Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Ordinais apdovanotieji vyskupai, kunigai ir vienuoliai: seserys ir broliai

(I-asis laipsnis — Vyčio Kryžiaus ordino Didysis Kryžius, II-asis laipsnis — Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis
kryžius; lll-asis laipsnis — Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius; IV-asis laipsnis - Vyčio Kryžiaus ordino
 Karininko kryžius; V-asis laipsnis - Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius;  Lietuvos Didžiojo
 kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiui galioja tas pats vertinimas).

Vysk. Jonas Kauneckas 1998 08 21 3-ojo laipsnio
Vysk. Jonas Boruta 1998 08 21 2-ojo laipsnio
Arkivysk.Julijonas Steponavičius (po mirties) 1999 02 01 2-ojo laipsnio
Vysk. Vincentas Borisevičius (po mirties) 1999 09 24 2-ojo laipsnio
Arkivysk. Sigitas Tamkevičius 2002 01-16 3-ojo laipsnio
Arkivysk. Mečislovas Reinys (po mirties) 2003 01 08 2-ojo laipsnio
Vysk. Teofilius Matulionis (po mirties) 2006 06 07 2-ojo laipsnio
Vysk. Pranciškus Ramanauskas (po mirties) 2006 06 07 2-ojo laipsnio
Kun. Julius Sasnauskas OFM 1996 06 21 4-ojo laipsnio
Kun. Bronius Laurinavičius (po mirties) 1998 08 21 2-ojo laipsnio
Kun.Juozas Zdebskis (po mirties) 1998 08 21 2-ojo laipsnio
Kun. Robertas Grigas 1998 08 21 3-ojo laipsnio
Mons. Alfonsas Svarinskas 1998 08 21 3-ojo laipsnio
Kun. Antanas Ylių Vilkas (po mirties) 1998 11-18 2-ojo laipsnio
Kun. Justinas Lelešius-Grafas (po mirties) 1998 11-18 1-ojo laipsnio
Kun. Karolis Garuckas S J (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Virgilijus Jaugelis (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Lionginas Kunevičius (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Zigmas Neciunskas (po mirties) 1999 02-01 4-ojo laipsnio
Kun. Edmundas Paulionis 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun.Kan. Vytautas Vaičiūnas 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. prel.Vincentas Vėlavičius (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Pranas Gustaitis (po mirties) 1999 09 24 3-ojo laipsnio
Kun. Jonas Zvinys 1999 11 22 4-ojo laipsnio
Kun. Kan.Petras Našlėnas-Kerbelis (po mirties) 2000 05 15. 4-ojo laipsnio
Kun. Česlovas Kavaliauskas , 2001 01 24 4-ojo laipsnio
Kun.Jonas Lauriūnas SJ (po mirties) 2001 08 22 5-ojo laipsnio
Mons. Edvardas Semaška 2004 11 17 4-ojo laipsnio
Kun. Alfonsas Lipniūnas (po mirties) 2005 01 13 3-ojo laipsnio
Kun. Stanislovas Rimkus(po mirties) 2006 06 07 2-ojo laipsnio
Kun. Prel. Mykolas Krupavičius (po mirties)          2006 01 10 1-ojo laipsnio
Kun.prel.Juozas Laukaitis (po mirties) 2009 11 17 4-ojo laipsnio
       
Ses. Felicija Nijolė Sadūnaitė 1998 02 21 2-ojo laipsnio
Ses. Jadvyga Gema Stanelytė 1999 02 01 3-ojo laipsnio
Ses. Birutė Briliūtė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Br. Anastazas.Janulis (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Julija Kuodytė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Bernadeta Mališkaitė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Genovaitė Navickaitė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Elena Suliauskaitė  1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Ona Vitkauskaitė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Br. Bronius Poškus 1999 07 01 5-ojo laipsnio
Ses. Ada Urbonaitė (po mirties) 2010 02 05 4-ojo laipsnio
Ses. Regina Teresiūtė 2013 07 06    
Ses. Monika Gavėnaitė  2013 07 06    
       
Kun. Kazimieras Kuzminskas    1999 02 01 LDK G 3-ojo l.
Kun. Jonas Kastytis Matulionis 1999 02 01 LDK G 3-ojo l.
Kun. Kazimieras Pugevičius 1999 02 01 LDK G 3-ojo l.
Kun. Algirdas Močius 1999 07 01 LDK G 5-ojo l.


 

VYČIO KRYŽIAUS ORDINO
KAVALIERIŲ DRAUGIJA

Vilnius, Odminių g. 10-2

Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui,

Ekscelencija Prezidente,

kasdien Lietuvoje vis labiau įžūlėja masinės informacijos priemonės. Nomenklatūra stengiasi nuvertinti praeities kovas už laisvę ir nepriklausomybę, o kovotojus piktybiškai ignoruoja. Patriotai su baime žvelgia į artimiausią ateitį. įvairūs atėjūnai ir perėjūnai tyčiojasi iš visko, kas kiekvienam lietuviui yra brangu ir nusipelno pagarbos. Tyčiojasi nebaudžiamai ir iš Prezidento... Blogio imperija Lietuvoje netrukdomai griauna moralinę tvarką. Mes žinome, kad su blogio apraiškomis, kokiomis formomis jos besireikštų. reikia nuolat kovoti. O norint kovoti, reikia gražių, uždegančių pavyzdžių. Ir Lietuvos himnas mus ragina: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Šiandien mes norime priminti garbingą Tautos sūnų, kankinį vyskupą Pranciškų Ramanauską kuris mirė po 10 metų konclagerio bausmės vidaus tremtyje Lietuvoje. Ir grįžęs iš lagerio buvo nuolat persekiojamas ir šantažuojamas. Vyskupas Pranciškus Ramanauskas -imponuojantis Tėvynės ir Bažnyčios meilės pavyzdys kiekvienam Lietuvos patriotui, pasauliečiui ir dvasiškiui suprantamas ir artimas. Mes turime daug šviesių asmenybių, tik reikia nuvalyti nuo jų laiko užmaršties dulkes ir parodyti mūsų žmonėms.

Vyskupas Pranciškus Ramanauskas neįtrauktas į Lietuvos vyskupų kankinių sąrašą. Bet jo pavardė yra mūsų 114 Lietuvos kankinių sąraše. Vyskupas gimė 1893 m. lapkričio 21 dieną Betygaloje, Raseinių apskrityje. Mokėsi Betygalos pradžios mokykloje, o Raseiniuose baigė 4 klases. Ir per dvejus metus pasiruošęs namie, eksternu išlaikė šešių klasių kursą ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1917 metais jis įšventintas kunigu ir dirbo vikaru keliose Žemaitijos parapijose. Vysk. Pr. Karevičius gabų kunigą Pranciškų Ramanauską 1922-1924 metais pasiuntė studijuoti į Teologijos-filosofijos fakultetą Kaune. 1927 m. P.Ramanauskas išvyko į Romą į šv. Grigaliaus universitetą studijuoti teologijos. Studijas jis apvainikavo doktoratu ir grįžęs į Lietuvą dirbo su jaunimu, įvairiomis organizacijomis ir Telšių kunigų seminarijoje. 1944 m. jis konsekruotas vyskupu - vyskupo Vincento Borisevičiaus pagalbininku. 1946 metų vasario 5 dieną areštavus vysk. V.Borisevičių, tampa Telšių vyskupu ordinaru. Tų pačių metų gruodžio 16 d. taip pat areštuojamas ir vysk. Pranciškus Ramanauskas. Kratą darė budelis P.Raslanas. dabar besislapstantis Maskvoje.

Dar 1945 m. gruodžio 8d.  vyr. operatyvinis įgaliotinis J.Petkevičius, vėliau tapęs KGBministru, iškėlė vyskupui operatyvinę bylą.

Kaltinimą vysk. Pranciškui Ramanauskui sudarė net 11 punktų, kaip antai: 1918-1919 metais kvietė jaunimą į Lietuvos kariuomenę, vadovavo šaulių sąjungai. Vėliau, okupacijos metais, sakė antitarybinius pamokslus, dalyvavo pogrindžio veikloje, leido kunigams, norint išvengti arešto, laisvai palikti savo vyskupiją ir pereiti į kitą.

Per tardymus vyskupą kankino. Vienas kameros agentas informavo tardytojus, kad vyskupas, parėjęs iš tardymo, atsikosėdavo krauju į nosinę. O kun. Vladas Požėla, sėdėjęs ' vienoje kameroje su vyskupu, pasakojo, kad vyskupas pareidavo iš tardymo ir švelniai šypsodavosi. Visi manė, kad vyskupas laimingas, jo nemuša. Bet kuomet nuėjo į pirtį, pamatė, kad vyskupas sukapotas nuo pakaušio iki kulnų. Tais laikais KGB-istai kankino kiekvieną, vadovaudamiesi garsiojo budelio Višinskio (buvusio SSSR Gen. Prokuroro), pseudomoksline teorija, kad asmeninis prisipažinimas yra geriausias suimtojo kaltės įrodymas.

Kamerose ir lageriuose vyskupas buvo apstatytas šnipais. Ir todėl mažai kalbėdavo ir tik švelniai šypsodavosi. Tik vienas lenkų kunigas prisipažino vyskupui, kad yra užverbuotas ir įpareigotas sekti vyskupą. Kitas agentas prašė tardytojo, kad leistų vyskupui gauti siuntinius, nes jis, vyskupas, gavęs siuntinį, tabaką atiduodavo jam.

1947 m. rugpjūčio 16 dieną OSO (KGB represyvinis organas) nuteisė vyskupą Pranciškų Ramanauską kalėti 10 metų. Vyskupas nekreipė dėmesio ir stengėsi lengvinti kalinių dalią. Drauge kentėjo su savo broliais ir visais geros valios žmonėmis. Prie savo vatinuko (telogreikos) buvo prisisiuvęs dvi dideles kišenes: vienoje džiovintas sūris, o kitoje - machorka (rusiškas tabakas). Vaikščiodavo per kalinius ir juos vaišindavo: nerūkančius sūriu, o rūkančius -machorka. Senukai ateidavo pas vyskupą ir paprašydavo paskaityti laišką, gautą iš Lietuvos. Vyskupą visi vadino „ekscelencija“, o rusai manydavo, kad tokia vyskupo pavardė. Lageryje lietuviams vyskupas buvo didžiausias autoritetas. Liaudininkas Izidorius Toliušis, prasėdėjęs lageriuose 20 metų, iškilus ginčui sakydavo: „Taip darykite, kaip Tėvas Pranciškus sako“.

Šnipai liudija, kad vyskupas buvo populiarus ne tik lageryje, bet ir už jo ribų. Maskva nuolat domėjosi vyskupu. Lietuvos KGB-istai prašė, kad pasibaigus lagerio bausmei, vyskupas nebūtų paleistas į Lietuvą, bet nukreiptas į NKVD globos namus. Jie bandė zonduoti vyskupo nusistatymą. Siūlė paleisti iš lagerio ir net leisti vadovauti ne tik Telšių vyskupijai, bet ir visai Lietuvos katalikų bažnyčiai su sąlyga, kad vyskupas įsijungs į bolševikų propagandą užsieniui. Vyskupas Pranciškus Ramanauskas kategoriškai atmetė visus gundymus.

Vyskupui sugrįžus į Lietuvą, buvo pradėta ruoštis naujam vyskupų Pranciškaus Ramanausko ir Teofilio Matulionio areštui. Ant vieno KGB įstaigoje išlikusio dokumento KGB viceministras budelis Martavičius užrašė: „Juo greičiau patrauksime vyskupą P.Ramanauską atsakomybėn, tuo geriau bus mums“. Ir paraštėje pridėjo: „Vilkas rodo dantis“.

Grįžęs iš lagerių, vyskupas apsistodavo pas dekanus. Ir pragyvendavo pas juos visą savaitę. Paprašydavo pusryčiams, pietums ar vakarienei pakviesti po vieną dekanato kunigą. Ir per trumpą laiką susitiko beveik su visais kunigais. Sušaukė Telšių kapitulos posėdį. Ir visiems kalbėjo: „Bažnyčia yra pakankamai tvirta ir savarankiška. Todėl nėra jokio reikalo nuolaidžiauti valdžios reikalavimams, nukreiptiems prieš Bažnyčios laisvę. Kartais už Bažnyčią reikia ir pakentėti“.

Sovietinė valdžia subūrė dar daugiau šnipų vyskupui sekti. Kai kuriose parapijose, kur dažniau lankydavosi vyskupas, užverbavo net po penkis šnipus.

Sekė ir vyskupo ryšius su Tėvu A.Leoni SJ (Italija), Tėvu V.Javorka (Čekoslovakija), kunigu Šutovičiumi (Gudija), su visa eile Lietuvos kunigų. Neužmiršo ir tų, kuriuos vyskupas Pranciškus įšventino lageryje: kun. Alf.Svarinsko ir latvio gydytojo, kilusio iš Rygos. Grįžusį vyskupą KGB bandė visokiausiais būdais persekioti ir šantažuoti prieš dvasiškius. Paskutiniais metais agentai pranešinėjo, kad vyskupas kritęs į pesimizmą ir skundžiasi sveikata. Galimas daiktas, kad vyskupą vargino ir neleidimas eiti vyskupiškų pareigų, ir pablogėjusi sveikata. 1957 m, jąm buvo atlikta vėžio operacija. Ir 1959 metų spalio 16 dieną vyskupas, kankinys Pranciškus Ramanauskas užmigo Viešpatyje, paaukojęs Dievui, Bažnyčiai ir Lietuvai savo žemišką gyvenimą, kančias ir viltis, gyvenimą, perpintą meilės ir aukos dvasia. Visi, sutikę kovos kely vyskupą, lenkiame galvas ir pažadame ir toliau eiti garbingų vyskupų Pranciškaus Ramanausko, Vincento Borisevičiaus, Mečislovo Reinio ir Teofilio Matulionio nužymėtu keliu, kovoti prieš blogį visur ir visais galimais būdais.

Vyskupas Pranciškus Ramanauskas - Tėvynės ir Bažnyčios gynėjas, buvo tvirto charakterio žmogus! Nepalūžo! Neišdavė! Lageriuose palaikė lietuvių tautinę ir religinę dvasią. Ir ragino visur ir visomis jėgomis priešintis. Vienam jaunam kunigui, Abezės lagerio bendrakeleiviui, kalbėjo: „Jūs, jaunieji, važinėkite, organizuokitės ir kovokite. O aš jus laiminsiu“. Kokia tai buvo palaima ir padrąsinimas kunigams-kovotojams! Jis buvo to meto kovotojų dvasinė kovos vėliava!

Vyskupui Pranciškui Ramanauskui jau nebereikalingi jokie valstybiniai apdovanojimai ir įvertinimai. Bet šie ženklai reikalingi mums, reikalingi jaunajai kartai, kad atskirtume tikras vertybes nuo pasaulio dulkių. Reikalingi mums, kurie ir toliau tęsiame kovą už pilną Bažnyčios ir Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.

Todėl prašome Jus, Lietuvos Respublikos Prezidente, apdovanoti vyskupą, kankinį Pranciškų Ramanauską Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi.

Vilnius, 2006 03 04 Lietuvos Globėjo šv.Kazimiero šventė

Pagarbiai:


(Žmogus su barzda - Kražių viršaitis Ališauskas)

 

Prisiminimai apie vysk. Pranciškų Ramanauską...

