Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

I tomas

TAUTOS KULTŪROS IR BŪTIES PROBLEMOS

Pedagoginės ugdymo problemos

Tautinis auklėjimas,Kaunas, 1934; Pedagogikos istorija. I, Kaunas, 1939; Ugdytojas ir ugdytinis, „Logos", 1934, Nr. 2, Pedagoginio vitalizmo problema, „Židinys", 1936, Nr. 5—6; Ugdymas kaip kūrybaį „Lietuvos mokykla", 1938, Nr. 1; Tautinis auklėjimas mokykloje, „Lietuvos mokykla", 1939, Nr. 1, 4; Vilniaus krašto atitautinimo priemonės, „Židinys", 1940, Nr. 1

Tautinis auklėjimas

Tos žmonių grupės, kurias šiandien vadiname tautomis, nėra staigūs gamtos padarai. Jų atsiradimas yra lėto išsivystymo išdava. Jos nėra atsitiktinio įvykio sublokštų žmonių sambūriai, bet organiškai išsivystę vienetai, turį savotišką gyvenimą ir paviršiuje, ir savo gelmėse. Tautinės žymės, arba tautinė individualybė, ne tada atsiranda, kai žmonės susiburia draugėn, bet jie dėl to ir susiburia, kad yra lenkiami kažkokio išvidinio bendrumo. Tauta yra pirmesnė už josios suvokimą, arba už vad. tautinę sąmonę, nes pirma reikia būti, o tik paskui susiprasti. Istorinis tautos pasirodymas, arba, kaip sakoma, išėjimas istorijos vaidyklon, visados atsiremia bent į nedidelį tautos išsivystymą. Tauta tik dėl to istorijoje ir pasirodo, kad jau yra pribrendusi gyventi. Bet ligi šio svarbaus momento josios kelias yra labai ilgas.

Antra vertus, tauta niekados nėra sustingęs dalykas [...]. Kaip organizmas, [...] tauta nuolatos atsinaujina. Ir niekas turbūt taip neprieštarauja vidinei tautos logikai, kaip bandymas tautos buvimą ir kūrybą suvesti į dirbtines schemas. Kur yra gyvybė, ten yra kitimas, o kur yra kitimas, ten yra nuolatinis sprogdinimas ir griovimas to, kas sena. Šie veiksniai, kurie suveda žmones draugėn, kurie juos sujungia į organišką vienetą [...] kinta pamažu patys, keisdami ir išvidinius tautos ryšius.

***

Tauta yra padaras trijų pagrindinių veiksnių: rasės, gyvenamosios aplinkos ir istorinio likimo. Bet jų įtaka nėra vienoda jau tik dėl to, kad jie priklauso skirtingiems gyvenimo laipsniams. Rasė ir gyvenamoji aplinka yra prigimties dalykai; istorinis likimas — kultūros. Rasė ir aplinka palenkia tautą evoliucijai, istorinis likimas — kūrybai. Pirmuoju atveju tauta išsivysto ne tik be atskirų individų prisidėjimo, bet ir be jų žinios. Antruoju atveju tauta pradeda pati save ir tarsi save sukuria. [...] Žiūrėdami į tautą iš viršaus, mes ją suvokiame kaip vienetą, kaip tam tikrą žmonių grupę, išsiskyrusią iš kitų ir įgijusią ryškų savo pavidalą. Bet [...] tautą galima nagrinėti ir kaip vieningą dalyką, savo viduje kaip nepadalinamą ir nesuskaldomą. Iš karto atrodo, jog tai neįmanoma. Argi daugiau kaip pusė milijono lietuvių negyvena Amerikoje? Ar pora su viršum milijonų prancūzų nėra persikėlę į Meksiką? Taip, lietuvių ir prancūzų, bet ne lietuvių ir prancūzų tautos. Galima padalyti ir išskirstyti tautos narius, bet ne pačią tautą. Tautos vienybę palaiko vienodas istorinis likimas. Tautą galima padalyti tik padalinus istorinį palikimą. [...] Tautinė individualybė kartais dar yra vadinama tautiniu charakteriu. Pavadinimas nėra tikslus, nes tautinis charakteris paprastai primena etinę vertybę, [...] labiau tinka tautiškam asmens būdui negu tautinei individualybei, kaip tautos — individo esmei. Tauta yra visuomet bendruomenė, ne tiktai kaip visuomeninio gyvenimo apraiška, esanti tam tikroje politinėje vienybėje, bet ir organiška bendruomenė kaip individualybė, sujungta vidiniai, kuri telkia individus draugėn net ir tada, kai tauta kaip vienetas dar nepasirodo visuomeniniame gyvenime. Pirmasis tautos supratimas bus sociologinis, antrasis — ontologinis.

Tėvynė ir tėviškė

Tėvynės sąvoka, kaip ji suprantama šiandien, yra naujųjų laikų padaras. Tiek senovėje, tiek viduriniais amžiais ji turėjo kitokią prasmę: ji reiškė arba valstybę, arba tėviškę. Kitaip senovėje nė būti negalėjo, nes tuomet dar nebuvo nė tikrojo tautos supratimo. [...] Renesansas iš esmės buvo anttautinis ir todėl tėvynės supratimo išsivystymui maža ką galėjo padėti. Jo nukrypimas į senovę, jo lotynų kalbos pamėgimas dar net kliudė tautiniams elementams išsivystyti. [...]

Tikrasis tėvynės supratimas atsirado tik romantikos metu, nes ji pirmoji atidengė ontologinį žmogaus ryšį su žeme. Romantikų pažiūros į tėvynę yra išaugusios iš jų gamtos filosofijos, kurią visai teisingai galima pavadinti kraštovaizdžio (Landschaft) filosofija. Kraštovaizdis romantikams virto visumos simboliu, kuris viską apima, kur individas [...] gauna net empirinį savo buvimą. 18 a. žmogus dar buvo atskirtas nuo kraštovaizdžio. Tuo tarpu romantikoj, jis yra jojo dalis: jis santykiauja su gamta ne kaip subjektas su objektu, bet kaip dalis su visuma. Apšvieta norėjo pasaulį suprasti, romantika stengėsi jį pajausti. Begalybės ilgesys rado savo objektą gamtoje; kuri konkrečiai apsireiškia kraštovaizdžiu, slepiančiu savyje idėją.

Žmogaus ryšys su gamta, slaptingas jo dalyvavimas gamtos gyvenime nuosekliai vertė romantikus mylėti visą pasaulį ir ypač gimtąjį kampelį, tą šalį, kurioje tauta gyvena. [...] Tai buvo tiesioginis kelias į tikrąjį tėvynės supratimą. [...]

Kaip į tautą einama per šeimą, į tėvynę einama per tėviškę. Tėviškė yra tėvynės pagrindas. Ji stovi viduryje tarp namų ir tėvynės. Namai išsivysčiusiam žmogui yra per siauri, tėvynė yra dar per plati. [...]

Tėviške vadinama toji vieta, kur gyvena mūsų tėvai ir kur mes patys esame gimę arba bent augę [...] Su tėviškės žeme yra neišvengiamai surišti žmonės ir jų darbai. Vis dėlto žemė yra lyg ir pagrindas. Ji nešioja žmones, ir jos erdvėje vyksta jųjų žygiai. [...] Tėviškės žemė nėra tik dirva. Tai visa jos gamta, su laukais ir pievomis, su slėniais ir kalnais, su upėmis ir ežerais, su oru, su dangaus sklypu, net su paukščiais ir gyvuliais. Tėviškės žemė yra toji visuotinės gamtos dalelė, kur žmogus pirmą kartą susiduria su materialine tikrove. Vaikas čia pergyvena tai, ką visa žmonija pergyveno savo kūdikystėje, būtent: ontologinį savo ryšį su gamta. [...]

Ryšys su gamta nėra vienintelis žmogaus ryšys su tėviške. [...] Visa, kas tik bent kokiu būdu buvo mūsų patirta ar pergyventa, visa mumyse lieka. Niekas nežūva ir niekas nenyksta. Tai yra savotiškas amžinybės atspindis. [...]

Su tėviškės žeme mes daugiau suaugame kūdikystės ir vaikystės metais, su tėviškės istorija daugiau susijungiame jaunystėje. Bet tėviškės žemė daro įtakos ir jaunystėje, o tėviškės laikas mus formuoja jau kūdikystėje. Jų veikimas niekados neišnyksta: keičiasi tik pirmenybė. Vaikystėj daugiausia veikia žemė, jaunystėje — daugiausia istorija. Prie ontologinio vaikystės ryšio, kuris lieka visados, prisideda psichologinis ryšys, atsiradęs iš pergyventų tėviškės įvykių. [...] Prie instinktyvaus linkimo prisideda dar sąmoningas ilgesys. Tėviškė tuomet darosi sava ir mylima. [...]

Tėviškė mums yra sava ir brangi ne tik dėl to, kad mes esame suaugę su jos gamta, kad esame dalyvavę josios įvykiuose, bet dar ir dėl to, kad esame ypatingai surišti su joje buvusiais ar dar ir esančiais žmonėmis: su tėvais, su broliais ir seserimis, su giminėmis, draugais, pažįstamais. Prisirišimą prie savųjų, o per juos ir prie visų daiktų, turėjusių su jais santykių, lotynai vadino žodžiu pietas. Jis reiškia kartu ir pagarbą, ir maldingumą. Iš tikro, savų žmonių pergyvenime yra kažkoks maldingas gerbimas, kažkoks gilus ir žodžiais sunkiai išreiškiamas pietizmas. Jis nėra kilęs tik iš to, kad su savaisiais esame surišti krauju, kad iš jų esame gavę buities dalį. Bet jis nėra nei grynas psichologinis pergyvenimas. Jis yra viskas kartu. Jis apima visą žmogaus būtybę ir todėl įgyja moralinio pobūdžio. Tikrąją jo prasmę ir vertę žmogus suvokia tik suaugęs. Vaikas labiau pergyvena savuosius fiziniu būdu. Jaunuolis yra labiau su jais susirišęs dėl psichologinės įtakos. Bet tik subrendęs žmogus pajaučia etinį ryšį. Suaugusiojo ryšys su savaisiais yra pietizmas tikrąja šito žodžio prasme.

Per savuosius pietistinio pobūdžio įgyja ir tėviškė. Be ontologinio ir psichologinio ryšio, subrendęs žmogus dar jaučia moralinę jungtį, kuri jį riša su tėviške. Tėviškė yra tėvų gyvenamoji ar gyventoji vieta. Tėvai yra šitos vietos centras ir turinys. Pati tėviškė yra tik šeimos lytis, tik rėmai, kuriuos pripildo ir įprasmina žmonės. Be žmonių negali būti tėviškės. Bet ne visi žmonės kuria tėviškę. Našlaičiui prieglauda nėra tėviškė. Svetimoje šalyje be tėvų išaugusiam žmogui jo gyventoji vieta taip pat nėra tėviškė. Tėviškė iš esmės yra surišta su tėvais. Kur nėra tėvų, ten nėra nė tėviškės. Ten gali būti būstinė, prieglauda, mokykla, bet ne tėviškė. [...]

Apglobdama visą jojo [žmogaus] būtybę, atskleisdama jam gamtos paslaptis ir išvidinę josios prasmę, ji darosi pirmutinis šaltinis, iš kurio žmogus semia sau jėgos ir savo darbams lyčių. Ji įveda žmogų į platų pasaulio gyvenimą, pati pasilikdama jam visados tikra ir realia atrama. „Be šito konkretaus tėviškės vaizdo, visuomet esančio prieš akis, žmogus, kuris nėra filosofas, greit praranda supratimą tikrų santykių, rišančių jį su kitais jojo rasės žmonėmis. Jis jaučiasi pasinėręs bevardėje masėje. Jis egoistiškai izoliuojasi, darosi viso ko centru ir pačiame savyje susikuria savo pasaulį" (G. de Montenach). Išplėštas iš tėviškės, jis netenka savo buities šaknų, kurios jį maitina kūdikystės atsiminimais ir saugo nuo ištirpimo žmonių masėje. [...]

Regionaliniai tėviškės elementai yra pirmasis tautinių dalykų šaltinis. Tik iš tėviškės kyla tautos ir tėvynės supratimas bei meilė. [...] Jei nėra prisirišimo prie tėviškės, nebus jo nė prie tėvynės, į tėvynę einama tik per tėviškę. Tėviškė darosi pagrindas ne tik žmogiškajam asmeniui, bet ir Tėvynei.

***

Kaip tėviškė yra išplėstasis šeimos namas, taip tėvynė yra išplėstoji tėviškė. Žmogui bręstant, jo aplinka vis didėja, nes kartu plečiasi jo horizontai ir jo ryšys su kitais. Kūdikiui ir vaikui užtenka jojo tėvų namo. Tėvai ir artimieji giminės bei kaimynai užpildo jojo tik atbundanti bendruomenišką linkimą. Šiuo metu žmogus jaučiasi esąs dar tik sūnus ar duktė. Paaugėlis jau žengia toliau. Jis tarsi palieka namus ir eina tėviškėn. Namai jau per ankšti ir tėvų ratelis per siauras. Jis ieško naujų žmonių. Jis darosi kaimo bei miesto narys: kaimietis arba miestietis.

Bet besiskleidžianti dvasia nė čia nesustoja. Kaimas ar miestas dar nėra galutinė bendruomenė. [...] Už šitų siaurų ratelių laukia tėvynė. Modernusis žmogus ją suranda gana greitai. Mūsų amžiaus jaunuolis jau nebesitenkina gimtąja sodyba, siekia gimtosios šalies. Jis tampa tautos nariu, arba tautiečiu. Iš tėviškės jis tarsi iškeliauja į tėvynę. [...]

Taigi tėvynės sąvokoje yra trys esminiai pradai: žemė arba teritorija, tautos istorija ir pati tauta. Pilnutiniam tėvynės supratimui visi jie yra būtini. Tikra prasme tėvynė nėra tik šitas ar anas kraštas kaip žemės dalis dar laukinėje būtyje. Tėvynės žemė turi būti jau perkeistoji žemė, patyrusioj! tautos veikimo. Joje turi būti vykusi tautos istorija. [...]

Tėvynė, būdama tėviškės pratęsimas, baigiasi ten, kur baigiasi tauta. Tautos sienos yra ir tėvynės sienos. Kur tauta gyvena ir veikia, ten yra ir tėvynė. Tėvynės sienų nieku būdu negalima suplakti su valstybės sienomis. [...] Valstybė dažnai yra dirbtinis padaras, tuo tarpu tėvynė yra natūralus žmonių ir gamtos veikimo vaisius. Žinoma, kur valstybė apima maždaug visą tautą, ten ir tėvynės sienos sutampa su valstybės sienomis, bet tikruoju matu visuomet yra tauta, o ne valstybė.

Dėl tos pačios priežasties, dėl to, kad tauta kuria tėvynę, tėvynė keliauja drauge su tauta. Šiandien šitas dalykas yra sunkiai patiriamas, nes tautos dabar yra virtusios sėsliomis. Bet istorijoje yra žinomas ne vienas atsitikimas, kai tautos keisdavo savo gyvenamą vietą ir tuo pačiu keisdavo savo tėvynę. Paliktoji šalis, su kuria tauta nutraukdavo ryšius, virsdavo svetimu kraštu, nes netekdavo savo turinio ir prasmės, netekdavo to, kas jai įdiegė savotiškos dvasios ir kas ją išskyrė iš visos žemės. Ji tapdavo arba vėl laukine vieta, arba tekdavo kitai tautai, keitusiai ją kitaip ir pasidariusiai ją savo tėvyne. Tėvynė ir tauta yra suaugusios iš vidaus ir todėl viena nuo kitos neatskiriamos. Tėvynė yra ten, kur yra tauta.

Tautinis auklėjimas

Tautinė individualybė žmoguje [...] yra sykiu ir įgimta, ir įgyta. Kiek ji yra įgimta, ji reikalauja išvystoma. Kiek ji yra įgyjama, ji reikalauja perteikiama. Žmogus taip pat iš prigimties turi vienos ar kitos tautybės elementų. Bet tikru tautiniu individu jis pasidaro tik patyręs tautinio auklėjimo. Tautinis auklėjimas padeda prigimčiai išskleisti tautines užuomazgas, jas subrandinti ir sukristalizuoti pastovia lytimi. Tautiniai žmogaus prigimties pradai savaimingai stengiasi išskleisti glūdinčią juose tautinę lytį, kuri apspręstų žmogų tautine būsena. [...] Jiems pagalbon kaip tik ir ateina tautinis auklėjimas. Jis atsiremia į prigimties tautybės užuomazgas, jas pratęsia ir išvysto. Padėti tad prigimčiai išskleisti individo tautybę ligi regimos ir pastovios lygties kaip tik ir yra vykdyti išvystomąją tautinio auklėjimo funkciją. [...] Išvystomoji funkcija yra pagrindinė tautinio auklėjimo pareiga. [...]

Tautiškumas, kaip matysime vėliau, nėra sąmoningas individo padaras. Jis nežiniomis jam kyla ir nežiniomis jame veikia. Bet kaip brestąs žmogus suvokia save kaip žmogų, kaip mokslininką, kaip menininką ar kaip visuomenės veikėją, taip lygiai jis suvokia save ir kaip tautietį. Tautinė jo būsena bei veiksena, jam išsivystant, tampa sąmoninga. Sąmoningumas savo ruožtu verčia žmogų tam tikru būdu santykiuoti su tautine savo individualybe ir su visu tuo, kas yra tautiška. Šitie santykiai [...] apsireiškia kaip tautinės individualybės pripažinimas ir meilė arba kaip patriotizmas tikrąja šio žodžio prasme, kuris apima ir subjektyvines tautines ypatybes, ir žmones, kurie jas turi, ir tas objektyvines gėrybes, kurias tauta yra sukūrusi. Patriotas myli ir save, kaip tautietį, ir tautą, ir tautinę kultūrą. Patriotizmas yra antroji integralinė pilnutinės tautinės individualybės dalis. Patriotinis auklėjimas žadina [...] žmogui tautinės individualybės meilę; jis nustato tinkamus asmens santykius su tauta ir su tautine kultūra; jis paverčia jausminį prisirišimą prie savųjų kūrybos akstinų; jis galop saugo tautos bei tėvynės meilę nuo iškrypimo.

Trečiasis tautinio auklėjimo uždavinys yra nacionalinių nusiteikimų išvystymas, arba nacionalinis auklėjimas.Jis tiesioginiu būdu rengia tautą kultūrinei kūrybai, jis atskleidžia jai josios pašaukimą, sudarydamas sąlygas jį vykdyti, jis skatina tautą aktyviai dalyvauti žmonijos gyvenime ir vykdyti visuotinės reikšmės uždavinius.

Taigi visas tad tautinio auklėjimo plotas suskyla į tris pagrindines sritis: į tautišką auklėjimą, patriotinį auklėjimą ir nacionalinį auklėjimą. Tautiškas auklėjimas išvysto tautinę individualybę, kiek ji apsireiškia tautinėmis ypatybėmis; patriotinis auklėjimas nustato tinkamus santykius su tautine individualybe ir su visu tuo, kas iš josios kyla, nacionalinis auklėjimas pakelia tautą į aukštesnį laipsnį ir laimi jai nepakeičiamą vietą žmonijos kultūroje. Sutartinis visų šitų uždavinių vykdymas išvysto žmoguje pilnutinę tautinę individualybę ir parengia jį pilnutiniam tautos gyvenimui. [Svarbiausi veiksniai čia yra šeima, mokykla, valstybė ir bažnyčia.]

Šeima palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą; ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, tautos pažiūras į gyvenimą, religinius tautos nusiteikimus. [...] Joje glūdi visų tautinio gyvenimo sričių užuomazgos. Šeimos gyvenimas yra suglaustas tautos gyvenimas, o tautos gyvenimas yra išplėstas šeimos gyvenimas. [...]

Šeimoje vaikas įgyja jausminį patriotizmo pagrindą. Šeimos gyvenimas įjungia jį į tėviškės gyvenimo srovę ir susieja su josios likimu. Čia jis mokosi gerbti tėviškės gyvenimo kūrėjus ir juos mylėti. Šeimos meilė virsta tėviškės meile, o tėviškės meilė vėliau išsivysto į tėvynės bei tautos meilę. Patriotizmas iš esmės yra ne kas kita, kaip išplėstoji tėviškės meilė. Jis todėl visados remiasi tuo, ką žmogui yra sukūrusi jo šeima. Kam ji neparengia prigimto tėvynės meilei pagrindo, tas vėliau gali tapti patriotu, bet jis bus „šaltas patriotas". Be ryšių su tėviške, be tėviškės meilės patriotizmas yra tik gero linkėjimas (benevolentia), bet ne meilė (caritas) tikrąja prasme [...]. Toksai patriotizmas gali būti kūrybinis. Bet jam visados stinga tos įgimtos šilimos, kuria minta iš tėviškės kilusi ir į tėviškę atsirėmusi tėvynės meilė. Tikras patriotas yra tik tas, kurio meilė tėvynei yra ir sąmoninga, ir kartu suaugusi su jo jausmų gyvenimu. [...]

Šeima tautinį auklėjimą pradeda, bet ji neįstengia jo išvystyti tiek, kiek reikalauja painus mūsų laikų gyvenimas. Jai pagalbon ateina mokykla. Tarp šeimos ir mokyklos tautiniame auklėjime yra organiškas ryšys ir nuoseklus perėjimas. Kuo šeima yra geriau individą parengu-

si, kuo sveikesnių ir ryškesnių tautinių ypatybių ji yra jam įdiegusi, tuo mokyklos darbas darosi lengvesnis ir vaisingesnis. Atvirkščiai, kuo tautinis auklėjimas šeimoje yra menkesnis, tuo mokyklai jis darosi sunkesnis ir kartu reikalingesnis. Žmogus turi būti išauklėtas tautiniu atžvilgiu, nes kitaip jis nebus pilnutinis žmogus. [...]

Tautinis auklėjimas yra pilnutinis tautinės individualybės išvystymas. Čia tobulinama ne viena kuri žmogaus ypatybė, ne vienas kuris jo sugebėjimas, bet visas žmogus kaip tautietis. [...] Tautinė žmogaus individualybė, kuri yra tikrasis tautinio auklėjimo objektas, apima visą individą. Ji [...] yra išvystoma ne vienu kuriuo objektu, bet visa dėstomųjų dalykų sistema. Tautinis auklėjimas, kaip tautinės žmogaus būsenos išvystymas, iš esmės yra mokomasis ir auklėjamasis principas. [...] Jis neturi specialaus objekto. Bet kaip tik dėl to jis reikalauja, kad visi objektai sutartiniu būdu išvystytų ir tobulintų tautinę individualybę. Tautinis auklėjimas turi būti vykdomas visoje lavinimo sistemoje. [...]

Kiekviena tauta yra galinga kūrybos versmė, kurioje telkiasi ir bręsta dideli energijos ištekliai. Bet šitoji energija yra tik potencialinė. Todėl valstybė, tautinės politikos padedama, turi potencialinę tautos energiją paversti aktualinę. Ji turi veikdyti tautą ir sukeltą kūrybinį užsidegimą pakreipti tautinio idealo linkme. Šiam reikalui geriausiai tarnauja svarbios ir didelės tautinio ir valstybinio gyvenimo reformos. Kiekviena reforma užbaigia vieną gyvenimo tarpsnį ir pradeda kitą. [...]

Be pozityvinės pareigos, tautinė politika turi ir negatyvinę pareigą: tvarkyti svetimų gaivalų veržimusi į tautos gyvenimų. Tauta negali apsitverti kinų siena ir neįsileisti nieko, kas yra svetima. Tautinė kultūra turi būti apvaisinta svetimais pradais. Bet antra vertus, tauta neturi atverti savo vartų per plačiai. Tautos gyvenime yra tarpsnių, kada negalima išsiversti be svetimųjų pagalbos. Bet šitoji pagalba visados turi būti pagalba, o ne viešpatavimas. Kai tautoje yra per didelis procentas svetimų kultūrininkų, kurie atsigabena svetimą kalbą ir svetimus papročius, kai svetimos kultūrinės gėrybės yra per daug mėgiamos, tautinę kultūrą visados tyko pavojus sulėkštėti. Savi kultūrininkai ir savos kultūrinės gėrybės tuomet paprastai neranda pritarimo ir susidomėjimo, be kurio jos negali ne tik tobulėti, bet net ir atsirasti. Ne viena tauta ilgą laikų nesukuria aukštos tautinės kultūros tik todėl, kad joje yra per didelė svetimųjų pradų persvara ir per mažas susirūpinimas savaisiais. Tokios tautinio gyvenimo sritys, kaip švietimas, menas, politika, pačia savo esme yra surištos su tautine individualybe ir todėl svetimiesiems neprieinamos. Jeigu tad jos patenka į svetimų kultūrininkų įtaką, galima visados laukti, kad tautinė kultūra dar ilgai bus suskurdusi. Mūsų santykiai su lenkais ir su rusais, latvių patekimas vokiečių įtakon yra ryškūs svetimųjų darbo pavyzdžiai.

Taigi skatinti kūrybines tautos galias, potencialinę jų energiją paverčiant aktualinę, drausminti svetimų gaivalų įtaką yra pagrindinės tautinės politikos pareigos ir sykiu pagrindiniai valstybės uždaviniai tautiniame auklėjime. [...]

Tautiškumą Bažnyčia auklėja visu tuo, ką ji religijos srityje sukuria savotiška pagal tautos būdą, pagal jos papročius, polinkius ir pomėgius. Tautiniai religijos elementai kyla iš tautinės individualybės, o perteikiami naujosioms kartoms, jie savo ruožtu jas tautiškai auklėja. [...]

Patriotizmas nėra tik tėvynės pagarba ir tarnavimas jai, bet ir tėvynės bei tautos meilė. Vėliau matysime, kad patriotizmas kaip meilė prasideda jausmuose, apsireiškia kūrybiniais užmojais ir galop yra sujungiamas su antgamte. Paskutiniame patriotinio žmogaus išsivystymo tarpsnyje Bažnyčia kaip tik ir turi nepakeičiamą reikšmę. [...] Ji pakelia patriotinį nusistatymą ligi dorybės laipsnio, prisotina jo žmogaus gyvenimą ir tuo būdu jį pašvenčia. Nuo paprasto patriotinių pareigų atlikimo Bažnyčia veda žmogų ligi herojiškos tėvynės meilės, kuri tampa šventumo pradu.

***

Tauta savo narius ne tik gimdo, bet kartu sudaro ir būtinas sąlygas jiems būti ir veikti. Žmogus, kaip ontologinė būtybė, gali būti, be abejo, ir be tautos. Bet žmogus pilnutine prasme, konkretus ir kūrybinis žmogus gali egzistuoti tik tautoje. Tauta yra pirmykštis šaltinis, iš kurio žmogus semia savo darbams gyvybės ir lyčių. [...] patys didieji žmonijos genijai buvo sykiu ir patys tobulieji savo tautos reiškėjai. [...]

Individas ne tik gauna iš tautos gyvybinių jėgų, bet ir joje išsivysto. Tauta parengia sąlygas pilnutiniam jo subrendimui. [...] Individo išsivystymo tobulumas kaip tik ir priklauso nuo to, kiek jis įauga į šitas sąlygas. Juo žmogus yra glaudžiau susijęs su sava tauta, juo arčiau yra priėjęs prie pačių josios versmių, tuo daugiau jis patiria gyvybinės josios jėgos, tuo labiau tauta apvaisina jojo dvasią ir tuo tobuliau skleidžiasi jis ir jojo darbai. Žmogaus išsivystymas yra ne kas kita, kaip nuolatinis priėmimas į save gyvybinių pradų ir jų išskleidimas konkrečiais pavidalais. Tarp šių pradų tautinės jėgos užima labai svarbią vietą. Tik jų gaivinamas žmogus gali išsivystyti ligi pilnutinio žmogiškumo. [...]

Tautos skleidimasis ir apsireiškimas individe eina dviem kryptimis: vertikaline — gilyn ir horizontaline — platyn. Vertikalinė kryptis reiškia tautos tobulėjimą, horizontalinė — tautos gausėjimą. Tautos tobulėjimas yra tautinės individualybės išsivystymas. Tautos gausėjimas yra šitos individualybės įsikūnijimas individuose, arba tautinių individų gimimas. Ir vienu, ir kitu atveju tauta apsireiškia tik individe: individe tautinė individualybė tobulėja, nes tik individas bei jo žygiai yra josios palaikytojai, ir individe ji įsikūnija. [...]

Tauta skleidžiasi individe ne tik prigimties, bet kartu ir kultūros veikimu. Paveldėjimas perteikia žmogui tai, kas tautai yra sukurta prigimties, pasisavinimas objektyvinių gėrybių apsprendžia žmogų tuo, ką tauta yra įgijusi iš kultūros. Tauta įeina į individą ir jį apsprendžia tik pagelbima gamtinių ir kultūrinių veiksnių.

Tautiškas auklėjimas savo esmėje yra asmens žmogiškumo ap-sprendimas tautine dvasia, perteikiant jam atitinkamas tautinės kultūros gėrybes. Žmogiškasis auklėjimas negali būti be tautiško auklėjimo ir tautiškas auklėjimas — be žmogiškojo. Kaip žmogiškumas negali apsireikšti be tautiškumo, taip ir žmogiškumo auklėjimas negali apsieiti be tautiškumo auklėjimo. Kas norėtų auklėti tik žmogiškumą, palikdamas šalia tautiškumą, tas auklėtų tik turinį, neapspręsdamas jo konkrečia lytimi. Tokios pastangos būtų visiškai nevaisingos. Antra vertus, kas auklėtų tik tautiškumą, nekreipdamas dėmesio į žmogiškumą, auklėtų tik lytį be turinio. [...] Žmogiškumas gali vaisingai veikti tik apipavidalintas tautiškomis lytimis, vadinasi, tautiškai išauklėtas. Tautiškas tad auklėjimas yra atrama visokiam kitokiam auklėjimui. Suteikdamas individui konkrečių lyčių, jis atidaro kelią į jo asmenybės subrendimą.

Etninio tautos tipo tobulinimas

Etninį savo tipą tauta gali išlaikyti tik tada, kai ji visa gyvena toje pačioje vietoje. Išsisklaidymas įvairiuose kraštuose palenkia atsiskyrusias grupes kitokiems gyvenamosios vietos veiksniams ir tuo būdu kuria kitokį fizinį tipą. Naujos aplinkos įtaka iškeliavusius žmones atitolina nuo visos tautos, ardo jų gamtinį ryšį, ir todėl po kiek laiko etninėmis savo ypatybėmis jie ima skirtis nuo gyvenančiųjų tėvynėje. Sugriuvus gamtiniam vienodumui daug sunkiau yra palaikyti ir kultūrinį vieningumą. [...] Dėl to iškeliavusioji tautos dalis visada yra tykojama nutautėjimo pavojaus.

Emigracija todėl beveik visuomet tautai yra kenksminga. Ji ne tik sudaro pavojų iškeliavusiems žmonėms nutautėti, bet skaldo tautos jėgas ir mažina kultūrinį josios našumą. Aukšta tautinė kultūra reikalauja aukštos žmogiškos aplinkos. Tuo tarpu emigracija visados padaro spragų. Juo emigracija didėja, tuo labiau auga šitos spragos ir tuo labiau menkėja tautinė kultūra. Iškeliavusioji dalis neatsveria šito kultūrinio sunykimo, nes žmonės, išplėšti iš gimtosios žemės ir patekę į naują aplinką, beveik niekados nesukuria aukštos tautinės kultūros. Emigrantai, tegul jie kartais būtų ir turtingi, tautinės kultūros atžvilgiu beveik visados atsilieka. Naujųjų laikų istorija patvirtina šitą mintį. [...] Emigrantai tik tada pradeda kurti reikšmingą kultūrą, kai visiškai suauga su nauju kraštu, kai įsigyvena i naujas sąlygas, žodžiu, kai tampa nauja tauta. Taip yra su anglosaksais Amerikoje ir su ispanais Argentinoje. Bet šitas faktas tik dar ryškiau parodo, jog emigracija yra pavojinga tautos vieningumui.

Dėl šių priežasčių emigracija niekados nėra skatintina. Ji gali būti tik pakenčiama kaip gyvenimo būtinybė. Jei kraštas yra per mažas, o gyventojų prieauglis didelis, aišku, dalis jų yra priversti iškeliauti svetur. Bet niekados emigracija negali būti masinė ir palaida. Masinė emigracija padaro per didelę žaizdą tautos kūne. Palaida emigracija išblaško žmones svetimuose kraštuose ir neišvengiamai juos tautai pražudo. [...]

Etninio tautos tipo gerinimas todėl turi eiti dviem kryptimis: tobulinti rasinį sveikatingumą ir skatinti rasinį vaisingumą.

Tautos sveikatą ugdyti turi visi tautinio auklėjimo veiksniai. Svarbiausios reikšmės čia, be abejo, turi šeima. [...] Motinos įtaka etniniam tipui susiformuoti yra nusverianti, [...] motina yra tikroji fizinio tautiškumo ugdytoja ir saugotoja. Sveiki kūdikiai gali gimti tik iš sveikų tėvų. Todėl šeimų sveikatingumo tobulinimas yra pagrindinė priemonė gerinti etninį tipą. Šeimos sveikata yra tautos sveikata. [...]

Mokyklos vaidmuo šiuo atžvilgiu taip pat yra gana reikšmingas. Šiam reikalui labiausiai tinka higienos pamokos. Jos supažindina mokinius su sveikatos reikalavimais ir įdiegia jiems atsakingumo jausmą už fizinę visos tautos gerovę. Higienos pamokos todėl negali būti tik mokymas. Žinių įsigijimas čia nedaug ką padeda. Mokiniai turi būti doriškai nuteikti gerbti kūną, jį saugoti, globoti ir juo rūpintis. Auklėjamasis higienos pamokų pobūdis turi būti ypač ryškus. [...]

Rasinio vaisingumo skatinimas paliečia vedybų ir šeimos problemą. Juo tautoje yra didesnis vedusiųjų skaičius ir juo šeimos yra gausingesnės, tuo labiau tautai yra laiduojamas josios kultūros augimas ir brendimas. [...] Žmonių, kurie neveda ir neteka dėl medžiaginių sumetimų, tautoje neturėtų būti. Jie yra tikri tautos kūno parazitai, kurie paprastai ištvirkusiu savo gyvenimu jį graužia ir silpnina. Jaunimas jau iš pat mažens turėtų būti atgrasytas nuo tokio savanaudiško nusiteikimo. Šiam reikalui labai daug gali padėti mokykla ir jaunimo organizacijos. [...]

Vėlyvos vedybos yra nepageidaujamos daugeliu atžvilgių. Visų pirma jos netenka to jauno idealizmo ir džiaugsmingumo, kuris esti vedus jaunam amžiuje. Kūdikių išauginimas, ypač didesnio skaičiaus yra žymiai sunkesnis. Todėl reikia skatinti jaunimą vesti jauname amžiuje (25—30 m.) ir kartu pagelbėti jaunoms šeimoms materialiniu atžvilgiu.

Tautiškos mąstysenos lavinimas

Pirmoji žmogaus išmokta kalba paprastai esti jo tautos kalba. Todėl ji pirmiausia ir apsprendžia individualinį mąstymą. [...] Tautinėje kalboje [...] yra susikristalizavusi tautos mąstysena. Gimtoji kalba yra tautinės mąstysenos apraiška. Todėl individas, išmokdamas savo tautos kalbą, apsprendžia savo mąstymą, įgydamas tuo būdu tam tikrą mąstyseną, kuri yra ne kas kita, kaip jo tautos mąstysena. Žmogiškasis jo mąstymas dabar įgyja tam tikrą savo veikimo būdą ir kryptį, vienodą su visų tautos narių mąstysena. Mąstymo galia darosi nuteikta veikti taip, kaip reikalauja psichinė tautos individualybė. [...] Per kalbą tauta skleidžiasi individe intelektualiniu atžvilgiu. [...]

Dėl šios priežasties yra nepaprastai svarbu išmokti gimtųjų kalbų kuo anksčiausiai ir kuo tobuliausiai.Kas mažas būdamas buvo mokomas svetimos kalbos, vadinasi, kieno mąstymas visų pirma buvo apspręstas svetima lytimi, tam vėliau yra labai sunku išmokti savą kalbą ir susigyventi su savo tautos mąstysena. Antra vertus, kas jaunystėje gimtosios kalbos neišmoko tobulai, vadinasi, tas niekados nemąstys tikrai tautiškai ir visados bus atviras svetimoms įtakoms. [...]

Tautiška mąstymo lytis visų pirma apsireiškia tam tikru pasaulio pažinimo būdu, tam tikromis pažiūromis, arba savotišku pasaulėvaizdžiu. [...] Kiekviename žodyje, kaip matėme, yra įkūnytas daikto vaizdas, kaip jį suvokė intuityvinis žmogaus pažinimas. Dėl to išmokti gimtosios kalbos reiškia savaimingai pasisavinti tautinį pasaulėvaizdį. [...] Tai, kas atskiram žmogui būtų sunku ir net tiesiog neįmanoma įsigyti savomis pastangomis, gimtosios kalbos mokymosi pagalba ateina savaime. Žmonės nekuria sau pasaulėvaizdžių kiekvienas atskirai, bet kalbos dėka pasisavina vieną ir tą patį. [...] Kalba darosi tautos dvasios reiškėją ir kartu palaikytoja, o šitos kalbos mokymas tampa tautos dvasios skleidimusi individuose. [...]

Kalba yra organiškai suaugusi su visa tauta.Todėl tautos kultūros kitimas ir išsivystymas neišvengiamai palieka kalboje savo bruožų. Kalba darosi tam tikra prasme tautos istorijos veidrodis, kuriame akylus žvilgis gali pastebėti tautos gyvenimo eigą ir jo išsivystymo laipsnius. [...] Taigi įsisavindamas gimtąją kalbą, žmogus kartu įsisavina ir tautos kultūrą, kiek ji kalboje yra susikristalizavusi. Per kalbą individui byloja jo tautos istorija, josios žygiai ir josios gyvenimo siekimai. [...] Išmokdamas gimtosios kalbos, žmogus įsijungia į tą gyvenimo srovę, kuri iš tolimos praeities per jį eina į nežinomą ateitį. Kalba jį suriša su tautos bendruomene, padaro jį tikru josios nariu, dalyvaujančiu josios mąstyme ir veikime. [...] Tik įsijungęs į kalbos bendruomenę jis gali pasisavinti savo tautos laimėjimus ir tuo būdu pats apreikšti savo kūrybą. Gimtosios kalbos išmokimu žmogus esti sutapdomas su nenutrūkstamu tautinės kultūros išsivystymu.

Todėl gimtosios kalbos mokymas turi tris pagrindinius uždavinius: 1) apspręsti individo mąstymą tautiška lytimi, 2) perteikti jam tautinį pasaulėvaizdį ir 3) įjungti jį į tautinės kultūros eigą. [...] Gimtosios kalbos mokymas galiausia virsta kūrybiniu žmogaus veikdymu intelektualinėje srityje. [...]

Tautinis auklėjimas iš gimtosios kalbos mokymo pirmiausia reikalauja nustatyti tinkamus mokinio santykius su pačia kalba.Santykiai su sava kalba, kaip ir su kiekviena tautine gėrybe, pasireiškia pagarba, meile ir rūpinimusi. Todėl ir gimtosios kalbos mokymas tautiniu atžvilgiu turi pažadinti mokiniui gimtosios kalbos pagarbą, meilę ir rūpinimąsi josios išlaikymu ir tobulinimu. Mokinys turi pajausti, kad kalba tam tikra prasme yra lyg ir kokia šventenybė, kurios negalima niekinti netikslia tarsena, netaisyklingais posakiais ar šiurkščiu stiliumi, kad ji yra vienintelė sava kalba, vadinasi, vienintelė kalba, organiškai suaugusi su mūsų siela ir tarsi tapusi josios dalimi; kad rūpinimasis josios išlaikymu ir ištobulinimu yra pagrindinis kiekvieno patriotiškai nusiteikusio žmogaus uždavinys.

Bet pagarba, meilė gimtajai kalbai ir rūpinimasis ja neturi virsti svetimų kalbų nepaisymu ir niekinimu. Šovinistiškas nusiteikimas čia taip pat netinka kaip ir visoje tautinėje srityje. Gimtosios kalbos mokymas yra pašauktas tinkamai nuteikti mokinius ir svetimų kalbų atžvilgiu. Jiems reikia išaiškinti, kad kalbų įvairumas yra žmogaus dvasios visuotinumo ir įvairumo apraiška [...]; kad svetimų kalbų mokymasis, išmokus savą kalbą, yra įsigyvenimas į kitokį suvokimą ir tuo būdu turtinimas savo dvasios. Tinkamas svetimų kalbų gerbimas ir objektyvus jų vertinimas savaime kyla iš pagarbos ir meilės gimtajai kalbai. [...]

Šitie reikalavimai apsprendžia ir gimtosios kalbos mokytojų paruošimą. Pedagoginių institutų ar mokytojų seminarijų programos turėtų būti taip sutvarkytos, kad mokytojai būtų paruošti visiems gimtosios kalbos mokymo uždaviniams vykdyti. [...] Vienos filologijos čia niekados neužtenka. Be bendrųjų kiekvienam pedagogui būtinų dalykų, gimtosios kalbos mokytojų paruošime turėtų rasti vietos dar tokie specialūs objektai kaip vaiko psichologija, kalbos filosofija, kultūros filosofija, dorinė pedagogika, tautinis auklėjimas ir fonetika.

Estetinis lavinimas

Tiek intelektualinės, tiek estetinės vos užgimusio žmogaus galios nėra apspręstos jokia lytimi. Meniškasis jos suvokimas ir linkimas kurti dar nėra susikristalizavęs konkrečia forma ir dar neturi pastovios krypties. Tik vėliau, tik įaugęs į estetinę tautos gyvenimo sritį, žmogus pasisavina estetinį suvokimo būdą, linkimą į tam tikrą stilių ir į tam tikrą meno rūšį. Kūrybinis žmogiškumas savo išraiškų gauna tik iš tautos. Todėl estetinis tautos lavinimas kaip tik ir rūpinasi įvesti beaugantį žmogų į estetinį tautos gyvenimą, sutapdyti jį su estetiniu tautos savotiškumu, apspręsti meniškus jo polinkius tautiška lytimi ir suteikti jiems tautišką reiškimosi būdą.

Pagrindinė šiam reikalui priemonė yra tautiškas menas. Kaip žmogus pradeda tautiškai mąstyti tik išmokęs gimtosios kalbos, taip lygiai meniškiems savo polinkiams ir gabumams jis laimi tautišką lytį tik susigyvenęs su savo tautos menu. Tautos menas, kaip matėme, yra estetinio josios savotiškumo apraiška, [...] šito savotiškumo konkretizacija regimu pavidalu. Pasisavindamas šitą lytį, žmogus kartu pasisavina estetinį tautos nusiteikimą ir juo apsprendžia meniškus savo polinkius. Tautiško meno perteikimas ir pasisavinimas kuria žmogaus estetinį tautiškumų. Todėl estetinis tautos lavinimas savo esme yra ne kas kita, kaip estetinio žmogaus nusiteikimo apsprendimas tautiška lytimi, perteikiant jam tautiško meno gėrybes. [...]

Meno tautiškumo esmė glūdi ne tautiniuose siužetuose, kurie, kaip įvykiai ar idėjos, gali būti ir tarptautiniai, bet toje savotiškoje vidinėje meno apraiškoje, tame savotiškame meno formos su turiniu santykyje, kuris kyla iš tautos pasaulėvaizdžio iš jos santykiavimo su pasauliu. Giliausios meno šaknys glūdi žmogiškume. Šiuo atžvilgiu jis nėra, kaip kalba, suprantamas tik vienai tautai. Bet jo apraiškos visados minta tautiškumu, todėl yra nepakartojamos ir nepasekamos. Žmogiškieji meno elementai jį padaro prasmingą, tautiškieji — originalų ir vertingą. Žmogiškumas meną pradeda, tautiškumas jį išvysto ir veda.

Estetinis tautos lavinimas prasideda jau šeimoje, čia, kaip ir kalbos mokyme, motina yra pirmoji lavintoja. Dainomis, pasakomis, žaidimais jį perteikia vaikui estetinį tautos savotiškumą, įveda jį į estetinį tautos gyvenimą ir žadina jame tautos meno meilę. Šiuo tad atžvilgiu šeimai yra būtina sudaryti savo namuose tokią estetinę aplinką, iš kurios kalbėtų tautos dvasia. Namai, kurie nutautina estetinį gyvenimą, nusideda savo tautai ir savo kūdikiams, nes meniškus jų polinkius apsprendžia svetimomis lytimis ir tuo būdu juos užstelbia. Mokykloje literatūros, paišybos ir muzikos pamokos pirmiausia yra pašauktos įvesti jaunąją kartą į tautos meno gyvenimą, užgrįsti atsivėrusį plyšį tarp tautos ir meno ir patriotiškai mokinius nuteikti estetinių tautos gėrybių atžvilgiu. — Valstybė rūpinasi viešu tautinio meno globojimu ir rėmimu. [...] Sutartinis visų tautinio auklėjimo veiksnių susirūpinimas gali išgelbėti tautą nuo nutautėjimo estetiniu atžvilgiu, o meną nuo pražūties, nes, atitrūkęs nuo tautos, jis tuo pačiu atitrūksta ir nuo savo gyvybės šaltinio. Estetinis tautos lavinimas todėl ir yra būtinas ne tik tautai, bet ir pačiam menui.

***

Nauji individai estetinį pažadinimą pirmiausia patiria iš krašto gamtos. Prieš susidurdamas su meno kūriniais ir sugebėdamas juos suprasti, vaikas esti veikiamas gamtos grožio, sukuriančio jo sieloje tam tikrą estetinį nusiteikimą [...]. Gamta yra pirmutinė grožio mokytoja ir kartu pirmutinė estetinio tautos savotiškumo perteikėja. Per gamtą žmogus visų pirma suauga su estetiniu savos tautos nusiteikimu. Iš gamtos

auklėtinis pasisavina estetinį tautos savitumą, arba tą nepakartojamą grožio pergyvenimą, kuris yra būtinas kiekvienam tikrai tautiškam menui. Be meniškų priemonių estetinio tautiškumo auklėjimas būtų neužbaigtas. Be gamtos jam stokotų natūralaus pagrindo. Jaunoji karta, nesusigyvenusi su savos šalies gamta, nejaugusi į intymius tautos santykius su gamtiniu pasauliu, negali tinkamai sutapti nė su tautos menu, nes jis lieka jai pusiau svetimas. Dailiųjų lyčių pasisavinimas tuomet neranda sieloje natūralios atramos, ir estetinių galių apsisprendimas tautiška lytimi tokiu atveju esti netobulas. Tik susigyvenimas su šalies gamta padeda tvirtus pamatus estetiniam tautos lavinimui.

Progų šiam susigyvenimui gali duoti geografijos arba gamtamokslio pamokos, ekskursijos, pasivaikščiojimai ir t.t. Puiki, tiesiog nepakeičiama šiam reikalui priemonė yra skautų stovyklos. Jaunimas, gyvendamas keletą savaičių atviroje gamtoje, joje melsdamasis, žaisdamas ir ilsėdamasis, savaime patiria gamtinio grožio įtaką, kuri neišnyksta visą gyvenimą. Kas praėjusių laikų jaunimui buvo naktigonės ir medžioklės, tas dabarčiai yra skautų stovyklos. Ad. Mickevičiaus gyvenimas rodo, kiek gamtos pergyvenimas vaikystės metu turi reikšmės estetiniam žmogaus išsivystymui. Gražiausios jo baladės yra gimusios iš ežerų, miškų ir naktinių laužų atsiminimo.

[...] dirbtinė aplinka estetiniam tautos lavinimui taip pat turi nemažai reikšmės, nes ji visados daugiau ar mažiau esti kuriama pagal estetinius principus. [...] Ji mus apsupa nuo pat mažumės, ji mums daro įtakos savo lytimis, kuriomis apsireiškia estetinis tautos pobūdis. Iš namų stiliaus, iš miestelių ir kaimų santvarkos, iš kelių pravedimo kalba tautinis gražumo, simetrijos ir harmonijos suvokimas. Gimtasis miestas arba kaimas po gamtos yra pirmasis estetinio tautiškumo perteikėjas. Dirbtinė aplinka yra gamtinės aplinkos pratęsimas ir papildymas. Todėl ji pagilina ir patobulina tai, ką vaikui sukuria šalies gamta.

Dirbtinė aplinka gali auklėti estetinį tautiškumą tik tada, kai ji tinkamai santykiuoja su gamtine aplinka, kai ji esti sukurta pagal tautiško stiliaus principus ir turi meniškos vertės. Kur kultūriniai tautos darbai nėra gamtos pratęsimas, ten gamtos įtaka nesiderina su meno įtaka, ir estetinis naujų kartų auklėjimas darosi lyg dvilypis. Tai galima pastebėti ypač mūsų laikais, kai „dėžių stilius" architektūroje pradėjo visiškai nepaisyti natūralaus fono. Tokį pat dvilypumą žadina ir svetimas stilius. Gamtinė aplinka ir tautinis stilius visados yra išvidiniame santykyje. Kurdama stilių, tauta įveda į gamtą tautiškai apspręstą žmogiškąjį principą ir kartu jį patį palenkia gamtos įtakai. Tautos stilius yra žmogaus ir gamtos sąveikos padaras. Dėl to svetimo stiliaus aplinka neturi to natūralaus pagrindo, kurį turi tautiškas stilius. Estetinė josios įtaka eina kita kryptimi negu gamtos veikimas, ir estetinio auklėjimo dvilypumas darosi neišvengiamas. Meniška dirbtinės aplinkos vertė yra savaime suprantamas dalykas. Estetinį nusiteikimą galima auklėti tik tuo, kas yra gražu. [...]

Aplinkos estetinimas ne tik lavina tautą menišku atžvilgiu, bet ir artina meną prie tautos. Menas tuomet išeina iš muziejų ir galerijų į gyvą gyvenimą ir tampa visos tautos, o ne tik išrinktųjų, turtu. Aplinkos estetinimas yra grįžimas į tautos ir meno sąveikos laikus. [...]

Paišybos pamokų tikslas — išugdyti ne menininką, o meniškai išlavintą žmogų. Jos rengia ne tapytojus profesionalus, bet moko jaunimą meno veikalus suprasti ir jais gėrėtis. Šiuo tad atžvilgiu tautiškai estetiškas paišybos pamokų pobūdis joms yra būtinas. Estetinis lavinimas paišybos pamokomis neišvengiamai eina per šalies gamtą ir per tautos tapytojų bei skulptorių kūrinius. Gamtos piešimas, lydimas tinkamų mokytojų paaiškinimų, yra gera priemonė įsijausti į savą aplinką ir suprasti josios grožį. Menininkų kūrinių kopijavimas duoda progos pasisavinti tautinį išraiškos ir apipavidalinimo būdą. [...] Piešdamas žmogus turi pajusti daiktą, suvokti jame idėją ir ją atgaminti rankos pagalba. Pirmasis momentas reikalauja lavinti akį, antrasis — lavinti menišką suvokimą ir trečiasis — lavinti ranką. [...] Tik nagrinėdamas tautinį meną, mokinys gali pasisavinti estetinį tautos savotiškumą ir estetinius savo sugebėjimus apspręsti tautiška lytimi. [...]

Tautinė literatūra yra dvigubas tautos kūrinys: tauta sukuria žodžius ir tauta sujungia šituos žodžius tam tikra idėja. Kitose meno rūšyse tautiška yra tik forma. Medžiaginė josios atrama, kaip marmuras, dažai, garsai, nėra tautos padaras. Tuo tarpu literatūroje yra tautiška ir forma, ir medžiaga (žodžiai). Todėl kūrybiniai tautos sugebėjimai daug ryškiau spindi literatūroje negu kitose meno srityse. [...] Dėl šios priežasties tautinė literatūra (liaudies ir individualinė kūryba) yra sėkminga priemonė auklėti estetiniam tautiškumui. Pasisavindamas dailiuosius tautos kūrinius, tiesiog jais gyvendamas ir grožėdamasis, žmogus įauga į savos tautos jautimo ir pasisakymo būdą. Tauta čia prabyla į jį ne per akmenis ir marmurą, kaip architektūra bei skulptūra, ne per spalvas, kaip tapyba, bet per suprantamus žodžius. Mokydamasis kalbos, žmogus mokosi tautiškai mąstyti, mokydamasis literatūros, jis mokosi tautiškai jausti ir pasisakyti.

Ypatingos reikšmės čia turi tautinės pasakos ir legendos, tautiniai padavimai ir mitai. Jie yra kilę pirmykščiame tautos tarpsnyje, pasakytume, josios vaikystėje, kada tauta ne tiek mąstė, kiek veizdėjo, kada daiktas, jausmas ir žodis buvo organiškai suaugę vienas su antru. [...] Pasakos ir padavimai perkelia vaiką į kitą pasaulį; mitinės ir legendinės būtybės atgyja jo fantazijoje, ir jis gyvena tai, ką tauta yra gyvenusi prieš keliolika amžių. [...] Vaikas tuo būdu savaimingai įsigyvena į tautos suvokimo būdą ir esti įvedamas į tautos nueitą kelią. [...]

Šiuo atžvilgiu tautinės dainos ir tautinė muzika pagilina ir atbaigia tautinės literatūros įtaką. Tautinė literatūra, kaip prasmingų žodžių menas, kalba daugiau už žmogaus protą. Tautinė muzika, kaip grynų garsų menas, prabyla į pačias žmogaus prigimties gelmes. Tautinėje literatūroje apsireiškia daugiau intelektualinis tautos estetiškumas ir sąmoninga tautos kūryba. Tautinėje muzikoje išeina aikštėn iracionalinė tautinio estetiškumo pusė. [...] Muzika įkūnija idėją tiesioginiu būdu, nereikalaudama vaizdų bei palyginimų pagalbos kaip tapyba ar poezija. Todėl ir muzikos įtaka yra daug gilesnė, ir labiau tiesioginė negu kitų menų, nors daug sunkiau užčiumpama ir išreiškiama. Muzikoje tautos individualybė apsireiškia daug ryškiau negu kitose kūrybos srityse. Iš tautinės muzikos kalba tautiškumas pačia savo esme. Todėl tautinė muzika estetiniame tautos lavinime negali būti nieku kitu pakeista. Įsigyvendamas į tautinę muziką žmogus paliečia pačią savo tautos esmę ir patiria tiesioginę tautiškumo įtaką. Mokyti tautinės muzikos reiškia įvesti žmogų į pačias tautinės individualybės gelmes, kur žmogiškumas ir tautiškumas yra sukūrę vieną konkretinę ir organiškai vieningą tautos prigimtį; reiškia iracionalines jo galias apspręsti tautiška lytimi ir atbaigti tautinį pasaulėvaizdį, kurį pradėjo gimtoji kalba ir toliau išvystė tautinė literatūra. Tautinė muzika estetinį tautiškumą išplečia visoje žmogaus psichikoje, nes josios įtaka apgaubia visą jojo prigimtį. Graikai gerai suprato muzikos reikšmę ugdymui, žmogaus dvasios lavinimą pavadindami tiesiog muzikiniu lavinimu. [...]

Choreografinis tautos menas yra tautos džiaugsmo išraiška. Pirmykščiai šokiai ar žaidimai visados būdavo jungiami su tokiais dalykais, kurie reiškė tautos pergalę kovoje su pasauliu. Būdavo šokama laimėjus mūšį, pasisekus medžioklei, pasibaigus pjūčiai; graikai šokdavo dievų garbei, o Rytuose ir šiandien šokis tebėra būtinas švenčių ir iškilmių elementas. Kūno judesiuose tautos įkūnija savotišką džiūgavimo supratimą ir džiaugsmingų dalykų pergyvenimą. Choreografiniame tautos mene glūdi emocinis tautiškumas ne tik kiek jis yra išvidinis dalykas, bet ir kiek jis apsireiškia kūno gyvenimu. Šokio menas savo atrama turi kūno nusiteikimą savaimingai kūrybai. Todėl tautiniuose šokiuose apsireiškia ne tik tautiškas džiaugsmo pergyvenimas, bet ir savotiškas kūno nusiteikimas šitą pergyvenimą išreikšti ir apipavidalinti. [...] Jei kiti menai kalba daugiau apie tautos dvasią, tai šokis turi savyje ir fizinį tautiškumą, kiek jis dalyvauja estetiniame gyvenime. Todėl mokyti tautinių šokių ir žaidimų reiškia ne tik perteikti jaunajai kartai tautinį džiūgavimo būdą, bet kartu ir atpalaiduoti kūno nusiteikimą savaimingai kūrybai tautinėje srityje. Šiuo atžvilgiu tautiniai šokiai ir žaidimai gali būti labai sėkminga priemonė estetiniam tautos lavinimui.

Tautos džiūgavimas, apsireiškiąs šokiais, yra bendruomeniško pobūdžio. Pirmykščiame tarpsnyje žmonės džiaugėsi ne kiekvienas sau, bet visi bendrai. Šitas kolektyvus džiūgavimas ir šokiams bei žaidimams įspaudė ryškų bendruomenišką bruožą, kuris yra visiškai svetimas modeminei choreografijai. Modernieji šokiai yra suindividualinto gyvenimo simbolizavimas. Jų išpildymas yra uždarytas dviejų žmonių judesio sienose; jie yra atpalaiduoti nuo bet kurio ryšio su žaidžiančiu kolektyvu. Tuo tarpu tautiniai šokiai turi ryškų grupinį pobūdį. Juose yra išlikusi pirmykštės žmonių vienybės idėja, kada net toks subjektyvus dalykas, kaip džiaugsmas, išplisdavo bendruomenėje. Šiuo tad atžvilgiu tautinius šokius ir žaidimus reikia ypatingai vertinti, nes jie yra gera priemonė išsigelbėti iš choreografinio meno suatominimo. Atgaivinti tautinius šokius reiškia atgaivinti bendruomenišką džiūgavimo pobūdį, pajausti savo ryšį su kitais džiaugsme ir kartu nuteikti žmones bendram gyvenimui ir bendrai kūrybai.

Patriotinis auklėjimas

Gimtojo krašto meilė bei jo pasiilgimas, tasai savaimingas žmogaus linkimas į savuosius yra toks pat senas, kaip ir žmonija. [...] Tie trys veiksniai, kuriuos iškėlėme, kalbėdami apie tėviškę ir tėvynę, jau patį pirmąjį žmogų sujungė su aplinka, kurioje jis gyveno, ir su žmonėmis, kurie joje veikė. Tie patys veiksniai palenkia savo įtakai visus amžius ir visas kultūras. Jie sukuria tėviškę bei tėvynę, jie sukuria ir gimtojo krašto meilę.

Pirmasis iš jų, kaip matėme, yra žemė. Žemė yra tėviškės bei tėvynės atrama, ir toji pati žemė yra materialinis patriotizmo pagrindas. [...] Ontologinis žmogaus ryšys su šalies gamta, savaimingas žmogaus dalyvavimas josios gyvenime ir likime sudaro pamatą tam linkimui ir ilgesiui, kurį pajaučiame, iškeliavę iš gimtojo krašto.

Nostalgija yra jausminė patriotizmo apraiška.Žmogus, gyvendamas savame krašte, yra nuolatos ir savaime su juo sutapęs. [...] Bet pakanka bent trumpam palikti šalį, [...] ir gimtojo krašto meilė apsireiškia visu smarkumu. Tik tada suprantame, kiek mes mylime savą žemę ir kiek ji mums yra brangi. Su gimtosios šalies žeme mes esame suaugę ligi gelmių; ji yra tapusi tarsi mūsų būtybės dalimi; mes gyvename joje, ir ji gyvena mumyse. Todėl ją palikę, jaučiamės lyg palikę patys save, lyg atsiskyrę nuo savos būtybės dalies. Svetimas kraštas atskleidžia kažkokią tuštumą mūsų prigimtyje. Mes pasijaučiame nepilni ir savaime ilgimės to, kas šitą tuštumą užpildytų. Mes ilgimės savosios žemės. [...]

Patriotizmas todėl pirmiausia yra savaimingas prisirišimas prie gimtosios žemės.Kur tokio prisirišimo nėra, ten negali būti nė patriotizmo. Ten gali būti valstybinis susipratimas, pilietinė sąmonė, bet ne patriotizmas tikra prasme. Kaip tėvynės nėra be žemės, taip be žemės meilės nėra tėvynės meilės. Tiesa, vienas tik prisirišimas prie gimtosios žemės dar nėra pilnutinis patriotizmas. Patriotizmo išsivystymas eina ligi pačių žmogaus dvasios viršūnių. Bet jis prasideda nuo žemės. Patriotizmas, nepasiekęs dvasios, yra neatbaigtas ir todėl netobulas. Patriotizmas, neatsirėmęs į žemę, yra be materialinio pamato ir todėl nestiprus. Dvasia patriotizmą tvarko ir įprasmina, bet žemė jį gaivina ir ugdo.

Žmogaus ryšys su žeme nėra vienintelis tėvynę kuriąs veiksnys ir todėl ne vienintelis patriotizmo pradas. Tėvynė apima ne tik žemę, bet ir toje žemėje veikiančius žmones. Todėl ir patriotizmas yra meilė ne tik gimtojo krašto, bet ir tame krašte gyvenančių savos tautybės žmonių. Pilnutinis patriotizmas nėra įmanomas be savos tautos meilės. Gimtosios žemės meilė kyla iš ontologinio žmogaus ryšio su gamta ir padeda patriotizmui ontologinį pamatą. Tautiečių meilė atsiranda iš psichologinio žmonių pergyvenimo ir sudaro patriotizmui psichologinę atramą. Patriotizmas nėra tik ontologinis, bet jis taip pat nėra ir tik psichologinis. Patriotizmas yra visos žmogaus būtybės linkimas į savą žemę, į savą tautą ir į visa tai, kas yra su jomis surišta. [...]

Patriotinis jausmas yra savas kiekvienam žmogui, nes jis yra pačios prigimties padaras. Nėra ir negali būti žmogaus, kuris būtų visiškai ne patriotas. Prisirišimą prie gimtosios žemės ir prie tautiečių galima ugdyti ir tobulinti, galima apvaldyti ar nustelbti, bet jo negalima išnaikinti. Net ir didžiausi kosmopolitai savą kraštą ir savą tautą pergyvena kitaip negu svetimąją. Klaidingos idėjos gali aptemdyti proto nusistatymą. Bet jos negali išdildyti savaimingo prigimties linkimo į tuos, iš kurių ji yra gavusi savo esmės dalį. [...] Normalus žmogus, kurio prigimtis yra sveika, visados jaučia ryšį su sava žeme [...] ir su savais žmonėmis, į kurių gyvenimą ir likimą yra įjungtas ir jo asmuo. Kova su patriotiniu nusiteikimu yra kova su pačia savo prigimtimi. [...] Giliausias patriotizmo pagrindas yra tautos bei tėvynės savumas, vadinasi, josios įsikūnijimas mumyse ir mūsų apsigyvenimas joje.

Čia kaip tik ir glūdi patriotinio jausmo vertingumas ir jo pateisinimas. Patriotizmas nėra prisirišimas prie kažko svetimo ir esančio tik šalia mūsų. Patriotizmas yra meilė viso ko, kuo reiškiasi mūsų gyvenimas: mūsų buvimas, mąstymas ir veikimas. [...] Neigti patriotizmą reiškia neigti konkretų mūsų pačių reiškimąsi, nes visa mūsų prigimtis gali reikštis tik tautiškai, reiškia neigti savo gyvenimo vertingumą ir kartu neigti patį save. [...] Patriotizmas yra instinktyvus prisirišimas prie prigimtojo mūsų buities šaltinio [...].

Patriotizmas yra savos tautos ir savos tėvynės meilė. Jis yra meilė viso to, su kuo mes esame suaugę, kas yra apsigyvenę mumyse ir tapę mūsų buities dalimi. Mylėti tautą bei tėvynę reiškia mylėti patį save, mylėti tautinę savo asmens būseną ir veikseną. Patriotizmas šiuo atžvilgiu yra tautinė savimeilė. [...] Mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava. Kaip tauta yra individo išplėtimas, taip patriotizmas yra savimeilės išplėtimas. Tautą bei tėvynę mes mylime ne dėl savęs, bet kaip save. [...] Patriotizmas yra mums duotas pačios prigimties, kaip ir tėvų meilė. Ji yra vertinga ir ugdytina, bet josios pradai yra savaimingi. Jų šaknys glūdi savimeilėje.

Bet savimeilė nėra egoizmas. Savimeilė yra mūsų buities pamatas ir instinktyvus linkimas į savo idealą. Egoizmas yra meilė savęs tokio, kokis žmogus yra. Savimeilė yra savęs meilė tokio, koks jis turi būti. [...] Egoizmas yra meilė, kuri žudo. Savimeilė yra meilė, kuri išgano.

Todėl ir patriotizmas, kaip tautinė savimeilė, nėra meilė tautos bei tėvynės tokios, kokia ji yra, bet tokios, kokia ji turi būti. Tikrasis patriotizmas yra tautinio idealo meilė ir pastangos įkūnyti jį tautinėje tikrovėje. Pagrindinis patriotizmo reikalavimas yra pakelti tautinę tikrovę į tokį tobulumo laipsnį, kad idealas sutaptų su realybe. Dėl to pageidavimas savo tautai didybės yra neišvengiamai surištas su patriotiniu nusiteikimu ir veikimu. [...] Tikrasis patriotas trokšta, kad tauta įkūnytų savyje žmonių giminės idealą, kad išvystytų savo galias ligi aukščiausio laipsnio, kad visos žmonijos pašaukime ji turėtų nepakeičiamą dalį. Pageidavimas tautai didybės yra pageidavimas įkūnyti josios idealą ir padaryti tautą visuotinio reikšmingumo nariu tautų šeimoje. Patriotizmas, kuris nežengia toliau už tautinės tikrovės, kuris myli ir gėrisi tauta tokia, kokia ji yra, tampa tautiniu egoizmu ir sykiu tautos išsivystymo užtvara. Tauta, kaip ir asmuo, pasitenkinusi pati savimi, pameta kelią į tolimesnę ateitį.

Pageidauti tautai dvasinės didybės yra savaime suprantamas dalykas. Dvasinėje srityje nėra jokių sienų; dvasiniai dalykai yra vertingi patys. Jų pageidauti galima nelygstamai. Bet daug kebliau yra su materialinės didybės troškimu. Erdvinis tautos išplėtimas, josios turtingumas, politinė josios galybė turi savo užtvaras, kurių negalima sulaužyti, neįžeidžiant kitų tautų teisių. Tiesa, tauta turi turėti bent minimumą ir materialinių sąlygų, nes be jų nėra įmanoma nė dvasinė didybė. Jei tauta visą savo energiją išeikvoja kovai už pragyvenimą, jai nelieka jėgų aukštesnei kūrybai. Istorija rodo, kad kultūrinis tautų klestėjimas prasideda tik tada, kai jis pasiekia bent minimalios medžiaginės gerovės. Bet būtų klaida manyti, kad dvasinė tautos didybė auga kartu su materialine jos gerove. [...] Materialinės gėrybės tik tada pagelbsti dvasiniam išsivystymui, kada jos esti jo priemonėmis. Bet kai jos atitrūksta nuo dvasios, kai jos pradeda didėti nepriklausomai nuo kultūros, tada jos pražudo kultūrą, o su kultūra ir pačią tautą. Per didelis susirūpinimas materialine kultūra pražudo ją pačią. [...]

Tauta gali tobulėti tik tobulėjant josios nariams. Tobulinti tautą reiškia tobulinti tautinę savo individualybę. [...] Tauta negali būti didi mokslo srityje, jei nėra didžių mokslininkų; tauta negali būti aukštos doros, jei josios nariai yra patvirkę; tauta negali pasiekti meno viršūnių, jei ji neturi didelių menininkų. Dvasinė tautos didybė pareina nuo dvasinės josios narių didybės. [...]

Ne kiekvienas žmogus gali būti toks mokslininkas ar menininkas, kokią jis norėtų matyti savo tautą. Dvasinės didybės plotas visas retai kam yra pasiekiamas. Bet visiems yra pasiekiama dorinė didybė, kuri sudaro integralinę dvasinės didybės dalį. Tauta negali būti didi, jei ji nėra dora. Dorinė didybė yra pamatas tautos idealui realizuoti ir josios pašaukimui vykdyti. Dorinės didybės pageidavimas yra pagrindinis patriotizmo reikalavimas. Tikras patriotas visų pirma yra doras žmogus. [...] Tikras patriotas dvasinę tautos didybę realizuoja savo gyvenime: dorinėje srityje tiek, kiek jis privalo, mokslinėje ir meninėje — tiek, kiek pajėgia. [...]

Patriotizmas yra kartu ir emocija, vadinasi, jausminis tėvynės bei tautos pergyvenimas, ir veiklumo pradas, verčiąs žmogų tobulinti save ir savo tautą. Abu šie pradai kyla iš pačios prigimties, bet abu juodu yra reikalingi ugdomojo prisidėjimo. [...] Be auklėjimo individas neįstengia suaugti su sava tauta tiek, kiek yra reikalinga jam išsiskleisti. Patriotinis jausmas lieka visados siauras, apimąs tik tėviškę ir gimines, ir lėkštas, apsireiškiąs tik paviršutinišku susijaudinimu. [...] Nepakeičiamu veiklumo akstinu patriotizmas gali tapti tik tada, kai patriotinis nusiteikimas apima visą žmogaus būtybę, visas jos galias, o ne tik vieną emocijų sritį; kai žmogus supranta patriotizmo reikalavimus ir ryžtasi juos vykdyti. Bet tokį patriotinio nusiteikimo išplitimą visoje žmogaus būtybėje galima tik auklėjimu pasiekti. Tik auklėjimas sugeba žmogaus gyvenimą perpinti patriotiniu jausmu ir patriotiniais žygiais.

Patriotinis auklėjimas todėl ir yra pašauktas išvystyti patriotinę emociją ir patriotinį veiklumą ligi žmogiškumo ir kūrybiškumo laipsnio. Patriotinis pergyvenimas turi būti žmogiškas, ne tik žadinąs jausmus, bet apšviečiąs protą ir veikdąs valią. Patriotinis veiklumas turi būti kūrybiškas, vadinasi, ne paviršutiniškas blaškymasis ir šūkavimas, bet vertingi žygiai tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Jei patriotinis užsidegimas apsireiškia tik jausmais ir jei patriotinis veiklumas esti tik šitų jausmų išsiveržimas, tėvynės bei tautos meilė tebėra dar primityvi. Ji gali sudaryti sveiką ir stiprų pamatą tikram patriotizmui. [...]

Antra vertus, patriotizmas visados yra meilė. Patriotinė emocija ir patriotinis veiklumas paprastai esti tik šitos meilės apraiškos ir pasekmės. Bet pati meilė, kaip aistra (passio), neturi tvarkančio principo. Esama meilės, kuri žudo, ir esama meilės, kuri išgano (Dėvaud). Patriotizmas gali virsti vienos ir kitos rūšies meile. Patriotizmo vardu didžiojo karo metu buvo tarnaujama ligoniams bei sužeistiesiems ir kartu buvo mėtoma bombos su maro bacilomis [...]. Todėl patriotinis instinktas negali būti paliktas vienas sau. Jis turi būti palenktas aukštesniam principui, kuris prigimtam veržimuisi tarnauti savo tautai nurodytų kryptį ir objektą, nustatytų šito tarnavimo būdus ir parinktų jam tinkamas ir leistinas priemones. Tai kaip tik ir padaro patriotinis auklėjimas. Patriotinę emociją ir patriotinį veiklumą jis ne tik išvysto, bet ir apipavidalina, palenkdamas juos protingos ir sveikos žmogaus prigimties dėsniams. Patriotinis auklėjimas savo esme kaip tik ir yra patriotinės žmogaus emocijos ir patriotinio jo veiklumo išvystymas ligi žmogiškumo ir kūrybiškumo ir jų apipavidalinimas pagal dorinius principus. Be patriotinio auklėjimo patriotizmas arba liktų skurdus, arba įgytų tokių formų, kurios, išsivystydamos ligi galo, tautinę savimeilę paverstų tautiniu egoizmu ir galop ją visiškai pražudytų. Pilnutinis patriotinis žmogaus išsiskleidimas gali būti pasiektas tik auklėjimu.

***

Patriotinio auklėjimo tikslas yra patriotizmo pilnatvė, kuri pirmiausia apsireiškia sąmoningu nusistatymu tautos bei tėvynės atžvilgiu. [...] Žinoti, kad tauta sudaro būtinas mums išsiskleisti sąlygas, kad tautos meilė savo esme yra mūsų pačių kūrybiškumo ir originalumo meilė, reiškia pagrįsti patriotinį nusiteikimą protu ir tuo būdu sudaryti jam tvirtą atramą aukštesnėse žmogaus dvasios srityse. Todėl patriotinis sąmoningumas yra integralinė pilnutinio patriotizmo dalis ir sykiu pirmasis specialusis patriotinio auklėjimo tikslas.

Tautinės praeities pažinimas

Patriotiniam sąmoningumui tautos praeities pažinimas yra būtinas. Tautos istorija yra ne kas kita, kaip tautos augimo vaizdas ir josios individualybės išvystymo eiga. Naujoji karta paregi, iš kur tauta ateina ir kur ji eina, kokie yra neįvykdyti josios siekimai ir, suprantama kokie yra dabarties uždaviniai. Patriotizmas negali būti tobulas be praėjusio tautos gyvenimo supratimo. [...] Pažindama praeitį, naujoji karta suvokia tautą kaip likimo bendruomenę, į kurią ir ji pati įjungta, kuri jai yra prirengusi buvimo sąlygas ir kuri todėl yra verta josios meilės. [...] Mokyti tad tautinės istorijos reiškia atgaivinti tautos praeitį naujosios kartos atmintyje, dabarties gyvenimą surišti su praėjusiais laikais, palaikyti istorinio tautos likimo vieningumą ir kartu tautos tapatybę. Pažindami praeitį, mes ją saugojame patys savyje, mes įaugame į buvusį tautos gyvenimą, į jojo dvasią ir į jojo lytis. Istorija mus jungia kaskart vis naujais ryšiais su tuo, kas buvo, ir su tuo, kas yra. [...] Kaip tautinis atgimimas visados prasideda kalbiniu renesansu, lygiai taip tuo pat metu susidomima ir tautos praeitimi. Tautos atgimimas negali įvykti be josios istorijos pažinimo. Gimtoji kalba ir tautinė istorija yra du pagrindiniai tautos žadintojai ir palaikytojai. [...]

Tautinės istorijos mokymas neturi būti izoliuotas nuo visuotinės istorijos. Kaip visos tautos gyvenimas vyksta ryšium su žmonijos gyvenimu, taip ir šio vyksmo pažinimas negali būti atitrūkęs nuo visuotinio vyksmo pažinimo. [...] Tautos gyvenimas miniatiūroje yra visos žmonijos gyvenimas. Tauta savo gelmėse slepia pasaulio likimą ir pati jame dalyvauja. Tautos išsivystymas, josios esmė, josios individualybė, josios kultūra ir galop josios pašaukimas gali būti suprasti tik santykiuose su žmonija. Tik žmonijos vyksmo šviesoje galima suvokti tautos vyksmo prasmę ir pasiryžti sąmoningai dalyvauti jo uždavinių vykdyme. [...]

Tautinė istorija neturi suklastoti tautinės praeities patriotizmo vardan, nes tai prieštarauja patriotizmo esmei ir griauna patį patriotinį auklėjimą. [...] Patriotinis auklėjimas yra ne tik patriotizmo išvystymas, bet ir jo apipavidalinimas pagal dorinius principus. Todėl visa, kas prieštarauja doriniam asmens charakteriui, prieštarauja kartu ir patriotiniam auklėjimui, ir gerai suprastam patriotizmui. Istorijos suklastojimas yra baimė pažiūrėti tiesai į akis ir vyriškai pakelti jos papeikimą. Dėl to šitokio darbo nieku būdu negalima pateisinti riterišku patriotizmu [...] Užuot gaivinęs ir ugdęs tėvynės meilę, jis išugdo linkimą apgaudinėti ir galop, paaiškėjus tiesai, sugriauna viską, kas buvo pastatyta ant melagingo pagrindo.

Klaida yra manyti, kad istorijos tiesos atskleidimas pakenktų patriotiniam auklėjimui. [...] Istorijos mokymas nėra tautinės praeities gražinimas ar slėpimas, bet sąžiningas atvaizdavimas to, ką pergyveno visa tauta ar atskiri jos didvyriai. [...] Jei tautinėje praeityje buvo klaidų, istorija turi įkvėpti jaunąją kartą jų nekartoti. Jei praeityje nebuvo nieko didaus, ji turi pažadinti pasiryžimą kūrybiniu veiklumu atsverti praėjusių amžių tuštumą. Jei tautos praeitis buvo graži ir garbinga, istorijos mokymas turi išugdyti nusistatymą palaikyti vertingas tradicijas ir būti vertam praeities garso. Išmokyti gėrėtis tautos laimėjimais, pasiryžti atitiesti jos iškrypimus, atgailoti už josios nuodėmes yra pagrindiniai tikro patriotinio ugdymo principai ir pagrindiniai tautinės istorijos mokymo reikalavimai.

***

Patriotiniam sąmoningumui neužtenka tautos praeitį tik pažinti. Ją reikia ir pajausti. Ją reikia pergyventi visa savo būtybe, reikia į ją įeiti ir ją atgaivinti savo sieloje. Praeities pažinimas tautos gyvenimą atskleidžia prieš mūsų akis. Mes jį tyrinėjame kaip esantį šalia mūsų, kaip mums transcendentų. Praeities pajautimas įveda jį į mus pačius. Jis tampa mums imanentus; mes esame paneriami į jo srovę; mes virstame jojo dalyviais. Patriotiniam sąmoningumui abu šie dalykai yra būtini. Be praeities pažinimo patriotinis įsąmoninimas būtų visiškai neįmanomas. Be praeities pajautimo jis liktų paviršutiniškas, nes protinis tautos suvokimas neišplistų visoje žmogaus būtybėje. Tautos gyvenimo pažinimas patriotinį sąmoningumą pradeda; tautos gyvenimo pajautimas jį pagilina ir išplečia. [...]

Pirmoji konkreti tautinės praeities atgaminimo apraiška yra tautinių tradicijų palaikymas ir jų perteikimas naujosioms kartoms. Tautinės tradicijos apima visą tautos gyvenimo plotą. [...] Tautinės tradicijos yra dvasinis žmogaus reiškimosi būdas konkrečiomis aplinkybėmis, kilęs iš tautinės individualybės. Jos negyvena šalia žmogaus kaip mokslo ar meno kūriniai. Jos esti pačiame žmoguje kaip imanentinis tautinės praeities atgaivinimas. Tautinės tradicijos pirmutinės palaiko tautos gyvenimo vienybę. Tauta, nutraukusi ryšius su savo tradicijomis, virsta kita tauta. Palaikyti tautines tradicijas ir jas perteikti naujosioms kartoms reiškia palaikyti ir perteikti istorinio gyvenimo vieningumą ir tautos tapatybę.

Ne mažesnės reikšmės jos turi ir praeities pažinimui. Būdamos tautinės individualybės padaras ir pasilikdamos būtiname sąryšyje su žmogumi jos atskleidžia išvidinio tautos išsivystymo eigą. Tautos istorijos nesudaro tik išoriniai įvykiai, kurie dažnai yra ne kas kita, kaip išvidinio skleidimosi apraiškos. Gryni faktai mums atskleidžia tik tautos praeities paviršių. Tuo tarpu josios gelmes galime pajausti ir suprasti tik susigyvenę su tautinėmis tradicijomis. [...] Mokyti tautinės istorijos reiškia supažindinti naująją kartą su tautos išsivystymo paviršiumi. Perteikti tautines tradicijas reiškia įvesti jas į pačią šito išsivystymo eigą ir priartinti ją prie tautos dvasios.

