Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

IX ATPIRKĖJO KANČIA.

4. Kentėjo prie Pontijaus Piloto, prikaltas prie kryžiaus numirė ir palaidotas nužengė pragaruosna.

Per trejus viešojo gyvenimo metus V. Jėzus žymiai pataisė apaštalų būdus, pildamas į jų širdis noro tarnauti Dievui. Jis jiems paskelbė daug iš dangaus atneštųjų tikybos tiesų ir įtikino, kad Jis Pats yra Dievo siųstasis Mesijas tikras ir vienatinis gyvojo Dievo Sūnus lygus Tėvui. Prie to Jis pridėjo, kad Dievas yra vienas, bet Jo. Asmens yra trys, kad Antrasis, žmogum tapusis, Asmuo duos žmonėms Savo Kūną valgyti ir Savo kraują gerti, kad nuodėmės yra Dievo galybe atleidžiamos. Visus tuos ir kitus pamokinimus V. Jėzus patvirtino daugybe didžiausių stebuklų.

Jis taip-gi išmokino žmones, kaip reikia elgtis: mylėti Dievą labiau už viską, savo sielos reikalais rūpintis daugiau negu kuomi kitu, mylėti artimą lygiai kaip save patį, laikyti Dievo paskelbtuosius įsakymus, bet ne apeiginius įstatymus ir praeities reikalams, jau dabar išnykusiems, pritaikintus įpročius.

Pagalios Jis prirengė didelei draugijai medžiagą, paskyrė tai draugijai dvylikos apaštalų valdybą ir jos pryšakyje pastatė pirmininką, apaštalą Petrą, kuriam įteikė Dangaus Karalystės raktus ir visą valdžią ant visų krikščionių. Tą draugiją V. Jėzus pavadino Bažnyčia.

Apaštalų auklėjimas, tikybos ir doros mokslo paskelbimas, Bažnyčios įkūrimas buvo didieji V. Jėzaus darbai. Juos Jis paliko per trejus su viršum metus. Tuos tris darbus sustiprino didelė daugybė stebuklų. Bet žmonių giminė dar vis tebebuvo gimtosios nuodėmės prislėgta. Pragaro žaltys tebevaldė žemę, o reikėjo jo valdžią panaikinti, žmones iš jo vergijos išliuosuoti; nes tik tada ir nuodėmių atleidimas, ir Viešpaties Kūno bei Kraujo valgymas ir visas Jo Apreikštasis mokslas galėjo būti naudingas. Ir Bažnyčia galėjo pradėti veikti tik pragaro galybei sulūžus.

Šitas tat straipsnis kalbės apie pasaulio atpirkimą, būtent apie V. Jėzaus kančią ir mirtį. Dievo Sūnaus mirtis atvadavo žmones. Apie tą kalba ketvirtasis Apaštalų Sudėjimo posmas, sakydamas; jog V. Jėzus Kentėjo prie Pontijaus Piloto, prikaltas prie Kryžiaus numirė ir palaidotas, nužengė pragaruosna. Yra daug davinių, kad ne apaštalai yra sustatę tą “Credo.” Apaštalai neminėję V. Jėzaus jaunatvės, nei viešojo gyvenimo penkiais sakiniais žymėjo Jo kančią ir mirtį. Jie teisingai suprato, kad atpirkimas įvyko mirtim, ir kad yra svarbesnis ir už stebuklus ir už apreiškimą. Tačiau labai klystų ir sau pražutį surengtų, jei kas manytų, kad stebuklais paremtasis apreiškimas nesvarbus. Svarbumo jis yra svarbesnis už visa kas yra buvę žmonių praeityje pirma jo, bet atpirkimas yra svarbesnis dar ir už jį.

Kaip kitus taip šitą straipsnį padalinsiu į posmus. Jų bus šeši: 1-as Iškilmingas V. Jėzaus įjojimas Jeruzolimon, 2-as Paskutinės savaitės pamokslai, 3-ias Šv. Sakramento įstatymas, 4-as V. Jėzaus sugavimas ir teisimai, 5-as Mirtis ir palaidojimas, 6-as nužengimas pragaruosna.

1. Iškilmingas tikrojo karaliaus įjojimas į savo sostinę.

Rytui išaušus po pokylio V. Jėzus su Savo apaštalais išėjo iš Betanijos, kurios vardas reiškia daktilių (didelių uogų) namus. Šalo jo buvo Betpages (fygų namo) kaimas. Išėjęs iš Betanijos Išganytojas sustojo ir tarė dviem apaštalam: “Eikite į kaimą ties judviem ir įėję rasite pririštą asilę ir šale jos asilaitį, ant kurio da niekas nejojęs. Atrišę atveskita man. Ir jei kas nors ką sakys ką darote, kam atrišata, tarkita, kad Viešpačiui reikia ir judviem leis.” 1)

Asilas Žydų Žemėje yra gražus ir miklus gyvulėlis. Jį žmonės gerbdavo labiau už arklį ir karaliai jodinėdavo ant asilų. Kuomet persų karalius Saporas pasiūlė žydams dovanų žirgą, Mesijui joti, jie pasižeidė ir sakė, kad Mesijas tejodinėja tik ant asilo. Romos žmonės tyčiodavosi iš žydų ir pirmųjų krikščionių, už ką šie taip gerbdavo asilus. Tačiau žydų rabinų nuomonė buvo, kad Mesijas ateis pasistojęs ant debesų, jei tauta bus ištikima, bet raitas ant asilo jos, jei ji bus neištikima. 2)

1)    šitame straipsnyje tilpusieji įvykiai yra aprašyti keturių evangelistų žodžiais sutrauktais į krūvą taip, kaip tat padaryta knygoje: “Vita di Gesu Christo secondo gli Evangeli.” Roma, S-ta S. Girdamo 1929, p. 332. Jie nepabrėžti, nes ne vieno kurio Evangelisto rašyti, o' iš keleto sudėti. Į tarpą Evangelijos sakinių įdedu paaiškinančių pastabų.

2)    Sanchedrin fol. 98,1.

Apaštalai atvedė du gyvuliu pas V. Jėzų ir stebėjosi, kad taip įsakymai įvyko, kaip V. Jėzus buvo sakęs. Tuodu ir likusieji numanė, kad šiuo atveju Mokytojas nori iškilmingai įjoti į miestą. Vienas kitas tuo nusivilko viršutinius rūbus ir jais užklojo asilaitį. Išganytojas užsisėdo ant jo. Apaštalai džiaugsmingai raitą V. Jėzų lydėjo. Mieste netilpo žmonių suėjusių į Velykų šventes.

Daugelis ėjo Betanijos linkui. Pamatę V. Jėzų, atsiminę Lozoriaus atsikėlimą iš numirusių, žiūrėdami į krykštaujančius apaštalus, tie praeiviai, ką beveikdami, prisidėjo prie »apaštalų ir sakė: “ Palaima karaliui ateinančiam Viešpaties vardu, ramybė danguje ir garbė dangaus aukštybėse.” 1) Kai kurie laužė pakelės medžių šakas ir klojo ant kelio.

1) Vita di Gesu 335.

Betpagės gyventojai prisidėjo, turbūt, prie to pulko. Palydovų darėsi kas kart daugiau. Kelias užėjo ant Alyvų kalno. Iš kitos pusės į jį lipo dar daugiau žmonių. Tie pamatę V. Jėzų raitą rimtą jojant, užgirdę apaštalus ir minią krykštaujant, prisidėjo ir jie šaukdami: “Osanna Dovydo Sūnui! Palaima ateinančiam Viešpaties vardu. Osanna dangaus viršūnėse. Palaima mūs tėvo Dovydo ateinančiai karalystei! Osanna!” Taip susidarė dvi minios: viena pirma V. Jėzaus, kita paskui Jį. Kam nepriteko medžių šakų, tas savo rūbus nusivilkęs klojo po kojų tam asilaičiui, ant kurio V. Jėzus sėdėjo. Abiejose miniose žmonių vis darėsi daugyn ir daugyn. Miestas patyrė nepaprastą reginį, ėmė bėgti žiūrėti. Kas atbėgo, tas prisidėjo prie pirmosios, ar prie antrosios minios. Ir visi krykštavo.

Užjojęs ant Alyvų kalno pačios viršūnės V. Jėzus dirstelėjo į miestą. Paauksuotas bažnyčios stogas žvilgėjo nuo saulės spindulių. Daugybė namų baltavo priešpiečių šviesoje. Stori galingi mūrai ėjo aplinkui visą miestą, o aukščiau mūrų kyšojo bokštai. Dirstelėjęs; į tą visa Išganytojas susigraudino ir tarė: “Bepig, kad tu šiandien pažintumei, kas tau neša ramybę, bet dabar tu to nematai! Ateis dienų, kada neprieteliai apsups tave pylimu, apguls tave, suspaus tave iš visur, ant žemės parblokš tave ir tavo vaikus, kurie yra tavyje ir nepaliks tavyje akmens ant akmens dėl to, kad tu nepažinai Savo aplankymo valandos.” 1)

Mokytiniai tuos žodžius tik vėliau atsiminė, o tuomtarpu jie buvo pilni džiaugsmo. Žmonių minia apie V. Jėzų vis didėjo ir vis labiau krykštavo. Įjojant į Jeruzolimą, visas miestas sujudo: vieni kitų klausinėjo: “Kas čia.” Žinantieji atsakė: “Jėzus pranašas iš Nazaret iš Galilėjos.” Prie užaugusių žmonių prisidėjo ir vaikų krūvos. Tie garsiau už suaugusius šaukė: “Osanna Dovydo sūnui.” Didieji kunigai ir Rašto žinovai priėjo artyn prie V. Jėzaus ir patardami sudrausti sakė: “Ar girdi, ką tie sako?” Bot V. Jėzus nesudraudė, tik atsakė: “Taip, bet ar jūs nesate skaitę, kad per vaikų ir žindančių kūdikių lūpas prirengei sau didelę garbę. Jei šitie tylėtų, akmens šauktų.” 2)

1) Luk. 19, 42-44.

2) Žiūr. Mat. 21, 16; Luk. 19, 40.

Parizėjai, gal nuoširdžiai, o, gal, tik apsimesdami persergėjo, kad įsikarščiavusi minia ims ir apšauks V. Jėzų savo tautos karalium, išreikš panieką Romos valdžiai, o ta atsiųs savo kariuomenę ir viską sumynios. V. Jėzus žinojo, kad taip nebus, todėl Jis nepaklausė parizėjų patarmės. Krykštaujančioji minia Jį atlydėjo iki kalnui, ant kurio stovėjo bažnyčia.

Čionai V. Jėzus nusėdo nuo asilaičio. Savininkas turbūt, buvo čia pat ir atsiėmė gyvulius, o Išganytojas su daugybe žmonių laiptais užėjo ant kalno į bažnyčią.

A n t r a s  B a ž n y č i o s  i š v a l y m a s. Čia Jis rado, kaip ir pirm trijų metų pilną perkančių ir parduodančių. Kaip pirmaisiais savo viešojo gyvenimo metais taip ir dabar, Išganytojas išvaikė visą tą pirklybą. ir niekas nedrįso pasipriešinti. Bažnyčia stovėjo vidury miesto ir užėmė didelį plotą. Daugelis taip buvo su ja apsipratę, kad eidami į darbą, arba grįždami iš jo neidavo aplinkui, bet, sutrumpindami sau kelią, su įrankiais ir padargais tiesiog traukdavo per Bažnyčią. V. Jėzus tą dien nei vienam neleido taip elgtis. Visi kas bandė su nešuliais keliauti per Bažnyčią, turėjo grįžti atgal ir apeiti aplinkui.

Akli ir raiši susirinko apie V. Jėzų. Jis juos mokė ir išgydė visus.    

J u d o š i u s . Išganytojas su savo mokytiniais išbuvo Jeruzolimoje iki po pietų. Dienai linkstant vakarop Jis su dvylika apaštalų sugrįžo į Betaniją linksmi. Parizėjai ir Rašto mokytojai susirūpinę tuomi, kad jau visa tauta eina paskui Jėzų ėmė skubotai ruoštis Jį nužudyti. Nors Jis išėjo dar šviesoje iš miesto, bet į Betaniją, turbūt, negrįžo. Ten jau Jo laukė šnipai. Veikių veikiausiai Jisai, pavaikščiojęs su apaštalais iki sutemų, naktį nakvojo Alyvų kalne.

Turbūt jau tada Judas sutarė su V. Jėzaus priešais Jį jiems išduoti už pinigus. Jiems svarbu buvo sugauti Jį tokioje, vietoje, kur nėra minios, galinčios užtarti ir suėmikus apkulti. Pardavikas tuotarpu dar negavo pinigų, nes jis tik pasižadėjo ištirti Jėzaus nakvynę ir pranešęs Jo priešams gauti iš jų užmokestį.

Kaip daugelis šnipų, taip, gal, ir Judas norėjo ir Jėzų parduoti ir Jo priešus prigauti. Jis buvo matęs V. Jėzaus stebuklų daugybę ir mintijo, pinigus paimti, V. Jėzų išduoti, o Jėzus paskui nesiduos suimti, kaip nesidavė Nazarete numesti nuo kalno ir Betsaidoje ištrūko miniai benorint Jį prievarta pakelti karalium. Judui, gal, ir atėjo mintis, kad dabar Jėzus jau nori būti karalium, nes karališkai įjojo į sostinę, tik laukia kol kas Jį sumaningai privers. Judas norėjo būti tas sumaningasis.

2. Paskutinės savaitės pamokslai.

F y g o s  p r a k e i k i m a s. Nakvojęs lauke V. Jėzus buvo alkanas, nes veikiausiai nebuvo valgęs nei vakarienės, nei pusryčių. Grįždamas ankstokai į miestą Išganytojas ėjo keliu, kurs tuomet buvo gana gausiai apaugęs įvairiais medžiais. Tarp tų buvo vienas nepaprastas fygos medis. Paprastai fygų pirma užsimezga vaisiai, paskui atsiranda lapų. Šitas fygmedis visas jau buvo lapuotas. Išganytojas paieškojo ir vaisių tarp lapų, bet pasirodė, kad vaisių nėra, ir Išganytojas tarė: “Tegu niekuomet per amžius neužsimezga iš tavęs vaisius.” 1) Vakare grįždami mokytiniai rado medį nudžiuvusį ir stebėjosi.

1) Mat. 21. 19.

Mes netiek stebimės nudžiūvimo stebuklu, kiek tuomi, kad V. Jėzus mirtim nubaudė medį, už ką neturėjo vaisai tuo laiku, kada paprastai nebūva vaisių ant tokių medžių. Taigi reikia atydžiai pamintyti apie tą įvykį. Didelę daugybę stebuklų V. Jėzus padarė, bet tik tas vienų vienas tebuvo bausmingas. Ne žmogų, ne gyvulį V. Jėzus nubaudė, o medį, kuriam ta bausmė jokio skausmo nepadarė, nes medžiai skausmų nejaučia ir negali jausti. Tas stebuklas tai tiktai pamoka mums. Kaip medžiui yra vaisiai taip žmogui yra gerieji darbai ir nėra to laiko, kada žmogus galėtų būti be gerų darbų. Gerų darbų vaisius žmogus turi visuomet vesti: kiek žiemą, tiek vasarą; Dievo prakeikimo ir amžinosios mirties vertas yra tas žmogus, kuris pasipuošia vienais tiktai gražių žodžių lapais. Ypatingai Judas išdavikas turėjo imtis šitą stebuklą į širdį. Jis už kitus apaštalus gražiau nukalbėdavo, bet V. Jėzus dar nebuvo radęs gerų darbų vaisinus jame. Tas prieštaravimas tarp žodžio ir elgesio, tarp išvaizdos ir tikrybės turėjo pražudyti nelaimingąjį apaštalą. V. Jėzus buvo jam meilingas: stebuklu jį persergėjo tuo pačiu laiku, kada Judas gųdragalviavo su Išganytojo priešais. Tą Iskarijoto gudrybę V. Jėzus pasmerkė prakeikdamas nevaisingąjį fygos medį.

S t a b m e l d ž i a i  k r e i p i a s i  į  J ė z ų. Atėjęs į Bažnyčią V. Jėzus mokino žmones. Tarp tų, kurie buvo atėję pagarbinti šventėse, buvo kaikurie pagonys. Jie priėjo prie Pilypo, kurs buvo iš Betsaidos Galilėjoje ir prašė jį, sakydami: Tamista mes norėtume pamatyti Jėzų. Pilypas atėjo ir pasakė Andriejui, Andriejus-gi ir Pilypas atpasakojo tą Jėzui. Jėzus-gi atsakė jiedviem tardamas: “Atėjo valanda, kad Žmogaus Sūnus būtų pagarbintas. Iš tikrųjų, ištikrųjų sakau jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir nebus apmiręs, jis pasilieka vienas; jei-gu gi jis bus apmiręs, jis neša daug vaisiaus. Kas myli savo gyvybę, tas praras ją, ir kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išlaikys ją amžinam gyvenimui. Jei kas nori man tarnauti, tas tesekie mane; kame aš esu, ten bus ir mano tarnas. Jei kas man tarnaus, mano Tėvas pagerbs jį. Dabar mano siela nerami. Ir ką aš turiu sakyti? Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos! Bet to deliai atėjau į šią valandą. Tėve, pagarbink Savo vardą!”

Tuomet pasigirdo balsas iš dangaus: “Ir pagarbinau ir dar pagarbinsiu.” Tai išgirdus stovėjusi tenai minia sakė, kad griaustinis griovęs. Kiti-gi sakė: “Angelas jam kalbėjo.” Atsakydamas Jėzus tarė: “Ne dėl manęs davėsi girdėti tas balsas, bet dėl jūsų. Dabar įvyksta teismas pasauliui; dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. Aš-gi kuomet būsiu pakelįas aukštyn nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs. 1)

1) Jon. 12, 20-32.

Labai reikia įsidėti širdyn tuos žodžius: “Dabar įvyksta teismas pasauliui; dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išvestas laukan.” Viešpats aiškiai paskelbia, kad velnio viešpatavimas šiame pasaulyje baigiasi. O jis viešpatavo per pirmųjų gimdytojų nuodėmę; Išganytojas pasako, kuomi Jis tą nuodėmę panaikins, tardamas: “Kuomet būsiu pakeltas aukštyn nuo žemės.” Prikaltas prie kryžiaus V. Jėzus buvo pekeltas aukštyn nuo žemės.

