Knygų sąrašas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 92
IGNAS SKRUPSKELIS
ROMA 1967
Šis veikalas – tai Igno Skrupskelio (1903–1942) daktaro disertacija, apginta Vienos universitete 1932 metais ir išleista po autoriaus mirties, 1967 metais Romoje, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos. Knyga yra fundamentalus tyrimas, nagrinėjantis sudėtingus lietuvių ir vokiečių kultūrinius santykius bei lietuvių tautos atspindžius XVIII amžiaus vokiečių literatūroje ir intelektualinėje mintyje.
Turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis gausia istorine ir literatūrine medžiaga, nuodugniai analizuoja Prūsijos Lietuvos kultūrinį, švietimo ir religinį gyvenimą XVIII amžiuje bei to meto vokiečių mąstytojų požiūrį į lietuvius. Knyga suskirstyta į tris pagrindines dalis:- A dalis: Kultūrinis lietuvių gyvenimas Prūsuose XVIII amžiuje. Šioje dalyje apžvelgiama Prūsijos karalystės iškilimas, lietuvių gyvenamos teritorijos, švietimo sistemos kūrimasis, Karaliaučiaus ir Halės lietuvių seminarų reikšmė bei to meto lietuviškų spaudinių, įskaitant Kristijono Donelaičio kūrybą, apžvalga.
- B dalis: Pagrindiniai idėjinės raidos bruožai. Tai pati svariausia knygos dalis, kurioje nagrinėjamos didžiųjų vokiečių mąstytojų – Johanno Georgo Hamanno, Johanno Gottfriedo Herderio, Theodoro Gottliebo Hippelio ir Immanuelio Kanto – idėjos, susijusios su kalbos, tautos savitumo ir liaudies kultūros samprata. Autorius atskleidžia, kaip šių filosofų darbai padėjo pagrindus naujam, pozityviam požiūriui į „primityvias“ tautas, tarp jų ir lietuvius.
- C dalis: Lietuvybė XVIII amžiuje. Šiame skyriuje analizuojama, kaip konkrečiai vokiečių literatūroje ir mokslo darbuose buvo vertinama lietuvių kalba, tautos būdas, papročiai, istorija. Ypatingas dėmesys skiriamas Martyno Liudviko Rėzos veiklai renkant ir publikuojant lietuvių liaudies dainas, kurios sužavėjo net patį Goethe.
Reikšmė
Igno Skrupskelio monografija yra klasikinis lituanistikos veikalas, atveriantis platų ir mažai tyrinėtą XVIII a. vokiečių ir lietuvių kultūrinių sąsajų lauką. Autorius įtikinamai parodo, kaip Šviečiamojo amžiaus idėjos ir romantizmo pradmenys Vokietijoje paskatino susidomėjimą lietuvių kalba, tautosaka ir istorija, taip prisidedant prie pačios lietuvių tautinės savimonės formavimosi. Tai nepaprastai vertingas šaltinis literatūrologams, istorikams ir visiems, besidomintiems Europos idėjų istorija ir lietuvių tautos vieta joje.Skaityti daugiau: LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
- Išsami informacija
- Peržiūros: 152
Redagavo P. Sležas
Kaunas 1930
Tai kolektyvinės monografijos „Vytautas Didysis“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas 1930 m. Kaune, yra vienas svarbiausių tarpukario istoriografijos darbų, skirtas didžiojo kunigaikščio 500-osioms mirties metinėms paminėti.
Autoriai ir tikslas
Knygą parengė jaunųjų to meto istorikų komanda: Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, V. Dėdinas, Antanas Kučinskas, Simas Sužiedėlis, Paulius Šležas ir dr. M. Krasauskaitė. Kaip nurodoma pratarmėje, pagrindinis knygos tikslas buvo užpildyti didžiulę lietuviškos istoriografijos spragą ir pateikti plačiajai visuomenei solidų, faktais paremtą veikalą apie vieną svarbiausių tautos istorijos asmenybių. Tai buvo ne tik mokslinis, bet ir tautinės savigarbos bei edukacijos projektas.
Apie ką ši knyga?
Tai išsami, chronologiškai sudaryta monografija, aprėpianti visą Vytauto Didžiojo epochą. Knygoje nuosekliai nagrinėjami šie aspektai:
Istorinis kontekstas: Pateikiama Lietuvos padėtis iki Vytauto valdymo, santykiai su kaimynais (ypač Vokiečių ordinu ir Lenkija), vidaus kovos ir valstybės centralizacijos problemos.
Vytauto gyvenimas ir veikla: Nuo pat jaunystės kovų dėl sosto iki tapimo faktišku Lietuvos valdovu. Detaliai analizuojama jo vidaus ir užsienio politika.
Svarbiausi politiniai įvykiai: Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos krikštui, santykiams su Lenkija po Krėvos unijos, kovoms su Vokiečių ordinu (ypač Žalgirio mūšiui) ir sudėtingam karūnavimo klausimui.
Valstybės valdymas: Nagrinėjama Vytauto ekonominė politika, kariuomenės organizavimas ir pastangos sukurti centralizuotą, stiprią valstybę.
Asmenybės portretas: Autoriai bando atskleisti Vytauto charakterį, jo, kaip diplomato, karvedžio ir politiko, savybes.
Stilius ir reikšmė
Knygos stilius yra populiarus mokslinis. Nors veikalas paremtas istoriniais šaltiniais ir rimta analize, jis parašytas aiškia ir suprantama kalba, siekiant, kad būtų prieinamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Autoriai pabrėžė siekį į istorinius įvykius pažvelgti „lietuvio akimis“, taip formuodami nacionalinį istorinį pasakojimą.
Ši monografija tapo klasikiniu veikalu Lietuvos istoriografijoje. Tai buvo pirmoji tokio masto lietuvių istorikų parengta studija apie Vytautą Didįjį, padėjusi tvirtus pamatus vėlesniems tyrimams ir suformavusi ištisų kartų supratimą apie šį iškilų valdovą.
Kam skirta knyga?
Veikalas skirtas visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Ji yra vertingas šaltinis studentams, mokytojams, istorijos mėgėjams ir kiekvienam, norinčiam giliau suprasti Lietuvos aukso amžių ir asmenybę, labiausiai su juo siejamą.
Autoriai ir tikslas
Knygą parengė jaunųjų to meto istorikų komanda: Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, V. Dėdinas, Antanas Kučinskas, Simas Sužiedėlis, Paulius Šležas ir dr. M. Krasauskaitė. Kaip nurodoma pratarmėje, pagrindinis knygos tikslas buvo užpildyti didžiulę lietuviškos istoriografijos spragą ir pateikti plačiajai visuomenei solidų, faktais paremtą veikalą apie vieną svarbiausių tautos istorijos asmenybių. Tai buvo ne tik mokslinis, bet ir tautinės savigarbos bei edukacijos projektas.
Apie ką ši knyga?
Tai išsami, chronologiškai sudaryta monografija, aprėpianti visą Vytauto Didžiojo epochą. Knygoje nuosekliai nagrinėjami šie aspektai:
Istorinis kontekstas: Pateikiama Lietuvos padėtis iki Vytauto valdymo, santykiai su kaimynais (ypač Vokiečių ordinu ir Lenkija), vidaus kovos ir valstybės centralizacijos problemos.
Vytauto gyvenimas ir veikla: Nuo pat jaunystės kovų dėl sosto iki tapimo faktišku Lietuvos valdovu. Detaliai analizuojama jo vidaus ir užsienio politika.
Svarbiausi politiniai įvykiai: Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos krikštui, santykiams su Lenkija po Krėvos unijos, kovoms su Vokiečių ordinu (ypač Žalgirio mūšiui) ir sudėtingam karūnavimo klausimui.
Valstybės valdymas: Nagrinėjama Vytauto ekonominė politika, kariuomenės organizavimas ir pastangos sukurti centralizuotą, stiprią valstybę.
Asmenybės portretas: Autoriai bando atskleisti Vytauto charakterį, jo, kaip diplomato, karvedžio ir politiko, savybes.
Stilius ir reikšmė
Knygos stilius yra populiarus mokslinis. Nors veikalas paremtas istoriniais šaltiniais ir rimta analize, jis parašytas aiškia ir suprantama kalba, siekiant, kad būtų prieinamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Autoriai pabrėžė siekį į istorinius įvykius pažvelgti „lietuvio akimis“, taip formuodami nacionalinį istorinį pasakojimą.
Ši monografija tapo klasikiniu veikalu Lietuvos istoriografijoje. Tai buvo pirmoji tokio masto lietuvių istorikų parengta studija apie Vytautą Didįjį, padėjusi tvirtus pamatus vėlesniems tyrimams ir suformavusi ištisų kartų supratimą apie šį iškilų valdovą.
Kam skirta knyga?
Veikalas skirtas visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Ji yra vertingas šaltinis studentams, mokytojams, istorijos mėgėjams ir kiekvienam, norinčiam giliau suprasti Lietuvos aukso amžių ir asmenybę, labiausiai su juo siejamą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 118
Kun.J.Tadarauskas
Zurich, 1947
„Eik pas Jėzų“ – maldaknygė, gimusi diasporoje.
Knyga „Eik pas Jėzų“, kurios autorius yra kunigas J. Tadarauskas, yra sena lietuviška maldaknygė, skirta patiems mažiausiems skaitytojams. 1947 metais Šveicarijoje, „Benziger & Co. AG“ leidyklos išleistas leidinys, yra ne tik religinio turinio knyga, bet ir unikalus istorinis liudijimas, atspindintis XX amžiaus vidurio lietuvių vaikų religinio ugdymo ypatumus ir diasporos gyvenimo realijas.
Turinys ir struktūra
Knygelės struktūra logiškai veda vaiką per visą pamaldumo kupiną dieną – nuo „Rytmetinės maldos“ iki „Vakarinės maldos“. Joje taip pat pateikiamos maldos įvairioms progoms, pavyzdžiui, „Malda prieš darbą“, bei paprastai ir suprantamai paaiškinami pagrindiniai katalikų tikėjimo aspektai.
Pagrindinės knygoje plėtojamos temos: Bažnyčios svarba: Ji pristatoma kaip „Jėzaus Namai“ – ypatinga ir saugi vieta. Angelo Sargo vaidmuo: Vaikas supažindinamas su savo nematomu globėju, kuris jį lydi ir saugo.
Šventosios Mišios: Sudėtingas Mišių slėpinys aiškinamas vaikui prieinama kalba, pabrėžiant Jėzaus auką ir dalyvavimo svarbą. Tekstai parašyti paprasta kalba, dažnai eiliuota forma, kad mažiesiems būtų lengviau įsiminti ir suprasti. Knygoje taip pat randame pagrindines maldas, tokias kaip „Sveika Marija“ ir Tikėjimo išpažinimas („Aš tikiu“).
Istorinis kontekstas
Autoriaus žodis knygos pabaigoje atskleidžia išskirtines jos atsiradimo aplinkybes. Kunigas J. Tadarauskas rašo, jog maldaknygę parašyti jį paskatino tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Švedijos ir Danijos lietuvių pabėgėlių bendruomenėse augantiems vaikams labai trūko lietuviškų religinių leidinių. Knyga yra skirta Lukiškio kalėjime kankinio mirtimi mirusio Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui. Autorius taip pat pamini praktinius sunkumus, su kuriais susidūrė leidžiant knygą Šveicarijoje – spaustuvė neturėjo lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais, todėl tekste trūksta nosinių raidžių ir raidės „Ž“. Iliustracijos ir bendras įspūdis Visą leidinį puošia žavios, spalvingos ir šiltos iliustracijos, kurios vizualiai sustiprina teksto žinią. Jose vaizduojami vaikai, kurie meldžiasi, dalyvauja apeigose ar bendrauja su Jėzumi ir šventaisiais. Šie piešiniai kuria švelnų ir jaukų įspūdį, tinkamą jaunajai auditorijai.
Apibendrinant, „Eik pas Jėzų“ yra kur kas daugiau nei tiesiog maldaknygė. Tai vertingas istorinis artefaktas, liudijantis pokario lietuvių diasporos pastangas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms savo tikėjimą, kalbą ir kultūrinį identitetą itin sudėtingomis sąlygomis.
Knyga „Eik pas Jėzų“, kurios autorius yra kunigas J. Tadarauskas, yra sena lietuviška maldaknygė, skirta patiems mažiausiems skaitytojams. 1947 metais Šveicarijoje, „Benziger & Co. AG“ leidyklos išleistas leidinys, yra ne tik religinio turinio knyga, bet ir unikalus istorinis liudijimas, atspindintis XX amžiaus vidurio lietuvių vaikų religinio ugdymo ypatumus ir diasporos gyvenimo realijas.
Turinys ir struktūra
Knygelės struktūra logiškai veda vaiką per visą pamaldumo kupiną dieną – nuo „Rytmetinės maldos“ iki „Vakarinės maldos“. Joje taip pat pateikiamos maldos įvairioms progoms, pavyzdžiui, „Malda prieš darbą“, bei paprastai ir suprantamai paaiškinami pagrindiniai katalikų tikėjimo aspektai.
Pagrindinės knygoje plėtojamos temos: Bažnyčios svarba: Ji pristatoma kaip „Jėzaus Namai“ – ypatinga ir saugi vieta. Angelo Sargo vaidmuo: Vaikas supažindinamas su savo nematomu globėju, kuris jį lydi ir saugo.
Šventosios Mišios: Sudėtingas Mišių slėpinys aiškinamas vaikui prieinama kalba, pabrėžiant Jėzaus auką ir dalyvavimo svarbą. Tekstai parašyti paprasta kalba, dažnai eiliuota forma, kad mažiesiems būtų lengviau įsiminti ir suprasti. Knygoje taip pat randame pagrindines maldas, tokias kaip „Sveika Marija“ ir Tikėjimo išpažinimas („Aš tikiu“).
Istorinis kontekstas
Autoriaus žodis knygos pabaigoje atskleidžia išskirtines jos atsiradimo aplinkybes. Kunigas J. Tadarauskas rašo, jog maldaknygę parašyti jį paskatino tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Švedijos ir Danijos lietuvių pabėgėlių bendruomenėse augantiems vaikams labai trūko lietuviškų religinių leidinių. Knyga yra skirta Lukiškio kalėjime kankinio mirtimi mirusio Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui. Autorius taip pat pamini praktinius sunkumus, su kuriais susidūrė leidžiant knygą Šveicarijoje – spaustuvė neturėjo lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais, todėl tekste trūksta nosinių raidžių ir raidės „Ž“. Iliustracijos ir bendras įspūdis Visą leidinį puošia žavios, spalvingos ir šiltos iliustracijos, kurios vizualiai sustiprina teksto žinią. Jose vaizduojami vaikai, kurie meldžiasi, dalyvauja apeigose ar bendrauja su Jėzumi ir šventaisiais. Šie piešiniai kuria švelnų ir jaukų įspūdį, tinkamą jaunajai auditorijai.
Apibendrinant, „Eik pas Jėzų“ yra kur kas daugiau nei tiesiog maldaknygė. Tai vertingas istorinis artefaktas, liudijantis pokario lietuvių diasporos pastangas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms savo tikėjimą, kalbą ir kultūrinį identitetą itin sudėtingomis sąlygomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 124
Klemens Tilmann
Marijampolė 1997
Nuo „Tėve mūsų“ iki Gyvenimo su Dievu: Klemenso Tilmanno Gidas Tėvams ir Katechetams
Klemenso Tilmanno knyga „Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra praktiškas ir įžvalgus vadovas tėvams, kunigams ir tikybos mokytojams, siekiantiems padėti vaikams ir jaunimui atrasti gyvą ir asmenišką ryšį su Dievu per maldą. Autorius atmeta formalų ir mechanišką požiūrį į maldą, pabrėždamas, kad tikrasis tikslas yra ne išmokyti maldų formules, o išugdyti nuolatinį „gyvenimą su Dievu“.
Maldos Pedagogika: Nuo Kūdikystės iki Brendimo
Knyga yra struktūrizuota pagal vaiko amžiaus tarpsnius, siūlant konkrečius metodus ir patarimus kiekvienam raidos etapui.
Pirmieji Žingsniai: Tilmannas pabrėžia, kad maldos gyvenimas prasideda anksčiau, nei vaikas išmoksta kalbėti. Jau kūdikystėje motinos malda, rami ir pagarbi atmosfera bažnyčioje formuoja vaiko pasąmonėje pagrindus būsimam tikėjimui. Autorius kritikuoja praktiką pradėti nuo sudėtingų maldų, kaip „Tėve mūsų“, kurių vaikas dar nesupranta, nes tai gali sukurti įprotį melstis mechaniškai. Vietoj to, jis siūlo pradėti nuo paprastų, spontaniškų pokalbių su „geruoju Dievu“, siejant juos su kasdieniais vaiko pergyvenimais.
Mokyklinis Amžius: Vaikui augant, jo maldos pasaulis praturtinamas apreikštosiomis tiesomis iš Šventojo Rašto ir katekizmo. Tačiau, pasak autoriaus, svarbiausia yra ne sausas faktų išdėstymas, o nuolatinis klausimas: „Ką mes iš to sužinojome apie Dievą ir kaip galime į tai atsakyti malda?“ Tilmannas siūlo kūrybiškus metodus, tokius kaip „šv. Jono valanda“ – mąstymą priešais paveikslą, litanijos formos maldas, kuriose vaikai aktyviai dalyvauja, ar net maldelių kūrimą raštu.
Brendimo Laikotarpis: Autorius pripažįsta, kad paauglystėje maldos gyvenimas susiduria su naujais iššūkiais – polinkiu į paviršutiniškumą, kritišku mąstymu. Šiame etape ypač svarbu gilinti maldos turinį, mokyti asmeninio mąstymo, supažindinti su liturginių metų prasmėmis ir skatinti nuolatinį, nors ir trumpą, bendravimą su Dievu per visą dieną.
Askezė – Ne Tik Vienuoliams
Knygoje taip pat skiriamas dėmesys jaunimo askezei. Tilmannas ją supranta ne kaip savitikslį kankinimąsi, o kaip būtiną priemonę ugdyti valią, kovoti su ydomis ir tobulinti meilę Dievui. Askezė čia – tai ne tik pasninkas, bet ir kantrus sunkumų pakėlimas, pareigų atlikimas, atleidimas ir pagalba artimui. Tai praktiškas kelias, kaip kasdienį gyvenimą paversti auka Dievui.
Pagrindinė Idėja: Malda kaip Bendravimas
Visą knygą persmelkia viena pagrindinė mintis: malda yra ne pareiga, o bendravimas. Tai gyvas, dvipusis ryšys, kuriame žmogus ne tik kalba Dievui, bet ir mokosi Jo klausytis. Autorius nuolat pabrėžia, kad tikslas yra ne „atkalbėti“ maldas, o visą savo gyvenimą – džiaugsmus, rūpesčius, darbus ir poilsį – sujungti su Dievu.
Išvados
„Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra neįkainojamas pagalbininkas visiems, kuriems rūpi jaunų žmonių dvasinis ugdymas. Knyga siūlo ne teorinius samprotavimus, o konkrečius, praktiškai patikrintus metodus. Jos stiprybė – gebėjimas suderinti gilų teologinį supratimą su vaiko ir jaunuolio psichologijos išmanymu. Tai vadovėlis, mokantis, kaip padėti jaunai sielai atrasti maldoje ne naštą, o didžiausią džiaugsmą ir stiprybės šaltinį visam gyvenimui.
Klemenso Tilmanno knyga „Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra praktiškas ir įžvalgus vadovas tėvams, kunigams ir tikybos mokytojams, siekiantiems padėti vaikams ir jaunimui atrasti gyvą ir asmenišką ryšį su Dievu per maldą. Autorius atmeta formalų ir mechanišką požiūrį į maldą, pabrėždamas, kad tikrasis tikslas yra ne išmokyti maldų formules, o išugdyti nuolatinį „gyvenimą su Dievu“.
Maldos Pedagogika: Nuo Kūdikystės iki Brendimo
Knyga yra struktūrizuota pagal vaiko amžiaus tarpsnius, siūlant konkrečius metodus ir patarimus kiekvienam raidos etapui.
Pirmieji Žingsniai: Tilmannas pabrėžia, kad maldos gyvenimas prasideda anksčiau, nei vaikas išmoksta kalbėti. Jau kūdikystėje motinos malda, rami ir pagarbi atmosfera bažnyčioje formuoja vaiko pasąmonėje pagrindus būsimam tikėjimui. Autorius kritikuoja praktiką pradėti nuo sudėtingų maldų, kaip „Tėve mūsų“, kurių vaikas dar nesupranta, nes tai gali sukurti įprotį melstis mechaniškai. Vietoj to, jis siūlo pradėti nuo paprastų, spontaniškų pokalbių su „geruoju Dievu“, siejant juos su kasdieniais vaiko pergyvenimais.
Mokyklinis Amžius: Vaikui augant, jo maldos pasaulis praturtinamas apreikštosiomis tiesomis iš Šventojo Rašto ir katekizmo. Tačiau, pasak autoriaus, svarbiausia yra ne sausas faktų išdėstymas, o nuolatinis klausimas: „Ką mes iš to sužinojome apie Dievą ir kaip galime į tai atsakyti malda?“ Tilmannas siūlo kūrybiškus metodus, tokius kaip „šv. Jono valanda“ – mąstymą priešais paveikslą, litanijos formos maldas, kuriose vaikai aktyviai dalyvauja, ar net maldelių kūrimą raštu.
Brendimo Laikotarpis: Autorius pripažįsta, kad paauglystėje maldos gyvenimas susiduria su naujais iššūkiais – polinkiu į paviršutiniškumą, kritišku mąstymu. Šiame etape ypač svarbu gilinti maldos turinį, mokyti asmeninio mąstymo, supažindinti su liturginių metų prasmėmis ir skatinti nuolatinį, nors ir trumpą, bendravimą su Dievu per visą dieną.
Askezė – Ne Tik Vienuoliams
Knygoje taip pat skiriamas dėmesys jaunimo askezei. Tilmannas ją supranta ne kaip savitikslį kankinimąsi, o kaip būtiną priemonę ugdyti valią, kovoti su ydomis ir tobulinti meilę Dievui. Askezė čia – tai ne tik pasninkas, bet ir kantrus sunkumų pakėlimas, pareigų atlikimas, atleidimas ir pagalba artimui. Tai praktiškas kelias, kaip kasdienį gyvenimą paversti auka Dievui.
Pagrindinė Idėja: Malda kaip Bendravimas
Visą knygą persmelkia viena pagrindinė mintis: malda yra ne pareiga, o bendravimas. Tai gyvas, dvipusis ryšys, kuriame žmogus ne tik kalba Dievui, bet ir mokosi Jo klausytis. Autorius nuolat pabrėžia, kad tikslas yra ne „atkalbėti“ maldas, o visą savo gyvenimą – džiaugsmus, rūpesčius, darbus ir poilsį – sujungti su Dievu.
Išvados
„Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra neįkainojamas pagalbininkas visiems, kuriems rūpi jaunų žmonių dvasinis ugdymas. Knyga siūlo ne teorinius samprotavimus, o konkrečius, praktiškai patikrintus metodus. Jos stiprybė – gebėjimas suderinti gilų teologinį supratimą su vaiko ir jaunuolio psichologijos išmanymu. Tai vadovėlis, mokantis, kaip padėti jaunai sielai atrasti maldoje ne naštą, o didžiausią džiaugsmą ir stiprybės šaltinį visam gyvenimui.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 217
DR. TIHAMER TOTH
KAUNAS 1930
Kelrodis Jaunystės Kryžkelėse: Dr. Tihamer Toth „Jaunuolio kovos“
Vengrų teologo ir jaunimo ugdytojo Dr. Tihamer Toth knyga „Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas)“ – tai tiesus, bekompromisis ir tėviškai rūpestingas vadovas jaunam vyrui, stovinčiam pačiame sudėtingiausiame savo gyvenimo etape. Tai ne švelnus pasakojimas, o veikiau kovos strategijos vadovėlis, skirtas padėti jaunuoliui atpažinti pavojus, suprasti savo prigimtį ir nugalėti vidines bei išorines kovas, ypač tas, kurios susijusios su brendimu ir skaistybės išsaugojimu.
Nuo Vaiko iki Vyro: Šventas Pavasaris ir Didžioji Kova
Knygos autorius brendimo amžių (nuo 14 iki 21 metų) vaizduoja kaip didžiųjų permainų, „šventojo pavasario“, metą, kai jaunuolio siela ir kūnas išgyvena tikrą revoliuciją. Tothas šį laikotarpį apibūdina kaip „kovą tarp vaiko ir vyro“, kurios tikslas – vyro pergalė.
Tvėrėjo Planai ir Pirmoji Meilė: Knyga prasideda nuo didingo Kūrėjo plano išdėstymo, aiškinant lyčių skirtumo prasmę ir moterystės šventumą. Autorius jautriai ir pagarbiai paliečia pirmosios meilės, naujų jausmų ir nesuprantamo ilgesio temą, paaiškindamas tai kaip natūralų Dievo plano dalį, ruošiančią jaunuolį būsimai šeimai. Jis pabrėžia, kad šios bundančios jėgos yra šventos ir skirtos kilniems tikslams.
Kryžkelė ir Bedugnė: Tačiau šis gražus planas susiduria su didžiuliais pavojais. Tothas vaizdingai piešia jaunuolio kryžkelę, kurioje susitinka Dorybė ir Nuodėmė. Didžiausias dėmesys skiriamas neskaistybės nuodėmei, kurią autorius vaizduoja kaip „devyngalvį slibiną“ ir „dvokiančias pelkes“. Labai atvirai ir negailestingai aprašomos fizinės ir dvasinės nuodėmingo gyvenimo pasekmės: sveikatos praradimas, valios susilpnėjimas, dvasinis atšipimas, netikėjimas ir galutinė pražūtis. Autorius nevengia šiurpių palyginimų ir pavyzdžių, siekdamas parodyti, kad trumpalaikis malonumas veda į ilgalaikę kančią ir savęs sunaikinimą.
Ginklai Kovai: Knygos pabaigoje pateikiamas visas „ginklų arsenalas“ kovai su pagundomis. Tai ne tik malda, išpažintis ir Komunija, bet ir praktiniai patarimai: valios grūdinimas per mažus kasdienius nusigalinėjimus, tinkamas laisvalaikio praleidimas, sportas, gamtos meilė, gerų knygų skaitymas ir blogos draugijos vengimas. Ypač pabrėžiamas poreikis turėti dvasios vadovą – kunigą, su kuriuo jaunuolis galėtų atvirai pasikalbėti apie savo sunkumus.
Tiesioginis ir Įkvepiantis Stilius
Dr. Tihamer Toth kalba jaunuoliui kaip „jaunajam draugui“. Jo stilius yra labai tiesioginis, aiškus, kupinas vaizdingų metaforų (du ežerai, kryžkelė, kova su slibinu) ir retorinių klausimų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti. Knyga parašyta su didžiule meile ir rūpesčiu jaunimu, tačiau kartu ir su dideliu reiklumu. Autorius ne pataikauja, o kviečia į didvyriškumą, į riterišką kovą už savo sielos tyrumą ir kilnius idealus.
Išvados
„Jaunuolio kovos“ yra klasikinis krikščioniškos jaunimo literatūros pavyzdys, nepraradęs savo aktualumo. Tai knyga, kuri drąsiai ir atvirai kalba apie temas, kurias dažnai vengiama liesti. Ji suteikia ne tik perspėjimų, bet ir konkrečių priemonių, kaip jaunam žmogui išlikti doram sudėtingame pasaulyje. Tai puikus vadovas ne tik patiems jaunuoliams, bet ir jų tėvams bei auklėtojams, padedantis suprasti brendimo amžiaus iššūkius ir rasti kelius, kaip padėti jaunai sielai laimėti svarbiausias gyvenimo kovas.
Vengrų teologo ir jaunimo ugdytojo Dr. Tihamer Toth knyga „Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas)“ – tai tiesus, bekompromisis ir tėviškai rūpestingas vadovas jaunam vyrui, stovinčiam pačiame sudėtingiausiame savo gyvenimo etape. Tai ne švelnus pasakojimas, o veikiau kovos strategijos vadovėlis, skirtas padėti jaunuoliui atpažinti pavojus, suprasti savo prigimtį ir nugalėti vidines bei išorines kovas, ypač tas, kurios susijusios su brendimu ir skaistybės išsaugojimu.
Nuo Vaiko iki Vyro: Šventas Pavasaris ir Didžioji Kova
Knygos autorius brendimo amžių (nuo 14 iki 21 metų) vaizduoja kaip didžiųjų permainų, „šventojo pavasario“, metą, kai jaunuolio siela ir kūnas išgyvena tikrą revoliuciją. Tothas šį laikotarpį apibūdina kaip „kovą tarp vaiko ir vyro“, kurios tikslas – vyro pergalė.
