I dalis

Homoseksualinė revoliucija

I skyrius

Homoseksualų judėjimas:

MORALINĖS REVOLIUCIJOS PRISTATYMAS

Istorijos tėkmėje atsitikdavo taip, kad homoseksualų grupės kartais įgydavo politinės ir ypač kultūrinės įtakos.

Turbūt labiausiai stulbinantis pavyzdys, tai homoseksualių ir biseksualių menininkų bei rašytojų grupių padaryta įtaka renesanso laikotarpiu. Literatūroje ir dailėje jie iš naujo pristatė vadinamą graikų ydą¹¹. Tai ypatingai pastebima vaizduojamajame mene, kuomet vyriško nuogumo manijos apimti menininkai siekė vaizduoti jį pačiomis atviriausiomis pozomis. Tiek vyrų, tiek moterų figūros turėjo akivaizdžių androginiškų bruožų. Nepaisant pūpsančių raumenų, tapyboje ir skulptūroje vaizduojami vyrai yra švelnaus ir moteriško charakterio, o moterys vaizduojamos turinčios nepriderančio vyriškumo.¹²

¹¹ Taip vadinamas homoseksualumas dėl jo paplitimo senovės Graikijoje

¹² 1542 m. humanistų rašytojas Aretino, girdamas Mikelandželo Veneros paveikslą rašė taip: „jame vaizduojama deivė, kurios moteriškas kūnas turėjo vyrišką raumenyną. Taip ji paveikta vyriškų ir moteriškų jausmų." European- : Renaissance, www.glbtq.com/arts/eur_art7_renaissance,3.html; Plg. James M. Saslow, Ganymede in the Renaissance: Homosexuality in Art and Society (New Haven, Conn.: Yale Univer-sity Press, 1986); Luciano Bottoni, Leonardo e l'Androgino (Milan: Franco Angeli, 2002)

Pirmą kartą visuomenė susiduria su homoseksualų judėjimu

Vis dėlto pirmą kartą istorijoje Vakarų krikščionių, o gal ir visos žmonijos, visuomenė susiduria ne su tiesiog padrikomis įtakingų homoseksualų grupėmis, bet su aiškiu organizuotu judėjimu viešai pripažintų homoseksualų, kurie ne tik didžiuojasi savo įpročiais, bet vienijasi mėgindami primesti visuomenei savo ideologiją.

Tai homoseksualų judėjimas - platus organizacijų, spaudimo grupių, radikalių intelektualų ir aktyvistų tinklas. Jų siekis yra pakeisti įstatymus, papročius, dorovę ir mentalitetą, kad homoseksualumas ne tik taptų toleruojamas, bet ir priimamas kaip geras ir normalus dalykas. Judėjimo aktyvistai spaudžia visuomenę, kad būtų legalizuota homoseksualumo praktika ir viešos manifestacijos, tokios kaip homoseksuali „santuoka", tuo pačiu metu negailestingai atakuodami tuos, kurie gina tradicinę moralę.¹³

13 Pavyzdžiui, interneto svetainė National Gay and Lesbian Task Force (Nacionalinis gėjų ir lesbiečių specialios paskirties būrys) siūlo bukletą pavadinimu Know Thy Enemy: Quotes About the Sodomy Ruling and the Same-Sex Marriage Backlash (Pažink savo priešą: citatos apie sodomijos valdymą ir neigiamą reakciją į homoseksualią santuoką), 2003 m. liepos 28 d., autoriai Michelle Klemens ir Sheri A. Lunn. Svetainėje yra knygos apibendrinimas, kur rašoma: „Pirmas iš kompendiumų parodantis tulžingas reakcijas tų, kurie nepripažįsta lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transvestitų lygių teisių prieš įstatymą. Šį pranešimą sudaro citatos (pvz., Jerry Falvvell, Riek Santorum) ir jis bus reguliariai atnaujinamas internete." www.ngltf.org/library/index.cfm.

Ne pilietinių teisių judėjimas, bet moralinė revoliucija

Daugelis tiki, kad kultūrinė kova dėl homoseksualumo yra griežtai pilietinių teisių klausimas. Homoseksualų judėjimas neatmeta taktinio privalumo, kurį toks pažiūris užtikrina. Tačiau jis siekia daug daugiau: visiškos visuomenės moralės inversijos. Rašydamas į Chicago Free Press homoseksualų aktyvistas Paul Varneli tvirtina:

„Esminis polemizuojamo homoseksualumo klausimo objektas nėra diskriminacija, neapykanta, nusikaltimai ar namų partnerystės, bet homoseksualumo moralumas.

Net jei gėjai pasiektų antidiskriminacinių įstatymų, įstatymų prieš nusikaltimus, kylančius iš neapykantos, ir namų partnerystės pašalpas, tai nedaug tepadės pasipriešinti esančiam moraliniam smerkimui, kuris ir toliau liks pūliuojanti žaizda anapus įstatymo, ir toliau kels priešiškumą, kurstys neapykantos nusikaltimus, palaikys konversines terapijas, skatins jaunų gėjų savižudybes ir varžys visišką socialinį priėmimą, kurio mes siekiame.

Kita vertus, jei mes įtikintume žmones, kad homoseksualumas yra visiškai moralus, tuomet dingtų visas žmonių polinkis į diskriminaciją, į smurtą prieš gėjus ar pasipriešinimą gėjų santuokai. Jauni ir suaugę gėjai galėtų lengvai susivokti, kas esantys.

Taigi gėjų judėjimas, pripažįstame mes tai ar ne, nėra pilietinių teisių judėjimas, net ne seksualinio išlaisvinimo judėjimas, bet moralinė revoliucija, kurios tikslas pakeisti žmonių požiūrį į homoseksualumą".¹⁴

¹⁴ Paul Varneli, "Defending Our Morality", („Mūsų moralės gynimas") Chicago Free Press, 2000 rugpj. 16. http://indegayforum.org/author/varnell/varnell37.html. (išskyrimo šriftas mūsų.)

 

II skyrius

Sąsaja, kurios niekas nenori daryti

Kad deramai suprastume dabartinę homoseksualinę revoliuciją, turime pažvelgti į ją platesniame seksualinės revoliucijos kontekste.

Skaistybė, kuklumas ir nuosaikumas - skiriamieji krikščioniškosios civilizacijos ženklai - užleido vietą nežabotai kūniškų malonumų ir neįsivaizduojamo žmogaus kūno demonstravimo paieškai.

Tokia seksualumo obsesija paplito mūsų kultūroje. Literatūra, mada, pramogos, reklama ar paprasčiausia kasdieninė kalba ir elgesys - beveik viskas šiandien ženklinama šia erotikos etikete. Šiandieninis hiperseksualizuotas pasaulis tapo puikia terpe bet kokiam seksualiniam nukrypimui.

Jausmo ir proto atskyrimas

Septintojo dešimtmečio seksualinė revoliucija buvo brandinama tokio kultūrinės raidos amžiaus, kuriame jausmas buvo atskirtas nuo proto. Romantinės literatūros ir meno mokyklos iškėlė emocijas aukščiau už protą, jausmus aukščiau už intelektą.

Taip padarius, romantika ir meilė tapo aukščiausiu idealu. Meilės ir aistros vardan galėjo būti laužoma bet kuri taisyklė ar socialinis paprotys. Tokio mentaliteto pritaikymas moralės plotmėje tapo griaunantis, kadangi svetimavimas ir net prostitucija galėjo būti racionaliai pagrįsti ir netgi sveikintini.¹⁵

Tokios temos ženklina moderniąją literatūrą. Tūkstančiai romantinių novelių ir filmų pristato emocionalius ir sentimentalius siužetus. Tipiškas to pavyzdys, tai Aleksandro Diuma romanas Dama su kamelijomis (1848), kur veiksmas sukasi apie žavingą aukštuomenės prostitutę. Visame pasaulyje romanas sulaukė didelio pasisekimo, nepaisant to, kad romano veikėjai visiškai nemoralūs. Verdis jį pavertė opera Traviata (1853), kuri sulaukė tokio paties pasisekimo. Vėliau romanas įkvėpė kelių Holivudo filmų atsiradimą, kurių garsiausias - Camille (1936) su Greta Gabro.

¹⁵ George P. Landovv, Brown universiteto Anglijos ir meno istorijos profesorius taip rašo apie romantizmo filosofines ir religines implikacijas: „Pirmą kartą filosofai nebeįtikinėjo, kad sveikas žmogaus protas yra hierarchiškai organizuotas, kur intelektas, kaip karalius, valdo valią ir aistras. Intelektas dabar dalijasi valdžia su jausmais arba emocijomis... Dailėje ir literatūroje: emocijos tapo tikruoju meno subjektu... Religijoje: ...Krikščionybės doktrina apie gimtąją nuodėmę ir ištvirkavimą turi būti klaidingos. Krikščionybė ir religija bendrąja prasme tampa pagrįstos klaida." Emotionalist Moral Philosophy: Sympathy and the Moral Theory that Overthrew Kings (Emocingumo moralės filosofija: užuojauta ir moralės teorija, kuri nuvertė karalius), www.victorianweb.org/philosophy/phil4.html.

 

Seksualinė revoliucija: nuo jausmo prie kūniškojo pojūčio

Šis užsitęsęs pernelyg didelio dėmesio skyrimas jausmui ir moralės erozijai paruošė kelią kitam žingsniui: nežabotam hedonistiniam pojūčių malonumui. Šio malonumo siekiama vardan jo paties - net kai jis nelydimas jausmo ar emocijos - paprasčiausiai dėl to, kad tai malonu patirti.

1953 m. Hugh Hefner įkūrė Playboy. Begėdiškai hedonistinis šis žurnalas „padarė didelę įtaką 1960-ųjų seksualinei revoliucijai"¹⁶ .

Kitas prisidėjęs faktorius buvo kontraceptinių tablečių atradimas ir jų masinė produkcija.

„1960 m. gegužę JAV Maisto produktų ir medikamentų ministerija (FDA - US Food and Drug Administration) pritarė pardavimui tablečių, kurios tikriausiai padarė didžiausią įtaką Amerikos kultūrai nei bet koks kitas medikamentas per visą šalies istoriją. Šalies moteris kontraceptinės tabletės tarsi išlaisvino: jos suteikė galimybę siekti karjeros, kurstė feministinius ir pasirinkimo teisės judėjimus ir skatino daug atviresnį požiūrį į seksą".¹⁷

¹⁶ Žr. Britannica Concise Encyclopedia „Hefner, Hugh", www.britannica.com/ebc/article/?eu=392i29.

¹⁷ www.pbs.org/wgbh/amex/pill/filmmore/index.html

Hipių judėjimo ir studentų sukilimo svarba

Seksualinės veiklos atskyrimas nuo prokreacijos, palengvintas kontraceptinių tablečių, sukėlė seksualinį sprogimą. Hipių judėjimas ir studentų sukilimas, kuris nusidriekė per Ameriką ir pasaulį septintajame dešimtmetyje, tapo visiškos seksualinės laisvės troškimo simboliu. Revoliucingas šūkis, užrašytas ant Paryžiaus Sorbonos Universiteto, tinkamai apibendrino anarchistinę dvasią: Défense d'interdire (draudžiama drausti). Nors skirtingi savo požiūriu, hipių ir studentų judėjimai septyniasdešimtaisiais buvo vienijami savo „valstybės aparato" atmetimu.₁₈ 1999 m. žurnalo Time straipsnyje rašoma:

„Jie dainavo, kad tai, ko reikėjo - tai revoliucijos. Meilė ir santuoka, kurios kažkada buvo išvien lyg žirgas ir karieta, jau nebebuvo madinga kombinacija. Laisvėjanti septyniasdešimtųjų karta priėmė kūno išlaisvinimą kaip savo karštą evangeliją; laisva meilė laisvai krintant. 1968 m. Paryžiuje, praėjus metams po to, kai Prancūzija legalizavo kontraceptines tabletes, šūkis buvo Jouissez sans entraves, kaip kūniškumo ekvivalentas šiandieniniam Just do it (tiesiog daryk tai)".¹⁹

Seksualinės revoliucijos širdyje tai buvo revoliucija prieš visas moralės normas, kurios reguliuoja ar apriboja netvarkingas žmogaus aistras. Iš tikrųjų, visuomenėje, kurioje „draudžiama drausti", moralė neturi vietos ir nežabojami instinktai tampa elgesio norma. Tokie žodžiai elgesiui nusakyti kaip „pasileidęs", „nenormalus" ar „keistas" tampa tuščiais kultūroje, kur viskas, ko reikia, tai potraukis ką nors veikti ir troškimas tuo mėgautis. Hipiai taikliai apibendrino savo hedonistinę filosofiją tokiu posakiu: „Jei tai malonu, daryk tai!"

Hipių ir studentų judėjimai buvo radikalūs tokio gyvenimo būdo ir filosofijos vėliavnešiai. Kai septyniasdešimtųjų bumas nuslūgo, studentai radikalai ir hipių komunos palaipsniui užgęso, bet jų įtaka paplito visuomenėje. Keistos mados ir neformalus porų gyvenimas, taip anuomet šokiravęs visuomenę, šiandien retai kelia susirūpinimą.²⁰

Taip seksualinio išlaisvinimo judėjimas tik sunaikino drovumo jausmą, kuris apsaugo skaistumą, ir rimtai pažeidė tiek santuokos, tiek šeimos sampratas.

¹⁸ Ši revoliucinga mintis buvo kurstoma tokių autorių kaip Herbert Marcuse, ypač jo veikale Eros and Civilization (Erosas ir Civilizacija) (1955), Wilhelm Reich ir jo Dialectical Materialism and Psychoanalysis (Dialektinis materializmas ir psichoanalizė) (1929), kuriame sujungtos Marx'o ir Freud'o teorijos bei Charles Reich ir jo The Greening of America (1970).

¹⁹ Rod Usher, „Revels Without a Cause" (Linksmybės be priežasties), Time, 1999, rugpjūtis 16. Jouissez sans entraves (Žaiskite be pančių) buvo kitas šūkis 1968 m. gegužės sukilime, užrašytas ant Paryžiaus universiteto sienų, www.les-ours.com/novel/ mai68

²⁰ Siekiant geriau suprasti lėtą šių procesų asimiliavimą visuomenėje, žr. Plinio Corrėa de Oliveira, Revolution and Counter-Revolution (Revoliucija ir kontrrevoliucija) (York, Penn.: The American Society for the Defense of Tradition, Family and Property, 2003), pp. 31-32, 96-98. Galima rasti adresu www.tfp.org/what_we_think/rcronline. html.

