Knygų sąrašas

Įžanga ir Pagrindinė Tema

Šis leidinys yra antrojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1936 metais, darbų rinkinys. Skirtingai nuo pirmojo, organizacinio pobūdžio, suvažiavimo, šis buvo skirtas vienai konkrečiai ir itin aktualiai problemai – šių dienų dvasios krizei. Kaip pratarmėje nurodo redaktoriai, suvažiavimo tikslas buvo išanalizuoti dvasios krizės apraiškas įvairiose mokslo srityse ir, remiantis katalikiška pasaulėžiūra, ieškoti kelių jai įveikti. Leidinys dedikuotas trims iškiliems mokslininkams sukaktuvininkams: vyskupui Kazimierui Paltarokui, prof. Pranui Dovydaičiui ir prof. Stasiui Šalkauskiui.

Struktūra ir Turinys

Knyga yra suskirstyta į temines dalis, atspindinčias suvažiavimo sekcijų darbą. Kiekvienoje dalyje pateikiamos paskaitos ir referatai, nagrinėjantys dvasios krizės problemą iš skirtingų mokslo sričių perspektyvos.

Pagrindinės Paskaitos:

Suvažiavimo problemą iš esmės nušvietė dvi pagrindinės paskaitos:

• Juozo Ereto „Quid de nocte?“ – istorinė analizė, atskleidžianti kelius ir etapus, kuriais eidama Vakarų civilizacija pateko į dvasios krizę, pradedant teocentrinės viduramžių pasaulėžiūros irimu ir baigiant antropocentrinio humanizmo išsigimimu.
• Stasio Šalkauskio „Ideologiniai dabarties krizių pagrindai“ – sisteminė analizė, kurioje aptariamos kultūrinės, politinės ir socialinės-ekonominės krizės, kylančios iš liberalizmo, individualizmo ir ekonomizmo. Šioms krizinėms ideologijoms autorius priešpriešina integralinę katalikiškąją pasaulėžiūrą.

Teminės Sekcijos

Po bendrųjų paskaitų, problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:

• Teologija ir Religija: Prel. Vincas Borisevičius analizuoja lietuvio kataliko religinį charakterį, o vysk. Pranciškus Būčys aptaria dorovės atgaivinimo būtinybę.
• Filosofija, Psichologija, Pedagogika: Vysk. Mečislovas Reinys nagrinėja subjektyvumo ir objektyvumo problemą, o Antanas Maceina pateikia išsamią ideologinių šių dienų pedagogikos pagrindų analizę.
• Kalba, Literatūra, Menas: Juozas Ambrazevičius apžvelgia naujosios lietuvių literatūros idėjines ir formines linkmes.
• Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie Sūduvos istoriją (J. Totoraitis), pozityvinės teisės krizę (J. Žagrakalys), nacionalizmą krikščioniškos doktrinos šviesoje (Pr. Kuraitis), Pijaus XI socialines idėjas (St. Bačkis) ir fizikos pasaulėvaizdį (A. Puodžiukynas).

Atminimas ir Veikla

Knygoje taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams (Marijai Pečkauskaitei, Antanui Aleknai, Juozui Naujaliui) ir paminimi minėti sukaktuvininkai. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga, kurią parengė kun. Stasys Yla.

Apibendrinimas

„Suvažiavimo Darbai II“ yra solidus tarpukario Lietuvos katalikų intelektualinės minties paminklas. Jis atspindi gilų susirūpinimą Europos dvasine būkle ir brandų bandymą ieškoti atsakymų ne aklai sekant Vakarų madomis, o remiantis amžinosiomis krikščionybės tiesomis ir jas pritaikant konkretiems laikmečio iššūkiams. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis to meto Lietuvos mokslo ir kultūros lygį bei katalikiškosios inteligentijos pastangas aktyviai dalyvauti savo tautos dvasiniame gyvenime.

Įžanga ir Pagrindinė Tema

Šis leidinys yra trečiojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1939 metų vasario 20-21 dienomis Kaune, darbų rinkinys. Nors suvažiavimas vyko neramiu laikotarpiu, artėjant Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai netekus Klaipėdos, jo pagrindinė mintis buvo sutelkta į pozityvų darbą – „poaušrinės Lietuvos“ nagrinėjimą ir lituanistikos plėtojimą. Suvažiavimas taip pat buvo paženklintas liūdesiu dėl neseniai mirusių popiežiaus Pijaus XI ir ilgamečio Akademijos pirmininko prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto.

Struktūra ir Turinys

Knyga, kaip ir ankstesni leidiniai, yra suskirstyta pagal suvažiavimo sekcijų darbą. Joje pateikiamos paskaitos ir referatai, skirti įvairioms Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės sritims.

Pagrindinė Paskaita:

Vedamąją paskaitą „Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas“ skaitė prof. Stasys Šalkauskis. Joje pabrėžiama, kad mažai tautai, esančiai sudėtingoje geopolitinėje padėtyje, svarbiausias ginklas yra ne materialinė jėga, o kultūrinis pajėgumas ir dvasinis atsparumas. Autorius, remdamasis istoriniu patyrimu, teigia, kad tikrasis kultūrinis apsiginklavimas gali būti pasiektas per darnų kultūros ir religijos (šiuo atveju – katolicizmo) vystymąsi.

Teminės Sekcijos

Problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:

• Teologija ir Religija: Kun. Juozas Vaišnora analizuoja kunigų veiklą kovoje su rusifikacija, prel. Vincas Borisevičius nagrinėja dorovinį elementą vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje, o kun. Vincas Padolskis aptaria vyskupo Antano Baranausko Šv. Rašto vertimą.
• Psichologija ir Filosofija: Vysk. Mečislovas Reinys skaito paskaitą „Rasė ir psichika“, prel. Pranas Kuraitis – „Tauta ir jos filosofija“, o Juozas Girnius pristato egzistencialinę filosofiją.
• Pedagogika: Dr. Ona Norušytė analizuoja šeimyninio auklėjimo padėtį, o Antanas Šerkšnas – „mūsų šviesuolio šeimos pedagogiką“.
• Kalba, Literatūra, Kritika: Ši sekcija skirta A. Dambrausko-Jakšto atminimui. Juozas Ambrazevičius lygina Jakšto ir Vaižganto asmenybes, Vladas Kulbokas aptaria Jakšto vaidmenį „Draugijos“ žurnale, o Petras Butėnas analizuoja Jakšto poetinį žodyną.
• Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie viduramžių poetą Machaut Lietuvoje (A. Vaičiulaitis), Lietuvos istorijos raidą (Z. Ivinskis), kodifikacijos darbą (K. Šalkauskis), socialinio klausimo sprendimą (F. Kemėšis), Lietuvos ribų problemą (K. Pakštas) ir kitas temas.

Atminimas ir Veikla

Knyga pradedama iškilmingu popiežiaus Pijaus XI atminimu, kurį parengė vysk. Mečislovas Reinys. Taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga.

Apibendrinimas

„Suvažiavimo Darbai III“ yra vertingas tarpukario pabaigos Lietuvos intelektualinės minties dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas, nepaisant artėjančios politinės katastrofos, toliau kryptingai dirbti lituanistikos srityje, gilinantis į tautos istoriją, kalbą, kultūrą ir visuomenės problemas. Tai liudijimas apie brandų ir atsakingą požiūrį į mokslą kaip į tautos dvasinio atsparumo pagrindą.

Šis leidinys – tai devintasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1982 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per devintąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1973 m. rugpjūčio 31 – rugsėjo 2 dienomis Bostono Kolegijoje. Šis suvažiavimas buvo skirtas Akademijos 50 metų sukakčiai paminėti, o jo darbai atspindi brandžią ir įvairiapusę išeivijos mokslininkų veiklą.

Turinys ir struktūra

Devintasis tomas yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir septynias atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologijos, istorijos, psichologijos-pedagogikos, architektūros ir meno, gamtos, literatūros bei medicinos sritis. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenarinis posėdis: Išsiskiria jubiliejinė prof. Juozo Brazaičio paskaita „Akademija tautos kryžkelėse“, kurioje apžvelgiamas Akademijos vaidmuo sprendžiant esmines tautos problemas per penkiasdešimt jos gyvavimo metų.
• Teologijos sekcija: Kun. prof. Antanas Rubšys pateikia gilią analizę tema „Naujasis Testamentas ir mitas“.
• Istorijos sekcija: Nagrinėjama pranciškonų-bernardinų veikla Lietuvoje (dr. Viktoras Gidžiūnas), istorinių leidinių padėtis okupuotoje Lietuvoje (prof. Benediktas Mačiuika) ir Lietuvos istorinių šaltinių leidybos problemos (kun. prof. Paulius Rabikauskas).
• Psichologijos ir Pedagogikos sekcija: Aptariami protinio vystymosi ir etinių normų ryšiai (prof. Ina Užgirienė), humanistinių vertybių ugdymo klausimai (prof. Justinas Pikūnas) ir psichodelijos reiškinys bei jo pamokos krikščionybei (kun. prof. Antanas Paškus).
• Architektūros ir Meno sekcija: Dr. Jurgis Gimbutas nušviečia XIX-XX a. Lietuvos bažnyčių statytojų veiklą, o arch. Edmundas Arbas kalba apie lietuvio architekto vaidmenį dvidešimtajame amžiuje.
• Gamtos, tiksliųjų ir medicinos mokslų sekcijos: Pristatomi tyrimai apie tabako nikotiną (dr. Bronius Povilaitis) ir vėžį sukeliančius cheminius maisto priedus (dr. Petras Kaladė).
• Literatūros sekcija: Stasys Santvaras pateikia eulogiją poetams Mykolui Vaitkui ir Jonui Aisčiui, o Vladas Kulbokas apžvelgia keturis naujesniosios religinės poezijos atstovus.
  Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga ir programa.

Reikšmė

Devintasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra svarus Akademijos jubiliejaus paminėjimas ir vertingas išeivijos mokslinės minties dokumentas. Jame atsispindi ne tik ištikimybė lituanistiniams tyrinėjimams, bet ir gyvas domėjimasis universaliomis mokslo, kultūros ir visuomenės problemomis. Plati temų įvairovė ir aukštas mokslinis lygis daro šį leidinį svarbiu šaltiniu visiems, besidomintiems XX a. antros pusės lietuvių intelektualine istorija.

Šis leidinys, LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI V, yra penktasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1964 metais. Knygą, kurios pagrindinė tema – „Istorinė krikščionių atsakomybė“, redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per penktąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1961 m. rugsėjo 1–3 dienomis Čikagoje. Tai buvo pirmasis Akademijos suvažiavimas, surengtas Amerikos žemyne, simbolizuojantis lietuvių intelektualinės veiklos išeivijoje gyvybingumą ir plėtrą.

Turinys ir struktūra

Leidinys pradedamas Jo Eminencijos Kardinolo Pizzardo laišku, kuriame pabrėžiama mokslo ir religijos darna. Prakalboje redaktorius A. Liuima džiaugiasi Akademijos augimu išeivijoje ir pamini leidybos iššūkius. Ypatinga padėka reiškiama kunigui Juozapui Antanui Karaliui, kurio lėšomis buvo padengtos spaudos išlaidos.
Knygos turinys yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskirų mokslų sekcijų pranešimus. Pagrindinės temos apima platų spektrą klausimų:

• Plenariniai posėdžiai: Čia išsiskiria Stasio Ylos apžvalga apie L.K.M. Akademijos praeitį, Juozo Girniaus gili analizė apie istorinę krikščionių atsakomybę ir Juozo Ereto svarstymai apie krikščionio vietą šiuolaikinės kultūros pasaulyje.
• Teologijos sekcija: Vyskupas Vincentas Brizgys nagrinėja pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios misijoje, o Ladas Tulaba aptaria Šv. Rašto aiškinimą pagal Bažnyčios nurodymus.
• Filosofijos sekcija: Justinas Pikūnas svarsto žmogaus uždavinius mokslo šviesoje, o Petras Celiešius analizuoja egzistencializmą krikščionybės požiūriu.
• Sociologijos, Pedagogikos, Medicinos ir Gamtos mokslų sekcijos: Šiose dalyse nagrinėjamos tokios temos kaip žmonių santykiai komunizme (Vytautas Bagdanavičius), socialinės santvarkos krizė (Gediminas Galva), Amerikos ir sovietų mokyklų palyginimas (Antanas Šerkšnas), gimimų kontrolės klausimas (Juozas Meškauskas) ir evoliucijos teorijos santykis su krikščioniška pasaulėžiūra (Vladas Litas).
• Istorijos sekcija: Zenonas Ivinskis pateikia Lietuvos istorijos apžvalgą naujų šaltinių šviesoje, o Antanas Kučas ir Kostas Jurgėla nagrinėja Amerikos lietuvių istoriją ir jų ryšius su tėvyne.

Leidinio pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė, kuri palengvina naudojimąsi šiuo gausiu veikalu.

Reikšmė

Penktasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra vertingas XX a. vidurio lietuvių išeivijos intelektualinės minties paminklas. Jame atsispindi to meto lietuvių katalikų mokslininkų pastangos suderinti tikėjimą su moderniuoju mokslu, analizuoti sudėtingas socialines ir politines problemas bei išsaugoti tautinę tapatybę svetimame krašte. Temos, pradedant teologija ir baigiant tiksliaisiais mokslais, rodo platų Akademijos narių interesų lauką ir jų norą aktyviai dalyvauti pasaulio idėjų diskusijose. Ši knyga yra svarbus šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo, kultūros ir religinės minties istorija išeivijoje.

Šis leidinys – tai septintasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1972 metais ir skirtas Akademijos 50 metų sukakčiai atminti. Knygą redagavo A. Liuima, S. J., ir Kazys Pemkus, M. D. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per septintąjį Akademijos suvažiavimą, kuris po dviejų suvažiavimų Amerikoje vėl sugrįžo į Europą ir vyko 1967 m. rugpjūčio 23–27 dienomis Vasario 16-osios gimnazijos patalpose, Hüttenfelde, Vokietijoje.

Turinys ir struktūra

Septintasis tomas atspindi platų išeivijos mokslininkų, susirinkusių iš Europos ir užjūrio kraštų, interesų lauką. Pranešimai sugrupuoti į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologiją, istoriją, sociologiją, lietuvių literatūrą ir mediciną. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria dvi stambios studijos. Prof. dr. Juozas Eretas pateikia sociologinę apžvalgą „Dvi generacijos mūsų krikščioniškosios kultūros tarnyboje“, o prof. dr. Zenonas Ivinskis, minint 550 metų sukaktį, išsamiai nagrinėja „Žemaičių (Medininkų) vyskupijos įkūrimą (1417) ir jos reikšmę lietuvių tautai“.
• Teologijos sekcija: Nagrinėjamos temos nuo Apaštalų ir vyskupų kolegijos (prel. dr. Ladas Tulaba) iki maldos galimybių šiuolaikinio nihilizmo akivaizdoje (kun. prof. dr. Jonas Jūraitis) bei hierarchijos ir pasauliečių santykio (kun. Augustinas Rubikas).
• Istorijos sekcija: Ši sekcija ypač turtinga. Kun. prof. dr. Paulius Rabikauskas analizuoja mokslinę pažangą Vilniaus akademijoje, mons. dr. Paulius Jatulis aprašo kardinolo Jurgio Radvilo veiklą, kun. dr. Juozas Vaišnora pasakoja apie lietuvius misininkus Sibire, o dr. Povilas Rėklaitis nagrinėja Vilniaus vaizdo tipus XVI-XIX a. grafikoje.
• Literatūros ir Medicinos sekcijos: Prof. dr. Jonas Grinius svarsto laiko balso įtaką lietuvių literatūrai. Medicinos sekcijoje pateikiami pranešimai apie vėžio imunitetą (prof. dr. Vytautas Pavilanis), hipotermijos pritaikymą (dr. Domas Jasaitis) ir 3,4-benzpireno tyrimus (dr. Balys Petrauskas), pastarasis pateiktas vokiečių kalba.

Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. Rapolas Krasauskas, ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Septintasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra svarbus Akademijos penkiasdešimtmečio veiklos išeivijoje įprasminimas. Jis liudija nenutrūkstamą lietuvių mokslininkų ryžtą tęsti mokslinį darbą, analizuoti tautai ir Bažnyčiai svarbius istorinius bei šiuolaikinius klausimus. Plati temų įvairovė ir gili analizė daro šį leidinį vertingu šaltiniu istorikams, teologams, literatūrologams ir visiems, besidomintiems lietuvių intelektualine istorija XX a. antroje pusėje.

Šis leidinys – tai aštuntasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1974 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per aštuntąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1970 m. rugsėjo 1–6 dienomis Toronte, Kanadoje. Leidinys pasižymi ypatinga temų gausa ir įvairove, atspindinčia platų išeivijos mokslininkų akiratį ir jų intelektualinę brandą.

