† Dievui ir Tėvynei
  • Pradžia
  • LKMA
  • Video
    • Pokalbiai
    • Kantičkinės giesmės
    • Dokumentika
  • Audio
  • Knygos
    • Knygų sąrašas - pavadinimai, autorius, peržiūros
    • Knygos pagal pavadinimus
    • Knygos pagal autorius
    • Knygos pagal peržiūras
    • Knygų pradinė lentelė

Knygų sąrašas

APMĄSTYMAI VISIEMS METAMS IR ŠVENTĖMS

Išsami informacija
Peržiūros: 264
KUN. GERHARD DIESSEL
virselis
CHICAGO, ILL. 1917
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
  Klasikinės dvasinės literatūros perlas: „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“
Knyga, „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“, yra 1917 metais Čikagoje išleistas kunigo Gerhardo Diesselio veikalas, kurį į lietuvių kalbą išvertė kunigas A. Staniukynas. Tai – išsamus dvasinių pratimų ir minčių maldos vadovas, skirtas visų pirma dvasininkams, vienuoliams ir giliai tikintiems pasauliečiams, siekiantiems dvasinio tobulumo. Šis leidinys yra ne tik maldos vadovas, bet ir vertingas istorinis bei lingvistinis to meto lietuvių išeivijos religinio gyvenimo liudijimas.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra suskirstyta logiškai ir sistemingai, apimant visą liturginių metų ciklą. Ji padalinta į dvi pagrindines dalis: Kalėdų ir Velykų laiką. Turinys detaliai veda skaitytoją per svarbiausius bažnytinių metų periodus:
Advento laikotarpis: Apmąstymai apie dvejopą Kristaus atėjimą, žmonijos būklę iki Išganytojo gimimo ir atgailos svarbą.
Kalėdų laikas: Meditacijos apie Kalėdų slėpinį, šventųjų (Stepono, Jono) pavyzdžius ir Trijų Karalių kelionę.
Laikas po Trijų Karalių: Gilinamasi į Šventosios Šeimos paslėptą gyvenimą Nazarete, bendruomeninio gyvenimo svarbą ir dorybes.
Gavėnios ir Velykų laikas: Tai pati plačiausia knygos dalis, kurioje detaliai apmąstomi Kristaus kančios etapai, Jo mirtis ir šlovingas Prisikėlimas.
Kiekvienas apmąstymas yra aiškiai struktūrizuotas ir pritaikytas asmeninei maldai. Paprastai jį sudaro:
Įžanga: Trumpas įvadas į dienos temą.
Svarstymas: Teologinis temos išaiškinimas.
Pritaikymas: Praktiniai patarimai, kaip svarstomą tiesą pritaikyti savo gyvenime.
Malda ir Pasiryžimas: Konkretūs veiksmai ir maldos, padedančios įtvirtinti apmąstymo vaisius.
Priede taip pat pateikiami apmąstymai konkrečioms šventėms (pvz., Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus Ksavero) ir mėnesinėms rekolekcijoms.
Kam skirta ši knyga?
Knygos prakalboje nurodoma, kad ji skirta „ypatingai, tiems asmenims, kurie, savo pašventimo rupesčiu užimti, turi da priedermę daryti artymui gailestingumo darbus“. Tai rodo, kad pagrindinė auditorija – dvasiškai brandūs žmonės, vienuoliai, kunigai ir aktyvūs pasauliečiai, kuriems dvasinis gyvenimas yra kasdienybės pagrindas. Tai nėra lengvas skaitinys prieš miegą, o rimtas įrankis, reikalaujantis susikaupimo, disciplinos ir noro gilintis į save.
Vertė ir reikšmė šiandien
Nors knyga parašyta daugiau nei prieš šimtą metų ir jos kalba gali pasirodyti archajiška, jos turinys išlieka stebėtinai aktualus.
Dvasinė vertė: Ji siūlo patikrintą ir struktūrizuotą kelią į dvasinį augimą. Klasikinės dorybės – nusižeminimas, klusnumas, meilė, atgaila – yra amžinos ir visuomet reikalingos.
Istorinė vertė: Leidinys atspindi XX a. pradžios katalikišką pamaldumą, jo formas ir akcentus. Tai svarbus šaltinis Bažnyčios istorijos ir lietuvių išeivijos kultūros tyrinėtojams.
Lingvistinė vertė: Knygoje vartojama turtinga, autentiška to meto lietuvių kalba, kuri gali būti įdomi kalbos istorikams ir visiems, besidomintiems lietuvių kalbos raida.
Apibendrinimas
„Apmąstymai visiems metams ir šventėms“ – tai gilus, sistemingas ir dvasiškai turtingas veikalas. Nors reikalaujantis skaitytojo pastangų ir susikaupimo, jis atveria kelią į nuoseklų dvasinį gyvenimą pagal klasikinę katalikišką tradiciją. Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis ne tik ieškantiems dvasinio vadovavimo, bet ir besidomintiems Lietuvos bažnytinės literatūros paveldu.

Skaityti daugiau: APMĄSTYMAI VISIEMS METAMS IR ŠVENTĖMS

Š. AURELIJAUS AUGUSTINO IŠPAŽINIMAI

Išsami informacija
Peržiūros: 264
AURELIJUS AUGUSTINAS
virselis
KAUNAS 1933
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
Sielos kelionė pas Dievą: Šventojo Augustino „Išpažinimų“ apžvalga
Šventojo Augustino „Išpažinimai“ (lot. Confessiones), parašyti apie 400-uosius metus, yra vienas iš pamatinių Vakarų civilizacijos tekstų – nepaprastai atviras, intelektualiai gilumo ir dvasinės įtampos kupinas veikalas. Tai nėra autobiografija šiuolaikine prasme, o veikiau ilga, karšta malda ir pokalbis su Dievu. Knygos pavadinimas atspindi dvejopą autoriaus tikslą: tai ne tik nuodėmių ir klaidų išpažinimas (confessio peccati), bet ir, svarbiausia, Dievo didybės, gerumo ir gailestingumo išpažinimas bei šlovinimas (confessio laudis).
Neramios širdies odisėja
Knyga seka Augustino vidinę kelionę nuo neramios, aistrų draskomos jaunystės iki atradimo ramybės krikščionių tikėjime. Skaitytojas tampa negailestingai atviro sielos tyrimo liudininku. Augustinas veda mus per savo gyvenimo etapus:
Vaikystė ir jaunystė: Jis aprašo savo vaikiškas vagystes, paauglišką puikybę ir studijas Kartaginoje – mieste, kurį jis vadina „verdančiu nuodėmingos meilės katilu“.
Tiesos paieškos: Intelektualiai gabus, bet dvasiškai klaidžiojantis Augustinas ieško tiesos įvairiose filosofinėse srovėse. Jis beveik dešimtmečiui pasineria į manicheizmą, vėliau susižavi neoplatonizmu, tačiau niekur neranda atsakymų, kurie patenkintų ir jo protą, ir neramią širdį.
Atsivertimas: Lemiamą postūmį jo gyvenime padaro du žmonės. Pirma, jo motina Šventoji Monika, kurios nenutrūkstamos maldos ir ašaros lydi sūnų visuose jo klystkeliuose. Antra, Milano vyskupas Šventasis Ambroziejus, kurio pamokslai atveria Augustinui alegorinį Šventojo Rašto grožį ir padeda įveikti intelektualines kliūtis tikėjimui. Galiausiai, dramatiškoje scenoje Milano sode, Augustinas patiria vidinį lūžį ir apsisprendžia krikštytis.
Daugiau nei gyvenimo istorija
„Išpažinimai“ yra ne tik jaudinantis atsivertimo pasakojimas, bet ir gili filosofinė bei teologinė meditacija. Augustinas, pasakodamas savo gyvenimą, nuolat stabteli apmąstyti pamatinius būties klausimus:
Blogio prigimtis: Kaip geras Dievas galėjo sukurti pasaulį, kuriame egzistuoja blogis?
Laiko samprata: Kas yra laikas? Kaip susieti praeitį, dabartį ir ateitį su amžinuoju Dievu?
Atminties galia: Augustinas pateikia stulbinančią atminties analizę, atskleisdamas ją kaip beribius sielos rūmus, kuriuose saugoma ne tik asmeninė patirtis, bet ir glūdi Dievo atvaizdas.
Dievo prigimtis ir malonės veikimas: Visas veikalas yra bandymas suprasti Dievo veikimą žmogaus gyvenime – kaip Jo malonė veikia per aplinkybes, žmones ir vidinius sielos judesius.
Kam skirta ši knyga?
Tai nėra lengvas skaitinys. Knyga reikalauja susikaupimo ir noro kartu su autoriumi leistis į intelektualinius ir dvasinius ieškojimus. Ji skirta kiekvienam, kuris:
Ieško atsakymų į giliausius gyvenimo prasmės klausimus.
Domisi filosofija, teologija ir psichologija.
Nori suprasti krikščioniškojo tikėjimo pagrindus ne per sausas formules, o per gyvą asmeninę patirtį.
Jaučia savyje nerimą ir troškimą atrasti vidinę ramybę.
Apibendrinimas
Šventojo Augustino „Išpažinimai“ išlieka nemirtingu klasikos veikalu, nes jame kiekviena ieškanti siela gali atpažinti save. Tai universalus pasakojimas apie kovą su nuodėme, tiesos ilgesį ir Dievo gailestingumą, kuris galiausiai nugali. Knyga prasideda ir baigiasi garsiąja fraze, kuri yra viso kūrinio esmė: „Tu padarei mus, lem-damas linkti Tavip, ir nerami yra mūsų širdis, kol atsilsės Tavyje“.

Skaityti daugiau: Š. AURELIJAUS AUGUSTINO IŠPAŽINIMAI

Moterystė

Išsami informacija
Peržiūros: 264
Dr. V. Brizgys
virselis
Kirchheim-Teck1947
 
straipsnis
pdf
 
html
box
Ši knyga – tai vyskupo dr. Vincento Brizgio veikalas „Moterystė“, išleistas 1947 metais kaip Šventojo Sosto Delegatūros Lietuviams leidinys. Tai yra glaustas, tačiau turiningas katalikiško požiūrio į santuoką ir šeimą išdėstymas, skirtas pokario lietuvių išeivijai.
Pagrindinės knygos idėjos ir temos:
Veikalas gina tradicinę, katalikišką šeimos sampratą, polemizuodamas su moderniomis, sekuliariomis idėjomis. Autorius nuosekliai išdėsto Bažnyčios mokymą, paliesdamas šiuos esminius aspektus:
Santuokos dieviška kilmė: Vyskupas V. Brizgys teigia, kad santuoka nėra tik socialinis susitarimas ar vėlyvas civilizacijos produktas. Priešingai, ji yra Kūrėjo įdiegta į pačią žmogaus prigimtį kaip pamatinė institucija.
Santuokos tikslai: Pagrindiniais santuokos tikslais įvardijami du: vaikų gimdymas bei auklėjimas ir abipusė sutuoktinių pagalba, dvasinis bei fizinis vienas kito papildymas. Šie tikslai, pasak autoriaus, yra neatsiejami ir sudaro santuokos esmę.
Neišardomumas ir šventumas: Pabrėžiama, kad krikščioniškoji santuoka, pakelta į sakramento rangą, yra neišardoma. Knygoje griežtai kritikuojama civilinė santuoka ir ypač skyrybos, kurios laikomos didele grėsme ne tik šeimos moralei, bet ir visos tautos išlikimui. Autorius teigia, kad griūvanti šeima veda prie tautos fizinio ir dvasinio nykimo.
Atsakomybė ir pasirengimas: Didelis dėmesys skiriamas tėvų pareigai tinkamai paruošti vaikus šeimyniniam gyvenimui, nuo mažens ugdant pagarbą santuokos kilnumui ir su ja susijusioms atsakomybėms.
Kam skirta knyga?
Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, knyga išlieka aktuali. Pirmiausia ji buvo skirta pokario lietuvių išeiviams, ypač jaunimui, siekiant juos apsaugoti nuo svetimų kultūrų įtakos ir padėti išlaikyti tvirtą katalikišką šeimos sampratą. Autorius pabrėžia, kad tvirtas šeimos židinys yra tautos likimo pagrindas.
Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi tradiciniu Katalikų Bažnyčios požiūriu į šeimą, nori geriau suprasti krikščioniškosios moralės pagrindus ar ieško argumentų diskusijose apie šeimos vertę modernioje visuomenėje. Tai glaustas ir aiškus gidas į klasikinę šeimos teologiją.

Skaityti daugiau: Moterystė

Rūpintojėlis. maldynas

Išsami informacija
Peržiūros: 264
ŽEMAIČIŲ Apygarda
virselis
Būstinė  1953
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
  Kryžiaus kelias
Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manęs, nėra manęs vertas.
Kryžiaus ir erškėčių kelią, Viešpatie Kristau, Tu, perėjai pirmas. Perėjai, kaip niekas kitas. Tavo kūną nuo galvos iki kojų žymi žaizdų randai.
Žinau, kartus ir kietas tas Tavo kryžiaus kelias. Bet dėl to, kad jis Tavo, mane jis žavi ir traukia. Esu vaikas tautos, kuri pamėgo Tavo kryžius.
Pamėgo, nes pati yra praėjusi baisų kryžiaus kelią. Ne kartą atrodė, kad ji puls po savo našta ir nepakils. Bet tavo kančios stiprinama Ji kėlė.
Kančia neišvengiama ir mano daliai. Kryžiaus keliu ir man lemta eiti.
Pamokyk mane ir mano tautą, Mokytojau. Pamokyk sekti Tave kenčiantį.

Rūpintojėlis. maldynas

Išsami informacija
Peržiūros: 293

Atiduok Tėvynei, ką privalai!

RŪPINTOJĖLIS

LLKS PARTIZANO maldos ir apmąstymai

Papildytas P R R leidinys Išleido ŽEMAIČIŲ Apygarda

1953

 

Būstinė ..........

 

Perleido PARTIZANAS 2021

Kryžiaus kelias

Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manęs, nėra manęs vertas.

Kryžiaus ir erškėčių kelią, Viešpatie Kristau, Tu, perėjai pirmas. Perėjai, kaip niekas kitas. Tavo kūną nuo galvos iki kojų žymi žaizdų randai.

Žinau, kartus ir kietas tas Tavo kryžiaus kelias. Bet dėl to, kad jis Tavo, mane jis žavi ir traukia.

Esu vaikas tautos, kuri pamėgo Tavo kryžius. Pamėgo, nes pati yra praėjusi baisų kryžiaus kelią. Ne kartą atrodė, kad ji puls po savo

našta ir nepakils. Bet tavo kančios stiprinama Ji kėlė.

Kančia neišvengiama ir mano daliai. Kryžiaus keliu ir man lemta eiti.

Pamokyk mane ir mano tautą, Mokytojau. Pamokyk sekti Tave kenčiantį.

LIETUVOS HIMNAS

Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žemė!

Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia.

Tegul Tavo vaikai eina Vien takais dorybės, Tegul dirba Tavo naudai Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvos Tamsumus pašalina,

Ir šviesa, ir tiesa Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos Dega mūsų širdyse. Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi!

PRIESAIKA

Partizano Priesaika

„Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, net sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu ir visa ką tik apie juos sužinosiu, tuoj savo vir-

šininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gręsia mirties bausmė.

Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai".

Iškilmingas pasižadėjimas „Iškilmingai pasižadu, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atsta-

tymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu man visas patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuojau viršininkam pranešiu, saugosiu šalies gerovę, visada atsidėjęs dirbsiu Tėvynei Lietuvai ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą

ir paslapties išdavimą man gręsia mirties bausmė.

Tebūnie mano valia stipri šį pasižadėjimą garbingai ištesėti".

Slapuko priesaika

„Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas

paslaptis ir visa, ką tik apie Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė.

Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai".

Iškilmingas pasižadėjimas

„Iškilmingai pasižadu, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Ko-

vos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu sąjūdžio įstatus, statutus ir viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis ir visa, ką tik apie Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę, visada atsidėjęs dirbsiu Tėvynei Lietuvai ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už sąmo-

ningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gręsia mirties bausmė.

Tebūnie mano valia stipri šį garbingą pasižadėjimą ištesėti”.

Talkininko priesaika „Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, visomis išgalėmis kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, tiksliai vykdysiu kiek tai man apystovos leis, savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas patikėtas man paslaptis ir visa, ką tik apie

Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui pridera.

Gerai žinau, kad už paslapties išdavimą man grėstų mirties bausmė.

Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai".

Iškilmingas pasižadėjimas

„Iškilmingai pasižadu, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, visomis išgalėmis kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepri-

klausomybės atstatymo, tiksliai vykdysiu, kiek tai man apystovos leis, savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis ir visa ką tik apie Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę, visada atsidėjęs dirbsiu Tėvynei Lietuvai ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė.

Tebūnie mano stipri valia šį pasižadėjimą garbingai ištesėti".

Bendroji malda

Dieve Ramintojau, ateik į neramias, išvargintas mūsų širdis,    pripildyk jas savo

rimtimi, išsklaidyk abejones ir nekantrumą, pašalink baimę. Dieve Pašventintojau, pašvęsk mūsų darbą ir nemigo naktis, mūsų viltis ir ilgesius.

Dieve, Didžioji Šviesa, nuskaidrink mūsų jausmus ir mintis, apvalyk mus nuo pikto.

Dieve, mūsų Vienytojau, laikyk mus vienam būry, derink mūsų nuotaikas, lygink mūsų pažiūras, glausk

mus vienus su kitais didžiausios meilės ryšiu.

Dieve, Išminties Davėjau, mokyk mus tikro gyvenimo kelio, kurstyk mumyse norą pažinti tiesą, padėk teisingai suprasti vieniems kitus.

Dieve, Tiesos Liudytojau, kad ir mes išpažintume tiesą savo žodžiu ir gyvenimu, išpažintume drąsiai ir be baimės.

Dieve, Valios stiprintojau, grūdink mūsų dvasines galias, didink mūsų valios ryžtą, ugdyk mumyse norą pamėgti tavo vardą.

Dieve, Meilės Liepsna, kurstyk geruosius mūsų pasiryžimus, skaidrink mūsų papročius. Amen.

Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį, Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai.

Juk tėviška tavo malonė daug gali.

Mes tavo per amžius Lietuvos vaikai. Neapleisk, Aukščiausias, mūsų ir brangios Tėvynės. Maloningas ir galingas per visas gadynes!

Žmogus Tėvynėje tiek gyvas yra, kiek ji jam jo širdyje gyva.

Ryto maldos

Tavo garbei, Viešpatie, pavedu šią dieną. Skiriu ją savo šeimos, brolių partizanų ir mielosios Tėvynės labui.

Su auka ir su gera nuotaika pakelsiu darbo sunkumus. Su tavimi, Viešpatie, nebus man sunki jokia auka ir nepakeliamas joks bandymas. Kiekvienu atveju būsiu ramus, kaip rami mano tautos dvasia ir giedras, kaip tautos dangus.

Viešpatie, kuris esi Tiesa, duok man būti teisiam, kuris esi Meilė - būti meiliam, kurs esi Gėris - būti geram.

Iš tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą,

Iš tavo rankų ir šviesi darbų diena.

Iš tavo rankų man ir laimė mano krito, Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena.

Ačiū tau, Viešpatie, kad siunti mums ne vien saulės spindulius, nuo kurių mes galėtume virsti tyruma, bet teiki debesų ir lietaus, kad galėtume gaminti vaisių.

****** (Apr. 3,19) ******

87ah912,01

Į KRISTŲ RŪPINTOJĖLĮ Viešpatie Kristau, kuris mūsų tautos kryžkelėse ir pakelėse Rūpintojėliu rymai, rūpinkis, prašome, ir toliau mūsų likimu. Padėk mūsų tautai sunkiomis jai valandomis ir neleisk, kad ji, tiek kentėjusi, būtų nepaguosta ir nesuraminta.

Tu susirūpinęs, gerasis Rūpintojėli, kaip ir mes. Tu užjauti mus ir guodi mus. Guosime ir mes tave, ir užjausime. Guosime kantriai pakeldami kančias ir auką.

Per tave, mūsų Rūpintojėli ir tavo kančią, mes eisime į garbę, kurioje tu su savo ir mūsų Tėvu gyveni ir

viešpatauji per amžius. Amen.

Teisk mane, o Dieve, ir gink mano bylą nuo nešventos giminės, gelbėk nuo neteisaus ir klastingo žmogaus.

(XL 11 psalmė) *************

Iš sutemų, pro pelkes ir girias.

Ateina minios, upėm iriasi laivai ir valtys... Tegu, tegu laukus - tūnojimo marias Prižadins giesmės ir šauksmai:

- Mes norim keltis!

Jaunystė sukurta ne džiaugsmui, ne malonumams, -ji sukurta tik heroizmui.

VAKARO MALDA

Viešpatie, tu valdai dangų ir žemę - laimink mūsų Lietuvą ir į mūsų širdis įdiek Tėvynės meilę. Duok mums būti narsiems, kad taptume verti savo protėvių. Leisk mums išsaugoti savo šventą tikėjimą, mūsų tėvų palikimą. Laimink lietuvius partizanus, kurie kovoja už teisingumą ir savo kiemą. Duok mums jėgų didžiausiai aukai už savo tautą ir Tėvynę. Tau, Triasmenis Dieve, pa-

vedu aš save šią naktį. Apsaugok mane ir mano draugus nuo pavojų.

Pavedu tau, Viešpatie, vi -sus šios dienos savo ir mano tautos vargus, kovas ir laimėjimus, visa tai, kas bu -vo gero ar blogo. Koks esu, esu tavo, Viešpatie. Tu Visagalis Dieve, padėjai man šiandien kovoje už mano tautą ir Tėvynę, padėk man ir toliau. Duok, kad rytoj aš būčiau dar ištikimesnis ir tvirtesnis.

Per Jėzų Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Teka nuo amžių srovė krikštolinė,

Neša ji laisvę paties Visagalio.

Viešpatie, stiprink tu mano Tėvynę,

Vargt ir kentėt neleisk jai be galo.

MALDA UŽ TĖVYNĘ

Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, gražink ir mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tegul tie bandymai, kuriuos tu skyrei mūsų šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir didesnei jos dvasinei gerovei.

Laimink, Viešpatie, mus, kurie su ginklu stojam prieš pavergėjus. Duok mums jėgų pakelti didžią partizano dalią. Padaryk, kad mes visi grįžtume į namus, nešdami naują atgimimo ugnį.

Siųsk, Viešpatie, išminties ir stiprybės dvasios tiems, kurie dirba mūsų tautai ir aukojasi jos labui. Padėk savo tėviška meile ir globa pasilikusiems namuose mūsų broliams ir sesėms. Stiprink dėl tavo vardo ir tautos laisvės kenčiančius, guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius, amžiną šviesą suteik, Viešpatie, tiems, kurie jau yra mirę kovos lauke.

Švenčiausioji Mergele Marija Aušros Vartų Gailestingumo Motina, pavesk savo dieviškajam Sūnui, Jėzui Kristui, mūsų Lietuvą, kuri taip nuoširdžiai Tave myli ir garbina.

Neleisk, kad tavo sūnaus vardas būtų išrautas iš lietuvio širdies.

Šventasis Kazimierai, mūsų tautos globėjau, vadovauk mūsų kovai dėl laisvės, kaip kitados stebuklingu būdu, kad vadovavai mūsų tėvams.

Per Kristų, mūsų Viešpatį, kurį tiki, išpažįsta ir myli kiekvienas taurus lietuvis. Amen.

Viršum žemės    nurimusio

juoko,

Viršum    plieno, ugnies ir

patrankų,

Pro žvaigždžių ir pro mėnesio šokį

Kažkas tiesia kruviną ranką.

MALDA UŽ MIRUSIUS

Tu žinai, Viešpatie, kokie jausmai jungia mus su tais, kurių jau nebėra mūsų tarpe. Jie buvo mūsų šeimos Broliai, Sesės, mūsų vargų nuoširdžiausi dalyviai. Tiesa, jie buvo žmonės, kaip ir mes, su savo silpnybėmis ir dorybėmis. Leisk, Viešpatie, prisi-

minti juos ir prašyti jiems savo gailestingumo. Užskaityk, Viešpatie, ypač aukas tų, kurie, kaip karžygiai aukojasi už geresnę tautos ateitį. Suteik jiems ir visiems mūsų įnirusiems ramybę tavo, ir šviesą per amžius. Amen.

Į KRISTŲ RŪPINTOJĖLĮ

Nužengi tu, Viešpati Kristau, kaip rasa į išdžiūvusią žemę, ir mes atgyjame it gėlės laukuose. Tu apgaubi mus tyla ir rimtimi. Ir mes džiaugiamės kaip vaikai.

Gimęs Kūdikėli, daryk mus Dievo vaikais. Dievo Sūnau, duok mums, Dievo

sūnų laisvės. Atėjusi nauja Šviesa, leisk ir mums, kaip žiburiams, šviesti naujai gimstantiems laikams. Amen.

Marija, Marija, Skaisčiausia Lelija,

Tu švieti aukštai danguje.

Palengvink vergiją,

Pagelbėk žmonijai,

Išgelbėk nuo priešo baisaus.

MIŠIŲ MALDOS

Suklaupę meldžiam, Jėzau saldžiausias, Maldas priimki mūsų karščiausias,

Mus išmokyki Dievą pažinti, Pildyt jo valią ir jį garbinti.

Tavo valia, Viešpatie, keliauju lietuviškos Golgotos vieškeliu. Vien tavo garbei ir Tėvynės laisvei plakančia širdimi nulenkiu galvą prieš tavo auką; ji mano kelių vadovas, ji tikroji mano gyvenimo paguoda.

Aukojuos tau, Viešpatie, nuodėmingas, maldauju tave - Šventųjų Šventąjį. Aš būtybė, neišvengianti dažno

melo, kreipiuosi į tave - pačią Tiesą. Aš, kurio būtyje taip dažna neapykantos ir abojumo, noriu vienytis su tavimi - pačia Meile. Išteisink mane, Tėve, ir rauk iš manęs niekingąjį žmogų. Siųsk savo šviesą ir tiesą -teveda jos mane į tą didžiąją auką, kurią paruošė mums Jėzus Kristus, tavo Sūnus, mūsų Brolis. Pasigailėk manęs, Dieve, ir, atleidęs mano nuodėmes, nuvesk mane į amžinąjį gyvenimą.

Apvalyk, Viešpatie, ir mano tautą. Atleisk įžeidimus padarytus tau mano tautos.

AUKOJIMUI

Nužeminta dvasia ir sugraudinta širdimi prašau tave, gerasis tėve, priimk šią duonos ir vyno auką. Ji netrukus taps tavo sūnaus Jėzaus Kristaus auka.