Nauji seksualinės revoliucijos vėliavnešiai

Besitęsianti homoseksualų kampanija yra aštriausia seksualinės revoliucijos apraiška šiandien. Homoseksualų judėjimo aktyvistai yra naujieji vėliavnešiai, kurie ruošia visuomenę priimti ir sekti dar didesnės paleistuvystės ir nenormalaus elgesio normomis.

Kad kova su šia nauja revoliucija būtų efektyvesnė, dera aiškiai matyti jungtį tarp seksualinės ir homoseksualinės revoliucijų.

Atremti homoseksualų puolimą nesikaunant su seksualine revoliucija, reiškia ignoruoti pačią svarbiausią visos kovos dalį. Taigi turime vis labiau kovoti su abortais, pornografija ir paleistuvyste. Turime vesti dvasinį kryžiaus žygį, kad grąžintume visuomenei skaistumą ir atkurtume drovumą, kuris yra būtinas tyrumo sargas ir žmogiško orumo bei kilnumo išraiška.

III skyrius

Homoseksualų judėjimo ištakos:

KEISTA HARRY HAY BYLA

2002 m. spalio 25 d. laikraštis The New York Times paskelbė 1 225-ių žodžių nekrologą, pavadinimu „Harry Hay, ankstyvasis gėjų teisių gynėjas, miršta 90-ies". Kam tokia ilga panegirika viename iš prestižiškiausių šalies laikraščių?

Harry Hay buvo vienas pirmųjų, kurie sujungė Amerikos homoseksualus į judėjimą su apibrėžta ideologija ir tikslais. Jo 1950-aisiais įkurta Mattachine bendruomenė tapo „judėjimo už Amerikos gėjų teises katalizatoriumi"²¹.

Žvilgsnis į jo gyvenimą - tai gilesnis žvilgsnis į homoseksualų judėjimą.

²¹ Dudley Clendinen, „Harry Hay, ankstyvasis gėjų teisių gynėjas, miršta 90-ies", The New York Times, spalio 25 d., 2002.

„Tylioji brolija“

Stuart Timmons parašė Harry Hay biografiją, The Trouble with Harry Hay („Rūpestis su Harry Hay"). Autorius rašo apie tai, kaip Hay tapo homoseksualistu ir paskatino homoseksualinę revoliuciją.²²

   Timmons rašo, kad Harry Hay „iniciacija" į homoseksualų pogrindį įvyko krovininiame laive, netoli Kalifornijos, kai jam buvo 14 metų.

Šios kelionės metu Hay susitiko ir turėjo homoseksualinių santykių su jūreiviu Matt'u, kuris buvo dešimčia metų už jį vyresnis. Šis jūreivis atskleidė jam paslaptingo pasaulio egzistavimą su savo kultūra ir ženklais, pagal kuriuos nariai gali atpažinti vienas kitą. Matt paaiškino, kad jei Hay atsidurtų svetimame krašte, kur jį viskas baugintų, kur jis nepažinotų žmonių, nemokėtų vietinės kalbos, kuomet mažiausiai tikėtųsi, jis sutiktų porą atvirų, spindinčių akių, žvelgiančių į jo pusę. „Netikėtai tavo akys susidurs su tomis akimis, ir... tu esi namuose, tu esi saugus"²³.

Hay, gimęs ir užaugęs kataliku, kitais metais paliko Bažnyčią.

²² Stuart Timmons, The Trouble with Harry Hay (Boston: Alyson Publications, 1990).
Kruopštiems skaitytojams, siekiantiems pažvelgti giliau, rekomenduojama įsigyti The Trouble with Harry Hay knygą.

23 Hay 1984, spalio 7 d. kalba NAMBLA (North American Man/Boy Love Associatinion - Šiaurės Amerikos Vyrų/Berniukų Meilės Asociacija) konferencijoje San Fran-ciske, www.nambla1.de/sanfrancisc01984.htm Taip pat, Hay'aus 1983, vasario 22 d. kalba Niujorko universitete, www.nambla1.de/nyu1983.htm ir Timmons, The Trouble with Harry Hay, p. 36.

Raudonos ir žydros sumaišymas Holivude

Iškritęs iš koledžo Hay nukeliavo į Holivudą, kad išmėgintų save kaip aktorių. Jis susidraugavo su režisieriumi George Oppenheimer, kuris supažindino jį su filmų sostinės homoseksualų tinklu.²⁴

Komunizmas taip pat kėsinosi į menininkų sluoksnius. Will Geer, aktorius, vaidinęs Senelį seriale The Waltons, supažindino Hay su partija. Tai buvo svarbiausias įvykis Hay gyvenime. Komunizmas paliko neišdildomą žymę Hay mąstyme.²⁵ Jis pamatė, kaip gali pritaikyti marksistinę dialektiką savo teorijose apie homoseksualumą.²⁶

Jis prisijungė prie partijos su religiniu įkarščiu, kurį jis palygino „prisijungimui prie šventojo Ordino ankstesniais amžiais",²⁷ ir netrukus susituokė su Anita Platky, komunistų partijos nare.

²⁴ Timmons, The Trouble with Harry Hay, p. 70.

²⁵ Anne-Marie Cusac, „Harry Hay Interview" (Interviu su Harry Hay), www.progres sive.org/novo2/hay-intvo2.html.

²⁶ Žr. Stuart Timmons, „He Paved the Way for Modern Gay Activism: Harry Hay Dies at 90" (Jis nutiesė kelią moderniam gėjų agitavimui: Harry Hay mirė 90-ies), Counter Punch, 2002 Spalio 25d, www.c0unterpunch.0rg/timm0ns1025.html.

²⁷ Timmons, The Trouble with Harry Hay, p. 97.

Okultinių apeigų vargonininkas

Maždaug tuo pačiu metu Hay taip pat grojo vargonais „Gnostikų mišiose", okultinių ritualų metu, kurie vykdavo Rytų šventyklos ordino (Ordo Templi Orientis) Los Andželo ložėje. Pagrindinis šios ezoterinės bendruomenės vadovas buvo Aleister Crowley, žinomas satanistas, susijęs su „seksualinėmis-religinėmis paslpatimis"²⁸.

²⁸ Martin P. Starr, The Unknown God: W.T. Smith and the Thelemites (Nežinomas Dievas: W.T. Smith ir telemitai) (Bolingbrock, III.: The Teitan Press, Inc., 2003), 70 p. ibid 193P, 31 išnaša, Timmons, The trouble with Harry Hay, 75p. ir „Aleister Crowley: A Legacy of Satanism" (Aleister Crovvley: satanizmo palikimas), www.gothicpress.freeserve. c0.uk/Aleister%20Cr0wley.htm.

Marksistinė dirva homoseksualinei revoliucijai užgimti

1948 m. Hay suformulavo principus ir teorijas, kurios po dvejų metų davė pradžią Mattachine bendruomenės atsiradimui. Pritaikęs marksizmo dialektiką homoseksualumui, jis išvystė teoriją, kad homoseksualai tai „kultūrinė mažuma", engiama dominuojančios heteroseksualinės daugumos.²⁹ Tai buvo pagrindinė koncepcija visuomenei pateikiant homoseksualų judėjimą. Kaip pastebi Timmons, „homoseksualų kaip mažumos samprata buvo tas įnašas, kuriuo Hay labiausiai didžiavosi"³⁰.

Esant tokiai strateginei Hay sukurtai sampratai, senos nuostatos buvo palaidotos po naujomis etiketėmis.³¹ Šios taktikos panaudojimas davė dvejopų vaisių: daugumos sentimentalių žmonių antipatija homoseksualams pradėjo mažėti, o sąjungininkų skaičius didėjo, kadangi kairieji dirbantys visuomenės informavimo priemonėse, universitetinėje bei religinėje aplinkoje pradėjo į juos žvelgti kaip į dar vieną gelbėtiną „mažumą".

29 Ibid., p. 136, pp. 150-151; Clendinen; „Harry and the Mattachine Society" (Harry ir Mattachine bendruomenė), www.harryhay.com/AH_matt.html.

30 Timmons, The Trouble with Harry Hay, p. 136.

31 Gilesnei analizei panašios komunistinės strategijos įgyvendinti ideologinius pokyčius, žr. Plinio Corrėa de Oliveira, „Unperceived Ideological Transshipment and Dialogue" (Nepastebėtas ideologinis perkėlimas ir dialogas), Crusadefor a Christian Civilization (Žygis už krikščionišką civilizaciją), nr. 4,1982. Taip pat galima rasti www. tfp.org/what_we_think/dialogue/dialogue_chp2.html.

Mattachine bendruomenė: judėjimas gimsta

1950 metais Hay turėjo romaną su jaunu kairiųjų pažiūrų politiniu pabėgėliu Rudi Gernreich. Austrų kilmės mados dizaineris praėjus keleriems metams tapo įžymus dėl tokių moterims skirtų madų, kaip „monokini" maudymosi kostiumėlis, suknelių be viršutinės dalies ir permatomų drabužių. Gernreich taip pat į madą įvedė androginiškumą, pritaikė moterims vyriškus kostiumus ir skrybėles.

Padedant Gernreich, Hay užverbavo pirmuosius Mattachine bendruomenės narius. Pirmieji septyni bendruomenės nariai buvo arba komunistų partijos nariai, arba kairiųjų pažiūrų „pakeleiviai". Buvo paimtas Viduramžiais buvusios slaptos kaukėtų satyrinių prancūzų šokėjų vyrų grupės pavadinimas.³²

Mattachine bendruomenė „neginčijamai buvo modernaus gėjų judėjimo pradžia"³³. Jos „misija ir tikslai" buvo „VIENYTI...UGDYTI... VESTI...visą masę socialinių nukrypėlių nuo normos"³⁴.

Bendruomenės viduje Harry Hay diskutavo siekdamas rasti naują, labiau „teigiamą" ir „priimtiną" terminą, kuriuo galima būtų pakeisti žodį „homoseksualas", kuris, jo nuomone, buvo įgijęs patologišką, neigiamą konotaciją. Po ilgų debatų jie nusprendė pasirinkti terminą homofilas (homophile - meilė tokiam pačiam).³⁵

³² Kai kurių nuomone, pavadinimas kilo iš „prancūzų viduramžių ir renesanso Sociėte Mattachine, muzikinės maskos grupės.... Pavadinimas turėjo reikšti tai, kad gėjai buvo kaukėti žmonės, nežinomi ir anonimiški" („Mattachine Society," the Knitting Circle-Lesbian and Gay Staff Association, www.myweb.lsbu.ac.uk/~stafflag/matta-chine.html.). Zr. taip pat Timmons, The Trouble with Harry Hay, p. 130.

³³ Stuart Timmons, 2001 m. liepos 13d., interviu laidoje „Subversity", kurią vedė Da-niel C. Tsang, (KUCI, 88.9 fm), www.kuci.uci.edu/~dtsang/subversity/Sv010713.ram


³⁴ Citata randama Timmons, The Trouble with Harry Hay, p. 154.

³⁵ Ibid., pp. 148-149.

Hay išsiskiria ir palieka komunistų partiją

Nors Harry Hay buvo vedęs trylika metų ir turėjo dvi įdukras, jis niekad neatsisakė homoseksualumo. Visos savo santuokos metu jis klajodavo po miesto parkus ieškodamas homoseksualinių nuotykių ir turėjo daug partnerių iki savo skyrybų 1951 metais.

Tais pačiais metais Hay rekomendavo oficialiems partijos asmenims, kad jie išvytų jį dėl homoseksualumo. Narystė buvo nutraukta, bet pripažindama ilgus jos priklausymo partijai metus, ji visiems laikams prisiminė jį kaip „liaudies draugą visam gyvenimui" ³⁶.

³⁶ Plg. Paul Varneli, „Harry Hay: One Big Idea", Chicago Free Press, 2002 m. spalio 30d. www.indegayforum.org/authors/varnell/ioo.html ir Timmons, The Trouble zuith Har-
ry Hay, p. 160.

Hay pašalinimas iš Mattachine bendruomenės

Mattachine bendruomenė vystėsi toliau ir kūrė skyrius visoje šalyje. Vis dėlto ne visi nariai pritarė marksistinei bendruomenės įkūrėjų ideologijai. Tai sukėlė bendruomenėje problemų vykstant antikomunistinėms „McCarthy eros" kampanijoms.

1953 metų vasarį straipsnis Los Andželo spaudoje pristatė Harry Hay kaip marksizmo mokytoją. Tai sukėlė nerimą kai kuriems Mattachine nariams. Komunistinė sąsaja su bendruomene jiems neatrodė priimtina. Kilo vidinė krizė, ir po ilgų diskusijų ir įtampos grupės įkūrėjai buvo priversti atsistatydinti.³⁷

37 Plg. Jack Nichols, „Hali Call, a Mattachine Society Pioneer - Dead at 83", http://gay-t0day.badpuppy.c0m/archive/events/122000ev.html; Timmons, The Trouble with Harry Hay, p. 179; „Mattachine Society", www.members.aol.com/matrixwerx/glbhisto-ry/mattachine.htm; „Hope Along the Wind - Harry and the Mattachine Society", www.harryhay.com/AH_matt.html; „Mattachine Society", The Knitting Circle.

Tęsiamas komunistinis ir homoseksualinis agitavimas

Nutolimas nuo komunistų partijos ir Mattachine bendruomenės nereiškė, kad Harry Hay nustojo buvęs komunistų ir homoseksualų aktyvistas.

Hay išliko labai aktyvus homoseksualų judėjime, kuris plačiai paplito su septintojo dešimtmečio seksualine revoliucija ir ypač po 1969 metų Stonewall riaušių. Kartu su kitais patyrusiais aktyvistais, Harry Hay įstojo į Gėjų išsilaisvinimo (Gay Liberation) judėjimą. Vienas iš jo narių buvo Morris Kight, aktyvistas, kuris priešinosi Vietnamo karui. 1969 metais Harry Hay padėjo įkurti Pietinės Kalifornijos gėjų išsilaisvinimo frontą (Southern California Gay Liberation Front) ir tapo jo pirmuoju išrinktu pirmininku.³⁸

³⁸ Plg. Timmons, The Trouble ivith Harry Hay, pp. 229-230.