Šitą patį svarbiausią pareiškimą V. Jėzus skelbia pačioje tinkamiausioje vietoje — Jeruzolimos Bažnyčioje, Ji tais laikais buvo vienatinė vieta pasaulyje, kur Dievas buvo teisėtai garbinamas, nors garbintojai jau toli nevisi buvo geri. Tą pareiškimą V. Jėzus skelbia prie žydų ir prie pagonių, kitaip sakant prie visos žmonijos atstovų. Tą pareiškimą V. Jėzui beskelbiant Dievo Tėvo balsas iš dangaus, lygus griaustiniui smarkumu, sudunda patvirtindamas Dievo Sūnaus žodžius.

Daugelis tyrinėja, kas buvo tie pagonys, ir ko jie tuomet buvo atvykę į Jeruzolimos priebažnytį. Yra spėjančių, kad tai buvo Edesos karaliaus Abgaro Penktojo pasiuntiniai. Raštininko Euzebijaus, gyvenusio Keranejoje, knygose yra du laiškai vienas neva Abgaro rašytas V. Jėzui ir kviečiąs Išganytoją į Edesą, kitas neva V. Jėzaus atsakymas. Bažnyčia šito laiško neįtraukė į Šventąjį Raštą, o ji nebūtų jo atmetusi, jei laiškas būtų buvęs paties Išganytojo rašytas. Tačiau galima spėti, kad Abgaras rašė tikrai V. Jėzui, kad V. Jėzus atsakymą taip-gi davė, bet ne Savo ranka rašė, o Judošiui pasisiūlius pasekretoriauti, nepasipriešino. Prie to ką V. Jėzus buvo sakęs, Judas dar šį-tą pridėjo iš savęs, besiderindamas Abgarui, ir taip sugadino raštą, kad tas jau nebegalėjo stoti šalia Evangelijų, nes klaida įsibriovė. Kadan-gi tai yra tik spėlionė, tai kiekvienas apie tą laišką liuosai gali mintyti ir kalbėti kaip jam išrodo teisingiau. Bažnyčia nėra paskelbus jokios ištarmės apie tą dalyką.

Evangelija nepasako, ar V. Jėzus ką toliau kalbėjo su tais pagonimis, ar ne. Jiems-gi užteko to balso iš dangaus, kurį jie buvo girdėję. Pamatę Jėzų, pamatę Jo priešus ir tautiečius, tie stabmeldžiai suprato, kad Jeruzolimoje niekas nebuvo didesnis ir geresnis už švelnųjį Mokytoją, kurs Lozorių ir kitus buvo prikėlęs iš numirusių. Gaila, kad nelaimingoji žydų tauta ir jos apjakusieji Dievą užmiršusieji vadai to nematė ir nesuprato.

P a s k u t i n i s  a n t r a d i e n i s. Pirmadienio vakare V. Jėzus išėjo iš miesto ir taip pat, kaip pereitą naktį nakvojo lauke. Antradienio rytą Jis vėl grįžo į sostinę tuo pačiu keliu kuriuo buvo ėjęs vakarykščiai. Apaštalai pamatė, kad pasmerktasis fygų medis nudžiūvęs. Šv. Petras parodė V. Jėzui tą medį tardamas: “Mokytojau štai fygų medis, kurį prakeikei, nudžiūvo.” Atsakydamas Jėzus jam tarė: “Turėkite tikėjimo į Dievą. Ištikrųjų sakau jums: kas nors tartų šitam kalnui: Pakilk ir griūk į jūrą, ir nesvyruotų sava širdyje, bet tikėtų įvyksiant visa ką sako, tai jam ir įvyks.” 1) Paskui V. Jėzus priminė maldos ir nuodėmių atleidimo reikalą.

1) Mrk. 11, 21-23.

Bekalbėdamas apie dvasios dalykus V. Jėzus su apaštalais atėjo į Bažnyčią. Tenai žmonių buvo maža. Vaikštinėdamas Bažnyčios kiemo aptvaruose po stogais, Išganytojas mokino ten buvusius žmones. Tie patys neskaitlingi žmones pasitraukė pamatę ateinant keletą Sinedrijos (Sanchedrino) narių. Tarp šitų buvo ir kunigų, ir tautos kunigaikščių ir Rašto mokytojų, — trumpai sakant, — visų Sinedrijos luomų atstovų Priėję prie Išganytojo jie paklausė: “Kokia valdžia tu tą darai? ir kas tau davė tą valdžią tai daryti?” 1) Jie mintijo apie tai, kad V. Jėzus karališkai įjojo į sostinę, kad daro Bažnyčioje tvarką, kad skelbia žmonėms naują Dievo apreiškimą.

Jų klausiamas V. Jėzus atsakė: “Ir aš klausiu jus vieno dalyko. Atsakykite man, tai ir aš atsakysiu jums, kokia valdžia tai darau. Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių? Atsakykite man.” 2) Jei-gu jie būtų atsakę teisingai, kad tas krikštas buvo iš Dievo, tai V. Jėzus būtų jiems priminęs, jog Dievas Tėvas tada stebuklingai paliudijo Savo Sūnaus įgaliojimus. Iš to aišku būtų buvę, kieno valdžia V. Jėzus elgiasi. Bet Sinedrijos nariai sau vieni galvojo ir sakė: Jei sakysime: iš dangaus, jis sakys tai kodėl netikėjote? Sakyti-gi iš žmonių, mes bijome liaudies, nes Joną visi laikė tikru pranašu. Todėl atsakydami jie tarė Jėzui: “Mes nežinome.” Tuomet ir Jėzus atsakydamas jiems tarė: “Tai ir aš nesakysiu jums, kokia valdžia tai darau.” 3) Jei-gu tie Sinedrijos žmonės būtų buvę geri, tai jie būtų supratę V. Jėzaus žodžius, kad Jisai veikė Viešpaties Dievo įgaliojimu miniai pareikštu pas Jordoną tikrojo pranašo Jono Krikštytojo akivaizdoje.

1) Mrk. 11, 28.

2) Mrk. 11, 29.

3) Mrk. 11, 31-33.

D u  p r i l y g i n i m a i. Pareiškęs, kad kitokio atsakymo neduos, kaip tą kurį davęs, V. Jėzus nusikreipė nuo parizėjų ir ėmė kalbėtis su šiaip žmonėmis, besirenkančiais į Bažnyčios kiemą ir su apaštalais. Kaip paprastai, Jis jiems kalbėjo prilyginimais.

Pirmas prilyginimas buvo šitokis: Vienas žmogus turėjo du sūnų. Priėjęs prie pirmojo tarė: “Sūnau eik šiandie į mano vynyną dirbti. Tas atsakė: “Neisiu,“ bet paskui gailėjosi ir nuėjo. Priėjęs prie antrojo taip pat pasakė ir šis atsakė: “Einu, Viešpatie,” bet nėjo. Katras juodu išpildė Tėvo valią? Klausytojai atsakė: pirmasis. Jėzus jiems tarė: Ištiesų sakau jums: muitininkai ir paleistuvės pralenks jus dangaus karalystėje. Jonas atėjo teisingas pas jus, bet jam netikėjote, o muitininkai ir paleistuvės įtikėjo.

Antrasis prilyginimas buvo apie bloguosius vyndaržio nuomininkus. V. Jėzus kalbėjo šitaip. Buvo vienas šeimininkas, kurs turėjo įveisęs vynuogių daržą ir aptvėręs jį ir iškasęs rūsį jame ir pastydinęs bokštą ir parsamdęs darbininkams ir ilgai buvo toli nuo jo. Atėjus vaisių metui, pasiuntė vieną tarną paimti vaisių iš samdininkų. Bet jie jį sugavę sumušė ir pasiuntė atgal tuščiomis rankomis. Šeimininkas tat pasiuntė kitą tarną, bet jie ir šitą sumušė ir iškoneveikę pasiuntė namo be nieko. Pasiuntė trečią ir jie jį sužeidę užmušė. Ir taip siuntė kitus tarnus — daugiau nekaip pirma; ir šiems padarė taip pat, vienus sužeisdami, kitus užmušdami. Tada savininkas tarė, ką daryti. Kadan-gi jis teturėjo tik vieną mylimiausią sūnų, jis; jį pasiuntė paskučiausiai, tardamas: “Pasiųsiu mano mylimiausiąjį sūnų, jį pamatę, turbūt, pagerbs. Bet nuomininkai pamatę šnekėjo tarp savęs: “Šis yra tėvynainis; kelkime, eima, užmuškime jį, vynynas bus mums. Ir sugriebė jį ir išmetę iš vyndaržio, nužudė. Prilyginimą V. Jėzus užbaigė klausdamas: “Ką darys savininkas su tais?“ Jam atsakė: “Nedorėlius išžudys, o vyndaržį paves kitiems nuomininkams, kurie tinkamu laiku atiduos savininkui vaisius.” V. Jėzus patvirtino: “Eis ir išžudys tuos nuomininkus, o vyndaržį paves kitiems. 1)

1) Vita di Gesù Cristo p. 343, 344 sulig Mato 21, Markaus 12, Luko 20.

Parizėjai suprato, kad tas prilyginimas reiškė žydų tautos neištikimybę Dievo malonėms, kad bausmė teks žydams, o malonės kitoms tautoms. Protestuodami prieš tai, jie tarė: “Visai taip nebus.” Bet V. Jėzus jiems priminė 117 psalmę, kurioje pasakyta, jog Mesijas yra lyg akmuo, kuriuomi paniekino triobos statytojai, o Viešpats Dievas visų akyse padarė stebuklingą daiktą, tą atmestąjį akmenį padarė kertiniu visoje trioboje. Ant ko tas akmuo kris, tą sugniaužys, kas ant jo parvirs, tas susikuls. Parizėjai dar labiau įširdę buvo besitaikstą V. Jėzų čia pat suimti, bet negalėjo to padaryti, bijodami minios. Jie išėjo iš Bažnyčios kiemo.

Po kiek laiko V. Jėzus vėl buvo Bažnyčioje ir, mokydamas žmones, pasakė prilyginimą apie karaliaus iškeltas savo sūnui vestuves, kurias paniekino užkviestieji. Jis juos užtatai nubaudė. Į vestuves tapo sukviesti žmonės iš gatvių, bet kuris buvo be švaraus rūbo, tą karalius skaudžiai nubaudė. Tas prilyginimas buvo ne pirmą kart sakomas, tik šiuo atveju V. Jėzus jį dar aiškiau pritaikė parizėjams, pabrėždamas, kad jie nesinaudoja Dievo malonėmis, ir kad jos teks kitiems, o žydų tautai reikės kentėti skaudi bausmė.

D u o k l ė  c i e s o r i u i. Palūžėjai netverdami pykčiu atsitraukė nuo V. Jėzaus ir susėję padarė sutartį, kaip galima Jį sugauti kalboje. Gudriai sutarę su Erodo šalininkais abiejų partijų atstovai vėl atėjo pas Išganytoją ir tarė: Mokytojau mes žinome, kad tu tiesakalbis ir stačiai mokini Dievo keliu, nepaisydamas nei vieno, nei nežiūrėdamas žmogaus asmens. Pasakyk tat mums, kaip tau rodosi: ar valia duoti ciesoriui mokesnį, ar ne?” 1) Jėzus suprato jų nedorumą. Jei jis pasakys, kad ne, tai Erodo šalininkai apskųs Pilotui, kad maištininkas. Jei pasakys, kad valia, tai parizėjai paskelbs žmonėms, jog Jis tautos nepriklausomybės atsižada. V. Jėzus tarė gudruoliams: “Parodykite man mokesčio pinigą.” Jie jam padavė denarą. Jėzus jiems tarė “kieno tas paveikslas ir parašas?” Jie jam sako: “Ciesoriaus.” Tuomet Jis jiems tarė: “Kas ciesoriaus atiduokite ciesoriui, kas DievoDievui.” 2) Susigėdę gundytojai atsitraukė šalin.

Dviem partijom susigėdinus priėjo trečioji, būtent sadukėjų. Tie netikėjo į atsikėlimą iš numirusių ir klausė kieno pati bus kuriems iš numirusių kėlus ta žmona, kuri šiame pasaulyje buvo ištekėjus už septynių. V. Jėzus atsakė, niekieno, nes tuomet moterystės nebus. Netikintiems į sielą sadukėjams Jis ypatingai pabrėžė, jog ji yra. Net parizėjams ta kalba patiko.

D i d ž i a u s i a s i s  į s a k y m a s. Vienas, turbūt, geresnis už kitus Rašto mokytojas, pasigėrėjęs V. Jėzaus pamokymu apie sielos nemirtybę, prisiartino ir paklausė, kokis yra didžiausis Dievo Įsakymas. V. Jėzus atsakė: “Mylėk Viešpatį savo vienatinį Dievą visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis, o savo artimą kaip pats save. ” Rašto mokytojas pridėjo, kad to meilės įsakymo pildymas yra svarbesnis už gausiausias aukas. V. Jėzus pridėjo: “Tu netoli Dievo karalystės.” 3)

1) Mat. 22, 16-17.

2) Mat. 22, 19-21.

3) Mrk. 12, 34.

M e s i j a s i r D o v y d a s. Ir vėl apie V. Jėzų susirinko daugiau parizėjų. Tą pastebėjęs ir paliovęs mokyti žmones, Išganytojas paklausė jų: “Ką jūs mintijate apie Mesiją, kieno jis yra sūnus. Jie jam atsakė: “Dovydo.” Jis tarė jiems: “Kaip-gi tat Dovydas jį vadina Viešpačiu, sakydamas: “Viešpats tarė mano Viešpačiui, sėdėk mano dešinėje. 1) Jeigu tat Davydas jį vadina Viešpačiu, tai kaip jis gali būti Dovydo Sūnus?” Parizėjai nieko neatsakė. Jie tik suprato, kad psalmėje pasakyta, jog Mesijas yra Viešpats, kitaip sakant Dievas. 2)

P a r i z ė j a i. Ir vėl parizėjai atsitolino nuo Mokytojo, o Jis savo klausytojams išdėstė reikalą, saugotis sugedusios parizėjų dvasios, nes jie kitiems uždeda nepakeliamas sunkenybes, o patys nenori nei piršto prikišti, rūbuose parodo savo išdidumą su tuštybe, visur ieško garbingesnių vietų, o skriaudžia našles ir našlaičius. Gaudo stabmeldžius, kad iš jų padarytų izraelitą, o padarę išmokina nedorybių, kuriomis tas pragarą užsipelno dvigubai. Priesaikoje pramano visokių suktybių, dešimtinę duoda iš smulkmenų, o nepaiso teisybės ir neturi pasigailėjimo, nei ištikimybės nelaiko, išviršaus plaujasi nuolatai, o viduje yra pilni šlykštybių ir skriaudų, darosi panašūs grabams, gražiai iškaitytiems iš oro, o viduje pilniems puvėsių, stato paminklus ant pranašų kapų, bet patys yra toki jau, kaip tie, kurie tuos pranašus žudė. “Štai aš siunčiu pas jus, — tarė Jėzus, — pranašus ir išmintinguosius ir Pašte mokytuosius, ir kaikuriuos iš jų užmušite ir nukryžiavosite, ir kitus iš jų nuplaksite jūsų sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto, idant ateitų ant jūsų visas teisus kraujas, kurs yra pralietas ant žemės.” 3)

1) 109 Psalme.

2) Vita di Gesu Cristo p. 353 sulig Mat, 22, Mork. 12, Luk. 20.

3) Kun. P. S. Keturios Evangelijos vienoje. Seinai 19121 p. 294.

Savo kalbą Išganytojas užbaigė skaudžiais žodžiais: „Jeruzale, Jeruzale, kuri žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti! Kiek kartų aš norėjau surinkti tapo vaikus, kaip kad višta surenka savo viščiukus po sparnais, ir tu nenorėjai. 1) Tais žodžiais V. Jėzus priminė būsimą Jeruzolimos išgriovimą, duodamas suprasti, jog ta nelaimė ištiks miestą ir tautą dėl parizėjų dvasios sugedimo.

1) Mat. 23, 37-38. Naujasis Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Testamentas. Vertė Vysk. Juozas Skvireckas. Kaunas 1922.

N a š l ė s  d o v a n a. Tuos žodžius V. Jėzus kalbėjo Izraelitų kieme ties Šventąja Bažnyčios dalimi. Pabaigęs kalbėti Jis išėjo iš čia į žemesnįjį, būtent Moterų kiemą. Šitame buvo trylika skyrių, vadinamų “šoferot.” Juose kiekvienoje buvo skylė pradžioje platesnė, paskui labai siaurėjanti. Per tas skyles žmonės mesdavo pinigus, aukodami juos Bažnyčios reikalams. Prieš pat Velykas aukotojų buvo daug. Iš tolo atkeliavusieji dėjo į tas skrynes gana stambius pinigus, kaikurie net didžiavosi taip darydami.

V. Jėzus apsistojo Moterų kieme ir atsisėdo ties ta vieta, kur buvo šoferotai, arba skrynios pinigams. Tarp kitų prie skrynios prisiartino vargšė našlė ir įmetė į ją du pinigėliu, grekiškai vadinamu “lepta,”, o žydiškai “prūta.” Tai buvo mažiausias pinigėlis Žydų Žemėje. Dvi prūtos buvo lygios ketvirtai daliai Romos pinigo, aso, o asas lygus dešimčiai lietuviškų centų. Taigi moteriškės auka išnešė pustrečio lietuviško, arba ketvirtą dalį Amerikos cento.

1) Mrk. 12, 43-44.

V. Jėzus besėdėdamas tenai buvo matęs didelių pinigų metamų į anas skrynias, bet jisai Savo Apaštalams tarė: “Ištikrųjų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus, kurie metė į aukų, skrynią. Nes visi metė iš to ką jie apsčiai turi, šita-gi įmetė iš savo neturto visa ką turėjo, visą savo išlaikymą.” 1) Taip Kristus pamokino, kad Dievas žmogaus dovaną įvertina ne sulig jos brangumu, o sulig širdies gerumu, imdamas domėn duodančio žmogaus išgalę.

J e r u z o l i m o s  i r  p a s a u l i o  i š g r i o v i m a s. Pažymėjęs našlei dovanos vertybę V. Jėzus pakilo iš ten, kur buvo sėdėjęs ir ėjo per kiemą. Apaštalai grožėjosi Bažnyčios didumu ir gražumu. Ir ištiesų buvo kuomi pasidžiaugti. Ir sienos ir net kiemo grendimas buvo papuošti gražiu iš įvairių akmenų sudėtų raštu. Balto murmulo stulpai žvilgėjo. Jų viršūnės puikiai iškaltos dabino ir triobą ir kiemą. Didelės durys vario skarda storai apkaltos, vietomis buvo paauksuotos. Viršuje triobų spindėjo paauksuotas Švenčių-Švenčiausios vietos stogas.

