Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Žmogiškoji Dovydaičio apybraiža — sintetinis žvilgis į Dovydaičio asmenybę:

1. Ir paprastas, ir sudėtingas, 2. „Paulius" be „Sauliaus" krizės, 3. Liaudiškai pamaldus,
bet drauge kritiškas,
4. Patriotas krikščionis, 5. Evangelinis radikalumas, 6. Kova klaidai, pagarba
žmogui,
7. Nepalenkiamo ryžto „darbinis jautis", 8. Vienišas pažinčių gausoje, 9. Išorinis
šiurkštumas, vidinis švelnumas,
10. Nepaperkamas tiesumas, 11. „Padaryt bent kiek žmonėms gera",
12. Dovydaitis bendralaikių akyse, 13. Ką Dovydaitis gali reikšti ateities kartoms? ................ 667-715

Išnašos .............................................................................................................................................717-746

Dovydaičio bibliografija ................................................................................................................747-761

Pavardžių rodyklė .........................................................................................................................763-776

Nuotraukos ......................................................................................................................................777-792

UŽSKLANDA

ŽMOGIŠKOJI DOVYDAIČIO

APYBRAIŽA

SINTETINIS ŽVILGIS Į DOVYDAIČIO ASMENYBĘ

1. Ir paprastas, ir sudėtingas

Savo išorine išvaizda Dovydaitis buvo nekrintantis į akis. Kai įsimaišydavo į kokio nors bažnytkaimio atlaidų minią, neišsiskirdavo iš šventadieniškai apsirengusių solidesnių kaimiečių. Galėtume sakyt, išoriškai jis buvo kasdieniškas, pilkas, nebūdingas.

Ūgio buvo vidutinio (171 cm), sudėjimo tvirto. Tad, nors ir neaptukęs, dėl savo kresnumo darė pilnaveidžio įspūdį. Plaukų spalva buvo neutraliai peleninė — nei blondinas, nei juodbruvys. Plikti nebuvo linkęs. Tik iš priešakio nuslinkę plaukai ryškino platoką ir aukštą kaktą. Želdino pakirptus ūsus (jaunesniais metais leido jiems ir užsiraityti). Marijampolės kalėjime užsiauginta barzda rodė, kad galėjo būti vešlus barzdočius. Akys buvo pilkšvos spalvos, gana didelės, gyvo ir aštraus žvilgio. Veidas — pailgas.

Aplamai imant, Dovydaičio veido bruožai buvo taisyklingi, tačiau gruboki (stamboka nosis, nemažos ausys etc.). Tai, gal būt, ir teikė jo veidui tą savitumą, kad, M. Vaitkaus žodžiais, tai buvo lyg iš medžio išskaptuotas veidas. Visai panašiai ir A. Vaičiulaičiui Dovydaičio veidas atrodė „tartum rūstus ir gruoblėtas, kaip rupi medžio žievė“7.

Iš tiesų, daugumoj nuotraukų Dovydaitis dėl to ir atrodo kone (ar tiesiog) rūstus. Bet šiuo atžvilgiu jo nuotraukos yra klaidinančios. Rūstus atrodė jis tik tol, kol sėdėjo kokio nors susirinkimo garbės prezidiume ar šiaip buvo savy užsidaręs. Tačiau kai tik prabildavo į žmogų, jo akys — sielos veidrodis — suspindėdavo nemeluota žmogui šiluma ir jo „žievėtą“ veidą nušviesdavo lyg saulė girios medžius. Todėl ir dabar J. Brazaitis prisiminė iš susitikimų su Dovydaičiu „iš gilumos einantį jo akių lengvą šypsnį.

Kaip savo išorine išvaizda Dovydaitis atspindėjo savo „sakuotnugarišką“ kilmę, taip ir savo laikysena buvo girių tėviškės vaikas. Iš medžio išskaptuotą veidą atitiko ir jo išoriškai „medinė“ laikysena: gruboka ir lėtoka. „Būdamas stiprus, nevengė su bet kuo persiimti ir savo jėgas išmėginti“ (A. Vaičiulaitis7). Mėgdavo dalyvauti ir bėgimo lenktynėse. Tačiau fizinis stiprumas anaiptol nereiškė grakštumo. Dovydaičio judesiai buvo sunkūs ir lėti. Kalbėsena buvo taip pat lėta. Paprastai kalbėdavo ne tik lėtai, bet ir dusliai. Tad ir darydavo įspūdį, kad kalba tik pats sau po nosimi. Ne tik po nosimi kalbėdavo, bet ir pro nosį, ypač tais atvejais, kai košdavo kokią nors ironišką pastabą. Garsiai užrėkti reikėdavo specialios progos — būti suerzintam. Eisenos buvo sunkios. Eidavo linktelėjęs į priešakį, tad ir galvą paprastai nulenkęs. Retai kada galėjai jį sutikti laisvomis rankomis. Paprastai jis visada tempdavo didelį odinį portfelį, kimšte prikimštą rankraščių, žurnalų, knygų. Šis portfelis lyg ir buvo ženklas, kad palenkta galva lėtai žingsniuojantis žmogus buvo ne paprastas Kaunan atvykęs kaimietis, bet mokslo vyras, vienas žymiausiųjų universiteto profesorių. Nepaisant viso išorinio jo paprastumo, turėjai pastebėti, kad pėdina žmogus, jaučiantis savo vertę. Dovydaičio laikysena buvo žmogaus, kuris pasitiki savimi, žino, ko vertas, bet ir kuriam kaip tik dėl to nereikia prieš kitus „rodytis“, tuščiai pūstis.

Dovydaičio išorinės išvaizdos nebūdingumas, kasdieniškas paprastumas slėpė jo asmenybės itin spalvingą būdingumą. Daugiau ar mažiau aiškiai ir jis pats tai jautė. Viename savo laiške (1937.VII.14) apibūdinęs vieną savo brolių „truputį savotišku“, Dovydaitis priduria ir apie save: „Kaip ir aš! Ar ne?“. Iš tikro Dovydaitis buvo didžiai savotiškas žmogus, kurį galime apibūdinti tik dialektiškai, iškeldami jo asmens savybių įvairius priešingumus.

Bendriausiu žvilgiu Dovydaičio asmuo yra „savotiškas“ dėl to, kad drauge jis yra ir labai paprastas, ir didžiai sudėtingas. Miškų uždarame kaimely išaugęs, Dovydaitis visą gyvenimą liko savo dvasia kaimietis. Ir jo manierų bemanieriškumas, jų nepaisymas ligi didesnio ar mažesnio grubumo, ir jo nieko nepaisantis tiesumas bei širdies gerumas atrodo tik kaimietiškas paprastumas. Šiuo atžvilgiu M. Vaitkus ir rašė apie Dovydaitį: „Neaptašytas ir neaptašomas, bet gilumoj mielas mielas žmogus“. Tai visa tiesa: nors išoriškai mūsų kaimo žmogus buvo ir grubus, sieloj gilumoj jis slėpė daug žmogiško šiltumo. Galime sutikti, kad daug Dovydaičio asmenybės bruožų yra išaiškinami jo visą gyvenimą išlaikytu kaimietiškumu. Bet ar iš tiesų kaimietiškumas, nors ir daugiau ar mažiau idealizuotas, jau išsėmė visą jo asmenybę? Nėra abejonės, kad „manierų“ nepaisymas buvo paveldėtas iš kaimo. Taip pat kaimietiškas buvo ir Dovydaičio taupumas. Tačiau toks turto „eikvojimas“ kitiems šelpti, kaip kad jis darė, vargu ar begali būti laikomas kaimietišku. Likti dvasioj kaimiečiu, bet drauge iškilti mokslininku, šiaip ar taip, turėjo Dovydaičio kaimietišką paprastumą suprobleminti. Nepaisant nepaneigiamo Dovydaičio kaimietiško paprastumo, jis buvo nemažiau sudėtinga ir net prieštaringa asmenybė. Pagrįstai St. Šalkauskis, imdamasis apibūdinti Dovydaitį, apie jį rašė: „Dovydaitis yra labai savotiškas žmogus su dideliais nuopelnais iš vienos pusės ir tam tikrais keistumais iš kitos, — žmogus gana sudėtingos psichinės konstrukcijos, kuris labai įvairiai gali būti suprantamas ir vertinamas“ 442.

Pagal tai, sintetinant Dovydaičio asmens apybraižą, ir reikia vieną jo bruožą dialektiškai konfrontuoti su kitu daugiau ar mažiau priešingu bruožu.

2. „Paulius“ be „Sauliaus“ krizės

Iš vienos pusės Dovydaičiui yra ypačiai būdinga ištikimybė tam pagrindui, iš kurio kilo, ir tam žvilgiui į pasaulį, kurį jam įdiegė namai. Iš antros pusės nemažiau Dovydaičiui būdingas yra kovingas nusiteikimas nesitaikstyti, nesibaimint eiti „prieš srovę“.

Kiekvienas išsiskleidžiame savo tėvų namuose, savaime perimdami ir jų gyvenimo sampratą, atspindinčią atitinkamą pasaulėžiūrą. Bet kas buvo savaime perimta vaikystėj, brendimo metais kritiškai pervertinama. Arba turimasis nusistatymas sąmoningai pripažįstamas kaip savo paties žvilgis į pasaulį. Arba, pervertinus tėvų ir mokyklos diegtuosius nusistatymus, jie paneigiami: atsisakius seno, ieškoma naujo. Dabartiniu terminu kalbant, gali būti pergyvenama savosios tapatybės krizė (identity crisis), kada žmogus pats nežino, kas jis yra.

Dovydaičiui bet kokia tapatybės krizė liko svetimas dalykas: jis visada žinojo, kas yra ir ko siekia. Su kokiu atkaklumu siekė mokslo, su tokiu pat ištikimumu laikėsi visų savo pradinių nusistatymų. Žinodamas savo tikslą, Dovydaitis į jį žengė tiesiu keliu, be blaškymosi į šalis, be jokio svyravimo ar abejojimo.

Aiškus savo tikslo žinojimas darė Dovydaitį atsparų ir varganoms sąlygoms, ir kitų vertinimui. Visai jam nerūpėjo, kokį įspūdį kitiems darė jo „keistumai“ (ar kaimietiškumas, ar darbo asketizmas, ar pagaliau „davatkiškumas“). Niekas nepajėgė Dovydaityje įskiepyti menkavertiškumo jausmą, galėjusį kelti „tapatybės krizę“.

Kaip esame pabrėžę, Dovydaitis augo neturtinguose, tačiau ne skurdžių namuose. Veltui jame ieškotume skurdžiaus psichologijos nuosėdų. Pirmavimas savo gabumais jam leido jau pradžios mokyklos suole „laisvai ir išdidžiai“ jaustis. Jau tuomet savo kalbon „kartais įmaišydavo ironijos“26. Gi ironija visada liudija, kad jaučiama savo vertė. Niekada Dovydaitis nesigėdijo nei savo liaudinės kilmės, nei savo paties kaimietiškumo.

Veiverių mokytojų seminarijoj daugumas buvo tokie pat liaudies vaikai, kaip ir Dovydaitis. Be to, joj ir mokytojai diegė nusiteikimą prieš „poniškumą“. Tais metais septyniolikmečiui - devyniolikmečiui jaunuoliui nepasisavinus dailaus elgesio, teko jau visą gyvenimą likti „neaptašytu ir neaptašomu“.

Dovydaičio metais Veiveriuose prieš seminarijos rusifikacinę politiką jau vyko lietuviškas pasipriešinimas. Lietuvių tautiško reiškimosi persekiojimas tik kaitino patriotišką nusiteikimą. Veiverių mokytojų seminariją Dovydaitis paliko ne tik subrendęs sąmoningu ir karštu patriotu, bet ir visam laikui nuteiktas prieš rusų despotizmą.

Reikšmingas Dovydaičiui bandymas buvo 1905 metų sąjūdis. Buvo jam savi šio sąjūdžio lietuviškieji siekimai, bet liko jam svetimos šio sąjūdžio socialistiškos ir antikrikščioniškos tendencijos.

Socialistinių idėjų buvo veikiamas ir Dovydaitis, nes Veiverių seminaristus daugiausia pasiekdavo socialistinė spauda. Tačiau Dovydaičio ji nepaveikė: „Pakraipa tuomet mums nerūpėjo; skaitėm visa, kas tik lietuviška“443. Nebuvo sau galvos kvaršinama dėl socialistinių knygelių turinio: „Jos buvo mums brangios pirmoj eilėj dėl to, kad jos buvo lietuviškos, ir kad jose buvo keliama aikštėn, informuojama apie visokiausias rusų caristinės valdžios šunybes ir Lietuvos žmonėms daromas skriaudas“58. Aišku, su tokiu nusiteikimu skaitoma socialistinė spauda neatverte Dovydaičio į socialistus. Nieko daugiau nereiškė ir tai, kad ir pats Dovydaitis, atšaukus spaudos draudimą, rašė korespondencijas į socialistinę „Naująją Gadynę“, joj „pliekdamas vietinę rusų administraciją dėl žmonėms daromų skriaudų“70.

Dovydaitis aktyviai dalyvavo ir abiejuose Veiverių seminaristų streikuose, ir bendrajame 1905 metų sąjūdy. Tačiau ne viskam jis galėjo pritarti pagal savo įsitikinimus. Nepatiko, kad Veiverių lietuvių seminaristų instruktuoti atvykęs svečias nelietuvis kalbėjo rusiškai, kad buvo patarta savo slaptuosius susirinkimus daryti sekmadieniais pačių pamaldų metu. Dar labiau Dovydaitį nuvylė į Veiverius mitingui vadovauti atvykęs V. Kapsukas - Mickevičius. Kai į priešmitinginį pasitarimą viename bendrabuty atslinko ir seminaristų šnipinėjimu pasižymėjęs mokytojas, V. Kapsukas - Mickevičius jį drąsiai išprašė pro duris. „Svečio autoritetas dėl to mūsų akyse išaugo iki dangaus“. Ir Dovydaičiui „nepaprastai patiko“ tas „narsus Kapsuko žingsnis“. Tačiau visą „įspūdžių giedrumą“ sudrumstė svečio demonstratyvus pasninko nesilaikymas: „Visa siela užjausdamas to laiko judėjimą, betgi maniau savy, kad laisvės kovotojai neprivalo piktinti žmonių, įžeisdami jų religines pažiūras, jei nori, kad jiems tie žmonės pritartų“ 444. Dar labiau Dovydaitį papiktino jau anksčiau aprašytas incidentas: į jo Višakio Rūdoj 1906 m. pradžioj įkurtą lietuvišką mokyklą įsiveržę „revoliucionieriai“ pašaipiai teklausinėjo, ar daug joje mokoma tikybos, bet neįvertino, kad joje vien tik lietuviškai mokoma.

Kadangi Dovydaitis blaiviai skyrė, kas 1905 metų sąjūdyje buvo jam sava (lietuviška) ir kas svetima (partiška), tai jis ir liko nepagautas tuometinės socializmo srovės, kaip daugelis kitų. Todėl ir pačiame 1905 metų sąjūdyje Dovydaitis dalyvavo savu švietėjo, o ne revoliucionieriaus būdu. Šiuo reikalu turime tokį jo vėlesnių metų pasisakymą: „Dambrausko (rodos, Druskiaus slapyvardžiu), atmenu, skaičiau ’Revoliucija ar ramus kultūros darbas?’ (1906) ir buvau įtikintas reikiant veikti antruoju būdu. Mat, iš prigimimo nebuvau linkęs į revoliuciją ir nebuvau įtrauktas į monopolių (svaiginamųjų gėrimų parduotuvių — J.G.) daužymo bei paštų apiplėšinėjimo (pasakykim švelniau: apkraustinėjimo) darbą, kuris tuomet (1905 - 1906 m.) Lietuvoj, bent mano gimtajame krašte, buvo populiarus ir, suprantama, pelningas“445.

Gavus brandos atestatą, iš miškų kaimučio išvykimas į Rusijos sostinę Dovydaičiui buvo antras reikšmingas bandymas. Maskvoje jis pateko į visais atžvilgiais skirtingą aplinką. St. Šalkauskis Dovydaičiui teisingai pastebėjo: „Studentiškojo gyvenimo aplinkybėse ir Maskvos atmosferoje Tu man atrodei mažai prigijusiu prie aplinkos augmeniu, atplėštu atsitiktinai nuo savo gimtosios dirvos“76. Nesidomėdamas nei „gražiąja lytimi“, nei apskritai pramoginiu gyvenimu, Dovydaitis visai nesisielojo, kad, jo paties žodžiais, iš kitų išsiskyrė savo „apšepusia išvaizda“32. Tačiau didžiai jį sukrėtė, kad savo išsvajotą mokslo šventovę rado užviešpatautą „Antikristo tarnų“. Tai buvo tokia sukrečianti patirtis, kad ji psichologiškai, nors ir kita prasme, prilygo tai patirčiai, kurį žmones daro konvertitus — Saulius paverčia Pauliais.

Laisvamaninis indiferentizmas ar atviras ateizmas to meto rusų studentijoj buvo pasidaręs kone tikra mada. O mada visada yra tironiška savo diktatu, kad ji visiems privali. Ir lietuviai studentai buvo šios mados veikiami. Ten pat Maskvoje studijavusio St. Šalkauskio liudijimu, „retam iš mūsų pasisekdavo atsispirti šitai bendrai linkmei“76.

St. Šalkauskis dvasinės atramos ieškojo VI. Solovjovo pasekėjų būrely, telkusiame „Dievo ieškotojus“ ir atstovavusiame socialiniam christianizmui. Dovydaitis tokios atramos neieškojo, nors jį toks Maskvoj rastas netikėjimo įsiviešpatavimas daug labiau sukrėtė negu Šalkauskį. Pakankamai stiprus nesibaiminti iš „visų“ išsiskyrimo ir atitinkamo tų „visų“ pašiepimo, Dovydaitis tiek pat nesigėdijo išsiskirti savo pažiūromis, kaip ir „apšepusia išvaizda“. Todėl ir nesikreipė nei į Solovjovo filosofiją, nei į rusiškuosius „Dievo ieškotojus“. Nors Solovjovas mūsų katalikų intelektualuose sulaukė itin didelio domesio, Dovydaitis juo niekada nesusidomėjo. Niekada Dievo nepraradus, Dovydaičiui jo nereikėjo „ieškoti“. Antikristinių idėjų įsiviešpatavimas jį nukreipė tiesiog į Kristų. Susidūrimas su Kristaus atsisakančiu pasauliu Dovydaičiui buvo daugiau negu tik „apsišarvavimas“ prieš to meto antikristinę dvasią. Ko verti šarvai, jei būtų jais saugoma tik save patį? Mažai ko verta ištikimybė, jei užsidaromą nuo gyvenimo. Tai ir ryžosi Dovydaitis eiti kovon už Kristų — pradėti lietuvių mokslo jaunime krikščioniškąjį sąjūdį: „Neplūskime ir nežiūrėkime šnairiai į kitus, kad jie nekrikščionys, bet patys tapkime krikščionys“446.

Susidūrimas su Kristaus atsisakančiu pasauliu nesugniuždė Dovydaičio pasaulėžiūrine krize. Tačiau vis vien tai buvo toks jo sukrėtimas, kuris sąlygojo lūžtvinį apsisprendimą. Antikristinio pasaulio patirtis padarė jį krikščioniškosios tiesos apaštalą. Savo krikščioniškąjį apaštalavimą jis vykdė su konvertitams būdingu besąlygiškumu. Dovydaičio asmenybėje yra daug ko, kas atspindi ne tik jo kaimietišką savotiškumą, bet ir savotišką konvertitiškumą. Ne iš vienų pažiūrų atsivertė į kitas priešingas, bet iš paprasto tikinčiojo virto kovojančiu apaštalu, Z. Ivinskio žodžiais, „Dievo ginklanešiu“. Iš prigimties nelinkęs į politines revoliucijas, tapo „Kristaus revoliucionieriumi“447.

3. Liaudiškai pamaldus, bet drauge kritiškas

Kaip sudėtinga Dovydaičio asmenybė, taip dialektiškas ir jo krikščioniškumas: drauge ir liaudiškas, ir kritiškas.

Savo krikščioniškąjį tikėjimą Dovydaitis praktikavo visu mūsų tikinčiosios liaudies nuoširdžiu paprastumu. Visai nesivaržė viešumos: dalyvaudavo Dievo Kūno šventės procesijose Kauno gatvėmis, vykdavo į Šiluvos ir kitus didžiuosius atlaidus, eucharistiniuose kongresuose nešdavo baldakimą. Ir vykdamas provincijon, nepamiršdavo savo mišiolinės maldaknygės. Nesiskirdavo nuo maldaknygės, kaip kartą mišrios publikos susirinkime paaiškino, dėl to, kad maldoje sukaupta išmintis duodanti įkvėpimo bei jėgos bet kokiam sunkesniam žygiui. Ir tikinčiajam inteligentui dažnai nemaloni pareiga yra klausymas pamokslų, dažniausiai menkai paruoštų. Dovydaitis pasilikdavo po mišių pamokslui (Lietuvoje dažniausiai tokia buvo tvarka), ir menkiausiame bažnytkaimyje atsidūręs. Kai kartą dėl kažko buvęs liūdnos nuotaikos, per pamokslą vienoj mažoj bažnytėlėj jis išgirdęs tokius žodžius: „Jei tu linksminiesi, esi Dievui skolingas, bet jei kenti — tau Dievas skolingas“. Šitie žodžiai jį taip paguodę, kad pasižadėjęs klausyti kiekvieno pamokslo, nors ir labiausiai eilinio pamokslininko sakomo. Nesimpatizavo tik iškilmingoms mišioms, kur vis reikia tai klauptis, tai stotis, tai sėstis. Kai kartą jiedu su J. Eretu dalyvavo tokiose iškilmingose mišiose Kauno bazilikoj, Dovydaitis susiraukęs šnibždėjo: „Aš daugiau nebelankysiu tokių mišių, nes toks formalizmas mane tik tolina nuo Dievo“...

Savosios Prisikėlimo parapijos gyvenime Dovydaitis dalyvavo su pavyzdingu uolumu. Niekada neapleisdavo šventadienio mišių ir rūpindavosi nė kiek nepavėluoti. Prisikėlimo bažnyčioj pamaldos buvo pradedamos sekundžių tikslumu, tai jos klebonas kan. F. Kapočius matydavo, kaip Dovydaitis, besišnekučiavęs pakeliui į bažnyčią, staiga žvilgtelėdavo į laikrodį ir „visu tempu pirmyn nerdavo. Suolų bažnyčioje buvo nedaug — tik senukams. Tad daug kas stovėdavo, bet Dovydaitis melsdavosi atsiklaupęs ant grindų, „kur, be abejo, dulkių būdavo apsčiai“. Labai mėgdavo sekmadienio sumas, kuriose patys žmonės giedodavo populiarias giesmes. „Būdavo, įsibrauna į giedančiųjų vyrų tarpą, ir jo stiprus baritonas bematant suteikdavo giesmei kitą nuotaiką ir tempą (K. Žitkus). Gavėnios šventadienių vakarais būdavo giedami „Graudūs verksmai“. Dovydaitis juose vadovaudavo vyrų giesmininkų grupei. Uoliai lankė visas Didžiosios savaitės apeigas, o Didžiojo šeštadienio naktį iki vidurnakčio aidėdavo bažnyčioj jo balsas. Įdomiausia, kad kai Didžiojo šeštadienio rytą buvo šventinamas vanduo, liaudies papročiu ir Dovydaitis didžiausia jėga verždavosi prie statinės, nors visiems vandens pakakdavo ir dar likdavo. Tai primintas, aiškindavo: „Na, tai kas per čia Didžioji savaitė, jei lengvai, be vargo, pasisemsi sau švęsto vandens ir ramiai nešiesi namo?11

Daug liaudiško paprastumo slypėjo ir pačiame Dovydaičio religiniame santykyje su Dievu. Nuolankus pasitikėjimas Apvaizda Dovydaičiui buvo taip pat savas, kaip ir mūsų krikščioniškajai liaudžiai.

Aiškiai tai liudija turima Dovydaičio korespondencija su viena šeima, kurią jis norėjo vėl atvesti į jiems „Dievo užbrėžtą gyvenimą“. Vyrui jis rašė: „Jei Tamsta turi tikrą pasitikėjimą Dievo pagalba ir tos pagalbos tikrai prašai, tai Tamsta visko išprašysi, kas tik nėra prieš Dievo įstatymus“. Žmonai priminė: „Išvaduotojas jau seniai yra gimęs ir visas žmonių kaltes atlyginęs. Žmogus nepajėgs tiek nusidėti, kiek Dievas gali atleisti, jei tik žmogus tinkamai pasistatys“. Jų dukrelę guodė, kad nekristų neviltin: „Nenusimink nė valandėlę: turėk sieloj, širdy ir visoj savy Dievą, galingiausią, nuoširdžiausią, o viskas klosis, kaip nori, kalnai nuvirs, marios išnyks“. O jeigu kokie prašymai lieka neišklausomi, tai dėl to, kad „Dievas nori mus vesti į gera kitais keliais, negu kokius mes sau pasiskiriame“448.

Nuoširdus pasitikėjimas Apvaizda Dovydaičio tikėjimui teikė gilaus optimizmo. Net pačią kentėjimo problemą Dovydaitis sprendė „kentėjimo palaima“: tai „auklėjimo priemenė Dievo rankoj“, žmogaus vedimas „arčiau prie Dievo“, bandymas tikrai parodantis, „kas žmoguje yra tikrai gilu, ar jo religiniai principai ėjo iš širdies, ar buvo tiktai išorės prielipas“440.

Dovydaičio krikščioniškumo liaudiškas paprastumas, giliau imant, buvo evangeliškas paprastumas. Spekuliatyvine teologija Dovydaitis daug nesidomėjo. Bet Šventąjį Raštą, jo žodžiais, „Knygų knygą“, buvo gerai išstudijavęs ir visą laiką prie jo grįžo. Neturėdamas mistinio polinkio, jis nebuvo linkęs nė į mistinių sielų mėgiamą kontempliaciją. Labai nuoširdžiai ir uoliai atlikinėjo religines praktikas, bet nieku būdu nesitenkino tik jomis. Santykio su Dievu esmė Dovydaičiui buvo „meilė Kristaus prasme“ — tikėjimo suderinimas su gyvenimu artimo meile. Daryti žmonėms gera Dovydaičiui buvo natūrali krikščionio pareiga. „Krikščionybė nėra kokia tik galvojimo arba tikėjimo sistema (mokslas), bet gyva religija, kuri tur parodyt savo tinkamumą kasdieniniame gyvenime“. Artimo meilės įstatymą „Dievas tikrai ne tam davė, kad mes iš jo šaipytumėmės, kaip iš perdėto dalyko“. Šis įstatymas duotas „žmonijai jos pačios gerovei, be kurio ji veltui ieškos žemėje laimės“450. Kaip nuoširdžiai pats Dovydaitis stengėsi šia prasme krikščioniškai gyventi, žinome iš anksčiau pateiktų duomenų. Nors ir ne kartą patyręs „gryno, juodo, įžeidžiančio nedėkingumo“, Dovydaitis vis vien rašė: „džiaugsiuosi bent tiek žmonėms gera padaręs“451.

Kiek iš vienos pusės Dovydaičio krikščioniškas tikėjimas buvo liaudiškai ir evangeliškai paprastas, tiek iš antros pusės — gana kritiškas. Stokojant kritiškumo, lengvai tikėjimą apgaubia prietarai. Nuo šio pavojaus nėra saugus nė krikščioniškasis tikėjimas. Pripažindamas, jog liaudies tikėjimas dažnai esti naivus, Dovydaitis pakartotinai yra įspėjęs „liaudies religintojus“ nepamiršti šv. Augustino žodžių: „Dievo Bažnyčia neturi reikalo kabinėtis už vaikiškų istorpalaikių“ 452. Užtat, kai viena jo globotinė, išvykusi tęsti studijų Italijon, iš ten aprašė Loreto Marijos namelį, stebuklingai angelų perneštą iš Nazareto, Dovydaitis tuojau pat „XX Amžiuje“ įspėjo, kad tai tik legenda. Ypač nuo seno legendomis apipintos šventųjų biografijos. Dovydaičiui tokie hagiografai atrodė darą savo sulegendinamiems šventiesiems tik meškos patarnavimą. Pvz., pasiskaitęs jėzuito A.Arndto 1927 m. V. Balsio ir V. Brizgio išverstą šv. Stanislovo Kostkos biografiją, Dovydaitis taip komentavo:

Nevykęs ir atgyvenęs būdas, rašant šventųjų gyvenimą, stengtis padaryt juos buvus jau nuo pat mažens ir dar prieš jiems gimstant kažkokius ’cudaunus’ (stebuklingus — J.G.) — nepaprastus... Tokio prieš gimstant ’cudauno’ Įspūdis ten teikiamas ir Stanislovui. Pasakinę ir tikrovinę medžiagą tokie atgyvenę hagiografai sujaukia į vieną krūvą, be jokio kritiško žvilgsnio... Padaryt žmogų nuo pat jaunystės nežemiška būtybe (iš angelo rankų šv. komunijos priiminėjimas, nuo žemės pasikėlimas maldos metu) tai yra jį padaryt paprastiems žmonėms neprieinamai aukštą, vadinasi, tokį, kurio paprastas jaunuolis negali pasiekti, nes nėra galima už bet ko jame užsikabinti. Pateiktosios žinios apie šv. Stanislovą mirusįjį taip pat susiuvinėtos baltais siūlais ir pilnos prieštaravimų: čia po dviejų metų jo kūnas yra visai sveikas ir leidžia malonų kvapą, o paskui netrukus jau vieni kaulai, tarytum kas nuo kūno būtų buljoną nuviręs. Tai vis rodo, kad tos žinios negudriai sukomponuotos. Tai aš sakau ne šventiesiems žemint, anaiptol, o tik jų garbę gindamas nuo tokių ha-giografų453.

Nemažiau kritiškas buvo Dovydaitis ir dėl naujų, bet naivių religinio kulto formų. Sakysime, K. Žitkaus atsiminimuose yra toks šiuo klausimu pokalbis su Dovydaičiu:

Vieną kartą nei iš šio, nei iš to staiga Dovydaitis manęs paklausė:

—    Na, pasakyk, bičiuli, kaip sveikam patinka Jėzaus Širdies kultas?

Aš truputį suglumau ir jį paklausiau:

—    O kodėl, profesoriau, ši pamaldumo rūšis turėtų man nepatikti?

—    Keistas skonis! Užuot kad būtų adoruojamas visas gyvasis Kristus, žmonės klaupiasi prieš vieną jo kūno organą! širdis žmogaus organizme — puiki pompa. Bet ji tėra tik raumenų gniūžtė. Kodėl atskirai neadoruojama Kristaus koja ar ranka?

Veltui profesoriui kalbėjau apie simbolius ir jų reikšmę liturgijoj. Neįtikinau profesoriaus ir tuo, kad šventųjų relikvijas reikia garbinti, kai jis apie jas neigiamai atsiliepė.

—    Nekrokultas! — tvirtu tonu pasakė jis, — o, be to, istorija žino faktų, kad ne šventojo palaiką, o kažin ką žmonės garbino.

Dovydaitis nepalankiai žvelgė ne tik į visokį krikščioniškojo tikėjimo naivinimą, bet dar labiau į nekrikščioniškų formulių nesąmoningą savinimąsi. Ypač jį vis piktino krikščioniško laidojimo suteršimas „lengvos žemelės“ linkėjimais. M. Pečkauskaitės nekrologe viešai tai iškėlė:

Prie atviros duobės pasakyta arti dešimties kalbų, kurių vienos buvo baigiamos krikščioniškai, linkint jai ilsėtis amžinoj Viešpaties ramybėj, o kitos, kaip dažnai atsitinka mūsų laidotuvėse, visai pagoniškai ir bedieviškai, būtent, kad jai „būtų lengva žemė“, kad jai būtų gera „šioj šaltoj duobėj“ (tikrai, buvo taip pasakyta!).

Kaip reikia mirusiuosius krikščioniškai atsisveikinti, Dovydaitis parodė savo paskutiniaisiais žodžiais M. Pečkauskaitei:

Brangioji nabašninke! Tavo nykstančius palaikus paguldydami čia, šalia tavo motinėlės, iki jų prisikėlimo nuskaidrėjusiu pavidalu, tavo skaisčiai sielai, pasilaisvinusiai iš ilgos ir sunkios ligos nukankinto kūno, tikime šviečiant amžinąją šviesą Viešpaties prieglobsty ir šviesiant amžinai454.

Visada, kai tik užgirsdavo mirusiajam „lengvos Lietuvos žemelės“ linkėjimą, Dovydaitis kone užpykdavo. „Argi sielai svarbu žemės sunkumas ar lengvumas? Kažkas pagoniška, — taip kartą jis aiškino, kai grįžo iš vienos ateitininkės birutininkės laidotuvių susierzinęs, kad visas gražias prie kapo kalbas suteršė kažkoks „lengvos Lietuvos žemelės“ linkėtojas.

Jautriai Dovydaičiui rūpėjo, kad ir kasdieniniuose santykiuose atsispindėtų krikščioniškos tradicijos. Todėl, pavyzdžiui, jam nepatiko atsisveikinimui iš rusų išsiversdintas „iki pasimatymo“ vietoj seno lietuviško „sudiev“ („su Dievu“).

Trumpai reikia paliesti ir Dovydaičio santykius su kunigais. Tie santykiai irgi buvo „dialektiški“: gerbė juos nemažiau kaip liaudis, bet ir kritiškai juos vertino. Daugumą kunigų asmeniškai pažinojo iš kelionių po Lietuvą ar kaip savo buvusius klausytojus, kurių ne vieno ir primicijose buvo dalyvavęs. Daugelis kunigų buvo ne tik jo pažįstami, bet ir bičiuliai. Ir savo vaikų krikšto tėvais kvietė kunigus. Savo parapijos kunigams kalėdojimo (parapiečių lankymo) metu visada suruošdavo gražias vaišes. Buvo lankomas iš provincijos į Kauną atvykusių kunigų. Kai 1932 m. Dovydaitis buvo įkalintas, iš įvairių Lietuvos vietų daugiau kaip šimtas kunigų pasiuntė jam kolektyvų užuojautos laišką.

Tačiau tiems kunigams, kurie buvo įnikę į savo ūkinius rūpesčius ir nejučiomis save pavergę mamonai, Dovydaitis daugiau reiškė pašaipos negu pagarbos. Matė ir kitą kunigams gresiantį pavojų: „geriau jau motorizuoti kunigai, negu moterizuoti“. (Automobilį retas kas įsitaisydavo, bet vikarai mėgo motociklus — tai leisdavo ir visuomeniškai būti judresniems.) Piktino Dovydaitį tie kapelionai, kurie tenkinosi tik formaliu pareigų atlikimu — tikybos pamokomis, bet daugiau nesirūpino katalikiškuoju moksleivių auklėjimu. J. B. Laučkos žodžiais, tikra buvo gyvenimo ironija, kad faktiškai kunigas nulėmė Dovydaičio laikiną iš universiteto pašalinimą vien už tai, kad pasaulietis katalikas vykdė popiežiaus ir vyskupų laiminamą apaštalavimą.

Iš hierarchų ypač vysk. M. Reinys buvo didelis Dovydaičio gerbėjas. Jiedu nuo seno artimai bičiuliavosi. Nuoširdi abipusė pagarba glaudžiai siejo Dovydaitį ir vysk. K. Paltaroką. Su kitais vyskupais jo santykiai buvo taip pat geri. Išimtį sudarė tik arkiv. J. Skvireckas. Dovydaitis nemėgo arkivyskupo, kritikuodavo jo pasyvumą ir tiesiog pykdavo, kad arkivyskupas nesirūpindavo apginti nuo režimo nukentėjusius kapelionus etc. Dovydaitis buvo paskleidęs tokią ironišką arkiv. J. Skvirecko trijų darbų charakteristiką: „1. lietuvių tautai išvertė Šv. Raštą, 2. pastatydino moderniškus arkivyskupijos rūmus ir 3 .. .sulikvidavo katalikų akciją Lietuvoje“455.

Kunigus Dovydaitis vertino pagal jų visuomeninį apaštalavimą. Tuo pagrindu ir jis pats buvo vadinamas „puskunigiu“. Kaip sakyta, Dovydaitis iš tikro buvo galvojęs apie kunigystę, bet apsisprendė likti pasauliečiu, kad betarpiškiau žmones pasiektų. Atrodo, kad kunigystės mintis liko jo savotiška svajone. Jau per 50 metų amžiaus sulaukęs, Dovydaitis turėjo tokį pokalbį su K. Žitkumi:

—    Jei mane ištiktų nelaimė ir aš tapčiau našliu, ar mane priimtų į kunigų seminariją?

—    Į kunigų seminariją? Dėstytoju?

—    Ne, ne dėstytoju, o auklėtiniu.

—    Auklėtiniu nepriimtų — jums nederėtų sėdėti klierikų tarpe, be to, nebūtų ten nė ko veikti. Dėstytoju — mielai. Juk esate stiprus teologas.

—    Ak, nesupranti manęs, ar nenori suprasti. Atsakyk tiesiai, ar mane, našlį, sutiktų kunigu pašvęsti.

Kai po trumpų svarstymų priėjome išvados, kad tokia galimybė būtų, profesorius pagyvėjo, ir jo veidu perbėgo tylus džiaugsmas. Po pauzės jis tarė:

—    Įsigijus man brandos atestatą, pirmoji mano mintis buvo stoti į dvasinę seminariją, bet paviliojo knyga ir mokslas ir aš pasukau į universitetą. Tebevergauju iki šiol knygai ir mokslui, o mane ir dabar dar kartais ima graužti kirminas, kad aš nepatapau dvasininku.

Kai po dviejų dienų Dovydaitis su Žitkumi svarstė poeto ir kunigo, o ypač mokslininko ir šeimos tėvo suderinamumą, jis baigė pokalbį žodžiais: „Tebesu įsitikinęs, kad reikėjo man būti kunigu. Mokslininko ir kunigo keliai geriausiai suderinami“.

4. Patriotas krikščionis

Nė kiek neperdėdami galime tarti, kad Dovydaitis buvo lietuvis ligi kaulo smegenų ir savo liaudiškumu, ir savo patriotiškumu. Krikščioniškumas ir lietuviškumas darniai siejosi jo asmenyje, gyvenime ir veikloj.

Dar 1912 m. Dovydaitis aiškiai deklaravo: „Dievui kas Dievo, Lietuvai kas Lietuvos“. Tai buvo pasakyta polemizuojant su tais, kurie krikščioniškojo sąjūdžio kūrimąsi sutiko kaip tautinės vienybės ardymą. Toks tautinės vienybės supratimas (vienu atžvilgiu — naivus, antru — klastingas) krikščioniškuoju požiūriu buvo nesusipratimas. Tad Dovydaitis ir neslėpė, kad „krikščionis niekuomet nesutiks sudievinti to, kas nėra Dievu, o stengsis atiduot kiekvienam, kas yra jo“; kad nesutiks „tik ant vienam Dievui priderančio sosto užsodint kokį dieveklį ir lenktis prieš jį garbinant kaipo Dievą, ar tai šis dieveklis vadintųsi Lietuva su jos tautine gerove, ar tai koks nors juodas ar raudonas izmas“ 456. Dalykas paprastas: jei tikimas Dievas, niekas kita negali būti sudievinama. Jei kas nors kita iškeliama absoliutine vertybe, tuo pačiu paneigiamas Dievas kaip Absoliutinė Būtis.

Tačiau, kaip savo vietoj plačiau motyvuota, išpažinti Dievo absoliutumą nieku būdu nereiškia nuvertinti jo kūrinių pasaulį. Teisingu Dovydaičio pastebėjimu, jau pati žmogiškoji kūryba, kaip menas ar mokslas, yra visų žmonių lobis ir šia prasme anttautiniai. Visą žmoniją anttautiškai apimanti yra ir Kristaus įkurtoji Bažnyčia, visomš tautoms skelbianti dieviškąjį apreiškimą ir dalijanti atpirkimo vaisius. O kadangi krikščionybės anttautiškumas ir tautų savitumas vienas antrą papildo, tai „meilė savo tėvynei ir meilė universaliai Katalikų Bažnyčiai taip pat negali viena kitai prieštarauti“. Nors Kristaus karalystė buvo ne iš šio pasaulio, bet jis mylėjo ir savo žemiškąją tėvynę. „Kad ir būdamas Dievas, jis, kaip ’žmogaus sūnus’, paliko per visą gyvenimą susijęs su savo tauta“: savo dieviškus pamokymus apribojo „savo mažutės tėvynės ribomis“, savo gimtąją Palestiną amžiams padarė šventąja žemę. Dovydaitis pabrėžė ir tai, kad valstybei ištikimumo bei tėvynės meilės liudijimas buvo ir pati krikščionių kankinių mirtis: nepaisydami persekiojimo, jie nerengė nei sąmokslų, nei sukilimų, bet, „herojiškai save nugalėdami, nelygstamą krikščionybės išpažinimą jungė su klusnumu valstybei iki mirties“. Ir vėlesnė krikščionybės istorija teikia begalę krikščionių herojiško patriotizmo pavyzdžių457.

Kiek neabejotinas buvo Dovydaičio patriotizmas, tiek iš esmės jis buvo krikščioniškas. Krikščionišku žvilgiu Dovydaitis vertino Lietuvos ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį.

„Didelė nelaimė“ Lietuvai buvo, kad ji taip vėlai priėmė krikščionybę. „Kaipo šiokia tokia gyvenimo švieselė, mūsų prabočiams buvo naudinga ir jų senoji gamtos garbinimo religija“. Bet kai Kristaus saulės šviesa pasiekė kaimynines tautas, pasilikti senojoj religijoj reiškė ir toliau tenkintis „smilkstančiomis balanomis“. Nelemta buvo, kad Lietuvai krikščionybę skelbti pasišovė tie, kuriems „iš tikrųjų rūpėjo tik daugiau Lietuvos žemių prisiplėšti“458. Likti šalia krikščionybės Lietuvai reiškė kultūriškai atsilikti, nes Europos tautos kūrėsi krikščioniškos kultūros pagrindu. Todėl, pakartotinai Dovydaitis rašė, kad reikia apgailestauti ne tariamą lietuvių savitos kultūros sunaikinimą, bet lietuvių tautos šiuo atžvilgiu rekordinį atsilikimą — visu tūkstančiu metų nuo Europos toliausios vakarų šalies (Airijos) ir beveik puse tūkstančio metų nuo Europos toliausių rytinių kraštų (lenkų ir rusų) 459. Keliais šimtmečiais pavėluotas Lietuvos įžengimas į Vakarų Europos krikščioniškų tautų šeimą „susilpnino senąją Lietuvos valstybę ir politiniu atžvilgiu, pastūmėjo ją į kaimyno glėbį ir galop atvedė ją į savo nepriklausomybės praradimą“460.

Kaip pats Dovydaitis pabrėžė, istorijos ratas atgal nebeatsukamas: „kas praėjo, to nebesugrąžinsi“. Todėl, džiaugdamasis, kad ateitininkija yra „daug prisidėjusi parengti tai (Lietuvos — J.G.) nepriklausomybei kelią ano laiko jaunimo sąmonėje“460, Dovydaitis visomis pastangomis rūpinosi, kad nepriklausomos Lietuvos gyvenimas būtų grindžiamas krikščioniškais principais. Įgyvendinti Lietuvoj Kristaus karalystę, pagal Dovydaitį, lygu kurti jos — „ir kaip žemiškos valstybės“ — laimę ir laiduoti nepriklausomybę, „ilgiausią ateitį kitų tautų bei valstybių tarpe“, kad ji galėtų „atlikti jai Dievo skirtus uždavinius žmonijos istorijoje“461. Skelbdamas dabarčiai šias mintis, Dovydaitis vis turėjo prieš akis šiurpią ateities grėsmę iš Rytų — iš „Antikristo žemiškojo pragaro“, kuriame viešpatavo „Belzebubo — visų velnių vyriausiojo — valdžia“462. Sovietinės Rusijos grėsmę nepriklausomai Lietuvai Dovydaitis numatė anksčiau už kitus (ją aiškiai kėlė jau 1930 m.463).

Čia pagrindas Dovydaičio opozicijos tuometiniam tautininkų režimui. Jam buvo tiesiog nesuprantamas šio režimo trumparegiškumas persekioti katalikiškąjį jaunimą, daugiausia sudėjusį aukų „ant Tėvynės Laisvės Aukuro“ ir besiauklėjantį ir „tautininkais“ — gerais tautiečiais, ir „valstybininkais“ — gerais piliečiais. Režimas turėjo savo politinius motyvus (iš katalikiškų organizacijų nesitikėjo atramos savo partinei diktatūrai). Dovydaičio motyvai nebuvo politiniai, nes jo opoziciją režimui iš esmės apsprendė reikalavimas katalikiškoms organizacijoms laisvės. Žinoma, ir kalintas, ir šalintas iš universiteto, Dovydaitis neabejojamai „tautos vado“ nelaikė savo vadu.

Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis Dovydaitis savo opoziciją režimui laikė tik vidaus reikalu, kurio nereikia kelti užsienio lietuviuose, kad tai nedrumstų jų meilės nepriklausomai Lietuvai. Šiuo reikalu įdomų faktą pateikė J. B. Laučka:

1936 m. pradžioje vykau drauge su dr. J. Leimonu į JAV, kaip pavasarininkų atstovai pas Lietuvos Vyčius. Kauno stotyje mus išlydėjo gera šimtinė draugų. Kai vos suskubom atsisėsti vagone, nebematydami išlydėjusių rankomis mosikavimų, staiga iš kito vagono įžingsniavo stoty visai nepastebėtas Dovydaitis. Paspaudęs mums rankas, profesorius visai flegmatiškai prabilo: „Tiek daug draugų jus ten lydėjo, bet kur jie dabar. Vienas tik Dovydaitis liko..(iš tiesų dovydaitiškas mostas! — J.G.). Ir lydėjo jis mus iki pat Kybartų ir ten su mumis prabuvo, kol traukinys pajudėjo per Vokietijos sieną. Mūsų toje kelionėje jis nieko nekalbėjo apie savo asmeninius rūpesčius (dar nebuvo grąžintas į universitetą — J.G.), tik dėstė mums, kaip mudu turėtume laikytis Amerikos lietuviuose: „Tik nieko neigiama nesakykit apie mūsų krašto vidaus negeroves. Mes patys su jomis kada nors susidorosime. Tegu Amerikos lietuviai, ypač jaunimas, sužino apie atsigaunančio krašto didžiulius laimėjimus kultūros srityje“.