Tvėrėjo Planai ir Pirmoji Meilė: Knyga prasideda nuo didingo Kūrėjo plano išdėstymo, aiškinant lyčių skirtumo prasmę ir moterystės šventumą. Autorius jautriai ir pagarbiai paliečia pirmosios meilės, naujų jausmų ir nesuprantamo ilgesio temą, paaiškindamas tai kaip natūralų Dievo plano dalį, ruošiančią jaunuolį būsimai šeimai. Jis pabrėžia, kad šios bundančios jėgos yra šventos ir skirtos kilniems tikslams.
Kryžkelė ir Bedugnė: Tačiau šis gražus planas susiduria su didžiuliais pavojais. Tothas vaizdingai piešia jaunuolio kryžkelę, kurioje susitinka Dorybė ir Nuodėmė. Didžiausias dėmesys skiriamas neskaistybės nuodėmei, kurią autorius vaizduoja kaip „devyngalvį slibiną“ ir „dvokiančias pelkes“. Labai atvirai ir negailestingai aprašomos fizinės ir dvasinės nuodėmingo gyvenimo pasekmės: sveikatos praradimas, valios susilpnėjimas, dvasinis atšipimas, netikėjimas ir galutinė pražūtis. Autorius nevengia šiurpių palyginimų ir pavyzdžių, siekdamas parodyti, kad trumpalaikis malonumas veda į ilgalaikę kančią ir savęs sunaikinimą.
Ginklai Kovai: Knygos pabaigoje pateikiamas visas „ginklų arsenalas“ kovai su pagundomis. Tai ne tik malda, išpažintis ir Komunija, bet ir praktiniai patarimai: valios grūdinimas per mažus kasdienius nusigalinėjimus, tinkamas laisvalaikio praleidimas, sportas, gamtos meilė, gerų knygų skaitymas ir blogos draugijos vengimas. Ypač pabrėžiamas poreikis turėti dvasios vadovą – kunigą, su kuriuo jaunuolis galėtų atvirai pasikalbėti apie savo sunkumus.
Tiesioginis ir Įkvepiantis Stilius
Dr. Tihamer Toth kalba jaunuoliui kaip „jaunajam draugui“. Jo stilius yra labai tiesioginis, aiškus, kupinas vaizdingų metaforų (du ežerai, kryžkelė, kova su slibinu) ir retorinių klausimų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti. Knyga parašyta su didžiule meile ir rūpesčiu jaunimu, tačiau kartu ir su dideliu reiklumu. Autorius ne pataikauja, o kviečia į didvyriškumą, į riterišką kovą už savo sielos tyrumą ir kilnius idealus.
Išvados
„Jaunuolio kovos“ yra klasikinis krikščioniškos jaunimo literatūros pavyzdys, nepraradęs savo aktualumo. Tai knyga, kuri drąsiai ir atvirai kalba apie temas, kurias dažnai vengiama liesti. Ji suteikia ne tik perspėjimų, bet ir konkrečių priemonių, kaip jaunam žmogui išlikti doram sudėtingame pasaulyje. Tai puikus vadovas ne tik patiems jaunuoliams, bet ir jų tėvams bei auklėtojams, padedantis suprasti brendimo amžiaus iššūkius ir rasti kelius, kaip padėti jaunai sielai laimėti svarbiausias gyvenimo kovas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 766
Tihamer Toth, Antanas Maceina (Išvertė)
1948
Knygos „Jaunuolio religija“ apžvalga Vengrų vyskupo ir rašytojo Tihamero Totho knyga „Jaunuolio religija“ yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos veikalas, skirtas jauniems vyrams, stovintiems ant brandos slenksčio. Tai išsamus vadovas, apimantis praktiškai visas jauno žmogaus gyvenimo sritis – nuo kasdienio etiketo iki giliausių dvasinių klausimų, ir visa tai grindžiama tvirtu religiniu pamatu. Knyga siekia ne tik pamokyti, bet ir įkvėpti jaunuolį tapti disciplinuotu, doru, išsilavinusiu ir tvirto būdo vyru, kurio gyvenimas būtų prasmingas ir skirtas aukštesniems idealams.
Pagrindinės temos
Knygos turinį galima suskirstyti į keletą esminių dalių, kurias visas jungia religijos gija.
Charakteris ir elgesio kultūra: Didelis dėmesys skiriamas išorinei kultūrai kaip vidinio kilnumo atspindžiui. Autorius teigia, kad tikrasis mandagumas kyla iš geros širdies, o ne vien iš išmoktų manierų. Išsamiai aptariamos elgesio taisyklės įvairiose situacijose: draugijoje , prie stalo , šokiuose. Pabrėžiama, kad pagarbus elgesys su tėvais, mokytojais, moterimis ir net tarnais yra tikro džentelmeno bruožas.
Studijos ir intelektinis lavinimasis: Ši dalis – tai praktinis vadovas, kaip efektyviai mokytis. T. Tothas pataria mokytis džiaugsmingai , susikaupus ir sistemingai, taikant tokius metodus kaip medžiagos skaidymas („divide et impera“) ar ritmo panaudojimas įsiminimui. Knygoje ginama klasikinių kalbų (lotynų ir graikų) svarba proto lavinimui ir pabrėžiama būtinybė skaityti vertingą literatūrą, vengiant menkaverčių ar moraliai žalingų kūrinių.
Sveikata ir kūno kultūra: Vadovaudamasis posakiu „sveika siela sveikame kūne“, autorius skatina jaunuolius rūpintis savo fizine būkle. Aptariama taisyklingos mitybos , miego ir kūno grūdinimo svarba. Sportas ir žaidimai vertinami ne tik kaip pramoga, bet ir kaip priemonė ugdyti valią, ištvermę ir garbingumą. Vis dėlto perspėjama, kad sportas netaptų stabu, nustelbiančiu dvasinius ir intelektinius tikslus.
Religija kaip gyvenimo pamatas: Tai yra kertinė knygos ašis. Autorius teigia, kad visavertis, doras ir laimingas gyvenimas yra neįmanomas be Dievo. Ši idėja iliustruojama įsimintina metafora apie vorą, kuris, nukirpęs aukštyn einantį siūlą (religiją), suardo visą savo tinklą. Knygoje aptariami praktiniai tikėjimo aspektai: malda , sekmadienio Mišių lankymas , Išpažinties ir Komunijos svarba. Pabrėžiamas „vyriškas religingumas“ – aktyvus, valingas ir sąmoningas tikėjimas, integruotas į kasdienybę, o ne vien jausmingas ar formalus pamaldumas.
Stilius ir tonas
Tihamero Totho rašymo stilius yra tiesus, autoritetingas ir pamokantis. Jis nuolat kreipiasi į skaitytoją „jaunuoli“ arba „mano drauge“, kurdamas asmenišką, tėvišką santykį. Tekstas gausiai iliustruojamas pavyzdžiais iš istorijos, šventųjų gyvenimų, anekdotais, palyginimais ir sentencijomis, kas daro jį gyvesnį ir lengviau įsimenamą.
Įvertinimas
„Jaunuolio religija“ – tai monumentalus bandymas aprėpti visus jauno vyro auklėjimo aspektus, suteikiant jam tvirtą moralinį kompasą. Knygos stiprybė – jos holistinis požiūris, kuriame dvasinis, intelektinis, socialinis ir fizinis lavinimas yra neatsiejami. Daugelis autoriaus patarimų, ypač susijusių su disciplinos, charakterio tvirtumo ir atsakomybės ugdymu, išlieka aktualūs ir šiandien.
Vis dėlto, skaitant knygą, akivaizdu, kad ji yra savo laikmečio produktas. Kai kurios socialinės normos, požiūris į tam tikrus visuomenės reiškinius ar specifiniai pavyzdžiai šiuolaikiniam skaitytojui gali atrodyti pasenę. Griežtas ir dogmatiškas tonas taip pat gali būti priimtinas ne visiems.
Išvada
„Jaunuolio religija“ yra vertingas XX a. pradžios krikščioniškosios minties ir auklėjimo filosofijos dokumentas. Tai išsamus ir bekompromisis vadovas, skirtas tiems, kurie ieško aiškių moralinių gairių ir nori savo gyvenimą grįsti tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Nors kai kurie aspektai atspindi praėjusios epochos dvasią, pamatinės idėjos apie pareigą, garbę, discipliną, tikėjimo ir prasmės paieškas išlieka universalios ir gali įkvėpti ne vieną jaunuolį, siekiantį tapti brandžia asmenybe.
Pagrindinės temos
Knygos turinį galima suskirstyti į keletą esminių dalių, kurias visas jungia religijos gija.
Charakteris ir elgesio kultūra: Didelis dėmesys skiriamas išorinei kultūrai kaip vidinio kilnumo atspindžiui. Autorius teigia, kad tikrasis mandagumas kyla iš geros širdies, o ne vien iš išmoktų manierų. Išsamiai aptariamos elgesio taisyklės įvairiose situacijose: draugijoje , prie stalo , šokiuose. Pabrėžiama, kad pagarbus elgesys su tėvais, mokytojais, moterimis ir net tarnais yra tikro džentelmeno bruožas.
Studijos ir intelektinis lavinimasis: Ši dalis – tai praktinis vadovas, kaip efektyviai mokytis. T. Tothas pataria mokytis džiaugsmingai , susikaupus ir sistemingai, taikant tokius metodus kaip medžiagos skaidymas („divide et impera“) ar ritmo panaudojimas įsiminimui. Knygoje ginama klasikinių kalbų (lotynų ir graikų) svarba proto lavinimui ir pabrėžiama būtinybė skaityti vertingą literatūrą, vengiant menkaverčių ar moraliai žalingų kūrinių.
Sveikata ir kūno kultūra: Vadovaudamasis posakiu „sveika siela sveikame kūne“, autorius skatina jaunuolius rūpintis savo fizine būkle. Aptariama taisyklingos mitybos , miego ir kūno grūdinimo svarba. Sportas ir žaidimai vertinami ne tik kaip pramoga, bet ir kaip priemonė ugdyti valią, ištvermę ir garbingumą. Vis dėlto perspėjama, kad sportas netaptų stabu, nustelbiančiu dvasinius ir intelektinius tikslus.
Religija kaip gyvenimo pamatas: Tai yra kertinė knygos ašis. Autorius teigia, kad visavertis, doras ir laimingas gyvenimas yra neįmanomas be Dievo. Ši idėja iliustruojama įsimintina metafora apie vorą, kuris, nukirpęs aukštyn einantį siūlą (religiją), suardo visą savo tinklą. Knygoje aptariami praktiniai tikėjimo aspektai: malda , sekmadienio Mišių lankymas , Išpažinties ir Komunijos svarba. Pabrėžiamas „vyriškas religingumas“ – aktyvus, valingas ir sąmoningas tikėjimas, integruotas į kasdienybę, o ne vien jausmingas ar formalus pamaldumas.
Stilius ir tonas
Tihamero Totho rašymo stilius yra tiesus, autoritetingas ir pamokantis. Jis nuolat kreipiasi į skaitytoją „jaunuoli“ arba „mano drauge“, kurdamas asmenišką, tėvišką santykį. Tekstas gausiai iliustruojamas pavyzdžiais iš istorijos, šventųjų gyvenimų, anekdotais, palyginimais ir sentencijomis, kas daro jį gyvesnį ir lengviau įsimenamą.
Įvertinimas
„Jaunuolio religija“ – tai monumentalus bandymas aprėpti visus jauno vyro auklėjimo aspektus, suteikiant jam tvirtą moralinį kompasą. Knygos stiprybė – jos holistinis požiūris, kuriame dvasinis, intelektinis, socialinis ir fizinis lavinimas yra neatsiejami. Daugelis autoriaus patarimų, ypač susijusių su disciplinos, charakterio tvirtumo ir atsakomybės ugdymu, išlieka aktualūs ir šiandien.
Vis dėlto, skaitant knygą, akivaizdu, kad ji yra savo laikmečio produktas. Kai kurios socialinės normos, požiūris į tam tikrus visuomenės reiškinius ar specifiniai pavyzdžiai šiuolaikiniam skaitytojui gali atrodyti pasenę. Griežtas ir dogmatiškas tonas taip pat gali būti priimtinas ne visiems.
Išvada
„Jaunuolio religija“ yra vertingas XX a. pradžios krikščioniškosios minties ir auklėjimo filosofijos dokumentas. Tai išsamus ir bekompromisis vadovas, skirtas tiems, kurie ieško aiškių moralinių gairių ir nori savo gyvenimą grįsti tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Nors kai kurie aspektai atspindi praėjusios epochos dvasią, pamatinės idėjos apie pareigą, garbę, discipliną, tikėjimo ir prasmės paieškas išlieka universalios ir gali įkvėpti ne vieną jaunuolį, siekiantį tapti brandžia asmenybe.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 118
Tihamer Toth, Antanas Maceina (Išvertė)
1948
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“: Kelrodė žvaigždė charakterio ugdymo kelyje
Vengrų dvasininko ir garsaus jaunimo auklėtojo Tihamerio Toto knyga „Jaunuolio būdas“ – tai klasikinis veikalas, skirtas jauno žmogaus charakterio formavimui. Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, jos idėjos išlieka stebėtinai aktualios ir šiandien, siūlydamos tvirtą moralinį kompasą audringame paauglystės ir jaunystės laikotarpyje. Knyga, išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir į lietuvių (pirmą kartą 1931 m., vertė Antanas Maceina), tapo dvasiniu vadovu ištisoms kartoms, ieškančioms atsakymų į amžinus klausimus apie gyvenimo prasmę, vertybes ir asmenybės tvirtumą.
Knygos esmė: Būdo svarba
Pagrindinė knygos ašis – charakterio (būdo) ugdymo svarba. T. Totas teigia, kad tvirtas būdas yra ne prigimtinė duotybė, o sunkaus, nuoseklaus ir sąmoningo darbo rezultatas. Autorius pabrėžia, kad nei turtai, nei mokslas, nei socialinė padėtis negali atstoti tvirtos asmenybės, kuri remiasi kilniais principais ir geba jų laikytis net ir sudėtingiausiose situacijose.
Knygoje išskiriami keli esminiai charakterio ugdymo etapai:
Principų turėjimas. Pirmiausia jaunuolis turi susiformuoti aiškius ir teisingus gyvenimo principus, pagrįstus krikščioniškomis vertybėmis. Tai lyg pamatas, ant kurio statomas visas asmenybės pastatas.
Valios lavinimas. Turėti principus neužtenka. Svarbiausia – išsiugdyti geležinę valią, kuri padėtų tų principų laikytis kasdieniame gyvenime, atsispirti pagundoms ir aplinkos spaudimui.
Savęs pažinimas ir kova su ydomis. Autorius skatina jauną žmogų nuolat analizuoti savo vidinį pasaulį, atpažinti savo silpnybes ir ryžtingai su jomis kovoti. Kova su tinginyste, egoizmu, melu ar puikybe yra neatsiejama charakterio grūdinimo dalis.
Stilius ir struktūra
Knyga parašyta labai patraukliu ir prieinamu stiliumi. T. Totas tiesiogiai kreipiasi į jaunąjį skaitytoją („mano sūnau“, „mano drauge“), sukuriant nuoširdaus ir asmeniško pokalbio atmosferą. Tekstas gausiai iliustruotas gyvenimiškais pavyzdžiais, istorinėmis alegorijomis (pvz., romėno Regulo istorija), vaizdingomis metaforomis (jaunuolis lyginamas su pilies bokštu, o nepastovus žmogus – su vėjarodžiu) ir įkvepiančiomis citatomis.
Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiai temai, pavyzdžiui:
Pareigos svarba („Pareiga“)
Kova su tinginyste („Bitė ir vabalas“)
Tiesos sakymo būtinybė („Sakyk tiktai tiesą!“)
Pinigų ir laiko vertė („Kiek kainuoja laikas?“)
Gebėjimas pasakyti „ne“ („Ar gali pasakyti: „Ne!““)
Tokia struktūra leidžia skaitytojui nuosekliai gilintis į skirtingus charakterio aspektus ir pritaikyti patarimus savo gyvenime.
Apibendrinimas
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“ – tai ne tik religinio, bet ir bendražmogiško auklėjimo manifestas. Tai knyga, kuri įkvepia siekti daugiau nei vien materialinės gerovės ar paviršutiniškų malonumų. Ji moko, kad tikroji laimė slypi gebėjime valdyti save, sąžiningai atlikti savo pareigas ir tapti tvirta, patikima bei kilnia asmenybe.
Šis veikalas yra neįkainojama dovana kiekvienam jaunuoliui, stovinčiam gyvenimo kryžkelėje, ir puikus priminimas suaugusiems apie amžinąsias vertybes, kurios formuoja ne tik individą, bet ir visą visuomenę. Tai knyga, kurią verta ne tik perskaityti, bet ir nuolat turėti šalia kaip patikimą dvasios vadovą.
Vengrų dvasininko ir garsaus jaunimo auklėtojo Tihamerio Toto knyga „Jaunuolio būdas“ – tai klasikinis veikalas, skirtas jauno žmogaus charakterio formavimui. Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, jos idėjos išlieka stebėtinai aktualios ir šiandien, siūlydamos tvirtą moralinį kompasą audringame paauglystės ir jaunystės laikotarpyje. Knyga, išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir į lietuvių (pirmą kartą 1931 m., vertė Antanas Maceina), tapo dvasiniu vadovu ištisoms kartoms, ieškančioms atsakymų į amžinus klausimus apie gyvenimo prasmę, vertybes ir asmenybės tvirtumą.
Knygos esmė: Būdo svarba
Pagrindinė knygos ašis – charakterio (būdo) ugdymo svarba. T. Totas teigia, kad tvirtas būdas yra ne prigimtinė duotybė, o sunkaus, nuoseklaus ir sąmoningo darbo rezultatas. Autorius pabrėžia, kad nei turtai, nei mokslas, nei socialinė padėtis negali atstoti tvirtos asmenybės, kuri remiasi kilniais principais ir geba jų laikytis net ir sudėtingiausiose situacijose.
Knygoje išskiriami keli esminiai charakterio ugdymo etapai:
Principų turėjimas. Pirmiausia jaunuolis turi susiformuoti aiškius ir teisingus gyvenimo principus, pagrįstus krikščioniškomis vertybėmis. Tai lyg pamatas, ant kurio statomas visas asmenybės pastatas.
Valios lavinimas. Turėti principus neužtenka. Svarbiausia – išsiugdyti geležinę valią, kuri padėtų tų principų laikytis kasdieniame gyvenime, atsispirti pagundoms ir aplinkos spaudimui.
Savęs pažinimas ir kova su ydomis. Autorius skatina jauną žmogų nuolat analizuoti savo vidinį pasaulį, atpažinti savo silpnybes ir ryžtingai su jomis kovoti. Kova su tinginyste, egoizmu, melu ar puikybe yra neatsiejama charakterio grūdinimo dalis.
Stilius ir struktūra
Knyga parašyta labai patraukliu ir prieinamu stiliumi. T. Totas tiesiogiai kreipiasi į jaunąjį skaitytoją („mano sūnau“, „mano drauge“), sukuriant nuoširdaus ir asmeniško pokalbio atmosferą. Tekstas gausiai iliustruotas gyvenimiškais pavyzdžiais, istorinėmis alegorijomis (pvz., romėno Regulo istorija), vaizdingomis metaforomis (jaunuolis lyginamas su pilies bokštu, o nepastovus žmogus – su vėjarodžiu) ir įkvepiančiomis citatomis.
Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiai temai, pavyzdžiui:
Pareigos svarba („Pareiga“)
Kova su tinginyste („Bitė ir vabalas“)
Tiesos sakymo būtinybė („Sakyk tiktai tiesą!“)
Pinigų ir laiko vertė („Kiek kainuoja laikas?“)
Gebėjimas pasakyti „ne“ („Ar gali pasakyti: „Ne!““)
Tokia struktūra leidžia skaitytojui nuosekliai gilintis į skirtingus charakterio aspektus ir pritaikyti patarimus savo gyvenime.
Apibendrinimas
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“ – tai ne tik religinio, bet ir bendražmogiško auklėjimo manifestas. Tai knyga, kuri įkvepia siekti daugiau nei vien materialinės gerovės ar paviršutiniškų malonumų. Ji moko, kad tikroji laimė slypi gebėjime valdyti save, sąžiningai atlikti savo pareigas ir tapti tvirta, patikima bei kilnia asmenybe.
Šis veikalas yra neįkainojama dovana kiekvienam jaunuoliui, stovinčiam gyvenimo kryžkelėje, ir puikus priminimas suaugusiems apie amžinąsias vertybes, kurios formuoja ne tik individą, bet ir visą visuomenę. Tai knyga, kurią verta ne tik perskaityti, bet ir nuolat turėti šalia kaip patikimą dvasios vadovą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 246
KĘSTUTIS TRIMAKAS
ŽIDINYS, 1988
Motinos kvietimas atsiversti: knygos „Aš kviečiu jus“ apžvalga
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 168
KĘSTUTIS A. TRIMAKAS
Kaunas 2001
Knyga, pavadinta „MARIJA: „Dėkoju jums, kad atsiliepėte“ MEDJUGORJĖ: žodžiai, įvykiai, reikšmė“, kurią parašė Kęstutis A. Trimakas ir kuri 2001 m. buvo išleista Kaune, yra Medjugorjės įvykių analizė. Knyga aptaria nuo 1981 m. vykstančius Dievo Motinos apsireiškimus ir yra suskirstyta į tris dalis: „Žodžiai“, „Įvykiai“ ir „Reikšmė“.
„Žodžiai“: Ši dalis atskleidžia Marijos žinias, perduotas nuo 1987 iki 2001 m. Žiniose raginama tikėti, melstis, pasninkauti, atlikti išpažintį, atsiversti ir mylėti Dievą bei artimą.
„Įvykiai“: Šioje dalyje aprašoma apsireiškimų eiga, įskaitant palankią popiežiaus Jono Pauliaus II ir kardinolų poziciją, vietos vyskupo nepritarimą, stebuklingus išgijimus ir atsivertimus, taip pat karo įtaką.
„Reikšmė“: Paskutinėje dalyje aptariama Medjugorjė kaip dvasingumo centras ir pabrėžiama, kaip svarbu atsiliepti į Marijos žinias. Knyga pabrėžia, kad galutinį sprendimą dėl šių įvykių antgamtinio pobūdžio turi priimti Katalikų Bažnyčios vadovybė.
„Žodžiai“: Ši dalis atskleidžia Marijos žinias, perduotas nuo 1987 iki 2001 m. Žiniose raginama tikėti, melstis, pasninkauti, atlikti išpažintį, atsiversti ir mylėti Dievą bei artimą.
„Įvykiai“: Šioje dalyje aprašoma apsireiškimų eiga, įskaitant palankią popiežiaus Jono Pauliaus II ir kardinolų poziciją, vietos vyskupo nepritarimą, stebuklingus išgijimus ir atsivertimus, taip pat karo įtaką.
„Reikšmė“: Paskutinėje dalyje aptariama Medjugorjė kaip dvasingumo centras ir pabrėžiama, kaip svarbu atsiliepti į Marijos žinias. Knyga pabrėžia, kad galutinį sprendimą dėl šių įvykių antgamtinio pobūdžio turi priimti Katalikų Bažnyčios vadovybė.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 574
J. VAIŠNORA, MIC.
ROMA 1958
Įžanga ir Kūrinio Tikslas
Kunigo Juozo Vaišnoros veikalas „Marijos Garbinimas Lietuvoje“, išleistas 1958 metais Romoje kaip Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys, yra išsami istorinė studija, skirta Švč. Mergelės Marijos kulto raidai ir formoms Lietuvoje. Autorius siekia nušviesti šį svarbų tautos dvasinio gyvenimo reiškinį, pabrėždamas, kad Marijos garbinimas Lietuvoje buvo ne tik gilus, bet ir labai įvairiapusiškas, apimantis visas krikščioniškame pasaulyje žinomas pamaldumo formas.Istorinė Apžvalga: Trys Laikotarpiai
Autorius visą Marijos garbinimo istoriją Lietuvoje suskirsto į tris pagrindinius etapus, kurie atspindi ne tik pamaldumo raidą, bet ir istorinius iššūkius:- Iki protestantizmo: Šiuo laikotarpiu, prasidėjusiu su Lietuvos krikštu, Marijos kultas sparčiai plito, ypač per vienuolijas (pranciškonus, dominikonus), kurios steigė bažnyčias ir brolijas Marijos garbei. Jau Vytauto Didžiojo laikais Marija laikyta Lietuvos Globėja.
- Protestantizmo įtakos metu: Reformacijos idėjos, neigusios šventųjų, o ypač Marijos, garbinimą, tapo rimtu iššūkiu. Tačiau būtent ši kova paskatino dar didesnį pamaldumo suklestėjimą. Jėzuitai ir kitos vienuolijos aktyviai gynė ir platino Marijos kultą, steigė naujas brolijas, leido maldaknyges.
- Po reformacijos: Šis laikotarpis pasižymi ypač dideliu Marijos garbinimo pakilimu. Jį ženklina stebuklingais paveikslais pagarsėjusios šventovės, tokios kaip Šiluva ir Vilniaus Aušros Vartai, tapusios visos tautos piligrimystės centrais.
Pagrindinės Pamaldumo Formos
Knygoje detaliai aptariamos įvairios Marijos garbinimo formos, prigijusios Lietuvoje:- Šventovės ir Stebuklingi Paveikslai: Išskiriamas Šiluvos fenomenas, kur Marijos apsireiškimas tapo galingu impulsu atgimimui, ir Vilniaus Aušros Vartai, kurių Gailestingumo Motinos paveikslas tapo visos Lietuvos ir kaimyninių kraštų traukos centru. Taip pat minimi Trakai, Žemaičių Kalvarija ir kitos svarbios vietos.
- Brolijos ir Vienuolijos: Pabrėžiamas didžiulis vienuolijų (jėzuitų, marijonų, karmelitų ir kt.) vaidmuo platinant įvairias pamaldumo praktikas, tokias kaip Rožinis, Škaplierius.
- Liturginės Šventės ir Giesmės: Aptariama, kaip buvo švenčiamos pagrindinės Marijos šventės (Žolinė, Grabnyčios) ir kokį svarbų vaidmenį atliko liaudies giesmės, ypač „Marijos valandos“ (Rarotai).
- Marijos vardas ir titulai: Nagrinėjama, kaip Marija buvo tituluojama Lietuvos Globėja, Taikos Karaliene, ir kaip jos vardas tapo vienu populiariausių šalyje.
Apibendrinimas
Kun. Juozo Vaišnoros „Marijos Garbinimas Lietuvoje“ yra fundamentalus veikalas, atskleidžiantis vieną svarbiausių lietuvių tautos dvasinės kultūros aspektų. Autorius, remdamasis istoriniais šaltiniais, įtikinamai parodo, kad pamaldumas Marijai nebuvo tik išorinė apeiga, bet giliai įsišaknijęs, gyvas ir tautą vienijantis reiškinys, padėjęs atlaikyti istorines negandas ir išsaugoti krikščioniškąjį identitetą. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, besidominčiam Lietuvos Bažnyčios ir kultūros istorija.- Išsami informacija
- Peržiūros: 271
J. VENCKUS S. J.
BUENOS AIRES, 1954
Juozo Venckaus S. J. 1954 metais Buenos Airėse išleista knyga „Komunizmo pagrindai“ yra išsamus ir kritiškas žvilgsnis į komunistinę ideologiją, parašytas lietuvių išeivijai Šaltojo karo įkarštyje. Autoriaus, jėzuitų kunigo, tikslas – ne tik atskleisti politinius komunizmo siekius, bet ir išanalizuoti jo filosofinį pamatą, parodant, kad totalitarinė vergovė komunistų valdomuose kraštuose yra tiesioginė marksistinio-leninistinio mokslo išdava. Knyga skirta laisvajame pasaulyje gyvenantiems lietuviams, siekiant padėti jiems teisingai pažinti ir kovoti su „šiuo žmonijos priešu“, taip pat ir tiems, kurie per klaidą pakliuvo į komunistų gretas, kad padėtų jiems „sugrįžti į krikščionišką ir lietuvišką kelią“.
Filosofinė šerdis: dialektinis materializmas Knygos branduolį sudaro dialektinio materializmo – komunizmo filosofinio pagrindo – analizė. J. Venckus nuosekliai aiškina, kaip Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas pritaikė vokiečių filosofo Hegelio dialektikos metodą (tezė, antitezė, sintezė), tačiau jo esmę apvertė aukštyn kojomis: dvasią pakeitė materija. Autorius pristato pagrindinius marksizmo dėsnius: priešingumų, negacijos ir transformacijos.
