Meksikos Gvadelupės Dievo Motinos paveikslo atsiradimo ir jo egzistavimo neįmanoma žmogiškai paaiškinti. Šiandien, po daugelį metų atliekamų mokslinių tyrimų, visi neturintys išankstinio nusistatymo gali įsitikinti, kad šis atvaizdas sukurtas Dievo.

Ne žmogaus rankų kūrinys

Gvadelupės Švenčiausiosios Merge­lės Marijos atvaizdas yra atspaustas ant indėniško apsiausto (tilmos), išausto iš agavos kaktuso pluošto. Tilmą indėnai naudojo įvairiems tikslams: dėvėdavo kaip apsiaustą, naktį naudodavo kaip ant­klodę, kartais - ir kaip hamaką vaikams.

Iš agavos pluošto indėnai taip pat darė krepšius ir maišus. Šio pluošto audinys panašus į mūsų maišų audinį, ant jo sunku ką nors nupiešti. Todėl nepaaiškinama, kaip ant jo atsirado toks subtilus, tapy­biškas vaizdas, kuris beveik penkis šim­tmečius išlaikė spalvų ryškumą, gelmę ir yra matomas dėl šviesos refrakcijos - taip, kaip, pavyzdžiui, šviesa atsispindi ant paukščių plunksnų ar vabzdžių sparnų.

Kad būtų išsklaidytos dvejonės dėl stebuklingo atvaizdo, 1976 metais buvo Į atliekami audinio tyrimai. Mokslininkai 1 nustatė, kad jis pagamintas iš agavų kak-1 tušo (Agavepopotule zacc)pluošto. Toks I pluoštas įprastai pradeda pūti jau po 20 metų, bet Marija paliko savo atvaizdą ant šios, pačios šiurkščiausios ir trumpa­laikės, medžiagos. Tai neįtikėtina: pra­bėgo beveik penki šimtmečiai, o audinys išliko nepažeistas, ir atvaizdas toliau stebina šviežumu, nors tilmos audinys jau seniai turėjo sutrupėti į dulkes. Aki­vaizdu, kad šiuo atveju susiduriame su neginčijamu stebuklu.

Reikėtų turėti omenyje, kad Gvade­lupės Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdas nuo pat atsiradimo 1531 metais buvo veikiamas naikinančio Meksikos klimato, drėgno oro, pilno jūros drus­kos dalelių, pastaraisiais dešimtmečiais šimtų tūkstančių krosnių ir automobi­lių dūmais užteršto Meksiko mieste, kuriame gyvena daugiau nei 20 milijonų žmonių. Per 480 metų prie nuolat gar­binto atvaizdo sudeginta neįsivaizduoja­mai daug žvakių, natūraliomis sąlygomis skleidžiančių juodas smalkes ir ultravio­letinius spindulius, nuo kurių paprastai nyksta spalvų ryškumas (ypač mėlynos spalvos). Nepaisant to, Dievo Motinos atvaizdas atrodo lyg ką tik nutapytas. Be to, neįmanoma paaiškinti, kodėl ant dro­bės nenusėda dulkių ir nelieka vabzdžių pėdsakų.

Dar 1936 metais chemikas, Nobelio premijos laureatas profesorius Ričardas Kugnas (Richard Kugn)padarė išvadą, kad ant drobės nėra jokių dažų - nei organinės, nei mineralinės kilmės, ir jis negalėjo paaiškinti, kodėl ant šio audinio matyti Marijos atvaizdas.

Daugkartiniai tyrimai naudojant opti­nius prietaisus patvirtino, kad ant dro­bės nėra jokių teptuko pėdsakų ir dažų. Mokslininkai negalėjo paaiškinti šio reiš­kinio. 1963 metais atvaizdą ištyrę garsios kompanijos Kodakspecialistai nustebę priėjo išvadą, kad vaizdas yra fotografi­nis atspaudas, o ne piešinys. Mokslinės ekspertizės dar kartą patvirtino, kad ant drobės nėra dažų, grunto, štrichų pėd­sakų: tai - ne žmogaus rankų darbas. Atvaizdas buvo pripažintas stebuklingu.

