Svetainės įkūrėjas
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Į mano rankas pateko „Lrytas.lt“  straipsnis, kuriame rašoma „Šiaulių centre žygiavę pionieriai įsiutino konservatorius“. Tai sukėlė rūpestį ir pasipiktinimą dėl suorganizuotų veiksmų šventės metu.

Kiekvienas doras lietuvis privalo atsakyti į šiuos kaltinimus ir protestuoti. Toks veiksmas įsiutino ne tik konservatorius, bet ir visą Lietuvą. Kokios valstybės tie pionieriai? Tie vaikai nebuvo nei spaliukai, nei pionieriai, nes jie jauni. Be abejo, tai bolševikų okupantų akcija. Kas leido taip vadinamiems spaliukams ir pionieriams žygiuoti su bolševikų atributika laisvos Lietuvos gatvėmis? O jei žygiuotų Hitlerjugend mokiniai, apsivilkę vokiečių uniformomis, tai garsas nuskambėtų net iki Maskvos. Vieni ir kiti okupantai yra tragiškos Lietuvos praeitis. Murzos judėjimas nėra vokiškas. Bet jų pasirodymas kas kartą iššaukia reakciją. O kodėl dabar tyli Murzos šalininkai, Valstybės ir Bažnyčios vadovai ir visi Lietuvos patriotai? Ar jų Šiauliuose jau nebėra? Tai kaip gi jie su raudona vėliava žygiavo miesto gatvėmis?

 Rašoma, kad „Per „Šiaulių dienų 777“ minėjimą surengtas improvizacijos šou, kai miesto centre žygiavo ir sovietinių pionierių būrys, sukėlė tikrą audrą“, oper socialinius tinklus pasklido 5 nuotraukos. Pasipiktino ne tik gyventojai, bet ir politikai. Iš tiesų, tai papiktino visus neparsidavusius svetimiesiems ir neišdavusius Tėvynės lietuvius.

„Delfi.lt“ 2013 m. rugsėjo 20 d. straipsnyje „Šiauliai - išsiskiriantis emigrantų skaičiumi miestas“ paskelbė, kad „Rųgsėjo 22-ąją minima Šiaulių miesto diena. Šiemet Šiauliai ir šiauliečiai mini 777-ąjį miesto gimtadienį. Ta proga Lietuvos statistikos departamentas pateikia statistinės informacijos apie Šiaulių miestą ir apskritį.

Šiauliai – ketvirtasis pagal dydį Lietuvos miestas. Šių metų pradžioje Šiauliuose gyveno 106,4 tūkst. gyventojų (apskrityje – 290,4 tūkst.) – 47,1 tūkst. vyrų (44 proc. visų Šiaulių gyventojų) ir 59,3 tūkst. moterų (56 proc.)“.  Iš visų penkių didžiųjų šalies miestų Šiauliai išsiskiria gyventojų emigracijos mastu. Miestas per dešimtmetį prarado 17 procentų gyventojų. 2012 m. kasdien emigravo beveik šeši šiauliečiai, 1 tūkst. gyventojų vidutiniškai teko 20 emigrantų (Vilniuje – 13, Kaune – 16, Klaipėdoje – 19, Panevėžyje – 11) <...>“.

Improvizacijų šou šmėžavusių pionieriškų kaklaraiščių raudonis suerzino ir konservatorę Rasą Juknevičienę, kuri šį renginį pavadino istorijos iškraipymu. Tačiau kitų konservatorių balsų negirdėjome. Ar jų nesuerzino? Ko jie tyli?

„Kvailas, neskoningas humoras, iškraipantis istoriją renginys, - taip Seimo narė Rasa Juknevičienė atsiliepė apie vaikų paradą Šiauliuose“. Čia ne paprastas, istoriją iškraipantis renginys, bet nusikaltimas. Komentuotojas pasako „įtraukiant vaikus“, o juk reikia atminti, kad  kovoje su okupantais  žuvo beveik 22 tūkstančiai partizanų. Kruvini lavonai buvo numesti ant miestelių grindinio, daugelis buvo sušaudyti KGB rūsiuose. Ir tik nedaugelis grižo iš konclagerių. Dar yra vienas išlikęs dabar gyvenantis Panevėžyje partizanas, buvęs irgi numestas ant miestelio grindinio. Ir kada jis pradėjo judėti, tada kažkas pranešė valdžios atstovams ir KGB nugabeno jį į ligoninę, išgydė, nuteisė 25 metams lagerio. Jis atbuvo bausmę ir kaip invalidas pargrįžo į Lietuvą. Partizanų kovos istorijoje galima rasti daugiau šiurpinančių atvejų.