Bolševikai, okupavę Lietuvą, didžiausi ir skaudžiausį smūgį kirto Katalikų Bažnyčiai. JAV prezidentas R. Reiganas komunistinį rėžimą pavadino Blogio imperija. Apie komunizmą rašė popiežius Pijus XI enciklikoje „Apie ateistinį komunizmą“. Kun. Stasys Yla, buvęs Štuthofo kalinys, parašė knygą „Komunizmas Lietuvoje“ (J. Daulio slapyvarde ).

Buvo sunaikinta apie trečdalį visos dvasininkijos ir beveik milijonas gyventojų. Tai buvo kruvina Golgota. O kiek sunaikinta dvasinių bei materialinių vertybių. Svarbiausia buvo sužalotas tautos mentalitetas. Lietuvos dvasininkija ir patriotai kiek galėjo kovojo už Lietuvos laisvę. Tai buvo didingai tragiška kova. Šios Golgotos pasekmes jaučiame ir šiandien.

Bolševikų teroro auka buvo ir vysk. P. Ramanauskas. Po Stalino mirties pradėjo iš lagerių išleisti politinius kalinius ir siuntė juos į tremtį Altajuje. Iki Stalino mirties, kalinius, baigusius lagerio bausmę, iššaukdavo į sargybos būstinę - vachtą (sargybos būstinę) ir paskelbdavo naują bausmės laiką. Sutikau kalinių kurie lageryje išbuvo virš keturiasdešimt metų. Mūsų Balys Gajauskas - 37 metus (lietuvių rekordas), Petras Paulaitis - 35 metus ir dar vienas kitas irgi po 35 metus.

Su vysk P. Ramanausku susitikau 1954 m. Abezėje (Komi ASTR). Intos konclageryje buvo apie 70 000 kalinių. Daug kariuomenės ginkluotos net tankais. Intos konclageryje buvo 10 atskirų lagerio sistemų. O kiekviena sistema turėjo po keletą lagpunktų (Abezėje buvo 6).

Mano dešimties metų bausmė ėjo prie pabaigos. Buvo likę daugiau negu metai. Tuo metu jau buvo pradėję leisti kalinius į tremtį. Man irgi grėsė tremtis į Altajų. Būtų gera buvę, jei į tremtį nuvažiuočiau jau kunigu, nes prieš kalėjimą buvau jau baigęs keturis Kauno kunigų seminarijos kursus. Susisiekėme su vyskupu P. Ramanausku. Jis buvo netoli kitame lageryje. Reikėjo, kad vyskupas kaip ligonis būtų atvežtas į centrinę lagerio ligoninę, kurioje aš dirbau felčeriu. Sutarėme su vyskupo lagerio sanitarinės dalies viršininku ir prašėme, kad jis atsiųstų kalinį vysk. P.Ramanauską, kaip ligonį, neva susirgusį ūminiu apendicitu.

Vysk. P.Ramanauskas, paguldytas ant neštuvų ir lydimas vilkinio šunies ir sargybinių, buvo atneštas į centrinę ligoninę. Visa ši vadinama operacija kainavo vieną litrą spirito, kurį daviau lagerio sanitarinės dalies viršininkui. Lageryje buvo dešimt ligoninės korpusų. Kiekvienas korpusas gaudavo į savaitę po 100 gramų medicininio spirito. Šioje ligoninėje dirbo net keletas lietuvių felčerių. Todėl surinkti tokį spirito kiekį nebuvo sunku.

1954 m.spalio 3 d. per šv. Tereselės (Rusijos globėja) dieną vysk. P.Ramanauskas man suteikė kunigystės šventimus ligoninės pneumotorokso kabinete. Dalyvavo apie septynis artimus žmones ir šio kabineto gydytojas Vladas Šimkūnas. Tuo metu lageryje buvo ypatingas rėžimas ir bet kokioje lagerio vietoje šventimai negalėjo įvykti, išskyrus ligoninės kabinetus, į kurios įeiti galėjo tik medikai, apsirengę baltais chalatais.

Šventimų metu į kabineto prieškambarį įėjo du prižiūrėtojai ir paprašė gydytojo parūkyti. Gydytojas siuntiniuose gaudavo gerą tabaką „Zolotoje runo“. Gydytojas kalbėjo garsiai, o mes bijojome, kad nesukosietume. Laimei, prižiūrėtojai išėjo, o vyskupas tęsė šventimų šv. Mišias. Jeigu būtų mus suradę šiame kabinete, tai būtų buvusi didelė byla gydytojui ir mums ten buvusiems.

Po kelių dienų tame pačiame kabinete vysk. P. Ramanauskas pašventino kunigu latvių gydytoją kalinį.

Šis įvykis vysk. P. Ramanauskui skaudžiai atsiliepė vėliau. Jis jau Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo įtrauktas į kanonizuojamųjų vyskupų sąrašą. Todėl popiežius Jonas Paulis II, 1993 m. sakydamas pamokslą Kryžių kalne, kalbėjo tik apie tris herojiškus Lietuvos vyskupus. Matyt, KGB žinojo apie vysk. P. Ramanausko įšventintus du kunigus lageryje. Todėl jis ir nepateko į vyskupų kankinių sąrašą.

Panašiai atsitiko ir kun. Zigmu Neciunsku - jis nebuvo įtraukas į 114 Lietuvos kankinių sąrašą, nes KGB žinojo, kad jis suteikė Santuokos sakramentą partizanų vadui generolui Adolfui Ramanauskui - Vanagui. Kardinolas Vincentas Sladkevičius su gailesčiu kalbėjo, kad jis pasirašytų siūlymą kunigą Zigmą Neciunską įtraukti į sąrašą kanonizuoti.

Vysk. P. Ramanauskas buvo labai mylimas ir populiarus lageryje. Jis kasdien bendravo su kaliniais. Telogreikos prisiūtuose didelėse kišenėse: vienoje laikydavo džiovinto sūrio iš siuntinių, o kitoje - machorkos. Rūkantiems duodavo machorkos, o nerūkantiems - sūrio. Lageryje buvo laikina virtuvėlė, vadinama „kitaika“. Ten buvo galima paduoti savo turimus produktus ir virėjas juos paruošdavo. Tų produktų duodavo vyskupas P. Ramanauskas. Į šiuos pietus man liepdavo pakviesti iš zonos po du lietuvius. Į vyskupo kvietimą nieks neatsisakydavo.

Visi vyskupą vadino Ekscelencija. Rusai manė, kad tai pavardė. Advokatas Izidorius Toliušis sakydavo: „Kaip sako tėvas Pranciškus, taip ir darykite“.

Toks vyskupas buvo didelė Dievo dovana lietuviams ir kitų tautų kaliniams. Reikia pripažinti, kad bolševikai padarė ir vieną gerą darbą. Bolševikai sodina vyskupus ir kunigus į lagerius. Įsivaizduokite, kas būtų atsitikę, jei kunigai būtų sėdėję klebonijose, o tautos žmonės būtų kentėję vieni lageriuose ir tremtyje.

Gyvenimas moko, kad tie, kurie eina su savo tauta, didelių klaidų nepadaro.

Kaip butų atrodžiusios pogrindžio kovos Lietuvoje be arkivyskupo Julijono Steponavičiaus ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus. Būtų tik Romos Spartako vergų sukilimas. Man atrodo, kad ir dabar reiktų, už rūpestį Bažnyčia ir tauta, areštuoti bent vieną vyskupą ir kelis kunigus. Gal tada Lietuvos katalikai pabustų iš dvasinio apsnūdimo ir abejingumo.

Iš pirmojo lagerio, po dešimties metų, grįžau į Lietuvą 1956 m. balandžio 30 d. Vysk. P. Ramanauskas grįžo tų pačių metų rugpjūčio mėn. Vieną sekmadienį aplankiau vyskupą Kuršėnuose. Vyskupas, grįžęs iš lagerio, apsistodavo pas dekaną visai savaitei ir pasikviesdavo dekanato kunigus: vienus pusryčiams, kitus pietums ir vakarienei. Taip susitiko su visai vyskupijos kunigais.

Kuršėnų bažnyčioje vysk.P. Ramauskas aukodavo šv. Mišias votyvos metu, o sumos metu, apsirengęs vyskupo insignijomis, sėdėjo presbiterijoje. Pietų metu broliškai bendravo su kunigais.

Po pietų su vyskupu išėjau pasivaikščioti sode. Pasivaikščiojimu metu prašė nupiešti dvasinę padėtį Lietuvoje. Mat, aš buvo iš lagerio grįžęs pusę metų anksčiau. Po pokalbio vyskupas pabrėžė: „Jūs, jaunieji kunigai, tarkitės, kalbėkite, dirbkite ir kovokite. O aš jus laiminsiu“. Šie vyskupo žodžiai buvo mums kunigams nurodymas ir įpareigojimas.

Vysk. P. Ramanauskas, atvykęs į Vilnių, apsistodavo ne kurijoje, o pas buvusius lagerininkus, kurie dažnai neturėdavo net tinkamos patalynės. Ne tik aplankydavo, bet dažnai ir sušelpdavo. Aplankė ir mane Kulautuvoje. Čia buvau paskirtas altarista. Mat, grįžusius kunigus iš lagerio, skirdavo tik altaristomis. Atsiprašiau vyskupą, kad neturiu kuo tinkamai pavaišinti. Turiu tik duonos, sviesto, sūrio ir pieno. Vyskupas juokaudamas sakė: „Dėk ant stalo ir valgysime“. Valgė su apetitu. Jo palydovas, kuris vyskupą atvežė, betigalietis Pranas Šniukšta, Kauno šv. Antano parapijos klebonas, mūsų kuklaus maisto nevalgė.

Po mano antrojo arešto (1958 04 09) vyskupas P. Ramanauskas į Mordovijos lagerį man rašė: „Tris dienas gyvenau Betygaloje ir kalbėjau su daugeliu žmonių. Visa ką darei, buvo gera. Rašyk, kuo galėsiu, padėsiu“. Vyskupo mano veiklos patvirtinimas buvo man reikalingas ir brangus. Reikia atminti, kad tais laikais KGB stengėsi visais būdais mus suklaidinti ir sukompromituoti. Vietos komunistų vadovai vėl ruošėsi vysk. P. Ramanauską ir arkivysk. T. Matulionį naujam areštui.

Vysk. P. Ramanauską išgelbėjo sunki liga ir mirtis, o arkivysk. T. Matulionis buvo nunuodytas - per antrąjį tyrimą kauluose rasta sidabro.

Didieji Lietuvos vyskupai ir kankiniai: Vyskupe Pranciškau Ramanauske ir Arkivyskupe Teofiliau Matulionį, melskite už Bažnyčią ir Lietuvą!

Kaunas, 1956 metai.

Mons. Alfonsas Svarinskas


XXI amžius Nr. 98 2000 12 22

Toks buvo mūsų  lagerio vyskupas

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

Perskaičius V.Spenglos straipsnį apie vysk. Pranciškų Ramanauską, prieš akis iškilo dienos, praleistos lageryje drau­ge su vyskupu, mano kunigystės tėvu (vysk. P.Ramanauskas Abe- zės lageryje 1954 m. spalio 3 d. A.Svarinską įšventino kunigu - red.),ir jaučiu reikalą pasidalyti mintimis apie šį ištikimą Bažny­čios ir tėvynės sūnų.

Visų pirma mane stebino ir žavėjo jo paprastumas. Lageryje drauge su mumis kalėjo jau pa­gyvenęs mažamokslis, bet geras Lietuvos laukų artojėlis Mačiu­lis. Kai gaudavo laišką, jis eida­vo pas vyskupą, kad šis perskai­tytų. Ir skaitydavo vyskupas, nie­kada neatsisakydavo...

Vyskupas gaudavo daug siun­tinių. Be kitų maisto produktų, juose būdavo padžiovinto sūrio. Lagerio parduotuvėje vyskupas nusipirkdavo machorkos (taba­ko) ir į vieną savo palaidinės ki­šenę prisikraudavo sūrio, o į kitą - machorkos. Eidavo ir sutik­tiems kaliniams dalydavo: rūkan­tiems - machorkos, nerūkantiems -sūrio.

Po Stalino mirties lageryje atsirado ir privati valgykla, "kitaika", kurioje, atsilyginus virė­jui, buvo galima iš siuntiniuose gautų produktų pasigaminti pa­pildomo maisto. Pasigaminęs to­kio valgio, vyskupas visuomet man liepdavo pakviesti du kali­nius ir tik dalydamasis su jais val­gydavo dovanas iš Lietuvos. Kiekvieną kartą kviesdavau vis kitus asmenis, kad nebūtų išskir­tų ar nuskriaustų. Nepasakysi, kad šitaip vyskupas elgdavosi dėl maisto pertekliaus: artimo mei­lė jį vertė taip daryti. Tik kali­niai žino, kaip nelengva - oi, kaip nelengva! - nuo savo burnos ati­traukti kąsnį ir atiduoti kitam...

Vyskupas stebino savo malo­numu ir šypsena (apie ką kalba ir VSpenglos straipsnyje minimi jį lageryje sekę agentai). Kartu su vyskupu vienoje MGB kame­roje sėdėjęs kun. Vladas Požėla prisimena, kad iš tardymų grįžęs vyskupas visuomet truputį šyp­sodavosi. Kameros bičiuliai jam pavydėjo ir pasišnibždėdavo, jog vyskupo tikriausiai nemuša, kad jis toks giedras grįžta iš tardy­mų. Kartą pirtyje, pamatę išsi­rengusį vyskupą, nustėro: gumi­ne lazda jis buvo sukapotas nuo galvos iki kojų.

Toks giedras ir malonus vys­kupas buvo ir lageryje. Todėl jam pagarbą jautė ne tik tikintys ka­liniai, bet ir indiferentai bei ki­tatikiai. Kartu su mumis kalėjo buvęs valstiečių liaudininkų vei­kėjas Izidorius Toliušis. Jis saky­davo: "Kaip tėvas Pranciškus pa­sakys, - šitaip jis vadindavo vys­kupą, - taip ir reikia daryti". O rusai kaliniai, nusiklausę mūsų kreipinio "Ekscelencija", į vys­kupą kreipdavosi "Abselencija". Jie nežinojo šio žodžio prasmės ir manė, kad tokia vyskupo pa­vardė.

Vasarą būdavo labai gražios baltosios naktys. Besileidžianti saulė savo šviesa nuauksindavo tundrą, barakus ir bekraštį dan­gų. Laukdavome to keisto opti­nio reginio: kai saulė beveik pa­siekdavo horizontą, ji vėl šoktel­davo aukštyn, tarsi norėdama sa­vo šviesa pamaloninti visus ja be­sigėrinčius. Tokiais baltųjų nak­tų vakarais gegužės ir birželio mėnesiais mes lauke, prie saulės apšviestos vakarinės barako sie­nos, ėmėme rengti gegužines ir birželines pamaldas, į kurias rink­davosi daug lietuvių. Aš jau bu­vau kunigas, tad vesdavau pa­maldas, o vyskupas tarsteldavo žodį, pamoksliuką. Aišku, mūsų susirinkimai negalėjo likti nepa­stebėti prižiūrėtojų, o gal ir šni­pų. Kartą praeinantis prižiūrėto­jas pamatė būriui kalinių kalban­tį vyskupą. Tuojau pat vyskupui ir man liepė su juo eiti į sargybos būstinę. Budintis prižiūrėtojas surašė aktą ir palydėjo komen­tarais: "Dėl tavęs, seni, - kreipė­si į vyskupą, - tai suprantama. Bet tu, felčeri, - pasisuko į ma­ne, - mokytas žmogus ir tiki Die­vą!.." Kai vyskupui davė aktą pa­sirašyti, paklausė: "Seni, turbūt beraštis?" - "Taip", - atsakė vys­kupas ir akte vietoj parašo nu­brėžė tris kryžiukus... Kad nesu- keltume įtarimo, po to melsda­vomės pavėsinėje prie sporto aikštelės, apsimesdami stebį žai­dėjus. Melsdavomės su kepurė­mis ant galvų ir papirosais ran­kose: jeigu prižiūrėtojai artyn, papirosai į burną - "perekur" (liet."parūkymas")...