Priimk ją prisiminti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiai, prisikėlimui ir į dangų įžengimui. Priimk pagarbinti garbingajai Mergelei Marijai, šv. Jonui Krikštytojui, šventiesiems apaštalams Petrui ir Povilui, ir visiems šventiesiems. Priimk už nesuskaitomas mano nuodėmes ir įžeidimus, apsileidimus ir pasipiktinimus. Pri-

imk prašau, ne tik už mane, bet ir už visus mano kovos brolius ir seseris - partizanus, kurie yra gyvųjų eilėse ir mirusiųjų skaičiuje. Už artimuosius, tėvus, partizanui tėvais, broliais, seseririmis likusius lietuvius. Priimk už tuos, kurie svečiose šalyse kovoja už Lietuvos laisvę, kurie ištrėmimų ar kalėjimų kankiniais yra, kurie kankiniais paliko gyvųjų eiles. Duok, Viešpatie, kad ši auka būtų mano ir jųjų išganymui. Amen.

PRIEŠ PAKYLĖJIMĄ Štai keisis duona į kūną ir vynas į kraują.

Keisis panašiai, kaip tada, kai tavo rankos paėmė duoną ir vyno taurę, o tavo lūpos tarė: „Tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas’“ Šio stebuklo pirmieji liudytojai buvo tavo mokiniai. Paskui liudytojų skaičius augo tiek kartų, kiek šis stebuklas kartojosi. O kartotis jis turėjo, nes argi tu pats nesakei:    „Kiek    kartų tai da

rysite man atminti darykite“. Nūn, mano Kristau, ir aš esu didžiojo tavo stebuklo liudytojas. Nežinau, ar tuo turėčiau daugiau stebėtis, ar didžiuotis.

PO PAKYLĖJIMO

Leisk, Gerasis Stebukladari, šią valandą prašyti tave ir tikėtis iš tavęs vieno dalyko. Pakeitęs duoną į savo Kūną ir vyną į savo Kraują, ar nepakeisi ir mano širdies - kietos, šaltos, į širdį - pilną meilės tau ir artimui. Ar nepakeisi mano proto - abejingo ir nerangaus, į protą -jautrų tavo apreikštajai tiesai.

Padaryk, Viešpatie, šį stebuklą mano sieloje, nors ir nebūčiau to vertas.

Pakeisk, prašau, ir mano tautos veidą, kad jam spin-

dėtų Dievo tautos veidas ir mano tautos valia, kad per ją reikštųsi tavo valia. Amen.

DVASINĖ KOMUNIJA

Apvalyk mane, Dieve, nuo visų mano kalčių - buvusių, esamų ir būsimų, kad gryna    širdimi galėčiau ar

tintis prie tavo puotos stalo. Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, sunaikink ir manasias. Viešpatie Kristau, kuris savo apaštalams tarei: „Ramybę palieku jums, ramybę duodu jums“,    - suteik ir man

dvasios giedrumą. Be jo taip sunku būtų mūsų būty. Ateik į mano širdį, Dieve,

pats, ir teįsigali manyje dvasios rimtis.

Per savo Švenčiausią Kūną ir Kraują, Viešpatie Kristau, išlaisvink mane iš visų mano blogybių ir padaryk klusnų mane tavo visiems įsakymams. Tavo kūnas, kurį, kad ir nevertas būdamas ruošiuosi priimti, teneesie mano pasmerkimui ir teismui, bet teesie mano dvasiai ir kūnui patobulinti. Ateik, Viešpatie, į mano širdį pats ir mano siela bus pagydyta. Amen.

PABAIGAI

Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią su malonumu tau aukoju ir būk

gailestingas man ir visiems tiems, už kuriuos meldžiuosi.

Tepalaimina mane visagalis Dievas Tėvas ir Sūnus ir Šventoji dvasia. Amen. Išlydėk mane, Viešpatie, iš mūsų nūdienos namų, paženklinęs ta tikrąją šviesa, kuri padaro mus Dievo vaikais.

Garbė tau Dieve, Amen.

MALDA UŽ TĖVYNĘ

Visagalis amžinas Dieve, aukštojo Jeruzalės miesto Statytojau ir Sarge, dieną ir naktį saugok musų valstybę su jos gyventojais, jos būties saugumą, ramybę.

Ištiesk, Viešpatie, dangiškos pagalbos dešinę ant savo tarnų - Lietuvos laisvės kovotojų - partizanų, kad jie visa širdimi tavęs ieškotų ir ko teisingai maldauja - pasiektų.

Per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Į KRISTAUS PRISIKĖLIMĄ

Viešpatie Kristau, juk tu perėjai baisų sunaikinimo kelią, bet vėl grįžai į mūsų tarpą sveikas ir atsinaujinęs. Tu mums kaip pergalėtojas grįžęs iš kovos lauko.

Kovojame ir mes, Viešpatie. Daug kartų patiriame naikinamą nuodėmės galią.

Ir taip sunku mums grįžti iš kovos lauko, grįžti nugalėtojais. Pergalės Dieve, tu vesk mus į Prisikėlimą, tu išsaugok mus savo karalystei nepaliestus dėmės. Amen.

Tu iš Dangaus, Keleivi Visagali,

Šviesa didi tave išduoda ir

išduos.

Pabūk mano svečiu kukliam mano urvely Ir apsakyki, kas danguos.

MALDA UŽ MOTINAS

Viešpatie, heroizmo žyme, paženklinai tu mūsų motinas. Kas, jei ne jos, išlaikė tikėjimą į tave, kai tavo vietoje mums buvo brukami svetimi dievai? Kas palaikė mūsų meilę savajai tautai, kai jai išplėšti buvo vartojama jėga ir ginklas.

Dieve, tu davei motinai jėgų, pranešančių ginklo ir prievartos galią. Tu padarei ją galingesnę už galinguosius žemėje.

Motina miršta, bet nemiršta jos meilė. Ir tu, Dieve, padarei mūsų motina, šios nemariosios meilė gražiau-

sia reiškėją. Tik tu, kuris esi meilė, galėjai sukurti mums šitokį skaisčios ir patvarios meilės kūrinį.

Kristau, mūsų Broli, kuo labiau tu galėjai girtis ir didžiuotis šiame pasaulyje, jei ne savo dieviškąja Motina? Ko tu labiau po savo dangiškojo Tėvo klausei, kieno valią norėjai geriau vykdyti, jei ne savo motinos Marijos? Ir mirdamas prie kryžiaus ar neprisiminei jos, kai

sakei: „Motina, štai tavo sūnus“, ir kai pavedei ją mylimiausiam savo mokytiniui.

Pagaliau, kas gražiau už tave pagerbė savo motiną,

už tave, kuris paėmei ją

pats save ir apvainikavai angelų Karalienės vainiku.

Kristau, jei iš tavęs mes turime daug ko mokytis, tai ypač meilės savosioms motinoms. Jei per tave mes galime ko prašyti, tai pirmon eilėn - paguodos savo motinoms. Stiprink jas kenčiančias drauge su savo tauriausiais vaikais, guosk jas verkiančias, išklausyk jų prašančių, vadovauk joms kovojančioms. Tegul tas vaizdas kurį regėjo tavo mylimiausias mokinys Jonas - vaizdas moters, pamynusios savo kojomis žaltį - piktojo simbolį, virsta tikrove kiekvienoje mūsų motinoje, te-

gul per mūsų motinas išnyksta pyktis mūsų tautoje ir tegul įsigali gėris, kuriuo esi tu pats, mūsų Dieve.

Leisk pagaliau, Viešpatie, prisiminti tas mūsų motinas, kurios krito kaip kariai, gindamos teisę į savo vaikų širdis. Amžinąjį atilsį duok joms, Viešpatie, ir amžinoji Šviesa tegul joms šviečia. Amen.

Kas savo Tėvą ir Motiną myli, tas kurią dieną ir savo artimą mylės.

Motinos ašaros ir akmenį skelia.

PARTIZANŲ BŪTIES MALDOS

Vesk, Viešpatie, ir mus per skausmus į tavo garbę.

MALDA PRIEŠ ŽYGĮ

Tavo vardu, Viešpatie, pradedame šį savo žygį. Laimink mus, mūsų veikimą, mūsų sunkų darbą.

Vesk mus pro vargus ir pavojus į laimėjimą. Laimink, Viešpatie, savo kovotojų būrį. Norime gyventi tavyje, Viešpatie, norime mirti tavyje, Dieve. Todėl, gyvename ar mirštame, visuomet esame tavo, Viešpatie.

Pasitikime tavimi, Kristau, nes esi pasakęs: „Be mano valios, nenukris nei plaukas nuo galvos“. Amen.

PRIEŠ KAUTYNES

Gyvybės ir mirties Viešpatie. Tu suskaitei mano dienas pirm, negu aš ėmiau gyventi. Tu esi mano gaivintojas ir gynėjas nuo pat mano jaunų dienų. Nepridera man šiandien bijoti, kada ne-ištiriamoji galia veda mane, ištikimą Tėvynės sūnų, į kruvinas kautynes. Jeigu norėsi tu mane iš mirties pavojų išgelbėt, mano gyvybę ir sveikatą apsaugot, tai šlovinsiu aš tavo garbę. Jeigu tu ki-

taip nusprendei, - teįvyksta tavo šventoji valia. Tau atsiduodu as, priimk mane į savo amžinąją ramybę.

Leisk man, Viešpatie, kaip garbės vyrui, kaip geram krikščioniui, kaip narsybės paveldėtojui, narsiai kovoti su kovojančiu, žmoniškai elgtis su nugalėtu.

Laimink mūsų vadų akylumą ir patyrimą. Apdovanok pasisekimu jųjų sumanymus bei žygius. Suteik man ir mano broliams drąsos, narsumo ir ištikimybės, o mūsų partizanams - garbingąjį laimėjimą. Amen.

GAILESČIO SUŽADINIMAS UŽ KALTES

Viešpatie Dieve, visa širdimi aš gailiuosi, kad tau nusidėjau, nes tu - aukščiausioji Gėrybė, verčiausioji Meilė, ir nuodėmė tave įžeisti.

Atleisk man dėl Jėzaus Kristaus, mano Išganytojo, nuopelnų.

Tvirtai pasižadu, padedamas tavo malonės, niekada daugiau nebenusidėti tavo šventąjai valiai ir už viską atsiteisti. Amen.

Tėve mūsų... Sveika Marija... (3 kart).

UŽ SUŽEISTUOSIUS

Pasigailėk, geriausias Viešpatie, sužeistųjų. Tu būk jų gydytojas ir ramintojas. Palengvink jųjų sopulius ir stiprink juos ligos patale, tikėjimu į tavo pagalbą. Išklausyk, Gailestingiausias, jų maldų! Leisk jiems pasveikti ir kuo greičiausiai vėl sugrįžti į mūsų eiles.

O tuos, kuriuos tu mirties ranka nori išvaduoti iš kančių, stiprink ir ramink paskutinėje gyvenimo valandoje. Leisk jiems taikoje su tavimi mirties angelą sekti. Leisk jiems gyvu tikėjimu, į mūsų išganytoją, kryžiaus mirtimi mirties baisumą nu-

galėjusį, amžinybės keliu, eiti kad tenai jie gautų danguje gerųjų kovotojų vainiką.

Tavaisiais, Viešpatie, mes norime būti gyvi ir mirę. Amen.

MALDA UŽ ŽUVUSIUS PARTIZANUS Gyvųjų ir mirusiųjų Dieve. Daugelis iš mūsų paaukojo už Tėvynę savo kraują ir gyvybę kautynių lauke. Savo širdingiausiaja meile bei dėkingumu mes apgailestaujame jų žuvimą, tačiau mes pasitikime, kad tu, geriausias Dieve, atlyginsi jiems už tai, ką jie dėl mū-

sų ir Tėvynės užsitarnavo. Būk jiems maloningas ir priimk jų gyvybes kaipo aukų, atlyginimą už jų nusikaltimus.

Amžinąjį atilsį duok įnirusiems partizanams. Viešpatie... (tris kart) Amen.

Tikiu į ateitį didelę ir šviesią. Tikiu, ne amžiais žemėj siaus ruduo, Pakilk, žmogau, iš dulkių ir puvėsių,

Pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!

Kad ir gražesni už žmones angelai, bet jų akyse ašaros neblizga.

ŠEIMOS NETEKUSIŲ

Kodėl, Viešpatie, leidi taip sunkiai bepakeliamų bandymų dienas? Kodėl tai, kas brangiausia šioje žemėje mano buityje, tu atimi? Atimi ko pats norėjai, ką pats mano globai buvai pavedęs, su kuo mane neatskiriamai buvai surišęs.

Dieve, ar bandai mane, kaip Abraomą? Ar baudi už tai, kad per daug mylėdamas saviškius, dažnai nutoldavau nuo tavo meilės?

Jei nori, kad tavo valiai tobulai atsiduočiau, duok man šviesios šitai gerai suprasti ir jėgų pakelti. Bet, jei mane baudi, duok bent

išminties ir valios įvykdyti tai, tau norimu būdu.

Jei baudi mane ar bandai, Viešpatie, dėl manęs, būk maloningas bent maniesiems. Lydėk juos savo malone ir globa, saugok nuo pikto, nuo piktos žmonių valios. Stiprink juos viltimi, kada nors pasimatyti ir gyventi drauge, tobuliau nei iki šiol. Amen.

Visa, kas didu,    įeina pro

kentėjimų vartus, Garbė tau, Viešpatie, šviesi garbė tebūnie. Garbingas Dieve, didis, nemarus.

Garbė už giedrą tyliąją, garbė tau už perkūną, Už mirtį mirštančią ir už gyvenimą dalinančius karus.

Atleisk, nes jie nežino ką daro. Argi iš tikro, Viešpatie, žmogus nežino ką daro?

Žmonės, kurie yra išgelbėti iš pavojų, jau nebeturi savo pačių gyvenimo. Jų gyvenimas turi priklausyti bendruomenei. Jų uždavinys - lavintis, ieškoti tiesos ir surasti Dievą.

DALINIŲ maldos

MANO DIEVE

Viešpatie, tave garbinu, tave mylėdamas iš širdies dėkoju tau, kad mane sutvėrei, atpirkai, Kristaus Bažnyčion pašaukei ir iki šiandien išlaikei. Aukoju šios dienos darbus. Atleisk man, Viešpatie, jei ką aš blogo padariau, o teikis priimti viską, ką gero įvykdžiau.

L. ŽRn.

 

Saugok mano poilsį ir gelbėk pavojuose. Savo malonėje išlaikyk mane ir mano artimuosius. Amen.

 

MALDA Į MARIJĄ

Marija, tu puoši Lietuvos šalį puikiausiais pavasario žiedais, mes meldžiame tave, - papuošk ją ir laisvės vainiku. Marija, stebuklingoji Aušros Vartų mergele, tu amžiais globojai žaliųjų rūtų ir senų pakelėse rymančių Rūpintojėlių šalį, tad neapleisk ir dabar, kada suklupusi sunkiame Golgotos vieškelyje, meldžia tavo pagalbos, kada jos skruostais rieda sūrios ašaros ir kraujas, Marija, mes meldžiame tave, laimink Lietuvos sūnus ir dukras, išėjusius Tėvynei atnešti šviesų ir laisvą rytojų.

Šventoji Marija, vesk juos tiesiu keliu, kad jie galėtų nušluostyti tavo pamiltosios žemės kruvinąjį veidą, kad ją suklupusią pakeltų ir sunkios vergijos pančius pakeistų trispalviais kaspinais. Marija, mes meldžiame tave, stiprink jų jėgas ir pasiryžimą drąsiuose žygiuose už tėvų šalį. Marija, mes meldžiame tave, neapleisk mūsų vaikučių, senų tėvelių, žmonų, brolių, ir sesių, kad laisvi galėtų tave garbinti ir šlovinti.

Marija, mes meldžiame tave, suteik amžiną ramybę partizanams, savo priesaiką aplaisčiusiems krauju.

Marija, mes meldžiame tave, grąžink iš tolimųjų Sibiro ir Altajaus kraštų išvežtus.

Marija, mes meldžiame tave, suteik kankinio ištvermę ir didvyrio pasiryžimą nekaltiems kaliniams jų tardymo metu. Marija, duok jiems stiprybės atlikti šventas pareigas Vyčiui.

Marija, mes meldžiame tave, ištiesk ranką klaikioje naktyje paklydusiems lietuviams, kad grįžtų ir vėlei dirbtų pavergtai Tėvynei.

Šventoji Marija, stebuklingoji Aušros Vartų Mergele, mes tikime tavimi, mes meldžiame tave, neapleiski mūsų ir brangios Tėvynės. Amen.

MALDOS Į šventuosius

Į AUŠROS VARTŲ MARIJĄ O skaisčiausioji Mergele Marija, kuri iš Aušros Vartų ištisus amžius švietei mūsų kraštui ir malonius spindulius bėrei, pažvelk į skausmo surakintas tavo vaikelių širdis.

Ne vien dėl priešų nedorybių, bet ir dėl savo kalčių netekome valstybės. Tačiau žinome, kad per tavo užtarimą galėsime ją atgauti. Tad bėgame prie tavęs, mūsų Širdžių Valdove, su nužemintu prašymu:    išprašyk    iš savo

mieliausio Sūnaus kalčių at-

leidimą, sužadink mūsų viltį, praskink mums kelią į Nepriklausomybę, sutelk lietuvių tarpe vienybės ir galingo pasiryžimo nugalėti visoms kliūtims, kad vėl galėtume linksmybės ašaromis sveikinti tavo stebuklingąjį paveikslą ir giedoti tavo Sūnui ir tau meilės ir garbės himnus.

O Marija, dangaus ir žemės Karaliene, sergėk ir globok Tėvynę ir josios vaikelius. Amen.

Į ŠVENTĄ KAZIMIERĄ

Šventasis Kazimierai, globok mūsų Tėvynę ir jos partizanus. Pažadink mūsų tau-

tai šventų vadų, kurie, kaip tu kitados, norėtų jai vadovauti išmintimi, tiesumu ir meile. Išmelsk mūsų Partizanams malonę grįžti į savo namus, visiems tremtiniams grįžti į savo žemę, nuo amžių jiems žadėtą, nes ir tu grįžai iš svetimos į savąją.

Tepasidaro tavo užtarimo dėka mūsų maža Lietuva tarsi žiburys ant kalno ir tespindi kitom tautom skaidriu tikėjimu, gražia meile ir nepalaužiama viltimi. Amen.

Į ŠVENTĄ JURGĮ Šv. Jurgi, tavo apsaugai lietuvis ūkininkas pavedė

visa, kas jam brangiausia -savo žemę ir savo laisvę. Tu būk ne tik mūsų ūkininko, bet ir kiekvieno piliečio gerasis gynėjas nuo pikto. Tegu per tavo globą nepaliečia mūsų ūkininkų žemės, pasėlių nei audra, nei ledai, nei pikti žmonės: tegul nedorasis geismas bei darbas nepaliečia nei vieno lietuvio širdies. Tegul kiekvienas lieka ištikimas mūsų Dievui ir Tėvynei, kaip, kad tavo globojami per penkis šimtus metų buvo ištikimi protėviai.

Kilnusis Riteri, šimtmečius simbolizavęs mūsų tautos kovą su piktuoju slibinu, vesk

mus ir toliau šitos kovos keliu. Amen.

UŽ LIETUVOS KANKINIUS Tu leidai, Viešpatie, mūsų tautai    pakelti    daug    aukų,

bet Tu pažadinai joje ir kankinių dvasią. Tu vienas, Viešpatie, žinai, kiek daug mūsų tautiečių mirė dėl Tavo vardo ir tautos laisvės, Tu vienas žinai, kokiam jų būriui suteikei šventųjų garbės vainikus.    Mes    tikime,    Viešpatie,    kad    per    šitą šventųjų

užtarimą, suteiksi mums ir visai mūsų tautai daug galios ir palaimos. Leisk, Viešpatie,    per    juos    prašyti    Tave

globoti mūsų Tėvynę. Amen.

Juo tamsesnė naktis, - tuo šviesesnės žvaigždės.

Kai širdį tau skausmas, kaip peilis, suspaus.

Kai žmonės pabėgs ir tavęs neužjaus.

Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau.

Ir bus tau be žodžių kentėti lengviau.

BROLI, SESE!

Argi ne Golgotos stebuklas kartojasi mūsų žemėje? Ar tu nekalamas    prie    Kryžiaus,

kad išsižadėtum savo tėvų gyvenimo.    Tave    kryžiumi

nori padaryti, kad prieš tave

ir tavo gyvenimą žemėje taip kovotų žmonija, kaip šiandien grumiasi prieš komunizmą.

Sunkus tavo kelias, Broli, Sese! Bet žmogaus kantrumu tu pereini erškėčius ir žengi su Lietuva į laisvę, į karžygio garbę. Bet, argi lengvesnis kelias yra tų, kurie komunizmo vergais palikę, kurie artimųjų neapykantoje kasdien giliau grimsta. O kur jie nueis?

Tu turi protą, pažvelk juo į mūsų tėvų gyvenimą. Jie tikėjo savo Diena. Šio tikėjimo nevengė paremti ir gerais darbais. Už tai Viešpats laimino Lietuvą Vasario 16-tą.

Tu turi kantrumą, juo žvelgi į savo nūdienos ir rytdienos gyvenimą. — neprarask vilties ir sunkiausiomis tau valandėlėmis, tu būsi Lietuvos Prisikėlimo pranašu ir jo vadovu.

Tu turi širdį. Palenk ją gyvenimui, kad tau visi lietuviai būtų broliai ir seserys. Kilnus tavo aukojimasis už artimą savo, gyvenimą tavo tikrai savu darys.

Broli, Sese! Rūpintojėlis tebūnie tau tavo kelyje palydovu ir valdovu, ir nužengsi nuo Golgotos kalno, kad amžiais gyventum Lietuvai ir žmonijai.

Tavo kelio brolis.

Turinys

Psl.

Kryžiaus kelias.....1

Lietuvos himnas.....3

Partizano priesaika ....    4

Iškilmingas pasižadėjimas .    5

Slapuko priesaika.....7

Iškilmingas pasižadėjimas .    8

Talkininko priesaika ........... ... 10 Iškilmingas pasižadėjimas. .......... 11

Bendroji malda......13

Ryto maldos.......16

Į Kristų Rūpintojėlį.....18

Vakaro malda.......20

Malda už Tėvynę.....22

Malda už mirusius.....25

Į Kristų Rūpintojėlį.....26

Mišių maldos.......28

Malda už Tėvynę .................    36

Į Kristaus Prisikėlimą ...........37

Malda už motinas .................    39

Malda prieš žygį .................. 43

Prieš kautynes.....44

Gailesčio sužadinimas už

kaltes.......46

Už sužeistuosius . ................ 47

Malda už žuvusius prt. ........ 48 Šeimos netekusių .................    50

Mano Dieve......54

Malda į Mariją.....54

Į Aušros Vartų Mariją . ........ 57

Į Šv. Kazimierą.....58

Į Šv. Jurgį......59

Už Lietuvos kankinius .........    61

Broli, Sese! .....62

Turinys.......65

 

Į priekaištus TAIP ATSAKYK

Išsami informacija
Peržiūros: 260
Šilų Jonukas
virselis
KAUNAS  1927
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
html
box
Ši 1927 metais Kaune išleista knyga, parašyta slapyvardžiu Šilų Jonukas, yra Tėvų Jėzuitų leidinys, skirtas katalikų apologetikai. Knyga turi bažnytinės valdžios pritarimą, įskaitant Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko „Imprimatur".
Knygos apžvalga
Tikslas ir struktūra
Knygos autorius pratarmėje nurodo pagrindinį tikslą – suteikti tikinčiajam argumentų, kuriais būtų galima atsakyti į dažnai girdimus priekaištus prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Taip pat viliamasi, kad ir tie, kurie tuos priekaištus kartoja, „paskaitę atsakymus, gali imtis rimčiau dalykus svarstyti“.
Veikalas yra suskirstytas į trumpus skyrelius, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų priekaištą. Temos išdėstytos tam tikra tvarka: pradedama nuo klausimų apie žmogaus prigimtį, pereinama prie bendrų priekaištų tikėjimui, vėliau – katalikų tikėjimui ir Bažnyčiai, o pabaigoje aptariamas praktinis tikėjimo gyvenimas. Autorius rėmėsi kitų rašytojų, tokių kaip Nilkes, S. J. ir Brors, S. J., darbais.
Nagrinėjamos temos ir argumentavimo stilius
Knygoje pateikiami atsakymai į platų spektrą klausimų, kurie ir šiandien išlieka aktualūs. Tarp jų:
Žmogaus prigimtis: Aptariamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio, pabrėžiant žmogaus protą, dvasią, kalbą ir sąmonę. Taip pat diskutuojama apie sielos (knygoje minima ir kaip „dūšia“) egzistavimą.
Tikėjimas ir mokslas: Atsakoma į teiginius, esą mokslas paneigia Dievo buvimą. Argumentuojama, kad daugybė garsių mokslininkų (Kopernikas, Niutonas, Amperas ir kiti) buvo tikintys. Taip pat kritikuojamas materialistinis požiūris, kad realu yra tik tai, ką galima pamatyti.
Dievo buvimas ir blogis: Analizuojamas karo ir kančios klausimas. Teigiama, kad karas, nors ir blogybė, kyla dėl piktavališko žmogaus laisvos valios panaudojimo, o ne dėl Dievo kaltės. Gynimosi karas laikomas leistinu.
Katalikybės gynyba: Atsakoma į priekaištus, kad katalikybė yra „svetima“ lietuviams , „pasenę prietarai“ ar „nekultūringa“. Ginamas popiežiaus neklaidingumas, aiškinant, kad jis galioja tik tikėjimo ir dorovės klausimais, kai popiežius moko „ex cathedra“ , ir atskiriant pačią instituciją nuo kai kurių popiežių asmeninio gyvenimo klaidų. Taip pat argumentuojama, kad Evangelijas parašė apaštalai arba jų mokiniai ir kad Kristus save laikė Dievo Sūnumi.
Praktinis gyvenimas: Skyriuose apie vaikų auklėjimą , blogų knygų skaitymo žalą ir sąžinės svarbą pateikiami pamokantys pasakojimai ir pavyzdžiai. Knyga baigiama raginimu katalikams burtis į organizacijas, kad būtų galima efektyviau ginti savo vertybes.
Argumentavimo stilius yra tiesus, poleminis ir pritaikytas plačiajai auditorijai. Dažnai naudojamas dialogo formatas tarp „laisvamanio“ ir „kataliko“ arba pasitelkiamos alegorinės istorijos, pavyzdžiui, apie socialistą, kuriam senolė primena apie protą , arba apie ūkininką, kurį sugadino bedieviškų laikraščių skaitymas.
Išvada
„Į priekaištus TAIP ATSAKYK“ yra ryškus tarpukario Lietuvos ideologinių diskusijų atspindys. Tai praktinis vadovas, skirtas sustiprinti tikinčiųjų pozicijas ir suteikti jiems intelektualinių įrankių diskusijose su ateistinių ir antiklerikalinių pažiūrų atstovais. Knyga pasižymi aiškia struktūra, paprasta kalba ir tiesmuku argumentavimu, todėl yra lengvai suprantama ir įtaigi. Ji lieka vertingu šaltiniu, atskleidžiančiu to meto katalikiškos minties gynybines strategijas ir aktualijas.

