ir sužeistas bei išvargęs. Jis papasakoja savo neįtikėtiną išgyvenimo istoriją: kaip buvo sužeistas sprogimo metu, palaikytas mirusiu , išvežtas į Vokietiją , kalintas koncentracijos stovykloje ir galiausiai, padedant Lietuvių Komitetui Šveicarijoje, paleistas namo.
Apysaka baigiama viltinga gaida. Nors senasis „lizdas sugriautas“ , o ateitis atrodo „tamsi“ ir pilna naujų iššūkių, šeima vėl yra kartu. Būtent jų tarpusavio meilė ir bendrystė tampa pamatu, ant kurio jie pasirengę iš naujo statyti savo gyvenimą ir laimę. „Sugriautas lizdas“ – tai himnas šeimos meilės galiai, kuri padeda išgyventi baisiausius praradimus ir teikia jėgų žengti pirmyn net tada, kai viskas aplinkui yra sunaikinta.
Pasakojimas prasideda niūriu, bet paveikiu vaizdu: pamiškėje stūksančioje apgriuvusioje trobelėje glaudžiasi motina Agnietė su trimis savo vaikais – Kaziu, Onyte ir Joneliu. Šeima gyvena visiškame skurde, nuolat kentėdama šaltį ir alkį. Ugnis, kūrenama sugriuvusio pečiaus vietoje, pripildo trobelę dūmų , o vakarais pro skylėtą langą spingsinti šviesa primena „vilko akį“ – tarsi simbolį juos supančios grėsmės ir vienatvės.
Kūrinio centre – šeimos prisiminimai apie laimingą gyvenimą prieš karą. Kontrastas tarp šviesios praeities ir niūrios dabarties yra aštriai juntamas. Skaitytojas supažindinamas su jų buvusiais gražiais nameliais ant kalvos, apsuptais medžių , derlingais laukais, kuriuos su meile dirbo tėvas, ir nerūpestinga vaikyste. Ši idilė buvo negailestingai sunaikinta, kai „skaistus dangus apsiniaukė juodais, sunkiais it švinas, debesimis“ – prasidėjo karas. Šeima buvo priversta bėgti, palikusi namus ir tėvą Juozą. Grįžę jie randa tik griuvėsių krūvą ir pelenus, kuriuos nešioja vėjas.
Skaudžiausia netektis, slegianti šeimą – nežinia dėl tėvo likimo ir jauniausio sūnaus Staselio mirtis nuo bado ir ligų. Agnietė, nors ir pati palūžusi, stengiasi palaikyti viltį savo vaikams, sakydama, kad tėtis galbūt dar sugrįš , tačiau pati slapta gedi vyro, apie kurio žūtį ją pasiekė gandai.
Pasakojimo kulminacija pasiekiama dvejopai. Pirmiausia, šeimą aplanko gerasis miško sargas Antanas, atnešdamas ne tik išsvajotos duonos ir druskos, bet ir zuikį rytojaus Naujųjų Metų šventei. Šis gerumo aktas įžiebia trumpą džiaugsmo akimirką. Tačiau netrukus motina, vaikų prašoma, ima pasakoti istoriją apie šeimą, kurią išskyrė karas – istoriją, kuri yra stulbinamai panaši į jų pačių. Ji baigiasi tragiška žinia apie duobėje nuo sviedinio žuvusį tėvą. Šis pasakojimas sukrečia vaikus, ypač jautrųjį Jonelį, atimdamas paskutinę viltį.
Ir būtent tada, kai neviltis pasiekia aukščiausią tašką, įvyksta stebuklas. Į duris pasibeldžia nepažįstamas keleivis – aukštas vyras „su žila nuo šalnos barzda“. Tai – jų tėvas ir vyras Juozas, gyvas, nors ir sužeistas bei išvargęs. Jis papasakoja savo neįtikėtiną išgyvenimo istoriją: kaip buvo sužeistas sprogimo metu, palaikytas mirusiu , išvežtas į Vokietiją , kalintas koncentracijos stovykloje ir galiausiai, padedant Lietuvių Komitetui Šveicarijoje, paleistas namo.
Apysaka baigiama viltinga gaida. Nors senasis „lizdas sugriautas“ , o ateitis atrodo „tamsi“ ir pilna naujų iššūkių, šeima vėl yra kartu. Būtent jų tarpusavio meilė ir bendrystė tampa pamatu, ant kurio jie pasirengę iš naujo statyti savo gyvenimą ir laimę. „Sugriautas lizdas“ – tai himnas šeimos meilės galiai, kuri padeda išgyventi baisiausius praradimus ir teikia jėgų žengti pirmyn net tada, kai viskas aplinkui yra sunaikinta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 75
M. KRUPAVIČIUS
. Stuttgart 1948
Mykolo Krupavičiaus 1948 metais Štutgarte išleista knyga „Krikščioniškoji Demokratija“ yra vienas svarbiausių lietuvių politinės minties veikalų, kuriame išsamiai ir argumentuotai pristatoma krikščioniškosios demokratijos ideologija, jos ištakos, principai ir politinė raiška. Parašyta sudėtingu pokario laikotarpiu, skirta lietuvių išeivijai, ši knyga yra ne tik teorinis traktatas, bet ir politinis manifestas, nubrėžiantis gaires būsimai laisvai Lietuvai.
Krikščionybė – Tikrosios Demokratijos Pamatas
Pagrindinė autoriaus tezė – moderni, tikroji demokratija savo esme yra krikščioniška. Krupavičius teigia, kad antikinė, stabmeldiškoji Graikijos demokratija buvo tik „žiedas be kvapo, forma be turinio“ , nes ji nepripažino visų žmonių lygybės, toleravo vergiją ir moterų bei vaikų teisių suvaržymus. Anot jo, būtent krikščionybė, paskelbusi visų žmonių, kaip Dievo vaikų, lygybę, „atnaujino pasaulio veidą“ ir suteikė demokratijai gilų moralinį turinį. Remdamasis popiežių (ypač Leono XIII ir Pijaus XII), žymių filosofų (J. Maritain, H. Bergson) ir net JAV prezidento F. D. Roosevelto mintimis, Krupavičius tvirtina, kad „demokratinė lygybė yra Kryžiaus medžio vaisius“ ir kad tikrosios demokratijos pagrindas yra Dievo autoritetas.
Dvejopa Krikščioniškoji Demokratija: Socialinė ir Politinė
Autorius išskiria du krikščioniškosios demokratijos lygmenis:
Socialinė krikščioniškoji demokratija – tai plati „krikščioniškoji veikla žmonių ar liaudies gerovei“ , kuri remiasi prigimtine ir dieviškąja teise. Ši veikla, tapatinama su socialine katalikybe, yra sena kaip pati Evangelija ir visada rūpinosi vargšais bei darbininkų luomu.
Politinė krikščioniškoji demokratija (arba Krikščionių Demokratų Partija) – tai politinė organizacija, kuri politinėmis priemonėmis siekia įgyvendinti socialinės demokratijos tikslus. Jos pagrindinis siekis – „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti“. Politika čia suprantama ne kaip tikslas, o kaip priemonė socialiniam teisingumui pasiekti.
Pagrindiniai Principai ir Istorinis Kontekstas
Knygoje detaliai aptariami krikščioniškosios demokratijos principai:
Etikos primatas politikoje: Atmetama nuostata, kad politika gali būti „aideologinė“ ar nepavaldi moralės dėsniams. Krikščioniškoji etika privalo galioti visose srityse – nuo asmeninio iki tarptautinio gyvenimo.
Žmogaus asmens orumas: Žmogaus asmuo laikomas aukščiausiu gėriu sukurtajame pasaulyje, Dievo atvaizdu, kurio teises privalo ginti ir gerbti valstybė.
Šeimos apsauga: Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, kurią valstybė privalo ginti ir remti.
Subalansuota nuosavybės samprata: Pripažįstama prigimtinė teisė į privačią nuosavybę, tačiau ji aprėžiama visuomenės gerovės reikalavimais, atmetant tiek liberalų jus utendi et abutendi (teisė naudoti ir piktnaudžiauti), tiek socialistų siekį nuosavybę panaikinti.
Krupavičius pateikia išsamią XIX a. socialinių judėjimų Europoje apžvalgą, pabrėždamas „Socialinių Reformatorių“ (vysk. Kettelerio, F. Ozanamo ir kt.) bei Fryburgo Unijos veiklą rengiant dirvą popiežiaus Leono XIII enciklikai
Rerum Novarum (1891 m.), kuri tapo moderniosios krikščioniškosios demokratijos kertiniu akmeniu.
Išvados
M. Krupavičiaus „Krikščioniškoji Demokratija“ – tai ne tik ideologijos išdėstymas, bet ir kvietimas veikti. Knyga parašyta aiškiai ir įtikinamai, jos argumentai tvirtai pagrįsti Bažnyčios socialiniu mokymu ir istorine patirtimi. Autorius pozicionuoja krikščioniškąją demokratiją kaip vienintelę alternatyvą tiek bedieviškam komunizmui, tiek savanaudiškam kapitalizmui, ragindamas katalikus aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime ir kurti valstybę, paremtą teisingumu, laisve ir krikščioniška meile. Tai fundamentalus veikalas, išliekantis aktualus ir šiandien, ypač svarstant vertybių vaidmenį politikoje.
Krikščionybė – Tikrosios Demokratijos Pamatas
Pagrindinė autoriaus tezė – moderni, tikroji demokratija savo esme yra krikščioniška. Krupavičius teigia, kad antikinė, stabmeldiškoji Graikijos demokratija buvo tik „žiedas be kvapo, forma be turinio“ , nes ji nepripažino visų žmonių lygybės, toleravo vergiją ir moterų bei vaikų teisių suvaržymus. Anot jo, būtent krikščionybė, paskelbusi visų žmonių, kaip Dievo vaikų, lygybę, „atnaujino pasaulio veidą“ ir suteikė demokratijai gilų moralinį turinį. Remdamasis popiežių (ypač Leono XIII ir Pijaus XII), žymių filosofų (J. Maritain, H. Bergson) ir net JAV prezidento F. D. Roosevelto mintimis, Krupavičius tvirtina, kad „demokratinė lygybė yra Kryžiaus medžio vaisius“ ir kad tikrosios demokratijos pagrindas yra Dievo autoritetas.
Dvejopa Krikščioniškoji Demokratija: Socialinė ir Politinė
Autorius išskiria du krikščioniškosios demokratijos lygmenis:
Socialinė krikščioniškoji demokratija – tai plati „krikščioniškoji veikla žmonių ar liaudies gerovei“ , kuri remiasi prigimtine ir dieviškąja teise. Ši veikla, tapatinama su socialine katalikybe, yra sena kaip pati Evangelija ir visada rūpinosi vargšais bei darbininkų luomu.
Politinė krikščioniškoji demokratija (arba Krikščionių Demokratų Partija) – tai politinė organizacija, kuri politinėmis priemonėmis siekia įgyvendinti socialinės demokratijos tikslus. Jos pagrindinis siekis – „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti“. Politika čia suprantama ne kaip tikslas, o kaip priemonė socialiniam teisingumui pasiekti.
Pagrindiniai Principai ir Istorinis Kontekstas
Knygoje detaliai aptariami krikščioniškosios demokratijos principai:
Etikos primatas politikoje: Atmetama nuostata, kad politika gali būti „aideologinė“ ar nepavaldi moralės dėsniams. Krikščioniškoji etika privalo galioti visose srityse – nuo asmeninio iki tarptautinio gyvenimo.
Žmogaus asmens orumas: Žmogaus asmuo laikomas aukščiausiu gėriu sukurtajame pasaulyje, Dievo atvaizdu, kurio teises privalo ginti ir gerbti valstybė.
Šeimos apsauga: Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, kurią valstybė privalo ginti ir remti.
Subalansuota nuosavybės samprata: Pripažįstama prigimtinė teisė į privačią nuosavybę, tačiau ji aprėžiama visuomenės gerovės reikalavimais, atmetant tiek liberalų jus utendi et abutendi (teisė naudoti ir piktnaudžiauti), tiek socialistų siekį nuosavybę panaikinti.
Krupavičius pateikia išsamią XIX a. socialinių judėjimų Europoje apžvalgą, pabrėždamas „Socialinių Reformatorių“ (vysk. Kettelerio, F. Ozanamo ir kt.) bei Fryburgo Unijos veiklą rengiant dirvą popiežiaus Leono XIII enciklikai
Rerum Novarum (1891 m.), kuri tapo moderniosios krikščioniškosios demokratijos kertiniu akmeniu.
Išvados
M. Krupavičiaus „Krikščioniškoji Demokratija“ – tai ne tik ideologijos išdėstymas, bet ir kvietimas veikti. Knyga parašyta aiškiai ir įtikinamai, jos argumentai tvirtai pagrįsti Bažnyčios socialiniu mokymu ir istorine patirtimi. Autorius pozicionuoja krikščioniškąją demokratiją kaip vienintelę alternatyvą tiek bedieviškam komunizmui, tiek savanaudiškam kapitalizmui, ragindamas katalikus aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime ir kurti valstybę, paremtą teisingumu, laisve ir krikščioniška meile. Tai fundamentalus veikalas, išliekantis aktualus ir šiandien, ypač svarstant vertybių vaidmenį politikoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 41
dr. Mindaugas Bloznelis
Vilnius 2003
2003 metais Lietuvių katalikų mokslo akademijos išleista ir dr. Mindaugo Bloznelio sudaryta knyga „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ yra išsamus ir jautrus pasakojimas apie mokytoją, ateitininkę, visuomenės veikėją ir kankinę, kurios gyvenimas tapo nepalaužiamos dvasios ir tikėjimo liudijimu totalitarinio režimo akivaizdoje. Leidinys, parengtas pradėjus Adelės Dirsytės kanonizacijos bylą, yra ne tik biografija, bet ir vertingas istorinis dokumentas, atskleidžiantis tiek šviesų tarpukario Lietuvos inteligentijos veidą, tiek brutalią sovietinės sistemos prigimtį.
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per A. Dirsytės gyvenimo etapus. Ji paremta įvairiapusiais šaltiniais: gausia jos sūnėno Stasio Ivanausko surinkta medžiaga apie šeimą ir tėviškę, archyviniais dokumentais, pačios A. Dirsytės publicistiniais straipsniais bei laiškais ir, svarbiausia, su ja kalėjusių moterų liudijimais.
Pirma dalis: „Gyvenimas iki nelaisvės metų“
Ši dalis atkuria aplinką, kurioje formavosi A. Dirsytės asmenybė. Ji gimė 1909 m. balandžio 15 d. darbščių ūkininkų Antano ir Agotos Dirsių šeimoje Pramislavos vienkiemyje, Kėdainių apskrityje. Augdama gausioje, katalikiškoje aplinkoje, ji nuo mažens buvo apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai. Baigusi Kėdainių gimnaziją, 1928 m. įstojo į Vytauto Didžiojo (tuomet – Lietuvos) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros. Studijų metais aktyviai dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje.
Dėl tėvo mirties ir finansinių sunkumų turėjusi nutraukti studijas, A. Dirsytė įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, kur pasireiškė kaip talentinga organizatorė, skaičiusi paskaitas ir rengusi kursus visoje Lietuvoje. Vėliau, jau dirbdama mokytoja Kaune ir Vilniuje, ji galiausiai baigė studijas ir 1940 m. gavo diplomą. Ši knygos dalis atskleidžia ją kaip idealistę, atsidavusią jaunimo ugdymui ir katalikiškų vertybių sklaidai.
Antra dalis: „Nelaisvės metai“
Ši dalis – tai sukrečiantis pasakojimas apie A. Dirsytės kančios kelią. 1946 m. kovo 6 d. ji buvo suimta už veiklą ateitininkų organizacijoje ir pagalbą partizanams. Knygoje pateikiami autentiški jos sovietinio saugumo (MGB) bylos tardymo protokolai. Kaip pratarmėje įspėja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, šie dokumentai turi būti vertinami kritiškai, nes atspindi ne tiesos paiešką, o represinės sistemos bandymus palaužti žmogų. Protokolai liudija A. Dirsytės tvirtybę ir orumą žiaurių tardymų akivaizdoje.
Nuteista dešimčiai metų lagerio, ji buvo išvežta į Vorkutą, vėliau – į Taišetą ir galiausiai į Kolymą. Lageriuose A. Dirsytė tapo dvasine atrama ir globėja jaunesnėms kalinėms. Nepaisydama alinančio fizinio darbo, bado ir šalčio, ji rengdavo pokalbius, diskusijas, mokė mergaites poezijos, maldų ir taip padėjo joms išsaugoti žmogiškumą bei viltį.
Būtent Kolymoje gimė jos dvasinės stiprybės viršūnė – maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Šis mažytis, ranka rašytas rinkinys, slapta perrašinėjamas ir platinamas tarp kalinių, tapo nenugalimos Kristaus šviesos simboliu. Vėliau stebuklingai pasiekusi Vakarus ir išversta į daugybę kalbų, ši maldaknygė pasauliui paskelbė apie tylią lietuvaičių dvasinę pergalę sovietiniame pragare.
Dėl savo veiklos A. Dirsytė buvo nuolat persekiojama ir kankinama lagerio administracijos. Palūžus fizinei sveikatai, ji mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko kalėjimo ligoninėje; jos kapas liko nežinomas.
Apibendrinimas
„Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ – tai monumentalus paminklas neeilinio tvirtumo asmenybei. Knyga detaliai ir jautriai atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir visos kartos, subrendusios laisvoje Lietuvoje ir žiauriai naikintos sovietų okupacijos, likimą. Tai ne tik įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą ir pasiaukojimą, bet ir nepaprastai svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau suvokti XX a. Lietuvos tragediją. Adelės Dirsytės gyvenimas ir jos maldaknygė, kaip teigia arkivyskupas S. Tamkevičius, „amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai“.
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per A. Dirsytės gyvenimo etapus. Ji paremta įvairiapusiais šaltiniais: gausia jos sūnėno Stasio Ivanausko surinkta medžiaga apie šeimą ir tėviškę, archyviniais dokumentais, pačios A. Dirsytės publicistiniais straipsniais bei laiškais ir, svarbiausia, su ja kalėjusių moterų liudijimais.
Pirma dalis: „Gyvenimas iki nelaisvės metų“
Ši dalis atkuria aplinką, kurioje formavosi A. Dirsytės asmenybė. Ji gimė 1909 m. balandžio 15 d. darbščių ūkininkų Antano ir Agotos Dirsių šeimoje Pramislavos vienkiemyje, Kėdainių apskrityje. Augdama gausioje, katalikiškoje aplinkoje, ji nuo mažens buvo apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai. Baigusi Kėdainių gimnaziją, 1928 m. įstojo į Vytauto Didžiojo (tuomet – Lietuvos) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros. Studijų metais aktyviai dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje.
Dėl tėvo mirties ir finansinių sunkumų turėjusi nutraukti studijas, A. Dirsytė įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, kur pasireiškė kaip talentinga organizatorė, skaičiusi paskaitas ir rengusi kursus visoje Lietuvoje. Vėliau, jau dirbdama mokytoja Kaune ir Vilniuje, ji galiausiai baigė studijas ir 1940 m. gavo diplomą. Ši knygos dalis atskleidžia ją kaip idealistę, atsidavusią jaunimo ugdymui ir katalikiškų vertybių sklaidai.
Antra dalis: „Nelaisvės metai“
Ši dalis – tai sukrečiantis pasakojimas apie A. Dirsytės kančios kelią. 1946 m. kovo 6 d. ji buvo suimta už veiklą ateitininkų organizacijoje ir pagalbą partizanams. Knygoje pateikiami autentiški jos sovietinio saugumo (MGB) bylos tardymo protokolai. Kaip pratarmėje įspėja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, šie dokumentai turi būti vertinami kritiškai, nes atspindi ne tiesos paiešką, o represinės sistemos bandymus palaužti žmogų. Protokolai liudija A. Dirsytės tvirtybę ir orumą žiaurių tardymų akivaizdoje.
Nuteista dešimčiai metų lagerio, ji buvo išvežta į Vorkutą, vėliau – į Taišetą ir galiausiai į Kolymą. Lageriuose A. Dirsytė tapo dvasine atrama ir globėja jaunesnėms kalinėms. Nepaisydama alinančio fizinio darbo, bado ir šalčio, ji rengdavo pokalbius, diskusijas, mokė mergaites poezijos, maldų ir taip padėjo joms išsaugoti žmogiškumą bei viltį.
Būtent Kolymoje gimė jos dvasinės stiprybės viršūnė – maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Šis mažytis, ranka rašytas rinkinys, slapta perrašinėjamas ir platinamas tarp kalinių, tapo nenugalimos Kristaus šviesos simboliu. Vėliau stebuklingai pasiekusi Vakarus ir išversta į daugybę kalbų, ši maldaknygė pasauliui paskelbė apie tylią lietuvaičių dvasinę pergalę sovietiniame pragare.
Dėl savo veiklos A. Dirsytė buvo nuolat persekiojama ir kankinama lagerio administracijos. Palūžus fizinei sveikatai, ji mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko kalėjimo ligoninėje; jos kapas liko nežinomas.
Apibendrinimas
„Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ – tai monumentalus paminklas neeilinio tvirtumo asmenybei. Knyga detaliai ir jautriai atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir visos kartos, subrendusios laisvoje Lietuvoje ir žiauriai naikintos sovietų okupacijos, likimą. Tai ne tik įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą ir pasiaukojimą, bet ir nepaprastai svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau suvokti XX a. Lietuvos tragediją. Adelės Dirsytės gyvenimas ir jos maldaknygė, kaip teigia arkivyskupas S. Tamkevičius, „amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai“.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 35
Jonas Vytautas Nistelis
Šiauliai 1996
„Eilės tylumai“ – tai 1996 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista Jono Vytauto Nistelio poezijos knyga. Šis rinkinys yra ypač vertingas, nes jame publikuojami eilėraščiai, parašyti per ilgą, 45 metų laikotarpį (1940–1985), kurie iki tol nebuvo spausdinti ir, kaip teigiama knygos anotacijoje, juos „skaitė“ vien tyluma.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į keletą teminių skyrių, kurie atspindi platų poeto apmąstymų lauką:
„ŽEMĖS VAIKAS“: Šiame skyriuje atsiskleidžia glaudus ryšys su gamta ir gimtąja žeme.
„PAGAL JONĄ“ ir „PRISIKĖLIMAS“: Šie skyriai liudija apie gilius dvasinius ieškojimus, krikščioniškosios pasaulėjautos apmąstymus, remiantis biblinėmis temomis.
„PASAKOSIU APIE SAVE“ ir „LAIŠKAI Į ATEITĮ“: Tai autobiografinio ir refleksyvaus pobūdžio eilėraščiai, kuriuose poetas žvelgia į savo paties gyvenimą, viltis ir ateities kartoms paliekamą žinią.
„GYVENIMO SESUO“ ir „EPITAFIJOS“: Šie skyriai skirti mirčiai ir amžinybės temai, atskleidžiant filosofinį požiūrį į žmogaus laikinumą ir būties trapumą.
Toks suskirstymas leidžia skaitytojui keliauti per skirtingus autoriaus gyvenimo ir kūrybos etapus, aprėpiančius istoriškai sudėtingą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat sovietmečio pabaigos.
Autorius ir kontekstas
Jonas Vytautas Nistelis buvo ne tik poetas, bet ir diplomuotas inžinierius-architektas. Ši dviguba – menininko ir technikos specialisto – tapatybė galbūt ir lėmė jo poezijos santūrumą, struktūruotą mintį. Kaip rašoma trumpoje biografijoje, jo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno meno institute nutraukė Vakarų, o vėliau – Rytų okupantai. Ši patirtis neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, kuri gimė ne laisvėje, o priespaudos ir tylos sąlygomis.
Pats knygos pavadinimas „Eilės tylumai“ iškalbingai liudija apie kūrybos pobūdį – tai ne viešumai skirta deklaratyvi poezija, o tylus, intymus pokalbis su savimi, su Dievu ir su amžinybe.
Reikšmė
Ši knyga yra tarsi atrastas dvasinis testamentas, leidžiantis susipažinti su anksčiau negirdėtu, bet brandžiu ir giliu poetiniu balsu. J. V. Nistelio eilėraščiai atspindi XX amžiaus Lietuvos inteligento vidinį pasaulį, jo pastangas išsaugoti dvasines vertybes ir žmogiškąjį orumą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai rami, filosofinė ir dvasinga poezija, skirta skaitytojui, vertinančiam minties gilumą ir žodžio tikrumą.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į keletą teminių skyrių, kurie atspindi platų poeto apmąstymų lauką:
„ŽEMĖS VAIKAS“: Šiame skyriuje atsiskleidžia glaudus ryšys su gamta ir gimtąja žeme.
„PAGAL JONĄ“ ir „PRISIKĖLIMAS“: Šie skyriai liudija apie gilius dvasinius ieškojimus, krikščioniškosios pasaulėjautos apmąstymus, remiantis biblinėmis temomis.
„PASAKOSIU APIE SAVE“ ir „LAIŠKAI Į ATEITĮ“: Tai autobiografinio ir refleksyvaus pobūdžio eilėraščiai, kuriuose poetas žvelgia į savo paties gyvenimą, viltis ir ateities kartoms paliekamą žinią.