Nambla draugas

Nors ir ne narys, Harry Hay buvo Šiaurės Amerikos Vyrų/Berniukų Meilės Asociacijos (North American Man/Boy Love Associati-on - NAMBLA) įkurtos Bostone 1978 metais gerbėjas.³⁹ Jis dažnai kalbėdavo NAMBLA susitikimuose ir tapo šios organizacijos gynėju tuo metu, kai kitos homoseksualų grupės mėgino užkirsti kelią jos prisijungimui prie Gay Pride paradų.⁴⁰ Jis gynė homoseksualinius santykius tarp vyrų ir berniukų. Cituodamas save patį, kai buvo devynerių, vienuolikos ir dvylikos metų amžiaus, jis sakė jautęs pagarbą vyrams, kurie jį tuo metu prižiūrėdavę „ir kurie suteikė man galimybę mokytis meilės ir pasitikėjimo labai ankstyvame amžiuje"⁴¹ .

³⁹ „Harry iškalbingai ir drąsiai palaikė NAMBLA ir intergeneracinius seksualinius santykius.... Pirmą kartą susitikau su Harry 1983, vienos iš jo kalbų metu. Buvau jam pristatytas... lesbiečių aktyvistės, atvirai prisistatančios ragana bendros mūsų draugės ir kartais žolės traukimo partnerės Katherine Davenport." David Thorstad, „Harry Hay on Man/Boy Love", www.nambla1.de/losangeles1986.htm.

⁴⁰ Plg. www.namblai.de/hayonmanboylove.htm. Taip pat, Timmons knygoje yra nuotraukos, kuriose pavaizduotas Hay dėvintis pončą su užrašu: „NAMBLA eina su manimi" (NAMBLA walks with me).

⁴¹ www.nambla1.de/sanfrancisc01984.htm.

Hay įkuria homoseksualines neopagoniškas nuostabias fėjas

1979 metais Hay įkūrė Nuostabias fėjas (Radical Faeries), mistišką, neopagonišką homoseksualų judėjimą, kuris šiandien yra paplitęs daugelyje kitų šalių.

IV skyrius

Homoseksualinis tinklas:

APRAIZGYMO MENAS

Cituojant prof. Plinio Corrėa de Oliveira žodžius, manyti, kad homoseksualinė revoliucija pasiekė dabartinę būseną be kažkokio organizavimo ar koordinavimo yra tas pats, kaip manyti, kad šimtai Scrabble raidžių, išmestų pro langą, galėtų spontaniškai ant žemės išsidėstyti taip, kad sudarytų literatūros kūrinį, tokį kaip Carducci „Odė Šėtonui".⁴²

Nuo Bowers iki Lawrence

1986 metais Aukščiausiasis teismas, spręsdamas bylą Bowers prieš Hardwick, ištarė skambų „ne" sodomijai. Praėjus vos 17 metų, byloje Lawrence prieš Teksaso valstiją tas pats teismas panaikino Bowers bylos sprendimą ir suteikė sodomijai konstitucinę apsaugą.

Rugpjūčio 3 dieną laikraščio The Boston Globė straipsnyje „Vaivorykštiniai kariai" („Rainbow Warriors") Laura Secor analizuoja, kaip įvyko šis panaikinimas. Po Bowers bylos homoseksualų judėjimas mobilizavosi ir kontratakavo. Nedaug kas buvo palikta atsitiktinumui. Judėjimo įtaka akademinėje aplinkoje, žiniasklaidoje ir pramogų pasaulyje buvo gerai sutelkta. Spaudimas valstijų įstatymų leidžiamiesiems organams ir agitavimas teismuose pasisekė, ir dvylika iš dvidešimt penkių valstijų, kuriose egzistavo įstatymai prieš sodomiją, jie buvo panaikinti.

Visi šie faktoriai turėjo lemiamos reikšmės 2003 metais dviejose žymiose homoseksualų judėjimo bylose: Lawrence prieš Teksaso valstiją ir Goodridge prieš Sveikatos departamentą Masačūsetse.

⁴² Plg. Plinio Corrėa de Oliveira, Revolution and Counter-Revolution, p. 38.

Homoseksualinis tinklas

Nors homoseksualistai sudaro mažumą (ne daugiau nei 3 proc. gyventojų)⁴³ , judėjimas yra nepaprastai organizuotas ir gerai finansuojamas.

1982 metais savo knygoje Homoseksualinis tinklas (The Homosexual Network) tėvas Enrique T. Rueda išvardijo daugiau nei šimtą organizacijų, kurios tuo metu buvo homoseksualinio judėjimo dalimi.⁴⁴ Po trylikos metų, 1995-aisiais, Dr. Charles W. Socarides rašė: „Girdėjau, kad apytikriais apskaičiavimais yra apie 14 000 individualių skirtingų nacionalinių ir regioninių gėjų ir lesbiečių asociacijų skyrių"⁴⁵. Tai vaizduoja stulbinančią organizacinę struktūrą ir plėtrą.

Vietos taupymo sumetimais nebus pateikiamas sąrašas visų asociacijų, grupių, interneto svetainių ir publikacijų, kurios skirtos homoseksualų judėjimui, bet bendrais bruožais bus pateikti pagrindiniai kanalai, kuriuos judėjimas naudoja visuomenei įtakoti. Tik kelios organizacijos paminimos kaip pavyzdžiai.

⁴³ Plg. Edward O. Laumann, et ai., The Social Organization of Sexuality (Chicago: The University of Chicago Press, 1994), p. 293.

⁴⁴ Fr. Enrique T. Rueda, The Homosexual Network: Private Lives and Public Policy (Old Greenwich, Conn.: The Devin Adair Company, 1982).

⁴⁵ Charles W. Socarides, Homosexuality - A Freedom Too Far (Phoenix: Adam Margrave Books, 1995), p. 287.

Tarptautinis mastas

Homoseksualų judėjimą Jungtinėse Valstijose stimuliuoja tas faktas, kad homoseksualinė revoliucija yra pasaulinio masto fenomenas.

Tarptautinės Lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų asociacijos Pride paradų koordinatoriai (The International Association of Lesbian, Gay, Bisexual, Transgendered Pride Coordinators, Inc.) (InterPride) veikia tarptautiniu lygmeniu, skatindami ir asistuodami homoseksualų paradams visame pasaulyje. Nuo Niujorko iki Sidnėjaus, nuo San Paulo iki Vienos, nuo Los Andželo iki Johanesburgo, InterPride kontaktuoja su vietinėmis organizacijomis ir padeda joms ruošti paradus. 2003 metų „Pasaulinio Pride kalendorius" („Global Pride Calendar") vardija paradus, planuojamus 26 šalyse. Šešiasdešimt delegacijų iš 15 šalių susitiko 2000-ųjų metų konferencijoje. InterPride teigia iš viso turėjusi per 15 milijonų publikos savo remiamuose Gay Pride paraduose.⁴⁶

InterPride antikatalikiškos nuostatos buvo akivaizdžiai pristatytos per 2000-jų Bažnyčios Šventųjų Metų Jubiliejų:

„Atsiliepdami tiek į Vatikano Mileniumo 2000 kampaniją, tiek į plačiai paplitusią diskriminaciją prieš GLBT bendruomenę Italijoje, InterPride davė leidimą pirmam World Pride tituluojamam paradui Romoje, Italijoje. Šį pirmąjį World Pride paradą suorganizavo ir vedė Circolo Mario Mieli Romoje padedant ir palaikant InterPride. Jis įvyko 2000 metų liepos mėnesį. Tarptautinėje Pride eisenoje Romos gatvėse surinko per 700 000 žmonių".⁴⁷

<sup>46 www.interpride.org/mission.htm.

47 Ibid.</sup>

Įtaka politikai ir įstatymų leidybai

Tarp homoseksualų organizacijų, susitelkusių ties politiniu ir įstatymų leidybos pasauliais, pagrindinės yra šios dvi: the National Gay and Lesbian Task Force (Nacionalinis gėjų ir lesbiečių specialios paskirties būrys) ir Human Rights Campaign (Žmogaus teisių kampanija).

• National Gay and Lesbian Task Force

National Gay and Lesbian Task Force (NGLTF) tikslas yra sukurti „stiprų politinį judėjimą", mobilizuojant ir ruošiant balsuotojus, organizuojant aktyvistus ir nustatant kontaktus su „prislėgtomis mažumomis", įsitraukusiomis į „gėjų išvadavimą". Organizacija „yra pasiryžusi sukurti progresyvią GLBT politinę infrastruktūrą"⁴⁸. Kad įsikištų į įstatymų leidybos reikalus, NGLTF seka homoseksualų judėjimui rūpimų klausimų svarstymus valstijų įstatymų leidžiamuosiuose organuose ir rengia projektus siūlomiems leisti įstatymams. Organizacija buvo labai aktyvi per paskutiniuosius 30 metų. Vienas svarbiausių jos pasiekimų buvo 1973 metais sėkmingai padarytas spaudimas Amerikos psichiatrų asociacijai. Pasiekta, kad homoseksualumas būtų išbrauktas iš psichiatrinių sutrikimų sąrašo Diagnozės ir statistikos žinyne (Diagnosis and Statistical Manual; DSM-III).

• Human Rights Campaign

Human Rights Campaign (HRC) buvo įkurta 1980 metais kaip politinis komitetas, skirtas padėti išrinkti į Kongresą homoseksualų kandidatus bei tuos, kurie yra palankūs judėjimui.⁴⁹ Be eisenų ir demonstracijų rėmimo Vašingtone, HRC aktyviai dalyvauja valstijų, Kongreso ir prezidentinėse kampanijose. 2002 metais HRC skyrė 1,2 mln. JAV dolerių politinėms kampanijoms remti. Aštuoniasdešimt penki procentai palaikytų kandidatų - 196 politikai - laimėjo rinkimus ir veikiausiai palaikys kai kuriuos homoseksualų judėjimo tikslus.

1992 metais HRC parėmė Bill'ą Clinton'ą prezidento rinkimuose. HRC interneto svetainėje teigiama, kad „gėjų ir lesbiečių balsuotojai skyrė 3 mln. JAV dolerių Clinton'o kampanijai ir pirmą kartą balsavo visu bloku, suteikdami jo pergalei 5 procentų balsų skirtumą".

⁴⁸ www.ngltf.org/about/work.htm.

⁴⁹ Plg. www.ngltf.org/about/highlights.htm. NGLTF veiklos sąrašas užima daug spausdintų lapų.

Bylinėjimosi panaudojimas socialiniems pokyčiams įgyvendinti

The Lambda Legal Defense ir Education Fund (Lambda Legal) visoje šalyje teikia juridinę konsultaciją ir padeda homoseksualiems asmenims, turintiems bylų įvairiuose teisminės sistemos lygmenyse. Organizacija koncentruojasi ties „parodomosiomis bylomis", kurios gali turėti toli siekiantį efektą.

Lawrence prieš Teksaso valstiją yra puikiausias pavyzdys. Lambda Legal pavertė įprastinę policijos bylą - John Lawrence ir Tyron Garner areštą už sodomijos nusikaltimą - į cause célèbre, apeliuodami bylą tol, kol ji pasiekė Aukščiausiąjį Teismą. Lambda Legal bylai vadovaujanti advokatė Susan Sommer džiaugėsi pergale. „Netgi nepaisant to, ką mes galime techniškai pasiekti šios bylos kaip legalaus precedento pavyzdžiu, kas jau yra nemažai, ši byla taip pat tiesiog keičia kultūrą ir atspindi milžinišką permainą šioje šalyje".⁵⁰

⁵⁰ www.lambdalegal.org/cgi-bin/iowa/documents/recor?record+1283. (Išryškinta mūsų.)

Visuomenės informavimo priemonių įtakojimas

The Gay & Lesbian Alliance Against Defamation (GLAAD) (Gėjų ir lesbiečių sąjunga prieš difamaciją) siekia paveikti žiniasklaidą ir pramogines visuomenės informavimo priemones, kad įtakotų viešąją nuomonę. GLAAD generalinis direktorius Joan Garry sako, kad organizacija siekia „su medijos pagalba pakeisti žmonių širdis ir protus" ⁵¹.

Savo pergalių sąraše GLAAD mini The New York Times redakcinį pokytį, kuomet jie 1987 metais žodį „homoseksualistas" pakeitė žodžiu „gėjus", taip pat ir 2002 metais priimtą sprendimą prisijungti prie 140 šalies laikraščių, publikuojančių homoseksualų sąjungas tarp santuokos ar iškilmių pranešimų.⁵² 2003 metais GLAAD taip pat protestavo Santuokos apsaugojimo savaitės metu, kai, GLAAD ryšių direktoriaus žodžiais tariant, iš tiesų buvo „atakuojama prieš mūsų draugus gėjus ir lesbietes"⁵³.

⁵¹ www.glaad.org/about/index.php.

⁵² www.glaad.org/about/history.php.

⁵³ www.glaad.org/publications/op-ed_detail.php?id=3515.

Įtaka švietimui

Tuo metu, kai jaunimas formuoja savo charakterį, gera ir bloga įtaka gali turėti išliekantį efektą. Deja, homoseksualų judėjimas turi nepaneigiamos įtakos mokyklose ir universitetuose.

The National Consortium of Directors of Lesbian Gay Bisexual and Transgender Resources in Higher Education (Nacionalinis lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų veiklos aukštesniojo išsilavinimo įstaigose direktorių konsorciumas) siūlo patarimus ir pagalbą visiems, kurie nori steigti GLBT veiklos centrus universitetuose. Campus PrideNet yra dar viena organizacija, kuri teikia informaciją, patarimus ir idėjas vietiniems aktyvistams ir grupėms. Kitos organizacijos koordinuoja dėstytojų asociacijas visos šalies universitetuose.⁵⁴

Google tinklalapio kataloge randamos 196 gėjų, lesbiečių ir biseksualių studentų grupės visoje šalyje.⁵⁵ Daugelyje šalies koledžų, net ir katalikiškuose, yra GLBT ar panašių homoseksualų grupių.⁵⁶

54 Pastarosioms priklauso the American Federation of Teachers/National Gay and Lesbian Caucus; the Gay, Lesbian and Straight Teachers Network; the National Educational Association's Gay and Lesbian Caucus; ir Teachers Group: Gays and Lesbians Working in Education.