Kiek Dovydaičio ir mokslinė, ir visuomeninė veikla rėmėsi idealizmu, tiek visa ji buvo ir jo patriotizmo liudijimas. Tik iš gilaus patriotizmo jis aukojosi Lietuvos mokslinimui savo žurnalais, užuot kūrėjo darbo pasirinkdamas tik „atkūrėjo“ dalią. Tik iš gilaus patriotizmo pačiomis sunkiausiomis besikuriančios Lietuvos dienomis jis ėmėsi valstybės vairo 1919 kovo mėnesį404. Tik iš gilaus patriotizmo jis ir 1940 vasarą atsisakė bėgti iš sovietų okupuotos tėvynės ir ryžosi su visa tauta dalytis jos likimu.

5. Evangelinis radikalumas

Kiek Dovydaitis liko konservatyvus, kiek jis buvo modernus? Jis pats būtų atmetęs tiek konservatyvumo, tiek modernumo etiketę. Būtų su pagrindu atsisakęs jo vienokio ar kitokio „įklasifikavimo“ šiuo atžvilgiu, nes tai reliatyvios kategorijos. Jau 1913 metų „Ateityje“, svarstant katalikybės konservatyvumo ar pažangumo klausimą, buvo teisingai nurodyta: ne viskas nauja, kas modernu, ir ne viskas teisinga, kas nauja465. Keitimasis yra neišvengiamas tik žmogiškojo tiesos ieškojimo kelyje, kur vienos teorijos keičia kitas. Tačiau „savo esmėje nesimainančio Dievo“ „apreikštoji tiesa (yra — J.G.) tokia pat nesimainanti“466. Atitinkama buvo ir Dovydaičio laikysena: iš vienos pusės jis ištikimai laikėsi Bažnyčios mokymo tikėjimo ir moralės klausimais, iš antros pusės — nė kiek nesibaimino nei mokslų, nei socialinės pažangos.

Be abejo, šių dienų „naująją moralę“ Dovydaitis būtų atmetęs kaip aiškią antimoralę, gal būt, iš savo kaimietiško žodyno jai surasdamas ir „riebų“ vardą. Nebūtų jo pritarimo sulaukę nei priešvedybinių lytinių santykių nelaikymas svetimoteriavimu, nei bandomosios santuokos, nei moterų reikalavimas teisės į savo kūną (atseit, abortus) etc. Dovydaičiui kėlė rūpestį „šių dienų panseksualizmas“ jau prieš 50 metų (1924), kai dar buvo labai toli ligi dabartinės „naujosios moralės“ radikalumo.

Tačiau, antra vertus, Dovydaitis visai nebuvo nusiteikęs krikščioniškąją moralę be pagrindo „rūstinti“, lyg ji reikalautų paneigt dorą gyvenimo džiaugsmą. Anuomet buvo išverstos į lietuvių kalbą vokiečių jėzuito H. Schilgeno knygelės „Tu ir jis“ (1931) ir „Tu ir ji“ (1932). Nemaža jų dovanomis jaunimui išdalijo ir Dovydaitis, prileisdamas, kad jų esama „iš XX amžiaus“. Užtat jam buvo įdomu patirti, kokį įspūdį šios knygelės darė pačiam jaunimui. „Tokia buvo nuomonė vienos vikrios, nesurūgusios, prasilavinusios studentės ateitininkės apie Schilgeno knygelę mergaitėms: ’Man ji nevisai patinka’. — ’Kodėl?’ — ’Ten vyras atvaizduotas kaip koks velnias’“. Dovydaitis savo ruožtu apgailestavo, kad „tuose švelniausiuose dalykuose, kokie yra dviejų lyčių tarpusavio meilės jausmas“, mūsuose stokoja deramo supratimo, jog čia „protingas ir palaimintas dalykas yra „ne užtvenkimas širdies upelio, bet jo pakreipimas tikrąja vaga“. Tikrasis Bažnyčios mokslas šiuo klausimu visada laikėsi aukso vidurio. Pagal jį „reikia tuo metu jaunimą įtikint, kad nei Kristus, nei Bažnyčia nepavydi jam gyvenimu džiaugtis, linksmintis, mylėti, bet kad tik reikia viskas atlikti tinkamoj žmogui, kaip Dievo kūriniui, aukštumoj“467.

Populiacijos problema anuomet dar nebuvo taip plačiai išpopuliarėjusi, bet amerikiečių biologo E. M. Easto veikalas (Mankind at the Crossroads, 1923) buvo Dovydaičiui proga ir šiuo klausimu pasisakyti: „Nors žmonija ir kryžkelėj sustotų, Lietuvai dar lieka sparčiai žengt“, nes „patiems savo krašto neįgyvenus, jis neabejotinai teks kitiems“. Šiuo žvilgiu Dovydaitis vertino ir eugenikos (rasės higienos, arba sveikatos) rūpestį, kad gausėtų aukštesnės kokybės tautos nariai, o menkaverčiai visai nesiveistų. Rūpestis dėl to, kad faktiškai silpniausiai dauginasi kaip tik aukštesnieji sluoksniai. Žvelgiant į lietuvius, Dovydaičiui atrodė, kad dar nėra pagrindo per daug baimintis „degeneratų prisiveisimo“, nes lietuviai „iki šiol dar nebuvo kokių išprotėjėlių ar išsigimėlių tauta“, o iš „paprastos, bet užtat itin stiprios ir sveikos liaudies susidėjusi tauta“. Tačiau ir Dovydaitis sutiko, kad negalima užmerkti akių „ir dėl mūsų busimųjų kartų kokybės“. Kėlė jam rūpestį mūsų šviesuomenės nusistatymas vengti vaikų. Jo sprendimu, nors dar kažin kada galėsime susilygint su Vakarų tikrąja kultūra, bet vaikų neturėjimo atžvilgiu mūsų inteligentai pirmauja „kitų šalių pseudokultūra užsikrėtusios inteligentijos tarpe“. Jeigu ir „mūsų dar ’nesukultūrėjęs’“ kaimas pasektų inteligentais, lietuvių tautai tai reikštų savižudybę. Rūsčiais žodžiais tai numatė Pr. Dovydaitis:

Tuomet sudiev mūsų „didvyrių žeme“! Nebuvo tave per keletą amžių išnaikinę tavo įvairūs neprieteliai kaimynai, kurių tau niekados nestigo, bet šį kartą būsi tu pati save išnaikinusi, šiuo būdu nusižudydama, ir neilgiausiai trunkant... štai kur tikrasis, didysis pavojus, štai kur reikia kuo skubiausiai taisyt trūnijantieji mūsų tautos ir valstybės rūmų pamatai. Sakyčiau: Ne sterilizacija, bet... fertilizacija reikėtų pirmoj eilėj susirūpint mūsų eugenikams ir visiems tautos bei valstybės mylėtojams, kurie jai velija gyvent, o ne mirt468.

Išlaikyti tautos gyvybei Dovydaitis pasitikėjo ne eugenika, kaip rasės higiena, bet doriniu jos sveikumu: „Tai, ką šiandien mums diktuoja ne tik valstybinis protas, bet ir sveikas išsilaikymo tautinis instinktas, mūsų tauta tegalės atsiekti, tik vadovaudamasi idealizmo pasaulėžiūra ir apsišarvojusi aukšta dorove“468.

Ypačiai Dovydaitis rūpinosi, kad būtų išlaikyta tvirta šeima. Todėl labai griežtai pasisakė ir prieš civilinės santuokos projektą:

Rengiamas civilinių jungtuvių įstatymas savo gilioj esmėj siekia ne ko kito, kaip tik kad vyrai legaliu keliu galėtų turėt pigesnių moterų. Kristaus įsteigtoji ir Katalikų Bažnyčios vykdomoji neperskiriamoji moterystė yra didžiausia moteriai apsauga nuo vyro brutališkų užmačių. Supagonėjusiai šių dienų androkratijai (vyrų viešpatavimui — J. G.) tatai yra nepakenčiama, ir ji siekia iš moters turėt pigesnį objektą, kurį galima būtų, norui atsiradus, pakeisti kitu, „šviežesnių“469.

Visais klausimais Dovydaitis griežtai, galima sakyti, net radikaliai, laikėsi krikščioniškosios moralės. Šiuo atžvilgiu jis iš tiesų buvo kietas „konservatorius, kaip jį apibūdintų ne vienas „povatikaninių“ katalikų. Šiuo „povatikaniniu“ metu reiškiasi tendencija moralinį radikalumą keisti socialiniu - politiniu radikalumu. Nebūtų Dovydaičiui suprantamas moralinių „lengvatų“ ilgėjimasis. Tačiau socialinio katalikų suradikalėjimo evangeline dvasia jis pats ilgėjosi.

Anaiptol Dovydaitis nebuvo patenkintas savo meto krikščionimis. Rašydamas apie Asyžiaus „radikalųjį“ šventąjį, jis aiškiai pasisakė:

Radikalus krikščionis šv. Pranciškus nusistebėtų šių dienų didžiausios krikščionių daugumos bon vivant’iškumu ir jų tūpčiojimu vietoj, vaizdinantis, kad tai čia daroma didelės religinės ir dvasinio gyvenimo pirmyn-žangos. Jis paakintų visų luomų kiekvieną krikščionį pasiklaust savo sąžinės, ar jis nėra šiokiu ar tokiu būdu pasireiškęs kaip Kristaus išdavėjas — didindamas šių dienų visuomenėj nekrikščioniškos ir antikrikščio-niškos dvasios plitimą ir kitokį nelabumą470.

Griežtai laikydamasis krikščioniškosios moralės, Dovydaitis ją tapatino ir su socialiniu įpareigojimu. Gyventi Kristaus evangeline dvasia jam reiškė ne tik savo asmeniniu tobulumu rūpintis, bet ir vykdyti evangelinį artimo meilės įsakymą. Socialiniu jautrumu jis matavo ir žmogaus krikščioniškumą — kiek jis autentiškas ir kiek fariziejiškas. Toks žvilgis Dovydaitį ir darė sociališkai pažangų.

Moderniąją civilizaciją, nepaisant visos technologinės pažangos, Dovydaitis vadino „beširde“ dėl to, kad darbininkas paverčiamas tik darbo mašina, nužeminamas „ligi dirbamojo gyvulio“. Šiuo atžvilgiu jis nedarė didelio skirtumo tarp kapitalistinės ir komunistinės santvarkos: pastarąją dėl žmogaus totalaus pavergimo vadino Belzebubo santvarka, bet ir pirmąją laikė velnio santvarka146. Abi jos yra „luomų neapykantos ir klasių kovos produktai“. Abiejose santvarkose į žmogų žvelgiama tik ekonominiu žvilgiu: „Kapitalistinė ir komunistinė gamybos forma yra tik du skirtingu keliu į tą patį tikslą: kvailint materialinių gėrybių ištroškusias alkanas darbininkijos minias šios žemės rojaus pažadais“471.

Nieku būdu šiais žodžiais Dovydaitis nemanė nuvertinti duonos rūpestį, nes įsakmiai pabrėžė, kad negali krikščioniška vadintis jokia visuomenė, kurioj lieka alkanų146. Anais savo žodžiais Dovydaitis tik krikščioniškai priminė, kad žmogų vertinti tik ekonominiu žvilgiu lygu iš tiesų jį nuvertinti — paneigti jo antgamtinį pašaukimą, suteikiantį kiekvienam žmogui nelygstamą vertingumą.

Kokia betgi konkrečiai turi būti krikščioniška ekonominė -socialinė santvarka, Dovydaitis nesprendė. Nesileidžiant į ekonomikos, politikos ir kitus visuomeninius mokslus, jam buvo svarbu pabrėžti tik kiekvieno žmogaus socialinį įsipareigojimą artimo meilės prasme. Iš pačių žmonių krikščioniškumo išaugs ir krikščioniška santvarka — tokia buvo Dovydaičio pagrindinė prielaida. Ta prasme jis pakartotinai citavo Montesquieu nuostabą, kad krikščionybė atrodo besirūpinanti palaima kitame gyvenime, bet kuria laimę ir šiame pasaulyje472.

Kad pats Dovydaitis tikrai nestokojo evangelinio nusiteikimo socialiniu atžvilgiu, liudija anksčiau pateikti duomenys. Ne tik pats gyveno evangeline neturto dvasia, bet ir aktyviai stojo kovon už darbo žmonių teises, vadovaudamas krikščioniškam jų sąjūdžiui.

Dovydaičio jautrumą darbo žmonėms galime pailiustruoti pora pavyzdžių. Kai Nemune prigėrė jaunas darbininkas spaustuvės, kurioj buvo spausdinamas „Darbininkas“, Dovydaitis suorganizavo gražias laidotuves, į jas sukvietęs ir studentinio bei moksleivinio jaunimo. Gedulo eisenoj į kapines, išsitraukęs iš kišenės rožančių, vadovavo jo kalbėjimui, o prie kapo pasakė jautrų žodį. — Užjausdamas darbo žmones, jaudinosi patyręs vienokias ar kitokias skriaudas. Kai vieno kataliko pramonininko fabrike buvo nutraukti mažamečiams darbininkams duodami priešpiečiai, tos žinios sujaudintas Dovydaitis su ašaromis akyse taip kalbėjo: jeigu kas būtų gerai jį apkūlęs su lazda per galvą, nebūtų jam taip skaudėję kaip dėl tos skriaudos vargšams jaunuoliams darbininkams (P. Kaminsko informacija apie abu atvejus).

Ypač reikia iškelti Dovydaičio pažangumą, ir pas mus brandinant tas mintis, kurios sudarė Vatikano II susirinkimo dvasią. Krikščioniškajam apaštalavimui jis apsisprendė sukrėstas patirties, kokia praraja skiria modernųjį pasaulį nuo krikščionybės. Todėl Dovydaitis nejučiomis suprato aggiornamento reikalą — ne užsidaryti tradicinėj izoliacijoj, bet „sušiandienėti“ atsiskleidimu dabarties žmogaus rūpesčiams.

Galime nurodyti šiuo atžvilgiu keturias pagrindines sritis, kuriose Dovydaitis iškyla kaip pažangus krikščionis.

a.    Atsiskleisti moderniajam pasauliui pirmiausia Dovydaičiui reiškė atsiskleisti moderniajam mokslui. Kadangi Dovydaitį Maskvos universitete labiausiai sujaudino ateistų pretenzija monopolizuoti mokslą, tai daugiausia jis ir atsidėjo šiai pretenzijai išsklaidyti: pats savyje mokslas yra neutralus ir neprieštarauja krikščioniškajam tikėjimui. Apie tai jau anksčiau pakankamai kalbėta. Šioj vietoj tenka tik pabrėžti, kad, tokiu plačiu mastu lietuviškajai šviesuomenei perteikdamas ir gamtos mokslų, ir religijų istorijos duomenis, Dovydaitis iš tiesų supažangino Lietuvos katalikus. Jei nebūtų buvę primiršta, ką Dovydaitis jau prieš 50 - 60 metų įžvelgė, kitaip būtų vykusios dabartinės diskusijos dėl P. Teilhard de Chardino ir aplamai dėl evoliucijos mokslo. Kiek kur sutikdamas ar nesutikdamas su P. Teilhard de Chardinu, Dovydaitis būtų tikrai džiaugęsis jo pastanga tiesti tiltą tarp krikščioniškosios pasaulėžiūros ir moderniojo mokslo.

b.    Dovydaičio ištikimybė Bažnyčiai buvo granitinė. Tačiau evangelinis jo krikščioniškumas savaime jame skleidėsi ekumeniniu ilgesiu. Tiesiogiai šiuo klausimu, berods, nėra rašęs. Bet ekumeninis jo nusiteikimas netiesiogiai matyti iš keleto jo rašytų biografijų. Ypač šiuo atžvilgiu būdingas nemažas (17 puslapių) Dovydaičio straipsnis apie tarptautines teisės grindėją Hugo Grotius (1583 - 1645) kaip „religijos žmogų“. Neslepiamai Dovydaitį žavėjo šio evangeliko „šilta praktiškojo krikščionio širdis“, kuri ir pačiu religinių kovų metu darė jį unionizmo (šiandieniniu terminu — ekumenizmo) apaštalą: „Bažnytiniuose dalykuose jam arčiausiai buvo prie širdies įgyvendinimas Kristaus maldos už savo tikinčiuosius visiems amžiams: Ut omnes sint unum, idant visi būtų vienybėje“473. Panašiai, rašydamas apie indologą L. von Schroeder (1851 - 1920), Dovydaitis irgi su simpatija iškėlė, jog šis Estijos vokiečių kilmės evangelikas „dažnai liūdėjo dėl krikščionybės suskilimo ir geidė, kad visos krikščionių bažnyčios vėl susijungtų“474. Matyti, kad ir Dovydaičiui ekumeninė mintis buvo artima. Nors pats šioj srity daugiau ir nepasireiškė (per anksti tai dar buvo), bet tikrai ilgėjosi visų Kristų tikinčiųjų vienybės. Kad konfesinis sektantizmas jam buvo svetimas, rodo ir tai, jog kvietė į savo žurnalus bendradarbiais ir tuometinius mūsų mokslininkus evangelikus (vienam jų, B. Kodačiui, paskyrė ir specialų „Kosmoso“ numerį).

c.    Už savo krikščionišką apaštalavimą juokomis kitų vadinamas „puskunigiu“, Dovydaitis šio titulo nesigynė. Kad pasauliečių apaštalavimas yra integrali Bažnyčios apaštalavimo dalis ir kad šia prasme visi tikintieji dalyvauja Kristaus kunigystėje, Dovydaičiui buvo visai aišku dar savo metu: „Šiandien visi katalikai vyrai ir moterys, seni ir jauni yra pašaukti į Katalikų Akciją, į kunigystės (mano pabraukta — J.G.) ir apaštalavimo darbą“. Taip sprendė Dovydaitis 1932 m., atseit, lygiai trisdešimt metų prieš Vatikano II susirinkimo sušaukimą.

Cituotasis Dovydaičio sakinys buvo replika jėzuito B. And-ruškos knygelėj „Pašaukimas. Nurodymai, kaip luomą rinktis“ (1931) rastam teiginiui, kad „moterystės luomas Dievo akyse pats prasčiausias“. Dovydaitis tokį nusistatymą atmetė:

Autorius, rašydamas šią knygelę, matyt, naudojosi XVI ar XVII a. kažkokiu veikalu. Palikim tuos veikalus XVII a., po kurio sekė XVIII ir tolesni šimtmečiai. Vadinasi, vis dar norima pakartoti XVII a., kad vėl sulauktume XVIII-ojo ir kitų. Tuo tarpu mums tenka gyvent XX-ajame, tad iš jo dvasios ieškokim ir Kristaus mokslui pagrįsti... Dvasininkai, pasirinkę savo garbingą luomą, tegu betgi nepavydi gyvenimo ir tiems, kurie nuėjo į kitą luomą, kurių jungas ar tik ne sunkesnis už dvasininko jungą. Moterystės gyvenimo postponavimas, jo peikimas kartais atrodo net kiek juokingas, primenąs Krylovo pasakėčią apie lapę ir vynuoges: kai vynuogės buvo nepasiekiamos, tai pradėta jos peikti ir koneveikti487.

d.    „Šiandieniškiausiai“ Dovydaitis pasireiškė, keldamas „šių dienų šventųjų“ reikalą. Jau anksčiau citavome, kokį prastą įspūdį jam darė minėtoji knygelė apie šv. Stanislovą Kostką. Apgailestavo, kad ir daugelis kitų šventųjų gyvenimo aprašymų „dvelkia nežinia kokiu supelėjusiu koktumu“. Svarbiausia, norima teikti dabarties jaunimui pavyzdžiais tokius šventuosius, kurie tokiais negali būti. Dėl šv. Stanislovo Kostkos Dovydaitis įsakmiai pabrėžia, kad jis, „aristokratiškas šventuolėlis“, yra „ne krikščioniško jaunimo globėjas apskritai, bet globėjas krikščioniško jaunimo, kilusio iš didelės ponijos ir siekiančio stot į ’Jėzaus Draugiją’. Šiuo anaiptol nenorima mažint šventojo dorybės, o tik norima nusakyt, kokiomis aplinkybėmis išaugančiam jaunimui jis yra gyvas pavyzdys“. Lygiu būdu ir šv. Aloyzo „netenka laikyti visais atžvilgiais tinkamu pavyzdžiu šių dienų pasaulio visų luomų jaunimui, o tik to luomo, iš kurio jis yra kilęs“. Kadangi „varge ir skurde augęs jaunuolis galėtų turėt gyvą pavyzdį tik iš tokios pat aplinkos kilusiame šventame jaunuolyje“, tai „šiandien pavyzdžiais reikėtų turėt ’proletariškos’, o ne aristokratiškos kilmės jaunuolius, jei tokių turima“. Gi jei tokių neturima, tai reikia „jų pagaminti“453.

Šiuo reikalu Dovydaitis visą laiką rūpinosi. 1921 m. ateitininkams antrojo dešimtmečio šūkiu skelbė „siekt šventaisiais būt“, bet drauge nurodė naują šventumo pažymį — „inteligentinį Kristaus dvasios darbą šių dienų visuomenėj“475. Ką jis konkrečiai turėjo galvoje šiuo nauju šventumo pažymiu, iliustravo jaunai mirusiai Kavarsko mokytojai Marijai Zabernaitei skirtu straipsniu „Šių dienų šventųjų keliais“. Rašė apie šią mokytoją jos nepažinojęs, tik iš spaudoj rasto nekrologo. Pagal šį nekrologą, tai buvo paprasta pradžios mokyklos mokytoja, bet uoliai atsidėjusi ir mokyklai, ir visuomenei: po pamokų vakarais turėjo kursus suaugusiems, pavasarininkuose ėjo net keturias pareigas, sekretoriavo šaulių skyriuje, priklausė katalikų mokytojų sąjungai; kaip asmuo ji buvusi „labai geros širdies, griežto būdo, pavyzdinga, dorovinga ir giliai religinga“. Tai šioj liaudies kultūrininkėj Dovydaitis „visai nelauktai ir netikėtai“ pamatė „didele dalimi konkretizavusis“ jo idealui. XX amžius laukia šventųjų iš tokių paprastų žmonių — tokia Dovydaičio išvada:

Tai Dievo ir artimo meilės apaštalai, kurie nepasiskelbę iš anksto, kad ateina, ir nesiskirdami nuo pilkosios minios nei savo ypatingu apdaru, nei kuo kitu, nepajuntami atsiranda žmonių tos minios tarpe ir dažnai iki savo mirties nepastebėti, kas esą, ne tik nebranginami, bet dargi nekenčiami ir persekiojami, dirba jų tarpe, vargdami su jais jų vargus, šluostydami jų ašaras, tildindami jų skausmus ir gesindami jų blogųjų aistrų ugnį, iki patys sudega artimo meilės ir jam pasiaukojimo ugny470.

Tokia Dovydaičio „šių dienų“ šventumo samprata mus vėl grąžina į jo socialinį pažangumą ir reikalauja šį pažangumą taip pat įskaičiuoti į jo krikščionišką pažangumą. Socialinis pažangumas nemažiau, priklauso Vatikano II susirinkimo dvasiai, kaip ekumeninis ryžtas.

Iš vienos pusės, Dovydaitis savo krikščioniškojo tikėjimo liaudiniu paprastumu bei griežtumu gali atrodyti didžiai konservatyviu. Iš antros pusės, daugeliu atžvilgiu jis iškyla kaip tikrai pažangus krikščionis. Gal būt, ne tik kaip „šių dienų“, bet ir kaip ateities krikščionis. Rašydamas šiuos žodžius, turiu prieš akis prancūzų katalikų filosofo akademiko Jean Guittono (vienintelio pasauliečio, pakviesto stebėti Vatikano II susirinkimo pirmąją sesiją) piešiamą XXI amžiaus šviesaus ir kritiško teologo, platesne prasme — aplamai krikščionio, vaizdą: „plačiausias žinojimas, kritiškiausias nusistatymas, istorinis religijos pažinimas, absoliutaus neturto meilė, nuolankus pamaldumas, ir visa tai juo natūraliausiai, juo paprasčiausiai“ 477. Prancūzų akademikas taip charakterizavo jam daug įtakos turėjusį M. Pouget’ą (beveik nežinomą, nes savo vyresniųjų nutildytą dėl Šv. Rašto kritiškos egzegezės). Bet didele dalimi šie žodžiai nuostabiai tinka ir Dovydaičiui. Šioje perspektyvoje gilesne prasme nušvinta ir Dovydaičio kaip mokslininko enciklopedizmas, ir jo kaip visuomenininko apaštalinė dvasia, ir jo kaip asmens liaudiškas („proletariškas“) paprastumas. Ateitininkų sąjūdžio kūrėjas iš tiesų daug kuo yra ateities krikščionio prototipas.

6. Kova klaidai, pagarba žmogui

Bet kaip Dovydaitis turi atrodyti tiems, kuriems svetimas jo krikščioniškasis tikėjimas? Į šį klausimą atsakymas yra taip pat dialektiškas: savo pažiūrų griežtumu Dovydaitis atrodo kone įkūnijęs netoleranciją, bet santykiuose su žmonėmis jis buvo neabejojamai tolerantus. Nesvyruojamai jis buvo įsitikinęs krikščioniškąja tiesa, tačiau artimo meilės neribojo tik „savaisiais“. Gerbė priešingų įsitikinimų žmones ir smerkė bet kokią dvasinę prievartą.

Kaip krikščioniškasis tikėjimas įpareigoja žmogų dorai gyventi, taip ateizmas žmoniją stumia į „sugyvulėjimą“478. Tokio 1913 m. išreikšto žvilgio į ateizmą Dovydaitis laikėsi ir vėliau, ateizmą tapatindamas su materializmu. Todėl ir manė, kad materialistinio ateizmo plitimas tiesiog yra grėsmė visai tautai. Šiuo reikalu 1926 m. taip rašė:

Ar sumaterializėję žmonės, kuriems visa tikrenybė (suprask: tikrovė — J.G.) bus tiktai pojūčiais apčiuopiamas pasaulis, kurie neturės jokio aukštesnio vertybių mato, o tiktai ieškos tokio gyvenimo, kuris teiktų maksimumą smagumo ir minimumą nesmagumo, — ar šitokiems žmonėms dar rūpės kokie tautiniai, visuomeniniai ar valstybiniai idealai? Tik aklam tai gali būt neaišku. Tat kas šiokiu ar tokiu būdu dirba ateistiškam materializmui skleisti, raujant iš žmonių galvų ir širdžių aukšto idealizmo suvokimą ir jutimą — o stipriausias idealizmas tai tas, kurį teikia krikščionių religijos — tas yra. .. mūsų tautinės gerovės ir valstybinės nepriklausomybės tikras duobkasys470.

Dovydaitis buvo įsitikinęs: „Mūsų tautą išgelbėt, mūsų valstybę išlaikyt tegalės tik tikrai krikščioniška kultūra, o ne kuri kitokia“480. Kovingiausiai tokį savo nusistatymą jis yra išreiškęs 1930 m. „atvirame laiške Lietuvos mokytojams(joms)“: „Kristaus pasekėjų kovoj su Antikristu kokio nors neutralumo nėra ir negali būti. Kristus, tiesa, ’netolerantingai’ pasakė: ’Kas ne su manim, tas prieš mane’. Bet ką padarysi, kad kiekviena teisinga logika yra netolerantinga. Todėl ir Lietuvos veikėjams tenka pasirinkti arba Kristaus, arba Antikristo (bolševizmo) vėliavą“481.

Bet ar toks kovingas krikščioniškojo tikėjimo išpažinimas nėra fanatiškas? Nepasotinama žinių aistra Dovydaitį darė lyg renesanso žmogų, kurį viskas domino. Ar tačiau jis drauge neliko viduramžių tikėjimo riteris, kuriam už viską buvo svarbiau viena, būtent Kristaus tiesa?

Kad tiesa iš tikro yra „netolerantiška“, reikia su Dovydaičiu sutikti, nes jos „netolerantiškumas“ yra jos objektyvumo sinonimas. Objektyvų tiesos tikrumą pakeičiant subjektyviu asmens nuoširdumu, aplamai nebeįmanoma apie tiesą kalbėti: lygiai tikra tampa visa, kas ką mano, ir lygiai moralu visa, kas ko viešai nesigėdi.

Tačiau konkrečiai tiesos klausimas nėra toks paprastas, ir nereikia skubėt Dovydaičio fanatinti.

Dovydaitis giliai buvo susipažinęs su krikščioniškąja religija, daugiau ar mažiau ir su kitomis religijomis, bet ateizmo klausimu nebuvo domėjęsis. Užtat ir anksčiau cituotosios jo mintys buvo formuluotos per griežtai, be subtilesnių distinkcijų, per simplistiškai. Pagrįstai būtų galima kvestionuoti kai kurias Dovydaičio „kovingųjų“ teiginių implikacijas.

Kad tarp tikėjimo ir netikėjimo yra neįmanomas joks kompromisinis vidurio kelias — neutralus nusistatymas, Dovydaitis teisingai teigia. Tačiau tikėjimo ir netikėjimo priešybės negalima versti paprasta materializmo ir idealizmo priešybe, juoba — dorinio jautrumo ir dorinio abejingumo. Teisieji ir neteisieji gyvenime neišsiskiria tik pagal tikėjimą ar netikėjimą. Kaip neigimo pozicija, ateizmas yra savyje tuščias ir dėl to laisvas išsiskleisti ne tik skirtingais, bet ir priešingais pavidalais. Dovydaitis ateizmą tapatino su materializmu, nes šiuo pavidalu jo meto ateizmas ir reiškėsi. Betgi yra galimas ne tik materialistinis, bet ir humanistinis ateizmas, kuris rūpinasi moraliniu žmogaus pašaukimu. Neteisu bendru vardikliu vienus ateistus kaltinti už kitus. Ypač savo visuomeninėmis ideologijomis netikintieji gali išsiskirti ligi tikros priešybės.

Kad „visi, kurie dirba Kristaus religijos ir Bažnyčios poveikiui silpnint individų ir visuomenės gyvenime“, tuo pačiu „sąmoningai ar nesąmoningai rengia dirvą bolševizmui Lietuvoje įsigalėt“482, yra tokia generalizacija, dėl kurios netikintieji liberalai gali pagrįstai jaustis įžeidžiami. Tačiau nėra visai be pagrindo nė Dovydaitis ta prasme, kad ateizmas nesudaro atsparos komunizmui. Viską galima sutaikyti su ateizmu. Nėra būtinybės, kuri ateistą vestų į komunistus. Bet ateistui atvira ir komunizmo galimybė. Krikščionis negali pereiti į komunistus (rusų bolševizmo prasme), neišsižadėdamas krikščionybės, nepaneigdamas pats savęs. Priešingai, ateistui pakanka tik atsisakyti savo politinių pažiūrų, ir — vakar buvęs liberalas demokratas šiandien jau tapęs sovietinės diktatūros šalininku483.

Nors tiesa yra „netolerantiška“, bet tai nereikalauja pačių žmonių netolerancijos. Laimė, Dovydaitis tai gerai suprato ir dėl to savo idėjinio kovingumo nepavertė fanatizmu. Pagarbiai traktavo ir tuos mokslininkus, kurių teorijas kritikavo. Tik E. Haeckeliui buvo neatlaidus, kam šis griebėsi net klastojimo savo pažiūroms masėje populiarinti. Kai po dešimties metų (1930) Dovydaitis teikė „Kosmose“ naujos medžiagos Haeckelio biografijai, pastebėjo: „Kai kam pasirodė, kad tame rašiny („Kosmose“ 1920 - 21 m. — J.G.) Haeckelis yra per daug ’iškoneveiktas’“. Bet tą priekaištą jis atmetė: „Su tokiu tvirtinimu pasirašęs (suprask: straipsnio autorius — J.G.) niekaip negali sutikti ir apsiima įrodyti, kad ten tik informuota sine ira et studio484. Nuoširdžiai Dovydaitis stengėsi polemikose dalyką svarstyti be žmonių įžeidinėjimo. Su tokiu nusiteikimu jis pirmąkart išėjo „Draugijoje“ (1910) moksliškai pasireikšti, įsijungti į diskusijas dėl darvinizmo:

Abidvi pusi kovoja tik ’populiariškais’ argumentais: koliojasi ir vienas kitam leidžia pakulniui purvo gniūžtes. To purvo tiek daug, kad pašalinis žmogus suvis nenori kištis į kovojančių tarpą, nes tuomet aišku, kad ir jam tektų viena kita gniūžtė. Autorius žemiau einančio straipsnio visą laiką žiūrėjo iš šalies, tylėjo ir nesikišo. Bet netekęs kantrybės dėlei tokio neracionališkumo, su kokiu rišami svarbiausieji žmogaus gyvenime klausimai, daugiau tylėti nebegali. Stoja tat kovon, kuri neišvengiama, tvirtai žadėdamas būti visuomet doresnių už savo priešą ir prašydamas visų gerbiamų priešų naudotis kiek galint mažiau purvu, o daugiau proto ir mokslo argumentais“485.

Reikia pripažinti, kad tokio nusistatymo Dovydaitis ir laikėsi. Todėl pajėgė į „Kosmosą“ sutelkti bendradarbiais ir aiškius idėjinius savo priešininkus: savo džentelmeniška tolerancija buvo laimėjęs jų pagarbą.

Dovydaičio tolerantiškumą liudija ir tai, kad jis aplamai pajėgė sugyventi su visai priešingų pažiūrų žmonėmis, ar direktoriaudamas gimnazijoj, ar dirbdamas Lietuviškojoj Enciklopedijoj, ar kur kitur sueidamas.

Fanatizmas buvo visai svetimas Dovydaičiui: jis ne tik pakentė skirtingų pažiūrų žmones, bet aplamai visus gerbė ir evangeline prasme mylėjo. „Kai tekdavo kam nors ištiesti pagalbos ranką, Dovydaitis visai nesiteiraudavo, kokių kas yra pažiūrų“ (K. Žitkus).

7. Nepalenkiamo ryžto „darbinis jautis“

Dovydaičio „kaimietiškumą“, arba liaudiškumą, visi sutartinai pabrėžia. Šis jo asmenybės bruožas yra tiek pat esmingas, kiek ir sudėtingas, nemažiau dialektiškas už kitus.

St. Šalkauskis iš pirmosios pažinties Maskvoje prisimena, kad Dovydaičiui buvo būdingas „nemėgimas pusiškumo“76. Gal būt, šis „nemėgimas pusiškumo“, atseit, „visiškumas“, yra raktas į visus Dovydaičio „savotiškumus“, ne tik aplamai kaimietiškus, bet ir specifiškai „dovydaitiškus“.

Ko imiesi, reikia imtis ligi galo, visomis pajėgomis, nesvyruojant, nepaisant kitų pašaipos, nesibijant „plaukti prieš srovę“, — taip Dovydaitis buvo nusistatęs. Kam jis angažavosi, besąlygiškai angažavosi, ne „pusiau“, o „visas“, nepaisydamas nei sunkumų, nei nemalonumų. Tik toks kietas ryžtingumas bei ištvermingumas įgalino Dovydaitį pasiekti mokslo, vėliau tesėt savo žurnalų užmojį ir pasireikšti apaštališku kovotoju už savo idėjas.    

Aiškus apsisprendimas, ko siekia, buvo pagrindas ištvermingam Dovydaičio darbštumui, kuriuo jis išnaudojo savo gabumus. Nuostabų jo darbštumą liudija patys atlikti darbai. Liudija tai ir jo paties žodžiai, išreiškę jo pažiūrą į darbą. Kai dar studijų metais (1910) draugai ragino Dovydaitį nepersidirbti ir saugoti sveikatą, jis M. Reiniui atsakė: „Dabar laikas dirbti, po mirties pailsėsiu“486. V. Sruoginis taip pat prisimena Dovydaitį studijų metais apie save kalbėjus: „Daugelis neturi ką veikti, ieško pramogų, o man būtų labai gerai, kad para turėtų ne 24 valandas, bet 48“83. Visai pagrįstai, J. Matulionio žodžiais, galima tarti Dovydaitį buvus „darbo kupranugarį“, A. Vaičiulaičio žodžiais — „darbinį jautį“, nežinojusį „pasilsio, atostogų ir nuovargio“. Universiteto kolega S. Kolupaila irgi pripažino, kad „retas iš mūsų mokslininkų toks darbštus ir energingas“ buvo, kaip Dovydaitis487.

8. Vienišas pažinčių gausoje

Sunku būtų sverti, kiek toks darbui atsidėjimas ir kiek kaime subrendimas apsprendė Dovydaičio santykių su žmonėmis pobūdį. Šiaip ar taip, šiuos santykius galima apibūdinti liaudišku paprastumu — natūraliu savaimingumu. Kaimo bendruomenėje visi savaime pažįsta visus — pasižįsta be ypatingo draugavimosi, o iš paties bendro gyvenimo. Dovydaičiui tam tikra prasme visa Lietuva buvo lyg kaimas: visur jis turėjo pažįstamų. Kaune į gausias pažintis vedė jį redaktoriaus darbas, o provincijoj — nuolatinis jo lankymasis visuomeniniais reikalais. Pažįstamų Dovydaitis turėjo begalę, bet užtat neturėjo nei laiko, nei galimybės pažintis puoselėti, kad jos virstų draugystėmis. Draugų, šį žodį suprantant nuolatinės intymios bičiulystės prasme, gal būt, Dovydaitis kone išvis neturėjo. Tad ir sakėme, kad jo draugiškumas buvo daugiau visuomeniško, bet ne asmeniško pobūdžio.

Šiaipjau Dovydaitis nieku būdu nebuvo atsiskyrėliško būdo (tačiau nebuvo nė „kompanijos“ žmogus, ieškantis draugės ratelio). Lengvai visiems prieinamas, ir pats lengvai su žmonėmis rasdavo kalbą. Ir su pirmąkart sutiktu žmogumi galėdavo kalbėti, lyg su senu pažįstamu ir iškart familiariai „tujinti“. Tai leisdavo ir kitiems su Dovydaičiu laisvai jaustis. Net toks etiketo žmogus, kaip St. Šalkauskis, prisipažįsta (kai po dešimt metų vėl susitiko su Dovydaičiu jau nepriklausomoj Lietuvoj): „Ėmiau iš karto Tave ’tujenti’, kaipo seną draugą. O tai man visai neįprastas atsitikimas, nes iš vėlesnių savo akademinių draugų nei vieno kito ’netujenu’ (nesikreipiu sakydamas: Tu)“76.

Ar tai vadinsime natūraliu liaudiškumu, ar krikščionišku demokratiškumu, itin būdinga Dovydaičio savybė buvo tai, kad jis savo santykius su žmonėmis grindė prigimtine visų lygybe. Ir jis pats jautėsi visiems lygus, ir visus kitus laikė lygiais. „Su juo kiekvienas jautėsi tarsi lygus: ar jis būtų aukšto mokslo, ar bemokslis“ (F. Kapočius). „Nesudarė skirtumo, ar jis kalbėdavo su paprastu kaimiečiu, ar su išmokslintu žmogumi, — jo kalboj visuomet iškildavo familiari forma“ (St. Nutautas). Niekuomet Dovydaičio kalboj nebuvo jaučiama tik „fanaberija“, tuščias išdidumas. Nestokodamas sąmojo, mėgdavo pajuokauti. Liesdamas pašaipos vertus dalykus, savo kalbą nuspalvindavo ir ironija, paprastai švelnia, bet siekiančia ir sarkazmą, jeigu būdavo reikalas.

Į visus kreipdamasis su lygiu paprastumu, Dovydaitis paprastai rasdavo santykiavimo formas ir su gana skirtingais žmonėmis. Pavyzdžiui pakanka prisiminti, kaip sklandžiai jis bendradarbiavo ir su švelnaus trapumo bajoraite M. Pečkauskaite, ir su itin jautriu, net „atšakiu“ (Z. Ivinskio žodžiais) bajoriškos kilmės Vc. Biržiška. Ėjimas į žmones be pataikavimo ir pūtimosi laidavo Dovydaičiui sugyvenimą ir su skirtingais žmonėmis.

St. Yla yra pastebėjęs, kad dėl savo darbuose paskendimo Dovydaitis buvo pasidaręs „savotiškas benamis, nors ir šeimos žmogus“488. Parafrazuojant būtų galima panašiai sakyti, kad, nepaisant savo pažįstamų gausybės, Dovydaitis liko savotiškai vienišas žmogus. Tiesa, šį vienišumą užpildė darbai, kurių visada buvo su kaupu. Vis dėlto, nebūdamas kontempliacijos žmogus, vargu ar Dovydaitis brangino vienatvę. Iš visų turimų žinių atrodo, kad ir jam rūpėjo kam nors atvirai savo širdį išlieti. Viena ar kita proga išliedavo savo širdį artimesniems draugams. Bet, tur būt, kitų turimus intymius draugus Dovydaičiui daugiausia atstodavo jo „dukrutės“, artimosios globotinės.

Su nuoširdžiu pasitikėjimu Dovydaitis žvelgė į žmones. Juo labiau jis dėjo daug vilčių į jaunus žmones, kurių gyvenimas dar nebuvo suniekinęs. Bet ypač idealiai Dovydaitis žvelgė į savo globotines. Kaip drauge jis jas ir idealizavo, ir jose kurstė aukščiausią idealistinį nusiteikimą, liudija ši ištrauka iš jo laiško (1921) po brandos egzaminų beatostogaujančiai savo gabiausiai mokinei, kurią tikėjosi tikrai galėsiant būti „dideliu žmogumi“:

Ilsėkis tad nuo viso triukšmo, gėrėkis Dievo pasauliu ir įsigyvenk vis giliau į patį Dievą malda ir eucharistiniu gyvenimu... Norėčiau, kad tėvelis turėtų prieš save tavo tikrai nekaltą angelišką išvaizdą, kokią esu dvejetą kartą tavy stebėjęs, širdžiai į Dievą pakilus. Deja, tokie momentai į fotografijas nepakliūva!489 Už tokias pastabas neturi ant manęs pykt, nes supranti, kad jos daromos iš ypatingo tavęs gerbimo ir noro matyt tave didžiausiai tobula, tikra šventąja.. Ilsėkis, džiaukis, stiprėk, stiprink savy šventybės pradus, nes čia tikroji žmogaus didybė. Tad palik Dievuje, pati dievėdama, mano mylimiausioji auklėtine!490

Deja, tokias viltis patenkinti ne taip jau lengva ir jaunam, gal būt, kaip tik jaunam žmogui, gyvenimo greičiau viliojamam nuo Dievo, negu į Dievą. Tai turėjo būti patyręs ir pats Dovydaitis. Tame pačiame laiške jis, lyg nujausdamas, rašė: „Neduok, Dieve, ir su tavim man taip apsirikti, kaip su kitomis mano buvusiomis auklėtinėmis, kurios pradžioj buvo padariusios tokio gero įspūdžio, rodėsi galinčios būt kuo daugiau, nei paprasčiausios gyvenimo kandidatės, o betgi netrukus pasirodydavo tokie menki padarėliai, nenorį gyvenime žmogaus pėdsako palikt“. Vos lygiai po keturių mėnesių tai pačiai taip idealizuotajai savo auklėtinei Dovydaitis turėjo parašyt: „Esu visiškai apviltas“.

Ir tokie nuvylimai turėjo sekti vienas po kito. Vis vien Dovydaitis vėl iš naujo viltis dėjo į naujas savo auklėtines ir globotines. Gal būt, gyvenimas tik jį pamokė kuklinti savo viltis ir labiau vertinti kuklumą. Turimoje vienos globotinės 1937-40 m. korespondencijoje su Dovydaičiu neberandame tokio pakilaus raginimo į šventumą, o tik džiaugimąsi, kad ji yra „mergaitė su gabumais, bet be kvailų pretenzijų“, „natūraliai paprastutė, kuklutė“, „meili ir dėkinga,“.

Dvigubas ryšys siejo Dovydaitį su savo artimiausiomis bičiulėmis — tėviškai globojamomis „dukrelėmis“. Iš vienos pusės, Dovydaitis joms buvo brangus (žinoma, išskyrus tas, kurios prie jo taikstėsi tik savanaudiškais išskaičiavimais) kaip žmogus, kuriam galėjo patikėti savo rūpesčius: „Jam galima viską išpasakoti, jo kažkaip negėda, nes jis visada supras“. Kitas panašus liudijimas: „Toks buvo paprastas, kad tuojau pajunti norą jam viską išpasakoti, nes žinai, kad jis tave visada supras. O jeigu ir pasijuoks, tai kažkaip geraširdiškai, taip, jog ant jo negali pykti“. Iš antros pusės, tos pačios, kurios patikėdavo Dovydaičiui savo rūpesčius, ir jam leido atvirai išsišnekėti, radus jautrias klausytojas. Dėl to, sakėme, Dovydaitis daugiausia šalpai rinkosi mergaites, kad joms sunkiau verstis. Bet, vienos jo globotinių sprendimu, taip pat ir dėl to, kad „Dovydaitis mėgdavo pasakoti ir atverti savo širdį — mergaitės jo klausydavo, jam simpatizuodavo“491.

9. Istorinis šiurkštumas, vidinis švelnumas

Dovydaičio liaudiškas paprastumas santykiuose su žmonėmis nebuvo jau toks paprastas. Pasidavę retorikos pagundai, galėtume tarti, kad šiame paprastume slypėjo „chamo“ ir „džentelmeno“ dialektika.

Iš vienos pusės, visų atsiminimuose pripažįstamas Dovydaičio statumas, šiurkštumas, grubumas, atžarumas, vulgarumas etc. Net ir vienos buvusios Dovydaičio globotinės atsiminimuose iškilo tiesiog „chamizmo“ žodis. „Kas jo arčiau nebuvo pažinęs, negalėjo suprasti, kaip šis mokytas ir kilnus žmogus galėjo kartais būti toks šiurkštus“ (J. Eretas120). Kas tačiau Dovydaitį iš arti pažino, kaip anksčiau cituotas buvęs jo mokinys J. Žmuidzinas, tas pripažino Dovydaitį „didelio žmoniškumo ir dvasinės platybės asmenybe, kurioje slypėjo kažkas gražesnio ir didingesnio už džentelmeno sąvokos esmę“.

Dovydaičio šiurkštumu bei kitais sinonimais faktiškai turimi galvoj du dalykai, kuriuos reikia skirti, nors paprastai jų neskiriama.

Vienu atveju tai jo kaimietiškas laikymosi būdas, nerangus, kampuotas, beformiškas, žodžiu tariant, neapdailintas pagal dailaus elgesio normas. J. Eretas, pvz., prisimena, kad Dovydaitis, norėdamas pabrėžti savo argumentų svarbą ar parodyti savo simpatiją, „sunkia savo ’letena’ tau duodavo per petį ar niukstelėdavo tau į šoną“120. Savo laiku mokykloj išmokti dailaus elgesio Dovydaičiui neteko. O vėliau, matyt, laikė save per senu mokytis, ko jaunas nebuvo išmokytas. Svarbiausia, šiam dailaus elgesio „mokslui“ jis ir neteikė didesnės vertės, nes tai vis vien nebūtų jo niekuo dvasiškai patobulinę.

