Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Subrendimas

Būti subrendusiam yra viskas

            Šekspyras

Mūsų tėvynė, mūsų laikai dabar reikalauja vyrų, kurie būtų savo vietoje

            Stilgebauer

Taip!... mes visi tikimės, kad Jūs, mano Draugai, ir gyvenime padarysite garbės mokyklai, kuri jus mokė ir auklėjo ištisus aštuonerius metus. O Visagalis Dievas telaimina jūsų žingsnius. Dabar paskaitysiu baigimo išdavas. Labai gerai baigė: . .

Artėjant tavo eilei, širdis pradeda smarkiau plakti, veidai parausta ... Ir tu esi tarp labai gerai baigusiųjų! Puiku! Sveikinu! — Didelis triukšmas. Jūs paliekate gimnazijos salę ir iš susijaudinimo drebančiomis rankomis nešatės brandos atestatus. Ausyse dar vis tebeskamba paskutiniai direktoriaus žodžiai, kad ir gyvenime jūs turite padaryti garbės savo mokyklai. Būtinai!

Išėjęs i lauką, būsi apsuptas mažesniųjų savo draugų, kurie tave sveikins ir linkės visokiausios laimės. Bet kai paskutinį kartą eisi pro vartus, — paskutinį kartą, kurio taip laukei ir ilgėjaisi, — pajusi kažin kokį keistą jausmą: rodos, lyg eitum pro žilą senį, turintį rankoj smėlio laikrodį, kurio grūdeliai bėga, tik bėga. „Taip, taip! Tik dabar tikrovė atsistojo rimtai prieš mano akis! Ligi šiol aš buvau dar vaikas, nieku nesirūpinąs jaunikaitis. O dabar?" Širdis vėl pradeda smarkiau plakti; klausiančiu žvilgiu žiūri į dangų ir galvoji: „O dabar? Kas bus dabar?"

Yra jaunuolių, kurie sako: „Kas dabar? — Dabar laisvė, džiaugsmas ir gyvenimas! Dabar linksmybės, dabar viskas galima! Dėkui Dievui, kad aš pagaliau pabaigiau tą gimnaziją. Dabar man nereiks imtis kepurės prieš tą matematikos mokytoją. Dabar direktorius manęs daugiau nebebars! Esu laisvas, kaip paukštis! Dabar tik prasidės tikras gyvenimas! Juk viskas galima: lankyti kavines, pasivaikščioti, rendez-vous daryti, šokti, gerti, tinginiauti . .

Ar tie, kurie šitaip mano, yra subrendę? Jei taip, tad kam jie subrendę? O tokių iš tikro yra! Bet tu, mano mielas, manau, nesi toks!

„Netoks? Tad ar nereikia tuo džiaugtis?“ — Žinoma, žinoma! Po aštuonerių sunkaus darbo metų tu pasieki svarbią savo gyvenime stotį. Aišku, kad reikia džiaugtis. Bet neužmiršk, kad šita stotis dar nepaskutinė! Brandos atestatas dar nėra pabaiga nei tavo dvasinio lavinimosi, nei studijų. Esi, tiesa, subrendęs; bet kam? Tam, kad pradėtum savarankiškai studijuoti. Bet mokytis dar reikia ir toliau — ir tai net daugiau, negu pirma.

Bet tavo studijos irgi dar nebaigtos. Brandos atestatas duoda tik teisę stoti į universitetą. Gal ir netiki, bet pamatysi, kad dabar iš tikrųjų tau daugiau reikės mokytis, negu gimnazijoj. Kur kur — universitete tikrai pasitvirtina Šilerio žodžių teisingumas:

„Kas nori pasaulyje šį tą pasiekti, tas turi dirbti ir kankintis"

Wallensteins Lager, I, 11

Žinoma, tu esi laisvas; tavęs ten niekas nešauks ir neklaus, ar kasdien rengi pamokas. Bet iš to dar neišeina, kad tau nebus skriaudos, jeigu tu iš tikrųjų nesimokysi. Tu esi laisvas; pamokų sąrašo tau niekas neduos ir neįsakys jas lankyti. Bet užtat turėsi nemaža vargo, kol pats jį pasigaminsi, nes pasigaminti vistiek reiks. Tu esi laisvas — gali vaikščioti, kiek tinkamas, gali naktimis šokti, bet dėlto atsakysi t u, o ne kas kitas.

Klasę, gavusią brandos atestatus, galima palyginti su dideliu jūrų uostu, kuriame pilna didžiulių laivų, prikrautų labai brangios medžiagos. Visi jie tik ūžia, tik švilpia; paleisk mašinas — ir tuoj išplauks. Kiekvienas laivas turi kitokį paskyrimą, kiekvienas kitokią vėliavą, kitokius tarnautojus ir kiekvienas vis kitko pilnas. Vienas tik daiktas visiems bendras: ilgesys ir viltis pasiekti tikslą. Bet ne vieną iš jų audros suskaldys į uolotus krantus, — ir šitie nepasieks jiems skirto tikslo — kito uosto. Tuo tarpu ant kito kranto veltui laukia tėvas savo sūnaus, veltui verkia motina savo dukrelės, — juos prarijo slėpiningoji jūra!

Mielas drauge! Dangiškasis Tėvas ir tavęs laukia ant amžinybės kranto. Tad žiūrėk, kad įsėstum į tvirtą laivą, kuris nesudužtų į gyvenimo uolas ir nebūtų gyvenimo vėjų paskandintas.

Štai prieš tavo akis stoja rimčiausias gyvenime klausimas: „Taip labai trokštą brandos atestatą jau turi. Bet ką juo veiksi? Kokį kelią gyvenime pasirinksi?"

PRIEŠ PASIRINKDAMAS PAŠAUKIMĄ

Pašaukimo pasirinkimas yra sunkiausias žmogui dalykas; nebent vaikui jis gali būt lengvas. Kuris iš jūsų pirmoje savo jaunystėj nenorėjote būti cukrainės nuomininkas? Manėte galėsią bent saldainių lig sočiai privalgyti. O vėliau manėte būti jojikai, tramvajų ir garvežių kunduktoriai arba automobilių šoferiai. Aukštesniųjų klasių mokiniai paprastai gėdisi šitų vaikiškų savo norų. Bet čia nėra ko gėdytis! Juk taip ir reikia, kad, bręstant protui, vis rimčiau būtų žiūrima į savo pašaukimą, vis teisingiau būtų norima atsakyti į klausimą: Kam mane Viešpats yra paskyręs?

Iš pašaukimo darbų žmogus statosi savo gyvenimo rūmą. Ir tik tada mes galėsime gerai pasirinkti savo pašaukimą, kai suprasime tuos santykius, kurie yra tarp darbo ir aukščiausio mūsų gyvenimo tikslo. Būtų labai klaidinga manyti, kad darbas stovi šalia mūsų vidaus kovų. Ne! Visa, ką tik mes darome, yra dvasios jėgos ir noro pasireikšti padarinys. Tik pergalė laimi išganymą.