„GYVENIMO SESUO“ ir „EPITAFIJOS“: Šie skyriai skirti mirčiai ir amžinybės temai, atskleidžiant filosofinį požiūrį į žmogaus laikinumą ir būties trapumą.
Toks suskirstymas leidžia skaitytojui keliauti per skirtingus autoriaus gyvenimo ir kūrybos etapus, aprėpiančius istoriškai sudėtingą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat sovietmečio pabaigos.
Autorius ir kontekstas
Jonas Vytautas Nistelis buvo ne tik poetas, bet ir diplomuotas inžinierius-architektas. Ši dviguba – menininko ir technikos specialisto – tapatybė galbūt ir lėmė jo poezijos santūrumą, struktūruotą mintį. Kaip rašoma trumpoje biografijoje, jo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno meno institute nutraukė Vakarų, o vėliau – Rytų okupantai. Ši patirtis neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, kuri gimė ne laisvėje, o priespaudos ir tylos sąlygomis.
Pats knygos pavadinimas „Eilės tylumai“ iškalbingai liudija apie kūrybos pobūdį – tai ne viešumai skirta deklaratyvi poezija, o tylus, intymus pokalbis su savimi, su Dievu ir su amžinybe.
Reikšmė
Ši knyga yra tarsi atrastas dvasinis testamentas, leidžiantis susipažinti su anksčiau negirdėtu, bet brandžiu ir giliu poetiniu balsu. J. V. Nistelio eilėraščiai atspindi XX amžiaus Lietuvos inteligento vidinį pasaulį, jo pastangas išsaugoti dvasines vertybes ir žmogiškąjį orumą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai rami, filosofinė ir dvasinga poezija, skirta skaitytojui, vertinančiam minties gilumą ir žodžio tikrumą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 179
Vilnius 2008
Žemiau pateikiama knygutės "Apginti aukštesnį Įstatymą: Kodėl turime priešintis homoseksualų „santuokai“ ir judėjimui" apžvalga, remiantis įkeltu dokumentu.
Knygutės apžvalga: „Apginti aukštesnį Įstatymą“
Ši 2008 metais Lietuvoje „Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacijos“ išleista knygutė yra vertimas iš 2004 metais Amerikoje TFP (Amerikos tradicijos, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos) išleisto leidinio. Knyga skirta Šventajai Šeimai, kuri įvardijama kaip pavyzdys visoms šeimoms, ir yra kvietimas pasipriešinti seksualinei revoliucijai bei homoseksualizmo plitimui. Pratarmę lietuviškam leidimui parašė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, kuris pabrėžia, kad Bažnyčia, laikydamasi Šventojo Rašto ir Dekalogo, negali žmogaus prigimčiai prieštaraujančio elgesio laikyti moraliu.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į tris pagrindines dalis, kurios nuosekliai analizuoja homoseksualų judėjimą, jo argumentus ir pateikia atsakymus, pagrįstus prigimtiniu įstatymu ir Bažnyčios mokymu.
I dalis: Homoseksualinė revoliucija. Šioje dalyje analizuojamas homoseksualų judėjimas kaip platesnės seksualinės revoliucijos dalis, kurios tikslas – ne tiesiog siekti pilietinių teisių, o įvykdyti moralinę revoliuciją, pakeičiant visuomenės požiūrį į homoseksualumą. Nagrinėjamos judėjimo ištakos, jo taktikos, pavyzdžiui, sąvokos „homofobija“ sukūrimas, siekis įteisinti tos pačios lyties „santuoką“ kaip ideologijos įtvirtinimo priemonę. Taip pat kalbama apie judėjimo siekį amoralumą paversti morale, remiantis hedonistine filosofija, kur malonumas laikomas aukščiausiu gėriu.
II dalis: Atsakymai į homoseksualų judėjimo argumentus. Čia paneigiami pagrindiniai homoseksualų judėjimo teiginiai. Aiškinama tikroji lytinio akto paskirtis – prokreacija ir vaikų auginimas – ir teigiama, kad homoseksualūs santykiai yra priešingi šiai prigimtinei tvarkai. Atmetami moksliniai argumentai apie homoseksualumo genetinę prigimtį, teigiant, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių „gėjų geno“ egzistavimą. Knygoje taip pat pateikiami atsakymai į dvylika populiariausių argumentų, kuriais bandoma pagrįsti homoseksualumą, pavyzdžiui, „visi lygūs prieš įstatymą“ arba „tai netrukdo kitiems“.
III dalis: Prigimtinis įstatymas ir Bažnyčios mokymas. Ši dalis skirta išdėstyti nekintančiam Bažnyčios mokymui apie homoseksualumą. Prigimtinis įstatymas, įrašytas į kiekvieno žmogaus širdį, įvardijamas kaip būtinas moralės atramos taškas. Cituojami Apaštalai (ypač šv. Paulius), Bažnyčios tėvai ir daktarai (šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis ir kt.), kurie vieningai smerkia homoseksualius veiksmus kaip prieštaraujančius Dievo ir prigimties įstatymams. Taip pat apžvelgiama bažnytinė drausmė šiuo klausimu per visą istoriją, įskaitant susirinkimų nutarimus ir Kanonų teisės kodeksą.
Tikslas ir reikšmė
Knygutės autoriai pabrėžia, kad jų tikslas nėra asmeninė neapykanta ar noras ką nors apšmeižti, o siekis apginti santuoką, šeimą ir krikščioniškosios civilizacijos pagrindus. Jie išreiškia užuojautą tiems, kurie kovoja su homoseksualumo pagunda, ir viliasi, kad knyga padės jiems pamatyti skaistumo grožį. Aiškiai atskiriami asmenys, kurie kovoja su savo silpnybėmis, nuo tų, kurie savo nuodėmę paverčia pasididžiavimo objektu ir bando savo gyvenimo būdą primesti visai visuomenei.
„Apginti aukštesnį Įstatymą“ yra glaustas, bet išsamus veikalas, skirtas visiems, norintiems suprasti krikščionišką požiūrį į homoseksualumą ir argumentuotai pasipriešinti bandymams pakeisti prigimtinę santuokos sampratą.
Knygutės apžvalga: „Apginti aukštesnį Įstatymą“
Ši 2008 metais Lietuvoje „Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacijos“ išleista knygutė yra vertimas iš 2004 metais Amerikoje TFP (Amerikos tradicijos, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos) išleisto leidinio. Knyga skirta Šventajai Šeimai, kuri įvardijama kaip pavyzdys visoms šeimoms, ir yra kvietimas pasipriešinti seksualinei revoliucijai bei homoseksualizmo plitimui. Pratarmę lietuviškam leidimui parašė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, kuris pabrėžia, kad Bažnyčia, laikydamasi Šventojo Rašto ir Dekalogo, negali žmogaus prigimčiai prieštaraujančio elgesio laikyti moraliu.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į tris pagrindines dalis, kurios nuosekliai analizuoja homoseksualų judėjimą, jo argumentus ir pateikia atsakymus, pagrįstus prigimtiniu įstatymu ir Bažnyčios mokymu.
I dalis: Homoseksualinė revoliucija. Šioje dalyje analizuojamas homoseksualų judėjimas kaip platesnės seksualinės revoliucijos dalis, kurios tikslas – ne tiesiog siekti pilietinių teisių, o įvykdyti moralinę revoliuciją, pakeičiant visuomenės požiūrį į homoseksualumą. Nagrinėjamos judėjimo ištakos, jo taktikos, pavyzdžiui, sąvokos „homofobija“ sukūrimas, siekis įteisinti tos pačios lyties „santuoką“ kaip ideologijos įtvirtinimo priemonę. Taip pat kalbama apie judėjimo siekį amoralumą paversti morale, remiantis hedonistine filosofija, kur malonumas laikomas aukščiausiu gėriu.
II dalis: Atsakymai į homoseksualų judėjimo argumentus. Čia paneigiami pagrindiniai homoseksualų judėjimo teiginiai. Aiškinama tikroji lytinio akto paskirtis – prokreacija ir vaikų auginimas – ir teigiama, kad homoseksualūs santykiai yra priešingi šiai prigimtinei tvarkai. Atmetami moksliniai argumentai apie homoseksualumo genetinę prigimtį, teigiant, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių „gėjų geno“ egzistavimą. Knygoje taip pat pateikiami atsakymai į dvylika populiariausių argumentų, kuriais bandoma pagrįsti homoseksualumą, pavyzdžiui, „visi lygūs prieš įstatymą“ arba „tai netrukdo kitiems“.
III dalis: Prigimtinis įstatymas ir Bažnyčios mokymas. Ši dalis skirta išdėstyti nekintančiam Bažnyčios mokymui apie homoseksualumą. Prigimtinis įstatymas, įrašytas į kiekvieno žmogaus širdį, įvardijamas kaip būtinas moralės atramos taškas. Cituojami Apaštalai (ypač šv. Paulius), Bažnyčios tėvai ir daktarai (šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis ir kt.), kurie vieningai smerkia homoseksualius veiksmus kaip prieštaraujančius Dievo ir prigimties įstatymams. Taip pat apžvelgiama bažnytinė drausmė šiuo klausimu per visą istoriją, įskaitant susirinkimų nutarimus ir Kanonų teisės kodeksą.
Tikslas ir reikšmė
Knygutės autoriai pabrėžia, kad jų tikslas nėra asmeninė neapykanta ar noras ką nors apšmeižti, o siekis apginti santuoką, šeimą ir krikščioniškosios civilizacijos pagrindus. Jie išreiškia užuojautą tiems, kurie kovoja su homoseksualumo pagunda, ir viliasi, kad knyga padės jiems pamatyti skaistumo grožį. Aiškiai atskiriami asmenys, kurie kovoja su savo silpnybėmis, nuo tų, kurie savo nuodėmę paverčia pasididžiavimo objektu ir bando savo gyvenimo būdą primesti visai visuomenei.
„Apginti aukštesnį Įstatymą“ yra glaustas, bet išsamus veikalas, skirtas visiems, norintiems suprasti krikščionišką požiūrį į homoseksualumą ir argumentuotai pasipriešinti bandymams pakeisti prigimtinę santuokos sampratą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 40
Juozas Girnius
Chicago, 1975
Ši knyga – tai Juozo Girniaus biografinė studija "Pranas Dovydaitis", išleista 1975 m. Čikagoje. Kūrinys skirtas iškiliam Lietuvos veikėjui, mokslininkui, Vasario 16-osios akto signatarui ir ministrui pirmininkui Pranui Dovydaičiui.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra padalinta į dvi pagrindines dalis:
"Gyvenimo tėkmėje": Šioje dalyje detaliai aprašomas P. Dovydaičio gyvenimo kelias – nuo vaikystės kaimo aplinkoje, mokslo metų, studijų Maskvoje iki jo veiklos nepriklausomoje Lietuvoje. Taip pat paliečiama jo profesinė veikla Vytauto Didžiojo universitete bei tragiška lemtis – persekiojimas ir mirtis sovietų kalėjime.
"Darbo baruose": Antroji dalis skirta P. Dovydaičio profesinei ir visuomeninei veiklai. Išsamiai nagrinėjamas jo įsitraukimas į įvairias organizacijas, ypač ateitininkų sąjūdį. Taip pat analizuojamas jo redakcinis ir mokslinis darbas.
Autoriaus požiūris ir iššūkiai
Autorius Juozas Girnius siekia atskleisti P. Dovydaičio asmenybės sudėtingumą, pabrėždamas, kad amžininkai jį ne visada suprato. Knygoje P. Dovydaitis vaizduojamas kaip asmenybė, kurioje dera paprastumas ir intelektualumas, gilus religingumas ir aštrus mokslininko protas.
J. Girnius knygoje gausiai naudoja paties P. Dovydaičio raštų citatas, siekdamas kuo autentiškiau perteikti jo mąstymo būdą. Vis dėlto, autorius pripažįsta, kad rengiant knygą susidūrė su iššūkiais dėl šaltinių trūkumo, ypač dėl to, kad neišliko asmeninis P. Dovydaičio archyvas. Dėl šios priežasties, knygoje dažnai remiamasi amžininkų atsiminimais, kurie ne visada gali būti visiškai objektyvūs.
Apibendrinimas
Nepaisant šaltinių trūkumo, Juozo Girniaus "Pranas Dovydaitis" yra išsami ir vertinga studija. Ji leidžia geriau pažinti vieną iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių ir jo neįkainojamą indėlį į šalies kultūros bei mokslo istoriją. Tai solidus veikalas, atveriantis platesnį žvilgsnį į sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir jame veikusias asmenybes.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra padalinta į dvi pagrindines dalis:
"Gyvenimo tėkmėje": Šioje dalyje detaliai aprašomas P. Dovydaičio gyvenimo kelias – nuo vaikystės kaimo aplinkoje, mokslo metų, studijų Maskvoje iki jo veiklos nepriklausomoje Lietuvoje. Taip pat paliečiama jo profesinė veikla Vytauto Didžiojo universitete bei tragiška lemtis – persekiojimas ir mirtis sovietų kalėjime.
"Darbo baruose": Antroji dalis skirta P. Dovydaičio profesinei ir visuomeninei veiklai. Išsamiai nagrinėjamas jo įsitraukimas į įvairias organizacijas, ypač ateitininkų sąjūdį. Taip pat analizuojamas jo redakcinis ir mokslinis darbas.
Autoriaus požiūris ir iššūkiai
Autorius Juozas Girnius siekia atskleisti P. Dovydaičio asmenybės sudėtingumą, pabrėždamas, kad amžininkai jį ne visada suprato. Knygoje P. Dovydaitis vaizduojamas kaip asmenybė, kurioje dera paprastumas ir intelektualumas, gilus religingumas ir aštrus mokslininko protas.
J. Girnius knygoje gausiai naudoja paties P. Dovydaičio raštų citatas, siekdamas kuo autentiškiau perteikti jo mąstymo būdą. Vis dėlto, autorius pripažįsta, kad rengiant knygą susidūrė su iššūkiais dėl šaltinių trūkumo, ypač dėl to, kad neišliko asmeninis P. Dovydaičio archyvas. Dėl šios priežasties, knygoje dažnai remiamasi amžininkų atsiminimais, kurie ne visada gali būti visiškai objektyvūs.
Apibendrinimas
Nepaisant šaltinių trūkumo, Juozo Girniaus "Pranas Dovydaitis" yra išsami ir vertinga studija. Ji leidžia geriau pažinti vieną iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių ir jo neįkainojamą indėlį į šalies kultūros bei mokslo istoriją. Tai solidus veikalas, atveriantis platesnį žvilgsnį į sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir jame veikusias asmenybes.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 35
J. Brazaitis
Brooklyn, N.Y 1972
„Didysis jo nuotykis: Prof. J. Eretas Lietuvai tarnyboje“, yra išsamus leidinys, skirtas šveicarų kilmės profesoriui Juozui Eretui (1896–1984), kuris didelę savo gyvenimo dalį paskyrė darbui Lietuvai. Tai nėra vieno autoriaus monografija, o rinkinys, kurį parengė ir išleido profesoriaus bičiuliai. Knygą sudaro įvairių autorių – Stasio Šalkauskio, Antaninos Skrupskelienės, Onos Labanauskaitės, Antano Liuimos, Stasio Ylos, Alfonso Šešplaukio, Juozo Brazaičio ir kitų – straipsniai, nušviečiantys skirtingas J. Ereto veiklos sritis.
Knygos įžangoje nusakomas istorinis kontekstas, kuriame veikė profesorius: Lietuva, esanti „tarp dviejų pasaulių“ – Rytų (slavų) ir Vakarų (germanų-romanų) kultūrinių įtakų sandūroje. J. Eretas pristatomas kaip ryškus vakarietiškos krikščioniškosios srovės atstovas, atvykęs į Lietuvą su tikslu padėti jai integruotis į Vakarų kultūrinę erdvę.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos:
Leidinys suskirstytas į teminius skyrius, kuriuose nagrinėjami svarbiausi J. Ereto gyvenimo ir veiklos aspektai:
Biografija ir „Didysis gyvenimo nuotykis“: Ši dalis, paremta išsamiu Stasio Šalkauskio rašiniu, aprašo J. Ereto jaunystę Šveicarijoje, jo pažintį su lietuviais, ypač su mirštančiu draugu Mykolu Ašmiu, kurio prašymu Eretas ir atvyko į Lietuvą. Apžvelgiami pirmieji jo darbai atkurtos Lietuvos valstybės tarnyboje, įskaitant Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) įkūrimą ir vadovavimą jai. Taip pat minimas jo savanoriškas dalyvavimas Lietuvos kariuomenėje.
Organizatorius ir jaunimo vadas: Keliuose skyriuose, ypač Onos Labanauskaitės, detaliai atskleidžiamas J. Ereto, kaip iškilaus organizatoriaus, talentas. Didžiausias dėmesys skiriamas jo veiklai „Pavasario“ sąjungoje, kurios pirmininku jis buvo nuo 1922 m.. Jo vadovaujama, ši organizacija išaugo į masinį, drausmingą judėjimą, rengusį įspūdingus kongresus Šiauliuose (1924 m.) ir Kaune (1927, 1938 m.), sutraukusius dešimtis tūkstančių dalyvių.
Akademikas ir pedagogas: Knygoje J. Eretas pristatomas kaip ilgametis Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius. Buvusių studentų atsiminimuose jis apibūdinamas kaip „kitoks“ dėstytojas – dinamiškas, charizmatiškas, paskaitas paverčiantis gyvu dialogu su auditorija. Jis įdiegė naujus, vakarietiškus literatūros analizės metodus, pasitelkdamas etnografinius, geografinius ir tarpdisciplininius (muzika, menas, filosofija) požiūrius.
Publicistas ir idėjų skleidėjas: Analizuojama J. Ereto, kaip žurnalisto ir publicisto, veikla. Pabrėžiama jo rolė krikščioniškosios minties intelektualų telkime, ypač per Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklą ir jos rengtus suvažiavimus, kurių pagrindinis organizatorius jis buvo.
Iššūkiai ir kontroversijos: Leidinys nevengia paminėti ir profesoriaus patirtų sunkumų bei konfliktų. Aptariama jo trumpa, bet audringa politinė karjera Seime , kuri tapo nuolatinių oponentų puolimų priežastimi. Atskleidžiama įtampa tarp jo ir tuometinio autoritetinio režimo, kuri baigėsi profesoriaus atleidimu iš universiteto (1931 m.) ir net įkalinimu Marijampolėje (1932 m.) už kalbą pavasarininkų kongrese.
Šeima ir asmenybė: Skyriuje „Atžalos“ atskleidžiamas J. Ereto, kaip šeimos žmogaus, paveikslas ir jo vaikų likimai.
Apibendrinimas
„Didysis jo nuotykis“ yra vertingas, nors ir neabejotinai palankus autoriui, veikalas, išsamiai pristatantis vieną ryškiausių ir dinamiškiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomenės veikėjų. Knyga atskleidžia Juozo Ereto, kaip vakarietiškos kultūros nešėjo, modernaus organizatoriaus, įkvepiančio pedagogo ir nepalaužiamo idėjinio kovotojo, portretą. Tai svarbus šaltinis norintiems suprasti ne tik paties profesoriaus fenomeną, bet ir to meto Lietuvos idėjines bei kultūrines kovas.
Knygos įžangoje nusakomas istorinis kontekstas, kuriame veikė profesorius: Lietuva, esanti „tarp dviejų pasaulių“ – Rytų (slavų) ir Vakarų (germanų-romanų) kultūrinių įtakų sandūroje. J. Eretas pristatomas kaip ryškus vakarietiškos krikščioniškosios srovės atstovas, atvykęs į Lietuvą su tikslu padėti jai integruotis į Vakarų kultūrinę erdvę.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos:
Leidinys suskirstytas į teminius skyrius, kuriuose nagrinėjami svarbiausi J. Ereto gyvenimo ir veiklos aspektai:
Biografija ir „Didysis gyvenimo nuotykis“: Ši dalis, paremta išsamiu Stasio Šalkauskio rašiniu, aprašo J. Ereto jaunystę Šveicarijoje, jo pažintį su lietuviais, ypač su mirštančiu draugu Mykolu Ašmiu, kurio prašymu Eretas ir atvyko į Lietuvą. Apžvelgiami pirmieji jo darbai atkurtos Lietuvos valstybės tarnyboje, įskaitant Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) įkūrimą ir vadovavimą jai. Taip pat minimas jo savanoriškas dalyvavimas Lietuvos kariuomenėje.
Organizatorius ir jaunimo vadas: Keliuose skyriuose, ypač Onos Labanauskaitės, detaliai atskleidžiamas J. Ereto, kaip iškilaus organizatoriaus, talentas. Didžiausias dėmesys skiriamas jo veiklai „Pavasario“ sąjungoje, kurios pirmininku jis buvo nuo 1922 m.. Jo vadovaujama, ši organizacija išaugo į masinį, drausmingą judėjimą, rengusį įspūdingus kongresus Šiauliuose (1924 m.) ir Kaune (1927, 1938 m.), sutraukusius dešimtis tūkstančių dalyvių.
Akademikas ir pedagogas: Knygoje J. Eretas pristatomas kaip ilgametis Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius. Buvusių studentų atsiminimuose jis apibūdinamas kaip „kitoks“ dėstytojas – dinamiškas, charizmatiškas, paskaitas paverčiantis gyvu dialogu su auditorija. Jis įdiegė naujus, vakarietiškus literatūros analizės metodus, pasitelkdamas etnografinius, geografinius ir tarpdisciplininius (muzika, menas, filosofija) požiūrius.
Publicistas ir idėjų skleidėjas: Analizuojama J. Ereto, kaip žurnalisto ir publicisto, veikla. Pabrėžiama jo rolė krikščioniškosios minties intelektualų telkime, ypač per Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklą ir jos rengtus suvažiavimus, kurių pagrindinis organizatorius jis buvo.
Iššūkiai ir kontroversijos: Leidinys nevengia paminėti ir profesoriaus patirtų sunkumų bei konfliktų. Aptariama jo trumpa, bet audringa politinė karjera Seime , kuri tapo nuolatinių oponentų puolimų priežastimi. Atskleidžiama įtampa tarp jo ir tuometinio autoritetinio režimo, kuri baigėsi profesoriaus atleidimu iš universiteto (1931 m.) ir net įkalinimu Marijampolėje (1932 m.) už kalbą pavasarininkų kongrese.
Šeima ir asmenybė: Skyriuje „Atžalos“ atskleidžiamas J. Ereto, kaip šeimos žmogaus, paveikslas ir jo vaikų likimai.
Apibendrinimas
„Didysis jo nuotykis“ yra vertingas, nors ir neabejotinai palankus autoriui, veikalas, išsamiai pristatantis vieną ryškiausių ir dinamiškiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomenės veikėjų. Knyga atskleidžia Juozo Ereto, kaip vakarietiškos kultūros nešėjo, modernaus organizatoriaus, įkvepiančio pedagogo ir nepalaužiamo idėjinio kovotojo, portretą. Tai svarbus šaltinis norintiems suprasti ne tik paties profesoriaus fenomeną, bet ir to meto Lietuvos idėjines bei kultūrines kovas.
Skaityti daugiau: DIDYSIS JO Nuotykis - Prof. J.Eretas tarnyboje Lietuvai
- Išsami informacija
- Peržiūros: 35
JONAS KAČERAUSKAS
Vilnius 2013
Jono Kačerausko monografija „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra išsamus ir panoraminis veikalas, siekiantis nuosekliai apžvelgti visą blaivybės judėjimo istoriją Lietuvoje – nuo pirmųjų užuomazgų iki mūsų dienų. Skirtingai nuo kitų studijų, kurios koncentruojasi į atskirus laikotarpius (ypač vyskupo M. Valančiaus epochą), šios knygos autorius pateikia platų istorinį kontekstą, sujungdamas praeitį su dabarties iššūkiais.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas yra ne tik istorinė studija, bet ir aistringas publicistinis darbas, atspindintis paties autoriaus, ilgamečio blaivybės puoselėtojo, poziciją.
Istorinė raida: Knyga chronologiškai veda skaitytoją per skirtingus blaivybės judėjimo etapus. Pradedama nuo ankstyvųjų bandymų kovoti su girtuoklyste Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Išskirtinis dėmesys, žinoma, skiriamas XIX a. vidurio vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui, kuris pagrįstai laikomas ne tik socialiniu, bet ir tautinio bei dvasinio atgimimo reiškiniu.
XX amžiaus iššūkiai: J. Kačerauskas nuosekliai nagrinėja blaivybės idėjos raidą XX amžiuje:
Tarpukario Lietuva: Aptariama blaivybės draugijų (pvz., Lietuvos katalikų blaivybės draugijos) veikla, jų pasiekimai ir įtaka visuomenės gyvenimui nepriklausomoje valstybėje.
Sovietmetis: Analizuojamas sudėtingas laikotarpis, kai autentiškas, iš apačios kilęs blaivybės judėjimas buvo nuslopintas, o bet kokios valdžios iniciatyvos dažnai tebuvo formalios ir neefektyvios, nes pati sistema buvo suinteresuota alkoholio vartojimu.