1979 metais du įžymūs JAV Flori­dos universiteto mokslininkai S. Kalaganas (C. Callaghan)ir Dž. B. Smitas Ų. B. Smit)pradėjo Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo tyrimus. Tuo metu analizuojant paveikslus jau buvo plačiai naudojamas tyrimas infraraudonaisiais spinduliais, kuris atliekamas restauruo­jant senuosius paveikslus.

Infraraudonieji spinduliai leidžia pamatyti eskizines linijas, nubrėžiamas prieš padengiant paveikslą dažais, galima nustatyti grunto rūšį, kompozicijos meto­dus, taip pat vėlesnes originalaus vaizdo korekcijas. Gautoje infraraudonųjų spin­dulių nuotraukoje mokslininkai pamatė, kad rožinis pigmentas visai nesulaiko spin­dulių - tai prieštarauja įprastoms pigmentų savybėms. Jie nustatė, kad šviesos gama Švč. Mergelės Marijos paveiksle išskirtinė ir kad nėra jokių galimybių tokį spalvos efektą pasiekti kokiais nors mokslui žino­mais metodais. Tokia spalvų raiška egzis­tuoja gamtoje - paukščių plunksnose arba vabzdžių antsparniuose. Mokslinin­kai nerado nei grunto, nei eskizinių linijų, be to, patvirtino, kad tokio paveikslo neį­manoma nutapyti. Vis dėlto atvaizdas egzistuoja ir stebina neįtikėtinu spalvų ryškumu, išsilaikiusiu beveik penkis šim­tmečius. Tai liudija antgamtinį Dievo įsi­kišimą į Meksikos istoriją.

Reikia priminti du stebuklingus įvykius, susijusius su šiuo paveikslu. 1791 metais vienas iš bazilikos darbuotojų netyčia užpylė ant drobės deginančios azoto rūgšties, kuri įprastai akimirksniu suardo organinę medžiagą. Stebuklinga tilma išliko nepažeista, ir ant drobės neliko nė menkiausių šio incidento pėd­sakų. Tai - dar vienas stebuklingo drobės nepažeidžiamumo įrodymas, nepaaiški­namas gamtos reiškiniais.

Antrasis įvykis nutiko kruvinais Kata­likų Bažnyčios persekiojimo laikais, 1921 metais, kai ateistai padėjo bombą, kad sunaikintų stebuklingąjį Jėzaus Kris­taus Motinos atvaizdą. Galingas sprogi­mas sunaikino akmeninį altorių, sulenkė virš altoriaus stovėjusį geležinį kryžių, bet net neįbrėžė stebuklingojo paveikslo.

Yra buvę ir kitų mėginimų sunai­kinti stebuklingąjį Švenčiausiosios Mer­gelės Marijos atvaizdą, tačiau nė vienas nepadarė jam nė menkiausios žalos. Ant­gamtinė Dievo jėga išgelbėdavo jį nuo žmonių, tapusių blogio ir agresijos ver­gais, ketinimų.

Neįmanoma padaryti kopijos

Žinomiausias Meksikos dailininkas Migelis Kabrera (Miguel Cabrera), kuris 1753 metais įkūrė pirmąją Meksikos dailės akademiją, gavo pasiūlymą padaryti Gva­delupės Dievo Motinos paveikslo kopiją popiežiui Benediktui XIV. Jam buvo leista tiesiogiai, be apribojimų, iš arti susipažinti su atvaizdu - audiniu, spalvomis, vaizda­vimo būdu, naudotu kuriant šį portretą.