Tad ar žinai, kodėl tiek daug yra žmonių, nepatenkintų savo pašaukimu? Todėl, kad vidinis jų nusiteikimas neatsako išviršiniams jų darbams. O pasiekti tik šiltą vietelę, aprūpinti kūno reikalus, — ne, to žmogui dar per maža. Gyvenimo harmonija glūdi tiktai sieloje. Bet jeigu siela jaučia alkį, jaučia nuolatinį tuštumą, kur čia gali būti harmonija ir ramybė? Bet nereikia manyti, kad žmogus ligi paskutinio kraujo lašo turi stengtis susikurti ramų ir gražų gyvenimą. Net perspėju tave, kad per daug nepaisytum realybės ir nebėgtum iš vienos vietos į kitą, kai tik tau atrodo, jog tai vietai netinki. Daugybė tų, kurie per daug nagrinėja savo pašaukimą, niekur neranda ramybės, nes reikia sutikti, kad tam tikro sielos tuštumo yra visuose luomuose ir visose vietose. Nuo jo niekas negali pabėgti. O jeigu kas stengtųsi, to gyvenimas būtų tik didelė bėginėjimų grandinė, be jokios naudos ir be vaisių.

„Ko gi aš iš tikrųjų noriu?" — klausk save tylos valandomis ir atvirai atsakyk. Jeigu tik nori patogaus gyvenimo — be vargo ir darbo, tad sviesk knygą į kampą ir būk turkų paša!

O kaip daugelis iš tiesų nežino, ko jie nori, ir net apie tai nė negalvoja! Vieni nori negalimų daiktų; todėl dirba dirba — ir nieko nepasiekia; kiti visados svyruoja, ir todėl jų darbai esti nevaisingi; ir tiktai tie, kurie siekia jų jėgom ir pasaulio tvarkai tinkančių dalykų, kurie pasiryžta ir ištveria, — tik tie visados laimi!

Bet vieno žiūrėk, kad tie norai tiktų gyvenimo tarpsniams ir jų neperšoktų. Kitaip jie virs svajonėmis.

Prieš susirasdamas specialų savo pašaukimą, dar išsispręsk, kuo nori būti: dvasininku ar pasaulininku, mokslininku ar nemokslininku, ūkininku ar pirkliu. Jei turi noro mokytis, taip pat rimtai pagalvok, kur gausi lėšų. Ar ištesės tėvai, ar gal reiks pačiam užsidirbti. Su tuo juk labai rišasi mokslo šakos pasirinkimas, pvz. uždarbiaudamas negalėsi mokytis medicinos ar technikos.

KIEKVIENAS PAŠAUKIMAS YRA GERAS

Ypač į vieną dalyką norėčiau atkreipti tavo dėmesį: nemanyk, kad noras būti tokiam ar kitokiam turi būti toks tvirtas, jog, pasitaikius progai, negalima būtų nuo jo atsitraukti. Šiais laikais retas kuris pašaukimą pasirenka tiktai pagal norą. Paprastai čia labai daug įtakos daro ir išorinės aplinkybės. Tu nori, pvz., būti inžinierium, o tavo tėvas yra labai prityręs teisininkas. Geriau būk ir tu toks. Arba norėtum būti gydytoju, bet tėvas turi labai gerai įrengtą vaistinę. Būk todėl geriau vaistininku. Nori būti gimnazijos mokytoju, bet štai gauni dalies 500 margų žemės. Būk geriau ūkininku. Juk galop nė nesvarbu, koks bus tavo pašaukimas; svarbu tik, kad jojo pareigas gerai ir maloniai eitum. Papuoškime gėlėmis ir paveikslais paprastą lūšnelę, ir ji bus jauki gyventi. Taip lygiai ir kiekvieno pašaukimo darbuose gali rasti gerų minčių, nors būtum jį pasirinkęs tik išorinių aplinkybių priverstas. Labai protingai mums pataria šv. Pranciškus Ksaveras: „Jei mes negalime padaryti to, ko norime, būkime patenkinti tuo, kad norime to, ką galime!"

Daugelis tave gąsdins: „Nebūk tas, kas aš esu; būk, koks nori, tik ne tas!" Vargšai žmoneliai! Jie nežino, kad kiekvienas pašaukimas yra geras. Reikia tik prie jo prisitaikinti. O daugelio n e p a s i t e n k i n i m a s  s a v o  p a š a u k i m u  k y l a  i š  t o, k a d  j i e  g e r a i  p a ž į s t a  s a v o  d a r b ų  s u n k u m u s  i r  n e m a l o n u m u s,  o  p e r m a ž a  k r e i p i a  d ė m e s i o  į  k u k l i u s  t ų j ų  d a r b ų  d ž i a u g sm u s.  O  k i t ų  p a š a u k i m u o s e  m a t o  t i k  š v i e s i a s  p u s e s ,  o n ė  n e į s t e b i  t a m s i ų j ų . Kitas upės krantas visados atrodo gražesnis, negu tas, ant kurio stovime.

Žinoma, yra žmonių, kurie iš tikrųjų yra prasilenkę su savo pašaukimu. Bet daugumas tų, kurie skundžiasi ir sako, esą jie kitur būtų laimingesni, turi tik patys save kaltini. Jų nepasitenkinimo priežastis glūdi juose pačiuose. Kitą pašaukimą pasirinkę jie nebūtų geresni. Gryna sąžinė ir noras dirbti padaro laimingą kiekvieną gyvenimą. Bet tokiems žmonėms paprastai trūksta ir vieno ir kito. Tie visi duonos graužikai, kurie dejuoja prislėgti savo pareigų naštos, greit pasilengvintų gyvenimą, jei į savo darbus pradėtų žiūrėti ne tik kaip į pragyvenimo šaltinį, bet ir kaip į Dievo valios ir gyvenimo tikslo įvykdymą ir kaip į priemonę amžinajam savo paskyrimui pasiekti.

Kad iš tikrųjų kiekvienas gyvenimo kelias yra geras ir kad kiekvienas pašaukimas duoda progos aprūpinti sielos reikalus — tai rodo šventųjų pavyzdžiai. Tarp jų randame ne tik vyskupų, kunigų ar vienuolių, bet ir kiekvieno luomo ir profesijos žmonių. Šv. Steponas buvo Vengrijos  k a r a l i u s, šv. Emerikas — p r i n c a s, šv. Rokas — e l g e t a, šv. Cezarijus — g y d y t o j a s, šv. Martynas — k a r e i v i s , šv. Zita — t a r n a i t ė, šv. Ivas — a d v o k a t a s, šv. Kasijonas — m o k y t o j a s.

Tik vienu atveju turiu padaryti išimtį: b e  n o r o,  v e r č i a m a s t i k  i š o r i n i ų  a p l i n k y b i ų,  j o k i u  b ū d u  n e b ū k  k u n i g u. Bet jei jauti pašaukimą, tegul jokios kliūtys tavęs nesulaiko!

