Lietuvos istorija
- Išsami informacija
- Peržiūros: 13
Stasys Yla
Boston, 1970
Knygos „Šiluva Žemaičių istorijoje“ apžvalga
Kunigo ir istoriko Stasio Ylos fundamentalus veikalas „Šiluva Žemaičių istorijoje“, kurio pirmoji dalis „Reformacija ir Restauracija“ pasirodė 1970 metais, yra vienas išsamiausių ir pamatinių darbų, skirtų ne tik garsiausiai Lietuvos šventovei, bet ir visam sudėtingam Žemaitijos bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniam laikotarpiui. Tai nėra vien siaura parapijos ar miestelio kronika; tai – plati istorinė panorama, kurioje per Šiluvos prizmę atskleidžiamos XVI–XVIII a. religinės, politinės ir kultūrinės kovos.
Mokslinis pamatas ir tyrimo platumas
Knygos autoriaus žodyje atsiskleidžia įspūdingas mokslinio darbo mastas. Pajutęs, kad populiariuose leidiniuose esanti informacija apie Šiluvą yra paviršutiniška, S. Yla ėmėsi ilgamečių ir nuodugnių tyrimų. Medžiaga šiai knygai buvo renkama ne vienerius metus, pasitelkiant Vatikano archyvą ir biblioteką, taip pat institucijas Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje bei JAV. Autorius taikliai apibūdina savo darbą kaip „mozaikos akmenėlių“ rinkimą ir komponavimą – iš išblaškytų šaltinių jis kantriai sudėliojo vientisą ir detalų pasakojimą, Šiluvos istoriją įpindamas į „platesnę Žemaičių buitį“.
Nuo ištakų iki audringų permainų
Knygos pasakojimas pradedamas nuo miestelio geografinės ir istorinės aplinkos apžvalgos, atskleidžiant pirmuosius vietovardžius – Būda ir Šilas. Itin detaliai, remiantis istoriniais dokumentais, nagrinėjama bažnyčios įkūrimo istorija, siejama su Vytauto Didžiojo bendradarbio Petro Gedgaudo asmeniu, kuris 1457 m. pastatė pirmąją šventovę.
Didžiausias dėmesys pirmojoje dalyje skiriamas Reformacijos ir po jos sekusios katalikybės Restauracijos (Kontrreformacijos) epochai. Autorius nuosekliai atskleidžia, kaip liuteronizmo, o vėliau ir kalvinizmo bangos pasiekė Žemaitiją ir pačią Šiluvą. Detaliai aprašomas bažnyčios turto nusavinimas, katalikų kunigų pasitraukimas ir galiausiai pačios bažnyčios sugriovimas. Šiluva trumpam tapo svarbiu kalvinizmo centru, čia net buvo įkurta kunigų ir mokytojų seminarija – alumnatas.
Ne mažiau dramatiškai aprašoma ir katalikybės grįžimo eiga. Penktame skyriuje „Teismo kova už prarastas bažnyčias“ atskleidžiamos dešimtmečius trukusios teisinės bylos, kurias inicijavo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis ir atkakliai vedė kanauninkas Jonas Kazakevičius, kol galiausiai 1622 m. Vilniaus Tribunolas grąžino Šiluvą katalikams.
Šiluva kaip Lietuvos istorijos veidrodis
Knygos stiprybė – gebėjimas per vienos vietovės istoriją atspindėti visos valstybės ir epochos procesus. Šiluvos likimas tampa didžiųjų giminių – Gedgaudų, Kęsgailų, Zavišų, Šemetų, Radvilų, Pacų, Sapiegų – politinių ir religinių interesų susidūrimo lauku. Autorius puikiai parodo, kaip asmeniniai didikų apsisprendimai, jų šeimyniniai ryšiai ir turto dalybos tiesiogiai veikė ne tik šventovės, bet ir paprastų žmonių likimą. Kova dėl Šiluvos tampa kova dėl visos Žemaitijos ir Lietuvos dvasinio veido.
S. Yla neapsiriboja vien religiniais konfliktais. Jis nušviečia ir platesnį kontekstą – Didįjį Šiaurės karą, badą ir marą, nuniokojusius kraštą XVIII a. pradžioje, bei kintančią politinę situaciją, vedusią Lietuvą į agoniją.
„Šiluva Žemaičių istorijoje“ yra pavyzdys, kaip lokali istorija gali tapti raktu į esminių nacionalinės istorijos procesų supratimą. Tai kruopštaus mokslinio darbo ir gyvo pasakojimo sintezė, išliekanti nepaprastai vertingu šaltiniu visiems, besidomintiems Lietuvos praeitimi.
