Lietuvos istorija

Remiantis Pauliaus Rabikausko knyga „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“, galima pateikti šią apžvalgą:
Tai fundamentalus ir autoritetingas istorinis veikalas, nuodugniai nagrinėjantis vienos svarbiausių Lietuvos švietimo ir kultūros institucijų – Vilniaus akademijos (vėliau tapusios Vilniaus universitetu) – įkūrimo ir veiklos istoriją jėzuitų ordino globoje. Autorius, pats būdamas jėzuitas ir Vatikano archyvuose dirbęs istorikas, pateikia išskirtinai gilų ir detaliais faktais paremtą pasakojimą, apimantį daugiau nei du šimtus metų – nuo 1579 m. iki 1773 m., kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Knyga chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius Vilniaus akademijos raidos etapus:
Įkūrimas ir pirmieji dešimtmečiai: P. Rabikauskas įtaigiai atskleidžia XVI a. antrosios pusės istorinį kontekstą – Reformacijos plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kontrreformacinį atsaką. Išsamiai aprašomas vyskupo Valerijono Protasevičiaus vaidmuo pakviečiant jėzuitus į Vilnių ir karaliaus Stepono Batoro privilegija, kuria kolegija buvo pakelta į akademijos ir universiteto rangą. Ši dalis pabrėžia, kad akademijos įkūrimas buvo ne tik švietimo, bet ir politinis bei ideologinis žingsnis, siekiant sustiprinti katalikybę regione.
„Aukso amžius“: Knygoje daug dėmesio skiriama XVII a., kai Vilniaus akademija tapo vienu svarbiausių mokslo ir kultūros centrų Rytų Europoje. Autorius detaliai nagrinėja akademijos struktūrą, dėstytus dalykus (nuo laisvųjų menų iki teologijos ir filosofijos), profesūros veiklą ir studentų gyvenimą. Ypač iškeliami tokie iškilūs akademijos auklėtiniai ir profesoriai kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „sarmatų Horacijumi“, ir istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, padėjęs pagrindus Lietuvos istoriografijai. Taip pat pabrėžiama akademijos spaustuvės reikšmė knygų leidybai ir lietuvių raštijos raidai.
Išbandymų metai ir pabaiga: Autorius neaplenkia ir sudėtingų laikotarpių – XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija („Tvanas“), kurie nuniokojo kraštą ir smarkiai pakenkė akademijos veiklai. Paskutiniuose skyriuose analizuojamos jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. priežastys ir pasekmės. Aprašoma, kaip akademijos turtas ir funkcijos buvo perduotos Edukacinei komisijai, taip užverčiant jėzuitų epochos puslapį Lietuvos švietimo istorijoje.
Autoriaus stilius ir indėlis
Paulius Rabikauskas rašo aiškiu, akademiniu, tačiau nevarginančiu stiliumi. Jo pasakojimas paremtas gausiais archyviniais šaltiniais, kas suteikia knygai ypatingo solidumo ir patikimumo. Autorius ne tik pateikia faktus, bet ir analizuoja procesus, atskleidžia asmenybių motyvus ir įvertina jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūrą, mokslą ir net valstybingumo raidą. Tai ne sausas datų ir pavardžių sąvadas, o gyvas pasakojimas apie instituciją, kuri šimtmečiais formavo Lietuvos intelektualinį elitą.
Apibendrinimas
„Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ yra vienas svarbiausių veikalų, skirtų Lietuvos švietimo ir kultūros istorijai. Tai išsami ir gili studija, atskleidžianti nepaprastai reikšmingą jėzuitų ordino vaidmenį, ugdant tautos protą ir dvasią. Knyga yra būtina perskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, Vilniaus universiteto ištakomis ir platesniu Europos kultūrinių bei religinių procesų kontekstu.