Užtat suprantama, kad Dovydaitis „negalėjo keistis, kadangi nenorėjo keistis“ (J. Eretas120). Duktė Ona savo atsiminimuose informuoja, kad jų, vaikų, bandymui tėvą „reformuoti“, jis nepasidavė. „Tik numodavo ranka ir pasakydavo kad reikia bijoti Dievo, bet ne žmonių“.

Kitokio pobūdžio Dovydaičio šiurkštumas turimas galvoj, kai jo temperamento choleriškoji dalis prasiverždavo pykčiu. Tiesa, kad Dovydaitis supykęs visai nesivaržydavo tai ir parodyti, leisdavo save užvaldyti vadinamajai „pykčio logikai“. Tokiais atvejais jo šiukštus reagavimas ir laikysena, ir žodžiais buvo iš tiesų žmones įžeidžiantis dalykas, tad ir apgailėtina savybė. Kas buvo matęs Dovydaitį pykčio momentais, sutiks su J. Ereto stebėjimusi, kaip toks kilnus žmogus kartais galėjo būti ir toks šiurkštus. Nepripažindamas „diplomatiškumo“, Dovydaitis galėdavo pykčiu pratrūkti ir viešumoj. Neveltui visi prisimena, kaip Dovydaitis, III ateitininkų kongrese (1930) pralaimėjęs vyr. vado rinkimus, piktai gynėsi nuo studentų, kurie norėjo ir jį pagerbti, panešioti su kėde.

Tačiau, laimė, Dovydaičio pyktis kaip ūmai jį užklupdavo, taip greitai ir praeidavo. Ilgam laikui šarūniškai užsirūstinti Dovydaičiui buvo svetimas dalykas. Galėdavo ir ilgokai dėl nors pamurmėti, bet tai jau nebereiškė užsirūstinimo — daugiau tai jau skambėjo guodimusi. Pvz., J. Ereto prisiminimu, Dovydaitis dar ir Marijampolės kalėjime 1932 m. užsimindavo antrųjų vyr. vado rinkimų pralaimėjimų kaltininką St. Šalkauskį, savo įpėdiniu rekomendavusį K. Pakštą, o anksčiau (po Palangos konferencijos 1927 m.) jis „neiškęsdavo nepaleidęs kokios špilkos į ’parfumuotąjį Staselio dvarą’“ 492. Tačiau, to nepaisant, Dovydaičio santykiai su Šalkauskiu išliko bičiuliški. Pats Dovydaitis labai taikliai įvertino St. Šalkauskio nepakeičiamą įnašą ateitininkijai savo atvirame laiške:

Drauge būdamas ir pedagogas, greit atkreipei dėmesį ir į Lietuvos katalikiško jaunimo — ateitininkijos — būklę ir pastatei jos ideologijai gražius rūmus kaip minties architektas. Dar ir kitu palyginimu norėčiau budint sveiko filosofinį darbą ateitininkijai. Norėčiau pasakyt, kad sveikas buvai lyg koks tos naujos, audringos pirmyn besiritančios idėjų srovės reguliuotojas: tiesinai jos krantus, cementavai juos, gilinai vagą, kad srovė pajėgesnė būtų... Šitokio idėjų inžinieriaus darbą dirbai ir daug padarei ypač būdamas Vyriausiu Ateitininkų Vadu“32.

Nors užėjęs pyktis tikrai parodydavo Dovydaitį šiurkštų ir išmušdavo jį iš pusiausvyros, tačiau reikia pabrėžti, kad nė rūsčiausio savo pykčio Dovydaitis niekada nesiejo su kerštu. Nei asmeniškai, nei visuomeniškai jis nekeršijo už patirtas nuoskaudas, įžeidimus, tikrą ar tariamą nedėkingumą. Taip pat galima sakyti, kad kone visai laisvas buvo ir nuo pavydo. Žinoma, kaip buvo liudijama, galėjo būti šiek tiek pavydu, kad A. Maceina po metų galėjo išleisti pedagogikos istorijos pirmą tomą, kai jis pats savo ilgus metus dėstyto kurso neparengė knyga.

Tačiau tą įsižiebusią pavydo kibirkštėlę taip užslopino ir giliai savyje paslėpė, kad nė pats A. Maceina visai to nenujautė.

Daug kas Dovydaičio šiurkštumui priskiria ir tai, kad jis savo kalboj visai paprastai, ir nebūdamas supykęs, vartojo vulgarius, sakytume, net obsceniškus žodžius. Tokio fiziologinio leksikono pavyzdžių gauta ir šiai knygai. Šiuo metu tokie žodžiai visai natūraliai vartojami ir visai padoriuose literatūriniuose veikaluose. Tačiau ne vieną jautresnę ausį Dovydaitis savo laiku yra papiktinęs. Bet tuojau pat reikia pabrėžti, kad tuo būdu Dovydaitis papiktindavo tuos ar ypač tas, kurie ar kurios Dovydaičio artimiau nepažinojo. Priešingai, Dovydaičio artimųjų žmonių jo žodynas nepiktindavo. Viena Dovydaičio buvusių globotinių tiesiog atsakė šiuo reikalu: „Savo blevyzgojimais jis manęs nepa-piktino“. Kad „labai nuoširdžiai religingas“ Dovydaitis galėjo „blevyzgoti“, jai tik iliustravo, jog „religija neturi nieko bendra su socialiniu apšlifavimu“. Tad ir Dovydaičio „blevyzgos tegalima išaiškint kaip auklėjimo stoka“. Vėl kitaip šiuo atžvilgiu į Dovydaičio žodyno vulgarumą žvelgė kita jo globotinė. Pateikusi keletą šio žodyno pavyzdžių, ji pastebi, kad tokio žodyno „niekaip negalima įsivaizduoti“ iš keleto suminimų to paties fakulteto profesorių lūpų. Betgi iš paties Dovydaičio lūpų „tokie apibūdinimai skambėjo kažkaip natūraliai ir, pasakyčiau, tauriai“.

Šiuo atžvilgiu Dovydaitis iš tiesų nebuvo nei šiurkštus, nei vulgarus, o tik paprastai kaimietiškas: vartojo žodžius, kaip jie vartojami liaudies kalboje. Vadino dalykus jų vardais. Liaudžiai įprasta net moralinius sprendimus išreikšti ne moralais, o „sodriais“ posakiais. Pabrėžiame tai, nors ir anksčiau tai buvo pastebėta, dėl to, kad tai svarbu Dovydaičiui deramai suprasti. Dovydaičio žodyno vulgarumas, net ir pereinantis į obsceniškumą, nieku būdu nereiškė jo paties vulgarumo, dorinio nejautrumo.

Priešingai, Dovydaitis buvo ypačiai didelio dorinio jautrumo žmogus. Nieko nebuvo jam tolimesnio už bet kokį libertinišką cinizmą. Pvz., kilo jam abejonė, ar doriniu atžvilgiu tinka lotynų kalbos pamokoms net Cicerono tekstai: „Ne vieną kartą atsidūriau labai nesmagiame stovy, kai tik reikėdavo komentuoti tuos keiksmus ir lojojimus, kurių Ciceronas, ypač pirmose savo dviejose kalbose, nesigaili Katilinai ir jo sėbrams... Kaip sau norite, betgi tai šlykštu tokius reiškinius klasėje nagrinėti“493, ir būtent ypač mišrioje klasėje, kur drauge mokosi berniukai ir mergaitės. Daugiausia doriniais motyvais Dovydaitis pasisakė ir prieš patį koedukacinį auklėjimą, nurodydamas, kad principiniai koedukacinės mokyklos šalininkai tėra komunistai, kuriems rūpi jaunimą doriškai trikdyti, kad greičiau juos perauklėtų savo šalininkais. Doriniai motyvai lėmė ir Dovydaičio griežtą pasmerkimą civilinės santuokos projekto, nors tuo metu jau palankiai jį svarstė patys katalikai pasauliečiai494.

Grubių manierų stačiokas Dovydaitis anaiptol nebuvo šiurkščios dvasios. Kaip galima elegantiška išore pridengti vidinį chamizmą, taip išorinis šiurkštumas gali slėpti vidinį jautrumą. Toks buvo ir Dovydaičio atvejis. Jeigu jo auklėtiniai, o vėliau studentai galėjo su juo jaustis kaip jaunesni draugai, tai tik dėl to, kad pro jo išorinį atšiaurumą buvo įžvelgę jo vidinį šiltumą. Todėl visi, kalbėdami apie Dovydaičio kietą griežtumą, drauge turi pripažinti jo nuoširdų familiarumą.

Daugiau proto negu jausmų žmogus, Dovydaitis savaime atrodė ne tik šiurkštokas, bet ir šaltokas žmogus, kuriam bet koks sentimentalumas turėjo būti visai svetimas. Tačiau taip nebuvo. Tiesa, jam buvo svetimi ir rytų aukštaičio vaižgantiškas kunkuliuojantis entuziazmas, ir dzūko karštas emocijų reiškimas. Bet po „sakuotnugarišku“ vėsumu Dovydaityje slypėjo ir daug jautraus sentimentalumo. Prisiminkime, kaip drėko Dovydaičio akys pokalbyje su K. Žitkumi, besisielojant, kad knygos neleidžia net jo šeimai pajusti, kaip jis ją myli. Duktė Ona iš tikro neatsimena, kad būtų „jį mačius kada nors bučiuojantį kurį nors iš mūsų“. Bet tai tik primena, kad nereikia taikyti kaimiečiu likusiam Dovydaičiui masto, kuris taikomas „urbanistiniams“ inteligentams. Liaudžiai aplamai nėra įprasta savo jausmus viešai reikšti. Ir Dovydaitis šiuo atžvilgiu buvo liaudiškai santūrus.

Kad sielos gelmėj Dovydaitis nestokojo net tiesiog sentimentalaus jautrumo, galime parodyti dviem pavyzdžiais.

A. Mažiulis prisimena, kaip 1936 Vėlinių vakarą matė Dovydaitį verkiant prie savo brolio Vinco kapo. Ilgai meldęsis, „atsisėdo ir verkia; šluostosi ašaras, o jos byra“. Gal tąkart Dovydaitį buvo ypačiai sugraudinusios ir pačios aplinkybės: žuvusių karių skyriuje buvo mažokai žmonių, negausiai ir žvakučių, o toliau komunistuojantieji, atsivežę šimtus žvakučių, demonstravo prie kapo darbininko, kuris nušovė savo darbdavį, o paskui ir pats nusišovė. Dovydaitis tada kalbėjo, kad Kaunas gerbia žmogžudį, bet jau užmiršta žuvusiuosius už laisvę.

Bet nereikėjo nė tokių aplinkybių Dovydaičiui iki ašarų susigraudinti. Ir skaitoma knyga galėjo jam ištraukti ašaras, įsijautus į aprašomųjų literatūrinių personažų likimą. Žinome tai iš jo paties dienoraščio. Ligi ašarų buvo jį sujaudinusi R. Chateaubriand’o „Atala“ (lietuviškas vertimas 1930). „Darydamas ištraukas, peržiūrėdamas antrą kartą kai kurias vietas, — antrą kartą verkiau ir, tur būt, verkčiau kiekvieną kartą, kada tik šį veikalą skaityčiau“407. Dar labiau negalėjo ašarų sulaikyti, skaitydamas H. Beecher - Stowe „Dėdės Tomos trobelę“ (lietuviškas vertimas 1923), vaizduojančią vergų padėtį Amerikoje. „Jei vakar ’Atalos’ skaitymas mane tik gale sugraudino, tai ’Dėdės Tomo trobelėj’ skyrelis ’Evangelina’ mane virkdė kiekviena eilute“ 485.

V. Sruoginio atsiminimai paliudija, kad iš pat jaunystės Dovydaitis buvo jautrus visiems nuskriaustiesiems. Višakio Rūdos pradžios mokyklą lankė ir vienas psichiškai atsilikęs mokinys, kuris, be to, šveplavo. Vaikai iš prigimties mažai gailestingi paliegėliams. Tad ir savo draugą vis pravardžiavo „plepliu“. Kartą ir V. Sruoginis, pralenkdamas tą vargšą, iš jo pasityčiojo šia pravarde. Paskui ėjęs Dovydaitis tai užgirdo, prisivijo

V. Sruoginį ir griežtai jam tarė: „Kam tu tyčiojiesi iš jo ir erzini. Ar tu manai, kad už jį geresnis!“. Iš tėvų V. Sruoginis buvo girdėjęs, kad nedora iš „pleplio“ tyčiotis. Tačiau jautėsi giliai Dovydaičio įžeistas, kad tas jį, pirmaujantį mokinį, sulygino su anuo atsilikėliu. Savo atsiminimuose V. Sruoginis šį incidentą šiaip komentavo:

Daug laiko reikėjo, iki prisigalvojau, kad ne mano buvo nuopelnas, kad aš turėjau šio ir to, ir ne „pleplio“ buvo kaltė, kad jam ir šio, ir to trūko... Pranas Dovydaitis iš jaunystės buvo įsigijęs krikščionišką ir demokratišką pažiūrą į žmones ir jai buvo ištikimas visą tolesnį savo gyvenimą52.

Iš paties Dovydaičio vaikystės atsiminimų žinome, kaip jautriai jis ugdė savy pagarbą kiekvienam gyvam padarui ir kaip jo vaikišką sąžinę neramino, kad paklausė senelės ir jai iš girios parūpino „paukštienos“ — strazdžiukų. Visų gyvųjų būtybių atjautimas liko gyvas Dovydaityje ir vėliau. Ir anekdotiškai, ir sentimentaliai skamba toks Dovydaičio buitinės tikrovės epizodas. Jo namas stovėjo prie pat vadinamosios kiaulių rinkos, nuo kurios buvo atitvertas medine tvora. Ta rinka buvo negrįsta, tad ten atvežtos parduoti kiaulės neretai paknisdavo Dovydaičio tvorą. Toks „kiauliškumas“ dažnai jį suerzindavo. Tačiau vieną sykį jis pasisakė savo klebonui kan. F. Kapočiui, kad daugiau nebepykstąs ant tų „vargšių kiaulių“, kurios tiek nuostolio pridaro jo tvoroms. Sakęs tada Dovydaitis: „Jei juk giliau pagalvoji, tai yra paskutinis malonumas tos vargšės kiau-likės, kuri ryt ar poryt bus papiauta“.. .496

10. Nepaperkamas tiesumas

Kiek buvo kokio šiurkštumo Dovydaičio charakteryje, tai atpirko jo nepaperkamas tiesumas ir širdies gerumas.

Tiesumas žodyje — tai atvirumas ir kitų, ir savo paties atžvilgiu. Tiesumas gyvenime — tai kietas laikymasis savo pasirinktojo kelio. Dovydaitis buvo tiesus žmogus abiem šio žodžio prasmėmis.

Dovydaičio atvirumas buvo didžiai vertingas jo būdo bruožas. Gražiai šį jo bruožą įvertino taip pat reto tiesumo vyras vysk. M. Reinys:

Tu žmogus labai atviro būdo: Tavy nėra nei klastos, nei kreivos diplomatijos, nei pikto noro. Kai turi ką pasakyti, tai pasakai tiesiai į akis pačiam asmeniui, o ne per kitus skleidi. Tavo atvirumas ir noras tarnauti tiesai ir teisybei paruošė Tau skaudžių valandų, gal, kad būtumei ir vėtytas, ir mėtytas, kaip sako priežodis, kad būtumei daugiau patyręs ir todėl pilnutinesnis žmogus, bet visa tai Tu priėmei su nuostabiu, visą Tavo gyvenimą lydinčiu, krikščionišku optimizmu. Retas kuris žmogus yra perimtas tokios krištalingai skaidrios, sąmojų lydimos nuotaikos, kaip Tu. Gal todėl, kad apie bloga ar pikta nemąstai407.

Savuoju psichologo žvilgiu M. Reinys teisingai pastebėjo, kad už savo atvirumą Dovydaičiui reikėjo ir gana skaudžiomis valandomis užmokėti, bet kad taip pat šis atvirumas darė jį kristališkai skaidrų.

Reikėjo dėl savo atvirumo patirti nemalonumų dėl to, kad būti atviru reiškia būti ir kritišku. Niekam jis nebijojo teisybę pasakyti į akis. Bet kadangi teisybė ne visada yra maloni, tai Dovydaitis ant savo galvos ir užsitraukdavo galingųjų dienos viešpačių rūstybę. Antra vertus, tas pats jo tiesus atvirumas teikė jam autoritetą, ypač jaunime, kaip liudija K. Žitkus:

Dovydaičio tiesumas ir objektyvumas kaip tik ir buvo ta magnetinė jėga, kuri į jį traukė jaunimą. Net rūstesnius ir šiurkštesnius profesoriaus pamokymus ar pabarimus jaunimas atlaidžiai priimdavo, kadangi, jei prireikdavo ką nors įspėti ar net pabarti, jis būdavo visiems tėviškai tiesus ir atviras.

Šie K. Žitkaus žodžiai galioja ne tik jaunimui, bet ir kitiems: Dovydaičiui būdavo atleidžiama ir tai, už ką būtų buvę įsi-žeidus ant kitų užpykstama.

Pats būdamas atviras žmogus, Dovydaitis aplamai suprato kritikos reikšmę. Užtat visai nesipiktindavo, jei ir kiti drįsdavo atvirai pasisakyti dėl vienokių ar kitokių negerovių. Pvz., kai 1939 metų studentų ateitininkų konferencijoje St. Yla pasisakė prieš miesčionėjimo tendenciją, tuojau sukėlė visų susijaudinimą. Tada išėjo scenon Dovydaitis ir pasakė: „Nesibijokit Ylos; jeigu švariai duria, išeis į sveikatą, nes kaip kitaip — be dūrio — išvalysi pūlius“249.

Dovydaitis nesipiktino ir aštresne katalikų savikritika, nes ir jis pats daug ką juose kritiškai vertino. Viename 1938 m. laiške jis ne be kartėlio taip rašė apie Lietuvos katalikus:

Aš, kiek galėjau, kovojau ir nukentėjau. Ir sunkesnių laikų galima dar laukti. Viskas Dievo rankoj, bet taip pat ir mūsų išgelbėjimas. Kai jis panorės, tai ir išgelbės, o dabar jis siunčia rykštę Lietuvos ištižusiai katalikystei, paremtai iki šiol ne aukomis, o pinigais. Tokia katalikystė — tai ne tikroji katalikybė498.

Dovydaitį piktindavo ne kritiškas balsas, bet pastangos tokį balsą nutildyti. Pavyzdžiui vienas toks atvejis. Socialinio pažangumo ir aplamai reforminių tendencijų reiškėjas kun. P. Jakas nebuvo savo vyriausybės mėgiamas. Paskelbęs „Židinyje“ (1938, Nr. 7) straipsnį „Ko katalikybė nedavė Lietuvai?”, jis buvo iškeltas iš Kauno. Dovydaitis labai piktinosi, jog arkivyskupas nesutikęs išklausyti kun. P. Jako pasiaiškinimo: „Kur matei tokį viršininką. Tai stuobrys, ne viršininkas. Jo kunigas nori jam širdį atverti, o šis atsisako jį priimti“. Matyt, Dovydaitis buvo dėl to labai sujaudintas, nes „ta tema jis kalbėjo keletą dienų“ 499.

Kaip Dovydaitis buvo tiesus kitiems pasakyti atvirą žodį, taip ir savęs neslėpė nuo kitų. Tai lygiu būdu liečia ir jo nusiskundimus dėl kokių nors nuoskaudų, ir jo pasigyrimus dėl kokių nors pasiekimų. Kada prisimename, jog Dovydaitis visai nesipriešino jo 50 metų amžiaus sukakties viešam paminėjimui ar jog vieną antrą globotinę lyg tiesiog angažavo apie jį vėliau parašyti atsiminimų, galime susidaryti įspūdį, kad Dovydaityje slypėta ir nemažo garbės troškulio. Toks įspūdis nebūtų visai teisus. Dovydaitis nesibaimino viešumos ne iš garbės troškimo, o daugiau iš savo atvirumo. Perdėta būtų sakyti, kad jis būtų buvęs visiškai abejingas savo garbei. Tokio nusižeminimo, apie kokį kartais skaitome šventųjų mistikų gyvenimo aprašymuose, Dovydaitis neturėjo. Tačiau aplamai jis buvo krikščioniškai kuklus žmogus. Šiuo atžvilgiu įdomų Dovydaičio laišką iš marijonų centrinio archyvo Romoje paskelbė Z. Ivinskis. Kai 1926 m. buvo sudaroma Lietuvos bažnytinė provincija, apaštališkasis vizitatorius arkiv. J. Matulaitis dėl kandidatų į vyskupus buvo atsiklausęs ir Dovydaičio nuomonės. Sužinojęs, kad už tai popiežius nori jam skirti kokį pažymėjimą, Dovydaitis prašė arkiv. J. Matulaitį tą reikalą „numarint“. Tame savo laiške Dovydaitis, neliesdamas „asmeninio pobūdžio“ motyvų, nurodė tik vieną „tiesiai iš katalikybės šių dienų reikalų Lietuvoje“ plaukiantį motyvą:

Būtent, bet koks iš bažnytinių viršūnių einąs man pažymėjimas, pagyrimas, ir p., pirmiausia, darytų mane lyg kokiu pusiau dvasininku, o dėl dvasininkų, tai šiandien plačiai įsigyvenusi nuomonė, kad jie taip (sc. katalikiškai) kalba dėl to, jog jau jų amatas, jog jie taip turi kalbėti.

O katalikui inteligentui pasaulioniui šioki priekaištai visai atkrinta.. . Tatai ir aš po bet kokio pažymėjimo patapčiau daugelio savo tautiečių akyse lyg koks popiežiaus samdinys, emisaras, veikiąs duodamais iš Romos nurodymais ir už atlyginimą. O tai stipriai sumenkintų mane akyse visų, su kuriais man, Dievui dėkui, iki šiol neblogiausiai sekėsi dirbt bent kai kuriose kultūros darbo srityse, man esant čia lyg kokiu to darbo organizatoriumi, kas, mano įsitikinimu, turi šiokios tokios reikšmės mūsų tautinei vienybei stiprint ir katalikiškos inteligentijos orumui kelti. Ogi atsidūrus man išimties padėty dėl ketinamojo pažymėjimo, sumažėtų manimi pasitikėjimas manųjų bendradarbių nekatalikų akyse, dėl ko pasunkėtų man su jais bendradarbiavimas ir sumažėtų to bendradarbiavimo vaisingumas, kas būtų aiškus minusas katalikybės idėjai kultūriniuose šių dienų Lietuvos santykiuose... Dėl to tat ir prašau Jūsų Ekscelencijos kalbamojo klausimo nekelti, o, jei kieno kito jis būtų iškeltas, tai visą šią bylą numarint, paliekant mane ir toliau tokiu, koks iki šiol esu buvęs — nežymėtą, neišskirtą iš kitų tarpo. Nes, pagaliau, objektyviai imant, ir nėra už ką mane žymėt ir tiktai iš labai netikslių informacijų galėjo šioks klausimas iš viso būt pajudintas. Matyt, ir čia fama crescit eundo“500 (gandas savaime plinta — J.G.).

Žinoma, kad arkiv. J. Matulaitis kelis kartus tarėsi su Dovydaičiu dėl kandidatų naujai sudaromoms Kauno arkivyskupijai, Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių ir Vilkaviškio vyskupijoms vietoj buvusių Kauno ir Seinų vyskupijų, be to, dalies Vilniaus vyskupijos. Galima spręsti, kad Dovydaičio nuomonė daug lėmė arkiv. J. Matulaičio sprendimui, kokius ganytojus paskirti pirmajai atskirai Lietuvos bažnytinei provincijai. Todėl ne be pagrindo buvo numatyta Dovydaitį pagerbti kokiu nors popiežiaus ordinu. Tačiau nė vėliau nebuvo jam lemta sulaukti popiežinio pažymėjimo. Kad jo paremti kandidatai pasirodė tikrai verti savo pareigų, Dovydaitis džiaugėsi. „Vėliau Dovydaitis guodėsi tik padaręs apsirikimą arkiv. J. Skvirecko atveju, kuriam labiau rūpinčios Linkuvėlės (arkivyskupo ūkio prie Kauno — J.G.) lydekos, kaip kad Lietuvos katalikybė ir katalikų visuomenės padėtis“ (V. Vaitiekūnas). Gal toks Dovydaičio sprendimas apie savo ganytoją apskritai buvo ir per griežtas, tačiau jis turėjo tam pagrindą tuo atžvilgiu, kuris Dovydaičiui labiausiai rūpėjo. Katalikų kovoj už savo laisvę nepriklausomoj Lietuvoj arkiv. J. Skvirecko laikysena iš tikro buvo neryžtinga.

Kaip tiesus Dovydaitis buvo savo žodžio apvirumu, taip tiesus jis buvo ir savo gyvenimo keliu. Pirmasis pradėjęs Lietuvoje pasauliečių katalikų akciją, jis besąlygiškai ir angažavosi šiam darbui kaip savo pašaukimui. Kaip aiškiai išskaitoma iš cituotojo Dovydaičio laiško arkiv. J. Matulaičiui, jis ir savo mokslinę veiklą, kur reikėjo bendradarbiauti ir su nekatalikais, laikė katalikišku reikalu. Todėl ir sakėme, kad Dovydaičiui visuomeninė veikla ir mokslinis darbas sudarė vieną dalyką.

Dovydaičio tiesumas gyvenimo kelyje — tai idėjinio kovotojo besąlygiškumas. Nesvyruodamas, ryžtingai, atkakliai, net tiesiog užsispyrusiai Dovydaitis žengė savo gyvenimo keliu. Sutinkamos kliūtys nei kėlė jam baimės, nei gundė prisitaikyti. Aplamai nebuvo nieko jam svetimesnio, kaip kam nors pataikauti ir gerintis. „Tiesaus būdo žmogus, Dovydaitis nemėgo padlaižių ir niekino liokajiškų žmonių charakterį“ (A. Puodžiukynas). Prieš nieką jis nekeliaklūpsčiavo ir nelenkė savo „sakuotnugariškos“ nugaros. Tad savaime jam buvo atgrasus bet koks apskaičiuotas oportunizmas ar net vadinamasis diplomatiškas lankstumas. Toks jis ištvėrė ligi galo. Dar penkeri metai prieš sovietinę okupaciją J. Žagrakalys buvo rašęs apie Dovydaitį, kad jis „neapviltų ir nepriklausomybės netekus, nes nendrės charakterio niekada nėra parodęs ir vijūno takais nevaikščiojęs“ 501. Iš tiesų, nė sovietinė okupacija nepavertė Dovydaičio nei nendre, nei vijūnu.

Ne garbės trokšdamas, Dovydaitis rinkosi tokį kietą gyvenimo kelią. Garbės laimėti buvo galima daug lengviau tomis priemonėmis, kuriomis paprastai jos ir siekiama. Kietas tiesumas Dovydaičiui ne garbę nešė, o darė jį kontroversinį žmogų net pačiuose katalikuose.

11. „Padaryt bent kiek žmonėms gera“

Evangelinis idealizmas įgalino Dovydaitį taip tiesiai žengti savo gyvenimo keliu. Kokį gilų idealizmą slėpė ne tik visuomeninis bei mokslinis jo apaštalavimas, bet ir pati kasdieninė jo buitis, rodos, turi būti jau pakankamai išryškėję. Kad neperdėta tai ryškinant, šioje vietoje pateikiame dviejų artimiausių Dovydaičio bičiulių liudijimus. Mokslinio darbo bičiulis S. Kolupaila, pabrėždamas, jog jam teko spaudos reikalais daug bendradarbiauti su Dovydaičiu ir gerai jį pažinti, apie jį taria: „Tai buvo vienas didžiausių idealistų, kokį man teko gyvenime pažinti“502. Idėjinio darbo bičiulis M. Reinys Dovydaičiui rašė: „Tu, Drauge, gyveni ne sau, bet kitiems: kitų reikalais ir bėdomis daugiau sielojies, negu savo“497. O tai ir yra idealizmo esmė.

Gyventi ne sau, bet kitiems yra sunkus ryžtas, kuriam ištesėti reikia tikros dvasinės didybės. Anksti tai patyrė ir Dovydaitis. Dar 1921 m. viename laiške, nusiskųsdamas, jog turėjo „palikt kaip šunelis pririštas prie būdos“, kai kiti išvažinėjo atostogoms „į visokias Palangas ir užsienius“, Dovydaitis apie save rašė:

Bet visose šiose sunkenybėse gaivinuosi aš gyvenimu Dievuje, eucharistiniu gyvenimu, be ko aš seniai nieko nebūčiau galėjęs veikt. O dabar dar tebesu optimistas ir idealistas, nors kartais tą idealizmą ir perpučia labai šaltas vėjas, kai duria į akis apystovos, jog kiti mano dargi jaunesnieji mokslo draugai dešimteriopai medžiaginiu atžvilgiu įsikūrę geriau, nei aš. Bet aš nuo savo siekimų neketinu atsisakyt. Aš ieškau ir randu malonumo padaryt bent kiek žmonėms gera, padirbėt Aukščiausiai Tiesai, Gėriui ir Grožiui.

Iš tų pačių 1921 metų turime ir kitą Dovydaičio pasisakymą (drauge ir nusiskundimą, ir pasigyrimą, kaip buvo jam būdinga), iš kurio matome, kad anksti jis suprato ir tai, jog už visą aukojimąsi daugiau sulauks nesupratimo, negu užjautimo. Pradėjęs leisti „Naująją Vaidilutę, Dovydaitis apie tai painformavo ir rašytoją E. Handel - Mazzetti. Dėkodama už dėmesį jos kūrybai, ši austrų rašytoja savo ruožtu palinkėjo Dievo palaimos, kad Dovydaičio „pasiaukojamas darbas Lietuvos jaunimui išaugintų gausiausių vaisių. Pirmajam „N. Vaidilutės“ numeriui susilaukus gana nepalankaus sutikimo, Dovydaitis paskelbė iš E. Handel - Mazzetti gautus linkėjimus ir po jų su jaučiamu kartėliu pridūrė:

Tuo tarpu vienminčiai tautiečiuose tojo, į ką šie žodžiai kreipiami, toli gražu ne visi vienodos nuomonės dėl jo šio darbo jaunimui, kaip jis šiuo tarpu praplečiamas ir pagilinamas „Naujosios Vaidilutės“ įkūrimu... Ką jau padarysi? „Savo tėvynėj nieks ne pranašas“503.

Taigi, daug anksčiau negu tai Dovydaičiui priminė S. Kolupaila („Kosmoso“ dešimtmečio proga), jis pats numatė sulauksiąs ne dėkingo įvertinimo, bet tik įprastinio savo tėvynėj „pranašu“ nepripažinimo.

Jeigu vis dėlto Dovydaitis, nepaisant visokeriopos karčios patirties, ligi galo ištesėjo tiesiai žengti idealisto keliu, tai dėl to, kad iš tikrųjų, jo paties žodžiais, jam buvo malonu „padaryt bent kiek žmonėms gera“. Prigimtinį Dovydaičio tiesumą lydėjo ir gaivino toks pat prigimtinis jo širdies gerumas.

Kaip tiesa yra „netoleranti“, taip ir tiesumas neišvengiamai savyje slepia ir kietumo, griežtumo, rūstumo. Šiurkščiai gali nuskambėti atviras žodis, jei jis tariamas abejingai, be nuoširdaus susirūpinimo. Kieta gali būti ir idėjinė ištikimybė, jei jos negaivins žmogaus meilė. Kas žvelgtų tik į Dovydaičio tiesumą, jo atvirumą, nepalaužiamą kovingumą, tam iš tiesų Dovydaitis galėtų atrodyti, J. Ereto žodžiais, tik „gaspadoriškas Savonarola“. Taip vienašališkai Dovydaitį vaizduotis būtų labai neteisinga. Inžinieriniu Ad. Damušio terminu, žmonių meilė buvo Dovydaičio „veiklos motoras“: „už jo atšiaurių žodžių ir elgsenos negalėjo pasislėpti skaidri meilės šviesa“.

Dovydaičio idealizmas ir nebūtų buvęs tikrai krikščioniškas, jei nebūtų galutinai rėmęsis meile konkretiems žmonėms, o ne abstrakčiai „visuomenei“.

Dovydaitiško idealizmo konkretumą visuomeninėje plotmėje taikliai apibūdino V. Vaitiekūnas: „Dovydaičio gyvenimožiūra buvo labai paprasta — reikia būti visur ten, kur esi reikalingas ir gali būti naudingas“. Šiaip šiuo atžvilgiu jis charakterizuoja Dovydaitį:

Nesvarbu, ar tai bus didelės, ar mažos pareigos, intelektualinis ar „juodas“ darbas (beje, Dovydaitis pripažino tik „juodas“ sąžines, o darbas jam buvo tik doras ar nedoras). Todėl Dovydaitis su vienodu atsidėjimu savo sodely sodino obelaites ar darbininkų susirinkimo organizatoriams talkino paruošti salę, skaitė darbininkams ar mokslininkams paskaitą, dalyvavo tarnaičių susirinkime ar vyskupų pasitarime. Reikia Lietuvos mergaitėms žurnalo — Dovydaitis išleis „N. Vaidilutę“. Reikia Lietuvai mokslinių žurnalų — Dovydaitis juos suorganizuos. Reikia krikščionių darbininkų sąjūdžiui vadovauti — Dovydaitis stos jo priešakin. Reikia kaliniams globos — Dovydaitis eis ir tan baran. Reikia „Darbininkui“ straipsnio — Dovydaitis, kad ir nelauktai užkluptas, redaktoriui pasakys: ateik tą ir tą valandą. Reikia Lietuvai ministro pirmininko pačiomis lemtingiausiomis 1919 (pavasario dienomis — Dovydaitis sudarys ministrų kabinetą.

Bet ypačiai savo gerą širdį Dovydaitis rodė metų metais plačiai vykdyta moksleivių ir studentų šalpa, kurią savo vietoj atitinkamai plačiai ir aprašėme. Reikia dar tik vieną dalyką pridurti: jei kuriuo metu paties Dovydaičio kišenė būdavo tuščia, bet būtinai reikėdavo ką nors sušelpti, jis šiam reikalui skolindavosi pinigų iš kitų. Kone sunku tai ir tikėti, bet savo atvirame laiške Dovydaičiui taip apie jį liudija vysk. M. Reinys.

Kartais, jau savų pinigų nebeturėdamas, eini pasiskolinti, kad sušelptum neturtingą moiksleivį(ę) ar studentą(ę), žadėdamas grąžinti, kai tik gausi atlyginimą už savo dirbamąjį tą ar kitą darbą, ir pažadėjimą ištesi497.

Vartojame įprastinį „šalpos“ terminą, kalbėdami ir apie Dovydaičio geros širdies darbus. Tačiau „Dovydaitis kiekvienam skubėdavo su parama ir ją suteikdavo ne kaip labdarą, už kurią reikia padėkoti ir jaustis priklausomam, bet kaip draugišką savaime suprantamą dalyką“ (V. Sruoginis80).

Iš tikrųjų, evangeline artimo meilės dvasia gyventi Dovydaičiui reiškė ne sunkų ir svetimą įstatymą vykdyti, bet savo gerą širdį natūraliai parodyti gerais darbais. Galėtume šia prasme sakyti: Dovydaičio gera širdis buvo natūraliai krikščioniška širdis, kuriai Dievo meilė taip pat neatsiejama nuo žmogaus meilės, kaip žmogaus meilė nesutaikoma su turto meile.

12. Dovydaitis bendralaikių akyse

Koks tad žmogus buvo Dovydaitis? Kokia aptartis taikliausiai apibrėžtų visą nagrinėtą jo sudėtingą paprastumą ir drauge dvasinį didingumą? Gal būt, vaizdžiausiai Dovydaičio asmenybę apibrėžė Simas Sužiedėlis: „Pirmas susitikimas su Pranu Dovydaičiu jį parodė tokį, koks jis buvo ir kokį vėliau pažinau: netašytą kaimietį, kaip seno beržo žievę. Tačiau po ta žieve sravėjo lietuviška sula: gyva, tauri. Šilta“110.

Kaimietiškumo Dovydaičiui niekas neneigia. Priešingai, lyg kartodami M. Vaitkaus „neaptašytą ir neaptašomą“ ir S. Sužiedėlio „netašytą kaimietį”, ir kiti taip pat Dovydaitį charakterizuoja: „nekultivuotas kaimietis“ (A. Šidlauskaitė), „išmokslintas kaimietis“ (J. Eretas), „mokytas ūkininkas“ (V. Vaitiekūnas). Tiesiog pasakoma ar nepasakoma, bet jaučiamas visų lyg apgailestavimas: vis dėlto būtų reikėję Dovydaičiui „apsitašyti“. Be abejo, jei pats Dovydaitis būtų matęs tokį reikalą, būtų galėjęs ir šiuo atžvilgiu „išsikultivuoti“. Tačiau, žinome, jis pats visai nejautė tokio reikalo, nes savo kaimietiško „neapsitašymo“ nelaikė jokia blogybe.

Vienaip į save žvelgė pats Dovydaitis, kitaip iš šalies į jį žvelgė kiti. Kad ir iš kaimo kilusiam žmogui pravartu „apsitašyti“, nėra abejonės. Sao kaimietišku „neapsitašymu“ Dovydaitis liko spalvingas, bet ne pavyzdingas. Tai ir kėlė rimtesnį nesusipratimą negu tik paprastą Dovydaičio nesupratimą. Kas neskyrė doro ir dailaus elgesio, tas savaime nuvertino Dovydaitį.

Vienuose šiai knygai gautuose atsiminimuose šis reikalas buvo tiesiog šiaip iškeltas: „Studentų ateitininkų tarpe buvo kalbama, jog iš visų profesorių tik St. Šalkauskis gyvenąs ateitininkų ideologija. Man atrodė keista, kodėl gi ne ir Dovydaitis. Jeigu moraliniu atžvilgiu nieko negalėjai prikišti St. Šalkauskiui, tai kuo ’nemoralus’ buvo prof. Pr. Dovydaitis“.

Daugiau ar mažiau tokio „kalbėjimo“ iš tiesų būta, gal būt, ir tebesama. Ne tik daugelio studentų, bet ir daugelio sendraugių akyse Dovydaitis dėl savo kaimietiškumo žemiau stovi už Šalkauskį. Sakysime, ir J. Eretas charakterizavo Šalkauskį idealiu kandidatu pakeisti Dovydaičiui ateitininkijos priešakyje labiausiai dėl Šalkauskio būdo, „nes jis jau buvo tuo, kuo kiti ateitininkai dar tik turėjo tapti“504. Dovydaičio kaimietiškumas dūrė į akis ir pačiam Šalkauskiui, ypačiai subtiliam džentelmenui. Bičiuliškai užjausdamas Dovydaitį dėl jo nepakankamo įvertinimo, Šalkauskis atvirai jam rašė:

Kaip kadaise, studentavimo metais, nebuvo atitikimo tarp Tavo išviršinės išvaizdos ir esmiško turinio, taip vėlesniame Tavo gyvenime ne visados Tau sekėsi suharmonizuoti išviršines Tavo akcijos lytis su tuo giliai doriniu nusistatymu, kuris glūdėjo visų Tavo pasiryžimų pagrinde. Savotiškas individualizmas, nevisada suderinamas su visuomeninio gyvenimo organizacija, tam tikras nerūpestingumas išviršiniame pasireiškime, nevisuomet pakankamas pajautimas politinio konvencialumo ir visuomeninės drausmės reikalo sukliudė Tau ne vieną kartą užimti visuomeninėje hierarchijoje tą aukštą vietą, kurios esi nusipelnęs76.

Atvirai pasisakydamas dėl Dovydaičio būdo, Šalkauskis džentelmeniškai pastebėjo, kad jis ne priekaištus savo draugui daro, o tik paaiškina „pagrindinę priežastį kai kurių nepasisekimų: „Visi Tavo savotiški pasireiškimai kartais kliudo žmonėms turėti pilną ir teisingą supratimą apie Tavo asmenį ir darbus“76.

Ką Šalkauskis savo pakiliai abstrakčiais terminais apibūdino kaip savo draugo „savotiškumus“, faktiškai yra mums jau žinomi Dovydaičio būdo bruožai: kaimietiškas paprastumas, nie-no nepaisantis atvirumas, diplomatijom nepripažįstantis tiesumas, išorinių formų („ceremonijų“) nevertinantis liaudiškumas etc. Vargšas Dovydaitis, lyg iš anksto teisindamasis, sukaktuviniame straipsny prieš šešis mėnesius buvo lyginęs savo ir Šalkauskio gyvenimo kelius. Abu gimė tais pačiais metais, bet Šalkauskį pasveikino skaidriai sužaliavusi pavasario gamta, o Dovydaitį — „paniurusio rudens, o gal jau ir žiemos miško apmirusi gamta“. Dar labiau jų gyvenimo kelius išskyrė socialinė aplinka. Inteligento šeimoj gimęs Šalkauskis palaipsniui išėjo mokslą, o Dovydaitis pirma piemenio „žąsų, kiaulių ir galvijų“ ganymo klases. Ir universitete Šalkauskis buvo „savo viršine išvaizda toks, kaip ir kiti padorūs studiozai“, o Dovydaitis — gal net „per-daug“ išsiskyrė savo kaimietiška išvaizda 32.

Nėra ko norėti, kad visai skirtingo gyvenimo kelio Dovydaitis būtų buvęs panašus į Šalkauskį. O kai vis dėlto imamasi jų lyginimo, labai neteisingai elgiamasi. Kiekvieną žmogų reikia matuoti jo paties matu, bet ne svetimu. Nėra vieno prokrustinio standarto matuoti žmonių tobulybei. Nė vienam žmogui neįmanoma įkūnyti visų dorinių vertybių. Todėl net ir šventieji yra tokie visai skirtingi, nelygintini vienas su kitu.

Ir Dovydaitį vertinant, reikia neužmiršti, kad jokio žmogiškoji tobulybė nėra absoliuti dvejopa prasme: pirma, neišvengiamai ir kiekviena tobulybė lieka daugiau ar mažiau vienašališka, antra, nė tobulybė neišskiria žmogiškųjų silpnybių. Pakankamai žmogiškų silpnybių turėjo ir Dovydaitis. Laikydamiesi dovydaitiško tiesumo, jų visai neslėpėme. Tačiau jos nieku būdu netemdo jo šviesios asmenybės, gal būt, „tik dar labiau paryškina ir su-žmogina“ (vienų atsiminimų apie Dovydaitį baigiamieji žodžiai).

Anksčiau cituotame Šalkauskio žvilgyje į Dovydaitį reikia pabrėžti, kad savo draugo „savotiškumų“ jis anaiptol pats neskelbia esmine netobulybe, priešingai, juos nurodo tik kliūtimi „žmonėms turėti pilną ir teisingą supratimą“ Dovydaičio tikrosios didybės. Visi jo kaimietiški „savotiškumai“ tebuvo kevalas (ar, kaip kitų buvo sakoma, žievė), ne tik dengęs, bet, gal būt, ir slėpęs branduolį. Kad Dovydaitis pavargęs ar susierzinęs kam nors kada šiurkščiai atžėrė, visai nublanksta prieš visa tai, ką jis gera padarė nesuskaičiuojamai daugybei moksleivių, studentų ar šiaip vargšų. Kad tuo ar tuo atveju Dovydaitis neparodė diplomatinio lankstumo vienos ar kitos vyresnybės atžvilgiu, visai nublanksta prieš savo viso gyvenimo paaukojimą krikščioniškajam apaštalavimui. Dėl savo kieto tiesumo jis sulaukė ir kankinio mirties. Net tapęs sovietinio teroro auka, Dovydaitis nesugniužo. „Šis tarp miškų užaugęs žmogus ne linko, o lūžo, kaip jo gimtinės pušis audrai užėjus“ (A. Puodžiukynas). Toks žmogus, kaip Dovydaitis, „lankstytis negalėjo. Jis galėjo būti vien sunaikintas, vienu smūgiu parblokštas ir sutriuškintas“ (A. Vaičiulaitis7).

Kaip savita St. Šalkauskio ar arkiv. M. Reinio dvasinė didybė, taip savita ir Dovydaičio dvasinė didybė. Užuot norėjus juos hierarchiškai suklasifikuoti, reikia jais, kaip ir kitais dideliais vyrais, drauge džiaugtis.

Mūsų liaudyje amžiais slypėjęs šviesos troškulys ryškiausiai įsikūnijo „sakuotnuogaryje“ Dovydaityje. Todėl šiuo atžvilgiu visai nuoseklu, kad jis ir liko ryškiausiai „kaimietiškas“. Tarp didžiųjų mūsų tautos vyrų Dovydaitis turi savo vietą.

Ką Dovydaitis reiškė Lietuvos katalikams, kan. M. Vaitkus šiai knygai taip atsakė: „Senąjį Dovydaitį mes, senoji karta, labai branginom kaip daug žinantį bei išmanantį ir valingą asmenį, žinantį, ko nori ir ko reikia, ir ką gali pats, kitų padedamas, nuveikti. Tvirtas idealistas. Verus Izraelita, in quo non est dolus“ (tikras izraelitas, kuriame nėra klastos — Jn. 1, 47).

Tik menkystė yra pilka, bespalvė, nors ir kaip ji būtų išoriškai nušlifuota („aptašyta“). Dideli žmonės yra ir didžiai angažavęs! vyrai, jie priklauso atitinkamoms „srovėms“, bet drauge jas peržengia ir tampa visiems „antsroviškai“ brangūs. Šiuo atžvilgiu Dovydaičiui įvertinti pasirenkame jo įpėdinio Kauno gimnazijoj ir bendradarbio Lietuvių Enciklopedijoj Mykolo Biržiškos žodžius:

Pranas Dovydaitis yra ne tik „ateitininkų“ tėvas ir žymiausias ateitininkas, bet ir šiaip vienas pačių ryškiųjų lietuvių kultūros darbininkų, turint čia galvoj ne tik praktikuojančius tikybininkus, bet ir iš viso pasauliečius ir dvasininkus drauge. Kietas titnagas, gimnazijos netašytas stačiokas, ryžtingas ir drąsus505.

Tiesus idėjinis priešininkas niekada nėra priešas. Todėl jis laimi pagarbą ir tuose, kurie yra skirtingų nusistatymų. Neolituanų korporacijos vienas steigėjų ir ideologas Valentinas Gustainis savo atsiminimus apie Dovydaitį baigė tokiu jo įvertinimu:

Labai paskendęs moksliškose knygose, Dovydaitis nemėgo ir neturėjo laiko vadinamam saloniniam inteligentų gyvenimui. Todėl kai kas jį anais laikais pavadindavo stačioku, gal būt, ne tik dėl jo pokalbių liaudiško tono, bet ir dėl to, kad jis savo įsitikinimų nemėgo vynioti į šilkus, bet juos reikšdavo be jokių „diplomatinių“ pagražinimų. Tačiau visi ano meto Lietuvos inteligentai jautė ir žinojo, kad Pranas Dovydaitis labai mylėjo savo tautą, ypač savo liaudį, kad atsidėjęs rimtai dirbo mokslinių tyrinėjimų darbus, tuo norėdamas prisidėti prie bendro jos susipratimo ir kultūrinio lygio pakėlimo. Dėl to net jo politinės programos priešininkai jį gerbdavo kaip labai darbštų ir sąžiningą Lietuvos kultūros dirvose besidarbuojantį pionierių.

