Ši knygos apžvalga paremta 1929 m. lietuvišku Giovanni Papini veikalo „Kristaus istorija“ vertimu, kurį atliko dr. P. Mačiulis ir išleido „Žinijos“ bendrovė. Knygos „Kristaus istorija Id.“ (Giovanni Papini) apžvalga
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ (it. Storia di Cristo), kurios pirmoji dalis lietuviškai pasirodė 1929 metais, yra ne tradicinė biografija, o ugningas, poetiškas ir giliai asmeniškas Naujosios Sandoros įvykių perpasakojimas. Tai veikalas, parašytas su menininko aistra ir atversto intelektualo uolumu, skirtas, kaip teigiama pačioje pradžioje, „visiems, kurie ieško gyvenimo prasmės“.
Autoriaus tikslas ir epochos kritika
Savo įžangoje „Autorius skaitytojui“ Papini išdėsto savo motyvus ir griežtai kritikuoja modernųjį pasaulį. Jo teigimu, modernybė, nepaisant išorinės pažangos, yra nutolusi nuo Kristaus ir praktikuoja „mechaninę stabmeldystę, baisesnę už senobinę“. Autorius atmeta tiek sausą, kritišką mokslininkų požiūrį, kurie, jo manymu, siekia Jėzų paversti mitu arba sumažinti iki paprasto žmogaus , tiek ir dvasininkų rašytas knygas, kurios dažnai dvelkia „supelėjusiu koktumu“ ir atstumia šiuolaikinį skaitytoją.
Papini siekia parašyti „gyvą knygą“ apie „gyvą Kristų“ , skirtą pasauliečiams, ypač tiems, kurie yra nutolę nuo tikėjimo arba jį praradę. Tai nėra „istoriškai moksliškas“ veikalas ; autorius atvirai prisipažįsta, kad rėmėsi beveik išimtinai keturiomis Evangelijomis, kurias, jo įsitikinimu, reikia priimti visiškai arba atmesti.
Stilius ir metodas
Papini stilius yra išskirtinis – tai ne neutralus pasakojimas, o retorikos ir poetinių vaizdų kupinas tekstas. Jis pats pripažįsta, kad Kristaus istorijos negalima papasakoti ramiu ir lygiu stiliumi, nes tai „tokia drama ir tokia poema“, kuri reikalauja iškalbingumo. Šis stilius atsiskleidžia nuo pat pirmųjų skyrių:
Tvartas, kuriame gimė Jėzus, aprašomas ne kaip idiliška prakartėlė, o kaip „tamsus, nešvarus, dvokiąs“ gyvulių kalėjimas – metafora pasauliui, kuriame žmonės „nardosi dumbluose“.
Pinigai yra pasmerkti kaip „Šėtono supuvusios išmatos“ , o Jėzus, pasak autoriaus, niekada savo rankomis nelietė monetos.
Mokinių portretai piešiami su neslepiamu žmogiškumu, atskleidžiant jų silpnybes, nesupratingumą ir bailumą, taip pabrėžiant Mokytojo vienatvę ir kančią.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Knygoje ryškėja kelios pagrindinės temos, atspindinčios radikalią Papini Kristaus viziją:
Kristus – Perversmininkas: Jėzus vaizduojamas kaip „didžiausias senų tiesų Perversmininkas“, atėjęs apversti visų žmogiškųjų vertybių. Pamokslas ant kalno tampa manifestu, kur Paskutinis tampa Pirmu, paniekintasis – pagerbtu, o tai, kas pasaulio laikoma išmintimi – kvailyste.
Priešų meilė kaip antgamtinis aktas: Įsakymas mylėti savo priešus pristatomas kaip pati krikščionybės šerdis ir didžiausias iššūkis žmogiškajai prigimčiai. Papini teigia, kad ši meilė yra vienintelis kelias panaikinti neapykantą ir pasiekti tikrąją laimę.
Kova su Mammona ir pasaulio karaliais: Autorius negailestingai smerkia turtą ir valdžią. Turtuolis yra „kalinys savo paties prigimties neišnaudotame kalėjime“ , o tarnavimas pinigui (Mammonai) yra nesuderinamas su tarnavimu Dievui. Pasaulio karaliai, tokie kaip Augustas ir Erodas, vaizduojami kaip žiaurūs nusikaltėliai, kurių valdžią sugriaus Kristaus Karalystė.
Asmeninė autoriaus kelionė: Knyga yra ir paties Papini dvasinės kelionės liudijimas. Jis prisipažįsta anksčiau rašęs knygą apie „žmogų, norėjusio vieną laiką tapti Dievu“ , o dabar, subrendęs, rašo apie „Dievo tapusio žmogumi, gyvenimą“. Šis veikalas jam yra ir būdas apginti Kristų, kurį, jo jausmu, apleido ne tik priešai, bet ir patys krikščionys.
Lietuviškojo leidimo reikšmė
1929 m. vertimas yra svarbus tarpukario Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dokumentas. Leidimą palaimino apaštališkasis nuncijus R. Bartoloni, kuris laiške prof. F. Kemėšiui išreiškė viltį, kad knyga „sugebės kas kart galingiau dėtis prie krikščioniško ir dorinio jaunimo ūgdymo“. Pats Giovanni Papini laiške „Jaunuoliams lietuviams katalikams“ džiaugiasi vertimu ir pamini savo draugystę su lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu. Tai rodo, kad knyga buvo laikoma svarbia priemone stiprinti katalikišką tapatybę modernėjančioje visuomenėje.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ – tai ne raminantis ir paguodžiantis skaitinys, o provokuojantis ir sielą sukrečiantis veikalas. Autoriaus tikslas – ne tiesiog priminti seniai žinomus faktus, bet priversti skaitytoją iš naujo, be išankstinių nuostatų, susidurti su radikalia ir pasaulį keičiančia Evangelijos žinia. Tai knyga, kuri per poetinę kalbą ir aistringą interpretaciją siekia atverti Kristų kaip amžinai aktualų ir būtiną atsaką į žmogaus ir visuomenės kančią.