55 http://directory.google.com/Top/Society/Gay, _Lesbian,_and_Bisexual/Student/Col-leges_and_Universities/North_America/United_States/.

56 Plg. www3.villanova.edu/bglov/ ir www-acc.scu.edu/clubs/GALA/homepage. html.

Įtaka religijai

Kiekvienoje didžiojoje religijoje yra asociacija, kuri skatina homoseksualumo priėmimą.⁵⁷ Nelaimei, aktyvistai klaidingai nušviečia net katalikų Bažnyčios nekintamą moralinį mokymą homoseksualumo klausimu.

Soulforce apibūdina save kaip „tarpkonfesinį judėjimą, skirtą užbaigti dvasiniam smurtui, kuris nesibaigia dėl religinės politikos ir mokymų prieš gėjus, lesbietes, biseksualus ir transseksualus"⁵⁸. Savo pagrindinius tikslus judėjimas pristato taip:

„Mes tikime, kad religija tapo pagrindiniu klaidingos ir kurstytojiškos dezinformacijos apie lesbietes, gėjus, biseksualus ir transseksualus šaltiniu. Fundamentalistiniai krikščionys mus moko, kad esame „nesveiki" ir „nuodėmingi". Liberalios krikščioniškos denominacijos moko, kad mes esame „nesuderinami su krikščioniškuoju mokymu". Pačios konservatyviausios ir liberaliausios denominacijos atsisako mus tuokti ar įšventinti į dvasininkus. Romos katalikų Bažnyčia moko, kad mūsų orientacija yra „objektyviai netvarkinga", o mūsų intymūs aktai „iš esmės blogi". Jie moko, kad mes neturėtume tuoktis, įvaikinti, padėti auginti ar mokyti vaikus, treniruoti jaunimo ar tarnauti armijoje. Members of Dignity organizacijai (katalikiškoji GLBT organizacija) nėra suteikiama teisė pasinaudoti Bažnyčios nuosavybe nei teisė į dvasininką, kad būtų įmanoma švęsti Dignity Mass (Dignity mišias). Mes tikime, kad šie mokymai veda prie diskriminacijos, kančios ir mirties. Mūsų tikslas yra pasipriešinti ir galiausiai pakeisti šią tragišką neteisybę tiesa, kad mes taip pat esame Dievo vaikai, sukurti, mylimi ir Dievo priimami būtent tokie, kokie esame".⁵⁹

Kitos specifiškai katalikiškos disidentinės organizacijos, skatinančios homoseksualumo priėmimą katalikų Bažnyčioje, yra Digni-ty/USA⁶⁰, New Ways Ministry, Call to Action, the Conference of Catholic Lesbians, Inc. ir the Rainbow Sash Movement.

57 Plg. www.dv-8.com/resources/us/national/religious.html. Si interneto svetainė jungiasi su viso pasaulio homoseksualų informacijos šaltiniais. JAV nacionalinių religinių GLBT organizacijų sąraše yra 35 įrašai.

58 www.soulforce.org/main/mission/shtml.

59 www.soulforce.org/main/faq.shtml.

60 2003 m. liepos 29 d., Dignity išleido oficialų pranešimą „Katalikai gėjai atmeta Vatikano dokumentą dėl tos pačios lyties santuokos", atmesdami katalikiškąją doktriną homoseksualumo klausimu, www.dignityusa.org/datelines/dl2003/octo3dl.html.

Džordžtaunas: du liberaliosios tolerancijos pavyzdžiai

Liberalioji tolerancija atranda būdų apginti ir palaikyti blogį, o gėris arba paliekamas likimo valiai, arba užgožiamas iš viso. Ši liberalioji tolerancija neseniai aiškiai pasirodė dviejuose seniausio Amerikos katalikiško universiteto epizoduose.

* * *

2003 m. gegužės 17 d. kardinolas Francis Arzine, Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos prefektas, sakė kalbą diplomų įteikimo iškilmėse. Jis teigė:

„Daugelyje pasaulio vietų šeima yra nuolat puolama. Jai oponuoja prieš gyvybę nuteiktas mentalitetas, t.y. kontracepcija, abortai, vaikžudystė ir eutanazija. Šeima paniekinama ir subanalinama pornografijos, desakralizuojama sanguliavimo ir svetimavimo, iš jos išsityčioja homoseksualumas, ją sabotuoja palaidos sąjungos ir padalija į dvi dalis skyrybos."⁶¹

Dalis auditorijos pakankamai nepalankiai priėmė homoseksualumo paminėjimą. Studentai išėjo iš salės, o teologijos profesorius nutrepsėjo nuo scenos. Vėliau beveik septyniasdešimt fakulteto narių pasirašė po oficialiu protesto laišku.

* * *

Spalio mėnesį jauni TFP Student Action nariai, nešdami Amerikos vėliavą ir didelę, raudoną TFP vėliavą su auksiniu liūtu, grodami dūdmaišiais ir dėvėdami skiriamuosius raudonus apsiaustus, pradėjo kampanijas koledžo teritorijose. Jie rinko parašus protesduodami prieš sodomiją legalizuojantį Aukščiausiojo Teismo sprendimą byloje Lawrence prieš Teksaso valstiją ir dalino TFP pareiškimo „Ar mes vis dar viena Dievo valdoma tautai", atsakančio į šį žymų sprendimą, kopijas.

2003 m. lapkričio 20 d. jie aplankė Džordžtauną, pirmąjį savo maršruto katalikiškąjį universitetą. Juos nustebino reakcija, su kuria teko susidurti.

Nors jis viso labo tvirtino prigimtinį įstatymą ir patį paskutinį Bažnyčios mokymą homoseksualumo klausimu, oficialus universiteto asmuo platinamąją medžiagą pavadino „storžieviškai įžeidžiančia". Apsauginiai priėjo prie dviejų TFP narių, vykdančių kampaniją Raudonajame skvere - oficialiojoje „laisvo žodžio zonoje" - ir išlydėjo juos lauk iš universiteto teritorijos, perspėję, kad jei jie sugrįšią, tai busią suimti.

Trumpa TFP kampanija sukėlė triukšmą. Lapkričio 25 dieną išplatintame elektroniniame laiške Todd Olson, laikinasis studentų reikalų viceprezidentas, paaiškino, kad jis liepęs pašalinti TFP narius, kadangi esama skirtumo tarp „laisvo" ir „įžeidžiančio" žodžio. Jam TFP skrajutė pasirodė „storžieviškai įžeidžianti ir kurstytojiška". Jis taip pat pastebėjo, kad „netolerantiška ir užgauli kalba neturi vietos Džordžtaune".

Vis dėlto Olson'o laiškas universiteto homoseksualams buvo kito tono:

„Pasinaudodamas proga norėčiau pabrėžti, kad mūsų bendruomenės gėjai, lesbietės, biseksualai ir lytį pakeitę asmenys turi teisę studijuoti, dirbti ir gyventi universitete garbingoje ir saugioje aplinkoje."*’⁶²

Viešas šiurkščių administracijos priemonių pateisinimas, naujienų pranešimai universiteto leidiniuose ir po to redaktoriui adresuoti laiškai sukėlė visos šalies susidomėjimą. Straipsniai konservatyviuose leidiniuose ir pranešimai interneto svetainėse bei skelbimų lentose sukėlė abejonių katalikų tikėjimo vientisumu prestižinėje institucijoje. Daug kas susiejo TFP išvarymą su furoru, kilusiu prieš šešis mėnesius po kardinolo Arinze kalbos.

* * *

Iš tiesų nerimą kelia tokia katalikiško universiteto netolerancija autoritetingam Bažnyčios asmeniui bei moraliniam mokymui. Kaip bebūtų, tai yra liūdna homoseksualų judėjimo įsiveržimo į katalikiškas mokyklas ir universitetus iliustracija.

⁶¹ Nick Timiraos, „Cardinal's Commencement Remarks Spark Controversy", The Hoya, 2003 m. birželio 3 d.

⁶² Plg. Shanthi Manian, „Free Speech But Not Hate Speech," Georgetown Voice, 2003 m. gruodžio 4 d; Aaron Terrazas „Anti-Gay Protester Removed From Red Square for ,Offensive Speech'" The Hoya, 2003 m. gruodžio 5 d; Paul Weyrich, „Christian Values Unwelcome", Washington Dispatch, 2003 m. gruodžio 17 d; Jim Brown, „Group Protesting Sodomy Ruling Ejected From Georgetown Campus", AgapePress, 2003 m. gruodžio 30 d.

V skyrius

Judėjimo taktikų demaskavimas:

TAIKINYS ESATE JŪS

1989 metais du Harvardą baigę homoseksualai - Marshall Kirk, neuropsichiatrijos tyrinėtojas, ir Hunter Madsen, socialinės rinkodaros ir visuomenės įtikinėjimo taktikos ekspertas, parašė After the Ball: How America Will Conquer Its Fear & Hatred of Gays in the 90s (Po baliaus: kaip Amerika įveiks baimę ir neapykantą gėjams 90-aisiais).

Padėkoje autoriai pareiškia, kad su jais buvo susisiekęs redaktorius Marshall DeBruhl ir paprašęs parašyti „dešimtojo dešimtmečio gėjų manifestą". Taip atsirado After the Ball, - tikras homoseksualinės kultūrinės revoliucijos įgyvendinimo Amerikoje planas.

Autoriai siekė pristatyti būdus kaip galima pakeisti Amerikos požiūrį į homoseksualizmą. Išliekantys pokyčiai įvyksta tik tuomet, kai žmonės įtikinami. Kirk ir Madsen tvirtino, kad homoseksualų judėjimo taktikos buvo neįtikinamos ir parodė, kaip šitai gali būti pakeista. After the Ball propaguoja esminį taktikos pasikeitimą: „Šioje mūsų knygoje pristatoma kampanija nors ir sudėtinga, pirmiausia priklauso nuo drąsios propagandos programos, kuri tvirtai stovėtų ant seniai žinomų psichologijos ir reklamos principų pamatų"⁶³.

⁶³ Marshall Kirk ir Hunter Madsen, After the Ball: How America Will Conquer its Fear & Hatred for Gays in the 90s (New York: Penguin Books USA, Inc., 1990), p. xxviii. Kruopštesniems skaitytojams, norintiems turėti gilesnį supratimą siūloma įsigyti knygą.

Atstumiančio įvaizdžio atsikratymas

Tuo metu, kai knyga buvo parašyta, homoseksualų judėjimas išgyveno krizę. Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių seksualinio išsivadavimo bumas buvo pasibaigęs, o AIDS progresas jau buvo pasiekęs savo sukrečiamą mastą. Bet visų svarbiausia, viešoji nuomonė buvo akivaizdžiai neigiama. Kirk ir Madsen padarė išvadą, kad tai iš dalies priklausė nuo kai kurių judėjimo narių pasileidėliško ir šokiruojančiai vulgaraus viešojo elgesio. Kai kurios jų įvardijamos neigiamo įvaizdžio priežastys buvo šios:

•    tualetų (tarp jų ir vyrų tualetų Ivy League koledžuose), parkų bei alėjų pavertimas homoseksualų „viešnamiais";

•    homoseksualų ir lesbiečių transvestitų važinėjimas galingais motociklais homoseksualų paradų metu;

•    dalyvavimas paraduose tokių organizacijų, kaip the North American Man/Boy Love Association (NAMBLA);

•    paplitęs sadomazochizmas ir varžybos homoseksualų baruose ir pirtyse.⁶⁴

Autoriai tikino, kad įvaizdžio tvarkymas yra labai svarbus sėkmės elementas. Jie ragino homoseksualų judėjimą „apvalyti savo elgseną" ir atsisakyti visko, kas galėjo tokį neigiamą įvaizdį sukurti. Suvokimas šiame kultūriniame kare yra viskas ir kad laimėtų, homoseksualai privalo atrodyti gerai.

⁶⁴ Plg. ibid., p. 306-313.

 

Skirtingoms auditorijoms - skirtingas scenarijus

Autoriai homoseksualų aktyvistams rekomenduoja naudoti skirtingą scenarijų skirtingoms auditorijoms. Tačiau bet kuris scenarijus turi prabilti į širdį, o ne į protą. Dėmesys turėtų būti sutelktas į manipuliavimą publikos emocijomis, o ne naudojant loginius argumentus.⁶⁵

Kirk ir Madsen padalijo Amerikos visuomenę į tris maždaug vienodo dydžio grupes ir rekomendavo kiekvienai iš jų taikyti atitinkamą taktiką:

1)    tuos, kurie stipriai priešinasi homoseksualumui - izoliuoti ir tildyti;

2)    tuos, kurie neapsisprenę (Viduriniąją Ameriką) - desensibilizuoti, blokuoti ir atversti;

3)    tuos, kurie draugiškai nusiteikę homoseksualų judėjimo atžvilgiu - mobilizuoti.⁶⁶

Judėjimo psichologinė ataka turėtų vykti tuo pačiu metu visose trijose grupėse, kadangi kiekvienoje grupėje pasiekti rezultatai didėja bendrų pastangų dėka.

⁶⁵ Plg. ibid., p. 162.

⁶⁶ Plg. ibid., p. 175-177.

Svarbiausia - desensibilizuoti, blokuoti ir atversti

Kirk ir Madsen tvirtino, kad grupė, kuriai reikia skirti daugiausia dėmesio, yra neapsisprendusi Vidurinioji Amerika arba, kaip jie patys vadino, „ambivalentiškieji skeptikai". Jie aiškina, kaip taktika taikytina šiam svarbiausiam publikos sektoriui:

„Desensibilizacija siekiama sumažinti antigėjinių emocinių reakcijų intensyvumą iki lygio, panašaus į visišką abejingumą; blokavimu siekiama užgožti arba neutralizuoti tvirtumo teikiantį „pasididžiavimą nuostata", kad... homoseksualumo nepakentimo jausmą iškart apsunkintų gėdos jausmas dėl savo fanatizmo... Tiek desensibilizacija, tiek blokavimas... tėra preliudas mūsų aukščiausiam, tačiau būtinam, ilgalaikiam tikslui, kuris yra atvertimas. Nepakanka, kad fanatikai antigėjai susipainiotų spręsdami mūsų klausimą, ar taptų mums abejingi - ilgainiui mes būsime saugiausi, jei iš tikrųjų priversime juos mus pamėgti. Atvertimo tikslas yra būtent tai...