KAIP PASIRINKTI PAŠAUKIMAS?

Gera yra tiems žmonėms, kurie jau pačioj jaunatvėj aiškiai mato, kam juos Dievas yra skyręs. Visur ir visada šitas tikslas stovi jiems prieš akis, ir jo vieno jie tesiekia. Tuo būdu pašaukimo pasirinkimas jiems nesudaro jokio keblumo, ir busimoji laimė jiems yra tikra. Bet, deja, ne visiems taip lengva savo gyvenimo kelias pažinti.

Todėl pradėk galvoti jau iš anksto, kad neatsitiktų taip, jog, gavęs brandos atestatą, dar nežinai, ką pradėti. Tokie žmonės aklai stoja į universitetą ir paskui kas metai vis pereina porą fakultetų. Pirmiausia reikia prašyti Dievą, kad Jis apšviestų mūsų kelią, kuriuo turime eiti. Klausk todėl, kaip šv. Povilas kely i Damaską: „Domine, quid me vis facere?“ — „Viešpatie, ko nori, kad daryčiau?" (Apd. 9, 6). „Kur šauksi, ten eisiu! Tik pasakyk, Viešpatie, kur šauki mane!" Ypač panaudok šiam reikalui laiką po šv. Komunijos, kada pats Dievas gyvena tavo širdyje. Pagalvok apie aną jaunikaitį, aprašytą Evangelijoj (Mork. 10, 17—20), kuris, priėjęs prie Išganytojo, paklausė: „Gerasai Mokytojau, kas man daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?"

Savaime suprantama, kad kelią, rodomą šv. Dvasios apšvietimo, gali tikrai rasti tik tas jaunuolis, kurio siela yra skaisti, kuris gyvena dorai ir maldingai. Per nešvarius langus neįeina net nė skaisčiausi saulės spinduliai. O jeigu jau praėjusio gyvenimo klaidas apgailėjai, prieš galutinį pašaukimo pasirinkimą atlaikyk rekolekcijas, kad tuo būdu visiškai persiskirtum su praeitimi ir nurimusia siela pasitiktum artėjančią ateitį. Gera prieš brandos egzaminus atlikti viso gyvenimo išpažintį.

Be to, ilgai ir stropiai tyrinėk save. Žiūrėk, kokių daugiausia turi talentų ir kuris pašaukimas labiausiai tave traukia. Klausk savo tėvus ir savo dvasios vadovą patarimo. Senesnieji, labiau prityrę žmonės geriau supranta gyvenimą, negu tu, kuriam įvairių pašaukimų pareigos ir pavojai, džiaugsmai ir vargai dar nėra pažįstami. Šituo atžvilgiu tiesiog nepaprastos reikšmės turi dvasios vadovas (išpažinties klausytojas), kuriam jaunuolis atidaro visus savo širdies slėpinius, visas klaidas ir silpnybes, ydas ir nuodėmes. Jo patarimai gali būti tikrai naudingi.

Pašaukimo pasirinkimas turi remtis šiais trimis dalykais.

1.    Turi turėti gabumų pasirenkamo pašaukimo darbams atlikti.

2.    Turi turėti noro.

3.    Turi pažinti — bent bendrais bruožais — tuos uždavinius, kurių, pasirinkus šį ar aną pašaukimą, reiks siekti.

Pašaukimo pasirinkimas yra grynai paties jaunuolio darbas, ir sprendžiamasis žodis, nuo kurio pareina ne tik žemės likimas, bet ir amžinybė — priklauso tik jam vienam. Net nė tėvams! Žinoma, reikia pasiklausti jų nuomonės, ir labai gera, jei jų norai sutinka su tavo planais. Bet jeigu pašaukimas, kurį rimtai pasirinkai, prieštarautų tėvų valiai, šituo atveju tu pats esi savęs valdovas; ir nors tėvų su vaikais susikirtimas esti labai tragiškas, vis dėlto aš sakau: „Mano sūnau, čia kalbama apie tavo gyvenimą, — taigi turi teisės pašaukimą pasirinkti p a t s

Ypač dviem atvejas šitoks susikirtimas yra beveik neišvengiamas: kada aukštos šeimos sūnus nori būti kunigu ir kada paprastų tėvų vaikas nenori.

DVASININKO PAŠAUKIMAS

Sunku pasakyti, kada jaunikaičio širdyje atsiranda mintis būti kunigu ar vienuoliu. Vienus ji lydi nuo pat lopšio, kituose gema brendimo metu (14—15 metais), o kiti panori į seminariją stoti tik baigdami gimnaziją; kituose šis noras subręsta tik pastudijavus porą metų universitete. Paprastai pradžioj noras būti dvasininku esti menkas, svyruojąs, negriežtas, lyg bailus paklabenimas, kurį jaunuolis kartais išgirsta, o kartais ir ne. Jis tuo metu ir pats nežino, kas jam darosi: jo siela pilna rūpesčių, pilna abejojimų ir nusiminimo. Bet pamažu jam viskas aiškėja, ir jis išgirsta šaukiantį Dievo balsą. Vienus pašaukimo malonė perveria kaip žaibas, kituose bręsta lėtai, bet galop išrinktasis pajunta kviečiantį Išganytojo žvilgsnį, kuriam negali atsispirti, negali rasti ramybės ir pasitenkinimo pasaulyj. „Aš nežinau, kas mane traukia, nežinau, kas šaukia, bet tik jaučiu, kad turiu būti dvasininku". '

Tokiam jaunikaityj dega dangaus pasiilgimas. Jis mato, jog žmonės dažnai yra beširdžiai, savimylos ir nuodėmingi. Kokia tad plati dvasininko (kunigo ar vienuolio) darbui dirva! Ir jis yra šaukiamas būti Dievo bendradarbiu, vedant sielas į amžinąjį išganymą! Jo gyvenimas sudegs kaip žvakė, nušviesdama vienatvėj kenčiančius, guosdama nuliūdusius ir visus vesdama prie amžinosios šviesos. Jis žino, kad šis pašaukimas nėra lengvas. „Kaip Išganytojo gyvenime", sako jis pats sau, „buvo Getsemani daržas ir Kalvarijos kalnas, taip ir manojoj ateityj bus daug sunkių ir skaudžių valandų. Bet juk patogumų aš nė nejieškau. Aš esu auka, aš noriu tik sielas išganyti!"

Ir štai toks jaunikaitis pasako savo pasiryžimus tėvui. Kyla baisi audra. „Ką tu prasimanai! Inžinieriaus, turtingo dvarininko sūnus, toks puikus, išlavintas jaunikaitis — bus dvasininku! Juk kiekvienas kelias tau atviras! Tik pažiūrėk, kokia puiki ateitis tavęs laukia! Ir nori visa tai palikti! Dar nepažinai gyvenimo, o jau bėgi iš jo! Ne, taip  negalima! Visa tau leisiu — tik ne dvasininku būti!"

