Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos


Juozas Girnius

Pranas Dovydaitis

Chicago 1975

Copyright © 1975 by Juozas Girnius

Library of Congress Catalog Card Number: 75-24071

Meninė priežiūraDanguolė Stončiūtė

Spaudė Mykolo Morkūno spaustuvė
6051 S. Ashland Ave., Chicago, IL 60686

Tiražas 1500 egzempliorių

Tėvams

Juozapui Girniui (1885-1941) ir

Onai Urvelytei-Girniuvienei (g. 1896)

Nė varganos sąlygos neužslopino juose šviesos troškulio.
Todėl, patys likę be mokslo, aukojosi,
kad bent savo vaikus išmokslintų.

Tikrieji vadai. Juos tokius padaro ne smurtas, ne įsipiršimas, bet paskyrimas iš aukšto. Tai yra tikra prasme vadai iš Dievo malonės. Jie tuo nesididžiuoja, nesipučia, nes žino, kad šią dovaną yra gavę iš Dievo. Jie jaučia save esą tiktai tos ar kitos idėjos tarnai, ir ne daugiau. Jie, tai idėjai tarnaudami, palieka vadais visai nepareinamai nuo to, ar esti išrenkami, ar neišrenkami. Net dar daugiau. Jie palieka vadais, ne tik gyvi būdami, bet ir iš gyvųjų tarpo išsiskyrę. Iš tikrųjų, tokių vadovystė nesibaigia, jų gyvenimui čia šiokia ar tokia mirtimi pasibaigus. Ir iš gyvųjų tarpo išsiskyrę, jie nepaliauja vadovavę savo gyvenimo kilniais pavyzdžiais.

PRANAS DOVYDAITIS
(
Darbininkas, 1930, Nr. 28)

TURINYS

Pratarmė .................................................................................................................................. XIII-XV

Pirmoji dalis — Gyvenimo tėkmėje

I.    Tėviškėgirių kaimutis: 1. Kazlų Rūdos miškų masyvas, 2.Runkiai — Dovydaičio
           gimtinė giriose, 3. Girininkų būdas ir buitis, 4. Višakio Rūda — girininkų sostinė ...... 3-18

II.   Dovydaičių gentis: Prano Dovydaičio seneliai, tėvas ir motina, broliai ir seserys ...... 19-28

III.   Vaikystės atsiminimai:
          1. Ankstyvosios vaikystės atsiminimai, 2. Pradžios mokslas namuose ........................... 29-41

IV.   Višakio Rūdos pradžios mokykloje mokinys ir „mokytojas":  septynerios žiemos
              iš pradžių mokiniu, vėliau „mokytoju" — mokytojo pagalbininku ............................... 42-50

V.  Mokslas ir streikai Veiverių mokytojų seminarijoj: 1. Veiverių mokytojų seminarija,
           2. Dovydaitis Veiveriuose (1903-05), 3.Veiverių streikų dalyvis,
           4. Grįžus iš Veiverių į Runkius ........................................................................................... 51-81

VI.    Brandos atestatas eksternu: namuose pasirengimas gimnazijos baigimui eksternu,
                sėkmingas brandos egzaminų išlaikymas, legendinis jų išgarsėjimas ..................... 82-95

VII.    Studijų metai Maskvoje: pasirinkimas teisių fakulteto, bet drauge klausymas paskaitų
                istorijos-filologijos fakultete;
savo mokslinio darbo pradėjimas dviem religijų istorijos
           knygomis
skurdžios pragyvenimo sąlygos, parama iš Amerikos; šeimos sukūrima 96-113

VIII.    „Vilties“ redaktorius Vilniuje:
                 1. „Vilties" konflikto istorinė reikšmė, 2. Dovydaičio darbas „Viltyje" ................ 114-131

IX.    Gimnazijos direktorius Kaune: lietuviškos gimnazijos vargai vokiečių okupacijos
sąlygomis;
įdomus, bet reiklus mokytojas; kietos rankos, bet tėviškos širdies direktorius 132-151

X.    Vasario 16 akto signataras ir ministras pirmininkas:
              1. Lietuvos Taryboje, 2. III ministrų kabineto priešakyje (1919) ............................... 152-172

XI.    Vytauto D. universiteto profesorius: 1. Dovydaitis universitete (1922-40), 2. Dovydaitis —
                iškilus mokslininkas
, 3. Dovydaitis — „eilinis" dėstytojas, 4. Santykiai fakultete 173-201

XII.    Persekiojant pasodintas į kalėjimą (1932), atleistas iš universiteto (1936): 1. Kalėjimo
         „atostogos"
, 2. Iš profesorių atleidimas, 3. Katalikų visuomenė pagerbia Dovydaitį . 202-226

XIII.    Kasdieninėje namų ir šeimos buityje:
                  1. Dovydaičio gyvenimo asketinis paprastumas, 2. Šeima ir jos rūpesčiai .......... 227-253

XIV.    Ne turtui vergauti, bet žmogui pagelbėti: krikščioniškojo idealizmo praktinis
                vykdymas — Dovydaičio netarnavimas mamonai;
taupumas (savo reikalams) ir
     išlaidumas (kitų paramai);
  Dovydaičio „klientūra" — asmeninės stipendininkės ......... 254-271

XV.  Ryšys su tėviškė, gamtos pomėgis, žemės trauka: nuolatinis ryšys su tėviške,
                ekskursijos po Lietuvą, kūrimasis savo gautame ūkyje ........................................... 272-280

XVI.    Sovietų, okupacijoje: sovietinės okupacijos sutikimas be iliuzijų, bet apsisprendimas
                 likti tėvynėje; pasitraukimas į savo ūkį — virtimas žemdirbiu ............................. 281-292

XVII.    Sovietų kalėjime sunaikintas: Gario stovyklose (šiaurės Urale) kalėjimas; Dovydaičio
           dvasinis nepalūžimas sovietiniame pragare („šviesus spindulys mirties ir bado košmare");
           sunaikinimas Sverdlovsko kalėjime; reabilitacijos prašymo atmetimas .................... 293-311

XVIII.    Dovydaičio artimųjų likimas: žmonos ir vaikų, brolių ir sesers .......................... 312-316

Pratarmė

Susipažinus su prof. dr. Prano Dovydaičio asmeniu, gyvenimu ir darbais, jis mums iškyla kaip įkūnijimas to gaivalingo šviesos troškulio, kuris amžiais kaupėsi tamsoj laikytoj mūsų liaudyje. Ypačiai jam būdinga tai, kad ir mokslus išėjęs jis savo sieloj liko liaudies vaikas. Tad iš pirmo žvilgio Dovydaitis atrodo labai paprastas, „neaptašytas ir neaptašomas“ kaimietis, Donelaitį ar Strazdelį primenantis profesorius. Tačiau iš tikrųjų jis buvo sudėtingo būdo žmogus, kurio neįmanoma deramai suprasti be visapusiško jo pažinimo. Ne visi ir Dovydaičio bendraamžiai pajėgė jį suprasti. Juo sunkiau jį gali įsivaizduoti šių dienų skaitytojas. Gal būt, Dovydaičio paveikslą vaizdžiai atkurtų tik rašytojo meninė įžvalga.

Nebūdamas beletristas, be to, aplamai nelinkęs į retoriškai ornamentuotą žodį, autorius pasitiki, kad Dovydaičio vaizdą skaitytojui sukurs pati šioje knygoje sutelkta medžiaga. Jos sutelkta tiek, kiek buvo įmanoma. Nemaža ir smulkesnių faktų iš Dovydaičio gyvenimo atrodė verti dėmesio. Žmogų atskleidžia ne tik jo didieji žygiai, bet ir kasdieniniai epizodai. Kas atskirai paėmus, iškart gali pasirodyti nereikšminga, visumos žvilgiu įgyja savo prasmę kaip reikšmingas liudijimas apie žmogų. Todėl pilnesniam žmogaus vaizdui sukurti pravartu sukaupti ir smulkesnių žinių.

Su kokiu ryžtu Dovydaitis per vargus mušėsi į mokslus, su tokiu pat ryžtu jis vėliau atsidėjo mokslo skleidimui mūsų tautoje (St. Šalkauskio žodžiais, Lietuvos mokslinimui) savo įsteigtais, leistais ir redaguotais žurnalais. Nesitenkindamas šiais leidiniais, jis savo tikimąją krikščioniškąją tiesą skleidė ir gyvu žodžiumokslinį darbą siejo su visuomenine veikla. Plačiai varyti darbai ryškiai įrašė Dovydaitį mūsų kultūros istorijon. Bet kaip tik šis reiškimasis labai įvairiuose mokslo ir visuomenės baruose jo biografui užduoda sunkų uždavinį. Apžvelgti Dovydaičio darbams reikėjo leistis į visas sritis, kuriose jis reiškėsi. Savo ruožtu tai reikalavo nusakyti ir visų tų darbų aplinkybes, kad būtų aiški ir aplamai istorinė jų reikšmė, ir jų prasmė paties Dovydaičio būtyje. Pavyzdžiui, rašant apie Dovydaičio vaidmenį ateitininkų sąjūdžio kūrime, drauge teko rašyti ir to meto ateitininkų istoriją, nesgi ji ligi šiol likusi kone visai netyrinėta. Todėl šio veikalo parengimas ir užėmė trejus ištisus darbo metus (šalia kitų darbųdvigubai).

Dovydaičio atsidėjimas Lietuvos mokslinimui leidžiant žurnalus buvo tikras jai aukojimasis, kurį pačioj knygoj išreiškė žodžiai: tūkstančiai puslapių — nė vieno stambaus veikalo. Kas norėtų susipažinti su Dovydaičio mintimis, tas turėtų raustis žurnalų komplektuose, sunkiai čia ir randamuose. Todėl ir buvo stengtasi ne tik aprašyti visokeriopą jo veiklą, bet kiek galint perteikti ir jo minčių. Ir būtent, kiek tik tai buvo įmanoma, buvo stengiamasi Dovydaičio mintis tiesiogiai perteikti citatomis, kad drauge atsispindėtų ir jo stiliuspats žmogus.

Esamomis sąlygomis atlikto darbo trūkumai yra matomi ir pačiam autoriui. Būtų reikėję po ranka turėti Dovydaičio asmeninį archyvąbet ar išvis jis yra išlikęs? Nebuvo prieinami ir kiti šaltiniai, kurie būtų buvę randami tik Lietuvos bibliotekose. Daug kur reikėjo remtis tik atsiminimais, kurie neišvengiamai lieka subjektyvūs ir dėl to reikalauja jų patikrinimo dokumentiniais šaltiniais ar bent jų sulyginimo su kitų atitinkamais atsiminimais. Nebe daug Dovydaičio bendraamžių buvo galima rasti (keletas paliko šį pasaulį jau šios knygos rengimo metu, dar spėję jai parašyti savo atsiminimų). Ne visi pajėgė beatsiminti tai, kas buvo dėjęsi prieš keliasdešimt metų. Ne visų ir atmintis pasirodė patikima, ją tikrinant pagal turimus šaltinius. Šiaip ar taip, Dovydaičio buvusiųjų bendradarbių bei pažįstamųjų atsiminimai daug patarnavo datų skeletą padengti raumenimiskonkrečia medžiaga. Nuoširdi padėka visiems, kurie savo atsiminimais apie Dovydaitį praturtino šią knygą. Ypačiai autoriaus padėka priklauso prof. Pr. Dovydaičio dukteriai Onai Dovydaitytei-Malko už visokeriopą pagalbą, ypač atsiminimais ir nuotraukomis.

Daugiausia triūso ir laiko pareikalavo šio krašto bibliotekose susiieškojimas Dovydaičio redaguotų, o taip pat tų žurnalų, kuriuose buvo jo straipsnių. Visko rasti nepavyko. Vis dėlto, padėjus pastangų, pasisekė susipažinti su dauguma (apie 85-90 %) Dovydaičio redaguotųjų leidinių bei jo paties raštų. Už malonų leidimą pasinaudoti jų bibliotekomis reiškiu padėka Chicagos seserims kazimierietėms, Marianapolio marijonams, Kennebunkporto pranciškonams, Putnamo seserims ir „Alkos“ muziejui. Taip pat dėkingai prisimenu a.a. Praną Pauliukonį, kuris pirmasis padėjo telkti medžiagą šiai knygai.

Prof. Pr. Dovydaičio biografijos iniciatorėAteitininkų sendraugių sąjunga. Jos tuometinė valdyba, pirmininkaujama Juozo Baužio, 1969 m. įgaliojo valdybos narį Joną Žadeikį tam reikalui sutelkti lėšų. Lėšų telkimą vykdė atskirai sudarytas komitetas: pirmininkas J. Žadeikis, Dalia Damijonaitytė-Čarauskienė ir Antanas Tauginas. Nedaugeliui ateitininkų atsiliepus į aukų prašymą (ir tik menkutėmis sumomis), šio stambaus veikalo išleidimui 5000 dolerių paskyrė lietuviškosios knygos didysis mecenatas prel. Juozas A. Karalius. Dėkui!

Už rūpestingą darbą reiškiu padėką Mykolui Morkūnui ir jo spaustuvės darbuotojams, o dail. Danguolei Stončiūteiuž knygos meninį apipavidalinimą.

Juozas Girnius

1975.VII.31

PIRMOJI DALIS

GYVENIMO TĖKMĖJE

I

TĖVIŠKĖ — GIRIŲ KAIMUTIS

Kiekvienas žmogus yra savo tėviškės vaikas. Per tėviškę normaliai vyksta žmogaus įaugimas į savo tautą. Tėviškė sudaro tą pradinę aplinką, kurioj išbunda žmogaus dvasia ir pradeda savo formavimąsi. Retai žmogui lemta visą gyvenimą likti tėviškėj. Daugelį iš tėviškės išvilioja platusis pasaulis. Galima sakyti, kad apskritai jau praėjo tie laikai, kada žmogus ten ir mirdavo, kur buvo gimęs. Dabarties gyvenimo sąlygomis beveik neišvengiamai reikia ieškoti gyvenimo platesniame pasaulyje. Bet ir judriais moderniais laikais vis vien tėviškė lieka tie pirmieji namai, kurie yra nepakeičiami savo brangiais žmogiškojo išbudimo pergyvenimais. Kur bebūtų nuo tėviškės nutolstama, jos vaizdas pasilieka gyvas akyse visą gyvenimą. Todėl paprastai biografijos ir pradedamos, metant žvilgį į ten; kur kieno gimta.

Prano Dovydaičio tėviškė verta mūsų dėmesio dvejopu atžvilgiu. Pirma, dėl to, kad Dovydaitis buvo savo tėviškėn taip giliai įaugęs, jog visą gyvenimą išliko toks, koks joj išaugo. Antra, dėl to, kad Dovydaičio tėviškė yra išskirtinė ir tuo savitumu, kurį jai teikia girių aplinka — šiaip Lietuvoje tokia reta.

1. Kazlų Rūdos miškų masyvas

Ne atsitiktinai Dovydaitis savo vaikystės atsiminimų pluoštui1 pasirinko motto Maironio žodžius:

Girios tamsios, jūs galingos!

Kur išnykote, plačiosios!?

Pats savo ruožtu šį poeto dvieilį toliau jis komentavo: „Tų Lietuvos girių, kurias taip neprilygstamai vaizdingai aprašė mūsų Daukantas ir kurias taip jausmingai apdainavo mūsų Maironis, jau beveik nebeliko. Kur-ne-kur dar Lietuvoj likę didesni girių plotai tėra senųjų laikų didingų, nepraeinamų Lietuvos girių skurdžios, nykios liekanos, lyg koki išblyškę praeities šešėliai."

Su pagrindu Dovydaitis savo autobiografiją pradėjo tokiu ilgesingu senųjų Lietuvos girių prisiminimu. Seniai jau Lietuva nebėra girių kraštas. Tačiau Dovydaičio tėviškė glūdėjo giriose, kurios iš tiesų bent kaip „praeities šešėliai" priminė senąsias Lietuvos girias. Jo gimtinis kaimelis buvo didžiausiame buvusios nepriklausomos Lietuvos miškų masyve — Kazlų Rūdos miškuose. Nors ir šie miškai bebuvo „skurdi, nyki liekana", bent Dovydaičio vaikystės metais jų išlakios pušys ir eglės dar „į padangę mušės".

Kazlų Rūdos miškų masyvas yra Sūduvos (Užnemunės) šiaurryčiuose. Sūduva buvo vėliausiai apgyvendinta. Kovų su kryžiuočiais laikais ji buvo tapusi Ordiną ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštiją skiriančia tuštuma, vadinamąja dykra — negyvenamų miškų masyvo „jūra“. Vykstant nuolatinėms kovoms su kryžiuočiais ir krašto plėšimui, dalis senųjų gyventojų buvo išžudyti, dalis persikėlė į Nemuno dešinįjį krantą. Per dešimtmečius tie plotai užaugo sunkiai peržengiamomis giriomis, kuriose gyventojų mažai beliko. Intensyvus šio krašto apgyvendinimas pradėtas tik XVI amžiuje, Žygimanto Augusto laikais. Savo ruožtu krašto apgyvendinimas reiškė jo girių išretinimą. Todėl ilgainiui Sūduvos miškingumas susilygino su kitų Lietuvos sričių miškingumu.

Prasidedamas apie 12 km į vakarus nuo Kauno, Kazlų Rūdos miškų masyvas yra ištisęs nuo Nemuno į pietus apie 35 km. Jo ribos taip apibrėžiamos: šiaurėj ir šiaurryčiuose siekia Nemuno šlaitus, rytuose — Girininkus, Pažėrus, pietryčiuose — Skriaudžius, pietuose — Ąžuolų Būdą, pietvakariuose — Bagotąją, vakaruose— Jankus, Sutkus. Tai 58.546 ha plotas, kuriame medynai užima 44.741 ha. Iš viso šiame masyve yra 64 miškai, kurių 34 didesni kaip 500 ha. Didėlesnių gyvenviečių maža: Kazlų Rūda, Višakio Rūda, Lekėčiai, Kuras, Braziūkai, Ežerėlis (išaugo po karo, išplėtus durpių įmonę).

Kazlų Rūdos miškų masyvas guli Nemuno žemupio rytinėje dalyje. Vėlyvajame ledynmetyje šią lygumą sudarė Neries - Nemuno upės, kuri tekėjo į prieledyninį baseiną, supilta smėlinga delta. Kol per laiką ji apžėlė miškais, vėjo pustomas smėlis suformavo smulkiai banguotą žemės paviršių, net sunešė aukštumų (iki 50-60 m). Gausu supelkėjusių daubų bei klonių. Vos pažvelgus į šio miškų masyvo žemėlapį, tuoj krinta į akį, kaip jis nusėtas pelkiniais vietovardžiais — raistais, plynėmis, balomis. Keli pavyzdžiai: Ežerėlio pelkė, Samanynės - Stuobrinės pelkė; Laukraistis, Kajackaraistis, Nendryno ir kiti raistai; Ežerų, Grįstelės, Ledų ir kitos plynės; Beržbalio, Velniabalės ir kiti miškai. Plačiu pelkėtu ruožu eina Nemuno ir Šešupės vandenskyra. Didesniąją masyvo dalį raižo Šešupės intakai, kurie nuo artimo Nemuno teka tolyn pietvakarių kryptimi. Tik toliau jau Šešupė, surinkusi savo intakų vandenį, vėl jį atsuka į Nemuną. Nesupelkėjusių ežerų nėra.

Pagal tokį žemės paviršių šio masyvo miškai daugiausia yra drėgnoki ar drėgni šilai — vyrauja brukniniai ir mėlyniniai pušynai su eglių priemaiša. Pokariniais duomenimis, pušynų yra 58 %, juodalksnynų 19 %, eglynų ir beržynų po 11 %, drebulynų 1%.2

Iš faunos pokariniais metais nurodoma briedžiai, stirnos, šernai, lapės, kiaunės, baltieji ir pilkieji kiškiai. Neišnyko, tur būt, ūdros ir barsukai, kurių anksčiau buvo. Sunkiai prieinamuose raistuose vilkai turėjo įsitaisę savo pastovias gulyklas. Paskutinis lūšys nušautas šio šimtmečio pradžioje. Briedžiai, matyt, dabar iš naujo apgyvendinti. Jau Pr. Dovydaičio senelio laikais jie buvę labai reti. Bet stirnų buvę taip apsčiai, kad jos pulkeliais ateidavusios į tarpgirio laukus pasiganyti. Tačiau kai jau pats Pr. Dovydaitis piemenavo, nebeteko jų matyti, tik girdėdavo, kad kas nušaudavo. Vėliau jų pagausėjo, bet daugiau atsirado ir jas naikinančių vilkų. Iš vaikystės Pr. Dovydaitis atsimena namuose buvus didelio elninio gyvulio (spėja, gal būt, tauriojo elnio, Cervus elaphus) ragą, tarnavusį drabužių kabikliu. Kaip Briedžkampio vietovardis liudija nuo seno gyvenus briedžius, taip Meškingirė nurodo, kad būta ir lokių. Dovydaičių šeimoje išlikęs padavimas, kad į naujai pastatytą klojimą (1871 m.) kartą vilkai atsiviję mešką. Senovėj gyventa ir stumbrų: yra ir Stumbragirio vietovardis.3

2. Runkiai — Dovydaičio gimtinė giriose

a. Dovydaičio gimtinis kaimelis Runkiai tūno Kazlų Rūdos miškų masyvo pietvakariniame pakraštyje. Nuo kaimelio gavo vardą ir tas miškas, kuriame jis prisiglaudęs. Kai dar rusų caro administracija vykdė miškų surašymą, kaimelio vardu pavadino ir jį supusį mišką. Runkių miškas apima 1259 ha plotą. Tokio stambaus miško atskiros dalys turi savo ruožtu įvairius pavadinimus, kurių etnografai priskaičiuoja apie 30. Apie patį Runkių kaimelį miškas vadinamas tiesiog Runkagiriu.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Runkiai susilaukė ir girininkijos titulo. Runkių girininkija tebėra ir dabar. Be Runkių miško, jai dar priklauso Beržiniškės miškas (871 ha), dalis Školkampio miško (333 ha) ir dalis Kajackų miško (293 ha), tad iš viso 2756 ha.

Girininkijos titulą Runkiams nupelnė Pr. Dovydaitis kaip gamtos mokslų puoselėtojas savo leistu „Kosmoso" žurnalu. Tą Dovydaičio gimtinės pagerbimą pravedė Kazlų Rūdos miškų urėdas V. Žemaitis. 1929 m. jis pasiūlė Miškų departamentui Kazlų Rūdos urėdiją skelti pusiau, įsteigiant naują Jūrės urėdiją. Drauge buvo suprojektuotos ir dvi naujos girininkijos. Viena iš jų gavo vardą nuo artimo Bagotosios bažnytkaimio. Antrą būtų tikę nuo artimos Višakio Rūdos pavadinti pastarosios vardu. Tačiau V. Žemaitis, atsižvelgdamas, kad nors Runkiai buvo mažas kaimelis, bet Lietuvai davė didelį žmogų, Dovydaičiui pagerbti pasiūlė naują girininkiją pavadinti jo gimtinės vardu. Miškų departamentas šį siūlymą patvirtino. Tuo būdu naujai sudarytoj Jūrės miškų urėdijoj ir buvo įkurta Runkių girininkija.

Du artimesni miesteliai Runkius sieja su „pasauliu". Už 7 km į pietus yra Kazlų Rūda, už 5 km į vakarus — Višakio Rūda. Į šiaurę ir rytus nuo Runkių tėra kaimai, kurie dar giliau paskendę miškuose. Šiaurryčiuose ne per toli ir Nemunas ties Zapyškiu — tiesia linija tik per 15 km. Tačiau, nesant per miškus ir pelkes gero kelio, Nemunas liko Runkių gyventojams nejaučiamas.

Kazlų Rūda buvo svarbi kaip geležinkelio stotis, bet irgi ne taip jau patogiai pasiekiama. Artimiausias pakeliui kaimas Jūrė buvo už kokių 5 km, ir kelias į ją ėjo miškais bei tarpmiškėmis. Tais keleliais „šimtus kartų" keliavęs, Dovydaitis yra pats aprašęs tą kelią. Pirmiausia Stirnaplynė, kuri tįso palei Dovydaičių sodybą. Prakeliavus tarp Lygutės ir Parplynės, atsiduri Varnaplynėj. O tarp Barsukyno ir Klampynės patenki lomelėn, „kur iš abiejų kelio šonų kaip siena stovi tankumynas, brūzgas". Apie šią nejaukią vietą būdavo gandų, kad čia vaidenasi. Gal užtat netoliese, kur išsiskiria kelelis į Pabarsukynį, ant pušies prikaltas kryželis. Pasieki Jūrės kaimą prie to vardo upės su didele pramonine lentpiūve, bet ir paskutiniuosius du kilometrus keliauji per šilą.4

Toks buvo kelias iš Runkių į Kazlų Rūdą. Pateikėme jo aprašymą ne tik pailiustruoti, kaip jis ėjo iš miško į mišką, bet ir parodyti, kaip atitinkamai „giriniai" („žvėriniai“, „paukštiniai, „pelkiniai“ ir pan.) buvo ir Dovydaičio tėviškės vietovardžiai.

Pasiekus Kazlų Rūdą, iš ten jau atviras kelias į platųjį pasaulį. Kazlų Rūda yra svarbios Kauno - Virbalio linijos geležinkelio stotis. Ši linija pravesta jau praėjusiame šimtmetyje (1861 - 62). Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, iš Kazlų Rūdos nutiesta geležinkelio atšaka pro Marijampolę į Alytų. Geležinkeliu iš Kazlų Rūdos į Kauną yra 37 km, į Marijampolę — 25 km (iš pačių Runkių, Dovydaičio apskaičiavimu, į Kauną yra 35 km šiaurryčių kryptimi, į Marijampolę — 30 km pietvakarių kryptimi). Be to, vokiečiai I pasaulinio karo metu išvežti miško medžiagai buvo nutiesę siaurąjį geležinkelį iš Kazlų Rūdos pro Lekėčius į Pavilkijį prie Nemuno. Tas geležinkeliukas ėjo per patį Runkių kaimą (dėl didelio išsiraitymo miške jo stotis Runkiuose, pagal Dovydaitį, buvo 14-ame kilometre). Kurį laiką šis geležinkeliukas buvo naudojamas ir keleiviams vežti, vėliau — tik miško transportui (nors atsitiktinai ir vieną kitą keleivį pavėžindavo).

Beje, vietinių žmonių atmintyje liko, kad Virbalio - Kauno geležinkelis pirmiausia buvo užmatuotas per Runkius. Dar esą žymu linija, kurią tada iškirto numatytam geležinkeliui. Kadangi tačiau šioj vietoj daug pelkių, nuo Pilviškių geležinkelį pasuko piečiau — pro Kazlų Rūdą. Jei tas geležinkelis būtų buvęs pravestas pro Runkius, tai jie būtų išaugę iš užkampio kaimelio į tokį svarbios pakelės miestelį, kaip Kazlų Rūda. Gal būt, šiuo atveju kitas likimas būtų laukęs ir Dovydaičio.

Likus tūnoti giriose, Višakio Rūda buvo artimiausias miestelis Runkių gyventojams. Pora kilometrų perkeliauji mišku ir pasieki Gulionų (Gulioniškės) kaimą, kurio laukai jau betarpiškai susisiekia su Višakio Rūdos laukais.

Administracinė Runkių priklausomybė laiko būvyje daug keitėsi. Rusų caro laikais Runkių valsčius (Dovydaičio perteikiamu žmonių pasakojimu) buvęs „kažkur Jokimišky, pas Garliavą“, atseit pakaunėj, nes iš Garliavos į Kauną tėra 9 km. Vėliau, jau Paties Dovydaičio atsiminimu, Runkiai buvo Veiverių (apie 20 km) valsčiaus. Nepriklausomos Lietuvos pirmajame dešimtmetyje Runkiai priklausė Višakio Rūdos valsčiui. Paskui valsčiaus centru tapo Kazlų Rūda (Kazlai). Sovietinėj okupacijoj Runkiai priklausė taipogi Kazlų Rūdos rajonui. Šį panaikinus, nuo 1962 m. priskirti Marijampolės (susovietintos Kapsuku) rajonui.

Arti Runkių nebuvo nė dvarų. Kaimo gyventojai baudžiavos atlikti eidavo daugiau kaip 30 km — Marvos dvaran, prie pat Kauno.

Taigi iš tiesų, Dovydaičio žodžiais, „ir į bažnyčią, ir į valsčių, ir į dvarą seniau būdavo Runkių gyventojams tolimas kelias“. O „tolimas kelias“ nuo visų „centrų“ reiškė ne ką kita, kaip gilų užkampį.

Runkiai yra ne tik užkampy, bet ir toks mažas kaimelis, kad Dovydaitis jį tiesiog vadino „kaimučiu“. Pagal 1923 m. gyventojų surašymo duomenis Runkiuose tada gyveno 9 šeimos su 62 asmenimis. Be vieno ar kada poros bežemių grytelninkų, kaimely buvo 8 ūkininkų sodybos. Jos buvo ne vienoj vietoj, o išsimėčiusios miške. Trys laukai sudarė Runkių kaimutį. Viena sodyba gulėjo Judrės upelio dešiniajame krante. Kiti du laukai buvo šio upelio kairiajame krante. Pirmajame tų laukų buvo dvi sodybos. Tos sodybos turėjo ir savo atskirą Prūsokų vardą, rodantį, „kad čia esama kažkokio ryšio su prūsais“ (Dovydaitis). Antrasis tų laukų buvo pats kaimo branduolys: keturios draugėj gulinčios sodybos ir viena atskirai pietiniame kampe. Ta atskiroji sodyba — Dovydaičių. „Seniau ji, rodos, taip pat buvo atskirai miške, ir tik vėliau iš miško išlindo ir susijungė su kaimu, kai buvo iškirstas, ją nuo miško skyręs, kaimo rėžis“ (Dovydaitis). Tai buvo padaryta, berods, tik apie šio šimtmečio pradžią. Ligi tolei iš Dovydaičių sodybos per mišką nebuvo matyti Runkių kaimo.

b. Runkių kaimučio istorija nežinoma, bet vargu ar sena. Pats Dovydaitis domėjosi savo tėviškės praeitimi, bet nedaug ką apie ją patyrė, svarbiausia, nieko tikro: „Runkių kaimo istorija siekia atgal ne toliau, kaip kokį šimtą metų, veikiausiai gal dar ir mažiau (nors kaime likę atsiminimų apie ’švedų’ laikus). Jo vardas turėtų eit nuo kokio Runkiaus; bet iš kur tas, tikras ar tik spėjamas, Runkius čia buvo atsiradęs, taip pat aiškių tradicijų nelikę. Gal būt, jis buvo čion atsikėlęs iš tokio Lietuvos krašto, kur ’ranka’ tariama ’runka’? Gal buvo baudžiavos meto pabėgėlis iš kokio užnemunės dvaro, kai jam buvo įgrisę dvaro prievaizdos nuolatiniai grasinimai paimti jį į ’runką’?“ Toliau Dovydaitis dar papildo, kad „tikrasis ar tik legendinis Runkius neturėjęs vyriškos padermės, dėl to ir jo pavardė čia išnykusi, nes sodyba tekusi žentui ar žentams. Iš kur į Runkius atsikėlė tie Runkiaus žentai, atseit, vėlesni to kaimo gyventojai, tame skaičiuje ir Dovydaičių protėvis, žinių neturiu“.

Šiai knygai gautasis Runkių kaimelio praeities pasakojimas lyg ne tik aplamai patvirtina, bet ir papildo Dovydaičio žinias. Seniausia kaimo dalis tai dvi sodybos, kurios nuo seno vadinamos Prūsokais. Esą, kai Užnemunė po trečiojo padalijimo (1795) buvo tekusi Prūsijai, tai čia greičiausiai gyveno prūsas ir dėl to ją taip praminė. Vėliau, bet dar prieš prancūzmetį, iš Raudondvario dvaro pabėgęs vienas baudžiauninkas į vokiečių valdomą Užnemunę. Čia, už kokio puskilometrio nuo Prūsokų, prasikrapštęs miške žemės ir ramiai gyvenęs. Nors ir niekas jo nepasigedęs, jis vis bijojęs, kad neatrastų jo buvęs ponas ir nepaimtų į „runką“. Užtat Prūsokų gyventojai ir praminę jo namus, laukelį ir jį patį Runkiumi. Didžiai darbštus buvęs tai žmogus, vis plėtęs savo laukelį, pasidaręs ir daug pievų, iškirsdamas alksnynus.

Visuose tokiuose žmonėse išsilaikiusiuose pasakojimuose sunku atskirti, kur tiesa ir kur legenda. Todėl Dovydaitis ir paliko Runkių praeities klausimą atvirą. Antra vertus, tokiuose liaudiniuose pasakojimuose visada slypi ir tiesos grūdas ta prasme, kad jei ne visiškai, tai panašiai buvo vykę. Ar Runkius buvo tikras ar tik legendinis, kaimelis įsikūrė pasakojamu būdu: vienaip ar antraip į šiuos miškus atsidūrus, reikėjo juose prasikrapštyti žemės, didinti laukelį, jį atkovoti iš girios.

Palikus Runkiaus ir tuo pačiu paties kaimelio vardo klausimą nuošaliai, iš Dovydaičio autobiografinių atsiminimų reikia pridurti porą užuominų. Kadangi Runkiai buvo toks mažas kaimutis, tai seniau atskiro vardo ir neturėjęs, o buvo laikomas dalimi didelio Kardokų kaimo, nusidriekusio pavišakiu Višakio aukštupy. Šis kaimas yra už kokių 5-6 km į šiaurę nuo Runkių. O kartą Dovydaitis nugirdęs Runkių žmones kalbantis, kad seniau šio kaimelio vieta buvusi vadinama Šiekštatakiu. Tai „tipingas lietuviškas girininkiškas žodis: šiekštomis (išgriuvusiais, vandeny ir dumble įmirkusiais medžiais) einąs takas“.

Kaip nežinion nugrimzdusi pačių Runkių praeitis, taip lieka nežinoma, kiek juos sukrėtė ir didžiosios istorinės audros. Napoleono žygį per Lietuvą Runkiuose primena miške prie Jud-rės upelio esantis aukštokas kalnelis, kurį žmonės vadina prancūzų kapinaitėmis. Kalnelio viršūnėje ant senos pušies buvo prikaltas kruopštaus darbo kryžius, turtingai išpuoštas ornamentais. Runkietį laikraštininką Joną P. Palukaitį to kryžiaus puošnumas „skatina tikėti, kad kalnelyje buvo palaidotos ne vien tik Napoleono žygio aukos“. Jis būtent prileidžia, kad, gal būt, tai yra ir 1863 m. sukilėlių kapai, nes šioje apylinkėje kitų sukilėlių kapų nebuvo, nors sukilimas buvo pasiekęs ir šio krašto miškus. Iš tiesų, žinoma apie sukilėlių susirėmimus su rusais ir ties Višakio Rūda, ir ties Kazlų Rūda, taigi Runkių kaimynystėje4a.

c. Kiek ir kokie istoriniai įvykiai būtų ataidėję ir Runkiuose, jų gyventojus daugiau lėmė ne istorija, bet gamta, kurion jie buvo tiesiog panerti. Ne tik jų sodybos buvo išsimėčiusios, bet ir miško izoliuotos. Šimtamečiai pušynai skyrė šio kaimučio tris laukus. Kai vokiečiai per I pasaulinį karą šiuos pušynus iškirto, kalvelės buvo vėl iš dalies apsodintos pušelėmis, kad vėjas nepustytų smėlio. Tuo būdu užkampio nuošalumą dar dvigubino atskirų sodybų uždarumas. Runkių kaimelio žmogus buvo lyg atskirtas nuo žmonių draugės ir paliktas jį supančiai gamtai ir sau pačiam.

Kas anksčiau sakyta aplamai apie Kazlų Rūdos miškų masyvo gamtinę aplinką, tinka ir Runkių apylinkei. Miškininkas Vincas Žemaitis taip trumpai charakterizuoja Runkių apylinkę: „Dovydaičio tėviškę Runkius supantys miškai buvo pušynai su priemaiša eglės, beržo, drebulės, o drėgnesnės vietos, paupiai juodalksniais apžėlę. Tai buvo Antano Baranausko apdainuoto ’Anykščių šilelio’ (nors ir liesesniame dirvožemyje) tipas. Žemės paviršius banguotas su daubose raistais ar užpelkėjimais. Tik šiaurės rytų pusėn, palei Judrės upelį, ėjo poros kilometrų aukštokų (iki 50 metrų) smėlėtų kalvų grandis, pradingstanti Briedžkampio miškuose (į šiaurę nuo Agurkiškės kaimo) “.

Minimas Judrės upelis teka per pačius Runkius. Nedidelė ši Dovydaičio upė — vos 15 km ilgio (baseino plotas — 48 km2). Išteka iš Ežerėlio pelkės durpynų ir teka per miškus. Įteka (iš kairės) į Šešupės intaką Višakį ties vieta, vadinama Judrarūde (Judrės Rūda), prie pat Višakio Rūdos. Judrė, paties Dovydaičio žodžiais, „visai nejudrus upelytis, vos regimai sruvena“. Protarpiais duobėta, žuvinga. Vanduo nenusenka nė vasarą, tad galima ir maudytis. Prie Judrės buvo ir dalis kaimo pievų. Toliau už jos į šiaurę vadinamajame Raudonplynyje nuo seno yra didelė pieva Runkpievė. Ten dabar apie 36 ha plote kasamos durpės.

Akylesniam skaitytojui turėjo kristi į akis, kaip dažnai Dovydaičio gimtinės apylinkių vardyne vis iškyla Rūdos žodis. Jis liudija čia anksčiau buvus primityvią geležies pramonę. Šios apylinkės pelkės yra turtingos geležies junginių, ir dėl to nuo seno čia degė geležį iš balų rūdos. Tokios geležies kalyklos veikė Kazlų Rūdoj, Višakio Rūdoj, Judrarūdėj, Karčrūdėj, Senoj Rūdoj ir kituose kaimuose. Višakio Rūdoj pereitame šimtmetyje veikė net dvi geležies kalyklos, kurių vienoj dirbo apie 50 darbininkų. Bet kai buvo pratiestas geležinkelis (1861), vietinė geležies pramonė ėmė nykti, nes buvo pigiau iš kitur geležies dirbinių parsigabenti, negu vietoje jų gamintis. Paskutinės žinios apie Kazlų Rūdos ir Višakio Rūdos geležies kalyklas baigiasi apie 1883 metus. Mažesnės, gal būt, ir ilgiau išsilaikė. Kai prof. Pr. Jodelė 1921 m. lankėsi šiose apylinkėse, jis dar rado buvusių geležies kalyklų žymių. Viena Kazlų šeimos senutė jam perteikė tokią tradiciškai išlikusią istoriją: prieš 2-3 šimtus metų vėlesniame Kazlų kaime gyvenusi tik viena Kazlų šeima, kurios 5 ar 6 broliai, visi geri kalviai, ir pradėję steigti geležies kalyklas. Jų vaikai ir vaikų vaikai visoj apylinkėj įsteigę net 12 tokių kalyklų5. Nežinia, kiek šiame pasakojime slypi istorinės tiesos. Tačiau iš tikro į geležies pramonę nurodo ir tokie tos apylinkės vietovardžiai, kaip Kazlai, Kazliškiai: būtent kazlų vardu buvo vadinami rūdininkai, geležies rūdos degėjai.

(Šioj vietoj yra proga įterpti vieną pastabą: Kazlų Rūdos vardą įpilietino geležinkelio stočiai suteiktasis vardas. Patį miestelį vietiniai žmonės vadino tiesiog Kazlais. Tokį vardą oficialiai turėjo ir valsčius. Gi Višakio Rūda vietinių žmonių buvo vadinama tiesiog Rūda, nepridedant „Višakio“.)

Ar kalbame apie Dovydaičio tėviškės miškus, ar užsimename toj apylinkėj buvusią geležies pramonę, vis iškyla pelkės ir balos. Tai gali sudaryti niūrios gamtos vaizdą. Iš tos pačios Sūduvos kilęs miškininkas V. Žemaitis Dovydaičio tėviškės miškus apibūdino A. Baranausko apdainuoto „Anykščių šilelio“ tipo mišku. Rytų aukštaičiui dėl to gali kilti abejonė, kai žemėlapyje matai šiuos miškus vis nusėtus pelkėmis, plynėmis, balomis, raistais. Geografas prof. K. Pakštas, rytų aukštaitis ir netolimas Anykščių šilelio kaimynas, pagarbiai rašė, kad šie miškai yra „gana dar stambi“ liekana tų milžiniškų girių, kurios „bent svetimiesiems atrodydavo klaikios savo paslaptingumu“. Bet drauge ir jis pats Kazlų Rūdos miškus charakterizavo, kad tai „tamsios, vietomis pelkėtos, dažnai drėgnos, linksmam aukštaičiui net niūrios ir liūdnos atrodančios“.6

Tačiau grožis yra įvairus, ir nėra vieno jam mato nei mene, nei gamtoje. Todėl, kadangi pats niekada neturėjau progos užklysti į Dovydaičio tėviškę, užleidžiu žodį neabejojamo grožiui jautrumo žmogui. Dailininkas Viktoras Vizgirda, kurio tėvas yra kilęs iš to paties krašto (bene Kardokų kaimo) ir kuris jame pats dažnai buvojo ir įamžino mūsų dailėj savo protėviškės sodrų žalumą, šio krašto gamtą nebe dažais, bet žodžiais taip nupiešia:

Tai reto grožio ir ramybės užkampis Sūduvos lygumose. Plačios, tarytum nesibaigiančios girios, per kurias kur-ne-kur vingiuoja smėlėti keleliai, neaprėpiamu ruožu juosia šias šventiškos nuotaikos apylinkes, atskirdamos jos gyventojus nuo jau anapus esančių vešliųjų ūkių.

Iš durpynų ir plynių ištekantis ledinio šaltumo vanduo sruvena siauručiais upeliais, kurie rangosi per miškų tankumynus ir pievų slėniuose sužėlusius krūmus.

Mažažemių ruožų pakraščiais ir pievomis praminti takeliai veda į bekraščius grybų ir uogų (mėlynių, bruknių, spanguolių) plotus. Jeigu dar pridėsime liūnuose ir samanose knibždančias gyvates, tai galime teigti, jog šio pasviečio visų gyventojų — senų ir jaunų — paveldimas amatas yra grybavimas, uogavimas ir žalčių gaudymas.

Šioje uždaroje aplinkoje niekas nesididžiuoja dideliais ir derlingais žemės ūkiais. Dar kuklesni yra pamiškių gyventojai, kurių žagarais aptvertos sodybos šliejasi smėlėtuose pušynų ir eglynų pavėsiuose.

Saulėto vidudienio ramybė ir tyla, kurios čia dvelkia visoje gamtoje, pievų žalume, girių properšose, ta pačia nuotaika nuteikia ir šios apylinkės gyventojus. Miškų gyventojai mažai ir domisi, koks gyvenimas yra jau anapus nesibaigiančios girios. Jie yra patenkinti jiems skirta dalia, lygiai kaip mažai jie tesirūpina ir savo turto ribomis. Iš tikro jų žemės ribos ir nesibaigia su kaimyno sklypu, žingsnis toliau — ir vėl viskas tavo, be krašto, be galo. Eini ir žinai, kad nepereisi. Giria žmogų pavergia, užskleidžia jo gyvenimą savo paslaptingame glėby.

Tokioje aplinkoje yra laiko susikaupti, apmąstyti savo likimą ir ko nors siekti. Bet taip pat yra laiko ir priprasti prie ramaus gyvenimo su visais šiokiadieniais namų rūpesčiais ir vargais.

3. Girininkų būdas ir buitis

Šiame Dovydaičio tėviškės apylinkių apraše V. Vizgirda
ne tik nupiešė jų gamtos grožį, bet ir įžvalgiai pastebėjo, kaip
ta gimtinė aplinka nuteikia žmones. Būtent: miško uždaruma ir
užkrečia žmogų savo ramybe, ir žadina ilgesį iš jos išsimušti.
„Gyventojai buvo tylūs, ramūs“ (J. P. Palukaitis). Bet drauge jie
turėjo būti „kieti, užsispyrę“ (A. Vaičiulaitis), sumanūs ir ap-sukrūs, kad sugebėtų savo miškuose susikurti įmanomą gyvenimą.

Vadinami girininkais ir pašiepiami „sakuotnugariais“, kadangi „į pušis ir egles besibraižydami, jie sakais nugaras sau išsitrina“ (A. Vaičiulaitis7), miškų gyventojai iš tiesų išsiskyrė savitu charakteriu. Ką jų charakterio pagrindiniais bruožais pastebėjo dailininkas V. Vizgirda, sutinka su ta jų charakteristika, kurią pateikė ir psichologas prof. Vytautas Bieliauskas (kilęs iš tos pačios Višakio Rūdos parapijos):

Idealizmas, savo krašto meilė, tvirtas pasiryžimas, kartais net lygus užsispyrimui, ir geras tikrovės supratimas — tai keletas ’sakuotnugarių’ psichologinių bruožų. Kaip didžiosios pušys, viena pro kitą viršūnes keldamos, siekė saulės šviesos, taip ir jie kėlė galvas, norėdami vienas kitą pralenkti idealų siekime. Deja, žemės ten nėra taip geros, kaip kitur Suvalkijoj, ir gyvenimo realybė nebuvo palanki dideliems siekiams. Dėl to didžiosios pušys ir eglynai jiems ne tik įkvėpimą davė, bet taip pat tapo ir pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Ir taip jie, ’sakuotnugariai’, turėjo kirsti, naudoti miškus, kurie buvo jų pasididžiavimas ir meilė. Tur būt, šiomis sąlygomis gyvendami, jie tapo realūs idealistai: siekdami aukštyn, jie niekad neprarasdavo žemės po savo kojomis, bet taip pat ir žemė negalėtų jų niekad visiškai prie savęs pririšti.

Girininkų charakteris atspindėjo jų gyvenimo sąlygas. Retai gamtos grožis „draugauja“ su ūkine gerove. Kur gražu pažiūrėti, paprastai skurdu gyventi. Graži Runkių apylinkės gamta, bet žemės prastos, smėlynai. „Runkių kaimo žemės buvo daugiausia ketvirtos rūšies. Kviečiai nemėgo Runkių laukų, bet ir dzūkų grikiai čia nebuvo auginami. Prisimenu iš paties Profesoriaus girdėtus žodžius: ’Toj mūsų žemelėj, kaip gudo giesmėj: kai teka sulutė, nėra duonutės, kai užauga duonutė — nėra sulutės’ “ (J. P. Palukaitis). Ta sakuotnugariams pritaikoma „gudo giesmė“ buvo, matyt, plačiai pasklidusi. Ir ne to krašto dr. E. Draugelis savo atsiminimuose apie Pr. Dovydaitį rašė: „Žmonės kartais sakydavo: kai sakuotnugariai pristinga duonos, tai turi sulos. Sula, žinoma, varvėdavo pavasarį, kai tikrai trūkdavo duonos“.

„Sakuotnugariai“ nestokoja tik pievų. Dauguma sodybų įsikūrusios prie upelių, kur abipus jų paprastai tęsiasi pievos. Tačiau ir pievos daugiausia menkos — priaugusios samanų.

Ne tik kad šių apylinkių žemė nederlinga, bet ir tos pačios miškų gyventojai ne daug turėjo. Ūkeliai buvo smulkūs, po kelis, keliolika hektarų. Juk dauguma sodybų buvo įsikūrusios prakirsto miško aikštelėse. Pasitaikydavo ir taip, kad prasikrapštyta sodyba vėl grįždavo miškui. Pvz., nuo Runkių į pietryčius esančiame balotame Alksniagirės miške prie vieno upelio yra Skynimas, kurį iškirto atklydęs girių gyventojas Ambrasas. Jam mirus, laukelis vėl užėjo mišku, o trobelė supuvo. Žinoma, tai buvo išimtinis atvejis. Šiaipjau, kartą giriose įsikūrus, buvo stengiamasi vis daugiau miško prakirsti ir turimą laukelį padidinti. Kai tačiau apie 1902 - 03 metus valdiški matininkai apmatavo miškus ir atskyrė nuo laukų, buvo uždrausta mišką kirsti ir tuo būdu savo sodybas plėsti.

Nedaug teturint žemelės ir tai pačiai esant nederlingai, būtų buvę sunku iš jos išsimaitinti. Bet čia gelbėjo miškas. Kai užklydusiam svečiui miškas buvo gražus pasižiūrėti, tai vietiniams jis buvo ir didžiai naudingas. Drauge jie vertėsi ir žemės ūkiu, ir miško darbais. „Iš girių jie vyriausiai ir mito“.8 Taip kartą Dovydaitis trumpai drūtai įvertino miško reikšmę savo tėviškės gyventojams.

Daug naudos miškas teikė jau tuo, kad seniau valdiškuose miškuose buvo leidžiama laisvai ganyti galvijus. Smulkiam ūkininkui tai buvo didelė nauda, nes galėjo daug laikyti galvijų ne tik sau, bet ir pardavimui. Vėliau, nepriklausomos Lietuvos laikais pradėjus racionaliai tvarkyti miškų ūkį, ganymas miškuose buvo uždraustas. Tačiau ir tada ne vienas rado, kad apsimoka sumokėti per metus tris - keturias pabaudas, bet daugiau galvijų išlaikyti, juos ir miške paganant. Sąžinės smerkiamu nusižengimu niekas nelaikė to nepaklusimo valdžios įsakymams. Kaip į tai žiūrėjo pats prof. Pr. Dovydaitis? Tik tiek sakydavęs, jog sunkiau gyventi, kai reikia tvarkos laikytis.

Be netiesioginės paspirties ganiava, miškas ir tiesiogiai buvo pagrindinis pajamų šaltinis. Iš miško įvairiais būdais buvo prasimanoma pinigo.

Daugiausia uždarbio teikė miško kirtimas ir išvežimas. Rusų caro laikais daug miško buvo parduodama pirkliams, kurie jį plukdė Višakiu ir toliau Šešupe į Prūsus. Miško eksportas vėliau sumažėjo, bet nesustojo. Tad ir vėliau buvo darbo kirsti medžius ir juos vežti į Kazlų Rūdos geležinkelio stotį ar į Jūrės lentpiūves prie Jūrės upelio. (Šis prie Jūrės upelio Jūrės kaimas nemaišytinas su to paties vardo geležinkelio stotimi, kuri yra 6 km nuo Kazlų Rūdos į rytus.) Be to, teikė uždarbio ir kiti miško darbai: sodinimas, biržių kirtimas, popiermalkių ruošimas.

Anksčiau buvo „prisiduriama“ pajamų, ir patiems girioj nusignybant kokį medį ar parduodant kuriame iš trijų aplinkinių apskrities miestų. Vėliau sugriežtėjusi kontrolė šį pajamų šaltinį suvaržė. Buvo ir dorai pasidaroma uždarbio: „Nusiperka medį kitą, išskirsto į sienmedžius, malkas ir veža laukininkams į Vilkaviškį parduoti. Arba patys laukininkai iš namų nuperka“ (A. J. Vasaitis).

Kitur nežinomas pajamų šaltinis buvo statyti pardavimui rentinius — neįrengtus namus. „Neretas statydavo namus ir juos parduodavo. Matyti vasaros metu beriogsantį kaminą, lyg po gaisro, nebuvo naujiena — tai liudijo, jog namas parduotas, bet prieš žiemą toj vietoj jau stovės kitas“ (A. J. Vasaitis).

Seniau girių gyventojai daug kur vertėsi ir vėliau išnykusiu uždarbiu: degė iš medžių anglis. Anglys tada buvo labai reikalingos arbatos virduliams kaitinti. Jas vežiojo pardavinėti į miestus. Iš ten parsiveždavo visokių prekių. Parsiveždavo ir skerspiovių medžiams piauti. Pirmąkart runkiečiai skerspioves pamatę, kai toj apylinkėj buvo tiesiamas geležinkelis (1861). Iki to laiko medžius tekirto kirviais.

Grybaujama ir uogaujama buvo taip pat ne tik saviems reikalams, bet ir parduoti.

Tuo būdu iš tikro buvo ne tik giriose gyvenama, bet ir nemaža dalimi iš girių gyvenama. Tiko girininkams priežodis „miške gimė — miške augo“. Vos paūgėjęs vaikas buvo vasaromis išsiunčiamas giriose bandą ganyti. Iš vaiko metų išėjus, laukdavo miške anksčiau minėti darbai. Todėl miškų gyventojai ir buvo vadinami girininkais. O tie, kurie gyveno jau už miškų, buvo vadinami laukininkais.

Šie girininkų ir laukininkų vardai buvo plačiai, sakytume, lyg oficialiai prigiję. Šiais vardais vieni antrus paprastai savo kalboje ir vadino. Girininkų ir laukininkų terminai iškilo ir prof. A. Saliui, kai jį užklausiau dėl Runkių tarminės priklausomybės. Į mano klausimą prof. A. Salys atsakė:

Prof, Pr. Dovydaičio tėviškė Runkiai yra kairiojoje Višakio pusėje. Taigi teoriškai jį tenka priskirti kapsams, nes Višakis laikomas kapsų ir zanavykų tarmių (tikriau: vakariečių pietiečių aukštaičių šnektų) skiriamąja riba. Bet, žinoma, tai kapsų atkraštys, ir, rodos, tos apylinkės žmonės patys kapsais nė nesivadina. Mat kapsų vidurkis — Vilkaviškis ir Marijampolė. Profesorius man pasakojo, kad jo krašte vartota terminas girininkai (kur giriose gyveno) ir laukininkai. O pasišaipydami pirmuosius vadindavę sakuotnugariais, o antruosius — moliais. Taigi ir profesorius sakėsi esąs sakuotnugaris9.

Iš tiesų, užklaustieji tos apylinkės žmonės patvirtino, kad kapsais jie savęs nelaiko. Net stačiai gynėsi nuo kapsų vardo, sakydami, kad kaip zanavykai nuo girininkų gyvena į Griškabūdžio pusę, taip kapsai — į Pilviškių pusę.

Sakuotnugarių varde yra pašaipos, bet, atrodo, šis pašaipinis vardas buvo įsigalėjęs ir pačių sakuotnugarių pripažįstamas. Prof. Pr. Dovydaitis ne tik šio vardo nesikratė, bet ne vienoj savo autobiografinių užuominų pats jį pabrėžė, visai nesigėdijo esąs iš „sakuotnugarių.

Kaip skyrėsi girininkai nuo laukininkų savo gyvenimo sąlygomis, taip vieni nuo antrų skyrėsi ir savo būdu. Gyvendami derlingesnėse žemėse ir turėdami didesnius ūkius, laukininkai (į Griškabūdžio pusę) turėjo to „mandrumo“ bei išdidumo, kurį žmogui teikia turtas ir tuo pačiu aukštesnė socialinė padėtis. Girininkai gyveno neturtingai, tačiau nebuvo nė skurdžiai. Aplamai būdami „apsukrūs, tvarkingi“ (A. J. Vasaitis) ir turėdami iniciatyvos, sugebėdavo jei ne iš žemelės, tai iš miško užsikalti ir atliekamo pinigo. Nors ir neturėdami daug kuo pūstis, ir girininkai žinojo savo vertę. Todėl anaiptol nedarė jų niūrių tai, kad reikėjo nelengvai verstis.

Prel. M. Krupavičius girininkų „savotišku atspalviu“ pastebėjo tai, kad jie atsparesni drabužių naujovėms. Drabužiai pirmiausia krinta į akis. Bet išorė atspindi ir vidų, drabužiai — žmogų. Gal būt, girininkai atsparesni ne tik drabužių, bet ir aplamai visoms naujovėms. Tai reikštų konservatizmą. Tačiau visokio yra ir konservatizmo. Gali būti neskubama į naujoves ir ne iš kokio sustabarėjimo, o iš natūralios savigarbos: kam šokti kitus mėgdžioti, jei nėra ko savęs pačių gėdytis? Kas jaučia savo papročių, įsitikinimų, nusistatymų vertę, tas neskuba į naujoves ne iš kokio atsilikimo, o dėl savimi pačiu natūralaus tikrumo. Gal būt, šia prasme Pranas Dovydaitis ir buvo būdingas „sakuotnugarių“ dvasios atstovas.

4. Višakio Rūda — girininkų sostinė

Girininkų sostinė, paties Dovydaičio žodžiais, buvo Višakio
Rūda. Ji buvo ir Runkių gyventojams pagrindinis religinis ir
kultūrinis centras. Tad nuoseklu Dovydaičio tėviškės aprašymąbaigiant, trumpai žvilgtelėti ir į šį „centrą“, daugiausia pasinaudojant A. J. Vasaičio suteiktomis žiniomis.10

Kaip ir tinka „girininkų sostinei“, Višakio Rūda yra tokiame tarpgiryje, kad, neperėjus miško, galima į ją patekti tik iš pietvakarių, nuo Pilviškio abiem Višakio upės pusėmis einančiais keliais. Višakio Rūda įsikūrusi toje vietoje, kur į Višakį iš kairės įteka Judrė, o iš dešinės Skarlupis.

Pirmąkart Višakio Rūdos kaimo vardas istoriniuose šaltiniuose minimas 1744 m. Pirmoji medinė bažnytėlė - koplytėlė pastatyta 1817 m., tuo metu priskirta Zapyškio parapijai. Šią bažnytėlę „beremontuodamas“ (rusai davė leidimą tik remontui), naują erdvią medinę bažnyčią 1883 m. pastatydino kun. Juozas Strimavičius (1829 - 1919), kuris čia išklebonavo daugiau kaip 50 metų (nuo 1867). Lietuviška kultūrine veikla Višakio Rūdoj itin daug nusipelnė kun. Peliksas Martišius, čia vikaravęs kone devynerius metus (1909 - 1918). Kalėdodamas jis skatino visus mokytis skaityti ir rašyti, o kitais metais tikrino, kiek išmokę. 1910 m. suorganizavo „Žiburio draugijos skyrių ir jo vardu įsteigė knygynėlį, Blaivybės draugijos skyriaus (įkurto jau ankstesnio vikaro kun. Iz. Keblaičio) vardu atidarė arbatinę. Įkūrė senelių prieglaudą, suorganizavo bažnytinį chorą, kultūriniams reikalams pastatydino parapijos salę. Iš jo įveisto medelyno nemaža vaismedžių pasklido ir apylinkėj. Kun. P. Martišius tuoj tapo Dovydaičio rėmėju ir vėliau bičiuliu, tad su jo vardu dar susitiksime.

Nepriklausomybės metais Višakio Rūdoj buvo įkurti kooperatyvas, bankelis, pieninė. Prieškarines „Žiburio“ ir Blaivybės draugijas pakeitė naujos, kurios ir toliau gaivino visuomeninį gyvenimą ir šventadieniais drauge su bažnyčia traukė miestelin apylinkės gyventojus.

Pradžios mokykla buvo įsteigta 1891 m. Nepriklausomybės metais valsčius jai parūpino nuosavus namus (beje, Runkiai davė ir vieną pirmųjų viršaičių — Joną Palukaitį). Pradžios mokykla vėliau išaugo į du komplektus. Pirmuoju antrojo komplekto vedėju kurį laiką buvo Pr. Dielininkaitis, vėlesnysis sociologijos docentas ir krikščionių darbininkų organizatorius. Be vaistinės, poros lentpiūvių, keleto krautuvių, minėtina buvusio knygnešio P. Šeškevičiaus kasdieninių reikmenų parduotuvė, kuri laikė ir knygas. Aplamai Višakio Rūda buvo nedidelis miestelis, išsitiesęs penkiomis gatvėmis ir turėjęs apie 600 gyventojų (1923 m. buvo 586 gyventojai). Dabar jis pusiau sumažėjęs: 1970 m. bebuvo likę 332 gyventojai.

Višakio Rūdos apylinkė Lietuvai davė nemaža šviesuolių. Iš mokslo žmonių minėtini fizikas A. Puodžiukynas, miškininkas A. J. Vasaitis, psichologas V. Bieliauskas. Tos pačios apylinkės kilimo yra muzikas pedagogas Vincas Bacevičius, kurio visi keturi vaikai taip pat išaugo muzikais (tarptautinio garso buvo pasiekusi kompozitorė Gražina Bacevičiūtė, mūsų muzikiniame gyvenime reiškėsi kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius). Itin gausus mokytojų būrys kilo iš Višakio Rūdos parapijos, tarp jų vadovėlių autorius J. Damijonaitis, varpininkas Vincas Palukaitis, poelementorinio „Žiburėlio“ autorius J. J. Palukaitis ir daug kitų. Tarp kunigų buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas kun. A. Palubinskas, jėzuitas Jonas ir salezietis Bronius Paukščiai (abu iškentėję Sibiro tremtį). Neįmanoma šioj vietoj suminėti visų, kurie iš šios neturtingos apylinkės prasimušė į vienokius ar kitokius mokslus.

II

DOVYDAIČIŲ GENTIS

a. Kaip intymiai Dovydaitis buvo įaugęs į savo girių tėviškę, taip stipriai jis buvo įsišaknijęs ir į savo gentį.

Bendruosius girininkų būdo bruožus atspindėjo ir Dovydaičiai. Bet daugiau ar mažiau ryškiai ir kiekviena šeima susiformuoja savitą charakterį. Visi pirmiausia pabrėžia didelį Dovydaičių darbštumą. To paties kaimo Edvardo Žemaitaičio žodžiais, ir Prano tėvas, ir ūkyje likęs brolis Antanas, ir kiti broliai buvo tokie darbininkai, jog niekas negalėjo jiems prilygti. Apie Antaną žmonės sakydavo, kad jis dirbąs net mėnulio šviesoj. Uždirbto pinigo Dovydaičiui niekams neleido: buvo ne tik darbštūs, bet ir taupūs. Aplamai tai buvo uždara šeima. Pas kaimynus be reikalo Dovydaičiai nesilankydavo, tad ir jų pačių nelankydavo kaimynai tik pasisvečiuoti. Kalbėdami Dovydaičiai „nieko nepagražindavo“, bet dalykus tiesiai savo vardais vadindavo. Daugiau ar mažiau visi Dovydaičiai buvo laikomi stačiokais (apskritai girininkams tai nebūdinga). Nors ir būdami didelio veržlumo žmonės, jie liko paprasti ir kuklūs. Gyvenimo nesėkmėse ir nelaimėse Dovydaičiai pasižymėjo stoiškumu, nesugniuždavo. Tipingas Dovydaitis buvo ir Pranas.

Savo paprastutę kilmę Pranas Dovydaitis brangino, sakytume, su ne mažesne ambicija, kaip kilmingieji vertina savo įžymią kilmę. Būdingai tai liudija, kaip Dovydaitis reagavo aptikęs savo tėvo pavardę ’suponintąʻ. Rašydamas savo vaikystės atsiminimus 1936-37 m., ką tik atšventęs savo 50 metų amžiaus sukaktį, Dovydaitis panoro suieškoti savo tėvo gimimo metrikus. Nors visuose rusiškuose dokumentuose tėvas buvo rašomas tik Dovidaitis, Zapyškyje rastuose gimimo metrikuose jis buvo įrašytas Dawidowicz. Šią žinią Dovydaitis taip sutiko:

Kai... pirmą kartą dirstelėjau į mano tėvelio... gimimo metrikų nuorašą, tai gavau smarkiai nustebti ir akims nebetikėjau! Ne dėl to, kad mano tėvelio gimimo aktas surašytas lenkiškai, — tai juk visai paprastas reiškinys, — bet kad mano senelio ir mano tėvelio pavardė čia skamba ’poniškai’: Dawidowicz (kilm. Dawidowicza). Nenusikvatokite... Ir aš galiu pasigirt savo ’poniška’ kilme!... ’Dūšioje’ nusispiovęs dėl tokios mane ištikusios netikėtos ’garbės’, — kad ir aš ’poniškos’ kilmės esu, — nusprendžiau pasiknisti giliau ir pažiūrėti, o kokią pavardę yra turėjęs mano senelis jo krikšto metu. Ir kai vėl... gavau pamatyt mano senelio krikšto metrikų nuorašą, tai atsipeikėjau, atsidusau lengviau, nes pasijutau ’poniškumo’ našta nusikratęs.

Būtent, Pr. Dovydaitis rado, kad 1823 m. ir senelio, ir prosenelio pavardė buvo užrašyta Dawidaytis11.

Iš ironijos, su kuria Pranas Dovydaitis aprašo metrikuose tėvo pavertimą į „nelemtą Davidovičių“, matome, kaip svetimas jam buvo noras kuo nors kitu būti, negu buvo. Reikia pabrėžti, kad daugiau jis buvo pasipiktinęs pavardės „suponinimu“, negu sulenkinimu (pastarąjį šaltai konstatavo kaip liudijimą, kad „Lietuvos lenkinimo banga per bažnyčias XIX šmt. vidury buvo pasiekusi taip pat ir Zapyškio parapiją“). Tokia stipri Dovydaityje buvo liaudies vaiko savigarba, kad jei ir iš tikrųjų būtų paaiškėjusi kokia nors aukštesnė jo protėvių kilmė, jis būtų pasijutęs ne išaukštinamas, bet greičiau nužeminamas.

Imdamasis atsiminimų, Dovydaitis natūraliai susidomėjo ir savo giminės istorija. Tačiau, kaip paprastai kaime, ir jam nepavyko savo genealogijos pratęsti toliau senelių, kuriuos ir pats atsiminė. Vis dėlto bent šiek tiek jis savo atsiminimus dokumentavo, kai susiieškojo ne tik savo tėvo, bet ir senelio gimimo metrikus.

b. Prano Dovydaičio senelis Jurgis, Augustino sūnus, gimė 1823 balandžio 12 Zapyškio parapijoj. Tėvo gimimo metrikuose jis pažymėtas „daržininku“ (ogrodnik), atseit, daržo savininku. Tačiau iš Pr. Dovydaičio atsiminimų neaišku, ar jo senelis jau Runkiuose ir gimė, ar tik vėliau į juos atsikėlė iš kurios nors kitos anuomet plačios Zapyškio parapijos vietos. Šeimos tradicija jį laiko atsikėlusiu į Runkių mišką „iš Jokimiškio valsčiaus už Garliavos“. Betgi pats Pr. Dovydaitis temini, kad „kažkur Jokimišky, pas Garliavą“, buvęs valsčius, kuriam Runkiai kadaise priklausė. Tad ir lieka atviras klausimas, kada Dovydaičiai apsigyveno Runkiuose.

Jurgio Dovydaičio žmona (atseit, Prano senelė) buvo Ona Urbanavičiūtė, už vyrą jaunesnė ketveriais metais (tad gimusi apie 1827 m.), kilusi iš tos pačios Višakio Rūdos parapijos Katinų (Katiniškės) kaimo, bet jau „iš palaukės, arčiau prie Griškabūdžio“. Kada jie susituokė, vaikaičio Prano atsiminimuose nėra žinių. Šeimą jiedu turėjo gausią — bent 9 vaikus: vaikaitis Pranas prisimena turėjęs tris tetas ir penkis dėdes (tėvo seseris ir brolius). Du dėdės buvo išvykę Amerikon, vienas po karinės tarnybos pasiliko Rusijoje, vienas apsigyveno Pilviškių valsčiuj. Ilgai nevedęs ir tuo pačiu ilgai namuose pasilikęs dėdė Povilas buvo Pranuko ir krikšto tėvas (,,podis“). Visos trys tetos buvo ištekėjusios.

Abu Pr. Dovydaičio seneliai sulaukė gan ilgo amžiaus: senelis Jurgis mirė 1898 spalio 4 (įpusėjęs 76-sius amžiaus metus), o senelė Ona mirė 1902 balandžio 3 (sulaukusi apytikriai to paties amžiaus, kaip jos vyras). Tuo būdu Pranukas praleido su savo seneliais visą vaikystę.

Vaikų draugystė su seneliais paprastai yra artima. Dažnai su seneliais vaikų santykiai net geresni, negu su tėvais. Iš tėvų neišvengiamai tenka susilaukti ir bausmių, o seneliai tokiais atvejais savo vaikaičius greičiau užtaria.

Artimi buvo ir Prano Dovydaičio santykiai su savo seneliais. Savo vaikystės atsiminimuose jis skiria vietos ir jiems. O kadangi šie atsiminimai drauge betarpiškai liečia ir jį, pravartu ir čia jų pateikti.

Ypač šilti buvo Pranuko santykiai su savo seneliu, kurį paprastai vadina tėvuku. Atitinkamas atsiminimų skirsnelis taip ir pavadintas: „Aš ir senelis — geri draugai ir giedoriai.“ Pranukui gimstant, senelis Jurgis buvo įkopęs jau į septintą dešimtį. Kaip prasidėjo ir vystėsi jų draugystė, tepasakoja pats Pranas Dovydaitis:

Mano draugystė su juo prasidėjo nuo pat pirmųjų mano amžiaus metų. Mamutės liudijimu, aš trečių metų būdamas prašydavau jo, kad man pasakų pasektų; jei gražiuoju nesekdavo, tai su verksmais išprašydavau. Gyvenova visuomet geruoju, nes ir aš jam patarnaudavau: pypkutę jam balanėle uždegdavau, suieškodavau peiliuką tabakui susipiaustyt ir pan. Rūkydavo tėvukas savo paties užsiaugintą tabaką; kadangi tai buvo valdžios draudžiamas darbas, tai tabaką sėdavo toli nuo trobų, pagiry tam tikroj dirvutėj, kad „zemskiai“ neužtiktų.

Pasiėmęs kirvį, tėvukas gūrydavo į mišką. Ir mane dažnai pasiimdavo. Didžiausias nepasisekimas tokiu atveju galėjo būt toks: turint rankoj kirvį, susitikt miške kokį miško administracijos valdininką... Būti miške su kirviu sučiuptam strielčiaus, tai pusė bėdos, nes su juo dar buvo galima „rodą rasti“. Bet pakliūt į nagus kuriam aukštesniam, — tai jau žuvęs: ir kirvio neteksi, ir „štriuopą“ sumokėsi.

Senelis per savo ilgą gyvenimą miške buvo turėjęs įvairių pritikimų su miško gyvuliais ir žmonėmis. Jis apie tai papasakodavo ilgais rudens ar žiemos vakarais. Taip pat ir iš baudžiavos laikų įvairių dalykų papasakodavo: apie ponų ciniškus iš žmonių pasityčiojimus, sauvaliojimus ir kt.

Kai buvau išmokęs skaityt, tai su seneliu mudu rišo dar ir kitokia prietelystė: mudu buvova prisiekę namų giedoriai. Tačiau mudu sudarydavova atskirą giedorių grupę, menkesnės kvalifikacijos, ir giedodavova tik šiokiomis dienomis. O šventadienių rytais ir vakarais mūsų gryčioj skambėdavo labiau kvalifikuotų giedorių giesmės — tai mano podžio Povilo ir mano mamutės. Aš dėdavausi prie abiejų grupių: šventadieniais prie geresnės, o šiokadieniais su seneliu karkindavau.

Senelis turėjo savo atskiras kantičkas, šniūreliais surišamas. Jis iš jų giedodavo dažnai žiemos metu; ir aš šalia sėdėdamas traukdavau. Pagiedojus, prašydavau... pasekt pasakų.

Giedodavova kiekvienam bažnytinių metų laikotarpiui skirtas giesmes. Ypač įgrisdavo gavėnios giesmės, kurias tekdavo giedot ilgoką laiką vis tas pačias nedaugelį giesmių. Užtat vienų metų gavėnioj sulaukęs Didžiojo šeštadienio, pavakare betemstant, kai senelis buvo išėjęs triūstis kieman, ir aš palikau troboj vienas, nusprendžiau paįvairint gavėnių giesmių įvarytą nuobodumą ir pradėjau niūniuot velykinę giesmę su aleliujomis. Bet kai grįžęs trobon senelis šitai nugirdo, tai gavau iš jo tiek bart, kaip niekados iki tol. Mat, jo manymu, Velykoms dar neatėjus, giedot velykinę giesmę buvo nemažas nusikaltimas. O tuo tarpu juk Didžiojo šeštadienio mišiose jau iš ryto aleliuja giedama. Taigi, buvau baramas jokios kaltės nepadaręs... Bet ano laiko maldingi žmonės buvo nuoseklūs iki kraštutinumo. Tikras velykinis laikas jiems prasidėdavo tik Velykų rytą iš bažnyčios grįžus.

Berods, senelis dar buvo ir pirmasis mano Cicerone (vadovas) po mišką, man pradėjus eiti aukštesnę piemenavimo klasę, ganyti po miškus galvijus. Jis ir ganyti padėdavo, ir nuo išdykusių piemenų kartais mane apginti atsiskubindavo. Bet už tą pagalbą vis tolyn daugyn mamutei išbumbėdavo. Užtat mamutė, nenorėdama ankstybą rytą senelio žadint, mane vieną „pribokindavo“ ir su galvijais miškan išleisdavo. Ir būdavo jai didelis džiaugsmas tą dieną, kurią pietų metu visą gausingą, keliolikos galvų, kaimenę aš pats vienas, be senelio pagalbos, namon pargindavau.

Su senele greičiausiai bus buvę kažkodėl šaltesni santykiai, nes atsiminimuose į ją žvelgiama ne be tam tikros, tegu ir švelnios, ironijos. Gal kartais ir ji pati bus buvusi šaltesnė savo vyriškiesiems vaikaičiams. Pasakodamas apie vyriškosios lyties dominavimą tėvo šeimoje, Pr. Dovydaitis perteikia tokį savo motinos apie senelę pasakojimą:

Ta vyriškoji lytis nepatikdavusi mūsų senelei. Kiekvieną naują šeimynos narį ji apžiūrėdavusi ir, konstatavusi, jog lyties esama vyriškos, originaliai pareikšdavusi: ’Kad jį nogla! Ir vėl vaikas!’ O ji vis laukdavusi mergaitės, nes mergaitę esą geriau auginti...

Šiaip ar taip, savo senelei skirtame atsiminimų skirsnely Pr. Dovydaitis daugiausia prisimena „vieną jos ydą, kurios dėliai mano sąžinė ir šiandien yra nerami“. Kokia buvo ta yda, pasako pati skirsnelio antraštė „Mano senelė — paukštienos mėgėja“. Taip ši yda prisimenama:

Seni žmonės, kaip ir vaikai, paprastai mėgsta... pasmailižiauti. Tokios būta ir mano senelės tuo laiku, iš kurio aš ją atsimenu. Ji buvo didelė paukštienos mėgėja. Dėl to, kai tik vasaros metu iš kur sužinodavo radus girioj paukščių lizdą, tuoj įsigeisdavo paukštienos. Ir vieną, o gal ir du kartu, aš buvau jos įrankiu iš lizdo strazdžiukus išimti. Vienas toks žygis man ir šiandien sąžinę graužia, nes ir šiandien girdžiu skausmingą senų strazdų porelės čirškėjimą, kai juodu, viršum medžių purpsėdamu, lydėjo mane ir senelę nešinu jaunikliais strazdžiukais, kurie buvo išimti iš lizdo pastirnalyny palei Grioveles...

Paukščių lizdų miške anuo laiku galima būdavo rasti labai dažnai; lizdus jie kraudavo ne aukštai, kokius 2 ar 3 metrus nuo žemės; kai kuomet ir ranka nuo žemės būdavo galima pasiekt ir tupinčius ant lizdo senius paglostyt. Vieną ar kitą kartą kartą išdraskytų vanagų lizdų (vadovas buvo piemuo, o aš tik pagalbininkas) man nė kiek negaila. Bet tų strazdžiukų pas Grioveles pastirnaplyny man ir šiandien gaila. Dėl to aš šiandien esu karštas paukščių globos šalininkas, kad bent tuo būdu atitaisyčiau vaikystės laikų, kad ir ne iš savo valios, nekaltiems Dievo padarėliams padarytą skriaudą.

O viena senelės nelaimė sugundė Pranuką pasirodyti ir garbėtroška. Kai karvės šiaip buvo šeriamos tik šiaudais ar kratiniu (su šienu sukratytais šiaudais), tai senelė panoro savo karvutę atskirai pašerti šieno glėbeliu. Tą ’nelegalų’ žygį darant, ją ir ištiko nelaimė: paslydusi išsisuko koją. Vyrai ją rėkiančią atnešė iš kiemo trobon, o iš Višakio Rūdos atvežė Lidbergį (sulietuvintą iš Riedbergerio), kuris tarp kitų amatų vertėsi ir ’daktaryste’. „Tasai, į lovos galą įsispyręs, senelės koją iš visų jėgų traukė, o senelė iš visų jėgų nuo skausmų šaukė“. Pranukas per visą šį riksmą kiūksojo užpečky ir rengėsi miegui. Bet kai tik užgirdo tėvelį su Lidbergį atvežusiu kaimynu besikalbant apie mokyklą ir žadant jon leisti ir Pranuką, šis tuojau sukruto: „Aš čiupt už kelnaičių, apsimoviau, dirželiu susijuosiau, iš užpečkio nuslinkau į užstalę, pasiėmiau ar kokią knygutę ar murmulinę lentelę ir pradėjau netiesiogiai demonstruot savo ’mokslingumą’, siekdamas būtinai atkreipt savęsp to kaimyno dėmesį ir pelnyt pagyrimą ar ką panašaus... Kiek garbėtroškos čia pasireikšta!..12 Gal būt, būta ir garbėtroškos, bet šiuo atveju ji liudijo ir didelį Pranuko troškimą kuo greičiau patekti mokyklon, kur galėtų semtis šviesos.

c. Prano Dovydaičio tėvas Motiejus gimė pačiame pereito šimtmečio viduryje — 1850 sausio 16. Eidamas 75-sius amžiaus metus, mirė 1924 rugpiūčio 3. Kaip, berods, vyriausias sūnus, jis paveldėjo tėvų ūkelį. Iš Runkių buvo pasitraukęs tik atlikti karinei prievolei caro kariuomenėje, kurioj praleido penkerius metus (1874- 79). Rodos, jam teko dalyvauti ir rusų-turkų kare. Vedė 1886 sausio 19, būdamas 36 metų amžiaus, „jau ne pirmos jaunystės kavalierius“.

Pr. Dovydaičio vaikystės atsiminimuose nėra atskiro skirsnelio tėvui, kaip kad seneliams ir motinai. Tik iš įvairių išblaškytų užuominų susidarome ir jo tėvo vaizdą: buvo tai žmogus, turėjęs iniciatyvos ir nesibaiminęs pažangos, nagingų rankų ir šviesaus proto.

Motiejus Dovydaitis pirmasis Runkių kaimely medinę žagrę pakeitė geležine, atseit, sūnaus žodžiais, išdrįso „padaryt žingsnį iš medinės civilizacijos į geležinę civilizaciją (medžio amžių pakeist geležies amžium)“. Dovydaičiai (Motiejus su broliu Povilu) taip pat pirmieji savo kaimely sugalvojo, kaip dūminei pirkiai įtaisyti iš keturių lentų sukaltą kaminą dūmams traukti. „Runkiams tai buvo nematyta naujiena. Geresni kaimynai stebėjosi Dovydaičių vyrų sumanumu, o blogesnieji pyko iš pavydo, kam jie tą ’zalabą’ iš stogo iškišo."

Tiek Motiejus Dovydaitis, tiek ilgai namuose likęs brolis Povilas buvo „nagingi žmonės, su iniciatyva, šio to matę, šį tą pašnypšt (pasidirbdint) patys mokėję“. Kai, senąją pirkią pardavus, buvo pasistatyti nauji puikūs šešių kambarių namai, vienas kambarys buvo paverstas ’meistercka’ — dailidystės darbui. „Jie patys ir namui sienas pasistatydavo ir juos įsirengdavo. Dėl to jie galėjo patys, meisterių nesamdydami, ir tokias prašmatnias stubas pasistatydinti."

Tas darbštumas bei nagingumas ir darė Motiejų Dovydaitį tokį pažangų, kad net kėlė kaimynuose pavydą. Kai vieną kartą, užsidegus malkinei, buvo rimtas pavojus užsidegti ir gyvenamajam namui („gražiosioms stuboms“), vienas kaimynas, labai pavydėdamas tų namų, „žiūrėdamas į gaisrą, tyčiojosi ir džiūgavo, kad esą Dovydaitis savo palocius raudonai dažąs...  Tokio tai gerutėlio būta mūsų kaimyno.“ Nors vienas kitas kaimynas ir pavydėjo Motiejui Dovydaičiui, jis buvo žmonių gerbiamas. Tai rodo, kad net kelis kartus buvo išrenkamas Runkių ir kitų artimiausių miškuose išsibarsčiusių kaimelių seniūnu (šaltišiumi).

Motiejus Dovydaitis buvo ne tik nagingas, bet ir aplamai šviesus žmogus tuometiniame kaime. Nestokojo jo namuose knygų, ne tik religinio, bet ir pasaulietinio turinio. Kasmet pasirūpindavo įsigyti naują kalendorių. Naujų knygų įsigydavo iš užsukusių knygnešių. Anksti susirūpino ir Pranuką išmokyt skaityti ir rašyti. Penkerių metų vaikui nupirko elementorių skaitymui ir lentelę su „gripeliu“ rašymui. Ne tik sūnų leido į pradžios mokyklą, bet, svarbiausia, ryžosi jį leisti ir į aukštesnį mokslą.13

Anuomet tai nebuvo jau toks paprastas reikalas. Kaimyninio kaimo A. Puodžiukynas šiuo reikalu rašo: „Pranuko tėvas buvo ramus, darbštus ūkininkas, o motina — judri, apsukri šeimininkė. Dirbt netingint, kišenėje atsirasdavo vienas kitas laisvas rublis. Pinigas tuoj skatina drąsiau galvoti. Vienas kitas laukininkas net nuo Griškabūdžio ar Šakių veža sūnų į Veiverius, kodėl jam taip pat nepamėginti leisti sūnų į Veiverių ’kursus’, kad turėtų lengvesnį duonos kąsnį“. Tiesa, kad pinigas leidžia drąsiau kilti užmojams. Bet reikia šviesios galvos, kad drąsa būtų nukreipiama į šviesius užmojus. Tas pats A. Puodžiukynas toliau tai patvirtina: „Tačiau anuo metu tokia mintis girininkuose buvo vis dėlto labai drąsi. Per metų eilę apylinkėj atsirado tik vienas kitas ūkininkas, išdrįsęs daryti tokį svarbų žingsnį. Kaimynai tokius pašiepdavo. Mat, sakydavo, užsimanė sūnų ponu padaryti; pats ubagais išeis ir vaiką sugadins“.14 Prano Dovydaičio tėvas turėjo tokios drąsos, nes suprato ar bent nujautė šviesos — mokslo svarbą.

d. Prano Dovydaičio motina Marijona (Marija) Bunkartaitė buvo gimusi 1868 gegužės 31 Timinčiškės kaime prie Bagotosios bažnytkaimio. Motiejui Dovydaičiui ją išpiršo jo motinos brolis Urbanavičius, kuris iš Katinų kaimo buvo nusikėlęs į Šiaudiniškės kaimą prie Bagotosios. Šiaudiniškės Urbanavičienė buvo šių sutuoktuvių jaunosios svočia, o vėliau pirmagimio Prano krikšto motina (sulaukusi gilios senatvės, ji mirė 1936.XII.31).

Apie savo motiną, visur vadinamą malonybiniu motutės vardu, Pr. Dovydaitis sukaupė nemažai žinių. Kai jis rašė savo vaikystės atsiminimus (1936 - 37), motina tebebuvo gyva, tad galėjo pati žiniomis apie save aprūpinti sūnų. Tuo tarpu tėvas buvo jau prieš dvylika metų miręs: gal būt, tai ir paaiškina, kodėl Pr. Dovydaičio atsiminimuose tėvui nėra skirta atskiro skirsnelio, o pasitenkinta tik proginėmis užuominomis.

Marytė buvo pirmutinis Bunkartų vaikas. Augo šeimoje lyg viena: trys ją sekusios sesutės tuojau išmirė, o brolis ir kitos sesutės buvo už ją daug jaunesnio amžiaus.

Motinos brolis ir Marytės krikštatėvis buvo Paežerių mokytojas. Atvažiuodamas pas Bunkartus į svečius, patardavo tėvams savo krikšto dukters nepradėt mokyt iš elementoriaus, bet leist pas jį į mokyklą. Kai tėvai pasigyrė kaimynams, jog rengiasi išleisti dukterį mokytis pas krikšto tėvą, kaimynai „kaip pradės tėvams kalti ir patarimus duoti, kad mergaitėms mokslo nereikią.“ Tėvai vis dėlto nepaklausė kaimynų ir vieną rudenį nuvežė pas dėdę mokytoją. Bet prašė ją „mokyt ’ant maldaknygių’, nes iš to bent Dievui garbės būsią.“ Mokytojas paklausė tėvų prašymo. Porą kartų nusivedęs Marytę į mokyklą, toliau pavedė ją mokyti drauge gyvenusiai savo seseriai. Tai ši teta ir išmokė Marytę skaityt iš knygų, be jokio elementoriaus. Mokslas truko nuo Angelų Sargų (spalio 2) ligi Kalėdų.

Kai „tėvų programa buvo išpildyta, ’mokslas’ baigtas“, Marytė po trijų mėnesių buvo parsivežta namo ir pristatyta „į kitokį ’mokslą’: ganyt ir visus kitus namų bei lauko darbus dirbt. O tų darbų buvo begalės, tai ne šiandien: reikėjo rankomis ir kulti ir malti, ir verpti ir austi. Kuldavusi su tėveliu (taigi tik dviese!) rytais, o maldavusi vakarais... Šiandien, kuomet viskas nudirbama mašinomis, sunku įsivaizduot anų laikų ūkininkų ir darbininkų vargą.“

Pranas Dovydaitis ypač pabrėžia savo motutės gilų religingumą: „su rožančium niekada nesiskirdavo“. O rožančių ji gavo dovanų visai jauna, tik penkerių metų, kai, dar išpažinties nerengta, priėmė sutvirtinimo sakramentą. Mokėsi tada katekizmo pas kun. Valaitį Pilviškiuose. Pasibaigus mokslui, visi, kurie per galutinį patikrinimą gerai klausimus atsakė, buvo apdovanoti rožančiumi. Tą rožančių ji išsaugojo visą gyvenimą.

Taip pat Pr. Dovydaitis iškelia savo motutės meninius polinkius — buvo ir juostų audėja, ir didelė dainų mėgėja. Kai jauniausias sūnus Jurgis tapo tautosakos rinkėju, ji padainavo jam 43 dainas, kurių 16 įdainuota fonografe.

„Mokėdama dainuot, mokėjo ir giedot.“ Paūgėjusi ėjo giedoti į šermenis. Porą metų giedojo Pilviškių bažnytiniame chore. „O į giedorkas anuo metu tikdavo ne bet kuri kaimo mergaitė. Tokia turėjo būti ne tik kiek pasimokiusi, kad galėtų iš maldaknygių paskaityt, ne tik turėt gerą balsą, bet ir dorovingumo atžvilgiu būti be mažiausio priekaišto. Suprantama tat, kad giedorkų ’markė’ buvo aukšta ir kad jos piršlių neatsigindavo.“

Ir Bunkartų Marytę kaimynai Urbanavičiai pradėjo piršti giminaičiui Motiejui dar visai jaunutę. „Ji dar net nė ištekėjimo metuose nebuvo. Dėl to teko dar metus laukti. Ištekėjo ne savo noru, bet varu išvaryta, tik pusaštuonioliktų metų teturėdama...“

Bet kadangi ta dora maldinga mergaitė mylėjo Dievą, tai ir Dievas jos ištekėjimą laimino. Darbo kryžius jai, žinoma, nepalengvėjo, jis net pasunkėjo, nes reikėjo taip pat ir toliau ūkio darbai dirbti ir dar motinystės pareigos eiti. Bet ir tam dvigubam kryžiui nešti jai kantrybės niekuomet nepristigdavo, nes ji jos sėmėsi iš nesibaigiamos versmės, iš Kristaus kryžiaus. Ir savo giedrios nuotaikos ji niekuomet nenustodavo, kad ir širdy daug kartybių tekdavo turėti.15

Šie jautrūs žodžiai, kuriais Pr. Dovydaitis aprašė savo motiną, liudija, kaip įžvalgiai jis ją suprato ir kaip nuoširdžiai ją mylėjo. Daugelio kaimo moterų anuomet toks buvo likimas: jaunos ištekinamos už nepažįstamų vyrų, vis dėlto susitaiko su savo dalia, pamilsta sau tėvų skirtuosius, pasineria vaikuose ir darbuose, kantriai pakelia visus vargus ir lieka giedrios nuotaikos, nušviestos prasmingo gyvenimo šviesa.

Nors ir sunkų gyvenimą turėjusi, Marijona Dovydaitienė pragyveno sūnų Praną. Dvidešimt metų išnašlavusi, ji mirė Tabariškėse, kur gyveno pas sūnų Juozą, 1944 balandžio 2, baigdama savo amžiaus 76-sius metus. Pranas Dovydaitis tada jau prieš pusantrų metų buvo sunaikintas tolimoj Rusijos šiaurėj. Neteko atsisveikinti sūnui su motina, motinai su sūnumi.

e. Pranas Dovydaitis gimė 1886 gruodžio 2 (naujuoju kalendoriumi). „Marijonos ir Motiejaus Dovydaičių vaikijoj aš buvau pirmutinis 15-oie. Deja, šiuo metu mūsų gyvų tėra 7“.16 Šiais dviem sakiniais jis dokumentavo ir tai, kokia gausi buvo Dovydaičių „vaikija“, ir tai, kaip ją išretino mirtis.

Penki vaikai (antrasis, trečiasis, septintasis, dešimtasis ir dvyliktasis) mirė kūdikystės amžiuj. Keturi iš jų neišgyveno ilgiau pusmečio. Tik trečiasis vaikas Juozukas sulaukė pusantrų metų. Jo mirtis (1890 m. pabaigoj) yra vienas iš pačių ankstyviausių („lyg pro kokius rūkus“) Pranuko atsiminimų, kad namuose „buvo daug šviesos, tviskėjo žvakės, šen ir ten vaikščiojo daug žmonių, giedojo giesmes. Du kiti vaikai mirė jau paūgėję: Jonukas, šeštasis vaikas, rodęs „nepaprastų gabumų“, susižeidęs mirė dešimties metų; paskutinis (penkioliktasis) vaikas Marytė, antroji Pranuko sesutė, mirė šešerių metu, besiaučiant epidemijai I pasaulinio karo metais. Pagaliau Vincas, iš eilės devintas vaikas, buvo jau dvidešimt vienerių metų, kai mirė sužeistas laisvės kovose (1920).

Tėvai pergyveno vaikų ankstyvos mirties smūgius, bet nekrito neviltin ir, lyg kovodami prieš mirtį, mirusio kūdikio vardą perkeldavo sekančiam vaikui. Tuo būdu ketvirtasis vaikas vėl gavo Juozuko vardą, o septintąjį pusės metų mirusį Pijų vėl sekė Pijus. Mirus dešimtamečiui Jonukui, naujai sulauktas vaikas (tryliktasis) buvo pakrikštytas tuo pačiu vardu. Nuostabi gyvybinė energija!

Be Prano, užaugo šie šeši Dovydaičiu vaikai (iš eilės pagal amžių): Juozas (1891 - 1945), 1912 m. pašauktas į caro kariuomenę, iš Rusijos grįžo tik 1922 m. ir vėliau įsigijo ūkį Tabariškėse prie Kauno; Antanas (g. 1893.1.3) paveldėjo tėvų ūkelį ir jame darbščiai ūkininkavo; Pijus (g. 1898.III. 19), baigęs gimnazijos 6 klases, 1919 sausio mėn. stojo savanoriu ir baigė karo mokyklą, tarnavo karo technikos dalyse, auto rinktinėj ir ginklavimo valdyboj, buvo pasiekęs pulkininko leitenanto laipsnį; Magdalena (g. 1906.X.1), baigusi 6 gimnazijos klases ir mokytojų kursus, nuo 1924 m. dirbo pradžios mokyklose per 30 metų, buvo ištekėjusi (1929 m.) už grįžusio iš JAV Juozo Austrevičiaus, kuris nusipirko ūkį ir ūkininkavo; Jonas (g. 1906.VII.25), išėjęs porą gimnazijos klasių, grįžo į kaimą ir ūkininkavo brolio Pijaus, kaip savanorio, gautame ūky Čebeliškėse prie Kauno; Jurgis (g. 1907.X.19), mokytojas ir tautosakos rinkėjas, baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete 1942 m. Tautosakos rinkimą jis pradėjo nuo gimnazijos metų (1923) ir visą gyvenimą jam atsidėjo. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos rankraštyne saugoma jo užrašyti 24.000 kūrinių. Išleido pirmą tos rūšies leidinuką „Tautosakos rinkėjo darbas" (1929), rinkinį „Dainos" (1931), po karo prisidėjo prie pasakų rinkinių sudarymo, išleido „Lietuvių liaudies pasakos" (1957), „Senelių pasakos" (1972).

III

VAIKYSTĖS ATSIMINIMAI

1. Ankstyviausi vaikystės atsiminimai

Nors Dovydaičiai nesibaimino gausios „vaikijos“, bet „Dovydaitynės seniau būta visai mažo sklypelio miške“. Dirbamos žemės laukelis didintas, prakertant aplink mišką. Pranuko augimo metais jau buvo „Dovydaitynės lauko“ apie 6 ha. Perkeliamos trobos buvo vis traukiamos į pagirį. O jos buvo perkeltos ne kartą. Tad ir savo ankstyvosios vaikystės tarpsnius Pr. Dovydaitis datuoja trobomis: iki 1891 m. gyventa gimtojoj pirkioj, tais metais persikelta į naujas „puikiąsias stubas“; prisireikus jas 1901 m. parduoti, naujos stubos buvo jau menkesnės17. Vienintelis iš senųjų trobų išlikęs trabesys yra klojimas, statytas 1871 m., „tik iš gryno medžio, be jokio geležies gabalėlio."

Nelengvas buvo Prano Dovydaičio tėvų gyvenimas: ūkelis mažas, o vaikai pylėsi vienas po kito. Reikėjo kietai grumtis už duonos kąsnį ir vaikų ateitį. Bet savo ruožtu ir vaikams reikėjo iš mažens įsijungti į šią kovą dėl būvio. Todėl nelengva buvo ir Prano Dovydaičio vaikystė bei jaunystė.

Neteko Dovydaičių Pranui daug lepintis nerūpestinga vaikyste jau dėl to, kad gausioje šeimoje jis buvo pirmasis — vyriausias vaikas. Kaime yra kitaip, negu mieste. Miesto ar aplamai turtingose šeimose pirmasis vaikas yra labiausiai lepinamas, ypač tuo atveju, kai ilgai jis lieka vienintelis. Kaime, ypač vargingose šeimose, priešingai: abiem, tėvui ir motinai, turint darbo ne tik namuose, bet ir laukuose, nėra kada su vaikais daug žaisti, jau labiau — juos lepinti. Visokio darbo yra tiek, kad ir vos nuo žemės pakilęs vaikas įjungiamas pagal savo amžių į vienokį ir kitokį darbą, Dovydaičio žodžiais, į žąsų, kiaulių ir galvijų ganymo „klases“ bei „kursus“ su „visomis skaudžiomis jų ’lekcijomis’.“ Kaimo vaikui reikia anksti pradėti gyvenimo mokyklą, kurioj suprantama, jog norint valgyti reikia duoną ir užsidirbti, jog gyvenimas yra ne žaidimas ir visų Įgeidžių tenkinimas, bet darbas, reikalaujantis įgeidžius pakeisti pareiga, žaidimus — atsakomybe.

Dovydaičių Pranukas taipogi turėjo anksti pradėti darbo patirtį. „Dar nė kiaulių neatganęs, jau buvau pristatytas, berods, nuo 8 metų amžiaus karves ganyt, ir ne laukuose, — kas yra tik vieni juokai, — o miškuose, kas jau yra ne juokai“ l8. Tik pirma paragavus šios kaimo vaiko „mokyklos“, buvo galima pradėt galvoti ir apie mokyklą įprastine šio žodžio reikšme. „Prieš pradėdamas mokyklos mokslą, jau keletą metų buvau ėjęs kitokios ’mokyklos’, būtent žąsų, kiaulių, avių ir net galvijų miške ganymo nelengvą ’mokslą’“.

Šiais žodžiais baigdamas savo vaikystės atsiminimų antrą pluoštą (Naujojoj Vaidilutėj, 1937, Nr. 2), Pr. Dovydaitis žadėjo apie šį ’mokslą’ papasakoti „kitą kartą“. Deja, to „kito karto“ nebebuvo. Tad išspausdintieji jo vaikystės atsiminimai ir ribojasi tik pačia ankstyvąja jo vaikyste — tikra prasme priešmokykliniu jo gyvenimo laikotarpiu.

Tie atsiminimai, kuriuos Pr. Dovydaitis išspausdino 50 metų amžiaus sukakties proga, nėra sisteminga jo vaikystės apžvalga, o tik atskiri epizodiniai nuotykiai („pritikimai“). Vis dėlto, gal būt, pravartu jų dalį perteikti: jie akivaizdžiai parodys, kokia buvo Dovydaičio vaikystė, kas iš jos įsirėžė atmintin, kaip jis pats žvelgė į savąsias vaiko dienas. Šiaipjau Dovydaičio biografijai beveik nėra nei laiškų, nei archyvinės medžiagos. Užtat juo labiau pravartu sunaudoti bent turimus jo autobiografinius atsiminimus. Kad tai „vaikiška“ medžiaga, jos dar nenuvertina. Žinome, kad asmenybės pagrindai susiformuoja ankstyvoj vaikystėj. Ir nesiimant Dovydaičio vaikystės atsiminimų specialiai analizuoti bei interpretuoti, jie savaime atskleis, kokia aplinka formavo jo asmenybę, kokius įspūdžius ji įspaudė jo sielon, kokia patirtis žadino dvasinį jo budimą. Daug kas Dovydaičio asmenybėje nevienam galės vėliau pasirodyti sunkiai suprantama, per daug savotiška, prieštaringa etc. Ne vienu tokiu atveju „mįslės“ sprendimas slypės visų pirma jo vaikystės metuose. Be to, bent dalies Dovydaičio atsiminimų perteikimas ištisiniu tekstu 19 leis pajusti ir jo mąstysenos būdą — stilių. Gi nuo seno žinoma tiesa: stilius __ tai žmogus.