Atvertimu mes iš tiesų numatome kažką daug grėsmingesnio amerikietiškajam gyvenimo būdui, be jo tikrai negali įvykti joks didelio masto socialinis pokytis. Mes turime omenyje vidutinio amerikiečio emocijų, proto ir valios atvertimą per planingą psichologinę ataką, brukamą šaliai propaganda per visuomenės informavimo priemones".⁶⁷

⁶⁷ Ibid., p. 153.

Puolimo pradžia

Kirk ir Madsen pateikė daugybę pasiūlymų, kaip kontroliuoti šį trišakį propagandinį karą prieš amerikietiškąjį gyvenimo būdą. Kiekvienai iš šių trijų grupių galima taikyti kai kuriuos taktikos būdus:

1) Homoseksualinio judėjimo draugams ir sąjungininkams:

•    Raginkite kuo daugiau homoseksualų ir lesbiečių iš įvairių visuomenės sluoksnių ir įvairių profesijų, ypač įžymių, kad „išeitų į viešumą". Tai sukuria neužtikrintumą atmetant homoseksualizmą visuomenėje.⁶⁸

•    Daug labiau telkite dėmesį į toleranciją, žmogaus teises ir lygybę. Nebandykite ginti homoseksualinės elgsenos ar homoseksualinio gyvenimo būdo. Palaikykite abstrakčią diskusiją, aukštai, socialinių ir filosofinių teorijų padangėse.

•    Išnaudokite AIDS epidemijos temą reikalaudami pilietinių teisių homoseksualistams ir iškelkite diskriminacijos problemą.

•    Išnaudokite mediją. Vykdykite medijos kampanijas kartu su politnių veiksmų kampanijomis, o dar geriau anksčiau už jas.

•    Bendradarbiaukite su nehomoseksualų organizacijomis, kurios yra linkusios suteikti moralinį palaikymą homoseksualų tikslams.

•    Homoseksualus visuomet pristatykite teigiamai.

⁶⁸ 1997 metais aktorės Ellen Degeneres „išėjimas į viešumą" per televiziją yra šios Kirk ir Madsen siūlomos taktikos pavyzdys.

„Homofobija" - semantinis ginklas Kultūrinėje Kovoje

Arthur Evans, vienas iš Gay Activists Alliance (GAA) (Gėjų aktyvistų sąjunga) steigėjų, aiškina kaip homoseksualų judėjimas sugalvojo žodį homofobija, kuriuo galėtų charakterizuoti savo opoziciją:

„Laimei, George Weinberg, heteroseksualus psichologas, kuris jau seniai buvo mūsų bendruomenės draugas, reguliariai lankėsi GAA susitikimuose. Susižavėjęs matydamas mūsų gyvumą ir medijos atsiliepimus, jis sugalvojo žodį, dėl kurio mes kovėmės - „homofobija,"... reiškiantį iracionalią meilės tos pačios lyties asmeniui baimę...

Žodžio „homofobija" sugalvojimas yra pavyzdys to, kaip teorija gali gimti iš praktikos. Žodžio nesugalvojo kabinetinis akademikas, žvelgiantis į judėjimą per atstumą... Jis kilo iš asmeninio bendravimo su veikliais, mąstančiais žmonėmis, kurie pripažino bendrą vertybę: transformuoti visuomenę į gerąją pusę".⁶⁹

Taigi George Weinberg moralinę opoziciją homoseksualumui priskyrė prie fobijų: „Aš niekad nepavadinčiau paciento sveiku, jei jis neįveikia savo nusistatymo prieš homoseksualumą."⁷⁰

Toks Weinberg aiškinimas turi neišvengiamas religines pasekmes: seksualinis moralumas remiantis prigimtiniu įstatymu ir moraliniu katalikų Bažnyčios mokymu yra žalingas, kadangi jis sukelia išankstinius neigiamus nusistatymus ir iracionalias baimes.

Homoseksualų judėjimas išnaudoja žodžius ir sąvokas kaip semantinius ginklus, kad pakeistų individus ir visuomenę. Tokios sąvokos kaip užuojauta yra skirtos palankumui sukurti, tuo tarpu kitos, kaip homofobija, skirtos reakcijas slopinti ar net paralyžuoti.

Priklijuodamas homofobijos etiketes savo oponentams, judėjimas tikisi tiek įbauginti, tiek ir sumenkinti savo priešus, atmesdamas jų sveiku protu paremtus argumentus kaip „iracionalias baimes."

Tie, kurie gina prigimtinį įstatymą ir Dešimt Dievo Įsakymų turėtų paniekinamai žiūrėti į tokią negarbingą taktiką. Būdami „išaiškinti" kokio nors aktyvisto, siekiančio įbrukti homoseksualinę propagandą, jie neturėtų sutikti su demagoginiu homofobijos etiketės naudojimu ir turėtų reikalauti mokslinių įrodymų šiai taip vadinamai fobijai pagrįsti.

2) Tiems, kurie stipriai priešinasi homoseksualumui:

•    Demonizuokite antihomoseksualus. Vaizduokite juos tokius blogus kaip įmanoma tam, kad paprasta publika jaustųsi šalia jų nepatogiai ir jų vengtų. Vadinkite juos kukluksklano nariais, naciais, rasistais, antisemitais ar nesveikais pamišėliais.

•    Naudokite, pavyzdžiui, sulyginimo techniką, kad demonizuotumėte antihomoseksualus, o homoseksualus pavaizduotumėte aukomis. Kitais žodžiais tariant kurkite reklamas, kuriose pavyzdžiui, būtų vaizduojami pietinių valstijų dasininkai, pamokslaujantys apie ugnį ir sierą bei siunčiantys homoseksualus į pragarą. Ir priešingai, pavaizduokite padorius, įprastai atrodančius homoseksualus, tačiau kurie yra aukos ir su kuriais labai blogai elgiamasi. ⁷¹

•    Konservatyvią ir tradicinę bažnytinę doktriną pristatykite kaip sustabarėjusią ir atsilikusią nuo mokslinių pasiekimų, ypač psichologijos srityje.

3) Tiems, kurie neapsisprendę (Viduriniajai Amerikai):

•    Homoseksualai turi būti vaizduojami kaip aplinkybių aukos, kurioms būtina globa. Publika turi būti psichologiškai nuteikta taip, kad pasijustų privalanti suteikti homoseksualams šią globą, idant ji atitiktų savo pačios principus.

•    Pristatykite homoseksualus kaip žmones, kurie tokiais gimsta ir kurie negali pasikeisti, nei jei to ir norėtų. Tai paliks publiką psichologiškai draskomą abejonių dėl to, kaip elgtis su homoseksualiais asmenimis: kaip homoseksualai gali būti kaltinami, jei tai ne jų kaltė?

•    Televizijos reklamose nerodykite vyriškų moterų, moteriškais drabužiais persirengusių vyrų ir taip toliau. Vietoje to, parodykite kuo įprasčiausiai atrodančius žmones: vaizduokite jaunimą, vidutinio amžiaus moteris, vyresniojo amžiaus žmones, homoseksualų tėvus ar draugus.

•    Homoseksualų pradai yra daugiau nei vieši pasirodymo aktai. Jų metu reikia bendrauti su publika. Tai turėtų būti eisenos, o ne paradai. Neprimetinėkite homoseksualumo publikai. Vietoje to geriau padėkite jai suprasti homoseksualus.

•    Nešokiruokite publikos atskleisdami savo homoseksualų elgesį anksčiau laiko.

•    Drumsdami vandenis silpninkite religinę opoziciją homoseksualumo atžvilgiu. Skaldyk ir valdyk. Nukreipkite liberalias ir moderuotas bažnyčias prieš konservatyvias.

•    Perdavinėkite žinią nuolat: visur ir visada kalbėkite tik apie homoseksualumą, neutraliu tonu ir tol, kol publika taps prisotinta. Kai tik ji prisisotins, ji nustos kreipti dėmesį. Publika taps surambėjusi ir nejautri šiam klausimui. Nugalėkite išsekindami.

•    Publikos auklėjimas yra daug svarbesnis, negu trumpalaikių pergalių užtikrinimas padedant liberaliam, valdančiam elitui. Jei publika nebus įtikinta (arba taps abejinga), visi laimėjimai tebus efemeriški.

•    Pasinaudokite Įžymybėmis homoseksualaus gyvenimo būdo propagavimui. Pačios įžymybės neprivalo būti homoseksualios. Viskas ko iš jų tikimasi, tai kad jos kaip įžymybės palankiai įvertintų homoseksualumą.⁷²

•    Pirmuose propagandinės kampanijos etapuose reklamuotojomis pasirinkite lesbietes, o ne homoseksualus. Publika reaguos daug imliau. Vyrai suvokiami labiau kaip grėsmė.

•    Pristatykite įvairius didžius istorinius personažus buvus homoseksualiais. Mirusios istorinės asmenybės už žalą jų reputacijai į teismą nepaduos. O idėja, kad homoseksualumas siejasi su didingumu, sukrės žmonių įsitikinimus.

Kirk ir Madsen padarė išvadą, kad galutinis šio milžiniško propagandinio karo rezultatas bus homoseksualumo priėmimas, net jei ir ne kaip tiesiogiai „gero", tai bent kaip toleruotino normalumo varianto.

⁶⁹ Arthur Evans, „The Logic of Homophobia", http://gaytoday.badpuppy.com/garchive/viewpoint/1o16oovi.htm. (Išryškinta mūsų.)

⁷⁰ Cituojama iš Jack Nichols, „George Weinberg, Ph.D. - Badpuppy's February Interview", http://gaytoday.badpuppy.c0m/garchive/interview/020397in.htm.

⁷¹ Kirk and Madsen, p. 189-190.

⁷² Mes tikime, kad 2003 m. rugpjutį, gašlus bučinys tarp Madonnos, Britney Spears ir Christina Aguillera MTV apdovanojimų ceremonijos metu, yra kaip tik tokio įžymybių propaguojamo homoseksualaus gyvenimo pavyzdys.

Faktai patvirtina taktiką

Kirk ir Madsen knyga sukėlė debatus. Kai kurie homoseksualūs aktyvistai sumenkino jos svarbą. Kiti mėgino diskredituoti jos tiesmuką požiūrį. Radikalesni homoseksualai įžvelgė kvietimą į nuosaikumą, kurį traktavo kaip pataikavimą heteroseksualiai visuomenei.⁷³

Šitie debatai aplenkia pagrindinę svarstomą problemą. Ne tiek svarbu, ar homoseksualūs aktyvistai After the Ball traktavo rimtai ir kasdien meditavo pagal ją, ar jie sumenkino jos svarbą. Svarbu tai, kad homoseksualų judėjimas didžia dalimi adaptavo knygos autorių siūlomą strategiją ir taktiką. Iš tiesų, jei būtų parašyta knyga, aprašanti homoseksualų organizacijų naudojamą taktiką po 1989 metų, ji turėtų daug bendro su Kirk ir Madsen sukurtu planu.

Be to, After the Ball yra svarbi todėl, kad ji aiškiai parodo, jog homoseksualinė revoliucija kviečia į propagandinę kovą, aprašo jos strategiją ir taktiką, bei savo taikiniu pasirenka krikščionišką viduriniąją Ameriką.

⁷³ Plg. Steve Miller, „Culture Watch," Independent Gay Forum, May 24,2002. www.indegayforum.0rg/culturewatch/2002_05_19_archive.shtml.

 

Įtikinėjimas, tai raktas

Marketingo specialistas Paul E. Rondeau analizavo Kirk ir Madsen knygą darbe „Selling Homosexuality to America" („Homoseksualumo pardavinėjimas Amerikai") ir atkreipė dėmesį į tai, koks svarbus įtikinėjimas kultūrų kovoje, siekiant pakeisti Amerikos nuostatą dėl homoseksualumo:

„Šiandien Amerikoje daugiausia diskusijų kelia problema, kuri įvardijama kaip „homoseksualumo normalizavimas" arba „gėjiškumo priėmimas" (priklausomai nuo požiūrio). Šie debatai iš tiesų yra socialinis, etinis, moralinis koncepcijų karas, kuris pranoksta tiek mokslą, tiek įstatymus, nors pastarieji yra dažniausiai pasirenkami ginklai. Tačiau šių ginklų amunicija yra įtikinėjimas".⁷⁴

Nugalės tie, kuriems pavyks palenkti ar išlaikyti Amerikos visuomenę savo pusėje. Kirk ir Madsen tai kuo puikiausiai suvokė. Amerikiečiai, siekiantys išsaugoti tradicinę šeimą, turi taip pat būti įtikinti šios realybės egzistavimu.

⁷⁴ Paul E. Rondeau, „Selling Homosexuality to America", Regent University Law Review, 2002, Vol. 14, p. 443. Galima rasti adresu www.regent.edu/acad/schlaw/lawreview/ articles/14_2Rondeau.pdf.

Dešimties procentų mitas

Dešimties procentų mitas rėmėsi zoologo ir taksonomijos eksperto Alfred C. Kinsey atliktu tyrimu, publikuotu jo 1948 metų veikale, Sexual Behavior in the Human Male (paprastai vadinamu Kinsey pranešimu).

Tarp visų išvadų, pateikiamų Kinsey pranešime, pristatoma ir idėja, kad 10 % vyrų yra daugiau ar mažiau homoseksualūs, o 4 % procentai baltaodžių vyrų yra homoseksualus visą savo gyvenimą.