Atkurta Nepriklausomybė: Autorius pereina prie laikotarpio po 1990 metų, kai atgimė blaivybės organizacijos, tačiau susidūrė su naujais, modernios visuomenės iššūkiais – agresyvia alkoholio reklama ir vartotojiška kultūra.
Istorija ir dabartis: Knygos pavadinimas tiksliai atspindi jos esmę. Autorius ne tik aprašo praeities įvykius, bet ir nuolat ieško sąsajų su dabartimi. Istorija jam yra pagrindas, leidžiantis suprasti šiuolaikinės Lietuvos opias socialines problemas, ypač alkoholizmo mastą. Knyga kelia klausimą, kodėl istorinės blaivybės pamokos lieka neišmoktos ir kokias strategijas Lietuva turėtų pasirinkti šiandien.
Autoriaus požiūris ir stilius
Jonas Kačerauskas yra ne tik istorikas, bet ir aktyvus blaivybės idėjų skleidėjas. Dėl to knyga pasižymi ne tik akademiniu kruopštumu, bet ir stipriu moraliniu bei pilietiniu užtaisu. Tai aistringas, kartais polemiškas, bet faktais ir istoriniais šaltiniais gausiai paremtas veikalas. Autorius blaivybę mato kaip pamatinę tautos išlikimo, dvasinės stiprybės ir gerovės sąlygą.
Apibendrinimas
Jono Kačerausko „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra vertingas ir reikšmingas darbas, užpildantis svarbią spragą Lietuvos istoriografijoje. Tai pirmoji studija, bandanti aprėpti visą blaivybės judėjimo istoriją viename veikale. Knyga yra svarbus šaltinis istorikams, socialiniams darbuotojams, politikams ir kiekvienam piliečiui, kuriam rūpi Lietuvos visuomenės sveikata ir ateitis. Ji suteikia tvirtą istorinį pamatą šiuolaikinėms diskusijoms apie alkoholio kontrolės politiką.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas yra ne tik istorinė studija, bet ir aistringas publicistinis darbas, atspindintis paties autoriaus, ilgamečio blaivybės puoselėtojo, poziciją.
Istorinė raida: Knyga chronologiškai veda skaitytoją per skirtingus blaivybės judėjimo etapus. Pradedama nuo ankstyvųjų bandymų kovoti su girtuoklyste Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Išskirtinis dėmesys, žinoma, skiriamas XIX a. vidurio vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui, kuris pagrįstai laikomas ne tik socialiniu, bet ir tautinio bei dvasinio atgimimo reiškiniu.
XX amžiaus iššūkiai: J. Kačerauskas nuosekliai nagrinėja blaivybės idėjos raidą XX amžiuje:
Tarpukario Lietuva: Aptariama blaivybės draugijų (pvz., Lietuvos katalikų blaivybės draugijos) veikla, jų pasiekimai ir įtaka visuomenės gyvenimui nepriklausomoje valstybėje.
Sovietmetis: Analizuojamas sudėtingas laikotarpis, kai autentiškas, iš apačios kilęs blaivybės judėjimas buvo nuslopintas, o bet kokios valdžios iniciatyvos dažnai tebuvo formalios ir neefektyvios, nes pati sistema buvo suinteresuota alkoholio vartojimu.
Atkurta Nepriklausomybė: Autorius pereina prie laikotarpio po 1990 metų, kai atgimė blaivybės organizacijos, tačiau susidūrė su naujais, modernios visuomenės iššūkiais – agresyvia alkoholio reklama ir vartotojiška kultūra.
Istorija ir dabartis: Knygos pavadinimas tiksliai atspindi jos esmę. Autorius ne tik aprašo praeities įvykius, bet ir nuolat ieško sąsajų su dabartimi. Istorija jam yra pagrindas, leidžiantis suprasti šiuolaikinės Lietuvos opias socialines problemas, ypač alkoholizmo mastą. Knyga kelia klausimą, kodėl istorinės blaivybės pamokos lieka neišmoktos ir kokias strategijas Lietuva turėtų pasirinkti šiandien.
Autoriaus požiūris ir stilius
Jonas Kačerauskas yra ne tik istorikas, bet ir aktyvus blaivybės idėjų skleidėjas. Dėl to knyga pasižymi ne tik akademiniu kruopštumu, bet ir stipriu moraliniu bei pilietiniu užtaisu. Tai aistringas, kartais polemiškas, bet faktais ir istoriniais šaltiniais gausiai paremtas veikalas. Autorius blaivybę mato kaip pamatinę tautos išlikimo, dvasinės stiprybės ir gerovės sąlygą.
Apibendrinimas
Jono Kačerausko „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra vertingas ir reikšmingas darbas, užpildantis svarbią spragą Lietuvos istoriografijoje. Tai pirmoji studija, bandanti aprėpti visą blaivybės judėjimo istoriją viename veikale. Knyga yra svarbus šaltinis istorikams, socialiniams darbuotojams, politikams ir kiekvienam piliečiui, kuriam rūpi Lietuvos visuomenės sveikata ir ateitis. Ji suteikia tvirtą istorinį pamatą šiuolaikinėms diskusijoms apie alkoholio kontrolės politiką.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 38
Dr. V. Brizgys
Brooklyn 1959
Tai knygos „Negesinkime aukuro“, kurią parašė vyskupas Vincentas Brizgys, apžvalga. Šis veikalas yra gilus ir pastoralinis kreipimasis į jaunimą ir šeimas, pabrėžiantis krikščioniškų vertybių svarbą kuriant asmeninį ir tautos gyvenimą.
Pagrindinė knygos idėja
Centrinė knygos ašis – šeima, kurią autorius vadina „tautos aukuru“. Pasak vyskupo, šeima yra ne tik visuomenės pagrindas, bet ir vieta, kurioje formuojasi tautos dvasia, charakteris ir ateitis. Tvirtos, dorovingos, idealizmo kupinos asmenybės, išaugančios krikščioniškose šeimose, yra tautos išlikimo ir klestėjimo garantas. Knygos pavadinimas „Negesinkime aukuro“ yra metaforiškas raginimas saugoti ir puoselėti šeimos židinį kaip švenčiausią vertybę.
Nagrinėjamos temos
Knygoje vyskupas V. Brizgys nuosekliai ir išsamiai aptaria kertinius šeimos ir santuokos klausimus iš katalikiškos perspektyvos:
Meilės samprata: Autorius skiria didelį dėmesį tikrosios meilės prigimčiai. Ji apibrėžiama ne kaip egoistiškas jausmas ar aistra, o kaip nesavanaudiškas troškimas daryti kitą žmogų laimingą. Tikroji meilė yra Dievo meilės atspindys ir tvirtas pagrindas santuokai.
Santuokos esmė: Santuoka pristatoma ne tik kaip teisinė sutartis, bet ir kaip šventas, neišardomas ryšys, Dievo įsteigtas sakramentas. Aptariami jos tikslai, iš kurių svarbiausias – naujos gyvybės kūrimas ir vaikų auklėjimas.
Pasiruošimas santuokai: Knygoje pateikiami praktiniai patarimai jaunimui, kaip atsakingai ruoštis šeimyniniam gyvenimui. Pabrėžiama būtinybė gerai pažinti būsimą sutuoktinį, puoselėti skaisčius santykius iki santuokos ir suprasti santuokos įžadų rimtumą.
Gyvybės apsauga: Vyskupas griežtai ir nedviprasmiškai pasisako prieš abortą, vadindamas jį sunkiu nusikaltimu. Gyvybė, pasak jo, yra šventa Dievo dovana, kurią privaloma saugoti nuo pat jos pradėjimo momento.
Kam skirta knyga?
Šis veikalas yra universalus ir skirtas plačiajai auditorijai. Pirmiausia, tai yra neįkainojamas vadovas jaunimui, kuris ruošiasi kurti šeimą. Taip pat knyga labai naudinga sutuoktiniams, siekiantiems stiprinti savo ryšį ir gyventi pagal krikščioniškas vertybes. Galiausiai, ji aktuali visiems, kurie domisi šeimos, moralės ir visuomenės gerovės klausimais bei ieško atsakymų į amžinus klausimus apie meilę, pareigą ir gyvenimo prasmę. Tai klasikinis katalikiškos minties veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.
Pagrindinė knygos idėja
Centrinė knygos ašis – šeima, kurią autorius vadina „tautos aukuru“. Pasak vyskupo, šeima yra ne tik visuomenės pagrindas, bet ir vieta, kurioje formuojasi tautos dvasia, charakteris ir ateitis. Tvirtos, dorovingos, idealizmo kupinos asmenybės, išaugančios krikščioniškose šeimose, yra tautos išlikimo ir klestėjimo garantas. Knygos pavadinimas „Negesinkime aukuro“ yra metaforiškas raginimas saugoti ir puoselėti šeimos židinį kaip švenčiausią vertybę.
Nagrinėjamos temos
Knygoje vyskupas V. Brizgys nuosekliai ir išsamiai aptaria kertinius šeimos ir santuokos klausimus iš katalikiškos perspektyvos:
Meilės samprata: Autorius skiria didelį dėmesį tikrosios meilės prigimčiai. Ji apibrėžiama ne kaip egoistiškas jausmas ar aistra, o kaip nesavanaudiškas troškimas daryti kitą žmogų laimingą. Tikroji meilė yra Dievo meilės atspindys ir tvirtas pagrindas santuokai.
Santuokos esmė: Santuoka pristatoma ne tik kaip teisinė sutartis, bet ir kaip šventas, neišardomas ryšys, Dievo įsteigtas sakramentas. Aptariami jos tikslai, iš kurių svarbiausias – naujos gyvybės kūrimas ir vaikų auklėjimas.
Pasiruošimas santuokai: Knygoje pateikiami praktiniai patarimai jaunimui, kaip atsakingai ruoštis šeimyniniam gyvenimui. Pabrėžiama būtinybė gerai pažinti būsimą sutuoktinį, puoselėti skaisčius santykius iki santuokos ir suprasti santuokos įžadų rimtumą.
Gyvybės apsauga: Vyskupas griežtai ir nedviprasmiškai pasisako prieš abortą, vadindamas jį sunkiu nusikaltimu. Gyvybė, pasak jo, yra šventa Dievo dovana, kurią privaloma saugoti nuo pat jos pradėjimo momento.
Kam skirta knyga?
Šis veikalas yra universalus ir skirtas plačiajai auditorijai. Pirmiausia, tai yra neįkainojamas vadovas jaunimui, kuris ruošiasi kurti šeimą. Taip pat knyga labai naudinga sutuoktiniams, siekiantiems stiprinti savo ryšį ir gyventi pagal krikščioniškas vertybes. Galiausiai, ji aktuali visiems, kurie domisi šeimos, moralės ir visuomenės gerovės klausimais bei ieško atsakymų į amžinus klausimus apie meilę, pareigą ir gyvenimo prasmę. Tai klasikinis katalikiškos minties veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 34
STASYS YLA
Putnam, 1951
Tai kunigo Stasio Ylos atsiminimų knygos „Žmonės ir žvėrys dievų miške“ apžvalga. Šis veikalas yra vienas stipriausių ir paveikiausių lietuvių memuarinės literatūros kūrinių, liudijančių apie dvasinę ir fizinę kovą nacių Štuthofo (Stutthof) koncentracijos stovykloje.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 35
STASYS YLA
Chicago, 1983
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Ateitininkų vadovas“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas išeivijoje, yra fundamentalus, praktinis ir ideologinis vadovas, skirtas ateitininkų organizacijos vadovams ir nariams.
Knygos paskirtis ir struktūra
Kaip rodo pavadinimas, tai nėra teorinė studija, o praktinis vadovas. Jo tikslas – suteikti ateitininkų kuopų globėjams (dažniausiai kunigams), pirmininkams ir kitiems vadovams aiškias gaires, kaip sėkmingai organizuoti ir vykdyti veiklą. Knyga yra susisteminta, logiškai suskirstyta į dalis, pradedant nuo judėjimo ištakų ir ideologijos, baigiant konkrečiais patarimais, kaip vesti susirinkimus ar organizuoti renginius.
Pagrindinės temos ir idėjos
Ateitininkų ideologijos pagrindai: Autorius išsamiai pristato penkis ateitininkų principus: katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, šeimyniškumą ir visuomeniškumą. Pabrėžiama, kad ateitininkų pasaulėžiūra yra teistinė, t. y., paremta tikėjimu į asmeninį Dievą, o visa veikla kyla iš šio pagrindo ir yra nukreipta tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Istorinis kontekstas: S. Yla paaiškina, kokiomis istorinėmis sąlygomis – carinės Rusijos priespaudos, lenkinimo ir ateizmo plitimo fone – gimė ateitininkų judėjimas. Tai buvo atsakas į poreikį ugdyti tautinį ir religinį sąmoningumą bei formuoti naują, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančią lietuvių inteligentiją.
Vado vaidmuo ir savybės: Didelis dėmesys skiriamas vadovo asmenybei. Pabrėžiama, kad geras vadovas (globėjas ar pirmininkas) turi ne tik gerai išmanyti organizacijos principus, bet ir suprasti jaunimo psichologiją, būti pavyzdžiu, gebėti įkvėpti ir parodyti asmeninį dėmesį kiekvienam nariui.
Praktiniai veiklos metodai: Knygoje pateikiama daugybė praktinių patarimų: kaip suplanuoti metinę kuopos programą, kaip vesti susirinkimus, organizuoti diskusijas, paskaitas, meninius vakarus ar ruošti stovyklas. Tai konkreti ir patikrinta metodologija, kaip ateitininkų idėjas paversti veiksmu.
Kam skirta knyga?
Nors tiesioginis adresatas yra ateitininkų organizacijos vadovai, ši knyga yra vertinga kur kas platesniam skaitytojų ratui:
Visiems ateitininkams, norintiems giliau suprasti savo organizacijos pagrindus.
Pedagogams ir jaunimo darbuotojams, ieškantiems idėjų ir metodų, kaip ugdyti jaunąją kartą.
Visiems, besidomintiems Lietuvos jaunimo organizacijų istorija ir katalikiškos minties raida.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Ateitininkų vadovas“ yra klasikinis ateitininkijos veikalas, sujungiantis gilią ideologinę įžvalgą su patikrintais praktiniais patarimais. Tai ne tik instrukcijų rinkinys, bet ir įkvepiantis tekstas, atskleidžiantis ateitininkijos, kaip integralios asmenybės ugdymo mokyklos, dvasią ir prasmę.
Knygos paskirtis ir struktūra
Kaip rodo pavadinimas, tai nėra teorinė studija, o praktinis vadovas. Jo tikslas – suteikti ateitininkų kuopų globėjams (dažniausiai kunigams), pirmininkams ir kitiems vadovams aiškias gaires, kaip sėkmingai organizuoti ir vykdyti veiklą. Knyga yra susisteminta, logiškai suskirstyta į dalis, pradedant nuo judėjimo ištakų ir ideologijos, baigiant konkrečiais patarimais, kaip vesti susirinkimus ar organizuoti renginius.
Pagrindinės temos ir idėjos
Ateitininkų ideologijos pagrindai: Autorius išsamiai pristato penkis ateitininkų principus: katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, šeimyniškumą ir visuomeniškumą. Pabrėžiama, kad ateitininkų pasaulėžiūra yra teistinė, t. y., paremta tikėjimu į asmeninį Dievą, o visa veikla kyla iš šio pagrindo ir yra nukreipta tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Istorinis kontekstas: S. Yla paaiškina, kokiomis istorinėmis sąlygomis – carinės Rusijos priespaudos, lenkinimo ir ateizmo plitimo fone – gimė ateitininkų judėjimas. Tai buvo atsakas į poreikį ugdyti tautinį ir religinį sąmoningumą bei formuoti naują, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančią lietuvių inteligentiją.
Vado vaidmuo ir savybės: Didelis dėmesys skiriamas vadovo asmenybei. Pabrėžiama, kad geras vadovas (globėjas ar pirmininkas) turi ne tik gerai išmanyti organizacijos principus, bet ir suprasti jaunimo psichologiją, būti pavyzdžiu, gebėti įkvėpti ir parodyti asmeninį dėmesį kiekvienam nariui.
Praktiniai veiklos metodai: Knygoje pateikiama daugybė praktinių patarimų: kaip suplanuoti metinę kuopos programą, kaip vesti susirinkimus, organizuoti diskusijas, paskaitas, meninius vakarus ar ruošti stovyklas. Tai konkreti ir patikrinta metodologija, kaip ateitininkų idėjas paversti veiksmu.
Kam skirta knyga?
Nors tiesioginis adresatas yra ateitininkų organizacijos vadovai, ši knyga yra vertinga kur kas platesniam skaitytojų ratui:
Visiems ateitininkams, norintiems giliau suprasti savo organizacijos pagrindus.
Pedagogams ir jaunimo darbuotojams, ieškantiems idėjų ir metodų, kaip ugdyti jaunąją kartą.
Visiems, besidomintiems Lietuvos jaunimo organizacijų istorija ir katalikiškos minties raida.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Ateitininkų vadovas“ yra klasikinis ateitininkijos veikalas, sujungiantis gilią ideologinę įžvalgą su patikrintais praktiniais patarimais. Tai ne tik instrukcijų rinkinys, bet ir įkvepiantis tekstas, atskleidžiantis ateitininkijos, kaip integralios asmenybės ugdymo mokyklos, dvasią ir prasmę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 50
Stasys Yla
Chicago, 1984
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „M. K. Čiurlionis: Kūrėjas ir žmogus“ (išleista 1984 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautri ir įžvalgi biografinė apybraiža, kurioje autorius siekia atskleisti ne tik genialaus menininko kūrybos pasaulį, bet ir jo sudėtingą, trapų žmogiškąjį portretą.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausa akademinė studija. Knygos žanrą geriausiai apibūdina paties autoriaus žodžiai – tai psichologinė apybraiža, kurios tikslas yra „pajusti kūrėją ir žmogų“. S. Yla, remdamasis M. K. Čiurlionio laiškais, artimųjų atsiminimais ir paties menininko kūryba, bando rekonstruoti jo vidinį pasaulį, motyvacijas, džiaugsmus ir, svarbiausia, gilią vidinę kančią.
Apie ką ši knyga?
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą M. K. Čiurlionio gyvenimo kelią:
Vaikystė ir jaunystė: Nuo pat pirmųjų dienų Druskininkuose, muzikos pamokų Plungėje pas kunigaikštį Oginskį iki studijų Varšuvos ir Leipcigo konservatorijose.
Kūrybinis lūžis: Detaliai aprašomas momentas, kai muzikos genijus atranda savyje tapytojo pašaukimą ir pradeda intensyviai kurti abiejose srityse.
Vilniaus ir Peterburgo laikotarpiai: Atskleidžiamas jo aktyvus dalyvavimas lietuvių tautinio atgimimo veikloje, pirmųjų meno parodų organizavimas, pripažinimo paieškos kosmopolitiškame Peterburge.
Asmeninis gyvenimas ir liga: Jautriai paliečiami asmeniniai santykiai su šeima, draugais ir mylimąja Sofija Kymantaite. Didelis dėmesys skiriamas kūrybinių jėgų išsekimui ir tragiškai ankstyvai mirčiai Pustelniko ligoninėje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Žmogaus ir kūrėjo drama: Autorius kelia esminį klausimą – kaip viename žmoguje tilpo toks beribis kūrybinis talentas ir kartu toks pažeidžiamas, kuklus, pasaulio realybės neatitinkantis charakteris.
Asmenybės vientisumas: Nepaisant vidinių prieštaravimų, S. Yla pabrėžia Čiurlionio asmenybės integralumą, jo paprastumą, nuoširdumą ir atsidavimą menui.
Tautiškumo paieškos: Knygoje atskleidžiamas Čiurlionio, kaip modernios lietuvių tautinės kultūros kūrėjo, vaidmuo ir jo pastangos sujungti universalias meno idėjas su lietuviška dvasia.
Stilius
Knyga parašyta paprasta, vaizdinga, lengvai skaitoma kalba. Autorius vengia sudėtingų menotyrinių terminų, o pasakojimą grindžia gyvais liudijimais, ypač Čiurlionio laiškų ištraukomis, kurios leidžia pačiam menininkui „prabilti“ į skaitytoją.
Kam skirta knyga?
Tai veikalas, skirtas plačiajai auditorijai. Jis bus įdomus ne tik meno specialistams, bet kiekvienam, kuris nori geriau pažinti vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių. Knyga ypač vertinga tiems, kurie Čiurlionyje nori pamatyti ne tik ikona paverstą genijų, bet ir gyvą, jautrų ir tragiško likimo žmogų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausa akademinė studija. Knygos žanrą geriausiai apibūdina paties autoriaus žodžiai – tai psichologinė apybraiža, kurios tikslas yra „pajusti kūrėją ir žmogų“. S. Yla, remdamasis M. K. Čiurlionio laiškais, artimųjų atsiminimais ir paties menininko kūryba, bando rekonstruoti jo vidinį pasaulį, motyvacijas, džiaugsmus ir, svarbiausia, gilią vidinę kančią.
Apie ką ši knyga?
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą M. K. Čiurlionio gyvenimo kelią:
Vaikystė ir jaunystė: Nuo pat pirmųjų dienų Druskininkuose, muzikos pamokų Plungėje pas kunigaikštį Oginskį iki studijų Varšuvos ir Leipcigo konservatorijose.
Kūrybinis lūžis: Detaliai aprašomas momentas, kai muzikos genijus atranda savyje tapytojo pašaukimą ir pradeda intensyviai kurti abiejose srityse.
Vilniaus ir Peterburgo laikotarpiai: Atskleidžiamas jo aktyvus dalyvavimas lietuvių tautinio atgimimo veikloje, pirmųjų meno parodų organizavimas, pripažinimo paieškos kosmopolitiškame Peterburge.
Asmeninis gyvenimas ir liga: Jautriai paliečiami asmeniniai santykiai su šeima, draugais ir mylimąja Sofija Kymantaite. Didelis dėmesys skiriamas kūrybinių jėgų išsekimui ir tragiškai ankstyvai mirčiai Pustelniko ligoninėje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Žmogaus ir kūrėjo drama: Autorius kelia esminį klausimą – kaip viename žmoguje tilpo toks beribis kūrybinis talentas ir kartu toks pažeidžiamas, kuklus, pasaulio realybės neatitinkantis charakteris.
Asmenybės vientisumas: Nepaisant vidinių prieštaravimų, S. Yla pabrėžia Čiurlionio asmenybės integralumą, jo paprastumą, nuoširdumą ir atsidavimą menui.
Tautiškumo paieškos: Knygoje atskleidžiamas Čiurlionio, kaip modernios lietuvių tautinės kultūros kūrėjo, vaidmuo ir jo pastangos sujungti universalias meno idėjas su lietuviška dvasia.
Stilius
Knyga parašyta paprasta, vaizdinga, lengvai skaitoma kalba. Autorius vengia sudėtingų menotyrinių terminų, o pasakojimą grindžia gyvais liudijimais, ypač Čiurlionio laiškų ištraukomis, kurios leidžia pačiam menininkui „prabilti“ į skaitytoją.
Kam skirta knyga?
Tai veikalas, skirtas plačiajai auditorijai. Jis bus įdomus ne tik meno specialistams, bet kiekvienam, kuris nori geriau pažinti vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių. Knyga ypač vertinga tiems, kurie Čiurlionyje nori pamatyti ne tik ikona paverstą genijų, bet ir gyvą, jautrų ir tragiško likimo žmogų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 48
Stasys Yla
Chicago, 1973
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ apžvalga. Šis veikalas yra solidi, su pagarba ir įžvalga parašyta kultūros istorijos studija, kurioje autorius atgaivina iškiliausias asmenybes, formavusias lietuvių tautos dvasinį veidą nuo XVI a. vidurio iki pat XX a. pradžios.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausas istorijos vadovėlis. Knygos žanrą geriausiai apibūdina istorinių-biografinių apybraižų rinkinys. Autoriaus tikslas – ne tik priminti vardus ir datas, bet ir atskleisti „veidus“ – gyvus, sudėtingus, su savo vidinėmis dramomis ir idealais žmones, kurie stovėjo prie lietuvių raštijos ir moderniosios kultūros ištakų. S. Yla siekia parodyti, kaip per šias asmenybes brendo ir stiprėjo tautos savimonė.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra kelionė per keturis Lietuvos kultūros istorijos šimtmečius, sustojant prie svarbiausių jos kūrėjų. Autorius juos suskirsto į kelias grupes:
Raštijos pradininkai: Didelis dėmesys skiriamas Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai ir kitiems, kurie dėjo pamatus lietuvių rašytinei kalbai, dažnai veikdami nepaprastai sudėtingomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis.
Liaudies kultūros puoselėtojai: Atskleidžiami tie veikėjai, kurie rinko, saugojo ir kėlė į viešumą liaudies kūrybą – dainas, pasakas, tradicijas.
Kultūros barų derintojai ir tautos dvasintojai: Pristatomos asmenybės, kurios savo veikla jungė skirtingas sritis, telkė inteligentiją ir tapo moraliniais autoritetais tautai, ypač priespaudos metais.