Apaštalai besigėrėdami tomis grožybėmis, kreipė ir V. Jėzaus domę į jas. Vienas tarė: “Mokytojau, paveizėk kokie akmenys ir koki išstatymai.“ Jėzus-gi atsakė: “Ištiesų sakau jums: nebeliks čionai akmuo ant akmens.“

Iš Bažnyčios V. Jėzus su apaštalais vakarop vėl vyko eiškotis nakvynės už miesto, turbūt, tame pačiame Alyvų Kalne.

Kitą dieną, tai turbūt buvo jau trečiadienis, kai saulė pakilo jau aukštokai, o V. Jėzus su savo būreliu tebebuvo Alyvų kalne Petras ir Jokūbas, ir Jonas, ir Andriejus kiekvienas skyrium, atsimindami pakartotą V. Jėzaus pranašystę apie Jeruzolimos ir Bažnyčios išgriovimą, klausė Jo kada tas bus ir kokis bus pasaulio pabaigos ženklas. Apie Jeruzolimos išgriovimą V. Jėzus pasake: „Šita giminė nepraeis iki visa tat įvyks.” 1) O įvykimas bus baisus: Kad miestą apguls neprieteliai ir parblokš, kad Bažnyčioje neliks akmens ant akmens, tą Viešpats buvo pasakęs pirmiau. Šiuo atveju, kad šventoji vieta bus suteršta, sulig Danieliaus pranašyste.” Kuomet tą išvysite... tuomet kas Judėjoje tegul bėga į kalnus, ir kas ant stogo tenelipa žemyn ko nors pasimtų iš savo namų ir kas lauke, tenegrįžta savo jupo's pasiimtų. Deja-gi nėščioms ir žindančioms tose dienose! Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar subatoje. Nes tuomet bus didis suspaudimas, tokio nebuvo nuo pasaulio pradžios ir nebus. Ir jei tos dienos nebūtų buvusios sutrumpintos, neišsigelbėtų nei vienas žmogus; bet dėlei išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos. 2)

Apie pasaulio pabaigą Išganytojas kalbėjo, kad prieš tai daugelis melagingai skelbs, būk Kristus antrukart atėjęs tebesislapsto vienur ar kitur. Reikia saugotis tų melagysčių, nes antrasis Kristaus atėjimas bus visiems matomas kaip žaibas. Bet prieš tą garbingą antrąjį Kristaus atėjimą krikščionims teks perkentėti sunkaus suspaudimo. Tuo po to prasidės pasaulio pabaiga: saulė aptems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės puls nuo dangaus ir dangaus galybės bus pajudintos. Tuomet pasirodys danguje Žmogaus Sūnaus ženklas ir tuomet visos žemės giminės raudos ir išvys Žmogaus Sūnų ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir didenybe. Jis siųs savo angelus su trimitu ir su skardžiu balsu ir jie sukvies jo išrinktuosius nuo keturių vėjų, nuo vieno dangaus krašto iki kitam.3) Apaštalai norėjo patirti ir to įvykio laiką, bet V. Jėzus jiems tarė: “Apie aną dieną ir

1)    Mat. 24, 24.

2)    Mat. 24, 15-22.

3)    Mat. 24,    29-31.

1) Mat. 24, 36.

valandą niekas nežino, nė dangaus angelai, tik vienas Tėvas.” 1)

Pasaulio pabaiga dar neįvyko, tai mes težinome apie ją, tiek, kiek V. Jėzus pasakė. Mums gal rodytis keista, kad žvaigždės kris aut žemės, nes žinome, kad tos, kurias astronomai vadina žvaigždėmis, yra didesnės už žemę ir nesutilps ant jos. Tačiau jei žemė kris ant kurios žvaigždės, tai žmonėms išrodys, lyg kad žvaigždės krinta ant jos. Išganytojas ne astronomams kalbėjo, o šiaip žmonėms, todėl ir sakė, kaip dalykai išrodys, o ne kaip jie bus. Bet žvaigždėmis V. Jėzus galėjo pavadinti ir tą, ką astronomai vadina meteorais, arba dangaus dulkėmis. Kiti meteorai teturi tik pėdą pločio, ilgio ir storio, kiti didesni, kiti ir labai dideli. 1888 m. žiemoje didelis tų meteorų pulkas pralėkė pro žemę ir rodėsi, kad žvaigždės krinta ant jos. Jei-gu kada nors žemė pateks į didelį stambių meteorų pulką, kad jie bekrisdami ant jos apdengs ją visą kokio tūkstančio kilometrų storu sluogsniu, tai žemė sudegs ir V. Jėzaus žodžiai apie pasaulio pabaigą išsipildys netik sulig išvaizda, bet ir sulig esme. Tas yra lengvai galima.

Jeruzolimos išgriovimas jau įvyko. V. Jėzaus pranašystė apie tai jau išsipildė. Tai-gi išsipildys ir pranašystė apie pasaulio pabaigą. Jeruzolimos išgriovimo pranašystė daug paaiškėjo iš išsipildymo. V. Jėzus pranašavo, kad prieš tai bus daug melagingų pranašų, ir ištiesų jų buvo daug. Tūlas žmogus vardu Teudas pasiskelbė Mesijum, daug Jeruzolimos žmonių įtikėjo ir savo turtais nešini išėjo paskui jį Jordono linkui, tikėdami, kad upės vanduo persiskirs ir leis jiems pėstiems sausai pereiti, bet upė nepersiskyrė, o Judėjos prokuratorius Kuspius Fadas pasiuntė raitelių pulką, kurs netikėtai užklupęs išžudė lengvatikius ir patį Teudą. 1) Kitu atveju tyruose susirinko trisdešimt tūkstančių vyrų. Melagingų pranašų vedami, jie atėjo užimti Jeruzolimą, kurioje viešpatavo Romos kareivių įgula. Atėjusieji sustojo ant Alyvų kalno ir laukė, kol miesto stipriosios sienos sugrius, kaip buvo sugriuvę pirm pusantro tūkstančio metų Jericho mūrai, kada Jozue vedė žydus iš Egipto į žadėtąją žemę, bet Jeruzolimos mūrai negriuvo, o apgautuosius vargšus ištiko nelaimė. 2) Tiberijui Aleksandrui valdant Judėją Jokūbas ir Simanas, maištininko Judo Gauloniečio sūnūs, sukėlė maištą prieš Romos valdžią, bet pateko Romos kareiviams į rankas ir mirė prikalti prie kryžių. Tai vis buvo karų gandai.

To buvo ne vien žydų žemėje, bet ir kitur. Gallijoje, kur dabar yra Prancūzija, maištas pasirodė prie vadų Vindekso ir Virginiaus. Pas Dunojų, Vokietijoje ir Britanijoje darėsi tas pats: vis kilo maištai, vis darėsi daug kraujo praliejimo. Imperatoriams Kaligulai ir Klaudijui viešpataujant, tie maištai vis būdavo nuslopinami.

V. Jėzus buvo pranašavęs badą ir žemės drebėjimus. Ir tas taip pat išsipildė. Fadui ir Tiberijui Žydų Žemę valdant ten buvo labai pabrangęs maistas.3) Romoje Klaudijaus laikais bado būdavo nuolatai. Vieną rudenį Romos mieste 30 tūkstančių žmonių maru žuvo. Kretoje 46 metais, Apomėjoje 53 metais, Laodikajoje 60 metais buvo didelių žemės drebėjimų. Taip pat darėsi ir Romos apylinkėse būtent Kampanijoje. Seneka sako, kad taip buvę ir Makedanijoje ir Achajoje ir Azijoje.4)

1)    Juozapas Flavius, Žydų Senovė xx, 5, 1.

2)    Juoz. Flav., Žydų Karas II, 13, 5.

3)    Juoz. Flav., Žydų Senovė, xx, 5, 2.

4)    Seneca, epistola 91, 9.

Išganytojas buvo pranašavęs savo mokytiniams, kad juos persekios. Ir ištiesų 64 m. Neronas padegęs savo sostinę suvertė kaltę ant krikščionių ir dešimtimis tūkstančių jų išžudė, vienus piudydamas plėšriais žvėrimis, kitus išsmalavęs uždegdamas žiburių vietoje savo sodams apšviesti vakare ir pramanydamas kitokių baisiausių žudymo būdų. Tai visa buvo dar prieš Jeruzolimos išgriovimą.

Tas išgriovimas įvyko 70 metais. Neronui imperatoriui viešpataujant Žydų Žemėje pasidarė sumišimo pradžia. Ir Žydų tautoje buvo sakoma, kad Jeruzolimos Bažnyčia sugrius, kada ją patys žydai iškoneveiks. Uoliųjų, arba zelotų žydų partija netikėjo tais paskalais, bet norėjo iškovot savo žemei nepriklausomybę nuo Romos. Į 33 metus po V. Jėzaus mirties Uolieji užėmė Jeruzolimos miestą ir savo vyriausią stovyklą padarė Bažnyčioje. Jiems ten viešpataujant Bažnyčios kiemuose nekartą įvyko kraujo praliejimas. Bet jie ėmė tyčiotis iš šventųjų apeigų. Vieną kartą jie beišdykaudami traukė burtus, kas turi būti aukščiausiu kunigu. Burtą ištraukė vienas ūkininkas visai ne iš Levio giminės. Tą jie apvilko aukščiausio kunigo rūbu, vadinamu “epod”' ir privertė jį mėgdžioti aukščiausiojo kunigo veiksmus. Tokio Bažnyčios ir Tikybos išniekinimo dar nebuvo buvę nuo pradžios žydų tautos. Tuotarpu Syrijos valdytojas Cestius atėjo su savo kariuomene ir apstojo miestą 68 metais maždaug 50 varsnų atstu. Krikščionys atsiminė V. Jėzaus pranašystę, kad nereikia grįšti iš lauko namo pasiimti daiktus, o reikia bėgti. Priešo kariuomenei sustojus tolokai nuo sostinės dar galima buvo išbėgti ir krikščionys išbėgo iš Jeruzolimos. V. Jėzaus buvo pranašauta, kad priešai apves visą miestą, ir krikščionys nebelaukė, kol tas bus, tik pasitraukė iš Jeruzolimos. Tuo-tarpu imperijos sostinėje Romoje Neronas žuvo, Vespazijonas imperatorium tapo, žydų maištą malšinti jis pavedė savo sūnui Titui. Tas supylė pylimus ir iškasė apkasus apie visą miestą. Tada beliko Jeruzolimos gyventojams tik žūti. Per septynis mėnesius žuvo milijonas septyni tūkstančiai žmonių. Tokio baisaus žuvimo taip trumpu laiku nebuvo net baisiajame 1914-1918 metų kare. Tito vedamoji kariuomenė įsiveržė į apgultą Jeruzolimą. Vienas kareivis nepaisydamas vado draudimo įmetė degantį nedėgulį į Bažnyčios pastogę kur daug buvo sausų daiktų ir gaisras sunaikino visą gražiąją triobą. 300 tūkstančių žydų prikalta prie kryžių ir jais apstatyti buvo visi keliai į išgriautą miestą.

Sulyginę V. Jėzaus pranašystę apie Jeruzolimo išgriovimą su tos pranašystės išsipildymu, matome du daiktu: viena, kad išsipildymas buvo daug baisesnis už pranašystę ir antra, kad nė viens pranašystės bruožas neliko neišsipildęs. Iš to turime suprasti, kad taip jau įsekmiai išsipildys ir pranašystė apie pasaulio pabaigą. Nors šios dar nebuvo, bet ir ji taip pat neabejotina, kaip ir Jeruzolimos išgriovimas, įvykusis 70-tais metais.

P a s k u t i n i s  t e i s m a s. Apsakęs Jeruzolimos išgriovimą ir viso pasaulio pabaigą V. Jėzus, pridėjo pamokinimą apie paskutinį teismą. Kuomet-gi Žmogaus Sūnus ateis savo didenybėje ir draug su juo visi jo angelai, tuomet jis atsisės į savo didenybės sostą. Visos tautos bus surinktos ties juo ir jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys savo dešinėje, ožius-gi kairėje. Tuomet karalius tars tiems, kurie bus jo dešinėje: “Eikite šen mano Tėvo palaimintieji, įsigyvenkite nuo pasaulio pradžios prirengtoje jums karalystėje. Nes aš buvau alkanas ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs ir jūs mane pagirdėte; buvau svečias ir jūs mane pavaišinote, buvau nuogas ir jūs mane apdengėte, buvau ligonis ir jūs mane aplankėte, buvau kalėjime ir jūs atėjote pas mane.” Tuomet teisieji jam atsakys ir tars: “Viešpatie, kuomet mes tave matėme alkaną ir tave valgydinome, trokštantį ir tave girdėme? Kuomet mes tave matėme svečią ir tave priėmėm, ar nuogą ir tave apdengėme? Arba kuomet mes tave matėme ligonį, ar kalėjime ir atėjome pas tave?” Ir atsakydamas karalius jiems tars: “Ištikrųjų sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausių brolių, man padarėte.”

Tuomet jis sakys ir tiems, kurie bus kairėje. Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo siunčiamiems, nes aš buvau alkanas ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs ir jūs manęs nepagirdėte, ir t. t.1) Kaip gerųjų gailestingumas, aprūpinęs vargšus, yra lygus Kristaus aprūpinimui, taip blogųjų širdies kietumas, nesigailėjęs žmonių, yra Kristaus panieka:    Teismas baigiasi ištarme: Ir eis šitie (blogieji) į amžinąją kančią, teisieji-gi į amžinąjį gyvenimą. 2)

Priminęs paskutinį teismą V. Jėzus pridėjo ir paguodos. “Kada tat visa pradas įvykti, žiūrėkite aukštyn ir pakelkite savo galvas, nes jau ateina jūsų atpirkimas.” 3) Tačiau Išganytojas priminė ir reikalą budėti: Jis pakartojo prilyginimą apie tarnus, laukiančius nakties metu savo pono grįžtant, apie 10 merginų, kurių penkios buvo paikos, ir eidamos sužiedotinio pasitikti nepasiėmė alyvos savo žiburiams. Negavusios pasiskolinti iš draugių, jos ėjo pirkti, tuotarpu protingosios su degančiais žiburiais įėjo į pokylį paskui sužiedotinį ir durys užsirakino. 

1) Mat. 25, 31-45.

2) Mat. 25, 46.

3) Luk. 21, 28.

Pirkikėms sugrįžus sužiedotinis durų joms neatidarė. V. Jėzus tą prilyginimą baigdamas priminė: “Budėkite tat nes nešinote nei dienos nei valandos.” 1)

Šitie visi pamokinimai, veikiausiai, buvo trečiadienyje, nes Jėzus pabaigęs tas kalbas, tarė savo mokytiniams: Jūs žinote, kad po dviejų dieną bus Velykos, ir žmogaus Sūnus bus išduotas prikalti prie kryžiaus. 2) Velykos tais metais sulig kalendoriaus reikėjo pradėti penktadienyje, bet senu įpročiu einant jos buvo nukeltos vieną dieną vėliau, būtent į šeštadienį, kad nebūtų dviejų labai sunkiai išlaikomų šventų dienų greta.

1) Mat. 25, 13.

2) Mat. 26, 1. 2.

Užbaigęs savo mokymo darbą Išganytojas vėl grįžo į Alyvų kalną, bet su Juo nebegrįžo Judas Iskarijotas. Tas nelabasis žmogus atsiskyrė nuo apaštalų būrelio ir užuolanka nuėjo pas pietinį Sijono kalno šoną. Tenai stovėjo aukščiausiojo kunigo rūmai. Judui atvykus baigėsi Sinedrijos posėdis, kuriame, kaip paprastai, pirmininkavo Juozapas Kaipas. Posėdis atnaujino savo nutarimą nužudyti V. Jėzų, bet tą ištarmę vykdyti po Velykų, kada žmonės išsiskirstys iš sostinės į namus. Mat, bijota, kad jie, gerbdami Jėzų, nepadarytų maišto dėl Jo suėmimo.

Judas per tarnus pasakė Kaipui kokiu reikalu atėjęs. Posėdžio dalyviai nesiskirstė namo. Judas pasiųlė išduoti jiems Mokytoją, kuomet apie jį nebus jokių minių ir nebus kam maištas kelti. Judui lengva buvo tas pažadas išpildyti, nes jis žinojo, kad Viešpats su Savo Apaštalais nakvoja Alyvų kalne nuošaliai nuo kitų žmonių. Su išdavėju sulygta jam užmokėti trisdešimt sidabrinių pinigų. Tąja kaina anais laikais būdavo perkami vergai.

Galimas daiktas, kad naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį V. Jėzus nenakvojo Alyvų kalne, o išėjo kur kitur. Mat svarbu buvo Išganytojui mirti tada, kada piaujamas Velykų Avinėlis. To pjovimo dieną Bažnyčios vyriausybė buvo atidėjus, į penktadienį. Pasitraukdamas tą naktį iš Alyvų kalno V. Jėzus vienai dienai atidėjo Savo mirtį. Atidėjimas dar aiškiau parodė, jog Išganytojo mirtis ir tos mirties laikas ne nuo kieno kito, tik nuo Jo paties priklauso.

Niekšas išdavikas turėjo kuomi nors teisinti savo nuolatinius atsitraukimus nuo savųjų būrio. Jis, veikiausiai melavo Išganytojui, kad rengiamas Velykoms V. Jėzaus pagerbimas dar didesnis negu buvęs pareitame sekmadienyje. V. Jėzus tų melagingų pranešimų klausydavo ir tylėdavo. Ta tyla ir retkarčiais pridėtas trumpas žodis: “Eik ir daryk ką darąs” padrąsindavo niekšą. Iš to Judas darydavo sau išvadą, kad V. Jėzus nesupranta, kaip yra ištikrųjų.

Ketvirtadienio rytą ir popietų V. Jėzus, turbūt, nebuvo Bažnyčioje. Jei Jis nuvyko tenai tai tiktai meldėsi sau vienas, bet žmonių jau nebemokino, stebuklų nedarė.