Kai 1955 -1956 metais imta kalinius paleidinėti iš lagerių, kar­tą pasakiau vyskupui: "Gal laikas surimtėti?" O vyskupas visai rim­tai perspėjo: "Naujo neįgysi, o ką turėjai -prarasi"... Toks buvo mūsų lagerio vyskupas.

Aš į Lietuvą grįžau 1956 m. balandį, o vyskupas - rugpjūčio pradžioje. Pirmą kartą su juo su­sitikau Kuršėnuose. Sužinojau, kad jis, nepaisydamas lagerio nuovargio ir silpnos sveikatos, autobusu ar kieno nors motocik­lu pavėžėtas, lanko visus vysku­pijos dekanatus. Atvyksta pas dekaną visai savaitei ir kviečia pas save po vieną visus dekanato ku­nigus: su jais susitinka, pataria, paragina, padrąsina... Po pietų išėjome į sodą pasivaikščioti. Vyskupas ir sako: "Klok viską, ką gero ir blogo pamatei Lietuvo­je". Aš papasakojau, ką pastebė­jau kunigų ir žmonių gyvenime. Tada jis man lyg priesaką davė: "Jūs, jauni, važinėkit, šnekėkit, organizuokit, kovokit, o aš jus laiminsiu".

Atkakdavo vyskupas ir į Vil­nių, Kauną. Visada nakvodavo pas buvusius lagerininkus. Ap­lankydavo ir bolševikų nužudy­to generolo JJuodišiaus žmoną. Visus kiek įmanydamas parem­davo pinigais.

Kartą, kai kunigavau Kulau­tuvoje (dar prieš antrąjį areštą), netikėtai pas mane apsilankė vyskupas su kun. P.Šniukšta. (Kun. P.Šniukšta buvo betygalietis ir vyskupo kraštietis, todėl ir palydėjo kelionėn.) O aš kaip tik neturiu kuo pavaišinti: tik duo­na, sviestas ir pienas. Atsiprašęs padėjau viską ant stalo. Vysku­pas kuo ramiausiai užkando, o kun. P.Šniukšta nelietė ir turbūt stebėjosi, kad vyskupas pas tokį vargšą važiavo.

Antrą kartą (1958 m.) mane areštavo, kai dirbau Betygaloje. Jau būdamas lageryje gaunu vys­kupo laišką, kuriame jis rašo, kad tris dienas praleido Betygaloje. (Gaila, kad laiškas neišliko ir tik atmintis išsaugojo jo turinį.) Vys­kupas rašė, kad Betygaloje su daug kuo kalbėjosi ir laiške taip įvertino mano darbą: "Viską, ką darei, darei gerai. Rašyk: kuo ga­lėsiu, padėsiu". Po kurio laiko pasiekė skaudi žinia: vyskupas mirė.

Trys vyskupai kankiniai - vysk. V.Borisevičius ir arkivysku­pai M.Reinys ir T.Matulionis - keliami į altorių garbę. Mano tvirtu įsitikinimu, paremtu ben­dro kalinimo dienomis, vysk. P.Ramanauskas to taip pat nusi­pelnė: ir dėl savo ištikimybės Bažnyčiai, ir dėl artimo meilės, ir dėl patirtų kančių už Dievą ir Bažnyčią. Kodėl ir kas jį užmir­šo? O gal dar nevėlu nubraukti užmaršties dulkes nuo jo šven­tumo aureolės ir leisti jai suspin­dėti visais jo dorybių brangak­meniais? Nedera Lietuvai užmirš­ti savo kankinių ir šventųjų: ir šiandien Bažnyčia gaivinasi iš jų sielų verdenių.


 

Vysk. dr. Jonas Boruta S J

Vyskupas, katechetas, katechetų ugdytojas Pranciškus Ramanauskas

1926 metais padalinus didžiulę Žemaičių vyskupiją į tris vyskupijas - Kauno, Telšių, Panevėžio - Telšių vyskupai buvo įspūdingos asmenybės, atlikę labai svarbias misijas, padėję Telšių vyskupijai ne tik materialinius, bet ir dvasinius pamatus. Pirmasis - tai visuomenininkas, Vasario 16- osios akto signataras, valstybininkas, vienas iš Nepriklausomos Lietuvos ir Telšių vyskupijos kūrėjų, šios vyskupijos sielovadinių ir administracinių struktūrų kūrėjas - vyskupas Justinas Staugaitis.

Antrasis Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius - jaunosios kunigų kartos auklėtojas ir formuotojas, Seinų vyskupijos kunigų seminarijos dėstytojas, Telšių kunigų seminarijos pirmasis rektorius - kūrėjas, kunigų ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai pačiu savo gyvenimo ir savo tarnystės pavyzdžiu skatintojas.

Trečiasis vyskupas Pranciškus Ramanauskas - visas jo gyvenimas nuo kunigiškos tarnystės pradžios iki paskutinės šioje žemėje gyvenimo valandos pripildytas uolaus jaunimo ir liaudies kuo tinkamesnės, kuo vaisingesnės katechezės rūpesčio. Net ir tuomet, kai sovietinis okupacinis režimas tą katechezę uždraudė, kai už tą katechezę baudė kalėjimu ir baudomis, vyskupas Ramanauskas netylėjo, ragino kunigus nebijoti nei grasinimų, nei bausmių ir atlikti šią šventą kunigo pareigą drąsiai ir ištikimai.

Pažvelkime į vyskupo Pranciškaus Ramanausko nueitą gyvenimo kelią. Kai jis buvo paskirtas Telšių vyskupu pagalbininku, laikraštis „Ateitis“ taip pristatė naująjį vyskupą:

„Šv. Tėvas Pijus XII Telšių vyskupijos sufraganu paskyrė prel. Pr. Ramanauską Telšių kun. Seminarijos Rektorių. Naujasis vyskupas gimė 1893 lapkričio 11 d. Betygalos miestely, Raseinių apskr., Antano ir Paulinos Jankauskaitės vidutinių ūkininkų šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Betygaloj ir 1905 m. įstojo į Raseinių keturklasę mokyklą kurią baigęs, 1910 m. eksternu Kaune išlaikė egzaminus iš 5-ių gimnazijos klasių, o kitais metais įstojo į Kauno kunigų Seminariją. Čia užklupo Didysis karas, kuris sutrukdė mokslą: 1917 m. baigė kun. seminariją ir buvo įšvęstas kunigu. Vikaravo Pumpėnuose, Subačiuje, Krekenavoje ir Raseiniuose. 1922 m. paliko Raseinius ir įstojo į naujai įsikūrusį Lietuvos universitetą Teologijos skyrių, kurį 1924 m. baigė. Būdamas Kaune, be savo tiesioginių pareigų, buvo kalėjimo ir suaugusiųjų gimnazijos kapelionu.

1924 m. buvo atkeltas į Telšius, kur ėjo vikaro, mokytojų seminarijos ir lenkų progimnazijos kapeliono pareigas. Be to, redagavo savaitraštį „Žemaičių prietelių“, daugiausia pats prirašydamas jo puslapius. 1926 m., įsikūrus Telšių vyskupijai, buvo nuo kapeliono pareigų atleistas ir paskirtas Kurijos notaru. Turėdamas didelį patraukimą mokytis, 1927 m. išvyko į Romą į Gregorianos Universitetą kurį 1929 m. baigė teologijos daktaro laipsniu, parašydamas rimtą studiją „De creatione mundi“. Būdamas užsieny, kartu stengėsi praktiškai susipažinti su religiniu darbu parapijose, studijavo svetimas kalbas, įsigijo plačią ir vertingą biblioteką.

Grįžęs iš užsienio, buvo paskirtas Telšių kunigų seminarijon teologijos ir pedagogikos profesoriumi. Taip pat buvo vyskupijos katalikų akcijos vadovas ir leido dvisavaitinį, apologetinio turinio labai aktualų žurnalą: „Spauda ir Gyvenimas“. Išleido kelių šimtų puslapių vertingą veikalą: „Tikybos pamokos praktikoje“, įvairiais religiniais klausimais brošiūrų ir bendradarbiavo „Ryte“, „Žemaičių prietelyje“, kur dažniausiai pasirašydavo Padubisiečio slapyvarde.

1932 m. buvo paskirtas tos pačios seminarijos inspektoriumi ir dėl savo sėkmingo darbo mokslo ir auklėjimo srityje buvo pakeltas kapitulos garbės kanauninku. Prel. Borisevičiui, tuometiniui seminarijos rektoriui, tapus vyskupu, jis perėmė kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. Tačiau bolševikams okupavus Lietuvą ir uždarius Telšių kunigų seminariją, kan. Ramanauskas kartu su klierikais turėjo persikelti į Kauną kur ėjo Kauno kunigų seminarijos vice-rektoriaus pareigas ir Teologijos fakultete docento teisėmis dėstė fundamentalinę teologiją ir pedagogiką.

1941 m. kartu su klierikais grįžo į Telšius, buvo pakeltas Telšių kapitulos prelatu ir jos pirmininku ir iki šiol rektoriauja Telšių kunigų seminarijoj.

Šv. Tėvas Pijus XII, įvertindamas prel. Pr. Ramanausko didelius nuopelnus Bažnyčiai ir Tėvynei 1944 sausio 24 d. nominavo jį vyskupu ir paskyrė Telšių vyskupijos sufraganu.

Šią malonią žinią su džiaugsmu sutiko visa vyskupijos dvasininkija ir visuomenė, nes vyskupo Ramanausko asmenyje žemaičiai susilaukė žemaičio Ganytojo, kuris iš šio krašto yra kilęs, šį kraštą ir žmones gerai pažįsta ir nuoširdžiai juos myli.

Š. m. balandžio 16 d. Kaune J.E. arkivyskupas J.Skvireckas suteiks jam vyskupo šventimus.“[1]

Bostono „Lietuvių enciklopedija“ pateikia vyskupo gyvenimo aprašymą iki iškeliavimo amžinybėm ir taip pat patikina kai kurias žinias aukščiau pateiktoje biografijoje, todėl pateikiame Bostonišką tekstą ištisai:

„Ramanauskas PRANCIŠKUS (1893 X 16 Betygaloje - 1959 X15 Telšiuose) vyskupas. Baigęs Kauno kunigų seminariją 1917 VI 5 įšventintas kunigu. Po to vikaravo Raseiniuose ir Telšiuose. Išsiųstas į Romą pagilinti studijų, kurias baigė teol. dr. Laipsniu. Grįžęs 1932 paskirtas Telšių kunigų seminarijos prof. ir inspektorium, pakeltas garbės kanauninku. Seminarijoj dėstė dogmatinę teologiją ir religinę pedagogiką. Kapituloje ėjo įvairias pareigas: sinodinio teisėjo ir egzaminatoriaus, religinių knygų cenzoriaus ir kt. 1940 VII paskirtas Telšių kunigų seminarijos rektorium, pakeltas prelatu. 1944 II 28 konsekruotas Telšių vyskupu augziliaru. 1946 XII bolševikų suimtas ir ištremtas į Sibirą. Tik po 10 metų (1956) grįžo į Lietuvą bet vyskupo pareigų neleista eiti. Mirė po operacijos, palaidotas Telšių katedroje šalia vysk. J. Staugaičio. Buvo geras dogmatinės teologijos žinovas, pedagogas ir administratorius. Nuo 1932 I Telšiuose (seminarijoje) leido ir redagavo Spaudą ir Gyvenimą 1935 buvo oficialus žemaičių Prieteliaus redaktorius ir leidėjas. Bendradarbiavo Tiesos Kelyje ir kt. Išsp. Tikybos pamokos praktikoje 1934.“[2]

Šiose abiejose „oficialiose“ biografijose nėra aprašyta vienas svarbiausio vyskupo Pr. Ramanausko gyvenimo laikotarpių - jo kankinystės kelias sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose. Tai labai smulkiai ir nuosekliai yra aprašęs Vidas Spengla knygoje „Atlikę pareigą“[3], todėl šiame rašinyje nekartosim. Skaitytoją tik paraginsim tą knygą įsigyti ir atidžiai perskaityti, kad susipažintų su visų Lietuvos vyskupų, kalinimų metu, kryžiaus keliu sovietiniuose lageriuose. Prie V. Spenglos kito teksto skirto vysk. Pr. Ramanauskui grįšime vėliau.

Susipažinę su vyskupo biografija aplamai, aptarkime kas už šių sausų biografijos faktų slepiasi, kodėl mes šį vyskupą galim pavadinti katechezės herojum - vyskupu katechetu. Siekdami pagrįsti vyskupo katecheto titulą vyskupui Pr. Ramanauskui remsimės dokumentais laimingai išlikusiais Telšių vyskupijos kurijos archyve.

Pirmoji kunigiškos tarnystės vieta yra Pumpėnų parapija (dabar Pasvalio r.) 1917-01-22 - 1920- 05-05. Pr. Ramanausko vyskupystės šventimų proga tuometinis Pumpėnų parapijos klebonas Kazimieras Mozūras sveikindamas naująjį vyskupą visų parapijiečių vardu atsiuntė tokį laišką:

 

„Didž. Gerb. Telšių Vyskupijos Kurijai.                                                                       Pumpėnai, 1944-03-30.

Jo Ekscelencija Pr. Ramanauskas, kiek teko iš žmonių pasakojimų patirti buvo paskirtas pirmoje vietoje Pumpėnuose vikaru 1917 m. prie klebono Kožokausko ir išbuvo iki 1920m.

Pastoracijos darbe buvo labai uolus - užsibrėždavo dirbti, būtinai padarydavo darbą iki galo, nors tai būdavo ir labai sunku, pvz., kad ir vaikų katechizacija. Jis neleido ruošti vaikų visokioms davatkoms, pats juos ruošė už tai davatkos tik jo su rožančiais neapibarškino, nes joms pelną atimdavo. Ir kaipo asmuo buvo malonus, švelnus visiems. Pas kiekvieną užeidavo, neskirdavo vargšo ar turtingo, kada netikėtai užeidavo pas ką šeimininkas didžiausiame išgąstyje bėgiodavo po namus, o jis maloniai šypsodavosi. Nors dažnai lankydavo parapijiečius, bet savyje buvo daugiau užsidaręs ir kartu gilaus proto (jo žodžiais tariant). Visuomeniniame darbe turėjo didelį pasisekimą. Nors draugijų tuo laiku pas mus buvo mažai, bet jis ypač „Šviesos Draugijai“ buvo didžiausia parama ir smegenys. Kuomet kairiųjų bandymas įtraukti į savo orbitą nuėjo niekais, tuomet ėmė jį šmeižti, kad pažemintų žmonių akyse ir traukti jaunimą iš draugijos, bet nei vieno, nei kito jiems nepavyko padaryti. Draugija ima stiprėti - priešų mažėti, o kultūrinis darbas plėstis.