Spaudoje taip pat buvo paskelbta, kad ansamblio „Kitava“ lyderė Asta Stoškuvienė dirbo kaip tikra pionierių vadovė – rikiavo vaikus ir per jėgą spaudė džiaugsmingus paradinius šūksnius. Kaip reikia vertinti šios moters nusikalstamus veiksmus? Ar ji ne iš Sniečkaus, Brazausko ir kitų kompanijos?

Toliau spauda aprašo, kaip vienas pulkas gedėjo sužeistos pionierės. O kiek iš šitų veikėjų kentėjo prie gatvėje nublokštų, nukankintų partizanų? Aš žinau vieną atvejį – Vidiškėse, netoli Ukmergės, viena senutė, partizano motina Linkevičienė, šluostė žuvusių partizanų, numestų prie bažnyčios, veidus ir šukavo plaukus. Ir netrukus ji pasiekė Igarką. Ir iš Igarkos į laisvą Lietuvą grąžino tik jos kaulus.

Spaudoje rašoma, kad šiame nusikalstamame minėjime buvo išdalinti „garbės raštai“. Kyla klausimas, už ką tie raštai? Už tai, kad paniekino Tėvynę?  Sakykite, ar toks tragiškas farsas galėjo vykti Lenkijoje, Vokietijoje ar kur kitur Europoje? Arba kas nors galėtų panašiai organizuoti demonstraciją su trispalve Maskvoje? Kaip pavadinti tuos, kurie Šiaulių miesto gatvėse vaizdavo okupantus? Jei Lietuvoje galimas toks tautos pažeminimas, galima daryti bet ką. Ar tuo norima įbauginti žmones prieš Prezidento rinkimus? O gal norėta pavaizduoti, kad Maskva gali Lietuvoje daryti viską, ką nori?  Matyt, norėta parodyti ir viena, ir kita.

Kaip reikia vadinti tuos, kurie Šiauliuose imitavo naują sovietinę okupaciją? Pasirodo, kad šitą eiseną sugalvojo „Kompanija šauni“ vadovė Dalia Dargienė. Išgirdus apie reakciją į šią priemonę buvo nustebinta.

Reikia, kad ir visi geros valios piliečiai sužinotų apie šių garbės raštų įteikimą ir apskritai visą iškreiptą vaidinimą. Ar ne laikas, kad teismas šiuos ir panašių kitų eitynių autorius nukreiptų į Lukiškes? Tokiais reginiais skleidžiama kenksmingą propagandą ir žaloja Lietuvos jaunimo dvasią, skaudinami tie, kurie kovojo, kurių tėvai, broliai ir seserys atidavė savo gyvybę už Tėvynę Lietuvą.

Visų pirma reikia pasakoti apie baisią okupaciją, terorą, netektis, kad jaunimas žinotų. O dabar jie apie Lietuvos netolimą praeitį nieko nežino. Taigi, matyti auklėjimo ir mokymo stoka.

O ką pasaulis žino apie sovietų terorą ir okupaciją? Atėjo metas, kad ir Lietuvos Valdžia pasirūpintų filmų apie šią žūtbūtinę kovą pastatymu? Reikia atverti akis ir saviems, ir svetimiems.

Šiuo rašiniu noriu priminti tautai, kokie baisūs įvykiai vyksta dabar Lietuvoje. O galbūt ir mūsų Vyriausybė, nors pavėluotai, tars savo žodį?

Kiekvienam lietuviui privalu prisiminti savo garbingą Tėvynės istorijos praeitį. Kaip mūsų tauta sugebėjo gerai dirbti ir mylėti savo kraštą. Juk žinome, kad 1937 metais išmokėjo visas savo skolas užsienio valstybėms ir sutaupė 10 tonų aukso, kuris buvo Švedijos, Prancūzijos ir JAV bankuose. Švedai mūsų pabėgėlius ir auksą atidavė sovietams. O dabar Lietuva skolinga užsieniui apie 50 milijardų. Ir vėl galvojama apie naujas paskolas...

Sovietų okupacija prasidėjo. Ir prieš mus iškyla klausimas – ar ginsime Lietuvą, jeigu reikės, iki gyvybės aukos?

