Dr. Vytautas Antanas Dambrava
LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS Į TIKRĄJĄ DEMOKRATIJĄ
Į Laisvę fondo Lietuvos filialas
Kaunas • 2002
Redaktorius Juozas Kojelis
Ambasadoriaus dr. Vytauto Antano Dambravos kalba, pasakyta Los Angeles Lietuvių fronto bičiulių politinių studijų savaitgalyje 2001 m. sausio mėn. 27 d.
Dėkoju Los Angeles Lietuvių fronto bičiulių vadovybei bene penktą kartą mane atskraidinusiai dalyvauti Jūsų metiniame Politinių studijų savaitgalyje. Jūsų ryžtas liudija, jog išeivijai labai rūpi gyvybiniai tautos reikalai atsikūrusioje Lietuvoje. Jūsų svarstymai vyksta labiausiai susipratusiame Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių politinių studijų centre, kurio vertę jau seniai pripažino žymiausieji Lietuvių fronto mintytojai. Nurašyk iš lietuviškos politinės veiklos Los Angeles, - ir pamatysi, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose politinės veiklos ugnis yra išblėsusi. Tai asmeninis įsitikinimas, rodantis, kaip yra svarbu galimai ilgiau pratęsti Jūsų politinius svarstymus ir iš jų plaukiančią akcijos programą.
Los Angeles lietuviams netrūksta dvasinės paskatos. Tarp jūsų yra mesijinis tautos poetas Bernardas Brazdžionis. Jis pranašo balsu įspėja ir aprauda tautos klaidas ir kaltes, rodydamas kelią į ramybės ir taikos uostą. Jūsų tarpe rašytoja Alė Rūta, niekam neleidžianti užmiršti tikrojo Lietuvos turto — senojo kaimo Rytų Aukštaitijoje, gamtos, žmonių ir papročių, ir iš jo pasaulin nublokštųjų tremtinių dalios. Jūsų tarpe publicistas Juozas Kojelis, ir šiandien budriai stebintis lietuvių gyvenimą abejose Atlanto pusėse. Jis ieško idėjos ir idealo dabartinėje Lietuvoje ir kritikos pirštą atsuka į tuos, kurie didžiąsias vertybes apneša oportunizmo purvu. Kaip gera, kad Los Angeles turi daug kilnių asmenybių - gabių, pasiaukojančių moterų, vyrų, o taip pat jaunimo.
Lietuvių fronto bičiuliai - tai gyvoji rezistencija, gimusi priespaudoje, o šiandien garbingai tęsianti savo misiją jau Lietuvos laisvės sąlygomis. Šiandien jie turi ieškoti rankų, kuriomis būtų galima išeivijoje ir dar labiau Tėvynėje perduoti darbo ir kovos estafetę. Rezistencinė misija nėra pasibaigusi. O šiandien prasideda įžūlus Lietuvių fronto istorijos klastojimas, didžiųjų idealistų ir jų atliktų darbų menkinimas. Melo dvasia šakoja ir lapoja. Bičiuliai rezistencijos idealo neatsisako, jie siekia pilnutinės, tikrosios demokratijos krikščioniškoje Lietuvoje. Ir šių metų diskusijos gyvai pulsuoja tolimesniu mūsų valstybės ir tautos likimu, kuri, gyvendama dienos rūpesčiais, atrodo, tolsta nuo tikrųjų asmens ir tautos vertybių, dėl kurių verta gyventi, dirbti, kovoti ir aukotis.
Leiskite pateikti pluoštą minčių apie nelengvą tautos kelią į tikrąją demokratiją. Tautos, kurią aš laikau krikščioniška. Tautos, kuri moralinių vertybių nenori atsisakyti. Noriu pasakyti tai, kas man, stebinčiam dabartinį brolių tautiečių gyvenimą, guli ant širdies.
Labai nedėkingas yra darbas nurodinėti kieno nors ydas. Žmonės, kaip ir katės, mėgsta būti glostomi tik paplaukiui ir tuojau pasišiaušia, jeigu kas pabando kartais pabraukti jiems prieš plauką. Tokio drąsuolio adresu paprastai pasipila visa eilė priekaištų - kas, girdi, jam davė teisę raustis po kitų sąžinę, geriau susirūpintų pats savimi, nes ir pats nėra nė kiek geresnis už tuos, kuriuos smerkia, ir taip toliau...