Pagrindinės temos ir idėjos
Kultūra kaip tautos stuburas: Viena pagrindinių knygos minčių yra ta, kad sunkiausiais istoriniais momentais, kai trūko politinės ar karinės vadovybės, būtent kultūros žmonės tapdavo tautos vedliais ir jos dvasios saugotojais.
Kova už kalbą ir tapatybę: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad lietuvių kultūra vystėsi nuolatinėje kovoje – su polonizacija, rusifikacija, su vidiniu abejingumu. Kiekvienas kultūros laimėjimas buvo didelių pastangų ir pasiaukojimo rezultatas.
Asmenybės portretai: S. Yla, pasitelkdamas dienoraščius, laiškus ir pačių veikėjų kūrybą, stengiasi sukurti ne trafaretinius, o gyvus ir psichologiškai pagrįstus portretus, atskleisti jų motyvaciją ir vidinius išgyvenimus.
Stilius
Autoriaus stilius yra informatyvus, tačiau kartu šiltas ir pagarbus. Jis sujungia istorinį tikslumą su publicistiniu paveikumu, todėl knyga yra įdomi ir lengvai skaitoma. Tai pasakojimas, kupinas pagarbos tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė lietuviškam žodžiui ir kultūrai.
Kam skirta knyga?
„Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ skirta visiems, kurie nori giliau pažinti savo tautos praeitį. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, studentams, mokytojams ir kiekvienam, kuris nori suprasti, kokių milžiniškų pastangų dėka buvo sukurta ir išsaugota tai, ką šiandien vadiname Lietuvos kultūra.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausas istorijos vadovėlis. Knygos žanrą geriausiai apibūdina istorinių-biografinių apybraižų rinkinys. Autoriaus tikslas – ne tik priminti vardus ir datas, bet ir atskleisti „veidus“ – gyvus, sudėtingus, su savo vidinėmis dramomis ir idealais žmones, kurie stovėjo prie lietuvių raštijos ir moderniosios kultūros ištakų. S. Yla siekia parodyti, kaip per šias asmenybes brendo ir stiprėjo tautos savimonė.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra kelionė per keturis Lietuvos kultūros istorijos šimtmečius, sustojant prie svarbiausių jos kūrėjų. Autorius juos suskirsto į kelias grupes:
Raštijos pradininkai: Didelis dėmesys skiriamas Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai ir kitiems, kurie dėjo pamatus lietuvių rašytinei kalbai, dažnai veikdami nepaprastai sudėtingomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis.
Liaudies kultūros puoselėtojai: Atskleidžiami tie veikėjai, kurie rinko, saugojo ir kėlė į viešumą liaudies kūrybą – dainas, pasakas, tradicijas.
Kultūros barų derintojai ir tautos dvasintojai: Pristatomos asmenybės, kurios savo veikla jungė skirtingas sritis, telkė inteligentiją ir tapo moraliniais autoritetais tautai, ypač priespaudos metais.
Pagrindinės temos ir idėjos
Kultūra kaip tautos stuburas: Viena pagrindinių knygos minčių yra ta, kad sunkiausiais istoriniais momentais, kai trūko politinės ar karinės vadovybės, būtent kultūros žmonės tapdavo tautos vedliais ir jos dvasios saugotojais.
Kova už kalbą ir tapatybę: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad lietuvių kultūra vystėsi nuolatinėje kovoje – su polonizacija, rusifikacija, su vidiniu abejingumu. Kiekvienas kultūros laimėjimas buvo didelių pastangų ir pasiaukojimo rezultatas.
Asmenybės portretai: S. Yla, pasitelkdamas dienoraščius, laiškus ir pačių veikėjų kūrybą, stengiasi sukurti ne trafaretinius, o gyvus ir psichologiškai pagrįstus portretus, atskleisti jų motyvaciją ir vidinius išgyvenimus.
Stilius
Autoriaus stilius yra informatyvus, tačiau kartu šiltas ir pagarbus. Jis sujungia istorinį tikslumą su publicistiniu paveikumu, todėl knyga yra įdomi ir lengvai skaitoma. Tai pasakojimas, kupinas pagarbos tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė lietuviškam žodžiui ir kultūrai.
Kam skirta knyga?
„Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ skirta visiems, kurie nori giliau pažinti savo tautos praeitį. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, studentams, mokytojams ir kiekvienam, kuris nori suprasti, kokių milžiniškų pastangų dėka buvo sukurta ir išsaugota tai, ką šiandien vadiname Lietuvos kultūra.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
Juozas Prunskis
Chicago, 1985
Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) išleistas leidinys „Gelbėjimas tremtinių iš Maskvos letenų“. Tai istorinės apžvalgos žanro rinkinys, sudarytas iš žurnalo „Naujoji Viltis“ straipsnių, pasirodžiusių 1984 metais.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 37
M. KRUPAVIČIUS
Chicago 1972
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus, vieno žymiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos politinių ir visuomenės veikėjų, „Atsiminimų“ apžvalga. Šis veikalas yra ne tik asmeninės autoriaus patirties liudijimas, bet ir neįkainojamas istorinis šaltinis, leidžiantis pažvelgti į modernios Lietuvos valstybės gimimą ir pirmuosius jos dešimtmečius iš įvykių epicentre buvusio žmogaus perspektyvos.
Apie ką ši knyga?
Mykolo Krupavičiaus atsiminimai apima platų istorinį laikotarpį – nuo jo vaikystės carinės priespaudos metais iki aktyvios politinės veiklos jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai pasakojimas apie jauno žmogaus kelią į kunigystę, tautinį susipratimą ir galiausiai – į pačią Lietuvos politikos šerdį. Būdamas vienu iš Krikščionių demokratų partijos lyderių, Steigiamojo Seimo nariu ir žemės ūkio ministru, autorius iš pirmų lūpų pasakoja apie:
Tautinį atgimimą: Aprašoma kova už lietuvybę caro laikais, slaptų mokyklų veikla, lietuviškos spaudos platinimas ir inteligentijos telkimasis.
Valstybės kūrimą: Atskleidžiamos sudėtingos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės, Steigiamojo Seimo darbas ir pirmųjų įstatymų leidyba.
Žemės reformą: Tai viena centrinių atsiminimų temų. M. Krupavičius buvo pagrindinis šios reformos, pakeitusios visą Lietuvos socialinę ir ekonominę struktūrą, architektas ir vykdytojas. Atsiminimuose detaliai atskleidžiamos reformos idėjinės ištakos, jos įgyvendinimo sunkumai ir politinės kovos.
Tarpukario politinį gyvenimą: Knyga yra gyvas to meto politinių aistrų, partijų kovų, parlamentarizmo iššūkių ir 1926 m. perversmo liudijimas iš krikščioniškosios demokratijos pozicijų.
Stilius ir perspektyva
Atsiminimai parašyti nuoširdžiu, gyvu ir paprastu stiliumi. Tai nėra sausas istorinis traktatas, o aistringas ir įsitikinęs pasakojimas. M. Krupavičius neslepia savo politinių ir ideologinių pažiūrų – jis atvirai gina krikščioniškosios demokratijos idealus, parlamentinę santvarką ir socialinio teisingumo principus. Jo žvilgsnis į istorinius įvykius ir asmenybes yra subjektyvus, tačiau būtent šis subjektyvumas ir suteikia knygai didžiausią vertę – ji leidžia pajusti to meto dvasią ir suprasti politinių sprendimų motyvus.
Kam skirta knyga?
Šie atsiminimai yra privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos XX a. istorija. Ji ypač vertinga:
Istorikams ir politologams, kaip pirminis šaltinis apie Pirmosios Respublikos politinį gyvenimą.
Studentams ir moksleiviams, norintiems geriau suprasti modernios Lietuvos pamatus.
Visiems, neabejingiems Lietuvos praeičiai, kurie nori iš arčiau susipažinti su viena ryškiausių ir prieštaringiausiai vertinamų to meto asmenybių.
Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“ – tai ne tik praeities liudijimas, bet ir idėjinis testamentas, kalbantis apie ištikimybę savo principams, tarnystę Tėvynei ir kovą už teisingesnę visuomenę.
Apie ką ši knyga?
Mykolo Krupavičiaus atsiminimai apima platų istorinį laikotarpį – nuo jo vaikystės carinės priespaudos metais iki aktyvios politinės veiklos jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai pasakojimas apie jauno žmogaus kelią į kunigystę, tautinį susipratimą ir galiausiai – į pačią Lietuvos politikos šerdį. Būdamas vienu iš Krikščionių demokratų partijos lyderių, Steigiamojo Seimo nariu ir žemės ūkio ministru, autorius iš pirmų lūpų pasakoja apie:
Tautinį atgimimą: Aprašoma kova už lietuvybę caro laikais, slaptų mokyklų veikla, lietuviškos spaudos platinimas ir inteligentijos telkimasis.
Valstybės kūrimą: Atskleidžiamos sudėtingos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės, Steigiamojo Seimo darbas ir pirmųjų įstatymų leidyba.
Žemės reformą: Tai viena centrinių atsiminimų temų. M. Krupavičius buvo pagrindinis šios reformos, pakeitusios visą Lietuvos socialinę ir ekonominę struktūrą, architektas ir vykdytojas. Atsiminimuose detaliai atskleidžiamos reformos idėjinės ištakos, jos įgyvendinimo sunkumai ir politinės kovos.
Tarpukario politinį gyvenimą: Knyga yra gyvas to meto politinių aistrų, partijų kovų, parlamentarizmo iššūkių ir 1926 m. perversmo liudijimas iš krikščioniškosios demokratijos pozicijų.
Stilius ir perspektyva
Atsiminimai parašyti nuoširdžiu, gyvu ir paprastu stiliumi. Tai nėra sausas istorinis traktatas, o aistringas ir įsitikinęs pasakojimas. M. Krupavičius neslepia savo politinių ir ideologinių pažiūrų – jis atvirai gina krikščioniškosios demokratijos idealus, parlamentinę santvarką ir socialinio teisingumo principus. Jo žvilgsnis į istorinius įvykius ir asmenybes yra subjektyvus, tačiau būtent šis subjektyvumas ir suteikia knygai didžiausią vertę – ji leidžia pajusti to meto dvasią ir suprasti politinių sprendimų motyvus.
Kam skirta knyga?
Šie atsiminimai yra privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos XX a. istorija. Ji ypač vertinga:
Istorikams ir politologams, kaip pirminis šaltinis apie Pirmosios Respublikos politinį gyvenimą.
Studentams ir moksleiviams, norintiems geriau suprasti modernios Lietuvos pamatus.
Visiems, neabejingiems Lietuvos praeičiai, kurie nori iš arčiau susipažinti su viena ryškiausių ir prieštaringiausiai vertinamų to meto asmenybių.
Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“ – tai ne tik praeities liudijimas, bet ir idėjinis testamentas, kalbantis apie ištikimybę savo principams, tarnystę Tėvynei ir kovą už teisingesnę visuomenę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 35
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
KAUNAS 1927
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnio (arba trumpos brošiūros) „Jonas Basanavičius – didis tėvynės meilės mokytojas“ apžvalga. Šis kūrinys yra ne istorinė analizė, o aistringas, patriotiškas Tautos Patriarcho pagerbimas, kuriuo siekiama įtvirtinti jo, kaip svarbiausio moralinio autoriteto ir tautos žadintojo, paveikslą.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Skaityti daugiau: JONAS BASANAVIČIUS - DIDIS TĖVYNĖS MEILĖS MOKYTOJAS
- Išsami informacija
- Peržiūros: 37
M. KRUPAVIČIUS
Chicago 1983
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnių rinkinio „Visuomeniniai Klausimai“ apžvalga. Šis leidinys nėra vientisa monografija, o per ilgą laiką išeivijoje parašytų straipsnių rinkinys, kuriame sistemingai ir aiškiai išdėstomi krikščioniškosios demokratijos socialinės ir politinės minties pagrindai.
Apie ką šis veikalas?
Tai vieno pagrindinių krikščioniškosios demokratijos ideologų ir Lietuvos žemės reformos architekto pažiūrų į visuomenę, valstybę ir ekonomiką visuma. Veikalo ašis – Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, ypač popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, kaip atsakymas į moderniosios epochos iššūkius. M. Krupavičius šį mokymą pristato kaip „trečiąjį kelią“ tarp dviejų, jo manymu, ydingų kraštutinumų – liberalaus kapitalizmo ir marksistinio socializmo.
Pagrindinės temos ir idėjos
Liberalaus kapitalizmo kritika: Autorius kritikuoja nevaržomą liberalizmą už tai, kad šis paverčia darbininką preke, skatina socialinę nelygybę, darbdavių išnaudojimą ir griauna visuomenės solidarumą.
Socializmo ir komunizmo atmetimas: Dar griežčiau M. Krupavičius pasisako prieš socializmą ir komunizmą, teigdamas, kad šios ideologijos, neigdamos privačią nuosavybę, šeimą ir religiją, galiausiai atima iš žmogaus prigimtines teises ir veda į tironiją bei dvasinę tuštumą.
Krikščioniškasis solidarumas – „Trečiasis kelias“: Kaip alternatyvą, autorius siūlo krikščioniškuoju solidarumu ir socialiniu teisingumu grįstą tvarką. Pagrindiniai jos elementai:
Privati nuosavybė: Griežtai ginama kaip prigimtinė žmogaus teisė, tačiau pabrėžiama, kad ji turi ir socialinę funkciją – tarnauti ne tik savininkui, bet ir bendrajam gėriui.
Teisingas atlyginimas: Iškeliama „šeimos algos“ idėja, teigianti, kad darbininko atlyginimas turi būti pakankamas, kad jis galėtų oriai išlaikyti save ir savo šeimą.
Profesinės korporacijos: Siūloma kurti profesines organizacijas, jungiančias tos pačios srities darbdavius ir darbuotojus, kad jie ne kovotų tarpusavyje (klasių kova), o bendradarbiautų, kartu spręstų problemas ir kurtų bendrą gerovę.
Valstybės vaidmuo: Valstybė neturi būti nei pasyvi stebėtoja, nei viską kontroliuojanti jėga. Jos pareiga – užtikrinti teisingumą, ginti silpnesniuosius ir skatinti visuomenės gerovę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta aiškiu, logišku ir argumentuotu stiliumi. Tai ne tik politiko, bet ir dvasininko balsas, siekiantis pamokyti, įtikinti ir pateikti aiškią vertybinę sistemą. Veikalas yra nepaprastai svarbus norint suprasti ne tik Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologiją, bet ir praktinius jos darbus, ypač Žemės reformą, kuri buvo tiesioginis šių socialinių principų pritaikymas.
Kam skirtas šis rinkinys?
Tai yra fundamentalus veikalas visiems, besidomintiems Lietuvos politine mintimi, Pirmosios Respublikos istorija ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis yra vertingas šaltinis istorikams, politologams, studentams ir kiekvienam, norinčiam suprasti idėjines kovas, formavusias modernią Lietuvos valstybę.
Apie ką šis veikalas?
Tai vieno pagrindinių krikščioniškosios demokratijos ideologų ir Lietuvos žemės reformos architekto pažiūrų į visuomenę, valstybę ir ekonomiką visuma. Veikalo ašis – Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, ypač popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, kaip atsakymas į moderniosios epochos iššūkius. M. Krupavičius šį mokymą pristato kaip „trečiąjį kelią“ tarp dviejų, jo manymu, ydingų kraštutinumų – liberalaus kapitalizmo ir marksistinio socializmo.
Pagrindinės temos ir idėjos
Liberalaus kapitalizmo kritika: Autorius kritikuoja nevaržomą liberalizmą už tai, kad šis paverčia darbininką preke, skatina socialinę nelygybę, darbdavių išnaudojimą ir griauna visuomenės solidarumą.
Socializmo ir komunizmo atmetimas: Dar griežčiau M. Krupavičius pasisako prieš socializmą ir komunizmą, teigdamas, kad šios ideologijos, neigdamos privačią nuosavybę, šeimą ir religiją, galiausiai atima iš žmogaus prigimtines teises ir veda į tironiją bei dvasinę tuštumą.
Krikščioniškasis solidarumas – „Trečiasis kelias“: Kaip alternatyvą, autorius siūlo krikščioniškuoju solidarumu ir socialiniu teisingumu grįstą tvarką. Pagrindiniai jos elementai:
Privati nuosavybė: Griežtai ginama kaip prigimtinė žmogaus teisė, tačiau pabrėžiama, kad ji turi ir socialinę funkciją – tarnauti ne tik savininkui, bet ir bendrajam gėriui.
Teisingas atlyginimas: Iškeliama „šeimos algos“ idėja, teigianti, kad darbininko atlyginimas turi būti pakankamas, kad jis galėtų oriai išlaikyti save ir savo šeimą.
Profesinės korporacijos: Siūloma kurti profesines organizacijas, jungiančias tos pačios srities darbdavius ir darbuotojus, kad jie ne kovotų tarpusavyje (klasių kova), o bendradarbiautų, kartu spręstų problemas ir kurtų bendrą gerovę.
Valstybės vaidmuo: Valstybė neturi būti nei pasyvi stebėtoja, nei viską kontroliuojanti jėga. Jos pareiga – užtikrinti teisingumą, ginti silpnesniuosius ir skatinti visuomenės gerovę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta aiškiu, logišku ir argumentuotu stiliumi. Tai ne tik politiko, bet ir dvasininko balsas, siekiantis pamokyti, įtikinti ir pateikti aiškią vertybinę sistemą. Veikalas yra nepaprastai svarbus norint suprasti ne tik Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologiją, bet ir praktinius jos darbus, ypač Žemės reformą, kuri buvo tiesioginis šių socialinių principų pritaikymas.
Kam skirtas šis rinkinys?
Tai yra fundamentalus veikalas visiems, besidomintiems Lietuvos politine mintimi, Pirmosios Respublikos istorija ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis yra vertingas šaltinis istorikams, politologams, studentams ir kiekvienam, norinčiam suprasti idėjines kovas, formavusias modernią Lietuvos valstybę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 39
Stasys Yla
Chicago, 1978
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Lietuvių šeimos tradicijos“ apžvalga. Šis veikalas yra populiariai parašyta, tačiau gili etnografinė studija, kurioje autorius su didele meile ir pagarba atkuria tradicinės lietuvių šeimos paveikslą, jos struktūrą, vertybes ir papročius.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie klasikinę, patriarchalinę Lietuvos kaimo šeimą, kurią autorius mato kaip tautos gyvybingumo ir stiprybės pamatą. Knyga nėra tik papročių aprašymas – tai bandymas atskleisti tradicinės šeimos, kaip savotiškos „valstybės valstybėje“, vidinę logiką ir dvasią. S. Yla nuosekliai nagrinėja kiekvieno šeimos nario vaidmenį ir vietą bendroje hierarchijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriarchalinė šeimos struktūra: Knygos centre – šeimos tėvas, kuris vaizduojamas ne kaip tironas, o kaip dvasinis ir materialinis šeimos vadas. Jis yra atsakingas už ūkio tęstinumą, tradicijų perdavimą ir visų šeimos narių gerovę. Jo autoritetas yra paremtas atsakomybe ir išmintimi.
Harmoningas vaidmenų pasiskirstymas: Autorius detaliai aprašo kiekvieno šeimos nario vaidmenį, pabrėždamas jų tarpusavio priklausomybę ir darną:
Motina – šeimos širdis, namų židinio saugotoja, vaikų auklėtoja.
Vyriausias sūnus – tėvo įpėdinis, ruošiamas perimti ūkį ir atsakomybę.
Marti – naujas žmogus šeimoje, kurios integracija parodo bendruomenės brandą.
Seneliai – gyvoji atmintis, tradicijų ir išminties nešėjai.
Tradicijos kaip išminties lobynas: Knygoje išsamiai aptariami šeimos kūrimo ritualai – piršlybos, vestuvės, krikštynos. S. Yla pabrėžia, kad tai nėra tik tuščios apeigos, o gilią prasmę ir pedagoginę vertę turintys veiksmai, stiprinantys šeimos ir giminės ryšius.
Tėviškės svarba: Šeima neatsiejamai susieta su žeme, su tėviške, kuri yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio paveldo pagrindas.
Stilius
Stasys Yla rašo gyva, vaizdinga ir lengvai suprantama kalba. Jo stilius yra pastoralinis, šiltas, kartais idealizuojantis tradicinę šeimą, tačiau visada paremtas giliu išmanymu ir pagarba praeičiai. Knyga gausiai iliustruota citatomis iš tautosakos, kas pasakojimui suteikia autentiškumo.
Kam skirta knyga?
Ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi Lietuvos etnografija, kultūros istorija ir socialine praeitimi. Ji ypač aktuali tiems, kurie nori suprasti savo šaknis ir vertybes, kurios šimtmečiais formavo lietuvių tautos charakterį. Tai yra savotiškas testamentas ir priminimas apie tradicinės šeimos stiprybę, ypač svarbus šiandienos pasaulyje.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie klasikinę, patriarchalinę Lietuvos kaimo šeimą, kurią autorius mato kaip tautos gyvybingumo ir stiprybės pamatą. Knyga nėra tik papročių aprašymas – tai bandymas atskleisti tradicinės šeimos, kaip savotiškos „valstybės valstybėje“, vidinę logiką ir dvasią. S. Yla nuosekliai nagrinėja kiekvieno šeimos nario vaidmenį ir vietą bendroje hierarchijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriarchalinė šeimos struktūra: Knygos centre – šeimos tėvas, kuris vaizduojamas ne kaip tironas, o kaip dvasinis ir materialinis šeimos vadas. Jis yra atsakingas už ūkio tęstinumą, tradicijų perdavimą ir visų šeimos narių gerovę. Jo autoritetas yra paremtas atsakomybe ir išmintimi.
Harmoningas vaidmenų pasiskirstymas: Autorius detaliai aprašo kiekvieno šeimos nario vaidmenį, pabrėždamas jų tarpusavio priklausomybę ir darną:
Motina – šeimos širdis, namų židinio saugotoja, vaikų auklėtoja.
Vyriausias sūnus – tėvo įpėdinis, ruošiamas perimti ūkį ir atsakomybę.
Marti – naujas žmogus šeimoje, kurios integracija parodo bendruomenės brandą.
Seneliai – gyvoji atmintis, tradicijų ir išminties nešėjai.
Tradicijos kaip išminties lobynas: Knygoje išsamiai aptariami šeimos kūrimo ritualai – piršlybos, vestuvės, krikštynos. S. Yla pabrėžia, kad tai nėra tik tuščios apeigos, o gilią prasmę ir pedagoginę vertę turintys veiksmai, stiprinantys šeimos ir giminės ryšius.
Tėviškės svarba: Šeima neatsiejamai susieta su žeme, su tėviške, kuri yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio paveldo pagrindas.
Stilius
Stasys Yla rašo gyva, vaizdinga ir lengvai suprantama kalba. Jo stilius yra pastoralinis, šiltas, kartais idealizuojantis tradicinę šeimą, tačiau visada paremtas giliu išmanymu ir pagarba praeičiai. Knyga gausiai iliustruota citatomis iš tautosakos, kas pasakojimui suteikia autentiškumo.
Kam skirta knyga?
Ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi Lietuvos etnografija, kultūros istorija ir socialine praeitimi. Ji ypač aktuali tiems, kurie nori suprasti savo šaknis ir vertybes, kurios šimtmečiais formavo lietuvių tautos charakterį. Tai yra savotiškas testamentas ir priminimas apie tradicinės šeimos stiprybę, ypač svarbus šiandienos pasaulyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 44
JUOZAS PRUNSKIS
Los Angeles, 1958
Tai kunigo ir ilgamečio redaktoriaus Juozo Prunskio sudarytos knygos „Rinktinės Mintys“ (išleista 1958 m.) apžvalga. Šis veikalas yra ne autoriaus kūryba, o kruopščiai atrinktas ir susistemintas minčių, aforizmų ir citatų lobynas.
Knygos žanras ir tikslas
Tai yra aforizmų ir išminties posakių antologija. Pats sudarytojas ją apibūdina kaip „miniatiūrinę gyvenimo filosofijos ir poezijos antologiją“. Knygos tikslas – pateikti skaitytojui koncentruotą pasaulio mąstytojų, rašytojų, dvasinių lyderių ir liaudies išmintį pačiomis įvairiausiomis temomis, suteikti peno apmąstymams, įkvėpimo ir praktinių gairių kasdieniam gyvenimui.
Struktūra ir turinys
Knygos struktūra yra itin patogi skaitytojui. Visos mintys yra sugrupuotos pagal temas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka – nuo „Abejojimo“ iki „Žmogaus“. Tai leidžia lengvai rasti dominančią sritį ir greitai pasisemti išminties konkrečiu klausimu.
Turinys yra nepaprastai platus ir universalus. Jame galima rasti:
Antikos filosofų (Sokrato, Platono, Cicerono) įžvalgas.
Krikščioniškųjų mąstytojų (Šv. Augustino, Šv. Tomo Akviniečio) mintis.
Pasaulio literatūros klasikų (Šekspyro, Gėtės, Dostojevskio) citatas.
Lietuvių autorių išmintį – nuo K. Donelaičio ir M. Valančiaus iki išeivijos rašytojų.
Įvairių tautų patarles ir priežodžius, atspindinčius liaudies išmintį.