Turinys ir struktūra

Aštuntasis tomas yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir net dvylika atskirų mokslų sekcijų, apimančių humanitarinius, socialinius, gamtos, tiksliuosius ir medicinos mokslus. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria fundamentalios Juozo Girniaus studija „Tauta kaip žmogiškoji tikrovė“ ir Jono Aisčio paskaita apie kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą jo 100-ųjų gimimo metinių proga.
• Humanitariniai mokslai (Teologija, Filosofija, Istorija, Literatūra): Gvildenamos temos nuo individualizmo ir kolektyvizmo santykio krikščionybėje iki gilių filosofinių įžvalgų apie Hegelį, Heideggerį ir Royce'ą. Istorijos sekcijoje nagrinėjama „Aušros“ meto istoriografija (J. Jakštas) ir Algirdo tikėjimo mįslė (R. Misiūnas). Literatūros sekcija stebina įvairove – nuo Donelaičio „Metų“ struktūros (R. Šilbajoris) iki Stendhalio pėdsakų Lietuvoje (A. Vaičiulaitis).
• Socialiniai mokslai (Sociologija, Pedagogika, Teisė, Politika): Analizuojama lietuvių socialinė veikla organizacijose (I. Lukoševičienė), akademinė ambasadorystė (A. Musteikis), pedagogikos kryžkelės (A. Paplauskas-Ramūnas), sovietinė švietimo sistema ir sovietų laikysena tautų atžvilgiu (S. Bačkis).
• Gamtos, tikslieji ir medicinos mokslai: Šiose sekcijose pristatomi to meto mokslo pasiekimai ir problemos: gyvybės samprata (V. Pavilanis), mutacijos modernioje biologijoje (B. Povilaitis), žmonijos didėjimas ir sintetinio maisto galimybės (P. Kaladė).
• Architektūros ir meno sekcija: Apžvelgiamos lietuvių liaudies medinių bažnyčių proporcijos (A. Kulpa-Kulpavičius), dailininko Prano Domšaičio kūryba (T. Valius) ir kiti klausimai.

Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. Jonas Staškevičius, ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Aštuntasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus lietuvių išeivijos intelektualinės minties dokumentas. Jis parodo, kaip toli nuo tėvynės gyvenantys mokslininkai ne tik puoselėjo lituanistinius tyrinėjimus, bet ir aktyviai dalyvavo pasaulinėje mokslo diskusijoje, taikydami modernias metodologijas ir analizuodami universalias problemas per lietuviškąją prizmę. Tai vertingas šaltinis visiems, besidomintiems ne tik atskiromis mokslo sritimis, bet ir XX a. antros pusės lietuvių intelektualine istorija.

 

 

Knygos apžvalga: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV

Šis leidinys, pavadintas LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV , yra ketvirtasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L. K. M. A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1961 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J.. Šis leidinys apima pranešimus, skaitytus per ketvirtąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1957 m. spalio 2-4 dienomis Romoje. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir po jo sekusių politinių pokyčių Lietuvoje, šis suvažiavimas buvo pirmasis po ilgos, penkiolikos metų pertraukos.

Turinys ir struktūra

Leidinys pradedamas Šventojo Tėvo telegrama suvažiavimo dalyviams ir atsakomąja telegrama Šventajam Tėvui, pabrėžiant glaudų ryšį su Katalikų Bažnyčia. Prakalboje  redaktorius A. Liuima apžvelgia suvažiavimo organizavimo aplinkybes ir sunkumus, su kuriais susidurta leidžiant šiuos darbus išeivijoje.Taip pat atkreipiamas dėmesys į sprendimą įtraukti mirusių Akademijos narių nekrologus
Knygos medžiaga suskirstyta pagal tradicinę katalikiškų universitetų fakultetų tvarką. Ją sudaro šios pagrindinės dalys:

• Teologija: Prof. Dr. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Teologinė Mistinio Kristaus Kūno samprata“.
• Medicinos etika: Kun. Dr. Prano Brazio, M. I. C., darbas „Medicinos etika pagal Pijaus XII direktyvas“.
• Teisė: Min. Dr. Stasio Antano Bačkio straipsnis „Katalikų Bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę“.
• Filosofija: Dr. Jono Norkaičio studija „Istorinis materializmas katalikiškos filosofinės doktrinos šviesoje“. Šis pranešimas nebuvo skaitytas suvažiavime, tačiau įtrauktas į leidinį.
• Istorija: Du pranešimai apie Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius:
  • Prof. Dr. Zenono Ivinskio „Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amž. galo)“.
  • Kun. Dr. Stepono Matulio, M. I. C. „Lietuva ir Apaštalų Sostas 1795-1940“.
• Prof. Stasio Šalkauskio minėjimas: Prof. Dr. Juozo Ereto pranešimas „Šalkauskis idėjų keliais“.

Po mokslinių straipsnių pateikiami mirusių L. K. M. A. narių nekrologai, išdėstyti abėcėlės tvarka. Šiame skyriuje pagerbiami tokie iškilūs asmenys kaip vyskupas Pranciškus Būčys, prof. dr. Pranas Dovydaitis, arkivyskupas Pranciškus Karevičius ir kiti. Leidinio pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, dalyvių sąrašas ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Šis suvažiavimo darbų tomas yra svarbus ne tik kaip išeivijoje atkurtos Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos veiklos liudijimas, bet ir kaip reikšmingas indėlis į lietuviškąjį mokslą. Jame nagrinėjamos temos atspindi to meto aktualijas ir katalikiškosios minties raidą, susiduriant su moderniojo pasaulio iššūkiais – nuo teologinių doktrinų iki medicinos etikos ir politinės filosofijos. Leidinys yra vertingas šaltinis istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo ir intelektualine istorija XX amžiaus viduryje.

  Šis leidinys – tai šeštasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1969 metais. Knygą, kurios leidybą parėmė dr. Juozas Kazickas, redagavo kun. Antanas Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per šeštąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1964 m. rugsėjo 4–7 dienomis Niujorke, prestižiniame Fordhamo universitete.

Turinys ir struktūra

Šeštasis tomas yra itin turtingas savo tematika, atspindintis platų išeivijos mokslininkų interesų lauką. Pranešimai sugrupuoti į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologiją, filosofiją, istoriją, teisę, mediciną, gamtos mokslus ir literatūrą. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria prof. Juozo L. Navicko paskaita „Vertybių prasmė materializmo akivaizdoje“ ir prof. Simo Sužiedėlio pranešimas apie lietuvių tautos kovą dėl lotyniškos abėcėlės išsaugojimo.
• Teologijos ir filosofijos sekcijos: Nagrinėjamos tokios temos kaip psichoanalizė krikščioniškos doktrinos šviesoje (dr. Pranas Brazys), konkrečios gyvenimo tikrovės teologija (dr. Valdemaras Cukuras) ir medžiagos samprata (dr. Feliksas Jucevičius).
• Istorijos sekcija: Ši sekcija ypač gausi. Dr. Juozas Jakštas analizuoja pavėluoto Lietuvos krikšto priežastis, kun. Rapolas Krasauskas pateikia išsamią studiją apie Katalikų Bažnyčios padėtį XVI-XVII a., o kun. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., aprašo vienuolijų istoriją Lietuvoje.
• Medicinos bei tiksliųjų ir gamtos mokslų sekcijos: Aptariamos temos nuo vėžio etiologijos (dr. Zenonas Danilevičius) ir hormonų terapijos (dr. Alfonsas Grinius) iki antidepresinių vaistų vystymosi (dr. Jonas Gylys) ir genocido Lietuvoje (dr. Domas Jasaitis).
• Literatūros sekcija: Antanas Vaičiulaitis svarsto lietuvių literatūros problemas, kylančias kuriant svetur.

Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. dr. Juozapas Vaišnora, M.I.C., ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Šeštasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus ir solidus lietuvių išeivijos mokslinės minties paminklas. Jame atsispindi ne tik aukštas mokslinis lygis, bet ir gyvas intelektualinis dialogas su to meto pasaulio idėjomis – materializmu, psichoanalize, moderniosios valstybės samprata. Plati temų įvairovė ir gili analizė daro šį leidinį nepaprastai vertingu šaltiniu istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems lietuvių intelektualine istorija XX a. antroje pusėje.

1958 metais Bruklino pranciškonų spaustuvės išleista kunigo Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga „Šv. Kazimieras“ yra hagiografinis veikalas, skirtas Lietuvos globėjo 500-osioms gimimo metinėms paminėti. Šis leidinys, priklausantis serijai „Šventųjų gyvenimai“, yra ne tik biografinis pasakojimas, bet ir dvasinis bei patriotinis kūrinys, atspindintis to meto išeivijos lietuvių nuotaikas.
Knyga pradedama metaforišku įvadu „Švyturys tamsioje naktyje“, kuriame šventieji, įskaitant šv. Kazimierą, pristatomi kaip dvasiniai kelrodžiai audringame pasaulyje, padedantys nepasiklysti gyvenimo klystkeliuose.
Toliau chronologiškai pasakojama šventojo gyvenimo istorija:
Jaunystė ir auklėjimas: Aprašoma šv. Kazimiero vaikystė karališkuosiuose rūmuose Krokuvoje, kur jis gimė 1458 m. spalio 3 d.. Nors aplinka buvo kupina pagundų, pabrėžiama pamaldžių tėvų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio bei motinos, austrų habsburgaitės Elžbietos – įtaka. Iš motinos jis paveldėjo gilų tikėjimą, o iš tėvo – lietuvišką nuosaikumą, teisingumą ir ištvermę. Didelis dėmesys skiriamas jo iškiliems mokytojams, ypač kronikininkui Janui Dlugošui, kuris supažindino jaunuolį su Lietuvos istorija, krikščionybės tiesomis ir išmokė lotynų kalbos.
Valstybinė veikla: Knygoje vaizduojamas Kazimiero, kaip būsimo sosto įpėdinio, ruošimas. Aprašomos jo kelionės po Lietuvą ir Lenkiją, kurių metu jis buvo supažindintas su valstybės valdymu. Būdamas 22-ejų, jis dvejus metus pavadavo tėvą Lenkijoje ir pasižymėjo kaip gabus, teisingas ir taupus administratorius, kuris stengėsi išpirkti užstatytus karališkus dvarus, šalino netikusius dvariškius ir stabdė stačiatikybės plitimą.
Liga ir mirtis: Dėl asketiško gyvenimo būdo ir įtempto darbo pašlijo princo sveikata. Jam pasireiškė tuo metu nepagydomos džiovos požymiai. Šv. Kazimieras mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine, eidamas 26-uosius metus. Jo kūnas buvo palaidotas Vilniaus katedroje.
Dorybės ir šventumas: Didelė kūrinio dalis skirta šv. Kazimiero dorybėms aprašyti. Pabrėžiamas jo gilus pamaldumas, išmintis, teisingumas ir ypač skaistybė. Net ir gyvendamas karaliaus dvare, jis praktikavo askezę: po karališkais drabužiais nešiojo ašutinę, dažnai pasninkaudavo ir ilgas valandas praleisdavo melsdamasis. Ypač akcentuojama jo meilė Dievo Motinai Marijai ir himnui „Omni die dic Mariae“, kurio nuorašas, kaip teigiama, buvo rastas jo karste.
Reikšmė Lietuvai: Autorius iškelia šv. Kazimierą kaip Lietuvos nacionalinį simbolį. Jis vaizduojamas kaip tautos ir katalikybės gynėjas nuo išorinių grėsmių, ypač stačiatikybės ir Rusijos įtakos. Minimass ir stebuklingas jo pasirodymas Lietuvos kariuomenei mūšyje prie Polocko 1518 metais. Aprašomi ir vėlesni jo relikvijų slėpimo atvejai per karus ir sovietmetį, pabrėžiant priešiškų režimų neapykantą šventajam.
Knyga baigiama kreipimusi į to meto, ypač išeivijos, jaunimą, raginant šv. Kazimierą laikyti Tėvynės meilės ir dorybių pavyzdžiu. Leidinys gausiai iliustruotas piešiniais ir nuotraukomis, vaizduojančiomis šventąjį, jo artimuosius, istorines vietas (Vilnių, Trakus, Krokuvą) ir su jo kultu susijusius meno kūrinius.
Apibendrinant, tai pamaldaus ir patriotinio pobūdžio kūrinys, skirtas stiprinti lietuvių tikėjimą ir tautinę tapatybę. Jis perteikia šv. Kazimiero gyvenimą ne kaip sausą istorinį faktą, o kaip įkvepiantį pavyzdį ateities kartoms.

Šv. Pranciškaus dvasios aktualumas šiandienai: T. Viktoro Gidžiūno, O.F.M. knygos apžvalga
Tėvo Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga „Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas“, išleista 1952 metais Kenebunkporte, Meino valstijoje, yra gilus ir įžvalgus veikalas, skirtas atskleisti pranciškoniškojo dvasingumo esmę ir jo neblėstančią reikšmę šiuolaikiniam pasauliui. Tai ne tik istorinis pasakojimas apie Šv. Pranciškų Asyžietį, bet ir dvasinis vadovas, kviečiantis skaitytoją pritaikyti amžinąsias pranciškoniškas vertybes savo gyvenime.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra suskirstytas į teminius skyrius, kurių kiekvienas nagrinėja skirtingą Šv. Pranciškaus dvasinio palikimo aspektą, leisdamas skaitytojui palaipsniui pasinerti į pranciškoniškosios minties gelmes.
Įvadas į pranciškonizmą: Knyga pradedama įvadu, kuriame autorius pabrėžia Šv. Pranciškaus, kaip Vakarų Bažnyčios atnaujintojo, svarbą ir jo misijos universalumą. Pristatoma pranciškoniškojo dvasingumo esmė – siekis tobulai sekti Kristumi per neturtą, nuolankumą ir meilę.
Pagrindinės pranciškoniškos dorybės: Knygos branduolį sudaro išsamus svarbiausių pranciškoniškų vertybių aptarimas:
Neturtas ir nuolankumas: Autorius atskleidžia, kad pranciškoniškas neturtas nėra tik materialinių gėrybių atsisakymas, bet ir vidinė laisvė nuo prisirišimo, leidžianti visiškai pasitikėti Dievo apvaizda.
Meilė kūrinijai: Nagrinėjamas garsusis Šv. Pranciškaus požiūris į gamtą. Kūrinija jam buvo ne išnaudojimo objektas, o veidrodis, atspindintis Kūrėjo didybę ir gerumą. Garsioji „Saulės giesmė“ pristatoma kaip šio požiūrio kulminacija.
Džiaugsmas ir taika: Atskleidžiama, kaip, net ir gyvendamas atšiauriomis sąlygomis, Šv. Pranciškus išliko „Dievo linksmintoju“ (lot. Joculator Domini), o jo sekėjai tapo taikos nešėjais pasaulyje.
Pranciškoniškoji šeima: Knygoje taip pat apžvelgiama pranciškonų ordino struktūra – Pirmasis ordinas (vyrai), Antrasis ordinas (seserys klarisės) ir Trečiasis ordinas (pasauliečiai), parodant, kaip Šv. Pranciškaus dvasia gali būti įgyvendinama įvairiuose gyvenimo luomuose.
Socialinis matmuo: T. V. Gidžiūnas pabrėžia ir socialinį pranciškonizmo aspektą. Šv. Pranciškaus meilė vargšams ir atstumtiesiems pristatoma kaip įkvėpimas socialiniam teisingumui ir artimo meilės darbams.
Stilius ir tikslas
Autorius rašo aiškiu, pakiliu ir dvasingu stiliumi, gausiai remdamasis pirminiais šaltiniais – Šv. Pranciškaus raštais ir ankstyvosiomis jo biografijomis, ypač Tomo Čelaniečio darbais. Jo tikslas – ne tik informuoti, bet ir dvasiškai ugdyti. Knyga siekiama parodyti, kad Šv. Pranciškaus idealai – paprastumas, meilė gamtai, taikos siekis ir dvasinis džiaugsmas – yra ypač aktualūs sudėtingame ir neramiame XX amžiaus pasaulyje.
Išvados
„Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas“ yra klasikinis pranciškoniškosios dvasinės literatūros pavyzdys. Tai įkvepiantis ir pamokantis veikalas, kuris puikiai tinka tiek tiems, kurie pirmą kartą susipažįsta su Šv. Pranciškumi, tiek tiems, kurie nori pagilinti savo žinias ir dvasiškai atsinaujinti. T. Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga yra nesenstantis priminimas apie tai, kaip vieno žmogaus radikalus atsidavimas Evangelijai gali nušviesti ištisas epochas ir įkvėpti milijonus žmonių visame pasaulyje.

   Knyga „Tėvas Pijus“, kurią parašė Kun. dr. Viktoras Rimšelis, MIC, yra išsamus ir įtaigus pasakojimas apie vieno žymiausių XX amžiaus dvasininkų – Šventojo Pijaus iš Pietrelčinos (Francesco Forgione, 1887–1968), Kapucinų ordino kunigo ir stigmatiko, gyvenimą. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas, išleistas Marijonų talkininkų centro leidyklos 2005 metais, atspindi didelį ir pastovų susidomėjimą šia asmenybe.

Tikslas ir turinys
Pagrindinis knygos tikslas – supažindinti skaitytoją su žmogumi, garsiu savo šventu gyvenimu ir nepaprastomis Dievo malonėmis. Autorius pateisina rašymą apie tokį dvasios herojų, teigdamas, kad jis yra „ypatingas ženklas, duotas Dievo mūsų laikams“, kviečiantis žmones labiau vertinti Kristaus kančią ir mirtį, o ne pasaulietiškus džiaugsmus.

Knyga yra struktūruota chronologiškai, nuosekliai pristatant pagrindinius Tėvo Pijaus gyvenimo etapus ir juos lydinčius antgamtinius įvykius:
Jaunystė ir Pašaukimas: Aprašoma Pranciškaus Forgionės, gimusio neturtingoje šeimoje Pietrelčinoje , vaikystė, jo ankstyvas pamaldumas, apsisprendimas tapti vienuoliu kunigu ir įstojimas į kapucinų naujokyną, kur jis gavo Pijaus vardą.

Kunigystė ir Kančios Kelias: Detaliai aprašomas jo įšventinimas 1910 m. ir ilgus metus trukęs sirgimas, per kurį jam teko gyventi už vienuolyno ribų tėviškėje. Ypatingas dėmesys skiriamas jo neįprastai ilgoms Šv. Mišioms, kurių metu jis, regis, išgyvendavo Kalvarijos dramą.

