Pradžia

Tautos atmintis. Ko nevalia ištrinti

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Lietuvos partizanų kapelionas

Iki 1990 metų kovo 11-osios 22 metus praleidau lageriuose. Žmonės svajojo apie laisvę ir grįžimą į Tėvynę. Apie Nepriklausomybės Akto paskelbimą išgirdau būdamas Pietų Amerikoje. Paskelbus Nepriklausomybę svarbiausia buvo atgauti Laisvę, o visa kita turėjo išplaukti iš Jos. 1991-ųjų sausį tauta buvo susirinkusi ginti Parlamento, žmonės budėjo naktimis prie laužų, jie buvo pasiryžę žūti, bet nesitraukti. Meldėsi, giedojo. Aš tuo laiku Kaune dirbau kardinolo Vincento Sladkevičiaus kurijos kancleriu. Kardinolas į įvykius nesikišo, iš savo kambario pro langą dažnai stebėjo, kaip prie Rotušės būriuojasi žmonės. Tačiau kardinolo biure jautėme vis kylančią įtampą. Kasdien po kelis kartus į duris beldėsi rusakalbiai vyrai ir prašė padėti susisiekti su disidentais. Jų nepriekaištinga rusų kalba (matyt, būdavo atvykę tiesiai iš Maskvos) ir keistas prašymas nepaliko abejonių, kam jie atstovavo ir ko siekė.

Atgavusi Nepriklausomybę, apgynusi laisvės siekį Sausį, Tauta buvo apgauta. Aš buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą 1991 metų rugsėjį. Atvažiuodavo delegacijos iš įvairių miestų. Žmonės buvo nusivylę dėl to, kad bolševikai vėl kelia galvas, tačiau ne visi Aukščiausiosios Tarybos deputatai norėjo su jais kalbėtis, ką nors paaiškinti, net į Parlamento vidų daugelio neįsileido. Aš ir Zita Šličytė, kaip ir daugelis kitų, išeidavome į lauką, prie dar stovėjusių barikadų, pasikalbėti su žmonėmis, bet padėti jiems beveik niekuo negalėjome.

Skaityti daugiau: Tautos atmintis. Ko nevalia ištrinti

DAR KARTĄ APIE KAUNO GETO

Violeta Rutkauskienė „Draugas“, 2002. VII.3

Papildant I. Medžiuko rašinį „Kauno geto tragedija“ („Draugas“ 5.29.2002), norėtųsi pastebėti, kad „Hidden History of the Kovno Ghetto“ yra tik viena iš keletos pastaruoju metu pasirodžiusių knygų apie Kauno žydų tragediją nacių okupacijos laikotarpiu Lietuvoje. Be mums jau kiek daugiau žinomų William Mishell (Volf Mishelski) prisiminimų „Kaddish for Kovno“ ( 1988), JAV bibliotekose surasime ir daugiau knygų apie Kauno žydų geto tragediją. Daug svarbių istorinių faktų apie Kauno žydų likimą pateikiama knygoje „The Holocaust“, kurią 1985 m. parašė žinomas anglų istorikas Martin Gibert. 1986 m. ši knyga pasirodė ir Amerikoje. 1990-siais išleista dar viena labai įdomi ir vertinga knyga, pasakojanti apie Kauno žydų geto tragediją ir jo gyventojų likimą. Ji vadinasi „Surviving the holocaust - The Kovno Ghetto diary“. Ją parašė buvęs Kauno žydų geto administracijos sekretorius Avraham Tory, (Lietuvoje žinomas kaip Avraham Golub), teisės žinovas nepriklausomoje Lietuvoje, vėliau jau žinomas teisininkas Izraelyje. I. Medžiukas savo rašinyje A. Tory mini net keletą kartų - jau nuo pat Kauno geto pradžios A. Tory išrenkamas geto seniūnų tarybos sekretoriumi; tai jį, pabėgusį iš likviduojamo Kauno geto, 1944 m. paslepia ir išgelbsti kunigas Bronius Paukštys - tuo laiku buvęs klebonu Kauno Švenčiausiosios Trejybės parapijoje.

Skaityti daugiau: DAR KARTĄ APIE KAUNO GETO

Sovietų Sąjungos karas prieš Lietuvą

Prof. Antanas TYLA

Suprantama, dabartinė Rusija – tai ne Sovietų Sąjunga. Tačiau pareiškimai, pateisinantys Baltijos valstybių okupaciją kaip Sovietų Sąjungos vakarinių sienų saugumo stiprinimą, padvelkė imperinio mąstymo gyvybingumu ir nuoseklumu. Gal tokie pareiškimai atsiranda iš istorijos nežinojimo? Dabar Rusija rengiasi iškilmėms – paminėti karo prieš nacių Vokietiją pabaigos 60-metį. Tad norisi pakviesti ir Rusijos gyventojus įsisąmoninti, kokie SSRS nusikaltimai tarptautinei teisei, nusikaltimai žmoniškumui ir kariniai nusikaltimai slypi už sovietinio vakarinių savo imperijos sienų stiprinimo – Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos 1940 metais. Kaip matyti iš V.Putino požiūrio į Sovietų Sąjungos nusikaltimus sulaužant tarptautines sutartis ir brutaliai okupuojant bei aneksuojant Baltijos šalis, Rusija juos pateisina ir tapatina save su tais nusikaltimais. Čia kaip priešingybė iškyla Vokietija ir vokiečių tauta, kuri pajėgia kritiškai vertinti nacių valdžios nusikaltimus. Buchenvaldo konclagerio išlaisvinimo 60-mečio paminėjime Vokietijos kancleris kalbėjo, kad pasaulis negali leisti, jog iš žmonių atminties išblėstų nacių padaryti žiaurumai. Gal ir Rusijai šitaip reikėtų atsiriboti nuo komunistinio imperializmo, konclagerių režimo, surengti bent vieno konclagerio uždarymo paminėjimą, pripažinti sovietinės valdžios tarptautinius nusikaltimus. Galbūt padės kaimynei susivokti ir šis rašinys, kurį parengiau remiantis Lietuvos ir Rusijos istorikų tyrimais apie SSRS karą prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valstybei ginklu nepasipriešinus, Sovietų Sąjunga okupavo ir aneksavo Lietuvą. Beliko tautai gintis nuo okupantų ir rūpintis valstybės nepriklausomybės atkūrimu. Todėl okupantams teko kariauti jau ne prieš valstybę, bet prieš lietuvių tautą, kuri vadovavosi Vasario 16-osios Akto politine nuostata. Iš esmės tai buvo SSRS karas prieš Lietuvos valstybės piliečius, ginančius savo pilietines teises, kurias jiems suteikė Lietuvos valstybė ir kurias tarptautinėmis sutartimis pripažino visos Europos ir kitų kontinentų valstybės, tarp jų ir nė vienos sutarties nevykdžiusi Sovietų Sąjunga. Labai nedetalizuodami pažiūrėkime, kaip SSRS kariavo prieš Lietuvą.

Skaityti daugiau: Sovietų Sąjungos karas prieš Lietuvą