Skaityti daugiau: Į priekaištus TAIP ATSAKYK

Marijos Garbė

Išsami informacija
Peržiūros: 260
Stasys Yla
virselis
1949
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
html
box
Knygos apžvalga: Stasio Ylos „Marijos Garbė“
Veikalas, skirtas palaikyti dvasiai ir puoselėti vilčiai, Stasio Ylos 1949 m. išleista knyga „Marijos Garbė“ yra gilus ir daugiasluoksnis mariologinis veikalas, tapęs dvasine atrama pokario Lietuvos išeiviams. Išleista Vokietijoje, kaip atsakas į popiežiaus Pijaus XII kvietimą 1949-uosius paskelbti Marijos metais, knyga siekė sustiprinti tikėjimą ir viltį tų, kurie buvo priversti palikti tėvynę. Autorius, kunigas ir visuomenės veikėjas Stasys Yla, suskirstė leidinį į tris pagrindines dalis: „Marijos Garbė Pasaulyje“, „Marijos Garbė Lietuvoje“ ir „Marijos Garbė Rožančiuje“, kurios nuosekliai atskleidžia Mergelės Marijos svarbą krikščionybės istorijoje, Lietuvos kultūroje ir asmeniniame tikinčiojo gyvenime.
Marijos vaidmuo pasaulio istorijoje
Pirmojoje dalyje autorius metodiškai ir išsamiai apžvelgia Marijos garbinimo raidą nuo ankstyvosios krikščionybės iki moderniųjų laikų. Pasakojimas pradedamas nuo II amžiaus legendų ir raštų, aukštinančių Marijos dorybes, ir tęsiamas per katakombų meną, kuriame Ji vaizduojama garbės vietoje. Pabrėžiamas Kalcedono bažnytinio susirinkimo (451 m.) sprendimas, oficialiai pripažinęs Marijai Dievo Motinos titulą, kaip esminis lūžis.
Išsamiai aptariami viduramžiai, vadinami „riterių ir moters garbinimo amžiais“, kuomet suklestėjo mariologijos mokslas ir atsirado naujų pamaldumo formų. Domininkonų ir pranciškonų ordinai aktyviai platino rožančiaus maldą bei Nekaltojo Prasidėjimo garbinimą. Šiuo laikotarpiu atsirado ir iki šių dienų plačiai žinomos maldos, tokios kaip „Sveika Marija“ (pilna jos forma įsigalėjo XV a.), ir sukurti garsieji himnai „Salve Regina“ bei „Stabat Mater dolorosa“.
Nagrinėjant naujuosius laikus, Yla atkreipia dėmesį į Bažnyčios atsaką į protestantizmo ir jansenizmo judėjimus, kurie skatino teologus dar giliau pagrįsti Marijos garbinimą. Šis laikotarpis pažymėtas Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimu (1854 m.) ir garsiaisiais Marijos apsireiškimais Lurde bei Fatimoje, kurie sustiprino pamaldumą visame pasaulyje. Skyrius užbaigiamas istoriniu popiežiaus Pijaus XII aktu – 1942 m. įvykdytu viso pasaulio paaukojimu Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Marijos žemė – Lietuva
Antroji, bene emociškai stipriausia knygos dalis, skirta Marijos garbei Lietuvoje. Autorius teigia, kad Lietuva ne veltui vadinama
Terra Mariana (Marijos Žemė), nes pamaldumas Dievo Motinai yra neatsiejama tautos tapatybės dalis nuo pat krikšto. Primenamas Vytauto Didžiojo pamaldumas, jo statytos bažnyčios ir su savimi į karo žygius imamas Marijos paveikslas. Taip pat iškeliamas Šventojo Kazimiero, kūrusio giesmes Marijai, pavyzdys.
Didelis dėmesys skiriamas žymiausioms Lietuvos marijoninėms šventovėms, kurios aprašomos ne tik kaip maldos vietos, bet ir kaip tautos istorijos bei kultūros židiniai:
Šiluva: Aprašoma kaip Lietuvos Lurdas, kur XVII a. apsireiškusi Marija verkė dėl protestantizmo nualinto krašto ir įkvėpė katalikybės atgimimą. Pabrėžiamas stebuklingas žmonių tikėjimas, matomas per Šilinių atlaidus.
Aušros Vartai: Išryškinama šios šventovės Vilniuje ne tik religinė, bet ir istorinė bei kultūrinė reikšmė, jos sąsajos su valstybės istorija. Aušros Vartų Dievo Motina, vadinama „Lietuvos Kunigaikštiene“, įkvėpė Adomą Mickevičių ir Maironį.
Pažaislis: Pristatoma kaip viena gražiausių Marijos šventovių, funduota kanclerio Kristupo Paco. Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, 1928 m. sugrąžintas iš Rusijos, tapo ypatingu traukos centru Kauno krašto žmonėms ir jaunimui.
Žemaičių Kalvarija: Įkurta vyskupo Jurgio Tiškevičiaus XVII a. pagal Jeruzalės pavyzdį, ši vieta tapo Žemaitijos dvasiniu centru. Čia esantis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas šimtmečiais traukė maldininkus apmąstyti Kristaus kančią.
Knygoje taip pat minimos ir kitos svarbios vietos, tokios kaip Krekenava, Sopulingosios Dievo Motinos altorius Kauno arkikatedroje bazilikoje ir Liurdo grotos Plungėje bei Kretingoje, liudijančios gilų ir paplitusį liaudies pamaldumą.
Rožančius – malda ir viltis išeivijoje
Trečioji dalis skirta rožančiaus maldai, kurią autorius pristato ne kaip mechanišką formulių kartojimą, o kaip „krikščioniškų paslapčių visumą“, apimančią visą išganymo istoriją. Yla pabrėžia maldos apmąstomąjį pobūdį, teigdamas, kad rožančius veda į pačią religijos esmę, o jo centre yra Kristus, kurio gyvenimo paslaptis padeda atskleisti Marija. Pateikiamos trumpos, tačiau gilios meditacijos visoms penkiolikai rožančiaus paslapčių.
Ypatingai jaudinantis šios dalies motyvas – „Tremtinių Motina“. Autorius pasakoja, kaip šis naujas titulas gimė pačių lietuvių išeivių tarpe ir 1946 m. gavo Šventojo Sosto pripažinimą. Marija, kuri pati patyrė tremties vargus bėgdama į Egiptą, tampa artima ir suprantama likimo drauge, į kurią su viltimi krypsta visų išblaškytųjų po pasaulį maldos. Ši tema knygai suteikia ypatingo aktualumo ir jautrumo, paverčia ją ne tik teologiniu veikalu, bet ir guodžiančiu laišku kenčiančiai tautai.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Marijos Garbė“ – tai monumentalus tikėjimo liudijimas, parašytas sunkiu tautai metu. Tai knyga, kurioje istoriniai faktai, teologinės įžvalgos ir nuoširdi malda susipina į vientisą pasakojimą apie viltį, stiprybę ir dvasinę paguodą, randamą pamaldume Marijai. Knygos kalba yra pakili, bet kartu ir paprasta, gausiai papildyta giesmių ir maldų tekstais, kurie sustiprina jos pastoracinį poveikį. Šiandien šis leidinys išlieka ne tik vertingu mariologijos šaltiniu, bet ir jaudinančiu istoriniu dokumentu, atspindinčiu pokario Lietuvos išeivių dvasią ir nepalaužiamą tikėjimą.

Skaityti daugiau: Marijos Garbė

Karalaitis Šventasis Kazimieras

Išsami informacija
Peržiūros: 260
VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS
virselis
Vilnius 2010
 
straipsnis
pdf
 
 
 
2010 metais leidyklos „Danielius“ išleista vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875–1958) monografija „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra unikalus leidinys, sujungiantis istorinę studiją, hagiografiją ir dramatišką XX a. Lietuvos istorijos liudijimą. Nors knyga pasirodė XXI amžiuje, jos rankraštis buvo baigtas dar 1954 m. Vilniuje, todėl skaitytojas gauna ne šiuolaikinį, o sovietmečiu parašytą, brandų ir gilų veikalą.
Autorius ir jo misija
Knygos autorius, vyskupas Kazimieras Paltarokas, buvo vienas aktyviausių ir nuosekliausių šv. Kazimiero kulto gaivintojų ir puoselėtojų XX a. Lietuvoje. Kaip pabrėžiama įvadinėse knygos prakalbose, jo pastangomis XX a. pirmoje pusėje Panevėžio vyskupija tapo šio kulto centru. Vyskupas ne tik paskyrė naujai įkurtą vyskupiją šv. Kazimiero globai , bet ir inicijavo jo atvaizdų atsiradimą bažnyčiose, iš kurių garsiausias – Jono Mackevičiaus freska „Stebuklas ties Polocku“ Panevėžio katedros apsidėje. Jis taip pat sukūrė šv. Kazimiero litaniją. Ši asmeninė, gili pagarba šventajam juntama kiekviename knygos puslapyje ir paaiškina paties autoriaus motyvaciją – atgaivinti primirštą pagarbą vieninteliam kanonizuotam Lietuvos šventajam.
Knygos tikslas ir požiūris
Pats vyskupas K. Paltarokas prakalboje suformuluoja savo tikslą: „Tapydamas mūsų Šventojo portretą, nekelsiu jo gyvenimo padangėn, leisiu jam kol kas vaikščioti Lietuvos žeme“. Autorius siekia pavaizduoti šventąjį ne kaip nepasiekiamą antžmogį, o kaip realią, istorinę asmenybę, „nežemiško būdo jaunikaitį“, gyvenusį ir veikusį konkrečioje aplinkoje. Kartu jis nuosekliai pabrėžia ir gina šventojo lietuviškumą, stengdamasis atstatyti istorinę tiesą.
Turinio apžvalga
Knyga chronologiškai ir tematiškai nušviečia šv. Kazimiero gyvenimą ir jo kulto istoriją:
Istorinis kontekstas: Išsamiai aprašomi neramūs XV a. laikai – Renesanso, humanizmo idėjų plitimas, bažnytinės schizmos ir politinės intrigos. Šiame fone karalaičio dvasinis tvirtumas atrodo dar įspūdingesnis.
Gyvenimas ir veikla: Autorius detaliai aprašo šventojo vaikystę, auklėjimą, pabrėžia motinos Elzbietos Habsburgaitės pamaldumo ir mokytojo Jono Dlugošo įtaką. Ypatingas dėmesys skiriamas jo ryšiui su Lietuva: karalaitis nebuvo tik praeivis, bet daug laiko leido Vilniuje, Medininkuose, Trakuose , o vėliau, kaip tėvo pavaduotojas, sumaniai ir teisingai tvarkė krašto reikalus.
Dvasinis portretas: Knygoje paneigiamas mitas apie šv. Kazimierą kaip siaurą asketą. Jis vaizduojamas kaip plačių pažiūrų, humanistiškai išsilavinęs jaunuolis, kuris savo valia pasirinko dorybių kelią. Pabrėžiamas jo pamaldumas, gailestingumas vargšams ir ypač skaistybė, kurią jis gynė net mirties akivaizdoje. Autorius taip pat argumentuotai atmeta teiginius apie tariamą šventojo netoleranciją stačiatikiams, įrodinėdamas, kad tai vėlesnių laikų interpretacijos.
Mirtis, stebuklai ir kanonizacija: Aprašoma ankstyva šventojo mirtis Gardine 1484 m. kovo 4 d. , po kurios netrukus ėmė sklisti garsas apie stebuklus prie jo kapo Vilniaus katedroje. Detaliai nagrinėjamas sudėtingas ir ilgas kanonizacijos procesas, kurį, manoma, pradėjo popiežius Leonas X 1521 m., o oficialiai užbaigė Klemensas VIII 1602 m..
Kova dėl relikvijų sovietmečiu
Viena vertingiausių knygos dalių yra priedai, kuriuose publikuojamas vyskupo K. Paltaroko susirašinėjimas su sovietų valdžios institucijomis dėl Vilniaus katedros ir šv. Kazimiero relikvijų likimo 1950–1953 metais. Šie dokumentai – tai autentiškas liudijimas apie drąsią ir atkaklią vyskupo kovą. Uždarius Katedrą ir planuojant joje įrengti muziejų, iškilo grėsmė, kad šventojo palaikai taps paprastu eksponatu. Vyskupas rašė prašymus įvairioms instancijoms, net pačiam J. Stalinui , siūlydamas kompromisą – atskirti koplyčią ir palikti ją tikintiesiems. Nors šis prašymas buvo atmestas, galiausiai pavyko gauti leidimą perkelti relikvijas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Prieduose pateikiamas ir paties vyskupo aprašymas apie slaptą ir liūdną relikvijų perkėlimo kelionę 1952 m. spalio 9 d..
Išvados
Vyskupo Kazimiero Paltaroko „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra daug daugiau nei šventojo biografija. Tai brandus istorinis veikalas, parašytas sudėtingomis sąlygomis, ir autoriaus dvasinio testamento dalis. Knyga ne tik išsamiai ir patraukliai supažindina su Lietuvos globėjo asmenybe, bet ir atskleidžia paties autoriaus, kaip principingo ir drąsaus ganytojo, portretą. Šis leidinys yra vertingas šaltinis tiek istorikams, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos dvasiniu paveldu.

Skaityti daugiau: Karalaitis Šventasis Kazimieras

28 moterys

Išsami informacija
Peržiūros: 256
Dr. Juozas Prunskis
virselis
PUTNAM, 1959
 
straipsnis
pdf
 
html
box
Daktaro Juozo Prunskio knyga „28 moterys“, išleista 1959 metais, yra įkvepiantis ir unikalus biografinių apybraižų rinkinys, kuriame glaustai pristatomos dvidešimt aštuonių moterų atsivertimo į katalikybę istorijos. Kaip autorius teigia įžanginiame žodyje, šio leidinio tikslas – per asmeninių patirčių pavyzdžius atskleisti įvairius kelius, kuriais žmonės ateina į tikėjimą, ir galbūt padėti „vidaus kryžkelėse“ atsidūrusiems skaitytojams. Knyga yra specialiai skirta moterų konvertičių istorijoms, o vyrams, kaip mini autorius, buvo ruošiamas atskiras leidinys.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalą sudaro 28 atskiri skyriai, kurių kiekvienas skirtas vienos moters gyvenimo ir dvasinių ieškojimų keliui. Apybraižos yra trumpos ir koncentruotos, skirtos sužadinti skaitytojo susidomėjimą ir paskatinti ieškoti išsamesnių tų asmenybių biografijų.
Vienas didžiausių knygos privalumų – moterų istorijų įvairovė. Autorius sąmoningai parinko asmenybes iš skirtingų socialinių sluoksnių, profesijų, tautybių ir pirminių įsitikinimų, taip pabrėždamas Katalikų Bažnyčios universalumą. Tarp aprašomų moterų yra:
Rašytojos ir intelektualės: Nobelio premijos laureatė Sigrid Undset , žinomos beletristės Sheila Kaye-Smith , Frances Parkinson Keyes , Rosalind Murray  ir kitos. Jų istorijos atskleidžia intelektualinę tiesos paiešką, kuri dažnai prasideda nuo abejonių savo turima pasaulėžiūra ir baigiasi atradus logišką ir tvirtą pamatą katalikybėje.
Atsivertusios iš komunizmo ir ateizmo: Ypač paveikios yra buvusios sovietų šnipės Elisabeth Bentley ir komunistų partijos narės, advokatės Bellos V. Dodd  istorijos. Šie pasakojimai liudija gilų nusivylimą materialistine ideologija, kuri, jų žodžiais, atima žmogiškumą ir paverčia žmones „robotais“, ir dvasinį atgimimą, atradus Dievą.
Asmenybės iš kitų tikėjimų ir aplinkų: Knygoje aprašoma žydų kilmės filosofės Editos Stein, žuvusios nacių krematoriume, kelias. Taip pat pristatoma masono dukters, juodaodės Elisabeth Laura Adams , ir garsaus filosofo Jacques'o Maritaino žmonos, Rusijos žydės Raissos Maritain, atsivertimai.
Pagrindinės temos ir motyvai
Kiekviena istorija yra unikali, tačiau galima išskirti kelis pasikartojančius motyvus, vedančius moteris į tikėjimą:
Tiesos ieškojimas: Daugelis moterų, ypač intelektualės, pradeda savo kelią nuo gilaus nepasitenkinimo protestantiškų denominacijų ar sekuliarių filosofijų nenuoseklumu ir autoriteto stoka. Jas patraukia Katalikų Bažnyčios istorinis tęstinumas ir tvirtas doktrinos pamatas.
Asmeninis pavyzdys: Nemažai moterų paveikė nuoširdus ir džiaugsmingas sutiktų katalikų (draugių, kunigų, vienuolių) tikėjimas.
Dvasinė tuštuma: Net ir pasiekusios profesinės sėkmės ar materialinės gerovės, daugelis herojų jautė vidinę tuštumą ir prasmės stygių, kurį galiausiai užpildė tikėjimas.
Dievo malonės veikimas: Autorius pabrėžia, kad nors keliai skirtingi, lemiamas veiksnys visada yra Dievo malonė, kuri veikia per netikėčiausius įvykius, perskaitytą knygą ar sutiktą žmogų.
Apibendrinimas
„28 moterys“ – tai įtaigus ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis sėkmingai atskleidžia, kad kelias į tikėjimą nėra vienodas, o asmeniškas ir dažnai kupinas vidinių kovų bei ieškojimų. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią pakeisti žmogaus gyvenimą, suteikti jam prasmę ir vidinę ramybę. Tai puikus skaitinys ne tik ieškantiems dvasinės atramos, bet ir tiems, kurie nori geriau suprasti atsivertimo fenomeną per autentiškas ir jaudinančias asmenines istorijas.

Skaityti daugiau: 28 moterys

MĄSTYMAI APIE ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDĮ

Išsami informacija
Peržiūros: 254
F. Massaruti S. J.
virselis
MARIJAMPOLĖ 1931 M.
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
"Mąstymai apie Švč. Jėzaus Širdį", išleista Marijonų vienuolijos, yra dvasinis veikalas, skirtas gilesniam pamaldumo Jėzaus Širdžiai supratimui. Knyga, versta kunigo J. Vaišnoros, M.I.C. iš F. Massaruti, S. J. itališkojo leidinio, buvo skirta vienuoliams, tačiau dėl savo turinio ir įžvalgų gausos tinka ir dvasininkams bei pamaldiems pasauliečiams. Ji pasirodė 1931 metais Marijampolėje, tuomet dar turtingos tarpukario Lietuvos dvasinės literatūros kontekste.
Pagrindinė knygos idėja – atskleisti Jėzaus Širdį kaip begalinės Dievo meilės žmonijai simbolį. Knygoje aptariami įvairūs šio pamaldumo aspektai, pradedant jo istorine raida, perregėjimais, patirtais šventosios Margaritos Marijos Alakok, ir baigiant praktiniais patarimais, kaip kasdien atsiliepti į šią meilę. Knyga pabrėžia, kad pamaldumas Jėzaus Širdžiai nėra tik ritualų visuma, bet kvietimas į asmeninį santykį, kuriame tikintysis atsiteisia už Jėzui padarytus įžeidimus ir stengiasi gyventi tobulumo keliu.
Veikalas giliai teologiškai pagrindžia, kodėl Jėzaus Širdies garbinimas yra toks svarbus. Jėzų, kuris pats prašė, kad Jo Širdis būtų garbinama, knyga pristato kaip Meilės versmę. Tekstas skatina neapsiriboti išorinėmis krikščionybės apraiškomis, bet eiti gilyn, tyrinėjant ir kontempliuojant Kristaus vidinį gyvenimą bei slėpinius. Ypatingas dėmesys skiriamas Jėzaus Kančios, Eucharistijos ir Įsikūnijimo slėpiniams, kurie, anot autoriaus, atskleidžia Jėzaus meilės didybę.
Nors knyga parašyta daugiau nei prieš 90 metų, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien. Ji primena apie pamaldumo svarbą, ypač tais laikais, kai, kaip rašoma knygos įvade, "religija yra taip žiauriai stumiama iš viešojo gyvenimo". Knyga skatina malda ir asmeninio gyvenimo pataisymu sulaikyti Dievo pyktį ir atnaujinti meilę. 

Skaityti daugiau: MĄSTYMAI APIE ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDĮ

NEGESINKIME AUKURŲ

Išsami informacija
Peržiūros: 253
Dr. V. Brizgys
virselis
Brooklyn 1959
 
straipsnis
pdf
 
html
box
Tai knygos „Negesinkime aukuro“, kurią parašė vyskupas Vincentas Brizgys, apžvalga. Šis veikalas yra gilus ir pastoralinis kreipimasis į jaunimą ir šeimas, pabrėžiantis krikščioniškų vertybių svarbą kuriant asmeninį ir tautos gyvenimą.
Pagrindinė knygos idėja
Centrinė knygos ašis – šeima, kurią autorius vadina „tautos aukuru“. Pasak vyskupo, šeima yra ne tik visuomenės pagrindas, bet ir vieta, kurioje formuojasi tautos dvasia, charakteris ir ateitis. Tvirtos, dorovingos, idealizmo kupinos asmenybės, išaugančios krikščioniškose šeimose, yra tautos išlikimo ir klestėjimo garantas. Knygos pavadinimas „Negesinkime aukuro“ yra metaforiškas raginimas saugoti ir puoselėti šeimos židinį kaip švenčiausią vertybę.
Nagrinėjamos temos
Knygoje vyskupas V. Brizgys nuosekliai ir išsamiai aptaria kertinius šeimos ir santuokos klausimus iš katalikiškos perspektyvos:
Meilės samprata: Autorius skiria didelį dėmesį tikrosios meilės prigimčiai. Ji apibrėžiama ne kaip egoistiškas jausmas ar aistra, o kaip nesavanaudiškas troškimas daryti kitą žmogų laimingą. Tikroji meilė yra Dievo meilės atspindys ir tvirtas pagrindas santuokai.
Santuokos esmė: Santuoka pristatoma ne tik kaip teisinė sutartis, bet ir kaip šventas, neišardomas ryšys, Dievo įsteigtas sakramentas. Aptariami jos tikslai, iš kurių svarbiausias – naujos gyvybės kūrimas ir vaikų auklėjimas.
Pasiruošimas santuokai: Knygoje pateikiami praktiniai patarimai jaunimui, kaip atsakingai ruoštis šeimyniniam gyvenimui. Pabrėžiama būtinybė gerai pažinti būsimą sutuoktinį, puoselėti skaisčius santykius iki santuokos ir suprasti santuokos įžadų rimtumą.
Gyvybės apsauga: Vyskupas griežtai ir nedviprasmiškai pasisako prieš abortą, vadindamas jį sunkiu nusikaltimu. Gyvybė, pasak jo, yra šventa Dievo dovana, kurią privaloma saugoti nuo pat jos pradėjimo momento.
Kam skirta knyga?
Šis veikalas yra universalus ir skirtas plačiajai auditorijai. Pirmiausia, tai yra neįkainojamas vadovas jaunimui, kuris ruošiasi kurti šeimą. Taip pat knyga labai naudinga sutuoktiniams, siekiantiems stiprinti savo ryšį ir gyventi pagal krikščioniškas vertybes. Galiausiai, ji aktuali visiems, kurie domisi šeimos, moralės ir visuomenės gerovės klausimais bei ieško atsakymų į amžinus klausimus apie meilę, pareigą ir gyvenimo prasmę. Tai klasikinis katalikiškos minties veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.

Skaityti daugiau: NEGESINKIME AUKURŲ

ANTANAS SALYS RAŠTAI I BENDRINĖ KALBA

Išsami informacija
Peržiūros: 253
ANTANAS SALYS
virselis
ROMA 1979
 
straipsnis
 
pdf vaizdas
Knygos apžvalga: Antano Salio „Rinktiniai Raštai I: Bendrinė kalba“
Šis leidinys – tai pirmasis tomas iškilaus lietuvių kalbininko, profesoriaus Antano Salio (1902–1972) rinktinių raštų serijos, kurią išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija (L.K.M.A.) Romoje 1979 metais. Knygą, pavadintą „Bendrinė kalba“, spaudai parengė ir išsamia įžanga bei bibliografija papildė kitas žymus kalbininkas, prof. Petras Jonikas. Šis veikalas yra fundamentalus darbas, apimantis svarbiausius A. Salio straipsnius ir studijas, skirtas lietuvių bendrinės kalbos klausimams.
Turinys ir struktūra
Pirmasis tomas yra suskirstytas į aštuonis logiškus skyrius, kurie atspindi platų ir gilų autoriaus domėjimąsi visomis bendrinės kalbos sritimis. Knygoje nuosekliai nagrinėjama lietuvių kalbos raida, norminimo problemos ir praktiniai kalbos kultūros aspektai.
  • Bendrinės kalbos klausimai: Šiame skyriuje aptariami bendrinės kalbos pagrindai, jos santykis su tarmėmis ir rašomosios kalbos raida.
  • Iš lietuvių kalbos istorijos: Pateikiamos studijos apie atskirų lietuvių kalbos reiškinių istorinę raidą.
  • Iš lietuvių leksikologijos: Nagrinėjami žodyno klausimai, skolinių ir naujadarų problematika.
  • Iš lietuvių fonetikos: Analizuojami lietuvių kalbos garsyno, kirčiavimo ir priegaidžių ypatumai.
  • Iš lietuvių morfologijos: Gilinamasi į linksniavimo ir asmenavimo sistemų subtilybes.
  • Iš lietuvių sintaksės: Aptariami sakinio sandaros, linksnių vartojimo ir prielinksnių konstrukcijų klausimai.
  • Iš lietuvių kalbos kultūros: Pateikiami praktiniai patarimai ir įžvalgos taisyklingos kalbos vartojimo klausimais.
  • Recenzijos: Spausdinamos A. Salio rašytos kitų kalbininkų darbų apžvalgos, kurios atskleidžia jo kritinį mąstymą ir platų akiratį.
Reikšmė
Antano Salio „Rinktiniai Raštai“ yra vienas svariausių XX a. lietuvių kalbotyros veikalų. Pirmasis tomas, skirtas bendrinei kalbai, yra neįkainojamas šaltinis kiekvienam, kas domisi taisyklinga, normine lietuvių kalba. A. Salio darbai pasižymi ne tik moksliniu gilumu, bet ir aiškiu, logišku minčių dėstymu bei gyva meile gimtajai kalbai. Ši knyga yra būtina ne tik kalbininkams, bet ir mokytojams, redaktoriams, studentams ir visiems, kuriems rūpi lietuvių kalbos grynumas ir taisyklingumas. Tai klasikinis veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.