Temos apima visą žmogaus gyvenimo spektrą: nuo abstrakčių sąvokų (laimė, tiesa, amžinybė) iki konkrečių dorybių ir ydų (darbštumas, tinginystė, pavydas), nuo visuomeninių reiškinių iki asmeninių išgyvenimų.
Stilius
Knygos stilius – lakoniškas, aforistiškas. Kiekviena mintis yra tarsi mažas perlas, talpinantis savyje didelę prasmę. Toks formatas leidžia skaitytojui neskubant apmąstyti kiekvieną posakį.
Kam skirta knyga?
Kaip nurodo pats J. Prunskis, knyga skirta labai plačiam ratui: kalbėtojui, pamokslininkui, mokytojui, žurnalistui – visiems, kuriems reikia taiklaus ir įtaigaus žodžio. Tačiau labiausiai ji skirta kiekvienam mąstančiam žmogui, kuris ieško įkvėpimo, dvasinės atramos ar tiesiog nori praturtinti savo vidinį pasaulį.
„Rinktinės Mintys“ nėra knyga, skaitoma vienu prisėdimu nuo pradžios iki galo. Tai veikiau stalo knyga, kurią galima atsiversti bet kuriuo metu, ieškant patarimo, paguodos ar tiesiog minties, kuri lydėtų visą dieną. Tai puikus pavyzdys, kaip vienoje vietoje galima sukaupti per šimtmečius kauptą žmonijos išmintį.
Knygos žanras ir tikslas
Tai yra aforizmų ir išminties posakių antologija. Pats sudarytojas ją apibūdina kaip „miniatiūrinę gyvenimo filosofijos ir poezijos antologiją“. Knygos tikslas – pateikti skaitytojui koncentruotą pasaulio mąstytojų, rašytojų, dvasinių lyderių ir liaudies išmintį pačiomis įvairiausiomis temomis, suteikti peno apmąstymams, įkvėpimo ir praktinių gairių kasdieniam gyvenimui.
Struktūra ir turinys
Knygos struktūra yra itin patogi skaitytojui. Visos mintys yra sugrupuotos pagal temas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka – nuo „Abejojimo“ iki „Žmogaus“. Tai leidžia lengvai rasti dominančią sritį ir greitai pasisemti išminties konkrečiu klausimu.
Turinys yra nepaprastai platus ir universalus. Jame galima rasti:
Antikos filosofų (Sokrato, Platono, Cicerono) įžvalgas.
Krikščioniškųjų mąstytojų (Šv. Augustino, Šv. Tomo Akviniečio) mintis.
Pasaulio literatūros klasikų (Šekspyro, Gėtės, Dostojevskio) citatas.
Lietuvių autorių išmintį – nuo K. Donelaičio ir M. Valančiaus iki išeivijos rašytojų.
Įvairių tautų patarles ir priežodžius, atspindinčius liaudies išmintį.
Temos apima visą žmogaus gyvenimo spektrą: nuo abstrakčių sąvokų (laimė, tiesa, amžinybė) iki konkrečių dorybių ir ydų (darbštumas, tinginystė, pavydas), nuo visuomeninių reiškinių iki asmeninių išgyvenimų.
Stilius
Knygos stilius – lakoniškas, aforistiškas. Kiekviena mintis yra tarsi mažas perlas, talpinantis savyje didelę prasmę. Toks formatas leidžia skaitytojui neskubant apmąstyti kiekvieną posakį.
Kam skirta knyga?
Kaip nurodo pats J. Prunskis, knyga skirta labai plačiam ratui: kalbėtojui, pamokslininkui, mokytojui, žurnalistui – visiems, kuriems reikia taiklaus ir įtaigaus žodžio. Tačiau labiausiai ji skirta kiekvienam mąstančiam žmogui, kuris ieško įkvėpimo, dvasinės atramos ar tiesiog nori praturtinti savo vidinį pasaulį.
„Rinktinės Mintys“ nėra knyga, skaitoma vienu prisėdimu nuo pradžios iki galo. Tai veikiau stalo knyga, kurią galima atsiversti bet kuriuo metu, ieškant patarimo, paguodos ar tiesiog minties, kuri lydėtų visą dieną. Tai puikus pavyzdys, kaip vienoje vietoje galima sukaupti per šimtmečius kauptą žmonijos išmintį.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 42
Juozas Prunskis
Chicago, 1958
Tai kunigo Juozo Prunskio knygos „Motina“ (išleista 1958 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautrus ir pakilus himnas motinystei, sudarytas iš publicistinių apybraižų, eilėraščių ir biografinių eskizų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
BERNARDAS BRAZDŽIONIS
VILNIUS 1989
Tai didžiojo lietuvių poeto Bernardo Brazdžionio poezijos rinktinės „Poezijos pilnatis“ apžvalga. Ši knyga yra monumentali poeto kūrybos visuma, apimanti ilgą ir dramatišką laikotarpį – nuo ankstyvųjų eilėraščių, parašytų dar nepriklausomoje Lietuvoje, iki vėlyvosios kūrybos, gimusios ilgesyje ir kovoje išeivijoje. Apie ką ši knyga? „Poezijos pilnatis“ yra dvasinė ir tautinė Bernardo Brazdžionio autobiografija, išreikšta eilėmis. Rinktinė skaitytoją veda per visą poeto gyvenimą ir jausenų spektrą. Knygoje atsispindi jauno žmogaus idealizmas, vėliau – skaudi tėvynės praradimo patirtis, gyvenimas svetur ir nepalaužiama viltis sulaukti Lietuvos laisvės. Tai ne tik asmeninių išgyvenimų, bet ir visos tautos likimo atspindys poezijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
B. Brazdžionio kūryboje dominuoja kelios fundamentalios, nuolat pasikartojančios temos:
Tėvynė: Lietuva jo eilėraščiuose yra ne tik geografinė vieta, bet ir sakrali erdvė, dvasinė tėvynė. Poetas su skausmu aprašo jos praradimą, tremties ilgesį, bet kartu išreiškia ir nepalaužiamą tikėjimą jos prisikėlimu.
Tikėjimas: Krikščioniškoji pasaulėjauta yra visos B. Brazdžionio kūrybos pamatas. Eilėraščiuose nuolat jaučiamas dialogas su Dievu, apmąstoma kančios prasmė, amžinybės ir žmogiškosios būties laikinumo temos. Tikėjimas poetui yra pagrindinė atrama ir vilties šaltinis.
Žmogus istorijos audrose: Poetas kalba visos kartos, patyrusios karo, okupacijų ir tremties baisumus, vardu. Jo eilėraščiuose atsispindi žmogaus kova už orumą, laisvę ir žmogiškumą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.
Pranašo ir šauklio misija: B. Brazdžionis dažnai prisiima tautos šauklio, pranašo vaidmenį. Jo poezija yra ne tik jausmų išraiška, bet ir moralinis imperatyvas, kvietimas nepasiduoti, kovoti ir išsaugoti tautinę bei dvasinę tapatybę.
Stilius
B. Brazdžionio poetinis stilius yra iškilmingas, oratorinis, dažnai primenantis himną ar maldą. Jam būdingas patosas, retoriniai klausimai, galinga metaforų kalba ir aiški, klasikinė eilėdara. Jo poezija yra ne intymi ir tyli, o galinga ir skirta skambėti aikštėse, žadinti ir įkvėpti.
Kam skirta knyga?
„Poezijos pilnatis“ yra knyga, skirta kiekvienam lietuviui. Ji ypač svarbi tiems, kurie nori geriau suprasti XX a. Lietuvos istorijos dramatizmą ir išeivijos dvasinį pasaulį. Tai poezija, kuri ugdo patriotizmą, stiprina dvasią ir primena apie amžinąsias vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
B. Brazdžionio kūryboje dominuoja kelios fundamentalios, nuolat pasikartojančios temos:
Tėvynė: Lietuva jo eilėraščiuose yra ne tik geografinė vieta, bet ir sakrali erdvė, dvasinė tėvynė. Poetas su skausmu aprašo jos praradimą, tremties ilgesį, bet kartu išreiškia ir nepalaužiamą tikėjimą jos prisikėlimu.
Tikėjimas: Krikščioniškoji pasaulėjauta yra visos B. Brazdžionio kūrybos pamatas. Eilėraščiuose nuolat jaučiamas dialogas su Dievu, apmąstoma kančios prasmė, amžinybės ir žmogiškosios būties laikinumo temos. Tikėjimas poetui yra pagrindinė atrama ir vilties šaltinis.
Žmogus istorijos audrose: Poetas kalba visos kartos, patyrusios karo, okupacijų ir tremties baisumus, vardu. Jo eilėraščiuose atsispindi žmogaus kova už orumą, laisvę ir žmogiškumą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.
Pranašo ir šauklio misija: B. Brazdžionis dažnai prisiima tautos šauklio, pranašo vaidmenį. Jo poezija yra ne tik jausmų išraiška, bet ir moralinis imperatyvas, kvietimas nepasiduoti, kovoti ir išsaugoti tautinę bei dvasinę tapatybę.
Stilius
B. Brazdžionio poetinis stilius yra iškilmingas, oratorinis, dažnai primenantis himną ar maldą. Jam būdingas patosas, retoriniai klausimai, galinga metaforų kalba ir aiški, klasikinė eilėdara. Jo poezija yra ne intymi ir tyli, o galinga ir skirta skambėti aikštėse, žadinti ir įkvėpti.
Kam skirta knyga?
„Poezijos pilnatis“ yra knyga, skirta kiekvienam lietuviui. Ji ypač svarbi tiems, kurie nori geriau suprasti XX a. Lietuvos istorijos dramatizmą ir išeivijos dvasinį pasaulį. Tai poezija, kuri ugdo patriotizmą, stiprina dvasią ir primena apie amžinąsias vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę Tėvynei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 34
M.Krupavičius
Kaunas 1928
Apie autorių ir leidinį
Mykolas Krupavičius (1885–1970) – kunigas, visuomenės veikėjas ir politikas, aktyviai dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų veikloje, drauge su kitais kūrė Steigiamąją Seimą ir inicijavo žemės reformą.
Knyga „Liaudies tarnyboj“ pirmąkart išleista Kaune 1928 m. (94 psl.), kaip visuomenininko biblioteka, redaguota autoriaus paties. Tekstas glaustai apibrėžia kun. Krupavičiaus pažiūras, veiklą ir socialinę tarnystę.
Turinys ir pagrindinės temos
Visuomeninis įsipareigojimas – Krupavičius siekia parodyti kunigo vaidmenį ne vien kaip liturginį, bet ir kaip pasaulietinės atsakomybės centrinę figūrą. Jo požiūris: tikėjimas ir politinė veikla turi drauge formuoti tautinį gyvenimą.
Žemės reforma ir socialinė teisingumo siekis – kaip politikos veiksnys Krupavičius stokojo elitizmo, o žemės reformą traktavo kaip priemonę kurti savarankiškumą ir materialinę nepriklausomybę buvusiems savanoriams bei smulkiems ūkininkams.
Tautos ir kalbos svarba – Krupavičius kovojo už lietuvių kalbą ir tautos kultūrinį identitetą, netgi prieštaravo diplomatinės dvikalbystės planams.
Katalikiškoji demokratija – jis skatino aktyvų katalikų pasauliečių dalyvavimą politikoje bei atskyrė katalikišką demokratiją nuo autoritarinių tendencijų, laisvai paremdamas demokratijos principus prieš totalitarinius modelius.
Stipriosios pusės Koncentruotas ir kryptingas turinys – trumpa, tačiau aiški analizė apie kunigo Krupavičiaus socialinę filosofiją.
Istorinė reikšmė – pateikia vertingą šaltinį suprasti XX a. Lietuvos visuomeninį ir politinį pamokslavimą per kunigą-politiką.
Asmeninis autentiškumas – rašyta pačio autoriaus ranka arba redaguota artimų bendradarbių, todėl atstovauja autentišką intenciją ir viziją.
Silpnesnės vietos
Trumpumas – vos ~90 puslapių – todėl stokoja gilesnės biografinės medžiagos ar išsamios retrospektyvos.
Kam verta skaityti?
Istorijos entuziastams, ieškantiems lietuvių tarpukario visuomenės minties refleksijos.
Religijotyros ir politologijos studentams, norintiems suprasti, kaip katalikybė ir demokratija gali susieti politinę etiką.
Kiekvienam, domisi Lietuvoje veikusių kunigų ir veikėjų indėliu kuriant valstybingumą.
Apibendrinimas
„Liaudies tarnyboj“ – tai simboliškas liudijimas apie kunigo Krupavičiaus patikį tarnystei: moralinis įsipareigojimas, politinis aktyvumas ir tautinė kryptis. Nors knyga yra trumpa, joje užkoduota tvirta koncepcija apie tai, kaip tikėjimas, politika ir socialinis sąmoningumas gali jungtis viename gyvenime. Tai vertingas tekstas tiems, kas domisi politikos istorija, tautos raidos vizija ir katalikybės vaidmeniu Lietuvos visuomenės gyvenime.
Mykolas Krupavičius (1885–1970) – kunigas, visuomenės veikėjas ir politikas, aktyviai dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų veikloje, drauge su kitais kūrė Steigiamąją Seimą ir inicijavo žemės reformą.
Knyga „Liaudies tarnyboj“ pirmąkart išleista Kaune 1928 m. (94 psl.), kaip visuomenininko biblioteka, redaguota autoriaus paties. Tekstas glaustai apibrėžia kun. Krupavičiaus pažiūras, veiklą ir socialinę tarnystę.
Turinys ir pagrindinės temos
Visuomeninis įsipareigojimas – Krupavičius siekia parodyti kunigo vaidmenį ne vien kaip liturginį, bet ir kaip pasaulietinės atsakomybės centrinę figūrą. Jo požiūris: tikėjimas ir politinė veikla turi drauge formuoti tautinį gyvenimą.
Žemės reforma ir socialinė teisingumo siekis – kaip politikos veiksnys Krupavičius stokojo elitizmo, o žemės reformą traktavo kaip priemonę kurti savarankiškumą ir materialinę nepriklausomybę buvusiems savanoriams bei smulkiems ūkininkams.
Tautos ir kalbos svarba – Krupavičius kovojo už lietuvių kalbą ir tautos kultūrinį identitetą, netgi prieštaravo diplomatinės dvikalbystės planams.
Katalikiškoji demokratija – jis skatino aktyvų katalikų pasauliečių dalyvavimą politikoje bei atskyrė katalikišką demokratiją nuo autoritarinių tendencijų, laisvai paremdamas demokratijos principus prieš totalitarinius modelius.
Stipriosios pusės Koncentruotas ir kryptingas turinys – trumpa, tačiau aiški analizė apie kunigo Krupavičiaus socialinę filosofiją.
Istorinė reikšmė – pateikia vertingą šaltinį suprasti XX a. Lietuvos visuomeninį ir politinį pamokslavimą per kunigą-politiką.
Asmeninis autentiškumas – rašyta pačio autoriaus ranka arba redaguota artimų bendradarbių, todėl atstovauja autentišką intenciją ir viziją.
Silpnesnės vietos
Trumpumas – vos ~90 puslapių – todėl stokoja gilesnės biografinės medžiagos ar išsamios retrospektyvos.
Kam verta skaityti?
Istorijos entuziastams, ieškantiems lietuvių tarpukario visuomenės minties refleksijos.
Religijotyros ir politologijos studentams, norintiems suprasti, kaip katalikybė ir demokratija gali susieti politinę etiką.
Kiekvienam, domisi Lietuvoje veikusių kunigų ir veikėjų indėliu kuriant valstybingumą.
Apibendrinimas
„Liaudies tarnyboj“ – tai simboliškas liudijimas apie kunigo Krupavičiaus patikį tarnystei: moralinis įsipareigojimas, politinis aktyvumas ir tautinė kryptis. Nors knyga yra trumpa, joje užkoduota tvirta koncepcija apie tai, kaip tikėjimas, politika ir socialinis sąmoningumas gali jungtis viename gyvenime. Tai vertingas tekstas tiems, kas domisi politikos istorija, tautos raidos vizija ir katalikybės vaidmeniu Lietuvos visuomenės gyvenime.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 39
Ši Roberto Grigo poezijos knyga, apimanti eilėraščius, parašytus 1989–2015 metais, yra gilus ir daugiasluoksnis kūrinys, kuriame susipina religinės, patriotinės ir egzistencinės temos. Kaune 2018 metais išleista knyga atspindi sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir asmeninius autoriaus išgyvenimus.
Dominuojantys sovietmečio patirčių, kalėjimo ir tremties motyvai persmelkia eilėraščius, atskleisdami laisvės ilgesį ir kovos prasmę. Autorius nuolat kreipiasi į aukštesnes jėgas – Dievą, Jėzų, Mariją – ieškodamas paguodos ir atsakymų į kančios klausimus. Gamtos vaizdai – miškai, dykumos, upės – tampa galingomis metaforomis, atspindinčiomis vidines būsenas ir dvasinius ieškojimus.
Istorinis kontekstas taip pat labai svarbus – minimi tokie įvykiai kaip Kražių bažnyčios gynimas ir Baltijos kelias, kurie sustiprina patriotinę liniją. Poezijoje nuolat jaučiama įtampa tarp tikėjimo ir abejonės, vilties ir nevilties, grožio ir skausmo. R. Grigas kelia amžinuosius klausimus apie tiesą, teisingumą, meilę ir ištikimybę, kontrastuodamas dvasines vertybes su materialistine tikrove. Tai brandi ir apmąstymų kupina poezija, kviečianti skaitytoją į gilią kelionę po žmogaus sielos ir tautos istorijos labirintus.
Dominuojantys sovietmečio patirčių, kalėjimo ir tremties motyvai persmelkia eilėraščius, atskleisdami laisvės ilgesį ir kovos prasmę. Autorius nuolat kreipiasi į aukštesnes jėgas – Dievą, Jėzų, Mariją – ieškodamas paguodos ir atsakymų į kančios klausimus. Gamtos vaizdai – miškai, dykumos, upės – tampa galingomis metaforomis, atspindinčiomis vidines būsenas ir dvasinius ieškojimus.
Istorinis kontekstas taip pat labai svarbus – minimi tokie įvykiai kaip Kražių bažnyčios gynimas ir Baltijos kelias, kurie sustiprina patriotinę liniją. Poezijoje nuolat jaučiama įtampa tarp tikėjimo ir abejonės, vilties ir nevilties, grožio ir skausmo. R. Grigas kelia amžinuosius klausimus apie tiesą, teisingumą, meilę ir ištikimybę, kontrastuodamas dvasines vertybes su materialistine tikrove. Tai brandi ir apmąstymų kupina poezija, kviečianti skaitytoją į gilią kelionę po žmogaus sielos ir tautos istorijos labirintus.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
Antanas Paulavičius
KAUNAS/ 1992
Antano Paulavičiaus knyga „Malda už Tėvynę“, išleista Kaune 1992 metais, yra jaudinantis ir daugialypis kūrinys, apimantis eilėraščius, dokumentinę prozą, dramą ir dainas. Tai savotiška autoriaus rinktinė, kurioje, kaip teigiama knygos anotacijoje, plaka jautri tremtinio ir patrioto širdis, atspindinti tragišką XX amžiaus Lietuvos tikrovę. Knygos pavadinimas ir autoriaus dedikacija – „Visą savo gyvenimą mintimis, žodžiais ir darbais meldžiausi už Lietuvą“ – nusako pagrindinę kūrybos ašį ir emocinį krūvį.
Kūrybos Apžvalga
Knyga yra suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekviena atskleidžia skirtingą autoriaus talento briauną, tačiau visas jas jungia Tėvynės ilgesio ir tremties patirties temos.
Eilėraščiai: Pirmajame skyriuje pateikiami eilėraščiai, parašyti tiek Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Poezija persmelkta gimtųjų Anykščių gamtos vaizdų, kurie tampa prarasto rojaus simboliu. Eilėraščiuose kaip „Pareik, sūnau“ ar „Baigias vasara“ perteikiamas tremtinio skausmas, vienatvė ir begalinis Tėvynės ilgesys. Dauguma Sibire parašytų eilėraščių datuojami Krasnojarsko krašte, pavyzdžiui, 1948, 1949 ar 1950 metais. Taip pat ryškūs patriotiniai („Apginkim Nemuną“) ir religiniai („Šventasis Karalaiti“) motyvai.
Proza: Antroji dalis – „Prisiminimai“ – apima dokumentinę apysaką „Leiskit į Tėvynę“. Tai naujai perredaguota ir papildyta kūrinio versija, anksčiau spausdinta sutrumpintai. Autorius detaliai ir sukrečiančiai pasakoja apie savo suėmimą 1948 metais, kai buvo Vilniaus universiteto studentas, ir kelionę užkaltuose vagonuose į Sibirą. Ši dalis yra ne tik asmeninis liudijimas, bet ir visos kartos tragedijos paveikslas, atskleidžiantis nežmoniškas sąlygas, badą, mirtį ir nepalaužiamą viltį.
Drama: Knygoje pateikiama trijų veiksmų drama „Mėnesienos sonata“. Autorius ją pradėjo rašyti dar 1960 metais kaip libretą muzikinei komedijai, tačiau bėgant metams ir keičiantis politinei situacijai, kūrinys įgavo dramos pavidalą. Dramos centre – pianisto Giedriaus Papievio, partizano sūnaus, istorija. Per dingusio tėvo dienoraštį atskleidžiama sudėtinga šeimos paslaptis, susipynusi su išdavyste, enkavedistų žiaurumu ir skaudžiais pokario įvykiais.
Dainos ir Giesmės: Ketvirtoji dalis atskleidžia Antano Paulavičiaus kaip muziko talentą. Pateikiamos dainos ir giesmės su natomis, kurių tekstų autorius dažnai yra pats Paulavičius. Kompozitorius V. Bagdonas įžanginiame žodyje šiai daliai apibūdina jo muziką kaip melodingą, skambią ir prieinamą. Autorius taip pat yra Kauno tremtinių choro įkūrėjas ir vadovas, o jo kūryboje dominuoja patriotinės ir lyrinės temos.
Autoriaus Žodis ir Patirtis
Pats autorius pratarmėje atskleidžia, kad jo, kaip literato, svajones sudaužė 1948 metų trėmimas, palaužęs jo plunksną. Ilgus metus rašęs „tik sau“, jis atsigręžė į muziką. Ši asmeninė patirtis yra raktas į visą jo kūrybą – tai bandymas žodžiais ir muzika išsakyti tai, kas buvo nutylėta, išsaugoti atmintį ir atiduoti duoklę Tėvynei.
„Malda už Tėvynę“ yra vientisas ir paveikus kūrinys, liudijantis ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos likimą. Tai skaudus, bet kartu ir šviesus priminimas apie ištvermę, tikėjimą ir meilę, kuri padėjo išgyventi tamsiausius istorijos puslapius.
Kūrybos Apžvalga
Knyga yra suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekviena atskleidžia skirtingą autoriaus talento briauną, tačiau visas jas jungia Tėvynės ilgesio ir tremties patirties temos.
Eilėraščiai: Pirmajame skyriuje pateikiami eilėraščiai, parašyti tiek Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Poezija persmelkta gimtųjų Anykščių gamtos vaizdų, kurie tampa prarasto rojaus simboliu. Eilėraščiuose kaip „Pareik, sūnau“ ar „Baigias vasara“ perteikiamas tremtinio skausmas, vienatvė ir begalinis Tėvynės ilgesys. Dauguma Sibire parašytų eilėraščių datuojami Krasnojarsko krašte, pavyzdžiui, 1948, 1949 ar 1950 metais. Taip pat ryškūs patriotiniai („Apginkim Nemuną“) ir religiniai („Šventasis Karalaiti“) motyvai.
Proza: Antroji dalis – „Prisiminimai“ – apima dokumentinę apysaką „Leiskit į Tėvynę“. Tai naujai perredaguota ir papildyta kūrinio versija, anksčiau spausdinta sutrumpintai. Autorius detaliai ir sukrečiančiai pasakoja apie savo suėmimą 1948 metais, kai buvo Vilniaus universiteto studentas, ir kelionę užkaltuose vagonuose į Sibirą. Ši dalis yra ne tik asmeninis liudijimas, bet ir visos kartos tragedijos paveikslas, atskleidžiantis nežmoniškas sąlygas, badą, mirtį ir nepalaužiamą viltį.
Drama: Knygoje pateikiama trijų veiksmų drama „Mėnesienos sonata“. Autorius ją pradėjo rašyti dar 1960 metais kaip libretą muzikinei komedijai, tačiau bėgant metams ir keičiantis politinei situacijai, kūrinys įgavo dramos pavidalą. Dramos centre – pianisto Giedriaus Papievio, partizano sūnaus, istorija. Per dingusio tėvo dienoraštį atskleidžiama sudėtinga šeimos paslaptis, susipynusi su išdavyste, enkavedistų žiaurumu ir skaudžiais pokario įvykiais.
Dainos ir Giesmės: Ketvirtoji dalis atskleidžia Antano Paulavičiaus kaip muziko talentą. Pateikiamos dainos ir giesmės su natomis, kurių tekstų autorius dažnai yra pats Paulavičius. Kompozitorius V. Bagdonas įžanginiame žodyje šiai daliai apibūdina jo muziką kaip melodingą, skambią ir prieinamą. Autorius taip pat yra Kauno tremtinių choro įkūrėjas ir vadovas, o jo kūryboje dominuoja patriotinės ir lyrinės temos.