Žinoma, atrenkame iš Dovydaičio atsiminimų tik būdingesnius pluoštelius. Juose taip pat praleidžiame, kas mažiau reikšminga ar jau anksčiau panaudota, aprašant Dovydaičio tėviškę, senelius, tėvus.

MANO PIRMASIS ŽODYNAS

Pradėjau kalbėti metų suėjęs, žodžius „mama“, „tėtė“ ištardavau gerai. Bet kitus šeimos narius vadindavau jau savo „originališko“ žodyno žodžiais, būtent: senelį, kurį man liepdavo vadinti tėvuku, vadindavau ir šaukdavau: ,,tiuk“, senelę (liepdavo vadinti močele) — „fai“, krikštatėvį (podį) — „adi“, piemenuką Kaziuką — „vū“.

Šioks žodynas tekdavo taikint įvairiomis progomis. Su senele į rimtą konfliktą tekdavo sueiti tuomet, kai ji mane, žinoma, murziną kaip paršiuką, pačiupdavo nuprausti. Tuomet aš klykdavau: „fai nana (— gana), fai nana“.

Antras atvejis, kuomet dažnai tekdavo vartoti mano leksikono vienas žodis, tai kai pamatydavau piemenį Kaziuką galvijus iš girios pargenant. Tuomet pasileisdavau bėgti priešais šaukdamas: „Vū, vū!“ Piemenukas mane užkeldavo ant buliuko ir pajodindavo. Tai man labai patikdavo. Dėl to visuomet ir kurdavau pargenantį piemenuką pasitikti.

GIMTOJI PIRKIA

Senos dūminės pirkios, kurioj Pranas Dovydaitis gimė, pardavimas ir naujų puošnių „stubų“ pasistatymas buvo vaiko gyvenime toks įvykis, kad jis virto skiriamąja riba atsiminti, kas kuriuo metu atsitiko.

Dabartinis Dovydaičių gyvenamasis namas yra mano atminime jau bent ketvirtasis. Mat, apsukresni girininkai dažnai savo turimas trobas paleisdavo į laukininkus, t.y. jas parduodavo į ten, kur miškų nėra, o patys pirkdavosi miško ir statydavosi naujas. Taip darydavo ir Dovydaičiai.

Mano gimtoji pirkia buvo visai paprasta: iš dviejų galų su priemene ir virtuve vidury. Vienas galas nuo miško (iš pietų pusės) buvo „šeimystubė“ (šeimynbutis), antrasis neva seklyčia; bet tai nebuvo jokia seklyčia tikrąja to žodžio prasme. Tai buvo tik šiaip sau negyvenamas ir nekūrenamas galas. Gyvenamasis galas buvo jaukus, šiltas; o antrasis — šaltas, dėl to nejaukus ir mano nemėgiamas. Jis buvo tėvų miegamasis. Tarp šių dviejų galų, atmenu, pradžioj nebuvo net jokių lubų, nes buvo matomas stogas, storu suodžių sluoksniu aprūkęs, nes čia ant negrįstos aslos buvo ugniavietė ir buvo verdamas valgis ant vaškaros pakabintuose puoduose.

Bet mano atminime šioj srity įvyko didelių reformų. Kad iš priemenėj kūrenamos ugnies šiluma tektų trobai, o ne dangui, priemenę užgrinde lubomis, dūmams išeiti lubose padarė aukštinį, o viršum aukštinio pastatė iš keturių lentų sukaltą kaminą (dūmtraukį) ir jį iškišo per stogą. Dūmams išėjus, aukštinis būdavo užsklendžiamas tam tikro mechanizmo pagalba; o tas mechanizmas tai buvo ant dviejų volelių padėtas dugnelis, kuris buvo atsklendžiamas ir užsklendžiamas už virvės patraukus. Tuo būdu Dovydaičių pirkia (stuba) iš paprastos dūminės buvo virtusi pirkia su „kaminu“.

Ši pirmoji mano atminimo pirkelė buvo likviduota dar man mažam esant. Ji buvo parduota kažkur į Antanavo padangę. Gerai atmenu, kai vieną vasarą jai nuplėšė stogą ir sugriovė jos aprūkusias sienas. Paskui pilnas kiemas ir pagirys prigarmėjo iki šiol dar mano niekados nematytų „dvarckų“ vežimų: didžiulėmis leiterėmis (drobynomis) ir ketvertu, o gal ir šešetu arklių kiekvienas. „Dvarokai“ (dvaro bernai) šūkavo nuo savo tų milžiniškų vežimų ir ilgiausiais botagais skardžiai pliauškino, lyg perkūnai trenkdami. Mano ir bluselės mirė nuo tų trenksmų.

Seniausios pirkios nugriovimas surištas su dar vienu mano atsiminimu. Buvau jau turėjęs „pilkę“ (sviedinuką). Bemėtant, ji kažkur užkrito, ir aš jos daugiau nebemačiau. Ogi kalbamąją vasarą trobą sugriovus, išsirito aikštėn ir ji. Ją pirmieji pamatė sienojus į vežimus bekraunantieji „dvarokai“. Vienas ją paėmęs pametėjo į kitą, tas dar į kitą, o tas trečiasis ją ėmė ir įsidėjo į kišenių. Aš tik graudžiomis akimis palydėjau savo mielą žaislelį. Įsitikinęs, kad to atsiradusio daiktelio aš ir vėl nebeturėsiu, ėjau skųstis mamutei. Toji „dvarokus“ paklausinėjo, bet kur jie tau prisipažins.

Kadangi ta senoji pirkia buvo parduota 1891 m. vasarą, Pranukui einant vos penktus metus, tai aišku, jog daug iš tos pirkios atsiminti jis ir negalėjo.

“PUIKIOSIOS STUBOS”

Senąją pirkią likvidavus, buvo pastatydintos „puikios stubos“, kokių ne tik Runkiuose, bet ir visoj apylinkėj nebuvo: jose buvo net... šeši kambariai: nuo pietų pusės buvo didelis galinis kambarys per visą namo plotį, į jį „paradnoji“ priemenė nuo priešingos kiemui pusės su atviromis gonkelėmis. Likusis namo plotas (apie 2/3) buvo paskirstytas keturiems kambariams. Nuo kiemo pusės buvo erdvi virtuvė ir šeimynbutis. Gretimas šeimynbučiui kambarys, už jį daug mažesnis, buvo vadinamas „meistercka“.

Kai paūgėjau, tai ir aš aplink varstotą „meisterckoj“ apsisukdavau ir sugebėdavau kokį oblių atšipint. Dėl to mane nuo to obliaus, kurio vardas buvo „šliktobelis“, iš tolo gindavo. O pamėgint obliuot leisdavo tik su prastesniu obliuku — „šaršipka“. Buvo dar ir didelis oblius — „leistuvas“, bet to aš nė nepakeldavau.

Tačiau meisterinis kambarys buvo naudojamas ir gyvent, nes buvo grįstas, šiltas ir jaukus. Pagaliau žieminiame namo gale buvo dar du nedidukai kambarėliai, tik lentomis pertverti. Vienas tų dviejų buvo mano tėvų miegamasis, o kitas, dabarties terminais kalbant, turėtų būt vadinamas salonėliu, nors nieko saloniško jame nebuvo. Tai buvo paprastas kambarėlis, tik švariau laikomas; vadinkime šį kambarėlį svečių kambariu. Jam pašildyti ir pečius buvo ne toks, kaip duonkepis didžiajame gale. Jis buvo siauras, aukštas, su juškomis. Jauku būdavo patupėt prieš jį ant grindų, kai jis kūrendavosi šaltais rudens ar žiemos vakarais.

Šios mūsų naujosios, gražiosios, erdviosios stubos buvo po 1900 m. parduotos į Kybartus, kai reikėjo mano dėdę ir podį Povilą išleist į žentus ir sudaryt jam gana stambią pinigų sumą. Trečiosios Dovydaičių stubos buvo jau gerokai menkesnės.

PIRMĄ KARTĄ BAŽNYČIOJE

Nesunkiai galima įsivaizduoti, kaip uždaras buvo vaiko gyvenimas miško sodyboj, iš kurios tuomet nė kaimyninių sodybų per pušynus nebuvo matyti. Todėl suprantama, kad ir pirmąkart nuvykti bažnyčion į Višakio Rūdą buvo toks didelis įvykis. Panašų įvykį sudarė ir nuvykimas į malūną (2 km nuo Runkių prie užtvenktos Jūrės). Tai Pranukui „tikrai buvo du toki pirmieji punktai, į kuriuos patekęs aš jaučiausi lyg užsieniuose atsidūręs“. Ypač bažnyčios pirmasis įspūdis įdomiai aprašomas:

Kiekos metų mane mamutė pirmą kartą buvo nusivedus į bažnyčią, nei aš pats nežinau, nei jos įsakmiau neišklausiau. Bet viršines to vizito aplinkybes gerai atsimenu: aš vis žiūrėjau ir žiūrėjau į kažkokiais nepaprastais drabužiais apsirėdžiusį žmogų, kuris vis sukinėjosi, vis vaikštinėjo prie kažkokio tokio aukščiau padėto pabūklo. Tas pabūklas man atrodė labai panašus į... prie sienos mūsų arklių tvarte pakabintą, iš lentų sukaltą rindą (arklių ėdžias); tik ta „rinda“ čia (bažnyčioj) buvo dar kažkokiomis gėlėmis apstatyta ir kažkokiais baltais audeklais apdangstyta. Tai toks mano pirmasis įvaizdis kunigo, prie šoninio altoriaus šv. mišias laikiusio...

Bažnyčion pirmą kartą buvau patekęs tikrai dar poterių nemokėdamas. Mamutės liudijimu, poterius išmokau jau 5 metų būdamas iš senelės. Tiktai vienu atžvilgiu esu buvęs „opozicininkas“. Būtent, duoną ir poteriuose vis norėdavęs vadinti savo „originalaus“ leksikono terminu, būtent, „plute“. Taigi, vietoj „duonos mūsų“ vis užsispyręs sakydavau: „plutės mūsų duok mums“ ir t.t. Ir „profaniškiems“ reikalams šį terminą vartodavau, pav., prašydamas senelio „plutės“ atriekti.20

A T S K I R I   „P R I T I K I M A I"

Pirmajame savo ankstyvosios jaunystės atsiminimų pluošte Pr. Dovydaitis ir ribojasi atsiminimais apie savo motutę, savo pirmąjį žodyną, senuosius ir naujuosius namus, pirmąkart išvykimą į platesnį pasaulį — bažnyčią ir malūną. Antrajame atsiminimų pluošte jis pereina į atskirus epizodinius „pritikimus“ (nuotykius), kurie jam nutiko.

SUSITIKIMAI SU GYVATĖMIS

Pirmosios gyvatės, su kuriomis man gyvenime teko susitikti, buvo ne kokios alegorinės, dvikojės, bet tikrosios Lietuvos gyvatės, įvairiais vardais vadinamos: marguolės, pantinės, juodosios ir kitaip. Mat, mūsų trobos stovėjo gerokame gyvatyne — pagiry, arti apydrėgnių vietų. Dėl to ir man ir mano jaunesniems broliams tekdavo ir su gyvatėmis susitikti. Mano broliams tie susitikimai jokių žymių nepaliko, bet aš dar ir dabar kairiame kaklo šone turiu gyvatės „pabučiavimo“ žymę randelio pavidalu.

Esu buvęs marguolės „bučiuotas“ net du kartu. Pirmąjį „bučinį“ gavau vieną pavasario dieną rasodą besodinant. Tėvelis su podžiu darė lyses. Darbą baigus, tėvelis nuėjęs, o podis atsisėdęs pailsėt. Aš netoliese podžio raičiojausi po pievą...

Vakarop jau mano burna buvo taip sutinusi, jog akies nebuvę matyt. Visiems namiškiams pasidaręs „striokas“. Senelis liepęs tuoj kinkyt arklius ir kuo greičiausiai vežti mane pas Trapaną, kad „užžadėtų“. O tas Trapanas gyvenęs Kardokuose, apie 5 km atstume. Mama įdavusi duonos gabaliuką bei druskos žiupsnelį ir išleidusi pas „daktarą“. „Daktaras“ paėmęs duoną su druska, suminkęs, pažiūrėjęs į žaizdą ir davęs man suvalgyt. Po kelių dienų mano veidas atslūgęs ir aš pasveikęs.

Antrasis įkandimas įvyko daug nuostabesnėmis aplinkybėmis... žiemos metu. Buvę šitaip. Senojoj gryčioj, kaip paprastai, stovėjo didelis duonkepis pečius. Erdvė tarp pečiaus ir sienos buvo vadinama užpečkiu; tai buvo jauki, nes šilta vietelė, ir dėl to vaikų mėgiama, ypač žiemos metu; čia mes ir miegodavome. Kadangi pečius nebuvo statomas ant pat žemės, bet kiek aukštėliau, tai ir po pečiaus apačia buvo bent kiek tuščios vietos. Vieta po pečium kitur teisingai vadinama papečkiu; pas mus ji buvo vadinama „pečka“. Pečkoje žiemos metu būdavo laikomos vištos. Ten jos ir kiaušinių padėdavo. Bet juos iš ten iškrapštyt ne bet kas galėdavo, nes ne bet kas ton pečkon įlįst sugebėdavo; tai sugebėdavo padaryt tik toks vyras, koks aš anuomet buvau. Dėl to tat man ir tekdavo kartas nuo karto, pilvu šliaužiant, daryti ekspedicijos po pečka į tą žiemos meto vištų tvartelį ir išnešt iš jo kiaušinius.

Vienoj tokioj ekspedicijoj susitikau su ten tūnojusia, matyt, nuo žiemos šalčių pasislėpusia gyvate. Nes iš vienos tokios ekspedicijos grįžus, man staiga pradėjo tinti kaklas ir burna; taip sutino, jog net pajuodavo. Namiškių niekas negalėjęs suprasti, kuri to priežastis; namiškiai manė, kad votis; visu kuo dėję, tepę. O senelis su senele vis tvirtinę, kad čia gyvatės įkąsta. Dėl to vėl buvę nuspręsta šauktis Trapano. Jį parvežę į namus. Užžadėjimas „pamačijęs“. Pavasariui atėjus iš pečkos išlindusi... gyvatė. Visi įsitikrinę, kad ji tikrai buvo mane įkandus. ..

Nevienkartinis gyvatės įkandimas mano vaizduotėj, matyt, buvo sukėlęs gyvačių baimės, kaip rodo šis ne tragiškas, o tik komiškas pritikimėlis.

Kad galėčiau nuo gyvačių apsiginti, senelis man įtaisė lazdelę. Jos iš rankų nepaleisdavau ir, kur eidamas, per žolę jąja vis luopsėdavau į žemę, gyvates baidydamas. Įsismaginęs, pradėjau ir žolėse landžiojančius viščiukus vaikyti, vis gyvačių ieškodamas. Už tai, žinoma, gavau mamutės barti.

Vėliau, dėkui Dievui, gyvatės manęs niekada ir niekur neįkando, kad ir piemenaudamas basomis kojomis esu visokius visokiausius brūzgynus išlandęs, samanynus išmindžiojęs, balokšnius išbraidęs, dumblynus išklampojęs, ant samanų gulinėjęs ir raičiojęsis.

BASA KOJA ŽARIJOSE

Kapeikai užkrapštyti Dovydaičių vyrai degdavo medines anglis pardavimui. Pirkdavo malkinių medžių, juos supiaustydavo sieksnio (2 metrų) ilgumo gabalais, sudėdavo į eiles, apklodavo eglinėmis šakomis ir apkasdavo žemėmis. Visa tai buvo daroma, kad medžiai sudegtų be liepsnos, nes tik taip susmilkstant pasidaro anglys. Tokį parengimą anglims išdegti pas mus vadindavo „rabatka“.

Rabatką užkūrus, reikėdavo stropiai prižiūrėt, kad ji smilktų tolydžiai, ir neužgesdama, ir neįsidegdama į liepsną. Kad rabatka neužgesus, tai rodydavo iš jos rūkstantieji dūmai; o kad ji vienoj ar kitoj vietoj nepradėtų liepsnoti, ugniai prisigriebus prie oro, tekdavo nuolat apmindžioti ant jos viršaus sukastas žemes, kad smilkstančios malkos būtų visai atskirtos nuo oro. Kai bet kurioj rabatkos vietoj prasimušdavo liepsna, tekdavo skubėti su „greitąja pagalba“: užlieti ugnį vandeniu ir apkasti žemėmis.

Taigi, aš matydavau, kaip tėtė ar podis, užsilipę ant rabatkos, ją mindžioja. Jie mindžiodavo, žinoma, apsiavę klumpėmis. Vieną kartą ir aš užlipęs ant smilkstančios rabatkos viršaus pradėjau ją mindžioti. Buvau, kaip paprastai, basas. Betrypdamas pataikiau ant tokios vietos, kur rabatkos viršus jau buvo beveik pradegęs, ir ugnies būta arti paviršiaus. Plonas sluoksnis neišlaikė, ir aš šmaukšt ir įkišau visą pliką blauzdą iki kelio į žarijas... Žinoma, buvo riksmo. Koją pats ištraukiau. Namiškiai ėmė apdegusią koją „liekavot“.

KUMELYS ANTSPAUDAVO ANTAKĮ

Parvarė iš lauko arklius pagirdyti. Aš pasislėpiau už pašiūraitės stulpo palei kampą kluono ir pradėjau praeinančius arklius baidyti. Arkliui pro stulpą praėjus, aš iš jo išlįsdavau ir suprunkšdavau, rankomis suplumpsėdavau, kojomis sutrepsėdavau, žodžiu, darydavau, kokį tik galėdavau, didesnį triukšmą.

Vieną kitą keturkojį tuo būdu pabaidyt pavyko. Arklys išsigandęs nulapnodavo per kiemą riščia. Bet vienas kumelys kitaip sureagavo į mano sukeltą triukšmą: jis man paskutinės kojos kanopa į kaktą plumpt, o aš keberiokšt. Ir pasidarė aplinkui antakį juodas antspaudas. Galėjo ir akis lauk išlėkti. Bet, dėkui Dievui, akis nebuvo paliesta. Dėl to, nežinau kokiomis „liekarstomis“ klėty patepus, „antspauduotas“ antakis išgijo21.

2. Pradžios mokslas namuose

Pr. Dovydaitis nebeištesėjo pažado „kitą kartą“ savo atsiminimuose papasakoti apie ganymo „mokslą“. Bet užtat dar anksčiau (1929 m.) buvo išspausdinęs atsiminimus, kaip pradėjo tikrąjį mokslą — skaityti ir rašyti, dar namuose, prieš pradėdamas eiti į pradžios mokyklą.

Tuometinėmis kaimo sąlygomis Dovydaičiai labai anksti susirūpino savo pirmagimio sūnaus švietimu. Pranukas gerai nebeatsiminė, ar tėvelis jam parvežė elementorių dar į senąją pirkią ar į naująsias „stubas“. Kadangi tas namų pakeitimas įvyko 1891 m. vasarą, tai, šiaip ar taip, elementorius į rankas Pranukui pateko einant ar baigus penktuosius amžiaus metus.

Skaityti išmoko lengvai. „Lietuviškai išmokt skaityt nebuvau reikalingas didelės pagalbos. Daugiau tėvelio ir podžio pagalbos reikėjo mokantis rusiškos abėcėlės raides iš kažkokio ’bukvariaus’ ar ’azbukos’“.

Pramokęs skaityti, Pranukas ėmėsi mokytis ir rašyti, kai jau naujose stubose (1891 ar 1892 m.) tėvelis parūpino ir lentelę su „gripeliu“. Tik nebeatsiminė, ko pirma pradėjo mokytis rašyti — raides ar skaitmenis. Betgi jau pradžioj mokėjo parašyti vieną keturženklį skaičių (ar ne busimojo istorinio intereso pirmasis ženklas?), būtent — metus nuo Kristaus gimimo. Padarė jam įspūdį tai, kad, išmokus tą skaičių, nuo Naujų Metų dienos jo paskutinį skaitmenį reikėjo pakeisti. „Mano pirmasis ’aritmetikos’ mokytojas podis Povilas vieną žiemos vakarą pasakė: ’Šiandien dar rašome 1891 (ar 1892?), o rytoj reikės rašyti 1892 (ar 1893?). Stebėjausi, kodėl ta viena diena tą skaičių pakeičia! Mat, buvo Naujų Metų išvakarės“ 22.

Kaip vyko Pranuko naminė savišvieta, kokiomis knygomis jis žadino dvasinį interesą ir lavino protą, kaip pagaliau tos knygos anuomet (spaudos draudimo metu) buvo įgyjamos, — tai pats Dovydaitis papasakojo savo trečiajame vaikystės atsiminimų pluošte. Perteikiame ir iš šių atsiminimų svarbesnes vietas, vienur ištisai, kitur santraukiškai atpasakodami.

Pirmoji spausdinta knyga, kuri man pateko į rankas, tai buvo nežinau kokio autoriaus pagamintas „Lementorius“. Jį man parvežė tėveliai vieną gilią žiemos naktį, parvažiuodami iš Pilviškių (tur būt, buvo „jomarkan“ važiavę). Tą, kitokios rūšies dovaną, negu priprastas „pyrago“ gabalas, aš jau savo žinion, rodos, paėmiau tame pat vidurnakty, kadangi buvau atbudęs, kai tėveliai buvo suėję į „stubą“. Rytojaus dienos rytą saulutė šviesiai švietė, ir aš jau šipuliuku baksnojau į lementoriaus raides. Lementorius prasidėjo rašytomis raidėmis, mažosiomis ir didžiosiomis. Prasidėjo tokia eile: Aa Ąą ir t.t. Mane namiškiai mokė, kaip reikia skaityti: a, bė, cė, dė ir t.t. Bet atskiras raides baksnot, rodos, greit nusibodo, ir aš po kiek laiko atsiverčiau savo knygą nuo kito galo ir pradėjau skaityt... ministrantūrą. Gavau subart ir buvau grąžintas į pradžią. ..

Antrajame puslapy po raidžių, rodos, bene ėjo tokios ,,štukos“: Ba bė bi bo bu, Ca cė ci co cu, Da dė di do du ir t.t. O jau trečiajame puslapy tai tikrai kad ėjo poteriai, kurių žodžiai buvo suskirstyti į skiemenis: ,,Tė-ve mū-sų, ku-ris e-si..Kai tardavau „kuris esi“, tai vis išeidavo lyg „kur risiesi“. Kur tu čia risiesi, — taisydavo mane, — ar į pakalnę? ..

Na betgi prie poterių, rodos, ilgiausiai netrukau. Išvariau kaip iš pypkės „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“, Tikiu į Dievą Tėvą“, o po jų ir „Dešimtį Dievo įsakymų“. Tiktai kai pamačiau, kad po dešimties įsakymų eina dar „du didžiausi įsakymai“, tai pabūgau. Na, maniau sau, jau šiuodu didžiausiu įsakymu tai kažin kaip įvaliosiu. Ogi pasirodė, kad tų dviejų didžiausių įsakymų nebūta nė dviejų pilnų eilučių. Nuo to laiko aš jų nė nelaikiau „didžiausiais įsakymais“.

Išvarius lementorių, reikia manyt, galima buvo imtis kantičkų ir sėst su giedoriais į užstalę. O giedorius buvau „neprastas“. Su tėvuku (tėvelio tėvu) ir su podžiu (dėde, tėvelio jaunesniuoju broliu) kantičkas išgiedodavome skersai ir išilgai. Ir kokių tik žinių iš ten aš nepasisemdavau: pradedant nuo priešistorijos ir baigiant begalinio didumo skaičiuotėmis bei karo technika. Nesijuokite! Ar tai ne priešistorinių žinių teikdavo giesmė apie „Adomą ir Ievą“, kuri, rodos, ir stovėdavo pačioj kantičkų pradžioj. Ir visa stuba skambėdavo, kai užtraukdavome:


         Isz rojaus linksma miesta
         Yra Hewa iszmesta
         Dieł wobuoła wałgima
         Per žałczia pagundima.
         Laukan Adomai zaras
         Jau ne tawa tas dwaras.

O giesmė apie „wiecznastį“ dėstė tikrą begalinių skaičių teoriją. Štai kad ir šis pavyzdys:


         Kas surokuns žwieriu płaukus,
         Plunksnas paukszciu ir ju taukus.
         Wis tai niekas priesz wiecznasti,
         Kurios galo negał rasti.

O iš karo technikos štai neperviršijamos strategijos pavyzdys:

Tukstanczius wajsko be jokio meciaus
         Guldė ant pleciaus.

Ne iš kur kitur, kaip tik iš čia, aš sužinojau ir apie savo patroną, kas jis toks buvo. Čia su dėde giedodavova:


         Tėws jo kupcziste bowijos
         Ir Franciszkus priprowijos. ..

Iš šioj giesmėj pasitaikomo mano globėjo vardo išmokau ir savo paties vardą pakrevezoti. Šitą nepaprasto drąsumo mintį man pakišo manoji mamelė, kuri, sėdėdama vieną kartą staklėse, atvertė man atitinkamą kantičkų vietą ir paskatino užrašyt žodį „FRANCISZKUS“. Aš tai padaręs, tuoj nubėgau į kitą stubos galą pasigirt savo podžiui.

Panašiai šypsodamasis, Dovydaitis kantičkose rado ir daugiau dalykų, ligi „anatomijos“ ar „politikos“, kuriuos čia praleidome. Citavo šiuos kantičkinius tekstus iš atminties, todėl pastebėjo, kad jų ortografiją gal ir ne visai tiksliai perteikė. Kad galėjo šias kantičkų giesmes atsiminti net po 30 metų, rodo, kaip savo laiku Dovydaitis buvo jas įsisavinęs. Nors ir su šypsena į jas žvelgiant, jos liko brangios kaip vaikystės prisiminimas. Tos rūšies kantičkos buvo tapusios muziejine retenybe. Bet Dovydaitis aptiko, kad iš tokios kantičkos dar tebegieda vienas elgeta, įsitaisęs prie kelio, kuriuo leisdavosi iš namų į miesto centrą. Tad su „šio lobio turėtoju“ Dovydaitis ir sulygo, kad po jo mirties ta kantička „turės pereit ne kieno kito, o tik mano žinion“.

Daugiau ar mažiau to paties lygio buvo ir kitos knygos, kurias Dovydaitis rado savo namuose skaityti. Savo atsiminimuose jis tęsia:

Kitos mano anų laikų enciklopedijos, nors ne tiek giliai išstudijuotos, dar buvo: mamelės „Szaltinis Diewo loskų“, dėdės podžio „Juozapinės“ ir tėvelio „Garbinės“. Šiose paskutinėse man ypač buvo keisti kažkoki „Aktaj strielistaj“. Beje, nepaskutinėj vietoj maname knygų lobyne stovėjo ir knyga vardu, rodos, „Pekla arba Pragaras“, sustatyta „ant atsivertimo užkietėjusių grieszninkų“. čia buvo proza ir eilėmis išdėstyta viskas nuo pragaro dugno su jo visomis baisybėmis iki dangaus pirmųjų gatvių, išklotų „žemczugais“ ir kitokiais brangiausios rūšies mineralais. Bet ypač mėgiamiausia šiame rinkiny mano giesmė buvo toji, kur būdavo suskaičiuojama daugybė visokių „bėdų“. Ji taip ir prasidėdavo:

Bėda tam bėda, kas duszios negano,

Kas smarkiu muku peklos neiszmano.

Kai aš, žąsis ganydamas, atsisėdęs už klėties ant pievutės pagiry šią visokių bėdų giesmę užtraukdavau, tai visas pagirys skambėjo, ir susurinkę aplinkui vyrai dielininkai ir kitoki, sustoję aplinkui ratu, traukdami pypkes klausėsi ir stebėjosi — nežinau, ar iš tų bėdų, ar iš mano ,,giesmingumo“.

Traukęs bėdas unisonu, kai prieidavau prie tos vietos, kur kliūdavo ir pypkininkams, aš ypatingu patosu ir akcentuodamas pakeltu balsu šūkteldavau:

Bėda pypkoriui, bėda tabakoriui...

idant juo skaudžiau pajustų visi aplink stovį klausytojai pypkininkai.

Nebe su šypsena, bet su kartėliu Dovydaitis toliau aprašo kitą knygą, kuri jį „nemažai prikamuodavo anais laikais. Buvo tai vaistininkystės knyga (apie „liekarstas“). Turėdamas tą knygą („ne tą patį egzempliorių, bet tą patį leidimą), Dovydaitis iš jos pricituoja aibę antraščių, kurių pakanka parodyti, kokia žargoniška buvo ir tos knygos kalba. Daug kas buvo išvis nesuprantama, o vis tiek reikėjo ją naudoti lyg kokį vadovėlį. Būtent tėvelis užduodavo Pranukui „rašto ’pratyboms’ kasdien išrašyti iš šitos knygos po puslapį kitą“. Laimė, jei kuris skirsnelis buvo trumpas (kaip, pvz., „Szlapuma pritwirtinis“). Bet jei kurie buvo ilgi (kaip, pvz., „Nižej parchas“, „Pageduse žviere ikandims“ etc.), buvo „tikra katorga būti verčiamam juos nurašinėti ir dar, rodos, po keletą kartų“. Smagiau buvo pasiskaityti šio „vaistyno“ gale pridėtą dainą apie „arielką“, kuri buvo ypač kietai užbaigiama:

Zun par arielka / duszes ir kunaj,

Tegul jen užmusz / wisi perkunaj.

Šią dainą Pranukas mėgdavo užtraukti ir susirinkusiai „vyrijai“. Kita daina buvo apie „panystę“. Antroji šios knygos dalis (nuo 49 puslapio) buvo nebe „medicininio“, o daugiau religinio turinio, apie daug ką, „žodžiu, taip pat nemaža enciklopedija“.

Baigia šios knygos aprašymą Dovydaitis tokiais žodžiais: „Tai štai su kokios rūšies lietuviška spauda turėjau santykių ankstybiausiu mano gyvenimo laikotarpiu“. Bet ir tokia spauda buvo rusų draudžiama ir dėl to slaptai skleidžiama. Dovydaitis prisimena, kaip kartą ir nuošaliuosius Runkius aplankė du knygnešiai, atėję ne įprastiniu keleliu, o „per girią be kelio“. Mielai tėvų priimti, jie apkrovė stalą visokiomis knygomis, o namiškiai jas susidomėję žiūrinėjo ir keletą jų nupirko. Pranukui tėvelis tada nupirko knygą apie Jėzaus Kristaus gyvenimą.

Ši knyga „nuo to laiko patapo mano skaitymų vadovu (chrestomatija)“. Jos kalba buvo „vis tik jau švaresnė, žmoniškesnė“, kaip ir kitų vėlesnių knygų.

Dauguma knygų buvo religinės. Iš jų Dovydaitis dar ypač atsimena dvi knygas: Šventųjų gyvenimus ir Gavėnios knygelę:

„Gyvenimus“ skaitydavome, rodos, neverčiami laikytis nuolatumo. Bet užtat Gavėnios knygelę tekdavo išvaryt visą per gavėnią, kasdien perskaitant po straipsnį, paskirtą kiekvienai dienai. Man tai buvo drauge rodiklis, ar greit gavėnia artinasi prie galo, kurio, suprantama, aš laukdavau labiau, kaip gervė giedros. Tik ne dėl paties pasninko sun-kumo, — tas sunkumas visai nebuvo juntamas, — bet dėl skaitymo įkyrėjimo.

Buvo Dovydaičių namuose ir pasaulietinio turinio šiek tiek knygelių. Pranuko atmintyje, žinoma, išliko tos, kurios buvo padariusios giliausią įspūdį.

Aiškiai atmenu, kad ganydamas galvijus skaičiau knygutę apie Kražių skerdynes. Tą knygutę, vieną popietę išgenant galvijus, man kyštelėjo mamelė, ištraukusi ją iš šaukšdėčio spintelės ir įspėdama, kad ją reikia labai slėpti, nes jos labai ieško visoki raudonsiūliai (,,zemskiai“ ir „žandarai“). Tą knygelę aš perskaičiau jei ne keliolika, tai tikrai keletą kartų ir parginęs galvijus pasakodavau iš jos tenai aprašytuosius kruvinus įvykius.

Iš kitų „svietiško“ turinio lietuviškų knygų atmenu labai anksti skaitęs apie Šveicariją ir jos kalnus, tik neatmenu, ar iš kokio kalendoriaus, ar iš atskiros knygelės. Skaitydavau ilgais žiemos vakarais; visi namiškiai, kiekvienas savo darbą dirbdamas, atsidėję klausydavo ir stebėdavosi tomis ano krašto nepaprastomis gyvenimo aplinkybėmis, visai nepanašiomis į Lietuvos gyvenimą. Aš ir apie patį skaitymą, ir apie tai, kas ten buvo rašoma, atsimenu tik kaip per kokius rūkus. Iš viso, kas tenai buvo aprašinėjama, mano atmintyje ryškiau tėra užsilikęs vaizdas, kaip Šveicarijoj pavasarį, genant į kalnus galvijus, visos kaimenės priešakyje žengia gražiausia visos kaimenės karvė apkaišyta vainikais. Ji žengia iškėlusi galvą, tarytum jausdama, kad ji yra šios dienos tikrasis didvyris, į kurį visi akis kreipia. Šitas šveicariškas vaizdas man mezgėsi su mano gimtuose namuose kartą metuose regimu vaizdu, būtent, kuomet pirmąją Sekminių dieną mūsų piemenukas pargindavo iš girios galvijus, apkaišęs įvairiais lapų vainikais gerąsias karves, prieš tai jas gerai priganęs specialiai šiai dienai prieš tai priželdintoj sekminpievėj. (Šiuo būdu jis įgydavo teisę gauti iš šeimininkės didelį sūrį.)

Gan anksti Dovydaičiai pradėjo kasmet pasirūpinti ir kalendorių („tai, rodos, būdavo koks ’Ūkininkų Kalendorius’, Tilžėj spausdintas“). Kalendorius „taip pat būdavo mūsų visų skaitomas, kaip kokia enciklopedija... Išskaitydavom po šimtą kartų ne tik jo tekstą, bet ir skelbimus“. Pasirūpinti kalendorių nebuvo sunku: draudžiamosios spaudos laikė ir Višakio Rūdos nuolatinis „karabelninkas“ (smulkiųjų prekių parduotojas), žmonių pramintas Vienkojų, nes buvo netekęs vienos kojos — antroji koja buvo įstatyta medinė. Kai būdavo tikras nesant miestely žandarų („dėkui Dievui, mūsų apylinkėj nebūta šnipų“), Vienkojis laikydavo tilžiškius kalendorius net ant stalelio. Šiaip „iš po skverno pakišdavo po skvernu pirkėjui“ maldaknygių ar kitų knygelių, ištraukęs iš savo pasėstos skrynelės. Nors jis negalėdavo knygų po namus nešioti, „tą dorą žmogų reikia itin prisiminti kaip spaudos platintoją Višakio Rūdos parapijoj“. Kad to žmogaus tikroji pavardė yra Adomaitis, Dovydaičiui teko tik „labai vėlai“ sužinoti. Būtent: trūkstant antro liudytojo Pr. Dovydaičio jungtuvėse, juo buvo įrašytas prie bažnyčios gyvenęs Vienkojis.23

* * *

Neturtingi šie girių vaiko atsiminimai, ir kone visi jie yra paženklinti kokia nors nesėkme ar nelaime. Gyvatės įkandimas, kojų anglyse nudegimas, arklio įspyrimas — tai vis nelaimingi atsitikimai. Net žaislai šiuose atsiminimuose figūruoja tik kaip nuoskaudos patirtis: pražuvęs sviedinukas buvo atrastas, bet „dvarokai“ vėl jį nebegrąžinamai pasigrobė. Ne žaismas, fantazija, svajonės charakterizuoja šiuos Dovydaičio ankstyvosios vaikystės atsiminimus, bet vis su kieta tikrove susidūrimas.

Ne tik kieta ši tikrovė, bet drauge tokia siaura ir uždara, kad įvykį sudaro jau vien namų palikimas — bažnyčion ar malūnan pirmąkart nuvykimas. Iš šalies žiūrint, viskas atrodo taip kasdieniška ir smulku, kad nėra ko nė atsiminti. Ir pats herojus, baigęs pasakoti savo „pritikimus“, prasitaria: „Na, bet šitų niekelių užteks“. Bet jei vis dėlto juos pasakojo, tai dėl to, kad šitie „niekeliai“ jam buvo brangūs: jie užpildė jo vaikystę. Kas kad ji buvo skurdoka — išvargti vargai yra nebe vargai, o tik malonūs prisiminimai. Todėl Dovydaitis ir pasakoja savo varganos vaikystės bėdas ir nuotykius ramiai, nesiskųsdamas, priešingai — su humoru, su šypsena lūpose.

Platesnį pasaulį bebundančiai Dovydaičio dvasiai atvėrė knygos. Tačiau vėl kokiu primityviu „metodu“ reikėjo skaitymo išmokti! Tik prigimtas gabumas įgalino trumpu laiku nugalėti šį „metodą“. Dar graudžiau, kokia skaityba reikėjo tenkinti godų šviesos troškulį. Barbarizmais knibždančios ir primityvios kantičkos, prietarų prikimšta vaistininkystės knyga, kalendoriai sudarė jo intelektualinį pasaulį. Negalėjo tai visa nebūti nuobodu — neveltui šiame paskutiniajame Dovydaičio atsiminimų pluošte išsprūdo žodis „katorga“. Tik instinktyvus šviesos ilgesys padėjo nugalėti tą neišvengiamą nuobodulį, kurį tokia lektūrinė medžiaga turėjo kelti ir iš tikro kėlė. Ne daug šviesos teikė tie šaltiniai, kuriuose jis ieškojo. Nėra ko lyginti, ką žino šių dienų 10 metų vaikas, beįpusėjantis pradžios mokslą, su tuo, ką galėjo žinoti kad ir kaip šviesos godus girių vaikas, kuris tik 10 metų amžiaus buvo pasiųstas pradžios mokyklon.

IV

VIŠAKIO RŪDOS PRADŽIOS
MOKYKLOJE MOKINYS IR
„MOKYTOJAS"

a. Pradžios mokyklą lankyti Pranas Dovydaitis pradėjo 1896 metų rudenį. Lankė ją savo parapijos miestelyje Višakio Rūdoje.

Formaliai Runkių kaimo vaikams būtų reikėję lankyti Veiverių (už 20 km) pradžios mokyklą, nes Runkiai tada priklausė tam valsčiui. O Višakio Rūda priklausė jau kitam (berods, Ąžuolų Būdos) valsčiui. Todėl jon priimti svetimo valsčiaus vaiką priklausė jau nuo mokytojo malonės. Išeitis buvo randama tokia, kaip pats Dovydaitis informuoja: „trirublė ar penkrublė mokytojui į saują metinių mokslapinigių pavidalu dalyką išspręsdavo, ir visi, kuriems V. Rūda buvo arčiau kaip Veiveriai, savo vaikus leisdavo į Višakio Rūdos mokyklą“.24 Tuo keliu į Višakio Rūdos mokyklą pateko ir Dovydaitis.

Nebuvo tai normalus mokyklos lankymas, kaip įsivaizduotume dabartiniu supratimu. Lankė ne kada mokslo metai prasidėdavo ir baigdavosi, o tik tais mėnesiais, kuriais galėjo mokyklą lankyti. Mat, pradėtasis mokyklos mokslas vyko pakaitomis su seniau pradėtu ganymo „mokslu“ — piemenavimu. Tik kai pasibaigdavo ganymas, buvo pradedama vaikščioti mokyklon, ir kai tik vėl prasidėdavo ganymas, mokykla buvo paliekama. Tad mokykla faktiškai buvo lankoma maždaug nuo Visų Šventės ligi Velykų.

Tai laikas (nuo lapkričio pradžios ligi kovo galo), kada kaime malonu namuose, bet ne lauke. Dienos trumpos, o naktys ilgos. Arba dargana smelkia, arba šaltis kausto. Keliai — arba pabiurę, arba užpustyti. Tokiu laiku kasdien du kartus suklampoti pėsčiomis po 5 kilometrus dešimties metų (ar ir vyresniam) vaikui jau ne taip lengva. Tai ir paaiškina, kodėl ir buvo pradedama pradžios mokyklon siųsti jau tik ūgtelėjusius vaikus. Siųsti jaunesnius kaip dešimties metų vargu ar būtų buvę ir įmanoma.

Ir Pranukui, lankant iš namų Višakio Rūdos pradžios mokyklą, reikėjo vos auštant išeiti ir jau temstant grįžti. „Kai baigdavosi ganymo sezonas, lentinę kuprinę užsidėjęs, rudenį ir žiemą gūrydavo jis kas rytą 5 kilometrus į mokyklą ir vakare grįždavo namon. Miško tamsa, užpustyti keliai, pikti kaimynų šunys. .. buvo nemenkos kliūtys mokslo siekiant“ 14.

Višakio Rūdoj mokytojavo Jurgis Paltanavičius,25 baigęs Veiverių mokytojų seminariją. Buvo laikoma, kad ši seminarija gerai parengdavo savo auklėtinius. Tačiau J. Paltanavičiaus mokytojavimas vis dėlto buvo gana savotiškas. „Minkštas, švelnus žmogus. Gal jis būtų buvęs ir geras mokytojas. Tik jam kliudė kiti tauresni reikalai“. Su tokia atlaidžia ironija jį apibūdina buvęs mokinys Vincas Sruoginis, kuris išdėsto ir tuos „tauresnius reikalus“, kliudžiusius būti geru mokytoju. J. Paltanavičius gyveno ne prie mokyklos, kuri buvo zakristijono Margaičio išnuov muotuose namuose, o savo dideliame (apie 60 ha) ūky Būdos kaime. Iš savo ūkio į mokyklą jam buvo 6-8 km kelio. Todėl į pamokas visada vėluodavo, atvykdavo tik apie 10 val., dažnai ir vėliau, kartais tik apie 12 val. Be ūkio, buvo užsiėmęs ir kitais pašaliniais reikalais. Seminarijoj pramokęs matavimo ir įsigijęs jo įrankius, padėdavo žmonėms perkant, parduodant ar dalijantis žemę. „Taip papildydavo mokytojo algą, o mokyklos darbą pavesdavo vyresniem mokiniam — tegul praktikuojasi nenaudėliai“26 . Tai pas tokį mokytoją — mokyklos darbui skyrusį tik atliekamą laiką — pradėjo Dovydaitis eiti mokslą.

Išmokęs skaityti penkerių - šešerių metų amžiaus ir pakartotinai „perstudijavęs“ visas knygas, kurios namuose buvo, Pranukas atėjo į pradžios mokyklą jau nebe tokiu pirmoku, kuris turi pradėti nuo abėcėlės. Jo paties žodžiais, „1896 m. įžengęs į Višakio Rūdos pradedamąją mokyklą, jau nuo seniai mokėjau gerai lietuviškai skaityt bei rašyt, taip pat šiek tiek ir rusiškai“.27 Mokykloj mokslas buvo einamas rusų kalba, tai vis vien buvo ko mokytis.

Koks mokinys buvo Pr. Dovydaitis pradžios mokykloje, turime paties mokytojo J. Paltanavičiaus atsiminimų (rašytų jau po 40 metų — 1936). Ir mokytojas prisimena, kad Pranukas, nors ir į I skyrių įrašytas, nebebuvo analfabetas: „Jau mokėjo gerai lietuviškai skaityti. Rusų raides taip pat pažinojo, gal būt, ir paskaityti mokėjo“. Šiaip jis buvo „žemo ūgio, rimtos išvaizdos ir nuo kitų mokinių nieku nesiskyrė“. Daug kartų ir vėliau sutiksime Dovydaičio charakteristikose tokį pat apibūdinimą: iš pradžių neišsiskyrė iš kitų, kur „iš pradžių“ labiausiai reiškia: savo išorine išvaizda. Tačiau, tęsia J. Paltanavičius, „praslinkus vienam kitam mėnesiui, pastebėjau, kad Dovydaičių Pranukas pradėjo moksle žengti sparčiais žingsniais pirmyn, pralenkdamas visus kitus draugus“.

Nors lankydamas mokyklą tik tais mėnesiais, kuriais nereikėjo bandos ginti į miškus, Pranukas taip iškilo į pirmaujantį mokinį, kad mokytojui jis tapo tiesiog „parodiniu“ mokiniu:

Rusų inspektoriai kartais mokyklon užsukdavo gegužės - birželio mėn. Nors Pranukas jau paskui kaimenę vaikščiodavo, tačiau pasistengdavau jį atsikviesti tai dienai, kad galėčiau pasididžiuoti ir parodyti, kokių gabių ir išlavintų mokinių mano mokykloje esama. Ne kartą rusų inspektorius už tai mano mokyklą pagirdavo už ’blestesčija uspiechi’ (’puikią pažangą’).

Paskatinti mokiniams rusų inspektoriai atsiųsdavo premijoms knygelių. Jos būdavo geriausiems mokiniams išdalijamos per mokslo metų pabaigtuves, kurios dažniausiai būdavo per Petrines (birželio 29). Pasigėrėti mokslo vaisiais į šią pabaigtuvių šventę mokytojas sukviesdavo ir mokinių tėvus. J. Paltanavičius šią mokslo baigimo šventę taip aprašo:

Na, ir sugužėdavo! Nelikdavo šeimos, iš kurios ko nors nebūtų mūsų pabaigtuvėse. Dovydaičių Pranukas, nors ir nekviestas (nes ganydavo), visada dalyvaudavo. Pasisamdydavo kitą piemenuką ir atplaukdavo su visais į mūsų iškilmes, sėsdavo į suolą pasiryžęs atsakyti į visus klausimus. Kas jį čia traukdavo? Ogi noras pasirodyti, ką jis gali, o labiausiai dėl to, kad žinodavo gausiąs už savo darbo vaisius vertingiausiąją knygelę28.

Toks jo buvusio mokytojo liudijimas apie Pr. Dovydaitį. Sunku tik susilaikyti nuo vienos pastabos: kai reikėdavo mokytojui Pranuku pasididžiuoti rusų inspektorių akyse, jis buvo ir nuo bandos atsikviečiamas; bet kai mokslo metų gale buvo dalijamos dovanos, jau reikėdavo „nekviestam“ atvykti, „nes ganydavo“. Visada jau taip esti!

Su mokytojo J. Paltanavičiaus liudijimu visiškai sutinka ir mokyklos draugo J. Blonskio atsiminimai apie Dovydaitį. Tai vienas iš tų mokslo draugų, kurie ir pasitenkino Višakio Rūdos pradžios mokykla: „Baigę ar nebaigę mokyklą, tikriau sakant, rašyt, skaityt išmokę, beveik visi sugrįžom pas tėvus į kaimą“. Iš pradžių naujasis mokslo draugas nepadarė įspūdžio: „Buvo kaip ir visi ūkininkų vaikai: skrumniai aprengtas, nedidelio ūgio, ilgokais, į viršų šukuojamais plaukais. Sėdėjo, jei ne pirmam, tai pirmuose suoluose“. Bet kaip mokytojui, taip ir mokiniams netrukus reikėjo Dovydaitį pastebėti. Kai kitiems tekdavo prakaituoti, kad mokytojas nepastatytų nugara į visą klasę, nepaklupdytų ar pagaliau nepaliktų po pamokų, tai „mūs Pranukas neliedavo prakaito, visuomet gerai mokėdavo. Ypač jam gerai sekdavosi ’rokundos’ ir mintinai greit išmokdavo. Būdavo, paklaus mokytojas — jau jis pirmas ir pasakoja. Savo gera galva jis ir išsiskyrė iš kitų mokinių tarpo“29.

b. Turime ir kito Dovydaičio mokslo draugo Višakio Rūdoj atsiminimus — Vinco Sruoginio. Jis vėliau pradėjo lankyti šią mokyklą: jon stojo 1901 rudenį ir drauge su Dovydaičiu mokėsi iki 1903 pavasario, taigi dvejus metus. Dovydaitį jis jau rado III skyriuje, dėl to ir sėdintį nebe pirmuose suoluose, o paskutiniame suole, skirtame trečiaskyriams (trys skyriai ir tebuvo). Pastarajame suole „laisvai ir išdidžiai sėdėjo trys mokiniai — Pranas Dovydaitis, Antanas Paltanavičius (mokytojui negiminė), Jonas Puodžiukynas. Iš karto pastebėjau, kad Pranas Dovydaitis tarp jų pirmavo. Kalbėjo aiškiai ir griežtai, kartais įmaišydavo ironijos. Jo draugai jam neprieštaravo“26.

V. Sruoginio atsminimuose kreipia dėmesį datos: 1901 -03 metai. Pradėjęs lankyti Višakio Rūdos pradžios mokyklą 1896 m., Pr. Dovydaitis ją būtų lankęs net septynerius metus. Ar galima patikėti, kad jo gabumų žmogui būtų buvę ką veikti tiek laiko pradžios mokykloje?

Nors ir turime paties Pr. Dovydaičio autobiografiją (1936 m. „Ateityje“) ir pagal jo paties duomenis Lietuviškojoj Enciklopedijoj parengtą platoką biografiją, o taip pat gana gausiai kitų rašinių apie jį, tačiau niekur neduodama, kada jis baigė Višakio Rūdos pradžios mokyklą. Gal būt, enciklopedijos sakinys, jog „nuo 1896 vieną kitą žiemą lankė Višakio Rūdos prad. mokyklą“, neišskiria nė septynių žiemų. Jei būtų kitaip buvę, nebūtų buvę sunku tą Višakio Rūdos mokymąsi ir antra — baigimo — data pažymėti. Tepasakant „nuo 1896“, tur būt, ir buvo prileidžiama, jog mokėsi ligi kitos duodamos datos — 1903 metais įstojimo į Veiverių mokytojų seminariją.

Prileisdami, jog Pr. Dovydaitis lankė Višakio Rūdos pradinę septynerius metus, visų pirma remiamės tuo, kad šioj mokykloj jis buvo ne tik mokinys, bet ir „mokytojas“. Iš tiesų, mokytojas J. Paltanavičius savo atsiminimus apie Pr. Dovydaitį baigė tokiais žodžiais: „Berods, Pranas, būdamas mano mokiniu, buvo pirmuoju mano pagalbininku. Jei manęs mokykloje nebūdavo, jis mokindavo mokinius, kaip senas prityręs pedagogas“28. Tą lyg dar netikrą „berods“ galime tikrai nubraukti, remdamiesi V. Sruoginio atsiminimais, kurie kone ištisai Dovydaitį vaizduoja „mokytoju“, o ne mokiniu. Ką reiškė būti J. Paltanavičiaus „pirmuoju pagalbininku“, aiškiai sužinome ir iš A. Puodžiukyno. Jis „toje pat mokykloje, prie to paties mokytojo, tik žymiai vėliau“ turėjo tokią pat išskirtinę padėtį, būtent „prižiūrėtojo ir ’mokytojo’ teises“, kaip savo laiku tai buvo turėjęs ir Dovydaitis14.

Buvome šį dalyką jau anksčiau užkliudę. Važinėdamas į mokyklą iš gana toli esančio savo ūkio ir, be to, turėdamas dar ir kitų pašalinių užsiėmimų, mokytojas J. Paltanavičius į pamokas vėluodavo ne atsitiktinai, o nuolatos. Todėl, suprantama, ir turėjo kas nors tuo laiku mokytoją pavaduoti. Tai ir buvo mokinio „mokytojo“ pareiga. „Mokinys prižiūrėtojas turėdavo ne vien palaikyti tvarką, bet kartu su trečiojo skyriaus mokiniais pamokas vesti. Mokytojui atvažiavus, būdavo atraportuoji, kiek (t.y. kurį pažymį) kuris gavo, paduodi pasirašyti ištaisytus sąsiuvinius, praneši kas ir kuo nusikalto, ir gauni už atliktą darbą pagyrimą, o retkarčiais ir 2-3 kapeikas“.

Tuo būdu „mokytojavęs“ A. Puodžiukynas toliau pastebi: „Žinoma, tokioj tvarkoj ne viskas sklandžiai eidavo. Kartais pats prižiūrėtojas taip įsismagindavo žaisti su savo ’mokiniais’, jog ir pamokas užmiršdavo. Tik pastatytai sargybai pranešus, kad mokytojas atvažiuoja, visi puldavome prie knygų“14. Nesunku įsivaizduoti, kad „tokiai tvarkai“ būdavo lengva ir sutrikti, ypač ne kietam „mokytojui“ pasitaikius. Bet Dovydaičio metais, atrodo, ta tvarka gana sklandžiai funkcionavo. Apie tuos metus informuoja V. Sruoginis. Kalbėdamas apie mokinių santykius su savo draugais „mokytojais“, jis rašo: „Pamėgink jų neklausyti. Atvykęs mokytojas ir išklausinėjęs, kurie vaikai nemokėjo pamokų, kurie neklausė, nusikaltėlius tuojau klupdydavo pas pečių“.

Kaip savo tuometinį „mokytoją“, V. Sruoginis Dovydaitį taip apibūdina: „Pranas Dovydaitis griežtai reikalaudavo iš mokinių, bet ir gerai jiem paaiškindavo. Kiti mokiniai - mokytojai buvo švelnesni už jį, mokydami draugus“. Todėl kai kurie mokiniai savo draugui - mokytojui už jo griežtumą atsilygindavę bent tiek, kad už akių jį pravardžiuodavę „Dovydu“, „Dovydu — žydų karaliumi“ („tik prasitarti į akis tai jau gink, Dieve“)26.

Suprantama, pats rimtai žiūrėdamas į mokslą, Dovydaitis negalėjo atlaidžiai žiūrėti į tuos, kurie viską lengviau ėmė. Šiuo atžvilgiu būdingas V. Sruoginio vienąkart susipykimas su savo „mokytoju“. 1903 pavasario vieną dieną oras buvęs toks gražus, kad būtų reikėję herojiškų pastangų prie knygos prisėsti. „Herojus nebuvau“, pasakoja V. Sruoginis, ir dėl to neparuošęs pamokų. Bet lyg tyčia Dovydaitis ir pašaukęs jį pamokos atsakinėti. Atsakinėjęs taip silpnai, kad pagaliau „Dovydaitis užvežė man su knyga per galvą“. Pasijutęs ’mirtinai’ įžeistas, atžėręs Dovydaičiui, jog pasiskųs mokytojui. Taip ir padaręs, bet mokytojas pasižiūrėjęs pirma į skundėją, o paskui į Dovydaitį ir nieko nei vienam, nei antram nepasakęs. Pykčiui kiek atslūgus, pietų pertraukos metu Sruoginis kreipėsi į patį Dovydaitį: „Už ką tu mane mušei su knyga — kiti ir tiek pamokos nemokėjo, o jų nemušei?“ Dovydaitis visai rimtai, be ironijos, atsakė: „Kiti neišmoko ir negali mokytis, o tu gali mokytis ir nesimokai. Aš, jeigu galėčiau, tai ne knyga, bet lentgaliu tave primuščiau“. Tas Dovydaičio atsakymas padarė jaunėlesniam draugui tokį įspūdį, kad jo nepamiršo nė po penkiasdešimt metų: „Jo atsakymas taip mane pritrenkė, kad ilgam liko atmintyje, ypač jis iškildavo man prieš akis, kai paskiau reikdavo kur apsispręsti”30.

Iš Dovydaičio „mokytojavimo“ V. Sruoginis pateikia ir kai kurių konkretesnių duomenų. Kunigui neturint teisės į mokyklą ateiti, tikybos turėjo mokyti pats mokytojas. Bet jis tai pavesdavo Dovydaičiui. Nors dar buvo spaudos draudimo metas, buvo vartojama iš kažkur atsiradusi Senojo Įstatymo istorija, spausdinta ne graždanka, o lotyniškomis raidėmis. Kadangi lietuvių kalbos lotyniškomis raidėmis nebuvo mokoma, tai ir raidžių mokiniai nemokėjo. Bet per trumpą laiką sun-kumai buvo nugalimi, ir antro skyriaus mokiniai jau visai gerai paskaitydavo. To skyriaus mokinius Dovydaitis pamokydavo ir mišioms patarnauti — ministrantūros. Šalia tikybos jis duodavo išmokti ir pasakėčių, P. Armino išverstų ar parašytų; jas reikėdavo nusirašyti, nes knygelių nebuvo. Mokydavo ir deklamuoti. Deklamuodavo vaikai lietuviškai ir mokslo metų pabaigtuvėse.

Kiek kur iniciatyvos ėmėsi pats Dovydaitis su draugais ir kiek čia mokytojas J. Paltanavičius prisidėdavo, antraskyris V. Sruoginis negalėjo žinoti. Bet jis tikras, kad mokytojas ne tik žinojo, ką darė Dovydaitis su savo draugais, bet ir tam pritarė. „Net kartais pasiklausydavo mokinių deklamuojant ir gerai mokančius pagirdavo“.

Gavėnios metu mokiniai ėmę į mokyklą atsinešti ir lietuviškų maldaknygių — kol mokytojas atvažiuodavo, ir gavėnios giesmių pagiedodavo.

Žandarus tekę mokykloj tik kartą matyti. Kai pamatė du barzdočius belipančius į mokyklos gonkeles, mokytojas išskubėjo jų pasitikti ir į savo kambarį nusivesti. O paskui vienam didesniųjų mokinių įdavė pinigų ir liepė kuo greičiausiai parnešti degtinės. Po poros valandų abu barzdylos, „gerokai sukaitę“, lydimi trečiojo barzdylos (ir mokytojas buvo su barzda), išvyko be nieko kito. Ką jie kalbėjo su mokytoju, mokiniai nesužinojo. Galima tik spėti iš to, kad rytojaus dieną mokytojo sūnus, kuris lankė antrą skyrių, patylom įspėjo kiekvieną mokinį, kad į mokyklą neatsineštų lietuviškų knygų. Gal būt, žinia apie Dovydaičio lietuvišką „mokytojavimą“ buvo ir žandarų ausis pasiekusi.

V. Sruoginis taip pat iškelia Dovydaičio ypatingą rūpinimąsi lietuvių kalbos grynumu“. „Verčiant iš rusų kalbos į lietuvių, kas barbarizmus įpindavo, Dovydaitis negailestingai taisydavo ir barbarizmus pajuokdavo. O jų anais kalbos valymosi laikais buvo dar aibės“. Ir aplamai Pr. Dovydaitis kreipęs daug dėmesio į lietuvių kalbą. V. Sruoginis prisimena vieną atvejį, kaip visi ieškoję vieno lietuviško žodžio. Antrame skyriuje vertę iš rusų kalbos kažkokį pasakojimą, o Dovydaitis sekęs ir taisęs klaidas. Priėję žodį „zorkij“, kurio nemokėję vienu lietuvišku žodžiu išversti. Dauguma aiškino, kad šis žodis reiškia tokį, kuris gerai mato. Dovydaičiui toks vertimas netikęs, bet ir jis pats tinkamo žodžio neradęs. Todėl kai kurie pradėję sakyti, kad lietuviškai atitinkamo žodžio iš viso nėra. Tačiau rytojaus dieną Dovydaitis jau pranešė, kad tą žodį rado: „Aš praeitą naktį ilgai galvojau, kol prisiminiau: ’zorkij’ lietuviškai reiškia ’akyvas’ “ 30.

Ši išskirtinė Dovydaičio padėtis pradžios mokykloje, kuri jam leido ne tik mokiniu, bet ir „mokytoju“ jaustis, man rodos, pakankamai ir paaiškina, kodėl jis taip ilgai užtruko Višakio Rūdos pradžios mokykloj. Galimas dalykas, kad Dovydaitis savo „mokytojavimą“ ir laikė pasirengimu mokytojo darbui. Iš tiesų, kaip V. Sruoginis prisimena, jau pradžios mokykloj Dovydaitis turėjo prie Veiverių mokytojų seminarijos veikusios dviklasės parengiamosios mokyklos vadovėlius, „juos skaitė ir kartais, kai nežinodavo, teiraudavosi mokytojo Paltanavičiaus“30. Tokia mokytojo pagalba, kad ir kokia atsitiktinė, besirengiant tolimesniam mokymuisi, taip pat galėjo būti paskata nemesti pradžios mokyklos, kol jis dar buvo namuose.

c. Žinoma, jei jau iš pradžių mokykla Dovydaičiui buvo tik antraeilis (žiemos) užsiėmimas, tai juo labiau vėlesniais metais, vis stipresne darbo jėga jam išaugant. Pagrindinis užsiėmimas visą laiką buvo darbas namuose — padėti tėveliams ūkyje. Galvijų ganymas ir mokyklos lankymas iš pradžių dalijosi Pranuko laiką. Bet po ketverių metų įvyko jo gyvenime didelė permaina. Savo atsiminimuose po 1896 metų, kada pradėjo lankyti mokyklą, sekančia ribine data Dovydaitis ir duoda šios permainos 1900 metus. Tais metais, išeidamas į žentus, paliko namus jau ir taip ilgai juose viengungiu užsilikęs tėvo brolis Povilas. Reikėjo jį bent iš dalies pakeisti. O kadangi Pranukas buvo vaikų vyriausias, tai jam ir teko ši „garbė“, teisingiau — pareiga. Tuo būdu tie metai (1900) ir reiškė Pr. Dovydaičiui „piemenavimo pabaigą ir lauko darbų pradžią“.

Trumpą informaciją apie šią savo gyvenimo permainą Dovydaitis pateikia 50 metų amžiaus sukakties proga rašytame straipsnyje apie savo vienmetį draugą St. Šalkauskį. Paryškinti jųdviejų gyvenimo kelio skirtingumui ir pateisinti savo vis dideliam moksle vėlinimuisi Dovydaitis ir pasipasakoja, kaip iš piemens buvo pakeltas į „akėtpiemenio“ laipsnį:

Jau nereikėjo su balnėmis, balnugarėmis, keršėmis, baltuodegėmis, zebrėmis ir balniais bei žaliais po miškus kamuotis; tuomet buvau pristatytas prie lauko darbų (maždaug nuo 1900 m.). Labai mėgdavau dirvas arti, bet nemėgdavau akėti, nes pirmasis darbas man atrodė tikrai ’kūrybiškas’, paliekąs ryškią žymę, o antrasis — ’diletantiškas’, tokios žymės nepaliekąs. O kadangi iš manęs buvo toks artojas, kuris pradžioj neką buvo didesnis už žagrės medinį ragožių, tai tas mano menkumas ir nepajėgumas davė akstino mano tėveliui pirmam visame kaime padaryti žingsnį iš medinės civilizacijos į geležinę(...): sunki, medinė, iš sparo storumo eglaitės su šaknimis padaryta ir dėl to tik gero vyro pakilnojama, žagrė buvo išimta iš apyvartos, o jos vietoj nupirkta geležinė, kilnoti ir valdyti daug lengvesnė, žagrelė. Šią tat agrikultūros praktiką drauge su visais kitais žemės darbais aš sistemingai ir atlikinėjau iki 1908 metų32.

Šių dienų skaitytojui Dovydaičio juokaujamu tonu papasakotasis žagrės laikotarpis jo gyvenime gali atrodyti tik romantiškas ar net egzotiškas: dar taip neseniai arta medine žagre! Tačiau tikrovėje ši romantika ar egzotika slėpė sunkų darbą — sunkų ir suaugusiam vyrui, o juo labiau — vaikui. Kai Pr. Dovydaitis pradėjo lauko darbus, tebuvo keturioliktų metų „vyras“.

Į visokį darbą įprantama, ir pačian darban įgundant, ir jėgoms sustiprėjant. Kas iš pradžios atrodo nepakeliama, įpratus pasidaro paprasta darbo rutina. Tačiau su įpratimu ateina ir apsipratimas: didysis vargas jau išvargtas — ko daugiau besiekti? Ir Dovydaitukas turėjo būti pakankamai įpratęs į ūkio darbus, bet apsiprasti neapsiprato, nes vis jį viliojo svajonė siekti daugiau šviesos — mokslo.

v

MOKSLAS IR STREIKAI VEIVERIŲ MOKYTOJŲ SEMINARIJOJ

Kai Pranas Dovydaitis Višakio Rūdos pradžios mokyklą lankė paskutinę žiemą (1902 - 03), jis buvo pradėjęs jau septynioliktuosius amžiaus metus. Vėliau tų metų kai kurie jau baigdavo gimnaziją. Galima sakyti, ir Dovydaičiui buvo paskutinis laikas lemiamam žingsniui — aukštesniam mokslui.

Nors per septynerias žiemas Dovydaitis ir pagrindinai išsėmė visą Višakio Rūdos pradinės mokyklos mokslą ir nors jį perkartojo pats „mokytojaudamas“, vis dėlto kažko daug toj mokykloj negalėjo pasisemti. Tačiau, laimė, Dovydaitis ir nesitenkino tik šia mokykla. Ir ganydamas, o vėliau lauko darbus dirbdamas, jis nesiskyrė su knyga: mėgdavo iš uždavinyno spręsti aritmetikos uždavinius, ypač domėjosi gamtos mokslų populiarizacijomis. Kaip bendramokslis V. Sruoginis atsimena apie Dovydaitį, „jis skaitė daugiau nei mokykloj reikėjo“30. Buvęs jo mokytojas J. Paltanavičius tai dar konkrečiau paliudija: „Ilgainiui neliko nė vienos mūsų bibliotekėlės knygos, kurios jis nebūtų perskaitęs“ 28. Rusiškų knygelių jam nemaža iš Rusijos parūpindavo dėdė (tėvo brolis) Juozas. Skaitė ir „bent kiek lietuviškos draudžiamos spaudos“. Be abejo, nebūtų Dovydaitis „mokytojaudamas“ parodęs tokį dėmesį lietuvių kalbai, jos grynumui, jei nebūtų pats naudojęsis jos leidiniais. Tačiau tai buvo tik tikybinio ar politinio turinio knygelės. Moksliniam lavinimuisi knygų lietuvių kalba tuomet beveik dar nebuvo.

Šiaip ar taip, Dovydaitis pagaliau apsisprendė lemiamam žingsniui: 1903 rugpiūčio pabaigoj nuvyko į Veiverius ieškoti aukštesnio mokslo — laikyti stojamųjų egzaminų į vadinamąją pavyzdinę mokyklą prie mokytojų seminarijos. Tuo metu buvo galima į seminariją įstoti tik iš šios mokyklos. Tai buvo dviklasė mokykla su IV ir V skyriais. Po savaitės Dovydaitis iš džiaugsmo visą kelią namo parėjo pėsčias (apie 20 km): „buvau išlaikęs egzaminus į pavyzdinės prie Veiverių mokytojų seminarijos mokyklos 5-jį skyrių“24.

Kadangi kandidatų būdavo dvigubai ar kone trigubai daugiau negu vietų toje mokykloje, tai egzaminai būdavo griežti. Jei Dovydaitis, tik pats iš vadovėlių pasirengęs, galėjo egzaminus išlaikyti, tai rodo, kad iš tiesų jis buvo nemažai prasilavinęs. Ir būtent jis pasirodė tiek moksle pažengęs, kad galėjo peršokti tos vad. pavyzdinės mokyklos žemesnįjį (IV) skyrių.

Veiveriuose Pr. Dovydaitis mokėsi pustrečių metų — nuo 1903 rudens ligi 1905 Kalėdų: vienerius metus parengiamosios pavyzdinės mokyklos V skyriuje, vienerius metus seminarijos

I kurse ir pusmetį — II kurse. Po 1905 gruodžio mėnesį paskelbto mokinių streiko, kuriame aktyviai dalyvavo, Dovydaitis į Veiverius nebegrįžo.

1. Veiverių mokytojų seminarija

Veiveriai yra nedidelis miestelis, išsidriekęs abiem Kauno-Marijampolės plento pusėmis: 22 km nuo Kauno, 33 km nuo Marijampolės ir 3 km nuo Mauručių geležinkelio stoties. Šiam mažam paplentės miesteliui buvo lemta savo vardą įrašyti mūsų kultūros istorijon 1866 m. jame įkurta mokytojų seminarija, veikusia ligi 1918 (paskutinius trejus metus evakuota į Rusiją)33. Veiverių mokytojų seminarija anuomet buvo vienintelė lietuvių mokytojų seminarija. (Panevėžyje 1872 m. įkurta mokytojų seminarija buvo skiriama tik rusams; ir po 1905 m. revoliucijos, kai buvo leista lietuvių priimti 33%, faktiškai tik nedaugelis patekdavo.)

a. Veiverių mokytojų seminarija buvo įkurta Suvalkų gubernijos valstiečių vaikams. Dvejopas buvo jos tikslas: izoliuoti lietuvius nuo lenkų kultūrinės įtakos ir savo ruožtu palenkti rusų kultūros įtakai. Taigi ne lietuvybės gaivinimas buvo jos tikslas, o lietuvių rusinimas. Nors formaliai ji buvo įkurta lietuvių valstiečių vaikams, netrukus jon buvo priimama be tautybės, tikybos ir luominės padėties skirtumų. Vis dėlto lietu-vįai visą laiką joje vyravo: per visą laiką šią seminariją baigė 1025 mokiniai, iš kurių apie 800 buvo lietuvių kilmės (žinoma, ypač pradžioj daug buvo ir sulenkėjusių). Iš pradžių trijuose seminarijos kursuose programa lietuvių kalbai numatė 10 savaitinių valandų, bet jau nuo 1872 m. buvo paliktos tik 3. Tuo tarpu rusų kalbai iš pradžių buvo skiriama 14 savaitinių valandų, o nuo 1872 m. jų skaičius buvo padidintas ligi 18. Visų dalykų dėstomoji kalba buvo rusų. Nors nuostatai oficialiai leido mokomuosius dalykus dėstyti tiek rusų, tiek lietuvių kalba, tačiau jau nuo 1869 m. buvo draudžiama ne tik seminarijoj, bet ir už jos sienų lietuviškai šnekėtis.

Nustumta į trečiaeilį dalyką, lietuvių kalba buvo dėstoma „tiktai dėl mados“. Menkas buvo jos dėstymas. Kadangi stokojo vadovėlių, daugiausia buvo tenkinamasi vertimais iš rusų kalbos į lietuvių, arba atvirkščiai. Griežtai buvo reikalaujama, kad ir lietuvių kalbos pamokose būtų vartojama tik kirilica („graždanka“ — rusų rašmenys). Buvo pavedama ją dėstyti ir tokiems, kaip renegatui J. Lapinskui, kuris pačias lietuvių kalbos pamokas naudojo jai ir aplamai lietuvių tautai niekinti.

Lietuviškos dvasios lietuvių kalbos dėstytojai buvo tik Tomas Žilinskas (mokytojavo 1866 - 1903, bet lietuvių kalbą dėstė tik 1880 - 87 ir 1893 - 1903) ir Juozas Kairiūkštis (su trumpomis pertraukomis 1872 - 77 ir 1903- 05). Abu jie turėjo būti be galo atsargūs tiek pamokose, tiek privačiuose santykiuose su mokiniais.

Ir tikyba buvo dėstoma rusų kalba. Iš katalikų kapelionų buvo mokinių mylimas kun. M. Juodišius. Veiveriuose jis kapelionavo penkiolika metų (1876 - 91). Retkarčiais jis išdrįsdavo mokinius tikybos pamokyti ir lietuviškai, prie durų pastatęs sargybą, kad neužkluptų seminarijos vedėjas ar „kitas Judas (Lapinskas)“. Po jo atvyko kun. Vincas Aleksandravičius, neseniai baigęs Petrapilio dvasinę akademiją34. Sąmoningas lietuvis patriotas, jis iš karto įnešė seminarijon gaivaus lietuviško vėjo: „Per pamokas jis kalbėdavosi su seminarijos mokiniais lietuviškai, kas būdavo labai nuostabu... Gal būt, pirmąkart prie jo prabilo lietuvių kalba ir koridoriuj, nes jis kitaip su mokiniais nesikalbėdavo, kaip tik lietuviškai“.35 Nuvykęs į Varšuvą, jis buvo išgavęs leidimą tikybą dėstyti lietuviškai. Seminarijos vedėjas nieko prieš tai neturėjęs, bet pora išgamų mokytojų pradėję skųsti žandarams. Tada rusų valdžia vėl uždraudė tikybą lietuviškai dėstyti. Kun. V. Aleksandravičius dėl to paliko Veiverius, vos vienerius metus seminarijoj iškapelionavęs. Kai kuriais metais iš viso tikybos nedėstyta, neradus kunigo, kuris sutiktų rusiškai dėstyti.

Buvo griežtai reikalaujama, kad seminarijoj būtų tik rusiškai kalbama: ir per pamokas klasėse, ir per pertraukas koridoriuose. Neturėjo teisės kitaip kalbėtis nei mokytojai, nei mokiniai, nei savo tarpe, nei vieni su kitais. Dar daugiau: buvo reikalaujama rusų kalbą vartoti ne tik mokykloje, bet. ir bendrabučiuose, mokiniams tarp savęs kalbantis. Todėl „tatai rodėsi lyg savaime suprantama, ir tik itin retais atvejais mokiniai prašnekdavo tarp savęs lietuviškai..., bet to vengdavo, kad mokytojai negirdėtų“36 (Juozas Jasaitis, baigęs seminariją 1898 m.).

Seminarijos vedėjas, vadinamas inspektoriumi, turėjo būti rusas užtikrinti, kad bus uoliai vykdoma mokinių, o per juos, būsimus mokytojus, ir visos tautos rusifikacija. Ypatingu uolumu pasižymėjo Aleksiejus Jurkevičius, dėl to ir išbuvęs šiose pareigose penkiolika metų (ligi 1885), ilgiau už visus kitus. Mokinių atsiminimuose vadinamas „popvaikiu“ ir pats baigęs pravoslavų dvasinę seminariją, jis tiesiog misionierišku užsidegimu vykdė darbą. Jis taip šventai tikėjo savo misijos sėkme, jog iš pradžių, apie 1870 m. paskirtas inspektoriumi, žadėjo Veiverių apylinkę taip surusinti, kad joj lietuviai vien rusiškai kalbės po 10 metų. Metams slenkant, savo pažadą pratęsė, bet jo neatsižadėjo. 1879- 84 m. (taigi jau po žadėto dešimtmečio) mokęsis J. Dičpinigaitis prisimena, kaip A. Jurkevičius vis pranašavo, jog Lietuva ilgainiui surusėsianti. Rodydamas į pirmųjų skyrių mokinius, kalbėjęs: „Žiūrėkite kieme ir sode, kaip tie mažiukai, niekieno neverčiami,. .. noromis kalba rusiškai; jie užaugę, kitaip ir nekalbės. Aš nesulauksiu, bet jūs pamatysite: nepraeis nė 50 metų, kai čia visi kalbės rusiškai“ 37.

A. Jurkevičių iškėlus iš Veiverių (1885), inspektoriaus pareigas penkeriems - šešeriems metams perėmė jo brolis Romanas Jurkevičius (buvęs karininkas), jau nuo seno Veiveriuose mokytojavęs ir uoliai talkininkavęs broliui mokyklos „politikoje“. Tai pačiai dvasiai atstovavo ir vėlesni inspektoriai E. Kar-povičius (šiaip gabus pedagogas) ir (nuo 1896 m.) T. Mazurenka. Pastarąjį netrukus pakeitė Pavelas Grinkevičius, kuriam beinspektoriaujant ir Dovydaitis pradėjo mokslą Veiveriuose.

Seminarijos vadovybę atitiko ir mokytojai. Buvo ir rimtų pedagogų, bet daug buvo iš Rusijos atkeliamų ir vėl netrukus iškeliamų prasigėrėlių, ypač XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Lietuvių mokytojų nedaug tebuvo. Pvz., net tokiu vėlyvu laiku, kaip 1899 - 1902 m., visose Veiverių mokyklose vienintelis lietuvis mokytojas buvo likęs minėtasis T. Žilinskas. Ir pačių lietuvių buvo tokių, kurie visu renegatų įkarščiu vykdė rusifikacinę politiką. Šiuo atžvilgiu ypač liūdnai pagarsėję buvo Lapinskas ir Vaitonis: abu gerai lietuviškai mokėjo, bet nekentė lietuvių; pirmasis, sakoma, slaptomis fanatikas lenkas, o antrasis — suvokietėjęs evangelikas, bet abu perėję į pravoslavus ir parsidavę rusams. Net ir po daugelio metų (1920) rašytuose atsiminimuose jų buvusieji mokiniai juos atsimena tik kaip persekiotojus ir „budelius“. O Lapinską ne vienas tiesiai vadina „tikru Judu išgama“. Mokytojavo jis gana ilgą laiką, apie dvidešimtį metų, tai ir žalos, sakoma, padarė daugiau negu drauge visi kiti mokytojai. Vienąsyk jo dėka net 6 mokiniai buvo iš seminarijos pašalinti38.

Efektyviai pravesti rusifikacinę politiką tarnavo ir griežta disciplina, iš tikro primenanti kareivinių santvarką. Mokiniai gyveno bendrabučiuose, kuriuos laikyti buvo leidžiama mokytojų ir valdininkų našlėms. Ne pats mokinys pasirinkdavo bendrabutį, bet buvo į jį paskiriamas. Tuo būdu lengviau buvo galima visuose bendrabučiuose turėti savo šnipų. Tokių bendrabučių buvo apie 15. Buvo nustatytos valandos kelti ir gulti. Po vakarinio skambučio (19 val.) nebebuvo galima bendrabučio palikti. Pasivaikščiojant buvo draudžiama nutolti nuo miestelio daugiau kaip 1 varstą (truputį daugiau kilometro). Bendrabučius dažnai lankė pats inspektorius ir mokytojai. Buvo ne tik tikrinama, ar mokiniai yra namie, bet ir daromos kratos, ar neslepiama draudžiamos lietuvių spaudos. Intensyvėjant tautinio atgimimo sąjūdžiui, disciplina buvo vis griežtinama. Buvo įvesti bendrabučių dienynai, kur mokinys, išeidamas iš namų, turėjo pažymėti, kada, kur ir kuriam laikui išeina, kad atsilankęs mokytojas žinotų, kur mokinys tuo metu yra. Bendrabučių vyresnieji turėjo kiekvieną rytą inspektoriui raportuoti apie praėjusios paros įvykius. Buvo įvesta net laiškų cenzūra: laiškai buvo siunčiami į seminarijos raštinę, kur adresatas, atplėšęs laišką, turėdavo parodyt, iš ko ir kokio turinio laišką gavo.

b. Nestokojo uolių, pasišventusių ir gana gudrių rusinimo vykdytojų. Rodos, vargu ar bebuvo galima ir griežtesnę discipliną įvesti. Tačiau daugiau buvo dedama pastangų, negu sulaukiama vaisių. Jausdami mokytojų sau priešiškumą, mokiniai nesileido lengvai paveikiami. Tautinis atgimimas skleidėsi ir Veiverių mokytojų seminarijoje. Kai tik pasirodė „Aušros“ pirmasis numeris, tuojau jis pasiekė ir seminaristus: iš Petro Armino jį gavo J. Andziulaitis, vėliau pats „Aušroj“ bendradarbiavęs Kalnėno slapyvardžiu. Ir vėlesni draudžiamieji leidiniai vienu ar kitu keliu patekdavo į Veiverių seminaristų rankas ir kaitindavo jų širdis.

Paskui švystelėjo pavasario žaibu Garnio ,Tarp skausmų į garbę’ (Maironio poema, išleista 1895 m., vėliau naujame leidime 1907 m. pavadinta „Jaunoji Lietuva“ — J. G.), kur jautresnes jaunuolių širdis apsalusias ėmė nelaisvėn. Šventadieniais išvakarėmis skraidydavo per miškus dainų garsai: tai pilni liūdesio ir ilgesio ,Kur banguoja Nemunėlis’, tai energingi ir rūstūs šūksmai ’Kad tu, gudai, nesulauktum, nebus, kaip tu nori’39.

Atsiradus vienam antram organizacinių polinkių ir sąmoningesniam seminaristui, buvo bandoma ir draugėn susiburti lietuviškam auklėjimuisi bei darbui. Yra žinių apie 1883 m. veikusį būrelį, kurį subūrė J. Andziulaitis (Kalnėnas) ir Ks. Sakalauskas (Vanagėlis). Net bandyta leisti slaptą laikraštėlį. Vėliau kitas būrelis buvo susiorganizavęs 1889 m. Tačiau aplamai reikėjo tenkintis artimų draugų ryšiais, nes slaptas organizacinis telkimasis darėsi vis sunkesnis dėl anksčiau aprašytos seminaristų priežiūros. Vis dažnėjo mokinių butuose kratos. Jas ėmė daryti ir žandarai. Buvo iš seminarijos pašalintų, buvo ir įkalintų.

Nuo pat Veiverių mokytojų seminarijos įkūrimo ligi 1903 m. joje mokytojavęs T. Žilinskas taip suglaudė savo ilgų metų skaudžią patirtį: „Šiaurys vėjas pūtė ir pūtė, visos svajos, visi idealai reikėjo savy slėpt. O valdininkai iš visų didžiulių Rusų kraštų plaukė ir plaukė. Ir kiekvienas iš jų, o labiausiai tie, kurie kaip darbininkai buvo mažesnės vertės, stengėsi pasižymėt didesniu rusinimo gebėjimu, kad tuo padengtų savo nemoksią. Taip ėjo nuo pradžios mano buvimo Veiveriuose ligi galo vis žiauryn, vis tamsyn“40.

Net savo butuose reikėjo saugotis mokytojų, kad netikėtai neužkluptų. Ne visais ir buto draugais buvo galima pasitikėti. Tad lietuviškam leidiniui skaityti buvo einama į laukus, kur būtų galima labiau pasislėpti. Juozas Vokietaitis savo atsiminimuose pasakoja, kaip skaitė Ezopo pasakėčių (koks nekaltas dalykas!) lietuvišką vertimą, gautą iš mokytojo T. Žilinsko, kai trečiaisiais mokslo metais jau laimėjo jo pasitikėjimą:

Koks buvo džiaugsmas ir vienkart baimė, kad nepakliūtum: įpainiotum ir save, ir savo mokytoją; tad ėjau už miestelio į rugius ir ten saulės, dangaus ir palinkusių varpų akivaizdoj godžiai skaičiau vieną pasakėčią po kitos, mąsčiau ilgai, kodėl dabar nėra žmonėse teisybės: vieniems viskas leidžiama, o kitiems viskas draudžiama. Susimąstęs, į šalis dairydamasis, kaip koksai nusikaltėlis, grįždavau namo41.

„Ėjo vis žiauryn, vis tamsyn“, bet drauge ėjo ir vis karštyn ir šviesyn. Didėjant lietuvių mokinių persekiojimui už jų tautinį nusistatymą, didėjo ir jų priešinimasis, tvirtėjo ir šviesėjo jų lietuviškoji sąmonė. Tai ir sudaro Veiverių mokytojų seminarijos prieštaringą charakteristiką. Iš vienos pusės, Mykolas Krupavičius, baigęs šią seminariją 1905 m., teisingai ją apibūdino: „tipingas rusifikacijos lizdas su pikčiausiais jo vaisiais“42. Iš antros pusės, ką tik praūžus 1905 m. tautiniam sąjūdžiui, Suvalkų gubernatorius ataskaitiniame pranešime carui Mikalojui II apie Veiverių mokytojų seminariją taip informavo: „Ši mokslo įstaiga, kaip vėliau paaiškėjo, pasirodė ištisas revoliucionierių lizdas“, nes „jeigu ne vadovais, tai bent pagrindiniais neramumų dalyviais pasirodė... beveik ištisai visi paleisti atostogų Veiverių mokytojų seminarijos auklėtiniai“43.

c. „Tipingas rusifikacijos lizdas“ ir drauge „ištisas revoliucionierių lizdas“ buvo ta mokykla, kurion Dovydaitis pateko aukštesnio mokslo siekti. Ir būtent jon pateko kaip tik tuo lūžtviniu metu, kai abu šie Veiverių mokytojų seminarijos bruožai kaip tik ėmė atvirai susiremti. Koridoriuose dar tebekabojo užrašai, draudžiantys lietuviškai kalbėti, bet mokiniai nebebuvo linkę draudimų paisyti. Jau nuo pirmųjų šio šimtmečio metų seminarijoj kasmet kūrėsi nauji slapti mokinių lietuvių būreliai. Ir juo griežtėjo mokyklos administracija, juo drąsėjo jos auklėtiniai. Per pustrečių metų seminarijoje buvimo Dovydaičiui teko pergyventi du streikus ir juose aktyviai dalyvauti. Tad neatsitiktinai ir jo atsiminimuose iš Veiverių meto daugiausia vietos skiriama ne mokykliniam darbui, o streikų įvykiams, atseit, „revoliucijai“.

Jeigu „tipingas rusifikacijos lizdas“ galėjo virsti „ištisu revoliucionierių lizdu“, tai reiškė, kad mokytojų rusifikacinės pastangos atsidaužė į mokinius, jų sielos nepaliesdamos. Kiek jie pirma gniaužėsi savin, tiek vėliau ėmė šiauštis prieš jų dvasinį niokojimą. Ir tai turėjo vykti pakankamai ilgą laiką, nes ne per dieną revoliucijai pasirengiama. Nors ir staiga, vieną dieną, revoliucija įsižiebia, bet tik dėl to, kad jau nuo seniau ji ruseno.

Kas darė Veiverių mokytojų seminarijos, „tipingo rusifikacijos lizdo“, mokinius atsparius atkakliai vedamai rusifikacijai? Į šį klausimą įžvalgiai atsakė M. Krupavičius savo atsiminimuose apie Dovydaitį. Trumpai suglaudus, jo atsakymas toks: pats Veiverių seminaristų kaimietiškumas darė juos tautiškai atsparius.

Kaip M. Krupavičius pastebi, caro laikais Suvalkijos žmonėms buvo žinomos dvi mokyklos: „klesos“ ir „kursai“. „Klesomis“ buvo vadinama Marijampolės gimnazija, nes joj mokslo metai buvo skirstomi klasėmis. Panašiai „kursų“ vardą gavo Veiverių mokytojų seminarija, nes joj mokslo metai buvo skirstomi kursais. Į „klesas“ leisdavo savo vaikus turtingesnieji, nes jose ir mokslas ilgiau trukdavo, ir jokių stipendijų nebuvo. O „kursuose“ mokslas trumpiau truko ir buvo pigus, šiek tiek buvo skiriama ir stipendijų, svarbiausia, juos baigus, tuojau pat buvo gaunama vieta.

Todėl Veiverių mokytojų seminarija skyrėsi nuo gimnazijų ne tik savo specialia paskirtimi ir atitinkama programa, bet ir savo mokinių veidu. Į gimnazijas suvažiuodavo maži vaikai, kur tuoj patekdavo į miestišką aplinką ir „suponėdavo“. Gi Veiverių mokytojų seminarija savo auklėtinius gaudavo iš kaimo „jau gerokai apibrendusius — pusbernius ir apybernius“. Seminarijon jie atvykdavo „su visomis geromis ir blogomis kaimo savybėmis: su sveiku kūnu ir dvasia, nepakirsta lietuviška nuotaika, motutės įkvėptu religingumu, bet, iš antros pusės, mažai išauklėti, nepaisą išviršinio drabužių grožio, su kaimišku palinkimu išsigert ir patriukšmaut atitinkamomis progomis“. Veiveriuose jie rasdavo tą pačią kaimišką aplinką, nesgi šis paplentės miestelis iš tiesų ir tėra šiek tiek didėlesnis kaimas, kaip ir daugumas Lietuvos miestelių. „Seminaristai kaimo žaliūkai, atsidūrę kaime, pačios aplinkos nebūdavo pažeidžiami“, o „silpnavalius palauždavo tik mokytojavimo aplinka“. Nors seminarijoj buvo vedamas stiprus rusinimas, jam nebuvo pasiduodama: dauguma buvo ūkininkų vaikai, kurie „kaimo nebijodavo, ir pavarymas iš seminarijos nebuvo jiems baisus“. Tuo būdu, pagal M. Krupavičių, Veiverių mokytojų seminarijos „nuotaika buvo grynai lietuviška ir ligi 1905 m. net katalikiška, nors ir savo kapeliono ji neturėjo (kurį laiką prieš 1905 m. — J.G.), bet iš antros pusės — kaimiška“44.

Įdomiu paradoksu tas pats kaimietiškumas, kuris sudarė pagrindą mokinių atsparai prieš mokyklos vedamą rusifikaciją, buvo ir mokyklos vadovybės nuo seno palaikomas ir net skatinamas. Pats uoliausias rusifikatorius A. Jurkevičius apsaugoti mokiniams nuo „suponėjimo“ net buvo įsakęs visiems vaikščioti klumpėtiems, dėvėti pilka namų darbo miline, o apie „bet kokią žibančią apykaklę ir manyti nebuvo galima“. Pirmam drąsuoliui, užsidėjusiam tokią apykaklę, tai brangiai kainavo: inspektorius pervedė tą drąsuolį per aikštėj išrikiuotus visus mokinius, pasakė „pamokslą“ ir įsakė jam daugiau mokykloj ne-besirodyti45. Tuo pačiu kovos prieš „poniškumą“ pagrindu A. Jurkevičius 1881 m. kuriam laikui buvo uždraudęs mokiniams net arbatą gerti, laikydamas ją per didele prabanga. Neklausantiems šio draudimo mokiniams grasino sumažinti elgesio pažymį, o šeimininkėms, kurios virs jiems arbatą, grasino uždrausti mokinius laikyti46.

Toks nusistatymas prieš „poniškumą“, t.y. miestietiškumą turėjo tam tikrą pedagoginį pagrindą: kadangi seminariją baigusieji buvo numatomi dirbti liaudies pradinėse mokyklose, tai ir buvo norima, kad per daug iš liaudies neišsiskirtų. Tuo pagrindu ir T. Žilinskas (tas, M. Krupavičiaus žodžiais, „tarsi mokyklos angelas sargas ir lietuvybės saugotojas bei simbolis“) taip pat buvo nusistatęs prieš „poniškumą“. Dažna proga, pamokų metu ar gatvėj susitikęs, primindavo savo mokiniams, kad mokytojas skiriamas ne ponauti, bet žmonių kultūrinimo darbui, kad lengviau jam seksis šį uždavinį vykdyti, tik liekant arti liaudies. Viešai pagirdavo „poniškumo“ liga nesergančius ir papeikdavo „suponėjusius“. Net pažymius rašydamas, buvęs nuolaidesnis pirmiesiems — „poniškumui“ atspariesiems. Tačiau jis lygiai nemėgo ir apsileidimo, už jį visuomet bardavo47.

„Poniškumo“ liga nėra tik „ponų“ vaikų privilegija. Ji gali vilioti ir tuos vargo vaikus, kuriems ji iliuziškai atrodo prestižo ženklu. Tačiau Dovydaitis bet kokioms „poniškumo“ baciloms buvo imunus: kritiškam jo protui buvo aišku, kad, deja, ne drabužiai sudaro žmogų, ne išorinis blizgesys matuoja žmogaus vidinę vertę. Atmetus mėgimą išgerti ir patriukšmauti, Dovydaitis taip atitinka M. Krupavičiaus vaizduotą Veiverių mokytojų seminarijai kaimo teikiamą kandidatą, lyg Dovydaitis ir būtų prieš akis turėtas.

2. Dovydaitis Veiveriuose (1903-05)

Apie Dovydaičio Veiveriuose praleistus metus turime informacijos šiek tiek iš jo paties atsiminimų, kuriuos papildo dar penkių mokslo draugų (M. Krupavičiaus, VI. Žiūrio, M. Miluko, M. Mikelkevičiaus ir V. Sruoginio) atsiminimai.

Kaip Veiveriai tuo metu turėjo atrodyti iš kaimo atėjusiam jaunuoliui, yra nupiešęs M. Krupavičius, trim metais anksčiau už Dovydaitį čia atvykęs. „Jau maži vaikučiai tarp savęs rusiškai kalbėjo, gatvėje mokinių tarpe neišgirsi drąsios lietuvių kalbos. Kur pasisuksi, visur sutiksi žibučiais pasipuošusį caro agentą, uoliai varantį surusinimo akciją. Baisu pasidarė, nogėjosi bėgti atgal į kaimą, į lietuvybės židinį nuo tų žibančių Lietuvos nuodų, tik mokslo troškimas vertė ryžtis pasiduoti ’činauninkų’ globai ir pereiti jų mokyklą, tik jos neprisiimti. Suėję į mokyklą bailiai dairėmės ir su baime žiūrėjom į didžius ponus mokytojus. Mažiausios simpatijos, mažiausio pasitikėjimo nė vienas jų nesugebėjo jaunose širdyse sukelti“42. Lygiai tokį pat įspūdį neabejojamai patyrė ir Dovydaitis, iš savo girių tėviškės patekęs į šį „rusifikacijos lizdą“. Tik slogų pirmąjį įspūdį turėjo atsverti, kad ir šiame rusifikacijos lizde jau „lietuvybės dvasia neišgriaujamai buvo įsigalėjusi“45. Po trejų metų Dovydaičiui tai turėjo būti labiau jaučiama, negu M. Krupavičiui48.

Paties Dovydaičio atsiminimuose nerandame, kokį įspūdį jam padarė naujoji Veiverių aplinka. Sausai teužsimena, kur Veiveriuose teko gyventi. Pirmaisiais metais neturėjo laimės — buvo paskirtas gyventi „Šičkienės mokinių bute, kurs buvo laikomas pats netikiausias iš visų, ypač dėl prasto maitinimo (buvo vienas ir iš toliausių nuo seminarijos, pačioj vakarinėj Veiverių kaimo pradžioj, prie negrįsto purvino kelio). Patekt į tą butą mokiniai laikė stačiai nelaime“49. Gyveno tame bute su trečiojo kurso 2 seminaristais ir pavyzdinės mokyklos 5 mokiniais, taigi 8 žmonės — 6 lietuviai ir 2 lenkai (mozūrai). Užtat kitais metais (1904- 05) pateko „į laikomą pati geriausią Veiveriuose mokinių butą — Šmitienės, esantį arčiausiai prie seminarijos (didžiojo karo metu sudegęs)“. Tame bendrabutyje mokiniai gyveno „dviejuose buto galuos“. Dovydaičio gale gyveno penkiese. Tarp savo kambario draugų jis turėjo ir to paties I kurso bičiulį Matą Miluką (žinomojo Amerikos lietuvių švietėjo kun A. Miluko brolį).

a. Mokslo draugų piešiamas Dovydaičio vaizdas Veiverių mokytojų seminarijoje lyg ir pratęsia tą vaizdą, kurį atsimename iš Runkių pradžios mokyklos: iš pradžių jis atrodė niekuo iš kitų neišsiskiriąs, bet netrukus jo nepralenkiamas pranašumas visiems buvo aiškus.

M. Krupavičius tokį įspūdį susidarė:

Dovydaitis atvažiavo į seminariją taip pat, kaip ir visi pusbernio amžiuj, grynas kaimo vaikas, su girininku atspalviu: kietabūdis, naminiais drabužiais, tvirtu lietuvišku nusistatymu ir gera galva. Pradžioj jis nieku neišsiskirdavo iš kitų savo draugų tarpo: kresnas vyrukas, su nuolatine geraširdiška šypsena lūpose, aktingas ’palanto’ ir kitų tų laikų žaidimų bei sporto dalyvis (vienintelis užtiktas liudijimas, kad Dovydaitis bent jaunystėj domėjosi sportu — J.G.) — kaip ir visi44.

Kad ne visai jo būta „kaip ir visi“, tiems, kurie drauge laikė stojamuosius egzaminus į seminarijos pavyzdinę mokyklą, paaiškėjo jau per šiuos egzaminus. Kaip prisimena Jonas Greimas (1888- 1973), susipažinęs su Dovydaičiu tuose egzaminuose, visų dėmesį Dovydaitis atkreipė per aritmetikos egzaminą:

Mokytojas per atsakomuosius egzaminus visiems pateikė keletą klausimų. Tik Dovydaitis į juos atsakė. Kai atsakė dar vieną klausimą, mokytojas jam pasakė ’galit eiti’ ir daugiau jo neklausinėjo. Taip jis aritmetiką išlaikė ’labai gerai’ pažymiu50.

Panašiai Dovydaičio pirmavimą liudija ir kitas tų pačių mokslo metų draugas Matas Milukas:

Mano dėmesį jis patraukė savo nepaprastu gabumu ir rimtumu. Iš pradžių tarp gabesniųjų mokinių ėjo lenktyniavimas moksle, o visiems pavyzdžiu buvo Pr. Dovydaitis, kurio niekam pralenkti nepavyko'51.

Vyresnieji seminaristai Dovydaičio gabumus ypač pastebėjo, kai jis iš pavyzdinės mokyklos perėjo į seminariją. „Visiems buvo žinoma, kad Dovydaitis, I kurso mokinys, rašydavo III kurso kai kuriems mokiniams pedagoginio turinio namų rašto darbus, už kuriuos būdavo gaunami vis geri pažymiai“ (M. Krupavičius44). Tai patvirtina ir bendrakursis J. Greimas: „Visi matėme, jog Pr. Dovydaitis gabus. Visuomet geriausiai parašydavo rašinius. Vyresniųjų kursų seminaristai kreipdavosi į jį, kad jis jiems parašytų rašinius. Jis rašė, o tokie rašiniai visuomet buvo gerai įvertinti, tarsi būtų jų pačių parašyti“50.

Pr. Dovydaitis turėjo būti savo mokslo draugams daręs didelį įspūdį, kad ir po ilgo laiko atsimenami epizodai iš jo Veiveriuose pasižymėjimo. V. Sruoginis savo atsiminimuose mini jau Amerikoje sutikęs vieną Dovydaičio mokslo draugą, kuris ir po 50 metų negalįs pamiršti vienos pamokos, kurioj buvo nagrinėjamas Sevilijos užėmimas. Dovydaitis šį užėmimą taip vaizdžiai atpasakojęs, kad mokiniai klausęsi išsižioję, o mokytojas, šiaip mėgdavęs daryti visokių pastabų, po Dovydaičio pasakojimo netaręs nė žodžio, tik iškilmingai įrašęs mokyklos dienyne penketuką52.