Dovydaičio karta jau seniai priklauso praeičiai. Jis pats šiemet (1974) baigtų 88-sius amžiaus metus. Gyvųjų tarpe jo bendraamžių belikę vos vienas kitas, kaip sakoma, juos galima ant pirštų suskaičiuoti.

Priklausyti praeičiai — tai priklausyti istorijai. Bet nieku būdu tai nereiškia apskritai nebetekti reikšmės. Priešingai, tik tas ir turi istorinę reikšmę, kas lieka reikšmingas ir ateičiai. Tik reikšmingoji praeitis sudaro istoriją.

Neįmanoma apskaičiuoti (nes tai už statistinių skaičiavimų ribos), kokį poveikį Dovydaitis darė tautai, kai ją ištiko istorinė nelemtis. Iš anksto jis rūpinosi, tariant jo terminais, Antikristo, arba Belzebubo, karalystės grėsme savo nepriklausomybę išsikovojusioms Pabaltijo tautoms. Keldamas šios grėsmės pavojų, Dovydaitis savo skaitytojuose ir klausytojuose tiesė krikščioniškus pagrindus tautinei atsparai. O kadangi ir pats liko kentėti su visa tauta, nors ir aiškiai žinojo jį laukiant kankinio likimą, tai savaime liudijo, jog jis tikrai stovėjo už savo žodžių. Iš visų Lietuvos intelektualų Dovydaitis neabejojamai buvo daugiausia lankęsis visame krašte, ir užkampių bažnytkaimiuose, su kalbomis. Tad lygiai neabejojamai iš visų Lietuvos intelektualų plačiosios mūsų liaudies masės daugiausia bus gyvai girdėjusios Dovydaičio žodį. Daugeliui jo žodis, gal būt, visam gyvenimui įstrigo sielon. Tai ir yra pagrindas prileisti, kad Dovydaičio poveikis liko gyvas tautoje ir tada, kai jis pats buvo nutildytas ir sunaikintas. Sovietinės golgotos keliuose (Sibiro tremtyje, kacetinėse stovyklose ir kalėjimuose), gal būt, daugelis guodėsi prisimenamu Dovydaičio žodžiu. Daug jo dvasios vaikų dalyvavo partizanų po karo beviltiškai vestoje laisvės kovoje, gal būt, įkvėpti jo idealistinio ryžto. Jeigu ir naujoji Lietuvos karta rodo tokią nuostabią tautinę atsparą jau sovietinėmis sąlygomis ir jas atitinkančiais būdais, tai ne tik sovietinės prievartos žadinama, bet ir visų tautos kančių gaivinama. Neapskaičiuojamai, bet neabejojamai mūsų tautos atsparoje atsispindi ir Dovydaičio įnašas jo giliu poveikiu nepriklausomos Lietuvos jaunimui ir liaudžiai.

13. Ką Dovydaitis gali reikšti ateities kartoms?

Ką „senasis Dovydaitis“ gali reikšti jaunosioms išeivių kartoms laisvajame pasaulyje? Šių dienų pasaulio jaunimas ypač nori būti natūralia karta (natural generation). Šiuo atžvilgiu Dovydaitį (nemažiau už H. D. Thoreau ir kitus) galima laikyti šio generacijos pirmtaku. Visus įvairius jo liaudiškumo bruožus galima suglausti natūralumu. Kaip ir kur kada Dovydaitis reiškėsi, visur ir visada jis buvo natūralus žmogus. Išaugęs giriose, visą gyvenimą liko gamtos vaikas. Retai kas taip mylėjo gamtą, kaip jis. Todėl ne kurortuose atostogavo, o grįždamas tėviškėn ar keliaudamas po Lietuvą. Gi savo gyvenimo pabaigoje vėl grįžo prie žemės, su vargu, bet ir su entuziazmu kurdamasis ūkyje. Bet kokią prabangą tiesiog niekino, nes jautėsi jos varžomas nemažiau, kaip visų visuomenės „ceremonijų“. Paprastas gyvenimas jį žavėjo. Todėl ir mieste įsikūręs, turėdamas sąlygas anuometiniais standartais prabangiškai gyventi, vis vien gyveno „kaimietiškai“. Nekrovė kapitalo, o kartais likdavo visai tuščia kišene, nes ši pastaroji buvo ištuštinama kitų paramai. Nereikėjo jam dėti pastangų nugalėti modernųjį žmogaus „susvetimėjimą“ ir ieškoti žmogiškosios artumos. Visi jam buvo artimi, nes į kiekvieną ėjo su nuoširdžiu atvirumu. Vargu ar kas Dovydaičiui pavydėjo jo gyvenimo, bet jis taip pat niekam nepavydėjo geresnio įsikūrimo. Patenkintas savo paprastu gyvenimu ir žmonėms bent truputį gera padarymu, jis šviesiai žvelgė į gyvenimą.

Tačiau — reikia pabrėžti — Dovydaitis siekė sveiko ir doro natūralumo, kuris kiek galint naudotųsi kultūros dvasiniais laimėjimais, bet nepaverstų technologinės pažangos vidine „barbarija, nors ji apšviečiama ne prastais žibintais, bet elektra“506.

Tai, iš antros pusės, vėl tolintų Dovydaitį nuo daugelio šių dienų „natūraliosios kartos“ nusiteikimų. Visiškai jam būtų nesuprantami tokie dalykai, kaip bet koks anarchiškas asocialumas, demonstratyvus išorinis apsileidimas ir ypač padarymas užsiėmimu paprasto „dykinėjimo“. Dėl šio pastarojo Dovydaičio nuomonė labai aiški: „Dykinėjimas yra visų nuodėmių pradžia“269. Tokį „natūralumą“ Dovydaitis būtų smerkęs kaip parazitizmą. Dar labiau būtų jam nesuprantamas griebimasis narkotikų — savęs žudymo iliuzinės laimės vardan. Visokeriopą psichodelizmą būtų skelbęs iš galvos kraustymusi. Nemažiau už visus radikalus ir Dovydaitis būtų rūsčiai griaudėjęs prieš mamonos kultą, bet taip pat rūsčiai jis būtų piktinęsis naujuoju sekso kultu. Šių dienų iš gėdos ir moralės „išsilaisvinusioji“ sekso adoracija Dovydaičiui būtų tik meilės brutalus išniekinimas, liudijantis žmogaus „sugyvulėjimą“.

Dalis Dovydaičio sprendimų šiandien mums gali atrodyti perdaug konservatyvūs, dalis — perdaug radikalūs. Konkrečiai jiems išanalizuoti šių dienų problemų akivaizdoje reikėtų atskiro veikalo, kurio vargu ar kas nors kada imsis. Baigiant šią Dovydaičio asmenybės apybraižą, svarbu priminti vieną dalyką: vis vien kaip vertintume Dovydaičio teiktuosius sprendimus, jie viso jo neišsemia. Dovydaitis yra daugiau, negu jo žurnalai, raštai, kalbos.

Vienu požiūriu, tiesa, sakoma, kad žmogus — tai jo darbai, nes tik jais jis save sukuria. Tos galimybės, kurios nebuvo tikrovėj įkūnytos, nieko nereiškia, nors ir kiek būtų buvę tikėta jų realumu. Šia prasme iš tikro rašytojas — tai jo sukurti veikalai, mokslininkas — tai jo atlikti moksliniai darbai. Tokia prasme ir Dovydaitis — tai begalė jo įvairių mokslinių ir publicistinių straipsnių, besiilsinčių bibliotekose žurnalų ir kitų leidinių komplektuose. Tai, sakytume, istoriškai užkonservuotasis Dovydaitis, kurį mūsų kultūros istorikai galės ir po daug metų „išsikasti“ nepriklausomos Lietuvos studijoms.

Tačiau toks žmogaus sutapatinimas su jo istorijai paliekamais darbais yra tik iš dalies teisingas, nes ne visais atvejais žmogų išsemia jo istorinis palikimas. Pakanka rašytojui ateityje gyventi savo kūriniais, mokslininkui — savo atradimais, dailininkui — savo paveikslais, ir t.t. Kokie jie buvo žmonės, neturi reikšmės (svarbu literatūrinė veikalo vertė, o ne rašytojo žmogiškas kilnumas ar žemumas), nors ir gali būti smalsu sužinoti apie jų gyvenimą. Bet visai kiti atvejai, kur pats žmogus kaip žmogus buvo reikšmingas, būtent: pačiu savo gyvenimu. Tokio žmogaus atveju svarbu, kad ir ateityje jis liktų gyvas kaip žmogus. Dovydaitis yra kaip tik toks atvejis. Reikšmingas buvo jo žurnalų, straipsnių, kalbų poveikis ir savajai kartai, ir tai jaunesniajai kartai, kuriai jis buvo dvasios „tėvas“. Tačiau ne mažiau, bet, gal būt, daugiau Dovydaičio poveikis rėmėsi jo asmeniu, pačiu jo gyvenimu. Tad ir svarbu, kad jis mūsų tautai išliktų gyvas ir kaip asmuo „negęstančiuoju švyturiu“. Be abejo, tai sakydamas, visai neturiu galvoj Dovydaičio spalvingo liaudiškumo, kuris jį darė savo meto tokį būdingą mokslininką kaimietį. Didmiestinės civilizacijos aplinkoje negali būti nė kalbos jo liaudiškumą kelti pavyzdžiu (nebūtų įmanoma jį pasekti, net jei kas ir užsinorėtų). Tiesa, savo metu daugeliui labiausiai į akis krito Dovydaičio liaudiškas savitumas. Paprastai daugiau akį patraukia drabužiai, o ne pats žmogus. Dovydaičio kaimietiški „savotiškumai“ tebuvo jo drabužis. Kam šis drabužis nepatiko, tam jis itin dūrė akis. O kas turi durti nebe akis, o sąžines, to paprastai nenorima nė pastebėti. Daugeliui savo metu Dovydaitis buvo „rakštis akyje“ dėl nenorimo pastebėti paties esmingiausioj o jo asmens bruožo. Tai buvo visus jo darbus gaivinantis nuoširdaus krikščionio praktinis idealizmas. Ne mamonos, o evangelinė dvasia buvo kūnijama Dovydaičio gyvenime. Todėl jo krikščioniškumas skleidėsi tyru žmoniškumu, o ne tik formaliu pamaldumu. Neleidęs savęs pavergti mamonos dvasiai, Dovydaitis ne tik nesibaimino socialinio pažangumo, bet jį laikė autentiško krikščioniškumo matu. Šituo savo krikščioniškumo evangeliniu paprastumu ir drauge radikalumu Dovydaitis liks visada aktualus.

Mūsų amžiui, į savo sąmyšį įsukančiam ir pačius krikščionis (neišskiriant nė katalikų), Dovydaitis turi daug ką pasakyti. Technologinė pažanga įgalina mamonos dvasią gundyti dabarties žmogų vis rafinuotesne prabanga ir vis labiau jį pavergia, blėsindama jo žmoniškumą. Žmogaus be Dievo kuriama „naujoji moralė“ ne nugali žmogaus susvetimėjimą, bet dar labiau jį įtvirtina. Technologinės pažangos amžiaus žmogus yra atsidūręs tokion dehumanizacijos (nužmogėjimo) grėsmėn, kad Nobelio laureatas austrų zoopsichologas Konrad Lorenz įspėja: žmogus nebėra gyvulys, bet vėl juo tampa507. Prieš žmogaus „gyvulintojus“ visą laiką kovojęs Dovydaitis pritartų K. Lorenzo susirūpinimui dėl tokios atbulinės žmogaus „evoliucijos. Svarbiausia, pačiu savo gyvenimu Dovydaitis rodytų ir nukrikščionėjusiems, kaip vykdyti kilnų žmogaus pašaukimą, ir krikščionims, kaip būti ne formaliniais, bet evangeliniais krikščionimis.

Deja, prancūzų filosofas J. - P. Sartre ne be pagrindo kalbėjo, kad mirusieji atiduodami į gyvųjų rankas: nuo šių pastarųjų priklauso, ar mirusieji pamirštami ir tokiu būdu lyg galutinai pasmerkiami mirčiai, ar jie atsimenami ir tokiu būdu išlaikomi gyvi. Dovydaičiui mirus jau daugiau kaip prieš trisdešimt metų ir vis retėjant tiems, kurie jį gyvą pažinojo, svarbu ne tik istoriškai apžvelgti jo darbus, bet ir jį patį išlaikyti gyvą kitų kartų atminime. Ši knyga visa joje sutelkiama medžiaga visų pirma ir yra skirta, kad būtų atkurtas Dovydaičio asmens kiek galint pilnesnis ir teisingesnis vaizdas. Tai sąlyga Dovydaičiui likti gyvam mūsų tautoje ne tik savo darbais, bet ir pačiu šviesiu savo asmeniu, įkvepiančiu idealistinį ryžtą ir perspėjančiu nuo žmogiškojo savęs suniekinimo.

1974 rugpiūčio 15.

IŠNAŠOS

Sumažinti išnašų skaičiui, išskyrus vieną kitą išimtį, visoj knygoj vartojamas tas pats išnašos numeris mažesniems straipsniams ar didesniųjų

atskiriems puslapiams. Kur buvo patogiau, ypač aptariant Dovydaičio redaguotuosius žurnalus, šaltiniai nurodyti ir pačiame tekste.

1    Pagrindiniai Dovydaičio memuariniai straipsniai: „Kur aš mažas augau, koks aš buvau ir ką veikiau“, Naujoji Vaidilutė, 1936, p. 483-493; „Iš mano ankstybiausių atsiminimų“, 1937, Nr. 2, p. 81 - 95. Iš šių dviejų straipsnių imamos žinios apie Dovydaičio tėviškę, senelius, tėvus ir jo paties vaikystės metus, jei nėra nurodoma kitų šaltinių.

2    Naudotasi enciklopediniais duomenimis: Lietuvių Enciklopedija, XI (1957), p. 304-305; Mažoji Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija, II (1968), p. 109-110.

3    Kosmos, 1927, p. 273 - 274, Dovydaičio prierašas prie J. Elisono straipsnio apie Lietuvos elninių šeimą.

4    Darbininkas (Lietuvoj leistas), 1930, Nr. 49.

4a O. Maksimaitienė, Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m., 1969. Taip pat ir ankstesnio sukilimo metu vyko kovų tose apylinkėse, žr. F. Sliesoriūnas, 1880-1831 metų sukilimas Lietuvoje, 1974.

5    „Geležies gaminimas Lietuvoj“, Kosmos, 1920 - 21, Nr. 4-5, p. 471 - 473.

6    Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 450.

7    A. Vaičiulaitis, „Prof. Pranas Dovydaitis“, Studentų Žodis, 1941, Nr. 7, p. 151-153.

8    Kun. Peliksas Martišius, 1939, p. 11. šiame 16 puslapių Dovydaičio straipsnio apie kun. P. Martišių atspaude (iš Lietuvos Mokyklos) yra šiek tiek žinių ir apie jį patį.

9    A. Salio 1971.IV.16 laiškas.

10    Kiti šaltiniai: J. Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija, 1938, p. 474; Br. Kviklys, Mūsų Lietuva, III (1966), p. 249- 251.

11    Naujoji Vaidilutė, 1937, Nr. 2, p. 81-82.

12    Atsiminimai apie senelį: Naujoji Vaidilutė, 1937, Nr. 2, p. 92-94, apie senelę — p. 91 - 92. Perspausdinama atrinktosios dalys.

13    Naujoji Vaidilutė, 1936, Nr. 12, p. 490- 491; 1937, Nr. 2, p. 81-82,

90 ir 94 -95; Ateitis, 1936, Nr. 5-6, p. 223.

14    A. Puodžiukynas, „Kaimynas apie kaimyną“, Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 457 - 460.

15    Atsiminimai apie motiną: Naujoji Vaidilutė, 1936, Nr. 12, p. 486-488.

16    Naujoji Vaidilutė, 1936, Nr. 12, p. 488. Ten pat Dovydaitis duoda šiek tiek žinių ir apie savo brolius bei seseris.

17    Naujoji Vaidilutė, 1936, Nr. 12, p. 485; 1937, Nr. 2, p. 82.

18    Cituojama iš Marijampolės kalėjime vesto dienoraščio — 1932.VIII.5 įrašas.

19    Kad skaitymas nebūtų apsunkintas, įprastiniu daugtaškiu nežymime vieno kito praleidžiamo sakinio. Rašyba ir skyryba šiek tiek lyginama, bet žodyno neliečiama.

20    Šis pirmasis atsiminimų pluoštelis atrinktas iš Naujosios Vaidilutės, 1936, Nr. 12, p. 488-493.

21    „Įvairių pritikimų“ iš savo gyvenimo pirmojo penkmečio Dovydaitis duoda daug daugiau (Naujoji Vaidilutė, 1937, Nr. 2, p. 83-90), bet čia atrinkti tie, kurie atrodė įdomesni.

22    Naujoji Vaidilutė, 1936, Nr. 12, p. 492; 1937, Nr. 2, p. 94-95.

23    Šiuos visus atsiminimus apie savo mokymosi pradžią Dovydaitis išspausdino vietoj karo komendanto uždaryto Darbininko kelis mėnesius ėjusiame Lietuvos Darbininke, 1929.V.5 - 26, Nr. 4-7.

24    Dovydaičio autobiografija: „Šiek tiek apie save“, Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 451 - 454. šis visas numeris skirtas Dovydaičiui jo 50 amžiaus sukakčiai paminėti.

25    Jurgis Paltanavičius (anuomet Paltanavičia) Višakio Rūdoj buvo bene pirmasis mokytojas.

26    V. Sruoginio atsiminimai (I), Darbininkas, 1954.X.15.

27    Naujoji Vaidilutė, 1937, Nr. 2, p. 95.

28    J. Paltanavičius, „Mokytojas apie mokinį — profesorių“, Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 455-456.

29    Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 456-457.

30    V. Sruoginio atsiminimai (II), Darbininkas, 1954.X.19.

31    Savo atsiminimuose Dovydaitis pats gausiai vartoja barbarizmų, tačiau juos ima į kabutes, tad žino, ką daro. Vaizduodamas praeitį, matyt, nori perteikti ir ano meto žodyną, lyg kokią etnografinę medžiagą.

32    Pr. Dovydaitis, „Tu, aš ir aplink mudu“ (atviras laiškas St. Šalkauskiui 50 metų sukakties proga), Ateitis, 1936, Nr. 5-6, p. 221-226.

33    Veiverių mokytojų seminarijos istorijai naudotasi dviem šaltiniais. Pirmasis jų — Lietuvos Mokykla, 1919 - 20 metų 3-oji knyga, kurios p. 469 - 612, skirti mokytojo Žilinsko (rašoma Žilinskio) 80 metų sukakčiai, telkia šios seminarijos buvusių auklėtinių atsiminimus, apimančius 1867 - 1903 m. laikotarpį. Antrasis šaltinis — Lietuvoj Juozo Kudirkos išleista kygutė Veiverių mokytojų seminarija (1866-1918), 1970, 84 psl.

34    Kun. V. Aleksandravičius (1865- 1952) vėliau yra pasižymėjęs kaip Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) aktyvus dalyvis ir reiškęsis kaip religinių giesmių kompozitorius. Jis yra JAV lietuvių žinomojo muziko A. Aleksio vyresnysis brolis.

35    M. Kilna, Lietuvos Mokykla, 1919 - 20 m. 3-oji knyga, p. 561 - 562.

36    Ten pat, p. 573.

37    Ten pat, p. 532.

38    Kone visuose atsiminimuose vis prisimenamas ir J. Lapinskas, vieno už kitą vis neigiamiau. Toj pačioj Lietuvos Mokyklos knygoj žr. p. 506, 516, 523, 531, 534, 546, 549, 556, 562, 564 ir kt.

39    J. Jasaitis, ten pat, p. 574.

40    Ten pat, p. 493.

41    Ten pat, p. 558.

42    M. Krupavičius, ten pat, p. 585.

43    J. Kudirka, Veiveriu mokytojų seminarija, p. 51.

44    M. Krupavičius, „Aš ir Dovydaitis“, Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 460-464.

45    M. Krupavičius, Lietuvos Mokykla, ten pat, p. 586.

46    J. Kudirka, o.c., p. 36.

47    M. Krupavičius, Lietuvos Mokykla, ten pat, p. 586 - 587.

48    M. Krupavičiaus atsiminimus iš Veiverių seminarijos 1900 - 03 metų, paskelbtus minėtame Lietuvos Mokyklos numeryje (p. 584-590), daug plačiau duoda jo knyga Atsiminimai, 1972, p. 25 - 54. Įdomu pastebėti, kad ir po beveik 30 metų rašytuose atsiminimuose įspūdžiai liko tie patys. Tik dėl T. Žilinsko pasisakoma ir kritiškai: „Mūsų seminarijos lietuvių kalbos mokytojas savo metodais nuo lietuvių kalbos tik atgrasindavo“ (p. 30). Žinoma, Žilinskui pagerbti skirtajame Lietuvos Mokyklos numeryje nebuvo galima pasakyti, kad jis buvo „menkas pedagogas“, nors ir „tikras ir susipratęs lietuvis“ (p. 30).

49    Dovydaičio atsiminimai: „Iš Veiverių“, Lietuvos Mokykla, ten pat, p. 590- 602.

50    J. Greimą (1970.VIII.27) atsiminimai. J. Greimas nuo 1919 m. buvo ilgametis Paežerių pradžios mokyklos vedėjas, socialdemokratinių pažiūrų.

51    M. Milukas, „Dovydaitis Veiveriuose“, Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 464-465.

52    V. Sruoginio atsiminimai (III), Darbininkas, 1954.X.22.

53    Dovydaičio atsiminimai: „Kairiūkštis Veiveriuose“, Lietuvos Mokykla, 1925, p. 406-408.

54    VI. Žiūrys, „Geras draugas“, Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 466-467.

55    J. Kudirka, o.c., p. 47.

56    Lietuvos Mokykla, ten pat, p. 591 - 592. Perspausdinant, suminėtų rusų laikraščių vardai transkribuoti lotynų rašmenimis. Paskutiniai Grinkevičiaus žodžiai, duoti rusiškai, čia išversti į lietuvių kalbą.

57    Lietuvos Mokykla, ten pat, p. 588.

58    Ateitis, 1935, Nr. 10, p. 399.

59    Žr. J. Kudirka, o.c., p. 65. Ten duodamas Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinių pareiškimo Varšuvos švietimo apygardos globėjui vertimas (iš VI. žiūrio nuorašo).

60    Šį susirinkimą Dovydaitis aprašo ne tik Lietuvos Mokykloje (p. 598) paskelbtuose atsiminimuose, bet ir Ateityje, 1935, Nr. 10, p. 400, kur Veiverių įvykiams skirti p. 399 - 402.

61    Cituojama iš Lietuvių Enciklopedijos, IV (1954), 517.

62    Dovydaičio atsiminimuose Lietuvos Mokykloje (p. 599-600) ši peticija cituojama iš Vilniaus Žinių, 1905.XII.1(14). Taisyklingesne kalba vertimą pateikia J. Kudirka savo knygutėj, p. 66 - 67.

63    Ateitis, 1935, Nr. 10, p. 402.

64    Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 467.

65    Lietuvos Mokykla, ten pat, p. 601.

66    V. Sruoginio atsiminimai (IV), Darbininkas, 1954.X.26.

67    Pats VI. Žiūrys apie save Ateityje (žr. išnašą 54) rašė: „O aš kiek vėliau iš III kurso buvau pašalintas su ’vilko bilietu’“. Tad J. Kudirka savo knygutėj (p. 55) neteisingai rašo: „Visai į seminariją nepriėmė VI. Žiūrio, dar du patys neatvyko“. Tų dviejų pavardės nutylimos, matyt, dėl jų „svetimumo“. Dovydaičio pavardė dokumentuojama tik Veiverių seminarijos auklėtinių bibliografijoj, kur nurodoma jo brošiūra Kultūra, religija ir mokykla, 1930.

68    Žr., pvz., A. Vokietaičio, dar anksčiau (1893-97) besimokiusio už Dovydaitį, seminarijos vertinimą Lietuvos Mokykloj, ten pat, p. 568.

69    Veiverių mokytojų seminarijos absolventų sąrašą (nevisai pilną) duoda J. Kudirka, o.c., p. 68 - 80.

70    Lietuviškoji Enciklopedija, VI (1937), 1327 - 1331. Šalia Ateityje (žr. išnašą 24) duotos autobiografijos tai pats patikimiausias šaltinis Dovydaičio biografijai, nes jis pats jai suteikė duomenis. Daugely rašinių apie Dovydaitį yra įsibrovę įvairių klaidingų teiginių tik dėl to, kad jų autoriai nepasistengė pasitikrinti šiuose pagrindiniuose (nors ir tik kelių puslapių) šaltiniuose.

71    A. Tyla, 1905 metų revoliucija Lietuvos kaime, 1968, p. 146, 229 ir 235.

72    Ateitis, 1935, Nr. 10, p. 402-403.

73    J. Eretas, Stasys Šalkauskis, 1960, p. 30.

74    Kosmos, 1928, Nr. 10 -11, p. 533- 534 (prierašas prie tame numery įdėto Dovydaičio straipsnio apie W. Harvey).

75    Valentino Gustainio atsiminimai (1971 liepos mėn.). šis plačios kultūros ir didelės tolerancijos publicistas mirė 1971 m.

76    St. Šalkauskis, „Atsakymas prof. Pr. Dovydaičiui, pritaikytas jo 50 metų sukakties progai“. Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 474-481.

77    VI. Jurgučio laiškas J. Gobiui. Pastarasis šio laiško ištrauką, siųsdamas ją šios knygos reikalui, laišką datavo 1959.VlI.29, bet Tėvynės Sarge (1974, Nr. 1, p. 110-111) tas ipats laiškas datuojamas 1959.VI.11. Šiaip man atsiųstasis laiško nuorašas visiškai atitinka Tėvynės Sarge paskelbtąjį.

77a Mūsų idėjos buvo išleistos Studentų ateitininkų centro tarybos (taip anuomet buvo vadinama valdyba) rūpesčiu. Kaip informuoja tuometinis jos pirmininkas dr. D. Jasaitis, techniškai daugiausia dirbo sekretorius A. Juška, parengiant Dovydaičio 1911 -1913 m. Ateityje spausdintus straipsnius. Jų kalba taisyta — daug sklandesnė. Kad visi tos knygutės straipsniai yra Dovydaičio, nėra jokios abejonės. Visus juos kaip Dovydaičio straipsnius nurodo Pr. Mantvydo bibliografinis straipsnis „Medžiaga filosofijos sekcijai“ (Ateitis, 1925, Nr. 5, žr. p. 235, 241 ir 243). Be abejo, rengdamas tą straipsnį, Pr. Mant-vydas turėjo pasitikrinti pas patį Dovydaitį, savo tuometinį profesorių, ar jam priklauso ir slapyraidėmis pasirašyti straipsniai.

78    P. Dogelis, Mano gyvenimo prisiminimai, 1936, p. 137 -138.

79    „Atviri laiškai Vytautui Endziulaičiui, prieš 11 metų iš šio gyvenimo nukeliavusiam į kitą geresnįjį“, Darbininkas, 1929, Nr. 48, 49 ir 50; 1930, Nr. 49. Iš viso buvo parašyti 5 „laiškai“, bet ketvirtasis laiškas, kaip pastebima V laiško išnašoj, „adresato nepasiekė“ (nors ir buvo pasiųstas), vadinas, dėl kažko buvo karo cenzūros neleistas. Suvažiavimas į Šunskų giraitę prisimenamas I laiške, Marijampolės paskaita — III laiške.

79a Ateitis, 1937-38, Nr. 3(15), p. 629.

80    V. Sruoginio atsiminimai (V), Darbininkas, 1954.X.29.

81    Panašiai šį kvietimą E. Draugelis aprašė ir Ateityje: „Pakviečiau Praną ateiti į lietuvių katalikų studentų draugijos Rūtos posėdį. Užbaigę posėdį, manėm nusifotografuoti. Pranas šyptelėjo, nežadėjo ateiti, nes batai esą ’košės prašė’. Tiesa, jie buvo ne tik kiauri, bet ir puspadžiai buvo atšokę. Kol kurpius sutaisys kitus, suraišiojo šniūriukais ir taip vaikščiojo. Žinoma, tik namie. Aš akis pastačiau, bet prie jo ’keistumų’ jau buvau pripratęs... Ilgai nesulaukdamas iš kurpiaus batų, Pranas taip ir nedalyvavo nei tame posėdyje, nei nuotraukoje“ (Ateitis, 1960, Nr. 3, p. 60).

82    E. M. Paukštis, „Pranas Dovydaitis — studentas“, Ateitis, 1954, Nr. 9, p. 203-204.

83    V. Sruoginio atsiminimai (VI), Darbininkas, 1954.XI.5.

84    P. Dogelis, o.c., p. 139.

85    I „laiškas“ V. Endziulaičiui, Darbininkas, 1929, Nr. 48.

86    Šį išsiskyrimą įdomiai analizuoja St. Yla knygoj Vardai ir veidai (1973), rašydamas apie A. Smetoną kaip tautinės vienybės ieškotoją (p. 224 -273).

87    J. Tumą cituojame iš Z. Ivinskio knygutės Prof. Pranas Dovydaitis, 1970, p. 8.

88    Z. Ivinskis, Prof. Pranas Dovydaitis, 1970, p. 8.

89    Viltis, 1911, Nr. 39, p. 3.

90    E. Draugelis, „Ateitininkų sąjūdis“, Ateitis, 1960, Nr. 3, p. 58 - 63.

91    „Dėl ateitininkų veikimo“, Ateitis, 1913, Nr. 4, p. 165- 172.

92    M. Vaitkus, Per giedrą ir audrą, 1963, p. 168 - 189. Lemiamasis „Vilties“ dalininkų suvažiavimas aprašytas skirsnelyje „Kaip Dovydaitį įkėlė į Smetonos balną“, kuris anksčiau buvo spausdintas Tėvynės Sarge, 1952, Nr. 2, p. 262 - 275.

93    A. Merkelis, Antanas Smetona, 1964, p. 126.

94    L. Gira, „’Vilties’ redaktorius Vilniuje“, Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 470-472.

95    Dovydaičio raštų bibliografijos yra paskelbtos Židinyje, 1936, Nr. 11, p. 416-419 ir LKMA Suvažiavimo Darbuose, II (1933), p. 450-454.

96    Lietuvos Mokykla, 1921, Nr. 12, p. 563-565.

97    Ateitis, 1937-38, Nr. 3(15), p. 630- 632.

98    A. Stulginskis, „Prof. Pr. Dovydaitį prisiminus“ (50 metų amžiaus sukaktis), Rytas, 1936.II.1, Nr. 26.

99    Darbininkas, 1930, Nr. 7 (šiame straipsny Dovydaitis pateikia atsiminimų kaip buvęs Lietuvos Tarybos narys apie Vasario 16 akto paskelbimą).

100    Ateitis, 1936, Nr. 5-6, p. 224; 1936, Nr. 12, p. 454; 1937-38, Nr. 4(16), p. 702.

101    Savo atsiminimus, kokiomis sąlygomis teko vadovauti Kauno gimnazijai, Dovydaitis paskelbė Lietuvos Mokykloje 1937, Nr. 12 išspausdinto straipsnio „Prieš 20 metų“ pirmojoj daly (p. 803-810).

102    S. Banaičio nekrologą iš autobiografijos duomenų paskelbė A. Jakštas: „A.a. Salemonas Banaitis“, Židinys, 1933, Nr. 5-6, p. 478-480. Ten šiek tiek užsimenama ir apie Kauno gimnazijos steigimą.

103    Plačiausius atsiminimus šiai knygai apie Dovydaitį kaip gimnazijos direktorių ir mokytoją parašė Pr. Nenorta, kuris tą gimnaziją lankė nuo pat jos įsteigimo, kol 1920 m. pasitraukė iš VIII klasės savanoriu stoti į karo mokyklą.

104    Pr. Nenorta, „Pirmoji lietuviška gimnazija Kaune“, Draugas, 1971. VIII.12 -13. Naudotasi tiek šiuo straipsniu, tiek platesniais atsiminimais, gautais šiai knygai.

105    S. Antanaitis, „Pranas Dovydaitis — ’Saulės’ gimnazijos direktorius“, Aidai, 1970, Nr. 7, p. 304-307.

106    K. Paltarokas, „’Saulės’ gimnazijos direktorius Kaune“, Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 473.

107    Lietuvos Mokykloje (žr. išnašą 101) išspausdinta Ulbrich (p. 810), bet JAV rastame egzemplioriuje paties Dovydaičio ranka ta pavardė ištaisyta į Ulbrichtą.

108    „Dar apie ’Aušros’ gimnaziją“, Draugas, 1971.IV.2.

109    Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 473 - 474.

110    S. Sužiedėlis, „Pirmosios pažintys Kaune“, Ateitis, 1960, Nr. 10, p. 238. Perspausdinant „duktė“ pakeista „vaiku“, nes tais metais tokio amžiaus Dovydaičio vaikas tegalėjo būti sūnus.

111    Lietuvos Mokykla, 1919-20, 2-ji knyga, p. 418- 420.

111a Iš gydytojo J. Vydo atsiminimų.

112    Ateitis, 1937-38, Nr. 4(16), p. 702.

113    Z. Ivinskis, „Lietuvos politinė būklė 1918 metų pradžioje ir Vasario 16-tos d. aktas“, Židinys, 1939, Nr. 1, p. 38 (išnaša).

114    Žr. Z. Ivinskis, ten pat, Nr. 2, p. 206 - 207 (apie vysk. Pr. Karevičiaus lankymąsi vokiečių vyriausioj karo vadovybėj).

115    Logos, 1923, p. 142 - 143.

116    A. Merkelis, o.c., p. 220.

117    D. D., „Lietuvos politikos ir visuomenės gyvenimo apžvalga“, Draugija, 1919, Nr. 9-10, p. 431 -432. šiuose puslapiuose atpasakotą Dovydaičio kabineto deklaraciją atitinka ir prel. M. Krupavičiaus laišku suteiktoji informacija. Savo laiške M. Krupavičius pridūrė: „Tais laikais stenografiškai niekas nefiksavo posėdžio, tad tik jo deklaracijos trupinius tegalėjau paduoti“ (gal būt, iš tos pačios „Draugijos“).

118    Prancūzų karo misijos lankymąsi Kaune aprašė Laisvė (krikščionių demokratų dienraštis), 1919.III.21, Nr. 1. Šis aprašymas (parodyti „Lietuvos buržuazijos sandėrius su prancūzų imperialistais“) yra perspausdintas sovietiniame leidiny Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, III (1958), p. 240-241.

119    D. D., „Lietuvos politikos ir visuomenės gyvenimo apžvalga“, Draugija, 1919, Nr. 11-12, p. 513.

120    J. Eretas, „Pranas Dovydaitis“, Aidai, 1958, Nr. 2, p. 58.

121    Z. Ivinskis, o.c., p. 15.

121a LKMA Suvažiavimo Darbuose, I (1935), p. 530, aprašant LKMA I suvažiavimą 1933 m., aiškiai pasakyta, kad šiame suvažiavime A. Dambrauskas, St. Šalkauskis ir Pr. Dovydaitis buvo paskelbti „pirmaisiais Lietuvos katalikų akademikais“. Tai patvirtinta ir Suvažiavimo Darbų II tome šiuo pagrindu duotoje Dovydaičio biografijoje (p. 447). Tačiau vis pasitaiko šios Dovydaičiui suteiktos garbės nukėlimo į vėlesnius metus. J. Eretas Suvažiavimo Darbuose išspausdintame Dovydaičio nekrologe LKMA pirmųjų trijų akademikų paskelbimą nukėlė į LKMA II suvažiavimą 1936 m. (Suvažiavimo Darbai, IV, p. 231). O St. Yla Ateitininkų vadove (p. 347), atrodo, tai nukelia net į LKMA III suvažiavimą 1939 m. Pastarajame suvažiavime tik buvo įteikti diplomai visiems (ir anksčiau pakeltiesiems) LKMA akademikams — nariams mokslininkams, dabartiniu terminu tariant.

122    St. Šalkauskis, „Prof. Pr. Dovydaičio vaidmuo Lietuvos mokslinime“, Židinys, 1936, Nr. 11, p. 413 - 424.

122a Tokių proginių užuominų (daugiausia išnašose prie vertimų) vėliau dar ir daugiau užtikau. Dar Maskvoj studentaudamas aptikęs, kad vienas vokiečių katalikų žymaus filosofo K. Gutberleto (1837 -1928) veikalas yra išverstas ir rusų kalbon, Dovydaitis pranešė tai autoriui ir gavo iš jo „atrašymą“ (Logos, 1928, Nr. 2, p. 162).

I pasaulinio karo metu buvo parašęs laišką garsiajam pedagogui F. W. Forsteriui. Laiškui užsimetus, Dovydaitis gavo Forsterio atsakymą tik po 9-10 metų (iš žurnalo Athenaeum 1935 m. atspaudas: Marijos Pečkauskaitės laiškai Pr. Dovydaičiui, p. 15 -16) ir tuojau jį pakvietė Naujosios Vaidilutės bendradarbiu (1924 m. trečiame numery buvo skelbiama, kad Forsteris sutiko bendradarbiauti šiame žurnalėly). Prie vieno vertimo Kosmose (1929, Nr. 10 - 11, p. 349) pridėta išnaša, kad Dovydaitis rašė ir Vienos Eksperimentinės biologijos instituto direktoriui H. Przibramui, susidomėjęs jo Sorbonoje skaitytomis paskaitomis. Kaip „evoliueionistas - teistas“, didelis autoritetas Dovydaičiui buvo skruzdžių tyrinėtojas jėzuitas E. Wasmannas, todėl ne tik dažnai jį Dovydaitis citavo, bet ir keletą jo straipsnių išvertė savo žurnaluose. Tačiau jam parašė tik 1929 m., sveikindamas 70 metų proga ir atsiprašydamas už jo straipsnių vertimą be leidimo. Gavo atsakymą, kad mielai leidžia ir toliau jo straipsnius versti. Kodėl taip vėlai susirašė su Wasmannu? Matyt, nebuvo konkretaus reikalo, tad ir nors kaip jį gerbė, nesiėmė susirašinėti.

123    Studentų Dienos, 1938, Nr. 3-4 (16-17), p. 5.

124    Ateitis, 1923, Nr. 7-8, p. 382.

124a Lietuvos Mokykla, 1919 - 20, 2-ji knyga, p. 221.

125    Dovydaitis tą savo delegavimą užsienin mini Sotere, 1928, Nr. 1, p. 91. J. Eretas užsimotos Dovydaičio kelionės nesėkmę aiškina Aiduose, 1958, Nr. 2, p. 55; Suvažiavimo Darbuose (IV, p. 235). Pagal Eretą, Dovydaitis apie 1925 m. vykęs į Gorresgesellschaft suvažiavimą. Patikėti reikia pačiu Dovydaičiu ir dėl metų, ir dėl to, kur vyko. Su tuo laiške sutiko ir Eretas, kai buvo painformuotas apie paties Dovydaičio duodamas žinias. Bet dėl kelionės nesėkmės galioja tai, ką šiuo reikalu atsimena Eretas, turėjęs tai išgirsti iš paties Dovydaičio.

126    M. Reinys, „Atsakymas prof, d-rui Pr. Dovydaičiui į jo 1934 m. laišką ’Ateityje’“, Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 481-484.

126» Dovydaičiui suteiktasis filosofijos daktaro laipsnis kartais skelbiamas „garbės doktoratu“. Toks klaidingas teiginys yra įsibrovęs ir į St. Ylos Ateitininkų vadovą (p. 347).

127    I. Skrupskelis, „Kaip mūsų vadai gyvena“ (interviu su Dovydaičiu), Ateitis, 1929, Nr. 4, p. 177 -181.

128    Z. Ivinskis, o.c., p. 14.

129    J. Eretas, Aidai, 1958, Nr. 2, p. 57. Plg. to paties autoriaus knygą Stasys Šalkauskis, p. 124, be to, straipsnį apie Dovydaitį Suvažiavimo Darbuose, IV, p. 231.

130    Savo kalėjimo dienoraštį Dovydaitis pradėjo, aprašydamas ir suėmimo dieną (VII.14) vykusį Gamtos Draugo ekskursijos pasivažinėjimą po jūrą, kuriame dar jis dalyvavo. To pasivažinėjimo aprašymas, šiek tiek perredagavus ir sutrumpinus, buvo K. B(aubos), tuometinio Ateities redaktoriaus, paskelbtas kaip straipsnis „Atostogos nelygu atostogoms“, Ateitis, 1932, Nr. 10 p. 496-500. Kad cenzūra neatkreiptų dėmesio į tą straipsnį, Dovydaičio dienoraščio ištrauka buvo pateikta su feljetoniška įžanga ir užsklanda. Niekur Dovydaičio pavardė neminima, bet pradžioj pasakoma, kad tą po jūrą pasivažinėjimą ne straipsnio autorius K. B. aprašo, bet tik perspausdina pirmuosius šešis puslapius iš į jo rankas pakliuvusio „brangaus rankraščio“, kurio „autorius, tiesa, profesorius, bet savo atostogas baigęs visai moksleiviškai“. O kad skaitytojai susivoktų, kieno tas „brangus rankraštis“, pabaigoj netiesiogiai nurodoma: esą, kai kas kalba „apie senosios mūsų inteligentų kartos atitolimą nuo liaudies“, bet tai ne visai tiesa: „Šit ir mūsų sąjungos Tėvas ne ištisą vasarą kaitinasi pliažuose, bet su žemiausiais liaudies sluoksniais leisdamas tolimesnes atostogas, ne tik stebi, kaip dirbami paminklai ir kraunamas akmens skaidinys, bet mielai ir pats prideda ranką prie darbo“. Pailiustruojama tai ir poros sakinių citata iš rankraščio 29-to puslapio („po daugelio neišskaitomų puslapių“), kur autorius, kraudamas akmens skaldą, vaizduojasi esąs Palangos pliaže, kai nusimeta nuo prakaito sušlapusius marškinius. Vėliau, rašydamas apie J. Eretą, ir pats Dovydaitis paskelbė ,,1932 m. ’atostogomis’ rašyto dienoraščio“ rugpiūčio 24 dienos aprašymą, skirtą J. Ereto tądien gimusiai naujai Goethes koncepcijai (Ateitis, 1934, Nr. 11, p. 446-447).

131    Nors visi trys, Dovydaitis, Eretas ir Leimonas, buvo lygiai nubausti po tris mėnesius kalėjimo, bet nė vienas neišsėdėjo to laiko. Be abejo, A. Smetona buvo intervenuojamas šiuos katalikų vadus anksčiau iš kalėjimo paleisti. Tarp kitų tuo reikalu į prezidentą kreipėsi ir kan. M. Vaitkus. A. Smetona „maždaug šitaip“ atsakęs: „Dėl profesoriaus Dovydaičio — neturiu jam prikišti nieko ypatingo. Jis daug daugiau man prikiša, ir tai, savo papročiu, grubiai, nekalbant apie tai, kad nesupranta mano linijos. Jis — ne politikas, vien darbštus mokslo vyras, ir jam reikėtų to ir laikytis. O jis kišas ne į savo sritį.

Tačiau nelaikau jo pavojingu. Galima būtų jį ir paleisti“ (Nepriklausomybės saulėj, II (1968), p. 127). Tad ir pakako Dovydaičiui tik pusę skirto laiko atkalėti.

132    Ateitis, 1935, Nr. 10, p. 401 -405.

133    Ateitis, 1936, Nr. 1, p. 34.

134    Z. Ivinskis jau cituotoj knygutėj apie Dovydaitį rašo (p. 15), kad šis į universitetą buvo „grąžintas tik už mėnesio (vasario 16)“. Tai įsibrovusi klaida. Visi pagrindiniai šaltiniai (Dovydaičio autobiografija Ateityje, 1936, Nr. 12, p. 454; Lietuviškoji Enciklopedija, VI (1937), p. 1330; Dovydaičio biografija Suvažiavimo Darbuose, II (1937), p. 448) rodo, kad Dovydaitis buvo grąžintas į universitetą tik po dviejų mėnesių. Ir pats Z. Ivinskis, matyt, pastebėjęs savo apsirikimą, vėliau remdamasis Lietuvių Enciklopedija, pats rašė, kad Dovydaitis buvo „porai mėnesių iš universiteto atleistas“ (Šaltinis, 1971, Nr. 1, p. 24).

135    Šiame numery Dovydaičiui skirti p. 449 - 487. Viršelin buvo įdėtas dail. Ad. Vaičaičio pieštas Dovydaičio šaržas (perspausdintas išeivinėj Ateityje, 1961, Nr. 2, p. 42). Užklaustas, ką apie tai atsimena, Ad. Vaičaitis atsakė: „Susitikimą paruošė kuris nors iš Dovydaičio bendraminčių. Vieną pavakarį atsidūriau profesoriaus menėje, ir jis man papozavo kokias dvidešimt minučių. Darbu nebuvau patenkintas, nes jis išėjo daugiau rimtu piešiniu, negu šaržu. Mat, būdamas jaunas varlys, labai varžiausi“ (1971.XII.26).

136    J. Eretas, Aidai, 1958, Nr. 2 p. 57.

137    Tarybų Lietuvos rašytojai, 1967, p. 336 - 337.

137a Dovydaičio gyvenamoji gatvelė gavo savo atskirą vardą tais pačiais 1938 metais, kuriais Ukmergės plentas buvo pavadintas Savanorių prospektu.

138    Ona Dovydaitytė - Malko, „Profesorius aria žemę (atsiminimai apie mano tėvelį profesorių Praną Dovydaitį)“, Ateitis, 1961, Nr. 2, p. 44-48.

139    JAV lietuviai taip pat padėjo Dovydaičiui, kai jis pasiskundė, kad neturi pinigų, o dėl butų stokos Kaune yra priverstas statydintis nuosavus namus. Tautos Fondas 1923 m. jam paskyrė 240 dol. („Draugo“ prieteliams dovanėlė, 1924, p. 125 - 126).