Venckus kritiškai vertina šiuos postulatus, teigdamas, kad jie yra nelogiški ir moksliškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, jis kvestionuoja „priešingumų vienybės“ dėsnį, klausdamas, koks yra priešingumas tarp kiaušinio ir iš jo besivystančio viščiuko, ar tarp plytų ir iš jų statomo namo. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad marksizmas nepateikia jokio paaiškinimo, kaip „transformacijos dėsnis“ atsirado pačioje gamtoje, teigdamas, kad pagal Marksą „viskas eina savaime magiškai“. Galiausiai, autorius daro išvadą, kad dialektinis materializmas yra sukurtas tam, kad paneigtų Dievo, kaip Kūrėjo ir pirminio Judintojo, egzistavimą, teigdamas, kad materija yra amžina ir juda pati iš savęs.
Komunizmas kaip antireligija
Vienas svarbiausių knygos aspektų – komunizmo, kaip ateistinės ir krikščionybei priešiškos sistemos, demaskavimas. Skyriuje „Ar Religija – Žmonijos Opiumas?“ analizuojamas garsusis Markso teiginys. J. Venckus teigia, kad šis posakis naudojamas kaip įrankis darbininkų masėms sukiršinti ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš Bažnyčią bei kunigus, kurie esą tarnauja išnaudotojams.
Autorius gina Katalikų Bažnyčią, pabrėždamas jos istorinį rūpestį darbininkija, kurį liudija popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikos. Jis argumentuoja, kad Bažnyčia neturi jokio intereso palaikyti kapitalistų, kurių dauguma net nėra katalikai, ir kad ją pačią daugiausiai išlaiko paprasti darbo žmonės. Venckus pabrėžia, kad Bažnyčia kovoja ne su socialinėmis reformomis, o su „bedievišku komunizmu“, ir kol jis prievarta vers žmones būti ateistais, tol kova tarp Bažnyčios ir marksizmo nesibaigs. Knygoje teigiama, kad pats komunizmas siekia tapti nauja, pasaulietine religija, kuri pakeistų visas kitas.
Praktinė analizė ir kritika
Knygoje apžvelgiama Rusijos marksizmo istorija, pradedant dekabristų sukilimu ir baigiant Lenino atėjimu į valdžią. Autorius pabrėžia, kad visus rusų revoliucionierius, nepaisant jų kilmės, vienijo du bruožai: noras nuversti caro valdžią ir ateizmas.
J. Venckus pateikia išsamią sovietinio komunizmo praktikos kritiką, apibūdindamas jį kaip:
Totalitarinę diktatūrą, pavertusią žmogų valstybės įrankiu.
Sistemą, naudojančią terorą, masinius kalinimus ir priverstinį darbą.
Moralės neigimą, kur, pasak Lenino, moralu yra viskas, kas padeda proletariato klasių kovai.
Utopiją, kuri nepaiso prigimtinių žmogaus polinkių, tokių kaip noras turėti privačią nuosavybę.
Atskiruose skyriuose aptariami komunistų kovos metodai prieš Bažnyčią, tokie kaip dvasininkų atskyrimas nuo žmonių, jų šmeižimas, bandymai įkurti tautines, nuo Romos atskirtas bažnyčias, ir jaunimo perėmimas į savo globą.
Katalikų Bažnyčios atsakas
Svarbi knygos dalis skirta oficialiai Katalikų Bažnyčios pozicijai komunizmo atžvilgiu. Autorius pateikia eilę popiežių pasmerkimų, pradedant Pijumi IX 1846 metais. Vainikuoja šią apžvalgą 1949 m. liepos 1 d. Pijaus XII dekretas, kuriuo:
Draudžiama katalikams stoti į komunistų partiją ar ją remti.
Draudžiama leisti, platinti ar skaityti komunistinę literatūrą.
Teigiama, kad sąmoningai tai darantys asmenys negali priimti sakramentų.
Skelbiama, kad komunistų materialistinį mokslą išpažįstantys ir platinantys katalikai ipso facto (pačiu tuo faktu) užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą Apaštalų Sostui.
Šis skyrius pabrėžia, kad Bažnyčios kova su komunizmu yra ne politinė, o giliai dvasinė ir doktrininė.
Apibendrinimas Juozo Venckaus „Komunizmo pagrindai“ yra vertingas istorinis dokumentas, atspindintis Lietuvos išeivijos intelektualinę ir dvasinę kovą sovietinės okupacijos metais. Tai ne tik politinis pamfletas, bet ir rimtas bandymas išanalizuoti komunizmo ideologiją iš krikščioniškosios filosofijos perspektyvos. Knyga, parašyta aiškia ir suprantama kalba, nuosekliai griauna marksizmo-leninizmo teorinius pamatus ir demaskuoja jo praktiką kaip antihumanišką ir priešišką pamatinei žmogaus laisvei. Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, ji išlieka aktuali kaip priminimas apie totalitarinių ideologijų pavojų ir kaip tvirto krikščioniško atsako pavyzdys.
Filosofinė šerdis: dialektinis materializmas Knygos branduolį sudaro dialektinio materializmo – komunizmo filosofinio pagrindo – analizė. J. Venckus nuosekliai aiškina, kaip Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas pritaikė vokiečių filosofo Hegelio dialektikos metodą (tezė, antitezė, sintezė), tačiau jo esmę apvertė aukštyn kojomis: dvasią pakeitė materija. Autorius pristato pagrindinius marksizmo dėsnius: priešingumų, negacijos ir transformacijos.
Venckus kritiškai vertina šiuos postulatus, teigdamas, kad jie yra nelogiški ir moksliškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, jis kvestionuoja „priešingumų vienybės“ dėsnį, klausdamas, koks yra priešingumas tarp kiaušinio ir iš jo besivystančio viščiuko, ar tarp plytų ir iš jų statomo namo. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad marksizmas nepateikia jokio paaiškinimo, kaip „transformacijos dėsnis“ atsirado pačioje gamtoje, teigdamas, kad pagal Marksą „viskas eina savaime magiškai“. Galiausiai, autorius daro išvadą, kad dialektinis materializmas yra sukurtas tam, kad paneigtų Dievo, kaip Kūrėjo ir pirminio Judintojo, egzistavimą, teigdamas, kad materija yra amžina ir juda pati iš savęs.
Komunizmas kaip antireligija
Vienas svarbiausių knygos aspektų – komunizmo, kaip ateistinės ir krikščionybei priešiškos sistemos, demaskavimas. Skyriuje „Ar Religija – Žmonijos Opiumas?“ analizuojamas garsusis Markso teiginys. J. Venckus teigia, kad šis posakis naudojamas kaip įrankis darbininkų masėms sukiršinti ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš Bažnyčią bei kunigus, kurie esą tarnauja išnaudotojams.
Autorius gina Katalikų Bažnyčią, pabrėždamas jos istorinį rūpestį darbininkija, kurį liudija popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikos. Jis argumentuoja, kad Bažnyčia neturi jokio intereso palaikyti kapitalistų, kurių dauguma net nėra katalikai, ir kad ją pačią daugiausiai išlaiko paprasti darbo žmonės. Venckus pabrėžia, kad Bažnyčia kovoja ne su socialinėmis reformomis, o su „bedievišku komunizmu“, ir kol jis prievarta vers žmones būti ateistais, tol kova tarp Bažnyčios ir marksizmo nesibaigs. Knygoje teigiama, kad pats komunizmas siekia tapti nauja, pasaulietine religija, kuri pakeistų visas kitas.
Praktinė analizė ir kritika
Knygoje apžvelgiama Rusijos marksizmo istorija, pradedant dekabristų sukilimu ir baigiant Lenino atėjimu į valdžią. Autorius pabrėžia, kad visus rusų revoliucionierius, nepaisant jų kilmės, vienijo du bruožai: noras nuversti caro valdžią ir ateizmas.
J. Venckus pateikia išsamią sovietinio komunizmo praktikos kritiką, apibūdindamas jį kaip:
Totalitarinę diktatūrą, pavertusią žmogų valstybės įrankiu.
Sistemą, naudojančią terorą, masinius kalinimus ir priverstinį darbą.
Moralės neigimą, kur, pasak Lenino, moralu yra viskas, kas padeda proletariato klasių kovai.
Utopiją, kuri nepaiso prigimtinių žmogaus polinkių, tokių kaip noras turėti privačią nuosavybę.
Atskiruose skyriuose aptariami komunistų kovos metodai prieš Bažnyčią, tokie kaip dvasininkų atskyrimas nuo žmonių, jų šmeižimas, bandymai įkurti tautines, nuo Romos atskirtas bažnyčias, ir jaunimo perėmimas į savo globą.
Katalikų Bažnyčios atsakas
Svarbi knygos dalis skirta oficialiai Katalikų Bažnyčios pozicijai komunizmo atžvilgiu. Autorius pateikia eilę popiežių pasmerkimų, pradedant Pijumi IX 1846 metais. Vainikuoja šią apžvalgą 1949 m. liepos 1 d. Pijaus XII dekretas, kuriuo:
Draudžiama katalikams stoti į komunistų partiją ar ją remti.
Draudžiama leisti, platinti ar skaityti komunistinę literatūrą.
Teigiama, kad sąmoningai tai darantys asmenys negali priimti sakramentų.
Skelbiama, kad komunistų materialistinį mokslą išpažįstantys ir platinantys katalikai ipso facto (pačiu tuo faktu) užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą Apaštalų Sostui.
Šis skyrius pabrėžia, kad Bažnyčios kova su komunizmu yra ne politinė, o giliai dvasinė ir doktrininė.
Apibendrinimas Juozo Venckaus „Komunizmo pagrindai“ yra vertingas istorinis dokumentas, atspindintis Lietuvos išeivijos intelektualinę ir dvasinę kovą sovietinės okupacijos metais. Tai ne tik politinis pamfletas, bet ir rimtas bandymas išanalizuoti komunizmo ideologiją iš krikščioniškosios filosofijos perspektyvos. Knyga, parašyta aiškia ir suprantama kalba, nuosekliai griauna marksizmo-leninizmo teorinius pamatus ir demaskuoja jo praktiką kaip antihumanišką ir priešišką pamatinei žmogaus laisvei. Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, ji išlieka aktuali kaip priminimas apie totalitarinių ideologijų pavojų ir kaip tvirto krikščioniško atsako pavyzdys.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 104
PENKIOS KNYGOS Vertimas iš Neovulgatos
Vilnius 1973
Šiame dokumente pateikiama Psalmyno – Senojo Testamento psalmių rinkinio – apžvalga. Tai yra 1973 metais Lietuvos TSR Vyskupijų Ordinarų Kolegijos išleistas vertimas iš lotyniškosios Neovulgatos.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 260
Stasys Yla
1949
Knygos apžvalga: Stasio Ylos „Marijos Garbė“
Veikalas, skirtas palaikyti dvasiai ir puoselėti vilčiai, Stasio Ylos 1949 m. išleista knyga „Marijos Garbė“ yra gilus ir daugiasluoksnis mariologinis veikalas, tapęs dvasine atrama pokario Lietuvos išeiviams. Išleista Vokietijoje, kaip atsakas į popiežiaus Pijaus XII kvietimą 1949-uosius paskelbti Marijos metais, knyga siekė sustiprinti tikėjimą ir viltį tų, kurie buvo priversti palikti tėvynę. Autorius, kunigas ir visuomenės veikėjas Stasys Yla, suskirstė leidinį į tris pagrindines dalis: „Marijos Garbė Pasaulyje“, „Marijos Garbė Lietuvoje“ ir „Marijos Garbė Rožančiuje“, kurios nuosekliai atskleidžia Mergelės Marijos svarbą krikščionybės istorijoje, Lietuvos kultūroje ir asmeniniame tikinčiojo gyvenime.
Marijos vaidmuo pasaulio istorijoje
Pirmojoje dalyje autorius metodiškai ir išsamiai apžvelgia Marijos garbinimo raidą nuo ankstyvosios krikščionybės iki moderniųjų laikų. Pasakojimas pradedamas nuo II amžiaus legendų ir raštų, aukštinančių Marijos dorybes, ir tęsiamas per katakombų meną, kuriame Ji vaizduojama garbės vietoje. Pabrėžiamas Kalcedono bažnytinio susirinkimo (451 m.) sprendimas, oficialiai pripažinęs Marijai Dievo Motinos titulą, kaip esminis lūžis.
Išsamiai aptariami viduramžiai, vadinami „riterių ir moters garbinimo amžiais“, kuomet suklestėjo mariologijos mokslas ir atsirado naujų pamaldumo formų. Domininkonų ir pranciškonų ordinai aktyviai platino rožančiaus maldą bei Nekaltojo Prasidėjimo garbinimą. Šiuo laikotarpiu atsirado ir iki šių dienų plačiai žinomos maldos, tokios kaip „Sveika Marija“ (pilna jos forma įsigalėjo XV a.), ir sukurti garsieji himnai „Salve Regina“ bei „Stabat Mater dolorosa“.
Nagrinėjant naujuosius laikus, Yla atkreipia dėmesį į Bažnyčios atsaką į protestantizmo ir jansenizmo judėjimus, kurie skatino teologus dar giliau pagrįsti Marijos garbinimą. Šis laikotarpis pažymėtas Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimu (1854 m.) ir garsiaisiais Marijos apsireiškimais Lurde bei Fatimoje, kurie sustiprino pamaldumą visame pasaulyje. Skyrius užbaigiamas istoriniu popiežiaus Pijaus XII aktu – 1942 m. įvykdytu viso pasaulio paaukojimu Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Marijos žemė – Lietuva
Antroji, bene emociškai stipriausia knygos dalis, skirta Marijos garbei Lietuvoje. Autorius teigia, kad Lietuva ne veltui vadinama
Terra Mariana (Marijos Žemė), nes pamaldumas Dievo Motinai yra neatsiejama tautos tapatybės dalis nuo pat krikšto. Primenamas Vytauto Didžiojo pamaldumas, jo statytos bažnyčios ir su savimi į karo žygius imamas Marijos paveikslas. Taip pat iškeliamas Šventojo Kazimiero, kūrusio giesmes Marijai, pavyzdys.
Didelis dėmesys skiriamas žymiausioms Lietuvos marijoninėms šventovėms, kurios aprašomos ne tik kaip maldos vietos, bet ir kaip tautos istorijos bei kultūros židiniai:
Šiluva: Aprašoma kaip Lietuvos Lurdas, kur XVII a. apsireiškusi Marija verkė dėl protestantizmo nualinto krašto ir įkvėpė katalikybės atgimimą. Pabrėžiamas stebuklingas žmonių tikėjimas, matomas per Šilinių atlaidus.
Aušros Vartai: Išryškinama šios šventovės Vilniuje ne tik religinė, bet ir istorinė bei kultūrinė reikšmė, jos sąsajos su valstybės istorija. Aušros Vartų Dievo Motina, vadinama „Lietuvos Kunigaikštiene“, įkvėpė Adomą Mickevičių ir Maironį.
Pažaislis: Pristatoma kaip viena gražiausių Marijos šventovių, funduota kanclerio Kristupo Paco. Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, 1928 m. sugrąžintas iš Rusijos, tapo ypatingu traukos centru Kauno krašto žmonėms ir jaunimui.
Žemaičių Kalvarija: Įkurta vyskupo Jurgio Tiškevičiaus XVII a. pagal Jeruzalės pavyzdį, ši vieta tapo Žemaitijos dvasiniu centru. Čia esantis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas šimtmečiais traukė maldininkus apmąstyti Kristaus kančią.
Knygoje taip pat minimos ir kitos svarbios vietos, tokios kaip Krekenava, Sopulingosios Dievo Motinos altorius Kauno arkikatedroje bazilikoje ir Liurdo grotos Plungėje bei Kretingoje, liudijančios gilų ir paplitusį liaudies pamaldumą.
Rožančius – malda ir viltis išeivijoje
Trečioji dalis skirta rožančiaus maldai, kurią autorius pristato ne kaip mechanišką formulių kartojimą, o kaip „krikščioniškų paslapčių visumą“, apimančią visą išganymo istoriją. Yla pabrėžia maldos apmąstomąjį pobūdį, teigdamas, kad rožančius veda į pačią religijos esmę, o jo centre yra Kristus, kurio gyvenimo paslaptis padeda atskleisti Marija. Pateikiamos trumpos, tačiau gilios meditacijos visoms penkiolikai rožančiaus paslapčių.
Ypatingai jaudinantis šios dalies motyvas – „Tremtinių Motina“. Autorius pasakoja, kaip šis naujas titulas gimė pačių lietuvių išeivių tarpe ir 1946 m. gavo Šventojo Sosto pripažinimą. Marija, kuri pati patyrė tremties vargus bėgdama į Egiptą, tampa artima ir suprantama likimo drauge, į kurią su viltimi krypsta visų išblaškytųjų po pasaulį maldos. Ši tema knygai suteikia ypatingo aktualumo ir jautrumo, paverčia ją ne tik teologiniu veikalu, bet ir guodžiančiu laišku kenčiančiai tautai.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Marijos Garbė“ – tai monumentalus tikėjimo liudijimas, parašytas sunkiu tautai metu. Tai knyga, kurioje istoriniai faktai, teologinės įžvalgos ir nuoširdi malda susipina į vientisą pasakojimą apie viltį, stiprybę ir dvasinę paguodą, randamą pamaldume Marijai. Knygos kalba yra pakili, bet kartu ir paprasta, gausiai papildyta giesmių ir maldų tekstais, kurie sustiprina jos pastoracinį poveikį. Šiandien šis leidinys išlieka ne tik vertingu mariologijos šaltiniu, bet ir jaudinančiu istoriniu dokumentu, atspindinčiu pokario Lietuvos išeivių dvasią ir nepalaužiamą tikėjimą.
Veikalas, skirtas palaikyti dvasiai ir puoselėti vilčiai, Stasio Ylos 1949 m. išleista knyga „Marijos Garbė“ yra gilus ir daugiasluoksnis mariologinis veikalas, tapęs dvasine atrama pokario Lietuvos išeiviams. Išleista Vokietijoje, kaip atsakas į popiežiaus Pijaus XII kvietimą 1949-uosius paskelbti Marijos metais, knyga siekė sustiprinti tikėjimą ir viltį tų, kurie buvo priversti palikti tėvynę. Autorius, kunigas ir visuomenės veikėjas Stasys Yla, suskirstė leidinį į tris pagrindines dalis: „Marijos Garbė Pasaulyje“, „Marijos Garbė Lietuvoje“ ir „Marijos Garbė Rožančiuje“, kurios nuosekliai atskleidžia Mergelės Marijos svarbą krikščionybės istorijoje, Lietuvos kultūroje ir asmeniniame tikinčiojo gyvenime.
Marijos vaidmuo pasaulio istorijoje
Pirmojoje dalyje autorius metodiškai ir išsamiai apžvelgia Marijos garbinimo raidą nuo ankstyvosios krikščionybės iki moderniųjų laikų. Pasakojimas pradedamas nuo II amžiaus legendų ir raštų, aukštinančių Marijos dorybes, ir tęsiamas per katakombų meną, kuriame Ji vaizduojama garbės vietoje. Pabrėžiamas Kalcedono bažnytinio susirinkimo (451 m.) sprendimas, oficialiai pripažinęs Marijai Dievo Motinos titulą, kaip esminis lūžis.
Išsamiai aptariami viduramžiai, vadinami „riterių ir moters garbinimo amžiais“, kuomet suklestėjo mariologijos mokslas ir atsirado naujų pamaldumo formų. Domininkonų ir pranciškonų ordinai aktyviai platino rožančiaus maldą bei Nekaltojo Prasidėjimo garbinimą. Šiuo laikotarpiu atsirado ir iki šių dienų plačiai žinomos maldos, tokios kaip „Sveika Marija“ (pilna jos forma įsigalėjo XV a.), ir sukurti garsieji himnai „Salve Regina“ bei „Stabat Mater dolorosa“.
Nagrinėjant naujuosius laikus, Yla atkreipia dėmesį į Bažnyčios atsaką į protestantizmo ir jansenizmo judėjimus, kurie skatino teologus dar giliau pagrįsti Marijos garbinimą. Šis laikotarpis pažymėtas Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimu (1854 m.) ir garsiaisiais Marijos apsireiškimais Lurde bei Fatimoje, kurie sustiprino pamaldumą visame pasaulyje. Skyrius užbaigiamas istoriniu popiežiaus Pijaus XII aktu – 1942 m. įvykdytu viso pasaulio paaukojimu Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Marijos žemė – Lietuva
Antroji, bene emociškai stipriausia knygos dalis, skirta Marijos garbei Lietuvoje. Autorius teigia, kad Lietuva ne veltui vadinama
Terra Mariana (Marijos Žemė), nes pamaldumas Dievo Motinai yra neatsiejama tautos tapatybės dalis nuo pat krikšto. Primenamas Vytauto Didžiojo pamaldumas, jo statytos bažnyčios ir su savimi į karo žygius imamas Marijos paveikslas. Taip pat iškeliamas Šventojo Kazimiero, kūrusio giesmes Marijai, pavyzdys.
Didelis dėmesys skiriamas žymiausioms Lietuvos marijoninėms šventovėms, kurios aprašomos ne tik kaip maldos vietos, bet ir kaip tautos istorijos bei kultūros židiniai:
Šiluva: Aprašoma kaip Lietuvos Lurdas, kur XVII a. apsireiškusi Marija verkė dėl protestantizmo nualinto krašto ir įkvėpė katalikybės atgimimą. Pabrėžiamas stebuklingas žmonių tikėjimas, matomas per Šilinių atlaidus.
Aušros Vartai: Išryškinama šios šventovės Vilniuje ne tik religinė, bet ir istorinė bei kultūrinė reikšmė, jos sąsajos su valstybės istorija. Aušros Vartų Dievo Motina, vadinama „Lietuvos Kunigaikštiene“, įkvėpė Adomą Mickevičių ir Maironį.
Pažaislis: Pristatoma kaip viena gražiausių Marijos šventovių, funduota kanclerio Kristupo Paco. Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, 1928 m. sugrąžintas iš Rusijos, tapo ypatingu traukos centru Kauno krašto žmonėms ir jaunimui.
Žemaičių Kalvarija: Įkurta vyskupo Jurgio Tiškevičiaus XVII a. pagal Jeruzalės pavyzdį, ši vieta tapo Žemaitijos dvasiniu centru. Čia esantis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas šimtmečiais traukė maldininkus apmąstyti Kristaus kančią.
Knygoje taip pat minimos ir kitos svarbios vietos, tokios kaip Krekenava, Sopulingosios Dievo Motinos altorius Kauno arkikatedroje bazilikoje ir Liurdo grotos Plungėje bei Kretingoje, liudijančios gilų ir paplitusį liaudies pamaldumą.
Rožančius – malda ir viltis išeivijoje
Trečioji dalis skirta rožančiaus maldai, kurią autorius pristato ne kaip mechanišką formulių kartojimą, o kaip „krikščioniškų paslapčių visumą“, apimančią visą išganymo istoriją. Yla pabrėžia maldos apmąstomąjį pobūdį, teigdamas, kad rožančius veda į pačią religijos esmę, o jo centre yra Kristus, kurio gyvenimo paslaptis padeda atskleisti Marija. Pateikiamos trumpos, tačiau gilios meditacijos visoms penkiolikai rožančiaus paslapčių.
Ypatingai jaudinantis šios dalies motyvas – „Tremtinių Motina“. Autorius pasakoja, kaip šis naujas titulas gimė pačių lietuvių išeivių tarpe ir 1946 m. gavo Šventojo Sosto pripažinimą. Marija, kuri pati patyrė tremties vargus bėgdama į Egiptą, tampa artima ir suprantama likimo drauge, į kurią su viltimi krypsta visų išblaškytųjų po pasaulį maldos. Ši tema knygai suteikia ypatingo aktualumo ir jautrumo, paverčia ją ne tik teologiniu veikalu, bet ir guodžiančiu laišku kenčiančiai tautai.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Marijos Garbė“ – tai monumentalus tikėjimo liudijimas, parašytas sunkiu tautai metu. Tai knyga, kurioje istoriniai faktai, teologinės įžvalgos ir nuoširdi malda susipina į vientisą pasakojimą apie viltį, stiprybę ir dvasinę paguodą, randamą pamaldume Marijai. Knygos kalba yra pakili, bet kartu ir paprasta, gausiai papildyta giesmių ir maldų tekstais, kurie sustiprina jos pastoracinį poveikį. Šiandien šis leidinys išlieka ne tik vertingu mariologijos šaltiniu, bet ir jaudinančiu istoriniu dokumentu, atspindinčiu pokario Lietuvos išeivių dvasią ir nepalaužiamą tikėjimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 184
kun. St. Yla
V.Vokietija 1949
Kunigo Stasio Ylos parengta ir 1967 metais Vakarų Vokietijoje „rotatoriumi“ atspausdinta maldaknygė „Skautų Maldos“ yra ne tik dvasinės literatūros pavyzdys, bet ir svarbus lietuvių išeivijos kultūrinio bei tautinio gyvenimo liudijimas. Šis kuklus, vos 110 egzempliorių tiražu išleistas leidinys atspindi gilų poreikį sujungti skautybės idealus su katalikiškuoju tikėjimu ir ugdyti jaunąją kartą ištikimybės Dievui, Tėvynei ir Artimui dvasia.
Struktūra ir Turinys
Maldaknygę sudaro dvi pagrindinės dalys: ideologinis-formacinis įvadas ir pačios maldos.
Skautiškoji ideologija krikščioniškoje šviesoje. Pirmojoje dalyje autorius nuosekliai išaiškina pamatines skautų vertybes, kiekvieną jų susiedamas su Šventojo Rašto citatomis ir krikščioniškąja morale.
Šūkis „Budėk!“ interpretuojamas ne tik kaip praktinis pasiruošimas, bet ir kaip dvasinis budrumas, remiantis Kristaus žodžiais: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos...“. Budėti skautui reiškia „jokia kaina neišduoti Dievo, Tėvynės, Artimo reikalų“.
Skauto žodis (priesaika) tiesiogiai siejamas su dviem didžiaisiais Kristaus įsakymais: mylėti Dievą ir artimą. Tarnyba Dievui apibrėžiama kaip Jo valios, išreikštos per Dešimt Dievo ir penkis Bažnyčios įsakymus, vykdymas. Tarnyba Tėvynei – tai meilė gimtajam kraštui, jo kultūrai ir kalbai.
Skautų įstatai (dešimt įsakų) yra pateikiami ne kaip paprastas etikos kodeksas, o kaip praktinis krikščioniškų dorybių įgyvendinimas, kur kiekvienas įstatas pagrindžiamas citata iš Biblijos. Pavyzdžiui, antrasis įstatas „Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei“ palydimas citata iš Apreiškimo Jonui: „Būk ištikimas iki mirčiai, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“.
Maldos skauto gyvenimui. Antroji, didesnioji, knygelės dalis yra originalių maldų, sukurtų specialiai skautams, rinkinys. Maldos pritaikytos įvairioms skautiško gyvenimo situacijoms:
Bendros maldos (į Švč. Trejybę, į skautų globėjus šv. Jurgį ir šv. Kazimierą).
Maldos pagal amžiaus grupes (jaunesniojo skauto, skauto vyčio, auklėtojo).
Maldos, skirtos konkrečiai veiklai (ryto ir vakaro, keliant ir nuleidžiant vėliavą, stovyklos, iškylos, prieš ir po valgio).
Maldų kalba yra poetiška, artima jaunimo patirčiai, gamta dažnai vaizduojama kaip Kūrėjo atspindys, o skautiška veikla – kaip tarnystė aukštesniems idealams.
Istorinis kontekstas ir reikšmė
Ši maldaknygė yra pokario Vokietijoje veikusios lietuvių bendruomenės dvasinio gyvenimo dokumentas. Leidėjo Petro Veršelio įžanginis žodis atskleidžia, kad antrasis leidimas buvo parengtas iš būtinybės – trūkstant religinės literatūros jaunimui ir išlikus tik vienam senam pirmosios laidos egzemplioriui. Tai liudija ne tik apie materialinius sunkumus, bet ir apie didžiulį pasiryžimą išsaugoti ir perduoti ateities kartoms tautines bei religines vertybes.
Leidinys aiškiai pabrėžia išeivijos misiją melstis už pavergtą Tėvynę, „kur malda atmesta“, ir ugdyti jaunimą, kuris būtų pasiruošęs ateityje jai tarnauti. Tai – ne tik maldaknygė, bet ir dvasinio pasipriešinimo bei vilties išraiška.