Skaityti daugiau: ANTANAS SALYS RAŠTAI I BENDRINĖ KALBA

KETURNAUJIENA. ANELĖS MATIJOŠAITIENĖS REGĖJIMAI IR PRANEŠIMAI.

Išsami informacija
Peržiūros: 253
A.Matijošaitienė
virselis
Sintautai  2011
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
   Ši knyga, pavadinta "Šakių rajone Keturnaujienoje gyvenančios Anelės Matijošaitienės regėjimai ir pranešimai", yra iš garso įrašų perrašytas rinkinys, kuriame išsamiai aprašomi lietuvės Anelės Matijošaitienės religiniai patyrimai. Tekste pristatoma giliai asmeniška ir dvasinė kelionė, pradedant trumpa autobiografija ir baigiant chronologiniu jos dieviškų susitikimų nuo 1962 m. iki 2000-ųjų pradžios aprašymu. Siekiant išsaugoti autentiškumą, originalių įrašų kalba didžiąja dalimi išsaugota.
Anelės gyvenimas
Anelė Matijošaitienė gimė 1927 m. Šakių rajone, Lietuvoje, ūkininkų šeimoje. Jos ankstyvą gyvenimą lydėjo sunkumai, įskaitant Antrojo pasaulinio karo neramumus ir asmenines netektis. Nuo mažens buvusi labai pamaldi, ji rasdavo paguodą maldoje ir bažnyčioje. Esminis jos gyvenimo momentas buvo staigi vyro Prano mirtis, praėjus vos pusantrų metų po jų vestuvių 1959 m.. Ši didelė netektis sustiprino jos dvasinius ieškojimus ir paskatino karštai melstis, siekiant gilesnio ryšio su Dievu.
Dieviškieji regėjimai ir pranešimai
Pirmasis reikšmingas Anelės dvasinis patyrimas įvyko 1962 m., kai ji išgirdo vidinį balsą, patvirtinantį, kad jos maldos buvo išklausytos, o po to pajuto stiprią Dievo meilę. Jos regėjimai, kuriuos ji apibūdina kaip vykstančius ekstazės būsenoje, kai nejautė jokių fizinių pojūčių, apėmė susitikimus su Jėzumi Kristumi, Mergele Marija ir įvairiais šventaisiais, pavyzdžiui, šv. Antanu.
Apsireiškimai dažnai vykdavo jos namuose, kurie tapo piligrimystės vieta. Svarbiausi regėjimai:
Jėzus Kristus: Jis dažnai jai rodėsi, kartais parodydamas savo švenčiausiąją širdį, kartais – prikaltą prie kryžiaus, perduodamas paguodos, įspėjimų ir patarimų žinias. Jis kalbėjo apie būsimus sunkumus Lietuvai, bet ir apie jos galutinę laisvę, kuri bus pasiekta per "kraują ir ašaras", padedant kitoms tautoms.
Mergelė Marija: Marija pasirodydavo su žinutėmis, raginančiomis melstis, ypač rožinį, už nusidėjėlių atsivertimą. Ji Anelės regėjimuose rodė dangų ir pragarą, pabrėždama žmonių pasirinkimų pasekmes.
Šventieji ir angelai: Anelė taip pat pranešė apie šv. Antano, kurį laikė viso gyvenimo dvasiniu draugu, šv. Petro, šv. Pauliaus ir lietuvių šventųjų, tokių kaip šv. Kazimieras ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, regėjimus.
Persekiojimas ir ištvermė
Jos teiginiai apie dieviškus regėjimus sukėlė konfliktą su sovietų valdžia. Pareigūnai ne kartą lankėsi jos namuose, reikalaudami išardyti jos įrengtą altorėlį ir išsižadėti savo patirčių. Kai ji atsisakė, jie patys bandė sunaikinti altorėlį, bet, kaip pranešama, juos staiga užklupo liga ir jiems nepavyko. Dėl jos nepalaužiamo liudijimo 1969 m. Anelė buvo priverstinai paguldyta į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę, kur jai kelis mėnesius buvo taikomas gydymas insulinu, siekiant priversti ją atsisakyti savo įsitikinimų. Nepaisant spaudimo, ji liko tvirta savo tikėjime. 1970 m. išleista iš ligoninės, ji ir toliau priiminėjo piligrimus, o jos namai tapo dvasiniu centru, kol 1985 m. valdžios institucijos juos galiausiai nugriovė.
Knyga yra liudijimas apie vienos moters gilų tikėjimą ir jos gyvenimą nulėmusius dvasinius įvykius. Ji atveria langą į specifinę lietuvių katalikų pamaldumo srovę intensyvaus politinio ir religinio persekiojimo laikotarpiu.

Skaityti daugiau: KETURNAUJIENA. ANELĖS MATIJOŠAITIENĖS REGĖJIMAI IR PRANEŠIMAI.

KELIAS

Išsami informacija
Peržiūros: 252
Josemaría Escrivá de Balaguer 
virselis
VILNIUS 1996
 
straipsnis
pdf
 
html
box
Knygos „Kelias“, autorius Josemaría Escrivá de Balaguer, apžvalga Palaimintojo Josemaría Escrivá de Balaguer „Kelias“ yra vienas įtakingiausių XX amžiaus dvasinės literatūros kūrinių, tapęs klasika ir dvasiniu vadovu milijonams žmonių visame pasaulyje. Pirmą kartą išleista 1934 m. pavadinimu „Dvasiniai svarstymai“ ir vėliau papildyta 1939 m., ši knyga yra praktiškas vadovas, kaip siekti šventumo kasdieniame gyvenime – profesiniame darbe, šeimoje ir visuomeninėje veikloje. Lietuviškas leidimas, pasirodęs 1996 m., suteikia galimybę ir Lietuvos skaitytojams atrasti šį gilų dvasinių apmąstymų šaltinį.
Autorius ir kontekstas
Knygos autorius, palaimintasis Josemaría Escrivá (1902–1975), buvo ispanų kunigas ir „Opus Dei“ įkūrėjas. „Kelias“ gimė iš jo paties maldos ir pastoracinio darbo su Madrido universiteto studentais bei darbininkais. Knygoje atsispindi pagrindinė „Opus Dei“ žinia – visuotinis pašaukimas į šventumą, skirtas ne tik kunigams ir vienuoliams, bet kiekvienam pakrikštytajam jo kasdienybės aplinkoje. Tuo metu, kai pasirodė knyga, ši mintis buvo ne tik nauja, bet ir revoliucinė, tačiau vėliau ją iškilmingai patvirtino Vatikano II Susirinkimas.
Struktūra ir turinys
„Kelias“ sudarytas iš 999 trumpų, numeruotų punktų, skirtų asmeniniams apmąstymams. Knyga suskirstyta į 46 skyrius, aprėpiančius visas krikščioniško gyvenimo sritis. Temos varijuoja nuo pamatinių dorybių, tokių kaip Charakteris , Nuolankumas ir Ištvermė , iki esminių dvasinio gyvenimo praktikų – Maldos , Apsimarinimo , Atgailos ir meilės Šventosioms Mišioms. Kūrinio ašis – idėja, kad įprastas gyvenimas yra šventėjimo vieta ir priemonė. Autorius moko, kaip paversti profesinį darbą, kasdienius rūpesčius ir net sunkumus malda ir susitikimu su Dievu. Jis pabrėžia „gyvenimo vienybės“ svarbą, kai krikščionio darbai, malda ir apaštalavimas tampa neatsiejami.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra išskirtinai asmeniškas ir tiesus. Autorius į skaitytoją kreipiasi „pasitikėdamas kaip bičiulis, brolis, tėvas“. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas pokalbis, kupinas meilės ir sykiu reiklumo. Kiekvienas punktas – tai „lakoniška mintis“, skirta ne greitam skaitymui, o giliam apmąstymui, kuris „tave sukrėstų ir tu imtum taisyti savąjį gyvenimą“.
Poveikis ir pripažinimas
„Kelio“ įtaka yra milžiniška. Knyga išleista daugiau nei 293 leidimais 41 kalba, o bendras tiražas siekia beveik 4 milijonus egzempliorių. Ji pelnytai vadinama „šių laikų Kempiečiu“, nes, panašiai kaip Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“, siūlo praktišką ir gilų kelią į dvasinį tobulumą.
Išvada
„Kelias“ – tai nepaprastai vertingas dvasinis vadovas, skirtas kiekvienam, norinčiam ne bėgti nuo pasaulio, o jį pašventinti iš vidaus. Knyga siūlo aiškų ir konkretų planą, kaip kasdienius darbus ir pareigas paversti nuolatiniu bendravimu su Dievu. Tai kvietimas drąsiai ir su meile atsiliepti į Dievo valią, paverčiant visą savo gyvenimą tarnyste Jam ir artimui. Tai išlieka galingas ir aktualus šaltinis visiems, ieškantiems gilesnio ir labiau integruoto dvasinio gyvenimo.

Skaityti daugiau: KELIAS

VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ

Išsami informacija
Peržiūros: 250
KUN. STASYS YLA
virselis
Putnam, 1957
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
html
box
Knygos „Vainikuotoji Šiluva“ apžvalga
Kunigo Stasio Ylos knyga „Vainikuotoji Šiluva“, išleista 1957 metais, yra glaustas, tačiau turiningas pasakojimas apie vieną svarbiausių Lietuvos šventovių. Leidinys, paruoštas Šiluvos Marijos statulos pašventinimo proga Putname, JAV, supažindina skaitytoją su dramatiška Šiluvos istorija, Marijos apsireiškimo aplinkybėmis ir stebuklingojo paveikslo reikšme.
Nuo ištakų iki Reformacijos audrų
Knygos pasakojimas prasideda nuo pačių Šiluvos ištakų, primenant, kad pirmoji Marijos Gimimo bažnyčia čia buvo pastatyta dar 1457 metais. Jos fundatoriumi įvardijamas Petras Senko Gedgaudas – artimas Vytauto Didžiojo bendradarbis, vėliau tapęs Vilniaus kaštelionu. Autorius subtiliai susieja Šiluvos bažnyčios titulą su Vytauto planais karūnuotis Lietuvos karaliumi būtent per Marijos Gimimo dieną.
Istorija tampa dramatiška, kai XVI a. pradžioje Zavišų giminė, paveldėjusi Šiluvą, pereina į kalvinizmą. Šis laikotarpis paženklintas katalikų bažnyčios naikinimu, tačiau ir išskirtiniu tikinčiųjų atsidavimu – sugebėjimu išgelbėti garsųjį Marijos paveikslą ir svarbiausius bažnyčios dokumentus, užkasant juos geležinėje skrynioje. Kalvinai, perėmę katalikų žemes, pasistatė savo bažnyčią, kurioje, ironiška, skambėjo iš katalikų paimtas varpas su įrašu: „O žydinti Rože, skaisti Dievo Motina!“.
Apsireiškimas ir stebuklingas atgimimas
Centrinė knygos ašis – 1608 metais įvykęs Marijos apsireiškimas. Autorius vaizdžiai aprašo, kaip piemenėliams ant akmens pasirodė verkianti Moteris su Kūdikiu, apgailestaujanti, kad vietoje, kur „kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!“. Šis įvykis, nuskambėjęs po visą Lietuvą, paskatino Žemaičių vyskupą imtis tyrimo.
Ne mažiau stebuklingai aprašomas ir kelias į Šiluvos atgavimą. Knygoje pasakojama apie aklą šimtametį senelį, kuris vienintelis žinojo, kur užkasta skrynia su bažnyčios turtais. Atvestas prie apsireiškimo vietos, senolis staiga praregėjo ir tiksliai nurodė, kur kasti. 1612 metais atradus skrynią su Marijos paveikslu ir Gedgaudo fundaciniu dokumentu, prasidėjo dešimtmetį trukusi teisinė kova, kuri baigėsi katalikų pergale.
Stebuklingasis paveikslas ir jo garbė
Atskira knygos dalis skirta stebuklingajam Šiluvos Marijos paveikslui. Nors tikslių žinių apie jo autorių nėra, stilius liudija bizantišką kilmę, panašią į Trakų Dievo Motinos atvaizdą. Gali būti, kad tai buvo dovana Vytauto bendradarbiams Gedgaudams. Paveikslo garbė ypač išaugo po apsireiškimo – žmonės patyrė daugybę malonių, o padėkos ženklai (votai) buvo tokie gausūs, kad iš jų sidabro buvo nuliedintas paveikslą dengiantis „rūbas“.
Leidinys užbaigiamas pasakojimu apie paveikslo vainikavimą. Popiežiui Pijui VI specialiu raštu leidus, 1786 metų rugsėjo 8 dieną įvyko iškilminga ceremonija, kuriai brangų vainiką iš gryno aukso nuliedino vyskupas. Šis įvykis pavertė Šiluvą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio garso šventove, pritraukiančia maldininkus net iš Prūsijos, Latvijos ir Lenkijos.
Apibendrinimas
Kun. Stasio Ylos „Vainikuotoji Šiluva“ – tai vertingas istorinis liudijimas, prieinama forma pasakojantis apie sudėtingą Lietuvos istorijos tarpsnį ir nepalaužiamą tikėjimą. Knyga, gausiai iliustruota menininkų Vyt. Kašubos ir K. Varnelio darbais, yra puikus įvadas į Šiluvos šventovės istoriją ir jos dvasinę reikšmę.

Skaityti daugiau: VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS SPINDULIAVIMAS

Išsami informacija
Peržiūros: 247
Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
virselis
BROOKLYN, N.Y. — 1981
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
html
 
Šv. Pranciškaus dvasios aktualumas šiandienai: T. Viktoro Gidžiūno, O.F.M. knygos apžvalga
Tėvo Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga „Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas“, išleista 1952 metais Kenebunkporte, Meino valstijoje, yra gilus ir įžvalgus veikalas, skirtas atskleisti pranciškoniškojo dvasingumo esmę ir jo neblėstančią reikšmę šiuolaikiniam pasauliui. Tai ne tik istorinis pasakojimas apie Šv. Pranciškų Asyžietį, bet ir dvasinis vadovas, kviečiantis skaitytoją pritaikyti amžinąsias pranciškoniškas vertybes savo gyvenime.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra suskirstytas į teminius skyrius, kurių kiekvienas nagrinėja skirtingą Šv. Pranciškaus dvasinio palikimo aspektą, leisdamas skaitytojui palaipsniui pasinerti į pranciškoniškosios minties gelmes.
Įvadas į pranciškonizmą: Knyga pradedama įvadu, kuriame autorius pabrėžia Šv. Pranciškaus, kaip Vakarų Bažnyčios atnaujintojo, svarbą ir jo misijos universalumą. Pristatoma pranciškoniškojo dvasingumo esmė – siekis tobulai sekti Kristumi per neturtą, nuolankumą ir meilę.
Pagrindinės pranciškoniškos dorybės: Knygos branduolį sudaro išsamus svarbiausių pranciškoniškų vertybių aptarimas:
Neturtas ir nuolankumas: Autorius atskleidžia, kad pranciškoniškas neturtas nėra tik materialinių gėrybių atsisakymas, bet ir vidinė laisvė nuo prisirišimo, leidžianti visiškai pasitikėti Dievo apvaizda.
Meilė kūrinijai: Nagrinėjamas garsusis Šv. Pranciškaus požiūris į gamtą. Kūrinija jam buvo ne išnaudojimo objektas, o veidrodis, atspindintis Kūrėjo didybę ir gerumą. Garsioji „Saulės giesmė“ pristatoma kaip šio požiūrio kulminacija.
Džiaugsmas ir taika: Atskleidžiama, kaip, net ir gyvendamas atšiauriomis sąlygomis, Šv. Pranciškus išliko „Dievo linksmintoju“ (lot. Joculator Domini), o jo sekėjai tapo taikos nešėjais pasaulyje.
Pranciškoniškoji šeima: Knygoje taip pat apžvelgiama pranciškonų ordino struktūra – Pirmasis ordinas (vyrai), Antrasis ordinas (seserys klarisės) ir Trečiasis ordinas (pasauliečiai), parodant, kaip Šv. Pranciškaus dvasia gali būti įgyvendinama įvairiuose gyvenimo luomuose.
Socialinis matmuo: T. V. Gidžiūnas pabrėžia ir socialinį pranciškonizmo aspektą. Šv. Pranciškaus meilė vargšams ir atstumtiesiems pristatoma kaip įkvėpimas socialiniam teisingumui ir artimo meilės darbams.
Stilius ir tikslas
Autorius rašo aiškiu, pakiliu ir dvasingu stiliumi, gausiai remdamasis pirminiais šaltiniais – Šv. Pranciškaus raštais ir ankstyvosiomis jo biografijomis, ypač Tomo Čelaniečio darbais. Jo tikslas – ne tik informuoti, bet ir dvasiškai ugdyti. Knyga siekiama parodyti, kad Šv. Pranciškaus idealai – paprastumas, meilė gamtai, taikos siekis ir dvasinis džiaugsmas – yra ypač aktualūs sudėtingame ir neramiame XX amžiaus pasaulyje.
Išvados
„Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas“ yra klasikinis pranciškoniškosios dvasinės literatūros pavyzdys. Tai įkvepiantis ir pamokantis veikalas, kuris puikiai tinka tiek tiems, kurie pirmą kartą susipažįsta su Šv. Pranciškumi, tiek tiems, kurie nori pagilinti savo žinias ir dvasiškai atsinaujinti. T. Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga yra nesenstantis priminimas apie tai, kaip vieno žmogaus radikalus atsidavimas Evangelijai gali nušviesti ištisas epochas ir įkvėpti milijonus žmonių visame pasaulyje.

Skaityti daugiau: ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS SPINDULIAVIMAS

Aš kviečiu jus

Išsami informacija
Peržiūros: 246
KĘSTUTIS TRIMAKAS
virselis
ŽIDINYS, 1988
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
  Motinos kvietimas atsiversti: knygos „Aš kviečiu jus“ apžvalga
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.

Skaityti daugiau: Aš kviečiu jus

PILNUTINIS KRISTUS

Išsami informacija
Peržiūros: 241
EMILE GUERRY
virselis
Boston,1966
 
straipsnis
pdf
 
html
box
Knygos apžvalga: Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“
Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika).
Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius.
Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos.
Pagrindinės idėjos ir tikslas
K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais.
Kam skirta ši knyga?
„Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga:
Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje.
Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais.
Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą.
Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją.
Apibendrinimas
Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.

Skaityti daugiau: PILNUTINIS KRISTUS

NENUGALĖTIEJI

Išsami informacija
Peržiūros: 240
SAJAUSKAS S. ir J.
virselis
MARIJAMPOLĖ, 2003
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
html
box
Knygos „Nenugalėtieji“ Apžvalga: Bažnyčios Pasipriešinimo Istorija Autografų Šviesoje
Stanislovo ir Justino Sajauskų sudarytas katalogas „Nenugalėtieji“ yra unikalus leidinys, skirtas autografų parodai, kuri įamžino 50-ąsias paskutinės masinės Sibiro tremties metines. Ši paroda ir ją lydintis katalogas atveria platų ir skausmingą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir jos dvasininkų persekiojimo bei pasipriešinimo istorijos puslapį, apimantį laikotarpį nuo XIX amžiaus carinės Rusijos priespaudos iki pat sovietinės okupacijos pabaigos.
Leidinio Struktūra ir Turinys
Knyga yra logiškai padalinta į kelias dalis, nuosekliai atskleidžiančias skirtingus istorinius etapus. Pratarmėje pabrėžiama, kad birželio 14-oji yra skaudi diena, primenanti masinius trėmimus ir lietuvių tautos genocido pradžią, ypač nukreiptą prieš dvasininkiją.
Pagrindinės knygos dalys:
Lietuvos Katalikų Bažnyčia Carinės Rusijos Valdžioje: Šioje dalyje pristatoma kova su rusifikacija ir spaudos draudimu. Ypatingas dėmesys skiriamas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmeniui organizuojant knygnešystę kaip atsaką į kultūrinį genocidą. Taip pat aprašomos represijos prieš bažnyčias, tokios kaip Kražių skerdynės , ir draudimai rinkti aukas bažnyčios reikmėms.
Sovietinė Okupacija – Fizinis ir Dvasinis Teroras: Ši dalis atskleidžia brutalų sovietų režimo elgesį su dvasininkais ir tikinčiaisiais. Pirmosios okupacijos metais buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, uždarytos kunigų seminarijos ir vienuolynai. Kataloge minimos tokios aukos kaip Budavonės miške nukankinti kunigai ir partizanų kapelionai. Taip pat aprašomas pasipriešinimas – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba , pogrindinės kunigų seminarijos veikla ir Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrimas.
Pabėgėliai, Ištremtieji ir Negrįžusieji: Šiame skyriuje pagerbiami dvasininkai, kurie, bėgdami nuo sovietų represijų, pasitraukė į Vakarus, tačiau ir ten tęsė kovą už Lietuvos laisvę ir Bažnyčios teises.
Išskirtinės Asmenybės
Kataloge pristatoma daugybė iškilių asmenybių, kurių autografai, laiškai, nuotraukos ir dokumentai tampa gyvais istorijos liudijimais. Tarp jų:
Motiejus Valančius (1801–1875): Žemaičių vyskupas, blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės organizatorius.
Antanas Baranauskas (1835–1902): Seinų vyskupas, poetas, gynęs Bažnyčios teises ir priešinęsis rusinimui.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927): Vilniaus vyskupas, Marijonų vienuolijos atgaivintojas.
Teofilius Matulionis (1873–1962): Arkivyskupas, tikėjimo kankinys, tris kartus kalintas sovietų lageriuose.
Vincentas Sladkevičius (1920–2000): Kardinolas, slapta konsekruotas vyskupu ir ilgus metus sovietų valdžios persekiotas.
Sigitas Tamkevičius (g. 1938 m.): Kauno arkivyskupas, ilgametis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, sovietinių lagerių kalinys.
Juozas Zdebskis (1929–1986): Kunigas, vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos įkūrėjų, persekiotas KGB ir žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis.
Apibendrinimas
„Nenugalėtieji“ yra daugiau nei parodos katalogas. Tai – kruopščiai surinktas ir jautriai pateiktas istorinis dokumentas, liudijantis apie beveik du šimtus metų trukusį Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir nepalaužiamą jos dvasią. Autentiški autografai, laiškų fragmentai, nuotraukos iš lagerių ir oficialūs represinių struktūrų dokumentai sukuria stiprų emocinį poveikį ir leidžia skaitytojui prisiliesti prie tų laikų realybės. Knyga yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu pasipriešinimo judėjimuose ir žmogaus dvasios tvirtybe tironijos akivaizdoje.

Skaityti daugiau: NENUGALĖTIEJI

„Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoj“

Išsami informacija
Peržiūros: 239
TATJANA MACEINIENĖ
virselis
„Katalikų pasaulis", 2004
 
 
pdf
 
 
box
Knygos „Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoje“ autorė Tatjana Maceinienė – filosofo Antano Maceinos marti ir intelektualinės tradicijos puoselėtoja – savo veikale analizuoja ir apmąsto trijų iškilių Lietuvos katalikiškosios minties ir kultūros atstovų – Juozą Ambrazevičių-Brazaitį, Zenoną Ivinskį ir Juozą Girnių – asmenybes bei jų indėlį į tautinę, religinę ir kultūrinę sąmonę. Ši knyga yra ne tik biografinis ar publicistinis darbas, bet ir gilus kultūrinės krizės bei vertybinės dezorientacijos laikų apmąstymas.
Trumpa apžvalga
🌟 Pagrindinė idėja
Knygos ašis – klausimas apie vertybes, idealus ir jų reikšmę žmogaus bei tautos dvasinei būsenai. Pasak autorės, šiandieninė visuomenė išgyvena vertybinę krizę, kurioje idealai – tokie kaip tikėjimas, tautiškumas, dvasingumas – yra nustumti į paraštes. Maceinienė kviečia atsigręžti į ateitininkų sąjūdžio dvasinę tradiciją, kurią reprezentuoja trys aprašyti veikėjai.
📘 Struktūra
Knyga susideda iš šių pagrindinių dalių:
Įvadas ir pratarmė, kuriuose aptariama visuomenės dvasinė būklė ir pristatoma ateitininkų reikšmė;
Trijų iškilių asmenybių portretai:
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis – kaip šviesuolis ir reformatorius, pasižymėjęs idealiu nesavanaudiškumu, aktyvia veikla tiek kultūroje, tiek politikoje.
Zenonas Ivinskis – istorikas ir humanistas, gilios krikščioniškos pasaulėžiūros mąstytojas.
Juozas Girnius – filosofas ir idealizmo šauklys, pabrėžiantis laisvės, atsakomybės ir dvasingumo būtinybę.
Pabaigos žodis, kuriame aptariama vakarietiškos civilizacijos krizė ir Lietuvos ateities perspektyvos.
🧭 Temos
Idealizmo reikšmė: Knyga polemizuoja su šiuolaikiniu pragmatizmu, pateikdama idealizmą kaip vienintelę gyvastingą tautos ir kultūros kryptį.
Ateitininkų ideologija: Akcentuojami pagrindiniai principai – katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas.
Dvasinė rezistencija: Maceinienė pabrėžia kultūrinio ir dvasinio pasipriešinimo svarbą, kaip alternatyvą konformizmui ir tuštybei.
Švietimo ir vertybių krizė: Aptariama, kaip neapibrėžta ideologinė padėtis griauna žmogaus dvasinę struktūrą.
💡 Vertė
Knyga ypač vertinga tiems, kurie domisi:
Lietuvos kultūros ir intelektualinės istorijos tyrimais;
Krikščioniškąja pasaulėžiūra;
Ateitininkų sąjūdžiu;
Vertybinių orientacijų formavimu ir dvasinio atgimimo klausimais.
Apibendrinimas
„Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoje“ – tai intelektualus ir moralinis manifestas, kviečiantis grįžti prie aukštųjų idealų kaip pagrindo tautos dvasinei sveikatai. Maceinienės tekstas įkvepia ne nostalgija praeičiai, o reikalavimu susigrąžinti orientyrus, kurie būtų verti žmogaus didybės. Tai knyga apie tikėjimą, pareigą, kūrybą ir kultūrą, kuria verta gyventi – net ir (ar ypač) esant „drumzlinėje“ tikrovėje.