3. Paskutinė Vakarienė ir Šv. Sakramento Įstatymas.

V i e t ą  r e n g i a. Ketvirtadienio rytą V. Jėzus, pasivadinęs šv. Petrą su šv. Jonu tarė jiedviem: “Nuėję prirengkita mums valgyti Velykų avinėlį.” Juodu paklausė: “Kame nori, kad prirengtuva?” Jis jiems atsakė: “Štai judviem įeinant į miestą, judu pasitiks vienas žmogus, nešąs ąsotį vandens; sekita jį į namus, į kuriuos įeis ir sakykita namų šeimininkui; Mokytojas tau sako: Kame, yra butas, kuriame galėčiau valgyti Velykų avinėlį draug su savo mokytiniais'? Ir jis parodys judviem priruoštą didelį kambarį, tenai prirengkita.” Nuėję juodu rado, kaip jis buvo jiedviem pasakęs. 1)

Žmogus nešėsi vandenį iš Siloe tvenkinio. Tas tvenkinys skaitėsi šventas ir maldingi žmonės Velykoms semdavosi iš jo vandens. Apaštalai su tuo vandens nešėju nuėjo į namus turtingo žmogaus, kurs buvo V. Jėzaus mokytinis, bet apaštalai to nežinojo. Spėjama, kad tai buvo Jonas, šv. Morkaus Evangelisto tėvas. Jeruzolimoje da ir dabar tebėra mūrinė trioba, prie kurios vėliau pristatė minaretą, t. y. laibą turkišką bokštelį. Ta trioba yra tokia, kaip ją matė Jeruzolimos vyskupas šv. Kirilius, ketvirtojo šimtmečio pradžioje, tikėdamas, kad toje trioboje buvo paskutinė V. Jėzaus vakarienė. Šv. Epifanijus minėja, kad ta trioba išliko nesugriauta perversmėse ištikusiose Jeruzolimą per 300 metų po V. Jėzaus mirties. Pirmieji krikščionys persekiojimų amžiais labai gerbė tą vietą.

Namo šeimininkas dviem apaštalam parodė salę antrame triobos aukšte. Ta salė buvo 50 pėdų ilgio ir 30 pėdų pločio. 2) Ji buvo balta be papuošalų. Viduje buvo ilgas žemas stalas, prie kurio iš vienos pusės buvo dvylika žemų ilgų kresių, kaip kad paprastai būdavo anais laikais prie valgomųjų stalų. Grindys turbūt, buvo apklotos kilimais. Du apaštalai tenai prirengė visa kas reikia Velykų Avinėlio vakarienei.

1)    Luk. 22, 8-13.

2)    Tobler, Topographie von Jerusalem. 2 Buch, 99 p.

Evangelijoje nėra pasakyta, ar avinėlį papiovė bažnyčioje ar namieje. Daugelis nešdavo Velykų avinėlius į Bažnyčią apžiūrėti, ar jie tinkami ir Bažnyčios tarnaujantieji skerdikai tuos avinėlius papiaudavo. Daugeliui juos sunešant sunku buvo apsidirbti su viena diena, todėl Bažnyčios skerdikai piaudavo Velykų avinėlius ir anksčiau. Papiovę avinėlį perdurdavo jį išilgai mediniu jiešmu nuo paskutinių kojų iki kaklui ir kitu taip-gi mediniu jiešmu perdurdavo pryšakines kojas ir nugarą. Jiešmai tat susikeisdavo kryžiavai. Jeigu bekišant jieš-mus lūždavo nors kokis kaulelis, tai to avinėlio negalima būdavo vartoti Velykoms. Tai-gi įgudusio žmogaus reikėdavo Velykų avinėliui prirengti.

Taip jį paruoštą žmonės parsinešdavo namon, išsikasdavo nedidelę duobę žemėje ir joje sukūrę ugnį, ant jos kepdavo avinėlį. Dviejų jiešmu keturi galai pratekdavo pro duobę ir ugnį. Du apaštalai turėjo tą visa padaryti ir dar pagamint neraugintos duonos, karčių žolių, vyno ir vandens. Duona tikdavo tiktai kvietinė. Jeigu bekepant pasidarydavo pūslaitė, tai būdavo ženklas, kad ten būta rūgšties ir ta duona jau netikdavo Velykoms. Prėskoji duona — keleivių duona. Ji primindavo žydams jų kelionę iš Egipto į žadėtąją žemę. Karčiosios žolės primindavo Egipto vergijos kartybes. Velykų avinėlio vakarienėje vyną gerdavo keturiais atvejais ir į jį įmaišydavo vandens. Vandens dar reikėjo ir kitam tikslui, nes prieš valgant avinėlį reikėdavo apsiplauti.

Velykų avinėlio valgymo apeigos seniau būdavo vienokios, o Kristaus laikais jau buvo kitokios. Senovėje jį valgydavo stati, o V. Jėzaus laikais valgydavo pusiau gulėdami ant ilgų kresių. Bet visuomet buvo taisyklė, kad valgant nevalia buvo nulaužti nė kokį kaulą. Reikėdavo suvalgyti visą mėsą, bet nesužeisti nei vieno kaulo.

Prirengę visa kas reikia, apaštalai Petras su Jonu grįžo pas V. Jėzų, prie kurio buvo ir kiti apaštalai. Nėra tikros žinios, ar tai buvo 12 ar 13 dieną mėnesio Nizan. Sulig įstatymu Velykos turėdavo būti 14 Nizan. Avinėlį reikėdavo valgyti išvakaro prieš tai, būtent 13. Žinia, kad V. Jėzus Velykų Avinėlį valgė viena diena anksčiau negu kiti žydai Jeruzolimoje. Bet nėra tikros žinios, ar Jeruzolimos žydai tais metais nepradėjo viena diena vėliau, negu reikia, nes 14-ji Nizano diena parėjo penktadienyje. Spėjama, kad dėl tos priežasties tais metais Velykos nukelta į šeštadienį 15 Nizan ir dėl to Avinėlį valgyta 14-tosios dienos vakare. Bet V. Jėzus prisilaikė įstatymo ir avinėlį valgė 13-tosios dienos vakare, nes Išganytojas niekad neatsitraukdavo nuo Dievo paskelbtojo įstatymo, neišpildęs jo.

K o j ų  p l o v i m a s. Vakarui atėjus Išganytojas su dvylika apaštalų atėjo į vakarienbutį. Ten po įžanginės maldos prasidėjo vakarienė. Šv. Jonas buvo šale V. Jėzaus. Judošius buvo netoli. Veikiausiai jis pats buvo įsiskverbęs į garbingesniąją vietą. V. Jėzus tarė: “ Geiste geidžiu valgyti draug su jumis šitą Velykų avinėlį pirma nekaip kentėsiu. Nes, sakau jums, nuo šio laiko aš nebevalgysiu, jo, kolei bus įvykintas dangaus karalystėje.” 1) Paėmęs vyno taurę Išganytojas padėkojo Dievui už dovanas, Pats paragavo iš jos ir davė apaštalams. Jie visi gėrė iš tos pačios, o Jis pridėjo “Nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki neateis Dievo karalystė.” 2)

1)    Luk. 22, 15.16.

2)    Luk. 22, 18.

Tais žodžiais Mokytojas priminė, kaip svarbi valanda artinasi. Dievo karalystė turi įvykti tarp šitos vakarienės ir tarp kito V. Jėzaus valgymo. Tame tarpe įvyko pats skaudžiausias atsitikimas — V. Jėzaus mirtis. Taigi ta mirtis buvo, tarsi, vartai į dangaus karalystę. Dievo Sūnaus, žmogum tapusio, mirtis paliuosavo žmones iš Adomo ir Ievos nuodėmės ir iš pančių, kuriuos ta nuodėmė leido pragarui uždėti ant žmonių. Po V. Jėzaus mirties įvyko atsikėlimas iš numirusių. Ta mirtis buvo paskutinis piktosios dvasios viešpatavimo žmonėse darbas, atsikėlimas buvo pirmutinis Dievo karaliavimo įsigalėjimas žmonėse. Abu tuodu įvykiai atsitiko tarp dviejų V. Jėzaus valgymų. Pirmosios po atsikėlimo dienos vakare, Jis valgė mokytiniams matant. Nebuvo ir nebus 'pasaulyje įvykio didesnio už tą, kas pasidarė tarp tų dviejų Kristaus valgymų. Jis norėjo, kad žmonėm jų svarbą suprastų, bet ir apaštalai toli neįvertino to laiko tiek, kiek reikėjo.

Vakarienės metu, veikiausiai jau suvalgius Velykų avinėlį, kuomet dar visi buvo už stalo, V. Jėzus liepdamas kitiem liktis savo vietose, pakilo, pasidėjo Savo drabužius persijuosė drobule, įsipylė vandens į praustuvę ir, priėjęs prie Petro, ketino mazgoti jam kojas. Petras jam sako: “Viešpatie, tu man mazgosi kojas?” Jėzus atsiliepia ir sako jam: ‘'Ką aš darau, tu dabar nežinai, žinosi paskui.” Petras jam sako: “Ne, tu niekuomet nemazgosi man kojų.” Jėzus jam atsako: “Jei aš tavęs nemazgosiu, tu neturėsi dalies su manim.” Simanas Petras jam sako: “Viešpatie, ne tik man kojas, bet ir rankas ir galvą!” Jėzus jam sako: “Kas nusiprausęs, tas neprivalo daugiau kaip tik kojas nusimazgoti; jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, bet ne visi.” Kadangi jis žinojo savo išdavėją, todėl pasakė: “Jūs ne visi švarūs.” Numazgojęs jiems kojas ir apsivilkęs savo drabužiais, vėl atsisėdęs su jais prie stalo, jis jiems kalbėjo, 1) kad jie turi sekti jo pavyzdžiu, vieni kitiems taip daryti ir vyresnieji nesi aukštinti, bet žemesniesiems patarnauti.

1) Jon. 13, 8-12.

Išdavikas. Jėzus susijudino dvasioje ir liudijo sakydamas: “Ištikrųjų, ištikrųjų sakau jums, vienas iš jūsų išduos mane.” Tuomet mokytiniai pažiūrėjo vienas į kitą, abejodami, apie ką jis kalba. Vienas iš jo mokytinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo prie stalo, prisišlėjęs prie pat Jėzaus krūtinės. Jam pamojo Simanas Petras, kad paklaustų: kas tas, apie kurį jis sakė? Prisišlijęs prie Jėzaus krūtinės, jis paklausė: “Viešpatie, kas tas?” Jėzus atsakė: “Tai tas, kuriam aš paduosiu padažytos duonos. Ir padažęs duonos, jis padavė Simano sūnui Judui Iskarijotui. Po kąsnelio šėtonas įėjo į jį.” 1)

V. Jėzus kalbėjo toliau: “Štai mano išdavėjo ranka su manim ant stalo. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina taip, kaip apie jį nutarta, bet deja tam žmogių, kuris jį išduos. 2) Geriau būtų tam žmogui, jei jis nebūtų gimęs. 3) Jie nuliūdo ir vienas po kito pradėjo jam sakyti: “Ar-gi aš?” 4) Pagalios ir Judas, kurs jį išdavė, tarė: “Ar-gi aš, Mokytojau?” Jis jam tarė: “Tu pasakei.” 5) Apaštalai to nusigando, išskyrus gal vieną šv. Matą, kuris turėjo būti netoli Judo išdaviko. Gal ir šv. Jonas girdėjo, būdamas čia pat prie V. Jėzaus krūtinės.

Ne ilgai laukęs V. Jėzus garsiai pridėjo Judui: “Ką ketini daryti, daryk greičiau.” Nei vienas buvusiųjų prie stalo nesuprato, kam jis jam taip pasakė. Kadan-gi Judas turėjo piniginę, tai kaikurie spėjo, jog Jėzus jam pasakęs: “Nupirk mums ko privalome šventėms, ar kad duotų šį-tą beturčiams. Tai-gi jis, priėmęs kąsnelį, tuojau išėjo. Buvo jau naktis. 6) Judui, gal, rodėsi, kad Išganytojas tiki išdaviko pasigyrimu buvusiu pirmiau, kad rengiąs V. Jėzui dar didesnes iškilmes, kaip kad buvo pereitame sekmadienyje. Besigirdamas Judas iškvotė iš V. Jėzaus, kad ir šiąnakt Jis ketina nakvoti Alyvų kalne. Tą žinią Judas turėjo nunešti savo Mokytojo priešams. Už ją jis turėjo gauti pinigų. Bet pinigus Kaipas įdavė, veikiausiai, vadui tų kareivių, kurie turėjo V. Jėzų suimti. Kol jie išsiruošė, Judas turėjo laukti. Gal jiems buvo liepta suimti Judą, jei pasirodytų, kad jis melavęs.

1) Jon. 13, 21-27.

2) Luk. 22, 21. 22.

3) Mot. 26, 24.

4) Mrk. 14, 19.

5) Mat. 26, 25.

6) Jon. 13, 27-30.

E u c h a r i s t i j a. Atrodytų, kad Judas nėra priėmęs šv. Komunijos, kuomet besibaigiant vakarienei V. Jėzus paėmė duonos, padėkos malda kreipėsi į Dievą, laužė duoną, davė apaštalams ir tarė: “Tai yra mano kūnas, kurs už jus bus duotas; tai darykite minėdami ma-ne.” Taip pat paėmė taurę po vakarienės ir tarė: “Ta taurė yra naujoji sandara mano krauju, kurs bus už jus išlietas.” 1) Sulig tais žodžiais duona virto V. Jėzaus kūnu, o vynas Jo Švenčiausiuoju krauju. Išsipildė, ką Išganytojas kitados Katamame būdamas pažadėjo minioms ir apaštalams. Apaštalai valgė V. Jėzaus Kūno ir gėrė Jo Kraujo. Tai buvo pirmoji jų ir pasaulio Komunija. Liepdamas tą patį daryti V. Jėzus įšventino juos suteikdamas kunigystės pilnybę. Taip tąja valanda įvyko du didžiausieji sakramentai Eucharistija ir Kunigystė.

1) Luk. 22, 19-20.

P a m o k y m a i  v a k a r i e n b u t y j e. Įstatęs tuodu sakramentu Išganytojas pradėjo kalbėti neapsakomai rimtai ir jausmingai. Jis pažymėjo, kad atėjo laikas Dievo garbei pasireikšti, bet drauge ir V. Jėzui persiskirti su savo mylimaisiais mokytiniais, kuriuos Jis pavadino vaikeliais. Jis jiems sakė: “Aš jums duodu naują įsakymą mylėti kits kitą, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs kitas kitą mylėtumėte. Iš to visi pažins, kad jūs mano mokytiniai, jei turėsite meilę kits kito.” 1) Toliau Jis kalbėjo einąs pas Tėvą į dangų buveinės prirengti visiems. Dabar su juo nei Petras nei kiti negali eiti. Tamo užklaustas, Jis pasisakė esąs kelias, tiesa ir gyvenimas. Tik tuo keliu galima prieiti dangų ir rasti Dievą Tėvą. Pilypui norint išvysti Dievą Tėvą, V. Jėzus pasakė: “Kas mane mato, mato ir Tėvą.” 2) Jų dviejų viena prigimtis ir žodžiai tie patys. Visos maldos, kreipiamos į Dievą Tėvą per Jo Sūnų, yra išklausomos.

Toliau Išganytojas pažada atsiųsti Šv. Dvasią, kuri ir palinksmins apaštalus, primins jiems kas Jėzaus kalbėta, ir liksis su jais amžinai. Jie nebus našlaičiai. Kito Judo, gerojo apaštalo, arba Tado, klausiamas V. Jėzus paaiškino reikalą mylėti V. Jėzų ir jo žodžius laikyti, žadėdamas apsigyventi toje sieloje, kuri bus meilės ir tikėjimo apimta. Užbaigė tą kalbą, pažadėdamas jiems vidaus ir dvasios ramybę visai skirtingą nuo to, ką pasaulis duoda, arba žada. Priminęs prisiartinantį kančios laiką, Išganytojas tarė: “Kelkitės eikime iš čia.” 3) Visi sukilo ir, atgiedoję giesmę, išėjo iš vakarienbučio.

1)    Jon. 13, 34-35.

2)    Jon. 14, 9.

3)    Jon. 14, 31.

4. V. Jėzaus sugavimas ir teismai.

a. Getsemanio daržas ir V. Jėzaus sugavimas.

D i d ė j i  m a l d a. Visiems sukilus nuo stalo, bet dar tebesant vakarienbutyje V. Jėzus ėmė jausmingai kalbėti apaštalams, kad Jisai yra vyno medelis, o jie šakelės, kad jie be Jo negali būti vaisingi, kaip šakelės nukritusios nuo medžio. Toms tenka sudžiūti ir sudegti ugnyje. Jis pasisakė iš meilės guldąs Savo galvą už Savo avis. Juosius Jis išrinkęs, kad jie Jo darbą dirbtų. Pasaulis persekios ir juos, kaip Jį persekiojo. Reikia Jau atsiskirti nuo jų, bet pas juos ateis Šventoji Dvasia, kuri primins, ko jie dar negali atkelti. Apaštalai nusiminė dėl to atsakymo, bet Mokytojas juos paguodė, nes reikia skausmą pergyventi, kad linksmybė būtų tikra. Paskui Jis jiems priminė Dangaus Tėvą ir švelniai pasakė, kad jie veikiai išbėgios ir paliks Jį vieną.

Po to Išganytojas kreipėsi į Dievą Tėvą ir meldėsi, sakydamas, kad Dievo pavestąjį tikėjimą jau apreiškė apaštalams ir žmonėms. Jis meldėsi už apaštalus ir už tuos, kurie per juos įtikės į apreiškimą. V. Jėzus neprašė Dievo atimti juos iš pasaulio, bet tik apsaugoti nuo pikto, kad visi Jo mokytiniai laikytųsi vienybės, kad paskui jie ateitų tenai, kur Jis bus, t. y. į dangų.

Kreipdamasis į šv. Petrą, V. Jėzus, tarė: “Simanai, Simanai, štai šėtonas reikalavo jūsų, kad persijotų, kaip kviečius, aš-gi meldžiau už tave, kad nenusilptų tavo tikėjimas, tu-gi atsigręžęs pastiprink savo brolius.” 1) Apaštalai suprato, kad Petras gauna pareigą sutvirtinti juos sunkių nelaimių metu, kada bus pavojaus tikybai, kad tais atvejais V. Jėzus neduos Petrui išklysti, kad, kitiems norint apsisaugoti išklydimų, reikia laikytis Petro tikybos.

1) Luk. 22, 31-33.

Iš to jie suprato, kad Petrui suteikiamas didelis išimtinas daiktas, ir vėl jų tarpe kilo nesusipratimo dėl pirmenybės. V. Jėzus juos pamokino, kad pirmenybė tarp Jo mokytinių netaip, kaip tarp stabmeldžių, ne savo naudą turi traukti viršininkas iš jo valdomųjų, o patarnauti jiems, kaip kad Jėzus tarnavo visiems. Dabar jau ne toki laikai, kad galima būtų rūpintis pirmenybėmis: dabar užeina didelis pavojus. Kas turi krepšį, tas tesiima maišo, net ir rūbą pardavus verta įsitaisyti kalavijas.