Buvo įrodyta, kad Kinsey pranešimas turėjo trūkumų. Pavyzdžiui, tarp 5 300 Kinsey atrinktų vyrų „keli šimtai buvo užsiimančių prostitucija, 1 200 nuteistų už seksualinius nusikaltimus, daug pedofilų ir ekshibicionistų, o ketvirtadalis visų buvo kalėjimo meilužiai, disproporciškai homoseksualūs."75

Edward O. Laumann ir kitų darbai paneigė Kinsey dešimties procentų paskaičiavimus. Buvo pastebėta, kad Kinsey duomenų skaičiai daug didesni nei gyventojų tyrimų darbuose. Laumann išvados buvo, kad „2,8 % vyrų ir 1,5 % moterų buvo linkę į homoseksualumą (biseksualumą)."⁷⁶

Laumann pastebėjo, kad, nepaisant šių parodymų, homoseksualų judėjimas išnaudojo dešimties procentų mitą savo propagandai. Jis pastebi, kad the National Gay and Lesbian Task Force organizacijos įkūrėjas Bruce Voeller teigia panaudojęs dešimties procentų apskaičiavimus aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje savo kampanijos metu, kad įtikintų politikus ir visuomenę, jog homoseksualų esama visur.⁷⁷

Neseniai homoseksualų judėjimas atsiribojo nuo dešimties procentų mito. Remiantis Ed Vitagliano, 31 homoseksualų palaikymo grupės koalicija, kuriai priklauso ir Human Rights Campaign, the National Gay and Lesbian Task Force ir Gay and Lesbian Alliance Against Defamation, savo trumpame bylos Lawrence prieš Teksaso valstiją komentare pateikė Laumann skaičius, kad tik „2,8 % vyrų ir 1,4 % moterų populiacijos identifikuoja save kaip gėjus, lesbietes ar biseksualus"⁷⁸.

⁷⁵ A. Dean Byrd ir Stony Olsen, „Homosexuality: Innate and Immutable?" Regent Uni-versity Law Review, Vol. 14:513, p. 546.

⁷⁶ Laumann, p. 289.

⁷⁷ Plg. Ibid.

⁷⁸ „Homosexual Advocacy Groups Admit 10% Fallacy", Agape Press, 2003 m. liepos 30 d., http://headlines.agapepress.0rg/archive/7/302003e.asp.

VI skyrius

Kodėl svarbi tos pačios lyties „santuoka":

HOMOSEKSUALŲ IDEOLOGIJOS ĮTEISINIMAS

Visuomenės informavimo priemonių pranešimai, sekę po Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Lawrence prieš Teksaso valstiją, sutelkė dėmesį ties kitu homoseksualų judėjimo tikslu: tos pačios lyties „santuoka". Pavyzdžiui, Newsweek pagrindinio straipsnio pavadinimas klausė: „Kas toliau? Gėjų santuoka?" CBS News tinklalapis paprasčiausiai konstatavo „Kitas etapas: gėjų santuoka."

2003 m. birželio 29 d. tos pačios lyties „santuoka" buvo pagrindinė tema Gay Pride paraduose Niujorke ir San Franciske. Niujorke prieš parado pradžią šešiasdešimt homoseksualių porų buvo simboliškai suvienytos pamėgdžiojant santuokos ceremoniją.⁷⁹

Laura Secor iš The Boston Globe pastebėjo, kad „šiuo metu tos pačios lyties santuoka susilaukia didžiausio dėmesio ir labiausiai supriešina iš visų gėjų teisių temų šalies politinėje darbotvarkėje"⁸°.

⁷⁹ Plg. www.nydailynews.com/06-3o-2oo3/news/local/story/96774p-87658c.html.

⁸⁰ Laura Secor, „Rainbow Warriors".

Tos pačios lyties „santuoka" -galingas psichologinis ginklas

Atrodo, kad priešingai tam, kas įprastai girdima apie homoseksualų judėjimo pagrindinius tikslus siekiant tos pačios lyties „santuokos" įteisinimo, su juo iš tiesų siejasi visai ne santuokinės finansinės ar sveikatos lengvatos. Tai net ne homoseksualinių santykių stabilumo ar uždarumo paieška. Pagrindinis tikslas, siekiant tos pačios lyties „santuokos", yra galingo psichologinio ginklo įsigijimas, su kuriuo, gal kiek per prievartą, bet šiuo metu visuomenėje atmetamas homoseksualumas galės būti laipsniškai priimtas.

Jei viešoji nuomonė nepritars pačios „santuokos" legalizavimui, homoseksualų judėjimas pasitenkins „civilinės sąjungos", „namų partnerystės" ar bet kokiu kitu eufemizmu.

Nelaimei, daugelis žmonių traktuoja tokių etikečių priėmimą kaip nuolaidžiavimą judėjimui. Jie nemato to fakto, kad teisinis ir socialinis šių eufemistinių etikečių priėmimas yra teisinis ir socialinis homoseksualų sąjungų priėmimas per se. Tai ne nuolaida, o priemonė, leidžianti judėjimui pasiekti taip geidžiamo tikslo - tos pačios lyties „santuokos", tik vėliau.

Tos pačios lyties „santuoka" nėra santuoka

Dėl tos pačios lyties „santuokos", Lambda Legal į savo interneto svetainę įdėjo tokią „Santuokos rezoliuciją":

„Kadangi santuoka yra bazinė žmogaus teisė ir TVIRTAS asmeninis apsisprendimas, valstybė neturėtų trukdyti tos pačios lyties poroms, apsisprendusioms susituokti ir visiškai lygiai dalytis atsakomybe bei įsipareigojimu pagal civilinės santuokos teisę".⁸¹

Ši rezoliucija tiksliai susumuoja homoseksualų judėjimo argumentus už tos pačios lyties „santuoką". Vis dėlto ši rezoliucija remiasi klaidinga analogija tarp faktų ar situacijų, kurios panašios tik akcidentaliai, tačiau iš esmės yra skirtingos. Štai rezoliucijos klaidingos argumentacijos eiga:

1)    santuoka yra bazinė žmogaus teisė;

2)    santuoka yra asmeninis apsisprendimas;

3)    taigi tos pačios lyties poros gali apsispręsti susituokti ir visiškai lygiai dalytis atsakomybe bei įsipareigojimu pagal civilinės santuokos teisę;

4)    todėl valstybė neturėtų trukdyti šiam apsisprendimui.

Visi pripažįsta, kad santuoka yra „bazinė žmogaus teisė" ir „asmeninis apsisprendimas". Daugelis pripažįsta, kad santuoka nusipelno valstybės globos. Tačiau trečiame sakinyje daroma analogija tarp tos pačios lyties poros ir santuokos tarp vyro ir moters yra klaidinga.

Būdama „bazine žmogaus teise", teisė į santuoką kyla iš žmogaus prigimties ir todėl jos egzistavimas yra pirmesnis negu Bažnyčios ar valstybės. Be to, ta pati žmogaus prigimtis, būdama šios „bazinės žmogaus teisės" pagrindas, taip pat reikalauja, kad santuoka būtų sąjunga tarp vyro ir moters, kadangi pagrindinė santuokos paskirtis, kuri yra vaikų prokreacija ir auginimas.⁸² Civilinė dviejų tos pačios lyties individų „santuoka" nesiremia žmogaus prigimtimi. Taigi ji negali būti santuoka, taigi nėra jokios „bazinės žmogaus teisės" į tos pačios lyties „santuoką".

Tas faktas, kad santuoka yra „asmeninis apsisprendimas" nereiškia, kad bet koks sąjungos tarp dviejų individų tipas gali būti pavadintas santuoka, ar kad tokios santuokos gali „visiškai lygiai dalytis atsakomybe bei įsipareigojimu pagal civilinės santuokos teisę". Santuoka yra daugiau nei vien dalykinė partnerystė, kur kontrakto trukmė ir prigimtis priklauso vien nuo susitariančių šalių valios.

„Asmeninis apsisprendimas" santuokoje reiškia tiek patį apsisprendimą vedyboms, tiek sutuoktinio pasirinkimą. Tačiau busimieji sutuoktiniai nėra laisvi pakeisti pagrindinės santuokos paskirties ar savybės. Tai nepriklauso nuo susitariančių šalių valios. Tai įsišakniję prigimtiniame įstatyme ir nėra kintama. Prigimtinis įstatymas, o ne sutuoktiniai, nusako santuokos paskirtį, susitariančių šalių skaičių bei lytį. Idėja, kad homoseksualai gali sudaryti tos pačios lyties „santuoką" savo pačių sprendimu, yra klaidinga.

Galiausiai teiginys, kad „valstybė neturėtų trukdyti šiam apsisprendimui" taip pat yra klaidingas. Kuomet valstybė draudžia sąjungą tarp dviejų tos pačios lyties individų, ji nepažeidžia nei bazinės žmogaus teisės į santuoką, nei asmens teisės laisvai pasirinkti sutuoktinį, nes ši sąjunga nėra santuoka. Negana to, priimdama įstatymus, leidžiančius homoseksualams sudaryti tos pačios lyties „santuoką", valstybė pažeistų savo pačios paskirtį užtikrinti bendrą visuomenės gėrį ir apsaugoti jos moralumą.

⁸¹ www.lambdalegal.org/cgi-bin/iowa/documents/record?record=143.

⁸² Žr. IX skyriaus langelį, apie pagrindinį santuokos tikslą.

 

Sentimentalumas - ne argumentas

Kaip jau matėme, Kirk ir Madsen rekomendavo kalbėti žmogaus širdžiai, o ne protui. Jie siūlė manipuliuoti žmonių emocijomis, o ne kreiptis į juos remiantis racionalia logika.

Taigi homoseksualų organizacijos naudoja sentimentalius argumentus, kad pateisintų tos pačios lyties „santuoką". Pavyzdžiui, Marriage Equality USA siūlo prisiminti žmonėms jų pačių nuostabias vestuves:

„Kas yra santuoka?

Jei esate susituokęs, prisiminkite tą dieną, kai jūsų sutuoktinis paprašė, ar galėtų pasidalinti savo gyvenimu su jumis. Kokia ypatinga buvo jūsų vestuvių diena! Draugai ir šeima buvo susirinkę, kad užtikrintų, kad viskas klostytųsi puikiai - ir turbūt taip ir buvo. Bet ar jūs turėjote nors kokį įsivaizdavimą, ką reiškia santuoka? Ar žinojote apie teises, kurias jūs įgyjate kaip vyras ir žmona? Arba kaip jūsų šeima yra apsaugota?"⁸³

Nesvarbu, kaip įpakuojama klaidinga analogija. Niekuomet nedera pamiršti, kad pakuotė niekaip nepakeičia esmės. Emocionaliai įpakuota klaidinga analogija visvien lieka klaidinga.

Be tos pačios lyties „santuokos", homoseksualų judėjimo siekis primesti Amerikai savo ideologiją nepavyks. Šiuo požiūriu judėjimo pastangų sužlugdymas yra gyvybiškai svarbus visiems amerikiečiams, kurie gerbia ir myli prigimtinį įstatymą, Dešimt Dievo Įsakymų ir iš jų kylančią socialinę tvarką.

83 www.marriageequality.org/facts.php?page=what_is_marriage.

VII skyrius

Amoralumo vertimas morale

Homoseksualų judėjimas ir griaunančioji „moralinė revoliucija" negali paprasčiausiai išmesti už borto visos moralės, nes tai paliktų žmogaus dvasioje tuštumą. Homoseksualai turi įtikinti save ir visuomenę, kad homoseksualumas yra geras ir moralus. Judėjimas turi sukurti nuosavą pseudomoralę.

Homoseksualinė propaganda tai vykdo keliais būdais. Vis dėlto visos pastangos sukasi apie tą pačią argumentavimo ašį, kuri gali būti apibūdinta taip:

1)    aš jaučiu lytinį potraukį tokios pačios lyties žmonėms kaip ir aš pats;

2)    seksualinis elgesys, atitinkantis šį polinkį, suteikia man malonumą;

3)    malonumas yra gerai;

4)    taigi homoseksualumas yra gerai.

Homoseksualus rašytojas John Corvino savo straipsnyje „The Virtue of Homosexuality" („Homoseksualumo dorybė") iliustruoja tokį etinį homoseksualumo pateisinimą:

„Aš paskyriau savo penkis paskutinius skyrius - ir didelę dalį savo profesinės veiklos - ginti homoseksualumui nuo įvairiausių moralės atakų. Tačiau kartais aš praleidžiu tiek daug laiko aiškindamas, kodėl homoseksualumas „nėra blogai", kad visai užmirštu pabrėžti tai, kodėl jis yra gerai. Ar galiu pateikti kelis argumentus, kad homoseksualumas būtų suvokiamas ne tik kaip toleruotinas, bet ir kaip moraliai naudingas?..

Pirmiausia, homoseksualumas gali būti malonumo šaltinis, o malonumas yra geras dalykas. Perdėm dažnai mes elgiamės taip, lyg malonumas turėtų būti ,pateisintas' kokios nors išorinės priežasties ir jaučiamės kalti, kai siekiame jo vardan jo paties.... Tuo nenoriu pasakyti, kad malonumas yra vienintelis ar pats svarbiausias žmogaus gėris. Lygiai taip pat tuo neneigiu, kad ilgalaikis malonumas kartais reikalauja trumpalaikės aukos. Tačiau bet kokia moralės sistema, kuri nevertina malonumo, dėl šios pačios priežasties yra defektyvi".⁸⁴

Tai hedonizmas, graikų filosofo Epikūro sukurta filosofinė sistema, kuri malonumą laiko žmogaus gyvenimą lemiančiu principu. Hedonizmas supainioja malonumą su gėriu („gera" yra tai, kas kelia malonumą), arba gėrį subordinuoja malonumui. Tai griauna visą moralės tvarką ir nuodija patį moralumo šaltinį.

Vos tik klaidinga hedonistinės filosofijos prielaida priimama, dominuoti pradeda negrįžtama logika: jei malonumas gali pateisinti homoseksualinį elgesį, tuomet kitos žinomos malonios iškreipto seksualinio elgesio formos gali būti logiškai pateisinamos. Tai apimtų pedofiliją, pederastiją, efebofiliją, gerontofiliją, nekrofiliją, sadizmą, mazochizmą, zoofiliją ir daugybę kitų iškrypėliško elgesio tipų.

⁸⁴ John Corvino, „The Virtue of Homosexuality", Between the Lines, 2003 m. vasario 7 d., www.indegayforum.org/authors/corvino/corvino4.html.

Klaidinga etika suponuoja klaidingą pasaulėžiūrą

Protinga žmogaus prigimtis traukia jį atrasti savo gyvenimo prasmę ir tikslą. Žmogus gali bandyti išvengti gilios analizės reikalaujančių filosofinių ir teologinių klausimų apie gyvenimą, bet jis nuolat susiduria su tokiais klausimais. Dėl to kiekvienas individas, kad ir kokia būtų jo kilmė, galiausiai sukuria ar adaptuoja sau tinkančią filosofiją ar teologiją. Ši pasaulėžiūra gali būti rudimentinė ar net embrioninė, bet protinga žmogaus prigimtis nenurimsta tol, kol negauna savo paaiškinimo.