Tiek pavyzdinėje mokykloje, tiek pirmuose dviejuose seminarijos kursuose Dovydaitis ėjo pirmuoju mokiniu. Tai liudija jo mokslo draugai, tai viena proga patvirtina ir jis pats: „Tinginys nebuvau, ėjau pirmuoju mokiniu“53 (tai pasakyta ne pasigirti, o atsiminimuose apie savo mokytoją J. Kairiūkštį konstatuoti, kad dėl mokymosi „jokių susidūrimų su mokytojais“ neturėjo). Kaip pirmasis mokinys, Dovydaitis abiejuose lankytuose seminarijos kursuose buvo ir „klasės šeimininkas“ (seniūnas). Užtikrino Dovydaičiui šį pirmavimą per visą Veiveriuose mokymosi laiką ir gabumai, ir darbštumas. Ne tik „tinginys nebuvo“, bet ir rimtai dirbo. Pasakodamas, jog kažkodėl jam nepatiko gamtos mokslų kursas, pastebi, kad tačiau vis vien „visa iškaldavau kaip ’Tėve mūsų’“53.

Veiverių mokytojų seminarijoj buvo tokia tvarka, kad, nepasitenkinant metų pažymiais, dar reikėjo laikyti keliamuosius egzaminus tiek iš pavyzdinės mokyklos V skyriaus, tiek iš atskirų seminarijos kursų. Ypač sunkūs buvo egzaminai pereiti iš pavyzdinės mokyklos į seminariją, nes paprastai pavyzdinėj mokykloj būdavo dvigubai tiek mokinių, kiek priimdavo į seminarijos I kursą. Seminarijoj vietų skaičius buvo nedidelis — vienu kartu galėjo mokytis ligi 90 mokinių (baigiančiųjų metinis vidurkis sukosi apie dvidešimt su viršum; nuo pirmosios laidos 1868 m. pirmą kartą 30 skaičius buvo pasiektas tik 1904 m.).

Pagal tai seminarijon buvo atrenkami tik patys gabiausieji ir, be to, „ištikimiausieji“, kuriems „būdavo svetimas lietuvybės reikalas“ (M. Krupavičius).

Dovydaičio „ištikimybė“ turėjo būti labai abejotina, bet užtat jo gabumai buvo visiems akivaizdūs. Eidamas pirmuoju mokiniu, be vargo perėjo visus egzaminus. 1904 pavasarį Dovydaitis išlaikė egzaminus į seminarijos I kursą, o 1905 pavasarį perėjo į II kursą. Pastarąjį pavasarį, labai gerai išlaikęs egzaminus, gavo ir pirmąją dovaną — Gogolio raštų pilną rinkinį. Apie šią dovaną savo atsiminimuose informuoja V. Sruoginis, kuris tuos Gogolio raštus buvo iš Dovydaičio pasiskolinęs, o paskui ir nupirko, kai šiam reikėjo pinigų, stojant į Maskvos universitetą52.

Daugumai esant tokiems pat kaimo „pusberniams ar apyberniams“, santykių su draugais klausimas Dovydaičiui nekilo: sklandžiai į juos įsijungė. M. Krupavičius prisimena, kad jau ir Veiveriuose Dovydaitis iš karto pasižymėjo „žodžio stiprumu“ — mokėjimu atsikirsti. „Tą patyrė kiekvienas, kad ir vyresnis draugas, kuris mėgindavo pajuokti jo višakiorūdietišką namų darbo kiek išsiskiriantį iš kitų tarpo drabužį ar kitą ką“44. Tai privertę visus, neišskiriant nė vyresniųjų, „su juo skaitytis“. O kadangi Dovydaičio žodis buvo ne tik „stiprus“, bet ir nuoširdžiai tiesus, jis rado draugų ir vyresniuosiuose kursuose.

Šiaip, M. Krupavičiaus liudijimu, anuomet seminarijoj buvo įsigalėjęs „tam tikras kastingumas“: artimesnius ryšius tarp savęs palaikydavo tik to paties kurso mokiniai. To nepaisant, jau pirmaisiais metais, dar pavyzdinėj mokykloj būdamas, Dovydaitis, pvz., susipažino su jau nuo 1899 m. Veiveriuose besimokiusiu Vladu Žiūriu, pagrindiniu draudžiamos lietuviškos spaudos parūpintoju seminarijai. Pastarasis Dovydaitį taip prisimena: „Jo rimtas būdas, kiekvienas gerai apgalvotas ir tartas žodis, lengvi ir lėti judesiai — darė malonų įspūdį ir dvelkė nuoširdumu bei pasitikėjimu“. Kai kiti dažnai tuojau pat nepermatydavo rusifikatorių klastų, Dovydaitis „šioj srity labai greit orientuodavosi ir teisingai įvertindavo statomus lietuviams žabangus“. Būdamas įsisąmoninęs lietuvis, jis buvo V. Žiūrio atgabenamos draudžiamosios lietuviškos spaudos „vienas uoliausių“ skaitytojų54.

b. Nesitenkindamas asmeniniais ryšiais, Dovydaitis jau pačiais pirmaisiais metais įsijungė į slaptą lietuvių moksleivių būrelį. Tuo metu jau kasmet vyko toks būrimasis. 1901 m. buvo sudarę tokį lietuvišką būrelį 8 trečiakursiai ir 1 antrakursis, o metų gale prisidėjo ir mokytojas T. Žilinskas; būrelio veikimas reiškėsi „Varpo“, Juškos dainų ir kitų knygelių skaitymu. 1902-03 mokslo metais veikęs būrelis ėmėsi rūpintis ir korespondencijomis „Ūkininkui“. 1903-04 mokslo metais veikusiam būreliui, kuriame dalyvavo ir Dovydaitis, priklausė apie 20 pavyzdinės mokyklos ir seminarijos moksleivių: J. Čižauskas, M. Krupavičius, M. Milukas, Bronius ir Jonas-Juozas Palukaičiai, J. Sluoksnaitis, J. Strimaitis, minėtasis VI. Žiūrys ir kiti55.

To slaptojo lietuviško būrelio svarbiausia veikla buvo savišvieta ir draudžiamos lietuviškos spaudos skaitymas bei platinimas. Svarstyti atgimstančios lietuvių tautos reikalai, aiškintasi savo pačių uždaviniai, ryžtasi savo laiką skirti rimtam darbui, o ne pramogoms. M. Miluko liudijimu, buvo nusistatoma, kad lietuviui patriotui, laikančiam savo pareiga „šviestis ir kitus šviesti“, „šokiai ir kitokie pasilinksminimai turi būti svetimi“51. Tokio nusistatymo laikėsi ir Dovydaitis, kaip patvirtina jo buvęs suolo draugas J. Greimas: „Seminarijos metu, jei ir nueidavome į šokių vakarėlius, tai niekada nešokdavom, tik visados kalbėdavom, protaudavom“ 50.

Tame pačiame būrelyje dalyvavimas savaime jo narius siejo gilesniu draugiškumu. Tai konkrečiai iliustruoja M. Miluko santykiai su Dovydaičiu. Jiedu tais pačiais metais pradėjo Veiveriuose mokslą, o I kurse buvo ir kambario draugai. Tačiau nors ir draugiški buvo jų santykiai, bet vis vien „tolimi“. Bet kai abu susitiko tame pačiame slaptame būrelyje, jų „draugiški santykiai pasidarė daug šiltesni, atviresni“ (M. Milukas51). Dar labiau jų draugystę sutvirtino patekimas į pavojų, kai vienas buvo mokytojo užkluptas beskaitant lietuvišką laikraštį, kurį buvo gavęs iš antrojo.

Draudžiamos spaudos Veiveriuose buvo gaunama visa, kas tuo metu Prūsuose buvo leidžiama. Tačiau ją ne tik platinti, bet ir skaityti buvo pavojinga. Inspektorius ir mokytojai dažnai mokinių butuose kratydavo knygų lentynėles ir skryneles. Beveik visuose butuose apgyvendinti šnipai nuolat sekdavo lietuvybe įtariamus mokinius. VI. Žiūrio liudijimu, ypač „kaip ugnies“ reikėdavo saugotis vokietukų, kurių „judošiškiems darbams“ vadovavo mokytojas Gustavas Kesleris, rusų patriotą vaidinęs vokietis, „tų laikų didžiausias lietuvybės nevidonas“54.

Tai į šio „nevidono“ nagus kartą pakliuvo draugai Milukas ir Dovydaitis. Savo atsiminimuose jie abu prisimena šį pakliuvimą.

Kartą gavęs socialistinį „Darbininkų Balsą“, Dovydaitis davė jį pasiskaityti ir Milukui. Tasai kambario kamputyje betemstant užsidegė lempą ir, įsidėjęs į vadovėlį, ėmė skaityti gautą laikraštį. Nelaimė, tuo metu pro šalį plentu ėjo Kesleris. Pastebėjęs šviesą, Kesleris taip sparčiai nėrė į kambarį, kad Milukas jį pajuto besantį už dvejeto žingsnių. Nors užkluptasis staiga laikraštį užvertė vadovėlio lapais, bet Kesleris tai matė, atvertė vadovėlį ir pasigriebė laikraštį. „Visa tai įvyko vienu akimirksniu. Šis netikėtas nors ir gerai pažįstamo svečio atsilankymas buvo panašus į vanago staigų nusileidimą į žvirblių būrį ir pačiupimą vieno iš jų. Dairėvos nustebę ir tarėvos, kaip čia dabar išsisukus, ir padavėva kits kitam ranką gelbėtis“ (Dovydaitis40).

Kadangi Milukas jį vėliau kvotusiam Kesleriui buvo teisinęsis, kad tą laikraštį radęs pamestą kieme, tai Dovydaitis sumanė „tą tariamąjį radimą dar ir faktais patvirtint“. Kitą rytą jiedu suplėšė „Davatkų gadzinkų“ vieną egzempliorių ir supurvinę išbarstė Miluko Kesleriui nurodytoj vietoj. J. Čižauską („vaikas buvo nežioplas“) įmokė su viena „gadzinkų“ nueiti pas Keslerį ir pranešti apie savo radinį. Kesleriui įsakius tuoj ir likusią „spaudą“ jam pristatyti, Čižauskas surinko visus supurvintus, net suterštus lapelius ir nunešė Kesleriui.

Taip „įrodžius“, jog Miluko nurodytoj vietoj tikrai buvo primėtyta lietuviškų spaudinių, Kesleris pasitenkino tik „tėvišku pamokslu“ Milukui. „Pasibaigė laimingai ir be baudos... Lietuvybės persekiotojai jautė, jog netrukus bus galas jų darbui... O prieš dvejetą trejetą metų dėl to tikrai būtų reikėję išlėkt iš seminarijos su ’vilko’ bilietu“ (Dovydaitis49).

c. Jau iš vien šio atvejo matyti, kokie galėjo būti Dovydaičio santykiai su savo mokytojais. Kaip tik tas pats Kesleris buvo Dovydaičio mokytojas pirmaisiais metais kaip pavyzdinės mokyklos vedėjas. Pagrįstai VI. Žiūrys jį vadino „didžiausiu lietuvybės nevidonu“, M. Krupavičius — „garsiu šnipu“, Dovydaitis — „ištikimu rusų valdžios bernu“. Pačiuose Veiveriuose gimęs ir 1898 m. baigęs seminariją, Kesleris gerai žinojo mokinių papročius ir dėl to tiko jiems šnipinėti. Vakarais slankiodavo mokinių butų palangėmis, kad ką sušnipinėtų ir galėtų seminarijos inspektoriui pranešti. Lietuviškai pakankamai mokėjo, bet lietuvių tiesiog nekentė ir net mokykloje tyčiodavosi iš jų kalbos. Kartais apgailestaudavo, kad rusų valdžios režimas dar esąs „per švelnus“. Būdamas vokietis evangelikas, Kesleris protegavo tokius pat vokietukus, bet „piktai šaipėsi“ iš tais pat metais, kaip Dovydaitis, įstojusio vieno lietuvio evangeliko, nemokėjusio vokiškai.

Suprantama, kodėl iš pat pradžių Kesleris susilaukė mokinių neapykantos, išreiškiamos ir kartais gana piktu kerštu, kaip jo buto langų išmušimu ar naujo žieminio apsiausto chemikalais sulaistymu (1901 m.). Įsiutęs Kesleris buvo tąkart pareikalavęs pašalinti pusę II kurso mokinių. Dėl to seminarijos mokiniai tris dienas streikavo, bet streikininkų vieningumo dėka nė vienas nebuvo iš seminarijos pašalintas.

Tokį mokytoją reikėjo kęsti, dantis sukandus. Kentė ir Dovydaitis. Tačiau bent kartą ir nevisai iškentė. Būdamas įpratęs iš lietuvių tyčiotis, Kesleris kartą šaipėsi iš kaimo lietuviukų: esą, kai jis važiuoja dviračiu per kaimą, tai būrys bėgąs paskui jį, kaip kokie laukiniai, nieko nematę ir nežiną. „Tada Pranas, greta manęs sėdėdamas, mokytojui atsakė: ’Nėra taip, kaip jūs piešiate’“ (J. Greimas50).

Pirmaisiais Dovydaičio Veiveriuose mokymosi metais dar inspektoriavo P. Grinkevičius, kuris „lietuvybės neapkentė visa savo netyra širdimi“ (M. Krupavičius), organizavo lietuvių šnipinėjimui mokytojus ir savo patikimuosius mokinius. Mokytojas Kesleris pilnai atitiko inspektorių Grinkevičių.

Iš Dovydaičio atsiminimų perteikiame porą epizodų pavaizduoti jo pirmam inspektoriui.

Vieną naktį Grinkevičius atėjęs mokinių bute daryti įprastinės kratos ir taręs vienam mokiniui (Jonui-Juozui Palukaičiui): Parodykite savo daiktus — girdėjau, kad turite pačios biauriausios užsieninės spaudos. Atidarius skrynelę, viską vertė, maišė, rausėsi. Nieko neradęs, veidmainingai atsiduso: Ak, kokia netvarka. . .

Antrą epizodą, lyg iš M. Valančiaus raštų ištrauktą, Dovydaičiui papasakojo VI. Žiūrys. Kai po ilgesnės ligos tėviškėje jis grįžo atgal į Veiverius, turėjo su inspektoriumi Grinkevičiumi tokį pokalbį:

—    Sakyk man, kame šį laiką gyvenai?

—    Tėviškėj, sodžiuj, pons inspektoriau, — atsakė tas.

—    Sakyk, malonuti, — traukė toliau inspektorius, — ar į jūsų sodžių nepareina kokių laikraščių?

Žiūrys gerai suprato, ko inspektorius nor iš jo išgaut, bet, apsimetęs nieko nesupratusiu, naiviai atsakė:

—    Į mūsų sodžių, pons inspektoriau, laikraščių visai nepareina; žmonės tenai tamsūs, todėl laikraščių skaityt visai nemoka. Bet apylinkėje tai kai kam pareina.

Grinkevičios akys nušvito.

—    Pareina! Gerai, gerai! — sako jis: — pasakyk man, kam ten laikraščiai pareina, — klausia su viltimi akyse. Žiūrys suminėjo kelių kaimų kelias pavardes, kurias Grinkevičia įsirašė į knygeles.

—    Dabar pasakyk, malonuti, ar nežinai, kas kuriuos ten laikraščius skaito, — klausia linksmas inspektorius.

—    Sunku visi žinot; žinau tik kai kuriuos, — atsakė mokinys.

—    Sakyk, sakyk, bent kuriuos žinai, — jau neberimdamas prašo Grinkevičia.

—    Ana tas ir tas skaito „Svet“, tas ir tas „Birževyje Vedomosti“, o kitų negaliu tamstai pasakyt, — atsakė Žiūrys. Šitas atsakas sugriovė visą Grinkevičios viltį. Bet nerodydamas savo nepasitenkinimo tokiu atsaku, klausinėjo toliau. Ir jiedu šnekėjosi toliau šitaip:

—    Sakyk, malonuti, ar neatsivežei su savim kokių popierių?

—    Ne; popierius čia, Veiveriuose, ne brangesnis, kaip ten, dar gali susiglamžyti; tad popieriaus nesivežiau.

—    Tad gal kokių spausdintų lapelių atsivežei?

—    Spausdintų lapelių? Taip, atsivežiau.

—    Kokių?

—    Ugi pas mus pardavinėjo tokių naujų sąsiuvinių, kurių abudu viršutiniai lapeliai spausdinti; ten išspausdinta daugybos lentelė, matai, kalendorius ir kiti dalykai.

—    O gal atsivežei kartais kokių knygelių?

—    Ir knygelių atsivežiau.

—    Kokių?

—    Visas tas, kurias buvau iš seminarijos knygyno pasiėmęs.

—    Et, kad tu nieko nesupranti, — neiškentė supykęs Grinkevičia. — Kokių kitokių dar knygų ar neatsivežei?

—    Atsivežiau dar ir kitokių!

—    Tad kokių?

—    Vadovėlių atsivežiau, pons inspektoriau.

—    Negalima su tavim susikalbėt. Aš noriu žinot, ar tu neatsivežei lietuviškų spaudinių — laikraščių, lapelių ir knygelių, — netekęs kantrybės pagaliau išreiškė Grinkevičia tikrąjį savo norą.

—    Lietuviškų spaudinių?! — pakartojo, dėdamasis nieko nesupratusiu, Žiūrys; — argi tokių dalykų pasauly esama — pats klausė?

—    Argi tai jau tu nė nežinai?

—    Kaip pasaulis pasauliu stovi, nieko nežinau!

—    Ir apie jus ten nieks jų neskaito?

—    Niekur nieko apie tai negirdėjau.

—    Ir nieko neatsivežei su savim?

—    Nieko, nieko.

Įsitikinimui Grinkevičia pabraukęs per Žiūrio kišenes. Vienoj kišenėj sušnabždėjo kažkoks papierėlis.

—    O kas čia? — paklausė.

—    Tai gydytojo pareiškimas, kurį Tamsta įsakei man atsivežt.

—    Daugiau nieko nėra?

—    Nieko.

—    Na, tai, eik sau su Dievu, — pabaigė Grinkevičia, neparodydamas savo pykčio dėl tokio už nosies vadžiojimo ir nepasisekimo bet ką iškvost56.

Matydamas, kad tiesioginis lietuvybės persekiojimas lieka nesėkmingas, Grinkevičius, drauge griebėsi ir kitos priemonės — demoralizuoti mokinius ir tuo būdu slopinti jų tautinę sąmonę ir kovos ryžtą. „Grinkevičius mokiniams atvirai sakydavo: ’Gerkit, kortuokit, ką kita darykit, tik politikos nelieskit’. Kad atitolintų moksleivius nuo tos baisios ’politikos’, jis kas šeštadienio vakaras keldavo mokiniams šokius, į kuriuos, be vietos panelių, buvo dar kviečiama iš Kauno. Manė tuo nukreipti mokinių gyvenimą į kitas vėžes“57. Šiuo M. Krupavičiaus liudijimu, rodos, būtų sunku ir tikėti, jei to paties neliudytų ir kiti to meto seminarijos auklėtiniai. Liudija tai ir pats Dovydaitis: „Vienas tos seminarijos inspektorių, ypač uolus rusintojas, tiesiai sakydavo moksleiviams seminaristams: ’Darykite, ką tik norite! Girtaukite, paleistuvaukite, tik neužsiimkite politika!’ Mat, tam ’švietėjui’, uoliam caro bernui ir jo pakalikams iš pedagogų tarybos, lietuviškos sąmonės ugdymas, iš prūsų pargabentų lietuviškų knygelių skaitymas buvo ’politika’ ir tuomi jau didžiausias kriminalas, ir dėl to griežtai draustinas ir skaudžiai baustinas darbas“58.

(Galime iš Grinkevičiaus tokio nusistatymo suprasti, kodėl, kaip anksčiau citavome, seminaristai laikė patriotine pareiga šalintis šokių.)

Pirmaisiais metais, lankydamas pavyzdinę mokyklą, Dovydaitis buvo tiesioginėj Keslerio valdžioj. Su inpektoriumi Grinkevičiumi jam arčiau neteko susidurti, nes kitais metais atvyko naujas inspektorius. Tuo pat laiku, pereinant į seminarijos I kursą, pasikeitė ir rusų kalbos mokytojai. Septynerius metus čia išdirbęs Pyžovas buvo taip pat mokinių nekenčiamas, kaip ir Kesleris. Apsisaugoti nuo mokinių pro langus paleidžiamų akmenų Pyžovas buvo savo bute išsimūrijęs specialią krosnelę - gulyklą, į kurią nakčiai pro paliktą skylę įsirangydavo. Jo vieton buvo atkeltas Sokolovas, kurį jo buvęs mokinys Dovydaitis apibūdino kaip „tylų, labai lėtą, mokytojui net per lėtą seną žmogelį, nenorėjusį, rodos, nė musės nukaut“. Užtat kitais metais, II kurse, vietoj Sokolovo rusų kalbai ir istorijai dėstyti buvo atsiųstas „piktas ir įdūkęs kažkoks Fedorovas, toks pasiutęs rusų patriotas, jog mes jam niekaip negalėjom tinkamai ištart kai kuriuos rusų žodžius“.

Tarp tokių „spalvingų“ mokytojų, su kuriais susipažinome, ir tokių bespalvių, kad mokinių atsiminimuose jie ir neiškyla, atskirą vietą tarp Dovydaičio mokytojų užėmė lietuvis Juozas Kairiūkštis. 1872 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, jis buvo paliktas mokytojauti jos pavyzdinėj mokykloj. Penkerius metus (1872-77) jis dėstė ir lietuvių kalbą. Tačiau 1880 m. buvo iš Veiverių iškeltas. Pasitraukus T. Žilinskui, 1903 m. jis buvo vėl grąžintas Veiverių mokytojų seminarijon, kol po poros metų (1905) buvo nugrūstas Lenkijon.

Dovydaitis su J. Kairiūkščiu susidūrė jau stojamuosiuose egzaminuose į pavyzdinę mokyklą. Egzaminuodamas Dovydaitį iš tikybos, jis uždavė sukalbėt poterių ir lietuviškai. Rusiškoj egzaminų atmosferoj Dovydaičiui tai buvo maloni staigmena.

I ir II kurse Kairiūkštis jau buvo tiesioginis Dovydaičio mokytojas. Lietuvių kalbos pamokas Kairiūkštis „taip išsukdavo, kad nereikėtų naudotis raštui rusiškomis raidėmis“. Be to, jis dėstė gamtamokslį, fiziką ir matematiką. Gamtamoksly per metus buvo užkliudoma astronomija, geografija, mineralogija, botanika. Tokie „trupiniai“ (dėl kurių mokytojo nekaltina) Dovydaičiui „įvarė geroką neapykantą arba bent nesukėlė gamtamokslio pamėgos“.

Paskutinį kartą Veiveriuose Dovydaitis susitiko su Kairiūkščiu, kai 1905 metų pabaigoj paskelbus streiką ir išsiskirstant į namus, II kurso mokinių lietuvių būrelis nuėjo pas mokytoją Kairiūkštį atsiimti nesugrąžintų matematikos rašto darbų. „Čia ir vėl teko man būt ’vadu’ ir stot ’vyriausiu kalbėtoju’. Pasikalbėjome gražiai lietuviškai, sąsiuvinius atsiėmėme ir išsiskirstėme“53.

3. Veiverių streikų dalyvis

„Streiko“ žodis veda jau į kitą Dovydaičio santykių su mokytojais klausimo aspektą. Apibūdindami Veiverių mokytojus, visų pirma vaizdavome jų vestą kovą prieš lietuvius mokinius.

Bet savo ruožtu ir mokiniai ėmėsi kovos prieš mokytojus ir jų atstovaujamą rusų caro režimą. Dovydaitis pataikė į Veiverius pačiu neramiausiu laiku. Per pustrečių metų jis Veiveriuose pergyveno du streikus. Aktyviai ir pats juose dalyvavo. Pagaliau ir pasitraukė iš Veiverių mokytojų seminarijos, jos nebaigęs, ryšium su streiku.

a. Pirmasis streikas įvyko 1904 gruodžio mėnesį prieš naują inspektorių Protopopovą.

Visi seminarijos vedėjai - inspektoriai buvo uolūs rusintojai. Tačiau bent kai kurie jų kaip žmonės ir pedagogai mokinių atsiminimuose yra teigiamai vertinami. Smerkiant jų vykdytą lietuvybės persekiojimą, drauge apgailestaujama, kad to ėmėsi šiaip geri žmonės, neblogi pedagogai. Net ir apie Grinkevičių rašoma, kad dėstytojas buvo rimtas. Tačiau lietuvybės persekiojimo atžvilgiu, atrodo, nepakenčiamesnio seminarijos vadovo vargu ar buvo galima besulaukti. Tačiau buvo sulaukta, kai 1904-05 mokslo metais meilų veidmainį pakeitė brutalus girtuoklis. „Senas, sukumpęs girtuoklis ir pikčiausias juodašimtis“ — taip apibūdino Protopopovą Dovydaitis. Girtas ateidavo net į klasę. Nors niekam buvo tikęs kaip dėstytojas (tiek mokėjo, kiek „pats iš vadovėlio iškaldavo“), bet mokinius ir mokykloj, ir už jos sienų traktavo su „priprastu stačiokišku nemandagumu“. Iš mokytojų itin susidraugavo su Kesleriu. Lietuviškai spaudai mokiniuose išnaikinti Protopopovas su Kesleriu ir Veiverių pradžios mokyklos mokytoju Gosievskiu (atseit, rusas, vokietis ir lenkas) vieną vakarą suorganizavo visuotinę kratą — visuose mokinių butuose iškrėtė visus mokinius be išimties. Bet kadangi vis vien apie šią kratą mokiniai buvo iš anksto sužinoję, tai „kiekvienas pirmiau pats save išsikrėtė“.

Protopopovas buvo lygiai žiaurus ne tik lietuviams, bet ir visiems kitiems mokiniams. Todėl juo toliau, juo labiau ėmė jo nekęsti visi seminaristai, be tautybės skirtumo. „Tik reikėjo progos, kad viešai jam pasipriešintų“.

Tokia proga netrukus atsirado. Kažkam iš seminarijos kasos pavogus mokinių stipendijoms skirtus pinigus, buvo apkaltintas vienas III kurso mokinys. Jį ir kitus ištardžius, tas mokinys vieną naktį buvo suimtas ir išvežtas Marijampolėn. Tai ir buvo paskutinis lašas į sklidiną stiklinę. Plintant gandui, kad ir kitų laukia toks pats likimas, mokiniai nutarė toliau nebekentėti. Vieną rytą prieš pat Kalėdų atostogas (1904 gruodžio 20) seminarijon susirinkę mokiniai pareiškė pedagogų tarybai, kad reikalauja Protopopovo atleidimo ir skelbia streiką. Buvo nutarta kreiptis į patį Varšuvos apygardos švietimo globėją. Sutartą raštą apibrėžtame apskritime, kad nebūtų galima nustatyti, kas pirmieji pasirašė, savo parašais patvirtino visų trijų kursų seminaristai. Šiam raštui telegrafu perduoti visi būriu nuvyko į Mauručių geležinkelio stotį. Ten visų vardu telegramos tekstą pasirašė visų trijų kursų seniūnai, tarp jų ir Dovydaitis kaip I kurso seniūnas.

Vietoj iš Varšuvos lauktojo apygardos švietimo globėjo trečią dieną atvyko tik Suvalkų gubernijos mokyklų direkcijos inspektorius Gaškevičius. Sudarius iš mokytojų komisiją, mokiniai buvo apklausinėjami po vieną, pradedant I kursu. Tą pavieniui tardymą Dovydaitis ir laiko pagrindine nelemtimi. Klausinėjami, dėl ko nepatenkinti inspektoriumi Protopopovu, kai kurie nurodinėjo tik niekniekius, pvz., gautą blogą pažymį. „Vienas kitas, pagąsdintas, gal ir išsigynė, kitas silpnesnis gal ir draugus įdavė“. Po tardymo Gaškevičius sušaukė visus seminaristus, visus jų parodymus sukritikavo, prigąsdino kitur už streikus sulauktomis bausmėmis ir pasiūlė Protopopovo atsiprašyti. „Nematydami kitokios išeities, mokinių vadai sutiko ir čia pat visi nusileido žemyn prie inspektoriaus kambario durų“.

Kalėdų atostogoms buvo išsiskirstyta streiką pralaimėjus. Po atostogų dar buvo atvykęs mokinių tardyti Suvalkų gubernijos mokyklų direktorius. Tardė nebe visus, o tik labiausiai kaltais laikomus. Iš I kurso tardė tik Miluką ir Dovydaitį. Pastarasis šį tardymą taip atpasakoja:

Mane vyriausiai kaltino dėl pasirašymo po siųsta Globėjui telegrama, kurią aš buvau pasirašęs už visą kursą, kaip ’klasės šeimininkas’. Tardant šnekėjovos kiekvienas savaip: jis norėjo kuo daugiau išgaut draugų pavardžių suminėjimo, aš, atvirkščiai, stengiausi nė vienos pavardės neištarti. Nepatenkintas tuo, sakė, taip apie mane įsirašysiąs: ’nieko nesiteikė parodyt’ (tekste rusiškai — J. G.). Taip ir atsiskyrėva49.

Formaliai streikas buvo nukreiptas tik prieš inspektorių Protopopovą kaip „šiurkštų ir neteisingą“, rodantį „prastos moralės pavyzdį“etc. Bet kur sakoma, kad jie nejautė „savo auklėtojo meilės mums“ ir kad negali „būti auklėjami pedagogo, kuris regi mumyse savo priešus ir elgiasi su mumis kaip su priešais“59, — ten jaučiame, kad pasisakoma ne vien dėl Protopopovo, bet ir daugelio kitų mokytojų, ne tik tais metais, bet ir visą seminarijos gyvavimo laiką.

Kaip M. Krupavičius pastebi, Veiverių seminaristų streikas 1904 gruodžio mėnesį buvo pirmas po Maskvos universiteto, prasidedant 1905 metų revoliuciniam sąjūdžiui. Nors tai buvo tik mokyklinis streikas, bet netiesiog jis savyje slėpė ir bendrą padėtimi nepasitenkinimą.

Rusijoje prasidėjusi revoliucija žadino ir lietuvių viltis. Per 1905 m. vasaros atostogas lietuvių moksleivinė ir studentinė jaunuomenė taip pat aiškiau formulavo savo tautinius siekimus.

Veiverių seminaristai grįžo 1905-06 mokslo metams tvirčiau nusistatę ir drąsiau pasijutę. Inspektoriumi buvo atkeltas visiškai priešingo tipo žmogus, negu Protopopovas. Kiek pastarasis buvo brutalus storžievis, tiek naujasis inspektorius Malevanskis buvo „labai švelnus, labai mandagus, todėl mokinių pramintas ’sachar medovičiu’“. Žinoma, ir naujasis inspektorius buvo „dvasioj toks pat rusifikatorius, kaip ir jo pirmatakai“. Tačiau revoliucinis sąjūdis savaime vykdė „revoliuciją“ ir pačioj seminarijoj. Tais mokslo metais stojęs į pavyzdinę mokyklą V. Sruoginis pasakoja, jog buvo jau daugiau laisvės jaučiama. Lietuvių kalbos pamokose buvo nagrinėjami ir deklamuojami Maironio, Vaičaičio eilėraščiai. Seminarijos sode šventadieniais suskambėdavo „Užtrauksim naują giesmę, broliai“ ir kitos patriotinės dainos52.

Laisvėliau buvo, bet dar toli ligi laisvės. Todėl laisvę žadančio revoliucinio gaudesio buvo godžiai klausomasi ir Veiverių seminarijoj. Domėjosi Veiverių seminarija, kaip potencialiu židiniu, ir tie, kurie žiebė Lietuvoj revoliucinį sąjūdį. Vis daugiau pradėjo Veiverių seminaristai sulaukt „nepažįstamų asmenų, rodos, gimnazistų iš Marijampolės ar iš kitur... Buvo jų ir žydukų, tokių gal daugiau, kaip lietuvių“. Nuošaliai neliko ir Dovydaitis, nes pasakoja ir save implikuojančia daugiaskaitine „mes“ forma. Sužinojus apie nepažįstamų agitatorių atvykimą, buvo einama jų pasitikti už Veiverių: „ir ten, susitikę nepažįstamus svečius, gaudavom iš jų instrukcijų kurt organizaciją, darbuotis“.

Savo atsiminimuose Dovydaitis prisimena vieną tokį susirinkimą. Pirmiausia jis buvo pasiųstas „kalbėtis su svečiu šalia miestelio ant plento“. Svečias buvo apsivilkęs kažkokia ruda milinėle, atrodžiusia ne visai gimnazistiškos spalvos, o „rasiniu atžvilgiu mes nusprendėm jį buvus žydelį“. Kai sukviestieji susirinko viename bute prie seminarijos sodo, svečias rusiškai pasakė karštą kalbą. Po savo kalbos jis laukė visus smarkiai sušunkant revoliucinį „ura“, ,,o mes... nė cipt!“ Mat, veiveriečiai buvo „iš viso neįpratę šokt tokiais atvejais reikiamojo šokio“. Svečiui nustebus dėl jo kalbos tylomis sutikimo ir paraginus sušukt „ura“, jam buvo paaiškinta, kad esamomis sąlygomis (kambary prie plento) galima tik tyliai šnekučiuotis, o ne garsiai šūkauti60.

Tokiame šio susirinkimo aprašyme jaučiama ir tam tikra ironija. Tautiniam lietuvių sąjūdžiui Dovydaitis pritarė iš visos širdies. Tačiau internacionalinio pobūdžio rusų revoliucija jo netraukė. Todėl ir jaučiamas jo nepasitenkinimas, kad svečias agitatorius buvo ne lietuvis ir kalbėjo rusiškai. Atitinkamai Dovydaitis laikėsi ir antrajame veiveriečių streike.

b. Antrąjį streiką Veiverių mokytojų seminarija pradėjo 1905 gruodžio mėn. pirmoj pusėj. Kai pirmasis streikas, įvykęs beveik lygiai prieš metus, buvo mokyklinis reikalas, tai antrasis streikas jau aiškiai siekė politinių tikslų. Galima sakyt, Veiverių seminarijos antrasis streikas ėmėsi vykdyti ką tik įvykusio Didžiojo Vilniaus seimo (XII.4-5) nutarimus. Pareikalavęs Lietuvai savivaldos, šis seimas mokyklų klausimu nutarė: „Kadangi dabartinė mokykla yra tik ištautinimo ir ištvirkimo įrankiai, tai reikia visas tokias mokyklas paversti grynai tautiškomis, kur mokslas būtų išguldomas prigimta kalba ir kad patys to krašto žmonės rinktų sau mokytojus“61. Šiuos reikalavimus savo streiko pagrindan kaip tik ir dėjo Veiverių seminaristai.

Įvykiai taip riedėjo. Gruodžio 8 atvyko mitingo pravesti V. Kapsukas, lydimas stud. L. Ciplijausko ir Marijampolės abituriento P. Olekos. Mitingas įvyko seminarijos II kurso patalpoje. V. Kapsukas rusiškai pasakė „ilgą ir karštą kurstomą kalbą“, kurioj ragino dalyvauti caro valdžios nuvertime. Susirinkime išrinktoji komisija per naktį parengė seminarijos vadovybei peticiją. Buvo reikalaujama dėstyti gimtąja kalba, nenaudoti istorijos tendencingų vadovėlių, pašalinti Keslerį. Peticiją pasirašė 65 seminaristai: 49 lietuviai ir 16 lenkų (nepasirašė 2 rusai, 1 lenkas ir 12 vokiečių ar suvokietėjusių lietuvių).

Kitą dieną, gruodžio 9, peticija buvo įteikta seminarijos inspektoriui. Nepavykus prikalbėti mokinių, kad atsiimtų peticiją, gruodžio 10 pedagogų taryba paskelbė pašalinanti visus peticiją pasirašiusius mokinius ir nutraukianti mokslą seminarijoj, pavyzdinėj mokykloj ir valsčiaus pradžios mokykloj. Tai mokinius dar labiau suerzino: „vieni ėmė nuogąstaut, kiti kone ginkluotis, bent lazdomis“.

Bet kitą rytą, gruodžio 11, netikėtai pagalbon iš Garliavos atėjo Lietuvių mokytojų sąjungos atstovo Juozo Jasaičio (vėliau jis rašėsi Jesaitis) vadovaujamas būrelis (bene 4 žmonės). Jie tuojau pastatė ginkluotą sargybą prie abiejų seminarijos vartų. Mokytojų kambary esantiems mokytojams buvo įsakyta neišsiskirstyti, kol bus įteikti mokinių reikalavimai. „Taip ir sėdėjo mūsų pedagogai uždaryti seminarijoj keletą valandų — kitiems šeimininkės net valgyt atsiuntė“.

J. Jasaičio vadovaujami mokiniai surašė naują peticiją su daug platesniais reikalavimais. Peticiją pasirašė 122 moksleiviai, nes prie 65 seminaristų prisidėjo 57 pavyzdinės mokyklos mokiniai. Pasikvietę mokytojus, vieną peticijos egzempliorių įteikė jiems, kad tuojau pat persiųstų Varšuvos apygardos švietimo globėjui (užuot vykęs Varšuvon pas tą globėją, inspektorius nuvyko į Suvalkus prašyti gubernatoriaus, kad atsiųstų į Veiverius kareivių moksleiviams malšinti).

Peticijoj buvo reikalaujama palaipsniui įvesti lietuvių kalbą kaip visų mokslo dalykų (išskyrus rusų kalbą) dėstomąją kalbą; mokymą vesti netendencinga dvasia; į pedagogų tarybą sprendžiamuoju balsu įvesti ir mokinių tėvų atstovus; visai panaikinti mokinių priežiūrą ne mokykloje (leisti patiems rinktis butus, skaityti spaudą, steigti organizacijas etc.); dabartinius mokytojus pakeisti lietuviais ar bent lietuviškai mokančiais. Paskutiniu 14-tuoju peticijos punktu skelbiama: „Kol bus įvykdyti mūsų reikalavimai, mokslą nutraukiame“02.

Peticiją pasirašė ir visiems jos reikalavimams Dovydaitis visiškai pritarė: „Šį kartą buvo formuluoti visai geri ir lietuviški reikalavimai“63. Kiek Dovydaitis dalyvavo ne tik pačiame streike, bet ir jo organizavime bei vadovavime, jis pats nepateikia jokių žinių. Enciklopedinėj biografijoj (1937 m.) dėl pirmojo streiko (prieš Protopopovą) pažymima, kad buvo „baustas kaip aktingas dalyvis“, o dėl antrojo streiko tepasakoma, kad po jo drauge su visais kitais ir jis buvo iš seminarijos pašalintas. Bet apie šį streiką informuoja Dovydaičio klasės draugas M. Milukas: „Šiam streikui vadovaujamą vaidmenį vaidino mūsų kurso įžymesnieji mokiniai, kurių pirmoje eilėje teko būti Pr. Dovydaičiui savo sumanumu ir man — drąsa’’51. Jau kaip savojo II kurso seniūnas Dovydaitis neabejojamai turėjo būti daugiau negu eiliniu įsitraukęs į streiką. Kad šiame streike jis aktyviai dalyvavo, turime reikšmingą liudijimą Miko Mikelkevičiaus, kuris tuo metu mokėsi pavyzdinės mokyklos V skyriuje. Užgirdus, kad seminaristai nutraukia mokslą, — rašo M. Mikelkevičius:

... mums kilo klausimas, ar ir pavyzdinės mokyklos mokiniai turės prisidėti prie to streiko. Klausimas greit išsisprendė. Per vieną pamoką į mūsų mokyklos klasę įėjo keli seminaristai, kurių tarpe buvo ir dabartinis profesorius Dovydaitis. Seminaristai priėjo prie mokytojo Keslerio, kuris mus laikė geležiniame kumšty ir dėl to mes siaubingai bijojom. Dovydaitis pareikalavo nutraukti pamokas. Kesleris pradėjo ginčytis. Mes tuo tarpu, išėję iš vietų, juos apsupome. Kesleris įtikinėjo seminaristą Dovydaitį, kad pavyzdinė mokykla yra atskira seminarijos dalis ir todėl seminaristų nusistatymas mūsų neliečia. Mes, mokiniai, žiūrėjome į Dovydaitį, kurs, atsirėmęs į langą, su nepalaužiamos valios išraiška veide vertė mus pasiduoti jo valiai. Rezultatas buvo aiškus: mes prisidėjome prie seminaristų“64.

Formaliai streikas nebuvo laimėtas. Penkias dienas po peticijos įteikimo palūkuriavus, gruodžio 16 įvyko paskutinis seminaristų pasitarimas. Jame buvo nutarta tvirtai laikytis savo reikalavimų ir neduoti prašymų, kad priimtų atgal į seminariją, o sulaužusius šį nutarimą — laikyti išdavikais. Po šio pasitarimo išvažinėjo Kalėdų atostogų į namus. Išsiskirstyti paskubino ir žinia, kad į Veiverius atvyksta kareiviai.

Kitos dienos pavakary iš tikro kareiviai atvyko į Veiverius ir čia pasiliko ilgesnį laiką (bene visą pusmetį). Jie saugojo tuos 4 vokietukus, kurie po Kalėdų atostogų grįžo seminarijos lankyti. Streiklaužiai gyveno ir valgė kartu su kareiviais, apsistojusiais pavyzdinėje mokykloje. Tais metais (1906) ir tebaigė seminariją tie 4, lietuvių nė vieno. Galima sakyti, kad tų mokslo metų antrą pusmetį seminarija faktiškai neveikė.

Šia prasme streiką reikia laikyti sėkmingu — parodžiusiu didelę seminarijos moksleivių ištvermę. Daugelis dėl streiko ir nukentėjo. 37 seminaristai buvo generalgubernatoriaus potvarkiu nubausti kalėti po 3 mėn. savo apskričių kalėjimuose (vėliau bausmė sumažinta iki 1 mėn.). Deja, negalint kakta sienos pramušti, reikėjo vėl grįžti seminarijon — kitos išeities nebuvo, nes revoliucinis sąjūdis visur jau buvo užgniaužiamas.

Dovydaitis kažkaip itin rūsčiai žvelgė į tokią streiko pabaigą, lyg laikydamas ją pačių streikininkų kalte:

Nors lietuviai seminarininkai buvo išsiskirstę ūpingi ir tvirtu pasiryžimu laikytis iki galo, betgi ne visi ištvėrė lygiai... Bailesnieji, tėvų ir aplinkybių verčiami, pradėjo duoti prašymus, lankytis pas Malevanskį, teiraudamiesi apie padėtį. Taip pamažu kitiems 1906/07 mokslo metams ir susirinko visi į seminariją, palikusią su senuoju raugu65.

Žinoma, senas raugas seminarijoj paliko. Bet daug kas buvo ir laimėta: leista seminarijoj kalbėti lietuviškai, padvigubintas lietuvių kalbos pamokų skaičius, duotas lietuvių kalbos mokytojo etatas, paskirtas naujas inspektorius, iškeltas Kesleris. Iš tiesų, bent iš dalies, „mokykloje buvo nauja dvasia: mokytojai draugiškesni, lietuvių kalba buvo neblogai dėstoma“66. Tokią naują dvasią rado seminarijos pavyzdinės mokyklos IV skyriaus mokinys V. Sruoginis.

Nėra pagrindo seminaristų kaltinti, kad ligi galo neišsilaikė ir patys sulaužė peticijoj pasirašytą sprendimą, kad negrįš mokslo tęsti, kol bus įvykdyti jų reikalavimai. Absoliutus Ibseno „Brando“ principas „arba — arba“ gyvenime yra neįmanomas. Todėl, nors tik iš dalies ir tik į dalį seminaristų reikalavimų buvo atsižvelgta, jie grįžo į savo mokyklą.

Tik trys seminaristai (visi II kurso) negrįžo atgal mokslo tęsti: Dovydaitis, pas brolį Amerikon išvykęs Milukas ir vienas kunigų seminarijon stojęs lenkas.

4. Grįžus iš Veiverių į Runkius

a. Kodėl su visais drauge negrįžo seminarijon Dovydaitis?

Iš apgailestavimo, jog ne visi ištesėjo savo pasiryžimą „laikytis iki galo“, atrodo, kad Dovydaitis apsisprendė bent pats iki galo išsilaikyti — ištesėti peticijoje pasirašytą žodį. A. Puodžiukynas šiuo reikalu rašo:

Revoliucijai aprimus ir rusų valdžiai atsigriebus, ir daugelis auklėtinių duoda prašymus, kad priimtų atgal į seminariją, o Dovydaitis tuo metu rašo į ’Vilniaus Žinias’ korespondencijas, ragindamas ištesėti. Rodydamas pavyzdį ir pats negrįžta. Lieka už seminarijos durų; seminarija grąžina jam dokumentus, kuriuos atsiimdamas iš Veiverių valsčiaus raštinės pasirašo lietuviškai, bent šiuo norėdamas savo nusistatymą pabrėžti14.

Tokį Dovydaičio nusistatymą savo atsiminimuose liudija ir V. Sruoginis. Per 1906 vasaros atostogas sekmadieniais sutikdamas Dovydaitį ir pasakodamas, kokią „naują dvasią“ rado balandžio mėnesį grįžęs pavyzdinėn mokyklon, kartą jį paklausė, ar grįžtų rudenį seminarijon, jei mokslas eitų taip, kaip dabar pavyzdinėje mokykloje. Dovydaitis rimtai jam atsakęs: „Aš pasirašiau peticiją, kurioje pasakyta: kol nebus įvykdyti reikalavimai, tai seminarijoje mokslą nutraukiu. Reikalavimai neįvykdyti, ir aš negaliu grįžti“66.

Paties Dovydaičio autobiografinėse užuominose nerandame taip griežtai formuluoto nusistatymo. Taip griežtai imant dalyką, visus kitus, kurie grįžo seminarijon, reikėtų griežtai pasmerkti. Nei kiti, nei Dovydaitis to nedarė. Kiek reiktų smerkti visų kitų grįžimą, tiek reikėtų didvyrinti Dovydaičio negrįžimą. To taip pat nedarė nei kiti, nei pats Dovydaitis. M. Krupavičius, minėdamas, jog Dovydaičiui baigti seminarijos „neleidusi garbė“, jog „jis nenorėjęs laužyti savo žodžio ir pažadų“, būdingai vartoja tariamąją nuosaką. VI. Žiūrys paprastai pastebi, kad, matyt, Dovydaitis „neteko kantrybės daugiau pasilikti seminarijoj ir jon po 1905 m. rudens streiko nebegrįžo“67.

Kai jau po 30 metų nuo anų dienų Dovydaitis palietė savo negrįžimą seminarijon, motyvu nurodė ne „garbę“ ir nenorą „laužyti savo žodį ir pažadus“, o greičiau nenorą duoti naują „žodį“ prieš savo sąžinę — duoti pažadus nevykdyti to, ką laikė visų pareiga. Būtent taip Dovydaitis nusakė tą apsisprendimą savo autobiografijoje: „1906-07 mokslo metų pradžioj prašėsi priimami taip pat ir visi kiti. Buvo priimti tik davę raštinius pasižadėjimus, kad prieš valdžią nekilsią. Manęs tame skaičiuje nebuvo: galvojau apie gimnaziją“ 24. Dovydaičiui pačiam prievartauti savo sąžinę, duodant reikalaujamą pasižadėjimą, iš tikro turėjo atrodyti atgrasiu dalyku, verčiančiu ieškoti garbingesnės išeities. Tad, jei ir nėra ko didvyrinti Dovydaičio negrįžimo seminarijon, bet taip pat būtų neteisu jo neįvertinti. Savo apsisprendimu verčiau ieškoti kitos išeities, negu nusilenkti prievartai, Dovydaitis dar savo jaunystėj parodė tą kietą tiesumą, kuris visą jo gyvenimą liko būdingu „dovydaitiškumu“.

Žinoma, jei Dovydaitis būtų tik negrįžęs į Veiverius ir pasilikęs Runkiuose, reikėtų jo apsisprendimą laikyti tik bergždžių užsispyrimu, tik apgailestauti kaip neišmintingą atkaklumą. Bet Dovydaitis savo negrįžimui Veiverių mokytojų seminarijon suteikė pozityvų motyvą: „galvojau apie gimnaziją“. Ir ankstesniuose atsiminimuose iš Veiverių meto rašė, kad negrįžęs seminarijon, o „nuėjęs ieškot šviesos savais keliais“65.

Trokštant daugiau šviesos, Veiverių seminarija negalėjo daug vilioti atgal jon grįžti. Anksčiau kurį laiką ji buvo laikoma net geriausia iš visų Varšuvos apygardos mokytojų seminarijų. Tačiau Dovydaičio mokymosi metais to jau nebebuvo galima pasakyti68.

b. Daug mokslo pusiau išeitoj Veiverių mokytojų seminarijoj Dovydaitis nepasisėmė. Jei ir visą seminarijos kursą būtų baigęs, vis vien nebūtų daug apsišvietęs. Ir pridėjus prie seminarijos trijų metų dar parengiamosios mokyklos dvejus metus, vis vien tai tesudaro penkerių metų vidurinę mokyklą, taigi vos per pusę normalios aštuonmetės gimnazijos. Žinoma, varydamasis pirmuoju mokiniu, Dovydaitis veltui laiko nepraleido — pasinaudojo, kiek buvo galima pasinaudoti.

Bet kadangi Dovydaitis daugiau šviesos troško, negu galėjo gauti paprastoj mokytojų seminarijoje, tai, matyt, jau seniau jame brendo mintis pereiti į gimnaziją. Tik gimnazija galėjo atverti kelią į aukštąjį mokslą. Kilęs streikas ir dėl jo iš seminarijos pašalinimas kaip tik ir buvo paskata ryžtis savo svajonei, užuot keliaklupsčiavus, kad teiktųsi atgal į seminariją priimti.

Veiveriuose praleisti pustrečių metų yra trumpas laiko tarpas. Tačiau Dovydaičio asmenybės formavimesi tai labai reikšmingas laikotarpis. Todėl atitinkamai jam ir vietos negailėta. Mokslo gauti Dovydaitis spėjo vėliau ir kitur, bet gyvenimo daugiausia patyrė čia, Veiveriuose, nes kaip tik tuo amžiaus laikotarpiu godžiausiai ir drauge kritiškiausiai į viską žvelgiama.

Veiveriuose Dovydaitis praleido savo amžiaus septynioliktuosius - devynioliktuosius metus. Šiuo laikotarpiu daugiau ar mažiau galutinai baigiasi asmenybės susiformavimas: arba jau sąmoningai perimamas tasai pagrindas, kurio dvasioj buvo skleidžiamasi, arba pakeliamas maištas prieš tą pagrindą kokio nors naujo pagrindo vardan. Dovydaitį tokį, kokį pažinojome, atbaigė formuoti Veiverių mokytojų seminarijos metai. Maskvos universitetan vėliau jis vyko jau kaip nusistovėjęs žmogus, žinantis, kas pats yra ir ko siekia.

Veiveriuose, pirmą kartą palikęs tėvų namus, atsirado platesnėje bendraamžių draugų bendruomenėj (pirmaisiais mokslo metais vien buto draugų buvo 7 — tikra buto bendruomenė!). Tiesa, ši bendruomenė nebuvo nei nuo jo paties skirtinga, nei aplamai įvairi. M. Krupavičiaus žodžiais, tai buvo daugiausia kaimo žaliūkų — „pusbernių ir apybernių“ bendruomenė. Nuo seno mokykloj vyraujant nusistatymui prieš „poniškumą“, nebuvo rūpinamasi nė tomis civilizacinėmis santykiavimo formomis, kurios pas mus yra įgijusios „dailaus elgesio“ vardą. Užtat ir Dovydaitis liko toks, koks užaugo Runkių girios kaimelyje. Veiveriuose buvo laikas „civilizuoti“ jo išorinę laikyseną — praeiti kaimo vaikui pravartu jo laikysenos, kalbėsenos etc. apipavidalinimą. Veiverių mokytojų seminarija laiku to neatliko — išoriškai Dovydaitis liko „netašytas“ girininkas.

Priešingai, ne vieno Veiverių auklėtinio atsiminimuose kalbama, kad jų mokykla greičiau tvirkinusi jaunimo sielas, negu juos auklėjusi. Su tokia aplinka susidūrimas jauną žmogų gali abejaip paveikti: arba sugundyti savo vilionėmis, arba sukelti prieš save protestą. Dovydaičio nesugundė. Kiek visoj aplinkoj buvo veidmainiškumo (auklėtojai virtę savo auklėtinių šnipais, o mokiniai turi slapstytis ir nuo savo mokytojų, ir nuo nepatikimųjų draugų), tiek Dovydaitis liko reto tiesumo žmogus. Nors ir kokia formalybė buvo pasižadėjimas nebemaištauti prieš valdžią, vis vien ta kaina grįžti seminarijon jį purtė. Kiek aplinkoj buvo hedonistinio skatinimo (prisiminkime cituotą inspektoriaus viliojimą daryti, ką tik nori, tik neužsiimt „politika“), tiek Dovydaitis tiesiog asketine rimtimi žvelgė į gyvenimą.

Su tėvų namuose įskiepytu doriniu žvilgiu Dovydaičiui drauge ėjo religiniai įsitikinimai. Veiverių seminarijos aplinka šiuo atžvilgiu nesiskyrė nuo namų tradicijos. Kaip M. Krupavičius liudija, „beveik visi mokiniai laikydavosi daugiau ar mažiau savo namų religinių tradicijų“, ir dėl to mokinių tarpe nebuvo ir religinės kovos. Tik vieną ginčą Dovydaitis turėjęs su vyresnio kurso laisvamaniškai nusiteikusiu lenku dėl darvinizmo, „apie kurį tuo metu ir jis pats beveik jokio supratimo neturėjo”44. Paties Dovydaičio atsiminimuose tėra vienas, bet pakartotinai atpasakotas epizodas, kaip didžiai jį papiktino mitinguoti atvykęs V. Kapsukas su draugais, užsisakydami penktadienį — dešros!

Su plačiai suklestėjusiu religiniu indiferentizmu ir atviru bei kovingu ateizmu susidurti Dovydaičiui buvo lemta jau vėliau Maskvos universitete. Tačiau lietuviškasis jo nusiteikimas kovos ugnyje buvo išbandytas jau Veiveriuose, susidūrus su brutalia rusifikacija. Dovydaičio lietuvybė buvo natūrali: nereikėjo jam, kaip V. Kudirkai ir daugeliui kitų, „atsiversti“ į lietuvius, nes kuo kitu ir negalėjo būti lietuviškame Runkių kaimelyje. Bet Veiveriuose reikėjo lietuvybę įsisąmoninti, patekus seminarijoje į jai priešišką aplinką. Ir niekas negalėjo labiau prieš rusus nuteikti, kaip tokie mokytojai, kokių Dovydaitis Veiveriuose turėjo. Nuteikdami jauną jautrų žmogų prieš save, jie taip jį tautiškai įsąmonino, kad padarė visam laikui atsparų prieš bet kokį rusofilizmą. Daugelis senosios kartos lietuvių inteligentų, nors kovojo prieš caro režimą, tačiau kultūriniu atžvilgiu vienašališkai linko į rusus. Priešingai, Dovydaitis greičiau taip pat vienašališkai sukosi nuo rusų ir jų kultūros.

Per pustrečių metų Dovydaitis Veiveriuose pergyveno du streikus, aktyviai juose dalyvaudamas. Iš „revoliucionierių lizdo“ išėjo jis atkakliu kovotoju. Neabejojamai jame žėrėjo revoliucionieriaus dvasia, visą gyvenimą neleidusi jam nurimti. Tik revoliucija Dovydaičiui reiškė ne griauti, o ginti, kas yra brangu.

Apie šią savo mokyklą Dovydaitis po daugelio metų pagarbiai rašė: „Rusai ją buvo įkūrę (1866 m.) Lietuvos rusinimo tikslais, bet Lietuvą globojusi Dievo apvaizda kitaip lėmė: iš tos seminarijos yra išėję daug susipratusių Lietuvos inteligentų, tautinio darbo darbininkų“58.

Veiverių mokytojų seminarija iš tikro išaugino daugelį žinomų žmonių. Jos auklėtiniai buvo „Aušros“ poetai: P. Arminas, Ks. Sakalauskas - Vanagėlis, J. Andziulaitis - Kalnėnas. Žymus varpininkas — V. Palukaitis. Daugumą pirmųjų vadovėlių pradžios mokyklai parengė veiveriečiai: J. Damijonaitis, P. Bendorius, Pr. Daugirdas, M. Vasiliauskas, S. Vaznelis, Pr. Klimaitis (Prano slapyvardžiu), J.J. Palukaitis ir kt. Nepriklausomos Lietuvos metu prie jų dar prisidėjo J. Gvildys, J. Geniušas, A. Jakučionis, A. Kaunas, J. Lazauskas, St. Matjošaitis -Esmaitis. Žymūs pedagogai buvo ir J. ir A. Vokietaičiai, dr. Kl. Ruginis ir daug kitų. Iš likusiųjų dirbti pradžios mokyklose ne vieno vardą išgarsino jų išmokslinti savo vaikai. Būdingi pavyzdžiai — P. Draugelis ir M. Endziulaitis. Šiuo atžvilgiu itin pažymėtinas minėtasis Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis ir vėliau jos mokytojas J. Kairiūkštis.

Nemaža, baigę mokslą Veiveriuose, vėliau nuėjo į kitas darbo sritis. Tad ir nepedagoguose nestokojo buvusių veiveriečių. Visiems žinomi veiveriečiai prel. M. Krupavičius ir diplomatas Vc. Sidzikauskas. Į kunigus nuėjo misionierius jėzuitas J. Bružikas ir religinės pedagogikos leidinių autorius J. Danielius. Bet ypač nemaža veiveriečių I pasaulinis karas nukreipė į karinę tarnybą (ligi generolų iškilo V. Giedrys, M. Rėklaitis, K. Skučas). Nepriklausomybės kovose žuvo veiveriečiai V. Gvildys, K. Ramanauskas, V. Rimavičius. Tarp šaulių pirmųjų organizatorių buvo M. Mikelkevičius, kurio atsiminimus apie Dovydaitį anksčiau citavome. Keletas nuėjo į teisę (tarp kitų ir jau keletą kartų minėtasis J. Jesaitis, vėliau ilgametis Kauno notaras). A. Žmuidzinavičius tapo dailininku. Veiverių mokytojų seminarijoje yra mokęsis dramos aktorius P. Kubertavičius ir operos solistas A. Kučingis69.

Dovydaičio nėra Veiverių mokytojų seminariją baigusiųjų sąraše, bet jis yra pačiose pirmose eilėse jos buvusių auklėtinių kaip vienas iš pačių didžiųjų mūsų tautos švietėjų.

VI

BRANDOS ATESTATAS EKSTERNU

„Negrįžo į seminariją“ Dovydaičiui tuo tarpu reiškė: grįžo į gimtinius Runkius. Pustrečių metų praleidęs Veiverių mokytojų seminarijoj, vėl kitus pustrečių metų leido tėviškėje. Tik 1908 m. ją vėl paliko, kai pavasarį Marijampolės gimnazijoje įsigijo brandos atestatą ir rudenį išvyko studijoms Maskvos universitete.

a. Jau Veiveriuose Dovydaitis dalyvavo ne tik seminarijos streikuose, bet jungėsi į bendrąjį lietuvių tuo metu prasidėjusį sambrūzdį. J. Greimas liudija, kad su Dovydaičiu jie plačiai skleidę atsišaukimus, lipindami ant stulpų ir sienų. Imdamas įrišti seminarijos bibliotekos knygas, Greimas mokėjo pasigaminti gerų klijų. „Tad atsišaukimus stipriai prilipindavome. Matėme, kaip rytais zemskiai juos skuto savo kardais. Viename miestelio gale juos suradę skuta, o kitame gale būriai žmonių juos skaito...“ Enciklopedinė Dovydaičio biografija taip pat pažymi, kad jau Veiveriuose „aktyviai dalyvavo lietuvybės judėjime, skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, platino atsišaukimus“70.

Grįžęs į tėviškę, Dovydaitis taip pat tęsė lietuvišką veiklą. Per visą Lietuvą ėjusi revoliucinio sambrūzdžio banga neaplenkė nė Višakio Rūdos ramiojo užkampio. Dar prieš Dovydaičio grįžimą iš seminarijos du kartus buvo užpultas Višakio Rūdos monopolis (valstybinė degtinės parduotuvė). Taip pat du kartus (1905.XI.27 ir XII.11) lankyta ir mokykla, sunaikinant carų portretus ir kitą panašią medžiagą71. Taigi, ir Višakio Rūdon užsukdavo revoliucionieriai. Nestokodavo ir to meto revoliucinių atsišaukimų. Dovydaičiui grįžus namo į Runkius, taip pat atsirado atitinkamos literatūros svirno slėptuvėje. Šią literatūrą Dovydaitis platino ir Višakio Rūdoje: „po pamaldų Motiejaus ’studentas’ mėtė proklamacijas“ (A. Puodžiukynas iš savo tėvų pasakojimo). Dovydaitis taipogi rašė korespondencijas į „Vilniaus Žinias“ ir „Naująją Gadynę“ (pradėtą socialdemokratų leisti 1906 gegužės mėn.). Pagal J. Greimo informaciją, šias savo korespondencijas pasirašydavęs slapyvardžiu „Agurkiškių murzius“ (Agurkiškės — kaimyninis kaimas apie 2 km į šiaurės rytus nuo Runkių). Tose savo korespondencijose Dovydaitis pliekė vietinę rusų administraciją už žmonėms daromas skriaudas. Įvairių skriaudų reikalais rašė žmonėms prašymus ir siuntė juos Lietuvos atstovams dūmoje70.

Kad Dovydaitis būtų ir mitingus organizavęs ir juose kalbėjęs, nėra žinių. Artimas draugas J. Greimas tepastebi, kad Dovydaitis buvo „ne mitinginis“. Nė ginklo jiedu nebuvo įsigiję tuo metu. Tačiau už kažką ir Dovydaitis vis dėlto „Kaune 1906 gavo policininko nagaikų“70. Kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, nėra žinių.

Ir revoliuciniu metu Dovydaitis griebėsi ne ginklo ir mitingų, o švietimo darbo, laikydamas šviesą galingesniu ginklu už tuos, kuriais žudoma.

Valdiška Višakio Rūdos pradžios mokykla buvo uždaryta. Kaip tai įvyko, vaizdžiai iliustruoja A. Puodžiukyno atsiminimai:

Vieną dieną visi mes nuščiuvome, kai į mokyklą įėjo du veidus apsimuturiavę vyrai. Mūsų nuolatinį mokytoją J. Paltanavičių tuo metu pavadavo mokytojas Jonas-Juozas Palukaitis. Dialogą tarp revoliucionierių ir mokytojo pažodžiui atsimenu, nes mums tai buvo sukrečiantis įvykis.

—    Kokia kalba, ponas mokytojau, vaikus mokote?

—    Rusiškai.

—    Reikia lietuviškai vaikus mokyti.

—    Kokį knygų katalogą turite?

—    Rusišką.

—    Ruską katalogą reikia sudraskyti. Įsigykite lietuviškų knygų.

Glėbiais išnešė knygas, numetė ant vieškelio ir liepė mums draskyti.

Su vaikams būdingu triukšmu mes vykdėme šį įsakymą. Lėkė į orą rusiškos knygos, vėjas gaudė ir nešiojo lapus.

Uždarius šią valdišką pradžios mokyklą, klebonas J. Strimavičius (žmonės jį vadino Štrimu, taip ir Dovydaitis savo atsiminimuose jį vadina) sumanė įkurti privačią lietuvišką pradžios mokyklą.

Dar pirmojoj 1906 sausio pusėj klebonas atvyko į Runkius ir išdėstė Dovydaičiui savo mintį: kadangi valdiška mokykla dėl esamos suirutės nedirba, tai jis pasiryžo įkurti grynai lietuvišką mokyklą. O mokytoju kviečia Dovydaitį, „taip pat kaip ’bedarbį’ “. Dovydaitis sutiko: „Kadangi ’mokytojo’ pareigas eiti ne kartą man tekdavo jau pradžios mokyklą belankant ir vėliau, tai šioks darbas manęs nebaidė“. Tuoj darbas ir buvo pradėtas. Sekmadienį klebonas paskelbė bažnyčioj savo sumanymą iš sakyklos, ir rytojaus dieną vaikai susirinko į nurodytą patalpą vienuose privačiuose namuose. „Pradėjome mokytis vien tik lietuviškai iš grynai lietuviškų knygelių, kurių aš parsiveždavau iš Kauno“.

Be abejo, Dovydaitis jautėsi dirbąs naudingą lietuvišką darbą ir juo pozityviai įsijungęs į bendrą tautinį sąjūdį. Tačiau netrukus („padirbėjus savaitę kitą“) gavo nustebti, kad toks darbas dar ne tikrai revoliucinis. Vieną dieną Višakio Rūdon užsuko gerai ginkluotų revoliucionierių būrelis. Pasakę aikštėje kalbas, jie susimetė į smuklę įvairių reikalų su žmonėmis atlikinėti, bylų spręsti ir kt., nes jie buvo „naujos lietuviškos valdžios reiškėjai ir atstovai“. Iš pradžių Dovydaitis drįsęs tik iš tolo į juos žiūrėti: „jų autoritetas mano akyse buvo iki debesų iškilęs“. Bet paskui ir jis įsidrąsino pasigirti: „taip pat šį tą dirbąs lietuviškam reikalui“, naujoj mokykloj „mokydamas vien tik lietuviškai, ir nė žodžio rusiškai...“ Tačiau sulaukė tokio netikėto atsakymo, kuris buvo „lyg koks leduoto vandens kibiras ant mano įkaitusio kailio“. Būtent, užuot jo lietuvišką darbą įvertinus, buvo tik paklaustas: „O ar daug toje jūsų mokykloje yra tikybos?"

Savo reakciją į šį klausimą Dovydaitis taip aprašo: „Pasijutau lyg basliu į galvą tvotas, sumišau visiškai ir, vietoj aiškaus atsakymo, tik teisindamasis kažką numykiau... Jutausi nuginkluotas, suniekintas, kažkokį netinkamą, pragaištingą darbą dirbąs. Nosį nukabinęs pasitraukiau į šalį ir daugiau progų susitikt su kalbamais vyrukais neieškojau“72.

Šis incidentas konkrečiai iliustruoja jau anksčiau minėtą Dovydaičio santykį su 1905 metų „revoliucija“. Aktyviai Dovydaitis joje dalyvavo, kiek ji buvo tautinis sąjūdis, reiškiantis protestą prieš carinės Rusijos režimą ir siekiantis Lietuvai bent kiek daugiau laisvės. Bet kiek ši „revoliucija“ kėsinosi ir prieš pačių lietuvių tikėjimą, tai buvo Dovydaičiui jau svetimas ir priešiškas reikalas.

Betgi neilgai buvo lemta Dovydaičiui tęsti pradėtą lietuviškos mokyklos mokytojo darbą. Caro valdžiai sutramdžius revoliucinį sąjūdį ir prasidėjus reakcijai, ši lietuviškoji mokykla buvo rusų uždaryta, teveikusi „apie mėnesį laiko“70. A. Puodžiukynas prisimena, kad jau vėliau Dovydaitis jam pasakojo pats matęs ir vietinio mokytojo J. Paltanavičiaus raštą inspektoriui, kuriame skundėsi dėl nelegalios mokyklos ir nelegalaus mokytojo veiklos (taigi, Nietzsches žodžiais, menschlich, allzu menschlich — žmogiška, per daug žmogiška!). Bet vėliau tas pats mokytojas, kai tekdavo kur išvažiuoti, vėl dažnai kviesdavosi namuose likusį Dovydaitį jį pavaduoti. Vėlesniuose savo atsiminimuose apie Dovydaitį J. Paltanavičius rašė: „Dar geriau jis mane pavaduodavo, kai negrįžęs seminarijon rengėsi subrendimo egzaminams“28.

Įskųsti rusų valdžiai dėl nelegalios lietuviškos mokyklos, klebonas kun. J. Strimavičius ir Dovydaitis buvo kvočiami, bet „sumaniai išsiteisinus, nė vienas jųdviejų nenukentėjo“70.

Nesitenkindamas atsitiktine talka J. Paltanavičiui Višakio Rūdos mokykloje, 1907-08 metų žiemą Dovydaitis savo tėvų namuose įsteigė slaptą mokyklėlę. Susirinkdavo 12 -15 vaikų iš Runkių ir Agurkiškės kaimų. Mokė juos skaityt, rašyt ir aritmetikos. Rusų kalbos nemokė. Vaikai sueidavo jau prašvitus, apie 9 val. ryto, o namo paleisdavo apie 2 val. po pietų. Mokydavosi susėdę prie dviejų stalų seklyčioje. Būdavo daromos ir pertraukos, kaip tikroj mokykloj. Knygeles mokiniai pasirūpindavo patys. Mokestį (50 kapeikų mėnesiui) mokytojui įteikdavo tėvai.

b. Ar pavaduodavo prisireikus J. Paltanavičių, ar pats namuose įsteigė mokyklėlę, ar vikarui Iz. Keblaičiui padėdavo tvarkyti steigiamą parapijos knygynėlį ir rišdavo knygas, — tai visa nesprendė klausimo, ką toliau daryti. Atsisakęs grįžti į Veiverius, Dovydaitis svajojo apie gimnaziją. Bet kaip ją pasiekti?

Psichologinė aplinkos nuotaika buvo labai nepalanki Dovydaičiui, iš seminarijos pasitraukusiam (jo paties akimis) ar iš jos pašalintam (seminarijos vadovybės akimis). Vietinių žmonių nuomone, Motiejus Dovydaitis vaiką tik iš kelio išvedė, mokytojo iš jo nepadarė, o darbininką sugadino — taps kokiu valsčiaus raštininkėliu, ir tiek.

Vieni atvirai ir į akis tėvui šaipėsi, kad nepavyko sūnų ponu padaryti, kiti šiaip sau šnekučiuodamiesi tvirtino, kad mokslas žmogų gadina ir iš Prano darbininko nebūsią. Nors buvęs seminaristas ir dabar jokio ūkio darbo nevengė, bet kas kaime laikys rimtu darbininku tokį žmogų kuris nuolat vis knygą griebia?... Kai man laimė kliuvo kartu su tėvais važiuot į Kauną, pervažiuojant Runkių kaimą, atsimenu maždaug tokį tėvų pasikalbėjimo fragmentą. Tėvas, rodydamas botagu į griovį kasantį vyruką, sako:

—    Tai mat, Dovydaitis mokė sūnų, mokė, ir niekas neišėjo; ana grabes kasa, ir tiek.

—    Tai, ką moki, vis už pečių nenešioji, — priežodžiu atsakė mama.

—    Et, — kalba toliau tėtis, — bile iš jo geras darbininkas bus; nedasimokė, tai bus koks ’pisčikėlis’, ir gana14.

Nėra ko stebėtis kaimiečių laikysena. Ir šviesesnieji skeptiškai žvelgė į Dovydaičio sumanymą namuose gimnazijon pasirengti. Kai jau vėliau Dovydaitis rengėsi laikyti abitūros egzaminus Marijampolės gimnazijoje, mokytojas J. Paltanavičius tai užsiminė vikarui kun. Iz. Keblaičiui. Tas tik nusijuokė iš tokios žinios: ne tokiems vaikeliams išlaikyti, nes ir tie, kurie gimnaziją lanko 8 metus, turi vargo brandos atestatą įsigyti. Pažindamas savo buvusio mokinio gabumą ir darbštumą, J.. Paltanavičius pradėjo su vikaru ginčytis. Netikėdamas, kad Dovydaičiui pasisektų tuo būdu gimnaziją baigti, vikaras pažadėjęs duoti J. Paltanavičiui 150 rublių, jei Dovydaitis egzaminus išlaikytų. Kai Dovydaitis egzaminus išlaikė, J. Paltanavičius, nuėjęs pas kun. Iz. Keblaitį, priminė tas lažybas: tik „150 rublių neėmiau ir pasiūliau, jei jis norįs, tesušelpiąs jais Praną Dovydaitį“28.

Užbėgę priekin, turime grįžti prie ankstesnių Dovydaičio rūpesčių. 1907 m. pradžioj tėviškės aplankyti iš Rusijos parvyko jaunesnysis tėvo brolis Juozas, po karinės tarnybos ten palikęs ir jau užmiršęs lietuviškai kalbėti. Jis Polocke dirbo vietinėj kadetų korpuso siuvykloj kirpėju70. Tas dėdė įkalbėjo savo broliavaikį drauge su juo vykti Polockan: ten būsią galima įstoti gimnazijon ar realinėn mokyklon. Paklausė ir išvyko. Bet kelionė buvo nesėkminga: dėdė daugiau jį suvedžiojo, negu padėjo. Su dėde išvykstančiam Pranui motina davė auksinę penkrublę. Pirmame laiške sūnus pranešė, kad dėdė, vos privažiavus Kauną, tą pinigą iš jo atėmė ir su draugais pragėrė. Vėlesniuose laiškuose savo namiškius Pranas informavo, kad ketintų mokslų neina, o pagrindinis „mokslas“ yra nešioti dėdės puotoms gėralus. Džiaugėsi bent tuo, jog pinigai už parduotus tuščius butelius lieka jam. Tuo būdu surinkęs pinigų kelionei, jis grįžo iš „labdariu“ praminto dėdės vėl į namus. Su dėde bet kokie ryšiai nutrūko.

Polocke nepavyko mokyklon įstoti. Numatyta įsteigti realinė mokykla nebuvo įsteigta, o į ten veikusią kadetų korpuso mokyklą su gimnazijos programa buvo priimami tik aukštų rusų karininkų vaikai. Iš tos kelionės Polockan Dovydaitis savo autobiografijoje mini tik vieną naudą: „čia susitikau pirmą kartą savo gyvenime studentą — suklypusį žydelį“. O nauda buvo tokia, kad tas studentas bent kiek patikrino Dovydaičio žinias ir padrąsino, kad „svajoti apie gimnazijos baigimą man yra galima“24.

Grįžo iš Polocko tuščiomis rankomis, bet su nauja viltimi. Po poros veltui sugaištų mėnesių Polocke (nenurimdamas be darbo, iš ten bent korespondencijas siuntinėjo į Vilniaus lietuvių spaudą) grįžo namo. Velykas atšventęs jau Runkiuose, po jų nuvyko Marijampolėn susipažinti su gimnazijos programa. Buvo svajojęs bent šešių klasių egzaminą išlaikyti. Bet kai Marijampolėje patyrė, kad tarp šešių ir aštuonių klasių „skirtumas nedidžiausias“, pasiryžo rengtis abitūros, visų aštuonių klasių, egzaminams.

Nerandant nei supratimo, nei užjautimo iš šalies, Dovydaičiui reikėjo ieškoti atramos tik savyje pačiame — savo ryžte ištesėti, ką užsimojo. J. Greimas pasakoja, kad, kelis kartus atlankęs Dovydaitį tėviškėje, vis rasdavęs jį svirne prie atdarų durų už knygų krūvos besimokantį. Vis kartodavęs besimokomos lotynų kalbos posakį: Roma locuta, causa finita (Roma prabilo — byla baigta) — savo nebeatšaukiamą pasiryžimą baigti gimnaziją.

Sunkiai įsivaizduojamomis aplinkybėmis Dovydaitis rengėsi gimnaziją baigti, jos nė vienos dienos nelankęs. Rengėsi pats, niekieno nepadedamas, be jokio privataus mokytojo. Ir rengėsi ne visu, o tik nuo ūkio darbų atliekamu laiku.

Buvo įgudęs, sakytume, išsidirbęs sistemą ir išradęs specialią techniką, kaip išnaudoti kiekvieną minutę, suderinant ir ūkio darbus, ir savo reikalus. Nė žingsnio nesiskyrė su knyga. Prie žagrės rankenų prisitaisė rėmelius knygai laikyti, todėl ir ardamas skaitydavo. Turėdavo šalia atverstą knygą, ir dalgį plakdamas. Ilgomis vasaros dienomis, kitiems nusnūstant per popietę, jis knibdavo į knygą. Visur nešiodavęsis knygą ir išnaudodavęs kiekvieną poilsio valandėlę. Klėtelėje prieš užmigdamas mokydavęsis prie balanos šviesos. Tokį pasakojimą apie Dovydaičio rengimąsi brandos atestato egzaminams iš savo tėvo atsimena to paties Runkių kaimo J. P. Palukaitis. Patvirtina tai ir V. Sruoginio atsiminimai. Dovydaitienė skundusis jo motinai, kad Pranukas pasilieka prie knygų ilgai vakare, kai jau visi eina gulti. Gailėjosi ji vaiko, kad gaidgystėj, kai tėvas keliasi kulti, vedasi su savim ir Praną66. Kitaip, matyt, buvo neįmanoma verstis.

c. Kietu ir atkakliu darbu Dovydaitis pasirengė gimnazijos baigimo egzaminams.

Tokiu pat būdu, eksternais (gimnazijos nelankius), norinčių baigti gimnaziją Dovydaitis Marijampolėj rado dar kelis. Buvo tuo laiku dvarininkuose paprotis savo vaikams samdyti namuose mokytojus, kad juos parengtų gimnazijos baigimui. Išsipuošusių ponaičių tarpe Dovydaitis savo kaimietiškais drabužiais iš karto išsiskyrė kaip „mužikas“. Atsisėdus Dovydaičiui į suolą šalia kitų, vienas net paklausęs jo, ar ne per apsirikimą čia patekęs66. Visi jie iš aukšto žiūrėjo į Dovydaitį, bet netrukus turėjo savo nuomonę pakeisti. Pirmame rašomajame egzamine Dovydaitis pirmasis įteikė savo rašinį. Tas pats kartojosi ir kituose egzaminuose50. Vienas kitas per šiuos egzaminus jau ir atkrito. Ponaičiai, tai matydami, pradėję prieš „mužiką“ kelti kepures ir prašyti jo pagalbos44.

V. Sruoginis rašė, kad iš aštuonių tuomet eksternais laikiusių brandos egzaminus tik vienas Dovydaitis juos išlaikė. Kiek tai tiesa, mums nesvarbu, nes mums terūpi Dovydaitis. Jis pats sakęs V. Sruoginiui, kad „jo išlaikymą galėjusi nulemti jo biografija, kurią reikėjo pridėti prie prašymo“66. Parodydama Dovydaičio išsilavinimą, gal ta autobiografija ir palankiau nuteikė mokytojus jo atžvilgiu. Bet galutinai, aišku, viską lėmė patys egzaminai.

Kiek buvo vargo šiam laimėjimui pasiekti, tiek buvo džiaugsmo, jį pasiekus. Pats Dovydaitis tą savo džiaugsmą taip aprašė: „1908 m. birželio mėn. grįžau iš Marijampolės pėsčias į Runkius (apie 30 km), po kojomis žemės nedaug jausdamas: kišenėje nešiausi gimnazijos baigimo (subrendimo) liudijimą. Iš to džiaugsmo Vincų karčiamoj (prie plento) net išsigėriau... limonado buteliuką. Pernakvojęs Kazlų Rūdoj, rytojaus dieną prisistačiau savo pažįstamiems Višakio Rūdoj“. Tas pats vikaras kun. Iz. Keblaitis, kuris anksčiau skeptiškai žiūrėjo į Dovydaičio užmojį baigti gimnaziją be jos lankymo, dabar, nors būdamas blaivybės veikėjas, Dovydaičiui tarė: „Še tau šiandien 5 rublius pragert, o kai eisi universitetą, gausi iš manęs 100 rublių“.

Visą vasarą Dovydaitis gyveno savo laimėjimo džiaugsmu, kaip pats toliau rašo: „Ir visą 1908 m. vasarą mano nuotaika buvo pakilusi: ar tai ’žertas’, kad aš jau dabar galėsiu būti studentas!!! Vėliau, tapęs profesorium, visai neturėjau panašaus, taip maloniai kutenančio, jausmo, kokį tada turėjau, pamanydamas, jog, ilgus metus pas tėtę piemenavęs ir bernavęs, dabar jau galėsiu būti studentas!“24 .

d. Kas Dovydaičiui buvo iškovotas laimėjimas, tas plačiai apylinkei Sūduvoje buvo didelė sensacija. „Dėl čia niekada negirdėto tokio mano pasisekimo bažnytkaimiui, o dalimi ir visai parapijai, išteko kalbų ilgoką laiką“24. Ir toliau garsas pasklido, ir ilgiau truko, negu pats Dovydaitis galvojo. Jo egzaminai virto legenda.

Kaip A. Puodžiukynas prisimena, „kalbų pakako 2-3 me-tams“. Būdinga dialogų forma maždaug tokia būdavusi:

—    Tai tu matai! Dovydaičio Pranį išvarė iš Veiverių, parėjęs tai čia, tai čia stumdėsi, žiūrėjo žiūrėjo į knygas, nuėjo i Starapolę (Marijampolės senas pavadinimas — J.G.), braukšt ir išlaikė iš 8 klesų.

—    Sako, kai nuėjo laikyti egzaminų, tai ’daraktoriai’ pradėjo šaipytis: šniūreliu apsijuosęs, klumputėm apsiavęs ir, girdi, nori laikyt iš 8 klesų.

—    O laikyti, sako, buvo nelengva. Kitiems reikėjo laikyt tik iš 8 klesos, o jam reikėjo pradėti nuo pirmos. Kai išlaikė iš pirmos, davė laikyti iš antros, kai išlaikė iš antros, leido laikyt iš trečios. Taip daėjo iki 8. Kai ir iš 8-os išlaikė — visi nustebo. Tai tu, sako, kiek tas mužikėlis moka14.

Ir juo žinia toliau sklido, juo ji daugiau legenda virto. Po beveik 60 metų apie Dovydaičio gimnazijos baigimą susikūrusią legendą gražiai perteikė jo vėliau buvęs mokinys dr. J. Žmuidzinas:

Sykį, atsimenu gerai, motina man pasakojo. Ateina, girdi, į Marijampolės gimnaziją, į komisiją laikyti eksternu egzaminų Višakio Rūdos Dovydaitukas, basaminčiais, su klumpėmis, balto naminio audeklo kelnėm ir tokiais pat baltais iki kelių marškiniais, juosta perrištais, — ateina, o čia uniformuoti gimnazistai ir mokytojai tik persimetė jam pašaipiais žvilgsniais ir pradėjo kugždėtis... Tačiau tuojau visi nutilo ir surimtėjo, kai tas klumpius ėmė pyškint kaip iš gausybės rago atsakymus egzaminatoriams.

Legendos turi savo būdingą tiesą: jos kuria savo didvyrius, aukštindamos jų žygius ir jais stebėdamosios, bet jų pačių neišskirdamos iš visų tarpo, kad kaip tik būtų galima juos savais didvyriais laikyti. Toks paprastas žmogus, iš mūsų pačių, bet, žiūrėkite, kokių nepaprastų dalykų jis atliko! Pagal tai liaudies vaizduotė, kurdama Dovydaičio legendą, ir tuose egzaminuose jį taip aprengė, kaip patys kasdieniškai dėvėjo. Tai ir yra Dovydaičio legendos pagrindinė tiesa: ir „girininkų“, ir „laukininkų“ liaudis pripažino Dovydaitį savu žmogumi ir tada, kai jis ruošėsi palikti savo gimtinę ir išvykti į platųjį pasaulį.

Žinoma, nei tokiu būdu Dovydaitis laikė tuos egzaminus (eidamas nuo pirmos iki aštuntos klasės), nei jau taip labai gerai juos išlaikė, nei jau taip menkai buvo juose apsirengęs. Kiek vienur perdėtai išaukštinama, tiek kitur perdėtai „sukasdieninama“.

Net ir tada, kai norima tik grynos faktinės tiesos, nejučiomis (ar savo atminčiai suklaidinant, ar jau susidariusios legendos įtakai pasiduodant) lengvai nuo jos nuklystama. Daug kartų citavome V. Sruoginio atsiminimus, nes aplamai jis pateikia daug patikimos medžiagos apie savo vyresnį mokslo draugą Višakio Rūdoj ir vėliau Veiveriuose. V. Sruoginis norėjo pateikti kaip galima tikresnės medžiagos apie Dovydaitį. Tuo noru jis ir motyvavo, kodėl ėmėsi surašyti, ką atsiminė:

Pranas Dovydaitis buvo didelis žmogus. Apie tokius prirašoma ir būtų, ir nebūtų dalykų. Pastebėjau, kad ir su Dovydaičiu ima taip nutikti. Pasiryžau tad būsimajai Dovydaičio biografijai duoti šiek tiek tikros medžiagos apie jį, nes su juo kartu pradžios mokyklą lankėm26.

Vis dėlto ir V. Sruoginį vienoj vietoj atmintis suklaidino, nors ir kaip tikrai toj vietoj ja pasitikėjo. Vieną sekmadienį 1908 vasarą Višakio Rūdoj einant procesijoje apie bažnyčią, Dovydaitis pasitempęs jį už rankos į šalį ir pranešęs apie brandos atestato įsigijimą. „Nustebau ir, lyg netikėdamas, paklausiau, ar neturi atestato su savim ir ar negaliu jo pasižiūrėti. Dar labiau pasivedėjęs į šalį, parodė. Kaip dabar prisimenu, pažymiai daugiausia buvo geri — ketvertukai ir keli penketukai ir, rodos, nė vieno trejeto“66.

Rodos, negalima nepatikėti, kada žmogus, sąmoningai nusistatęs skirti „būtus ir nebūtus“ dalykus, taip tikrai atsimena ir su visomis aplinkybėmis. Vis dėlto ir taip dalykiškai nusistačiusio žmogaus atmintį suklaidino „labai gero“ išlaikymo legenda. ši legenda taip įsigalėjusi, kad pagaliau pateko ir į Amerikoje išleistą Lietuvių Enciklopediją, kur sakoma: „egzaminus išlaikė eksternu ir pačiu pirmuoju 1908 pavasarį Marijampolėje“ (V, 142). Ir Z. Ivinskis savo knygutėj apie Dovydaitį (1970, p. 6) teigė, kad tuos savo egzaminus Dovydaitis išlaikė „gerais ir labai gerais pažymiais“.

Turima Dovydaičio brandos atestato nuotrauka rodo, kad faktiškai tuos egzaminus jis daug kukliau išlaikė, negu legenda yra visiems įkalusi. Gal tarp eksternų Dovydaitis ir pirmavo. Bet kad aplamai jis būtų tuos egzaminus išlaikęs penketukais ar „geriausiais pažymiais“, kaip rašoma St. Ylos „Ateitininkų vadove“ duotoj jo biografijoj, tai nėra tiesa. Pats Dovydaitis niekur nėra teigęs, kad tuos egzaminus išlaikė „pačiu pirmuoju“ ar aplamai gerais pažymiais.

Penketuku (pažymiu „labai gerai“) tuose egzaminuose Dovydaitis išlaikė tik tikybą. Ketvertukus (pažymį „gerai“) gavo iš dviejų dalykų: vokiečių kalbos ir visuomenės mokslo. O visų kitų devynių dalykų egzaminuose turėjo pasitenkinti tik pažymiu „patenkinamai“ — trejetuku. Tie kiti devyni dalykai buvo: rusų kalba ir literatūra, filosofijos propedeutika, lotynų kalba, matematika, fizika, matematinė geografija, gamtos mokslas ir geografija, istorija ir prancūzų kalba. Atestatas buvo išduotas 1908 birželio 7 (naujuoju kalendoriumi — birželio 20). Jį pasirašė direktorius Benediktovas, inspektorius Sokolovas ir 11 mokytojų, tarp jų ir du lietuviai mokytojai — poetas kun. M. Gustaitis ir žinomas tautinio atgimimo veikėjas P. Kriaučiūnas.

Beje, M. Krupavičius mini, kad logikos (filosofijos propedeutikos antrojo dalyko šalia psichologijos) egzaminas Dovydaičiui pirmąkart nepavykęs. Tačiau mokytojai, atsižvelgę į jo anksčiau išlaikytus egzaminus, leido logikos egzaminą antrąkart laikyti44. Gi J. Eretui kartą Dovydaitis, „gero ūpo pagautas“, pasakojo, kaip „egzaminatoriai kone plyšo juokais, išgirdę jį tariant prancūziškai... Bet komisija jį vis dėlto praleido, nes gramatiką puikiai valdęs“73. Mat, neturėdamas mokytojo, Dovydaitis mokėsi „beveik vien iš nebylių fonetiškų ženklų“. Gi prancūzų kalbos rašymas ir tarimas labai skiriasi (pvz., net keturi rašmenys „eaux“ tėra vienas „o“ garsas). Tad tikrai egzaminuose galėjo būti juoko iš Dovydaičio „prancūzų kalbos“.

Visiškai nėra ko stebėtis, kad Dovydaitis brandos egzaminus baigė ne legendiškai „pačiu pirmuoju“ ir penketukais, o daugiausia paprastais trejetukais. Buvo iš tikro nuostabu, kad apskritai jis pajėgė tuos egzaminus išlaikyti. O gauti juose tik labai gerus pažymius būtų buvę beveik stebuklinga. To nė iš Dovydaičio nebuvo ko laukti. Vienas yra dalykas, normaliai klasėj mokantis, gabiam ir darbščiam mokiniui varytis pirmuoju, kaip Dovydaitis ir darė Višakio Rūdoj ir Veiveriuose. Visiškai skirtingas dalykas yra laikyti egzaminus eksternu pas nepažįstamus mokytojus, pačiam tepasirengus, be to, iš daugelio metų kurso.

Panašiai yra ir su Dovydaičio aprangos legenda: klumpėmis, balto namų audeklo kelnėmis ir marškiniais. Tik Višakio Rūdos pradžios mokyklon ateidavo su klumpėmis, kaip dauguma kitų, ir Dovydaitis, ne išsiskirdamas iš visų, o avėdamas kaip dauguma kitų (iš V. Sruoginio prisimenamų trečio skyriaus mokinių tik vienas „dažniau pasirodydavo batuotas“). Visi trys to skyriaus mokiniai su pirmaujančiu Dovydaičiu buvo apsirengę „kaimietiškai, bet švariai ir tvarkingai“26. O kai Dovydaitis vyko Veiverių mokytojų seminarijon, tėvai jam pasiūdino naują eilutę — „pilkai melsvos spalvos švarkelį, liemenę ir kelnes, kurios buvo kiek per trumpos. Nupirko ir naujus pusbačius, kuriuos tada ’kamašais’ vadino“52. Ir į Marijampolės gimnaziją laikyti egzaminų jis nuvyko su „ta pačia melsva eilute, kurią jam tėvai buvo įtaisę stojant į mokytojų seminariją, ir tais pačiais batais, kuriuos buvo tada nupirkę, bet kuriuos taupydamas Dovydaitis tik sekmadieniais avėjo. Pasakojimas, kad Dovydaitis buvo atvykęs egzaminų su klumpėm, yra tikriausiai vienas iš tų pagražinimų, kurie sufabrikuojami apie žinomus žmones“66.

Patikime šį kartą V. Sruoginiu (net jei per laiką jo atmintis ir būtų kaip kitaip Dovydaičio drabužius perdažiusi), nes tą patį liudija ir kiti. J. Greimas rašo, kad egzaminuose buvo „jo drabužiai prastoki, bet švarūs, tvarkingi“. Patikimiausias liudininkas yra A. Puodžiukynas, kuris vaiko smalsa sekė vyresnio už jį Dovydaičio ne tik mokslus, bet ir išvaizdą. „Kas tokias perdėtas ir pagražintas pasakas apie profesoriaus drabužius sudėjo — ir aš nežinau. Tik pamenu, kad man tuomet jo apsivilkimas labai imponavo. Juoda, šniūreliu sujuosta bliuze, švarkas, batai — tai man atrodė be galo gražu. Ir kai tik šiek tiek paūgėjau, ir aš pasistengiau lygiai taip pat apsirėdyti“14.

Žinoma, kitas reikalas, kad, V. Sruoginio žodžiais, „ir šventadieniškai“ apsirengęs Dovydaitis atrodė nekaip šalia tų ponų vaikų“, kurie buvo apsirengę ne kaimietiškai, o miestietiškai. Reliatyvus dalykas yra ne tik vis besikeičianti mada, bet ir aplamai apranga: kas vienur yra ne tik paprasta, bet ir šventadieniška, kitoj aplinkoj jau yra prasta, skurdu.

Dažnai Dovydaičio biografijose minimas M. Krupavičiaus pasakojimas, kad, laikydamas abitūros egzaminus Marijampolės gimnazijoj, Dovydaitis laisvomis dienomis „su savo vadovėliais lindėdavęs kažkokioj žvyrduobėj prie Šešupės kranto“44 . Tai gali irgi sugestionuoti, lyg jis būtų neturėjęs tų egzaminų metu nė padoraus kampo kur pasidėti. Priešingai, tuo metu jis turėjo savo kambarį itin garbinguose dr. K. Griniaus, vėlesniojo Lietuvos prezidento, namuose. Drauge su daktaro šeima ir kitais dviem tų namų gyventojais (vyresniųjų klasių mokiniais) ir valgydavo. Susirinkus prie stalo, dr. K. Grinius kartais paliesdavo ir vieną kitą mokslinę temą. Kartą, pvz., apgailestavęs, kad garsiojo mediko W. Harvey, kraujo apytakos aptikėjo, nuopelnai vis dėlto per mažai kam esą žinomi. Kai po 20 metų Dovydaitis spausdino savo straipsnį apie W. Harvey, jį dedikavo dr. K. Griniui, „atsimindamas vieną pasikalbėjimą su juo“ 74.

Dovydaičio žygis, daugiau ar mažiau sulegendintas, ne tik plačiai išgarsėjo (pvz., anksčiau cituotojo dr. J. Žmuidzino gimtiniai Keturvalakiai yra už kokių 40 km nuo Dovydaičio tėviškės), bet ir ne vienam jaunuoliui buvo paskata panašiai ryžtis mokslo siekti. Publicistas Valentinas Gustainis, neolituanų (studentų tautininkų) kūrėjas ir ideologas, savo atsiminimuose pasakoja, kad jam padarė „labai didelį įspūdį“ tokiu neįprastu būdu gimnazijos baigimas. Išgirdęs tą žinią, ir jis pirmąkart pagalvojo, kad galėtų pasekti Dovydaičio pėdomis:

Mat, ir aš labai svajojau apie mokslus, bet gerai supratau, kad į gimnaziją tėvai manęs negalės leisti. O čia panašių neturtingų tėvų sūnus ir be pinigų išėjo gimnazijos mokslą, žodžiu, apylinkėje pasklidusi žinia apie Dovydaitį ir mano sąmonėje įžiebė gana fantastiškos vilties žariją, kad ir aš galėčiau pasekti to Runkių Dovydaituko pavyzdžiu75.

e. Šia proga reikia pabrėžti, kad apskritai reliatyvia prasme galima kalbėti apie Dovydaičių, tuo pačiu ir Prano vaikystės bei jaunystės skurdumą. Tiesa, kad gimtųjų jo namų padėtis buvo vargana: ūkelis nedidelis, žemelė nederlinga, o burnų prie stalo gausu. Jei abu tėvai nebūtų buvę sumanūs ir darbštūs, tikrai jų namuose būtų viešpatavęs skurdas. Tačiau, ačiū Dievui, tėvai buvo ir apsukrūs, ir darbštūs, ir taupūs. Todėl tikro skurdo namuose nebuvo. Šešių hektarų ūkelio Motiejus Dovydaitis buvo skurdžius, tik jį lyginant su šimtamargiais laukininkais. O girininkų tarpe jis buvo lygus su kitais. Mažiau veržlūs ar tingesni kaimynai net pavydėdavo Dovydaičio tėvui. Taigi apskritai aplinka buvo varginga, bet jos ribose Dovydaičiai anaiptol nebuvo skurdžiai. Jų vaikai buvo ir pamaitinti, ir aprengti ne prasčiau už kitų. Todėl ir Pranui nei vaikystėj, nei jaunystėj neteko patirti tikro skurdo, nors ir kiek kada kokio vargo patyrė. Jis augo ne skurdžių, o tik neturtinguose namuose. Tai didelis skirtumas! Jo žmogiško skleidimosi neslopino skurdo pergyvenimas (galima šį pergyvenimą turėti, ir daug turtingiau gyvenant kitoje aplinkoje). Kad ir kiek Dovydaityje buvo kaimietiško grubumo, jis neturėjo skurdžiaus bruožų: galėjo visus lygiai traktuoti tik dėl to, kad ir pats jautėsi už nieką nežemesnis.

Reikia to neužmiršti, kai dažnai kartojame K. Pakšto žodžius apie Dovydaitį, kad jis „mokslus ėjo skurdo ir vargo keliais“. Per laiką Motiejus Dovydaitis ne žemyn grimzdo, o mušėsi aukštyn. Kai jau Prano studentavimo metais V. Sruoginis aplankė jo tėviškę, susidarė apie ją visai gražų įspūdį: „mažas ūkelis, bet tvarkingas; žemė smėlėta, bet įdirbta, ir vasarojus gražiai atrodė“. Didelė šeima, bet ir namai atitinkamai erdvūs. Pranui gimstant Dovydaičių ūkelis tebuvo 6 ha. Vėliau, mišką iškirtus, buvo pripirkti dar 6 ha, tad jau buvo 12 ha ūkis.