Tad čia reikia tvirtybės. Jei neturi pašaukimo, nebūk kunigu ar vienuoliu. Geriau būti akmenų skaldytoju ar gatvių šlavėju, negu dvasininku be pašaukimo. Bet jei jauti, kad Kristus tikrai tave šaukia, mano mielas, tada esto fortis et viriliter age! (Būk tvirtas ir elkis vyriškai!) Žinoma, liūdna girdėti priekaištus tų, kuriuos taip myli ir kurių pagalbos lauki. Bet „Dievo reikia labiau klausyti, kaip žmonių“ (Apd. 5, 29). „Kas myli tėvą ar motiną labiau ne kaip mane, tas manęs nevertas", sako Išganytojas (Mat. 10, 37). Bet šitomis sunkiomis dienomis gerbk savo gimdytojus taip, kaip ir pirma — net dar daugiau. Mylėk juos, nes jie neišmano, ką daro. Būk tvirtai pasiryžęs, ir šitas tavo pasiryžimas laimės, jei į kiekvieną atkalbinėjimą atsakysi: „Atleiskite, tėveliai! Bet kitaip aš negaliu! Aš turiu eiti! Tokia yra Dievo valia!

Bet iš kitos pusės yra tėvų, kurie verste verčia savo sūnus būti kunigais. Tad šitokiu atveju irgi reikia būti tvirtam. Jei nejauti jokio noro, jokio pašaukimo, nepasiduok jokiems prikalbinėjimams, jokiai prievartai. Jei esi abejingas, gali stoti į seminariją, bet gerai pagalvok, ar turėsi drąsos išstoti, kai pasirodys, kad esi nepašauktas. O daugelis josios neturi!

GYDYTOJO PAŠAUKIMAS

Ar nori būti gydytoju? Nors Šileris ir sako: „Gyvybė nėra didžiausias turtas" (Braut von Messina, IV, 10), bet vis dėlto galima tikrai sakyti, kad gyvybė ir sveikata žemiškų turtų eilėje užima pirmąją vietą. Jomis kaip tik ir rūpinasi gydytojai. Iš tikrųjų, kilnus uždavinys padėti sergantiems ir kenčiantiems, mažinti jųjų skausmus ir pakelti sunykusią pesimistų nuotaiką, kad organizmas atsigautų ir pradėtų sėkmingai su liga kovoti.

Išskyrus dvasininko pašaukimą, gydytojo pašaukimas yra aukščiausios dorovinės vertės. Bet kas galėtų būti tikras žmonijos gelbėtojas, neskleisdamas šviesos To, kuris maloniai artinosi prie sergančiųjų, kuris dėjo ant jų rankas ir laisvino juos iš visokios blogybės? Argi ne Išganytojas visokius kūno susirgimus gydė dvasinėmis priemonėmis ir, žadindamas ligonyj juo pasitikėjimą ir norą būti sveikam, atmetė visokį grynąjį medicinos materializmą?

Tokios dvasios gydytojas nesigriebs tuoj nustatyti ligos diagnozę ir parašyti receptą, bet pasistengs kenčiančiai sielai suteikti padrąsinančių minčių, o matydamas, kad ligonis jau nebetoli mirties, taktingais pažadinimais patars kreiptis į kunigą, nes šituo atveju jau žmogiškoji išmintis negali nieko padėti. Geras gydytojas aiškiai jaučia teisingumą to posakio, kurį vienas Wiesbadeno gydytojas parašė savo laukiamajame kambaryj: „Dievas yra gydytojas, o aš tiktai Jo tarnas".

Be to, reikia pastebėti, kad medicinos studijos turi ypatingų pavojų: nemaža yra gydytojų, kuriems religija visiškai nerūpi, kurie tiesiog yra net tikri ateistai. Kame to priežastis? Argi čia kaltos pačios medicinos studijos? Ar kiekvienas, kuris nori būti gydytoju, turi ir netikėti? Visai ne! Buvo ir amžinai bus tiesa, ką Galenas, tas garsiausias viduramžių gydytojas, ištyręs žmogaus kūną, pasakė: „Tegul kiti garbina savo dievus smilkalu ir gyvulių aukomis, aš garbinsiu šito kūrinio Kūrėją. Aprašydamas žmogaus kūną, tariuosi giedąs himną, garbės giesmę, Tam, Kuris jį sukūrė".

Tad kodėl kai kurie jauni medikai netenka tikėjimo? Svarbiausia priežastis yra ta, kad universitetinėms jų studijoms trūksta reikiamo idealizmo. Visokie lavonų mėsinėjimai ir anatomijos mokslai labai greit gali pakirsti šaknis aukštesniems idealams. Žinoma, taktingas profesorius, kuriam rūpi jaunos sielos gyvenimas, gali lengvai apsaugoti nuo šitos klaidos. Deja, turime prisipažinti, kad daug medicinos profesorių visiškai nesirūpina nei religija, nei dorove ir tuo būdu jaunąją medikų kartą pastūmi į visišką religinį apsnūdimą. Visa tai sakau tau, — tau, kuris rengiesi būti mediku, kad turėtum prieš akis šituos pavojus ir todėl dviguba meile pamiltum ideališkas ir religiškas vertybes. Kitaip nuolatinis su mirtimi susidūrimas gali tavo jausmus visiškai atšipinti.

INŽINIERIAUS PAŠAUKIMAS

Esi pasiryžęs būti inžinierium? Sakyk, mano mielas, kas paskatino tave pasirinkti šitą profesiją? Ar tave sužavėjo puikiame kelionės automobilyj sėdįs ponas, ir todėl nutarei išmokti valdyti vairą ir apkeliauti pusę pasaulio?

Jei tik tokie motyvai tave vertė pasirinkti inžinieriaus darbą, patarčiau tau jį mesti, nes techniko pašaukimas reikalauja pilnutinio žmogaus. Kad patenkintum įvairius reikalavimus, turėsi labai daug dirbti, o ne tik linksmai automobiliu važinėti. Techniškasis inžinieriaus, architekto ir chemiko pašaukimas iš tikrųjų reikalauja vispusiškai išsilavinusio žmogaus. Jis turi pažinti ne tik bendrais bruožais tautos ūkį ir pasaulio pramonę, bet ir visus tuos dalykus, kurie reikalingi sėkmingam savo pašaukimo pareigų ėjimui ir kurie kartais toli išeina už jo studijų ribų, bet kurie vis dėlto būtinai yra žinotini.

Statant namus ar tiltus, tau reiks naudotis ne tik abstrakčiu mokslu, bet ir gyvais žmonėmis. R o b e r t a s  O w e n a s, žymus anglų filantropas ir medvilnių verpyklos savininkas, kartą pasakė, kad labai daug kreipiama dėmesio į tinkamą mašinų tepimą ir priežiūrą ir rūpinamasi, kad, kiek galima, jos būtų produktingesnės; o beveik neatsimenama, kad žmogus yra tobulesnis už visas mašinas ir todėl reikalauja dar didesnės priežiūros ir dar rūpestingesnio elgimosi.