Šiame egzistencijos prasmės paieškos kelyje elgsena ir idėjos daro viena kitai įtaką ir siekia proto reikalaujamos darnos. Kaip pastebi

Paul Bourget savo garsiame veikale Le Demon de Midi, „Asmuo turi gyventi taip, kaip galvoja, nes anksčiau ar vėliau galvos kaip gyveno."⁸⁵

Homoseksualų „moralinės revoliucijos" radikalizmas neišvengiamai veda prie didelio dviejų pasaulėžiūrų susidūrimo: krikščioniškosios pasaulėžiūros ir tokios, kuri visu savo vidumi yra antikrikščioniška.

⁸⁵ Paul Bourget, Le Demon de Midi (Paris: Librairie Plon. 1914), Vol. 2, p. 375. (Mūsų vertimas)

VIII skyrius

Mistinis erotizmas:
NEMATOMA VAIVORYKŠTĖS PUSĖ

Ak! Kodėl turėčiau kalbėti apie dalykus,
apie kuriuos užsiminti nederėtų?

Atėnagoras Atėnietis

Homoseksualų ideologijai vis labiau skverbiantis į amerikietiškąją kultūrą, visuomenėje vis labiau tapo pastebimos androginiškos tendencijos. Rašydama į Journal of Sex Research, Margaret Schneider pastebi:

„Septintajame dešimtmetyje, kai „kontrkultūra" ypač suklestėjo, prasidėjo seksualinė revoliucija, kuri, vėliau susijungusi su antra feminizmo banga, atnešė vadinamąją seksualinio išsilaisvinimo bangą, su kuria į vyraujančios krypties Siaurės Amerikos gyvenimo būdą atėjo ir tam tikras lytiškumo suvokimas. Psichinės sveikatos ir lygių galimybių interesų sumetimais moterims buvo leista elgtis truputį labiau kaip vyrams, tuo tarpu vyrai buvo skatinami elgtis truputį labiau kaip moterys. Tai buvo pavadinta androginija, kuri rėmėsi tipinėmis ir atipinėmis individų lyties charakteristikų kombinacijomis".⁸⁶

Tokia androgininė tendencija yra apėmusi šiandieninį mados pasaulį. Ja ženklinama vyrų ir moterų apranga, ji įsukama į jų šukuosenas ir įlašinama į jų kvepalus, taip darydama didelę įtaką visuomenei.⁸⁷ Pavyzdžiui, austrų mados dizaineris Helmut Lang taip aiškina, kodėl jis suteikia savo modeliams androginišką išvaizdą:

„Mes žinome, kad tiek moterys, tiek vyrai gali būti ir vyriški, ir moteriški. Viskas priklauso nuo to, kaip stipriai tai kiekvienas prisiima, bet taip jau viskas yra."⁸⁸

⁸⁶ Margaret Schneider, Sissies and Tomboys: Gender Nonconformity and Homosexual Childhood apžvalga, ed. Matthew Rottnekin, The Journal of Sex Research, Vol. 37, no. 3, p. 298.

⁸⁷ Norėdami geriau suvokti kaip stipriai pasaulio mada daro įtaką individams, šeimai ir žmonėms, skaitykite Plinio Correa de Oliveira, Revolution and Counter-Revoliution,

⁸⁸ Paco Alcaide, „The Man of the New Millenium", www.fashionclick.com/FC26/FC26_ fashion_Meno3.htm/

Androginija ir homoseksualinė ideologija

Troškimas suplakti vyriškumą ir moteriškumą į naują androginišką lytį glūdi pačioje homoseksualinės ideologijos šerdyje. Iš tiesų, judėjimo įkūrėjas Harry Hay pradeda savo manifestą žodžiais, „Mes, pasaulio androginai..."⁸⁹

Homoseksualus rašytojas Paul Varneli pasakoja, kaip Harry Hay suteikė androginiškumui gyvybinės svarbos:

„Hay „idealizmas" susidėjo iš trijų komponentų: a) gėjai kokybiškai skiriasi nuo heteroseksualių žmonių savo protu, psichologija, dvasia, ne vien tik tuo „ką jie veikia lovoje"; b) esminis skirtumas glūdi natūralioje homoseksualistų androginijoje, nes jie įkūnija tiek vyriškąjį, tiek moteriškąjį elementus; ir c) tam, kad visuomenė juos lengviau priimtų, gėjai turi paaiškinti, kokią įtaką jie daro visuomenei".⁹⁰

Michel Foucault, kitas homoseksualumo teoretikas, rašo:

„Homoseksualumas kaip viena iš seksualumo formų atsirado tada, kai jis buvo perkeltas iš sodomijos praktikavimo į aukštesnės androginijos rūšį, sielos hermafroditizmą. Sodomitai buvo laikina aberacija; homoseksualai dabar tapo rūšimi".⁹¹

Savo darbe „Androgyny: The Pagan Sexual Ideal," (Androginija: pagoniškas seksualinis idealas) dr. Peter Jones iš Vestminsterio Teologijos Seminarijos Eskondide, Kalifornijoje, sujungia pagonišką androginiją su homoseksualų judėjimu.

Dr. Jones parodo, kad antikos pagonių religijose bei tarp vietinių Naujojo pasaulio, Afrikos ir Australijos gyventojų buvo labai dažnai įprasta, kad šventikai (žyniai/šamanai) buvę androginiški, moteriški vyrai dėvintys moteriškus apdarus. Ši obsesija dėl androginiškos būtybės, turinčios ypatingų mistinių galių, tęsėsi krikščionybės ir moderniaisiais laikais. Tai galima pastebėti viduramžių alchemijoje, Madam Blavatskos teosofijoje ir Aleister Crowley seksualinėje magijoje.⁹²

Dr. Jones cituoja homoseksualius mokslininkus, kurie diskutuoja šios religinės ar mistinės homoseksualumo dimensijos klausimu. Pavyzdžiui, Emily Culpepper, lesbietė ir religijos (associate) profesorė Redlands universitete, Pietų Kalifornijoje, teigia, kad homoseksualai ir lesbietes yra „ateinančios epochos šamanai."⁹³ Kita lesbietė autorė Virginia Mollenkott skelbia: „Mes esame Dievo pasiuntiniai."⁹⁴  J. Michael Clark, homoseksualus profesorius iš Emory universiteto, sako: „Kažkas mūsų gėjų/lesbiečių būtyje yra lyg visa apimantis egzistencinis požiūris,... atrodo stiprina mūsų dvasios galimybes"

Dr. Jones komentuoja prof. Clark androginiško dvasingumo įžvalgą:

„Clark atsisuka į čionykščių Amerikos gyventojų animizmą, kad atrastų priimtiną dvasios modelį.... Ypač pageidaujamą gėjų dvasios modelį jam sudaro berdache, androginiškas Amerikos indėnų šamanas, gimęs vyru, bet suaugęs pasirinkęs gyventi kaip moteris, kadangi berdache pasiekia „kosminių, seksualinių ir moralinių poliariškumų vienovę".⁹⁵

Harry Hay be jokios abejonės matė androginiškąjį berdache kaip mediatorių, vienijantį „kosminius, seksualinius ir moralinius poliariškumus." Iš tikrųjų, Hay susidomėjimas androginiškais berdache ir tuo, kaip jie galėjo pasitarnauti homoseksualistinei ideologijai, buvo toks stiprus, kad jis persikėlė į Naująją Meksiką, kad tyrinėtų jų praeitį.

⁸⁹ „Harry Hay", www.sciencedaily.com/encyclopedia/Harry_Hay.

⁹⁰ Varneli, „Harry Hay: One Big Idea".

⁹¹ Michel Foucault, The History of Sexuality: Volume I and Introduction (New York: Vintage, 1980), p. 43. Hermafroditas - tai augalas arba gyvūnas, turintis tiek vyriškus,
tiek moteriškus reprodukcinius organus.

⁹² Peter Jones, „Androgyny: The Pagan Sexual Ideal," Journal of the Evangelical Theological Society, 2000 m. rugsėjis, pp. 453-454.

⁹³ Emily Culpepper, „The Spiritual, Political Journey of a Feminist Freethinker", iš After Patriarchy: Feminist Transformations of the World Religions (Maryknoll, N.Y.: Orbis, 1991), p. 164, Jones cituoja, p. 456.

⁹⁴ Virginia Mollenkott, Sensuous Spirituality: Out From Fundamentalism (New York: Crossroads, 1992), p. 166.

⁹⁵ Jones, p. 464.

Radical faeries - atsiskyrimas nuo krikščionybės

1979 metais, persikėlęs gyventi į Holivudą, Hay įkūrė Radical Faeries. Šis judėjimas įkūnijo Hay neseniai išplėtotą filosofinę pasaulėžiūrą apie visuomenę, paremtą homoseksualinės „subjektas-subjektas sąmonės."⁹⁷

Hay svajojo apie naują visuomenę, paremtą šiuo androginiškuoju homoseksualistų pranašumu.⁹⁸ Negana to, ši vizija reprezentuoja visišką atitrūkimą nuo krikščionybės ir prigimtinio įstatymo paremtos socialinės tvarkos. Michael Bronski, Harry Hay nekrologe aiškina:

„Dvasinė Radical Faeries šerdis buvo būtent tokia, kokią kažkada Hay buvo numatęs savo primąjai organizacijai - Mattachine Society: įsitikinimas, kad žmonės gėjai yra dvasiškai skirtingi nuo kitų žmonių. Jie yra glaudžiau siejasi su gamta, kūniškais malonumais ir tikra žmogiškos prigimties esme, kuri apėmė tiek vyriškumą, tiek moteriškumą. Hay dvasinio radikalizmo šaknys siekia tokias XVII amžiaus sektantiškas britų religines grupes kaip digeriai, ranteriai, kvakeriai ir leveleriai. Šie siekė pakeisti pasaulį pagal savo egalitarinį, socialistinį, ne hierarchinį, utopinį požiūrį. Tačiau skirtingai nuo savo sektantiškų pirmtakų, Hay vedė ne tūkstantmetinė krikščionybė, o tikėjimas, kad seksualumas yra šventas".⁹⁹

⁹⁶ Žr.tp. Timmons, The Trouble with Harry Hay, p. 194-197, 200, 233, 235-236, 286; Harry Hay, „Radical Faerie Proposals to the,March on Washington' Organizing Meeting", Will Roscoe, ed., Radically Gay: Gay Liberation in the Words of Its Founder (Boston: Beacon Press, 1996), p. 272.

⁹⁷ Kaip vėliau parodoma šiame skyriuje, Hay „subjektas-SUBJEKTAS sąmonė" yra radikalus aristotelinės filosofijos ir krikščioniškų socialinės ir moralinės tvarkos paneigimas. Hay šiandieninį - krikščioniškosios civilizacijos likučių - pasaulį matė kaip „binarinį" arba paremtą „subjektas-OBJEKTAS" santykiu.

⁹⁸ Žr.tp. „Excerpt from Harry Hay's Keynote for the First Annual Celebrating Gay Spirit Visions Conference", www.geocities.com/WestHollywood/Heights/5347/gsv. html.

⁹⁹ Michael Bronski, „The Real Harry Hay", The Boston Phoenix, spalio 31 d. - lapkričio 7d., 2002. (Išryškinta mūsų.)

Neopagoniški homoseksualų ritualai

Pirmasis Radical Faerie susirinkimas - pristatytas kaip Radical Faeries dvasinė konferencija - įvyko 1979 metais, Darbo dieną, Bensone, Arizonoje. „Konferencija nuskambėjo kaip ,kvietimas' sufistine prasme."¹⁰⁰ Daugiau nei 200 homoseksualų susirinko išgyventi šios dvasinės patirties, prisotintos pagoniško skambesio.¹⁰¹ „Pirmame Radical Farie susibūrime tą vakarą kilo spontaniška pagonybės tema. Dvasioms buvo skirtos invokacijos; laiminimai bei giesmės kilo ir leidosi."¹⁰²

Vieną iš tų dienų apie keturiasdešimt homoseksualų atliko purvo ritualą, kurį galima būtų pavadinti antikrikštu. Sumaišę vandenį su moliu, jie padengė save raudonu purvu.¹⁰³ Rituale buvo kažkas, kas sužadino pirmykštę, gentinę praeitį, kurią jau seniai buvo palaidojusi civilizacija ir, visų pirma, krikščionybė. Nulipdę didžiulį molinį falą, jie karūnavo purvu padengtą žmogų¹⁰⁴ lauro lapais ir iškėlė jį.

„Iš purvinos minios rato, virš visų galvų nuskambėjo lyg „om." Sukurta harmonija ir ekstazė atrodė tęsis nepaliaujamai. Netoli ašramo, jiems vienas kitą bevalant užsitęsus jausmingam krikštui, daugelis murmėjo, „Nugrandome šlykščią žalią varlės odą." Purvo rituale glūdėjo keistas galios jausmas.... „Kodėl šis įvykis buvo toks stiprus?" Aš atsimenu, kad apsidairiau aplink ir pasakiau... „Mes kitame pasaulyje. Laikas grįžo atgal".¹⁰⁵

Timmons aprašo ir kitą nuogų Radical Faeries ritualą to paties pirmojo susibūrimo metu:

„Iš lėto kylanti procesija vis stiprėjo ir virto kakofonija. Katarsiško staugimo ir mušamų būgnų įkarštyje kai kurie žmonės tiegia matę juodą jautį, ramiai atkeliaujantį ir įsimaišantį į grupės vidurį. Jis stovėjo, o tiksliai virš jo peties švietė Vakarė žvaigždė. Kai kuriems tai buvo lyg apreiškimas, vizija tiesiai iš kokio senovinio frizo. Kiti abejojo, kad toks gyvulys iš viso galėjo būti šiose apylinkėse. Jautis ar ne; kiekvienas pranešė išgyvenęs transcendentinį pakylėjimą ir nepaprastos kulminacijos metu, daugelis pasijuto stipriai sukrėsti".¹⁰⁶

¹⁰⁰ RFD, no. 22 (Winter Solstice, 1979), p. 59, taip pat citata randama Margot Adler, Drawing Down the Moon: Witches, Druids, Goddess-Worshippers, and Other Pagans in America Today (Boston: Beacon Press, 1986), p. 341.