Aukštyn mušimąsi rodė jau ir pats Prano leidimas mokytis. Nėra mokslo, kuris nekainuotų šiokiu ar tokiu būdu. Jau pradžios mokyklon į Višakio Rūdą vaiko pasiuntimas vis tiek traukė iš kišenės rublį kitą bent rašto reikmenims, vadovėliams. Pasiuntus į Veiverius, jau reikėjo ir maistą pristatyti, ir butą apmokėti (kad būtų gavęs ten duodamą stipendiją, niekur nėra užsimenama). Pagaliau, net namuose rengiantis brandos atestato egzaminams, kainavo reikiamų vadovėlių įsigijimas. Teikė tėvai Pranui tą visą paramą, nors ir jis pats už ją namuose „atidirbo“. Bet išleisti jį Maskvos universitetan jau buvo už tėvų galimumų ribos. Maskva — nebe Višakio Rūda ir nebe Veiveriai. Ten reikėjo nebe rublio, o kasmet apie 250 - 300 rublių, kurių iš mažo ūkelio nebeiškasi. Tėvai tegalėjo įdėti maisto išvažiuojant ir vėliau retkarčiais pasiųsti. Namiškių atsiminimu, taip ir buvo: įdėdavo maisto išvažiuojant po atostogų, o vėliau kartais jo pasiųsdavo traukinio bagažu.

Tikro skurdo Pr. Dovydaitis gal patyrė tik studijų metais Maskvoje, ypač iš pradžių, kol dar nebuvo sulaukęs nuolatinės paramos. Bet tada jis buvo jau subrendęs žmogus ir blaiviai žvelgė į sunkumus, suprasdamas, dėl ko turi pavargti. Todėl ir ši didesnio ar mažesnio skurdo patirtis daug jo nebeveikė.

Prieš palydint Dovydaitį į Maskvos universitetą, reikia dar vieną reikšmingą dalyką priminti. Veiverių mokytojų seminarijos patirtis buvo jį taip nuteikusi prieš rusus, kad mielai būtų pasirinkęs studijoms ne Rusijos, o kurį nors Vakarų Europos universitetą. Vargšas apie tai svajojo dar metai prieš gimnazijos baigimą. Dr. J. Šaulio archyve Pensilvanijos universiteto (Filadelfijoje) bibliotekoje yra du Dovydaičio laiškai, rašyti 1907 birželio mėnesį (VI.6 ir VI.23) šiuo reikalu. Socialdemokratų „Skarde“ radęs Berne (Šveicarijoj) veikusios lietuvių studentų Sandoros draugijos informacinio biuro adresą, Dovydaitis ir teiravosi apie Vakarų Europos aukštąsias mokyklas (kuriuose miestuose jos yra ir „kokios pakraipos“), įstojimo sąlygas, pragyvenimo išlaidas. Pirmajame laiške dar klausė, kur daugiausia yra lietuvių. Antrajame laiške savo klausimus labiau sukonkretino: pasisakė manąs studijuoti vokiečių ar prancūzų kalbos mokykloje ir būtent manąs studijuoti teisę („jurisprudenciją“). Deja, svajonė išvykti studijoms užsienin ir liko tik svajonė. Tuo metu Višakio Rūdos užkampio jaunuolis dar neturėjo jokių pažinčių, kurios būtų įgalinusios kokios nors paramos sulaukti. Nors šiai svajonei nebuvo lemta realizuotis, ji vis vien lieka reikšmingas liudijimas, kaip iš pat pradžių Pr. Dovydaičio žvilgis krypo į Vakarų Europą.

VII

STUDIJŲ METAI MASKVOJE

1908 vasarą „pasportavęs“ dalgiu, grėbliu ir kitais panašiais įrankiais ir Aleksoto tardytojo patardytas dėl dalyvavimo 1905 metų sąjūdyje, Pranas Dovydaitis rudenį „pakilusia nuotaika“ išvyko studijuoti Maskvos universitete. Iš viso studijavo penkerius metus: per keturis metus baigė teisių fakultetą (1912), o penktaisiais metais stojo į istorijos-filologijos (humanitarinių mokslų) fakultetą. Tad Maskvoje jis praleido 1908-13 metus. Atvyko studijuoti, baigdamas 22-sius amžiaus metus. Pradėtas studijas antrame fakultete nutraukė, sulaukęs 27 amžiaus metų.

a. Buvo padavęs prašymus ir į keletą kitų universitetų, bet „inercijos traukiamas“ pasirinko Maskvos universitetą, į kurį ir kiti marijampoliečiai nauji studentai vyko.

Kodėl Dovydaitis pasirinko teisių fakultetą? Lietuvių Enciklopedijos (amerikinės) duotoje Dovydaičio biografijoje sakoma, kad šį fakultetą „pasirinko dėl to, kad paskui galėtų dirbti Lietuvoje“ (V, 142). Šis teiginys, kartojamas daugelio to meto patriotų veikėjų biografijose, vargu ar yra teisingas, nes prieštarauja paties Dovydaičio pasisakymams. Tų pasisakymų yra du.

Savo autobiografijoj Dovydaitis sakosi: „Kodėl stojau į juridinį fakultetą, o ne į kurį kitą, — aš pats nemokėčiau tinkamai išaiškinti. Tur būt, dėl to, kad tas fakultetas atrodė esąs ’nuo krašto’, lengviausiai prieinamas“. Neaišku, kaip šioje vietoje reikia suprasti „nuo krašto“: atrodo, lyg būtų atsitiktinai pasirinktas teisių, o ne kuris kitas fakultetas. Tačiau toliau seka sakinys: „Mat, kai kas buvo man pataręs rengtis į ’diplomatus’“. Bet ir šis sakinys mažai ką paaiškina tuo kabutiniu „diplomatu“. Tik tolimesnis sakinys aiškiau sugestionuoja, kad teisės studijas Dovydaitis siejo su išmokimu kalbėti ir tuo būdu dirbti visuomeninį darbą. „Polocke ano žyduko studento paklaustas, į kokį fakultetą stočiau, jei gimnaziją baigčiau, — atsakiau jam, kad į tokį, kuriame galėčiau išmokti gerai, sklandžiai... kalbėti“. Tiesa, anas studentas sugriovė Dovydaičio nusistatymą, paaiškindamas, kad „gerai, sklandžiai kalbėti moka ar yra pareiga mokėt kiekvienam inteligentui“24. Bet, matyti, vis vien Dovydaitis liko nusistatęs, jog teisių fakultetas lyg tiesiogiau tiktų išmokt „kalbėti“. Ir teiraudamasis apie Vakarų Europos universitetus, jis buvo minėjęs teisės studijas.

Antrasis Dovydaičio pasisakymas šiuo klausimu nebekelia abejonių. Čia jis pasisako aiškiai ir būtent pasisako taip, lyg iš anksto atsakytų į aukščiau cituotą Lietuvių Enciklopedijos teiginį, jog teisių fakultetą „pasirinko dėl to, kad paskui galėtų dirbti Lietuvoje“. Mat, ir anksčiau kai kas buvo taip aiškinęs Dovydaičio pasirinkimą studijuoti teisę. Į tai Dovydaitis taip atsakė: „Kai dėl manęs paties, tai kai kas apie mane rašiusių prietelių per gerai mano apie manuosius motyvus... Tokių motyvų, kad juridinį fakultetą baigęs aš galėsiu dirbti Lietuvoj, kiek atsimenu, mano galvoj, rodos, nebūta. Man visai nerūpėjo tolimi klausimai: ką aš dirbsiu ir kur aš dirbsiu universitetą baigęs. Man rūpėjo tik patekt į universitetą ir mokytis, mokytis, mokytis. Tat ir stojau, taip pasakant, į pirmąjį nuo krašto Maskvos universiteto fakultetą“32.

Iš šio atsakymo reikia pabrėžtinai pakartoti žodžius: „Man rūpėjo tik patekt į universitetą ir mokytis, mokytis, mokytis“. šie žodžiai rodo, su kokiu entuziazmu Dovydaitis atėjo į universitetą. Universitetas jam tikrai buvo mokslo šventovė. Todėl studijų metais jis iš tiesų mokėsi, mokėsi, mokėsi...

Šis mokslo troškulys ir atsako į klausimą, dėl ko Dovydaitis savo pirmąjį fakultetą pasirinko, galima sakyti, nonšalantiškai, lyg visiškai nesirūpindamas, į kurį fakultetą įsirašys. Apskritai jis nieku būdu nebuvo iš tų žmonių, kurie ir svarbius sprendimus daro lengva ranka, daug negalvodami. Kad jis atsitiktinai pasirinko „pirmąjį nuo krašto“ fakultetą, tai ir rodo, jog ne fakulteto pasirinkimas jam visų pirma ir buvo svarbus. Visų pirma Dovydaičiui rūpėjo ne tos ar kitos specialybės įgijimas, o aplamai kiek galint gilesnis mokslinis išsilavinimas; ne profesinis pasiruošimas, o aplamai platesnis žmogiškas apsišvietimas.

Tačiau teisių fakulteto pasirinkimas nebuvo lemtas, ir šiuo klausimu savo tam tikrą nerūpestingumą Dovydaitis turėjo atitinkama kaina atgailoti. Kad šis fakultetas išmokys „kalbėti“, kaip anksčiau buvo įsivaizdavęs, turėjo netrukus pasirodyti iliuzija. Daug svarbiau, kad ir Dovydaičio trokštamam mokslo šviesos pasiekimui esmingaisiais būties klausimais teisių fakultetas mažai tiko. Teisinių paragrafų pasaulis galėjo Dovydaičiui pasirodyti aplamai ne daug vertas mokslinių pastangų. Argi paragrafuose slypi šviesa? — galėjo klausti teisių studentas, ištroškęs giliau įžvelgti būties paslaptis, o ne gilintis į visus tuos paragrafus, kuriais žmogus save žaboja. Teisininkams būdinga mąstysena Dovydaičiui buvo visiškai svetima. Ne tik griežtu, bet ir jokiu formalizmu jis nepasižymėjo, o greičiau jo stokojo. Todėl neatsitiktinai Dovydaitis savo atsitiktinai pasirinktos teisės klausimais niekada vėliau ir nesidomėjo. Kone iš visų mokslo sričių jis yra vėliau rašęs, bet iš teisės, savo „formaliosios“ specialybės, griežčiau imant, neišspausdino nė vieno straipsnio. Net ir žymiojo teisininko Hugo Grotius platokoj biografijoj juo domėjosi ne kaip teisininku, o kaip žmogumi, ekumeniniu krikščioniu.

Savo pasirinktuoju teisių fakultetu Dovydaitis tuojau pat, pirmaisiais metais, nusivylė. To nepaisant, teisių fakultetą jis baigė trumpiausiu leidžiamu laiku. Tačiau, jo paties žodžiais, baigė „prisiversdamas“, nes „daug kas jame man visai nebuvo prie širdies, kuri buvo ’susižadėjusi’ su kitu (istorijos - filologijos) fakultetu“32.

Pasirinktajai teisei nesant prie širdies, Dovydaitis buvo užsimojęs drauge lankyti du fakultetus: ir teisių, ir istorijos - filologijos. Šiuo reikalu jau pirmųjų mokslo metų pabaigoje kreipėsi leidimo į švietimo ministrą. Tačiau 1909 birželio 16 raštu gavo pranešimą, kad jo prašymas leisti tuo pačiu metu įsiregistruoti ir antrame fakultete yra atmestas. Tuomet Dovydaitis apeliavo į patį carą. Bet ir čia nelaimėjo: 1909 rugsėjo 30 gavo raštą, kad caras jo prašymą taip pat atmetė. Neliko kitos išeities, kaip istorijos - filologijos fakultete studijuoti laisvu klausytoju. Kaip rodo kvitas, 1909 lapkričio 24 Dovydaitis sumokėjo 13 rublių semestrinį mokestį už istorijos - filologijos fakulteto paskaitų lankymą. Tad nuo antrų metų jis drauge studijavo ir šiame antrame fakultete, „mokėdamas kasmet moksla-pinigius, bet egzaminų laikyti neleidžiamas“70.

Nebūtų Dovydaitis Dovydaičiu buvęs, jei nebūtų sugalvojęs, kaip „dovydaitiškai“ atsikeršyti už tą neleidimą drauge studijuoti abiejuose fakultetuose. Istorijos-filologijos fakultetas kasmet skelbdavo konkursą medaliams gauti. Paprastai tam konkursui ryždavosi baigiantieji ar jau baigusieji to fakulteto studentai. Įvairių specialybių studentams buvo skelbiamos atitinkamos temos. 1909-10 mokslo metais studentams filosofams gauti medaliams buvo paskelbta tema: Guyau etinės sistemos kritika. (Jean Marie Guyau, 1854- 1888, yra prancūzų filosofas, skelbęs idealistinį evoliucionizmą ir pagrindine kategorija teigęs gyvybę, dėl to laikomas H. Bergsono pirmtaku; moralę jis laikė tik socialiniais instinktais besiremiančia „praplėsta higiena“.) Šia tema ėmėsi rašyti ir antro kurso studentas teisininkas Dovydaitis, kad bent tuo būdu įrodytų savo tinkamumą studijuoti ir istorijos - filologijos fakultete. Kadangi konkursas buvo vykdomas slaptai, darbus pažymint tik slaptažodžiais, tai tokį slaptažodį savo darbui sugalvojo ir Dovydaitis. Savo darbą jis pažymėjo graikiškai parašytu Luko evangelijos sakiniu: „Nekliudykite, nes kas yra ne su jumis, (tas) yra prieš jus“. Šiais žodžiais autorius tarytum nusiskundė, kad buvo neleistas formaliai lankyti antrojo fakulteto, ar reiškė pageidavimą, kad ir jam, įsibrovėliui į svetimą fakultetą, nebūtų draudžiama lygiomis šiame konkurse dalyvauti.

Konkursinis darbas „Kritika etičeskoj sistemy Giuijo“ buvo įteiktas 1910 balandžio 7, dekanu esant istorikui M. K. Liubavskiui, pasižymėjusiam ir Lietuvos istorijos tyrinėjimais, už kuriuos Vytauto D. universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas 1932 m. jam suteikė garbės daktaro laipsnį. Darbą recenzavo žinomas psichologas J. Čelpanovas, kurio parašytas psichologijos vadovėlis susilaukė net dviejų vertimų į lietuvių kalbą. 1910 gruodžio 16 Dovydaičio darbas buvo įvertintas sidabro medaliu. Džiaugėsi, didžiuodamasis savo laimėjimu: „Auksinio medalio kad ir negavau, bet sidabrinį vis dėlto už-krapščiau“24.

Laimėjimas, kaip vėliau pasirodė, buvo dvigubas. Teisių fakultetą Dovydaitis baigė tokiais pažymiais, kad jo diplomas galėjo būti I laipsnio. Bet tokiam diplomui gauti dar reikėjo parašyti atitinkamą darbą. Dovydaičiui tai atkrito, nes buvo įskaitytas tas pats sidabro medaliu premijuotasis darbas.

1912 pavasarį baigęs teisių fakultetą (paties Dovydaičio žodžiais, „atsikabinęs nuo tolyn labyn nemėgiamo juridinio fakulteto“), tų pačių metų rudenį stojo į istorijos-filologijos fakultetą, anksčiau lankytą tik laisvu klausytoju. Į šį fakultetą stojant, buvo reikalaujama išlaikyti gimnazijos kurso graikų kalbą. Tą egzaminą Dovydaitis išlaikė tų pačių metų rudenį. Tad istorijos - filologijos fakultete jis studijavo jau kaip pilnateisis studentas. Tačiau jam teko šias studijas tęsti tik vienerius metus. Nors ir nenorėjo studijų nutraukti, bet nusileido Lietuvos katalikų spaudimui, kad nuo 1913 m. perimtų redaguoti „Viltį“.

Turime Dovydaičio atsiminimų ir iš ankstyvesnio, ir iš vėlesnio jo gyvenimo. Tačiau savo studijų Maskvos universitete niekur atskirai neaprašė. Todėl, gaila, stokojame ir žinių, kokius profesorius turėjo, kurie kokį jam poveikį darė. Taip pat nėra žinių, ar, be minėtųjų dviejų fakultetų, domėjosi ir kitų fakultetų paskaitomis. Lietuvių Enciklopedijoj teigiama, kad jis „lankė taip pat paskaitas gamtos fakultete, kuriame tada profesoriavo Mendelejevas“ (V, 142). Gal būt, gamtos fakulteto paskaitomis jis ir domėjosi, nesgi vėliau daug dėmesio rodė gamtos mokslams. Tačiau Mendelejevo tikrai jam neteko klausyti, nes tas garsusis rusų chemikas buvo jau metai miręs, kai Dovydaitis stojo į Maskvos universitetą (nekalbant apie tai, kad Mendelejevas buvo profesoriavęs ne Maskvos, o Petrapilio universitete, iš kurio buvo pasitraukęs jau 1890 m., Dovydaičiui tepradedant nebent žąsų ganymo „studijas“). Gaila, iš enciklopedijos ši klaida plinta ir kitur (pvz., ji pakartota ir J. Ereto rašytame Dovydaičio nekrologe LKMA „Suvažiavimo Darbų“ IV tome).

Viena tik nekelia abejonės: Dovydaitis studijavo su didesniu darbštumu, negu gali būti normaliai laukiama. Per vargą pasiekęs universitetą, jis nėrėsi į studijas su visa šviesos ištroškusio žmogaus aistra. Nuo paskaitų atliekamą laiką leido universiteto bibliotekoje. Galima sakyti, kad bibliotekoje ir „gyveno“. Tokį jo vaizdą turime iš St. Šalkauskio atsiminimų. Norėdamas pasimatyti su Dovydaičiu, Šalkauskis ateidavo į universiteto biblioteką, nes ten buvo Dovydaičio darbo vieta, ir stebėdavosi, kaip jis „tiesiog ’rydavo’ knygas ištisomis krūvomis“, nes buvo jau įgudęs su dideliu greitumu knygą panaudoti savo reikalui, egzaminams ar rašomam darbui. „Mačiau, kaip prakaituodavo bibliotekos kurjeriai, turėdami Tau pristatinėti visas krūvas knygų“. Dovydaičio darbas universiteto bibliotekoje ir pačiam Šalkauskiui buvo „drąsaus pasiryžimo ir atkaklaus atsidėjimo“ pavyzdys, nes tada jis dar nemokėjęs su atsidėjimu dirbti. Stebino Šalkauskį tai, kad Dovydaitis jau buvo „nugalėjęs visas technines akademinių studijų ir mokslinio darbo sunkenybes“ 76, kitais žodžiais tariant, ne tik atkakliai dirbo, bet ir mokėjo, kaip dirbti.

Dovydaitis buvo taip įnikęs į savo studijas ir kitus darbus, kad nenorėdavęs nė savo draugo Šalkauskio būti ilgai trukdomas:

Nepasakysiu, kad mano apsilankymai pas Tave bibliotekoje Tau labai būtų patikę. Pakalbėjęs kiek su manimi, Tu veržeisi prie savo karštai dirbamo darbo. Ir atrodė, kad Tu šitą darbą dirbai su dideliu įnirtimu ir be jokio saiko, tur būt, po keliolika valandų paroje76.

Tai rodė, kaip Šalkauskis pastebi, ir pati Dovydaičio išvaizda, dariusi įspūdį „persidirbusio asketo, žinančio tik savo darbą ir marinimosi praktikas“. Dovydaičio abstinencija tuomet ėjo taip toli, kad nepripažindavo net arbatžolių ir vietoje arbatos gėrė vien tik virintą vandenį. Todėl Šalkauskis ir charakterizuoja to meto Dovydaitį „maksimaliniu rigorizmu“, „tam tikru maksimalizmu“, „rigoristiškai nusistačiusiu idealistu“ 76.

Žinoma, pačiam Dovydaičiui visa tai, kas stebino Šalkauskį, paprasčiau atrodė: reikia naudotis studijų laiku, nesirūpinant, kas kaip tą pavadins — maksimalizmu, rigorizmu ar kuriuo kitu -izmu. Bet neperdėjo Šalkauskis šitaip charakterizuodamas Dovydaitį. Savo pasiryžimą „mokytis, mokytis, mokytis“ Dovydaitis tikrai vykdė — gal būt, iš tiesų trigubai.

Nesitenkindamas rusų kalba, Dovydaitis labai gerai išmoko vokiečių kalbą. Šios kalbos veikalais daugiausia ir naudojosi. Išmoko ir prancūzų kalbos, kad galėtų ir ta kalba naudotis. Be šių kalbų, kurių pramokti reikėjo jau ir brandos atestato egzaminams, Dovydaitis pramoko ir angliškai skaityti. Ir tai vis ne vėliau, o dar studijų metais.

Ko iš reikiamų knygų nerasdavo Maskvos universiteto bibliotekoje, Dovydaitis rūpindavosi iš užsienio pasirūpinti. Sakysime, Vladas Jurgutis liudija, kad, studijuojant jam Müncheno universitete (1910-13), ne kartą teko Dovydaičiui parūpinti knygas ir daryti ištraukas iš Müncheno bibliotekos knygų77. Jeigu Dovydaitis į tokią knygų parūpinimo „tarnybą“ buvo įtraukęs VI. Jurgutį, su kuriuo neturėjo artimesnių ryšių, tai tikrai panašiai turėjo jam talkinti ir kiti užsienyje studijuojantys draugai iš Louvaino ar Fribourgo, su kuriais palaikė artimus santykius.

Rankose yra vienas šiuo atžvilgiu įdomus dokumentas — to meto žymaus vokiečių katalikų filosofo J. Geyserio, tuomet profesoriavusio Münsterio universitete, Dovydaičiui 1913 liepos 8 rašytas atvirukas. Atsakydamas į Dovydaičio prašymą, šis vokiečių filosofas jam nurodo, kur galima rasti bibliografinių žinių apie pragmatizmą neoscholastiniu žvilgsniu. Vadinasi, jei Dovydaitis pats kuriuo rūpimu klausimu nerado po ranka knygų ar net nežinojo, kokių yra, jis ir tokiu būdu jų ieškojo— kreipėsi į nepažįstamus užsienio mokslininkus. Vėliau, jau profesoriaudamas, Dovydaitis ne su vienu užsienio mokslininku korespondavo. Gal būt, ir studijų metais ne tik į vieną J. Geyserį panašiu reikalu kreipėsi.

b. Jei teko kreiptis į vokiečių universiteto profesorių, tai, aišku, nebe su tiesioginėmis studijomis susietam, o savo paties kokiam nors sumanytam darbui. Nors ir dviejuose fakultetuose studijuodamas, Dovydaitis nesiribojo tik studijomis. Pačiu studijų metu jis pradėjo ir mokslinį reiškimąsi.

Čia reikia ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl taip Dovydaitis visą laiką sėdėjo bibliotekoj. Beskaitant Šalkauskio atsiminimus apie Dovydaitį studijų metais, galėjo net kilti klausimas, ar nebuvo jis tik paprastas „kalikas“, kuris darbštumu pridengia gabumų stokojimą. Jei Dovydaičiui tebūtų rūpėjusios tik formalios studijos universitete, be abejo, nebūtų reikėję tiek knygose skendėti. Skendėjo jose, kad pradėtų savo paties mokslinį darbą.

Pirmuosius savo mokslinius darbus Dovydaitis pradėjo skelbti 1910 pavasarį, taigi jau antraisiais studijų metais. Skelbė juos A. Jakšto - Dambrausko redaguojamame mėnesiniame kultūros žurnale „Draugijoje“. Pirmasis straipsnis buvo paskelbtas šio žurnalo 1910 kovo mėn. numery. Tai buvo 22 puslapių moksliškai poleminis straipsnis „Šis tas apie darvinizmą ir p. Avižonio principus“.

Po šio debiutinio straipsnio Dovydaitis „Draugijoje“ pradėjo dvi stambias studijas, nusitęsusias per daugelį numerių. Perleidus per žurnalą, tos studijos buvo atspausdintos ir atskiromis knygomis: „Biblija ir Babelis“ (1911, p. 142) ir „Kristaus problema“ (1914, p. 152). Pirmoji studija „Draugijoje“ buvo išspausdinta 1910 rugpiūčio - gruodžio numeriuose. Antroji studija buvo pradėta 1910 birželio - liepos mėn. numery (mėnesiu anksčiau už pirmąją), bet baigta tik 1912 birželio mėn. numery, nes ją pertraukė „Biblija ir Babelis“ ir kiti protarpiai. Taigi, baigdamas teisės studijas, Dovydaitis buvo autorius jau dviejų stambokų studijų, tik su teise nieko bendro neturinčioje srityje.

Trečiaisiais studijų metais Dovydaitis įsijungė į naują didelį darbą — pradėjo redaguoti „Ateitį“, kurios pirmasis numeris išėjo 1911 vasario mėn. Visus pagrindinius ideologinius naujo laikraščio, pradėjusio ateitininkų sąjūdį, straipsnius rašė pats redaktorius Dovydaitis. Dalis tų straipsnių jau vėliau, nepriklausomybės metais, buvo atspausdinti atskiru mažo formato veikaliuku „Mūsų idėjos“ (1922, p. 162). Jame sudėtieji straipsniai visi buvo parašyti 1911-13 metais. Tad studijų metais, šalia anų dviejų mokslinių studijų, Dovydaitis parašė ir trečią ideologiškai filosofinio pobūdžio knygą77a.

„Mūsų idėjos“ išleistos be autoriaus nurodymo, nes ir „Ateityje“ tie straipsniai buvo pasirašyti tik slapyraidėmis. Dėl to ligi šiolei visi ir pamiršta, kad Dovydaitis yra ir šios knygos autorius. Buvo ją pamiršęs ir pats autorius, nes nemini jos nė enciklopedinė biografija, kuriai pats teikė duomenis. Nepastebėjo jos nė pora sudarytųjų Dovydaičio raštų bibliografijų. Tačiau dėl jos priklausymo Dovydaičio plunksnai, nėra abejonės.

Be „Biblijos ir Babelio“ ir „Kristaus problemos“, iš „Draugijos“ buvo dar atskiru atspaudu išleistas taip pat nemažas (žurnalo 33 puslapių) straipsnis „Žmogaus išsirutulojimas ir paleontologija“ (spausdintas 1913 m., atskirai išleistas 1914 m.).

Suvesdami statistinius duomenis, kiek Dovydaitis išspausdino savo mokslinių istorinių ar filosofinių ideologinių straipsnių, gauname tokius skaičius: 1910 m. — 184 puslapiai („Draugijoj“), 1911 m. — 167 („Draugijoj“ 84 psl., „Ateityje“ — 83 psl.), 1912 m. — 113 („Draugijoje“ 46 psl., „Ateityje“ 67 psl.), 1913 m. pirmą pusmetį — 53 („Draugijoje“ 33 psl., „Ateityje“ 20 psl.). Iš viso per ketverius studijų metus (pirmieji 1908- 09 mokslo metai šiuo atžvilgiu liko „beraščiai“) išspausdinta 517 puslapių — vidutiniškai per metus po 129 puslapius. Tačiau ši statistika apima, kaip sakyta, tik daugiau ar mažiau mokslinius bei filosofinius straipsnius. Neįskaičiuoti iš „Ateities“ mažesni poleminiai ar šiaip publicistiniai straipsneliai. Neįskaičiuota ir dešimtys recenzijų „Draugijoje“ ir „Ateityje“ (tiek vienur, tiek kitur daugiausia recenzuotos vokiečių knygos). Be to, tuo pačiu metu Dovydaitis dar yra rašęs „Šaltiniui“ ir „Vilčiai“ (dar prieš šios pastarosios redagavimą). Viską suėmus, galima skaičiuoti, kad apytikriai per metus studentas Dovydaitis pateikdavo savo straipsnių ligi 200 puslapių.

200 puslapių per metus paprastam skaitytojui gali atrodyti kuklus skaičius. Bet kas bent šiek tiek yra bandęs puslapių „gaminti“, turi stebėtis, kaip dviejų fakultetų studentas įstengė taip produktyviai kurti. Visus pagrindinius straipsnius perskaičiau ir todėl jaučiuosi turįs teisę pasakyti: iš visų pradėjusių anuomet reikštis Dovydaičio kartos jaunųjų intelektualų, paliekant nuošaliai St. Šalkauskį, kuris tada „Ateičiai“ tedavė porą vertimų ir vieną recenziją, — Dovydaičio straipsniai išsiskiria ne tik savo erudicija, bibliografine dokumentacija, bet ir savo minties brandumu. O daugelis jo bendradarbių tuo metu buvo daug toliau moksle pažengę, kai kurie baigę Petrapilio dvasinę akademiją, jau doktorizavosi ar ir daktaro laipsnius buvo įsigiję.

Skaitydamas ir pirmuosius Dovydaičio straipsnius, jauti ne studentą, o intelektualiai subrendusį žmogų, nemažo išsilavinimo, savitos mąstysenos, jau turintį ir savo stilių. Be abejo, ne Maskvos universitetas jį staiga taip subrandino ir apšvietė. Jau nemažai turėjo būti išsilavinęs, ir prieš pradėdamas universitetines studijas.

Tiesa, Dovydaitis studijavo, lyginant su šių dienų studentais, daug vyresnio amžiaus. Bet užtat ir ateidamas į universitetą, jis turėjo būti daug toliau pažengęs už paprastą abiturientą. Turint rankose Dovydaičio brandos atestato nuotrauką, reikėjo „numitinti“ jo abitūros egzaminų baigimą „geriausiais“ ar „gerais ir labai gerais pažymiais“. Bet savo ruožtu Dovydaitis „numitino“ ir egzaminus, parodydamas, kad jie daugiau patikrina tik specialias žinias, o ne bendrą žmogaus išsilavinimą. Galima šia prasme sakyti: nepaisant, jog Dovydaitis tik vos patenkinamais pažymiais gavo brandos atestatą nelankytoj gimnazijoj, jis buvo vertas baigti taip, kaip „mitas“ ligi šiolei ir vaizdavo — „pačiu pirmuoju“, „labai gerais pažymiais“.

Be studijų, Dovydaitis nesiribojo nė tik raštiniu darbu. Nors ir kiek jis buvo „apsigyvenęs“ bibliotekoje, rasdavo laiko ir „žmonėse“ pasirodyti. Kaip informuoja enciklopedinė biografija, Dovydaitis „aktyviai dalyvavo Maskvos lietuvių gyvenime, lietuvių studentų draugijoj skaitė referatus“70. Svarbiausia, tapęs „Ateities“ redaktoriumi, jis savaime tapo ir šio laikraščio skaitytojų - ateitininkų vadu. Šiam katalikiškosios moksleivijos sąjūdžiui jis tiesė gaires savo straipsniais, kurie buvo skaitomi ir diskutuojami slaptuose moksleivių ateitininkų būreliuose. Rūpinosi ir organizaciniu jų sutelkimu. Vasaros atostogoms kasmet parvykdavo tėviškėn ir dalyvaudavo metinėse moksleivių ir studentų ateitininkų konferencijose ir kituose susibūrimuose. Sąjūdžio centras buvo Kaune, kur ir „Ateitis“ buvo leidžiama. Daugiausia buvo renkamasi pas kun. P. Dogelį (retkarčiais ir pas prel. A. Dambrauską - Jakštą).

Kan. P. Dogelio atsiminimuose yra šis tas ir apie Dovydaitį. Atostogų metu Dovydaitis paprastai iš savo tėviškės į Kauną ateidavo pėsčias ir nakvodavo pas Dogelį. Vieną kartą pasiekęs Kauną jau vėlyvą vakarą, Dovydaitis nebedrįso drumsti Dogelio miego, pernakvojo Nemuno šlaituose ir tik anksti rytą pasibeldė pas jį. „Atidarau, žiūriu, ogi Dovydaitis. ’Kas gi tave taip anksti čia atnešė?’ — paklausiau. ’Mat’, sako, ’vakar jau buvo vėlus laikas. Tu jau seniai miegojai. Nenorėjau tavęs žadinti. Naktis graži, šilta, ir pernakvojau Kauno šlaituose’“. Dovydaičiui likus nakvoti, tarnaitė pykdavo, kad reikia lova kloti. Kartą, kai Dogelio nebuvo namie, jo tarnaitė tiesiog išbarė Dovydaitį, kam naktimis trankosi. „Tas išdūlino iš kambario. Kur jis tą naktį nakvojo, nesisakė. Tik pasiskundė tarnaitės nemandagumu“. Taigi ir vaišinguose Dogelio namuose visko pasitaikydavo... O Dovydaitis lankydavosi Kaune ne savais reikalais, bet „tik ateitininkų idėjų vedinas“78.

Paties Dovydaičio atsiminimuose beveik nieko nerandame nei aplamai apie to meto ateitininkų veiklą, nei savo joje reiškimąsi. Porą epizodų užtinkame tik Dovydaičio memuariniuose „atviruose laiškuose“ seniai mirusiam draugui V. Endziulaičiui79. Viename tų „laiškų“ Dovydaitis aprašo neformalų, bet platesnį suvažiavimą 1913 vasarą Šunskų giraitėj (5-6 km į šiaurę nuo Marijampolės). Tų pačių metų (1913) rudenį V. Endziulaitis buvo Dovydaitį pakvietęs ir viešai paskaitai Marijampolėje apie Bažnyčios nuopelnus kultūrai ir mokslui. Tokia tema turėjo anuomet gana neįprastai skambėti, nes, užsakant spaustuvėj paskaitos skelbimus, savininkas žydas padaręs pastabą: „ko tas studentas čia kišasi ne į savo dalyką“. Brangiai ta paskaita Dovydaičiui kainavo: besiskubindamas į traukinį, pametė portfelį su studentiniais dokumentais ir 115 rublių, kuriuos tą vasarą buvo iš savo rėmėjų susirinkęs. Prisiminė šį nuostolį Dovydaitis ir po dvidešimt penkerių metų, nes „tokios sumutės būtų užtekę visam pusmečiui Maskvoj išgyventi“79a.

Po vasaros atostogų — namuose seno „dalgės ir grėblio sporto“ prisiminimo, o išvykose susitikimo su idėjos draugais — Dovydaitis vėl grįždavo Maskvon iš naujo užsidaryti universiteto bibliotekoje.

c. Kaip pragyveno Dovydaitis Maskvoje? Skurdokai, gana skurdžiai, ypač studijų pradžioj.

E. Draugelis, atvykęs Maskvon studijuoti tik metais vėliau už Dovydaitį ir buvęs jo artimiausias draugas, laiške rašė: „Taip — Dovydaitis gyveno labai skurdžiai. Aš net nežinau, iš kur jis gaudavo lėšų maistui“. Dovydaičio skurdus gyvenimas studijų metais yra nepaneigiama tikrovė, o ne išsklaidomas „mitas“. Vis dėlto nereikia įsivaizduoti ir juodžiau negu buvo: gyveno varganai, bet ne per daug skurdžiai pagal tai, kad ir namuose buvo neturtingai gyvenęs. Iš namų negaudavo lėšų, bet maisto siuntinių gaudavo visą studijų metą. Pačiai pradžiai, reikia prileisti, Dovydaitis gavo kun. Iz. Keblaičio pažadėtą šimtinę (rublių). Namiškių atsiminimu, mokslo pradžiai Pranas gavęs 100 rublių iš kun. P. Martišiaus. Bet šis į Višakio Rūdą vikaru buvo atkeltas tik 1909 pavasarį. Tad jo šimtinė bus buvusi jau antriems mokslo metams Maskvon išvykti. Su kun. P. Martišiumi Dovydaitis iškart artimai susibičiuliavo (tarp kitko, Martišius padėjo jam ir „Biblijos ir Babelio“ kalbą lyginti). Galima prileisti, kad Martišius ir vėliau paremdavo Dovydaitį, žinodamas jo varganas sąlygas. Namiškių atsiminimu, Martišius pasiųsdavęs jam Maskvon ir maistu paramos iš to, ką prisikalėdodavo: sūrių, džiovintų obuolių ir pan. Šiaip Dovydaitis Maskvoje vertęsis pamokomis.

V. Sruoginis vienoj savo atsiminimų vietoj, prisimindamas skurdžias Dovydaičio studijų meto sąlygas, apgailestauja, jog „neatsirado niekas, kad jam būtų padėjęs“80. Nebuvo jau taip, kad niekas nesirūpino Dovydaičiui pagelbėti. Belgijos Louvaine 1910 m. sudaryta Lietuvių katalikų studentų sąjungos valdyba, rūpindamasi įžiebti katalikišką mokslus einančio jaunimo sąjūdį, iš karto atkreipė dėmesį ne tik į Dovydaičio kūrybinį pajėgumą, bet ir į materialinę jo padėtį. Tos sąjungos sekretorius kun. Pr. Kuraitis, finansinės paramos reikalais koresponduodamas su Amerikos lietuviais kunigais, tuojau pat, 1910 gegužės 22 laišku, informavo kun. A. Staniukyną apie Dovydaičio brandžių straipsnių pasirodymą „Draugijoje“. Netrukus, tų pačių metų spalio 17 laišku, Kuraitis kreipėsi į „Motinėlės“ pirmininką kun. A. Kaupą su konkrečiu prašymu paskirti pašalpos „stud. Dovydaičiui iš viso šiems metams du šimtu rublių“. Ir įsakmiai pabrėžė: „Meldžiu tai padaryti greitai, nes, kaip jis man sakė, kišeniai jo esą apytuščiai“. Tos pačios dienos laiške kun. A. Staniukynui, Kunigų Vienybės pirmininkui, Kuraitis rašė, kad pašalpai pirmuoju kandidatu pristato Dovydaitį, prieš kurio „kandidatūros vertumą nieks nieko negali turėti“. O jei „Motinėlė“ kartais „negalėtų ar nenorėtų greitai duoti“, Kuraitis prašo kun. A. Staniukyną pas jį esančius pinigus greitai nusiųsti Dovydaičiui: „būtų gerai, kad būtų du šimtai, bet kadangi Jūsų surinkta mažiau, tai ne ką tepadarysi“. Gi „jei duos ’Motinėlė’, tai tegu duoda ne mažiau kaip 200 rublių, nes tiek Dovydaitis prašė ir tiek jam esame pažadėję“. Taigi, tikrai nuoširdžiai buvo rūpintasi pagelbėti Dovydaičiui jo sunkioj padėty.

Stipendija buvo paskirta Dovydaičiui, tik, rodos, mažesnė, negu buvo prašyta. 1911 m. rudens „Ateityje“ (Nr. 8, p. 343) aprašant „Motinėlės“ seimą, cituojamas nutarimas palikti Dovydaičiui 150 rublių metams stipendiją, kol baigs mokslą. Taigi bent dviem studijų metais (1910-11 ir 1911-12) Dovydaitis šią stipendiją gavo. O kadangi Amerikoje buvo paskirta mažiau negu prašyta, tai jau pačioj Lietuvoj buvo bent 1911 m. pridėta 50 rublių (Kuraitis 1911 balandžio 6 laiške informavo kun. A. Staniukyną, kad iš per kun. P. Dogelį prisiųsimų pinigų 50 rublių pašalpa bus skirta Dovydaičiui, „nes jam dar nepriteko prie tos pašalpos, kurią buvo davusi Amerikos ’Motinėlė’“.)

Gauta parama Dovydaičiui labai pravertė, bet sudarė ir nemalonumo jos viešu išreklamavimu. Mažai diskretumo reikalą suprantantiems amerikiečiams Kuraitis turėjo tiesiog priminti: „Žinote patys, kaip negerai pasielgė Amerikos ’Motinėlė’, apsiskelbdama, pasigirdama šelpianti stud. Dovydaitį. Dabar pirmeiviai galės vadinti kaipo apmokamą kunigų berną. Žinoma, jis drąsiai visa ką nukęs, bet kam gi buvo Amerikiečiams daryti tiek nemalonumų Dovydaičiui“ (1911 rugsėjo 10 laiškas kun. A. Staniukynui).

Baigus Pr. Dovydaičiui teisių fakultetą, matyt, „Motinėlė“ sprendė, kad jis mokslą jau baigė. 1913 sausio 11 laiške kun. A. Staniukynui Dovydaitis dėkoja už pranešimą apie jam kun. Bukavecko paskirtą „nuošimtį“ (neaišku, kokia tai pašalpa) ir toliau rašo, kad, „Motinėlei“ atsisakius jam duoti pašalpą, gal teksią paramos prašyti iš „Saulės“ draugijos. Būsią gal „nelengva save priversti tai padaryti, nes mat aš sunkiai tikiu galėsiąs išpildyt reikalavimą grąžinti po nekuriam laikui pinigus, kadangi labai skeptiškai žiūriu į tai, kad aš kuomet tiek atliekamų pinigų turėčiau, idant būtų galima grąžinti mane šelpusiems“.

Dovydaitis galėjo laisvesne nuotaika savo darbams atsidėti, gaudamas paramos bent antroj savo studijų pusėj. Bet ir tada jis vis vien gyveno pakankamai skurdžiai, kaip liudija dr. E. Draugelio laiške pasakojamas toks atvejis. 1913 rudenį buvo šaukiamas Maskvos lietuvių katalikų studentų draugijos „Rūtos“ (jos vardu ten viešumon išėjo ateitininkai) susirinkimas, po kurio buvo numatoma nusifotografuoti. Kai Draugelis pakvietė Dovydaitį į tą susirinkimą, šis tik šyptelėjo ir atkišo koją parodyti, kaip batai nuplyšę, o puspadžiai atšokę. Tokiais batais, suraišiojus virvelėmis, iš tikro buvo galima tik namie vaikščioti, bet ne gatvėn išeiti. Todėl Dovydaitis ir taręs: „Štai, žiūrėk! Kaip aš galiu vykti į draugijos susirinkimą? Viena — laiko neturiu, o antra — trūksta lėšų apavui pataisyti“ 81. Todėl ir nematome Dovydaičio toj plačiai paplitusioj „Rūtos“ draugijos nuotraukoj, rodančioj Maskvos studentus ateitininkus.

Kaip vargas mokė Dovydaitį išradingumo, vaizduoja V. Sruoginio pasakojamas jo susitikimas traukinyje su Maskvon bevykstančiu Dovydaičiu. Be kelių ryšulių, Dovydaitis vežėsi su savimi ir juodą skardinį arbatinuką. Kai pastebėjo draugo nustebimą dėl to arbatinuko, Dovydaitis paaiškino: kelionė Maskvon trunka visą parą, didesnėse stotyse galima gauti verdančio vandens, tad jis ir pasiėmė virduliuką, kad galėtų pasidaryti arbatos.. .80

Nors ir kaip taupiai visur verčiantis, nebūtinai Dovydaičiui turėjo susidaryti daug mažiau išlaidų, negu kitiems. Kas taip godžiai naudojasi biblioteka, kaip Dovydaitis, tas nejučiomis turi pradėti biblioteką kurti ir pats. Kai tik gavo iš „Draugijos“ pirmą honorarą (apie 30 rublių), Dovydaitis, „oi oi kaip gerai“ pasijutęs, tuoj dūmė į vieną Maskvos knygyną užsisakyti naujų vokiškų knygų. Ką kiti išleisdavo pramogoms, Dovydaitis skirdavo knygoms (nepigi tai prekė!). Jau studento metais Dovydaitis pradėjo kurti savo „knygyną“, jo paties imamą į kabutes, nes „studento kišenius juk nestoras“, bet brangų dėl to, kad jį sudarė knygos „iš katalikiškos pasaulėžiūros srities“. Tad Maskvoje jo buvęs klebonas kun. Emilijonas Paukštis ir rasdavo pas studentą Dovydaitį „rietuves knygų, prikrautų iki lubų“82. Ne visas „knygynas“ buvo studentiniame Maskvos kambary. Kai 1912 vasarą V. Sruoginis aplankė Runkius, labiausiai buvo nustebintas, kad „suolai ir kambario kampai buvo prikrauti didelių knygų, daugiausia vokiečių kalba“83.

Taip dirbant ir taip vargstant, nereikėjo nė „marinimosi praktikų“, kad studento metais St. Šalkauskiui Dovydaitis darytų įspūdį „persidirbusio asketo“. Ką St. Šalkauskis sau būdingais žodžiais formuluoja, Dovydaitis tiesmukai pripažįsta: „Aš jau, tur būt, per daug išsiskyriau savo ’kaimietiška’ apšepusia išvaizda. Taip apie save sprendžiu iš to, kad bent ’gražiajai’ lyčiai aš tuomet atrodydavau labai ’neįdomus’, lyg koks ’katoržnikas’ ar net tiesiog ’velnias’, iš kurio nė žodžio ištraukt nebuvę galima, nes nosį vis laikydavęs į knygą įrėmęs“32. Kitoj vietoj Dovydaitis sakosi paprastai būdavęs toks „apšepėlis, kurį Maskvoj kiemsargiai nė studentu nelaikydavo“.

Nors ir varganomis sąlygomis Dovydaitis studijavo, tačiau dėl to nesijaudino. Aistringas pasinėrimas į mokslą, pradėtas jo paties kūrybinis reiškimasis ir drauge apaštalavimas Dovydaičiui buvo tokios vertybės, kurių akivaizdoje jis abejingai žiūrėjo ir į materialinius sunkumus, ir į išorinę savo išvaizdą. Neteikė tiems dalykams reikšmės, užtat dėl jų ir nesirūpino.

Šiuo klausimu turime ir paties Dovydaičio atvirą pasisakymą kun. A. Staniukynui 1911 lapkričio 23 laiške. Dėkodamas Amerikos lietuviams už teikiamą ateitininkams finansinę paramą, dėl savęs paties taip priduria: „aš asmeniškai dirbau ir dirbu tam reikalui ko daugiau, jokio atlyginimo iš nieko nereikalaudamas, — kad tik šiaip taip pragyventi, ir daugiau nieko“.

Pakako Dovydaičiui studento metais „tik pragyventi“. Kadangi gyvenimas nebuvo jo lepinęs ir anksčiau, tai lyg ir nejautė varganų sąlygų. Kaip vėliau nesivaržė pasakoti apie save kaip „apšepėlį“ studento metais, taip tuomet nesivaržė juo ir būti, jei taip jau reikėjo. Tikrai jam neskaudėjo širdies, kad dėl suplyšusių batų tą kartą negalėjo nusifotografuoti su savo draugais. Toj nuotraukoj visi savo dailiomis uniformomis taip šauniai atrodo, kad Dovydaitis nebūtų nė tikęs į jų draugę!

d. „Persidirbęs asketas“ ir „apšepėlis“, studentas Dovydaitis tačiau visada liko gyvas žmogus. Kaip aistringai bebuvo įnikęs į studijas, neužsidarė jose. Priešingai, nėrėsi į knygas, kad jose rastų šviesos gyvenimui. Bibliotekos užsidarėlis tapo Lietuvos inteligentijos veidą pakeitusio ateitininkų sąjūdžio įžiebėju. Panašiai ir savo paties gyvenime. Asketiškai nusiteikęs, Dovydaitis tikrai uždarai gyveno (net artimiausias draugas E. Draugelis mini tik kartą jį aplankęs ir iš tikro mažai ką apie savo studijų draugą atsimena). Bet anaiptol jis nebuvo atsiskyrėliško tipo žmogus, kuriam ir nereikėtų žmogiškos artumos bei šilumos.

Nesidomėjo pramogomis Maskvoj. Nebuvo jomis domėjęsis nė tėviškėj. Niekada nedalyvaudavo kaimo vakariniuose pasilinksminimuose („vakaruškose“). Būdamas labai santūrus ir „kavalieriškai“ nelankstus, netraukė nė Runkių merginų dėmesio. Tačiau šeimą Dovydaitis sukūrė, dar nė studijų nebaigęs, ir būtent sau žmoną rado gimtiniuose Runkiuose. Ketvirtiesiems studijų metams Maskvon jis grįžo jau su žmona, kun. P. Martišiaus Višakio Rūdoje 1911 lapkričio 28 (paskutinį antradienį prieš adventą) sutuoktas su Marcele Bacevičiūte, Viktorijos ir Vinco Bacevičių dukteria.

Prano Dovydaičio gyvenimo draugė Marcelė buvo to paties Runkių kaimelio neturtinga mergaitė, už jį pora metų vyresnė (g. 1884.IV.15). Šeimoje iš penkių vaikų ji buvo vidurinė — trečioji. Kai mirė motina (1908 m.), tėvas po metų parvedė pamotę, dėl kurios vaikai stengėsi kiek galint greičiau palikti namus. Vyriausias vaikas — sūnus buvo miręs dar vaiku būdamas (12-13 m.). Vyresnioji sesuo Marytė yra likusi Lietuvoje. Du jaunesnieji — brolis Juozas ir sesuo Magdalena (Berkevičienė) — emigravo Amerikon dar prieš I pasaulinį karą; brolis anksti mirė, o sesuo — 1975 vasarą Kalifornijoj.

Bacevičių sodybėlė buvo netoli Dovydaičių, tame pačiame kaimo branduolio lauke. Pasistatę namelį ant mažo nuosavos žemės sklypelio (apie pusė hektaro), Bacevičiai daugiausia gyveno iš miško darbų, uogų, grybų, o taip pat eidavo dirbti kaimynų ūkiuose.

Vaikais būdami, Dovydaičių Pranas ir Bacevičių Marcelė nedraugavo, nes bandą ganydavo atskirai. Tačiau, atėjus laikui, matyt, jie „praregėjo“ vienas antrą. Išvažiuodamas Maskvon studijuoti, Pranas paliko Marcelei savo nuotrauką ir rašydavo laiškus jos tėvo vardu. Pas Marcelės tėvą Pranas dažnai ateidavo ir su juo ilgai kalbėdavosi, „politikuodavo“, atnešdavo jam lietuviškos spaudos. Su Marcele „flirto“ buvo tik tokio, kad drauge vaikščiodavo, juokaudavo. Kai Pranas sakydavo, kad jiedu apsivesią ir iš čia išvažiuosią, Marcelė iš pradžių nekreipusi į tai dėmesio. Parvažiavęs 1911 metų vasaros atostogoms, Pranas rado Marcelę betalkinančią Dovydaičių ūkyje (motina tuo metu buvo pradėjusi laukti savo paskutinio vaiko — dukters Marytės). Piršlio vaidmenį suvaidinęs kun. P. Martišius, kuris, vieną atskirai pasišaukęs, girdavo antrąjį.

Dovydaičio vedybos buvo sensacija ir Maskvoje draugams, ir tėviškėje kaimynams. Viena, dėl to, kad visi pažinojo Dovydaitį kaip lig tol nerodžiusį moterims jokio dėmesio. Antra, dėl to, kad, pats išsimušęs iš kaimo, vedė paprastą kaimo mergaitę.

Jau Maskvoje kun. E. Paukštis, iš anksto sužinojęs Dovydaičio ketinimą vesti Marcelę, bandė kelti jam klausimą, ar išsimokslinusiam vyrui nereikėtų ieškoti ir atitinkamo išsilavinimo žmonos. Tačiau Dovydaitis visus savo klebono įspėjimus nutraukė „savo griežtu pareiškimu: ’Tai mano vaikystės metų draugė ir meilė. Aš ją pralavinsiu’“82.

Sensacija Dovydaičio vedybos buvo ir tėviškėje: ir čia buvo stebimasi, kad studentas veda paprastą mergaitę. Paskelbus užsakus Višakio Rūdoj, sklido gandų daugiau, negu reikia. Nors sutuoktuvės vyko paprastą savaitės dieną (bet su mišiomis), daug kas buvo atskubėję pasižiūrėti. Tačiau nebuvo ko „žiūrėti“, nes viskas buvo labai kuklu. Jaunuosius palydėjo tik Prano broliai Antanas ir Juozas (visi drauge atvyko vienu poros arklių vežimu). Brolis Juozas buvo ir vienas iš sutuoktuvių oficialiųjų liudytojų. Antruoju liudytoju buvo pakviestas anksčiau jau minėtasis Vienkojis - Adomaitis, prie bažnyčios gyvenęs „karabelninkas“, buvęs lietuviškų knygų laikytojas. Turime paties Dovydaičio pasakojimą apie tai: „Mano ’veselninkų’ ’pulkas’ buvo toks negausingas, kad kai reikėjo vestuvių aktui su liudininkais užrašyt..., tai to akto statytojai, linksmi prieteliai, nusprendė, kad, nesant kito liudininko, antruoju liudininku reikia įrašyt ’Vienkojį’.. . Taip juokdariai ir padarė. O aš apie tai sužinojau tiktai, kai jau buvo po visam“23. Šiaipjau nebuvo nei piršlio, nei svočios, nei pamergių, nei kitų pabrolių. Nė įprastinės vestuvių puotos nebuvo (kai namiškiai norėję suruošti puotą, Dovydaitis atsakęs: darykit, ką norit, bet manęs nelieskit). Taigi to, kas kaime vadinama vestuvėmis, Dovydaičio sutuoktuvėse iš tikro ir nebuvo.

Matyt, daugeliui Dovydaičio vedybos buvo sensacija, kad jau po 25 metų išspausdintuose savo atsiminimuose jas mini ir kan. P. Dogelis. Kai kitą vasarą (1912) Dovydaitis grįžo atostogoms į tėviškę pro Kauną, vietos ateitininkai susiorganizavo pasveikinti savo „šefą“, gavus universiteto baigimo diplomą, ir, svarbiausia, susipažinti su jaunąja Dovydaitiene. „Nors ir nenoromis, bet turėjo Dovydaitis ir savo žmoną parodyti“. Grįžę iš „audiencijos“, Dogeliui gyrė Dovydaitienės „malonią išvaizdą“ ir džiaugėsi galėję su ja pasikalbėti84.

Kan. P. Dogelio atsiminimai, paskelbti tais pačiais 1936 metais, kuriais savo 50 metų sukakties proga Dovydaitis rašė „Ateičiai“ savo autobiografiją, savo ruožtu paskatino ir jį (sakytume, sutuoktuvių 25 metų sukakties proga) pasisakyti dėl savo vedybų. Iš šiaip gana labai konspektiško savo gyvenimo įvykių datavimo pereidamas į laisvesnį pasakojimą, Dovydaitis su jam būdingu ironijos atspalviu taip dėl savo ’ženatvės’ pasisakė:

Gali atrodyti (iš kan. P. Dogelio atsiminimų — J. G.), kad kaip mano diplomas, taip ir mano žmona yra buvusi Maskvoj ’iškepta’, trumpiau sakant, yra buvusi iš Maskvos parsigabenta ar ’maskalka’, ar lenkaitė, ar vokietaitė. Ne! Mat, aš nepretendavau į tuos prašmatniuosius mūsų senesnės kartos inteligentus, kurie, Rusijos un-tuose aukštą mokslą įsigiję, jau nebegalėdavo rasti savo ’aukštai išlavintam skoniui’ žmonų ’tamsių’, ’nemokytų’ lietuvaičių tarpe. Aš, dėkui Dievui, ’neprilipau’ nei prie jokios svetimtautės, ir taip pat nė prie jokios iš Lietuvos atvykusios ’vyrų žvejotojos’, nes su ’gražiąja lyčia’ iš visa mano santykiai studentaujant buvo gerokai ’egzotiški’: nagi, nei aš į ją, nei ji mane visai ’nedomino’. .. Ir tokioms ’kavalieriškoms’ pareigoms, kaip kad panelėms kiną ’užfundyti’ arba palydėt, aš nebuvau ’priaugęs’. Tat ir mano ženatvės klausimas, dėkui Dievui, išsisprendė ne tąja kryptimi, kaip ne vieno šių dienų mūsų senesnės kartos didžiųjų ’patriotų’... O svarbiausią vaidmenį čia bus suvaidinusi ta aplinkybė, kad tuo metu aš jau buvau nuo ’miesčionkų’ ’immunizuotas’ 24 (atseit, jau turėjo tą, kurią mylėjo. — J.G.).

Vedybos nepakeitė nei Dovydaičio gyvenimo stiliaus, nei jo paskendimo darbe. Dovydaitienė nebuvo „ponia“ ir „nosies nerietė“. Bet ir norint nebūtų buvę iš ko „nosį riesti“. Jaunavedžiai Maskvoje vargo taip pat, kaip Dovydaitis buvo skurdęs viengungiu. Turėjo prie Kudrinskio turgaus rusų šeimoje išsinuomoję tik mažą kambarėlį, kur „virtuvė“ buvo tik primusas (žibalu kūrenamas prietaisas kam nors virti).

Antrais vedybų ir penktais Dovydaičio studijų metais (1912 -1913) Dovydaičiai buvo nusisamdę Presnės rajone „net du kambariu“, tik jie buvo „ne prie daikto, bet vienas viename buto kampe, o kitas kitame“: iš vieno kambario pereiti į kitą reikėjo keliauti per šeimininkės priemenę ir virtuvę. Tą rudenį buvo priėmę drauge gyventi ir studijoms atvykusį V. Endziulaitį, kuris buvo apgyvendintas Dovydaičio ’kabinete’ su ’knygynu’. Gimus naujam šeimos nariui, pirmagimei dukrelei Onai, teko ieškoti naujo kambario: „ir ten vėl skurdom susikimšę ir knygomis apsikrovę“. Po Kalėdų reikėjo su Endziulaičiu persiskirti, nes buvo per brangu mieste gauti, nors ir mažą, atskirą butą. Dovydaičiai išsikraustė tolokai į užmiestį, o Endziulaitis apsigyveno studentų bendrabutyje.

Su šiltu jausmu Dovydaitis atsimena tą pusmetį, kurį jo šeimoj gyveno Endziulaitis, tuojau iš karto įtrauktas „Ateities“ redagavimo darban. Mielai Dovydaitis prisiminė „jaukias, šeimyniškas valandėles“ vakarais, kai po dienos darbų grįžę su Endziulaičiu šnekučiuodavosi „ne apie didmiesčio pramogas ir panašius dalykus, bet apie mūsų lietuviškus dalykus dalykėlius“. Pasijusdavo tais vakarais, lyg esą ne rusų svetimame didmiestyje, bet „lietuviško kaimo lietuviškoj pirkelėj“85.

Nebeilgai teko Dovydaičiams Maskvoje skursti. 1913 metais Dovydaitis buvo savo draugų iškviestas Lietuvon redaguoti „Vilties“. Paskutinį kartą aplankė Maskvą 1913 m. rudenį, kai buvo trumpam nuvykęs iš jos „viso labo“ persigabenti.

Baigėsi ilgai svajoto, kietai siekto ir aistringai semto mokslo metai. Prasidėjo jau anksčiau patirtos gyvenimo kovos ir atkaklaus, bet vaisingo darbo metai. Pranas Dovydaitis žengė iš universiteto suolo į gyvenimą, eidamas 27-sius amžiaus metus.

VIII

„VILTIES“ REDAKTORIUS VILNIUJE

Likimas lėmė, kad pirmasis darbas, kurį Pr. Dovydaitis gavo dirbti, buvo redaktoriaus darbas. Ar šis pirmasis darbas nulėmė Dovydaičio gyvenimo kelią, ar šis darbas iš tikro atitiko jo prigimtinius polinkius? Šiaip ar taip, Dovydaitis visų pirma liko redaktorius visą gyvenimą.

„Viltį“ Dovydaitis redagavo beveik ištisus dvejus metus: pradėjo redaguoti 1913 m. rudenį, berods, spalio mėn., o paskutinis „Vilties“ numeris išėjo 1915 rugsėjo 19.

Kaip pakartotinai pareiškė, Dovydaitis ėmėsi „Vilties“ redagavimo „prieš savo norą“. Palikdamas Maskvą, kun. Em. Paukščiui jis sakėsi tik laikinai išvykstąs, vienminčių „gyvu Dievu“ įprašytas gelbėti padėtį, nes kitaip tas katalikų perimtasis laikraštis žlugsiąs82. Savo autobiografijoj Dovydaitis patvirtina, kad manęs toj redaktoriaus kėdėj tik trumpą laiką sėdėti. Bet po metų (1914) kilęs I pasaulinis karas „viską kitaip nukreipė“24.

Kodėl Dovydaitis tik prieš savo norą sutiko imtis „Vilties“ redagavimo? Pirmasis motyvas aiškus jau iš to, kad manė tik laikinai Maskvą paliekąs. Nutraukti studijas istorijos - filologijos fakultete vos po dviejų semestrų jis nenorėjo. Buvo pasiryžęs ir antrąjį fakultetą, savo širdžiai artimą, ligi galo išvaryti.

Tačiau drauge, atrodo, tas nenoras rėmėsi ir antru motyvu: „Vilties“ redaktoriaus kėdėn jis buvo įsodinamas po aitrios kovos su senuoju „Vilties“ redakcijos štabu. Dovydaitis buvo pavedamas „Viltį“ redaguoti ne tik prieš savo norą, bet ir prieš ligtolinio redaktoriaus A. Smetonos norą. Jau po daugelio metų, kai buvo A. Smetonos režimo ir kalintas, ir daug kartų baustas kaip atsakomasis redaktorius, ir pagaliau visai neseniai net pašalintas iš universiteto, Dovydaitis 1936 m. ragė, kad vienminčiai, ištraukdami jį iš Maskvos studijų ir įsodindami „Viltin“, Genezės (III, 15) žodžiais, ’padėjo neprietelingumą’ tarp jo ir „žinai tarp ko“ (aišku — tuometinio respublikos prezidento). „Betgi dėl to aš visai neturėčiau būt kaltinamas, nes aš tik pasiūlymą čia atsisėsti priėmiau (berods, labai nenoromis), bet anaiptol čion pats nesibroviau. Bet ką padarysi? Taip jau buvo skirta!“32

Būdamas kovos žmogus, Dovydaitis nesibaimino angažuotis, jei reikėjo ir kur reikėjo. Tautininkų režimo metais, uždarius moksleivius ateitininkus ir jį patį persekiojant, Dovydaitis savaime tapo režimo priešu. Bet ar anuomet viltininkai buvo jau tokie ateitininkų priešai? Pradėjus „Vilčiai“ polemiką prieš ateitininkus, 1913 vasarą „Vilties“ dalininkų suvažiavime buvo aštriai susikirsta. Dovydaitis, atrodo, tai anuomet priėmė be militantiško entuziazmo, o greičiau tik kaip įvykusį ir dėl to nebeatšaukiamą dalyką.

Kai „Vilties“ dalininkų suvažiavimas redaktoriaus Smetonos pavaduotuoju išrinko Dovydaitį, pirmasis tai priėmė kaip jam nepasitikėjimo pareiškimą ir iš laikraščio pasitraukė su savo šalininkais. Iš senųjų viltininkų laikraštį perėmė ateitininkai.

Kito redaktoriaus, ypač norint pasauliečio, A. Smetonos vieton nebuvo iš ko pasirinkti. Todėl „vienminčiai“ ir spaudė Dovydaitį, kad nutrauktų Maskvos studijas ir grįžtų Lietuvon išgelbėti aštrioj kovoj pasiektam laimėjimui. Stipresnio žmogaus už Dovydaitį tam reikalui nebuvo. Noromis nenoromis Dovydaitis turėjo nusilenkti draugų spaudimui ir, St. Šalkauskio žodžiais, pasirodyti „gimusiu išvaduotuoju visose sunkiose aplinkybėse“79.

1. „Vilties“ konflikto istorinė reikšmė

A. Smetonos pakeitimas Dovydaičiu nebuvo tik paprastas vieno žmogaus pakeitimas kitu. Šis redaktorių pasikeitimas virto galutiniu išsiskyrimu dviejų mūsų visuomenės srovių: katalikų (lietuviška prasme) ir viltininkų88, vėliau gavusių aiškesnį tautininkų vardą. Šio išsiskyrimo pasekmės jaučiamos ir ligi šiolei. Kaip bevertintume tą išsiskyrimą, jis buvo didelės istorinės reikšmės faktas. Todėl svarbus ir Dovydaičio jame dalyvavimas.

Tautinio atgimimo metais visus siejo bendra tautinė idėja — tautinės sąmonės žadinimas. Tačiau šis bendrumas anaiptol nereiškė ir negalėjo reikšti tokio pat idėjinio bendrumo. Tuojau pat pasireiškė idėjinė, arba pasaulėžiūrinė, diferenciacija. Ji iškilo jau pačioje „Aušroje“, kuri siekė visus sujungti tautiniam atgimimui. Tolerantišką liberalą dr. J. Basanavičių pakeitus dr. J. Šliūpui, kovingam laisvamaniui, „Aušra“ dėl iškilusių skirtingų nusistatymų užgeso vos po trejų metų. Toliau steigėsi jau įvairių krypčių pasaulėžiūriniai laikraščiai.

Tuo būdu XIX-XX amžių sąvartoje jau buvo išryškėjusios pagrindinės pasaulėžiūriškai politinės kryptys, kurios ir apsprendė atgimusios tautos tolimesnį kelią. Tačiau, iš antros pusės, nors idėjinė diferenciacija ir buvo jau įvykęs faktas, daugiau ar mažiau gyvas liko ir romantinis tautinės vienybės ilgesys tuose, kurie ryškesnę idėjinę diferenciaciją laikė lyg nesutaikoma su tautine vienybe ar bent ją slopinančia. Ir pats „Tėvynės Sargo“ steigėjas ir pirmasis redaktorius kun. J. Tumas-Vaižgantas tame laikraštyje (1902, Nr. 1) apgailestavo: „Dar tebesame atspindis svetimųjų idėjų, nuosavos tikrai lietuviškos idėjos sulig aguonos grūdo teturėdami“. Žinoma, toks „lietuviškos idėjos“ ilgesys yra naivus nesusipratimas, lyg aplamai būtų galima kokia „tautinė idėja“, kuri būtų sava tik vienai kuriai tautai. Visos idėjos iš esmės yra bendražmogiškos. Kokios nors tik lietuviams savos pasaulėžiūrinės krypties nesugalvojo nė kun. J. Tumas. Tik vieną praktišką išvadą jis galėjo padaryti: reikia eiti vidurio keliu, „išrandant bendrą, grynai lietuvišką, kultūrišką darbą“87. Panašiu nusiteikimu, bet jau daugiau politiniu žvilgsniu vidurio kelio, kaip tautinės vienybės pagrindo, ieškojo ir A. Smetona. Tai jų, kun. J. Tumo ir A. Smetonos, pastangomis ir buvo 1907 m. Vilniuje įkurta „Viltis“, užsimojusi atstovauti nebe kuriai pasaulėžiūrinei krypčiai, o lietuviškajam vidurio keliui. Kai kairės leidiniai buvo aiškiai „antikuniginiai“, daugiau ar mažiau antireliginės dvasios, tai „Viltis“ teigiamai žvelgė į religijos vaidmenį visuomenės gyvenime, nors specialiai ir nesiėmė katalikams atstovauti. Antikatalikiškai reikštis jai ir būtų buvę neįmanoma, nes daugumą jos leidėjų - dalininkų (138 iš 150) sudarė kun. J. Tumo sutelkti kunigai. Kunigai faktiškai ją ir redagavo (iš pradžių J. Tumas, vėliau F. Kemėšis ir J. Dabužis - Dabužinskas), nors pagrindinę jos kryptį apsprendė vyr. redaktorius A. Smetona. Vis vien, Z. Ivinskio žodžiais, „metai po metų ėmė aiškėti, kad toji Smetonos redaguojama ’Viltis’ į ją sudėtų vilčių nepateisino. Joje, nors leidžiamoj daugumoj už katalikų pinigus, vis atsirasdavo katalikams nepriimtinų dalykų“88.

Kaip tik dėl Dovydaičio pradėto ateitininkų sąjūdžio nuo seniau rusėjęs katalikų nepasitenkinimas „Viltimi“ virto atviru konfliktu. Katalikiškoji visuomenė džiaugėsi, kad šis jaunimo sąjūdis nesibijo katalikų vardo ir savo idealą rodančiu šūkiu pasirinko „viską atnaujinti Kristuje“. Tačiau tuometiniai „Vilties“ vadovai kitaip pažvelgė į ateitininkų sąjūdį. Lietuviškojo jaunimo organizavimasis katalikišku pagrindu jiems atrodė sudarąs pavojų „Vilties“ puoselėjamai tautinei vienybei.

Tiesa, iš pradžių ir „Viltis“ pasirodžiusią „Ateitį“ apskritai sutiko palankiai. Pats vyr. redaktorius A. Smetona, recenzuodamas pirmąjį numerį, rado jame tvyskant „tiek gyvo įsitikinimo, tiek energijos“. Šiaip naujo sąjūdžio komentaras ribojosi konstatavimu, kad „betikybinė srovė“ pažadino „tikybinę srovę lietuvių moksleivių tarpe“, kuriai tikyba „nėra koks iš metų išėjęs pinigas“, o „gyvas daiktas, gyvas šaltinis“. Kai mūsų vyresnioji karta iš Rusijos aukštųjų mokyklų perėmė antireliginį materializmą, tai Vakarų inteligentija stoja ant idealizmo ir religijos pagrindo. „Tos naujosios srovės ženklai matyti jau ir pas mus“89, — komentavo A. Smetona.

Bet kai ateitininkų sąjūdis ėmė sparčiai plėstis ir visuomenėj reikštis, iš „Vilties“ jis sulaukė nebe palankumo, o priešiškumo. Į polemiką „Viltyje“ 1913 m. prieš ateitininkus išėjo buvęs dūmos atstovas J. Kubilius (1878 - 1917), kuris, taip pat kaip A. Smetona, į viltininkus buvo atėjęs iš liberalinės demokratų partijos. Ateitininkų visuomenišką katalikiškumą J. Kubilius apkaltino formalizmu: pirmon vieton jie statą išorinę, formalinę katalikybės pusę, o ne jos turinį, vidinius principus. Daugiau giną ir išpažįstą katalikybę, negu jos idealus vykdą. Jie esą tie formos katalikai, kuriems „bažnyčia, pamaldos, sakramentai ir kitos tikybos praktikos savaime yra tikslas“. Tuo tarpu dvasios katalikui tie dalykai yra „tik įrankis siekti krikščioninės doros idealams“ (Viltis, 1913, Nr. 24). Viešai demonstruodami savo formalų katalikiškumą (pvz., viešose vietose žegnodamiesi ar krikščioniškai sveikindamiesi), ateitininkai tik be reikalo atstumią kitaip nusistačiusius. Žodžiu tariant, jei jie mažiau savo katalikiškumą viešai rodytų, jie būtų ir didesni katalikai, ir mažiau pažeistų tautinę vienybę. Dabar gi jie lieką „tik katalikų partyvūs veikėjai ir tiek“.

Keista katalikybės samprata rėmėsi J. Kubiliaus priekaištai. Tiesa, kad ne religinė praktika turi dengti gyvenimą (lyg bažnyčios lankymas jau savaime žmogų darytų dorą ar viską atleistų), bet gyvenimas turi liudyti, kiek išpažįstamasis tikėjimas yra iš tikro gyvas. Katalikybės suvedimas tik į religinę praktiką būtų fariziejinis jos supratimas. Nuo tokio farizeizmo ateitininkai šalinosi, nes beveik su asketine rimtimi rūpinosi doriniu auklėjimusi, ryždamiesi būt blaivininkai, nerūkyt, laikytis duotojo žodžio, vengti nemoralių plepalų etc.90 Kad krikščioniškas tikėjimas reikalauja doros, žino visi katalikai. Nereikėjo J. Kubiliui to mokyti ateitininkus, nes jie dar sąmoningiau stengėsi pažinti savo tikėjimo reikalavimus. Bet pats Kubilius nesuvokė, kad negalima katalikybės suvesti tik į dorą, o religinę praktiką laikyti tik formalizmu. Kaip dora normuoja žmonių tarpusavio santykius, taip religija išreiškia žmogaus santykį su Dievu. Nėra tikros Dievo meilės be žmogaus meilės. Bet dėl to religinė praktika nieku būdu nėra tik išorinis formalizmas, nes joje vyksta žmogaus su Dievu santykiavimas.

Baimindamasis katalikų tokiais ir viešumoj reiškimosi, pats J. Kubilius suplakė skirtingus dalykus — religiją ir politiką. Politiniai motyvai slypėjo už J. Kubiliaus patarimų ateitininkams, kad jie tik privačiai būtų katalikai, o viešai tokiais nesirodytų. Ilgėdamiesi tautinės vienybės, viltininkai stengėsi sudaryti vad. vidurio tiltą tarp katalikų ir bent tų nuosaikesnių kairiųjų, kurie nesibaidytų bendradarbiauti ir su katalikais, jei tik šie per daug nepabrėžtų savo katalikiškumo.

J. Kubiliaus patarimų ateitininkai negalėjo priimti, nes tai būtų reiškę patiems save paneigti. Ryžęsi užkirsti kelią Lietuvos moksleivinio jaunimo nukrikščionėjimui, jie laikė krikščioniškąjį apaštalavimą savo pagrindiniu uždaviniu. Visa katalikų spauda tuojau pat reagavo į J. Kubiliaus tezes, nes jos aplamai kvestionavo katalikų visuomeninio veikimo principą. Savo atsakymą „Vilčiai“ pasiuntė ir pats „Ateities“ redaktorius ir sąjūdžio pradininkas Dovydaitis. „Vilties“ redakcijai atsisakius jį įdėti nieko netaisant, nors ir pridedant kiek nori savo prierašų, savo atsakymą Dovydaitis paskelbė „Ateityje“.

Dovydaičio atsakymo pagrindinės mintys buvo tokios. Kai juo toliau, juo labiau pradedama krikščionybės neapkęsti, reikia pažinti tikrą jos mokslą „priešais visas jos karikatūras“. Tai ir yra jos gynimas prieš tuos, kurie nori ,prieškatalikybei“ monopolizuoti protą ir mokslą. Tačiau „katalikybės idealų išpažinimas ir gynimas tai anaiptol neišskiria krikščioniškos teisybės vykinimo“ — Kubiliaus reikalauto praktinio savo išpažįstamų ir ginamų idealų gyvendinimo. „Geri krikščioniškos teisybės vykintojai gali atsirast ne iš kur kitur, kaip iš gerų katalikybės idealų gynėjų. Nesant pirmųjų, vargu iš kur beiššoks antrieji“. Nesirūpinimo doriniu auklėjimusi priekaištą Dovydaitis tiesiog vadina „gryna netiesa“ ir tai įrodo, duodamas ilgą sąrašą „Ateities“ straipsnių, keliančių įvairius dorinius klausimus. Į Kubiliaus peršamą kažkokį kvietizmą Dovydaitis atsako, kad, sekdami jo patarimais, ir Lietuvoj katalikai sulauktų tokių laikų, kaip Prancūzijoj, kur „irgi dievoti katalikai visą laiką tūnojo bažnytėlėse, o kunigai zakristijose“.

Dovydaičio atsakymas Kubiliui buvo ramaus tono intelektualinė polemika. Bet baigiamieji žodžiai buvo jau kieti: „Koktu rasti ’Viltyje’ tokį klaidinantį atsiliepimą apie ’Ateitį’ ir at-kus apskritai ir mesti ant jų giliai neteisingą apkaltinimą“91.

Reikalas nesibaigė tik spaudos polemika. „Vilties“ dalininkų susirinkime 1913 m. vasarą buvo apskritai iškeltas jos linijos klausimas92. Pasiektas „kompromisas“ sudužo: pririnkus pavaduotuoju Dovydaitį, Smetona pasitraukė. Tuo būdu ir įvyko katalikiškosios visuomenės suskilimas į dvi sroves.

Vienoj pusėj liko tie, kuriems pakako privačiai praktikuoti katalikų religiją. Visuomeniniame gyvenime jie nenorėjo katalikų vardo ir daugiau akcentavo tautinius uždavinius. Todėl ilgainiui „viltininkai“ ir virto „tautininkais“. Buvo tarp jų ir indiferentiškai nusiteikusių, bet daug buvo ir visai nuoširdžių katalikų. Bet ir tie patys nuoširdūs katalikai visuomenės gyvenime stojo prieš „katalikus“, turėdami mintyje šiuo žodžiu antrąją srovę. Tą antrąją srovę sudarė tie, kurie iš tiesų nesibaimino katalikų vardo. Tik paprastą bažnyčion vaikščiojimą jie laikė nepakankamu sulaikyti moderniųjų laikų dechristianizaciją ir manė, jog šiais laikais būtina katalikams ir visuomeniškai susitelkti. Žinoma, dėl to jie neliko abejingi tautiniams uždaviniams. Aktyvus katalikiškumas nieku būdu neslopino jų patriotinio lietuviškumo. Ir pats A. Smetona, antrą kartą įkopęs į respublikos prezidento kėdę, savo sveikinimo žodyje ateitininkų 1927 m. Palangos konferencijai pripažino, kad ateitininkai yra geri tėvynės sūnūs, daug prisidėję prie nepriklausomybės atgavimo.

Rašydamas apie „Vilties“ perėjimą iš viltininko Smetonos į ateitininko Dovydaičio rankas, Smetonos biografas Al. Merkelis savo monografijoj jų skirtumą taip apibūdina: „A. Smetona pirmon vieton statė tautiškąjį pradą, o Pr. Dovydaitis — katalikiškąjį“93. Tai būdingas tautininkų žvilgis į savo skirtumą nuo ateitininkų ir apskritai katalikų. Bet kaip tik jame ir slypi pagrindinis nesusipratimas. Kam yra Dievas (t.y. kas tiki Dievą), tam niekas kitas negali „pirmos vietos“ užimti, nes tai reikštų Dievo vieton kokio nors dalyko sustabinimą, savo dievu iškėlimą. Tačiau kadangi Dievas yra aukščiau už visa, jis nestovi vienoj plotmėj su kitais dalykais. Užtat Dievo „pirma vieta“ nieko žemiško nenužemina, nieko nenuvertina. Priešingai, tikėjimas į Dievą, Absoliutinę Būtį, suteikia savo nelygstamumo (absoliutumo) ir visiems tiems žemiškiesiems žmogaus uždaviniams, kurie turi dorinį pobūdį. Ir savajai tautai krikščionis ne tik negali likti abejingas, bet yra įpareigotas ją mylėti kaip savo prigimtinę bendruomenę. Todėl, nors Dievo vieton ir nestatydamas tautos, krikščionis principiškai nieku būdu nėra mažesnis patriotas už kitus. Iš antros pusės, nors ir „pirmon vieton“ statydamas tautą, tautininkas nieku būdu dėl to dar nėra didesnis patriotas už krikščionį. Kadangi savosios tautos meilė iš esmės yra dorinė ir tuo pačiu asmens vertybė, tai nei ją padidina speciali „tautinė ideologija“, nei ją sumažina krikščioniškasis tikėjimas. Nuo paties asmens dorinio jautrumo ir sąmoningumo priklauso, kiek kas iš tikrųjų yra gilesnis patriotas.

Turint galvoje šį principinį „pirmos vietos“ („Dievo ar tautos“) nesusipratimą, ir kyla klausimas, kiek šis „Vilties“ konflikte įvykęs katalikų suskilimas į „visuomeninius“ ir „privačiuosius“ buvo lemtas vienai ir antrai šaliai? Gal būt, kaip savo atsiminimuose sugestionavo M. Vaitkus, nei vienai šaliai reikėjo džiaugtis kun. dr. A. Maliauskio kovingumu, nei antrai šaliai — A. Smetonos ne mažiau atkakliu užsispyrimu92. „Vilties“ kovą laimėjo „aiškieji“ katalikai prieš „blankiuosius“. Bet ar pats katalikų suskilimas nebuvo per brangi kaina už pasiektą laimėjimą? Savo ruožtu ir antroji šalis stovi prieš klausimą, ar nebuvo ironiška katalikiškoje tautoje tautinės vienybės pagrindan padėti pačių katalikų suskilimą.

Ta konservatyvioji srovė, kuri tautinės vienybės vardan norėjo tenkintis tik tradiciniu „bažnyčios lankymo“, atseit, tik privatiniu katalikiškumu, beveik jokio reikšmingesnio krikščioniško įnašo mūsų tautos kultūrai ir nedavė. Priešingai, atėjusi valdžion, ši srovė dar ir gerokai slopino katalikų kultūrinį darbą, nes ir jį laikė politiniu opozicijos reiškimusi. Per siauras tautinės vienybės supratimas, teisingiau tariant, nesupratimas, jog tautinė vienybė nereikalauja politinio uniformizmo (vienos partijos visai tautai), šią srovę ir nuvedė į žinomą kelią. Užuot įkūnijęs tautinę vienybę, vad. autoritetinis režimas ją tik kompromitavo, nes daugelį brangaus nepriklausomo gyvenimo metų užtemdė ir politinės, ir kultūrinės, ir pagaliau religinės laisvės nelemtais varžymais. Besiribojant nuo „katalikų“ ir vis aštriau juose regint tik politinius priešininkus, ilgainiui buvo prieita, kad šioje srovėje „privačiuosius“ katalikus ėmė savo įtaka persverti indiferentiškai ar net antireligiškai nusistačiusieji. Bent tautininkų intelektualuose vyravo visiškai indiferentiškas ir dargi prieškrikščioniškas elementas. Tik nenorint atvirai tą savo nusistatymą rodyti, kad nebūtų susilaukta pasipriešinimo iš savo pačių srovės „privačiųjų“ katalikų, buvo dengiamasi volterine pašaipa. Ar buvo visa tai numatyta, kai 1913 m. „privatieji“ katalikai verčiau atsiskyrė nuo „visuomeninių“ katalikų, negu sutiko savo „privatumo“ atsisakyti?

Tos srovės katalikai, kurie nepabūgo savo vardo ir viešumoje, daug pasiekė: ne tik sulaikė Lietuvos šviesuomenės dechristianizaciją, bet ir išugdė gausią katalikišką inteligentiją. Kiek nepriklausomos Lietuvos kultūriniai laimėjimai buvo paženklinti krikščioniškuoju ženklu, tai beveik ištisai buvo „visuomeninių“ katalikų, ateitininkų, įnašas. Bet reikėjo tai irgi apmokėti atitinkama kaina. Katalikiškoje tautoje „katalikai“ tapo vardu vienai srovei — „visuomeniniams“ katalikams, t.y. katalikiškų organizacijų nariams. Tai keistas nesusipratimas: kataliko vardas teikiamas ne pagal Bažnyčiai priklausymą, bet tik pagal katalikiškose organizacijose dalyvavimą. Esame su šiuo nesusipratimu taip apsipratę, kad jo nė nebepastebime. Bet to pasekmė yra didžiai nelemta: ir pačių tikinčiųjų katalikų daliai „katalikai“ yra priešininkai. Todėl mūsuose buvo sunku išskirti, kur kultūra ir kur politika. Ir su kultūrinėmis katalikų organizacijomis buvo kovojama kaip su partinėmis, ir būtent — ne be tam tikro pagrindo. Esamomis sąlygomis katalikų kultūrinėms organizacijoms buvo sunku, ir norint, išlaikyt savo principinį nepartiškumą: kai esi persekiojamas, savaime giniesi.

Ką dabar, po daugiau kaip 60 metų, galime aiškiau matyti, anuomet vargu ar buvo numatoma. Be abejo, ir Dovydaitis „Vilties“ perėmimą į aiškių katalikų rankas laikė tokiu svarbiu dalyku, kad dėl jo sutiko ir savo studijas nutraukti. Dovydaičio redaguojama „Viltis“ nebekėlė katalikams rūpesčių dėl savo linijos neaiškumo. Tačiau Dovydaitis, nors ir perėmęs „Viltį“ po aštrios kovos, stengėsi ne toliau šią kovą tęsti, o pozityviai suteikti jai katalikiško laikraščio charakterį, tiek daugiau teikiant informacijas iš katalikų gyvenimo užsienyje, tiek plačiau nušviečiant tuos klausimus, kuriais anuomet krikščionybė buvo puolama.

2. Dovydaičio darbas „Viltyje“

a. Kai Dovydaitis perėmė „Vilties“ redagavimą, ji ėjo tris kartus per savaitę. Nuo 1913 gruodžio 1 „Viltis“ buvo paversta dienraščiu. Nuo to paties mėnesio pradėtas leisti ir mėnesinis mokslo ir literatūros priedas. Redaktoriaus darbą „Viltyje“ Dovydaitis pradėjo spalio mėn., tačiau oficialiai Vilniaus gubernatoriaus buvo leidėju ir redaktoriumi patvirtintas tik 1913 gruodžio 30 (senuoju kalendoriumi).

Paverčiant „Viltį“ dienraščiu (t.y. sudvigubinant numerių skaičių), be to, dar įsteigiant mėnesinį priedą, reikėjo susirūpinti ir finansiniu užnugariu. Nors savo laiku „Vilčiai“ buvo sukaupta apie 50.000 rublių, Dovydaitis ją perėmė su kelių šimtų rublių skola. Enciklopedinė Dovydaičio biografija informuoja, kad lėšų rinkimo reikalu jis buvo nuvykęs į Marijampolę, Suvalkus, Seinus. Tur būt, tos kelionės rezultatas buvo Seinų vyskupijos 9 kunigų (A. Palubinsko, P. Bielskaus, V. Šeškevičiaus, A. Sivicko, J. Vailokaičio, J. Totoraičio, J. Narjausko, J. Grajausko ir Pr. Kuraičio) pasirašytas dokumentas „Apsiėmimas“, kuriuo pasižadama kasmet, pradedant 1914 m., per penkerius metus parūpinti lėšų „Vilties“ dienraščio leidimui, „jeigu jis bus katalikiškas, kaip nutarta dienraščiui leisti susirinkime“. Pasižadėta, atrodo, visų tos vyskupijos kunigų (apie 180) vardu, nes keliama sąlyga, kad Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų kunigai taip pat apsiimtų kasmet tam reikalui surinkti pašalpos proporcingai tenykščių kunigų skaičiui.

Sunki padėtis laukė Dovydaičio redaktoriaus darbe, patekus prieš senųjų viltininkų norą. Iš „Vilties“ pasitraukė ne tik jos vyr. redaktorius A. Smetona, bet ir visas redakcinis štabas bei pagrindiniai bendradarbiai. Savo darbą Dovydaičiui teko pradėti „plyname lauke“ — lyg kuriant tą laikraštį. Iš senosios „Vilties“ nepasitraukusį Dovydaitis rado tik Liudą Girą (tą patį liūdno atminimo Liudą Girą!). Pats L. Gira savo pasilikimą taip paaiškina: „Aš, nepriklausydamas prie pirmosios ’Vilties’ vadų, o būdamas tik eilinis jos redakcijos darbininkas, savaime buvau pastatytas nuošaliai lemiamos ideologinės visuomeninės kovos dėl ’Vilties’ pozicijų“. Dėl to jis ir nebuvo pasitraukiančiųjų viltininkų „nė mažiausiai verčiamas būti šiuo atveju su jais solidarus“. Be to, nors Gira laikė Kubilių savo artimu bičiuliu, tačiau nuo pat pirmojo Kubiliaus straipsnio, pradėjusio polemiką prieš ateitininkus, šiuo klausimu su juo nesutiko ir net pats parašė „Viltyje“, „karštai jam oponuodamas“. Todėl L. Gira ir nesijautė įpareigotas „Viltį“ palikti ir po redaktorių perversmo.

Į naująją „Viltį“ Dovydaitis „atėjo pats vienas“. Tik keli nauji nenuolatiniai iš šalies bendradarbiai pakeitė tuos, kurie išėjo su Smetona. „Visą redakciją sudarėme tad tik mudu vienudu: Pr. Dovydaitis ir aš“ (L. Gira). Sunku ir įsivaizduoti, kaip dviese galėjo įstengti dienraštį redaguoti. L. Giros žodžiais, Dovydaitis su juo vilko „Vilties“ jungą, „kaip tų prieškarinių valakinio ūkininko jaučių pora“. L. Girą gelbėjusi lengva plunksna ir jau kelerių metų praktika („Viltyje“ jis dirbo nuo 1908 m.). O „Pr. Dovydaitį gelbėjo tik nepaprastas jo darbingumas ir didžiausia jau tada enciklopedisto erudicija“. Ne be pagrindo savo atsiminimuose Gira rašė: „Vis dėlto šiandien ir aš tegaliu tik nusistebėti, kaip mudu ir valiojova tokį darbą ir tiek metų dirbti“.

L. Giros atsiminimu, redakcinis darbas buvo taip pasidalytas. Dovydaitis rašydavo vedamuosius ir ideologinius poleminius straipsnius, taip pat teikdavo įvairių mokslinių straipsnių ir mokslo srities įvairenybių bei aktualijų, rūpindavosi knygų recenzijomis. L. Girai buvo pavesta: korespondencijos, kronika, telegramos, iš šalies atsiunčiamieji straipsniai („kitus jų imdavosi ir Pr. D. žiūrėti bei taisyti“) ir, žinoma, literatūrinė dalis.

Kaip jau šis darbo pasiskirstymas rodo, Dovydaičiui, vyriausiam redaktoriui, teko pagrindinė našta — ne tik nustatyti laikraščio liniją bei ją prižiūrėti, bet ir pačiam ją vykdyti. Savo padėjėju L. Gira jis galėjo atsiremti tik techniniame redakcijos darbe, kurio irgi buvo su kaupu.

Aplamai dienraščio „Vilties“ išvaizda ir santvarka liko ta pati. Bet dienraščiu paverstoje „Viltyje“ atsispindėjo ir Dovydaičio iniciatyva: nemaža įvedė naujų dalykų ar savaip pertvarkė senuosius. Pagal savo mokslininko prigimtį, jis žymiai praplėtė mokslo skyrių. Kaip L. Gira pastebi, tas skyrius gal buvo net per platus kaip tokiam dienraščiui, kuris norėjo pasiekti ir plačiuosius to meto lietuvių spaudos skaitytojų sluoksnius. Kai kas dėl to net darę prikaištų. Dovydaičio iniciatyva buvo įvestas platus katalikų gyvenimo, ypač užsienio, skyrius. Apskritai sustiprintas informavimas apie užsienio ir vietinį gyvenimą. L. Giros žodžiais, vietinė informacija buvo pradėta „pirmą kartą tvarkyti jau kaip ir panašiai šiandieniniam nuolatiniam organizuotam reportažui“. Bet užtat susiaurinta per plačiai įsivyravusi „provincijos korespondencija, ypač gausingos ir begalinės korespondencijos apie vakarus - spektaklius; jas pradėjome be gailesčio trumpinti, nes iš tikrųjų nieko dora jose nebūdavo“ (L. Gira). Reikia visus šiuos pakeitimus vertinti kaip Dovydaičio pastangą pakelti savo redaguojamo dienraščio lygį — iš provincinės uždarumos išvesti jį į platesnį pasaulį94.

Bet svarbiausia Dovydaičio „Viltin“ įvesta naujovė buvo atskiras mėnesinis mokslo ir literatūros priedas. Literatūrine dalimi rūpinosi rašytojas L. Gira (tarp bendradarbių buvo A. Jakštas, M. Gustaitis, A. Kriščiukaitis - Aišbė, J. Tumas - Vaižgantas, V. Mykolaitis-Putinas, F. Kirša, K. Binkis), moksline dalimi — Dovydaitis. Negalėjus šiame krašte rasti „Vilties“ komplekto, reikia tenkintis tik bibliografiniais duomenimis. Pirmasis šio priedo numeris pasirodė 1913 m. Kalėdoms. 1914 m. išėjo 12 numerių (iš jų pusė dvigubi, t.y. šešių mėnesių numeriai buvo sujungti į tris: Nr. 5-6, 9-10 ir 11-12). Iš viso 1914 m. to priedo buvo 408 puslapiai, atseit, kas mėnesį po 34 puslapius. Dovydaitis buvo ne tik šio priedo redaktorius, bet ir pagrindinis bendradarbis: iš 408 puslapių jis prirašė 260 — netoli dviejų trečdalių! Kiek numerių spėjo išeiti 1915 m., neturiu tikslių žinių: pagal turimąsias Dovydaičio straipsnių bibliografijas95, tais metais išėjo Nr. 1-3 ir 4. Paties Dovydaičio straipsniai tuose numeriuose užpildė 71 puslapį. Iš viso „Vilties“ priede Dovydaitis prirašė bent (t.y. mažiausiai) 336 puslapius (1913 m. — 5, 1914 — 260, 1915 — 71).

„Vilties“ priede Dovydaitis išspausdino penkis stambesnius savo darbus: Istorijos filosofija ir jos problemos (62 psl.), Popiežiaus primatas Kristaus mokslo ir istorijos šviesoje (42 psl.), „Blogieji“ popiežiai (39 psl.), Jonas Husas (32 psl.), Dėl gyvulių proto (29 psl.), Mažesnieji straipsniai buvo tokiomis temomis: Konstantino regėjimas, Išminčiai iš Rytų ir jų žvaigždė, Kristaus prisikėlimas istorijos šviesoje, Kristaus mirties chronologija ir kt. Be to, keli straipsniukai, skirti įvairioms sukaktims paminėti (Karolio Didžiojo, K. Donelaičio, pop. Benedikto XV, Bažnyčios istoriko L. von Pastoro, pedagogo - filosofo O. Willmanno), tais metais mirusio provansalų poeto F. Mistralio nekrologas, poros vokiečių filosofijos veikalų recenzijos. Iš sukaktuvinių straipsnių ilgiausias buvo skirtas K. Donelaičio 200 m. gimimo sukakčiai (12 psl.).

Nors šie duomenys yra bibliografiškai sausi, tačiau ir jie daug ką byloja apie Dovydaitį. Pirma, jie akivaizdžiai parodo, kad Dovydaitis, iš akademinės bibliotekos nusviestas į redakcijos sūkurį (St. Šalkauskio žodžiais), vis vien nesitenkino tik publicistiniu darbu ir neleido savyje išblėsti moksliniam interesui. Šiam savo interesui patenkinti jis ir įkūrė mėnesinį priedą prie savo redaguojamo dienraščio.

Antra, „Vilties“ priede išspausdintosios studijėlės dokumentuoja, kaip nuosekliai kristalizavosi pagrindinė Dovydaičio mokslinių interesų kryptis. Ir „Vilties“ priede persveriamai vyrauja religijų ir specialiai Bažnyčios istorijos tematika. Ką Dovydaitis pradėjo savo pirmosiomis studijomis „Draugijoje“ („Biblija ir Babelis“ ir „Kristaus problema“), jis tęsė ir savo įsteigtame „Vilties“ priede. Religijų istorija vėliau ir tapo Dovydaičio specialybe. Tačiau Dovydaitis jos ėmėsi ne kaip ribotos specialybės, o plačiu pasaulėžiūriniu žvilgiu. Lygiomis su Kristaus problema Dovydaitį domino ir žmogaus problema, vesdama nuo religijų istorijos ligi gamtos mokslų. Net dviem savo studijų meto darbais jis ėmėsi darvinizmo kritikos („Draugijoje“) pasisakyti ne apskritai prieš evoliucionizmą, o tik prieš tuometinį žmogaus „beždžioninimą“. Ir „Vilties“ priede domėjosi gyvulių „protu“ ne specialiai zoopsichologiniu žvilgiu, o visų pirma iškelti žmogaus savitumui.

Trečia, „Vilties“ mėnesinio priedo įsteigimas dar kartą paliudija tą patį begalinį Dovydaičio darbštumą, kuris stebino jau studijų metais. Reikia stebėtis, kaip Dovydaitis ištesėjo redaguoti dienraštį tik vieno žmogaus talkinamas. Dar nuostabiau, kad tuo pačiu metu ėmėsi įsteigti ir tą mėnesinį priedą, kurį daugiausia pats prirašė. Tas mėnesinukas faktiškai buvo mažas kultūros žurnalas. Ir būtent to dvigubo — dienraščio ir žurnalo — redaktoriaus darbo Dovydaitis ėmėsi, dar neatsigavęs po išsisėmimo studijų metais.

b. Paties Dovydaičio tiesioginių atsiminimų iš „Vilties“ metų neturime. Tik netiesiog šį tą iš savo redaktorinės patirties priminė atsiminimuose apie J. Jablonskį ir A. Dambrauską -Jakštą.

Paskyręs J. Jablonskiui atskirą savo vėliau redaguotos „Lietuvos Mokyklos“ numerį, Dovydaitis jame įdėjo ir savo atsiminimų apie mūsų rašomosios kalbos tėvą. Pradėjo tuos savo atsiminimus dovydaitišku tiesumu: „Ir aš neiškenčiu, kaip vilkas nestaugęs, su savo atsiminimais... O neiškenčiu todėl, kad vieną mano gyvenimo protarpį ir aš esu Jablonskio čiupinėtas, ir nemeilomis“. J. Jablonskis buvo vienas didžiųjų senosios „Vilties“ šulų. O „naujo redaktoriaus vienas iš pirmiausiųjų rūpesčių buvo tas, ar nepames ’Vilčiai’ rašę jos senieji bendradarbiai“. Jablonskis rašė („nemanė ištart anatemos“) ir Dovydaičio perimtai „Vilčiai“. Bet teko Dovydaičiui būti Jablonskio „čiupinėjamam“ tuo būdu, kad Jablonskis laiškučiu ar paprastai atviruku nurodydavo kone kiekvieno „Vilties“ numerio stambiausias kalbos ir rašybos klaidas. Nors redakcija („aš ir Liudas Gira“) kiek išmanydama stengėsi, bet vis vien ,,’Vilty’ nesiliovė paklaidos, o gretimai ir Jablonskio tas paklaidas taisomieji ir baramieji laiškeliai, kurie kartais man ir labai įskaudindavo. Vieną kitą kartą paguosdavo, kad ’Vilties’ kalba jau pradeda darytis žmoniškesnė, bet paskui vėl pradėdavo pliekti“.

Aplamai Dovydaitis nuolankiai priimdavo Jablonskio nurodymus, bet kartais ir į Jablonskio straipsnius jam savo prierašu atsakydavo. „Aš, taip pat nemanydamas save esant kalbos nemokšą, dėjau prie jo išprotavimų prierašus. Žinoma, labai menkos vertės, o kai kur ir visai nesąmones, ir tuo tik dar daugiau bandžiau jo kantrybę“. Nepaisant to, Dovydaitis sugebėjo Jablonskį išlaikyti savo dienraščio bendradarbiu. Nors pradėjus eiti „Vairui“, Jablonskis daugiau ten rašė, bet „jo dažnas korespondavimas su ’Vilties’ redakcija nenutrūko ligi pat jos ėjimo galo“. Visus gaunamus straipsnius, daugiau ar mažiau liečiančius kalbos dalykus, redakcija siųsdavo Jablonskiui įvertinti, ir jis visada sutikdavo tai padaryti. „Žodžiu, norėjo mums padėti, kaip tikrai saviems žmonėms“96.

J. Jablonskio „kantrumas“, parodytas naujam „Vilties“ redaktoriui, liudija mūsų didžiojo kalbininko taurų tolerantiškumą. Savo ruožtu, išlaikydamas santykius su Jablonskiu, ir Dovydaitis parodė didelį sugebėjimą išlaikyti bendradarbiais ir skirtingų nusistatymų žmones.