Nacionalinis auklėjimas

Žodis nacija šiandien yra vartojamas dvejopa prasme. Vienu atveju juo vadinama tauta kaip politinis vienetas, kurio jungtimi yra valstybė. [...] Kitu atveju nacija reiškia kultūrinį vienetą, kurio jungtimi yra aukšta tautinė kultūra. Šita prasme ne kiekviena tauta yra nacija, nors kiekviena ja gali ir turi tapti. Pirmasis nacijos supratimas yra daugiau vartojamas politikų ir teisininkų, antrasis — daugiau kultūros filosofų ir istorikų. Šia pastarąja prasme vartosime ir mes šitą žodį.

Nacija visų pirma yra subrendusi ir kultūringa tauta. Tauta taip santykiuoja su nacija, kaip individualybė su asmenybe. Kiekviena tauta yra tautinė individualybė, bet ne kiekviena yra tautinė asmenybė. Tautinę individualybę, vadinasi, tautinę būseną ir veikseną, tauta įgyja atsiradimo metu. Individualybė tautai yra prigimta, kaip ir žmogui. Bet tautinę asmenybę, vadinasi, tautinės būsenos subrendimą ir vertingumą, ji gali įsigyti tik žymiai vėliau. Tik tada, kai tautinė individualybė yra subrendusi ir išvystyta ligi aukščiausio laipsnio, kai ji apsireiškia originaliais ir vertingais žygiais išviršiniu būdu, tik tada ji gali būti vadinama tautine asmenybe ir tik tada tauta laimi nacijos vardą. Tautinė individualybė yra pradedamasis, tautinė asmenybė — atbaigiamasis tautos išsivystymo punktas. Tapusi nacija, tauta baigia savo brendimą ir pradeda tikrai tautiškai gyventi. [...] Nacija yra tautinė asmenybė. [...]

Nacija kaip tautinė asmenybė yra tauta subrendusi iš vidaus ir šitą subrendimą apreiškianti iš viršaus. Jeigu tauta dar nėra patyrusi kultūros įtakos, kuri brandina josios individualybę, arba jeigu ji negali savo subrendimo apreikšti kultūrine kūryba, ji dar nėra nacija. Išvidinis subrendimas ir vertinga kultūrinė kūryba yra dvi esminės ir bendriausios nacijos žymės. [...] Prof. St. Šalkauskis jų mini penketą: „ 1) tauta privalo turėti žymią tautinę individualybę [...]; 2) tauta turi būti patriotiškai susipratusi ir turinti tautinės savo garbės pajautimą;

3)    tauta privalo stovėti tautinio ir kultūrinio išsivystymo aukštumoje;

4)    tauta turi vykdyti reikšmingą savo pašaukimą, išskiriantį ją individualiai iš kitų tautų tarpo; 5) tauta turi aktyviai ir kuriamai dalyvauti anttautinių visuotinės kultūros problemų sprendime"1. Ryški tautinė individualybė ir patriotinis susipratimas yra išvidinio tautos subrendimo žymės. Aukštas kultūrinis lygis, tautinio pašaukimo vykdymas ir dalyvavimas anttautinių problemų sprendime yra kultūrinės kūrybos apraiškos. Dvi pirmosios žymės sudaro nacijos pagrindą; trys paskutinės yra tikrieji nacijos apsireiškimo ženklai. [...]

1) St. Šalkauskis. Lietuvių tauta ir jos ugdymas, , p. 169.

Tauta gali subręsti tik kultūros įtakoje, bet aukšta kultūra galima tik subrendusioje tautoje, nes tik tada tauta pajėgia visuotiniam žmogiškajam turiniui suteikti tikrai vertingų tautinių lyčių. Apie naciją galima kalbėti tik tada, kai tauta savo žygiais laimi nepakeičiamą vietą žmonijos kultūroje. Šiuo atžvilgiu nacijos uždaviniai yra neaprėžti ir net begaliniai. [...] Tautinis pašaukimas išveda naciją į pasaulį ir įjungia ją į bendrą žmonijos gyvenimą. [...] Kaip žmogaus asmuo pilnai bręsta ir įprasmina savo gyvenimą tik dirbdamas antasmeniniams tikslams, taip tauta pateisina savo buvimą ir įprasmina savo kultūrą tik aktyviai dalyvaudama anttautinių uždavinių vykdyme. Visuotinės reikšmės problemų sprendimas atbaigia tautos tapime} nacija.

Organiškas šitų žymių susijungimas parodo, kad nacija yra tautiškai subrendusi tauta, kultūrine savo kūryba vykdanti tautinį pašaukimų anttautinių idėjų tarnyboje. Nacija yra aukščiausias tautos išsivystymo laipsnis ir todėl kiekvienos tautos tikslas. [...] Tik nacijoje tauta išsiskleidžia, subręsta ir tikrai gyvena.

***

Sava valstybė nacijai būti nėra būtina, bet ji yra būtina nacijai tapti. [...] Šią mintį patvirtina ir istorija. Yra daug pavyzdžių, kai nacijos neteko valstybės ir vis dėlto liko nacijomis (pvz., senovės graikai). Bet nėra nė vieno pavyzdžio, kad tauta, neturėdama valstybės, būtų tapusi nacija. [...]

Normaliausias gyvenimas, be abejo, esti tada,kai nacija esti kartu ir valstybė. [...] Tautinė individualybė kultūrą maitina, valstybė ją saugo, o nacija apipavidalina ir įprasmina. Tauta, turėdama savą valstybę ir pasiekusi nacijos laipsnį, gyvena pilnutinį gyvenimą ir kuria tikrai vertingą kultūrą, nes turi visas reikalingas sąlygas. Bet tapusi nacija, ji gali būti kūrybiška ir be valstybės. Savo kultūra ji gali net pavergti savo pavergėjus, kaip atsitiko rymiečiams, užkariavusiems graikus. Vis dėlto toks nacijos gyvenimas nėra normalus. Nė viena pavergta tauta nekuria ramiai kultūros, bet stengiasi visų pirma atgauti prarastą laisvę, nes, būdama subrendusi savo viduje, ji turi teisę nepriklausomai apsireikšti ir išviršiniame gyvenime. Kultūrinė kūryba yra lyg augmuo: ji klesti tik laisvėje.

Nacionalizmas ir jo pasėkos

Tėvynės meilė yra ne tik didelės kūrybos, bet ir didelių katastrofų akstinas. Patriotizmas, kaip veiklumo pradas, gali pasiekti net šventumo viršūnių, bet jis gali sugriauti kultūrą, pražudyti tautas ir pažeminti žmogaus vertę. Todėl patriotinis veikdymas turi ne tik skatinti veikti tėvynės meilės vardan, bet ir pakreipti šitą veikimą tinkama linkme. [...]

Nacionalizmas yra tautinės individualybės meilė, kaip ir patriotizmas. Bet patriotizmas yra meilė tautos tokios, kokia ji turi būti. Tuo tarpu nacionalizmas yra meilė tautos tokios, kokia ji yra. Patriotizmo objektas yra tautinis idealas. Nacionalizmo objektas yra tautinė tikrovė. Patriotizmas yra tautinė savimeilė. Nacionalizmas yra tautinis egoizmas. Prigimtas žmogaus prisirišimas prie gimtosios žemės ir prie savųjų, išskiriamoji savos tautos predilekcija nacionalizmo atveju virsta netvarkomu jausmu, mylinčiu tautą tokią, kokia ji yra — su josios ydomis ir nedorybėmis. [...] Nacionalistinės meilės pagrindas yra zoologinis, nes ji nėra įprasminama ir pakilninama tautinio idealo. Nacionalistinės meilės apraiška yra egzaltacija. [...] Nacionalistinis jausmas yra nevaldomų prigimties instinktų išsiveržimas, dažnai virstąs savotiška psichoze, aptemdančia protą ir paralyžiuojančia valią.

Nacionalistinis jausmas kitų tautų atžvilgiu pasireiškia panieka ir neapykanta. [...] Nacionalistinė tauta atsiskiria nuo kitų, nes jų neapkenčia [...] Nelygstamas būsenos teigimas ne tik teoriškai paneigia kitą tos rūšies būseną, ne tik praktiškai stengiasi ją užgniaužti, bet ir sykiu žadina gyvulišką persekiojimo jausmą. [...]

Esminis nacionalizmo principas yra nelygstamas tautinės būsenos teigimas, arba tautaabsoliutas. Teorijoje šitas teigimas apsireiškia formalistiniu tautiškumo vertinimu, paneigiančiu žmogiškumo turinį. Praktikoje nacionalizmas virsta imperializmu, gniaužiančiu silpnesnes tautas ir ardančiu pasaulio taiką. Jausmų srityje nacionalizmas yra tautinis egoizmas ir sykiu panieka bei neapykanta svetimiesiems. Tautinis formalizmas, tautinis imperializmas ir tautinis egoizmas yra trys pagrindinės nacionalizmo idėjos, ant kurių rymo visa etnocentrinė pasaulėžiūra. [...]

Tikrasis patriotizmas yra tarnauti tautai žmonijoje ir žmonijai tautoje. Patriotas trokšta gero ne tik savai tautai, bet ir visoms kitoms, nes gėris yra nepadalinamas. [...] Kas paneigia šitą esminę gėrio ypatybę, tas kartu paneigia ir patį gėrį ir jojo troškimą. Nacionalistas, užsidaręs tik savos tautos tikrovėje, tik josios gerovės siekdamas, savaime praranda galutinį tautos tikslą ir tautos gerovę. [...] Negalima tikrai ir pastoviai trokšti savai tautai didybės, netrokštant josios ir kitoms. [...] Nacionalizmas, nelinkėdamas kitoms tautoms gero ir neišplėsdamas tėvynės meilės ligi visuotinumo, praranda galop tinkamą patriotinį nusistatymą ir savo tautos atžvilgiu.

Tautinė savimeilė, tapusi tautiniu egoizmu, pradeda siaurėti ir virsta individualiniu egoizmu. [...] Tautinis egoizmas visados slepia savyje individualinio egoizmo pradų, kurie beveik visados apsireiškia didžiųjų reikalavimų metu. Žmogus nėra padalytas. Jis negali būti egoistas tautoms ir altruistas individams. Tautinis egoizmas žadina individualinį egoizmą, kuris paskiau sunaikina ir pačią tėvynės meilę. [...] Patriotizmas ir egoizmas yra du prieštaraują dalykai, ir todėl negali sugyventi to paties žmogaus sieloje. [...] „Šovinizmas yra patriotizmo laidojimas"1.

1M. de Murtnynck, Psichologie du patriotisme, p. 152.

[...] Tautų lygybės paneigimas ir imperalistinis noras užgniaužti mažiau ryškias tautas pagrindžia nacionalizmo praktiką nedorais principais ir savaime baudžia tuos, kurie juos vykdo tikrovėje. Nacionalizmas kaip praktika yra tikra prasme dorinis nusikaltimas. Kaip individas negali nebaudžiamas gyventi kitų individų sąskaita, taip tauta negali nebaudžiamai statyti savo gyvenimo ant kitų tautų griuvėsių. Tautinių individualybių naikinimas yra tokia pat žmogžudystės nuodėmė, kaip ir žmogaus žudymas. [...] Šiuo atžvilgiu nacionalistinė tauta negali nežūti ir pati, nes kardas ne tik keldina kardą, bet kiekviena žmogžudystės nuodėmė rengia pražūtį ir pačiam žmogžudžiui. [...] Tuo tarpu tauta, kuri gyvena menkesniųjų gyvybe, yra nedora savo žygiuose ir todėl neišvengiamai turi išnykti. Moralinis sugedimas tuoj persimeta į kultūrą, nes tauta, kaip ir asmuo, nėra padalyta. Nacionalizmas, naikindamas svetimas tautines individualybes, atsiremia į nuodėmę, darosi nedoras ir — galutinė išvada — nekultūringas.

Į...] mūsų dienų nacionalizmas yra didžiausias pavojus kultūringam pasauliui. Tai, ką žmonija savo išsivystyme yra laimėjusi — tautų lygybė, tarptautinis bendravimas, keitimasis kultūrinėmis vertybėmis, tautinės kūrybos apvaisinimas, žmogiškumo ir tautiškumo sintezė —

visa tai nacionalistinis sąjūdis graso palaidoti. [...] Etnocentrinis gyvenimas, subarbarėjęs viduje ir nepaprastai išplitęs savo paviršiuje, rengia tikrajai kultūrai, pirmiausia Europos, galą. [...] Išsigelbėti iš šito visuotinio chaoso galima bus tik tada, [...] kai ji taps ne egoizmo ir neapykantos, bet užuojautos ir pasigailėjimo pradu [...].

Liaudis ir šviesuomenė

Jeigu naujųjų laikų kultūra pasidarė bespalvė ir bekraujė, tai gerokai dėl to, kad beveik visose tautose šviesuomenė buvo atitrūkusi nuo liaudies. Šitas atitrūkimas buvo ypač žymus ir kenksmingas mūsų tautoje, nes mūsų šviesuomenė paneigė ne tik liaudį, bet ir pačią tautybę. Dėl to „lietuviai negalėjo sukurti nei pastovios valstybės, nei pilnutinės tautinės civilizacijos... Visa tautinė Lietuvos evoliucija išėjo iš normalių vėžių ir žengė nepaprastais keliais į pilnutinės tautos idealą"2. Tokią tautinę dramą, didesnę ar mažesnę, pergyveno naujaisiais laikais kiekviena tauta. Todėl dabar tautinis sąjūdis ypatingai pabrėžia liaudį kaip tautinės kultūros šaltinį. [...] Būdama bendruomeniška visame gyvenimo plote, turėdama ypatingai artimų ryšių su gamta, saugodama tautines tradicijas, liaudis tampa nepakeičiamu tautinės kultūros pagrindu, iš kurio nuolatos kyla naujų ir ryškių kultūrinių lyčių.

2St. Šalkauskis, Lietuvių Tauta ir jos ugdymas, p. 15.

Šviesuomenės auklėjimas bendradarbiauti su liaudimi turi du uždaviniu: atskleisti jaunimui šviesuomenės prasmę ir įpratinti jį dirbti santykiuose su liaudimi. Jaunimui turi būti gerai išaiškinta, kad šviesuomenė nesudaro nei atskiro luomo, nei socialinės klasės, kad šviesuoliu negalima gimti, bet reikia juo tapti, lavinantis ir auklėjantis. Jaunimas turi žinoti, kad šviesuolis iš esmės yra liaudies vadas, nurodąs josios gyvenimo kryptį ir įprasminęs josios kūrybą. [...] Žmogus tampa šviesuoliu tik visapusiškai tobulėdamas. Šviesuomenė nėra uždara kasta, bet geriausi tautos nariai. Noras tapti šviesuoliu yra noras tapti geresniu žmogumi.

Šviesuomenę su liaudimi suartina pirmiausia mokykla. Nacionalinio auklėjimo atžvilgiu yra nepateisinamos atskiros mokyklos šviesuomenės ir liaudies vaikams. Galima mokyklas skaldyti pagal gabumus, pagal specialybę, amžių, lytį, bet negalima jų skaldyti pagal luomus. į lavinimo organizaciją neturi būti įvestas luominis principas, nes jis prieštarauja ir pačiam ugdymui, ir tautinei kultūrai. Bendros įvairių luomų mokyklos labiau praplečia mokinių akiratį negu luominės. Jose mokiniai jau nuo pat mažens įpranta dalyvauti visų klasių gyvenime ir supranta visų luomų reikalus. Dėl to laimi ir ugdymas, nes jis darosi platesnis, ir tautinė kultūra, nes čia yra dedami pamatai vėlesniam josios vieningumui.

Auklėjimas tautiniam pašaukimui

Ieškoti tautinio pašaukimo reiškia ieškoti tautos prasmės ir josios buvimą pateisinti žmonijos akivaizdoje. Tauta negyvena tik sau. Tauta, kaip ir kiekviena būtybė, turi savo tikslą, kurio siekia pagal imanentinius savo dėsnius ir pagal transcendentinių sąlygų veikimą. [...] Tautinio pašaukimo problema yra tautos tikslo ir josios gyvenimo prasmės problema.

[...] Tautos prigimtis parengia jai tam tikrų sugebėjimų. Tautos gyvenimas žmonijoje juos objektyvuoja ir pakreipia tam tikra linkme. Kaip individas savo gabumus apreiškia tik dirbdamas visuomenėje, taip tauta savo genijų parodo tik vykdydama tam tikrų žygį žmonijoje. Žmonija nėra žmogiškųjų individų suma. Tik renesanso individualizmas paneigė žmonijos bendruomeniškumą ir atskirą individą padarė žmonijos palaikytoju. [...] Bet šiandien žmonijos kaip bendruomenės sąvoka vėl grįžta į žmonių mąstymą ir veikimą. Šiandien vėl pradedama žmoniją suvokti kaip organišką vienį, turintį savą paskyrimą, savą tikslą ir vieną bendrą darbą. [...]

Surasti tautinį pašaukimą reiškia surasti vadovaujantį ir organizuojantį pradą, kuris sutelkia aplink save visą tautos gyvenimą. Suvokusi ir sąmoningai vykdydama savo uždavinį, tauta išsivaduoja iš didesnio ar mažesnio pakrikimo, kuris visados esti tol, kol tautinis pašaukimas yra nesąmoningas. Prigimtas tautos linkimas yra per silpnas ryšys, kad jis galėtų visą kultūrinę tautos kūrybą palenkti vienam tikslui. Savaimingumo tarpsnyje tautos gyvenime visados stoksta tikrojo vieningumo. Tik tautinio pašaukimo suvokimas ir sąmoningas jo vykdymas pakelia tautą į tikrosios vienybės laipsnį.

Antra vertus tautinis pašaukimas tautos gyvenimą paryškina. Tauta darosi vieningesnė savo vidum ir savo žygiais ir dėl to ryškesnė savo formomis. Kol tauta savo pašaukimo nevykdo, tol minėtas pakrikimas esti ne tik gyvenime, bet ir objektyviuose laimėjimuose. Tautinė jų lytis neapsireiškia visu tobulumu, nes ji neturi vertingo turinio, kuris leistų įsikūnyti tobuloms formoms. Tik tada, kai tautinis pašaukimas pakreipia tautą į visuotinės reikšmės idėją, tik tada tautinės lytys esti pripildomos reikšmingo turinio ir tik tada jos atskleidžia savo originalumą.

Visa tai pakelia tautą į aukštesnį josios buvimo laipsnį. Tauta nustoja buvusi tik istoriniu ar etnologiniu faktu ir tampa neatstojamu visuotinės kultūros vyksmo veiksniu. Tautinis pašaukimas padaro tautą nacija.

Pedagogikos istorija

[...] pedagogikos istorijoje susiformavo šiandien aiškiai užčiuopiamos trys kryptys, kurios savo pobūdį įgyja iš savo objekto apimties, būtent: pedagoginių problemų istorija, pedagoginių praktikų istorija ir pedagogų istorija, arba pedagoginė biografija. [...]

Pagrindinis pedagoginių problemų istorijos uždavinys yra iššifruoti centrinę idėją, aplinkui kurią telkiasi vienos ar kitos tautos, vieno ar kito amžiaus pedagoginės mintys ir pedagoginiai darbai. [...] Kiekviena tauta ir kiekvienas amžius savaip supranta šitą bendrą žmonių formavimo idėją, todėl kitaip sprendžia pedagogines problemas ir kitaip tvarko savo pedagogines praktikas. [...] Bet viena pedagoginių problemų istorija viso pedagogikos istorijos objekto išsemti negali. Šalia pedagoginių problemų ir kartu su jomis eina ištisa eilė pedagoginių praktikų, kurios sudaro integralinę pedagoginės gyvenimo srities dalį. [...] Pedagogikos istorijoje pedagoginių praktikų ir pedagoginių institucijų tyrinėjimas turi eiti sykiu su pedagoginėmis idėjomis, kaip šių pastarųjų konkretus reiškimasis gyvenime. Jeigu pedagogikos istorija paliktų neaprašiusi pedagoginių praktikų, ji nebūtų gyvenimiško pobūdžio. [...] Galop pedagogikos istorija susiduria su didžiaisiais pedagogais, kurie ugdymą formavo, reformavo ir jį lenkė vienokia ar kitokia kryptimi. Pedagogų gyvenimas, jų darbai ir jų pažiūros taip pat yra labai plati ir labai dėkinga dirva ugdymo istorikui. [...] Jų darbuose dažnai susitelkia visas jų tautos ir jų amžiaus pedagoginis genijus.

Graikų ugdymas

Graikijos kultūra buvo Europos istorijos pradžioje. Tai nėra, kaip teisingai pastebi H. Franzas, tiktai laikinė, bet ir esminė pradžia. Mūsų gyvenimas savo išsivystyme neturi nė vieno žymesnio nario, kuris nebūtų vienokiu ar kitokiu būdu susietas su graikų kultūra, nebūtų buvęs graikų kultūros maitinamas ir įkvėpiamas. Europos dvasia gimė Graikijoje. Europos gyvenimas, Europos kultūra visuotiniame žmonijos vyksme reiškia visiškai naują tarpsnį, ir šito tarpsnio užuomazgos išdygo Graikijos dirvoje. Graikai buvo pirmieji, kurie kultūrinės kūrybos vyksmą, nepaprastu vešlumu klestintį Rytuose, pasuko nauja linkme. Su šita linkme prasidėjo naujas žmonijos gyvenimo periodas ir su šita linkme prasidėjo Europa. [...]

Visų pirma reikia pasakyti, kad graikų ugdymas buvo bendrinio pobūdžio. Tai buvo vienas ištisas bendrasis lavinimas. Specialaus profesinio lavinimo graikai neturėjo, jo nemėgo ir nevertino. Ruošimasis kokiai nors profesijai, kokiam nors amatui graikams buvo žemas dalykas. [...] Bandymas lavintis kokiam nors aprėžtam reikalui graikams atrodė nevertas laisvo žmogaus garbės. Tai daryti galėjo tik vergai. Dar labiau žemas dalykas graikams buvo ką nors iš ugdymo pelnyti. Todėl Graikuose pedagoginis darbas paprastai nebuvo apmokamas. [...] Todėl kai sofistai pradėjo imti už jų duodamas pamokas pinigus, jie susilaukė daugelio papeikimo ir pajuokos. [...]

Antra graikų ugdymo žymė yra visuotinis jo pobūdis. Nerengdamas žmogaus kokiam nors konkrečiam darbui ar pašaukimui, graikų ugdymas rūpinosi išugdyti visas žmogaus prigimties galias ir sykiu apimti visas gyvenimo sritis. [...] Graikas iš gyvenimo neišskyrė nė vienos srities, kurio paideia nebūtų palietusi. Todėl visos šios sritys, kaip matėme, buvo padarytos priemonėmis aukštesniam žmogui formuoti. [...] Graikiškoji paideia stengėsi, kad žmogaus prigimtis būtų išvystyta harmoningai, kad tarp atskirų josios pradų būtų įvestas sutarimas ir sugyvenimas, kad visas žmogus būtų išlavintas, sveikas, gražus ir kilnus. Sielai lavinti graikai buvo sujungę grožį ir gerumą. [...] Šios dvi sąvokos sudarė organišką vienybę, ir gražaus gerumo idealas turėjo būti įdiegtas į graiko sielą. [...] Tokiu būdu graikai savo ugdymo sistema apėmė visus žmogaus būtybės pradus ir visus juos stengėsi perskverbti gražiu gerumu. Tik šitoks universalus lavinimas galėjo graikams duoti tokių pilnutinių asmenybių, kokių sutinkame jų kultūroje.

[...] Trečia graikų ugdymo žymė yra asmeninis jo pobūdis, [...] Jis turėjo pasiekti žmogaus asmenybę, turėjo ją formuoti ir lavinti. Graikai tikėjo, kad ugdymas yra vienintelis dalykas, kuris suteikia žmogui nežlungančių vertybių. Žmogus gali visa prarasti, bet ką jis įsigijo ugdymu, tas pasilieka visados. Demokritas net teigė, kad ugdymas suformuoja žmoguje antrą prigimtį. Ugdymas graikams buvo giliai asmeninis dalykas. Asmenybės formavimas, žmogaus vidaus pertvarkymas čia buvo pagrindiniai ugdymo uždaviniai. Ugdymas, kaip asmenybės formavimas, pasak graikų, duoda žmogui išvidinę atramą, suteikia jo dvasiai judrumo ir gyvumo, jo minčiai turimo ir ryšingumo. [...] Asmeninis graikų ugdymo pobūdis reikalavo, kad ugdymas būtų laisvas dalykas. Prievarta niekas graikams neturėjo būti lavinamas. Tai, graikų supratimu, žemino ir laisvą žmogų, ir patį ugdymą. Aristotenas primena, kad „tikras menų ir mokslų mokymas yra tik laisvas ir tik jis pasiekia tikslą; priverstinis yra blogas ir netikslingas"3 [...] Svarbiausia graikų ugdymo priemonė buvo skatinimas, sujungtas su lenktyniavimu, su žadinimu noro būti pirmuoju. Graikai skatino jaunimą mokytis ne tiek prievarta ar bausmėmis, kiek garbės žadinimu. [...] Graikų kultūros žydėjimo metu ugdymas kratėsi pastovių ir organizuotų formų. [...] Graikai daugiau pasitikėjo atskirų ugdytojų pedagoginiais gabumais negu sistema ir organizacija. Pastovesnių formų graikų ugdymas įgijo tik jų kultūros smukimo metu.

3Cit. O. Willmann, op. cit. p. 114.

***

Gimnastinis lavinimas yra pirmutinis ir seniausias graikų ugdymo elementas. Jo kilmė yra praktiška: graikai pirmykščiais savo gyvenimo laikais buvo gana karinga tauta, todėl jai rūpėjo išauklėti savo piliečius gerais kariais. Gimnastika šiam reikalui buvo tinkama priemonė. Štai kodėl ji graikų ugdyme visų pirma ir įsigalėjo. Bet vėliau graikų gimnastika neteko šio siaurai karinio pobūdžio ir buvo organiškai įglausta į visą ugdymo sistemą. [...]

[...] gimnastinėmis savo pratybomis graikai iš tikro pasiekė nuostabios kūno harmonijos — ir išvaizdos, ir judesių. Graikų statulos rodo, kad jų kūnai buvo nepaprastai gražiai išsivystę. Čia ne menininkai sukūrė idealų kūno tipą, bet pasiekti fizinio lavinimo rezultatai įkvėpė menininkus marmure įamžinti graikiško kūno charakterį [...]

Apskritai tenka pasakyti, kad poezija graikų tautos gyvenime turėjo nepaprastą reikšmę. Poetai graikams sukūrė mitologiją ir religiją, poetai palaikė graikų tautinę sąmonę, iš poezijos graikai pirmiausia pradėjo mokytis filosofijos ir apskritai mokslo, poezijoje glūdėjo pačios pirmosios ir svarbiosios graikų kultūros ir pasaulėžiūros šaknys. [...] Besimokydami poetų kūrinių graikai kartu mokėsi visų kitų dalykų. Tik vėliau poezija atsiskyrė nuo kitų objektų [...].

Muzika Graikuose turėjo ne mažesnę reikšmę negu poezija. Graikai tikėjo, kad muzika turi ypatingos, žmogų formuojančios galios. Ritmas ir harmonija, graikų nuomone, paliečia sielą, ją kultivuoja ir keičia, jai suteikia pusiausvyros ir takto. Muzikos reikšmė graikų buvo įvystyta net jų mitologijoje: Orpheus savo dainomis judinęs medžius ir uolas, Amphionas savo muzika privertęs akmenis sueiti krūvon ir sudaryti Tėbų sienas. Tyrtejus savo dainomis uždegdavo spartiečius kovai. [...] Graikams muzika buvo ne kas kita, kaip dainos palydovė ir choro pritarėja. Muzikos atskyrimas nuo žodžių graikų gyvenime įvyko tiktai jų kultūros smukimo tarpsnyje. [...]

Graikų kultūros istorija mums rodo nuolatinį graikų gyvenimo racionalėjimą. Jausmas čia vis labiau užleidžia vietą protui, fantazija yra parišama intelektiniu tikrovės pažinimu, vietoj mitologijos atsistoja mokslas. [...] poezija pradeda netekti visuotinio pobūdžio Į...] ir gyvasis žodis ieškosi naujų reiškimosi formų. Šitas formas jis kaip tik ir susirado retorikoje. [...]

Retorikos žydėjimas sutampa su graikų demokratijos žydėjimu. Tai nebuvo tik atsitiktinis sutapimas. Demokratinis režimas duoda geriausių progų gabiems žmonėms išeiti viešumon, parodyti savo sumanumą, gabumus, kritinį savo protą ir visuomeninį subrendimą. [...] Tokiu būdu demokratija teikė retorikai išsivystyti labai palankių sąlygų, nes ji buvo gera priemonė savai nuomonei reikšti ir ginti.

Jeigu gimnastinį ir mūzinį lavinimą laikysime žemesniuoju arba elementariniu laipsniu, jeigu retorinis lavinimas sudarys vidurinį laipsnį, tai matematinį lavinimą Graikuose jau reikės skirti prie aukštojo laipsnio. Matematinis lavinimas Graikuose nebuvo visuotinis kaip gimnastinis ir mūzinis. [...] Užtat buvo žymiai gilesnis. Štai kodėl jį ir tinka skirti aukštajam laipsniui, nors graikai tokio lavinimo sistemos padalinimo, kaip šiandien mes, ir neturėjo.

Matematika graikams turėjo visai kitokios reikšmės negu mums. Mes mokomės matematikos daugiau praktiniam reikalui. Tuo tarpu graikams matematika buvo kelias prieiti prie daikto esmės pažinimo, kurį teikė filosofija. Dėl to matematika buvo įvadas į filosofiją. Platonas ant savo mokyklos durų buvo parašęs: „Nemokantiems geometrijos įeiti uždrausta". Antra vertus, matematika graikams buvo apsauga nuo paviršutiniškumo, kuris buvo pradėjęs reikštis sofistikos metu. Dėl to šio tarpsnio didieji filosofai — Platonas, Aristotelis — karščiausiai rekomenduoja matematiką. [...]

Tikrosios aukštosios studijos Graikuose prasidėdavo tik su filosofija.

Filosofija išaugo iš pačių graikiško gyvenimo gelmių. [...] Todėl ir filosofinis lavinimas Graikuose natūraliai ir organiškai kyla iš visos graikiško gyvenimo struktūros. Jis nėra pridėtas mechaniškai, o yra savaiminga ir natūrali visos graikų ugdymo sąrangos atbaiga. Graikai savo ugdymą pradėjo gimnastika ir baigė filosofija. [...]

Pagrindinė graikų ugdymo priemonė buvo skatinimas, pagrįstas lenktyniavimu. [...] Tai buvo išvada iš viso graikų gyvenimo. Visas graikų gyvenimas buvo ne kas kita, kaip lenktyniavimas. Lenktynės Olimpijoje buvo tarsi viso graikiško veikimo simbolis. [...] Garbės jausmas vedė graikus į kultūrinę kūrybą ir buvo labai reikšmingas jų pažangos akstinas. [...] klasėse mokiniai buvo suskirstyti pagal savo laimėjimus tam tikrais laipsniais.Į...] Sužadinti mokinio garbės jausmą, paskatinti jį pirmauti mokykloje ir nenusileisti kitiems buvo pagrindinis graikiškojo skatinimo uždavinys. [...] Juo graikai mokėjo pedagoginiame darbe puikiai naudotis [...].

Romėnų ugdymo pagrindai

[...] Romėnų gyvenimas taip skyrėsi nuo graikų gyvenimo kaip šiokiadienis nuo šventadienio. Kiek Graikijoje visa kultūra buvo pridengta tylios didybės ir kilnaus paprastumo, tiek Romoje ši kultūra buvo utilitariška, praktiška ir kasdieniška. Romos gyvenimas yra kasdienos būtis. [...] Graikijos gyvenimo idealas buvo kilnus ir laisvo žmogaus vertas poilsis. Tuo tarpu romėnai poilsio nežinojo. Jų gyvenimo dėsnis buvo darbas. [...] Jokio fizinio užsiėmimo graikai neniekino. [...] Didžiausi jų karo vadai buvo paimti nuo arklo ir pastatyti kariuomenės priešakyje. Jų konsulai ir cenzoriai buvo ūkininkai. Visa romėnų kilmė yra susijusi su žeme, su žemės darbu. Tai buvo Romos pagrindas ir galybė.

[...] Romėnas buvo realybės, ne minties valdovas. [...] graikas buvo teoriško, o romėnas praktiško proto žmogus. Gyvosios minties pasaulis romėnui buvo neprieinamas [...] Idėja jam visados yra abstrakcija, be jėgos ir be gyvybės. Jis supranta tik įsikūnijusias idėjas, tik idėjas praktikoje, tik jas jis apvaldo ir vertina. Romėnas mokėjo formuoti ir kurti. Bet šitoji kūryba lietė praktinį gyvenimą, ne mintį ir ne idėją. [...] Romos genijus apsireiškė kasdieniniuose ir praktiniuose žmonių santykiuose. Čia jis išvystė savo galią ne mokslo sistemomis, ne meno kūriniais, ne filosofija ir poezija, bet organizacija, teise, įstatymais, valstybinėmis formomis ir institucijomis. [...] romėnų kultūra buvo praktiškai materialinio, kolektyvinio ir organizacinio pobūdžio. Ji lietė daugiau materialinę sritį ir buvo skiriama daugiau kasdienei praktikai. Ji buvo kuriama dalyvaujant visai tautai kaip kolektyvui.

[...] Romėnų gyvenimo ypatybės atsispindėjo visai savaime ir jų ugdyme. [...] Ugdymas romėnų gyvenime iš esmės buvo šeiminis. Šeimos reikšmė, kaip netrukus pamatysime, Romoje buvo gana didelė, daug didesnė negu Graikijoje. Todėl šeimai ir buvo patikėtas naujųjų kartų ugdymas. Romėnai, pasak Mommseno, niekados nepriėjo prie bendros ugdymo idėjos. Graikai turėjo savo paideios sąvoką ir jai lenkė visą gyvenimą. Tuo tarpu romėniškasis educatio reiškė tiktai privatinį šeiminį dalyką. Valstybė į šitą sritį nesikišo. Ji tiktai per cenzorių žiūrėjo, kad į šeimos gyvenimą, kartu ir į ugdymą, neįsibrautų netikusių papročių. Bet pozityviai ji nieko nedarė. [...] Pats vaikų auklėjimas ir mokymas buvo paliktas atskirų asmenų nuožiūrai. Romos valstybė atsirėmė į šeimą. [...] Šeima čia buvo tarpininkas tarp atskiro asmens ir valstybės. Todėl šeima turėjo paruošti žmogų valstybiniam gyvenimui ir jį į šitą gyvenimą įjungti. [...] Valstybė jokių ugdomųjų įstaigų neturėjo. Net karinis paruošimas buvo atliekamas namie.

Antras romėnų ugdymo bruožas buvo ugdymo supraktinimas. [...] Kaip žinome, graikai labai kratėsi ugdymo praktiškumo, laikydami jį daugiau žmogaus asmens papuošalu ir nesistengdami turėti iš jo kokios nors naudos. Tuo tarpu romėnai, nebūdami linkę apskritai į grynus idealus, negalėjo šitaip idealizuoti nė ugdymo. Tiesa, graikų įtakoje jie pripažino, kad ugdymas tarnauja žmogaus asmenybei tobulinti, bet sykiu norėjo, kad jis tarnautų ir gyvenimui. [...]

Trečias romėnų ugdymo bruožas yra jo gyvenimiškumas. Romėnų ugdymas jau buvo gyvenimiškas ta prasme, kad jis buvo praktinis, kad buvo tiesioginis pasirengimas gyvenimo darbams. Romėnai nežinojo grynai bendrojo lavinimo, kuris niekam žmogaus neruoštų. Kiekvienas mokymas jiems turėjo turėti aiškų tikslą. Romėnų ugdymas buvo žmogaus rengimas daugiau ne jam pačiam, bet gyvenimui. Čia todėl ir glūdi pirmasis romėnų ugdymo gyvenimiškumo bruožas. Bet romėnų ugdymas buvo gyvenimiškas ir ta prasme, kad jis buvo įgyjamas gyvenime ir iš gyvenimo, tiesiog susiduriant su jo įvykiais ir institucijomis. Senojoje Romoje specialių ugdymo įstaigų nebuvo. Jaunimas čia mokydavosi, dalyvaudamas su vyresniaisiais konkrečiuose gyvenimo darbuose. Vėliau graikų įtakoje pedagoginių įstaigų atsirado nemažai. Bet visą laiką romėnai labiau vertino ugdymą, įgytą gyvenime, o ne mokyklose. Valstybinės institucijos, vieši susirinkimai forume, kariuomenė, teismai, luomų santykiai ir luomų kovos, iškilmės, žaidimai, rungtynės — visa tai buvo dideli ugdymo veiksniai. [...]

Ketvirtas romėnų ugdymo bruožas yra jo kosmopolitiškunms. Kaip visas Romos gyvenimas buvo skiriamas pasauliui, taip buvo visiems skiriamas ir ugdymas. Graikų ugdymo idealas buvo uždarytas jų tautos sienose. [...] Tuo tarpu romėnų ugdymas buvo taikomas visiems. Jis ėjo sykiu su romėnų užkariavimais, jis įsistiprino visose jų provincijose, jis visur skleidė romėnišką dvasią.

Ugdytojas ir ugdytinis

Asmenybės negalima formuoti, kaip medžiagos: skaldant, pridedant arba atimant. Išvirkštinis, techniškas veikimas čia neturi jokios prasmės. Kiekviena ugdytojo įtaka, kiekvienas suaugusio žmogaus veikimas čia gali eiti tik per ugdytinio vidų ir gali kristalizuotis tik jo viduje. Todėl savaime kyla klausimas: kokiu būdu ugdytojo veikimas pasiekia ugdytinio vidų? Kokiu keliu eina ugdytojo įsakymai, patarimai, pabarimai, paskatinimai ir pavyzdžio įtaka? Kokiu būdu du atskiri asmens — du pasauliai — suartėja, susijungia ir pradeda daryti vienas antram savotiškos įtakos? Kokiu keliu visų pirma eina ugdomoji įtaka? Atsakymas gali būti tik vienas: ugdytojo veiksmas pasiekia ugdytinio vidų tarpasmeninės difuzijos keliu. Tarp ugdytojo ir ugdytinio atsiranda tokia pat sąveika, kaip ir apskritai tarp žmogaus ir žmogaus arba tarp atskiro individo ir ištisos žmonių grupės.

Ne visos įtakos yra ugdymas. Ugdymą mes laikome priešingybe to, kas savaime ateina į mūsų vidų ir neretai sugriauna tai, kas ten buvo pastatyta. Ugdymą mes visados laikome vertybiniu veikimu, vadinasi, tokiu darbu, kuris yra iš esmės surištas su žmogaus tobulinimu, realizuojant jame įvairias vertybes. Paprastas žmogaus keitimas, kuris neturi su vertybėmis jokių ryšių arba kuris šitas vertybes net griauna, nėra ir negali būti ugdymas. Tarpasmeninė difuzija keičia žmogų, bet ne visados ji jį keičia vertybių link. Dėl to ji ne visada yra ugdymas. Įtakos, kurias mes vadiname ugdymu, skiriasi nuo kitų tuo, kad jos yra skleidžiamos sąmoningai ir tikslingai, kad jos nėra tik savaimingas asmens atsivėrimas, bet planingas subrendusios dvasios perkėlimas į nesubrendusį asmenį.

Kad tarpasmeninė difuzija taptų tikra prasme ugdymu, reikia tam tikrų sąlygų, tam tikro išvidinio nusiteikimo: ugdytojui, kad jis pakiltų aukščiau už nesąmoningą tarpasmeninę sferą, taptų veikėju, ugdytiniui, kad jis liautųsi buvęs palaidų įtakų tiltu ir taptų ugdytojo veiksmų koncentruojančia jėga. Kol suaugęs žmogus svaido savo įtaką į visas puses be plano ir be tikslo, tol jis tik tarpasmeninis difuzijos veiksnys, bet ne ugdymo veikėjas. Kol augąs žmogus patiria chaotiškas įtakas, ilgiau ties jomis nesustodamas ir jų neperkurdamas, tol jis yra tik tarpasmeninis difuzijos veiksnys, bet ne ugdymo objektas. Nesąmoningas, palaidas, neplaningas ir netikslingas suaugusio žmogaus santykiavimas su nesuaugusiu žmogumi yra ne tik paprasta, kasdieninė, bet pedagoginė sąveika.

Pedagoginio ethos apraiškos gali būti labai įvairios. Jos priklauso nuo ugdytojo individualybės, nuo krašto, amžiaus ir tautos. Pitagoro mokykloje pirmojo laipsnio mokiniai tylėjo ir klausėsi. Tuo tarpu Sokratas net ir vergus paskatindavo klausimais. Rytai ugdytojo asmenyje matė realų aukštesnio proto įsikūnijimą. Vakaruose ugdytojas yra šito prado atstovas. Viduriniais amžiais ugdytojas veikė Dievo vardu. Ugdymas tuomet buvo teocentrinis. Renesanso ugdytojas atstovavo žmoniškumo idealui. Bet nepaisant visų šitų skirtumų, pedagoginis ethos visais laikais ir visuose kraštuose turi vieną bendrą žymę, būtent: pedagoginę intenciją. Kur tik yra tikras ugdymas, kur tik suaugęs žmogus veikia kaip ugdytojas, ten visados yra ir noras ugdyti. Tikras pedagoginis charakteris atsiranda tik dėl sąmoningos ugdomosios valios. Pedagoginė intencija yra esminė ugdytojo žymė.

Pedagoginės intencijos pagrindas ir esmė visados yra ta pati: tai nusistatymas tobulinti bręstantį žmogų, ugdytojo darbo kryptis. Ugdytinio atžvilgiu tai ne irracionalus veiksmas, bet sąmoningas pasilenkimas prie netobulo, kūniškai ir dvasiškai skurdaus žmogaus, kad jį patobulintų ir praturtintų, vestų jį tam tikro idealo kryptimi.

Ugdomasis veikimas visados yra sąmoningas veikimas. Be sąmoningumo ir tikslingumo pedagoginė intencija nėra įmanoma. Tai išskiria ugdymą iš tarpasmeninės difuzijos.

Ugdytojo sąmoningumas apima trejetą pagrindinių dalykų: bendrą ugdytojo nusistatymą, ugdytojo ir ugdytinio santykių pobūdį ir ugdytojo atsakingumą.

Pedagoginė intencija, kaip sąmoningas ugdytojo nusistatymas, įjungia ugdymą į doros kategoriją. Pedagoginį santykį ugdytojas pergyvena kaip savo pareigą, už kurios atlikimą jis yra atsakingas. Tai yra savaiminga išvada iš ugdytinio pasitikėjimo. Juk jeigu ugdytinis mumis pasitiki giliausia savo prigimtimi, mes negalime neatsakyti už tai, kas paskui įvyksta. Tai būtų melo įvedimas į pedagoginį santykį, kas sugriautų ugdytinio pasitikėjimą ir visą ugdomąjį darbą padarytų negalimą. Pedagoginio atsakingumo supratimas priklauso prie giliausio pedagoginio sąmoningumo, išskiria ugdymą iš visos tarpasmeninės difuzijos. Gali būti tarp žmonių sąmoningų santykių, gali šitie santykiai turėti net dorinį pobūdį, bet kol nė vienas santykio narys nejaučia už jį atsakingumo, tol šis santykis nėra pedagoginis, tol iš jo kylanti įtaka nėra ugdomoji. Sąmoningas atsakingumas už savo darbą yra aiškiausia žymė, kuria ugdymas išsiskiria iš bendros tarpasmeninės difuzijos.

Ugdymo sąmoningumas esmėje yra susijęs su jo tikslingumu. Pedagoginė intencija savo esmėje yra ne kas kita, kaip noras tobulinti, vadinasi, noras siekti to, kas turi būti. Kiekvienas ugdytojas žino arba bent instinktyviai nujaučia, kad čia vyksta ne paprastas paviršutinis individo apdailinimas, bet čia tobulinama pati žmogaus prigimtis. Ugdytojo sąmonėje visados glūdi tam tikras idealas, į kurį jis veda ugdytinį, kuriuo apsprendžia jo prigimtį ir pagal kurį tvarko savo paties veiksmus. Iš ugdytinio tikrovės, kuri yra ugdymui medžiaga, ugdytojas žengia į ugdytinio idealą, kuris yra ugdymo tikslas. Šitas tikslas gali būti suprastas labai įvairiai. Materialistui ugdymo tikslas yra technikas, intelektualizmo šalininkui — mokslininkas, estetikui — meno žmogus, dvasininkui — šventasis. Bet nėra nė vienos pedagoginės srovės, kuri tokio idealo neturėtų. Kur yra tik netikslingas ugdytinio prigimties kaitaliojimas be aiškios ir vienodos linijos, ten nėra nė ugdymo. Tikslingumas yra antra pedagoginė žymė, kuri neleidžia ugdomojo veikimo suplakti su tarpasmenine difuzija.

Meno ugdymas yra funkcija: asmens ar visuomenės? — šitai problema, kurią priešingai sprendžia pedagoginis individualizmas ir pedagoginis kolektyvizmas. Nuo to laiko, kai Ruso bendruomenę paskelbė ne žmogaus ugdytoja, bet gadintoja, individualinis elementas nuolatos prasiveržia tai vieno, tai kito pedagogo sistemoje. Kita vertus, jau Platono veikaluose buvo aiškiai iškeltas kolektyvinis pradas. Klasikinei senovei svarbiausiu ir pirmaeiliu ugdytoju buvo ne individas, bet polis arba respublika. Individas čia veikė kaip valstybės ar apskritai visuomenės atstovas. Viduriniais amžiais persvarą turėjo bažnytinė bendruomenė. Socializmas ir nacionalizmas šiandien taip sukolektyvino ugdymą ir taip paneigia asmens vaidmenį, kaip niekados. Socializme ugdo klasė, nacionalizme — tauta. Socialistinis ir nacionalistinis ugdytojas net nebėra klasės ar tautos atstovas, bet tik instrumentas, per kurį reiškiasi klasės ar tautos dvasia. Individo ir kolektyvo antinomija yra žymi visų amžių ir visų kraštų ugdyme. Tik kartais viršų gauna individas, kartais kolektyvas; kartais ugdymas yra suprantamas kaip asmens funkcija.

Individo ir kolektyvo problemą galima išspręsti tik ryšium su dvejopu ugdymo pobūdžiu: su ugdymu, kaip tarpasmenine difuzija, ir su ugdymu, kaip sąmoninga ir tikslinga veikla. Ugdymas kaip tarpasmeninė difuzija, yra surištas su bendruomene. Ugdymas, kaip sąmoninga, tikslinga veikla, yra surištas su asmeniu. Štai dėl ko tie, kurie ugdymą laiko tarpasmenine difuzija, tie laiko jį visuomenės funkcija.

Kaip tarpasmeninė difuzija yra būtina ugdymo atrama, taip bendruomenė yra būtina ugdymo palaikytoja. Be bendruomenės negalima tarpasmeninė difuzija, o be tarpasmeninės difuzijos negalimas ugdymas. Dėl to bendruomenė ir yra tas nesąmoningas veiksnys, kuris visų pirma žmogų apsprendžia ir formuoja.

Bet kai kylama aukščiau, kai ugdymą laikome sąmoninga ir tikslinga veikla, turime pripažinti, kad čia jis yra jau asmens funkcija. Ugdymo sąmoningumas ir vertybinis tikslingumas yra esminiai požymiai, kuriais jis išsiskiria iš bendrosios tarpasmeninės difuzijos. Bet bendruomenė negali būti kūrėja nei vieno nei antro požymio. Bendruomenės veikimas negali būti sąmoningas, nes bendruomenė neturi savos koncentruotos sąmonės. Bendruomenė gali turėti savą psichologiją, kuri yra daugiau negu atskirų individų psichinių pradų suma. Bet ji negali turėti atskiros nuo individų sąmonės, nes ji nėra substancija. Ji yra tik bendra tam tikros individų grupės būsena ir veiksena pasąmonėje ir todėl apsireiškianti nesąmoningai. Juo daugiau individas yra pasinėręs bendruomenėje, tuo labiau jo veikimas yra apspręstas pasąmonės, tuo labiau jo darbuose nematyti sąmoningumo ir tikslingumo. Žmogaus darbai darosi sąmoningi ir tikslingi tik tada, kai jis pradeda išsilaisvinti iš bendruomenės pasąmonės srities, kai jo veikimą apsprendžia ne instinktyvus, bet protinis motyvas, kai iš individo jis tampa asmeniu.

Tai nėra pedagoginio individualizmo klaida. Mes neneigiame bendruomenės reikšmės ugdyme. Mes jai tik nurodome jos vietą. Bendruomenė yra ugdymo palaikytoja, asmuo yra ugdymo vykdytojas. Tamsios, nesąmoningos ugdymo gelmės glūdi tarpasmeninėje difuzijoje ir tuo pačiu yra bendruomenės funkcija. Bet kaip ugdymas nėra gryna tarpasmeninė difuzija, taip ir ugdo ne bendruomenė, tik asmuo. Tikrasis ugdymas visados yra individualinis veikimas. Kolektyvas, kaip toks, negali nei ugdyti nei būti ugdomas.

Ugdytinis niekados nėra tiktai objektas. Jis nėra medžiaga, iš kurios šis tas padaroma. Jis yra gyvas kūrinys, jis yra asmuo, kuris pats šiuo tuo tampa. Ugdytinis ir ugdytojas yra skirtingi savo funkcijomis, bet jie abu yra asmens ir todėl abu yra veiklūs. Žmogus iš visų prigimtųjų būtybių yra aktyviausias ir vienintelis, kuris gali ne tik dalyvauti savęs apipavidalinime, kaip augmuo ir gyvis, bet ir pats save apipavidalinti. Tai įvyksta ir doroje ir ugdyme. Dora nėra, kaip mano humanistai, pilnutinis visų galių išvystymas, bet asmens branduolio keitimas pagal idealinį žmogaus pirmavaizdį. Tai netobulos arba puolusios prigimties rekreacija. Ugdytinio veiklumas yra žadinamas ne psichinio jo judrumo, ne jaunos prigimties, kuri negali ištverti neveikusi, kaip mano psichologinė pedagogika, bet to amžino autokreacijos dėsnio, kuris jau žymu augmenyse, kuris pasirodo gyvuliuose ir kuris visa savo galia apsireiškia žmoguje. Jis prabunda su vaiko aš suvokimu ir skleidžiasi, vis labiau dvasiai įsigalint prigimtyje.

Ugdytinio veiklumas nevisados yra toks pat. Arčiausia prie gyvūnų veiklumo yra kūdikis. Kūdikis yra stebėtojas Jis visų pirma stengiasi susivokti jam nežinomame pasaulyje, o tik paskui vertinti ir spręsti. Jo reakcijos yra daugiau išorinės. Jis tebegyvena vienybėje su aplinka ir tampa įvairių įtakų telkimosi punktu. Šitoji vienybė pradeda irti vaiko amžiuje. Vaikas pradeda pergyventi pasaulį, kaip ne — aš, kaip kažką skirtingą nuo savo asmens. Tai yra džiaugsmingas pergyvenimas, nes šiuo metu vaikas padaro daugybę „atradimų", kurie jam atskleidžia vis naujas sritis ir sklaido gyvenimą bei pasaulį. Reagavimas į aplinkos įtakas darosi gilesnis ir labiau vidinis. Vaikas yra ypatingai smalsus, vadinasi, imlus. Jis visa savo būtybe sutinka būti ugdomas. Bet jo paties dalyvavimas savęs apipavidalinime dar yra menkas. Vaikas pamėgdžioja ir savaimingai asimiliuoja. Jo veiklumas dar neapsireiškia savarankiškumo teigimu ir tuo viliojančiu pergyvenimu, kad jis veikia pats, kas taip labai žavi jaunuolį. — Jaunuolis atranda ne tik pasaulį, bet ir patį save. Vaiko savo aš suvokimas yra daugiau periferinis. Jo dėmesys yra daugiau atkreiptas į pasaulį, į objektą, negu į save, į subjektą. Tuo tarpu jaunuolis atkreipia savo žvilgsnį į savo vidų ir ten pastebi ištisą pasaulį, kuris gyvena sau, kuris yra atskirtas nuo viso išorinio pasaulio, nuo visų daiktų ir žmonių. Kiek vaikas savo išsiskyrimą iš aplinkos pergyvena atradėjo džiaugsmu, tiek jaunuolyje vyrauja pergyvenimas, kad tarp jo aš ir pasaulio atsivėrė gilus plyšys, kad jam pasidarė svetimi ne tik visi daiktai, bet ir visi žmonės, kad savo gelmėse jis pasiliko vienų vienas. Čia glūdi vienatvės jausmo šaknys. Išorines įtakas jaunuolis priima ne tik jautriai, bet ir kritiškai. Jo vidus atsidaro daug sunkiau, negu vaiko. Jis slepia pats save ir nori pats būti savo sielos šeimininku. Ir vis dėlto jis labai, daug labiau, negu vaikas, ilgisi žmogaus, kuris jį suprastų, kuris jam padėtų, kuris jam nurodytų stiprų atramos tašką visuotiniame jo dvasios sąmyšyje. Sutikimą save ugdyti jaunuolis duoda ne visiems. Net ir tie, kurie jį gauna, jau veikia ne tiek savo, kiek jo paties vardu.

Jaunystė yra paskutinis buvimo ugdytiniu tarpsnis. Už jo prasideda subrendėlio amžius, kur ugdymas virsta jau ir anksčiau prasidėjusiu ugdymusi ir kur savarankiškas savęs apipavidalinimas paima galop viršų. Juo labiau dvasia išsivysto, tuo labiau apsireiškia autokreacinis jos linkimas, tuo labiau ugdytinis darosi veiklus ir tuo labiau mažėja ugdytojo reikšmė.

Vitalinis pradas ugdyme

Vitalinis mūsų prigimties pradas sudaro atramą visam mūsų gyvenimui. Tai yra pagrindinė filosofinės antropologijos tiesa. Pedagogikoje ji tarnauja kaip prielaida. Ugdymas atsiremia į vitalinį žmogaus prigimties pradą. Patyrimas rodo, kad mergaitės, kurios prieš vedybas neturėjo beveik jokio susidomėjimo kūdikiais, ištekėjusios ir sulaukusios savųjų, tampa rūpestingiausiomis motinomis. Tai nėra tik instinktas, bet tai yra ir instinktas. Motinos meilė iš esmės yra skirtinga nuo patelės meilės. Dvasios dalyvavimas gyvybinio instinkto veikime iškelia jį iš gamtinės srities ir paverčia dorine vertybe.

Tikroji motinos meilė tik dėl to yra toks didis ir šventas dalykas, kad čia instinktyvus likimas esti apipavidalinamas pagal dvasines idėjas. Vis dėlto instinktas visados yra dvasios atrama. Gali žmogus vadovautis kilniomis idėjomis, bet į veikimą visų pirma jį pastūmi gyvybiniai pradai. Tarp visų tų akstinų, kurie verčia žmogų ugdyti, pirmoje vietoje randasi vitalinis instinktas.

Du savotiški sąjūdžiai apreiškia vitalinį tipą dabartiniame ugdyme: rasistinis ir sportinis.

Rasė keroja kūne ir yra savotiškas zoologinis žmogaus nusiteikimas, savotiška žmogaus kūno struktūra, kuri šiandien apsireiškia jau kaip vitalinio gyvenimo forma. Rasistinio sąjūdžio uždavinys atsiremia ne į dvasinį, tik į vitalinį pradą: išugdyti gryną genetinį tipą. Jeigu apskritai ugdymas yra vertybių įkūnijimas žmoguje, tai rasistinio sąjūdžio ugdymas yra vitalinių vertybių įsikūnijimas. Bet įkūnyti vitalines vertybes arba, kitaip sakant, išvystyti kūno gyvybingumą ligi norimo tipo galima ne lavinimu, ne auklėjimu ir net ne auginimu, bet tik veislės gerinimu. Kova už eugeniką ir nesveikų individų sterilizaciją, pastangos sukliudyti skirtingų rasių vedybas, jaunimo grūdinimas utilitaristiniu auklėjimu ir darbo tarnyba, menkas rūpinimasis silpnaisiais — visa tai būdinga gryno vitalizmo tipui. Rasistinis ugdymas yra ne ugdymas tradicine prasme, bet biologinis veislės gerinimas.

Pedagoginis vitalizmas būdamas vitalinių vertybių įkūnijimas žmoguje, labiau vertina fizines negu dvasines gėrybes. Mokslas, dorovė ir menas yra tokie dalykai, kurie su veislės gerinimu susisiekia tik iš tolo ir todėl vitalinio tipo praktikoje niekados neranda tinkamo pripažinimo. Visa tai padaro, kad vitalinis tipas atsiduria nuolatiniame pavojuje subarbarėti.

Ugdymas kaip kūryba

Būties pilnatvė yra žmogaus gyvenimo tikslas. Žmogaus tapime dalyvauja visos gyvenimo sritys: ir dora, ir religija, ir mokslas, ir menas, ir visuomeninio gyvenimo formos. Visi šie dalykai yra pašaukti padėti žmogui siekti būties pilnatvės, pergalėti savo prigimties susiskaldymą. Bet pirmoje eilėje šiam uždaviniui yra skirtas ugdymas. Ugdymas yra pirmutinis veikimas, kurio įtakon patenka tampąs žmogus. Ugdymo įtaka nesibaigia tik išorine pagalba prigimčiai, nei žmogaus parengimu kultūriniam gyvenimui. Ugdymo įtaka siekia pačias žmogaus būtybės gelmes, nes jis dalyvauja šių gelmių išsivystyme.

Pagrindinis klausimas yra, kokio pobūdžio šis dalyvavimas. Ar pedagoginė įtaka dalyvauja prigimties tapime kaip kuriamasis aktas ar kaip galimybių realizacija? Kitaip sakant, ar pedagoginis veikimas priklauso kūrybos ar gimdymo kategorijai. Atsakyti į šį klausimą, išspręsti pedagoginio veikimo prigimties problemą, galima tik su žmogaus tapimo problema: yra žmogaus tapimas kilimas iš nebūties, ar tik galimybių arba potencijų perėjimas į aktualybes. Pirmu atveju pedagoginis veikimas yra kūryba, antru — tik pagalba apsireiškusi tam, kas glūdi prigimties gelmėse.

Mes dažnai sakome, kad ugdymo objektas yra žmogus. Bet mes retai atsimename, kad ugdymo objektas yra žmogus kaip prigimties padaras. Į ugdymo rankas žmogus patenka ne kultūringas, ne pasiekęs dvasios viešpatavimo tarpsnį, bet tik išėjęs iš gamtos gelmių, bet pradėjęs gyventi istorinį gyvenimą. Vaikas yra ne tik silpnas žmogus. Vaikas nėra žmogaus miniatiūra, kuriame realiomis potencijomis glūdi visa, ką turi ir suaugęs žmogus, kaip buvo manyta seniau. Vaikas neturi tos žmogiškosios suaugusiojo būties ne tik aktualiai, bet net ir potencialiai. Jeigu vaikas ugdymo įtakoje tampa daugiau žmogumi, tai ne potencijų aktualizavimu, bet tuo kūrybiniu aktu, kuris paliečia neatbaigtą būtybę ir joje sukuria iš nebūties naujas formas, naujus įpročius, naujus polinkius.

Kuriamasis ugdymo pobūdis yra pedagoginis ir esminis jo elementas. Ugdymas yra kūryba! Štai giliausia jo koncepcija. Kiekviena pedagoginė teorija, kuri praeina tylomis pro kūrybinį ugdymo pobūdį, jau tuo pačiu yra pasmerkta nepasiekti jo gelmių. Ugdymas yra originalus aktas, kuriuo yra kuriamas žmogus. Ugdymas yra pirmutinis kultūrinis veikimas, kuris liečia žmogų kaip asmenį. Ugdymui rūpi ne išorinis žmogaus apdailinimas, bet pačių jo gelmių suformavimas. Ugdomasis veikimas nelieka tik prigimties paviršiuje, tik jos periferijoje, bet leidžiasi į patį žmogaus centrą, paliečia patį asmens branduolį ir jį formuoja. Ir tik tada, kai ugdymas pradeda daryti tokios didelės įtakos visam žmogui, tik tada jis pasidaro ugdymas tikra ir pačia giliausia šio žodžio prasme.

Ugdymas nesiekia kūno gyvenimo gelmių. Kūno gyvenimo ugdymas dalyvauja tik kaip pagalbininkas ir kaip klusnus vitalinio prado reikalavimo vykdytojas. Ugdymas čia nieko nekuria, bet tik padeda vitaliniam pradui iškelti iš savo potencijos tai, kas joje glūdėjo.

Visai kas kita yra su dvasios gyvenimu. Dvasinis žmogaus išsivystymas yra ne potencijų aktualizavimas, bet kūryba iš nebūties. Vidinė žmogaus dvasios istorija yra kuriamasis tapsmas. Dvasia neauga ir nesiskleidžia iš jos esančių užuomazgų. Dvasia kuriasi iš nebūties. Pedagoginis veikimas žmogaus dvasios išsivystyme visados yra kuriamasis bendradarbiavimas autokreaciniame dvasios akte.

Tradicinė pedagogika teisingai tvirtina, kad ugdymas negali pradų kurti fizine prasme, vadinasi, jis negali įdiegti naujų gabumų, naujų polinkių, naujų galių. Ugdymas pradus jau randa. Bet nė tradicinė pedagogika neneigia, kad ugdymas pradus formuoja. Kokios rūšies yra šis formavimas? Ar ugdymas, formuodamas pradus, ką nors juose kuria, ar tik realizuoja ir išvysto tas užuomazgas, kurios juose glūdi? Štai klausimas, kurio pedagogika dar neišsprendusi.

Kiekvienas pradas, nesvarbu jis bus psichinis ar fizinis, turi du pagrindinius elementus: vidinį branduolį, kuris yra nuo pat žmogaus gyvenimo pradžios, ir formą, kuri išsivysto žmogaus gyvenimo eigoje. Tapybinis Rafaelio genijus glūdėjo nuo pat gimimo. Bet kad šitas jo pradas apsireiškė renesansine forma, tai buvo atsitiktinis dalykas, kurį apsprendė įvairios sąlygos. Šis pradas susiformuoja vėliau, patekus įvairių veiksnių įtakai. Šis vidinio prado branduolio formavimas kaip tik ir yra kūryba. Ugdymas yra vidinis ir svarbiausias vidinių pradų branduolio formavimas. Ugdymas negali kurti pačio prado branduolio. Bet jis gali kurti ir tikrumoje kuria prado formas, kuriomis vidinis jo branduolys apsireiškia.

Tautinis auklėjimas mokykloje

Žmogus, kaip tautietis, gema iš tautos ir tautoje pasilieka visą gyvenimą. Savo būtybės gelmėse jis yra susijęs su tauta, iš jos jis semiasi savo darbams gyvybės ir savo kūriniams apraiškų. Tai, kas tautoje išsivystė ir susiformavo ilgų amžių metu, apsireiškia žmoguje kaip tautietyje. Tautines ypatybes, tautinius bruožus, tautos atgaivinimą mūsų prigimtyje mes vadiname tautiškumu. Tautiškumas yra tautinės individualybės apsireiškimas individe.

Tautiškumas yra daugiau įgyjamas, negu paveldimas dalykas. Jis yra paveldimas daugiau išorine prasme, fiziniais polinkiais. Bet pati žmogaus dvasia pradžioje yra tik žmogiška. Tautiškų žymių ji neturi. Ji jų įsigyja savo iniciatyva. Tautiškumas kaip tautinės individualybės apsireiškimas individe turi būti žmogui suteiktas. Kitaip sakant, istorijos suformuluota tautinė individualybė turi būti perkelta į kiekvieną žmogų, turi būti jame pridygta ir išvystyta. Savo gimimo faktu žmogus priklauso tik tam tikrai rasei, bet ne tam tikrai tautai, kaip dvasinei bendruomenei. Į tautą žmogus turi įaugti. Jis turi pasidaryti tautiškas.

Tautinis auklėjimas yra pašauktas perkelti žmogun istorijos suformuotą tautinę individualybę, tautinės kultūros apraiškomis apspręsti jo prigimtį ir tuo būdu padaryti žmogų tautišku tikra prasme. Tautiškumas apima visą žmogų: ir jo kūną, ir jo sielą. Kūno tautiškumas yra sukuriamas aplinkos ir yra paveldimas. Dvasios tautiškumas yra įgyjamas iš tautinės kultūros. Tautiškas auklėjimas privalo rūpintis abiem šiais tautiškumo pradais. Mokykloje tautinis auklėjimas visų pirma liečia dvasinį tautiškumą. Jis susideda iš trijų pagrindinių sričių: mąstymo, kūrybinių jėgų ir pasaulėžvalgos formavimo.

Žmogus nemąsto apskritai. Jis mąsto tautiškai. Jo proto veikimas yra apspręstas tautos mąstysenos ypatybėmis. Mokykla tautiškumo atžvilgiu turi tris pagrindinius uždavinius: išmokyti mokinį tautiškai mąstyti, perteikti jam tautos estetinio grožėjimosi formas ir įvesti jį į tautinės bendruomenės santykius.

Kalboje tauta įkūnija savo pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras ir savo istoriją, žodžiu, visą save. Todėl suprantama, kodėl gimtosios kalbos mokymas yra pirmutinė tautiško auklėjimo priemonė: Gimęs žmogus turi mąstymo galią, bet ši galia dar neveikia, nes ji neturi konkrečios savo veikimo formos arba būdo. Kalbos išskyrimas kaip tik protui tai suteikia. Per kalbą protas įgyja konkrečią mąstyseną.

Pirmoji žmogaus išmokta kalba paprastai yra jo tautos kalba. Ji todėl visų pirma ir apsprendžia individualinį mąstymą konkrečia forma. Ši forma yra tautiška, nes kalboje glūdi tautos individualybė. Todėl žmogus, išmokdamas savo tautos kalbą, pasisavina šitos kalbos apraiškas jomis apsprendžia savo mąstymą, įgydamas tuo būdu savo tautos mąstymą.

Pasisavindamas gimtąją kalbą, žmogus kartu pasisavina ir tautinę kultūrą. Per kalbą atskiram žmogui prabyla jo tautos istorija, jos žygiai ir jos gyvenimo siekiai. Išmokdamas gimtosios kalbos žmogus įsijungia į tą gyvenimo srovę, kuri iš tolimos praeities eina per jį į nežinomą ateitį. Kalba suriša žmogų su tautine bendruomene, padaro jį tam tikru jos nariu, kuris dalyvauja jos mąstyme ir veikime.

Kaip intelektualinis tautiškumas žmogui ateina iš gimtosios kalbos, taip estetinis tautiškumas yra įgyjamas iš tautinio meno. Mūsų dienų mokykla šalia intelektualinio lavinimo atlieka ir estetinio lavinimo uždavinius, yra pašaukta perteikti mokiniui estetinę tautos individualybę. Pagrindinės priemonės, kuriomis mokykla gali vykdyti šį uždavinį, yra tautinė literatūra ir tautinis menas.

Tautinės literatūros, kaip ir gimtosios kalbos, dėstymas tautiškumui bus naudingas tik tada, kai literatūra bus nagrinėjama ryšium su visos tautos gyvenimu. Nei grynai filosofinis, nei grynai estetinis, nei grynai psichologinis ar filosofinis metodas tautinei literatūrai netinka.

Tautinė literatūra yra išaugusi iš tautos ir todėl gali būti suprantama tik ryšium su tauta. Ji turi būti dėstoma tokiu metodu, kuris pajėgtų iškelti literatūros kūriniuose glūdinčias ypatybes, kuris atgaivintų estetinę tautos individualybę ir ją perkeltų į mokinio dvasią.

Viena iš estetiniam tautiškumui auklėti priemonių yra piešimo pamokos. Jų uždavinys yra meniškai išlavinti žmogų. Tiesa, darbo mokykla piešimą palenkė grynai lavinamajam momentui. Estetinis momentas čia buvo nustumtas į antrąją vietą arba ir visai pamirštas. Lavinti pastabumą, akį ir ranką čia buvo pagrindiniai uždaviniai. Be abejo, jie ir šiandien yra sėkmingai vykdomi. Vis dėlto šalia jų piešimo mokytojas turi atkreipti dėmesio ir į estetinį mokinių lavinimą. Piešimo mokytojas turėtų rasti būdų atskleisti mokiniams savo krašto grožį, išmokyti juos pastebėti grožį gamtoje. Kita vertus, piešimo mokytojas turėtų įvesti mokinius į liaudies meno pasaulį. Liaudies architektūra, skulptūra, austiniai ir siutimai raštai — visa tai sudaro dirvą, kurioje mokiniai gali užčiuopti savo tautos dvasią. Reikia tik jiems parodyti kelią. Reikia jiems parodyti, kas slypi po tomis primityviomis formomis ir kokia dvasia kalba iš jų.

Religinis tautiškumas atbaigia tautiškumo auklėjimą, todėl jis negali būti paliktas be pedagoginės įtakos. Pagrindinė mokyklos priemonė religiniam tautiškumui auklėti yra tikybos pamokos. Iš jų tautinio auklėjimo atžvilgiu visų pirma yra reikalaujama, kad jos rengtų mokinį ne tik apskritai religijai, bet religiniam savos tautos gyvenimui. Religija yra labai stiprus ryšys, kuris riša žmogų su tėviške ir tėvyne. Todėl jos dėstymas mokykloje negali likti nepanaudotas tautiškumui auklėti. Tautų atbudimo metu šitoks reikalavimas savaime išplinta visame pasaulyje. Jaunimo rengimas religijos gyvenimui negali apsieiti be ryšių su savo tauta.

Mokytojas ir jo asmenybė

Didžiausias tautinio auklėjimo veikėjas yra mokytojas. Yra sakoma, kad mokytojas auklėja ne tuo, ką jis sako, bet tuo, kas jis yra. Šitas dėsnis tautiniame auklėjime yra ypatingai reikšmingas. Ilgos kalbos apie tautiškumą, apie patriotizmą mokiniams yra kuo mažiausiai naudingos. Mokytojas negali būti geras tautinio auklėjimo veikėjas, jeigu jo paties tautinė individualybė yra skurdi, neišvystyta, jeigu jis nemoka tautiškai mąstyti, jeigu jo gimtoji kalba yra pilna svetimų priemaišų, jeigu jis neturi skonio tautos meno kūriniams, jeigu jis nejaučia ir nepergyvena ypatingo ryšio su gimtuoju kraštu ir su savo tautos žmonėmis. Tautinės individualybės ypatingas išskleidimas yra ypatingai reikalingas padam mokytojui, nes tik tokiu būdu jis sugebės tautines ypatybes spinduliuoti į aplinką ir jomis pažadinti tautines užuomazgas savo mokiniuose.

Bet mokytojas tautiškai auklėja ne tik savo asmeniu, bet ir žodžiu. Žodis visados yra galinga auklėjimo priemonė. Dėl to ir tautiniame auklėjime žodžio galios negalima niekinti, nors jos ir nereikia perdėti. Progų tautiniams pamokymams žodžiu atsiranda labai dažnai: tautinės šventės, žymesnių žmonių sukaktys, mirtys, tautiniai ir tarptautiniai laimėjimai — visa tai yra medžiaga, kurią galima panaudoti tautiniam auklėjimui. Bet tokie minėjimai turi būti labai pedagogiškai suorganizuoti. Jų ilgumas, dažnumas ir nuolaidumas yra didžiausi tautinio auklėjimo priešai. Ilgos, menkai paruoštos, moralizuojančio turinio kalbos čia yra nevietoje. Žodį reikia gerbti. Todėl nedera juo švaistytis be reikalo. Jau yra praėję humanizmo laikai, kada buvo žavimasi tik žodžiu ir sakinių skambėjimu. Mes jau reikalaujame minties. Tautinių minėjimų progomis mokiniai turi šį tą sužinoti, ko jie dar nežino. Jie turi šį tą pajusti, ko dar nebuvo pajutę. Tik tada tokie minėjimai bus vaisingi tautiniu atžvilgiu. Kai jie virsta tik formaliomis ceremonijomis, jie yra nenaudingi visais atžvilgiais. Jei dar galima tokį formalizmą pateisinti suaugusioje visuomenėje, tai mokykloje joms yra nevieta.

Mokyklos vaidmuo, tautiniame auklėjime yra labai svarbus. Šalia šeimos, valstybės ir bažnyčios mokykla šiuo metu yra labiausiai organizuotas tautinio auklėjimo veiksnys. Todėl tautinio auklėjimo principą joje išplėsti taip, kad jis apimtų visas mokyklos darbo sritis, yra pagrindinis šių dienų mokymo uždavinys.

Vilniaus krašto atitautinimo priemonės

Pirmas ir pats svarbiausias šiuo atžvilgiu dalykas yra skubus lietuvių kalbos mokymas. Kalba visados buvo ir bus geriausia tautybės reiškėją. Kalba yra viena iš didžiausių tautos brangenybių, kurią tauta saugo visomis priemonėmis ir kurią ji pirmiausia stengiasi atgaivinti tuose kraštuose, kurie buvo nutautinti. Tai daroma dėl keleto priežasčių. Visų pirma kalba organiškai įjungia žmogų į tautos bendruomenę. Žmogus gali priklausyti tautai ir nemokėdamas savos kalbos. Tačiau toks žmogus niekados nebus taip organiškai suaugęs su sava tauta, kaip tas, kuris savą kalbą moka ir ją praktiškai naudoja. Jis visados tam tikru atžvilgiu jausis svetimas. Todėl norint, kad nutautinti žmonės organiškai kuo glaudžiausiai suaugtų su savos tautos bendruomene, būtinai reikalinga juos išmokyti savos kalbos.

Vilniaus krašte lietuvių kalbos mokymas turi būti kuo plačiausias ir kuo prieinamiausias. Kol lietuviškai vilnietis nekalbės, jis galės jausti esąs lietuvis, bet jis taip pat jausis savotiškas naujokas lietuvių tautos bendruomenėje. Taip pat savyje jis jaus tam tikrą priešingumą tarp lietuviškosios sąmonės ir lenkiško reiškimosi būdo. Visa tai yra nepageidaujami dalykai. Vilnietis turi kuo glaudžiausiai suaugti su lietuvių tauta. Visos šiuo atžvilgiu skiriančios kliūtys turi būti pašalintos.

Konkrečiai kalbant, Vilniaus pradžios mokyklose lietuvių kalba turi užimti pirmąją vietą dėstomųjų objektų sąrangoje. Ji turi turėti daugiausiai pamokų ir į ją turi būti kreipiama kuo didžiausio dėmesio. Bet pradžios mokyklų mokytojai neturi apsirėžti tik lietuvių kalbos pamokomis. Kiekviena proga jie turi su vaikais kalbėti lietuviškai, ypač tada, kai pasakojamas dalykas pats savimi gali patraukti vaikų dėmesį. Vidurinėse lenkų kalba dėstomosiose mokyklose bent pora dalykų nuo pat pirmos klasės turėtų būti dėstomi lietuviškai. Tokiais dalykais galėtų būti Lietuvos istorija ar istorija apskritai, geografija, visuomenės mokslas. Galimas daiktas, kad dėl to kiek nukęs pats dalykas. Bet iš to laimės lietuvių tauta, nes lietuviškai dėstant kokį nors dalyką, lietuviškai jį atsakinėjant mokiniai per dvejetą trejetą metų būtinai turės gerai išmokti lietuvių kalbos. Universitete visi kursai turi būti dėstomi tik lietuviškai Joki pasiteisinimai, kad bus nemaža studentų lietuviškai nesuprantančių, čia negali būti imami dėmesin. Įstaigose valdininkai turėtų kalbėti tiktai lietuviškai. Vilnius mums yra lietuviškas kraštas, kuriame mūsų tautą ir valstybę atstovaują žmonės turėtų naudotis tiktai lietuvių kalba.

Antras dalykas, kurį galima būtų rekomenduoti kaip priemonę yra intensyvios vilniečių kelionės po Lietuvą. Kelionės turi didelės auklėjamosios reikšmės. Jos supažindina žmogų su kraštu ne tik teoriškai, bet jos leidžia žmogui kraštą pajaust. Keliaudamas žmogus su kraštu susigyvena ir jį pamyli. Kita vertus, kelionės leidžia pažinti krašto kultūrą. Todėl, jeigu norime Vilniaus kraštą organiškai sutapdyti su visa Lietuva, turime kuo labiausiai skatinti vilniečių keliones. „Vilniečiai turi pažinti visą Lietuvą" — turi būti mūsų šūkis. Todėl ne tiek mums reikia važinėti po Vilniaus kraštą, kiek vilniečiams reikia važinėti po kitas Lietuvos sritis. Mes sakome, kad kitų Lietuvos sričių kultūra yra aukštesnė už Vilniaus krašto kultūrą. Todėl vilniečiui žmogui kaip tik šią kultūrą ir reikia parodyti. Reikia, kad Vilniaus kaimietis pamatytų mūsų ūkininkų, ypač Suvalkijos, trobas, gyvulius, žemės darbo padargus, javus, laukų dirbimą, apskritai, kad jis pamatytų kaimo gyvenimą. Tada jis žinos, kad Lietuva šiuo atžvilgiu yra kur kas pralenkusi Vilniaus krašto gyvenimą, ir kad ji turi priemonių pakelti ir jo krašto ūkinį gyvenimą. Inteligentai turi pamatyti mūsų intelektualinį gyvenimą. Mokytojai turi aplankyti Lietuvos mokyklas. Todėl inteligentijos ekskursijos į atskirus suvažiavimus, į atskiras institucijas būtų labai naudingas dalykas. Mokyklinis jaunimas turėtų būti suvestas su kitų Lietuvos sričių mokykliniu jaunimu ar bendrose stovyklose, ar varžybose, ar sporto rungtynėse. Didelės reikšmės yra jaunimo kelionės į lietuviškąjį pajūrį, ypač į Palangą.

Trečias dalykas, kuris atitautinimo darbe turi ypatingos reikšmės, yra sėkmingas pedagoginis darbas mokyklose. Lietuvis mokytojas Vilniaus krašto mokyklose turi išvystyti ligi maksimumo pedagoginį savo pajėgumą. Jeigu jis jaučiasi esąs šiuo atžvilgiu nepajėgus, jis turi kuo greičiausiai pasitraukti. Menkai pajėgius lietuvius mokytojus mes galime toleruoti kitose Lietuvos srityse, bet tiktai ne Vilniaus krašte. Dažnai laikraščius pasiekiančios juokingos mokinių „revoliucijos" kaip tik dažnai kyla iš mokytojų nepajėgumo. Mokytojas, kuris nereaguoja į mokinių išsišokimus prieš lietuvių kalbą, prieš lietuvių tautą ar valstybę negali pasilikti Vilniaus krašte. Mokinių skandalai mokyklose turi būti vertinami ne tik tautiniu, bet ir pedagoginiu atžvilgiu. Galima nekaltinti mokinių dėl to, kad juos kas nors sukursto tautiniu atžvilgiu. Bet jie yra kalti sulaužę pedagoginę drausmę ir todėl turi už tai atsakyti. Praleisti tokius dalykus negirdomis reiškia išduoti visišką pedagoginį savo nesusivokimą ir pedagoginio talento stoką.