Skaityti daugiau: „Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoj“

Asmeninio atsidavimo Marijai ABĖCĖLĖ

Išsami informacija
Peržiūros: 238
kun. Algirdas Paliokas SJ
virselis
Kaunas, 2009
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
  „Asmeninio atsidavimo Marijai ABĖCĖLĖ“, apžvalga būtų tokia:
Ši knygelė yra praktinis vadovas, padedantis tikintiesiems užmegzti glaudesnį ryšį su Švč. Mergele Marija. Nors autorius nežinomas dėl istorinių aplinkybių, knygą spaudai parengė kun. Algirdas Paliokas SJ, o ji skirta Šiluvos Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejui paminėti.
Knygoje nagrinėjama gyvenimo prasmė ir laimė, kuri pasiekiama per tikėjimą ir Dievo valios vykdymą. Pabrėžiama Marijos, kaip pagalbininkės, svarba, padedant žmogui pažinti ir įvykdyti Dievo valią. Aprašoma asmeninio atsidavimo Marijai ideologija, pristatant ją kaip Dievo Motiną, bendrą Atpirkėją ir visų malonių Tarpininkę. Detaliai paaiškinami atsidavimo laipsniai, pradedant paprasčiausia malda ir baigiant visišku asmeniniu atsidavimu.
Tekstas išsamiai aprašo atsidavimo požymius ir reikalavimus, akcentuodamas, kad jis turi būti visiškas, radikalus ir nuolankus. Nurodomi du pagrindiniai atsidavimo aktai: savęs, artimųjų, reikalų atidavimas Marijai ir nuolatinis kreipimasis į ją. Pabrėžiama, kad nuolatinis atsidavimas tampa gyvenimo ritmu, leidžiančiu Marijai veikti per tikintįjį ir teikiančiu daugiau malonių.

Skaityti daugiau: Asmeninio atsidavimo Marijai ABĖCĖLĖ

Mokslas ir religija

Išsami informacija
Peržiūros: 236
DR. JUOZAS PRUNSKIS
virselis
Los Angeles, 1964
 
straipsnis
pdf
 
html
box
Kunigo dr. Juozo Prunskio 1964 metais Los Angeles išleista knyga „Mokslas ir Religija“ yra klasikinis apologetikos veikalas, kuriame argumentuotai ir sistemingai gvildenamas, autoriaus laikais ypač aštrus, mokslo ir tikėjimo santykio klausimas. Parašyta lietuvių išeivijai, susiduriančiai su agresyvia ateistine propaganda, ši knyga siekia išsklaidyti mitą apie tariamą mokslo ir religijos priešiškumą ir atskleisti jų harmoningą dermę.
Du keliai į tiesą
Pagrindinė J. Prunskio tezė, nuosekliai plėtojama visoje knygoje, yra ta, kad mokslas ir religija nėra konkurentai, o du skirtingi, bet vienas kitą papildantys keliai į tiesos pažinimą. Autorius pabrėžia, kad šių sričių kompetencijos nesikerta: mokslas atsako į klausimą „kaip?“ veikia materialus pasaulis, o religija gilinasi į klausimus „kodėl?“ – ieško pirmosios priežasties, prasmės ir tikslo. Anot Prunskio, mokslas tyrinėja kūriniją, o tikėjimas veda pas Kūrėją, todėl tikras mokslininkas, kuo giliau pažįsta gamtos dėsnių sudėtingumą ir darną, tuo labiau turėtų artėti prie Dievo idėjos.
Argumentai ir pavyzdžiai
Knygos struktūra yra logiška ir aiški. Autorius sistemingai nagrinėja populiariausius priekaištus Bažnyčiai ir tikėjimui, atsakydamas į tokius klausimus kaip: „Ar Bažnyčia bijo mokslo?“, „Ar mokslas paneigė religiją?“. Kiekviename skyriuje pasitelkiami įvairūs argumentai:
Filosofiniai įrodymai: Pristatomi klasikiniai Dievo buvimo įrodymai iš priežastingumo, pasaulio tvarkos ir sąžinės balso.
Istorinis kontekstas: Autorius nevengia ir sudėtingų istorinių temų, tokių kaip Galilėjaus ar Giordano Bruno atvejai. Jis pateikia istorinį kontekstą, siekdamas parodyti, kad šie konfliktai buvo sudėtingesni nei įprasta manyti ir nekyla iš esminės Bažnyčios neapykantos mokslui.
Mokslininkų liudijimai: Bene stipriausias autoriaus argumentas yra gausus sąrašas pasaulinio garso mokslininkų, kurie buvo gilų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Knygoje minimi Mikalojus Kopernikas, Izaokas Niutonas, Blezas Paskalis, Luisas Pasteras, Andrė Mari Amperas, Guglielmo Marconi ir net Didžiojo sprogimo teorijos tėvas, kunigas Georges Lemaître. Šie pavyzdžiai tarnauja kaip įrodymas, kad genialus mokslinis protas ir nuoširdus tikėjimas gali puikiai derėti viename asmenyje.
Knygos reikšmė
Nors nuo knygos parašymo praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų, jos pagrindinės idėjos išlieka aktualios. J. Prunskio stilius yra aiškus ir prieinamas plačiajai auditorijai, sudėtingi filosofiniai ir teologiniai klausimai aiškinami paprastai ir suprantamai.
„Mokslas ir Religija“ yra ne tik istorinis savo laikmečio dokumentas, bet ir vertingas veikalas, galintis ir šiandien padėti skaitytojui, ieškančiam atsakymų į amžinuosius būties klausimus. Tai solidus ir argumentuotas priminimas, kad tikėjimas ir protas nėra priešai, o du sparnai, kuriais žmogaus dvasia gali pakilti į tiesos kontempliavimą.

Skaityti daugiau: Mokslas ir religija

ZENONAS IGNATAVIČIUS

Išsami informacija
Peržiūros: 235
Egidijus Juodis
virselis
 2020
 
straipsnis
pdf
 
html
 
 Apžvalga: Ar įmanoma atkurti tiesą propagandos labirintuose?
Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę.
Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą.
Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse.
Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos.
Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą:
Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką.
Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse.
Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli

Skaityti daugiau: ZENONAS IGNATAVIČIUS

JURGIS FRASSATI

Išsami informacija
Peržiūros: 234
JUST. KLUMBYS
virselis
Marijampolė 1938
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
   Šventasis su Pypke ir Pašliūžomis: Justino Klumbio „Jurgis Frassati“
Justino Klumbio knyga „Jurgis Frassati: Šių laikų jaunimo idealas“ yra jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie jauną italą, kurio trumpas, bet nepaprastai turtingas gyvenimas tapo pavyzdžiu tūkstančiams jaunų žmonių visame pasaulyje. Tai nėra sausa hagiografija, vaizduojanti tolimą ir nepasiekiamą šventąjį. Priešingai, autorius atskleidžia gyvą, energingą, linksmybes ir sportą mėgusį jaunuolį, kuris savo kasdienybėje sugebėjo sujungti gilų dvasinį gyvenimą su aktyvia socialine veikla ir paprastu žmogišku džiaugsmu.
Modernus Idealas Moderniame Pasaulyje
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą Jurgio Frassati (1901–1925) gyvenimą, nuo pat vaikystės turtingoje ir įtakingoje Turino šeimoje iki jo staigios mirties, sulaukus vos 24-erių. Autorius pabrėžia kontrastą tarp Jurgio aplinkos ir jo asmeninių pasirinkimų.
Prigimties Dovanos ir Dvasios Stiprybė: Jurgis apdovanotas viskuo, ko galėtų trokšti jaunas žmogus: gera kilme, turtais, puikia išvaizda, fizine jėga ir aštriu protu. Tačiau Klumbys parodo, kad šios dovanos jam tampa ne savitikslio malonumo šaltiniu, o įrankiais tarnauti Dievui ir artimui. Jo meilė kalnams, slidinėjimui ir ekskursijoms visada dera su kasdiene malda, Mišiomis ir Eucharistijos adoracija.
Apaštalas Tarp Draugų ir Vargšų: Knygoje ryškiai atsiskleidžia du pagrindiniai Jurgio apaštalavimo laukai. Pirmasis – jo draugų ratas. Būdamas linksmas ir draugiškas, jis tampa natūraliu lyderiu, tačiau savo autoritetą naudoja ne tuščioms linksmybėms, o tam, kad skatintų draugus gyventi pagal krikščioniškus idealus, dalyvauti katalikiškoje veikloje ir nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Antrasis, ir galbūt pats svarbiausias, jo veiklos baras – tarnystė vargšams. Jurgis slapta nuo šeimos lanko skurdžiausius Turino kvartalus, nešdamas ne tik materialinę paramą, bet ir paguodą, draugystę ir žmogišką šilumą. Būtent užsikrėtęs nuo vieno iš savo globojamų ligonių, jis ir miršta.
Kova už Skaistybę ir Būdo Tvirtumą: Autorius nevengia ir sudėtingesnių temų. Jurgio gyvenimas pateikiamas kaip nuolatinė kova – kova su savo paties silpnybėmis, su abejingumu ir netikėjimu aplinkoje. Ypač pabrėžiama jo pastanga išsaugoti širdies tyrumą ir skaistybę, kurią jis laiko didžiausiu turtu ir vyriškumo įrodymu. Jo pavyzdys griauna mitą, kad skaistus gyvenimas yra nenatūralus ar žalingas.
Šventumas – Ne Atitrūkimas, o Gyvenimo Pilnatvė
Pagrindinė knygos žinia – šventumas yra pasiekiamas kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenimo būdo. Jurgis Frassati nėra vienuolis ar atsiskyrėlis. Jis – studentas, sūnus, draugas, visuomenės veikėjas. Jo šventumas gimsta ne iš pasaulio neigimo, o iš jo perkeitimo per meilę. Jis parodo, kad galima mylėti kalnus ir Eucharistiją, juokauti su draugais ir melstis už nusidėjėlius, būti politiškai aktyviam ir nuolankiai tarnauti vargšams.
Išvados
Justino Klumbio „Jurgis Frassati“ yra nepaprastai aktuali knyga šių dienų jaunimui. Ji siūlo patrauklų ir realų šventumo modelį, kuris įkvepia ne bėgti nuo pasaulio, o drąsiai ir džiaugsmingai jame gyventi, visur ir visada liudijant Kristų. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris „ėjo į aukštybes“ ne tik kopdamas į Alpes, bet ir keldamas savo sielą link Dievo. Tai knyga, kuri primena, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi ne imant, o duodant.

Skaityti daugiau: JURGIS FRASSATI

ŠTAI ŽMOGUS

Išsami informacija
Peržiūros: 234
Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
virselis
Boston,1946
 
straipsnis
pdf
 
html
 
Apžvalga: „Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ – tai 1946 m. Bostone, JAV, perspausdintas dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas Gavėnios laikotarpiui. Ši knyga yra laisvas O. Zaštautaitės vertimas iš Tėvo V. Mrovinskio, jėzuito, originalaus veikalo. Pirmą kartą leidinys su bažnytinės vyresnybės pritarimu išleistas Kaune 1935 m. , o vėliau, 1945 m., gavo ir Bostono arkivyskupo pritarimą, kas liudija jo svarbą lietuvių diasporos bendruomenei.
Knygutės tikslas – per 40 Gavėnios dienų vesti skaitytoją Kristaus Kančios keliu, siūlant trumpus, bet gilius kasdienius apmąstymus. Kaip įžangoje rašo vyskupas Petras Pr. Būčys, šių apmąstymų uždavinys yra „pagilinti, pagerinti, sušvelninti, ištobulinti ir sutvarkyti jausmus“ , pabrėžiant dvasinės tvarkos svarbą greta išorinės.
Struktūra ir turinys
Knyga yra metodiškai suskirstyta į 40 skyrių – po vieną kiekvienai Gavėnios dienai. Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiam Jėzaus kančios epizodui, pradedant nuo teologinio kryžiaus ir gimtosios nuodėmės ryšio apmąstymo ir nuosekliai keliaujant per įvykius Alyvų darže , Judo išdavystę , teismus pas Aną, Kajifą, Pilotą ir Erodą , nuplakimą , vainikavimą erškėčiais , kryžiaus nešimą (integruojant Kryžiaus kelio stotis) , nukryžiavimą ir mirtį , ir baigiant Jėzaus palaidojimu.
Kiekvienos dienos apmąstymas yra trumpas, tačiau vyskupas P. P. Būčys pataria jam skirti pusvalandį, įsigilinant į tekstą, meldžiantis ir suformuluojant konkretų, tai dienai pritaikytą pasiryžimą („Pasiryžimas“). Šie pasiryžimai yra praktiški, pavyzdžiui: „Jokio žmogaus neapkalbinėsiu ir apkalbų neklausysiu“ arba „Kantriai nukęsiu visus pažeminimus ir įžeidimus“.
Prie knygos pridėtas vertėjos parengtas priedas „Šventoji Valanda“ , įkvėptas į Lietuvą atgabentos relikvijos – akmens, ant kurio, tikima, Jėzus meldėsi Alyvų darže. Šiame priede išsamiai paaiškinama Šventosios Valandos praktikos kilmė, tikslas ir eiga, siūlomi mąstymai ir maldos, skirtos pagerbti Jėzaus kančią Getsemanėje.
Stilius ir teologiniai akcentai
Tekstas parašytas pamaldžiu, vaizdingu stiliumi, tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją ir skatinant jį emociškai įsijausti į aprašomus įvykius. Apmąstymai nuolat pabrėžia ryšį tarp Kristaus kančios ir asmeninių skaitytojo nuodėmių, kviečiant atgailai ir dėkingumui. Pabrėžiama, kad kentėjimai, priimami su tikėjimu ir susijungus su Dievo valia, įgauna prasmę ir tampa dvasinio tobulėjimo įrankiu.
Knygoje išryškėja kontrastas tarp dieviškos meilės ir žmogiško žiaurumo, nepastovumo bei silpnumo. Jėzus vaizduojamas kaip romus, kantrus Avinėlis , o Jo priešai ir net mokiniai – kaip aistrų, baimės ar puikybės valdomi žmonės.
Išvada
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ yra vertingas klasikinės katalikiškos dvasinės literatūros pavyzdys. Dėl savo aiškios struktūros, gilaus turinio ir praktinių patarimų ji išlieka aktuali ir šiandien, siūlydama patikimą dvasinį vadovą ne tik Gavėnios metu, bet ir bet kuriuo kitu laiku, norint apmąstyti atpirkimo slėpinį. Tai ne tik maldynas, bet ir istorinis dokumentas, atspindintis XX a. vidurio lietuvių katalikų pamaldumą tiek tėvynėje, tiek išeivijoje.

Skaityti daugiau: ŠTAI ŽMOGUS

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

Išsami informacija
Peržiūros: 232
PAUL O’SULLIVAN
virselis
Chicagiae,1959
 
straipsnis
pdf
 
html
box
Knygos apžvalga: Prano Manelio „Kristus ir Eucharistija“
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.

Skaityti daugiau: GARBĖ JĖZUI KRISTUI

KRISTUS IR ŽMOGAUS GYVENIMAS

Išsami informacija
Peržiūros: 231
Fr. W. FOERSTERIS
virselis
Kaunas 1931
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
  Kelias į Tikrovę per Sielos Gelmes: Fr. W. Foersterio „Kristus ir Žmogaus Gyvenimas“
Fridricho Vilhelmo Foersterio knyga „Kristus ir žmogaus gyvenimas“, išleista 1931 metais, yra gilus ir provokuojantis veikalas, skirtas moderniam, nuo dvasinių šaknų atitrūkusiam žmogui. Tai ne dogmų rinkinys, o, kaip autorius pats įvardija, „psichagoginis“ (sielos vedimo) bandymas per konkrečius gyvenimo reiškinius ir vidinius patyrimus atvesti skaitytoją prie krikščionybės esmės. Foersteris, žymus vokiečių pedagogas ir filosofas, drąsiai teigia, kad visos svarbiausios šiuolaikinio žmogaus problemos – tiek asmeninės, tiek visuomeninės – kyla iš dvasinės tuštumos ir gali būti išspręstos tik sugrįžus prie Kristaus.
Sielos Kelionė: Nuo Filosofijos iki Išganymo
Knygos struktūra atspindi sielos kelionę – nuo pasiklydimo pasaulyje iki atradimo Dieve ir galiausiai – perkeisto grįžimo į pasaulį.
Pirma dalis: Kristus ir žmogaus siela. Ši dalis skirta vidiniam apsivalymui ir savęs pažinimui. Foersteris pasitelkia du netikėtus vedlius – Platoną ir Schopenhauerį.
Platonas jam tampa sielų vadovu, kuris padeda atpažinti nemirtingos sielos prigimtį, jos aukštesnę kilmę ir tragišką įkalinimą pojūčių pasaulyje. Per platoniškąjį dualizmą autorius atskiria dvasią nuo materijos ir paruošia dirvą aukštesnės tikrovės ilgesiui.
Schopenhaueris, savo ruožtu, negailestingai demaskuoja pasaulio, kaip aklo „noro gyventi“, beprasmybę ir kančią. Šis pesimistinis žvilgsnis, pasak Foersterio, yra būtinas etapas, sugriaunantis naivias optimistines iliuzijas ir parodantis, kad pats pasaulis savyje neturi išganymo.
Po šio filosofinio paruošimo, autorius atsigręžia į Dievą ir Dievo Sūnų. Kristus čia pasirodo ne kaip abstrakti idėja, o kaip vienintelis realus atsakymas į sielos, pažinusios savo kilnumą ir pasaulio menkumą, kančią. Jėzus tampa tuo, kas sutaiko dvasią ir materiją, amžinybę ir laiką.
Antra dalis: Kristus ir žmogaus gyvenimas. Pažinusi save ir radusi savo centrą Kristuje, siela grįžta į pasaulį, bet jau ne kaip jo vergė, o kaip perkeista kūrėja. Šioje dalyje Foersteris taiko krikščioniškąsias tiesas konkrečioms gyvenimo sritims: socialiniams santykiams (luomų kovai), politikai („Kristus ir Cezaris“), moters orumui ir, svarbiausia, nuolatiniam savęs pažinimui ir tobulinimui.
Išvados: Kvietimas į Tikrąjį Gyvenimą
„Kristus ir žmogaus gyvenimas“ yra intelektualiai stimuliuojanti ir dvasiškai reikli knyga. Foersteris meta iššūkį paviršutiniškam modernaus žmogaus mąstymui, teigiančiam, kad mokslas ir progresas gali atstoti religiją. Priešingai, jis argumentuotai įrodo, kad be Kristaus bet kokia politika, ekonomika ar kultūra serga pačiuose pamatuose, nes atskiras žmogus, netekęs ryšio su Dievu, pasineria į „savęs ieškojimo mėšlungį“.
Tai knyga, kuri moko, jog tikrasis kelias į pasaulio pagerinimą prasideda ne nuo išorinių reformų, o nuo vidinio atsivertimo. Tai kvietimas kiekvienam skaitytojui leistis į nelengvą, bet galiausiai išlaisvinančią kelionę į savo sielos gelmes, kur, pasak autoriaus, ir įvyksta lemiamas susitikimas su gyvuoju Kristumi – vieninteliu tikruoju žmogaus gyvenimo pagrindu ir prasme.

Skaityti daugiau: KRISTUS IR ŽMOGAUS GYVENIMAS

KRISTAUS GYVENIMAS

Išsami informacija
Peržiūros: 228
GIUSEPPE RICCIOTTI
virselis
Londonas 1962
 
straipsnis
pdf
 
html
box
Giuseppe Ricciotti (1890–1964), italų kunigas, biblistas ir archeologas, savo monumentaliu veikalu „Kristaus gyvenimas“ (Vita di Gesù Cristo), pirmą kartą išleistu 1941 metais, sukūrė vieną iš XX amžiaus krikščioniškosios literatūros klasikų. Lietuvių skaitytojams šis veikalas, išverstas iš vėlesnės, paties autoriaus papildytos laidos, tapo prieinamas kaip patikimas ir išsamus šaltinis, siekiantis suderinti istorinį-kritinį metodą su gilia katalikiška tikėjimo tradicija. Tai nėra vien pamaldus pasakojimas ar sausa istorinė studija, bet nuoseklus ir argumentuotas bandymas atkurti Jėzaus iš Nazareto asmenį ir jo veiklą autentiškoje pirmojo amžiaus Palestinos aplinkoje.
Knygos stiprybė glūdi jos metodologijoje. Ricciotti, būdamas puikus orientalistas ir archeologas, Evangelijų tekstą nagrinėja ne kaip izoliuotą religinį dokumentą, o kaip istorinį šaltinį, kurį būtina interpretuoti pasitelkiant to meto politinį, socialinį ir religinį kontekstą. Autorius išsamiai supažindina skaitytoją su „Jėzaus pasauliu“: aptaria Romos imperijos valdymą, Erodo dinastijos peripetijas, įvairias žydų religines sroves (fariziejus, sadukiejus, esenus), kasdienes žmonių buities detales, geografines vietoves ir papročius. Šis platus fonas leidžia geriau suprasti Evangelijose aprašytų įvykių prasmę, Jėzaus palyginimų turinį ir jo konfliktų su ano meto religiniu elitu priežastis.
Ricciotti nevengia ir sudėtingų biblinės kritikos klausimų. Jis išsamiai nagrinėja Evangelijų sinoptinę problemą, aptaria šaltinių patikimumą, stebuklų istoriškumą ir Jėzaus savimonės klausimą. Tačiau, skirtingai nuo radikaliosios kritikos atstovų, jis daro išvadą, kad Evangelijos, nepaisant jų teologinio pobūdžio, yra patikimi istoriniai dokumentai, leidžiantys atkurti esminius Jėzaus gyvenimo ir mokymo bruožus. Jo požiūris yra apologetinis, tačiau tai – intelektualinė apologetika, kuri remiasi ne aklu tikėjimu, o istorine argumentacija, filologine analize ir archeologiniais duomenimis. Pavyzdžiui, aptardamas stebuklus, autorius pripažįsta jų antgamtinį pobūdį, tačiau kartu kruopščiai analizuoja kiekvieną atvejį, ieškodamas galimų natūralių paaiškinimų ir juos argumentuotai atmesdamas kaip nepakankamus.
Struktūriškai knyga padalyta į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje, įvadinėje dalyje, pateikiamas platus istorinis kontekstas ir nagrinėjami kritiniai Evangelijų tyrimo klausimai. Antroji, pagrindinė dalis, yra nuoseklus Jėzaus gyvenimo atpasakojimas – nuo gimimo iki prisikėlimo ir Bažnyčios įkūrimo. Ricciotti pasakojimas yra gyvas, vaizdingas ir įtraukiantis. Jis ne tik perpasakoja Evangelijų siužetą, bet ir jį praturtina istoriniais komentarais, psichologinėmis įžvalgomis ir teologiniais apmąstymais. Autorius meistriškai jungia mokslinį kruopštumą su pasakotojo talentu, todėl knyga yra įdomi tiek specialistui, tiek ir plačiajai auditorijai.
„Kristaus gyvenimas“ – tai bandymas pamatyti Jėzų ne kaip mitologinę figūrą ar abstraktų teologijos objektą, bet kaip gyvą, istorinį asmenį, veikusį konkrečioje epochoje. Ricciotti atmeta tiek sentimentalų, tiek pernelyg sudaiktintą Jėzaus paveikslą. Jo Kristus yra dieviškas ir žmogiškas: gailestingas ir griežtas, mylintis ir reikalaujantis, kupinas ramybės, bet ir patiriantis dvasines kančias. Būtent šis gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp istorijos ir teologijos, tarp kritikos ir tikėjimo, ir yra didžiausia šio veikalo vertė.
Nors nuo knygos pirmojo leidimo praėjo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir biblistikos mokslas žengė toli į priekį, Giuseppe Ricciotti „Kristaus gyvenimas“ išlieka nepraradęs savo aktualumo. Tai klasikinis veikalas, liudijantis apie sėkmingą pastangą sujungti mokslą ir tikėjimą, ir tebėra vienas iš išsamiausių ir patikimiausių vadovų, norintiems giliau pažinti Jėzaus Kristaus asmenį ir jo epochą.

Skaityti daugiau: KRISTAUS GYVENIMAS

ARTI TIKSLO

Išsami informacija
Peržiūros: 226
Christoph von Schmid
virselis
Los Angeles, 1979
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
Kelionė į anapus: Jono Burkaus knygos „Arti tikslo“ apžvalga
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.

Skaityti daugiau: ARTI TIKSLO

ATEIKITE IR PAMATYKITE

Išsami informacija
Peržiūros: 225
ANTANAS RUBŠYS
virselis
Worcester 1990
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
  Kvietimas į asmeninį susitikimą: Antano Rubšio knygos „Ateikite ir pamatykite“ apžvalga
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.