Tau reikia turėti ne tik didį atsakingumo jausmą, bet ir puikų žmonių sielos pažinimą, kuris labai pravers, kada reiks pasirinkti bendradarbius ir kartu su jais dirbti. Reikia gerai žinoti visuomeninę jų būklę, jų dvasines ir moralines galias, kurių reikalaujama kiekvienam atsakingam darbui. Reikia gerbti dirbančius, mokėti įsigyti autoriteto ir stengtis vis iš naujo žadinti darbo meilę.

Toks technikas galės labai daug padėti susiartinti kovojantiems luomams, galės tiesti kelius į tikrai laimingą tautos gyvenimą, kurio medžiaginei pusei jis yra apsiėmęs atstovauti.

AUKLĖTOJO PAŠAUKIMAS

O gal esi susižavėjęs mokytojo darbu? Gal nori gėrio sėklas sėti į tau patikėtos jaunuomenės širdis? Tai yra didis idealas! Bet ar žinai, kad auklėtojo pašaukimas reikalauja įeiti pačiam į save ir visą savąjį „aš“ labai sąžiningai išugdyti? Juk kaip mes galėsime kitus auklėti, jei patys nesame išsilaisvinę iš smulkmeniškumo ir dvasios elgetystės, iš akimirksnio tiranijos ir visokių ydų; kaip galėsime kituose žadinti ir ugdyti tai, kas mumyse pačiuose yra mirę?

Kas nori būti auklėtoju, to svarbiausias uždavinys yra — p i r m a p a č i a m  s a v e  i š s i a u k l ė t i. Kas norėtų išsilaisvinti iš džentelmeno formų, kas turėtų daug visokių silpnybių, tam bus bloga būti auklėtoju, nes jo pavyzdys nekartą griaus viską, ką žodžiais bus padaręs.

Gražiausias mokytojo pašaukimo idealas yra būti Dievo šviesos teikėju jauniems žmonių protams, parodyti jiems tosios šviesos Šaltinį ir praskleisti nežinojimo uždangas. O ar jis Dievą skelbs mažiausiems ir paprasčiausiems, kurių protas gali suvokti tik menkus dalykėlius, ar iš katedros ties mokslo kelius subrendusiems savo mokiniams ir aiškins pasaulio istorijos prasmę — jojo pašaukimo idealas vistiek lieka tas pat.    

Be to, nuo mokytojo pareina, ar mokykla bus tik mokymo įstaiga, ar ir auklėjimo; ar ji lavins tik protą, ar auklės ir būdą, nes tėvynės ateičiai labai svarbu, kad šalia mokslo žmonės įgytų tvirto būdo ir stiprių dorovinių dėsnių.

TEISININKO PAŠAUKIMAS

Gal nori būti teisininku, vadinasi — drąsiu kovotoju už teisybę, kuri užrištomis akimis klaidžioja po pasaulį? Juk kilnus yra pašaukimas žemės tvarką palenkti teisingumo reikalavimams, gelbėti nekaltuosius, apšmeižtiems grąžinti jų garbę, laisvinti prispaustuosius ir saugoti kruvinu prakaitu uždirbtą žmonių turtą. Bet — iš kitos pusės

— kokio geležinio reikia atsparumo nepasiduoti pelno viliojimams, giminių prikalbinėjimams ir neimti ginti netiesos! Sąžiningas ir tikįs teisėjas ar advokatas gali būti tikras nekaltai apskųstųjų žmonių angelas sargas. Sąžiningas teisininkas visados turi turėti prieš akis žodžius, parašytus po teisingumo statula, stovinčia prie Koblenco teismo rūmų:

„Aš vadinuos teisingumas. Nuodai ir tulžis man yra nežinomi. Aš nežiūriu, ar kas turtingas, ar vargšas; — man lygūs yra ir karalius ir elgeta".

Bet teisininko pareigų gali imtis tik tas, kuriame drąsa ir gabumas kalbėti jungiasi su didele tiesos meile, savęs išsižadėjimu ir nepajudinamu būdu. O kas jaučia savyje ypatingą pinigų norą, tas tegul nedrįsta būti teisininku, nes negalės atsispirti pagundai už gerą užmokestį imtis ginti neteisingą bylą. Taip pat kas neturi praktikos pajautimo, tas šiame pašaukime pažangos nepadarys.

ŪKININKO IR PIRKLIO PAŠAUKIMAS

Norėčiau keletą patarimų duoti ir tiems jaunuoliams, kuriems ypač mėgiami yra praktikos darbai. Jie paprastai nori būti ūkininkais arba pirkliais. Šitie pašaukimai irgi yra kilnūs, jei tik jų pareigos einamos turint kilnius norus, nes jos pirmiausia tarnauja viešajai visuomenės gerovei. Juk kas gamina miestelėnui maistą? Kas rūpinasi šeimos židinio jaukumu ir gražumu? Kas rūpinasi prekių pasikeitimu ir išgarsina tėvynės vardą pasaulyj? — Ūkininkas ir pirklys.

Bet „ką padeda žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, savo gi sielai kęstų nuostolį?" (Mat. 16, 26). Žemiškų, konkrečių gėrybių iškėlimas dar negali nustelbti vidaus vertybių. Verstis prekyba arba dirbti Dievo dovanotą sklypą žemės tai juk dar nėra paskendimas šaltame skaičiavime. Ūkininko pašaukimui irgi reikia tam tikrų dorovinių ypatybių. Arba koks būtų pirklys be pasitikėjimo, be tvarkos, punktualumo, ištikimybės ir garbingumo? Kiekvienas verslas, jeigu jis nėra palenktas dorovingumo dėsniams, yra pavojingas ne tik būdui, bet ir žemiškai gerovei, nes juo verčiąsi žmonės paprastai subankrotuoja.

Sąžiningumas ir pasitikėjimas yra pagrindinės pirklio pašaukimo žymės. Jo darbo motyvas turi būti džiaugsmas tarnauti visuomenei. Taigi ne pinigai, ne turtų krovimas, bet visuomenės tarnyba.

*

* *

Taigi pagalvok, kur tave Dievas šaukia. Jei aiškiai suprasi savo gyvenimo tikslą, tuomet gerai pasirinksi ir pašaukimą. Klausyk, ką Strindbergas sako: „Melskis, bei dirbk! Kentėk, bet pasitikėk! Tegul viena tavo akis būna nukreipta į žemę, kita — į žvaigždes. Nereikia nusiminti ir nuleisti rankų, nes čia mes tik keleiviai; ne čia mūsų tėvynė. Ieškokime tiesos, bet tiktai ten, tik Tame, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas".

LANKYK IR UNIVERSITETĄ

Tau gal atrodys juokinga, kad vėl pradėsiu kalbėti apie mokslą — ir dar patariu lankyti universitetą. Juk kur kitur galima mokytis, jeigu ne universitete, — pasakysi.