Stigmos ir Dvasinė Kova: Aprašomas skausmas, kurį jis patyrė 1915 m., ir 1918 m. rugsėjo 20 d. atsiradusios Kristaus kančios žaizdos – stigmos, kurios pavertė jį panašiu į kenčiantį Išganytojo Kūną. Nemažai vietos skirta ir nuolatinei kovai su piktosiomis dvasiomis, kurios jį bandė gąsdinti ir kankinti.

Malonės ir Stebuklai: Knygoje pasakojama apie Tėvo Pijaus dovanas, tokias kaip atsivertimų malonė, pranašavimo dovana ir ekstaktiniai persikėlimai (bilokacija). Pateikiama konkrečių liudijimų apie stebuklingus pagijimus ir didelių nusidėjėlių atsivertimus prie jo klausyklos.

Artimo meilės darbai ir Pabaiga: Aprašomas jo didžiausias artimo meilės projektas – „Angelų kalnas“ (ligoninė Casa Sollievo della Sofferenza), kuris tapo didžiausiu meilės paminklu, išėjusiu iš jo kenčiančios sielos. Priede, kurį parašė Kun. Vaclovas Aliulis, MIC, detaliai apžvelgiama jo beatifikacija (1999) ir kanonizacija (2002), pabrėžiant, kad jis tapo šventuoju po knygos pirmojo leidimo.

Stilistika ir patikimumas
Knyga, pasak antrojo leidimo įžangos, yra parašyta „labai gyvai ir vaizdžiai“ , perteikiant ano meto įvykių liudininkų balsus. Autorius pabrėžia, kad nors knygos medžiaga paimta iš Bažnyčios aprobuotų šaltinių, minimi nepaprasti įvykiai turi tik „žmogiškąjį patikimumą“, nes bažnytinė aprobata užtikrina tik tai, kad raštai neprieštarauja tikėjimo tiesoms ir dorai. Tai rodo autoriaus atsakingą požiūrį į mistinius įvykius.

Knygoje pabrėžiama Tėvo Pijaus klusnumo dorybė, kuri leido jam pakelti visus vargus, įtarinėjimus ir bažnytinės vyresnybės draudimus, susijusius su stigmų rodymu. Aprašomas jo kasdienis asketiškas gyvenimas – minimalus maistas, trumpas miegas – ir stebėtina dvasinė bei fizinė ištvermė, leidusi kasdien klausyti šimtų išpažinčių ir bendrauti su žmonėmis.

Tikiu Dievą – tai ne tik maldaknygės pavadinimas, bet ir gilus lietuvių tautos krikščioniškosios tapatybės liudijimas. 1964 m. Čikagoje kunigo Stasio Ylos parengta ir Tėvų Marijonų išleista knyga yra monumentalus veikalas, tapęs dvasiniu kelrodžiu ir kultūriniu ramsčiu išeivijos lietuviams Šaltojo karo metais. Tai išsamus maldų rinkinys, meistriškai sujungiantis Bažnyčios liturgiją su asmeniniu ir bendruomeniniu pamaldumu.
Jau nuo pat pirmo puslapio knyga pabrėžia savo glaudų ryšį su Lietuvos istorija. Viršelį puošia įspūdinga medžio graviūra, vaizduojanti Nukryžiuotąjį, su dedikacija: „MINDAUGO KRIKŠTUI IR NUŽUDYMUI PRISIMINTI“. Taip kiekvieno tikinčiojo asmeninis tikėjimo aktas susiejamas su pirmuoju karališkuoju Lietuvos „Credo“. Pratarmėje kunigas S. Yla paaiškina, kad šis maldynas buvo sumanytas kaip atsakas į naujų kartų poreikius, siekiant atnaujinti ir papildyti senesnį, nors ir labai brangintą,
Didįjį Šaltinį. Įkvėptas po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjusio liturginio sąjūdžio, autorius siekė „Bažnyčios liturgiją priartinti žmogui įvairiuose jo gyvenimo momentuose“.
Knygos struktūra yra apgalvota ir logiška. Kaip nurodo pats autorius, maldyną sudaro trys pagrindinės dalys:
Liturgija: Beveik trečdalis knygos skirta liturginiam laikui – sekmadienio ir dialoginėms Mišioms, maldoms iš mišiolo ir brevijoriaus, pritaikytoms liturginiams metams.
Pamaldumo būdai: Kita dalis apima įvairius bendruomeninius ir asmeninius pamaldumo praktikavimo būdus, tokius kaip Atgailos psalmės, tradiciniai Graudūs verksmai, Kryžiaus kelias, Rožinis ir litanijos.
Žmogus ir jo dvasiniai rūpesčiai: Paskutinis trečdalis telkiasi ties tikinčiojo gyvenimu įvairiose bendruomenėse – profesijoje, šeimoje, mokykloje, organizacijoje, tautoje ir visoje žmonijoje.
Tikiu Dievą išsiskiria ne tik savo išsamumu, bet ir ypatingu lietuviškumu. Čia randamos maldos ne tik į visuotinius šventuosius, bet ir į Lietuvos globėjus, ypač šv. Kazimierą. Itin jautriai atliepiamas ir tautos likimas – įtrauktos maldos, mininčios Tautos išsklaidymo dieną (birželio 15-ąją), ir maldavimai už pavergtą Tėvynę. Knyga tampa dvasiniu ryšiu su Lietuva, įamžindama maldas, skirtas garsioms Lietuvos Marijos šventovėms: Aušros Vartams, Šiluvai, Žemaičių Kalvarijai. Maldyno turinį praturtina ir lietuvių literatūros klasikų – Maironio, Bernardo Brazdžionio, Vytauto Mačernio – eilės, kurios organiškai įsilieja į maldų audinį.
Knygos kontekstą atspindi ir priedai. Išpažinties formos, pateiktos ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų bei ispanų kalbomis, liudija, kad leidinys buvo skirtas plačiai po pasaulį išsibarsčiusiai diasporai.
Apibendrinant galima teigti, kad Tikiu Dievą yra kur kas daugiau nei maldynas. Tai dvasinis palikimas, atspindintis lietuvių tautos tikėjimą, istoriją ir kultūrinę savimonę. Savo metui tai buvo nepaprastai svarbus leidinys, stiprinęs išeivijos dvasią ir palaikęs gyvą ryšį su Tėvyne. Šiandien jis išlieka vertingas ne tik kaip pamaldumo šaltinis, bet ir kaip reikšmingas istorinis dokumentas, liudijantis apie nepalaužiamą lietuvių tautos tikėjimą ir viltį.