Ir savo atsiminimuose apie A. Dambrauską - Jakštą Dovydaitis užkliudo „Vilties“ metus tuo pačiu atžvilgiu, kuriuo buvo juos prisiminęs, rašydamas apie J. Jablonskį. A. Dambrauskas-Jakštas, kuriam mūsų rašomosios kalbos tėvas buvo „antifilologas“ (kaip jį pavadino savo 1914.IV.3 laiške Dovydaičiui), ir Jablonskis anuomet buvo itin aštriame karo būvyje. Redaguodamas „Ateitį“, iš pradžių ėjusią „Draugijos“ priedu ir turėjusią oficialiu redaktoriumi Dambrauską - Jakštą, Dovydaitis savaime laikėsi „kauniškės“ kalbos ir rašybos. O vilniškė „Viltis“ nuo seno rėmėsi J. Jablonskiu. Perėmęs redaguoti „Viltį“, Dovydaitis kalbos dalykuose, jo paties žodžiais, atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. „Jablonskis atsiųsdavo ’Vilčiai’ kalbos dalykų; kai juos nieko nekeisdamas išspausdindavau, gaudavau bart iš Dambrausko. Kai, norėdamas įsiteikt Dambrauskui, mėgindavau ginčytis su Jablonskiu ir darydavau prierašų, įpykindavau Jablonskį“. Nors ir nepretenduodamas į kalbos žinovus, Dovydaitis vis dėlto, atrodo, jautė, kad kalbos klausimais autoritetas priklausė Jablonskiui, o ne Dambrauskui. Šiek tiek „diplomatiškai“ savo nuomonę Dovydaitis išreiškė tokiu prisipažinimu: „būdamas Dambrausko mokinys, aš ilgai jaučiausi mažiau gerai mokąs savo gimtąją kalbą, kaip visi Jablonskio mokiniai“.

Gaudavo iš Dambrausko - Jakšto barti Dovydaitis ne tik už kalbos dalykus, bet ir už kitus reikalus. „Draugijos“ leidėjui ir redaktoriui ypač nepatiko „Vilties“ redaktoriaus sumanytas žurnalinis mokslo ir literatūros priedas. Dėl jo A. Dambrauskas -Jakštas, „rodos, daugiausia ir buvo ant manęs supykęs“. 1914 m. Dovydaitis buvo sumanęs dar ir „Lietuvių kultūros ir visuomenes gyvenimo metraštį“, tik dėl kilusio karo nebegalėjo savo užmojo įvykdyti. Tas projektuojamas metraštis buvo pažadėtas priedu „Vilties“ skaitytojams. „Nagi, už tai kad gavau iš Dambrausko, tai gavau!“ Tokį „tikrai ’dambrauskišką’, atseit, ’perkūnišką’ laišką“ Dambrauskas parašė dėl to, kad to metraščio pažadėjimą „Vilties“ skaitytojams palaikė amerikietišku dovanomis viliojimu. Todėl tame laiške ironizavo, kad Dovydaitis galėjęs pažadėti ir mašinų, patefonų, laikrodžių, cigarų etc., kaip kad Amerikos laikraščiai žada. O gale, berods, dar pridėjęs: gerai redaguok, tai turėsi skaitytojų, ir dovanų nežadėdamas.

Dovydaičiui atrodė, kad „nebuvo už ką labai“ tokio laiško sulaukti. Todėl savo atsakymui motto pasirinko Kristaus žodžius: „Ko esate nusigandę, ir kodėl tokios mintys kilsta jūsų širdyse“ (Luko 24,38). Nuolankus atsakymas nuramino Dambrauską, kuris „suminkštėjęs“ kaip taikos ženklą atsiuntė Dovydaičiui ir savo straipsnį „Vilties“ priedui97.

c. Paskutinis „Vilties“ numeris buvo išspausdintas 1915 rugsėjo 19 (sekmadienį), jau iš vakaro Vilnių užėmus vokiečių kariuomenei. Tame numery buvo įdėtas ir vertimas pirmojo vokiečių atsišaukimo, perdėm prolenkiško, į Vilniaus miesto gyventojus. Kadangi tą dieną Vilniuj kitų laikraščių neišėjo, tai paskutinis „Vilties“ numeris buvo ir nelietuvių grobstyte išgrobstytas.

Dovydaitis dėjo visas pastangas gauti iš vokiečių valdžios leidimą ir toliau „Viltį“ leisti, bet dėtosios pastangos atsidaužė į vokiečių neigiamą nusistatymą. Tuo reikalu užsimena A. Stulginskis, kuris tuomet, vokiečiams užėmus Vilnių, pirmąsyk arčiau ir susidūrė su Dovydaičiu. „Vilties“ redagavimo darbui atsidavęs „visa siela ir kūnu“, Dovydaitis tuojau pat, nespėjus vokiečiams Vilniuje nė susitvarkyti, kreipėsi į A. Stulginskį, kaip gerai vokiškai kalbantį, kad padėtų susižinoti su vokiečiais dėl okupacinės valdžios formalumų toliau dienraščiui leisti. Abu lankė vokiečių štabus, visokius spaudos biurus, bet visos pastangos liko bergždžios: „visur vienas tas pats atsakymas — negalima“98.

Sustojus „Vilčiai“, redaktorius Pr. Dovydaitis liko bedarbis: „Vilniuj aiškaus darbo man nebuvo likę“. Tuo būdu ir baigėsi Dovydaičiui dvejų metų tarpsnis Vilniuje. Nors tai buvo trumpas laikotarpis, jo pakako Dovydaitį padaryti „vilnietį“, kuris itin jautriai pergyveno šios istorinės Lietuvos sostinės vėlesnį netekimą. Daug kartų savo kalbose užsimindavo lenkų užgrobtą Vilnių ir ragindavo jo neužmiršti.

Šioj vietoj reikia įterpti dar vieną dalyką — mobilizacijos išvengimą. Aplamai Dovydaitis buvo stiprios sveikatos. Tačiau skurdus gyvenimas studijų metais ir tiesiog besaikis darbui atsidėjimas tiek pirma Maskvoj, tiek vėliau Vilniuj buvo beišsemiąs ir jo sveikatą. Pagal jo autobiografiją, karui prasidėjus, vos nebuvo mobilizuotas, „tik paliegimas išgelbėjo“. Šis „paliegimas“ buvo rimtas: Dovydaitis buvo pripažintas visiškai netinkamu karinei prievolei ir nuo jos visiškai atleistas. Jau, berods, karui prasidėjus, bet dar prieš vokiečių Vilniun atėjimą, gydytojai buvo beįtarią džiovos pradžią. Tad sveikatai stiprinti buvo kuriam laikui išvykęs į Dieveniškes pas kleboną Steponą Umbrasą. Gražių pušynėlių apsuptas, šis miestelis buvo ypatingai rekomenduojama vieta džiovininkams. Jo paties pasakojimu, į Dieveniškes (apie 70 km) iš Vilniaus ir atgal vykdavęs „apaštalų būdu“, atseit, pėsčias. Iš būtojo dažninio laiko šiame pasakojime reikia spręsti, kad buvo išvykęs į Dieveniškes ne ilgesnes atostogas pasiėmęs, o tik protarpiais nuo darbo atitrukdamas24.

Žinoma, laimė, kad Dovydaitis išvengė mobilizacijos. Galėtume sakyti, kad bent tuo būdu jam buvo atlyginta už skurdaus gyvenimo ir įtempto darbo metų vargus. Jei laukų darbo užgrūdintą vyrą reikėjo nuo karinės prievolės visiškai atleisti, tai ne veltui buvo „nusipelnęs“ atleidimo.

Prasidėjus I pasauliniam karui, Vilniaus įvairių krypčių (išskyrus socialdemokratus) veikėjai susitelkė į neformalų Lietuvių politikos centrą, kad sektų karo įvykius ir planuotų Lietuvos ateitį. Į tą centrą atstovu įėjo ir Pr. Dovydaitis (LE, XVI, 74-75). Buvo priimtas kreipimasis į JAV lietuvius, pabrėžiantis reikalą visiems vieningai rengtis Lietuvos laisvei. Kadangi tasai centras buvo neformali organizacija, buvo nusistatyta tautos reikalų gynimui steigti pastovią atstovybę ir tam reikalui Vilniuj 1914.X.21 - 22 buvo sušauktas visų dūmų atstovų suvažiavimas. Tame suvažiavime išrinktas komitetas, deja, netrukus, 1915 sausio mėn., iširo. Todėl ir politikos reikalais nuo to laiko ėmė rūpintis šio komiteto iniciatyva įkurtoji Lietuvių draugija nuo karo nukentėjusiems šelpti. Šios draugijos centro komitetas 1915 m., vokiečių okupacijos metu, negalėdamas sušaukti visuotinio susirinkimo, į centro komitetą kooptavo iš Lietuvoj likusiųjų (dauguma nuo vokiečių pasitraukė į Rusiją) ir Pr. Dovydaitį šalia kitų.

Vilniaus lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliojo Dovydaitį surinkti žinias apie karo nuostolius Sūduvoj, kurią vokiečiai drauge su Kaunu buvo jau anksčiau užėmę. Ton kelionėn jis išvyko apie spalio mėn. pusę. Kadangi vienas susprogdintų tiltų dar nebuvo sutaisytas, traukiniai ėjo tik nuo Lentvario, į kurį reikėjo samdytis arklius. Lentvary rado žmonių minias, jau kelias dienas belaukiančias traukinio. Šiaip taip įsibruko į sausakimšą traukinį su draugais kunigais A. Dambrausku ir A. Alekna (karui prasidėjus, jie buvo rusų iš Kauno ištremti). Kelionė išliko Dovydaičio atmintyje, kad vis reikėdavo „kontratakuoti“ vieną lenką, kuris vėl kėsindavosi užgulti jam ant sprando, o atstumtas vis pasiųsdavo „pšeklentą litviną“ (prakeiktą lietuvį). Tik nuo Kauno traukinys ištuštėjo. Aplankęs gimtinius Runkius, ėmėsi vykdyti kelionės uždavinį — įvairiomis susisiekimo priemonėmis, dažnai ir pėsčiomis, lankė svarbesnes Suvalkijos vietoves patirti, kiek kur karas buvo padaręs nuostolių. Grįžti į Vilnių teko „per pedes apostolorum, t.y. pėkštute per biauriausią purvyną“. Nepavykus Kazlų Rūdoj patekti į traukinį, tikėjosi bent Kaune jį gausiąs. Tačiau ir iš Kauno reikėjo pėsčiam į Vilnių keliauti. „Sportas buvo neblogas; jį atlikau per dvi dieni“24.

Šioj kelionėj sustojimas Kaune, grįžtant atgal į Vilnių, buvo Dovydaičiui lemtingas. Kaune steigėsi pirmoji lietuviška „Saulės“ gimnazija. Steigėjai jį pakvietė, šiai gimnazijai vadovauti. Neturėdamas tuo metu kito „aiškaus darbo“, Dovydaitis sutiko imtis gimnazijos direktoriaus pareigų. Grįžęs į Vilnių, netrukus, gruodžio mėn. pradžioj, „su visu labu, su gyvu ir negyvu ’inventoriumi’“ (Vilniuj šeima buvo padidėjusi ir sūneliu Jonuku šalia Maskvoj gimusios dukrelės Onutės) jį paliko ir išvyko tėviškėn, į Runkius. Ne tiesiog į Kauną vyko dėl to, kad vokiečiai leido vykti tik į gimimo vietą.

Kalėdų šventes praleidęs tėviškėje, 1915 metų paskutinę dieną (gruodžio 31) ar dar ir Naujus Metus Runkiuose atšventęs (vienur vienaip, kitur kitaip pažymi), Pr. Dovydaitis su visa šeima išvyko į Kauną. Vyko dviem rogėmis, nes važiavo iš viso 6 žmonės. Pasiėmė su savimi ir du jaunesnius brolius Pijų ir Vincą, kad ten eitų mokslą. Kaunas tuo metu jau buvo apstatytas sargybomis. Pasiekus Aleksoto tiltą, teko sustoti: į Kauną be liudijimų neleido. Kaip visi, kurie atvažiavo Veiverių plentu, ir Dovydaitis išsisukinėjo, jog yra vietinis, iš Garliavos valsčiaus. Laimė, atsiminė, kad turi kažkokį vokiečių „Scheiną“ (pažymėjimą). Mat, dar iš tėviškės buvo pėsčiomis porą kartų atvykęs į Kauną, kai dar vokiečiai nebuvo spėję „suimt Kauno (ir visos Lietuvos) gyvenimo į savo geležinius nagus“. Tad kartą ir pataikė į Kauną patekti tuo metu, kai jo gyventojams buvo išdavinėjami pasai. Pasirūpino tokį pasą išsiimti ir Dovydaitis. Kai dabar jį atsiminė ir parodė vokiečių žandarams, iškart įrodė, jog yra vietinis gyventojas. „Bet užtat kai jau kartą apsigyvenau ano meto Kaune, tai teko pasijust, kad gyvenu tikrame tvirtovės kalėjime“99.

IX

GIMNAZIJOS DIREKTORIUS KAUNE

Užuot patekęs į pirmąsias pasaulines karo skerdynes, Pr. Dovydaitis dar jų siautulyje pradėjo lietuvių jaunimo švietimo ir auklėjimo darbą.

Gimnazijos direktoriaus darbą Dovydaitis dirbo šešerius su puse metų — nuo 1916 metų pačios pradžios ligi 1922 metų vasaros. Maždaug kaip tik pusę laiko jis ėjo tas pareigas vokiečių okupacijos metais, o kitą pusę jau nepriklausomoj Lietuvoj. Iš pradžių gimnaziją išlaikė „Saulės“ draugija, vėliau (1920.

VIII.25) perėmė valstybė. Tada ji gavo Kauno I valstybinės gimnazijos vardą, gi po poros metų (1922) buvo pavadinta „Auš-ros“ gimnazija.

a. St. Šalkauskio žodžiais, gyvenimas Dovydaitį iš akademinės bibliotekos (Maskvoj) sviedė pirma į „redakcijos sūkurį“ (Vilniuj), o paskui „į mokyklos avilį“. Normaliomis sąlygomis Šalkauskio duotasis mokyklai avilio vardas iš tiesų dera: ir ūžia jaunimas per pertraukas mokykloj kaip avilyje, ir kaip bitelės pluša drausmingame kolektyve.

Tačiau „Saulės“ gimnazija, kai jos vadovavimą perėmė Dovydaitis, normalių sąlygų neturėjo: mokyklos avilį buvo apnikusios piktos širšės — vokiečių okupantai. Visur, kur tik Dovydaitis užsimena savo darbą „Saulės“ gimnazijoj, vis jam iškyla teroro žodis: „teko okupantų terorizuojamam dirbti“, „direktoriavau. .. okupantų įvairiopai terorizuojamas“, „man pakako okupantų teroro“100.

Ne be pagrindo savo atsiminimams apie mokyklos darbą vokiečių okupacijos metais101 Dovydaitis parinko motto Maironio posmą:


        Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
        Ir vaikams patekės nusiblaivęs dangus,
        Mūsų kovos ir kančios — be ryto naktis —
        Ar jiems besuprantamos bus?

Rusų priespaudai taikytus Maironio žodžius Dovydaitis rado nemažiau tinkančiais ir vokiečių okupacijai I pasaulinio karo metais. „Tikrai, vokiečių okupacijos pančiai nevienu atžvilgiu buvo betgi skaudesni, žiauresni už rusų pančius“.

Kaune okupantų varžtai buvo ypatingai žiaurūs. Civilinių gyventojų buvo maža belikę: vienus rusai ištrėmė ar išvaikė karo pradžioj, kiti pasitraukė, vokiečiams Kauną beimant. 1916 m. pradžioj vokiečių atliktas miesto gyventojų surašymas rado tik apie 17.000 civilinių gyventojų. Užtat miestas buvo grūste prigrūstas vokiečių kariuomenės. Kurį laiką Kaune buvo ir vokiečių Rytų fronto štabas su Hindenburgu ir Ludendorffu priešaky. Civilinių gyventojų okupantai visai nepaisė: vertė juos pusbadžiu gyventi, varinėjo į „nuutėlinimo“ punktus, už mažiausius nusižengimus įvairiems potvarkiams baudė, sodino kalėjiman, trėmė Vokietijon. Todėl žmonės vengdavo net iš namų išeiti ir gatvėj rodytis. Susisiekimas su provincija buvo griežčiausiai kontroliuojamas. Ir tai buvo nesunku vykdyti: miestas buvo aptvertas triguba geležine tvora, be to, natūralią užtvarą sudarė Nemunas ir Neris. Pastačius sargybą prie vartų ir tiltų, buvo lengva kontroliuoti kiekvieną atvykstantį ar išvykstantį.

Karo metais nežmoniškai slėgė vokiečių įvesta okupacinė „tvarka“. Vokiečiams karą pralaimėjus, ją pakeitė pokario netvarka, dariusi gyvenimą taip pat nenormalų. Tuo pačiu metu, kai pradėjo atsistatyti nepriklausoma Lietuva, Kaune siautėjo sudemoralizuoti ir alkani vokiečių kariai. Tuo pereinamuoju pokario laikotarpiu dažnas įvykis Kaune buvo ir plėšimai bei vagystės.

Tokiomis „tvarkos“ ir chaoso sąlygomis Dovydaičiui teko kone apie pusę laiko vadovauti gimnazijai. Savaime suprantama, kad tokios nenormalios sąlygos pedagoginį darbą darė nepaprastai sunkų.

b. Vokiečiams Kauną užėmus, jame buvo likę maža inte-ligentinių pajėgų. Dovydaičio žodžiais, „vyriausias lietuvybės reikalų atstovas ir gynėjas“ tuomet Kaune buvo judrus ir šviesus spaustuvininkas Saliamonas Banaitis (1866 - 1933)102. Gavęs iš vokiečių leidimą spausdinti „Kauno Žinias“ (trimis kalbomis: lietuviškai, vokiškai ir lenkiškai), jis turėjo ryšius su vokiečių karinėmis įstaigomis. Kadangi vokiečiai nepripažino seniau veikusių draugijų, tai S. Banaitis savo vardu išrūpino leidimą ir pirmai lietuviškai gimnazijai Kaune įsteigti (tą patį rudenį ir Vilniuje buvo įsteigta lietuviška gimnazija). S. Banaitis iš pradžių rūpinosi ir ūkiniais įsteigtosios gimnazijos reikalais.

Paskelbus bažnyčiose apie gimnazijos steigimą, spalio mėnesį buvo užsirašę apie 180 moksleivių. Faktiškai, lapkričio mėnesį pradėjus darbą, tesusirinko apie pusė to skaičiaus (apie 90). Kai po Naujų Metų atvyko direktoriumi Dovydaitis, „pirmosios trys klasės buvo normaliai pilnos arba artipil-nio“, bet ketvirtoj klasėj tebuvo „tik apie pustuzinį moksleivių“101. Tiek klasių ir tebuvo iš pradžių, tik vėliau pamečiui išaugo ligi pilnos (8 klasių) gimnazijos.

Pirmuosius mėnesius gimnazijai laikinai vadovavo kun. dr. K. Šova. „Tai buvo labai mielas žmogus, geras kunigas, tačiau nei direktoriaus, nei dėstytojo pareigoms netiko. Gerai žodžiu ir raštu mokėjo vokiečių kalbą, bet tik sau. Gimnazijai vadovauti ir kitus mokyti jis nesugebėjo. Gimnazijoje nebuvo tvarkos ir drausmės“. Taip jį apibūdina Pranas Nenorta103.

Tad faktiškai Dovydaičiui teko ne tik perimti gimnazijos direktoriaus pareigas, bet ir ją iš pagrindų sutvarkyti ir vėliau išugdyti. Jam atvykus, Pr. Nenortos liudijimu, tuojau pat buvo atstatyta pašlijusi drausmė, sustiprintas personalas, paskirti klasių auklėtojai, nustatytas pastovus pamokų tvarkaraštis, įvesti mokytojams žurnalai, moksleiviams — dienynai ir žiniaraščiai.

Dovydaitis iš karto nustatė gimnazijai ir aiškiai lietuvišką kryptį: „įsakmiai paskelbė, kad ši gimnazija yra lietuviška ir pagrindinė kalba yra lietuvių“. Lietuviškai nemokančius įpareigojo per tris mėnesius pramokti. Mat, buvo ir lietuviškai nekalbančių ar nenorinčių kalbėti. „Pradžioj, ypač pertraukų metu, čia galėjai išgirsti kalbant lenkiškai, rusiškai ir rečiau lietuviškai. .. Mergaitės beveik be jokios išimties tarpusavyje kalbėjo tik lenkiškai“. Aiškiai paskelbus gimnazijos lietuviškumą, keletas (svetimtaučių ar daugiau sulenkėjusių) pasitraukė, o kiti tuojau „neblogai prašneko lietuviškai“104.

Savo atsiminimuose apie Dovydaitį S. Antanaitis (1894-1973), buvęs šios gimnazijos pirmasis inspektorius, rašė, kad „kai kurie mokslo dalykai buvo dėstomi kurį laiką rusiškai“105. Pats Dovydaitis pripažino, kad pradžioj „vadovėliai, tiesa, buvo vartojami rusiški, nes kitokių nebuvo“. Tačiau jis paneigė jau ankstesnį panašų P. Šležo (Kauno „Aušros“ mergaičių valstybinės gimnazijos leidiny 1937 m., p. 21) teigimą, kad „pirmaisiais mokslo metais kaip dėstomoji kalba vartota rusų“. Tik trečiojoj klasėj buvęs „atkaklių aplenkėjusių ’miesčionkų’ būrelis“, bet „ir dėl jų nedėstydavau rusiškai, o tik rusiškai paaiškindavau dėstomojo dalyko esmę, lentoje parašydamas keletą sakinių“. Taip trukę pusmetį, o gal ir metus. „Paskui tas reikalas nejučiomis atkrito“. Tinkamiems gimnazijai kandidatams parengti jau pirmųjų mokslo metų pabaigoje, po Velykų, buvo atidaryta parengiamoji klasė.

Pradžioj darbą sunkino ir patalpų klausimas. Vokiečiams užėmus visas valdines ir net privačias erdvesnes patalpas, „Saulės“ gimnazija buvo įsikūrusi vienos senamiesčio siauros gatvelės privačiuose namuose (vėlesnių Palangos ir Gardino gatvių kampe; Palangos gatvelė, kurios Nr. 7 buvo gimnazijos patalpos, išėjo į Vilniaus gatvę, netoli vėlesnės Studentų bažnyčios). Patalpos nebuvo tinkamos mokyklai, nors anksčiau jose ir veikė kažkokios Kiselenkovos privati dviklasė mokykla. Tik 1917-18 mokslo metams „vargais negalais“ pavyko gauti leidimą persikelti į nuosavus erdvius ir šviesius „Saulės“ rūmus, kuriuos anksčiau vokiečiai buvo užėmę karo ligoninei. Tais mokslo metais jau buvo apie 200 mokinių ir veikė šešios klasės. 1918 rudenį ar 1919 m. pradžioj gimnazija buvo perkelta į taip pat tinkamas patalpas vėlesnėj Laisvės alėjoj (prie Kanto gatvės), kur jau pastoviai įsikūrė.

c. Pakako sunkumų gimnazijai kurtis karo meto sąlygomis. Bet lyg jų būtų nepakakę, darbą ypač sunkino dar okupanto „priežiūra“. Į lietuvišką mokslo židinį vokiečiai visą laiką nepalankiai žiūrėjo. Vokiečių okupuotiems lietuviams leidžiama „Dabartis“ nuolat niekindavo Kauno lietuviškosios gimnazijos darbą. Tuo metu šioj gimnazijoj besimokęs A. Puodžiukynas prisimena, kad dar net 1918 m. rudenį „Dabarties“ bendradarbis Mačernis savo straipsnely „Saulės“ gimnaziją vadino „gęstančios šviesos nešėja“ ir pageidavo, kad Kaune būtų įkurtas gaivus šviesos židinys — vokiška gimnazija.

Okupantų „priežiūrą“ pirmiausia jautė pats gimnazijos direktorius. Ypač skaudų įspūdį Dovydaičiui paliko vokiečių paskirtasis Kauno mokyklų inspektorius („šulratas“ — mokyklų tarėjas) dr. Richteris. Apie jį Dovydaitis rašė: „mirsiu — neužmiršiu“. Tai buvo „tikras gimnazijos pabaisa ir mokytojų bei mokinių terorizuotojas“. Kone kasdien jis lankydavo gimnaziją, tikrindavo mokomus dalykus, lankydavo klases, visur ieškodamas priekabių. Gimnazijos „tvarka“ jis rūpinosi net už gimnazijos sienų. Pvz., parengiamosios klasės vedėjui A. Urbeliui jis buvo uždraudęs susitikti su 4-sios klasės moksleivėmis. Reikalavo, kad mokiniai ne tik jį gimnazijoj sveikintų, bet ir visus bet kur sutinkamus vokiečių karininkus. Kartą pats gatvėj prie gimnazijos durų tikrino, ar mokiniai moka gražiai sveikintis („kai viena vyresniosios klasės jau paūgėjusi moksleivė padarė didelį ’kniksą’, tai ’kontrolierius’ su pasitenkinimu pasigėrėjo jos ’giliu’ pritūpimu...“). O kai kartą sužinojo vieną mokinį iš pakaunės apsigyvenus mieste be reikiamo leidimo, taip susijaudino, kad, „atrodė, lyg kas būtų grasinęs iš vokiečių atimt visą Kauną“. Nemenkas konfliktas įvyko ir dėl gimnazijos iškabos, berods, tik vokiečių kalba. Mokiniams tą iškabą kartą nukabinus ir kažkur numetus, „Richteris atbėgo klasėn, rėžė nagaika per stalą, ir kaip pradės šaukti, rėkti, draskytis, puldinėti atskirus moksleivius bei moksleives.. .“101

Būdamas „aršus vokietininkas“ (kilimo iš Poznanės), Richteris nuolat ragino pirmiausia mokytis vokiečių kalbos, nes, karą vokiečiams laimėjus, tai būsianti viso pasaulio kalba. 1916-17 mokslo metais jis vieną dieną įsakė visose klasėse padidinti vokiečių kalbos pamokų skaičių. Dovydaitis atsisakė šį įsakymą vykdyti, pritariamas ir „Saulės“ draugijos, ir gimnazijos mokytojų. Tada Richteris Dovydaitį atleido iš direktoriaus pareigų, o nauju direktoriumi paskyrė vokiečių kalbos mokytoją dr. Hübnerį. Ir civiliniame gyvenime buvęs mokytojas, „jis, kaip dėstytojas, buvo puikus“ (Pr. Nenorta), bet stokojo gero auklėtojo sugebėjimų ir nepajėgė įsigyti mokinių pagarbos: „mus kitaip nevadindavo, kaip ’Ochse’ — jaučiai, o mes atsilygindami jį irgi tik tuo vardu vadindavome“ (A. Puodžiukynas). Ne vieną mokinį jis yra ir antausiavęs.

Pašalinus Dovydaitį iš direktoriaus pareigų ir susirinkus dėl to tartis, „visokių buvo nuomonių ir kalbų: gaila direktoriaus, dar labiau — gimnazijos; imta ieškoti kompromisų... Griežčiausiai laikėsi pats nukentėjęs“ (K. Paltarokas106). Susidūrę su nepalaužiama valia, vokiečiai leidosi į „kompromisą“. Gal būt, ir dėl to, kad „naujam direktoriui ’direktoriauti’ kažkaip nevyko“ (Pr. Dovydaitis). Kompromisas buvo toks: Dovydaitis grąžintas į savo vietą (direktoriumi), bet nubaustas 100 markių bauda, kurią iš savo iždo sumokėjo „Saulės“ draugija.

Trečiaisiais mokslo metais (1917-18) ne tik pavyko persikelti į nuosavas patalpas — „Saulės“ rūmus, bet ir vokiečių „priežiūra“ sušvelnėjo. Gimnaziją terorizavęs Richteris buvo iškeltas, o jo vieton paskirtas dr. Ulbrichtas107, lėto ir ramaus būdo žmogus, kuris, Dovydaičio žodžiais, „rodos, visai nesikišo“ į gimnazijos darbą. Todėl ir šis darbas „įgavo normalesnio pobūdžio“. Pagaliau 1919 m. pavasarį gimnazija išleido ir savo pirmąją 14 abiturientų laidą. Tais metais labai pašoko ir mokinių skaičius: pirmą pusmetį jų buvo 277, o antrą — 413!

d. Nemaža rūpesčio direktoriui Dovydaičiui buvo sudarę vokiečiai, ieškodami priekabių ir net kėsindamiesi gimnaziją uždaryti. Bet visų pirma rūpėjo keturklasę mokyklą išugdyti ligi pilnos gimnazijos ir būtent kaip galima aukštesnio lygio. O tam savo ruožtu reikėjo sutelkti kiek galint geresnių mokytojų ir įdiegti moksleiviuose pozityvius nusiteikimus šviestis ir auklėtis.

Pradėjęs direktoriauti, Dovydaitis tuojau susirūpino stiprinti mokomąjį personalą. Išskyrus žinomąjį pedagogą A. Vireliūną, kiti buvo atėję pedagoginio darbo dirbti daugiau iš reikalo ar buvo kvalifikuoti tik pradžios mokyklai. Net pats inspektorius S. Antanaitis tebuvo abiturientas ir aukštąjį mokslą tik vėliau baigė. Muzikai dėstyti ir chorui vesti Dovydaitis įkalbino kompozitorių J. Naujalį (mokytojavo ir jo sūnus su dukteria). Nuo pat pradžios mokytojavo ir S. Banaičio sūnus — busimasis kompozitorius K. V. Banaitis. Lietuvos istorijai dėstyti Dovydaičiui pasisekė kuriam laikui gauti kun. A. Alekną (vėlesnįjį universiteto profesorių). Kai po karo pradėjo Lietuvon grįžti pasitraukusieji į Rusiją, Dovydaitis tuojau pasirūpino pakviesti naujų pajėgių mokytojų, kaip vėlesnįjį profesorių V. Dubą, matematiką A. Kauną, Br. Dailidę (vėliau perėjusį į diplomatinę tarnybą), meno istoriką P. Galaunę ir kt. Tuo laiku gimnaziją išlaikė dar „Saulės“ draugija — katalikų organizacija. Tačiau Dovydaitis anaiptol nesistengė sutelkti tik tokius aiškius katalikus, kaip jis pats. Pirmiausia žiūrėdamas asmens kvalifikacijų, jis nesibaimino savo vadovaujamoj gimnazijoj turėti ir aiškiai skirtingo nusistatymo mokytojų. Be V. Dubo, atviro volterinio laisvamanio, buvo ir daugiau mokytojų, kurie savo pažiūromis nebuvo direktoriui artimi. Mokytojų kolektyve turėjo autoritetą: „visi jį laikydavo mokslingesniu, sumanesniu“ (S. Antanaitis105). Ir su skirtingo nusistatymo mokytojais sugyveno gerai: jei kartais ir padiskutuodavo, dėl to nesusipykdavo. Akivaizdžiai tai rodo faktas, jog kurie tik mokytojai valdė plunksną, tie ir talkino Dovydaičiui, kai jis pradėjo leisti „Lietuvos Mokyklą“. Tad randame tarp šio žurnalo bendradarbių ir tokių vardų, kaip V. Dubas, P. Galaunė, A. Vireliūnas.

Kadangi pradžioj stokojo mokytojų, tai direktorius Dovydaitis buvo sau užsidėjęs ir nemažą mokytojo naštą. Pats savo atsiminimuose rašo: „aš dėsčiau visa, ko kiti nebuvo paėmę: lotynų kalbą, visuotinę istoriją, gamtą“. Pagal Pr. Nenortą, pagrindiniai Dovydaičio dėstomi dalykai buvo lietuvių kalba ir literatūra (aukštesnėse klasėse), visuotinė istorija ir filosofijos propedeutika.

Drauge direktorius buvo ir lyg atsarginis mokytojas. „Kai kurią dieną kuris mokytojas gimnazijoje nepasirodydavo arba svarbių priežasčių dėliai turėdavo iš Kauno išvykt ilgesniam laikui, tai, jį pavaduojant, tekdavo dėstyti ir visi kiti einami dalykai“ (Dovydaitis). Tai turint galvoj, galima sakyti, kad bent laikinai Dovydaičiui teko dėstyti beveik visi gimnazijoj mokomi dalykai. Žinoma, tik enciklopedinė erudicija įgalino jį būti tokiu „visuotiniu“ mokytoju: nuo kalbų per istoriją ligi gamtos mokslų.

Dovydaitis ne tik gerai mokėjo visus gimnazijoj einamus mokslus, bet ir turėjo dovaną populiariai dalykus išaiškinti. Todėl jo pamokos mokiniams buvo įdomios, nes jose koncentravosi į pagrindines žinias ir sugebėjo jas perteikti suprantamai ir vaizdžiai. Atsimindamas Dovydaitį kaip „visapusiškai tinkamą ir gerą dėstytoją“, Pr. Nenorta jo pamokas taip aprašo: „Dėstydavo turiningai, labai aiškiai, savimi visiškai pasitikėdamas. Moksleiviai atidžiai jo klausydavo, nenuobodžiaudavo ir nežiūrinėdavo į laikrodį, kada pagaliau suskambės skambutis pertraukai“. Patraukdavo mokinius turiniu, o ne forma, atseit, pačiomis žiniomis, o ne puošmenomis.

Reiklus buvo mokytojas: kiek išdėstydavo, tiek ir reikalaudavo. Šiuo atžvilgiu Dovydaitį taip apibūdina jo buvęs mokinys A. Puodžiukynas:

Aiškindavo nedaug, bet reikalaudavo kietai. Atsakinėdamas tuščiažodžiavimu neišsisuksi. Istorijos pamokose reikalaudavo gerai epochą ir įvykį charakterizuoti, bet nedaug reikšmės skirdavo tikslioms datoms. Lietuvių kalbos pamokose spausdavo, kad rašiniuose nebūtų mūsų kalbai svetimų posakių. Gramatinės klaidos buvo neįmanoma daryti, nes VI klasėje už dvi gramatines klaidas gaudavai dvejetą. Taip pat ir lotynų kalbos pamokose padarei linksniavime ar asmenavime dvi klaidas ir turi dvejetą. Jei pasakysi ’tempus, tempi’, tuoj sustabdys ir pasakys: na, aš tau ir ištempsiu dvejetą.

Kietas mokytojas buvo Dovydaitis ir tuo atžvilgiu, kad buvo nepaperkamas nei dorybėmis, nei ašaromis. Viena moksleivė stengėsi būti kaip galima pavyzdinga: ir per pamokas atidžiai klausėsi, ramiai laikėsi, ir viską atmintinai išmokdavo, tik, deja, susimaišydavo iš pamokos vidurio paklausta. Kaip religingą, tvarkingą ir stropią mergaitę, „Dovydaitis ją gerbė, tačiau moksle jokių išimčių nedarė“. Kitas pavyzdys — skirtingos rūšies. Laikydami keturių klasių baigiamuosius egzaminus, dėl pirmos vietos lenktyniavo berniukas ir mergaitė. Iš visų dalykų abu turėjo vienodus pažymius, išskyrus zoologiją, kurią dėstė Dovydaitis. Nesant vadovėlių, buvo vedami užrašai. Mėgdamas tvarką, Dovydaitis ragindavo moksleivius tuos pamokų užrašus perrašyti į švarų sąsiuvinį. Berniukas tai padarė, o mergaitė — ne, tad pirmąjį Dovydaitis įvertino pažymiu „labai gerai“, o mergaitę — tik „gerai“. Būdama ambicinga, mergaitė tai skaudžiai pergyveno: „verkė, alpo ir su ašaromis akyse kreipėsi į direktorių, prašydama atitaisyti, bet niekas nepadėjo“. Dovydaitis nesutiko savo sprendimo pakeisti, net pačiam tos mergaitės varžovui prašant (abu šie atvejai cituojami iš Pr. Nenortos atsiminimų).

Iš karto tai gali atrodyti „kieta“. Bet toks „kietumas“ — tai tik objektyvumą, bešališkumą užtikrinantis teisingumas. Tai būtina sąlyga, kad mokytojas laimėtų moksleiviuose autoritetą. Jeigu kuris nors mokytojas šia prasme nėra „kietas“, jis nejučiomis pradeda nebe lygiomis visus traktuoti, bet vienus favorizuoti, o tuo pačiu kitus diskriminuoti. Dovydaičiui tokių priekaištų nebuvo daroma.

Skatinti klasę, kad pamokas ruoštų deramai ir laiku, Dovydaitis vartojo savotišką metodą, kurį moksleiviai buvo praminę „pamokų ruošimo gimnastika“ Jeigu mokinys blogai pamoką atsakydavo, mokytojas jam į žurnalą įrašydavo vienetą (patį žemiausią pažymį, vadinamą „kuolą“, turėjusį nebe įvertinimo, o daugiau pasipiktinimo reikšmę). Tai būdavo Dovydaičio ženklas, kad kitam kartui mokinys jau tinkamai pasirengtų. Jeigu kitą kartą mokinys nors ir tik pakenčiamai atsakydavo, bet mokytoją įtikindavo, jog rimtai stengėsi dalyką išmokti, vienetuką pertaisydavo į ketvertuką. Bet jeigu ir antrą kartą mokinys pasirodydavo nepasirengęs, tai vienetukas likdavo žurnale „ant amžių amžinųjų“ (Pr. Nenortos informacija).

Savotiškas šis metodas, bet jis rodo, kaip Dovydaitis rūpinosi mokinius įtraukti į darbą — išmokyti darbštumo, — tos mažai patrauklios dorybės ir senatvėj, ir jaunatvėj. Kietai iš mokinių reikalaudamas mokytis, daugiau ar mažiau to ir išreikalaudavo.

e. Kaip valdė gimnaziją direktorius, kuris pats nė vienos dienos nebuvo gimnazijos suole sėdėjęs?

Kaip nelengva buvo gimnaziją administruoti vokiečių okupacijos ir vėliau pokarinio sąmyšio metais, taip nelengva buvo tomis sąlygomis ir jaunimą mokykloj auklėti.

Karas jau aplamai sudaro demoralizuojančią aplinką. Tiesa, bent iš dalies ją neutralizavo tai, kad pati okupacinė priespauda mokinius telkė apie direktorių kaip kietą lietuviškųjų reikalų ir drauge jų pačių, moksleivių, gynėją. „Pastebėję naujojo direktoriaus pastangas atstatyti gimnazijoje tvarką, jo rūpestingumą ir priešinimąsi okupacinės valdžios pareigūnams, panorusiems gimnaziją vokietinti, visi džiaugėsi ir Dovydaitį laikė gimnazijos autoritetu“ (Pr. Nenorta).

Nebuvo normalu ir tai, kad tose pačiose klasėse labai įvairavo moksleivių amžius. Pvz., pirmaisiais mokslo metais III klasėje (atitinkančioje amerikiečių dabartinės pradžios mokyklos VII skyrių) drauge mokėsi ir 13 metų vaikai, ir 18 metų jaunuoliai. Vyresnio amžiaus moksleivių ir vėliau nemažai stodavo į gimnaziją, laikydami egzaminus į tą ar kitą klasę.

Pagaliau, karui pasibaigus, stojo gimnazijon ir tokio jaunimo, kuris buvo perėjęs rusų revoliuciją. Kai kurie jų buvo ir tuo „raugu pašvinkę“ (tariant J. Vydo žodžiais).

Tokiomis sąlygomis Dovydaitis ugdė pirmąją Kauno lietuvišką gimnaziją.

Trumpai suglaudžiant iš buvusių mokinių susidaromą vaizdą, Dovydaitis savo vadovaujamą gimnaziją valdė kieta ranka, bet drauge tėviška širdimi. Jo ranka buvo tikrai kieta — reikėjo jos bijoti. Tačiau visi jautė, kad šią ranką valdo tėviškai rūpestinga širdis. Didelis jo autoritetas mokiniuose visų pirmą rėmėsi ne baime, bet pagarba.

Pats tiesiog gaivališkai troškęs mokslo šviesos ir jos pasiekęs tik begaliniu atkaklumu, Dovydaitis savaime laukė, kad būtų rimtai mokomasi, o ne tuščiai laikas leidžiamas. Todėl į savo auklėtinius ir žiūrėjo su kaimiečio tėvo patriarchaliniu griežtumu: kas pasakyta, turi būti ir paklausyta. Drausmę vertino, tad jos ir reikalavo.

Jaunesniesiems moksleiviams direktoriaus valdžia galėjo atrodyti ir gana rūsčiai griežta. Žemesnėse klasėse savo direktoriumi turėjęs Dovydaitį dail. V. Vizgirda tad ir piešia to meto (1916-20) „valdžios“ tokį vaizdą:

Nors gimnazijoj buvo visas kolektyvas ’gerų’ ir ’blogų’ mokytojų, kurių reikia ir klausyti, ir bijoti, bet tik vieno Dovydaičio asmenyje mokiniai jautė, jog dar yra ir valdžia, kurios reikia vengti. Jei tik pasigirsdavo direktoriaus žingsniai ir balsas, visi rūpinosi kur nors dingti iš koridorių ar nuo laiptų. Geriau nesimaišyti valdžiai po kojomis. Direktorius, mat, visada drėbteldavo skardų klausimą nieko nedėtam vaikeliui: Ko tu čia žiopsai? Ar neisi į klasę?

Tačiau, nors tuo metu ir bijojęs „valdžios“, V. Vizgirda pripažįsta, kad mokiniai direktoriaus Dovydaičio „ne tik bijojo, bet ir jį gerbė“. Todėl būtent, kad ta „valdžia“ buvo teisinga: „Dovydaitis bardavo žiauriai, bet ne be reikalo; jeigu bausdavo, tai užtarnautai ir niekad nerodė jokios neapykantos nubaustajam“.

Ne visiems Dovydaičio „valdžia“ jau ir tokia rūsti atrodė. Pvz., Pr. Nenortos atsiminimu, direktorius nebuvo nei „nesukalbamas“, nei „neribotai griežtas“: „Moksleiviai jį gerbė, buvo jam paklusnūs, bet perdėtai jo nebijojo“.

Direktoriui Dovydaičiui visai neknietėjo mokinius bausti kiekviena proga ir be atodairos. Priešingai, jeigu patirdavo kad ir didesnį nusižengimą, bet daugiau atsitiktinį, reaguodavo tylomis. Toks būdingas atvejis. Per Velykas svečiuose vienas mokinys „prisisiurbė“ tiek, kad reikėjo svyruojant iš svečių išeiti. Žaisdamas su savo vaikais sodely, matė tai ir Dovydaitis: mat, gyveno už sienos tuose pačiuose namuose, kaip ir svetingasis šeimininkas, tarnavęs vokiečių žinioj esančioj alkoholinių gėrimų parduotuvėj. Po atostogų mokslui prasidėjus, vienos pamokos metu Dovydaitis priėjo prie to mokinio ir tyliai tarė: „Patarčiau daugiau nesilankyti ten, kur visiems duoda“, o ką būtent duoda, leido suprasti, pirštais spraktelėdamas prie pagurklio. Dovydaitis jį „tik tėviškai įspėjo“ (Pr. Nenortos informacija).

Tad ir kitas mokinys charakterizavo Dovydaitį šitaip: kad ir „aprėkdavo“ mokinius, šie jo nebijodavo, nes buvo „ne tik direktorius, bet daugeliui ir tėvas“ (J. Vydas).

Nepaisant „aprėkimo“ koridoriuose ar klasėse, „Dovydaitis mylėjo savo auklėtinius ir buvo geros širdies žmogus“ (Pr. Nenorta). Patirdavo savo direktoriaus tėvišką širdį, kai kuris nors patekdavo rimtesnėn bėdon, kaip aname atvejyje, kur nusižengimo viešas iškėlimas galėjo būti lygus iš gimnazijos pašalinimo bausmei. Bet ypač Dovydaičio tėvišką rūpinimąsi savo auklėtiniais atskleidžia tie atvejai, kur jis tiesiogiai ateidavo pagalbon savo auklėtiniams.

Įvairių buvo tokių atvejų. Vieną tokį atvejį iliustruoja vysk. K. Paltaroko atsiminimai iš to meto, kai jis pavadavo susirgusį kapelioną:

Prieš Velykas suserga gimnazijos mokinė. Ateina direktorius pas mane, prašo prie ligonės. Jokių kitų susisiekimo priemonių nėra, vien kojos. Direktorius siūlosi mane palydėti. Aš pasiimu Švč. Sakramentą ir žengiava per Nemuno tiltą, paskui Aleksoto gatvėmis106.

Antras atvejis itin vaizdžiai dokumentuoja, kiek Dovydaitis galėjo įdėt sielos į savo auklėtinių reikalus. „Geriausia, uoliausia ir visais atžvilgiais pavyzdingiausia mokinė“ ir „mylimiausioji auklėtinė“ turėjo nelaimės gyventi tik su motina ir jos „globėju“. Apie savo tėvą ji net nežinojo, ar tebėra dar gyvas, ar tik jos visiškai išsižadėjo. Tačiau, belaikant jai brandos egzaminus, nelauktai iš tolimos provincijos atsiliepia laišku jos tėvas. Dovydaitis, tai patyręs, tuojau ryžosi viską daryti, kad tą iširusią šeimą vėl sutelktų „į vieną malonią, jaukią šeimelę“, nes jo auklėtinei esama padėtis buvo nepakenčiama. Vietos stoka neleidžia čia cituoti prasidėjusios plačios korespondencijos su tos mokinės tėvu, motina ir ja pačia (kai kurie laiškai net po didelio formato keturis puslapius!). Turėjau tikrai beveik nustebti, kaip Dovydaitis sugebėjo šį jautrų reikalą liesti su tikrai subtiliu taktu, pagarbiai ir nuoširdžiai. Vargu ar šiuo atveju ir pedagogė Marija Pečkauskaitė būtų radusi gražesnių žodžių išreikšti, kaip buvusios jo auklėtinės (nes jau išlaikiusios brandos egzaminus pirmąja mokine ir visais penketukais) laimei reikia abiejų jos gimdytojų susitaikymo. O kad būtų lengviau šiam susitaikymui pavykti Dovydaitis pažadėjo tėvui gauti perkėlimą iš provincinio užkampio į aukštesnę vietą apskrities mieste. Ir šiuo reikalu jis rūpinosi „nemažiau, kaip savuoju“: kelis kartus vyko į ministeriją pas „galinguosius ponus“ ir ten naudojo „visą savo pajėgą“, kol išrūpino paskyrimą savajam kandidatui. Toks rūpinimasis toli gražu nebepriklausė direktoriaus pareigoms, bet Dovydaitis šio reikalo ėmėsi „suinteresuotas tiek, kaip savo paties gyvybės klausimu“ (cituojami paties Dovydaičio laiškai).

Griežtas tai griežtas, bet Dovydaitis nebuvo formalistas. Biurokratinis formalizmas liko svetimas Dovydaičio „valdžiai“, nors ir kokia griežta buvo jo drausmė. Šiuo atžvilgiu vienas atvejis yra gana iliustratyvus. 1920 m. dar tebevykstant laisvės kovoms,

VIII klasės šeši berniukai apsisprendė stoti į karo mokyklą, nebelaukdami mokslo metų pabaigos. Dovydaitis, pasitaręs su mokytojais, sutiko jiems išduoti brandos atestatus, jei švietimo ministerija nedarys kliūčių. Deja, ministras neigiamai atsakė. Kai apie tai buvo pranešta Dovydaičiui, jis taip atsakęs: „Aš taip ir maniau. Kaip jis duos lengvai atestatus kitiems, kai žino, kaip sunkiai pats gavo“108. (Galima pridurti, kad tam ministrui Dovydaitis šiaip nebuvo nepalankus, priešingai, tai buvo jo artimas idėjos bičiulis. Tačiau, draugas ar nedraugas kas buvo, Dovydaičio tai nė kiek nevaržė tiesiai pasakyti, ką manė.)

Užuot buvęs formalistas, Dovydaitis greičiau buvo familiarus. „Nevengdavo net ir viešai klasėje parodyti moksleiviams savo artumą ir kalbėti su jais kaip lygus su lygiu“ (Pr. Nenorta). Kurdavo klasėje familiarią nuotaiką pats jo neoficialumas. Net ir šaukdamas mokinį atsakinėti, kartais kreipdavosi ne pavarde, o „artisto“, „dainininko“ ar kuriuo kitu „titulu“ pagal tai, kuris buvo pasižymėjęs vaidintojas, choro dalyvis ar pagaliau... rūkorius. Jei tačiau kuris nors neišmokdavo pamokos, sulaukdavo iš mokytojo ir familiarios pašaipos. Kartą matematikos pamokoj viena mokinė ėmusi kartoti: jei x-ui duosime tokią reikšmę, jei y-ui duosime tokią reikšmę, tai. .. Pasiklausęs susipainiojusios mokinės tokio kartojimosi, Dovydaitis ją pertraukęs šitokia replika: „Nebūk perdaug dosni — jei viską kitiems išdalysi, nieko pačiai nebeliks“...

Familiariai traktuodamas savo auklėtinius, Dovydaitis juos darė lyg savo jaunesnius draugus. A. Puodžiukynas savo atsiminimuose ir rašo, kad geriausiai tinka ir jo paties buvusiam direktoriui charakterizuoti tokie vieno moksleivio žodžiai: „Iš visų buvusių mokytojų man labiausiai imponuoja direktorius. Tiesus, be jokio išdidumo. Pirmąkart savo gyvenime jaučiuosi sutikęs tikrą žmogų ir mokytoją. Su juo būtų galima ir arčiau susidraugauti“. Pats Puodžiukynas po šių cituotų žodžių priduria: „Kas neturėjo suktų miestiškų manierų, iš tikro galėjo jaustis su direktorium kaip su vyresniuoju draugu“109.

Ne be pagrindo A. Puodžiukynas padarė „manierų“ išlygą: Dovydaičiui buvo svetimos ne tik „suktos“, bet ir nesuktos „miestiškos manieros“. Kaimietiškas buvo ir jo griežtumas, ir jo familiarumas. Tuo klausimu sutaria visi jo buvusieji auklėtiniai. Pora pavyzdžių gana vaizdžiai parodo, kaip vykdavo jau pati pirmoji pažintis su direktoriumi.

Lenkams užgrobus Vilnių, mokslo metų vidury pabėgo nepriklausomon Lietuvon į Kauną gimnazijos lankyti ir vilnietis Simas Sužiedėlis. Kaip susipažino su Dovydaičiu, nunešęs gimnazijon priėmimo prašymą, jis pats yra aprašęs:

Ir patek tu man tiesiai ant Prano Dovydaičio! Vaikšto gimnazijos kieme, užroglintam malkų krūvos. Vaikšto ir sūpsto užsirėkusį vaiką.

—    Pone direktoriau, aš čia su prašymu...

—    Su kokiu prašymu?

—    Gimnazijos, — vynioju sulenktą lapą su keliais sakiniais: toks ir toks, iš ten ir ten, penkton klasėn — prašosi.

—    O ligi šiol, kur buvai? (Na, tu vėpla nerėk, o tai atiduosiu tam čigonui! — ramina vaiką). Ar nežinai, — sako vėl man, — kad nauji mokslo metai neprasideda su Naujais Metais?

—    Aš iš Vilniaus, — išdedu trumpai savo istoriją. — Prie Valkininkų vieną iš mūsų pagavo, ir tas išdavė.

—    Prie Valkininkų? Tai gal Vincą buvai sutikęs?

—    Ne, tuo metu buvau apie Varėną.

—    Aha! Tai padėk... (Aš dairiausi po kiemą). Padėk ten ant malkų.

Nueidamas galvoju, kas bus su tuo prašymu: sušlaps nuo sniego ar

vėjas nupūs. Bet mane pasivijo direktoriaus žodžiai:

—    Rytoj ateik !110

Nemažiau „klasiška“ buvo ir dabartinio Vytauto Vaitiekūno pirmoji pažintis su Dovydaičiu 1922 m. pradžioj, kai norėjo eksternu baigti gimnaziją:

Tik pasisveikinus ir reikalą išklojus, Dovydaitis trumpai paklausė: Ar nesi žulikas? Gavęs užtikrinimą, kad tikrai ne, toliau buvo paslaugus. Man egzaminų metu susirgus, net be mano prašymo egzaminų laikymą mėnesiui pertraukė.

Jeigu jau pirma mokinių pažintis su direktoriumi įvykdavo be „miestiškų manierų“, tai vėliau, nusižengus gimnazijos drausmei ar aptingus mokytis, tekdavo dar labiau pajusti jo „kaimietiškas manieras“. Tais atvejais jis nevienam pasirodydavo nebe tik atviras ir tiesus, bet ir „net kiek stačiokas“; nebe tik draugiškai familiarus, bet ir „grubokas, net storžieviškas“. Visų pirma tai remiama Dovydaičio kaimietišku žodynu, iš kurio jis pavartodavo „net riebius ciniškus žodžius“105.

Gali tai atrodyti paradoksiška. Nėra jokios abejonės, kad Dovydaitis ypatingai jautriai rūpinosi savo auklėtinių doriniu auklėjimu. Žiebti juose dorinius nusiteikimus jis tikrai laikė daug svarbesniu dalyku, negu tik formaliai gimnazijoje palaikyti drausmę. Tačiau savo dorinamajam poveikiui Dovydaitis dažnai vartojo kalbą, kuri salone nevieną galėjo papiktinti savo „nuogumu“. Kas betgi atrodo paradoksas, iš tiesų yra paprastas reikalas, žvelgiant ne salono, bet liaudies žvilgiu. Kaimo žmonės dorinę tvarką saugo ne pamoksliniais moralais, o „sultingomis“ replikomis. Matyti, ir Dovydaitis pasitikėjo šia liaudies patirtimi, kad gėdai ir atgailai sužadinti paveikesnė priemonė yra ne moralizavimas, o taikli pašaipa, daug nepaisanti net ir „nuogumo“.

Visi pripažįsta, kad direktorius Dovydaitis nevengdavo nė stačiokiško sugėdinimo ar pabarimo. Bet šis jo pedagoginis (teisingiau — nepedagoginis) ypatumas buvo ir perdėtai išpučiamas. Sakysime, vienuose atsiminimuose šiai knygai rašoma: „Visas Kaunas žinojo, kad vieną miesčionką gimnazistę (tiesa, pusėtiną akiplėšą) Dovydaitis kartą klasėje apšaukęs ’karve’“. Tuo tarpu tos gimnazistės bendraklasis neabejodamas tai griežtai paneigia. Kai kalbamoji gimnazistė, paliepta išlinksniuoti lotynų kalbos “žodį „tempus“, temikčiojusi „temp. .. temp... temp“, tai Dovydaitis iš tiesų taip pat pakartojęs šį „temp...“ ir pridūręs nestropiajai mokinei: „Kai aš tave ištempsiu, tai kitą kartą pasistengsi išmokti“. Bet atsirado klasėje pašaipų, kurie šį Dovydaičio pareiškimą „pagražino“, prikergdami iš pradžios „Karve tu!“ žodžius. Bendraklasis Pr. Nenorta tuo reikalu liudija: „Gerai prisimenu ir galiu tvirtinti, jog Dovydaitis tų žodžių tikrai nepavartojo“.

Kaimietiškas Dovydaičio statumas ir jo direktoriškas griežtumas teikė jo „valdžiai“ tam tikro rūstumo. Kas betgi artimiau su juo susidurdavo, tas tuojau patirdavo, kad tik iš tolo jis atrodydavo rūstus. „Išskyrus gal tik mažas išimtis, Dovydaitis visuomet būdavo linksmas, geros nuotaikos, mėgdavo ir pajuokauti“ (Pr. Nenorta). Nestokodamas humoro jausmo, jis suprato ir mokinių nusiteikimą papokštauti, kokią išdaigą iškrėsti. Todėl „Dovydaitis daug ką mokiniams atleisdavo — ir išdykavimus, ir pokštus, jei tik jie nebuvo piktai užgaulūs“ (A. Puodžiukynas).

Aukštesnių klasių mokiniai šapirografu leido satyrinį „Genį“, kuris „pakalendavo“ ir mokytojus. Kai kuriame nors numeryje buvo liečiamas kuris nors iš mokytojų, tas numeris buvo jam prieš pamoką ant stalo padedamas. Ir juo karščiau paliestasis mokytojas reaguodavo, juo daugiau leidėjams būdavo džiaugsmo. Pvz., kai geografijos mokytoja A. Gustaitytė-Šalčiuvienė išdėstė evoliucijos teoriją, „Genys“ šį mokslą iliustravo dviem karikatūriniais vaizdeliais. Viename gorila laikė rankoj gaublį, o parašas skelbė: geografijos mokytoja paleolite; antrame buvo pavykęs mokytojos paveikslas su parašu: geografijos mokytoja XX amžiuj. Rodos, sąmojis buvo neįžeidžiantis, bet mokytoja reagavo „audringai“. Dovydaičio panašios reakcijos nepavyko sukelti, kai kartą „Genys“ ir jį palietė mergaitėms skaitytos uždaros paskaitos proga. Svarbu, kad aplamai buvo toleruojamas toks satyros laikraštėlis. Satyra juk savaime visų pirma yra forumas opozicijos balsui. Kad ir kokia griežta laikoma buvusi Dovydaičio „valdžia“, „Genys“ buvo laisvas pakalenti ir į mokytojus.

Dovydaičio pedagoginis griežtumas aplamai nieku būdu nereiškė idėjinio nepakantumo. Natūralią jo toleranciją liudijo jau pats sutelkimas įvairių pažiūrų mokytojų kolektyvo. Tą pačią toleranciją liudijo ir visa jo, direktoriaus, pedagoginė linija. Viešumos nesibijančio religingumo žmogus, „uoliausias pamaldų dalyvis būdavo pats direktorius Dovydaitis”'106, dažnai per mokinių pamaldas jis eidavo ir prie komunijos, žodžiu tariant, rodydavo savo auklėtiniams gilaus religingumo pavyzdį. Tačiau bet koks dvasinis prievartavimas Dovydaičiui buvo nepakenčiamas dalykas. Mokinių būrelių susirinkimuose pats nedalyvaudavo ir nesiųsdavo į juos kitų mokytojų kontrolei. Laisvai gimnazijoj veikė įvairių pažiūrų būreliai. „Žinodamas, kad gimnazijoje yra ir dešiniųjų, ir kairiųjų pažiūrų moksleivių, jis srovinių kuopelių steigimo reikaluose laikėsi nuošaliai“ (Pr.Nenorta, kuris priklausė tik jau 1917 m. įsteigtam dramos mėgėjų būreliui ir nepriklausė jokiai „srovinei“ organizacijai).

Savo auklėtinių atmintyje Dovydaitis išliko kaip spalvingas ir simpatingas direktorius. Nestelbė jo autoriteto nė pats griežtumas, nes griežtą jį darė ne koks biurokratinis formalizmas, bet nuoširdus rūpinimasis savo auklėtiniais. „Apie jo kaimietiškumą ar kitas neigiamas ydas niekas nekalbėjo“ (Pr. Nenorta). Ir tada, kai prisimenamas jo liaudiškas paprastumas, drauge pabrėžiamas ir jo inteligentinis tvarkingumas.

Kaip Dovydaitis mylėjo savo auklėtinius, taip šie suprato jį ir įvertino. Nė „manierų“ stoka nesukliudė jam pasiekti savo auklėtinių širdis. Baigiame Dovydaičio kaip pedagogo aptarimą žodžiais jo mokinio, išėjusio į diplomatus, kur dailios manieros yra būtina sąlyga. Būtent, sveikindamas ateitininkų VII kongresą (1965), Lietuvos generalinis konsulas Kanadoje dr. J. Žmuidzinas apibūdino Dovydaitį, savo buvusį direktorių, šiais žodžiais:

Apie jį girdima kaip originalą, stačiokiškos kalbos žmogų. Taip, jis kreipdavosi į visus savo ’tu’, bet tas jo ’tu’ buvo toks švelnus, draugiškas ir tėviškas, kad tas kreipinys mums atrodė mielesnis už bet kurio mokytojo sausą ’jūs’. Ir tai jis darė, mes jautėm, be jokio noro save aukštinti ar mus žeminti; tai tryško natūraliai iš jo totaliai lietuviškos, kaimo įdvasintos prigimties, nes Pranas Dovydaitis buvo savo šnekamąja kalba donelaitiško stiliaus žmogus. Ir aplamai mums, jo vadovybėje baigusiems gimnaziją, Dovydaitis paliko atmintyje kaip įdomus, lengvai perprantamas, mielas ir plačiaširdis mokytojas. Ogi šiandien, žiūrėdamas į jį nuo keturiasdešimt penkerių metų laiko supiltos kalvos, matau Praną Dovydaitį kaip taurų lietuvį, nemeluotą patriotą, didelio žmoniškumo ir dvasinės platybės asmenybę, kurioje slypėjo kažkas gražesnio ir didingesnio už džentelmeno sąvokos esmę.

f. Iš savo dideliu triūsu išugdytos „Saulės“, vėliau suvalstybintos Kauno I gimnazijos direktoriaus pareigų Dovydaitis atsistatydino, pasibaigus 1921-22 mokslo metams, ir nuo 1922 rugsėjo 1 jį pakeitė M. Biržiška.

Nors Dovydaitis iš šių pareigų pats pasitraukė, tačiau „prieš jo norą“105. Kad Dovydaitis buvo išstumtas iš direktoriaus vietos, patvirtina ir jį visą laiką artimai pažinojęs A. Pupdžiukynas savo atsiminimuose (1936 m.). „Nemaža darbo ir vargo teko jam padėti, formuojant karo metu pirmąją gimnaziją Kaune. Bet kūrėjai visai nereikalingi, kai kūrinys baigtas. .. Grįžus iš Rusijos visiems pabėgėliams, daug karčių valandų teko profesoriui perkęsti. Pagaliau nuo direktoriaus pareigų jis atsisakė“109. Įsakmiau A. Puodžiukynas nenurodo, kas tas „karčias valandas“ Dovydaičiui sudarė. Tik aišku, kad jis apie jas jau vėliau bus girdėjęs iš paties Dovydaičio, nes pačiu tuo metu (1922 m.) jis, vos baigęs gimnaziją, negalėjo žinoti direktoriaus rūpesčių. Tad šį Dovydaičio perkęstų karčių valandų liudijimą reikia laikyti paties Dovydaičio pasisakymu.

Kad pačioj gimnazijoj būtų įvykę kokių nors rimtesnių direktoriaus konfliktų su mokiniais ar mokytojais, nėra jokių žinių. Reikia prileisti, kad tokių konfliktų ir nebuvo. Pagal visus turimus atsiminimus, Dovydaitis buvo gerbiamas ir laikomas autoritetu tiek mokinių, tiek mokytojų. „Karčias valandas“ Dovydaičiui turėjo sudaryti vienoks ar kitoks spaudimas iš šalies.

Bent vienas jei ne „spaudimas“, tai nesusipratimas buvo 1919-20 mokslo metais (gimnaziją laikant dar „Saulės“ draugijai) vykusi kova tarp tėvų komiteto ir pedagogų tarybos. Tėvų komitetas buvo užsimojęs siųsti savo atstovus lankyti gimnaziją pamokų metu, kad „geriau susipažintų su mokinių materialinio būvio aplinkybėmis, jų elgesiu ir auklėjimo sąlygomis“. Pedagogų taryba atsakė, kad tam reikalui pakanka aplankyti mokinių butus, o gimnaziją tik pertraukų metu („tarp pamokų“). Tėvų komitetas tada kreipėsi į švietimo ministeriją, kuri atsakė aplinkraščiu (1920.1.10), kad trys tėvų komiteto atstovai, išrinkti jo atstovais pedagogų tarybon, turi teisę lankytis ir į pamokas. Pedagogų taryba savo ruožtu priėmė nutarimą (1920.II.7), kad „šitasai aplinkraštis atidaro plačias duris susikurt ir mūsų mokyklos gyvenime bolševikinių Rusų santykiams, kur gimnazijos sargai yra pastatomi gimnazijos mokytojų komisarais“. Neprisidėti „prie tokių santykių įsigyvenimo mūsų šaly“ pedagogų taryba nutarė leisti klases lankyti pamokų metu tik asmenims, turintiems atitinkamus švietimo ministerijos įgaliojimus. Tad ir tėvų komiteto atstovai su tokiais įgaliojimais bus laikomi ministerijos valdininkais, o ne tėvų komiteto atstovais111.

Kas slypėjo už šio konflikto, galima tik spėlioti, neturint kitų duomenų. Dovydaičio pedagoginiai metodai iš tiesų atspindėjo patriarchališkai kaimietišką „pedagogiką“. Galimas tad dalykas, kad jei ne patys moksleiviai, tai tėvai buvo pradėję rūpintis, ar kaimietiškas direktorius betinka auklėti jų, jau nemažos dalies inteligentų ar bent šiaip miestiečių, vaikams. Nors ne išorinės manieros galutinai apsprendžia žmogaus vertę, bet negalima visiškai nė jų nuvertinti. Šiaip ar taip, auklėjimui priklauso ir išorinio elgesio apdailinimas, nors ir toli gražu nesudaro pačios jo esmės. Neabejotinai reikėjo tokio „apšlifa-vimo“ tiek iš kaimo ateinančiam jaunimui, tiek patiems kauniečiams. Tad ir yra pagrindo spėti, kad buvo pradėta pageidauti inteligentiškų manierų direktoriaus, kuris pats savaime būtų jaunimui dailaus elgesio pavyzdys.

Iš antros pusės, laikinosios sostinės gimnazijos direktoriaus vieta savaime galėjo daugelį vilioti. Ne veltui, tur būt, A. Puodžiukynas rašė apie „karčias valandas“ Dovydaičiui, „grįžus iš Rusijos visiems pabėgėliams“. Greičiausiai šie žodžiai perdavė iš Dovydaičio girdėtą nusiskundimą, kad netruko atsirasti pretendentų į jo vietą, ypač po to, kai „Saulės“ gimnazija buvo suvalstybinta.

Kas norėjo Kauno gimnazijai inteligentiškų manierų direktoriaus, 1922 m. pagaliau sulaukė „nepamainomo“ kandidato. Tai buvo bajorų kilmės gydytojo šeimoj išaugęs Mykolas Biržiška. Kaip Dovydaitis Kaune, taip Biržiška Vilniuj buvo vadovavęs vokiečių okupacijos pradžioj įkurtai lietuvių gimnazijai. 1922 m. vasario pradžioj lenkai direktorių M. Biržišką drauge su kitais lietuvių veikėjais ištrėmė nepriklausomon Lietuvon. Tuo būdu atsiradęs Kaune, M. Biržiška ir atrodė lyg natūralus kandidatas pakeisti Dovydaičiui. Spaudimą pasitraukti Dovydaitis labiausiai pergyveno dėl to, kad naujas bajoriškas direktorius buvo peršamas kaip tinkamesnis už seną kaimietišką direktorių. Todėl „Dovydaitis skaudulingai pasisakydavo prieš kai kurių žmonių reiškiamą nuomonę, kad M. Biržiška turįs būtinai būti gimnazijos direktoriumi kaip nepamainomas asmuo“ (S. Antanaitis). Į „nepamainomus asmenis“ Dovydaitis iš tiesų netikėjo.

(Galime pastebėti, kad Dovydaitis šiuo dalyku daug neklydo. Be abejo, M. Biržiška nebebuvo grubių manierų, bet užtat pasirodė daug kaprizingesnis. Kažko įsižeidęs, dvi savaites nėjo į klasę, kol ta deramai jį atsiprašė. Vieną mokinį pašalino iš gimnazijos tokiu atveju, kur Dovydaitis nebūtų to ėmęsis. Savo auklėtinių atžvilgiu Biržiška „pasistatė“ daug aukščiau už Dovydaitį. Tačiau šis atokumas ir atitvėrė jį nuo savo auklėtinių. Atėjus direktoriauti Biržiškai, mokiniai, J. Vydo žodžiais tariant, pradėjo „staipstytis“, atseit, daugiau pribijoti, būti mažiau atviri. Dovydaitis (nors kartais ir labai grubiai įspėdamas) leisdavo pačioj gimnazijoj surengti šokius. Vėliau jie buvo pradėti rengti už gimnazijos sienų. Nors ir sulaukę „nepakeičiamo“ direktoriaus, daugelis mokinių pasigedo senojo direktoriaus, „stačioko, bet garbingo“ savo tiesumu, paprastumu ir artimumu savo auklėtiniams111a. Iš tiesų, nėra „nepamainomųjų“, nes niekas nėra tik įkūnyta tobulybė — visi yra žmonės su teigiamomis ir neigiamomis savybėmis.)

Netrūko tam tikro kartėlio ir pačiame galutiniame Dovydaičio atsisveikinime su gimnazija. Kaip direktorius, jis butą turėjo pačioj gimnazijoj. Naujasis direktorius M. Biržiška, tur būt, paskubinti savo pirmtako išsikraustymui paskelbė spaudoj, kad išvyks provincijon, jei negaus buto Kaune. Užjausdamas buvusį Vilniaus gimnazijos direktorių, vilnietis moksleivis S. Sužiedėlis net kažkuriame laikrašty išspausdino reikalavimą, kad Dovydaitis greičiau išsikraustytų iš užimamojo buto. Susitikęs S. Sužiedėlį, kurį pats buvo gimnazijon priėmęs, Dovydaitis jam tarė: „Tai mane nori išsiųsti provincijon. .

Taip Pr. Dovydaitis atsisveikino su savo kone septynerius sunkius metus vadovauta gimnazija. Per šiuos metus jis išvarė reikšmingą vagą Lietuvos švietimo bare. Didelį darbą jis atliko pačiu pirmosios lietuviškos gimnazijos Kaune išvairavimu vokiečių okupacijos metais, o vėliau išugdymu į pajėgų lietuviškojo švietimo židinį. Betgi Dovydaitis anaiptol nesiribojo tik direktoriaus pareigomis, nes nežiūrėjo į jas valdininko akimis tik lyg į oficialią tarnybą. Suvokdamas savo darbą ne kaip pragyvenimo užsidirbimą, bet kaip tarnavimą savosios tautos švietimui, Dovydaitis varė tokį platų barą, kiek tik pajėgė.

Daug kitų darbų siejasi su Dovydaičio darbo gimnazijoj laikotarpiu. Vėliau reikės šiuos jo darbus platėliau aptarti. Bet reikia šioje vietoje juos bent susumuoti, kad ryškiau iškiltų jo pedagoginis įnašas.

Tapęs „Saulės“ draugijos išlaikomos gimnazijos direktoriumi, Dovydaitis tuoj buvo išrinktas ir šios draugijos valdybos vicepirmininku, o vėliau perėmė ir pirmininko pareigas. Gi „Saulės“ draugija, įsikūrusi 1906 m., buvo reikšmingiausia pirmųjų lietuviškų privatinių mokyklų steigėja. Vokiečių okupacijos metais jos veikla buvo labai suvaržyta, bet vis vien nenutrūko.

Kadangi vidurinėms mokykloms iš pradžių visiškai nebuvo vadovėlių, šiam reikalui Dovydaitis ėmėsi parūpinti bent atitinkamų vadovėlinių santraukų. Pradėjus vėl eiti „Ateičiai“, 1917 m. Dovydaitis joje išspausdino medžiagos istorijos ir gamtamokslio pamokoms. 1918 m. jo paties pradėtoje leisti „Lietuvos Mokykloje“ įvedė specialų vadovėlinės medžiagos skyrių — „Mokymo pavyzdžius“. Tų „mokymo pavyzdžių“ pirmaisiais dviem metais buvo išspausdinta 200 žurnalinių puslapių. Beveik juos visus pateikė pats Dovydaitis: būtent 1918 m. jis išspausdino senovės Rytų istorijos 96 puslapių santrauką, o 1919 m. davė gerą filosofijos propedeutikos (psichologijos ir logikos) kurso 72 puslapių santrauką. 1920 m. pradėto leisti gamtos mokslų žurnalo „Kosmoso“ pirmieji numeriai faktiškai buvo irgi užpildyti vadovėline medžiaga. Ne be pagrindo, švietimo ministerijai 1919 liepos 17 sudarius vadovėlių ir knygų leidimo komisiją, jos nariu buvo paskirtas ir Dovydaitis (kiti nariai buvo: Pr. Mašiotas, J. Vokietaitis, A. Vireliūnas ir B. Kodatis).

Dar vokiečių okupacijos metu išsirūpinęs leidimą, Dovydaitis 1918 m. pradėjo leisti specialų pedagogikos žurnalą „Lietuvos Mokyklą“, į kurį sutelkė kone visas žymesnes to meto lietuvių pedagogines pajėgas.

Atgaivinus Lietuvių katalikų mokytojų sąjungą, kurios veiklą buvo nutraukęs karas, Dovydaitis buvo išrinktas jos centro pirmininku ir tuo būdu vadovavo šios sąjungos susiorganizavimui.

Visa tai draugėn sudėjus, matyti, kokia reikšminga vieta mūsų švietimo istorijoje priklauso Pr. Dovydaičiui.

X

VASARIO 16 AKTO SIGNATARAS IR MINISTRAS PIRMININKAS

Pakako Dovydaičiui ir darbo, ir vargo, vadovaujant Kauno gimnazijai, nes kone visą laiką teko dirbti nenormaliomis sąlygomis (vokiečių okupacija, valdžių keitimosi sąmyšis, sunkus nepriklausomos Lietuvos kūrimasis). Vis dėlto Dovydaitis nesiribojo tik gimnazija, bet kiek galėdamas jungėsi ir į visuomeninį gyvenimą. Jungėsi, nes būtinai reikėjo — žmonių stokojo. Ypač iš pradžių, karo metais. Šviesuomenės dauguma buvo pasitraukusi Rusijon. Lietuvoj likusieji šviesuoliai daugiausia telkėse Vilniuje. Kaune inteligentinės pajėgos buvo suskaičiuojamos ant pirštų. Todėl Dovydaitis buvo reikalingas žmogus ir už gimnazijos sienų.

Karo metais Dovydaitis buvo itin reikalingas žmogus ir dėl to, kad „šiek tiek“ mokėjo vokiečių kalbą ir tad galėjo padėti tiems, kurie turėjo reikalų su vokiečių įstaigomis. Tokių reikalų, aišku, buvo apstu. Daug kam reikėjo Dovydaičio pagalbos. Tad, jo paties žodžiais, ir buvo tapęs „lyg kokiu ’prisiekusiu’ vokiškų prašymų (Gesuch’ų) rašytoju visiems visokiais reikalais ir į visokias įstaigas“ 112.

Rašė tokius prašymus tiek privačiais, tiek organizaciniais reikalais. Patarnavimas privačiais reikalais kartais būdavo ir „pelningas“. Jei norėdavo už paslaugą atsilyginti „pilietis iš kaimo“, tai „priimtiniausias atsilyginimo būdas būdavo.. . lašiniai“. Deja, ne visada skirtasis atlyginimas pasiekdavo pasitarnavusįjį: „jei šiokiam honorarui atsiųsti tekdavo naudotis vokiečių kareiviais, tai honoraras savo adresato paprastai nepasiekdavo, nes jį sudorodavo patys ’paštininkai’“112. Nereikia stebėtis tokiu atsilyginimo būdu, nes buvo gyvenama pusbadžiai: duonos buvo gaunama tik nustatyta norma pagal korteles, „bet ir toji buvo su visokiomis priemaišomis“101.

Be asmeninių patarnavimų, Dovydaitis, „kaip mokąs vokiškai, ypač raštu“, buvo tarpininkas ir tarp lietuviškųjų institucijų ir vokiečių įstaigų. Įtrauktas į „Saulės“ draugijos valdybą vicepirmininku, tuoj buvo išrinktas ir jos pirmininku. „Gi ’Saulės’ draugijos valdyba buvo tuo laiku lyg savo rūšies švietimo kuratorija. Ji ėmėsi iniciatyvos steigti pradžios mokyklas ne tik Kaune, bet ir aplinkinėse vietose“ (S. Antanaitis105). Tuo būdu ir teko Dovydaičiui rūpintis ne tik savo vadovaujama gimnazija, bet ir visu tuo lietuviškojo švietimo darbu, kurio ėmėsi „Sau-lės“ draugija. Buvo įkurta Kaune net 12 pradžios mokyklų, kol vokiečiai, jas užgniauždami, įvedė savo švietimo sistemą.

Iš platesnio visuomeninio pobūdžio raštų S. Antanaitis savo atsiminimuose nurodo, kad „Saulės“ draugija 1917 m. buvo pavedusi Dovydaičiui paruošti memorandumą tuometiniam Rytų fronto vyriausiam vadui („rodos, Prinz Leopold von Bayern“). Memorandumas plačiai išdėstė ne tik švietimo reikalus, bet palietė ir kitas negeroves užimtajame krašte. Dovydaitis šį memorandumą parašė išsamiai, su įrodymais, imdamas „dalykus iš pagrindų“. Žinoma, „tokio memorandumo pasiuntimas buvo susietas su didele drąsa ir ryžtu“105.

Pirmaisiais karo metais visi tikėjosi, kad, nepaisant prasidėjusio pasaulinio sąmyšio, viskas liks kaip buvę, atseit, kad rusai išvys vokiečius ir vėl grįš sena tvarka. Dovydaitis kitaip žvelgė: „Aš pats rusų nuo pat karo pradžios nebelaukiau, o tylomis simpatizavau vokiečiams, kadangi tikėjausi juos ką gero Lietuvai duosiant“101. Bet kai perėmė gimnazijos direktoriaus pareigas, tuojau turėjo „tas savo simpatijas gerokai atvėsinti“. Taip jas „atvėsino“, kad visur, kur Dovydaitis kalba apie savo vokiečių okupacijos patirtį, tiesiog vartoja „teroro“ žodį. Neturime pagrindo prileisti, kad šį žodį būtų vartojęs perdėdamas ar iš kokios germanofobijos. Jeigu ir ne politiškai, tai bent kultūriškai Dovydaitis turėjo simpatizuoti vokiečiams jau dėl to, kad visą laiką daugiausia naudojosi vokiečių kalbos literatūra savo raštams. Bet jeigu ir po dvidešimties metų negalėjo vokiečių okupacijai rasti kito žodžio, kaip „teroras“, matyt, buvo tikrai daug prikentėjęs.

Karui užtrunkant, ir kiti pradėjo nebepasitikėti rusų grįžimu. Nebesitikint rusų grįžimo, buvo aišku, kad „ateitimi tenka rūpintis patiems, nes niekas kitas nesirūpins“. Pirmiausia tokios mintys žiebėsi Vilniuje, kur gyvenimas buvo laisvesnis. Ten esant didesniam gyventojų skaičiui, okupantai turėjo daugiau jų paisyti ir „neįstengė jų taip maltretuot, kaip Kaune“. Užtat, tęsiant Dovydaičio atsiminimus, „nuvykus iš Kauno Vilniun, tuojau pajusdavai kitonišką, daug laisvesnį, taigi normalesnį gyvenimo pulsą ir kitokius okupacinės valdžios santykius su gyventojais“101.

1. Lietuvos Taryboje

a. Nors Kaune okupantai daug kiečiau buvo viską sukaustę, vis vien ir čia negausių inteligentų pasitarimuose pradėta tartis, kaip po karo atstatyti nepriklausomą Lietuvą. Daugiausia tokie pasitarimai vykdavo prel. A. Dambrausko bute. Dovydaitis juose daugiau tik atsitiktinai dalyvaudavo. „Aš pats nebuvau daug į tokią politiką įtrauktas, kadangi man pakako okupanto teroro.. . ir tik vien Kauno pirmojoj lietuviškoj gimnazijoj bedirbant“112. Tačiau, kai 1917 rugsėjo 18-22 Vilniuje buvo šaukiama tautos atstovų konferencija, su „vienu kitu kauniečiu“ į ją vyko ir Dovydaitis. Jis buvo išrinktas ir į toje konferencijoje sudarytą Lietuvos Tarybą. Apie savo dalyvavimą Lietuvos Taryboje šiek tiek atsiminimų išspausdino ir pats Dovydaitis99.

Pirmąkart po beveik dvejų metų išvykęs iš Kauno tvirtovės, Dovydaitis pasijuto „lyg išleistas iš kokio kalėjimo“, lyg ištrūkęs iš „kalėjiminio žmogaus niekinimo“. Vilniaus konferenciją jis pergyveno lyg pravertą kalėjimo langą: „per jį ėjo grynas, gaivinantis oras, kurį mes ištroškę gaudėme į plaučius ir negalėjome juo iki soties atsikvėpuoti“99. Kitur Vilniaus konferenciją Dovydaitis vaizdžiai aptarė nuojauta, kad „okupacinės priespaudos naktis lyg jau einanti prie galo, kad tai yra lyg koks gaidžio kakarieku, kuris pranašavo netrukus pradėsiantį aušti laisvesnio gyvenimo rytą“101.

Gaiviai laisvės viltimi pūstelėjo Vilniaus konferencija. Tačiau ir po jos klimatas liko žvarbus. Vokiečiai leido sušaukti Vilniaus konferenciją ir joj išrinkti Lietuvos Tarybą savais sumetimais. Jie tikėjosi, kad ši taryba jiems padės geriau Lietuvą pavergti, Dovydaičio cituojamais vieno tautiečio žodžiais, ją padaryti „tokiu pūdymu, į kurį būtų galima sugint ir ganyt vokiškas kiaules“. Betgi išrinktoji Lietuvos Taryba anaiptol nelinko tapti vokiečių įrankiu, „nesidavė užmaujama vokiško apinasrio“. Užtat „jos darbas ir gyvenimas Vilniuj buvo nei šioks, nei toks. Nei ji turėjo savo patalpos, nei galimumo darbą dirbti“99. Posėdžiams buvo renkamasi tai tarybos nario J. Vileišio privačiame bute, tai Lietuvių mokslo draugijos patalpose (prie Aušros Vartų), tai Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto būstinėj.

Lietuvos Tarybos darbą faktiškai vykdė jos prezidiumas, kuriam pirmininkavo A. Smetona. Eiliniai tarybos nariai apie prezidiumo nutarimus sužinodavo tik tada, kai susirinkdavo pilnaties posėdžiui, kuriame tie nutarimai turėjo būti priimami. Ir Dovydaitis buvo „tik eilinis Tarybos narys“: nebuvo „pašvenčiamas į ’slaptą’ diplomatiją, kurią vedė Tarybos prezidiumas“. Ir apie savo, ir apie kitų eilinių tarybos narių vaidmenį Dovydaitis šiaip rašo:

Apie tokius, pavyzdžiui, nutarimus, kaip Lietuvos ’karaliaus’ rinkimas, ir dar vienas kitas iš mūsų ’frakcijos’ buvome painformuoti tiktai tuomet, kai jau viskas buvo nutarta ir bereikėjo tą prezidiumo ir kitų ’pašvęstųjų’ nutarimą tiktai pervaryti per Tarybos plenumo (pilnaties) posėdį, ir todėl reikėjo surinkti kuo daugiausia balsų99.

Kitaip, aktyviau, vargu ar iš viso Dovydaitis galėjo Lietuvos Taryboje pasireikšti. Lietuvos Taryba buvo Vilniuje, o jis direktoriavo Kaune. Tad ir galėjo dalyvauti tik oficialiuosiuose pilnaties posėdžiuose, iš kurių skubėdavo grįžti Kaunan, kur jo laukė gimnazijos reikalai. Atėjus naujai posėdžių sesijai, vėl „braukdavo“ Vilniun. „Taip ir gastroliavau kaip koks artistas“99.

Kaip Lietuvos Tarybos narys, Dovydaitis turėjo kelionėms leidimą, bet ir tai neapsaugojo nuo „idiotiškų priekabių“. Kartą su žmona Vilniuje prisipirkę reikmenų įrengti moksleivių bendrabučiui „Saulės“ rūmuose, iš Kauno geležinkelio stoties paspruko be „išsiutėlinimo“. Už tokį „nusikaltimą“ paskui turėjo sumokėti pabaudą.

Ne į visus tarybos posėdžius Dovydaitis ir galėdavo nuvykti. Pvz., jis nedalyvavo nė svarbiame 1917 gruodžio 11 posėdy, kur buvo skelbiamas nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas, bet drauge prašoma Vokietijos „apsaugos ir pagalbos“, pažadant su ja „sueiti į amžinus ir tvirtus ryšius“. Tą dieną nedalyvavęs, Dovydaitis gruodžio 14 posėdy pareiškė, kad ir jis prisideda prie anksčiau daugumos priimtosios formulės. Savo prisidėjimo raščiuką Dovydaitis atskirai pasirašė ir vokiečiams113.

Daugiau iš tolo dalyvaudamas Lietuvos Taryboj, Dovydaitis laikėsi daugumos sprendimo. Tai ir pats nurodė anksčiau cituotame jo aprašyme „eilinių narių“, kurie buvo „frakcijos“ painformuojami „tiktai tuomet, kai jau viskas buvo nutarta“. Tai liudija kad ir 1918 sausio 26 posėdis, kuriame buvo karštai perdiskutuojami ankstesni 1917 gruodžio 11 nutarimai. Tame posėdy nuomonės buvo gana pasidalijusios: pateiktosios rezoliucijos buvo priimtos tik 12 balsų dauguma, 5 balsuojant prieš ir 3 susilaikant. Dovydaitis buvo tarp tų 12, kurie sudarė daugumą.

Bėgo mėnuo po mėnesio, bet padėtis vis liko ta pati: „Tarybos kojos ir rankos buvo supančiotos“. Vokiečiai spaudė ir „vertė ją taip padūduot, kaip jie norėjo“. Tarybą jie kaltino, kad esanti neveikli, atseit, jų neklausanti. Okupantai dar tvirtai jautėsi: Rytuose jau diktavo rusams taikos sąlygas, o Vakarų fronte taip pat dar laikėsi. Todėl jie ir „neketino su Lietuva daryti kokių ceremonijų“. Lietuvos Taryba savo ruožtu nesiskubino vykdyti vokiečių pageidavimų, „šiaušėsi“, „nesidavė priverčiama“. Kaip visuomet tokiais atvejais, kilo ir tokių balsų, kad „gal nereikėtų Lietuvai per daug užsiprašyti šiose derybose, kurių viena šalis yra visagalė (vokiečiai), o kita visiškai bejėgė (lietuviai). Vienas reikšmingas Tarybos narys, įtikinėdamas užsispyrėlius, kartą paminėjo, kad lietuviams per daug norint gali tekt atsidurt, kaip toj Puškino pasakoj, prie ’sudužusio lovio’“ “.

b. Nors Dovydaitis tebuvo eilinis Lietuvos Tarybos narys, iš jo atsiminimų sužinome, jog netiesiog jis nulėmė ar bent prisidėjo nulemti, kad Lietuvos paskelbimas nepriklausoma valstybe buvo paskelbtas tą, o ne kitą dieną. Buvo taip, kaip Dovydaitis savo atsiminimuose pasakoja.

Po vieno Lietuvos Tarybos pilnaties posėdžio prieš pat Vasario Šešioliktąją, nors dar buvo reikalo neišsiskirstyti, Dovydaitis išskubėjo Kaunan, nes „rūpėjo gimnazija“. Parvažiavo namo rytą, o popiete pas jį atskubėjo vysk. Pr. Karevičius, kuris tą pačią dieną ar jau vakar buvo grįžęs iš Vokietijos. Ten jis, gavęs tarybos pritarimą, matėsi ne tik su kardinolu Hartmannu (padėkoti už aukas, surinktas per popiežiaus paskelbtą Lietuvių dieną), bet ir su Vokietijos kanceleriu G. von Hert-lingu, kuris pareiškęs viltį gauti iš kaizerio Vilhelmo II Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Vysk. Pr. Karevičius lankėsi Kreuznache ir vyriausioj karo vadovybėj, pas Hindenburgą ir Ludendorffą. Iš Ludendorffo vysk. Pr. Karevičius patyręs, kad, pripažinus Lenkiją nepriklausoma valstybe, nebesą kliūčių ir Lietuvą pripažinti, žinoma, su atitinkamų konvencijų sąlyga114. Dovydaičio prisiminimu iš to, ką jis tąsyk iš vysk. Pr. Karevičiaus girdėjo, Ludendorffas vyskupui net piktai pareiškęs, kad jei Lietuvos Taryba ir toliau nieko neveiksianti ir nepaskelbsianti Lietuvos valstybės, aišku, įvairiomis sutartimis susietos su Vokietija, tai patys vokiečiai Lietuvą paskelbsią nepriklausoma valstybe.

Aš pajutau sužinojęs pirmaeilės svarbos žinią, ir tuojau nutariau, kad apie tai turi kuo greičiausiai žinot ir visa Taryba. O kadangi buvo palikę dar apie pusvalandis laiko iki greitojo traukinio į Vilnių, tai skubiai moviau į stotį ir tos dienos vakare uždusęs atraportavau Tarybos prezidiumui apie visa, ką buvau sužinojęs iš vysk. Karevičiaus, ir kas man rodėsi esą labai svarbios, slaptomis iš vokiečių pagautos žinios99.

Tarybos nariai ne vienodai sutiko Dovydaičio atvežtąją informaciją. Vieni ją sutiko su šypsniu kaip eilinį vokiečių grasinimą paskelbti Lietuvą tokią, kokios jie norėjo. Betgi kiti tą žinią priėmė rimtai kaip paskatą ilgiau nebedelsti ir tuojau pat Lietuvą paskelbti nepriklausoma valstybe. Pastaroji nuomonė persvėrė, kaip toliau Dovydaitis rašo:

Man atrodo, kad ši mano atvežta naujausia iš pačių okupacinės vyriausybės viršūnių žinia vis dėlto visus “Tarybos narius, o jie buvo dar neišsiskirstę po artimiausiojo posėdžio — nuteikė tąja prasme, kad toliau Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo atidėliot nebegalima, ir reikia tatai daryt tučtuojau. Ir man rodosi, kad ne vėliau, kaip rytojaus dieną prieš piet Nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos komiteto būste Tarybos nariai dėjo savo parašus po dviem egzemplioriais dokumento, skelbiančio Nepriklausomą Lietuvą, ne tokią, kokios vokiečiai norėjo, bet kokios troško visi gerieji Lietuvos sūnūs“.

Savo atsiminimus, kaip perdavė Lietuvos Tarybai vysk. Pr. Karevičiaus parsivežtas iš Vokietijos žinias, Dovydaitis baigė kuklia pastaba:

Šį sutrupėjusių savo atsiminimų žiupsnelį čia pateikdamas, anaiptol nenorėjau išvesti kokių savo asmeninių nuopelnų, bet tiktai atskleisti vieną uždangėlę, kad paaiškėtų, kodėl, būtent, Lietuvos Nepriklausomybės Paskelbimas atiteko Vasario šešioliktajai, o ne kuriai kitai dienai. Mat, kiekvienas įvykis yra padarinys kitų, prieš jį ėjusių įvykių. Taigi, ir Vasario 16-ji yra tiktai viena grandis prieš 12-ka metų (buvo rašoma 1930 m. — J.G.) mūsų krašte vykusių įvykių retežio“.

c. Perteikę paties Dovydaičio atsiminimus iš jo dalyvavimo Lietuvių Taryboje, norime prie jų pridurti ir vieną pašalinį liudijimą. Kad Dovydaitis, atvažinėdamas iš kito miesto, liko „tik eilinis Tarybos narys“, reikia priiimti ne kaip kokį kuklinimąsi, o kaip tikrą dalyką. Tai rodo ir anksčiau minėtas faktas, jog visur jis laikėsi daugumos ir nepasireiškė savarankiškumu. Tai betgi dar nereiškia, kad jis aplamai stokojo ryškaus nusistatymo ar buvo tarp „atsargiųjų diplomatų“. Priešingai, šiuo atžvilgiu A. Stulginskis, vėlesnysis Lietuvos respublikos prezidentas, o anuo metu Lietuvos Taryboje pats ne kartą parodęs didelį savarankiškumą (išsiskirdamas iš daugumos), taip įvertino Dovydaitį pačiame svarbiausiame tarybos žygyje: „Mūsų netolimos praeities istorijoje mes turime vieną aktą, prieš kurį visi be partijų ir kitokių skirtumų žemai lenkiame galvas — tai Vasario 16 dienos, mūsų Nepriklausomybės skelbimo aktas. Tiesa, tasai aktas buvo vienu balsu visų Tarybos narių priimtas, tačiau toli gražu ne visi Tarybos nariai vienodai jį vertino. Prof. Pr. Dovydaitis su įgimtu jam statumu, su visu griežtumu stovėjo už būtiną 16 vasario dienos akto skelbimą“98.

1918 metų Vasario Šešioliktosios nutarimą atstatyti „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“ pasirašė alfabetine tvarka visi dvidešimt Lietuvos Tarybos narių. Pagal tai Dovydaičiui teko šį aktą pasirašyti penktuoju. Prieš jį pasirašė K. Bizauskas, vienas pačių pirmųjų Dovydaičio bendradarbių ateitininkijos sąjūdyje. Po Dovydaičio sekė socialdemokratų lyderis Stp. Kairys, o už jo ėjo P. Klimas, buvęs „Aušrinės“ redaktorius, šiame laikraštyje prieš kelis metus vedęs aštrią kovą prieš Dovydaičio telkiamuosius ateitininkus. Lietuvai laisvės troškimas suvedė draugėn visus, kaip jie savo politinėmis ir pasaulėžiūrinėmis pažiūromis bebūtų skyręsi ir vieni prieš kitus kovoję.

Vasario 16 aktas buvo svarbiausias Lietuvos Tarybos žygis. Bet jos darbo tai nebaigė, o greičiau tik pradėjo. Teisiškai paskelbtą nepriklausomą Lietuvą reikėjo ir faktiškai įkurti. Savo darbą Lietuvos Taryba (nuo 1918.VII.11 pavadinta Lietuvos Valstybės Taryba) baigė tik už poros metų, kai 1920 gegužės 15 susirinko demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Pradėjus organizuotis Lietuvos nepriklausomai valstybei, taryba ėjo parlamento pareigas, o jos prezidiumas nuo 1918 lapkričio 2 (pavadinus Aukštuoju Valstybės Tarybos Prezidiumu ir jo narių skaičių sumažinus nuo 5 iki 3) vykdė respublikos prezidento pareigas, kol 1919 balandžio 4 toms pareigoms taryba išrinko savo pirmininką A. Smetoną.

Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas anaiptol nebuvo be kliūčių, ir todėl užtruko kone devyni mėnesiai ligi pirmosios vyriausybės sudarymo. Toks Vasario 16 aktas, koks buvo priimtas, vokiečių nepatenkino, ir cenzūra neleido jo nė viešai spaudoj paskelbti. Vokietijos kancleris G. von Hertlingas vasario 21 laišku tarybai taip atsakė: nors Vokietija pasiruošusi pripažinti Lietuvą savarankiška valstybe pagal tarybos 1917 gruodžio 11 nutarimą (numačiusi „amžinus ir tvirtus ryšius“ su Vokietija), tačiau Vasario 16 aktas paneigia tą nutarimą, todėl, pasikeitus aplinkybėms, ji negali Lietuvos pripažinti. Berlynan nuvykusiai tarybos delegacijai pavyko 1918 kovo 23 iš kaizerio Vilhelmo II išgauti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, tačiau besiremiantį tik anuo tarybos gruodžio 11 nutarimu susieti atstatomą Lietuvą sutartimis su Vokietija. Vasario 16 aktas tame pripažinime visiškai neužsimenamas. Norėdama užbėgti už akių Vokietijos planams Lietuvos savarankiškumą apriboti įvairiomis konvencijomis, Lietuvos Taryba liepos 11 pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba ir Lietuvos karaliumi, Mindaugu II, išrinko savo pačių nusižiūrėtą Wurttemburgo hercogą Wilhelm von Urachą. Bet nė tai nieko nepasiekė: per okupacinę valdžią tarybai buvo atsakyta, kad numatytos konvencijos su Vokietija dar nėra sudarytos ir dėl to negali būti pripažintas nei Uracho išrinkimas Lietuvos karaliumi, nei tarybos pasivadinimas Valstybės Taryba.

Tokiomis sąlygomis okupacinė valdžia Vasario 16 aktą visiškai ignoravo. Nors Lietuva ir buvo paskelbta nepriklausoma valstybe, valdžia liko vokiečių. Dokumentuoja tai kad ir toks smulkus raštelis, kaip Dovydaičiui, Lietuvos Tarybos nariui (Mitglied des litauisches Landesrats), leidimas keliauti iš Kauno į Vilnių nuo 1918 kovo mėnesio ligi tų metų gruodžio mėnesio. Taigi net patys tarybos nariai, paskelbę nepriklausomą Lietuvą, turėjo kelionei leidimus gauti, kaip ir anksčiau, iš vokiečių karinės okupacijos organų.

Visa tai dėjosi, Vokietijos kancleriu esant Georg von Hertlingui (1843- 1919). Kadangi šis vokiečių politikas (katalikų Centro partijos pirmininkas nuo 1909 m.) buvo teisės filosofas, tai Dovydaitis filosofijos žurnale „Logose“ parašė ir jo nekrologą. Trumpai tame nekrologe palietė ir jo santykius su Lietuva, pabrėždamas, kad jo kancleriavimo metu „šių dienų Lietuva buvo Vokietijos (pirmutinės Europoj valstybės) pripažinta kaipo nepriklausoma valstybė“. Būdamas iš prigimties taikus žmogus, Hertlingas siekęs taikos be aneksijų. Nenorėjęs aneksuoti nė Baltijos kraštų, bet galvojęs apie sąjungą ir muitų uniją. Tuo atžvilgiu jo nusistatymas Lietuvos atžvilgiu „tuo metu negalėjo būti koks labai skirtingas nuo visų aukštųjų Vokietijos vyriausybės sferų nusistatymo“. Sutikęs perimti kanclerio pareigas (1917 spalio mėn.) tik trečiąkart kaizerio prašomas, nes jau ėjo 75-sius amžiaus metus. Savąjį Hertlingo nekrologą Dovydaitis baigia citata, iškeliančia pareigos sąmonę šio vokiečių politiko ir filosofo pagrindiniu bruožu. Tik iš pareigos jausmo Hertlingas ėmęsis „valstybės vairo tokiu laiku, kuomet vokiečių vidaus ir užsienių karo politikos vežimas buvo visiškai iškleręs“115.