Deja, galima! Ir štai dėl ko aš parašiau šitą skyrelį. Prie dabartinės universitetų santvarkos gali egzaminus laikyti ir toks, kuris profesorių tik pirmą kart pamato; gali diplomą gauti tas, kurio mokslas yra labai labai menkas. Ir visa vargiai galima pataisyti. Tai yra beveik neišgydoma visų universitetų liga. Bet ja naudojasi tik lengvapėdiški žmonės. Jie atvažiuoja į miestą, gyvena 4—5 metus, leidžia savo tėvų pinigus, bet universiteto beveik nelanko. Tad ką jie veikia? Jie geria, šoka, lanko visokias puotas, jieško pasilinksminimų, kasdien eina į kiną, o mokytis pradeda tik prieš pat egzaminus. Bet kiek tėvynė turės naudos iš tokio naujo diplomuoto nario, kokia bus nauda tai profesijai, kurią jis pasirinko; kiek jis padarys netaktų ir klaidų, remdamasis paviršutiniškai įgytu savo diplomu — yra kitas klausimas. Bet tiktai tikra, kad toks jaunuolis negali būti tavo idealas. Jei lankysi universitetą, lankyk jį sąžiningai ir mokykis, kiek tik pajėgi.

Anglų jaunuoliai turėtų būti bevaliai, prancūzų — lengvapėdžiai, amerikiečių ištižėliai (juk tai vis turtingų tautų sūnūs), bet iš tikrųjų taip nėra. O mūsų tauta toli gražu nėra tokia, kaip anos. Bet jas prilygti tik tada galėsime, jei kiekvieno jaunuolio idealas bus sąžiningas pareigų vykdymas.

Paskaitas universitete pasirink tik po ilgo galvojimo. Gimnazijoj tau nereikėjo tokiais dalykais rūpintis, nes ten pati mokykla sudarydavo pamokų planą. Universitete jau reiks pačiam į studijų knygelę susirašyti, kurių dalykų kurį semestrą esi pasiryžęs klausyti. Bet nebūk per uolus ir neprisikrauk per daug valandų, nes gali neištesėti. Gera šiuo reikalu pasitarti ir su seniau studijuojančiais kolegomis. Apskritai, patariama neimti daugiau, kaip 3 val. per dieną. Savaitėj tada išeitų 18 val. Dar galima apdoroti ir 20, bet tik nedaugiau. Pasistenk taip pat sužinoti, kaip galima greičiausiai prieiti prie mokslo veikalų. Knygynai čia nemaža tau pagelbės.

Pasirinktąją specialybę reikia gilinti ir privatinėmis studijomis. Man labai patinka tie studentai, kurie atliekamą laiką praleidžia ne prirūkytose smuklėse, bet bibliotekose, didindami savo žinias ir jas tvarkydami. Bibliotekose ir viešose skaityklose, be mokslo veikalų, yra daugybė ir visokių laikraščių. Tad, juos pasirinkdamas, būk atsargus, nes kai kurie iš jų gali būti priešingi tavo pasaulėžiūrai. Bet galima rasti ir gerų. Ir kaip yra maža studentų, kurie panaudotų šitas progas tolesniam lavinimuisi! Jeigu laikraštį tik perversi, ir tai daug išmoksiiš pačių antraščių, nes sužinosi, kokiais klausimais domisi dabartinis pasaulis. Dažnai pasitaiko turėti atliekamo laiko tarp dviejų paskaitų. Tada geriausia eiti į biblioteką ir ten pastudijuoti.

ASTRA CASTRA, NUMEN LUMEN

Svarbiausias todėl uždavinys ir yra elgtis pagal šitos kilnios pasaulėžiūros reikalavimus. Taigi dar neužtenka tik turėti kilnių minčių, — reikia pagal jas ir gyventi. „Sėk gerą darbą", sako vienas anglų filosofas, „pjausi įprotį, sėk įprotį, pjausi būdą, sėk būdą, ir užaugs tavo likimas". Būk idealistas visur ir visada: savo darbuose, savo įpročiuose ir pačiame būde. Bet tai dar nereiškia, kad turi būti svajotojas, kad turi nepaisyti praktikos ir tik pasinėręs grožyje užmiršti šaltą skaičiavimą; nereikia taip pat leisti, kad visi iš tavęs tyčiotųsi, nereikia išsižadėti nė savo teisių. Tai būtų ne idealizmas, bet ištižimas. Kai kada ir idealistas turi kitam parodyti dantis. Nepraktiški svajotojai tėvynei yra nenaudingi. Ideali pasaulėžiūra turi būti surišta su didžiausiu užsidegimu, su noru dirbti, su energija, nes tik šitie dalykai pastūmi į priekį žmonijos pažangą. Tikriausias tokios pasaulėžiūros ženklas yra tas, kad jaunuolis labai vertina materialinę pažangos pusę: visokias mašinas, motorus, garlaivius ir lėktuvus, bet kartu tiki ir į nelygstamąją dvasinių idealų, kaip: garbės, patvarumo, sąžiningumo, tėvynės ir žmonijos meilės, — vertybę ir jėgą.

Jis tiki į šituos idealus ir visus pasaulio reikalus jaisiais matuoja. Ir juo daugiau idealizmo turėsi, juo labiau susižavėsi šitais idealais. Vėliau subrendęs patirsi, kad žemėje jų nėra tiek daug, kiek tikėjai jaunas būdamas. Dažnai tai yra tik idealų šešėliai, kurie pro mus praeina be jokios įtakos, be jokio garso. Bet to nepaisyk! Savo idealų dėl to negali pražudyti! Būk pasirengęs juos realizuoti ne tik savyj, bet ir busimoj savo šeimoj ir mažesniuose savo draugų rateliuose. Nedrąsa gali gąsdinti tik bailį; kovos išsigąsti gali tik ištižėlis. Tikras vyras žino, kad gyvenimas be kovos būtų lengvesnis, — bet žino taip pat, kad be josios tuoj nukristų moralinis žmonijos lygmuo, ir ji pati ištižtų.

Žmonija dar labai toli gali pažengti į priekį — tiek materialiniu, tiek protiniu, tiek doroviniu atžvilgiu. Idealaus jaunuolio ženklas yra įsitikinimas, kad Dievo Apvaizda ir jam ir jo galioms yra suteikusi jėgos bent šiek tiek pastūmėti į priekį šitą pažangą. Taigi ir tu turi prisidėti prie žmonijos auklėjimo, lavinimo ir dorinimo. Jau tik dėl šito vieno rimtai mąstąs jaunuolis negali klausti: „Ką turiu daryti, kad būčiau laimingas?" Bet turi sakyti: „Gerai eisiu savo pareigas — ir žinau, kad būsiu laimingas".

Ši knygelė irgi nemoko tavęs, kaip išvengti gyvenimo sunkenybių, bet kaip jas nugalėti. Nebūk drungnas! Nejieškok protekcijų, bet drąsiai kovok dėl savo tikslo!

