PENKIOS KNYGOS Vertimas iš Neovulgatos
Vilnius 1973
Šiame dokumente pateikiama Psalmyno – Senojo Testamento psalmių rinkinio – apžvalga. Tai yra 1973 metais Lietuvos TSR Vyskupijų Ordinarų Kolegijos išleistas vertimas iš lotyniškosios Neovulgatos.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.