Mokyklų tinklas Vilniaus krašte turi būti kuo tankiausias. Ligi šiol jis buvo gana retas. Todėl reikia jį praplėsti, nes iš mokyklos šio krašto atitautinimas laukia kuo didžiausių rezultatų. Vilniaus krašto mokytojams parengti Vilniuje turėtų būti įsteigta speciali mokytojų seminarija, kurioje busimieji mokytojai įgytų ne tik bendrą pedagoginį pasiruošimą, bet ir specialiai pasirengtų darbui Vilniaus krašte, pažindami šio krašto gyventojų psichologiją, šio krašto sąlygas ir išeidami tautinio auklėjimo teoriją. Todėl tautinis auklėjimas turėtų sudaryti vieną iš dėstomųjų objektų šioje seminarijoje.

Mes nenorime nieko svetimo naikinti. Prieš svetimas tautybes mes nesikėsiname. Bet mes nenorime palikti nuskriaustų ir sužalotų savųjų. Atgaivinti sužalotą lietuviškąją individualybę Vilniaus krašte mes turime ir teisės ir pareigos. To niekas negali vadinti nei nacionalizmu, nei šovinizmu.

Tautinių kultūrų kovoje mokytojas visados užima pirmą vietą. Jį pirmiausia puola svetima kultūra ir iš jo daugiausia laukia savo tauta, pradėjus atitautinimo darbą. Todėl mokytojui tenka labai didelis uždavinys. Šiuo metu, atgavus Vilnių, mokytojas yra didžiausia lietuvių tautos viltis. Aplinkui jį telkiasi kaimo ir miestelio gyvenimas. Tuo pačiu apie jį telkiasi ir atitautinimo darbas. Jis yra pirmutinis, kuris kas dieną ir kas valandą susiduria su nutautinta aplinka ir su nutautintais žmonėmis.

Tauta ir kultūra

Kultūros filosofijos įvadas.Kaunas, 1936. Kūrybos problema. „Logos", 1935 Nr. 1; Pirminės kultūros pagrindai. „Logos", 1936; Nr. 1—2; Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra, „Židinys", 1939 Nr. 4—12; Krikščioniškasis turinys ir lietuviškoji forma. „Židinys", 1938, Nr. 7.

Kultūros filosofijos supratimas

[...] Dabartinėje kultūros filosofijoje galima pastebėti trejopas kultūros supratimas. Dažniausiai kultūra yra suprantama kaip gamtos formavimas arba josios apipavidalinimas. Gamta yra visa tai, kas tarnauja kaip medžiaga žmogaus idėjoms realizuoti. Tuo tarpu kultūra yra arba pats idėjų realizavimo vyksmas, arba šito realizavimo gaviniai. Šitoji pirmoji kultūros filosofijos srovė savo tyrinėjimus pradeda tuo faktu, kad žmogus savo veikla padaro tam tikros įtakos gamtai ją perkeisdamas, pakilnindamas ir įvesdamas ją į aukštesnę buvimo tvarką.

[...] Jau rečiau pasitaiko kultūros kaip dvasios objektyvavimo supratimas. Šitoji kultūros koncepcija yra išaugusi iš Hėgelio filosofijos. Hegeliui visas gyvenimas, tuo pačiu ir kultūra, buvo ne kas kita kaip objektyvinės dvasios, arba idėjos, įsikūnijimas ir skleidimas, apsireiškiąs įvairiausiais pavidalais ir įvairiausiomis formomis: mokslu, menu, dorove, valstybe, politika, visuomeniniu gyvenimu ir religija. Kultūrinėje kūryboje žmogaus dvasia tarsi išeina pati iš savęs ir susikristalizuoja objektyviniais pavidalais. Šiuose pavidaluose esti sutelktos dvasios ypatybės. [...] Pasak šitos koncepcijos, kultūrinė kūryba ir yra subjektyvinės individualinės dvasios įsikūnijimas ir apsireiškimas tam tikrais regimais pavidalais. [...]

Dar mažiau populiarus yra trečiasis kultūros supratimas pagrįstas moderniąja vertybių filosofija. [...] Šiandien vertybių filosofija pradeda vis labiau įsigalėti filosofijos sistemoje ir vis labiau reikalauja atskiros sau vietos. Tiesa, vertybė šiandien dar nėra vienodai suprantama. Vieni ją laiko atskira nuo būties sritimi. Tuo tarpu kiti vertybę sieja su gėriu ir tuo pačiu su daikto būtimi. Taip pat nėra nė vienodų pažiūrų į vertybių pažinimą bei pergyvenimą. [...]

Vis dėlto nė vienas iš šitų kultūros supratimų nėra pakankamas, nes nė vienas neapima kultūros visoje jos pilnumoje. [...]

Visi šitie trys kultūros momentai — gamtos formavimas, dvasios objektyvavimas ir vertybių realizavimas — yra vienas su kitu iš esmės susiję ir vienas kitą savyje turį. Todėl kiekvienas jų perskyrimas ir nagrinėjimas skyrium yra vienašališkas ir tuo pačiu neapimąs kultūros esmės josios visumoje. Todėl ir kultūros filosofija, į kurios pagrindą yra padėta tik viena kuri aukščiau minėta kultūros koncepcija, nėra pilnutinė ir kultūros problemos tobulai išspręsti negali. Pilnutinei kultūros filosofijai yra reikalingas toks kultūros supratimas, kuris visas aukščiau minėtąsias kultūros koncepcijas suvestų į vieną organišką sintezę.

Iš kitos pusės, kiekvienas minėtasis kultūros supratimas paliečia daugiau tai, kas yra kultūra savo apraiškose, bet ne tai, kas ji yra savo esmėje. Kai sakoma, kad kultūra yra gamtos apipavidalinimas, kad ji yra dvasios subjektyvavimas ar vertybių realizavimas, mes iš esmės pasakome tik tai, kuo kultūra apsireiškia iš viršaus, kuo ji yra prieinama paprastam stebėjimui ir paprastam suvokimui. Bet kultūros gelmės, pati giliausia jos esmė mums tokiais atvejais lieka paslaptis. Tuo tarpu kultūros filosofija, jeigu ji nori atlikti jai skiriamą uždavinį, kaip tik ir turi atskleisti šitas gelmes. Ji turi pažvelgti į patį kultūros dugną, ji turi suvokti kultūrą ne tik josios apraiškose, bet josios esmėje ir viso gyvenimo perspektyvoje. Tuo tarpu kiekviena minėtoji kultūros koncepcija tik kliudo kultūros filosofijai pastatyti kultūros problemą visu josios gilumu. Reikia todėl surasti tokį kultūros supratimą, kuris ir sintetiškai aprėptų visas minėtąsias kultūros koncepcijas ir sykiu vestų ne tiek į kultūros fenomeno periferiją, kiek į patį jojo centrą.

Toks sintetinis kultūros supratimas yra kultūros, kaip žmogiškosios kūrybos, koncepcija. Kultūra yra žmogiškoji kūryba. Štai kultūros sąvoka, kuri turi būti įvesta į kultūros filosofijos apibrėžtį. Sakydami, kad kultūra yra žmogiškoji kūryba, mes ją norime atskirti nuo prigimtosios ir dieviškosios kūrybos. [...]

Žmogiškoji kūryba yra visų pirma [...] gamtos apipavidalinimas. Žmogiškoji kūryba yra ir dvasios objektyvavimas.Kūrybinis aktas, realizuodamas idėją, ją realizuoja tokią, kokia ji yra žmogaus dvasioje [...]. Kiekvienoje kuriamojoje idėjoje glūdi įvystyta ją turinčios dvasios struktūra. Todėl kai šitoji idėja yra realizuojama regimu pavidalu, ji ne tik pati apsireiškia (ir apsigyvena) šalip dvasios, bet per ją ir pati dvasia tarsi išeina iš savęs ir įsikūnija objektyviniame pasaulyje. Štai dėl ko yra sakoma, kad kūrėjas gyvena savo kūriniuose. Ir štai dėl ko žmogaus kūryba yra sykiu ir jo dvasios objektyvavimas. Žmogiškoji kūryba yra ir vertybių realizavimas. Daiktas yra vertingas tik tada, kai jis turi savyje įkūnytą aukštesnę idėją. Vertybių realizavimas tikrumoje visados reiškia šitų aukštesnių idėjų įkūnijimą. Tai ir yra pagrindinis žmogiškosios kūrybos uždavinys.

Todėl žmogiškoji kūryba apima ir gamtos formavimą, ir dvasios objektyvavimą, ir vertybių realizavimą. Visi šitie trys dalykai yra tik atskiri žmogaus kūrybos momentai, kurie visi trys vykdomi kartu, ir todėl kūrybos sąvokoje jie organiškai vienas su kitu susijungia. Jie gali būti atskiri kultūros nagrinėjimo atžvilgiai. Bet nė vienas iš jų neišsemia kultūros esmės, nes nė vienas nesudaro žmogiškosios kūrybos esmės. Giliausią žmogiškosios kūrybos esmę sudaro josios originalumas, arba pagaminimas naujo daikto kaip tokio. [...] Tai sykiu yra ir kultūros esmė.

Šitokia kultūros koncepcija atrodo esanti tinkamesnė negu kuri kita, nes ji apima kultūrą visoje josios pilnumoje ir leidžia ištirti pačias josios gelmes. Kultūros filosofijai ji gali būti labai vaisinga. [...]

Kultūros filosofija yra disciplina, tirianti iš pirmutinių priežasčių tikrovę kaip žmogaus kūrybą.Tirdama tikrovę, kultūros filosofija susisiekia ne tik su filosofija, bet ir su visa Žinija. Tirdama tikrovę kaip žmogaus kūrybą, kultūros filosofija atsiskiria nuo visų tų disciplinų, kurioms tikrovė yra Dievo padaras arba kurios ją tyrinėja kitais atžvilgiais. Bet čia ji susiduria su tomis disciplinomis, kurių objektas taip pat yra žmogaus kūryba [...] meno filosofija, kultūros istorija ir kultūros tipologija.

Meno filosofija yra kūrybos filosofija, ir tai kūrybos giliausia prasme. Mene kuriamasis žmogaus veikimas apsireiškia aiškiausiai ir pasiekia giliausius būties pagrindus. Bet menas yra tik viena žmogaus kūrybos sritis. [...] Todėl kultūros filosofija [...] ne tik nesipriešina meno filosofijai, bet ją į save įima. Kitaip sakant, meno filosofija yra speciali kultūros filosofijos dalis, kiek ji liečia grožinę žmogaus kūrybą. [...]

Kultūros istorija tyrinėja kultūros vyksmą, kiek jis priklauso nuo artimesniųjų priežasčių. Kultūros tipologija sistemina atskiras kultūras ir ieško tam tikrų kultūrinių tipų. [...]

Kultūros filosofija, kaip ir kiekvienas kitas mokslas, eina prie savo objekto įvairiais keliais. Tai yra reikalinga dėl to, kad mokslo objektas paprastai esti labai sudėtingas ir vienu tik būdu neištiriamas. Pagrindinis kultūros filosofijos uždavinys visados yra tas pats: pažinti kultūros esmę. Bet šitoji esmė tikrovėje apsireiškia labai įvairiais pavidalais. Todėl ir kultūros filosofija yra priversta tirti šituos pavidalus įvairiais būdais ir tuo pačiu vykdyti įvairius uždavinius.

Nagrinėjant kultūrą, galima ją visų pirma stengtis pažinti, kaip ji yra savyje. Paskui galima šitas pažintis suvesti į vieningą sistemą. Galima taip pat kritikuoti jau esamas kultūros apraiškas, vertinant jas pažintu amžinuoju kultūros idealu. Tuo būdu mes gauname tris pagrindinius kultūros filosofijos uždavinius: pažinti, kritikuoti ir sisteminti. [...] Kultūros filosofijoje visi šitie trys uždaviniai turi būti padėti į kiekvienos problemos sprendimo pagrindus. Jeigu vienas kuris uždavinys gauna viršų, tuomet kultūros filosofija pasidaro vienašališka, ir kultūros esmės pažinimas jai yra sunkiai prieinamas. [...]

[...] jeigu kultūros filosofija nori žmogaus kūrybą arba tik pažinti, arba tik sisteminti, arba tik kritikuoti, tuomet tokia kultūros filosofija virsta tam tikru mokslu, kuriame kultūra yra tiriama tik kaip pažinimo, arba tik kaip sistemos, arba tik kaip kritikos objektas. Pirmuoju atveju kultūros filosofija virsta kultūros logika, antruoju — kultūros sistematika, trečiuoju — kultūros kritika. Pilnutinėje kultūros filosofijoje visi šitie uždaviniai turi būti pusiausvyroje.

Kultūros logikos uždavinys yra kultūros pažinimas.Bet tai nėra kultūros fakto pažinimas. Kultūros logika, jeigu ji nori būti organiška kultūros filosofijos dalis, negali pasitenkinti pažinusi kultūros apraiškas ir todėl būti tik kultūros fenomenologija. Ji turi leistis ligi pat kultūros gelmių, ji turi pažinti kultūros dvasią. [...J Kultūros logika apima ne tik kultūrą objektyvine prasme, bet ir išvidinį žmogaus nusiteikimą kurti, nes tik per šito nusiteikimo esmės pažinimą eina kelias į amžinąją kultūros esmę. Iš kitos pusės, kultūrinė kūryba turi visados labai aukštų ryšių su gamtine kūryba. [...] Materialinių kultūros sąlygų ir aplinkybių pažinimas taip pat įeina į kultūros logikos plotą. Tuo būdu kultūros logika apima pagrindines kultūros filosofijos problemas: kultūros esmės, žmogaus kaip kultūros kūrėjo ir kultūros santykiųsu gamta problemą.

Kultūros sistematikos uždavinys yra susekti, kokiomis objektyvinėmis formomis, arba kokiais objektyviniais pavidalais, susiskirsto kultūra pagal ontologinę savo esmę.[...] Kultūros sistematika atskleidžia kultūros esmės pradus ir tiria, kaip šitie pradai kristalizuojasi regimoje tikrovėje. Paprastai kultūros sistematika suskirsto visą žmogiškosios kūrybos plotą į tris pagrindines sritis: į loginę, etinę ir estetinę kultūrą. Visos kitos kultūros lytys yra šitų trijų lyčių junginiai arba smulkesnis jų pasiskirstymas.

Kultūros kritika stengiasi įvertinti istorines kultūros apraiškas, pasiremdama amžinuoju kultūros idealu.Kultūros kritikos uždavinys yra susekti, ar istorinės kultūrinio gyvenimo tendencijos sutinka su kultūros idealo tendencijomis; jeigu nesutinka, kur josios yra prasilenkusios ir kiek jos nuo šito idealo yra nutolusios. Kultūros kritika todėl visados yra aktuali. [...] Tai yra pats gyvenimiškiausias kultūros filosofijos uždavinys. Jis parodo kultūros vietą gyvenimo santvarkoje. [...] visi šitie uždaviniai neina vienas po kito arba šalia vienas kito. Jie visi susijungia organiškoje kultūros filosofijoje ir todėl nesudaro atskirų kultūros filosofijos sričių arba dalių.

Kultūros filosofija ir pasaulėžiūra

[...] Žmogiškoji kūryba taip pat yra tikrovės dalis. Žmogaus dvasia taip pat negali šitos dalies aprėpti visoje josios pilnumoje. Į žmogiškąją kūrybą taip pat galima žiūrėti tam tikru aspektu ir juo grįsti visą kultūros problemos tyrinėjimą. Tokiu būdu ir formuojasi įvairios kultūrinės žmogaus pažiūros ir įvairūs kultūros filosofijos tipai. Bet šitos pažiūros ir šitie tipai yra visados įjungti į bendrąją žmogaus pasaulėžiūrą. Negalimas daiktas, kad natūralistinės pasaulėžiūros atstovas kultūros filosofijoje pasisakytų už teizmą. Kultūriniai nusistatymai nėra kokios specialios pažiūros, bet tik viena organiška bendrosios pasaulėžiūros dalis. Kultūros filosofija gal labiau negu kuri kita priklauso nuo bendrųjų pažiūrų į būtį, nes žmogus sava kūryba formuoja visą pasaulį ir tuo pačiu jo viso atžvilgiu pareiškia tam tikrą nusistatymą. [...]

Todėl pagal bendruosius pasaulėžiūros tipus formuojasi ir pasaulėžiūriniai kultūros filosofijos tipai. Čia galime kalbėti apie kultūrinį natūralizmą, apie kultūrinį humanizmą ir apie kultūrinį teizmą.

Kultūrinis natūralizmas yra išaugęs iš bendrosios natūralistinės pasaulėžiūros. Kaip visam natūralizmui gamta yra aukščiausias gyvenimo laipsnis, taip ir kultūrinis natūralizmas žmogiškąją kūrybą laiko pirmoje eilėje gamtos veiksnių padaru. Žmogus čia yra tik sąmoningas įrankis gamtos dėsnių rankose. Ne idėjos, ne įsitikinimai, ne asmuo ar visuomenė turi pagrindinės ir pirmaeilės kultūrai reikšmės, bet gamta su visomis savo sritimis. Gamta kultūriniam materializmui yra ne medžiaga, ne materialinė atrama, bet pirmaeilė ir aktyvi kultūrinės kūrybos apsprendėja. [...]

Kiek kultūrinis materializmas kultūros kūrimo veiksniais laiko medžiaginius ekonominius dalykus, tiek kultūrinis vitalizmas vieninteliu tikru ir pirmaeiliu kultūros kūrėju laiko vitalinį, arba gyvybinį, žmogaus pradą. Rasistinei kultūros filosofijai kultūrinio žmonijos gyvenimo apsisprendėjas yra rasė. Kiek kultūrinis ekonomizmas kultūros veiksnių ieško šalia žmogaus, tiek kultūrinis vitalizmas šituos veiksnius perkelia į patį žmogų, į vitalinį jojo pradą. Jeigu rasiniai arba vitaliniai žmogaus elementai yra stiprūs ir gryni, jie kuria aukštą kultūrą. Kultūros krizė atsirandanti dėl nelygios kraujomaišos, kultūros galas ateinąs tada, kai įsigali menkaverčiai biologiniai pradai. [...] Kultūrinės kūrybos motyvai šitai pažiūrai taip pat yra ne idėjos, bet kraujo balsas. [...]

Kultūrinio humanizmo pagrindas yra žmogus. Žmogus yra pirmutinis ir svarbiausias kultūros kūrėjas. Gamta esanti tik medžiaga ir sąlyga. Gamta parengia materialinių aplinkybių, kuriose žmogiškoji idėja gali būti realizuota. Kultūrinis humanizmas neneigia, kad gamta kultūrinei kūrybai turi didelės reikšmės. Gamtos parengta medžiaga gali būti dvasios kūrybai palanki ir nepalanki, vadinasi, ji gali idėjos realizavimą palengvinti arba apsunkinti, kartais — padaryti jį net visiškai negalimą. Vis dėlto šitas gamtos vaidmuo kultūrinėje kūryboje čia yra ne priežastingas, bet atsitiktinis ir sąlyginis. Gamta jokia prasme nėra kultūros priežastis. Kultūrinės kūrybos motyvai yra dvasiniai. Tai idėjos, kurios iš vidaus verčia žmogų jas realizuoti regimais pavidalais. Kultūrinės kūrybos tikslas yra dvasinis. Pasak kultūrinio humanizmo, ne medžiaga ir gyvybė turi kultūrai lemiančios reikšmės, bet dvasia ir josios reikalavimai. Žmogus yra kūrybinis pačia giliausia savo prigimtimi, ir jis kuria kultūrą ne gyvybei išlaikyti ar jai ištobulinti, bet atskleisti pasaulio ir savo paties prasmei.

Bet realus ir konkretus žmogus gali būti suprantamas dvejopai: kaip individualus asmuo ir kaip visuomenė, arba bendruomenė. Ir vienas, ir antras žmogaus supratimas, ir viena, ir antra dvasios gyvenimo forma turi kultūrinei kūrybai nemaža reikšmės. Žmogus dalyvauja kultūros kūrime ir kaip asmuo, ir kaip bendruomenė. Kultūrinis humanizmas todėl suskyla į dvi pagrindines sroves: į kultūrinį individualizmą ir į kultūrinį kolektyvizmą. Kultūrinis individualizmas kultūrinę kūrybą laiko asmens veikimo padaru, o bendruomenę — tik asmens kūrybos palaikytoja ir platintoja. Kultūrinis kolektyvizmas, atvirkščiai, kultūrinės kūrybos atsiradimą sutelkia į bendruomenės rankas, o asmenį laiko tik bendruomenės valios arba bendruomeninės dvasios apraiška ir josios reikalavimų vykdytoju.

Paprastai vyraujanti kultūrinio humanizmo srovė yra kultūrinis individualizmas. Jam pirmutinis ir vyriausias kultūros kūrėjas yra asmuo. Bendruomenė galinti būti aplinka skleistis ir išsivystyti kultūriniams laimėjimams, bet ji negalinti būti aktyvi kultūros kūrėja. Ne bendruomenė apsprendžia kultūrinius asmenų žygius, bet genialūs kūrėjai savo veikalais palenkia bendruomenę ten, kur nori. Bendruomenė esanti tik jrankis didžiųjų asmenų rankose. Ji gyvenanti tuo, ką genijai yra palikę. [...]

Kultūrinio individualizmo priešingybė yra kultūrinis kolektyvizmas. Kultūriniam kolektyvizmui pirmutinis kultūros kūrėjas ir josios palaikytojas yra ne asmuo, bet bendruomenė. Asmuo yra tik bendruomenės apraiška ir visuomeninių tendencijų santalka. Asmenų savarankiškumas kultūrinėje kūryboje esąs nerealus. Jie savo darbuose tik atrodo reiškią savo pažiūras ir norus. Bet tikrumoje jie realizuoja bendruomenės reikalavimus. Čia nesudarą išimties net nė didžiausi genijai. Atvirkščiai, genijai kaip tik yra geriausias bendruomeninio prado persvaros kultūrinėje kūryboje įrodymas. Genijų veikaluose susitelkia visos aplinkos, viso amžiaus, net ištisos istorinės epochos dvasia. Platonas yra amžinas mistinio žmonių nusiteikimo tipas. Iš Goethės veikalų kalba aštuonioliktojo šimtmečio gyvenimas. Dostojevskio dvasia yra visos rusų tautos dvasia. Jeigu genijų gyvenime kas nors ir apsireiškia skirtingo nuo bendruomenės tendencijų, tai šitie grynai asmeniniai pradai yra nepastovūs. Jie greit pranyksta istorijos eigoje. Genijų įtaka remiasi ne asmeniniu jų veikalų pobūdžiu, bet tuo, kiek jie yra sutelkę savyje bendruomenės dvasią ir ją išreiškę savo kūriniuose. [...]

Kultūrinis teizmas tuo skiriasi nuo kultūrinio natūralizmo, ir nuo kultūrinio humanizmo, kad jis giliausiu kūrybos pagrindu laiko ne gamtą ir ne dvasią, bet Dievą. Tiesa, nei žmogus, nei gamta čia nėra neigiami. Tik jiems nepripažįstama absoliutinės vertės. Vis dėlto kultūrinio teizmo nusistatymas kultūros atžvilgiu yra savotiškas, [...] Religijos ir kultūros ryšys gali būti dvejopas. Religija gali neigiamai nusistatyti kultūros atžvilgiu ir paneigti kultūrinius laimėjimus. Bet ji gali nusistatyti ir teigiamai, įimti kultūrinės kūrybos vaisius į savo sritį, juos atbaigti ir perkeisti. Iš šito dvejopo religijos nusistatymo kultūros atžvilgiu kaip tik ir kyla dvi pagrindinės kultūrinio teizmo srovės. [...] Iš neigiamo religijos nusistatymo kultūros atžvilgiu kyla kultūrinis negatyvizmas. Kultūrinis negatyvizmas yra dualistinės pasaulėžiūros padaras. Dualizmui „žmogus ir Dievas" arba apskritai „pasaulis ir Dievas" yra dvi atskiros ir atskirtos esybės. [...] Kultūriniam integralizmui tarp religijos ir kultūros yra tokie pat santykiai, kaip tarp kultūros ir gamtos. Kaip gamta yra materialinė sąlyga ir materialinė atrama kultūrai, taip kultūra yra materialinė sąlyga ir materialinė atrama religijai. Kaip kultūra pratęsia tai, ką pradeda gamta, taip religija pratęsia kultūros laimėjimus ir juos atbaigia. Kultūra čia yra religijos atrama, o religija yra kultūros atbaiga.

Žmogiškosios kūrybos funkcijos

Laiko atžvilgiu žmogus niekados nėra buvęs be kūrybos. Praėjusiojo amžiaus etnologai buvo įsitikinę, kad primityvieji žmonės yra labiau skirtingi nuo kultūringųjų negu nuo gyvulių. Kūrybos nebuvimas primityviųjų žmonių gyvenime praeities etnologams buvo visuotinis dėsnis. Bet šitie etnologai nebuvo pažinę nei žmogaus prigimties, nei paties primityviųjų tautų gyvenimo. [...] pirmykščių žmonių gyvenimo tyrinėjimai buvo vedami labai paviršutiniškai. Devynioliktojo amžiaus etnogolai tikėjosi galėsią pažinti primityviuosius tik kelionių ar ekskursijų metu. Charakteringiausias tokio paviršutiniško tyrinėjimo pavyzdys yra paties Darvino kelionė į Ugnies Žemę, kurios gyventojus jis matė tik iš tolo iš laivo išlipęs. Tuo tarpu Darvino nuomonė apie šio krašto žmones nulėmė visą praėjusio amžiaus etnologiją.

Gilesnis žmogaus prigimties pažinimas ir sykiu stropesnis primityviųjų tautų tyrinėjimas parodė visai ką kita. Antropologai pamatė, kad kūrybinis žmogaus nusiteikimas nėra atsitiktinis dalykas, bet kad jis glūdi žmogaus prigimties gelmėse ir apsireiškia visur bei visados. Vadinasi, net ir labiausiai primityvus žmogus negali būti be kūrybos. Šita teorinė išvada buvo patvirtinta ir moderniosios etnologijos. [...] Primityvieji neturi istorijos, bet jie turi kalbos, ugdymo ir technikos pradmenis, vadinasi, visas grindžiamąsias kultūrinės kūrybos lytis, ant kurių gali išaugti aukštesni kūrybos pavidalai. [...] Laiko atžvilgiu nebuvo tokio žmonijos gyvenime tarpsnio, kada ji nebūtų buvusi kultūringa. Žmogus be jokios kultūrinės kūrybos būtų žmogus be žmogiškosios prigimties ir tuo pačiu nežmogus, nes kūryba yra susijusi su pačia giliausia žmogaus prigimtimi.

Vis dėlto logikos atžvilgiu galima suprasti žmogų, kuris dar nekuria, kuriame kūrybos arba kultūros idėja dar nėra tapusi visų jo gyvenimo darbų varikliu. Ir šituo atžvilgiu galima nagrinėti, ką reiškia kosminiam gyvenimui tokios idėjos atsiradimas [...].

Vadinasi, kultūros idėjos atbudimas žmogaus prigimtyje ir josios apsireiškimas gyvenime visą kosmą įveda į naują buvimo tarpsnį, visam kosmui reiškia nepaprastą pasisukimątiesiog jo gelmių perkeitimą. Kosminis gyvenimas prieš kultūrinę kūrybą eina prigimtųjų dėsnių vedamas: [...] jis kuria gaivališkai ir instinktyviai, jis yra dar gamta. Tuo tarpu kultūros atsiradimas pasuka šitą gyvenimą visai nauja linkme. Dabar kosmas patiria, kad į jo gyvenimą pradeda brautis kažkas svetimo, kažkas naujo, ko nebuvo jokioje potencijoje ir jokiame gamtos dėsnyje. Kosminiame gyvenime kultūros mintis pažadina tam tikrą nerimą, nes įveda į jį sąmoningą pradą, nuplėšia paslapčių skraistę nuo gamtos sferų ir jas iškelia saulės švieson. Gamta, kuri pirma buvo vienintelė valdovė, dabar esti lenkiama dvasios reikalavimams.

Kultūrą kurti pasiryžęs žmogus atrodo kaip koks titanas, kuris rengiasi grumtis su gamtos jėgomis, šitas jėgas apvaldyti ir priversti sau tarnauti. Jis savo dvasios gelmėse jaučia, kad šitoji kova su gamta daug kartų jam nepasiseks, kad gamta daug kartų jam keršys už josios paslapčių atvėrimą, kad jo paties gamtinis pradas bus priverstas nykti ir net žūti, kad tik idėja viešpatautų. Kultūros mintis sukrečia ne tik kosmą, bet ir patį žmogų, nes jam atidaro naujas ir sykiu siaubingas perspektyvas. Čia žmogus praregi, kad jis yra pašauktas kilnesniam darbui, kurio negali atlikti jokia kita gamtinė būtybė, ir sykiu nujaučia, kad šitas darbas yra sunki auka, vedanti ligi herojiško išsižadėjimo. [...]

Kūrybos mintis veda žmogų į gamtą. Jis eina į ją ne tik iš viršaus, bet ir savo vidumi, savo žmogiškuoju pradu, savo dvasia. Jeigu sakome, kad kurdamas kultūrą žmogus apvaldo gamtą, tai šitas apvaldymas visų pirma reikia suprasti išvidine prasme. Žmogus kūryboje įveda į gamtą žmogiškąjį pradą. [...] Gamtinis pasaulis, kuris prieš kultūrinį stovį buvo laukinis ir be dvasios, dabar esti sudvasinamas ir sužmoginamas: jis pradeda gyventi tam tikra prasme žmogiškąjį gyvenimą. Žmogus kūrybos aktu perkelia į gamtinę tvarką imanentinį savo pasaulį, ir tuo būdu jis eksteriorizuoja pats save. Bet šitoji eksteriorizacija kaip tik ir yra ne kas kita kaip žmogaus įvedimas į gamtos gyvenimą. Žmogus negali santykiuoti su būtimi, kuri jam būtų tik transcendenti. Jis visados nori įimti būtį į save, jis nori padaryti ją imanenčią. Jau pats pirmasis žmogaus santykiavimas su pasauliu pažinimo akte yra tikras šito pasaulio pakeitimas pagal žmogaus dvasios struktūrą. Dvasios perkeistame ir perkurtame pasaulyje jau vyrauja žmogiškasis pradas. Žmogus įeina į gamtą, ir gamta įeina į žmogų. Žmogus reikalauja gamtos, kad apreikštų savo dvasią, ir gamta reikalauja žmogaus, kad pakiltų į žmogiškąjį, vadinasi, aukštesnį, būties laipsnį. Šita prasme dažnai ir sakoma, kad kultūrinis veikimas yra žmogiškosios idėjos realizavimas gamtinėje tvarkoje. [...]. Išvidinės savo dvasios įnešimas į gamtą ir gamtos sužmoginimas yra pirmutinis kultūrinės kūrybos elementas.

Kurdamas kultūrą ir sužmogindamas gamtą, žmogus atskleidžia tam tikrą nusistatymą gamtos atžvilgiu. Jis tam tikru būdu santykiuoja su gamta ir savo kūryboje realiai šitą nusistatymą vykdo. Jeigu norėtume surasti šito nusistatymo ir šito santykiavimo būdus, turėtume pripažinti, kad kūrybiniame veikime žmogus visų pirma iš gamtos išsivaduoja ir, antra, jis gamtą apvaldo. Iš gamtos išsivadavimas ir gamtos apvaldymas yra du pagrindiniai žmogaus su gamta santykiavimo būdai. [...] Istorija kyla tada, kai žmogus išsivaduoja iš gamtos priklausomumo. Kol dvasia yra gamtos pavergta, tol ji negali kurti ir tol tokio žmogaus gyvenimas nėra istorinis.

Kūrybos problema

[...] Visas gamtos išsivystymas, visa žmogaus istorija, visas Dievo santykiavimas su kūrinija yra ne kas kita kaip vienas nuolatinis ir amžinas kūrimas. Gali jis būti labai įvairus ir skirtingas, gali jis apsireikšti visokiausiomis formomis, gali jis būti net tragiškas įvairių būties laipsnių susikirtimas, bet viena yra aišku, kad [...] kūrybos neigimas reiškia pasaulio dinamikos neigimą.

Kūrybos akto prigimtį atskleidžia jos palyginimas su gimdymo aktu. Kūryba ir gimdymas yra tokie dalykai, kurie ne tik priešina vienas antram, bet kartu ir atskleidžia vienas antro esmę. Kūrybos akto prigimtis ryškėja tik su gimdymo akto prigimtimi.

Toji energija, kuri verčia gimdyti, yra sykiu ir kūrybinė energija.Tai yra aukščiausia gamtos galybė. Gimdymas gamtos srityje yra kilniausias ir tobuliausias aktas. Tai pati gamtos tapsmo viršūnė. Gamta nieko tobulesnio negali pasiekti. Ir vis dėlto gimdymas nėra kūryba. Gimdymo akte kūrybinė energija išeina iš individo ir apsireiškia pasaulyje regimu pavidalu. Taip yra ir kūryboje. Bet šitas apsireiškimo kelias ir apsireiškimo būdas yra visai kitoks. Kūryboje energija apsireiškia per individą ir kaip individo energija. Tuo tarpu gimdyme ši energija apsireiškia per visumą, per rūšį ir kaip rūšies energija. Gimdyme ji yra seksualinė energija. Kūryboje energija yra erotinė. Erotinis pradas yra nepakeičiamas kūrybinės natūros elementas. Tai ir yra pagrindinis kūrybos ir gimdymo skirtumas. Kūryba yra asmens triumfas. Gimdymas yra rūšies triumfas. Kūrybos rezultate gyvena asmuo. Gimdymo rezultate gyvena rūšis.

Antras gimdymo ir kūrybos skirtumas yra energijos prieauglis. Kūryba visados suponuoja atsiradimą iš nebūties, vadinasi, kažką naujo, ko jokiame pavidale ligi tol nebuvo. Kai vanduo virsta garu arba ledu, tai čia dar nėra jokios kūrybos. Kai akmens gabalas virsta smėliu, čia taip pat dar nėra jokios kūrybos. Bet kai iš molio yra padaromas puodas, čia jau yra tikra kūryba, nes puodas molyje jokia prasme neegzistavo. Puodas santykyje su moliu visai naujas dalykas. Ir tasai aktas, kuris iš molio padarė puodą, yra visiškai naujas ir originalus aktas. Kūryboje laimėta ir sukristalizuota energija yra visiškai nauja energija. Kūryba energijos ne tik nepraranda, ne tik jos nekeičia iš vieno pavidalo į kitą, bet kūryba energiją laimi, ji didina jos prieauglį pasaulyje. [...] Tai reiškia, kad kūryba yra ne kokio nors akto pakartojimas, kuris buvo padarytas jau seniai tik kitokia forma, bet kad ji yra visai naujas aktas, aktas, kurio niekas ligi tol nėra padaręs ir niekas vėliau nepakartos. Kiekvienas kūrybinis aktas iš esmės yra originalus aktas, nes jis yra asmeninio principo apsireiškimas ir įsigalėjimas. Kaip kiekvienas asmuo yra vienintelis savo srityje, nepasekamas ir nepakartojamas, taip ir kūryba, kaip asmens aktas par excellence, yra originali savo esmėje. Kūrybos kilimas iš asmeninio prado yra ir jos originalumo, jos naujumo ir josios nepakartojamumo šaltinis. [...]

Visai kitaip yra gimdyme. Gimdymas yra rūšies apsireiškimas. Bet rūšis nėra individuali. Rūšis yra bendra. Josios tad apsireiškimas yra ne kas kita kaip šito bendrumo individualizavimas. Gamtiniame gimdyme neatsiranda nieko iš esmės naujo, ko nebūtų buvę rūšyje. Gimdymas tik iškelia iš tamsių rūšies gelmių tai, kas glūdi jose paslėpta, kas yra bendra ir todėl egzistuoja tik potencijoje. Gimdymas yra tik rūšies potencijos aktualizavimas. [...] Bet potencijos iškilimas ligi akto nėra naujas veiksmas. Čia neatsiranda jokios naujos būties ir jokios naujos energijos. Čia tik būtis iškyla iš potencijos gelmių, ir energija iš statinės pavirsta dinamine. Gimdymas iš esmės yra energijos pakeitimas iš vieno pavidalo į kitą. [...]

Gamta ir žmogus negali kurti be medžiagos. [...] Medžiaga sudaro kūrinijos kūrybai materialinę atramą ir materialinę sąlygą. Ji užpildo absoliutinę nebūtį [...]. Tiesa, iš medžiagos kyla ir kūrybos tragiką. Medžiaga pasidaro ne tik kūrybos atrama, bet sykiu ir kūrybos kliudytoja. Pačios gražiosios idėjos, susidūrusios su medžiaga, nustoja savo spindėjimo, ir kiekvienas kūrėjo pasiryžimas medžiagoje atrodo nublukęs ir nevykęs. Prigimtosios mūsų tikrovės medžiaga yra inertinga, sunki ir pasyvi. Joje dar slypi pirmykščio kosminio chaoso pradų. [...] Kiekvienas kūrėjas stengiasi pergalėti medžiagos inertigumą ir taip palenkti ją savo idėjoms, kaip reikalauja kūrybinės jojo dvasios įkvėpimas. Bet nė vienam kūrėjui nėra pavykę šitą savo norą įkūnyti. Kūrybinis aktas, kol jis yra dvasios gelmėse, stengiasi apsireikšti regimu pavidalu, vadinasi, stengiasi įsikūnyti medžiagoje. Bet susidūręs su šita savo ieškoma medžiaga, jis nustoja pirmykščio savo pobūdžio. Medžiaga stato savo reikalavimus, ir kūrėjas yra priverstas juos patenkinti. Medžiaga [...] gesina įkvėpimo ugnį. Vis dėlto ji yra būtina sąlyga, kad šitas įkvėpimas galėtų bent netobulai apsireikšti pasauliui ir vykdyti savo paskyrimą. Kūrybinis aktas bėga nuo medžiagos; jis josios nekenčia, ir sykiu jis josios labiausiai ieško. Čia glūdi kūrinijos kūrybos savotiškumas ir josios tragiką.

[...] Iš medžiagos padarytas daiktas nėra naujas savo materialinės priežasties atžvilgiu. Bet jis visados kūryboje yra naujas kaip toks. Medžiaga nieku būdu nenaikina kūrybos originalumo. Net ir iš medžiagos sukurtas daiktas yra naujas visais atžvilgiais, nes medžiagoje jo nebuvo jokia prasme. Kai tapytojas paišo paveikslą, kai skulptorius kala statulą, kai architektas stato namus, kai mokslininkas kuria filosofijos sistemą, jie vykdo tikrą kūrybinį aktą, nors ir naudojasi tam tikra medžiaga. Visų jų padarai yra visiškai nauji kūriniai, nes dažuose nėra paveikslo, marmure nėra statulos, granite ar plytose nėra namo ir sąvokose nėra sistemos. Visi šitie dalykai — ir paveikslas, ir statula, ir namas, ir filosofinė sistema — yra sukuriami iš nebūties, nes naudojamoje medžiagoje šitų dalykų nebuvo. Kai iš apvaisinto kiaušinėlio išauga liūtas, čia nėra jokios kūrybos, nes kiaušinėlyje jau buvo liūtas in potentia, liūtas preformuotas, visas ligi pat smulkmenų. Jo augimas buvo ne kas kita kaip šitos potencijos aktualizavimas. Bet kai Canova iš marmuro iškalė liūtą, čia buvo tikra prasme kūryba, nes marmure nėra liūto jokia prasme. Tuo, kaip minėjome, kūryba ir skiriasi nuo gimdymo, kad gimdymas yra tik potencijos aktualizavimas, tuo tarpu kūryba yra išvedimas daikto iš nebūties. Kūrybinės idėjos, kurios yra realizuojamos medžiagoje, kyla anaiptol ne iš medžiagos. Medžiaga idėjoms yra tik reali ir materiali atrama, tik vieta realizuotis ir tik priemonė apsireikšti. [...] Kūrybinio akto centras išvidiniame idėjos kilime. Ar šita išvidinė idėja kada nors paregės pasaulį, ar ne, tai priklausys nuo kūrybinio talento ir nuo įvairių sąlygų. Išviršinis idėjos realizavimas yra tik kūrybinio akto atbaigimas. Bet pats svarbusis kūrybos procesas eina dvasios gelmėse idėjoms kylant. Tuo tarpu šitos idėjos kaip tik kyla ne iš medžiagos, bet iš nebūties. Jos nėra išvedamos iš realios potencijos į aktą, bet jos yra sukuriamos iš nebūties ir tik paskiau realizuojamos medžiagoje kaip materialinėje atramoje.

Trečia kūrybos sąlyga yra laisvė. Laisvė, iš vienos pusės, yra ankštai susijusi su kūryba, iš antros — su nebūtimi. Kūryba iš nebūties tikrumoj reiškia kūrybą iš laisvės arba laisvą kūrybą. Kurti gali tik tas, kas yra laisvas. Laisvė savo esmėje turi du pagrindinius elementus: galimybę pasirinkti ir galią pasirinkti. Kam nėra iš ko pasirinkti, tas nėra laisvas. Kas neturi sugebėjimo arba galios pasirinkti, tas taip pat nėra laisvas. Ir juo šita galimybė ir šita galia yra didesnė, tuo ir laisvė yra tobulesnė. Bet kas gi yra šita galimybė pasirinkti? Ką reiškia galėti pasirinkti? Pasirinkimas visados suponuoja nebūtį. Kur būtis yra pilnutinė, kur ji yra visiškai atbaigta ir tobula, ten negali būti jokio pasirinkimo. Ten gali būti tik priėmimas arba atmetimas, tik sutikimas arba nesutikimas. Pasirinkimo paslaptis yra tapsmo paslaptis. Tik tampančioje būtyje pasirinkimas yra galimas, ir tik tampančioje būtyje jis yra prasmingas. Pasirinkti galima tik tada, kai tas, kas renkasi, turi santykių ne su pilnutine būtimi, bet su tapsmu, su būties kilimu iš nebūties.

Galia, arba sugebėjimas pasirinkti, reiškia ne ką kitą kaip galią norėti. Pasirinkti sugeba tik tas, kas nori. Bet noras vėl suponuoja nebūtį. Norėti galima tik tada, kai ne viskas yra, kai dar ko nors trūksta, ko norima, kad būtų. Noras yra linkimas i tai, kas turėtų būti, bet ko tikrumoj dar nėra. Noras yra troškimas, kad būtis iškiltų iš nebūties. Sugebėjimas norėti savo esmėje yra sugebėjimas kurti. Kuria tik tas kas nori, ir nori tik tas, kas kuria. Galia norėti ir galia kurti yra ta pati galia, tik svarstoma kitu atžvilgiu.

Čia mes tad ir prieiname prie laisvės ryšių su kūryba. Jeigu kūryba yra būties išvedimas iš nebūties, jeigu, kita vertus, laisvės esmė yra sugebėjimas pasirinkti, vadinas, sugebėjimas norėti, tai savaime aišku, kad kūryba ir laisvė turi tą patį ontologinį pagrindą. Kūryba ir laisvė atsiremia į nebūtį. Kūryba kyla iš ten, iš kur kyla ir laisvė: iš nebūties. Štai dėl ko sugebėjimas būti laisvam yra sugebėjimas kurti. Atsiremdama į nebūtį, laisvė yra nesukurta, kaip ir pati nebūtis yra nesukurta. Laisvė yra nekuriama. Ji pati yra kūryba.

Pirminės kultūros pagrindai

[...]

Žmonijos gyvenimo priešaušryje viskas buvo pradėta kurti iš pat pradžios. Tuomet nebuvo tradicijų, nebuvo nusistojusių papročių, ir žmogų vedė ne jau esami dėsniai ar aplinkybės, bet pačios jo dvasios balsas. Žmogaus santykis su visa būtimi pirminiame gyvenime yra žymiai aiškesnis kaip aukštai pakilusioje kultūroje, kur įvairios įtakos ir įvairūs veiksniaisusipina ir susikryžiuoja.Dvasios vidinės tendencijos, žmogaus būtybės gelmės ir šitų gelmių polinkiai niekur nėra tokie gryni ir aiškūs kaip pirminėje kultūroje. Žmogus čia kuria pats iš savęs ir pats savimi. [...]

Kultūra yra ne kas kita kaip kūrybinis žmogaus santykiavimas su gamta, arba žmogaus kūryba. [...] Kiek žmogui kūrybos metu pasiseka apvaldyti prigimtąjį objektą, tiek jis gali objektyvuoti kūryboje savo dvasią ir realizuoti vertybes. Ir kiek visa žmonija pasidaro gamtos valdovė, tiek ji sugeba pateisinti ir vykdyti savo paskyrimą.

[...] Viršinio gamtos apvaldymo atžvilgiu pradinė kultūra stovi žemiausiame laipsnyje. Bendriausioji pradinės kultūros ūkio žymė yra jos natūralumas. Pradinės kultūros ūkis iš esmės yra pasisavinamasis. Žmonės save aprūpina tik tuo, ką jiems duoda gamta. Pati gamta čia padengia stalą, o žmonės tik naudojasi. Šio tarpsnio metu nedirbama žėmė ir neauginami gyvuliai, todėl pradinės kultūros žmogus buvo priverstas keliaut iš vienos vietos į kitą, nes gamta, kad ir labai gausi, vis dėlto ne amžinai gali patenkinti vienoje vietoje gyvenančius žmones. Nomadizmas ir pasisavinamasis ūkis yra susiję pačioje savo prigimtyje.

Pradinės kultūros žmogus galėjo gyventi tik nedidelėmis grupėmis. Didelių masių negali išmaitinti jokia aplinka. Didelėms masėms taip pat labai sunku persikelti iš vienos vietos į kitą. Užtat šitas pradinės kultūros susmulkėjimas turėjo didelės reikšmės visuomeninio gyvenimo išsiplėtojimui. Čia buvo padėti stiprūs šeimos pamatai, nes visas gyvenimas tuomet telkėsi aplinkui šeimos židinį. Čia buvo išryškinta ir įtvirtinta privatinės nuosavybės sąvoka. Šeimos komunizmas buvo palankus sveikai suprastai nuosavybei.

Technikiniai pradinės kultūros laimėjimai yra labai kuklūs. Bet dėl to jie nėra nė kiek mažiau vertingi. Juose glūdi įteigtos pirmutinės žmogaus pastangos apvaldyti gamtą ir pavergti žemę.

Ugnies vartojimas yra žinomas visoms pradinės kultūros tautoms. Ugnis žmonijos kultūrai yra svarbiausias atradimas. Jos pajungimas žmogui buvo pirmas gamtos apvaldymo žingsnis. Tai suprantame ne tik mes. Tai suprato ir pirminis žmogus, ugnies gavimą apipindamas savotiškais mitais. Visų tautų mitologijose, kuriose tik liečiama ugnies kilmė, ugnies atradimas suprantamas kaip vagystė arba klasta. Vienuose mituose ugnis yra pavagiama vyro, kituose — moters, trečiuose ją parneša žmonijai legendarinis paukštis. Ugnies tikroji tėvynė laikoma esanti dangus. Visuose šituose mituose glūdi slaptas žmogaus nujautimas, kad gamtos apvaldymas kultūrinėmis priemonėmis yra savotiškas įsibrovimas į nepaliestas kosmo paslaptis. Ugnies pajungimas yra viso šito įsibrovimo, viso kultūrinio žmogaus darbo simbolis. [...] Ugnies pajungimas savam tikslui buvo pirmas gamtos jėgų įkinkymas žmogaus tarnybon ir kaip toks todėl kultūros filosofijos atžvilgiu yra labai reikšmingas.

Pradinės kultūros įrankiai ir ginklai yra ūkiško pobūdžio. [...] pradinės kultūros žmogus savaime nukrypo į tokius įrankius, kurie jam padėtų kuo lengvesniu būdu pasigaminti ir pasiieškoti maisto. Lankas ir strėlės, ietis ir mušamosios buožės visų pirma buvo skiriamos ne karui su savo gimine, bet tai buvo įrankiai, kuriais galima pasiekti žvėris.

[...]

Įrankio sukūrimas buvo pirmas materialinės kultūros laimėjimas. Įrankis nėra tik paprastai priemonė. Kai žmogus vieną akmenį skilia į kitą ir gauna ugnies, šitie akmenys dar nėra ugnies gaminimo įrankiai. Jie yra tik grynos gamtinės priemonės. Įrankiui reikia formos vienybės, kurią duoda žmogus ir tuo pačiu į ją įterpia tam tikrą mintį ir tam tikrą tikslą. Įrankis apreiškia, iš vieno šono, fizinio žmogaus prado negalią, iš antro dvasios galybę. [...]

Dvasinė pirminių žmonių kultūra yra žymiai pralenkusi materialinę kultūrą. Dvasinės kultūros esmė yra dvasios įsigalėjimas fizinėje žmogaus prigimtyje. [...] Šiandien evoliucionistinės mokyklos tvirtinimas, kad pirminis žmogus esąs artimiausias gyvuliui, jau yra visiškai sugriautas. Šių dienų etnologijoje vis labiau įsigali pažiūra, kad dvasines kultūros atžvilgiu žmonijos plėtotėje esama ne tik pažangos, bet ir atžangos. Lyginant pradinę kultūrą su kamieno kultūra, tokia atžanga kaip tik ir yra pastebima. Pradinio žmogaus dvasinė kultūra, bent savo pradmenyse, yra tokia, prie kurios žmonija grįžo tik po ilgų klaidžiojimų ir skaudžių patyrimų. [...]

Šeimos gyvenimas yra pirmas žingsnis iš gamtos į kultūrą. Šeimoje susibėga stiprūs įgimtieji polinkiai ir sykiu stiprūs dvasios reikalavimai. Kaip šitie du pradai santykiuoja su vienas antru, katro primatas pradeda imti viršų šeimos gyvenime, nuo to pareina ir tolimesnė dažnai visos dvasinės kultūros išaugimo eiga. Evoliucionistinės mokyklos šalininkai buvo smarkiai pabrėžę įgimtųjų polinkių persvarą ir beveik vienintelį viešpatavimą pradinės šeimos gyvenime. Promiskuitetas, poligamija ir monogamija jiems buvo aiškūs šeimos plėtotės tarpsniai. Tuo tarpu šių dienų etnologija jau yra šituos tarpsnius atsukusi atvirkščia kryptimi. Žmonija žengia ne iš promiskuiteto per poligamiją į monogamiją, bet iš monogamijos per poligamiją prie promiskuiteto. [...]

Pats pradinės šeimos sudarymas yra nuostabiai žmogiškas ir paprastas. Du žmones moterystėn suveda ne kas kita kaip abiejų išvidinis palinkimas. [...] Nei žmonos pirkimo, nei josios pagrobimo pradinė kultūra nežino. Šitie papročiai yra jaunesniųjų kultūrų padaras Žmogaus asmens laisvė moterystę sudarant čia yra aiškiai ir gražiai gerbiama.

Pradinės moterystės forma yra griežtai monogaminė.

[...]

Ieškodami pagrindinės priežasties, dėl ko pradinė šeima yra tokia gryna ir tokia žmogiška, [...] turėsime pripažinti, kad šito grynumo ir žmoniškumo versmė yra vyro ir moters vienodas traktavimas visame pradinės kultūros gyvenime. Lyčių vaidmuo gyvenimo srityse čia yra laikomas lygios vertės. Berods [...] darbai jau yra pasidalinę ir pradinėje kultūroje. Bet jie yra pasidalinę pagal vidines kiekvienos lyties savybes. Jie nėra viršinių aplinkybių padaras ir nereiškia vienos ar antros lyties primato. Moteris rūpinasi savo padangte ir augmeniniu maistu. Bet dėl to ji nėra niekinama. Tapusi motina, ji įgyja net ypatingų teisių. Motinos autoritetas pradinėje šeimoje yra labai didelis. Lyčių dvasia pradinėje kultūroje dar gyvena artimoje sintezėje, ir iš šitos sintezės kaip tik kyla moterystės ir apskritai šeimos gyvenimo savybės: laisvas suėjimas moterystėn, monogamija, moterystės patvarumas ir ištikimumas.

[...] gimdytojų santykiai su vaikais tampa labai vidiniai, tuo būdu esti padedamas geras ugdymui pagrindas. Berods ugdymas pradinės kultūros gyvenime yra daugiau auginimas kaip auklėjimas arba lavinimas. Vis dėlto būtų per siaura visą primityvųjį ugdymą suvesti tik į auginamąją funkciją. Kad ir auginamasis pobūdis yra žymus, bet tikrojo auklėjimo pradmenų jau yra labai aiškių. [...] Ugdymo veikėjai pradinėje kultūroje pirmoje eilėje yra gimdytojai, paskui giminės ir vyresnieji. Bendruomenės reikšmė čia yra didelė. [...]

Šalia šitos bendros ugdymo charakteristikos reikia skyrium paminėti vieną specialią pradinės kultūros ugdymo sritį, būtent iniciacijas. Iniciacijomis yra vadinamos ypatingos apeigos, kuriomis jaunimas yra įvedamas į suaugusiųjų gyvenimų ir supažindinamas su jo principais bei paslaptimis. Kol vaikas auga, tol daugiausia rūpinamasi jo kūnu. Tuo tarpu iniciacijos yra tarsi dvasinis viso ugdymo atbaigimas. Čia pasirodo, kad pradinės kultūros žmonės supranta, jog vienas tik kūno išaugimas dar nepadaro žmogaus suaugusio, kad reikia dar ir dvasią subrandinti tam tikra mistine, magine, vadinasi, aukštesne įtaka. Tik tada žmogus turi teisę dalyvauti suaugusiųjų gyvenime. Todėl iniciacijos susideda iš iškilmingų ir dažnai paslaptingų švenčių bei ceremonijų, kuriose glūdi įterpta visa giminės struktūra, jos pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra, jos dorovė ir religija. Visas šitas dvasinis giminės turtas iniciacijų metu esti atveriamas jaunimui, jam perteikiamas ir pavedamas saugoti bei perteikti toliau. Iniciacijomis ugdymas baigiasi. Dabar jaunimo niekas jau nebežiūri ir nebeauklėja. Jis jau pats atsako už savo veiksmus ir už visą savo gyvenimą.

[...] visuomeninis gyvenimas pradinėje kultūroje yra ne kas kita kaip išplėstas šeimos gyvenimas. Šeimos pobūdis čia yra perkeltas ir į viešąjį gyvenimą. Tuo tarpu šeima pačia savo prigimtimi nėra nei individualistinė, nei kolektyvistinė. Pirminėje šeimoje, kuri buvo savaimingas prigimties pasireiškimas, asmeninis ir visuomeninis pradai sutapo tobulon sutartinėn. Reikalas rūpintis savo vaikais čia neleido iškrypti individualiniam pradui. Iš kito šono, savo kūdikių ir vyro bei žmonos meilė neleido įsibrauti į šeimą kolektyvistiniam nusiteikimui. Pradinės kultūros šeima buvo individo ir bendruomenės sintezės kūrėja ir saugotoja. Vėliau, pvz., kamieno kultūros metu, kai tik šeima pradėjo krikti, individualinis ir bendruomeninis pradai persiskyrė ir ištisus istorinius tarpsnius pažymėjo arba individo, arba kolektyvo ženklu. [...]

Pradinis žmogus nemoka kalbėti Platono žodžiais apie šio gyvenimo praeinantį pobūdį ir apie šešėlių bei jūros dugno karaliją. Bet pradinio žmogaus išgyvenimas yra savo esme platoniškas. Aukštesnio principo jautimas yra pagrindinis pirminio žmogaus vidaus dalykas, ir iš jo kyla visa pradinės kultūros pasaulėžiūra, visas gyvenimo būdas ir žmogaus santykiai su jį globiančia aplinka. [...]

Antgamtinio principo išgyvenimas visuose daiktuose padaro, kad pradinio žmogaus pasaulėvaizdis tampa simbolinis. [...] Pradinis žmogus žiūri į pasaulį kaip į kito, aukštesnio pasaulio apraišką, ir todėl jis visur regi prasmingų ženklų, simbolių ir aukštesnės realybės nurodymų.

Norėdamas konkrečiai išreikšti gilesnės pasaulio prasmės išgyvenimą, pradinės kultūros žmogus sukūrė mitą. Tiesa, vaisingiausias mitų atsiradimo tarpsnis yra kamieno kultūra. Čia žmogaus simbolinis pasaulio išgyvenimas buvo pasiekęs savo viršūnę, ir todėl mitų kūrimas buvo nepaprastai gausus. Bet vis dėlto mito pradžia siekia jau pradinės kultūros periodą. Jau ugnies atradimą pradinis žmogus apvilko mitine forma. Mitais jis išreiškė taip pat pasaulio atsiradimą, žmogaus sukūrimą, jo nupuolimą ir kitus svarbiausius gyvenimo įvykius. Mitas yra neatskiriama pradinės kultūros žymė.

Bet mitas nėra iliuzija. Labai dažnai mitas yra laikomas tikrovės [...] priešingybe. Tai yra pagrindinė mitų supratimo klaida. [...] mitas yra tik simbolinė forma, po kuria slepiasi gili ir prasminga realybė. Tai savotiškas išėmimas iš laiko sferos to, kas yra įvykę istorijoje ir kas visam žmogaus dvasios gyvenimui turėjo didelės reikšmės. [...] Mitų kūryba tautose parodo realų dvasinį gyvenimą, daug realesnį kaip abstrakčios sąvokos ir racionali mintis. Mitas visados yra konkretesnis ir labiau išreiškia gyvenimą kaip abstrakti sąvoka. Jo prigimtis yra simbolio prigimtis. Mitas yra konkretus pasakojimas, kuris yra įspaustas į kalbą, į atmintį, į liaudies kūrybą, kur pasireiškia pirminiai dvasinio gyvenimo fenomenai.[...] Pirminė tikrovė egzistuoja dvasinio pasaulio slaptingose gelmėse. Bet šitos pirminės tikrovės simboliai, atvaizdai, atšvaitas, ženklai mums yra duoti šiame gimtajame pasaulyje. Mitas mums kaip tik vaizduoja antgamtę gamtoje, neužčiumpamus dalykus regimuose, dvasinį gyvenimą kūne; mitas simboliškai sujungia du pasauliu. Trumpai sakant, mitas yra dvasinės realybės įvykio simbolinė išraiška.

[...] Išgyvendamas visą pasaulį kaip aukštesnio principo apraišką, suvokdamas gyvenimo įvykius ryšium su anuo aukštesniuoju pasauliu ir sykiu norėdamas šitam išgyvenimui bei suvokimui suteikti objektyvinę formą, pradinis žmogus vidiniam savo dalykui suteikė simbolinę formą. Mitas tuo būdu yra pradinio žmogaus filosofija, jo pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra. Mituose glūdi įterpta pradinio žmogaus dvasios struktūra. Mitai išreiškia realius įvykius, realias idėjas ir pažiūras, bet — simboliniu būdu. Todėl mitai reikia mokėti skaityti, mokėti iššifruoti simbolius, ir tada mūsų akims gali atsiskleisti seniai jau iš istorijos dingusi realybė.

Totemistinė kultūra

Paskutiniame ledmečio tarpsnyje žmonijos išsiplėtojimo eiga [...] iš pradinės kultūros pasuko į kamieno kultūrą. Ir šitas posūkis turėjo begalinės reikšmės visam pasaulio gyvenimui, visai žmonijos pažangai. [...] esmė yra ta, kad trys pradinės kultūros grupės — eskimoidai, tasmanoidai ir australoidai — susiformavo savotiškais kultūros ciklais — nomadiniu, totemistiniu ir matriarchatiniu. Materialinės kultūros atžvilgiu šitas susiformavimas, be abejo, reiškė didelę pažangą. Dvasinės kultūros atžvilgiu jis reiškė žmogaus dvasios išsiskaidymą ir gilią josios diferenciaciją pagal lyties principą. [...]

Totemizmo esmė yra ta, kad vienos giminės arba grupės žmonės jaučiasi esą ypatinguose santykiuose su tam tikros rūšies gyvuliu arba augmenimi, [...] arba bent susiję su juo nenutraukiamais ryšiais. Šitie ryšiai, manoma, esą užsimezgę tuo būdu, kad giminės ar grupės protėvis yra arba iš gyvulio kilęs, arba neatmenamais laikais turėjęs su juo draugingų ar nedraugingų santykių. Šitas gyvulys arba retkarčiais ir augmuo yra vadinamas totemu. [...]

Materialinės kultūros atžvilgiu kamieno kultūra reiškia neabejotiną pažangą.Darbo pasidalinimas, įvykęs tarp lyčių pradinėje kultūroje, buvo tęsiamas toliau ir kamieno kultūroje. Vyro medžioklė totemistiniame cikle ypatingai buvo išvystyta, iš paprastos vieno asmens medžioklės virsdama organizuota giminės arba grupės medžiokle. Kaip ekonominio gyvenimo formos atsiranda amatai ir prekyba. Pradinėje kultūroje amatų visiškai nebūta, o prekybos būta tik labai silpnų užuomazgų. Totemistinio kultūros ciklo technika neabejotinai yra aukštesnė už pradinės kultūros techniką.

Totemistinėje kultūroje randame jau akmens kultūros pradžią. Akmens tašymas ir poliravimas šiam ciklui jau buvęs žinomas. Iš akmens įrankių čia pažymėtini akmeninis peilis ir akmeninis kūjis, [...] Iš ginklų totemistai ypatingai vartoja ietį.

[...] totemistai turi gerą estetinį jausmą. Totemistiniai žmonės yra pirmieji menų kūrėjai. Totemistinio meno pradmenys yra labai savotiški. Šio ciklo menas yra savotiškas natūralizmas. Čia ypatingai jaučiamas yra linkimas pamėgdžioti gamtą. Stilizavimas ir ornamentika yra žymiai retesni dalykai. Ornamentikoje vyrauja tiesi linija. Gyvulių motyvai žymiai persveria augmenų arba daiktų motyvus.

[...] totemistinio kultūros ciklo šeima yra pirmoji gyvenimo sritis, kurioje lyčių principo išsiskaidymas visų pirma yra jaučiamas ir kur šitas išsiskaidymas yra palikęs žymiausių ir — reikia pripažinti — nelemtų vaisių.

Pirmas totemistinės šeimos bruožas yra vyro emancipacija iš namų gyvenimo.Totemizmas, kaip netrukus matysime, yra labai daug padaręs valstybinės kultūros pažangai. Tai kaip tik ir buvo vyro dvasios veiklumo rezultatas. Vyras pačia savo prigimtimi yra visuomeninis padaras ta prasme, kad jo veikimo tikrasis laukas yra ne namai, bet pasaulis. Juo tad vyriškasis principas labiau įsigali, tuo labiau vyras išeina iš namų į pasaulį. Totemistiniame kultūros cikle šitas išėjimas yra labai žymus. Vyro ryšys su moterimi, vyro pareigos namuose čia yra laikomi antraeiliu, tik atsitiktiniu vyrui dalyku. [...] Moteris čia yra palikta namuose. Tuo tarpu vyras yra išėjęs į pasaulį ir kuria ten viešąjį gyvenimą. [...]

Antras totemistinės šeimos bruožas yra ypatingas seksualinio momento pabrėžimas.Žmogaus atsiradimas visais laikais buvo slaptingas ir sykiu garbingas dalykas. Bet kiek pradinėje kultūroje jis yra dar apsuptas dvasinėmis formomis, tiek totemistiniame cikle jis jau yra išvilktas iš dvasinių formų ir kaip fizinis aktas pastatytas žmogaus dėmesio centre. [...] Juo yra pagrįstas vyro santykiavimas su moterimi, jis sudaro pamatus jaunimo iniciacijoms, ant jo rymo vyro primatas totemistinėje šeimoje. Būdamas aktyvus pradas žmogaus atsiradimo akte, vyras lengvai sau priskyrė visą vaidmenį, moteriai palikdamas tik palaikytojos ir augintojos pareigas. [...]

Tai, be abejo, negalėjo pasilikti be skriaudos ir vyrui, ir visai totemistinei kultūrai. Moters išstūmimas iš kultūrinės kūrybos pakenkė ne tik pačiai moteriai, bet ir vyrui. [...] Vyriškojo teigimas, nuolatinis ir sąmoningas jo nustatymas prieš moteriškąją lytį sužiaurino vyro sielą, padarė ją šiurkščią, negailestingą ir siaurą. Vyro santykiai su moterimis užsidarė tik oficialaus formalumo ribose, atskleisdami visišką instinktų šėlimą tada, kai šitas oficialumas jų nevaržo. Kai kurie etnologai buvo nustebinti totemistinio ciklo vyrų nepaprastai mandagiu ir kukliu elgesiu su mergaitėmis viešumoje. Atrodė, kad tai yra tiesiog riteriškas elgesys. Bet ištyrus giliau pasirodė, kad tai yra tik paprasta, oficiali maniera. Tikrumoje seksualinis palaidumas totemistiniame cikle yra toks didelis, jog kai kuriose giminėse (Oraon) nė viena mergaitė neišteka nekalta. [...]

Totemistinėje visuomenės santvarkoje kolektyvinis momentas aiškiai persveria individualinį momentą. Šeima ir individas čia atsistoja antroje vietoje. [...] totemistinė visuomenė jau yra išėjusi iš to šeimyninio tarpsnio, kurį randame pradinėje kultūroje. Čia jau nebėra to paprastumo, tos patriarchalinės dvasios, tos lyčių lygybės, kuri palaikė tinkamus santykius tarp vyro ir moters, tarp tėvų ir vaikų, tarp individo ir ir bendruomenės. Čia visuomenė jau yra diferencijuota, sumechaninta ir kolektyvinis polius paėmęs viršų. Sintetinis gyvenimo būdas, kuris taip labai žymu pradinėje kultūroje, čia jau yra pakeistas diferenciacijuotu būdu.

[...] totemistinis kultūros ciklas yra vyriškosios dvasios padaras. Vyriškasis principas visoje būtyje yra aktyvumo pradas. Aktyvusis ir receptyvusis principai eina per visas būties rūšis, pradedant negyvąja medžiaga ir baigiant žmogaus dvasia. [...] Visa būtis yra pažymėta dvipoliškumo ženklu, kur vyras atstovauja aktyviajam, moteris — receptyviajam poliui.

Iš vyriškojo principo aktyvumo ir moteriškojo principo receptyvumo kyla visos šituos polius charakterizuojančios ypatybės. Sustatę šalia viena kitos šias ypatybes, turėsime konstatuoti, kad vyras yra išcentrinis, moteris — įcentrinė, vyras yra skaldys, moteris — vienijanti, vyras individualizuojąs, moteris — bendrinanti. Kas veikia aktyviai ir kieno aktyvumas yra ne vidinis, bet daugiau vyksta lauke, tas savaime turi išeiti iš savęs, vadinasi, išeiti iš centro, jis turi suskaldyti, kad galėtų apvaldyti, turi turėti reikalo su individualiais daiktais. [...] Tuo tarpu kas veikia receptyviai, vadinasi, kieno veikimas telkiasi jo viduje, tas įtraukia į save veikiamuosius objektus, tas juos jungia ir suveda į tam tikrą bendrumą. Tai yra pagrindinės vyriškojo ir moteriškojo veikimo žymės. [...] Vyrui gyvenimas nėra vieningas vyksmas, bet toks vyksmas, kuris reiškiasi faktiškai atskiruose laipsniuose ir atskirose srityse. Dėl šito skaldančio savo pobūdžio vyras taip pat idėją atskiria nuo būties. Jam idėja yra šalia jo paties ir šalia būties. Vyras gali kovoti dėl idėjos ir net dėl jos žūti, bet jis visados ją pergyvena kaip tam tikrą pradą, kuris stovi priešais jį, kurio jis siekia ir kurį jis pašauktas realizuoti. Idėja vyrui visados reiškia begalinį uždavinį, jis savo turimas idėjas pergyvena kaip atėjusias jam iš šalies, kaip jam svetimas, kurios niekados negali sutapti ir organiškai susilieti su jo būtybe. Štai kodėl vyras gali vykdyti tokią idėją, kuriai jis savo vidumi nepritaria. Toksai vyro nusistatymas būties ir idėjos atžvilgiu savotiškai nudažo ir visą jo kuriamą kultūrą.

Visų pirma vyras savo kūryba stengiasi pergalėti būties suskilimų.Subjekto—objekto dualizmas yra pirminis vyro išgyvenimas. Tai, kas dažnai yra priskiriama visai kultūrai, tikrumoje yra vyriškosios dvasios nusiteikimas. Vyras todėl ir stengiasi savo kūryba išeiti iš dualizmo, stengiasi užgrįsti tarpą tarp būties ir idėjos. Savo viduje vyras nėra vienybėje su pasauliu, arba su gamta. Šito vieningumo jis tik siekia. Ir kultūra jam yra pirmutinė tokio vieningumo vykdytoja. Subjekto— objekto dualizmo pergalėjimas įvyksta objektyviniame kūrinyje. Objektyvus kultūros kūrinys, arba kultūrinė gėrybė, suima savin subjektyvios ir objektyvios būties, dvasios ir gamtos pradus ir juos savyje sintetiškai suderina. Žinoma, šitas suderinimas mūsojoje tikrovėje yra labai netobulas. Bet šiuo tarpu jis yra vienintelis. Kultūrinės kūrybos objektyvacija yra pirmutinis ir realus suvienijimas idėjos su būtimi, gamtos su dvasia ir žmogaus su pasauliu.

Šita išvada mums atskleidžia pirmą vyriškosios kūrybos žymę, būtent josios linkimą į objektyvavimą. Vyras, siekdamas subjekto—objekto vienybės, tuo pačiu siekia kūrybos objektyvavimo regimomis gėrybė mis, arba konkrečiais rezultatais. Savo dvasia suskaldydamas būtį ir gyvenimą, vyras paskui stengiasi juos suvienyti objektyviniuose kūriniuose. Vyro kūrybos tikslas todėl visados yra objektyvi gėrybė. Visa, kas yra neobjektyvuojama, visa, kas lieka dvasios gelmėse, kas yra tik vidinė kūryba, visa tai vyro nepatenkina ir jo netraukia. Todėl ne atsitiktinis dalykas, kad vyrai pirmoje eilėje viešpatauja tokiose kultūros srityse kaip technika, menas, mokslas, visuomeninė organizacija [...].

Totemizmo mitologijoje vyrauja soliarinis principas, arba saulės kultas. Soliarinis principas ir pačioje mitologijoje, ir realiame gyvenime yra vyriškas principas. Saulė yra susijusi su visa vyriškąja dvasia ir su visa vyriškąja kultūra. Daug kas šitą susijimą bando aiškinti viršinėmis aplinkybėmis. Vyras nuo pat kultūros pradžios esąs medžiotojas. Tuo tarpu saulės reikšmė medžioklei esanti neabejotina: pagal ją medžiotojas orientuojąsis miške, pagal ją jis sugebąs surasti kelią namon, saulėtomis dienomis ir pati medžioklė esanti sėkmingesnė. Neneigiant šitokio aiškinimo teisingų pusių, vis dėlto reikia pastebėti, [...] kad augmenims saulės veikimas yra dar reikšmingesnis. Saulė augmenų gyvenime yra tiesiog tikrasis gyvybės šaltinis. Einant tad minėto aiškinimo keliu, reikėtų prileisti, kad matriarchatiniame kultūros cikle, kuris vertėsi augmenų auginimu, saulė turinti turėti dar didesnę pagarbą. Tuo tarpu yra kaip tik priešingai. Moteriškoji kultūra savo garbinimo objektu pasirinko ne saulę, nors ji ir teikė moters auginamiems augmenims gyvybę, bet mėnulį, kuris jeigu su augmenimis ir turi kokį nors ryšį, tai tik iš tolo ir žymiai mažesnį negu saulė. Vadinasi, saulės kulto praktinio gyvenimo reikalais tinkamai išaiškinti negalima. Čia reikia eiti į vyro prigimtį ir saulės kultą sieti su vyriškosios dvasios struktūra. Vyras saulę garbino dėl to, kad ji atitiko jo dvasios reikalavimus ir šituos reikalavimus patenkino.

Saulės kulte galbūt geriau negu kur kitur pasirodo vyriškoji prigimtis ir vyriškasis pasaulio suvokimo būdas. [...] Saulė padaro, kad daiktai įgyja ryškių kontūrų, tampa aiškūs, regimi ir suprantami. Dieną, kai šviečia saulė, nėra jokių paslapčių, jokių misterijų, jokių neaiškumų. Dienos metu daiktai gyvena kiekvienas savą gyvenimą: šviesa juos individualizuoja ir atskiria nuo kitų. Dienos šviesa sutrauko nematomus ryšius tarp daiktų ir aukštesnio pasaulio. Dienos pasaulis yra aiškumo, tvarkos ir dėsnių pasaulis. Tasai pirmykštis chaosas, kuris, atrodo, apsireiškia naktį, dieną esti nugalimas ir nustumiamas į būties gelmes. Diena atskleidžia būties paviršių, kuriame jau žymu kosmas, harmonija, dėsningumas ir apvaldymas.

Šitame dienos pasaulyje vyras jaučiasi geriausiai. Dieną vyras instinktyviai suvokia, kad pasaulio valdovu jis gali būti tik padedamas saulės šviesos. Vyras yra racionalistas. Su daiktais jis santykiuoja ne tiek intuityviai, kiek racionaliai. Jis nori daiktus matyti tokius, kokie jie yra. Vyriškasis ratio nepakenčia neaiškumo, nepakenčia misterijų ir bendrumo, nes jis gali aprėpti tik tai, kas aišku ir kas yra atskira. Kiekvienas daiktų ryšys tarp savęs arba su aukštesniu pasauliu yra kliūtis, kad ratio pažintų daiktą ir jį apvaldytų, nes racionalus pažinimas yra pirmasis pasaulio apvaldymo aktas. Ratio savo veikimu sutrauko visus ryšius, kurie sieja vieną daiktą su kitu. Todėl tada, kai daiktas yra labiausiai aiškus, labiausiai atskirtas nuo kitų, kada yra mažiausiai paslapčių ir bendrumo, tada ratio veikia geriausiai ir tada jo veikimas yra sėkmingiausias.

[...]

Bet dieną kuria saulė. Saulė nudengia nuo daiktų paslapčių šydą, juos išskirsto ir suskaldo. Saulė yra aiškumo ir atskirumo principas. Saulės šviesa nėra reflektorinė kaip mėnulio. Todėl ji yra stipri, perskverbianti daiktą ir net paslėptas smulkmenas iškelianti aikštėn. Štai kodėl vyriškasis ratio, veikdamas dieną, tuo pačiu yra surištas su saule. Ratio be aiškių objektų yra bejėgis. Tuo tarpu aiškumas yra galimas tik saulės šviesoje. Ratio todėl saulėje mato materialinę savo veikimo atramą. Ir čia kaip tik glūdi giliausios saulės kulto šaknys. Pirminis vyras, kuriame vyriškasis principas atbudo ir apsireiškė visa savo galia, pradėjęs suvokti pasaulį racionaliu būdu, savaimingai pajautė, kiek šitas jo suvokimas priklauso nuo saulės. Saulė todėl pirminiam vyrui buvo toks pradas, iš kurio kyla racionalausvyriško veikimo jėga ir galia. Pirminis vyras tiesė rankas į saulę ir ją garbino ne todėl, kad ji jį šildė, kad ji rodė jam kelią miške ir namo, bet dėl to, kad ji jam simbolizavo ir realizavo racionalistinės jo dvasios veikimą ir šito veikimo pagrindąaiškumą. Pirminis žmogus jautė, kad, nesant saulės, jo racionalistinis pažinimas būtų labai skurdus, labai menkas, kad jo noras įsibrauti į gamtos gelmes ir jas savo protu apvaldyti be saulės sukurto aiškumo būtų neįmanomas ir tuo pačiu vyriškasis principas nustotų tos reikšmės, kurią jis turi savo apvaldančio ir prasiskverbiančio pažinimo dėka. Saulės kultas yra pirminio vyro racionalistinės dvasios struktūros apraiška. Matriarchatinėje kultūroje kaip tik dėl to nėra saulės kulto, kad ten nėra nė racionalistinės dvasios persvaros. Ten vyrauja misterijos, kurias saulė naikina.

[...]

Visa tai rodo, kad saulės kultas yra vyriškojo principo apsireiškimas religinėje srityje. Išgyvendamas dieną kaip ypatingai susijusią su savo dvasios struktūra, vyras ir saulę išgyveno kaip dienos priežastį ir sykiu savo racionalaus veikimo simbolį. Šiuo atžvilgiu saulė vyrui buvo ne astronominis kūnas, bet viso vyriškojo gyvenimo, veikimo ir mąstymo išraiška.

***

Šiandien žmonija yra tokia išsiskaidžiusi ir tokia sudėtinga, kad, žiūrint į ją mūsų dienų akimis, atrodo nesą galima susekti šitame įvairume jokių dėsnių, jokių tipų ir jokių struktūrų. Atrodo, kad žmonija produkuoja iš savo gelmių kiekvieną kartą vis naujų pavidalų, kurie neturi nieko bendro su senesniaisiais. Iš tikro tokį įspūdį gali susidaryti kiekvienas, kuris žmonijos kultūrą tiria tik dabartyje arba kuris tyrinėjimus apriboja tik aukštosios kultūros apraiškomis. Bet kas eina nuo žmonijos kultūros pradžios, tam dabartinis žmonijos išsiskaidymas ir išsišakojimas nėra neįspėjama mįslė, nes po visu šituo įvairumu jis pastebi paslėptas pagrindines gijas, kurios užsimezgė pirminiais laikais ir kurios nenutrūko visoje žmonijos išsiplėtojimo eigoje. Dabartinis žmonijos įvairumas yra ne kas kita kaip natūralus išaugimas ir ištobulėjimas tos žmogaus dvasios diferenciacijos, kuri prasidėjo jau pradinėje kultūroje ir kuri visai aiškiai pasirodo kamieno kultūros cikluose. Eskimoidų, tasmanoidų ir australoidų kultūra pagrindo tarpsnyje [pirminėje kultūroje] ir nomadai, totemistai ir matriarchatininkai kamieno tarpsnyje [gentinėje kultūroje] slepia savyje visas dabartinio žmonijos įvairumo užuomazgas. Pradiniame gyvenime dėl kol kas neišaiškintų priežasčių žmogaus dvasia išsidiferencijavo trimis skirtingomis struktūromis, ir vėliau šitos struktūros kartojosi įvairiausiais pavidalais per visus amžius, pynėsi viena su kita, viena kitą papildė, nustelbė, griovė ir tuo būdu sukūrė dabartinį margiausią žmonijos vaizdą, kuriame, iš sykio atrodo, nėra jokios tvarkos ir jokių dėsnių. Bet, žinant šito vaizdo pagrindus ir svarbiausius jojo kontūrus, vis dėlto yra galima pro visą jo kad ir didelį įvairumą įžiūrėti pagrindines gijas, kurios veda į pirminius laikus ir į pirmines dvasios struktūras. Atsekti atskirų struktūrų gijas, iššifruoti jas iš dabartinio labai painaus istorinio audimo yra svarbiausias kultūros filosofijos uždavinys. [...] Pirmutinis pavidalas, kuriuo formuojasi totemistinė dvasia yra mechanistinė pasaulėžiūra. [...] Totemistinis žmogus, kaip jau buvo minėta, į būtį žiūrėjo ne kaip į organinę visumą, bet kaip į sumą, sudėtą iš atskirų dalių. Šitos specifiškai totemistinės ir sykiu specifiškai vyriškos pažiūros vėlesniais amžiais, išsivysčius žmonijos sąmonei, susiformavo sąmoningos metafizinės pasaulėžiūros ir mechanistinės filosofijos pavidalu.