¹⁰¹ Žr.tp. Mark Thompson, „Remembering Harry Hay", The Advocate, 2003 m. sausio 21 d., www.findarticles.c0m/cf_dls/m1589/2003_Jan_21/96072134/print.jhtml.

¹⁰² Timmons, The Trouble with Harry Hay, p. 265.

¹⁰³ Žr.tp. ibid.

¹⁰⁴ Remdamiesi tuometiniais pranešimais, publikuotais RFD žurnale, Margot Adler sprendžia, kad „inicijuojamas" žmogus nebuvo tikras konferencijos dalyvis, bet smalsus stebėtojas iš šalies: „Pašalinis stebėtojas, apimtas susibūrimo dvasios, nusiėmė savo drabužius ir pajudėjo telkinio link. Išsyk kilo iniciacijos jausmas. Jie laikė jį ant savo pečių - visiškai baltą kūną tarp purvinų žmonių. Jie nuleido jį į purvą ir visą padengė juo. Jie iškėlė jį vėl ir pradėjo giedoti". Adler, p. 342.

¹⁰⁵ Timmons, The Trouble with Harry Hay, p. 267.

¹⁰⁶ Ibid., p. 268. Margot Adler taip pat aprašo šį „didelį, struktūruotą ritualą - the Great Faerie Circle. Jis prasidėjo fakelų procesija..." Ji pateikia kitokių detalių, bet „apreiškimo" nemini. Žr.tp. Adler, p. 342-343.

Ydos, paverstos dievais

Nusigręžus nuo Apreiškimo ir prigimtinio įstatymo, žmonės liaujasi ieškoję Dievo ir vaikosi fantazijų, sukurtų nežabotos jų pačių vaizduotės. Jie kuria ir garbina savo pačių dievus. Dažniausiai tai būna jų pačių blogų įpročių mitinė projekcija. Taip savo ydoms priskirdami religinę dimensiją jie jas „pateisina".

Bažnyčios Tėvai moko, kad graikų-romėnų pagoniškas pasaulis pavertė savo ydas dievais. Šventasis Kiprijonas iš Kartaginos sušunka:

„Jų Jupiteris nėra aukščiausias viešpatavime, tik ydoje, liepsnojantis žemiška meile savo paties griausmų apsuptyje... dabar verždamasis su paukščiais, kad išniekintų berniukų skaistumą. O dabar užduokime klausimą: ar gali tas, kuris žvelgia į tokius dalykus, būti kuklus ar sveiko proto? Žmonės imituoja dievus, kuriuos garbina, ir tokiems pasigailėtiniems padarams jų nusikaltimai tampa jų religija (Laiškai 1:8)".

Iš tiesų, žmonės iš savo ydų kuria religiją ir absurdiškos doktrinos atsispindi absurdiškame kulte. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje padarytas didelis simbolinis falas buvo nešamas ant pakylos Dioniso garbinimo procesijų metu. Dionisas buvo vyno ir orginės religijos, švenčiančios gamtos galią ir vaisingumą, dievas. Pagonių Roma turėjo savo bakchanalijas, girtuoklystės orgijas Bakcho garbei. Afroditės garbinimas Graikijoje ar Astartės (arba Ištar) Mesopotamijoje buvo siejamas su ritualine prostitucija. Kanaanitų ši pasibjaurėtina praktika buvo atnešta ir į Izraelį. Šiuo Išrinktosios tautos neištikimybės laikotarpiu net ir Jeruzalės šventykloje buvo kambarių, kuriuose hierodulės (vyrai ir moterys užsiimantys ritualine prostitucija) atlikinėjo savo ritualus.¹⁰⁷

¹⁰⁷  1 Karalių 15,12; 1 Karalių 22, 47; 2 Karalių 23, 7.

Žmogus ieško dvasingumo

Nesvarbu, kaip stipriai ateistai ir agnostikai mėgintų tai paneigti, žmogaus prigimtis trokšta savo tikrojo tikslo, kuris yra Dievas. Tik dieviškumas, begalybė ir amžinybė visiškai patenkina žmogaus dvasią.

Marshall Kirk ir Hunter Madsen pastebi tai savo knygoje After the Ball. 1979 metais aptardami Radical Faeries dvasinę konferenciją jie prieina išvados, kad tai, ko homoseksualai nori „patys to nežinodami, tai sugrįžti prie sakralumo jausmo."¹⁰⁸ Žinoma, tai ne iš Dievo ateinantis, o veikiau klaidingas neopagonybės sakralumas.

¹⁰⁸ Kirk ir Madsen, p. 294.

Homoseksualaus neopagoniško pasaulio kūrimas

Rašydamas praėjus dešimčiai mėnesių po pirmojo Radical Faeries susibūrimo, 1980 m. liepą, Harry Hay aiškina, kad jis jaučiasi nevaržomas kurti naujus „fėjų" transformavimo ritualus, kadangi senieji buvo prarasti judėjo-krikščioniškos „priespaudos" amžiais.

Hay raštai leidžia pažvelgti į jo pasaulėžiūros formuojamą visuomenę. Ji būtų ne sekuliari, bet religinė, ir, kaip visos religinės visuomenės, ji turėtų savo dvasininkų luomą - homoseksualių dvasininkų. Homoseksualai būtų „mediatoriai," „berdache/šamanai," „Dievo pasiuntiniai." Krikščioniška terminologija, jie būtų buvę „vyskupais", „pontifikais" (nuo lotyniško žodžio pontifex - tilto statytojas).

Krikščionybė paveikė kiekvieną krikščioniškos vakarų civilizacijos aspektą, o Hay vaizduojamos visuomenės kiekvienas gyvenimo aspektas būtų paveiktas anarchistinės, neopagoniškos, homoseksualų sąmonės. Hay pasaulis absoliučiai prieštarauja krikščionybei.

Šitai negali įvykti be radikalios visuomenės, kokią mes ją pažįstame, transformacijos. Kitais žodžiais, pasitelkus Kirk ir Madsen mintį, visuomenė turi patirti „atsivertimą."

Hay teigia, kad jo homoseksualinė „subjektas-SUBJEKTAS sąmonė" nėra nauja. Jis tvirtina, kad ją žinojo islamo sufi sekta, o dabar, buvusi seniai pamiršta, tik „iš naujo atskleidžiama." Hay pasaulėžiūra nėra nauja. Tai tik nauja senojo pagoniško gnisticizmo manifestacija.¹⁰⁹

¹⁰⁹ Žr.tp. „The Spiritual Roots of Homosexuality", www.spirit-alembic.com/ishvara. html.

Gnosis ir androginiškumo mitas

Tūkstantmečiais gnosis, arba gnosticizmas, buvo didžiausias neišsenkamas mistinio erotizmo šaltinis. Vienas gnostinis okultinis mitas, kuris atrandamas senovės ir šių dienų pagoniškose religijose, pasakoja, kad pradžioje egzistavo būtybė, kuri buvo ir vyras, ir moteris. Gnostinės okultinės sektos, kurios bandė sugriauti judaizmą ir krikščionybę, pavyzdžiui, iškraipė Pradžios pasakojimą, kur sakoma, „vyrą ir moterį; sukūrė juos", teigdamos, kad pradžioje žmonės buvo androginiški.¹¹⁰ Jie tvirtina, kad lyčių skilimą į vyriškąją ir moteriškąją, Adomą ir Ievą, sukėlė katastrofa. Gnostinė mitologija tvirtina, kad žmogaus „išganymas" priklauso nuo dviejų lyčių susijungimo iš naujo ir pirmapradės androginiškos būtybės atkūrimo.¹¹¹

¹¹⁰ Pradžios pasakojime sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, o vėliau pridedama, kad jis sukūrė dvi lytis - vyrą ir moterį. Tai paaiškėja kitame skyriuje, kuriame pasakojama detalesnė pirmojo vyro ir pirmosios moters sukūrimo istorija (Pr. 2, 7, 18-20).

¹¹¹ Žr.tp. Holly Boswell, The Spirit of Transgender, www.homestead.com/transpirits/fi-les/SpiritOfTG.html; Moses Gaster, s.v. „Androgynos (Hermaphrodite)", Jewish Encyclopedia, www.jewishencyclopedia.com/view.jsp?artid=15o8&letter=A.

Užmaskuotas, bet tikras religinis karas

Priešiškumas tarp homoseksualų judėjimo ir krikščionybės slypi anapus dažniausiai sutinkamų psichologinių, mokslinių, socialinių ir politinių argumentų. Harry Hay, judėjimo įkūrėjui, buvo aišku, kad priešiškumas yra religinis. Taigi tampa akivaizdu, kad judėjimo „moralinė revoliucija" yra dalis milžiniškų pastangų pakeisti krikščionybę gnostiniu, neopagonišku, erotiniu misticizmu.

Atrodo, kad Amerika pasinėrusi ne vien tik į Kultūrinę Kovą, o į tikrą ir prastai užmaskuotą religinį karą.

Naujas gnostinis pasaulis

Reklamuojant androginiją, homoseksualų judėjimui sunkiausia paaiškinti tarp lyčių egzistuojantį akivaizdų anatominį bei fiziologinį skirtumą.

Aktyvistai gali nadotis tokiomis priemonėmis kaip mada ar elgsena, kad šiuos skirtumus padarytų miglotus. Jie netgi gali atlikti operacijas, kad adaptuotų kūną ir suteiktų jam kitos lyties charakteristikų. Tačiau visos šios akcidentalios modifikacijos nepakeičia kiekvienos lyties vidinės prigimties: vyras tebėra vyras, moteris tebėra moteris, nepaisant jų kūnams padarytų suluošinimų ar papildymų.

Taigi judėjimas privalo pateikti lytiškumą transcenduojantį paaiškinimą, taip seksualinę diferenciaciją paversdamas neesmine. Taip pristatoma pati homoseksualinės ideologijos šerdis: kas jiems yra realybė?

Vadovaujantis sveiku tradicinės filosofijos protu, esama aiškaus skirtumo tarp asmens, kuris pažįsta (subjekto) ir išorinio daikto, kuris yra pažįstamas (objekto).

Visatoje yra protingų būčių, galinčių pažinti dalykus, ir daugybė individualių būčių, turinčių fiksuotas prigimtis, kurios gali būti pažintos.

Iš esmės visata susideda iš nesuskaičiuojamos daugybės individualių būčių, kurios skirstomos į keturias kategorijas:

1)    tobula dvasia, kuri yra Dievas;

2)    grynosios dvasios - angelai arba demonai;

3)    žmogiškosios būtys, kurios yra sudėtinės - dvasia ir materija;

4)    neracionalios ir materialios būtys, būtent, gyvūnai, augalai ir mineralai.

Judėjimas gali sunaikinti lytinės diferenciacijos svarbą tarp vyro ir moters tik sunaikindamas skirtumus tarp visų būčių. Kad tai padarytų, jis turi atmesti materialųjį pasaulį kaip netikrą, ar bent jau laikiną realybę. Materialusis pasaulis būtų suprantamas lyg koks auglys, dirbtinai prijungtas prie dvasinės būties. Tai gnostinis mokymas.

Tokioje gnostinėje visatos vizijoje bet kokia diferenciacija tarp individų - įskaitant ir lytinį skirtumą tarp žmonių - yra visiškai nesvarbi.

Dėl to gnostikai tradicinę diferenciaciją tarp subjekto ir objekto (pažinime) laikytų absurdiška. Jie nedaro tarp jų skirtumo, o visą būtį transformuoja į vieną, kolektyvinę dvasios būtį.

Taigi kai homoseksualų judėjimas kalba apie androginiją, jis turi omenyje daugiau dvasinę androginiją nei fizinę. Jis naudoja androginiją kaip metaforą, kad įteigtų mistinę būseną, kuri transcenduoja realybę.

Gnostikams nėra didelio skirtumo, ar lytinė sueitis įvyks tarp tos pačios, ar skirtingos lyties žmonių. Bet kadangi jie tiki, kad materija įkalina dvasinę būtį, jie yra prieš bet kokį prokreacinį lytinį aktą. Geras lytinis aktas gnostikams yra homoseksualus. Nors ir būdami kiek filosofiniai, šie svarstymai yra būtini, kad galima būtų suprasti Harry Hay numatytą radikalią visuomenės transformaciją. 1980 metų savo esė jis teigia:

Mūsų paveldimas pasaulis - visiškai hetero vyriškai orientuotas ir dominuojantis Tradicijos pasaulis...mūsų istorija, filosofija, psichologija, kultūra ir bendravimo kalba - viskas yra absoliuti subjektas-OBJEKTAS koncepcija... Vyrai ir Moterys yra

- seksualiai, emocionaliai ir dvasiškai - objektai vieni kitiems... Visa tai mums, fėjoms, turėtų būti visiškai svetima, nes visi kiti, su kuriais mes siekiame susijungti, susikibti, susilieti, susivienyti yra kiti kaip aš, SUBJEKTAI...kaip AŠ...

Mes dar neišmokome kaip komunikuoti subjektas-SUBJEK-TAS realybes. Subjektas-SUBJEKTAS, tai multidimensinė sąmonė, kuri niekada negali būti iki galo perteikta hetero vyrų evoliucionavusia, dviejų dimensijų arba binarine kalba, kurioje mes esame įkalinti....

Mes privalome iš naujo ištirti visą iki šio laiko išsivysčiusią minties sistemą, visą hetero vyrų evoliucionavusią subjektas-OBJEKTAS filosofiją, mokslą, religiją, mitologiją, politinę sistemą, kalbą, atsikratydami kiekvienos iš jų binarinės subjektas-OBJEKTAS bazės ir iš naujo įdiegdami subjektas-SUBJEKTAS santykį. Susidūręs su mylinčiu-besidalijančiu subjektas-SUBJEKTAS santykių Konsensu, bet koks autoritarizmas turės dingti...

Fėjos privalo pradėti nusimetinėti purviną, žalią hetero imitacijos varlės odą ir atrasti mylintį gėjų sąmonės ne-ŽMOGŲ (Gay-Conscious not-MAN) spindintį po ja.¹¹²

¹¹² Harry Hay, „Toward the New Frontiers of Fairy Vision...subject-SUBJECT Consciousness", in Roscoe, ed., Radically Gay, p. 258-263. (Išryškinimai ir didžiosios raidės originalios.)