1971 metais Brukline, Niujorke, išleista Tėvo pranciškono ir istoriko Viktoro Gidžiūno, O.F.M., monografija „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra išskirtinis veikalas Lietuvos bažnytinės istoriografijos panoramoje. Knyga, pasirodžiusi minint 750-ąsias ordino įkūrimo metines, peržengia proginio leidinio ribas ir tampa fundamentaliu tyrimu, apimančiu pasauliečių pranciškonų judėjimo ištakas, teologinius pagrindus ir istorinę raidą, ypatingą dėmesį skiriant jo vaidmeniui Lietuvos istorijoje ir lietuvių išeivijos gyvenime.
Autoriaus žodyje T. V. Gidžiūnas atskleidžia, kad šios knygos genezė – tai išplėstas enciklopedinis straipsnis, parengtas „Lietuvių Enciklopedijai“. Autoriaus tikslas yra dvejopas: pirma, pademonstruoti pranciškoniškosios dvasios universalumą ir nesenstantį aktualumą, antra, atskleisti gilų ir dažnai dramatišką Trečiojo ordino pėdsaką Lietuvos tautos religiniame, kultūriniame ir net politiniame gyvenime. Jis kreipiasi į „Mielą šv. Pranciškaus dvasios Sekėją“, pabrėždamas, kad ordinas buvo gyvybiškai svarbus išlaikant tikėjimą ir lietuvybę „rusų carų vergijos laikais“ ir aktyviai dalyvavo „pavergtos Tėvynės vadavime“ išeivijoje.
Šis tiesioginis kreipinys ir istoriniai akcentai atskleidžia, kad veikalas turi būti vertinamas ne tik kaip akademinis tyrimas, bet ir kaip specifinio laikotarpio – Šaltojo karo – lietuvių diasporos intelektualinis produktas. Knyga atlieka dvejopą funkciją. Viena vertus, tai yra istorinės atminties išsaugojimo aktas. Laikotarpiu, kai sovietų okupuotoje Lietuvoje religinių organizacijų istorija buvo nutylima arba falsifikuojama, T. V. Gidžiūnas kruopščiai dokumentuoja ir įamžina vienos svarbiausių pasauliečių katalikų institucijų istoriją. Kita vertus, tai yra pastoracinis ir tapatybės formavimo įrankis, skirtas išeivijos bendruomenei. Pasakodamas apie tretininkų ištvermę, pasiaukojimą ir indėlį į tautos išlikimą, autorius pateikia įkvepiantį pavyzdį ir dvasinio bei kultūrinio atsparumo modelį bendruomenei, gyvenančiai toli nuo Tėvynės. Ši dvejopa – istoriografinė ir pastoracinė-tapatybinė – veikalo prigimtis yra esminis raktas, leidžiantis suprasti jo struktūrą, toną ir istorinę reikšmę.
Teologiniai ir istoriniai pamatai: Šv. Pranciškaus aktualumo analizė Knygos įžanginė dalis yra skirta ne tik Šv. Pranciškaus Asyžiečio biografijai ir XIII amžiaus socialiniam bei religiniam kontekstui nušviesti, bet ir fundamentaliam teologiniam teiginiui pagrįsti: pranciškoniškoji dvasia yra amžinai aktuali. T. V. Gidžiūnas metodiškai konstruoja argumentą, kad pranciškoniškasis idealas, apimantis neturtą, nuolankumą, brolišką meilę ir klusnumą Bažnyčiai, yra universalus atsakas į bet kurios epochos dvasines ir socialines krizes. Autorius pabrėžia, kad Šv. Pranciškus pasauliui pasirodė kaip alter Christus – antrasis Kristus – ir jo pasiūlytas kelias yra ne kas kita, kaip radikalus grįžimas prie Evangelijos.
Siekdamas pagrįsti šį teiginį XX amžiaus kontekste, T. V. Gidžiūnas pasitelkia popiežiaus Pauliaus VI autoritetą, cituodamas jo kalbą, kurioje patvirtinamas pranciškoniškumo aktualumas moderniam pasauliui, pernelyg susirūpinusiam „ekonominiais reikalais“. Taip pranciškoniškas neturtas pateikiamas kaip atsakas į materializmą, broliška meilė – kaip vaistas nuo socialinių konfliktų ir susvetimėjimo, o klusnumas – kaip priešnuodis individualizmui ir autoritetų krizei.
Ši apologetinė veikalo dalis įgyja ypatingą prasmę, kai yra vertinama atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) kontekstą. Susirinkimas iš naujo suformulavo Bažnyčios požiūrį į pasaulį ir ypač pabrėžė „visuotinį pašaukimą į šventumą“, akcentuodamas, kad ne tik dvasininkai ir vienuoliai, bet ir kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas siekti krikščioniškos tobulybės savo gyvenimo luome. Būtent pasauliečių vaidmens Bažnyčios misijoje iškėlimas tapo vienu iš kertinių Susirinkimo akcentų.
T. V. Gidžiūno argumentacija tobulai atliepia šią pokoncilinę dvasią. Jo nuolatinis pabrėžimas, kad „šv. Pranciškaus dvasios vaiku gali būti ir gyvendamas pasaulyje“, ir kad Trečiasis ordinas yra būtent tam sukurtas kelias, yra ne tik istorinis faktas, bet ir giliai pastoralinis teiginys, suformuluotas Vatikano II Susirinkimo dvasia. Taigi, knygos įžanga nėra vien hagiografinis pasakojimas. Tai yra teologiškai pagrįsta argumentacija, naudojanti istorinę Šv. Pranciškaus figūrą tam, kad patvirtintų ir išpopuliarintų pokoncilinį pasauliečių dvasingumo modelį savo skaitytojams – lietuvių išeivijos bendruomenei. Šv. Pranciškus ir jo įkurtas pasauliečių ordinas pateikiami kaip istoriškai patikrintas ir Bažnyčios autoritetu patvirtintas atsakymas į modernaus krikščionio klausimą: kaip gyventi šventai pasaulyje, jo neatmetant, bet jį perkeičiant.
Kanoninė ir struktūrinė apžvalga: Trečiojo Ordino prigimtis ir raida Savo veikale T. V. Gidžiūnas skiria didelį dėmesį kanoninei ir struktūrinei Trečiojo ordino prigimčiai, siekdamas įrodyti, kad tai nėra tiesiog eilinė maldinga draugija, o tikras, Bažnyčios teisiškai pripažintas ordinas, pritaikytas pasauliečiams. Autorius detaliai analizuoja ordino regulos raidą, išskirdamas tris esminius etapus, kurie atspindi ne tik pačios institucijos, bet ir visos Bažnyčios požiūrio į pasauliečių vaidmenį evoliuciją.
Pirmasis etapas siejamas su pirmąja regula (1221 m.), kurią, kaip teigiama, įkvėpė pats Šv. Pranciškus ir patvirtino popiežius Honorijus III. Ši ankstyvoji regula, kurios turinys iš dalies išlikęs Šv. Pranciškaus „Laiške visiems tikintiesiems“, pabrėžė asmeninę atgailą, pamaldumą ir atsiribojimą nuo pasaulietinių konfliktų. Tokie nurodymai, kaip draudimas nešioti ginklus ar duoti iškilmingas priesaikas, atspindėjo viduramžių pasauliečių troškimą gyventi beveik vienuolišką gyvenimą, nepaliekant savo šeimų ir profesijų. Tai buvo radikalus bandymas perkelti evangelinius patarimus į kasdienį pasauliečio gyvenimą.
Antrasis, institucionalizacijos, etapas prasidėjo su popiežiaus Mikalojaus IV regula (1289 m.). Šis dokumentas, kurį T. V. Gidžiūnas išsamiai aprašo, suteikė ordinui aiškią teisinę struktūrą, formalizavo narystės sąlygas, įvedė privalomas kanonines valandas (arba jų atitikmenį maldomis) ir, svarbiausia, įtvirtino glaudų ryšį su Pirmuoju pranciškonų ordinu, kurio nariai buvo paskirti tretininkų vizitatoriais. Ši regula rodo, kaip Bažnyčios hierarchija perėmė populiaraus ir stichiškai plintančio judėjimo globą, siekdama užtikrinti jo doktrininį grynumą ir organizacinį tvarumą.
Trečiasis, modernizacijos, etapas yra susijęs su popiežiaus Leono XIII regula (1883 m.). Ši reforma, įvykdyta socialinių ir politinių XIX amžiaus iššūkių akivaizdoje, yra bene reikšmingiausia ordino adaptacija. T. V. Gidžiūnas pabrėžia, kad Leonas XIII siekė paversti Trečiąjį ordiną savo socialinės reformos įrankiu. Dėl to buvo sušvelnintos griežtos viduramžių atgailos praktikos (pvz., ilgi pasninkai), atsisakyta anachronistinių draudimų (pvz., nešioti ginklus), o vietoj matomo vienuoliško abito įvesti kuklesni simboliai – škaplieriai ir juostelė. Svarbiausia, kad buvo iškeltas aktyvaus apaštalavimo ir socialinės tarnystės idealas, skatinant tretininkus aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir jį pertvarkyti pagal krikščioniškus principus.
Ši evoliucija rodo, kaip pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje keitėsi: nuo atgailautojų, siekiančių asmeninio šventumo imituojant vienuolius (XIII a.), per organizuotos ir prižiūrimos brolijos narius (XIV a.), iki aktyvių socialinės pertvarkos agentų, Bažnyčios „armijos“ pasaulyje (XIX–XX a.). T. V. Gidžiūno pateikta regulų analizė yra ne tik kanoninės teisės istorija, bet ir gili įžvalga į besikeičiančią pasauliečių vietą Kristaus Kūne.
Istorinis naratyvas: Trečiojo Ordino kelias per amžius Po išsamios struktūrinės analizės, T. V. Gidžiūnas pereina prie chronologinio pasakojimo apie Trečiojo ordino istorinę raidą nuo XIII amžiaus iki XX amžiaus pradžios. Ši veikalo dalis yra sukonstruota kaip didingas epas, kuriame atsiskleidžia cikliškas istorijos modelis: spartus augimas ir klestėjimas, po kurio seka išbandymų ir nuosmukio laikotarpiai, o galiausiai – dvasinis atgimimas ir naujas pakilimas.
XIII amžius vaizduojamas kaip ordino „aukso amžius“, kai, įkvėptas paties Šv. Pranciškaus pavyzdžio, judėjimas sparčiai išplito po visą krikščioniškąją Europą. Autorius pabrėžia ordino universalumą, į jo eiles įtraukdamas karalius (Šv. Liudvikas IX, Šv. Ferdinandas III), karalienes (Šv. Elzbieta Vengrė), didikus, mokslininkus ir paprastus žmones. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik narių gausa, bet ir didžiuliu socialiniu poveikiu – tretininkai gynė Bažnyčią nuo imperatoriaus Frydricho II užmačių, steigė ligonines ir prieglaudas, tapdami aktyviais gailestingumo darbų vykdytojais.
XIV amžius aprašomas kaip sunkių išbandymų metas. Didžioji Vakarų schizma, maras ir dvasinis Pirmojo ordino nuosmukis neigiamai paveikė ir tretininkus. Sunkiausias smūgis buvo nepagrįstas ordino sutapatinimas su eretiškais judėjimais, tokiais kaip beginai ir fratičeliai, dėl ko kai kurie vyskupai net uždraudė tretininkų susirinkimus. Tačiau, T. V. Gidžiūno teigimu, popiežių (Klemenso V, Jono XXII) parama padėjo ordinui atlaikyti šmeižto kampaniją ir amžiaus pabaigoje vėl atsigauti.
XV amžius vaizduojamas kaip atgimimo laikotarpis, glaudžiai susijęs su pranciškonų observantų reformos judėjimu. Tokie šventieji kaip Jonas Kapistranas ir Koleta ne tik reformavo Pirmąjį ir Antrąjį ordinus, bet ir aktyviai gaivino Trečiąjį ordiną, kuris vėl suklestėjo visoje Europoje.
XVI amžius – tai protestantizmo sukeltos krizės metas. Reformacijos nusiaubtuose kraštuose ordinas beveik išnyko. Tačiau T. V. Gidžiūnas randa ir šviesiąją pusę – ordinas suklestėjo Ispanijoje, Portugalijoje ir jų kolonijose Naujajame Pasaulyje bei Azijoje. Pranciškonų misionieriai atnešė Trečiąjį ordiną Amerikos indėnams ir filipiniečiams, o Japonijoje persekiojimų metu net 17 tretininkų tapo kankiniais.
XVII amžius vėl apibūdinamas kaip klestėjimo laikotarpis, o XVIII amžius – kaip naujų persekiojimų metas, šįkart iš Apšvietos idėjų paveiktų absoliutinių monarchijų (pvz., Juozapo II Austrijoje) ir Prancūzijos revoliucijos pusės.
Šis cikliškas pasakojimas, kuriame nuolat pabrėžiamas šventųjų narių pavyzdys, atlieka didaktinę funkciją. Istorija pateikiama ne kaip neutralus faktų rinkinys, o kaip dvasinės kovos arena, kurioje pranciškoniškasis idealas, nepaisant visų išorinių ir vidinių sunkumų, nuolat įrodo savo gyvybingumą ir galiausiai triumfuoja. Toks naratyvas turėjo įkvėpti ir sustiprinti išeivijos skaitytoją, parodant, kad dabartiniai sunkumai (sovietinė okupacija) yra tik dar vienas išbandymas ilgoje ir garbingoje ordino istorijoje, po kurio neišvengiamai ateis atgimimas.
Trečiasis Ordinas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir carinės priespaudos metais: Tautiškumo ir tikėjimo bastionas Išskirtinę ir bene vertingiausią T. V. Gidžiūno knygos dalį sudaro skyriai, skirti Trečiojo ordino istorijai Lietuvoje. Čia autorius, remdamasis istoriniais šaltiniais ir pranciškonų kronikomis, atskleidžia unikalų šio pasauliečių judėjimo vaidmenį, ypač dramatišku carinės priespaudos laikotarpiu.
Ordino pradžia Lietuvoje siejama su pačių pranciškonų atvykimu. Jau XIII amžiuje kaimyninėse žemėse veikė tretininkų kongregacijos, o įsikūrus vienuolynams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (Vilniuje, Kaune, Lydoje ir kitur), aplink juos natūraliai būrėsi pamaldūs pasauliečiai. Autorius kelia hipotezę, kad pirmaisiais tretininkais galėjo būti patys didieji kunigaikščiai – Jogaila ir Kazimieras Jogailaitis, taip pabrėždamas glaudų ordino ryšį su valstybės elitu. Iki Lietuvos padalijimų tiek konventualų, tiek vėliau atvykusių observantų (bernardinų) globoje tretininkų kongregacijos klestėjo visoje LDK, tapdamos svarbia parapinio gyvenimo dalimi.
Tačiau esminė ordino transformacija įvyko po 1863 metų sukilimo, kai carinė valdžia, siekdama palaužti lietuvių tautinį ir religinį atsparumą, uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis ir panaikino beveik visus vienuolynus. Šiomis aplinkybėmis Trečiasis ordinas iš pamaldžios brolijos virto organizuotu nacionalinio pasipriešinimo tinklu. T. V. Gidžiūnas įtikinamai parodo, kaip iš tretininkų, netekusių savo dvasinių vadovų pranciškonų, globos ėmėsi įžvalgūs dieceziniai dvasininkai, pirmiausia – Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jis suprato, kad plačiai paplitęs, disciplinuotas ir giliai motyvuotas tretininkų tinklas yra ideali priemonė draudžiamos spaudos platinimui.
Autorius pateikia gausybę konkrečių pavyzdžių, iliustruojančių šį unikalų reiškinį. Kunigas Martynas Sidaravičius Suvalkijoje organizavo „Neperstojančiai Vaikščiojančias Žygūnes“ – ištisą tinklą moterų tretininkių, kurios ne tik platino knygas, bet ir rinko lėšas jų leidybai. Kalvarijoje veikė vadinamasis „davatkynas“, savotiškas pasauliečių tretininkių sambūris, kurio vadovė Agota Zigmantaitė tapo legendine knygneše, visos Dzūkijos spaudos platintojų motina. Žemaitijoje kunigai Leonardas Tarvydas, Feliksas Rudokas, Antanas Vytartas ir kiti sistemingai telkė tretininkus šiam pavojingam, bet gyvybiškai svarbiam tautos išlikimui darbui.
Šis istorinis etapas atskleidžia esminį lūžį. Iki tol buvęs pirmiausia asmeninio šventumo siekimo keliu, carinės priespaudos sąlygomis Trečiasis ordinas Lietuvoje įgavo naują, tautinę-politinę, dimensiją. Religinis įsipareigojimas neatsiejamai susiliejo su patriotizmu. Būti geru kataliku tretininku reiškė būti ir aktyviu kovotoju už lietuvišką žodį ir tautinę tapatybę. Išorinis spaudimas ne sunaikino, o, priešingai, sutelkė ir perkeitė ordiną, paversdamas jį vienu iš svarbiausių pasyviojo pasipriešinimo ramsčių. T. V. Gidžiūno nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis taip išsamiai ir sistemiškai atskleidė šį unikalų tretininkų-knygnešių fenomeną, įtvirtindamas jį Lietuvos istoriografijoje kaip neatsiejamą tautinio atgimimo dalį.
Atgimimas Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940): Institucionalizacija ir veiklos kryptys
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Trečiasis ordinas iš pogrindinės, decentralizuotos struktūros transformavosi į vieną masiškiausių ir geriausiai organizuotų katalikiškų pasauliečių judėjimų šalyje. T. V. Gidžiūno knygoje šis laikotarpis vaizduojamas kaip tikras ordino atgimimas ir klestėjimas, glaudžiai susijęs su pačių pranciškonų atsikūrimu Lietuvoje.
Proceso iniciatoriumi ir varikliu tapo Tėvas Pranciškus Bizauskas, kuris, atgaivinęs pranciškonų veiklą Kretingoje, iškart ėmėsi sistemingai tvarkyti ir tretininkų kongregacijas. Jam ir jo įpėdiniui, energingajam Tėvui Jeronimui Pečkaičiui, teko nelengva užduotis – sujungti per dešimtmečius savarankiškai veikusius parapinius būrelius į vieningą, kanoniškai tvarkingą nacionalinę provinciją. Šiam tikslui pasiekti buvo pasitelktos modernios organizacinės priemonės.
Pirmiausia, buvo sušaukti trys visos Lietuvos tretininkų kongresai (Kretingoje 1922 m., Radviliškyje 1923 m. ir Kaune 1924 m.). Šie renginiai, kuriuose dalyvavo šimtai atstovų iš visos šalies, o sveikinimus siuntė aukščiausi Bažnyčios ir valstybės pareigūnai, atliko kelias funkcijas: demonstravo ordino jėgą ir įtaką, kėlė narių sąmoningumą ir entuziazmą, ir, svarbiausia, formulavo bendras veiklos gaires. Kongresų nutarimuose atsispindi ordino veiklos krypčių plėtra: nuo asmeninio pamaldumo pereinama prie aktyvaus socialinio apaštalavimo – įsipareigojama platinti katalikišką spaudą, remti blaivybę, dalyvauti politiniame gyvenime balsuojant už katalikiškas partijas.
Antra, buvo sukurta informacinė infrastruktūra. 1923 metais pradėtas leisti mėnesinis žurnalas „Šv. Pranciškaus Varpelis“, kuris tapo pagrindiniu ryšio, formacijos ir organizacinės komunikacijos kanalu. Taip pat buvo leidžiami vadovėliai, maldynai ir kalendoriai, skirti specialiai tretininkams.
Trečia, ordino veikla diversifikavosi. Be tradicinių pamaldumo praktikų, tretininkai ėmėsi plataus masto socialinių ir karitatyvinių projektų. Ryškiausias pavyzdys – Šv. Luko ligoninės statyba Kaune, inicijuota ir vykdyta per specialiai įsteigtą „Labdaringą Krikščioniškos Meilės draugiją“. Nors projektas susidūrė su finansiniais sunkumais, jis parodė ordino ambicijas ir gebėjimą mobilizuoti resursus dideliems socialiniams darbams. Taip pat buvo steigiamos jaunųjų tretininkų sekcijos, siekiant pritraukti jaunąją kartą, organizuojamos rekolekcijos, remiami kunigų seminarijų auklėtiniai.
Ši intensyvi veikla rodo, kad tarpukario Lietuvoje Trečiasis ordinas tapo svarbia pilietinės visuomenės dalimi ir vienu iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios socialinės įtakos instrumentų. Jo veikla atitiko europinės Katalikų akcijos modelį, kai pasauliečiai, vadovaujami dvasininkijos, buvo mobilizuojami kurti ir stiprinti krikščioniškomis vertybėmis grįstą visuomenę. Taigi, ordino atgimimas nepriklausomoje Lietuvoje buvo ne tiesiog grįžimas prie senų tradicijų, o modernizacija ir institucionalizacija, pavertusi jį aktyviu ir įtakingu katalikiškojo valstybės kūrimo projekto dalyviu.
Lietuvių tretininkai išeivijoje: Tapatybės išsaugojimas Amerikoje
Paskutinis ir itin detalus T. V. Gidžiūno knygos skyrius skirtas Trečiojo ordino istorijai lietuvių išeivijoje Šiaurės Amerikoje. Šis pasakojimas yra ne tik religinės organizacijos kronika, bet ir savotiškas visos lietuvių diasporos patirties mikrokosmosas, atspindintis jos raidą nuo pirmųjų imigrantų bangų iki pokario institucionalizacijos ir vėlesnių iššūkių.
Istorija prasideda nuo XIX a. pabaigos, kai su pirmaisiais emigrantais į Ameriką atvyko ir tretininkai. Iš pradžių jų veikla buvo neformali, susitelkusi aplink kuriamas lietuviškas parapijas. Atvykę kunigai, sekdami Lietuvos pavyzdžiu, būrė pamaldžius tikinčiuosius į kongregacijas, tačiau šios grupės buvo pavaldžios vietos klebonams ir dažnai priklausė įvairių tautybių (vokiečių, lenkų, italų) pranciškonų provincijų jurisdikcijai, nes lietuvių pranciškonų Amerikoje tiesiog nebuvo.
Esminis lūžis įvyko po Antrojo pasaulinio karo, kai į JAV atvyko iš Lietuvos pasitraukę pranciškonai. Jų atvykimas suteikė postūmį centralizuoti ir suvienyti išsibarsčiusias lietuvių tretininkų kongregacijas. Šio proceso siela tapo Tėvas Justinas Vaškys, kuris, 1944 metais gavęs įgaliojimus, pradėjo sistemingą darbą – lankė parapijas, vedė rekolekcijas ir derėjosi su kitų tautybių pranciškonų provincijolais dėl lietuviškų kongregacijų perleidimo. Šis procesas nebuvo lengvas, tačiau galiausiai pavyko įkurti vieningą lietuvių tretininkų Šv. Kazimiero provinciją, kuri 1946 metais jau jungė 58 kongregacijas su 2100 narių, o piko metu, apie 1950 metus, narių skaičius siekė beveik 4700.
Ši institucionalizacija atspindi platesnį diasporos bendruomenės brendimo procesą: nuo atskirų, parapijos lygmeniu veikiančių salelių pereinama prie nacionalinių organizacijų, kurios siekia išsaugoti tautinę ir religinę tapatybę platesniame, asimiliacijos spaudimą patiriančiame kontekste.
T. V. Gidžiūnas detaliai aprašo tris pagrindines Amerikos lietuvių tretininkų veiklos sritis, kurios taip pat yra būdingos visai diasporai :
Dvasinė ir religinė veikla: Asmeninis pamaldumas, dalyvavimas parapijos gyvenime, rekolekcijos. Šioje srityje ypač svarbus buvo Lietuvoje leisto žurnalo „Šv. Pranciškaus Varpelis“ atgaivinimas Amerikoje. Jis tapo pagrindiniu dvasinės formacijos ir bendruomenę jungiančiu leidiniu.
Tautinės ir kultūrinės tapatybės išsaugojimas: Tretininkai aktyviai rėmė lietuvišką katalikišką spaudą, aukojo lietuvių vienuolijų steigimui ir išlaikymui, ypač pačių pranciškonų vienuolynų (Greene, Kennebunkport) statybai ir plėtrai. Šie vienuolynai tapo ne tik religiniais, bet ir lietuvių kultūros centrais.
Pagalba Tėvynei ir tremtiniams: Ordino nariai aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje, remdami BALF'ą, siųsdami siuntinius į Vokietijos DP stovyklas, vėliau – į Sibiro tremtį. Jie taip pat aukojo Lietuvos laisvinimo reikalams, Šiluvos šventovės statybai Vašingtone ir Lietuvių Kankinių koplyčios įrengimui Romoje.
Galiausiai, autorius su neslepiamu susirūpinimu paliečia ir diasporos institucijoms būdingą egzistencinį iššūkį – narių skaičiaus mažėjimą, kurį lėmė senosios kartos išmirimas ir jaunimo nutautėjimas. Taigi, T. V. Gidžiūno pasakojimas apie Trečiąjį ordiną Amerikoje tampa iškalbinga studija, atspindinčia visą diasporos bendruomenės gyvavimo ciklą: nuo chaotiškų pradmenų ir įsikūrimo, per institucinio klestėjimo viršūnę, iki neišvengiamo susidūrimo su kartų kaitos ir tapatybės išsaugojimo problema.
Kritinis įvertinimas ir išvados
Tėvo Viktoro Gidžiūno monografija „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra monumentalus ir istoriografiniu požiūriu nepaprastai vertingas veikalas. Jo stiprybės ir reikšmė atsiskleidžia keliomis kryptimis.
Veikalo stiprybės:
Išsami aprėptis: Knyga yra vienas išsamiausių, jei ne pats išsamiausias, sintetinis darbas, skirtas Trečiojo ordino istorijai lietuvių kalba. Autorius sėkmingai sujungia bendrąją ordino istorijos perspektyvą su gilia ir detalia nacionaline analize, apimančia raidą Lietuvoje ir išeivijoje.
Unikalus indėlis į Lietuvos istoriografiją: Didžiausia veikalo vertybė – kruopštus ir detalus Trečiojo ordino vaidmens Lietuvos istorijoje atskleidimas. Skyriai, skirti tretininkų-knygnešių veiklai carinės priespaudos metais ir ordino institucionalizacijai bei socialinei veiklai tarpukario Lietuvoje, yra paremti gausia, šiandien sunkiai prieinama medžiaga ir išlieka nepamainomu šaltiniu šių laikotarpių tyrinėtojams.
Pirminio šaltinio vertė: Kadangi knygą parašė aktyvus lietuvių pranciškonų bendruomenės išeivijoje narys ir vienas iš Trečiojo ordino provincijos vadovų, ji tampa ir vertingu pirminiu šaltiniu. Veikalas atspindi XX amžiaus vidurio lietuvių išeivijos dvasininkijos mąstyseną, vertybes, istorinę savimonę ir pastoracinius tikslus.
Veikalo ribotumai:
Pastoracinis ir apologetinis tonas: Reikia pripažinti, kad knygos tikslas yra ne tik akademinis, bet ir pastoralinis bei apologetinis. Pasakojimas dažnai įgauna hagiografinį atspalvį, šlovinantį ordino dvasinius vaisius ir istorinius nuopelnus. Kritinės analizės, ypač vertinant vidinius konfliktus, nesėkmes ar problemiškus aspektus, veikale stinga. Tai yra ne tiek trūkumas, kiek žanro ir autoriaus tikslų nulemta ypatybė.
Kontekstualizacijos stoka: Nors knyga detaliai aprašo ordino raidą Lietuvoje, kartais trūksta platesnio lyginamojo konteksto. Būtų buvę vertinga palyginti Lietuvos tretininkų patirtį su kaimyninių tautų – lenkų, vokiečių – pasauliečių pranciškonų judėjimų raida, ypač panašiomis istorinėmis aplinkybėmis.
Išvados:
Apibendrinant galima teigti, kad Tėvo Viktoro Gidžiūno veikalas „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra fundamentalus ir nepakeičiamas šaltinis Lietuvos religijos, kultūros ir visuomenės istorijos tyrinėtojams. Nepaisant pastoracinio tono, jo kruopštus faktų dokumentavimas, ypač susijęs su unikalia lietuviška patirtimi tiek Tėvynėje, tiek išeivijoje, paverčia šią knygą pamatiniu tekstu. Tai yra ne tik išsami istorinė studija, bet ir reikšmingas lietuvių diasporos intelektualinio bei dvasinio gyvenimo paminklas, liudijantis apie nenumaldomą bendruomenės pastangą išsaugoti savo tikėjimą ir tapatybę sudėtingiausiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Knygos apžvalga: Vyskupo Vincento Brizgio „Trisdešimt meilės žodžių“
Nesenstantis dvasinis vadovas, įsišaknijęs meilėje ir tikėjime
1957 m. Čikagoje išleista vyskupo Vincento Brizgio knyga „Trisdešimt meilės žodžių“ yra dvasinių meditacijų rinkinys, skirtas padėti skaitytojui keliauti per gyvenimo iššūkius Kristaus dvasioje. Šis „Lietuviškos Knygos klubo“ leidinys , išspausdintas „Draugo“ spaustuvėje , pranoksta savo laikmetį, siūlydamas gilią ir praktišką išmintį, pagrįstą centriniu krikščionybės teiginiu: „Dievas yra Meilė“.
Knygos struktūrą sudaro trisdešimt trumpų esė, kurių kiekviena nagrinėja esminę krikščioniško gyvenimo temą. Vyskupas Brizgys savo kūrinį pradeda nuoširdžiu „Skaitytojui pasveikinimu“ , kuriame pabrėžia, kad meilė yra didžiausia jėga danguje ir žemėje, ir kad be Dievo meilės pažinimo net Jo visagalybė ir išmintis suteiktų mažai paguodos.
Kiekvienas skyrius gilinasi į konkretų tikėjimo ir moralės aspektą, remdamasis Biblijos ištrauka, daugiausia iš Evangelijų, kaip savo pamatu. Temos yra tiek dvasiškai gilios, tiek praktiškai pritaikomos, atliepiančios amžinąją žmogaus būseną.
Autorius apmąsto:
Dvasios pirmenybę: Knyga pradedama skyriumi „Dvasia ir duona“ , kuriame pabrėžiama, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų, taip išryškinant maldos ir apsimarinimo būtinybę dvasiškai turtingam gyvenimui.
Pasitikėjimą ir atsakomybę: Skyriuje „Žmogaus pasitikėjimas Dievu ir savimi“ nagrinėjama esminė pusiausvyra tarp tikėjimo Dievo apvaizda ir pasikliovimo savo pačių Dievo duotais gebėjimais.
Žmonių santykius: Keli skyriai skirti tarpusavio elgesiui. „Sutilpkime kartu ir siaurame kelyje“ kviečia tikinčiuosius į vienybę ir abipusę paramą , o „Žmogus su žmogumi“ išdėsto auksinę taisyklę: „Ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“.
Turtą ir materializmą: Skyriuje „Keturi broliai ir jų pinigai“ V. Brizgys pasitelkia palyginimą, kad aptartų tinkamą krikščionišką požiūrį į žemiškas gėrybes, pažymėdamas, kad turto turėjimas savaime nėra nuodėmė, tačiau neišmintingas prisirišimas prie jo yra žalingas.
Santuokos šventumą: Skyrius „Jeigu toks dalykas su moterimi...“ yra tvirta santuokos neišardomumo ir šventumo gynyba, apibrėžianti ją kaip visą gyvenimą trunkančią, ištikimą sąjungą, kurią gali išskirti tik mirtis.
Kančią ir ištvermę: „Mūsų kryžiai“ moko, kad savo asmeninio kryžiaus – pareigų ir prigimties netobulumų – priėmimas ir nešimas yra būtina sąlyga norint būti Kristaus mokiniu.
Visoje knygoje vyskupas Brizgys išlaiko pastoralinį ir prieinamą toną. Jo rašymą praturtina alegorijos, pavyzdžiui, istorija apie laimingą žmogų, neturėjusį marškinių , ir jautrūs jo laikmečio pavyzdžiai, įskaitant nuorodas į tikinčiųjų persekiojimą bolševikų valdžioje. Tai tvirtai susieja knygą su jos numatytosios auditorijos – XX a. vidurio lietuvių išeivijos – istoriniu kontekstu, siūlant jiems dvasinę atramą ir viltį tremties bei sunkumų akivaizdoje.
Galiausiai, „Trisdešimt meilės žodžių“ yra daugiau nei pamokslų rinkinys; tai išsamus meile grįsto gyvenimo vadovas. Vyskupas Brizgys meistriškai supina Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą ir žmogiškąją patirtį, sukuriant vadovą, kuris yra ir reikalaujantis, ir guodžiantis. Jis kviečia skaitytoją gyventi aktyviu tikėjimu, kuriame meilė nėra tik jausmas, bet sąmoningas pasirinkimas, išreiškiamas veiksmais, atlaidumu ir nepalaužiamu pasitikėjimu Dievu. Tai išlieka vertingas šaltinis kiekvienam, siekiančiam pagilinti savo supratimą apie krikščionišką kelią į tikrai laimingą ir prasmingą gyvenimą.