Išvada
„Skautų Maldos“ yra unikalus leidinys, kuriame organiškai susilieja skautybės judėjimas, katalikų tikėjimas ir lietuviška tautinė tapatybė. Kun. Stasio Ylos parengtas tekstas sėkmingai „įkrikščionina“ skautišką ideologiją, suteikdamas jai gilų dvasinį matmenį. Tai puikus pavyzdys, kaip išeivijos bendruomenė stengėsi ugdyti jaunąją kartą, remdamasi trimis pamatiniais principais: Dievu, Tėvyne ir Artimu. Nors techniškai kukli, savo dvasine ir istorine verte ši knygelė yra nepaprastai turtinga.
Struktūra ir Turinys
Maldaknygę sudaro dvi pagrindinės dalys: ideologinis-formacinis įvadas ir pačios maldos.
Skautiškoji ideologija krikščioniškoje šviesoje. Pirmojoje dalyje autorius nuosekliai išaiškina pamatines skautų vertybes, kiekvieną jų susiedamas su Šventojo Rašto citatomis ir krikščioniškąja morale.
Šūkis „Budėk!“ interpretuojamas ne tik kaip praktinis pasiruošimas, bet ir kaip dvasinis budrumas, remiantis Kristaus žodžiais: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos...“. Budėti skautui reiškia „jokia kaina neišduoti Dievo, Tėvynės, Artimo reikalų“.
Skauto žodis (priesaika) tiesiogiai siejamas su dviem didžiaisiais Kristaus įsakymais: mylėti Dievą ir artimą. Tarnyba Dievui apibrėžiama kaip Jo valios, išreikštos per Dešimt Dievo ir penkis Bažnyčios įsakymus, vykdymas. Tarnyba Tėvynei – tai meilė gimtajam kraštui, jo kultūrai ir kalbai.
Skautų įstatai (dešimt įsakų) yra pateikiami ne kaip paprastas etikos kodeksas, o kaip praktinis krikščioniškų dorybių įgyvendinimas, kur kiekvienas įstatas pagrindžiamas citata iš Biblijos. Pavyzdžiui, antrasis įstatas „Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei“ palydimas citata iš Apreiškimo Jonui: „Būk ištikimas iki mirčiai, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“.
Maldos skauto gyvenimui. Antroji, didesnioji, knygelės dalis yra originalių maldų, sukurtų specialiai skautams, rinkinys. Maldos pritaikytos įvairioms skautiško gyvenimo situacijoms:
Bendros maldos (į Švč. Trejybę, į skautų globėjus šv. Jurgį ir šv. Kazimierą).
Maldos pagal amžiaus grupes (jaunesniojo skauto, skauto vyčio, auklėtojo).
Maldos, skirtos konkrečiai veiklai (ryto ir vakaro, keliant ir nuleidžiant vėliavą, stovyklos, iškylos, prieš ir po valgio).
Maldų kalba yra poetiška, artima jaunimo patirčiai, gamta dažnai vaizduojama kaip Kūrėjo atspindys, o skautiška veikla – kaip tarnystė aukštesniems idealams.
Istorinis kontekstas ir reikšmė
Ši maldaknygė yra pokario Vokietijoje veikusios lietuvių bendruomenės dvasinio gyvenimo dokumentas. Leidėjo Petro Veršelio įžanginis žodis atskleidžia, kad antrasis leidimas buvo parengtas iš būtinybės – trūkstant religinės literatūros jaunimui ir išlikus tik vienam senam pirmosios laidos egzemplioriui. Tai liudija ne tik apie materialinius sunkumus, bet ir apie didžiulį pasiryžimą išsaugoti ir perduoti ateities kartoms tautines bei religines vertybes.
Leidinys aiškiai pabrėžia išeivijos misiją melstis už pavergtą Tėvynę, „kur malda atmesta“, ir ugdyti jaunimą, kuris būtų pasiruošęs ateityje jai tarnauti. Tai – ne tik maldaknygė, bet ir dvasinio pasipriešinimo bei vilties išraiška.
Išvada
„Skautų Maldos“ yra unikalus leidinys, kuriame organiškai susilieja skautybės judėjimas, katalikų tikėjimas ir lietuviška tautinė tapatybė. Kun. Stasio Ylos parengtas tekstas sėkmingai „įkrikščionina“ skautišką ideologiją, suteikdamas jai gilų dvasinį matmenį. Tai puikus pavyzdys, kaip išeivijos bendruomenė stengėsi ugdyti jaunąją kartą, remdamasi trimis pamatiniais principais: Dievu, Tėvyne ir Artimu. Nors techniškai kukli, savo dvasine ir istorine verte ši knygelė yra nepaprastai turtinga.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 105
STASYS YLA
Putnam, 1951
Tai kunigo Stasio Ylos atsiminimų knygos „Žmonės ir žvėrys dievų miške“ apžvalga. Šis veikalas yra vienas stipriausių ir paveikiausių lietuvių memuarinės literatūros kūrinių, liudijančių apie dvasinę ir fizinę kovą nacių Štuthofo (Stutthof) koncentracijos stovykloje.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 633
Stasys Yla
Chicago, 1953
Stasio Ylos knyga „Marija prabilo Lietuvai“, išleista Lietuvių Katalikų Spaudos Draugijos Čikagoje, yra gilus teologinis ir istorinis veikalas, nagrinėjantis Marijos apsireiškimų reikšmę Lietuvos dvasiniam ir tautiniam gyvenimui. Tai ne tik istorinių įvykių aprašymas, bet ir aistringas kvietimas permąstyti tautos dvasinį paveldą, ypač sovietinės okupacijos ir primesto ateizmo kontekste. Autorius sutelkia dėmesį į tris pagrindinius aspektus: Šiluvos apsireiškimo istorinę svarbą, polemiką tarp Šiluvos ir Aušros Vartų šventovių bei naujesnį apsireiškimą Skiemonyse.
Dvasinė krizė ir dangaus atsakas
Knygos pradžioje autorius kelia klausimus apie išskirtinius Lietuvos religingumo bruožus: kryžių meilę, gausų vienuolijų kūrimąsi ir ypač gilų Marijos kultą. Anot Ylos, atsakymas į šiuos klausimus glūdi XVI-XVII a. dvasinėje krizėje. Reformacijos banga, pasiekusi Lietuvą, sukėlė didelį religinį pasimetimą, ypač tarp didikų ir šviesuomenės. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik perėjimu į liuteronizmą ar kalvinizmą, bet ir skilimu į daugybę sektų, iš kurių viena stipriausių, antitrinitoriai, neigė Kristaus dievybę.
Būtent šiame istoriniame kontekste, kai tautos tikėjimas atsidūrė pavojuje, Yla įžvelgia dieviškąją intervenciją – Marijos apsireiškimą Šiluvoje 1608 m.. Autorius teigia, kad šis įvykis, pirmasis žinomas Europoje, buvo „dangaus šviesa“ ir „globos ranka“, išvedusi Lietuvą iš dvasinės sumaišties. Pasak jo, po apsireiškimo sekęs stebėtinas didikų grįžimas į katalikybę, naujų bažnyčių ir vienuolynų steigimas bei bendras dvasinis pakilimas negali būti paaiškintas vien žmogiškomis pastangomis. Šiluva tampa simboliu, kaip Marija stojo ginti savo Sūnaus paveldo toje vietoje, kur nuo Jo buvo nusigręžta.
Šiluva prieš Aušros Vartus: esmės ir reprezentacijos klausimas Didelė knygos dalis skirta tuo metu vykusiai diskusijai, kuri šventovė – Šiluvos ar Aušros Vartų – turėtų reprezentuoti Lietuvą Vašingtone statomoje koplyčioje. Yla argumentuotai pasisako už Šiluvą, kritiką nukreipdamas į, jo manymu, paviršutiniškus ir politizuotus vilniečių argumentus už Aušros Vartus.
Vilniečių memorandume teigiama, kad Aušros Vartai yra plačiau žinomi, jų kultas senesnis ir, kaip sostinės šventovė, jie labiau tinka reprezentacijai bei kovai su „slavų įtaka“. Autorius šiuos teiginius metodiškai paneigia:
Apsireiškimas prieš paveikslą: Svarbiausias Ylos argumentas yra esminis skirtumas tarp apsireiškimo ir stebuklingo paveikslo. Pasaulyje yra tūkstančiai stebuklingais laikomų paveikslų, tačiau Marijos apsireiškimų skaičius yra itin mažas. Šiluva, kaip pirmojo Europoje žinomo apsireiškimo vieta, yra unikalus ir pasaulinės reikšmės įvykis, kurį lietuviai turi pareigą reprezentuoti.
Istorinis pirmumas: Priešingai nei teigia oponentai, Šiluvos, kaip Marijos kulto vietos, istorija yra senesnė. Bažnyčia Marijos garbei čia pastatyta jau 1457 m., o maldininkai iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų į ją plūdo šimtmečiais, ypač po apsireiškimo. Aušros Vartų koplyčia įrengta tik XVII a. pabaigoje, o paveikslo kultas išplito dar vėliau.
Kulto politizavimas: Yla griežtai kritikuoja bandymus Marijos kultą paversti patriotinių ar politinių tikslų įrankiu. Anot jo, religija neturi tarnauti kovai su kitomis tautomis, o Kristus verkė Jeruzalės ne kaip politinės sostinės, o dėl to, kad ji „nepažino savo aplankymo meto“.
Naujas ženklas – Skiemonių apsireiškimas
Knygoje taip pat detaliai analizuojamas 1962 m. įvykęs Marijos apsireiškimas aštuoniolikmetei Romai Macvytei Skiemonių apylinkėse. Remdamasis mergaitės liudijimu ir kitais šaltiniais, autorius aprašo apsireiškimo aplinkybes, Marijos išvaizdą ir perduotą žinią. Marija prašė žmonių melstis, penktadieniais nevalgyti mėsos ir žadėjo išgelbėti pasaulį nuo pražūties, „kai pasaulis pasidarys maldingas“.
Yla brėžia paraleles tarp Šiluvos ir Skiemonių įvykių: abiem atvejais Marija pasirodo laukuose, verkia dėl apleisto tikėjimo ir prisistato kaip Mergelė (su palaidais plaukais, kaip būdinga lietuvių tradicijai). Skiemonių įvykis traktuojamas kaip dar vienas dangaus ženklas tautai, išgyvenančiai sunkų ateistinės priespaudos laikotarpį, ir kaip priminimas, kad dvasinė kova tebevyksta.
Išvados
Stasio Ylos „Marija prabilo Lietuvai“ yra reikšmingas veikalas, sujungiantis istorinę atmintį, teologiją ir tautinę savimonę. Autorius įtikinamai argumentuoja, kad Marijos apsireiškimai nėra tik praeities reliktai, o gyvi ir aktualūs dvasiniai įvykiai, formuojantys tautos likimą. Knyga ypač vertinga tuo, kad atskleidžia gilumines Lietuvos religingumo šaknis ir siūlo dvasinės stiprybės šaltinį tautai, susiduriančiai su išoriniais ir vidiniais išbandymais. Tai solidus ir apgalvotas atsakas į dvasinį reliatyvizmą ir bandymus sumenkinti ar politizuoti tikėjimą.
Dvasinė krizė ir dangaus atsakas
Knygos pradžioje autorius kelia klausimus apie išskirtinius Lietuvos religingumo bruožus: kryžių meilę, gausų vienuolijų kūrimąsi ir ypač gilų Marijos kultą. Anot Ylos, atsakymas į šiuos klausimus glūdi XVI-XVII a. dvasinėje krizėje. Reformacijos banga, pasiekusi Lietuvą, sukėlė didelį religinį pasimetimą, ypač tarp didikų ir šviesuomenės. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik perėjimu į liuteronizmą ar kalvinizmą, bet ir skilimu į daugybę sektų, iš kurių viena stipriausių, antitrinitoriai, neigė Kristaus dievybę.
Būtent šiame istoriniame kontekste, kai tautos tikėjimas atsidūrė pavojuje, Yla įžvelgia dieviškąją intervenciją – Marijos apsireiškimą Šiluvoje 1608 m.. Autorius teigia, kad šis įvykis, pirmasis žinomas Europoje, buvo „dangaus šviesa“ ir „globos ranka“, išvedusi Lietuvą iš dvasinės sumaišties. Pasak jo, po apsireiškimo sekęs stebėtinas didikų grįžimas į katalikybę, naujų bažnyčių ir vienuolynų steigimas bei bendras dvasinis pakilimas negali būti paaiškintas vien žmogiškomis pastangomis. Šiluva tampa simboliu, kaip Marija stojo ginti savo Sūnaus paveldo toje vietoje, kur nuo Jo buvo nusigręžta.
Šiluva prieš Aušros Vartus: esmės ir reprezentacijos klausimas Didelė knygos dalis skirta tuo metu vykusiai diskusijai, kuri šventovė – Šiluvos ar Aušros Vartų – turėtų reprezentuoti Lietuvą Vašingtone statomoje koplyčioje. Yla argumentuotai pasisako už Šiluvą, kritiką nukreipdamas į, jo manymu, paviršutiniškus ir politizuotus vilniečių argumentus už Aušros Vartus.
Vilniečių memorandume teigiama, kad Aušros Vartai yra plačiau žinomi, jų kultas senesnis ir, kaip sostinės šventovė, jie labiau tinka reprezentacijai bei kovai su „slavų įtaka“. Autorius šiuos teiginius metodiškai paneigia:
Apsireiškimas prieš paveikslą: Svarbiausias Ylos argumentas yra esminis skirtumas tarp apsireiškimo ir stebuklingo paveikslo. Pasaulyje yra tūkstančiai stebuklingais laikomų paveikslų, tačiau Marijos apsireiškimų skaičius yra itin mažas. Šiluva, kaip pirmojo Europoje žinomo apsireiškimo vieta, yra unikalus ir pasaulinės reikšmės įvykis, kurį lietuviai turi pareigą reprezentuoti.
Istorinis pirmumas: Priešingai nei teigia oponentai, Šiluvos, kaip Marijos kulto vietos, istorija yra senesnė. Bažnyčia Marijos garbei čia pastatyta jau 1457 m., o maldininkai iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų į ją plūdo šimtmečiais, ypač po apsireiškimo. Aušros Vartų koplyčia įrengta tik XVII a. pabaigoje, o paveikslo kultas išplito dar vėliau.
Kulto politizavimas: Yla griežtai kritikuoja bandymus Marijos kultą paversti patriotinių ar politinių tikslų įrankiu. Anot jo, religija neturi tarnauti kovai su kitomis tautomis, o Kristus verkė Jeruzalės ne kaip politinės sostinės, o dėl to, kad ji „nepažino savo aplankymo meto“.
Naujas ženklas – Skiemonių apsireiškimas
Knygoje taip pat detaliai analizuojamas 1962 m. įvykęs Marijos apsireiškimas aštuoniolikmetei Romai Macvytei Skiemonių apylinkėse. Remdamasis mergaitės liudijimu ir kitais šaltiniais, autorius aprašo apsireiškimo aplinkybes, Marijos išvaizdą ir perduotą žinią. Marija prašė žmonių melstis, penktadieniais nevalgyti mėsos ir žadėjo išgelbėti pasaulį nuo pražūties, „kai pasaulis pasidarys maldingas“.
Yla brėžia paraleles tarp Šiluvos ir Skiemonių įvykių: abiem atvejais Marija pasirodo laukuose, verkia dėl apleisto tikėjimo ir prisistato kaip Mergelė (su palaidais plaukais, kaip būdinga lietuvių tradicijai). Skiemonių įvykis traktuojamas kaip dar vienas dangaus ženklas tautai, išgyvenančiai sunkų ateistinės priespaudos laikotarpį, ir kaip priminimas, kad dvasinė kova tebevyksta.
Išvados
Stasio Ylos „Marija prabilo Lietuvai“ yra reikšmingas veikalas, sujungiantis istorinę atmintį, teologiją ir tautinę savimonę. Autorius įtikinamai argumentuoja, kad Marijos apsireiškimai nėra tik praeities reliktai, o gyvi ir aktualūs dvasiniai įvykiai, formuojantys tautos likimą. Knyga ypač vertinga tuo, kad atskleidžia gilumines Lietuvos religingumo šaknis ir siūlo dvasinės stiprybės šaltinį tautai, susiduriančiai su išoriniais ir vidiniais išbandymais. Tai solidus ir apgalvotas atsakas į dvasinį reliatyvizmą ir bandymus sumenkinti ar politizuoti tikėjimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 250
KUN. STASYS YLA
Putnam, 1957
Knygos „Vainikuotoji Šiluva“ apžvalga
Kunigo Stasio Ylos knyga „Vainikuotoji Šiluva“, išleista 1957 metais, yra glaustas, tačiau turiningas pasakojimas apie vieną svarbiausių Lietuvos šventovių. Leidinys, paruoštas Šiluvos Marijos statulos pašventinimo proga Putname, JAV, supažindina skaitytoją su dramatiška Šiluvos istorija, Marijos apsireiškimo aplinkybėmis ir stebuklingojo paveikslo reikšme.
Nuo ištakų iki Reformacijos audrų
Knygos pasakojimas prasideda nuo pačių Šiluvos ištakų, primenant, kad pirmoji Marijos Gimimo bažnyčia čia buvo pastatyta dar 1457 metais. Jos fundatoriumi įvardijamas Petras Senko Gedgaudas – artimas Vytauto Didžiojo bendradarbis, vėliau tapęs Vilniaus kaštelionu. Autorius subtiliai susieja Šiluvos bažnyčios titulą su Vytauto planais karūnuotis Lietuvos karaliumi būtent per Marijos Gimimo dieną.
Istorija tampa dramatiška, kai XVI a. pradžioje Zavišų giminė, paveldėjusi Šiluvą, pereina į kalvinizmą. Šis laikotarpis paženklintas katalikų bažnyčios naikinimu, tačiau ir išskirtiniu tikinčiųjų atsidavimu – sugebėjimu išgelbėti garsųjį Marijos paveikslą ir svarbiausius bažnyčios dokumentus, užkasant juos geležinėje skrynioje. Kalvinai, perėmę katalikų žemes, pasistatė savo bažnyčią, kurioje, ironiška, skambėjo iš katalikų paimtas varpas su įrašu: „O žydinti Rože, skaisti Dievo Motina!“.
Apsireiškimas ir stebuklingas atgimimas
Centrinė knygos ašis – 1608 metais įvykęs Marijos apsireiškimas. Autorius vaizdžiai aprašo, kaip piemenėliams ant akmens pasirodė verkianti Moteris su Kūdikiu, apgailestaujanti, kad vietoje, kur „kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!“. Šis įvykis, nuskambėjęs po visą Lietuvą, paskatino Žemaičių vyskupą imtis tyrimo.
Ne mažiau stebuklingai aprašomas ir kelias į Šiluvos atgavimą. Knygoje pasakojama apie aklą šimtametį senelį, kuris vienintelis žinojo, kur užkasta skrynia su bažnyčios turtais. Atvestas prie apsireiškimo vietos, senolis staiga praregėjo ir tiksliai nurodė, kur kasti. 1612 metais atradus skrynią su Marijos paveikslu ir Gedgaudo fundaciniu dokumentu, prasidėjo dešimtmetį trukusi teisinė kova, kuri baigėsi katalikų pergale.
Stebuklingasis paveikslas ir jo garbė
Atskira knygos dalis skirta stebuklingajam Šiluvos Marijos paveikslui. Nors tikslių žinių apie jo autorių nėra, stilius liudija bizantišką kilmę, panašią į Trakų Dievo Motinos atvaizdą. Gali būti, kad tai buvo dovana Vytauto bendradarbiams Gedgaudams. Paveikslo garbė ypač išaugo po apsireiškimo – žmonės patyrė daugybę malonių, o padėkos ženklai (votai) buvo tokie gausūs, kad iš jų sidabro buvo nuliedintas paveikslą dengiantis „rūbas“.
Leidinys užbaigiamas pasakojimu apie paveikslo vainikavimą. Popiežiui Pijui VI specialiu raštu leidus, 1786 metų rugsėjo 8 dieną įvyko iškilminga ceremonija, kuriai brangų vainiką iš gryno aukso nuliedino vyskupas. Šis įvykis pavertė Šiluvą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio garso šventove, pritraukiančia maldininkus net iš Prūsijos, Latvijos ir Lenkijos.
Apibendrinimas
Kun. Stasio Ylos „Vainikuotoji Šiluva“ – tai vertingas istorinis liudijimas, prieinama forma pasakojantis apie sudėtingą Lietuvos istorijos tarpsnį ir nepalaužiamą tikėjimą. Knyga, gausiai iliustruota menininkų Vyt. Kašubos ir K. Varnelio darbais, yra puikus įvadas į Šiluvos šventovės istoriją ir jos dvasinę reikšmę.
Kunigo Stasio Ylos knyga „Vainikuotoji Šiluva“, išleista 1957 metais, yra glaustas, tačiau turiningas pasakojimas apie vieną svarbiausių Lietuvos šventovių. Leidinys, paruoštas Šiluvos Marijos statulos pašventinimo proga Putname, JAV, supažindina skaitytoją su dramatiška Šiluvos istorija, Marijos apsireiškimo aplinkybėmis ir stebuklingojo paveikslo reikšme.
Nuo ištakų iki Reformacijos audrų
Knygos pasakojimas prasideda nuo pačių Šiluvos ištakų, primenant, kad pirmoji Marijos Gimimo bažnyčia čia buvo pastatyta dar 1457 metais. Jos fundatoriumi įvardijamas Petras Senko Gedgaudas – artimas Vytauto Didžiojo bendradarbis, vėliau tapęs Vilniaus kaštelionu. Autorius subtiliai susieja Šiluvos bažnyčios titulą su Vytauto planais karūnuotis Lietuvos karaliumi būtent per Marijos Gimimo dieną.
Istorija tampa dramatiška, kai XVI a. pradžioje Zavišų giminė, paveldėjusi Šiluvą, pereina į kalvinizmą. Šis laikotarpis paženklintas katalikų bažnyčios naikinimu, tačiau ir išskirtiniu tikinčiųjų atsidavimu – sugebėjimu išgelbėti garsųjį Marijos paveikslą ir svarbiausius bažnyčios dokumentus, užkasant juos geležinėje skrynioje. Kalvinai, perėmę katalikų žemes, pasistatė savo bažnyčią, kurioje, ironiška, skambėjo iš katalikų paimtas varpas su įrašu: „O žydinti Rože, skaisti Dievo Motina!“.
Apsireiškimas ir stebuklingas atgimimas
Centrinė knygos ašis – 1608 metais įvykęs Marijos apsireiškimas. Autorius vaizdžiai aprašo, kaip piemenėliams ant akmens pasirodė verkianti Moteris su Kūdikiu, apgailestaujanti, kad vietoje, kur „kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!“. Šis įvykis, nuskambėjęs po visą Lietuvą, paskatino Žemaičių vyskupą imtis tyrimo.
Ne mažiau stebuklingai aprašomas ir kelias į Šiluvos atgavimą. Knygoje pasakojama apie aklą šimtametį senelį, kuris vienintelis žinojo, kur užkasta skrynia su bažnyčios turtais. Atvestas prie apsireiškimo vietos, senolis staiga praregėjo ir tiksliai nurodė, kur kasti. 1612 metais atradus skrynią su Marijos paveikslu ir Gedgaudo fundaciniu dokumentu, prasidėjo dešimtmetį trukusi teisinė kova, kuri baigėsi katalikų pergale.
Stebuklingasis paveikslas ir jo garbė
Atskira knygos dalis skirta stebuklingajam Šiluvos Marijos paveikslui. Nors tikslių žinių apie jo autorių nėra, stilius liudija bizantišką kilmę, panašią į Trakų Dievo Motinos atvaizdą. Gali būti, kad tai buvo dovana Vytauto bendradarbiams Gedgaudams. Paveikslo garbė ypač išaugo po apsireiškimo – žmonės patyrė daugybę malonių, o padėkos ženklai (votai) buvo tokie gausūs, kad iš jų sidabro buvo nuliedintas paveikslą dengiantis „rūbas“.
Leidinys užbaigiamas pasakojimu apie paveikslo vainikavimą. Popiežiui Pijui VI specialiu raštu leidus, 1786 metų rugsėjo 8 dieną įvyko iškilminga ceremonija, kuriai brangų vainiką iš gryno aukso nuliedino vyskupas. Šis įvykis pavertė Šiluvą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio garso šventove, pritraukiančia maldininkus net iš Prūsijos, Latvijos ir Lenkijos.
Apibendrinimas
Kun. Stasio Ylos „Vainikuotoji Šiluva“ – tai vertingas istorinis liudijimas, prieinama forma pasakojantis apie sudėtingą Lietuvos istorijos tarpsnį ir nepalaužiamą tikėjimą. Knyga, gausiai iliustruota menininkų Vyt. Kašubos ir K. Varnelio darbais, yra puikus įvadas į Šiluvos šventovės istoriją ir jos dvasinę reikšmę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 312
STASYS YLA
Torontas 1964
Stasio Ylos knygos „Dievas Sutemose“ apžvalga
Stasio Ylos knyga „Dievas Sutemose“ – tai gili ir novatoriška psichologinė religinių krizių ir dvasinių kelionių analizė, nagrinėjanti Lietuvos inteligentijos gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. Knyga, išleista 1964 metais, išaugo iš straipsnių serijos, spausdintos savaitraštyje „Tėviškės Žiburiai“. Joje gilinamasi į sudėtingus garsių Lietuvos asmenybių dvasinius gyvenimus, atskleidžiant asmenines kovas, dažnai slypėjusias už viešų fasadų.
Knygos turinys ir pagrindinės temos
Pagrindinė Ylos tezė – inteligentijos „netikėjimas“ buvo sudėtingas reiškinys, kuris skyrėsi nuo paprastų žmonių gilaus ir paprasto tikėjimo. Autorius teigia, kad intelektualų abejones dažnai lėmė to meto mados, tokios kaip pozityvizmas ir socializmas, asmeninės patirtys ir intelektinis išdidumas, dėl kurio buvo sunku priimti tikėjimo dogmas ir autoritetą.
Knyga struktūrizuota kaip atvejo studijų rinkinys arba „asmenybių galerija“, kurioje Yla, remdamasis asmeniniais susitikimais, istoriniais šaltiniais ir liudijimais, nagrinėja religinius lūžius (religiniai lūžiai) žymių lietuvių gyvenime. Knygos struktūra atskleidžia įvairias tikėjimo ir abejonių briaunas:
Netikėjimo ištakos: Yla nagrinėja netikėjimo šaknis, siejamas su ateizmo „mada“ tarp kaimo šviesuolių , politinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, įtaka ir neigiamomis asmeninėmis patirtimis su dvasininkais, kurios galėjo atstumti žmones nuo Bažnyčios.
Susitikimas su tikėjimu: Knygoje pateikiamos istorijos, kaip asmeniški ir žmogiški susitikimai su dvasininkais griovė išankstinius nusistatymus. Ryškus pavyzdys – chirurgo Vlado Kuzmos istorija, kurio profesinis bendravimas su kunigu lėmė gilų asmeninį virsmą. Tikėjimas šeimoje: Atskiras skyrius skirtas religinei dinamikai mišriose šeimose, kur, pasak Ylos, žmonos dažnai prisitaikydavo prie vyrų netikėjimo. Venclauskių šeima išskiriama kaip unikali išimtis, kurioje gilus katalikiškas tikėjimas ir pasaulietiškas, socialistinis požiūris egzistavo greta.
Asmenybių portretai: Knygos branduolį sudaro išsamūs asmeniniai pasakojimai ir analizės apie tokias asmenybes kaip Jonas Biliūnas, kuris atgavo tikėjimą gyvenimo pabaigoje; Antanas Smetona, kurio tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su klasikine filosofija ir tautinėmis tradicijomis; Vincas Krėvė, kurio dvasinė kelionė buvo nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių ; ir daugelis kitų, įskaitant Vincą Čepinskį, Mykolą Biržišką, Julių Gravrogką bei Vladą Pūtvį-Putvinskį.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Stasys Yla, pats būdamas profesorius ir dvasininkas, turėjo aiškų tikslą. Pats autorius nurodo tris savo darbo motyvus: pirma, pateikti istorinį liudijimą; antra, atlikti psichologinę tautos religinių lūžių analizę; trečia, broliškai padėti tiems, kurie ieško Dievo ir susiduria su sunkumais. Knyga parašyta iš katalikų dvasininko ir profesoriaus perspektyvos, kurioje „sutemos“ simbolizuoja dvasinės krizės ir abejonių būseną, iš kurios žmogus yra kviečiamas žengti į tikėjimo šviesą.