M. Kabrera kartu su septyniais kitais dailininkais kruopščiai ištyrė atvaizdą ir suprato, kad kopijos padaryti tiesiog neįmanoma. Galima tik nupiešti šio ste­buklingo vaizdo portretą. Kai šis buvo baigtas, M. Kabrera surašė savo pasta­bas apie daugybę stebuklingų, nepaaiš­kinamų paveikslo savybių. Jis atkreipė dėmesį į medžiagos patvarumą. Drobė, ant kurios vaizduojama Švenčiausioji Mergelė Marija, susideda iš dviejų vienodo dydžio dalių, susiūtų plonu medvilniniu siūlu. Šis siūlas, laikantis audinio svorį drėgname, druskingame ore, seniai turėjo supūti. Bet to neįvyko. Stebinantis faktas. M. Kabrera pažymi, kad ant drobės nėra grunto, kuriuo padengti drobę paprastai yra pirmasis menininko darbo etapas, o vaizdas ant til- mos yra unikalus meno šedevras, kelian­tis bet kurio meno žinovo susižavėjimą. Menininkas rašė: „čia susiduriame su iki šiol nežinoma meno forma, kuri > galėjo atsirasti tik Dievo Kūrėjo teptuku. Paveikslas pasižymi ne tik geriausiais tapybos metodais, bet ir nesupranta­mai sujungia aliejinę tapybą, akvarelę ir dviejų rūšių temperą. Kiekvienam iš šių metodų taikyti reikia skirtingo grunto, o ant drobės jo iš viso nėra (...). Šis šede­vras pralenkia viską, ką kada nors sukūrė didžiausi menininkai“.

Paslaptingi akių vyzdžiai

Nuotraukų atsiradimas atliko svarbų vaidmenį moksliniuose Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo tyrimuose. Pir­mąsias aukštos kokybės nuotraukas 1928 metais padarė Manuelis Ramosas (Manuel Ramos).Vienas okulis­tas 1929 metais, per didinamąjį stiklą apžiūrinėdamas atvaizdo akių vyzdžius, sušuko iš nuostabos ir numetė didinamąjį stiklą: Marijos vyzdžiuose jis pamatė keleto žmonių atvaizdus. Jam tapo aki­vaizdu, kad priešais jį - gyvi vyzdžiai, kurių niekas negalėtų nutapyti.

Šį atradimą 1951 m. patvirtino foto­grafas ir menininkas Chosė Karlosas Salinasas Čavezas (Jose Carlos Sali­nas Chavez).Po to Meksikos arkivys­kupas Luisas Marija Martinezas (Luis Maria Martinez)įkūrė specialią moks­linę komisiją šiam reiškiniui ištirti. Vyz­džių tyrimai tęsėsi ketverius metus, ir

1955 metais komisija paskelbė doku­mentą, kuriuo patvirtinama, kad vyz­džiai atrodo kaip gyvi ir negali būti sukurti žmogaus ranka. Šiuose vyz­džiuose galima įžvelgti vyro atvaizdą, greičiausiai indėno Chuano Diego, nes išlikęs jo portretas primena Marijos vyz­džiuose atsispindinčio žmogaus veidą.

1956 metais du gydytojai okulistai H. Toroel-Buenas (H. Toro el Bueno)ir Toris Lavuentas (Tori Lavuanet)specia­liu aparatu oftalmoskopu ištyrė žmonių atvaizdus, kurie matyti abiejuose vyz­džiuose. Aprašydamas šio tyrimo rezul­tatus, gyd. T. Lavuentas tvirtino: „abiejų akių ragenose matyti žmogaus atvaiz­das. Deformacija ir optinė vaizdo padė­tis būtent tokia, kokia būdinga žmogaus akiai. Nukreipus oftalmoskopo spindulį į Švenčiausiosios Mergelės Marijos vyzdį, matyti tas pats efektas kaip gyvoje akyje: vyzdys šviečia išsklaidyta šviesa ir suku­ria įgaubto bareljefo įspūdį. Tokio efekto neįmanoma išgauti plokščiame paviršiuje, ypač neskaidriame, kaip įpras­tame paveiksle. Tyrinėjau akis tapybos darbuose bei nuotraukose ir nieko pana­šaus nepastebėjau. Gvadelupės Mergelės atvaizdo akys atrodo kaip gyvos akys.“