Apaštalai tuos žodžius suprato perdaug lėkštai ir tarė: “Viešpatie, čia yra du kalaviju.” Išganytojas netaisė jų tik trumpai pridėjo: “Užteks” 1) ir išėjo iš vakarienbučio. Apaštalai, eidami paskui, nešėsi ir kalavijus. Takas ėjo per Kedrono slėnį, kurio dugne bėgo upelaitis tuo pačiu vardu. Anapus slėnies buvo Alyvų Kalnas ir jo viršuje Getsemanio daržas. Išganytojas tenai dažnai nakvodavo ir melsdavosi. Išdavikas Judas tą žinojo, kad biadavo seniau ir buvo patyręs, kad V. Jėzus ten bus ir šį vakarą.

Einant taku šv. Petras buvo arti Viešpaties. Išganytojas vėl užsiminė apie veikiai būsiančią Savo kančią ir pridėjo, kad šiąnakt Juomi visi pasipiktins. Petras-gi jam tarė: “Kad ir visi pasipiktintą tavimi, tačiau ne aš.” Jėzus jam pasakė: “Ištikrųjų sakau tau: šiandien, šitą naktį, gaidžiui dar nei dukart nepragydus, tu tris kartus manęs užsiginsi.” Bet jis dar toliau kalbėjo: “Kad ir mirti su tavim turėčiau, aš tavęs neišsiginsiu.” 2) Tą šneką girdėjo visi apaštalai. Ir jie taip pat kalbėjo kiekvienas už save, kaip ir šv. Petras.

   1) Luk. 22, 38.

2) Mrk. 14, 29-31.

D a r ž a s  G e t s e m a n i. Bekalbėdami visi atėjo į Getsemanio daržą. Ir tarė Jėzus savo mokytiniams: “Sėdėkite čionai iki aš melsiuos. Melskitės, kad neįpultumėt į pagundimą.” Ir ėmęs drauge Petrą ir du Zebediejaus sūnų pradėjo būti nuliūdęs ir nerimti. Tuomet tarė jiems: „Mano siela yra nuliūdusi iki mirties. Pasilikite čionai ir budėkite su manim.” Ir paėjęs truputį, puolė ant žemės ir meldėsi idant, jei galima būtų, nueitų nuo Jo valanda.

“Ir tarė: Abba, Tėve, visa Tau yra galima, atitolink nuo manęs tą kieliką; bet ne ko aš noriu, bet ko Tu.” Ir atėjo pas savo mokytinius ir rado juos miegant ir tarė Petrui: “Simanai, miegi?” Potam atsigrįžęs į kitus du, tarė jiem: “Negalėjote budėti vienos valandos?” Budėkite ir melskite, idant neįeitumėt į pagundinimą. Dvasia, tiesa, yra stropi, kūnas-gi silpnas. Vėl antrą kartą nuėjo ir meldėsi, sakydamas: Mano Tėve, jei negali praeiti tas kielikas, tiktai idant aš jį gerčiau, tebūna Tavo valia. Ir atėjo antrą kartą ir rado juos miegančius, nes jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo ką Jam atsakyti. Ir palikęs juos, vėl nuėjo ir meldėsi trečią kartą, kalbėdamas tuos pačius žodžius: Tėve, jei nori atitolink tą kieliką nuo manęs. Vienok-gi ne Mano, bet Tavo valia tebūna. Pasirodė-gi Jam angelas iš dangaus pastiprinąs Jį. Ir apimtas didžiu suspaudimu karščiaus meldėsi. Ir jo prakaitas pasidarė, kaip lašai kraujo, varvančio ant žemės. Ir atėjo tretį kartą ir tarė jiems:    Miegokite jau ir ilsėkitės. Gana, valanda atėjo: štai Žmogaus Sūnus bus išduotas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eikime: štai, kursai Mane išduos, yra arti.” 1)

1) Kun. P. S. Keturios Evangelijos vienoje. Seinai 1912, p. 339, 340.

S u g a v i m a s. “Dar Jam tebešnekant, atėjo Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, ir su juomi didi minia su kalavijais ir su vėzdais nuo vyriausiųjų kunigų, Rašto mokytojų ir vyresniųjų. Buvo gi davęs Jo išdavikas jiems ženklą, sakydamas: Kurį pabučiuosiu, tas yra; sugaukite jį ir veskite atsargiai. Ir tuojau prisiartinęs prie Jėzaus tarė: Sveikas Mokytojau, ir pabučiavo Jį. Ir tarė jam Jėzus: Prieteliau, ko atėjai? Judai, pabučiavimu išduodi Žmogaus Sūnų.

“Jėzus-gi, žinodamas visa kas turėjo ant jo ateiti, išėjo į priešakį ir tarė jiems: Ko ieškote? Jie atsakė jam: Jėzaus Nazaretiečio. Jėzus tarė jiems. Aš esmi. Stovėjo-gi su jais ir Judas, kurs Jį išdavė. Kad tatai jiems tarė:    Aš esmi, jie atgal pasitraukė ir parpuolė ant žemės. Vėl tat paklausė juos: Ko ieškote? Jie-gi tarė Jėzaus Nazaretiečio. Jėzus atsakė: Sakiau jums, jog aš esmi. Jei tat Manęs ieškote, leiskite šiems eiti sau. Kad išsipildytų žodžiai, kuriuos buvo pasakęs, jog kuriuos davei Man, nepražudžiau iš jų nei vieno. O anie užpuolė ant Jo ir suėmė Jį. Matydami-gi tie, kurie buvo su Juo, kas turės atsitikti, tarė jam: “Viešpatie, ar ištikti kalaviju?” Simanas tat Petras, turėdamas kalaviją, ištraukė jį ir ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Vardas-gi to tarno buvo Malkus. Atsakydamas-gi Jėzus tarė: Liaukitės, gana jau. Ir palytėjęs jo ausį, išgydė jį.

“Tarė tat Jėzus Petrui: Įkišk savo kalaviją į makštis, nes visi, kurie imtų kalaviją, nuo kalavijo pražus. Ar-gi to kieliko, kurį man Tėvas davė, aš negersiu? Aimanai, jog negaliu prašyti mano Tėvo ir pristatys Man tuojaus daugiau kaip dvyliką legijonų angelų? Kaip-gi šiaip išsipildys Raštas, nes taip turi atsitikti.

“Tarė-gi Jėzus tiems, kurie buvo išėję prieš Jį: vyriausiems kunigams ir Bažnyčios vyriausybei ir vyresniesiems: Tarsi ant žmogžudžio išėjote su kalavijais ir vėzdais. Kada buvau su jumis Bažnyčioje, nepakėlėte ant manęs rankų; bet ta yra jūsų valanda ir tamsybės galybė. Vis-gi tai atsitiko, kad išsipildytų pranašų Raštai.

“Pulkas tat ir vyresnysis, ir žydų tarnai sugavo Jėzų ir surišo Jį. Tuomet visi mokytiniai palikę Jį pabėgo. Vienas gi jaunikaitis sekė Jį apsidengęs paklode ant nuogo kūno, Ir sugavo jį, bet jis palikęs paklodę, nuogas pabėgo nuo jų.” 1)

b. V. Jėzaus teisėjai.

Suėmę V. Jėzų Sinedrijos tarnai, nuvedė Jį visu pirma pas Anną. Tas buvo buvęs nepersenai aukščiausiuoju kunigu, bet Romos vyriausybei jį prašalinus iš tos vietos, Sinedrija savo pirmininku ir Aukščiausiuoju Kunigu išrinko jo žentą Juozapą Kaipą. Kaipui pirmininkaujant, jo uošvis Annas už jį viską darydavo. Tą žinodami tarnai ir V. Jėzų suimtą vedė ne pas Kaipą, o pas Anną.

A n n a s. “Ėjo-gi paskui Jėztj Simanas Petras ir kitas mokytinis. Tas-gi mokytinis buvo pažįstamas vyriausiajam kunigui ir įėjo su Jėzum į vyriausiojo kunigo kiemą. Petras-gi stovėjo lauke prie durų. Įėjo tat kitas mokytinis, kurs buvo pažįstamas vyriausiajam kunigui, ir pasakė durininkui ir įvedė Petrą.” 2)

1) Kun. P. S., Keturios Evangelijos vienoje p. 341-343.

2) Op. Cit. 344.

Tas pažįstamasis mokytinis buvo šv. Jonas apaštalas. Spėjama, kad jo tėvas Zebediejus geresnysis Genazareto Žvejys, per Joną pristatydavo aukščiausiajam kunigui žuvų. Iš to buvusi Jono pažintis su Aukščiausiuoju kunigu ir jo namų tarnais. Tačiau tie nežinojo, kad Jonas buvo V. Jėzaus apaštalas.

“Vyriausiasis tat kunigas (t. y. Annas) paklausė Jėzų apie Jo mokytinius, ir Jo mokslą. Jėzus jam atsakė: “Aš viešai kalbėjau pasauliui; aš Visuomet mokinau sinagogoje ir bažnyčioje, kur suseina visi žydai ir slapčia nieko nekalbėjau. Kam Mane klausi ? Klausk tuos, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau: štai tie žino, ką aš pasakiau.

“Kad-gi tai pasakė, vienas iš draug stovinčių tarnų ištiko Jėzų į veidą tardamas: Taip atsakai vyriausiajam kunigui? Jėzus jam atsakė: Jei negerai kalbėjau, duok liudijimą apie piktą, o jei gerai, kam Mane muši? Ir Annas nusiuntė Jį surištą pas Kaipą, vyriausiąjį kunigą. Kaypas-gi buvo tas, kurs buvo davęs patarimą, jog pridera, kad mirtų vienas žmogus už tautą.” 1) Padorus teisėjas niekuomet neleidžia savo tarnams užgauti teisiamąjį.    Annas nesudraudė savo tarno, užgavusio Išganytoją. Matyt, kad Jeruzolimos teismuose toli šaukė iki padoriam elgesiui su apkaltintaisiais.

1) Ibid. 344 ir 345.

Bet Annas, Romos valdininkų atstatytas nuo vyriausios kunigystės negalėdavo nei pirmininkauti Sinedrijoje, nei jos ištarmių savo parašu tvirtinti. Tos teisės priklausė jo žentui Kaipui, kuris turbūt, gyveno toje pačioje trioboje, tik kitoje jos dalyje. Iškamantinėjęs sau vienas V. Jėzų nakties metu, Annas surištą Išganytoją pasiuntė pas savo žentą, Kaipą kurs taip-gi norėjo iškamantinėti pirma negu Sinedrijos posėdis sueis. Tas posėdis turi įvykti labai anksti. Kaipas jo nelaukdamas, kaip ir Annas, kamantinėjo V. Jėzų nakties metu.

P e t r o  u ž s i g y n i m a s. Išganytojui jau esant pas Anną, Petras su Jonu įėjo į aukščiausiojo kunigo kiemą. Ginkluotieji ir neginkluotieji sargai budėjo kieme, susitelkę apie ugnį. Ten atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė. Ji pamačiusi Petrą besišildant, pažvelgė į jį ir tarė: Ir tu buvai su Jėzum Nazaretiečiu. Bet jis užsigynė sakydamas: Aš nežinau ir nesuprantu ką tu sakai. Jis išėjo laukan ties kiemu. Tuomet gaidys pragydo. Vėl pamačiusi jį tarnaitė pradėjo sakyti stovėjusiems aplinkui: Šitas iš jų tarpo. Jis vėl išsigynė. Po valandėlės čia pat stovėjusieji vėl sakė Petrui: Tikrai tu vienas iš jų, nes tu ir galiliejietis. Tada jis pradėjo keikti ir prisiekioti: nepažįstu to žmogaus apie kurį kalbate. Tuo jaus gaidys antrą kartą ,pragydo. 1)

Turbūt tuo pačiu sykiu V. Jėzų surištą vedė per kiemą iš Anno buto į Kaipo butą. V. Jėzus meilingai, bet liūdnai pažiūrėjo į Petrą. Tas Viešpaties ir Mokytojo žvilgsnys sujudino apaštalo sąžinę. Tuomet Petras atsiminė žodį kurį Jėzus buvo jam pasakęs: Gaidžiui dar dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi. 2) Petrui pasidarė graudu. Jis spruko iš nelaimingosios vietos, kur buvo į nuodėmę klimpęs, ir išėjęs ėmė graudžiai verkti. Paskui kol gyvas buvo, jis neužmiršdavo tos savo nuodėmės ir savo mokytiniams pasisakydavo. Gaidį išgirdęs giedant naktimis, Petras atsikeldavo iš lovos ir verkdavo už savo kaltę. Nuo ašarų ir raukšlės jam susidarė išilgai veido iš akių žemyn.

1) Mrk. J4, 66-71.

2)   Mrk. 14, 72.

Kaipas iškamantinėjo V. Jėzų sau vienas. Šv. Jonas Evangelistas, turėdamas pažįstamų tarp Annos tarnų, iš jų patyrė, kas įvyko Annui kamantinėjant Viešpatį, ir paskui aprašė savo Evangelijoje, bet neturėjo pažįstamų Kaipo namuose, dėl to nežinome, kaip elgėsi.

Kaipas su V. Jėzum pirmą kartą nakties metu bekamantinėdamas Jį vienas. Iškamantinėjęs Viešpatį Kaipas surištą Jėzų pasiuntė į kalėjimą, o tuomtarpu pranešė kitiems Sinedrijos nariams, kad anksti rytą suseitų į posėdį Jėzui teisti.

Sinedrijos teismas. Kadangi parizėjams pasisekė V. Jėzų sugauti greičiau negu tikėtasi, tai norėta Jis nužudyti prieš Velykoms prasidedant. Annas ir Kaipas žinojo, jog be Piloto pritarimo neapsieis, o prieš įteikiant Apskųstąjį Pilotui reikia Sinedrijos nutarimas padaryti, tai-gi matyta reikalo skubintis. Buvo įstatymas, kad Sinedrija negali posėdžiauti nakties metu. Nėra tikros žinios, ar tas įstatymas šiuo atveju buvo išpildytas, bet numanu, kad jo laikytasi, tik padaryta posėdis kaip tik dienai brėkštant. Posėdyje pirmininkauti turėjo Gamalietis, Simano sūnus, bet nežinia kodėl ne jis pirmininkavo, tik Kaipas. Rasi Gamalietis nenorėjo pradėti teismo peranksti.

Susėjus liaudies vyresniesiems, Rašto mokytojams ir kunigų vyresniesiems, Kaipas sėdosi pirmininko vietoje. Ginkluoti tarnai atvedė surištą V. Jėzų. Visas susirinkimas ieškojo liudijimo prieš Jėzų, idant išduotų Jį mirtin, ir nerado. Daugelis buvo neteisingų liudininkų, bet jie buvo nesuskubę susitarti ir jų kalbos nesutiko vienos su kitomis. Tiktai viename daikte du liudininkai sakė vienaip, būtent, kad V. Jėzus šnekėjęs: “Aš išardysiu šią rankų padarytą bažnyčią ir į tris dienas pastatysiu kitą nerankų padarytą.” Bet ir tų dviejų žodžiai nesutiko, ar Jėzus žada sugriauti Bažnyčią, o paskui atstatyti, ar Jis tik sako, kad kitiems ją sugriovus apsiimąs ją atstatyti trijų dienų laiku. Jėzus nieko neatsakinėjo nei pirmiesiems melagingiems liūdininkams, nei šitiem dviem, nes Jis buvo pranašavęs Savo Kūno nužudymą, kurį pavadino Bažnyčios sugriovimu. Jis buvo mokinęs, kad kiekvienas Dievą mylįs žmogus yra Bažnyčia, nes Dievas ateina į žmones mylinčius Jį ir juose apsigyvena. 1) Taip krikščionys virsta Dievo bažnyčiomis. Taip ir dar labiau Dievo bažnyčia 2) buvo V. Jėzaus Kūnas suvienytas su Dievybe viename Dievo asmenyje.

Kadan-gi galų gale nei tuodu paskutiniai liudininkai nesutarė tarp savęs, kadan-gi visi pirmesnieji dar labiau buvo prieštaravę vienas kitam, tai aišku buvo visiems, jog Jėzus nėra padaręs nė kokios kaltės. Bandyta jį suktais klausimais suklaidinti, bet Jis tylėjo. Kaipas atsistojo, nulipo nuo savo vietos, atėjo ties Iš-ganytojum 3) ir tarė: Prisiekiau tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytumei, ar tu esi Kristus Dievo Sūnus. Jėzus jam tarė: “Tu pasakei. Tačiau aš jums sakau, tam tikru laiku matysite žmogaus sūnų sėdint Dievo galybės dešinėje ir ateinant dangaus debesimis.” Tuomet vyriausis kunigas perplėšė savo rūbus sakydamas: “Jis piktažodžiavo Dievui; kam dar mums reikia liūdytojų? Štai dabar jūs girdėjote piktažodžiaujant? Kaip jums rodosi?” Jie-gi atsakydami tarė: “Vertas mirti.” 4)

1) Jon. 14. 23.

2) 1 Cor. 6. 19.

3) Fouard. La vie de N. S. Jesus Christ vol. II. Paris 1911, p. 318.

4) Mat. 26, 63-66.

Pagrindinė teismų taisyklė yra nesaikdinti kaltinamojo klausiant jo, kad prisipažintų. Tą taisyklę Kaipas sulaužė. Jis būdamas aukščiausiuoju kunigu, aukščiausio savo tautos teismo pirmininku, užklausė V. Jėzaus, ar tas esąs Kristus, t. y. Dievo žadėtasis Mesijas. V. Jėzus žinojo, kam klausiama ir žinojo, kad prisipažinęs gaus mirti. Bet Jis mirties nebijojo, nes buvo atėjęs mirtim žmones atpirkti ir pasisakė esąs Kristus. Tas Jo pasisakymas pačioje iškilmingiausioje valandoje, pačioje tinkamiausioje vietoje, pačiose sunkiausiose aplinkybėse turi dieviškai didelės svarbos. Aukščiausiam kunigui nevalia būdavo plėšyti savo rūbų, bet Kaipas tą padarė. Tik jis apsimetė iš širdgėlos tą darąs, o Dievo Apveizda mintijo kitaip: Ji surengė, kad aukščiausiasis Senojo Įstatymo kunigas paskelbęs žiaurią mirties ištarmę Dievo Sūnui, pats savo rankomis suplėšytų aukščiausiojo kunigo rūbus teisme. Tai buvo paskutinis jo kunigiškasis veiksmas. Nuo tos valandos Senojo Įstatymo kunigija neteko savo reikšmės, nes užstojo nauja Kristaus kunigija. V. Jėzus buvo pirmasis Naujojo Įstatymo Kunigas. Jis Savo Kunigystės pareigas ėmė eiti, kada pradėjo Savo Kūną aukoti mirčiai. Nuo Kaipo rūbų perplėšimo valandos jau nebebuvo Senojo Įstatymo kunigijos, buvo tik viena Naujojo Įstatymo kunigija. Dvi kunigijos, senoji ir naujoji susitiko paskutiniame Sinedrijos posėdyje, kurio reikšmė buvo išgąstingai svarbi.