Įžanga

„Užgesę žiburiai“ – tai prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto sudarytas biografijų ir nekrologų rinkinys, kuriame pagerbiami iškilūs, tačiau jau anapilin iškeliavę, Lietuvos ir kitų kraštų veikėjai. Autorius, būdamas aktyvus publicistas, per savo gyvenimą aprašė daugybę rašytojų, mokslininkų, Bažnyčios ir visuomenės asmenybių. Ši knyga surenka šiuos paminėjimus į vieną vietą, siekiant išsaugoti jų atminimą ir nuopelnus ateities kartoms.

Knygos Struktūra

Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis. Pirmoji dalis, pavadinta „Paminėtinieji Lietuviai“, skirta Lietuvos veikėjams. Antroji dalis – „Minėtinieji Kitataučiai“ – apžvelgia asmenybes iš kitų šalių.
Abi dalys yra toliau skirstomos į tris skyrius pagal veiklos sritis:

• Rašytojai
• Mokslininkai
• Visuomenės veikėjai

Apžvelgiamos Asmenybės

Autorius pateikia išsamius arba trumpesnius aprašymus apie daugybę įtakingų asmenų, kurie paliko pėdsaką kultūros, mokslo ir visuomenės gyvenime.

Lietuvių Veikėjai:

Tarp lietuvių „žiburių“ autorius mini tokias asmenybes kaip rašytojas dr. Vincas Pietaris, apibūdinamas kaip žymiausias to meto beletristas, kunigas ir švietėjas Jonas Balvočius-Gerutis, vyskupas ir rašytojas Motiejus Valančius, poetas ir matematikas vyskupas Antanas Baranauskas, kalbininkas kun. Kazimieras Jaunius ir daugelis kitų, kurie savo darbais prisidėjo prie Lietuvos kultūrinio atgimimo.

Kitataučių Veikėjai:

Antrojoje dalyje apžvelgiami pasaulinio garso veikėjai, tokie kaip italų poetas Dante Alighieri, lenkų rašytojas Henrikas Sienkevičius, rusų filosofas Vladimiras Solovjovas, mokslininkai Liudvikas Pasteuras ir Grigas Mendelis, taip pat tarptautinės kalbos „Esperanto“ kūrėjas dr. Liudas-Lozorius Zamenhofas. Šių asmenybių apžvalgos parodo platų autoriaus akiratį ir domėjimąsi pasauline kultūra.

Autoriaus Tikslas

A. Dambrauskas-Jakštas šia knyga siekia ne tik pagerbti mirusiuosius, bet ir pateikti vertingos medžiagos Lietuvos kultūros istorijai. Jis pabrėžia, kad šie paminėjimai, nors ir parašyti skirtingu laiku ir skirtinga forma, atskleidžia svarbias praeities detales, kurios gali būti naudingos jaunajai kartai ir ateities tyrinėtojams. Tai bandymas neleisti „užgesti žiburiams“, kurie švietė tautai tamsiaisiais laikotarpiais.

Apibendrinimas

„Užgesę žiburiai“ yra vertingas istorinis ir literatūrinis dokumentas, liudijantis apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios intelektualinį gyvenimą. Tai ne tik biografijų rinkinys, bet ir paties autoriaus, kaip mąstytojo ir patrioto, portretas. Knyga svarbi kiekvienam, besidominčiam Lietuvos kultūros istorija ir asmenybėmis, kurios ją kūrė.

Knygos „Vainikuotoji Šiluva“ apžvalga
Kunigo Stasio Ylos knyga „Vainikuotoji Šiluva“, išleista 1957 metais, yra glaustas, tačiau turiningas pasakojimas apie vieną svarbiausių Lietuvos šventovių. Leidinys, paruoštas Šiluvos Marijos statulos pašventinimo proga Putname, JAV, supažindina skaitytoją su dramatiška Šiluvos istorija, Marijos apsireiškimo aplinkybėmis ir stebuklingojo paveikslo reikšme.
Nuo ištakų iki Reformacijos audrų
Knygos pasakojimas prasideda nuo pačių Šiluvos ištakų, primenant, kad pirmoji Marijos Gimimo bažnyčia čia buvo pastatyta dar 1457 metais. Jos fundatoriumi įvardijamas Petras Senko Gedgaudas – artimas Vytauto Didžiojo bendradarbis, vėliau tapęs Vilniaus kaštelionu. Autorius subtiliai susieja Šiluvos bažnyčios titulą su Vytauto planais karūnuotis Lietuvos karaliumi būtent per Marijos Gimimo dieną.
Istorija tampa dramatiška, kai XVI a. pradžioje Zavišų giminė, paveldėjusi Šiluvą, pereina į kalvinizmą. Šis laikotarpis paženklintas katalikų bažnyčios naikinimu, tačiau ir išskirtiniu tikinčiųjų atsidavimu – sugebėjimu išgelbėti garsųjį Marijos paveikslą ir svarbiausius bažnyčios dokumentus, užkasant juos geležinėje skrynioje. Kalvinai, perėmę katalikų žemes, pasistatė savo bažnyčią, kurioje, ironiška, skambėjo iš katalikų paimtas varpas su įrašu: „O žydinti Rože, skaisti Dievo Motina!“.
Apsireiškimas ir stebuklingas atgimimas
Centrinė knygos ašis – 1608 metais įvykęs Marijos apsireiškimas. Autorius vaizdžiai aprašo, kaip piemenėliams ant akmens pasirodė verkianti Moteris su Kūdikiu, apgailestaujanti, kad vietoje, kur „kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!“. Šis įvykis, nuskambėjęs po visą Lietuvą, paskatino Žemaičių vyskupą imtis tyrimo.
Ne mažiau stebuklingai aprašomas ir kelias į Šiluvos atgavimą. Knygoje pasakojama apie aklą šimtametį senelį, kuris vienintelis žinojo, kur užkasta skrynia su bažnyčios turtais. Atvestas prie apsireiškimo vietos, senolis staiga praregėjo ir tiksliai nurodė, kur kasti. 1612 metais atradus skrynią su Marijos paveikslu ir Gedgaudo fundaciniu dokumentu, prasidėjo dešimtmetį trukusi teisinė kova, kuri baigėsi katalikų pergale.
Stebuklingasis paveikslas ir jo garbė
Atskira knygos dalis skirta stebuklingajam Šiluvos Marijos paveikslui. Nors tikslių žinių apie jo autorių nėra, stilius liudija bizantišką kilmę, panašią į Trakų Dievo Motinos atvaizdą. Gali būti, kad tai buvo dovana Vytauto bendradarbiams Gedgaudams. Paveikslo garbė ypač išaugo po apsireiškimo – žmonės patyrė daugybę malonių, o padėkos ženklai (votai) buvo tokie gausūs, kad iš jų sidabro buvo nuliedintas paveikslą dengiantis „rūbas“.
Leidinys užbaigiamas pasakojimu apie paveikslo vainikavimą. Popiežiui Pijui VI specialiu raštu leidus, 1786 metų rugsėjo 8 dieną įvyko iškilminga ceremonija, kuriai brangų vainiką iš gryno aukso nuliedino vyskupas. Šis įvykis pavertė Šiluvą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio garso šventove, pritraukiančia maldininkus net iš Prūsijos, Latvijos ir Lenkijos.
Apibendrinimas
Kun. Stasio Ylos „Vainikuotoji Šiluva“ – tai vertingas istorinis liudijimas, prieinama forma pasakojantis apie sudėtingą Lietuvos istorijos tarpsnį ir nepalaužiamą tikėjimą. Knyga, gausiai iliustruota menininkų Vyt. Kašubos ir K. Varnelio darbais, yra puikus įvadas į Šiluvos šventovės istoriją ir jos dvasinę reikšmę.

Ši monografija – tai penktasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1980 metais. Knygą „Valančiaus Šviesa Už Marių“ parašė prof. dr. Juozas Eretas. Tai išsami, psichologizuota biografinė studija, skirta vienam didžiausių Amerikos lietuvių kultūros mecenatų ir dvasinių lyderių – prelatui Pranciškui Mykolui Jurui (1891–1980). Veikalas nušviečia jo gyvenimą ir veiklą kaip dvasinį vyskupo Motiejaus Valančiaus idealų tęsinį išeivijoje.

Turinys ir struktūra

Autorius, remdamasis gausia archyvine medžiaga ir asmeniniais liudijimais, sukuria ne tik biografiją, bet ir platų to meto Amerikos lietuvių gyvenimo paveikslą. Knyga suskirstyta į šešis pagrindinius skyrius, atspindinčius svarbiausius prelato gyvenimo etapus:

• Jaunystė Lietuvoje (1891–1912): Aprašoma P. Juro vaikystė Šiaulių apylinkėse, tautinio ir religinio sąmoningumo ugdymas Valančiaus dvasioje, pirmieji žingsniai visuomeninėje veikloje ir staigus sprendimas bėgti į Ameriką, vengiant tarnybos caro kariuomenėje.
• Nuo atvykimo Amerikon iki šventinimo kunigus (1912–1922): Nušviečiamas sunkus ir duobėtas kelias į kunigystę: pirmieji nusivylimai, kova su sunkia liga, aktyvi veikla „Vyčių“ ir studentų organizacijose bei galiausiai – įšventinimas kunigu Bostono arkivyskupijoje.
• Altoriaus tarnyboje (nuo 1922): Detaliai aprašoma jo, kaip vikaro ir klebono, veikla Lawrence ir Lowell parapijose, Masačusetso valstijoje. Atskleidžiami jo, kaip ganytojo, santykiai su parapijiečiais ir bažnytine vyresnybe, ypač su kardinolu Cushingu.
• Valančiaus pėdomis: Ši dalis skirta jo, kaip „juodojo meno“ (spaudos) mecenato, „Darbininko“ globėjo, vaikų žurnalo „Eglutė“ įkūrėjo ir Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvo (ALKOS) kūrėjo, veiklai.
• Knygų leidėjas: Išsamiai analizuojama jo, kaip leidėjo, veikla, apžvelgiant per keturiasdešimt jo lėšomis išleistų knygų – nuo maldaknygių ir Šv. Rašto iki A. Maceinos, F. Kiršos, J. Aisčio ir K. V. Banaičio kūrinių.
• Gyvenimo saulėlydis: Aprašomas graudus atsisveikinimas su Lawrence parapija ir pensininko dalia Putname, Konektikuto valstijoje, kur jis iki pat mirties globojo savo įkurtą ALKĄ.

Reikšmė

Juozo Ereto monografija yra fundamentalus veikalas, įamžinantis iškilaus dvasininko, nenuilstančio visuomenininko ir dosniausio lietuvių kultūros mecenato atminimą. Knyga atskleidžia, kaip vienas žmogus, įkvėptas didžių idealų, sugebėjo ne tik suburti išeivijos lietuvius, bet ir sukurti bei finansiškai paremti pamatines kultūros institucijas – spaudą, leidyklas, archyvus. Tai nepaprastai vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Amerikos lietuvių istorija, jų kultūrine ir religine raida.

Stasio Ylos knyga „Valančiaus tipo vadas“ yra glaustas, bet įžvalgus veikalas, nagrinėjantis Arkivyskupo Jurgio Matulaičio asmenybę ir jo vietą Lietuvos tautiniame atgimime, lyginant jį su kita iškilia figūra – Vyskupu Motiejumi Valančiumi. Ši studija, perspausdinta iš „Draugo“ ir „Laivo“, atskleidžia, kaip abu hierarchai, nors ir veikę skirtingais laikotarpiais, pasižymėjo panašiu vadovavimo stiliumi ir turėjo milžinišką įtaką tautos dvasinei bei kultūrinei raidai.
Moralinė asmenybė ir lietuvybė
Knygos autorius pradeda nuo esminio klausimo, kuris kilo ir Lietuvos Tarybai 1918 metais – ar ilgą laiką Lenkijoje praleidęs Jurgis Matulaitis galės būti geras lietuvių vyskupas ir patriotas?. Atsakymą į šį klausimą pateikia pats Antanas Smetona, kuris Matulaitį pavadino „didesniu lietuviu, nekaip kam gali atrodyti“, pabrėždamas jo plačią moralinę ir religinę veiklą, skirtą savo tautai. Smetona suprato, kad tautos nepriklausomybės pamatas yra „tyroje lietuvio sieloje“, o Matulaitis buvo būtent tas moralinis autoritetas, galintis šį pamatą tvirtinti.
Yla pabrėžia, kad Matulaičio lietuviškumas nebuvo paviršutiniškas ar deklaratyvus. Jis, kaip ir Valančius, veikė ne tiek raštais, kiek konkrečiais darbais, organizuodamas ir telkdamas žmones. Matulaitis tapo pripažintu autoritetu ne dėl savo padėties, bet dėl asmeninių savybių: „begaliniai kilnaus ir švento gyvenimo, geležinės valios, nepaprasto švelnumo ir geniališko proto“.
Naujas šuolis Lietuvos gyvenime
Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad XX a. pradžioje Lietuvos katalikų gyvenime įvyko didžiulis proveržis, kuris pasireiškė katalikiškos spaudos atsiradimu, moterų, darbininkų, jaunimo organizacijų kūrimusi, vienuolijų atgaivinimu ir socialinių bei politinių idėjų sklaida. Visa tai vyko 1907–1910 metų laikotarpiu, ir kyla klausimas, kas buvo šio judėjimo varomoji jėga. Yla teigia, kad būtent Matulaitis, tuo metu profesoriavęs Petrapilio Dvasinėje akademijoje ir pirmasis pradėjęs dėstyti sociologiją, buvo tas žmogus, kuris formavo naujos kartos kunigų ir pasauliečių socialines pažiūras ir skatino juos aktyviai veikti visuomenėje. Jo mokiniai, tokie kaip Mečislovas Reinys, Pranciškus Būčys, Izidorius Tamošaitis, tapo naujosios socialinės akcijos įkvėpėjais ir vadovais.
Matulaitis, kaip ir Valančius, buvo ne tik dvasinis, bet ir socialinis reformatorius. Jis suprato, kad Bažnyčia negali likti nuošalyje nuo visuomenės problemų. Net tokie radikalūs žingsniai kaip žemės reforma, pasak Mykolo Krupavičiaus, nebūtų buvę įmanomi be Matulaičio pritarimo ir padrąsinimo.
Vidinė dinamika ir išorinė ramybė
Knygoje pabrėžiamas abiejų hierarchų charakterių panašumas. Tiek Valančius, tiek Matulaitis išoriškai atrodė ramūs, net flegmatiški, tačiau jų viduje slypėjo milžiniška energija ir dinamizmas. Valančius, būdamas caro valdžios kaliniu savo kurijoje, per patikėtinius judino visą Žemaitiją, organizuodamas blaivybės sąjūdį ir slaptą lietuviškų knygų leidybą. Matulaičio aktyvumą varžė ne tik liga (kaulų džiova), bet ir nuolatinė rusų seklių priežiūra, todėl jis taip pat veikė per kitus.
Matulaitis, kaip ir Valančius, suprato vienuolijų svarbą ne kaip uždarų asmeninio tobulėjimo židinių, bet kaip socialinio ir kultūrinio darbo branduolių. Jis reformavo senąsias vienuolijas ir įkūrė naują Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų vienuoliją, kurios programa pasirodė tokia moderni ir lanksti, kad jai nereikia reformuotis net ir po Vatikano II susirinkimo.
Išvados
Stasio Ylos „Valančiaus tipo vadas“ yra vertingas priminimas apie du didžius Lietuvos vyrus, kurie savo gyvenimu ir darbais parodė, kad tikroji tautos stiprybė kyla iš gilaus dvasingumo, moralinių vertybių ir pasiaukojančio darbo savo artimui. Knyga atskleidžia, kad Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kaip ir Vyskupas Motiejus Valančius, buvo ne tik dvasinis ganytojas, bet ir tikras tautos vedlys, kurio idėjos ir darbai išlieka aktualūs ir šiandien.

Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ apžvalga. Šis veikalas yra solidi, su pagarba ir įžvalga parašyta kultūros istorijos studija, kurioje autorius atgaivina iškiliausias asmenybes, formavusias lietuvių tautos dvasinį veidą nuo XVI a. vidurio iki pat XX a. pradžios.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausas istorijos vadovėlis. Knygos žanrą geriausiai apibūdina istorinių-biografinių apybraižų rinkinys. Autoriaus tikslas – ne tik priminti vardus ir datas, bet ir atskleisti „veidus“ – gyvus, sudėtingus, su savo vidinėmis dramomis ir idealais žmones, kurie stovėjo prie lietuvių raštijos ir moderniosios kultūros ištakų. S. Yla siekia parodyti, kaip per šias asmenybes brendo ir stiprėjo tautos savimonė.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra kelionė per keturis Lietuvos kultūros istorijos šimtmečius, sustojant prie svarbiausių jos kūrėjų. Autorius juos suskirsto į kelias grupes:
Raštijos pradininkai: Didelis dėmesys skiriamas Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai ir kitiems, kurie dėjo pamatus lietuvių rašytinei kalbai, dažnai veikdami nepaprastai sudėtingomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis.
Liaudies kultūros puoselėtojai: Atskleidžiami tie veikėjai, kurie rinko, saugojo ir kėlė į viešumą liaudies kūrybą – dainas, pasakas, tradicijas.
Kultūros barų derintojai ir tautos dvasintojai: Pristatomos asmenybės, kurios savo veikla jungė skirtingas sritis, telkė inteligentiją ir tapo moraliniais autoritetais tautai, ypač priespaudos metais.
Pagrindinės temos ir idėjos
Kultūra kaip tautos stuburas: Viena pagrindinių knygos minčių yra ta, kad sunkiausiais istoriniais momentais, kai trūko politinės ar karinės vadovybės, būtent kultūros žmonės tapdavo tautos vedliais ir jos dvasios saugotojais.
Kova už kalbą ir tapatybę: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad lietuvių kultūra vystėsi nuolatinėje kovoje – su polonizacija, rusifikacija, su vidiniu abejingumu. Kiekvienas kultūros laimėjimas buvo didelių pastangų ir pasiaukojimo rezultatas.
Asmenybės portretai: S. Yla, pasitelkdamas dienoraščius, laiškus ir pačių veikėjų kūrybą, stengiasi sukurti ne trafaretinius, o gyvus ir psichologiškai pagrįstus portretus, atskleisti jų motyvaciją ir vidinius išgyvenimus.
Stilius
Autoriaus stilius yra informatyvus, tačiau kartu šiltas ir pagarbus. Jis sujungia istorinį tikslumą su publicistiniu paveikumu, todėl knyga yra įdomi ir lengvai skaitoma. Tai pasakojimas, kupinas pagarbos tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė lietuviškam žodžiui ir kultūrai.
Kam skirta knyga?
„Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ skirta visiems, kurie nori giliau pažinti savo tautos praeitį. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, studentams, mokytojams ir kiekvienam, kuris nori suprasti, kokių milžiniškų pastangų dėka buvo sukurta ir išsaugota tai, ką šiandien vadiname Lietuvos kultūra.

Šis leidinys – tai pirmasis literatūros kritiko ir profesoriaus Jono Griniaus studijų ir straipsnių rinkinio „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ tomas, išleistas Romoje 1973 metais, Lietuvių KatalIKŲ Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Tai fundamentalus veikalas, kuriame autorius pateikia išsamią ir kritišką svarbiausių lietuvių literatūros klasikų – nuo Kristijono Donelaičio iki išeivijos autorių – kūrybos analizę.

Turinys ir struktūra

Knyga sudaryta iš monografinio pobūdžio studijų, skirtų atskiriems rašytojams arba specifinėms literatūros problemoms. Autorius gilinasi ne tik į estetinius kūrinių aspektus, bet ir į rašytojų asmenybes, jų idėjinį pasaulį bei santykį su epocha. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:

• Kristijonas Donelaitis – analizuojamas jo „sužalotas veidas“, kritiškai vertinant sovietmečio interpretacijas ir atskleidžiant poemos „Metai“ tematiką bei kompoziciją.
• Maironis – atskleidžiama jo, kaip tautos dainiaus ir kovotojo, reikšmė.
• Adomas Jakštas ir Balys Sruoga – nagrinėjama garsi šių dviejų literatūros veikėjų polemika ir kova.
• Vincas Krėvė – išsamiai analizuojamos jo istorinės dramos, veikėjų psichologija ir vaizdavimo būdas.
• Vincas Mykolaitis-Putinas – pateikiama itin plati jo, kaip kūrėjo, studija, apimanti biografinius bruožus, kūrybos temas (gamta, meilė, Dievas) ir pagrindines problemas (maištas, prometeizmas, egocentrizmas).
• Juozas Eretas – pristatomas kaip iniciatyvos ir stiliaus mokytojas.
• Bernardas Brazdžionis – apibūdinamas kaip „Dievo ir žmogaus šauklys“, analizuojant jo herojinę ir eleginę lyriką.
• Taip pat aptariama lietuvių literatūros padėtis sovietmečiu („tarp kūjo ir priekalo“), tėviškės miestelio tema išeivijos kūryboje ir naujausi posūkiai lietuvių dramoje.

Knygą papildo autoriaus pratarmė, dedikacija savo mokytojams ir išsamus vardų registras.

Reikšmė

Pirmasis Jono Griniaus „Veidų ir problemų“ tomas yra vienas svariausių išeivijos literatūrologijos darbų. Jis pasižymi analitiniu gilumu, savarankišku požiūriu ir drąsa kritiškai vertinti net didžiausius autoritetus. Autorius ne tik apibendrina, bet ir polemizuoja, siūlo naujas interpretacijas, remdamasis Vakarų literatūros mokslo metodologija. Tai nepaprastai vertingas veikalas visiems, kurie giliau domisi lietuvių literatūros klasika ir jos idėjų pasauliu.

Šis leidinys – tai antrasis literatūros kritiko ir profesoriaus Jono Griniaus studijų ir straipsnių rinkinio „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ tomas, išleistas Romoje 1977 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Tai solidus veikalas, kuriame autorius nuodugniai ir savarankiškai nagrinėja kertinių naujosios ir naujausios lietuvių literatūros autorių kūrybą, nevengdamas polemikos su įsigalėjusiomis nuomonėmis.

Turinys ir struktūra

Antrasis tomas tęsia pirmojo tomo tradiciją, pateikdamas išsamias, monografinio pobūdžio studijas apie atskirus rašytojus ir jų kūrybos problemas. Knygoje gilinamasi į autorių psichologinius portretus, jų kūrybos raidą, stilių ir idėjinį pasaulį. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:

• Juozas Tumas-Vaižgantas – analizuojamas kaip „integralinis realistas“, atskleidžiant jo kūrybos šviesiąsias ir tamsiąsias puses.
• Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana – pristatoma kaip „romantikė krikščionė“, gilinantis į jos svarbiausio kūrinio „Sename dvare“ temas ir vaizdavimo būdą.
• Balys Sruoga – išsamiai nagrinėjama jo, kaip dramaturgo, kūryba, atskleidžiant jo psichologinį veidą, dramatinių kūrinių įvairovę ir menines ypatybes.
• Jonas Aistis – charakterizuojamas kaip „nuskriausto žmogaus dainius“, analizuojant jo poezijos elegiškumą ir pagrindines vertybes.
• Salomėja Nėris – atskleidžiama jos sudėtinga asmenybė ir kūrybos kelias, pažymėtas nuolatinių „kryžkelių“.
• Juozas Paukštelis ir Antanas Vaičiulaitis – gretinami kaip pirmosios jaunystės meilės vaizduotojai.
• Vincas Ramonas – pristatomas kaip „impresionistinis romanistas“.
• Taip pat apžvelgiama išeivijos poetų (Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Leonardas Andriekus, Vladas Šlaitas, Antanas Jasmantas), poečių („mūsų dainų sesių“) ir humoristų kūryba.

Knygą papildo autoriaus pratarmė ir išsamus vardų registras.

Reikšmė

Jono Griniaus „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ yra vienas brandžiausių ir reikšmingiausių išeivijos literatūrologijos darbų. Autorius demonstruoja ne tik gilų literatūros išmanymą, bet ir drąsą savarankiškai vertinti net kanonizuotus autorius, ieškoti naujų jų kūrybos perspektyvų. Knyga pasižymi aiškia struktūra, sklandžiu stiliumi ir argumentuotu minčių dėstymu. Tai nepaprastai vertingas veikalas studentams, mokytojams ir visiems, kurie giliau domisi lietuvių literatūros klasika ir jos interpretavimo galimybėmis.

Remiantis Pauliaus Rabikausko knyga „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“, galima pateikti šią apžvalgą:
Tai fundamentalus ir autoritetingas istorinis veikalas, nuodugniai nagrinėjantis vienos svarbiausių Lietuvos švietimo ir kultūros institucijų – Vilniaus akademijos (vėliau tapusios Vilniaus universitetu) – įkūrimo ir veiklos istoriją jėzuitų ordino globoje. Autorius, pats būdamas jėzuitas ir Vatikano archyvuose dirbęs istorikas, pateikia išskirtinai gilų ir detaliais faktais paremtą pasakojimą, apimantį daugiau nei du šimtus metų – nuo 1579 m. iki 1773 m., kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Knyga chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius Vilniaus akademijos raidos etapus:
Įkūrimas ir pirmieji dešimtmečiai: P. Rabikauskas įtaigiai atskleidžia XVI a. antrosios pusės istorinį kontekstą – Reformacijos plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kontrreformacinį atsaką. Išsamiai aprašomas vyskupo Valerijono Protasevičiaus vaidmuo pakviečiant jėzuitus į Vilnių ir karaliaus Stepono Batoro privilegija, kuria kolegija buvo pakelta į akademijos ir universiteto rangą. Ši dalis pabrėžia, kad akademijos įkūrimas buvo ne tik švietimo, bet ir politinis bei ideologinis žingsnis, siekiant sustiprinti katalikybę regione.
„Aukso amžius“: Knygoje daug dėmesio skiriama XVII a., kai Vilniaus akademija tapo vienu svarbiausių mokslo ir kultūros centrų Rytų Europoje. Autorius detaliai nagrinėja akademijos struktūrą, dėstytus dalykus (nuo laisvųjų menų iki teologijos ir filosofijos), profesūros veiklą ir studentų gyvenimą. Ypač iškeliami tokie iškilūs akademijos auklėtiniai ir profesoriai kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „sarmatų Horacijumi“, ir istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, padėjęs pagrindus Lietuvos istoriografijai. Taip pat pabrėžiama akademijos spaustuvės reikšmė knygų leidybai ir lietuvių raštijos raidai.
Išbandymų metai ir pabaiga: Autorius neaplenkia ir sudėtingų laikotarpių – XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija („Tvanas“), kurie nuniokojo kraštą ir smarkiai pakenkė akademijos veiklai. Paskutiniuose skyriuose analizuojamos jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. priežastys ir pasekmės. Aprašoma, kaip akademijos turtas ir funkcijos buvo perduotos Edukacinei komisijai, taip užverčiant jėzuitų epochos puslapį Lietuvos švietimo istorijoje.
Autoriaus stilius ir indėlis
Paulius Rabikauskas rašo aiškiu, akademiniu, tačiau nevarginančiu stiliumi. Jo pasakojimas paremtas gausiais archyviniais šaltiniais, kas suteikia knygai ypatingo solidumo ir patikimumo. Autorius ne tik pateikia faktus, bet ir analizuoja procesus, atskleidžia asmenybių motyvus ir įvertina jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūrą, mokslą ir net valstybingumo raidą. Tai ne sausas datų ir pavardžių sąvadas, o gyvas pasakojimas apie instituciją, kuri šimtmečiais formavo Lietuvos intelektualinį elitą.
Apibendrinimas
„Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ yra vienas svarbiausių veikalų, skirtų Lietuvos švietimo ir kultūros istorijai. Tai išsami ir gili studija, atskleidžianti nepaprastai reikšmingą jėzuitų ordino vaidmenį, ugdant tautos protą ir dvasią. Knyga yra būtina perskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, Vilniaus universiteto ištakomis ir platesniu Europos kultūrinių bei religinių procesų kontekstu.

Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnių rinkinio „Visuomeniniai Klausimai“ apžvalga. Šis leidinys nėra vientisa monografija, o per ilgą laiką išeivijoje parašytų straipsnių rinkinys, kuriame sistemingai ir aiškiai išdėstomi krikščioniškosios demokratijos socialinės ir politinės minties pagrindai.
Apie ką šis veikalas?
Tai vieno pagrindinių krikščioniškosios demokratijos ideologų ir Lietuvos žemės reformos architekto pažiūrų į visuomenę, valstybę ir ekonomiką visuma. Veikalo ašis – Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, ypač popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, kaip atsakymas į moderniosios epochos iššūkius. M. Krupavičius šį mokymą pristato kaip „trečiąjį kelią“ tarp dviejų, jo manymu, ydingų kraštutinumų – liberalaus kapitalizmo ir marksistinio socializmo.
Pagrindinės temos ir idėjos
Liberalaus kapitalizmo kritika: Autorius kritikuoja nevaržomą liberalizmą už tai, kad šis paverčia darbininką preke, skatina socialinę nelygybę, darbdavių išnaudojimą ir griauna visuomenės solidarumą.
Socializmo ir komunizmo atmetimas: Dar griežčiau M. Krupavičius pasisako prieš socializmą ir komunizmą, teigdamas, kad šios ideologijos, neigdamos privačią nuosavybę, šeimą ir religiją, galiausiai atima iš žmogaus prigimtines teises ir veda į tironiją bei dvasinę tuštumą.
Krikščioniškasis solidarumas – „Trečiasis kelias“: Kaip alternatyvą, autorius siūlo krikščioniškuoju solidarumu ir socialiniu teisingumu grįstą tvarką. Pagrindiniai jos elementai:
Privati nuosavybė: Griežtai ginama kaip prigimtinė žmogaus teisė, tačiau pabrėžiama, kad ji turi ir socialinę funkciją – tarnauti ne tik savininkui, bet ir bendrajam gėriui.
Teisingas atlyginimas: Iškeliama „šeimos algos“ idėja, teigianti, kad darbininko atlyginimas turi būti pakankamas, kad jis galėtų oriai išlaikyti save ir savo šeimą.
Profesinės korporacijos: Siūloma kurti profesines organizacijas, jungiančias tos pačios srities darbdavius ir darbuotojus, kad jie ne kovotų tarpusavyje (klasių kova), o bendradarbiautų, kartu spręstų problemas ir kurtų bendrą gerovę.
Valstybės vaidmuo: Valstybė neturi būti nei pasyvi stebėtoja, nei viską kontroliuojanti jėga. Jos pareiga – užtikrinti teisingumą, ginti silpnesniuosius ir skatinti visuomenės gerovę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta aiškiu, logišku ir argumentuotu stiliumi. Tai ne tik politiko, bet ir dvasininko balsas, siekiantis pamokyti, įtikinti ir pateikti aiškią vertybinę sistemą. Veikalas yra nepaprastai svarbus norint suprasti ne tik Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologiją, bet ir praktinius jos darbus, ypač Žemės reformą, kuri buvo tiesioginis šių socialinių principų pritaikymas.
Kam skirtas šis rinkinys?
Tai yra fundamentalus veikalas visiems, besidomintiems Lietuvos politine mintimi, Pirmosios Respublikos istorija ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis yra vertingas šaltinis istorikams, politologams, studentams ir kiekvienam, norinčiam suprasti idėjines kovas, formavusias modernią Lietuvos valstybę.