2. III ministrų kabineto priešakyje

Pareigos sąmonė ir Dovydaitį, ligi tolei Lietuvos Tarybos eilinį narį, atvedė prie valstybės vairo pačiu kritiškiausiu jos kūrimosi metu.

Įstrigusį Lietuvos valstybės kūrimo reikalą išjudino tik Vokietijos karinis sužlugimas. Karo pralaimėjimui pasidarius aiškiam, suliberalėjo Vokietijos nusistatymas ir Lietuvos atžvilgiu. Hertlingą pakeitęs Vokietijos naujas kancleris Max von Baden pagaliau 1918 spalio 20 pareiškimu leido Lietuvos Tarybai kurti savo valdžios organus ir perimti iš vokiečių krašto valdymą. Tuojau (XI.2) buvo priimta laikinoji konstitucija ir lapkričio 11 patvirtintas pirmasis ministrų kabinetas su A. Voldemaru priešakyje. Tačiau vos po pusantro mėnesio šis kabinetas atsistatydino (pačiam ministrui pirmininkui esant užsieny) ir gruodžio 26 antrą ministrų kabinetą sudarė M. Sleževičius. Bet ir šis kabinetas, turėjęs iš bolševikų po savaitės užimto Vilniaus persikelti į Kauną, teišsilaikė pustrečio mėnesio. Tad besikurianti nepriklausoma Lietuva per keturis mėnesius pergyveno du ministrų kabinetus. Tai ir rodo, kokioj krizės padėty kūrėsi Lietuvos valstybė.

a. Trečiąjį ministrų kabinetą sudaryti 1919 kovo 10 buvo pavesta Pranui Dovydaičiui. Sekančią dieną jis sudarė savo kabinetą ir pristatė patvirtinti. Kovo 12 jo pristatytasis ministrų kabinetas buvo patvirtintas tokiu raštu: „Mes, Aukštasai Valstybės Tarybos Prezidiumas, remdamies Lietuvos valstybės Laikinosios konstitucijos pamatinių dėsnių § 11, tvirtiname Tamstos Mums š. m. kovo mėn. 11 d. pristatytą kabinetą, Tamstai Mūsų pavestą sudaryti“ (Laikinosios Vyriausybės Žinios, 1919. IV.4, Nr. 5).

Kaip didelės krizės metu buvo sudaromas antrasis (M. Sleževičiaus) ministrų kabinetas, taip nemažesnėj krizėj teko darbo imtis ir Dovydaičiui. Paties Dovydaičio autobiografijoj apie eitąsias ministro pirmininko pareigas tik tiek terandame:

1919 m. pradžioj, Lietuvos vyriausybei Kaunan atsikėlus, teko truputį ir prie valstybės vairo atsistoti tokiu metu, kuomet Kaune siautėjo sudemoralizuota vokiečių kariuomenė, kuomet rusų bolševikai jau buvo pasiekę Kėdainius, kuomet Lietuvos bolševikai taip pat smarkavo ir kuomet Lietuvos kariuomenės viena ar 1l2 neginkluotos kuopos tebuvo. Atrodė, kad garo katile spaudimas buvo pasiekęs tokį aukštį, jog minutė po minutės katilas turėjo sprogti ir viską paverst tik skeveldrų krūva. Mano ’sukalėdotasis’ ministerių kabinetas, man atrodo, tiek padarė, kad pačiu paskutiniu momentu ištraukė iš katilo kamštį ir sumažino spaudimą, taip jog sprogimo pavojaus buvo išvengta, ir po kiek laiko viskas pradėjo krypt į normalesnes vėžes24.

Trumpai, tik lygiai mėnesį, išsilaikė ir Dovydaičio sudarytasis ministrų kabinetas: patvirtintas 1919 kovo 12, pareigas perdavė naujam M. Sleževičiaus ministrų kabinetui balandžio 12.

Be abejo, mėnuo yra per trumpas laikas ryškiau pasireikšti. Tad suprantama, kad bendrojoj Lietuvos istorijoj Dovydaitis kaip ministras pirmininkas arba vos inventoriškai užsimenamas, arba net išvis nepaminimas. Tačiau paties Dovydaičio gyvenime tas mėnuo, kurį jis stovėjo „prie valstybės vairo“, yra reikšmingas. Deja, apie šį mėnesį beveik neturime žinių. Reikėtų išstudijuoti bent to mėnesio mūsų periodiką, kurios tačiau šiame krašte negalima rasti. Paties Dovydaičio atsiminimuose tėra vos dvylika eilučių, kurias anksčiau pacitavome. Ir kituose, šiaip gana gausiuose, rašiniuose apie Dovydaitį tik stereotipiškai pakartojamas sakinys, kad tą kritišką 1919 m. pavasarį Dovydaitis vadovavo III ministrų kabinetui. Visa tai — ir pats laiko trumpumas (tik lygiai vienas mėnuo), ir lakoniškas vienu sakiniu to mėnesio perbėgimas net paties Dovydaičio biografijose — sudaro įspūdį, lyg savaime trumpumas jau reikštų ir nereikšmingumą, einant dar toliau — lyg savo trumpu išlikimu ministro pirmininko kėdėje Dovydaitis būtų įrodęs tik savo jai netikimą. Todėl ir visuomenėje gana plačiai paplitusi nuomonė, kad toms pareigoms Dovydaitis buvęs mažai tinkamas. Sakysime, A. Smetonos biografas A. Merkelis kategoriškai teigia, kad Dovydaitis buvo „menkas politikas ir dar menkesnis diplomatas“116.

Ar iš tikro Dovydaitis buvo jau toks „menkas politikas“? Ne iš vieno mėnesio galima apie žmogų spręsti. Ir geru politiku ne per mėnesį subręstama. Todėl, gal būt, ir apie Dovydaičio politinius sugebėjimus iš to vieno mėnesio galima tik ne taip jau griežtai, vienaip ar antraip, spręsti (juoba taip kategoriškai juos nuvertinti).

Šiai knygai daugiausia informacijos apie Dovydaitį, kaip ministrą pirmininką, suteikė prel. M. Krupavičius, tuo metu dirbęs jo asmeniniame štabe. Pagal šią informaciją, atsistatydinus M. Sleževičiaus kabinetui, sudaryti naujam kabinetui buvo iškilę keturi kandidatai: dr. R. Šliūpas (Lietuvos Raudonojo Kryžiaus steigėjas ir ilgametis pirmininkas), istorikas J. Yčas, Al. Žilinskas (Veiverių mokytojų seminarijos ilgamečio mokytojo sūnus, tautininkų režimo metais teisingumo ministras) ir Dovydaitis. „Pirmiesiems dviem atkritus, buvo išrinktas Pr. Dovydaitis. Krikščionys demokratai palaikė Al. Žilinską, kuris tuo metu buvo nepartinis“. Tokia prel. Mykolo Krupavičiaus informacija.

Dovydaičio sudarytas ministrų kabinetas buvo tokios sudėties: vidaus reikalų ministras — A. Stulginskis, švietimo — J. Yčas, teisingumo — L. Noreika, krašto apsaugos ministerijos valdytojas — A. Merkys, finansų — V. Petrulis, susisiekimo — J. Šimoliūnas. Toliau savo pareigose buvo palikti užsienio reikalų ministras A. Voldemaras su viceministru S. Rozenbaumu ir finansų ministras M. Yčas, kurie buvo išvykę į Paryžių kaip Lietuvos delegacijos nariai Paryžiaus taikos konferencijoj. Maitinimo ir viešųjų darbų ministro pareigos buvo pavestos vidaus reikalų ministrui. Vėliau pristatyti buvo numatyti žemės ūkio ir valstybės turtų, prekybos ir pramonės, gudų reikalų ministrai. Iš jų, berods, tik žemės ūkio ministerijai valdyti buvo rastas P. Matulionis (LE, XV, 353).

Matyti, kad Dovydaičiui teko savo kabinetą skubotai sudaryti. Silpnino jo kabinetą ir likusios spragos, ir vietoj ministrų rasti tik ministerijos valdytojai, ir pačių ministrų dalies tik nominalus dalyvavimas (be A. Voldemaro ir M. Yčo, ir švietimo ministras J. Yčas buvo išvykęs ligi III.30). Svarbiausia, tai nebuvo plačios koalicijos kabinetas, kokio reikėjo prasidėjusių laisvės kovų metu. Partiškai Dovydaičio kabinetą sudarė pažangiečiai (ankstesnieji viltininkai, vėlesnieji tautininkai) su jiems artimais nepartiniais. Krikščionių demokratų tebuvo tik du: pats Dovydaitis ir A. Stulginskis. Kairiosios partijos nesutiko Dovydaičio vyriausybėje dalyvauti (dėl to, pagal D. Micutos informaciją, ir J. Šimkus atsisakė nuo prekybos ir pramonės ministro pareigų, nors ir buvo davęs pažadą jas tęsti).

Visa tai nurodo, kad jau iš pat pradžių Dovydaičio kabinetas buvo paženklintas laikinumu. Turėjo ir pats ministras pirmininkas matyti, kad jo kabinetas sudarytas tik laikinai eiti pareigas, kol bus rasta išeitis iš susidariusios krizės. Jeigu vis vien Dovydaitis ryžosi stoti III ministrų kabineto priešakin, tai ne kuriais nors partiniais sumetimais (nesgi ne savos partijos balsais ir buvo išrinktas) ar asmeninės ambicijos gundomas (nebūtų vėliau visiškai iš politinio gyvenimo pasitraukęs), bet iš pareigos jausmo. Kai būtina kam nors imtis atsakingo, bet sunkaus darbo, nuo kurio kiti kratosi, tai ir nėra teisės nuo jo atsisakyti, — tokiu, atrodo, jausmu Dovydaitis ėmėsi ministro pirmininko pareigų. Vienam savo artimųjų žmonių jis kartą taip pareiškė: „sudariau vyriausybę, kai visi atsisakė ir iš Kauno išbėgiojo“.

Padėtis iš tiesų buvo tokia kritiška, kad nebuvo ko gundytis ministro pirmininko kėde. Vilniuje viešpatavo rusų bolševikų pastatyta V. Kapsuko-Mickevičiaus vyriausybė (Lietuvos ir Gudijos kompartijos iš anksto, jau 1918.XII.8, sudaryta ši „revoliucinė valdžia“ Vilniuje pradėjo viešpatavimą tik nuo 1919.1.5, Lietuvos sostinę užgrobus rusų raudonarmiečiams). Kiek lietuviška buvo V. Kapsuko - Mickevičiaus „revoliucinė valdžia“, pasako jau tai, kad netrukus, 1919.11.27, buvo sudaryta bendra Lietuvos ir Gudijos Sovietų Socialistinė Respublika. Užėmusi apie 2/3 Lietuvos ploto, rusų raudonoji armija grėsė pasiekti ir Kauną. Neveltui Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona, vos grįžęs iš užsienio 1918.XII.31, tuojau vėl išvyko vizituoti Skandinavijos valstybių (savo šeimą buvo taip pat išsiuntęs užsienin, į Šveicariją, ligi 1919 m. rudens).

Tokios krizės metu sutikdamas stoti vyriausybės priešakin, Dovydaitis į savo kabinetą žiūrėjo tik kaip į darbo kabinetą. Todėl jam ir nebuvo svarbu savo ’sukalėdotųjų’ ministrų partinė priklausomybė.

A. Smetonos biografas A. Merkelis keliais sakiniais taip nuteisė Dovydaičio vyriausybę: nors „to meto Lietuvos politinis gyvenimas buvo nepaprastai judrus“ ir „vyriausybei reikėjo greit spręsti ir dar greičiau veikti“, Pr. Dovydaičio ministrų kabinetas „daug posėdžiavo, dar daugiau per posėdžius kalbėjo, bet mažai veikė ir juokdarių buvo pramintas ’gyvojo rožančiaus kabinetu’. Kraštas pasijuto lyg ir esąs be vyriausybės“116.

Žurnalistiškai, negalvojus, Dovydaičio vyriausybė taip nuteista. Ne „juokdariai“, o partiniai demagogai buvo ją praminę „gyvojo rožančiaus kabinetu“. Šiame kabinete „rožančininkų“ (t.y. krikščionių demokratų) tebuvo du — tiek pat, kiek ir evangelikų reformatų (broliai Yčai). Kabineto daugumą sudarė smetoniniai pažangiečiai ir jiems artimi žmonės.

Ne toks žmogus buvo Dovydaitis, kad būtų pats tik kalbomis pasitenkinęs ar kitų tik kalbas be darbų pakentęs. Kad buvo posėdžiauta, rodo, jog buvo rūpintasi tuo metu iškilusiais reikalais. Kiekvienos vadovybės darbui priklauso posėdžiai, nes be posėdžių negalimi nė sprendimai.

Dovydaitis savo kabinetą buvo sudaręs rimtą. Pusė jo ministrų (J. ir M. Yčai, A. Stulginskis, J. Šimoliūnas ir A. Voldemaras) buvo dirbę jau ankstesniuose kabinetuose. Iš naujai Dovydaičio ’sukalėdotojų’ ministrų du (A. Merkį ir L. Noreiką) perėmė ir jo įpėdinis. Politiškai vėliau nepasireiškė tik tie, kurie nuėjo į akademinį darbą (J. Yčas, P. Matulionis ir J. Šimoliūnas). Jei, pagal A. Merkelį, Dovydaitis būtų ir niekam tikęs, tai kiti jo vyriausybės nariai būtų atsvėrę jo „menkumą“.

Rimtą buvo sudaręs Dovydaitis ir savo asmeninį štabą: L. Bistras — sekretorius, kun. M. Krupavičius — oficialių raštų redaktorius, P. Karvelis — informacijos reikalų vedėjas. Šie trys vyrai vėliau iškilo į pačius pagrindinius krikščionių demokratų lyderius. Tiesa, jie visi anuomet buvo jauni: Krupavičius — 33 metų, Bistras — 28, Karvelis — 21. Pats premjeras Dovydaitis tuomet buvo baigęs 32 metus. Būdami tokio amžiaus, jie negalėjo didžiuotis sukaupta patirtimi, bet užtat tikrai nestokojo jaunos energijos.

Savojo ministrų kabineto programinę deklaraciją Dovydaitis pateikė Valstybės Tarybai kovo 13 posėdy. Ypač pabrėžė šiuos uždavinius: organizuoti kuo stipriausią savo kariuomenę tautos laisvei ginti, nesigailint tam tikslui aukų; viduje valyti kraštą nuo privisusių plėšikų gaujų ir įvesti jame tvarką; finansų srity kaip galima remtis „savomis kojomis“, leidžiant savus pinigus; sušaukti savivaldybių atstovų suvažiavimą nustatyti su jomis bendradarbiavimui; rengtis žemės reformai etc.117

Aišku, ne per mėnesį buvo galima kažką daug nuveikti. Tačiau buvo dirbta nuoširdžiai, toliau vykdant Lietuvos atkūrimą.

Pagrindinis Dovydaičio vyriausybės rūpestis buvo krašto gynimas nuo besiveržiančios raudonosios armijos. Kovo mėnesį talkinta vokiečiams išlaisvinti Šiaulius, Radviliškį, Šeduvą ir kitas Lietuvos vidurio vietoves. Likviduota ir bolševikų atskirų lizdų, tarp jų ir Kazlų Rūdoj, Dovydaičio tėviškės kaimynystėj. Kai bolševikai kovo mėnesį traukėsi visu frontu, Dovydaičio kabinete buvo ryžtasi iš bolševikų atsiimti Vilnių (Pr. Čepėno suteikta informacija). Šiam reikšmingam žygiui Lietuvos vyriausybė prašė vokiečių pagalbos, bet šie atsisakė pagelbėti politiniais motyvais (Vilnius lietė ne vien bolševikus, bet ir lenkus). Negavę pagalbos iš vokiečių, 1919.IV.2 vieni lietuviai pradėjo bandyti priešo jėgas. Pradžioje sekėsi, buvo užimti Žiežmariai ir Žasliai, tačiau bolševikai netrukus lietuvių ofenzyvą sulaikė. Berlyne buvo užpirktas didesnis ginklų skaičius apginkluoti besikuriančiai kariuomenei. Išleistas reikšmingas įstatymas (IV.4), uždraudžiantis kariams dalyvauti politinėje veikloje ir tuo pačiu užtikrinantis kariuomenės nepolitiškumą bei nepartiškumą.

Krašto ramybę drumstė ir siautėjančios plėšikų gaujos, kurias sudarė iš vokiečių nelaisvės pabėgę rusų kariai, susidemoralizavę pačių vokiečių kariai ir pagaliau paprasti vietiniai plėšikai. Šioms gaujoms buvo paskelbta griežta kova, kurią daugiausia vykdė partizanai su vietos žmonių pagalba.

Rūpinantis švietimo reikalais, Dovydaičio vyriausybės metu buvo paskirtos pirmosios stipendijos studentams studijuoti užsienyje (po 2500 auksinų gavo 20 asmenų).

Dovydaičio vyriausybės mėnuo buvo ir artimesnio ryšio su užsieniu užmezgimo mėnuo. Kaip tik tą mėnesį Lietuvon atvyko amerikiečių maitinimo komisija su majoru Rossu priešakyje (III.15) ir prancūzų karinė misija su pulkininku C. Reboul priešakyje (III.19). Ministras pirmininkas Dovydaitis, priimdamas prancūzų atstovus (III.20), išreiškė gilų pasitikėjimą, kad Prancūzija padės Lietuvai apginti savo laisvę ir kad Lietuva, turėdama draugu prancūzų tautą, galės plačiai ir laisvai išskleisti savo pajėgas ir energiją, ko iki šiol negalėjo padaryti dėl varžančių sąlygų118. Vėliau (IV.6) Lietuvon atvyko ir pirmasis britų atstovas Grant Watson.

Šį ryšį su užsieniu teko ir krauju apmokėti. Antantės atstovų atvykimas labai nepatiko vokiečiams. Demoralizuotų vokiečių kareivių būrys III.18 suruošė demonstraciją prieš amerikiečius ir norėjo įsiveržti į „Metropolio“ viešbutį, kur buvo sustojusi amerikiečių misija. Lietuvių komendantūros sargyba neleido vokiečių vidun. Tada vienas vokietis vietoj nukovė sargybinį Praną Eimutį. Bet ši gyvybės auka nebuvo be reikšmės. Lenkai vis įtikinėjo Vakarus, kad nepriklausoma Lietuva esanti tik vokiečių satelitinis padaras. Eimučio žuvimas nuo vokiečių kulkos, ginant amerikiečių misiją, M. Krupavičiaus žodžiais, „tą lenkų melą išblaškė kaip dūmus“.

Dovydaičio vyriausybės metu buvo prieita ir prie vykdomosios valdžios konsolidavimo. Pagal laikinosios konstitucijos nuostatus vykdomoji valdžia buvo padalyta tarp Valstybės Tarybos prezidiumo ir ministrų kabineto. Iš vienos pusės, tarybos prezidiumas, kaip „vykdąs aukščiausios vyriausybės funkcijas“, tvirtino ministrų kabineto sudėtį (§16). Iš antros pusės, visi tarybos prezidiumo skelbiamieji aktai turėjo būti žymimi ministro pirmininko ar atitinkamo ministro parašu (§12). Toks vykdomosios valdžios padalijimas netruko sukelti nesutarimo tarp Valstybės Tarybos ir M. Sleževičiaus vyriausybės. Todėl ir buvo nutarta įvesti respublikos prezidento instituciją vietoj direktorinio tarybos prezidiumo. Iškvietus iš užsienio Valstybės Tarybos pirmininką A. Smetoną (ruošėsi iš Danijos vykti į Angliją, bet iškviestas IV. 1 grįžo Lietuvon), jis ir buvo 1919 balandžio 4 išrinktas pirmuoju Lietuvos respublikos prezidentu.

A. Smetonos išrinkimas respublikos prezidentu sutapo su Dovydaičio pasitraukimu iš ministro pirmininko. Tą pačią dieną (IV.4) Dovydaitis deklaravo savo kabineto atsistatydinimą. Kraštui reikėjo ne tik darbo, bet ir kuo plačiausios koalicijos ministrų kabineto. Gi Dovydaičiui tokį kabinetą sudaryti nebūtų buvę įmanoma. Ir jis pats turėjo tai matyti.

Po atsistatydinimo Dovydaičio ministrų kabinetas savo pareigas dar ėjo ligi balandžio 12, kol naują vyriausybę sudarė tas pats M. Sleževičius, iš kurio Dovydaitis buvo perėmęs ministro pirmininko vietą. Šia prasme Dovydaičio vadovaujama vyriausybė 1919 metais buvo lyg interregnum M. Sleževičiaus laikotarpy (1918.XII.26 — 1919.III.12 ir IV.12 — X.7).

A. Merkelis šį Dovydaičio vyriausybės mėnesį (1919.III.12 — IV. 12) nuteisė buvus „be vyriausybės“. Priešingai, M. Krupavičius Dovydaičio vyriausybės darbų apžvalgą baigė tokiu įvertinimu: „Trumpaamžis buvo Dovydaičio kabinetas, bet jo laikotarpį istorikai ras ne tuščią, net pilną su kaupu, nepaisant to meto sunkumų ir nuolatinių pavojų“.

b. Kodėl Dovydaitis taip trumpai testovėjo „prie valstybės vairo“ (jo paties terminu)? M. Krupavičius (1970.IV.22 laiške) taip atsakė:

Į klausimą, kodėl Dovydaitis pasitraukė iš ministro pirmininko pareigų, galiu atsakyti tik faktu, jog pasitraukė pats savo valia, nebuvo krikščionių demokratų partijos atšauktas ir ne dėl kairiųjų kietos opozicijos. Atsisakė net nepainformavęs partijos centro komiteto. Pasiliko paslaptis ir šiandien. Kelis kartus klaustas net po kelerių metų, neatsakė.

Gal būt, atsakymas į šį klausimą yra paprastas: Dovydaitis sutiko imtis ministro pirmininko pareigų laikinai, ne ruošdamasis pradėti politinę karjerą, o tik iš būtino reikalo esamomis sąlygomis. Privedus krašto padėties konsolidavimą ligi pirmojo respublikos prezidento išrinkimo, jis laikė savo uždavinį atliktu. Ta prasme, tur būt, ir rašė savo autobiografijoj, kad jo ministrų kabinetas „pačiu paskutiniu momentu ištraukė iš katilo kamštį ir sumažino spaudimą, taip jog sprogimo pavojaus buvo išvengta, ir po kiek laiko viskas pradėjo krypt į normalesnes vėžes“24.

Kaip sakyta, Dovydaičio vyriausybė pačia savo sudėtimi turėjo laikinumo pobūdį: ministras pirmininkas stovėjo priešakyje kabineto, kurio daugumą sudarė svetimos partijos žmonės ir jiems artimi nepartiniai. Su savo bendradarbiais Dovydaitis ir ministrų kabinete gerai sugyveno, kaip ir gimnazijoj direktoriaudamas. Tie jų, kurie vėliau nuėjo į akademinį darbą, talkino Dovydaičiui ir jo pradėtuose leisti žurnaluose (J. Yčas — „Lietuvos Mokykloje“, P. Matulionis ir J. Šimoliūnas — „Kosmose“). Tačiau kitas reikalas buvo pati Tautos Pažangos partija.

Ją sudarė buvusieji viltininkai, kurie vargu ar buvo spėję pamiršti, kad Dovydaičio „Viltin“ įvedimas išstūmė Smetoną iš to laikraščio vyr. redaktoriaus kėdės. Po Dovydaičio skraiste jie galėjo būti valdžioje, bet iš jų, svetimos partijos, ir nebuvo ko laukti sau didesnio palankumo.

Iš savos krikščionių demokratų partijos Dovydaitis savo kabinete teturėjo Aleksandrą Stulginskį. Šis vėlesnysis respublikos prezidentas ir formaliai buvo ministro pirmininko pavaduotojas. Iš „Laikinosios Vyriausybės Žiniose“ paskelbtų įstatymų bei įsakymų tik du pasirašyti paties Dovydaičio, o visi kiti — A. Stulginskio, kaip jo pavaduotojo.

Kaip Dovydaičio kabineto atžvilgiu buvo nusistačiusi savoji partija, nėra visiškai aišku. Teturėdami šiame kabinete savo du atstovus, nė krikščionys demokratai negalėjo jo savu laikyti. Kaip M. Krupavičius informavo, ne savo partijos balsais Dovydaitis buvo išrinktas ministru pirmininku. Tad įtikimas dalykas, kad „Dovydaitis savo darbui neieškojo krikščionių demokratų aprobatos ir su jų reikalavimais mažai skaitėsi“ (D. Micuta). Dovydaičio bekompromisiškas griežtumas kėlęs jam nepalankumą ir kai kurių krikščionių demokratų, kurie tai laikę valstybiniame darbe daugiau minusu negu pliusu. Matyt, ir savoji partija buvo nusprendusi, kad tautai konsoliduoti reikia tautinės vienybės vyriausybės.

Kad reikėjo tuo metu tautinės vienybės vyriausybės, gal būt, suprato ir Dovydaitis. Tačiau kairiosios partijos nesutiko duoti savo atstovų į jo kabinetą ir iš pat pradžių paskelbė jam griežtą kovą. Rusijos revoliucinių nuotaikų pagauti, to meto kairieji savo partiniu militantizmu ėjo ligi arogantiško laikymosi. Kaip Z. Ivinskis primena savo knygutėj apie Dovydaitį, Petrapilio seime 1917 m. kairieji nenorėjo kartu su katalikais sėdėti net prezidiume („V. Endziulaitis turėjo vien todėl iš prezidiumo pa-sitraukti“). 1918 m. rudenį sudarant I ministrų kabinetą, net tokie nuosaikūs kairieji, kaip P. Leonas ir VI. Stašinskas, nesutiko kartu būti su švietimo ministru numatytu J. Purickiu vien dėl to, kad jis tuomet dar kunigas buvo (Vc. Sidzikausko informacija). Tame kabinete ir nebuvo ne tik kunigo, bet ir nė vieno krikščionio demokrato. Ir II ministrų kabinete krikščionims demokratams atstovavo tik „ministras be portfelio“ (A. Stulginskis). O kai III ministrų kabineto priešakin atsistojo pats ateitininkijos sąjūdžio kūrėjas, kairieji tai sutiko lyg kovos iššūkį.

Pats Dovydaičio kabineto praminimas „gyvojo rožančiaus kabinetu“ rodo, kokią militantiškos dvasios opoziciją Dovydaitis turėjo. Tai buvo su nieku nesiskaitanti opozicija, kuri griebėsi ne tik šmeižto, bet ir sabotažo. Kairieji tiesiog skatino boikotuoti Dovydaičio vyriausybę. Dėl to daugelis valdininkų ėmė atsistatydinti, „darbas raštinėse beveik sustojo“, kai kurių valstybės įstaigų valdininkai organizavo streikus. „Taip dalykams stovint, Pr. Dovydaičio kabinetas visur sutiko kliūtis ir trukdymus”117. Tokią informaciją pateikia tų metų „Draugijos“ politinio gyvenimo apžvalga. Kitame šio žurnalo numeryje tiesiai konstatuojama: „Naujasai Lietuvos prezidentas visų pirma gavo daryti naują ministerių kabinetą, nes Pr. Dovydaičio kabinetas negalėjo veikti, trukdant jam darbą kairiesiems gaivalams“119.

Vaclovas Sidzikauskas, kuris anuomet sekretoriavo partijų atstovų posėdžiuose, sudarant M. Sleževičiaus ministrų kabinetus (II ir IV), savo laiške (1973.X.28) dėl tarpinio Dovydaičio ministrų kabineto (III) pateikė tokios informacijos. Būtent Dovydaitis sudaręs naują ministrų kabinetą tada, „kai po M. Sleževičiaus antrojo kabineto atsistatydinimo tarppartiniai pasitarimai nebuvo vaisingi“. O kai prezidentas A. Smetona priėmė Dovydaičio ministrų kabineto atsistatydinimą, „praktiškai naujos vyriausybės sudarymas vėl grįžo į tarppartinę komisiją, kurioje aš sekretoriavau“. Kairieji iš tiesų Dovydaičio kabinetą pašaipiai vadino „gyvojo rožančiaus“ kabinetu, bet „tai buvo taikoma ne tiek visam kabinetui, kiek pačiam Dovydaičiui, apie kurį buvo sakoma, kad jis kasdien einąs į bažnyčią ir kad ministrų kabineto posėdžius pradedąs ir baigiąs malda“. Dėl kairiųjų vestos kovos prieš Dovydaitį V. Sidzikauskas patvirtina: „Taip pat tiesa, kad buvo valdininkų, kurie sabotavo Dovydaičio vyriausybės veiklą, organizavo streikus ir pan. Aš laikiau tai iš revoliucinės Rusijos atvežtųjų nuotaikų pasekme. Tos nuotaikos palyginti greitai išblėso, ypač po rinkimų į Steigiamąjį seimą“. (Kaip žinome, šie rinkimai parodė, kad krašte daugumą turi ne kairieji, o jų ligi tol niekintieji „klerikalai“.)

Reikia turėti galvoj šį ano meto partinį antagonizmą, kada lengva širdimi sviedžiama, jog Dovydaičio metu kraštas pasijutęs „lyg ir esąs be vyriausybės“. Dar labiau reikia tai turėti galvoj, kai norima spręsti apie Dovydaičio politinius sugebėjimus ar tiesiog nusprendžiama jį buvus „menką“ ir „silpną“. Be abejo, tariant anuomet Dovydaitį artimai pažinojusio D. Micutos žodžiais, „staiga, dėl pasiruošusių žmonių trūkumo, tempte ištemptas į politinę areną, jis pirmose dienose pasijuto nejaukiai“. Kitas klausimas, ar Dovydaičio gabumai, darbštumas ir kietumas būtų leidę jam netrukus apvaldyti ir politikos sritį. Tai jau teorinis klausimas, nes ir nebuvo laiko Dovydaičiui kaip politikui pasireikšti. „Saviškiams vis labiau spaudžiant, o pažangiečiams neremiant, Dovydaitis buvo priverstas pasitraukti — pirm negu jis būtų galėjęs parodyti savo sugebėjimus“ (D. Micuta).

Šiaip ar taip, dėl vieno dalyko vargu ar tenka abejoti: jeigu į ministrus pirmininkus Dovydaitis atėjo su pareigos jausmu, tai iš jo pasitraukė su kartėlio jausmu. Netiesiogiai tai rodo faktas, kad pasitraukė net nepainformavęs savosios partijos. Ilgametis vėlesnis Dovydaičio bendradarbis V. Vaitiekūnas šiuo reikalu savo atsiminimuose rašo: „Vargiai yra teisinga paplitusi nuomonė, kad toms pareigoms Dovydaitis buvęs mažiausiai tinkamas. Pats Dovydaitis yra prasitaręs, kad jo kabinetas neturėjęs krikščionių demokratų paramos, todėl taip trumpai tesilaikęs“. Gal būt, dėl to Dovydaitis ir neturėjo ką atsakyti į klausimą, kodėl jis taip staiga atsistatydino, kad nė savosios partijos neatsiklausė.

Už visų šių faktinių Dovydaičio atsistatydinimo motyvų slypėjo ir asmeninė patirtis, kad, gal būt, jis ne politikai buvo ir gimęs. Baigęs teisės mokslus, jis turėjo valstybinio darbo nuovoką. Tačiau politinės patirties stokojo, nes negalėjo jos įgyti nei redaktoriaus, nei mokyklos darbe. Atsistojęs valstybės priešakin be politinės treniruotės, neišvengiamai turėjo nusivilti, patirdamas, kad politiniam gyvenimui priklauso ir partinė kova, nevisada paisanti priemonių švarumo. Turėjo patirti ir tai, kad jo prigimtinis tiesumas politikams greičiau reiškė tik naivumą, politinį negudrumą. Reikėjo patirti, kad ir iš jo užimtose pareigose buvo laukiama to etiketo, kuriam jis niekada neskyrė nei dėmesio, nei reikšmės.

Daugiausia ir buvo visuomenėj „išpopuliarintas“ jo nusižengimas etiketui užsienio diplomatų akivaizdoje — atsirišę jam kartą batai, tai ir užsirišęs juos! Šio „etiketinio incidento“ yra įvairių versijų. J. Eretas pasakoja tokią versiją: „Kartą vieno svetimo diplomato vizito metu Dovydaitis, atsukęs nugarą į jį, uždėjo koją ant savo fotelio ir užsirišo bato varsčius“. Pagal E.Draugelio versiją buvę taip: „Kartą Dovydaitis važiavo automobiliu su užsienio kažkokiais atstovais. Ir kada jam atsirišo batas, jis sustabdė mašiną ir, pakėlęs koją ant jos, batą užsirišo“. Toliau E. Draugelis pastebi: „Tik tiek, kas čia tokio? — pasakysite. Taip tai taip, bet mes tik ką susikūrėme, ir nederėjo pasirodyti atsilikusiais ’etikete’, kaimo ’mužikais’!“ Buvo taip ar kitaip ir aplamai buvo ar nebuvo, bet šis incidentas ar tik sukurtas anekdotas Dovydaičiui prilipo: jei ir nebūtų taip atsitikę, tačiau iš tikro galėjo taip atsitikti. Žinoma, nebūtų buvę šiam incidentui (ar anekdotui) skiriama tiek reikšmės, jei visi nebūtų sirgę baime pasirodyti „provinciališkais“ etiketo neišmanėliais. Ar ne didesnių etiketui nusižengimų rastume, pavyzdžiui, W. Churchillio elgsenoj ?

Pasitraukęs iš ministro pirmininko pareigų, Dovydaitis ir aplamai „iš politinio darbo išėjo“70. Šiaip ar taip, tai rodo, kad politinį darbą jis rado savo prigimčiai svetimą. Patvirtina tai ir St. Šalkauskis savo atvirame laiške Dovydaičiui: „Kiekvienas iš mūsų turi savo pašaukimo galimybes, už kurių ribų negali išeiti. Pasirodė, kad politinė akcija ir visuomenės organizavimas yra kiek tolimesni Tavo pašaukimui. Tai turėjai praktiškai patirti, kad galėtumei su tikresniu nusistatymu atsidėti tam, kam esi skirtas“76

Kituose visuomeninio darbo baruose Dovydaitis liko aktyvus visą gyvenimą, tačiau politiniu gyvenimu vėliau tik iš šalies domėjosi. Tik savo idėjinių priešininkų buvo ne kartą kaltinamas „politikavimu“ už visuomeninį aktyvumą. Politiškai tepasireiškė nebent tokiais išskirtiniais mostais, kaip, pavyzdžiui 1935.X.12 drauge su buvusiais respublikos presidentais (A. Stulginskiu ir dr. K. Griniumi) ir ministrais pirmininkais (M. Sleževičiumi, E. Galvanausku ir A. Tumėnu) pasirašydamas protestą tuometiniam prezidentui A. Smetonai dėl vyriausybės nežmoniško elgesio su suvalkiečių ūkininkų streiko dalyviais.

Politikos Dovydaitis atsisakė visam laikui. Tačiau savo ryžtą imtis valstybės vairo kritišku momentu ir tą mėnesį parodytą savo triūsą jis vertino. Nesivaržė imtis ministro pirmininko pareigų, kai buvo joms pašauktas. „Kodėl kaimų Lietuvos negali vesti kaimo žmogus?“120. Tokiu klausimu, kaip liudija J. Eretas, Dovydaitis ramiai atsakęs visiems, kuriuos buvo nustebinęs jo sutikimas. Panašiai, nesiaukštindamas, bet ir nesižemindamas, jis ir vėliau žvelgė į tą savo gyvenimo mėnesį, kurį vadovavo nepriklausomos Lietuvos kūrimui. Nebuvo pagrindo jam tą mėnesį nuvertinti, lyg jo gėdintis. Todėl tą mėnesį Dovydaitis primindavo ir savo vaikams, kad žinotų tėvą buvus tarp nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Gi viena buvusi jo studentė pasakoja: kai kartą palydėjo profesorių į Kauno centrinį paštą, jis liepė jai susirasti ir jį tarp tų, kurie buvo įamžinti Lietuvos pašto ženkluose.

Šį skyrelį apie Dovydaitį kaip ministrą pirmininką baigiame istoriko Z. Ivinskio tokiu sprendimu: „Kai dėl Dovydaičio ministeriavimo, žinoma, reikia pasakyti, kad jis neturėjo, kaip ir daugelis ano meto politikų, atitinkamų išorinių diplomatinių ir labai elegantiškų manierų. . . Nors Dovydaitis ir nežinojo diplomatinio protokolo, bet jis įrodė, kad reikalui ir ypač pavojui esant, jis gali imtis sunkaus ir atsakomingo politinio darbo“ 121.

XI

VYTAUTO D. UNIVERSITETO PROFESORIUS

1. Dovydaitis universitete

Šiaip ar taip, šuolis į politinį gyvenimą, nors ir iš karto į pat jo viršūnę, Dovydaičio biografijoj liko tik epizodinis žygis. Iš ministro pirmininko pareigų jis vėl grįžo į „Saulės“ gimnaziją tęsti pedagoginio darbo. Šis darbas buvo Dovydaičiui arčiau prie širdies, tad jį dirbo su visu atsidėjimu. Tačiau vis vien nė mokykla nebuvo jo tikrasis pašaukimas. Tikrasis jo pašaukimas buvo ne pedagoginis, bet mokslinis darbas. Todėl, kai tik susidarė proga, jis tuojau pat, dar tebedirbdamas gimnazijoj, įsijungė į akademinį darbą 1920 m. įsikūrusiuose Aukštuosiuose Kursuose, kuriuos po poros metų pakeitė Lietuvos universitetas. 1922 m. vasarą Dovydaitis galutinai paliko gimnaziją ir ligi pat sovietinės okupacijos 1940 m. dirbo Kaune profesoriumi Lietuvos universitete, nuo 1930 m. gavusiame Vytauto Didžiojo universiteto vardą.

a. Atkuriant nepriklausomą Lietuvą, tuojau pat buvo susirūpinta ir pirmos tikrai lietuviškos aukštojo mokslo įstaigos įkūrimu. Dar prieš sudarant pirmąją laikinąją vyriausybę, Lietuvių mokslo draugijai buvo pavesta sudaryti universiteto komisiją. Parengtą statuto projektą Valstybės Taryba 1918 gruodžio 5 įstatymu patvirtino ir paskelbė rusų 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto atkūrimą. Buvo numatyta universitetą atidaryti 1919 sausio 15. Bet jau sausio 5 Vilnių užėmė bolševikai, ir visi planai sužlugo.

Negalėjus įkurti Vilniaus universiteto, Lietuvos aukštosios mokyklos steigimas persikėlė į Kauną. 1919 spalio 3 švietimo ministerija sudarė komisiją šiam reikalui išstudijuoti. Buvo nutarta organizuoti Aukštuosius Kursus. Kadangi vyriausybė dar nebuvo pajėgi tuos kursus išlaikyti, tai, gaudama iš vyriausybės tam tikrą paramą, juos įsteigė ir išlaikė tam reikalui susikūrusi speciali draugija. Draugijos įstatus švietimo ministras patvirtino 1919 gruodžio 27, o lygiai po mėnesio, 1920 sausio 27, buvo atidaryti Aukštieji Kursai. Pirmais metais jiems vadovavo Z. Žemaitis, antrais — J. Vabalas - Gudaitis. Veikė 6 skyriai: humanitarinių mokslų (anuometiniu terminu — ,,žmonėtyros“), teisių, matematikos - fizikos, gamtos, medicinos ir technikos. Paskaitos vakarais vyko „Saulės“ gimnazijos patalpose (Laisvės ai. 55). Klausytojų susidarė per 500. Dėstytojų pirmą pusmetį buvo 31 (daugiausia medicinos — 9), vėliau išaugo iki 48.

Aukštųjų Kursų lektoriumi Dovydaitis buvo pakviestas nuo pat pradžios. Savo įžanginę paskaitą skaitė tema: „Lietuvių filosofijos vieta kitų tautų filosofijoj, jos uždaviniai ir keliai“. Pirmais metais jis dėstė senovės filosofijos istoriją, antrais — vidurinių amžių. Iš katalikų (lietuviškąja prasme) šiuose kursuose nuo pirmojo pusmečio dėstė tik A. Tumėnas (teisių skyriuje), be to, ir neseniai Lietuvon atvykęs šveicaras J. Ehret, kuris vėliau nebeatsiplėšiamai įaugo į lietuvius.

b. Aukštųjų Kursų darbas vyko sėkmingai, ir tai įgalino po dviejų metų, 1922 vasario 16, įkurti jau formalų valstybinį Lietuvos universitetą. Į jį perėjo dirbti ir Dovydaitis. Vyriausybės paskirtas visų fakultetų branduolio kolektyvas nuo pat pradžios, 1922 vasario 20, pakvietė Dovydaitį Teologijos - filosofijos fakulteto religijų istorijos katedros vedėju docento titulu. To paties semestro pabaigoje, 1922 birželio 9, Dovydaitis buvo pakeltas ekstraordinariniu profesoriumi. Po šešerių metų, 1928 gruodžio 2, pakeltas ordinariniu profesoriumi. Taigi, pilno profesoriaus rangą Dovydaitis pasiekė, švęsdamas savo 42 metų gimtadienį. Profesoriaus darbą jis dirbo aštuoniolika metų, ligi 1940 m. vasaros, kai sovietinis okupantas tuojau pat (liepos 20 įsakymu, bet nuo liepos 16) uždarė Teologijos-filosofijos fakultetą.

Teologijos-filosofijos fakultetas universitete turėjo išskirtinę padėtį: nors pats universitetas buvo valstybinis, tačiau šis fakultetas drauge turėjo 1927 m. konkordatu laiduotas kanoniškas teises, kurias jam suteikė Apaštalų Sosto seminarijų ir universitetų kongregacija 1928 birželio 15. Fakultetą sudarė du skyriai: teologijos ir filosofijos. Pastarasis skyrius apėmė kone visus humanitarinius mokslus — nuo filosofijos iki sociologijos ir žurnalistikos. Jame buvo dėstoma pedagogika ir psichologija, visuotinė ir Lietuvos istorija, lietuvių, graikų, lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbos bei jų literatūros. Nuo 1925 m. šešerius metus dėstyta net geografija, kaip „istorijai gretima šaka“. Teologijos skyrių sudarė Kauno kunigų seminarijos aukštesnieji kursai. Taigi šio skyriaus klausytojai buvo klierikai. Jiems ir paskaitos buvo skaitomos kunigų seminarijoj.

Religijų istorijos katedra, kurią Dovydaitis vienas ir sudarė, priklausė teologijos skyriui. Šį dalyką kasmet pastoviai ir dėstė klierikams. Religijų istorija buvo neprivalomas dalykas: savanoriškai ją klausė įvairių kursų klierikai. Klausytojų skaičius įvairuodavo, bet jų nestokodavo. Aplamai imant, St. Ylos skaičiavimu, jų būdavo apie 25.

Nors Dovydaičio katedra buvo teologijos skyriuje, bet dauguma jo dėstomų dalykų priklausė filosofijos skyriaus įvairioms katedroms.

Filosofijos istorijos katedroje Dovydaitis skaitė du kursus: senovės filosofijos istoriją ir vidurinių amžių filosofijos istoriją. Abiem šiems kursams buvo skiriama po 4 savaitines valandas. Šių kursų klausė nedaugelis studentų. Jie buvo privalomi tik filosofijos specialybės studentams, kurių buvo tik po vieną kitą. Bet vis atsirasdavo ir kitų specialybių studentų, kurie būdavo pasirinkę filosofiją šalutine studijų šaka.

Istorijos studentams Dovydaitis dėstė senovės istoriją, kuri priklausė visuotinės istorijos katedrai. Aplamai studentų istorikų buvo nemaža, tačiau dauguma pagrindine šaka rinkosi Lietuvos, o ne visuotinę istoriją. Senovės istorijos kurso klausė tik labai mažas būrelis (kartais vos 3, kaip Z. Ivinskis prisimena). Be to, protarpiais Dovydaitis skaitė ir istorijos filosofijos kursą (2 savaitinės valandos). Šio kurso klausytojų taip pat nedaug būdavo.

Gausiausiai klausytojų Dovydaitis turėjo pedagogikos istorijos kursui (4 savaitinės valandos). Kadangi aplamai visi filosofijos skyriaus studentai ruošėsi mokytojo darbui, tai beveik visi šalutine studijų šaka ėmė pedagogiką - psichologiją. Tačiau Dovydaičiui nebeteko šio kurso dėstyti ligi galo, nes 1938 m. jį perėmė A. Maceina.

Taigi Dovydaičiui teko dėstyti gana skirtingus dalykus net keliose katedrose. Religijų istorija, senovės ir viduramžių filosofijos istorija, istorijos filosofija, senovės istorija, pedagogikos istorija — tai vis gana skirtingi dalykai. Tik formaliai galima juos visus suvesti į bendrą vardiklį — istoriją.

Be tiesioginio darbo, porą kartų Dovydaitis buvo išrinktas ir administracinėms pareigoms. 1924- 25 mokslo metais (1924.IX.1. — 1925.IX.1) jis buvo fakulteto sekretorius, o 1928 - 29 mokslo metais (1928.IX.1 — 1929.IX.1) — universiteto senato sekretorius. Tai rodo, kad Dovydaitis turėjo autoritetą tiek savo fakultete, tiek visame universitete.

Akademinį Dovydaičio autoritetą taip pat liudija jo kvietimas viešoms paskaitoms iškilminguose universiteto sukakties posėdžiuose ar fakulteto rengtuose minėjimuose. Minint Lietuvos universitete dvejų metų sukaktį, viešame iškilmingame universiteto tarybos posėdyje 1924.II.16 Dovydaitis skaitė paskaitą „Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išdaviniai“. Po šešerių metų, minint Lietuvos universiteto jau aštuonerių metų sukaktį, tokiame pat universiteto tarybos posėdy 1930.II.16 Dovydaitis vėl skaitė paskaitą giminiška tema „Šių dienų mokslo persiorientavimas kai dėl žmogaus dvasios praeity ir dabarty“. Taigi abiem šiais atvejais Dovydaičiui buvo patikėtas savojo fakulteto reprezentavimas viso universiteto scenoj. Ir paties savojo fakulteto iškilmėse viešoms paskaitoms buvo kviečiamas Dovydaitis. Teologijos-filosofijos fakulteto kanoniško pripažinimo iškilmėse 1928.IX.12 jis skaitė paskaitą ..Katalikybė ir mokslas“. Tam pačiam fakultetui minint šv. Augustino mirties 1500 metų sukaktį, Dovydaitis 1930.XII.14 kalbėjo tema „Šv. Augustino asmenybės modernumas ir jo filosofijos aktualumas“. Visos šios paskaitos buvo rūpestingai paruoštos ir vėliau išspausdintos (pirmosios dvi „Sotere“, trečioji „Židinyje“, ketvirtoji „Logose“).

Reikšmingu Dovydaičio mokslinių nuopelnų pripažinimu reikia laikyti jo sulauktą pagerbimą ir už universiteto. Lietuvių katalikų mokslo akademija savo pirmame suvažiavime 1933 m. į savo pirmuosius narius akademikus pakėlė tris mokslo vyrus, tarp jų ir Dovydaitį šalia prel. A. Dambrausko ir St. Šalkauskio. Prel. A. Dambrauskas neabejojamai buvo pats iškiliausios senosios kartos katalikų mokslo vyras. St. Šalkauskis buvo giliausias filosofas, kurio lietuvių tauta susilaukė. Būti drauge su jais pagerbtam reiškė Dovydaičiui labai didelį įvertinimą121a.

2. Dovydaitis — iškilus mokslininkas

Universiteto dėstytojui tenka du uždaviniai: ir mokslinis, ir pedagoginis darbas. Tai skirtingi dalykai. Todėl retai kuris universiteto dėstytojas šiuos du uždavinius lygiai sėkmingai vykdo, būdamas ir gilus mokslininkas, ir geras dėstytojas. Paprastai vienur iškilumą reikia apmokėti vidutiniškumu kitur. Daug universiteto dėstytojų, kaip iš jų ir laukiama, pasižymi moksliniu darbu, bet kaip mokytojai lieka gana menki, vos pakenčiami. Priešingai, dar daugiau yra tokių profesorių, kurie puikiai sugeba savuosius dalykus dėstyti, bet užtat savo pačių moksliniu darbu, nors ir reikalaujamu, nepajėgia reikštis. Taigi vienoks ar kitoks vienašališkumas, galima sakyti, yra sunkiai išvengiamas.

Šiuo atžvilgiu nesudarė išimties ir Dovydaitis. Tai atvirai ir taikliai konstatavo St. Šalkauskis. Iš gimnazijos pereidamas dirbti į universitetą, Šalkauskio žodžiais, Dovydaitis „pataikė labiau į savo pašaukimo vagą“. Kodėl tik „labiau“, o ne „tie-siog“, St. Šalkauskis toliau paaiškina:

Akademinėje karjeroje jam reikia turėti reikalo su mokslu ex officio, juo domėtis, sekti jo pažangą, jį pagaliau kurti. Visa tai ko geriausiai pritiko prie jo mokslinių palinkimų, nors iš kitos pusės pats dėstymo vyksmas, susijęs su akademine karjera, niekados nekėlė jame ypatingo entuziazmo. Mokslą jis labiau yra linkęs skleisti rašytu, negu gyvu žodžiu. Ir šituo atžvilgiu jis yra Lietuvoje, galima sakyti, laimėjęs rekordą.122

Su šia Šalkauskio teikiama Dovydaičio, kaip universiteto profesoriaus, charakteristika reikia sutikti. Dovydaitis iš tiesų buvo iškilus mokslo darbininkas, bet universiteto dėstytojas liko tik eilinis. Netgi galima sakyti, kad mokslinis darbas (tiek redaguojant mokslo žurnalus, tiek pačiam juose rašant) buvo tiek Dovydaitį absorbavęs, kad paskaitų dėstymas universitete faktiškai jam buvo tik antraeilis reikalas.

Mokslinis Dovydaičio entuziazmas visą gyvenimą išliko toks pat šviežias, kaip studento dienomis, kada jam terūpėjo „mokytis, mokytis, mokytis“. Religijų istorija ir kiti jam universitete pavesti dalykai tik formaliai apibrėžė jo „specialybę“. Dovydaičio mokslinis interesas anaiptol nesiribojo tik šia formalia „specialybe“: jį domino ištisas ciklas sričių, jungiamų pagrindinio pasaulėžiūrinio intereso. Mokslinę pažangą šiose srityse jis sekė, kaip retai kuris kitas profesorius. Nuolat užsisakydavo naujai pasirodžiusių knygų, prenumeruodavo daugelį užsienio mokslinių žurnalų. „Daugybei iš užsienio gaunamų žurnalų jo darbo kambaryje stovėjo atskira į akis krintanti lentyna, nekalbant apie šonuose visur, o taip pat gretimoje palėpėje prigrūstas knygų lentynas“ (Z. Ivinskis).

Dovydaitis galėjo tikrai plačiai informuotis užsienio literatūroje, nes bent keliomis kalbomis mokėjo skaityti. Iš senovės kalbų gerai mokėjo lotynų kalbą. Jo straipsniuose randamos graikiškos citatos rodo, kad daugiau ar mažiau mokėjo ir graikų kalbą. Savaime aišku, gerai mokėjo rusų kalbą, nesgi ja visus mokslus išėjo. Tačiau savo darbuose net studento metais rusiška literatūra beveik nesinaudojo. Iš Vakarų kalbų geriausiai mokėjo vokiečių kalbą. Šia kalba jis daugiausia ir naudojosi savo moksliniame darbe. Taip pat, nors ir mažiau, naudojosi prancūzų ir anglų kalbomis. Sprendžiant iš straipsniams panaudotų šaltinių, bent šiek tiek buvo susipažinęs su olandų, italų ir ispanų kalbomis.

Vakarų Europos kalbas Dovydaitis išmoko, pats neiškėlęs kojos iš Lietuvos. Svetimai kalbai išmokti reikia atitinkamos praktikos. Išskyrus vokiečių kalbą, Lietuvoje tokios praktikos Dovydaitis neturėjo. Svetimų kalbų jis mokėsi tik iš knygų ir knygomis naudojimuisi. Atitinkamai reliatyvus buvo ir tų kalbų išmokimas: buvo išmokęs skaityti, šiek tiek ir raštu, o mažiausiai — kalbėti. Šiuo atžvilgiu Dovydaičio santykį su svetimomis kalbomis (jų mokėjimą - nemokėjimą) vaizdžiai iliustruoja kan. F. Kapočiaus pasakojamas atvejis, kurį jis ne kartą girdėjęs iš Dovydaičio artimų bičiulių. „Kai Dovydaičiui teko susirašinėti su vienu žymiu anglų profesoriumi, tasai labai susidomėjo plačia Dovydaičio erudicija. Na, ir vieną kartą jį aplankė Lietuvoje. Bet kai jiedu pamėgino kalbėtis, tai anglų kalba abiem atrodė ’arabiška’. Tada ėmė ’susikalbėti’ raštu. Ir viskas ėjo sklandžiai, tik žinoma, truko ilgesnį laiką“...

Pabrėžėme Dovydaičio pakankamą svetimų kalbų išmokimą naudotis jų literatūra dėl to, kad tai buvo mokslinio darbo būtinoji sąlyga. Mažųjų tautų mokslininkams tai galiojo ir galios ateityje. Ogi anuomet ką tik atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje beveik išvis nebuvo mokslinės literatūros savąja kalba. Senosios kartos inteligentai, tarp jų ir dauguma atkurtojo universiteto profesorių, mokslo reikalui naudojosi rusų kalba. Bet tai juos ir ribojo ne tik moksliniame darbe, bet ir visame jų kultūriniame nusistatyme: nors ir brangindami iškovotą laisvę, kultūriškai jie vis vien liko vienašališkai susiję su rusais, kurie ir toliau sudarė grėsmę nepriklausomai Lietuvai. Gi Dovydaitis, nors taip pat visus mokslus baigęs Rusijoje, dar studentas suprato, kad būtina išmokti ir kitų kalbų naudotis pirminiais mokslo šaltiniais.

Turėdamas neišsenkamai gyvą bei enciklopediškai platų mokslinį domesį ir galėdamas naudotis Vakarų kalbomis, Dovydaitis ėmėsi varyti tikrai platų mokslinį darbo barą. Dar prieš Lietuvos universiteto įkūrimą Dovydaitis, be anksčiau minėtosios „Lietuvos Mokyklos“, pradėjo leisti ir redaguoti dar kitus du žurnalus: gamtos mokslų „Kosmosą“ (nuo 1920 m.) ir filosofijos „Logosą“ (nuo 1921 m.). O 1924-30 m. jis redagavo tikrą savo katedros žurnalą „Soterą“, skirtą religijų istorijai bei mokslui. Visuose savo redaguojamuose žurnaluose pats Dovydaitis gausiai rašė ir dar gausiau „lietuvino“ kitomis kalbomis pasirodančius aktualesnius straipsnius. Mokslinį Dovydaičio įnašą vėliau atskirai apžvelgsime.

Vieną dalyką betgi reikia čia pat pabrėžti: Dovydaitis rūpinosi ne tik pačios Lietuvos mokslinimu, bet ir jos įjungimu „į visuotinį mokslo pasaulį“ (St. Šalkauskis). Pastarąjį uždavinį Dovydaitis ypač akivaizdžiai vykdė savosios katedros žurnalu „Soteru“.

Religijų istorija ir apskritai religijos mokslas buvo neseniai pradėję kurtis, tad ne visi universitetai ir turėjo šio dalyko atskiras katedras. Žinant tuometinę padėtį, nėra abejonės, kad Lietuvos universitete religijų istorijos katedra buvo įsteigta tik paties Dovydaičio rūpesčiu. „Sotere“ Dovydaitis net porą kartų pabrėžė, kad šia, nors ir tik vieno žmogaus, katedra Lietuva „stovi lygiomis su Latvija, Estija, Čekoslovakija, Danija, Nor-vegija“, kai tuo tarpu Lenkija religijų istorijos atskiros katedros neturi (Soter, 1924, 183; t.p., 1927, 138). Dar daugiau buvo pagrindo Dovydaičiui pasididžiuoti, kad ta lietuviškoji religijų istorijos katedra, kurios „pirmuoju tituliaru teko garbės būti šias eilutes rašančiam“, turėjo ir savo specialų žurnalą: „Tenka pagailėt, kad nei prancūzų, nei vokiečių kalbomis nėra nė vieno katalikų leidžiamo specialiai religijos mokslo žurnalo. Lietuvai su ’Soteru’ dėl to gėdos nėra“ (Soter, 1927, 138-139). Tai ne asmeninis pasigyrimas, o tautinis pasididžiavimas, kad ir Lietuva žengia lygiomis su kitais kraštais ar juos net pralenkia.

Dovydaičio redaguotasis „Soter“ iš tiesų Lietuvai garbingai atstovavo mokslo pasauly. Tam tikra prasme redaktorius šį žurnalą buvo padaręs tarptautinį. Būtent, kadangi savųjų religijos istorikų ir mokslininkų nebuvo, tai Dovydaitis į „Soterą“ sutelkė užsienio mokslininkų. Vienu antru atveju jų straipsniai buvo tik išsiversti. Bet dažnai autoriai savo straipsnius ,,Soterui“ papildydavo ir perdirbdavo. Pagaliau ištisa eilė straipsnių buvo specialiai „Soterui“ parašyti. Galima įsivaizduoti, kaip tie Vienos, Breslavo, Bonnos, Hallės, Fribourgo ir kitų universitetų profesoriai turėjo stebėtis, vartydami „Sotere“ savo straipsnius lietuvių kalba.

Megzti ryšius su užsienio mokslininkais Dovydaitis drąsinosi nuo studento dienų. Pavyzdžiui, iš C. Bezoldo nekrologo „Sotere“ (1924) sužinome: kai Dovydaitis 1911 m. išleido savo studijėlę „Biblija ir Babelis“, ją pasiuntė ir šiam Heidelbergo universiteto profesoriui paminėti „Zeitschrift fūr Assyrologie“ žurnale. Anksčiau jau minėjome, kaip Dovydaitis, prisireikęs bibliografinės informacijos, 1913 m. tiesiog kreipėsi į žymųjį vokiečių katalikų filosofą J. Geyserį. I pasaulinio karo metais ir vėliau ligi jo mirties (1920 m.) Dovydaitis susirašinėjo su garsiuoju vokiečių katalikų filosofu ir pedagogu O. Willmannu. Pradėjęs leisti „Naująją Vaidilutę“, tuojau užmezgė ryšį su austrų rašytoja E. von Handel-Mazzetti. 1925 m. rengdamas straipsnį „Soterui“ apie Hugo Grotius, šiuo reikalu apie olandiškuosius šaltinius informavosi pas Nijmegeno katalikų universiteto profesorių G. Bromą. 60 metų sukakties straipsny apie W. Schmidtą („Sotere“ 1928) Dovydaitis priminė, kad iš šio savo didžiausio religijų istorijos autoriteto teturi „viso labo vieną jo atrašytą man laišką“, nes neteko su juo ilgiau koresponduoti. Užtat iš austrų biblisto prel. J. Dollerio nekrologo („Sotere“ 1928 m.) sužinome, kad per septynerius metus susidėjo „keletas dešimčių nabašninko laiškų“. Daugiau ar mažiau Dovydaitis korespondavo ir su visais kitais „Sotero“ bendradarbiais iš užsienio, nors ir ne taip intensyviai, kaip su minėtuoju Vienos universiteto profesoriumi. Iš gamtininkų Dovydaitis ilgesnį laiką yra susirašinėjęs su žymiuoju olandų zoopsichologu ir biofilosofu F. J. J. Buytendijku122a.

Žinoma, iš šių kelių užtiktų proginių užuominų negalime spręsti, kiek plačiai siekė Dovydaičio užsieniniai kontaktai. Tik laiškų archyvas (jei toks išliko) leistų nušviesti, kiek kokių ryšių Dovydaitis turėjo su užsienio mokslininkais. Bet iš paties užtiktųjų kontaktų įvairumo galima prileisti, kad Dovydaitis palaikė itin plačius santykius su sau artimo mokslinio intereso užsieniečiais.

Megzdamas ryšius su užsienio mokslininkais, Dovydaitis juos savaime pradėdavo dominti ir Lietuva. Turime bent porą tokių pavyzdžių. Ypač aiškiai tai dokumentuoja dvi Dovydaičio paskelbtos minėtojo F. J. J. Buytendijko laiškų ištraukos. 1929.XII.8 laiške šis olandų mokslininkas Dovydaičiui rašė: „Lietuvos istorija iki šiol man buvo nežinoma ir su dideliu susidomėjimu aš patyriau apie jūsų tautos tvirtą tautinę sąmonę ir laisvės jausmą“. Gi po kelerių metų 1935.VI.6 laiške jis savo susidomėjimą Lietuva pavertė konkrečiu prašymu atsiųsti atitinkamos literatūros: „Labai domiuosi mažų, nepriklausomų šalių savita kultūra“123. Dar daugiau su savo tėvyne Dovydaitis, atrodo, buvo supažindinęs minėtąjį austrų biblistą J. Dollerį. Kai šis 1923 m. buvo išrinktas Vienos universiteto rektoriumi, Dovydaitis tuoj paskelbė „Ateityje“, kad jau treti metai „labai draugiškai“ su juo susirašinėja ir gali sudaryti protekciją norintiems stoti į Vienos universitetą. Bet drauge šiame pranešime Dovydaitis pažymi, kad iš tikro ir nebūsią reikalo tokioms protekcijoms, nes naujasis Vienos universiteto rektorius ir be jų palankiai sutiks lietuvius studentus124. Dar anksčiau, nepriklausomai Lietuvai tik besikuriant, Dovydaitis buvo ja sudominęs tarptautinio garso vokiečių pedagogą ir filosofą O. Willmanną. Pastarasis 1918.V.2 laiške Dovydaičiui rašė: „Lietuvos atsikūrimą sekiau su didžiausia simpatija“ 124a.

Taip pat nėra žinių, kiek Dovydaitis buvo įsijungęs į užsienio mokslines draugijas. Tik J. Dollerio nekrologe jis užsimena, kad dėl pavardžių abėcėlinio artimumo likimas juodu buvo beveik draugėn suvedęs Vorderasiatisch - Ägyptisclne Gesellschaft draugijos narių sąraše. Galimas dalykas, kad bus priklausęs ir kitoms religijos istorikų draugijoms, nes buvo jam artimesnių už aną Priešakinės Azijos - Egipto draugiją. J. Eretas teigia, kad iš bendresnio pobūdžio mokslinių organizacijų Dovydaitis buvo įsirašęs į Gorresgesellschaft, kuri jungė Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos krikščionis mokslininkus.

Deja, pačiam Dovydaičiui neteko nė vieno karto aplankyti Vakarų, kurių mokslu ir dvasia gyveno. Kartą buvo beišsiruošęs, bet iš to nieko neišėjo. Į W. Schmidto ir jo bendradarbių organizuotus Etnologijos - religijos mokslo kursus Modlingene prie Vienos 1923 m. Dovydaitis buvo deleguotas atstovauti Teologijos-filosofijos fakultetui. Jo paties žodžiais, „vyko ir šių eilučių autorius, bet dėl nepramatytų atsiradusių kliūčių su vizomis turėjo nuo pusiaukelės grįžt atgal“. J. Eretas „nepramatytas“ kliūtis taip išaiškino: „Berlyno painiavoje jis (Dovydaitis — J.G.) įsėdo į netikrą traukinį, supyko ir tuoj vėl grįžo namon“125. Šiaip ar taip, Dovydaičiui nei šį kartą, nei vėliau ir nebebuvo lemta nė trumpam pabuvoti Vak. Europoj, aplankyti senuosius jos kultūros centrus, pasimatyti su jos mokslo atstovais.

Dovydaitis varė platų mokslinį darbo barą ir rimtai atstovavo savo universitetinei religijų istorijos specialybei. O buvo atėjęs šio akademinio darbo dirbti, galima sakyti, savamokslis, be normalaus pasiruošimo ir be formalių kvalifikacijų. Religijų istorijos katedrą jis užėmė tik su teisės mokslų diplomu. Tiesa, savamokslinį pasiruošimą akivaizdžiai liudijo du studentinių metų veikalai: „Biblija ir Babelis“ ir„Kristaus problema“. Jie buvo parašyti su tokia erudicija ir su tokiu brandumu, kad, M. Reinio vertinimu, jų „kiekvienas vertas yra daktaro laipsnio“126. Tačiau daktaro laipsnio — pagrindinės kvalifikacijos akademiniam darbui — Dovydaitis neturėjo. Daug kas be daktaro laipsnio buvo pakviesti į naujai steigiamą Lietuvos universitetą. Turintieji šį mokslo laipsnį sudarė mažumą Lietuvos universitete. Bet Teologijos - filosofijos fakulteto filosofijos skyriuje buvo priešingai — vos vienas antras profesorius stokojo šios formalios kvalifikacijos. Tai lyg ir statė Dovydaitį į žemesnę padėtį, nors jis anaiptol nestovėjo žemiau už kitus nei moksliniu interesu, nei faktiniu sugebėjimu, nei juoba moksliniu darbštumu.

„Tik mūsų lietuviškojo gyvenimo sąlygos ir asmeninis likimas sudarė prof. Dovydaičiui tą neatitikimą tarp nuopelnų ir formalinio pripažinimo, kurį gana vėlokai susiprasta pašalinti tinkamu būdu“122. St. Šalkauskis ne tik atjautė tas „atsitiktines aplinkybes“, dėl kurių Dovydaitis turėjo savo studijas pertraukti, jų neapvainikavęs daktaro laipsniu, bet ir buvo pagrindinis iniciatorius „tinkamu būdu“ išlyginti Dovydaičiui susidariusią nuoskaudą — „papildyti jo mokslinėse kvalifikacijose vieną formalinį trūkumą“. O tas „tinkamas būdas“ buvo toks, kad pats Teologijos - filosofijos fakultetas 1935 liepos 17 visai formaliai suteikė Dovydaičiui filosofijos daktaro laipsnį vietoj disertacijos už visą jo mokslinį darbą126a.

St. Šalkauskio autoritetu buvo pravestas šis Dovydaičio doktorizavimas. O Šalkauskio autoritetas reiškė ne tik mokslinį kompetentingumą, bet ir nepaperkamą teisingumą. Daktaro laipsnį Dovydaitis gavo ne iš kolegų bičiuliškos malonės, bet objektyviai įvertinus jo mokslinius darbus. Šiam reikalui fakulteto taryba buvo sudariusi penkių asmenų specialią komisiją ir pavedusi jai įvertinti Dovydaičio mokslinę veiklą. Kaip M. Reinys rašė, komisija „atsidūrė labai sunkioje padėtyje“, nes įvairių mokslinių Dovydaičio straipsnių buvo „begalės“126. Tada, Šalkauskio žodžiais, „paaiškėjo ryškiau, kiek platų ir turiningą mokslo darbą dirbo Lietuvoje prof. Dovydaitis“. Iš „begalės“ Dovydaičio mokslinių raštų, Šalkauskis, ruošdamas minėtajai komisijai pranešimą, išskyrė 58 mokslinius darbus šešiose mokslų srityse: filosofijos ir jos istorijos — 8, kultūros istorijos ir istorijos filosofijos — 4, gamtos mokslų, jų istorijos ir gamtos filosofijos — 17, religijos istorijos su hagiografija ir religijos filosofija — 22, pedagogikos ir pedagogikos istorijos — 5, visuomeninių mokslų — 2122.

Suteikimas Dovydaičiui filosofijos daktaro laipsnio buvo jo kolegų ir studentų atšvęstas Ateitininkų rūmuose 1935.XII.14. Sveikindami šia proga Dovydaitį, prof. S. Kolupaila ir prel. A. Dambrauskas kėlė, kad yra pagrindo jam suteikti ir du kitus doktoratus — gamtos mokslų ir teologijos. Šiaipjau, žinoma, šis Dovydaičio pakėlimas filosofijos daktaru nieko nepakeitė, išskyrus tai, kad nuo tada „Logoso“ ir „Kosmoso“ žurnalų tituliniame puslapyje prie redaktoriaus pavardės šalia „Prof.“ buvo pridėta ir „Dr.“. Kitais atvejais naujuoju titulu Dovydaitis nesinaudojo (jei kada kurį straipsnį pasirašydavo ir profesoriumi, apsieidavo be „daktaro“).

3. Dovydaitis„eilinis“ dėstytojas

Tokiu išskirtiniu būdu suteikdamas Dovydaičiui daktaro laipsnį, Teologijos - filosofijos fakultetas ne tik papildė „jo mokslinėse kvalifikacijose vieną formalinį trūkumą“, bet ir formaliai pripažino jo mokslinio darbo didelę vertę. Tačiau, kaip jau sakyta, mokslinis ir pedagoginis darbas yra du skirtingi dalykai. Kiek Dovydaitis buvo iškilus mokslininkas, tiek liko eilinis dėstytojas.

Pirma, kaip rodo jau pati St. Šalkauskio pateiktoji Dovydaičio mokslinių darbų klasifikacija, Dovydaičio dėstomieji dalykai nevisiškai atitiko jo pagrindinius mokslinius interesus. Tik religijų istorija jis gyvai domėjosi nuo pat studento dienų. Tačiau kiti dalykai buvo Dovydaičiui paskirti daugiau ar mažiau atsitiktinai: trūko žmogaus — ir buvo pavesta dėstyti jam kaip savo enciklopedine erudicija visur nusimanančiam. Nei senovės bei viduramžių filosofijos istorija, nei juo labiau pedagogikos istorija nebuvo tos sritys, kuriose Dovydaitis būtų giliau specializavęsis. Dar mažiau jis buvo pasirengęs dėstyti senovės istoriją, su kuria buvo susidūręs tik senovės religijų studijose. Be religijų istorijos, visą laiką gyvai jis domėjosi gamtos mokslais. Teologijos - filosofijos fakultete buvo ir gamtos filosofijos platus (8 savaitinių valandų) kursas. Bet kažkodėl jis buvo pavestas dėstyti ne Dovydaičiui, o L. Bistrui, kuris gamtos mokslais mažai tesidomėjo.

Antra, svarbiausia, savo dėstomų kursų sistemingam paruošimui Dovydaitis negalėjo skirti tiek laiko, kiek būtų reikėję. Todėl, galima sakyti, juos skaitė menkai tepasiruošdamas. Vienur ir tesinaudojo tik vienu vadovėliu, kitur kursą durstė iš poros ar trejeto vadovėlių, papildomų specialiais straipsniais. Bet nė vieno savo dėstomo kurso paskaitų nebuvo pasirašęs. Dėstė iš paskaiton atsineštos medžiagos, čia pat ją „lietuvindamas“. Todėl suprantama, dėl ko Dovydaitis savo paskaitas „skaitė“ gana sunkiai, lyg vis ieškodamas sakinio ar lyg diktuodamas. Bendrą Dovydaičio paskaitų įspūdį taikliai išreiškė buvęs jo pedagogikos istorijos kurso klausytojas A. Masionis: „Kaip profesorius, Dovydaitis buvo žinių bagažas, bet perteikimas jų studentams buvo, bent man, gana nuobodokas“.

a. Apskritai imant, kas pasakyta, galioja visiems Dovydaičio dėstytiems kursams, nors ir su nevienodu griežtumu.

Saviausiai, žinoma, Dovydaitis jautėsi religijų istorijos kurse — tikrai savuose vandenyse. Šio kurso buvę klausytojai palankiausiai prisimena Dovydaičio paskaitas. Nors ir jų nežavėjo Dovydaičio dėstymo būdas, bet viską atsverdavo pats jo paskaitų turiningumas.

Vaizdžiai Dovydaičio paskaitas klierikų auditorijai yra nupiešęs K. Žitkus:

Profesorius, būdamas perkrautas įvairiais kitais darbais, labai taupė laiką ir todėl dvi savaitines paskaitas be pertraukos suplakė į vieną dieną. Paskaitos užsitęsdavo po dvi valandas ir gerokai išvargindavo studentus. Išvargdavo ir pats profesorius, jo kalba darydavosi vis labiau monotoniška, o į pabaigą pasigirsdavo ir nepridengti nusižiovavimai. Žiovuliu užsikrėsdavo ir studentai. O paskaitos vis dėlto būdavo savo esme gerai paruoštos ir sistemingos. Visai kitoks būdavo profesorius seminaruose ar kolokviumuose. Jis tada laisvai atsitiesdavo savo katedroje, kartais atsisegiodavo savo švarką ir net rankas susikišdavo į kelnių kišenes. Prasidėdavo laisvi su studentais pašnekesiai. Raukšlelės apie lūpas ir kaktą dingdavo. Atsirasdavo tarp profesoriaus ir klausytojų gyvas kontaktas. Pasitaikydavo, kad į profesoriaus klausimus studentas imdavo kalbėti nesąmones. Tokiu atveju nelauktai iš profesoriaus lūpų išsprūsdavo koks nors truputį kandus sąmojis, nuo kurio visa auditorija prapliupdavo juokais, o paklaustasis nurausdavo. Tokių atvejų studentai stengdavosi išvengti ir todėl, kad ir nuobodžiaudami, kruopščiai užsirašinėdavo paskaitas ir rūpestingai visiems pokalbiams ruošdavosi.

Kiti buvusieji religijų istorijos kurso klausytojai taip pat patvirtina, kad savo turtinga medžiaga Dovydaičio paskaitos patraukdavo. J. Prunskis rašo: „Religijų istorijos paskaitos klierikams nebuvo būtinos, bet daugelis jų klausydavome savu noru“. Sukeltas domesys nugalėdavo ir nuobodulį: „Dovydaitis mums buvo įdomus profesorius, nes taip gerai savo dėstomąjį dalyką žinojo. Nenuobodu būdavo jo klausyti“ (T. Narbutas).

Dovydaičio religijų istorijos paskaitas išsamiau apibūdina St. Yla:

Ištisinio sisteminio kurso jis nedėstė. Liepė skaityti jo redaguotus ’Sotero’ numerius patiems, o jis ėmė atskirus klausimus. Faktiškai — atsinešdavo kokį nors žurnalą, atrodo, vokiečių, ir tiesiai versdavo. Kadangi ir šiaip buvo lėtakalbis, tai kai kam gal nekrisdavo per daug į akis tas jo vertimas. Sakiniai buvo ištęsiami, sunkūs, su pertraukomis, matyt, ieškant tikslesnio atitikmens. Mes rašydavomės, tat buvo gerai — spėdavome. O klausyti nebūtų buvę įdomu. Nedaug per paskaitą teužsirašydavome, bet jo pateikta medžiaga buvo svari, vertinga ir naujais tyrinėjimais paremta. Dovydaitis nenorėjo ir nesistengė mūsų ’užbovyti’. Jis ritino — sunkokai — kietus mokslinės uolos luitus į mūsų galvas.

Religijų istorijos katedra buvo Teologijos - filosofijos fakulteto teologijos skyriuje, bet iš pradžių religijų istorijos šaka figūravo ir filosofijos skyriuje šalia kitų pasirenkamų šakų. Bent porą metų pradžioj Dovydaitis dėstė religijų istoriją ir filosofijos skyriuje. Vėliau ją dėstė tik klierikams. Tačiau 1939 m. rudenį, susiorganizavus apie 10 klausytojų būreliui, Dovydaitis vėl skaitė religijų istorijos kursą ir filosofijos skyriuje, atseit, pasauliečiams studentams. Tarp jų buvo ir A. Mažiulis, kuris religijų istorijos studijas vėliau tęsė ir užsienyje. Jo susidarytasis įspūdis aplamai atitinka ką tik cituotus teologų liudijimus. Kadangi Dovydaitis paskaitose kalbėjo „gana lėtai ir ne-įspūdingai“, iš karto „galėjai susidaryti klaidingą išvadą, kad jos nebuvo tinkamai paruoštos“. Iš tikro „religijų istorijos paskaitoms Dovydaitis sąžiningai ruošdavosi“. Apie ketvirtadalį medžiagos būdavo pasirašęs ir ją ištisai diktuodavo, o kitą laiką „kalbėjo vaikščiodamas“. Kaip galėdamas stengėsi savo klausytojus supažindinti su naujais leidiniais. A. Mažiulio atsiminimu, Dovydaitis porą kartų atsinešęs paskaiton tik tądien iš pašto gautą žurnalą ir čia pat vertęs iš jo medžiagą kurse liestaisiais klausimais. Kiek tas Dovydaičio kursas „tikrai daug davė“ ir „buvo prašokęs įvadinį pobūdį“, A. Mažiulis ypač patyrė, kai po karo Tūbingeno universitete klausė garsaus indologo H. von Glasenappo religijų istorijos kursų: „Įsitikinau, kad Dovydaitis religijų istoriją gana giliai pažinojo, ir tada mano galva dažnai nulinkdavo jam pagarba“.

Dovydaičio dėstytus senovės ir vidurinių amžių filosofijos istorijos kursus teko ir man pačiam klausyti. Toks bendras įspūdis išliko atmintyje: abu dalykai buvo išdėstomi sistemingai, tačiau labai elementariai. Atrodo, kad dėl šių dviejų kursų Dovydaitis daug galvos nekvaršino ir juos skaitė, naudodamasis vienu pasirinktu vadovėliu. Besirengiant egzaminams, vieną šių vadovėlių pasisekė ir rasti. Tik nebepamenu, ar tai buvo senovės ar viduramžių filosofijos istorijos knygutė vokiečių kalba. A. Maceinos atsiminimu, senovės filosofijos istoriją Dovydaitis skaitė iš Fr. Sawickio „Lebensanschauungen alter und neuer Denker“: „ją atsinešdavau į paskaitas ir po suolu sekiau sakinys po sakinio, kaip Dovydaitis mykčiodamas verčia“. Tai buvo iš tiesų labai jau elementarus populiarizacinis vadovėlis. Gal būt, ir mano metais Dovydaitis jį naudojo. Tik, matyt, buvo jau labiau įgudęs lietuviškai perteikti, nes kursą skaitė gana laisvai: nebuvo jaučiama, kad paskaitos verčiamos pačioj auditorijoj.

Apie Dovydaičio dėstytą senovės istorijos kursą žinių pateikia Z. Ivinskis, kuris ketverius metus (1925 - 29) klausė visus Dovydaičio skaitomus senovės istorijos kursus ir keletą semestrų dalyvavo jo vestuose seminaruose. Ir senovės istorijos Dovydaičio dėstomas kursas liko fragmentiškas. „Daug daugiau valandų išklausiau senovės istorijos, negu fakulteto reguliaminas reikalavo, bet pilno, ištiso kurso neturėjau nė iš tiek daug klausytų semestrų“. Užtat, „remdamasis savo turimais lapais, lankais ar kokiomis ištraukomis“, Dovydaitis plačiai nukrypdavo į atskirus klausimus. Tuo būdu Z. Ivinskis iš senovės istorijos „labai plačiai ir įdomiai“ susipažino su Hanibalu, daug sužinojo apie Cezarį, bet daugiausia apie graikus. Tuo tarpu per visą jo studijų laiką nebuvo jokio kurso apie Mezopotamijos kultūrą, Persiją, Egiptą. Tačiau savo dėstytai romėnų ir graikų istorijai Dovydaitis parinkdavo „pačius geriausius autorius, kurių jo bibliotekoje buvo tiek daug“. Dėstymo technika buvo ta pati, kaip religijų istorijoj:

Šalkauskio tipo paruoštų paskaitų rankraščių pas Dovydaitį niekada nesu matęs. Jis atsinešdavo į paskaitą savo portfelį ir iš jo išsiimdavo knygų, žurnalų, lankų etc. Žinoma, klausytojai tematydavo, kad jis nuo nuožulnios katedros, akis dažniausiai įbedęs į ant jos išdėstytus raštus, pamažu savo paskaitą dėstydavo. Kaip nepaprastų gabumų žmogus, Dovydaitis sugebėdavo ex prompto, tiesiai versti svetimą (dažniausiai vokiečių kalbos) tekstą, ir klausytojas girdėdavo tvarkingą lietuvišką sakinį.

Minėtuosiuose kursuose Dovydaitis turėdavo negausią auditoriją, po 10-20 studentų. Jie rinkdavosi šiuos kursus savanoriškai (teologijos skyriuje religijų istoriją), arba juos imdavo kaip savo pasirinktos specialybės dalykus. Prileidžiant, kad kurso klausymą bent uolesnieji studentai papildė atitinkama skaityba, visiškai buvo pateisinamas profesoriaus pasirinkimas verčiau atskirus klausimus nuodugniau paliesti, negu pilną kursą santraukiškai išdėstyti. Tokie studentai neskyrė reikšmės ir Dovydaičio „dėstymo technikos“ mažam patrauklumui, nes daugiau vertino turinį, o ne formą.

Tačiau kita padėtis buvo pedagogikos istorijos kurse. Šio kurso klausė kone visi filosofijos skyriaus studentai, turėdami imti pedagogiką - psichologiją viena iš dviejų šalutinių šakų, kad pasirengtų mokytojo darbui. Mokytojo cenzui įsigyti ateidavo pedagoginių kursų klausyti ir Matematikos - gamtos fakulteto studentų, kurie galėdavo pasirinkti šiuos kursus arba Humanitarinių mokslų, arba Teologijos - filosofijos fakultete. Tad pedagogikos istorijos kurse Dovydaitis turėjo jau gausią auditoriją. Tačiau, Z. Ivinskio žodžiais, ne studentų skaičius lėmė „do-vydaitišką“ paskaitų skaitymo metodą: „Dovydaitis ir didesnei auditorijai panašiai dėstė, kaip keliems studentams“. Taigi, ir pedagogikos istorija buvo „tikrai savotiškai dovydaitiška“, kaip toliau Z. Ivinskis pastebi. Būtent: „išklausiau reikalingų valandų skaičių, bet mes tebuvome spėję išgirsti iki graikų ir romėnų auklėjimo metodų“. Tuo metu, kai pedagogikos istoriją klausė Z. Ivinskis, Dovydaitis kaip tik buvo atsidėjęs W. Schmidto etnologiniam atradimui, kad (priešingai aprioriniam evoliucionizmui) ir pirmykštis žmogus buvo ne „laukinis“, o žmoniškas. Todėl jam ir rūpėjo kiek galint plačiau išdėstyti pirmykščių tautų pedagogiką. „Valandų valandas jis kalbėjo mums apie vad. iniciacijas (pirmykščių tautų subręstančių jaunuolių grūdinimo - auklėjimo įvairias apeigas), visokiausią ritualą, askezės priemones, pasninkus, etc. Toji pirmykščių tautų pedagogika buvo savotiškas Dovydaičio atradimas — naujas dalykas, ir čia dėstytojas leidosi į smulkmenas, į valias, kai normaliai būtų užtekę gal pusės akademinės valandos“.

Kai jau vėliau ir man teko šio kurso klausyti, Dovydaitis pedagogikos istorijos tikrai nebaigė tik graikais ir romėnais. Jei atmintis neklaidina, pasiekėme ne tik viduramžius, bet ir naujuosius laikus. Vis dėlto, nors ir pilniau dėstoma, Dovydaičio pedagogikos istorija vargu ar galėjo patenkinti studentų daugumą jau vien dėl jo dėstymo nepatrauklumo. Z. Ivinskis atsimena, kad jau anuomet girdėjo studentų, ypač matematikų -gamtininkų, nusiskundimą Dovydaičio dėstoma pedagogikos istorija. Dar labiau jo „dėstymo technikos“ trūkumai turėjo kristi į akis, kai fakultetas išsiugdė jaunų dėstytojų, kompetentingai pasirengusių ir kruopščiai rengusių savo paskaitas. Studentų nepasitenkinimas, kad prof. Dovydaitis, užimtas kitais darbais, ne visada ateidavo paskaitoms pasiruošęs, pasiekė ir kitus profesorius. Tad 1938 m. fakulteto taryba ir nutarė pedagogikos istorijos kursą perduoti kvalifikuotam pedagogui — A. Maceinai, kuris buvo ir doktorizavęsis, ir habilitavęsis pedagogikoje. Fakulteto tarybos sprendimas buvo pagrįstas, tačiau sunku žmogui ir „pagrindus“ suprasti, kai jis pats paliečiamas. Atrodo, ir Dovydaitis ne be kartėlio priėmė šį sprendimą. Kai Maceina po metų išleido savo numatytos tritomės „Pedagogikos istorijos“ I tomą (1939), Dovydaitis knygą sutiko lyg su apmaudu, „labai skeptiškai“. Vienai savo artimųjų studenčių tada kalbėjo: „Aš tiek metų dėsčiau ir dar nedrįsau išleisti vadovėlio, o čia dar kojų nesušilo ir jau, še, knygą. Plast, plast, rodos, išlėks į padangę, o čia lept nuo laktos — viščiukas!“ Be abejo, tai buvo tik momentinis „širdies išliejimas“. Nors ir nebuvo patenkintas dėl ilgai dėstyto dalyko atėmimo, Dovydaitis žinojo, kad Maceina čia buvo nieko dėtas (nesijausdamas istoriku, Maceina net nenorėjo perimti pedagogikos istorijos ir sutiko tik Šalkauskio prikalbintas). Todėl, paties A. Maceinos žodžiais, jo santykiai su Dovydaičiu visą laiką buvo labai geri — ir po to, kai perėmė dėstyti fakulteto tarybos iš Dovydaičio atimtą pedagogikos istoriją. „Ant manęs Dovydaitis už tai nepyko, nes žinojo, kad čia aš nesu kaltas, todėl ir mano santykiai su juo po to nė kiek nepasikeitė“.

b. Kaip dėstytojas, Dovydaitis buvo eilinis profesorius. Tokia išvada plaukia iš jo buvusių klausytojų liudijimo, bet ji tik iš dalies teisinga. Charakterizuoti Dovydaitį tik šia daline tiesa reikštų jį neteisingai apibūdinti. Įprastine prasme eiliniu dėstytoju vadiname tą, kuris, būdamas „eilinių“ (atseit, gana ribotų) gabumų, ir nepajėgia daugiau iš savęs išspausti. Visur eiliniai sudaro daugumą, kurioje kiekvienas yra toks pat, kaip visi kiti. Šita prasme Dovydaitis nieku būdu nebuvo tarp eilinių profesorių. Didelių, Z. Ivinskio vertinimu, tiesiog „nepaprastų“ gabumų žmogus, Dovydaitis neabejojamai galėjo savo dėstomus kursus kūrybiškai parengti. Blankūs buvo Dovydaičio kursai, atremti į vieną vadovėlį ar šiaip skubomis sukompiliuoti. Bet jis pats anaiptol nebuvo blankus žmogus. Ne blankus pilkumas, o spalvingas individualumas žymėjo Dovydaičio asmenybę. Todėl savo kursus Dovydaitis vis dėlto nuspalvindavo savo „do-vydaitišku“ individualumu.

Galėjo Dovydaičio kursai likti fragmentiški, stokoti sistemos, būti per elementarūs ar per specialūs, bet niekada jie nestokojo dėstymo rimties. Kad ir kiek kam jo dėstymas galėjo atrodyti nuobodus, Dovydaičio paskaitos niekada nebuvo tuščios. Nesiversdavo nei studentų visada mėgiamais anekdotais, nei kokiais nors retoriniais niekalais. Todėl Dovydaičio dėstymu ir linko daugiau skųstis tie jo klausytojai, kurie daugiau laukė „įdomių“, o ne turiningų paskaitų.

Stokodamas laiko paruošti dėstomuosius kursus, Dovydaitis neišvengiamai turėjo tenkintis atsirinkta svetima medžiaga. Todėl patį Dovydaitį daugiau pajusdavome ne paskaitoj, o jos intarpuose. Vienu atveju tai būdavo atskiros pastabos, kitu atveju — platesnė digresija. „Tie nukrypimai buvo įdomesni už pačią paskaitą“ — prisimena studentė, klausiusi pedagogikos istoriją pas Dovydaitį, kai jis šį kursą dėstė paskutinį kartą. Savo tą kursą Dovydaitis skaitęs, „toli nukrypdamas nuo temos“, užtat buvę progos išgirsti ir „daug tolimesnių pašalinių dalykų, labai įdomių ir reikalingų“. Iš tiesų, tuose Dovydaičio paskaitų intarpuose, remarkose ir digresijose atsiskleisdavo ir erudicinis jo žiningumas, ir prigimtinis jo proto aštrumas. Tie intarpai tikrai pagyvindavo šiaip sunkoką dėstymą, išblaškydavo „nuobodulį“ ir sudarydavo ryšį tarp profesoriaus ir auditorijos. J. Jatulytės - Lapšienės prisiminimas: „Įdomus būdavo Dovydaitis auditorijoj, taiklus savo pastabomis, kartais gana aštroku sąmoju padilginąs savo klausytojus. Įtraukdavo studentus į gyvą susidomėjimą dėstomuoju dalyku“. Taigi, ne taip jau visiems buvo nuobodu ir per Dovydaičio paskaitas. Tiesa, gal būt, yra „viduryje“: Dovydaičio paskaitos nebuvo tokios įdomios, kaip būtų buvusios, jei būtų galėjęs rasti laiko jų kūrybiškesniam parengimui, bet jos nebuvo nė visai nuobodžios, nes vis vien Dovydaitis jas sugyvindavo savo moksline individualybe.

Tikrai Dovydaitis nušvisdavo savo klausytojams tais dėstomojo kurso momentais, kai prieidavo kurį nors savo paties specialiai studijuotą klausimą. Tada ir Dovydaičio paskaitose pajusdavome nebe eilinį profesorių, o kūrybišką mokslininką. Pavyzdžiui, tais metais, kai teko pas Dovydaitį klausyti vidurinių amžių filosofijos istoriją, jis tą kursą suindividualino savo neseniai „Kosmose“ paskelbta pasaulėvaizdžio istorijos studija nuo priešistorinių laikų ligi Koperniko. Tuo būdu Dovydaičio šiaip elementarūs ar nesistemingi kursai ir buvo pakeliami į aukštesnį lygį: įvesdindamas savo klausytojus į vieną kurį nuodugniau išstudijuotą klausimą, savaime juos giliau įvesdindavo ir į visą atitinkamą mokslų sritį.

Suglaudžiant visus liudijimus apie Dovydaitį kaip dėstytoją, reikia pripažinti jų tam tikrą prieštaringumą. Tai paties profesoriaus prieštaringumas. Iš vienos pusės, dėstydamas savo kursus menkai tepasiruošęs, Dovydaitis kaip dėstytojas buvo lyg „pavyzdys, kokiu nereikia būti“ (vieno jo jaunesniųjų kolegų žodžiai). Į mano prašymą charakterizuoti savo buvusį profesorių vienas istorijos daktaras tiek stačiai ir teatsakė: „Apie Dovydaitį auditorijoje nedaug galiu pasakyti, ir tai tik nepalankiai: nuobodus, griozdiškai paskaitas tiesiog versdavo iš vokiškų žurnalų ar knygų“. Iš antros pusės, savo rūpimųjų mokslo sričių pažangos sekimu, stengimusi savo aptiktas naujoves perteikti ir klausytojams, jų skatinimu į platesnę skaitybą ir gilesnį išsilavinimą Dovydaitis neabejojamai iškyla iš eilinių dėstytojų tarpo. Labai teisingai tai pastebėjo St. Yla: „Dovydaitį kaip dėstytoją tektų vertinti ne vien iš to, kaip jis dėstė (nuobodžiai formos atžvilgiu), bet dėstė — kokią medžiagą pateikdavo (brandžią, naują) ir kiek iš studentų reikalaudavo plačiau pasiruošti“.

Dovydaičio kaip dėstytojo prieštaringumą paradoksiškai formuluojant, būtų galima sakyti: ir nuo pačių klausytojų daug priklausė, kuo kam jis buvo. Eiliniams studentams Dovydaitis tikrai liko tik eilinis dėstytojas — menkai paruošęs kursą, nuobodžiai skaitęs etc. Bet tie studentai, kurie ne tik auditorijoj nuobodžiavo, bet ir vykdė jo paskatas, praregėdavo jame ir ne eilinį profesorių. St. Yla taip išskiria Dovydaitį iš kitų klieriko metais turėtų dėstytojų: „Kiti teologijos skyriaus dėstytojai nei skatino į platesnę lektūrą, nei nurodinėjo literatūros, nei per egzaminus domėjosi studento skaityba. Todėl, bent man, Dovydaitis ’padvelkė’ naujumu, didesniu dėmesiu išsilavinimui, reikalavimu nesiriboti tik užrašais“. Filosofijos skyriuje Dovydaitis taip ryškiai neišsiskyrė iš kitų-dėstytojų, bet ir čia bent pažangesniems studentams jis nebuvo tik eilinis dėstytojas.

c. Priėjęs kurse dalykus, kuriuos būdavo pats svarstęs, Dovydaitis apdovanodavo klausytojus savo straipsnių atspaudais iš žurnalų ar enciklopedijos. Nepakako jais tik pasidžiaugti kaip dovana, bet reikėjo ir išstudijuoti. Skatindamas plačiau apsiskaityti ir neapsiriboti tik užrašais, Dovydaitis per egzaminus taip pat nesiribojo tik užrašais, bet domėjosi ir studento skaityba.

Du tokios egzaminų „politikos“ atvejai. St. Yla taip atsimena pas Dovydaitį laikytą religijų istorijos egzaminą: „Beveik nieko neklausė iš užrašų, bet tikrino, ką skaičiau ir kaip supratau ’Sotere’ spausdintus straipsnius“. Daugelis ruošėsi egzaminams tik iš užrašų, neatkreipę dėmesio, jog buvo įspėti paskaityti ir „Soterą“. St. Ylos egzaminas užtruko ilgiau, nes profesorius buvo patenkintas, kad šis buvo pasirengęs ir iš „Sotero“: „burbtelėjo dovydaitiškai kažkokį komplimentą ir įrašė egzaminų knygutėn ’labai gerai’“.

Kitaip nutiko S. Sužiedėliui. Eidamas laikyti baigiamųjų egzaminų, jis pakeliui pavijo Dovydaitį. Pastarasis savo gerai pažįstamą studentą tuojau užkalbino ir pradėjo pokalbį. „Sotere“ Dovydaitis ką tik buvo paskelbęs savo straipsnį bene apie priešistorinio žmogaus religijos pėdsakus Europoje, tai tuojau ir paklausė S. Sužiedėlio, ar paskaitė tą straipsnį. Kam galėjo galvon ateiti tas paskutinis „Sotero“ numeris, besirengiant egzaminams iš visos žmogaus istorijos? Deja, dalyvaudamas egzaminų komisijoje, Dovydaitis klausinėjo ir iš to dar nepaskaityto straipsnio. Tai lėmė, kad ir kruopščiai egzaminams pasirengusio studento žinojimas buvo įvertintas tik „gerai“ pažymiu. Pasakodamas šią nelemtą atsitiktinybę, S. Sužiedėlis su švelnia ironija pastebėjo: tai buvo pamoka, kad, einant į egzaminus, reikia vengti pakeliui sutikti profesorių ir dar prieš egzaminus pradėti egzaminavimąsi. O paties Dovydaičio atžvilgiu šis atvejis rodo: sekti savo srities mokslinę literatūrą jis laikė tokiu rimtu reikalavimu, kad ir vienam iš savo geriausiųjų studentų negalėjo atleisti to (nors ir neseniai) išspausdinto straipsnio neperskaitymo.

Mano paties trijų pas Dovydaitį laikytų egzaminų liko toks įspūdis: per egzaminus jis tikrai norėdavo patirti, ko kuris studentas yra vertas. Pažymio nešykštėjo, bet ir nenuvertino: „man parašė ’labai gerai’, bet tik gerokai pakamantinėjęs“ (A. Masionis). Taigi, reikėjo į Dovydaičio egzaminus eiti pasirengus, ne tik užrašus peržvelgus, kaip pas porą kitų fakulteto profesorių.

Egzaminus Dovydaitis pravesdavo tokia laisva, nevaržančia nuotaika, kad jie galėjo virsti lyg pašnekesiu. Šiuo atžvilgiu įdomūs C. Surdoko atsiminimai apie pedagogikos istorijos egzaminą pas Dovydaitį: buvo kursą paruošęs, bet kažkuriuo klausimu jis atsakė „nevisai taip, kaip profesorius tikėjosi“; užsimezgus diskusijoms, buvo prakalbėta visa valanda, ir profesorius turėjo kažkur išvykti, tad apgailestavo, jog negali baigti egzaminuoti, bet vis tiek „labai gerai“ įvertino su juo bediskutavusį studentą. Šis atvejis dvejopai yra būdingas. Pirma, studentui padarytu įspūdžiu: lyginant su jaunaisiais dėstytojais, Dovydaitis atrodęs „ir sausas, ir neparuošęs kurso“, bet per egzaminų diskusijas „pasirodė, kad jis nėra jau toks sausas profesorius, o plačiai apsišvietęs mokslininkas“. Antra, šis atvejis būdingas paties Dovydaičio neformalumu: nors dėl užtrukusių diskusijų ir nebaigė studento egzaminuoti, vis vien egzaminą užbaigė „labai geru“ pažymiu.

Aplamai Dovydaitis rimtai žiūrėjo į egzaminus. Tačiau, niekur nebūdamas formalistas, ir šiuo atžvilgiu kartais nesivaržydavo „nusižengti“. Turiu rankose dviejų jo buvusių studenčių atsiminimus, kad pedagogikos istorijos egzaminą joms pasirašė „labai gerai“ be jokio egzaminavimo. Viena jų buvo atvykusi egzaminui, jos žodžiais, „labai gerai pasiruošusi, kad savo korporacijos šefui nepadarytų gėdos“. O antrą (iš savo globojamųjų studenčių) pats visai atsitiktinai paprašė studijų knygutės, nė kalbėt nekalbėjus nei apie pedagogiką, nei apie egzaminą...