Dabar dar yra iš to laikotarpio su J.E. vyskupu žmonių, kurie su pasididžiavimu savo, o tada, kai dirbome su kunigėliu Ramanausku.

Be to, visi pumpėniškiai kreipėsi į Gerąjį Dievą prašydami mūsų buvusiam kunigėliui dabar jau J.E. vyskupui geriausios sėkmės gyvenime.“

Kaip matome, šiame laiške sveikinime įvardijamas kaip pirmasis, t.y., svarbiausiu jauno kunigo laikytas rūpestis - pakelti priešsakramentinės vaikų katechizacijos lygį. Ryžtas - šio svarbaus kunigiško darbo nepalikti tinkamo išsilavinimo neturinčioms moterėlėms. Drąsa šiame reikale laužyti negeras tradicijas - atiduosim vaikus davatkos globon - išmokys vaikus poterių ir bus baigta ruoša pirmai

Išpažinčiai ir Pirmai Komunijai. O anais laikais tai buvo labai svarbu, nes labai mažai vaikų telankė net ir pradžios mokyklas.

Rimtą dėmesį tikybos pamokoms mokyklose kun. Pr. Ramanauskas skyrė ir kai baigęs teologijos licencijato studijas Kauno universitete buvo paskirtas Telšių parapijos vikaru ir kartu Telšių mokytojų seminarijos ir Telšių lenkų progimnazijos kapelionu. Metus pradirbęs visose tose pareigose, įsitikino, kad visų tų pareigų negali gerai tobulai atlikti - todėl kreipėsi į Žemaičių vyskupą Pr. Karevičių su tokiu prašymu:

„Šiuo nuolankiai prašau Jūsų Ekscelenciją, jei rasite galimu, atleisti mane nuo Telšių bažnyčios vikaro pareigų paliekant eiti prie skirtų mokyklų kapeliono pareigas. Prabėgusieji mokslo metai ganėtinai įrodė, jog negalima tinkamai suderinti dviejų pareigų, nes tai pastoracijų, tai mokyklų darbas nukentėdavo.“ Telšiai, 1925-08-31.

Žemaičių vyskupo pagalbininkas vysk. J.Skvireckas patarė, kad darbo pobūdį išmintingai paskirstytų klebonas, kad nei viena, nei kita tarnystė, taigi ir katechizacija nenukentėtų.

Kai 1926 metais buvo įkurta nauja Telšių vyskupija, vyskupas J. Staugaitis išsilavinusį ir, svarbiausia, bažnytiškai mąstantį, rūpestingą, jauną kunigą paskyrė Telšių vyskupijos kurijos vicekancleriu ir Tribunolo notaru, o dar po metų išleido teologijos daktarato studijoms į Grigaliaus universitetą. Šalia pagrindinio dogminės teologijos kurso, antruoju svarbiausiu dalyku pasirinko religinės pedagogikos studijas, kurių žymią dalį sudaro būtent katechetikos metodika. 1929-12-24 apsigynęs Grigaliaus universitete daktaratą, grįžo į Telšius ir buvo paskirtas Telšių kunigų seminarijos dogminės ir pastoracinės teologijos bei religinės pedagogikos dėstytoju, taigi tapo kunigų - būsimų pagrindinių Lietuvos vaikų ir jaunimo katechetų- mokytoju. Ir šį darbą dirbo tiek Telšiuose, tiek Kaune, po to vėl Telšiuose iki kol sovietinė valdžia galutinai uždarė Telšių kunigų seminariją.

Per visą laikotarpį nuo 1929-12-24 iki 1946-05-05 jis turėjo labai daug skirtingų pareigų, kurioms Telšių vyskupo buvo paskirtas, kaip antai: Šv. Vincento Pauliečio draugijų Telšių vyskupijoje ir Klaipėdos prelatūroje vienas iš vadovų, kurijos sekretorius, vyskupijos tribunolo teisėjas, kurijos kancleris, prosynodalinis egzaminatorius, kunigų seminarijos vicerektorius ir inspektorius, Telšių katedros „klebonas“ - vice custos. Jo tarnybos lapas, švietimo ministerijos nustatytos formos išlikęs Telšių vyskupijos kurijos archyve, iškalbingai liudija, kiek, šalia visų čia paminėtų pareigų, jis dar skaitė paskaitų, t.y., turėjo pamokų Telšių kunigų seminarijoje. Tame lape įrašai apibūdina savaitinių paskaitų pamokų valandų krūvį:

1931-12-01  iki 1932-08-30 devyniolika pamokų ir prefekto pareigos;

1932-09-01  iki 1933-08-30 vienuolika pamokų ir inspektoriaus pareigos;

1933- 09-01  iki 1935-08-30 šešiolika pamokų ir inspektoriaus pareigos;

1935-09-01  iki 1935-12-31 septyniolika pamokų ir inspektoriaus pareigos;

1936-01-01  iki 1937-08-30 keturiolika pamokų ir inspektoriaus pareigos;

1937-09-01devynios pamokos ir inspektoriaus pareigos.

Buvęs vyskupo Pr. Ramanausko studentas Telšių kunigų seminarijoje prel. Jonas Kučingis (1908- 2009), po karo ilgametis Los Angeles lietuvių klebonas apibūdina savo profesorių Pr. Ramanauską ir savo vėlesni bendravimą su juo:

„Kan. J.Galdiko seminarijos vicerektoriaus vietą užėmė ką tik iš Romos grįžęs po studijų su daktaro laipsniu iš Šv. Grigaliaus universiteto kun. Pr. Ramanauskas. Jis mums dėstė fundamentalinę, dogminę ir pastoralinę teologiją bei pedagogiką. Šiais klausimais jis buvo parašęs ir plačią studiją, kuri vėliau buvo išleista. Ypač čia reikia pažymėti, kad studijuojant pedagogiką, reikėjo išmokti ne tik teoriją, bet pravesti pamokas praktiškai, todėl užbaigę pedagogikos teorijos kursą visa klasė kartu su profesoriumi eidavom į Telšių pradžios mokyklą pravesti tikybos pamokų. Po to sekančioje pamokoje seminarijoje būdavo pravestos pamokos kritika. Joje dalyvaudavo visa klasė, o po to pats profesorius padarydavo pastabas, pataisas. Mano pravestos pamokos kritikoje, profesoriui pasakius pradėti reikšti nuomones, visi draugai tylėjo. Tada beliko profesoriui pasisakyti. Šis pradėjo: „Pamoka buvo pravesta labai gerai.“ Po tokios profesoriaus įžangos, sukruto ir visi draugai, bet vis tiek gavau „5“. Klierikų tarpe buvo nuomonė, - jei gerai pravesi pamokas ir gerai mokysies, tai tikrai būsi skiriamas kapelionu. Mano atveju jie nesuklydo. Kun. Ramanauskas - šaltas, racionalus, bet po žieve - šiltas, mielas, besišypsąs, gerokai susimąstęs profesorius. Jį klierikai mėgo. Vėliau tapo vyskupu. Bolševikų areštuotas ir kalintas Sibire. Grįžęs iš tremties, gyveno Švėkšnoje. Jį žmonės labai mylėjo. Man dirbant Telšiuose buvome artimai susidraugavę. Jam esant Švėkšnoje, susirašinėjome. Savo laiškuose visada buvo optimistas, nuolaidus savo kankintojams. Susirgęs kepenų liga, gydėsi Telšiuose, kur nuo jos ir mirė. Palaidotas Telšių Katedros požemyje.“[4]

1940 metų rudenį pirmos sovietinės okupacijos metu uždarius Telšių kunigų seminariją, jos auklėtinius ir rektorių Pr. Ramanauską perkėlus į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją būsimo vyskupo kolega tos seminarijos dėstytojų būryje poetas kan. Mykolas Vaitkus (1883-1973) taip aprašė:

„Tarpdiecezinės seminarijos vicerektoriumi paskirtas kun. Pranas Ramanauskas, telšiškis. Telšių Pliumpis, kaip nepalankūs kaimynai vadina telšiškį. Bet tas Ramanauskas visai ne koks Pliumpis. Teologijos daktaras, Telšių seminarijos rektorius, busimasis vyskupas, Sibiro kankinys. Juk tokį rimtą vyrą reikia padoriai pristatyti skaitytojams.

Prieš tą rudenį Kaune jis buvo kaip ir visai nežinomas. Betgi paskiau iš telšiškių sužinojom, jog jis klierikų buvo mėgstamas, kaip geras profesorius bei auklėtojas. O ir telšiškių visuomenė jį branginusi. Savaime suprantama, 1940 metais Kauno seminarijoje iš pradžių į jį žiūrėjom, kaip kad žiūrima į nežinomą dydį, su tam tikra rezervą, šaltokai, kiek iš atsto, laukiamai. Iš viršaus jis atrodė keistokas tipas, lietuviškas - ne - lietuviškas, lyg su semitiška priemaiša. Ilgoka, smailoka, truputį žemyn riesta nosis. Gudriai primerktos blizgančios akutės. Ironiškai šypsanti platoka burna su pesimistiškai žemyn užlinkusiom lūpų kertelėm. Bet greit apsipratom. Pasirodė beesąs neišdidus, draugiškas, pakankamai linksmas, mėgstąs juokus, pasakojąs anekdotus, gana sąmojingas vyrukas, nors tie anekdotai bei sąmojai (kiek anuomet pasireiškė) nelakūs, nenudailinti, gana kaimietiški. Ramanauskas, matyt, neblogas gyvenimo diplomatas, atsargus reikšti bet kam savo pažiūras, gyvas intelektas, blaivi išmintis. Visa tai pasireiškė palengva, gyvenant beveik bendrai, įvairiuose kasdieną smulkmenose. Daugiau profesorių iš Telšių seminarijos anuomet negavome.“[5]

1941 m. rudenį prel. Pr. Ramanauskas su Telšių seminarijos auklėtiniais sugrįžo į Telšius kur vėl busimasis vyskupas tapo rektoriumi ir seminarijai vadovavo iki 1944 metų pavasario, kai tapo konsekruotas vyskupu Telšių vyskupo V.Borisevičiaus augziliaru. 1946 02 05 areštavus vyskupą V.Borisevičių 1945 05 05 vyskupas Pr. Ramanauskas perėmė Telšių vyskupijos valdymą, tačiau neilgam, 1946 12 16 -  vyskupas Pr. Ramanauskas suimamas ir sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose kalintas iki 1956 09 13. Apie tą laikotarpį Telšių vyskupijos archyve nėra jokių žinių, taigi tenka pasiūlyti mieliems skaitytojams atsiversti aukščiau minėtą V. Spenglos knygą „Atlikę pareigą“, kurioje remiantis sovietinio saugumo bylomis ir artimųjų prisiminimais rekonstruotas to skaudaus gyvenimo tarpsnio vaizdas. Vyskupas Pr. Ramanauskas ir sovietinių lagerių pragare išliko ganytoju, kuriam rūpėjo bendro likimo brolių išganymas ir jų tikėjimas. Rūpėjo ir Bažnyčios likimas Tėvynėje Lietuvoje - tai liudija jo apsisprendimas nelaisvės sąlygomis pašventinti du kalinius kunigais: vieną iš Latvijos, o kitą lietuvį - dabartinį monsinjorą A. Svarinską.

Grįžęs į Lietuvą, vyskupas Pr. Ramanauskas rado Telšių vyskupo sostą užimtą Vatikano sutikimu pašventinto vysk. Petro Maželio, be to sovietinė valdžia neleido vysk. Pr. Ramanauskui apsigyventi Telšiuose. Tebuvo leista mansionarijaus, t.y., altaristo teisėmis gyventi Švėkšnoje. Tai praktiškai - ištrėmimas iš vyskupijos centro į periferiją. Tačiau ir tokiomis sąlygomis apstatytas sekliais ir agentais, nepaliovė burti kunigus priešintis sovietinės valdžios bandymams visiškai paralyžiuoti religinį gyvenimą Lietuvoje, pastangas uždrausti tikėjimo perdavimą jaunajai kartai. Iš agentų seklių pranešimų ir sovietinio saugumo ataskaitų matyti, kad būtent tokia tremtinio Švėkšnoje vyskupo Pr. Ramanausko veikla jiems kėlė didžiulį nerimą. Maždaug 1958 m. vasario mėnesį KGB vadovai buvo apsisprendę surinkti kaltinamąją medžiagą antrajam vyskupo Pr. Ramanausko areštui ir įkalinimui. Apie visa tai iškalbingai liudija V.Spenglos straipsnis „Esu atlikęs savo pareigą“, išspausdintas jau po autoriaus V. Spenglos mirties 2009 metų spalio mėn. laikraštyje „XXI amžius“ minint vyskupo Pr. Ramanausko 50-ąsias mirties metines. Kadangi laikraštis greičiau sunyksta nei publikacijos knygoje, kai ką iš šio V. Spenglos straipsnio pacituosime kaip liudijimą, kad vysk. Pranciškus Ramanauskas iki paskutinės savo kunigiškos ir vyskupiškos tarnystės dienos liko ištikimas pirmojoje savo tarnystės vietoje - Pumpėnuose - padarytiems apsisprendimams, t.y., už kuo rimtesnę, kuo gilesnę vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų katechizaciją. Taigi prisiminsime kai kurias vietas iš V. Spenglos atliktų tyrimų:

„Prasidėjus kalinių bylų peržiūrėjimui, lagerių mažinimui 1956 metų liepos 19 dienos raštu Nr. 4- 2-975 Komisijos ASSR KGB 4-ojo skyriaus viršininkas papulk. Stepanianas pranešė LSSR KGB, kad peržiūrėjus vyskupo P. Ramanausko bylą, jis iš lagerio paleidžiamas, „nes šiuo metu VRM organų prižiūrimų invalidų namų nėra ir todėl jis išvyks gyventi pas savo giminaičius į Lietuvos SSR“. 1956 m. liepos pabaigoje vysk. P. Ramanauskas grįžo.