Kaipui suplėšius savo rūbus ir kiti Sinedrijos nariai nebepaisė teisėjams privalomos rimtybės. Pašokę iš savo vietų kaikurie pradėjo spiaudyti į jį (j V. Jėzų), dangstyti jam veidą, mušti jį kumščiomis ir jam sakyti: “Pranašauk, 1) kas tave užgavo. Piktažodžiaudami jie sakė prieš jį ir daug kitų dalyką. 2) Tarnai daužė jo veidą plaštakomis. 3)

1) Mrk. 14, 65.

2) Luk. 22, 64.65.

3) Mrk. 14, 65.

Romos vyriausybė buvo paskelbusi įsakymą, kad be jos pritarimo niekas nebūtų nubaustas mirtim. Sinedrija tat galėjo nutarti V. Jėzų mirtį, bet jei būtų išpildžiusi tą nutarimą Piloto nesiklausus, Pilotas būtų juos nubaudęs, kaip žmogžudžius. Bijodamiesi to, Sinedrijos parizėjai, nutarė V. Jėzų nužudyti, nuvedė Jį surištą pas Pilotą reikalaudami, kad ir Romos prokuratorius Sinedrijos ištarmę pripažintų. Dauguma Sinedrijos narių patys nuėjo pas Pilotą. Tai buvo Rašto mokytojai ir liaudies viršininkai, nes kunigai negalėjo eiti turėdami rytmetyje pribūti Bažnyčioje prie ankstybųjų aukų.

P a s  P i l o t ą. Romos aukščiausiasis valdininkas, prokuratorius Pontijus Pilotas paprastai gyvendavo senojo Erodo rūmuose, šale Bažnyčios Sijono kalne, bet Velykų šventei jis buvo persikėlęs į kareivių stovyklą, vadinamą grekiškai Litostrotas žydiškai Gabbata. Kitas tos vietos vardas buvo Pilis Antonija. Ten Pilotas ir teismus darydavo. Ta vieta buvo netoli Bažnyčios, bet jau nebe ant to paties kalno.

Atvedę V. Jėzų iki Pilotui, pariziejai Jį pavedė Romos, kareiviams, o patys pasiliko lauke. Mat žydams įeiti į stabmeldžio namus buvo vis vien ką susiteršti, o susiteršusiems nevalia buvo valgyti Velykų Avinėlio, kurį jie rengėsi vis-gi valgyti tos dienos, t. y. penktadienio vakare. Piloto kareiviai surištą Išganytoją įvedė į prokuratoriaus buto salę ir, palikę, atsistojo už durų iš lauko.

Pilotas viską žinojo apie V. Jėzų, nes taip-gi turėjo žvalgų, kurie jam pranešdavo stambesniuosius įvykius. Piloto žmona buvo atsižadėjusi stabų, įtikėjusi į vieną Dievą ir labai brangino V. Jėzaus dorybes bei mokslą. Ji jau buvo kalbėjusi savo vyrui Pontijui Pilotui apie Galilėjos Mokytoją, kurį ji vadindavo “teisiuoju.”

Dirstelėjęs į surištą Jėzų, Pilotas susyk pamatė, kad Jis subrankliuotas mirties bausmei, bet Išganytojo veidas ir akys ir visa išvaizda buvo visai kitokia, negu tų kurie yra verti mirties. Pripratęs valdyti žmones, Pilotas suprato, kad parizėjų kerštas ir apmaudas, o ne šiaip kas, reikalauja Jėzaus mirties.

Palikęs V. Jėzų stovėti viduje, Pilotas išėjo ir kreipėsi į lauke stovinčius parizejus klausdamas: “Kokį skundą atnešate prieš šitą žmogų?” Jie atsakė jam ir tarė: “Jei šitas nebūtų piktadarys, mes nebūtume jo tau išdavę.” Pilotas jiems tarė: “Imkite jį ir jūs patys teiskite jį, žiūrėdami savo įstatymo.” Žydai jam atsakė: “Mums nevalia nei vieną nužudyti”... Tuomet Pilotas vėl įėjo į teismo vietą, pasišaukė Jėzų ir jį paklausė: “Ar tu esi žydų karalius?” Jėzus atsakė: “Ar pats iš savęs tai klausi, ar kiti tau pasakė apie mane?” Pilotas atsakė: “Bene aš žydas. Tavo tauta ir vyriausieji kunigai man tave išdavė: ką esi padaręs?” Jėzus atsakė: “Mano karalystė ne iš šio pasaulio, jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau išduotas žydams; dabar-gi mano karalystė ne iš čia.” Tuomet Pilotas jam tarė: “Tai tu esi karalius?” Jėzus atsakė: “Tu sakai, aš esu karalius. Aš tam gimiau ir tam atėjau į pasaulį, kad liudyčiau tiesai. Kiekvienas kurs iš tiesos yra, klauso mano balso.” Pilotas jį paklausė: “Kas yra tiesa?” 1)

1) Jon. 18, 29-38.

Klausimą ištaręs Pilotas nelaukė atsakymo, nes mintijo, kad tokis prastas nemokytas Palestinos žmogus negalės atsakyti tam painiam klausimui, kuriam ir didžiausi išminčiai nesutaria atsakyti. Pilotas tat vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: “Aš nerandu jame jokios  kaltės.” 1) Bet parizė.jai ir jų sukurstyta minia ties Piloto namais dar smarkiau tvirtino, sakydami:    “Jis savo mokslu sukelia tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čionai.” Pilotas išgirdęs apie Galilėją paklausė, ar tas žmogus galiliejietis. Patyręs, kad jis iš po Erodo valdžios, nusiuntė jį pas Erodą, kurs pats tomis dienomis taip pat buvo Jeruzalėje. 2)

1)    Jon. 18, 38.

2)    Luk. 23, 5-7.

V. J ė z u s   p a s   E r o d ą. Tai buvo Erodas Antipas, kurs buvo nužudęs šv. Joną Krikštytoją. Apsimesdamas žydu Erodas buvo atvykęs Jeruzoliman į Velykų šventę ir apsigyveno tuose rūmuose, kuriuose kitados buvo gyvenę Makabiejai, iškovojusieji savo tautai nepriklausomybę. Tie namai buvo maži ir prasti sulyginus su didžiais senojo Erodo pastatytaisiais rūmais toje vietoje, kur Salemono laikais būta kedrinio medžio rūmų. Į šituos prastesnius rūmus senojo Erodo vaikai gavo kraustytis tada, kada didžiuosius ir gražiuosius rūmus užėmė Romos aukštieji valdininkai, atvykusieji prižiūrėti Palestinos reikalų.

Kareiviai netruko nuvesti V. Jėzų iš pilies Antonija į Makabiejų rūmus pas Erodą. Jiems tereikėjo tik pereiti per Bažnyčios kiemą. Paskui kareivius ir surištąjį Viešpatį sekė didelė žiopsotojų minia.

Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė; jis jau seniai norėjo jį pamatyti, nes daug buvo apie Jį girdėjęs ir tikėjosi išvysiąs Jį darant kokį nors stebuklą. Jis davė jam daug klausimų, bet Jėzus nieko jam neatsakė. Tuotarpu vyriausieji kunigai ir Rašto žinovai stovėjo ir nuolat jį skundė. Tuomet Erodas su savo kariuomene paniekino jį, pasityčiodamas apvilkdino baltu drabužiu ir nusiuntė atgal pas Pilotą. Tą pačią dieną Erodas ir Pilotas pastojo prieteliais, nes pirm to buvo vienas kitam neprieteliai. 1) Baltasis drabužis, kuriuomi Erodas apvilkdino Viešpati, veikiausiai buvo ilgi bepročių marškiniai. Su tuo paniekos ženklu užvilktu ant smarkiai suveržtų virvių vėl vedė V. Jėzų per miestą. Kareiviai, žiopsotojai ir Sinedrijos nariai lydėjo išniekinamą Mokytoją. Tai buvo trečias Jo ėjimas tądien per miestą.

A n t r u  k a r t  p a s  P i l o t ą. Atsekę su Jėzum parizėjai vėl skundė Viešpatį ir dar labiau Jį kaltino. Tarp kitko jie sakė: “Mes turime įstatymą ir žiūrint įstatymo jis turi mirtį, nes padarė iš savęs Dievo Sūnų.” Išgirdęs tuos žodžius Pilotas dar labiau susidrumstė, 2) nes jo žmona sėdint jam teismo kresėje atsiuntė pas jį ir sakydino: “Nieko nedaryk šitam teisingam, nes aš šiandien sapne daug dėlei jo kentėjau. 3) Pilotas tat kunigų vyresniesiems, liaudies viršininkams ir kitiems tarė: “Jūs atvedėte man šitą žmogų, būk jis keliąs maištą tautoje, ir štai aš klausinėdamas jūsų akivaizdoje, nerandu tame žmoguje nei vienos tų kaltybių, dėl kurių jį skundžiate. Taip pat ir Erodas, nes buvau nusiuntęs jus pas jį; ir štai nieko nepadaryta, kas rodyki jį vertą mirties.” 4)

1) Luk. 23, 6-12.

2) Jon. 19, 7-8.

3) Mat. 27, 19.

4) Luk. 23, 14-15.

Žinoma, kad tais žodžiais Pilotas neįtikino apjakusių parizėjų, kuriuos per trejus metus neįveikė nei V. Jėzaus meilingumas, nei Jo iškalba, nei stebuklai. Pilotas griebėsi gudrybės. Buvo įprotis Velykų šventėmis visai paleisti iš kalėjimo vieną stambų nusikaltėlį. Tas įprotis vykdinti arba ne, priklausė nuo liuosos Piloto valios. Prokuratorius manė, kad už tą įprotį žydai turi  būti dėkingi Romai ir išrinkti kalinį, kurį prokuratorius norėjo paleisti. Todėl Pilotas užklausė minios, kurio ji nori Jėzaus ar Barabo, nes žinojo, kad Barabas buvo ir nežinomas ir nemylimas, o Jėzų pirm keleto dienų minios buvo įlydėjusios lyg karalių į sostinę. Bet kunigą vyresnieji ir liaudies viršininkai įkalbėjo žmonėms reikalauti Barabo, Jėzų-gi pražudyti. 1) Pilotui tat paklausus, kurį paleisti, minia suriko reikalaudama Barabo. Tas neseniai įvykusiame maište buvo užmušęs žmogų. Pilotas prieš Barabą paleisdamas paklausė, Ką-gi aš turiu daryti su Jėzum, kurs vadinasi Kristumi? Visi sušuko:    “Prikaldink prie kryžiaus.” Valdovas jiems tarė: Bet ką-gi pikta jis yra padaręs? Jie-gi labiau šaukė: “Prikaldink prie kryžiaus.” 2)

Matydamas Pilotas, kad jis nieko nepelno ir kad sumišimas eina didyn 3) vėl įėjo į teismo vietą ir klausė Jėzų: “Iš kur tu?” Bet Jėzus nieko jam neatsakė. Tai Pilotas jam tarė: “Tu man neatsakai? Ar nežinai, kad aš turiu valdžios prikalti tave prie kryžiaus ir turiu valdžios paleisti tave?” Jėzus atsakė: “Tu neturėtumei jokios valdžios ant manęs, jei tau nebūtų duota iš aukštybės. Todėl kas mane tau įdavė, turi didesnę nuodėmę. 4)

1) Mat. 27, 20.

2) Mat. 27, 22.23.

3) Mat. 27, 24.

4) Jon. 19, 9-11.

Pirmutinis Piloto klausimas buvo visai nereikalingas. Susirūpinęs savo keblia padėtim Pilotas nei pats nesijautė ko klausiąs. V. Jėzus tat jam ir nieko neatsakė. Pilotui tuo tylėjimu pasižeidus ir ėmus bauginti V. Jėzų Romos prokuratoriaus galybe, V. Jėzus švelniai pasakė taip gilią tiesą, kad Pilotas, veikiausiai, jos nei neiškakėjo, būtent, kad Dievo Sūnaus galybė yra didesnė už Romos prokuratoriaus galybę, bet aukštaisiais žmonių gelbėjimo tikslais Šv. Trejybės nutarta duoti visą valią Romos valdininkui ant to, Kuris dangų ir žemę valdo, idant mirdamas atpirktų pasaulį. Tačiau ta Šv. Trejybės ištarmė nepateisina savo pašaukimą sumyniojusių kunigų. Išdidusis Pilotas tų gilių tiesų nesuprato..

Grįžęs į kiemą, kur aukštumoje stovėjo teisėjo kresė, Pilotas dar kartą bandė teisinti Jėzų, bet sąžinės ir gėdos netekusi minia jau kelis kartus buvo privertusi prokuratorių nusileisti jai. Tai-gi minia šaukė: “Jei šitą paleisi, tu nesi ciesoriaus prietelis, nes kiekvienas, kuris daro iš savęs karalių, priešinasi ciesoriui.” 1) Tuomet Pilotas sakė jiems trečią kartą:    Ir ką-gi pikta jis yra padaręs. Aš nerandu jame jokios kaltybės vertos mirties, tai-gi nuplakdinsiu jį ir paleisiu. 2) Tuomet Pilotas liepė imti Jėzų ir nuplakti. 3)

1)    Jon. 19, 12.

2)    Luk. 23, 22.

3)    Jon. 19, 1.

P l a k i m a s  i r  E r š k ė č i ų  v a i n i k a s. Plakimas sulig žydų įstatymu būdavo keturiasdešimt ypų. Paprastai tą darydavo trivieliu šikšniniu plaktuvu, kuriuorni kaltininkui kirsdavo trilyką kartų. Taip jis gaudavo trisdešimt devynis ypus, (keturiasdešimtasis likdavo dovanotas). Deja, Išganytojui teko atkentėti ne tas sulyginamai švelnusis, bet Romos plakimas. Romos-gi plakimai būdavo dviejų rūšių: Romos piliečiams sulig teismo ištarme šešiasdešimts ypų lazdomis. Vergams ir šiaip beteisiams būdavo dar blogiau, nes ypų skaičius būdavo neribotas ir plakdavo juos jaučių sausgyslėmis, kartais, į jų galus būdavo įrišta geležies gabalų, net ir geležinių vąšiukų. Piloto kareiviai skaitė V. Jėzų vergu, nes Jis neturėjo Romos piliečio teisių. Pilotas nebuvo apribojęs jiems ypų skaičių, tik buvo davęs suprasti, kad smarkiai nuplakti, idant ir kietosios parizėjų širdys pasigailėtii. Tai-gi kareiviai sukapojo Viešpatį Jėzų nežmoniškai.

To jiems neužteko. Jie atkėlė apalpusį Mokytoją, ligonių Gydytoją iš Jo kraujų balos, pasodino ant kėdės, apgobė Jo nuogus pečius raudonu skarmalu, į surištas rankas įbruko nendrę ir ant šventos Galvos užmovė erškėčių muginę. Tai buvo ne vien kūnui skausmas, bet ir širdžiai panieka. Mat karaliai dėvėdavo raudonos purpuros skraistę, rankose turėdavo auksinę valdžios rykštę ir liaurų vainiką ant galvos. Tai-gi kareiviai pragariniu būdu Jėzų išjuokė. Jie klaupdami ties Juo tardavo:    “Sveikas Žydų Karaliau,” paskui atsistodami mušdavo su lazda per erškėčių muginę, kad dygiai giliai įlįstų į galvą, ir spiaudavo į švenčiausią Veidą.

Taip sužeistą ir iškoneveiktą Dievo Sūnų kareiviai atvedė pas Pilotą lyg pasididžiuodami, kad gerai suprato ir įvykdė jo norą žmogų padaryti nežmogum. Pilotas, dirstelėjęs į kruviną ir apspiaudytą nuplaktą Išganytoją vos pastovintį ant kojų, manė, kad ir minia pasigailės. Užvesdinęs Viešpatį ant palaipos, kur ir pats stovėjo, Pilotas parodė Jėzų miniai ir tarė lotyniškai “Ecce Homo.” Tai reiškia “štai žmogus.” 1) Pasityčiojimo karalybės ženklai:    erškėčių vainikas tebebuvo ant galvos, raudonasis skarmalas ant pečių ir nendrė rankose. Taip stojo Savo tautos akyse tas tikrasis jos karalius, teisėtąsis Dovydo įpėdinis, kurį minia sekmadienyje prieš tai buvo iškilmingai įlydėjusi į sostinę, Dievo Sūnus tapęs žmogum. Skausmas turėjo apimti angelus danguje matant, kaip akli ir nedėkingi gali būti tie niekšai žemes kirminai, kurie vadinasi žmonėmis. Ir Dievo Sūnus nepasipriešino, kad Jį toje valandoje viešai pavadino žmogum.

1) Jon. 19, 5.

Pilotas tikėjosi, kad minios širdyse dar liko šiek tiek žmoniškumo, ir kad užteks tos baisios kankynės, bet apsiriko: minia paleidus koseres šaukė lyg patrakus: “Kryžių jam, kryžių jam!“ 1) Piloto sąžinė nebuvo tokia stipri, kad būtų galėjusi ryžtis apginti teisingą. Jau pasiryžęs nužudyti nekaltą, Pilotas dar reiškė panieką tiems, kurių bijojo, ir rodydamas į V. Jėzų garsiai tarė: „Štai jūsų karalius.” 2) Minia suprato panieką, bet nesuprato, kad per Piloto lūpas Dievas jai siuntė paskutinį persergėjimą. Apjakėlių gauja šaukė: “Šalin jį, šalin! Kalk prie kryžiaus jį.” Pilotas jiems tarė: “Ar aš turiu prikalti prie kryžiaus jūsų karalių?” Vyriausieji kunigai atsake: “Mes neturime kito karaliaus tiktai ciesorių.” 3)

Tuomet Pilotas ryžosi padaryti, kaip jie reikalavo. Jis paleido jiems įmestąjį į kalėjimą už žmogžudystę ir maištą Baraką, kurio jie reikalavo. Jėzų-gi padavė jų valiai.4) Nusileisdamas žmogžudiškam minios norui, Pilotas ėmęs vandens nusiplovė rankas tautos akyvaizdoje ir tarė: “Aš nesu kaltas už šio teisingojo kraują; jūs žinokitės!” Ir visa tauta atsakydama tarė: “Jo kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų.” 5) Tais žodžiais nelaimingoji apjakėlių tauta prakeikė save tokiu baisiu prakeiksmu, kokio nebuvo buvę, nei nebus daugiau.

1)    Jon.    19,    e.