Apibendrinimas
„Dievas Sutemose“ yra unikalus ir vertingas veikalas Lietuvos literatūroje. Jis siūlo jautrų ir žmogišką žvilgsnį į dvasines kovas kartos, kuri formavo modernią Lietuvą. Yla sugeba peržengti paviršutiniškas „tikinčiojo“ ir „ateisto“ etiketes ir pateikia gilius psichologinius portretus žmonių, kurių viešas gyvenimas dažnai slėpė sudėtingą vidinę paiešką.
Knyga yra nepamainomas šaltinis istorikams, teologams, Lietuvos literatūros ir kultūros studentams bei visiems, besidomintiems tikėjimo ir abejonių psichologija. Tai jaudinantis sudėtingo tarpo tarp abejonės ir tikėjimo lietuvio sieloje tyrinėjimas.
Stasio Ylos knyga „Dievas Sutemose“ – tai gili ir novatoriška psichologinė religinių krizių ir dvasinių kelionių analizė, nagrinėjanti Lietuvos inteligentijos gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. Knyga, išleista 1964 metais, išaugo iš straipsnių serijos, spausdintos savaitraštyje „Tėviškės Žiburiai“. Joje gilinamasi į sudėtingus garsių Lietuvos asmenybių dvasinius gyvenimus, atskleidžiant asmenines kovas, dažnai slypėjusias už viešų fasadų.
Knygos turinys ir pagrindinės temos
Pagrindinė Ylos tezė – inteligentijos „netikėjimas“ buvo sudėtingas reiškinys, kuris skyrėsi nuo paprastų žmonių gilaus ir paprasto tikėjimo. Autorius teigia, kad intelektualų abejones dažnai lėmė to meto mados, tokios kaip pozityvizmas ir socializmas, asmeninės patirtys ir intelektinis išdidumas, dėl kurio buvo sunku priimti tikėjimo dogmas ir autoritetą.
Knyga struktūrizuota kaip atvejo studijų rinkinys arba „asmenybių galerija“, kurioje Yla, remdamasis asmeniniais susitikimais, istoriniais šaltiniais ir liudijimais, nagrinėja religinius lūžius (religiniai lūžiai) žymių lietuvių gyvenime. Knygos struktūra atskleidžia įvairias tikėjimo ir abejonių briaunas:
Netikėjimo ištakos: Yla nagrinėja netikėjimo šaknis, siejamas su ateizmo „mada“ tarp kaimo šviesuolių , politinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, įtaka ir neigiamomis asmeninėmis patirtimis su dvasininkais, kurios galėjo atstumti žmones nuo Bažnyčios.
Susitikimas su tikėjimu: Knygoje pateikiamos istorijos, kaip asmeniški ir žmogiški susitikimai su dvasininkais griovė išankstinius nusistatymus. Ryškus pavyzdys – chirurgo Vlado Kuzmos istorija, kurio profesinis bendravimas su kunigu lėmė gilų asmeninį virsmą. Tikėjimas šeimoje: Atskiras skyrius skirtas religinei dinamikai mišriose šeimose, kur, pasak Ylos, žmonos dažnai prisitaikydavo prie vyrų netikėjimo. Venclauskių šeima išskiriama kaip unikali išimtis, kurioje gilus katalikiškas tikėjimas ir pasaulietiškas, socialistinis požiūris egzistavo greta.
Asmenybių portretai: Knygos branduolį sudaro išsamūs asmeniniai pasakojimai ir analizės apie tokias asmenybes kaip Jonas Biliūnas, kuris atgavo tikėjimą gyvenimo pabaigoje; Antanas Smetona, kurio tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su klasikine filosofija ir tautinėmis tradicijomis; Vincas Krėvė, kurio dvasinė kelionė buvo nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių ; ir daugelis kitų, įskaitant Vincą Čepinskį, Mykolą Biržišką, Julių Gravrogką bei Vladą Pūtvį-Putvinskį.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Stasys Yla, pats būdamas profesorius ir dvasininkas, turėjo aiškų tikslą. Pats autorius nurodo tris savo darbo motyvus: pirma, pateikti istorinį liudijimą; antra, atlikti psichologinę tautos religinių lūžių analizę; trečia, broliškai padėti tiems, kurie ieško Dievo ir susiduria su sunkumais. Knyga parašyta iš katalikų dvasininko ir profesoriaus perspektyvos, kurioje „sutemos“ simbolizuoja dvasinės krizės ir abejonių būseną, iš kurios žmogus yra kviečiamas žengti į tikėjimo šviesą.
Apibendrinimas
„Dievas Sutemose“ yra unikalus ir vertingas veikalas Lietuvos literatūroje. Jis siūlo jautrų ir žmogišką žvilgsnį į dvasines kovas kartos, kuri formavo modernią Lietuvą. Yla sugeba peržengti paviršutiniškas „tikinčiojo“ ir „ateisto“ etiketes ir pateikia gilius psichologinius portretus žmonių, kurių viešas gyvenimas dažnai slėpė sudėtingą vidinę paiešką.
Knyga yra nepamainomas šaltinis istorikams, teologams, Lietuvos literatūros ir kultūros studentams bei visiems, besidomintiems tikėjimo ir abejonių psichologija. Tai jaudinantis sudėtingo tarpo tarp abejonės ir tikėjimo lietuvio sieloje tyrinėjimas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 984
KUN. STASYS YLA
Chicago,1964
Tikiu Dievą – tai ne tik maldaknygės pavadinimas, bet ir gilus lietuvių tautos krikščioniškosios tapatybės liudijimas. 1964 m. Čikagoje kunigo Stasio Ylos parengta ir Tėvų Marijonų išleista knyga yra monumentalus veikalas, tapęs dvasiniu kelrodžiu ir kultūriniu ramsčiu išeivijos lietuviams Šaltojo karo metais. Tai išsamus maldų rinkinys, meistriškai sujungiantis Bažnyčios liturgiją su asmeniniu ir bendruomeniniu pamaldumu.
Jau nuo pat pirmo puslapio knyga pabrėžia savo glaudų ryšį su Lietuvos istorija. Viršelį puošia įspūdinga medžio graviūra, vaizduojanti Nukryžiuotąjį, su dedikacija: „MINDAUGO KRIKŠTUI IR NUŽUDYMUI PRISIMINTI“. Taip kiekvieno tikinčiojo asmeninis tikėjimo aktas susiejamas su pirmuoju karališkuoju Lietuvos „Credo“. Pratarmėje kunigas S. Yla paaiškina, kad šis maldynas buvo sumanytas kaip atsakas į naujų kartų poreikius, siekiant atnaujinti ir papildyti senesnį, nors ir labai brangintą,
Didįjį Šaltinį. Įkvėptas po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjusio liturginio sąjūdžio, autorius siekė „Bažnyčios liturgiją priartinti žmogui įvairiuose jo gyvenimo momentuose“.
Knygos struktūra yra apgalvota ir logiška. Kaip nurodo pats autorius, maldyną sudaro trys pagrindinės dalys:
Liturgija: Beveik trečdalis knygos skirta liturginiam laikui – sekmadienio ir dialoginėms Mišioms, maldoms iš mišiolo ir brevijoriaus, pritaikytoms liturginiams metams.
Pamaldumo būdai: Kita dalis apima įvairius bendruomeninius ir asmeninius pamaldumo praktikavimo būdus, tokius kaip Atgailos psalmės, tradiciniai Graudūs verksmai, Kryžiaus kelias, Rožinis ir litanijos.
Žmogus ir jo dvasiniai rūpesčiai: Paskutinis trečdalis telkiasi ties tikinčiojo gyvenimu įvairiose bendruomenėse – profesijoje, šeimoje, mokykloje, organizacijoje, tautoje ir visoje žmonijoje.
Tikiu Dievą išsiskiria ne tik savo išsamumu, bet ir ypatingu lietuviškumu. Čia randamos maldos ne tik į visuotinius šventuosius, bet ir į Lietuvos globėjus, ypač šv. Kazimierą. Itin jautriai atliepiamas ir tautos likimas – įtrauktos maldos, mininčios Tautos išsklaidymo dieną (birželio 15-ąją), ir maldavimai už pavergtą Tėvynę. Knyga tampa dvasiniu ryšiu su Lietuva, įamžindama maldas, skirtas garsioms Lietuvos Marijos šventovėms: Aušros Vartams, Šiluvai, Žemaičių Kalvarijai. Maldyno turinį praturtina ir lietuvių literatūros klasikų – Maironio, Bernardo Brazdžionio, Vytauto Mačernio – eilės, kurios organiškai įsilieja į maldų audinį.
Knygos kontekstą atspindi ir priedai. Išpažinties formos, pateiktos ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų bei ispanų kalbomis, liudija, kad leidinys buvo skirtas plačiai po pasaulį išsibarsčiusiai diasporai.
Apibendrinant galima teigti, kad Tikiu Dievą yra kur kas daugiau nei maldynas. Tai dvasinis palikimas, atspindintis lietuvių tautos tikėjimą, istoriją ir kultūrinę savimonę. Savo metui tai buvo nepaprastai svarbus leidinys, stiprinęs išeivijos dvasią ir palaikęs gyvą ryšį su Tėvyne. Šiandien jis išlieka vertingas ne tik kaip pamaldumo šaltinis, bet ir kaip reikšmingas istorinis dokumentas, liudijantis apie nepalaužiamą lietuvių tautos tikėjimą ir viltį.
Jau nuo pat pirmo puslapio knyga pabrėžia savo glaudų ryšį su Lietuvos istorija. Viršelį puošia įspūdinga medžio graviūra, vaizduojanti Nukryžiuotąjį, su dedikacija: „MINDAUGO KRIKŠTUI IR NUŽUDYMUI PRISIMINTI“. Taip kiekvieno tikinčiojo asmeninis tikėjimo aktas susiejamas su pirmuoju karališkuoju Lietuvos „Credo“. Pratarmėje kunigas S. Yla paaiškina, kad šis maldynas buvo sumanytas kaip atsakas į naujų kartų poreikius, siekiant atnaujinti ir papildyti senesnį, nors ir labai brangintą,
Didįjį Šaltinį. Įkvėptas po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjusio liturginio sąjūdžio, autorius siekė „Bažnyčios liturgiją priartinti žmogui įvairiuose jo gyvenimo momentuose“.
Knygos struktūra yra apgalvota ir logiška. Kaip nurodo pats autorius, maldyną sudaro trys pagrindinės dalys:
Liturgija: Beveik trečdalis knygos skirta liturginiam laikui – sekmadienio ir dialoginėms Mišioms, maldoms iš mišiolo ir brevijoriaus, pritaikytoms liturginiams metams.
Pamaldumo būdai: Kita dalis apima įvairius bendruomeninius ir asmeninius pamaldumo praktikavimo būdus, tokius kaip Atgailos psalmės, tradiciniai Graudūs verksmai, Kryžiaus kelias, Rožinis ir litanijos.
Žmogus ir jo dvasiniai rūpesčiai: Paskutinis trečdalis telkiasi ties tikinčiojo gyvenimu įvairiose bendruomenėse – profesijoje, šeimoje, mokykloje, organizacijoje, tautoje ir visoje žmonijoje.
Tikiu Dievą išsiskiria ne tik savo išsamumu, bet ir ypatingu lietuviškumu. Čia randamos maldos ne tik į visuotinius šventuosius, bet ir į Lietuvos globėjus, ypač šv. Kazimierą. Itin jautriai atliepiamas ir tautos likimas – įtrauktos maldos, mininčios Tautos išsklaidymo dieną (birželio 15-ąją), ir maldavimai už pavergtą Tėvynę. Knyga tampa dvasiniu ryšiu su Lietuva, įamžindama maldas, skirtas garsioms Lietuvos Marijos šventovėms: Aušros Vartams, Šiluvai, Žemaičių Kalvarijai. Maldyno turinį praturtina ir lietuvių literatūros klasikų – Maironio, Bernardo Brazdžionio, Vytauto Mačernio – eilės, kurios organiškai įsilieja į maldų audinį.
Knygos kontekstą atspindi ir priedai. Išpažinties formos, pateiktos ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų bei ispanų kalbomis, liudija, kad leidinys buvo skirtas plačiai po pasaulį išsibarsčiusiai diasporai.
Apibendrinant galima teigti, kad Tikiu Dievą yra kur kas daugiau nei maldynas. Tai dvasinis palikimas, atspindintis lietuvių tautos tikėjimą, istoriją ir kultūrinę savimonę. Savo metui tai buvo nepaprastai svarbus leidinys, stiprinęs išeivijos dvasią ir palaikęs gyvą ryšį su Tėvyne. Šiandien jis išlieka vertingas ne tik kaip pamaldumo šaltinis, bet ir kaip reikšmingas istorinis dokumentas, liudijantis apie nepalaužiamą lietuvių tautos tikėjimą ir viltį.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 284
Stasys Yla
PUTNAM, 1965
Stasio Ylos knyga „Žmogaus Ramybė“, paremta Dievo Tarno Arkivyskupo Jurgio Matulaičio išgyvenimais ir mąstymais, yra gilus dvasinis esė, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – vidinę ramybę ir giedrą. Pasitelkdamas paties arkivyskupo „Užrašus“, Yla atskleidžia, kad tikroji ramybė nėra naivumo ar gyvenimo sunkumų nepažinimo pasekmė, bet brandus dvasinis vaisius, išaugintas kančioje ir meilėje.
Ramybė, gimusi iš kančios ir meilės
Knygos autorius iš karto paneigia paviršutinišką požiūrį, kad Arkivyskupo Matulaičio ramybė galėjo kilti iš švelnios prigimties ar nuo gyvenimo negandų apsaugoto kelio. Priešingai, Yla, cituodamas arkivyskupo dienoraštį, parodo, jog Matulaitis patyrė skaudžių išgyvenimų: jį skaudino ir apvylė ne tik pasaulio žmonės, bet ir patys artimiausi bendražygiai – kunigai. Jis buvo šmeižiamas, neteisingai kaltinamas bedievyste ir jautėsi apleistas tų, iš kurių labiausiai tikėjosi paramos.
Kur slypi tokios nepalaužiamos ramybės paslaptis? Yla atsako – dviejuose šaltiniuose: žmonių pažinime, sujungtame su meile, ir savęs pažinime, grįstame pasitikėjimu Dievu.
Pirmasis šaltinis – tai gebėjimas mylėti žmones, net ir matant visą jų netobulumą. Matulaitis, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, sujungė realistišką žmonių pažinimą su gilia, atlaidžia meile. Jis suprato, kad „Viešpats Jėzus, pažinojęs žmones iki pačiam dugnui visas jų tamsias puses, patyręs nuo jų baisiausią nedėkingumą – niekad nesiliovė jų mylėjęs“. Būtent ši meilė, pasireiškianti atlaidumu, ir yra tikrosios ramybės versmė.
Dvasinės išminties perlai
Knyga nėra vien teorinis pasvarstymas. Joje pateikiami konkretūs, praktiški Arkivyskupo Matulaičio patarimai, kaip ugdyti savyje ramybę:
Mokytis „matant nematyti, girdint negirdėti“. Tai raginimas sąmoningai nekreipti dėmesio į žmonių blogybes ir šunybes, nesigraužti dėl jų, nes „ta gaiži neapykantos rūkštis... daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams“.
Pasitikėti Dievu, ypač jaučiant savo silpnumą. Matulaitis moko, kad nereikia nusiminti dėl savo netobulumų. Priešingai, „juo silpnesni jaučiamės, juo labiau Dievu pasitikėkime. Jis mūsų stiprybė ir išganymas“. Svarbiausia yra pastangos ir geri norai, o ne pasiektas tobulumo laipsnis.
Pašalinti iš širdies baimę. Baimė dėl ateities, dėl galimų nelaimių ar nesėkmių atima iš sielos ramybę. Arkivyskupas primena Kristaus žodžius: „Ko taip bijote, maža-tikiai?“ ir moko viską atiduoti į Dievo rankas, nes Jis geriausiai žino, ko mums reikia.
Išvados
Stasio Ylos „Žmogaus Ramybė“ – tai trumpas, bet nepaprastai koncentruotas ir dvasiškai turtingas veikalas. Tai ne tik Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas, atskleidžiantis jo vidinio gyvenimo gelmę, bet ir praktinis vadovas kiekvienam, ieškančiam kelio į sielos taiką šiuolaikiniame neramiame pasaulyje. Ylos gebėjimas sujungti gilų teologinį mąstymą su konkrečiais, gyvenimiškais pavyzdžiais daro šią knygą prieinamą ir vertingą kiekvienam skaitytojui, nepriklausomai nuo jo dvasinio pasirengimo lygio. Tai knyga, prie kurios norisi grįžti vėl ir vėl, kaskart atrandant naujų įžvalgų ir dvasinės stiprybės.
Ramybė, gimusi iš kančios ir meilės
Knygos autorius iš karto paneigia paviršutinišką požiūrį, kad Arkivyskupo Matulaičio ramybė galėjo kilti iš švelnios prigimties ar nuo gyvenimo negandų apsaugoto kelio. Priešingai, Yla, cituodamas arkivyskupo dienoraštį, parodo, jog Matulaitis patyrė skaudžių išgyvenimų: jį skaudino ir apvylė ne tik pasaulio žmonės, bet ir patys artimiausi bendražygiai – kunigai. Jis buvo šmeižiamas, neteisingai kaltinamas bedievyste ir jautėsi apleistas tų, iš kurių labiausiai tikėjosi paramos.
Kur slypi tokios nepalaužiamos ramybės paslaptis? Yla atsako – dviejuose šaltiniuose: žmonių pažinime, sujungtame su meile, ir savęs pažinime, grįstame pasitikėjimu Dievu.
Pirmasis šaltinis – tai gebėjimas mylėti žmones, net ir matant visą jų netobulumą. Matulaitis, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, sujungė realistišką žmonių pažinimą su gilia, atlaidžia meile. Jis suprato, kad „Viešpats Jėzus, pažinojęs žmones iki pačiam dugnui visas jų tamsias puses, patyręs nuo jų baisiausią nedėkingumą – niekad nesiliovė jų mylėjęs“. Būtent ši meilė, pasireiškianti atlaidumu, ir yra tikrosios ramybės versmė.
Dvasinės išminties perlai
Knyga nėra vien teorinis pasvarstymas. Joje pateikiami konkretūs, praktiški Arkivyskupo Matulaičio patarimai, kaip ugdyti savyje ramybę:
Mokytis „matant nematyti, girdint negirdėti“. Tai raginimas sąmoningai nekreipti dėmesio į žmonių blogybes ir šunybes, nesigraužti dėl jų, nes „ta gaiži neapykantos rūkštis... daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams“.
Pasitikėti Dievu, ypač jaučiant savo silpnumą. Matulaitis moko, kad nereikia nusiminti dėl savo netobulumų. Priešingai, „juo silpnesni jaučiamės, juo labiau Dievu pasitikėkime. Jis mūsų stiprybė ir išganymas“. Svarbiausia yra pastangos ir geri norai, o ne pasiektas tobulumo laipsnis.
Pašalinti iš širdies baimę. Baimė dėl ateities, dėl galimų nelaimių ar nesėkmių atima iš sielos ramybę. Arkivyskupas primena Kristaus žodžius: „Ko taip bijote, maža-tikiai?“ ir moko viską atiduoti į Dievo rankas, nes Jis geriausiai žino, ko mums reikia.
Išvados
Stasio Ylos „Žmogaus Ramybė“ – tai trumpas, bet nepaprastai koncentruotas ir dvasiškai turtingas veikalas. Tai ne tik Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas, atskleidžiantis jo vidinio gyvenimo gelmę, bet ir praktinis vadovas kiekvienam, ieškančiam kelio į sielos taiką šiuolaikiniame neramiame pasaulyje. Ylos gebėjimas sujungti gilų teologinį mąstymą su konkrečiais, gyvenimiškais pavyzdžiais daro šią knygą prieinamą ir vertingą kiekvienam skaitytojui, nepriklausomai nuo jo dvasinio pasirengimo lygio. Tai knyga, prie kurios norisi grįžti vėl ir vėl, kaskart atrandant naujų įžvalgų ir dvasinės stiprybės.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 304
Stasys Yla
PUTNAM, 1969
Stasio Ylos knyga „Valančiaus tipo vadas“ yra glaustas, bet įžvalgus veikalas, nagrinėjantis Arkivyskupo Jurgio Matulaičio asmenybę ir jo vietą Lietuvos tautiniame atgimime, lyginant jį su kita iškilia figūra – Vyskupu Motiejumi Valančiumi. Ši studija, perspausdinta iš „Draugo“ ir „Laivo“, atskleidžia, kaip abu hierarchai, nors ir veikę skirtingais laikotarpiais, pasižymėjo panašiu vadovavimo stiliumi ir turėjo milžinišką įtaką tautos dvasinei bei kultūrinei raidai.
Moralinė asmenybė ir lietuvybė
Knygos autorius pradeda nuo esminio klausimo, kuris kilo ir Lietuvos Tarybai 1918 metais – ar ilgą laiką Lenkijoje praleidęs Jurgis Matulaitis galės būti geras lietuvių vyskupas ir patriotas?. Atsakymą į šį klausimą pateikia pats Antanas Smetona, kuris Matulaitį pavadino „didesniu lietuviu, nekaip kam gali atrodyti“, pabrėždamas jo plačią moralinę ir religinę veiklą, skirtą savo tautai. Smetona suprato, kad tautos nepriklausomybės pamatas yra „tyroje lietuvio sieloje“, o Matulaitis buvo būtent tas moralinis autoritetas, galintis šį pamatą tvirtinti.
Yla pabrėžia, kad Matulaičio lietuviškumas nebuvo paviršutiniškas ar deklaratyvus. Jis, kaip ir Valančius, veikė ne tiek raštais, kiek konkrečiais darbais, organizuodamas ir telkdamas žmones. Matulaitis tapo pripažintu autoritetu ne dėl savo padėties, bet dėl asmeninių savybių: „begaliniai kilnaus ir švento gyvenimo, geležinės valios, nepaprasto švelnumo ir geniališko proto“.
Naujas šuolis Lietuvos gyvenime
Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad XX a. pradžioje Lietuvos katalikų gyvenime įvyko didžiulis proveržis, kuris pasireiškė katalikiškos spaudos atsiradimu, moterų, darbininkų, jaunimo organizacijų kūrimusi, vienuolijų atgaivinimu ir socialinių bei politinių idėjų sklaida. Visa tai vyko 1907–1910 metų laikotarpiu, ir kyla klausimas, kas buvo šio judėjimo varomoji jėga. Yla teigia, kad būtent Matulaitis, tuo metu profesoriavęs Petrapilio Dvasinėje akademijoje ir pirmasis pradėjęs dėstyti sociologiją, buvo tas žmogus, kuris formavo naujos kartos kunigų ir pasauliečių socialines pažiūras ir skatino juos aktyviai veikti visuomenėje. Jo mokiniai, tokie kaip Mečislovas Reinys, Pranciškus Būčys, Izidorius Tamošaitis, tapo naujosios socialinės akcijos įkvėpėjais ir vadovais.
Matulaitis, kaip ir Valančius, buvo ne tik dvasinis, bet ir socialinis reformatorius. Jis suprato, kad Bažnyčia negali likti nuošalyje nuo visuomenės problemų. Net tokie radikalūs žingsniai kaip žemės reforma, pasak Mykolo Krupavičiaus, nebūtų buvę įmanomi be Matulaičio pritarimo ir padrąsinimo.
Vidinė dinamika ir išorinė ramybė
Knygoje pabrėžiamas abiejų hierarchų charakterių panašumas. Tiek Valančius, tiek Matulaitis išoriškai atrodė ramūs, net flegmatiški, tačiau jų viduje slypėjo milžiniška energija ir dinamizmas. Valančius, būdamas caro valdžios kaliniu savo kurijoje, per patikėtinius judino visą Žemaitiją, organizuodamas blaivybės sąjūdį ir slaptą lietuviškų knygų leidybą. Matulaičio aktyvumą varžė ne tik liga (kaulų džiova), bet ir nuolatinė rusų seklių priežiūra, todėl jis taip pat veikė per kitus.
Matulaitis, kaip ir Valančius, suprato vienuolijų svarbą ne kaip uždarų asmeninio tobulėjimo židinių, bet kaip socialinio ir kultūrinio darbo branduolių. Jis reformavo senąsias vienuolijas ir įkūrė naują Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų vienuoliją, kurios programa pasirodė tokia moderni ir lanksti, kad jai nereikia reformuotis net ir po Vatikano II susirinkimo.
Išvados
Stasio Ylos „Valančiaus tipo vadas“ yra vertingas priminimas apie du didžius Lietuvos vyrus, kurie savo gyvenimu ir darbais parodė, kad tikroji tautos stiprybė kyla iš gilaus dvasingumo, moralinių vertybių ir pasiaukojančio darbo savo artimui. Knyga atskleidžia, kad Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kaip ir Vyskupas Motiejus Valančius, buvo ne tik dvasinis ganytojas, bet ir tikras tautos vedlys, kurio idėjos ir darbai išlieka aktualūs ir šiandien.
Moralinė asmenybė ir lietuvybė
Knygos autorius pradeda nuo esminio klausimo, kuris kilo ir Lietuvos Tarybai 1918 metais – ar ilgą laiką Lenkijoje praleidęs Jurgis Matulaitis galės būti geras lietuvių vyskupas ir patriotas?. Atsakymą į šį klausimą pateikia pats Antanas Smetona, kuris Matulaitį pavadino „didesniu lietuviu, nekaip kam gali atrodyti“, pabrėždamas jo plačią moralinę ir religinę veiklą, skirtą savo tautai. Smetona suprato, kad tautos nepriklausomybės pamatas yra „tyroje lietuvio sieloje“, o Matulaitis buvo būtent tas moralinis autoritetas, galintis šį pamatą tvirtinti.
Yla pabrėžia, kad Matulaičio lietuviškumas nebuvo paviršutiniškas ar deklaratyvus. Jis, kaip ir Valančius, veikė ne tiek raštais, kiek konkrečiais darbais, organizuodamas ir telkdamas žmones. Matulaitis tapo pripažintu autoritetu ne dėl savo padėties, bet dėl asmeninių savybių: „begaliniai kilnaus ir švento gyvenimo, geležinės valios, nepaprasto švelnumo ir geniališko proto“.
Naujas šuolis Lietuvos gyvenime
Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad XX a. pradžioje Lietuvos katalikų gyvenime įvyko didžiulis proveržis, kuris pasireiškė katalikiškos spaudos atsiradimu, moterų, darbininkų, jaunimo organizacijų kūrimusi, vienuolijų atgaivinimu ir socialinių bei politinių idėjų sklaida. Visa tai vyko 1907–1910 metų laikotarpiu, ir kyla klausimas, kas buvo šio judėjimo varomoji jėga. Yla teigia, kad būtent Matulaitis, tuo metu profesoriavęs Petrapilio Dvasinėje akademijoje ir pirmasis pradėjęs dėstyti sociologiją, buvo tas žmogus, kuris formavo naujos kartos kunigų ir pasauliečių socialines pažiūras ir skatino juos aktyviai veikti visuomenėje. Jo mokiniai, tokie kaip Mečislovas Reinys, Pranciškus Būčys, Izidorius Tamošaitis, tapo naujosios socialinės akcijos įkvėpėjais ir vadovais.
Matulaitis, kaip ir Valančius, buvo ne tik dvasinis, bet ir socialinis reformatorius. Jis suprato, kad Bažnyčia negali likti nuošalyje nuo visuomenės problemų. Net tokie radikalūs žingsniai kaip žemės reforma, pasak Mykolo Krupavičiaus, nebūtų buvę įmanomi be Matulaičio pritarimo ir padrąsinimo.
Vidinė dinamika ir išorinė ramybė
Knygoje pabrėžiamas abiejų hierarchų charakterių panašumas. Tiek Valančius, tiek Matulaitis išoriškai atrodė ramūs, net flegmatiški, tačiau jų viduje slypėjo milžiniška energija ir dinamizmas. Valančius, būdamas caro valdžios kaliniu savo kurijoje, per patikėtinius judino visą Žemaitiją, organizuodamas blaivybės sąjūdį ir slaptą lietuviškų knygų leidybą. Matulaičio aktyvumą varžė ne tik liga (kaulų džiova), bet ir nuolatinė rusų seklių priežiūra, todėl jis taip pat veikė per kitus.
Matulaitis, kaip ir Valančius, suprato vienuolijų svarbą ne kaip uždarų asmeninio tobulėjimo židinių, bet kaip socialinio ir kultūrinio darbo branduolių. Jis reformavo senąsias vienuolijas ir įkūrė naują Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų vienuoliją, kurios programa pasirodė tokia moderni ir lanksti, kad jai nereikia reformuotis net ir po Vatikano II susirinkimo.