„Tačiau jeigu mes trokštame tautai daugiau gyvybinių jėgų, jeigu norime matyti ją gajesnę ir kūrybingesnę, jeigu mes pagaliau tikime į savo tautos ateitį, turime jausti pareigą ir turėti ganėtinai drąsos kelti aikštėn savo ydas ir ieškoti būdų jomis nusikratyti. Si mūsų teisė, o kartu ir mūsų pareiga išplaukia iš fakto, kad visi tautos sūnūs ir dukros esame atsakingi už savo tautos likimą.“
***
Gyvendami sujauktame mūsų dienų pasaulyje - ne vieno žodžiais - apokaliptinėje laikų pabaigos eroje, šiose politinėse studijose bandome prognozuoti demokratinę Lietuvos ateit} paskutinių Seimo rinkimų perspektyvoje. Tai rizikingas uždavinys. Man būtų sunku prognozuoti ateitį net visų Lietuvoje vykusių prezidento ir Seimo rinkimų pagrindu. Visi rinkimai rodyte rodė, jog visuomenė pasiūlytais kandidatais nusivylė ir kiekvieną kartą kituose rinkimuose juos radikaliai keitė, ... kad vėl nusiviltų. Balsavimo metu buvo nuolat kartojama, jog piliečiai renkasi „mažesnį blogį“, taigi iš balsavimo daug gero nelaukia. Apie pusė tautos rinkimuose nedalyvavo. Ar tas nesidomėjimas, toji apatija nesakė, jog rinkimai dar vis nieko neišsprendžia? Ne vienas eilinis pilietis ciniškai komentavo: „Kai kam, žinoma, bus geriau, tik ne man, ne eiliniam darbo žmogui, ne kaimiečiui, ne pensininkui“.
Peršasi išvada, kad visame šiame politiniame-socialiniame procese visuomenė ieško ir nesuranda žmonių, kurie sielotųsi gyvybiniais tautos rūpesčiais. O gal visuomenė pati savęs ieško — ir nesuranda?
Ką atneš vėliausieji rinkimai? Tai vėl rizikingas klausimas. Be abejo, buvo išrinkta ir geros valios žmonių. Bet kaip reaguoti, Vilniaus spaudos žodžiais, į aukštas vietas šaunančių ir rinkimus laimėjusių pareiškimus, jog visi kandidatai yra su šleifais, taigi nešvarūs ir kaip kandidatai, ir kaip piliečiai? Arba koks tai kvalifikacijų apibūdinimas, jei vienas kitą tarnybon kvietė dėl to, kad kadaise abu dirbo komunistų partijos centro komitete? Ir kaip aš turiu vertinti aukšto ir atsakingo dabartinio vyriausybės pareigūno įsitikinimą, jog ir tarp naujai išrinktųjų per didelis skaičius tų, kurie iš pirmų dienų jau „kombinuoja“. Ne tautai, o sau. Ką reiškia Vilniaus kolumnisto Rimvydo Valatkos skundas: „Tik du mėnesiai valdžioje, o ką turime?
Vienas ministras nevengė aferų su žemės sklypais, kitas pamynė įstatymus, trečias meluoja, ketvirtajam ministrui ir jo žmonai raminti kaimynė nuolat kviečia policiją?“
Dar neseniai Europos Sąjungai paskelbus naujausius 25 Europos valstybių vertybių tyrimo duomenis, paaiškėjo, kad kas septintas Lietuvos gyventojas mano, kad nieko savo gyvenime pakeisti negali, ir nelaukia iš ateities nieko gera. Du trečdaliai lietuvių sakosi pakantūs kyšių ėmimui. Nė ketvirtadalis žmonių nemano, kad Lietuvoje gerbiamos žmogaus teisės. Lietuviai Europoje mažiausiai pasitiki valstybės tarnautojais. Vos 26 procentai žmonių pasitiki Lietuvos policija. Net geros manieros Lietuvoje vertinamos mažiausiai iš visų Europos tautų.
Kur išsiskiria lietuviai? Mažne pusė jų pareiškia, jog kilus karui, jie eitų ginti savo krašto. Iš apklausos aiškėja, jog Lietuvai tiktų stiprus lyderis, kurio nevaržytų nei parlamentas, nei rinkimai.