Kunigo ir istoriko Stasio Ylos fundamentalus veikalas „Šiluva Žemaičių istorijoje“, kurio pirmoji dalis „Reformacija ir Restauracija“ pasirodė 1970 metais, yra vienas išsamiausių ir pamatinių darbų, skirtų ne tik garsiausiai Lietuvos šventovei, bet ir visam sudėtingam Žemaitijos bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniam laikotarpiui. Tai nėra vien siaura parapijos ar miestelio kronika; tai – plati istorinė panorama, kurioje per Šiluvos prizmę atskleidžiamos XVI–XVIII a. religinės, politinės ir kultūrinės kovos.
Mokslinis pamatas ir tyrimo platumas
Knygos autoriaus žodyje atsiskleidžia įspūdingas mokslinio darbo mastas. Pajutęs, kad populiariuose leidiniuose esanti informacija apie Šiluvą yra paviršutiniška, S. Yla ėmėsi ilgamečių ir nuodugnių tyrimų. Medžiaga šiai knygai buvo renkama ne vienerius metus, pasitelkiant Vatikano archyvą ir biblioteką, taip pat institucijas Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje bei JAV. Autorius taikliai apibūdina savo darbą kaip „mozaikos akmenėlių“ rinkimą ir komponavimą – iš išblaškytų šaltinių jis kantriai sudėliojo vientisą ir detalų pasakojimą, Šiluvos istoriją įpindamas į „platesnę Žemaičių buitį“.
Nuo ištakų iki audringų permainų
Knygos pasakojimas pradedamas nuo miestelio geografinės ir istorinės aplinkos apžvalgos, atskleidžiant pirmuosius vietovardžius – Būda ir Šilas. Itin detaliai, remiantis istoriniais dokumentais, nagrinėjama bažnyčios įkūrimo istorija, siejama su Vytauto Didžiojo bendradarbio Petro Gedgaudo asmeniu, kuris 1457 m. pastatė pirmąją šventovę.
Didžiausias dėmesys pirmojoje dalyje skiriamas Reformacijos ir po jos sekusios katalikybės Restauracijos (Kontrreformacijos) epochai. Autorius nuosekliai atskleidžia, kaip liuteronizmo, o vėliau ir kalvinizmo bangos pasiekė Žemaitiją ir pačią Šiluvą. Detaliai aprašomas bažnyčios turto nusavinimas, katalikų kunigų pasitraukimas ir galiausiai pačios bažnyčios sugriovimas. Šiluva trumpam tapo svarbiu kalvinizmo centru, čia net buvo įkurta kunigų ir mokytojų seminarija – alumnatas.
Ne mažiau dramatiškai aprašoma ir katalikybės grįžimo eiga. Penktame skyriuje „Teismo kova už prarastas bažnyčias“ atskleidžiamos dešimtmečius trukusios teisinės bylos, kurias inicijavo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis ir atkakliai vedė kanauninkas Jonas Kazakevičius, kol galiausiai 1622 m. Vilniaus Tribunolas grąžino Šiluvą katalikams.
Šiluva kaip Lietuvos istorijos veidrodis
Knygos stiprybė – gebėjimas per vienos vietovės istoriją atspindėti visos valstybės ir epochos procesus. Šiluvos likimas tampa didžiųjų giminių – Gedgaudų, Kęsgailų, Zavišų, Šemetų, Radvilų, Pacų, Sapiegų – politinių ir religinių interesų susidūrimo lauku. Autorius puikiai parodo, kaip asmeniniai didikų apsisprendimai, jų šeimyniniai ryšiai ir turto dalybos tiesiogiai veikė ne tik šventovės, bet ir paprastų žmonių likimą. Kova dėl Šiluvos tampa kova dėl visos Žemaitijos ir Lietuvos dvasinio veido.
S. Yla neapsiriboja vien religiniais konfliktais. Jis nušviečia ir platesnį kontekstą – Didįjį Šiaurės karą, badą ir marą, nuniokojusius kraštą XVIII a. pradžioje, bei kintančią politinę situaciją, vedusią Lietuvą į agoniją.
„Šiluva Žemaičių istorijoje“ yra pavyzdys, kaip lokali istorija gali tapti raktu į esminių nacionalinės istorijos procesų supratimą. Tai kruopštaus mokslinio darbo ir gyvo pasakojimo sintezė, išliekanti nepaprastai vertingu šaltiniu visiems, besidomintiems Lietuvos praeitimi.