Skaityti daugiau: ATEIKITE IR PAMATYKITE

JĖZAUS gyvenimas

Išsami informacija
Peržiūros: 224
François Mauriac 
virselis
Vilnius 2003
 
straipsnis
pdf
 
html
box
Knygos Apžvalga: François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“
Literatūrinis žvilgsnis į Dievo ir Žmogaus dramą
1936 m. pirmą kartą išleista ir 2003 m. leidyklos „Ardor“ lietuvių skaitytojams pristatyta Nobelio premijos laureato François Mauriac knyga „Jėzaus gyvenimas“ (Vie de Jésus) yra ne istoriko ar teologo, o rašytojo-romanisto bandymas pažvelgti į centrinę krikščionybės figūrą. Mauriac, pasitelkdamas savo, kaip „prasimanytų herojų gyvenimo“ žinovo, įgūdžius, siekia atskleisti gyvą, o ne dirbtinę Evangelijų asmenybę.
Autoriaus Tikslas: Nuo dogmos prie asmens
Knygos pratarmėje autorius išsako savo motyvaciją. Anot jo, istorikai ir egzegetai, tyrinėdami Kristaus gyvenimą, dažnai susiduria su dviem kraštutinumais: netikintieji, paneigdami antgamtiškumą, visiškai nesuvokia savo tyrinėjamo objekto esmės , o tikintys rašytojai, apimti pamaldaus uolumo, neretai užgožia žmogiškąjį Jėzaus paveikslą, palikdami tik spindintį „antro Dieviškojo Asmens žėrėjimą“. Dėl to, pasak Mauriac, Jėzaus figūra daugeliui praranda aiškius kontūrus ir nustoja priminti gyvą asmenį.
Mauriac siekia nužerti „amžių rūdis“ ir „švelninančių komentarų sluoksnius“ , kad skaitytojas išgirstų autentišką, su niekuo nesumaišomą Kristaus balsą – balsą, kuris, pasak šventovės sargybinių, yra toks, kokiu „niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs“.
Kristaus Portretas: Prieštaravimų vienybė
Mauriac meistriškai tapo sudėtingą ir daugialypį Kristaus portretą. Tai:
Žmogus tarp žmonių: Dailidė iš Nazareto, taip įaugęs į savo giminę ir aplinką, kad jį atpažinti iš minios Judui prireikė pabučiavimo. Kaimynai stebisi, kai jis prabyla sinagogoje: „Ar jis ne dailidė, Marijos sūnus?“.
Dievas, kalbantis kaip Dievas: Šis vargšų galilėjietis elgiasi ir kalba su dieviška galia, kuri sukelia ir garbinimą, ir neapykantą.
Aistringa ir rami asmenybė: Mauriac aprašo Jėzų kaip „ūmų, kartais įnirtusį kaip ir kiekviena meilė“ , tačiau po šiuo smarkumu slypi „gelmių ramybė“, kylanti iš vienybės su Tėvu.
Skaldantis, o ne taikantis: Knygoje pabrėžiama, kad Jėzus atėjo nešti ne taikos, o kalavijo. Jo reikalavimai – palikti viską, mylėti jį labiau už artimiausius žmones – yra radikalūs, keliantys pasipiktinimą ir atgrasūs „menkystoms“ bei „lepiems“.
Struktūra ir Stilius: Chronologinė meditacija
Knyga chronologiškai seka Jėzaus gyvenimo kelią nuo tyliųjų metų Nazarete iki Prisikėlimo. Kiekvienas skyrius – tai ne sausas faktų atpasakojimas, o gili psichologinė ir dvasinė įvykių analizė. Mauriac neria į veikėjų vidinį pasaulį:
Marijos tylų laukimą ir širdyje saugomus žodžius, kai angelo pažadai, regis, nesipildo.
Judui skirtas visas skyrius, kuriame autorius bando rekonstruoti sudėtingą išdaviko psichologiją – jo praktiškumą, tikėjimą žemiška sėkme, nusivylimą ir galiausiai tragišką neapykantą.
Apaštalų nesupratimą, vaikiškas ambicijas ir lėtą, sunkų kelią į tikėjimą.
Piloto politinį pragmatizmą, prietaringą baimę ir bandymus išsisukti nuo atsakomybės.
Pasakojimas persmelktas Evangelijos citatų, kurios organiškai įpinamos į autoriaus apmąstymus, suteikdamos naratyvui autentiškumo ir gilumo.
Išvada
François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“ yra galingas ir jaudinantis kūrinys. Tai knyga, kuri sėkmingai išvengia tiek sentimentalumo, tiek šalto akademiškumo. Autorius skaitytojui siūlo ne doktrinų rinkinį, o gyvą susitikimą su asmeniu – sudėtingu, reikalaujančiu, kartais šiurkščiu, bet visada kupinu beribės meilės ir gailestingumo. Tai literatūrinė kelionė, leidžianti iš naujo atrasti Evangelijos dramą ir Kristaus asmens patrauklumą bei radikalumą. Ji skirta tiems, kurie trokšta pažinti ne „patogų“ ar „sušvelnintą“, o gyvą ir amžinai aktualų Jėzų Kristų.

Skaityti daugiau: JĖZAUS gyvenimas

PRAEITIS KALBA

Išsami informacija
Peržiūros: 221
ZENONAS IGNONIS
virselis
VILNIUS, 2007
 
straipsnis
pdf
 
html
 
 Kunigo Zenono Ignonio (Ignatavičiaus) dienoraštinių užrašų knyga „Praeitis kalba“, apimanti 1941–1944 metus, yra unikalus ir sukrečiantis Antrojo pasaulinio karo metų liudijimas. Tai – karo kapeliono, tarnavusio lietuvių savisaugos batalionuose Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), atsiminimai, atveriantys ne politinių ar karinių strategijų, o žmogiškumo ir sąžinės dramą brutaliomis karo sąlygomis.
Knyga yra autentiškas to meto dokumentas, sudarytas iš slapta rašyto dienoraščio. Autorius, vedamas stipraus pareigos jausmo ir tikėjimo, pasiryžo tapti karo kapelionu, nes tai buvo vienintelis būdas teikti dvasinę pagalbą Gudijos tikintiesiems, nacių valdžiai griežtai draudus kunigams vykti į šį kraštą civiliniais reikalais.
Dienoraštyje atsiskleidžia sudėtinga ir pavojinga kapeliono kasdienybė. Z. Ignonis nuolat atsidurdavo kryžminėje ugnyje: sovietų partizanai jį laikė priešu dėl bendravimo su vokiečiais, okupantams jis buvo neparankus kaip gyvas priekaištas, lenkų nacionalistai į jį žvelgė su nepasitikėjimu dėl pabrėžiamos lietuvybės, o lietuvių karius jis nuolat ragino elgtis žmoniškai.
Autorius su dideliu skausmu aprašo karo atskleistas blogąsias žmogaus savybes – sadizmą, gobšumą, cinizmą – ir džiaugiasi kiekvienu sutiktu padoriu žmogumi. Jo užrašuose atsispindi ne didvyriški mūšiai, o vietinių gyventojų vargai, karių moralinis nuosmukis, girtuoklystė ir silpstantis religingumas. Kartu tai ir gilaus tikėjimo liudijimas, pasakojimai apie Volgos vokiečių, ištisus dešimtmečius kentusių bolševikų persekiojimus, dvasinę stiprybę , bei paties autoriaus pasitikėjimą Dievo valia net mirtino pavojaus akivaizdoje.
Knyga „Praeitis kalba“ yra ne literatūrinis kūrinys, o tiesus ir skausmingas to meto įvykių atspindys. Ji atskleidžia sudėtingą istorinį laikotarpį per asmeninę patirtį, priverčia susimąstyti apie amžinąsias vertybes ir žmogaus pasirinkimus nežmoniškomis sąlygomis. Tai retas ir vertingas karo kapeliono dienoraštis, atveriantis mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo puslapį.

Skaityti daugiau: PRAEITIS KALBA

Jaunuolio kovos

Išsami informacija
Peržiūros: 217
DR. TIHAMER TOTH
virselis
KAUNAS 1930
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
   Kelrodis Jaunystės Kryžkelėse: Dr. Tihamer Toth „Jaunuolio kovos“
Vengrų teologo ir jaunimo ugdytojo Dr. Tihamer Toth knyga „Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas)“ – tai tiesus, bekompromisis ir tėviškai rūpestingas vadovas jaunam vyrui, stovinčiam pačiame sudėtingiausiame savo gyvenimo etape. Tai ne švelnus pasakojimas, o veikiau kovos strategijos vadovėlis, skirtas padėti jaunuoliui atpažinti pavojus, suprasti savo prigimtį ir nugalėti vidines bei išorines kovas, ypač tas, kurios susijusios su brendimu ir skaistybės išsaugojimu.
Nuo Vaiko iki Vyro: Šventas Pavasaris ir Didžioji Kova
Knygos autorius brendimo amžių (nuo 14 iki 21 metų) vaizduoja kaip didžiųjų permainų, „šventojo pavasario“, metą, kai jaunuolio siela ir kūnas išgyvena tikrą revoliuciją. Tothas šį laikotarpį apibūdina kaip „kovą tarp vaiko ir vyro“, kurios tikslas – vyro pergalė.
Tvėrėjo Planai ir Pirmoji Meilė: Knyga prasideda nuo didingo Kūrėjo plano išdėstymo, aiškinant lyčių skirtumo prasmę ir moterystės šventumą. Autorius jautriai ir pagarbiai paliečia pirmosios meilės, naujų jausmų ir nesuprantamo ilgesio temą, paaiškindamas tai kaip natūralų Dievo plano dalį, ruošiančią jaunuolį būsimai šeimai. Jis pabrėžia, kad šios bundančios jėgos yra šventos ir skirtos kilniems tikslams.
Kryžkelė ir Bedugnė: Tačiau šis gražus planas susiduria su didžiuliais pavojais. Tothas vaizdingai piešia jaunuolio kryžkelę, kurioje susitinka Dorybė ir Nuodėmė. Didžiausias dėmesys skiriamas neskaistybės nuodėmei, kurią autorius vaizduoja kaip „devyngalvį slibiną“ ir „dvokiančias pelkes“. Labai atvirai ir negailestingai aprašomos fizinės ir dvasinės nuodėmingo gyvenimo pasekmės: sveikatos praradimas, valios susilpnėjimas, dvasinis atšipimas, netikėjimas ir galutinė pražūtis. Autorius nevengia šiurpių palyginimų ir pavyzdžių, siekdamas parodyti, kad trumpalaikis malonumas veda į ilgalaikę kančią ir savęs sunaikinimą.
Ginklai Kovai: Knygos pabaigoje pateikiamas visas „ginklų arsenalas“ kovai su pagundomis. Tai ne tik malda, išpažintis ir Komunija, bet ir praktiniai patarimai: valios grūdinimas per mažus kasdienius nusigalinėjimus, tinkamas laisvalaikio praleidimas, sportas, gamtos meilė, gerų knygų skaitymas ir blogos draugijos vengimas. Ypač pabrėžiamas poreikis turėti dvasios vadovą – kunigą, su kuriuo jaunuolis galėtų atvirai pasikalbėti apie savo sunkumus.
Tiesioginis ir Įkvepiantis Stilius
Dr. Tihamer Toth kalba jaunuoliui kaip „jaunajam draugui“. Jo stilius yra labai tiesioginis, aiškus, kupinas vaizdingų metaforų (du ežerai, kryžkelė, kova su slibinu) ir retorinių klausimų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti. Knyga parašyta su didžiule meile ir rūpesčiu jaunimu, tačiau kartu ir su dideliu reiklumu. Autorius ne pataikauja, o kviečia į didvyriškumą, į riterišką kovą už savo sielos tyrumą ir kilnius idealus.
Išvados
„Jaunuolio kovos“ yra klasikinis krikščioniškos jaunimo literatūros pavyzdys, nepraradęs savo aktualumo. Tai knyga, kuri drąsiai ir atvirai kalba apie temas, kurias dažnai vengiama liesti. Ji suteikia ne tik perspėjimų, bet ir konkrečių priemonių, kaip jaunam žmogui išlikti doram sudėtingame pasaulyje. Tai puikus vadovas ne tik patiems jaunuoliams, bet ir jų tėvams bei auklėtojams, padedantis suprasti brendimo amžiaus iššūkius ir rasti kelius, kaip padėti jaunai sielai laimėti svarbiausias gyvenimo kovas.

Skaityti daugiau: Jaunuolio kovos

SUGRIAUTAS LIZDAS

Išsami informacija
Peržiūros: 216
Parašė B. A.
virselis
KAUNAS  1928
 
straipsnis
pdf
 
html
 
Knygos Apžvalga: „Sugriautas lizdas“ – Šeimos Tragedija ir Vilties Spindulys Didžiojo Karo Fone 1928 metais Kaune išleista B. A. apysaka „Sugriautas lizdas“ yra jautrus ir skaudus pasakojimas apie vienos šeimos likimą Pirmojo pasaulinio karo (knygoje vadinamo Didžiuoju karu) sūkuryje. Kūrinys, nors ir neilgas, giliai paliečia universalias temas – namų praradimo, šeimos ryšio, nepalaužiamos vilties ir žmogiškumo triumfo net ir žiauriausiomis aplinkybėmis.
Pasakojimas prasideda niūriu, bet paveikiu vaizdu: pamiškėje stūksančioje apgriuvusioje trobelėje glaudžiasi motina Agnietė su trimis savo vaikais – Kaziu, Onyte ir Joneliu. Šeima gyvena visiškame skurde, nuolat kentėdama šaltį ir alkį. Ugnis, kūrenama sugriuvusio pečiaus vietoje, pripildo trobelę dūmų , o vakarais pro skylėtą langą spingsinti šviesa primena „vilko akį“ – tarsi simbolį juos supančios grėsmės ir vienatvės.
Kūrinio centre – šeimos prisiminimai apie laimingą gyvenimą prieš karą. Kontrastas tarp šviesios praeities ir niūrios dabarties yra aštriai juntamas. Skaitytojas supažindinamas su jų buvusiais gražiais nameliais ant kalvos, apsuptais medžių , derlingais laukais, kuriuos su meile dirbo tėvas, ir nerūpestinga vaikyste. Ši idilė buvo negailestingai sunaikinta, kai „skaistus dangus apsiniaukė juodais, sunkiais it švinas, debesimis“ – prasidėjo karas. Šeima buvo priversta bėgti, palikusi namus ir tėvą Juozą. Grįžę jie randa tik griuvėsių krūvą ir pelenus, kuriuos nešioja vėjas.
Skaudžiausia netektis, slegianti šeimą – nežinia dėl tėvo likimo ir jauniausio sūnaus Staselio mirtis nuo bado ir ligų. Agnietė, nors ir pati palūžusi, stengiasi palaikyti viltį savo vaikams, sakydama, kad tėtis galbūt dar sugrįš , tačiau pati slapta gedi vyro, apie kurio žūtį ją pasiekė gandai.
Pasakojimo kulminacija pasiekiama dvejopai. Pirmiausia, šeimą aplanko gerasis miško sargas Antanas, atnešdamas ne tik išsvajotos duonos ir druskos, bet ir zuikį rytojaus Naujųjų Metų šventei. Šis gerumo aktas įžiebia trumpą džiaugsmo akimirką. Tačiau netrukus motina, vaikų prašoma, ima pasakoti istoriją apie šeimą, kurią išskyrė karas – istoriją, kuri yra stulbinamai panaši į jų pačių. Ji baigiasi tragiška žinia apie duobėje nuo sviedinio žuvusį tėvą. Šis pasakojimas sukrečia vaikus, ypač jautrųjį Jonelį, atimdamas paskutinę viltį.
Ir būtent tada, kai neviltis pasiekia aukščiausią tašką, įvyksta stebuklas. Į duris pasibeldžia nepažįstamas keleivis – aukštas vyras „su žila nuo šalnos barzda“. Tai – jų tėvas ir vyras Juozas, gyvas, nors ir sužeistas bei išvargęs. Jis papasakoja savo neįtikėtiną išgyvenimo istoriją: kaip buvo sužeistas sprogimo metu, palaikytas mirusiu , išvežtas į Vokietiją , kalintas koncentracijos stovykloje ir galiausiai, padedant Lietuvių Komitetui Šveicarijoje, paleistas namo.
Apysaka baigiama viltinga gaida. Nors senasis „lizdas sugriautas“ , o ateitis atrodo „tamsi“ ir pilna naujų iššūkių, šeima vėl yra kartu. Būtent jų tarpusavio meilė ir bendrystė tampa pamatu, ant kurio jie pasirengę iš naujo statyti savo gyvenimą ir laimę. „Sugriautas lizdas“ – tai himnas šeimos meilės galiai, kuri padeda išgyventi baisiausius praradimus ir teikia jėgų žengti pirmyn net tada, kai viskas aplinkui yra sunaikinta.

Skaityti daugiau: SUGRIAUTAS LIZDAS

FATIMA

Išsami informacija
Peržiūros: 216
Borelli Machado
virselis
Vilnius 2018
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
  Tarp Dangaus Perspėjimo ir Žemės Likimo: Knygos „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ Apžvalga
Antonio Augusto Borelli Machado knyga „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra išsamus ir paveikus pasakojimas apie vieną garsiausių XX amžiaus Marijos apsireiškimų. Remdamasis sesers Liucijos – vienos iš trijų regėtojų – rankraščiais ir kitais istoriniais dokumentais, autorius ne tik kruopščiai rekonstruoja 1917 m. įvykius Portugalijoje, bet ir atskleidžia gilų, pranašišką Fatimos žinios turinį, tiesiogiai susijusį su dramatiškais pasaulio istoriniais įvykiais. Tai veikalas, kuris pateikia Fatimos apsireiškimus ne kaip praeities stebuklą, o kaip skubų ir aktualų perspėjimą bei vilties pažadą šiuolaikiniam pasauliui.
Istorija, Kurią Rašė Dangus
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Fatimos įvykių eigą, pradedant nuo pamatų, kurie paruošė vaikus didžiajam susitikimui, ir baigiant pačios žinios sklaida ir jos reikšme.
Angelo Apsireiškimai: Pasakojimas prasideda ne nuo pačios Dievo Motinos, o nuo Portugalijos Angelo apsireiškimų trims piemenėliams – Liucijai, Pranciškui ir Jacintai. Šie 1916 m. įvykę susitikimai yra tarsi dvasinis paruošimas: Angelas moko vaikus gilios pagarbos maldos, adoracijos ir atgailos, paruošdamas jų širdis priimti didžiąją žinią.
Švenčiausiosios Mergelės Apsireiškimai: Knygos centre – šeši Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai, vykę nuo 1917 m. gegužės iki spalio. Autorius detaliai, remdamasis Liucijos liudijimais, atkuria kiekvieno susitikimo dialogus. Čia atsiskleidžia pagrindiniai Fatimos žinios elementai: raginimas kasdien kalbėti rožinį siekiant taikos pasaulyje, būtinybė atgailauti už nusidėjėlius ir pamaldumas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Trys Fatimos Paslaptys: Ypatingas dėmesys skiriamas trims paslapties dalims, kurias Dievo Motina patikėjo vaikams. Pirmoji – šiurpi pragaro vizija, atskleidžianti nuodėmės pasekmes. Antroji – pranašystė apie Antrąjį pasaulinį karą ir Rusijos vaidmenį skleidžiant savo „klaidas“ (komunizmą) po pasaulį, jei žmonija neatsivers. Trečioji, ilgai laikyta paslaptyje, dalis aprašoma kaip vizija apie „baltai apsirengusį vyskupą“ (popiežių) ir daugybę kankinių, kenčiančių persekiojimus.
Saulės Stebuklas: Pasakojimo kulminacija – 1917 m. spalio 13 d. įvykęs „saulės stebuklas“, kurį stebėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Šis nepaaiškinamas gamtos reiškinys knygoje pateikiamas kaip Dievo patvirtinimas, kad apsireiškimai yra autentiški.
Tragedija ar Viltis?
Knygos pavadinimas atspindi pagrindinę jos dilemą. Fatimos žinia – tai ne lemtis, o pasirinkimas. Tragedija gresia pasauliui, jei jis ignoruos Dievo kvietimą atsiversti. Ši tragedija – tai karai, tautų naikinimas, Bažnyčios persekiojimai. Viltis yra pažadas, kad galiausiai „Mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos“. Šis triumfas, pasak knygos, ateis per atsivertimą, kurio pagrindinės priemonės yra Rusijos paaukojimas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai ir Pirmųjų šeštadienių praktika.
Išvados
Antonio A. Borelli knyga yra nepaprastai paveikus ir įtikinamas pasakojimas. Ji sugeba sujungti istorinį tikslumą, teologinę įžvalgą ir gilų dvasinį jaudulį. Tai veikalas, kuris verčia susimąstyti apie XX amžiaus istoriją ne kaip apie atsitiktinių politinių įvykių grandinę, o kaip apie dvasinę kovą, kurioje dangus perspėja, kviečia ir siūlo išsigelbėjimo kelią. „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra knyga, kuri nepalieka abejingų ir primena, kad net ir tamsiausiais laikais viltis yra pasiekiama per maldą, atgailą ir pasitikėjimą Dievo Motina.

Skaityti daugiau: FATIMA

ARTUMO PATIRTIS

Išsami informacija
Peržiūros: 216
Kun. Algirdas Paliokas SJ 
virselis
Kaunas, 2021
 
 
pdf
 
 
box
Algirdo Palioko sudaryta knyga „Artumo patirtis“ yra jautrus ir įkvepiantis liudijimų rinkinys, kviečiantis skaitytoją peržengti formalaus tikėjimo ribas ir leistis į asmeninio, intymaus santykio su Dievu paieškas. Tai nėra teologinis traktatas ar dogmų rinkinys, o gyvas pasakojimas apie tai, kaip Dievas kalba, veikia ir keičia paprastų žmonių gyvenimus čia ir dabar. Knygos esmė – mintis, kad tikėjimas yra ne tiek žinojimas apie Dievą, kiek gyvas Jo patyrimas.
Knygos idėja ir struktūra
Knygos įvade sudarytojas A. Paliokas iškelia esminį klausimą: kodėl žmonės netiki arba kodėl jų tikėjimas lieka paviršutiniškas? Anot jo, daugelis „valosi kojas prie bažnyčios durų, bet taip ir neįžengia į pačią Bažnyčią“. Tikėjimas dažnai lieka doktrinos, žodžių lygmenyje, tačiau jam trūksta gyvo Žodžio – asmeninio ir artimo ryšio su Kūrėju. Būtent šio artumo ilgesys ir jo patyrimo galimybė yra pagrindinė knygos ašis.
Knygą sudaro šešių skirtingų žmonių – Gintarės, Klaros, Dianos, sesers Brigitos, Elzės ir Mariaus – liudijimai. Kiekvienas pasakojimas yra unikalus, atskleidžiantis savitą kelią pas Dievą ir skirtingus Jo bendravimo būdus. Šie pasakojimai pateikiami kaip dienoraščių ištraukos, laiškai ar apmąstymai, todėl išlaiko autentiškumą ir gilų asmeniškumą.
Liudijimų gelmė ir įvairovė
Knygos stiprybė – liudijimų įvairovė, parodanti, kad Dievas kiekvieną žmogų kalbina individualiai, atsižvelgdamas į jo patirtis, žaizdas ir troškimus.
  • Gintarės ir Klaros patirtys atspindi laipsnišką augimą tikėjime – nuo tradicinio religingumo iki gyvo dialogo su Jėzumi maldoje.
  • Dianos istorija yra sukrečiantis pasakojimas apie tai, kaip Dievas gydo gilias vaikystės žaizdas, patirtas dėl meilės trūkumo.
  • Sesers Brigitos ir Elzės liudijimai atveria brandesnės, mistinės patirties klodus, kur Elzės pasakojimas apie pakilimą į „pilį“ yra galingas dvasinio susivienijimo su Kristumi vaizdinys.
  • Mariaus dialogai su Jėzumi yra intensyvūs, poetiški ir kupini dvasinės kovos, paliečiantys atsižadėjimo, pasitikėjimo ir besąlygiškos meilės temas.
Pagrindinės temos ir įžvalgos
  1. Dievas kalba asmeniškai: Knyga tvirtina, kad Dievas nėra tolimas ar tylintis. Jis kalba tiesiai į širdį per mintis, vidinį balsą, kitus žmones, gamtos ženklus ar netikėtus įvykius.
  2. Tikėjimas kaip santykis, o ne pareiga: Liudijimai skatina pereiti nuo pareigos krikščionybės prie meilės santykio, gyvai bendraujant maldoje.
  3. Dvasinė kova ir sausra: Knyga nemistifikuoja dvasinio kelio, parodydama, kad abejonės ir sausra yra būtinas etapas, auginantis pasitikėjimą.
  4. Šventumas kasdienybėje: „Artumo patirtis“ demistifikuoja šventumą, parodydama, kad jis pasiekiamas kasdieniame gyvenime, o ne bėgant nuo pasaulio.
Kam skirta ši knyga?
Ši knyga bus tikras atradimas tiems, kurie savo tikėjime ieško „kažko daugiau“. Ji skirta sieloms, kurios jaučia gilų dvasinį troškulį, bet galbūt nežino, kaip jį numalšinti. Tai puikus dvasinis skaitinys tiems, kas išgyvena tikėjimo krizę, jaučiasi vieniši savo dvasinėje kelionėje ar tiesiog nori pagilinti savo asmeninį santykį su Dievu.
Apibendrinimas
„Artumo patirtis“ yra drąsus ir labai reikalingas leidinys šiuolaikiniam tikinčiajam. Tai ne teorija, o gyvas liudijimas, kad Dievas yra arti, kad Jis trokšta bendrystės ir kad kiekvienas, atvėręs Jam savo širdies duris, gali patirti Jo meilę. Knyga įkvepia, paguodžia ir padrąsina leistis į didžiausią gyvenimo nuotykį – asmeninės draugystės su Dievu kelionę.

Skaityti daugiau: ARTUMO PATIRTIS

TRISDEŠIMT MEILĖS ŽODŽIŲ

Išsami informacija
Peržiūros: 215
VINCENTAS BRIZGYS
virselis
Chicago, 1957
 
straipsnis
pdf
 
html
box
Knygos apžvalga: Vyskupo Vincento Brizgio „Trisdešimt meilės žodžių“
Nesenstantis dvasinis vadovas, įsišaknijęs meilėje ir tikėjime
1957 m. Čikagoje išleista vyskupo Vincento Brizgio knyga „Trisdešimt meilės žodžių“ yra dvasinių meditacijų rinkinys, skirtas padėti skaitytojui keliauti per gyvenimo iššūkius Kristaus dvasioje. Šis „Lietuviškos Knygos klubo“ leidinys , išspausdintas „Draugo“ spaustuvėje , pranoksta savo laikmetį, siūlydamas gilią ir praktišką išmintį, pagrįstą centriniu krikščionybės teiginiu: „Dievas yra Meilė“.
Knygos struktūrą sudaro trisdešimt trumpų esė, kurių kiekviena nagrinėja esminę krikščioniško gyvenimo temą. Vyskupas Brizgys savo kūrinį pradeda nuoširdžiu „Skaitytojui pasveikinimu“ , kuriame pabrėžia, kad meilė yra didžiausia jėga danguje ir žemėje, ir kad be Dievo meilės pažinimo net Jo visagalybė ir išmintis suteiktų mažai paguodos.
Kiekvienas skyrius gilinasi į konkretų tikėjimo ir moralės aspektą, remdamasis Biblijos ištrauka, daugiausia iš Evangelijų, kaip savo pamatu. Temos yra tiek dvasiškai gilios, tiek praktiškai pritaikomos, atliepiančios amžinąją žmogaus būseną.
Autorius apmąsto:
Dvasios pirmenybę: Knyga pradedama skyriumi „Dvasia ir duona“ , kuriame pabrėžiama, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų, taip išryškinant maldos ir apsimarinimo būtinybę dvasiškai turtingam gyvenimui.
Pasitikėjimą ir atsakomybę: Skyriuje „Žmogaus pasitikėjimas Dievu ir savimi“ nagrinėjama esminė pusiausvyra tarp tikėjimo Dievo apvaizda ir pasikliovimo savo pačių Dievo duotais gebėjimais.
Žmonių santykius: Keli skyriai skirti tarpusavio elgesiui. „Sutilpkime kartu ir siaurame kelyje“ kviečia tikinčiuosius į vienybę ir abipusę paramą , o „Žmogus su žmogumi“ išdėsto auksinę taisyklę: „Ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“.
Turtą ir materializmą: Skyriuje „Keturi broliai ir jų pinigai“ V. Brizgys pasitelkia palyginimą, kad aptartų tinkamą krikščionišką požiūrį į žemiškas gėrybes, pažymėdamas, kad turto turėjimas savaime nėra nuodėmė, tačiau neišmintingas prisirišimas prie jo yra žalingas.
Santuokos šventumą: Skyrius „Jeigu toks dalykas su moterimi...“ yra tvirta santuokos neišardomumo ir šventumo gynyba, apibrėžianti ją kaip visą gyvenimą trunkančią, ištikimą sąjungą, kurią gali išskirti tik mirtis.
Kančią ir ištvermę: „Mūsų kryžiai“ moko, kad savo asmeninio kryžiaus – pareigų ir prigimties netobulumų – priėmimas ir nešimas yra būtina sąlyga norint būti Kristaus mokiniu.
Visoje knygoje vyskupas Brizgys išlaiko pastoralinį ir prieinamą toną. Jo rašymą praturtina alegorijos, pavyzdžiui, istorija apie laimingą žmogų, neturėjusį marškinių , ir jautrūs jo laikmečio pavyzdžiai, įskaitant nuorodas į tikinčiųjų persekiojimą bolševikų valdžioje. Tai tvirtai susieja knygą su jos numatytosios auditorijos – XX a. vidurio lietuvių išeivijos – istoriniu kontekstu, siūlant jiems dvasinę atramą ir viltį tremties bei sunkumų akivaizdoje.
Galiausiai, „Trisdešimt meilės žodžių“ yra daugiau nei pamokslų rinkinys; tai išsamus meile grįsto gyvenimo vadovas. Vyskupas Brizgys meistriškai supina Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą ir žmogiškąją patirtį, sukuriant vadovą, kuris yra ir reikalaujantis, ir guodžiantis. Jis kviečia skaitytoją gyventi aktyviu tikėjimu, kuriame meilė nėra tik jausmas, bet sąmoningas pasirinkimas, išreiškiamas veiksmais, atlaidumu ir nepalaužiamu pasitikėjimu Dievu. Tai išlieka vertingas šaltinis kiekvienam, siekiančiam pagilinti savo supratimą apie krikščionišką kelią į tikrai laimingą ir prasmingą gyvenimą.

