Lietuvos istorija

Tai kolektyvinės monografijos „Vytautas Didysis“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas 1930 m. Kaune, yra vienas svarbiausių tarpukario istoriografijos darbų, skirtas didžiojo kunigaikščio 500-osioms mirties metinėms paminėti.
Autoriai ir tikslas
Knygą parengė jaunųjų to meto istorikų komanda: Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, V. Dėdinas, Antanas Kučinskas, Simas Sužiedėlis, Paulius Šležas ir dr. M. Krasauskaitė. Kaip nurodoma pratarmėje, pagrindinis knygos tikslas buvo užpildyti didžiulę lietuviškos istoriografijos spragą ir pateikti plačiajai visuomenei solidų, faktais paremtą veikalą apie vieną svarbiausių tautos istorijos asmenybių. Tai buvo ne tik mokslinis, bet ir tautinės savigarbos bei edukacijos projektas.
Apie ką ši knyga?
Tai išsami, chronologiškai sudaryta monografija, aprėpianti visą Vytauto Didžiojo epochą. Knygoje nuosekliai nagrinėjami šie aspektai:
Istorinis kontekstas: Pateikiama Lietuvos padėtis iki Vytauto valdymo, santykiai su kaimynais (ypač Vokiečių ordinu ir Lenkija), vidaus kovos ir valstybės centralizacijos problemos.
Vytauto gyvenimas ir veikla: Nuo pat jaunystės kovų dėl sosto iki tapimo faktišku Lietuvos valdovu. Detaliai analizuojama jo vidaus ir užsienio politika.
Svarbiausi politiniai įvykiai: Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos krikštui, santykiams su Lenkija po Krėvos unijos, kovoms su Vokiečių ordinu (ypač Žalgirio mūšiui) ir sudėtingam karūnavimo klausimui.
Valstybės valdymas: Nagrinėjama Vytauto ekonominė politika, kariuomenės organizavimas ir pastangos sukurti centralizuotą, stiprią valstybę.
Asmenybės portretas: Autoriai bando atskleisti Vytauto charakterį, jo, kaip diplomato, karvedžio ir politiko, savybes.
Stilius ir reikšmė
Knygos stilius yra populiarus mokslinis. Nors veikalas paremtas istoriniais šaltiniais ir rimta analize, jis parašytas aiškia ir suprantama kalba, siekiant, kad būtų prieinamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Autoriai pabrėžė siekį į istorinius įvykius pažvelgti „lietuvio akimis“, taip formuodami nacionalinį istorinį pasakojimą.
Ši monografija tapo klasikiniu veikalu Lietuvos istoriografijoje. Tai buvo pirmoji tokio masto lietuvių istorikų parengta studija apie Vytautą Didįjį, padėjusi tvirtus pamatus vėlesniems tyrimams ir suformavusi ištisų kartų supratimą apie šį iškilų valdovą.
Kam skirta knyga?
Veikalas skirtas visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Ji yra vertingas šaltinis studentams, mokytojams, istorijos mėgėjams ir kiekvienam, norinčiam giliau suprasti Lietuvos aukso amžių ir asmenybę, labiausiai su juo siejamą.