Šiuos rezultatus patvirtino ir kiti gydytojai bei mokslininkai, kurie 60-70-aisiais metais atliko panašius tyrimus. Profesorius Bruno Bonet-Eimardas (Bruno Bonett-Eymard)priėjo tokią išvadą: „Atrodo taip, kad žmogaus, stovėjusio priešais Švenčiausiąją Mergelę, atvaizdas atsirado jos ragenose ir buvo tarsi nufotografuotas^". Toliau tiriant Marijos akis buvo aptikti atvaizdai ir kituose akies sluoksniuose (du kartus tiesūs ir vienas pasuktas 180°). Šis reiškinys yra vadinamas Purkinje-Samsono efektu ir būdingas tik gyvoms akims. Amerikietis optikas gyd. Čarlzas Veiligas (Charles Valig)kartu su kitais mokslininkais ištyrė 25 kartus padidintą vaizdą ir pamatė du naujus asmenis, atsispindinčius Marijos akyse. Vieną iš jų pavyko nustatyti: jis buvo panašus į Chuaną Gonzalesą (Juan Gonzalez), vyskupo Zumaragio (Zumaraggi)vertėją, kurio nutapytas portretas 1533 metais buvo rastas prieš pat šį atradimą.

1979 metais Gvadelupės Švč. Mer­gelės Marijos atvaizdo tyrime pirmąkart buvo panaudotos skaitmeninės technolo­gijos ir įranga, NASA naudojama paly­dovinėms nuotraukoms daryti. Tai leido atvaizdą padidinti 2 500 kartų. Ant jo taip pat nepavyko rasti jokių dažų pėdsakų, nors spalvos buvo labai ryškios ir spin­dinčios. Šios paslapties mokslas negali išaiškinti. Mokslininkai, detaliai ištyrę 2 500 kartų padidintus Marijos vyzdžius, pamatė juose įspaustą Chuano Diego susitikimo su vyskupu sceną, tą akimirką, kai ant indėno tilmos atsirado stebuklin­gasis Marijos atvaizdas. Tarp stovinčių žmonių galima atpažinti vyskupą Zumaragį, jo vertėją Ch. Gonzalesą, Chuaną Diegą, išskleidžiantį apsiaustą, taip pat sėdintį indėną, arti stovinčius kelis indė­nus, moterį su vaiku, barzdotą ispaną, juodaodę mergaitę ir kitus. Įdomu tai, kad neseniai Sevilijos archyvuose buvo rastas vyskupo Zumaragio testamentas, kuriame minima juodaodė vergė Marija, kurią vys­kupas paleido į laisvę.

Marijos akyse matyti 13 žmo­nių. Matyt, tai buvo akimirka, aprašyta Nikano Mopohujo (Nikan Mopohua) kronikoje - pirmame šio istorinio įvy­kio aprašyme: „ir išskleidė savo baltą apsiaustą, į kurį buvo suvyniotos gėlės (...). O kai vyskupas ir kiti pamatė stebu­klą, nustebę puolė ant kelių. Po to pakilo apžiūrėti apsiausto^".