Išvados
Stasio Ylos „Valančiaus tipo vadas“ yra vertingas priminimas apie du didžius Lietuvos vyrus, kurie savo gyvenimu ir darbais parodė, kad tikroji tautos stiprybė kyla iš gilaus dvasingumo, moralinių vertybių ir pasiaukojančio darbo savo artimui. Knyga atskleidžia, kad Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kaip ir Vyskupas Motiejus Valančius, buvo ne tik dvasinis ganytojas, bet ir tikras tautos vedlys, kurio idėjos ir darbai išlieka aktualūs ir šiandien.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 182
Stasys Yla
Boston, 1970
Knygos „Šiluva Žemaičių istorijoje“ apžvalga
Kunigo ir istoriko Stasio Ylos fundamentalus veikalas „Šiluva Žemaičių istorijoje“, kurio pirmoji dalis „Reformacija ir Restauracija“ pasirodė 1970 metais, yra vienas išsamiausių ir pamatinių darbų, skirtų ne tik garsiausiai Lietuvos šventovei, bet ir visam sudėtingam Žemaitijos bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniam laikotarpiui. Tai nėra vien siaura parapijos ar miestelio kronika; tai – plati istorinė panorama, kurioje per Šiluvos prizmę atskleidžiamos XVI–XVIII a. religinės, politinės ir kultūrinės kovos.
Mokslinis pamatas ir tyrimo platumas
Knygos autoriaus žodyje atsiskleidžia įspūdingas mokslinio darbo mastas. Pajutęs, kad populiariuose leidiniuose esanti informacija apie Šiluvą yra paviršutiniška, S. Yla ėmėsi ilgamečių ir nuodugnių tyrimų. Medžiaga šiai knygai buvo renkama ne vienerius metus, pasitelkiant Vatikano archyvą ir biblioteką, taip pat institucijas Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje bei JAV. Autorius taikliai apibūdina savo darbą kaip „mozaikos akmenėlių“ rinkimą ir komponavimą – iš išblaškytų šaltinių jis kantriai sudėliojo vientisą ir detalų pasakojimą, Šiluvos istoriją įpindamas į „platesnę Žemaičių buitį“.
Nuo ištakų iki audringų permainų
Knygos pasakojimas pradedamas nuo miestelio geografinės ir istorinės aplinkos apžvalgos, atskleidžiant pirmuosius vietovardžius – Būda ir Šilas. Itin detaliai, remiantis istoriniais dokumentais, nagrinėjama bažnyčios įkūrimo istorija, siejama su Vytauto Didžiojo bendradarbio Petro Gedgaudo asmeniu, kuris 1457 m. pastatė pirmąją šventovę.
Didžiausias dėmesys pirmojoje dalyje skiriamas Reformacijos ir po jos sekusios katalikybės Restauracijos (Kontrreformacijos) epochai. Autorius nuosekliai atskleidžia, kaip liuteronizmo, o vėliau ir kalvinizmo bangos pasiekė Žemaitiją ir pačią Šiluvą. Detaliai aprašomas bažnyčios turto nusavinimas, katalikų kunigų pasitraukimas ir galiausiai pačios bažnyčios sugriovimas. Šiluva trumpam tapo svarbiu kalvinizmo centru, čia net buvo įkurta kunigų ir mokytojų seminarija – alumnatas.
Ne mažiau dramatiškai aprašoma ir katalikybės grįžimo eiga. Penktame skyriuje „Teismo kova už prarastas bažnyčias“ atskleidžiamos dešimtmečius trukusios teisinės bylos, kurias inicijavo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis ir atkakliai vedė kanauninkas Jonas Kazakevičius, kol galiausiai 1622 m. Vilniaus Tribunolas grąžino Šiluvą katalikams.
Šiluva kaip Lietuvos istorijos veidrodis
Knygos stiprybė – gebėjimas per vienos vietovės istoriją atspindėti visos valstybės ir epochos procesus. Šiluvos likimas tampa didžiųjų giminių – Gedgaudų, Kęsgailų, Zavišų, Šemetų, Radvilų, Pacų, Sapiegų – politinių ir religinių interesų susidūrimo lauku. Autorius puikiai parodo, kaip asmeniniai didikų apsisprendimai, jų šeimyniniai ryšiai ir turto dalybos tiesiogiai veikė ne tik šventovės, bet ir paprastų žmonių likimą. Kova dėl Šiluvos tampa kova dėl visos Žemaitijos ir Lietuvos dvasinio veido.
S. Yla neapsiriboja vien religiniais konfliktais. Jis nušviečia ir platesnį kontekstą – Didįjį Šiaurės karą, badą ir marą, nuniokojusius kraštą XVIII a. pradžioje, bei kintančią politinę situaciją, vedusią Lietuvą į agoniją.
„Šiluva Žemaičių istorijoje“ yra pavyzdys, kaip lokali istorija gali tapti raktu į esminių nacionalinės istorijos procesų supratimą. Tai kruopštaus mokslinio darbo ir gyvo pasakojimo sintezė, išliekanti nepaprastai vertingu šaltiniu visiems, besidomintiems Lietuvos praeitimi.
Kunigo ir istoriko Stasio Ylos fundamentalus veikalas „Šiluva Žemaičių istorijoje“, kurio pirmoji dalis „Reformacija ir Restauracija“ pasirodė 1970 metais, yra vienas išsamiausių ir pamatinių darbų, skirtų ne tik garsiausiai Lietuvos šventovei, bet ir visam sudėtingam Žemaitijos bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniam laikotarpiui. Tai nėra vien siaura parapijos ar miestelio kronika; tai – plati istorinė panorama, kurioje per Šiluvos prizmę atskleidžiamos XVI–XVIII a. religinės, politinės ir kultūrinės kovos.
Mokslinis pamatas ir tyrimo platumas
Knygos autoriaus žodyje atsiskleidžia įspūdingas mokslinio darbo mastas. Pajutęs, kad populiariuose leidiniuose esanti informacija apie Šiluvą yra paviršutiniška, S. Yla ėmėsi ilgamečių ir nuodugnių tyrimų. Medžiaga šiai knygai buvo renkama ne vienerius metus, pasitelkiant Vatikano archyvą ir biblioteką, taip pat institucijas Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje bei JAV. Autorius taikliai apibūdina savo darbą kaip „mozaikos akmenėlių“ rinkimą ir komponavimą – iš išblaškytų šaltinių jis kantriai sudėliojo vientisą ir detalų pasakojimą, Šiluvos istoriją įpindamas į „platesnę Žemaičių buitį“.
Nuo ištakų iki audringų permainų
Knygos pasakojimas pradedamas nuo miestelio geografinės ir istorinės aplinkos apžvalgos, atskleidžiant pirmuosius vietovardžius – Būda ir Šilas. Itin detaliai, remiantis istoriniais dokumentais, nagrinėjama bažnyčios įkūrimo istorija, siejama su Vytauto Didžiojo bendradarbio Petro Gedgaudo asmeniu, kuris 1457 m. pastatė pirmąją šventovę.
Didžiausias dėmesys pirmojoje dalyje skiriamas Reformacijos ir po jos sekusios katalikybės Restauracijos (Kontrreformacijos) epochai. Autorius nuosekliai atskleidžia, kaip liuteronizmo, o vėliau ir kalvinizmo bangos pasiekė Žemaitiją ir pačią Šiluvą. Detaliai aprašomas bažnyčios turto nusavinimas, katalikų kunigų pasitraukimas ir galiausiai pačios bažnyčios sugriovimas. Šiluva trumpam tapo svarbiu kalvinizmo centru, čia net buvo įkurta kunigų ir mokytojų seminarija – alumnatas.
Ne mažiau dramatiškai aprašoma ir katalikybės grįžimo eiga. Penktame skyriuje „Teismo kova už prarastas bažnyčias“ atskleidžiamos dešimtmečius trukusios teisinės bylos, kurias inicijavo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis ir atkakliai vedė kanauninkas Jonas Kazakevičius, kol galiausiai 1622 m. Vilniaus Tribunolas grąžino Šiluvą katalikams.
Šiluva kaip Lietuvos istorijos veidrodis
Knygos stiprybė – gebėjimas per vienos vietovės istoriją atspindėti visos valstybės ir epochos procesus. Šiluvos likimas tampa didžiųjų giminių – Gedgaudų, Kęsgailų, Zavišų, Šemetų, Radvilų, Pacų, Sapiegų – politinių ir religinių interesų susidūrimo lauku. Autorius puikiai parodo, kaip asmeniniai didikų apsisprendimai, jų šeimyniniai ryšiai ir turto dalybos tiesiogiai veikė ne tik šventovės, bet ir paprastų žmonių likimą. Kova dėl Šiluvos tampa kova dėl visos Žemaitijos ir Lietuvos dvasinio veido.
S. Yla neapsiriboja vien religiniais konfliktais. Jis nušviečia ir platesnį kontekstą – Didįjį Šiaurės karą, badą ir marą, nuniokojusius kraštą XVIII a. pradžioje, bei kintančią politinę situaciją, vedusią Lietuvą į agoniją.
„Šiluva Žemaičių istorijoje“ yra pavyzdys, kaip lokali istorija gali tapti raktu į esminių nacionalinės istorijos procesų supratimą. Tai kruopštaus mokslinio darbo ir gyvo pasakojimo sintezė, išliekanti nepaprastai vertingu šaltiniu visiems, besidomintiems Lietuvos praeitimi.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 413
Stasys Yla
Putnam, 1977
Stasio Ylos biografinė apybraiža „Jurgis Matulaitis“, išleista 1977 metais, yra vienas išsamiausių ir jautriausių veikalų, skirtų arkivyskupo, vėliau palaimintojo, asmenybei atskleisti. Kaip pratarmėje teigia Valdemaras Cukuras, knyga pasirodė itin laiku, augant visuomenės susidomėjimui šiuo „dvasios milžinu“ ir lūkesčiams dėl jo beatifikacijos. Tai ne sausa faktų chronologija, o gyvas „asmenybės apybraižos“ žanro kūrinys, kuriame autorius, pasitelkęs savo talentą vaizdžiai charakterizuoti asmenis , skaitytojui pateikia artimą, šiltą ir pagarbų arkivyskupo portretą.
Struktūra ir autoriaus metodas
Knyga yra padalinta į keturias pagrindines dalis: „Prisimenu“, „Gyvenimas“, „Apybraižos“ ir „Beatifikacijos Laukiant“. Tokia struktūra leidžia autoriui atskleisti Matulaičio asmenybę iš kelių perspektyvų.
„Prisimenu“: Knyga pradedama asmeniniu autoriaus liudijimu skyriuje „Prisimenu“ , kuriame autorius dalijasi savo, tuometinio klieriko, įspūdžiais, kai 1926 metais Kauno kunigų seminarijoje lankėsi arkivyskupas ir kai po metų jam teko budėti prie velionio karsto ligoninėje. Šis asmeninis ryšys sukuria autentiškumo ir artumo atmosferą, kuri persmelkia visą kūrinį.
„Gyvenimas“: Ši dalis yra nuoseklus biografinis pasakojimas, apimantis Jurgio Matulaičio kelią nuo vaikystės Lūginės kaime prie Šešupės , skausmingos jaunystės, paženklintos tėvų mirties ir sunkios ligos – kaulų džiovos , iki studijų Kelcų , Varšuvos ir Petrapilio dvasinėse akademijose bei Friburgo universitete Šveicarijoje.
„Apybraižos“: Teminiai skyriai, kuriuose analizuojami skirtingi arkivyskupo asmenybės aspektai: jo, kaip „misijos žmogaus“, vaidmuo , jo, kaip vado, savybės ir jo vidinė ramybė, spinduliavusi net sunkiausiomis akimirkomis.
„Beatifikacijos Laukiant“: Knyga baigiama aktualiu skyriumi, kuriame autorius svarsto Matulaičio beatifikacijos proceso eigą, kliūtis (pvz., stebuklų reikalavimą ir nepakankamą fama sanctitatis – šventumo garsą – pačių lietuvių tarpe) ir ragina išeivijos visuomenę aktyviau prisidėti prie šio, visai tautai svarbaus, reikalo.
Autorius, kaip ir žadama pratarmėje, ryškina Matulaičio asmenybę pasitelkdamas įvykius, pokalbių nuotrupas, dienoraščių ir laiškų ištraukas bei amžininkų liudijimus.
Asmenybė audringame istoriniame fone
S. Yla įstato arkivyskupą į nepaprastai sudėtingą istorinę aplinką, „audringą ir prieštaringą, svilinančią politinėm-tautinėm aistrom“. Knygoje vaizdžiai atskleidžiamas Matulaičio, kaip Vilniaus vyskupo, darbas, kai jis atsidūrė kryžminėje ugnyje tarp lenkų, lietuvių ir bolševikų interesų. Jis vaizduojamas kaip ganytojas, kuris, nepaisant milžiniško spaudimo, stengėsi išlikti nešališkas ir būti tėvu visiems tikintiesiems, sakydamas: „Aš turiu būti visiems lygiai ganytojas“. Autorius atskleidžia jo diplomatinį talentą, tvirtą moralinę poziciją ir gilų skausmą dėl tautinių konfliktų, draskančių Bažnyčią.
Dvasios milžino portretas
Knygoje atskleidžiama daugialypė Jurgio Matulaičio asmenybė:
Intelektualas ir socialinis reformatorius: Pabrėžiami jo akademiniai pasiekimai ir tai, kad jis buvo vienas pirmųjų sociologijos profesorių Petrapilio dvasinėje akademijoje. Išryškinamas jo, kaip socialinio veikėjo, vaidmuo – Varšuvoje jis įkūrė 50 000 narių turinčią krikščionių darbininkų sąjungą ir rengė socialinius kursus kunigams bei pasauliečiams.
Vienuolijų atnaujintojas: Matulaitis vaizduojamas kaip „karizmatinės misijos“ žmogus , atkūręs merdėjusią marijonų vienuoliją ir įsteigęs Vargdienių seserų kongregaciją.
Tylus, bet tvirtas vadas: Knygoje nuolat pabrėžiama jo vidinė ramybė, kuri slėpė „geležinę valią“. Nors išoriškai atrodė ramus ir net flegmatiškas, viduje jis buvo „nepažįstamas dinamikas“ , kurio veikla ir įtaka Lietuvos katalikų gyvenimui prilyginama vyskupo Motiejaus Valančiaus mostui.
Išvada
Stasio Ylos „Jurgis Matulaitis“ – tai ne tik biografija, bet ir įkvepiantis dvasinio vadovavimo, tvirtumo ir šventumo liudijimas. Knyga parašyta gyvai ir patraukliai, todėl ji yra tikras atradimas daugeliui, norinčių pažinti ne tik vieną iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių, bet ir sudėtingą to meto istorinį bei politinį kontekstą. Tai veikalas, kuris ne tik informuoja, bet ir verčia mąstyti apie tikrąsias vertybes, pasiaukojimą ir meilę Bažnyčiai bei Tėvynei.
Struktūra ir autoriaus metodas
Knyga yra padalinta į keturias pagrindines dalis: „Prisimenu“, „Gyvenimas“, „Apybraižos“ ir „Beatifikacijos Laukiant“. Tokia struktūra leidžia autoriui atskleisti Matulaičio asmenybę iš kelių perspektyvų.
„Prisimenu“: Knyga pradedama asmeniniu autoriaus liudijimu skyriuje „Prisimenu“ , kuriame autorius dalijasi savo, tuometinio klieriko, įspūdžiais, kai 1926 metais Kauno kunigų seminarijoje lankėsi arkivyskupas ir kai po metų jam teko budėti prie velionio karsto ligoninėje. Šis asmeninis ryšys sukuria autentiškumo ir artumo atmosferą, kuri persmelkia visą kūrinį.
„Gyvenimas“: Ši dalis yra nuoseklus biografinis pasakojimas, apimantis Jurgio Matulaičio kelią nuo vaikystės Lūginės kaime prie Šešupės , skausmingos jaunystės, paženklintos tėvų mirties ir sunkios ligos – kaulų džiovos , iki studijų Kelcų , Varšuvos ir Petrapilio dvasinėse akademijose bei Friburgo universitete Šveicarijoje.
„Apybraižos“: Teminiai skyriai, kuriuose analizuojami skirtingi arkivyskupo asmenybės aspektai: jo, kaip „misijos žmogaus“, vaidmuo , jo, kaip vado, savybės ir jo vidinė ramybė, spinduliavusi net sunkiausiomis akimirkomis.
„Beatifikacijos Laukiant“: Knyga baigiama aktualiu skyriumi, kuriame autorius svarsto Matulaičio beatifikacijos proceso eigą, kliūtis (pvz., stebuklų reikalavimą ir nepakankamą fama sanctitatis – šventumo garsą – pačių lietuvių tarpe) ir ragina išeivijos visuomenę aktyviau prisidėti prie šio, visai tautai svarbaus, reikalo.
Autorius, kaip ir žadama pratarmėje, ryškina Matulaičio asmenybę pasitelkdamas įvykius, pokalbių nuotrupas, dienoraščių ir laiškų ištraukas bei amžininkų liudijimus.
Asmenybė audringame istoriniame fone
S. Yla įstato arkivyskupą į nepaprastai sudėtingą istorinę aplinką, „audringą ir prieštaringą, svilinančią politinėm-tautinėm aistrom“. Knygoje vaizdžiai atskleidžiamas Matulaičio, kaip Vilniaus vyskupo, darbas, kai jis atsidūrė kryžminėje ugnyje tarp lenkų, lietuvių ir bolševikų interesų. Jis vaizduojamas kaip ganytojas, kuris, nepaisant milžiniško spaudimo, stengėsi išlikti nešališkas ir būti tėvu visiems tikintiesiems, sakydamas: „Aš turiu būti visiems lygiai ganytojas“. Autorius atskleidžia jo diplomatinį talentą, tvirtą moralinę poziciją ir gilų skausmą dėl tautinių konfliktų, draskančių Bažnyčią.
Dvasios milžino portretas
Knygoje atskleidžiama daugialypė Jurgio Matulaičio asmenybė:
Intelektualas ir socialinis reformatorius: Pabrėžiami jo akademiniai pasiekimai ir tai, kad jis buvo vienas pirmųjų sociologijos profesorių Petrapilio dvasinėje akademijoje. Išryškinamas jo, kaip socialinio veikėjo, vaidmuo – Varšuvoje jis įkūrė 50 000 narių turinčią krikščionių darbininkų sąjungą ir rengė socialinius kursus kunigams bei pasauliečiams.
Vienuolijų atnaujintojas: Matulaitis vaizduojamas kaip „karizmatinės misijos“ žmogus , atkūręs merdėjusią marijonų vienuoliją ir įsteigęs Vargdienių seserų kongregaciją.
Tylus, bet tvirtas vadas: Knygoje nuolat pabrėžiama jo vidinė ramybė, kuri slėpė „geležinę valią“. Nors išoriškai atrodė ramus ir net flegmatiškas, viduje jis buvo „nepažįstamas dinamikas“ , kurio veikla ir įtaka Lietuvos katalikų gyvenimui prilyginama vyskupo Motiejaus Valančiaus mostui.
Išvada
Stasio Ylos „Jurgis Matulaitis“ – tai ne tik biografija, bet ir įkvepiantis dvasinio vadovavimo, tvirtumo ir šventumo liudijimas. Knyga parašyta gyvai ir patraukliai, todėl ji yra tikras atradimas daugeliui, norinčių pažinti ne tik vieną iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių, bet ir sudėtingą to meto istorinį bei politinį kontekstą. Tai veikalas, kuris ne tik informuoja, bet ir verčia mąstyti apie tikrąsias vertybes, pasiaukojimą ir meilę Bažnyčiai bei Tėvynei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 119
Stasys Yla
Chicago, 1978
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Lietuvių šeimos tradicijos“ apžvalga. Šis veikalas yra populiariai parašyta, tačiau gili etnografinė studija, kurioje autorius su didele meile ir pagarba atkuria tradicinės lietuvių šeimos paveikslą, jos struktūrą, vertybes ir papročius.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie klasikinę, patriarchalinę Lietuvos kaimo šeimą, kurią autorius mato kaip tautos gyvybingumo ir stiprybės pamatą. Knyga nėra tik papročių aprašymas – tai bandymas atskleisti tradicinės šeimos, kaip savotiškos „valstybės valstybėje“, vidinę logiką ir dvasią. S. Yla nuosekliai nagrinėja kiekvieno šeimos nario vaidmenį ir vietą bendroje hierarchijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriarchalinė šeimos struktūra: Knygos centre – šeimos tėvas, kuris vaizduojamas ne kaip tironas, o kaip dvasinis ir materialinis šeimos vadas. Jis yra atsakingas už ūkio tęstinumą, tradicijų perdavimą ir visų šeimos narių gerovę. Jo autoritetas yra paremtas atsakomybe ir išmintimi.
Harmoningas vaidmenų pasiskirstymas: Autorius detaliai aprašo kiekvieno šeimos nario vaidmenį, pabrėždamas jų tarpusavio priklausomybę ir darną:
Motina – šeimos širdis, namų židinio saugotoja, vaikų auklėtoja.
Vyriausias sūnus – tėvo įpėdinis, ruošiamas perimti ūkį ir atsakomybę.
Marti – naujas žmogus šeimoje, kurios integracija parodo bendruomenės brandą.
Seneliai – gyvoji atmintis, tradicijų ir išminties nešėjai.
Tradicijos kaip išminties lobynas: Knygoje išsamiai aptariami šeimos kūrimo ritualai – piršlybos, vestuvės, krikštynos. S. Yla pabrėžia, kad tai nėra tik tuščios apeigos, o gilią prasmę ir pedagoginę vertę turintys veiksmai, stiprinantys šeimos ir giminės ryšius.
Tėviškės svarba: Šeima neatsiejamai susieta su žeme, su tėviške, kuri yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio paveldo pagrindas.
Stilius
Stasys Yla rašo gyva, vaizdinga ir lengvai suprantama kalba. Jo stilius yra pastoralinis, šiltas, kartais idealizuojantis tradicinę šeimą, tačiau visada paremtas giliu išmanymu ir pagarba praeičiai. Knyga gausiai iliustruota citatomis iš tautosakos, kas pasakojimui suteikia autentiškumo.
Kam skirta knyga?
Ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi Lietuvos etnografija, kultūros istorija ir socialine praeitimi. Ji ypač aktuali tiems, kurie nori suprasti savo šaknis ir vertybes, kurios šimtmečiais formavo lietuvių tautos charakterį. Tai yra savotiškas testamentas ir priminimas apie tradicinės šeimos stiprybę, ypač svarbus šiandienos pasaulyje.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie klasikinę, patriarchalinę Lietuvos kaimo šeimą, kurią autorius mato kaip tautos gyvybingumo ir stiprybės pamatą. Knyga nėra tik papročių aprašymas – tai bandymas atskleisti tradicinės šeimos, kaip savotiškos „valstybės valstybėje“, vidinę logiką ir dvasią. S. Yla nuosekliai nagrinėja kiekvieno šeimos nario vaidmenį ir vietą bendroje hierarchijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriarchalinė šeimos struktūra: Knygos centre – šeimos tėvas, kuris vaizduojamas ne kaip tironas, o kaip dvasinis ir materialinis šeimos vadas. Jis yra atsakingas už ūkio tęstinumą, tradicijų perdavimą ir visų šeimos narių gerovę. Jo autoritetas yra paremtas atsakomybe ir išmintimi.
Harmoningas vaidmenų pasiskirstymas: Autorius detaliai aprašo kiekvieno šeimos nario vaidmenį, pabrėždamas jų tarpusavio priklausomybę ir darną:
Motina – šeimos širdis, namų židinio saugotoja, vaikų auklėtoja.
Vyriausias sūnus – tėvo įpėdinis, ruošiamas perimti ūkį ir atsakomybę.
Marti – naujas žmogus šeimoje, kurios integracija parodo bendruomenės brandą.
Seneliai – gyvoji atmintis, tradicijų ir išminties nešėjai.
Tradicijos kaip išminties lobynas: Knygoje išsamiai aptariami šeimos kūrimo ritualai – piršlybos, vestuvės, krikštynos. S. Yla pabrėžia, kad tai nėra tik tuščios apeigos, o gilią prasmę ir pedagoginę vertę turintys veiksmai, stiprinantys šeimos ir giminės ryšius.
Tėviškės svarba: Šeima neatsiejamai susieta su žeme, su tėviške, kuri yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio paveldo pagrindas.
Stilius
Stasys Yla rašo gyva, vaizdinga ir lengvai suprantama kalba. Jo stilius yra pastoralinis, šiltas, kartais idealizuojantis tradicinę šeimą, tačiau visada paremtas giliu išmanymu ir pagarba praeičiai. Knyga gausiai iliustruota citatomis iš tautosakos, kas pasakojimui suteikia autentiškumo.
Kam skirta knyga?
Ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi Lietuvos etnografija, kultūros istorija ir socialine praeitimi. Ji ypač aktuali tiems, kurie nori suprasti savo šaknis ir vertybes, kurios šimtmečiais formavo lietuvių tautos charakterį. Tai yra savotiškas testamentas ir priminimas apie tradicinės šeimos stiprybę, ypač svarbus šiandienos pasaulyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 138
STASYS YLA
Chicago, 1983
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Ateitininkų vadovas“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas išeivijoje, yra fundamentalus, praktinis ir ideologinis vadovas, skirtas ateitininkų organizacijos vadovams ir nariams.
Knygos paskirtis ir struktūra
Kaip rodo pavadinimas, tai nėra teorinė studija, o praktinis vadovas. Jo tikslas – suteikti ateitininkų kuopų globėjams (dažniausiai kunigams), pirmininkams ir kitiems vadovams aiškias gaires, kaip sėkmingai organizuoti ir vykdyti veiklą. Knyga yra susisteminta, logiškai suskirstyta į dalis, pradedant nuo judėjimo ištakų ir ideologijos, baigiant konkrečiais patarimais, kaip vesti susirinkimus ar organizuoti renginius.
Pagrindinės temos ir idėjos
Ateitininkų ideologijos pagrindai: Autorius išsamiai pristato penkis ateitininkų principus: katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, šeimyniškumą ir visuomeniškumą. Pabrėžiama, kad ateitininkų pasaulėžiūra yra teistinė, t. y., paremta tikėjimu į asmeninį Dievą, o visa veikla kyla iš šio pagrindo ir yra nukreipta tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Istorinis kontekstas: S. Yla paaiškina, kokiomis istorinėmis sąlygomis – carinės Rusijos priespaudos, lenkinimo ir ateizmo plitimo fone – gimė ateitininkų judėjimas. Tai buvo atsakas į poreikį ugdyti tautinį ir religinį sąmoningumą bei formuoti naują, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančią lietuvių inteligentiją.
Vado vaidmuo ir savybės: Didelis dėmesys skiriamas vadovo asmenybei. Pabrėžiama, kad geras vadovas (globėjas ar pirmininkas) turi ne tik gerai išmanyti organizacijos principus, bet ir suprasti jaunimo psichologiją, būti pavyzdžiu, gebėti įkvėpti ir parodyti asmeninį dėmesį kiekvienam nariui.
Praktiniai veiklos metodai: Knygoje pateikiama daugybė praktinių patarimų: kaip suplanuoti metinę kuopos programą, kaip vesti susirinkimus, organizuoti diskusijas, paskaitas, meninius vakarus ar ruošti stovyklas. Tai konkreti ir patikrinta metodologija, kaip ateitininkų idėjas paversti veiksmu.
Kam skirta knyga?
Nors tiesioginis adresatas yra ateitininkų organizacijos vadovai, ši knyga yra vertinga kur kas platesniam skaitytojų ratui:
Visiems ateitininkams, norintiems giliau suprasti savo organizacijos pagrindus.
Pedagogams ir jaunimo darbuotojams, ieškantiems idėjų ir metodų, kaip ugdyti jaunąją kartą.
Visiems, besidomintiems Lietuvos jaunimo organizacijų istorija ir katalikiškos minties raida.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Ateitininkų vadovas“ yra klasikinis ateitininkijos veikalas, sujungiantis gilią ideologinę įžvalgą su patikrintais praktiniais patarimais. Tai ne tik instrukcijų rinkinys, bet ir įkvepiantis tekstas, atskleidžiantis ateitininkijos, kaip integralios asmenybės ugdymo mokyklos, dvasią ir prasmę.