1956 metais rugpjūčio mėnesį LSSR KGB peržiūri vysk. P. Ramanausko baudžiamąją bylą (archyvinis Nr. 34913-3) bei atnaujintą iš archyvo pasiimtą jo formuliaro bylą (archyvinis Nr. 13997) suteikdami jai naują numerį - 7445. Pasipila agentų „Nemunas“, „Oželis“, „Klevas“, „Ranktienė“, „Angelina“, „Kerštas“, „Petraitis“ ir kitų pranešimai apie grįžusį vysk. P. Ramanauską ir jo pirmąją veiklą Lietuvoje. Agentas „Petraitis“ praneša (1956 09 05) apie vysk. P. Maželio svarstymus dėl Telšių vyskupijos tolimesnio valdymo. Jo nuomone, jeigu vysk. P. Ramanauskui būtų leista valdyti vyskupiją, Lietuvos ir užsienio lietuviai kunigai tą valdžios žingsnį vertintų teigiamai. Tačiau KGB rašo, kad jie savo nuomonę jau yra pateikę LKP CK ir ji esant i priešinga - vysk. P. Ramanauskui ne tik neleidžiama valdyti Telšių vyskupijos, bet net apsigyventi norimoje vietoje - Žemaičių Naumiestyje pas prelatą R. Kuodį. Jis paskiriamas altaristų į Švėkšną. Iš agento „Klevo“ (1957 01 20) KGB sužinojo, kad Telšių vyskupijos kunigai grupuojasi: vieni palaiko vysk. P. Ramanauską kiti - vysk. P. Maželį. Agentas „Jurij“ praneša (1956 10 04), kad vysk. P. Ramanauskas apvažiavo beveik visus dekanatus ir kalbėjosi su visais kunigais. Jis lankėsi pas vysk. K. Paltaroką vysk. T. Matulionį ir kan. J. Stankevičių ir stengėsi suvienyti visus vyskupijų valdytojus. Šioms jo pastangoms „tirti KGB paskiria agentus „Liepą“, „Jurij“ ir kartu su vyskupu kalėjusį agentą „Taką“. KGB nepatenkinti, kad vysk. P. Ramanauskas kišasi į Telšių vyskupijos valdymą: jis reiškia pastabas vysk. P. Maželiui dėl morališkai ar politiškai degradavusių „užverbuotų“ kunigų skyrimų į geras parapijas bei dėl išsiuntinėto kurijos rašto Nr. 825 (1957 m.), kuriuo kunigai įspėjami, jog už vaikų katechizaciją gali būti baudžiami iki vienerių metų kalėjimo; vysk. P. Ramanausko nuomone, to nereikia rašyti, nes vaikus katechizuoti yra kunigų pareiga. Daug agentų klausosi jo pamokslų Švėkšnoje ir kitur. Verta pacituoti 1958 m. kovo 13 dieną LSSR KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko pasirašytą pažymą apie jų pastangas neleisti vysk. P. Ramanauskui grįžti į Lietuvą ir vertinimas jo veiklos sugrįžus. Pažymoje rašoma: „1954 m. pabaigoje gauta žinių, kad numatoma iš lagerio paleisti vyskupą Ramanauską. Suderinus su LKP CK, buvo kreiptasi į SSRS KGB, kad nebūtų leista Ramanauskui grįžti į respubliką. Atsiliepdama į mūsų siūlymą, SSRS KGB 4-oji valdyba 1955 m. kovo 28 dienos raštu Nr. 4-S-623 pranešė, jog SSRS VRM (Vidaus reikalų ministerija - V. S.) davė nurodymą SSRS VRM Minlago viršininkui, kad paleistą Ramanauską, pasiųstų į invalidų namus. Tačiau 1955 m. gegužės mėnesį Komijos ASSR KGB pranešė, kad Minlago administracija rengiasi paleisti Ramanauską iš įkalinimo. Todėl LSSR KGB 1955 m. gegužės mėnesį dėl Ramanausko dar kartą kreipėsi. Atsižvelgdama į šį kreipimąsi, SSRS VRM pakartotinai davė nurodymą Minlago viršininkui, kad apiformintų Ramanauską pasiųsti į invalidų namus.

Nepaisant to, SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Vorkutos PDL (Pataisos darbų lagerio - V. S.) komisija, peržiūrinti bylas asmenų, atliekančių bausmę už politinius, pareigybinius ir ūkinius nusikaltimus, 1956 07 09 nutartim nusprendė, kad Ramanauskas serga III laipsnio hipertonija ir bendra ateroskleroze ir todėl (...) jį paleido. 1956 m. rugpjūčio mėnesį Ramanauskas grįžo į Lietuvą“.

Toliau pažymoje rašoma, kad pagal agentų pranešimus 1957 m. spalio 26 dieną vysk. P. Ramanauskas sušaukė nelegalų Telšių vyskupijos kapitulos posėdį, o dabar kurstąs kunigus griežtai priešintis valdžios reikalavimams, nes „Bažnyčią esanti aukščiau valstybės“ ir „nėra ko padlaižiauti bei taikytis prie valdžios interesų, kai tie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę“.

Pagal agento „Petraičio“ 1957 m. lapkričio 18 dienos pranešimą spalio 26 dieną tikrai įvyko kapitulos posėdis, kuriam pirmininkavo vysk. P. Ramanauskas. Dalyvavo vysk. P. Maželis, prelatai J. Galdikas, A. Simaitis, R. Kuodis ir kan. J. Juodaitis. Be kitų klausimų, buvo svarstyta ir vysk. P. Maželio Telšių vyskupijos valdymo kanoniškumas. Buvo prieita išvados, kad jis valdo ne kaip išrinktas kapitulos, o kaip vysk. V. Borisevičiaus paskirtas, nes vysk. V. Borisevičius savo arešto atveju buvo paskyręs vyskupiją valdyti šiems asmenims tokia tvarka: vysk. P. Ramanauskui, kan. J. Juodaičiui, kan. P. Maželiui. Kadangi abu pirmieji buvo areštuoti, valdė kan. P. Maželis. Jeigu dabar mirtų ar būtų sutrukdyta valdyti vysk. P. Maželiui, tada valdymą turėtų perimti vysk. P. Ramanauskas. Jeigu nei jam, nei kan. J. Juodaičiui valdžia neleistų valdyti, tada valdytoją turėtų rinkti kapitula. Šis kapitulos nutarimas labai neramino KGB, nes vysk. T. Matulionis jau bandė susigrąžinti Kaišiadorių vyskupijos valdymą. Dviejų vyskupų „reakcionierių“ įsijungimas į Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą valdžiai buvo visai nepriimtinas, todėl jie kūrė planus, kaip juos izoliuoti, o jei reikės, ir areštuoti.

Vėl kuriami nauji agentūrinių-operatyvinių priemonių planai, vėl svarstoma, ką užverbuoti vyskupui sekti ir t. t. Planuojama, kam iš kunigų agentų pavesti sekti vyskupo ryšius su buvusiais bendralagerininkais jėzuitais Leoni ir Javorka (pastarasis paleistas išvyko į Čekoslovakiją). Numatoma daug kunigų perkėlimų ir agentų kombinacijų, kad suartėtų su vyskupu ar jam artimais kunigais.

Labai intensyviai vyskupas buvo sekamas 1957 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kai atostogavo Palangoje. Valdžią neramino, kad tuo pačiu metu atostogavo ir buvęs valdytojas kan. J. Juodaitis. į vyskupo (ir kan. J. Juodaičio) sekimą buvo įtraukti ne tik vietiniai, bet ir iš Telšių, Kauno, Šeduvos atsiųsti agentai „Jurgis“, „Vasaris“, „Liepa“, „Petraitis“ ir kiti. Prie agento „Liepos“ 1957 m. rugsėjo 13 dienos pranešimo LSSR KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius rašo rezoliuciją, kad vysk. P. Ramanauskas turi planą sutelkti tikinčiuosius apie dvasininkiją ir laukti palankaus momento. Jis rašo: „Mes turim būti budrūs: reikia sekti, dokumentuoti ir pirmai progai pasitaikius jį izoliuoti“. (Pabraukta Martavičiaus - V. S.) K. Martavičius nerimauja, kad vysk. P. Ramanauskas nustelbė vysk. P. Maželį ir jį pajungė savo įtakai. Rezoliucijoje prie agento „Jurgio“ pranešimo priekaištaujama KGB Priekulės rajono įgaliotiniui, kad nepastebi, jog vysk. P. Ramanauskas aktyvėja, apie save telkia kunigus.

1958 m. vasario 6 dienos agentūriniame pranešime agentas „Petraitis“ rašo apie vysk. P. Ramanausko jam išsakytas mintis: „Bažnyčia yra pakankamai tvirta ir savarankiška, todėl jai nėra jokio reikalo pataikauti ar nuolaidžiauti valdžios reikalavimams, nukreiptiems prieš Bažnyčios laisves. Ji savo kilme yra virš valstybės ir niekada nebus jos verge. Pagal Ramanauską, už Bažnyčios reikalus kartais reikia ir kentėti“. Rezoliucijoje prie šio pranešimo L. Martavičius liepia atidžiau sekti vysk. P. Ramanauską ir rašo: „Kuo greičiau Ramanauskas bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tuo geriau mums“. O paraštėj išlieja įtūžį: „Vilkas rodo dantis“.

1958 metais vysk. P. Ramanauskas svarsto galimybę persikelti į Palangą. L. Martavičius rašo, kad apie tai verta pagalvoti, nes ,jei pavyktų Ramanauską apstatyti agentais ir įrengti „raidę“ (slaptą pasiklausymą - V. S.), jį pavyktų greičiau demaskuoti ir areštuoti“. Tačiau tam prieštarauja kiti KGB viršininkai, nes Palangoje „išsiplėstų jo priešiškos veiklos galimybės“. Vysk. P. Ramanauskas paliekamas Švėkšnoje, o jį sekančiųjų tinklas pasipildo agentais „Kazimieru“ (buvusiu agentu „999“), „Petru“, „Ąžuolu“ ir kitais. Labai stropiai kontroliuojama jo korespondencija: su jo įšvęstu ir vėl kalinamu kun. A. Svarinsku, su JAV gyvenančiu V. Dėdinu, J. Končium ir V. Martinkum, baltarusiu kun. V. Šutovičium, vilniečiu gydytoju V. Šimkum ir daugeliu kitų. Kai kurie laiškai sulaikyti, kai kurie išversti į rusų kalbą arba padarytos jų fotokopijos. Su vysk. P. Maželiu atvykęs į Vilnių, vysk. P. Ramanauskas buvo sekamas „išorinių stebėtojų“ (priemone „NN“). KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius dar 1957 m. rugpjūčio 24 dieną išsiuntinėjo nurodymą dvidešimt vieno rajono KGB viršininkams sekti į rajoną galintį atvykti vysk. P. Ramanauską. Nurodė tam panaudoti agentus (ypač kunigus), kad atskleistų jo antisovietinę veiklą: su kuo susitiko, kokius nurodymus davė, ar dalyvavo pamaldose, ar sakė pamokslus, ką sakė ir 1.1. Viskas turėjo būti dokumentuojama. Kuo toliau, tuo KGB įsitikinimas tvirtėjo, kad vysk. P. Ramanausko nuostatos nesikeičia ir jis lieka „aršus antisovietikas“ bei Bažnyčios gynėjas. 1958 m. liepos 7 dieną agentas „Petraitis“ rašo, kad vysk. P. Ramanauskas sakė, jog SSRS politika „nepripažįsta nei žmoniškumo, nei įstatymų ir remiasi tik žiauria diktatūra. Jei Sovietų Sąjungoj ir blyksteli koks šviesos spindulėlis, tai irgi ne be klastingų užmačių, kad ką nors klastingai įtikintų ar apgautų“.

Vysk. P. Ramanausko sveikata silpo (1957 metais jam buvo atlikta onkologinė operacija). 1959 m. liepos 25 dieną agentas „Takas“ rašo, jog vyskupas skundžiasi sveikata ir yra pesimistiškai nusiteikęs. Jis išgyvena, kad buvo aprašytas „Komjaunimo tiesoje“ ir daugelis kunigų nuo jo izoliavosi. Tačiau jis nesiliovė rūpintis Bažnyčios reikalais: kalbėjo apie būtinybę katekizuoti vaikus, kalėdoti (lankyti parapijiečius). KGB paraštėje patvirtino, kad kai kurie kunigai tikrai atsiribojo nuo vyskupo: KGB pastangos ir klasta, matyt, ėmė duoti rezultatus.

1960 m. liepos 31 - rugpjūčio 7 dienomis Miunchene turėjo įvykti pasaulinis Eucharistinis kongresas. Byloje yra išlikę Miuncheno arkivyskupo kardinolo J. Vendelio pasirašyti ir KGB sulaikyti kvietimai į kongresą vyskupams Julijonui Steponavičiui, Pranciškui Ramanauskui ir Petrui Maželiui. Kvietimai, be abejo, KGB sukėlė papildomo nerimo dėl vysk. P. Ramanausko. Ar tas turėjo įtakos jo sveikatai, ar ne, negalima atsakyti, tačiau 1959 m. spalio 15 dieną vysk. P. Ramanauskas mirė. Taigi grįžęs Lietuvos saule pasidžiaugė tik trejus metus.

Jo formuliaro byla Nr. 7445 1959 m. lapkričio 24 dieną atiduota į archyvą saugoti septyniasdešimčiai metų. Be kita ko, nutartyje rašoma: „Paskutiniuoju metu Ramanauskas propagavo Bažnyčios nepaklusimo valstybei idėjas ir ragino vyskupijų valdytojus vienytis ir slopinti sovietų valdžiai lojalius kunigus. Šių metų rugsėjo mėnesį Ramanauskas susirgo ir spalio 15-ąją mirė. Taigi grįžęs Lietuvos saule pasidžiaugė tik trejus metus.“[6]

Užbaigiant šį straipsnį, norisi grįžti į 1944 metų įvykius. Vokiečiai traukėsi iš Lietuvos, vėl artinosi kiti okupantai. Daug lietuvių patriotinėje ar religinėje veikloje praeityje pasižymėję inteligentai, kunigai, klierikai traukėsi į Vakarus, manydami, kad tas pasitraukimas neilgam. Mūsų jau minėtas prel. J. Kučingis, taip aprašo savo susitikimą su vyskupais prieš traukiantis į Vakarus:

„Norėjau atsisveikinti su vysk. V. Borisevičiumi. Jis turėjo vilties, kad bolševikai bus atmušti ir Lietuva išliks laisva. Jis kalbėjo, kad net padaręs įžadą, jei Dievas apsaugotų Lietuvą nuo bolševikų invazijos, tai ant Vilniaus kalnelio Telšiuose, pastatyti Marijos Krikščionių Pagalbos garbei šventovę. Vyskupas pasakė, kad kun. P. Lapelis, Švėkšnos gimnazijos kapelionas, yra jau pasitraukęs į Vokietiją, todėl, jei Švėkšnoje veiktų gimnazija, tai užimkite jo vietą. Ir čia pat man parašė paskyrimą kapelionu į Švėkšnos gimnaziją, į tą pačią, kurioje teko man mokytis. Tačiau ir Švėkšnos gimnazija buvo uždaryta.

Po to nuėjau atsisveikinti pas vysk. Pr. Ramanauską. Šis jau daug praktiškesnis, realus. Jis man patarė pasitraukti, nes visi kunigai, kurie nėra tiesiogiai surišti su parapijos darbu, gali būti, bolševikams užėjus, paimti į kariuomenę. Jis galvojo, kad pasitraukimas bus trumpas, nes bolševikai Vokietijoje įklimps ir karą pralaimės, o Vakarai padarys tvarką visoje Europoje. Tada turėtų žūti nacizmas ir bolševizmas. Atsisveikindamas pasakė, kad abu su vysk. Borisevičiumi netrukus išvyks į Židikus pas kun. Vaclovą Martinkų šventinti Marijos Pečkauskaitės atminimui kapinėse pastatytą koplyčią.“[7] Simboliška, kad abu Telšių vyskupai apsisprendė nepasitraukti iš Lietuvos ir likti su tikinčiąją liaudimi tėvynėje, pasirinko lemtingą dieną vykti į Židikus mūsų liaudies švietėjos ir katechetės Marijos Pečkauskaitės ir veiklos, ir laikinojo, ir amžinojo poilsio vietą.