140    J. Eretas, „Prof. dr. Pranas Dovydaitis“, LKMA Suvažiavimo Darbai, IV (1961), p. 233.

141    J. Eretas, Suvažiavimo Darbai, IV, p. 234.

142    J. Matusas, „Lietuvės veidas nuo vysk. Valančiaus iki dabar“, Moteris, 1962, Nr. 1.

143    Z. Ivinskis, o.c., p. 11. Pirmasis cituotas sakinys tekste, kiti — išnašoje.

144    Tarybų Lietuvos rašytojai, 1957, p. 123 -124.

145    Darbininkas (Lietuvoj leistasis), 1930, Nr. 46.

146    Ateitis, 1934, Nr. 2, p. 66 - 67.

147    J. Prunskis, „Apie Sibiran išvežtąjį prof. Dovydaitį“, Darbininkas, 1946.XII.3.

148    „Prof. Pr. Dovydaičio fondo reikalu“, Draugas, 1939.1.19 (duodami paties Dovydaičio ir kan. P. Dogelio laiškai).

149    J. Eretas, Suvažiavimo Darbai, IV, p. 235.

150    Lietuvos Mokykla, 1937, Nr. 12, p. 817.

151    Dovydaičio kaimynės A. Žemaitytės - Nutautienės ir jos vyro St. Nutauto, apie 10 metų Runkiuose pas Dovydaičius gyvenusio miško žvalgo, pasakojimas, kurį užrekordavo doc. A. J. Vasaitis.

152    Ateitis, 1934, Nr. 2, p. 66.

152a A. Mažiulis, „Kovotojas su materialistine pasaulėžiūra“, Ateitis, 1956, Nr. 2, p. 29.

153    J. Rainys Keleivyje (1970.VIII.19) yra paskelbęs straipsnį „Prof. Dovydaičio išvežimas“. Pagal tą straipsnį Dovydaitis 1941 birželio 14 buvęs suimtas Čekiškės kooperatyve, į kurį be švarko užsukęs kažkokiu reikalu. Ten jį puolęs žydas Golubas, griebdamas už plaukų ir bandydamas ištempti gatvėn. Kai Dovydaitis pasipriešinęs žydui, šiam pagalbon atėjęs ir komunistėlis kooperatyvo pardavėjas, kuris trenkęs Dovydaičiui kumščiu į veidą ir parmušęs ant grindų. „Abu su žydu išvilko į gatvę, suspardė kojomis ir įvertė į sunkvežimį. Taip kruviną ir be švarko išvežė“. Norėdamas tas žinias patikrinti, parašiau laišką straipsnio autoriui ir iš jo gavau atsakymą: „Profesoriaus areštą mačiau savo akimis“. Tačiau nedeportuotoji Dovydaičio duktė Ona iš ūkyje dirbusios tarnaitės anuomet buvo gavusi kitokias žinias: Dovydaitis buvęs namuose po kratos suimtas birželio 14 rytą apie 9-10 val., buvęs žiauriai apstumdytas, bet nebuvęs ant žemės parmuštas; pasiėmęs ne tik švarką, bet ir sermėgą; jo suimti atvykę rusų kareivis ir Čekiškės žydai Štreichmanai. Ši informacija atrodo patikima. Betgi ir J. Rainiui nebuvo jokio pagrindo prasimanyti, ko nebūta, ypač, kad tai jis ne iš kitų girdėjo, bet pats matė. Dovydaitį, pasitraukusį į savo ūkį, J. Rainys gerai pažino: buvo kelis kartus sutikęs ir „gana draugiškai“ su juo pasikalbėjęs. Gal būt, jau suimtas Dovydaitis kokiu nors būdu ištrūko ir tad antrąkart buvo suimtas tokiu žiauriu būdu.

154    Jonas Dovydaitis, „Debesų kryžkelėse (iš rašytojo bloknoto)“, Literatūra ir menas, 1967.VII.1, Nr. 26.

155    Stanislaw Koscialkowski, Raptularz (p. 7-238). W. Kozlowski, Pow-stanie kosciuszkowskie w Kurlandii (p. 239-286). Išleido Alma Mater Vilnensis, akademinė Stepono Batoro universiteto draugija egzilyje. Londonas, 1973. S. Koscialkowskis savo užrašuose Dovydaitį užsimena puslapiuose 52, 82, 115, 142, 215 ir 220. Užsimenami ir kiti drauge kalėję lietuviai. Jų sąrašas atitinka tą, kuris buvo paskelbtas dar DP spaudoj (Žiburiai, 1949.II.19) ir vėliau pakartotas K. Bielinio knygoj Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija, (1963, p. 212-215). Pravartu pastebėti, kad anuose sąrašuose tarp jau mirusiųjų minimą žemaitį Koscialkovvskis identifikuoja kaip prof. Z. Žemaičio sūnų. Be kitų žinių, panaudotų jau surinkto teksto korektūrą atliekant, dar galime pridurti S. Koscialkowskio duodamą 47-to lagpunkto tremtinių statistiką: lenkų apie 230, lietuvių — 240, žydų — 160, estų — 60. Kai lenkų egzilinė gen. Sikorskio vyriausybė susitarė su sovietais, lenkai buvo išleisti iš kalėjimų ir koncentracijos stovyklų. S. Koscialkowskio dienoraštiniai užrašai baigiami 1942 sausio 26 diena. Tie lenkai, kuriuos lietuviai rado Starobelsko stovykloj, buvo 1939 rudenį Sovietų Sąjungos užimtosios Lenkijos dalies internuoti lenkų karininkai ir kariai. S. Koscialkowskio duodamas žinias, panaudotas šioj knygoj, lietuviškai perteikė Simas Sužiedėlis.

156    Dovydaičio jaunesniojo draugo ukrainiečio laišką iš rusų į lietuvių kalbą išvertė VI. Kulbokas.

157    Pavardės šiame skyriuje cituotų asmenų, kurie suteikė žinių apie Sibiro tremtyje drauge kalėjusį Dovydaitį, autoriui yra žinomos, bet neskelbiamos dėl aiškios priežasties.

158    Žr. J. Daumantas, Partizanai, 1962 (antras leidimas), p. 374. Ten minimas Stasys Dovydaitis, pas kurį buvo rasta Birutės rinktinės partizanų slėptuvė, iš tiesų yra Jonas Dovydaitis.

159    Ateitis, 1925, specialus II jubiliejinio kongreso numeris, p. 40. Ta paskaita sudarė branduolį St. Šalkauskio knygos Ateitininkų ideologija, 1933. Antrame jos leidime (1954) cituotasis tekstas duodamas p. 65-66.

160    Įvairiomis antraštėmis 1935 m. Ateityje buvo paskelbti šeši straipsniai (Nr. 5, 6-7, 8-9, 10, 11 ir 12).

161    Darbininkas (Lietuvos), 1930, Nr. 26.

162    Ateitis, 1935, Nr. 8-9, p. 336, 338.

163    Ateitis, 1935, Nr. 5, p. 204.

164    Ateitis, 1935, Nr. 12, p. 536.

165    M. Vaitkus, Šiaurės žvaigždė, atsiminimai, III, 1965. Ateitininkų sąjūdžio kūrimasis pasakojamas skyrelyje „Prie ateitininkų genezės“, p. 193-219.

166    O.c., p. 5.

167    Ateitis, 1935, Nr. 12, p. 528 - 529.

168    Ateitis, 1935, Nr. 12, p. 530. Pavarde Dovydaitis neidentifikavo to Aušrinės „vyriausio iniciatoriaus“, kuriam „Kristus nebuvo autoritetas“. Aušrinė buvo įkurta St. Šilingo iniciatyva. Tuo metu, kai Dovydaitis skelbė savo straipsnius apie ateitininkijos kūrimąsi, Šilingas buvo teisingumo ministras. Tur būt, tuomet ir nebuvo patogu jį pavarde nurodyti. Tačiau tai yra tik prielaida, kurią remiame Lietuviškosios Enciklopedijos informacija, kad Aušrinė buvo įsteigta „S. Šilingo iniciatyva“ (II, p. 345). O jeigu Dovydaitis tuo asmeniu turėjo mintyje ne St. Šilingą, tai juo galėjo būti tik R. Bytautas, kurį Dovydaitis mini kaip savo oponentą Maskvos lietuvių studentų draugijoj (Ateitis, 1935, Nr. 12, p. 532). Buvęs Aušrinės redakcinės komisijos narys R. Skipitis prisimena R. Bytauto skaitytą paskaitą, kurioj buvo dėstoma, kad lietuviams studentams nereikia skaldytis ir todėl reikia remtis tik lietuviškumu, o ne kokia nors atskira ideologija. Dovydaičiui ta paskaita nepatikusi, ir jis replikavęs, kad Kristaus mokslą reikia skelbti ir studentams — juo remtis ir lietuvių studentų draugijoje.

169    Aušrinė, 1910.X.13, Nr. 5, p. 33. Aiškaus krikščionybės gynėjo Dovydaičio išrinkimas į Aušrinės redakcinę komisiją, be abejo, rodo buvus noro visus lietuvius studentus sutelkti apie tą laikraštį. R. Skipičio atsiminimu, pirmieji Aušrinės numeriai buvo redaguojami klebonijoje, jis pats dalyvavęs vienoj klebonijoj, paruošiant Aušrinę. Mat, „St. Šilingas kaip tik buvo klebonijų draugas“ (rodos, turėjo kunigą dėdę). Ir kai Dovydaitis su E. Draugeliu pasitraukė iš apie Aušrinę susitelkusios lietuvių studentų draugijos, joj liko studentų dauguma — „nuo katalikų iki liberalų“, nes ir toliau buvę laikomasi principo „neliesti pasaulėžiūrinių klausimų ir neutraliai laikytis partijų ir religijos atžvilgiu“. (Šiai knygai R. Skipičio atsiminimus iš pokalbio užrašė kun. Pr. Garšva). Apie Aušrinę ir aušriniečius atsiminimų R. Skipitis yra pateikęs ir savo knygoj Nepriklausoma Lietuva, 1967, p. 218-232.

170    Ateitis, 1935, Nr. 12, p .530 ir 532.

171    Kun. P. Dogelis, „Religinės praktikos“, Ateitis, 1925, Nr. 4, p. 153.

172    Ed. Turauskas, „Iš mūsų praeities“, Ateitis, 1928, Nr. 2-3, p. 92-97.

173    K. A., „Lietuvių Katalikų Studentijos Sąjunga“, Aušrinė, 1910, Nr. 5, p. 31 - 32. Tame informaciniame straipsnely duodamas šios sąjungos steigėjų atsišaukimo pilnas tekstas. St. Ylos Ateitininkų vadove (p. 19-20) šis atsišaukimas perredaguotas kalbos atžvilgiu.

174    Iz. Dorius (Tamošaitis), „Šis tas iš ’Sąjungos’ praeities“, Ateitis, 1920, specialus jubiliejinis numeris, p. 109-114. Tai pagrindinis ir vienintelis dokumentuotas straipsnis apie ateitininkų veiklą prieš I pasaulinį karą.

175    Ateitis, 1930, Nr. 2-3, p. 77-78; St. Šalkauskio Ateitininkų ideologija, II leidimas 1954 m., p. 196.

176    „Ateitininkai buvo, yra ir bus“ (redakcijos duodamos ištraukos iš Ed. Turausko sveikinimo ateitininkų kongresui), Ateitis, 1954, Nr. 8, p. 182. Pats E. Turauskas buvo tame kongrese vienas iš liuveniečių vėliavos nešėjų.

177    Ed. Turauskas, Ateitis, 1928, Nr. 2-3, p. 95; St. Yla, Ateitininkų vadovas, p. 19-21; Z. Ivinskis, Ateitis, 1951, Nr. 2, p. 36; Šaltinis, 1970, Nr. 6, p. 175; S. Sužiedėlis, Darbininkas, 1961.II.3, Nr. 9.

178    Daugiausia pasireiškė M. Vaitkaus sukeltame ginče prel. M. Krupavičius savo straipsniais Drauge (1960.VIII.27 ir IX.3) ir Ateityje (1961, Nr. 2 ir 3). Savo Ateityje spausdintame straipsnyje jis įglaudė ir dr. E. Draugelio jam rašytų laiškų ištraukas. Nemažai jį klaidino P. Dirkis, daug kur paskelbęs savo atsiminimų, knibždančių netiksliomis ar tiesiog klaidingomis žiniomis.

179    M. Krupavičius, „Ateitininkų organizavimosi pradžios bejieškant“, Ateitis, Nr. 2, p. 66-71; Nr. 3, p. 100-114. Mums rūpimu klausimu pasisakoma antrojo straipsnio p. 107 - 114.

180    M. Krupavičius, „Ateitininkiški klausimai“, Draugas, 1960.IX.3.

181    Koresp. G. T. interviu su M. Krupavičiumi (tuomet studijavusiu Prancūzijoj) pokalbių serijoj „Kaip mūsų vadai gyvena“, Ateitis, 1930, Nr. 1, p. 29-40. Cituojamas sakinys iš p. 33-34.

182    K. K. Lizdeika (dr. E. Draugelio slapyvardis), „Laiko dvasia (žiupsnelis atsiminimų)“, Ateitis, 1933, Nr. 8, p. 327.

183    K. Bizausko atsiminimai cituojami Ateityje, 1936, Nr. 1, p. 31-32; Dovydaitis, Ateitis, 1935, Nr. 8-9, p. 364; E. Turauskas, Ateitis, 1929, Nr. 11, p. 446.

184    Lietuviškoji Enciklopedija, I (1931), p. 1392-94. Kad šį straipsnį apie ateitininkus rašė pats Dovydaitis, nurodoma tomo pradžioje duotame svarbesniųjų straipsnių sąraše.

185    Dovydaitis ir vėliau svyravo dėl pirmojo ateitininkų suvažiavimo datos — 1910 ar 1911 metų. Darbininke 1930 m., kaip cituota, prileido, kad gal („rodos“) tas suvažiavimas įvyko ir 1910 m. Po penkerių metų Ateityje to suvažiavimo data skelbė 1911 m. (žr. išnašą 183). Vėliau vėl suabejojo ir prel. A. Dambrausko nekrologe taip savo atmintį pagal kitus tikslino: „Tų pat 1910, o ne 1911 (kaip sakiau aną kartą) metų vasarą pas Dambrauską yra įvykęs ir pirmasis ateitininkijos atstovų (studentų ir, rodos, taip pat ir gimnazijų moksleivių) susirinkimas. Taip liudija to susirinkimo dalyviai, ir jų atmintimi, šiuo atveju aš labiau pasitikiu, kaip manąja“ (Ateitis, 1937-38, Nr. 3 (15), p. 628). Kas tie ,:susirinkimo dalyviai“, deja, nepasakoma. Bet spaudoj ir K. Bizauskas, ir E. Turauskas neabejodami yra nurodę 1911 metus. Svarbiausia, abu jie, kaip ir Dovydaitis visai sutinka, kad tas pirmasis suvažiavimas įvyko Kaune, o ne Degučiuose.

186    Darbininkas, 1961.II.3, Nr. 9.

187    Kad liuveniečiai sąjungos vadovybę 1911 m. perleido maskviečiams studentams, aiškiai liudija Pr. Kuraičio 1911.IV.6 laiškas kun. A. Staniukynui. Taip pat tai teigia ir dokumentinis Iz. Doriaus straipsnis (žr. išnašą 174). Ateitininkų Federacijos 1930 m. atsišaukime patekusios klaidos nepastebėję, ją kartojo ir tokie ateitininkų istoriografai, kaip Z. Ivinskis (Ateitis, 1951, Nr. 2, p. 36; Šaltinis, 1970, Nr. 6, p. 176) ir St. Yla (Ateitininkų vadovas, p. 348). Betgi teisingai 1911 m. nurodė ir E. Turauskas (Ateitis, 1928, Nr. 2-3, p. 96), ir dr. D. Jasaitis (Židinys, 1934, Nr. 10, p. 300).

188    Ateitis, 1935, Nr. 11, p. 466.

189    M. Vaitkus, Šiaurės žvaigždė, p. 209; „Ateitininkijos genezė“, Tėvynės Sargas, 1948, Nr. 4, p. 254; „Pirmosios ’Ateities’ gimdytojai“, Ateitis, 1955, Nr. 9, p. 196.

190    Ateitis, 1927, Nr. 10, p. 416. Taip pat verta priminti ir M. Reinio žodžius: „Liuveno ’Lietuvos’ lietuviai studentai 1910 m., maskviečiams (ypačiai Pr. Dovydaičiui) padedant, suorganizavo studentus ateitininkus“ („Prof. D. Nys“, Židinys, 1927, Nr. 9, p. 156).

191    Židinys, 1933, Nr. 8-9, p. 201 (Ten trumpai paminėta Pr. Kuraičio 50 metų amžiaus sukaktis).

192    M. Linkevičius, „Pas pirmąjį ’Ateities’ redaktorių“, Ateitis, 1936, Nr. 1, p. 35.

193    M. Krupavičius, „Aš ir Dovydaitis“, Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 464.

194    Aušrinė, 1910, Nr. 4, p. 24.

195    Lietuviškos kalbos mokytojas (K. Puida), „Gimtoji kalba vidutinėse Lietuvos mokyklose“, Draugija, 1911 birželio mėn., Nr. 54, p. 164-179; cituota iš p. 173.

196    Duomenys apie ano meto Lietuvos vidurines mokyklas ir jose lietuvių skaičių išrinkti iš Ateities 1911 -14 metų komplekto. Telšių miesto mokyklos mokiniai apibūdinami Ateityje, 1911, p. 338, tenykštė mergaičių progimnazija — 1912, p. 435, Panevėžio mergaičių gimnazija —

1913, p. 352, Ukmergės — 1912, p. 294, Šiaulių berniukų gimnazija — 1912, p. 187, Marijampolės berniukų gimnazija — 1912, p. 356.

197    Korespondencija iš Marijampolės Ateityje, 1911,p. 281, Tauragės — 1912, p. 541, Palangos — 1912, p. 358, Telšių — 1914, p. 32 ir 247, Raseinių — 1913, p. 350, Liepojos — 1914, p, 95.

198    Ateitis, 1912, Nr. 1, p. 30 (korespondencija iš Telšių).

199    Aušrinė, 1910, Nr. 4, p. 27.

200    Aušrinė, 1913.IX.26, p. 133. Cituota, kaip parašyta, o ne korektūros klaidų įvelta. Anuomet Aušrinės rašyba turėjo nemaža savotiškumų. Ta pati pastaba ir dėl kitų iš jos citatų.

201    Ateitis, 1935, Nr. 12, p. 535-536; 1935, Nr. 8 - 9, p. 364; 1937/38, Nr. 3(15), -p. 628.

202    Ateitis, 1911, Nr. 1, p. 11.

203    Ten pat, p. 18.

204    Ten pat, p. 19 - 21.

205    Kun. dr. J. Navickas, „Pirmieji ateitininkai Vilkaviškyje“, Ateitis, 1934, Nr. 3-4, p. 169 - 175.

206    Ateitis, 1936, Nr. 1, p. 31 (K. Bizausko atsiminimus Dovydaitis cituoja iš jam pateikto rankraščio).

207    B. Žukauskas, I-jo pasaulinio karo tremty, 1961, p. 28.

208    Aušrinė, 1913 birželis, Nr. 26, p. 147.

209    E. Turauskas, Ateitis, 1928, Nr. 2-3, p. 97. Priskaičiuoja šešias ligi I pasaulinio karo įvykusias studentų ateitininkų konferencijas, nes įskaičiuoja kaip pirmąją konferenciją ir 1910 m. vasarą Kretingoje keturių kunigų (VI. Jurgučio, S. Šultės, J. Galdiko ir P. Kuraičio) pasitarimą (p. 96).

210    Ateitininkų vadovas, p. 120.

211    B. Žukauskas, o.c., p. 16 -17.

212    Ateitis, 1935, Nr. 8-9, p. 364.

213    Ateitis, 1937-38, Nr. 3(15), p. 628.

214    E. Turauskas, „Iš mūsų praeities“, Ateitis, 1929, Nr. 11, p. 446. E. Turauskas šį pirmąjį moksleivių ateitininkų suvažiavimą vadina pirmąja visuotine ateitininkų konferencija. Tai teisinga tik iš dalies, būtent tiek, kiek ir šiame moksleivių suvažiavime buvo dalyvavę ir vienas kitas studentų. Greičiau „visuotinesnis“ buvo tų pačių metų liepos 15 suvažiavimas, kiek apie tai galima spręsti iš Kuraičio 1911.X.10 laiško: „Buvo susirinkusių (nežiūrint į sunkias aplinkybes) apie 23 žmonės; tarp jų buvo šeši ar septyni kunigai, kiti svietiškiai studentai, gimnazistų kuopelių atstovai, trys merginos gimnazistės ar kursistės (gerai nežinau), Veiverių mokytojų seminarijos slaptos draugijos atstovas. Susirinkime pirmininkavo Maskvos studentas E. Draugelis, sekretoriavo Kijevo stud. Tiškus ir Kauno gimnazistų slaptos katalikiškos kuopelės pirmininkas K. Bizauskas“. Taigi tąkart buvo suvažiavę ir studentų, ir moksleivių atstovai. Atitinkama buvo ir programa, kaip toliau rašo Kuraitis tame pačiame laiške: „Susirinkimas tęsėsi dvi dieni. Pirma diena buvo pašvęsta aptarimui bent svarbesniuose bruožuose katalikų moksleivių idėjinės platformos, laikraščio ’Ateities’ reikalų ir gimnazistų organizacijų dalykų“. Drauge tai buvo ir studentų suvažiavimas, nes kaip tik šiame suvažiavime Dovydaitis buvo išrinktas Lietuvių katalikų studentų sąjungos pirmininku. Reikia prileisti, kad Dovydaičio išrinkimas šios sąjungos pirmininku reiškė jam pavedimą vadovauti ir visam ateitininkų sąjūdžiui, nesgi tuo metu studentų veiklą faktiškai sudarė rūpinimasis moksleiviais. Dar viena pastaba: 1911 birželio moksleivių suvažiavimą laikydamas pirmąja visuotine ateitininkų konferencija, E. Turauskas be pagrindo liepos 15 suvažiavimą nori laikyti tik studentų sąjungos konferencija, ir tai jį verčia be pagrindo palikti atvirą klausimą, kada tais metais buvo suvažiavę studentai. Būtent, duodamas Iz. Doriau's nurodomą liepos 15 datą, jis priduria: „Kiti lūpų šaltiniai sako, kad šis suvažiavimas buvo prieš pat pirmąją visuotiną at-kų konferenciją, t.y. 1911 m. pirmomis birželio dienomis, seminarijos sode. Klausimas neaiškus. Gal Doriaus minimas suvažiavimas buvo Il-ju sąjungos suvažiavimu, o pasitarimas sode — paprastu studentų būrelio pasitarimu“ (Ateitis, 1928, Nr. 2-3, p. 97). Nėra pagrindo abejoti liepos 15 data, nes ją aiškiai patvirtina aukščiau cituotasis Kuraičio laiškas, kur rašoma, kad tas suvažiavimas buvo „liepos mėnesio pabaigoje Kaune“. Kuraitis, tuo metu studijuodamas Vakaruose ir rašydamas Amerikon, skaičiavo naujuoju kalendoriumi, nuo kurio rusų vartotas senasis kalendorius atsiliko 13 dienų. Tad visai nėra pagrindo abejoti, kad pagrindinis tų metų (1911) ateitininkų suvažiavimas buvo liepos 15. Visas klausimo „neaiškumas“ E. Turauskui kilo tik iš to, kad pirmąjį (moksleivių) suvažiavimą norėta padaryti „visuotinesnį“ už antrąjį (liepos 15). Tuometinis Kuraičio laiškas aiškiai nurodo, kad kaip tik liepos 15 suvažiavimas buvo visų ateitininkų, o ne tik moksleivių suvažiavimas. Todėl liepos 15 suvažiavime, kaip visi šaltiniai liudija, vyko ir vadovybės rinkimai.

215    E. Turauskas, „Iš pageltusių lapų“, Ateitis, 1951, Nr. 2, p. 44.

216    Dovydaitis savo laiške Amerikon šį suvažiavimą datuoja naujuoju kalendoriumi: birželio 21-22 kaip tik atitinka kitų nurodomą birželio 8 - 9 datą, kurią duoda Iz. Dorius (žr. išnašą 174) ir kan. P. Dogelis (J. Senkus, „Pas kan. P. Dogelį“, Ateitis, 1930, Nr. 10, p. 417.

217    E. Turauskas, „Iš mūsų praeities“, Ateitis, 1929, Nr. 11, p. 445 -448, žr. p. 447.

218    P. Dogelis, o.c., p. 136 - 137.

219    Ten pat, p. 127.

220    J. Matusas - Sedauskas, „Vienas Kauno ateitininkų istorijos lapas“, Ateitis, 1927, Nr. 4, p. 233. Truputį žinių apie Kauno ateitininkų veiklą vokiečių okupacijos metais duoda ir Viso straipsnelis Ateities 1920 jubiliejiniame numery, p. 148- 152. Matyti iš šio straipsnelio, kad veikla buvo menka. Netgi toks kuriozas konstatuojamas: iširus jaunesniųjų ir vyresniųjų ateitininkų būreliui, kažkoks S. sukūrė „ateitininkų kuopelę aušrininkų pakraipos“ (p. 149). Prie to teiginio Ateities redakcija skliausteliuose pridėjo klaustuko ženklą.. .

221    Naudotasi B. Žukausko atsiminimais ir A. Matulaičio straipsniu Ateities 1920 m. jubiliejiniame numery (p. 138- 140).

222    E. Turauskas, „Ateitininkai Didžiojo karo metu“, Ateitis, 1930, Nr. 1, p. 26.

223    Sermėgis, „Lietuvių Katalikų Moksleivių ateitininkų konferencija 6 - 8 d. rugpiūčio Kaune“, Ateitis, 1921, Nr. 1-3, p. 201-207. Ši konferencija aprašoma ir Draugijoje (Nr. 7-8, p. 232-238), bet ten datuojama rugpiūčio 5 - 7 dienomis.

224    Pvz., Ateitis, 1923, p. 501; 1924, p. 53, 369, 468; 1925, p. 4, 48.

225    Ateitis, 1924, Nr. 1, p. 25-26.

226    Straipsny „Katalikybės pakilimas Vakaruose ir jaunimo rolė jame“, Ateitis, 1922, Nr. 4-5, p. 81-86.

227    1925 m. jubiliejinio kongreso specialusis Ateities numeris, p. 132 (ten J. Urmano pateiktuosius duomenis perduoda S. Sužiedėlis bendrajame kongreso aprašyme „Jubiliejaus kongreso posėdžiai“, p. 126-140); 1927 m. duomenys imami iš St. Barzduko straipsnio „Ateitininkai Palangoje“, Ateitis, 1927, Nr. 10, p. 413 - 440, moksleivių statistika duota p. 418, studentų — p. 423. Aišku, kaip dauguma statistikų, taip ir čia duotoji tėra apytikrė. Pvz., tame pačiame 1925 m. kongrese moksleivių centro pirmininko pranešime buvo kalbama apie 57 kuopas su 5500 narių, o ne 60 kuopų su 5400 narių (Ateitis, 1925, Nr. 7 -8, p. 373 -376). 1924 m. bendrojoj konferencijoj buvo pateikti daugiau ar mažiau skirtingi skaičiai: 1920 m. veikė 19 moksleivių kuopų su 1600 narių, 1921 - 22 — 36 kuopos su 3000 narių, 1923 — 45 kuopos su 4500 narių (A. Keblaitis, „Bendroji ateitininkų konferencija“, Ateitis, 1924, Nr. 7-9, p. 366-370). Ypač abejotinas 1919 m. priskaičiavimas moksleivių kuopų su 1500 ar 1600 narių, nes pačioj 1920 m. pradžios Ateityje kitaip rašoma: veikia 10 kuopų su 856 nariais, nors su išėjusiais į visuomenę priskaičiuojama ligi 1590 (Nr. 3, p. 87). Dar daugiau reikia abejoti dėl ankstesnių metų statistikos. Vargu ar 1917 moksleivių ateitininkų Lietuvoj galėjo būti apie 350 (Ateitininkų vadovas, p. 146), kai tais metais net Kaune jų tebuvo apie dešimtį. Ypač nepatikima žinia, kad pirmoje moksleivių konferencijoje 1911 buvo konstatuota, kad narių yra 483 (Ateitininkų vadovas, p. 146). Tokia žinia greičiausiai yra kilusi iš vienos nepastebėtos klaidos. Būtent Iz. Doriaus straipsny (žr. išnašą 174) buvo išspausdinta, kad 1912 birželio 8 - 9 visuotiniame moksleivių suvažiavime dalyvavo 482 žmonės. Bet ten pat toliau rašoma, kad tame suvažiavime paaiškėjo, kad jau yra 250 suorganizuotų narių ir 60 „prisidėjusių“. Taigi 482 skaičius yra neabejojama korektūros klaida. Iš Dovydaičio jau cituoto laiško žinome, kad tame suvažiavime dalyvavo 45 moksleiviai. Tad reikia prileisti, kad ir Iz. Doriaus straipsny turėjo būti 48, o ne 482 skaičius. Ligi tokio skaičiaus moksleivių ateitininkų galėjo susitelkti tik vėliau, bet ne pirmaisiais metais.

228    Ateitis, 1925, Nr. 7-8, p. 374.

228a J. Matulionis, kuris tikrai pirmininkavo studentų sąjungai 1923 -

24 mokslo metais, nepajėgė atsiminti, kada ir kam jis savo pareigas perdavė. II kongrese (1925) studentų sąjungos pranešimą darė A. Bistrickas. Gal būt, jis perėmė sąjungos pirmininko pareigas iš J. Matulionio 1924-25 mokslo metų būvyje.

229    A. Keblaitis, Bendroji ateitininkų konferencija, Ateitis, 1924, Nr. 7 -9, p. 367.

230    St. B(arzdukas), „Du jubilijatu“, Ateitis, 1927, Nr. 1, p. 20-27, cituotas p. 24.

231    J. Urmanas, „Ateitininkų veikimas nuo 1920 kongreso“, Ateitis, 1925, jubiliejinio kongreso specialus numeris, p. 108.

232    Pr. Kuraitis, šiaipjau mažai linkęs imtis populiarizacinių rašinių, 1923 - 25 m. Ateičiai parašė per 10 pasaulėžiūrinio turinio straipsnių.

233    1925 m. kongreso specialiame Ateities numery Dovydaičio paskaita duota p. 28 - 32. Jo pasakytas baigiamasis žodis atpasakotas p. 140 (S. Sužiedėlio straipsny „Jubiliejaus kongreso posėdžiai“, p. 126- 140).

234    S. Sužiedėlis, „Papėdės milžiniškai statulai — antrasis kongresas Kaune“, Ateitis, 1960, Nr. 5, p. 107-114; cituotas p. 109.

235    Dovydaičio kalbos Palangos konferencijoje (1927) išspausdintos jai skirtame Ateities Nr. 10, p. 441 -444. Visą konferenciją tame numery aprašė St. Barzdukas, p. 413 - 440. Išeivijoj plačiau apie šią konferenciją rašė D. Jasaitis, Ateitis, 1967, Nr. 8, p. 230-238.

235a Klaidingai Z. Ivinskis teigė (Šaltinis, 1971, Nr. 1, p. 22), kad Dovydaitis buvo išrinktas Ateitininkų Federacijos garbės pirmininku III kongrese (1930), nes tą titulą jam suteikė jau Palangos konferencija (1927).

236    Ateitis, 1930, Nr. 11, p. 496 (A. Valašino straipsny „Kongreso posėdžiai“, p. 487 -497). Išeivijoj šį kongresą aprašė S. Sužiedėlis, „Kad tėvynė spindėtų atgimimo aušra — tretysis kongresas Kaune“, Ateitis, 1960, Nr. 6, p. 130- 133.

237    J. Eretas, Stasys Šalkauskis, p. 125.

238    St. Šalkauskis, „Vienas iš giliausių mano įsitikinimų“, Ateitis, 1928, Nr. 4, p. 171-172.

239    J. Eretas, Aidai, 1958, p. 60; St. Šalkauskis, p. 121, 125-126.

240    Cituojama iš J. Ereto knygos Kazys Pakštas, 1970, p. 78.

241    J. Eretas, Aidai, 1958, p. 60.

241a Darbininkas, 1930, Nr. 27.

241b Darbininkas, 1930, Nr. 28.

242    Cituojama iš J. Ereto knygos Stasys Šalkauskis, p. 135.

243    St. Rauckino laiškas, cituojamas J. Ereto knygoj Kazys Pakštas, p. 76.

244    Cituota iš S. Sužiedėlio straipsnio „Kai buvo draudžiama veikti“, Ateitis, 1955, Nr. 7, p. 149 -151.

245    K. B(auba), „Kalba Adolfas“, Ateitis, 1931, Nr. 11, p. 571-577.

246    Stasys Šalkauskis, „Vykdomojo ateitininkų vajaus reikalu“, Ateitis, 1932, Nr. 6, p. 283 - 305, cituotas p. 298.

247    Z. Ivinskis, o.c., p. 10.

248    Ten pat, p. 12.

249    St. Ylos 1969.II.6 laiškas J. Eretui. Cituotasis tekstas liko nepanaudotas knygai Kazys Pakštas.

250    Ateitis, 1931, Nr. 11, p. 608.

250a Ateitis, 1935, Nr. 8-9, p. 363.

251    Pr. Dovydaitis, „Vyskupui Mečislovui Reiniui laiškas jo amžiaus 50 metų sukaktuvių proga“, Ateitis, 1934, Nr. 2, p. 80.

252    Ekskursantas, „’Gamtos Draugo’ skaitytojų kelionės į pajūrį“, Gamtos Draugas, 1934, Nr. 12, p. 172-186; cituotas p. 180. Galimas dalykas, kad šis straipsnis yra rašytas paties Dovydaičio.

253    J. Snks, „Gaila, kad ten nebuvote“ („Gamtos Draugo“ ekskursijoj), Ateitis, 1933, Nr. 9-10, p. 393 - 405; cituotas p. 397.

254    ARSo pobūdis buvo išdėstytas J. Girniaus straipsniuose dienraštyje Ryte, 1935.II.2 ir III.2. ARSo prasmė taip aptarta: „religinį veikimą padaryti bendrąją Sąjungos funkcija“ ir pagal tai apimti „visus Sąjungos narius kolektyviniam ugdymuisi religinės kultūros tikslui“ (Rytas, 1935.III.2). ARSo vadyba buvo sudaryta, kai Vytauto D. studentų ateitininkų sąjungos valdyba 1935.II.11 posėdy patvirtino šio sąjungos organo mintį. ARSo vadyba savo darbą pradėjo 1935.11.18 posėdžiu. Per tą pusmetį tęstas religinių - pasaulėžiūrinių paskaitų ciklas (perimtas iš eucharistininkų būrelio ir „Birutės“ draugovės), surengtas Šventųjų metų užbaigimo minėjimas su prof. St. Šalkauskio žodžiu ir turininga menine programa, Motinos dieną suruoštas Marijos vakaras su paskaita ir atitinkama menine programa, organizuotos dialoginės mišios, surengtos studentams rekolekcijos, pravesta anketa ateitininkų studentų religinio būvio klausimais („ARS šių metų veikimo apyskaita, Rytas, 1935.VI.7).

255    Darbininko leidimo perėmimo data duota Lietuviškojoj Enciklopedidijoj, V, p. 1519, Darbo federacijos pirmininko pareigų perėmimo — ten pat, VI, p. 1330. Tai paties Dovydaičio, tos enciklopedijos viceredaktoriaus, pateikta informacija.

256    Z. Ivinskis, o.c., p. 13.

257    Apie prieškarinę (ligi I pasaulinio karo) katalikų mokytojų veiklą žr. P. Dogelio straipsnį Lietuvos Mokykloje, 1921, p. 384 - 392.

258    Lietuvių katalikų mokytojų 1920 m. suvažiavimo protokolas paskelbtas Lietuvos Mokykloje, 1921, Nr. 4-6, p. 277 -282. Vėlesnių suvažiavimų protokolai taip pat Lietuvos Mokykloje paskelbti: 1921 m. suvažiavimo — L. M., 1921, p. 393 - 407, 1922 m. — L. M., 1922, p. 474-502; 1923 m. — L. M., 1923, p. 333-344; 1924 m. — L. M., 1924, p. 509 -515.

259    A. Vireliūno žodžiai iš Naujos Gadynės, 1919, Nr. 30, cituojami Lietuvos Mokyklos 1919 - 20 m. 2-joj knygoj, p. 428.

260    „Mokytojų sąjungos ir jų principai“, Lietuvos Mokykla, 1919 - 20, 2-j i knyga, p. 423 -429.

261    „Lietuvių katalikų mokytojų suvažiavimas 1920 m. birželio m. 30 ir liepos m. 1 d. Kaune“, Lietuvos Mokykla, 1919-20, 2-ji knyga, p. 467-470. Straipsnis nepasirašytas, bet priskirtinas redaktoriui Dovydaičiui.

262    Iš Lietuvos Žinių (1922, Nr. 162) cituojama Just. Strimaičio straipsny „Šis tas apie ’profesininkų’ žodžius ir darbus“, Lietuvos Mokykla, 1924, Nr. 2, p. 80.

263    Savo pirmininkavimą „Saulės draugijai paliudijo pats Dovydaitis Ateityje, 1929, Nr. 4, p. 177; 1936, Nr. 5-6, p. 224. Tačiau konkrečių žinių nedavė.

264    Prel. A. Dambrausko parengtame leidinyje Šv. Kazimiero Draugija, 1932, p. 71, Dovydaitis minimas buvusių valdybos narių sąraše, bet nenurodoma nei kuriais metais, nei kiek laiko jis valdyboj buvo.

265    St. Yla, „Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija“, Suvažiavimo Darbai, V(1964), p. 21. Iš tiesų Dovydaitis jau 1927 m. nebebuvo LKMA valdyboj, taip pat tikrai jo nebebuvo ir LKMA paskutinėj valdyboj.

266    LKMA Suvažiavimo Darbai, I (1935), p. 521, 527, 530; II (1937), p. 462, 470, 472.

267    Panevėžio Garsas, 1937.III.13, Nr. 11.

268    Dovydaitis buvo pripratęs kalbėti ir policijos sekamas, bet vis vien tokia nuolatinė priežiūra negalėjo būti maloni. Ypač po sulauktų bausmių jis jautėsi turįs būti atsargesnis — kartais net visai neprabildavo. Pvz., 1937.VII.31 laiške apie tų metų pavasarininkų konferenciją, kurioj buvo kažkaip pagerbtas, taip rašė: „Ir aš truputį buvau pakylėtas kaip ’šuo ant girnų’, pasėdėjau garbės prezidiume, bet žodį tart griežtai atsisakiau, nes jaučiuosi esąs užčiaupta burna. Be to, gal Dievas duos, truputį prabils kiti, kurie seniai jau turėjo kalbėt, bet iki šiol tylėjo“.

269    „Šv. Pranciškaus reikšmė mūsų laikams“, Šv. Pranciškaus Varpelis, 1923, Nr. 4, p. 5-15.

270    Z. Ivinskis, o.c., p. 9.

271    J. Eretas, Stasys Šalkauskis, p. 124.

272    Tą savo žodį, pasakytą ARSo surengtame Šventųjų metų baigimo minėjime 1935.IV.7, St. Šalkauskis išspausdino Židinyje (1935, Nr. 4, p. 353 - 356) antrašte „Pažinkime savo nepažįstamąją religiją“.

273    Ateitis, 1935, Nr. 10, p. 405.

274    Rytas, 1936.II.8, Nr. 32.

275    Ateitis, 1927, Nr. 10, p. 442 (iš Dovydaičio kalbos, kuria jis atidarė 1927 m. Palangos konferenciją).

276    Z. Ivinskis, o. c., p. 3.

277    Ateitis, 1911, Nr. 1, p. 19, 24.

278    St. Šalkauskis, „Gyvosios dvasios reikalu“, Tiesos Kelias, 1938, Nr. 3, p. 316-320; „Degančios širdys, vienykitės!“, ten pat, 1938, Nr. 6, p. 430; „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“, Židinys, 1938, Nr. 11, p. 499-512.

279    Ateitis, 1911, Nr. 1, p. 20 - 21.

280    Visur citavome St. Ylos šiai knygai skirtą 1971.VI.23 laišką. Šiame laiške reiškiamą mintį jis ir seniau yra skelbęs: pvz., straipsnyje „Ateities sąjūdis laiko perspektyvoje“ rašė: „Jis (Šalkauskis — J.G.) grįžo pagaliau prie to, nuo ko pradėjo Pr. Dovydaitis“ (Aidai, 1967, Nr. 7, p. 288).

281    Z. Ivinskis, o.c., p. 19.

282    J. Eretas, Aidai, 1958, p. 56.

283    Apie ankstyvąjį Dovydaičio spaudoj reiškimąsi žinios imtos iš St. Ylos knygutės Lietuvių apologetinės literatūros bibliografija 1904-

1914, 1935 (atspaudas iš 1934 m. Tiesos Kelio), 53 psl.; p. 34 -36, 41, 46.

284    „Kristus ir darbas“, Darbininkas, 1946.VIII.6 (straipsnis perspausdintas iš „Išeivių Draugo“ be tikslesnės metrikacijos).

285    J. Eretas, Kazys Pakštas, p. 76 - 78.

286    Pats Dovydaitis Ateities įkūrimą platėliau yra aprašęs Ateityje, 1935, Nr. 12, p. 533 - 536. Tarp kita ko, iškeltinas vienas dalykas: nors Ateities išleidimas siejamas su Dovydaičio straipsnio Aušrinėje įdėjimu tik su jam priešiškais redakcijos prierašais, tačiau, matyt, leisti Ateitį buvo apsispręsta jau anksčiau, negu tas straipsnis Aušrinėj pasirodė. Tą savo straipsnį Aušrinei Dovydaitis parašė 1910 lapkričio 3, Aušrinė jį išspausdino lapkričio 24 išėjusiame numery. Tuo tarpu šiuose Dovydaičio atsiminimuose pastebima: „Apie spausdintos ’Ateities’ išėjimą Kauno kuopą žinia pasiekė 1910 m. Spalių mėn. pabaigoj ar Lapkričio mėn. pradžioj“ (p. 534).

287    1910 m. „pati pradžia“ nurodoma Ateityje, 1955, Nr. 9, p. 195; 1910 m. galas — knygoj Per giedrą ir audrą, p. 67.

288    P. Dogelis, o.c., p. 124 - 126.

289    M. Vaitkus, Ateitis, 1955, Nr. 9, p. 196.

290    Ateitis, 1911, Nr. 11 - 12, p. 503.

291    E. Draugelio laiškas M. Krupavičiui, cituojamas šio pastarojo straipsny, Ateitis, 1961, Nr. 3, p. 112. Ten pat E. Draugelio laiške klaidingai atsimenama, kad „buvo priimtas ir Degučių nustatytas vardas laikraščiui ir organizacijai“.

292    Ateitis, 1935, Nr. 8 - 9, p. 362 - 368.

293    A. Jakštas, „Ateities praeitį prisiminus“, Ateitis, 1931, p. 135. Taip pat žr. Ateitis, 1935, Nr. 10, p. 397; 1936, Nr. 1, p. 35.

294    Ateitis, 1931, Nr. 3-4, p. 135.

295    J. Vaišnoros, M.I.C., straipsniai Ateityje: „’Ateities’ krikštynos“ (1935, Nr. 3, p. 60-61), „Šv. Kazimieras ir lietuviška knyga“ (1955, Nr. 3, p. 60- 63).

296    ,„šis tas dėl katalikiškojo veikimo“, Draugija, 1913, Nr. 75; „Subjektyvizmas katalikų publicistikoje“, ten pat, 1913, Nr. 76 (perspausdinta knygoj Mokslas ir tikėjimas, 1930, p. 281 -303).

297    Ateitis, 1914, Nr. 7-8, p. 285 -289.

298    Dovydaitis straipsnio „Nejau gi?“ autoriumi nurodė V. Zajančkauską Ateityje, 1935, Nr. 12, p. 532. Pačiam Dovydaičiui šį straipsnį priskyrė St. Yla ir savo bibliografinėj knygutėj (žr. išnašą 283), ir savo knygoj Laisvės problema, p. 198.

299    Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 464, taip pat žr. Ateitis, 1930, Nr. 1, p. 33.

300    Dovydaičio slapyvardžių yra atskleidę Pr. Mantvydas Ateityje 1925 (Nr. 5, p. 235, 241, 243) ir St. Yla (žr. išnašą 283).

301    K. Bizauskui šį Dovydaičio straipsnį daugely savo rašinių skyrė P. Dirkis, pvz., Ateityje, 1961, Nr. 2, p. 81 jis rašė: „‘Trys pagrindiniai (klaida net antraštėje — J.G.) klausimai’ paruošė K. Bizauskas. Dar juos peržiūrėjo ir papildė Pr. Dovydaitis“. Nors S. Sužiedėlio Darbininke jau 1961 m. buvo nurodytas P. Dirkio atsiminimų nepatikimumas, Laiškai Lietuviams jam leido ir 1972 fantazuoti: „Kolega Bizauskas Kalėdų švenčių metu tuos principus parašė, užvardindamas: ’Trys pamatiniai klausimai’. Jie buvo peržiūrėti bei papildyti Dovydaičio“ (1972, Nr. 2, p. 56).

302    Kolektyvinės autorystės prielaidą skelbė M. Krupavičius, remdamasis nepatikimais P. Dirkio atsiminimais. Patikėjęs P. Dirkio teigimu, kad kauniečiai moksleiviai jau 1910 gruodžio 20 susitarė dėl „Ateities“ leidimo su Šv. Kazimiero draugija, M. Krupavičius teigė: „Pirmam Ateities numeriui (kauniečiai moksleiviai — J.G.) parengė tris pagrindinius klausimus, kuriuos nustatė visa Rūta, o Dovydaitis tik įvilko juos į reikiamą rūbą. Dėlto tas straipsnis pasirašytas nebuvo Dovydaičio, bet ateitininkų vardu“ (Ateitis, 1961, Nr. 3, p. 110). Toliau ten pat M. Krupavičius cituoja ir iš E. Draugelio laiško, kad Dovydaitis „mūsų nutartus principus panaudojo savo straipsniui Trys pagrindiniai klausimai“ (p. 112). Kad tų „mūsų“ anuomet (1911 m. pradžioj) faktiškai tebuvo Dovydaičio nurodytas „dvejetas“, o ne „Rūtos“ nuotraukoj matomi 11 vyrų, esame jau anksčiau nurodę. Galime dar tik vieną pastabą pridurti: kad kalbamoji „Rūtos“ nuotrauka yra ne 1910, bet 1913 m., netiesiogiai tai yra paliudijęs ir pats E. Draugelis. Būtent: kai jis nuvyko kviesti Dovydaičio į tą „Rūtos“ susirinkimą, po kurio turėjo būti fotografuojamasi, jis rado Dovydaitį jau su žmona — vedusį (E. Draugelio atsiminimai Ateityje, 1960, Nr. 3, p. 59 - 60). O žinome, kad Dovydaitis vedė tik vėliau (1911 rudenį).