Toliau pateikiame Chosė Astė Tonsmano (Jose Aste Tonsmann)atsakymą vokiečių žurnalistui skeptikui Polui Bude (Pol Budde): „Aš su Jumis sutikčiau, jei būtų tik vienas toks vaizdas. Bet čia susi­duriame su dviem dviejų akių „nuotrauko­mis^". Be to, šios „nuotraukos^" nevienodos, ir jų refrakcijos ir proporcijos sutampa viena su kita, kaip vaizdas, gaunamas šią minutę jūsų akyse, kuriose matomi | du skirtingi, bet tiksliai sutampantys tos | pačios scenos vaizdai. Marijos akyse taip | pat atsispaudė dvi „nuotraukos^" skirtingu kampu, visiškai atitinkančiu vieno žmo­gaus akių poros judėjimo vektorių. Tai yra šių vaizdų argumentų jėga. Vienas iš jų galėtų būti sutapimas ar kryptingos meni­ninko veiklos rezultatas. Tačiau vadovau­jantis sveiku protu, tai neįmanoma esant dviem vaizdams. Deformacija, susijusi su akies ragenos iškreipimu ir vaizdų tarpu­savio priklausomybe - visa tai pernelyg sudėtinga (...). Nė vienas žmogus nega­lėtų nupiešti tokių dviejų vaizdų. Kas gi galėtų? Ir kokiam tikslui?“

Vienas didžiausių stebuklų

Po to, kai 1521 m. ispanai užkariavo Meksiką, per dešimt metų ispanų misio­nieriams į krikščionybę pavyko atversti nedaug indėnų. Tačiau kai 1531 metais Švenčiausioji Mergelė Marija paliko Chuanui Diegui savo stebuklingąjį atvaizdą, per kelerius metus į krikščionybę atsivertė daugiausiai indėnų per visą žmonijos isto­riją. Dauguma jų buvo priešiškai nusiteikę ispanų konkistadorų religijos ir kultūros atžvilgiu. Tačiau Dievo Motinai apsireiškus ant Tepejako kalno ir atsiradus stebuklinga­jam jos atvaizdui, per septynerius metus visi 9 milijonai žmonių buvo pakrikštyti ir tapo praktikuojančiais katalikais. Istoriniai šalti­niai pasakoja, kad nuo ryto iki vakaro misi­onieriai krikštijo laukiančius eilėje indėnus, o suaugusiesiems teikė Santuokos sakra­mentą. Pavyzdžiui, pranciškonas T. Torbidas konstatavo, kad kartu su kitais kunigais per penkias dienas pakrikštijo 14 200 žmo­nių. Tas pats vyko visuose Meksikos misi­onieriškuose centruose. Kiekvieną dieną tūkstančiai indėnų atvykdavo pasikrikštyti ir priimti kitų sakramentų. Stebuklinguoju atvaizdu Švenčiausioji Marija taip giliai įsi­skverbė į indėnų sielas, kad jie iš karto atsi­vertė į krikščionybę ir atmetė pagoniškas apeigas, pradėjo evangelizuoti, o po krikšto tapo Bažnyčios nariais. Įvyko didelis ste­buklas - per trumpą laiką išnyko priešiški indėnų ir ispanų santykiai. Be to, šios dvi skirtingų kultūrų, religijų ir rasių tautos susijungė į vieną meksikiečių tautą. Dingo visokio rasizmo ir nacionalizmo apraiškos. Visi tapo tikrojo Dievo, Jėzaus Kristaus, kuris dėl mūsų išganymo tapo tikru žmo­gumi, Motinos vaikais. Indėnų atsiverti­mas, taip pat ispanų konkistadorų tikėjimo sustiprėjimas buvo žaibiškas ir giliai įsi­skverbė į žmonių širdis. Be abejonės, tai buvo vienas didžiausių stebuklų žmoni­jos istorijoje ir vienas svarbiausių įvykių krikščionybės istorijoje.

Lemiamas vaidmuo

Lemiamą vaidmenį atsiverčiant visiems Meksikos indėnams atliko Mer­gelės Marijos apsireiškimas ant Tepejako kalno ir Jos stebuklingasis atvaizdas, atsi­radęs ant indėno Chuano Diego tilmos. Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdas ir jo simbolika Šventąjį Raštą aiškina per actekų kultūros ir kalbos sampratas.