Kad buvo tikrai taip liudija ne tik prel. J.Kučingis (Amerikoje), bet ir buvusi Telšių kunigų seminarijos ekonomė Teklė Kačiukaitė:

„Frontas prie Kuršėnų laikėsi iki spalio 10 dienos. Iš Žemaičių Kalvarijos (Varduvos) sugrįžo vyskupas Vincentas Borisevičius, ir abu vyskupai išvažiavo į Židikus. Konspiracijos sumetimais man sakėsi vykstą į Plungę - mat bijojo, kad traukdamiesi vokiečiai ir jų neišvežtų į Vokietiją. Spalio 9-ąją prie seminarijos atvyko dvi vokiečių kariškių mašinos. Ieškojo vyskupų. Aš pasakiau, kad, kiek žinau, jie Plungėje. Liepė įdėti abiem lagaminus su baltiniais kelionei. Padariau viską, kaip įsakyta. Po dviejų valandų tie patys vokiečiai sugrįžo. Grąžino man lagaminus ir pasakė, kad vyskupų Plungėje nėra. Apsisuko ir atidavę pagarbą išvažiavo. Spalio 10-ąją, apie ketvirtą vakaro, iš ligoninės pradėjo vežti sužeistuosius. Po kelių valandų gestapininkai iš Telšių pasitraukė.“[8]

Vyskupai liko Lietuvoje rizikuodami savo gyvybe ir laisve. Rizikavo, kad liaudyje palaikytų tvirtą ir gyvą tikėjimą. Branginti ir ginti vaikų ir jaunimo teisę pažinti tikėjimą, jų katechizacijos teisę Bažnyčiai.

 

Židikų didžioji švietėja ir katechete Marija Pečkauskaitė dar carinės priespaudos metais (t.y. 1908 m.) parašė kreipimąsi į Lietuvos vaikų tėvus, ragindama teisingiau suprasti vaikų katechizacijos esmę ir jos būtinumą:

„ Tai dėl ko gi tėvai neleidžia vaikams sugauti nė vieno šviesos spindulėlio? Dėl ko liepia jiems augti tamsybėse? Argi jie norėtų blogo savo vaikams? Argi būtų savo vaikų neprieteliais? <...>

Žinote, kad jūsų vaikai turi kūną ir sielą. Ta siela mąsto, nori, tai yra turi protą, jausmus, valią. Kaip kūnas reikalauja maisto, kad galėtų išgyventi, taip ir siela, o tas sielos maistas - tai proto apšvietimas, jausmų ir valios lavinimas. Kūnas negaudamas užtektinai maisto, neauga ir siela taipogi negaudama sau maisto pasilieka menkutė, neauga.

Jūs rūpinatės, kad jūsų vaikai nebūtų alkani, bet jų sielos badas - šviesos troškimas - jums visai ne galvoje. Vienu maistu tiktai rūpinatės savo vaikų sielai ir viena jiems tesuteikiate: mokinate poterių, t.y., tikėjimo.

Žinoma, tikėjimo mokslas yra visų svarbiausias. Tik jūs klaidingai tą mokslą suprantate. Mokėjimas poterių ir prisakymų, kad ir „kaip ropę graužiant“, bet nesuprantant jų kaip reikia; žinojimas kaip užsilaikyti per Mišias, kas daryti prie klausyklos priėjus - tai dar nėra tikėjimo mokėjimas. O jūsų vaikai dažniausiai tiek ir težino. Sunku jiems daugiau žinoti. Negalimas yra daiktas gerai išmokyti tikėjimo vaiką, kurio protas visiškai yra neapšviestas. Jo protas nepritapęs darbuotis, negali niekaip apimti tikėjimo tiesų, nors šiek tiek.

Tikėjimo reikia mokytis dėl to, kad pažinus Dievą ir tą, ko jis reikalauja. Bet tas galima tiktai apšviečiant protą. Nepažinus, kokie stebuklai yra pasaulyje, kaip jis surėdytas - negalima gerai pažinti nei to pasaulio, nei to pasaulio Sutvėrėją; nesužinojus, kokie žmonės tame pasaulyje gyvena, kaip jie gyvena, koks yra ryšys tarp visų žmonių - negalima sužinoti ir suprasti gerai nei savo priedermių, nei savo atsakomybės, nei savo gyvenimo tikslo.

Dabar pasakykite, tėvai, kokią jūs turite teisę laikyti savo vaikus „aklais“? Dievas davė žmonėms sielą. Ta siela atskiria žmones nuo gyvulių; ta siela yra sutverta ir panaši į Dievo paveikslą. Viena tos sielos pajėgų yra protas. Taigi jei Dievas įdėjo pajėgą į žmogaus sielą kurią panorėjo į save panašia padaryti, tai aišku, jog ta pajėga yra gera ir jog reikia ją auginti, lavinti. Todėl galima pasakyti, jog tėvai, kurie galėdami apšviesti savo vaikus - nedaro to, kurie gniaužia jų protą - tą didelę, stebuklingą Dievo dovaną priešinas Dievo valiai.

Tai vis tiek, kaip kad pasakytume: ir kam čia dar vaikui tos akys! Gali būti ir be akių.

Ir imtumėt, ir užrištumėt vaikui akis. Ir neleistumėt niekados atrišti, liepdami visą amžių vaikščioti tamsybėse.

Ir akys, ir protas - Dievo duoti žmogui. Kaip tėvai neturi teisės užrišti vaikui kūno akių, taip pat neturi teisės užgniaužti jo sielos akių - proto.

Nėra pasaulyje didesnės atsakomybės kaip tėvų atsakomybė. Bet nei vieno pašaukimo nesirenka žmonės mažiau jo atsakomybę suprasdami ir mažiau prie jo prisitaisę, kaip tėvų pašaukimą. Tik pamąstykite, tėvai: šaukiate gyvastin sutvėrimus, kurie visiškai to neprašė, taigi imate visą tų sutvėrimų likimą, visą gyvenimą ant savo atsakymo. Jų likimas daugiausia nuo jų priguli; jei jie užauga geri, tai visų pirma jūsų nuopelnas; jei blogi - tai visų pirma jūsų kaičia. Kaip gi turi rūpintis ir darbuotis jūsų mintis, ieškodama kuo geriausio būdo tiems bėdiniems sutvėrimams, jūsų gyvastin pašauktiems, auklėti, o tėvai!“[9]

Telšių vyskupų bendras su M. Pečkauskaite rūpestis rūpestis neleido Telšių vyskupams palikti Tėvynės ir jos vaikų naujoje ateistinės valdžios okupacijoje ir skatino rizikuoti viskuo.

Keista ir graudu šiandien kad ir po 20-ties laisvės metų mūsų žmonės, mūsų vaikų tėvai neatsikrato priešiškumo nuosekliai ir giliai katechizacijai, nesupranta jos būtinumo... Kiek dar svetimos okupacinės valdžios primesti mąstymo standartai žalos mūsų sielas?

Mūsų tautos vis dar nekanonizuotieji Šventieji savo užtariamąja malda išmelskite protų prašviesėjimo malonės jūsų ir mūsų žemiškoje tėvynėje šiandien gyvenantiems žmonėms!

Telšiai

2009-11-24



[1]     Padubietis. Prel. Pr. Ramanauskas - vyskupas. Ateitis,1944 03 11, Nr. 68 (371) p. 3

[2]    LE, T. 24, Bostonas, 1961, p. 469.

[3]    V. Spengla. Atlikę pareigą. Vyskupai KGB (NKGB, MGB) kalėjimuose. Katalikų pasaulio leidykla, 1997, p. 55 - 96

[4]    Kučingis J. Mano gyvenimo taškai. Pirmoji dalis. 1908-1946, Los Angeles, 1982, p. 33. (Mašinraštis, Telšių vyskupijos archyvas, prel. J.Kučingio asmens byla.)

[5]    Vaitkus M. Milžinų rungtynėse. 1940-1944. Atsiminimai. Nidos knygų leidimo klubas, Londonas, 1972 m., p. 75-76

[6]     V. Spengla. „Esu savo pareigą atlikęs“. Vyskupas Pranciškus Ramanauskas KGB dokumentuose// XXI amžius, 2009 10 09 Nr. 71 (1763), p. 6-7

[7]    Kučingis J. Mano gyvenimo taškai. Pirmoji dalis. 1908-1946, Los Angeles, 1982, p. 33. (Mašinraštis, Telšių vyskupijos archyvas, prel. J.Kučingio asmens byla.)

[8]    Kačiukaitė T. Atleiskim savo priešams. Vilnius, Mintis, 1992, p. 40.

[9]     Šatrijos Ragana - (Marija Pečkauskaite) Raštai. T. 3, Vilnius, Margi raštai, p. 40-44


 

Vidas Spengla

"ESU SAVO PAREIGĄ ATLIKĘS"

Vyskupas Pranciškus Ramanauskas KGB dokumentuose

Tarp keturių pokario metais represuotų Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų vyskupas Pranciškus Ramanauskas šiandien tarsi nublanksta, primirštamas: mat, kiti trys - arkivyskupai Mečislovas Reinys ir Teofilis Matulionis bei vyskupas Vincentas BoriseviČius keliami į altorių garbę ir dažniau minimi, o vysk. P.Ramanausko sudėta auka už Bažnyčią atrodo lyg menkesnė. Kitaip atrodo pervertus buvusiame KGB archyve esančias jo baudžiamąją ir ypač formuliaro (sekimo) bylas, iš kurių jis atsiskleidžia ne tik kaip ištikimas Bažnyčios gynėjas, bet ir tvirtas žmogus, tardymuose nieko neišda­vus, lageryje nepalūžęs, kitus stiprinęs, grįžęs į Lietuvą vėl telkęs kunigus ir hierarchus priešintis Bažnyčios veiklos varžymams ir slopinimams. Kaip ir vysk. T.Matulionio atveju, KGB svarstė galimybę vysk. P.Ramanauską vėl areštuoti, ir gal tik ankstyva mirtis (praė­jus trims metams po sugrįžimo) išgelbėjo jį nuo antrojo įkalinimo.

Pirmoji pažyma apie Telšių vyskupo padėjėją vysk.P.*Ramanauską (dar vysk.V.Borisevičius buvo neareštuotas) surašyta NKGB Telšių apskrities valdybos operatyvinio įgaliotinio jaunesniojo leitenanto Raškevičiaus l945 m. liepos 12d. 1945m. lapkričio 9d. LSSR NKGB 2-ro skyriaus viršininkas papulkininkis Počkojus įsako Kretingos apskri­ties valdybai uždokumentuoti Mosėdyje vyskupo sakytus pamokslus.

Kitame rašte jis priekaištauja NKGB Telšių apskrities valdybai, kad silpnai "tiria” vysk.P.Ramanauską ir duoda nurodymą į šį darbą įtrau­kti agentūrą iš kunigų, inteligentijos tarpo. Pirmasis agentūrinis pranešimas apie minėtus Mosėdyje pasakytus vysk. P.Ramanausko "antisovietinius pamokslus”, kuriuose jis smerkė išda­vystes ir tikėjimo reikalavimų nesilaikymą, pateiktas 1945m. rugsė­jo mėn. agento "Šleinio”. 1945m. gruodžio 8d. LSSR NKGB 2-ro skyriaus, 2-ojo poskyrio vyresnysis operatyvinis įgaliotinis vyr.leitenantas J.Petkevičiusužvedė formuliaro bylą. Vyskupas kaltinamas, kad 1918-  1920m. organizavo savanorius "buržuazinei valdžiai ginti", daly­vavo slopinant revoliuciją Lietuvoje, esąs antisovietiškai nusista­tęs, sako antisovietinius pamokslus ir įtariama, kad dalyvauja pogrin­džio veikloje. Iš agentų pranešimų jie greitai sužino, kad vysk. P.Ra­manauskas ragina kunigus remti partizanus materialiai ir morališkai. MGB ant vysk.P.Ramanausko buvo įsiutę ir už tvirtą jo laikyseną gi­nant Bažnyčios reikalus. Pažymoje apie vyskupų K.Paltaroko ir P.Ramanausko pokalbį 1946m. Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio A.Geilevičiaus įstaigoje dėl klierikų skaičiaus mažinimo Kauno kunigų seminerijoje, jis charakterizuojamas kaip nesukalbamas. Abu vyskupai atvyko tikslu išsikovoti, kad klierikų skaičius nebūtų ma­žinamas. Pokalbyje dalyvavo ir SSRS MGB ”0” skyriaus poskyrio virši­ninkas Ochrimenka bei LSSR MGB ”0” skyriaus poskyrio viršininkas ČečiurovaS. Pažymoje rašome, kad vysk. K.Paltarokas su kai kuo sutiko, dar leidosi į kompromisus, o vysk. P.Ramanauskas buvo nesukalbamas: jis apkaltino sovietų valdžią, kad slopina Bažnyčią - uždarė tris kunigų seminarijas, uždraudė tikybos mokymą ir katalikišką spaudą, o dabar kėsinamasi į paskutinę kunigų seminariją... Matyt, į prie­kaištą, kad dvasininkija remia "banditus”, jis atsakė, kad "bandi­tai” naudojasi teise savarankiškai vertinti sovietinę sistemą. MGB pažymėjo, kad vysk.P.Ramanauskas viską tą išsakė ”su neslepiamu pyk­čiu” .

Pagal LSSR MGB 2-ojo skyriaus 1946m. birželio 20d. nurodymą Nr. 2-3471 Telšių apskrities valdyba parengė pirmąjį agentūrinių- operatyvinių priemonių planą vysk.P.Ramanauskui ”tirti”. Jame did­žiausias dėmesys skiriamas vyskupui sekti siųstinos agentūros verba­vimui. Užmojai, išties, dideli: pamokslams klausytis kiekvienoje pa­rapijoje numatoma užverbuoti net po 5 agentus.

Ilgai sekti nereikėjo: po pusės metų - 1946m. gruodžio 18d. vyskupas buvo areštuotas. Jis buvo kaltinamas daug kuo, tačiau pa­grindinis kaltinimas buvo, kad priklauso Lietuvos laisvės armijai (LLA), yra vienas iš jos vadovų ir remia partizanus. Praslinkus de­šimčiai dienų po arešto, MGB Telšių apskrities valdyba rašo MGB mi­nistro pavaduotojui pulk.A.Leonovui specialų pranešimą, kuriame in­formuoja, kad areštuotoms partizanų ryšininkėms mokytojai Sofijai Baranauskienei ir Jazdauskeitei, kurios tardomosnieko neišdavė, ve­žant jas iš Plungės buvo surengta ”SG” kombinacija: partizanais ap­simetusių čekistų jos buvo "išvaduotos” ir jiems be kita ko jos, būk tai, pasakė, kad vysk.P.Ramanauskas yra vadas pogrindinės organiza­cijos, kuri turi radijo siųstuvą ir ryšį su užsieniu. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad jis, kaip ir vysk.V.Borisevicius, buvo kaltinamas ryšiais su MGB suimtu vienu iš LLA vadų Adolfu Kubilium. Partizanais apsimetę čekistai su "išvaduotomis” ryšininkė­mis ir toliau susitikinėjo ir rinko žinias.