303    Tiesomylis, „Tiesa — kame ji?“, Ateitis, 1913, Nr. 3, p. 118-124. Šį slapyvardį priskiriame Dovydaičiui, remdamiesi St. Yla, Laisvės problema, p. 185, ir Vc. Biržiška, Lietuviškieji slapyvardžiai ir 8lavyraidės, II (1943), p. 19.

304    Tiesomylis, „Katalikybė, konservatizmas, pažanga“, Ateitis, 1913, Nr.

8, p. 377-382; Nr. 9, p. 434-437.

305    Ateitis, 1911, Nr. 5 ip. 200 (redakcijos pastaba prie P. Erdvio — tai P. Dirkio slapyvardis — straipsnelio).

306    Ateitis, 1911, Nr. 11 -12, p. 501.

307    Ateitis, 1912, Nr. 1, p. 1 - 2.

308    „’Aušrinė’ apie ’Ateitį’“, Ateitis, 1912, Nr. 1, p. 36-40 {atsakoma į Vabalėlio straipsnį Aušrinės Nr. 13); „Dar ’Aušrinė’ apie ’Ateitį’“, Ateitis, 1912, Nr. 2, p. 121-126 (atsakoma į Vabalėlio straipsnį Aušrinės Nr. 14), „’Aušrinė’ apie ’Ateitį’“, Ateitis, 1912, Nr. 11-12, p. 525-530 (grįžtama prie Vabalėlio straipsnių). Iš šių trijų poleminių straipsnių pirmieji du pasirašyti Ateities redakcijos, trečiasis — Tiesomylio.

309    Kaip dėl Tiesomylio, taip ir dėl M. (pateikusio ilgesnius atsakymus į klausimus dėl modernizmo, jėzuitų, Tertulijono) remiamės St. Yla (žr. išnašą 283).

310    F. Kiršos tikrai Ateitin įdėta tik jo mirusio draugo nekrologėlis (1912, Nr. 11-12), bet, gal būt, jo yra ir F. Krušos eilėraštis „Jaunystė“ (1913, Nr. 12, p. 590). Redakcijos atsakymuose bendradarbiams atsakoma ir F. Kiršai (1912, p. 360, 543) ir F. Krušai (1913, p. 411). Galima prileisti, kad „Kruša“ buvo tik korektūros klaida.

311    Ateitis, 1914, Nr. 5-6, p. 261 (A. Dz. straipsnis ne ištisai ten paskelbtas, bet ištraukomis su redakcijos atitinkamais pasisakymais).

312    Ateitis, 1914, Nr. 4, p. 175.

313    Ateitis, 1929, Nr. 11, p. 448.

314    Nėra.tikslių žinių, kas iš A. Dambrausko perėmė Ateities redagavimą (A. Dambrauskas atidavė Ateitį į moksleivių ateitininkų organizacijos rankas 1919 vasario mėn., bet naujieji redaktoriai naują numerį išleido tik birželio mėn.). 1919.XII.29 konferencijoj Ateities vardu pranešimą darė kun. M. Morkelis, pažymėdamas, kad redakcija daug kartų per tą pusmetį keitėsi. Šioj konferencijoj Ateičiai redaguoti buvo išrinkti kun. M. Morkelis, kun. K. Žitkus, St. Dabušis, stud. J. Leimonas ir moksleivis V. Dovydaitis. Šio kolektyvo nuotrauka įdėta Ateityje 1931, Nr. 3-4, p. 185. Bet tame pačiame numery parašas po St. Dabušio atvaizdu skelbia, kad jis Ateitį redagavo 1918 - 20 m. Matyt, jis ir buvo tuo metu pagrindinis Ateities redaktorius, nors oficialiai juo pasirašinėti pradėjo tik nuo 1920 Nr. 2.

315    Šis nekrologas yra perspausdintas P. Maldeikio redaguotame leidiny Vytautas Endziulaitis, 1965, p. 31 - 33.

316    Ateitis, 1936, Nr. 1, p. 13.

317    Ateities istoriją gana išsamiai davė St. Yla straipsny „Auksinė Ateities sukaktis, Ateitis, 1961, Nr. 2, p. 34 - 39. Didesnė įsibrovusi (gal būt, korektūros) klaida yra teigimas, kad „nuo 1936, N 1 Ateities leidėju ir redaktoriumi grįžo pirmasis jos redaktorius Pr. Dovydaitis“ (p. 38). Taip pat neteisingai A. Jaunučio slapyvardis priskirtas A. Dambrauskui - Jakštui (p. 36): iš tikrųjų tai A. Dailidės slapyvardis (jis tomis temomis skaitė referatus Fribourge). Paskutiniuoju Ateities redaktoriumi buvo K. Umbrasas (Lietuvoj 1970 miręs literatūros mokslininkas, Vilniaus Pedagoginio instituto docentas), vienas ar drauge su E. Matuzevičiumi (A. Nykos-Niliūno informacija).

318    Ateitis, 1933, Nr. 11, p. 449 -454.

319    Ateitis, 1933, Nr. 8, p. 380.

320    Ateitis, 1937-38, Nr. 5-6 (17-18), p. 765 - 776.

321    „’Naujoji Vaidilutė’ — kas ji tokia? Ko ji nori“, 1921, Nr. 1, p. 1-3 (įžanginis straipsnis).

322    „Lyčių kova dėl primato“, N. Vaidilutė, 1933, Nr. 7, p. 257 - 284, cituotas p. 280.

323    Iz. Matusevičiūtė, „Prieš dešimtį metų“ (pasikalbėjimas su Dovydaičiu), N. Vaidilutė, 1931, Nr. 5, p. 240-244.

324    „Tėvo pokalbis su 20 m. amžiaus dukterim (’N. Vaidilutės’ 20 m. sukakties proga)“, N. Vaidilutė, 1940, Nr. 5-6, p. 226 -235.

325    A. Jakštas, Mūsų naujoji literatūra, II (1923), p. 725-726.

326    Pačioj N. Vaidilutėj, 1921 - 22, Nr. 2-3, p. 165 - 170 duota citatų apie jos pirmojo numerio sutikimą spaudoj.

327    Apie kun. P. Raudą, vieną iš pačių šviesiųjų Lietuvos kapelionų, žr. šios knygos autoriaus rašytą nekrologą Aiduose, 1974, Nr. 10, psl. 458 - 460.

328    O. Labanauskaitė, „Ką aš atsimenu apie N. Vaidilutę“, N. Vaidilutė, 1931, Nr. 5, p. 244 - 245.

329    „Marijos Pečkauskaitės laiškai Pr. Dovydaičiui“, atspaudas iš Athenaeum, 1935, 16 psl. (pirmieji pustrečio puslapių Dovydaičio įžanginis žodis, o toliau jam rašytieji M. Pečkauskaitės laiškai nuo 1924.IV.27 ligi 1930.III.12).

330    Šio straipsnio paskutinis skyrelis, 1924, p. 176 - 182, pasirašytas M. Kazlauskaitės. Tad reikia laikyti klaida ir tos straipsnio dalies priskyrimą Dovydaičiui leidiny Lietuvos Universitetas, 1927, p. 313.

331    N. Vaidilutė, 1922 - 23, p. 123.

332    N. Vaidilutė, 1924, Nr. 1, 24 -34.

333    N. Vaidilutė, 1925, Nr. 4, p. 190.

334    Židinys, 1936, Nr. 11, p. 421.

335    Pagrindines žinias apie Lietuvos Mokyklą savo redagavimo metais pats Dovydaitis pateikė straipsnio „Prieš 20 metų“ antrojoj daly, Lietuvos Mokykla, 1937, Nr. 12, p. 811 - 818.

336    Lietuvos Mokykla, 1922, Nr. 10 -11, p. 491.

337    Ten pat, 1919-20, kn. 3, p. 619.

338    Ten pat, 1919 - 20, kn. 2, p. 420.

339    L. Dubas, „Humanistinė gimnazija ir gyvenimas“, Lietuvos Mokykla, 1919- 20, kn. 2, p. 223 - 231. Redakcijos prierašas p. 231.

340    Ateitis, 1935, Nr. 6-7, p. 268.

341    Lietuvos Mokykla, 1921, Nr. 1, p. 30 • 41.

342    Ten pat, 1919-20, kn. 2, p. 350-353.

343    Ten pat, 1919 - 20, kn. 2, p. 335 - 338.

344    Dovydaičio recenzija Lietuvos Mokykloj, 1923, Nr. 6, p. 243-250. J. Gobio replika ten pat, Nr. 8-9, p. 351-355, o Dovydaičio jam atsakymas p. 355 - 358.

345    Lietuvos Mokykla, 1919 - 20, kn. 2, p. 435 - 439.

346    Ten pat, 1923, Nr. 8-9, p. 358.

347    Ten pat, 1921, Nr. 2-3, p. 61-62.

348    Ten pat, 1921, Nr. 4-6, p. 151.

349    „Koedukacija aukštesniose mokyklose“, Lietuvos Mokykla, 1919-20, kn. 2, p. 231 - 239.

350    Lietuvos Mokykla, 1919, kn. 1, p. 39 - 45.

351    Ten pat, 1923, Nr. 1, p. 17 - 22.

351a Ten pat, 1919-20, kn. 2, p. 462.

352    Ten pat, 1921, Nr. 1, p. 12.

353    Šiuo reikalu J. Jablonskis pasisakė Mokyklos ir Gyvenimo pirmojo numerio recenzijoj, išspausdintoj Švietimo Darbe, 1920, Nr. 11. Cituojama iš Lietuvos Mokyklos, 1919-20, kn. 3, p. 616-617.

354    Lietuvos Mokykla, 1919, kn. 1, p. 100.

355    Ten pat, 1919-20, kn. 2, p. 420-421.

356    Ateitis, 1934, Nr. 1, p. 60.

357    Ten pat, 1934, Nr. 2, p. 75.

358    Lietuvos episkopatas, gavęs Apaštališkojo Sosto leidimą, 1932.VIII.5 deklaravo Katalikų universiteto įkūrimą, .bet švietimo ministerijai nesutikus duoti leidimo, tai liko tik formali deklaracija. Tačiau Katalikų universitetui remti draugija, įregistruota 1932.XII.27, savo veiklą tęsė ligi pat sovietinės okupacijos. Kai 1938 metų rudenį perėmiau šios draugijos reikalų vedėjo pareigas, atmenu, daugiausia šias pareigas sudarė Kosmoso administravimas. Gaila, nieko daugiau negaliu atsiminti, išskyrus tai, kad Kosmoso leidimas buvo šios draugijos ankstėliau perimtas, negu man teko rūpintis jo administracijos reikalais.

359    Ateitis, 1924, Nr. 2, p. 63.

360    Ten pat, 1929, Nr. 10, p. 415.

361    „20 metų amžiaus gyvenusiam ’Kosmui’ taria po žodį jo bičiuliai“, Kosmos, 1940, Nr. 1-3, p. 1-12. Tuose puslapiuose Kosmosą vertino V. Biržiška (p. 1), V. Čepinskis (p. 1-3), S. Kolupaila (p. 3-5),

I. Končius (p. 5), K. Paltarokas (p. 6), A. Purenąs (p. 6-7), K. Regelis (p. 7-8), M. Reinys (p. 8-11), St. Šalkauskis (p. 11-12), V.

Vilkaitis (p. 12). Ten pat redaktoriaus Dovydaičio padėka: ,,’Kosmo’ redaktorius dėkoja“ (p. 12).

362    Kosmos, 1928, Nr. 5-6, p. 272.

363    Ten pat, 1920-21, Nr. 2 -3, p. 196.

364    Ten pat, 1929, Nr. 10-11, p. 340.

365    Naujoji Romuva, 1931, p. 251.

366    Kosmos, 1934, Nr. 7-12, p. 294 (išnaša).

366a „Lapas į laurų vainiką“, Ateitis, 1951, Nr. 2, p. 50.

367    Taip prileidžiame dėl to, kad P. Slavėnas, nors ir uolus Kosmoso bendradarbis, greičiau buvo agnostinio nusistatymo. Tad vargu ar be jokios paskatos jis būtų ėmęsis versti tą J. Jeanso knygą, kuri taip buvo sudominusi Dovydaitį šio anglų astrofiziko išpažįstamu teizmu. Kad Dovydaitis galėjo paskatinti P. Slavėną imtis šio vertimo, spėjame iš to, jog jau anksčiau P. Slavėnas buvo paklausęs vieno Dovydaičio prašymo ir parengęs vienos anglų knygutės santrauką, paskelbtą Ateityje (1934, Nr. 1, p. 21-28). Slaptingąją visatą išleidusi „Žinija“ buvo katalikų leidykla.

368    Logos, 1920 - 21,’Nr. 1-2, p. 7.

369    Ten pat, p. 127.

370    Soter, 1927, Nr. 1, p. 18.

371    Ten pat, 1928, Nr. 2, p. 206 -209 (G. Klametho ir J. Dollerio nekrologai).

372    Ten pat, 1924, Nr. 1, p. 184.

373    Lietuviškosios Enciklopedijos suorganizavimas yra atpasakotas jos I tomo pratartyje, p. V -VI. Kitos žinios imamos iš šios enciklopedijos vėlesnių tomų metrikacijos. Taip pat žr. St. Yla, „Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija“, LKMA Suvažiavimo Darbai, V (1964), p. 15- 16.

374    Z. Ivinskis, o.c., p. 17 -18. Reikia atitaisyti tik vieną Z. Ivinskio teiginį apie Dovydaičio darbą enciklopedijos „10 tomų (120 sąsiuvinių)“. šis teiginys, be abejo, išspruko nepagalvojus, nei kad X tomas nebuvo visai baigtas, nei kad, svarbiausia, Dovydaičio nebebuvo nė gyvo, kai buvo baigiami paskutiniai išleisti Lietuviškosios Enciklopedijos sąsiuviniai. Ligi sovietinės okupacijos buvo išleisti tik IX-jo tomo trys sąsiuviniai. Dvyliktąjį šio tomo sąsiuvinį beleidžiant, sovietus jau pakeitė naciai. Okupaciniais metais enciklopedijos leidimas buvo labai sulėtėjęs. Vokiečių okupacijoj pilnai neišėjo nė vienas tomas. Naujo X tomo pasirodė 10 sąsiuvinių (ligi „Ind“). Tad iš viso Lietuviškosios Enciklopedijos sąsiuvinių pasirodė ne 120, o 118, iš kurių 18 ar gal ir 19 rengime Dovydaitis nebedalyvavo.

375    Ateitis, 1914, Nr. 4, p. 175.

376    Kosmos, 1930, Nr. 8 - 12, p. 226 - 228.

377    Židinys, 1936, Nr. 11, p. 414-415.

378    Ateitis, 1937-38, Nr. 4(16), p. 703.

379    Židinys, 1936, Nr. 11, p. 420.

380    Ten pat, p. 422.

381    Kosmos, 1922-23, Nr. 3, p. 310.

382    Draugija, 1911 vasario mėn., Nr. 50, p. 123 (išnaša).

383    Soter, 1926, p. 98.

384    Lietuvos Mokykla, 1919 - 20, kn. 2, p. 442.

385    Židinys, 1936, Nr. 11, p. 419.

386    Soter, 1926, p. 109.

387    Z. Ivinskis, o.c., p. 18.

388    „Antikristo tarnai universitetų katedrose“ — Dovydaičio straipsnio (Ateitis, 1935, Nr. 11, p. 461 -468) antraštė.

389    Kosmos, 1927, Nr. 10-11, p. 363 (V. Čepinskis), p. 416 (P. Būčys).

390    Ateitis, 1912, p. 387, 497, 508.

391    Dostojevskis (Pisma, t. I, 1928, p. 142) cituotas iš knygos: Elena Červinskienė, Dostojevskis, 1971, p. 257.

392    Ateitis, 1911, Nr. 1, p. 24-25.

393    Ten pat, 1913, Nr. 5-7, p. 345.

394    Lietuvos Mokykla, 1930, Nr. 11, p. 404.

395    Soter, 1928, Nr. 1, p. 6.

396    Logos, 1932, p. 101.

397    Židinys, 1926, Nr. 1-2, p. 23.

398    Ten pat, 1925, Nr. 2, p. 105.

399    M. Plancką Dovydaitis citavo Kosmose, 1938, Nr. 1-3, p. 12, tą patį tekstą anksčiau Kosmose, 1932, p. 11 -12, ir Logose, 1932, p. 100 -101. J. Jeansas cituotas Kosmose, 1938, Nr. 1-3, p. 10-11.

400    Ateitis, 1913, Nr. 5-7, p. 289 -290.

401    Soter, 1930, p. 106.

402    Draugija, 1913, Nr. 82, p. 173 -174.

403    Soter, 1929, Nr. 2, p. 219.

404    Evoliucijos klausimu Dovydaitis daugiausia sekė vokiečių jėzuitą E. Wasmanną. Tarp kitų jo straipsnių išvertė: „Descendencijos teorija seniau ir šiandien“, Gamtos Draugas, 1929, Nr. 10-11, p. 151-168; Nr. 12, p. 170-178. Versdamas šį straipsnį, Dovydaitis pabrėžė: „Turėjau tikslo E. Vasmano asmeny skaitytojams duoti tokį vadovą, kuriuo galima lygiai pasitikėt ir mokslo, ir aktualiuose pasaulėžiūros klausimuose“.

405    „Šis tas apie darvinizmą ir p. Avižonio principus“, Draugija, 1910 kovo mėn., Nr. 39, žr. p. 215-216.

406    Kosmos, 1924, Nr. 3, p. 271.

407    J. Dagys, „Naujų rūšių kilimas ir evoliucija“, Kosmos, 1932, Nr. 2 -3, p. 85 - 104.

408    Kosmos, 1927, Nr. 10 -11, p. 384. Tas „kažkas“, kurio mokslinio darbo dvasios apibūdinimą Dovydaitis prisiminė, buvo jo paties prieš trejetą metų Sotere (1924, p. 35) cituotas etnologas R. Thurnwald: „Tyrinėtojas privalo būt ne advokatas, bet tardytojas ir teisėjas“. Primiršęs šią citatą, Dovydaitis teisingiau aptarė mokslininko pobūdį, negu cituotasis vokiečių etnologas.

409    Kaip kiekviena statistika, taip ir pateiktoji Dovydaičio redaguotų ir jo paties prirašytų puslapių statistika yra apytikrė. Nepriskaičiavome nei 1911 -13 m. Ateities tautosakinio priedo 200 puslapių (prileidžiame, kad vietoj jį tvarkė A. Dambrauskas-Jakštas), nei 1933-40 m. Ateities, nes tais metais Dovydaitis tebuvo vyr. redaktorius, o faktiškai redagavo kiti. 1913 m. Ateitį priskyrėme Dovydaičiui visą, nors, gal būt, paskutiniuosius tų metų numerius nebe jis redagavo. Taip pat jam priskyrėme Lietuvos Mokyklos visus septynerius metus (1918-24), nors dalį laiko, gal būt, bus faktiškai redagavęs St. Tijūnaitis. Tačiau su kaupu tai išlygina nepriskaičiuotas Dovydaičio redaktoriaus darbas Lietuviškojoj Enciklopedijoj. Nepriskaičiuoti enciklopediniai straipsniai ir prie Dovydaičio prirašytųjų puslapių statistikos. Tai irgi su kaupu išlygina Dovydaičiui priskirtųjų puslapių skaičiaus galimą netikslumą, jei būtų apsirikta, jam priskiriant nepasirašytuosius ar slapyvardžiais pasirašytus straipsnius jaunimo žurnaluose (pvz., nors remdamiesi kitais, priskyrėme Dovydaičiui 1911-13 m. Ateityje Tiesomylio ir M. išspausdintus rašinius, nesame tikri, ar tai iš tikro Dovydaičio rašyti dalykai). Iš antros pusės, liko nepriskaičiuoti Dovydaičiui keli straipsniai tuose žurnaluose, kurių nepavyko šiame krašte rasti. Apskritai imant, Dovydaičio prirašytų puslapių skaičius yra ne mažesnis, bet didesnis, negu savo statistikoj priskaičiavome. Reikia dar tai pridurti, kad visai neskaičiavome jo straipsnių laikraščiuose. O jų dauguma buvo taip pat mokslinio pobūdžio — mokslo populiarizacija.

410    Iš mokslinio turinio straipsnių Dovydaičiui priskaičiavome iš Ateities 344 puslapius, iš Naujosios Vaidilutės — 261, iš Gamtos Draugo — 364, iš viso 969 puslapius.

411    Kosmos, 1924, Nr. 1, p. 36.

412    Logos, 1923, p. 69.

413    Kosmos, 1920-21, p. 453, 196, 166.

414    Ten pat, 1920-21, Nr. 4-5, p. 444.

415    Ten pat, 1927, Nr. 2-3, p. 83.

416    Draugija, 1910, Nr. 42 - 43, p. 158.

417    Ten pat, 1911, Nr. 59, p. 272, 268, 272.

418    Ten pat, p. 277-280.

419    Biblija ir Babelis, 1911, p. 92.

420    Ten pat, p. 120.

421    Soter, 1928, Nr. 1, p. 58.

422    Drama L’Insondable knygoj Presence et immortalitė, 1959, p. 228.

423    Soter, 1928, Nr. 2, p. 182- 183.

424    Ten pat, 1928, Nr. 1, p. 2.

425    Ten pat, p. 14.

426    Židinys, 1926, Nr. 8-9, p. 26.

427    Logos, 1933, p. 82.

428    Židinys, 1926, Nr. 1-2, p. 24.

429    Ten pat, 1926, Nr. 8-9, p. 32.

430    Logos, 1930, Nr. 2, p. 145- 146.

431    Ten pat, 1931, p. 78.

432    Pvz., žr. Logoso pirmojo numerio vedamąjį straipsnį (1921-22, Nr. 1-2, p. 1-7), taip pat plg. Kosmose išverstą ir prierašais papildytą Ph. Bohner, O.P.M., straipsnį „Modernas ir krikščioniškas požiūris į gamtą“ (1932, Nr. 1, p. 1- 12).

433    Prie E. Haeckelio Dovydaitis Kosmose grįžo bent kelis kartus. Platų jam straipsnį Dovydaitis skyrė jau pirmaisiais Kosmoso metais (1920-21, Nr. 2-3, p. 269-291). Vėliau šiame žurnale apie jį rašė 1922-23, p. 97, 313; 1930, p. 59- 62; 1939, p. 373.

434    Kosmos, 1922-23, Nr. 2, p. 216.

435    Draugija, 1910, Nr. 39, p. 215-216.

436    Draugija, 1913, Nr. 77-78, p. 75; Židinys, 1928, Nr. 8-9, p. 134.

437    Draugija, 1913, Nr. 77 - 78, p. 75.

438    Straipsnis „Žmogus ir gyvulys“, parašytas daugiausia sekant F. Birknerj, spausdintas Kosmose, 1920-21, Nr. 2-3 ir 4-5; 1922-23, Nr. 1 ir 2.

439    Lietuvos Mokykla, 1923, p. 358.

440    Aidai, 1958, Nr. 2, p. 56. J. Eretas teisingai apibūdina Dovydaitį kaip Vakarų Europos „mokslo radijo stotį“, nevisai tik teisingai nurodo tas „radijo stotis“, rašydamas, kad Dovydaitis „Fribourgo bei Louvaino universitetų ir panašių institucijų mokslo vaisius atitinkamai pateikė mūsų akademiškam ir šiaip besimokančiam jaunimui“. Iš tikrųjų Dovydaitis nėra vertęs nė vieno straipsnio nei Fribourgo, nei Louvaino profesorių. Nė jų veikalais nėra naudojęsis savo straipsniuose. Jis žvalgėsi, kurie iškilesni mokslininkai, o ne kurie to ar kito katalikų universiteto profesoriai.

441    Apie G. W. Leibnizą gerą straipsnį Lietuvių Enciklopedijoj (XIV, 345 -347) yra išspausdinęs V. Doniela. Berods, tai mūsų kalba ligi šiolei vienintelis straipsnis apie šį reikšmingą filosofą. Gaila, Dovydaitis taip pat nebuvo juo susidomėjęs. O jei būtų tai padaręs, tikrai būtų įgijęs jam didelės simpatijos ir dėl tiesos objektyvumo gynimo, ir dėl ekumeniško nusiteikimo. Susipažinęs su Leibnizu, greičiausiai Dovydaitis nebūtų taip vienašališkai smerkęs nė visos naujųjų amžių filosofijos.

442    Židinys, 1936, Nr. 11, p. 413.

443    Lietuvos Mokykla, 1919 - 20, kn. 3, p. 594.

444    Ten pat, p. 598; Ateitis, 1935, Nr. 10, p. 401.

445    Ateitis, 1937-38, Nr. 3(15), p. 627.

446    Ten pat, 1911, Nr. 1, p. 21.

447    „Kristaus revoliucionieriumi“ pavadiname Dovydaitį, remdamiesi jo II ateitininkų kongrese skatinimu nestokoti „Kristaus revoliueioniškumo“.

448    Dovydaičio 1921.VI.29 ir 1921.VII.8 laiškai.

449    Naujoji Vaidilutė, 1921 - 22, Nr. 1, p. 26 - 27.

450    Šv. Pranciškaus Varpelis, 1923, Nr. 4, p. 6, 8.

451    Dovydaičio 1921.IX.29 laiškas.

452    Soter, 1929, Nr. 2, p. 210.

453    Iš dienoraščio Bajorų kalėjime 1932.VII.30.

454    Darbininkas, 1930, Nr. 33.

455    Cituota iš Z. Ivinskio šiai knygai atsiminimų, kuriuose pabrėžta: „šitą posakį autentiškai (jo paties pabraukta — J. G.) atsimenu“.

456    Ateitis, 1912, Nr. 8, p. 340.

457    Ten pat, 1937-38, Nr. 5-6 (17-18), p. 774.

458    Darbininkas, 1930, Nr. 44.

459    Ateitis, 1937-38, Nr. 5-6 (17-18), p. 775.

460    Ten pat, 1938-39, Nr. 6, p. 322.

461    Ten pat, 1933, Nr. 8, p. 381.

462    Ten pat, 1933, Nr. 8, p. 381; 1935, Nr. 10, p. 403.

463    Lietuvos Mokykla, 1930, Nr. 11, p. 413-415.

464    Gal būt, save patį prisimindamas, Dovydaitis savo branginamojo etnologo W. Schmidto biografijoj pabrėžė: „Tautos gerovė ir vargai taip buvo artimi jo širdžiai, kad jis kartkartėmis prisiartindavo net prie politinio veikimo“ (Soter, 1928, Nr. 1, p. 92).

465    Tiesomylis, „Katalikybė, konservatizmas ir pažanga“. Ateitis, 1913, p. 377-382 ir 434 -437.

466    Ateitis, 1913, Nr. 9, p. 437.

467    Iš dienoraščio Bajorų kalėjime 1932.VII.25.

468    Kosmos, 1927, Nr. 2-3, p. 76-79, 82-83.

469    Naujoji Vaidilutė, 1933, Nr. 7, p. 283-284.

470    Židinys, 1926, Nr. 10, p. 179.

471    Naujoji Vaidilutė, 1933, Nr. 7, p. 277.

472    Draugija, 1911, Nr. 53, p. 63 (cituota iš Esprit de lois, 1864, p. 371); Ateitis, 1937-38, Nr. 5-6 (17-18), p. 775.

473    Soter, 1925, Nr. 2, p. 186.

474    Ten pat, 1924, p. 123.

475    Ateitis, 1921, Nr. 1-3, p. 6.

476    „Šių dienų šventųjų keliais... (Keletas pakrikų minčių a.a. mok. M. Zabernaitei mirus)“, Lietuvos Mokykla, 1927, Nr. 5, p. 128- 133.

477    Jean Guitton, Ce que je crois, 1971, p. 29 - 30.

478    Ateitis, 1913, Nr. 5-7, p. 288.

479    Židinys, 1926, Nr. 1-2, p. 28.

480    Lietuvos Mokykla, 1927, Nr. 5, p. 130.

481    Ten pat, 1930, Nr. 11, p. 413-414. šis „atviras laiškas Lietuvos mokytojams (joms)“, atsakymas į kairiųjų VI kultūros kongreso reikalavimą atskirti mokyklą nuo religijos, buvo išleistas ir atskira brošiūra, antrašte „Kultūra, religija ir mokykla“, 1930.

482    Ten pat, 1930, Nr. 11, p. 415.

483    Plačiau šiuo atžvilgiu ateizmo klausimas svarstytas knygoj Žmogus be Dievo, 1964, p. 12 - 13, 44 - 47, 530 - 532.

484    Kosmos, 1930, Nr. 2, p. 59.

485    Draugija, 1910, Nr. 39, p. 210.

486    Židinys, 1926, Nr. 12, p. 302.

487    XX Amžius, 1936.XII.2, taip pat pig. S. Kolupailos straipsniuką Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 485.

488    Ateitininkų vadovas, p. 346.

489    1921.VI.29 laiške savo šios buvusios auklėtinės tėvui Dovydaitis rašė: „Nežinau, kokią fotografiją Tamstai atsiųs M(laiške pilnas vardas — J.G.). Aš mačiau jos, rodos, 1919 ar 1920 fotografiją, kuri man nepatiko dėl to, kad M. išrodo perdaug kaip lėlė ir su nerimta veido išvaizda. Aš esu kartą kitą jos veide stebėjęs ir tikrai angeliško skaistumo ir nekaltumo (pabraukta pačiame laiške — J.G.), kuris, gaila, paprastai į mūsų laikų atvaizdus nepakliūva. Toks dangiškas nušvitimas reiškiasi tik žmogaus sielai pakilus, pav., maldoj, o fotografuotis žmonės eina daugiau ar mažiau darkydamiesi“.

490    1921.VII.8 laiškas.

491    Dabartiniam skaitytojui, gyvenančiam šių dienų sekso kulto atmosferoj, gali būti sunkiai suprantamas dalykas, kad Dovydaitis be jokio išskaičiavimo rinkosi šalpai mergaites ir šiomis savo globotinėmis tėviškai rūpinosi. Todėl bent išnašose reikia ir šiuo klausimu pasisakyti, būtent: nėra jokio pagrindo Dovydaičio santykiuose su savo „duk-rutėmis“ įtarinėti buvus tokių motyvų, kurie mestų šešėlį į šiuos santykius. Dorovės sargų (ir ypač sargių) nestokojo ir anais metais. Jei būtų buvęs bent mažiausias pagrindas Dovydaičiui įtarti, tai ir būtų tuojau pasipylę atitinkamų paskalų. Buvo „šnekų“ ir apie ano meto kai kuriuos profesorius, tačiau niekada nei apie Dovydaitį, nei apie jo šelptąsias studentes nebuvo skalijama, žinoma, pačiam Dovydaičiui buvo aišku, kad gali susilaukti nešvarių įtarinėjimų iš visų tų, kuriems malonu ką nors nešvaraus „iškasti“ arba kurie pagal save sprendžia ir apie kitus. Todėl vienuose atsiminimuose užsimenama, kad ir Dovydaitis jautė reikalą laikytis tam tikro atsargumo. Buvusi jo studentė ir šelpiamoji globotinė prisimena toki atvejį: „Kartą ankstyvą pavasarį lydžiu profesorių į ’šviesos’ spaustuvę. Laisvės alėjoj berniukas praeiviams siūlo ’kačiukus’ — kyštelia man panosėn vieną jų puokštelę. Profesorius greitai įspraudžia berniukui centus ir taria: bėk bėk, tolyn su savo žabais. Matyt, nenorėjo, kad aš paimčiau tuos ’žabus’. O piktų liežuvių niekada netrūko: kas pamatęs, pradės kalbėti: ’profesorius studentėms gėles pirkinėją’“. Kita Dovydaičio studentė, kuriai, našlaitei, jis buvo „kaip tėvas“, savo atsiminimuose pastebėjo: „Kadangi Dovydaitis daugiausia šelpė mergaites, viena iš jam artimų žmonių bandė jį dėl to įspėti. Tačiau profesorius tuo labai pasipiktino, įžiūrėdamas blogą valią. Jo nuomone, mergaitės yra silpnesnės, joms sunkiau verstis universitete, tad ir reikia joms daugiau padėti negu vyrams“.

492    Aidai, 1958, Nr. 2, p. 61.

493    Lietuvos Mokykla, 1919, kn. 1, p. 43.

494    K. Pakštas jau 1932 m. Židinyje (Nr. 11, p. 353 - 359) buvo išspausdinęs straipsnį „Civilinės metrikacijos reikalu“ (p. 359). Šiai pažiūrai oponavo kanonistas prof. kun. P. Malakauskis teze, kad „kiekvienos civilinės jungtuvės yra blogos“ (Židinys, 1933, Nr. 3, p. 217). Vėliau iš pasauliečių tame pačiame Židinyje šiuo klausimu rašė pats redaktorius I. Skrupskelis, pareikšdamas, kad „negalima iš principo pasisakyti prieš civilinę metrikaciją apskritai“ (1937, Nr. 4, p. 499).

495    Iš dienoraščio Bajorų kalėjime 1932.VI.26.

496    Kan. F. Kapočiaus atsiminimai gauti 1971.VII.19 laišku, išsiųstu VII.20, dieną prieš jo mirtį eismo nelaimėj.

497    Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 484.

498    Dovydaičio laiškas jo buvusiai studentei, rašytas 1938 vasario mėn.

499    Iš atsiminimų šiai knygai buvusios Dovydaičio studentės, kuri su juo palaikė ryšį ligi pat 1941 birželio mėn.

500    Z. Ivinskis, o.c., p. 20. Tą kartą išprašęs iš arkiv. J. Matulaičio, kad nebūtų pristatytas popiežiui gauti kokį nors pažymėjimą, Dovydaitis taip ir liko be jokio vatikaninio pagerbimo: kaip pats nemėgo savo tiesioginio ganytojo (arkiv. J. Skvirecko), taip ir šio pastarojo jis buvo nemėgiamas. Užtat vietoj kokio nors popiežių teikiamo ordino jis sulaukė Lietuvos mokslininkų nekatalikų pagarbaus jo darbo įvertinimo Kosmose, bešvenčiant šio žurnalo dvidešimtmetį.

501    Naujoji Vaidilutė, 1936, Nr. 12, p. 478.

502    Ateitis, 1951, Nr. 2, p. 49.

503    Naujoji Vaidilutė, 1921-22, Nr. 2-3, p. 118.

504    Aidai, 1958, Nr. 2, p. 59; panašiai ir knygoj Stasys Šalkauskis, p. 125.

505    Lietuvių tautos keliais, II (1953), p. 171.

506    Ateitis, 1911, Nr. 1, p. 13.

507    Le Figaro Littėraire, 1969.XII.29 — 1970.1.4 (iš K. Lorenzo kalbos XIV Nobelio simpoziume Stockholme 1969 m. rudenį).

DOVYDAIČIO BIBLIOGRAFIJA

I.

Dovydaičio memuariniai ir kiti autobiografinės medžiagos teikiantieji rašiniai

Pirmieji mano mokytojai. — Mokytojas, 1914, Nr. 1, p. 3-5 (tai pirmasis šio Draugijos priedo numeris, išėjęs su jos Nr. 85). Parašas: P.D.

Iš moksleivių gyvenimo spaudos uždraudimo metu. — Vilties mokslo ir literatūros priedas, 1914, Nr. 5-6, p. 147-151. Parašas: D.

Tomo Žilinskio pažįstamų atsiminimai. Iš Veiverių. — Lietuvos Mokykla (toliau trumpinama: L. Mokykla), 1919-20, kn. 3, p. 590- 602.

(Atsiminimai apie J. Jablonskį). — Lietuvos Mokykla, 1921, Nr. 12, p. 563-565.

Kairiūkštis Veiveriuose 1903 - 5 m. — L. Mokykla, 1925, Nr. 10, p. 406 - 408.

(Atsiminimai apie mokslo pradžią namuose). — Lietuvos Darbininkas, 1929,    Nr. 4, 5, 6 ir 7.

Atviri laiškai Vytautui Endziulaičiui, prieš 11 metų iš šio gyvenimo nukeliavusiam į kitą geresnįjį. — Darbininkas, 1929, Nr. 48, 49 ir 50; 1930,    Nr. 49. (Paskutinysis laiškas skelbiamas kaip „penktas laiškas Vytautui Endziulaičiui, prieš 12 metų...“ su pastaba: „ketvirtasis buvo pasiųstas šių metų ’Darbininko’ praeitame (48-me) numery, bet adresato nepasiekė“, vadinas, buvo cenzūros išbrauktas).

(Atsiminimai iš darbo Lietuvos Taryboj ir specialiai apie tai, kodėl Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 vasario 16, o ne kurią kitą dieną). — Darbininkas, 1930, Nr. 7.

Ateitininkija per 20 savo gyvavimo metų. Atsiminimų, minčių ir įspūdžių žiupsnis III-jo Ateitininkų kongreso proga. — Darbininkas, 1930, Nr. 26, 27 ir 28. Parašas: Apysenis Ateitininkas.

Bajorų ir Marijampolės kalėjimuose 1932.VII.14 - VIII.30 Dovydaičio dienoraštis (rankraštis).

Antikristo karalystės veikėjai Lietuvoj prieš 30 - 25 metus. — Ateitis, 1933, Nr. 10, p. 398-405. Pateikiami atsiminimai iš Veiverių mokytojų seminarijos ir 1905 m. sąjūdžio.

Aušrinė ir aušrininkai, Ateitis ir ateitininkai arba Lietuvos studentijos ir moksleivijos kelio išsiskyrimas prie 25 metus. — Ateitis, 1935, Nr. 12, p. 528 -536.

„Ateities“ pasirodymo poveikis prieš 25-rius metus. — Ateitis, 1936, Nr. 1, p. 31-35.

Medžiaga liečianti Dovydaičio atleidimą iš universiteto: 1. Kaip prof. Pr. Dovydaitis „skatina“ ateitininkų veiklą. — Lietuvos Aidas, 1936, Nr. 8 (duodamas Dovydaičio 1935.XI.4 laiškas Šiaulių berniukų gimnazijos kapelionui kun. M. Grubiui, tik neskelbiama nei šio kapeliono pavardės, nei miesto). 2. Prof. Pr. Dovydaičio paaiškinimas. — Ten pat, Nr. 26 (Dovydaičio laišką redakcijai pastaroji palydi savo prierašu). 3. Dėl P. Dovydaičio atleidimo iš profesoriaus pareigų. — Ten pat, 1936.1.25 numeris (švietimo ministro atsakymai į reporterio klausimus).

Šiek tiek apie save. — Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 451 - 454. Tame pačiame numery įdėtą informaciją „Studentas Pr. Dovydaitis gauna medalį“ (p. 468-469) Lietuviškoji Enciklopedija (VI, p. 1331) taip pat nurodo tarp Dovydaičio atsiminimų.

Kur aš mažas augau, koks aš buvau ir ką veikiau. — Naujoji Vaidilutė (toliau trumpinama: N. Vaidilutė), 1936, Nr. 12, p. 483-493.

Iš mano ankstybiausių atsiminimų. — N. Vaidilutė, 1937, Nr. 2, p. 81 - 95.

Tai ankstesnio straipsnio tęsinys.

Prieš 20 metų. — L. Mokykla, 1937, Nr. 12, p. 803 -818. Atsiminimai iš vokiečių okupacijos metų apie vadovavimą Kauno gimnazijai ir šio žurnalo įsteigimą.

Dar vienas žiburys užgeso... A. Dambrauskui - Jakštui iškeliavus amžinybėn. — Ateitis, 1937-38, Nr. 3(15), p. 626-632; Nr. 4(16), p. 699-704. Tėvo pokalbis su 20 m. amžiaus dukterim. „N. Vaidilutės“ 20 m. sukakties proga. — N. Vaidilutė, 1940, Nr. 5-6, p. 226 -235.

Autobiografinių duomenų yra ir toliau nurodomuose Dovydaičio sukaktuviniuose straipsniuose apie A. Dambrauską - Jakštą, J. Eretą, P. Martišių, M. Reinį ir ypač St. Šalkauskį. Be tų straipsnių, dar pažymėtina: Marijos Pečkauskaitės laiškai Pr. Dovydaičiui. Spaudai parengė Pr. Dovydaitis. — Athenaeum, 1935, p. 166-181 (ir 16 puslapių atspaudas).

II.

Literatūra apie Pr. Dovydaitį

Ateitis, 1936, Nr. 12, skirtas Dovydaičio 50 metų amžiaus sukakčiai. Tame numery apie jį rašoma p. 449-487. Straipsnius nurodome atskirai. Numerio viršelis papuoštas Dovydaičio šaržu, darytu Adolfo Vaičaičio.

Kosmos, 1940, Nr. 1 - 3, p. 1 -12. Tuose puslapiuose 20 metų sukakties proga žurnalą ir taip pat drauge jo redaktorių sveikina V. Biržiška (p. 1), V. Čepinskis (p. 1-3), S. Kolupaila (p. 3-5), I. Končius (p. 5), K. Paltarokas (p. 6), A. Purėnas (p. 6-7), K. Regelis (p. 7-8), M. Reinys (p. 8 -11), St. Šalkauskis (p. 11-12), V. Vilkaitis (p. 12).

Antanaitis, Saliamonas. Pranas Dovydaitis — „Saulės“ gimnazijos direktorius. — Aidai, 1970, Nr. 7, p. 304-307.

B(arzdukas), Stasys. Du jubilijatu. — Ateitis, 1927, Nr. 1, p. 20-27. Rašoma apie kan. P. Dogelį ir Dovydaitį.

Blonskis, J. Mokyklos draugai. — Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 456 - 457.

Dogelis, Povilas. Mano gyvenimo prisiminimai, 1936, p. 124 - 127, 136 - 139.

Dovydaitytė - Malko, Ona. Profesorius aria žemę. Atsiminimai apie mano tėvelį profesorių Praną Dovydaitį. — Ateitis, 1961, Nr. 2, p. 44-48.

Draugelis, Eliziejus. Ateitininkų sąjūdis. — Ateitis, 1960, Nr. 3, p. 58-63.

Eretas, Juozas. Pranas Dovydaitis. Ištrauka iš veikalo apie Stasį Šalkauskį. — Aidai, 1958, Nr. 2, p. 55 - 61. Tik dalis šio straipsnio panaudota veikale: Stasys Šalkauskis, 1960, p. 30 -32, 121 -127.

Eretas, Juozas. Prof. D-ras Pranas Dovydaitis. — LKMA Suvažiavimo Darbai, II (1937), p. 446-449.

Eretas, Juozas. Prof. Dr. Pranas Dovydaitis. — LKMA Suvažiavimo Darbai, IV (1961), p. 228- 236.

Gira, Liudas. „Vilties“ redaktorius Vilniuje. — Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 470 -472.

Grigaitis, Juozas, M.I.C. Prof. Pranas Dovydaitis. — L. Mokykla, 1936, Nr. 5, p. 349 - 358. Tai vienintelis rašinys apie Dovydaitį, kurio nepavyko rasti ir panaudoti.

Yla, Stasys. Pranas Dovydaitis. — Kn.: Ateitininkų vadovas, 1960, p. 345-350.

Ivinskis, Zenonas. Prof. Pranas Dovydaitis. Apaštalautojas ir mokslininkas, 1970, 20 psl. Atspaudas iš Šaltinio 1969, Nr. 6 ir 1970, Nr. 1-5.

K. Prof. Pranas Dovydaitis Lietuvos darbininkų vadas. — Darbininkas (JAV), 1936.11.25.

Kolupaila, Steponas. Prof. Pranas Dovydaitis ir „Kosmos“. — Kosmos, 1930, Nr. 8-12, p. 226-228.

Kolupaila, Steponas. Brangiam Jubiliatui pagerbti. — XX Amžius, 1936. XII.2.

Kolupaila, Steponas. Vaisingas plunksnos darbininkas. — Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 485 -486.

Kolupaila, Steponas. Prof. Dovydaitis — „Kosmo“ redaktorius. — LKMA Suvažiavimo Darbai, II (1937), p. 449-450.

Kolupaila, Steponas. Lapas į laurų vainiką. — Ateitis, 1951, Nr. 2, p. 49-50. Prisimenami keli ateitininkų vadai, plačiausiai — Dovydaitis.

Krupavičius, Mykolas. Aš ir Dovydaitis. — Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 460-464.

Mažiulis, Antanas. Kovotojas su materialistine pasaulėžiūra. — Ateitis, 1956, Nr. 2, p. 28 -29.

Mikelkevičius, Mikas. Nepalaužiamos valios reiškėjas. — Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 467.

Milukas, Matas. Gabus moksleivis, sąmoningas lietuvis, draugo gelbėtojas.— Ten pat, p. 464 - 465.

Pakštas, Kazys. Iš bakūžės į mokslo viršūnes. — Ten pat, p. 450 - 451.

Paltanavičius, Jurgis. Mokytojas apie mokinį — profesorių. — Ten pat, p. 455-456.

Paltarokas, Kazimieras. „Saulės“ gimnazijos direktorius Kaune. — Ten pat, p. 473.

Paltarokas, Kazimieras. Prof. D-rui Pranui Dovydaičiui 50 metų. — Panevėžio Garsas, 1937.III.13, Nr. 11. Parašas: V(yskupas) K. P. Aprašomas Dovydaičio 50 metų sukakties minėjimas Kauno kunigų seminarijoj 1937.II.28.

Paukštis, Emilijonas. Pranas Dovydaitis — studentas. — Ateitis, 1954, Nr. 9, p. 203 -204.

Prunskis, Juozas. Apie Sibiran išvežtąjį Dovydaitį. — Darbininkas, 1946. XII.3.

Puodžiukynas, Antanas. Kaimynas apie kaimyną. — Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 457-460.

Puodžiukynas, Antanas. Mokinys apie direktorių. — Ten pat, p. 473 - 474.

Reinys, Mečislovas. Prof. Pr. Dovydaitis. — Židinys, 1926, Nr. 12, p. 299-303.

Reinys, Mečislovas. Atsakymas prof. d-rui Pr. Dovydaičiui į jo 1934 m. laišką .Ateityje“. — Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 481-484.

Senasis Meškus (vysk. J. Staugaitis). Vieno asmens reikšmė Lietuvos katalikams. — Rytas, 1936.II.8, Nr. 32.

Skrupskelis, Ignas. Kaip mūsų vadai gyvena (interviu su Dovydaičiu). — Ateitis, 1929, Nr. 4, p. 177 • 181.

Sruoginis, Vincas. Medžiaga Pr. Dovydaičio biografijai (šeši straipsniai įvairiomis antraštėmis). — Darbininkas, 1954.X.15, X.19, X.22, X.26, X.29 ir XI.5.

Stulginskis, Aleksandras. 50 metų amžiaus sukaktis. Prof. Pr. Dovydaitį prisiminus. — Rytas, 1936.II.1, Nr. 26.

Sužiedėlis, Simas. Dovydaitis, Pranas. — Lietuvių Enciklopedija, IV (1955), p. 141-144.