Knygos paskirtis ir struktūra
Kaip rodo pavadinimas, tai nėra teorinė studija, o praktinis vadovas. Jo tikslas – suteikti ateitininkų kuopų globėjams (dažniausiai kunigams), pirmininkams ir kitiems vadovams aiškias gaires, kaip sėkmingai organizuoti ir vykdyti veiklą. Knyga yra susisteminta, logiškai suskirstyta į dalis, pradedant nuo judėjimo ištakų ir ideologijos, baigiant konkrečiais patarimais, kaip vesti susirinkimus ar organizuoti renginius.
Pagrindinės temos ir idėjos
Ateitininkų ideologijos pagrindai: Autorius išsamiai pristato penkis ateitininkų principus: katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, šeimyniškumą ir visuomeniškumą. Pabrėžiama, kad ateitininkų pasaulėžiūra yra teistinė, t. y., paremta tikėjimu į asmeninį Dievą, o visa veikla kyla iš šio pagrindo ir yra nukreipta tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Istorinis kontekstas: S. Yla paaiškina, kokiomis istorinėmis sąlygomis – carinės Rusijos priespaudos, lenkinimo ir ateizmo plitimo fone – gimė ateitininkų judėjimas. Tai buvo atsakas į poreikį ugdyti tautinį ir religinį sąmoningumą bei formuoti naują, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančią lietuvių inteligentiją.
Vado vaidmuo ir savybės: Didelis dėmesys skiriamas vadovo asmenybei. Pabrėžiama, kad geras vadovas (globėjas ar pirmininkas) turi ne tik gerai išmanyti organizacijos principus, bet ir suprasti jaunimo psichologiją, būti pavyzdžiu, gebėti įkvėpti ir parodyti asmeninį dėmesį kiekvienam nariui.
Praktiniai veiklos metodai: Knygoje pateikiama daugybė praktinių patarimų: kaip suplanuoti metinę kuopos programą, kaip vesti susirinkimus, organizuoti diskusijas, paskaitas, meninius vakarus ar ruošti stovyklas. Tai konkreti ir patikrinta metodologija, kaip ateitininkų idėjas paversti veiksmu.
Kam skirta knyga?
Nors tiesioginis adresatas yra ateitininkų organizacijos vadovai, ši knyga yra vertinga kur kas platesniam skaitytojų ratui:
Visiems ateitininkams, norintiems giliau suprasti savo organizacijos pagrindus.
Pedagogams ir jaunimo darbuotojams, ieškantiems idėjų ir metodų, kaip ugdyti jaunąją kartą.
Visiems, besidomintiems Lietuvos jaunimo organizacijų istorija ir katalikiškos minties raida.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Ateitininkų vadovas“ yra klasikinis ateitininkijos veikalas, sujungiantis gilią ideologinę įžvalgą su patikrintais praktiniais patarimais. Tai ne tik instrukcijų rinkinys, bet ir įkvepiantis tekstas, atskleidžiantis ateitininkijos, kaip integralios asmenybės ugdymo mokyklos, dvasią ir prasmę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 165
Stasys Yla
Chicago, 1984
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „M. K. Čiurlionis: Kūrėjas ir žmogus“ (išleista 1984 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautri ir įžvalgi biografinė apybraiža, kurioje autorius siekia atskleisti ne tik genialaus menininko kūrybos pasaulį, bet ir jo sudėtingą, trapų žmogiškąjį portretą.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausa akademinė studija. Knygos žanrą geriausiai apibūdina paties autoriaus žodžiai – tai psichologinė apybraiža, kurios tikslas yra „pajusti kūrėją ir žmogų“. S. Yla, remdamasis M. K. Čiurlionio laiškais, artimųjų atsiminimais ir paties menininko kūryba, bando rekonstruoti jo vidinį pasaulį, motyvacijas, džiaugsmus ir, svarbiausia, gilią vidinę kančią.
Apie ką ši knyga?
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą M. K. Čiurlionio gyvenimo kelią:
Vaikystė ir jaunystė: Nuo pat pirmųjų dienų Druskininkuose, muzikos pamokų Plungėje pas kunigaikštį Oginskį iki studijų Varšuvos ir Leipcigo konservatorijose.
Kūrybinis lūžis: Detaliai aprašomas momentas, kai muzikos genijus atranda savyje tapytojo pašaukimą ir pradeda intensyviai kurti abiejose srityse.
Vilniaus ir Peterburgo laikotarpiai: Atskleidžiamas jo aktyvus dalyvavimas lietuvių tautinio atgimimo veikloje, pirmųjų meno parodų organizavimas, pripažinimo paieškos kosmopolitiškame Peterburge.
Asmeninis gyvenimas ir liga: Jautriai paliečiami asmeniniai santykiai su šeima, draugais ir mylimąja Sofija Kymantaite. Didelis dėmesys skiriamas kūrybinių jėgų išsekimui ir tragiškai ankstyvai mirčiai Pustelniko ligoninėje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Žmogaus ir kūrėjo drama: Autorius kelia esminį klausimą – kaip viename žmoguje tilpo toks beribis kūrybinis talentas ir kartu toks pažeidžiamas, kuklus, pasaulio realybės neatitinkantis charakteris.
Asmenybės vientisumas: Nepaisant vidinių prieštaravimų, S. Yla pabrėžia Čiurlionio asmenybės integralumą, jo paprastumą, nuoširdumą ir atsidavimą menui.
Tautiškumo paieškos: Knygoje atskleidžiamas Čiurlionio, kaip modernios lietuvių tautinės kultūros kūrėjo, vaidmuo ir jo pastangos sujungti universalias meno idėjas su lietuviška dvasia.
Stilius
Knyga parašyta paprasta, vaizdinga, lengvai skaitoma kalba. Autorius vengia sudėtingų menotyrinių terminų, o pasakojimą grindžia gyvais liudijimais, ypač Čiurlionio laiškų ištraukomis, kurios leidžia pačiam menininkui „prabilti“ į skaitytoją.
Kam skirta knyga?
Tai veikalas, skirtas plačiajai auditorijai. Jis bus įdomus ne tik meno specialistams, bet kiekvienam, kuris nori geriau pažinti vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių. Knyga ypač vertinga tiems, kurie Čiurlionyje nori pamatyti ne tik ikona paverstą genijų, bet ir gyvą, jautrų ir tragiško likimo žmogų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausa akademinė studija. Knygos žanrą geriausiai apibūdina paties autoriaus žodžiai – tai psichologinė apybraiža, kurios tikslas yra „pajusti kūrėją ir žmogų“. S. Yla, remdamasis M. K. Čiurlionio laiškais, artimųjų atsiminimais ir paties menininko kūryba, bando rekonstruoti jo vidinį pasaulį, motyvacijas, džiaugsmus ir, svarbiausia, gilią vidinę kančią.
Apie ką ši knyga?
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą M. K. Čiurlionio gyvenimo kelią:
Vaikystė ir jaunystė: Nuo pat pirmųjų dienų Druskininkuose, muzikos pamokų Plungėje pas kunigaikštį Oginskį iki studijų Varšuvos ir Leipcigo konservatorijose.
Kūrybinis lūžis: Detaliai aprašomas momentas, kai muzikos genijus atranda savyje tapytojo pašaukimą ir pradeda intensyviai kurti abiejose srityse.
Vilniaus ir Peterburgo laikotarpiai: Atskleidžiamas jo aktyvus dalyvavimas lietuvių tautinio atgimimo veikloje, pirmųjų meno parodų organizavimas, pripažinimo paieškos kosmopolitiškame Peterburge.
Asmeninis gyvenimas ir liga: Jautriai paliečiami asmeniniai santykiai su šeima, draugais ir mylimąja Sofija Kymantaite. Didelis dėmesys skiriamas kūrybinių jėgų išsekimui ir tragiškai ankstyvai mirčiai Pustelniko ligoninėje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Žmogaus ir kūrėjo drama: Autorius kelia esminį klausimą – kaip viename žmoguje tilpo toks beribis kūrybinis talentas ir kartu toks pažeidžiamas, kuklus, pasaulio realybės neatitinkantis charakteris.
Asmenybės vientisumas: Nepaisant vidinių prieštaravimų, S. Yla pabrėžia Čiurlionio asmenybės integralumą, jo paprastumą, nuoširdumą ir atsidavimą menui.
Tautiškumo paieškos: Knygoje atskleidžiamas Čiurlionio, kaip modernios lietuvių tautinės kultūros kūrėjo, vaidmuo ir jo pastangos sujungti universalias meno idėjas su lietuviška dvasia.
Stilius
Knyga parašyta paprasta, vaizdinga, lengvai skaitoma kalba. Autorius vengia sudėtingų menotyrinių terminų, o pasakojimą grindžia gyvais liudijimais, ypač Čiurlionio laiškų ištraukomis, kurios leidžia pačiam menininkui „prabilti“ į skaitytoją.
Kam skirta knyga?
Tai veikalas, skirtas plačiajai auditorijai. Jis bus įdomus ne tik meno specialistams, bet kiekvienam, kuris nori geriau pažinti vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių. Knyga ypač vertinga tiems, kurie Čiurlionyje nori pamatyti ne tik ikona paverstą genijų, bet ir gyvą, jautrų ir tragiško likimo žmogų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 113
Stasys Yla
Chicago, 1973
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ apžvalga. Šis veikalas yra solidi, su pagarba ir įžvalga parašyta kultūros istorijos studija, kurioje autorius atgaivina iškiliausias asmenybes, formavusias lietuvių tautos dvasinį veidą nuo XVI a. vidurio iki pat XX a. pradžios.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausas istorijos vadovėlis. Knygos žanrą geriausiai apibūdina istorinių-biografinių apybraižų rinkinys. Autoriaus tikslas – ne tik priminti vardus ir datas, bet ir atskleisti „veidus“ – gyvus, sudėtingus, su savo vidinėmis dramomis ir idealais žmones, kurie stovėjo prie lietuvių raštijos ir moderniosios kultūros ištakų. S. Yla siekia parodyti, kaip per šias asmenybes brendo ir stiprėjo tautos savimonė.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra kelionė per keturis Lietuvos kultūros istorijos šimtmečius, sustojant prie svarbiausių jos kūrėjų. Autorius juos suskirsto į kelias grupes:
Raštijos pradininkai: Didelis dėmesys skiriamas Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai ir kitiems, kurie dėjo pamatus lietuvių rašytinei kalbai, dažnai veikdami nepaprastai sudėtingomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis.
Liaudies kultūros puoselėtojai: Atskleidžiami tie veikėjai, kurie rinko, saugojo ir kėlė į viešumą liaudies kūrybą – dainas, pasakas, tradicijas.
Kultūros barų derintojai ir tautos dvasintojai: Pristatomos asmenybės, kurios savo veikla jungė skirtingas sritis, telkė inteligentiją ir tapo moraliniais autoritetais tautai, ypač priespaudos metais.
Pagrindinės temos ir idėjos
Kultūra kaip tautos stuburas: Viena pagrindinių knygos minčių yra ta, kad sunkiausiais istoriniais momentais, kai trūko politinės ar karinės vadovybės, būtent kultūros žmonės tapdavo tautos vedliais ir jos dvasios saugotojais.
Kova už kalbą ir tapatybę: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad lietuvių kultūra vystėsi nuolatinėje kovoje – su polonizacija, rusifikacija, su vidiniu abejingumu. Kiekvienas kultūros laimėjimas buvo didelių pastangų ir pasiaukojimo rezultatas.
Asmenybės portretai: S. Yla, pasitelkdamas dienoraščius, laiškus ir pačių veikėjų kūrybą, stengiasi sukurti ne trafaretinius, o gyvus ir psichologiškai pagrįstus portretus, atskleisti jų motyvaciją ir vidinius išgyvenimus.
Stilius
Autoriaus stilius yra informatyvus, tačiau kartu šiltas ir pagarbus. Jis sujungia istorinį tikslumą su publicistiniu paveikumu, todėl knyga yra įdomi ir lengvai skaitoma. Tai pasakojimas, kupinas pagarbos tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė lietuviškam žodžiui ir kultūrai.
Kam skirta knyga?
„Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ skirta visiems, kurie nori giliau pažinti savo tautos praeitį. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, studentams, mokytojams ir kiekvienam, kuris nori suprasti, kokių milžiniškų pastangų dėka buvo sukurta ir išsaugota tai, ką šiandien vadiname Lietuvos kultūra.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausas istorijos vadovėlis. Knygos žanrą geriausiai apibūdina istorinių-biografinių apybraižų rinkinys. Autoriaus tikslas – ne tik priminti vardus ir datas, bet ir atskleisti „veidus“ – gyvus, sudėtingus, su savo vidinėmis dramomis ir idealais žmones, kurie stovėjo prie lietuvių raštijos ir moderniosios kultūros ištakų. S. Yla siekia parodyti, kaip per šias asmenybes brendo ir stiprėjo tautos savimonė.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra kelionė per keturis Lietuvos kultūros istorijos šimtmečius, sustojant prie svarbiausių jos kūrėjų. Autorius juos suskirsto į kelias grupes:
Raštijos pradininkai: Didelis dėmesys skiriamas Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai ir kitiems, kurie dėjo pamatus lietuvių rašytinei kalbai, dažnai veikdami nepaprastai sudėtingomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis.
Liaudies kultūros puoselėtojai: Atskleidžiami tie veikėjai, kurie rinko, saugojo ir kėlė į viešumą liaudies kūrybą – dainas, pasakas, tradicijas.
Kultūros barų derintojai ir tautos dvasintojai: Pristatomos asmenybės, kurios savo veikla jungė skirtingas sritis, telkė inteligentiją ir tapo moraliniais autoritetais tautai, ypač priespaudos metais.
Pagrindinės temos ir idėjos
Kultūra kaip tautos stuburas: Viena pagrindinių knygos minčių yra ta, kad sunkiausiais istoriniais momentais, kai trūko politinės ar karinės vadovybės, būtent kultūros žmonės tapdavo tautos vedliais ir jos dvasios saugotojais.
Kova už kalbą ir tapatybę: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad lietuvių kultūra vystėsi nuolatinėje kovoje – su polonizacija, rusifikacija, su vidiniu abejingumu. Kiekvienas kultūros laimėjimas buvo didelių pastangų ir pasiaukojimo rezultatas.
Asmenybės portretai: S. Yla, pasitelkdamas dienoraščius, laiškus ir pačių veikėjų kūrybą, stengiasi sukurti ne trafaretinius, o gyvus ir psichologiškai pagrįstus portretus, atskleisti jų motyvaciją ir vidinius išgyvenimus.
Stilius
Autoriaus stilius yra informatyvus, tačiau kartu šiltas ir pagarbus. Jis sujungia istorinį tikslumą su publicistiniu paveikumu, todėl knyga yra įdomi ir lengvai skaitoma. Tai pasakojimas, kupinas pagarbos tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė lietuviškam žodžiui ir kultūrai.
Kam skirta knyga?
„Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ skirta visiems, kurie nori giliau pažinti savo tautos praeitį. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, studentams, mokytojams ir kiekvienam, kuris nori suprasti, kokių milžiniškų pastangų dėka buvo sukurta ir išsaugota tai, ką šiandien vadiname Lietuvos kultūra.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 215
Kun. Stasys Yla
2000
Knygos apžvalga: „Aš kasdieną su Dievu“
Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems
Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą.
Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu.
Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai.
Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę.
Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.
Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems
Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą.
Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu.
Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai.
Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę.
Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 148
Juozas Zdebskis
VILNIUS 1996
apie kunigą Juozą Zdebskį, pavadintą „Kunigas tarp gėlių“. Tekstas yra parengtas remiantis asmeniniais kunigo dienoraščiais, kurie atveria gilų ir jautrų jo dvasinį pasaulį.
Apžvalgos temos:
Biografija ir kunigystė: Aprašomas kunigo gyvenimo kelias, tarnystės vietos ir iššūkiai, su kuriais jis susidūrė sovietmečiu, įskaitant suėmimus ir kalinimus už vaikų katekizavimą.
Dvasiniai išgyvenimai: Publikacija atskleidžia kunigo Juozo Zdebskio vidines kovas, abejones, dvasinio brendimo etapus ir gilią ištikimybę Kristui bei Bažnyčiai. Ypatingas dėmesys skiriamas jo pasiaukojimui Švč. Mergelei Marijai.
Kunigystės prasmė ir celibatas: Remiantis asmenine patirtimi, nagrinėjama kunigo ir moterų pasaulio tema, atskleidžiami celibato iššūkiai ir prasmė.
Pašaukimas jaunimui: Išryškinamas kunigo troškimas ir pastangos kalbėtis su jaunimu, keisti jų gyvenimus per krikščionišką beletristiką ir asmeninį pavyzdį.
Iš esmės, tai yra jautrus ir atviras pasakojimas apie sudėtingą, tačiau dvasiškai turtingą kunigo gyvenimą, jo kovą už tikėjimą ir pasiaukojimą tarnystei. Tekstas leidžia skaitytojui pažvelgti į kunigo Juozo Zdebskio asmenybę iš labai arti, per jo paties mintis ir jausmus.
Apžvalgos temos:
Biografija ir kunigystė: Aprašomas kunigo gyvenimo kelias, tarnystės vietos ir iššūkiai, su kuriais jis susidūrė sovietmečiu, įskaitant suėmimus ir kalinimus už vaikų katekizavimą.
Dvasiniai išgyvenimai: Publikacija atskleidžia kunigo Juozo Zdebskio vidines kovas, abejones, dvasinio brendimo etapus ir gilią ištikimybę Kristui bei Bažnyčiai. Ypatingas dėmesys skiriamas jo pasiaukojimui Švč. Mergelei Marijai.
Kunigystės prasmė ir celibatas: Remiantis asmenine patirtimi, nagrinėjama kunigo ir moterų pasaulio tema, atskleidžiami celibato iššūkiai ir prasmė.
Pašaukimas jaunimui: Išryškinamas kunigo troškimas ir pastangos kalbėtis su jaunimu, keisti jų gyvenimus per krikščionišką beletristiką ir asmeninį pavyzdį.
Iš esmės, tai yra jautrus ir atviras pasakojimas apie sudėtingą, tačiau dvasiškai turtingą kunigo gyvenimą, jo kovą už tikėjimą ir pasiaukojimą tarnystei. Tekstas leidžia skaitytojui pažvelgti į kunigo Juozo Zdebskio asmenybę iš labai arti, per jo paties mintis ir jausmus.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 587
Juozas Zdebskis
VILNIUS 1997
Knygos apžvalga: Kunigas Juozas Zdebskis „Menas gyventi“
Knyga „Menas gyventi“ yra pirmoji dvasinio palikimo serijos dalis, supažindinanti skaitytoją su viena ryškiausių sovietmečio disidentų, kunigu Juozu Zdebskiu (1929–1986), kaip pamokslininku. Tai 1997 metais leidyklos „LUMEN“ išleistas pamokslų metmenų rinkinys , parengtas iš kunigo asmeninių užrašų, apimančių 1961–1968 metų laikotarpį, kai jis tarnavo Gudelių, Leipalingio ir Kapčiamiesčio parapijose. Knygą parengė ir redagavo Loreta Teresė Paulavičiūtė MICP.
Turinys ir temos
Knygoje surinkti trumpi, koncentruoti pamokslų eskizai, skirti įvairioms progoms – nuo kasdienių apmąstymų iki laidotuvių ir šventųjų mišių slėpinių aiškinimo. Temos apima platų spektrą dvasinių ir praktinio gyvenimo klausimų:
Kasdienio gyvenimo dvasingumas: Knyga pradedama skyriumi „Mintys kasdienai“, kuriame nagrinėjama, kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, įveikti pyktį, puikybę ir neapykantą. Pamokslų pavadinimai, tokie kaip „Debesys ir vaivorykštė“ , „Pareiga naudotis protu“ ar „Kaip katalikui derėtų praleisti dieną“ , rodo autoriaus siekį sudėtingas teologines tiesas paaiškinti per paprastus, visiems suprantamus pavyzdžius.
Kančios ir tikėjimo iššūkiai: Autorius daug dėmesio skiria kančios prasmei, skausmo priėmimui ir atleidimui. Jis moko žvelgti į išbandymus kaip į galimybę augti dvasiškai ir aukotis už kitus.
Tarpusavio santykiai: Nagrinėjami santykiai šeimoje, bendruomenėje, pabrėžiamas krikščioniškas mandagumas, meilė ir atsakomybė ne tik už save, bet ir už artimą.
Pasirengimas amžinybei: Didelė knygos dalis skirta laidotuvių pamokslams („Palydint į amžinybę“), kuriuose mirties tema atskleidžiama kaip natūralus perėjimas į tikrąjį gyvenimą, pabrėžiama sąmoningo ir garbingo pasirengimo svarba.
Liturgijos prasmė: Atskirame skyriuje „Šventųjų Mišių slėpiniai“ detaliai ir nuosekliai aiškinama kiekviena liturgijos dalis, jos simbolika ir dvasinė reikšmė, siekiant, kad tikintieji Mišiose dalyvautų sąmoningai ir aktyviai.
Stilius ir autoriaus požiūris
Knygos pratarmę parašęs kunigas Robertas Grigas apibūdina J. Zdebskio pamokslavimo stilių kaip ramų, nuolankų, be jokio dirbtinumo ar aktoriškumo. Šie metmenys yra itin koncentruoti ir aiškūs, o juose naudojami pavyzdžiai imami iš artimiausios aplinkos, gamtos ir kasdienių situacijų, todėl yra lengvai suprantami kiekvienam skaitytojui. Akivaizdus kunigo atsidavimas savo tarnystei: net per vieną dieną vykstančioms kelioms laidotuvėms jis parengdavo visiškai skirtingus, individualius pamokslus.
Kontekstas ir reikšmė
Kunigas Juozas Zdebskis buvo vienas žymiausių sovietmečio disidentų, „dvasios rezistentas“, kovotojas už tikėjimo laisvę. Šie pamokslai buvo sakomi gūdžiu sovietmečiu, kai religinė veikla buvo varžoma ir persekiojama. Todėl Zdebskio žodis, net ir kalbant apie universalias dvasines temas, tampa drąsos ir nepalaužiamos dvasios liudijimu. Pratarmėje minima, kad jo pamokslų garso įrašai slapta buvo dauginami ir klausomi kaip „atgaiva“ laisvės ir tiesos išsiilgusiems žmonėms. Knygoje taip pat paminima tragiška kunigo žūtis avarijoje Valkininkų sankryžoje 1986 m. vasario 5 d., kuri daugelio laikoma suplanuota KGB operacija.
„Menas gyventi“ yra vertingas dvasinės literatūros šaltinis, atskleidžiantis kunigo J. Zdebskio, kaip ganytojo, gilų ryšį su savo parapijiečiais ir jo gebėjimą kalbėti apie amžinąsias tiesas paprasta, bet paveikia kalba. Tai knyga ne tik dvasininkams, bet ir kiekvienam pasauliečiui, ieškančiam dvasinės atramos ir atsakymų į esminius gyvenimo klausimus.
Knyga „Menas gyventi“ yra pirmoji dvasinio palikimo serijos dalis, supažindinanti skaitytoją su viena ryškiausių sovietmečio disidentų, kunigu Juozu Zdebskiu (1929–1986), kaip pamokslininku. Tai 1997 metais leidyklos „LUMEN“ išleistas pamokslų metmenų rinkinys , parengtas iš kunigo asmeninių užrašų, apimančių 1961–1968 metų laikotarpį, kai jis tarnavo Gudelių, Leipalingio ir Kapčiamiesčio parapijose. Knygą parengė ir redagavo Loreta Teresė Paulavičiūtė MICP.
Turinys ir temos
Knygoje surinkti trumpi, koncentruoti pamokslų eskizai, skirti įvairioms progoms – nuo kasdienių apmąstymų iki laidotuvių ir šventųjų mišių slėpinių aiškinimo. Temos apima platų spektrą dvasinių ir praktinio gyvenimo klausimų:
Kasdienio gyvenimo dvasingumas: Knyga pradedama skyriumi „Mintys kasdienai“, kuriame nagrinėjama, kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, įveikti pyktį, puikybę ir neapykantą. Pamokslų pavadinimai, tokie kaip „Debesys ir vaivorykštė“ , „Pareiga naudotis protu“ ar „Kaip katalikui derėtų praleisti dieną“ , rodo autoriaus siekį sudėtingas teologines tiesas paaiškinti per paprastus, visiems suprantamus pavyzdžius.
Kančios ir tikėjimo iššūkiai: Autorius daug dėmesio skiria kančios prasmei, skausmo priėmimui ir atleidimui. Jis moko žvelgti į išbandymus kaip į galimybę augti dvasiškai ir aukotis už kitus.
Tarpusavio santykiai: Nagrinėjami santykiai šeimoje, bendruomenėje, pabrėžiamas krikščioniškas mandagumas, meilė ir atsakomybė ne tik už save, bet ir už artimą.
Pasirengimas amžinybei: Didelė knygos dalis skirta laidotuvių pamokslams („Palydint į amžinybę“), kuriuose mirties tema atskleidžiama kaip natūralus perėjimas į tikrąjį gyvenimą, pabrėžiama sąmoningo ir garbingo pasirengimo svarba.
Liturgijos prasmė: Atskirame skyriuje „Šventųjų Mišių slėpiniai“ detaliai ir nuosekliai aiškinama kiekviena liturgijos dalis, jos simbolika ir dvasinė reikšmė, siekiant, kad tikintieji Mišiose dalyvautų sąmoningai ir aktyviai.
Stilius ir autoriaus požiūris
Knygos pratarmę parašęs kunigas Robertas Grigas apibūdina J. Zdebskio pamokslavimo stilių kaip ramų, nuolankų, be jokio dirbtinumo ar aktoriškumo. Šie metmenys yra itin koncentruoti ir aiškūs, o juose naudojami pavyzdžiai imami iš artimiausios aplinkos, gamtos ir kasdienių situacijų, todėl yra lengvai suprantami kiekvienam skaitytojui. Akivaizdus kunigo atsidavimas savo tarnystei: net per vieną dieną vykstančioms kelioms laidotuvėms jis parengdavo visiškai skirtingus, individualius pamokslus.
Kontekstas ir reikšmė
Kunigas Juozas Zdebskis buvo vienas žymiausių sovietmečio disidentų, „dvasios rezistentas“, kovotojas už tikėjimo laisvę. Šie pamokslai buvo sakomi gūdžiu sovietmečiu, kai religinė veikla buvo varžoma ir persekiojama. Todėl Zdebskio žodis, net ir kalbant apie universalias dvasines temas, tampa drąsos ir nepalaužiamos dvasios liudijimu. Pratarmėje minima, kad jo pamokslų garso įrašai slapta buvo dauginami ir klausomi kaip „atgaiva“ laisvės ir tiesos išsiilgusiems žmonėms. Knygoje taip pat paminima tragiška kunigo žūtis avarijoje Valkininkų sankryžoje 1986 m. vasario 5 d., kuri daugelio laikoma suplanuota KGB operacija.
„Menas gyventi“ yra vertingas dvasinės literatūros šaltinis, atskleidžiantis kunigo J. Zdebskio, kaip ganytojo, gilų ryšį su savo parapijiečiais ir jo gebėjimą kalbėti apie amžinąsias tiesas paprasta, bet paveikia kalba. Tai knyga ne tik dvasininkams, bet ir kiekvienam pasauliečiui, ieškančiam dvasinės atramos ir atsakymų į esminius gyvenimo klausimus.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 115
Juozas Zdebskis
VILNIUS 1997
Knyga „Pažinsite iš vaisių“ yra unikalus ir intymus žvilgsnis į kunigo Juozo Zdebskio, kaip dvasios tėvo, veiklą ir asmenybę. Tai ne tradicinė biografija, o autentiškų dokumentų – laiškų ir juos papildančių atsiminimų – rinkinys, atskleidžiantis gilų dvasinį ryšį tarp kunigo ir keturių jaunų moterų, ieškojusių savo gyvenimo kelio sudėtingu sovietmečio laikotarpiu. Knygą sudarė ir redagavo Loreta Teresė Paulavičiūtė.
Turinys ir struktūra
Knygos pagrindą sudaro kunigo J. Zdebskio korespondencija su keturiomis jo dvasinėmis dukromis. Šie laiškai, rašyti įvairiais laikotarpiais, atspindi ne tik konkrečias tų moterų gyvenimo situacijas – abejones, kančias, tikėjimo išbandymus, pašaukimo paieškas – bet ir paties kunigo požiūrį į esminius dvasinio gyvenimo klausimus. Kiekvieną laiškų seriją papildo pačių adresačių atsiminimai, kurie suteikia kontekstą, paaiškina laiškų atsiradimo aplinkybes ir atskleidžia, kokią įtaką kunigo Zdebskio dvasinis vadovavimas turėjo jų gyvenimams.