Sekimo byloje yra daug vysk.V.BoriseviČiaus ir kitų areš­tuotųjų tardymų protokolų kopijų, kuriuose liečiama vysk.P.Ramanau­sko veikla, iš jo paties tardymų protokolų matyti, ksd jis nieko ne­išdavė. Tada emgėbistai į 24-ąją kamerą, kur jis kalėjo, pasodino vieną lenką kunigą, kurį tardytojas Čelnokovas buvo užverbavęs vyskupui sekti. Tačiau tas kunigas vyskupui pasisekė ir, matyt, emgėbistams nieko neišdegė. Tada vyskupas buvo perkeltas į 48-ąją kamerą, kur jo jau leukė kameros agentas "Varėna”, (iš pranešimų matyti, kad tai mažaraštis, bet uoliai čekistams talkinęs žmogelis). Jis pranešimus teikė veik 3 mėnesius: nuo vasario 26d. iki gegužės 13d. Jam vyskupas papasakojo ir apie sąžiningąjį lenką kunigą.

Iš pranešimų matyti, kad kurį laiką tardytojas vyskupą pa­liko ramybėje: jis džiaugėsi, kad kiekvieną naktį jo jau netardo; anksčiau tardydavo ne tik ištisomis naktimis, bet ir dienomis. Ta­čiau po mėnesio (matyt, pririnkę medžiagos iš kameros agento) vėl ėmė intensyviai tardyti. Kameros agentas 1947m. kovo 29d. rašo, kad vyskupas jaučiasi blogai, nes labai daug tardo ir neleidžia pailsė­ti. Vyskupas baiminasi, kad nepalūžtų ir neimtų išdavinėti. Kažkoks bendrakamerininkas Antanaitis jį drąsina, ragina laikytis, ir MGB nutaria Antanaitį perkelti į kitą kamerą. Iš agento pranešimų maty­ti, kad tardymai vis stiprėjo, o agentas ragino vyskupą prisipažin­ti dėl ryšių su LLA. Vyskupas, buk tai, nerimavo, kad tada tektų išduoti daug kunigų ir kitų asmenų. 1947m. balandžio 9d. vyskupas buvo nuvestas net pas MGB ministrą ir pagrasinta, kad, jeigu nepri­sipažins, ”bus imtasi kitų būdų”. 1947m. balandžio 17d. agentas ra­šo, kad grįžęs iš tardymo vyskupas atsikosinėjo krauju. Matyt, vys­kupas buvo tiek iškankintas, kad, kaip rašo agentas, jis nustojo val­gyti ir rūpintis maistu. (Agentas, matyt, buvo tokia menkystėlė,kad prašo MGB, jog praleistų vyskupui siunčiamus siuntinius, nes ten buna tabako, kurį vyskupas atiduoda jam). Paskutiniame pranešime agen­tas "Varėna” rašo, kad kameroje dar sėdi buvęs Lietuvos premjeras kun.Vladas Mironas ir lakūnas Viktoras Ašmenskas. Kun.V.Mironas pa­sakojąs daug prisiminimų, o vysk.P.Ramanauskas nieko nepasakoja.

Gegužės 13d. pranešimą rašo jau kitas kameros agentas ”Petras”. Jis taip pat pažymi, kad vyskupą tardo beveik kiekvieną parą, bet grįžęs apie tardymus jis nieko nepasakoja; pasisakė tik tiek, kad ir tardomas daugiausia tyli. Matyt, vyskupas perprato, kad MGB kai ką sužino iš bendrakamerininkų ir užsisklendė. Vyskupas nepalūžo ir nieko neišdavė: apie tai byloja baudžiamojoje byloje esantys tardymų protokolai. 1947m. gegužės l d. jo tardymų terminas pratęs­tas iki birželio 18d., nes, nepaisant to, kad jis tardytas 60 kartu, kaip rašoma rašte ( nors 1947m. gegužės 22d. kameros agentas "Petras” rašo, kad vyskupas sakė, jog jis tardytas jau 1000 valandų, o tardy­mo protokolų beveik nėra), MGB dar turi išaiškinti jo ryšius su LLA ir atskirais asmenimis. Pagaliau 1947m. liepos 4d. parašyta kaltinamoji išvada. Ypatingasis pasitarimas (0S0) prie SSRS MGB 1947m. rugpjūčio I6d. jį nuteisė dešimčiai metų pataisos darbų lagerio.

Vysk. P.Ramanausko formuliaro byla Nr.3278 1948m. gruodžio 13d. nutraukta (nes vyskupas nuteistas) ir atiduota į MGB archyvą.

Dokumentų, bylojančių apie vyskupo kalinimo dienas, yra ne tik formuliaro byloje, bet ir kitoje, "Aušros Vartų kolegijos” seki­mo byloje, kurioje be kita ko buvo vėl imta "tirti” kai kuriuos ka­linčius Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchus ir kunigus. Susido­mėta ir vysk. P.Ramanausko tuometinėm politinėm nuostatom. KGB turėjo vilčių, kad lageris gal jį palaužė, ”atvedė į protą” ir juo būtų ga1ima pasinaudoti vykdant savo politiką Bažnyčios atžvilgiu. Todėl 1954m. sausio 11 d. LSSR Vidaus reikalų ministras K.Liaudis prašo Komijos ASSR VR ministro Chajlovo, kad imtų ”tirti” Intos lageryje kalinčio vysk.P.Ramanausko politines nuostatas sovietų valdžios at­žvilgiu, nes juos domina, ar nebūtų galima jį, kaip jauniausią iš Lietuvos vyskupų, grąžinti į Lietuvą ir panaudoti Bažnyčiai valdyti. Tų pačių metų liepos 27d. LSSR KGB pirmininko pavaduotojas L.Martavičius rašo raštą Intos lagerio operatyvinio darbo skyriaus vir­šininkui, kad pateiktų žinias apie vysk.P.Ramanausko politines nuostatas, elgesį, sveikatą ir "ryšius” lageryje ir Lietuvoje. Žinios reikalingos, ”ked būtų galima plėsti operatyvines galimybes Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybėje”.

Lagerio kagėbistai netruko atsiliepti į L.Martavičieus pra­šymą ir atsiuntė dviejų lagerio agentų rugsėjo mėnesį pateiktus agen­tūrinius pranešimus apie vysk.r.Ramanauską. Agentas "Fomin” rašo, kad vysk.P.Ramanauskas sakosi areštuotas už tai, kad atsisakė rašy­ti atsišaukimą į "nacionalistinį pogrindį”. Jo viršininkas mano, kad jis yra lojalus sovietų valdžiai. Vyskupas sako, kad jį laišku kvie­čiąs kartu darbuotis vysk.K.Paltarokas. Lageryje jis bendrauja su kun.A.Viskontu, latvių vyskupu K.Dulbinskiu, kun.L.Šapoka, Jurgiu (?) ir kitais. Rašo, kad "tarp kalinių jis turi didelį autoritetą”.

Agentas ”Jakorj” rašo, kad į vyskupą lageryje daugelis krei­piasi "Ekscelencija”. Charakterizuoja jį kaip uždarą, sunkiai bend­raujantį, visiems malonų, bet mažakalbį. Politinėse diskusijose ne­dalyvauja. Vienintelis žmogus, kuriam jis pilnai atviras, tai kun. A.Viskontas, kuris yra visiška priešingybė vyskupui: energingas, aštraus proto, labai visuomeniškas žmogus. Rašo, kad vyskupas yra invalidas, skundžiasi širdim ir aukštu kraujospūdžiu, todėl nedirba. Jis gauna daug siuntinių ir laiškų. Laimina (matyt, teikdavo reli­ginius patarnavimus - Aut.) lagerio tikinčiuosius. Agentas daro iš­vadą, kad vyskupas turi didelį autoritetą ne tik lageryje, bet ir už jo ribų,.

Apie KGB pastangas palenkti sau vysk.P.Ramanauską byloja Lietuvoje veikusių KGB agentų kunigų agentūriniai pranešimai bei KGB prierašai prie jų. Agentas ”Petraitis” 1934m. lapkričio 12d. rašo apie prelatui R.Kuodžiui rašytą ir jam duotą skaityti vysk.

P.Ramanausko laišką, kuriamo vyskupas rašo, kad rugsėjo pradžioje jį verbavo du KGB darbuotojai. Jie žadėjo jį tuojau pat paleis­ti į laisvę, jei jis sutiktu viešai ir slaptai bendradarbiauti su sovietų valdžia. Viešai, t.y. per radiją pasmerktų "nacionalisti­nę veiklą”, pakalbėtų apie Bažnyčios turimas laisves ir paremtų so­vietų valdžios politiką; slaptai - pranešinėtų apie kunigų antisovietinę veiklą. Lagerio vadovybė teiravosi, kas jį grįžusį Lietu­voje išlaikytus jis nurodė prelatą Rapolą Kuodį ir Telšių vyskupijos valdytoją kanauninką Petrą Maželį.

Pažymoje prie pranešimo KGB rašo, kad tikrai vysk.P.Rama­nausko politinės nuostatos lageryje buvo "tiriamos” tikslu jį už­verbuoti, tačiau vyskupas elgėsi neatvirai ir bendradarbiauti atsisakė. Nusprendžia prel.R.Kuodį imti sekti, o apie vysk. P.Rama­nausko pelitines nuostatas ir elgesį informuoti SSRS KGB 4-tos valdybos 7-tą skyrių.

1955m. balandžio ld. agentas ”Jurij” pranešė, kad kun.Jonas Žvinys iš Intos lagerio (iš Abezės) parašė, jog "Pranciška Telšytė lageryje pagimdė du sūnus”. Agentas paaiškina, kad reikia suprasti, jog vysk.P.Ramanauskas lageryje įšventė du kunigus. Tą patį 1955m. balandžio 22d. patvirtina ir agentas "Petraitis”: iš lagerio gauta­me kun.T.Budraičio laiške taip pat rašoma apie du "naujagimius”: vienas iš jų dirba lagerio gydytoju, kitas - felčeriu. LSSR KGB kreipiasi į Komijos AoSR KGB , kad išaiškintų, kas yra tie du nauji kunigai ir prašo neleisti kunigams koncentruotis viename lageryje.

O  LSSR KGB pirmininko pavaduotojas L.Martavičius 1955 04 24 rezoliucijoje prie "Petraičio” pranešimo rašo: "Ramanausko grįžimas į Lie­tuva nepageidautinas. Išsiaiškinkite, kada baigiasi bausmės laikas. Reikia kreiptis į Maskvą ir CK, kad nebūtų jam leista grįžti į LSSR Agentas ”Petraitis” 1955m. spalio 20d. agentūriniame prane­šime rašo, kad Fanevėžio vyskupijos Miežiškių parapijos klebonas Petras Rauduvė lageryje aplankė kalintį brolį, vysk.P.Ramanauską, kunigus T.Budraitį, T.Jokūbauską ir lietuvius inteligentus. Aptarė, kaip stiprinti tikinčiųjų tikėjimą. Kun.P.Rauduvė papasakojo vysk. K.Paltarokui, kad lageryje lietuviai yra labai vieningi: pusiau slaptai pravedamos pamaldos, dalijama komunija, organizuojami vaka­rai su patriotinėmis dainomis, leidžiami ir platinami ranka rašyti lepeliai ir laikraščiai, kuriuos lagerininkai labai vertina. Net nusikaltusius patys baudžia. LSSR KGB numato visą eilę priemonių: apie kalinių antisovietinę veiklą informuoti SSRS KGB 4-ąją val­dybą, kun.P.Rauduvę imti ”tirti”, ”tirti” ir vysk. K.Paltaroko re­akciją į pranešimą, į lagerį pasiųsti LSSR KGB maršrutinį agentą, kuris ten, vietoje padėtį smulkiai "ištirtų”. L.Martavičius rezo­liucijoje rašo: ” 1) Pagal agentų "Leono” ir ”Petraičio” medžiagą parengti spec. pranešimus LKP CK ir Maskvai (drg. Luniovui) ir juose pateikti mūsų priemones”. O KGB karininkas Domarkas 1955m. lapkričio 25d. rašos "Pranešimas drg.Luniovui pasiųstas 1955m. lap­kričio 16d., o LKP CK - 1955m. lapkričio 19d.”

Apie vysk. P.Ramanauską rašo pranešimus ir agentas "Liepa”, tačiau daugiausia agentas ”Petraitis”. Jam KGB paveda parinkti ką nors iš kunigų, kurį būtų galima pasiųsti į lagerį ir "tamsoje”, (t.y. jam pačiam nežinant - Aut.) panaudoti kaip maršrutinį agentą vysk. P.Ramanausko, kunigų ir kitų kalinių antisovietinei veiklai "tirti”. Agentas "Petraitis” praneša, kad niekas iš kunigų nenori vykti. Jis pasiūlo ką nors iš kunigų pasiųsti tada, kai vyskupas bus paleistas iš lagerio ir perkeltas į kitą vietą. KGB su pasiū­lymu sutinka.

1956m. sausio 10d. agentas "Petraitis” praneša, kad iš la­gerio grįžo su vysk.P.Ramanausku kalėjęs kun.A.Viskontas, kuris papasakojo apie lietuvių tvirtą laikyseną lageryje ir apie tuos du įšvęstus kunigus. (Kaip žinia, buvo įšvęsti monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir lagerio gydytojas latvis kun.                          ).

Vasario 24d. agentas ”Petraitis” informuoja, kad vysk. P.Ramanaus­kas sausio 3d. laiškeliu pranešė, kad jį perkels į kitą vietą ir todėl siuntinių jam nesiųsti.

LSSR KGB dėjo daug pastangų, kad vysk. P.Ramanauskui nebūtų leista grįžti į Lietuvą. I956m. kovo 16d. raštu Nr. 24-00769 Min­lago viršininkas papulkininkis Savickij atsako į LSSR KGB užklausi­mą ir praneša, kad ”1956m. gruodžio 18d. Ramanauskas baigs atlikti bausmę ir kaip invalidas turės būti pasiųstas į VRM (Vidaus reikalų ministerijos - Aut.) prižiūrimus spec. invalidų namus Komijos ASSR Uchtos mieste”.

Tačiau jau buvo prasidėjęs kalinių bylų peržiūrėjimas, la­gerių mažinimas, ir 1956m. liepos 19d. raštu Nr. 4-2-973 Komijos ASSR KGB 4-ojo skyriaus viršininkas papulk. Stepanianas pranešė LSSR KGB, kad, peržiūrėjus vysk. P.Ramanausko bylą, jis iš lagerio paleidžiamas, nes šiuo metu VRM organų prižiūrimų invalidų namų nėra ir todėl jis išvyks gyventi pas savo giminaičius į Lietuvos SSR”. 1956m. liepos gale vysk. P.Ramanauskas grįžo.

Tuojau pat, 1956m. rugpjūčio mėn. LSSR KGB peržiūri vysk. P.Ramanausko baudžiamąją bylą Nr. 54913-3) bei atnaujina iš archyvo paimtą jo formuliaro bylą Nr. 139977, suteikdami jai naują Nr. 7445. Pasipila agentų "Nemunas”, "Oželis", "Klevas", "Ranktienė”, ”Ange-

lina”, "Kerštas”, "Petraitis” ir kitų pranešimai apie grįžusį vysk. P.Ramanauską ir jo pirmąją veiklą Lietuvoje. Agentas "Petraitis” praneša (1956 09 05) apie vysk. P.Maželio svarstymus dėl Telšių vys­kupijos tolesnio valdymo. Jo nuomone, jeigu vysk. P.Ramanauskui būtų leista valdyti vyskupiją, Lietuvos ir užsienio lietuviai kunigai tą valdžios žingsnį vertintų teigiamai. Tačiau KGB rašo, kad jie savo nuomonę jau yra pateikę LKP CK ir ji esanti priešinga: vysk. P.Rama­nauskui neleidžiama ne tik valdyti Telšių vyskupijos, bet net apsi­gyventi norimoje vietoje - Žemaičių Naumiestyje pas prelatą R.Kuodį, o paskiriamas altaristų (pensininku) į Švėkšną.