Ar ir šį kartą visuomenė balsuodama klydo?
Būdamas Lietuvoje, girdėjau kalbas apie pensijų sumažinimą skurdžiams, jei jie iš šalies gauna kokį papildomą darbą. Visi visur supranta reikalą diferencijuoti mokesčius, o to nėra daroma. Trečdalis algos milijonieriui ar mafiozui reiškia vieną dalyką, o eiliniam darbininkui trečdalis algos mokesčiams - dažnai vargą ir skurdą. Niekam, atrodo, nerūpi, kaip tie milijonieriai turtą įsigijo. Apie Sibire kentėjusius vargšus, politinius kalinius ar partizanų vaikus arba vaikaičius aš nė nekalbu. Jie buvo ir tebėra likimo aukos. Ne vienas man skundėsi, kad ir kadrų politika tebetvarkoma taip, kad buvę komunistai ir net kagėbistai kažkaip vis užsitikrina aukštas tarnybas ir riebias algas, o vargstanti tautos dalis net su aukštuoju mokslu - ne.
Lietuvių išeivija laukia dienos, kada gi Lietuvos piliečiai pasakys, jog šį kartą rinkimai davė rezultatą: tauta išbrenda iš apatijos liūno, žmonės randa darbus, tauta kuria ūkinę pažangą, pilietis junta pagarbą, žino savo vertę ir jau turi minimalias sąlygas planuoti sau ir savo šeimai ateitį. Norime išgirsti lietuvius tėvynėje sakant, jog socialinis teisingumas Lietuvoje nėra tuščia, bereikšmė frazė.
Šiandien apie tokią Lietuvą pilietis nė nesapnuoja. Daugeliui Lietuvos piliečių laisvė ir demokratija yra tuščios sąvokos. Skaudi tiesa, bet tiesa.
Žvilgsnis į kaimynines Baltijos valstybes bei Vidurio ir Rytų Europos tautas optimizmo irgi nežadina. Daugelis sutinka, jog ne viename krašte demokratija grindžiama nihilizmu, taigi visišku neigimu vertybių, kurios yra vadinamos krikščioniškomis. Panašiai ir Lietuvoje, kur, atrodo, nė antikinės pagoniškos vertybės — lojalumas, darbštumas, patriotizmas, garbingumas - nėra įsisavintos, o ką bekalbėti apie krikščioniškąsias - tikėjimą, viltį ir meilę.
Šiandien demokratija rankioja žmones be įsitikinimų, be moralinių skrupulų. Jų nuomonės gali šokinėti iš vienos prasmių konsteliacijos į kitą. Vokiečiai tokiam politikui aęibūdinti nukalė ir terminą - „Mann ohne Eigenschaften“ (Žmogus be savybių).
Net Vakarų Europos pasaulyje kai kurių akademikų išvedžiojimai daugelį mūsų purtyte nupurto. Austrijoje teisės mokslų profesorius Kelsen užsispyrusiai įtikinėja, jog tobulas demokratas istorijoje egzistuoja. Egzistuoja ir jo atšvaitai mūsų dienų pasaulyje. Koks jo vardas? Nepatikėsite, tas asmuo vadinasi Pontijus Pilotas. Laimei, italų profesorius Posenti ir visa eilė kitų kelia triukšmą prieš Kelseną.
Atsimenate Piloto klausimą Jėzui: „Kas yra tiesa?“ Iš esmės tai net nebuvo klausimas, o tik numojimas ranka į tiesą, - netiesioginis patvirtinimas, jog tiesa neegzistuoja. Pilotas aiškaus atsakymo iš Kristaus nelaukė. Užuot sprendęs bylą iš esmės, jis leidosi į derybas su triukšmaujančia žydų minia, o toji savo rėksmingais reikalavimais sprendė Nekaltojo gyvybės ir mirties klausimą.