Tai kolektyvinės monografijos „Vytautas Didysis“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas 1930 m. Kaune, yra vienas svarbiausių tarpukario istoriografijos darbų, skirtas didžiojo kunigaikščio 500-osioms mirties metinėms paminėti.
Autoriai ir tikslas
Knygą parengė jaunųjų to meto istorikų komanda: Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, V. Dėdinas, Antanas Kučinskas, Simas Sužiedėlis, Paulius Šležas ir dr. M. Krasauskaitė. Kaip nurodoma pratarmėje, pagrindinis knygos tikslas buvo užpildyti didžiulę lietuviškos istoriografijos spragą ir pateikti plačiajai visuomenei solidų, faktais paremtą veikalą apie vieną svarbiausių tautos istorijos asmenybių. Tai buvo ne tik mokslinis, bet ir tautinės savigarbos bei edukacijos projektas.
Apie ką ši knyga?
Tai išsami, chronologiškai sudaryta monografija, aprėpianti visą Vytauto Didžiojo epochą. Knygoje nuosekliai nagrinėjami šie aspektai:
Istorinis kontekstas: Pateikiama Lietuvos padėtis iki Vytauto valdymo, santykiai su kaimynais (ypač Vokiečių ordinu ir Lenkija), vidaus kovos ir valstybės centralizacijos problemos.
Vytauto gyvenimas ir veikla: Nuo pat jaunystės kovų dėl sosto iki tapimo faktišku Lietuvos valdovu. Detaliai analizuojama jo vidaus ir užsienio politika.
Svarbiausi politiniai įvykiai: Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos krikštui, santykiams su Lenkija po Krėvos unijos, kovoms su Vokiečių ordinu (ypač Žalgirio mūšiui) ir sudėtingam karūnavimo klausimui.
Valstybės valdymas: Nagrinėjama Vytauto ekonominė politika, kariuomenės organizavimas ir pastangos sukurti centralizuotą, stiprią valstybę.
Asmenybės portretas: Autoriai bando atskleisti Vytauto charakterį, jo, kaip diplomato, karvedžio ir politiko, savybes.
Stilius ir reikšmė
Knygos stilius yra populiarus mokslinis. Nors veikalas paremtas istoriniais šaltiniais ir rimta analize, jis parašytas aiškia ir suprantama kalba, siekiant, kad būtų prieinamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Autoriai pabrėžė siekį į istorinius įvykius pažvelgti „lietuvio akimis“, taip formuodami nacionalinį istorinį pasakojimą.
Ši monografija tapo klasikiniu veikalu Lietuvos istoriografijoje. Tai buvo pirmoji tokio masto lietuvių istorikų parengta studija apie Vytautą Didįjį, padėjusi tvirtus pamatus vėlesniems tyrimams ir suformavusi ištisų kartų supratimą apie šį iškilų valdovą.
Kam skirta knyga?
Veikalas skirtas visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Ji yra vertingas šaltinis studentams, mokytojams, istorijos mėgėjams ir kiekvienam, norinčiam giliau suprasti Lietuvos aukso amžių ir asmenybę, labiausiai su juo siejamą.

Tai Lietuvos savanorio, Vyties Kryžiaus kavalieriaus ir žurnalisto Stasio Butkaus atsiminimų knygos „Vyrai Gedimino kalne“ apžvalga. Šis veikalas yra autentiškas ir gyvas liudijimas apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, papasakotas tiesioginio jų dalyvio.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie vieną dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo sekusias kovas dėl nepriklausomybės. Autorius, tuo metu dar jaunuolis, atsiduria pačiame įvykių sūkuryje. Knyga prasideda nuo vokiečių kariuomenės įžengimo į jo gimtąją Žemaitiją 1915 m. ir veda skaitytoją per kautynes, savanorių gyvenimo buitį, pasiaukojimą ir kovas su bolševikais. Vienas iš centrinių ir simbolinių knygos momentų – paties autoriaus dalyvavimas iškeliant Lietuvos trispalvę Gedimino kalne Vilniuje 1919 m. sausio 1 d..
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriotizmas ir pasiaukojimas: Knygos ašis – besąlygiška meilė Tėvynei ir pasiryžimas aukotis dėl jos laisvės. Autorius su didele pagarba kalba apie paprastus kaimo vaikinus, „pilkuosius artojėlius“, kurie, atėjus metui, nedvejodami stojo ginti savo žemės.
Tautos gimimas: Atsiminimuose atsispindi lūžio momentas, kai byrant senajai Rusijos imperijai, gimsta nauja, nepriklausoma Lietuva. Tai pasakojimas ne tik apie karą, bet ir apie tautos dvasios atgimimą.
Karo tikrovė: Skirtingai nuo sausų istorijos vadovėlių, S. Butkus vaizduoja gyvą karo realybę – su jos herojizmu, baime, draugyste ir net humoru.
Stilius
Knyga parašyta itin gyva, vaizdinga ir lengvai skaitoma kalba. Autorius, būdamas talentingas žurnalistas, vengia perdėto sentimentalumo ar patoso. Jo pasakojimas nuoširdus, vietomis ironiškas ir kupinas subtilaus humoro. Nors autorius kalba apie save, jis stengiasi išlikti objektyvus, pasakodamas ne apie savo asmeninius žygdarbius, o apie visos savanorių kartos patirtį. Kai kurie kritikai jo stilių lygina su E. M. Remarque'o kūryba, tačiau pabrėžia jo lietuvišką savitumą.
Kam skirta knyga?
Tai knyga, skirta kiekvienam lietuviui, besidominčiam savo šalies istorija. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, norinčiai suprasti, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė. Tai jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie kartą, kuri savo krauju ir pasiaukojimu padėjo pamatus moderniai Lietuvos valstybei.