2)    Jon. 19, 14.

3)    Jon.    19,    14.    15.

4)    Luk.    23,    24.    25.

5)    Mat.    27,    24.    25.

Lygiai vidudienis buvo, kada Pilotas akmenimis grįstoje vietoje, vadinamoje Gabata, ant gana aukštos palaipos, sėdėdamas teisėjo kresėje pasirašė V. Jėzui kryžiaus mirties ištarmę. Įstatymas reikalavo paminėti ir kaltę. Pilotas ją išreiškė trumpai: “Žydų karalius.” 

I š d a v i k a s  n u s i ž u d ė. Tuomet matydamas Judas, kurs Jį išdavė, jog buvo nuteistas, gailesio apimtas, atgal nunešė trisdešimts sidabrinių vyriausiems kunigams ir vyresniesiems sakydamas: “Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują.” Bet jie tarė: “Kas mums rūpi, tu žinokis.” Ir numetęs sidabrinius bažnyčioje atsitolino, ir nuėjęs pasikorė. Vyriausieji-gi kunigai, paėmę sidabrinius, tarė: “Negalima jų dėti į iždo skrynią, nes yra kraujo pinigai,” o pasikalbėję nupirko už juos puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Dėl to ta dirva yra praminta Hakel-dama, tai yra, Kraujo dirva, iki šiai dienai. 1) Pakaruoklio lavonas smarkiai išpurpo ir pilvui perplvšus, žarnos pasileido. Tai pasidarė žinoma visiems Jeruzalės gyventojams. 2)

1)    Kun. P. S. Keturios Evangelijos vienoje p. 350.

2)    Apaštalų Darbai 1, 19.

5. V. Jėzaus mirtis ir palaidojimas.

a) Kryžiaus nešimas ir prikalimas prie kryžiaus.

K r y ž i a u s   k e l i a s.  Pasirašęs nedorą ištarmę Pilotas nuėjo į savo kambarius. Kareiviai-gi pagrobę V. Jėzų nudraskė nuo jo pečių raudonąjį skarmalą ir numetė savo stovykloje, o Išganytoją apvilko Jo rūbais, nes tie buvo geri, o įstatymas sakė, kad mirtim nubaustojo rūbai tenka kareiviams, išpildžiusiems ištarmę. Kareiviai tat norėjo gauti geruosius V. Jėzaus rūbus, o ne tą raudonąjį skarmalą.

Drauge su V. Jėzum buvo pasmerkti dar du žmogu, bet tuodu buvo plėšikai. Visi trys iš teismo vietos į nužudymo vietą turėjo neštis savo kryžius. Ant kaklo kiekvienam buvo užkabintas baltai dažytas lentgalis su juodomis raidėmis parašytu vardu ir kalte. Ant lentelės, kurią užkabino V. Jėzui ant kaklo, buvo parašyta trimis kalbomis: lotyniškai, grekiškai ir žydiškai šitie keturi žodžiai: „Jėzus Nazaretietis Žydų Karalius.” 1)

1) Jon. 19, 19.

Neilgai truko tas parašas padaryti ir užkabinti. Tada visus tris pasmerktuosius sustatė į krūvą. Karininkas užsisėdo ant arklio raitas, keturi gerai ginkluoti kareiviai apstojo pasmerktuosius nešinus kryžiais ir visi žingsnia iškeliavo iš pilies Antonija į žudymų vietą. Ji buvo anapus miesto mūrų už vartų šale didžiojo vieškelio tarp turtuolių gražiųjų daržų ant plikos akmeninės uolos vadinamos žydiškai Golgota, lotyniškai “Calvaria.” Tas žodis reiškė kaukolę. Žydai tikėjo, kad pirmasis žmogus Adomas čia buvo miręs ir palaidotas, ir kad plikoji uola primena jo kaukolę.

Karininkas, jodamas pryšakyje, rodė kelią, minia pasitraukdama ties juo, telkėsi apie pasmerktuosius. Kareiviai, vedusieji pasmerktuosius, nesigailėjo ypų ir net badė juos. V. Jėzus nepriėjęs iki miesto krašto parpuolė. Matytis buvo, kad Jis taip smarkiai nuplaktas, jog nebepaneša Savo kryžiaus.

Tuotarpu į miestą ėjo Simanas, atvykęs iš Kirenaikos, grįžtąs iš kaimo. Jis jau buvo apsigyvenęs Jeruzolimoje ir du jo sūnūs Aleksandras bei Rufus, kuriuodu, jei ne prieš tai, tai bent vėliau buvo Kristaus mokytiniai. Kareiviai varu privertė Simaną nešti V. Jėzaus kryžių. V. Jėzus tačiau taip buvo nusilpnėjęs, kad dar nekartą parpuolė ir kareiviai turėjo jį veste vesti į kalną.

Moterims, buvusioms minioje, pagailo V. Jėzaus: jos verkė, žiūrėdamos į Jį. Atsigręžęs į jas, Jėzus tarė: Jeruzalės dukterys, ne manęs verkite, bet verkite velyk pačios savęs ir savo vaikų. Nes štai ateina dienos, kuriose sakys: Palaimintos nevaisingosios, palaimintos, kurios negimdė, ir krūtys, kurios nežindė. Tuomet jie ims sakyti kalnams: Griūkite ant mūsų, ir kauburiams: Apdengkite mus. Nes jei taip daroma žaliam medžiui, tai kas bus sausam? 1)    Tai buvo ta pati pranašystė, kurią V. Jėzus buvo jau dukart išreiškęs, kurią dar anksčiau pranašas Danielius buvo parašęs. Ta pranašystė išsipildė į nepilnai keturiasdešimts metų po V. Jėzaus žodžių. Moters mušėsi į krūtinę. 2)

1) Luk. 23, 28-31.

2) Luk. 23, 2 7 grekiškame tekste.

Sakoma, kad viena, vardu Veronika, išsiskyrė iš minios ir, pribėgusi prie Išganytojo, padavė Jam švarią skarą, su kuria Jis nusišluostė Sau kruviną ir apspiaudytą veidą. Veronika paskui nustebo išvydus, kad ant skaros liko V. Jėzaus veido paveikslas. Tą skarą dabar paskutinėmis trimis Gavėnios dienomis rodo žmonėms šv. Petro bažnyčioje Romoje. Evangelijose bet-gi šito atsitikimo neminėta.

Stacijose, arba Kryžiaus Kelio pamaldose minėjama, kad V. Jėzus, eidamas į Kalvarijos kalną, susitiko su Savo Švenčiausiąja Motina. Tas galėjo ir, veikiausiai, turėjo taip būti. Nėra abejonės, kad Marija buvo ant kalno jos Sūnui mirštant, taip-gi ji turėjo būti tarp tų moterų, kurios nulydėjo Švenčiausiąjį Mokytoją į Jo mirties vietą. Bet apie V. Jėzaus susitikimą su Švenčiausiąja Motina kryžiaus kelionėje Evangelijos nieko nesako.

P r i k a l i m a s  p r i e  k r y ž i a u s. Ne ilgai truko atvykti į Kalvarijos kalno viršūnę. Sakoma, kad kareiviai pirmiausiai V. Jėzų įmetė į duobę, buvusią kalno viršūnėje, o tuotarpu nuplakė kitu du atsivestu pasmerktuosius, paskui, išėmę Jėzų iš duobės, į ją sumetė anuodu, o Jam padavė gerti vyno, sumaišyto su mirra ir tulžim. Jis tik paragavo, bet gerte negėrė, nes nuo to gėralo žmonės apsvaigdavo ir mažiau jausdavo kančios. Išganytojas nebenorėjo mažinti Sau kentėjimų. Nuplėšę nuo Jo rūbus, prikepusius prie žaizdų, kareiviai parmetė V. Jėzų ant gulinčio kryžiaus. Jie negalėjo pirma pastatyti kryžių ir stačią Jėzų kalti, nes Išganytojas neturėjo jėgų stovėti; todėl Jį reikėjo kalti gulsčią.

Prikalę rankas ir kojas prie kryžiaus ir viršuje galvos prisegę vinimis lentą su parašu, kareiviai ištiesė kryžių ir įstatė jį į duobę. Tuotarpu dangus ėmė niauktis ir šviesa ėjo mažyn, nors dar nebuvo praėjusi nei valanda po vidudienio ir debesų nebuvo matyt. Kareiviai pasiskubino prikalti prie kryžių ir anuodu pasmerktuosius vieną viename šone šalę Jėzaus kitą kitame.

Parizėjai pamatė aukščiau V. Jėzaus galvos parašą: “Žydų karalius.” Visi kas buvo ant kalno tą parašą skaitė. Taip pat ir ėjusieji vieškeliu į miestą ir iš miesto. Einančiųjų prieš šventes buvo daug. Supykę parizėjai bėgo pas Pilotą reikalauti, kad pakeistų parašą. Jie sakė: Nerašyk “Žydų Karalius,” bet jogei tas sakė “Esmi Žydų karalius.” Pilotas atsakė: “Ką parašiau, parašiau” 1) ir parašo nepakeitė.

1) Jon. 19, 21. 22.

b) V. Jėzaus mirtis.

Kalamas prie kryžiaus V. Jėzus kalbėjo: Tėve, atleisk jiems, nes nežino ką daro 1) Atlikę savo darbą, kareiviai pasidalino pasmerktųjų rūbus. V. Jėzaus jupa buvo megsta ir gera. Jos vienos keturiems kareiviams neišteko, o ją perpiovus pasidalinti nebuvo galima, nes būtų iširus. Tai jie sutarė mesti burtų kauliuką, kad tas paimtų, kam pasitaikys sutartas akyčių skaičius kauliuko viršuje. Taip išsipildė Dovydo pranašystė, užrašyta psalmėje: Perdūrė mano rankas ir kojas, suskaitė visus mano kaulus, o jie stebėjosi į mane ir veizėjo, pasidalino mano rūbus, o dėl mano jupos burtus metė. 2)

1) Luk. 23, 34.

2) Ps. 21, 17-19.

“Einantieji pro šalį piktažodžiavo jam kraipydami savo galvomis ir sakydami: Šia tau, kurs sugriauni, Dievo Bažnyčią ir per tris dienas vėl ją pastatai, gelbėk pats save; jei esi Dievo Sūnus, nužengk nuo kryžiaus.— Taip pat ir kunigų vyresnieji, išjuokdami jį su Rašto mokytaisiais sakė: Kitus gelbėjo, pats savęs negali išgelbėti. Jei yra Izraėliaus karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus ir tikėsime jam. Užsitikėjo Dievu, teišsiliuosuoja dabar, jei jo nori, nes sakė, jogei esmi Dievo Sūnus. — Išjuokė-gi Jį ir kareiviai, prieidami ir duodami jam uksusą ir tardami: Jei tu esi Žydų karalius, gelbėk save.

“Tą patį išmetinėjo Jam ir žmogžudžiai, kurie buvo su juomi nukryžiuoti. Vienas-gi iš tų žmogžudžių, kurie kabojo, piktažodžiavo Jam tardami: Jei tu esi Kristus, gelbėk pats save ir mus. Atsakydamas-gi antrasis draudė ji, tardamas: Nei Dievo tu nesibijai, būdamas taip pat nuteistas. Ir mudu, tiesa, teisingai, nes turiva tai, ko yra verti mudviejų darbai. Šis-gi nieko pikta nepadarė. Ir tarė Jėzui: Viešpatie, atsimink mane, kada ateisi į savo karalystę. Ir tarė jam Jėzus: Ištiesų sakau tau; šiandien būsi su manim rojuje.

“Stovėjo-gi šaly Jėzaus kryžiaus Jo Motina ir Jo Motinos sesuo Marija Kleopatra 1) ir Marija Magdelena. Pamatęs tad Jėzus Motiną ir stovintį mokytinį [apaštalą Joną], kurį mylėjo, tarė savo Motinai: Moteriške, štai tavo sūnus. Paskui tarė mokytiniui: Štai tavo motina. Ir nuo tos valandos paėmė ją mokytinis pas save.

1) Čia Kun. P. S. klaidą, parašė. Ta Marija nebuvo Kleopatra, o buvo Kleopo žmona.

“Buvo apie šeštą valandą ir pasidarė tamsybės ant visos žemės iki devintai valandai. Ir aptemo saulė ir bažnyčios uždanga pusiau perplyšo (nuo viršaus iki apačios). Ir apie devintą valandą Jėzus šaukė didžiu balsu, sakydamas: Eli, Eli, lamina sabachtani, tai yra: Mano, Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Kai kurie gi ten stovėdami ir girdėdami sakė: Jis šaukias Eliją.

“Paskui Jėzus, žinodamas, kad viskas išsipildė, kad išsipildytų Raštas, tarė: ‘'Trokštu.” Buvo tat pastatytas indas pilnas uksuso. Jie-gi užmovę kempinę pilną uksuso ant yzopo (virbalo) pakėlė prie Jo burnos. Kiti-gi kalbėjo: Liaukis, veizėkime, ar ateis Elijas Jį gelbėti. — Liaukitės, — tarė tas, kurs Jam padavė uksusą, — ir veizėkime, ar ateis Elijas Jį nuimti nuo kryžiaus.

“Paragavęs tat Jėzus uksuso, tarė: Išsipildė.

“Ir Jėzus šaukdamas didžiu balsu tarė: Tėve į Tavo rankas paduodu mano Dvasią. Ir tai ištaręs palenkė galvą ir numirė. 1)

“Žemė sudrebėjo, ir uolos perskilo. Ir atsivėrė grabai, ir daug kūnų šventųjų, kurie buvo užmigę (t. y. numirę), atsikėlė ir išėjo iš grabų, po prisikėlimo atėjo į miestą ir pasirodė daugeliui. Matydamas-gi šimtininkas, kurs priešais stovėjo, jog taip sušukęs numirė, tarė: Tikrai šis žmogus buvo Dievo Sūnus. Ir tie, kurie buvo su juomi saugodami Jėzų, išvydę žemės drebėjimą ir tai kas atsitiko, labai nusigando, sakydami: Tikrai tasai buvo Dievo Sūnus. Ir visa minia tų, kurie draug buvo prie tos regyklos, grįžo mušdami sau į krūtines. Stovėjo-gi visi Jo pažįstami ištolo ir moteriškės, kurios buvo sekusios Jį iš Galilėjos ir matė tai. Tarp kurių buvo Marija Magdelena, ir Marija, Jokūbo jaunesniojo ir Juozapo motina, ir Saliomė, kurios, kada Jis buvo Galilėjoj, jos sekė Jį ir tarnavo Jam ir daug kitų, kurios su Juo buvo atėjusios į Jeruzolimą.” 2)

1)  Kun. P. S. Keturios Evangelijos vienoje p. 362-364.

2)   Tenpat p. 364-365.

P a s t a b o s. 1-o Katalikų daromuose V. Jėzaus kančios paveiksluose paprastai abi Išganytojo kojos būva perkaltos viena vinimi. Romoje beveik niekad taip nedarydavo su pasmerkiamais mirti ant kryžiaus: vis kiekviena koja būdavo prikalama skyrium. Sunku įspėti iš kur atsirado paprotys paveiksluose žymėti tris vinis vietoje keturių. Krikščionys garbindavo visus V. Jėzaus kančios įrankius, tarp tų ir anas vinis, bet niekuomet nebūdavo minėjama keturių vinių, tik trys. Dėl galėjimo būti galėjo, kad kareiviai, vesdami žudyti tris pasmerktuosius, pasėmė vinių vieną mažiau negu reikėjo. Taip galėjo lengvai įvykti besiskubinant. Kadangi V. Jėzus buvo labiausiai suvargintas, tai kareiviams rodėsi, kad Jam užteks ir mažiau vinių. Kančia V. Jėzui dėl to pasidarė dar skaudesnė, bet trys vinys priminė Šv. Trejybę, Kurios ištarme V. Jėzui reikėjo mirti, kad žmones atpirktų.

2-o Nei pragaras nebūtų galėjęs išrasti baisesnės mirties už kryžių. Tuo būdu žudomas žmogus turėdavo kentėti visomis savo kūno dalimis, kurios tik gali kentėti, ir taip ilgai, kaip tik gali kentėti. Perdūrus širdį, arba sužeidus smegenis mirtis greitai užbaigia skausmus, o prikalus prie kryžiaus lyg norima, kad mirtis nesiskubindama ateitų. Tačiau ta kankynė tokia baisi, kad žmogus, nors ir tuojaus būtų nuimtas nuo kryžiaus, neišliktų gyvas, nes per kojų ir rankų žaizdas išbėga tiek daug kraujo, jog likusiojo nebeužtenka žmogui gyventi. Visų sąnarių ištempimas ir negalėjimas nei ant kojų pasistoti, nei ant rankų pasikabinti, nes visos perdurtos, ištraukia iš žmogaus visas jėgas ir jis turi mirti. Todėl nėra buvę pavyzdžio, kad būtų išlikęs gyvas žmogus, kurs nors trumpą laiką buvo prikaltas prie kryžiaus. Iš V. Jėzaus Jo gyvybės jėgas buvo ištraukęs baisusis plakimas. Kai prie to prisidėjo rankų ir kojų perdurimas, tai mirtis buvo neabejotina. Jau Jam mirus perdūrė Jam šoną ir iš ten išbėgo kraujas su vandeniu. Tai ženklas, kad plevrito liga buvo apėmusi Išganytoją. Ar ta liga prasidėjo šaltame drėgname kalėjime, kuriame V. Jėzus perbuvo nakties dalį, ar ji kilo nuo plakimo, ar nuo prikalimo prie kryžiaus, tai sunku sužinoti. Tik žodis “Trokštu” rodo, kad kraujo karštis buvo pakilęs, kaip tai paprastai būva plevritu sergant. Plevritas ir vienas žmogų numarina, o, prisidėjęs prie kryžiaus kančios, padaro tą neabejotinai.

3- o Evangelijos neminėja vardų tų dviejų piktadarių, kuriuodu kybojo prie kryžių prikalti šale V. Jėzaus. Tačiau iš senų laikų likosi nuomonė, kad tasai, kurs užtarė V. Jėzų ir prašėsi Jo atsiminti dangaus karalystėje, vadinosi Dizmas. Kuo vardu buvo antrasis, kuris tyčiojosi iš V. Jėzaus, nei Evangelija, nei padavimas nieko nesako. Apokripuose, t. y. melagingose Evangelijose, yra gana daug žinių apie Dizmą, bet jos visos yra pramanytos. Dizmas skaitosi tarp šventųjų, nes pats V. Jėzus paskelbė jo sielos išganymą.