Skaityti daugiau: TRISDEŠIMT MEILĖS ŽODŽIŲ

Aš kasdieną su Dievu

Išsami informacija
Peržiūros: 215
Kun. Stasys Yla
virselis
2000
 
 
pdf
 
 
box
Knygos apžvalga: „Aš kasdieną su Dievu“
Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems
Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą.
Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu.
Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai.
Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę.
Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.

Skaityti daugiau: Aš kasdieną su Dievu

POEZIJOS PILNATIS

Išsami informacija
Peržiūros: 211
BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
virselis
VILNIUS 1989
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
html
Tai didžiojo lietuvių poeto Bernardo Brazdžionio poezijos rinktinės „Poezijos pilnatis“ apžvalga. Ši knyga yra monumentali poeto kūrybos visuma, apimanti ilgą ir dramatišką laikotarpį – nuo ankstyvųjų eilėraščių, parašytų dar nepriklausomoje Lietuvoje, iki vėlyvosios kūrybos, gimusios ilgesyje ir kovoje išeivijoje. Apie ką ši knyga? „Poezijos pilnatis“ yra dvasinė ir tautinė Bernardo Brazdžionio autobiografija, išreikšta eilėmis. Rinktinė skaitytoją veda per visą poeto gyvenimą ir jausenų spektrą. Knygoje atsispindi jauno žmogaus idealizmas, vėliau – skaudi tėvynės praradimo patirtis, gyvenimas svetur ir nepalaužiama viltis sulaukti Lietuvos laisvės. Tai ne tik asmeninių išgyvenimų, bet ir visos tautos likimo atspindys poezijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
B. Brazdžionio kūryboje dominuoja kelios fundamentalios, nuolat pasikartojančios temos:
Tėvynė: Lietuva jo eilėraščiuose yra ne tik geografinė vieta, bet ir sakrali erdvė, dvasinė tėvynė. Poetas su skausmu aprašo jos praradimą, tremties ilgesį, bet kartu išreiškia ir nepalaužiamą tikėjimą jos prisikėlimu.
Tikėjimas: Krikščioniškoji pasaulėjauta yra visos B. Brazdžionio kūrybos pamatas. Eilėraščiuose nuolat jaučiamas dialogas su Dievu, apmąstoma kančios prasmė, amžinybės ir žmogiškosios būties laikinumo temos. Tikėjimas poetui yra pagrindinė atrama ir vilties šaltinis.
Žmogus istorijos audrose: Poetas kalba visos kartos, patyrusios karo, okupacijų ir tremties baisumus, vardu. Jo eilėraščiuose atsispindi žmogaus kova už orumą, laisvę ir žmogiškumą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.
Pranašo ir šauklio misija: B. Brazdžionis dažnai prisiima tautos šauklio, pranašo vaidmenį. Jo poezija yra ne tik jausmų išraiška, bet ir moralinis imperatyvas, kvietimas nepasiduoti, kovoti ir išsaugoti tautinę bei dvasinę tapatybę.
Stilius
B. Brazdžionio poetinis stilius yra iškilmingas, oratorinis, dažnai primenantis himną ar maldą. Jam būdingas patosas, retoriniai klausimai, galinga metaforų kalba ir aiški, klasikinė eilėdara. Jo poezija yra ne intymi ir tyli, o galinga ir skirta skambėti aikštėse, žadinti ir įkvėpti.
Kam skirta knyga?
„Poezijos pilnatis“ yra knyga, skirta kiekvienam lietuviui. Ji ypač svarbi tiems, kurie nori geriau suprasti XX a. Lietuvos istorijos dramatizmą ir išeivijos dvasinį pasaulį. Tai poezija, kuri ugdo patriotizmą, stiprina dvasią ir primena apie amžinąsias vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę Tėvynei.

Skaityti daugiau: POEZIJOS PILNATIS

MANO SIELA GARBINA VIEŠPATĮ

Išsami informacija
Peržiūros: 209
KUN. B. PACEVIČIUS
virselis
TORONTAS   1988
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
   Kunigo B. Pacevičiaus knyga „Mano siela garbina Viešpatį“, išleista 1988 metais, yra sudėtinio pobūdžio religinis veikalas, skirtas Marijos metams paminėti. Tai nėra vientisas pasakojimas, o greičiau rinkinys, apimantis maldas, apmąstymus, giesmes, poeziją ir trumpus šventųjų gyvenimo aprašymus, kuriuos vienija gilaus pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai tema.
Pagrindinė tema ir tikslas
Knygos ašis – Fatimos apsireiškimai. Autorius kelia tikslą gilintis į „Dangaus Motinos rūpestingumą“ ir jos per apsireiškimus Fatimoje paskelbtą „dvasinę programą“. Pacevičius pabrėžia, kad Marijos prašymai ir reikalavimai, perduoti trims piemenėliams, yra nepaprastai svarbūs visam pasauliui, o jų nevykdymas, jo nuomone, lėmė Antrąjį pasaulinį karą ir tebesitęsiančią tautų, įskaitant Lietuvos, vergiją.
Knygoje nuolat kartojami pagrindiniai Fatimos reikalavimai:
Pasiaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Kasdien kalbėti rožinį.
Aukoti savo kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą.
Priimti atsiteisimo Komuniją pirmaisiais mėnesio šeštadieniais.
Sąžiningai vykdyti Dievo įsakymus ir kasdienes pareigas.
Autorius teigia, kad šių reikalavimų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su pasaulio taika, Rusijos atsivertimu ir tautų laisve.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra padalintas į trumpus skyrius, kuriuose persipina įvairūs žanrai:
Teologiniai apmąstymai: Gilinamasi į Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, jos motinystę ir užtarimo galią.
Istoriniai pasakojimai: Detaliai aprašomi Fatimos apsireiškimai, „saulės stebuklas“ ir vėlesni įvykiai Portugalijoje, pabrėžiant religinį tautos atgimimą. Taip pat pasakojama apie Austrijos išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos, kuris siejamas su masiniu rožinio kalbėjimu.
Šventųjų gyvenimai: Pateikiami trumpi šventųjų (pvz., Agnietės, Cecilijos, Pranciškaus Asižiečio, Jono Bosko, Monikos) gyvenimo aprašymai, siekiant įkvėpti skaitytoją ir parodyti tikėjimo pavyzdžius.
Pamokantys pasakojimai: Įtraukiamos istorijos, pavyzdžiui, apie komunistų vado atsivertimą ar stebuklingą išgijimą, siekiant iliustruoti maldos ir tikėjimo galią.
Maldos ir litanijos: Knygos pabaigoje pateikiamos tradicinės katalikiškos maldos, tokios kaip Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijos.
Stilius ir tonas
Knyga parašyta paprasta, pamokslaujančia kalba. Tonas yra labai nuoširdus, jausmingas ir kupinas kunigiško rūpesčio dėl tikinčiųjų dvasinės gerovės. Autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, ragindamas jį susimąstyti, atsinaujinti ir aktyviai vykdyti Marijos prašymus. Jaučiamas stiprus antikomunistinis nusistatymas, o Marijos apsireiškimai matomi kaip pagrindinis ginklas prieš ateizmą ir bedievystę.
Išvada
„Mano siela garbina Viešpatį“ yra gilaus tikėjimo ir pamaldumo Marijai liudijimas. Tai knyga, skirta pirmiausia tikinčiajam, ieškančiam dvasinio pastiprinimo ir gilesnio supratimo apie Fatimos žinią. Nors kai kurie istoriniai įvykiai interpretuojami išskirtinai per religinę prizmę, veikalas išlieka vertingas kaip savo laikmečio (vėlyvojo sovietmečio) religinės minties ir išeivijos dvasinio gyvenimo dokumentas. Tai nuoširdus kvietimas atsigręžti į maldą ir pasitikėti Dievo Motinos globa, ypač sunkiu tautai ir pasauliui metu.

Skaityti daugiau: MANO SIELA GARBINA VIEŠPATĮ

Jo meilė - ugnis

Išsami informacija
Peržiūros: 208
Roger iš Taizé
virselis
AION 1998
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
    Ugnis, Kuri Dega Tamsoje: Brolio Roger Iš Taizé Knygos „Jo meilė – ugnis“ Apžvalga
Brolio Roger iš Taizé knyga „Jo meilė – ugnis“ yra dvasinių apmąstymų ir dienoraščio ištraukų rinkinys, atveriantis skaitytojui gilaus, asmeniško ir veiksmingo tikėjimo pasaulį. Tai nėra sisteminga teologinė studija, o veikiau poetiškas ir kontempliatyvus žvilgsnis į krikščioniško gyvenimo esmę, kuri, pasak autoriaus, yra paprasta, bet kartu ir radikali – tai atsakyti į Dievo meilę savo meile, pasitikėjimu ir konkrečiais veiksmais.
Kelionė į Širdies Ramybę
Knyga sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kuriuose persipina brolio Roger mintys ir asmeninio dienoraščio fragmentai iš jo kelionių po pasaulį. Ši struktūra leidžia skaitytojui ne tik susipažinti su autoriaus teologija, bet ir pamatyti, kaip ji gimsta iš realių susitikimų su kenčiančiais, ieškančiais ir tikinčiais žmonėmis.
Amžinoji Meilė ir Atleidimas: Knygos ašis – Dievo meilės, kuri yra „amžina“ ir „atleidžianti“, patirtis. Brolis Roger pabrėžia, kad Dievas niekada nesmerkia ir nekaltina, o nuolat, kaip Prisikėlęs Kristus Petrą, klausia: „Ar myli mane?“. Atsakas į šią meilę yra ne baimė, o pasitikėjimas, net ir tada, kai žmogų slegia abejonės ar kaltės jausmas. Atleidimas čia tampa ne tik Dievo dovana, bet ir žmogaus užduotimi – atleisti kitiems ir sau pačiam.
Kova ir Kontempliacija: Autorius atmeta dirbtinę priešpriešą tarp maldos ir veiksmo. Jam tai du neatsiejami to paties dvasinio gyvenimo aspektai. Kontempliacija – buvimas Dievo akivaizdoje tyloje ir maldoje – tampa versme, iš kurios gimsta jėga kovoti už taiką, teisingumą ir susitaikinimą pasaulyje. Malda nėra pabėgimas nuo pasaulio, o pasirengimas jame veikti.
Bažnyčia kaip Bendrystės Paslaptis: Brolis Roger kalba apie Bažnyčią ne kaip apie sustabarėjusią instituciją, o kaip apie gyvą „bendrystės parabolę“, Kristaus Kūną. Didžiausias skausmas jam – krikščionių susiskaldymas, kuris trukdo pasauliui patikėti Evangelija. Jis kviečia ne laukti oficialių susitarimų, o pradėti nuo asmeninio susitaikinimo savyje, priimant kitų konfesijų dvasinius turtus.
Pasitikėjimo Raugas: Knyga persmelkta vilties. Net ir matydamas pasaulio kančią – skurdą Kalkutoje, apartheido žaizdas Pietų Afrikoje ar dvasines dykumas Vakaruose – brolis Roger tiki, kad kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Dievo kvietimą, gali tapti „pasitikėjimo raugu žmonijos šeimoje“. Paprastumas, dalijimasis ir ištikimybė mažuose dalykuose tampa keliu į didelius pokyčius.
Poetiška ir Įkvepianti Kalba
Brolio Roger stilius yra paprastas, bet labai poetiškas ir gilus. Jis vengia sudėtingų teologinių sąvokų, o kalba vaizdiniais, simboliais ir asmenine patirtimi. Jo mintys – trumpos, lakoniškos, kviečiančios ne tiek analizuoti, kiek mąstyti ir melstis. Dienoraščio ištraukos suteikia knygai autentiškumo ir artumo jausmą.
Išvados
„Jo meilė – ugnis“ yra knyga, kuri ramina ir kartu meta iššūkį. Ji ramina, nes primena apie besąlygišką ir atleidžiančią Dievo meilę. Ji meta iššūkį, nes kviečia gyventi radikaliai pagal Evangeliją – pasitikėti, atleisti, dalytis ir tapti taikos kūrėjais. Tai puikus dvasinis vadovas kiekvienam, ieškančiam ne taisyklių, o gyvo santykio su Kristumi, ir norinčiam suprasti, kaip asmeninis tikėjimas gali perkeisti pasaulį. Tai knyga, kuri įžiebia viltį ir primena, kad net gūdžiausią naktį Dievo meilė yra ugnis, kuri niekada negęsta.

Skaityti daugiau: Jo meilė - ugnis

Dieviškasis Išganytojas

Išsami informacija
Peržiūros: 207
Mauricas Meschler, S. J
virselis
KAUNAS 1926
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
    Idealas Jaunai Sielai: Maurico Meschlerio „Dieviškasis Išganytojas“
Jėzuito Maurico Meschlerio knyga „Dieviškasis Išganytojas: Gyvenimo vaizdas mokslus einančiajam jaunimui“ yra klasikinis dvasinės literatūros veikalas, kuriuo siekiama ne tik chronologiškai atpasakoti Jėzaus Kristaus gyvenimą, bet ir atskleisti jo teologinę gelmę bei dvasinę prasmę jaunam, mąstančiam skaitytojui. Tai nėra tik istorinis pasakojimas – tai kvietimas į asmeninį susitikimą su Kristumi, pateikiant Jį kaip aukščiausią idealą, tiesos, šviesos ir gyvenimo šaltinį.
Nuo Amžinybės iki Dangaus Vartų
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Išganymo istoriją, pradedant nuo amžinojo Žodžio (Logos) buvimo Dievo prieglobstyje ir baigiant Jo garbinga viešpatyste danguje. Autorius kruopščiai ir detaliai aprašo kiekvieną Išganytojo gyvenimo etapą:
Prieš Įsikūnijimą: Knyga prasideda ne nuo gimimo Betliejuje, o nuo Kristaus preegzistencijos – Jo, kaip Dievo Sūnaus ir amžinosios Išminties, vaidmens Kūrimo plane. Taip pat nušviečiamas ilgas ir pranašysčių kupinas Senojo Testamento laikotarpis, ruošęs pasaulį Mesijo atėjimui.
Jėzaus Jaunystė: Ši dalis su ypatingu švelnumu ir pagarba vaizduoja Įsikūnijimo paslaptį, Jėzaus gimimą, paslėptąjį gyvenimą Nazarete. M. Meschleris pabrėžia Šventosios Šeimos dorybes – klusnumą, pasižeminimą, darbštumą – kaip pavyzdį kiekvienam jaunam krikščioniui.
Viešasis Gyvenimas: Plačiausioje knygos dalyje detaliai nagrinėjamas trejus metus trukęs Jėzaus viešasis veikimas. Autorius ne tik perpasakoja Evangelijų įvykius – pamokslus, stebuklus, palyginimus – bet ir atskleidžia gilią jų prasmę, aiškina simbolius ir teologines tiesas. Kristus čia atsiskleidžia kaip Mokytojas, Gydytojas ir Ganytojas, kviečiantis į Dievo karalystę.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Kulminacinėse dalyse su didžiu susikaupimu aprašomos Paskutinės vakarienės, kančios Alyvų darželyje, teismo ir Nukryžiavimo paslaptys. Autorius pabrėžia atperkamąją Kristaus aukos prasmę. Knyga baigiama džiugia Prisikėlimo ir garbingo Žengimo į dangų žinia, atveriančia tikintiesiems amžinojo gyvenimo viltį.
Stilius ir Tikslas
M. Meschlerio rašymo stilius yra iškilmingas, pamaldus ir didaktiškas. Jis tiesiogiai kreipiasi į jauną skaitytoją, vadindamas jį „mielu jaunimu“, ir siekia ne tik informuoti, bet ir ugdyti, įkvėpti. Kalba turtinga biblinių citatų, teologinių įžvalgų ir moralinių pamokymų.
Knygos tikslas – parodyti, kad Jėzus Kristus yra ne abstrakti figūra, o gyvas Asmuo, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, kurio gyvenimas yra pats tikriausias ir kilniausias idealas. Autorius pabrėžia, kad jaunystė yra idealų metas, o Kristus yra visų idealų Idealas, galintis patenkinti giliausius jaunos sielos tiesos, gėrio ir grožio troškimus.
Išvados
Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, Maurico Meschlerio „Dieviškasis Išganytojas“ išlieka vertingas dvasinio skaitymo šaltinis. Šiuolaikiniam skaitytojui kalbos stilius gali pasirodyti kiek senamadiškas, tačiau knygos turinio gilumas ir dvasinė įžvalga yra nesenstantys. Tai išsamus ir įkvepiantis Jėzaus gyvenimo vadovas, skirtas tiems, kurie nori ne tik sužinoti apie Kristų, bet ir Jį pažinti, pamilti ir sekti Jo pavyzdžiu. Tai knyga, kuri stiprina tikėjimą ir padeda suprasti, kad krikščionybė – tai ne taisyklių rinkinys, o gyvas santykis su Dieviškuoju Išganytoju.

Skaityti daugiau: Dieviškasis Išganytojas

AUGŠČIAUSIS GĖRIS

Išsami informacija
Peržiūros: 207
Adomas Jakštas
virselis
KAUNAS 1937
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
  A. Jakšto „Aukščiausias Gėris“: Filosofinis Kelias į Dievo Pažinimą
Prelato Adomo Jakšto (tikrasis vardas – Aleksandras Dambrauskas) 1937 metais išleista knyga „Aukščiausias Gėris“ yra vienas brandžiausių tarpukario Lietuvos katalikiškosios minties veikalų. Pasirinkęs pašnekesių formą, autorius skaitytoją veda per sudėtingus teologijos ir filosofijos labirintus, siekdamas atsakyti į amžinąjį klausimą – kas yra Dievas?
Dialogo Forma ir Veikėjai
Knygos struktūra yra itin patraukli ir primena platoniškuosius dialogus. Veiksmas sutelkiamas į būrelį inteligentų, kurie, susitikę Giruliuose, o vėliau ir Kaune, tęsia diskusijas pačiomis svarbiausiomis būties temomis. Šiame intelektualiniame rate susitinka skirtingų pažiūrų atstovai:
Katalikų profesoriai Minčius ir T. Serafinas, atstovaujantys ortodoksinei Bažnyčios doktrinai.
Lietuvis evangelikas daktaras V. Ginčys.
Giliai tikintis rusas pravoslavas Ivanovas.
Netgi komunistas studentas K. Keinis, įkūnijantis ateistinės materializmo pasaulėžiūros iššūkį.
Ši veikėjų įvairovė leidžia autoriui organiškai išskleisti argumentus ir kontrargumentus, paverčiant teologinį traktatą gyva ir dinamiška diskusija. Pašnekesių tonas yra pagarbūs ir intelektualus, o temos plėtojamos nuosekliai, nuo pamatinių sąvokų iki sudėtingiausių dogmų.
Pagrindinės Temos ir Idėjos
Knyga yra padalinta į septynis pašnekesius, kurių kiekvienas gilinasi į vis kitą Dievo, kaip Aukščiausiojo Gėrio, pažinimo aspektą.
Dievo Esmė ir Savybės: Diskusija pradedama ne nuo abstrakčių Dievo buvimo įrodymų, bet nuo gėrio problemos. Dievas pristatomas kaip „tai, ko viskas trokšta“. Analizuojamos Jo savybės: vienumas, nekintamumas, amžinumas, begalinumas, taip pat išmintis, galybė, šventumas ir teisingumas. A. Jakštas meistriškai atremia materialistinę pasaulėžiūrą, teigiančią, kad materija yra visa ko pradžia, parodydamas vidinius šios doktrinos prieštaravimus.
Švenčiausioji Trejybė: Tai vienas sudėtingiausių knygos skyrių, kuriame bandoma priartėti prie Trejybės paslapties. Autorius aiškina, kad tikėjimas į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią neprieštarauja monoteizmui, nes kalbama apie vieną dieviškąją prigimtį trijuose asmenyse. Ieškoma analogijų ir žmogiškojoje patirtyje (vyras, moteris, vaikas), siekiant bent dalinai nušviesti šią paslaptį.
Dievas ir Pasaulis: Šiame skyriuje apmąstomas pasaulio sukūrimas iš nieko (creatio ex nihilo). Paliečiamos materijos, erdvės ir laiko paslaptys. Remdamasis to meto astronomijos pasiekimais, A. Jakštas tapo didingą visatos paveikslą – nuo planetų iki galaktikų – atskleisdamas Dievo, kaip Kūrėjo, didybę.
Dievas ir Žmogus: Žmogus pristatomas kaip kūrinijos viršūnė, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Išskirtinė ir originali knygos idėja – žmogus kaip Dievo bendradarbis ir „mažas kūrėjėlis“, kuriam pavesta pabaigti Dievo kūrybos darbą žemėje, kuriant kultūrą, mokslą ir tobulinant save patį.
Dievas ir Bažnyčia: Paskutiniuose pašnekesiuose pereinama prie Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus kūno ir Dievažmonijos (rus. Богочеловечество), sampratos. Aptariami Bažnyčios požymiai (viena, šventa, visuotinė, apaštališka) ir jos vaidmuo žmonijos išganymo kelyje.
Stilius ir Reikšmė
A. Jakšto kalba yra turtinga, intelektuali, tačiau aiški. Nors knyga parašyta 1937 metais, jos keliami klausimai ir šiandien neprarado aktualumo. Tai apologetinis veikalas, ginantis krikščioniškąsias vertybes nuo modernybės iššūkių – ateizmo, komunizmo, moralinio reliatyvizmo.
„Aukščiausias Gėris“ yra puikus pavyzdys, kaip sudėtingos filosofinės ir teologinės idėjos gali būti pateiktos suprantamai ir įdomiai. Tai knyga, skirta ne tik teologams, bet ir kiekvienam mąstančiam žmogui, ieškančiam atsakymų į esminius būties klausimus. Ji liudija apie aukštą tarpukario Lietuvos intelektualinės kultūros lygį ir išlieka vertingu indėliu į lietuviškos filosofinės minties istoriją.

Skaityti daugiau: AUGŠČIAUSIS GĖRIS

KRISTUS - Jo mesianizmas ir dievybė

Išsami informacija
Peržiūros: 204
kun. B. Andruška S. J.
virselis
ŠIAULIAI 1935
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
   Gynybinis Tvirtinimas Tikėjimui: Kun. B. Andruškos „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“
Kunigo Benedikto Andruškos S. J. knyga „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“, išleista 1935 metais, yra fundamentalus katalikiškos apologetikos veikalas, skirtas atsakyti į esminį krikščionybės klausimą: „Kas yra Jėzus Kristus?“ Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu ir istorine analize, metodiškai ir argumentuotai griauna racionalistų bei liberaliųjų protestantų tezes, teigiančias, kad Jėzus tebuvo iškilus žmogus, o Jo dieviškumas – vėlesnės tikinčiųjų bendruomenės mitas. Ši knyga – tai ne sentimentali meditacija, o logiškai sustyguotas ir tvirtai pagrįstas įrodymas, kodėl Katalikų Bažnyčios tikėjimas į Kristaus dievybę yra ne akla dogma, o istoriškai ir teologiškai pamatuota tiesa.
Nuo Pranašysčių Iki Dievo Išpažinimo: Argumentų Grandinė
Knygos struktūra veda skaitytoją nuosekliu įrodymų keliu, logiškai pereinant nuo vieno teiginio prie kito, kol galiausiai pasiekiamas galutinis tikslas – Kristaus dievybės patvirtinimas.
Pirmiausia – Mesijas. Prieš kalbėdamas apie dieviškumą, kun. Andruška kruopščiai išanalizuoja Mesijo sąvoką, kokia ji buvo Kristaus laikais. Jis atskiria tris pagrindines sroves: Senojo Testamento pranašų skelbiamą dvasišką ir kenčiantį Mesiją, fariziejų-rabinų laukiamą politinį ir tautinį karalių bei apokaliptinės literatūros antpasaulinį, eschatologinį Išganytoją. Šis išskyrimas yra esminis, nes autorius parodo, kad Jėzus save tapatino būtent su pranašų skelbtuoju, o ne su politizuotu ar fantastiniu Mesijo paveikslu.
Jėzus Skelbia Save Mesiju. Antrame žingsnyje detaliai nagrinėjama, kaip pats Jėzus palaipsniui ir pedagogiškai atskleidė savo mesianistinę tapatybę. Vengdamas klaidingų politinių interpretacijų, Jis iš pradžių savo misiją liudijo darbais ir užuominomis, kol galiausiai, Petro išpažinimo metu ir teisme, atvirai patvirtino esąs lauktasis Kristus.
Jėzus Skelbia Save Dievu. Tai pati svarbiausia knygos dalis. Autorius įrodo, kad Jėzus save laikė ne šiaip Dievo pasiuntiniu, o Dievo Sūnumi unikalia, prigimtine prasme. Analizuojami Jo žodžiai apie preegzistenciją („pirmiau, negu buvo Abraomas, aš esu“), Jo išskirtinį santykį su Tėvu („Aš ir Tėvas esame viena“), Jo dieviškas galias atleisti nuodėmes, teisti pasaulį ir suteikti amžinąjį gyvenimą.
Dievo Liudijimas: Stebuklai ir Prisikėlimas. Savo teiginius Jėzus patvirtino dieviškais ženklais. Kun. Andruška detaliai nagrinėja Kristaus stebuklus (gydymus, gamtos jėgų valdymą, numirėlių prikėlimą) ir pranašystes, įrodydamas jų istoriškumą ir antgamtinį pobūdį. Kulminacinis ir neginčijamas Jo dievybės įrodymas – Prisikėlimas iš numirusių, kuriam autorius skiria itin daug dėmesio, analizuodamas tuščio kapo faktą ir pasirodymus liudininkams.
Apaštalų Tikėjimas. Paskutiniame skyriuje parodoma, kad tikėjimas į Kristaus dievybę nebuvo vėlesnių kartų išradimas. Remiantis Apaštalų darbais ir laiškais, atskleidžiama, kad nuo pat Sekminių pirmieji krikščionys išpažino Jėzų kaip „Viešpatį ir Dievą“, taip patvirtindami, kad jie tiesiogiai perėmė ir išsaugojo paties Kristaus apreikštą tiesą apie save.
Išvados
Kun. B. Andruškos „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“ yra tvirtas ir išsamus apologetinis veikalas. Jo stiprybė – logiškas argumentavimas, kruopštus darbas su šaltiniais ir gebėjimas atremti esmines netikinčiosios kritikos tezes. Nors parašyta prieš daugelį dešimtmečių, knyga neprarado savo aktualumo ir yra vertingas gidas kiekvienam, norinčiam ne tik aklai tikėti, bet ir suprasti, kodėl tikėjimas į Jėzų Kristų kaip į tikrą Dievą ir tikrą Žmogų yra kertinis krikščionybės akmuo.