Piloto žodžiuose „kas yra tiesa?“ atsispindi politiko skepticizmas, o tai reiškia: netikėti, nepasitikėti, būti abejingu, nesuinteresuotu, šaltu. Piloto „credo“ yra netikėti nei tiesa, nei gėriu, nei teisingumu. Šitaip jis tampa „tobulu demokratu“. Jis plaunasi rankas, nes nenori būti „kaltas dėl šio teisiojo kraujo“. Vengdamas galimų sau komplikacijų, jis paaukoja tiesą, o bylos svarstymą pakeičia į jam patogius procedūrinius ėjimus. Jo nejaudina Jėzaus likimas: gerai - tai gerai, blogai - tai ką gi gali padaryti ar Piloto sprendimai yra teisingi. Jo politinis dėsnis: ginti savo interesus, o daugiau nieku... Jam svarbu ne nekaltą išteisinti, o savo ėjimais užsitikrinti patogiausią išeitį. Moralė jam neegzistuoja, tik demokratinės žaidimo formos. Ir jis, ko gero, mano visą tą nemalonų reikalą gana demokratiškai išsprendęs. Kelsenas Pilotą laiko „tobulu demokratu“, o mes - tuščios laisvės ir tuščios demokratijos simboliu. Kadangi nėra tiesos ir gėrio, o tik rėksminga daugumos nuomonė, tai nebėra prasmės klausti,o nesirūpinti. Toks yra jo pasirinktasis paviršutiniškos demokratijos imperatyvas.
Kadangi demokratijos širdis yra laisvė, o moralinės vertybės sudaro užtvarą nežabotai laisvei, tai neretai ir dabar pilietis tampa tuščios laisvės ir tuščios, bereikšmės demokratijos artistu, statistu ar tik liudininku.
Argi reikia stebėtis, kai Lietuvoje, dramatiškų sausio 13-osios įvykių minėjimo proga, „Lietuvos ryto“ kolumnistas Valatka rašė: „Laisvė yra labai svarbu, bet mes ne tokią Lietuvą gynėme, ne tokią Lietuvą įsivaizdavome... Praėjus dešimčiai metų po okupantų surengtų žudynių, žmonės pripažįsta laisvės svarbą, bet yra nepatenkinti jos kokybe“.
Pirmiausia, pilietis neturi siekti laisvės tiktai sau. Laisvė yra nedalijama: ji yra susijusi su tarnyba visai žmonijai. Kaip gali demokratija, kurios bazė yra daugumos valia, apsaugoti laisvės ir teisingumo vertybes, kuriomis dauguma netiki? Laisvė tampa tuščia sąvoka, kai ji mums tik vienu ar kitu žvilgsniu darosi tiktai įdomi, patraukli ar mums pataikaujanti. Taigi, tuščia laisvė. Kai žmonės vien tiktai laukia, ką pasaulis jiems pasiūlys, ir reikalauja, ką valstybė jiems duos, tada piliečiai patys naikina ir save, ir valstybę. Žmogaus troškimas dangaus nesikryžiuoja su jo ištikimybe žemei. Patys žmonės, piliečiai privalome nešti viltį valstybei ir pasauliui.
Noriu pabrėžti, jog valstybė nėra nei tiesos, nei moralės šaltinis. Kokį pagrindą valstybė beturėtų: ideologiją, tautą, rasę, klasę ar kurį kitą dydį - ji nėra absoliutas. Lygiai taip pat
valstybės tikslas nėra užtikrinti laisvę dėl laisvės, taigi, laisvę be turinio. Visuomenės tarpusavio sugyvenimui užtikrinti reikia minimalaus teisybes supratimo, gėrio nuovokos, ir visa neturėtų būti kieno nors rankomis manipuliuojama. Kitaip, kartojant Švento Augustino žodžius, valstybė taptų piktadarių gauja, veikianti savavališkai, o ne tarnaujanti teisingumui.
Kartais man rodosi, kad mūsų dienų gyvenime didžiausia demokratijos užtikrinimo garantija yra jos lengvasvoriškumas. Taigi, geriau atsisakyti principų ir į viską reaguoti „sportiškai“, taigi paviršutiniškai, nesijaudinant. Svarbu savanaudiškai būti gudriam, protingam ir mikliam.
Tuščios demokratijos savybė ir yra sugebėjimas principinį nusistatymą, aiškų teigimą ar tvirtinimą pakeisti siūlymų variantais, diskusiniais komitetais, išsisukinėjimais. Reikia visuomet sakyti: „taip, tai taip, bet nebūtinai taip; gali būti ilki taip...“ Valdžios svaigulio paveikti, tampame mažais dievukais. Kur pinigas, pasisekimas, garbė ir galybė, malonumai — tada neišvengiamai tolstame nuo moralinių principų, sąžinės. Ir taip prarandame tikėjimą, viltį ir meilę, teisingumą ir dorą, o savo veiksmus pritaikome aplinkybėms.