4-o Sunku įspėti, kodėl Jeruzolimos gyventojai beveik nepaisė to, kad V. Jėzų prikalus prie kryžiaus pasidarė tamsu vidudienyje. Bet ir tas aišku, kad tomis dienomis kasžin kokis apjakimas buvo apėmęs žydų tautą, ypač jos vadus. Jie, tiesa, žinojo, kad ir vidudieniais būva saulės aptemimų. Žemės drebėjimas ir uolų plyšimas Palestinoje nenaujiena. Bet visgi paprastas saulės aptemimas nesitęsia niekuomet tris valandas, kaip tat buvo V. Jėzaus mirties dienoje. Bažnyčios uždangalo, slepiančio Švenčių Švenčiausiąją vietą nuo kitų Bažnyčios dalių, buvo be abejonės stebuklingas, nes plyšo savaime ir tai iš viršaus į apačią, lyg nematomos rankos plėšiamas. Sąžinės neprastojusiems Sinedrijos nariams Juozapui iš Arimatiejos ir Nikodemui tie dalykai turėjo daug reikšmės. Sąžinės netekusi Sinedrijos dauguma to viso nepaisė.

5-to Trys geismai judino žmones veikti a) noras kūno patogumų, b) noras pinigo ir c) noras garbės. Tie norai ne visuose žmonėse lygtis, bet dažniausiai vieni vieniuose viešpatauja, kiti kituose. Jei religija tų norų nevaldo, jie išbujoja žmonėse ir virsta gausiausiu nuodėmių šaltiniu, o nuodėmės atveda baisių vaisių: nelaimių ir mirties. Žiūrint į V. Jėzaus mirtį matyt, kad, Jo gyvenimo pabaiga buvo baisiausiuose skausmuose. Tai buvo pamoka, kad nereikia geisti kūno smagumų. Be to, V. Jėzus mirė nuogas ant kryžiaus, kuris valstybei priklausė. Išganytojo paskutinius rūbus pasidalino Jo budeliai. Jis mirė didžiausiame neturte, mokydamas mus, kad galima, dažnai ir reikia, apseiti be nuosavybės. Pagalios, Jis mirė vergų žmogžudžių mirtim tarp dviejų plėšikų lyg būtų blogesnis už juodu. Taip Jisai nužengė į patį žmonių dugną. Tai-gi mes, V. Jėzaus kančią skaitydami, turime ne bėgte perbėgti raides, žodžius, eiles ir puslapius, bet rimtai pamintyti, kokis buvo mūsų Išganytojas, ir kokį mokslą su pavyzdžiu Jis mums paliko.

6-o Tris nepilnas valandas V. Jėzus gyvas iškybojo ant kryžiaus. Jis mirė devintai valandai pasibaigus. Tiek žydai, tiek Romos žmonės valandas tuomet skaitydavo nuo ryto. Jų pirmoji būdavo mūs septintoji rytmetyje. Jų devintoji buvo mūsiškė trečioji po pietų, arba, naujoviškai sakant, penkioliktoji. Tuo laiku Bažnyčioje buvo piaujami aukų avinėliai, kurie iki šiol buvo Dievo įvestoji apeiga ir turėjo pranašystės reikšmės, nes vaizdavo būsimą nekaltojo Dievo Avinėlio mirtį. Jis buvo pasiaukojęs žūti, kad žmones paliuosuoti iš pragaro vergijos, iš gimtosios nuodėmės nelaimių. Jonas Krikštytojas visos minios ir Sinedrijos pasiuntinių akyse buvo pažymėjęs V. Jėzaus sąryšį su aukų Avinėliu, pavadindamas Išganytoją Dievo Avinėliu ir pridėdamas, kad tas Avinėlis naikina pasaulio nuodėmes. Dabar atėjo valanda visoms toms pranašystėms išsipildyti ir Dievo Apveizda sudarė, sutaikė, kad Dievo Avinėlis mirtų tuo pačiu laiku, kuriuo būtų turėję baigti gyvybę paskutiniai teisėtai aukojami Dievui avinėliai.

Tik tą dieną, kas darėsi Bažnyčioje jau buvo neteisėta, nes vyriausiojo kunigo rūbai buvo suplėšyti ir Senojo įstatymo kunigija panaikinta. Tikroji auka tą dien įvyko Kalvarijos kalne. Už tą įvykį kunigai ėmė atsakomybę. Nuo tos valandos dar per 30 su viršum metų buvo daromos aukos Bažnyčioje, bet jos jau buvo tuščios. Įvykiui išsipildžius, pranašystės kartojimas yra tuščias darbas.

c) Nuėmimas nuo kryžiaus ir palaidojimas.

Penktadienio vakare saulei nusileidus turėjo prasidėti Velykų šventė. Nepritiko, kad pasmerktųjų lavonai tokioje didžioje ir tokioje linksmoje dienoje kybotų šale miesto pas vartus arti didžiojo vieškelio. Todėl Bažnyčios vyriausybė prašė Piloto, kad lieptų sulaužyti pasmerktiesiems blauzdas, idant jie greičiau numirtų, o paskui, kad nuimdytų jų kūnus. Pilotas pasiuntė kareivius, kurie tam tikrais prietaisais suskaldė dviejų pasmerktųjų blauzdikaulius. Priėję-gi prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nelaužė jo blauzdų, tik vienas kareivis atvėrė jam ietimi šoną, ir tuojau išėjo kraujo ir vandens. 1) Šv. Jonas apaštalas dar stovėjo ten pat ir matė tą darant. Jis tada mintijo, kad pildosi sena pranašystė, kuri kalbėjo: kaulo nesulaužysite jam. 2) Tai buvo įsakymas valgant Velykų Avinėlį, nesužeisti jo kaulų. Tas įsakymas buvo duotas dėl to, kad Velykų Avinėlis reiškė būsimą Išganytoją, kurio kaulai turėjo išlikti sveiki.

1) Jon. 19, 33. 34.

2) Iškeliavimo knyga 12, 46.

Šono perdūrimas buvo ne iš piktumo ir ne iš išdykavimo. Romoje buvo įstatymas, kad giminėms norint atsiimti mirtin pasmerktojo kūną pirma reikėjo padaryti lavone tokią žaizdą, jog nebūtų galima nei bandyti atgaivinti pasmerktąjį. Tą žaizdą tat padarė kareivis, kad neliktų abejonės apie V. Jėzaus mirtį. Evangelija nepasako, kuriame šone buvo žaizda, bet tas nei nesvarbu. Kareiviui rūpėjo perdurti širdį, ir tą jis padarė vistiek iš katro šono. Senas padavimas sako, kad tas kareivis vadinosi Longinas, bet Evangelijose jo vardas neminėtas.

V. Jėzus mirė 34 savo amžiaus metais į tris su viršum mėnesius po to, kaip buvo pabaigęs 33 metus. Mirtis įvyko 14 dieną mėnesio Nizan, tai maždaug 7 balandžio sulig mūsų kalendorium apie tris valandas po vidudienio ir apie tris valandas prieš saulėleidą.

Prieš saulei nusileidžiant pas Pilotą atėjo vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas. Jis buvo Sinedrijos narys, geras ir teisingas vyras. Jis jau pirmiau slapta pritardavo V. Jėzui, o ne Sinedrijos daugumai. Atėjęs pas Pilotą Juozapas paprašė V. Jėzaus kūno. Pilotas stebėjosi, kad taip greitai numirė, pasivadino karininką, kuris paliudijo Juozapo žodžius, ir Prokuratorius V. Jėzaus Kūną dovanojo Juozapui.

Kitas Sinedrijos narys Nikodemas, kurs buvo jau seniau nakties metu kalbėjęs su Jėzum, kaip tik Išganytojas viešai pradėjo mokyti žmones, nusipirkęs mirros ir alijo (aloes) kvepiančio mišinio apie šimtą svarų, nusinešė tą visa į Kalvarijos kalną. Juozapas nupirko ilgą kvepaluose mirkytą ir kvepiančiais tepalais įglietą drobulę, kurią nusinešė tenpat.

Juodu, Šv. Jono apaštalo ir maldingų moterų pade-dami, nuėmė V. Jėzaus lavoną nuo kryžiaus. Čia pat artimame Juozapo darže buvo naujas uoloje iškaltas grabas, kuriame dar nieko nebuvo palaidota. Skubotai ištepę V. Jėzaus kūną atsineštaisiais kvepalais ant greitųjų padėjo Jį ant drobulės ir, drobule apdengę, apvyniojo ilgu rankšluoščiu. Kadan-gi tai buvo didžiosios Velykų šventės išvakarės ir diena jau ėjo vakarop, tai mokytiniai palaidoję V. Jėzų trumpai prieš sutemas, skubotai užrito didžiulį akmenį ant grabo angos ir skubinos namo Velykų švęsti.

Prie palaidojimo buvo trys minėtieji vyrai, Marija Magdelena, Marija Kleopienė ir, be abejonės, Švenčiausioji Motina. Buvo ir daugiau moterų, kurių vardai neminėti. Vyrams nusiskubinus į miestą, jos dar sėdėjo ties grabu, bet nakčiai užeinant ir jos grįžo namo. Grįždamos susitarė šventei pasibaigus sekmadienio rytą anksti suseiti atsinešti kvepiančių žolių bei tepalų ir galutinai gerai priruošti Mokytojo Lavoną amžinam poilsiui. Tas viskas buvo «Velykų “prirengimo dienoje,” mūsiškai: Velykų išvakarėmis.

Ant rytojaus vyriausieji kunigai ir parizėjai nepaisydami šventės susirinko pas Pilotą ir sakė: Valdove, mes atsiminėm, kad tas suvedžiotojas dar gyvas tebebūdamas sakė: “Po trijų dienų aš prisikelsiu.” Liepk tat sergėti kapą iki trečiajai dienai, kad kartais neateitų jo mokytiniai, jo nepavogtų ir nesakytų liaudžiai: “Jis kėlėsi iš numirusių.” Tas paskutinis suklaidinimas bus piktesnis už pirmąjį. Pilotas jiems tarė: Jūs turite sargybą, eikite sergėkite, kaip mokate.” Ir jie nuėjo taip pat laužydami šventę ir padėję antspaudą ant akmens, apstatė kapą sargais. 1) Tie, kurie taip piktindavosi, kad V. Jėzus paprastomis subatomis gydydavo ligonius vienu žodžio ištarimu, dabar patys nesidrovėjo pirmoje Velykų dienoje ir tai subatoje darbuotis apie grabą, dėti antspaudus prie akmens, ant kurio gulėjo Jėzus ir prie akmens, kuriuomi buvo užrista grabo anga. Tą akmenį jie turėjo atrišti, kad pamatytų ar kūnas tebėra ir užristi, kad galėtų užantspauduoti. Sunku sužinoti, ar tie grabo sargai buvo ginkluotieji Sinedrijos tarnai, ar Piloto paskirtieji kareiviai. Kadan-gi buvo didelė šventė, tai sunku buvo nusiųsti sargybon žydus Bažnyčios tarnus, todėl V. Jėzaus kapą, veikiausiai, sergėjo stabmeldžiai Romos kareiviai, kuriems žydų šventė nerūpėjo. Nors galimas daiktas, kad už gerus pinigus ir žydai, tarnavusieji Bažnyčios sargyboje, apsėmė tą uždavinį atlikti.

1)  Mat. 27, 62-66.

 

6. V. Jėzaus Siela pragaruose.

Mirtis yra sielos ir kūno persiskyrimas. V. Jėzui mirus Jo Siela atsiskyrė nuo Jo kūno. Bet V. Jėzus buvo Dievas ir Jo Dievybė neatsiskyrė nei mirties metu. Ta Dievybė likosi drauge su Kūnu ir ant kryžiaus, ir paskui grabe. Dievas yra visur. Nors V. Jėzaus Siela buvo ne ten, kur buvo Jo Kūnas, tečiaus Dievybė likosi taip pat susivienijus su Siela, kaip ir su Kūnu. Šv. Nikodemas ir šventosios moters rūpinosi kvepalais apsaugoti V. Jėzaus Kūną nuo sugedimo. Taip ir pritiko, nes tas Kūnas vistiek buvo Dievo Kūnas ir nepritiko Jam pūti. Mes žinome, kur buvo V. Jėzaus Lavonas po mirties ir norime žinoti, kur buvo Jo siela.

Apaštalų Sudėjime aiškiai pasakyta: Nužengė į pragarus. Kaikurie žmonės labiau brangindami gramatikos taisykles už apreikštosios Dievo tiesos aiškinimą sako į pragarą, bet “pragaru” lietuvių kalboje vadinasi ta vieta, kur nedorėlių sielos kenčia amžinąsias bausmes. V. Jėzaus siela nenužengė tenai.

Ji nuvyko tenai, kur buvo Senojo įstatymo patrijarkų ir kitų teisingųjų žmonių sielos. V. Jėzus minėdamas Abraomo, Izaoko, Jokūbo sielas, jų padėtį prilygino pokyliui, 1) tai reiškia, kad jos kentėjimų neturėjo. Kitu atveju V. Jėzus aiškiai pažymėjo skirtumą tarp pragaro, kur kankinasi nedorėlių sielos, ir tarp Abraomo prieglobstės, kurion pateko vargšas Lozorius, atkentėjęs savo vargus ant žemės. 2) Iš tų ir keleto kitų Šv. Rašto vietų žinome, kad ir Senajame Įstatyme ne visų sielų vienokis buvo likimas. Nors jos nei viena Dievo veido neregėjo, bet nedorėlių sielos susyk patekdavo į tikrąjį pragarą, iš kurio jų nei V. Jėzus neišvedė, nei neišves, nes tikrojo pragaro kančios yra amžinos. Jis Pats tą pasakė. 3) Teisingųjų sielos į dangų įeiti negalėdavo, bet neužsipelniusios kentėjimų, kankinamos nebuvo, tik laukė, kol V. Jėzus Savo Krauju atpirks pasaulį ir įžengdamas į dangų nusives tenai teisingąsias sielas. Tų sielų buvo daug: ne vien patrijarkai, bet ir šiaip padorieji žmonės buvo tenai.

1) Mat. 8. 11.

2) Luk. 16, 22.

3) Luk. 16, 26.

Toji teisingųjų sielų vieta lotyniškai vadinasi Limbus Patrum, tai reiškia “Tėvų Buveinė.” “Limbus” yra vokiškos kilmės žodis įėjęs į vėlybąją lotynų kalbą. Apaštalų Sudėjime dar to žodžio nebėra, nes jį ėmė tikybos mokytojai vartoti vėliau.

Du didieji apaštalai šv. Petras ir šv. Povilas savo laiškuose rašo, kad V. Jėzaus Siela buvo nužengus į tą vietą, kur buvo teisingosios sielos. Šv. Petras rašo: Kristus numirė vieną kartą už mūsų nuodėmes, teisus už neteisiuosius.. kad mus atnašautų Dievui, numarintas, tiesa, kūnu, bet atgaivintas dvasia. Joje taip pat jis nuėjo ir skelbė toms kalėjime buvusioms dvasioms, kurios kitados buvo buvusios netikinčios, kuomet tikėjosi Dievo kantrybės Noės dienose, tuotarpu, kad buvo dirbama arka. 1) Tvanui užėjus daugelis žmonių išsigandę gailėjosi už nuodėmes ir prigėrę nepateko pragaran, bet pateko pas teisiuosius patrijarkus. Jų buveinę Šv. Petras pavadino kalėjimu dėl to, kad jie Dievo veido pamatyt negalėjo.

Šventasis-gi Paulius rašo: ką-gi kita reiškia tas užžengimas, jei ne tai, kad jis pirma buvo ir nužengęs į žemiausias žemės dalis? Kurs nužengė yra tas pats, kurs ir užžengė ant visų dangų, kad visa pripildytų. 2) Šventasis Paulius čia pažymi, kad V. Jėzus, prieš užžengiant į dangų, buvo nužengęs žemyn pas teisingųjų Senojo Įstatymo žmonių sielas.

Šv. Augustinas rašo: “Tai-gi kuris netikėlis galėtų sakyti, kad Jėzus nebuvęs pragruose?” 3) Kitų Bažnyčios Tėvų posakius neminėsiu. Jų gana daug yra surinkta kiekviename tikybos mokslo rankvedyje. 4) Apie tą tiesą visai negalime abejoti nevien dėl to, kad ji aiškiai išreikšta Šv. Rašte ir Apaštalų Sudėjime, bet ir dėlto, kad Ketvirtoji Laterano visotinė Santaryba tą tiesą paskelbė privalomą 1.215 metais. Santarybos žodžiai yra šie: “Kuris (t. y. V. Jėzus) dėl žmonių giminės išganymo ant kryžiaus medžio kentėjo ir numiręs, nužengė į pragarus, atsikėlė iš numirusių ir užžengė į dangų, bet nužengė siela, o atsikėlė kūnu, gi užžengė su abiem drauge.” 1)

1) 1 Petri, 3, 18-20.

2) Efez. 4, 9. 10.

3) S. Augustinus, 164 laiškas Evodijui 2, 3; Migne 33, 710.

4) Žiūr. Chr. Pesch, Praelectiones Dogmaticae t. IV. Freiburg i. Br. 1922 p. 291.

1) Denzinger-Bannwarth XI n. 429.

Teisinga buvo, kad nekrikštytos Senojo Įstatymo teisingųjų žmonių sielos, neįeis į dangų pirma V. Jėzaus. Bet mirtį pergyvenęs, Jis tapo lygus toms sieloms, kaip buvo tapęs lygus gyviesiems, kada užgimė kūdikėliu, kaip buvo tapęs lygus nelaimingiausiems, kada pakibo ant kryžiaus. Nužengimas tat į pragarus buvo įsikūnijimo pilnybės viršus. Bevykdamas iš dangaus į žmonių pasaulį žemyn, V. Jėzus pasiekė žmonijos dugną ant kryžiaus, grabe ir pragaruose.

Sunku mums pilnai pajusti, kaip nudžiugo Adomas ir Jieva, kaip linksmi tapo Abraomas ir Mozė, ir Dovydas, ir visi pranašai, kada jie savo tarpe išvydo tą, kurio buvo laukę šimtais ir tūkstančiais metų. Išvydę V. Jėzaus sielą, jie išvydo ir Jo Dievybę. Tada pragarai jau virto jiems dangum. Gyviems žmonėms Atpirkimo Evangeliją V. Jėzus buvo skelbęs per trejus metus. Anoms teisingųjų sieloms Jis Linksmąją Naujieną paskelbė vienu Savo pasirodymu. Su jais Jis išbuvo iki atsikėlimo valandos, bet Jis nesiskyrė nuo Jų. Jie jau Jį visuomet matė ir su Juo jie paskui visur visada buvo drauge. Su Juo jie ir į dangų užžengė pas Tėvą.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2663032
Design by Joomla