Nenorėdamas lengvai patikėti tokiais liudijimais, užklausiau Z. Ivinskio, labai artimai pažinojusio Dovydaitį, kiek galima tuo tikėti. Sulaukiau tokio atsakymo:

Tikiu, kad Dovydaitis galėjo pasirašyti studijų knygelėn rimtai neegzaminavęs, ypač jeigu tai lietė kokias jo gerai pažįstamas studentes. Kad Dovydaitis per egzaminus nebuvo formalistas ar sau daug leisdavo, turiu atsiminimų. Man, pvz., pedagogikos istorijos egzaminą pasirašė visai neklausęs. Gal todėl, kad mane laikė savo uoliu ir geru studentu. Atsimenu, to egzamino reikalu pataikiau į Dovydaičio biblioteką, kai jis buvo labai užimtas kažkokiu savo darbu. Ir iš senovės istorijos jis mane trumpai egzaminavo ir paviršutiniškai teklausinėjo. Pastovumo jo egzaminuose nebuvo. Nebuvo ir nustatyto laiko, kiek minučių egzaminuoti.

Gali tai atrodyti tokiu skandalingu dalyku, kurį verčiau reikėtų nutylėti (taip ir buvau vieno patartas: „jei ir būtų taip buvę, tai nemanau, kad tai reikėtų knygoje minėti“). Iš tikrųjų, tai ne koks nusižengimas savivališku favorizavimu, o tik raidės nepaisymas. Jei vienu antru išimtiniu atveju Dovydaitis pasirašė studijų knygutėn neegzaminavęs ar tik paviršutiniškai egzaminavęs, tai dėl to, kad faktiškai tuos studentus buvo geriau ištyręs, negu galima iškvosti ir formaliu egzaminu. Z. Ivinskis ne tik uoliai lankė visas Dovydaičio paskaitas, rašė seminaro darbus, naudojosi jo biblioteka, bet paskutiniuosius dvejus studijų metus jo namuose ir gyveno. Tokiomis sąlygomis jis faktiškai buvo savo profesoriaus visą laiką egzaminuojamas. Taip pat ir minėtoji studentė buvo iš tų Dovydaičio globojamųjų, su kuriomis dažnai susitikdavo ir išsikalbėdavo, taigi — ir išegzaminuodavo. Pasirašydamas studijų knygutėn be formalaus egzamino, jis nieku būdu nesugestionavo lengvai į studijas žvelgti. Priešingai, tai pačiai studentei tada pasakė: „Žiūrėk, kad visi kiti pažymiai nebūtų mažesni“. Kai kartą kažkurį egzaminą ji išlaikė tik „gerai“ pažymiu, Dovydaitis buvo nepatenkintas ir gėdino: „kas tai matė rinkti ketvertus?!“

Žinoma, vargu ar kuris kitas profesorius galėjo taip neformaliai pasielgti, nors ir turėdamas pakankamą pagrindą. Bet tai ir liudija, kiek iš tikro Dovydaitis nebuvo raidės žmogus. Todėl ir šie atvejai, mano nuomone, priklauso Dovydaičio biografijai.

d. „Kai mano mintys nukrypsta į Dovydaitį, prisimenu jį visada su pagarba, su šiltu jausmu. Mano kritiškos pastabos apie paskaitų skaitymą nereiškia jo paties asmens iš esmės kritikos“. Tokiais žodžiais baigė savąją Dovydaičio charakteristiką Z. Ivinskis, daugiausia šiai knygai suteikęs informacijos apie savo buvusį profesorių. Po šiais Z. Ivinskio žodžiais pasirašytume ir kiti jo buvusieji studentai, nes iš tiesų atviras žvilgsnis į Dovydaičio kaip dėstytojo trūkumus anaiptol neatskleidžia kokių nors tamsių dėmių jo asmenyje. Priešingai, greičiau tai tik nušviečia jo nuostabų mokslinį idealizmą tomis sąlygomis, kuriomis jis dirbo. Menkas dėstomųjų kursų parengimas buvo kaina, kurią Dovydaitis mokėjo, kad galėtų atsidėti Lietuvos mokslinimui savo žurnalais.

Ne dėl to Dovydaičio dėstomi kursai buvo menkai paruošiami, kad nebūtų pajėgęs jų geriau paruošti. Taip pat ir ne dėl to, kad būtų nenorėjęs jų ruošti mažam savo klausytojų būreliui, nes vienodu pasiruošimu skaitė ir tuos kursus, kur turėjo gausesnę auditoriją. Pagaliau ir ne dėl to, kad dėstymui nebūtų turėjęs „ypatingo entuziazmo“ (kaip Šalkauskis rašė), nesgi aplamai Dovydaitis mėgo viešai kalbėti. Savo dėstomuosius kursus Dovydaitis menkai paruošdavo paprasčiausiai dėl to, kad tam reikalui neturėjo laiko. Ir būtent: ne iš slepiamo tingumo ar kitokio nepareigingumo jis stokojo laiko, o buvo savo begalinio darbštumo auka. Statistiškai suvedus, kiek puslapių kasmet Dovydaitis suredaguodavo ir pats prirašydavo, reikia stebėtis, kad tai valiodavo vienas žmogus. Trečios galimybės nebuvo: arba savo redaguojamus žurnalus sustabdyti, kad būtų galima atsidėti darbui universitete, arba tesėti užsimotą Lietuvos mokslinimą, bet užtat dėstomų kursų ruošimui skirti tik nuo savo mokslinio bei redakcinio darbo nuvagiamą laiką. Tuo būdu Dovydaitis ir skyrė savo darbui universitete tik patį laiko minimumą, laikydamas profesūrą lyg antraeile tarnyba užsidirbti duonai, kurios pirmaeilis darbas (žurnalai) neteikė.

Ką čia abstrakčiais žodžiais nusakėme, akivaizdžiai pailiustruoja paties Dovydaičio aprašoma savo darbo diena:

Mano darbo diena, galima sakyti, prasideda ir baigiasi spaustuvėje. Matai, laiko pasikinkę neatleisdami net trys žurnalpalaikiai..., kuriuos renka, akordu dirbdami po 12 ar daugiau valandų per dieną, du spartūs rinkikai. Medžiaga jiems visumet reikia pristatyti prieš septintą valandą ryto. Kai jos yra, tai pamiegi iki septintos valandos, o kai jos nėra, tada tenka iš abiejų galų — iš vakaro ir ryto — po porą valandų saldaus miegučio nutraukti ir gaminti medžiagą pačiam. Bet ir prie iš šalies gaunamos medžiagos reikia daugiau ar mažiau padirbėti: versti iš svetimų kalbų arba taisyti rankraščiai. Visos korektūros tenka taip pat pačiam skaityti, nes tai papigina keliolika litų kiekvieno spaudos lanko spausdinimą... Padėti niekas nepadeda. Pats turiu bėgioti kelis kartus per dieną į spaustuvę ir joje prasėdžiu visumet iki pietų.... Tat didesnioji darbo dienos dalis tenka visumet skirti žurnalams, sėdėti spaustuvėj ir užsukinėjant tais reikalais tai į paštą, tai į cinkografiją ir kt. Kartais atspėji dar ir į kitus laikraščius parašyti... Po pietų paprastai turiu universitete paskaitas.127

Tokia Dovydaičio darbo diena buvo 1929 m. Bet ir vėliau daug kuo ji nepasikeitė. Nors po metų vienu žurnalu Dovydaičiui sumažėjo, bet užtat prisidėjo Lietuviškosios Enciklopedijos viceredaktoriaus pareigos. Aišku, turint tokią darbo dieną, noromis nenoromis profesoriaus darbas turėjo atsidurti antron eilėn. Dovydaitis atvykdavo universitetan savo paskaitų skaityti po visų dienos darbų. Anksčiau cituotasis „po pietų“ laikas, bent mano studijų metais, Dovydaičio paskaitoms paprastai buvo 8-10 val. vakare. Dažnai tik jo vieno paskaitos tuo metu ir vykdavo. Mažiausiai tinkamas tai buvo laikas: po visų kitų paskaitų pavargę būdavo klausytojai, po įtempto darbo dienos pavargęs būdavo ir profesorius. Bet Dovydaičiui tai buvo patogiausias laikas, nes jau buvo atlikęs visus kitus tos dienos darbus.

Suprantama, nelengva buvo Dovydaičiui tokiomis sąlygomis būti įdomiu dėstytoju. „Dovydaitis dažnai būdavo neišmiegojęs ar pavargęs, nes keletą kartų per paskaitą nusižiovaudavo‘‘ (St. Yla). O žiovulys užkrečiamas: kaip nenuobodžiauti auditorijai, kai katedra žiovauja! Ne tik nuovargis atsispindėjo Dovydaičio paskaitose. Gal būt, ne kartą slėgė ir rūpesčiai. Vieną kartą skaitydamas paskaitą, Dovydaitis staiga nutilęs ir gerokai lukterėjęs prataręs: „kur man gauti ’Kosmosui’ visas lankas?“. Tai daugiau negu tik profesorinio išsiblaškymo pavyzdys. Tai graudus liudijimas, kokiomis sąlygomis Dovydaitis nešė savo užsidėtą naštą.

Be abejo, tokiomis sąlygomis, kokiomis Dovydaitis dirbo, negalėjo būti dėstymui jokio „ypatingo entuziazmo“. Greičiau jam tai buvo našta, kurią vilko sizifine nuotaika: kitos išeities nėra.

4. Santykiai fakultete

Sunku būtų buvę Dovydaičiui pakelti šią dalią, jei nebūtų sulaukęs savo kolegų ir studentų supratimo ir atjautimo. Bent iš tolo visiems buvo žinomas Dovydaičio platus darbo baras. Kas nors šiek tiek nusivokė apie Dovydaičio nešamą naštą, turėjo jį traktuoti su pagarba ir su užuojauta. Niekam neatėjo mintin jam priekaištauti, kad ne viską spėjo lygiai sėkmingai dirbti. Dovydaičio autoritetas buvo didelis ir profesoriuose, ir studentuose.

a. Kai Dovydaitis šventė savo 50 metų amžiaus sukaktį, pats Šalkauskis „Židinyje“ skyrė jam platų straipsnį, ryškindamas jo mokslinius nuopelnus. Pagarbiai Dovydaitį prisimena ir jaunesnieji kolegos, kurie šiai knygai suteikė apie jį atsiminimų. Z. Ivinskis šiuo reikalu taip rašo: „Fakulteto profesorių tarpe Dovydaitis buvo gerbiamas, laikomas autoritetu, mokslininku. Turėjo sau pripažintą dovydaitišką ’nimbą’ ir kolegų (Šalkauskio, Kuraičio etc.) tarpe. Tai jis pats matė ir žinojo. Santykiuose su jaunesniais kolegomis nebuvo pasipūtęs, nedraugiškas“. J. Grinius taip pat patvirtina, kad Dovydaičio santykiai su fakulteto kolegomis visada buvo draugiški, palankūs jam buvo ir jaunieji dėstytojai. J. Brazaitis daugiau Dovydaitį prisimena iš susitikimų spaustuvėje, kur abu turėdavo reikalų. „Tebeprisimenu iš tų susitikimų iš gilumos einantį jo akių lengvą šypsnį, bet neprisimenu jokio atsitikimo, kad tarp manęs, ’jaunesnio’, ir jo, ’vyresnio’, būtų buvęs koks nuomonių skirtumas, kuris vestų į ’generacijų prarają’“. A. Maceinos žodžiai apie Dovydaitį: „Apskritai artimesnių santykių su Dovydaičiu nesu turėjęs, bet kažkokia šilta jam simpatija mano širdyje visados yra tūnojusi ir tebetūno“.

b. Studentų pagarba taip pat supo Dovydaitį. Teologijos -filosofijos fakulteto kone visi studentai buvo ateitininkai. Todėl dar iš gimnazijos dienų jie pažinojo Dovydaitį. Kad nevienam universitete jo paskaitos ir pasirodė nuobodokos, tai netemdė pagarbos, su kuria žvelgė į jį kaip savo idėjinį vadą. Be to, kaip sakyta, ir Dovydaičio paskaitos daugiau „nuobodino“ tuos, kurie troško tik dailaus dėstymo, bet mažiau vertino pačią medžiagą. Pažangesnieji studentai vertino savo profesorių ne tik iš paskaitų, bet ir iš gausių jo raštų. Jiems autoritetu Dovydaitis buvo ne tik kaip ateitininkų kūrėjas, bet ir kaip mokslinio darbštumo pavyzdys.

Kiek Dovydaitis palaikė ryšį su savo klausytojais? Šio klausimo negalima taikliau atsakyti, kaip Z. Ivinskis atsakė: „Kontakto nevengdavo, jeigu to studentas norėdavo“.

Kaip visiems, taip ir savo klausytojams Dovydaitis buvo lengvai prieinamas ir paslaugus. Užėjus su kokiu reikalu į jo namus, „visada stebindavo jo demokratiškumas, malonus pasiryžimas padėti, į jį besikreipiančio supratimas“ (J. Prunskis). Kas norėjo, galėjo pasinaudoti ir jo biblioteka. „Į savo biblioteką studentų paprastai nekviesdavo, bet šiaipjau mielai duodavo kitiems savo bibliotekos knygų. Dovydaitis norėjo, jog ir kiti, kaip jis kad mėgo, imtų knygas į rankas“ (Z. Ivinskis).

Tačiau, nors ir nebuvo sunku prie Dovydaičio prieiti tiems, kurie to norėjo, aplamai nebūtų galima teigti, kad profesorių ir jo studentus būtų siejęs glaudus ryšys. Kaip pati profesūra Dovydaičiui buvo greičiau antraeilė tarnyba pragyventi, taip ir savo klausytojais jis daug nesidomėjo. Pirma, šiam reikalui neturėjo nė laiko; antra, jo dėstomieji kursai buvo išsklaidyti tarp įvairių katedrų, todėl tų kursų klausytojai lyg ir pradingo tarp visų kitų fakulteto studentų. Šiaip ar taip, nors dar iš jų gimnazijos dienų pažinojo kone visus fakulteto studentus, Dovydaitis savo tikraisiais klausytojais specialiai nesidomėjo. Šiuo atžvilgiu studentų santykis su savo profesoriumi beveik išimtinai ribojosi tik egzamininiu kontaktu. Rodos, nebuvau nedrąsus ir daug nesivaržiau gaišinti savo profesorių laiko, tačiau pas Dovydaitį studento metais tesu atsilankęs tiek kartų, kiek pas jį turėjau egzaminų (filosofijos skyriaus studentus egzaminuodavo savo namuose). Kituose fakultetuose kitaip ir nebuvo. Tačiau Teologijos - filosofijos fakulteto profesorių dauguma palaikė su savo klausytojais glaudų santykį. Dovydaitis šiame fakultete priklausė tai mažumai, kurie artimiau su savo klausytojais nebendravo. Jis pats greičiausiai to nejautė, nes šiaip su daugeliu studentų palaikė artimus ryšius. Tai betgi daugiau buvo asmeninis, o ne akademinis bendravimas.

Akademinis bendravimas sudaro pagrindą, kuriuo profesorius savo studentams tampa ir mokytoju. Natūralu profesoriui sulaukti savo mokinių. Bet Dovydaičiui šiuo atžvilgiu buvo nedėkinga padėtis ir dėl to, kad jo dėstomieji dalykai buvo išsklaidyti tarp įvairių specialybių studentų, ir dėl to, kad su savo klausytojais jis neturėjo artimesnio akademinio ryšio. Bet, gal būt, savo mokinių ir jis ilgėjosi. Nors ir neturėjo laiko palaikyti artimesniam ryšiui su savo klausytojais, atrodo, vis vien atsimindavo savo studentus bent iš egzaminų. Kai jau buvau išvykęs tolimesnėms studijoms į užsienį, pamenu, didžiai nustebau sulaukęs iš Dovydaičio jo 50 metų amžiaus sukakčiai skirtą „Ateities“ numerį su dedikacija „geriausiam savo mokiniui“. Palankus žodis, nors ir tik formalaus komplimento pavidalu, maloniai glosto žmogaus širdį. Nebūčiau tiesus, jei ginčyčiau, kad nebuvau tokios panegirinės dedikacijos „paglostytas“. Bet dar didesnė staigmena buvo tai, kad buvau mokiniu prisimintas to savo profesoriaus, su kuriuo studento metais tiek mažai buvau turėjęs akademinio ryšio, jog vargu ar būčiau drįsęs jį laikyti savo mokytoju.

Šiaipjau santykiuose su studentais, kaip ir su kiekvienu žmogumi, Dovydaitis buvo nevaržančiai paprastas ir draugiškas. Iš tikrųjų, K. Žitkaus žodžiais, „už auditorijos ribų dingdavo visokios pertvaros tarp profesoriaus ir studentų“. Pats užkalbindavo studentus ne tik universiteto koridoriuose, bet ir gatvėje sutikęs. Dažno pasiteiraudavo ir apie asmeniškus reikalus — ne tuščiai, bet kad galėtų vienaip ar kitaip padėti. Po paskaitų mėgo būti studentų palydimas į namus.

Nevaržantis Dovydaičio paprastumas reiškė ne tik jo studentams prieinamumą, bet ir „neceremoningumą“. Kiekvienas jo klausytojų prisimena vienokį ar kitokį dovydaitiško „neformalumo“ atvejį. Vienam jo klausytojų dar iš ankstyvųjų universiteto metų teko pas Dovydaitį laikyti egzaminus, kai profesorius nebuvo baigęs įsirengti savo naujojo namo ir kambariuose dar nebuvo baldų. „Sėskis“, — Dovydaitis parodė studentui stalą, ir egzaminai vyko, abiem, profesoriui ir studentui, ant jo susėdus. Dovydaitis niekada „nesuformalėjo“: ne tik nešokdavo atėjusiam studentui nuvilkti palto, bet ir ne tokio rafinuoto mandagumo mažai paisydavo. Bet koks fraternizavimasis, noras įsiteikti, padaryti įspūdį jam buvo visiškai svetimi. Net ir pačiais iškilmingais momentais Dovydaitis nesivaržydavo „grįžti į tikrovę“. Sakysime, J. Brazaičio santykiai su Dovydaičiu prasidėjo tokia istorija:

Kaip fakulteto studentų seniūnas, su kažkuria kolege nuėjom sveikinti profesoriaus vardinių. Ponia Dovydaitienė įvedė mus į verandą, kurioje buvo profesorius saulėje tarp gėlių, pomidorų ir kitų vasaros gėrybių. Kai pradėjau savo „oraciją“, nepajutau, kad daviau žingsnį atgal, ir sulig tuo žingsniu profesorius nutraukė mano „įsibėgėjimą“: „Nu, tu kalbi gražiai, bet pomidorų tai man nemindžiok“...

Dovydaičio tiesmukas statumas galėjo eiti ir ligi tikro šiurkštumo. Pavyzdžiui, toks smulkus incidentas. Po paskaitos studentė pakišo Dovydaičiui savo studijų knygutę, kad pasirašytų, jog pradėjo klausyti jo kažkurio kurso. Kartu ji padavė profesoriui ir savo studentišką parkerį, kuris gerokai surašalavo jo pirštą. Grąžindamas knygutę ir kartu rodydamas rašaluotą pirštą, Dovydaitis piktai žėrė tai studentei: „Še, nulaižyk dabar“...

Be abejo, joks kitas fakulteto profesorius nebūtų taip stačiai, sakytume, tiesiog nemandagiai reagavęs. Visi Dovydaičio fakulteto profesoriai buvo už jį mandagesni, visi mokėjo dailiai elgtis. Bet vargu ar kuris nors pasirodė toks džentelmenas, kaip Dovydaitis kitu atveju (žinoma, be jokio stengimosi džentelmeniškai pasielgti ir be nusivokimo, jog taip pasielgė). Kartą jis sutiko gatvėj vieną savo studenčių betempiančią autobusų stotin vytelinį krepšį. Pačiupo iš jos rankų tą naštą ir tempė visą kilometrą. Nuvilkęs į vietą, jau ne taip mandagiai pareiškė: „Daugiau aš to krepšio tau nebetempsiu“. Vos ta studentė grįžo iš atostogų, Dovydaitis nusivedė ją į lagaminų parduotuvę ir liepė išsirinkti, koks jai patinkąs. Ši išsirinko, žinoma, patį didžiausią, tokį, kad, prikrovusi pilną, nebegalėjo nė pakelti — turėjo sumainyti su kolega, stipresniu už save. Nors šiek tiek save ir nubaudusi už godumą, ji turėjo pripažinti: „Ir kur tu rasi kitą tokį profesorių, kuris temptų studentės vytelinį krepšį, o vėliau dar ir lagaminą nupirktų?“

c. Kad Dovydaitis nemėgo „ceremonijų“ ir nepaisė etiketo, universitete nebesudarė tokio klausimo, kaip gimnazijoj. Studentai jau buvo pakankamai subrendę, kad būtų kilęs pavojus juos papiktinti ar sugundyti kaimietiškumu. Greičiau ne vienam ir iš kaimo atėjusiam studentui daugiau grėsė „františkumas“ (tuščias manieringumas). Šiuo atžvilgiu Dovydaitis buvo studentams gyvas pavyzdys, kad ne išorinėse manierose slypi žmogaus vertė.

Svarbiausia, visi jautė, kad Dovydaičio išorinis šiurkštumas tik dengia jo širdies gerumą. Buvo atsitikimų, kad tekdavo jį patirti net tokia proga, kaip egzaminai. Pavyzdžiui, A. Masionis savo atsiminimuose apie Dovydaitį prisimena K. Baubos žmonos, tuomet dar tik draugės ar sužieduotinės, taip pasibaigusius egzaminus. Baigęs egzaminuoti ir pasirašęs studijų knygutėn, Dovydaitis iš liemenės išsiėmė pluoštelį pietų talonų kažkurion valgyklon ir norėjo šiai savo studentai įteikti. Pastaroji gynėsi: „ką čia, profesoriau“ ir panašiai. Tuomet Dovydaitis įbruko tuos pietų talonus į ranką, tardamas: „Ko čia ožiuojiesi, imk, kad duodu. Esi taip nusibaigusi su savo studijomis, kad ištekėjusi negalėsi nė vaikų išspausti“. Be abejo, labai jau „realiai“ Dovydaitis išklojo šiai studentei, dėl ko reikia „nesiožiuojant“ priimti gerą širdį. Gal šiurkštokai tai nuskambėjo, bet, tur būt, po tokios tiesmukos argumentacijos buvo lengviau „nesiožiuoti“.

Ne vienam anuometinių Lietuvos studentų rūpėjo ne dieta, bet sotūs pietūs. Nė kasdien buvo pietaujama valgykloj, nes buvo pigiau namuose šio to užkąsti. Tai žinodamas, Dovydaitis dažnai pasiteiraudavo pažįstamesnių studentų, ar turi iš ko papietauti, ir bent pietumis sušelpdavo. Ne vienam yra įspraudęs į delną ir dešimtinę ar dvidešimtinę pinigais. Be tokio atsitiktinio sušelpimo, Dovydaitis turėjo eilę asmeninių globotinių, kuriuos per visus studijų metus pastoviai šelpė lyg mažomis stipendijėlėmis. Vėliau atskirai apžvelgsime Dovydaičio vykdytą studentų šalpą. Ji buvo tikrai tokio pločio, kad, anksčiau cituotos studentės žodžiais, galima klausti: ir kur tu rasi kitą tokį profesorių?

Ar buvo kitas toks profesorius? Negirdėjau apie tokius profesorius kituose fakultetuose. Nežinau tokio kito profesoriaus nė Teologijos-filosofijos fakultete. Nors šiame fakultete profesorius ir studentus siejo labai artimi santykiai, jie ribojosi studijų reikalais. Be Dovydaičio, tik prel. Pr. Kuraitis rūpinosi ir materialiniais savo klausytojų reikalais. Bet buvo ir tarp jų nemažo skirtumo. Pirma, Kuraičio buvo daug geresnė finansinė būklė, nes neturėjo šeimos rūpesčių. Antra, jis savo šalpą kreipė į daug mažesnį rinktinių studentų skaičių. O visi kiti profesoriai pakankamai turėjo savo išlaidų, kad dar liktų ir studentų labdarai. Tik Dovydaičiui ir šis reikalas lygiomis stovėjo su asmeniniais savo ir šeimos reikalais. Kito tokio profesoriaus nebuvo.

Šitoj perpektyvoj kita šviesa nušvinta ir apskritai Dovydaičio santykiai su studentais. Kaip dėstytoją, turėjome jį charakterizuoti kaip eilinį profesorių, neturėjusį glaudesnio ryšio su savo klausytojais ir iš kitų profesorių išsiskyrusį greičiau tik savo kaimietiškumu. Tačiau niekas jo nepralenkė tokiu tėvišku rūpinimusi studentų reikalais, tokia gera jiems širdimi, tokiu plačiu jų šelpimu. Visi tai gerai žinojo ir vertino. Dovydaičio studentai visų pirma matė ne jo kaimietiškas manieras, o reto gerumo ir tiesumo žmogų. Todėl ir gerbė jį ne tik kaip profesorių, bet ir kaip žmogų.

XII

PERSEKIOJANT
PASODINTAS Į KALĖJIMĄ (1932),
ATLEISTAS IŠ UNIVERSITETO (1936)

Išoriškai Dovydaičio biografija nepriklausomoj Lietuvoj atrodo labai paprasta: iš gimnazijos direktoriaus perėjo profesoriumi į universitetą ir ten daugiausia laiko skyrė savo įkurtų žurnalų redagavimui. Tačiau Dovydaitis neužsidarė tik savo kabinete ar spaustuvėje. Visą laiką jis aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame gyvenime. Visuomeninė veikla jo gyvenime nemažiau reikšminga už mokslinę veiklą. Todėl ją taip pat vėliau atskirai apžvelgsime. Šioje vietoje ją užsimename dėl to, kad ji profesoriaus Dovydaičio gyvenimą sudramatino dviem akademinei karjerai nepriklausančiais įvykiais: patekimu į kalėjimą ir pašalinimu iš universiteto.

Perversmo keliu iškilęs Lietuvos respublikos prezidentu, A. Smetona demokratinę santvarką pakeitė savo „autoritetiniu“ režimu. Vienos partijos diktatūra buvo dengiama tautinės vienybės ideologija, kuri savo ruožtu kreipėsi prieš bet kokią pasaulėžiūrinę diferenciaciją. Todėl šis „autoritetinis“ režimas ėmėsi smelkti ne tik demokratinių partijų politinę opoziciją, bet ir kultūrines organizacijas, nes jas taip pat laikė „politikuojančiomis“. O kadangi katalikiškosios organizacijos buvo stipriausios, tai jos labiausiai ir buvo represuojamos. Dar pačioje ateitininkų kūrimosi pradžioje A. Smetonos redaguojama senoji „Viltis“ buvo išvysčiusi kampaniją prieš ateitininkus. Dabar, turėdamas valdžią savo rankose, Smetona įvykdė tai, ko nepajėgė anuo metu: 1930 metais, švietimo ministru esant inž. K. Šakeniui, buvo uždrausta veikti moksleiviams ateitininkams. Nepaklusus šiam neteisėtam uždraudimui, prasidėjo tarp Smetonos „autoritetinio“ režimo ir katalikų visuomenės aštri įtampa. Buvo prieita net ligi to, kad Apaštalų Sosto nepriklausomojoje Lietuvoje pirmasis nuncijus arkiv. R. Bartoloni buvo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu (persona ingrata) ir skubomis, per 24 valandas, įsakytas palikti Lietuvą (išvyko 1931 birželio 6). Z. Ivinskio žodžiais, tai buvo „tarptautinis skandalas, dėl kurio kiekvienas geros valios lietuvis turi ir šiandien gėdytis“ 128 (savo knygutėj apie Dovydaitį Z. Ivinskis, deja, klaidingai R. Bartolonio išvarymą nukėlė į 1932 m.). Tuo pačiu metu vyko moksleivių ateitininkų šalinimas iš gimnazijų, o jų vadai studentai buvo tremiami iš Kauno ar įkalinami. Atėjo eilė kalėjiman patekti ir Dovydaičiui, jau nuo „Vilties“ metų užsitraukusiam Smetonos rūstų „neprietelingumą“.

1. Kalėjimo „atostogos“

1932 m. pavasarininkai, kaimo jaunimo katalikiškoji organizacija, norėjo Kaune sušaukti savo 20 metų sukakties kongresą, bet valdžia nedavė jam leidimo. Užtat juo iškilmingiau stengtasi atšvęsti bent vietinius kongresėlius. Vietoj Kaune uždraustojo jubiliejinio kongreso buvo susitelkta į Marijampolės pavasarininkų kongresą 1932 liepos 10. Tame kongrese kalbėjo ir Dovydaitis, gindamas katalikiškųjų organizacijų teisę laisvai veikti ir protestuodamas prieš šios teisės varžymą. J. Ereto liudijimu, Dovydaičio kalba buvusi „ironiška ir rūsti“, pasmerkianti istorinio Vyčio, atseit, tautiškumo piktnaudžiavimą Bažnyčios gniaužimui. „Ne, — jis sušuko, — mes arkliui neleisime užlipti ant altoriaus!“129. P. Kaminsko prisiminimu, Dovydaitis to meto režimo prievartinę politiką iliustravęs tokia pasakėčia. Laputė, prisirietus vištienos, sumanė vakarienei dar ir žuvų prisikepti. Eidamas pro šalį, vilkas susidomi, kodėl bekepami unguriai taip keptuvėje raitosi. Laputė nusikvatojo ir vilkui paaiškino: „Nejaugi nežinai, kodėl tos žuvys taip spurda keptuvėje, — nagi iš džiaugsmo raitosi, kad aš jas kepu vakarienei“. Jaunimas supratęs šios pasakėčios aktualią prasmę ir sukėlęs Dovydaičiui ovacijas.

Po šio kongreso visi trys pagrindiniai kalbėtojai — Dovydaitis, prof. J. Eretas ir tuometinis pavasarininkų vadas dr. J. Leimonas — buvo Marijampolės karo komendanto (A. Kerbelio) nubausti trimis mėnesiais kalėjimo už „kurstymą vienos visuomenės dalies prieš kitą ir prieš vyriausybę, pasakant 1932.VII.10 pavasarininkų kongrese Marijampolėje agitacinio pobūdžio kalbą“70. Taigi, pakako karo komendantui nuspręsti (be abejo, įsakymu iš Kauno), kad tuometinio režimo vykdomos prievartos kritika yra jau „agitacinio pobūdžio kalba“, ir be jokio teismo šie trys vyrai, visi didžiai nusipelnę nepriklausomai Lietuvai atkurti, buvo pasmerkti į kalėjimą. Šiam kongresui pirmininkavęs studentas Ad. Damušis (tada Domaševičius) taip pat buvo nubaustas — dviem mėnesiams ištremtas iš Kauno į tėviškę.

Dovydaitis iš Marijampolės pavasarininkų kongreso tuojau pat grįžo Kaunan, iš kur išplaukė Nemunu pirmojon „Gamtos Draugo“ ekskursijon kaip jos organizatorius ir vadovas. Marijampolės karo komendanto sprendimas jį užtiko su šia ekskursija jau Klaipėdoj. Ten pat liepos 14 jis buvo suimtas ir nugabentas bausmei pradėti į Bajorų kalėjimą (prie Kretingos). Rugpiūčio 2 dieną perkeltas į Marijampolės kalėjimą. Iškalėjęs pusantro mėnesio (pusę bausmės), rugpiūčio 30 d. išleistas laisvėn.

Kaip Dovydaitis leido laiką kalėjime, jis pats aprašė ten vestame dienoraštyje130. Šis dienoraštis apima 60 rankraščio (apie 50 mašinraščio) puslapių. Apie du trečdaliai šių puslapių parašyti pirmosiomis dviem savaitėmis, kol Bajoruose Dovydaitis kalėjo vienas.

Suimtą Dovydaitį palydėjo į Bajorų kalėjimą du „Gamtos Draugo“ ekskursijoj dalyvavę kapelionai ir viena studentė. Kalėjimo viršininko tuo metu nebuvo, tad naują kalinį priėmė kitas pareigūnas, kuriam Dovydaitis vėliau suteikė Mandriojo pravardę, nes šis visada kalbėjo „su išdidžiu oficialumu ar oficialiu išdidumu“. Dovydaičio sutikimas iš tikro vyko „mandrai“: į visus naujo kalinio klausimus apie kalėjimo tvarką Mandrasis atsakinėjo „pakeltu tonu“. Paaiškėjo, kad nuo liepos 1 veikia naujos griežtesnės taisyklės: maisto iš šalies tegalima gauti nedaugiau kaip 3 kg per savaitę, vieną laišką išsiųsti ir gauti leidžiama tik per dvi savaites, susirašinėti galima tik su giminėmis, su jais pasimatyti leidžiama tik vienąkart kas dvi savaites po 15 minučių. Susirūpinęs, jog „tai, vyruti, ne juokai“, Dovydaitis paprašė tų taisyklių, kad galėtų žinoti savo teises ir pareigas. Bet jam buvo atšauta, kad tos taisyklės neduodamos, tik paaiškinamos. „Mandrumas“ priėjo ligi juokingumo, kai buvo pradėta tikrinti, kurias ekskursijon įsidėtas knygas galima su savimi pasiimti:

Pradėta mano knygos tikrint, ir aš girdžiu šitokią litaniją:

—    Alekna, Lietuvos istorija, — nebus leista.

—    Totoraitis, Zanavykų istorija, — nebus leista.

—    Klaipėdiškis, Vadovėlis po Klaipėdos kraštą, — žinoma, nebus leista.

—    Avižonis, Kelios istorinės Lietuvos vietos, — nebus leista.

—    Dainuok, šauly, — kalėjime ne vieta dainuot, nebus leista.

—    Lietuvos žemėlapis, — esantiems kalėjime žemėlapiai nereikalingi, nebus leista.

—    Lietuvos Valstybės konstitucija (1928 m.), — nebus leista.

Šitai girdėdamas, vos susilaikiau iš dūšios nenusikeikęs, betgi susilaikiau ir, tiek šiek tiek susierzinęs, išėmiau iš kišenės maldaknygę ’Šlovinkim Viešpatį’ ir paklausiau:

—    O maldaknygė ar taip pat nebus leista?

—    Maldaknygė leista, — atsakė, lyg susigriebdamas, jog per toli nuvažiavo su savąja cenzūra...

Kitoks pasirodė pats kalėjimo viršininkas, netrukus grįžęs ir radęs Dovydaitį dar kalėjimo raštinėje. „Tonas visai kitoniškas, žmoniškas. Kalba apie tuos pačius dalykus, kalėjimiškus, griežtus, bet jie neišeina tokie baisūs“. Knygas pasiliko peržiūrėti, bet leido pasiimti atsivežtą maistą, stalo peilį, laikrodį ir kt. O priedo dar gavo rašalinę su plunksna ir naująsias kalėjimo taisykles nusirašyti.

Naujosios taisyklės nebeskyrė kalinių į politinius ir kitokius, bet teikė kai kurių lengvatų nubaustiems administraciniu būdu. Pastarieji iš pat pradžių galėjo gauti pridedamojo maisto ir pasimatyti su giminėmis. Be to, jiems nereikėjo plaukus ir barzdą trumpai kirpti. Šia privilegija naudodamasis, Dovydaitis pradėjo kalėjime želdinti barzdą ir ją nusiskuto tik laisvėn išėjęs.

Dovydaitis buvo vienas apgyvendintas antro aukšto kameroj į kiemo pusę. Už kalėjimo sienos galėjai laisvai, niekam neužstojant, regėti Akmenės šlaitus, laukus, sodybas, „kiek užmatyt iki horizonto“. Tad pirmą dieną ir džiaugėsi, kad reginiu „galima gėrėtis kiek tinkamas“. Bet kitą dieną, neišleistas popiet pasivaikščioti, dėl skriaudos nebesigėrėjo nė tuo reginiu: „Pavakare žiūrėjau pro apštanguotą langą ir liūdėjau“.

Jau antrą dieną sulaukė siuntinio (maisto ir baltinių), nors ir kalinio davinys buvo pakankamas. Vėliau Bajoruose gavo dar porą siuntinių. Tris kartus tėvą aplankė netoliese (Padvariuo-se) pas seseles pranciškones atostogavusi duktė. Plaukė ir laiškai. Apie juos buvo pranešama, bet vis laukiama, kol ateis koks reikšmingesnis laiškas. Tik po dviejų savaičių Dovydaitis „išsiderėjo“ vieną laišką („administracijos manymu, patį svariausiąjį“) — daugiau kaip šimto kunigų iš visos Lietuvos užuojautą. „Nėra ką ir bekalbėt, kiek palengvėjo kalėjimo našta, gavus užuojautos. Gaila, kad negaunu kitų laiškų, kurių jau prisirinkę arti pustrečios dešimties“ (VII.27).

Administraciniu būdu nubaustieji nebuvo verčiami dirbti, kaip kiti kaliniai. Kad aplamai reikia kaliniams darbo, Dovydaitis sutiko: „Be darbo laikyti žmones kalėjime, tai daryt iš jų dar didesnius nedorėlius, negu kokie jie čion atėję, nes tai reikštų daryt iš jų dar ir dykaduonius ir tinginius“ (VII.15). Nors Dovydaičiui nebuvo darbo prievolės, jis pats kelis kartus pasisiūlė dirbti. Pirma, jis nebuvo iš tų, apie kuriuos (komunistus) girdėjo kalėjime tokį sprendimą: „Šiaip jie dedasi darbo žmonių užtarytojais, bet patys bijo darbo kaip velniai“ (VII.22). Antra, jam pačiam rūpėjo ilgiau pabūti lauke, negu tik paprastą pasivaikščiojimo pusvalandį, ir susipažinti su daugiau kalinių.

Bajorų kalėjimo kieme buvo dirbami akmeniniai paminklai, kuriuos bekalant susidarydavo didelės skaldos krūvos. Tą skaldą reikėdavo išvežti. Tad porą kartų Dovydaitis ir pasisiūlė ją krauti į vežimus. Be paminklų, buvo tašomos ir atitinkamų matmenų akmens plokštės, skirtos Klaipėdos uosto statybos reikalams. Tas plokštes irgi reikėdavo kieme vienon vieton suvežt. Šiame darbe talkinti Dovydaitis taipogi buvo porą kartų pasisiūlęs.

Per pirmąją savaitę apsipratęs su kalėjimo gyvenimu, Dovydaitis vėliau ypač įniko knygas skaityti. Liepos 24 iš kalėjimo bibliotekos išsirinko net dvidešimt knygų. Kai laisvas neturėjo laiko „romanams“, tai dabar susidomėjo ir grožine kūryba. Iš keleto perskaitytų literatūrinių veikalų ypač jam gilų įspūdį padarė, ištraukdamos net ašaras, Chateaubriand’o „Atala“ ir H. Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“. Perskaitė kelias religines knygeles, pasipiktino vokiečių jėzuito A. Arndto naiviai parašyta šv. Stanislovo Kostkos biografija, bet susižavėjo danų rašytojo J. Jorgenseno knyga apie šv. Pranciškų Asyžietį. Iš istorinių knygų perstudijavo komunistinę St. Matulaičio „Lietuvių tautos istoriją“ (1923) ir taip ją įvertino: „su autoriaus pastangomis politinius įvykius vest iš ekonominių santykių galime nesilygstant sutikt“, tačiau ten, kur jis liečia krikščionybę, jis pasirodo „atsilikęs nuo mokslo, vienašališkas, partingas“ (VII.29).

Tuo būdu laiką užimdamas, Dovydaitis lyg ir užsimiršdavo esąs kalėjime. Pvz., liepos 25 savo dienorašty rašė: „Diena praėjo nenuobodžiai, kalėjimiško varžymo beveik nejutau dėl to, 1. kad turėjau įdomaus skaitymo ir 2. pasivaikščiot abu kartus gavau, kiek tik norėjau“. Bet dieną nenuobodžiai praleisti dar nereiškia nejausti laisvės netekimo. Grįžo būtent tądien savo kameron neraginamas, pasivaikščiojęs, kol kojos pailso, „panašiai kaip tas šuo, kuris visą savo gyvenimą papratęs būti pririštas, kad ir esti paleidžiamas pabėginėt, paskui patsai grįžta prie savo būdos ir, pririšamas grandimi, ištiesia kaklą“.

Šunišką kalinio padėtį Dovydaitis savo dienoraštyje dažnai dengia perregima, net hiperboline ironija. Pvz., po pirmų pusryčių kalėjime rašo: „Nudžiungu tokią porciją gavęs ir nusprendžiu, kad kalėjime badu mirt neteks. Be to, taisyklėse dar pasakyta, kad badauti griežtai draudžiama ir kad badaujantiems maistas gali būt duodamas net prievartos būdu“ (VII.15). „Ryto“ dienraštyje radęs pirmame puslapy stambiomis raidėmis žinią apie savo, Ereto ir Leimono įkalinimą, Dovydaitis dienoraštin įrašė: „Vadinasi, ir iš laikraščio galėjau įsitikint, kad aš esu tikrai kalėjime, o ne sapnuoju, kaip tas ’Valandos kalifas’ iš 1001 nakties pasakų“ (VII.17). Netikėtai gavęs serbentų paketuką iš A. Stulginskio, kurio ūkis Jokūbave buvo už kokio devyneto kilometrų nuo Bajorų, Dovydaitis apsidžiaugė, kad jį atsiminė ir buvusysis valstybės prezidentas, ir pridėjo tokį savo padėties komentarą: „Galvoju sau — esu atsidūręs tarp dviejų prezidentų, nes jei vestume tiesią liniją iš Jokūbavo per Bajorus, tai ji nueis į Palangą, kur juk šiuo metu vasaroja dabartinis prezidentas... Be to, iššifravau, ką reiškia dvi raidės ’T.M.’, kurios įspaustos ir mano dubenėly, ir gautuose iš kalėjimo baltiniuose, tai jaučiausi globiamas labai rimtų įstaigų, būtent Teisingumo Ministerijos. Bepigu, manau, gyvent tokioj valstybėj, kurioj yra įstaiga tarnaujanti teisingumui“ (VII.18). Vieną dieną Dovydaitis priešpiet ištisas keturias valandas „naudojosi kiemo oru ir saule“ — krovė į vežimus akmens skaldą. Pavargo, tačiau ne skundėsi, bet juokavo: „Kraudamas taip sukaitau, jog ir sušlapusius marškinius padėjau į šalį ir vaizdavausi Palangos pliaže besąs. O kai atsistodavau prie vežimo pirmagalio, tai arkliai uodegomis taip kūną vėsindavo, kaip to nepadarydavo ir Liudviko XIV kurtizanių puikiausios vėduoklės“ (VII.22). Paskutinį Dovydaičio sekmadienį Bajoruose, pavaduodamas kalėjimo kapelioną, mišias laikė kunigas svečias, kuris profesoriui - kaliniui perdavė „labų dienų nuo visų Palangos vasarotojų, kurie ten įvairiomis ligomis negaluoja“. Dovydaitis „pasiguodė“ taip: „Gerai, kad aš esu tokiame kurorte, kuriame ligų nėra“ (VII.31).

Kur Dovydaitis dienoraštyje rašo apie save, visur panašiai juokaudamas kalba, nors juokavimas ir virsta ironija. Tačiau kur liečiami kiti kaliniai, ten juokavimą pakeičia susirūpinusi užuojauta. Iš pat pirmų dienų Dovydaičiui rūpėjo „dirstelt į kalinamųjų sielą“, buvo net atėjusi mintis „su jais daugiau dvasia pabendrauti“ — paskaityti paskaitą apie nusikaltimo ir bausmės filosofiją. Kartą jis tiesiog apgailestavo, kaip buvo jam „labai nuostolinga“, kad nebuvo su kitais paimtas kalėjimo lauke kirsti rugių — būtų turėjęs progos su daugiau kalinių susipažinti. Su kuriais susipažindavo, teiraudavosi, už kokius nusikaltimus pateko kalėjiman. Visai nekaltų, berods, nerado, bet užtiko atvejų, kur bausmė buvo didesnė už nusikaltimą ar kur jau pakako atgailos. Apie du kalinius Dovydaitis rašė: „juos abu reikėtų tuojau paleist, nes juos kalint didžiausia nesąmonė“. Trečiam pažadėjo padėt „laisvintis, paduodant atitinkamus prašymus“.

Itin Dovydaičiui buvo gaila moterų, net su vaikais, patekusių kalėjiman. „Liūdną, skaudų ir baisų įspūdį“ padarė vieno naujai atsiųsto kalinio grandinėmis supančiojimas. „Bepigu patekt į grandines už Kristų, kaip šventam Petrui, bet čia už didelį kriminalinį nusikaltimą“. Sunkų įspūdį Dovydaičiui paliko ir karceriai, kurie buvo šalia jo kameros. Iš pradžių jie buvo tušti, bet sulaukė gyventojų, kai į juos buvo pasodinti keli kaliniai, kurie, išvesti į lauko darbus (durpių kast), sustreikavo. Buvo jie karceriu nubausti nuo 3 iki 7 parų. „O kadangi vieną parą turėjo išbūti visai tamsiame karcery, tai iš lauko pusės buvo užkalti ir tuodu kumščio didumo langiukai, pro kuriuos įeidavo sauja šviesos. Ir vėl klausimas: ar šiokios priemonės pasiekia savo tikslą? Administracijos manymu, taip, bet.. (VII.27).

Dovydaičiui kilo klausimas ne tik dėl tokių priemonių, kaip karceriai, bet ir dėl pačios kalėjimų prasmės: ar juose atitaisoma iškrypusi nusikaltėlių dvasia, kad ji tiktų visuomeniniam sugyvenimui? „Jei šitai pasiekiama, tuomet arešto ir bausmės namai pateisinami, jei ne, — tai nepateisinami“ (VII. 15). Tokį klausimą Dovydaitis kėlė, vos pasodintas į kalėjimą. Ilgiau jame pabuvęs, visai nebeabejojo, kad reikia kalėjimų reformos. Ir būtent: „ant kiekvieno, ne tokio kaip šiandien, bet perreformuotų kalėjimų vartų“ turėtų būti išrašyti Chateaubriand’o „Atalos“ žodžiai: „Kraujo srovių mūsų nuodėmėms nuplauti reikia tik žmonių akyse, Dievui pakanka vienui vienos ašaros“ (VII.25). Skaitydamas „Dėdės Tomo trobelę“, Dovydaitis priėjo išvadą, kad kitonišku pavidalu vergiją reiškia ir kalėjimai. „Reikėtų šiuo dalyku stipriai susirūpint visiems, kam rūpi krikščioniškumas ir žmoniškumas. Ar aš ne tam Dievo valia čia patekęs į šį laisviesiems visai nežinomą pasaulį, kad kelčiau balsą šiuo reikalu?“ (VII.26).

Ypač akivaizdžiai Dovydaitis matė, kaip kalėjimai yra „geri bolševizmo daigynai“, nes ten pasodinti komunistai gali kiek nori vesti savo agitaciją. Žinoma, Dovydaičio jie nebandė paveikti, bet užtat jį puolė, tyčiodamiesi, kad šį kartą varnas įkirto varnui. Vieną tokį „dialogą“ su žydu komunistu Tuvija Anbinderiu (sovietiniais metais jis buvo filosofijos docentas) Dovydaitis VII.21 dienorašty detaliai pateikia:

—    „Darbininkui“ dabar bus medžiagos, — pradėjo jis. — Tamsta, tur būt, jo redaktorius. Juk ir jūs, federantai, ėjot su tautininkais.

—    Apie tai kalbėt šioj vietoj pasivaikščiojimo metu per maža laiko, — aš atsakiau.

—    Jie (tautininkai), mus laikydami kalėjime, nenugalės, atvirkščiai, jie tuo būdu mums augina didžiausią armiją simpatikų.

—    Tiesa, su idėjomis negalima kovot kalėjimais, — atsakiau, reikšdamas savo giliausią įsitikinimą.

—    Betgi ir jūsų „Darbininkas“ juk reikalauja komunistams kalėjimų ir mirties bausmės, — toliau jis kimba į mane.

—    Mirties bausmės mes nereikalaujame, bet komunizmą laikome esant klaida.

—    Klaida. Jūs, federantai, su tautininkais ir krikščionimis demokratais esate visi vieno tėvo vaikai.

—    Bet pasakyk, sveikas, kokio tėvo jūs esate vaikai? — paklausiau, pradėdamas erzintis.

—    Sunku pasakyt, bet ne to paties. — Apsisukęs jis vėl savo: — Tai jūs patys sau prisirengėte.

—    Mano manymu, dabar ne mums, o jums kelias rengiamas, — aš atkirtau.

—    Netiesioginiu būdu, jūs manote?

—    Taip.

Ir Dovydaičio kameros langinėj buvo išpiaustytas komunistų ženklas — piautuvas ir kūjis. Kad tokiu būdu palikti savo žymę yra „mažesnis ar didesnis barbariškumas“, Dovydaitis žinojo, bet vis vien ryžosi „užfiksuot, jog šioj patalpoj būta taip pat ir kitokių pažiūrų žmogaus“. Tad paskutinę dieną Bajorų kalėjime ir jis savo valgomuoju peiliu „šiaip taip išknaibė“ krikščionių simbolį — kryžių.

Su savo pirmuoju kalėjimu Dovydaitis atsisveikino, parafrazuodamas ten paskutinėmis dienomis skaitytoj šv. Pranciškaus Asyžiečio biografijoj rastą šio šventojo atsisveikinimą su La Vernos kalnu. Kadangi šis „atsisveikinimas“ ne tik sutelkia visą Dovydaičio turėtą aplinką Bajorų kalėjime, bet drauge atskleidžia vidinį jo jautrumą, šį atsisveikinimą ir čia perteikiame:

Likite paguosti visi jūs vargo žmoneliai, kurių didžioji dalis esate kalinami visai be jokios prasmės. Tiems, kuriuos aš galėjau arčiau pažint, esu pasiryžęs padėt greičiau išeit į laisvę. Likite sveiki jų žmoniški prižiūrėtojai: Beūsi, Vilnieti, Mažiukai, Sudžiūvėli.

Lik sveikas ir tu Surūgėli, kuris kartkartėmis taip pat lyg švelnesnis pasidarai savo prižiūrimiesiems. Likimas nulėmė, kad tu pirmutinis mane kameroj radai ir mane dabar iš jos išleidi.

Pasilik ir tu kalėjimo kieme su visu savo gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi.

Likite visi apdirbti, pusiau apdirbti ir dar nepradėti apdirbt didieji ir mažieji akmenys, senais laikais į mūsų laukus atkeliavusieji iš tolimos šiaurės. Jūs esate mūsų šalies auksas, kurio iki šiol mes nemokėjome brangint.

Likite visos įvairiaspalvės gėlelės, kurios vienos bent kiek pradžiuginate niūrų kalinių gyvenimą, kai jie keliolikai minučių išleidžiami šiame mažame kieme pasivaikščiot.

Likis tarp gėlių auginti žalioji žolele, kuri kartas nuo karto nuplaunama ir pametama įsauliui prie kalėjimo sienos sudžiūti ir patarnauji kaip patalėlis ne tik šuneliui atsigult, bet ir ligoniui kaliniui prieš saulutę pasikaitint.

Lik ir tu bukauodegi, ilgalūpi ir lėpausi rudas šuneli, su kuriuo bežaisdami kaliniai bent kiek paįvairina savo monotonišką nuobodų gyvenimą.

Liki ir tu mano 'prisipratintas karvelėli, kuris jau kasdien mano langinę atlankydavai kiekvieną kartą, kai lest užsinorėdavai ir man paburkuodavai.

Lik tu visa mano pro langą regėta žalioji aplinkuma su pievelėmis, javais liūliuojančiomis dirvomis, su Akmenės šlaitais, su toliau matomomis sodybomis, ganyklomis, sodais, medžiais. Nors kalėjimo aukštos sienos neleido prie jūsų arčiau prieiti, bet, iš antro aukšto pro langą į jus žiūrėdamas, aš su jumis labai susigyvenau.

Lik ir tu keleli į Paakmenį, ypač šventadieniais kuriuo vaikštinėja porelės ir šeimynos.

Lik ir tu juodmarge karvute ir keršasis žirgeli, kuriuos čia ganantis radau ir čia palieku.

Likite visi ir viskas, ką tik mačiau, girdėjau ir jaučiau, ant narų atsiklaupęs prieš savo štanguotą langą tupėdamas.

Likite, gal jau niekuomet nepasimatysim, o gal ir pasimatysime vėl netrukus.

Bajorų kalėjimą Dovydaitis paliko rugpiūčio 1 vakare ir Marijampolės kalėjimą pasiekė rugpiūčio 2 priešpiet. Marijampolėj Dovydaitis iškalėjo dvigubai ilgiau, negu Bajoruose, bet savo dienoraščio čia taip uoliai nebevedė. Bajoruose kiekvieną dieną surašydavo jos įvykius ir savo įspūdžius bei mintis. Tuo tarpu Marijampolėj dienoraščio įrašai sutrumpėjo ir suretėjo. Mat, Bajoruose Dovydaitis buvo vienas kameroj uždarytas, dienoraštis ten jam buvo lyg draugas, su kuriuo dalydavosi dienos įvykių įspūdžiais. Gi Marijampolėj buvo pasodintas ton pačion kameron, kur kalėjo Eretas ir Leimonas. Tad čia jau buvo kam save išsakyti.

Kaip buvo tvarkomasi, laiške informuoja J. Eretas: „Kadangi ankštoje kameroje trims gyventi buvo sunku, reikėjo gyvenimą protingai sutvarkyti. Pirmiausia Leimonas ir aš išrinkome Dovydaitį ’kameros šefu’, ir paskui visi trys nustatėme tikslią dienotvarkę — kada kelti ir dirbti, kada valgyti ir pailsėti, kada pasivaikščioti kieme, kada gulti... Darbo valandomis skaitydavome ar rašydavome... Valgį mumš atnešdavo Marijampolės vienuolyno Nekalto Prasidėjimo (vad. vargdienės) seselės. Jų paruoštos porcijos būdavo tokios didelės, kad Dovydaitis pasiūlė jomis pasidalyti su kitais kaliniais, esančiais mūsų kaimynystėje. Su jais nebuvo sunku susitikti, nes kalėjimo viršininko ’malone’ mūsų kamera nebuvo užrakinama“ (Bajoruose Dovydaitis tokios „malonės“ neturėjo — kalėjo užrakintas).

Tokiomis aplinkybėmis ir Dovydaičiui, galėtume sakyti, dienoraštį ėmė pakeisti dienotvarkė. Nebemini jame nei susitikimų su kitais kaliniais, nei siūlymosi į jų darbus. Atrodo, kad atsidėjo savo paties darbui. Marijampolėn pervežtas, Dovydaitis pasijuto „lyg tartum iš purvino miestelio viešbučiuko persikėlęs į Kauno Metropolį“. Darbo kieme čia nedirbama, tad nebėra nė tokio triukšmo, kokį Bajoruose visą dieną kėlė akmenų skaldyrnas — „žvarbi kirstukų muzika“. Jau pirmą dieną Dovydaitis dienoraštin įrašė: „Monotoniško tauškėjimo kieme nėra, atmosfera ramesnė, taigi tinkamesnė knyginiam darbui, kuriam teks dabar daugiau atsidėt“ (VIII.2).

Tvarkos reikia, bet gyvenimą ji daro monotonišką: „dienos skuba labai panašiai viena į kitą“ (VIII.5). Kai dėl to Dovydaitis buvo ištisą savaitę pamiršęs dienoraštį, taip teisinosi: „Visai sutingau rašyt dienoraštį. Mat, gyvenimas eina monotoniškai, vis tąja pačia vaga: atsikelt, rytmetinės maldos, praustis, pusryčiaut, skaityt, vaikščiot, pietaut, popiet glustelt (laisvėj aš niekada tokios prabangos neturėjau), pasivaikščiojimas, vakarienė, vakarinės maldos“ (VIII.13). Prie tokios bendro gyvenimo tvarkos reikėjo ir Dovydaičiui prisitaikyti. Tačiau, matyt, tai jį daugiau ar mažiau varžė:

Tenka pažymėt dienorašty, jog aš, atvykęs į Marijampolę pas kolegas, jaučiu lyg ir kiek nelaisvės, gyvendamas jų tarpe. Mat, jie čia nusistatę jau tam tikrą „ceremoniją“. Aš, atsiradęs jų tarpe vėliau, vargiai galiu prie jų „ceremonijų“ prisitaikyti: čia, žiūrėk, patarnautojui ne taip žodį pasakiau, kaip reikėtų, čia atliekamą maistą pasiūliau paimt ne tam, kam reikėtų, ir pan. (VIII.13).

Pas savo draugus Marijampolėn Dovydaitis atvyko tuo metu, kai Eretas buvo gavęs džiugią žinią — liepos 31 sulaukė antrosios dukrelės. „Dovydaitis tuoj užsidegęs susidomėjo tuo įvykiu. Jis pasiūlė naujagimę krikštyti Laisvutės vardu, nes ji dabar mums esanti laisvės simbolis. Be to, jis siūlė ją krikštyti tik mums sugrįžus Kaunan, o į krikštynas kviesti tik tokius svečius, kurie anksčiau kur nors buvo sėdėję kalėjime. Taip ir buvo“ (J. Eretas). Krikštyti buvo pakviestas pavasarininkų „tėvas“ kan. P. Dogelis (sėdėjęs bolševikų kalėjime), krikšto tėvu — Dovydaitis.

Įvykį sudarė ir J. Leimono paleidimas iš kalėjimo rugpiūčio 11, lygiai po keturių savaičių. Leimonui tai buvo tokia džiugi žinia, kad „Juozelis iš džiaugsmo ko nepašoko“, bet Dovydaičiui su Eretu tai nebuvo nelaukta naujiena. „Ir kodėl jį taip ilgai laikė“, stebėjosi savo dienorašty Dovydaitis. „Jei Leimonas už savo kalbą baustinas 4 savaitėmis, tai jau mudu su kolega Eretu reikėjo baust nežinau kiek kartų po 4 metus“ (VIII.13).

Įjungtas į bendrą „tvarką“, Dovydaitis Marijampolėje gal dar daugiau skyrė laiko knygoms, negu Bajoruose. Tačiau suretėjusiame dienoraštyje tik trejetą jų sumini, iš kurių tik dviejų įspūdžius aptaria. „Dykaduonių pasaulį" vaizduojančią E. Ožeškienės apysaką „Pirmoji meilė" vargu ar būtų jis laisvėj prisivertęs skaityti; nepatiko ir „daugelis moralizuojančių rezonavimų, kurių pilna kiekviename puslapy" (VIII.5). Šiuo vertinimu Dovydaitis parodo, kad, nors ir mažai buvo domėjęsis grožine literatūra, vis dėlto nusimanė, jog ne joj vieta moralizavimui. Bet „stipriausių įspūdžių" padarė F. A. Ossendowskio parašyta Lenino biografija (Leninas, 2 tomai, 1931). Čekos žudynių ir baisenybių aprašymo Dovydaitis buvo taip paveiktas, kad tą vakarą „išėjo nublukę" ir vakarinės jo maldos, ir skaitymai iš vysk. P. Bučio apmąstymų inteligentui. Kai vėliau Dovydaitis iš namų gavo keletą reikalingų knygų, jis „kamavosi“ su švedų gamtininku Linnė, rinkdamas medžiagą jo „pakenčiamai" biografijai (matyt, būta didesnio užmojo, kurį nustelbė kiti darbai, nes tos biografijos neišspausdino).

Rugpiūčio 30 Dovydaitis buvo išleistas iš Marijampolės kalėjimo, o Eretas ten dar liko daugiau kaip savaitę131.

Išėjęs laisvėn, Dovydaitis savo kalėtąjį laiką paprastai vadindavo prezidento A. Smetonos jam suteiktomis „atostogomis". Tą pusantro mėnesio jis iš tikro buvo išlaisvintas iš nuolatinės darbų naštos — savotiškai pailsėjo. Grįžęs į namus, nesiskundė dėl kalinimo sąlygų ir pripažino, kad aplamai su juo kalėjime buvo elgiamasi „gana padoriai". Namiškių atsiminimu, grįžo „puikiausiai nusiteikęs". Užuot prislėgęs, kalėjimas jį „tarsi atgaivino ir jam suteikė kažkokį naują, aštresnį žvilgį". Vis dėlto kalėjimas lieka kalėjimas, nors tai ir buvo gana humaniškas Lietuvos, o ne sovietinis kalėjimas. Vadinti kalėjimo savaites „atostogomis" — tai ironiškai į jas žvelgti. Jau iš kalėjimo dienoraščio galėjome matyti, kaip Dovydaitis sugebėjo išlaikyti gerą nuotaiką, į naująsias gyvenimo sąlygas žvelgdamas su ironišku šypsniu. Toks nusiteikimas ir darė jį nesugniuždomą, įgalino išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, nekristi apatijon. Dovydaičio laikysena Lietuvos kalėjime netiesiogiai leidžia spręsti, kaip jis laikėsi ir sovietiniame kalėjime.

Jei buvo tikimasi kalėjimu Dovydaitį padaryti nuolankesnį, bailesnį, „sukalbamesnį", buvo klaidingai apie jį sprendžiama. Nesiskundė kalėjimu, bet prieš Smetonos „autoritetinį" režimą Dovydaitis karčiai po kalėjimo kalbėjo: „tautos vado" policinės priemonės neišeis Lietuvai į gera.

Be abejo, įkalinant Dovydaitį su Eretu ir Leimonu, buvo bandoma katalikus įbauginti ir kiek galima juos nuslopinti. Tai nepasisekė. Įvairūs varžymai tik stiprino ir moksleivius ateitininkus, ir kitas katalikiškąsias organizacijas: kiekvienas persekiojimas žadina žmoguje pasipriešinimą prievartai. Kad tačiau katalikiškosios organizacijos buvo be pagrindo persekiojamos dėl tariamo jų „politiškumo“, rodo pats faktas, jog ne katalikai, o paties Smetonos buvusio vienminčio Voldemaro šalininkai vis organizavo nepavykusius bandymus nuversti „tautos vadą“ tokiu pat keliu, kokiu jis pats buvo valdžion atėjęs.

2. Iš profesorių atleidimas

Nors ir atsėdėjus kalėjimą, Dovydaičiui nė galvon neatėjo mintis organizuoti politinį perversmą. Tačiau katalikiškąją visuomeninę veiklą jis varė ir toliau su nemažesniu uolumu. Daugiausia atsidėjo uždraustųjų moksleivių ateitininkų organizacijai. Dėl dalyvavimo moksleivių ateitininkų susirinkime Dovydaitis 1934 spalio 28 buvo susilaukęs net oficialaus švietimo ministro J. Tonkūno įspėjimo. Žinoma, ne viename tokiame moksleivių ateitininkų susirinkime Dovydaitis dalyvavo — kasmet jis aplankydavo bent kelias moksleivių ateitininkų kuopas. Nebuvo tai paslaptis. Todėl pagaliau buvo nutarta Dovydaičiui smogti efektyvesne priemone, negu keliomis kalėjimo savaitėmis, būtent — atleisti iš universiteto. Pretekstu buvo panaudotas Dovydaičio privatus laiškas vienam apsileidusiam gimnazijos kapelionui.

Dovydaitis ne tik pats lankė su paskaitomis moksleivius ateitininkus, bet ir kitus telkė jų globai, visų pirmą gimnazijų kapelionus. Dauguma jų nuoširdžiai globojo ateitininkiškąjį jaunimą. Bet buvo ir tokių kapelionų, kurie iš tingumo ar dėl kitų priežasčių į ateitininkus žiūrėjo abejingai. Pats visa širdimi atsidėdamas katalikiškajam jaunimui, Dovydaitis negalėjo suprasti tokių kapelionų, tad ir nesivaržydavo jiems priminti katalikiškojo jaunimo globos pareigą. Paprastai primindavo vietoj žodžiu, tačiau bent kartą ėmėsi ir laiško, kai susidūrė su kapelionu, kuris nesiteikė su juo kalbėtis. 1935 lapkričio 4 jis šiam kapelionui parašė laišką, kurį adresatas perdavė savo mokyklinei vyresnybei. Oficiozas „Lietuvos Aidas“ 1936 sausio 8 šį Dovydaičio laišką viešai paskelbė, tik nutylėjo to kapeliono pavardę ir jo miestą. Laiškas buvo toks:

Gerbiamasis! Jau seniai laukiau progos arba su Tamsta kalbėtis žodžiu, arba laišką parašyti. 1935.X.27 d. moksleivių pamaldos (miesto pavadinimas. Red.) senojoje bažnyčioje, pagaliau, man davė akstino tai padaryti. Tą dieną po pamaldų susitikus mudviem prie klebonijos, Tamsta pasakei esąs ’dėkingas man už pastabas’ ir nuėjai. Tad dabar aš savo tuomet padarytas pastabas truputį išplėsiu ir raštu fiksuosiu.

Ne tik aš, bet ir kiekvienas jautresnis katalikas, sakytąją dieną buvęs moksleivių pamaldose ir lyginęs jose mergaičių ir berniukų dalyvavimą, turės pasakyti, kad bernaičių gimnazijos kapelionas per tas pamaldas gavo kapelionišką testimonium paupertatis (’neturtingumo liudijimą’, netikumo įrodymą — J. G.). Ir netenka tuo stebėtis! Aš jau seniai žinojau, kad Tamsta ne tik kad nesirūpini ateitininkais ir jiems nepadedi, bet kaikuomet ir atėjusiems jų reikalams aukų prašyti pro duris varai. Užtat kai kieno esi laikomas ’taktingu pedagogu’ ir patsai, tur būt, tuo didžiuojiesi. Bet tokiems kapelionams, kurie nesupranta ir neįvertina ateitininkų reikšmės praeities, dabarties ir ateities Lietuvos gyvenimui ir už juos nekovoja ir nerizikuoja, — tokiems vieta kur kitur, tik ne gimnazijoje. Vienų tik ’bequem erbaulich’ (patogiai moralizuojančiai — J. G.) sakomų pamokslų bažnyčioje dar negana, kad ir tie pamokslai gali būti sklandžiai stilizuoti. Šėtono tarnai Lietuvoje paskutiniu laiku rodo vis didesnio uolumo persekioti ir naikinti katalikiškos inteligentijos daigynąateitininkus moksleivius („Lietuvos Aido“ redakcijos pabraukta — J.G.), o Dievo altoriaus tarnai ir netgi tie, kuriems tas jaunimas ypač yra pavestas, pavirto lyg kokiais gramafonais ir pasitenkina tik privalomųjų pamokų ir pamokslų ’atbarabanijimu’ bei pamaldų atlaikymu! Tokie ’barabanščikai’, o ne kas kitas ir privedė prie to, ką mes šiandien ’šventoje’ ir ’katalikiškoje’ Lietuvoje turime. Sapienti sat! (protingas supras! — J. G.).

Dėl to nuo šio laiko aš Tamstai sakau ir sakysiu: Idu na vy! (einu prieš jus, skelbiu jums karą — J.G.). Tai yra, Tamstos vyresnybei visur ir visuomet į akis sakysiu Tamstą esant netinkamą kapelioną, ypač tokiai vietai, kaip (miesto pavadinimas. Red.), kame nuo seniai jau yra vietos inteligentijoj įsigalėjusi ateistiška dvasia bei nuotaika. Dėl to čia reikia ypač uolių darbininkų, kurie bent jaunojoje inteligentijoje sudarytų bent kiek katalikiškos atsvaros. O tam darbui puikiausia priemonė yra ateitininkai moksleiviai, kurie patys sąmonindamiesi katalikybėje, sąmonina ir savo aplinkumą — savo kitus draugus.

Kam šitai yra neaišku, tam nevieta gimnazijoje ir kapelionauti.

Pr. Dovydaitis

Savo įvade į šį Dovydaičio laišką „Lietuvos Aido“ redakcija pastebėjo, kad iš jo „matyti, kokių metodų griebiasi žinomas katalikiškos visuomenės veikėjas ateitininkų veiklai moksleivių tarpe palaikyti“. Todėl tas kapelionas „oficialiai kreipėsi į savo gimnazijos vyresnybę, prašydamas jį apginti nuo tokių terorizavimo priemonių“. Oficiozo redakcija po laiško dar pridėjo tokią savo pastabą: „Ilgų komentarų nereikia. Tokios ateitininkų veiklos ’skatinimo’ priemonės paprastoje kalboje vadinamos terorizavimu“.

Savo šį laišką apsileidėliui kapelionui Dovydaitis parašė tikrai dovydaitiškai — tiesmukai, be „ceremonijų“ ir be „diplomatijos“. Laiške atsispindi ta rūsti, galėtume sakyti, tiesiog pranašiškai rūsti nuotaika, kuria jis tuo metu „Ateityje“ vaizdavo prieš dvidešimt penkerius metus prasidėjusio ateitininkų sąjūdžio aplinką. Spalio numerio (1935 m.) straipsnį, pradžioj primindamas Kristaus Valdovo šventę, Dovydaitis taip ir užvardijo: „Antikristo karalystės veikėjai Lietuvoj prieš 30 - 25 metus“. Ir lapkričio numerio straipsnis, rašytas tik 10 dienų anksčiau už laišką tam kapelionui, taip pat turėjo panašią antraštę: „Antikristo tarnai universitetų katedrose Vakarinėj Europoj ir Rusijoj prieš 100 - 25 metus“. Abu šie straipsniai paremti giliu įsitikinimu: kas kovoja prieš Kristų, tas tuo pačiu rengia kelią Antikristui. Rusijoj „tikra Antikristo gadynė“ jau įsigalėjusi: „eilinio velnio valdžią“ (carizmą) pakeitė „Belzebubo — visų velnių vyriausiojo — valdžia“ (bolševizmas). Bolševikai tiesė nagus ir Lietuvą pagrobti. Skaudžiausia buvo, kad nepriklausomo gyvenimo Lietuvai pavydėjo ne tik kaimynai, bet ir jos pačios „išgamos vaikai“, kurie verčiau rinkosi bedievišką rusybę negu katalikišką lietuvybę. Tas pats V. Kapsukas, kuris Veiveriuose 1905 m. demonstravo savo netikėjimą, penktadienį užsisakydamas dešros, po 14 metų „iš Rusijos žygiavo į Lietuvą, vesdamasis paskui save rusų kariuomenę, kad nepriklausomam gyvenimui besikeliančią Lietuvą vėl pavergtų bolševistinei Rusijai taip, kaip pirma Lietuvą laikė pavergusi caristinė Rusija“. Gal būt, daugelis, patys nesuvokdami, rengė „Lietuvai Antikristo karalystę, kiek jie siekė išnaikint žmonėse Kristaus skelbtąją religiją“132. Prieš visus tiesioginius ar netiesioginius Antikristo karalystės rengėjus kovoti už Kristų mūsų tautoje ir gimė ateitininkų sąjūdis.

Spausdindamas tą savo straipsnį apie ateitininkijos gimimą prieš dvidešimt penkerius metus „Ateities“ spalio numeryje, Dovydaitis ir baigė savo atsiminimus šio žurnalo „skaitytojų šeimynos“ kvietimu „tinkamai paminėti besiartinančią Kristaus Valdovo šventę (X.27), padėkot Aukščiausiam ir tautų gyvenimo Tvarkytojui, kad Jis mūsų Tėvynę neleido Antikristo pasiuntiniams pavergti ir paprašyt ištvermės galutinai atkovot Lietuvą Kristui, pagal mūsų šūkį: Viskas Lietuvai, o Lietuva Kristui!“.132

Kaip tik tą Kristaus Valdovo sekmadienį Dovydaičiui buvo lemta lankytis to apsileidusio kapeliono mieste ir savo akimis pamatyt, kokių vaisių nešė šis apsileidimas.

Iš cituotojo straipsnio visai aišku, kokiu būdu ir Dovydaičio laiške tam kapelionui atsirado tas „baisus“ sakinys apie „šėtono tarnus“, kurį oficiozo redakcija pabraukė dėmesiui atkreipti. Į ateitininkus iš dvidešimtpenkmečio perspektyvos Dovydaitis visų pirma žvelgė kaip į sąmoninguosius kovotojus prieš Antikristo karalystės rengėjus. Todėl jam buvo visai nesuprantamas nesusipratimas nepriklausomoje Lietuvoje persekioti tuos, kurie, kovodami už Kristų, tuo pačiu stiprina jos nepriklausomybės dvasinius pagrindus. Ateitininkų sąjūdis per dvidešimt penkerius metus įrodė savo vertę „įvairiopų reikšmingumu ne tik religinei Lietuvos šviesuomenės sąmonei auklėti, bet ir lietuvių tautai, kovojant už savo nepriklausomybę ir ugdant joje kultūrines jėgas, būtinąsias jos iškovotai nepriklausomai valstybei sustiprinti ir išlaikyti jai per amžių amžius“., Dar labiau Dovydaičiui buvo nesuprantama, kad to visko nematė žmogus, įpareigotas rūpintis jam pavesto jaunimo katalikiškuoju auklėjimu.

Koks buvo pagrindas tam kapelionui parašyti tokį laišką, Dovydaitis atvirai išdėstė savo paaiškinimo laiške, kurį „Lietuvos Aidas“ išspausdino 1936 sausio 18 numeryje:

Laiške minimoji praeitų metų spalio mėn. 27 d. šventė buvo ne eilinis, bet Kristaus Valdovo šventės sekmadienis. Tą dieną atsitiktinai buvau užėjęs į moksleivių pamaldas (Miesto pavadinimas. Red.) bažnyčioje; pamaldas tą dieną laikė (Miesto pavadinimas. Red.) berniukų gimnazijos kapelionas. Pamaldose dalyvavo drauge abiejų — berniukų ir mergaičių — gimnazijų moksleivija. Per šias pamaldas didelis būrys mergaičių moksleivių ėjo šv. Komunijos, o berniukų, rodos, nė vienas. Toks kontrastas krito į akis ne man vienam. Dėl to tuoj po pamaldų prie klebonijos, susitikęs kapelioną, jam ir pareiškiau savo nusistebėjimą tokiu skirtingu mergaičių ir berniukų dalyvavimu pamaldose. Bet kapelionas su manim ilgiau kalbėtis nenorėjo, tik ironiškai pasakė ’dėkoju už pastabas’ ir nuėjo. Tuo met aš, grįžęs į Kauną, ir parašiau jam, Liet. Aido skaitytojams jau žinomą, laišką.

Prašydamas „Lietuvos Aido“ redakciją įdėti jo paaiškinimą, Dovydaitis motyvavo taip: „Šį paaiškinimą, drauge nurodant vietą ir asmenį, aš tariuos esant būtinai reikalingą po to, kai mano tas, visai privataus pobūdžio, laiškas tapo dabar paskelbtas ir viešumos žiniai; nes kas buvo visai aišku laiško adresatui, yra nevisai aišku visuomenei, ir tatai kelia joje nepagrįstų spėliojimų bei gandų; o su tokiu reiškiniu reikia kovot“.

Gavusi progos, oficiozo redakcija (tuometinis vyr. redaktorius rašytojas V. Alantas) šį kartą savo prieraše jau plačiau replikavo Dovydaičiui. Kadangi paaiškinimas tekalba apie tai, kas paskatino Dovydaitį aną laišką rašyti, o paties to laiško turinio neliečia, oficiozo redakcija padaro išvadą: „Iš to aiškiai matyti, kad prof. Pr. Dovydaičio ’paaiškinimas’ nieko nepaaiškina“. O toliau vėl pakartoja, kad „jo vartojamos priemonės skatinti ateitininkų veikimą yra ne kas kitas, kaip terorizavimas, dar geriau moralinis teroras“. Dėl „šėtono tarnų“ oficiozo redakcijai „nenoromis kyla klausimas, kas tos ’būtybės’ ir ar jų iš tikrųjų neprivis Lietuvoje, jei bus pradėti vartoti metodai, kokius vartoja prof. Pr. Dovydaitis ateitininkų veiklai skatinti?...“ Kaip matyti iš paskelbtojo laiško, Dovydaitis jaunimo auklėjimą suprantąs „sroviškai“, todėl ir reikią „visiškai šaltai paklausti, ar vieta mūsų universitete žmonėms, kurie skaldo ir srovina jaunimą, sąmoningai ignoruodami vienijimo linkmę priaugančios kartos auklėjime?"

Oficiozui nebebuvo reikalo šį klausimą „visiškai šaltai“ kelti, nes jau prieš dvi dienas, 1936 sausio 16, prezidentas buvo Dovydaitį atleidęs iš profesoriaus pareigų. Tokį platų mokslinį darbą dirbusio profesoriaus atleidimas už tą privatų laišką (tegu ir kiek kam grubų) sukėlė pasipiktinimą ir profesoriuose, ir studentuose, ir plačiojoj visuomenėj. Režimo ruporui — oficiozui nebuvo abejonės, kad Dovydaičio laiškas reiškė „moralinį terorą“. Bet kiti tikrą, nebe metaforinį, o „visiškai šaltą“ terorą matė žmogaus iš darbo atleidime tik dėl jo įsitikinimų. Ne dėl ko kito Dovydaitis buvo iš universiteto pašalintas, kaip dėl jo veiklos moksleiviuose ateitininkuose. O ar šių pastarųjų veiklos uždraudimas ir jos persekiojimas nebuvo katalikiškojo jaunimo terorizavimas? Šį klausimą Dovydaičio atleidimas dramatiškai kristalizavo.

Tai savo ruožtu paliudijo, kad po savaitės „Lietuvos Aidas“, sausio 25 numery, vėl grįžo prie Dovydaičio atleidimo oficialiu interviu su švietimo ministru J. Tonkūnu. Kadangi Dovydaičio atleidimas esąs „įvairiai aiškinamas“, tai švietimo ministras ir malonėjęs paaiškinti priežastis, atsakydamas į tris klausimus.

Pirmasis klausimas atspindėjo daugelio pasipiktinimą brutaliu universiteto autonomijos pažeidimu: „Ryšium su p. Dovydaičio atleidimu kalbama, kad profesorius tegali būti atleistas iš pareigų tik fakulteto tarybos pristatymu. Ar turi teisinio pagrindo toks tvirtinimas?“ Ministras atsakė: „Neturi. Respublikos Prezidento teisė atleisti profesorių iš pareigų universiteto statutu nesuvaržyta“. Fakulteto taryba turinti teisę pristatyti profesorių atleisti tik tuo atveju, kai jo paskaitos nesuderinamos su universiteto moksliniu rimtumu. Gi „p. Dovydaitis atleistas dėl kitokios priežasties“.

„Teisiniu pagrindu“ pasirūpina ir visi prievartiniai režimai. Tad ir ministrui buvo po ranka universiteto statuto paragrafas: „Vyresnįjį mokslo personalą atleidžia Respublikos Prezidentas“. Tik ministras nutylėjo, kad ir Smetonos režimas jau buvo pasirūpinęs universiteto tradicinės autonomijos teisiniu aprėžimu. O Dovydaičio atleidimu buvo sudaromas precedentas prezidentui visiškai savivališkai šeimininkauti universitete, nepaisant jo pagrindinių institucijų — fakultetų. Ministro teikiamoji universiteto statuto interpretacija šį savivaliavimą ėmėsi „įteisinti“.

Antrasis klausimas buvo toks: „Ar tiesa, kad p. Dovydaitis atleistas dėl jo politinių įsitikinimų?“ šis klausimas atspindėjo visuomenės pasipiktinimą, kad universiteto autonomija buvo pažeista tik politiniais motyvais. Ministras į šį klausimą suktai atsakė: „Dėl politinių įsitikinimų valstybės tarnautojai iš tarnybos neatleidžiami. P. Dovydaitis atleistas iš tarnybos dėl veiksmų, nesuderinamų su valstybės tarnautojų pareigomis. Jau anksčiau p. Dovydaitis buvo Kauno (ar ne Marijampolės? — J.G.) karo komendanto baustas, po to raštu buvo įspėtas laikytis disciplinos, bet nei komendanto bauda, nei įspėjimas nedavė teigiamų rezultatų“.

Kad režimas nesulaukė iš Dovydaičio „teigiamų rezultatų“, be abejo, tiesa: Dovydaitis nesidavė įbauginamas. Bet šiaip toks ministro atsakymas tėra formalus sofizmas: ne dėl įsitikinimų, o dėl veiksmų. Niekas negali bausti įsitikinimo kaip tokio, nes niekas negali jo ir žinoti, kol jis tėra įsitikinimas. Tačiau joks tikras įsitikinimas nelieka tik „viduje“, nes kuo tikima, pagal tai ir veikiama: veiksmai įkūnija žmogaus įsitikinimus. Ir Dovydaitis buvo baustas karo komendanto, o vėliau to paties švietimo ministro įspėtas ne už kokius kriminalinius nusikaltimus, o tik už savo įsitikinimų vykdymą režimo persekiojamose katalikiškose organizacijose, ypatingai moksleiviuose ateitininkuose. Pati idėjinė veikla buvo to meto „autoritetinio“ režimo laikoma nusikaltimu. O kad tuometinio režimo vykdytas idėjinis prievartavimas bent šiek tiek būtų „teisiškiau“ pagrįstas, ir idėjinės organizacijos buvo skelbiamos politinėmis. Todėl ir oficiozas, ir ministras kalba apie „politinius įsitikinimus“, lyg Dovydaitis būtų buvęs atleistas už kokią nors priešvalstybinę veiklą ar tiesiog už perversmo organizavimą.

Trečiasis klausimas lietė paties oficiozo paskelbtą privatų Dovydaičio laišką: „Ar atleidimas turėjo ryšio su paskelbtu ’Lietuvos Aide’ p. Dovydaičio laišku rašytu vienam kapelionui?“ Ministras pripažino: „Taip. Be kitų priežasčių prisidėjo dar ir šita. P. Dovydaitis verčia kapelionus slaptai organizuoti mokyklose uždraustas kuopeles. Tiems kapelionams, kurie neklauso tų instrukcijų, p. Dovydaitis atvirai grasina. Be to, p. Dovydaitis neleistinais žodžiais vadina tuos, kas ateitininkų veiklą mokyklose draudžia. Toks tarnautojas, kuris terorizuoja kitus tarnautojus vien tik dėl to, kad jie laikosi valdžios instrukcijų, negali būti kenčiamas valdžios įstaigoje“.

Pastarasis ministro atsakymas yra atviras prisipažinimas, kad Dovydaitis buvo atleistas tik už tai, kad veikė moksleiviuose ateitininkuose, nepaisydamas jų uždraudimo jau prieš penkerius metus. O nepaisė dėl to, kad šį uždraudimą laikė neteisėta prievarta. Ne tam jis buvo pradėjęs ateitininkų sąjūdį dar caristinės Rusijos priespaudoje, kad sutiktų su jų užgniaužimu nepriklausomoje Lietuvoje. Privatus laiškas „vienam kapelionui“ tebuvo priekabė, turėjusi parodyti, su kokiu „moraliniu teroru“ Dovydaitis veikia valdžios uždraustuose moksleiviuose ateitininkuose.

„Lietuvos Aidas“, tiek paskelbdamas Dovydaičio laišką tam kapelionui, tiek kitus du kartus, neatskleidė jo pavardės. Cenzūrai buvo įsakyta prižiūrėti, kad ir kita spauda nutylėtų to kapeliono pavardę. Kas buvo tas „vienas kapelionas“, viešumon žinia praspruko tik po metų, kai pasirodė Lietuviškosios Enciklopedijos VI tomas su Dovydaičio biografija. Būtent, tą savo statoką ar net grubų laišką Dovydaitis buvo parašęs Šiaulių berniukų gimnazijos kapelionui kun. Mykolui Grubiui (g. 1894 m.), tas pareigas toje gimnazijoje ėjusiam nuo 1924 m., kai į jas buvo paskirtas po Teologijos - filosofijos fakulteto baigimo (į kunigus buvo įšventintas jau anksčiau — 1919 m.). Buvo tai kapelionas, kuriam veltui Dovydaitis savo laišką rašė: negalėjo jam rūpėti katalikiškas jaunimo auklėjimas, kai nė pats katalikiškasis tikėjimas jam nebuvo brangus. Eilę metų gyvenęs (viešai, nors neoficialiai) su viena gimnazijos mokytoja, vėliau jis visai iš kunigų pasitraukė (jau antrojoj sovietinėj okupacijoj).

Be abejo, visur buvo visokių intervencijų, bet daugiausia Dovydaičio grąžinimui į universitetą padėjo paties fakulteto tylios, bet atkaklios pastangos. „Dovydaičio atleidimas iš universiteto drauge būtų reiškęs, kad fakultetas netektų ir labai svarbaus dėstytojo. Visi tai pergyvenome! Amžinai fakulteto bėdomis susirūpinęs dekanas Kuraitis pradėjo ’derybas’ su ministru Tonkūnu, kuris tada taip labai buvo nusistatęs prieš Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyrių“ (Z. Ivinskis). Iš Dovydaičio tuoj, sausio 23, buvo paimtas pasižadėjimas „jokios veiklos moksleivių ateitininkų tarpe nuo šiol nevaryti“. Šiuo reikalu Z. Ivinskis laiške rašo: „Mums, rodos, visiems tada natūralu atrodė, kad Dovydaitis bent formaliai turi patenkinti ministro Tonkūno reikalavimą, o kaip ten iš tikrųjų vėliau bus, tai jau kitas reikalas. Tada buvo labai svarbu, kad jį vėl grąžintų į fakultetą. Niekas nekėlė kitokio balso“. Nors atitinkamas pasižadėjimas iš Dovydaičio buvo tuojau pat (po 7 dienų nuo atleidimo) paimtas, tačiau jis buvo grąžintas į universitetą tik po dviejų mėnesių, nuo kovo 16134. Tuo būdu Dovydaičio biografiją ir paįvairina pastaba, kad Lietuvos universitete jis profesoriavo su pertrauka nuo 1936 sausio 16 iki tų pačių metų kovo 16.

Fakulteto profesorių dėka Dovydaitis neturėjo finansinio nuostolio dėl šių poros mėnesių. Teologijos - filosofijos fakulteto profesoriai jau nuo seniau buvo sudarę specialų fondą išlyginti atlyginimams (iš profesoriaus į vyr. asistentus nužemintas Eretas, privatdocentu darbą pradėjęs Maceina etc.). Paprastai kas mėnesį universiteto kasai buvo pateikiamas sąrašas, kiek iš kurio fakulteto dėstytojo tą mėnesį atskaityti į tą specialų fondą. Atleidus Dovydaitį, tuojau buvo apsidėta dar didesniu atlyginimo nuošimčiu į specialųjį fondą, kad neprapultų jo atlyginimas (Z. Ivinskio informacija).

Nors Dovydaitis ir buvo grąžintas į universitetą, bet ir toliau jis jautė režimo jam nemalonę. Anksčiau sakyta, kad 1938 m. pedagogikos istorijos kursas buvo iš jo atimtas fakulteto tarybos nutarimu. Tačiau lieka atviras klausimas, kiek šis nutarimas buvo padarytas jos pačios iniciatyva ir kiek jis buvo netiesiogiai režimo „įtaigautas“? Šį klausimą kelti verčia paties Dovydaičio dviejuose turimuose laiškuose kartus nusiskundimas. Būtent 1938 kovo 8 laiške jis rašo:

Kad mano pajamos nebūtų per didelės, šiuo metu pasirūpino ir Ekscelencija švietimo ministras, atimdamas iš manęs 4 paskaitas (pusę visų turėtų), būtent neleisdamas man skaityti pedagogikos ir senovės filosofijos istorijos, t.y. dalykų, kuriuos skaičiau, fakulteto pavestas, nuo pat universiteto įsikūrimo pradžios, ir tuo gerokai sumažindamas mano algą. Tai tokiu pažymėjimu arba „ordinu“ aš, pasirašęs Lietuvos nepriklausomybės aktą, galiu pasidžiaugti Lietuvos nepriklausomybės 20 metų sukakties proga. „Gražu mūs Lietuvoj“, anot „Kuntaplio (satyros laikraštis — J. G.).

Ta žinia buvo pasiekusi ir JAV lietuvių katalikiškąją spaudą. „Drauge“ (1938.V.7) buvo cituojama iš „Amerikos“ tokia informacija:

Prof. Pr. Dovydaitis sulaukė naujų „malonių“ iš švietimo ministerijos, kuri apkarpė jo dėstomus dalykus, sumažindama, Darbininko pranešimu, jam atlyginimą 287 litais mėnesiui.

Jau vėliau paties Dovydaičio 1938 gruodžio 19 laiške kun. K. Urbonavičiui, išspausdintame „Drauge“ (1939.1.19), rašoma:

Mano srity naujienų labai nedaug. Universiteto fronte tiek: iš 4, šių metų pavasarį man atimtų, paskaitų nuo IX. 1 man yra grąžinta 1; vis dėlto geriau, kaip nieko.

Neturint daugiau duomenų ir dėl to klausimą paliekant atvirą, galima tik tokią prielaidą daryti: švietimo ministerijai spaudžiant, kad fakulteto taryba iš Dovydaičio atimtų du kursus, buvo sutartas kompromisinis sprendimas: pedagogikos istorijos kursas pavestas A. Maceinai, bet senovės filosofijos istorija ir toliau palikta Dovydaičiui.

3. Katalikų visuomenė pagerbia Dovydaitį

Kiekviena be kaltės patirta nuoskauda palieka žmoguje kartėlio. Daug kartėlio turėjo nusėsti ir Dovydaičio širdin, kai lyg koks nusikaltėlis buvo įmestas į kalėjimą, o vėliau pašalintas iš universiteto. Atleidimas iš profesoriaus pareigų lyg apvainikavo visas ligi tolei patirtas nuoskaudas. Šiuo „apvainikavimu“ Dovydaitis pradėjo savo amžiaus penkiasdešimtuosius metus.

Katalikiškoji visuomenė, vertindama didžius Dovydaičio nuopelnus ir drauge atjausdama jo patirtas nuoskaudas, jo 50 metų jubiliejų itin jautriai ir plačiai atšventė. Kaune Ateitininkų rūmų salėje Kalėdų atostogų metu (XII.28) sendraugių centro valdyba surengė iškilmingą trijų jubiliatų — Dovydaičio, Šalkauskio ir vysk. J. Staugaičio minėjimą. Už poros mėnesių (1937.II.28) Kaune antrą jau vieno tik Dovydaičio minėjimą Metropolijos kunigų seminarijos salėj surengė jos auklėtiniai — Dovydaičio klausytojai (jo katedra priklausė, kaip sakyta, Teologijos skyriui, kurį sudarė seminarijos vyresnieji kursai). Minėjimo garbės prezidiume buvo vyskupai K. Paltarokas ir M. Reinys, seminarijos rektorius kan. Pr. Penkauskas, prel. A. Dambrauskas-Jakštas ir dr. J. Leimonas (tuometinis pavasarininkų vadas). Didžiulę salę buvo sausakimšai pripildžiusi Kauno katalikų rinktinė šviesuomenė: profesoriai, kiti pasauliečiai inteligentai, studentai. Įžanginiame žodyje kan. Pr. Penkauskas aptarė Dovydaičio apologetinius bei apskritai religinius raštus. Pagrindinę paskaitą apie visą Dovydaičio mokslinę veiklą skaitė vysk. M. Reinys, kuris apskaičiavo, kiek puslapių Dovydaičio suredaguota ir paties prirašyta. „Girdėdamas tą statistiką, žmogus galvoji: davus kam tik perrašyti visa tai, turėtum gana darbo kokiems 25 metams“. Taip rašė vyskupas K. Paltarokas, kuris pats šį minėjimą ir aprašė savosios vyskupijos savaitraštyje „Panevėžio Garse“ (1937.III.13, Nr. 11).

Ateitininkijos tėvo sukaktį minėjo ir slaptosios moksleivių ateitininkų kuopos. Pavyzdžiui, Panevėžio visų mokyklų ateitininkai iškilmingam Dovydaičio minėjimui buvo susirinkę katedros požemy. Tuometinio Panevėžio vyskupijos jaunimo vadovo kun. A. Sušinsko sumanymu, jubiliatui buvo parengta ir dovana — jo paties nuotrauka, padidinta iki natūralaus dydžio, o po ja visų Panevėžio mokyklų atvaizdai ir panevėžiečių ateitininkų parašai. Dovydaitis buvęs ta nuotrauka patenkintas, pasikabinęs ją savo darbo kambaryje; kai vėliau atsilankydavęs koks nors panevėžietis studentas, liepdavęs susirasti paveiksle savo autografą ir jam parodyti.

Plačiai Dovydaičio jubiliejų paminėjo ir katalikiškoji spauda. „Ateitis“ savo pirmąjį redaktorių pagerbė vien jam skirtu specialiu (1936 gruodžio) numeriu135, sutelkusiu jo mokslo draugų ir vėlesnių bendradarbių nemažą atsiminimų pluoštą. St. Šalkauskis parūpino „Židiniui“ studijinį straipsnį apie Dovydaitį, o „Ateityje“ jam skyrė „atvirą laišką“. Pasauliečio Dovydaičio darbus įvertino vyskupai: M. Reinys ir J. Staugaitis. Tautinius Dovydaičio nuopelnus pabrėžė pats buvęs respublikos prezidentas A. Stulginskis. Mokslinį jo darbštumą akcentavo prof. S. Kolupaila (dalį jo straipsnio „XX Amžiuje“ iškando cenzūra).

Šis katalikiškosios visuomenės parodytas dėmesys Dovydaičiui to meto sąlygomis buvo lyg savotiškas jo reabilitavimas akivaizdoje to visokeriopo juodinimo, kurį vykdė režiminė spauda. Taip suprasdamas savojo jubiliejaus paminėjimą, Dovydaitis nesikratė „garbės“. Kaip prisimena buvęs ateitininkų sendraugių pirmininkas Juozas Brazaitis, Kaune organizavęs trijų minėtų jubiliatų pagerbimą, „Dovydaitis pasirodė tame susirinkime ir aiškiai buvo patenkintas, Šalkauskis nesirodė — nepripažindamas ’jubiliejų’“. O kai su viena studente Dovydaitis grįžo iš kun. K. Žitkaus, kuris buvo parašęs dovydaitiniame „Ateities“ numeryje įžanginį puslapį, Dovydaitis tos studentės paklausė: „Ar skaitei, kaip jis apie mane gražiai ’Ateityje’ parašė? — Kaip neskaitysi! Ir atpasakoti galėčiau, tik man neišeitų taip poetiškai. — O tu, ar parašysi apie mane?“ (ta studentė šiai knygai pateikė plačių atsiminimų, ką tik cituotoj vietoj pastebėdama: „tad čia, tur būt, ir tesiu pažadą“). Panašiai ir kitai studentei Dovydaitis buvo užsakęs parašyti apie jį atsiminimų. Tad galėtume sakyti, kad jis nesikratė „garbės“ ne tik dabartyje, bet ir ateičiai

Kai Dovydaitis visai nesipriešino jo iškilmingam pagerbimui, J. Eretas stačiai jo paklausė, kodėl sutinka būti „tokio viešo išgarbinimo objektu“. Dovydaitis „vaiko naivumu atšovė: ’Po mirties neišgirsiu, kaip mane vertina. Bet aš tai noriu žinoti’ “. Priešingai, Šalkauskis panašaus pagerbimo „ginte išsigynė: ’Net ir visais Lietuvos arkliais manęs ten nenutempsite’“ 136

„Vaiko naivumu“ ar — tiesaus žmogaus atvirumu Dovydaitis nesipriešino jo sukaktuviniam pagerbimui? Nebūtų teisinga cituotą liudijimą aiškintis, lyg tikrai kuklus buvo tik Šalkauskis, o Dovydaitis stokojo kuklumo. Skirtingas jų šiuo atžvilgiu nusistatymas teliudija jų charakterių skirtingumą, bet mažai ką turi bendra su kuklumu ar nekuklumu Šalkauskis buvo uždaro kabineto žmogus, todėl ir nebūtų davęsis nė visais Lietuvos arkliais nutempiamas į viešą jo pagerbimą. Priešingai, Dovydaitis visada buvo žmonėse, todėl ir buvo jam smalsu pasiklausyti, ką apie jį žmonės mano. Be to, Šalkauskį ir be jokių sukakčių visą laiką supė garbė, o Dovydaičiui teko kartėlio patirti ir pačiuose ateitininkuose. Šalkauskio raštai buvo išleisti atskiromis knygomis, o Dovydaičio — išsklaidyti mažai skaitomų žurnalų puslapiuose. Visiems pavyzdžiu statomam Šalkauskiui tikrai būtų buvę koktu tapti „viešo išgarbinimo objektu“. Tačiau visko prisiklausiusiam apie savo kaimietiškumą, stačiokiškumą, šiurkštumą etc. Dovydaičiui tegalėjo būti malonu patirti, kad žmonės šį tą ir jame vertina. Bet jei kas būtų pradėjęs Dovydaičiui berti tuščias pagyras, jis visai būtų nesivaržęs jų atžariai paniekinti. Tuščias pūtimasis, kuris padaro žmogų nekuklų, Dovydaičiui buvo ne mažiau svetimas, kaip Šalkauskiui.

Priklauso žmogui savigarba, nes be jos žmogus nyksta. Todėl savo ruožtu niekas nėra abejingas ir kitų jam reiškiamai pagarbai. Kas per daug stengtųsi kuklus pasidaryti, greičiau įkūnytų tik nekuklumą, nes savo tariamu kuklumu tik kitus badytų. Tikras kuklumas dėkingai įvertina sulaukiamą pagarbą, o ne išdidžiai ją atmeta. Todėl ir Dovydaičio atvirą džiaugimąsi, jog buvo pagerbta jo amžiaus auksinė sukaktis, ir reikia laikyti tik jo prigimtiniu tiesumu. Dirbo, ką brangino, todėl ir džiaugėsi, kad tas darbas jį padarė ir kitiems brangų.

Kitos amžiaus sukakties švęsti Dovydaičiui jau nebeteko. Jei nebūtų buvusi paminėta jo 50 metų amžiaus sukaktis, tai ne tik Dovydaitis nebūtų išgirdęs, kaip buvo vertinamas, bet ir mes stokotume didelės dalies tos medžiagos, kuriai progą sudarė kaip tik ši sukaktis. Galime tik dėkingai džiaugtis, kad tiek šia proga, tiek kitomis progomis Dovydaitis tariamu kuklumu neparaližavo savo plunksnos ir nesivaržė bent šį tą iš savo gyvenimo ir darbų aprašyti ir tuo būdu mums palikti.