***
Užtenka akademinių išvedžiojimų. Grįžkime į Lietuvą.
Kaip lietuviai Lietuvoje žiūri į savo laisvę ir į demokratiją Lietuvoje? Koks yra jos turinys? Ir kodėl Lietuva po vienuolikos atsikūrimo metų dar nefunkcionuoja?
Gruodžio mėnesį buvau Lietuvoje ir baltas, sniegu padengtas Kalėdas turėjau laimės švęsti kartu su savo sesute ir trim broliais, vargusiais Sibire. Teko susitikti su daugeliu kitų tautiečių. Apie ką bepradėtum kalbėti, visuomet baigėme kalba apie Lietuvą.
Prisiminęs savo tolimą praeitį, pasakojau, jog man nuolat prieš akis iškyla geometrinė figūra - trikampis. Idealistinis trikampis.
Viena trikampio kraštinė - tai mano vaikystės ir jaunystės Lietuva. Mes, jaunimas, degėme, spindėjome idealizmu. Dieve, koks nuostabus buvo tasai pasaulis! Toji dvasia mane lydėjo per visą gyvenimą — ir tebelydi.
Antroji mano idealistinio trikampio kraštinė - tai prievartos kankiniai ir herojai. Lietuviai Sibire nesižudė - jie kentėjo ir kitiems padėjo kentėti, jie aukojo gyvybę, jie pirmi Sibiro taigose įkalė Fatimos pranašystės ženklą - kryžių. O ką bekalbėti apie sovietinių lagerių, kalėjimų aukas, ką bekalbėti apie kelias dešimtis tūkstančių miško brolių, kurie atliko pareigą, kaip geriausiai ją suprato — atiduodami gyvybę. Visi jie buvo ir amžinai liks tėvynės garbė ir pasididžiavimas, šviesūs tautos ir mūsų Katalikų Bažnyčios idealistai.
Argi galime be ašarų kalbėti apie sugrubusiom rankom Sibire rašytą jaunos Adelės Dirsytės maldaknygę: „Marija, gelbėki mus“ ir suledijusiom lūpom Jėzui ir Dangiškajai Motinai jos siųstus meilės ir skausmo atodūsius?
Galiausiai - trečioji mano idealistinio trikampio kraštinė - tai idealistinė išeivija. Taip, išeivija. Gelbėdami gyvybę ir priversti trauktis iš savo Tėvynės, ji svetur ieškojo laikinos prieglaudos - ne turto, ne garbės ar pinigo. Daugelis savo
kūryba, artimo meilės darbais įrodė esą ištikimi lietuvių šeimos nariai - idealistai. Ne vieno kūnas ar pelenai grįžta bočių žemėn. Jų gyvenimo turinys visuomet buvo Lietuva.
- Kokiai geometrinei figūrai prilygintumei mūsų Lietuvą? - klausė septyniolika metų Sibire ir lagery atpylęs brolis matematikas Kęstutis.
- Turbūt keturkampiui, - atsakiau. - Tik kad tame mano keturkampyje nėra tvarkos. Tas keturkampis tampomas į viršų ir į šonus. Į jį sumestos penkiasdešimt reikalingų, o daugiausia nereikalingų politinių partijų. Ne viena jų skersai ir išilgai suskilusi. Tame keturkampy šventieji ir prakeiktieji, mafiozai, skurdžiai, milijonieriai, garbingi žmonės ir prisitaikėliai, idealistai ir žmonės be garbės. Ten matau žmones, tarnaujančius Dievui, matau dvasininkiją, vienuoles, mokytojus. Bet kiek lietuvių šiandien tarnauja mamonui? Išeivijoje dauguma tarnavo Dievui ir Tėvynei, nė negalvodami apie pinigą ar honorarą. Tame keturkampy lėtai judanti ekonomika, apiplėšta energetika, nuskuręs sodžius. Pinigų nėra, o pinigai švaistomi. Daugeliui rūpi ne sąžininga tarnyba valstybei, o greitas „prasikūrimas“, nepaisant priemonių ir pilietinio padorumo. Tokia yra mano geometrinė figūra, vaizduojanti Lietuvą. Keturkampis.