Autoriaus Žodis ir Patirtis
Pats autorius pratarmėje atskleidžia, kad jo, kaip literato, svajones sudaužė 1948 metų trėmimas, palaužęs jo plunksną. Ilgus metus rašęs „tik sau“, jis atsigręžė į muziką. Ši asmeninė patirtis yra raktas į visą jo kūrybą – tai bandymas žodžiais ir muzika išsakyti tai, kas buvo nutylėta, išsaugoti atmintį ir atiduoti duoklę Tėvynei.
„Malda už Tėvynę“ yra vientisas ir paveikus kūrinys, liudijantis ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos likimą. Tai skaudus, bet kartu ir šviesus priminimas apie ištvermę, tikėjimą ir meilę, kuri padėjo išgyventi tamsiausius istorijos puslapius.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
STEPAS PIKŠRYS
Kaunas 1939
Stepo Pikšrio romanas „Žemė vaitoja“ – tai stiprus ir realistiškas kūrinys, vaizduojantis Lietuvos kaimo gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo audrose ir Nepriklausomybės kovų išvakarėse. Knyga pasakoja apie Paliūnių kaimo žmones, kurių įprastą buitį sudrumsčia artėjantis frontas, vokiečių okupacija ir su ja ateinantys moraliniai bei fiziniai išbandymai.
Turinys ir siužetas
Romanas padalintas į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje dalyje aprašomas chaosas ir baimė, apėmę kaimą artėjant vokiečių kariuomenei. Gyventojai skuba slėpti savo turtą, o ore tvyro nežinomybė. Pagrindinė veikėja Antanienė, kurios vyras Antanas yra fronte, lieka viena su dviem mažais vaikais ir senu uošviu Nikodemu. Slegiančių aplinkybių ir vokiečių feldfebelio Krauto prievartos bei vilionių paveikta, ji pasiduoda ir užmezga su juo santykius. Šis poelgis atneša jai ne tik materialinės naudos, bet ir kaimynų panieką bei gilų vidinį konfliktą.Antroji romano dalis prasideda Antano Baukio grįžimu iš nelaisvės. Jis randa ne tik nualintą ūkį, bet ir sugriautą šeimos garbę. Kūrinys jautriai ir psichologiškai įtikinamai vaizduoja skausmingą Antano ir jo žmonos santykių aiškinimąsi, atleidimo ir susitaikymo procesą. Išgyvenę asmeninę tragediją ir matydami bendrą tautos vargą, Antanas kartu su kaimynu Medžioniu apsisprendžia stoti į savanorių gretas ir kovoti už Lietuvos laisvę, taip asmeninį skausmą paversdami tautinio atgimimo jėga.
Pagrindinės temos ir veikėjai
„Žemė vaitoja“ nagrinėja sudėtingas temas, atskleisdama, kaip ekstremalios sąlygos paveikia žmones:- Karo poveikis civiliams: Romanas realistiškai parodo ne mūšio lauką, o paprastų žmonių kančias, badą, baimę ir kasdienę kovą už išlikimą.
- Moralinis pasirinkimas ir išdavystė: Knygoje ryškiai atskleidžiami skirtingi žmonių elgesio modeliai – nuo prisitaikėliškumo ir išdavystės (seniūnas Pleidžius) iki tylaus orumo (Nikodemas) ir heroizmo (Antanas, Medžionis). Antanienės istorija – tai sudėtinga studija apie moters palūžimą ir kančią.
- Tautinės savimonės gimimas: Kūrinys puikiai iliustruoja, kaip asmeninės ir bendros kančios pažadina žmonėse ryžtą kovoti ne tik už savo sodybą, bet ir už visą Tėvynę.
- Žmogaus ir žemės ryšys: Pavadinimas „Žemė vaitoja“ simbolizuoja, kad kenčia ne tik žmonės, bet ir jų gimtoji žemė, kuri yra neatsiejama jų tapatybės dalis.
Reikšmė
Stepo Pikšrio romanas yra vertingas lietuvių literatūros kūrinys, vaizduojantis vieną dramatiškiausių tautos istorijos laikotarpių. Tai gilus, psichologiškai brandus pasakojimas apie kančią, atleidimą ir vilties gimimą. Knyga yra svarbus paminklas kartai, kuri asmeninių tragedijų fone sugebėjo pakilti į kovą už nepriklausomą Lietuvą.- Išsami informacija
- Peržiūros: 25
Christoph von Schmid
ALYTUS 1991
Knygos „Šimtas apsakymėlių“ apžvalga
Autorius: Christoph von Schmid
Vertėjas: K. Jokantas
Leidėjas: Alytaus II parapijos religinės bendruomenės leidinys (1990 m., trečias pataisytas leidimas)
Bendras įspūdis
„Šimtas apsakymėlių“ – tai vokiečių vaikų ir jaunimo rašytojo Christoph von Schmid trumpų, pamokančių istorijų rinkinys. Ši knyga, išversta K. Jokanto, yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos pavyzdys, kuriuo siekiama jaunąjį skaitytoją ugdyti dorybių ir moralės dvasia. 1990 m. leidimas Lietuvoje atspindi atgimimo laikotarpio poreikį grįžti prie tradicinių, religinėmis vertybėmis grįstų tekstų.
Struktūra ir turinys
Knygą sudaro lygiai šimtas trumpų pasakojimų, kurių kiekvienas turi aiškų siužetą ir baigiasi nedviprasmiška morale. Apsakymėliai yra paprasti, lengvai suprantami, o jų veikėjai – dažniausiai vaikai, amatininkai, valstiečiai ar kilmingieji – susiduria su kasdienėmis situacijomis, kuriose išbandomas jų sąžiningumas, darbštumas, tikėjimas ir gerumas.
Pavyzdžiui:
„Auksinė tabokinė“ pasakoja apie jauną karininką, kuris, neteisingai apkaltintas vagyste, išlieka orus ir galiausiai jo dorumas bei pasiaukojimas tėvams yra atlyginamas.
„Septynios lazdos“ – tai klasikinė istorija apie tėvą, kuris, norėdamas pamokyti savo besivaidijančius sūnus, paprastu pavyzdžiu parodo vienybės jėgą.
„Mažiausioji bandelė“ moko kuklumo ir pasitenkinimo tuo, ką turi. Mergaitė Pranelė, nesistumdydama su kitais vaikais, paima mažiausią bandelę, kurioje randa paslėptą atlygį.
„Vaiduoklis“ – tai istorija apie vagį, kurį persekioja jo paties šešėlis, iliustruojanti posakį, kad „kas nusidėjo, pabūgs ir vėjo“.
Pagrindinės temos ir vertybės
Visus apsakymus vienija bendros temos ir vertybės, kurias siekiama įdiegti skaitytojui. Kaip teigiama ir knygos prakalboje, šiais pasakojimais skatinamos tokios dorybės kaip:
Sąžiningumas ir teisingumas: Daugybė istorijų pabrėžia, kad melas ir apgaulė anksčiau ar vėliau išaiškėja, o tiesa visada nugali.
Darbštumas: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad tik sunkiu darbu galima pasiekti gerovės, o tinginystė veda į skurdą ir nelaimes.
Kuklumas ir nuolankumas: Veikėjai, kurie yra kuklūs ir nesipuikuoja, dažnai sulaukia atlygio, o išdidūs ir godūs – pamokomi.
Tikėjimas ir Dievo apvaizda: Daugelyje istorijų pabrėžiama, kad Dievas viską mato, globoja gerus žmones ir baudžia piktadarius. Netikėti išsigelbėjimai ar atsitiktinumai dažnai pateikiami kaip Dievo valios išraiška.
Gerumas ir atjauta: Skatinama padėti vargšams, dalytis su artimu ir būti gailestingiems ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.
Stilius ir kalba
Christoph von Schmid stilius yra paprastas, bet vaizdingas, pritaikytas jaunųjų skaitytojų suvokimui. K. Jokanto vertimas išlaiko originalo dvasią, kalba yra sklandi ir natūrali. Pasakojimai trumpi, todėl neprailgsta ir išlaiko skaitytojo dėmesį. Kiekviena istorija veikia kaip nedidelė, lengvai įsimenama pamoka.
Išvada
„Šimtas apsakymėlių“ yra vertingas klasikinės vaikų literatūros kūrinys, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien. Nors šiuolaikiniam skaitytojui kai kurios istorijos gali pasirodyti pernelyg tiesmukai pamokančios, jose propaguojamos universalios vertybės – sąžiningumas, darbštumas, pagarba ir atjauta – yra amžinos. Tai puiki knyga, tinkama skaityti kartu su vaikais, diskutuoti apie gėrio ir blogio sampratą bei ugdyti tvirtą moralinį pamatą.
Autorius: Christoph von Schmid
Vertėjas: K. Jokantas
Leidėjas: Alytaus II parapijos religinės bendruomenės leidinys (1990 m., trečias pataisytas leidimas)
Bendras įspūdis
„Šimtas apsakymėlių“ – tai vokiečių vaikų ir jaunimo rašytojo Christoph von Schmid trumpų, pamokančių istorijų rinkinys. Ši knyga, išversta K. Jokanto, yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos pavyzdys, kuriuo siekiama jaunąjį skaitytoją ugdyti dorybių ir moralės dvasia. 1990 m. leidimas Lietuvoje atspindi atgimimo laikotarpio poreikį grįžti prie tradicinių, religinėmis vertybėmis grįstų tekstų.
Struktūra ir turinys
Knygą sudaro lygiai šimtas trumpų pasakojimų, kurių kiekvienas turi aiškų siužetą ir baigiasi nedviprasmiška morale. Apsakymėliai yra paprasti, lengvai suprantami, o jų veikėjai – dažniausiai vaikai, amatininkai, valstiečiai ar kilmingieji – susiduria su kasdienėmis situacijomis, kuriose išbandomas jų sąžiningumas, darbštumas, tikėjimas ir gerumas.
Pavyzdžiui:
„Auksinė tabokinė“ pasakoja apie jauną karininką, kuris, neteisingai apkaltintas vagyste, išlieka orus ir galiausiai jo dorumas bei pasiaukojimas tėvams yra atlyginamas.
„Septynios lazdos“ – tai klasikinė istorija apie tėvą, kuris, norėdamas pamokyti savo besivaidijančius sūnus, paprastu pavyzdžiu parodo vienybės jėgą.
„Mažiausioji bandelė“ moko kuklumo ir pasitenkinimo tuo, ką turi. Mergaitė Pranelė, nesistumdydama su kitais vaikais, paima mažiausią bandelę, kurioje randa paslėptą atlygį.
„Vaiduoklis“ – tai istorija apie vagį, kurį persekioja jo paties šešėlis, iliustruojanti posakį, kad „kas nusidėjo, pabūgs ir vėjo“.
Pagrindinės temos ir vertybės
Visus apsakymus vienija bendros temos ir vertybės, kurias siekiama įdiegti skaitytojui. Kaip teigiama ir knygos prakalboje, šiais pasakojimais skatinamos tokios dorybės kaip:
Sąžiningumas ir teisingumas: Daugybė istorijų pabrėžia, kad melas ir apgaulė anksčiau ar vėliau išaiškėja, o tiesa visada nugali.
Darbštumas: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad tik sunkiu darbu galima pasiekti gerovės, o tinginystė veda į skurdą ir nelaimes.
Kuklumas ir nuolankumas: Veikėjai, kurie yra kuklūs ir nesipuikuoja, dažnai sulaukia atlygio, o išdidūs ir godūs – pamokomi.
Tikėjimas ir Dievo apvaizda: Daugelyje istorijų pabrėžiama, kad Dievas viską mato, globoja gerus žmones ir baudžia piktadarius. Netikėti išsigelbėjimai ar atsitiktinumai dažnai pateikiami kaip Dievo valios išraiška.
Gerumas ir atjauta: Skatinama padėti vargšams, dalytis su artimu ir būti gailestingiems ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.
Stilius ir kalba
Christoph von Schmid stilius yra paprastas, bet vaizdingas, pritaikytas jaunųjų skaitytojų suvokimui. K. Jokanto vertimas išlaiko originalo dvasią, kalba yra sklandi ir natūrali. Pasakojimai trumpi, todėl neprailgsta ir išlaiko skaitytojo dėmesį. Kiekviena istorija veikia kaip nedidelė, lengvai įsimenama pamoka.
Išvada
„Šimtas apsakymėlių“ yra vertingas klasikinės vaikų literatūros kūrinys, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien. Nors šiuolaikiniam skaitytojui kai kurios istorijos gali pasirodyti pernelyg tiesmukai pamokančios, jose propaguojamos universalios vertybės – sąžiningumas, darbštumas, pagarba ir atjauta – yra amžinos. Tai puiki knyga, tinkama skaityti kartu su vaikais, diskutuoti apie gėrio ir blogio sampratą bei ugdyti tvirtą moralinį pamatą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 38
Tihamer Toth, Antanas Maceina (Išvertė)
1948
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“: Kelrodė žvaigždė charakterio ugdymo kelyje
Vengrų dvasininko ir garsaus jaunimo auklėtojo Tihamerio Toto knyga „Jaunuolio būdas“ – tai klasikinis veikalas, skirtas jauno žmogaus charakterio formavimui. Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, jos idėjos išlieka stebėtinai aktualios ir šiandien, siūlydamos tvirtą moralinį kompasą audringame paauglystės ir jaunystės laikotarpyje. Knyga, išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir į lietuvių (pirmą kartą 1931 m., vertė Antanas Maceina), tapo dvasiniu vadovu ištisoms kartoms, ieškančioms atsakymų į amžinus klausimus apie gyvenimo prasmę, vertybes ir asmenybės tvirtumą.
Knygos esmė: Būdo svarba
Pagrindinė knygos ašis – charakterio (būdo) ugdymo svarba. T. Totas teigia, kad tvirtas būdas yra ne prigimtinė duotybė, o sunkaus, nuoseklaus ir sąmoningo darbo rezultatas. Autorius pabrėžia, kad nei turtai, nei mokslas, nei socialinė padėtis negali atstoti tvirtos asmenybės, kuri remiasi kilniais principais ir geba jų laikytis net ir sudėtingiausiose situacijose.
Knygoje išskiriami keli esminiai charakterio ugdymo etapai:
Principų turėjimas. Pirmiausia jaunuolis turi susiformuoti aiškius ir teisingus gyvenimo principus, pagrįstus krikščioniškomis vertybėmis. Tai lyg pamatas, ant kurio statomas visas asmenybės pastatas.
Valios lavinimas. Turėti principus neužtenka. Svarbiausia – išsiugdyti geležinę valią, kuri padėtų tų principų laikytis kasdieniame gyvenime, atsispirti pagundoms ir aplinkos spaudimui.
Savęs pažinimas ir kova su ydomis. Autorius skatina jauną žmogų nuolat analizuoti savo vidinį pasaulį, atpažinti savo silpnybes ir ryžtingai su jomis kovoti. Kova su tinginyste, egoizmu, melu ar puikybe yra neatsiejama charakterio grūdinimo dalis.
Stilius ir struktūra
Knyga parašyta labai patraukliu ir prieinamu stiliumi. T. Totas tiesiogiai kreipiasi į jaunąjį skaitytoją („mano sūnau“, „mano drauge“), sukuriant nuoširdaus ir asmeniško pokalbio atmosferą. Tekstas gausiai iliustruotas gyvenimiškais pavyzdžiais, istorinėmis alegorijomis (pvz., romėno Regulo istorija), vaizdingomis metaforomis (jaunuolis lyginamas su pilies bokštu, o nepastovus žmogus – su vėjarodžiu) ir įkvepiančiomis citatomis.
Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiai temai, pavyzdžiui:
Pareigos svarba („Pareiga“)
Kova su tinginyste („Bitė ir vabalas“)
Tiesos sakymo būtinybė („Sakyk tiktai tiesą!“)
Pinigų ir laiko vertė („Kiek kainuoja laikas?“)
Gebėjimas pasakyti „ne“ („Ar gali pasakyti: „Ne!““)
Tokia struktūra leidžia skaitytojui nuosekliai gilintis į skirtingus charakterio aspektus ir pritaikyti patarimus savo gyvenime.
Apibendrinimas
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“ – tai ne tik religinio, bet ir bendražmogiško auklėjimo manifestas. Tai knyga, kuri įkvepia siekti daugiau nei vien materialinės gerovės ar paviršutiniškų malonumų. Ji moko, kad tikroji laimė slypi gebėjime valdyti save, sąžiningai atlikti savo pareigas ir tapti tvirta, patikima bei kilnia asmenybe.
Šis veikalas yra neįkainojama dovana kiekvienam jaunuoliui, stovinčiam gyvenimo kryžkelėje, ir puikus priminimas suaugusiems apie amžinąsias vertybes, kurios formuoja ne tik individą, bet ir visą visuomenę. Tai knyga, kurią verta ne tik perskaityti, bet ir nuolat turėti šalia kaip patikimą dvasios vadovą.
Vengrų dvasininko ir garsaus jaunimo auklėtojo Tihamerio Toto knyga „Jaunuolio būdas“ – tai klasikinis veikalas, skirtas jauno žmogaus charakterio formavimui. Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, jos idėjos išlieka stebėtinai aktualios ir šiandien, siūlydamos tvirtą moralinį kompasą audringame paauglystės ir jaunystės laikotarpyje. Knyga, išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir į lietuvių (pirmą kartą 1931 m., vertė Antanas Maceina), tapo dvasiniu vadovu ištisoms kartoms, ieškančioms atsakymų į amžinus klausimus apie gyvenimo prasmę, vertybes ir asmenybės tvirtumą.
Knygos esmė: Būdo svarba
Pagrindinė knygos ašis – charakterio (būdo) ugdymo svarba. T. Totas teigia, kad tvirtas būdas yra ne prigimtinė duotybė, o sunkaus, nuoseklaus ir sąmoningo darbo rezultatas. Autorius pabrėžia, kad nei turtai, nei mokslas, nei socialinė padėtis negali atstoti tvirtos asmenybės, kuri remiasi kilniais principais ir geba jų laikytis net ir sudėtingiausiose situacijose.
Knygoje išskiriami keli esminiai charakterio ugdymo etapai:
Principų turėjimas. Pirmiausia jaunuolis turi susiformuoti aiškius ir teisingus gyvenimo principus, pagrįstus krikščioniškomis vertybėmis. Tai lyg pamatas, ant kurio statomas visas asmenybės pastatas.
Valios lavinimas. Turėti principus neužtenka. Svarbiausia – išsiugdyti geležinę valią, kuri padėtų tų principų laikytis kasdieniame gyvenime, atsispirti pagundoms ir aplinkos spaudimui.
Savęs pažinimas ir kova su ydomis. Autorius skatina jauną žmogų nuolat analizuoti savo vidinį pasaulį, atpažinti savo silpnybes ir ryžtingai su jomis kovoti. Kova su tinginyste, egoizmu, melu ar puikybe yra neatsiejama charakterio grūdinimo dalis.
Stilius ir struktūra
Knyga parašyta labai patraukliu ir prieinamu stiliumi. T. Totas tiesiogiai kreipiasi į jaunąjį skaitytoją („mano sūnau“, „mano drauge“), sukuriant nuoširdaus ir asmeniško pokalbio atmosferą. Tekstas gausiai iliustruotas gyvenimiškais pavyzdžiais, istorinėmis alegorijomis (pvz., romėno Regulo istorija), vaizdingomis metaforomis (jaunuolis lyginamas su pilies bokštu, o nepastovus žmogus – su vėjarodžiu) ir įkvepiančiomis citatomis.
Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiai temai, pavyzdžiui:
Pareigos svarba („Pareiga“)
Kova su tinginyste („Bitė ir vabalas“)
Tiesos sakymo būtinybė („Sakyk tiktai tiesą!“)
Pinigų ir laiko vertė („Kiek kainuoja laikas?“)
Gebėjimas pasakyti „ne“ („Ar gali pasakyti: „Ne!““)
Tokia struktūra leidžia skaitytojui nuosekliai gilintis į skirtingus charakterio aspektus ir pritaikyti patarimus savo gyvenime.
Apibendrinimas
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“ – tai ne tik religinio, bet ir bendražmogiško auklėjimo manifestas. Tai knyga, kuri įkvepia siekti daugiau nei vien materialinės gerovės ar paviršutiniškų malonumų. Ji moko, kad tikroji laimė slypi gebėjime valdyti save, sąžiningai atlikti savo pareigas ir tapti tvirta, patikima bei kilnia asmenybe.
Šis veikalas yra neįkainojama dovana kiekvienam jaunuoliui, stovinčiam gyvenimo kryžkelėje, ir puikus priminimas suaugusiems apie amžinąsias vertybes, kurios formuoja ne tik individą, bet ir visą visuomenę. Tai knyga, kurią verta ne tik perskaityti, bet ir nuolat turėti šalia kaip patikimą dvasios vadovą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
Kun. P. Kirvelaitis
MARIJAMPOLĖ 1929
Gidas į Doros Gyvenimą: Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 23
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1933
Žodžiai Paragina, Pavyzdžiai Patraukia: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis“
Kunigo A. Liepinio 1933 metais sudaryta knyga „Kitų pėdomis“ yra ne romanas ar teologinis traktatas, o, kaip nurodo paantraštė, „pavyzdžių rinkinys“. Tai tikra dvasinių ir moralinių pamokymų mozaika, sudėliota iš šimtų trumpų istorijų, legendų, palyginimų ir istorinių anekdotų. Vadovaudamasis sena tiesa, kad „žodžiai paragina, o pavyzdžiai patraukia“, autorius siekia ne abstrakčiai aiškinti dorybes ir ydas, o jas iliustruoti gyvais, įsimenančiais pasakojimais, skirtais plačiajai visuomenei, o ypač jaunimui.
Dorovės Pamokos Gyvenimo Istorijose
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai krikščioniškosios dorovės sričiai. Skaitytojas čia ras skyrius apie amžinąsias tiesas, Dievo ir artimo meilę, Dievo Apvaizdą, maldą, sakramentus, Dešimt Dievo įsakymų ir pagrindines dorybes.
Kiekvienas skyrius yra pripildytas trumpų, sunumeruotų pasakojimų, kurių herojais tampa patys įvairiausi asmenys:
Šventieji ir istoriniai veikėjai: Nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintojo kun. Don Bosko iki Sokrato, Aleksandro Didžiojo ir Napoleono. Jų gyvenimo epizodai pateikiami kaip konkretūs dorybės (pvz., nusižeminimo, drąsos) ar ydos (pvz., puikybės, žiaurumo) pavyzdžiai.
Paprasti žmonės: Knygoje gausu istorijų apie bevardžius ūkininkus, amatininkus, karius, motinas ir vaikus, kurių kasdieniai poelgiai atskleidžia didingą tikėjimą, pasiaukojimą ar, atvirkščiai, moralinį nuopuolį.
Legendos ir palyginimai: Autorius nevengia ir alegorinių pasakojimų ar legendų (pvz., apie karalių, ieškantį laimės, ar apie vėžlį, simbolizuojantį laiką), kurie vaizdžiai ir įtaigiai perteikia dvasines tiesas.
Kiekviena istorija yra trumpa, lengvai skaitoma ir turi aiškią moralinę potekstę. Tai tarsi maži dvasiniai perlai, kurių kiekvienas savaip nušviečia kelią į dorą gyvenimą.
Paprastumo Galia
Knygos stilius yra paprastas ir aiškus, pritaikytas to meto skaitytojui. Autorius nesileidžia į sudėtingus teologinius samprotavimus, o kalba per konkrečius vaizdinius. Tai daro knygą nepaprastai paveikia. Ji skirta ne tiek intelektualinei analizei, kiek širdies ugdymui. Tai puikus įrankis tėvams, auklėtojams ir kunigams, ieškantiems medžiagos pamokslams ar pokalbiams apie dorovę.
Išvados
„Kitų pėdomis“ yra klasikinis tarpukario Lietuvos religinės didaktinės literatūros pavyzdys. Nors praėjo daug laiko, knygos vertė nesumažėjo. Joje surinktos istorijos yra universalios ir paliečia amžinąsias gėrio ir blogio, dorybės ir nuodėmės temas. Tai įkvepiantis ir pamokantis skaitinys kiekvienam, kuris tiki, kad geras pavyzdys yra geriausias mokytojas, ir kuris nori savo gyvenimą grįsti tvirtais moraliniais principais, sekdamas tų, kurie ėjo prieš mus, pėdomis.
Kunigo A. Liepinio 1933 metais sudaryta knyga „Kitų pėdomis“ yra ne romanas ar teologinis traktatas, o, kaip nurodo paantraštė, „pavyzdžių rinkinys“. Tai tikra dvasinių ir moralinių pamokymų mozaika, sudėliota iš šimtų trumpų istorijų, legendų, palyginimų ir istorinių anekdotų. Vadovaudamasis sena tiesa, kad „žodžiai paragina, o pavyzdžiai patraukia“, autorius siekia ne abstrakčiai aiškinti dorybes ir ydas, o jas iliustruoti gyvais, įsimenančiais pasakojimais, skirtais plačiajai visuomenei, o ypač jaunimui.