Tai Lietuvos savanorio, Vyties Kryžiaus kavalieriaus ir žurnalisto Stasio Butkaus atsiminimų knygos „Vyrai Gedimino kalne“ apžvalga. Šis veikalas yra autentiškas ir gyvas liudijimas apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, papasakotas tiesioginio jų dalyvio.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie vieną dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo sekusias kovas dėl nepriklausomybės. Autorius, tuo metu dar jaunuolis, atsiduria pačiame įvykių sūkuryje. Knyga prasideda nuo vokiečių kariuomenės įžengimo į jo gimtąją Žemaitiją 1915 m. ir veda skaitytoją per kautynes, savanorių gyvenimo buitį, pasiaukojimą ir kovas su bolševikais. Vienas iš centrinių ir simbolinių knygos momentų – paties autoriaus dalyvavimas iškeliant Lietuvos trispalvę Gedimino kalne Vilniuje 1919 m. sausio 1 d..
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriotizmas ir pasiaukojimas: Knygos ašis – besąlygiška meilė Tėvynei ir pasiryžimas aukotis dėl jos laisvės. Autorius su didele pagarba kalba apie paprastus kaimo vaikinus, „pilkuosius artojėlius“, kurie, atėjus metui, nedvejodami stojo ginti savo žemės.
Tautos gimimas: Atsiminimuose atsispindi lūžio momentas, kai byrant senajai Rusijos imperijai, gimsta nauja, nepriklausoma Lietuva. Tai pasakojimas ne tik apie karą, bet ir apie tautos dvasios atgimimą.
Karo tikrovė: Skirtingai nuo sausų istorijos vadovėlių, S. Butkus vaizduoja gyvą karo realybę – su jos herojizmu, baime, draugyste ir net humoru.
Stilius
Knyga parašyta itin gyva, vaizdinga ir lengvai skaitoma kalba. Autorius, būdamas talentingas žurnalistas, vengia perdėto sentimentalumo ar patoso. Jo pasakojimas nuoširdus, vietomis ironiškas ir kupinas subtilaus humoro. Nors autorius kalba apie save, jis stengiasi išlikti objektyvus, pasakodamas ne apie savo asmeninius žygdarbius, o apie visos savanorių kartos patirtį. Kai kurie kritikai jo stilių lygina su E. M. Remarque'o kūryba, tačiau pabrėžia jo lietuvišką savitumą.
Kam skirta knyga?
Tai knyga, skirta kiekvienam lietuviui, besidominčiam savo šalies istorija. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, norinčiai suprasti, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė. Tai jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie kartą, kuri savo krauju ir pasiaukojimu padėjo pamatus moderniai Lietuvos valstybei.

Šis veikalas – tai pirmasis tomas iškilaus išeivijos istoriko, profesoriaus Zenono Ivinskio (1908–1971) rinktinių raštų serijos, pavadintas „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“. Knyga, išleista po autoriaus mirties Romoje 1978 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.), yra fundamentalus ir brandžiausias Z. Ivinskio darbas, apimantis Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki pat 1430 metų.

Turinys ir struktūra

Knyga yra suskirstyta į išsamų įvadą ir tris pagrindinius skyrius, kurie nuosekliai ir detaliai atskleidžia Lietuvos valstybės formavimosi, iškilimo ir suklestėjimo etapus. Veikalas pasižymi gilia šaltinių analize, istoriografijos išmanymu ir savarankišku požiūriu.

• Įvadas: Čia autorius pateikia geografinius Lietuvos erdvės rėmus, išdėsto savo požiūrį į Lietuvos istorijos periodizaciją ir pateikia išsamią lietuvių istoriografijos apžvalgą nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio.
• I skyrius: Lietuvos proistorė ir pirmosios žinios apie lietuvius. Šiame skyriuje, remiantis archeologiniais ir lingvistiniais duomenimis, apžvelgiama Rytų Pabaltijo priešistorinė kultūra, baltų protautės formavimasis, socialiniai, ekonominiai ir religiniai santykiai iki pat valstybės susidarymo.
• II skyrius: Valstybės iškilimas ir jos sustiprėjimas. Tai pati svariausia knygos dalis, skirta Lietuvos valstybės gimimui. Išsamiai nagrinėjamas karaliaus Mindaugo vaidmuo, jo krikštas ir palikimas. Toliau analizuojamas valstybingumo vystymasis valdant Gediminaičiams – nuo Vytenio iki pat Kriavo akto ir Lietuvos krikšto 1387 m.
• III skyrius: Valstybės suklestėjimas. Šis skyrius yra skirtas Vytauto Didžiojo epochai. Detaliai aprašomi jo vidaus ir užsienio politikos žingsniai: kova dėl valdžios, ekspansija į Rytus, santykiai su totoriais, Žemaitijos klausimo sprendimas, Žalgirio mūšis ir galiausiai – santykiai su Lenkija bei karūnavimo drama.