Ryškiausias ir pirmutinis tokio mechanistinio pasaulio aiškinimo teoretikas buvo Demokritas. Demokrito filosofijoje totemizmas atbudo visa savo galia. Totemistinė dvasios struktūra graikų kultūroje yra gana aiški. Visas graikų gyvenimas vyko androcentrinio principo šviesoje. Užstelbta matriarchatinė likų tautos kultūra švystelėjo Platono filosofijoje, bet tik tam, kad neprigytų graikuose. [...] Likai matriarchatininkai buvo nustumti graikų istorijoje į šalį. Nomadinis ir totemistinis principai graikų gyvenime buvo vyraują. Kiek nomadinis principas rado tobulos išraiškos Aristotelio filosofijoje [...] — tiek totemistinis principas atsinaujino Demokrito pažiūrose.

[...] estetinėje srityje totemistinio nusiteikimo žmonės linksta ne tiek į stilizavimą, kas aiškiai pastebima matriarchatinėje kultūroje, kiek į gamtos pamėgdžiojimą. Totemistinio ciklo ornamentikoje vyrauja piešinys iš gamtos ir specialiai gyvulių motyvai.Tokį meną šiandien mes vadiname natūralistiniu menu. Sekimas gamta, kuo stropiausias noras atkurti tai, kas yra matoma, jaučiama ir apčiuopiama, yra natūralistinio ir sykiu totemistinio meno pagrindas.

Trys yra tad pagrindiniai pavidalai, kuriais totemizmas kartas nuo karto prasiveržia ir pasirodo žmonijos istorijos eigoje: mechanistinė pasaulėžiūra, demokratinė santvarka ir natūralistinis menas. Šitie pavidalai paskui spinduliuoja į artimas gyvenimo sritis ir tuo būdu visą gyvenimą persunkia totemistine dvasia. Šiuo tarpu galima tik vieną dalyką pastebėti, kad niekas žmonijos istorijoje neatsiranda, kas neturėtų ryšio su nomadiniu, totemistiniu ar matriarchatiniu principu, nes šitie trys principai nėra atsitiktinių aplinkybių padarai, bet gilus žmonijos dvasios suskilimas, kurio atskiri pradai veikia visais amžiais ir visose gyvenimo srityse. Kiekvienas pradas turi savo pavidalus, kuriais jis kaip tik istorijoje ir reiškiasi.

Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra

Sprendžiant kultūrų sintezės problemą reikia atsakyti į du pagrindinius klausimus:

1) kokia prasme, kaip ir kada yra galima kultūrų sintezė,

2) kokia prasme, kaip ir kada yra galima kultūrinė sintezė mūsų lietuviškajame gyvenime. Suprantama, kad pirmutinio klausimo išsprendimas turi pagrindinės reikšmės, nes tik supratus kultūrinės sintezės esmę, išnagrinėjus jos galimumo sąlygas, galima kalbėti apie mūsų tautos kultūrinės kūrybos sintetiškumą. Tačiau kultūrinės sintezės problemos negalima tinkamai išspręsti be tam tikro nusistatymo pačios kultūros atžvilgiu.

[...]

Apibrėžti kultūros esmę nėra lengva. Vis dėlto tarp daugybės kultūros koncepcijų mums atrodo esanti viena, kuri geriausiai išreiškia kultūros prigimtį, būtent ta, kuri kultūrą vadina žmogiškąja kūryba. Jeigu, iš vienos pusės, gyvuliai kultūros nekuria ir negali kurti, jeigu, iš kitos pusės, dieviškoji kūryba taip pat negalima vadinti kultūros vardu, vadinasi, kultūros sritis sutampa tiktai su žmogiškojo veikimo sritimi. Jeigu vėl ne kiekvieną žmogaus veikimą galime pavadinti kultūriniu, bet tik tą, kuris duoda tam tikrų rezultatų, turėsime sutikti, kad posakis „kultūra yra žmogiškoji kūryba" iš tikro tinka kultūros esmei reikšti. Šitoji koncepcija kultūrą įjungia į kūrybinį visuotinio gyvenimo vyksmą. Bet, iš kitos pusės, ji žmogų padaro kultūros pagrindu ir vienintele vykdančiąja priežastimi. [...]

Bet žmogus yra ne tik kultūros kūrėjas. Žmogus yra ir formalinė kultūros priežastis, arba tasai pavyzdys, pagal kurį kultūra yra kuriama. Žmogus kultūrą kuria pagal save. [...] Kitaip sakant, jeigu kultūra yra žmogiškoji kūryba, tai šitoje kūryboje apsireiškia kūrėjas savo dvasine išvidine struktūra. Tai yra būtinas ir natūralus kiekvienos kūrybos dėsnis. [...] Visos kitos būtybės, turinčios kuriamosios galios, gamina daiktus naujus tiktai formos atžvilgiu. Kultūra yra originali savo laimėjimuose tik dėl to, kad ji yra žmogiškosios asmenybės padaras. Kaip žmogiškoji asmenybė yra nepakartojamas, nepasekamas, vienintelis dalykas, taip ir jos sukurtas kultūros kūrinys yra originalus ir vienintelis savo rūšyje. Ir juo asmenybė yra gilesnė, juo ji yra turtingesnė, juo ir kultūros kūrinys yra originalesnis. Genijų kūryboje šitas originalumas pasiekia aukščiausią laipsnį. Genijus, Heilo, posakiu sako ir daro ne ką kita negu visi, bet kitaip negu visi.

Toliau, žmogus kultūroje reiškiasi kaip vienos ar antros lyties atstovas, kaip vyrąs arba kaip moteris. Lytinė žmogaus struktūra taip pat turi labai didelės reikšmės. Ji sudaro kultūros dvipoliškumo pagrindą. Jeigu kultūros tyrinėtojai kalba apie aktyviąsias ir pasyviąsias kultūras, apie išvidinės ir išviršinės kūrybos persvarą tam tikrų amžių ir tautų kultūroje, apie kultūros simbolizmą ir realizmą, apie intuityvinius ir diskursyvinius kūrinius, tai visi šie dalykai yra ne kas kita kaip lytinės žmogaus struktūros išraiška. Kiek asmeninė žmogaus struktūra paverčia kultūrą nepakartojamu atskiro asmens ženklu, tiek lytinė struktūra apreiškia ir objektyvuoja kultūroje dvipolį žmogiškumo turtingumą. [...] Kultūros istorijoje vyriškoji ir moteriškoji kultūra yra ne sąvokos ir ne išvados iš tam tikros antropologijos, bet realūs faktai. Pirmykštė totemistinė kultūra yra atremta į vyriškąjį principą, pirmykštė matriarchatinė kultūra rymo ant moteriškojo principo. Abi šios kultūros yra poliarinėje įtampoje, ir abi jos aukštajai kultūrai susiformuoti turėjo labai didelės įtakos.

Galop trečioji konkrečiai apčiuopiama žmogaus struktūra yra tautinė. Tautinė individualybė, kurią suformuoja rasė, gyvenamoji aplinka ir istorinis likimas, yra savotiška žmogaus būsena ir veiksena, kuri apima visą žmogaus būtybę ir jai visai daro tam tikros įtakos. Tautiškumas yra konkreti mūsų veikimo lytis. Jis perskverbia ir žmogaus mąstymą, ir jo dorinį nusiteikimą, ir galop jo estetinį reiškimąsi. Todėl ir jo įtaka kultūrinei kūrybai pasidaro neišvengiama. Žmogus kuria kultūrą ne tik pagal savo asmeniškumą, ne tik pagal savo lytiškumą, bet ir pagal savo tautiškumą. Tautinė struktūra byloja iš žmogaus kūrinių ir juos formuoja pagal savo reikalavimus. Visuotinė pasaulio kultūra suskyla į visą eilę tautinių kultūrų, nors sykiu nepraranda bendro žmogiškojo bruožo, kaip tautiškumas nesunaikina individualumo ir lyties. [...]

Kultūra [...] turi dvi puses: subjektyvinę, kurią sudaro žmogaus, kaip kultūros kūrėjo, išvidinė dvasinė struktūra, ir objektyvinę, kurią sudaro šitos išvidinės dvasios objektyvacija regimais pavidalais — kultūriniais kūriniais. Kultūrinis fenomenas reiškiasi abiem šiomis pusėmis, kurios organiškai yra viena su antra susijusios. Kultūrinės kūrybos vyksmas prasideda žmoguje kaip tam tikras nusiteikimas arba palinkimas, eina per veiksmą ir susiformuoja vienokiais ar kitokiais rezultatais. Nusiteikimas ir veiksmas sudaro du pagrindinius momentus subjektyvinėje kultūros srityje, rezultatai ir jų tolimesnis istorinis likimas išsemia objektyvinę kultūros sritį. [...] šias dvi kultūros fenomeno puses reikia visados turėti galvoje, kai kalbama apie kultūrų susimaišymą, apie kultūros vieningumą ar apie kultūros sintezę.

[...]

Norint suprasti šio teigimo pagrindą, reikia suprasti pačią objektyvinę kultūros sritį, josios reikšmę ir josios uždavinius. Kultūrinis veiksmas, kyląs iš gilaus kultūrinio nusiteikimo, būtų tik pusiau prasmingas, jeigu jis būtų be objektyvinių rezultatų, jeigu jis nepaliktų nieko pastovaus. Kultūrinė kūryba nėra tiktai imanentinis aktas, nėra tiktai vyksmas žmogaus dvasios viduje, bet ir daikto pagaminimas. Kultūrinis subjektyvizmas, norįs kultūrinę kūrybą suvesti tiktai į vidinius aktus, yra lygiai klaidingas, kaip ir kultūrinis objektyvizmas, kuris kultūrinės kūrybos prasmę mato tiktai išviršiniuose laimėjimuose. Kultūra nėra tiktai tam, kad gamintų vis naujų ir naujų dalykų. Bet ji taip pat nėra tiktai tam, kad žmogus pasitenkintų išvidinio savo gyvenimo kontempliacija. Kultūrinė kūryba prasideda žmogaus dvasios gelmėse, bet ji siekia objektyvinių pavidalų ir šiuose pavidaluose esti atbaigiama. Kultūros apsireiškimas objektyviniais pavidalais nėra kultūrai atsitiktinis dalykas, bet natūralus jos atbaigimas ir jos paskirimo įvykdymas. Kiekvienas kūrėjas siekia kūrinio ir tik šiame kūrinyje jis paregi savo darbo prasmę. [...] kultūrinės kūrybos prasmė gali būti suvokiama tiktai iš objektyvinių gėrybių, tiktai iš to, kas pasilieka pastovaus. Čia pat yra pagrindas, kad kultūrinis gyvenimas yra istorinis. Jeigu kultūrinis veiksmas neapsireikštų objektyviniais pavidalais, jis būtų tiktai išvidinis ir todėl neistorinis. Kultūros istorijos pagrindas yra kultūrinio veiksnio objektyvavimasis.

Objektyvizuota kultūra sritis tam tikru atžvilgiu jau yra atitrūkusi nuo subjektyvios. Kūrinys esti šalia kūrėjo ir dažnai net prieš jį. Kultūrinė vertybė, patekusi istorijon, jau gyvena savą gyvenimą. Ji pereina antasmeninėn sferon, patenka kitokių dėsnių įtakon ir todėl išsivysto ne taip, kaip kūrėjas norėjo ar pramatė. Tiesa, ji negali nutraukti ryšių su žmogumi. Kultūrinė vertybė, visiškai atitrūkusi nuo žmogaus, virsta gamtine medžiaga. Vis dėlto objektyvių kultūros pavidalų gyvenimas vyksta kitaip negu subjektyvios dvasios jau tik dėl to, kad šitie pavidalai yra tam tikra prasme baigti, uždari, nesijungiantieji. Bet kaip tik dėl to jie yra tam tikra prasme sustingę, vienkartiniai ir negyvi. Subjektyvios kūrėjo dvasios imlumo, gyvumo, atvirumo, nuolatinio tapimo jie jau nebeturi. Jie yra jau realizuoti.

Čia mums kaip tik paaiškėja, kodėl suobjektyvintoje kultūros srityje yra negalima sintezė. Sintezė visados reiškia organišką kelių pradų sujungimą. Tuo tarpu kultūrinės vertybės tokiam sujungimui nepasiduoda. Jos yra tam tikros subjektyvios vidinės struktūros objektyvizcija. Bet jos kaip tik dėl to nebeturi struktūros atvirumo. Jos yra baigtos, sustingusios. Jos yra uždaros, todėl viena su kita nesijungia, nesu-silieja ir nesusiderina. Kultūrinių vertybių negalima sujungti. Jas galima tik sustatyti šalia viena kitos. Jas galima sumaišyti, sujaukti, bet jų negalima susintetinti. Todėl negalima paimti mokslo sistemų ir iš jų padaryti sintezę. Negalima susintetinti aristotelizmo ir platonizmo, kantizmo ir hegelizmo, kaip sistemų. Taip pat negalima suvesti sintezėn meno srovių. Negalima sukurti sintezės iš realizmo ir simbolizmo, iš klasicizmo ir ekspresionizmo. Galop, negalima padaryti sintezės iš visuomeninių institucijų ir formų. Negalima sintezės sudaryti iš demokratijos ir fašizmo, iš monarchijos ir diktatūros. Kaip negalima susintetinti medžio šakų, taip negalima susintetinti realių kultūrinių gėrybių.

Ar tad kultūrinė sintezė jau yra negalima? Materialinėje srityje iš tikro ne: nei principialiai, nei praktiškai. Bet tai dar nereiškia, kad ji būtų negalima ir subjektyvioje srityje. Negalima susintetinti medžio šakų. Bet galima susintetinti gyvybinį medžio principą, iš kurio išaugs ir „sintetinės" šakos. Skiepijimas yra ne kas kita, kaip toks medžio sintetinimas. Tas pat yra ir su kultūra. Kai kultūriniai laimėjimai jau yra objektyvuoti, jokiam sintetinimui jie nepasiduoda. Bet kol kultūra yra dar tik nusiteikimas, tol, atrodo, sintetinimo vyksmui ji yra prieinama. Bet šitoks sintetinimas jau yra visai kitokios prasmės negu objektyvizuotoje srityje. Faktiškai jis yra ne kultūros sintetinimas, bet žmogaus. Sintetinis dvasios sugebėjimas yra žmogaus galia aprėpti būtį jos visumoje, suderinti poliarinius būties pradus, įžiūrėti organišką ryšį tarp atskirų būties sričių. Tai yra greičiau prigimties gabumas, tam tikras genialumas, o ne įdiegtas nusistatymas. Ugdymas šį gabumą gali išvystyti. Bet labai abejotina, ar jis gali jį sukurti. Kultūrinė sintezė yra tam tikras idealas. Vis dėlto jo realizavimas šiose sąlygose yra sunkiai įmanomas, nes turbūt reikia pirmiau savo kūrybą išvystyti atskirais atžvilgiais, suformuoti prigimtį atskirose srityse, o tik paskui suvesti visa tai organiškon vienybėn — ne iš viršaus sustatant vienus laimėjimus šalia kitų, bet iš vidaus, sujungiant pačius kūrybinius žmogaus dvasios pradus. Kultūrinė sintezė yra visos žmogiškosios kūrybos siekimas, visos žmonijos istorijos tikslas ir todėl sykiu šios istorijos atbaiga. Atskirų sintezės genijų darbai yra tik šio visuotinio tikslo nuotrupos, tik trumpi švystelėjimai antinominiame žmonijos blaškymesi. Todėl neneigdami kultūrinės sintezės kūryboje principialiai, vis dėlto mes abejojame apie galimumą ją vykdyti masiškai, o tuo labiau netikime į žmogaus dvasios sąmoningo sintetinimo prasmę.

Kultūra savo turiniu visados yra žmogiška. Bet savo forma ji yra tautiška. Idėja kyla iš žmogaus dvasios ir dėl to esmingai yra žmogiška, suprantama bei prieinama visiems žmonėms. Bet ši idėja yra realizuojama per tautiškumą. Kultūrinė idėja, tapusi konkretaus kūrinio forma, įgyja tautinį pobūdį, kylantį iš tautinės kūrėjo individualybės. Tautiškumas apsprendžia žmogaus mąstymą, jo dorinius nusiteikimus ir jo estetinę kūrybą. Tautiškumas yra konkreti žmogaus būsena ir veiksena. Joks kultūros kūrėjas negali nusikratyti savo darbų tautiškumu, nes jis negali nusikratyti tautine savo dvasios struktūra. Tautinė kultūra yra tautinės individualybės objektyvizacija.

Kultūrinė sintezė tautinėje kultūroje gali išaugti tiktai iš sintetinės tautinės individualybės. Jeigu tautinė individualybė turi savyje įvairių pradų ir jeigu ji šituos pradus yra organiškai suderinusi, kad jie visi maždaug lygiai yra gyvastingi, visi yra veiklūs, tuomet ir iš tokios individualybės išaugusi kultūra bus taip pat sintetinė. Kaip visur, taip ir tautinėje kultūroje sintetinis kelias veda iš apačios. Kaip kultūra apskritai yra žmogaus ženklas, taip tautinė kultūra yra tautos ženklas. Jeigu tauta savo gelmėse yra sintetinė, josios ženklas arba josios kultūra taip pat bus sintetinė. Sąmoningu pedagoginiu veikimu sintetinės tautinės individualybės sukurti, atrodo, nėra galima. Sintetinė tautinė individualybė gali būti sukurta rasės, gyvenamosios aplinkos ir istorinio likimo. Jeigu kurios tautos formavime šie veiksniai ėjo sintetine linkme, jie sukūrė sintetinę individualybę, kuri savo ruožtu kuria sintetinę kultūrą. Ypatingos reikšmės čia turi istorinis likimas. Rasė ir gyvenamoji aplinka, būdamos daugiau gamtinės srities dalykai, turi įtakos fizinei tautinei individualybei arba etniniam tipui, kuris yra tik materialinė atrama tautinei kultūrai. Tuo tarpu istorinis likimas jau tiesiog susisiekia su pačia tautinės individualybės dvasia, su psichiniu tautos tipu ir todėl daugiausia turi reikšmės šio tipo sintetinimui. Istorinis likimas padaro, kad įvairios dvasinės struktūros, kurios iš sykio atrodo heterogeninės, bendrų žygių ir bendrų pergyvenimų metu susijungia, organiškai susilieja ir sukuria vidinę arba subjektyvią sintezę. Bet reikia čia pat pastebėti, kad toks tautinės individualybės sintetinimo kelias yra labai ilgas. Konkrečiai niekados negalima būtų pasakyti, ar kurios tautos individualybė jau yra sintetinė, ar organiško vienijimo procesas jau yra baigtas.

Reikia pastebėti, kad istorinis likimas pačių sintezės pradų nekuria. Jis juos jau randa. Jis juos tik sujungia organiškon vienybėn ir juos visus palaiko gyvus ir veiklius. Būtų klaida manyti, kad istorinis likimas vienlypę tautinę individualybę gali paversti įvairialype, vadinasi, ją suskaldyti, o paskui iš šitų dalių sukurti sintezę. Istorinis likimas sintezę kuria tik iš tos skirtingos medžiagos, kurią jis randa. Sintetinė tautinė individualybė išauga tik tada, kai vienodas ir bendras istorinis likimas paliečia skirtingų dvasinių struktūrų žmones, kai šiems žmonėms tenka bendrai išgyventi didelius ir gilius kultūrinius žygius. Struktūrų įvairumas ir istorinio likimo vienodumas yra dvi pagrindinės sąlygos sintetinei tautinei individualybei atsirasti. Jeigu istorinis vienodas likimas paliečia tos pačios struktūros žmones, jis šią vienalypę struktūrą tik dar labiau išryškina. Jeigu skirtingų struktūrų žmonės gyvena nevienoda ir nebendrą likimą, jie sintetinės individualybės nekuria, nors gali turėti labai daug santykių mokslo, meno, ekonomijos ar politikos gyvenime.

Lietuviškosios individualybės bruožai

[...] tautinė kultūra visados kyla iš tautinės individualybės. [...] Tai yra dėsnis, išplaukiąs iš pačios kūrybos esmės. Kultūrinė kūryba yra žmogaus ženklas, ir koks yra žmogus, toks yra ir šis ženklas. [...] norint suprasti tos ar kitos tautos kultūrą, visų pirma reikia suprasti tautinę josios individualybę. [...] Bet koks atitrauktas spekuliavimas apie tautinę kultūrą be ryšio su tautine individualybe yra tuščias žaismas Todėl ir mes, eidami prie lietuviškosios kultūros, būtinai turime prie jos eiti per lietuviškąją individualybę, [...j Ji paaiškins mums kultūrinio mūsų gyvenimo apraiškas ir nurodys gaires ateities kūrybai.

[...] Tautinės individualybės tyrinėjimas gali būti tiktai genetinis. Tiktai susekus tautos formavimąsi, galima suprasti ir josios dabartį. Tautos dabartis visados yra jos praeities išsiskleidimas ir jos ateities užuomazga. Todėl statinis tautinės individualybės aprašinėjimas čia netinka. Tampančio dalyko niekados negalima viso uždaryti į statinius rėmus. Jis išsprunka pačiu uždarymo metu. Statika gali sugauti tik dalį, tik tai, kas yra. Bet ji negali išaiškinti, kodėl ir kaip yra. Tuo tarpu be šių dviejų pagrindinių klausimų tautinės individualybės tyrinėjimas nėra ir negali būti pilnas. [...]

Tyrinėjant tautinę individualybę, reikia atsakyti į klausimus: 1) kas ją formavo ir tebeformuoja ir 2) kaip formuoja. Kitaip sakant, reikia ištirti tautinės individualybės susidarymo veiksnius ir tąjį būdų, kuriuo reiškėsi ir tebesireiškia šių veiksnių įtaka. Patys veiksniai [...] paprastai esti tie patys visoms tautoms. Bet savo veikimo būdu, savo santykiais vienas su antru išvidine savo struktūra jie yra labai skirtingi. Šios skirtybės kaip tik ir padaro, kad kiekviena tautinė individualybė yra nepakartojama, originali, vienintelė. Todėl faktiškai tautą formuojančių veiksnių tyrinėjimas virsta specifinių jų ypatybių tyrinėjimu, tyrinėjimu tos specifinės įtakos, kuri sukūrė tautinę individualybę tokią, o ne kitokią.

[...] lietuvių tauta, būdama viena iš seniausių indoeuropiečių atžalų, etnologinėje savo struktūroje turi aiškų ir stiprų nomadinį pradą. Tiesa, šitas pradas nėra grynas [...], bet jis vis dėlto yra ryškus. [...] Jeigu imsime šeimų, tai nomadinė šeima bus charakteringa: savo sudarymo forma (pirkimas ar vogimas žmonos), savo sąranga (tėvo teisė), vyriausiojo sūnaus pabrėžimu, ypatingu mergaičių skaistybės saugojimu. Visos šios nomadinės šeimos žymės, daugiau ar mažiau ryškios, galima rasti ir istorinėje lietuvių šeimoje. [...]

Jeigu imsime visuomeninį gyvenimą, tai nomadinis pradas bus charakteringas savo karingumu, savo ekspansyvumu ir palinkimu į statmeninę visuomenės sąrangą. [...] istorija mums konstatuoja didelį pradinį lietuvių karingumą, sujungtą su tolimomis kelionėmis ir su plėšimais. [...] Kultūrai kylant ir visuomenei organizuojantis, šitos plėšikiškos ekskursijos virsta sisteminiais užkariavimais, plačiais žygiais ir didelių plotų valdymu. [...] nomadinė kultūra yra įstatymų kūrėja, kadangi jai reikia teisės normų tvarkyti visuomeniniams luomams ir statmeninei sąrangai. Nomadinį žmogų net būtų galima pavadinti teisės žmogui, tiek jame teisės instinktas yra jautrus. Romėnai, kaip ryškiausi nomadizmo atstovai tarp indoeuropiečių, patvirtina šį dėsnį.

[...] Josios lietuvių [tautos] kultūriniame gyvenime matriarchatinio prado žymių yra kur kas daugiau ir kur kas ryškesnių, negu nomadinio prado gal dėl to, kad šitos žymės labiau fiksuotos materialinėje ir estetinėje srityje.

Ūkioatžvilgiu matriarchatinė kultūra iš esmės yra žemės dirbėja. Žemę matriarchatinėje kultūroje dirba moteris. Ji yra žemės savininkė. Matriarchatinis ūkis yra šeimos ūkis, ne giminės, kaip totemistinėje kultūroje. Šiuo atžvilgiu lietuvių kultūroje yra bendrų dalykų su matriarchatine kultūra. Jau tik tas faktas, kad lietuviai yra žemdirbiai nuo pat seniausių laikų, juos jungia su matriarchatiniu pradu, nes jokioje kitoje kultūroje žemė nėra dirbama: nei nomadinėje, nei totemistinėje. Kas senojoje lietuvių kultūroje dirbo žemę — vyras ar moteris, istorija negali duoti mums tikslių žinių. Vis dėlto kai kurie faktai rodo, kad moteris dalyvavo žemės darbe, tegul ir ne viena. Kai kurie dainų motyvai (linų rovimas) kalba už tai. Taip pat dar ir šiandien, pavyzdžiui, Dzūkuose kai kur moterys su pjautuvais pjauna javus.

[...]

Menoatžvilgiu matriarchatinė kultūra yra charakteringa linkimu stilizuoti geometrinėmis figūromis. Su stilizacija siejasi palinkimas į ornamentiką, kurioje augalų motyvai turi aiškią persvarą prieš gyvulių motyvus. Šiuo atžvilgiu lietuvių menas yra visiškai matriarchatinis. [...] Šeimos atžvilgiu matriarchatinei kultūrai yra charakteringa moters persvara, tėvo menka reikšmė, griežta monogamija. Šiuo atžvilgiu lietuviškoji šeima neturi esminių bruožų (moters persvaros). Ji yra nomadinė. Vis dėlto lietuviškosios šeimos monogamija yra greičiausiai kilusi iš matriarchatinio prado, nes monogamijos idėja visu griežtumu reiškiasi tik matriarchatinėje kultūroje. Totemistai yra poligamai iš prigimties, ir nomadai labai dažnai yra poligamai. [...]

[...] dvi žymės senąją lietuvių religiją jungia su matriarchatiniu pradu: moteriškųjų dievybių buvimas ir mergaičių dalyvavimas kulte. Nei totemistinėje, nei nomadinėje kultūroje moteriškųjų dievybių nėra, nes jos priešinasi pačiai kultūrų esmei. [...] Tuo tarpu matriarchatinėje kultūroje dievybės yra moteriškos. Šios moteriškos dievybės kaip tik vėliau yra patekusios į kitų kultūrų religiją. Bet jų kilmė visados yra matriarchatinė. Dėl to ir lietuvių religijoje moteriškųjų dievybių buvimas aiškiai liudija matriarchatinio prado buvimą. Tas pat yra ir su mergaičių dalyvavimu religiniame kulte. [...] Tik viena matriarchatinė kultūra savo kultą yra pavedusi moteriai. [...] Be abejo, vaidilučių problema lietuvių istorijos dar nėra tinkamai išspręsta. Bet viena istorikams yra aišku, kad senovės lietuvių kulte moteris dalyvavo. Ir šitas vienas faktas yra pakankamas, kad lietuvių religiją galima būtų sieti su matriarchatine kultūra.

[...]

Nėra abejonės, kad mes turime savo tautos pagrinduose nomadinį ir matriarchatinį pradus. Bet kaip šie pradai vienas su antru santykiuoja? Jeigu imsime, pavyzdžiui, rusų tautą, galėsime aiškiai pastebėti, kad joje vyrauja matriarchatinis pradas. Rusų tauta niekados nėra pergyvenusi kiek intensyvesnio nomadinio periodo. Jeigu imsime vokiečių tautą, vėl lengvai galėsime pastebėti, kad joje vyrauja nomadinis pradas. Vokiečių tauta niekados nėra pergyvenusi kiek intensyvesnio matriarchatinio tarpsnio. [...] Tuo tarpu kai žiūrime į lietuvių tautą, mums neįmanoma pasakyti, katras pradas vyrauja. Mes savos istorijos pradžioje, kaip buvo minėta, apreiškėme nepaprastą karingumą, visuomeninį ekspansyvumą, plačius užsimojimus kitus nukariauti ir valdyti, sukurti jiems įstatymus, sukurti visuomeninę statmeninę aristokratinę santvarką. Mes žygiavome per plačius plotus, ir šie plotai mus labiau žavėjo, negu dvasinės kultūros institucijos. Tai buvo labai intensyvus nomadinis mūsų istorijos tarpsnis. Vytautas yra šio tarpsnio simbolis, išreiškėjas, bet sykiu — ir pabaiga. Vėliau, priėmus krikščionybę, mus užgožė svetimieji su savo kultūra. Mes praradome ne tik pačius savo valstybės plotus, bet ir pačią valstybę, ir pačią laisvę. Mūsų visuomeninė santvarka iširo, mūsų kitiems parengti įstatymai buvo užmiršti. Mes vergavome ištisus amžius, klusnūs, nuolankūs, graudžias dainas dainuodami. Pora bandymų sukilti buvo ne mūsų, bet lenkų parengti. Mes tik prie jų prisidėjome — ir tai nelaimingai. Bet mes nepamiršome savos kalbos, savų papročių, neatsisakėme nuo savos žemės meilės, neišbėgiojome negalėdami pakęsti svetimųjų jungo. Emigracija prasidėjo tik labai vėlai. Mūsų tauta virto mase be vadų, be struktūros, be teisės sąmonės. Bet šitoji masė buvo nepergalima ir nepalaužiama savo viduje. Tai buvo intensyvus matriarchatinis mūsų istorijos laikotarpis. Jo nesame išgyvenę ligi pat šių dienų.

Katras tad pradas mumyse vyrauja: nomadinis ar matriarchatinis? Nė katras! Juodu abu yra gyvi, juodu abu daro įtakos, bet juodu abu eina šalia vienas antro arba paskui vienas antrą. Mūsų gyvenimo istorija aiškiai liudija, kad mes nesame sukūrę sintezės pačiuose savo tautinės individualybės pagrinduose. Tokie staigūs ir priešingi istorijos pasikeitimai, kokių yra regėjusi mūsų tauta, yra galimi tik tokioje žmonių grupėje, kuri nėra valdoma vieno kurio principo, bet kuri savo viduje, savo dvasioje dar tebėra blaškoma nuo vieno prado prie kito. Kad susmuktų tokia milžiniška valstybė, siekusi nuo Baltijos ligi Juodųjų jūrų, susmuktų po tokių nepaprastų pergalių, kaip ties Griunvaldu, susmuktų be jokių ypatingų išviršinių katastrofų ir per tokį palyginti trumpą laiką, iš tikro reikia kažkokio pasikeitimo pačios tautos dvasioje. Žinant, kad matriarchatinis pradas lietuvių tautoje yra labai stiprus, nes ryškiau regimas visose kultūros srityse, taip pat žinant, kad matriarchatinė dvasia nemėgsta jokių platybių, ypač visuomeninėje srityje, kad valstybės ji nemoka kurti, o tuo labiau valdyti, galima jau iš anksto spėti, jog valstybinė lietuvių ekspansija bus tik laikinė, nes ji neturi atramos tautos dvasioje. Iš kitos pusės, kad per gana trumpą laiką emigruotų ištisas trečdalis tautos, emigruotų į visas pasaulio šalis, emigruotų tuo metu, kada susisiekimo priemonės dar buvo labai sunkios, ir kad šie emigrantai tuojau — vienos kartos atstumu — pralenktų pasilikusius metropolijoje savo tautiečius, reikia, jog tautoje didžių žygių ir plačių užsimojimų dvasia būtų gyva, jog troškimas laisvės, didybės ir turto būtų gana didelis. Didžiulės valstybės praradimas ir didžiulės žmonių masės išmetimas už savo kontinento ribų yra tokie faktai, kurie mūsų istoriosofijai turi pirmaeilės reikšmės ir kurie rodo, kad iš tikro mes esame nei tikri nomadai (šiuo atveju mes šiandien valdytume visus gudus), nei tikri matriarchatininkai (šiuo atveju mūsų būtų ne du, bet penki ar daugiau milijonų). Mes esame junginys iš šių dviejų pradų, bet junginys tik išviršinis, nesusintetintas (sintezės atveju mes būtume aukštos kultūros ir turėtume visą etnografinę lietuvių gyvenąmą teritoriją). Nevienodumas ir priešingybių neišlyginimas mūsų viduje padaro nelygų ir mūsų tautos gyvenimą. [...] Kai istorinis likimas sujungs minėtus etnologinius pradus į organišką vienetą, kai mes savyje pradėsime gyventi vieningą gyvenimą, tuomet paradoksai išnyks iš mūsų gyvenimo ir tuomet lietuvių tauta pradės trečiąjį savo istorijos tarpsnį, savo tautinį renesansą.

Antras klausimas, kurį tenka čia išspręsti, yra etnologinių pradų įspausti bruožai tautinėn mūsų individualybėn. Etnologiniai pradai prasiveržia į gyvenimo paviršių per tautinę individualybę. Todėl jie savaime ją formuoja ir joje palieka pastovių žymių. Kokios yra šios žymės ir kaip jos reiškiasi mūsų gyvenime?

Nomadinis pradas yra palikęs mūsų tautinėje individualybėje atlaidumų santykiuose su svetimų tautybių žmonėmis.[...] Šitas atlaidumas, kyląs iš tėviško nomadinio instinkto, iš noro auginti ir liuobti, pasiliko tautinėje mūsų individualybėje net ligi šios dienos. Mes nelietėme istorijoje užkariautų tautų, mes neliečiame nė mūsų viduje gyvenančių svetimų tautybių žmonių. Mes jiems paliekame visišką laisvę. Jie paėmė mūsų šalies pramonę, prekybą, amatus, jie apgyvendino mūsų miestus. Mes į juos žiūrėjome ir tebežiūrime iš aukšto kaip tinka kilniems nomadams. Mes juos net niekiname, laikydami mūsų tarnais. Tai yra nomadinio prado įspausta žymė. Be abejo, mums patiems daugeliu atžvilgiu ji kenkia. Bet, iš kitos pusės, mūsų tautą ji padaro sugyvenamą. Mūsų valdžion paimti kraštai arba pas mus apsigyvenę svetimi žmonės dažnai jaučiasi net geriau negu savo tėvynėje.

Matriarchatinis pradas yra palikęs tautinėje mūsų individualybėje prisirišimą prie žemės.[...] Lietuvis myli žemę, myli savo dirvą, myli ją ne utilitariškai, bet mistiškai estetiškai. Jis gali šią žemę apleisti ekonominiu atžvilgiu, bet jo sieloje ji pasilieka įsisiurbusi ligi pat šaknų. Mūsų tautosakoje ir literatūroje šitokių žemės meilės motyvų būtų galima rasti nemaža. Nemaža šios meilės matyti ir praktikoje.

Žemės meilė turi savyje ir gerų, ir blogų pusių. Įaugęs į savą žemę, žmogus darosi stiprus, nepalaužiamas, o tauta neišnaikinama. Šiam bruožui mes turime būti dėkingi, jeigu, ilgus amžius būdami svetimųjų politinėje valdžioje ir kultūrinėje įtakoje, vis dėlto išlikome beveik nepaliesti savo tautybėje. Lietuvių tauta yra nenutautinama. [...] jos suaugimas su žeme palaiko jos tautinę dvasią ir etninį tipą. Svetimųjų spaudžiami ir neturėdami savos aukštesnės kultūros, mes ilgus šimtmečius išsilaikėme nenutautėję. Tuo tarpu mūsų emigrantams užteko dviejų kartų, kad jie pasikeistų ir savo kalba, ir savo mąstysena, ir net fiziniu savo tipu. Atitrūkimas nuo žemės lietuvį žudo labiau negu ką kitą. Bet šitas instinktyvus prisirišimas prie žemės turi ir blogų pusių. [...] su žeme suaugę žmonės lengviau pasiduoda pavergiami ir esti klusnūs pavergėjams. Išnaikinti tokius žmones yra nepaprastai sunku. Bet lengva juos pavergti. Lietuvių gyvenimas parodė, kad iš tikro mus lengva pavergti. Mes priešinamės tik tada, kai iš mūsų kas nors bando atimti žemę. Tada mes ginamės ligi mirties. Bet jeigu žemė yra paliekama, atsparumas pasidaro menkas, ir svetimųjų pergalė ateina be didesnės kovos. Toliau, mūsų gyvenimas vergijoje taip pat buvo labai klusnus. Bandymas priešintis, nekliudyti, sukilti reikalauja atitrūkimo nuo žemės. Lietuviui tai yra beveik nepakeliama. Jis sukyla tik blogiausiu atveju, tik tada, kai jo žemė yra kokiu nors būdu paliečiama, bet sukyla gaivalingai, be plano, sukyla iš instinktyvaus pykčio, todėl retai kada laimi. Lietuviai ne dėl to pasidarė nuolankūs ir klusnūs, kad buvo pavergti, bet jie kaip tik dėl to ir buvo pavergti, kad suaugimas su žeme juos vertė nesipriešinti. Be abejo, vergija šitą įgimtą bruožą tik dar labiau sustiprino.

Antras neigiamas žemės meilės bruožas yra jūros nemėgimas. Šis bruožas apsireiškia tik tam tikroje geografinėje padėtyje. Jeigu žemę mylinti tauta nesiekia jūros, šis neigiamas bruožas neturi jokios reikšmės. Bet jis pasidaro kenksmingas, jeigu tokia tauta susiduria su jūra. Lietuvių gyvenamoji aplinka yra tokia, kad ji jau nuo neatmenamų laikų gyvena Baltijos pajūryje. Savo metu lietuviai matė ir Juodąsias jūras. Bet niekados lietuvio širdyje didesnės simpatijos jūrai nėra buvę. Visas Lietuvos gyvenimo centras telkėsi kontinente, toli nuo jūros, o pajūris visais laikais buvo apleistas: iš dalies gyvenamas svetimųjų, iš dalies nutautęs. Nei Lietuvos valdovai, nei pati tauta nesiveržė į jūrą, kad pro ją išeitų į pasaulį, kaip kad yra darę kitos tautos. Lietuviai veržėsi į žemyną, į Ukrainos stepes, į miškus, nes jūra yra žemės priešingybė. Lietuvių tauta esmingai yra žemės tauta. Todėl ji savo istorijoje neapvaldė jūros. Todėl ji savo nepriklausomo gyvenimo metu jūros neišnaudojo. Todėl ji šios jūros beveik visiškai neteko. Jūra yra atdarų galimybių simbolis. Bet žemės tauta realybės nemėgsta keisti galimybe. Žemė yra realybė. Todėl ji ją saugo ir ja rūpinasi. Be abejo, aukštos kultūros tautai toks neigiamas instinktyvus nusistatymas yra labai kenksmingas. [...]

Šitie tad du bruožai — atlaidumas svetimiems ir žemės meilė — yra įspausti mūsų tautinėn individualybėn etnologinės mūsų struktūros. Tokių įspaudų dar galima būtų surasti ir daugiau: ryžtingumas ir drąsa, abejingumas ir laukimas, susižavėjimas ir delsimas ir t.t. Bet visi šitie bruožai [...] jau yra gerokai pakeisti gyvenamosios aplinkos ir istorinio likimo. [...]

Esame minėję, kad tautinės individualybės bruožus sukuria trys pagrindiniai veiksniai: etnologinė tautos struktūra, gyvenamoji tautos aplinka ir istorinis tautos likimas. [...] Dabar iš eilės mums tenka eiti prie gyvenamosios aplinkos veiksnio ir patyrinėti, kokia yra lietuvių tautos gyvenamoji aplinka ir kokius bruožus ji kildina tautinėje mūsų individualybėje. [...]

Gyvenamoji aplinka nėra vieningas veiksnys, kuris formuoja tautinę individualybę. Ji yra ištisas veiksnių kompleksas, kuriame išsiskiria keletas centrinių elementų, aplinkui kuriuos telkiasi visi kiti. [...] Klimatas, žemė ir kraštovaizdis yra trys pagrindiniai elementai, kurie sudaro gyvenamąją tautos aplinką ir kurie turi didžiausios reikšmės tautinei individualybei formuotis. [...]

Klimatas yra iš esmės fizinis veiksnys. Visi jo elementai, kaip krituliai, šiluma, elektra, vėjas, yra grynai fiziniai. Jie daro įtakos tiesioginiu būdu mūsų kūnui, o tik per kūną pasiekia mūsų sielą ir ją vienaip ar kitaip nuteikia. Tiesioginės psichinės įtakos klimatas neturi. Todėl ir jo reikšmė tautinei individualybei yra sunkiau sugaunama negu, pavyzdžiui, kraštovaizdžio. [...] labai bendrus davinius panagrinėję psichiniu atžvilgiu, galėsime šitaip apibūdinti Lietuvos klimato įtaką mūsų tautos gyvenimui.

Maža turėdami saulės, mes neturime ryškių spalvų nei gamtoje, nei savo dirbiniuose. Pietietiškas ryškumas, margumas, kontrastingumas mums yra svetimas. Mūsų aplinkos spalvos yra švelnios, net truputį niūrios, pilkos. Tuo pačiu ir mūsų kultūros dirbinių spalvos (tautodailė, tapyba) yra charakteringos tomis pačiomis žymėmis. [...] Saulės nebuvimas, drėgmės padedamas, išvysto mumyse melancholiją ir pasidavimą likimui. [...] Toksai savotiškas fatalizmas nėra kilęs iš istorinių aplinkybių, bet pažadintas pačios gyvenamosios aplinkos, kuri klimatine įtaka šią prie žemės prisirišusią tautą dar labiau paskatina užsidaryti savyje ir laukti. Laukimas yra visų matriarchatinių tautų bruožas. Sustiprinkime jį ūkanoto horizonto melsvumu, drėgme ir gausime lietuviškąjį pasidavimą likimui ir tą visuotinę rimtį, su kuria lietuvis, ypač žemaitis, sutinka džiaugsmus ir nelaimes.

[...] Žemė yra antrasis pagrindinis aplinkos veiksnys, kuris žmogų apsprendžia ir lenkia tokia ar kitokia kryptimi. [...] Žemė, kaip ir klimatas, nėra vieningas veiksnys, bet įvairių elementų ryšulys. Svarbiausi josios elementai, turį didžiausios įtakos tautos individualybei formuoti, yra: paviršiaus charakteris, vanduo ir augmenija. [...]

Lietuviškosios žemės paviršius nėra būdingas nei kalnais kaip Šveicarija, nei plačiomis lygumomis kaip Ukraina. Mūsų kalneliai yra nedideli, mūsų lygumos neplačios. Mūsų šalis išvengia ir to didelio įvairumo, kuris yra kalnų kraštuose, ir to didelio vienodumo, kuris yra lygumų kraštuose. Lietuviškosios žemės paviršius beveik ritmiškai banguoja, negilius slėnius keisdamas neaukštais, apvaliais kalneliais. Šitas ritmiškas bangavimas yra būdingiausia mūsų žemės paviršiaus žymė. [...]

Neturėdami nei aukštų kalnų, nei plačių lygumų, mes nesame nei tikri kalniečiai, nei tikri lygumos gyventojai. Mumyse susibėga visa, kas yra kalniečio būde, ir visa, kas yra lygumų gyventojo sieloje. Bet visa tai yra sumažinta, suprastinta, sujungta, pasakytume — susintetinta. Ritmiškas kalnelių ir slėnių bangavimas mums yra pakankamas akstinas, kad mes galėtume savo fantazijai suteikti gana įvairių vaizdų. Bet šitie vaizdai nėra tokie turtingi ir margi kaip kalnuose, nei tokie platūs ir begaliniai kaip lygumose. Todėl lietuviškoji fantazija neturi nei šveicariško spalvingumo, nei rusiško kosmiškumo bei linkimo į begalybę. Mūsų žygių nevaldo nei tiktai intelektas, nei tiktai fantazija. Mes savo darbuose intelekto nurodymus jungiame su fantazijos polėkiu. [...] Štai kodėl mene mes nepasižymime nei bethovenišku konstruktyvizmu, nei čaikovskišku gaivališkumu. Štai kodėl visuomenėje mes nenueiname nei į masės, nei į atskiro asmens diktatūrą. Saikingumas fantazijos ir intelekto veiksme yra lietuviškosios individualybes bruožas, turįs organiškų ryšių su lietuviškosios žemės paviršiaus charakteriu. [...]

Lietuvis niekados nėra visa savo jėga prisiartinęs prie juros. Jis į ją žiūrėjo tik iš tolo. Lietuvio santykiams su jūra yra charakteringas dr. J. Balio cituojamos liaudies dainos posmas,

Aš išėjau ant kalno,

Pažiūrėjau į jūrą,

Kur vanduo liūliuoja,

Levandrėlės siūbuoja.

Lietuvis į jūrą pažiūrėjo, ja pasigėrėjo ar pasibaisėjo, bet jokių gilesnių santykių su ja neužmezgė. Kadangi šitas pasižiūrėjimas yra prieinamas tik netolimo pajūrio gyventojams, kadangi šio pajūrio mes visados turėjome labai nedaug, todėl jūra pasiliko šalia mūsų tautos formavimosi ir mums turėjo įtakos tik per klimatą, bet ne tiesioginiu būdu. [...] vanduo mūsų tautai nėra turėjęs didesnės reikšmės ir jokio ypatingo bruožo tautinėje mūsų individualybėje nėra suformavęs. [...]

Užtat žymiai didesnės reikšmės mūsų individualybei yra turėjusi augmenija. [...] Laukinių medžių miškas išreiškia gamtos gaivalingumą taip lygiai galingai, kaip ir jūra, nors kitokiu būdu. Lietuviai, pasitraukę nuo jūros, pasinėrė miškuose, ir juose jie pajuto gamtos ritmą. Juose jie suprato gamtos misteriją, suprato ne racionaliniu, bet intuityviniu būdu. Jie pasidarė ne gamtos filosofais, bet gamtos poetais. Mūsų lyrika yra pagrįsta augmenimi: laukiniu medžiu ir miško ošimu. Mes nenagrinėjome, kaip Jonijos natūrfilosofai, koks gamtos elementas glūdi visų daiktų pagrinduose. Mes gamtą jautėme kaip visumą, pilną gyvybės ir sielos. Mes per miško garsus, per tą savotišką miško nuotaiką priartėjome prie gamtos esmės, mes šitą esmę pajutome savyje ir su ja sutapome. Pasidavimas savaimingam gamtos ritmui yra kilęs iš mūsų nuolatinių santykių su mišku, nes miškas šitą ritmą išreiškia labai tobulai. Gamtos ritmą supranta tiktai jūros ir miško tautos. Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą, kuris yra pagrindas sveikai tautos ateičiai. Savo kūryboje mes reiškiamės kaip išgirstų gamtos paslapčių atskleidėjai. Mūsų kūryba yra akustinė, nes miške mes išmokome klausyti ir išgirsti. [...]

Lietuviškoji žemė ritmišku kalnelių ir slėnių bangavimu suderino lietuviškojoje individualybėje intelekto veikimą su fantazijos veikimu, o laukinių medžių miškais, atstodama prarastą jūros įtaką, pažadino mumyse savaimingą gamtos ritmo pajautimą ir palinkimą į akustinius įspūdžius [...].

Lietuviškasis kraštovaizdis taip pat yra mūsų žemės ir mūsų tautos organiškas junginys. [...] jis nėra nuobodus ir vienodas. Ritmiškas kalnelių ir slėnių bangavimas, miškų žalumas, javai, upelių ir ežerų sidabrinės juostos ir plotai neturi savyje nieko epiško ir dramatiško. Mūsų objektyvinėgamta yra lyriška. Lyrizmas yra pagrindinė mūsų kraštovaizdžio žymė [...]. Kur gamtoje vyksta kovos ir grumtynės tarp įvairių gamtinių jėgų, pavyzdžiui, kalnuose, kurie turi griūvančias uolas, ledynus, ugnikalnius arba kurių papėdes plauna jūra, ten žmogus gamtą pergyvena dramatiškai, tai jis pajaučia kovą ir jėgą. Mūsų gamtoje tokio dramatiškumo nėra. [...] Mūsų gamta yra švelni, be didelių kontrastų, be rungtynių. [...] Ji yra lyrinio charakterio. Savo švelniu žalumu ir ūkanotu melsvumu ji pusiau simboliškai pasakoja savo paslaptis lietuviškajai dvasiai. [...]

Šitas kraštovaizdžio bruožas turi gilios įtakos lietuviškajai individualybei ta prasme, kad jis ją nuteikia lyriškai ne tik savo pergyvenimuose, bet ir savo kūryboje. [...] Lyrinės yra mūsų dainos, lyrinės yra mūsų pasakos, lyriniai yra mūsų rūpintojėliai, lyrinė yra mūsų tapyba, kurioje vyrauja lietuviškasis kraštovaizdis, lyriniai yra galop mūsų romanai ir dramos. Neregėdami dramatiškumo gamtoje, mes sunkiai galime jį paregėti ir žmoguje. Štai kodėl nei mūsų dramos, nei mūsų romanai ligi šiol nėra vaizdavę gilių žmogaus vidaus kovų ir konfliktų, nėra sprendę gilių amžinųjų problemų. Mūsų rašytojai žiūri į mūsų kraštovaizdį ir juo seka, kaip visų amžių ir visų tautų rašytojai. Ibsenas išaugo iš Norvegijos dramatiškos gamtos. Lietuvoje Ibsenas negali išaugti. Užtat Lietuvoje klesti lyrika.

[...] Lyrinis mūsų aplinkos pobūdis mus nuteikia gamtą pergyventi emocionalinėmis savo galiomis daugiau negu intelektualinėmis ar voliuntarinėmis. Stebėdami gamtą mes nesusimąstome, mes nesiryžtame, bet mes jaučiame. Gamta žadina mumyse ne mintis ir ne norus, bet jausmus. Objektyvinę lyrinio pobūdžio aplinką mes pergyvename iracionaliai, nes emocionalinis pergyvenimas visados yra nesugaunamas protu ir nesuvaldomas valia. [...]

[...] melancholiškumas, susitelkimas savyje, pasidavimas likimui, saikingumas fantazijos ir intelekto veikime, savaimingas gamtos ritmo pajautimas, lyriškai emocionalinis iracionalus gamtos pergyvenimas yra lietuviškosios individualybės bruožai, kilę iš gyvenamosios aplinkos. [...]

Lietuvių tautos istorinis likimas

[...] Etnologinė tautos struktūra ir gyvenamoji josios aplinka yra dar gamtiniai veiksniai. Jų įtakoje formuojasi tauta kaip gamtinis vienetas. Jų sukurti tautos charakterio bruožai daugiau ar mažiau yra gamtiniai bruožai, vadinasi, atsiradę be sąmoningo tautos prisidėjimo. Iš kitos pusės, jie yra pastovūs, nes ir minėti veiksniai yra pastovūs. [...] Todėl ir šių gamtinių veiksnių sukurti bruožai yra nuolatos palaikomi. Tuo būdu gamtiniai veiksniai tautą savotišku būdu sustangina. Tik vienos gamtos įtakoje gyvendama tauta suakmenėja, prieina tik ligi tam tikro laipsnio savo išsivystyme, kurio toliau peržengti nebepajėgia. Štai dėl ko pirmykštės gamtinės tautos (Naturvoelker) yra pasilikusios tokios pat, kokios jos buvo prieš tūkstančius metų, nes jos pasiliko tiktai gamtinių veiksnių įtakoje. Jos yra savotiškos gyvos fosilijos, kurios liudija, kiek gamta yra aprėžta ir kiek josios veikimas yra pastovus.

Kad tauta nesustingtų, kad ji nesuakmenėtų ir netaptų fosilija, reikia, kad prie gamtinių veiksnių prisidėtų dar istoriniai veiksniai, kad, be etnologinės struktūros ir gyvenamosios aplinkos, tauta dar patirtų ir istorinio likimo įtakos. Istorinis likimas yra vienintelis, kuris tautą padaro dinaminę ir išsivystančią. Gamta veda tautą tik ligi tam tikros ribos, nes josios jėgos yra aprėžtos. Istorija tautą įstato į begalinį galimybių kelią, nes ją palenkia dvasios galiai. Istorija ištraukia tautą iš snūduriavimo gamtos prieglobstyje ir išveda ją į kūrybos sritis. Gamta parengia pamatą, istorija stato tautinės kultūros ir tautinio gyvenimo rūmus.

Šio tarpsnio pradžia paprastai yra vadinama tautos išėjimu istorijos scenon. Kažin kokių akstinų pažadintos tautos pasikelia lyg galinga banga, dažnai palieka ir sudegina savo sodybas, kaip germanai Cezario metu, susijungia į milžiniškus būrius, išsirenka vadus ir pradeda žygį į naują gyvenimą. Dažnai šitas žygis esti susietas net su geografinės vietos pakeitimu, kaip matyti iš germanų tautų istorinio atbudimo. Europoje vykęs tautų kilnojimasis buvo ne kas kita kaip germaniškųjų tautų išėjimas istorijos scenon. Jau Aleksandro Didžiojo laikais Pitėjas atrado prie Rheino gyvenančias tautas, kurias mes šiandien vadiname germanais. Bet reikėjo dar pusės su viršum tūkstančio metų, kad šitos tautos išeitų iš miškų, sutrupintų paliegusią Romą ir pradėtų naują savo gyvenimo — jau istorinio — tarpsnį. Kas jas stūmė į šį naują gyvenimą? Ne kas kita kaip dvasios atbudimas. Subrendusi tautos dvasia pasijaučia per ankštai gamtos nustatytose ribose, jas susprogdina ir išeina į laisvę, kurioje prasideda jau visiškai kitoks gyvenimas ir kitokia kūryba. Tai ir yra tautos istorijos pradžia. Tai ir yra tautos istorinio likimo pradžia. Nuo dabar tauta jau nebėra tiktai gamtinė tauta. [...] Nuo dabar josios gyvenimas vyksta dvasios ir kūrybos persvaroje. Tai, kas gamtiniame tarpsnyje buvo rengiama nesąmoningos ir būtinos evoliucijos, dabar papildoma ir pratęsiama laisvos kūrybos. Istoriniame tarpsnyje esti kuriamas mokslas, menas, visuomeninė ir politinė santvarka, tobulėja net religinės formos. Tai yra didvyrių ir legendų metas, nes kultūriniai istorijos pradžios žygiai tautai visados atrodo herojiški. [...]

Todėl istorinis likimas visų pirma yra kultūriniai tautos žygiai. Tiesa, kultūros esama visose tautose — net labiausiai pirmykštėse. Vis dėlto šitoji kultūra nėra tautos kaip vieneto kultūra. Ji yra daugiau atskirų asmenų ar atskirų šeimų kultūra. Todėl pirmykštės tautos neturi istorinio likimo, nes neturi bendrų kultūrinių žygių, kurie sujungtų tautą, kurie būtų visos tautos atliekami, kuriuose dalyvautų tauta kaip bendruomenė. Kultūrinių žygių bendrumas yra pagrindinis bruožas istoriniame likime. Atskiras individas, net atskira šeima neturi istorijos. Istoriją turi tik bendruomenė. [...] šie bendri kultūriniai žygiai sujungia bendruomenę tarp savęs, suartina josios narius ir visiems jiems įspaudžia tų pačių ypatybių. Kultūrinė kūryba taip pat daro įtakos žmogaus individualybei. Kultūrinis gyvenimas ne menkiau braunasi į žmogaus vidų negu gamtinis gyvenimas. Todėl istorinis likimas virsta dideliu tautinės individualybės formuotoju. Jeigu šitas likimas yra bendras tautinei bendruomenei, suprantama, kad jis šitą bendruomenę suformuos ta pačia kryptimi. Bendrai pergyvenami kultūriniai žygiai yra vienas iš stipriausių tautą formuojančių veiksnių tada, kai tauta peržengia gamtos užbrėžtas ribas ir išeina į istoriją. [...]

Kita istorinio likimo žymė yra jo vienodumas. Apie istorinį likimą galima kalbėti tik ten, kur kultūriniai žygiai yra vienodi visai tautinei bendruomenei. Jeigu viena tautos dalis dalyvauja vienokiuose kultūriniuose žygiuose, o kita kitokiuose, suprantama, kad šių dviejų tautos dalių istorinis likimas bus skirtingas, ir šitas skirtingumas galų gale sukurs dvi atskiras tautas. Tai mes galime lengvai pastebėti emigrantų gyvenime. Nevienodas istorinis likimas kuria amerikiečių tautą iš anglosaksų emigrantų. Nevienodas istorinis likimas perskyrė aisčius į prūsus, lietuvius ir latvius. [...] Iš kitos pusės kultūrinių žygių vienok durnas sujungia net skirtingų tautų dalis į vieną bendruomenę ir iš jų sukuria vieną tautą. Tai aiškiai matyti šveicarų tautoje, kuri par excellence yra istorinio likimo tauta.

Trimis tad žymėmis yra charakteringas istorinis tautos likimas: savo kultūriškumu, savo bendrumu ir savo vienodumu. Istorinis likimas yra tautos kūryba kultūrinėje srityje. [...] Šita kūryba galop yra vienoda visai bendruomenei. Vadinasi, istorinis likimas yra vienodi ir bendrai pergyventi kultūriniai tautos žygiai.

Be abejo, ne visi šitie žygiai, ne visi istorinio likimo momentai turi tautai vienodos formuojančios galios. Istoriniame likime, kaip ir gamtiniuose veiksniuose, esama tam tikrų specialių įvykių, kurie turi ypatingos tautai reikšmės. Šitie įvykiai paprastai pasuka tautos gyvenimą vienokia ar kitokia linkme, sukelia tautoje tokią ar kitokią nuotaiką ir tuo pačiu formuoja tokių ar kitokių bruožų josios individualybėje. Todėl ieškant, kiek istorinis likimas yra turėjęs reikšmės konkrečiai tautai išsivystyti ir susiformuoti, yra būtina surasti svarbiausius šios tautos įvykius istoriniame josios likime ir išnagrinėti jų įtaką tautos gyvenimui ir jos individualybei.

[...] Lietuvių tautos likimas yra savotiškai prasmingas nuo pat savo pradžios, [... vis dėlto ir jame esama svarbių įvykių, kurie turėjo pagrindinės reikšmės mūsų charakteriui formuotis. Šių įvykių mes priskaitome keturis: Krikščionybės įvedimą, santykius su slavais, valstybės praradimą ir valstybės atgavimą. [...]

Religijos pakeitimas tautai yra vienas iš reikšmingiausių įvykių josios istorijoje. Beveik visos nekrikščioniškosios religijos yra tautinės, vadinasi, išaugusios iš tautos bendruomenės ir turinčios su ja labai gilių ryšių. Religija visados persunkia tautinę individualybę ir objektyvinį tautinį gyvenimą: tradicijas, meną, mokslą, visuomeninę santvarką, šeimą ir ugdymą. Todėl suprantama, kad šitos taip įsišaknijusios religijos pakeitimas negali likti be įtakos ir subjektyvinei tautinei individualybei, ir tautiniam gyvenimui. Išrauti šimtus metų kerojusią religinę pasaulėžiūrą, sunaikinti senus sakralinius papročius, senas šventyklas, kurios visais laikais buvo civilizacijos centrai, reiškia ne tik pakeisti viešąjį religinį tautos reiškimąsi, bet reiškia pakeisti ir tautos vidų. Religijos pakeitimas yra gilus perversmas tautos gyvenime ir tautos dvasioje. Tai yra žaizda tautinėje individualybėje, kurios užgijimas negali nepalikti tam tikrų ženklų. Be abejo, tokia operacija dažnai yra būtinai reikalinga. Dažnai po josios tauta pradeda sparčiau augti ir naujomis jėgomis kurti savą kultūrą. Vis dėlto pats faktas yra didelis sukrėtimas ir begalinės reikšmės įvykis. Juk nauja religija reikalauja naujos mąstymo, kūrimo ir veikimo krypties. Ji reikalauja naujų tradicijų, naujo meno, naujo kulto, naujos moralės ir naujų dogmų. Ji savotiškai lenkia žmogų ir tautos bruožus taiko prie savų reikalavimų. [...]

Tokį pakeitimą esame pergyvenę ir mes. Mums religijos pakeitimas gal buvo dar reikšmingesnis tuo atžvilgiu, kad mes ją pakeitėme gana vėlai, vadinasi, kada mūsų tauta jau buvo įsistiprinusi savo istorijoje ir net pasiekusi istorinės galybės viršūnę. Todėl šito pakeitimo įtaka tautinei mūsų individualybei yra labai ryški ir labai gili. Mūsų istorikai yra ne kartą nagrinėję tas priežastis, kurios vertė mus priimti Krikščionybę, ir tą skriaudą, kuri atsirado mums per vėlai pasikrikštijus. Bet mes ligi šiol nesame nagrinėję, kokios reikšmės šitas faktas turėjo tautinei mūsų individualybei ir kokių bruožų mūsų charakteryje suformavo naujoji religija. [...] ką Krikščionybė yra davusi tautinei mūsų individualybei. Pasikrikštijimas yra vienas iš reikšmingiausių mūsų istorinio likimo įvykių, kuris negalėjo praeiti tylomis pro mūsų tautos dvasią. [...]

Krikščionybė visados skatina žmogų susidomėti išvidiniu savo pasauliu, atkreipti savo dvasios akis į savo vidų. Subjektyvinė kultūra krikščionybės visados yra statoma aukščiau už objektyvinę kultūrą. Krikščionybė skelbia dėsnį, kad kultūros siela yra sielos kultūra. Todėl visos tautos, kurios tik priima Krikščionybę, gauna daugybę akstimi išvidinei kultūrai kurti ir išvidiniam žmogui formuoti. Krikščionybės tendencija į žmogaus vidų yra įspaudžiama ir krikščioniškos tautos gyvenimui.

Lietuvių tautoje šitoji tendencija ypatingai sustiprėjo ir pasidarė ryški dėl įvairių aplinkybių. Visų pirma ir etnologinė tautos struktūra, ir gyvenamoji aplinka mus skatina susitelkti savyje [...] matriarchatinis mūsų tautinės individualybės pradas yra kaip tik linkęs į išvidinę kultūrą. Tai yra idėjų ir minčių pradas. Tai simbolių kūrėjas. Bet jis nemoka idėjų praktiškai realizuoti. Jis nemoka gyvenimo palenkti minčiai. Jis nemoka simbolių paversti realybe. Matriarchatinis pradas veda žmogų į vidų ir jame jį palieka. Šitas pradas, kaip buvo minėta, yra gyvas mūsų tautoje. Šiuo metu jis yra net vyraująs. [...] Krikščionybės tendenciją į subjektyvinę kultūrą matriarchatinis pradas kaip tik sustiprino. Krikščionybės skelbimas, kad žmogus visų pirma žiūrėtų savo sielos, lietuvio ausims buvo kažkaip savas ir suprantamas. [...] Krikščionybė nesukūrė kokio nors naujo bruožo mūsų charakteryje, bet savo įtaka ji stiprino jau esantį mūsų palinkimą į išvidinį gyvenimą ir į išvidinę kūrybą. Krikščionybės įtakoje mes dar labiau pasinėrėme savyje, mes dar labiau pasidarėme svajotojai ir mistikai.

[...] Krikščioniškoji moterystės koncepcija rado labai palankią dirvą matriarchatinio prado linkime į monogamiją. Krikščioniškasis idealas gerai susiderino su matriarchatiniu skaistybės branginimu. Lietuvių tautoje Krikščionybei nereikėjo kovoti su seksualiniu palaidumu, kuris žymi totemistiškai nusiteikusias tautas, kuriose moteris tiek tevertinama, kiek ji yra gražių formų. Vadinasi, po Krikšto mūsų tautos kultūra aiškiai pasuko vertikaline linkme.

Šitoji išvidinė statmeninė linkmė yra žymi visose mūsų kultūros srityse. Visur mes turime idėjų, bet nesugebame jų suorganizuoti išviršiniu būdu. Išviršiniai mūsų gyvenimo pavidalai yra gana skurdūs. Kas negeri išvidinės pusės, kam yra neprieinamas išvidinis mūsų tautos turtingumas, tam mes galime atrodyti kaip labai nekultūringa tauta. Pakreipusi mus į vidų, krikščionybė nesugebėjo surasti kokios nors atramos, kuri galėtų mus pastūmėti susidomėti ir išviršiniu gyvenimu.

[...]

Kokių bruožų mūsų santykiai su slavais paliko tautinėje mūsų individualybėje? Kokių ypatybių slavai mumyse sužadino, ką jie mumyse išryškino, sustiprino ir naujai įžiebė? Septynių šimtų metų nuolatinio susidūrimo tarpsnis negalėjo praeiti nepalikęs vienokių ar kitokių įspaudų. Vis dėlto ne su visais slavais mūsų santykiai buvo vienodi. Verždamiesi į plačias rusų žemes, mes buvome vedami kitokios dvasios negu darydami uniją su lenkais. Rusiškasis mūsų istorinio likimo tarpsnis yra esmingai skirtingas nuo lenkiškojo tarpsnio. Todėl apie šiuos du tarpsnius reikia skyrium ir kalbėti.

Santykiai su rusais apima pačią pirmykštę mūsų istoriją ligi unijos su lenkais. Tiesa, su rusais mes arčiau susidūrėme ir netekę savos valstybės. Bet šiuo atveju rusai santykiavo su mumis kaip mūsų pavergėjai, todėl jų įtaka buvo visiškai kitokia. [...] Šiuo tarpu liesime tik pirmykščių santykių periodą, tik tą laiką, kada mes veržėmės į rusų žemes.

Pirmykštis mūsų istorijos tarpsnis aiškiai buvo valdomas nomadinio mūsų tautybės prado. Nomadinis žmogus, kaip buvo sakyta, yra klajoklis pirminėje kultūroje ir užkariautojas aukštojoje kultūroje. Jis kuria dideles valstybes, kurios imponuoja savo plačiomis erdvėmis, savo įstatymais, savo institucijomis. Nomadinis žmogus yra valstybininkas, įstatymų leidėjas, organizatorius. Šita tad į plotį besiveržianti dvasia kaip tik ir pastūmėjo lietuvių tautą į savotiškus santykius su rusais ir su jų plačiomis žemėmis. [...] Moteriškasis rusų tautos receptyvumas, nes rusų tauta esmingai yra matriarchatinė, plačios erdvės, [...] menka valstybinė sąmonė ir organizacija [...] patraukė nomadinį lietuviškąjį pradą pradėti žygius į Rusiją. Čia pasikartojo tas pat, kas vyko ir visoje, kultūros istorijoje: nomadai puolė matriarchatines tautas ir jas užkariavo. Bet sykiu jie nelietė užkariautų tautų socialinės ir kultūrinės santvarkos, todėl greitai pateko matriarchatinių tautų įtakon. Tai yra dėsnis, kuris valdo visus nomadinių tautų santykius su matriarchatinėmis tautomis. Tai dėsnis, kuris valdė Romos santykius su Graikija [...].

Šiandien, kada istorinis mūsų likimas yra pakrypęs į visai priešingą pusę, juokinga yra skaityti, kad Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos politinis šūkis buvo: visa Rusija turi priklausyti Lietuvai. Šitoks šūkis galėjo gimti tiktai nomado dvasioje. Tai nebuvo nei imperialistinis nei gyvybinis šūkis. Tai buvo nomadinės dvasios išsiveržimas, nes rusai šiai dvasiai apsireikšti sudarė labai geras sąlygas. Plačios rusų erdvės viliote viliojo nomadinę plačių žygių dvasią, ir šitose erdvėse lietuviškoji nomadinė dvasia rasdavo sau ramybės ir poilsio. Štai kodėl Lietuvos kunigaikščiai mėgdavo reziduoti Rusijos žemėse. Susidūrime su rusais nomadinis mūsų tautybės pradas stiprėjo ir reiškė savo ypatybes. Istoriniai žygiai rusų erdvėse stiprino mūsų visuomeniškumą, valstybinę sąmonę, gabumą organizuoti, leisti įstatymus ir valdyti. Rusai buvo mums dirva, kurioje brendo valstybinis visuomeninis juridinis mūsų genijus. Jeigu šiandien mes dar turime kiek šio valstybingumo, visuomeniškumo ir juridiškumo, tai tik dėka anų pirmykščių santykių su rusais. [...] Bet rusai buvo tasai akmuo, ant kurio mes išaštrinome; valstybinę, visuomeninę ir juridinę sąmonę, išaštrinome taip, kad net ilgų amžių nomadinio prado nusilpimas nebeįstengė šios sąmonės visiškai išdildyti. Nomadiniam pradui yra mažmožis, kad jis prisiima svetimą kalbą ir svetimas formas. Tai nė kiek jo nepakeičia, nes jis šita svetima kalba reiškia savas idėjas ir šitas svetimas formas pripildo savo turiniu. Todėl nors lietuviai savo santykiuose su rusais buvo prisiėmę gudų kalbą ir gudiško gyvenimo formas, bet jie savos nomadinės dvasios neišsižadėjo. Šita dvasia valdė juos pačius ir jų nuskriaustas rusų tautas. Ir jeigu nomadinis pradas nebūtų nusilpęs, jeigu visi kiti veiksniai nebūtų jo nustūmę į mūsų dvasinio gyvenimo gelmes, mes, galimas daiktas, šiandien nekalbėtume lietuviškai, bet užtat valdytume visą Gudiją, visą Ukrainą, turėtume Lietuvos valstybę kokių 50 milijonų žmonių. Pirmykščių santykių su rusais metu tokios perspektyvos buvo aiškiai užbrėžtos. Be abejo, Rytų Europoje žemėlapis tokiu atveju būtų visiškai kitoks. Nomadinis žmogus kuria valstybę, nepaisydamas tautos. Lietuvių tautos mes būtume netekę, suliedama ją su rusų tauta. Bet būtume turėję Lietuvos valstybę. Lietuviškasis elementas, rusiškai kalbėdamas, būtų buvęs vyraujantis ir valdantysis. Be abejo, tai yra tik galimybės. Mes visiškai nesprendžiame apie jų bet katros gerumą. Jas tik iškeliame kaip charakteringas istoriniam mūsų likimui ir mūsų santykiams su slavais. Šiaip ar taip, mūsų santykiai su rusais mums paliko neišdildomų žymių ta prasme, kad padėjo susiformuoti mūsų polinkiui į visuomeninį gyvenimų ir į visuomeninę kultūrą.[...] ir šiandien nomadinio prado dvasia dar tebealsuoja anais pirmykščiais laimėjimais. Todėl ir šiandien mūsų visuomeninė sąmonė kreipia savo žvilgį į Vytauto laikus, kurie buvo gražiausias nomadinės mūsų dvasios pražydimas. Visuomeniniu valstybiniu juridiniu atžvilgiu mes semiame stiprybės tik iš praeities, iš to seno mūsų tautybės prado, kuris išsivystė santykių su rusais metu.

Visai kitokie yra buvę mūsų santykiai su kita slavų tauta — su lenkais. Intensyvūs šie santykiai prasideda kaip tik su Krikščionybės įsigalėjimu, vadinasi, su mūsų pakrypimu į vidų ir su matriarchatinio prado atsigavimu. Juo labiau matriarchatinis pradas veržėsi į gyvenimo ir tautinės mūsų dvasios paviršių, juo labiau mes užsidarėme savyje, juo labiau ėmėmės išvidinės dvasinės kūrybos, juo mūsų santykiai su lenkais darėsi glaudesni. Ir tai anaiptol nebuvo tiktai atsitiktinių istorinių ar politinių aplinkybių dalykas. Tai buvo prasmingas mūsų tautinės individualybės pasisukimas, kuris ieškojo jai reikalingo elemento. Kiek nomadinis mūsų tautinės individualybės pradas ieškojo rusų, tiek matriarchatinis mūsų pradas ieškojo lenkų. Į rusus mes veržėmės ieškodami gulstinio pločio, į lenkus mes veržėmės, ieškodami apvaisinančio prado. Pakrypus lietuviškajai dvasiai į vidų ir pradėjus kurti dvasinę kultūrą, reikėjo akstinų šitai kūrybai, reikėjo apvaisinančios, paskatinančios jėgos. Todėl mūsų žvilgis kaip tik ir pakrypo į lenkus, kurių dvasinė kultūra buvo aukštesnė ir kurie galėjo būti tąja apvaisinančia jėga lietuviškajai kūrybinei dvasiai. [...]

Deja, reikia pasakyti, kad šitas lietuviškosios individualybės ieškojimas buvo nevaisingas. Vietoje mums davę apvaisinančios ir paskatinančios jėgos, lenkai atgabeno mums savo objektyvinę kultūrą. Lietuviškoji individualybė ieškojo dinaminės gyvos jėgos, o vietoje josios gavo statinių sustingusių objektyvinio gyvenimo pavidalų. Visai kitas dalykas yra prisiimti gyvąją dvasinę jėgą ir ja apvaisinti savo dvasią ir prisiimti objektyvines gėrybes jau sukurtas, jau atbaigtas ir jau nebegyvas. Gyvosios jėgos prisiėmimas skatina savą kultūrinę iniciatyvą ir kūrybiškumą. Objektyvinių gėrybių prisiėmimas šitą kūrybiškumą slopina ir naikina originalumą, versdamas pamėgdžioti, nes prisiimtos svetimos kultūrinės gėrybės paprastai esti paverčiamos modeliais. Tokiu būdu ir lenkiškoji įtaka, eidama į mūsų tautą objektyvinio gyvenimo pavidalais, pasidarė lietuviško kūrybiškumo slopintoja, vadinasi, priešginybė to, ko laukė iš lenkų tautos lietuviškoji matriarchatinė individualybė. [...]

Tai turėjo didelės reikšmės visam tolimesniam mūsų tautinės individualybės formavimuisi. Visų pirma lenkiškoji įtaka pasiliko tik paviršutiniška, nes objektyvines gėrybės, kilusios iš visai kitokios dvasios ir turinčios kitokią išvidinę struktūrą, buvo mums per daug svetimos, kad jos galėtų giliau paliesti mūsų charakterį. Todėl mūsų lenkiškumas pasidarė tik savotiška maniera, po kuria dvasia pasiliko grynai lietuviška: ir savo mąstyme, ir savo veikime, ir savo kūryboje. Iš kitos pusės, lietuviškoji individualybė, negaudama apvaisinančios jėgos, dar labiau susitelkė savyje, dar labiau pasidarė užsidariusi ir pasitikinti tiktai savimi, nes iš svetimos kultūros gėrybių ji jautė einančią ją žeminančią ir ujančią nuotaiką. Lietuviškajai individualybei nebeliko nieko kito, kaip tik atsiremti į savo vertingumą ir ugdyti savos vertės pajautimą. Lenkiškas išdidumas anaiptol nepažadino lietuviuose jausmo, kad jie yra inferiores. Priešingai, lietuviškoji dvasia dar labiau pradėjo branginti visa, kas yra lietuviška, dar labiau pradėjo pasitikėti savo jėgomis ir savo genijaus ateitimi. Tuo būdu mūsų santykiai su lenkais buvo mums naudingi visų pirma negatyvine prasme, kaip sustiprinimas reakcijai atsiradus pasitikėjimo savimi ir savos tautos meilės. Be abejo, jeigu šitie santykiai būtų ėję pozityvia kryptimi, mūsų tautinė individualybė būtų galėjusi laimėti iš lenkiškosios dvasios nemaža kultūrinių paskatų ir mūsų dvasinė kultūra būtų galėjusi žymiai sparčiau išsivystyti. Bet net ir neigiamu atveju mes iš lenkų laimėjome tiek, kad sustiprėjome savo viduje, kad atsigręžėme į savo tautą, kad išmokome kęsti ir galop laimėti. Tai buvo ypač mums naudinga tada, kai netekome savos valstybės ir kai caristinė Rusija pradėjo persekioti lietuviškąją dvasią. Santykiuodama su lenkais, šitoji dvasia jau buvo pakankamai užsigrūdinusi ir įgijusi atsparumo. Todėl pasitikėjimas savimi ir atsparumas svetimai išviršinei įtakai yra tie bruožai, kurie išsivystė ir sustiprėjo mūsų charakteryje santykių su lenkais metu.

Reikia dar pastebėti, kad lenkai yra buvę ir dirva pasireikšti mūsų nomadiniam pradui, kuris savo tautoje jau nebeturėjo galimybės išsiveržti į paviršių. Mes esame davę lenkams nemaža valstybininkų, politikų ir karo vadų. Tai vis buvo nomadinės lietuviškosios dvasios žmonės, kurie savo tautoje nerado tinkamos dirvos veikti ir todėl nuėjo pas svetimuosius. Šitas faktas neturėjo reikšmės mūsų tautinei individualybei formuotis. Bet jis [...] rodo, jog nomadinis pradas mūsų tautoje yra nuolatos gyvas, jog mes turime didelių visuomeninių ir valstybinių jėgų, tik neturime dirvos joms išaugti ir išvystyti savo veikimą. Santykiai su lenkais buvo mūsų išmėginimas: kiek mes esame atsparūs išviršinei kultūrinei įtakai ir kiek dar mes esame gabūs svetimus valdyti ir tvarkyti. [...]

Jeigu apskritai lietuvių tautos istorinis likimas yra paradoksalus, tai ypač jis yra paradoksalus valstybinėje srityje. Turėti tautai valstybę, besitraukiančią nuo Baltijos ligi Juodųjų jūrų, ir palyginti per trumpą laiką visiškai jos netekti iš tikro yra daugiau negu istorinio likimo aikštis. Tai yra įvykis, kuris mus veda į didelių pasikeitimų gelmes, pasikeitimų, įvykusių tautos dvasioje ir josios individualybėje. Čia mes neaprėpsime lietuviškosios valstybės žlugimo priežasčių. [...] Filosofiškai pagrindine priežastimi mes laikome nomadinio mūsų individualybės prado nusilpimą ir matriarchatinio atsigavimą. [...] matriarchatinis pradas nesugeba valstybės tvarkyti, ir todėl matriarchatinių tautų valstybė neišvengiamai turi žlugti. Taip buvo ir su lietuvių tauta. Nuo pat matriarchatinio prado išsiveržimo prasideda mūsų valstybės silpnėjimas, kuris galop baigiasi visišku valstybinės nepriklausomybės praradimu. Bet ne pats valstybės netekimo faktas mums rūpi. Mums šiuo tarpu svarbu, kokios reikšmės šitas faktas turėjo tautinei mūsų individualybei.

[...] kai tauta susikuria savą valstybę, josios tautinė individualybė prasiveržia į objektyvinio gyvenimo sritis. Šitos individualybės žygiai esti suorganizuojami. Jie įgyja viešo pobūdžio ir viešosios galios. Viešasis žmogaus gyvenimas pasidaro persunktas tautiniu pradu. [Tai esti ir tada], kai tauta gyvena svetimoje valstybėje, vadinasi, kada viešojo objektyvinio gyvenimo formos neatitinka išvidinio subjektyvinio gyvenimo formų. Čia esti papildomas tasai trūkumas, kuris esti tada, kai tauta dar neturi valstybinės lyties, vadinasi, kada josios viešasis objektyvinis gyvenimas dar nėra išsivystęs, kitaip sakant, [...] dar nėra radęs savo konkrečios ir regimos bei organizuotos išraiškos. Trumpai sakant, valstybės susikūrimas tautai reiškia josios individualybės išvedimą į objektyvinį gyvenimą ir suorganizavimą viešojo gyvenimo pavidalais.