- Keturkampis nėra pastovi geometrinė figūra, - pastebėjo Kęstutis.
- Lietuvai reikia antro idealistinio trikampio - pastovios figūros. Ji turi atliepti pirmąjį mano trikampį. Sujungus abu, atsirastų ir pastovus keturkampis, - tęsiau aš.
- Pirmoji linija - Lietuvos jaunimas. Lietuvių tautai yra būtinas švarus, doras, idealistinio nusiteikimo jaunimas. Šiai misijai skubiai ir atsakingai vykdyti yra pašaukta šeima, Bažnyčia ir mokykla. Žinau problemas, bet ir anais laikais mano nurodytas idealistinis trikampis nebuvo tobulas. Bet jis tapo tvirtas ir pastovus.
- Antroji trikampio kraštinė - mūsų laikų savanoriai herojai (jų yra!). Jie tęstų darbą, kurį garbingai atliko prievartos herojai: tremtiniai, kaliniai, miško broliai. Sakoma, kad Lietuvoje būtų galima išmesti vieną kartą tarp trisdešimties ir penkiasdešimties metų: ją sovietmetis dvasiškai sunaikino. Tai paliegusi karta: žmonės be Dievo ir Tėvynės, be meilės ir įsitikinimų, be idėjų ir idealų. Be tikslo... Jiems reikia kristoforiškos artimo meilės, reikia juos po vieną susigrąžinti. Tai šiuolaikinių herojiškų pasišventėlių uždavinys. Sunkus, labai sunkus yra šis titaniškų pastangų reikalaujantis kelias, bet visos kliūtys privalo būti nugalėtos.
- Ir galiausiai trečioji antrojo trikampio kraštinė - tai idealistinė išeivija.
Su visom negaliom, su visom kūno ir dvasios silpnybėm negalime užmiršti, jog išeivijos kilmė yra idealistinė, išeivija šiandien tebeatstovauja krikščioniškai moralei, Vakarų kultūrai ir jos įnašas Lietuvos prisikėlimui yra būtiniausias.
Liūdna, kad dabartinis į Vakarus bėgančių ir ten legaliai ar nelegaliai pasiliekančių tautiečių įvaizdis yra dažnai neigiamas. Žinoma, su išimtimis, kurios, deja, taisyklės nepakeičia. Geriausiu atveju, tai pinigo ir geresnio gyvenimo medžiotojai, o kai kurie jų — ir pikti nusikaltėliai. Todėl laisvame pasauly anksčiau įsikūrusių, idealo neatsisakiusių lietuvių grįžimas, jų įnašas į materialinį, ypač dvasinį tautos atkūrimo procesą yra neatidedama būtinybė. Ne vien mes patys, bet ir Lietuva turi apie tai rimtai galvoti. Išeivijos indėlis yra būtinas ir Vyriausybėje, ir ministerijų darbe bei diplomatijoje. Mokslą baigę lietuviai tėvynėje daug ką žino, tik Vakarų pasaulio nesupranta, nežino, kaip teoriją pritaikyti gyvenimui ir kaip save palenkti idealistinei akcijai.
***
Toks mano antrasis trikampis, — improvizavau broliams. Į dabartinį keturkampį įsimetęs tautinis ir moralinis šlamštas turės būti atkariautas - turės eventualiai įsijungti į pastovųjį trikampį. Tai dabartinė visų mūsų misija.
Čia brolis Kęstutis vėl samprotavo:
- Taip, Vytautai, tu gali du trikampius suvesti į keturkampį, bet jo pastovumui užtikrinti yra viena būtina sąlyga: keturkampis bus tik tada pastovus, jei jame abu trikampius jungs bendra įstrižainė. Kokia bus toji įstrižainė?
Lyg dvasios pagautas, aš jam iškilmingai su giliu įsitikinimu pasakiau: toji įstrižainė, jungianti abu trikampius, busteisingumas.
Teisingumas yra kardinali mūsų tautos problema, ir į ją turi būti atkreiptas visų dėmesys. Jos nesprendžiant ar neišsprendžiant, visų mūsų idealistiniai planai virs utopija.
Teisingumo pergalė yra vienintelė taika. Didysis visų mūsų uždavinys yra siekimas tautos santarvės.
Lietuva turi atsiverti teisingumui.