Tai Lietuvos savanorio, Vyties Kryžiaus kavalieriaus ir žurnalisto Stasio Butkaus atsiminimų knygos „Vyrai Gedimino kalne“ apžvalga. Šis veikalas yra autentiškas ir gyvas liudijimas apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, papasakotas tiesioginio jų dalyvio.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie vieną dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo sekusias kovas dėl nepriklausomybės. Autorius, tuo metu dar jaunuolis, atsiduria pačiame įvykių sūkuryje. Knyga prasideda nuo vokiečių kariuomenės įžengimo į jo gimtąją Žemaitiją 1915 m. ir veda skaitytoją per kautynes, savanorių gyvenimo buitį, pasiaukojimą ir kovas su bolševikais. Vienas iš centrinių ir simbolinių knygos momentų – paties autoriaus dalyvavimas iškeliant Lietuvos trispalvę Gedimino kalne Vilniuje 1919 m. sausio 1 d..
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriotizmas ir pasiaukojimas: Knygos ašis – besąlygiška meilė Tėvynei ir pasiryžimas aukotis dėl jos laisvės. Autorius su didele pagarba kalba apie paprastus kaimo vaikinus, „pilkuosius artojėlius“, kurie, atėjus metui, nedvejodami stojo ginti savo žemės.
Tautos gimimas: Atsiminimuose atsispindi lūžio momentas, kai byrant senajai Rusijos imperijai, gimsta nauja, nepriklausoma Lietuva. Tai pasakojimas ne tik apie karą, bet ir apie tautos dvasios atgimimą.
Karo tikrovė: Skirtingai nuo sausų istorijos vadovėlių, S. Butkus vaizduoja gyvą karo realybę – su jos herojizmu, baime, draugyste ir net humoru.
Stilius
Knyga parašyta itin gyva, vaizdinga ir lengvai skaitoma kalba. Autorius, būdamas talentingas žurnalistas, vengia perdėto sentimentalumo ar patoso. Jo pasakojimas nuoširdus, vietomis ironiškas ir kupinas subtilaus humoro. Nors autorius kalba apie save, jis stengiasi išlikti objektyvus, pasakodamas ne apie savo asmeninius žygdarbius, o apie visos savanorių kartos patirtį. Kai kurie kritikai jo stilių lygina su E. M. Remarque'o kūryba, tačiau pabrėžia jo lietuvišką savitumą.
Kam skirta knyga?
Tai knyga, skirta kiekvienam lietuviui, besidominčiam savo šalies istorija. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, norinčiai suprasti, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė. Tai jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie kartą, kuri savo krauju ir pasiaukojimu padėjo pamatus moderniai Lietuvos valstybei.

Šiame išsamiame veikale Dr. Juozas Prunskis pristato knygą „Vyrai klystkeliuose“, kurią 1962 metais išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Tai yra įkvepiantis biografinių apybraižų rinkinys, pasakojantis apie įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių vyrus, kurie po ilgų ieškojimų ir dvasinių kovų atrado kelią į katalikų tikėjimą. Kaip nurodo pats autorius, ši knyga yra tarsi antroji dalis anksčiau išleisto veikalo „28 moterys“, kuriame buvo aprašytos moterų atsivertimo istorijos.
Knygos turinys ir struktūra
Knyga yra sudaryta iš trumpų, tačiau turiningų skyrių, kurių kiekvienas skirtas atskiro asmens ar kelių asmenų atsivertimo istorijai. Autorius apima platų spektrą asmenybių, siekdamas parodyti, kad kelias į tikėjimą yra individualus ir unikalus. Tarp knygos herojų yra:
Mokslininkai ir akademikai: pavyzdžiui, rusų profesorius D. Artemjevas, kuris nuo materialistinės pasaulėžiūros per asmenines krizes atėjo prie dvasinių ieškojimų, ir kinų profesorius bei diplomatas dr. Paulius K. T. Sih, kurio kelias driekėsi nuo Konfucijaus mokymo iki Kristaus.
Kariai ir karininkai: kaip antai Australijos žvalgybos majoras Patrick Howard Auld, kurio požiūrį į katalikybę pakeitė karo patirtis ir kunigų pasiaukojimas.
Menininkai ir rašytojai: Prancūzų rašytojas Leon Bloy, perėjęs iš aistrų kupino gyvenimo į gilią askezę , skulptorius Eric Gill, virtęs iš marksistinio socializmo šalininko į uolų tretininką , ir poetas Klemensas Brentano, kurį į tikėjimą sugrąžino susitikimas su stigmatizuotąja Kotryna Emmerich.
Politikai ir visuomenės veikėjai: Olandijos švietimo ministeris Henrikas Petras Marchant ir Filipinų komunistų vadas Luis Taruc.
Dvasininkai iš kitų konfesijų: Knygoje aprašomos net kelių anglikonų pastorių, tokių kaip John Crotty ir John Leighton Edwell , kelionės į katalikybę, taip pat didžiojo teologo kardinolo Johno Henriko Newmano istorija.
Žurnalistai ir redaktoriai: Tarp jų – britų komunistų dienraščio „Daily Worker“ redaktorius Douglas Hyde ir Čikagos laikraštininkas Maurice Fischer.
Pagrindinės temos
Visas istorijas jungia kelios esminės temos, kurias autorius nuosekliai plėtoja: „Klystkeliai“: Kiekvienas knygos herojus iš pradžių eina keliu, kuris, autoriaus požiūriu, yra klaidingas. Tai gali būti materializmas , socializmas ar komunizmas , agnosticizmas , palaidas gyvenimo būdas ar tiesiog dvasinė tuštuma ir abejingumas. Šie „klystkeliai“ dažnai apibūdinami kaip vedantys į vidinį chaosą, nerimą ir beprasmybės jausmą.
Ieškojimas ir lūžio taškas: Dvasinė transformacija dažniausiai prasideda nuo sukrėtimo ar gilaus vidinio poreikio. Tai gali būti asmeninė tragedija, pavyzdžiui, sūnaus mirtis (Jonas Moody) , artėjanti mirtis audros metu (D. Artemjevas) , intelektualinės abejonės, kylančios studijuojant istoriją ar teologiją , arba tiesiog susidūrimas su tikinčių žmonių pavyzdžiu, kuris priverčia susimąstyti.
Tiesos atradimas ir ramybė: Galutinis atsivertimas į katalikybę knygoje vaizduojamas kaip atradimas to, ko ilgai ieškota – tiesos, dvasinės ramybės ir gyvenimo prasmės. Buvęs anglikonų dvasininkas Irwin St. John Tucker savo kelią į katalikybę apibūdina kaip grįžimą į „tikruosius namus“, kurį jam atvėrė Dievo Motina Marija. Gydytojas Rapolas Simon, tapęs trapistų vienuoliu, teigia: „Įsimylėti į Dievą yra didžiausias iš visų romanų; Jo ieškoti yra didžiausias iš visų nuotykių; Jį surasti yra didžiausias iš visų žmogiškųjų laimėjimų“.
Autoriaus tikslas ir stilius
Dr. J. Prunskis, kaip teigiama knygos gale, yra autorius, mėgstantis kalbėti faktais ir pavyzdžiais, surinktais iš savo ilgos patirties ir studijų. Jo stilius yra lengvas ir prieinamas plačiajam skaitytojų ratui. Autoriaus tikslas, kaip jis pats nurodo pratarmėje, yra per atsivertusiųjų patirtį atskleisti „naują krikščionybės žavesį“ tiems, kurie su tikėjimu yra „perdaug apsipratę“. Knyga skirta įkvėpti skaitytojus, parodyti tikėjimo galią ir universalumą, paliečiantį pačių įvairiausių žmonių širdis.
Išvados
„Vyrai klystkeliuose“ – tai ne teologinis traktatas, o jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis meistriškai atrenka ir pristato istorijas, kurios atskleidžia gilias žmogiškąsias patirtis – abejones, kančią, ieškojimus ir galiausiai atrastą dvasinę pilnatvę. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią transformuoti gyvenimą ir suteikti jam prasmę, ypač aktuali tiems, kas ieško atsakymų į esminius būties klausimus.

Knygos apžvalga: Andriaus Baltinio „Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“

Ši monografija – tai ketvirtasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1975 metais. Knygą parašė kunigas Andrius Baltinis, o jos išleidimą finansiškai parėmė vyskupo pusbrolis kun. Antanas Vilkaitis. Tai išsami biografinė studija, skirta vienam tragiškiausių ir tauriausių XX a. Lietuvos Bažnyčios ganytojų – Telšių vyskupui kankiniui Vincentui Borisevičiui (1887–1946/47) – atminti.

Turinys ir struktūra

Autorius, remdamasis gausiais amžininkų liudijimais ir archyvine medžiaga, nuosekliai atkuria vyskupo gyvenimo ir veiklos kelią, atskleisdamas ne tik jo asmenybę, bet ir sudėtingą istorinį kontekstą. Knyga suskirstyta į keturias pagrindines dalis:

• I dalis: Tėvų namai ir mokslo metai. Aprašoma V. Borisevičiaus vaikystė ir jaunystė Suvalkijos ūkininkų šeimoje, pirmieji mokslai carinės Rusijos priespaudos metais, studijos Seinų kunigų seminarijoje ir Fribūro universitete Šveicarijoje, kur jis įgijo teologijos licenciato laipsnį.
• II dalis: Poaukščiai kunigystėje ir visuomenėje. Nušviečiama jo, kaip jauno kunigo, veikla: darbas vikaru Kalvarijoje, kapeliono tarnystė Rusijos kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau – Marijampolės gimnazijose. Ypač daug dėmesio skiriama jo profesoriavimui ir rektoriavimui Telšių kunigų seminarijoje.
• III dalis: Darbai katalikų organizacijose. Atskleidžiamas platus vyskupo visuomeninis akiratis – jo veikla L.K.M. Akademijoje, Ateitininkų federacijoje, Vyrų ir Moterų katalikiškose organizacijose bei Katalikų Akcijos Centre.
• IV dalis: Žmogus, dvasininkas, patriotas. Ši dalis skirta vyskupo asmenybės bruožams – jo humanizmui, giliam dvasingumui ir pasiaukojančiai meilei Bažnyčiai bei Tėvynei. Pabaigoje detaliai aprašomas jo tragiškas likimas – areštas, tardymai sovietiniuose kalėjimuose ir kankinio mirtis.

Knygą papildo autoriaus įžanga (vadas), gausi panaudota literatūra, priedai su istoriniais dokumentais, santrauka anglų kalba ir vardynas.

Reikšmė

Andriaus Baltinio monografija yra fundamentalus ir kruopštus darbas, įamžinantis vieno iškiliausių Lietuvos Bažnyčios kankinių atminimą. Tai ne tik biografija, bet ir gyvas liudijimas apie Bažnyčios padėtį pačiais sudėtingiausiais XX a. istoriniais momentais – per karus ir okupacijas. Knyga atskleidžia vyskupą V. Borisevičių kaip nepaprastai šviesią, principingą ir drąsią asmenybę, kuri iki galo liko ištikima savo, kaip ganytojo, pareigai. Tai nepaprastai vertingas šaltinis istorikams ir visiems, besidomintiems Lietuvos Bažnyčios ir tautos kančių istorija.

Tai kolektyvinės monografijos „Vytautas Didysis“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas 1930 m. Kaune, yra vienas svarbiausių tarpukario istoriografijos darbų, skirtas didžiojo kunigaikščio 500-osioms mirties metinėms paminėti.
Autoriai ir tikslas
Knygą parengė jaunųjų to meto istorikų komanda: Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, V. Dėdinas, Antanas Kučinskas, Simas Sužiedėlis, Paulius Šležas ir dr. M. Krasauskaitė. Kaip nurodoma pratarmėje, pagrindinis knygos tikslas buvo užpildyti didžiulę lietuviškos istoriografijos spragą ir pateikti plačiajai visuomenei solidų, faktais paremtą veikalą apie vieną svarbiausių tautos istorijos asmenybių. Tai buvo ne tik mokslinis, bet ir tautinės savigarbos bei edukacijos projektas.
Apie ką ši knyga?
Tai išsami, chronologiškai sudaryta monografija, aprėpianti visą Vytauto Didžiojo epochą. Knygoje nuosekliai nagrinėjami šie aspektai:
Istorinis kontekstas: Pateikiama Lietuvos padėtis iki Vytauto valdymo, santykiai su kaimynais (ypač Vokiečių ordinu ir Lenkija), vidaus kovos ir valstybės centralizacijos problemos.
Vytauto gyvenimas ir veikla: Nuo pat jaunystės kovų dėl sosto iki tapimo faktišku Lietuvos valdovu. Detaliai analizuojama jo vidaus ir užsienio politika.
Svarbiausi politiniai įvykiai: Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos krikštui, santykiams su Lenkija po Krėvos unijos, kovoms su Vokiečių ordinu (ypač Žalgirio mūšiui) ir sudėtingam karūnavimo klausimui.
Valstybės valdymas: Nagrinėjama Vytauto ekonominė politika, kariuomenės organizavimas ir pastangos sukurti centralizuotą, stiprią valstybę.
Asmenybės portretas: Autoriai bando atskleisti Vytauto charakterį, jo, kaip diplomato, karvedžio ir politiko, savybes.
Stilius ir reikšmė
Knygos stilius yra populiarus mokslinis. Nors veikalas paremtas istoriniais šaltiniais ir rimta analize, jis parašytas aiškia ir suprantama kalba, siekiant, kad būtų prieinamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Autoriai pabrėžė siekį į istorinius įvykius pažvelgti „lietuvio akimis“, taip formuodami nacionalinį istorinį pasakojimą.
Ši monografija tapo klasikiniu veikalu Lietuvos istoriografijoje. Tai buvo pirmoji tokio masto lietuvių istorikų parengta studija apie Vytautą Didįjį, padėjusi tvirtus pamatus vėlesniems tyrimams ir suformavusi ištisų kartų supratimą apie šį iškilų valdovą.
Kam skirta knyga?
Veikalas skirtas visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Ji yra vertingas šaltinis studentams, mokytojams, istorijos mėgėjams ir kiekvienam, norinčiam giliau suprasti Lietuvos aukso amžių ir asmenybę, labiausiai su juo siejamą.

Stepo Pikšrio romanas „Žemė vaitoja“ – tai stiprus ir realistiškas kūrinys, vaizduojantis Lietuvos kaimo gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo audrose ir Nepriklausomybės kovų išvakarėse. Knyga pasakoja apie Paliūnių kaimo žmones, kurių įprastą buitį sudrumsčia artėjantis frontas, vokiečių okupacija ir su ja ateinantys moraliniai bei fiziniai išbandymai.

Turinys ir siužetas

Romanas padalintas į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje dalyje aprašomas chaosas ir baimė, apėmę kaimą artėjant vokiečių kariuomenei. Gyventojai skuba slėpti savo turtą, o ore tvyro nežinomybė. Pagrindinė veikėja Antanienė, kurios vyras Antanas yra fronte, lieka viena su dviem mažais vaikais ir senu uošviu Nikodemu. Slegiančių aplinkybių ir vokiečių feldfebelio Krauto prievartos bei vilionių paveikta, ji pasiduoda ir užmezga su juo santykius. Šis poelgis atneša jai ne tik materialinės naudos, bet ir kaimynų panieką bei gilų vidinį konfliktą.
Antroji romano dalis prasideda Antano Baukio grįžimu iš nelaisvės. Jis randa ne tik nualintą ūkį, bet ir sugriautą šeimos garbę. Kūrinys jautriai ir psichologiškai įtikinamai vaizduoja skausmingą Antano ir jo žmonos santykių aiškinimąsi, atleidimo ir susitaikymo procesą. Išgyvenę asmeninę tragediją ir matydami bendrą tautos vargą, Antanas kartu su kaimynu Medžioniu apsisprendžia stoti į savanorių gretas ir kovoti už Lietuvos laisvę, taip asmeninį skausmą paversdami tautinio atgimimo jėga.

Pagrindinės temos ir veikėjai

„Žemė vaitoja“ nagrinėja sudėtingas temas, atskleisdama, kaip ekstremalios sąlygos paveikia žmones:

• Karo poveikis civiliams: Romanas realistiškai parodo ne mūšio lauką, o paprastų žmonių kančias, badą, baimę ir kasdienę kovą už išlikimą.
• Moralinis pasirinkimas ir išdavystė: Knygoje ryškiai atskleidžiami skirtingi žmonių elgesio modeliai – nuo prisitaikėliškumo ir išdavystės (seniūnas Pleidžius) iki tylaus orumo (Nikodemas) ir heroizmo (Antanas, Medžionis). Antanienės istorija – tai sudėtinga studija apie moters palūžimą ir kančią.
• Tautinės savimonės gimimas: Kūrinys puikiai iliustruoja, kaip asmeninės ir bendros kančios pažadina žmonėse ryžtą kovoti ne tik už savo sodybą, bet ir už visą Tėvynę.
• Žmogaus ir žemės ryšys: Pavadinimas „Žemė vaitoja“ simbolizuoja, kad kenčia ne tik žmonės, bet ir jų gimtoji žemė, kuri yra neatsiejama jų tapatybės dalis.

Reikšmė

Stepo Pikšrio romanas yra vertingas lietuvių literatūros kūrinys, vaizduojantis vieną dramatiškiausių tautos istorijos laikotarpių. Tai gilus, psichologiškai brandus pasakojimas apie kančią, atleidimą ir vilties gimimą. Knyga yra svarbus paminklas kartai, kuri asmeninių tragedijų fone sugebėjo pakilti į kovą už nepriklausomą Lietuvą.