Dorovės Pamokos Gyvenimo Istorijose
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai krikščioniškosios dorovės sričiai. Skaitytojas čia ras skyrius apie amžinąsias tiesas, Dievo ir artimo meilę, Dievo Apvaizdą, maldą, sakramentus, Dešimt Dievo įsakymų ir pagrindines dorybes.
Kiekvienas skyrius yra pripildytas trumpų, sunumeruotų pasakojimų, kurių herojais tampa patys įvairiausi asmenys:
Šventieji ir istoriniai veikėjai: Nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintojo kun. Don Bosko iki Sokrato, Aleksandro Didžiojo ir Napoleono. Jų gyvenimo epizodai pateikiami kaip konkretūs dorybės (pvz., nusižeminimo, drąsos) ar ydos (pvz., puikybės, žiaurumo) pavyzdžiai.
Paprasti žmonės: Knygoje gausu istorijų apie bevardžius ūkininkus, amatininkus, karius, motinas ir vaikus, kurių kasdieniai poelgiai atskleidžia didingą tikėjimą, pasiaukojimą ar, atvirkščiai, moralinį nuopuolį.
Legendos ir palyginimai: Autorius nevengia ir alegorinių pasakojimų ar legendų (pvz., apie karalių, ieškantį laimės, ar apie vėžlį, simbolizuojantį laiką), kurie vaizdžiai ir įtaigiai perteikia dvasines tiesas.
Kiekviena istorija yra trumpa, lengvai skaitoma ir turi aiškią moralinę potekstę. Tai tarsi maži dvasiniai perlai, kurių kiekvienas savaip nušviečia kelią į dorą gyvenimą.
Paprastumo Galia
Knygos stilius yra paprastas ir aiškus, pritaikytas to meto skaitytojui. Autorius nesileidžia į sudėtingus teologinius samprotavimus, o kalba per konkrečius vaizdinius. Tai daro knygą nepaprastai paveikia. Ji skirta ne tiek intelektualinei analizei, kiek širdies ugdymui. Tai puikus įrankis tėvams, auklėtojams ir kunigams, ieškantiems medžiagos pamokslams ar pokalbiams apie dorovę.
Išvados
„Kitų pėdomis“ yra klasikinis tarpukario Lietuvos religinės didaktinės literatūros pavyzdys. Nors praėjo daug laiko, knygos vertė nesumažėjo. Joje surinktos istorijos yra universalios ir paliečia amžinąsias gėrio ir blogio, dorybės ir nuodėmės temas. Tai įkvepiantis ir pamokantis skaitinys kiekvienam, kuris tiki, kad geras pavyzdys yra geriausias mokytojas, ir kuris nori savo gyvenimą grįsti tvirtais moraliniais principais, sekdamas tų, kurie ėjo prieš mus, pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 17
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1937
Gyvenimo Mokykla Tęsiasi: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis II“
Po sėkmingo pirmojo tomo, kunigas A. Liepinis 1937 metais pristatė antrąją „pavyzdžių rinkinio“ dalį – „Kitų pėdomis II“. Ši knyga tęsia pirmosios dalies misiją – per trumpas, įsimenančias istorijas ugdyti skaitytojo, ypač jaunimo, moralę ir tikėjimą. Autorius, atsižvelgdamas į skaitytojų pageidavimus, šį kartą rinkinį praturtino pavyzdžiais iš Lietuvos istorijos ir gyvenimo, taip dar labiau priartindamas amžinąsias tiesas prie vietinio konteksto.
Dorybių ir Ydų Veidrodis
Antroji dalis išlaiko pirmosios struktūrą – knyga suskirstyta į teminius skyrius, skirtus pagrindiniams krikščioniškojo gyvenimo aspektams. Temos apima platų spektrą: nuo fundamentalių klausimų apie gyvenimo tikslą, Dievo Apvaizdą ir tikėjimą, iki konkrečių dorybių ir pareigų, tokių kaip meilė artimui, ištikimybė, sąžiningumas, pagarba tėvams ir meilė Tėvynei.
Kiekvienas skyrius – tai lyg atskira pamoka, iliustruota daugybe trumpų pasakojimų:
Lietuvos Atspindžiai: Šioje dalyje ypač išryškėja lietuviškasis elementas. Greta universalių šventųjų ir pasaulio istorijos veikėjų, sutinkame vyskupą Motiejų Valančių, Mikalojų Daukšą, kunigaikštį Kęstutį. Pasakojama apie knygnešių žygius, kovas dėl lietuviškos spaudos ir tikėjimo išsaugojimo carinės priespaudos metais. Šie pavyzdžiai ne tik moko bendražmogiškų dorybių, bet ir ugdo tautinį pasididžiavimą bei patriotiškumą.
Kasdienybės Herojai: Kaip ir pirmoje dalyje, gausu istorijų apie paprastus žmones – sąžiningus tarnus, pasiaukojančias motinas, drąsius karius. Jų poelgiai parodo, kad didvyriškumas slypi ne tik didžiuose žygiuose, bet ir kasdienėje ištikimybėje savo pareigoms.
Įtaigūs Palyginimai: Autorius meistriškai naudoja legendas ir palyginimus, kad sudėtingos tiesos taptų lengvai suprantamos. Istorijos apie „sąžinės varpelį“, „gyvenimo ir mirties duris“ ar „nykštuko ir erelio pasaką“ ilgam įstringa atmintyje ir veikia skaitytojo vaizduotę.
Pamokslininko Žodis
Knygos stilius išlieka paprastas, aiškus ir didaktiškas. Kiekviena istorija turi aiškų tikslą – pamokyti, įkvėpti, perspėti. Tai ne meninė proza, o veikiau pamokslo dalis, kurioje konkretus pavyzdys tarnauja kaip argumentas, patvirtinantis moralinę tiesą. Atsižvelgdamas į kritiką, autorius šioje dalyje nurodo ir šaltinius, iš kurių pavyzdžiai paimti, taip suteikdamas rinkiniui daugiau solidumo.
Išvados
„Kitų pėdomis II“ yra sėkmingas pirmosios dalies tęsinys, dar labiau pritaikytas Lietuvos skaitytojui. Tai turtingas ir įvairiapusis dvasinės išminties lobynas, tinkamas tiek asmeniniam apmąstymui, tiek naudojimui pedagoginiame darbe. Kun. A. Liepinio sudarytas rinkinys yra puikus liudijimas, kaip per konkrečius gyvenimo pavyzdžius galima veiksmingai ugdyti charakterį, stiprinti tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tai knyga, kuri moko ne tik žavėtis kitų gerais darbais, bet ir pačiam drąsiai žengti jų pramintomis pėdomis.
Po sėkmingo pirmojo tomo, kunigas A. Liepinis 1937 metais pristatė antrąją „pavyzdžių rinkinio“ dalį – „Kitų pėdomis II“. Ši knyga tęsia pirmosios dalies misiją – per trumpas, įsimenančias istorijas ugdyti skaitytojo, ypač jaunimo, moralę ir tikėjimą. Autorius, atsižvelgdamas į skaitytojų pageidavimus, šį kartą rinkinį praturtino pavyzdžiais iš Lietuvos istorijos ir gyvenimo, taip dar labiau priartindamas amžinąsias tiesas prie vietinio konteksto.
Dorybių ir Ydų Veidrodis
Antroji dalis išlaiko pirmosios struktūrą – knyga suskirstyta į teminius skyrius, skirtus pagrindiniams krikščioniškojo gyvenimo aspektams. Temos apima platų spektrą: nuo fundamentalių klausimų apie gyvenimo tikslą, Dievo Apvaizdą ir tikėjimą, iki konkrečių dorybių ir pareigų, tokių kaip meilė artimui, ištikimybė, sąžiningumas, pagarba tėvams ir meilė Tėvynei.
Kiekvienas skyrius – tai lyg atskira pamoka, iliustruota daugybe trumpų pasakojimų:
Lietuvos Atspindžiai: Šioje dalyje ypač išryškėja lietuviškasis elementas. Greta universalių šventųjų ir pasaulio istorijos veikėjų, sutinkame vyskupą Motiejų Valančių, Mikalojų Daukšą, kunigaikštį Kęstutį. Pasakojama apie knygnešių žygius, kovas dėl lietuviškos spaudos ir tikėjimo išsaugojimo carinės priespaudos metais. Šie pavyzdžiai ne tik moko bendražmogiškų dorybių, bet ir ugdo tautinį pasididžiavimą bei patriotiškumą.
Kasdienybės Herojai: Kaip ir pirmoje dalyje, gausu istorijų apie paprastus žmones – sąžiningus tarnus, pasiaukojančias motinas, drąsius karius. Jų poelgiai parodo, kad didvyriškumas slypi ne tik didžiuose žygiuose, bet ir kasdienėje ištikimybėje savo pareigoms.
Įtaigūs Palyginimai: Autorius meistriškai naudoja legendas ir palyginimus, kad sudėtingos tiesos taptų lengvai suprantamos. Istorijos apie „sąžinės varpelį“, „gyvenimo ir mirties duris“ ar „nykštuko ir erelio pasaką“ ilgam įstringa atmintyje ir veikia skaitytojo vaizduotę.
Pamokslininko Žodis
Knygos stilius išlieka paprastas, aiškus ir didaktiškas. Kiekviena istorija turi aiškų tikslą – pamokyti, įkvėpti, perspėti. Tai ne meninė proza, o veikiau pamokslo dalis, kurioje konkretus pavyzdys tarnauja kaip argumentas, patvirtinantis moralinę tiesą. Atsižvelgdamas į kritiką, autorius šioje dalyje nurodo ir šaltinius, iš kurių pavyzdžiai paimti, taip suteikdamas rinkiniui daugiau solidumo.
Išvados
„Kitų pėdomis II“ yra sėkmingas pirmosios dalies tęsinys, dar labiau pritaikytas Lietuvos skaitytojui. Tai turtingas ir įvairiapusis dvasinės išminties lobynas, tinkamas tiek asmeniniam apmąstymui, tiek naudojimui pedagoginiame darbe. Kun. A. Liepinio sudarytas rinkinys yra puikus liudijimas, kaip per konkrečius gyvenimo pavyzdžius galima veiksmingai ugdyti charakterį, stiprinti tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tai knyga, kuri moko ne tik žavėtis kitų gerais darbais, bet ir pačiam drąsiai žengti jų pramintomis pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1939
Dvasios Stiprybė Greitėjančiame Pasaulyje: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis III“
Trečioji ir paskutinė kunigo A. Liepinio „pavyzdžių rinkinio“ dalis, „Kitų pėdomis III“, pasirodžiusi 1939 metais, vainikuoja populiariąją seriją, skirtą krikščioniškos moralės ir dvasinių vertybių ugdymui. Kaip ir ankstesnės dalys, ši knyga yra tikras pamokančių istorijų lobynas, tačiau ji išleista pasauliui stovint ant didelių permainų ir neramumų slenksčio. Būtent todėl autoriaus siekis per trumpus, gyvus pasakojimus sustiprinti tikėjimo pamatus tampa ypač aktualus ir prasmingas.
Amžinosios Temos Moderniame Formate
Knyga išlaiko skaitytojų pamėgtą mozaikišką struktūrą. Ji sudaryta iš šimtų trumpų, sunumeruotų pasakojimų, sugrupuotų į teminius skyrius, tokius kaip „Laimė“, „Tikėjimas ir mokslas“, „Šeima“, „Pareiga“, „Darbas“, „Malda“ ir daugelį kitų. Šis formatas, kaip knygos įžangoje pastebi Juozas Trimakas, yra puikiai pritaikytas moderniam, skubančiam žmogui, pratusiam prie greitos informacijos. Knygą galima skaityti kaip „dvasinį dienraštį“, kur kiekvienas „straipsnis“ – atskira istorija – siūlo peno apmąstymams ir praktinių gairių gyvenimui.
Rinkinyje vėl sutinkame platų herojų spektrą: nuo šventųjų ir istorinių asmenybių (šv. Pranciškus Salezietis, Napoleonas, vyskupas Valančius) iki paprastų darbininkų, karių ir motinų, kurių kasdieniai poelgiai tampa didvyriškumo ar moralinio nuopuolio pavyzdžiu. Autorius, kaip ir žadėjo, gausiai įpina pasakojimų iš Lietuvos istorijos, ypač iš kovų dėl tikėjimo ir tautiškumo laikotarpio, taip suteikdamas knygai dar daugiau artumo ir aktualumo lietuvių skaitytojui.
Praktinė Išmintis Kiekvienai Dienai
Pagrindinis knygos tikslas – ne teorizuoti, o rodyti. Kun. A. Liepinis, surinkdamas šiuos pavyzdžius, veikia kaip išmintingas pedagogas ir ganytojas. Jis supranta, kad konkretus, vaizdingas pasakojimas apie narsų karį, pasiaukojančią motiną ar sąžiningą darbininką paveikia širdį daug stipriau nei abstraktūs moraliniai samprotavimai.
Kiekviena istorija, ar tai būtų legenda apie „skardųjį varpą“ – sąžinę, ar tikras pasakojimas apie studentų apaštalavimą, tarnauja kaip veidrodis, kuriame skaitytojas gali pamatyti savo paties dorybes ir ydas. Knyga tampa praktiniu vadovu, mokančiu, kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, kaip nugalėti pagundas, išsaugoti tikėjimą ir išlikti doru žmogumi.
Išvados
„Kitų pėdomis III“ sėkmingai užbaigia kun. A. Liepinio trilogiją, palikdama skaitytojams turtingą ir lengvai prieinamą dvasinės išminties šaltinį. Tai knyga, kuri įrodo, jog amžinosios tiesos gali būti perteiktos paprasta ir patrauklia forma. Šis pavyzdžių rinkinys yra vertingas paminklas tarpukario Lietuvos dvasinei kultūrai ir puikus įrankis visiems, ieškantiems įkvėpimo ir moralinių kelrodžių sudėtingame gyvenimo kelyje. Tai paskutinis, bet tvirtas kvietimas ne tik žavėtis kilniais pavyzdžiais, bet ir pačiam sekti jų pramintomis pėdomis.
Trečioji ir paskutinė kunigo A. Liepinio „pavyzdžių rinkinio“ dalis, „Kitų pėdomis III“, pasirodžiusi 1939 metais, vainikuoja populiariąją seriją, skirtą krikščioniškos moralės ir dvasinių vertybių ugdymui. Kaip ir ankstesnės dalys, ši knyga yra tikras pamokančių istorijų lobynas, tačiau ji išleista pasauliui stovint ant didelių permainų ir neramumų slenksčio. Būtent todėl autoriaus siekis per trumpus, gyvus pasakojimus sustiprinti tikėjimo pamatus tampa ypač aktualus ir prasmingas.
Amžinosios Temos Moderniame Formate
Knyga išlaiko skaitytojų pamėgtą mozaikišką struktūrą. Ji sudaryta iš šimtų trumpų, sunumeruotų pasakojimų, sugrupuotų į teminius skyrius, tokius kaip „Laimė“, „Tikėjimas ir mokslas“, „Šeima“, „Pareiga“, „Darbas“, „Malda“ ir daugelį kitų. Šis formatas, kaip knygos įžangoje pastebi Juozas Trimakas, yra puikiai pritaikytas moderniam, skubančiam žmogui, pratusiam prie greitos informacijos. Knygą galima skaityti kaip „dvasinį dienraštį“, kur kiekvienas „straipsnis“ – atskira istorija – siūlo peno apmąstymams ir praktinių gairių gyvenimui.
Rinkinyje vėl sutinkame platų herojų spektrą: nuo šventųjų ir istorinių asmenybių (šv. Pranciškus Salezietis, Napoleonas, vyskupas Valančius) iki paprastų darbininkų, karių ir motinų, kurių kasdieniai poelgiai tampa didvyriškumo ar moralinio nuopuolio pavyzdžiu. Autorius, kaip ir žadėjo, gausiai įpina pasakojimų iš Lietuvos istorijos, ypač iš kovų dėl tikėjimo ir tautiškumo laikotarpio, taip suteikdamas knygai dar daugiau artumo ir aktualumo lietuvių skaitytojui.
Praktinė Išmintis Kiekvienai Dienai
Pagrindinis knygos tikslas – ne teorizuoti, o rodyti. Kun. A. Liepinis, surinkdamas šiuos pavyzdžius, veikia kaip išmintingas pedagogas ir ganytojas. Jis supranta, kad konkretus, vaizdingas pasakojimas apie narsų karį, pasiaukojančią motiną ar sąžiningą darbininką paveikia širdį daug stipriau nei abstraktūs moraliniai samprotavimai.
Kiekviena istorija, ar tai būtų legenda apie „skardųjį varpą“ – sąžinę, ar tikras pasakojimas apie studentų apaštalavimą, tarnauja kaip veidrodis, kuriame skaitytojas gali pamatyti savo paties dorybes ir ydas. Knyga tampa praktiniu vadovu, mokančiu, kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, kaip nugalėti pagundas, išsaugoti tikėjimą ir išlikti doru žmogumi.
Išvados
„Kitų pėdomis III“ sėkmingai užbaigia kun. A. Liepinio trilogiją, palikdama skaitytojams turtingą ir lengvai prieinamą dvasinės išminties šaltinį. Tai knyga, kuri įrodo, jog amžinosios tiesos gali būti perteiktos paprasta ir patrauklia forma. Šis pavyzdžių rinkinys yra vertingas paminklas tarpukario Lietuvos dvasinei kultūrai ir puikus įrankis visiems, ieškantiems įkvėpimo ir moralinių kelrodžių sudėtingame gyvenimo kelyje. Tai paskutinis, bet tvirtas kvietimas ne tik žavėtis kilniais pavyzdžiais, bet ir pačiam sekti jų pramintomis pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 42
Prel. ALEKSANDRAS DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS
ROMA 1975
Įžanga
„Užgesę žiburiai“ – tai prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto sudarytas biografijų ir nekrologų rinkinys, kuriame pagerbiami iškilūs, tačiau jau anapilin iškeliavę, Lietuvos ir kitų kraštų veikėjai. Autorius, būdamas aktyvus publicistas, per savo gyvenimą aprašė daugybę rašytojų, mokslininkų, Bažnyčios ir visuomenės asmenybių. Ši knyga surenka šiuos paminėjimus į vieną vietą, siekiant išsaugoti jų atminimą ir nuopelnus ateities kartoms.Knygos Struktūra
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis. Pirmoji dalis, pavadinta „Paminėtinieji Lietuviai“, skirta Lietuvos veikėjams. Antroji dalis – „Minėtinieji Kitataučiai“ – apžvelgia asmenybes iš kitų šalių.Abi dalys yra toliau skirstomos į tris skyrius pagal veiklos sritis:
- Rašytojai
- Mokslininkai
- Visuomenės veikėjai
Apžvelgiamos Asmenybės
Autorius pateikia išsamius arba trumpesnius aprašymus apie daugybę įtakingų asmenų, kurie paliko pėdsaką kultūros, mokslo ir visuomenės gyvenime.Lietuvių Veikėjai:
Tarp lietuvių „žiburių“ autorius mini tokias asmenybes kaip rašytojas dr. Vincas Pietaris, apibūdinamas kaip žymiausias to meto beletristas, kunigas ir švietėjas Jonas Balvočius-Gerutis, vyskupas ir rašytojas Motiejus Valančius, poetas ir matematikas vyskupas Antanas Baranauskas, kalbininkas kun. Kazimieras Jaunius ir daugelis kitų, kurie savo darbais prisidėjo prie Lietuvos kultūrinio atgimimo.Kitataučių Veikėjai:
Antrojoje dalyje apžvelgiami pasaulinio garso veikėjai, tokie kaip italų poetas Dante Alighieri, lenkų rašytojas Henrikas Sienkevičius, rusų filosofas Vladimiras Solovjovas, mokslininkai Liudvikas Pasteuras ir Grigas Mendelis, taip pat tarptautinės kalbos „Esperanto“ kūrėjas dr. Liudas-Lozorius Zamenhofas. Šių asmenybių apžvalgos parodo platų autoriaus akiratį ir domėjimąsi pasauline kultūra.Autoriaus Tikslas
A. Dambrauskas-Jakštas šia knyga siekia ne tik pagerbti mirusiuosius, bet ir pateikti vertingos medžiagos Lietuvos kultūros istorijai. Jis pabrėžia, kad šie paminėjimai, nors ir parašyti skirtingu laiku ir skirtinga forma, atskleidžia svarbias praeities detales, kurios gali būti naudingos jaunajai kartai ir ateities tyrinėtojams. Tai bandymas neleisti „užgesti žiburiams“, kurie švietė tautai tamsiaisiais laikotarpiais.Apibendrinimas
„Užgesę žiburiai“ yra vertingas istorinis ir literatūrinis dokumentas, liudijantis apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios intelektualinį gyvenimą. Tai ne tik biografijų rinkinys, bet ir paties autoriaus, kaip mąstytojo ir patrioto, portretas. Knyga svarbi kiekvienam, besidominčiam Lietuvos kultūros istorija ir asmenybėmis, kurios ją kūrė.- Išsami informacija
- Peržiūros: 35
Redagavo JUOZAS ERETAS
KAUNAS 1933
Įžanga ir Tikslas
Šis leidinys – tai 1933 metais Kaune vykusio Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo darbų rinkinys. Kaip pratarmėje nurodo redaktorius Juozas Eretas, suvažiavimas buvo surengtas ypatingu, „dvasios persilaužymo“ laikotarpiu, kai pasaulyje veržėsi naujos idėjos. Pagrindinis tikslas buvo padėti Lietuvos katalikams orientuotis šiame kintančiame pasaulyje, moksliškai pagrindžiant savo pasaulėžiūrą ir aktyviai dalyvaujant moksliniame darbe. Knyga dedikuota LKMA pirmininkui, prelatui Aleksandrui Dambrauskui, pabrėžiant jo indėlį į Lietuvos mokslo istoriją.Pagrindinė Studija: „Katalikai ir Mokslas“
Didžiąją leidinio dalį (beveik 300 puslapių) užima paties redaktoriaus, Juozo Ereto, fundamentali studija „Katalikai ir mokslas“. Tai išsamus bandymas istoriškai apžvelgti katalikiškos mokslinės minties raidą ir jos pastangas organizuoti mokslo darbą.Studija suskirstyta į kelis istorinius laikotarpius:
- Besiplečiančios Bažnyčios laikotarpis: Analizuojami pirmieji krikščionybės amžiai, apologetų veikla ir Šv. Augustino indėlis, sujungiant krikščionybę su moksline mintimi.
- Belaiminčios Bažnyčios laikotarpis: Apžvelgiama scholastikos raida, universitetų atsiradimas ir Šv. Tomo Akviniečio sukurta didinga sintezė.
- Besiginančios Bažnyčios laikotarpis: Nagrinėjama kova su humanizmu, reformacija ir Apšvietos idėjomis, kai katalikiškas mokslas atsidūrė defensyvinėje pozicijoje.
- Atgimstančios Bažnyčios laikotarpis: Aptariamas XIX-XX a. katalikų mokslo atbudimas, neo-scholastikos judėjimas ir naujų katalikiškų universitetų steigimas visame pasaulyje.
Kitos Suvažiavimo Paskaitos
Be pagrindinės studijos, knygoje pateikiamos ir kitos suvažiavime skaitytos paskaitos, atspindinčios to meto Lietuvos katalikų intelektualų interesų lauką:- Psichologija: Jono Pankausko straipsnis apie svarbiausias sroves naujojoje psichologijoje.
- Literatūra: Juozo Ambrazevičiaus analizė apie Maironio vietą lietuvių religinėje literatūroje.
- Istorija: Prano Penkausko darbas apie Lietuvos istorijos šaltinių leidybą ir Prano Žadeikio pranešimas apie archeologinius kasinėjimus Apuolėje.
- Sociologija ir teisė: Eduardo Turausko, Grigo Valančiaus ir Kazimiero Ambrozaičio paskaitos apie valstybės ir Bažnyčios santykius bei idealistinę sociologiją.
- Biologija ir matematika: Prano B. Šivickio ir paties A. Dambrausko-Jakšto pranešimai.
Apibendrinimas
„Suvažiavimo Darbai I“ yra vertingas 1930-ųjų Lietuvos intelektualinio gyvenimo dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas ne tik sekti pasaulinėmis mokslo tendencijomis, bet ir aktyviai formuoti lietuvišką mokslinę mintį, pagrįstą katalikiška pasaulėžiūra. Tai solidus bandymas parodyti, kad tikėjimas ir mokslas gali ne tik derėti, bet ir vienas kitą praturtinti, siekiant bendro tikslo – tiesos pažinimo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 31
Redagavo JUOZAS ERETAS IR ANTANAS SALYS
KAUNAS 1936
Įžanga ir Pagrindinė Tema
Šis leidinys yra antrojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1936 metais, darbų rinkinys. Skirtingai nuo pirmojo, organizacinio pobūdžio, suvažiavimo, šis buvo skirtas vienai konkrečiai ir itin aktualiai problemai – šių dienų dvasios krizei. Kaip pratarmėje nurodo redaktoriai, suvažiavimo tikslas buvo išanalizuoti dvasios krizės apraiškas įvairiose mokslo srityse ir, remiantis katalikiška pasaulėžiūra, ieškoti kelių jai įveikti. Leidinys dedikuotas trims iškiliems mokslininkams sukaktuvininkams: vyskupui Kazimierui Paltarokui, prof. Pranui Dovydaičiui ir prof. Stasiui Šalkauskiui.Struktūra ir Turinys
Knyga yra suskirstyta į temines dalis, atspindinčias suvažiavimo sekcijų darbą. Kiekvienoje dalyje pateikiamos paskaitos ir referatai, nagrinėjantys dvasios krizės problemą iš skirtingų mokslo sričių perspektyvos.Pagrindinės Paskaitos:
Suvažiavimo problemą iš esmės nušvietė dvi pagrindinės paskaitos:- Juozo Ereto „Quid de nocte?“ – istorinė analizė, atskleidžianti kelius ir etapus, kuriais eidama Vakarų civilizacija pateko į dvasios krizę, pradedant teocentrinės viduramžių pasaulėžiūros irimu ir baigiant antropocentrinio humanizmo išsigimimu.