[...] Jeigu turėjimas valstybės skatina tautinę individualybę veržtis į objektyvines sritis ir apsireikšti viešojo gyvenimo pavidalais, tai savos valstybės netekimas stumia tautinę individualybę atgal į subjektyvines sritis, ardo viešojo gyvenimo tautines formas, kultūrinę tautos kūrybą, kuri visados kyla iš tautinės individualybės, verčia užsidaryti atskirų žmonių pasaulyje. [...] Visa, ką tauta buvo susikūrusi objektyvinio viešojo gyvenimo srityse. [...] kas ją buvo padarę regima draugija, turinčia autoriteto ir viešosios galios, dabar esti sunaikinama, suardoma. Viešasis gyvenimas pradeda tolti nuo subjektyvinio individualinio gyvenimo. Žmogaus žygiai savo viduje ir viešojo gyvenimo srityse yra apsprendžiami jau nebe to paties principo. Tuo būdu ir pats žmogus pasidaro savotišku būdu suskilęs ir nevieningas. Tai yra gili tragiką, kuri kultūrinei kūrybai turi labai didelės neigiamos reikšmės.

Šią tragiką kaip tik teko pergyventi lietuvių tautai. Susikūrusi savo valstybę, ji plėtė josios ribas taip, kaip diktavo jai nomadinis plačių žygių pradas. Didžioji Lietuvos valstybė buvo ne kas kita kaip lietuviškosios nomadinės individualybės objektyvacija. [...] Iš Lietuvos valstybės kalbėjo lietuviškoji dvasia. Valstybei žlugus, šitoji dvasia juo toliau, juo labiau traukėsi iš viešojo gyvenimo ir grįžo į išvidinį žmogaus pasaulį. Viešasis gyvenimas pasidarė nulietuvintas. Lietuviškas liko tiktai žmogus ir subjektyvinis jo nusiteikimas. Tai buvo didelė skriauda lietuviškos tautinės individualybės išsivystymui, nes natūralus jo kelias buvo sustabdytas ir užtvertas. Lietuviškoji tautinė individualybė negalėjo normaliai tiestis į objektyvinį gyvenimą. Ji turėjo pasitenkinti siauromis subjektyvinio gyvenimo sritimis. Plačios viešojo objektyvinio gyvenimo sritys jai pasidarė nebeprieinamos. Iš kitos pusės, jos buvo jai nesavos, nesuprantamos ir net nekenčiamos, nes svetimųjų primestos ir jėga uždėtos. Tarp viešojo gyvenimo lyčių ir savų subjektyvinių nusiteikimų lietuvis jautė nesuderinamų skirtumų. Todėl viešojo objektyvinio gyvenimo pavidalų lietuvis nemėgo ir jų negerbė. Valstybės netekimas mūsų tautinėje individualybėje išvystė viešojo gyvenimo nepagarbą ir netiesumų santykiuose su šio gyvenimo institucijomis. Tai yra aiškiai jaučiama ir šiandien, kada viešasis gyvenimas yra jau savas. Ir šiandien lietuvis į valstybines viešąsias institucijas žiūri labai abejingai, nepasitikėdamas, o su jomis susidūręs nerodo tiesumo, stengdamasis išsisukti nuo viešojo gyvenimo uždedamų pareigų arba apgauti šio gyvenimo tvarkytojus. Ši neigiamybė keroja giliai lietuvio individualybėje kaip objektyvinio tautos gyvenimo sužalojimo rezultatas, padarytas valstybės netekimu. Mes nemylime savos valstybės, nes mes per ilgai buvome priversti nekęsti svetimos valstybės. Išorinis tautos suorganizavimas svetimomis formomis taip giliai įsisiurbė mums į širdį, toks buvo nepakeliamas ir siaubingas, kad ir šiandien šiuo jausmu mes neįstengiame nusikratyti.

[...] lietuviškosios individualybės bruožų esama visos eilės. [...] labiausiai į akį krinta lietuviškosios individualybės gyvenimas savyje, arba josios subjektyvumas, kurį išreiškia tokie bruožai, kaip susitelkimas savyje, atsikreipimas į vidų [...], užsidarymas savyje, pasitikėjimas savimi, individualizmas. Lietuviškosios individualybės subjektyvumas yra išvystytas visų veiksnių. Bet ypač čia turėjo didelės įtakos gyvenamoji aplinka ir istorinis likimas. Taigi gyvenimas savo viduje yra pagrindinis ryškus lietuviškosios individualybės bruožas.

Toliau mes galime pastebėti, kaip savotišką išvadą iš gyvenimo savyje lietuviškosios individualybės receptyvumą, kuris reiškiasi tokiais bruožais, kaip melancholiškumas, pasidavimas likimui, gamtos ritmo pajautimas, akustiškumas įspūdžiuose, pavergiamumas. Šitas receptyvumas yra išvystytas gyvenamosios aplinkos, bet jam pagrindą davė matriarchatinis pradas ir jį sustiprino istorinis likimas. Lietuvis dažnai yra vadinamas pasyviu. Tai yra netikslu. Jį reikia vadinti receptyviu, vadinasi, imliu viskam, kas ateina iš paviršiaus, bet veikliu ir kūrybišku savo viduje. Receptyvumas yra antras pagrindinis lietuviškosios individualybės bruožas. Jis turi esminio ir organinio ryšio su pirmuoju bruožu, nes kas gyvena susitelkęs savyje, tas išviršinio pasaulio atžvilgiu yra receptyvus.

Trečias charakteringas bruožas yra plačių žygių dvasia, kuri reiškiasi tokiais bruožais, kaip visuomeniškumas, atlaidumas svetimiesiems, sugebėjimas pereiti į viešąjį objektyvinį gyvenimą, galimumas pažadinti jūros troškimą. Plačių žygių dvasia pirmoje eilėje yra kilusi iš nomadinio prado, sustiprinta santykių su rusais ir pradėta atgaivinti atgavus mūsų valstybę. Šitas bruožas padaro, kad lietuvis nėra smulkmeniškas, kasdieniškas. Bet, iš kitos pusės, šiame bruože glūdi pavojaus, kad lietuvis gali tapti nerealiu, fantastišku, ypač tada, kai šiems platiems žygiams trūksta tinkamos aplinkos ir dirvos.

Ketvirtas bruožas yra prisirišimas prie žemės, kuris apsireiškia jūros nemėgimu, lengvu palenkimu į kontinentą, intelekto ir fantazijos suderinimu, lyrizmu ir irracionalumu. Šitas bruožas yra kilęs iš matriarchatinio prado ir ypač išvystytas gyvenamosios aplinkos. Jis padaro, kad lietuvis yra savotiškai poetiškas, turįs skonio, sykiu mistiškas ir religiškas.

[...] minėtos keturios pagrindinės žymės [...] yra gilios. Jos jau yra suaugusios su lietuvio esme ir todėl beveik nepakeičiamos. Tautinė individualybė nėra sustingusi. Ji kinta. Bet ji kinta labai lėtai ir labai nejučiomis. Todėl galima manyti, kad tolimesnis mūsų kultūros gyvenimas kaip tik ir bus apspręstas šių keturių žymių: subjektyvumo, receptyvumo, plačiadvasiškumo ir žemės meilės, nes koks yra žmogus, tokia yra ir kultūra; kokia yra tautinė individualybė, tokia yra ir tautinė kūryba.

Lietuviškosios kultūros pagrindai ir gairės

Lietuviškąjį žmogų mes esame pavadinę subjektyviu ta prasme, kad jis gyvena daugiau savyje negu išviršiniame pasaulyje, kad jis yra susitelkęs, net užsidaręs, truputėlį individualistas, labiau vertina gilumą negu platumą. Perkėlę šituos bruožus kultūrinėn kūrybon, galėsime pastebėti, kad lietuviškosios kultūros subjektyvumas yra ne kas kita kaip vidaus pasaulio išreiškimas. Lietuviškasis žmogus, gyvendamas savyje ir būdamas savyje turtingas, savo kūryboje nesistengia per daug atsidėti išviršiniams pavidalams kurti. Jis labiau krypsta į savo išvidinio pasaulio vaizdavimą. Jis atskleidžia savo vidų, jis įbrėžia savo sielą ir savo širdį. Kultūros filosofijoje šitoks kultūros tipas yra vadinamas išraiškos kultūra.

[...]

Lietuviškasis žmogus yra taip nusiteikęs, kad išviršinės formos ir išviršiniai gražūs pavidalai jo per daug nevilioja. Jis jais pasigelbsti tik tiek, kiek reikalinga savo vidui atskleisti. Visas jo dėmesys yra sukoncentruotas į vidaus pasaulį. Todėl kai tokio nusiteikimo žmogus imasi kultūrinės kūrybos, sunku iš jo laukti, kad jis pamėgtų gražius ir tobulus pavidalus. Jis labiau grožisi vidiniu turiniu negu išviršinėmis formomis.

Išraiškos kultūra — tai savotiška formulė, kuri gali mums išaiškinti daugybę lietuviškosios kultūros bruožų, kurie šiaip savyje pasilieka gana tamsūs ir mįslingi. Visų pirma lyrinis mūsų kūrybos, ypač meno, charakteris yra visiškai natūrali išraiškos kultūros pasėka. Mes esame lyrikai dėl to, kad mes stengiamės savo mene išreikšti patys save ir pasigrožėti šituo išvidiniu pasauliu. Todėl nenuostabu, kad lyrika ligi šiol mūsų literatūroje yra buvusi stipriausia. Lyrinis pobūdis valdo mūsų liaudies dainas. Lyrinė nuotaika žymi mūsų muzikoje. Lyrizmas yra persunkęs mūsų tapybą, kurioje vyrauja peizažas, nes mūsų kraštovaizdis, kaip minėjome, yra lyrinis. Kaip tik dėl to mes neturime epo, ir kaip tik dėl to mums sunkiai sekasi su drama. Epas, kaip išviršinio objektyvinio gyvenimo vaizdavimas, yra specifiškai pavidalo kultūros ženklas. Graikų tauta yra buvusi tobuliausia pavidalo kultūros atstovė. Ji todėl ir sukūrė tobuliausių epų („Iliada" ir „Odisėja"). Mes epo visiškai neturime (jeigu neskaitysime pasakų, priklausančių fantazijai) [...], nes mes kuo mažiausiai esame pavidalo kultūros tauta. Su drama mums sunkiai sekasi dėl to, kad drama reikalauja sintezės tarp išraiškos ir pavidalo. Dramoje išvidinio pasaulio atskleidimas turi eiti sykiu ir sintetiškai derintis su išviršinių įvykių ir daiktų apipavidalinimu ir suorganizavimu. Mes mokame išreikšti išvidinį pasaulį. Bet mes nemokame apipavidalinti objektų. Todėl visos mūsų dramos yra nesceningos, vadinasi, pavidalo momentas jose yra silpnas. Gražios ateities gali sulaukti psichologinis romanas, kuris reikalauja labai stipraus išraiškos momento, bet kuriam žymiai mažesnio negu dramai pakanka pavidalo momento. Istorinis ar visuomeninis romanas didelių laimėjimų nesulauks, kaip jų nesulaukė ligi šiol nė poema, nes šios rūšies kūriniai jau priklauso epo žanrui.

Toks pat vaizdas žymu ir mūsų muzikoje. Kad mūsų muzikai pakrypo iš sykio į dainą, tai visai natūralu, nes daina yra išvidinio pasaulio išreiškimas. Todėl dainuotinės muzikos turbūt turime daugiausia. Charakteringas yra operų trūkumas. Opera visados turi tendencijos pavirsti muzikine drama kaip Wagnerio kūryboje. Bet dramoje esąs pavidalo momentas sunkiai mums yra peržengiamas. Todėl mūsų operos, kaip ir dramos, nepasižymi ir ateityje turbūt nepasižymės sceningumu. Jų herojai galės puikiai dainuoti, bet jie nesugebės veikti. Su simfonijomis yra tas pat, kas ir su romanu. Jų turime žymiai daugiau negu operinės muzikos. Bet jos visos, rodos, yra psichologinio pobūdžio. Jos visos yra mažiau konstruktyvinės, o daugiau idėjinės. Kiek simfonija gali atskleisti išvidinį žmogaus pasaulį, tiek mūsų muzika gali šioje srityje sulaukti didelių laimėjimų.

Tapybą lietuvišku atžvilgiu mums charakterizuoja Čiurlionis. Tai esmingai yra išraiškos tapytojas. Jo kūryboje pavidalo yra tik minimumas, tik tiek, kiek reikalinga, kad išvidinis pasaulis būtų apreikštas. Čiurlionizmas [...] yra persunkęs visą mūsų tapybą. Visi mūsų tapytojai — ir senieji, ir jaunieji — yra tapę daugiau išvidinį pasaulį negu vaizdavę objektyvinio gyvenimo pavidalus ir rūpinęsi jų tobula forma. Neryškus kompozicijų kiekis, tų pačių smulkumas ir nedraminis pobūdis rodo, kad į pavidalo tapybą mūsų kelias neina. [...]

Pirmoji žymė [kuri išraiškos kultūrą skiria nuo pavidalo kultūros], yra idėjos pirmenybė santykiuose su forma. Idėja ir kultūrinė daikto forma savo esmėje yra tas pats dalykas. Tik idėja yra dar nerealizuota forma, o forma yra jau realizuota idėja. Tačiau kultūriniame veiksme galima nevienodai pabrėžti arba idėją, kuri bus realizuota, arba formą, kuri yra realizuota. Kas pabrėžia labiau idėją, kuri turės būti realizuota, tas rūpinasi, kad šitoji idėja būtų kuo ryškiausiai išreikšta, kad ji kuo labiausiai būtų pabrėžta, kad ji kuo giliausiai įsirėžtų į kito dvasią. Kas labiau pabrėžia idėją kaip būsimą formą, tas rūpinasi, kad šitoji idėja įgytų kuo tobuliausių lyčių, kad šitos lytys būtų kuo labiausiai atbaigtos, kuo labiausiai patrauklios. Išraiškos kultūra kaip tik ypačiai pabrėžia idėją, dar netapusią forma, ir šitą idėją stengiasi išreikšti ne tiek daikto forma, kiek pačiu daiktu, pačiu kultūriniu kūriniu kaip tokiu. Idėja čia renkasi formą tik kaip būtiną priemonę apsireikšti. Todėl formos tobulumas išraiškos kultūrai yra antros eilės dalykas. Ji nekreipia didelio į jį dėmesio, ji atleidžia įvairius nukrypimus nuo tam tikrų dėsnių, kurie pavidalo kultūroje paprastai yra neliečiami Šitas idėjos pabrėžimas pozityviniu atžvilgiu ir menkas formos paisymas negatyviniu atžvilgiu kaip tik yra ryškus ir lietuviškoje kultūroje. Lietuviškoji kultūra yra idėjos, ne formos kultūra. Lietuvis, kūryboje išreikšdamas savo vidaus gyvenimą, jį išreiškia tam tikros idėjos pavidalu. Bet idėja nėra sąvoka. [...] Ji yra proto atotraukos padaras. [...] idėja yra dvasios intuicijos padaras. Todėl ir išraiškos kultūra, reikšdama savo kūryboje idėjas, anaiptol nėra racionalinė kultūra. Šito racionalumo lietuviškojoje kultūroje yra kuo mažiausiai. Mūsų kūryba yra valdoma ne racionalinės sąvokos, bet intuityvinės idėjos. Savo kūryboje mes visados esame daugiau platonikai, negu aristotelikai. Mes visados daugiau kalbame apie idealą negu apie tikrovę. Todėl tam tikras ilgesys, tam tikras transcendentinis bruožas lydi visus mūsų kultūros laimėjimus. Mūsų mene esąs nemažas pesimizmo kiekis kaip tik ir kyla ne iš kur kitur, kaip iš šito idealinės tikrovės pasiilgimo, iš šito nujautimo, kad reiškiama idėja yra gražesnė už tikrovę. [...] Išraiškos kultūra, pirmoje eilėje kreipdama dėmesio į idėją, formini elementą savo kūryboje perkelia į antrąją vietą. Šitas menkas formos paisymas mūsų lietuviškojoje kūryboje yra gana ryškus. Mūsų liaudies meno primityvizmas kaip tik ir yra kilęs iš šito menko formos paisymo. Mes neturime formai skonio. Todėl ja per daug nė nesirūpiname. Taip pat mūsų tam tikras stačiokiškumas santykiuose su žmonėmis yra šito menko formos skonio pasėka. Mums svarbu savo viduje jausti savo artimą ir jį šiltai pergyventi. Bet mums menkai rūpi šitą pergyvenimą apipavidalinti dailiomis ir mandagiomis reiškimosi lytimis. Todėl mes neturime turtingo ceremonialo nei viešame, nei privatiniame gyvenime. [...] Tas pat galima pastebėti ir aukštesnėse kultūros srityse: [literatūroje, stiliaus mene]. Grubus, neapdailintas, bet ekspresyvus ir idėjingas rūpintojėlis yra lietuviškosios kultūros simbolis ir net apraiška. Rūpintojėlio dvasia yra persunkusi visą mūsų kūrybą. Mūsų kūryba turi daug grožio, bet maža dailumo. Ji turi daug idėjų, bet neturi tobulų ir atbaigtų lyčių.

[...] Išraiškos kultūra, kreipdama dėmesio į idėją, [...] savaime realybę palenkia simboliui. Jeigu išraiškos kultūros dėmesio centras yra ne forma, bet idėja, todėl ji ieško priemonių, kurios geriausiai šitą pabrėžiamą idėją išreiškia. Tarp tokių priemonių pirmoje eilėje kaip tik ir stovi simbolis. Simbolis iš esmės yra idėjos reiškėjas ir jos nurodytojas. Per simbolį idėja kalba ir per jį apreiškia savo žymes. Simbolis, kaip sakoma, yra persunktas idėja. Todėl išraiškos kultūra visai savaimingai krypsta į simbolizmą. Išraiškos kultūra yra daugiau simbolinė negu realinė kultūra. Žmogaus dvasiai ji kalba daugiau simboliais negu tikrovės vaizdais.

Šitas simboliškumas lietuviškojoje kultūroje yra visiškai aiškus. Pradedant liaudies menu ir baigiant aukščiausiais kūrybiniais mūsų laimėjimais, visur galime surasti ryškų simbolinį bruožą. Mūsų liaudies dainos beveik be išimties yra simbolinės. Jose realybė visados yra pridengta, tam tikru būdu sustilizuota, kad idėja ryškiau prasikištų, kad mintis ar jausmas stipriau būtų išreikštas. Todėl, pvz., liaudies dainos yra labai padorios, palyginti su kitų, labiau realinių, tautų liaudies dainomis. Simbolinis jų pobūdis neleidžia jose išsiveržti pilkai, brutaliai ir nepadoriai kasdienybei. [...] Mūsų dailioji literatūra, ypač poezija, aiškiai linksta į simbolinius pasisakymus ir vaizdus. Be abejo, šitas prigimtas mūsų tautos simbolizmas yra visai kas kita negu simbolistinė literatūros mokykla. Jos žymių mūsų literatūroje esama. Bet ji mūsų dailiosios kūrybos neapvaldė kaip tik dėl to, kad mes esame pamėgę natūralinius simbolius. Simbolistinė mokykla kūrė dirbtinius simbolius ir turėjo pasisekimo kaip tik ten, kur klestėjo grubiausias realizmas, nes šitas realizmas buvo įgrisęs, o natūralaus simbolizmo ten nebūta. Tuo tarpu mes esame simbolistai iš prigimties. Mūsų simboliai yra prigimti. Todėl mums nėra jokio reikalo kurti dirbtinių simbolių. Štai kodėl visos tos dirbtinės simbolinės manieros mūsų nebuvo palankiai sutiktos ir mūsų literatūroje neprigijo.

Tapyboje simboliškumas yra ne toks žymus gal dėl to, kad joje vyrauja, kaip minėjome, peizažas. Bet mūsų peizažas nėra realistinis. Jis yra savotiškai perkurtas, sustilizuotas, susimbolintas. Ir mūsų peizažų gamta ne realistinė gamta, bet gamta, kaip ją išreiškė tapytojas. Tuo pačiu juose žymu ir tam tikras simboliškumas, nors iš viršaus ir sunkiau apčiuopiamas negu literatūroje. Bet jeigu Čiurlionis yra laikomas lietuviškosios tapybos viršūne, tai šitoji viršūnė yra aiškaus simbolinio pobūdžio.

[...]

Išraiškos kultūrą, kaip simbolio mėgėją, tyko vienas pavojus; virsti alegorine kultūra. Tarp simbolio ir alegorijos yra didelis skirtumas. Simbolis turi savyje tai, ką jis reiškia. Jis visados yra organiniuose būties santykiuose su tuo, ką jis simbolizuoja. Tuo tarpu alegorija yra grynai sutartinis dalykas. Ji reiškia aukštesnę tikrovę ne pačia savimi, bet tik dėl susitarimo, pvz., pelėda yra mokslo alegorija (ne simbolis, kaip dažnai klaidingai yra sakoma!). Alegorijai suprasti reikalinga tam tikro pasiruošimo. Todėl kai išraiškos kultūra per daug pabrėžia idėją, kai ji leidžia dvasiai per daug vyrauti santykiuose su formuojama gamta, tada [...] simboliai virsta alegorijomis, ir visa kultūra virsta alegorine kultūra. Tarp jos kūrinių ir jais reiškiamos idėjos pradeda nebebūti organinio ryšio. Šitas ryšys darosi dirbtinis, sugalvotas, suprantamas tik protu, bet nepergyvenamas jausmu. Žmogus pradeda nebejausti dvelkiančios idėjos paslapties. Be paaiškinimų jis pradeda tokios kultūros nebesuprasti. Tokiu atveju išraiškos kultūra darosi nebegyva. Ji sustingsta protinėse sąvokose, kurios pakeičia plastines idėjas.

Tokio pavojaus esama kiekvienoje išraiškos kultūroje. Tokio pavojaus esama ir lietuviškojoje kultūroje. Be abejo, kol mūsų kultūra gyveno liaudinį savo išsivystymo tarpsnį, tol šitas pavojus buvo tik gryna galimybė. Bet mūsų kultūrai perėjus į šviesuomenės rankas, šitas pavojus pradeda darytis realesnis, nes šviesuomenė gyvena daugiau protu negu pirmykščiu jausmu ir todėl linksta labiau į alegorijas negu į natūralius simbolius. Šviesuomenės kultūros apraiškose šiuo metu mes jau turime tokių alegorinių kūrinių. Tapyboje ryškiu alegorizmo atstovu yra Šimonis. Poezijoje alegorizmo reiškėjas yra Sruoga. Šimonis ir Čiurlionis yra abu idėjos reiškėjai. Bet kiek Čiurlionis idėją reiškia natūraliais simboliais, tiek Šimonis jau renkasi alegorines priemones. Štai kodėl Šimonio kūryba jau yra sustingusi, nebegyva, racionalistinė. Net formos atžvilgiu ji yra savotiškai išbaigta ir ryški. Tuo tarpu Čiurlionis yra nebaigtas ir neaiškus, nes simbolis niekados nėra ryškių bruožų. [...] Tas pat pasakytina ir apie Sruogą, jeigu jį lyginsime, pavyzdžiui, su Brazdžioniu. Sruoga taip pat renkasi alegorijas, nors ir ne tokiame kiekyje, kaip tapyboje Šimonis. Vis dėlto natūralinių simbolių Sruogos kūryboje pasigendame. Jų vietą užima alegorijos, kurios pirmykščiu jausmu yra nesuvokiamos. Tuo tarpu Brazdžionis eina simbolio keliu nors kai kur alegorizmas ir jame jau pradeda prasikišti. Todėl pavojus, kaip matome, nukrypti į alegorizmą yra mūsų kūryboje gana realus. Reikia tikėtis, kad jo bus išvengta ir kad mūsų kultūra išvengs alegorizmo sausros, nes alegorizmas išraiškos kultūroje visados reiškia šios kultūros išsigimimą.

Lietuviškosios kultūros receptyvumas

[...] Lietuviškąjį žmogų pavadinome receptyviu ta prasme, kad jis yra imlus visam, kas ateina iš viršaus, bet veiklus ir kūrybiškas savo viduje. Iš tikro receptyvumas anaiptol nėra tas pats, kas ir pasyvumas. [...] Receptyvumas pirmoje eilėje yra gyvas prigimties pasirengimas priimti. Receptyvi siela nėra abejinga išviršinėms įtakoms, kaip pasyvus daiktas. Receptyvi siela šitų įtakų laukia, ji jų dažnai net ieško, ji yra pasirengusi ir atvira jas priimti. [...] Iš kitos pusės, receptyvumas yra veiklus išvidinis priimtų įtakų perkūrimas savo dvasios viduje. Kai receptyvi siela atsiskleidžia išviršinėms įtakoms, kai ji jas prisiima į save, dar nereiškia, kad šitų įtakų atžvilgiu ji elgiasi visiškai pasyviai, kad jos ją apsprendžia be pačios sielos darbo. Anaiptol! Receptyvi siela smarkiai reaguoja į išviršines įtakas, jas priima kūrybiškai, kas perkuria ir sutapdo su savu gyvenimu. Bet visas šitas procesas vyksta daugiau sielos išvidiniame pasaulyje, tik nežymiais ir neryškiais ženklais apsireikšdamas iš viršaus. Todėl išviršiniu atžvilgiu receptyvumas dažnai atrodo kaip pasyvumas. Bet savo esmėje jis toks nėra. Receptyvumas yra didelis veiklumas ir kūrybiškumas — tik žmogaus viduje. Vadinasi, receptyvus žmogus yra imlus ir kūrybiškas savo viduje.

[...] Receptyvus žmogus, savo kūryboje būdamas nukreiptas savo vidaus gyvenimo linkme, savaime labiau vertina ir labiau kuria tas kultūrines gėrybes, kurios yra susijusios su jo dvasiniu pradu, kurios neatsiskiria nuo jo asmens. [...] Tokią kultūrą mes vadiname išvidine kultūra. Kartais ji yra vadinama ir dvasine kultūra, nors šitas pavadinimas ne visai tikslus, nes dvasinė kultūra reiškia tikrumoje kultūrą, kuri turi savyje dvasios. [...]

Kai mes žvelgiame į lietuviškosios kultūros išsivystymą, galime aiškiai pastebėti, kad ji krypsta į tokias sritis, kurios esmingai yra susijusios su kūrėjo vidaus pasauliu [...]. Tai yra mokslo, meno ir dorovės sritys. Mokslas, menas ir dorovė visados yra gaivinami subjektyvinės dvasios. Subjektyvinė dvasia juos palaiko, įkvepia jiems gyvybės ir realumo. Šitos sritys kaip tik priklauso prie vadinamosios išvidinės kultūros. Lietuviškasis žmogus, užsidaręs savyje, savyje susitelkęs ir savo kūryba pakrypęs į išvidinį pasaulį, savaime sustoja prie šitų pagrindinių sričių ir jas kultivuoja [...]. Lietuviškasis mokslas, lietuviškasis menas ir lietuviškoji dorovė yra tos trys sritys, kuriose randa išraišką viduje kūrybiškas lietuviškasis žmogus. Jos yra žymiai labiau išvystytos negu, pvz., technika, politinė bei visuomeninė organizacija ir ekonomika. Jų laimėjimai yra žymiai originalesni negu minėtų išviršinės kultūros sričių. [...]

Linkimas palaikyti objektyvines gėrybes savotiškai tik pusiau objektyvuotas lietuviškojoje kultūroje žymu labai aiškiai. [...] lietuvis turi daugiau projektų negu jų realizuoja, jis turi daugiau idėjų negu išviršinių pavidalų, jis yra turingesnis savo viduje negu išorėje. [...] Kai žmogus stengiasi neleisti projektui, idėjai ar vidaus pasauliui atitrūkti nuo savo subjektyvinės dvasios ir išeiti visoje pilnatvėje į objektyvinį gyvenimą, savaime šitie projektai, šitos idėjos, šitas pasaulis pasidaro tik pusiau regimas, tik pusiau užčiuopiamas, tik pusiau objektyvuotas. Lietuviui savotiškai gaila netekti savo vidaus turinio ir jį perkelti į objektyvinę sritį, kurioje jis bus palenktas jau kitokiems būties ir išsivystymo dėsniams negu jo viduje. Todėl lietuvis nenoromis ir neryžtingai savo vidaus gyvenimą objektyvuoja. Visa tai padaro, kad lietuviškoji kultūra savo objektyvacijos atžvilgiu yra neryški, Į...] paprasta, net savotiškai primityvi. Bet kas sugeba prasiskverbti pro šitą pusiau objektyvuotą lukštą, tas paregi nepaprastų vertybių. Išvidinė lietuviškosios kultūros pusė yra žymiai turtingesnė ir originalesnė negu išviršinė pusė. Subjektyvinė dvasia joje kalba daug ryškiau negu objektyvinė. Lietuviškoji kultūra yra lyg nebaigtas kūrinys. Dėl to svetimtaučiai vertintojai ne kartą yra suklydę, lietuviškąją kultūrą laikydami neturinčia savyje nieko ypatingo. Jie nepastebėjo, kad lietuviškoji kultūra esmingai yra išvidinė kultūra ir kad jai suprasti bei pajausti reikia būti suaugusiam su subjektyvinė lietuviškąja dvasia.

[...]

Šalia išvidinio kūrybiškumo, receptyvus žmogus yra imlus išviršinėms įtakoms. Kultūriniu atžvilgiu šitas imlumas apsireiškia kultūros atvirumu svetimiems pradams ir svetimoms kultūroms. Lietuviškoje kultūroje šitas imlumas yra sustiprinamas dar ir tuo, kad lietuviškoji kultūra yra neatbaigta, kad ji neturi aiškiai užbrėžtų kontūrų. [...] Todėl svetimos įtakos lengvai randa kelią į mūsų kūrybinę dvasią. Žvelgdami į mūsų kultūros išsivystymą, galime pastebėti, kad beveik visais šito išsivystymo periodais mūsų kultūra turėjo nemažos svetimų kultūrų įtakos. Visais laikais mes savoje kultūrinėje kūryboje turėjome svetimų priemaišų, kurios buvo atėjusios arba su svetimais žmonėmis, arba su svetima dvasia, arba su svetima politika. Tai taip pat yra ir gera, ir bloga mūsų kultūros ypatybė.

Gera yra tai, kad šitos svetimos įtakos ne kartą duoda apvaisinančių akstinų kultūrinei kūrybai. Mūsų lietuviškoji kultūra tokių apvaisinančių įtakų ne kartą yra patyrusi ir iš rusų, ir iš lenkų, ir iš vokiečių. Mūsų mokslas, mūsų literatūra, mūsų tapyba, net mūsų visuomeninis gyvenimas turi savyje svetimos įtakos, kuri jau yra sutapdyta su lietuviškąja dvasia ir kuri mums pravertė daugiau kaip akstinas negu kaip medžiaga. Tačiau bloga yra tai, kad mūsų imlumas ir mūsų atvirumas neapsiriboja tiktai subjektyvine svetima dvasia, kuri visados eina kaip žadinamasis akstinas. Mes mielai įsileidžiame į savo kultūrą ir svetimas objektyvines gėrybes, kurios jau yra atbaigtos ir kurios visados pasilieka svetimas kūnas lietuviškajame gyvenime. Tokių objektyvinių gėrybių seniau mes turėjome labai daug ir dar ligi šiol neįstengiame jomis nusikratyti, juo labiau kad bent kiek glaudesni santykiai su mūsų kaimynais tuojau tokių gėrybių mums atgabena. Tuo tarpu mes didelio pasipriešinimo ir atsparumo joms neparodome. Štai kodėl mes ilgus laikus esame kentėję tokių svetimų objektyvinių kultūros gėrybių priespaudą. Tokiu atveju lietuviškoji kultūra pradeda nebeišsivystyti, [...] pradeda būti spaudžiama, pradeda skursti ir liegti. [...]

Didybės pasiilgimas. Lietuviškasis žmogus yra plačiadvasis [...], jis trokšta plačių ir didžių žygių, jis nepasitenkina kasdienine buitimi ir šiokiadieninio gyvenimo smulkmenomis. Kai šitas plačių žygių noras reiškiasi kultūroje, joje visų pirma atsiranda savotiškas didybės troškimas.

Lietuvio sieloje linkimas į begalybę visados yra gyvas ir aktualus. Kai seniau šitas linkimas buvo galimas patenkinti visuomeninės politinės kultūros formomis, tuomet lietuviškoji kūryba reiškėsi valstybės ir įstatymų kūrimu. Kai vėliau šitos visuomeninės formos sunyko, didybės troškimas perėjo daugiau į išvidinę kultūrą ir reiškėsi noru paūgėti mūsų tautą dalyvaujant sykiu su kitomis žmogiškosios kūrybos pasauliniame forume. Mūsų kultūrinė kūryba šiandien dar nėra tokia, kad ji aktualiai jau būtų išsprendusi amžinąsias mokslo, meno, dorinio ar socialinio gyvenimo problemas ir šituo sprendimu būtų įnešusi didelių laimėjimų į visuotinį pasaulio kultūros lobyną. Mūsų laimėjimai daugeliu atvejų yra labai originalūs ir vertingi. Bet jie daugiau ar mažiau dar tebėra lokaliniai. Jie dar nėra pralaužę mūsų tautos erdvės. Todėl charakteringa, kad mūsų kultūrininkai stengiasi kiek galėdami šitą erdvę pralaužti ir išeiti į pasaulinę viešumą. Šitas noras glūdi kiekvienoje tautoje. Bet kitose tautose jis yra daugiau instinktyvus. (...) Tuo tarpu mes apie jį kalbame viešai. Mes formuluojame dėsnius ir principus, kaip mums greičiausiai pasidaryti didžia kultūros tauta. Mes reikalaujame iš jaunųjų kartų, kad jos būtų tinkamai pasiruošusios dalyvauti tarptautinių problemų sprendime, [...] kad mūsų kultūra būtų pripažinta esanti pasaulinės vertės ir reikšmės. Pas mus labai reta yra žmonių, kurie pasitenkina lokaliniais laimėjimais, kurie pastebi, kad didžiųjų klausimų sprendimą reikia palikti didžioms tautoms, kad mažai mūsų tautai pakanka pasisavinti tai, ką yra pasakiusios ir sukūrusios didžiosios. Tokie pasisakymai mus tiesiog erzina, ir tokius žmones mes vadiname [...] kurmio akiračio žmonėmis. [...] Mes visados svajojame apie erelio akiratį.

Tiesa, šitas didybės noras yra daugiau didybės ilgesys negu jos realizavimas. Aktualiai mes, minėjau, neturime dar tokių laimėjimų, kurie būtų nepakeičiamos pasaulinės vertės ir reikšmės, arba bent tokių laimėjimų yra labai nedaug. Bet užtat mes jų ilgimės ir apie juos svajojame. Kai šitas ilgesys pereina į kultūrinę kūrybą, jis pradeda reikštis savotišku mūsų kultūrinių laimėjimų drąsumu. Drąsos bruožas eina per visą mūsų kūrybą. Vienur jis yra silpnesnis, kitur stipresnis, bet visur jis yra žymus. Lietuvis kūrėjas kuria drąsiai. Nesvarbu, kad dažnai jam nepasiseka. Nesvarbu, kad dažnai šita drąsa virsta arogancija. Svarbu yra tai, kad drąsa žymi nepasitenkinimą paprastumu, kasdieniškumu, smulkmeniškumu. Drąsa reiškia, kad lietuviškoji kūryba yra pasiryžusi išeiti pasaulinėn viešumon ir rungtyniauti su kitų tautų laimėjimais.

Didybės ilgesys naikina kultūros buržuaziškumą, arba miesčioniškumą. Buržuazinė kultūra visados yra daugiau pragmatinė utilitaristinė kultūra, stipriai įsigyvenusi tokioje tikrovėje, šita tikrove pasitenkinanti ir neieškanti plačių horizontų. Toksai buržuazinis bruožas Lietuviškajai kultūrai yra svetimas. Didybės ilgesys neleidžia mūsų kūrybai sustoti prie to, kas yra tiktai apčiuopiama ir paliečiama. Dėl to miesčioniškumo mūsų kultūroje esama kuo mažiausiai. Miesčioniškumas yra tik siaurų ratelių ir atskirų kūrėjų nusiteikimas, greitai demaskuojamas ir pasmerkiamas. Visa mūsų kultūros kryptis yra idealistinė.

Fantastiškumo pavojus.Didybės troškimas ir noras šitą didybę realizuoti kultūrinėje kūryboje yra lydimas pavojaus nuklysti į fantastiškumą. Šitas pavojus yra juo realesnis, juo didybei realizuoti dirva yra sunkesnė. Tuomet kūrėjas labai lengvai realią tikrovę pakeičia fantastine tikrove ir joje pradeda savo didybės troškimą realizuoti. Tuomet jis kuria didingus planus, didingus projektus, kurie negali būti realizuojami, nes neturi ryšio su realia tikrove. Tai nėra gyvos ir lakios fantazijos padaras. Tai yra tiktai didybės ilgesio išsiveržimas ne tokia kryptimi, kokia jis turėtų išsiveržti.

Nereikia nė minėti, kad mūsų tautos didybės ilgesys yra smarkiai slegiamas realios mūsų būties. Tauta, kuri seniau turėjo milžinišką valstybę ir tuo pačiu didelį svorį tarptautiniame gyvenime, dabar yra suspausta ankštoje teritorijoje, neturinti nei erdvės, nei jėgos. Suprantama, tokia tauta turi labai kęsti savo viduje, jeigu ji jaučia, kad didybės noras joje nėra nusilpęs, kad jis yra gyvas ir kviečia ją neužsidaryti kasdieniškume. Reali tikrovė mums neduoda reikalingos dirvos didybės ilgesiui patenkinti. Todėl mes savaime esame lenkiami į nerealios, vadinasi, fantastinės tikrovės sritį, kurioje mūsų kūrybos drąsa ir didybė gali reikštis nevaržomai. Tuo būdu mes kaip tik ir atsiduriame fantastiškume.

Šitas fantastiškumas mūsų kūryboje yra gana žymus. [...] mes kuriame daug projektų, bet labai mažą dalį jų realizuojame. [...] Tokių fantastinių projektų mes turime nemaža ir moksle, ir mene, ir visuomeniniame gyvenime. Kiekviena didinga mintis mus žavi ir mes ją tuojau apvelkame tam tikru projektu. Bet dažnai pasirodo, kad šitas projektas yra padiktuotas ne realaus patyrimo, bet gražios, didingos svajonės. Būdinga, kad mes per daug nesigraužiame, jeigu mūsų projektai pasilieka tiktai projektais. Mes už juos daug nekovojame. Vietoje kovos mes kuriame naujus projektus. Tai rodo, kad mes patys jaučiame savų kūrinių fantastinį pobūdį ir todėl per daug nesispiriame, kad jie būtų realizuoti. Žmogus, kuris mano, kad jo sumanymas yra kilęs iš tikrovės reikalavimų, primygtinai rūpinasi, kad jis būtų įvykdytas. Tuo tarpu žmogus, kuris jaučia, kad jo mintis yra svajonė, neverčia kitų būtinai ją realizuoti. Lietuvis kaip tik eina šiuo antruoju keliu. Jis projektus ir planus kuria, jis jų ilgisi, bet jis neliūdi, jeigu jo sumanymai pasilieka tik popieryje ar jo galvoje. [...] Lietuvis per daug savo veikimo rezultatų neskaičiuoja. Jam svarbiau yra pats veikimas, drąsus ir didingas veikimas. Šiuo metu visuomenė tokio didingo ir drąsaus veikimo yra ištroškusi labiau negu kada nors pirmiau. [...]

Kaimo kultūra.Lietuviškas žmogus, sakėme, myli žemę, jis yra su ja suaugęs ir prie jos prisirišęs. [...] lietuviškoji kultūra yra kaimo kultūra. Kaimiškumas kultūroje yra ne tik išviršinė žymė, bet ir gili išvidinė nuotaika. Kaimas yra ne tik išviršinio gyvenimo forma, bet ir savotiškas dvasinis tipas, kuriame visas gyvenimas darosi kitoks ligi pat savo gelmių negu mieste. Miestas ir kaimas atstovauja ne tik du materialinio, bet sykiu ir dvasinio gyvenimo tipus. [...] Lietuviškoji kultūra kaip tik priklauso kaimo kultūros tipui. Kuo yra charakteringa šitoji kaimo kultūra?

Pirmoje eilėje kaimo kultūra ir visas kaimo gyvenimas pasižymi visumos charakteriu (ganzheitlich). Kaimo kultūroje nėra specializacijos principo. Ten kiekvienas žmogus dirba visus darbus ir kuria visose kultūros srityse. Specialistai amatininkų pavidalu kaimo kultūroje nėra reikšmingas veiksnys. Lietuviškoji kultūra ilgus amžius telkėsi kaime, tai kaip tik ir turi šį visumos bruožą. Mes savo kultūroje [...] nepastebime aiškaus specializacijos principo vyravimo. [...] Lietuvis su džiaugsmu imasi kūrybos įvairiose kultūros srityse, nes jaučia palinkimą į visumą. Todėl savo gyvenime mes galime sutikti labai dideli skaičių „devynių amatų vorų". Jie nėra kokie išsišokėliai, bet mūsų lietuviškosios kaiminės kultūros atstovai ir jos reiškėjai. Galimas daiktas, kad ateityje šis kaimo kultūros bruožas mūsų kūryboje mažės. Tačiau galima drąsiai teigti, kad jis visiškai neišnyks. Mes niekados savo kultūros neišskaldysime į atskiras, viena su kita nesusisiekiančias sritis. Mes neišauginsime nesusikalbančių specialistu. [...] Lietuvis negali užsidaryti tik vienoje srityje, nes jis yra savo prigimtimi kaimo žmogus, kuris savo ūky aprėpia viską.

Visumos bruožas mūsų kūryboje padaro, kad mūsų kultūra yra gana savotiška. Ji yra sintetinė kultūra. Bet šitas josios sintetiškumas yra išvidinis, pirmykštis, sintetinio visumos žmogaus sintetiškumas. Tai nėra suderinimas ir sujungimas kokių nors jau išsiskaidžiusių, savyje išsivysčiusių elementų. Tai yra neleidimas šitiems elementams išsiskaldyti. Lietuvis kuria taip, kad jo kūrybos rezultatai nėra pažymėti kokios nors specialios, visiškai atbaigtos srities ženklu. Jie yra sunkiai priskiriami tai ar kitai specialiai sričiai. Jie visados turi tokių bruožų, kurie juos padaro priklausančius daugybei sričių. Tiksliau sakant, jie priklauso kultūrai, kuri dar nėra patyrusi specializacijos įtakos. Vadinasi, lietuviškoji kultūra yra pirmykštės vienybės kultūra. [...]

Namų kultūra.Kaimo gyvenimo centras yra namai. Miesto gyvenimas vyksta šalia namų: aikštėse, gatvėse, biuruose, įstaigose, kavinėse, užeigos klubuose ir t.t. Tuo tarpu kaimo gyvenimas vyksta namuose. Laukuose žmonės negyvena. Laukuose jie tiktai dirba. Visas gyvenimo pulsas, visi gyvenimo įvykiai, visos šventės, visi reikalai kaime yra atliekami namuose. Namai kaime reprezentuoja koncentruotą sintetinį žmogaus gyvenimo ir kultūros buvimą. Kaimo gyvenimas yra tikrumoje naminis gyvenimas. Namų židinys kaime yra toji vieta, kuri traukia į save visus šeimos narius, kuri juos jungia ir gaivina. Todėl kaimo kultūra yra sykiu ir namų kultūra. Iš namų kaip tik ir kyla kaimo kultūros sintetiškumas, nes namai kaip tik yra neišsiskaldžiusio, neišsispecializavusio gyvenimo tipas. Kaimo gyvenimas yra namų gyvenimo ir namų kultūros projekcija.

Todėl lietuviškoji kultūra [...] savyje slepia visus namų gyvenimo ir namų dvasios bruožus. Namai visų pirma, kaip minėjome, yra neišsiskaldžiusio gyvenimo tipas, kuris apsireiškia mūsų kultūros pirmykšte vienybe. Toliau, namai yra toks gyvenimo tipas, kuriame kūryba kuo mažiausiai objektyvuojasi šalia žmogaus. Namų gyvenimas esmingai yra išvidinis gyvenimas. [...] Galop namų kultūra yra moteriška kultūra, nes moters dvasia visados yra namų gaivintoja ir palaikytoja. Todėl ir lietuviškojoje kultūroje moteriškumo esama nemaža. Tai nereiškia, kad moteris lietuviškojoje kultūroje ypatingai aktyviai dalyvautų išviršiniu veiksmu. Tai tik reiškia, kad moteriškoji dvasia, kuri gaivina ir palaiko namų gyvenimą, sykiu gaivina ir palaiko lietuviškosios kultūros kūrybą. Ji savo bruožais persunkia šios kultūros laimėjimus. Ji juos lenkia išvidine, daugiau subjektyvine kryptimi, ji taip pat padaro, kad lietuviškoji kultūra yra visumos ir vidaus kultūra.

Minėtos skiriamosios žymės parodo mūsų kultūrą esant labai savotišką, labai skirtingą nuo mūsų kaimynų kultūros. Tiesa, mes esame atviri svetimoms įtakoms, bet šitas atvirumas yra tik vienas bruožas, kuris turi ir neigiamų pusių. Kaimynų kultūros negali išnaikinti mūsų kultūros savotiškumo ir originalumo.

Lietuviškoji kultūra, viena vertus, būdama kaimiška namų kultūra, yra sintetinė pirmykštės vienybės prasme, kita vertus, lietuviškoji kultūra, būdama išraiškos ir vidinė kultūra, siekia sintezės tarp idėjos ir pavidalo, tarp subjektyvios ir objektyvios dvasios. Suderinti šiuos pradus: idėją-formą, kultūrinį momentą su visuomeniniu kaip tik ir būtų pagrindiniai mūsų lietuviškosios kultūros uždaviniai. Lietuviškosios sintezės problema yra mūsų kultūros prigimties ir mūsų kultūros tikslo problema. Sintezė yra įvairių kultūros sričių nediferencijuota vienybė, suvedimas pusiausvyron išraiškos ir pavidalo, kultūros ir civilizacijos momentų konkrečioje mūsų kultūroje. Tik pasiekę tokios sintezės, mes atbaigsime savo kultūrą, kuri dabar yra neužbaigtas kūrinys. Ar šitoji sintezė galės būti realizuojama visu pilnumu galima abejoti, nes mes niekados savo individualybėje negalėsime tobulai suderinti linkimo į vidinį ir išorinį gyvenimą. Mes visados labiau liksime subjektyvūs ir receptyvūs. Mes visados labiau mėgsime žemę negu jūrą. Todėl ir mūsų kultūra visados bus labiau išraiškos negu pavidalo. Mūsų uždavinys yra neleisti išsigimti minėtiems polinkiams į vienašališkumą, pataisyti jų blogąsias puses. Tuo būdu mes išvengtume to, kas negeistina mūsų kūryboje ir galėtume tikru keliu realizuoti mūsų didybės ilgesį ir troškimą.

Krikščioniškasis turinys ir lietuviškoji forma

Jeigu daugumos Europos šalių kultūros istorija yra trijų pirmykštės kultūros tipų: toteminio, matriarchatinio ir nomadinio junginys, tai lietuvių tauta bus toks junginys iš dviejų tipų: iš matriarchatinio ir nomadinio. Toteminio tipo joje nežymu. Matriarchatinis tipas arba matriarchatinė dvasios struktūra, lietuvių tautinėje individualybėje istoriškai sudaro žemutinį — senesnį sluoksnį, o nomadinis aukštesnį — naujesnį. Vis dėlto matriarchatinis sluoksnis, kad ir senesnis, lietuvių tautoje pasiliko toks stiprus, kad jo dvasios žymių ir jo įtakos mes užtinkame visose lietuviškosios kultūros srityse. Mes nekuriame tiktai simbolių arba mitų, kaip graikai, apie matriarchatinės tautos laikus. Mes realiai gyvename buvusios matriarchatinės gadynės poveikyje. Didelė motinos pagarba lietuviškose šeimose, motinos vaidmuo šeimoje, kaip jį aiškiai rodo mūsų liaudies dainos, moters aktyvus vaidmuo senovės lietuvių religijoje, geometrinių figūrų stilizacija ir augalų motyvai liaudies raštuose bei ornamentikoje — štai tos žymės, kuriomis etnologija apibūdina matriarchatinį kultūros tipą ir kurios visos yra randamos lietuvių kultūroje net ligi pat mūsų dienų.

Bet taip pat aiškus yra ir nomadinis pradas. Etnologija šitą pradą apibūdina kaip plačių užsimojimų, didelių žygių dvasią. Ji nėra prisirišusi prie žemės kaip matriarchatinė dvasia. Nomadinis žmogus yra klajoklis pirminėje kultūroje ir užkariautojas aukštojoje kultūroje. Jis kuria dideles valstybes, kurios imponuoja savo plačiomis erdvėmis, savo įstatymais, savo visuomeninėmis institucijomis. Nomadinis žmogus yra valstybininkas, įstatymų leidėjas, organizatorius. Lietuvių tauta tokį laikotarpį savo istorijoje yra pergyvenusi. Mūsų valstybė, kuri traukėsi nuo Baltijos ligi Juodųjų jūrų, buvo nomadinės mūsų dvasios padaras.

Šitų tad dviejų pradų susijungimas, jų sąveika kaip tik ir sukūrė mūsų tautos istoriją. Kokios reikšmės čia turėjo krikščionybė? Visų pirma tenka pastebėti, kad krikščionybė į lietuvių tautą atėjo tuo metu, kada nomadinis mūsų individualybės pradas buvo pačiame klestėjime. Vytautas savo darbais plačių užsimojimų ir didžių žygių trokštančią lietuvio nomado dvasią buvo iškėlęs ligi aukščiausio laipsnio. Nuo to laiko nomadinė dvasia pradeda silpnėti. Mes nedrįstame tvirtinti, kad to silpnėjimo priežastis buvo krikščionybė. Ne! Tautų istorijoje jų sudedamieji individualybės pradai nuolatos kaitaliojasi, ir kiekvienas išgyvena tam tikrą pakilimą bei smukimą. Bet krikščionybė kaip tik pataikė ateiti tada, kai nomadinis lietuvio pradas jau pradėjo leistis žemyn. Krikščioniškasis mūsų istorijos periodas sutampa su nomadinės dvasios pralaimėjimu, paskui kurį eina ir šitos dvasios sukurtų dalykų nykimas: mes netenkame tos didžios imperijos, mes netenkame savo įstatymų, mūsų hierarchinė visuomenės struktūra išsigema. Žodžiu, horizontalinė mūsų kultūros kryptis pradeda kisti. Jos vietoje iškyla vertikalinė kryptis: mes iš platybių pradedam pamažu leistis gilyn ir kurti pastovesnę, ryškesnę ir labiau apčiuopiamą kultūrą. Tai yra matriarchatinio prado atsigavimo laikotarpis. Ir čia mes kaip tik galime surasti gilios įtakos, kuri šitam pradui atėjo iš krikščionybės.

Atsigaunąs matriarchatinis pradas rado krikščionybėje didelę pagalbininkę, ir visa, kas mūsų tautos yra sukurta po Lietuvos krikšto, yra krikščioniškojo ir matriarchatinio prado sąveikos padaras. Nesukūrę mitologijos nomadinio tarpsnio metu, nes nomadinė kultūra mitologijos neturi, mes vėliau ėmėme kurti pasakų, kuriose krikščioniškasis elementas jau yra labai ryškus šalia matriarchatinio elemento (raganos, žyniavimas...)- Neturėdami beveik jokių religinių statulų iš stabmeldystės laikų, mes vėliau išdrožėme puikių rūpintojėlių, kenčiančių ir susimąsčiusių dievukų, kurie savo masiškumu, formų grubumu aiškiai išduoda juose glūdinčią matriarchatinę dvasią. Krikščioniškoji moterystės koncepcija rado labai palankią dirvą matriarchatinio prado linkime į monogamiją. Krikščioniškasis nekaltybės idealas gerai susiderino su matriarchatiniu skaistybės branginimu. Lietuvių tautoje krikščionybei nereikėjo kovoti su seksualiniu palaidumu, kuris žymi totemistiškai nusiteikusias tautas, kuriose moteris yra tiek tevertinama, kiek ji yra gražių formų. Vadinasi, po krikšto mūsų tautos kultūra aiškiai pasuko vertikaline linkme. Tai atitiko ir matriarchatinį pradą ir sykiu krikščionybę, nes krikščionybė iš esmės yra dvasinės, vidinės kultūros religija. Neniekindama išorinių laimėjimų, vis dėlto savo darbo centrą ji perkelia į žmogų. Tas pat yra ir su matriarchatiniu pradu, kurio pažinimo priemonė yra intuicija, kuris yra sukūręs idėjų pasaulį, mitus, simbolius ir misterijas, vadinasi, dvasinės kultūros dalykus. Matriarchatinis pradas, atsigaudamas po nomadinio prado trium fo, padedamas bei vadovaujamas krikščionybės, mums sukūrė dvasinės kultūros pagrindus. Krikščioniškasis turinys pagelbėjo lietuviškajai formai pasukti vertikaline linkme, pasukti į žmogaus ir į gyvenimo gelmes, jas išreikšti kultūros kūriniais.

Be abejo, šitoks staigus pasisukimas negalėjo neturėti ir tam tikrų neigiamų pusių. Svarbiausias trūkumas čia buvo visuomeninėje srityje. Matriarchatinis pradas iš viso nėra tinkamas organizuoti visuomenei. Jo valdoma visuomenė tikrumoje yra ne kas kita, kaip masė. Žlugus mūsų imperijai, kelias į lietuviškos visuomenės masiškumą ėjo labai greitai. Mes netekome valstybingumo sąmonės, netekome visuomeninės santvarkos. Mūsų tauta virto iš dalies mase, kurioje vis dėlto glūdėjo didelis solidarumo ir bendro atsakingumo jausmas. Šito masiškumo mes ir šiandien dar nesame nusikratę. Tai, žinoma, yra minusas. Vis dėlto tie pagrindai, kurie mums šiandien leidžia statyti savą kultūrą, išperka minėtas ydas. Ir šiandien didžioji lietuviškoji imperija su savo įstatymais ir institucijomis yra tik tolimos praeities aidas. Apie ją mes galime tik pasakoti. Tuo tarpu dvasinės kultūros laimėjimai — menas, papročiai, religinės apeigos — yra šios dienos realybė. Mes ją galime kiekvienam parodyti. Ir kaip tik šitoji realybė mus išskiria iš visų tautų šeimos ir laimi mums originalios tautos kūrėjos vardą. Krikščioniškojo turinio įtaka ėjo ir tebeeina dvasinės kultūros kryptimi. Galimas daiktas, kad jeigu, pavyzdžiui, mes būtume priėmę mahometonizmą, mes turėtume šiandien sultoną ir valdytume visą Rytų Europą, nes mahometonizmas yra nomadų religija. Šiandien mes esame krikščionys, turime mažą plotą žemės ir saujelę žmonių, bet užtat turime nepaprastai aukštą dvasinę kultūrą, originalius meno, literatūros, muzikos ir filosofijos pradmenis. Pakreipdama į žmogaus vidų, krikščionybė sulaikė lietuviškąją tautinę individualybę nuo didžių laimėjimų viešajame gyvenime, bet užtat jai leido prieiti labai arti prie žmogaus ir gyvenimo esmės. Ir jeigu kada nors bus mums lemta tarti pasauliui savą lietuvišką žodį, tai jį mes kaip tik tarsime dvasinės kultūros srityje.

Socialinės būties problematika

Socialinis teisingumas: kapitalizmo žlugimas ir naujos santvarkos socialiniai principai,Kaunas, 1938; Buržuazijos žlugimas, Kaunas, 1940; Masės atbudimas, „Židinys", 1939, Nr. 8—9.

Socialinis teisingumas

[...] Visais amžiais ir visuose kraštuose esama karitatyvinių darbų, kurie aiškiai rodo, kad pagalbos reikalingų žmonių visados buvo ir bus. Tai yra neišvengiama gyvenimo blogybė. [...] net ir teisingiausia socialinė santvarka visiškai nepakirs skurdo šaknų. Nuodėmingoje mūsų tikrovėje, kur vyrauja ne tik klaida ir silpnumas, bet dažnai pikta valia ir aistra, niekados nebus galima sulaukti poetų apdainuoto ir mistikų pasiilgto aukso amžiaus. Tokio amžiaus atėjimas reikalauja perkeisti žmogaus ir pasaulio prigimtį. [...] Kaktos prakaite pelnyto grūdo ne visados užtenka mums ir mūsų vaikams.

Skurdas yra toks pat senas, kaip ir pasaulis. [...] Senovėje ir viduriniais amžiais vargšų ir beturčių būta labai daug. [...] Ir vis dėlto socialinė problema yra naujas dalykas. Socialinei problemai atsirasti reikia kažko daugiau negu tik skurdas. Ekonominis skurdas yra tik sąlyga jai iškilti ir pasirodyti. [...] Kas stebi šių dienų mases, ne taip jau sunkiai gali suprasti, kad jos trokšta žymiai daugiau negu tik tegul ir žmoniško pragyvenimo. [...] Jeigu socialinė problema išsispręstų tiktai ekonominio minimumo parūpinimu tiems, kurie jo neturi, tuomet reiktų tik labiau suorganizuoti karitatyvinių darbų tinklą, tik dar truputį suminkštinti turtingųjų širdis ir pasauliui gresianti katastrofa praeitų savaime. [...]

Ne apie tai sukasi mūsų dienų mintys, kad daug kam stinga pragyvenimo, kad daugelis skursta ir alksta, bet pirmoje eilėje apie tai, kad ekonominiai trūkumai yra palietę žmogų kaip asmenį, kad jie yra žmogų paniekinę ir pažeminę. Žmogus gali gyventi ir dideliame neturte, bet kol jis jaučia žmogiškąją savo vertę, kol neturtas nesikėsina ant žmogiškojo kilnumo, tol jis yra tik atsitiktinis dalykas, kuris gyvenimo problemos nesudaro. [...]

Mūsų dienomis socialinė problema kaip tik pirmoje eilėje ir yra iškilusi dvasine, moraline, puse. Seniau skurdas dažniausiai būdavo tik materialinis. Žmonės skursdavo, bet jie nesijausdavo pažeminti ir atstumti. Tikrumoje jų niekas nė nežemindavo. Tiesa, puikybės nuodėmių būta visais laikais. Visados atsirasdavo žmonių, kurie iš aukšto žiūrėdavo į neturtinguosius. Bet tai nebuvo bendras nusiteikimas. [...] Neturtas nenustelbė žmogiškumo, ir neturtingas artimas taip lygiai buvo pergyvenamas, kaip ir turtuolis.

Tuo tarpu dabar jau yra kitaip. Socialinė problema ekonomine savo puse vargiai yra esmingai pasikeitusi. Jeigu mūsų dienomis padidėjo vargšų skaičius, tai taip pat padidėjo ir bendra žmonių suma. Bet mūsų laikais pasikeitė moralinis nusistatymas neturtingųjų atžvilgiu. Jeigu šiandien mes ir duodame išmaldos, tai toji dvasia, kuri šitą išmaldą lydi, vargšo ne tik nepaguodžia, bet kelia jame pyktį, nes gautame duonos kąsnyje jis jaučia įdiegtą aversiją ir paniekinimą. Mūsų išmalda dažnai yra tik noras kuo greičiau prašančiuoju nusikratyti. Mes įspraudžiame į ištiestą ranką keletą centų koridoriuje, neįsileisdami vargšo nė į kambarį. [...] Mūsų laikų darbininkija, kuri kaip ūk ir sudaro socialinės problemos branduolį, vis labiau virsta savotiška parijų klase, kuri izoliuojama nuo aukštesnių sluoksnių, aukštesnių ne kuo kitu kaip ekonominių gėrybių skaičiumi [...].Turtingumas vis labiau virsta inteligentiškumo ženklu, o suplyšę ar darbo sutepti drabužiai yra niekinami ir vengiami. Paslėpta panieka ir išvidinė aversija matyti kiekviename turtingųjų santykyje su neturtingaisiais. [...] Duonos kąsnis, paduotas atbula ranka, gali pasotinti kūną. Bet jis uždega dvasią ir ją pripildo keršto jausmu. Už grynai ekonominę išmaldą nėra dėkojama: už ją yra žudoma. Atbuloje rankoje glūdi mūsų dienų revoliucijos žiaurumų paslaptis.

Štai kas sudaro socialinės mūsų dienų problemos esmę. Socialinė problema mūsų laikais visų pirma yra moralinė problema. Tai savotiškas nusistatymas žmogaus atžvilgiu ir kartu kova prieš šį nusistatymą: kova paslėpta, bet sunki ir žiauri. Komunizmas turi pasisekimo masėse ne tiek ekonominėmis savo iliuzijomis, kurios vis labiau griūva, kiek tuo, kad jis kyla kaip protestas prieš neturtingųjų pažeminimą iš buržuazijos pusės.Socialinė šių dienų kova yra kova ne tik už ekonominį pragyvenimų, bet ir už žmogiškąjį savo kilnumą, už žmogiškosios vertės pripažinimą, už tinkamą vietą gyvenimo sąrangoje, už galėjimą naudotis lygia pagarba ir lygia meile. [...]

Ekonomine savo puse socialinė problema niekados nebus išspręsta. Mes niekados neįstengsime sukurti tokios santvarkos, kurioje skurdo ir vargo visiškai nebūtų. Toks bandymas peržengia žmogaus galias. Bet ekonominė problema galima išspręsti moraline puse. Šitas išsprendimas yra būtinas. Ir jis turi būti radikalus. Mūsų laikai reikalauja greitai ir griežtai pakeisti santykius su plačiomis masėmis, kurios daugiau ar mažiau skursta ir vargsta. Socialinėje kovoje turi žlugti tas nelemtas turtingųjų atsiskyrimas nuo neturtingųjų, toji panieka, toji aversijn, kuri šiandien laiko pažabojusi aukštesniuosius sluoksnius. Čia turi laimėti žmoniškumas, artimo meilė ir pagarba. [...] Žmogaus sudvasinimas yra pagrindinis uždavinys mūsų dienų socialinei problemai išspręsti.

Šitas žmogaus sudvasinimas turi eiti dvejopu keliu. Visų pirma turi būti sudvasintas nusistatymas žmogaus atžvilgiu. Reikia, kad žmogus žmoguje vėl pajustų brolį, kad neturtas ar nežinojimas nebūtų žmogiškosios vertės matas, kad toji krikščioniškojo bendravimo idėja [...] vėl būtų pastatyta žmogaus moralinio nusiteikimo centran. [...] Tai tinka turtingiesiems. Bet ne mažiau tai tinka ir vargšams. Turtingieji stumia šiandien neturtinguosius į atskirą klasę, kuri savaime pradedama laikyti žemesne. Tuo tarpu neturtingieji ugdo savo dvasioje pyktį ir kerštą turtingųjų atžvilgiu. Krikščioniškojoje bendruomenėje tokio antagonizmo neturėtų būti, ir kol jis yra, socialinė problema negali būti iš spręsta. Pakelti pažiūras į žmogų, parodyti, kad kiekvienas žmogus yra brolio ir artimas,štai pagrindinis dabarties uždavinys. Jeigu mes jo neįveiksime, mūsų laukia neišvengiamas masių kerštas, kuris išsiverš visame pasaulyje, kaip jau išsiveržė kai kuriuose kraštuose.

Antras kelias į žmogaus sudvasinimą eina per pakeitimą pažiūrų į turtą. Dabartinė ekonominė mūsų sistema yra išaugusi iš liberališkojo individualizmo. Nuosavybės suabsoliutinimas [...] — štai kas sudaro ekonominę socialinės problemos pusę. Reikia tad atskleisti kitokį turto supratimą. Reikia pabrėžti, kad nuosavybė yra tik administravimas kad ji yra tik tam tikra visuomenės funkcija, kad pinigas yra nešvarus kaip būdavo sakoma seniau, kad perteklius yra neturtingųjų dalis ir kad caritas yra ne nuotaikos dalykas, bet griežta visuomeninė pareiga. [...]

Revoliucijos keliu socialinė problema negali būti išspręsta. Revoliucija visados yra keršto ir neapykantos išsiveržimas. Socialiniu atžvilgiu tai reiškia norą velnią išvaryti belzebubo pagalba. Socialinė problema gali būti išspręsta tik nuolatine evoliucija ir reikalingomis reformomisvisų pirma žmogaus dvasios viduje, o paskui ir išviršinėje santvarkoje. [...] Žmogaus problema ir turto problema yra dvi socialinės problemos pusės, į kurias reikia tinkamai atkreipti dėmesio ir kurias reikia pirmoje eilėje išspręsti.

***

Asmenybės problema mūsų laikais darosi vis aštresnė. Ateina diena, ir ji gal jau nebetoli, kada reikės rašyti asmenybės apologiją. Išsivystęs kapitalizmas sunaikino žmogiškosios asmenybės vertę. [...] Visa kapitalistinė santvarka — darbas, pelnas, kapitalas, ūkinė sistema — yra valdoma neasmeninio principo. Asmuo, kaip toks, žmogus kaip asmenybė kapitalizmui neturi reikšmės. Viskas čia yra paremta ekonominių gėrybių mase. Šitas neasmeninis masės principas yra palaikomas ir darbininkijos sąjūdyje kaip reakcijoje prieš kapitalizmą. Darbininkija, kaip masės atstovė, rengiasi perkeisti pasaulio veidą.

Šitas perkeitimas eina nepalankia asmenybei kryptimi. Masės principo įsigalėjimas socialinėje santvarkoje sudaro labai didelį pavojų, kad žmogiškasis asmuo taip lygiai gali būti pavergtas klasės reikalams, kaip ligi šiol jis buvo pavergtas kapitalo interesams. Kas stebi masės atbudimą ir jos reiškimąsi komunizmo ir nacionalizmo pavidalais, gali aiškiai pamatyti, kad asmenybei vietos ten iš tikro nedaug teduodama. Kiek kapitalizmas reikalavo, kad žmogus savo asmenybę paaukotų ekonomijos pažangai ir ekonomijos reikalavimams, tiek komunizmas ir nacionalizmas reikalauja, kad asmuo nusilenktų klasės ar tautos psichologijai ir josios instinktams [...] Kapitalizmas žmogaus dvasią slėgė materialine būties sritimi. Komunizmas ir nacionalizmas ją slegia psichine sritimi. [...]

Asmenybės nuslėgimas visados yra nenormalybė. [...] Asmens pajungimas masei nieko gero nežada nei žmogui, nei kultūrai. Žmogus yra vertingas tik tiek, kiek jis yra asmenybė. Kultūra taip pat tinkamai išsivysto tik tada, kai ji yra kuriama ne pagal masės įgeidžius, bet Pagal asmens giliausio įsitikinimo reikalavimus. Kūrėjas yra tik asmuo, ne masė. Masė gali būti tiktai kūrybos sąlyga ir aplinka. Bet kai ji diktuoja savo valią, kūryba nejučiomis nuslenka į instinktų sritį [...]. Masės vyravimas kūryboje reiškia barbarėjimo pradžią.

Kapitalizmo charakteristika

Kapitalizmas, jo dvasios esmė, žymės, tipai

[...] kapitalizmas yra labai komplikuota problema, joje esama dviejų pusių: objektyvinės, kuri apsireiškia tam tikra ekonomine ir socialine sistema, ir subjektyvinė, kurią sudaro išvidinis nusiteikimas ir nusistatymas materialių gėrybių ir naudingumo vertybių [...] atžvilgiu. Žmogaus dvasioje turi būti tam tikrų kapitalistinės dvasios užuomazgų, kurios, objektyvuodamosi tikrovėje, kaip tik ir sukuria kapitalistinę santvarką. [...] Kapitalizmo problema pirmoje eilėje yra žmogaus dvasinės struktūros problema.

Kapitalistinė dvasia savo esme yra buržuazinė dvasia. Buržuaziškumas reiškia pastovų įsigyvenimą šioje tikrovėje. Žmogaus dvasia, vietoje kėlusi akis į kalnus, nuo kurių nužengia išganymas, kaip sakoma psalmėje, jas nukreipia žemėn, čia ieško savo tėvynės ir čia pastoviai įsigyvena. Buržuazinės dvasios kryptis yra kryptis žemyn. Buržuazinė dvasia yra, kaip sakoma, reali dvasia. Ji nesivaiko „utopijų, iliuzijų ir svajonių". Ji nesiilgi to, kas yra anapus šios matomos realybės. Amžinybės ir antgamtės ilgesio buržuazinė dvasia nepažįsta. Buržujui laikas yra vertesnis už amžinybę ir ši žemė yra vertesnė už prarastą rojų. [...] Išvidinis susijimas su regima ir apčiuopiama realybe yra pagrindinis buržuazinės dvasios nusiteikimas.

Šitas nusiteikimas kaip tik ir sudaro plačiausią kapitalistinės dvasios pagrindą. Vis dėlto tarp kapitalistinės ir buržuazinės dvasios negalima padėti lygybės ženklo. Kapitalistinė dvasia yra tik viena buržuazinės dvasios apraiška. Buržuaziškumas yra platesnė kategorija negu kapitalizmas. Buržuaziškumas gali reikštis visame gyvenimo plote: ir fizinėje, ir dorinėje, ir mokslinėje, ir estetinėje, ir net religinėje srityje. Kur tik žmogaus dvasia neįstengia pakilti aukščiau regimos realybės, visur ten buržuaziškumas ir leidžia savo šaknis. Tuo tarpu kapitalistinė dvasia liečia tiktai ekonominę gyvenimo sritį. [...] Kapitalistas yra ekonominis buržujus. Jis pastoviai įsigyvena materialinių gėrybių sferose [...] ir savo jėgą bei galybę vertina ekonominiu turtingumu.

Pirmaeilė kapitalistinės dvasios vertybė yra naudingumas. Ekonominis buržujus visas vertybes suskirsto pagal naudingumą ir nenaudingumą. Visas gyvenimas, visos jo sritys — mokslas, menas, dora ir net religija — yra apsprendžiamos naudos matu. Vertinga yra visa tai, kas yra naudinga, — štai kapitalistinės dvasios vertybinė pasaulėžiūra. Ekonominio buržujaus etika yra utilitaristinė. [...]

Kapitalistinė dvasia, atsirėmusi į naudingumą kaip į daiktų vertingumo apraišką, savaime yra stumiama į daiktų sritis. Kapitalistas yra specifiškai daikto žmogus. Jis nelinksta nei į vitalinį kilnumą, kaip aristokratija, nei į gražumą, kaip menininkas, nei į šventumą, kaip asketas. [...] Štai dėl ko kapitalistinė dvasia yra susijusi su ekonomine gyvenimo sritimi. Ekonominė sritis yra daiktų sritis ir tuo pačiu naudos sritis. Kapitalistas joje jaučiasi kaip namie, nes daiktų santvarka, jų žymės ir jų reikalavimai atitinka išvidinę jo dvasios struktūrą. Ekonominio naudingumo primatas gyvenimo sąrangoje sudaro kapitalistinės dvasios esmę.

Kapitalistinė dvasia nėra atsitiktinė žmogaus nusistatymo apraiška. Ji kyla iš pačių sielos gelmių, kuriose nuolatos glūdi buržuaziškumo pradų. [...]

Bet mūsų gyvenama tikrovė, mūsų nuodėminga žemė susideda iš dviejų pagrindinių pradų: iš gyvybės ir iš medžiagos. Gyvybė ir medžiaga yra dvi pagrindinės mūsosios tikrovės būtys, kurios mus traukia ir riša. Buržuazinio nusiteikimo žmonės abiem šioms būtims jaučia didelės simpatijos. Jie abi jas myli, abiem jomis rūpinasi ir net jas adoruoja. Buržujus niekados negali paneigti nei kūno, nei kūną supančio pasaulio. [...] Buržujus myli kūną ir myli žemę.

Vis dėlto šita meilė gali būti ir faktiškai yra nevienoda. Buržuaziškumas savo meilės ir prisirišimo prie šios tikrovės atžvilgiu pasidalina į du stambius tipus: vienas tipas labiau krypsta j gyvybę, antras tipas labiau prisiriša prie medžiagos. Pirmasis buržujaus tipas yra kūno žmogus, arba biologinis buržujus. Antrasis tipas yra žemės žmogus, arba ekonominis buržujus. Šis pastarasis kaip tik ir yra ne kas kita kaip kapitalistas. Vadinasi, kapitalizmas kaip dvasinis nusiteikimas kyla iš žmogaus sajų su prigimtąja tikrove, kiek ji yra materialinė ir kiek ji yra naudinga. Medžiaga ir nauda yra du kapitalistinės dvasios objektai. Utilitaristinis materializmas yra pagrindinė ir plačiausia kapitalistinės dvasios žymė.

[...] Biologinio buržujaus vertybių kategorijos yra malonumas ir nemalonumas, ekonominio buržujaus, arba kapitalisto, — naudingumas ir nenaudingumas. Biologinis buržujus yra hedonistas, ekonominis buržujus — utilitaristas. Malonumo pakeitimas naudingumu savotiškai perkeičia ir visą išvidinį kapitalisto nusiteikimą. Kas yra vedamas malonumo, tas yra apsprendžiamas jausmo, nes malonumas priklauso pajautimo kategorijai. Biologinis buržujus yra jausmų ir pojūčių žmogus. Tuo tarpu kas yra vedamas naudingumo, tas turi šitą naudingumą suvokti, turi jo ieškoti ir mokėt jo pasigaminti. Praktiškas protas čia turi paimti viršų ir nuslėgti kartais net labai neracionalų jausmą. Šiuo atžvilgiu biologinis buržujus yra aklas: jis eina paskui savo pojūčius dažnai be jokios atodairos. Tuo tarpu ekonominis buržujus, atvirkščiai, gerai apsidairo ir pagalvoja, kokios sritys ir kokie veiksmai jam gali būti naudingiausi. [...]

Kapitalistas yra racionalistas. Naudingumas yra tokia vertybė, kuri neglūdi daikte kaip tokiame, bet kuri yra pagrįsta daikto santykiu su žmogumi. [...] Kad žmogus galėtų žinoti, kas jam naudinga, o kas ne, jis turi mąstyti; jis turi praktiškai patirti, nes jausmų ir instinktų sritis jam pasako tik tai, kas yra malonu ir kas nemalonu. Apie naudingumą instinktai sprendžia labai neaiškiai. [...] Todėl ir kapitalistinė dvasia, kuriai naudingumas stovi pirmoje vietoje, iš esmės yra racionalistinė dvasia. Racionalizmas eina ranka rankon su kapitalizmu. Kapitalizmas yra negalimas tokiame amžiuje, kuriame vyrauja intuityvinis mistinis nusiteikimas. Štai kodėl apie kapitalizmą negalima kalbėti tikriausiai viduriniais amžiais [...] Tuo tarpu kai nuo tryliktojo šimtmečio Europos dvasia pradėjo eiti vis didesnio racionalizmo kryptimi, kai išvidinį prasmingumą vis labiau pakeitė išviršinis tikslingumas, kelias kapitalizmui pasidarė atviras.

[...] Malonumas paprastai atsirado pasisavinant kokį nors daiktą ir juo patenkinant kūno reikalavimus. Jis nėra išsikovojimas, nes kova žadina nemalonumą. Todėl biologinis buržujus nėra kovos žmogus. Jis kovos vengia ir net josios bijo. Jis ims tai, ką jam duoda pati gamta. Jis smaguriauja. Visai kitaip yra su naudingumu. Naudingumas yra ne tiek gamtos davinys, kiek žmogaus padaras. Neapdirbtų, nekultivuotų daiktų naudingumas yra labai menkos vertės. Naudingų daiktų žmogus turi daugiausia pasigaminti pats [...]. Naudinga vertybė jau yra žmogaus kūrinys. Todėl ekonominis buržujus, ieškodamas pasaulyje visų pirma naudos, eina į šį pasaulį nusiteikęs kovoti, priversti gamtą jam nusilenkti, pakeisti daiktus, juos apdirbti, kad galėtų jais tinkamai pasinaudoti [...]. Ekonominis buržujus priverčia pasaulį ir jį taip sutvarko, kad jis duotų jam kuo daugiausiai naudos. Ekonominis buržujus yra kovos žmogus. Naudingumo ieškojimas yra didelis materialinės kultūros veiksnys. Laukinė žemė, kai tik į ją įžengia utilitariškai nusiteikęs žmogus, tuojau apsisupa kultūrinėmis formomis. Pasaulio apvaldymas yra jaučiamas kiekviename kapitalistinės dvasios žingsnyje. Ir tai yra trečia specialesnė šios dvasios žymė.

Vis dėlto kapitalistinis pasaulio apvaldymas yra savotiškas. Kapitalistinė dvasia stengiasi pasaulį apvaldyti ne iš vidaus, bet iš viršaus. Kapitalizmui nesvarbu gamtinį principą palenkti žmogaus dvasiai. Jam tik svarbu, kad šitas gamtinis principas [...] duotų žmogui naudos. Konkrečiai kalbant, kapitalistinė dvasia stengiasi pasaulį apvaldyti tokiu būdu, kad susitaupytų kuo daugiausiai laiko ir energijos. Kapitalistinė pasaulio pergalė yra taupanti pergalė. Ekonominis buržujus, taupydamas energiją, išranda mašinas, kurios medžiagą geriau, lengviau ir greičiau apdirba negu tegul ir labai tobula žmogaus ranka. [...] ekonominis buržujus pasigamina greito susisiekimo priemonių, kad laiką sutaupytų, nes „laikas yra pinigai". Mašina padeda kapitalistui apgalėti pasaulį. Kapitalistinė pasaulio pergalė įvyksta per mašiną. Pasaulio ir gyvenimo sutechninimas lydi šitą pergalę ir sudaro ketvirtą kapitalistinės dvasios žymę. Niekas taip greit ir taip tiksliai nepanaudoja technikos laimėjimų kaip kapitalizmas. [...]

Gyvenimo sutechninimas yra surištas su taupumu. Kapitalistinė dvasia kuria techniką tikrumoje tam, kad galėtų taupyti. Taupumas yra kapitalistinės dvasios praktinio gyvenimo forma ir penkta josios žymė. Ekonominis buržujus taupo viską: savo sveikatą, savo jėgas, savo laiką, savo meilę, savo neapykantą ir savo pinigus. Neišleisti, kuo daugiau turėti, kuo daugiau surinkti yra pagrindiniai ekonominio buržujaus rūpesčiai. Bet čia pat reikia pastebėti, kad kapitalistinės dvasios taupumas yra visiškai skirtingas nuo to, ką mes vadiname taupumo dorybe. Taupumo dorybė yra protingas atsargos rinkimas savo reikalams. Taupus žmogus neišleidžia tik to, kas jam yra reikalinga. [...] Tuo tarpu ekonominis buržujus taupo anaiptol ne reikalui. Buržujus taupo tam, kad turėtų. Pats turėjimo faktas yra taupumo motyvas. Ką su savo turtu ekonominis buržujus veiks, kur jį padės, jis nedaug galvoja arba galvoja vėliau. Visų pirma jam rūpi, kad tik jis turėtų ir gausiai turėtų. Šiuo atžvilgiu kapitalistinė dvasia gali daug ko atsisakyti. Ji gali gyventi net labai kukliai. Ji gali būti net savotiška askete. [...] Kapitalistas taupo tam, kad turėtų, ir tai yra visai kas kita, negu taupyti reikalui. Kapitalistinis taupumas yra viena iš šykštumo rūšių, kuri yra charakteringa gausumo arba krūvos meile. [...] Buržujus myli kiekį kaip tokį ir dėl jo paties. Žinojimas, kad jis turi daug, suteikia jam psichologinio pasitenkinimo. Savo atramą pasaulyje jis jaučia materialinių gėrybių gausume. Todėl jis jas renka ir krauna, visai nepaisydamas, kad jam jų seniai nebereikia ir kad tik mažą jų dalį jis panaudoja kultūros ar visuomenės reikalams. [...] Kiekio meilė ir prisirišimas prie krūvos sudaro paskutinę ir galbūt charakteringiausią kapitalistinės dvasios žymę.[...]