 Apžvalga: Ar įmanoma atkurti tiesą propagandos labirintuose?
Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę.
Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą.
Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse.
Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos.
Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą:
Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką.
Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse.
Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli

Stasio Ylos knyga „Žmogaus Ramybė“, paremta Dievo Tarno Arkivyskupo Jurgio Matulaičio išgyvenimais ir mąstymais, yra gilus dvasinis esė, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – vidinę ramybę ir giedrą. Pasitelkdamas paties arkivyskupo „Užrašus“, Yla atskleidžia, kad tikroji ramybė nėra naivumo ar gyvenimo sunkumų nepažinimo pasekmė, bet brandus dvasinis vaisius, išaugintas kančioje ir meilėje.
Ramybė, gimusi iš kančios ir meilės
Knygos autorius iš karto paneigia paviršutinišką požiūrį, kad Arkivyskupo Matulaičio ramybė galėjo kilti iš švelnios prigimties ar nuo gyvenimo negandų apsaugoto kelio. Priešingai, Yla, cituodamas arkivyskupo dienoraštį, parodo, jog Matulaitis patyrė skaudžių išgyvenimų: jį skaudino ir apvylė ne tik pasaulio žmonės, bet ir patys artimiausi bendražygiai – kunigai. Jis buvo šmeižiamas, neteisingai kaltinamas bedievyste ir jautėsi apleistas tų, iš kurių labiausiai tikėjosi paramos.
Kur slypi tokios nepalaužiamos ramybės paslaptis? Yla atsako – dviejuose šaltiniuose: žmonių pažinime, sujungtame su meile, ir savęs pažinime, grįstame pasitikėjimu Dievu.
Pirmasis šaltinis – tai gebėjimas mylėti žmones, net ir matant visą jų netobulumą. Matulaitis, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, sujungė realistišką žmonių pažinimą su gilia, atlaidžia meile. Jis suprato, kad „Viešpats Jėzus, pažinojęs žmones iki pačiam dugnui visas jų tamsias puses, patyręs nuo jų baisiausią nedėkingumą – niekad nesiliovė jų mylėjęs“. Būtent ši meilė, pasireiškianti atlaidumu, ir yra tikrosios ramybės versmė.
Dvasinės išminties perlai
Knyga nėra vien teorinis pasvarstymas. Joje pateikiami konkretūs, praktiški Arkivyskupo Matulaičio patarimai, kaip ugdyti savyje ramybę:
Mokytis „matant nematyti, girdint negirdėti“. Tai raginimas sąmoningai nekreipti dėmesio į žmonių blogybes ir šunybes, nesigraužti dėl jų, nes „ta gaiži neapykantos rūkštis... daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams“.
Pasitikėti Dievu, ypač jaučiant savo silpnumą. Matulaitis moko, kad nereikia nusiminti dėl savo netobulumų. Priešingai, „juo silpnesni jaučiamės, juo labiau Dievu pasitikėkime. Jis mūsų stiprybė ir išganymas“. Svarbiausia yra pastangos ir geri norai, o ne pasiektas tobulumo laipsnis.
Pašalinti iš širdies baimę. Baimė dėl ateities, dėl galimų nelaimių ar nesėkmių atima iš sielos ramybę. Arkivyskupas primena Kristaus žodžius: „Ko taip bijote, maža-tikiai?“ ir moko viską atiduoti į Dievo rankas, nes Jis geriausiai žino, ko mums reikia.
Išvados
Stasio Ylos „Žmogaus Ramybė“ – tai trumpas, bet nepaprastai koncentruotas ir dvasiškai turtingas veikalas. Tai ne tik Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas, atskleidžiantis jo vidinio gyvenimo gelmę, bet ir praktinis vadovas kiekvienam, ieškančiam kelio į sielos taiką šiuolaikiniame neramiame pasaulyje. Ylos gebėjimas sujungti gilų teologinį mąstymą su konkrečiais, gyvenimiškais pavyzdžiais daro šią knygą prieinamą ir vertingą kiekvienam skaitytojui, nepriklausomai nuo jo dvasinio pasirengimo lygio. Tai knyga, prie kurios norisi grįžti vėl ir vėl, kaskart atrandant naujų įžvalgų ir dvasinės stiprybės.

Knygos "Žmogaus Sūnus" Apžvalga: Istorijos ir Tikėjimo Sintezė
Aleksandro Menio (1935-1990) knyga "Žmogaus Sūnus", išversta iš rusų kalbos ("Сын человеческий"), yra monumentalus veikalas, siekiantis atkurti Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo paveikslą. Tai nėra sausas teologinis traktatas ar tiesioginis Evangelijų perpasakojimas. Autorius, remdamasis istoriniu-literatūriniu sintezės metodu, sujungia Šventojo Rašto tekstus, istorinius šaltinius ir archeologinius duomenis, kad skaitytojui atsivertų gyvas ir įtikinamas Evangelijos epochos pasaulis. Knyga skirta ne tik tikintiesiems, bet ir tiems, kurie nori giliau suprasti asmenybę, padariusią milžinišką įtaką pasaulio kultūrai ir istorijai.
Istorinis Kontekstas ir Prologas
Menis pradeda savo pasakojimą ne nuo Jėzaus gimimo, o nuo išsamaus prologo, kuriame skaitytojas supažindinamas su sudėtinga politine, socialine ir religine Palestinos padėtimi I a. pr. Kr.. Aprašomas Romos legionų atėjimas, Gnėjaus Pompėjaus žygiai ir Jeruzalės užėmimas – visa tai sukuria foną, kuriame ryškėja žydų tautos lūkesčiai ir įtampos. Autorius detaliai pristato pagrindines religines sroves: formalistus fariziejus, konservatyvius sadukiejus ir nuo pasaulio atsiskyrusius esenus. Būtent šiame kupiname prieštaravimų, priespaudos ir mesijinių vilčių pasaulyje, pasak autoriaus, turėjo nuskambėti Geroji Naujiena. Šis istorinis įvadas yra viena stipriausių knygos pusių, leidžianti skaitytojui pamatyti Jėzų tokį, kokį Jį matė amžininkai.
Pasakojimas apie Žmogaus Sūnų
Knyga yra suskirstyta į keturias pagrindines dalis, kurios nuosekliai veda per Jėzaus gyvenimo etapus:
Nuo Betliejaus iki Kafarnaumo: Šioje dalyje pasakojama apie Jėzaus gimimą karaliaus Erodo laikais, jo vaikystę Nazarete ir viešosios veiklos pradžią po krikšto Jordano upėje. Autorius jautriai aprašo Jono Krikštytojo misiją ir Jėzaus gundymus dykumoje, kurie atskleidžia Jo pasirinktą kelią – tarnystę, o ne žemišką valdžią ar stebuklų demonstravimą minioms.
Mesijas: Ši dalis skirta Jėzaus mokymui ir stebuklams Galilėjoje. A. Menis pabrėžia, kad Kristaus skelbiama "Geroji Naujiena" (Evangelija) iš esmės keičia žmonių požiūrį į Dievą – Jis apreiškiamas kaip mylintis Dangiškasis Tėvas ("Aba"). Jėzaus stebuklai vaizduojami ne kaip galios demonstravimas, o kaip "Karalystės ženklai", rodantys dvasinį ir fizinį išlaisvinimą iš blogio. Itin svarbus skyrius yra "Žmogaus Sūnaus paslaptis", kuriame analizuojama sudėtinga Kristaus, kaip Dievažmogio, prigimtis – Jo dieviškumo ir žmogiškumo vienybė.
Golgotą pasitinkant: Artėjant atomazgai, atmosfera knygoje tankėja. Autorius vaizduoja augantį konfliktą su Sinedrionu, fariziejų ir sadukiejų priešiškumą. Jėzus, nors ir mylimas minios, lieka vis labiau vienišas, nes net artimiausi mokiniai iki galo nesuvokia Jo misijos esmės. Šioje dalyje įvyksta Paskutinė vakarienė, kurią Menis vaizduoja kaip Naujosios Sandoros sudarymą, ir jaudinanti malda Getsemanės sode.
Per kančias ir mirtį – į amžinąją šlovę: Paskutinė dalis detaliai aprašo Jėzaus teismą pas Kajafą ir Pilotą, Kryžiaus kelią ir nukryžiavimą ant Golgotos. Pasakojimas apie Prisikėlimą pateikiamas kaip esminis krikščionybės įvykis, pergalė prieš mirtį, suteikianti prasmę visam Kristaus gyvenimui ir mokymui. Būtent šis įvykis, pasak autoriaus, pavertė išsigandusius mokinius drąsiais Evangelijos skelbėjais.
Stilius ir Reikšmė
Aleksandras Menis, būdamas dvasininkas, istorikas ir talentingas rašytojas, sugeba sudėtingas teologines, filosofines ir istorines idėjas perteikti paprasta, bet kartu pakilia kalba. Jis vengia sauso akademizmo, o pasakojimą grindžia ryškiais vaizdais, įtikinamais dialogais ir psichologiškai pagrįstais veikėjų portretais. Jo Jėzus yra ne abstrakti ikona, o gyvas, jaučiantis, mylintis ir kenčiantis Žmogus, kuriame slėpiningai apsireiškia Dievas.
"Žmogaus Sūnus" yra knyga, kuri sėkmingai griauna sieną tarp tikėjimo ir istorijos. Ji parodo, kad krikščionybė yra ne mitų rinkinys, o religija, turinti tvirtą istorinį pamatą. Tai puikus įvadas į krikščionybę tiems, kas ieško atsakymų, ir gilus dvasinis apmąstymas tiems, kas jau tiki. Šis veikalas išlieka vienu svarbiausių ir paveikiausių bandymų suprasti ir papasakoti istoriją To, Kuris pakeitė pasaulį.

Čikagoje 1984 metais išleista Vyskupo Vincento Brizgio knyga „Žmogus Realiame Gyvenime“ yra išsamus teologinis ir filosofinis veikalas, skirtas padėti tikinčiajam naviguoti sudėtingame šiuolaikinio pasaulio kelyje. Autorius, remdamasis krikščioniškąja pasaulėžiūra, nagrinėja fundamentalius žmogaus būties, jo vertės, misijos ir santykio su Dievu, visuomene bei valstybe klausimus.
Knygos turinys ir pagrindinės temos Knyga yra suskirstyta į kelias pagrindines temines dalis, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo individualios asmenybės sampratos iki jo vaidmens visuomenėje ir galutinio gyvenimo tikslo.
Žmogaus esmė ir vertė. Veikalo pradžioje V. Brizgys apibrėžia žmogų kaip Dievo kūrinį, sudarytą iš sielos ir kūno. Pabrėžiama, kad tikroji žmogaus vertė yra įgimta, suteikta Kūrėjo, ir nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, tokių kaip socialinė padėtis, turtas ar pareigos. Autorius teigia, kad žmogus yra „Dievo vaikas nepalyginamai didesne ir teisingesne prasme, negu žmogus kūdikis yra vaikas savo motinos ir tėvo“.
Misija ir laisvė. Anot autoriaus, pagrindinė žmogaus misija yra tobulinti save, sukilninti savo mintis bei siekius ir gyventi suprantant savo prigimtį. Tikroji laisvė – tai ne savivalė, o galimybė protui ir valiai apsispręsti ir elgtis pagal teisingos sąžinės sprendimus. Ši laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės ir pareigų visuomenei, kurios nariu yra kiekvienas žmogus.
Santykis su religija, valstybe ir tauta. Knygoje plačiai nagrinėjamas žmogaus santykis su religija, kurią autorius laiko natūraliu atsakymų į esminius būties klausimus ieškojimu. Ypatingas dėmesys skiriamas krikščionybei ir jos vaidmeniui lietuvių, ypač gyvenančių išeivijoje, gyvenime. V. Brizgys teigia, kad krikščionybė yra Europos tautų kultūrinio pranašumo šaltinis ir dvasinės stiprybės teikėja tremtiniams bei emigrantams.
Autorius pasisako už glaudų Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą, laikydamas jas dvejomis atskiromis, savo srityse aukščiausiomis institucijomis, kurios tarnauja tiems patiems žmonėms.
Demokratijos samprata. Veikale analizuojamos įvairios demokratijos formos – komunistinė, socialistinė, liberalistinė ir krikščioniškoji. Autorius kritikuoja materialistines ideologijas ir teigia, kad tik krikščioniškoji demokratija, paremta Dievo ir prigimties įstatymais, gali užtikrinti tikrąją žmogaus laisvę ir orumą. Kartu pabrėžiama, kad tauta turi būti pilietiškai subrendusi, kad galėtų sėkmingai gyventi demokratinėje santvarkoje.
Knygos apžvalga
Vyskupo Vincento Brizgio „Žmogus Realiame Gyvenime“ yra solidus, pastoracinio ir didaktinio pobūdžio veikalas. Tai bandymas pateikti nuoseklų ir išsamų katalikišką atsaką į XX amžiaus pabaigos iššūkius: ateizmą, materializmą, moralinį reliatyvizmą ir totalitarines ideologijas.
Knygos stilius yra aiškus, argumentai dėstomi logiškai, gausiai remiamasi Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu. Autorius neapsiriboja vien teoriniais samprotavimais, bet paliečia ir praktinius gyvenimo aspektus, tokius kaip pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje, jaunimo auklėjimas, tautiškumo išsaugojimas svetur.
Šis veikalas yra vertingas šaltinis, atspindintis išeivijos lietuvių katalikų intelectualinės minties kryptį Šaltojo karo laikotarpiu. Tai ne tik dvasinis vadovas, bet ir to meto istorijos bei pasaulėžiūrų kovų liudijimas. Knyga skirta skaitytojui, ieškančiam tvirtų moralinių ir dvasinių pamatų, ir siekiančiam suprasti savo vietą pasaulyje iš krikščioniškosios perspektyvos.

Tai kunigo Stasio Ylos atsiminimų knygos „Žmonės ir žvėrys dievų miške“ apžvalga. Šis veikalas yra vienas stipriausių ir paveikiausių lietuvių memuarinės literatūros kūrinių, liudijančių apie dvasinę ir fizinę kovą nacių Štuthofo (Stutthof) koncentracijos stovykloje.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.

Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko SJ knyga „Žodžiai“, išleista 2004 metais, yra rinktinė, sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų daugiausia žurnale „Laiškai lietuviams“. Kaip pratarmėje paaiškina pats autorius, knyga gimė iš noro surinkti per 40 straipsnių, parašytų per dešimtmetį tarnystės Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Amerikoje, ir yra savotiška pastoracinės veiklos per spausdintą žodį ataskaita.
Knygos struktūra ir temos
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas pavadintas „ŽODIS...“, nurodant kam jis skirtas. Ši struktūra leidžia skaitytojui lengvai rasti apmąstymus aktualiomis temomis:
Žodis ateinančiajam: apmąstymai apie Kristaus atėjimą ir advento prasmę, nagrinėjant tokias temas kaip „Betliejaus paslaptis“.
Žodis kenčiančiajam: gilinamasi į kančios ir atleidimo temas, pavyzdžiui, straipsnyje „Gailestingosios meilės nelogiškumai“.
Žodis apie anapus: mintys apie pomirtinį gyvenimą, dangų ir skaistyklą.
Žodis Marijai ir Motinai: skyriai, skirti Dievo Motinai ir žemiškajai motinai, atskleidžiant jų vaidmenį ir svarbą.
Žodis tarnystėms: apmąstymai apie pasauliečių ir mokytojų pašaukimą bei tarnystę.
Žodis laikui: filosofiniai svarstymai apie laiko prasmę, gyvenimą ir pasaulio atjauninimą.
Žodis besigilinantiems ir ieškantiesiems: skyriai, skirti giliau nagrinėti liturgijos simbolius, tikėjimo klausimus, Dievo paieškas kasdienybėje.
Žodis Tėvynei: platus skyrius, kuriame autorius dalijasi mintimis apie Tėvynę, laisvę, tautos ir religijos santykį.
Autoriaus stilius ir pagrindinės mintys
Kunigo A. Palioko rašymo stilius yra gilus, pastoralus ir įkvepiantis. Jis pats teigia, kad straipsniai gimė iš tų akimirkų, kai „kuris nors Šv. Rašto sakinys ar skaitomos knygos mintis ‘suskambo’... visai kitaip“, atverdama duris į naują Dievo paslapčių pasaulį. Šiuo atradimo džiaugsmu ir dvasiniu nušvitimu autorius siekia pasidalinti su skaitytojais, kad jų „tikėjimo kelionė būtų lengva“.
Knygoje nuolat pabrėžiama būtinybė atsiversti ir priimti Dievo meilę. Autorius kviečia nebijoti Dievo, o pamatyti Jame meilę, kuri yra nelogiška ir visa atleidžianti. Daug dėmesio skiriama asmeniniam santykiui su Dievu, maldai ir dvasiniam augimui. Ypač išryškinama Tėvynės tema, kurioje autorius su skausmu ir viltimi apmąsto Lietuvos dvasinę būklę po nepriklausomybės atgavimo, kritikuodamas dvasinių vertybių praradimą ir ragindamas grįžti prie krikščioniškų šaknų.
„Žodžiai“ yra brandžių dvasinių apmąstymų rinkinys, kuris skaitytoją veda per svarbiausius krikščioniškojo gyvenimo klausimus, siūlydamas ne sausus teologinius traktatus, o gyvu patyrimu ir gilia įžvalga paremtus atsakymus. Tai knyga, skirta ieškantiems, kenčiantiems, besidžiaugiantiems ir norintiems pagilinti savo tikėjimą.

Knygos Apžvalga: Jono Vytauto Nistelio „Žodžio aidai“
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.