Knygą papildo išsamus santrumpų sąrašas, bibliografiniai rinkiniai ir vardynas.

Reikšmė

Zenono Ivinskio „Lietuvos istorija“ yra vienas reikšmingiausių ir moksliškai brandžiausių veikalų, parašytų apie senąją Lietuvos praeitį. Autorius, remdamasis Vakarų istoriografijos metodologija, kritiškai vertina šaltinius, polemizuoja su kitais istorikais ir pateikia argumentuotą, sintetinį Lietuvos istorijos vaizdą. Tai yra klasikinis veikalas, neprarandantis savo vertės ir šiandien, būtinas kiekvienam, kas giliau domisi Lietuvos valstybės ištakomis.

Knygos apžvalga: Viktoro Gidžiūno „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849)“

Ši monografija – tai septintasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantys Žiburiai“, išleistas Romoje 1993 metais. Knygą parašė istorikas tėvas Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., nors, autoriui mirus, veikalą pabaigė ir spaudai parengė dr. Irena Vaišvilaitė. Tai monumentalus, išsamus ir kruopštus darbas, skirtas vienai įvairiapusiškiausių XIX a. Žemaitijos asmenybių – kunigui, pranciškonui, pamokslininkui, botanikui ir gydytojui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai.

Turinys ir struktūra

Veikalas yra suskirstytas į tris pagrindines dalis, kurios leidžia skaitytojui visapusiškai susipažinti su J. A. Pabrėžos gyvenimu, jo dvasiniu pasauliu, apaštaline ir moksline veikla. Knyga remiasi gausia archyvine medžiaga, paties Pabrėžos rankraščiais ir amžininkų liudijimais.

• I dalis: Pabrėžos asmuo ir jo apaštalavimas. Tai biografinė dalis, nuosekliai aprašanti visą J. A. Pabrėžos gyvenimo kelią: nuo jaunystės ir studijų Vilniaus universitete bei Varnių kunigų seminarijoje, kunigavimo įvairiose Žemaitijos parapijose (Šiluvoje, Tveruose, Plungėje, Kartenoje) iki apsisprendimo įstoti į pranciškonų tretininkų ordiną Kretingoje. Išsamiai nagrinėjamas jo, kaip pamokslininko ir nuodėmklausio, darbas.
• II dalis: Žemaičių papročiai Pabrėžos pamoksluose. Ši dalis yra unikali etnografinė studija. Autorius, analizuodamas gausų Pabrėžos pamokslų palikimą, atkuria to meto žemaičių buities ir papročių vaizdą: vaikų auklėjimo principus, vestuvinius ritualus (nuo piršlybų iki vestuvių puotos), susituokusiųjų gyvenimo normas, taip pat smerkiamas ydas – girtuokliavimą, prietarus ir pagonybės likučius.
• III dalis: Pabrėža – mokslininkas, gydytojas ir pilietis. Ši dalis, parengta dr. I. Vaišvilaitės, atskleidžia Pabrėžos, kaip mokslininko, veiklą. Aprašomas jo, kaip pirmojo Žemaitijos augmenijos tyrinėtojo, darbas, jo sudarytas lotynų-žemaičių kalbų botanikos žodynas „Taislius auguminis“. Taip pat nušviečiama jo, kaip liaudies gydytojo, praktika ir jo, kaip aktyvaus žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvio, vaidmuo.

Reikšmė

Viktoro Gidžiūno monografija yra fundamentalus veikalas, atveriantis duris į sudėtingą ir turtingą Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos pasaulį. Tai ne tik šventumu garsėjusio dvasininko biografija, bet ir plati XIX a. pradžios Žemaitijos kultūros, buities ir mokslo panorama. Knyga atskleidžia Pabrėžą kaip Švietimo epochos ir tautinio atgimimo idėjų suformuotą intelektualą, kuris sugebėjo suderinti gilų dvasingumą su aštriu mokslininko protu ir nuoširdžia meile paprastiems žmonėms. Tai nepamainomas šaltinis istorikams, etnografams, kalbininkams ir visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros istorija.