Psichologiškai kapitalistinė dvasia kyla iš žmogaus prisirišimo prie žemės, prie materialinių gėrybių, prie to, kas yra naudinga. Todėl kapitalistinio nusiteikimo žmonių būta visais amžiais. Visados atsiranda asmenų, kuriems ekonominės vertybės yra ypatingai brangios ir kurie jas laiko pirmaeilėmis bei svarbiausiomis. [...] Šiandien kapitalistinė dvasia nebėra tik atskirų individų nusiteikimas. Ji apima plačius visuomenės sluoksnius, ji yra įsiskverbusi į žmonių santykius, į pažiūras, į valstybę, net į religinę bendruomenę. [...] Ekonominis buržuaziškumas šiandien yra ekonominio veikimo forma. Kapitalistinės dvasios prasiveržimas į viešąjį gyvenimą ir jo apvaldymas jau yra ne psichologinis, bet istorinis faktas. Kapitalistinė dvasia turi savą istorinį šaltinį, iš kurio ji kilo, ir savus istorinius veiksnius, kurie ją visuomenėje įtvirtino. [...]

Visų pirma Renesanso istorija buvo kelias į racionalizmą. [...] Racionalinis pažinimas žengia palaipsniui ir dalimis. Praktikoje šis laipsninis ir dalinis pažinimas yra ne kas kita kaip skaičiavimas, skaičiavimas laiko, erdvės, medžiagos, pinigų ar žmonių. Renesanso metu šitas skaičiavimas kaip tik ir apsireiškė visu smarkumu. Gamtos ir matematikos mokslų atsigavimas, žemės apvaldymas kelionėmis, įsiskverbimas i kosmo santvarką per naują pasaulėvaizdį — visa tai skatinte skatino žmogaus troškimą skaičiuoti ir davė jam nepaprastai daug ir nepaprastai dėkingos medžiagos.

[...] Renesanso kelias buvo ne tik į žmogų, bet ir į pasaulį: į pasaulio apvaldymą ir jo pergalėjimą. Renesanso žmogus gamtoje matė objektą savo kūrybai. Reikėjo tad šį objektą apvaldyti, kad jis pasidarytų tinkamas idėjai išreikšti ir įkūnyti. Gamtos apvaldymas eina ranka rankon su Renesanso istorija. Gamtos mokslų išsivystymas atidarė kelia technikai, o technika pavergė žmogui visą žemę. Paskutiniųjų laikų technikos laimėjimai ir visas dabarties gyvenimo sutechninimas yra ne kas kita kaip nuoseklius renesansiškojo žmogaus nusistatymo padaras. Mes gyvename tuo, kas buvo užbrėžta prieš penketą šimtų metų. [...]

Renesanso metu randame ir nepaprastą didybės norą. Viduriniais amžiais tik vienas Dievas buvo begalinis. Pasaulis ir žmogus buvo aprėžti padarai, kuriems buvo nurodytos ribos ir sienos. Tuo tarpu Renesanso metu žmogus ir pasaulis pralaužė savo užtvaras ir perėjo į begalybę. Kopernikiškasis pasaulėvaizdis panaikino pasaulio sienas. Kosmas dabar pasidarė neaprėpiamas, neištiriamas, nesuvokiamas, [...]

Prieš žmogaus akis atsivėrė pasaulio begalybė, kuri žmogų džiugino ir žavėjo, nes tuomet ir pats žmogus jautėsi esąs begalinis, mikrokosmas, kuris savo sąmonėje aprėpia nepaprastą pasaulio įvairumą. Tai buvo žmogaus dvasios didybės triumfas. Bet perkelkime šį didybės norą į ūkio sritį ir gausime tąjį šykštumą, kuris kaip tik ir yra charakteringas kiekio, arba krūvos, meile. [...] Didybės troškimas ekonominiame gyvenime neišvengiamai veda į neaprėžtą turto krovimą, į kapitalo nesaikingą didinimą. Todėl nors renesansiškasis gėrėjimasis didybe ir kiekiu buvo savo esmėje visiškai suprantamas ir pateisinamas, bet kai tik jis perėjo į ekonominę sritį [...], tuojau šitas kiekio troškimas virto ekonominių gėrybių neaprėžta produkcija.

Renesanso dvasia buvo tokia, kuri atitiko kapitalistinės dvasios užuomazgas ir jas išvystė. Pasikeitimas žmogaus santykių su gamta pakeitė ūkinę santvarką, o Renesanso istorijoje atsiradęs ir išsiskleidęs racionalizmas, pasaulio apvaldymas ir kiekio troškimas suformavo šitą santvarką kapitalistinės sistemos pavidalu.

Kai kapitalistinė dvasia reiškiasi ekonominio gyvenimo formomis, mes gauname kapitalizmą kaip ūkinę sistemą. Šiandien ne paslaptis, kad šitoji sistema yra pasaulyje vyraujanti ir kad ji kaip voratinklis yra apsupusi visą žemę. [...]

Ekonominėje Europos istorijoje yra skiriami du pagrindiniai ūkiniai laikotarpiai: reikalo ūkis, kuris truko ligi vidurinių amžių pabaigos, ir pelno ūkis, kuris prasidėjo ir išsivystė naujaisiais laikais. [...] Vienas dalykas yra charakteringas šio periodo ūkiui — tai vis didesnis pinigo įsigalėjimas. [...] Šitas ekonominio Europos ūkio tarpsnis sudaro, tarsi perėjimą nuo gryno reikalo ūkio prie gryno pelno ūkio. [...]

Reikalo ūkio esmę sudaro išlaidos, kurios atsiranda dėl to, kad žmogus turi patenkinti vienokius ar kitokius savo reikalavimus. Čia žmogus ekonominių gėrybių gamina tiek, kiek jis jų sunaudoja; jis stengiasi pelnyti tiek, kiek jam reikia išleisti. [...]

Reikalų mastas šio ekonominio periodo metu buvo luominis pragyvenimas. [...] Luominio pragyvenimo idėja buvo reikalo ūkio tvarkytoja ir apsprendėja. Kas peržengė luomo reikalus, buvo laikoma išlaidumu ir eikvojimu. [...]

Reikalo ūkio veikėjas yra amatininkas, o jo priemonė — įrankis. Fabriko ir mašinos šio meto ekonominis gyvenimas nežinojo. Todėl iš amatininko rankų išėjęs daiktas turėjo visai kitokią prasmę negu fabriko ir mašinos gaminys. [...] Darbininkas reikalo ūkyje daiktą dirbo tol, kol jis jį gerai pagamino, ir dirbo tokiu tempu, koks jam buvoprieinamas ir pakeliamas. Daikto gaminimas reikalavo, kad jo kūrėjas jį savotiškai išgyventų. Iš kitos pusės darbininkas reikalavo, kad produkcija nekliudytų jam atlikti žmogiškųjų pareigų. Todėl reikalo ūkyje produkcijos tempas buvo gana lėtas. [...]

Dirbdamas reikalui, ano meto ekonominis veikėjas į savo darbą žiūrėjo visiškai kitaip negu šių dienų fabrikantas. Reikalo ūkio gaminiai yra kūrybiniai gaminiai. [...] reikalo ūkis natūraliai nemėgsta surogatų ir falsifikatų. Jų neleidžia amatininko ir ūkininko etika ir garbė. Visa, kas čia yra gaminama, turi patenkinti ne tik gamintojo norą uždirbti, bet ir objektyvų tikslą, kuriam daiktas yra skiriamas. Reikalo ūkio veikėjas stengiasi uždirbti savo gaminių gerumu. Gaminių gerumas sudaro jam garsą ir laiduoja jam gerą uždarbį. Jis pelno per darbo kokybę ir per jojo originalumą, vadinasi, per kūrybinį savo darbo pobūdį. Kūrybiškumas yra aiški reikalo ūkio žymė.

[...] Visai kitaip yra pelno ūkyje. Ekonominio veikimo tikslas čia nebėra žmogaus ar jo luomo reikalai, bet pelnas, arba, kitaip sakant, ekonominių gėrybių, pirmoje eilėje pinigo, didinimas. [...]

Reikalas gali būti nustatytas ir išmatuotas žmogaus, profesijos ar luomo mastu. Tuo tarpu pelnas ribų neturi. Kas ekonomiškai veikia dėl pelno, tuo pačiu išeina iš bet kokių istorijos nustatytų sienų, ir jo veikimui joks mastas negali būti taikomas. Pelnas yra tikslas pats savyje, todėl jo siekimas negali būti aprėžtas. Vis labiau įsigalint pelno ūkiui, luominio pragyvenimo idėja pradėjo blankti ir galop visiškai išnyko iš Europos visuomenės socialinių įsitikinimų. [...] Pelno ūkyje kiekvienas pradėjo gyventi ne pagal savo luomo reikalus, bet pagal turimą pinigų sumų. Luomo skirtybės čia buvo užtrintos. Pinigo įsigalėjimas daug prisidėjo prie žmonių mechaninio sulyginimo, arba, kaip sakoma, prie jų sudemokratinimo. Pinigas yra neasmeninis principas, ir juo pagrįstas gyvenimas taip pat pasidaro neasmeninis. Asmens ypatybės, kylančios dėl gabumų, kilmės, darbo, užimamos vietos, čia užleidžia vietą piniginės tūriui. Todėl reikalo ūkyje buvę du sluoksniai — ponai ir liaudis — faktiškai pasiliko ir pelno ūkyje. Tik čia juos skyrė ne kilmė, ne socialinis luomas, bet turto kiekis. Pelno ūkyje žmonija pasidalino į turtuolius ir vargšus. Turtuolių luomas buvo ne paveldimas bet įsigyjamas apsukrumu, darbštumu ir ekonominiais gabumais. Šiam luomui priklausė ne tik kunigaikščiai ir karaliai, bet ir pirkliai, ir pinigų skolintojai.[...]

Lyginant mūsų dienų ūkinę sistemą su pelno ūkio principais, aiškiai matyti, kad pelnas ir iš jo kylantieji principai ligi pat šaknų yra apvaldę dabartinę ekonominę santvarką. Kapitalistinis ūkis yra pelno ūkis. Pelnas sudaro jojo esmę, jojo tikslą ir jojo pagrindą. Iš pelno, kaip iš kokio šaltinio, kyla specialesnės kapitalistinio ūkio žymės.

***

Kapitalistinė ūkio sistema, reikalą pakeitusi pelnu, negalėjo likti be įtakos visoms gyvenimo sritims. Žmogaus mąstymas, jo dorinis veikimas ir jos estetinė kūryba yra kitokia, kai jis ekonominę sritį tvarko pagal reikalą, ir kitokia, kai jis gyvena ir dirba pelnui. Iš kapitalizmo išaugęs gyvenimas įgijo tokių bruožų, kurių reikalo ūkis nežinojo ir negalėjo žinoti. [...] laisvės žlugimas prekyboje, ekonominio gyvenimo sužiaurėjimas ir valstybės autoriteto nusilenkimas bizniuištai kapitalizmo padariniai. [...] kapitalistinio amžiaus technika yra utilitaristinio pobūdžio. [...] technikos utilitarizmas yra susijęs su josios tikslingumu. Kapitalizmas realizuoja technikoje tikslo idėją, kuri esmėje yra naudos idėja. Technika yra kuriama tam, kad josios pagalba būtų galima kuo daugiausiai pelnyti. Ir šitas technikos sujungimas su ūkiu padarė, kad sykiu su ekonominio elemento vyravimu gyvenime pradėjo vyrauti ir techninis elementas. Gyvenimas pasidarė ne tik suekonomintas, bet ir sutechnintas.

Technikos įsigalėjimas nuslopino kultūrinę darbo prasmę. Darbas visados žmogaus buvo pergyvenamas kaip psichofizinis veiksmas, kuriame dalyvauja ne tik kūnas, bet ir dvasia. Darbas buvo laikomas žmogiškosios asmenybės tobulinimo priemone. Tuo tarpu kapitalistiniame amžiuje šitos abi darbo ypatybės — jojo dvasingumas ir jojo asmeningumas — kaip tik buvo nustelbtos. Reikalas žmogaus jėgą priderinti prie mašinos veikimo padarė, kad žmogus savo darbe pradėjo jaustis kaip automatas. Dvasios dalyvavimas buvo išstumtas, nes darbas virto automatiškų judesių suma. Darbininkas kapitalistiniame amžiuje dirba ne visą gaminį, bet tik jojo tam tikrą dalį. Apie visumą jis dažnai neturi net supratimo. Tokiame mechanizuotame dalinių veiksmų atlikime dvasios esama labai maža.

Su darbo nudvasinimu ėjo kartu ir darbo nuasmeninimas. Darbas, vietoje asmenybę ugdęs, pradėjo ją slėgti. Žmogus tik kapitalistiniame amžiuje pajautė, kad darbas iš tikro yra prakeikimas. [...] Kapitalistinės santvarkos darbas viso to neturi: jis yra nudvasintas ir tuo pačiu nužmogintas darbas. Kapitalistiniame darbe žmogus atstoja mašiną, nes technika dar nesugeba pigiau pagaminti robotų. [...]

Kaip nuosavybės, taip ir darbo nuasmeninimo šaknys glūdi kapitalistinėse pažiūrose. Darbas, kaip jau sakėme anksčiau, negali būti atitrauktas nuo žmogiškojo asmens. Žmogiškasis darbas visados yra asmeninis darbas, kuris tarnauja asmenybei išsivystyti ir tobulėti. [...] Tuo tarpu kapitalizmas į darbą žiūri kaip į mechaninį veikimą, kuris yra panašus į mašinos veikimą. Kapitalistinis darbo supratimas yra mechanistinis. Žmogaus turima fizinė jėga kapitalizmui atrodo esanti tokia pat, kaip ir mašinų jėga. Tiesa, fiziškai ją galima matuoti: ji gali būti stipresnė ar silpnesnė, ilgesnė ar trumpesnė. Bet ergometras dar neišsemia viso žmogiškosios jėgos turinio. Žmogiškoji jėga kyla iš viso žmogaus, ne tik iš jo kūno. Su fiziniu jos elementu organiškai yra suaugęs psichinis ir net dvasinis elementas. Tuo tarpu kapitalizmas šito dvasinio elemento nemato. Jis žiūri į žmogaus jėgą kaip į grynai fizinę, kurią galima panaudoti visokiam reikalui.

[...] Bet kas gi yra šitas komercinis darbas? Visų pirma jis nėra kūrybinis. Kai jėga yra atitraukta nuo asmens, kai ji yra matuojama ir pardavinėjama, ji gali būti naudojama mašinos pavyzdžiu, bet ji nebegali būti kūrybiška. Kūryba kyla tik iš asmens gelmių. [...] Kai darbas netenka ryšio su asmens gelmėmis, jis tuo pačiu netenka ir kūrybinio savo pobūdžio. Darbo nekūrybiškumas kapitalistinėje santvarkoje yra labai žymus. Dirbdamas mašinišku būdu, nė vienas darbininkas negali pasakyti, kad jis yra to ar kito gaminio autorius, kad jis yra ką nors sukūręs. Kapitalizmo gaminiai neturi kūrybiškumo. Iš kitos pusės, komerciškai suprastas darbas yra darbas ne sau. [...] Darbininkas, kuris parduoda savo jėgą, virsta tiktai įrankiu arba mašina pirkėjo rankose ir visiškai vykdo jojo valią. Jis neturi savarankiškumo, jis nejaučia atsakingumo, jis dirba ne sau ir ne savyje. Jo veikimas kyla iš jo būtybės paviršiaus ir šitame paviršiuje pasilieka.

Šitaip suprasto ir vykdomo darbo įtaka darbininkui bei jo gyveni mui yra labai didelė. Visų pirma parduodamas ir perkamas darbas užmuša darbininko džiaugsmų. Šių dienų kapitalistinės santvarkos darbininkas negali pasidžiaugti, kaip senovės amatininkas, padaręs gerą stalą, pasiuvęs gerą batą ar drabužį. Neaprėpdamas gaminio visumos, jis nesijaučia jo autoriumi ir todėl nepatiria kūrėjo džiaugsmo. [...] Čia darbas yra atliekamas be entuziazmo, be susižavėjimo, be išvidinio dalyvavimo ir atsidėjimo. Kai žmogus ištisus metus batų fabrike rėžia tiktai užkulnio dirželį, kai skerdykloje jis visą savo darbo laiką tik iškerta paskerstai kiaulei uodegą, kai automobilių fabrike jis gauna užsukti tik padangos vieną sriubą, suprantama, kad toks darbas negali žadinti džiaugsmo. Apie jį negali būti galvojama parėjus namo, pasakojama savo vaikams ir mąstoma, kaip jį patobulinti ar paįvairinti. Kapitalistinės santvarkos darbas yra nuobodus. Tuo tarpu nuobodumas yra įvadas į neapykantą. Padirbęs keletą metų nuobodų darbą, kapitalistinės santvarkos darbininkas ima savo darbo neapkęsti. Jeigu jis negali jo pamesti ir pasirinkti kito, šitoji neapykanta virsta tiesiog gaivališka. Štai dėl ko mūsų dienomis darbininkų sieloje neapykantos yra susikrovęs tiesiog baisus kiekis. Jie nekenčia savo darbo, nekenčia darbo vietų, nekenčia darbdavių ir visos tos santvarkos, kuri juos padarė bevaliais ir bedvasiais automatais.

Nuobodus darbas labai greitai žmogų išvargina ir pakerta net fizines jėgas.Tiesa, kapitalistinėse įmonėse pasitaiko darbų, kurie yra nepaprastai sunkūs ne tiek vienkartiniu reikalingos jėgos kiekiu, kiek savo aplinkybėmis, kuriose darbininkui reikia dirbti. Karštis, stoka oro, pavojingos švino, geležies ar chemikalų dulkės darbą padaro sunkiai pakeliamą. Bet, apskritai imant, fiziniu atžvilgiu mūsų dienų darbas nėra sunkesnis negu senesniųjų amatininkų. Pasigelbėjimas mašinomis arba net tik šitų mašinų reguliavimas ir jų priežiūra žymiai palengvina darbo naštą. [...] Didelio ir nuolatinio raumenų įtempimo jis nereikalauja. Ir vis dėlto jis daug labiau žmogų vargina ir daug greičiau jį iščiulpia negu senieji vergų darbai. Tai kaip tik ir kyla iš darbo nuobodumo ir iš jo neapykantos. Jeigu žmogus dirba be meilės, tik pragyvenimo verčiamas, jeigu jis dirba sukąstais dantimis, jis pavargsta žymiai greičiau negu tas, kuris dirba džiaugsmingai, jausdamas savo darbo prasmę ir pasigėrėdamas savo laimėjimais. Kai kurios kapitalistinės įmonės tai suprato ir todėl įvedė įvairių darbininkams pramogų paties darbo metu: vargonai, radijas ir t. t. Bet tai yra tik išviršinės priemonės. Jos gali darbininką išblaškyti vieną momentą. Bet jos nesugeba pašalinti paties darbo nuobodumo. Jos tik šitą nuobodumą pridengia. Todėl mūsų dienų kova už trumpinimą darbo laiko fabrikuose ir įmonėse yra, tarp kito ko, pastangos laisvu metu atgauti tas jėgas, kurios yra prarandamos darbo nekūrybiškumu. Senieji amatininkai dirbdavo nė kiek ne trumpiau kaip dabartiniai darbininkai. Bet jie pavargdavo mažiau, nes jų darbas buvo žymiai kūrybiškesnis. Ir dabar skyrium dirbą amatininkai — siuvėjai, kurpiai, staliai — dirba nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro. Bet poilsio jie reikalauja ne tiek daug, nes jų darbas jiems yra įdomus, kūrybiškas, ir jų gaminiai yra jų pačių asmeninių pastangų vaisius.

Nekūrybiškas ir nuobodus darbas ne tik silpnina žmogų fiziškai, bet jis daro neigiamos įtakos ir doriniam darbininko charakteriui. Nuobodų darbą žmogus dirba paviršutiniškai. Didelio atsidėjimo ir sąžiningumo čia jis paprastai neparodo. [...] Mes labai dažnai prikaišiojame darbininkams jų nesąžiningumą ir apsileidimą. Ir teisingai. Mūsų dienų darbininkija nebeturi tojo ethos, kuriuo pasižymėdavo senųjų arba ir dabartinių amatininkų darbai, už kuriuos jie atsakydavo savo garbe. Darbininkas neturi nei savo darbininkiško ethos, nei savos darbininkiškos garbės. Todėl gaminių falsifikavimas, nestropus elgimasis su įrankiais, laiko tinkamas naišnaudojimas yra kasdieniniai kapitalistinio darbo reiškiniai. Fabriko darbininkai tik laukia sirenos balso, kada jie galės eiti namo. Bet psichologiškai šitoks neetiškas nusistatymas yra visiškai suprantamas. Jeigu darbininkas yra tiktai mašinos vietoje, jeigu jis parduoda tik fizinę savo jėgą, jis neturi jokios pareigos savame darbe dalyvauti ir kaip dorinis asmuo, tuo labiau kad šitas darbas asmenybę gniuždo ir slegia. Kapitalizmas žiūri į darbininką kaip į automatą. Todėl jis negali skųstis, jeigu darbininkas neįdeda į savo darbą sielos ir širdies: automate šitų dalykų nėra. Ir vis dėlto tai yra liūdnas mūsų santvarkos rezultatas, nes darbininko charakteriui jis daro neapsakomos skriaudos.

[...] Patekęs į tokią sistemą, kurioje asmeninio principo nebėra, dirbdamas tokį darbą, kuris neturi asmeninių pradų, kuris nereikalauja asmeninės iniciatyvos ir asmeninio atsakingumo, darbininkas ir pats pamažu pradeda virsti savotišku automatu, savotišku rateliu ir pasinerti bedvasiame kolektyve. Žmogus negali ilgai pakęsti mechaniniu darbo. Jis turi būtinai į jį įdėti ir savo asmens dalį. Jis turi mylėti savo darbą ir džiaugtis šito darbo vaisiais. Jeigu viso to nėra, jeigu žmogų netenka vilties kada nors geriau dirbti, jis atrofuojasi pats savyje. Asmeninis jo pradas nyksta, užleisdamas vietą vis labiau įsigalinčiam iš pasąmonės sričių iškylančiam kolektyviniam pradui. Darbininkų nuasmeninimas yra kelias į masės principo atbudimą. Asmeninės sąmonės stoka pažadina kolektyvinį instinktą.

[...] Mūsų dienų darbininkija yra ne tik atskirta nuo vad. aukštesniųjų sluoksnių, bet ji yra sublokšta į vieną didžiulę masę, kurioje asmeninis principas gali pasireikšti tik labai menkai. [...] Ekonominėje srityje darbininkai dalyvauja ne kaip asmens, bet kaip kolektyvas. Darbininkas čia yra tik pasyvus ūkio narys, arba ūkio objektas, kuris parduoda savo jėgą. [...] Darbininkas čia yra savotiška prekė, tiesa, ne kaip žmogus, bet kaip jėga, nes jo žmogiškumo niekas neklausia ir nereikalauja. Šitas darbininko pavertimas objektu kaip tik ir sudaro visą mūsų socialinės santvarkos negalią. [...] Šiandien darbininkija jau pradeda aktyviau dalyvauti ūkio gyvenime. Bet jame ji dalyvauja kaip kolektyvas, kaip masė, o ne kaip atskiri asmenys. Kapitalizmas gina individualinį gyvenimo pobūdį, bet tik kapitalistams. Darbininkija šiuo atžvilgiu jo yra išskirta. [...]

Darbininkija yra sublokšta į masę ir josios pačios gyvenime. Ji gyvena ne tik atskiruose kvartaluose bet ji ir bendrai gyvena. Jeigu šiandien darbininkams norima pagerinti jų padėjimą, pav., butų atžvilgiu, tai statomi ne atskiri nameliai, duodant po sklypelį žemės — tai retenybė, — bet statomos vad. darbininkėj butų kolonijos, kur beveik viskas yra bendra; kur gyvena šimtai šeimų. [...] Savaime suprantama, kad tokios kolonijos asmens ugdyti nepajėgia. [...] Viskas čia paskęsta masėje, nediferencijuotoje, neorganizuotoje masėje, kuri neturi savo šeimos židinio, neturi savos tėvynės, kuri yra atitraukta nuo žemės ir nuo tradicijų. [...]

Miesto išaugimas eina ranka rankon su kapitalizmo išsivystymu.Miestas yra geriausia kapitalizmui dirva. Čia susitelkia visos sąlygos, kuriose pelnas gali augti ligi begalybės. Dabartinis didmiestis yra tikras kapitalizmo įsikūnijimas. Kapitalas telkiasi didmiestyje. Gamybos centrai yra didmiesčiai. [...] Didmiestis vilioja žmones savo įvairumu, savo technika, savo pramogomis, todėl jo gyventojų skaičius auga nepaprastu tempu. [...] Didmiesčio problema yra iš esmės kapitalizmo problema. Sumechaninto gyvenimo pradų reikia ieškoti didmiestyje.

Nors, apskritai imant, dauguma žmonių šiandien ir negyvena mieste, vis dėlto miestas yra tapęs gyvenimo apsprendėju ir vadovu. Miestinė gyvenimo forma atrodo esanti normali. Tuo tarpu kaimas yra tarsi išimtis arba nukrypimas nuo šitos normos. Kai kuriose didesnės industrijos šalyse [...] net ir kaimas yra sumiesčionėjęs. Miestas šiandien visu savo turiniu ir visomis savo formomis veržiasi į kaimą ir naikina jojo charakterį. Organinis kaimo gyvenimo pobūdis pradeda vis labiau užleisti vietą sumechanizuotam miesto gyvenimui.

Visų pirma mieste yra sumechanizuota šeima. Mieste nėra šeimos židinio. Mieste yra tik namai, kuriuosna grįžtama pailsėti. Kultūrinis gyvenimas mieste telkiasi ne šeimoje, bet už šeimos ribų: biuruose, klubuose, įstaigose, net kavinėse. Vaikai taip pat retai auga šeimoje visą laiką. Čia jie yra išvedami į darželius ir dažnai būna ten net ištisą dieną. Ir vaikams šeima yra tik pastogė ir poilsio vieta. Tasai šeimos organiškumas, toji globojanti josios įtaka, kuri taip labai yra jaučiama kaime, mieste yra sunykusi ir suskurdusi. [...] Santykiai tarp šeimos narių mieste yra tik išviršiniai, nes pats gyvenimo būdas neleidžia jiems įsibrauti į žmogaus vidų ir iš vidaus surišti šeimos narius. Tai ypač yra jaučiama darbininkijos sluoksniuose, kur abi šeimos pusės — vyras ir moteris — dažnai yra priverstos palikti namus, ieškodamos uždarbio. [...]

Sumechanintas yra ir visuomenės gyvenimas. Kaime žmonės gyvena kiekvienas savo namuose, ir šitie namai dažnai yra toli vienas nuo kito. Bet tarp kaimo žmonių yra daug didesnis solidarumas ir artimumas negu tarp miesto žmonių. Miesto žmonės gyvena krūvomis tuose pačiuose namuose. Bet namai juos jungia tik iš viršaus. To paties namo gyventojai yra dažnai nepažįstami. Jie nesijaučia turi kokių nors išvidinių santykių. Kiekvienas butas čia yra izoliuotas nuo kito buto. Kaime žmonės, praeidami pro vienas kitą — net ir nepažįstami, — paprastai pasisveikina. Mieste kiekvienas slankioja skyrium pats su savimi, su savo rūpesčiais ir vargais. Kad aplinkui dar sukasi ištisa masė žmonių, tai jam nei šilta, nei šalta. Miesto visuomenė yra savotiška atomų masė, kurioje viskas yra palaida, pakrika, kuri neturi išvidinių saitų, neturi bendros dvasios ir širdies. Tai yra ne organizmas, bet mechanizmas, kurį jungia tik išviršiniai interesai, bet kuris neturi sielos.

Mieste yra sumechanintas ir dvasinis žmogaus gyvenimas. Be abejo, reikia pripažinti, kad mūsų dienomis miestas yra dvasinio gyvenimo centras. Mieste susibėga įvairūs kultūriniai laimėjimai: čia jievertinami, kuriami, čia jie yra skleidžiami ir platinami po tolimiausius tautos užkampius. Vis dėlto šitas miestinis dvasios gyvenimas yra ryškaus mechaninio pobūdžio. Įvairūs muziejai, galerijos, teatrai, kinai, parodos ir kitos viešos mokslo bei meno įstaigos, iš sykio atrodo, turėtų tik praturtinti miesto gyventojų sielą. Bet tikrumoje jos ją tik dar labiau nuskurdina, nuskurdina savo gėrybių gausumu, kurio žmogaus dvasia nepajėgia suvirškinti. Miesto gyventojas, kuris taip gausiai naudojasi visais kultūros laimėjimais, labai dažnai turi apie juos žymiai menkesnį supratimą negu tas, kuris gyvena toliau nuo viso šito kratinio ir kuris į kultūrinę kūrybą žiūri iš perspektyvos. Miesto gyventojas greitai atbunka visam, kas tik praslenka pro jo akis. Jis spėja sugauti tik fenomenus, o daikto esmė išsprunka iš jo žvilgio. Jis net nesistengia šitos esmės suvokti. [...] miesto žmogus daug žino, bet maža išmano. [...] miestas yra sumechaninto gyvenimo forma.

***

Kapitalistinė sistema yra pastatyta ant pelno, arba, kitaip sakant, ant pertekliaus. [...] kai žmogus pradeda kurti ekonomines gėrybes ne reikalui, bet pelnui, jis visai savaime peržengia reikalo ribas ir įeina jau į pertekliaus sritį. [...] Kol žmogus dirba dar tik reikalui, tol faktiškai jis dar pasilieka reikalo ūkyje [...]. Tik tada, kai reikalas jau yra patenkintas, [...] žmogus žengia į pelno ir tuo pačiu į kapitalistinį ūkį. Kapitalistinio ūkio pagrindas yra perteklius. Kur nėra pertekliaus arba kur jam neleidžiama susidaryti, ten nė kapitalizmo būti negali. [...]

Pertekliaus legalizavimas ekonominį gyvenimą atitraukė nuo žmogaus. Jeigu žmogus turi tik tiek, kiek jam reikia, tegul ir pagal savo luomą, jis visados žino, kad šitos jo turimos gėrybės yra jam, kad jos egzistuoja ne pačios sau [...]. Ekonomikos ryšys su žmogumi reikalo ūkyje yra natūralus ir būtinas. Visai kitaip pasidaro tada, kai perteklius yra legalizuojamas. Jeigu aš galiu rinkti ir turėti tiek ekonominių gėrybių, kiek tik aš noriu, savaime suprantama, kad aš turiu jas rinkti ne sau, bet kažkam kitam, kad kažkoks kitas tikslas turi glūdėti prieš mano akis, ekonominiame mano veikime, ne mano reikalai. Reikalų patenkinimas visados yra aprėžtas. [...] Tuo tarpu ekonominių gėrybių kaupimas galo nežino. [...] Jeigu šiandien skundžiamasi, kad mūsų ekonominis gyvenimas jau pametė ryšį su gyvu žmogumi, kad jis jį net pavergė, tai viso to šaknų reikia ieškoti pertekliaus legalizavime, [...j

Dirbtinis pinigo vaisingumas kaip jau buvo minėta, yra viena iš pagrindinių kapitalistinės sistemos žymių. Pelno ūkis laikosi ne tik tuo, kad yra leidžiamas perteklius, bet ir tuo, kad pinigas gimdo pinigą. Jeigu pinigą gimdytų tik darbas, tuomet kapitalo susikrovimas būtų labai aprėžtas, ir pertekliaus problema būtų daugiau teorinė negu praktinė. Visi tie milžiniški kapitalai, kurie šiandien valdo ekonominę mūsų sistemą, yra atsiradę ne tiek iš darbo, kiek iš įvairių finansinių manipuliacijų. [...]

Darbo vieta socialinėje santvarkoje

[...] darbo prasmė neišsisemia tik tuo, kad jis sudaro ekonominį socialinės santvarkos pagrindą. Darbas socialinei santvarkai tiesia ne tik ekonominius pamatus, be kurių ji negalėtų būti, bet sykiu jis jai parengia ir dvasines sąlygas, be kurių ji negalėtų tobulėti. Darbas yra dvasinis socialinės santvarkos pagrindas. Be paprastos, pasakytume, kasdieninės, prasmės, darbas slepia savyje ir aukštesnę prasmę, kuri tampa socialinio gyvenimo jungtimi. Žiūrint kasdieninėmis akimis, darbas pirmoje eilėje yra skiriamas žmogui išmisti. [...] Tai yra ekonominė darbo pusė, kuri yra labiausiai apčiuopiama ir labiausiai reali. [...] Bet jeigu ekonominė kultūra tarnauja kaip atrama aukštesnei dvasinei kultūrai, tai tuo pačiu ir darbas galutinėje sąskaitoje siekia ne tik gryno pragyvenimo, bet jis siekia aukštesnių kultūros laipsnių. Tobulindamas ekonominį žmogaus gyvenimą, darbas atpalaiduoja žmogaus dvasią nuo fizinių reikalų ir įveda ją į aukštesnes kūrybos sritis. Dar daugiau, pats darbas, kaip netrukus matysime, dalyvauja šitoje kūryboje, prisidėdamas prie aukštesnės kultūros ir įsijungdamas į josios sferą.

Čia mes kaip tik užčiuopiame dvasinę darbo pusę, kuri yra net daug gilesnė ir daug svarbesnė negu ekonominė pusė. Giliausia prasme dirbąs žmogus ne tik kuria sau materialinį pagrindą, bet sykiu kuria jau ir aukštesnę dvasinę kultūrą kartais tiesioginiu, kartais netiesioginiu būdu. Dvasinės kultūros kūryba yra objektyvinis žmonijos paskyrimas. Žmogaus misija šiame pasaulyje baigiasi tuo, kad jis įneša savo dalį į bendrą kultūros lobyną. Bet kelias į šitą lobyną eina tik per darbą. Žmonijos istorija panaši į knibždantį skruzdėlyną, kuriame kiekvienas vabalėlis dirba skyrium, bet vienas bendras tikslas jungia juos visus, ir iš visų jų darbų išauga nuostabus statinys. Taip yra ir su žmonėmis. Dirbantieji asmenys dažnai manosi dirbą tik savo kūno reikalui. Tuo tarpu aukščiau šitų reikalų švyti vienas bendras didžiulis tikslas — visuotinė žmonijos kultūra, kurios kūryboje kiekvienas dalyvauja tegul ir labai smulkiais savo darbeliais. Šalia kultūros proceso lieka tik tie, kurie nedirba. Darbo įsijungimas į kultūrinę kūrybą yra giliausia jojo prasmė ir galutinis jojo pateisinimas. Kai šitoji prasmė pasidaro sąmoninga, kai dirbąs žmogus suvokia, kad jis savo veikimu prisideda prie kultūros rūmo statymo, jis visai kitaip pergyvena ir tuos kurie dirba sykiu su juo. Bendras dalyvavimas kultūrinėje kūryboje sujungia žmones išvidiniais ryšiais ir kuria tarp jų ankštą solidarumą Čia žmogus pajaučia, kad savo darbe jis nėra izoliuotas, kad jis dirba ne tik sau, kad jo darbas nepasilieka tik ankštų jo individo reikalų sferoje, bet kad jis pralaužia asmenines sienas ir tampa reikšmingas visai žmonijai. Niekas žmonių taip nesuartina vienas su kitu, kaip aukštesnės darbo prasmės suvokimas. Žmogus giliausia prasme yra aminai sociale tik tada, kai jis dirba ir kai jis supranta, kam jis dirba.

Štai kodėl darbas yra ne tik ekonominis, bet ir dvasinis socialinės santvarkos pagrindas. Darbas sukuria bendruomenę tuo būdu, kad kiekvienas narys čia jaučiasi realizuojąs savo veikimu vieną bendro didžiulio uždavinio dalį, jaučiasi už ją atsakingas. Ir juo kultūra kyla aukščiau, tuo darbo galutinė prasmė aiškėja ir tuo labiau žmogus reikalauja darbo. [...] Šiuo metu darbas vis labiau tampa dvasine problema. Mūsų laikų žmogus nori dirbti ne tik dėl to, kad aprūpintų savo fizinius reikalus, bet ir dėl to, kad dalyvautų visuotinėje žmonijos kultūroje. Nedarbą mūsų amžiaus žmogus pergyvena kaip išskyrimą iš bendro kultūros vyksmo, kaip savęs izoliavimą nuo visos žmonijos. Tai yra toks jausmas, kurio daugelis pakelti neįstengia. [...] Darbas giliausia savo esme yra socialinio gyvenimo dvasinė jungtis ir dvasinis pagrindas. Jis palaiko žmones vienoje organinėje bendruomenėje, jis suartina juos vieną su kitu, jis kuria tarp jų vidinį solidarumą ir bendrą atsakingumą už pasaulio likimą.

[...] Darbininkas yra žmogus kūrėjas, kaip ir visi žmonės. Todėl jis turi žinoti ir jausti, ką ir kaip jis sukuria, kiek jis savo darbu dalyvauja visuotinėje kultūroje. Jeigu mūsų dienomis darbo problema yra iškilusi visu aštrumu, tai ne tik dėl to, kad ekonominė jo pusė buvo per maža paisoma, bet ir dėl to, kad dvasinė jojo pusė, aukštesnė darbo prasmė dar labiau buvo užmiršta ir paneigta. Darbininkas tapo automatu, kuris už pusiau sąmoningą savo veikimą gaudavo tik tokį atlyginimą, kad jo pakako badui atsiginti. Darbo nuasmeninimas ir dvasinės jo pusės nuslėgimas kiek galima žemiau padarė, kad šiandien darbas stovi socialinės problemos centre ir reikalauja labai radikalių reformų tiek ekonominiu, tiek dvasiniu atžvilgiu.

Kūrybinis darbo pobūdis

Darbas nėra kilęs iš vargo ar iš nuodėmės. Darbas yra pirmykščio kūrybinio žmogaus nusiteikimo išraiška. [...]

[...] darbo giliausia prasmė gali būti suvokiama tik ryšium su pasaulio apvaldymo prasme. Pasaulio apvaldymas ir jo pavergimas tikrumoje yra ne kas kita kaip jojo atbaigimas kurti. [...] Toji ilga evoliucija, kuri ėjo prieš žmogaus pasirodymą, buvo ne kas kita, kaip gamtinė kūryba. Žmogus savu veikimu turėjo prisijungti prie šitos gamtinės kūrybos, ją patobulinti, pakelti į aukštesnį būties laipsnį ir atbaigti [...]

Jeigu tad pasaulio apvaldymas yra ne kas kita kaip jojo atbaigimas per kūrybą ir jeigu šitas apvaldymas iš esmės yra susietas su darbu, savaime aišku, kad darbas taip pat dalyvauja pasaulį atbaigiančioje kūryboje, kad ir jis yra kūrybinio pobūdžio. Galutinis ir objektyvinis darbo paskyrimas yra kūryba. [...] Darbas ir kūryba yra tik dvi to paties dalyko apraiškos, tik du pasaulio kūrybinio apvaldymo ir atbaigimo momentai.

[...] Kūryboje esama dviejų momentų: išvidinio idėjos kilimo ir išvidinio šitos idėjos apreiškimo regimu būdu. Tikroji kūryba, pats kūrybinis aktas įvyksta pirmąjį momentą. Antrasis momentas yra tik techninis pirmojo realizavimas objektyvinėje tikrovėje. Pirmasis momentas yra kūryba, antrasis yra darbas. Darbas todėl yra ne kas kita kaip regimas kūrybinio akto apreiškimas. Kūrybinis aktas įvyksta dvasios gelmėse ir yra neregimas. Darbas iškelia šitą neregimą kūrybą į saulės šviesą, jis realizuoja medžiagoje dvasios idėją ir ją apreikšdina pasauliui. Kūryba duoda darbui turinį ir sielą. Darbas duoda kūrybai kūną ir pastovią atramą. [...] Tik darbas suteikia išvidiniam dvasios kūriniui pastovumo, apčiuopiamumo ir tuo pačiu objektyvaus vertingumo. Kūryba be darbo yra nevertinga. Bet darbas be kūrybos yra neprasmingas. Kūryba įprasmina darbą, nes tik realizuodamas išvidinę dvasios idėją darbas įsijungia į pasaulio atbaigimo vyksmą.

Darbas žmogų džiugina, nes žmogus dirbdamas apčiuopiamu būdu regi idėjos gimimą objektyvinėje tikrovėje. [...]

Tik pačios aukščiausios kūrybos rūšys reikalauja, kad idėją realizuotų tas pats asmuo. Paveikslo negali nutapyti dailininko mokinys, tegul jam ir daug būtų apie turimą dailininko idėją pasakojama. [...] Ir juo kūrybos rūšis eina tobulumo laiptais žemyn, tuo idėjos gimimo ir jos realizavimo momentai darosi lengviau perskiriami. Technikoje retas inžinierius pats lieja mašinas. Jam pakanka pagaminti jų braižinius. Retas agronomas pats dirba žemę. Jam pakanka duoti nurodymų darbininkams. Techninėje ir ekonominėje kultūroje, kuri yra plačiausia, kūrybinis ir techninis darbo momentai šiuo metu yra beveik visiškai išsiskyrę. Idėjas kuria vieni žmonės, o jas medžiagoje realizuoja visai kiti. Kapitalistinėje santvarkoje šitas išsiskyrimas yra pasiekęs aukščiausią laipsnį.

Šito išsiskyrimo padariniai vienai žmonių daliai yra labai tragiški. Tie žmonės, kurie idėjas kuria, pasilieka sau tik darbo džiaugsmą. Tuo tarpu tie, kurie šitas idėjas medžiagoje realizuoja, pasiima ant savo pečių visą darbo vargingumą, negaudami patirti kūrėjo džiaugsmo, nes jie realizuoja ne savo dvasios sukurtas idėjas, bet svetimas. [...] Juo labiau techninis momentas yra atitolinamas nuo kūrybinio momento, tuo darbo tragedija labiau yra jaučiama. Aukščiausio laipsnio ji pasiekia tada, kai dirbąs žmogus negauna dirbti viso daikto, bet tiktai jo dalį, kas yra įvykę kapitalistinėje gamyboje. Čia žmogus ne tik nerealizuoja savo idėjos, bet net nenuvokia, kokią iš viso idėją jis realizuoja, nes jis negauna aprėpti daikto visumos. Čia jis virsta tik nesąmoningu įrankiu ir tik automatine mašinos dalele. Mūsų laikais ištisos žmonių masės yra pasmerktos tokiam nekūrybiniam darbui. Ant jų pečių yra sukrauta visos mūsų tikrovės tragedija. Jie turi pakelti visą darbo prakeikimą ir patirti visus kūrėjo nepasisekimus. [...] Darbininkų gyvenime iš tikro jausti nuodėmingo mūsų buvimo principas. Atitolinti nuo kūrybos, jie turi pasitenkinti tik techniniu veikimu ir tuo pačiu pakelti visas šito veikimo sunkenybes. [...]

Bet darbas yra ir vargingas.Paskui darbą eina ne tik džiaugsmas, bet ir skausmas. Tai yra antroji darbo žymė. Kiek pirmoji žymė darbui yra esminė, tiek antroji jam yra egzistencinė, vadinasi, kilusi iš netobulo mūsų veikimo. Idėjos apreiškimas regimu būdu vyksta per darbą. Darbe žmogus turi realizuoti idėją kokioje nors medžiagoje, kad idėja būtų apčiuopiama ir objektyviai pastovi bei vertinga. Tuo tarpu kiekviena mūsų tikrovės medžiaga idėjai yra nepalanki. Kiekviena idėja, susidūrusi su žeme nustoja pusės savo blizgėjimo. Žmogus džiaugiasi, kad idėja pasauliui gema. Bet jis taip pat ir kenčia, kad šitoji idėja negema tokia, kokia ji švyti dvasios gelmėse. Atšiauri medžiaga neleidžia josios realizuoti tobulai. Todėl darbe glūdi savotiška tragedija ir savotiškas žmogaus nepasisekimas. Darbas reikalauja dažnai didelių fizinių pastangų, kad bent kiek priverstų medžiagą nusilenkti idėjai. Darbas taip pat reikalauja ir nemažos dvasinės kančios, nes žmogus savame kūrinyje mato realizuojantis ne tai, ko jis norėjo.

Štai kodėl darbas sykiu yra ir šventas, ir prakeiktas. Šventas jis yra tuo kūrybiniu džiaugsmu. [...] prakeiktas jis yra tuo savo skausmu ir kančia, kad žmogus neįstengia priversti medžiagos jam visiškai paklusti ir kad ne visi jo kūriniai yra tokie, apie kuriuos jis galėtų pasakyti, kad tai yra gera. Darbo palaima glūdi jo kūrybiškume. Darbo tragedija tūno jo techniškume. Juo yra didesnis kūrybos momentas, tuo labiau darbas teikia žmogui džiaugsmo ir tuo labiau žmogus pergyvena darbo šventumą. Bet juo didėja techninis momentas, tuo labiau žmogus kenčia ir tuo labiau jis jaučia, kad prakeikimas lydi visą jo veikimą. Darbo tragedija glūdi jojo techninėje pusėje, jo susidūrime su medžiaga. [...]

Jeigu darbas dalyvauja pasaulio kūrime, jis negali nedalyvauti ir žmogaus kūrime. Žmogaus atbaigimas taip pat įvyksta tik per darbą. Šitą dalyką nujautė visi tie, kurie tik kalbėjo apie žmogaus dorinimosi priemones. Jau apreikštoji Išmintis yra pasakiusi, kad tinginystė yra visų nuodėmių motina. Ir tai yra ne tik moralinis posakis. Jis turi gilią ir ontologinę prasmę. Išvidinis nusiteikimas nedirbti tikrumoje reiškia nusiteikimą nekurti. Tinginystė yra žmogaus nekūrybiškumas. Bet nekūrybiškas žmogus ne tik nutolsta nuo visuotinio kosminio vyksmo būties pilnatvėn, bet sykiu jis nutolsta ir nuo savęs paties išvidinio vyksmo tobulumo linkui. [...] Jeigu žmogus šioje kūryboje ir per ją nieko nelaimi, ji pati nustoja prasmės. Todėl išviršiniai darbas, taip pakreiptas pasaulio linkui, kad žmogaus asmuo čia yra išskiriamas, pasidaro galutinėje sąskaitoje nevertingas ne tik žmogui, bet net ir pasauliui. Kosminė kūryba vyksta per žmogų ir žmogui. [...] Jeigu tad darbas nori būti vertingas ir prasmingas, jis turi atlikti ne tik objektyvinį savo paskyrimą, dalyvauti pasaulio atbaigime, bet jis turi vykdyti ir subjektyvinį savo uždavinį tobulinti žmogiškąjį asmenį. Darbas yra esminė asmenybės išsivystymo dalis. [...]

Šitoje vietoje mes galime užčiuopti pačias giliausias darbo tragedijos šaknis. Darbas jau yra tragiškas tada, kai jis atsipalaiduoja nuo kūrybinio momento ir verčia žmogų vykdyti tik techninę jo pusę. Bet giliausios tragikos jis pasiekia tada, kai jis atsipalaiduoja nuo asmens tobulinimo. Nekūrybinis darbas dar gali būti vertingas, jei žmogus sugeba — nors tai yra labai sunku — techninį savo veikimą pakreipti asmenybės, tobulinimo linkme. Dorinis žmogaus nusiteikimas net ir nekūrybišklausią darbą gali įjungti į savo dvasios išvidinį gyvenimą. Bet nuasmenintas darbas, darbas, kuriame žmogiškojo asmens yra visiškai nepaisoma, yra nevertingas jokia prasme. Jeigu žmogus gyvenimo sąlygų yra verčiamas tokį darbą dirbti, jis tikrai pergyvena didelę tragediją. [...] toks darbas atima žmogui džiaugsmą, kad jis yra nuobodus ir dėl to sunkus net fiziškai ir kad galop jis nuasmenina patį darbininką, priversdamas jį pasinerti masės gyvenime. Šitas paskutinis padarinys yra skaudžiausias. Žmogus dar gali pakelti darbo kančią ir jo sunkumą. Bet jis negali pakelti savo nuasmeninimo. [...] Nuasmenintas darbas paneigia žmogų kaip asmenį. Tai yra giliausias žmogaus pažeminimas, prieš kurį šiaušiasi pačios žmogaus gelmės, kuris kelia revoliucijas, kuris žudo ir naikina, nes asmens paneigimas žmoguje yra faktiškai jo žmogiškumo paneigimas.

Kapitalistinėje santvarkoje šitas darbininko nuasmeninimas jau yra įvykęs. [...] Ir tasai darbininkų niekinimas [...] kaip tik turi savo šaknis šitame nuasmeninime. Kai darbo metu darbininkas yra traktuojamas kaip įrankis, jis toks pasilieka ir išėjęs iš darbo vietos. Kapitalistinės santvarkos žmonėms juokinga atrodo kalbėti apie darbininko asmenybę, apie darbininko jausmus, apie jo jautrumą, apie jo meilę ir prisirišimą. Iš tikro darbininkui visų šitų dalykų dažnai trūksta, bet tik todėl, kad visuomenė jiems jų neduoda, kad socialinė dabartinė santvarka yra tokia, jog darbininko žmogiškumas neranda sąlygų išsivystyti ir subręsti. [...]

Pragyvenimas tik iš darbo daugeliui mūsų dienų socialinio gyvenimo tyrinėtojų atrodo labai radikalus reikalavimas. Iš tikro jis yra radikalus, nes jis reikalauja suprasti savo žmogiškąją misiją ir ją vykdyti, o tai ne kiekvienam yra lengva. Bet mes manome, kad kiekvienas yra pašauktas saugoti žmogiškąjį savo kilnumą, kurį nedirbimas išniekina ir pažemina. Štai kodėl reikalavimą pragyventi iš darbo mes laikome paties žmogiškumo reikalavimu, kuris turi rasti pateisinimą ir socialinėje santvarkoje. Pragyvenimas iš darbo yra toks principas, kuris plaukia daugiau iš pačios žmogaus misijos pasaulyje negu iš socialinės santvarkos negerovių. Praktiškai visados atsiras žmonių, kurie sugebės nedirbti ir vis dėlto neblogai pragyvens. Bet jų nuodėmes palikime jiems patiems. Mes tik turime paneigti patį principą ir teisę pragyventi be darbo. Mūsų ekonominė sistema ne todėl yra netikusi, kad joje atsirado žmonių, pragyvenančių be darbo, bet todėl, kad ji šitokį pragyvenimą aprobavo, kad ji davė tokiems žmonėms teisę nedirbti ir kad šitos sistemos teoretikai stengiasi pragyvenimą be darbo išvesti iš pačios nuosavybės prigimties, vadinasi, padaryti nepaneigiamą. Štai kur glūdi mūsų sistemos nuodėmė. Pragyvenimas be darbo turi būti gerai suprastas ir griežtai paneigtas.

Pragyvenimą iš darbo nereikia suprasti taip, tarsi čia būtų reikalaujama, kad žmogus mistų tik tais vaisiais, kuriuos jis pats pasigamina tiesioginiu savo veikimu. Nedaug yra kultūringame gyvenime tokių darbų, kurie tiesioginiu būdu produkuotų pragyvenimui reikalingų gėrybių. Tuo tarpu labai daug yra tokių, kurie su ekonominiu veikimu susisieja tik iš tolo, tik netiesiogiai. Bet jie yra darbai tikra prasme. Todėl juos dirbąs žmogus gauna tam tikrą atlyginimą ir gyvena iš darbo. Pavyzdžiui, visų aukštųjų profesijų darbas tiesioginiu būdu ekonominių gėrybių neprodukuoja. Bet šitų profesijų atstovai dirba ir todėl gyvena iš darbo. Pragyvenimo iš darbo principas reikalauja darbo, kuris būtų naudingas visuomenei, kuris būtų skiriamas kultūrai ir kuris todėl duotų žmogui teisę pragyventi. Šitas principas neleidžia, kad būtų nieko neveikiančių žmonių arba tokių, kurie dirbinėja tik dėl nuobodumo, dirbinėja tik sau patinkančius darbelius, visiškai nepaisydami visuomenės ar kultūros reikalų.

Iš kitos pusės, šitas principas pats savaime dar neverčia atsisakyti nuo pajamų be darbo, jeigu jos nesudaro nereikalingo pertekliaus. Žmogus, kuris turi tam tikrą sumą pinigų arba namus, iš kurių gali pragyventi, nėra verčiamas visa tai likviduoti ir eiti ieškoti apmokamo darbo. Jis gali į šitą turtą žiūrėti kaip į avansą, kurį jam visuomenė davė už jo būsimą veikimą. Jis gali juo ramiai naudotis. Bet jis turi taip lygiai dirbti, kaip ir visi kiti, ir neturi teisės imti už savo darbą antro atlyginimo. Dviejų pragyvenimo šaltiniųdarbo ir kapitaloteisingoje socialinėje santvarkoje niekas neturi turėti. Pragyvenimas iš kapitalo turi būti laikomas užmokesčiu už jo savininko darbą. Todėl antro užmokesčio ėmimas jau būtų visuomenės skriaudimas. [...]

Kūrybinio momento atgaivinimas

Dabartinė kapitalistinė santvarka yra pagrįsta kapitalo principu. Naujoji ateities socialinė santvarka turės būti pagrįsta darbo principu. Kapitalas, būdamas neasmeninis, nuasmenino žmogų ir pavertė jį negyvos masės dalele. Darbas, būdamas asmeninio žmogaus prado apsireiškimas, turės vėl pakelti žmogų iš masės sferų į laisvos, atsakingos ir subrendusios asmenybės sferas. Naujoji socialinė santvarka [...] turės būti statoma ant darbo, nes tik darbas, kaip jau buvo sakyta, yra vienintele priemonė pateisinti savo paskyrimą žemėje ir tobulinti savą asmenį. Kapitalizmas materialinę kultūros sferą atskyrė nuo žmogaus ir leido jai išvystyti savą logiką ir savą dialektiką net ligi visiško žmogaus pavergimo, [...] Naujoji santvarka turės ekonominio gyvenimo centre pastatyti žmogų ir jojo reikalus. Ji turės materialinę sritį palenkti žmogaus gyvenimui, turės ją susieti su žmogaus būtybe, ir turės ją grąžinti iš josios ištrėmimo. Visa tai galės įvykti tik tada, kai šitoji santvarka atsistos ant asmeninio darbo principo. Darbo principas yra pirmasis ir pagrindinis principas ateities socialinei santvarkai kurti.

Kad darbas galėtų tarnauti kaip gairės ateities socialinei santvarkai, jis visų pirma turi būti įasmenintas. Kaiptalizmas, kaip minėjome, darbą nuasmenino tuo būdu, kad jis objektyvinį darbo paskyrimą ypatingai pabrėžė, tuo tarpu užmiršo subjektyvinį darbo uždavinį, kad darbas turi ne tik kurti gėrybes, bet ir tobulinti žmogaus asmenį. Šitas subjektyvinis uždavinys naujoje socialinėje santvarkoje turi būti ypatingai pabrėžtas. Čia ne darbininkas turi būti palenktas darbo reikalavimams, bet darbas turi būti taip sunormuotas, kad jis darbininko asmens neslėgtų, kad jis jo nežemintų, bet kad jį keltų ir tobulintų. Darbui turi būti grąžinta meilė, o darbininkui — džiaugsmas. Darbininkas turi pamilti savo dirbamą darbą ir turi turėti progos pasidžiaugti savo darbo vaisiais.

Toliau, darbas turi būti sukūrybintas. Kūrybinis darbo pakėlimas gali įvykti techninio momento sujungimu su kūrybiniu momentu. Šitie du momentai dabar yra persiskyrę. Vieni žmonės kuria idėjas ir planus, o kiti juos realizuoja vienokioje ar kitokioje medžiagoje. Naujojoje socialinėje santvarkoje turi būti žymiai padidintas skaičius tų, kurie sugebėtų savu darbu realizuoti savas idėjas ir savus planus arba bent sąmoningai kitų idėjose bei planuose dalyvautų. Darbininkas darbui turi būti paruoštas ne tik techniniu, bet ir idėjiniu atžvilgiu. Jis turi sugebėti ne tik gaminti vieną kurią daikto dalį, bet jis turi nusimanyti ir apie visą daiktą: jo prigimtį ir jo paskyrimą. Jis turi tapti truputį savo darbo filosofu. Tik tada darbas jam bus nenuobodus, džiaugsmingas ir prasmingas. [...]

Abu minėti uždaviniai — darbo įasmeninimas ir jo sukūrybinimas — susijungia amatininko principe. Dabartinėje mūsų gamyboje vyrauja mašinos principas, kuris pasižymi tuo, kad čia gaminama yra labai daug (kiekis) ir gaminama neatsakingai (kokis). Mašinos principas yra pažadintas pelno principo. Tuo tarpu amatininko principas kyla iš reikalo principo. Mašina gamina tam, kad kuo daugiausiai pelnytų josios savininkas. Amatininkas gamina tik tiek, kiek jis turi užsakymų. Amatininko darbų kiekybę apsprendžia pareikalavimas, o jo darbų kokybė yra vedama jo sąžinės ir jo amatininkiškos garbės. Amatininkas stovi už savo gaminių ir už juos atsako. Kai žmogus savo darbe yra palenktas mašinos principui, jis dirba kaip koks įrankis, dirba neatsakingai ir nekūrybiškai, nes jo asmuo čia yra išskirtas. Tuo tarpu kai žmogus savo darbe yra valdomas amatininko principo, jis dirba sąmoningai, dirba kūrybiškai ir atsakingai. Mašinos darbas, kaip jau buvo minėta, yra tik kopijavimas to, kas yra pirmykščiame originale. Mašinos gaminiai yra kopijos. Tuo tarpu amatininkas kuria kiekvieną savo dirbama daiktą, nes kiekvieną kartą jis jį daro vis kitaip. Mašina realizuoja darbo tik techninį momentą. Idėja mašinai jau yra duota, [...] Todėl kai yra apspręstas žmogus mašinos principo, jis savaime esti stumiamas dirbti tik techninį darbą, idėją gaudamas iš viršaus. Kai jis yra apspręstas amatininko principo, jis pats kuria idėją ir pats ją realizuoja Jo veikime susijungia techninis momentas su kūrybiniu momentu. Jis čia patiria ir darbo džiaugsmą, ir darbo kančią.

Šitas tad amatininko principas kaip tik ir turi būti įvestas į naujosios socialinės santvarkos darbų.Tai nereiškia, kad reiktų išgriauti fabrikus, sudaužyti mašinas, imti paprasčiausią įrankį ir pradėti vėl visą gamybą iš naujo. Šitoks kelias yra ne tik utopiškas, bet jis reiškia paneigimą visų tų kultūros laimėjimų, kuriuos pagamino paskutiniai keli šimtai metų. Tai, kas yra laimėta, turi likti. Bet turi pasikeisti dvasia, kuri šituos laimėjimus valdo. Amatininko principas nėra tas pat, kas ir amatininkas, kaip lygiai mašinos principas nėra tas pat, kas ir mašina. Mašinos principas neišmeta visiškai žmogaus, bet tik jį palenkia mašinos struktūrai ir jį patį sumašinina. Amatininko principas neišmeta mašinos, bet ją palenkia savai struktūrai ir ją suamatininkina. Amatininkas iš esmės yra surištas su įrankiu. Mašina ir įrankis nėra skirtingi patys savyje, materialiniu atžvilgiu. Jie yra tik skirtingi tuo nusistatymu kurį turi žmogus jų atžvilgiu. Įrankis yra tokia gamybos priemonė, kuri yra visiškai palenkta žmogui, kurią žmogus vartoja pagal savo norą ir nuožiūrą. Todėl įrankis gali būti ir labai komplikuotas. Bet kol jis lieka visiškoje žmogaus valdžioje, tol jis yra tik įrankis, niekas kitas Tuo tarpu mašina jau yra gamybos priemonė, kuri yra atitrūkusi nuo žmogaus, kuri pati žmogų yra sau palenkusi, kurios žmogus negali vartoti pagal savo norą bei nuožiūrą, bet prie kurios jis pats turi taikytis. Ji gali būti net nekomplikuota, bet jeigu ji veikia nepriklausomai nuo žmogaus, ji jau yra mašina.

[...] Taigi amatininko principo įvedimas nieko nereikalauja griauti ar naikinti, jis tik reikalauja gamybų palenkti ne pelno, bet reikalo principui. Tuomet gamyba visai savaimingai pradeda eiti individualiniu keliu kolektyvinis josios pobūdis silpnėja, mašinos principas nyksta, žmogus laisvinasi iš mašinos priklausomumo, jis tampa amatininku, o mašina tampa įrankiu. Tuomet žmogus įstengia aprėpti savo darbo visumą, jis mato savo pagamintus daiktus, jis jaučia esąs jų kūrėjas, jis esti lydimas džiaugsmo ir pasitenkinimo. [...] Mes galime ir turime panaudoti visa, kas technikos yra laimėta. Bet mes turime šitą techniką naudoti žmogui ir jo reikalams, o ne atskirų asmenų pelno troškuliui patenkinti. [...]

Amatininko principo įvedimas naujojon gamybon keičia darbininko santykį su darbo gaminiu. Kol gamyboje vyrauja mašinos principas ir kol žmogus yra tik įrankis organizuoto mašinų kolektyvo rankose, tol darbininko jėga gali būti atlyginama tam tikru mokesčiu. Kapitalistinėje santvarkoje darbininkas parduoda savo darbo jėgą, nieko nereikalaudamas iš savo darbo gaminių, nes šitie gaminiai yra visai teisėtai laikomi ne jo. Mašinišku būdu pagamintas daiktas iš tikro nėra darbininko, bet greičiau mašinos arba to, kas yra mašinos savininkas. Darbininkas nėra gaminio kūrėjas, todėl jis ir nereiškia į jį savo pretenzijų. Kapitalistinės gamybos darbininkui yra svarbus tiktai atlyginimas. Savo darbo vaisiais pasidalinti jis nesistengia. Štai kodėl nėra proporcijos tarp darbininko atlyginimo ir to pelno, kurį gamybos įrankių savininkas gauna iš parduodamų gaminių. [...]

Visai kitaip turi būti naujojoje socialinėje santvarkoje. Amatininko principas gamyboje neleidžia nupirkti darbininko jėgos. Amatininkas parduoda ne savo jėgą, bet savo kūrinį. Štai esminis skirtumas tarp amatininko ir darbininko. Amatininko principu pagamintas daiktas yra to, kuris jį pagamino. Visai nesvarbu, kad įrankiai gali būti ne jo. Įrankiai gali būti išnuomoti. Amatininkas gali mokėti už juos tam tikrą mokestį. Bet daiktas, pagamintas šitų įrankių pagalba, visados yra amatininko, o ne įrankio. Todėl kiek darbininkas yra išskirtas iš pasidalinimo darbo vaisiais, tiek amatininkas šitame pasidalinime turi dalyvauti. Naujojoje socialinėje santvarkoje amatininkas turi gauti ne atlyginimą už įdėtą į gaminį jėgą, bet turi pasidalinti pelną, gautą už parduodamus daiktus. Šitie daiktai yra jo pagaminti, jis tad turi teisę į tam tikrą pelno dalį, nes šitas pelnas yra jo asmeninio darbo vaisius.

Darbo principo realizavimas socialinėje santvarkoje iš pagrindų keičia atlyginimo pobūdį.Kiek kapitalistinėje gamyboje atlyginimas daugiau ar mažiau yra pastovus ir labai žemas, tiek naujojoje santvarkoje jis turės būti kintąs ir aukštesnis, nes tai yra amatininko atlyginimas. Amatininkas negauna už savo gaminius visada vienodo atlyginimo, nes jis priklauso nuo užsakymų skaičiaus. Bet amatininkas, apskritai paėmus, gauna aukštesnį atlyginimą ir geriau gyvena negu kapitalistinės gamybos darbininkas. Darbininko gaminiai visi yra fabrikanto nuosavybė. Tuo tarpu amatininko principu pagaminti daiktai yra visų nuosavybė. Juos pardavus, visi juos dirbusieji pasidalina pelną pagal savo reikšmę daikto pagaminime. Amatininko laipsnių gali būti labai įvairių. Todėl dalyvavimas pelne taip pat turi būti įvairus. Bet jis visados liks surištas su žmogaus asmeniu, su jo sugebėjimais, su jo pasiruošimu darbui, su jo vaidmeniu daikto gamyboje. Naujojoje santvarkoje kaip pats darbas, taip ir atlyginimas už darbą yra valdomas asmens principo, o ne kolektyvo, kaip yra kapitalizme.

Įrankių savininkas, jeigu jis nedalyvauja daiktų gaminime, gauna taip pat dalį pelno už įrankių išnuomojimą amatininkams. Kokia ši dalis turi būti, galima nustatyti tik kiekvieną sykį skyrium. Čia viena tik aišku, kad įrankių savininkas yra savininkas tik įrankių, tik dirbtuvės, bet ne gaminių. Gaminiai priklauso amatininkams. Jie tad ir pasidalina gautu už juos pelnu. Įrankių savininkui duodama nuoma, amortizacijos išlaidos ir kitos susijusios su įrankių išlaikymu sumos. Bet tai ir viskas, ką gali gauti dirbtuvės savininkas amatininko principu pagrįstoje gamyboje. Nesunku numatyti, kad individualių savininkų tokioje santvarkoje būtų labai nedaug. Dirbtuvių ir įrankių savininkais greitai pasidarytų patys amatininkai, kurių sąjunga netrukus virstų savotiška amatininkų korporacija, arba cechu [...]. Amatininko principo įvedimas į gamybą savaime darbą suskirstytų natūraliomis profesijomis ir darbininkus sutelktų į organines korporacijas, o ne į mechanines draugijas, kaip yra dabar. [...] Tuo tarpu korporacijos, išaugusios iš amatininko principo, būtų visiškai kitokios. Jos jungtų darbininkus kiekvienos gamybos šakos skyrium; jos rūpintųsi jų specifiniais reikalais, jos palaikytų drausmę ir amatininkišką garbę. Jų rankose būtų dirbtuvės ir įrankiai. Jos imtų pelną už parduodamus gaminius ir jį proporcingai padalintų. Kelias į organinį gyvenimo susitvarkymą korporaciniais pagrindais eina per amatininko principą. Kol gamyboje vyraus mašinos principas, tol kiekvienas bandymas kurti korporacijas bus dirbtinis. Tai bus tik popierinės gėlės vietoje gyvųjų. [...]

Kapitalistinės gamybos apačia, arba pats darbas yra kolektyvinis, nes jis atliekamas organizuotų mašinų kolektyvo būdu, žmonėms dalyvaujant tik kaip pagalbininkams mašinoms ir kaip jų prižiūrėtojams.

Čia darbininkai yra įjungti į fabriko kolektyvą, todėl neasmeniniai ir neatsakingi. Kapitalistinės gamybos viršus, arba gaminio savininkas, yra individualinis. Jis yra ne kas kita kaip fabrikantas. Jeigu kartais fabriko viršūnėje stovi koks nors kolektyvas, koks nors trestas ar kokia nors akcinė bendrovė, tai vis tiek tikrumoje fabriko gaminių savininkai yra atskiri šito tresto ar šitos bendrovės nariai [...].

Amatininkas visados daiktą dirba pats: savo atsakingumu, savo garbe, pagal savo gabumus ir sumanumą. [...] Darbas dirbtuvėje yra bendruomeninis, bet ne kolektyvinis. Šioje darbo bendruomenėje kiekvienas jaučia esąs savarankiškas josios narys, laisvas darbininkas ir atsakingas už savo gaminį jo savininkas. Tuo tarpu šitokios gamybos viršūnė būtų kolektyvinė. Amatininko principu paremtų gaminių savininkas būtų pirmoje eilėje pati amatininkų korporacija [...]. Kiekvienas darbininkas būtų atsakingas už savo gaminį pirmoje eilėje prieš korporaciją, o korporacija būtų atsakinga prieš visuomenę. Taip pat gaminių paleidimas į rinką būtų korporacijos žinioje: korporacija reguliuotų jų kainas, užsakymus, prižiūrėtų jų atlikimą ir platinimą.

Individualinio ir kolektyvinio momentų sukeitimo nauda naujojoje gamyboje yra visiškai aiški. Visų pirma paties darbo suindividualinimas padarytų jį asmeninį ir kūrybinį, kas yra svarbiausia. Taip pat darbininkas, dirbdamas arba visą daiktą, arba bent turėdamas jo visumos nuovoką, darbą pamėgtų labiau negu yra dabar, kai darbas yra be galo sumechanintas. Galop, būdamas savo gaminio savininkas ir dalyvaudamas pelno paskirstyme, jis dirbtų daiktą daug sąžiningiau ir tobuliau negu šiuo metu, kada niekas nežino, kieno kas yra pagaminta. Atsakingumas ir amatininko garbė lydėtų kiekvieną iš dirbtuvės išeinantį gaminį. Falsifikatų ir surogatų skaičius žymiai sumažėtų. Iš kitos pusės, kolektyvinis gamybos viršūnės pobūdis apsaugotų nuo pelno principo ir nuo pelno troškulio, nes korporacija čia viską tvarkytų ne sau, bet josios nariams. Konkurencija tarp atskirų dirbtuvių išnyktų, nes jos visos būtų sujungtos vienos korporacijos arba net korporacijų sąjungos, kuri neleistų atskiriems vienetams sauvaliauti. Rinkos kainos būtų pastovesnės ir gaminiai geresni. Tuo pačiu gaunamas už gaminius pelnas būtų žymiai tikslingiau paskirstomas, ir darbininkai gautų žymiai didesnį atlyginimą negu yra dabar, kada pelnas kraunasi vienose arba keliose rankose ir kada stengiamasi kuo daugiausiai šito pelno išspausti. Naujoje gamyboje ir pasisekimai ir pralaimėjimai būtų solidariai visų pakeliami. Jeigu gerai sekasi, visi gautų daugiau. Jeigu kada ištinka kokia nors nelaimė, visi ją bendrai pakęstų. Tuo tarpu dabar, jei fabrikantui gerai sekasi, jis plečia savo gamybą, priimdamas daugiau nauji) darbininkų. Bet esantieji nieko iš to gero nejaučia. Jeigu fabrikantas patenka į krizę, jis ne tik atleidžia dalį darbininkų, bet jis dažnai numuša visiems atlyginimą. Vadinasi, pasisekime dalyvauja tik jis vienas. Tuo tarpu nepasisekimą jis stengiasi išdėstyti visiems. Šitos iškreiptos tvarkos amatininko principu pagrįstoje gamyboje būti negalėtų. Ten solidarumas būtų tiek pelno, tiek nuostolio atžvilgiu.

Nuosavybės principas

Nuosavybė šiandien yra smarkios kovos objektas tarp kapitalizmo ir komunizmo. Kapitalizmas, išaugęs iš vienašališko individualizmo, gi na privatinę ir atskirą nuosavybę principialiai net ligi absoliutumo. [...] Tuo tarpu komunizmas, kuris yra išaugęs iš vienašališko kolektyvizmo, kovoja su privatine ir atskira nuosavybe taip pat principialiai net ligi fanatizmo [...]. Nors šitos dvi ekonominės sistemos yra labai prie šingos ir net prieštaraujančios, vis dėlto jose abiejose matyti vienas bendras dalykas, būtent paties nuosavybės principo pripažinimas. Ar žmogus nuosavybės teisę turi iš savęs, kaip teigia kapitalizmas, ar jis gauna ją tik iš bendruomenės, kaip mano komunizmas, ar šitoji teisė yra absoliuti, ar ji yra tik laikina ir reliatyvi, — šitie klausimai atsakomi labai nevienodai. Bet po visais šitais ginčais slypi viena bendra mintis: žmogus turi turėti šį ta ir šiek tiek, kad socialinis gyvenimas būtų įmanoma: Visiškas nuosavybės principo paneigimas yra sykiu ir socialinės san tvarkos paneigimas. Komunizmas nesako, kad žmogus negali nieko turėti. Jis tik sako, kad į turimus daiktus jis turi žiūrėti kaip į visuomenės nuosavybę, kaip į jam patikėtus ar paskolintus Komunizmas tik neigia žmogui teisę ką nors vadinti savu. Bet patį turėjimo faktų jis pripažįsta. Nuosavybės principas kolektyvine forma jame yra nepaneigtas. Jis ir negali būti paneigtas, jeigu nenorime, kad visuomeninis gyvenimas galutinai žlugtų. [...] Nuosavybės principas negali būti paneigtas, nes tai yra žmogaus egzistencijos principas.

Bet šito principo formos gali istorijos eigoje labai kisti. Dvi kraštutinės jo formos kaip tik ir yra kapitalizmas ir komunizmas. Kapitalizmas nori nuosavybės principą vykdyti tiktai privačia individualine forma. Komunizmas jį nori apvilkti tiktai kolektyviniu pavidalu. Kapitalizme nuosavybės principo realizavimas vyksta per individą, komunizme — per visuomenę. Tarp šitų dviejų kraštutinių formų esama dar visos eilės tarpinių, kurios asmens ir visuomenės interesus stengiasi suderinti ir nuosavybės principą apsaugoti nuo individualizmo ir kolektyvizmo vienašališkumų. Todėl kiek pats nuosavybės principas yra pastovus, tiek jo realizavimo formos gali ir turi būti kintamos, nes įvairios gyvenimo sąlygos reikalauja ir įvairaus nuosavybės principo pritaikymo. Kapitalizmas ir komunizmas yra istorinės formos. Jos praeis, kaip praeina visi žmogaus kūriniai. Bet jų grumtynės dabartyje reikalauja gerai ištirti nuosavybės principo reikalavimus, kad pamatytume ne tik šių ekonominių sistemų klaidas, bet sykiu kad galėtume bent susivokti, kuo ir kaip būtų galima šias sistemas pakeisti. Mūsų laikų socialinės santvarkos tragiką ir yra ta, kad žmonės čia yra verčiami rinktis arba kapitalizmą, arba komunizmą, nes bent tuo tarpu jie nemato jokios kitos konkretesnės sistemos. Iš kitos pusės, kapitalizmo ir komunizmo tragiką yra ta, kad juodu abu yra pagrįsti klaidingu nuosavybės principo supratimu ir todėl jų abiejų ekonominė praktika, nors iš sykio atrodo ir labai sėkminga, tikrumoje yra pastatyta ant vulkano. Socialinė mūsų dienų santvarka yra priversta pasirinkti vieną iš šitų vulkanų ir galų gale susprogti. Štai kodėl visas socialinis mūsų dienų gyvenimas yra nerviškas ir neramus. Žmonės jaučia, kad jie turės prieiti galą, vis tiek ar jie eis kapitalizmo, ar komunizmo rodomu keliu. Jie todėl blaškosi, nerimsta, nesistengia imtis platesnio masto žygių ir kūrybos. [...] Todėl šiuo metu gal labiau negu kada nors reikia atskleisti tikrąjį nuosavybės supratimą ir nubrėžti bent bendriausias gaires nuosavybės formoms, kurios turėtų pakeisti kapitalistines ir komunistines. [...] Krikščionybės pažiūros į nuosavybę gali būti išreikštos tokia formule: nuosavybės turėjimas yra asmeninis, nuosavybės naudojimas yra visuomeninis. Tai yra sintetinis nuosavybės supratimas, kuris, praktikoje įvykdytas, iš esmės pakeistų visą dabartinę socialinę santvarką ir kuris sykiu išvengtų kapitalizmo ir komunizmo klaidų. [...]

Nuosavas daiktas yra tik tada, kai aš galiu apie jį pasakyti, kad jis yra mano. Bet taip pasakyti aš galiu tik tada, kai esu tą daiktą įsigijęs. įsigijimas yra natūralus ir nepaneigiamas nuosavybės pagrindas. Jis tik vienas padaro, kad daiktas man yra savas, kad jis yra mano, vadinasi, kad jis yra mano nuosavybė. Kur nėra tikro įsigijimo, ten nėra nė tikros nuosavybės. Kur šitas įsigijimas yra reliatyvus, ten ir nuosavybė yra reliatyvi. [...]

Prigimtojoje mūsų santvarkoje stovi vienas prieš antrą du pasauliai: daiktų ir asmenų. Būties tvarkoje jie yra vienas nuo antro labai atskirti. [...] Bet kūryba šituos du pasauliu suveda vienybėn. Kūryba užgrindžia plyšį tarp daikto ir asmens ne tuo, kad ji panaikintų esmingą jų skirtingumą, bet tuo, kad ji juos suartina ir sujungia išvidiniais ryšiais. [...] Du pasauliai, stovėję vienas nuo antro skyrium, kūryboje tampa vienu kultūriniu pasauliu. Kultūrinis pasaulis nėra nei daiktų, nei asmenų pasaulis. Tai savotiška harmonija tarp daikto ir asmens, tarp dvasios ir gamtos.

Šitoji harmonija visų pirma įvyksta tuo būdu, kad kūryboje asmuo įeina į daiktą. Daikto pagaminimas, kaip jau buvo minėta, yra ne kas kita kaip asmeninės idėjos realizavimas savotiškai šitą daiktą perkeičiant ir sutvarkant pagal idėjos reikalavimus. Gamta mums duoda medžiagos, duoda daiktų, o mes savo didesniu ar mažesniu kūrybiniu veikimu realizuojame šitoje medžiagoje ir šituose daiktuose savo idėjas. Idėjos realizavimas vyksta ne tik aukštosios kultūros srityje. Idėja yra realizuojama ir pačioje primityviausioje kultūroje. Kur tik esama kultūros žymių, ten esama ir idėjos realizavimo, nes kultūrinis veikimas tuo ir skiriasi nuo bet kurio kito veikimo, kad jis yra žmogiškosios idėjos įkūnijimas gamtos duotoje medžiagoje. Kai pigmėjas gamina lanką ar strėles, kai eskimas iš kaulo dirbasi žuvims gaudyti kablį — visi šitie daiktai yra kultūriniai, ir visuose juose yra realizuojama idėja. [...] Idėją realizuoja ne tik menininkas ar mokslininkas, bet ir amatininkas: kurpius, siuvėjas, stalius, ūkininkas, darbininkas ir visi kiti. Joks žmogaus veikimas, tegul jis būna ir pats žemiausias, nėra ir negali būti beidėjinis.

Šitos daiktuose realizuojamos idėjos yra mūsų idėjos: jos yra iš mūsų asmens kilusios, su mumis suaugusios; jos turi savyje dvasios bruožų; jos slepia savyje mūsų dvasios struktūrą. Daikte įkūnijamoji idėja visados yra mano idėja: joje esama mano paties Aš. Štai kodėl ir sakoma, kad iš darbo galima pažinti darbininką, kad iš kūrinio kalba kūrėjo asmuo ir jojo dvasia. Šitas asmens buvimas daikte įvyksta tiktai per idėją. Asmuo apsigyvena daikte idėjos pavidalu. Idėjos realizavimas įasmenina daiktą. [...]

Daikto įasmeninimas ir yra giliausias pagrindas, dėl ko mes daiktą galime pavadinti savu.[...į Ir juo daugiau į daiktą mes įdedame mūsojo Aš, tuo labiau daiktas mums yra artimas ne tik psichologiškai, bet tuo labiau jis yra mūsų ir ontologiškai. Daikto įsigijimo laipsnis priklauso nuo mūsų asmens dalyvavimo daikte.

Iš kitos pusės, gamindamas daiktą, žmogus ne tik įdeda į jį savo asmens, bet taip pat įima daiktą ir į save. [...] Kultūrinėje kūryboje vyksta ne tik daikto įasmeninimas, bet ir daikto įsavinimas. Daiktas esti įtraukiamas į savo dvasios gyvenimą, sutapdomas su žmogaus išvidiniu pasauliu, jis tampa tarsi žmogaus asmens dalele.