Sužiedėlis, Simas. Pirmosios pažintys Kaune. — Ateitis, 1960, Nr. 10, p. 238-239.

Šalkauskis, Stasys. Prof. Pr. Dovydaičio vaidmuo Lietuvos mokslinime. — Židinys, 1936, Nr. 11, p. 413 -422.

Šalkauskis, Stasys. Atsakymas prof. Pr. Dovydaičiui, pritaikytas jo 50 metų sukakties proga. — Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 474-481.

Tolutis, V. Didelis mokslininkas — jaunimo draugas. — Ateities Spinduliai, 1936, Nr. 12, p. 296-298.

Vaičiulaitis, Antanas. Prof. Pranas Dovydaitis. — Studentų Žodis, 1941, Nr. 7, p. 151-153.

Žagrakalys, Juozas. Pranas Dovydaitis. — N. Vaidilutė, 1936, Nr. 12, p. 478-483.

Žitkus, Kazimieras. Kryžkelių sargyboje. — Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 449.

Žiūrys, Vladas. Geras draugas. — Ten pat, p. 449.

Be parašo: Prof. Pr. Dovydaičio fondo reikalu. — Draugas, 1939.1.19. Duodamas Dovydaičio 1938.XII.19 laiškas kun. K. Urbonavičiui ir kan. P. Dogelio rašinys apie Dovydaičio kūrimąsi ūkyje.

Be parašo: Pranas Dovydaitis. — Studentų Dienos, 1946 gruodis, Nr. 3, p. 11 -14. Berods, iš šio straipsnio paplito neteisinga žinia (patekusi ir enciklopedijon), kad Dovydaitis Maskvoj klausęs paskaitų ir Mendelejevo, jau seniai mirusio ir visai Maskvoj neprofesoriavusio.

PS: 1. Daugely straipsnių, nors ir rašytų autoritetingų autorių, gausu įvairių netikslumų ar tiesiog neteisingų teiginių; tekste ir išnašose esame atkreipę dėmesį tik į vieną kitą iš tokių klaidinančių netikslumų.

2. Kita įvairi literatūra, kurioj yra medžiagos apie Dovydaičio visuomeninę veiklą ir mokslinį darbą, nurodyta išnašose; čia ribotasi tik tiesiog Dovydaičiui skirtais straipsniais.

ŠIAI KNYGAI GAUTI ATSIMINIMAI APIE DOVYDAITĮ

Reikšdami padėką, išvardijame tuos, kurie šiai knygai pateikė atsiminimų bei žinių apie Dovydaitį. Tai šie asmenys:

1. Saliamonas Antanaitis, 2. Vytautas Bieliauskas, 3. Kazys Bradūnas, 4. Kazimiera Bradūnienė-Podolskytė, 5. Juozas Brazaitis, 6. Pranas Čepėnas, 7. Vladas Čyvas, 8. Vaclovas Čižiūnas, 9. Adolfas Damušis, 10. Ona Dovydaitytė-Malko, 11. Eliziejus Draugelis, 12. Juozas Eretas, 13. Albertas Gerutis, 14. Jonas Greimas, 15. Kotryna Grigaitytė-Graudienė, 16. Jonas Grinius, 17. Valentinas Gustainis, 18. Stasys Yla, 19. Zenonas Ivinskis, 20. Domas Jasaitis, 21. Juzė Jatulytė-Lapšienė, 22. Julius Kakarieka, 23. Petras Kaminskas, 24. Feliksas Kapočius, 25. Izidorius J. Kaunas, 26. Kęstutis A. Kodatis, 27. Monika Krasnickaitė-Liulevičienė, 28. Mykolas Krupavičius, 29. Antanas Kučas. 30. Simas Laniauskas, 31. Juozas B. Laučka, 32. Stasys Lušys, 33. Antanas Maceina, 34. Antanas Masionis, 35. Jonas Matulionis, 36. Antanas Mažiulis, 37. Domas Micuta, 38. Jurgis Mikaila, 39. Kazimieras Mockus, 40. Titas Narbutas, 41. Pilypas Narutis, 42. Vincas Natkevičius, 43. Pranas Nenorta, 44. Stasys Nutautas, 45. Petronėlė Orintaitė-Janutienė, 46. Jonas P. Palukaitis, 47. Ona Penkauskaitė-Girniuvienė, 48. Juozas Prunskis, 49. J. Rainis, 50. Stasys Rauckinas, 51. Antanas Sabalis, 52. Ant. Salys, 53. M. Augusta-Apolonija Sereikytė, 54. Vaclovas Sidzikauskas, 55. Uršulė Skinulytė-Narkuvienė, 56. Rapolas Skipitis (pokalbį užrašė kun. P. Garšva), 57. Petras Spėtyla, 58. Cezaris Surdokas, 59. Simas Sužiedėlis, 60. Agota Šidlauskaitė, 61. Adolfas Vaičaitis, 62. Vytautas Vaitiekūnas, 63. Mykolas Vaitkus, 64. Vytautas S. Vardys, 65. Antanas J. Vasaitis, 66. Juozas Vydas, 67. Viktoras Vizgirda, 68. Romas Zalubas, 69. Edvardas Žemaitaitis, 70. Vincas Žemaitis, 71. Kazimieras Žoromskis, 72. Bernardas Žukauskas ir kiti.

III.

Pr. Dovydaičio raštai

RELIGIJOS MOKSLAS. BAŽNYČIOS ISTORIJA. HAGIOGRAFIJA

Biblija ir Babelis. Kaunas, 1911, II+142 psl. Atspaudas iš Draugijos, 1910, Nr. 44, 45, 46, 47 ir 48.

Kristaus problema. Kaunas, 1914, 152 psl. Atspaudas iš Draugijos, 1910, Nr. 42 -43; 1911, Nr. 50, 53 ir 59; 1912, Nr. 63, 64 ir 66-67. Draugijoje spausdinta antrašte: Problema apie Kristų.

Konstantino regėjimas. — Vilties priedas, 1913 gruodžio mėn., p. 5-9.

Išminčiai iš Rytų ir jų žvaigždė. — Ten pat, 1914, Nr. 1, p. 1 • 10; Nr. 2, p. 33 -42.

Liudvikas von Pastoras. — Ten pat, 1914, Nr. 1, p. 20 28. Parašas: Pr. D

Kristaus mirties chronologija. — Ten pat, 1914, Nr. 3, p. 65-78.

Kristaus prisikėlimas istorijos šviesoje. — Ten pat, 1914, Nr. 4, p. 97-112.

Benediktai popiežiuose. — Ten pat, 1914, Nr. 11-12, p. 337-353. Parašas: D.

Popiežius Benediktas XV. — Ten pat, p. 359-366. Parašas: D.

Popiežiaus primatas Kristaus mokslo ir istorijos šviesoje. — ten pat, p.

367 - 408.

„Blogieji“ popiežiai. — Ten pat, 1915, Nr. 1-3, p. 25-63.

Jėzaus Teresė. — N. Vaidilutė, 1922 - 23, Nr. 4, p. 167 - 184; Nr. 5, p. 213 -220; Nr. 6, p. 264 -269; Nr. 7, p. 315-324.

Šventoji Joana Pranciška Šantalienė (de Chantal) — šv. Pranciškaus Salezo dvasios draugė ir bendradarbė. — Ten pat, 1922 - 23, Nr. 5, p. 222-230; Nr. 6, p. 269- 282.

Šventojo Pranciškaus Salezo jaunystės ir studijų metai. — Ateitis, 1923, Nr. 9, p. 418 -434.

Šv. Pranciškaus Salezo draugystė su šv. Joana šantaliene ir šių dienų panseksualizmas. — N. Vaidilutė, 1924, Nr. 1, p. 24-34.

Šventųjų motinos. — Ten pat, Nr. 2, p. 63 - 71. Daugiausia rašoma apie Don Bosco motiną.

Marie Eugenie della Grazie ir jos kelias į Dievą. — Ten pat, 1924, Nr. 5, p. 226-235.

Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išdaviniai. — Soter, 1924, p. 3-35.

Hugo Grotius kaip religijos žmogus. — Ten pat, 1925, Nr. 2, p. 180 - 196.

Romos šventosios moterys pirmaisiais krikščionijos laikais. — N. Vaidilutė, 1925 Nr. 2, p. 81-88.

Etimologija ir sąvoka žodžio „religija“. — Soter, 1926, p. 1 -18.

Krikščionybė ir budizmas. — Ten pat, p. 92 - 101;. 1927, Nr. 1, p. 68-87.

Didis religinio ir socialinio gyvenimo reformatorius (šv. Pranciškus Asyžietis). — Židinys, 1926, Nr. 10, p. 173 - 179.

Religijų lyginimas seniau ir dabar. — Soter, 1927, Nr. 1, p. 17-49; Nr. 2, p. 117-145. Supažindinama su H. Pinard de la Boullaye, S.J., veikalo L’Etude comparėe dės religions I tomu (1922).

Apie priešistorinio žmogaus religijos pėdsakus Europoj. — Ten pat, 1928, Nr. 1, p. 43-74; 1929, Nr. 1, p. 11-32.

Kun. Wilhelm Schmidt, S.V.D. — Ten pat, 1928, Nr. 1, p. 81-93.

Kalėdų šventės kilmė ir plėtotė. — Ten pat, 1928, Nr. 2, p. 188 -201.

Katalikybė ir mokslas. — Židinys, 1928, Nr. 8-9, p. 142 -161.

Šių dienų mokslo persiorientavimas kai dėl žmogaus dvasios prigimties praeity ir dabarty. — Soter, 1930, p. 1 -18. 1931 m. išleistas 19 puslapių atspaudas.

Pasaulėvaizdžio ir religijos santykiai žmonijos istorijoj. — Ten pat, p. 104- 108.

Biblija. — Lietuviškoji Enciklopedija, III (1934), p. 808 - 817. Išleista atskiru atspaudu, 1934, 8 psl. Atspaude duodami ir kiti smulkesni straipsniukai: Biblija ir Babelis, Biblijos institutas, Biblinė kritika, etc.

Pranciškaus biografo bibliškas amžius (J. Jorgenseno 70 m. amžiaus ir 40 m. atsivertimo proga). — Židinys, 1936, Nr. 11, p. 435- 441. Serija straipsnių Ateityje paminėti pop. Pijaus XI 80 metų sukakčiai: Rėmai ir fonas didžios asmenybės portretui, 1937 Nr. 5-6, p. 211-215; Nr. 7-8, p. 254-257; 10 protestantų apie popiežių instituciją, Nr.9,    p. 304-309; Pijus XI — vienas tobuliausių šv. Petro papėdininkų, Nr. 11, p. 411-414; Nr. 12, p. 452-460; Pijus XI Lietuvoj prieš 18 metų, 1937 -38, Nr. 2(14), p. 575-588.

FILOSOFIJA IR FILOSOFIJOS ISTORIJA

Žinojimas ir tikėjimas. — Ateitis, 1912, Nr. 1, p. 41 -45; Nr. 2, p. 65-72; Nr. 8, p. 324-333; Nr. 9, p. 379-389; Nr. 10, p. 419-425; Nr. 11-12, p. 481 -508.

Istorijos filosofija ir jos problemos. — Vilties priedas, 1914, Nr. 9- 10,    p. 273-334.

Iš empirinės psichologijos. Iš racionalinės (metafizinės) psichologijos. — Lietuvos Mokyklos atskiras skyrius „Mokymo pavyzdžiai“, p. 1-36 (empirinei psichologijai skirti 23 psl., racionalinei — 13 psl.), pridėti prie šio žurnalo 1919 kn. 1. Tai vidurinėms mokykloms skirta psichologijos kurso santrauka.

Iš elementarinės logikos. — Ten pat, p. 37 - 72 (p. 37 - 56 pridėti prie L. Mokyklos 1919 kn. 1, o p. 57 - 72 — prie 1919-20 kn. 2). Gale pažymėta, kad tai „pirmosios logikos dalies pabaiga“.

Filosofijos kilmė, jos sąvoka, darbo sritys ir uždaviniai. — Logos, 1921-22, Nr. 1-2, p. 1-7.

Ar esama tautinės filosofijos? — Ten pat, p. 27-40. Pateikiamos W. Wundto, H. Bergsono ir J. Benrubio pažiūros, o pabaigoj keliamas klausimas, kokia „lietuvių filosofijos vieta kitų tautų filosofijoj“. Filosofiškos ir teleologiškos skruzdžių svetingumo problemos pagal E. Vasmano tyrinėjimus. — Ten pat, 1923, Nr. 1-2, p. 81-94.

Wilhelm Windelband. — Ten pat, p. 135 - 138.

Georg von Hertling. — Ten pat, p. 139 - 144.

Remigijus Stolzle. — Ten pat, p. 152 -156.

Emile Boutroux. — Ten pat, p. 156 - 164.

Šių dienų dorinės problemos. — Ten pat, 1925, Nr. 1, p. 26-31. Tai įvadas Dovydaičio Maskvos universitete 1910 m. premijuoto darbo apie Guyau etikos sistemą.

Hugo Grotiaus pirmatakai. — Ten pat, 1926, Nr. 1, p. 107-119.

Guyau moralės mokslo kritika. — Ten pat, 1926, Nr. 2, p. 224-249; Nr. 3, p. 308-332. Ištraukos iš Maskvos universiteto 1910 m. premijuoto darbo.

Šių dienu filosofinės pasaulėžiūros kovų laukas. — Židinys, 1926, Nr. 1-2, p. 22-34; Nr. 4, p. 213-219; Nr. 6-7, p. 389-396; Nr. 8-9, p. 24-35; 1928, Nr. 8-9, p. 121-135. Iš pradžių buvo užsimota dar platesnė apžvalga, kaip tai rodo pirmojo straipsnio titulinė antraštė:

Idealizmo pasaulėžiūros laimėjimai šių dienų filosofijoj, moksle ir literatūroj.

Organizmo ir gyvybės idėja šių dienų biofilosofijoj (H. Driescho 60 m. amžiaus sukaktuvių proga kaip įvadas į jo biofilosofiją). — Logos, 1928, Nr. 1, p. 85-112.

Organizmo ir gyvybės sąvoka H. Driescho biofilosofijoj. — Ten pat, 1928, Nr. 2, p. 169 - 178.

Erich Becher. — Ten pat, 1929, Nr. 1, p. 99 - 109.

šv. Augustino asmenybės modernumas ir jo filosofijos aktualumas. — Ten pat, 1930, Nr. 2, p. 145 - 176.

Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idėjos. — Ten pat, 1931, p. 33-78.

Istorijos filosofija ir jos problemos. — Ten pat, 1932, p. 97 - 144.

Šių laikų biologų pažiūros į gyvybės reiškinius. — Ten pat, 1933, p. 81-128; 1934, Nr. 2, p. 161-187; 1935, Nr. 1, p. 53-64; Nr. 2, p. 125-145; 1937, Nr. 1, p. 57-68. Dar buvo pažymėta, kad „bus daugiau“, bet tolesnio tęsinio nebebuVo. Šio straipsnio pirmosios dalys spausdintos ir Kosmose, 1933, p. 1-16; 1934, p. 1-34.

Aristotelis. — Lietuviškoji Enciklopedija, I (1933), p. 1060- 1066 (vidury trumputis L. čeraškos intarpas apie Aristotelio biologiją). Išleistas ir atspaudas.

Augustinas. — Ten pat, II (1934), p. 138- 145. Išleistas ir atspaudas.

Edmund Husserl. — Logos, 1938, p. 187 - 190.

GAMTOS MOKSLAI, JŲ ISTORIJA

Šis tas apie darvinizmą ir p. Avižonio principus. — Draugija, 1910, Nr.

39, p. 209-230. Parašas: Pr. D.

Žmogaus išsirutulojimas ir paleontologija, 1914, IX+24 psl. Atspaudas iš Draugijos, 1913, Nr. 77 - 78 ir 82.

Dėl gyvulių proto. — Vilties priedas, 1914, Nr. 7, p. 214-224; Nr. 8, p. 225 -242.

Gamta, jos pažinojimo pragumas ir nauda. — Ateitis, 1917, Nr. 9, p. 270 275.

Gamta, gamtos mokslas ir jo skirstymas. — Kosmos, 1920 - 21, Nr. 1, p. 3-9.

Materija, kūnai ir jų svarbiausios bendrosios ypatybės. — l'en pat, p. 10-23. Tai vadovėlinė medžiaga: ,ypir!mutinis fizikos ir iš visa gamtotyros skyrelis“. Panašios medžiagos buvo Dovydaičio spausdinta jau Ateityje, 1917, Nr. 10, 11 ir 12, p. 289- 297, 326-332 ir 363-368.

Pirmoji kelionė aplink žemę prieš 400 metų (1519- 1522). — Ten pat, p. 42 -50.

Iš fizinės geologijos. — Ten pat, p. 62 - 70.

Kosmogonijos hipotezės. — Ten pat, p. 70 - 79.

Atomistikos plėtotė (iš H. Rubenso). — Ten pat, 1920-21, Nr. 2-3, p. 131-141.

Organizmo narvelis sąjungoj su kitais narveliais (iš Hertwigo, Kraepe-lino, Schaefferio, Schmeilio ir kt.). — Ten pat, p. 157- 166.

Žmogaus dirksnių sistema ir josios funkcijos (iš F. Birknerio ir keleto kitų). — Ten pat, p. 173- 195.

Organizmų descendencijos (kilimo) hipotezė (iš Kraepelino, Schaefferio ir kitų). — Ten pat, p. 196-210.

Žmogus ir gyvulys (iš F. Birknerio ir kitų). — Ten pat, p. 211- 225; Nr. 4-5, p. 412 -422; 1922-23, Nr. 1, p. 66-72; Nr. 2, p. 193-195.

Dabarties žmonių tipai (iš Kraepelino, Schaefferio ir kitų). — Ten pat, 1920-21, Nr. 2, p. 226-232.

Žmogaus galvos smegenų svoris įvairiais atžvilgiais (iš Birknerio, Bu-schano ir Rankės). — Ten pat, p. 233-239.

Ernestas Haeekelis ir aplink jį. — Ten pat, p. 269-291.

Mūsų pojūčių praplėtimas fizikos pagalba (pagal V. Kodveisą). — Ten pat, 1920-21, Nr. 4-5, p. 313-336.

Ugnikalniai — jų problemos ir jų išsiliejimo reiškiniai (iš Abelio ir kitų). — Ten pat, p. 357 - 363.

Apie senėjimą ir pajaunėjimą (pagal E. Liecką). — Ten pat, p. 391 -405.

Mirtis badu (pagal A. Pūtterį). — Ten pat, p. 406-411.

Dantė ir viduramžių pasaulėvaizdis (iš V. Engelhardto ir kitų). — Ten pat, p. 440 - 443.

Andrius Vezalius. Naujosios žmogaus anatomijos pagrindėjas (iš K. Sud-hoffo ir kitų). — Ten pat, p. 444-453.

Rogeras Bakonas. — Ten pat, 1922-23, Nr. 1, p. 80-87.

Šis tas apie mūsų ir nemūsų žiemas. — Ten pat, Nr. 2, p. 151 - 166.

Iš kovų su žemės viršūne (anglų ekspedicijos į Everesto kalną). — Ten pat, Nr. 2, p. 172-176; Nr. 3, p. 264-269; 1924, Nr. 4, p. 372-376.

Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci). Gamtininkas, technikas, išradėjas. — Ten pat, 1922 - 23, Nr. 2, p. 198- 216.

Apie šiltas ir šaltas vasaras kitur ir pas mus. — Ten pat, Nr. 3, p. 258-261.

Vulkanizmo reiškinių priežastys (pagal Schusterį ir kitus). — Ten pat, p, 269 -283.

Apie Koperniko giminę ir tautybę. — Ten pat, p. 305 - 310.

Moksliškoji ir praktiškoji meteorologijos reikšmė (pagal C. Dorną). — Ten pat, 1924, Nr. 1, p. 36 - 46.

Jonas Rankė ir jo „Žmogus“. — Ten pat, p. 70 - 82.

Oskaro Hertwigo darvinizmo kritika. — Ten pat, Nr. 2, p. 157 - 174.

Aleksandras Humboldtas ir jo „Kosmos“. — Ten pat, p. 183-195.

Kaip stovi gyvijos evoliucijos problema šių dienų geologijoj ir paleontologijoj? — Ten pat, Nr. 3, p. 243-271.

William Thomson, paskiau lordas Kelvin. — Ten pat, p. 294 - 301.

Šių dienų gamtos mokslo problemos katalikiškos programos šviesoj. — Židinys, 1925, Nr. 2, p. 104-111.

Paukščių perėjūnų kelionės naujųjų tyrimų šviesoj. — Kosmos, 1925, Nr.2, p. 85-90; 1926, Nr. 9, p. 331 -339.

Baluchitherium Grangeri, visų laikų didžiausias žarnynų žinduolis. — Ten pat, 1925, Nr. 4, p. 220 -224.

Kanto santykiai su gamtos ir gretimaisiais mokslais. — Ten pat, Nr. 6, p. 317 - 320. Įvedamosios pastabos į Kantui skirtąjį Kosmoso numerį.

Kanto fiziškoji geografija. — Ten pat, p. 339-343.

Kantas ir descendencijos teorija (pagal W. May). — Ten pat, p. 344-357.

Kanto kosmogonija bei kosmologija tikrumos, istorijos ir šių dienų mokslo šviesoj. — Ten pat, p. 366 - 384 ir 390 - 394 (vidury įglausta B. Ko-dačio kalba, p. 384- 390).

Senojo kalendoriaus galas pas mus ir kitur. — Ten pat, 1926, Nr. 1, p. 17-21.

Priešistorinio žmogaus javai ir naminiai gyvuliai. — Ten pat, Nr. 4-5, p. 185-192.

G. B. Grassi. — Ten pat, Nr. 7-8, p. 306-318.

Apie vieną paukščių tyrimo įstaigą Lietuvos pašonėj (Rasytės paukščių stebyklą). — Ten pat, Nr. 10, p. 403-408.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio gamtos jausimas. — Ten pat, p. 420-423.

Pasteuro asmenybės ir pasaulėžiūros keli bruožai. — Ten pat, Nr. 11 - 12, p. 483-493.

Atsigimimas ir paveldėjimas. — Ten pat, 1927, Nr. 2-3, p. 49-83.

Iš gamtos mokslo istorijos prieš renesansą. — Ten pat, Nr. 10-11, p. 383-412.

Pierre Simon Laplace. — Ten pat, p. 424 - 427.

„Trijų karalių“ žvaigždė. — Ten pat, 1928, Nr. 1, p. 48 - 55.

M. Berthelot — chemijos istorininkas. — Ten pat, Nr. 2, p. 93 -101.

Kas yra tas Linėjaus „Juvenus ursinus Lithuanus“? Atsišaukimas į visus Linėjaus tyrinėtojus bei gerbėjus. — Ten pat, Nr. 3, p. 152. Į tą atsišaukimą vėliau gauti Kosmo Skaitytojo, A. B. Ugglos ir Pov. Karazijos atsiliepimai buvo išspausdinti tų pačių metų Nr. 9, p. 409-416.

Naujausi duomenys apie pirmapaukščius. — Ten pat, Nr. 5-6, p. 320-328.

Kada žmonės ilgiau gyvendavo — seniau ar dabar ir ar verta gyvenimą ilginti dirbtinėmis priemonėmis? — Ten pat, Nr. 10-11, p. 470-473.

Vėžys — pikčiausia ir paslaptingiausia liga. — Ten pat, p. 478-489.

William Harvey. — Ten pat, p. 533 - 542.

Roald Amundsen. — Ten pat, 1929, Nr. 6, p. 235 - 239.

Lietuvos gintaras. — Gamtos Draugas, 1929, Nr. 6, p. 73-86; 1930, Nr. 5, p. 70-73.

Kaip tiriama ir kas žinoma apie Žemės stratosferos aukščiausius sluoksnius? — Kosmos, 1929, Nr. 9, p. 327 - 332.

Nauja medžiaga E. Haeckelio biografijai. — Ten pat, 1930, Nr. 2, p. 59-62.

Gustavas Steinmannas ir žmogaus kilmė. — Ten pat, Nr. 3-4, p. 89 - 93.

Kelionės į šiaurės lėktuvais. — Ten pat, Nr. 5, p. 124 -131.

„Robinzonas Kruzė“, jo autorius ir sala. — Gamtos Draugas, 1931, p. 62 -64, 119- 123, 153- 159; 1932, p. 28 -32.

Žemės ir Kosimo vanduo bei ledas. — Kosmos, 1932, Nr. 7-12, p. 169-174. Duotas „įvado vietoj“ į tą numerį, skirtą vandeniui ir jo problemoms — pagerbti Lietuvos Hidrometrinio Biuro 10 m. darbui ir prof. S. Kolupailai.

Kaip nešvarus vanduo švarinamas ir kaip jis pats apsišvarina. — Ten pat, p. 324 - 328.

H20 (žiupsnis populiarių žinių apie vandenį). — Gamtos Draugas, 1932, p. 180-191.

Iš mūsų pasaulivaizdžio istorijos: I. Nuo seniausių laikų iki Koperniko (geocentrinio pasaulivaizdžio istorija), II. Mikalojus Kopernikas (heliocentrinio pasaulivaizdžio vaizdavimas 16-me šimtmety).— Kosmos, 1933, Nr. 7 - 12, p. 161 - 288.

Iš Mendelejevo biografijos. — Ten pat, 1934, Nr. 1-3, p. 35-47.

Žemės reljefo praeities kai kurios problemos. — Ten pat, Nr. 7 -12, p. 160 - 167.

Fridjof Nansen. — Ten pat, Nr. 10-12, p. 463-468.

Grigas Jonas Mendelis. — Ten pat, 1935, Nr. 4-6, p. 57-76.

Mendelio užmiršimas, prisikėlimas ir triumfas. — Ten pat, p. 77 - 104. Šių dviejų straipsnių atskiras 52 puslapių atspaudas.

Iš mirusių genetikų gyvenimo ir darbų (apie J. R. Lotsy ir E. Baur).— Ten pat, p. 202 - 213.

Dviejų didžių astronomų gimimo šimtmetinės (apie S. Newcomb ir G. V. Schiaparelli). — Ten pat, 1936, Nr. 1-3, p. 113-120.

Hugo de Vries. — Ten pat, Nr. 4-6, p. 258-264.

Erich Wasmann. — Gamtos Draugas. 1936, Nr. 9-10, p. 129-146.

J. Reinke. Gamtininko kopimas nuo kurmio iki kikilio. — Ten pat, Nr. 11, p. 165-176.

Andrė-Marie Ampere. — Gamtos Draugas, 1937, Nr. 5-6, p. 65 - 71 ir 75-87 (vidury A. Puodžiukyno intarpas).

Pierre Duhem. — Ten pat, Nr. 9, p. 129 - 144.

Kas yra visata: mašina ar mintis? J. Jeanso 60 metų amžiaus sukakties proga. — Kosmos, 1938, Nr. 1-3, p. 4-12.

Niels Stensen ir jo gamtotyros darbai. — Ten pat, Nr. 4-6, p. 152-161.

Alexis Carrel ir jo „Žmogus — nepažįstama būtybė“. — Ten pat, p. 180 - 186.

Richard Hertwig. — Ten pat, Nr. 7-9, p. 269-274.

Edgar Dacque. — Ten pat, p. 274-286.

Evoliucija. — Lietuviškoji Enciklopedija, VII (1939), p. 1371 -76. Išspausdintas ir atspaudas.

O. Urbacho straipsnis „Esminis skirtumas tarp žmogaus gyvulio“ apie A. Gehleno antropologiją. — Kosmos, 1939, Nr. 10-12, p. 373-384. Prie šio vertimo Dovydaičio prierašai sudaro kone tiek pat teksto, kiek pats straipsnis. Išleistas ir atspaudas, 1940, 10 psl.

PEDAGOGIKA IR JOS ISTORIJA

Ottonas Willmannas. — Vilties priedas, 1914, Nr. 7, p. 202 - 210. Parašas: Pr. D.

Dėl lotynų kalbos skaitymų gimnazijoj. — Lietuvos Mokykla, 1919, kn. 1, p. 39-45.

Auklėjimas mokymas romėnų senovėj (iš K. Hosius). — Ten pat, p. 471-486. p. 185-202.

Otonas Willmannas. — Ten pat, p. 203 - 222.

Koedukacija aukštesniose mokyklose. — Ten pat, p. 231-239. Buvo pažymėta „bus daugiau“, bet tęsinio nebebuvo.

Kultūra, auklėjimas, religija (iš Wunderlės). — Ten pat, 1921, Nr. 1, p. 1-15.

Pedagogijos mokslas ir jo padėtis kitų mokslų tarpe (iš R. Stolzlės).— Ten pat, Nr. 2-3, p. 49 - 62.

Dabarties auklėjimo srovės (sekama P. Hoche). — Ten pat, Nr. 4-6, p. 145-151.

Jaunuolių kūno ir dvasios plėtotės lygiagretumas (pagal Hoffmanną). —_ Ten pat, p. 165 -171.

Auklėjimas ir mokymas graikų senovėje (iš E. Drerupo). — Ten pat, Nr. 10-11, p. 457-471.

Auklėjimas mokymas romėnų senovėj (iš K. Hosius). Ten pat, p. 471-486.

Kuo yra Dantė pedagogui. — Ten pat, 1922, Nr. 1, p. 12-15.

Don Bosco — jaunimo draugas ir auklėtojas. — Ten pat, Nr. 8-9, p. 326-331.

Kun. Bosko jaunystės ir mokslo metai. — Ateitis, 1923, Nr. 1, p. 28-43.

Descendencijos (evoliucijos) teorija mokykloj. — L. Mokykla, 1923, Nr. 1, p. 17-22.

Robinzonas Kruzė — jaunimo skaitymai. — Ten pat, Nr. 4, p. 162 - 168.

Apie auklėjimo mokslo ir darbo principus moderniosios ir krikščioniškosios pasaulėžvalgos šviesoj. — Ten pat, 1924, Nr. 2, p. 53-58.

Kultūra, religija, mokykla. Kaunas, 1930, 32 psl. Atspaudas iš Lietuvos Mokyklos, 1930, Nr. 11, p. 401 - 416, kur tas straipsnis paskelbtas kaip „atviras laiškas Lietuvos mokytojams(oms)“.

VISUOMENINIO POBŪDŽIO STRAIPSNIAI

Šių dienų susidomėjimas šventuoju Pranciškum. — šv. Pranciškaus Varpelis, 1923, Nr. 1, p. 4-15.

Šv. Pranciškaus reikšmė mūsų laikams. — Ten pat, Nr. 4, p. 5 -15.

Garcia Morenas — didis valstybininkas. — Ateitis, 1923, Nr. 4, p. 199-210.

Krikščioniško solidarizmo socialekonooninė sistema (dėstoma H. Pescho mintys). — Logos, 1927, Nr. 1, p. 83-91. Tas pats straipsnis spausdintas ir Židinyje, 1927, Nr. 5-6, p. 369 - 379.

V. E. Ketteleris — tikrai modernas kunigas ir vyskupas. — Tiesos Kelias, 1927, Nr. 12, p. 689-731.

Ketteleris — socialinis vyskupas. — Krikščionis Demokratas, 1927, Nr. 3-5, p. 171-188.

Didžio vyskupo V. E. Kettelerio jaunystės, studijų ir civilinės tarnybos metai. — Ateitis, 1927, Nr. 12, p. 570 - 581.

„Gaila man minios“. — Darbininkas, 1930, Nr. 44, 45 ir 46.

Tarp 550 metų atgal ir 550 metų priekin (mintys krikščionybės Lietuvoje sukakties proga). — Ateitis, 1937-38, Nr. 5-6(17-18), p. 765-776.

KULTŪROS ISTORIJA

Karolis Didysis (1100 metinėms jo mirties paminėti). — Vilties priedas, 1914, Nr. 2, p. 50-54. Parašas: Pr. D.

Jonas Husas. Faktai ir principai. — Ten pat, 1915, Nr. 4, p. 81 -112.

Istorijos mokslo įžanga. — Ateitis, 1917, Nr. 6, p. 161 -169.

Iš priešistoriškosios gadynės. — Ten pat, Nr. 7, p. 208 -221; Nr. 8, p. 225-233.

Indoeuropėnai, jų kilmė, išsiplatinimas ir kultūra. — Ten pat, Nr. 9, p. 257 -265.

Rytų istorija. — Lietuvos Mokykla, 1918; priedas „Mokymo pavyzdžiai“. 1-96. Tai Ateityje pradėto vadovėlinio kurso tęsinys nuo paragrafo 31. Viena proga Dovydaitis yra pažymėjęs, kad šiam istorijos vadovėliui yra naudojęsis G. Kocho Lehrbuch der Geschichte ftir hohere Leh-ranstalten (L. Mokykla, 1924, Nr. 1, p. 27).

Enrica von Handel-Mazzetti. — N. Vaidilutė, 1921 -22, Nr. 1, p. 39-47; Nr. 2 -3, p. 113-119.

Apie apdarą. — Ten pat, Nr. 2-3, p. 72-83; Nr. 5, p. 234-240.

Dantė ir Beatričė. — Ten pat, 1921 -22, Nr. 2-3, p. 123- 134; Nr. 4, p. 184-193; Nr. 5, p. 256-263; 1922 -23, Nr. 1, p. 20-26; Nr. 2, p. 70-79; Nr. 3, p. 117-124.

Dantės „Komedija“ kaip katalikiškas meno kūrinys (iš dr. O. Millerio). — Draugija, 1922, Nr. 9 -10, p. 377 - 386.

Ernestas Psicharis — Renano sūnaitis. — Ateitis, 1922, Nr. 6, p. 130 -136.

Įvairių tautų moters padėtis įvairiais laikais. — N. Vaidilutė, 1922-23, Nr. 5, p. 231 -234; 1924, Nr. 1, p. 38-41; Nr. 2, p. 89- 92.

Graikų moters. — Ten pat, 1925, Nr. 1, p. 38 -39; Nr. 2, p. 89- 94.

Iš svaigiųjų gėrimų istorijos, ypatingai atsižvelgiant į klasikinę senovę (sekdamas ir papildydamas M. Schusterį). — Santūra, 1926-27, sąs. 1-2, p. 3-19. Lietuvių katalikų blaivybės draugija šį straipsnį išleido atskira brošiūra (1927), kurioj autoriumi nurodomas M. Schuster, o Dovydaitis — tik vertėju.

Dvejos sukaktuvės Europos dvasios istorijoj arba prasmingas 529-jų metų sinchronizmas (tais pačiais 529 on. uždarymas Platono Atėnuose įkurtos akademijos ir Italijoj Monte Cassino benediktinų pirmojo vienuolyno įkūrimas). — Logos, 1929, Nr. 2, p. 161-165.

Lyčių kova dėl primato arba apie androkratijos ir gynaikokratijos rungtynes praeity ir dabarty. — N. Vaidilutė, 1933, Nr. 7, p. 257 -284.

Erazmas Roterdamietis. — L. Mokykla, 1936, Nr. 12, p. 737- 742; 1937, Nr. 1, p. 10-16; Nr. 2, p. 91-103; Nr. 3, p. 171-182; Nr. 4, p. 253-274; Nr. 5, p. 334-341.

BIOGRAFINIAI STRAIPSNIAI APIE MŪSŲ ŽMONES

Kristijonas Donelaitis (200 m. gimimo sukaktuvėms paminėti). — Vilties priedas, 1914, Nr. 8, p. 243-256. Parašas: Pr. D. Siūlė poeto pavardę rašyti Donalaitis.

Mokytojas Juozas Jonas Palukaitis. — L. Mokykla, 1918, Nr. 7-8, p. 173 - 189.

Vytautui Endziulaičiui atminti. — Ateitis, 1919 liepos mėn., p. 43 - 46. Perspausdinta P. Maldeikio redaguotame leidiny Vytautas Endziulai-tis, 1965, p. 31 - 33.

Vincas Dovydaitis. — Ateitis, 1920, Nr. 6-7, p. 173- 177 ir 180- 184; 1924, Nr. 3, p. 161-163; 1930, Nr. 10, p. 436-437.

A.a. Jonas Jablonskis. — Darbininkas, 1930, Nr. 8 ir kt.

A.a. Marija Pečkauskaitė. — Ten pat, 1930, Nr. 32 ir 33.

Vyskupui Mečislovui Reiniui laiškas jo amžiaus 50 metų sukaktuvių proga. — Ateitis, 1934, Nr. 2, p. 72-81.

Profesorius Juozas Eretas. — Ten pat Nr. 11, p. 437 -448.

Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui, „Ateities“ pirmajam redaktoriui, trumpas atviras laiškas jo 75 metų amžiaus sukaktuvių proga. — Ten pat, 1935, Nr. 8-9, p. 362-368.

A.a. kun. Vytautas Lapšys. — Ateitis, 1936, Nr. 4, p. 189 -191.

Straipsniai 1936 m. Ateityje (Nr. 2, 3, 4 ir 5-6) apie vysk. Kazimierą Paltaroką: Kai Kaziuko dar nebuvo (p. 80-85), Židinys, kur Kaziuko gyvybė įsižiebė (p. 121-129), Kai Kaziukas mažas buvo (p. 170- 174), Kaziukas Mintaujos gimnazijoj (p. 213-217).

Tu, aš ir aplink mudu. Draugiškas pasišnekučiavimas su kolega prof. dr. Stasiu Šalkauskiu jo 50 metų amžiaus sukakties proga. — Ateitis, 1936, Nr. 5-6, p. 221 -226.

Vysk. Justino Staugaičio — bibliškas amžius. — Ten pat, 1936, Nr. 11, p. 401 -403.

Kun. Peliksas Martišius. Kaunas, 1939, 16 psl. Atspaudas iš L. Mokyklos, 1939, Nr. 3, p. 230-234; Nr. 4, p. 308-316.

Kun. P. Martišiaus dienos gimnazijoj. — Ateitis, 1939 vasario mėn., p. 414 - 420.

Gerų moksleivių geras kapelionas (apie kun. K. Urbonavičių). — Ten pat, 1939 kovo mėn., p. 478 - 480.

Bernardas Kodatis. — Kosmos, 1939, Nr. 4 - 6, p. 97 - 100; Nr. 7 - 9, p. 292.

Vincas Čepinskis. — Ten pat, 1940, p. 353.

ATEITININKŲ IDEOLOGIJA

Mūsų idėjos. Pirmosios knygutės. Ateities leidinys Nr. 25, Kaunas, 1922, 163 psl. Pratartis (p. 3-7) pasirašyta faktinio leidėjo Studentų ateitininkų centro valdybos (tuometiniu terminu — tarybos). Nors tai ir nepažymima, visi iš Ateities 1911 -13 m. perspausdintieji straipsniai yra Prano Dovydaičio. Būtent: Trys pagrindiniai klausimai, p. 9-48 (Trys pamatiniai klausimai, 1911, Nr. 1, p. 6-26; pasirašyta: Ateitininkai), Indiferentizmas, p. 49-72 (1911, Nr. 10, p. 412-418; Nr. 11-12, p. 477 -482; pasirašyta: A-as); Kultūros problema, p. 73-94 (1911, Nr. 2, p. 42-51; pasirašyta: A); Sąžinė ir laisvė, p. 95-117 (1911, Nr. 3, p. 76- 82; Nr. 4, p. 136-140; Nr. 5, p. 201-206; Nr. 6-7, p. 224-228; pasirašyta: A; „Mūsų idėjose“ perspausdinta be pabaigos: „šio straipsnio galas bespausdinant yra dingęs ir jį tegalėsime išspausdinti antrose knygose“ (p. 117), kurios liko tik žadėtos); Tikėjimas į Dievą ir gamtomokslis, p. 118-162 (1913, Nr. 2, p. 74-80; Nr. 4, p. 176-181; Nr. 5-7, p. 284-290; pasirašyta: A.Z.). „Mūsų idėjose“ ankstesnių Dovydaičio straipsnių kalba taisyta kalbininko ir žymiai patobulinta.

Dešimt metų ir kaip toliau. — Ateitis, 1921, Nr. 1 - 3, p. 3 - 5.

Jaunime, turėk idėją! — Ten pat, 1922, Nr. 1 - 3, p. 3 - 5. \

Ateitininkų jaunime, pažink savo uždavinių svarbą ir kilnumą. — Ten pat, 1924, Nr. 7-9, p. 337- 339.    \

15-os metų Kongresas ir kas toliau... — Ten pat, 1925, Nr./x - 8, p. 321-322.

Ateitininkai praeities, dabarties ir ateities Lietuvos gyvenime. — 1925 m. kongreso Ateities specialus numeris, p. 28-32.

Iš prof. Dovydaičio kalbų Reorganizacinę Ateitininkų Konferenciją Palangoje pradedant ir baigiant. — Ateitis, 1927, Nr. 10, p. 441-444. Ateitininkų istorijos straipsnių serija 1935- 36 m. Ateityje: 25-sius metus pradėdami (Nr. 2, p. 65-66), Lietuvos moksleivių tikrieji keliai ir šunkeliai. Žvilgsnis atgal ateitininkijos 25 metų sukaktuvių proga (Nr. 5, p. 204-208; Nr. 6-7, p. 265 -269; Nr. 8-9, p. 334-340); Antikristo karalystės veikėjai Lietuvoj prieš 30-25 metus (Nr. 10, p. 398-405); Antikristo tarnai universitetų katedrose (Nr. 11, p. 461-468); Aušrinė ir aušrininkai, Ateitis ir ateitininkai (Nr. 12, p. 528-536); „Ateities“ pasirodymo poveikis prieš 25-rius metus (1936, Nr. 1, p. 31-35).

Pr. Dovydaičio bibliografijų ligi šiolei buvo sudarytos dvi: St. Šalkauskio straipsnyje Židinyje (1936, Nr. 11, p. 416-419) ir LKMA Suvažiavimo Darbuose, II (1937), p. 450-454. Tarp jų yra nemaža nesutikimo. Todėl ši bibliografija buvo sudaroma iš pačių šaltinių. Tik keleto Dovydaičio straipsnių nepavyko surasti. Daugiau negu anose bibliografijose jo straipsnių šįkart teikiama. Tačiau ribojamasi tik stambesniais ar šiaip reikšmingesniais straipsniais.

PAVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abel 755
Abraomas 613, 650
Adomaitis (Vienkojis) 40-41, 111-112
Adomas 290
Agnietė, šv. 539
Akvilina, šv. 539
Alabatis 625
Alantas, V. 218
Alekna, A. 130, 137, 205, 557, 563
Aleksa, K. 579, 581
Aleksandravičius, A. 562
Aleksandravičius, V. 53-54, 718
Aleksis, A. 718 Alio, E. B. 610
Aloyzas, šv. 687
Ambrasas 14
Ambraziejus, šv. 540
Ambrozaitis, K. 258, 400-404, 421, 438-439, 447, 452-458, 460, 492-493, 599, 601
Amen-em-opė 609
Ampere, A. M. 660, 757
Amundsen, R. 660, 756
Anastazija, šv. 539
Anbinderis, T. 209
Andrėe, S. A. 660
Andruška, B. 599, 687
Andziulaitis-Kalnėnas, J. 56, 80
Anglas, A. 599
Antanaitis, M. 461
Antanaitis, S. 135, 137-138, 149, 153, 557, 578, 722, 749, 751
Anwander, A. 611
Aperavičius, J. 368
Aristotelis 625, 651, 658-659, 754
Arminaitė, V. 557
Arminas, P. 48, 56, 80, 556-557, 561
Arndt, A. 206, 676
Augustinas, šv. 176, 414, 498, 568, 601, 611, 625, 657-658, 662, 675, 754
Austrevičius, J. 28
Avižienius, J. 518
Avižienius, K, 341
Avižonis 300
Avižonis, P. 101, 205, 489, 498, 557, 579-580, 582, 584, 661, 741, 754


Bacevičienė, V. 110
Bacevičius, J. 110
Bacevičius, Vincas 18
Bacevičius, Vincas 110-111
Bacevičius, Vytautas 18
Bacevičiūtė, G. 18
Bacevičiūtė-Berkevičienė, Magdalena 110
Bacevičiūtė, Marytė 110
Bacon, R. 660, 755
Bačkus, J. 300
Baden, M. von 160
Baden-Powell, R. 500
Bagdonas, J. 557
Bagdonas, M. 518
Bakšytė-Karvelienė, V. 331
Balčikonis, J. 557
Balčytis, St. 557
Balčiūnas, S. 417
Baldauskas, J. 618, 625, 627
Balevičaitė, K. 535, 540, 542
Balogh, E. 598-599
Balsys, V. 676
Baltramonaitis 493
Banaitis, Br. 560
Banaitis, K. V. 137
Banaitis, S. 134, 137, 560, 722
Baniulis, V. 403, 456
Bankauskas, Č. 587
Baranauskas, A. 1011
Baranauskas, J. 418
Barisas, J. 378
Baršauskas, K. 315
Barštytė, A. 446
Bartoloni, R. 203, 414-415
Barzdukas, St. 385, 732-733, 749
Basanavičius, J. 116, 514, 517, 606, 633
Bateson, W. 582
Bauba, K. 200, 414, 418, 724, 733
Bauer, B.  652
Baur, E. 645, 757
Bavink, B. 643
Beatričė 539, 662, 759
Becher, E. 754Beecher-Stowe, H. 206, 700
Bendoravičius (Bendorius), A. 580
Bendorius, P. 80
Benediktas XV 125, 752
Benediktov 91
Benrubi, J. 753
Bergson, H. 99, 625, 753
Berthelot, M. 583, 586, 660, 756
Bezold, C. 180
Bičiūnas, V. 300
Bieliauskas, V. 13, 18, 751
Bielinis, K. 726
Bieliukas, K. 579
Bielskus, P. 122, 332, 345, 381, 404, 426, 450
Birkner, F. 648, 743, 754-755
Birutė 392, 620
Biržiška, M. 147, 149-150, 557, 564, 618, 710-711    
Biržiška, Vc. 617-618, 620, 623-624, 627, 694, 737,
Bistras, L. 164, 184, 285, 331, 358, 372, 379, 401, 510, 598, 627
Bistrickas, A. 381, 732
Bytautas, R. 325, 509, 514, 601-602, 727
Bizauskas, A. 503
Bizauskas, K. 158, 329, 331, 335-336, 341, 346, 357-358, 362, 364,
366, 369, 372, 503-506, 509, 511, 518, 520, 557, 562-563, 570, 587, 728-730, 736
Blauzdžiūnaitė-Motekaitienė, Iz. 446
Blažys, J. 599
Blonskis, J. 44-45, 749
Bohner, Ph. 742
Bohr, N. 634
Bolland, G. 652
Bonsdorff, T. I. 587
Borisevičius, V. 509
Borromeo, C. 490
Bosco, G. 522, 539, 565, 662-663, 752, 758
Boutroux, E. 753
Bradūnas, K. 431-432, 523-524, 751
Bradūnienė-Podolskytė, K. 472, 751
Branca, W. 644
Brazaitis, J. 196, 199, 224, 491, 627, 668, 751
Brazdžiūnas, P. 579
Brazys, T. 605
Bredelis, A. 427
Breiva, J. 275
Brenderis, Pr. 606, 615
Brizgys, V. 676
Brom, G. 180
Brundza, K. 579
Bruno, G. 490, 625
Bružikas, J. 81
Būčys, P. 213, 381, 580, 583, 589, 640, 741
Buda 651
Budrevičienė 232
Budrevičius, P. 232, 418
Būga, K. 557, 637
Buytendijk, F. J. J. 181, 500
Bukaveckas 108
Bulota, J. 557
Buschan, G. 755
Butkevičius, F. 578, 587, 595
Butkus, Pr. 427


Campell, T. 589 Carrel, A. 660, 757
Casel, O. 610, 654
Cecilija, šv. 539
Cezaris 187
Chantal, J.-F. de 539-540, 655, 752
Chateaubriand, R. 206, 209, 700
Chojnacki, S. 302
Choronžickis, V. 418
Churchill, W. 171
Ciceronas 698
Ciplijauskas, L. 73
Comte, A. 638
Curie, M. 546

Čarneckis, V. 300, 303, 372, 381
Čeilytkaitė-Žagrakalienė, A. 422
Čelpanov, J. 99
Čepėnas, Pr. 165, 619, 622-623, 626-627, 751
Čepinskis, V. 578-580, 582-584, 586, 589, 593, 595, 629-630, 637, 640, 739, 741, 748, 760
Čeraška, L. 579, 754
Červinskienė, E. 741
Česaitis, I. 378
Česaitytė, J. 368
Česnys, B. 378, 509, 605-606, 610, 615, 618-619
Čyvas, VI. 250, 751
Čižauskas, J. 64-65
Čižiūnas, Vc. 231, 237, 243-244, 249-250, 751


Dabušis, St. 368, 555, 564, 738
Dabužis-Dabužinskas, J. 116
Dacque, E. 660, 757
Dagelis, J. 381
Dagys, J. 579, 645, 741
Dailidė-Jaunutis, A. 509-510, 738
Dailidė, Br. 137
Dalinkevičius, J. 578, 585
Dambrauskas-Jakštas, Ad. 102, 105, 124, 126-127, 129-130, 154, 176, 183, 223, 236, 332, 336, 338, 344, 354, 359, 362, 379, 426, 434, 469-470, 501-502, 504-508, 511, 518, 520-521, 526, 531-534, 556-557,561, 580, 599, 618, 624, 630-631, 633, 664, 671, 722, 729, 734, 736-738, 741, 748, 759
Damijonaitis, J. 18, 80, 557
Damušis (Domaševičius), Ad. 204, 416, 426-428, 706, 751
Danielius, J. 81
Dante 234, 498-499, 539, 565, 601, 611, 627, 662-663, 758-759
Dargis, J.  461
Darwin, Ch. 582, 586, 601, 626
Daugirdas, Pr. 80
Dauguvietis, B. 314
Dauguvietytė, L. 314
Daukantas, S. 4
Daukantas, T. 579
Daumantas (Lukša), J. 726
Dėdelė, A. 518
Deimel 607
Delitzsch, F. 614, 650
Descartes, R. 640
Dičpinigaitis, J. 54
Dielininkaitis, Pr. 17, 237, 285, 381, 391, 399, 448, 457-460, 571
Dirkis, P. 728, 736-737
Dirmantas, S. 579
Dobrovolskis, J. 580
Dockevičiūtė, O. 445
Dogelis, P. 105, 107, 112, 212, 244, 269, 277, 329, 359, 364-366, 380, 385, 395, 404, 414, 424, 461, 463, 471-472, 502-504, 507, ,720-721, 725, 728, 731, 734, 736, 749-750 Doller, J. 180-181, 606-607, 609-610, 740
Donelaitis, K. 125, 519, 759
Doniela, V. 743
Donskis, Iz. 599
Dorlodot, H. de 626
Dorius, Iz. žr. Tamošaitis Dorn, C. 647, 755
Dostojevskij, F. 640, 741
Dovydaitis, Antanas (Prano brolis)19, 28, 111, 315-316
„    , Jonas (Prano brolis) 28, 237, 315-316, 727
„ , Jonas (Prano sūnus) 130, 228, 233-234, 244-245, 247, 249-250, 252-253, 292, 313-314, 726
„ , Juozas (Prano dėdė) 51, 86-87
„ , Juozas (Prano brolis) 27-28, UI, 230, 315
„ , Jurgis (Prano senelis) 20-22, 31, 34, 37
Dovydaitis, Jurgis (Prano brolis) 27-28, 237, 253, 316
„    , Motiejus (Prano tėvas) 19-20, 24-27, 34-39, 85-86, 94
„ , Pijus (Prano brolis) 28, 130, 237, 315
„    , Povilas (Prano dėdė) 21- 22, 24, 31, 33-38, 49
„    , Vincas (Prano brolis) 28, 130, 237, 244, 253, 448, 522, 530-533, 573, 699, 738, 759
„ , Vytautas (Prano sūnus) 229, 232, 250, 292, 312-313
„ , Vytautas (Juozo sūnus) 315
„    , Jonas, Juozas, Marytė, Pijus (anksti mirę Prano broliai ir ir sesuo) 28
„    , Juozas, Algimantas, Aldona (anksti mirę Prano vaikai) 229
Dovydaitienė-Bacevičiūtė, Marcelė (Prano žmona) 110-113, 155, 199, 229, 231, 237, 240-243, 250-251, 292, 310, 312, 316, 737
Dovydaitienė-Bunkartaitė, Marijona (Prano motina) 22, 24-27, 34, 38, 40, 86, 88
Dovydaitienė-Urbanavičiūtė, Ona (Prano senelė) 21-23, 31, 33
Dovydaitytė-Austrevičienė, Magdalena (Prano sesuo) 28, 237, 316
Dovydaitytė-Juškevičienė, Laima (Prano duktė) 229, 244, 250, 292, 312-313
Dovydaitytė-Malko, Ona (Prano duktė) 113, 130, 228, 230-233, 237, 240-250, 253, 259, 292, 311, 314-316, 696, 699, 725-726, 749, 751
Dovydas 324-325, 651
Draugelis, EI. 13, 106, 108, 110, 171, 232, 324, 331, 334-336, 338, 340-342, 344-346, 357, 359, 363-366, 369, 372, 382, 508, 511, 518, 721, 728, 730, 736-737, 749, 751 Draugelis, P. 80, 334
Draugelis, VI. 359
Draugelytė-Galdikienė, M. 331, 364, 446, 557
Drerup, E. 758 Drews, A. 652
Driesch, H. 591, 601, 754
Dubas, V. (ir L.) 137-138, 557, 559-560, 567, 739
Duhem, P. 583, 660, 757
Dulskis, R. 341
Durr, L. 609


East, E. M. 683
Eckehart, Meister 606
Ehmer, W. 601
Eimutis, Pr. 166
Eissfeldt, O. 609
Elisonas, J. 557, 578-579, 584, 587, 592, 717
Endziulaitis, A. 300
Endziulaitis, M. 80, 557
Endziulaitis, V. 105, 113, 168, 235, 331, 336, 341, 346, 357, 364, 369, 408, 424, 451, 460, 494-495, 503, 506, 508, 520, 522, 557, 720-721, 738, 747, 759
Engelhardt, W. 755
Erazmas Roterdamietis 571, 625, 662, 759
Eretas, J. 91, 100, 170-171, 174, 181-182, 203, 211-213, 221, 224-225, 230, 241-242, 259, 309-310, 384, 397, 404-405, 410, 420-421, 423, 409-472, 476, 478, 488-489, 491, 499, 523, 526, 598, 606, 618-619, 627, 663, 673, 696-697, 706, 708, 720, 722-726, 733, 735, 743, 748-
749, 751, 759
Ezopas 57


Faidutti, L. 383
Faller, O. 612
Fedorov 69
Filonas 654
Focijus 625
Foerster, Fr. W. 499, 537, 723
Folkas, Folkis (Volk), O. 579, 585, 590, 598-599
Forel, A. 247
Franklin, B. 513
Freud, S. 601


Galaunė, P. 137-138, 562
Galdikas, J. 331-333, 362, 730
Galijotas 324, 329
Galvanauskas, E. 171
Gandhi, M. 420-421
Garšva, P. 728, 751
Gaškevič 71
Gehlen, A. 591, 648, 757
Geyser, J. 102, 180
Gemelli, A. 500
Genytė, V. 542
Geniušas, J. 80
Gerulis-Kragas, P. 510
Gerutis, A. 751
Giedrys, V. 81
Gilgamešas 609, 652
Gilibert, J.-E. 592
Gylys, A. 499, 584, 598-599
Gira, L. 123-124, 126, 549, 721, 749
Girčytė, O. žr. Maksimaitienė
Girnius, J. 599, 734
Gižinskas, L. 557
Glasenapp H. von 186
Gobis, J. 557, 560, 563, 599, 720, 739
Goethe, W. 327, 724
Gogol, N. 63
Golubas 726
Gorkij, N. 315
Gosiewski 70
Grajauskas, J. 122
Grajauskas, P. 336, 341, 364, 381
Grandmaison, L. de 517, 644
Grassi, G. B. 660, 756
Gratkauskas, J. 417
Grauslys, A. 457
Grazie, M. E. della 539, 752
Gražys, J. 493
Greimas, J. 61-62, 64, 66, 82-83, 87, 92, 719, 751
Grybauskas, K. 592
Grigaitis, A. 605, 609, 615
Grigaitis, J. 749
Grigaitytė-Graudienė, K. 432, 751
Grigaliūnas-Glovackis, V. 453, 500
Grinevičius, Ad. 557
Grinius, J. 196, 379, 384-385, 391, 395, 598, 627, 751
Grinius, K. 93, 171, 557
Grinkevič, P. 55, 66-68, 70, 719
Griškevičius, St. 403, 413, 417
Grotius, H. 98, 180, 613, 686, 752-753
Grubys, M. 220, 748
Gruodis, St. 381
Gruzdaitė, M. 368
Guyau, M.-J. 99, 601, 655-656, 753
Guitton, J. 689, 744
Gustainis, V. 93, 711, 720, 751
Gustaitis, A. 580, 585
Gustaitis, M. 91, 124, 558
Gutberlet, C. (ir K.) 601, 723
Gvildys, J. 80, 463, 557
Gvildys, V. 81


Haeckel, E. 539, 660, 691, 742, 755-756
Handel-Mazzetti, E. von 180, 533, 539, 705-706, 759
Hanibalas 187
Harnack, A. von 606
Hartmann 156
Harvey, W. 93, 660, 720, 756
Heidegger, M. 599
Hello, E. 510, 635
Hertling, G. von 156-157, 159-160, 753
Hertwig, O. 648, 754-755
Hertwig, R. 757
Hindenburg, P. von 133, 157
Hoch, P. 757
Hoffmann 758
Hosius, K. 757-758
Hübner 136
Humboldt, A. von 660, 755
Hus, J. 125, 662, 758
Husserl, E. 602, 754
Huvava 609


Ibsen, H. 76


Yčas, J. 162-164, 167, 551, 555, 557, 561
Yčas, M. 162-164, 558, 561
Ignatavičius 299
Ignotas Lojolą (Inigo de Loyola), šv. 324
Yla, St. 91, 175, 185, 191, 195, 299, 309-310, 319, 334, 359, 364, 370, 424, 469, 482-484, 694, 702, 721, 723 - 724, 728 - 729, 733-738, 740, 744, 749, 751
Ivanauskas, T. 578, 587, 620, 622
Ivinskis, Z. 91, 117, 168, 172, 175, 187-189, 193-194, 196-197, 203, 221, 237, 242, 253, 259, 279, 324, 334, 423-424, 444, 460, 471, 475, 477, 480-481, 484, 491, 520, 596, 606, 616, 622-623, 625, 627-628, 636-637, 639, 673, 694, 703, 721-722, 724-725, 728-729, 733-736, 740, 743, 745, 749, 751
Izaokas 651


Jablonskis, J. 126-127, 495, 555-557, 560-562, 564, 569, 739, .747, 759
Jakas, P. 702
Jakučionis, A. 80
Jankus, M. 438-439
Janulaitis, A. 620
Janulis 336, 364
Januševičius, A. 379
Januševičius, P. 557
Jasaitis, D. 370, 381, 385, 578-579, 581, 720, 729, 733, 751
Jasaitis (Jesaitis), J. 54, 74, 81, 719
Jasaitis, V. 368, 578-579, 581
Jasenauskaitė, M. 533
Jasiukevičius, V. 427
Jatulytė-Lapšienė, J. 190, 545, 751
Jaukštas, Ad. 302
Jeans, J. 492, 591, 643, 740-741, 757
Jensen, P. 652
Jeremijas 291
Jeronimas, šv. 533, 540
Joana Pranciška Šantalietė (Šanta-lienė) žr. Chantal Jočionis 229
Jočys, P. 454, 492
Jodelė, Pr. 11, 578-580, 587
Johafonsen, W. L. 645
Jokantas, K. 300, 303, 558
Jodamas, J. 230
Jokūbauskis, St. 244
Jomantas, V. 508
Jonas, evangelistas 449, 531
Jonas Chrisostomas, šv. 526
Jonas Kantietis (Kantijus), šv. 606
Jonas, Kryžiaus, šv. 540
Jonas Salietis žr. Šalie Jonynas, Ig. 620
Jonkaitytė, K. 446
Jorgensen, J. 206, 498, 753
Jozuė 652
Jucaitis, P. 578-579, 581, 584
Jundzila, B. S. 592
Jundzila, J. 592
Juodikaitė, M. 461
Juodišius, M. 53
Jurgelionis, Kl. 617
Jurgeliūnas, A. 579
Jurgutis, VI. 101-102, 331-332, 344, 346, 357, 362, 372, 664, 720, 730
Jurkevič, A. 54, 59 J
urkevič, R. 54
Jurkus, D. 585
Justus 340
Juška, A. 64
Juška, A. 368, 578-579, 581, 584-585, 595, 720
Juškevičius, Edm. 313


Kairys, St. 158
Kairiūkštis, J. 53, 62, 69, 80, 557, 719, 747
Kairiūkštis, VI. 343
Kakarieka, J. 443, 751
Kalnėnas, J. 300
Kalthoff, A. 652
Kaminskas, P. 203, 256, 449, 685, 751
Kampers, Fr. 611
Kant, I. 586, 601, 652, 659, 755
Kapočius, F. 178, 457, 674, 694, 700, 745, 751
Kapsukas-Mickevičius, V. 73, 79, 163, 216, 281, 671
Karazija, P. 756
Karevičius, Pr. 156-157, 536, 551, 722
Karolis Didysis 125, 758
Karosas, A. 414
Karpovič, E. 54-55
Karsavinas, L. 232
Karvelis, P. 164, 331, 381, 401, 416, 420
Kasakaitis, Vc. 467
Kateiva, VI. 368
Katilina 698
Katilius, J. 402, 457, 460, 493
Katilius P. 579, 584-585
Kaunas, A. 80, 137, 359
Kaunas, Iz. 751
Kaupas, A. 107, 339
Kaupas, J. 380-381
Kaupelytė, A. 543
Kautsky, K. 652
Kaveckis, M. 368, 579
Kazimieras, šv. 416, 736
Kazlauskaitė, M. 535, 738
Keblaitis, A. 371, 732
Keblaitis, Iz. 17, 85-86, 89, 106
Kemėšis, F. 116, 384
Kenstavičius, L. 370
Kerbelis, A. 203
Kesleris, G. 64-66, 68, 70, 73, 75-76
Kepler, J. 653
Kęstutis 392
Ketteler, W. E. 497-498, 517, 522, 662-663, 758
Killing, W. 497
Kilna, M. 718
Kirša, F. 124, 518, 737
Kisinas, A. 585
Kiškis, St. 380
Klameth, G. 606, 608-609, 614-615, 740
Klara, šv. 539-540
Klimaitis, Pr. 80, 453
Klimas, P. 158, 325, 514-517, 737
Koch, G. 759
Kodatis, B. 151, 230, 232, 578, 583, 587, 687, 756, 760
Kodatis, K. 232-233, 751
Kodveiss, W. 755
Kolupaila, S. 183, 224, 440, 578-579, 581, 583-584, 586-587, 590, 593-595, 629, 635, 664, 693, 705- 706, 739, 744, 748-749, 756
Končius, I. 579, 584, 594, 739, 748
Kondratowicz, L. 587
Konstantinas Didysis 752
Kopernikas, M. 190, 633, 658-659, 755-756
Koppers, W. 608, 610
Koscialkowski, St. 297-299, 301-303, 310, 726-727
Kostka, Stanislovas, šv. 206, 676, 687
Kotryna I 546
Kotryna Sienietė, šv. 540
Koztowski, W. 726
Kraepelin, E. 648, 661, 754-755
Krakauskaitė-Kaveckienė, L. 368
Krakauskas, A. 368
Kranauskas, A. 456
Krasnickaitė-Liulevičienė, M. 446, 751
Kreuger, I. 495
Krėvė-Mickevičius, V. 618
Kriaučiūnas, P. 41, 555-557, 561
Krikščiūnas, M. 618
Kriščiukaitis-Aišbė, A. 124
Krivickas, Br. 523
Krokininkas, J. 551
Krupavičius, M. 16, 57-66, 68, 72, 77, 79, 81, 91, 93, 162, 164, 166-168, 334-336, 338, 340-341, 346, 364, 368-369, 372, 510, 557, 629, 719, 722, 728-729, 736, 737, 749, 751
Krušas, M. 278
Kubertavičius, P. 81
Kubilius, A. 300
Kubilius, J. 117-119, 123, 517
Kučingis, A. 81
Kučinskas (Kučas), A. 390, 751
Kudirka, J. 718-720
Kudirka, V. 80
Kudirkaitė-Giriūnienė, V. 420
Kukta, J. 359
Kulbokas, VI. 727
Kulpe, O. 599
Kuprevičius, J. 579, 586
Kuraitis, Pr. 107, 122, 196, 201, 221, 331-333, 339-343, 345-346, 355-358, 362, 380, 384, 390-391, 394, 399, 401-402, 421, 424, 426, 450, 491, 502-503, 509, 557, 598, 601-
602, 627, 729-731, 733
Kuras, J. 492
Kvašninas-Samarinas, M. 579, 585
Kvieska, V. 618
Kviklys, Br. 717
Kviklys, M. 300


Labanauskaitė, O. 536, 738
Labanauskas, Ig. 356
Labokas, J. 418
Lacordaire, J.-B.-H. 533
Ladigienė, St. 426, 531, 545
Lamarck, J.-B. de 586
Lammenais, F. de 504
Landau, E. 579, 582, 590, 645
Laniauskas, S. 751
Lapelis, P. 522
Lapinskas, J. 53, 55, 719
Laplace, P.-S. 756
Lapšys, V. 526, 760
Lasickis (Lasicius), J. 625
Lastas, Ad. 518
Lašas, VI. 579, 618
Laučka, J. B. 244, 403, 450, 677, 681, 751
Laurinavičiūtė, J. 545
Lazauskas, J. 80
Lazurskij, A. 635
Leibniz, G. W. 664, 743
Leimonas, J. 203, 207, 211-213, 223, 285, 368, 381, 405, 421, 681, 724, 738
Lenin, V. 213
Leonas XIII 641
Leonas, P. 168, 418, 490, 557, 599
Leopoldas (Bavarijos) 153
Lesauskis, Pr. 580
Lidbergis 23
Lieck, E. 755
Limantas 229
Linkevičius, M. 729
Linnė, C. von 213, 756
Lipčius, M. 332
Lipniūnas, A. 263, 415, 440
Literskis, VI. 580
Liubavskij, M. K. 99
Liudvikas XIV 208
Liuteris, M. 659
Lomonosov, M. N. 629, 664
Lorenz, K. 715, 746
Lotsy, J. R. 757
Lotze, K. 648
Ludendorff, E. 133, 521
Lukošiūtė, A. 446
Lušys, St. 237, 381, 385, 390, 397- 400, 403, 751
Livanov 562


Maceina, A. 176, 186, 188-189, 196, 221-222, 523, 571, 598, 627, 697-698, 751
Mackevičius, Z. 579
Mačernis 135
Magellan, F. de 660
May, W. 755
Maironis 3, 4, 56, 72, 132-133, 235, 325, 519, 551
Maksimaitienė-Girčytė, O. 535, 717
Malakauskis, P. 510, 615, 619, 745
Mialdeikis, P. 571, 738, 759
Malevanskij 72, 76
Maliauskis, A. 120, 333, 452-453, 509, 570
Malinauskas (Malėnas), Ig. 571
Malko, A. 314-315
Malko, N. 314
Maniukas, J. 580
Mantvydas, Pr. 599, 720, 736
Marabotas, šv. 540
Marcei, G. 654
Marden, O. S. 247
Margaitis 43
Marija 373, 525
Marija Magdalena (Magdalietė) 533
Maritain, J. 643
Marx, K. 601, 638
Martišius, P. 17, 106, 110-111, 278, 526, 551, 557, 572, 649, 717, 748, 760
Masaitis, č. 580
Masionis, A. 184, 192, 200, 239, 416, 418, 427, 437, 751
Mastauskis, St. 579
Mašiotas, Pr. 151, 557, 560
Matjošaitis-Esmaitis, St. 80
Matulaitis, A. 368, 460, 731
Matulaitis (Matulevičius), Jurgis 703-704, 745
Matulaitis, K. 518
Matulaitis, St. 206
Matulevičius, J. 381
Matulionis, J. 330-331, 383-384, 401, 404, 478, 693, 732, 751
Matulionis, P. 162, 164, 167, 557, 578-579, 581, 584
Matulis, J. 579
Matusas, J. 242, 534, 725, 731
Matusevičiūtė, Iz. 545, 738
Matuzevičius, E. 523, 738
Mazurenko, T. 55
Mažylytė, A. 545
Mažiulis, A. 186, 459, 699, 726, 749, 751
Mažonas, VI. 557
Mažvydas, M. 605
Mendel, G. J. 587, 660, 757
Mendelejev, D. 100, 660, 750, 757
Menghin, O. 606, 610-611
Merkelis, Al. 120, 162, 164, 167, 721-722
Merkys, A. 162, 164
Meškauskas, J. 416
Micuta, D. 163, 168, 170, 369-370, 751
Mičiulis, J. 379
Mieleška, V. 569
Mikaila, J. 262, 269, 288, 418, 423, 445, 751
Mikalauskaitė, E. 446
Mikalojus II 57, 306
Mikelkevičius, M. 60, 75, 81, 749
Mykolaitis-Putinas, V. 124, 234, 379, 381, 392, 506, 518-519, 598
Mikulevičius, J. 523
Milaszewicz, Al. 303
Milčius, A. 331, 401-402, 418
Mileris, J. 237
Miller, O. 759
Millikan, R. A. 634
Milukas, A. 61
Milukas, M. 60-61, 64-65, 71, 75-76, 719, 749
Minkevičius, A. 579, 595
Mironas, VI. 558
Mistral, F. 125
Mockus, K. 417-418, 457, 493, 751
Mockus, Z. 579, 585
Monika, šv. 540
Montesquieu, Ch. de 685
Moreno, G. 522, 758
Morkelis, M. 369, 615, 737-738
Morkūnas, V. 587
Morta, šv. 372
Mozė 406, 651-652
Muckermann, Fr. 499
Muckermann, H. 648
Müller, O. 642


Nacevičius, S. 587
Nansen, F. 757
Napoleonas 522
Narbutas, T. 185, 751
Narjauskas, J. 122
Narutis, P. 751
Natkevičaitė, M. 579, 584-585
Natkevičius, V. 427, 442, 751
Naujalis, J. 137, 557
Navickas, J. 356-357, 730
Nenorta, Pr. 134, 136, 138, 140-143, 145-147, 722, 751
Nėris, S. 539
Neusser, E. 510
Neverauskas-Lietuvaitis, A. 509-510
Newcomb, S. 757
Newton, I. 580, 582-583, 586, 653
Nielsen, D. 609
Nietzsche, Fr. 85, 638, 655
Nyka-Niliūnas, A. 738
Niunka, V. 416
Nonevičius, E. 579
Noreika, L. 162, 164
Nutautas, St. 694, 726, 751
Nutautienė-žemaitytė, A. 273, 726


Oleka, P. 73
Olšauskas, A. 617
Olšauskas, S. 579, 584
Olšauskis, K. 381, 469
Oresme, N. 659
Orintaitė-Janutienė, P. 479, 751
Ossendowski, F. A. 213
Ozelis (Oselies), A. K. 550
Ožeškienė (Orzeszkowa), E. 213


Pabrėža, A. J. 592
Pakštas, K. U, 94, 395, 397, 403T-405, 407, 410-411, 420-421, 424-425, 444-445, 450, 499, 578, 581, 584-585, 589, 595, 697, 733, 735, 745, 749
Pakuckas, Č. 578, 581, 584, 587, 595
Palionis, A. 587
Paltanavičius, A. 45, 718
Paltanavičius, J. 43-48, 51, 83, 85-86, 718, 749
Paltarokas, J. 579
Paltarokas, K„ 137, 142, 223, 275, 424, 471, 526, 593-594, 629, 678, 722, 739, 748-750, 760
Palubinskas, A. 18, 122
Palukaitis, Br. 64
Palukaitis, J. 17
Palukaitis, J. J. 18, 64, 66, 80, 83, 551, 564, 759
Palukaitis, J. P. 10, 12-13, 88, 751
Palukaitis, V. 18, 80
Pankauskas, J. 571, 598, 627
Papečkys, J. 300, 325
Pasteur, L. 513, 583, 586, 589, 660, 756
Pastor, L. von 125, 752
Paukštelis, J., 234
Paukštis, Em. 109, 111, 114, 227-228, 244, 329, 721, 750
Paukštys, Br. 18
Paukštys, J. 18, 378
Paulė, šv. 540
Paulsen, F. 327
Pečkaitis, J. 592
Pečkauskaitė, M. (Šatrijos Ragana) 142, 234, 247, 260, 388-389, 495, 499, 536-538, 544-545, 676-677, 694, 723, 738, 748, 759
Penkauskaitė-Girniuvienė, O. 422, 428, 441, 446, 751
Penkauskas, Pr. 223, 510, 605, 618
Pesch, H. 498, 758
Pestalozzi, J. H. 557, 662
Petras, šv. 208, 540, 753
Petrauskaitė (Skrupskelienė), A. 545
Petrauskaitė-Meškauskienė, J. 420,
Petronėlė, šv. 540
Petrulis, V. 162
Pijus X 482, 490
Pijus XI 481, 491, 526, 655, 753
Pikčilingis, J. 232
Pilotas 512
Pinard de la Boullaye, H. 612, 642, 752
Pitagoras 659 Pyžov, M. 68
Planck, M. 643, 741
Platonas 598, 651, 659, 759
Plinijus Jaunesnysis 653
Pouget, M. 689
Povilas, šv. 257, 435, 480, 497, 540
Požėla, VI. 418, 558
Pranaitis, J. 490
Pranciškus Asyžietis, šv. 206, 210, 233, 324, 448, 472, 497-498, 526, 539-540, 655, 684, 735, 752-753, 756, 758
Pranciškus Ksaveras, šv. 233
Pranciškus Salietis (Salezietis), šv. 491, 522, 539, 540, 655, 752
Prialgauskas, H. 418
Prielgauskienė-Glebavičiūtė, A. 585, 587
Priscila, šv. 539
Protopopov 70-72, 74
Prunskis, J. 185, 197, 227, 257, 725, 750-751
Przibram, H. 723
Psichari, E. 522, 759
Ptolomėjas 659
Pūdymaitis, O. 579
Puida, K. 350, 729
Puodžiukynas, A. 18, 25, 46, 76, 83, 85, 89, 92, 135-136, 139, 144, 146-149, 578-579, 581, 584, 587, 595, 599, 704, 710, 717, 750, 757
Puodžiukynas, J. 45
Pupin, M. I. 522, 660
Purėnas A. 579-580, 587, 594, 739, 748
Purickis, J. 168
Puškin, A. 234
Pütter, A. 755


Račkauskas, M. 580, 598
Radzevičius, P. 329, 336, 364, 453, 460, 510
Rainys, J. 726, 751
Ramanauskas, J. 551
Ramanauskas, K. 81
Ranke, J. 660, 755
Rankelė, K. 416, 440, 455-456
Rauckinas, St. 237-239, 244, 394- 396, 398, 403, 407, 733, 751
Rauda, P. 536, 738
Raulinaitis, Ad. 381, 606
Raulinaitis, Pr. V. 372, 418, 453, 460
Reboul, C. 166
Regelis, K. 578, 584, 587, 590, 594, 739, 748
Reingardas, T. 580
Reinys, M. 182-183, 223-224, 232, 273-274, 331-332, 345-346, 367, 372, 424, 437, 440, 442, 445, 462-463, 474-475, 478-479, 481, 503, 509, 526, 557, 575, 593-594, 598-599, 627, 657, 678, 692, 701, 705, 707, 710, 724, 729, 733, 739, 748, 750, 759
Reinke, J. 660, 757
Rėklaitis, M. 81
Renan, E. 522, 759
Riehter 136-137
Rimavičius, V. 81
Robinzonas, J. 418
Rogalskytė, F. 541-542
Romeris, M. 620
Ross 165
Rothstern, F. 610
Rozenbaumas, S. 162
Rubens, H. 754
Rudzinskas, D. 579
Ruginis, Kl. 80, 331, 381, 462, 549, 571
Rugys, J. 500
Ruokis, V. 579


Sabaliauskas, A. 434, 449
Sacaliauskas (Sabalis), A. 247, 251, 455-456, 493, 751
Sakalauskas, J. 371
Sakalauskas-Vanagėlis, Ks. 56, 80, 557
Saladžius, Pr. 402, 492
Saliamonas 651 Salys, A. 15, 628, 717, 751
Salle, J.-B. de la 565, 662
Saulius 651
Savonarola 706
Sawioki, Fr. 186
Schaeffer 648, 754-755
Schiaparelli, G. V. 649, 757
Schilgen, H. 682
Schmeil 648, 754
Schmidt, W. 180, 182, 188, 608, 612-613, 662, 744, 752
Schroeder, L. von 686
Schuster 755
Schuster, M. 499, 759
Senauskas, J. 427
Seneka 652
Senkus, J. 731
Sennas, A. 606, 615
Sereika, T. 367-368
Sereikytė, A. 445-446, 751
Seuse, H. 606
Sezemanas, V. 625, 627
Sidzikauskas, Vc. 81, 168, 169, 751
Sikorski, W. 726
Sinicin 309
Sivickas, A. 122
Sizifas 464
Skinulytė-Narkuvienė, U. 266, 430, 751
Skipitis, R. 325, 727-728, 750, 751
Skripkiūnas, M. 580
Skruodis, J. 561-562, 564
Skrupskelis, I. 285, 724, 745, 750
Skučas, K. 81
Skvireckas, J. 605,678,702, 704, 745
Slavėnas, P. 579, 585, 587, 591, 595, 599, 740
Sleževičius, K. 579, 587, 595
Sleževičius, M. 160-162, 166-167,169, 171, 418
Sliesoriūnas, F. 717
Sližys, B. 381
Sluoksnaitis, J. 64
Smetona, Ad. 300
Smetona, Antanas 114-117, 119-120, 123, 155, 159, 162-164, 166, 168- 169, ltl, 202-203, 213-214, 219, 236, 401-402, 412-416, 452-453, 492, 496, 558, 681, 721, 724
Smith, W. B. 652
Sokolov 68-69, 91
Sokratas 598
Solovjov, VI. 510, 599, 672
Spartakas 494, 496 Spėtyla, P. 365, 368, 448, 751
Spinoaa, B. 652
Sruoga, B. 518-519
Sruoginis, V. 43, 45-49, 51, 60, 62-63, 72, 76-77, 88, 90, 92-94, 106, 108-109, 366, 693, 700, 707, 718-721, 750
Stalin, J. 293, 305-308, 315, 415
Stanaitis, O. 579
Stanelytė, J. 461
Staniukynas, A. 107-109, 339, 341-342, 729
Stankūnaitė, A. 585
Starkus, Z. 300, 338, 341-342, 372
Stasiukaitis, Br. 427
Stašinskas, VI. 168
Staugaitis, J. 223-224, 414, 481, 526, 558, 568, 750, 760
Steinmann, A. 610-611, 756
Stensen, N. 526, 660, 757
Steponaitis, J. 381, 383
Steponaitis, V. 515
Stolzle, R. 566, 753, 757
Strangalis, J. 557, 561
Stravinskas, P. 403
Strazdas, A. 519
Strimaitis, J. 64, 463, 557, 734
Strimavičius, J. 17, 83-85
Striupas, R. 300
Strumila, Br. 418
Stukelis, E. 332
Stulginskis, Al. 128, 158, 162-164, 168, 171, 207, 224, 331, 372, 380, 721, 750
Stungaitis, P. 629
Sudhoff, K. 648, 755
Surdokas, C. 192, 225, 236, 493, 751
Sušinskas, A. 223
Sutkus, J. 300
Sužiedelis, S. 144, 150, 192, 334, 343, 392, 707-708, 722, 727-72^, 732-733, 736, 750-751
Svetonijus 653
Svetulevičius, P. 418


Šakenis, K. 202, 413, 557
Šalčius, J. 417-418
Šalčiuvienė-Gustaitytė, A. 146
Šalkauskis, St. 49, 100-102, 104, 109, 115, 125, 132, 171, 176-177, 179, 182-184, 189, 194, 196, 223-225, 242, 322, 333, 342-343, 355, 371, 379-381, 390-397, 399-405, 407,410 -411, 419-421, 424-426, 444, 449-450, 467, 469-470, 475, 479, 483-484, 491, 498-499, 510, 523, 526-527, 533, 547, 557, 566, 593-595, 598-599, 605, 619, 627, 630-633, 635-639, 646-648, 664, 669, 672, 692-693, 697, 708-710, 718, 720, 723-724, 727-728, 733-735, 739, 746, 748-750, 760-761
Šapalas, A. 427
Šapalas, K. 237
Šaulys, J. 45
Šeinius, I. 518
Šepetys, J. 490
Šerkšnas, A. 571
Šeškevičius, P. 17
Šeškevičius V. 122
Šičkienė 60
Šidlauskaitė, Ag. 261, 264, 428, 440, 446, 708, 751
Šikšnys, M. 557
Šilingas, St. 326, 381, 727
Šilkarskis, VI. 232, 599, 606, 625
Šimkus, J. 163, 579-580, 599
Šimoliūnas, J. 162, 164, 167, 587
Šivickis, P. B. 259, 576, 578, 584-585, 587, 589, 595
Šlapelis, I. 599
Šležas, P. 135
Šliūpas, J. 116, 579, 654
Šliūpas, K. 579
Šliūpas, R. 162
Šmitienė 61
Šova, K, 134, 367
Štaupas, J. 300, 416, 418
Štreichmanai 726
Šulcas, T. 579, 584-585
Šultė, S. 332, 362, 730


Tacitas 653
Tamošaitis (Dorius), Iz. 344, 463, 557, 598-599, 728-729, 731-732
Tamulionis, P. 403
Teilhard de Chardin, P. 686
Teklė, šv. 540
Telksnys, St. 420
Teresė Akvilietė 540
Teresė Jėzaus 539, 655, 752
Tertulijonas 513, 737
Thomson, W. (lord Kelvin) 660, 755
Thoreau, H. D. 712
Thurnwald, R. 741
Tijūnaitis, St. 463-464, 553, 557, 565, 741
Tijūnaitytė-Saldukienė, B. 580
Tyla, A. 720
Tylenis, A. 380
Tilinskas, St. 342, 427
Tiškus, Vc. 336, 730
Tolutis, V. 750
Tomas Akvinietis, šv. 640, 657-658
Tomkus, J. 453
Tonkūnas, J. 214, 218, 581
Totoraitis, J. 122, 205, 717
Trapanas 34
Tūbelis, J. 414, 454
Tumas-Vaižgantas, J. 116, 124, 381, 494-496, 532, 534, 536, 618, 721
Tumėnas, A. 171, 174, 381, 418
Tumėnas, J. 262
Turauskas, E. 331-332, 334, 336, 341, 359-360, 362-363, 368, 381, 403, 407, 521, 728-731
Turchi, N. 607


Uggla, A. B. 756
Ulbricht 137, 722
Umbrasas, K. 523, 738
Umbrasas, St. 129
Ungnad, A. 609
Urach, W. von 159
Urbach, O. 648, 757
Urbanavičienė 25
Urbanavičius 25
Urbelis, A. 136
Urbonavičius, K. 222, 258, 278, 526, 750, 760
Urmanas, J. 376-377, 387, 732-733
Ūsoris, St. 449


Vabalas-Gudaitis, J. 174, 560, 627, 635
Vaičaitis, Ad. 725, 748, 751
Vaičaitis, P. 72, 519
Vaičiulaitis, A. 12-13, 487, 634, 667-668, 710, 717, 750
Vailionis, L. 557, 578, 584
Vailokaitis, J. 122, 380
Vailokaitis, Pr. 356
Vaišnora, J. 736
Vaitiekūnas, Br. 622
Vaitiekūnas, V. 144-145, 170, 404-405, 425, 447, 452-454, 457-459, 473, 492-494, 704, 706, 708, 751 V
aitkus, M. 120, 324, 330-332, 334, 344-346, 489, 492, 502, 506, 667, 669, 707, 710, 721, 724, 727-729, 736, 751
Vaitonis 55
Valaitis 26
Valančius, M. 66, 452, 725
Valantiejus, J. 427
Valašinas, A. 733
Valiukevičius, V. 498
Valterytė 368
Vasaitis, A. J. 15-18, 273, 478, 726, 751
Vasiliauskas, M. 80
Vaškevičaitė, A. 579, 585
Vaznelis, S. 80
Vergilijus 611
Vesalius, A. 648, 660, 755
Vydas, J. 140, 142, 149, 722, 751
Vydūnas (V. Storasta) 509
Vienuolis, A. 518
Vileišis, J. 155
Viliamas, VI. 237, 579, 587
Vilkaitis, V. 557, 578-579, 581, 584, 594, 740, 748
Vinci, L. da 660, 755
Vireliūnas, A. 137-138, 151, 464, 557, 560, 734
Viskantas, A. 332-333
Vytautas Didysis 414, 438, 478, 495-497, 606
Vitkus, B. 579, 581
Vizgirda, V. 12-13, 141, 751
Vokietaitis, A. 80, 557, 720
Vokietaitis, J. 57, 80, 151, 557
Voldemaras, A. 160, 162-164, 214, 402, 416, 453-454, 492
Volk, žr. Folkas Vries, H. de 660, 757


Walk, L. 614
Wasmann, E. 586, 607, 660, 662,723, 741, 753, 757
Watson, G. 166
Weniger, L. 610-611, 615
Wilhelm II 157, 159
Willmann, O. 125, 180 181, 565-566, 662, 757
Windelband, W. 753
Winkler, H. 650
Wunderle, G. 757
Wundt, W. 601, 753


Zabernaitė, M. 688, 744
Zajančkauskas, V. 509, 736
Zalubas, R. 751
Zaratustra 651
Zaunius, D. 415
Zecchini, A. 383
Zimanas, G. 581
Zupka, K. 523


Žagrakalys, J. 704, 750
Žemaitaitis, E. 19, 751
Žemaitaitis, J. J. 417
Žemaitis, V. 6, 10-11, 361, 751
Žemaitis, Z. 174, 579, 726
Žygelis, B. 300
Žygimantas Augustas 4
Žilevičaitė, J. 535
Žilinskas, Al. 162
Žilinskas (Žilinskis), T. 53, 55-57, 59, 64, 69, 350, 555-557, 561, 718-719, 747
Žitkus, K. 185, 198, 224, 249, 280, 355-356, 361, 366, 429-430, 436, 438, 440-443, 451, 475-476, 518, 674, 676, 678, 692, 699, 701-702, 738, 750
Žiūrys, VI. 60, 63-68, 77, 719-720, 750
Žmuidzinas, J. 89, 93, 147, 696
Žmuidzinavičius, A. 81
Žoromskis, K. 263, 751
Žukauskas, B. 360-361, 364-365, 368-369, 730-731, 751
Žvinys, J. 418
Žvironaitė, V. 585
Žvironas, A. 579
Žvirzdys (Vardys), V. 442, 751

Šią pavardžių rodyklę sudarė Saulius A. Girnius

 


Runkių giria

Dovydaičių sodyba Runkiuose

Šimtametė klėtelė

 

Gyvenamasis namas, statytas apie 1901 m., Prano Dovydaičio atminime „trečiosios stubos“.
Nuotraukoj prieš namų matomi brolio Antano vestuvių 1919 m. dalyviai

 


Gyvenamasis namas, statytas 1919 m.

Marijona DovydaitienėPrano motina (apie 1986 m.)


Pranas Dovydaitis abiturientas (1908 kovo mėn.)

Pranas Dovydaitis ir jo žmona Marcelėjaunavedžiai Maskvoj 1912 m.

Dovydaičių šeima 1918 m. Kaune. Tėvas laiko Jonuką, vidury Onutė, prie motinos Juozukas (miręs kūdikio amžiuj)

Pranas Dovydaitis, Kauno „Saulės“ gimnazijos direktorius, su V klasės mokiniais 1917.III.19

Vokiečių okupacinės valdžios liudijimas, kad Pr. Dovydaitis yra Lietuvos Tarybos narys ir (antroj liudijimo pusėj) turi teisę važinėti iš Kauno į Vilnių ir atgal. Liudijimo galiojimo laikas: 1918 kovo mėn.1918 gruodžio 31


Prano Dovydaičio parašas Vasario 16 akte


Marijampolės pavasarininkų kongresas 1932 m. Dovydaitis sėdi prie prezidiumo stalo pačioj dešinėj. Drauge matomi dr. J. Leimonas, prof. A. Tumėnas, vysk. M. Reinys, prof. J. Eretas

Pr. Dovydaitis su Žaliakalnio (Kaune) darbininkais 1934 Velykų antrąją dieną (IV.2).
Jis matomas pirmoj eilėj šalia klebono kan. F. Kapočiaus

Prano Dovydaičio namai Kaune.
Jo darbo kambarys buvo antrame aukšte, kur atviri langai


Pr. Dovydaitis prie savo namų su šeima ir namo „įgula“ (studentai Z. Ivinskis, St. Lušys, J. Pankauskas, St. Rauckinas, mokytojai V. Čižiūnas ir J. Mileris) 1929 pavasarį


Iš Dovydaičio namų (kambario į šiaurę) vaizdas į buvusią turgavietę, kurioj vėliau pastatyta Prisikėlimo bažnyčia.
Nuotrauka daryta 1929 m.

Pr. Dovydaitis (pirmasis pirmoj eilėj salės dešinėj pusėj) pirmoj neviešoj moksleivių ateitininkų konferencijoj Panevėžy 1929 vasarą.
Nors moksleiviai ateitininkai dar nebuvo uždrausti, bet konferencijai negauta leidimo.
Todėl posėdžiauta Katalikų Veikimo Centro kursų dalyvių vardu.

Moksleivių ateitininkų slapta konferencija Tytuvėnuose 1931 rugpiūčio 2.
Pr. Dovydaitis sėdi pirmosios eilės vidury

Moksleivių ateitininkų sąjungos centro valdyba pirmaisiais slapto veikimo 1930/31 m.
Iš kairės sėdi: S. Balčiūnas, R. Romašauskaitė, K. Mockus, pirm. Ad. Damušis, H. ldzelis ir V. Kurmauskaitė,
stovi
A. Masionis, Pr. Sirūnas, J. J. Žemaitaitis ir J. Gratkauskas

Pranas ir Marcelė Dovydaičiai apie 1930 m.

Pranas Dovydaitis 1932 pavasarį (prieš kalėjimą)


Pranas Dovydaitis 1932 rugpiūčio 30, išleistas iš kalėjimo

Lietuvos Taryba, 1918 vasario 16 paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę.
Pr. Dovydaitis stovi antroj eilėj pirmasis iš dešinės.

Pranas Dovydaitis apie 1920 m.

„Birutės“ studenčių draugovės šventė 1932.VI.5.
Pr. Dovydaitis su šalia sėdinčia M. Galdikiene (su nuometu) buvo šios draugovės vėliavos kūmai

Pr. Dovydaitis su moksleiviais ateitininkais prie Puntuko 1934 pavasarį

Pr. Dovydaitis (dešinio stalo gale priešais kun. P. Raudą) Birių moksleivių ateitininkų šventėje 1933.VI.18

Prie Zarasų ežero 1936.VII.15

 

Vištyčio kalvose 1987.VIII.7


Studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrijos“ šventėj Karmėlavoj 1935.VI.9.
Iš kairės pirmoj eilėj Pr. Dovydaitis, I. Skrupskelis, M. Vaitkus, J. Eretas,
antroj eilėj
A. Salys, J. Brazaitis, A. Maceina


Vytauto D. Universiteto studentų ateitininkų sąjungos gegužinėj Pažaisly 1940.V.26.
Prie stalo iš dešinės: J. Brazaitis, K. Kleiva, J. Pankauskas, vysk. M. Reinys, St. Šalkauskis, Pr. Dovydaitis, prel. Pr. Kuraitis

Pr. Dovydaitis su vysk. K. Paltaroku ir ateitininkų jaunimu ant Kirdeikių (Utenos aps.) Piliakalnio 1987.VIII.18

Dovydaičio autografas. Užrašas aukščiau duodamosios nuotraukos antroj pusėj

Pr. Dovydaitis savo ūkyje Paprieniuose (Čekiškės vls., Kauno aps.)


 

Paskutinė Pr. Dovydaičio nuotrauka, daryta sovietiniam pasui 1941 m.

Pr. Dovydaičio laiškas, rašytas Paprieniuose 1941 birželio 9 vienai savo buvusių studenčių. Tai, gal būt, išvis paskutinis jo rašytas žodis: po 5 dienų jis buvo suimtas, o iš Sibiro niekas jo laiškų nėra gavęs



1. Gari, kurio stovykloje Dovydaitis buvo metus kalinamas. Kur nuotraukoj matomas juodas laivelis, 1941 vasarą buvo išlaipinti Sosvos upe atgabenti kaliniai. 2. Namai, pastatyti toj vietoj, kur buvo lietuviai kalinami 1941-45 m. Vidurinis juodas namas išlikęs iš anų laikų. Jame gyveno kalinių sargybiniai enkavedistai. 3. Ši žemė Gario miestelio pakrašty slepia lietuvių kalinių kaulus. Ant jų kapų pastatytas garažas-pašiūrė, užversti medžiai. Kasant pašiūrei duobes, buvo iškasami kaulai ir kaukuolės. Nuotraukos darytos palyginti neseniai

Design by Joomla