„Bailios mintys, bailūs svyravimai, moteriški verkšlenimai ir skundai nepašalins vargo ir tavęs neišlaisvins. Bet tik pavergti visokią jėgą, niekuomet nesilenkti, pasirodyti galingu ir tvirtu — štai laimėjimo užtikrinimas" (Goethe).

Nebūk pesimistas, nematąs pasaulyje nieko kita — tik blogybę, nuodėmę Ir pyktį; būk geriau optimistas, kuris, šalia baisių moralinių puvėsių, įžiūri ir šviesių gėrybių. Apskritai, jaunatvės metai yra optimizmo amžius; tik vieną jie turi ydą: jei kas nors nesiseka, jaunimas greit netenka džiaugsmo, noro toliau dirbti ir greit nuleidžia rankas. Tad į nepasisekimus nežiūrėk, kaip į ypatingus gyvenimo smūgius. Jų pasitaiko kiekvienam, kuris tik dirba.

Nesek tais studentais, kurie pirmą pusmetį būna optimistai, antrą — pesimistai, o visus metus — tikri tinginių pančiai.

Pasaulis nėra nei visiškai geras nei visiškai blogas. Gerumas ir blogumas pasitaiko jame pakaitomis. Jei tai atsiminsi, galėsi tam tikra prasme būti kartu ir optimistas ir pesimistas. Daryk gerai -visa, kas t»u reikia daryti, nežiūrėdamas įvairių savo kūno silpnybių, savo neturto, ne per puikiausių gabumų ir įgimtų ydų, kurios tave kasdien kankina ir pastoja tau kelią. Tik turėk vilties, kovok ir dirbk! Ką galėjo kiti, galėsi ir tu! Tuo būdu ir būsi optimistas. Kai matai savyje ar aplink save daug bloga, žinok, kad turi jam nepasiduoti, kad turi jį nugalėti ir net su šaknimis išrauti. Tuo būdu būsi tam tikra prasme ir pesimistas.

Cezaris, tas didysis Romos vadas, pasakė sykį vežusiam jį audros metu per upę vairininkui: „Quid times? Caesarem vehis!“ — „Ko bijai, juk veži Cezarį?" Ir jei šita mintis davė raumenims jėgos nugalėti audros siautimą, kaip labiau gali paguosti žmogų žinojimas, kad skaistaus jaunikaičio siela yra Gyvojo Dievo šventovė! Ją mes nešiojamės visur su savim. Visose mūsų kovose šalia mūs stovi ne Cezaris, bet pats Visagalis - Dievas. Štai tikrasis, duodąs jėgos ir galybės, optimizmas!

Pesimizmas išplėšia iš žmogaus darbo ir gyvenimo norą, aptemdo jojo sąmonę ir pastūmi jį į visokias nuodėmes. Jei esi negeras, tai pesimizmas dar labiau tave pablogins. Priešingai, optimizmas žadina savimi pasitikėjimą, duoda noro gyventi, duoda patvaros ir padeda laimėti. Taigi siek sveiko optimizmo, ir sakyk: „Mano tėvynė yra žvaigždės ir mano šviesa — Dievas!" Astra castra, Numen lumen!

MYLĖK SAVO TĖVYNĘ, BET —

Ne tas yra geras patriotas, kuris per kiekvieną iškilmę garsiai gieda tautos himną, bet kuris stengiasi sąžiningai atlikti net ir smul-klausias savo pareigas. Jaunuolis esti geras patriotas tik tada, kada jis rūpinasi ištobulinti savo būdą ir įgyti kuo daugiausia mokslo, nes tuo būdu jis ugdo savo tautos kultūrą ir didina jos vertę. Ir prieš:ngai, kas nedirba, kas savo pareigų gerai neina, tas yra tėvynės išdavikas, nes jis ne tik pats nesirūpina savo lavinimusi, bet dar ir tautą skurdina. T a i g i   m u m s   r e i k i a   d a r b ų ,   n e   ž o d ž i ų !

„Mes visuomet tave mylėjom, nors tavo vardo ir notarėm. Bet kai mus pašaukei, mes ėjom tylėdami ir, tiesa, ne lūpose, bet širdyse stovėjo žodis: Tėvynė!" (Iš Deutschland von Kari Broger).

Tėvas ir motina, brolis ir sesuo, žaidimų draugai, gimdytojų namas, tėviškė ir josios aplinka, kalnai ir slėniai, pievos ir upeliai — visa tai sudaro tėvynės sąvoką. Mūsų tėvynėje gyvena mūsų tautiečiai, kurie yra tokie pat žmonės, kaip ir kiti, bet kuriems vis dėlto ne vistiek, kur jie gyvena. Jų širdis prisirišusi prie to sklypelio žemės, kuris vadinasi jų tėvynė. Nuostabi yra žmogaus širdis. Gali ją likimas nublošti, kur nori, — ji visados ilgėsis savo šalies, savo tėvynės.

Pagal Kūrėjo planus pasaulyj gyvena įvairių įvairiausių tautų. Kaip kiekvienas paskiras žmogus turi ypatingą paskyrimą (jį turi ir tu, ir jo niekas kitas už tave neįvykdys), taip lygiai Dievo Apvaizda tokį paskyrimą yra davusi ir paskiroms tautoms. Iš čia kyla jų teisė gyventi ir jų buvimo pateisinimas istorijos akyse. Krikščionybė, kuri skelbia žmonių lygybę prieš Dievą ir kuri taip labai pabrėžia artimo meilę, anaiptol nenaikina tautinio jausmo, nenaikina įvairių tautų skirtumų, bet dar juos pakilnina. Šventoji mūsų religija nieku būdu neskelbia internacionalizmo ta prasme, kad naikintų tautinius skirtumus ir ypatybes (tai būtų prigimties griovimas), bet, priešingai, ji protestuoja prieš kiekvieną tautos prispaudimą.

Mano mielas, mylėk ir tu savo tėvynę. Juo labiau bus ji pažeminta, juo labiau ją mylėk! Mylėk tą vietą, kur pirmukart išmokai tarti „tėte", „mama", mylėk gimtąją savo šalį, savo tautą — mylėk visur ir visada. Tuomet, kai mūsų istorija buvo garbinga galbūt nebuvo tokio didelio reikalo tai pabrėžti. Bet dabar, sumažėjus jos galybei, tai ypač reikia pažymėti. To nepaisydamas, vis dėlto mylėk savo tėvynę ir negalvok, kaip galvoja daugelis jaunuolių: Ubi bene, ibi patria — „kur gera, ten mano tėvynė".

Rašomasis moksleivio stalelis yra priekalas, ant kurio jis gali nukalti ne tik savo laimę, bet ir savo tėvynės ateitį. Tautiškam gyvenimui grįsti būtinai reikia, kad susijungtų atskirų asmenų dvasios, mokslai ir būdai.