Iš agento "Klevo” (1957 01 20) KGB sužino, kad Telšių vyskupijos kunigai grupuojasi: vieni palaiko vysk. P.Ramanauską, kiti - vysk. P.Maželį. Agentas ”Jurij” praneša (19^6 10 04), kad vysk.P.Ramanaus­kas apvažiavo beveik visus dekanatus ir kalbėjosi su visais kunigais. Jis lankėsi pas vysk. K.Paltaroką, vysk. T.Matulionį ir kan. J.Stanke­vičių ir stengėsi suvienyti visus vyskupijų valdytojus. Šioms jo pastangoms "tirti” KGB paskiria agentus "Liepą”, ”Jurij” ir kartu su vyskupu kalėjusį agentą "Taką”. KGB nepatenkinti, kad vysk. P.Ra­manauskas kišosi į Telšių vyskupijos valdymą: jis reiškia pastabas vysk.r.Maželiui dėl morališkai ar politiškai degradavusių (užver­buotų) kunigų skyrimo į geras parapijas bei dėl išsiuntinėto kuri­jos rašto Nr. (I957m.), kuriuo kunigui įspėjami, jog už vaikų katekizaciją gali būti baudžiami iki 1 metų kalėjimo; vysk.P.Rama­nausko nuomone to nereikėjo rašyti, nes vaikus katekizuoti yra ku­nigų pareiga. Daug agentų klausosi jo pamokslų Švėkšnoje ir kitur.

Agentas "Jurij” praneša,kad 1957m. gegužės 16d. vysk.P.Ramanauskas aplankė Kauno, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų valdyto­ją kan.J.Stankevičių ir jį ragino palaikyti gerus santykius su vysk. K.Paltaroku. Tačiau šios pastangos nedavė vaisių. Pagal agento ”Sau­lė" pranešimą vysk.P.Ramanauskas rengiasi operacijai.

Atnaujinus vysk .T.Ramanausko formuliaro bylą, l956m. spa­lio                mėn. pulk.L.Martavičius įgalioja KGB Priekulės rajono įgalioti­nį majorą Augucevičių imtis aktyviai "tirti” vyskupą: aiškintis jo elgeesį , gyvenimo būdą, ”ryšius”, įtaką kunigams ir inteligentams , jo antisovietinę veiklą, ir nurodo, ką konkrečiai užverbuoti ar pa­siųsti vyskupui sekti. O 1957m. kovo 25d. sudaromas agentūrinių - operatyvinių priemonių planas. Jame pagrindinis dėmesys skiriamas vysk.P.Ramanausko politinėms nuostatoms ir jo veiklai "tirti”. Tam darbui numato pasitelkti kartu su vyskupu kalėjusį agentą "Taką”, agentus "Petraitį”, "Jurgį”, "Klevą” bei pabandyti užverbuoti dau­gelį jam artimų kunigų, buvusią šeimininkę ir kitus. (Prie daugelio iš šių pavardžių yra prierašai, kad nepavyko ar atsisakyta ketinimų)


Numato sekti ne tik vyskupą, bet ir jo "ryšius": kunigus A. Viskon­tą, T.Budraitį, R.Kuodį, baltarusį kunigą V.Šutovičių, su kuriuo draugre kalėjo.

Verta pacitavimo 1958m. kovo ld. LSSR KGB pirmininko pava­duotojo H. Vaigausko pasirašyta pažyma apie jų dėtas pastengas neleis­ti vysk. P.Ramanauskui grįžti į Lietuve ir vertinimas jo veiklos su­grįžus. Pažymoje rašoma:

” 1954m. pabaigoje buvo gauta žinių, ked numatoma iš lagerio paleisti vyskupą Ramanauską. Suderinus su LKP CK, buvo kreiptasi į SSRS KGB, kod nebūtų leista Ramanauskui grįžti į respubliką. Atsiliepdema į mūsų siūlymą, SSRS KGB 4-oji valdybe 1955m. kovo 28d. raštu Nr. 4—s—623 pranešė, jog SSRS VRM (Vidaus reikalų ministerija - Aut.) davė nurodymu SSRS VRM Minlago viršininkui, kad paleistą Ramanauską pasiųstų į invalidų namus. Tačiau 1955m. gegužės mėn. Komijos ASSR KGB pranešė, kad Minlago administracija rengiesi paleisti Ramanauską iš įkalinimo. Todėl LSSR KGB 1955m. gegužės mėn. dėl Ramanausko dar kartą kreipėsi. Atsižvelgdama į šį kreipimąsi, SSRS VRM pakartotinai davė nurodymą Minlago viršininkui, kad apiformintų Remenauską pesiųsti į invalidų namus.

Nepaisant to, SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Vorku­tos PDL (Pataisos darbų lagario - Aut.) komisija, peržiūrinti bylas asmenų, atliekančių bausmę už politinius, pereigybinius ir ūkinius nusikaltimus, I956 07 09 nutartim nusprendė, kad Ramanauskas serga III laipsnio hypertonija ir bendra ateroskleroze ir todėl (...) jį paleido. 1956m. rugpjūčio mėn. Ramanauskas grįžo į Lietuvą”.

Toliau pažymoje rašooma, kad pagal agentų pranešimus 1957m. spalio 26d. vysk. P.Ramanauskas sušaukė nelegalų Telšių vyskupijos kapitulos posėdį, o dabar kurstąs kunigus griežtai priešintis val­džios reikalavimams, nes Bažnyčia esanti aukščiau valstybės” ir ”nėra ko padlaižiauti bei taikytis prie valdžios interesų, kai tie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę”.

Pagal agento "Petraičio” 1957m. lapkričio 18d. pranešimą, tikrai, spalio 26d. įvyko kapitulos posėdis, kuriam pirmininkavo vysk. P.Ramanauskas. Dalyvavo vysk. P.Maželis, prelatai J.Galdikas, A.Simaitis, R.Kuodis ir kan.J.Juodaitis. Be kitų klausimų buvo svarstyti ir vysk.P.Maželio Telšių vyskupijos valdymo kanonišku­mas. Buvo prieita išvados, kad jis valdo ne kaip išrinktas kapitu­los, o kaip vysk.V.Borisevičiaus paskirtas, nes vysk.V.BoriseviČius savo arešto atveju buvo paskyręs vyskupiją valdyti se­kantiems asmenims tokia tvarka: vysk.P.Ramanauskui, kan. J.Juodaičiui, kan.P.Maželiui. Kadangi abu pirmieji buvo areštuoti, valdė kan. P.Maželis.

Jeigu dabar mirtų ar būtų sutrukdytas valdyti vysk.P.Maželis, tada valdymą turėtų perimiti vysk. P. Ramanauskas . Jeigu nei jam, nei kan. Juodaičiui valdžia neleistu valdyti, tada  valdytoją turėtu rink­ti kapitula. Šis kapitulos nutarimas labai neramino KGB, nes vysk. T.Matulionis jau bandė susigražinti Kaišiadorių vyskupijos valdymą.

Dviejų vyskupų "reakcionierių” įsijungimas į Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą valdžiai buvo visai nepriimtinas, todėl jie kūrė planus, kaip juos izoliuoti, o jei reikės, ir areštuoti.

Vėl kuriami nauji agentūrinių - operatyvinių priemonių planai, vėl svarstoma, ką užverbuoti vyskupui sekti ir t.t. Planuoja­ma, kam iš kunigų agentų pavesti sekti vyskupo ryšius su buvusiais buvusiais bendralagerininkais, jėzuitais Leoni ir Javorka (kuris paleistas iš­vyko į Čekoslovakiją). Numatoma daug kunigų perkėlimų ir agentų kombinacijų, kad suartėtų su vyskupu ar jam artimais kunigais.

Labai intensyviai vyskupas buvo sekamas l957m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kai jis atostogavo Palangoje. Valdžią neramino, kad tuo pačiu metu atostogavo ir buvęs valdytojas kan. J.Juodaitis. Vyskupui (ir kan. J .Juodaičiui) sekti buvo pajungti ne tik. vietiniai, be t ir iš Telšsių, Kauno, Šeduvos atsiusti agentai ” Jurgis”, "Vasaris”, "Liepa", "Petraitis” ir kiti. Prie agento "Liepos” 1957m. rugsėjo 13d. pranešimo LTSR KGB pir mininko pavaduotojas L.Martevičius rašo rezoliuciją, kad vysk. P.Ramanauskas turi planą sutelkti tikinčiuosius apie dvasininkiją ir laukti palankaus momento. Jis rašo "Mes turim būti budrūs : reikia sekti , dokumentuoti ir pirmai progai pasi­taikius jį izoliuoti” . (Pabraukta Martavičiaus ). L.Martavičius neri­mauja , kad vysk. P.Ramanauskas nustelbė vysk. P.Maželį ir jį pajungė savo įtakai. Rezoliucijoje prie agento ”Jurgio” pranešimo priekaištaujama KGB Priekulės rajono įgaliotiniui, kad nepastebi, jog vysk. P. Ramanauskas aktyvėja, apie save telkia kunigus.

Agentas "Petraitis” 1958m. vasario 6 d. agentūriniame pranešime rašo apie vysk. P.Ramanausko jam išsakytas mintis: "Bažnyčia yra pakankamai tvirta ir savarankiška, todėl jai nėra jokio reikalo pataikauti ar nuolaidžiauti valdžios reikalavimams, nukreiptiems prieš Bažnyčios laisves. Ji savo kilme yra virš valstybės ir niekada nebus jos verge. Pagal Ramanauską už Bažnyčios reikalus kartais reikia ir kentėti". Rezoliucijoje prie šio pranešimo L.Martavičius lie­pia stiprinti vysk.P.Ramanausko sekimą ir rašo: "Kuo greičiau Rama­nauskas bus patrauktos baudžiamojon atsakomybėn, tuo geriau mums”.

O    paraštėj išlieja įtūžį: "Vilkas rodo dantis”.

1958m. vysk .P. Ramanauskas svarsto galimybę persikelti į Palangą. L. Martavičiuo rašo, kad apie tai verta pagalvoti, nes ” jei pavyktų Ramanauską apstatyti agentais ir įrengti ”raidę” (slaptą pasiklausymą - Aut.), jį pavyktu greičiau demaskuoti ir areštuoti”.

Tačiau tam prieštarauja kiti KGB viršininkai, nes Palangoje ”išsiplėstų jo priešiškos veiklos galimybės” . Vysk. P.Ramanauskas paliekamas Švėkšnoje, o jį sekančiųjų tinklas pasipildo arentais "Kazimieru” (buvusiu agentu "999”), "Petru” , "Ažuoliu” ir kitais. Labai stropiai kontroliuojama jo korespondencija: su jo įšvestu ir vėl kalinamu kun. A. Svarinsku, su JAV gyvenančiu V. Dėdinu, J.Končium ir V.Martinkum, baltarusiu kun.V.Šutovičium, vilniečiu gydytoju V.Šim­kum ir daugeliu kitų. Kai kurie laiškai sulaikyti, kai kurie išversti į rusų kalbą arba padarytos jų fotokopijos. Su vysk. P.Maželiu atvykęs į Vilnių, vysk .P.Ramanauskas buvo sekamas "išorinių stebė­tojų” (priemone ”NN”). KGB pirmininko pavaduotojas L.Martavičius dar 1957m. rugpjūčio 24d. išsiuntinėjo nurodymą dvidešimt vieno rajono KGB viršininkams sekti į rajono galintį atvykti vysk.P.Ramanauską. Nurodė tam panaudoti agentus (ypač kunigus), kad atskleistų jo antisovietinę veiklą: su kuo susitiko, kokius nurodymus davė, ar dalyvavo pamaldose, ar sakė pamokslus, ką sakė ir t.t. Viskas turėjo būti dokumentuojama. Kuo toliau, tuo KGB įsitikinimas tvirtėjo, kad vysk. P.Ramanausko nuostatos nesikeičia ir jis lieka "aršiu antisovietiku” bei Bažnyčios gynėju. Agentas "Petraitis” 1958m. liepos 7d. rašo, kad vysk .P.Ramanauskas sakęs, jog SSRS politika ”nepripažįsta nei žmoniškumo, nei įstatymų ir remiasi tik žiauria diktatūra. Jei Sovietų sąjungoj ir blykstelia koks švieaos spindulėlis, tai irgi ne be klastingų užmačių, kad ką nors klastingai įtikintų ar apgautų”.

Vysk.P.Ramanausko sveikata silpo (I957m. jom buvo atlikta vėžio operacija) ir 1959m. liepos 25 d. agentas "Takas” rašo, jog vyskupas skundžiasi sveikata ir yra krites į pesimizmą. Jis pergyvena, kad buvo aprašytas "Komjaunimo tiesoje” ir daugelis kunigų nuo jo izoliavosi. Tačiau jis nesiliovė rūpintis Bažnyčios reikalais: kalbėjo apie reikalą katekizuoti vaikus, pravesti kalėdojimus (parapijiečių lankymą). KGB paraštėje patvirtino, kad kai kurie kuni­gai , tikrai, ėme izoliuotis nuo vyskupo: KGB pastangos ir klasta, matyt, ėmė duoti rezultatus.

1960m. liepos 31 - rugpjūčio 7d. Miunchene turėjo įvykti pasaulinis Eucharistinis kongresas. Byloje yra išlikę Miuncheno ar­kivyskupo kardinolo J.Vendelio pasirašyti ir KGB sulaikyti kvieti­mai į kongresą vyskupams Julijonui Steponavičiui, Pranciškui Ramanauskui ir Petrui Maželiui. Kvietimai, be abejo, KGB sukėlė papil­domo nerimo dėl vysk. P.Ramanausko. Ar tas paskatino ”pagreitinti” jo ligą, ar ne, negalima, atsakyti, tačiau 1959m. spalio l5 d. vysk. P.Ramanauskas mirė. Taigi grižęs Lietuvos saule pasidžiaugė tik tris metus.

Jo formuliaro bylą Nr. 744 1959m. lapkričio 24d. atiduota į archyvą saugoti septyniasdešimčiai metų. Be kito ko nutartyje rašoma: "Paskutiniuojumetu Ramanauskaspropagavo Bažnyčioa nepaklusnumą valstybei idėjas ir ragino vyskupijų valdytojus vienytis ir slopinti sovietų valdžiailojaliua kunigus. Šiųmetųrugsėjomėn. Ramanauskas susirgo ir spalio 15 mirė.

IšKGB sekimo intensyvumo, iš kunigų agentų pranešimų matyti, kadvysk. P. Ramanauskas iki galo liko ištikimas Tėvynės sūnus ir Bažnyčios gynėjas. jis ir mirdamas galėjo pakartoti tą, ką 19477m. užrašė būdamas KGB kameroje: " esu savo pareigą atlikęs "

Design by Joomla