Čia glūdi antroji pagrindinė priežastis, dėl ko mes galime pavadinti daiktą savu. Daiktas mums yra savas ne tik dėl to, kad jame esama mūsų asmens, bet ir dėl to, kad jis pats gyvena mumyse. Ir juo labiau mes daiktą įtraukiame į mūsų dvasios sritį, juo daugiau mes jį sutapatiname su savu asmeniu, tuo labiau jis mums pasidaro savas ir tuo labiau mes jį įsigyjame. [...] Tik tada apie daiktą galima pasakyti, kad jis yra mano. [...] Jeigu tad įsigijimas yra nuosavybės pagrindas, iš kitos pusės, jeigu įsigijimas yra daikto įasmeninimas ir įsavinimas, savaime aišku, kad ir nuosavybės pagrindas glūdi daikto sutapdyme su mūsuoju asmeniu ir daikto įėmime į mūsąją dvasią. [...]

Daiktą turėti galima net neturint jo fiziškai. Tai yra dvasinis, arba moralinis, turėjimas, kuris dažnai net yra svarbesnis už fizinį turėjimą. Turėti ką nors sava žmogui yra leista pačios prigimties, nes jam leista kūrybiškai dirbti. [...]

Turėjimo, ne įsigijimo, tiesioginis padarinys yra naudojimas. Žmogui yra visai natūralu, kad jis savo turimu daiktu pasinaudotų tada, kai jam reikia. Todėl naudojimas yra antroji nuosavybės funkcija. [...] Kiek turėjimas gali būti fizinis ir dvasinis, tiek naudojimas, kiek tai liečia materialines gėrybes, apie kurias čia tik ir kalbama, gali būti tiktai fizinis. Turėti daiktą aš galiu ir moraliai. [...] Tuo tarpu naudotis galima tiktai fiziškai, nes materialinių gėrybių naudojimas reikalauja tiesioginio su jomis susilietimo. Niekas negali moraliai pavalgyti, moraliai apsirengti, moraliai gyventi šiltame bute. [...] Turėjimas yra susijęs su pačiu žmogaus asmeniu. Tuo tarpu naudojimas rišasi su žmogaus asmens reikalais [...]. Naudotis daiktu, kada nereikia, būtų tvarkos iškreipimas. Turėjimo pagrindas yra daikto įsigijimas. Naudojimo pagrindas yra reikalas. [...]

Visa tai rodo, kad turėjimas yra asmeninė nuosavybės forma, o naudojimasvisuomeninė. Daiktą turėdamas žmogus teigia save kaip asmenį. [...] Pati prigimtis padarė, kad daikto kūrėjas tikra prasme gali būti tik asmuo. [...] Turėjimas kyla iš asmens ir todėl yra asmeninis.

Naudojimas, atvirkščiai, yra visuomeninė funkcija dėl to, kad ji kyla iš žmogaus, kaip iš visuomenės nario. Naudojimo pagrindas, kaip buvo sakyta, yra reikalas. [...] Tuo tarpu reikalas jau yra ne tik asmeninis, bet ir visuomeninis dalykas. [...] Dauguma mūsų reikalų yra paremti santykiu tarp mūsų asmens ir visuomenės. [...] Bendruomenė yra laukas, kuriame naudojimas vyksta. Kiek turėjimas yra daugiau ontologinis dalykas, tiek naudojimas yra daugiau moralinis. Jis todėl negali priklausyti tik nuo asmens valios. Jis turi paisyti visuomenės interesų, visuomenės gyvenimo ir laiko aplinkybių.

[...] Šitaip supratus nuosavybės funkcijas, darosi aišku, kur klysta kapitalizmas ir komunizmas. Kapitalizmas teisingai gina turėjimo asmeniškumą. Bet jis neteisingai reikalauja naudojimo asmeniškumo, [...j Iš kitos pusės, komunizmas teisingai gina naudojimo visuomeniškumą, bet jis klysta paneigdamas turėjimo asmeniškumą. Jis pamiršta, kad žmogui daiktas yra savas ne tik dėl to, kad jis juo naudojasi, bet ir dėl to, kad jis yra susijęs su jo asmeniu [...]. Kapitalizmas pamiršta, kad naudojimas yra paremtas reikalu ir todėl gali būti vykdomas tik ryšium su visuomene. Komunizmas pamiršta, kad turėjimas kyla iš asmens ypatingo susijimo su daiktu ir todėl negali būti nei panaikintas, nei suvisuomenintas. Mūsų dienomis nuosavybės supratimas ir svyruoja tarp šitų dviejų vienašališkų pažiūrų. Tuo tarpu supratimas, kad turėjimas yra asmeninis, o naudojimas visuomeninis, išsprendžia kapitalizmo ir komunizmo ginčą.

[...] Visuomeninis nuosavybės pobūdis praktiškai reikalauja, kad daiktas niekados nebūtų naudojamas izoliuotai, [...] Tiesa, savininkas visados turi savotišką tendenciją ne tik daiktą turėti, bet ir pats vienas juo naudotis ir išskirti kitus. Žinojimas, kad šis daiktas yra absoliučiai mano, kažkaip glosto žmogaus individualizmą ir jo norą izoliuotis nuo visuomenės, nes žmogus yra ne tik socialinis padaras, bet ir individualistinis. Bet prieš tokį norą kaip tik ir stoja krikščioniškoji nuosavybės koncepcija. Ji reikalauja, kad žmogus pergalėtų šitą individualistinę tendenciją, kad jis suprastų, jog savo daikto panaudojimas tiktu sau pačiam yra egoizmo ir šykštumo apraiška [...]. Nuosavybės atžvilgiu [...] izoliuotas savų gėrybių naudojimas prasilenkia ir su pačių gėrybių paskirtimi, ir su krikščioniškąja mintimi. Visuomenė yra laukas, kuriame turi vykti nuosavybės naudojimas.

[...]

Nuosavybės naudojimas turi patenkinti asmens ir visuomenės reikalas. [...] jeigu kas blogai naudoja savo daiktą, jis nusideda teisingumui visuomenės atžvilgiu. Aš negaliu sakyti, kad jis pažeidė mano teises, kad jis man turi grąžinti tai, ką nevykusiai išleido. Joks atskiras asmuo čia negali reikšti savų pretenzijų. Bet [...] visuomenė gali reikalauti, kad toks netikęs savininkas atsiteistų. Visuomenė turi teisę priversti tinkamai savo nuosavybę naudotis arba atimti teisę ja naudotis, jeigu visuomenės reikalai nėra paisomi.

Savaime suprantama, kad visuomenės atstovė šioje srityje yra valstybė. Josios tad pareiga yra žiūrėti, kad nuosavybės naudojimas būtų iš tikro geras ir tikslingas administravimas, kad būtų sudrausti visokie individualistiniai iškrypimai.

[...]

Asmeninis ir visuomeninis nuosavybės pobūdis bus galima išsaugoti tik tada, kai tiek nuosavybės įsigijimas, tiek josios naudojimas bus kontroliuojamas.[...] Jau praėjo tie laikai, kada vad. „privatinė nuosavybė" buvo ištrūkusi iš bet kokios visuomeninės priežiūros ir kada kapitalizmo manijos pagauti individai ją naudojo kaip tinkami. Šita individualizmo manija turi baigtis. Nuosavybės naudojimas turi būti palenktas viešiems reikalams.

Nustatyti praktinius šitos kontrolės ir šito palenkimo būdus yra labai sunku. Jie turi išaugti iš vietos ir laiko sąlygų. Viena tik aišku, kad naujojoje socialinėje santvarkoje turi būti pajamų ir išlaidų kontrolės įstatymas, kuriuo pasiremdami valstybės organai galėtų prižiūrėti atskirų asmenų turtėjimą ir jų nuosavybės naudojimą. Apie tokį įstatymą yra kalbama daugelyje šalių. [...] Toks įstatymas turėtų numatyti, kad nebūtų gyvenama be darbo, kad gaunamos pajamos vienokiu ar kitokiu būdu būtų uždirbtos [...]. Iš kitos pusės, toks įstatymas turėtų paimti globon turtą tų, kurie dėl įvairių priežasčių jį leidžia be reikalo arba kurių reikalai yra nenormaliai išpūsti. [...]

Šiam reikalui šalia pajamų ir išlaidų kontrolės įstatymo reikia dar vieno, būtent kapitalo cirkuliacijos įstatymo. Visuomeninis nuosavybės naudojimo pobūdis bus realus tik tada, kai visuomenėje bet koks turtas, pirmoje eilėje pinigai, nebus sustingęs, ,bet judrus ir cirkuliuojąs. Kapitalo cirkuliacijos įstatymas neturi leisti gulėti nenaudojamiems kapitalams. Tokie sustingę kapitalai turi būti išjudinti arba juos perimant visuomenės tarnybai, arba paverčiant kuria nors judresne forma. Todėl net ir reikalingos gėrybės, bet kurios nėra čia pat naudojamos, turi būti sujungtos su visuomeniniais reikalais. Atrodo, kad gera priemonė būtų priverstinis nenaudojamų gėrybių padėjimas į tam tikras įstaigas, arba į savotiškus bankus. [...] naujieji bankai turėtų būti tarpininkai tarp atskirų asmenų nenaudojamų gėrybių ir visuomenės. Jie turėtų paimti nenaudojamas gėrybes, paversti jas judria forma ir sudaryti sąlygas jomis pasinaudoti visiems, kam reikia. [...]

Kapitalo cirkuliacijos įstatymas priverstų visus savininkus nenaudojamas gėrybes pavesti tokio banko žiniai. Bankas jas paverstų judrios formos vienokiu ar kitokiu kapitalu, kaip rastų patogiau. [...] Tuo būdu susidarytų didelė gėrybių atsarga, iš kurios galėtų imti kiekvienas, kam reikia, pasinaudotų šiomis gėrybėmis, ir jas paskui tam tikru būdu grąžintų, nes pasinaudojimas dar nėra gėrybių pasisavinimas. Visuomeninis nuosavybės naudojimo charakteris dar nereiškia, kad šitos gėrybės iš jų savininkų turėtų būti atimtos. Jos tik turėtų būti sutelktos į vieną vietą, kad visuomenė realiai galėtų jomis pasinaudoti. Savaime suprantama, kad panaudotų gėrybių grąžinimas, pavyzdžiuipinigų pavidalu, turėtų būti labai lengvas, kaip lengvas turėtų būti ir jų gavimas. Tuo būdu gėrybės nebūtų sustingusios, ir kapitalas būtų cirkuliuojąs. [...] Atsiradus reikalui, į tokius bankus sutelktos gėrybės turėtų būti grąžintos jų savininkams, kad jie jomis pasinaudotų, nes savininkas turi teisę savu daiktu pasinaudoti pirmas.

Šitie du įstatymai — pajamų bei išlaidų kontrolės ir kapitalo cirkuliacijos — būtų pagrindiniai stulpai nuosavybės principui realizuoti naujojoje socialinėje santvarkoje. Kad jie pakeistų dabartinį ekonominio mūsų gyvenimo vaizdą, aiškinti nereikia. Dabartinis gyvenimas pamažu prie jų jau eina. [...]

Žmogiškojo pragyvenimo idėja

[...] Pragyvenimo idėja įvairiais laikais yra įvairiai sprendžiama. Reikalo ūkyje pragyvenimą apsprendė luomo reikalai. Luominio pragyvenimo idėja [...] buvo pajamų ir išlaidų reguliuotoja ir jų pateisintoja prieš asmens sąžinę ir prieš visuomenę. Griuvus reikalo ūkiui ir atsiradus pelno ūkiui, luominė idėja užleido vietą individo idėjai. Čia ne luomas ir jo pareigos apsprendė pragyvenimui reikalingų gėrybių kiekį, bet individo noras ir jo polinkiai. Pelno ūkyje pajamos nėra reguliuojamos reikalo. Todėl ir išlaidos šito reikalo nepaiso. Jos esti daromos pagal kiekvieno norą. Individualistinis visos pelno ūkio santvarkos pobūdis neleidžia šituos individo norus kokiu nors būdu reguliuoti. [...] Tuo tarpu šiuo metu, kada kiekvienam yra palikta teisė tvarkyti savo pragyvenimą, šio pragyvenimo būdą apsprendžia ne luomoo ar profesijos prestižas, bet kiekvieno individo turtingumas. Ne paslaptis, kad šiandien ir toje pačioje profesijoje gyvenama labai įvairiai. Tai priklauso nuo kiekvieno turtingumo. Turto kiekis ir individo norai yra mūsų laikų individualinio pragyvenimo apsprendėjai.

Abi šitos pragyvenimo idėjos — luominė ir individualinė — negali būti pateisintos jau tik dėl to, kad jos pamiršta vieną pagrindinį dalyką, būtent žmogiškumą. Reikia pripažinti, kad savų reikalų turi ir luomas, ir kiekvienas individas skyrium. Juos reikia patenkinti ir todėl reikia turėti tam tikrą materialinių gėrybių kiekį. Bet, be šių luominių ir individualinių reikalų, esama ir bendrų žmogiškųjų reikalų, kurių patenkinimas turi būti pirmutinis, nes jie yra pirmesni ir už luominius, ir už individualinius reikalus. Kiekvienas žmogus turi teisę padoriai misti, padoriai apsirengti, padorų butą turėti; kiekvienas turi teisę dalyvauti savos visuomenės gyvenime. Tai yra žmogaus teisė [...]. Tik paskui, antroje vietoje eina luomo ar individo reikalai. Todėl kiekvienas žmogus visų pirma turi tiek turėti, kad jis patenkintų bendrus žmogiškuosius reikalus, kad jis savo dvasią ir savo kūną apgintų nuo skurdo. Tik paskui jam gali būti pridėta tiek, kiek reikalauja su luomu ar su jo pareigomis susijusios išlaidos. Tuo tarpu šiandien vieni neturi net būtiniausių dalykų, net tokių, dėl kurių stokos kenčia jų žmogiškumas, o kiti eikvoja savo turtą neprotingiems ir netikslingiems dalykams. Tokioje santvarkoje, be abejo, negali klestėti nei tikra kultūra, nei tikras žmogiškumas, nes kultūra yra kuriama ne tik atskirų asmenų, bet ir visos visuomenės sutartiniu darbu, o žmogiškumas klesti tik tada, kai niekam faktiškai jis nėra paneigiamas. Bet kaip galima kalbėti apie kultūros kūrimą tų žmonių, kurie neturi kasdieninės duonos, kurių drabužiai vos pridengia jų nuskurdusį kūną ir kurių butai mirksta drėgmėje ir trenkia pelėsiais! Tai yra individualinio pragyvenimo idėjos padarinys. Luominio pragyvenimo metu buvo beveik tas pat. Skirtumas tik tas, kad tada į skurde gyvenančius žmones buvo žiūrima kaip į savotišką luomą. Tuo tarpu dabar kiekvienas yra paliktas pats sau ir pats vienas turi kovoti už savo egzistenciją. Luominio pragyvenimo idėja jau yra žlugusi, nes mūsų laikais yra žlugę ir patys luomai. Individualinio pragyvenimo idėja žlunga sykiu su nykstančiu kapitalizmu. Jų vietoje naujojoje socialinėje santvarkoje turi atsirasti visai kitoks principas, kuris tvarkytų pragyvenimą ir su juo susijusius reikalus.

Priešais luominio ir individualinio pragyvenimo idėją mes norime pastatyli žmogiškojo pragyvenimo idėją[...]. Žmogus yra visų pirma žmogus, o tik paskui kunigaikštis, vyskupas, ministeris, direktorius, kiemsargis ar batsiuvys. Žmogiškumas ir su juo susiję reikalai turi būti visų pirma patenkinti. Žmogiškumas turi būti padėtas į pragyvenimo idėjos pagrindą. Žmogus turi vėl atsistoti į gyvenimo ir veikimo centrą. Tai yra pagrindinis naujosios santvarkos reikalavimas. Reikalo ūkio santvarka su luomine savo idėja pirmoje eilėje statė tikras ar tik fiktyvias žmogaus pareigas. Pelno ūkio su savo individualinio pragyvenimo idėja pirmoje eilėje pastatė žmogaus norus. Naujoji socialinė santvarka pirmoje eilėje turi pastatyti patį žmogų. Ūkis, pelnas, ekonominis veikimas, pinigas, pati santvarka — viskas čia turi būti žmogui. Žmogus yra ekonominio veikimo matas ir tikslas. Kiekviena ekonominė santvarka, kuri ati trūksta nuo žmogaus, yra pasmerkta žlugti. Kapitalizmo istorija tai aiškiai rodo. Kapitalizmo tragedija yra kiekvienos nuo žmogaus atitrukusios kultūros tragedija. Jeigu tad norime išsigelbėti iš dabartinio ekonominio chaoso ir iš slegiančios jojo logikos, mes turime grąžinti ūkiui antropocentrinį charakterį.

[...] Prie žmogiškojo pragyvenimo asmens reikalui pirmoje eilėje priklauso fiziniai reikalai: maistas, drabužis ir butas. Šiandien net šitie elementariausi dalykai yra suskirstyti pagal atskirų individų sauvalią. Tuo tarpu vienodai gerai misti turi teisės kiekvienas žmogus. Maisto lygumas nereiškia jo sudėties ar jo kiekio vienodumo. Jis tik reiškia, kad kiekvienas žmogus turi turėti galimybės pavalgyti sočiai ir sveikai. Kiek ir kaip, jis nustatys pats pagal savo sveikatą, pagal organizmo struktūrą ir pagal reikalingos energijos kiekį. Tuo tarpu šiandien vad. aukštesnieji sluoksniai valgo per daug gerai, o darbininkai neturi net pakankamo kiekio paprasčiausių valgių, nekalbant apie brangesnius produktus. [...] Tas pat reikia pasakyti ir apie drabužį. [...] Šiltai ir padoriai apsirengti turi teisės kiekvienas žmogus. Drabužio gražumą ir jo tvirtumą apsprendžia šalies skonis ir gamybos tobulumas. Bet šitie dalykai taip pat visiems turi būti prieinami. Negalima elgtis taip, kaip šiandien elgiamasi, kada drabužio estetika ir jo kokybė yra tik aukštųjų sluoksnių dalykas. Tuo tarpu darbininkai nešioja be jokio skonio pasiūtais ir trumpai tveriančiais apvalkalais. Apsirengimo skonis turi būti auklėjamas visuose, o gamybos pasiekti laimėjimai turi būti visiems prieinami. Dar vienodesni reikalavimai tinka butui. [...J Nustatyti buto kokybę ir kambarių skaičių yra negalima. Bet tam tikros ribos vis dėlto turėtų būti. Jeigu žiūrėsime tiktai asmens reikalų, nerišdami jų su dirbamu darbu ar einamomis pareigomis, kurios gali pareikalauti ir didesnio buto, atrodo, galėsime šitas ribas išreikšti tokiu dėsniu: šeimai turi būti ne mažiau kaip du kambariai ir virtuvė, ir ne daugiau kaip po vieną kambarį kiekvienam šeimos nariui. Todėl, augant šeimos skaičiui, turi augti ir buto dydis. Kitaip naujosios kartos auklėjimas labai smarkiai nukenčia. Vadinasi, sotus ir sveikas maistas, šiltas ir padorus drabužis, erdvus, šiltas ir šviesus butas yra kiekvieno žmogaus žmogiškas reikalavimas, kuris naujojoje socialinėje santvarkoje turi būti patenkintas aprėžiant ten, kur yra per daug, ir pridedant ten, kur yra per maža. Fizinių reikalų vienodumas yra aiškesnis negu kurių kitų. Juos tad patenkinti lengviausiai galima.

Dvasinių reikalų tam tikras kiekis asmens tobulėjimui taip pat yra vienodas. Prie jų priklauso visų pirma reikalingas išsilavinimas. Aukštos kultūros kraštuose einama prie to, kad visi žmonės būtų pasiekę tam tikro išsilavinimo laipsnio, kuris, be abejo, svyruoja pagal šalies ir laiko sąlygas. Šitas išsilavinimas turi būti padarytas prieinamas visiems žmonėms ne tik formaliai, bet ir materialiai. Toliau, pasiektas išsilavinimas turi būti palaikomas ir toliau, pasinaudojant tokiomis priemonėmis, kurios neleidžia dvasiai apsnūsti ir pamiršti tai, kas buvo pasisavinta. Čia taip pat kiekvienas žmogus turi teisę pasinaudoti šitomis priemonėmis kaip spauda, knygomis, įvairiomis paskaitomis, kursais ir t. t. Todėl pragyvenimo kiekis turi būti toks, kad jis leistų šitų priemonių įsigyti. Be to, kiekvienas žmogus turi teisę naudotis apskritai kultūriniais žmonijos laimėjimais mokslo, meno ir visuomenės gyvenimo srityje. Todėl tokios institucijos kaip teatras, muziejai, parodos, koncertai, bibliotekos, turi būti prieinamos visiems. Reikalingos šiems dalykams išlaidos priklauso prie žmogiškojo pragyvenimo. Todėl žmogus turi turėti tiek ekonominių gėrybių, kad jis patenkintų ne tik savo kūno, bet ir savo dvasios reikalavimus, kad jis turėtų realios galimybės išvystyti ne tik savo kūną, bet ir savo sielą.

Žmogiškojo tad pragyvenimo idėja apima ne tik asmeninį reikalą, bet ir visuomeninį, ne tik kūną, bet ir dvasią. Lygumo ir skirtingumo principais ji apsaugoja pragyvenimą nuo mechaniško uniformavimo ir nuo nevaržomos sauvalios. Kiek žmogus yra asmuo, tiek jis lygus kitam žmogui ir todėl turi turėti vienodą pragyvenimą. Bet kiek žmogus yra tam tikro darbo ar tam tikros pareigos reiškėjas, jis yra skirtingas ir todėl turi turėti skirtingą pragyvenimą. Bet šitas skirtingumas turi būti kontroliuojamas [...]. Turtui nurodytų ribas visuomeninės kontrolės funkcija. Aukštieji sluoksniai čia turėtų daug ko atsisakyti, o žemesnieji sluoksniai turėtų daug ko gauti. Visiškas lygumas niekados nėra įmanoma. Visiškai skurdą išnaikinti taip pat nepasiseks. Bet minėtų principų įvykdymas sudarytų bent tokias sąlygas, kad žmogui nereikėtų visą laiką ir energiją išeikvoti kovai su badu, su šalčiu ir su tamsa. Jam liktų bent tiek, kad jis galėtų žmogiškai pasilsėti ir kad turėtų laiko patenkinti žmogiškąjį tiesos, gėrio ir grožio alkį.

Perteklius ir jo atidavimas

Pertekliaus problema yra surišta su pragyvenimo problema. Kai pragyvenimą valdo luominė idėja, perteklius tada yra visa tai, kas yra nereikalinga luomui. Be abejo, šitas nereikalingumas yra reliatyvus, ir praktiškai jis beveik niekados nepasitaikydavo, nes luomo reikalai yra tiek platūs, kad jais visados turimą turtą galima pateisinti. [...] Luomine pragyvenimo idėja perteklių paverčia grynai teoretine sąvoka, kuriai atitikmens praktikoje sunku surasti. Tai nereiškia, kad luominės idėjos valdomame ūkyje pertekliaus tikrumoje nebūtų. Jo esama ir labai daug. [...] Dar labiau pertekliaus sąvoka yra dingusi individualinio pragyvenimo idėjoje, kuri atsiremia į individo norus. Žmogaus norai yra tokie, kad jų ribų niekas neįstengia nustatyti. Kai šitais norais yra grindžiamas pragyvenimas, suprantama, kad jame pertekliaus klausimas visiškai dingsta. Šiandien iš tikro apie perteklių jau nekalbama. [...] Net ir milijonieriai skundžiasi, kad jiems trūksta tai šio, tai to, kad pradėtas biznis neinąs taip, kaip buvo numatyta, kad vienur ar kitur jie turėję nuostolių. Pertekliaus sąvoka mūsų santvarkoje pasidarė nereali. Tai taip pat nereiškia, kad jo iš tikro nebūtų. [...] Bet subjektyvinis mūsų ūkio pobūdis neleidžia esamo pertekliaus rasti. [...]

Dedant į pragyvenimo pagrindą žmogų ir įvedant į ekonominę santvarką žmogiškojo pragyvenimo idėją, reikia šitos idėjos šviesoje įvertinti ir pertekliaus klausimą, nes čia jis yra nušviečiamas visai kitaip negu luominiame arba individualiniame pragyvenime. Žmogiškoji pragyvenimo idėja yra gyvenimo paprastumo idėja, kuri kovoję su skurdu ir su turtingumu. Tikrumoje šitas turtingumas kaip tik ir yra perteklius, vadinasi, toks turtingumas, kuris žmogui yra nereikalingas, kuris jį tik apsunkina ir apkrauna. Žmogiškojo pragyvenimo kova virsta tikrumoje kova su skurdu ir su perteklium. Naujojoje socialinėje santvarkoje perteklius taip lygiai negali būti pakenčiamas, kaip ir skurdas, nes skurdas tikrumoje atsiranda tik tada ir tik dėl to, kad yra žmonių, kurie turi per daug. [...]

Kaip jau buvo minėta, žmogiškajame pragyvenime esama dviejų dalių: asmens reikalo ir visuomeninio reikalo. Todėl ir perteklius žmogiškojo pragyvenimo atžvilgiu taip pat gali būti dvejopas. Vienos rūšies perteklius bus tos visos ekonominės gėrybės, kurios atlieka nuo asmeninio reikalo, kurios nėra būtinos žmogaus asmens išvystymui ir ištobulinimui. Pavadinkime šitą perteklių reliatyviniu pertekliumi. Kitos rūšies bus perteklius, kai juo bus laikomos tos ekonominės gėrybės, kurios atlieka nuo visuomeninio reikalo, darbo ir pareigų. Šitam pertekliui tiks absoliutinio pertekliaus vardas. Pirmąjį perteklių vadiname reliatyviniu dėl to, kad atliekamos nuo asmeninio reikalo gėrybės gali būti panaudotos visuomeniniam reikalui, vadinasi, jos žmogui tik reliatyviai nėra reikalingos. [...] Tuo tarpu antrasis perteklius gauna absoliutinio vardą dėl to, kad tos gėrybės, kurios atlieka jau ir nuo darbo bei nuo pareigų, yra absoliučiai žmogui nereikalingos. [...]

Visuomeninis pertekliaus pobūdis reikalauja, kad jis būtų atiduotas visuomenei. Ir juo perteklius yra didesnis, tuo ši pareiga yra griežtesnė. Aukščiausio laipsnio ji pasiekia absoliutiniame pertekliuje. Tos ekonominės gėrybės, kurios yra nereikalingos nei savam asmeniui, nei savam darbui bei pareigoms, yra svetimas turtas. Kas jį valdo, tas valdo svetimą daiktą ir turi jį grąžinti visuomenei. Absoliutus perteklius turi būti atiduotas visas. Mūsų žemė yra per daug skurdi, kad mes galėtume pasilikti tai, kas mums nereikalinga. Mūsų ekonominis gyvenimas niekados nebus toks tobulas, kad galėtume aprūpinti visus žmones reikalingais daiktais. Todėl negalima toleruoti, kad būtų tokių, kurie turėtų nereikalingų gėrybių. [...] Tai yra ne tiek juridinis, kiek moralinis reikalavimas. Tai yra ne tik meilės, bet ir teisingumo pareiga. Kas pasilaiko perteklių, įžeidžia paskirstomąjį teisingumą, nes jis telkia savo rankose tas gėrybes, kurios jam nereikalingos ir kurios todėl priklauso kitiems. [...]

Naujojoje socialinėje santvarkoje nereikalingos gėrybės negali būti statinės. Jos turi dinamiškai cirkuliuoti visuomenėje ir pagelbėti tiems, kurie jų neturi. Kad šitas pagelbėjimas būtų realus, perteklius turi būti atiduotas visuomenės naudojimui, visuomenės paimtas ir sutvarkytas. [...] niekas pats vienas savo nuožiūra neturi teisės reikalauti, kad perteklius būtų atiduotas jam. Tai būtų sauvalė ir anarchija. Pertekliaus atidavimas ir paėmimas turi būti suorganizuotas tam tikromis formomis. Jis turi eiti pro visuomeninę kontrolę.

Geriausia būtų, kad perteklius būtų atiduodamas laisvai, kad visuomeninė prievarta čia rastų kuo mažiausiai vietos. Tai reikia pabrėžti ypač mūsų laikais, kada kolektyvo valia vis labiau pradeda slėgti asmens valią ir vertę. Todėl mūsų laikais perteklių turinčių žmonių pasipriešinimas neturto principui ir nesutikimas atiduoti to, kas jiems nereikalinga, būtų labai pavojingas. Toks nepateisinamas jų užsikirtimas duotų teisės įsikišti valstybei, kuri šiandien eina asmens gyvenimui nepalankia kryptimi. Būtų tad geriausia, jei pasiturintieji patys sugebėtų sava nuosavybe taip naudotis, kad šitas naudojimasis būtų be priekaištų, kad jis vyktų visuomenėje ir per visuomenę. Kitaip valstybinė-visuomeninė kontrolė gali padaryti labai daug skriaudos asmens gyvenimui.

Caritas idėjos persvara katalikų veikime

[...] Mūsų laikai vėl kelia klausimą, pagal ką turi būti tvarkomas socialinis gyvenimas: pagal šaltą teisingumą ar pagal meilės reikalavimus. [...] Teisingumas yra minimaliais socialinio gyvenimo reikalavimas. Be teisingumo socialinis gyvenimas būtų visiškai negalimas. Teisingumas saugo jo pagrindus, atitiesia iškrypimus ir nurodo kaltes. Vis dėlto teisingumas žiūri tiktai ribos: jis yra ribos sąvoka. Teisingumas neliečia to, kas kitam griežtai nepriklauso. [...] Teisingumas visados žiūri žmonių santykių, jų susitarimų, jų papročių ir visa tai interpretuoja labai griežtai. Be abejo, šitoks griežtumas socialiniame gyvenime yra reikalingas. Bet griežtai matuoti ir spręsti galima tik elementarinius dalykus, tik pačius pagrindus, tik tai, kas yra regima ir apčiuopiama iš viršaus. Teisingumo nesilaikymas griauna pačius socialinio gyvenimo pamatus. Bet vieno tik teisingumo laikymasis aukščiau šitų pamatų neiškyla. Teisingumas laiko socialinio gyvenimo rūmą. Bet jis pats šitame rūme negyvena. Teisingumas yra tik socialinis minimum. [...] Dažnai yra sakoma, kad mūsų laikais yra reikalaujama ne meilės, bet teisingumo. Posakis teisingas ta prasme, kad kapitalistinė santvarka savo struktūroje yra paneigusi teisingumą ir savo daromas skriaudas palieka išlyginti karitatyviniam veikimui. [...] Meilė, kaip aukštesnis dalykas, visados suponuoja sveiką prigimtą socialinio gyvenimo pagrindą. Jeigu šitas pagrindas yra sugadintas, jis visų pirma turi būti pataisytas griežto teisingumo priemonėmis, o tik paskui gali ateiti palaimingas meilės veikimas. Bet būtų klaida teisingumo reikalavimą suprasti taip, kad su jo įvykdymu tarsi jau baigtųsi socialinio gyvenimo pažanga. Darbininkai, iš kurių lūpų dažniausiai minėtas posakis išsprunka, labai apsiriktų, jeigu kapitalistinę santvarką jie norėtų persunkti tiktai vieno teisingais principais. Be abejo, užmokesčio negalima imti išmaldos titulu. Reikia teisingumo ten, kur jo nėra. Bet reikia vykdyti meilės principą tada, kai teisingumas jau yra įvykdytas, jeigu nenorime, kad teisingumas pasiliktų be širdies ir be dvasios. [...]

Buržuazijos žlugimas

Trys dvasios

1. Dvasių persiskyrimas dabartyje

Mūsų laikus galima vertinti labai įvairiai: galima juos kritikuoti ir peikti, galima aukštinti jų civilizaciją, galima pranašauti jų žlugimą, galima taip pat juose nematyti nieko ypatingo, ko nebūtų buvę ir seniau. [...] Nusistatymas mūsų amžiaus atžvilgiu priklauso nuo vertintojų pasaulėžiūros, nes [...] vertybės pergyvenimas priklauso nuo pažiūrų į pasaulį ir į gyvenimą. Vertinimo esmėje slypi pasaulėžiūriniai principai. Todėl dabartinis pasaulėžiūrų įvairumas kaip tik ir sukuria labai nevienodą mūsų laikų vertinimą.

Vis dėlto beveik visi sutinka, kad mes gyvename savotišką chaosą, kuriame skilimas, irimas ir kova rungiasi su vienybe, kūryba ir rimtimi. Išcentrinės ir įcentrinės jėgos yra praradusios pusiausvyrą, ir bet koks dabartinio žmogaus veikimas yra pažymėtas dažnai net tragiškomis priešingybėmis. [...] Istorinės antinomijos, kurios gyvenimą padaro judrų, įdomų, kūrybišką, bet kartu ir tragišką, šiandien yra tokioje įtampoje, kad apie jų išlyginimą, apie pusiausvyros atstatymą sunku net galvoti. Atrodo, kad antinominiai gyvenimo pradai šiuo tarpu siekia ne atotampos, kad atpalaiduotų kūrybinės energijos, bet susinaikinimo, kad visiškai šitą energiją pražudytų. [...]

Kai kas šitokią padėtį nori pavadinti „dvasios persilaužimu" ir siūlo jį laikyti pagrindine mūsų amžiaus žyme. Bandymas nėra laimingas. Bendros dvasios persilaužimo mūsų laikais nėra jau tik dėl to kad dabarčiai nėra bendros dvasios. Neturėdami vienos objektyvinės dvasios, vienos pasaulėžiūros, vieno įsitikinimo ir tikėjimo, mes negalime kalbėti nė apie šitos dvasios persilaužimą.

[...] Šiandien reikia kalbėti ne apie dvasios persilaužimą, bet apie dvasių persiskyrimą. Įvairios pasaulėžiūros, įvairios teorinės, etinės, socialinės ir politinės sistemos [...] šiandien vis labiau persiskiria, vis labiau ryškina savo bruožus ir grynina savo principus. [...]

Vertikalinio išsivystymo principas istorijoje reiškiasi trimis dėsniais: persiskyrimo, kada atskiri pradai išsivysto iš pradinės visumos kiekvienas sau; skleidimosi, kada šitie pradai bręsta savo viduje, ir įtampos, kada tarp jų atsiranda savotiškų priešingybių arba antinomijų, kurios palaiko istorijos gyvumą ir kūrybiškumą. Istoriniame vyksme yra visi pradai ir visos dvasinės struktūros. Jos visos istorijoje veikia. Tik kiekvienos jų veikimas yra savotiškas. Kiekviena jų stengiasi istoriją palenkti sau. Kiekviena valdo atskirus istorijos periodus. Bet šitas valdymas anaiptol nėra dvasios persilaužimas. Tai tik vienos dvasios iškilimas iš istorinių gelmių į jos paviršių ir apsireiškimas objektyvinio gyvenimo pavidalais. Tarp atskirų istorinių struktūrų visados esama didelės įtampos. Ir juo šita įtampa esti stipresnė, tuo kuris nors istorinis tarpsnis yra kūrybiškesnis. [...] Istorija eina prie išvidinės vienybės. Bet šitoji vienybė yra negalima be įtampos, o įtampa nėra galima be tam tikro persiskyrimo. Dvasių persiskyrimas yra bendras istorijos dėsnis. Jeigu šiandien mes jį ypatingai pabrėžiame, tai tik dėl to, kad mūsų laikais persiskiria visi pradai, visos struktūros, visos dvasios. Tai, kas pirmiau vykdavo ištisus amžius, šiuo metu koncentruotai susitelkė dabartyje. Įvairių pradų susibėgimas, jų persiskyrimas, jų kova, jų įtampa, jų pastangos susivienyti — štai kas charakterizuoja mūsų amžių ir kas jam suteikia judrumo, nerimo, blaškymosi ir net savotiško ligūstumo. Norėdami įsibrauti į mūsų laikų paslaptį, mes turime suvokti tuos pagrindinius pradus, tas pagrindines dvasias ir idėjas, kurios mūsų gyvenime vyrauja, kurios šitą gyvenimą skaldo ir aplink kurias sukasi visos mūsų mintys ir visi mūsų darbai.

2. Trijų dvasių charakteristika

Europos kultūroje galima išskirti tris idėjas, aplinkui kurias telkiasi mūsų dienų gyvenimas ir kurios lėmė visą Europos išsivystymą: buržuaziškąją, prometėjiškąją ir krikščioniškąją. Šitos idėjos skaldo dabartinį amžių ir dabartinį žmogų. Jos įspaudžia savo žymių visiems mūsų laiko žygiams. Aplinkui jas sukasi visos kovos su pergalėmis ir pralaimėjimais. Buržuazija, prometėjizmas ir Krikščionybė yra tos trys dvasios, kurios paskirsto mūsų gyvenimą į tris pagrindinius frontus. Šitų frontų grumtynėse kaip tik ir glūdi dabarties paslaptis.

Buržuazija, prometėjizmas ir krikščionybė yra visų pirma amžini dvasios tipai arba, kalbant šių dienų psichologijos kalba, amžinos dvasinės struktūros. Jas turi kiekvienas žmogus. Kiekvienas iš mūsų jas nešioja savo viduje ir vienaip ar kitaip apreiškia iš viršaus. Kiekvienas žmogus savo viduje yra buržujus, prometėjas ir krikščionis. Kiekvieno žmogaus žygiai yra kilę iš vienos arba iš kitos minėtos struktūros.

Žmogus visų pirma yra šios tikrovės, šios žemės, šio pasaulio padaras. Su gamtine tvarka, su jaučiama ir apčiuopiama realybe jis yra suaugęs ligi gelmių. Jis niekados negali nutraukti savo sajų su jį supančia aplinka. Žmogus kaip jūra, pasak J. Brunheso, siurbiasi į žemę, į žemę, kurią sudaro ne tik po mūsų kojomis jaučiama dirva, bet visas šitas regimas, jaučiamas ir pergyvenamas kosmas. Žemės—kosmo dvasia žmoguje byloja nuolatos.

Bet žmogus yra ir laisvas padaras. Jis yra ne tik suaugęs su žeme, bet jis jaučia savyje ir laisvės principą. Žmogus yra kūrėjas. Jis turi nepergalimą linkimą ir nepalaužiamą pasiryžimą apvaldyti visą žemesnį pasaulį, su kuriuo jis yra susijęs, jį palenkti sau ir jį perkeisti pagal savo dvasios esmę. Jis jaučia esąs Žmogus aukščiausia ir kilniausia šito žodžio prasme. Jo dvasingumas, jo laisvė, jo kūrybiškumas ji iškelia neapsakomai aukščiau žemės ir padaro jį savarankišku, autonominiu kosmo gyventoju. Žmogaus kūrėjo dvasia jame taip pat kalba labai galingai.

Žmogus galop yra ir Dievo padaras. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, jis niekados negali savo būties gelmėmis atitrūkti nuo savo atsiradimo ir buvimo pirmosios Priežasties. Dievo atvaizdas žmoguje yra ontologinis kūrybinio jo nusiteikimo pagrindas. Jeigu žmogus gali kurti, tai tik todėl, kad jis yra Dievo sukurtas. [...]

Vadinasi, žemės dvasia, žmogaus ir Dievo dvasia yra apvaldžiusios išvidinį žmogaus gyvenimą ir jį kreipia buržuaziškąja, prometėjiškąja ir krikščioniškąja linkme.

[...] Šitos trys dvasinės struktūros glūdi kiekviename žmoguje. Bet jų veikimas ir jų galia ne kiekviename yra vienodi. Paprastai viena kuri struktūra stengiasi iškilti, įsigalėti ir kitas nuslėgti. Tarp buržuaziškosios, prometėjiškosios ir krikščioniškosios dvasios eina nuolatinė kova. Ji prasideda žmogaus sielos viduje. Žmogus pats išvidiniame savo gyvenime turi patirti šį susikirtimą ir vėliau gyventi jo išsisprendimu. Kiekvienam žmogui ateina laikas, kada jis turi paregėti vienos arba kitos struktūros pergalę [...]. Buržujus, prometėjas ir krikščionis yra skirtingi visu savo gyvenimo būdu, ir skirtingi kaip tik dėl to, kad jie yra skirtingi savo dvasia. Vienos arba kitos dvasinės struktūros laimėjimas žmogaus viduje tampa didele psichologine galybe, kuri vėliau valdo visą išviršinį žmogaus veikimą: jo priemones, būdus ir tikslus. Buržuaziškas, prometėjiškas ir krikščioniškas gyvenimo stilius nėra tik paprasta išviršinė maniera, bet stilius giliausio šito žodžio prasme [...].

Kai buržuaziškas, prometėjiškas ar krikščioniškas gyvenimo stilius iš individualinės sferos pereina į visuomeninę sritį, kai jis apvaldo objektyvinę dvasią, tuomet mes susiduriame su buržuazija, prometėjizmu ir Krikščionybe kaip su istoriniais pavidalais. Psichologinė šitų trijų struktūrų galybė tuomet virsta istorine galybe. Išvidinė vienos ar kitos dvasios pergalė čia esti išplečiama žmogaus gyvenimo vyksme; jai esti palenkiamos visos gyvenimo sritys; ji perskverbia viešąsias instancijas, viešąją nuomonę; ji savo žymių įspaudžia religinėms, mokslinėms, dorinėms ir estetinėms sistemoms. Buržuaziškas, prometėjiškas ir krikščioniškas tuomet tampa ne tik žmogaus vidus, ne tik individualinis išviršinis jo gyvenimo būdas, bet ir visas tam tikras istorinis periodas. [...]

3. Trijų dvasių istorinis išsivystymas

Europos kultūros istorijoje tokį procesą, tokį trijų dvasių kelią galima pastebėti labai lengvai. [...] Natūrali krikščioniškoji dvasinė struktūra, kuri ruseno platonizme, Krikščionybės buvo taip sustiprinta antgamtiniu pradu, kad ji persunkė vidurinių amžių metu kiekvieną viešą ir privatinį žygį [...]. Be abejo, šitokia visuotinė krikščioniškosios dvasios pergalė dar nereiškė, kad kitos dvi dvasios — buržuaziškoji ir prometėjiškoji — jau būtų išnykusios. Ne! Jos tik buvo išstumtos iš objektyvinės gyvenimo sferos, jos buvo uždarytos tik atskirų asmenų sielose, ir iš istorinių galybių jos buvo paverstos individualinėmis psichologinėmis galybėmis. Savo stiliumi jos nudažė atskirų asmenų privatinį gyvenimą, bet jos neįstengė šito stiliaus žymių įspausti viešajam gyvenimui. Jų laikas krikščioniškosios Europos istorijoje dar nebuvo atėjęs.

Prometėjiškoji dvasia atsigavo Renesanso metu. Renesansas, sakoma, buvo grįžimas į klasikinę senovę. Bet tai nebuvo grįžimas į helenistinius buržuazinės antikos laikus. Tai buvo grįžimas į herojų tarpsnį, kada vyko didžiosios graikų kovos, kada kūrė Homeras ir kada dieviškosios helenų kilmės mitas dar nebuvo nustojęs savo prasmės. Renesanso žmogus visai savaimingai šliejosi prie to graikų gyvenimo laikotarpio, kada tautinis graikų genijus buvo kūrybiškiausias, kada jis kovojo su dievais ir stengėsi prieštarauti savo likimui. Renesanso žmogus pergyveno save kaip pasaulio pavergėją, kaip kūrėją ir valdovą. Iš mistinės kontempliacijos jis atsigrįžo į patį save. Jis atsistojo priešais gamtą kaip kūrėjas priešais medžiagą. Nė vienas Europos istorijos tarpsnis nebuvo toks kūrybiškas kaip Renesansas. Nė viename nebuvo gimę tiek genijų kaip Renesanso metu. Kūrybinė žmogaus dvasia čia sutelkė savo visas jėgas ir apsireiškė nepaprastu, tiesiog gaivalingu vaisingumu. Sakoma, kad Renesanso metu buvo atrastas žmogus. Posakis turi gilios prasmės, nes jis rodo, kad šiuo metu dvasios gelmėse kaip tik prabilo žmogaus dvasia. Kiek viduriniais amžiais Dievas kalbėjo žmoguje ir visame jo gyvenime, tiek dabar prašneko pats žmogus. Jis pats norėjo apvaldyti pasaulį, pats atsistoti gyvenimo centre, pats viską matuoti ir spręsti. Prometėjiškoji dvasia, kaip save teigiančioji ir savimi pasitikinčioji dvasia, Renesanso metu pradėjo imti viršų prieš krikščioniškąją dvasią. [...] Žmogus čia atsistojo priešais Dievą kaip kūrėjas ir kaip kūrėjas apsireiškė [...]. Renesansas buvo ne kas kita kaip prometėjiškosios dvasinės struktūros susiformavimas istoriniu pavidalu. Savęs teigimas buvo charakteringiausia šio pavidalo žymė. [...] Bet jau nuo aštuonioliktojo šimtmečio pradžios Europos istorija pradeda įsigyti naujų bruožų. Aštuonioliktasis šimtmetis [...] buvo pirmas Europos žingsnis į buržuaziškosios dvasios persvarą viešajame gyvenime. Kūrybinis Renesanso žmogaus užsidegimas buvo nepaprastai vaisingas. Technikos pažanga atrodė esanti begalinė ir žadanti žmogui neaprėpiamų perspektyvų. Vis dėlto sykiu su prometėjišku pasaulio apvaldymu ėjo ir buržuaziškas įsigyvenimas šiame pasaulyje. Renesanso žmogus žiūrėjo į pasaulį kaip į savo kūrybos medžiagą. Apšvietos žmogui pasaulis jau buvo pastovi jo gyvenimo vieta. Pasaulio apvaldymas pririšo žmogų prie gamtinės tikrovės ir padarė jį pastoviu šios tikrovės gyventoju. Gyvenimas čia buvo pradėtas jausti [...] kaip nuolatinis tobulėjimas, nuolatinis naudojimasis smagumais ir malonumais. Šio meto kultūra pasidarė galantiška. Bet ji neteko ryšių su būties gelmėmis. Ir juo toliau, tuo labiau kultūrai nyko aukštas idealinis jos pobūdis. Paskutinis Europos istorijos periodas yra charakteringas dviem dalykais: ypatingu technikos išsivystymu ir socialinės problemos atsiradimu. Technikos įsigalėjimas tuojau nuėjo utilitaristine linkme. Išradimai buvo daromi ne idėjai, bet naudai. Ne tam buvo kuriamos mašinos, kad pavergtų pasaulį ir jį apvaldytų, kad išreikštų žmogaus triumfą ir jo pergalę, bet kad jomis pasinaudodamas žmogus galėtu kuo daugiausia pelnyti. Turtas ir turtingumas pasidarė techninės kultūros tikslas. Utilitarizmo kryptimi eidama, technika būtinai turėjo iškelti socialinę problemą, nes ne visi žmonės galėjo mašinų turėti. Jų įsigyti sugebėjo tik tie, kurie buvo turtingesni. Mašinos sudarė gamybos priemones, sudarė tuo pačiu savotišką galimybę, kuriai turėjo nusilenkti kiekvienas, kuris neturėjo laimės surinkti pakankamos pinigų sumos. Technikos pažanga kūrė turtą, turtas reiškė jėgą valdyti pasaulį. Deja, šitas valdymas pinigu jau buvo iš esmės skirtingas nuo renesansiškojo valdymo. Renesansas pasaulį valdė idėja. Apšvieta ir visas Europos gyvenimas ligi didžiojo karo pasaulį valdė turtu. Kovą už pasaulėžiūrą čia pakeitė kova už duoną. Pasaulis pateko į rankas tų, kurie turėjo daug duonos įvairių materialinių gėrybių pavidalu. Šitie naujieji pasaulio valdovai taip pat buvo savotiški genijai. Bet jų genialumas buvo jau šios žemės vaisius: šios tikrovės ribų jie nesistengė peržengti ir — net nenorėjo. Iš kovos už duoną išaugo marksistinė filosofija, kuri taip pat yra ryškiai buržuazinio pobūdžio. Marksizmas nė iš tolo neturi tokio idealizmo, kokio turėjo Renesansas. [...] Iš tikro, jeigu visas gyvenimas yra apsprendžiamas ekonomikos, jeigu klasių kova yra ne tik žmonių, bet ir kosminio išsivystymo principas, aišku, čia negali būti jokio optimizmo ir jokio idealizmo. Kultūrinis pesimizmas ir špengleriškas fatalizmas teorijoje, sensualinis hedonizmas ir šykštus utilitarizmas praktikoje yra neišvengiami marksistinės kultūros palydovai. Žemės dvasia ir žemės balsas kalba iš visos marksistinės pasaulėžiūros taip lygiai, kaip ir iš viso paskutinių dviejų šimtmečių gyvenimo. Paskutiniai du Europos istorijos šimtmečiai buvo aiškios buržuazinės dvasios padaras.

4. Trijų dvasių susitikimas dabartyje

Kuo charakteringa yra pati dabartis? Buržuazinės istorijos periodas jau baigiasi. Bet buržuazinė dvasios struktūra yra dar gyva ir stipri. Ji tebėra apėmusi plačius sluoksnius, josios randame visuose luomuose ir visose klasėse. Didysis karas giliai sukrėtė istorinį buržuazijos pavidalą. Bet buržuazinė dvasia dar liko giliai išsišaknijusi žmogaus individualiniame ir privatiniame gyvenime. Iš kitos pusės, Europos gyvenime taip pat atsinaujina ir kitos dvi dvasios: prometėjiškoji ir krikščioniškoji. Jos abi kovoja su buržuaziškąja dvasia. Bet abi varžosi ir tarp savęs. Pati buržuaziškoji dvasia, būdama stipri atskirų žmonių ir net plačių masių sielose, dar turi pakankamai jėgos kovoti su savo konkurentėmis, tuo labiau kad šitoji dvasia dar tebevaldo tuos, kurie, kaip sakoma, kuria istoriją. Todėl dabartis kaip tik ir yra charakteringa šitų trijų dvasių grumtynėmis. Mes esame įžengę į tokį Europos istorijos periodą, kuris sudaro savotišką tuštumą [...]. Šiuo metu mes dar nežinome, ar viešasis gyvenimas ir objektyvinė kultūra toliau bus persunkta žemės dvasios, ar žmogaus dvasios, ar Dievo dvasios. Mes tik regime šitų trijų dvasių kovą. Mes šitoje kovoje gyvename ir kiekvienas aktyviai, nors dažnai ir nesąmoningai, dalyvaujame. Visas dabarties žmogus šitos kovos yra sukrėstas ligi gelmių. Visos tos trys amžinos dvasinės struktūros šiuo metu yra pažadintos ir prikeltos. Kova už istorinius jų pavidalus yra persimetusi ir į žmogaus vidų [...]. Dabar yra sprendžiamas klausimas, ne tik kokia dvasia tvarkys objektyvinio gyvenimo sritis, bet ir kokia dvasia įsigalės žmogaus viduje. Jeigu išvidinis žmogaus nusiteikimas turi didelės apsprendžiamosios įtakos istoriniams pavidalams, tai taip lygiai istoriniai pavidalai turi įtakos ir išvidiniam žmogaus nusistatymui. Vienos ar kitos dvasios pergalė viešajame gyvenime savaime skatina ir žmogų savo viduje nusiteikti šiai dvasiai palankia kryptimi. Istoriniai buržuazijos, prometėjizmo ar Krikščionybės pavidalai ne tik iš žmogaus vidaus kyla, bet jie savo ruožtu šitą vidų ir patys formuoja. [...] Štai kodėl dabarties žmogus yra neramus, svyruojąs, išsiblaškęs ir neapsisprendęs. Jis blaškosi tarp trijų dvasinių struktūrų; jis savo viduje gyvena gilią dramą, nes nuo vienokio ar kitokio šios kovos išsimezgimo priklauso ne tik istorijos, bet ir paties žmogaus, kaip asmenybės, likimas.

[...] Kodėl ši kova vyksta kaip tik dabar? Tai nėra atsitiktinių aplinkybių susibėgimas. Dabartinė buržuazijos, prometėjizmo ir Krikščionybės kova turi gilų pagrindą pačiame istoriniame vyksme. [...] Dabartyje visos trys dvasios kaip tik susitiko jau subrendusios, jau išmėgintos, kiekviena jau valdžiusi istorinį gyvenimą, vadinasi, jau „turinti praktikos". Krikščioniškoji dvasia, kuri viešpatavo viduriniais amžiais, anaiptol nežlugo Renesanso ir Apšvietos metu. Jos pralaimėjimas viešajame gyvenime ją dar labiau sustiprino josios viduje. Iš istorinių pavidalų Krikščionybė pasitraukė daugiau į žmogaus vidų ir ten augo naujam uždaviniui. Be to, Europos gyvenime buvo šalių ir sričių, iš kurių krikščioniškoji dvasia niekados nebuvo išstumta. Čia ji palaikė nuolatinį ryšį su istorinio gyvenimo formomis, nors ir nebūdama pirmaeilė šio gyvenimo apsprendėja. Šiuo metu Krikščionybė vėl išeina į objektyvinės dvasios sritis, naujai atgimusi, naujų jėgų atgaivinta, sustiprinta ir naujo užsidegimo persunkta. [...]

Tą patį galima būtų pasakyti ir apie prometėjizmą. Ir jis, aštuonioliktame šimtmetyje perdavęs viešąjį gyvenimą buržuazijai, dėl to dar nenusilpo pats savyje. Prometėjiškoji dvasios struktūra po Renesanso bandymo kiekvieną kartą vis prasiverždavo Europos gyvenime į viršų, kas rodė jo gajumą ir net nuolatinį stiprėjimą. Romantikos sąjūdis [...] kaip tik rodė, kad prometėjiškoji dvasia gyvenimo gelmėse yra labai galinga. Mūsų dienomis prometėjizmas išsiveržia nacionalizmo ir bolševizmo pavidalais. Nacionalistinis žmogaus teigimas ligi jo suabsoliutinimo, savęs išganymo idėja (Selbsterlosung) [...] kaip tik rodo, kad čia auga naujas prometėjiškas žmogus, kuris yra pasiryžęs kovoti ne tik su savo gimine, bet ir su pačiu Dievu. Iš kitos pusės, Prometėjiškos tendencijos taip pat yra aiškios ir bolševizme. Bolševizmas yra kilęs iš marksizmo. Bet jis jau nebėra marksizmas. Jis sukūrė visai kitokį gyvenimo tipą negu marksistinė pasaulėžiūra. Jis atgaivino savyje visas prometėjizmo žymes. Idealistinis požiūris vėl įsigalėjo jo praktikoje. [...] Kūrybinis pasiryžimas ir įtikėjimas į kuriamąsias savo galias yra charakteringos bolševikinio žmogaus žymės.

[...] Dabartis yra ilgos evoliucijos padaras. Ji yra logiška išplauka iš viso Europos gyvenimo vyksmo. Jeigu kuri nors dvasinė struktūra sykį patenka į viešąjį gyvenimą, ji niekados nedingsta. Ji šiame gyvenime sustiprėja, subręsta, išsivysto ir, atėjus laikui, vėl pasirodo išviršinėje istorijos realybėje. Dabartis kaip tik ir yra toksai laikas, kada sukako „plenitudo temporum" [atėjo laikas] visoms trims minėtoms dvasioms. Visos jos šiuo metu yra pakankamai išaugusios, kad galėtų kovoti. Seniau, kai istorinis jų pagrindas būdavo silpnas, jos išslinkdavo iš viešojo gyvenimo be didesnių grumtynių. Nei Renesanso pradžia, nei buržuazijos įsigalėjimas nebuvo pažymėtas dideliais sukrėtimais. Ne taip yra dabar. Dabar visos trys dvasios, visos trys galybės jau yra pasiekusios savo amžiaus pilnybę, todėl jų pretenzijos duoti viešajam gyvenimui savą stilių yra labai rimtos ir jų susikirtimas yra neišvengiamas.

5. Trijų dvasių perspektyvos

Kokios gali būti šito susikirtimo perspektyvos? [...] buržuazinė dvasia vis labiau traukiasi iš gyvenimo. Pozityvizmas pralaimi Žinijoje, esteticizmas mene, moralizmas yra stumiamas iš doros, klerikalizmas laukiasi iš religijos. [...] Tuo tarpu, kaip matysime vėliau, šitais stulpais yra paremtas visas istorinis buržuazijos rūmas. Bet pralaimint žemės dvasiai atskirose gyvenimo srityse, netrukus ir visas gyvenimo vyksmas turės išsivilkti iš buržuazinių formų. Buržuazija kaip istorinis pavidalas, kaip viešojo gyvenimo stilius neišvengiamai eina prie galo. Bet tai dar nereiškia, kad čia žlunga buržuazija kaip dvasinė atskiro žmogaus struktūra. Buržuazinė dvasia, kaip išvidinis žmogaus palinkimas į šią tikrovę, pasiliks visados, nes ji yra vienas iš žmogaus dvasios saitų su būtimi. Žmogus ontologiškai yra susijęs su žeme, todėl ir palinkimas į šią žemę niekados nepranyks. Vis dėlto šitoji buržuaziškoji dvasia bus nustumta į individualinę atskirų asmenų sferą. Viešojo gyvenimo ji neapvaldys ir istorijoje, bent tam tikrą laiką, didesnės reikšmės neturės. Tai nėra koks nors pranašavimas; tai yra tik nuosekli išplauka iš viso Europos istorijos vyksmo.

Buržuazijos vietoje kaip viešojo gyvenimo tvarkytojas atsistos prometėjizmas. Toji kūrybinė žmogaus energija, kuri išsiveržė Renesanso metu, kuri reiškėsi romantikoje ir nepaprastuose technikos žygiuose, šiandien vis labiau skverbiasi į atskirų asmenų dvasią ir vis labiau apvaldo istorinį gyvenimą. [...] Dabarties istorija yra kuriama veiksmo žmonių. [...] Ir tik tie, kurie šitame veikime dalyvauja, kurie juo tiki ir juo gyvena, tik tie dalyvauja šiandieninės istorijos kūrime. Šventasis kaip istorijos kūrėjas yra praėjusių amžių savotiška legenda. [...] Mūsų laikų gyvenimas yra sutelktas į veikėjų rankas. Vis dėlto šitie veikėjai nėra buržujai. Visas jų darbas — tai aiškiai rodo ypatingai naujų valstybinių formų kūrimas — yra persunktas prometėjiškąja dvasia. Dabarties istorija vis labiau patenka į prometėjų rankas, kurios dažnai kėsinasi net suardyti Dievo planus, kad jų vietoje sukurtų žmogiškuosius. Dabarties istorijos kūrėjai yra valdomi idėjos. Gali šita idėja būti fantastiška, gali ji gniuždyti net pačią žmogaus asmenybę, bet viena yra tikra, kad šiuo metu ji nepataikauja praktikai ir nepaiso vad. teisių. Ji nori įsikūnyti gyvenimo pavidaluose ir juos perskverbti savo galia. Kiekviena idėja yra totalistinė. Kiekviena nori apimti visą pasaulį ir jį pertvarkyti pagal savo išvidinę struktūrą. Štai kodėl šiandien prometėjiškos pastangos nepakenčia šalia savęs kitų dvasių, nes prometėjizmas nori pats vienas apimti visus pradus ir visas sritis. [...]

Krikščionybės likimas šitose grumtynėse nėra pavydėtinas. Nesusiderindama su prometėjizmu, [...] ji daug kur buvo susieta su buržuazija ir apvilkta buržuazinėmis formomis. Šitoms tad formoms kaip tik ir yra šiuo metu griaunamas pagrindas. Krikščionybės buržuazinėm formos, buržuazinis josios reiškimosi stilius, vartojamos buržuazinės priemonės turės žlugti kartu su pralaiminčia buržuaziškąja dvasia. Prometėjizmas apvalys Krikščionybę nuo viso to, kas ją žemina ir išniekina, nes, kaip matysime vėliau, krikščionybės susijimas su buržuazine dvasia yra didžiausias josios pažeminimas.

Buržuazinių Krikščionybės formų žlugimas šiandien matyti jau visai aiškiai. Šiandien, sakoma, daugelyje šalių Krikščionybė pralaimi žingsnis po žingsnio. Tai yra tik pusiau tiesa. Čia pralaimi ne krikščioniškoji dvasia, bet tie istoriniai Krikščionybės pavidalai, kurie buvo sukurti ant buržuazinio pagrindo ir kurių Krikščionybės atstovai arba nesugebėjo, arba nenorėjo laiku pakeisti. Kad su šitų pavidalų pralaimėjimu ir pati krikščioniškoji dvasia gauna patirti skaudžių smūgių, yra savaime suprantama. Vis dėlto šitas buržuazinių formų žlugimas — tegul ir skaudus — pačiai krikščioniškajai dvasiai yra tik išganingas. Šitame purgatoriume ji išsiskaidrina ir išsivalo. Ateities Krikščionybė josios atstovų bus žymiai mažiau suteršta, negu ji yra dabar ir negu ji buvo ypatingai praeityje.

Bet Krikščionybės likimas tuo dar neišsisprendžia. Ateitis yra prometėjizmo rankose. Tuo tarpu prometėjizmas yra aiškus ir atviras Krikščionybės neigėjas ne tiek psichologiškai, kiek ontologiškai. Atskiras prometėjiško nusiteikimo žmogus dar gali sugyventi su krikščioniškąja dvasia. Bet krikščioniškasis ir prometėjiškasis gyvenimo stilius išskiria vienas antrą. Krikščionybė yra atsirėmusi į antgamtinį principą. Tuo tarpu prometėjizmas yra atsirėmęs į žmogaus dvasią, į kūrybinį jos pašaukimą. Jeigu tad dabarties istorija vis labiau patenka prometėjizmo įtakon, jeigu dabartiniam gyvenimui vis labiau yra kuriamas prometėjiškas stilius, aišku, kad Krikščionybė viešojo gyvenimo neapvaldys. Viešasis ateities gyvenimas, jojo institucijos, objektyvinė jojo dvasia nebus persunkti krikščioniškuoju principu. Visame gyvenimo plote vyraus save teigiąs, į save atsirėmęs ir iš savęs semiąs savo darbams įkvėpimą žmogus. Krikščionybė bus priversta pasilikti gyvenimo ir žmogaus gelmėse. Sustiprėjusi dėl buržuazinių formų praradimo, ji nauja galia persunks išvidinį žmogų. Krikščionybėje atgims kankinių ir apaštalų dvasia. Krikščionybė grumsis su prometėjizmu ne viešajame gyvenime, kaip buvo Renesanso metu, bet gyvenimo gelmėse. Kalėjimai ir laužai nebebus artimo pralaimėjimo ženklai. Krikščionybės atstovai labiau supras idėjos galybę. Jie labiau pasitikės dvasios galia negu juridinėmis normomis ir organizacinėmis priemonėmis. Krikščioniškasis organizmas pasidarys žymiai lankstesnis, nes regimi sustingę jo pavidalai didele dalimi bus sugriauti. [...]

Krikščionybės tad likimas yra gana paradoksiškas. Ateitis jai nežada pavesti viešąjį gyvenimą. Bet, iš kitos pusės, ateitis jai žada didelį laimėjimą žmogaus dvasios pasaulyje. Nuo pat vidurinių amžių pabaigos Krikščionybė neatsigavo, kaip regimos tvarkos valdovė ir tur būt neatsigaus niekados, nes istorinis šios tikrovės vyksmas neina krikščioniškajai dvasiai palankia kryptimi. Užtat Krikščionybė kiekvieną kartą stiprėja kaip išvidinė galia, kaip amžinoji idėja, kaip dieviškosios dvasios skleidimasis žmogaus dvasioje. [...]

Buržuazinės dvasios psichologija

I. Buržuazinės dvasios žymės

1.    Įsigyvenimas šioje tikrovėje

Buržuazinė dvasia nėra tas pat, kas ir materialistinė dvasia. Tarp buržujaus ir materialisto ne visados galima padėti lygybės ženklą. Tai priklauso nuo to, kaip žmogus santykiauja su medžiaga. Jeigu jis į medžiagą žiūri kaip į naudos ir pragyvenimo šaltinį, jis tampa buržujumi. Utilitaristinė dvasia yra vienas iš buržuazinės dvasios tipų. Bet kai žmogus tarnauja medžiagai kaip tokiai, kai jis savo viduje valdomas medžiagos idėjos, jis tampa šitos idėjos pranašu bei skleidėju. Toks žmogus netelpa buržuazijos kategorijoje. Jo kuriamas gyvenimo stilius neturi buržuazinių žymių. Jis net gali būti savotišku prometėju. Jis gali susikurti net savotišką materijos religiją ir materijos mistiką, kas šiandien matyti įsitikinusių komunistų sąjūdyje. [...]

Pagrindinė buržuazinės dvasios žymė yra josios kryptis žemyn. [...] Tai reiškia, kad žmogus, vietoje kėlęs akis į kalnus, nuo kurių ateina išganymas, kaip sakoma psalmėje, jas nukreipia slėnin, čia ieško savo tėvynės ir čia pastoviai įsigyvena. [...] Buržuazinė dvasia, sakoma, yra reali. Ji nesivaiko „utopijų, iliuzijų ir svajonių". Ji nesiilgi to, kas yra anapus šios matomos realybės. Amžinybės ir antgamtės ilgesio buržuazinė dvasia nepažįsta. Buržujui laikas yra vertesnis už amžinybę ir šioji žemė brangesnė už prarastą rojų. Aukso amžiaus mitas buržujaus nevilioja. Išvidinis, nepertraukiamas susijimas su regima ir apčiuopiama realybe yra pagrindinis buržuazinės dvasios pergyvenimas. Buržujus neneigia to, kas yra aukščiau šio pasaulio. Jis tik neturi šiems dalykams skonio. Jis nemėgsta apie juos mąstyti; jie nesudaro jam gyvenimo problemos; jis dėl jų nevargsta ir nesikankina. [...]

2.    Paviršutiniška dvasios rimtis

Iš viršaus žiūrint, buržuazinis nusiteikimas atrodo kaip perėjimas iš jaunuoliško nerimo į subrendusio žmogaus rimtį. [...] Buržuazinis vidaus gyvenimas apsisupa ramybe, kurią buržujus saugo labai stropiai. Nieko buržujus taip labai nebijo, kaip prarasti išvidinę pusiausvyrą. Todėl jis pritaria visokiems projektams, jeigu jie nereikalauja keisti įprastos tvarkos. Jis aprobuoja bet kokį sumanymą, jeigu jo nereikia jam pačiam vykdyti. Jis sutiktų atlikti net ir sunkius uždavinius, jeigu žinotų, kad nerizikuoja pralaimėti, nes pralaimėjimas sukrėstų jo vidų.

Vis dėlto šitoks nusiteikimas anaiptol nėra subrendusio žmogaus rimtis. Buržuazinei dvasiai atrodo, kad išvidinis nerimas yra nesubrendimo ženklas. Bet tikrumoje buržuazinės rimties šaknys keroja visai kur kitur. Jaunuolis dega nerimu dėl to, kad jis dar neturi savos gyvenime vietos, savo darbo, kad jo ateities planas dar nėra paaiškėjęs ir išsivystęs. [...] Tuo tarpu subrendęs žmogus pasidaro ramesnis, nes jo gyvenimo planas jau yra aiškus. Jis žino, kam yra pašauktas ir kokie jo laukia uždaviniai. Bet tai yra tik psichinė rimtis. Jaunuolis yra neramus savo psiche, bet ramus savo dvasia, nes ji dar nėra kaip reikia atbudusi ir pasišovusi kūrybiniams žygiams. Jaunimo kūryba visados turi daugiau autokreacinio pobūdžio negu objektyvinės prasmės. Visais savo darbais jaunuolis daugiau kuria patį save negu aplinką. Tiktai objektyvūs ir reikšmingi dvasios žygiai prasideda tik tada, kai psichėje yra jiems parengtos tinkamos sąlygos. Kol šitų sąlygų dar nėra, kol žmogus dar gerai nežino, kokios kūrybos jis imsis, tol dvasia lyg ir tyli, nes ji dar nežino, kuria kryptimi turės prabilti. Tai yra jaunuoliška dvasinė tyla, glaudžiai susijusi su jaunimo psichikoje vykstančiomis audromis. Tuo tarpu suaugęs žmogus jau yra ramus savo psichika, bet neramus savo dvasia. Pereidamas iš vaikystės į jaunystę, žmogus atitrūksta nuo pasaulio, išeina iš vienybės su aplinka, grįžta į save ir save kuria. Pereidamas iš jaunystės į subrendusį amžių, žmogus išeina iš savęs, atsistoja priešais pasaulį kaip priešais objektą ir pradeda kurti aplinką. Tai yra dvasinio nerimo, dvasinės kančios ir dvasiniu dramų metas. Tai metas, kada dvasia stoja priešais gamtą, stengdamasi ją pajungti savo galiai. Subrendusio žmogaus dvasia yra nerami, nes ji yra kūrybiška.

Tuo tarpu buržujaus dvasia kaip tik yra rami. Buržujus turi ne tik psichinę, bet ir dvasinę ramybę. Tuo jis skiriasi ir nuo jaunuolio, ir nuo subrendusio žmogaus. Savo psichėje buržujus yra ramus, nes jis jau yra peržengęs jaunystės periodą ir subrendęs. Savo dvasioje jis yra ramus, nes jis yra nekūrybiškas. Šiuo atžvilgiu buržujus yra panašiausias į vaiką. Ir jeigu tik pro šitą visokeriopą ramybę nekyščiotų tragiškas tokio žmogaus likimas, psichologiškai buržuazinio nusiteikimo žmones būtų galima priskirti prie infantilų kategorijos.

Iš kur šitokia dvasios rimtis kyla? Visų pirma iš buržuazinės dvasios krypties. Buržuazinė dvasia krypsta į žemę, į šitą apčiuopiamą ir regimą tikrovę. Ji nesistengia paregėti tos aukštesnės realybės, kurios ilgisi prometėjiško ar krikščioniško nusistatymo žmonės. Ji gyvena tuo, kas yra, o ne tuo, kas turi būti. Tuo tarpu regima ir faktina būtis yra tikrosios būties tik periferija, tik pats paviršius. Regima būtis yra tik lukštas, po kuriuo pulsuoja gyvasis būties gyvenimas. Tai, ką mes apčiuopiame ir jaučiame, yra tik šešėlis ir atlauža būties gelmių ir josios amžinųjų pirmavaizdžių. Kai buržuazinė dvasia nepakyla aukščiau šios regimybės, ji tuo pačiu nepakyla nė prie tikrosios būties. Ji pasilieka būties paviršiuje. Tikrasis būties gyvenimas jai pasidaro neprieinamas. Pasilikimas tik šioje realybėje yra pasilikimas pliko fakto srityje. Tai atsisakymas nuo idėjos, kuri visados stovi aukščiau už faktą. Savo gyvenimo apsprendimas faktu, bet ne idėja padaro, kad buržujus neįstengia pergyventi savo viduje kovos už idėją, už amžinuosius principus, už amžinąsias tiesas. Buržujus gali kovoti už realybę, už tai, ką jis regi ir apčiuopia, bet jam nesuprantama yra kova už idėją, už principus, už tiesas. Pasilikdamas gyvenimo periferijoje, jis tuo pačiu nesugeba prieiti prie šitų tiesų, nes jų būties paviršiuje nėra. Jos glūdi būties ir gyvenimo gelmėse. Ir reikia tam tikro gabumo jas iš šitų gelmių iškelti. Pasilikimas tik šioje tikrovėje, jis naikina dvasios žvilgį būties gelmėsna, ir buržuazinė dvasia pati užsidaro kelią į idėjos pasaulį. Ji gali į šitą pasaulį tikėti, bet josios tikėjimas yra negyvas. Jis neturi jokios reikšmės išvidiniam ir išviršiniam buržujaus nusistatymui. Buržujus gyvena taip, tarsi ši tikrovė būtų vienintelė ir tarsi amžinųjų principų bei idėjų visiškai nebūtų. [...] Jo kuriama kultūra yra ryškaus realinio ir praktinio pobūdžio, vis tiek ar ji būtų teorinė, ar visuomeninė, ar estetinė, ar net religinė. Buržuazinės kultūros neidėjingumas, josios praktiškumas ir net pragmatiškumas yra ryškiausia žymė. Buržujaus kūryboje nėra idėjos kaip motyvo. Buržujus turi išviršinių akstinų, bet jis neturi išvidinių motyvų, nes šitie motyvai gali kilti tik iš turtingo žmogaus dvasioje esančio idėjų pasaulio. Į kūrybą buržujus yra stumiamas naudos arba reikalo. Bet jis nėra traukiamas išvidinio idėjos grožio ir išvidinės jos pilnatvės.

Štai dėl ko buržuazinė dvasia yra rami. Neturėdama savyje idėjos, kuria ji degtų, kurios siektų ir kurią nuolatos gyvenime realizuotų, šita dvasia gyvena ramų gyvenimą, nes žmogaus vidų sudrumsti gali tik idėja. Idėja turi savyje tokių elementų, kurie yra vadinami fascinosum, vadinasi, tai, kas žmogų traukia, kas jį sužavi savo didybe ir būties gelmių atsivėrimu. [...] Idėjos prigimtyje glūdi patraukiamoji galia. Kiekviena idėja [...] gali savotiškai apsėsti visą žmogaus būtybę, nes kiekviena turi savyje mistikos pradų. Ir juo idėja yra giliau suvokiama, tuo labiau ji žmogų patraukia. [...]

Istoriniame viešajame gyvenime buržuazinė dvasios rimtis apsireiškia gyvenimo pusiausvyra. Pusiausvyros ir inercijos dėsnis yra buržuazinės istorijos pagrindas. [...] Buržuazija visados stengiasi išlyginti gyvenimo antinomijas, bet ne aukštesnio prado pagalba, ko siekia religija, tik niveliuodama tai, kuo jos yra priešingos. Buržuazija siekia ne gyvenimo vienybės, bet gyvenimo lygybės. Gyvenimo vienybė šioje neperkeistoje tikrovėje yra negalima. Gyvenimo vienybė yra galutinis visos istorijos siekimas. Bet yra galima [...] gyvenimo antinomijų niveliacija išnaikinant individualines skirtybes [...]. Todėl demokratizmas yra pagrindinė buržuazinių istorijos periodų viešojo gyvenimo forma. Jis reiškiasi ne tik visuomeninėje srityje: jis eina per visą gyvenimą kaip gili reliatyvizmo dvasia. Sukurti gyvenimo pusiausvyrą ir ją išlaikyti yra svarbiausi buržuazijos uždaviniai viešajame gyvenime. Buržuazija nemėgsta įtampos, nemėgsta kovos už principus, todėl nemėgsta, kad būtų priešingų pradų. Ji niveliuoja juos, paskandina juos masėje ir visam gyvenimui užtraukia lygybės skraistę. Individualinė subjektyvinė buržuazinės dvasios rimtis pereina ir į viešąjį objektyvinį gyvenimą. Buržujus tiki į nuolatinę ir ramią kultūros pažangą. Progresizmo idėja yra kilusi iš buržuazinės dvasios ir joje laikosi. Pastoviai įsigyvenęs tik šioje tikrovėje, tik šią tikrovę vertindamas, buržujus yra priverstas tikėti, kad kultūra čia, šioje žemėje, pasieks galų gale tokį laipsnį, kada josios laimėjimai perkeis pasaulio pavidalus. [...] Kultūros progresizmas, tikėjimas į gyvenimo idealų realizavimą šioje tikrovėje yra viena iš pagrindinių buržuazinės pasaulėžiūros idėjų.

Bet čia kaip tik ir glūdi buržuazinių istorijos periodų krizė. Buržujus pamiršta, kad gyvenimo pažangos pagrindas yra ne inercija ir ne pusiausvyra, bet įtampa ir kova. Konkretus kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos gyvenimas reiškiasi priešginybėmis. [...] Įtampa tarp šitų priešginybių gamina kūrybinės energijos, kuri varo priekin žmonijos istoriją. Jeigu istorija tikrumoje progresuoja, tai tik dėl to, kad žmogiškasis gyvenimas esti nuolatinėje priešginybių įtampoje, kad jis nėra lygintas ir suniveliuotas, bet turtingas antinomijomis, svyravimais ir kovomis. Kur nėra įtampos, kur įvyksta pusiausvyra tarp gyvenimo antinominių pradų, ten sustoja kūryba, ten gyvenimas pradeda stingti ir jo pavidalai senti. Priešginybių išlyginimas yra ne gyvenimo, bet mirties dėsnis. [...] Šiandien mes patys matome, kaip Apšvietos siektoji pusiausvyra yra ardoma, kad vėl susikurtų įtampa, kad vėl gyvenimas pasidarytų kūrybinis [...]. Buržuazinė dvasios rimtis slepia savyje gilią tragiką, nors buržuazija josios paprastai nė nejaučia. Nesidomėdamas daiktų esme, išnaikindamas gyvenimo priešginybes, buržujus pasiekia ramybės, bet tuo pačiu jis paslenka gyvenimą į mirties šešėlį.

3. Išviršinis prigimties vieningumas

Žmogus yra dualistinė būtybė ne tik tuo, kad jis gyvena tarp dviejų pasaulių, bet ir savo prigimties sąranga. Visas jo mąstymas, veikimas ir kūrimas yra pažymėtas antinominių ženklu. Žmoguje susikryžiuoja gamtinis ir antgamtinis pasauliai. Jame veikia gamta ir dvasia. Jis yra nuolatinėje laisvės ir malonės įtampoje. Šitas dualizmas kartais gali būti vos jaučiamas. Bet kartais jis gali sukurti žmogaus viduje ištisą dramą [...]. Dviejų įstatymų jautimas yra amžinas, ir po jų ženklu vyksta visi žmogaus žygiai.

Buržuazinėje dvasioje šitas jautimas lyg ir išnyksta. Buržuazinė dvasia nėra paini. Pasilikdama būties periferijoje ir tik šia periferija pasitenkindama, ji, atrodo, pabėga nuo tos tragiškos painiavos, kuri neišvengiamai lydi prometėjišką ir tikrai krikščionišką dvasią. Buržuazinė dvasia iš prigimties dualizmo pereina į išviršinį prigimties monizmą. [...] Buržujus pergyvena žmogų kaip vieningą būtybę, kurioje viešpatauja taika ir ramybė. Jeigu šitoji taika kartais ir esti sudrumsčiama — buržujus šio fakto neneigia, — tai tik dėl išviršinių akstinų. Savo viduje žmogus esąs harmoningas padaras.

Devynioliktojo šimtmečio psichologija kaip tik ir buvo tokio buržuazinio monistinio nusiteikimo rezultatas. Ji tyrė psichinį gyvenimą abstrakčiai, nepaisydama to realaus skilimo, kuris vis dėlto glūdi pačiose žmogaus gelmėse. Ji tyrė tiktai sąmonę. Tuo tarpu žmoguje sąmonės gyvenimas yra tik viena jo turtingo, komplikuoto ir maištingo vidaus gyvenimo funkcija. Be sąmonės, žmoguje yra dar pasąmonė ir antsąmonė. Kiek antsąmonės gyvenimas žmogų veda į idėjų į mistikos, apskritai į antgamtės sritis, tiek pasąmonės gyvenimas jį traukia į gamtą, į žemę, į kūną. Antsąmonėje žmogus suseka dieviškąją savo kilmę.

Pasąmonėje jis patiria, kad jis yra iškrypusio instinkto ir ligūstų polinkių būtybė. Modernioji psichopatologija ir psichoanalizė mums kaip tik ir atskleidė šitą savotišką žmogaus prigimties struktūrą. [...]