Skaityti daugiau: KRISTUS - Jo mesianizmas ir dievybė

DIEVO RANKA BAŽNYČIOJE

Išsami informacija
Peržiūros: 202
MARTINAS J. SCOTT, S. J.
virselis
KAUNAS 1925
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
   Gynybinė Siena Tikinčiajam: Martino J. Scotto „Dievo ranka Bažnyčioje“
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.

Skaityti daugiau: DIEVO RANKA BAŽNYČIOJE

Adelė Dirsytė JŪS MANIEJI Laiškai

Išsami informacija
Peržiūros: 202
Adelė Dirsytė
virselis
KAUNAS  • 2000
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
Knyga „Jūs manieji laiškai“ – tai išskirtinis ir vertingas leidinys, apjungiantis mokytojos Adelės Dirsytės (1909–1955) laiškus, rašytus iš sovietinio gulago ir tremties vietų – Vilniaus kalėjimo, Vorkutos tundros ir Sibiro (Magadano, Kolymos) lagerių. Knyga atskleidžia nepaprastą autorės dvasios stiprybę, ištikimybę tikėjimui ir humaniškumui nežmoniškiausiomis sąlygomis.

Knygos esmė ir kontekstas
Ši laiškų rinktinė – tai ne tik dokumentinė medžiaga apie tremtį ir kančią, bet ir gili dvasinė sielovada. Laiškai, dažniausiai skirti artimiesiems ir bendraminčiams (pvz., Agnietei Stašaitytei – „Tetai“, Stasiui Ivanauskui – „Brangiausiajam“), rašyti žinant, kad juos skaitys cenzorius. Todėl A. Dirsytė pasirinko užmintą, poetinę, o kartu ir moraliai pakylėjančią kalbą, kad išvengtų tiesioginio pavojaus ir perduotų svarbiausias idėjas.

Pagrindinės temos
Dvasinė ištvermė ir tikėjimas: Svarbiausia laiškų ašis – skatinimas nepalūžti, ieškoti „vidaus šilumos dienos“ ir nepamiršti, kad „Dievas visados su mumis“. Autorė pabrėžia maldos galią, kuri jungia su Kūrėju, tėvyne ir artimaisiais, net esant atskirtiems tūkstančių kilometrų.

Žmogiškumo išsaugojimas: A. Dirsytė akcentuoja pareigą „būti žmogumi, ginančiu savyje dieviškumo apraiškas“. Ji ragina nuolat kurti save ir puoselėti dvasingumą, nepaskęsti materializme.

Pagalba ir tarnystė: Nors pati kankinama, ji laiškuose džiaugiasi galimybe padėti jaunuolėms lageryje. Būdama dvasine vadove ir stiprintoja, ji įžiebė tikėjimą, rengė literatūrinius susitikimus ir skatino kūrybą (vėliau gimusi „Sibiro tremtinių maldaknygė“).

Tėvynės ir Meilės Samprata: Tėvynė suprantama ne tik geografiškai, bet ir dvasiškai. Ji ragina: „auk savo dvasia, kad per ją galėtum gilintis į tautos dvasią“. Laiškai atskleidžia atidų žvilgsnį į gamtos grožį (tundros peizažus, Šiaurės pašvaistes), kuris tampa Dievo ir amžinybės alsavimo ženklu žiaurioje aplinkoje.

Knygos vertė
Leidinys vertingas ne tik kaip istorinis šaltinis, bet ir kaip unikali moralinės reabilitacijos sistema (kaip apžvalgoje teigia M. Bloznelis), Adelės Dirsytės sukurta nužmoginimo politikos akivaizdoje. Laiškai yra šviesos ir vilties palikimas, liudijantis, kad net baisiausioje patirtyje galima išsaugoti Meilės ir Aukos idėją, kuri tampa nenugalima jėga. Knygos pabaigoje minimas ir Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus žodis.
Adelė Dirsytė mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko ligoninėje, o jos ranka rašyta maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ tapo viena didžiausią atgarsį pasaulyje sukėlusių lietuviškų knygų.

Skaityti daugiau: Adelė Dirsytė JŪS MANIEJI Laiškai

NEMARUS MIRTINGASIS

Išsami informacija
Peržiūros: 201
Pranas Gaida
virselis
ROMA 1981
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
Knygos apžvalga: Prano Gaidos „Nemarus Mirtingasis: Arkivyskupas Teofilius Matulionis“
Ši monografija – tai šeštasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1981 metais. Knygą, pavadintą „Nemarus Mirtingasis“, parašė kunigas Pranas Gaida. Tai išsami ir kruopščiai parengta biografinė studija, skirta vienai iškiliausių ir herojiškiausių XX a. Lietuvos Bažnyčios asmenybių – arkivyskupui, kankiniui ir Dievo tarnui Teofiliui Matulioniui (1873–1962).
Turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į tris pagrindines dalis, kurios leidžia skaitytojui visapusiškai susipažinti su arkivyskupo gyvenimu, asmenybe ir jo veiklos vertinimu. Knyga remiasi gausia archyvine medžiaga, amžininkų liudijimais ir paties arkivyskupo laiškais.
  • I dalis: Kunigas – Vyskupas – Kankinys. Tai pagrindinė biografinė dalis, nuosekliai aprašanti visą T. Matulionio gyvenimo kelią: nuo vaikystės Alantos apylinkėse, studijų Petrapilio kunigų seminarijoje, kunigavimo Latvijoje ir Rusijoje, iki slapto įšventinimo vyskupu Leningrade 1929 m. Ypatingas dėmesys skiriamas jo kančių keliui: pirmajam teismui Maskvoje 1923 m., kalinimui Solovkų salose, vėlesniems areštams ir tremtims sovietų lageriuose. Taip pat nušviečiama jo, kaip Kaišiadorių vyskupo, veikla ir paskutiniai tremties metai gimtinėje.
  • II dalis: Spauda ir liudininkai apie velionį. Šioje dalyje surinkti įvairūs atsiliepimai ir vertinimai. Pateikiamos ištraukos iš pasaulio ir lietuvių išeivijos spaudos, liudijančios apie didelį susidomėjimą arkivyskupo asmenybe. Taip pat spausdinami artimų bendradarbių ir jį pažinojusių žmonių (vysk. B. Sloskans, vysk. A. Urbšs, kun. V. Dainio, gen. V. Grigaliūno-Glovackio ir kt.) atsiminimai, kurie atskleidžia gyvą, šventumu ir paprastumu spinduliuojantį jo portretą.
  • III dalis: Vyskupo Matulionio laiškai. Ši dalis leidžia pažvelgti į vidinį arkivyskupo pasaulį. Spausdinami jo laiškai, rašyti įvairiais gyvenimo laikotarpiais artimiesiems ir kunigams. Juose atsiskleidžia gilus pamaldumas, tėviškas rūpestis, nepalaužiama dvasios stiprybė ir subtilus humoro jausmas net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.
Reikšmė
Prano Gaidos monografija yra monumentalus ir nepaprastai svarbus veikalas, įamžinantis vieno didžiausių Lietuvos Bažnyčios kankinių atminimą. Tai ne tik biografija, bet ir gyvas liudijimas apie Bažnyčios persekiojimą Sovietų Sąjungoje. Knyga atskleidžia arkivyskupą Teofilių Matulionį kaip nepaprastos dvasinės jėgos, nuolankumo ir herojiškos ištikimybės pavyzdį. Tai nepamainomas šaltinis ne tik istorikams, bet ir visiems tikintiesiems, ieškantiems įkvėpimo ir dvasinės stiprybės. Šis veikalas yra vienas pamatinių dokumentų arkivyskupo beatifikacijos ir kanonizacijos byloje.

Skaityti daugiau: NEMARUS MIRTINGASIS

JĖZAUS ŠIRDIS ir Jos intronizacija

Išsami informacija
Peržiūros: 200
Kun. F. Kapočius
virselis
KAUNAS 1923
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
    Širdis, Kuri Valdo: Kun. F. Kapočiaus Gidas į Šeimos Pašventinimą
Kunigo F. Kapočiaus knyga „Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“, išleista 1923 metais, yra karštas ir praktiškas kvietimas Lietuvos tikintiesiems atnaujinti savo dvasinį gyvenimą per pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Parašyta sudėtingu tarpukario laikotarpiu, kai, atgavus nepriklausomybę, tauta susidūrė su dvasiniais iššūkiais – tikėjimo atšalimu ir moralinių vertybių krize – ši knygelė tampa galingu ginklu ir vilties šaltiniu, siūlančiu konkretų kelią į asmeninį ir visuomenės atsivertimą.
Intronizacija: Kas, Kodėl ir Kaip?
Knygos esmė – intronizacijos idėja, kurią autorius išsamiai paaiškina. Tai nėra vien paveikslo pakabinimas, o sąmoningas ir iškilmingas aktas, kuriuo šeima, bendruomenė ar net visa tauta pripažįsta Jėzų Kristų savo Karaliumi ir Valdovu, simboliškai pasodindama Jo Širdį į savo gyvenimo „sostą“.
Prasmė ir Tikslas: Autorius pabrėžia, kad tikroji laimė slypi ne pasaulio gėrybėse, o meilės ryšyje su Dievu. Intronizacija yra būdas šį ryšį atkurti ir sustiprinti. Jos tikslas – kad Jėzaus meilė viešpatautų šeimose, išgydytų susiskaldymus, atneštų ramybę ir apsaugotų nuo moralinio nuopuolio. Tai atsakas į paties Jėzaus troškimą, apreikštą šv. Margaritai Marijai Alakok, kad Jo Širdis būtų garbinama ir mylima.
Istorija ir Vaisiai: Knygoje trumpai nušviečiama pamaldumo Jėzaus Širdžiai ir pačios intronizacijos praktikos istorija, pradedant nuo šv. Margaritos Marijos iki Tėvo Mateo Crawley-Boevey, kuris tapo didžiausiu šio judėjimo apaštalu visame pasaulyje. Autorius pateikia įkvepiančių pavyzdžių apie stebuklingus atsivertimus, šeimų susitaikymą ir net visų tautų dvasinį atgimimą, įvykusį po intronizacijos.
Praktinis Vadovas: Didelė knygos dalis yra skirta praktiniams nurodymams. F. Kapočius detaliai paaiškina, kaip pasiruošti intronizacijai (per išpažintį ir Komuniją), kaip iškilmingai ją atlikti namuose, pateikia pasiaukojimo aktų tekstus, maldas ir litaniją. Pabrėžiama, kad intronizacija nėra vienkartinis veiksmas, o nuolatinis gyvenimas jos dvasia – kasdienė malda, dažnas sakramentų priėmimas ir nuolatinis Jėzaus artumo prisiminimas.
Ugnies ir Meilės Kalba
Kunigo F. Kapočiaus stilius yra labai emocionalus, gyvas ir tiesiogiai kreipiantis į skaitytojo širdį. Jis kalba kaip ganytojas, degantis meile savo kaimenei ir trokštantis ją apsaugoti nuo pavojų. Kalba paprasta, suprantama kiekvienam, gausi retorinių klausimų ir jausmingų kreipinių („Broliai ir seserys“, „Mielas skaitytojau“). Tai ne teologinis traktatas, o veikiau ugningas pamokslas, kurio tikslas – ne tik informuoti, bet uždegti skaitytojo širdį meile Jėzaus Širdžiai.
Išvados
„Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“ yra vertingas istorinis ir dvasinis dokumentas, atspindintis tarpukario Lietuvos katalikų dvasingumą. Nors praėjo daug laiko, knygos žinia išlieka aktuali. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame šeima patiria daugybę krizių, o žmogus dažnai jaučiasi vienišas ir praradęs kryptį, kun. F. Kapočiaus kvietimas įsileisti Jėzų į savo namų ir širdies centrą skamba kaip niekad galingai. Tai paprastas, bet gilus vadovas, kaip asmeninį ir šeimos gyvenimą paversti Dievo karalystės dalimi.

Skaityti daugiau: JĖZAUS ŠIRDIS ir Jos intronizacija

MARIJOS PASLAPTIS

Išsami informacija
Peržiūros: 195
de Montfort
virselis
Putnam 1979
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
Dvasinio kelio perlas: Šv. Liudviko-Marijos Grignon de Montfort knygos „Marijos Paslaptis“ apžvalga
Šv. Liudviko-Marijos Grignon de Montfort knyga „Marijos Paslaptis“ (pranc. Le Secret de Marie) yra trumpas, tačiau nepaprastai paveikus dvasinės literatūros veikalas, atveriantis skaitytojui gilaus marijinio dvasingumo esmę. Nors parašyta XVIII amžiaus pradžioje, ši knyga išlieka stebėtinai aktuali ir šiandien, siūlydama aiškų ir radikalų kelią į šventumą per visišką atsidavimą Jėzui Kristui per Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Tai ne tiek teologinis traktatas, kiek intymus dvasinis vadovas, parašytas kaip laiškas „išrinktajai sielai“, trokštančiai pasiekti tobulą vienybę su Dievu.
Knygos esmė: atskleista „paslaptis“
Pagrindinė knygos mintis, kurią autorius vadina „paslaptimi“, yra ta, kad lengviausias, trumpiausias, tobuliausias ir saugiausias kelias pas Jėzų yra per Mariją. Šv. Liudvikas teigia, kad kaip Dievas Tėvas pasirinko Mariją, kad per ją Jo Sūnus ateitų į pasaulį, taip ir krikščionys, norėdami savyje tobulai suformuoti Kristų, turėtų eiti tuo pačiu keliu.
Knygoje išskiriami keli esminiai punktai:
Marijos būtinumas šventumo kelyje: Autorius pabrėžia, kad Marija nėra kliūtis, o greičiau tiltas, jungiantis sielą su Kristumi. Ji yra „malonės Motina“ ir „visų Jėzaus malonių iždininkė“, per kurią Dievas teikia savo dovanas. Pasak šventojo, norint rasti Dievo malonę, reikia rasti Mariją.
Visiškas atsidavimas (arba „šventoji vergystė“): Tai yra knygos šerdis. Šv. Liudvikas kviečia skaitytoją ne tik gerbti Mariją, bet ir visiškai jai pasiaukoti. Šis pasiaukojimas apima viską: savo kūną ir sielą, išorinius ir vidinius turtus, o svarbiausia – visų savo gerų darbų (praeities, dabarties ir ateities) nuopelnus ir atlyginamąją vertę. Viskas atiduodama į Marijos rankas, kad ji galėtų tai panaudoti didesnei Dievo garbei. Tai – radikalus pasitikėjimo ir nusižeminimo aktas.
Gyvenimas su Marija, Marijoje, per Mariją ir Marijai: Knyga neapsiriboja vienkartiniu pasiaukojimo aktu. Ji moko, kaip šiuo atsidavimu gyventi kasdien. Tai reiškia visus veiksmus atlikti žvelgiant į Mariją kaip į pavyzdį, veikiant jos dvasioje, pasikliaujant jos užtarimu ir viską skiriant jos garbei, kuri galiausiai veda į Dievo šlovę.
Stilius ir struktūra
„Marijos Paslaptis“ yra parašyta labai asmenišku, tiesioginiu ir ugningu stiliumi. Autorius kreipiasi tiesiai į skaitytoją, kviesdamas jį į dvasinę kelionę. Knyga yra logiškai suskirstyta: pradedama nuo Marijos vaidmens išganymo plane pagrindimo, pereinama prie visiško atsidavimo prigimties ir naudos paaiškinimo, o baigiama praktiniais patarimais ir maldomis, kaip šį atsidavimą įgyvendinti. Ypač įsimintinas yra palyginimas su „Gyvybės Medžiu“ – šis atsidavimas yra tarsi sieloje pasodintas medis, kurį reikia nuolat prižiūrėti, kad jis duotų vaisių – patį Jėzų Kristų.
Kam skirta ši knyga?
Šis veikalas skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Jis skirtas tiems, kurie rimtai žiūri į savo dvasinį gyvenimą ir ieško konkretaus, išbandyto kelio į šventumą. Nors „vergystės“ terminologija šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti neįprasta (vertėjas ją ir pakeitė į „visišką atsidavimą“), jos esmė yra ne pavergimas, o išlaisvinantis meilės ryšys, atlaisvinantis nuo savimeilės ir nuodėmės pančių. Tai knyga, kuri įkvėpė daugybę šventųjų, įskaitant ir popiežių Joną Paulių II, kurio šūkis „Totus Tuus“ („Visas Tavo“) yra tiesiogiai paimtas iš šv. Liudviko mokymo.
Išvada
„Marijos Paslaptis“ – tai mažas dvasinio gyvenimo lobis. Tai knyga, kuri meta iššūkį ir kartu siūlo didžiulę paguodą. Ji atskleidžia, kad kelias į artumą su Kristumi nėra vienišas ar painus – jame mus lydi pati geriausia vedlė, Jo ir mūsų Motina. Tai veikalas, kurį verta ne tik perskaityti, bet ir nuolat prie jo grįžti, leidžiant jo tiesoms palaipsniui perkeisti širdį ir gyvenimą.

Skaityti daugiau: MARIJOS PASLAPTIS

Vyrai Gedimino kalne

Išsami informacija
Peržiūros: 186
Stasys Butkus
virselis
Memmingen 1957
 
straipsnis
pdf
pdf vaizdas
html
 
Tai Lietuvos savanorio, Vyties Kryžiaus kavalieriaus ir žurnalisto Stasio Butkaus atsiminimų knygos „Vyrai Gedimino kalne“ apžvalga. Šis veikalas yra autentiškas ir gyvas liudijimas apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, papasakotas tiesioginio jų dalyvio.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie vieną dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo sekusias kovas dėl nepriklausomybės. Autorius, tuo metu dar jaunuolis, atsiduria pačiame įvykių sūkuryje. Knyga prasideda nuo vokiečių kariuomenės įžengimo į jo gimtąją Žemaitiją 1915 m. ir veda skaitytoją per kautynes, savanorių gyvenimo buitį, pasiaukojimą ir kovas su bolševikais. Vienas iš centrinių ir simbolinių knygos momentų – paties autoriaus dalyvavimas iškeliant Lietuvos trispalvę Gedimino kalne Vilniuje 1919 m. sausio 1 d..
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriotizmas ir pasiaukojimas: Knygos ašis – besąlygiška meilė Tėvynei ir pasiryžimas aukotis dėl jos laisvės. Autorius su didele pagarba kalba apie paprastus kaimo vaikinus, „pilkuosius artojėlius“, kurie, atėjus metui, nedvejodami stojo ginti savo žemės.
Tautos gimimas: Atsiminimuose atsispindi lūžio momentas, kai byrant senajai Rusijos imperijai, gimsta nauja, nepriklausoma Lietuva. Tai pasakojimas ne tik apie karą, bet ir apie tautos dvasios atgimimą.
Karo tikrovė: Skirtingai nuo sausų istorijos vadovėlių, S. Butkus vaizduoja gyvą karo realybę – su jos herojizmu, baime, draugyste ir net humoru.
Stilius
Knyga parašyta itin gyva, vaizdinga ir lengvai skaitoma kalba. Autorius, būdamas talentingas žurnalistas, vengia perdėto sentimentalumo ar patoso. Jo pasakojimas nuoširdus, vietomis ironiškas ir kupinas subtilaus humoro. Nors autorius kalba apie save, jis stengiasi išlikti objektyvus, pasakodamas ne apie savo asmeninius žygdarbius, o apie visos savanorių kartos patirtį. Kai kurie kritikai jo stilių lygina su E. M. Remarque'o kūryba, tačiau pabrėžia jo lietuvišką savitumą.
Kam skirta knyga?
Tai knyga, skirta kiekvienam lietuviui, besidominčiam savo šalies istorija. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, norinčiai suprasti, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė. Tai jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie kartą, kuri savo krauju ir pasiaukojimu padėjo pamatus moderniai Lietuvos valstybei.

Skaityti daugiau: Vyrai Gedimino kalne

SKAUTŲ MALDOS

Išsami informacija
Peržiūros: 184
kun. St. Yla
virselis
V.Vokietija    1949
 
straipsnis
pdf
html
 
Kunigo Stasio Ylos parengta ir 1967 metais Vakarų Vokietijoje „rotatoriumi“ atspausdinta maldaknygė „Skautų Maldos“ yra ne tik dvasinės literatūros pavyzdys, bet ir svarbus lietuvių išeivijos kultūrinio bei tautinio gyvenimo liudijimas. Šis kuklus, vos 110 egzempliorių tiražu išleistas leidinys atspindi gilų poreikį sujungti skautybės idealus su katalikiškuoju tikėjimu ir ugdyti jaunąją kartą ištikimybės Dievui, Tėvynei ir Artimui dvasia.
Struktūra ir Turinys
Maldaknygę sudaro dvi pagrindinės dalys: ideologinis-formacinis įvadas ir pačios maldos.
Skautiškoji ideologija krikščioniškoje šviesoje. Pirmojoje dalyje autorius nuosekliai išaiškina pamatines skautų vertybes, kiekvieną jų susiedamas su Šventojo Rašto citatomis ir krikščioniškąja morale.
Šūkis „Budėk!“ interpretuojamas ne tik kaip praktinis pasiruošimas, bet ir kaip dvasinis budrumas, remiantis Kristaus žodžiais: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos...“. Budėti skautui reiškia „jokia kaina neišduoti Dievo, Tėvynės, Artimo reikalų“.
Skauto žodis (priesaika) tiesiogiai siejamas su dviem didžiaisiais Kristaus įsakymais: mylėti Dievą ir artimą. Tarnyba Dievui apibrėžiama kaip Jo valios, išreikštos per Dešimt Dievo ir penkis Bažnyčios įsakymus, vykdymas. Tarnyba Tėvynei – tai meilė gimtajam kraštui, jo kultūrai ir kalbai.
Skautų įstatai (dešimt įsakų) yra pateikiami ne kaip paprastas etikos kodeksas, o kaip praktinis krikščioniškų dorybių įgyvendinimas, kur kiekvienas įstatas pagrindžiamas citata iš Biblijos. Pavyzdžiui, antrasis įstatas „Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei“ palydimas citata iš Apreiškimo Jonui: „Būk ištikimas iki mirčiai, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“.
Maldos skauto gyvenimui. Antroji, didesnioji, knygelės dalis yra originalių maldų, sukurtų specialiai skautams, rinkinys. Maldos pritaikytos įvairioms skautiško gyvenimo situacijoms:
Bendros maldos (į Švč. Trejybę, į skautų globėjus šv. Jurgį ir šv. Kazimierą).
Maldos pagal amžiaus grupes (jaunesniojo skauto, skauto vyčio, auklėtojo).
Maldos, skirtos konkrečiai veiklai (ryto ir vakaro, keliant ir nuleidžiant vėliavą, stovyklos, iškylos, prieš ir po valgio).
Maldų kalba yra poetiška, artima jaunimo patirčiai, gamta dažnai vaizduojama kaip Kūrėjo atspindys, o skautiška veikla – kaip tarnystė aukštesniems idealams.
Istorinis kontekstas ir reikšmė
Ši maldaknygė yra pokario Vokietijoje veikusios lietuvių bendruomenės dvasinio gyvenimo dokumentas. Leidėjo Petro Veršelio įžanginis žodis atskleidžia, kad antrasis leidimas buvo parengtas iš būtinybės – trūkstant religinės literatūros jaunimui ir išlikus tik vienam senam pirmosios laidos egzemplioriui. Tai liudija ne tik apie materialinius sunkumus, bet ir apie didžiulį pasiryžimą išsaugoti ir perduoti ateities kartoms tautines bei religines vertybes.
Leidinys aiškiai pabrėžia išeivijos misiją melstis už pavergtą Tėvynę, „kur malda atmesta“, ir ugdyti jaunimą, kuris būtų pasiruošęs ateityje jai tarnauti. Tai – ne tik maldaknygė, bet ir dvasinio pasipriešinimo bei vilties išraiška.
Išvada
„Skautų Maldos“ yra unikalus leidinys, kuriame organiškai susilieja skautybės judėjimas, katalikų tikėjimas ir lietuviška tautinė tapatybė. Kun. Stasio Ylos parengtas tekstas sėkmingai „įkrikščionina“ skautišką ideologiją, suteikdamas jai gilų dvasinį matmenį. Tai puikus pavyzdys, kaip išeivijos bendruomenė stengėsi ugdyti jaunąją kartą, remdamasi trimis pamatiniais principais: Dievu, Tėvyne ir Artimu. Nors techniškai kukli, savo dvasine ir istorine verte ši knygelė yra nepaprastai turtinga.

Skaityti daugiau: SKAUTŲ MALDOS

Pokategorės

Dievas

Jėzus Kristus

Švč.M.Marija

Bažnyčia

Biblija. katekizmas ir maldynai

Lietuvos istorija

Tėvynė

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA

A.Dirsytė ir jos maldos

Puslapis 2 iš 4

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
Copyright © 2025 Pro Deo et Patria. Visos teisės saugomos.
Joomla! yra nemokama programinė įranga, išleista pagal GNU bendroji viešoji licencija.