Reikia atminti, kad actekų religijoje vyravo siaubingai barbariška praktika. Indėnai garbino daugiau nei 200 pagrindi­nių dievų ir 1 600 mažesnių dievų. Tarp svarbiausių buvo dievas Saulė, kurį Gva­delupės atvaizde užstojo Marija. Vienas svarbiausių buvo ir dievas Mėnulis, kuris atvaizde yra po Marijos kojomis. Kartais actekai per savaitę nužudydavo daugiau nei 20 000 žmonių, juos aukodami die­vams. Todėl jie nuolat su kuo nors kariau­davo, kad turėtų karo belaisvių ir juos galėtų aukoti. Vienas iš ritualų buvo išrauti iš gyvo žmogaus krūtinės vis dar plakančią širdį: actekai tikėjo, kad taip dievas Saulė įgis jėgų pakilti rytą ir šviesti visą dieną. Tai, kad Gvadelupės atvaizde Marija užstoja Saulę, actekams reiškė, kad Saulė - ne dievas ir jai negalima aukoti žmonių. Gėlės ant Marijos suknelės ir žvaigždėmis nusagstytas apsiaustas reiškia, kad visas sukurtas pasaulis - tarsi Marijos rūbas. Rankos, sudėtos maldai, parodo, kad pati Marija - ne deivė, bet savo įsčiose nešioja Dievo Sūnų. Marija atvaizde yra nėščia, ji parodyta kaip monstrancija, akimis rodanti į savo Dieviškąjį Sūnų. Pačiame atvaizdo centre - keturlapis jazmino žiedas, kuris Amerikos indėnų kultūroje simbolizuoja saulę. Jiems tai buvo nedviprasmiškas simbolis: Šventosios Mergelės įsčiose yra tikras Dievas, kuris tapo tikru žmogumi, kad išgelbėtų iš šėtono pančių, pagonybės, nuodėmės ir mirties. Žvelgiant į jazmino žiedą per didinamąjį stiklą, žiedo viduryje galima pamatyti kūdikio veidą.

Žvaigždžių išsidėstymas Marijos apsiauste atitinka žvaigždžių išsidės­tymą Meksikos danguje 1531 metų gruo­džio 24 dieną, tačiau žvelgiant ne iš Žemės, o iš kosmoso. Taip atvaizde buvo pažen­klinta data, kai Marija apsireiškė Meksikos žmonėms. Marija pasivadino Coatlaxopeuh, Gyvatės, t. y. šėtono, kuris yra didžiausias žmogaus priešas, nugalėtoja. Demonas, šėtonas arba velnias, tai - puolęs angelas, kuris per puikybės nuodėmę tapo savotišku kosminiu apgavikuir „melo tėvu“ (Jn 8,44). Kaip pažymėjo palaimintasis Jonas Pau­lius II (žr. kalbą, pasakytą 1986 08 13), jis gyvena mele, neneigdamas Dievo valdžią ir gerumą, ir kartu bando tą tragišką melą primesti žmonėms. Todėl ir pats šėtonas, ir visos kitos piktosios dvasios visa savo esybe nekenčia Dievo ir stengiasi šią neapy­kantą perduoti žmonėms, paskandinti juos absoliučiame egoizme, vadinamame pra­garu. Naudodamas savo galingą intelektą šėtonas nori nuvesti žmogų į neapykantos ir puikybės „aukštumas", t. y. baimę ir neviltį Vienintelis mūsų išsigelbėjimas, padedantis išvengti siaubingos tikrovės, į kurią mus nori panardinti piktosios jėgos - tai visiškai pasi­tikėti Jėzumi Kristumi, į kurį rodo Marija ste­buklingajame Gvadalupės atvaizde. Būtent Jėzus per savo kančią, mirtį ir prisikėlimą galutinai nugalėjo šėtoną ir atnešė žmonijai išsivadavimą iš mirties ir nuodėmės.

Kun. M. Petrovskis TChr

Mylėkite viens kitą, 2014, Nr. 2, 4-8 psl.