- Stasio Šalkauskio „Ideologiniai dabarties krizių pagrindai“ – sisteminė analizė, kurioje aptariamos kultūrinės, politinės ir socialinės-ekonominės krizės, kylančios iš liberalizmo, individualizmo ir ekonomizmo. Šioms krizinėms ideologijoms autorius priešpriešina integralinę katalikiškąją pasaulėžiūrą.
Teminės Sekcijos
Po bendrųjų paskaitų, problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:- Teologija ir Religija: Prel. Vincas Borisevičius analizuoja lietuvio kataliko religinį charakterį, o vysk. Pranciškus Būčys aptaria dorovės atgaivinimo būtinybę.
- Filosofija, Psichologija, Pedagogika: Vysk. Mečislovas Reinys nagrinėja subjektyvumo ir objektyvumo problemą, o Antanas Maceina pateikia išsamią ideologinių šių dienų pedagogikos pagrindų analizę.
- Kalba, Literatūra, Menas: Juozas Ambrazevičius apžvelgia naujosios lietuvių literatūros idėjines ir formines linkmes.
- Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie Sūduvos istoriją (J. Totoraitis), pozityvinės teisės krizę (J. Žagrakalys), nacionalizmą krikščioniškos doktrinos šviesoje (Pr. Kuraitis), Pijaus XI socialines idėjas (St. Bačkis) ir fizikos pasaulėvaizdį (A. Puodžiukynas).
Atminimas ir Veikla
Knygoje taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams (Marijai Pečkauskaitei, Antanui Aleknai, Juozui Naujaliui) ir paminimi minėti sukaktuvininkai. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga, kurią parengė kun. Stasys Yla.Apibendrinimas
„Suvažiavimo Darbai II“ yra solidus tarpukario Lietuvos katalikų intelektualinės minties paminklas. Jis atspindi gilų susirūpinimą Europos dvasine būkle ir brandų bandymą ieškoti atsakymų ne aklai sekant Vakarų madomis, o remiantis amžinosiomis krikščionybės tiesomis ir jas pritaikant konkretiems laikmečio iššūkiams. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis to meto Lietuvos mokslo ir kultūros lygį bei katalikiškosios inteligentijos pastangas aktyviai dalyvauti savo tautos dvasiniame gyvenime.- Išsami informacija
- Peržiūros: 35
Redagavo JUOZAS ERETAS
KAUNAS 1939
Įžanga ir Pagrindinė Tema
Šis leidinys yra trečiojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1939 metų vasario 20-21 dienomis Kaune, darbų rinkinys. Nors suvažiavimas vyko neramiu laikotarpiu, artėjant Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai netekus Klaipėdos, jo pagrindinė mintis buvo sutelkta į pozityvų darbą – „poaušrinės Lietuvos“ nagrinėjimą ir lituanistikos plėtojimą. Suvažiavimas taip pat buvo paženklintas liūdesiu dėl neseniai mirusių popiežiaus Pijaus XI ir ilgamečio Akademijos pirmininko prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto.Struktūra ir Turinys
Knyga, kaip ir ankstesni leidiniai, yra suskirstyta pagal suvažiavimo sekcijų darbą. Joje pateikiamos paskaitos ir referatai, skirti įvairioms Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės sritims.Pagrindinė Paskaita:
Vedamąją paskaitą „Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas“ skaitė prof. Stasys Šalkauskis. Joje pabrėžiama, kad mažai tautai, esančiai sudėtingoje geopolitinėje padėtyje, svarbiausias ginklas yra ne materialinė jėga, o kultūrinis pajėgumas ir dvasinis atsparumas. Autorius, remdamasis istoriniu patyrimu, teigia, kad tikrasis kultūrinis apsiginklavimas gali būti pasiektas per darnų kultūros ir religijos (šiuo atveju – katolicizmo) vystymąsi.Teminės Sekcijos
Problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:- Teologija ir Religija: Kun. Juozas Vaišnora analizuoja kunigų veiklą kovoje su rusifikacija, prel. Vincas Borisevičius nagrinėja dorovinį elementą vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje, o kun. Vincas Padolskis aptaria vyskupo Antano Baranausko Šv. Rašto vertimą.
- Psichologija ir Filosofija: Vysk. Mečislovas Reinys skaito paskaitą „Rasė ir psichika“, prel. Pranas Kuraitis – „Tauta ir jos filosofija“, o Juozas Girnius pristato egzistencialinę filosofiją.
- Pedagogika: Dr. Ona Norušytė analizuoja šeimyninio auklėjimo padėtį, o Antanas Šerkšnas – „mūsų šviesuolio šeimos pedagogiką“.
- Kalba, Literatūra, Kritika: Ši sekcija skirta A. Dambrausko-Jakšto atminimui. Juozas Ambrazevičius lygina Jakšto ir Vaižganto asmenybes, Vladas Kulbokas aptaria Jakšto vaidmenį „Draugijos“ žurnale, o Petras Butėnas analizuoja Jakšto poetinį žodyną.
- Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie viduramžių poetą Machaut Lietuvoje (A. Vaičiulaitis), Lietuvos istorijos raidą (Z. Ivinskis), kodifikacijos darbą (K. Šalkauskis), socialinio klausimo sprendimą (F. Kemėšis), Lietuvos ribų problemą (K. Pakštas) ir kitas temas.
Atminimas ir Veikla
Knyga pradedama iškilmingu popiežiaus Pijaus XI atminimu, kurį parengė vysk. Mečislovas Reinys. Taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga.Apibendrinimas
„Suvažiavimo Darbai III“ yra vertingas tarpukario pabaigos Lietuvos intelektualinės minties dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas, nepaisant artėjančios politinės katastrofos, toliau kryptingai dirbti lituanistikos srityje, gilinantis į tautos istoriją, kalbą, kultūrą ir visuomenės problemas. Tai liudijimas apie brandų ir atsakingą požiūrį į mokslą kaip į tautos dvasinio atsparumo pagrindą.- Išsami informacija
- Peržiūros: 130
J. VAIŠNORA, MIC.
ROMA 1958
Įžanga ir Kūrinio Tikslas
Kunigo Juozo Vaišnoros veikalas „Marijos Garbinimas Lietuvoje“, išleistas 1958 metais Romoje kaip Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys, yra išsami istorinė studija, skirta Švč. Mergelės Marijos kulto raidai ir formoms Lietuvoje. Autorius siekia nušviesti šį svarbų tautos dvasinio gyvenimo reiškinį, pabrėždamas, kad Marijos garbinimas Lietuvoje buvo ne tik gilus, bet ir labai įvairiapusiškas, apimantis visas krikščioniškame pasaulyje žinomas pamaldumo formas.Istorinė Apžvalga: Trys Laikotarpiai
Autorius visą Marijos garbinimo istoriją Lietuvoje suskirsto į tris pagrindinius etapus, kurie atspindi ne tik pamaldumo raidą, bet ir istorinius iššūkius:- Iki protestantizmo: Šiuo laikotarpiu, prasidėjusiu su Lietuvos krikštu, Marijos kultas sparčiai plito, ypač per vienuolijas (pranciškonus, dominikonus), kurios steigė bažnyčias ir brolijas Marijos garbei. Jau Vytauto Didžiojo laikais Marija laikyta Lietuvos Globėja.
- Protestantizmo įtakos metu: Reformacijos idėjos, neigusios šventųjų, o ypač Marijos, garbinimą, tapo rimtu iššūkiu. Tačiau būtent ši kova paskatino dar didesnį pamaldumo suklestėjimą. Jėzuitai ir kitos vienuolijos aktyviai gynė ir platino Marijos kultą, steigė naujas brolijas, leido maldaknyges.
- Po reformacijos: Šis laikotarpis pasižymi ypač dideliu Marijos garbinimo pakilimu. Jį ženklina stebuklingais paveikslais pagarsėjusios šventovės, tokios kaip Šiluva ir Vilniaus Aušros Vartai, tapusios visos tautos piligrimystės centrais.
Pagrindinės Pamaldumo Formos
Knygoje detaliai aptariamos įvairios Marijos garbinimo formos, prigijusios Lietuvoje:- Šventovės ir Stebuklingi Paveikslai: Išskiriamas Šiluvos fenomenas, kur Marijos apsireiškimas tapo galingu impulsu atgimimui, ir Vilniaus Aušros Vartai, kurių Gailestingumo Motinos paveikslas tapo visos Lietuvos ir kaimyninių kraštų traukos centru. Taip pat minimi Trakai, Žemaičių Kalvarija ir kitos svarbios vietos.
- Brolijos ir Vienuolijos: Pabrėžiamas didžiulis vienuolijų (jėzuitų, marijonų, karmelitų ir kt.) vaidmuo platinant įvairias pamaldumo praktikas, tokias kaip Rožinis, Škaplierius.
- Liturginės Šventės ir Giesmės: Aptariama, kaip buvo švenčiamos pagrindinės Marijos šventės (Žolinė, Grabnyčios) ir kokį svarbų vaidmenį atliko liaudies giesmės, ypač „Marijos valandos“ (Rarotai).
- Marijos vardas ir titulai: Nagrinėjama, kaip Marija buvo tituluojama Lietuvos Globėja, Taikos Karaliene, ir kaip jos vardas tapo vienu populiariausių šalyje.
Apibendrinimas
Kun. Juozo Vaišnoros „Marijos Garbinimas Lietuvoje“ yra fundamentalus veikalas, atskleidžiantis vieną svarbiausių lietuvių tautos dvasinės kultūros aspektų. Autorius, remdamasis istoriniais šaltiniais, įtikinamai parodo, kad pamaldumas Marijai nebuvo tik išorinė apeiga, bet giliai įsišaknijęs, gyvas ir tautą vienijantis reiškinys, padėjęs atlaikyti istorines negandas ir išsaugoti krikščioniškąjį identitetą. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, besidominčiam Lietuvos Bažnyčios ir kultūros istorija.- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
Redagavo A. Liuima, S. J.
ROMA 1961
Knygos apžvalga: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV
Šis leidinys, pavadintas LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV , yra ketvirtasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L. K. M. A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1961 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J.. Šis leidinys apima pranešimus, skaitytus per ketvirtąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1957 m. spalio 2-4 dienomis Romoje. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir po jo sekusių politinių pokyčių Lietuvoje, šis suvažiavimas buvo pirmasis po ilgos, penkiolikos metų pertraukos.Turinys ir struktūra
Leidinys pradedamas Šventojo Tėvo telegrama suvažiavimo dalyviams ir atsakomąja telegrama Šventajam Tėvui, pabrėžiant glaudų ryšį su Katalikų Bažnyčia. Prakalboje redaktorius A. Liuima apžvelgia suvažiavimo organizavimo aplinkybes ir sunkumus, su kuriais susidurta leidžiant šiuos darbus išeivijoje.Taip pat atkreipiamas dėmesys į sprendimą įtraukti mirusių Akademijos narių nekrologusKnygos medžiaga suskirstyta pagal tradicinę katalikiškų universitetų fakultetų tvarką. Ją sudaro šios pagrindinės dalys:
- Teologija: Prof. Dr. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Teologinė Mistinio Kristaus Kūno samprata“.
- Medicinos etika: Kun. Dr. Prano Brazio, M. I. C., darbas „Medicinos etika pagal Pijaus XII direktyvas“.
- Teisė: Min. Dr. Stasio Antano Bačkio straipsnis „Katalikų Bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę“.
- Filosofija: Dr. Jono Norkaičio studija „Istorinis materializmas katalikiškos filosofinės doktrinos šviesoje“. Šis pranešimas nebuvo skaitytas suvažiavime, tačiau įtrauktas į leidinį.
- Istorija: Du pranešimai apie Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius:
- Prof. Dr. Zenono Ivinskio „Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amž. galo)“.
- Kun. Dr. Stepono Matulio, M. I. C. „Lietuva ir Apaštalų Sostas 1795-1940“.
- Prof. Stasio Šalkauskio minėjimas: Prof. Dr. Juozo Ereto pranešimas „Šalkauskis idėjų keliais“.
Reikšmė
Šis suvažiavimo darbų tomas yra svarbus ne tik kaip išeivijoje atkurtos Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos veiklos liudijimas, bet ir kaip reikšmingas indėlis į lietuviškąjį mokslą. Jame nagrinėjamos temos atspindi to meto aktualijas ir katalikiškosios minties raidą, susiduriant su moderniojo pasaulio iššūkiais – nuo teologinių doktrinų iki medicinos etikos ir politinės filosofijos. Leidinys yra vertingas šaltinis istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo ir intelektualine istorija XX amžiaus viduryje.- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
Redagavo A. Liuima, S. J.
ROMA 1964
Šis leidinys, LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI V, yra penktasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1964 metais. Knygą, kurios pagrindinė tema – „Istorinė krikščionių atsakomybė“, redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per penktąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1961 m. rugsėjo 1–3 dienomis Čikagoje. Tai buvo pirmasis Akademijos suvažiavimas, surengtas Amerikos žemyne, simbolizuojantis lietuvių intelektualinės veiklos išeivijoje gyvybingumą ir plėtrą.
Turinys ir struktūra
Leidinys pradedamas Jo Eminencijos Kardinolo Pizzardo laišku, kuriame pabrėžiama mokslo ir religijos darna. Prakalboje redaktorius A. Liuima džiaugiasi Akademijos augimu išeivijoje ir pamini leidybos iššūkius. Ypatinga padėka reiškiama kunigui Juozapui Antanui Karaliui, kurio lėšomis buvo padengtos spaudos išlaidos.Knygos turinys yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskirų mokslų sekcijų pranešimus. Pagrindinės temos apima platų spektrą klausimų:
- Plenariniai posėdžiai: Čia išsiskiria Stasio Ylos apžvalga apie L.K.M. Akademijos praeitį, Juozo Girniaus gili analizė apie istorinę krikščionių atsakomybę ir Juozo Ereto svarstymai apie krikščionio vietą šiuolaikinės kultūros pasaulyje.
- Teologijos sekcija: Vyskupas Vincentas Brizgys nagrinėja pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios misijoje, o Ladas Tulaba aptaria Šv. Rašto aiškinimą pagal Bažnyčios nurodymus.
- Filosofijos sekcija: Justinas Pikūnas svarsto žmogaus uždavinius mokslo šviesoje, o Petras Celiešius analizuoja egzistencializmą krikščionybės požiūriu.
- Sociologijos, Pedagogikos, Medicinos ir Gamtos mokslų sekcijos: Šiose dalyse nagrinėjamos tokios temos kaip žmonių santykiai komunizme (Vytautas Bagdanavičius), socialinės santvarkos krizė (Gediminas Galva), Amerikos ir sovietų mokyklų palyginimas (Antanas Šerkšnas), gimimų kontrolės klausimas (Juozas Meškauskas) ir evoliucijos teorijos santykis su krikščioniška pasaulėžiūra (Vladas Litas).
- Istorijos sekcija: Zenonas Ivinskis pateikia Lietuvos istorijos apžvalgą naujų šaltinių šviesoje, o Antanas Kučas ir Kostas Jurgėla nagrinėja Amerikos lietuvių istoriją ir jų ryšius su tėvyne.
Reikšmė
Penktasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra vertingas XX a. vidurio lietuvių išeivijos intelektualinės minties paminklas. Jame atsispindi to meto lietuvių katalikų mokslininkų pastangos suderinti tikėjimą su moderniuoju mokslu, analizuoti sudėtingas socialines ir politines problemas bei išsaugoti tautinę tapatybę svetimame krašte. Temos, pradedant teologija ir baigiant tiksliaisiais mokslais, rodo platų Akademijos narių interesų lauką ir jų norą aktyviai dalyvauti pasaulio idėjų diskusijose. Ši knyga yra svarbus šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo, kultūros ir religinės minties istorija išeivijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 27
ANTANAS KUČAS
ROMA 1965
Ši monografija, „Kunigas Antanas Staniukynas“, parašyta Dr. Antano Kučo, yra antrasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“. Knyga, išleista Romoje 1965 metais, skirta kunigo Antano Staniukyno (1865–1918) 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Leidinį redagavo kun. Antanas Liuima, S. J., o jo išleidimą finansiškai parėmė prelatas Liudas Mendelis.
Turinys ir struktūra
Knyga yra išsami biografinė studija, nušviečianti ne tik kun. A. Staniukyno gyvenimą, bet ir platų to meto Amerikos lietuvių išeivijos kultūrinio, religinio bei visuomeninio gyvenimo kontekstą. Leidinys yra padalintas į tris pagrindines dalis:- I dalis: Pasiruošimas. Šioje dalyje aprašomas lietuvio ateivio veidas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, jo sunkumai ir siekiai. Išsamiai nagrinėjamas savų mokyklų poreikis, lietuviškos vienuolijos idėjos gimimas ir paties kunigo Staniukyno kelias į mokslus – nuo Suvalkų gimnazijos iki studijų Friburge, Romoje ir galiausiai Jeruzalėje, kur jis gavo teologijos daktaro laipsnį.
- II dalis: Karalaičio tarnyboje. Ši dalis skirta kun. Staniukyno veiklai Amerikoje. Aprašoma jo „klajoklio dalia“ – nuolatinis kilnojimas iš parapijos į parapiją, kol galiausiai jis imasi įgyvendinti savo ir kitų kunigų svajonę. Detaliai pasakojama apie pirmųjų kandidačių į vienuolyną paieškas, jų mokslus Šveicarijoje ir galiausiai – Šv. Kazimiero Seserų Kongregacijos įsteigimą bei motiniškų namų paieškas ir statybas Čikagoje.
- III dalis: Brandūs vaisiai. Paskutinėje dalyje atskleidžiama kun. Staniukyno, kaip visuomenininko, auklėtojo ir rašytojo, veikla. Pabrėžiamas jo indėlis steigiant Amerikos Lietuvių R. K. Kunigų Sąjungą, katalikišką laikraštį „Draugas“ ir kitas organizacijas. Knyga baigiama jautriu pasakojimu apie paskutinius kunigo gyvenimo metus, paženklintus ligos, bet nepalaužusius jo dvasios ir pasiaukojimo.
Reikšmė
Dr. Antano Kučo monografija yra itin vertingas veikalas, nušviečiantis vieno iškiliausių Amerikos lietuvių dvasininko ir kultūros veikėjo gyvenimą. Tai ne tik asmenybės biografija, bet ir gyvas pasakojimas apie visos pirmosios lietuvių išeivių kartos kovą dėl tautiškumo ir tikėjimo išsaugojimo. Knygoje atskleidžiamas kun. Staniukyno, kaip tylaus, kuklaus, bet nepaprastai atkaklaus ir pasiaukojančio darbininko, portretas. Jo įsteigta Šv. Kazimiero Seserų Kongregacija tapo kertiniu lietuviško švietimo ir kultūros akmeniu Amerikoje. Ši knyga yra svarbus šaltinis istorikams, visuomenininkams ir visiems, besidomintiems lietuvių išeivijos istorija.- Išsami informacija
- Peržiūros: 39
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1965
Šis leidinys – tai pirmasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1965 metais. Redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J., šis tomas žymi naują ir svarbų etapą Akademijos leidybinėje veikloje išeivijoje. Kaip teigiama prakalboje, „Metraštis“ buvo sumanytas kaip neperiodinis leidinys, skirtas ilgesnėms, specializuotoms mokslinėms studijoms, kurios netelpa į kultūrinių žurnalų rėmus, taip užpildant svarbią spragą lietuviškoje mokslinėje literatūroje.
Turinys ir struktūra
Pirmasis „Metraščio“ tomas pasižymi tematiniu platumu ir aukštu moksliniu lygiu. Jame surinkti straipsniai apima teologijos, filosofijos, istorijos, sociologijos, pedagogikos ir bibliografijos sritis. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:- Teologija ir filosofija: Kun. Antanas Liuima, S. J., nagrinėja Bažnyčios, kaip Mistinio Kristaus Kūno, sampratą, o dr. Juozas L. Navickas gilinasi į žmogaus esmės problemą intencionalinių aktų perspektyvoje.
- Istorija: Prof. Zenonas Ivinskis pateikia išsamią studiją apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą ir jo palikimą. Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo Petro Kriaučiūno, kaip tautinio atgimimo pradininko Sūduvoje, veiklą. Kun. dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M., dalinasi įžvalgomis iš Simno miestelio istorijos.
- Socialiniai ir politiniai mokslai: Dr. Antanas Stasys Bačkis analizuoja socialinį krikščionybės pajėgumą, o prelatas Mykolas Krupavičius svarsto naujos pasaulio santvarkos klausimus.
- Pedagogika ir bibliografija: Prof. Justinas Pikūnas aptaria modernias mokymo technologijas – mokymo mašinas. Aleksandras Ružancovas-Ružaniec pateikia išsamią lietuvių išeivijos katalikiškos religinės knygos bibliografiją.
Reikšmė
Pirmasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus ir reikšmingas lietuvių išeivijos mokslinės minties rinkinys. Jis ne tik atspindi platų Akademijos narių mokslinių interesų spektrą, bet ir liudija jų intelektualinį gyvybingumą bei pasiryžimą tęsti mokslinį darbą net ir sudėtingomis emigracijos sąlygomis. Šis leidinys yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos teologijos, filosofijos, istorijos ir socialinių mokslų raida XX amžiaus antroje pusėje.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS I 1965 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 40
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1966
Šis leidinys – tai antrasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1966 metais. Kaip ir pirmąjį tomą, jį redagavo kun. Antanas Liuima, S. J. Šis veikalas tęsia tradiciją skelbti išsamias, mokslines studijas, nagrinėjančias aktualias problemas iš krikščioniškosios perspektyvos. Pagrindinė šio tomo ašis – moderniosios pažangos problemų analizė.
Turinys ir struktūra
Antrasis „Metraščio“ tomas yra tematiškai vientisesnis, didelį dėmesį skiriant socialiniams ir filosofiniams klausimams. Jame surinkti straipsniai apima platų problemų lauką, nuo filosofijos ir istorijos iki socialinio saugumo ir bibliografijos. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Filosofija ir socialiniai mokslai: Didžiausią leidinio dalį užima išsami Petro Maldeikio studija „Moderniosios pažangos problemos“, kurioje kritiškai vertinama pažangos idėja, jos istorija ir poveikis šiuolaikinei visuomenei. Šią temą papildo ir teologiškai apmąsto redaktoriaus kun. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Moderniosios pažangos problemų klausimu“.
- Idėjų istorija: Kun. Vytautas Bagdanavičius, M. I. C., nagrinėja lietuvišką materialistinę raštiją, susiformavusią iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.
- Socialinė politika: Dr. Domas Jasaitis pateikia išsamią studiją apie sveikatos draudimą ir socialinį saugumą, analizuodamas šių sistemų raidą ir veikimą įvairiose šalyse.
- Bažnyčios istorija: Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo istorinį bandymą įvesti Nekaltai Pradėtosios Marijos ordiną buvusioje Lietuvos-Lenkijos valstybėje.
- Bibliografija: Aleksandras Ružancovas-Ružaniec tęsia savo monumentalų darbą, pateikdamas „Lietuvių išeivių katalikų religinės knygos 1959-1965 metų bibliografiją“.
Reikšmė
Antrasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra svarus indėlis į lietuvių išeivijos mokslinę mintį, gilinantis į sudėtingas modernaus pasaulio problemas. Leidinys demonstruoja Akademijos narių gebėjimą ne tik aprašyti istorinius faktus, bet ir analizuoti šiuolaikinio gyvenimo reiškinius, tokius kaip materializmas, socialinė raida ir technologinė pažanga. Tai vertingas šaltinis, liudijantis lietuvių intelektualų pastangas išlaikyti aukštą mokslinį lygį ir aktyviai dalyvauti pasaulinėje idėjų diskusijoje.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS II 1966 m.
- Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS III 1967 m.
- Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS IV 1968 m.
- Suvažiavimo darbai VI 1969m.
- KAZYS PAKŠTAS
- LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
- Suvažiavimo darbai VII 1972m.
- Suvažiavimo darbai VIII 1974m.
- Suvažiavimo darbai IX 1982m.
- MAŽOSIOS LIETUVOS APGYVENDINIMAS IKI XVII AMŽIAUS PABAIGOS
- VEIDAI IR PROBLEMOS LIETUVIŲ LITERATŪROJE II