Savo tėvynę tik tas myli, kas kartu su ja kenčia ir džiaugiasi; kas liūdi dėl josios nelaimių ir rausta dėl jos gėdos; kas tėvynės ateitį laiko savąja ateitimi. „Ką aš turiu ir kas aš esu — už visa tai dėkoju tau, mano tėvyne" (Hoffmann von Fallersleben). Tėvynės meilė turi būti ne tik jausmų dalykas, bet ir valios, kuri įkūnytų šūkį: „viskas tėvynei". „Štai vyras, kuris gali mirti už Dievą ir tėvynę! Jis nepaliks jos ligi karsto lentos, nepaliks nei mintimis, nei žodžiais, nei darbais" (Arndt „Wer ist ein Mann?“)

Jeigu reiktų, mokėk ir mirti už tėvynę. Bet pirmiausia mokėk tėvynei gyventi, vadinasi, savo pareigas eik kuo stropiausiai, šiandien kaip mokinys, rytoj kaip visuomenės vadas. Jaunuoliai! T ė v y n ė p i r m o j  e i l ė j  y r a  j ū s ų  r a n k o s e , kiekvieno jūsų! Ir josios didybė pareis nuo to, kaip eisite savo pareigas. Taigi kas yra tobulesnis, tas ir didesnis patriotas. Jaunikaičiai, kurie rūpinasi savo sielos tobulinimu, yra gražiausi tėvynės meilės pavyzdžiai.

Poetai yra tiesiog neišsemiamai pabrėžę tautinės sąmonės svarbą. „Tauta, kuri nesirūpina savo garbe, yra niekam neverta", pasakė Šileris „Orleano Mergelėje". Tai tiesa! Bet irgi tiesa, kad niekam taip pat neverta ta tauta, kuri nesirūpina savo jaunuomene, nes ji neturi ir negali turėti jokios šviesesnės ateities vilties, jeigu jaunuomenė yra nemokyta ir ištižusi.

Jei likimas pareikalaus kovoti už savo garbę, už savo įsitikinimus ir principus, — kovok drąsiai, būk didvyris. Būtų gera, kad šiandien kiekvienas ištikimas savo tėvynės sūnus giliai į širdį įsidėtų šituos Horacijaus žodžius: „Vivite fortes fortiaque adversis opponite pectora rebus!" — „Gyvenkite vyriškai ir vyriškai pažvelkite nelaimėms į akis!"

Jaunuoliai! Tėvynė prieš jus stato milžinišką uždavinį, kurį turėsite išspręsti. Jeigu mes nesame galingo kūno, turime būti galingos dvasios! Bet tai yra sunkūs darbai.

O vis dėlto jūs turėsite juos padaryti! Jie reikia padaryti! Dievas su jumis, ir jūs viską galėsite!

Koks bus tavo atsakymas? Koks jis gali būti ?— E i n u,  e i n u !

Gražų rugsėjo rytą — pasakoja Jorgensenas vienoj prasmingoj savo pasakėčioj — oras buvo pilnas minkštų, rasa pasidabruotų voratinklių. Vienas siūlas kybojo aukšto medžio viršūnėje, o mažutis voras kopė į ją; tarp lapų jis bandė numegzti tinklą. Ištiesė naują siūlą, pririšo jį prie viršūnės ir pradėjo leistis žemyn ligi pačių medžio šaknų. Radęs krūmą, prie jo pritvirtino kitą siūlo galą, ir tuo būdu tinklas buvo pradėtas. Viršutinę mezginio dalį voras pririšo prie to siūlo, kuriuo nusileido, apatinę — prie krūmo šakelių.

Po ilgo darbo tinklas buvo pabaigtas. Bet po keletos dienų pasirodė jis nepakankamai didelis, ir darbštus vabzdelis pradėjo jį į visas puses plėsti. Aukštyn einančių, stiprių siūlų dėka darbas pasisekė. Padengtas mirgančiais rudens ryto lašais, tinklas žibėjo blankioje saulės šviesoje, lyg kokia brangiais akmenimis išsiuvinėta uždanga.

Voras didžiavosi savo darbu. Diena iš dienos jis ėjo storyn ir riebyn. Musės lindo, neprašomos. Dabar galbūt jis nė neatsiminė, kaip sunykęs ir išalkęs lipo aną rudens dieną į medžio viršūnę.

Vieną rytą voras atsikėlė labai piktas ir paniuręs. Aplinkui buvo ūkana, ore neskraidė nė viena muselė, — ką tad tokią nuobodžią rudens dieną galima būtų pradėti? „Truputį pasivaikščiosiu", — nutarė, — „ir apžiūrėsiu, ar nereikia, kartais, kur tinklo pataisyti".

Jis apėjo visą savo mezginį, pabandė kiekvieną siūlą, ar tvirtai laikosi — viskas buvo tvarkoj. Tačiau bloga vorelio nuotaika nėjo geryn.

Ir taip paniuręs bevaikščiodamas, jis užėjo ilgą siūlą ir niekaip negalėjo atsiminti, kam jis priklauso. Visus kitus jis gerai pažino: štai šitas veda į tą nulūžusią šaką, šitas į tą krūmo spyglį. Voras žinojo kiekvieną šakelę ir kiekvieną siūlelį. Bet kas čia toks? Nesuprantama, kodėl jis veda tik aukštyn, tik į orą? Ką tai reikštų?

Voras pasistiebė ant paskutinių kojų ir daugeliu savo akių pradėjo stebėti erdvę. Nieko nematyti! Šitas siūlas neturi galo! Ir nors ilgai jis žiūrėjo, siūlo kilmės nesusekė: jis veda į debesis.

Ir juo ilgiau vorelis stengėsi išrišti šitą mįslę, juo jis darėsi piktesnis. Kam jis reikalingas? Ilgos puotos dienomis kvailutis užmiršo, kad čia kaip tik tas pats siūlas, kuriuo jis užlipo į medį ir kurio padedamas mezgė savo tinklą, o paskui jį didino. Visa tai jis jau seniai pamiršo. Dabar atrodė, kad šitas siūlas visai nereikalingas, nes veda tik į tuščią erdvę.

„Šalin jį!“ — sušuko ir perkando siūlą.

Staiga visas tinklas krito žemėn, sudraskytas ir supainiotas. Voras liko be duonos ir be pastogės. Užteko vieno akimirksnio sunaikinti šitam puikiam darbui, n e s v o r a s  n e s u p r a t o  a u k š t y n  e i n a n č i o  s i ū l o p r a s m ė s.

Mano mielas! Ir jaunuolio gyvenimas yra surištas su Dievu tokiu aukštyn einančiu siūlu.

Š i t s  s i ū l a s  y r a  r e l i g i j a.

Kas jį nukerpa, tas virsta klajojančiu elgeta; kas jį rūpestingai saugo, tas randa žemės gyvenimo harmoniją ir laimingos amžinybės laidą. Norėčiau, kad tas siūlas kiekvieno jauno mano skaitytojo sieloje būtų nepartraukiamas ir neperkerpamas!

Design by Joomla