Buržujus neturi pakilių įkvėpimų ir spiriančių idėjų. Aukštas idealizmas, pasiaukojimas, išsižadėjimas jam yra neprieinamas. Bet jis neturi nė deginančių aistrų. Antsąmonės ir pasąmonės jėgos buržujaus dvasioje yra nustumtos į tolimus sielos užkampius. Jos gali apsireikšti tik netiesioginiu būdu [...]: pro patogumų norą, pro komfortą, pro skrupulingą rūpinimąsi savo sveikata, pro filantropinius darbus. Buržujus gyvena sąmonės srityje ir todėl sunkiai pajaučia žmogaus prigimties dualizmą ir visą tą chaosą, kuris verda žmogaus viduje. Buržujaus netraukia nei antgamtinės idėjos, nei gamtiniai instinktai. Jis, sakoma, yra sveikas ir normalus žmogus. Jis yra monistas.

[...] Buržujus niekados nepakyla į antsąmonės sritis ir nenusileidžia į pasąmonės gelmes. Tarp šitų dviejų žmogaus prigimties sferų nėra įtampos, nes buržujus jas yra perskyręs. Buržujaus prigimties vieningumas yra ne vidinis, bet tik išviršinis. Tai prigimties pradų suniveliavimas ir jų atitolinimas vienas nuo kito. Reikia pripažinti, kad šitoks vidinės įtampos panaikinimas ramina žmogų. Buržujus jaučiasi esąs patenkintas. Poetų „nesočios dvasios" jis nepažįsta. Bet, iš kitos pusės, įtampos nebuvimas padaro žmogų plokščią ir nevaisingą. Pusiausvyros buržujus siekia ir išviršiniame, ir išvidiniame gyvenime. Bet metodas šiai pusiausvyrai sudaryti ir palaikyti visur yra tas pats: panaikinti įtampą tarp priešginybių. Todėl rezultatai taip pat yra visur vienodi. Kaip išviršinis objektyvinis gyvenimas be įtampos pradeda senti ir stingti, taip vidinis gyvenimas išsenka ir netenka kūrybinio užsimojimo. [...]

4. Nekūrybiškumas

Buržuazinė dvasia nėra kūrybiška. Ji gali ir sugeba gerai pasinaudoti tuo, kas jau laimėta. Ji gali gerai perteikti kitų kūrinius, bet ji pati negali sukurti nieko gilaus ir originalaus. Buržuazija kultūrą palaiko. Bet ji josios nekuria, suprantant kūrybą pačia giliausia prasme. Kultūros kūrimas visados reikalauja, kad žmogaus dvasia būtų susijusi su giliausiomis būties paslaptimis [...]. Kūryba yra nuolatinis dvasios teigimas santykiuose su gamta, nuolatinė kova už dvasios nepriklausomybę ir viršenybę, nuolatinis gyvenimas dvasinėse sferose. Tuo tarpu buržuazijai kaip tik trūksta minėto susijimo su būties gelmėmis. Buržuazija gyvena būties periferijose. Gyvenimo paslaptys jai yra nerealios. [...] Buržuazinė dvasia nekovoja su gamta ir neteigia savo viršenybės. Ji [...] į kūrybą žiūri kaip į vieno pavidalo pavertimą kitu, kaip į vienos rūšies energijos pakeitimą kita rūšimi. Originalus kūrybos aktas, kuris iš nebūties išvestų naują būtį, buržuazinei dvasiai yra sunkiai prieinamas, nes originalus gyvenimas ir originali kūryba gali kilti iš būties gelmių, ne iš periferijos. [...] Kas į šitas gelmes nenusileidžia, kieno dvasiai jos yra užsivėrusios, tas negali būti nei originalus, nei kūrybiškas. Buržujaus gyvenimas yra konpiliacija jau iš esančių pradų, jau iš esančių idėjų, jau iš esančių jausmų. Buržujaus kultūra yra kompiliacija iš prometėjiškosios ir krikščioniškosios dvasios laimėjimų.

Šitoje vietoje įvyksta skaudžiausia buržuazijos drama, nes čia buržuazija susikerta ne tik su žmogaus paskyrimu, ne tik su moraline pareiga kurti, bet ir su pačia žmogaus ontologine prigimtimi. Žmogaus kūrybiškumas yra pirmykštis jojo pradas, kuriame glūdi visi kiti pradai. Žmogus yra protingas tam, kad galėtų kurti. Žmogus yra valingas tam, kad norėtų kurti. Žmogus jaučia tam, kad realiai kurtų. Žmogus galop yra žmogumi tiek, kiek jis kuria. Kūryba yra neišnaikinamas žmogaus dvasios charakteris, nes pati dvasia, kuri nuolatos tampa, tampa tik kūryboje. Išvidinis dvasios tapsmas yra nuolatinis kūrimas, nuolatinė autokreacija. Tą momentą, kai žmoguje absoliučiai paliautų bet kokia kūryba, ir žmogus paliautų egzistavęs. Tiesa, tai yra nerealus atsitikimas, nes joks sąmoningas nusistatymas negali panaikinti žmogaus sielos kūrybiškumo, kaip lygiai joks net ir fanatiškiausias materialistinis įsitikinimas negali panaikinti sielos dvasiškumo. [...]

Todėl ir buržuazija, kad ir labiausiai nekūrybinė, ontologiniu atžvilgiu žmogaus kūrybiškumo išnaikinti negali. Pačiose savo gelmėse žmogus visados kuria, nes kūryba yra ir pažinimas, ir norėjimas, ir jausmų patyrimas. Vis dėlto buržuazinis nusiteikimas panaikina žmogaus kūrybiškumą moraliniu ir praktiniu atžvilgiu. Žmogus nejaučia moralinės pareigos kurti. Jis nejaučia atsakingumo už pasaulį, jis yra atsiskyręs nuo kosmo likimo ir nesistengia praktiškai šiame kosme dalyvauti. [...]

Buržuazinė dvasia yra amžinas žmogaus menkystės liudytojas, kuris egzistuos ligi pat šios tikrovės galo. Prometėjizmas ir Krikščionybė kovoja ir visados kovos su šituo liudytoju, nes abi šios dvasios stengiasi pakelti žmogų į jam priderančias aukštumas. Gyvenimo gelmių bur-

žuazija niekados nevaldo. Ji valdo tik gyvenimo paviršių. Buržuazija gyvenimo kaip tokio nekuria. Ji kuria tik gyvenimo manieras. Josios kūryba yra tik papuošalas, tik drabužis, kuris žmogaus dvasią ir josios žygius dažnai slegia ir jiems kliudo. Rousseau griežta kova prieš kultūrą tikrumoje buvo kova prieš buržuazinę kultūrą. [...] Buržuazinė kultūra yra paviršiaus kultūra. Todėl buržuazijos įsigalėjimas kultūroje yra pirmas civilizacijos ženklas ir pirmas žingsnis į subarbarėjimą. [...] Misti svetimais laimėjimais galima tik trumpą laiką. Jeigu šitie laimėjimai nėra nuolatos papildomi naujais, jeigu žmonės nėra skatinami imtis drąsių kultūrinių žygių, jeigu jie sugeba tik pasisavinti ir perteikti, bet nesugeba kurti, savaime suprantama, kad barbariškas periodas nėra toli. Buržuazinių istorijos tarpsnių kultūra neišvengiamai sulaukia savo galo. [...] Štai dėl ko tarp kūrybinės dvasios, vis tiek ar ji būtų prometėjiška, ar krikščioniška, ir buržuazinės dvasios eina nepertraukiama kova, nes tai yra kova už aukštesnio gyvenimo pagrindus, už žmogaus kilnumą, už istorinę žmogaus ir visos žmonijos misiją, už žmogaus apsaugą nuo subarbarėjimo ir sykiu už visos kultūros likimą.

II. Buržuazinės dvasios tipai

Pastovus įsigyvenimas šioje tikrovėje yra bendra buržuazinės dvasios žymė. Bet ši regima ir apčiuopiama tikrovė, ši mūsų žemė susideda iš dviejų pagrindinių pradų: iš gyvybės ir iš medžiagos. Gyvybė ir medžiaga yra dvi pagrindinės mūsosios tikrovės būtys, kurios mus prie savęs traukia ir riša. Buržuazinio nusiteikimo žmonės, šliedamiesi prie šio pasaulio, šioms abiem būtims jaučia išvidinės simpatijos ir prisirišimo. Jie abi jas myli, jie jomis abiem rūpinasi ir net jas adoruoja. Buržujus niekados negali paneigti nei kūno, nei kūną apsupančio pasaulio. Asketinės pirmųjų Krikščionybės amžių anachoretų praktikos ir neturto įžadas dabartiniuose vienuolynuose buržujui yra sunkiai suprantami dalykai. Buržujus myli kūną ir myli žemę.

Vis dėlto šita meilė nėra vienoda. Prisirišimas prie kūno ir prisirišimas prie materialinių daiktų yra žadinamas visai kitokių motyvų ir praktikoje kitaip apsireiškia. Buržujus, kuris labiau linksta į kūną, vadinasi, į gyvybę, yra žadinamas veikti hedonistinio motyvo. Tuo tarpu buržujus, kuris labiau linksta į materialinį pasaulį, esti stumiamas utilitarinių akstinų. Pirmasis ieško malonumo, antrasis — naudos. Todėl platūs buržuazijos sluoksniai pasidalina į du pagrindinius tipus: į he-donistinįtipąir į utilitaristinį tipą.Pirmasis buržujaus tipas yra kūno žmogus: homo vitalis.Antrasis buržujaus tipas yra ekonominis žmogus: homo economicus, nes nauda apsireiškia visados ekonominėmis formomis. Abu juodu turi nemaža bendrų žymių. Bet juodu turi ir nemaža skirtybių [...].

Šitie du buržuazinės dvasios tipai yra pagrindiniai. Jie apima visus kitus, kurie yra ne kas kita kaip šitų pagrindinių tipų mišiniai arba niuansai. Buržujus, krypdamas į šią tikrovę, tuo pačiu yra priverstas krypti arba į gyvybę, ieškodamas malonumo, arba į materialinius daiktus, ieškodamas naudos. Hedonistinis ir utilitaristinis nusiteikimas išsemia bendrą buržuazinį nusiteikimą. Šitie du buržuazinio nusiteikimo tipai eina per visas gyvenimo sritis. Visur, kur tik buržuazinė dvasia pasirodo, ji pasirodo arba hedonistine, arba utilitaristine forma. Visur — ir moksle, ir mene, ir doroje, ir net religijoje — hedonistinis buržujus ieško malonumo, o utilitaristinis — naudos.

1. Hedonistinis buržujus

[...] Hedonistinis buržujus pastoviai įsigyvena savame kūne. Kūno sferos jam tampa tikrąja tėvyne. Kūninio principo reikalavimai pasidaro jo veikimo akstinais. Ne protinės idėjos, ne refleksija, net ne nauda valdo hedonistinio buržujaus gyvenimą, bet kūno reikalavimai. [...] Hedonistinis buržujus nejaučia skirtumo tarp fizinio žmogaus būtybės prado ir dvasinio. Kūno reikalai, jo aistros, pergyvenimai jam tiek ankštai įsijungia į asmens sritį, kad jie tarsi susilieja su dvasine sritimi, ir buržujus pradeda nebeskirti, kur byloja kūnas, o kur dvasia. [...] Kraujo balsas čia paprastai nustelbia dvasios balsą. Hedonistinis buržujus apsisprendžia pagal gyvybinius savo instinktus.

Vis dėlto kūno reikalų tenkinimas hedonistinio buržujaus gyvenime yra labai savotiškas. [...] Hedonistinis buržujus, tenkindamas savo kūną, vaduojasi ne objektyviu kūno norų tikslu, bet subjektyviu šitų norų patenkinimo pergyvenimu. Pajautimas yra pagrindinė hedonistinio buržujaus gyvenimo forma. [...] Patenkindamas savo kūną, buržujus visų pirma nori pajausti, ir šitas pajautimas sudaro jam svarbiausią gyvenimo funkciją. Kūninio pajautimo trūkumas kelia buržujaus sieloje nepasitenkinimo ir savotiško kartumo jausmą. Grynai objektyvus laimėtinas jo nedžiugina. Objektyvią gėrybę, kuri atsiranda dėl kūno patenkinimo, buržujus pergyvena tik kaip antraeilę, tik kaip atsitiktinę. Pirmoje vietoje jam stovi pajautimas. Hedonistiniam buržujui menkai rūpi, kad valgis palaiko jo sveikatą. Jam svarbu, kad valgis būtų skanus. Hedonistiniam buržujui menkai rūpi, kad moterystė yra žmonių giminės plėtimo institucija. Jam yra svarbiau, kad joje galima nesigraužti dėl seksualinių pergyvenimų. [...] Hedonistinis buržujus [...] pirmoje vietoje pastato pajautimą, o antroje — objektyvų tikslą arba objektyvią gėrybę. [...]

Malonumas kaip gilus asmens pergyvenimas yra didelio gėrio rezultatas. Kai žmogus kurį nors didelės reikšmės gėrį yra pasisavinęs, kai juo jis yra apsprendęs savo būtybę, tuomet jis pergyvena malonumą ne kaip periferinį dalyką, ne kaip jausmų ar pojūčių padirginimą, bet kaip gilų savo dvasios sukrėtimą. Abiem šiais atvejais malonumas yra esmingai susijęs su objektyvine gėrybe, [...] yra rastos objektyvinės gėrybės rezultatas. Abiem atvejais malonumas yra palenktas objektyviniam gėriui: jis nėra savarankiška vertybė, siekiama arba turima dėl jos pačios. Tuo tarpu hedonistiniam buržujui malonumas kaip tik yra savarankiškas. Buržujus, savo gyvenime atsiremdamas į pajautimą, o ne į kūno siekiamą objektyvinę gėrybę, savaime ir malonumą laiko su šia gėrybe neturinčiu ryšio. Objektyvi gėrybė čia tarnauja tik kaip priemonė maloniam pergyvenimui pažadinti ar palaikyti. Malonumas hedonistiniam buržujui nėra gėrio palydovas, bet nepriklausomas pergyvenimas, kuris yra vertingas pats savaime.

Šio tad tipo buržujus vertybių atžvilgiu yra nusistatęs hedonistiškai. Laimės be pojustinio malonumo buržujus nesupranta ir negali suprasti. [...]

Jau minėjome, kad hedonistinis buržujus kūno atžvilgiu yra subjektyvistas arba, dar tiksliau, individualistas. Tuo jis skiriasi nuo prometėjiškosios dvasios. Prometėjizme taip pat esama stipraus kūniškumo. Prometėjizmas taip pat gali būti linkęs į biologinę sferą. Prometėjiškosios dvasios žmones kraujo balsas taip pat gali kankinti arba džiuginti. Rasistinis mūsų dienų sąjūdis tai aiškiai rodo. Mūsų rasizme auga savotiška prometėjizmo rūšis, biologinio vitalinio prometėjizmo, kuris sukyla ne tik prieš Dievą, bet ir prieš dvasią. [...] Vis dėlto šitas biologinis prometėjizmas yra iš esmės skirtingas nuo hedonistinio buržuaziškumo. [...] jo pagrindas yra pats biologinis principas kaip toks pati gyvybė kaip tokia. Biologinis prometėjas yra rūšies atstovas. Biologinis kolektyvas, jo stiprėjimas, jo išaugimas ir išsiskleidimas yra biologinio prometėjo siekimai. Savo paties kūną jis palenkia rūšies reikalui. Biologinis principas jo gyvenime yra ne kas kita kaip rūšies reiškimasis ir tarnyba rūšies reikalams. Biologinis prometėjas savo kūnu taip lygiai rūpinasi, kaip ir hedonistinis buržujus. Bet šito rūpiniesi prasmė yra visiškai kita. Biologinio prometėjo higiena yra rasės higienai. Rasinis principas apsprendžia visą jo kūninį gyvenimą.

Tuo tarpu hedonistinis buržujus eina visai kitu keliu. Hedonistinis buržuaziškumas yra pagrįstas ne kolektyviniu rūšiniu principu, bet individualiniu. Hedonistiniam buržujui rūpi ne rūšis kaip tokia, ne jo gyvenimas, bet jo paties kūnas. Hedonistinio buržujaus kūnas yra jo kūnas. Kad jis gali patarnauti rūšiai, kad per šitą kūną kalba rasė, hedonistiniam buržujui yra beveik nesvarbu. Hedonistinis buržujus rūpinasi savo kūnu be ryšio su rasės idėja. [...] Hedonistiniam buržujui svarbu tik, kad jis pats išliktų. Rasė gali silpti, gali net visiškai žlugti, svarbu, kad individualinis jo kūnas būtų sveikas ir gerai jaustųsi. Todėl hedonistinis buržujus smarkiai kovoja prieš kiekvieną kūno gyvenimo sukolektyvinimą, prieš bet kokias normas, kuriomis norima varžyti kūno laisvę. [...] Buržujus negali pakęsti, kad valstybė kištųsi į jo vad. privatinį gyvenimą, nepaisant, kad šitas gyvenimas labai dažnai yra valdomas iškrypusių aistrų ir jokio atsakingumo nejaučiančios valios. Atsirėmimas į individualinį kūno gyvenimą yra pirmoji žymė, kuri hedonistinį buržujų skiria nuo biologinio prometėjo.

Antroji žymė yra skirtingas nusistatymas kūno ateities atžvilgiu. Biologinis prometėjas visų pirma rūpinasi, kad jo kūnas išsivystytų. Savęs išskleidimas yra pagrindinis biologinio prometėjizmo uždavinys. Šiam reikalui biologinis prometėjas renkasi tokias priemones, kaip sportas, seksualinė selekcija, eugenika ir t.t. Mūsų dienomis šios priemonės kaip tik patraukia daugumos dėmesį. [...] Hedonistinis buržujus eina šioje srityje visiškai kitu keliu. Jam visų pirma rūpi, kad jo kūnas išliktų. Savęs išlaikymas čia yra pastatomas aukščiau už savęs išskleidimą. Biologinis prometėjas nebijo individualinio žlugimo. Jis net laisva valia gali paaukoti savo kūną, kad rasė dėl to patobulėtų. Tuo tarpu hedonistinio buržujaus niekas taip negąsdina kaip mirtis. Jis nori išsilaikyti visomis priemonėmis ir visais būdais. Savo kūno išskleidimas dažnai susijęs su rizikingomis priemonėmis, jo nevilioja. Jam svarbu išlikti kad ir vegetuojant. Stoikiškas gyvenimo užbaigimas netelpa jo sąmonėje. Niekur gyvybė taip nekovoja su žlugimu kaip buržujaus kūne. Ir vis dėlto niekas taip mirties nėra lengvai įveikiamas kaip buržujus. Savęs lepinimas nusilpnina kūną ir padaro jį neatsparų. Mirties akstinams kelias pasidaro atviras.

Rūpindamasis individualiniu išsilaikymu, hedonistinis buržujus nepaprastai saugo savo sveikatą. Neperšalti, neperšilti, nesušlapti, nekvėpuoti sugadintu oru, maitintis geru maistu, gyventi gerame bute, rengtis gerais drabužiais — štai kas užpildo hedonistinio buržujaus gyvenimą ir labai dažnai net sudaro šito gyvenimo prasmę. Kadangi šitas skrupulingas sveikatos saugojimas yra atremtas į individualinį išlikimą, todėl buržujus paprastai menkai tekreipia dėmesio į tokias priemones, kurios tiesioginiu būdu sveikatos nesaugo, bet kurios, skleisdindamos patį vitalinį principą, turi sveikatai daug didesnės reikšmės negu tiesioginės priemonės, kaip gausus maistas, šilti drabužiai ar nuolatinis vaistų vartojimas. Buržujus nesirūpina sportu. [...] Sportas yra susijęs su kūno išskleidimu ir su rūšies idėja. Tuo tarpu abu šie dalykai buržujui menkai terūpi. [...] Žodžiu, visos tos priemonės, kurios peržengia tiesioginio ir apčiuopiamo patyrimo ribas, buržujui yra nereikšmingos. Buržujus kūno gyvenime toli nesiekia: jis žiūri tik dabarties ir artimiausios ateities. [...]

2. Utilitaristinis buržujus

Utilitaristinis buržujus yra artimas hedonistiniam buržujui. Skirtumas yra tas, kad hedonistinis buržujus daugiau vaduojasi pojūčiais, o utilitaristinis buržujus yra daugiau apsprendžiamas proto. Bet abu juodu siekia to paties dalyko: patenkinti save ir savo reikalus. Abu juodu yra subjektyvistai, individualistai ir net egoistai. Abu juodu rūpinasi individu, o nepaiso visuomenės. Vis dėlto utilitaristinio buržujaus pakrypimas į medžiagą savotiškai nudažo jo išvidinį nusiteikimą, jo darbus ir visą jo gyvenimą.

Hedonistinio buržujaus vertybių kategorijos yra malonumas-nemalonumas. Utilitaristinis buržujus visas vertybes suskirsto pagal naudingumą-nenaudingumą. Visas gyvenimas, visos jo sritys, net ir aukščiausios, kaip religija, mokslas, menas, dora, yra apsprendžiamos naudos matu. Vertinga yra tai, kas yra naudinga. Pragmatizmas yra utilitaristinio buržujaus pasaulėžiūra.

Malonumo pakeitimas naudingumu savotiškai keičia visą išvidinį utilitaristinio buržujaus nusiteikimą. Kas yra vedamas malonumo, to viduje yra vyraujanti jausmų sritis, nes malonumas, kaip minėjome, priklauso pajautimo sferai. Tuo tarpu kas yra vedamas naudingumo, tas turi šitą naudingumą suvokti, turi jo ieškoti, turi mokėti jo pasigaminti. Praktiškas protas todėl čia ima viršų ir nuslegia jausmo gyvenimą. [...] Šiuo atžvilgiu hedonistinis buržujus yra aklas. Jis eina paskui savo instinktus dažnai be jokios atodairos. Utilitaristinis buržujus, priešingai, gerai apsidairo ir apsigalvoja, kokios sritys ir kokie darbai jam gali būti naudingiausi. [...] Proto įtraukimas į savo reikalų sferą hedonistinį buržujų paverčia utilitaristiniu buržujumi. Kai hedonistas praregi ir pamato, jis tampa utilitaristu.

Malonumas dažniausiai yra susijęs su pačiu daikto pasisavinimu ir su kūno reikalavimų patenkinimu. Paprastai jis nėra išsikovojamas, nes kova žadina nemalonumą. Todėl hedonistinis buržujus nėra kovos žmogus. Jis ima tai, ką duoda pati gamta. Jis smaguriauja. Visai kitaip yra su naudingumu. Naudingumas nėra tiktai vienos gamtos duomuo. Naudingų daiktų kaip tokių gamtoje yra labai maža. Gamta daugiau duoda malonių daiktų negu naudingų. Norint, kad gamtinis daiktas būtut naudingas, reikia jį perdirbti, reikia į jį įdėti žmogiškųjų pradų, reikia jį sutvarkyti pagal tam tikrą žmogiškąją idėją. Naudinga vertybė jau yra jungtinis gamtos ir žmogaus padaras. Todėl utilitaristinis buržujus, norėdamas turėti kuo daugiausia naudingų daiktų, yra priverstas pasaulį apvaldyti ir palenkti jį sau, nes kitaip neapvaldytas pasaulis neduotų reikiamos ir laukiamos naudos. Štai kodėl utilitaristinis buržujus yra priverstas kovoti su pasauliu. [...]

Vis dėlto šitoji kova yra savotiška. Su materialiniu pasauliu kovoja ir prometėjizmas, ir Krikščionybė. Bet šitie dvasios tipai stengiasi pasaulį pergalėti išvidiniu būdu, patį gamtos principą palenkti dvasios reikalavimams. Tuo tarpu utilitaristinis buržuaziškumas bando apvaldyti pasaulį tiktai iš viršaus. Ligi gamtos principo šitas apvaldymas nenusileidžia. Gamtos gelmių jis nepasiekia. Jis net nėra tikra prasme apvaldymas. Geriau yra jį vadinti pasaulio pavergimu žmogaus reikalams. Kadangi šitie reikalai daugumoje yra utilitaristiniai, todėl ir pasaulis pirmoje eilėje yra pavergiamas naudai. Utilitaristinis buržujus apvaldo pasaulį tam, kad tuo būdu jis daugiau sutaupytų laiko ir energijos, nes ir laikas, ir energija yra pinigai.

Taupumasyra utilitaristinio buržujaus gyvenimo forma. Buržujus taupo viską: savo sveikatą, savo jėgas, savo meilę, savo laiką ir savo pinigus. Neišleisti, kuo daugiausia surinkti, kuo daugiausia turėti yra pagrindiniai utilitaristinio buržujaus rūpesčiai. Bet šitas buržujaus taupumas yra psichologiškai ir moraliai visiškai skirtingas nuo to, ką mes vadiname taupumo dorybe. Taupumo dorybė yra protingas atsargos rinkimas savo reikalams. Taupus žmogus neišleidžia dėl to, kad jam to ar kito daikto reikia. [...] Reikalas čia yra taupumo pagrindas ir motyvas. Tuo tarpu utilitaristinis buržujus taupo tam, kad pelnytų, ir pelno tam, kad šį tą galėtų pasaulyje reikšti. Pelnas čia yra taupumo pagrindas, o noras pasirodyti ir turėti galios yra taupumo motyvas. Šiuo atžvilgiu buržujus gali daug ko atsisakyti, gali gyventi labai kukliai, gali būti net savotiškas asketas. Bet visa yra ne tam, kad šitomis priemonėmis jis ugdytų moralinį savo vidaus vertingumą, bet tam, kad turėtų didesnio pelno ir didesnio pasisekimo bei didesnės jėgos. [...] Buržuazinis taupumas yra viena šykštumo rūšis, charakteringa kiekio meile. Šykštuolis gali mylėti metalą ir gali mylėti krūvą. [...] galima mylėti ir ekonominių gėrybių krūvą. Tai yra naujesnioji šykštumo rūšis, charakteringa moderniajai utilitaristinei buržuazijai. [...] Krūva utilitaristinį buržujų džiugina ir traukia. [...] Žinojimas, kad jis turi daug, teikia jam smagumo. Savo atramą pasaulyje jis jaučia turįs materialinių gėrybių gausume. Todėl jis jas renka ir krauna visiškai nepaisydamas, kad jam jų seniai nebereikia, kad tik labai mažą jų dalį jis panaudoja visuomenės ar kultūros reikalams. Savo esmėje šitas gausumo noras yra begalinės žmogaus dvasios išraiška. Bet pakreiptas į materialinį pasaulį, jis pažemina dvasią ir išjuokia josios begalybę. Dvasios begalybė gali būti patenkinama tiktai vidaus turtingumu. [...] Pelnas yra utilitaristinio buržujaus gyvenimo tikslas. Buržujus gyvena tam, kad pelnytų. Pelno praradimas jam reiškia tokią gyvenimo dramą, kurios dažnai jis negali pakelti. Utilitaristinis buržujus žudosi ne dėl idėjos, ne dėl jausmų konflikto, bet dėl materialinio bankroto. Dingus pelnui ir pasirodžius nebepataisomam nuostoliui, buržujui sykiu dingsta ir jo gyvenimo prasmė. Charakteringa yra tai, kad utilitaristinis buržujus stengiasi pelnyti ne dėl reikalo, bet dėl paties pelno. Jis pelno tam, kad pelnytų. Šiuo atžvilgiu jis skiriasi nuo bet kurio kito žmogaus, kuriam pelnas yra palenktas kokiam nors aukštesniam tikslui: mokslui, menui, artimo meilei ir t.t. Jeigu buržujus kartais ir skiria pelno dalį minėtiems dalykams, tai tik atsitiktiniu būdu. Bet savo ekonominio veikimo jis neapsprendžia šių dalykų normomis. Jis renka materialines gėrybes ne kuriam nors aukštesniam tikslui, bet joms pačioms Utilitaristinio buržujaus gyvenimo simbolis yra pinigas. Pinigas yra sutartinė, alegorinė vertybė. Pinigu paremtas gyvenimas yra nerealus: tai popieriaus ir skaičių karalystė. Viskas čia yra suvesta prie tam tikrų sutartinių ženklų, prie tam tikrų alegorijų, kurios valdo visą utilitaristinio buržujaus gyvenimą. [...] Utilitaristinis buržujus tikriausia šio žodžio prasme yra pinigo žmogus. Telkdamas materialines vertybes, jas rinkdamas ir taupydamas, buržujus priemones pastato tikslų vietoje. [...] Naudingumas yra tik priemonė aukštesnėms vertybėms. [...] Tuo tarpu utilitarinis buržujus šitą vertybę [...] padaro gyvenimo tikslu [...]. Todėl utilitaristinis buržujus, paversdamas šitą priemonę savo gyvenimo tikslu, pažemina savo asmenį ir savo gyvenimą, kaip gatvės moteris save pažemina prostitucijoje. Utilitaristinio buržujaus tipas yra dvasios išdavimas žemesnio materialinio pasaulio jėgomis.

Savotiškas yra utilitaristinio buržujaus santykiavimas su idealinėmis gyvenimo sritimis: su mokslu, su menu, su visuomene ir su religija.

Realizuodamas savo gyvenime naudingumo vertybę utilitaristinis buržujus visų pirma kreipiasi į mokslą, nes mokslas savo laimėjimais labiausiai gali patarnauti naudingumui. Utilitaristinis buržujus šiuo atžvilgiu yra gana gabus. Savo reikalams ir savo ūkiui jis pritaiko visas mokslo sritis ir visus jo išradimus. Jau pats pažinimas čia yra palenkiamas ūkio tarnybai. Žmogaus pažinimo aktas [...] yra panaudojamas kaip priemonė įsiskverbti į ūkinio gyvenimo gelmes, jas pažinti ir apvaldyti. Naudingumas, kaip minėjome, nėra tiktai vienos gamtos davinys. Jis reikalauja intensyvaus darbo, kuriuo žmogus pavergia pasaulį. Jis reikalauja pažinti gamtos jėgas, susekti jų santykius ir paskui jas panaudoti naudai didinti. Mūsų laikai yra tokie, kad žmogus savo norų nebegali tobulai patenkinti, vaduodamasis tiktai instinktu. Jam reikia proto veikimo. Jam reikia pažinti ir mąstyti. Mūsų dienų ekonominio veikimo būdai yra tokie supainioti, kad jiems ištirti yra steigiamos specialios — net aukštosios — mokyklos. Jos dirba labai intensyviai, bet ne tiesos, tiktai naudos dėliai. Tiesa čia [...] esti palenkiama utilitaristinėms vertybėms.

[...] Utilitaristinis buržujus vertina tik tas mokslo pažintis, kurias jis gali panaudoti savo reikalui arba pritaikinti ekonominėje srityje. Todėl mūsų amžiuje vadinamieji „pritaikomieji mokslai" kaip tik ir yra labiausiai išsivystę. Visa, kas tiesioginiu būdu praktiškai nėra panaudojama, utilitaristiniam buržujui neturi reikšmės.

Gražumas yra tiesioginė priešginybė naudingumui. [...] Estetinis pasigėrėjimas yra nesuinteresuotas patikimas, kaip yra pasakęs Kantas. Todėl kur prie estetinių gėrybių prisijungia utilitarizmas, ten šitos gėrybės smarkiai nukenčia. Menas sunkiai gali būti palenktas naudai. Štai kodėl ir utilitaristinio buržujaus santykiai su menu yra savotiški. [...]

Visoks menas jam pasidaro pritaikomasis. Pats savyje prasmės jisnebeturi. Menas jam atrodo esąs tik išviršinis priedas prie ekonomių gėrybių. Todėl utilitaristinis buržujus mėgsta gražinti savo butą, savo baldus, savo susisiekimo priemones, savo indus, savo drabužius. Kitokio meno prasmės jis nesupranta. Čia menas yra kaip priedas ir pagražinimas ekonominei gyvenimo sričiai.

Iš kitos pusės, menas tarnauja utilitaristiniam buržujui kaip priemonė pasirodyti ir pabrėžti ekonominę savo vertę. [...] Utilitaristiniam buržujui rūpi ne tik turėti ekonominės galios, bet šią galią parodyti iš viršaus. Menas šiam reikalui virsta nebloga priemone. Štai kodėl utilitaristinių buržujų pasaulyje mes randame nemaža meno mecenatų kurie neturi jokios meniškos nuovokos. Jie globoja meną ne dėl jo paties, bet dėl to, kad šitais savo žygiais jie palaiko savo ekonominį kreditą visuomenėje.

Galop menas gali būti ir tiesioginis pelno šaltinis. Prekyba estetinėmis gėrybėmis šiandien yra gana plati ir gana pelninga. Todėl utilitaristinis buržujus mielai eina į šią sritį. Tai meno pirklio tipas. Jis turi daugiau meniškos nuovokos negu meno mecenatas. Bet šią nuovoka jis naudoja biznio reikalui. Taip pat toks meno pirklys ne kartą savo reklama išgarsina tokius kūrinius, kurie patys savyje yra labai vidutiniškos vertės. Jis taip pat nesidrovi falsifikatus ir kopijas laikyti ir pardavinėti kaip originalus.

Visuomeninėje srityje naudingumas reiškiasi egoizmu. Utilitaristinis buržujus yra egoistas. Jis žiūri tik savęs ir savo reikalų. Išlaikyti savo gyvenimą jam yra pagrindinis rūpestis. [...] Su visuomene jis santykiauja tik tiek, kiek jam iš to yra naudos. Socialinės meilės ryšys jam yra nežinomas. Žmonės jam atrodo tiktai kaip ekonominių gėrybių naudotojai, gamintojai ir tarpininkai tarp vienų ir kitų. Utilitaristinis buržujus artimo meilės dėsnio nesupranta. [...]

III. Buržuazinės dvasios priešginybės

1. Bolševizmas

Marksizmas suskirstė visuomeninį žmonijos gyvenimą į dvi pagrindines klases: proletarų ir buržujų, manydamas, kad proletariatas, arba darbininkų klasė, yra amžinas buržuazijos priešas, arba esminė jos prišginybė. Faktiškai gyvenimiško priešingumo tarp proletaro ir buržujaus esama nemaža. Surevoliucinta darbininkų minia skelbia kovą buržuazijos sluoksniams, juos žudo, naikina jų turtą, atima jų vietas, patys jas užimdami ir patys šį turtą pasisavindami. Charakteringai yra sakoma, kad buržujų metas baigiasi ir kad prasideda darbininkų periodas, kurios metu buržujus pakeis proletarai. Tai yra gyvenimiška tikrovė. Bet jau pro ją kyšo prasminga mintis, kad tarp proletariato ir buržuazijos tikrumoje vyksta varžytinės už tą pačią žemę, už tą patį įsigyvenimą šioje tikrovėje. Tiktai buržuazija jau yra įsigyvenusi, o proletariatas nori įsigyventi. Kova tarp proletariato ir buržuazijos anaiptol nėra principinė, nes tai yra kova už sotų, gerą pragyvenimą,  Proletaras, arba darbininkas, nėra atskiras dvasios tipas. Jis yra tiktai istorinių sąlygų padaras. Jis gali būti ir labai dažnai esti buržuazinės struktūros žmogus. Labai dažnai proletaro siekimas kaip tik ir yra virsti buržujumi. [...] Iš tikrųjų mūsų dienų proletariatas kovoja už tuos pačius dalykus, kaip ir buržuazija: pagerinti savo padėjimą, sustiprėti ekonominiu atžvilgiu, turėti reikšmės ir įtakos viešajam gyvenimui, gerai pelnyti, gerai gyventi ir t. t. Juos neskiria ideologiniai nusistatymai, bet tik turinčiojo ir neturinčiojo psichologija. [...]

Todėl marksizmo proletariatas, kaip priešginybė buržuazijai yra tiktai fiktyvinė priešginybė. Proletaras ir buržujus labai dažnai priklauso tai pačiai kategorijai, ir dėl to realios priešginybės juodu sudaryti negali. Buržujus tikrumoje yra tiktai praturtėjęs proletaras, kuriam, kaip sakoma, gyvenime pasisekė. Bet tai nėra jokia esminė atmaina. Buržujaus psichika yra darbininko psichika. Buržujaus gyvenimo būdas ir jo santykis su turtais yra darbininko būdas ir darbininko santykis. Tai galima pastebėti ypač Amerikoje, kur buržuazija yra mažiau tradicinė kaip Europoje ir kur josios bruožai dar nėra taip nusitrynę. Buržuazija čia kyla iš darbininkų sluoksnių ir kinta tik savo paviršiumi. Šitie praturtėję darbininkai velkasi naujus brangius kostiumus, statosi liuksusinius viešbučius, restoranus ir lošimo klubus. Jie patys steigia fabrikus ir išnaudoja tuos, kurie neturėjo gabumų arba laimės prasimušti. Buržujus iš tikro yra darbininkų priešas, bet ne todėl, kad jis turėtų kitokią dvasinę struktūrą, tik todėl, kad jis naudojasi turinčiojo teise: beati possidentes!

Štai kodėl proletariatas savo prigimtimi nėra tikra buržuazijos priešginybė, ir jam nėra skirta buržuaziją nugalėti. Jis kovoja su buržuazija tik kaip su socialiniu savo konkurentu, nes abu siekia užimti tą pačią vietą. Marksistinė filosofija [...] neturi idealizmo, nes ji yra „duonos filosofija“. Nei buržujus, nei proletaras nėra prometėjiški tipai. Jų kūryba pasilieka visados tik primityviame laipsnyje. Jie gyvena tik duona. Proletaras taip gyventi dažnai yra priverstas. Buržujus šią prievartą yra legalizavęs. Abu juodu yra miesčioniškos kultūros žmonės. Kūryba dėl kūrybos, dėl visuotinių interesų jiems abiem yra svetima irnesuprantama. Kultūros tragiką juodu abu jaučia labai silpnai. [...] Pirmutinis tikras buržuazijos priešas yra bolševizmas. [...] Tiesa, bolševizmas yra išaugęs iš marksizmo. Bet jis sukūrė visiškai kitokį žmogaus ir kultūros tipą negu marksizmas. Kiek marksistinis žmogus esmingai yra „duoninis žmogus", tiek bolševistiniame vėl atgyja idealistinis nusistatymas. [...] Bolševizmas kaip tik peržengia utilitaristinį marksizmo materializmą. Marksizmas ekonominius žmogaus reikalus dar vadino tikru vardu, jis dar buvo per daug suaugęs su praeities vertybių tvarka ir todėl medžiagos dar nepakėlė ligi aukščiausio laipsnio. Marksizme medžiaga dar yra tikra medžiaga. Tuo tarpu bolševizmas nuėjo daug toliau. [...] Marksizmo centras buvo dar žmogus, tiesa, kuris gamtos turtus naudoja sau ir savo reikalams. Bolševizmai šį centrą esmingai pakeitė. Bolševizmo folosofijos ir pasaulėžiūros centras jau yra ne žmogus, bet medžiaga kaip tokia. Čia ne medžiaga tarnauja žmogui, bet žmogus tarnauja medžiagai, tikriau sakant, medžiagos idėjai. Bolševizmo proletaras nėra paprastas marksistinis darbininkas, kuris kovoja už ekonominę savo egzistenciją. Bolševizmo darbininkas visų pirma yra medžiagos idėjos pranašas ir skelbėjas. Ar ekonominis gyvenimas pagerės, ar ne, bolševizmui ir bolševistiniam žmogui ne taip jau labai rūpi. Svarbiausias jo uždavinys yra išplėsti pačios idėjos viešpatavimą ir ja persunkti visą pasaulį. Bolševizmas yra palikęs subjektyvinį marksizmo bruožą ir virtęs idėjos skelbėju. Medžiagos idėja reikalauja aukų, kaip ir kiekviena kita idėja. Ji absorbuoja asmenį ir visą jo gyvenimą. Asmuo bolševizme nieko nereiškia. Bolševistinė idėja persunkia visą jo kuriamą kultūrą ir viską palenkia jos reikalavimams. Bolševizmas sunaikina dvasinį ir religinį idealizmą, kad padarytų vietom materialistiniam idealizmui. Materijos idėja yra tokia pat galinga ir taip pat gali valdyti gyvenimą, kaip Dievo idėja teocentrizme arba žmogaus idėja antropocentrizme. Bolševizmas jau nebėra ekonominis utilitarizmas, bet ekonominis idealizmas. Jis vėl parodo, kad kultūros vyksmas yra valdomas ir vedamas idėjos. [...] Šituo savo idėjingumu bolševizmas kaip tik ir darosi buržuazijos priešginybė. Jis kovoja su buržuazija ne tik kaip su socialiniu luomu, bet su buržuaziniu nusiteikimu, kuris neturi idėjų, kuris mėgsta ramybę, gerą gyvenimą, neturi pasiaukojimo ir heroimo dvasios. Bolševizmas mūsų amžiuje yra herojiško gyvenimo būdo atsigavimas, tegul ir labai savotiškomis formomis. [...]

Buržuazijos apraiškos gyvenime

I. Klerikalizmas religijoje

1. Klerikalizmo esmė

Buržuazijos gyvenimiška apraiška religijoje yra klerikalizmas. Klerikalizmu dažnai yra vadinama kunigų valdžia. Bet šitas pasakymas yra per siauras. Klerikalizmas yra žymiai platesnis dalykas negu tik politinis valdymas. Klerikalizmas, kaip mes jį suprantame, yra toks dvasios nusiteikimas, kuris stengiasi šią tikrovę palenkti religiniam principui išviršinėmis priemonėmis. Be abejo, politinė pasaulinė valdžia ir politinės srities turėjimas savo rankose yra geriausias šiam reikalui būdas. Todėl klerikalizmas politinių priemonių niekados neišsižada. [...] Šiuo atžvilgiu klerikalizmas yra religinio entuziazmo ir apaštališkosios dvasios iškreipimas.

Kiekviena religija stengiasi apvaldyti visą pasaulį su visomis jojo sritimis. Ji nori įsiskverbti į visą gyvenimą. Ji nori būti visuma, bet ne dalis. Kiekviena religija yra totalistinė.Čia nėra nieko nuostabaus. [...] Religinis totalizmas kyla iš pačios religijos esmės. Būdama žmogaus santykiavimas su Dievu, religija stengiasi būti pilnutiniu santykiavimu: viso žmogaus ir viso gyvenimo. Religijoje visas žmogus turi būti persunktas dieviškuoju principu ir visas gyvenimas sujungtas su atitinkamomis antgamtės sritimis. Todėl religija visados kovoja su tomis gyvenimo tendencijomis, kurios bando ją nustumti tik į vieną kurią sritį, jai leidžia reikštis tik tam tikruose dalykuose. Toksai religijos įtakos aprėžimas yra tuo pačiu ir religijos esmės iškreipimas. [...]

Bet šitas totalistinis religijos pobūdis praktikoje gali reikštis dviem būdais: 1) jis gali stengtis perskverbti pasaulį vidiniu būdu [...] ir 2) jis gali būti gyvenimui primestas iš viršaus. Pirmuoju atveju religijos totalizmas yra organiškas. Jis perskverbia žmogų ir gyvenimą iš vidaus. Jis tampa savotiška žmogaus ir gyvenimo entelechija, kuri valdo visas žmogaus galias ir visas gyvenimo sritis. Antru atveju šis totalizmas pasidaro mechaniškas. Žmogui ir gyvenimui jis yra tiktai išviršinė forma, tiktai drabužis, kuris gali dengti visiškai nereligingą sielą. Pirmasis religinio totalizmo reiškimosi būdas yra krikščioniškas, antrasis — klerikališkas. Krikščionybė, pasekdama Kristaus pavyzdžiu, nori iš vidaus žmogų ir pasaulį perskverbti dieviškuoju pradu. Klerikalizmas stengiasi iš viršaus fizinėmis ir moralinėmis priemonėmis palenkti žmogų ir pasaulį religiniam principui. Krikščionybė eina per įsitikinimą ir laisvę. Klerikalizmas eina per prievartą ir jėgą. Krikščionybė religiją skelbia. Klerikalizmas ją platina.

Klerikalizmui menkai terūpi, kad pasaulis būtų perkeistas viduje. [...] Klerikalinio nusiteikimo religininkai nesistengia žmonių įtikinti. Dievo žodžio jie neskelbia. Jie jį platina profaninėmis priemonėmis. [...] Svarbiausias klerikalizmo uždavinys yra iš viršaus palenkti žmones, kad jie vykdytų Bažnyčios įsakymus ir josios klausytų. Todėl klerikalizmas apie Bažnyčios stiprumą sprendžia ne tiek kokybiškai, kiek kiekybiškai. Skaičius klerikališkai nusiteikusį žmogų nepaprastai žavi. Religinio principo įsigalėjimui parodyti toks žmogus mielai naudojasi statistika. Juo didesnis maldų skaičius, juo ilgesnis pamokslas, juo didesnė spūstis bažnyčioje, juo garsiau gieda choras, tuo labiau klerikalizmas yra patenkintas. Išvidinis žmogaus gyvenimas [...] klerikalizmui yra nesuprantamas ir neprieinamas. Klerikališkai nusiteikę žmonės bendruomenės gyvenimą tvarko tiktai pagal išviršinius ženklus: pagal juos jie tikinčiuosius teisia, baudžia ir smerkia.

Tai yra buržuazinis nusiteikimas, ir sykiu tai yra paneigimas pačios Krikščionybės. Krikščionybė niekados neteigia šio neperkeisto pasaulio ir juo nepasitenkina. Krikščionybės pagrindinis uždavinys yra perkeisti žmogų ir gyvenimą pačiose gelmėse, pačiame viduje. Bet koks tiktai išviršinis religinio drabužio užvilkimas Krikščionybei yra svetimas. Išviršinės religinės formos ir išviršinės religinio gyvenimo manieros yra tik pagražinimas, tik apdailinimas, kuris pasaulio ir žmogaus transfigūracijai neturi beveik jokios reikšmės. Jos todėl pasilieka šalia pagrindinio Krikščionybės uždavinio, nes perkeisti būtį pagal dieviškąjį pirmavaizdį yra svarbiausias Krikščionybės pašaukimas. [...]

2. Klerikalizmas tikėjimo srityje

Didžiausias klerikalizmo pavyzdys tikėjimo srityje yra inkvizicija. Inkvizicijos metu tikėjimas kaip laisvas, dieviškosios malonės pažadintas žmogaus dvasios aktas buvo pakeistas išviršiniu, prievartos priemonėmis išreikalautu aktu. Nei žinojimo dėl tikėjimo motyvų, nei dieviškojo autoriteto dėl tikėjimo objekto čia nebuvo. Inkvizicijos atstovams, kaip ir visiems klerikališkai nusiteikusiems žmonėms, buvo svarbu, kad tikėjimo aktas būtų atliktas viešai. Išvidinio apaštalavimo dvasios jie neturėjo ir nesistengė turėti.

Reikia pastebėti, kad klerikalizmas tikėjime kaip tik atsiranda tokiu metu, kada Krikščionybė pradeda būti stumiama iš viešojo gyvenimo. Negalėdama išsilaikyti savo vidaus turtingumu paprastai dėl savo atstovų sumenkėjimo, ji tų pačių atstovų nori būti išlaikoma prievartos priemonėmis. Todėl šitie atstovai griebiasi jėgos, kad sutramdytų kiekvieną apraišką, kuri jiems atrodo einant ne tokiu keliu kaip jie. [...] Inkvizicijos metas buvo pradžia Krikščionybės susidūrimo su prometėjizmu. Čia susitiko dvi galybės, ir kiekviena pradėjo varžytis už įtaką pasaulyje. Kadangi Krikščionybė tuo metu valdė išviršinį gyvenimą, tai josios atstovai ir manė, kad jie turį teisės pasinaudoti šito išviršinio gyvenimo priemonėmis Krikščionybei apginti. [...]

3. Klerikalizmas religinės bendruomenės srityje

Religinė bendruomenė yra meilės objektyvacija regimomis formomis. [...] Krikščionybėje šitoji bendruomenė išauga į mistinį organizmą, kuris apima visą žmoniją. Gali religinė bendruomenė turėti juridinį pavidalą ir juridinę organizaciją su savo įstatymais ir normomis, bet visados šita organizacija turi būti meilės apsireiškimas bei vykdymas. Kur teisė ir jėga persveria meilę, kur religinė bendruomenė yra tvarkoma ne meilės, bet teisės ar jėgos principų, ten nėra tikros krikščioniškos dvasios. Štai kodėl šiandien, kada juridinis Krikščionybės pavidalas jau yra susiformavęs ir net iš dalies sustingęs, taip labai visus vilioja pirmųjų amžių Krikščionybė, nes joje meilės principas ypatingai buvo pabrėžiamas ir ypatingai išėjo aikštėn. [...]

Klerikalizmas šito dėsnio nepaiso. Būdamas buržuazinis nusiteikimas, jis tuo pačiu yra palinkęs į profaninę sritį ir nesibijo profanines priemones panaudoti sakralinei bendruomenei laikyti, tobulinti ir plėsti. Klerikalizmas religinę bendruomenę supolicina. Policinių priemonių vartojimas bendruomenės įstatymams vykdyti, tvarkai palaikyti, drausmei saugoti yra klerikalizmui pagrindiniai dalykai. [...]

Išviršinis paklusimas drausmei klerikalizmui yra pagrindinis reikalavimas religinės bendruomenės gyvenime. Klerikalizmas religinę bendruomenę sukausto į tam tikras formas, apipina įvairiausiais nuostatais, ir kas stengiasi šituos nuostatus suprastinti, kas bando šitas formas pakeisti gyvenimiškesnėmis, nes kiekviena forma sensta, tas klerikalizmo yra laikomas pavojingiausiu nariu religinės bendruomenės egzistencijai. Religinės bendruomenės dieviškasis pagrindas klerikališkai nusiteikusių žmonių yra susiejamas su žmogiškomis nykstančiomis formomis. Todėl kas tik griauna šitas formas, tas, klerikalizmo nuomone, griauna ir dieviškąjį religinės bendruomenės pagrindą. Klerikališkai nusiteikę religinės bendruomenės viršininkai yra gana atlaidūs moralinėms nuodėmėms ir moraliniams savo narių iškrypimams. Bet jie yra labai griežti disciplinariniams nusikaltimams. [...]

II. Moralizmas doroje

Moralizmas šeimos gyvenime

Buržuazija moterystės ir šeimos gyvenime apsireiškia sensualizmu. Sensualizmas valdo visą matrimonialinį buržujaus gyvenimą. Pažiūros į meilę, pats meilės pergyvenimas, moterystės uždaviniai, šeimos atsiradimas — viskas čia yra grindžiama sensualizmu. [...] Meilė kaip žmogaus asmens papildymas ir patobulinimas ir moterystė kaip dviasmeninė bendruomenė buržuazinei dvasiai yra nesuprantama. Štai kodėl visos tos teorijos bei idėjos, kurios meilę perkelia į aukštesnę dvasios sritį, buržuaziškai nusiteikusioje visuomenėje pasisekimo neturi. Čia meilė yra suprantama kaip tam tikras biologinis, daugiausiai psichologinis, instinktas, kuris yra skirtas žmonių giminei plėsti [...]. Kosminė meilės prasmė, toji meilė, kuri, pasak Dante's „judina saulę ir kitas žvaigždes", buržuaziniam pasauliui yra nepriimtina, nes ji priešinasi jo palinkimui į sensualumą. Kas šioje srityje nėra susiję su pojūčiais, tą buržujus laiko svajonėmis.

Šitas sensualizmas, moralizmo globojamas, kaip tik ir skverbiasi į dorinį moterystės gyvenimą. Moterystės funkcijos [...] su žmogaus sąžine ir atsakingumu yra susijusios kuo labiausiai. Iš kitos pusės, moterystės gyvenimas iš abiejų pusių — iš vyro ir iš žmonos — reikalauja kartais net labai didelių aukų, jeigu nenorime susikirsti su savo sąžine arba su Dievo nurodytais dėsniais. Moralizmui šitas moterystės gyvenimo bruožas yra labai nepakeliui, nes jis asketizmo nemėgsta. Tuo tarpu šeima tokio asketizmo kaip tik daug reikalauja. Tai ypač galima pastebėti mūsų laikais, kada pasunkėjusios gyvenimo sąlygos yra padariusios šeimos atsiradimą ir jos išauginimą tikra auka. Bet žmonių instinktai nėra nė kiek susilpnėję. Priešingai, modernusis gyvenimas savo priemonėmis dar labiau yra juos įerzinęs ir padirginęs. Todėl buržuazijai šeimos gyvenime atsirado didelė ir sunki problema: patenkinti savo instinktus ir sykiu išvengti atsakingumo ir naštos. Nuodėmės buržujus nenori daryti, nes jis bijo bausmės. Vis dėlto jis nenori pakelti ir visų tų sunkenybių, kurios yra susijusios su jo instinktų patenkinimo pasėkomis. Todėl jis ieško išeities, kad būtų išgelbėtas ir jo sensualizmas ir „jautri" jo sąžinė.

Dėl to jis kreipiasi į gydytojus ir į teologus. Gydytojai jam patvirtina, kad tokių nevaisingų dienų iš tikro esama. Bet jie atsisako griežtai jam šias dienas nurodyti. Teologai po ilgesnių ginčų išsprendė, kad pasinaudojimas tomis dienomis buržuaziniam sensualumui patenkinti nėra nuodėmė. Bet jie pastebi, kad tai nėra ir dorybė. Vis dėlto dorybė buržujui per daug nerūpi. Jam svarbiausia, kad tai nėra nuodėmė, kad jis ramiai gali naudotis medicinos nurodymais ir nesusikirsti su savo sąžine, kuriai etinė norma visados yra leidimas arba draudimas. Todėl minėtą teoriją buržuaziniai sluoksniai sutiko su dideliu pasitenkinimu.

Bet jeigu į šią praktiką pažiūrėsime aukštesniu atžvilgiu, lengvai galėsime suprasti, kad ji degraduoja žmogų į gyvulio eiles. Seksualinis aktas žmogaus vertas yra tik tada, kai jis yra gilios meilės išraiška ir trokštamo dvasinio susivienijimo simbolis. Bet kai žmogus šį esmingai simbolinį aktą naudoja savo aistrai patenkinti, [...] tuomet žmogus nusileidžia į gyvuliškumo sritis, tuomet savo kūną [...] jis padaro kekšės nariu, nors šitoji kekšė būtų ir jo žmona. Iš kitos pusės, naudodamasis visokiomis tabletėmis, buržujus apskaičiavimą ir racionalizmą įveda į tokias sritis, kurios turi būti pridengtos nuo proto šviesos, nuo jo profaninės analizės ir į kurias gali įeiti tik sveikas, skaistus, neiškreiptas jausmas. Seksualinis aktas esmingai yra meilės aktas. Tuo tarpu meilė yra dvasia, kuri padvelkia tada, kai nori. Joks apskaičiavimas meilės apraiškų nenormuoja ir negali normuoti. Buržujus, kuris paskaito tabelėse, kada jis turi simbolizuoti savo kūnu aukščiausią meilės pathos, pasidaro ne tik juokingas, bet ir šlykštus. Savo apskaičiuojančiu protu jis išniekina sakralinės prigimties gelmes, ir savo sąmone jis suardo gaivalingą jausmo vieningumą. [...]

III. Realizmas mene

Realizmas kaip buržuazinė apraiška

Estetinė gyvenimo sritis yra toliausia nuo šios tikrovės neperkeistų pavidalų ir tuo pačiu toliausia nuo buržuazijos. Menas yra giliausios žmogiškosios kūrybos rezultatas, didžiausias originalus žmogaus dvasios laimėjimas. Jis todėl buržuaziniam nusiteikimui nelengvai pasiduoda. Buržuazinė dvasia į meno sritis įeina sunkiausiai. Vis dėlto nebūtų galima įrodyti, kad ji visiškai nuo šitos dvasios yra laisva. Suburžuazintas gyvenimas savaime apsupa ir meną, ir palenkia jį bendram nusiteikimui. Kai Europos gyvenime devynioliktajame šimtmetyje įsigalėjo buržuazija, ji savaime ir meną pasuko šios tikrovės kryptimi. Realistinė meno linkmė tapo geriausia buržuazinės dvasios reiškėją.

[...] menas galbūt labiau negu kuri kita kultūros sritis yra pašauktas pergalėti šio pasaulio, šios tikrovės netobulumą, perkeisti josios pavidalus. Tasai pasaulio perkeitimas, kurio siekia visas gyvenimas ir kurį stengiasi vykdyti visa kultūra, meno srityje apsireiškia geriausiai. [...] Galutinis meno paskyrimas padaryti pasaulį gražų reiškia ne ką kita kaip palenkti pasaulį visiškai idėjos galybei, nes grožis kaip tik ir yra idėjos regimas prasiveržimas [...]. Štai kodėl Dostojevskis yra pasakęs, kad grožis išganys pasaulį. [...] Tai reiškia, kad Dostojevskis suprato giliausią grožio, kaip idėjos spindėjimo, esmę ir žinojo, kad jei šitoji esmė bus išplėsta visame pasaulyje, pasaulis bus išganytas. [...] Todėl tas menas, [...] kuris neina pasaulio perkeitimo linkme, kaip tik ir prasilenkia su pagrindiniu meno paskyrimu ir su estetinės kūrybos prigimtimi. [...] Ieškojimas meno tikslo šalia būties tobulinimo yra buržuazinis nusiteikimas. Buržuazinė dvasia, nesugebėdama įsibrauti į būties gelmes, ir į meną žiūri paviršutiniškai. Ji verčia meną tarnauti žmogui arba jojo gyvenimui [...]. Bendras buržujaus įsigyvenimas šioje tikrovėje pradeda apsireikšti ir mene.

Estetinės srities pasilikimas šioje tikrovėje apsireiškia realistinio meno srovėje. Realizmas mene yra buržuazinio nusiteikimo apraiška estetinėje gyvenimo srityje. [...Į XIX šimtmečio realistai kaip tik ir buvo toks prisitaikymas prie šios tikrovės. Jeigu ano meto menas vis dėlto buvo didelis, tai tik dėl to, kad realizmo atstovai buvo genialūs menininkai, kurių kūriniuose buvo išreikšti ne tik tikrovė, prie kurios jie sąmoningai šliejosi, bet ir kito, aukštesnio pasaulio simboliai, kurie buvo jų kūriniuose realizuoti nesąmoningai. Joks genijus negali pasitenkinti šia tikrove. [...] Genijų kūriniuose kvėpuoja visados simbolinė tikrovė. Genijų kūriniai, net jeigu jie būtų ir natūralistiniai, visados turi žymų simbolinį charakterį. Todėl ir XIX šimtmečio realistai buvo net savotiški mistikai, po kurių vaizduojama realybe slėpėsi aukštesnio pasaulio simbolinis vaizdas. Štai kodėl to meto menas vis dėlto yra didis, nepaisant kad jo skelbiama programa buvo nuolatinis tolimas nuo meno esmės [...]. Principialiai realizmas yra buržuaziškumas ir meno nuestetinimas. Bet praktiškai realistinė kryptis gali duoti labai vertingų kūrinių. Menininkas sunkiausiai duodasi palenkiamas buržuaziniam nusiteikimui. [...] Bet įkvėpimo momentą jis išsivaduoja iš šios realybės, nes jam sušvinta aukštesnės tikrovės paveikslas, kurį jis realizuoja savo kūriniuose. Todėl realizmas, kaip estetinė kryptis, yra buržuazinio nusiteikimo padaras. Bet dėl to dar nebūtų galima tvirtinti, kad kiekvienas iš šios krypties kilęs kūrinys jau būtų be estetinės vertės. Genijaus institucija šituos kūrinius labai dažnai išgelbsti. [...]

Simbolizmas kaip realizmo priešginybė

Tiesioginė realizmo priešginybė yra simbolizmas. Europos gyvenime šios dvi kryptys yra gana smarkiai tarp savęs kovojusios, kaip apskritai kovojo buržuaziškumas su aukštesniu pasaulio ir gyvenimo supratimu. Simbolizmas šliejasi prie aukštesnės tikrovės. Ši meno kryptis geriausiai supranta estetinės kūrybos prasmę ir apskritai visos kultūros prasmę. Žmogiškoji kūryba visados siekia aukštesnės realybės negu ta, kurią ji vartoja kaip medžiagą. Bet faktiškai šitas siekimas įvyksta tik simboliškai. Žmogus sava kūryba ne tiek realizuoja aukštesnę tikrovę, kiek ją simbolizuoja. Žmogaus kūriniai daugiau ar mažiau visados yra simbolinio charakterio. Šitas simboliškumas yra žymus visoje kultūroje. Bet jis ypač ryškiai išeina aikštėn estetinėje kūryboje, nes estetinė kūryba yra aukščiausias kūrybos laipsnis [...]. Štai kodėl kiekvienas tikras menas yra ir turi būti giliausia savo esme simbolinis, vadinasi, jis turi turėti savyje aukštesnio pasaulio vaizdą ir nurodymą, jis turi būti tiltas tarp šios ir aukštesnės tikrovės. Simbolizmo buvimas yra pagrindinis estetinės kūrybos reikalavimas. Kūrinys, kuris neturėtų savyje simbolinio charakterio, nebūtų meniškas.

Simbolizmas, kaip ir realizmas, pergyvena savotišką dramą. Skirtumas čia yra tik tas, kad simbolizmo drama yra jo jaučiama, ir tai yra visos mūsų būties, viso mūsų gyvenimo drama. Tuo tarpu realizmo drama, kaip ir visos buržuazijos, yra nejaučiama ir kyla iš susirišimo su šia tikrove. Simbolizmas aiškiai teigia aukštesnę tikrovę ir josiossiekia. Bet realiai jis pasiekia tiktai simbolių, kurie žmogaus dvasios nepatenkina. Estetiniame simbolizme žmogiškosios kūrybos tragiką apsireiškia aukščiausiame laipsnyje. Europos meno gyvenime simbolistai yra dėję nepaprastų pastangų pereiti nuo simbolio prie aukštesnės tikrovės. Šitos pastangos yra nepavykusios, ir jų istorija mums atskleidžia didžių išvidinių prometėjiškų kovų tarpsnį. [...]

Realistas kūrėjas yra draskomas dviejų pradų: sąmoningo, kuris eina šio pasaulio linkme, ir nesąmoningo, kuris siekia aukštesnės tikrovės. Ir šita dviejų pradų kova yra žymi visuose geresniuose realizmo kūriniuose. Jie yra tarsi dvilypiai, jie atstovauja ir nori būti tik šios tikrovės reiškėjai. Bet sykiu, giliau pažiūrėjus, juose blyksi savotiški simboliai, kurie apreiškia aukštesnį pradą. Šitoks dvilypumas niekados nėra geras, nes jis yra suskilusios menininko sielos išraiška. Jis yra sykiu išraiška savaimingo estetinės kūrybos noro išsivaduoti iš racionalistinių estetinių pažiūrų, kurios meną uždaro šios tikrovės ribose. Realizmas plėšosi pats savyje, nes čia susikerta ne tik aukštesnė tikrovė su žemesniąja, bet ir estetinės kūrybos prigimties tendencijos su šitų tendencijų iškrypimu. Štai kodėl daugelis realistų, pradėję savo kūrybą realizmu, paskui pereina į simbolizmą. Štai kodėl galop realistinio meno laimėjimai neturi meno istorijoje tokios didelės reikšmės ir nesudaro savotiškos gyvenime epochos, kaip simbolistinis arba klasikinis menas.

Realizmas pasilieka šios tikrovės sferose ir todėl patenkina tik tuos, kurie taip pat šioje tikrovėje yra įsigyvenę. Realizmas pasilieka buržuazijos sferose, ir tik šitoms sferoms jis yra priimtinas. Štai kodėl toji didelė reakcija, kurios susilaukė realistinė meno kryptis, buvo daugiau negu tik estetinė reakcija. Čia buvo ženklas, kad buržuazinis principas pralaimi visame gyvenimo plote, taigi ir estetinėje kryptyje. [...]

IV. Pozityvizmas Žinijoje

Pozityvizmas kaip teorinis buržuaziškumas

Žmogus gali būti buržujumi ne tik religijoje ir dorovėje, ne tik mene, bet ir savo mąstyme [...] arba moksle. Mąstymas [...] taip pat gali nekilti į aukštumas, neieškoti amžinųjų idėjų, bet prisirišti prie to, kas yra apčiuopiama ir regima [...]. Bendras buržuazinis nusiteikimas gali apvaldyti žmogaus protą, gali jo mintį paversti buržuazine mintimi. Buržuazinės minties apraiška gyvenime kaip tik ir yra pozityvizmas.

Pozityvizmo pagrindas ir atrama yra faktas, išviršinis, regimas ir apčiuopiamas faktas. Kas yra už šito fakto, pozityvistui yra nepažįstama ir netikra. Faktas yra tikroji pozityvistinio mąstymo tėvynė, kurioje jis sustoja ir kurioje jis įsigyvena. Peržengti faktą jis nedrįsta. Pakilti aukščiau fakto jis nepajėgia. Todėl pozityvizmas neigia bet kokį aukštesnį pažinimą [...]. Pozityvizmui charakteringa yra tai, kad jis atsiremia ne į faktą kaip tokį, bet į apčiuopiamą faktą. [...]

Šioje vietoje kaip tik ir pasirodo pozityvinės minties buržuaziškumas. Pozityvistinė mintis ne tik kad nepakyla aukščiau fakto, bet ji [...] yra uždaryta pojūčių sferoje [...] ir neišeina į protavimo sritį. Pozityvinė mintis žmogaus dvasią uždaro tiktai patirtyje. Bet tai yra dvasios susiaurinimas ir nuskurdinimas. [...] Pozityvistas didžiuojasi šitais išviršiniais faktais. Bet jis nepastebi, kad jo dvasia skursta jų prislėgta. Ji negali atsitiesti, nes ją slegia toji sunki išviršinio pasaulio medžiaga. Pozityvistas susigyvena su šiuo spaudimu, darosi juo patenkintas ir tuo būdu, kaip ir kiekvienas buržujus, įsijungia į šią tikrovę, ją paversdamas pastovia savo minties gyvenimo vieta.

Minties buržuaziškumas, kaip ir kiekvienas buržuazinis nusiteikimas, pirmoje eilėje sunaikina žmogaus kūrybiškumą. Patyrimo duomenys yra tiktai duomenys, tiktai pasyvūs dalykai, tik medžiaga, kurią žmogaus dvasia norėtų panaudoti savai kūrybai. Bet pozityvistinis nusiteikimas neleidžia dvasiai šituos duomenis pertvarkyti ir perkurti pagal savo išvidinę struktūrą. Pozityvizmas reikalauja, kad dvasia šiuos faktus imtų tokius, kokie jie yra išviršinio pasaulio duoti. Kiekvienas kūrybinės dvasios žygis, kiekvienas šios išviršinės medžiagos pertvarkymas pozityvizmo yra laikomas savavališku, subjektyviu, vadinasi, nusižengimu objektyvumui. Pozityvizmui objektyvu yra tik tai, kas yra apčiuopiama ir patiriama pojūčiais. Bet ką dvasia padaro savo viduje, tai jau nebepriklauso objektyvumo sričiai. Todėl suprantama, kad toks nusiteikimas žmogaus kūrybos nežadina. [...] Todėl kiekvienai kūrybinei dvasiai pozityvizmas yra tikras karstas. Pozityvizmas gali klestėti tik nekūrybinėse, neveikliose, buržuaziškai nusiteikusiose dvasiose. Nenuostabu todėl, kad pozityvizmas susikūrė tuo metu, kada klestėjo utilitarizmas ir kada ekonominės srities primatas vis labiau apvaldė žmogaus mintį. Pozityvizmas yra išaugęs iš buržuazinės dvasios ir yra viena iš šios dvasios apraiškų žmogaus minties gyvenime.

Pabaiga

De Novissimis

Buržuazinė dvasia geriausiai atskleidžia savo esmę santykiuose [...] su mirtimi. Mirtis, kaip kraštutinė žmogiškosios egzistencijos situacija, išvelka žmogų iš visų šios tikrovės pavidalų ir jį parodo tokį, koks jis yra [...]. Todėl ir buržuazinė dvasia, kuri dažnai gyvenimo eigoje slapstosi po įvairiais pavidalais, mirties akivaizdoje pasirodo visame savo nuogume ir visoje savo menkystėje. Buržujus instinktyviai jaučia, kad santykyje su mirtimi jis turės atskleisti pats save, kad mirties akivaizdoje jis susidurs su aukštesne tikrove, kurią jis ignoruoja ir kurios realumo nepaiso. Todėl buržujus bijo mirties ir nuo josios bėga. Be abejo, nuo mirties fakto niekas pabėgti negali. Tai gerai žino ir buržujus. Dėl to jis stengiasi pabėgti nuo mirties minties. [...]

Asmuo ir masė

Beveik jau pustrečio tūkstančio metų kai daugelis rašytojų ne be tam tikro pasididžiavimo kartoja Aristotelio žodžius, kad žmogus esąs visuomeninis gyvulys: zoon politicon. Tai yra tiesa. Bet didžiuotis ja neverta. Geriau jos gėdytis. Ne todėl, kad žmogus yra gyvulys, bet todėl, kad jis yra visuomeninis. Aristotelio žodžiuose prabyla egzistencinis žmogaus pažeminimas.

Dažnai sakoma, kad žmogus yra mažas pasaulis: mikrokosmas. Tai reiškia, kad jame yra sutelkti visi būties pradai, kad jame gyvena visi būties laipsniai, kad jame daiktų esmės susipina ir susikryžiuoja. Žmogus išdidžiai kelia galvą, kad jis yra pasaulio valdovas, kad jam pavesta sutvarkyti žemė, kad jis pats yra sukurtas beveik nemenkesnis už dievybę. Bet kildamas į šias svaiginančios didybės aukštumas, žmogus jaučia, kad jis traukia su savimi knibždantį būtybių kolektyvą, būtybių masę, kuri jame gyvena, veikia ir jį pančioja. Žmogus jaučia, kad jis atstovauja ne tik sau, bet ir tas knibždančių būtybių mases, kad jis yra ne tik originalus, nepakartojamas, vienintelis, bet sykiu ir pamėgdžiotojas, vienas iš daugybės, visumos dalelė. Kasdieniniame savo gyvenime žmogus yra patyręs, kad vienas jis veikia kitaip, negu su kitais, kad masėje atsidaro kažkokios tamsios jo būtybės gelmės, iš kurių išsiveržia jam svetimi, ligi tol nežinomi norai, polinkiai, įgeidžiai, instinktai ir aistros. Tai nereiškia, kad visi šie svetimi elementai žmogui būtų atėję iš svetur, iš masės. Tai reiškia, kad jų būta pačiame žmoguje, kad masės gyventa žmogaus viduje. Išorinis žmogaus įsijungimas į masę tiktai pažadino tai, kas viduje snūduriavo, kas tūnojo sielos užkampiuose, nes masė bijo asmens akių. Kol žmogus jaučiasi savimi, tol jis yra šėlstančių, chaotiškų elementų viešpats. Bet kai jis išsižada savo aukštybių, kai nusileidžia į lygumas, kai susimaišo su tąja knibždančia mase, tuomet jis virsta vienu šios masės nariu ir tuomet jis elgiasi taip, kaip reikalauja masės instinktai ir aistros.

Žmogus yra asmuo. Bet žmogus yra kartu ir masė. Asmeninis pradas jį kelia aukštyn, žadina jo kūrybiškumą, jo originalumą, jo laisvę ir atsakingumą. Masinis pradas jį traukia žemyn, verčia pamėgdžioti kitus, išsižadėti savęs, sulieti save su aplinka, įsijungti į būtinumo srovę, nejausti nei laimės nei atsakingumo. Gražiausios žmogaus asmens ypatybės: sava pasaulėžvalga, savas sąžinės apsisprendimas, tikslų siekimas, idėjiniai motyvai — visa tai žūsta, masiniam pradui išsiveržus. Žmogus, kaip lašas, įkrinta į jūrą, nejausdamas ir nežinodamas, kokios vilnys jį gainioja, kokius laivus kilnoja jo nugara ir į kokius uostus jis plaukia. Štai kas yra žmogus kaip visuomeninis gyvulys. Savo formule Aristotelis išreiškė žmoguje glūdintį masinį—kolektyvinį pradą ir kartu sunkiai pakeliamą žmogiškosios būtybės tragiką. Žmogiškoji tragiką įvyksta ne tada, kai kas nors sukausto asmenį, bet tada, kai pati žmogaus prigimtis palaidoja geriausią savo dalį.

Masinis žmogaus būtybės pradas keroja pasąmonėje. Pasąmonė yra toji žmogaus prigimties sritis, kurioje kaip tik gyvena ši knibždanti masė. Čia glūdi pirmykščio chaoso likučiai, čia telkiasi nuslopinti norai, čia renkasi neįvykdytos svajonės, čia murma nepatenkintos aistros. Čia tad yra sustojęs ir tas kolektyvas, su kuriuo žmogus yra surištas savo gelmėse. Žmogiškasis Aš uždengia visą šitą mišinį stipria sąmonės uždanga ir iš chaotiškų gelmių išleidžia tik tai, kas jam atrodo reikalinga. Bet kas įvyksta tada, kai ši uždanga sprogsta? Tada pasąmonės turinys užlieja sąmonę ir užima jos vietą. Tada žmogų valdo jau ne asmuo, bet kolektyvas, kaip iš pasąmonės išsiveržusios masės dalelė.

Nereikia plačiai įrodinėti, kad masinio prado išsiveržimas yra be galo pavojingas žmogaus asmeniui. Žmogaus asmuo čia yra ne tik pažeminamas, bet tiesiog sutrypiamas iki pat savo gelmių. Du bruožai yra būdingi masiniam pradui: liguistumas ir barbariškumas.

Žmogaus neurotiškas ligūstumas slypi pasąmonėje ir iš čia daro įtaką visai žmogaus būtybei. Todėl suprantama, kad kartu su kolektyvinio principo išsiveržimu iš pasąmonės, išsiveržia ir visas žmogaus ligūstumas. Masinis principas išverčia visą žmogaus prigimties votį ir užkrečia visą žmogaus gyvenimą. Tai, kas buvo asmens iškovota iš šios viską nuodijančios žaizdos, kas buvo užgydyta, kas buvo išpuoselėta, dabar yra sugriaunama, suardoma, sutrypiama. Štai kodėl masinio principo išsiveržimas konkrečiame gyvenime visados apsireiškia orgijomis: žudymu, paleistuvavimu, plėšimu, kankinimais. Masinis principas atpalaidavo juose neurasteniką ir pamišėlį, kuris ir elgiasi taip, kaip pridera pamišėliui.

Antras masinio principo bruožas yra barbariškumas. Kūrybos principas visada yra asmuo. Klasė nieko nekuria ir negali kurti. Kultūra visados kyla iš asmeninio žmogaus prigimties principo. Asmuo pačia savo esme yra pašauktas sutvarkyti pasaulyje ir žmoguje esantį chaosą, vadinasi, sutvarkyti masę, įdiegiant pastovių formų, ją apipavidalinant ir suorganizuojant. Masė yra tas atšiaurus asmens kūrybos objektas, kuris priešinasi organizacijos apraiškoms ir kuris visada viena akimi žiūri į pirmykštį chaosą. Todėl kai tik masinis principas paima viršų žmogaus būtybėje ir žmogaus gyvenime, jis visu svoriu grįžta atgal į šį chaosą, nepaprastu gaivalingumu naikindamas visa, kas buvo sukurta, suorganizuota bei sutvarkyta. Štai kodėl su konkrečiais masinio principo išsiveržimais eina žmogaus subarbarėjimas ir objektyvus kultūros gėrybių naikinimas. Masinio proto apsėstas žmogus naikina kultūrą savo dvasioje ir ją naikina objektyviame gyvenime. Revoliucijos metu žmogus vietoj buvęs mažu kūrėju, virsta dideliu ardytoju. Masinis principas žmoguje visados yra gyvas, ir todėl asmuo gyvena nuolatiniame pavojuje.

Europos istorija patvirtina dėsnį, kad kultūros iškilimas eina drauge su asmenybės iškilimu. Bet šis renesansinis asmens triumfas jau yra baigtas. Žmogaus asmenybė grįžta į sutemas. Europos istorija vėl pasviro į masinį principą, ir mes visai realiai matome, kad žmogaus asmuo pavojuje. Asmens apgynimas šiuo metu reiškia žmogaus prigimties ir žmogaus sukurtos kultūros apgynimą.

Iš istorijos gelmių išsiveržusi masė mūsų dienomis yra labai aktyvi ir reikli. Ji sprogdina visą ligšiolinį gyvenimo ethos. Ji visiškai kitaip nuteikia žmogų ir įspaudžia kitokių bruožų viešosioms institucijoms Masinis žmogus yra kitoks, negu asmeninis žmogus. Todėl asmenybės sukurtos formos jo nepatenkina. Jis ieško naujų. Jos priverčia asmenį kurti taip, kaip diktuoja kolektyvinis instinktas. Viešoji nuomonė, kuri yra ne kas kita kaip masės nuomonė, tampa vis reikšmingesniu kriterijumi kūrybiniams laimėjimams vertinti. Kūrinio vertė savyje beveik nepaisoma. Tik žiūrime, ar jis bus naudingas visuomenei, nes jis galės patarnauti tautai, valstybei, partijai, religinei bendruomenei. Masinis principas rodo savo aktyvumą ir lenkia žmogaus būtybę ir žmogaus gyvenimą pagal savo reikalavimus.

Kadangi masė, kaip tokia, negali tvarkyti savo buvimo ir reikšti savo norų, ji savaime šaukiasi vadų. Vado principas mūsų laikais anaiptol nėra atsitiktinis. Jis eina kartu su masinio principo iškilimu. Masė ir vadas yra dvi korieliatyvios sąvokos. Vadų nereikia tik asmenybėms, nes jos vadovauja kiekviena sau. Bet kai žmogus pasidaro kolektyvo dalelė, kai jo sąmonę užplūsta pasąmonės turinys, kai jame atgima ligūsti ir barbariški instinktai, jis šaukte šaukiasi vado, kad šis parodytų jam kelią, kad jį sutvarkytų ir palenktų. Masė be vado žūtų savo šėlsme. Bet klaidinga būtų manyti, kad šie masės vadai yra asmenybės ir tai didžios asmenybės.

Nepaprastai išplitus kultūrinių gėrybių gamybai žmogaus asmuo pradėjo nebepajėgti šių gėrybių suprasti, nei panaudoti. Įvairūs muziejai, teatrai, kinai, meno įstaigos turėtų, rodos, praturtinti asmens gyvenimą. Bet tikrumoje visi šie dalykai jį tik dar labiau nuskurdina. Kultūrinių gėrybių gausumas, kuriuo naudojasi miesto gyventojas, užgula jo sielą, ją tiesiog prislegia, ir žmogus nebesugeba viso to suvirškinti. Miesto gyventojas greitai atbunka viskam, kas slenka pro jo akis. Jis spėja sugauti tik paviršių, o daikto prasmė išsprunka iš jo dvasios. Tai reiškia, kad gilus asmens gyvenimas esti išvelkamas į paviršių ir palenkiamas viešajai nuomonei. Štai dėl ko viešoji nuomonė mieste reiškia nepaprastai daug. Žmogus gali gyventi pagal savo nuomonę tik tada, kai jis viską giliai permąsto, kai jis susidaro savo pažiūras. Bet žmogus, kuris gyvena apraiškų margume, kuris vos spėja jas pamatyti, neišvengiamai turi klausyti, ką sako kiti ir turi tapti viešosios nuomonės vergu. Tai yra pirmas žingsnis į savo vidaus nuasmeninimą. Tai viena iš priežasčių, kad modernioji Europos istorija atsidūrė masės persvaroje.

Design by Joomla