Pagrindinės temos
Šventumo siekis kasdienybėje: Tai pagrindinė knygos ašis. Kunigas Zdebskis savo laiškuose nuosekliai moko, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, skirtas tik išrinktiesiems, o kiekvieno krikščionio pašaukimas. Jis pabrėžia, kad šventumo kelias eina per kasdienes pareigas, nuolankumą, klusnumą ir nuolatinę atgailą.
Kančios prasmė: Knygoje daug dėmesio skiriama kančios temai. Zdebskis moko priimti kančią ne kaip bausmę, o kaip dvasinio tobulėjimo įrankį ir galimybę susivienyti su Kristumi. Jis teigia, kad tikėjimu priimta kančia gali tapti net laimės šaltiniu.
Dvasinis vadovavimas: Knyga detaliai atskleidžia Zdebskio, kaip dvasios tėvo, metodus. Jis yra kantrus, santūrus, niekada neprimetantis savo valios, bet visada pasirengęs padėti, patarti ir užjausti. Jo vadovavimas remiasi pasitikėjimu Dievo gailestingumu ir Švč. Mergelės Marijos globa.
Istorinis kontekstas: Laiškuose ir atsiminimuose atsispindi sudėtinga sovietmečio realybė: ateistinė propaganda, tikinčiųjų persekiojimas, kunigų seminarijos problemos. Zdebskio korespondencija tampa ir istoriniu liudijimu apie Bažnyčios padėtį ir tikinčiųjų pastangas išsaugoti tikėjimą priespaudos sąlygomis.
Stilius ir kalba
Knygos stilius yra epistolinis – intymus, asmeniškas ir nuoširdus. Laiškų kalba paprasta, bet kartu dvasiškai labai turtinga, gausi citatų iš Šventojo Rašto, ypač apaštalo Pauliaus laiškų. Tai leidžia skaitytojui pasijusti tarsi asmeninio pokalbio dalyviu ir iš arti pažinti kunigo Zdebskio asmenybę – jo gilų tikėjimą, išmintį ir begalinį norą padėti kenčiančiam žmogui.
„Pažinsite iš vaisių“ – tai ne tik pasakojimas apie vieną iškiliausių Lietuvos dvasininkų, bet ir praktinis dvasinio gyvenimo vadovas. Knyga įkvepia skaitytoją ieškoti gilesnės prasmės savo gyvenime, moko pasitikėjimo Dievu ir parodo, kaip per asmeninį ryšį su dvasios vadovu galima augti ir siekti šventumo net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Turinys ir struktūra
Knygos pagrindą sudaro kunigo J. Zdebskio korespondencija su keturiomis jo dvasinėmis dukromis. Šie laiškai, rašyti įvairiais laikotarpiais, atspindi ne tik konkrečias tų moterų gyvenimo situacijas – abejones, kančias, tikėjimo išbandymus, pašaukimo paieškas – bet ir paties kunigo požiūrį į esminius dvasinio gyvenimo klausimus. Kiekvieną laiškų seriją papildo pačių adresačių atsiminimai, kurie suteikia kontekstą, paaiškina laiškų atsiradimo aplinkybes ir atskleidžia, kokią įtaką kunigo Zdebskio dvasinis vadovavimas turėjo jų gyvenimams.
Pagrindinės temos
Šventumo siekis kasdienybėje: Tai pagrindinė knygos ašis. Kunigas Zdebskis savo laiškuose nuosekliai moko, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, skirtas tik išrinktiesiems, o kiekvieno krikščionio pašaukimas. Jis pabrėžia, kad šventumo kelias eina per kasdienes pareigas, nuolankumą, klusnumą ir nuolatinę atgailą.
Kančios prasmė: Knygoje daug dėmesio skiriama kančios temai. Zdebskis moko priimti kančią ne kaip bausmę, o kaip dvasinio tobulėjimo įrankį ir galimybę susivienyti su Kristumi. Jis teigia, kad tikėjimu priimta kančia gali tapti net laimės šaltiniu.
Dvasinis vadovavimas: Knyga detaliai atskleidžia Zdebskio, kaip dvasios tėvo, metodus. Jis yra kantrus, santūrus, niekada neprimetantis savo valios, bet visada pasirengęs padėti, patarti ir užjausti. Jo vadovavimas remiasi pasitikėjimu Dievo gailestingumu ir Švč. Mergelės Marijos globa.
Istorinis kontekstas: Laiškuose ir atsiminimuose atsispindi sudėtinga sovietmečio realybė: ateistinė propaganda, tikinčiųjų persekiojimas, kunigų seminarijos problemos. Zdebskio korespondencija tampa ir istoriniu liudijimu apie Bažnyčios padėtį ir tikinčiųjų pastangas išsaugoti tikėjimą priespaudos sąlygomis.
Stilius ir kalba
Knygos stilius yra epistolinis – intymus, asmeniškas ir nuoširdus. Laiškų kalba paprasta, bet kartu dvasiškai labai turtinga, gausi citatų iš Šventojo Rašto, ypač apaštalo Pauliaus laiškų. Tai leidžia skaitytojui pasijusti tarsi asmeninio pokalbio dalyviu ir iš arti pažinti kunigo Zdebskio asmenybę – jo gilų tikėjimą, išmintį ir begalinį norą padėti kenčiančiam žmogui.
„Pažinsite iš vaisių“ – tai ne tik pasakojimas apie vieną iškiliausių Lietuvos dvasininkų, bet ir praktinis dvasinio gyvenimo vadovas. Knyga įkvepia skaitytoją ieškoti gilesnės prasmės savo gyvenime, moko pasitikėjimo Dievu ir parodo, kaip per asmeninį ryšį su dvasios vadovu galima augti ir siekti šventumo net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Skaityti daugiau: Kunigas Juozas Zdebskis Pažinsite iš vaisių
- Išsami informacija
- Peržiūros: 100
Juozas Zdebskis
VILNIUS 1997
Tai antroji kunigo Juozo Zdebskio dvasinio palikimo serijos „Menas gyventi“ dalis, kuri tęsia skaitytojo pažintį su šio iškilaus dvasininko pamokslais. Šioje knygoje publikuojami dar ankstyvesnio laikotarpio, 1951–1958 metų, pamokslų metmenys, parašyti kunigystės pradžioje, tarnaujant Kaune, Šiluvoje ir kitur. Šis rinkinys atskleidžia jaunojo kunigo dvasinės minties brandą, gilų tikėjimą ir gebėjimą kalbėti apie amžinąsias vertybes sudėtingu pokario ir sovietmečio laikotarpiu.
Turinys ir temos
Knygos turinys, sprendžiant iš pateiktos medžiagos, yra sutelktas į fundamentalias krikščioniško gyvenimo temas, kurias autorius analizuoja per asmeninės patirties ir gilaus teologinio supratimo prizmę:
Tikėjimo esmė ir iššūkiai: J. Zdebskis nagrinėja tikėjimo ir netikėjimo prigimtį. Pasitelkdamas fariziejų pavyzdį, jis pabrėžia, kad puikybė ir išankstinis nusistatymas gali užkirsti kelią Dievo malonei net ir akivaizdžių stebuklų akivaizdoje. Priešingai, nuodėmingas, bet atviras tiesai žmogus gali patirti gilų atsivertimą.
Kančios prasmė ir atpirkimas: Viena centrinių temų – kančios įprasminimas per Kristaus auką. Autorius aiškina, kad kančia nėra beprasmė, o krikščionio pareiga yra aukoti savo sunkumus už kitų išganymą, taip dalyvaujant atpirkimo darbe.
Krikščionybė kaip veiksmas: Kunigas pabrėžia, kad tikėjimas turi būti gyvas ir matomas per konkrečius darbus – meilę artimui, pasiaukojimą ir atjautą. Krikščionybė, pasak jo, nėra tik žodžių ar ritualų rinkinys, o aktyvi, veikianti meilė.
Jaunystės dvasiniai pavojai: Autorius skiria dėmesio jaunimo dvasiniam ugdymui. Jis kalba apie jaunystės veržlumą, idealizmą, bet kartu ir apie pavojus, kylančius dėl dvasinio pagrindo stokos. Klusnumas ir auka, pasak kunigo, yra būtini dvasiniam subrendimui ir tikrosios laisvės atradimui.
Stilius ir autoriaus požiūris
Kunigo J. Zdebskio pamokslų stilius yra emocionalus, pamokomasis ir persmelktas gilaus asmeninio įsitikinimo. Jis naudoja daug retorinių priemonių:
Tiesioginis kreipimasis: Autorius nuolat kreipiasi į klausytoją („broliai“), skatindamas jį asmeninei refleksijai ir sąžinės peržvalgai.
Vaizdinga kalba: Pamoksluose gausu ryškių metaforų ir palyginimų (pvz., tikėjimo stoka prilyginama „pūvančiam lavonui“, o gėris – „kibirkštėlei“), kurie padeda geriau perteikti dvasines tiesas.
Biblijos pavyzdžiai: Visos temos giliai grindžiamos Šventojo Rašto pavyzdžiais, ypač iš Naujojo Testamento, kurie tampa atspirties tašku apmąstymams.
Kontekstas ir reikšmė
Šie pamokslai buvo sakomi itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu – stalinizmo pabaigoje ir vėlesniais sovietiniais metais, kai bet kokia religinė mintis buvo slopinama. Todėl kunigo J. Zdebskio žodis skamba ne tik kaip dvasinis mokymas, bet ir kaip drąsus pasipriešinimas ateistinei ideologijai. Jo gebėjimas kalbėti apie amžinąsias vertybes, kai aplinkui buvo bandoma įdiegti materialistinę pasaulėžiūrą, liudija neeilinę dvasinę stiprybę.
Antroji „Meno gyventi“ dalis yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau pažinti ne tik kunigo Juozo Zdebskio asmenybę, bet ir visos pokario kartos dvasinius ieškojimus. Tai knyga, kviečianti skaitytoją apmąstyti savo gyvenimo prasmę, tikėjimo tvirtumą ir atsakomybę prieš Dievą bei artimą.
Turinys ir temos
Knygos turinys, sprendžiant iš pateiktos medžiagos, yra sutelktas į fundamentalias krikščioniško gyvenimo temas, kurias autorius analizuoja per asmeninės patirties ir gilaus teologinio supratimo prizmę:
Tikėjimo esmė ir iššūkiai: J. Zdebskis nagrinėja tikėjimo ir netikėjimo prigimtį. Pasitelkdamas fariziejų pavyzdį, jis pabrėžia, kad puikybė ir išankstinis nusistatymas gali užkirsti kelią Dievo malonei net ir akivaizdžių stebuklų akivaizdoje. Priešingai, nuodėmingas, bet atviras tiesai žmogus gali patirti gilų atsivertimą.
Kančios prasmė ir atpirkimas: Viena centrinių temų – kančios įprasminimas per Kristaus auką. Autorius aiškina, kad kančia nėra beprasmė, o krikščionio pareiga yra aukoti savo sunkumus už kitų išganymą, taip dalyvaujant atpirkimo darbe.
Krikščionybė kaip veiksmas: Kunigas pabrėžia, kad tikėjimas turi būti gyvas ir matomas per konkrečius darbus – meilę artimui, pasiaukojimą ir atjautą. Krikščionybė, pasak jo, nėra tik žodžių ar ritualų rinkinys, o aktyvi, veikianti meilė.
Jaunystės dvasiniai pavojai: Autorius skiria dėmesio jaunimo dvasiniam ugdymui. Jis kalba apie jaunystės veržlumą, idealizmą, bet kartu ir apie pavojus, kylančius dėl dvasinio pagrindo stokos. Klusnumas ir auka, pasak kunigo, yra būtini dvasiniam subrendimui ir tikrosios laisvės atradimui.
Stilius ir autoriaus požiūris
Kunigo J. Zdebskio pamokslų stilius yra emocionalus, pamokomasis ir persmelktas gilaus asmeninio įsitikinimo. Jis naudoja daug retorinių priemonių:
Tiesioginis kreipimasis: Autorius nuolat kreipiasi į klausytoją („broliai“), skatindamas jį asmeninei refleksijai ir sąžinės peržvalgai.
Vaizdinga kalba: Pamoksluose gausu ryškių metaforų ir palyginimų (pvz., tikėjimo stoka prilyginama „pūvančiam lavonui“, o gėris – „kibirkštėlei“), kurie padeda geriau perteikti dvasines tiesas.
Biblijos pavyzdžiai: Visos temos giliai grindžiamos Šventojo Rašto pavyzdžiais, ypač iš Naujojo Testamento, kurie tampa atspirties tašku apmąstymams.
Kontekstas ir reikšmė
Šie pamokslai buvo sakomi itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu – stalinizmo pabaigoje ir vėlesniais sovietiniais metais, kai bet kokia religinė mintis buvo slopinama. Todėl kunigo J. Zdebskio žodis skamba ne tik kaip dvasinis mokymas, bet ir kaip drąsus pasipriešinimas ateistinei ideologijai. Jo gebėjimas kalbėti apie amžinąsias vertybes, kai aplinkui buvo bandoma įdiegti materialistinę pasaulėžiūrą, liudija neeilinę dvasinę stiprybę.
Antroji „Meno gyventi“ dalis yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau pažinti ne tik kunigo Juozo Zdebskio asmenybę, bet ir visos pokario kartos dvasinius ieškojimus. Tai knyga, kviečianti skaitytoją apmąstyti savo gyvenimo prasmę, tikėjimo tvirtumą ir atsakomybę prieš Dievą bei artimą.
Skaityti daugiau: Kunigas Juozas Zdebskis Menas gyventi II knyga
- Išsami informacija
- Peržiūros: 128
Juozas Zdebskis
VILNIUS 1999
Pateiktoje nuorodoje aprašoma kunigo Juozo Zdebskio knyga „Gyvenimas mąstymuose“, kuri yra paremta jo kalėjimo dienoraščiais. Šis leidinys suteikia gilų ir asmenišką žvilgsnį į vieno iškiliausių sovietmečio disidentų, kovotojo už tikėjimo laisvę, vidinį pasaulį.
Knygos kontekstas ir autorius
Kunigas Juozas Zdebskis buvo įkalintas sovietmečiu už vaikų katekizavimą – veiklą, kuri agresyvios ateizacijos sąlygomis buvo laikoma nusikaltimu. Dienoraščiai, rašyti kalėjime, atspindi didžiulę dvasinę kovą, kurią kunigui teko išgyventi priešiškoje aplinkoje, patiriant nuolatinį psichologinį ir fizinį spaudimą. Kalinio dalią jis priėmė ne kaip asmeninę nelaimę, o kaip neatsiejamą kunigo tarnystės dalį ir Dievo skirtą kryžių.
Pagrindinės temos ir idėjos
Knyga yra dvasinių apmąstymų rinkinys, kuriame nagrinėjamos amžinosios vertybės ir žmogiškieji išbandymai. Pagrindinės temos, gvildenamos dienoraščiuose, yra šios:
Vidinė kova: Kunigas Zdebskis daug svarsto apie kovą su egoizmu, ambicijomis ir pykčiu. Jis pabrėžia nuolankumo, gailestingumo ir gebėjimo dalytis svarbą dvasiniam augimui.
Tikėjimas ir kančia: Dienoraščiuose gausu apmąstymų apie tikėjimo, vilties, meilės ir kančios prasmę. Autorius ieško atsakymų į sudėtingus egzistencinius klausimus, bandydamas suvokti Dievo valią savo gyvenime.
Gyvenimo prasmė: Būdamas izoliuotas nuo pasaulio, kunigas Zdebskis gilinasi į savo gyvenimo prasmę, apmąsto praeitį ir ateitį, ieškodamas dvasinės stiprybės.
Leidinio struktūra ir tikslas
„Gyvenimas mąstymuose“ yra trečioji knygų serijos apie kunigą Zdebskį dalis, logiškai tęsianti anksčiau išleistas knygas „Akiplėša“ ir „Kryžiaus ir Meilės kelias“. Leidinys suskirstytas į dvi dalis: pirmojoje pateikiami dienoraščiai iš pirmojo įkalinimo, o antrojoje – apmąstymai iš vėlesnių kunigavimo metų. Rengėjai stengėsi išlaikyti autentišką autoriaus stilių, o tekstą suskirstė pagal temas, kad skaitytojui būtų lengviau sekti kunigo minties giją. Knygos tikslas – suteikti skaitytojams dvasinio peno ir stiprybės, remiantis autentiška tikėjimo liudijimo patirtimi.
Knygos kontekstas ir autorius
Kunigas Juozas Zdebskis buvo įkalintas sovietmečiu už vaikų katekizavimą – veiklą, kuri agresyvios ateizacijos sąlygomis buvo laikoma nusikaltimu. Dienoraščiai, rašyti kalėjime, atspindi didžiulę dvasinę kovą, kurią kunigui teko išgyventi priešiškoje aplinkoje, patiriant nuolatinį psichologinį ir fizinį spaudimą. Kalinio dalią jis priėmė ne kaip asmeninę nelaimę, o kaip neatsiejamą kunigo tarnystės dalį ir Dievo skirtą kryžių.
Pagrindinės temos ir idėjos
Knyga yra dvasinių apmąstymų rinkinys, kuriame nagrinėjamos amžinosios vertybės ir žmogiškieji išbandymai. Pagrindinės temos, gvildenamos dienoraščiuose, yra šios:
Vidinė kova: Kunigas Zdebskis daug svarsto apie kovą su egoizmu, ambicijomis ir pykčiu. Jis pabrėžia nuolankumo, gailestingumo ir gebėjimo dalytis svarbą dvasiniam augimui.
Tikėjimas ir kančia: Dienoraščiuose gausu apmąstymų apie tikėjimo, vilties, meilės ir kančios prasmę. Autorius ieško atsakymų į sudėtingus egzistencinius klausimus, bandydamas suvokti Dievo valią savo gyvenime.
Gyvenimo prasmė: Būdamas izoliuotas nuo pasaulio, kunigas Zdebskis gilinasi į savo gyvenimo prasmę, apmąsto praeitį ir ateitį, ieškodamas dvasinės stiprybės.
Leidinio struktūra ir tikslas
„Gyvenimas mąstymuose“ yra trečioji knygų serijos apie kunigą Zdebskį dalis, logiškai tęsianti anksčiau išleistas knygas „Akiplėša“ ir „Kryžiaus ir Meilės kelias“. Leidinys suskirstytas į dvi dalis: pirmojoje pateikiami dienoraščiai iš pirmojo įkalinimo, o antrojoje – apmąstymai iš vėlesnių kunigavimo metų. Rengėjai stengėsi išlaikyti autentišką autoriaus stilių, o tekstą suskirstė pagal temas, kad skaitytojui būtų lengviau sekti kunigo minties giją. Knygos tikslas – suteikti skaitytojams dvasinio peno ir stiprybės, remiantis autentiška tikėjimo liudijimo patirtimi.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 322
BIRUTĖ ŽEMAITYTĖ
Alytus. 1994
...Skaitydami šį alytiškės gydytojos reanimatologės Birutės Žemaitytės dienoraštį, išeisime Meilės mokyklą.
Suvoksime, kad ne imant, o atiduodant save kitiems suteikiama ir patiriama meilė. Išmoksime mylėti žmogų ir patirti laimę dalijant save.
Nuo kančios niekur nepabėgsi: ji mūsų gyvenimo palydovė.
Jei bodėsiesi ja, tapsi pagiežingas ir piktas.
O kas gi tokį mylės?.. Belieka kančią prisiimti su... meile. Kam? Dievui!
Tik Jam, kuris įprasmina visas mūsų dienas: džiaugsmo ir kančios.
Bet tai prieinama tik tikintiesiems.
Laimingi sulaukę šio džiaugsmo bent žemiškojo kelio pabaigoje, bet kur kas laimingesni jį nešęsi per visą gyvenimą savo širdyse: jiems lengviau kentėti, jie moka labiau mylėti ir kitus ta meile apdovanoti.
Pabūkime šioje meilės mokykloje...
Algimantas Žilinskas
Suvoksime, kad ne imant, o atiduodant save kitiems suteikiama ir patiriama meilė. Išmoksime mylėti žmogų ir patirti laimę dalijant save.
Nuo kančios niekur nepabėgsi: ji mūsų gyvenimo palydovė.
Jei bodėsiesi ja, tapsi pagiežingas ir piktas.
O kas gi tokį mylės?.. Belieka kančią prisiimti su... meile. Kam? Dievui!
Tik Jam, kuris įprasmina visas mūsų dienas: džiaugsmo ir kančios.
Bet tai prieinama tik tikintiesiems.
Laimingi sulaukę šio džiaugsmo bent žemiškojo kelio pabaigoje, bet kur kas laimingesni jį nešęsi per visą gyvenimą savo širdyse: jiems lengviau kentėti, jie moka labiau mylėti ir kitus ta meile apdovanoti.
Pabūkime šioje meilės mokykloje...
Algimantas Žilinskas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 170
Birutė Žemaitytė
Vilnius 2019
Birutės Žemaitytės sudaryta knyga „Kunigas Juozas Zdebskis. Jis gyveno tarp mūsų“ yra išsamus ir jautrus pasakojimų, dienoraščių, atsiminimų bei tekstų rinkinys, skirtas vienai ryškiausių XX a. antros pusės Lietuvos dvasinio pasipriešinimo asmenybių. Tai ne sausa biografija, o gyvas mozaikinis portretas, atskleidžiantis kunigą Juozą Zdebskį kaip tvirto tikėjimo „Kristaus karį“, drąsiai stojusį prieš sovietinį totalitarizmą, ir kartu kaip nepaprastai jautrų, nuolat save analizuojantį ir artimo meile degusį žmogų.
Knyga yra logiškai padalinta į dvi dalis, kurios viena kitą papildo ir sukuria vientisą pasakojimą.
Pirmojoje dalyje, „Gyvenimo kelias ir pašaukimo dinamika“, skaitytojas susipažįsta su paties kunigo Juozo Zdebskio mintimis, užrašytomis jo dienoraščiuose. Ši dalis yra ypač vertinga, nes leidžia pažvelgti į jo vidinį pasaulį – nuo vaikystės išgyvenimų, paauglystės ieškojimų iki dvasinių krizių seminarijoje ir galutinio apsisprendimo. Dienoraščių ištraukos atskleidžia nuolatinę Zdebskio kovą su savo paties silpnumu, abejonėmis ir tuo pat metu nepalaužiamą pasitikėjimą Dievo valia. Ypač ryškus jo pamaldumas Mergelei Marijai, kurią jis laiko savo vedle ir globėja visuose gyvenimo išbandymuose. Ši dalis leidžia suprasti, iš kur kilo jo drąsa ir pasiaukojimas – tai buvo gilaus vidinio gyvenimo, nuolatinės maldos ir savirefleksijos vaisius.
Antroji dalis, „Šlavantų Tėvelis“, pateikia kunigo portretą iš šalies – per artimųjų, bendražygių, bičiulių ir dvasios vaikų atsiminimus. Čia Zdebskis atsiskleidžia kaip mylimas ir gerbiamas ganytojas, žmonių meiliai vadintas „Tėveliu“. Šie liudijimai patvirtina ir praplečia tai, kas atsiskleidžia dienoraščiuose: jo beribį atsidavimą sielovadai, ypač jaunimui ir „mažutėliams“ – ligoniams, kaliniams, apleistiesiems. Atsiminimuose ryškėja jo, kaip vieno iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ steigėjų, drąsa, du įkalinimai už vaikų katekizavimą ir nenuilstama veikla ginant tikinčiųjų teises. Tačiau šalia didvyrio paveikslo atsiskleidžia ir paprastas, žmogiškas jo būdas – humoro jausmas, gebėjimas bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis ir begalinis rūpestis kiekvienu sutiktuoju.
Knygos stiprybės ir vertė:
Šios knygos didžiausia stiprybė – jos autentiškumas. Sudarytoja B. Žemaitytė meistriškai sujungia subjektyvų paties Zdebskio žvilgsnį į savo gyvenimą su objektyvesniais aplinkinių liudijimais. Taip išvengiama hagiografinio saldumo ir sukuriamas tikroviškas, gyvas ir įkvepiantis paveikslas. Knyga atskleidžia, kad Zdebskis nebuvo „šventasis iš paveiksliuko“, o realus žmogus, patyręs dvejonių, kančios, bet visada grįžtantis prie savo pašaukimo esmės – tarnystės Dievui ir žmonėms.
Tai ne tik pasakojimas apie vieną kunigą. Tai liudijimas apie visą epochą, apie Bažnyčios padėtį sovietmečiu ir apie žmones, kurie, nepaisydami persekiojimų, išsaugojo tikėjimą ir žmogiškąjį orumą. Knyga yra puikus dvasinės stiprybės ir moralinio tvirtumo pavyzdys, ypač aktualus šiandien, kai dažnai stokojama aiškių vertybinių orientyrų.
„Kunigas Juozas Zdebskis. Jis gyveno tarp mūsų“ – tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas, besidomintis Lietuvos istorija, dvasinio pasipriešinimo fenomenu ir tiesiog ieškantis įkvėpimo gyventi prasmingą ir visavertį gyvenimą. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio meilė, kaip teigiama ant jo kapo, „niekada nesibaigia“.
Knyga yra logiškai padalinta į dvi dalis, kurios viena kitą papildo ir sukuria vientisą pasakojimą.
Pirmojoje dalyje, „Gyvenimo kelias ir pašaukimo dinamika“, skaitytojas susipažįsta su paties kunigo Juozo Zdebskio mintimis, užrašytomis jo dienoraščiuose. Ši dalis yra ypač vertinga, nes leidžia pažvelgti į jo vidinį pasaulį – nuo vaikystės išgyvenimų, paauglystės ieškojimų iki dvasinių krizių seminarijoje ir galutinio apsisprendimo. Dienoraščių ištraukos atskleidžia nuolatinę Zdebskio kovą su savo paties silpnumu, abejonėmis ir tuo pat metu nepalaužiamą pasitikėjimą Dievo valia. Ypač ryškus jo pamaldumas Mergelei Marijai, kurią jis laiko savo vedle ir globėja visuose gyvenimo išbandymuose. Ši dalis leidžia suprasti, iš kur kilo jo drąsa ir pasiaukojimas – tai buvo gilaus vidinio gyvenimo, nuolatinės maldos ir savirefleksijos vaisius.
Antroji dalis, „Šlavantų Tėvelis“, pateikia kunigo portretą iš šalies – per artimųjų, bendražygių, bičiulių ir dvasios vaikų atsiminimus. Čia Zdebskis atsiskleidžia kaip mylimas ir gerbiamas ganytojas, žmonių meiliai vadintas „Tėveliu“. Šie liudijimai patvirtina ir praplečia tai, kas atsiskleidžia dienoraščiuose: jo beribį atsidavimą sielovadai, ypač jaunimui ir „mažutėliams“ – ligoniams, kaliniams, apleistiesiems. Atsiminimuose ryškėja jo, kaip vieno iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ steigėjų, drąsa, du įkalinimai už vaikų katekizavimą ir nenuilstama veikla ginant tikinčiųjų teises. Tačiau šalia didvyrio paveikslo atsiskleidžia ir paprastas, žmogiškas jo būdas – humoro jausmas, gebėjimas bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis ir begalinis rūpestis kiekvienu sutiktuoju.
Knygos stiprybės ir vertė:
Šios knygos didžiausia stiprybė – jos autentiškumas. Sudarytoja B. Žemaitytė meistriškai sujungia subjektyvų paties Zdebskio žvilgsnį į savo gyvenimą su objektyvesniais aplinkinių liudijimais. Taip išvengiama hagiografinio saldumo ir sukuriamas tikroviškas, gyvas ir įkvepiantis paveikslas. Knyga atskleidžia, kad Zdebskis nebuvo „šventasis iš paveiksliuko“, o realus žmogus, patyręs dvejonių, kančios, bet visada grįžtantis prie savo pašaukimo esmės – tarnystės Dievui ir žmonėms.
Tai ne tik pasakojimas apie vieną kunigą. Tai liudijimas apie visą epochą, apie Bažnyčios padėtį sovietmečiu ir apie žmones, kurie, nepaisydami persekiojimų, išsaugojo tikėjimą ir žmogiškąjį orumą. Knyga yra puikus dvasinės stiprybės ir moralinio tvirtumo pavyzdys, ypač aktualus šiandien, kai dažnai stokojama aiškių vertybinių orientyrų.
„Kunigas Juozas Zdebskis. Jis gyveno tarp mūsų“ – tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas, besidomintis Lietuvos istorija, dvasinio pasipriešinimo fenomenu ir tiesiog ieškantis įkvėpimo gyventi prasmingą ir visavertį gyvenimą. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio meilė, kaip teigiama ant jo kapo, „niekada nesibaigia“.