Per minėtą gėdingą paradą norėta pavaizduoti Kryžiaus kalno griovimą, bet mokiniai tokios „misijos“ atsisakė. Reikia priminti, kad Kryžių kalnas buvo net tris kartus traktoriais nugriautas. Ir visi griovėjai žuvo. Ar kas nors žino, kad visi šioje akcijoje dalyvavę griovėjai žuvo? Būtų išmintinga priminti tų griovėjų pavardes.

Anksčiau minėtame „Lrytas.lt“ straipsnyje rašoma, kad R. Juknevičienės nuomone, mokytojai turėtų suprasti ką daro. Kokie buvo Lietuvos mokytojai sovietmečiu. Galima paliudyti lietuvių kalbos mokytoja Onos Brilienės, 23 metus dirbusios Pilviškių mokykloje, pavyzdžiu. Jos sūnus, grąžindamas knygą į biblioteką, pamiršo į ją įdėjęs savo Pirmosios Komunijos nuotrauką. Knygą paėmusi kita mokinė nuotrauką rado ir  parodė savo motinai, irgi mokytojai. O ši perdavė ten, „kur reikia“. Ona Brilienė neteko darbo. Ją užstojo jos vyras inžinierius Jurgis. Abu liko bedarbiai su 6 mažais vaikais. Bet Dievas ir geri žmonės padėjo jiems išgyventi. Dabar du jų sūnūs yra kunigai, o viena duktė – vienuolė.

Galima paminėti ir kitą atvejį, kuris įvyko Kulautuvoje. Viena mokytoja (prisimenu  dėl jos sugyventinio Gamgapševo pavardės), pastebėjusi, kad  lituanistė Stasė Jasiūnaitė nešioja ant kaklo kryželį, įskundė ją partiniams organams. Atvykęs Vilijampolės partijos sekretorius, sušaukė mokytojų susirinkimą, kuriame įsakė arba kryželį  nusiimti, arba išeiti iš darbo. Stasė Jasiūnaitė paaiškino, kad jai, buvus šešerių su puse, tą kryželį jai uždėjo mirdama motina, todėl ji negalinti jo nusiimti.  Stasę Jasiūnaitę išvarė iš mokyklos ir privertė įsidarbinti sanatorijoje sanitare puse etato už 35 rubliai per mėnesį. Dabar Kulautuvoje viena gatvė pavadinta Stasės Jasiūnaitės vardu. Deja, gatvės pavadinime nėra žodžio „mokytoja“.

Arba kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminklo Vilniuje, išbraukė žodį „kunigas“. Kazlų Rūdoje gatvė buvo pavadinta „V. Borisevičiaus“. O kad vardo „vyskupas“ žmonės nepajėgė išreikalauti.

Dabartiniai mokytojai tad turi į ką orientuotis, jausti atsakomybę už mokinius, kurie atsakinėja  per laidą „Klausimėlis“. Klausimas „Ką Vytautas davė Lietuvai?“ – „Atvežė į Lietuvą arklius“,  „Iš kur atvežė?“ –„Jūs patys žinote“. „Kada gyveno Vytautas Didysis? – atsakoma   „Smetonos laikais“. Taigi, mokytojams reikia kitaip elgtis, nereikalauti vien atlyginimo padidinimo, bet taip auklėtų tautą, kad tauta nulenktų prieš mokytoją galvą. Deja, jie nepadarė visko, ką turėjo padaryti šeima. Lietuvoje buvo 200 tūkstančių komjaunuolių. Jie nieko negavo iš mokyklos ir patys neturėjo ką duoti kitiems. Šitie komjaunuoliai sudarė apie 100 tūkstančių šeimų.

Būtina įsiskaityti į Lietuvos praeitį ir ne griauti, bet statyti ateities Lietuvą. Tai šeimos, kiekvieno mokytojo, kunigo  ir visos visuomenės šventa pareiga.

                     

                      Taigi, klausimas visiems: ar ginsime Lietuvą, jei tik reikės, net iki gyvybės aukos?

 

Šį rašinį baigiu didžio Lietuvos poeto Bernardo Brazdžionio žodžiais:

 

Šaukiu aš tautą GPU užguitą

Ir blaškomą it rudenio lapus:

Į naują vieškelį, į naują buitį

Kur niekur šiaurės vėjai neužpūs.

 

 

2013-09-30                                             

Laisvės kovotojas monsinjoras Alfonsas Svarinskas        

Design by Joomla