Gal būt, Dovydaitis, nors „veikime ir neieškojo šlovės“ (J. Eretas), tačiau nebuvo garbei ir abejingas dėl to, kad žinojo visuomenėj veikiančiųjų garso efemeriškumą. Prieš pat II pasaulinio karo pradžią ar jau sovietiniais metais Dovydaitis kartą C. Surdokui taręs: „Cezari, aš pavėlavau numirti!“ Kadangi visi nori ko ilgiau gyventi, tokia Dovydaičio mintis apie pavėlavimą numirti pasirodžiusi neaiški. Klausiamas Dovydaitis maždaug taip paaiškinęs savo mintį: „Matai, numirti reikia, kai savo uždavinį gyvenime esi atlikęs, bet dar esi reikalingas gyvenimui. Tada tavo mirtį visi apgailės ir tave atmins geru žodžiu. O jei pragyvensi iki to, kad daraisi visiems nereikalingas, tada visi tik laukia, kada kojas pakratysi, ir niekam tavęs negaila“.

Laisvoje Lietuvoje Dovydaitis visą laiką buvo ir būtų buvęs „reikalingas gyvenimui“. Tačiau sovietinėj okupacijoj jis iš karto pasidarė niekam nebereikalingas. Okupantams reikėjo jį tik sunaikinti, kaip ir daugelį kitų veikliųjų šviesuolių. Ir tai buvo atlikta toje šiurpioje tyloje, kurioje visos sovietinės aukos be gailesčio sunaikinamos. Šitai turint galvoje, ne be pagrindo Dovydaitis buvo tada taręs „pavėlavau numirti!“ Niekur nebuvo viešumoj nė pats jo likvidavimo faktas paminėtas. Net patys jo artimieji Lietuvoj kelis metus nežinojo, ar jis dar kur kalinamas, ar jau seniai nebėra jo gyvųjų tarpe. O čia net keliolika metų nežinojome jo likimo.

XIII

KASDIENINĖJE NAMŲ IR ŠEIMOS BUITYJE

Kun. J. Prunskis savo atsiminimuose apie Dovydaitį pasakoja tokį atvejį: „Kadangi seminarijoj beveik visi profesoriai buvo kunigai, tai buvome įpratę į kreipinį ’Kunige Profesoriau!’. Kartą po paskaitos įėjęs pas Dovydaitį profesorių kambary, kažkaip iš to įpratimo ir į jį kreipiausi ’Kunige Profesoriau!’ Sumišęs greit susigriebiau, bet Dovydaitis pratarė: ’O gal taip ir būtų gerai, gal aš ir turėčiau būti kunigas’“.

Juokais Dovydaitis vadindavo save „puskunigiu“. Tačiau į kunigus neišėjo. Kaip dauguma to meto kaimiečių motinų, Dovydaitienė norėjo savo sūnų pamatyti kunigu. Kun. E. Paukščio liudijimu, ir jis pats svarstė šį klausimą, bet nutarė vesti, taip motyvuodamas: „Būdamas pasaulietis, mažiau negu kunigas varžomas ir mokslu ginkluotas, galėsiu lengviau prieiti prie moky-tesnių žmonių bei platesnės visuomenės ir juos paveikti".82

Tuo būdu, užuot išėjęs į kunigus, Dovydaitis tapo apaštališkos dvasios pasauliečiu.

Kunigo pašaukime yra daugiau pasiaukojimo, bet užtat mažiau kasdieninių rūpesčių. Kada tačiau renkamasi apaštališkos dvasios pasauliečio kelias, ryžtamasi sunkiai daliai. Toks buvo Dovydaičio pasirinkimas, sukuriant šeimą. Priklauso jo biografijai ir kasdieninis jo gyvenimas — karčioji kasdienybė.

1. Dovydaičio gyvenimo asketinis paprastumas

Varganų sąlygų studentui vedus, jo padėtis nepagerėjo. Greičiau pasunkėjo, nes kitais metais atsirado ir trečia burna maitinti — gimė dukrelė Ona (1912.IX.15). Krikšto tėvu buvo pakviestas Maskvos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios viceklebonas kun. E. Paukštis. Dovydaitis buvo artimai su juo susidraugavęs, bet jaunavedžių jam vizitas baigėsi tokia istorija:

Patyręs, kad Dovydaičiai numato jį aplankyti, kun. E. Paukštis įspėjo savo naują tarną, jog jei jie ateitų, dar jam negrįžus, paprašyti jo palaukti. Vėlėliau grįžęs ir nieko neradęs, kunigas klausia tarno, ar ponai Dovydaičiai nebuvo atėję. Tarnas atsako: ne. Žinodamas Dovydaičio punktualumą ir žodžio laikymą, kunigas suabejojęs vėl tarno klausia: „Ar tikrai niekas nebuvo atėjęs?“ Tas atsako: „Atėję tai buvo, bet ne ponai, o mužikai. Aš pasakiau, kad kunigo nėra ir, gal būt, negreitai pareis“. Jau buvo kunigui aišku, kas buvo atėję, anksčiau, negu juos tarnas nupiešė: „Nu, ans buvo su kaimiečio kepure ir degutuotais auliniais batais, o ana — su namie austa skara ir skepeta“ .82

Ši anekdotinė istorija vaizdžiai iliustruoja, kaip „neponiš-kai“ Dovydaičiai pradėjo bendrą gyvenimą.

Vilniuje Dovydaičiai prieš pat I pasaulinio karo išsiveržimą sulaukė antrojo vaiko — sūnelio Jono g. (1914.VII.12). Prasidėjo sunkūs karo metų vargai su okupacine priespauda ir su pusbadžiu gyvenimu nuo provincijos izoliuotame Kaune. Ilgai truko ir pokario metų varganos sąlygos.

Jonas Dovydaitis savo rašytojo autobiografijoj pasakoja iš ankstyvosios jaunystės atmintin įstrigusį vaizdą: „Vieną dieną būrys vokiečių kareivių įsiveržė gimnazijos kieman ir ėmė lipti į senus gluosnius. Baisiai klykė senos varnos, sukdamos aplink lizdus. Kareiviai, įsliuogę viršūnėn, taršė lizdus ir rinko kiaušinius. Čia pat jie kiaušinius ir gėrė, taukštelėję į geležinį bato užkulnį...“

Jei tokia maisto padėtis buvo kareivių, aišku, ne lengviau su maistu buvo ir civiliniams gyventojams. „Maloniausia kelionė būdavo į Aleksoto kalną. Kasdien Nemuno pakrante varydavome karvę ganyklon. Tada Kauno krautuvėse pieno net su žiburiu nebūtum radęs... Jį nešiojo su skardinėmis po namus priemiesčių gyventojai.. . Mūsų karvė iš kaimo, iš tėvo tėviš-kės“.137

Padėtį sunkino ne tik pragyvenimo rūpesčiai, bet ir bendras pereinamojo pokarinio meto nesaugumas. Plėšimai ir vagystės buvo dažnas anų metų reiškinys Kaune. Net ir Dovydaitis apsaugai buvo įsigijęs revolverį (tur būt, pirmą kartą gyvenime). Kartą, nors jau po laiko, teko tą revolverį ir pavartoti. Vieną vakarą užsisėdėjus su svečiais, žmona pranešė, kad maisto sandėliuko durys atlapos. Dovydaitis tuoj čiupo revolverį ir, jį užtaisęs, puolė į tamsų koridorių. Nors žmona draudė, kad vagys su peiliu nenudurtų, bet jis to nepaisė. Su žvake sandėliuką apšvietus, pasirodė, kad vagys jau spėjo išnešti visas skerstuves, kurias neseniai iš kaimo buvo atvežęs brolis ūkininkas. Vis vien, iš sandėliuko išėjęs, Dovydaitis kieme kelis sykius iššovė į viršų. Į šūvio garsą atjojo lietuvių kareivių patrulis. Dovydaitis su jais pasikalbėjo, bet tuo viskas ir pasibaigė: vagiui — šimtas kelių. Vaikų atmintin šis įvykis stipriai įsispaudė dėl tėvo parodytos drąsos nebijoti nei tamsos, nei plėšikų.

Tie karo bei pokario metai Dovydaičiams buvo pažymėti ne tik išoriniais sunkumais, bet ir skaudžiomis šeimos tragedijomis: vienas po kito mirė naujai sulaukti sūneliai. Juozas, gimęs 1916 m., mirė nepilnų trejų metų amžiaus (1919 m.), susirgęs skarlatina ir difteritu. Algimantas - Povilas, gimęs 1919 m., mirė pusantrų metų amžiaus (1921 m.), gavęs plaučių uždegimą. Liko gyventi penktasis vaikas — Vytautas Viktoras, sulauktas 1920.1V.l (Didįjį Ketvirtadienį). Bet vėl laukė tėvų nauja tragedija: Aldona- Marija, gimusi 1923 m. po sunkios gimdymo operacijos, mirė po poros dienų. Taigi per nepilnus penkerius metus teko apraudoti tris vaikus. Trims vaikams gyvenant ir trims mirus, po poros metų (1925.III.28) dar gimė septintasis vaikas — Laimutė Stanislova. Tie keturi vaikai (Ona, Jonas, Vytautas ir Laimutė) ir užaugo.

Po visokeriopo sunkmečio, kietai bandžiusio tėvus Dovydaičius, pagaliau atėjo ramesnis laikas.

a. Prasidėjus visur normalesniam gyvenimui, ir Dovydaitis susirūpino pastoviu šeimos lizdu. Pasitraukęs iš „Saulės“, vėliau gavusios „Aušros“ vardą, gimnazijos direktoriaus pareigų, Dovydaitis neteko ir ten pat turėto buto. Apie metus nuomavo butą Ukmergės plento apačioj (priešais alaus daryklą „Ragutį“). Tuo metu, 1923 m., Žemės banke dirbęs Jočionis prikalbino Dovydaitį nusipirkti iš daržininko Limanto žemės sklypą prie Žaliakalnio turgavietės — prie pat tos vietos, kur vėliau iškilo Kauno panoramą dominavusi paminklinė Prisikėlimo bažnyčia (sovietų paversta radijo reikmenų gamykla). Vieta buvo ir graži — ant kalno su laisvu reginiu į visą miestą, ir patogi — arti miesto centro, į kurį tereikėjo pakalnėn nusileisti.

Namą buvo suprojektavęs architektas J. Jokimas, bet vėliau šis projektas buvo savaip perdirbtas. Namas buvo suręstas Runkiuose. Ten supiovė bei nudailino sienojų rąstus ir kartu su broliais (daugiausia padedant broliui Juozui) pievelėje surentė namą. Vėliau, sužymėję numeriais kiekvieną medį, vėl namą išardė ir pervežė Kaunan, kur jau galutinai jį pastatė (1923 m.). Daug darbo į namą įdėjo pats Dovydaitis, tiek parengdamas jo medžiagą Runkiuose, tiek vėliau jį Kaune įrengdamas. Iš pradžių Dovydaičio namų adresas buvo Ukmergės plentas 38B. 1938 m. ta iš Ukmergės plento137a atsišakojusi gatvelė gavo savą Astronomijos gatvės vardą (mat, Dovydaičio kaimynystėj buvo įsikūręs ir astronomas prof. B. Kodatis). Nuo tada Dovydaičio adresas buvo Astronomijos gatvė 9.

Namas buvo didelis, dviejų aukštų su 11 kambarių. Ir savo šeimai pakako vietos, ir liko dar išnuomoti. Kol vaikai buvo maži ir atskirų kambarių jiems nereikėjo, buvo išnuomuojami net 5 kambariai. Vėliau nuomai buvo užleidžiami 3-4 kambariai. Namas buvo tikrai panašus, J. Ereto žodžiais, į „ūkininkišką pirkią“ — toks paprastas, be jokių stiliaus užmojų.

Taip pat paprastai namas buvo įrengtas ir viduje. Paprasčiausiai apstatytas kambarys buvo paties Dovydaičio vadinamasis kabinetas — darbo kambarys. „Ten nebuvo nei minkštos ’kėdės’, nei užuolaidų ant langų, nei kilimo, nei paveikslų. Paveikslams ten nebūtų ir vietos, nes visos, trys sienos, kurios neturėjo langų ar durų, buvo apstatytos lentynom ir prikrautos knygų nuo grindų iki lubų. To dar neužteko, nes knygos buvo sukrautos krūvomis ant žemės: nebuvo daugiau vietos lentynose bei mažame kambarėlyje prie kabineto, kuris buvo lyg knygų sandėlis. Viduryje kambario stovėjo rašomasis stalas, apkrautas raštais, popieriais, korektūrom iš spaustuvės ir vėl knygom. Dvi kėdės ir sofa kampe sudarė visus šio kambario baldus. Paprasčiausia lempa, tokios, kokios būdavo dažniausiai valdiškose įstaigose, kabojo ties viduriu stalo nuo lubų, ir ją buvo galima pakelti arba nuleisti, nes jei nerašydavo, tai skaitydavo dažniausiai stovėdamas“138 (dukters Onos aprašymas). Tas darbo kabinetas buvo laikomas namuose ramiausiu kambariu, nes buvo toliausiai nuo vaikų kambarių, buvusių pirmo aukšto priešingame gale. Bet žiemą jis buvo šalčiausias kambarys — kampinis, antrame aukšte, be to, su prasta krosnimi. Todėl šaltesnėmis žiemos dienomis tekdavo Dovydaičiui savo kabinete dirbti, užsimetus ant pečių apsiaustą.

Prie šio darbo kabineto buvo pristatyta didelė stiklinė veranda, iš kurios dar plačiau, negu pro kambario langus, atsiverdavo puikūs aplinkos reginiai. Gražūs gamtos vaizdai visada gaivino Dovydaitį. Tad su džiaugsmu jis mėgo iš savo verandos grožėtis slėnyje gulinčio Kauno miesto poetišku vaizdu, toliau tekančiu Nemunu ir anapus jo iškylančiais Aleksoto kalnais139.

b. Namų ir ypač darbo kabineto paprastumas atspindėjo ir paties šeimininko tokį pat paprastumą. Prabangos nemėgo taip pat, kaip „ceremonijų“.

Dovydaičiui nerūpėjo nei apranga — išorinė išvaizda, nei valgis. Dėvėjo paprasčiausius drabužius. Dukters pasakojimu, jam visai nebuvo svarbu nei drabužio spalva, nei dailus pasiuvimas. Žmona turėdavo tiesiog maldauti, kad nueitų pas siuvėją prisimatuoti. Neskyrė reikšmės nė virtuvei — kulinarijai. Jo paties žodžiais, nebuvo iš gastronomų giminės ir gastronomijos, arba „pilvamokslio“, studijų nėjo. Nesimarindavo (žinoma, pasninkų griežtai laikėsi), bet valgio nesirinkdavo. Vis dėlto bulviniai blynai, matyt, buvo išimtinis patiekalas, nes grįžusį tėviškėn sūnų motina juo vaišindavo.

Nerūkė ir nevartojo alkoholinių gėrimų — buvo abstinentas, kaip daugelis pirmųjų ateitininkų. Kai vyresnieji jo vaikai pradėjo rūkyti, buvo ir barami, ir mokomi apie rūkymo žalą („daug ilgų pamokymų ir pastabų esame gavę iš jo“). Negėrė net alaus. Užtat ir nenusimanė, kaip ir šis gėrimas gali žmogų paveikti. Kartą ekskursavo po Kuršių Neriją su trylikamečiu sūnumi ir užsuko Juodkrantėj į restoraną pietums. Kaip visiems, ir Dovydaitukui kelneris pastatė butelį alaus. Tėvui nepasipriešinus, vaikas ištuštino alaus stiklą, bet kai paliko restoraną, jam rodėsi, kad žemė it jūra linguoja, kol apsvaigimą vėjas išpūtė. Kai vėliau sūnus apie tai papasakojo tėvui, tas tik kraipė galvą ir sakė: „Kaip čia aš pražiūrėjau. ..“ Alkoholis negundė Dovydaičio. Vc. Čižiūnas, išgyvenęs Dovydaičio namuose penkerius metus, neatsimena, kad Dovydaitis būtų sutikęs paragauti bent lašelį „užpiltinės“ per kurio nuomininko vardines ar gimtadienį (nebent, „regis, kartą buvo priėmęs kažko labai lengvo taurelę“).

Nei Dovydaitis, nei žmona nešoko. Neskyrė nė šokių. Todėl kai atsilankydavo į studentų ateitininkų balius, kuriuose gana dažnai buvo pašokama ir smerkiamų moderniškų šokių, nesunku būdavo Dovydaitį ir apgauti: „Mano tėveliui paklausus, kas čia per šokis, jam atsakydavo, kad polka ar valsas, ir tie atsakymai jame nesukeldavo jokios abejonės“.138

Dovydaičio namuose nebuvo žinomi nė šeimos baliai įprastine prasme (su vaišėmis). Pažįstamų Dovydaitis turėjo labai daug. Daug jų su įvairiais reikalais aplankydavo jį ir namuose. Labai daug lankydavosi kunigų, dažnai aplankydavo vysk. M. Reinys. Iš kitų žymesnių žmonių, lankiusių tėvą, duktė atsimena profesorius VI. Šilkarskį ir L. Karsaviną. Netrūko šiaip įvairių interesantų, bendradarbių ar nepažįstamų pašalpos prašytojų. Nebuvo įsakymo ko nors neįleisti ar pranešti, kad tariamai jo nėra namuose. Pertraukdavo savo darbą prie rašomojo stalo ir kalbėdavosi su žmonėmis, kurių ne visi mokėjo branginti kito laiką. Tik kai jau per plačiai pasklido garsas, jog iš Dovydaičio gali pašalpos gauti ir nepažįstamas žmogus, dukters prisiminimu, reikėjo ant durų iškabinti užrašą, kad piniginių aukų prašantieji nesikreiptų.

Nors Dovydaičio santykiai su žmonėmis buvo labai platūs, tačiau artimesnio bendravimo tebuvo su viena antra šeima, dukters prisiminimu, „gal būt, tik su dr. EI. Draugelio, J. Pikčilingio ir prokuroro plk. Pov. Budrevičiaus šeimomis. Jie užeidavo pas mus, ir mes vaikščiodavom pas juos“. Draugelis buvo senas idėjos draugas dar iš studijų meto, be to, Draugeliai buvo ir sūnaus Vytauto krikštatėviai. Su Pikčilingiu Dovydaitis buvo susidraugavęs vokiečių okupacijos metais, kai Kaune mažai bebuvo likę inteligentų. Budrevičienė buvo sena bičiulė dar iš Maskvos laikų.

Su kaimynais Dovydaitis sugyveno gerai, tačiau artimiau irgi nebendravo. „Prof. Dovydaitis ir jo visa šeima, kaip kaimynai, buvo idealūs: su jais, per tvorą gyvenant, niekad nebuvo jokių nesusipratimų. Iš antros pusės, nebuvo ir jokių ypatingų, šiltų santykių. Tėvelis, nors ir buvo jo kolega, kaip kaimynai susitikdavo labai retai, tik reikalui esant, kitokių draugiškų kaimyninių santykių nebuvo“. Taip rašo Dovydaičio betarpiško kaimyno prof. B. Kodačio sūnus Kęstutis. Prof. B. Kodatis buvo ne tik senas Dovydaičio pažįstamas, bet ir nuo pat pirmųjų metų „Kosmoso“ bendradarbis. Šį savo bendradarbį Dovydaitis tikrai vertino, nes 1939 m. jam paskyrė šio žurnalo vieną numerį. Todėl K. Kodatis visai pagrįstai reiškia tokią nuomonę: „Manyčiau, kad tėvelio santykiai su Dovydaičiu nebuvo vien formaliai kolegiški, bet kartu ir draugiški, kiek lietė jų mokslo santykius. O kodėl kaip kaimynai artimiau nebendravo, negalėčiau pasakyti, gal būt, abu buvo perdaug užimti“. Bendraamžis ir bendramokslis su Dovydaičių Jonu, K. Kodatis dažnai buvodavo pas savo draugą, bet Profesorių tik iš tolo matydavo ar retkarčiais susitikdavo išeinantį iš namų ar grįžtantį į juos. „Niekada neteko jo matyti bevaikščiojančio apie namus ar savo sodelyje bendraujančio su šeima“.

Dovydaičio namuose nebūdavo balių, bet būdavo gražiai pasiruošiama tradicinėms šventėms — Kalėdoms ir Velykoms. Per tas šventes buvo ir svečių pasikviečiama. Taip pat daug žmonių, pavieniui ir grupėmis, atsilankydavo į namus šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną (spalio 4) pasveikinti Dovydaitį vardinių proga. Iš tikro Dovydaitis savo vardą gavo nuo šv. Pranciškaus Ksavero, kurio šventė yra kitą dieną (gruodžio 3) po gimtadienio. Tačiau kai visų Praninės „įsipilietino“ spalio 4, tai ir Dovydaitis turėjo tą dieną švęsti kaip vardadienį drauge su kitais Pranais.

Kaip Dovydaitis nepasigedo naminių pramogų — balių, taip apsiėjo ir be vadinamųjų kultūrinių pramogų. Neturėjo joms laiko studento metais, nemažiau buvo užimtas ir vėliau. Kaip pats kartą pasisakė, beveik visuomet turėdavo sulaužyti Dievo įsakymą „šventą dieną švęsk“, nes būdavo vis „užvarytas“ su viena ar dviem paskaitomis ateitininkų korporacijoms ar būreliams. „Todėl šiaip miestinio bei kultūrinio gyvenimo pramogoms naudoti ir laiko jau nebeužtenka, ir didelio noro neatsi-randa“.127 Kai gaudavo garbės bilietus į kokius prašmatnesnius parengimus, atiduodavo kitiems.

Nesidomėjo daile, nelankė jos parodų ir nepirko paveikslų sudaryti namuose jaukesnei nuotaikai. Buvo jautrus (ir labai jautrus) tik gamtos grožiui.

Neidavo nei į kiną, nei į teatrą. Sakydavo, kad ten viskas labai nenatūralu, ypač operoje, kad pagaliau ir be jokio teatro savyje išgyvenąs ir tragedijas, ir komedijas. Dukters atsiminimu, vaikai su tėvu buvo nuėję į kiną tik porą kartų, kai jis gavo bilietus už kalbos taisymą iš žmogaus, kuris darė vertimus filmų tekstui, kai dar nebuvo garsinių filmų.

Nelankė nė koncertų, nors namuose buvo pianinas ir vaikus leido mokytis muzikos. Pats labai mėgo dainuoti, nors ir nelabai buvo balsingas. Ateitininkų ekskursijose dažnai užvesdavo dainas, nelaukdamas kitų.

Visi šie menai — dailė, teatras, muzika — Dovydaičiui buvo svetimi, nes liko nepažįstami, todėl jo ir nedomino. Tiek kultūrinių parengimų lankydavo, kiek jų Kaune ateitininkai surengdavo. Tai laikė jau pareiga, o nebe „prašmatnybe“, tuščiu laiko gaišinimu.

Grožine literatūra daugiau ar mažiau domėjosi, kiek leido laikas. Tik kadangi laiko vis stokojo, tai ir to domesio negalėjo daug būti. Iš pasaulinės literatūros buvo pagrindiniau susipažinęs su Dantės „Dieviškąja komedija“ — apie jos autorių buvo ir pats rašęs, ir vertęs. Jaunystėje labai jį buvo sužavėjusi Puškino apysaka „Kapitono duktė“, net turinį prisimindavo ir, kol ta knyga nebuvo išversta į lietuvių kalbą, pasakodavo ją savo vaikams. Lietuvių kalba pasirodančias knygas kaip redaktorius gaudavo visas, bet tik vieną antrą pats paskaitydavo: šiaip atsižymėdavo bibliografinius duomenis jų paminėjimui žurnaluose ir atiduodavo vaikams ar leisdavo pasirinkti užėjusiems savo studentams. Didžiai vertino Šatrijos Raganos raštus ir dėl jų krikščioniško idealizmo, ir dėl pedagoginių motyvų. Ypač rūpestingai buvo perskaitęs ir Putino „Altorių šešėly“. Daug nesipiktino šia knyga, nes ir jam pačiam nebuvo svetima sumamonėjusių kunigų kritika. Nė šios knygos autoriaus, išėjusio iš kunigų, per daug nesmerkė, kalbėjo apie jį santūriai („va, ėmė ir padarė nei šį, nei tą“), daugiau apgailestavo negu piktinosi („girdėjau, kad jau atsikando tos savo Auksės“).

Įdomiu vienos jo buvusios studentės liudijimu, Dovydaitis kartą, jau užėjus sovietams, ir pats buvo suplanavęs parašyti romaną. Tai turėjo būti lyg J. Paukštelio 1939 m. pasirodžiusio romano „Kaimynai“ tęsinys. To romano pabaiga Dovydaičiui atrodžiusi nekokia, todėl reikią jam antrą dalį parašyti.

Vargu ar kas meniškai dora būtų išėję, jei Dovydaitis ir būtų savo planuotą romaną parašęs. Literatūrinis jo išsilavinimas, kurio reikia rašytojui, buvo per menkas. Tačiau, matyt, jo prigimtyje slypėjo ir rašytojo polinkio pradų. Neveltui vienas sūnus, Jonas, ir yra rašytojas. Kai sūnus pradėjo literatūrinius bandymus, tėvas jais džiaugėsi. Kelis kartus yra jį raginęs pabandyti istorines temas. Lietuvai labai reikią knygų apie savo praeitį, apie kovas su savo priešais. Įdomu būtų, sakysime, kaip mirė pagonybė ir įsigalėjo Lietuvoj krikščionybė, arba apie Kražių skerdynes, knygnešius.

Tam tikra prasme galima literatūriniais bandymais laikyti ir paties Dovydaičio kai kuriuos rašinius, kaip vaikystės atsiminimus, „laiškus“ jau mirusiam V. Endziulaičiui, kalėjimo dienoraštį ir pan. Iš šios rūšies rašinių matome, kad Dovydaitis turėjo pastabumo dovaną, mokėjo pasakoti gana vaizdinga kalba, sugebėjo pasakojimą nuspalvinti ironija. Tačiau net šių literatiškesnio pobūdžio rašinių apipavidalinimas liko gana grubus. Aplamai jo sakinys nėra išdailintas. Tur būt, visų pirma dėl to, kad visur turėjo skubėti — žurnalisto, tempu rengti net ir savo mokslinius straipsnius.

Aišku, ir jokiam sportui Dovydaitis nerado laiko. Namų „sportą“ sudarė pavasarį darže pasikasinėjimas ir malkų kurui paskaldymas (tai buvo visas jo „gaspadoriavimas“ namų ūkyje). Bet ir šia fizine mankšta daug neužsiimdavo, tuoj skubėdavo prie rašomojo stalo. Užtat daugiau jo „sportą“ sudarė vaikščiojimas į spaustuvę, į universitetą, į paštą. Iš universiteto Didžiųjų rūmų, kuriuose skaitė paskaitas, ligi „Šviesos“ spaustuvės prie Rotušės aikštės senamiestyje, kurioje daugiausia buvo spausdinami jo leidiniai, buvo geras kelio galas (apie 2 km) — reikėjo pereiti kone visą miestą. Dovydaitis paprastai Kaune keliaudavo pėsčias, nes važiuoti autobusu nemėgo. Nors kitų „ceremonijų“ nesimokė, bet eismo taisykles ir jis išmoko. Kartą ne vietoj perėjęs gatvę, buvo policininko nubaustas 2 litų bauda. Kvitą išrašiusiam policininkui piktai atžėrė: „Pradės čia policija profesorius mokyti!“ Bet toji „pamoka“ pasirodė labai paveiki: vėliau ne tik pats gatvėje buvo atsargus, bet ir kitus įspėdavo: „Taip negalima eiti. Aš mokėjau pabaudą — žinau“.

Kad vaikščiojant nereikėtų nuobodžiauti, mėgdavo būti palydimas, paprastai to meto kurios nors savo globotinių studenčių. Mokydavo neiti vis ta pačia gatve, o kitą kelią rinktis, nes tuo būdu galima daugiau pamatyti, miestą pažinti. Pakeliui atkreipdavo dėmesį į tą ar kitą dalyką, vienaip ar antraip įvertindavo. Grožėdavosi Kauno apylinkėmis, bet apie carinių metų miestą cituodavo vokiečius, kad tai „biaurus paveikslas puikiuose rėmuose“. Užsukus prie Maironio kapo, Dovydaitis tarė: „Nebūdingas Maironiui eilėraštis parinktas (antkapyje). Aš siūlyčiau: ’O tačiau Lietuva atsibus gi kada’“. Kitą kartą, rodydamas neseniai Rotušės aikštėj įrengtą išvietę, piktinosi: „Štai, žiūrėk, kokį paminklą Smetona pastatė Adomui Jakštui“.

Įpratęs pėsčias vaikščioti, Dovydaitis mėgo ir šiaip sekmadieniais pakeliauti. „Sudarys (dažnai mišrų) 3-4 studentų būrelį ir eina susipažinti su Kaunu ir jo apylinkėmis“, — pasakojo jo buvusi studentė. Nebūkštavo ir toliau pėsčiomis pakeliauti, kaip iliustruoja C. Surdoko atsiminimai: „Kartą Raudondvary buvo pavasarininkų šventė, į kurią iš Kauno susiorganizavo grupė studentų. Prie mūsų dėjosi ir Dovydaitis. Ėjome pėsti. Tik palikus miestą, profesorius nusiavė batus, surišęs užsimetė juos ant pečių, pasiraitę kelnes ir žygiavo su mumis, juokaudamas, dainuodamas ir rimtai pasikalbėdamas“. Ateitininkų ar pavasarininkų šventėse po rimtosios jų programos Dovydaitis taip pat mielai jungdavosi į pramoginę dalį, įvairius žaidimus.

Nebuvo Dovydaičiui laiko nei baliniam svečiavimuisi, nei meniniam domesiui, nei pagaliau sportui. Šia prasme Dovydaičio gyvenimas buvo paprastas ligi asketiškumo. Tačiau dėl to anaiptol jis nebuvo niūrus, kaip iš kai kurių nuotraukų atrodo. Tik kai būdavo pervargęs, savaime paniurdavo. Bet šiaip galėjo būti ir labai linksmas — mėgdavo ir papokštauti, ir pajuokauti.

Bet Pranas Dovydaitis neturėjo daug laiko nei paniurti, nei juokauti, nes visada buvo užimtas savo moksliniu darbu ar spaustuve. Išnaudodavo kiekvieną laisvą minutę, visada rašė, skaitė, rašė..., kai buvo namuose. Išvykdamas pasiimdavo korektūras. Skaitydavo jas ir autobuse, jei kada juo važiuodavo, pašte ar banke laukdamas eilės, fakulteto ar organizacijų posėdžiuose (kol kuris klausimas priversdavo ir jį aktyviau įsijungti). Korektūrų taisymą Dovydaitis vadindavo „svetimų batų valymu“. Normaliomis sąlygomis tai neturėjo būti redaktoriaus reikalas, betgi normalių sąlygų redaktorius Dovydaitis niekada neturėjo.

Visą savo laiką taip darbščiai išnaudoti Dovydaitis galėjo tik dėl to, kad iš prigimties buvo stiprios sveikatos. Tiesa, po studijų baigimo, jau Vilniuj redaktoriaudamas, jis turėjo rūpesčio dėl plaučių, o vėliau sunkiai persirgo difteritą, bet šiaip buvo sveikas. Tik vėlesniais metais jį kankindavo angina, dėl kurios kartais būdavo priverstas gulėti namuose. Bet ir gulėdamas visada būdavo apsivertęs knygomis ir korektūromis. Net rašydavo lovoje pusiau gulomis.

Savo ruožtu Dovydaitis galėjo visą savo laiką skirti moksliniam darbui ir visuomeninei veiklai tik dėl to, kad buvo laisvas nuo namų rūpesčio. Kaip sakyta, kiek mankštai išeidavo į daržą ar malkų paskaldydavo, tiek tik ir „šeimininkaudavo“. Visą, namų ūkį, kasdieninius rūpesčius tvarkė žmona, nuimdama nuo vyro pečių tą naštą, kad jis galėtų atsidėti savo darbui, kur ir ji jautė esant jį daugiau reikalingą.

Namų rūpesčių Dovydaitienei buvo nemažai. Be savų vaikų, mokydamiesi šeimoj gyveno ir Pr. Dovydaičio broliai. Kai 1916 m. pradžioj vyko Kaunan direktoriauti, jis buvo pasiėmęs į mokslą leisti ir brolius Pijų ir Vincą. Vėliau gyveno broliai Jonas ir Jurgis, o taip pat sesuo Magdalena. Paskui brolius pakeitė jų vaikai. Tad vis kas nors iš giminių gyveno pas Dovydaitį. Prie stalo visuomet sėsdavo 8-9 žmonės. Padėti ruošai ir kambarių tvarkymui buvo samdomos dvi merginos (tik paskutiniais metais — viena). Bent 3-4 kambariai buvo nuomojami studentams. Į kambarių nuomavimo reikalus pats Dovydaitis nesikišo. „Visa tai gražiai ūkiškai tvarkė jo žmona, jai mokėdavome ir nuomą, iš jos gaudavome rytais arbatą“ (Z. Ivinskis).

Taigi nuoma buvo mokama, kaip visur. Tačiau kartais ir taip pasitaikydavo: jei kuris nuomininkų atsidurdavo sunkion padėtin, pats Dovydaitis jam duodavo pinigų, kad sumokėtų žmonai nuomą (dukters Onos informacija).

c. Kambariai buvo išnuomuojąmi pažįstamiems studentams ateitininkams. Daug vėlesnių žymių žmonių tuo būdu yra gyvenę pas Dovydaitį: Pr. Dielininkaitis, Z. Ivinskis, St. Rauckinas, K. Šapalas, St. Lušys, Vl. Viliamas ir kt. Be studentų, ilgesnį laiką gyveno mokytojai vilnietis J. Mileris (1894- 1972; jis buvo vienas iš „33 Vilniaus tremtinių“ grupės, ištremtos nepriklausomon Lietuvon 1922 m.) ir Vc. Čižiūnas. Pastarasis buvo Dovydaičio namuose vienintelis skirtingos ideologijos asmuo — varpininkas, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos ilgametis sekretorius ir „Mokyklos ir Gyvenimo“ redakcijos narys, taigi, jo paties žodžiais, „varna tarp balandžių“. Tačiau tai nekliudė gero sugyvenimo nei su studentais ateitininkais, nei su Dovydaičiu. Kartą Dovydaitis net pats paprašė, kad jo leidžiamą „Kosmoso“ žurnalą Vv. Čižiūnas parecenzuotų minėtame kairiųjų mokytojų žurnale.

Nuomuojamieji kambariai buvo antrame aukšte, kur buvo ir Dovydaičio darbo kambarys. Juokaujamai Dovydaičio namuose gyvenę studentai buvo vadinami jo „įgula“, nes visus siejo ir bendros idėjos, ir draugiški ryšiai. „Tarp mūsų visų nebuvo jokių nesutarimų, jokio skersavimosi. Sudarėme profesoriaus namo antrojo aukšto draugišką įgulą. Čia, mūsų apsuptas, jis dirbdavo dažnai iki vidurnakčio. Dieną retai kada buvo namie. Savo namuose paprastai buvo geros nuotaikos: susitikęs kurį vis trumpam pajuokaudavo“. Toliau savo atsiminimuose St. Rauckinas nupiešia ir retus proginius atvejus, kai Dovydaitis pabendraudavo su visa savo „įgula“, susirinkusia į kurį erdvesnį kambarį:

Girdėdamas susirinkusių klegesį, Dovydaitis taip pat užsukdavo pas mus ir draugiškai įsijungdavo į kompaniją. Pirmiausia iškvosdavo mus, kas naujo Kauno lietuviškoje visuomenėje. Jam žinomas slaptesnes naujienas taip pat ir mums papasakodavo. Tačiau klausimų nediskutuodavom, rimčiau nesvarstydavom. Atrodė, kad tais atvejais Dovydaitis vengdavo įtampos, mūsų tarpe ieškodavo atvangos, išsiblaškymo, poilsio. Tad vietoj rimtų kalbų mieliau pasiūlydavo padainuoti. Kai pats šeimininkas buvo tarp mūsų, savo balsų nevaržydavom. Taip ir tik tokiais retais susitikimais ribojosi mūsų bendravimas.

Nėra abejonės: ir Dovydaitis buvo draugiškai nusiteikęs savo „įgulos“ atžvilgiu, ir „įgula“ su nuoširdžia pagarba žvelgė į jį. Tačiau šis draugiškumas nevedė į artimesnius asmeniškus santykius. Šiuo atžvilgiu labai reikšmingas St. Rauckino liudijimas: „Per visą aštuonerių metų laikotarpį nebuvau nė karto pakviestas į bet kokį pasitarimą, posėdį ar paprastą jaukesnį susitikimą jo šeimoje, nors tuo metu buvau įvairių ateitininkų padalinių valdybose. Nesu pastebėjęs, kad ir kiti aktyvesnieji ateitininkai būtų pas Dovydaitį lankęsi ir posėdžiavę“. St. Rauckinas tuo metu buvo daugiau negu tik „įvairių ateitininkų padalinių valdybose“. Kaip tik tais metais, kai Dovydaitis antrą kartą nesėkmingai kandidatavo į ateitininkų vado vietą, St. Rauckinas buvo „raktinėj“ Ateitininkų Federacijos generalinio sekretoriaus pozicijoj. Rodos, paprasčiausia „diplomatija“ būtų diktavusi Dovydaičiui su šiuo savo namų „įgulos“ nariu artimesnius santykius užmegzti. Tačiau tai ir rodo, kad bet kokia „diplomatija“ Dovydaičiui buvo visiškai svetima. Kitaip nebūtų sudaręs savo paties namų žmogui įspūdžio, kad „Dovydaitis ’neturėjo laiko’ su studentais ateitininkais artimiau bendrauti“ ar kad, „matyt, sąmoningai vengė“ liesti ateitininkų gyvenimo klausimų, žinodamas savo „įgulos“ palankumą kitam kandidatui į ateitininkų vadus. „Vis pasiteiraudavo, kas gero iš visuomeninio-politinio gyvenimo. Bet kas gero ateitininkų šeimoje, nėra pasiteiravęs. .. Tuo tarpu visi buvome nuoširdūs Dovydaičio gerbėjai. Tik jis niekad nesudarydavo progų su juo išsikalbėti, išsiaiškinti“.

Gal būt, Dovydaitis ne sąmoningai vengė išsikalbėjimo (tai jau būtų „diplomatija“), o greičiau paprasčiausiai dėl to, kad jam nė galvon neatėjo, jog natūraliai su artimesniais žmonėmis reikia ir artimesnio bendravimo. Šia prasme St. Rauckino liudijamą Dovydaičio laikyseną savo namų „įgulos“ atžvilgiu labiau dera interpretuoti ne to meto aplinkybėmis, o apskritai Dovydaičio draugiškumo pobūdžiu. Jei ir nebūtų tada kilęs dviejų kandidatų į ateitininkų vadus klausimas, greičiausiai vis vien nebūtų buvę kitokio santykiavimo tarp Dovydaičio ir jo namų „įgulos“.

Dovydaitis turėjo tiek daug pažįstamų, kad visus juos lygiai traktavo. Buvo draugiškas, kur kokia proga kurį sutiko — posėdy, susirinkime ar išvykoj, koridoriuj ar gatvėj. Tačiau nė artimiausi bendradarbiai Dovydaičiui netapdavo labiau už kitus artimi. Kai buvo uždaryti moksleiviai ateitininkai, Dovydaitis visa širdimi įsijungė į jų pogrindinę veiklą, dalyvavo centro valdybos posėdžiuose, važinėjo su paskaitomis į kuopas, organizavo finansinę paramą etc. Rodos, bent tuo metu moksleivių ateitininkų centro pirmininkas, ir Dovydaitis turėjo artimai bendrauti. Tačiau prieš akis guli 1931 - 32 mokslo (ir antrais pogrindinės veiklos) metais moksleivių ateitininkų sąjungai vadovavusio A. Masionio laiškutis, kad atsiminimų apie Dovydaitį nedaug tepasiunčia, „nes šiaipjau teko su juo bendrauti tik per organizaciją, intymiau susidraugauti neteko — pas jį namuose tebuvau, rodos, tik vieną kartą, kai laikiau pedagogikos istorijos egzaminą“. Panašiai tik tam pačiam egzaminui pas Dovydaitį buvo nuvykusi ir kita moksleivių ateitininkų veikėja, trejus metus centro valdybos posėdžiuose- susitikdavusi Dovydaitį.

Taigi Dovydaitis visai nejautė jokio reikalo net artimus savo bendradarbius ar studentus į namus be reikalo kviesti — pilnai pakako tų, kurie patys vienu ar kitu reikalu į jo namus ateidavo laiko gaišinti. Ir tai galiojo ne tik jaunesniesiem, bet ir kolegom profesoriam: „Ir vizitų nemėgo: pats tik paskutinės bėdos spiriamas pas kitus lankėsi ir labai raukėsi, kai įsiverždavai į jo knygomis apverstą darbo kambarį“.140 Namuose ar už namų, Dovydaičio bendravimas su žmonėmis išsisėmė tik organizaciniais, reikaliniais ar pagaliau atsitiktiniais susitikimais. Tai ne tik laiko stokos reikalas: viskam žmogus atranda laiko, ką tikrai vertina. Jei Dovydaitis nerado laiko palaikyti artimesniems santykiams, susitikti žmones ir „be reikalo“, tai dėl to, kad tokį „be reikalo“ bendravimą jis ir laikė nereikalingu, neskyrė jam reikšmės.

Tai ir teikė jo draugiškumui savotišką charakterį: visiems lygiai jis buvo draugiškas, bet kaip tik dėl to jo draugiškumas daugiau buvo visuomeniškas, o ne asmeniškas. Tai visuomenės, o ne namų draugiškumas. Todėl į namus kvietimo ir nebuvo Dovydaičio santykiuose net su artimais žmonėmis. Kitais žodžiais galėtume tikslindami sakyti: Dovydaičio draugiškumui nepriklausė asmeniškas artimumas. Šiltai draugiškas žmogus, tačiau be intymesnio artimumo.

Tokie žmonės, būdingi visuomenišku draugiškumu, labai draugiški atrodo iš toli, kartą ar tik atsitiktinai susitinkant. Bet tiems, kuriems tenka su jais turėti daugiau reikalų ir tuo pačiu santykių, jų visuomeniškas draugiškumas gali atrodyti tik reikaliniu bendravimu. Tokio nesupratimo buvo sunku ir Dovydaičiui išvengti. Kas subtiliau jo neperprato, tam Dovydaitis galėjo pasirodyti šaltoku, stokojančiu gilesnio nuoširdumo.

2. Šeima ir jos rūpesčiai

Dovydaitis ir savo charakteriu, ir savo darbu buvo visuomenės, o ne namų žmogus. Dukters žodžiais, jis „gal būt, daugiau priklausė visuomenei negu savo šeimai“,138 nes „namie jis būdavo tik svečias“ (iš 1971.X.25 laiško). Pats mažai namuose būdamas, ir kitų į namus daug nekviesdavo. Tai paaiškina, kodėl Dovydaitis nepasižymėjo svetingumu: pats savo namuose buvo lyg svečias. Bet tai leido plačiai pasklisti ir tuo būdu lyg įsiteisinti paskalai, kad Dovydaičiui nenusisekė šeimos gyvenimas — nei gauti tinkamą žmoną, nei vaikus deramai išauklėti.

a. Dovydaičio žmonos paskala yra „dviveidė“: vienu atveju apgailestaujama, jog Dovydaičiui teko vesti paprastą kaimietę, antru atveju piktinamasi, kad jis pats savo žmoną traktavo su kaimietišku atšiaurumu.

Net ir turėjusiems daugiau reikalų su Dovydaičiu susidarydavo toks įspūdis. Sakysime, viena iš jo studenčių, turėjusi su juo daug įvairių reikalų kaip globotinė ir ateitininkių veikėja, šiuo klausimu taip pasisako:

Dovydaitis šeimos kaip ir neturėjo. Tarp jo kaip visuomenininko ir kaip šeimos tėvo bei vyro buvo praraja. Bet nemanau, kad tai buvo bloga valia. Didelė vyrų dalis grįžta namo tik pramiegoti, nes visa jų veikla yra įstaiga. Taip ir Dovydaitis. Jo chamiškumas žmonai buvo didelis. Pamenu, kartą turėjau su juo nueiti į namus paimt knygos ar pan. Bibliotekoj sutikome jo žmoną. Jis praėjo pro šalį, nė žodžio jai nepasakęs. Aš, nors labai nesmagiai jausdamasi, praslinkau pro tą vienišą moterį tik po nosimi burbtelėjusi atsiprašymą.

Ar iš tiesų Dovydaičių šeima jau taip stokojo darnos, kad vieniems reikėtų gailėtis vyro, antriems — žmonos?

J. Eretas, gerai pažinojęs abu Dovydaičius, apie Dovydaitienę rašo: „Nors ši ir nebuvo išmokslinta, betgi pasižymėjo natūralia inteligencija, išmintingu gyvenimo reikalų tvarkymu, gera širdimi, uoliu vaikais rūpinimusi“141. Nebuvo ėjusi mokslų, bet užtat gyvai jautė šviesos troškulį. Visuomet labai daug skaitė. Knygos jai teikė tokio didelio džiaugsmo, kad ir gilioje senatvėje, praradusi beveik 50% regėjimo, vis neatsitraukdavo nuo knygų. Visiškai neišpuiko (tai reiškia: nepasirodė tuščia), kad kaimietė išėjo į ponią profesorienę. Būdama iš prigimties kukli, rami, tyli moteris, nesiveržė į viešumą ir neieškojo garbės šalia vyro. Tik retkarčiais nueidavo į kokį koncertą ar ateitininkų balių kartu su vyru. Geros širdies pati būdama, nekėlė namuose audrų dėl vyro išleidžiamų pinigų pašalpoms, žurnalams etc. Išmintingai dalyką suprasdama, kantriai ji pakėlė ir tai, kad tiek mažai vyras buvo namuose. Būdama sumani ir rūpestinga šeimininkė, pati rūpinosi visu namų ūkiu, kaip tai jau anksčiau nurodėme.

Ar Dovydaitis apgailestavo, kad pasirinko tokią žmoną? Jei būtų apgailestavęs, tai nebūtų anksčiau cituotoj autobiografijoj, rašytoj po 25 santuokos metų, ironizavęs tų ano meto lietuvių inteligentų, kurių ’aukštai išlavintas skonis’ nebegalėjo rasti žmonų tarp ’tamsių’, ’nemokytų’ lietuvaičių. Gražų Dovydaičių sugyvenimą liudija duktė Ona:

Tėvai tarp savęs labai gerai sugyveno. Jokių ginčų, priekaištų, nesutarimų, šiurkštumo mamos atžvilgiu nebuvo. Priešingai, kitos brolienės stebėjosi, kad mūsų tėvelis toks suprantantis ir užjaučiantis žmoną, kai kiti Dovydaičiai į savo žmonas nekreipė dėmesio. Tėvai tarpusavyje buvo tikri draugai. Draugystė pilna to žodžio prasme — duoti visa, kiek gali, aukotis, neieškant naudos. Kartais atitrūkęs nuo darbo, jis sėdėdavo su mamyte kur nors ant balkono ar verandoj šiltais vasaros vakarais ir šnekučiuodavo. Neretai girdėdavau juos ir juokaujant. Nebuvo niūrūs nei vienas, nei antras.

Gražūs tarpusavio santykiai tėra galimi, kai abi šalys yra viena antra patenkintos. Nėra pagrindo nė Dovydaitienę apgailestauti, lyg ji būtų turėjusi daug nuo vyro kentėti. Kai duktė Ona kartą tiesiog motiną paklausė, „ar jis ir su ja buvo toks šaltas, kaip su mumis“ (vaikais), motina atsakė, kad jis buvo jos tikriausias ir geriausias draugas. Kas iš šalies gali atrodyti šiurkštumu, tas dar nebūtinai turi būti taip ir pergyvenama. Kad grįžęs namo su studente, atėjusia knygų pasiimti, Dovydaitis tylomis pro žmoną praėjo, šiai pastarajai visai nereiškė jos vyro jokio chamizmo. Greičiau ją būtų varžiusios supažindinimo „ceremonijos“. Negalima žmogaus vertinti kitų matais. Kaimiečiais likę, nors ir į miestą persikėlę, Dovydaičiai tiko vienas antram. Visiškai kitas reikalas, kad būtų neįmanoma Dovydaitienę įsivaizduoti St. Šalkauskio ar J. Ereto žmona. Ir atvirkščiai, nebūtų Dovydaitis laisvai jautęsis su tokia žmona, kuri visą laiką būtų jautusi pareigą jį „perauklėti“ salono džentelmenu.

Kai vyras ir žmona yra vienas antru patenkinti, beprasmiška iš šalies jų vieną ar antrą vaizduotis besigailinčiais savo pasirinkimo. Todėl dr. J. Matusas, palietęs „privatines ir viešas užuominas“ apie Dovydaičių santuoką kaip mezaliansą, teisingai nurodo, kad, blaiviai dalyką imant, visiškai nėra pagrindo dėl kažkokio mezalianso aimanuoti. Pirma, buvo susituokta iš meilės, o ne dėl kokių išskaičiavimų. Antra, vesdamas nemokytą mergaitę, „Pranas pasirūpino, kad jo nuotaka gautų kasdieniniam gyvenimui reikalingą švietimą“. Trečia, prisiimdama namų kasdienių rūpesčių naštą, žmona sudarė sąlygas „vyrui kūrybiškai darbuotis“142. Iš tiesų, tik tokios žmonos, kokia buvo Dovydaitienė, dėka buvo įmanoma Dovydaičiui taip atsidėti tik savo paties darbams.

b. Daugiausia mezalianso Dovydaičių santuokoje įžiūrima, turint galvoj jų vaikus. Šiuo klausimu kiečiausiai pasisakė Z. Ivinskis: „Dovydaitis auklėjo, globojo ir ideologiškai stiprino daugybės kitų tėvų jaunimą, į savuosius vaikus atkreipti dėmesį nebeužtekdamas laiko. Savi vaikai buvo pavesti žmonai, kilusiai iš to paties ’sakuotnugarių’ krašto, nepasiruošusiai auklėti inteligentų šeimą. Šitas klausimas buvo Dovydaičiui skaudus nepasisekimas. Neanalizuodami plačiau to fakto, turime pastebėti, kad šitokių šeimyninių santykių akivaizdoje užaugo sumiesčionėję ir kai kurie net nukrikščionėję, nors ir gana gabūs Dovydaičio vaikai. Šitą tragediją Dovydaitis pats jautė“141 .

Tam tikro pagrindo yra teigti, kad vaikai sudarė Dovydaičiui daug rūpesčio. Tačiau vargu ar platesnė analizė leistų reikalą dramatizuoti ligi „skaudaus nepasisekimo“ ir tiesiog „tragedijos“. Tėvų ir vaikų klausimas visada sudėtingesnis, negu iš šalies atrodo. Taip yra ir šiuo atveju.

Tiesa, kad pats Dovydaitis, dukters Onos žodžiais, vaikais „neperdaugiausia užsiimdavo“, smulkmeniškai nesidomėdavo jų veikla, palikdavo visa tai motinos globai. Pats namie mažai ir būdavo. Tik pietų ir vakarienės metu kiek pabūdavo šeimoje, pirmame aukšte. O kitu metu, kai namuose buvo, užsidarydavo savo darbo kambaryje antrame aukšte. Į tą aukštą nei žmona, nei vaikai be būtino reikalo neidavo. „Mes vaikai ten nebūdavome pageidaujami, bet jei laikydavomės labai tyliai, tai leisdavo žiūrinėti knygas ir žurnalus“.138 Kai buvo darbe sutrukdomas, šiurkštokai ant vaikų surikdavo. Vc. Čižiūno prisiminimu, išgirsdavo tada ir kiti to aukšto gyventojai pašaliečiai, kaip būdavo išvaromas sūnus: „Ar neisi lauk iš čia! Kurių galų čia knisies?“ ir pan.

Tačiau Pr. Dovydaičiui ūmus griežtumas greit užeidavo, greit ir praeidavo. Tik pagal savo kaimietišką būdą niekada viešai nerodė švelnumo. „Neatsimenu, kad būčiau jį mačius kada nors bučiuojantį kurį nors iš mūsų. Ypač nemėgo demonstruoti jausmų viešoje vietoje“138 (duktė Ona). Tai ir darė įspūdį, lyg Dovydaitis buvo savo vaikams šaltas. Net jiems patiems taip atrodė, nes, kaip jau citavome, kartą duktė klausė motinos, „ar jis ir su ja buvo toks šaltas, kaip su mumis?“ Kaip apie save, taip apie vaikus motina atsakė: mylėjo, bet to nerodė. Nors viešai Dovydaitis ir nerodė savo vaikų meilės, bet ją liudijo netiesioginiu būdu. „Susirgus kuriam iš mūsų, buvo rūpestingas ir visuomet užeidavo pažiūrėti po keletą kartų per dieną. Visuomet atsimindavo visų gimimo dienas“ (duktė Ona).

„Būdamas geros širdies žmogus, Dovydaitis buvo geras ir savo šeimai. Tik nepabaigiamų darbų nuolat vejamas, persikrovęs įvairiomis pareigomis, jis savo šeimai teskyrė labai maža laiko, neskyrė nė reikiamo laiko minimumo“. St. Rauckinas, ilgiau už kitus išgyvenęs pas Dovydaičius, teisingai aptaria Dovydaičio santykius su šeima. Tačiau iš šio apibendrinto aptarimo nereikia daryti išvados, lyg Dovydaitis būtų visai nebendravęs su savo vaikais. Tai būtų jau neteisinga išvada. Gal mažai, gal ir nepakankamai, bet skyrė jis laiko ir savo vaikams.

Kai vyresnieji vaikai dar buvo maži, vakarais pats tėvas garsiai iš laikraščių jiems paskaitydavo fronto žinių, nes karas buvo kasdieninė namų pokalbių tema. Didelį įspūdį vaikams padarė didvyriška mirtimi žuvimas dėdės Vinco, kuris, šeimoj gyvendamas, ir su jais pažaisdavo. Vėlinių dieną kasmet visa šeima kartu apsilankydavo kapuose uždegti žvakelę mirusiems paminėti. Vaikų prašomas, tą dieną tėvas kasmet iš naujo pasakodavo apie dėdės Vinco legendišką pasiaukojimą, kai, dengdamas į naujas pozicijas besitraukiančius savuosius, pasiliko prie kulkosvaidžio vienas prieš lenkų raitelių eskadroną. Nusivesdavo vaikus į ką tik suorganizuotą karo muziejų, kurio eksponatai iliustravo girdėtus laisvės kovų pasakojimus. Taip buvo vaikuose diegiami patriotinio jausmo grūdeliai. Žadindamas vaikų žinojimo smalsą, tėvas pasakodavo vaikams savo parašytų populiaresnių straipsniukų turinį. Taip įstrigo jų atmintin „Robinzono Kruzo“ autoriaus pergyvenimai, nuostabios ungurių kelionės į tolimas jūras ir daug kas kita. Didįjį Šeštadienį visi eidavo Kauno bažnyčiose lankyti Kristaus karstą, dalindami tuomet dar gausiems elgetoms smulkius pinigėlius (tėvas vis primindavo, kad sušelpti elgetą — tai sušelpti Kristų). Kartais pasiimdavo kurį vaiką, kai su kokiu reikalu eidavo pas kurį nors savo pažįstamų, ypač pas jų krikštatėvius kunigus (trijų vaikų krikšto tėvai buvo kunigai: Onos — Em. Paukštis, Jono — P. Dogelis, Laimos — St. Jokūbauskis). Dažnai vaikus nusivesdavo spaustuvėn, kurie buvo lyg jo antrieji namai.

Kelionės spaustuvėn ypač masino sūnų Joną. Nors tėvas ir nedaug turėjo laiko su vaikais pabendrauti, vis vien Jonukas stebėjo tėvo veiklą. Tad ir mėgiamu jo vaikišku žaidimu pasidarė laikraščių ir knygelių „leidimas“. Būdamas gimnazijoj, jau leido šapirografu keliolikos egzempliorių dvisavaitinį iliustruotą laikraštėlį. Kaip Vc. Čižiūnas prisimena, savo leidiniu Dovydaitu-kas per jį pasikeisdavo ir su „Saulės“ mokytojų seminarijos pradinės mokyklos leidžiamu laikraštėliu. Kai sūnus parodė dėmesį knygoms, tėvas skatino jo skaitybos pomėgį — perleisdavo jam savo žurnaluose paminėti gaunamas knygas. Tėvo buvo paskatintas ir pradėti spaudoj reikštis: kai sūnus grįžo sužavėtas iš Kauno ąžuolyne 1925 m. per ateitininkų kongresą suvaidintos misterijos, tėvas jam patarė surašyti savo įspūdžius ir pasiųsti Jurbarke ėjusiai „Saulutei“. Tuo rašiniu Dovydaičių Jonukas ir pradėjo savo vaikiškąją rašytojo karjerą, kaip pasakoja savo autobiografijoj.137 Gal būt, neatsitiktinai ir jau suaugusio pirmuose beletristiniuose jo bandymuose sutinkama karinė tema, vaizdai iš nepriklausomybės kovų. Tai atspindi tėvo įtakoj susidarytus vaikystės įspūdžius.

Vaikams paaugus, bendravimui su tėvu progą sudarė ir talka jo darbe. Kadangi savo pagrindinį žurnalą „Kosmos“ Dovydaitis ne tik redagavo, bet ir leido, tai pats ir ekspedijavo. Šiame darbe jam ir talkino vaikai. Savo ruožtu tėvas talkino vaikams pamokų ruošime, ypač uždavinių sprendime. Bet ši talka nevisada liko taiki: vaikai norėjo visiškos pagalbos, kad patiems nereikėtų sukti galvų, o tėvas nesiskubino vaikams pataikauti ir norėjo, kad patys galvotų. Dukters Onos žodžiais, ši pamokų talka virsdavo „kančia ir jam, ir mums“, Prašydami tėvą pagalbon, dažnai jį atitraukdavo nuo skubaus ar svarbaus darbo. Tad juo labiau jį pykdydavo, kad „negreit susigaudom, ko iš mūsų reikalauja“.138

„Kartų praraja“ anksti atsivėrė tarp Dovydaičio ir vaikų. Konkrečiai ji pasireiškė žinomomis formomis: prastu mokymusi, maištavimu prieš mokytojus, veržimusi iš tėvų įtakos ir namų atmosferos. Kaip šiuo atveju esti, vaikams buvo sunku įvertinti tėvus, tėvams buvo sunku suprasti vaikus. Juo labiau buvo sunku vieniems antrus suprasti, kad, dukters žodžiais, „tarp vaikų ir tėvų niekuomet nebuvo didelio intymumo“, dėl to nebuvo „glaudžiai suaugusi šeima“.

To meto vaikų „poziciją“ duktė Ona taip suglaudė: „Mūsų tėvelis mums atrodė ir per pamaldus, ir per griežtas, ir nemodernus“.

Namų atmosfera tikrai buvo religinga, nes abu tėvai buvo giliai religingi. Dovydaitis nesigėdijo būti matomas ir viešoj Dievo Kūno procesijoj. Bet vaikai gėdijosi tėvo „davatkiškumo“, kai išgirsdavo savo draugus iš jo šaipantis. „Nors tėvai buvo labai religingi, mes, vaikai, pradėjom labai anksti atšalti nuo tikėjimo“. Rūpindamasis savo vaikų išauklėjimu, tėvas juos leido mokytis į brangias privatines katalikiškas mokyklas (jėzuitų, kazimieriečių gimnazijas). Tačiau vaikai jose negavo gilesnio religinio išauklėjimo. Priešingai, šios katalikiškos mokyklos ne gilino, o greičiau slopino religinį jausmą tuose mokiniuose, kurie pradėdavo maištauti prieš jų rutiną („kartais visai kvailas taisykles“) ir jų biurokratinį formalizmą (standartinį visų traktavimą bendrais matais). Dovydaičio vaikai ir buvo dovydaitiški — su stipriu individualybės jausmu, neskubūs nusilenkti drausmei, nusistatę prieš bet kokį prievartavimą. Deja, mokytojai to neįvertino. „Gal būt, kad ’gero daikto’ buvo per daug mokykloje, ir visa tai gana nepatrauklia forma“. Bet paveikaus auklėjimo buvo per maža: „Asmenišku mūsų charakterio auklėjimu niekas nesirūpino, bendras matas buvo taikomas visiems. Blogis jau buvo padarytas: tos jėgos, kurios nebuvo atitinkama linkme nukreiptos į gera, pradėjo būti destruktyvios“ (duktė Ona).

Namai šiuo krizės metu nesuteikė atramos: „juose taip pat nebuvo gilesnių problemų svarstymo“. Tėvai prileido, kad katalikiškose mokyklose vaikai pakankamai gavo religinio susipratimo. Antra vertus: „kaip galėjo tėvai žinoti mūsų problemas, jei su jomis į juos nesikreipdavome?“ Juo labiau, kad pats tėvas nebuvo tokios „tapatybės krizės“ pergyvenęs. Ypač vaikai skyrėsi nuo jo ir tuo, kad apskritai pasaulėžiūrinės problemos mažai jiems rūpėjo. Jų galvos buvo pramuštos ne pasaulėžiūrai ar mokslui, o sportui, draugams ir kitiems įprastiniams jaunų dienų ilgesiams.

Dėl to, tur būt, svarbiausia, Dovydaitis atrodė savo vaikams „ir per griežtas, ir nemodernus“. Deja, tiesa, kad Dovydaitis savo vaikus nepedagogiškai drausmindavo — atšiauriai, tiesiog drastiškai, ir žodžių nerinkdavo, ir balsą pakeldavo. Nepaisydavo, ar tai būdavo namuose, ar prie svetimų žmonių. Vienas jaunesniųjų Dovydaičio fakulteto kolegų prisimena, kaip sykį į dekanatą atėjo jo vyriausioji duktė (jau studentinio amžiaus): „jis mano akyse ją išplūdo, išvarė atgal namo, liepdamas niekur neužsukti, o tiesiai eiti į namus“. Nėra kalbos, kad tokia drausminimo pedagogika negalėjo būti paveiki.

Tačiau, iš antros pusės, Dovydaičio laikysena („pedagoginė linija“) buvo respektuojanti žmogų, reiškianti jam pasitikėjimą. Smulkmeniškai nerūšiuodavo, ką galima ir ko negalima vaikams skaityti, nors ir atkreipdavo dėmesį į vertingas knygas. Pats žavėdamasis Šatrijos Raganos raštais, labai juos rekomenduodavo ir vaikams. Džiaugėsi, kai vyresnysis sūnus pamėgo auklėjamuosius O. Swett Mardeno raštus. Bet nedraudė skaityti ir „Kultūros“ žurnalo, skleidusio materialistinį ateizmą. Kai buvo išverstas A. Forelio „Lytinis klausimas“ (1933), jį parūpino sūnui, nors šio šveicarų psichiatro seksualinė etika buvo laicistinė.

Pagal savo drausmės, bet ne prievartos pedagoginę liniją Dovydaitis paliko vaikams visišką laisvę, ko nori mokytis. „Visa, ką norėjom, galėjom mokytis“. Visas mokslo šakas lygiai vertino, nė vienos jų neaukštino, nė vienos nežemino. Kai vyresniajam sūnui jėzuitų gimnazijoj nesisekė klasikinės kalbos, tėvas klausė, kas gi jam patinka. Sūnui atsakius: „aviacija ir mašinos“, tėvas tarė: „Skraidyti reikia taip pat mokslo. Ir, tur būt, dar geresnio negu žeme vaikščioti“.144 Tada ir buvo sutarta, kad sūnus iš jėzuitų klasikinės gimnazijos persikels į jam artimesnę aukštesniąją technikos mokyklą.

Ir pasaulėžiūrinė prievarta buvo Dovydaičiui svetima. Be abejo, ateitininkų sąjūdžio kūrėjas troško ir savo vaikus matyti ateitininkų eilėse. Tačiau, dukters liudijimu, „niekada nevertė mus būti ateitininkais“, nors, žinoma, „jam buvo nemalonu, gal ir skaudu, kad savo paties šeimoje nerado pritarimo tam, kas buvo taip artima jo širdžiai“.138 Nė vienas iš keturių Dovydaičio vaikų netapo ateitininku. Vyresnioji duktė pasitraukė iš ateitininkų po poros metų gimnazijos pradinėse klasėse, o kiti vaikai nebuvo nė įstoję į ateitininkus.

Neteisu būtų sakyti, kad Dovydaitis būtų nesirūpinęs savo vaikų įsijungimu į ateitininkus. Mažesnius juos pasiimdavo su savimi, kai vykdavo į ateitininkų šventes, iškylas, ekskursijas. Tačiau tai dar nelaidavo sėkmės: užuot sudominus, galėjo būti ir atgrasoma. Pavyzdžiui, į „Gamtos Draugo“ eksursiją 1933 m. Dovydaitis buvo pasiėmęs savo jaunesnįjį sūnelį, tuomet trylikametį. Nemunu plaukiant, buvo pakelėj sustojama aplankyti istorinių paminklų. Bet „Dovydaitukas, matyt, nelabai džiaugėsi tais pasivaikščiojimais po senovę. Ar ne iš Veliuonos bažnyčios žygiuojant atgal į garlaivį, tingiai sekdamas tėvą, nekantriai man jis tarė: ’Kada tam mano tėvui nusibos valkiotis po tas bažnyčias?’“ (A. Sabalis). Nieko ateitininkiško nebuvo laimima, jei kada ir Ona Dovydaitytė ateidavo į ateitininkų balių. J. B. Laučka savo atsiminimuose pasakoja tokį atvejį. Studentams ateitininkams vis dėlto buvo keistoka, kad sąjūdžio steigėjo vaikai nėra ateitininkai. Jie buvo nugirdę, kad jo Onutė, jau vyresniųjų klasių gimnazistė, priekaištaujanti ateitininkams, jog jie esą savyje užsidarę, nedraugiški, nemėgstą džiaugtis gyvenimu ir pan. „Profesoriui sutikus, buvo suorganizuota speciali ’misija’ iš kokių trijų studentų, kurie ne tik geri ateitininkai, bet ir šaunūs kavalieriai... Viskas baliuje praėjo ’gerai’, Onutė atrodė patenkinta jai parodytu dėmesiu, bet į ateitininkus vis dėlto neįsijungė“.

Noromis nenoromis Dovydaitis turėjo susigyventi su tuo, kad nepajėgė savo vaikų ateitininkais išauklėti. Teliko tenkintis, kad jau užaugusiems vaikams primindavo atlikti bent pagrindines religines prievoles (prieiti velykinės išpažinties, sekmadieniais išklausyti mišių).

Viena yra aišku: savo paties vaikams Dovydaitis nebuvo autoritetas, galintis juos nuteikti, kad brangintų tai, kas jam buvo brangu. Tur būt, lygia dalimi tai lėmė, kad tėvas vaikų akyse buvo „ir per griežtas, ir nemodernus“. Taip vaikai ėmė žvelgti į tėvą, beišaugdami iš vaikų amžiaus. Susidariusius šaltus santykius nelemtai įtempdavo ir tokie incidentai, kaip minėtasis dukters išplūdimas dekanate prie svetimų žmonių. Prisiminęs tą incidentą, Dovydaičio jaunesnysis fakulteto kolega pridūrė: „Tada man pasidarė aišku, kodėl Dovydaičio vaikai neina tėvo keliu“.

Kad mieste augantiems vaikams Dovydaitis buvo „nemodernus“, nesunku įsivaizduoti. Būdamas profesoriumi, pagal to meto standartą galėjo prabangiai gyventi, bet gyveno paprasčiausiai. Pats nepripažino jokių „prašmatnybių“, todėl nekreipė dėmesio ir į vaikų užgaidas. Nors kitus šelpdavo, vaikams pinigų nemėtydavo. Pats skęsdamas vis nespėjamuose darbuose ir beveik neturėdamas laisvo laiko, nepakentė vaikų išdykavimo ar dykinėjimo. „Nemėgo matyti ir mūsų išdykaujančių tarpusavyje ar neproduktingai leidžiančių laiką. Beveik visuomet išeidamas iš namų ar grįždamas, pereidavo per mūsų kambarius ir pažiūrėdavo, ką veikiam bei skaitom, ir paklausdavo: ’kaip su pamokomis?’“.138 Visa tai vaikams labai nepatiko: „labai anksti pradėjom veržtis iš namų atmosferos“. Jiems imponavo ne tėvas, bet draugai, kurie turėjo daug laisvių.

Jei vaikams buvo sunku suprasti tokį „nemodernų“ tėvą, tai nemažiau sunku buvo ir tėvui suprasti tokius „modernius“ vaikus. Pats per vargą išsiveržęs į mokslą ir visur buvęs pirmuoju, jis, be abejo, kentėjo, kad jo paties vaikus reikėjo stumti į mokslą. Lengvabūdiškas jų žvilgsnis į mokslą ir apskritai gyvenimą jį skaudino, bet, deja, ir tolino nuo savo vaikų kaip tik tuo metu, kai labiausiai jiems reikėjo tėvo atramos. Priešingai, daugiau jis buvo skyręs laiko anksčiau, dar vaikams esant mažiems, negu dabar, brendimo amžiuje. „Kol buvome maži, jis daug daugiau laiko su mumis praleisdavo“. Vaikams augant ir turint skirtingus interesus, tarp visų šeimos narių tarpas darėsi vis didesnis: „vėlesniais metais jau ir pietų ne visi susirinkdavome, vis trūkdavo kurio nors šeimos nario“. Dukters prisiminimą patvirtina ir penkmetį (1925- 31) pas Dovydaičius išgyvenęs mokytojas Vc. Čižiūnas: „Retai, gal tik metinių švenčių ar vasaros atsotogų metu, profesoriaus šeima bendraudavo ilgiau šeimos valgomajame ar salone. Profesorius, dažnai kitu metu namie atsiradęs, vienas virtuvėj papietaudavo“.

Krizinis jo vaikų blaškymasis Dovydaičiui rūpėjo. Todėl ir pašaliniams apie tai prasitardavo. Paprastai tokie prasitarimai imami kaip jo „skaudaus nepasisekimo“ su vaikais liudijimas. Iš tikro tai visų pirma liudija, kad Dovydaitis nieku būdu nebuvo savo vaikams abejingas. Nebūtų skundęsis, jei nebūtų tai jam skaudėję, ir nebūtų skaudėję, jei nebūtų rūpinęsis savo vaikais.

Šiuo klausimu Dovydaičio tėvišką rūpestį įspūdingai iliustruoja kun. K. Žitkaus prisimenamas vienas pokalbis. Abu svarstė klausimą, ar galima suderinti dvasininko ir poeto pašaukimus. Žitkaus nuomonei, jog daugelis pajėgė savy sutalpinti poetą ir dvasininką, pritarė ir Dovydaitis, bet pasuko į naują temą: „Tačiau geras mokslininkas ir geras šeimos tėvas jokiu būdu tarpusavy nesuderinami. Jei būsi idealus mokslininkas, jokiu būdu nepajėgsi būti idealus šeimos tėvas. Man šita tiesa visai nekelia dvejonių“. Dovydaičio veidą apgaubus liūdesiui, Žitkus ėmė įrodinėti, kad tūkstančiai didžiausių mokslininkų buvo idealūs ir šeimos tėvai. Dovydaitis prieštaravo: „Ne, neaiškink man. Pats savo kailiu patyriau, kaip sunku geru mokslininku ir geru tėvu būti. Norėjau būti geru mokslininku, ir ši palėpė su savo dulkinomis lentynomis pavergė mane. Kaip retai iš savo urvo aš nulipdavau į apačią, kur laukdavo mano šeima ir mano širdies, ir mano išminties“. Pradėjęs jaudintis, Dovydaitis vėl nutilo, bet pradėjo giedrėti, kai Žitkus ėmė įrodinėti, kaip abu sūnūs skina sau kelią į ateitį, raižo padanges, o vyresnysis Jonas dar viltingai ir literatūroj reiškiasi. „Mano Jonas ką tik viename konkurse savo pjesei laimėjo premiją“, — perkirto Žitkų Dovydaitis. „Norėjau, kad Jonas, kaip ir aš, būtų mokslininkas ir visuomenininkas, bet jis kitur ir kitaip krypsta. Tikiu, kad jis susiras savo tikrąjį pašaukimą ir nepalūš pusiaukelėje. Vytuko ateitis man nekelia baimės. Daugiau rūpi Onutė, gabi ir geros širdies mergaitė, tik tokia jautri ir trapi. O Laimutė dar beveik vaikas. Visiems aš būčiau labai reikalingas. Tik tos nelemtos mano kabineto lentynos dažnai man užkerta kelią iš mansardos į šeimą, į apatinį aukštą. Jos net neleidžia mano šeimai pajusti, kaip aš ją myliu ir kiek dėl jos sielojuosi. Ne, neįtikinėk sveikas, kad gali viename žmoguje sutilpti geras mokslininkas ir geras šeimos tėvas“. Ir vėl nutrūkusi Dovydaičio kalba, „o jo akys padrėko“...

Ar būtų buvę tų rūpesčių, jei Dovydaičio žmona būtų buvusi ne kaimietė, bet inteligentė? Visi tokie „kas būtų buvę, jei būtų buvę“ klausimai yra beprasmiški jau dėl to, kad jų negalima pagrįstai atsakyti. Vis dėlto nejučiomis toks klausimas ne tik keliamas, bet ir atsakomas, kai teigiama, kad Dovydaitienė buvo nepasiruošusi auklėti inteligentų šeimą. Tai ne daugiau, kaip paprastas prielaidinis spėjimas.

Tiesa, kad ant žmonos pečių gulo visi šeimos rūpesčiai, ne tik namų ūkis, bet ir vaikų auklėjimas. „Gera, rūpestinga motina buvo Dovydaitienė“, — liudija mokytojas V. Čižiūnas. Kitas reikalas, kad, pradėjus vaikams maištingąjį brendimo amžių, „jos asmenybės neužteko vaikams tvirčiau burti šeimos židinyje ir jiems imponuoti“. Tada iš tiesų „motina jautė, kad jos autoritetas vaikams mažai galioja“. Iš jos veido ir kalbos buvo matyti, kad „šeimoje būta tylių sunkių scenų“. O kartą ji ašarodama

V.    Čižiūnui atvirai prisipažino, kad, „savo vaikams atiduodama visą savo meilę ir rūpestį, neįstengusi išlaikyti juos glaudžiau po šeimos stogu, būti jiems globėja ir patarėja. Vyrą teisino (kartu ir kaltino), kad per daug užsiėmęs pareigų, net naktimis sėdįs savo kabinete, mažai dėmesio skiriąs net berniukams“.

Panašus įspūdis iš Dovydaičių šeimos vėliau yra likęs ir inž.Vl    Čyvui, kuris dar gimnazistas buvo priimtas gyventi kaip bendraklasio sūnaus Vytuko ir Laimutės korepetitorius. Tėvas per mažai skyrė vaikams laiko ir dėl to savaime per mažai kreipė į juos dėmesio. Iš ryto skubindamasis iš namų, pusryčiaudavo stačias. Daugiau buvo prie stalo pasikalbama tik pietų metu. Per vakarienę irgi maža kalbų būdavo. „Šiaip vaikų kambaryje būdavo retas svečias: dažniausiai eidavo pas vaikus tik tvarkos padaryti, kai motina nebegalėdavo susitvarkyti“. Vaikai jį gerbė, bet iš baimės, kad negautų į kailį. Motina, priešingai, stengdavosi vaikams įsiteikti dovanomis, skanesniu kąsneliu ir pan. Vaikai niekada neturėjo prie savęs pinigo: daug jo negaudavo, o kiek gaudavo, stengdavosi išleisti. Todėl ir gerindavosi motinai. Tačiau „motinai pagarba tik tol, kol ką išgauna“. Tėvus ir vaikus neabejojamai skyrė didelis tarpas. Tai rodė, kad tiek tėvas, tiek motina „norėdavo eiti prie vaikų per kitus“. Pvz., korepetitorius buvo prašomas pasekti, ar sūnus eis velykinės atlikti, ar ne.

Be abejo, sunku buvo Dovydaitienei tapti vaikams autoritetu. Stengimasis įsiteikti vaikams yra mažiausiai patikimas kelias išlaikyti autoritetą. Bet kai ateina vaikų maištinis periodas, ir bet kokiai motinai yra sunku imponuoti vaikams. Kaip tik tuo metu ir pasišiaušiama prieš visus autoritetus. Todėl vargu ar galima teigti, kad tik Dovydaitienės nepasiruošimas auklėti inteligentų šeimai neleido jai turėti savo vaikuose tikro autoriteto. Dovydaičio vaikai nestokojo motinos rūpestingos meilės — ir tai svarbiausia.

Greičiau galima prileisti, kad mažiau aštriai būtų iškilęs vaikų klausimas, jei Dovydaitis būtų daugiau radęs laiko šeimai, pedagogiškiau vaikus auklėjęs ir laiku numatęs rūpesčius, kuriuos tėvams sudaro bebręsdami vaikai. Teoriškai šiuo reikalu jis daug žinojo — ypač apie primityviųjų kilčių praktikuotus būdus paruošti jaunuolius subrendusiais žmonėmis. Tačiau jis pats savo laiku kažkaip to nenumatė ir neįvertino. Net tada, kai jau atsidūrė prieš nelauktą rūpestį, jis šiuo atžvilgiu liko naivus. A. Sabalis keletą kartų girdėjo Dovydaitį dėstantį, kad jeigu dar kartą tektų auginti šeimą, tai būtinai augintu kaime. Dėl šios Dovydaičio pedagoginės „teorijos“ A. Sabalis taikliai pastebi: „Matyt, jis buvo pamiršęs, kad iš kaimo tais laikais ateidavo pats rinktinis jaunimas, tikrai norįs mokytis, o miesto ’ponai’ jau stengėsi visą savo turimą prieauglį pravaryti pro visas mokyklas, nors pastarųjų prieauglis jau nežinojo, ką reiškia: ’jei nesimokysi, tai eisi kiaulių ganyti...’"

Prieš sunkius rūpesčius vaikai buvo pastatę Dovydaitį. Bet ar ne visi tėvai anksčiau ar vėliau, vienu ar kitu būdu turi rūpesčių dėl savo vaikų? Tik, gal būt, ne visi tėvai yra lygiai atviri savo rūpesčius kitiems atskleisti. Žinoma, kas visiems matoma, niekam nebėra paslaptis. Šiaip ar taip, svarbiau ne tai, kokių rūpesčių tenka iš vaikų patirti, bet kaip jiems padedama šiuos rūpesčius nugalėti. Šiuo atžvilgiu yra neteisinga kalbėti tik apie paties Dovydaičio jaustą „tragediją“. Nieko daugiau apie jo vaikus nežinančiam tai sugestionuoja, lyg jie būtų „niekais nuėję“. Taip nėra. Gal ir gana nelengvai, bet savo vietą gyvenime jie rado. Tiesa, nė vienas iš sūnų neiškilo į profesorius, kaip buvo tėvas. Bet kitu atžvilgiu abu sūnūs atspindi tėvą — abu žurnalistai, o vyresnysis sūnus drauge yra ir rašytojas.

Todėl ir reikia pervertinti paplitusią nuomonę apie tragišką Dovydaičiui nenusisekimą su vaikais. Neįmanoma pasverti, kiek tik savo pačių pastangomis jie rado gyvenimo kelią ir kiek šiose pastangose jie atsirėmė į tėvą. Pradėjus blaškymąsi, tėvas galėjo vaikams atrodyti ir šioks, ir toks. Bet, gyvenime šiek tiek jau apsidaužius, tėvo skaidrus pavyzdys turėjo iškilti prieš jų akis. Nors ir buvo tarp tėvo ir vaikų nemažos įtampos, vis vien ryšiai nebuvo nutrūkę. Kiek kur pedagogas Dovydaitis buvo nepedagogiškas kaip tėvas, vienu svarbiu atžvilgiu jis pasirodė tikras pedagogas: nebandė jaunus šakotus charakterius prievarta tiesinti, jiems savo valią primesti, bet parodė jiems didelį pasitikėjimą. Tai ir paliko atvirą kelią atstatyti santykius, nes vaikų pagarba tėvui buvo išsaugota.

Aiškiai tai matome vyresniojo sūnaus Jono atveju. Be abejo, nelengva širdimi tėvas sutiko, kad sūnus iš gimnazijos persikeltų technikos mokyklon. Buvo naujo susikrimtimo, kai sūnus, ir šios mokyklos nebaigęs, 1934 m. savanoriu stojo į karo aviacijos mokyklą. Tik betarnaudamas kariuomenėje, jis grįžo palikton mokyklon, lankė ją vakarais ir baigė. Tuo pačiu metu tęsė spaudos darbą, o vėliau tapo „Lietuvos Sparnų“, aviacijos žurnalo, faktiniu redaktoriumi. Tai ir buvo jo svajonės: žurnalistika ir aviacija. Berandant sūnui savo gyvenimo kelią, tėvas ir sūnus pamažu vėl atrado vienas antrą. Kartą sūnui ore lūžo lėktuvas, ir jis tik parašiutu išsigelbėjo (1936.XI). Kai pranešė šią savo žinią tėvui, šis pažvelgė į sūnų giliu, nuoširdžiu žvilgsniu, atsiduso ir tarė: „Padėkok Dievui, kad tik šitaip... Pasimelsk, kad išsigelbėjai“. O kai iš spaustuvės darbininkų patyrė apie sūnaus figūrinį skraidymą aviacijos šventėje, tėvo akys sužėrėjo džiaugsmo kibirkštėlėmis, bet drauge ir susirūpinimu. Vėl tada priminė sūnui, kad būtų atsargus ir visada susitaikęs su Dievu.

Nesykį sūnus kvietė tėvus aerodroman, kur galėjo patogiu lėktuvu juos paskraidinti, bet tėvas vis būdavo užimtas ir atsakydavo, kad suspės, o šiandien neturi laiko. Taip Dovydaitis ir liko nė kartą lėktuvo neišbandęs, nors ir abu sūnūs pasidarė lakūnai. Svarbiau tėvui buvo ne paskraidyti, o tai, kad ir jis jau galėjo savo vaikais pasididžiuoti. Atėjus Lietuviškosios Enciklopedijos D raidei (1937 m.), tėvas jau turėjo duomenų šalia savęs ir brolių Vinco ir Jurgio jon įdėti ir sūnų Joną, tuomet vos 23 m. amžiaus vyrą.

Dovydaičio vaikai tėvo atsiminimą saugo su pagarba. Nors sovietinėj okupacijoje Dovydaitis yra ignoruojamas ar pravardžiuojamas „klerikalu“, kur prisireikia jį suminėti, vis vien sūnus Jonas savo rašytojo autobiografijoje tėvą pagarbiai vadino „geru ir jautriu žmogumi“.144 Į Vakarus iš Dovydaičio vaikų pasitraukė tik vyresnioji duktė Ona. Jaunystėje lengvabūdiška mergiotė, dabar ji yra save radęs žmogus: „Šiandien į viską žiūriu kitokiom akim, negu tais laikais“. 1961 m. ji paskelbė vertingų atsiminimų apie savo tėvą — „tą nepaprastą žmogų“.138 Šiandien ji yra Dovydaičio duktė ir savo krikščioniška dvasia.

Rašydamas, jog Dovydaičio vaikai „užaugo sumiesčionėję ir kai kurie net nukrikščionėję“, Z. Ivinskis galėjo turėti mintyje tik Lietuvoje pasilikusiuosius. Be abejo, mieste gimę, augę ir dabar gyveną, jie yra miestiečiai, negalėdami kitokiais nė būti. Kiek kuriame buvo likę jaunystės lengvabūdiško žvilgio į gyvenimą, Sibiro tremties metai jį išdegino. O dėl jų „nukrikščionėjimo“ nei vienaip, nei antraip spręsti čia nei galime, nei turime teisės. Kur netikėjimas yra valdžios įsakomas, o tikėjimas tironiškai persekiojamas, ten lieka kiekvieno sąžinės paslaptis, kas ką tiki ar netiki. Net patys tikintieji yra išprievartaujami antireliginei propagandai. Kasdien visiems kalamas frazes iš prievartos pakartoti straipsny ar kalboj sovietinio režimo sąlygomis dar nereiškia savo turimų įsitikinimų išsižadėti. Kur nėra sąžinės laisvės, ten ir žodis nieko dar neliudija, nes jis nebe žmonių mintis atspindi, o tik jų prievartavimą. Todėl čia spręsti apie tėvynėj likusiųjų vidinius įsitikinimus ne tik neturime, bet ir negalime turėti duomenų. O jei kuriam nors klausimui atsakyti negalima turėti duomenų, tai aplamai nėra prasmės nė jo kelti.

XIV

NE TURTUI VERGAUTI,
BET ŽMOGUI PAGELBĖTI

Nupiešėme, koks paprastas ir kuklus buvo Dovydaičio namų gyvenimas — ne tik be jokios prabangos, bet kone asketiškai taupus. Kam taupė gaunamą nemažą profesoriaus atlyginimą? Verta į Dovydaičio kasdieninę buitį žvilgtelėti ir ūkiniu atžvilgiu: kaip vertino turtą, kaip naudojo pinigą?

a. Daugeliui pinigai yra ir paties žmogaus vertės matas. Grubu žmogų vertinti turtu, nes tai lygu jį patį nuvertinti. Tačiau kitu požiūriu santykis su turtu iš tikro atskleidžia ir patį žmogų: ne pats turimas turtas, o atitinkamas juo naudojimasis. Kaip iš tiesų žmogus yra nusistatęs savo gyvenimo prasmės klausimu, visų pirma rodo ne tai, ką jis mano ir skelbia tikįs, o tai, kaip jis laikosi turto atžvilgiu.

Santykis su turtu išskiria, kas yra tikras idealistas ir kas lieka materialistas (nors ir nenorėdamas tokiu jaustis, juoba prisipažinti). Kadangi materialistui brangus yra pats turtas, tai ir svarbu kaip galima daugiau jo sukaupti. Priešingai, idealistui turtas tėra priemonė, kurią svarbu kilniai naudoti. Brangindamas patį turtą, žmogus nejučiomis tampa jo vergu — be didelio skirtumo, ar kas jo turi daug ar maža. Bet paprastai žmogus šios savo „auksinės vergijos“ nepastebi, sakytume, tiesiog jos trokšta ir ją tapatina su „geru gyvenimu“. Materializmas yra lyg natūralus žmogaus nusiteikimas, nes tarsi pats gyvenimas verčia žmogų paisyti tik savo naudos. Priešingai, tiek pasiekiame idealizmo, kiek nugalime prigimtinį materializmą. Idealizmas reikalauja nežiūrėti tik savo naudos, bet matyti ir kitus. Tačiau sunku kitus tam matyti, kam sunku atgniaužti ranką. Tik iš tiesų gera širdis atgniaužia ranką, paversdama užuojautą realia pagalba. Tuo būdu reikia ir idealizmą kasdienybėj materialiai įrodyti. Kas šiuo būdu jo neįrodo, tas jo daug ir neturi. Čia pagrindas, dėl ko verta dėmesio ir kasdieninė žmogaus buitis ne tik paprastai smalsai patenkinti, bet ir atitinkamam žmogui tikriau pažinti. Ūkinis žmogaus gyvenimas lyg veidrodis atspindi ir jo vidų, patį žmogų.

Krikščioniškasis tikėjimas įspėja žmogų nepaskęsti materializme (netarnauti mamonai) ir įpareigoja idealizmui (mylėti žmogų, ne turtą). Būti evangelinės dvasios krikščioniu nėra lengva. Daug lengviau būti pamaldžiam (bažnytinių pareigų uolaus pildymo prasme), negu evangeline dvasia kasdienybėje gyventi. Todėl paprastai ir daugelio iškilių krikščionių atveju kalbama tik apie viešuosius darbus (moksle, politikoj, visuomeninėj veikloj etc.), nes apie kasdieninį jų gyvenimą neturima ko daug pasakyti — buvo pamaldūs ir padorūs, — ir visa (atseit, lankė bažnyčią ir nepateko kalėjiman).

Kitaip Dovydaičio atveju: jo biografijai esmingai priklauso ir kasdieninė buitis. Krikščioniškasis idealizmas jam buvo ne sekmadienį išpažįstama kilnybė, o visų dienų realybė. Todėl Dovydaičio asmenybė kaip tik skaidriausiai atsiskleidžia toje kasdienybėje, kurioj ir daug iškiliųjų supilkėją eiliniais padoriais žmonėmis. Tiesa, težiūrint išorės, Dovydaičio kasdieninė buitis buvo nespalvinga, tiek pilka, kiek tik įmanoma: nei gražiais baldais apsistatymo, nei svečiavimosi, nei lankymosi į koncertus, parodas, teatrą ar kiną. Bet kaip išorinis Dovydaičio šiurkštumas slėpė jo gerą širdį, taip ir jo kasdieninės buities pilkumas dengė jos vidinį skaidrumą. Retai kas buvo taip laisvas nuo turto godulio, kaip Dovydaitis. Bet užtat jis ir buvo laisvas matyti kitų rūpesčius ir, kiek galėdamas, jiems padėti. Tuo būdu ir pats ūkinis žvilgis į Dovydaitį virsta jo asmenybės nušvietimu — jo krikščioniškos žmogaus meilės atskleidimu. Kasdieninis jo gyvenimas buvo nuoširdus krikščioniškojo idealizmo praktinis vykdymas. Pagelbėti žmogui, o ne turtui vergauti buvo Dovydaičiui taip sava, lyg prigimta: krikščioniškąją artimo meilės pareigą vykdė, paradoksiškai sakytume, ne iš pareigos, o iš širdies, nejausdamas nei jokio svetimumo, nei jokio sunkumo. Taip vykdoma, kas yra giliai pergyvenama kaip savo idealo vertybė.

Nesu užtikęs, ar kurį savo nesuskaičiuojamai gausių straipsnių Dovydaitis yra specialiai skyręs klausimui, kaip krikščionis turi žvelgti į turtą. Bet iš ne vieno pasisakymo kituose rašiniuose nėra jokios abejonės, kad evangelinį Kristaus sekimo reikalavimą jis ėmė su visa rimtimi. 1930 m. studentams ateitininkams skaitytoje paskaitoje Dovydaitis sprendė klausimą: „kas yra daugiau — ar negyva tiesa, ar gyvas melas ?“ Atsakė į šį klausimą taip: „Aišku, kad aistringai pergyvenamas melas išsikovoja sau tiesos pavidalą, o tiesa pradeda rodytis esanti melas nuo to akimirksnio, kai ji atsiriša nuo gyvenimo“. Ne veltui Kristus apie save pasakė, kad jis drauge yra tiesa ir gyvenimas. Todėl „kas yra pasiryžęs Kristaus dvasioj dirbt, privalo būt ne tik knyginės tiesos žodžių reiškėjas, bet ir gyvosios tiesos atstovas savo veikimu, darbu“.145

Daug kartų Dovydaitis pabrėžė, kad Kristaus mokslas rodo, kaip sukurti žmonišką gyvenimą. Gavėnios trečiojo sekmadienio evangeliją apie velnius ir jų vyriausiąjį Dovydaitis kartą komentavo kaip parašytą visiems, kurie tikisi pasaulį reformuoti be Kristaus mokslo ar dargi prieš jį eidami. „Iš tikrųjų, jei kapitalistinę tvarką laikysime velnio tvarka, tai bolševistinę tikrai tenka laikyti Belzebubo tvarka“. Duonos neturėjimo klausimui, dėl kurio pasauly kyla visos revoliucijos, sprendimą Dovydaitis rado gavėnios ketvirtojo sekmadienio evangelijoje, pasakojančioje, kaip Kristui pagailo minios, kurią papenėjo stebuklingu duonos padauginimu. „Šis Kristaus darbas yra nurodymas visiems laikams, kaip turi būt susitvarkius Kristų išpažįstančių žmonių visuomenė: tokioj visuomenėj neturi būt alkanų (pabraukta paties Dovydaičio — J.G.). O jei šiandien tokių Lietuvoj yra ir nepasirūpinama, kad jie būtų pavalgydinti, tai ženklas, kad Lietuva nėra krikščioniška šalis. Tat yra kiekvieno krikščionio pareiga, seno ir jauno, didelio ir mažo prisidėti, kuo kaip kas išgali, kad nebūtų mūsų tarpe alkanų“. Kristaus žodis „gaila man minios!“, ne kartą Dovydaičio primintas, jam reiškė ir kiekvieno asmeninį įpareigojimą: „Tokio gailesčio alkaniems turi turėt ir kiekvienas Kristaus mylėtojas, jei jis yra krikščionis ne tik iš metrikų“146.

Kaip rimtai Dovydaitis ėmė krikščionio įpareigojimą mylėti žmogų, o ne turtą, pabrėžia ir turimi atsiminimai. P. Kaminskas prisimena, kaip kartą Dovydaitis studentų ateitininkų eucharistininkų būreliui komentavo Pamokslą nuo kalno.

Krikščioniškasis tikėjimas yra žmonėms pasaulyje gyvenimo šviesa, bet be gerų darbų jis yra miręs ir žmonių nešildo. Šią mintį Dovydaitis iliustravęs saulės ir mėnulio palyginimu: saulė šviečia ir šildo, mėnulis naktį taip pat šviečia, bet jo šviesa yra netikra — tik saulės šviesos atspindys, dėl to ji žmogaus ir nešildo. Šio palyginimo atgarsį randame ir Dovydaičio komentare apaštalo Povilo raginimui elgtis kaip „šviesos vaikams“: kai patys krikščioniškai gyvensime, tai „ir savo aplinkumą apšviesime ir sušildysime“.140

Ypač Dovydaičio pažiūrą į turtą atspindėjo tai, kaip jis vertino kunigus. Kun. J. Prunskis iš vienos Dovydaičio paskaitos atsimena taip jį kalbėjus: „Du svetimos kilmės žodžiai: kunigas ir pinigas kažkaip norima susieti. Vyrai, būkite idealistai, ir jei dėl to jums kasdienės duonos pritrūktų, aš garantuoju pragyvenimą“ 147. Ne vienam Dovydaitis yra dėstęs, kad mūsų bažnytiniame gyvenime reikia reformų. „Kam tie stambūs ūkiai prie klebonijų?“ — klausdavo jis. Tokiais kunigais, kurie per daug rūpinosi ūkiais ir kitomis žemės gėrybėmis, tiesiog piktindavosi ir sakydavo: „Tokie blogai apaštalauja: kunigas, kaip Kristus, turi mirti neapsikrovęs turtu“.

Dovydaitis tikrai mirė turtu neapsikrovęs. Sovietinėj tremtyje mirė neapsikrovę turtu ir tie, kurie laisvėj nešė pakankamą turto naštą. Bet Dovydaitis visą laiką gyveno turtu neapsikrovęs, nes vykdė krikščioniškąjį apeliavimą naudoti turtą geram, o ne tuščiai krauti. Nieko nereikštų visi anksčiau cituoti Dovydaičio žodžiai, jei pats nebūtų jų vykdęs. Tai ir teikia svorį jo žodžiams. Nieko juose naujo: kasdien krikščionims skelbiama sekti Kristų. Negali būtų teisinamasi pamiršimu. „Pamirštamas“ tik vykdymas. Dovydaitis nepamiršo, kad tik gyvenama tiesa tikrai yra tiesa.

b. Išsimušdamas į mokslą, Dovydaitis išsimušė ir iš skurdo. Universitete anksti (1928) pasiekęs ordinarinio profesoriaus rangą, tuometiniais standartais Dovydaitis turėjo gerą materialinę padėtį. Tiksliau tariant, pagal gaunamą atlyginimą galėjo turėti gerą materialinę padėtį. Tačiau iš tikrųjų šiuo atžvilgiu jis visą laiką nestipriai laikėsi. Nors ir labai paprastai, be jokios prabangos gyvenant, pajamos ir išlaidos ne visada balansuodavosi. Greičiau vargu ar kada buvo visiškai iš skolų išsilaisvinęs.

Palikdamas gimnazijos direktoriaus pareigas (1922 m.), Dovydaitis turėjo palikti ir joje turėtą butą. Stokojant tada Kaune laisvų butų, jis ryžosi pirkti sklypą žemės ir jame pasistatydinti nuosavus namus. Neturėjo santaupų sklypui apmokėti ir namui įsirengti, tai šioms išlaidoms apmokėti ėmė banko paskolą. Nesukaupė didesnių santaupų nė vėliau. Kai 1935 m. kaip Vasario 16 akto signataras gavo prie Dubysos žemės ir panoro tame plikame sklype pasistatydinti trobesius, vėl turėjo iš banko užtraukti didelę paskolą. 1938 gruodžio 19 laiške kun. K. Urbonavičiui (JAV) Dovydaitis rašė: „Finansinė mano padėtis tokia: turiu lygiai 15.000 litų skolos; lygiai tiek pat skolingi ir man mano ’prieteliai’, bet jie iš manęs juokiasi ir negaliu iš jų išgauti. Jei išgaučiau, skolą panaikinčiau. Bet ateityje teks lįst į dar didesnes skolas, nes statybos dar tik pati pradžia“.148

Tokia Dovydaičio finansinė padėtis būdingai liudija jo „ūkinę politiką“: pats paskendęs didelėj skoloj, o tiek pat kitiems išskolinęs!

Savo finansinius reikalus Pranas Dovydaitis nelabai mokėjo tvarkyti, nes per lengvai patikėdavo kitų pažadams. Stambią sumą (ar ne 10.000 litų) buvo išprašęs dr. K. Ambrozaitis savo su žydu Kaplanu Klaipėdoj įkurtai gazolino bendrovei. Ta bendrovė po kiek laiko paskelbė bankrotą, ir apie skolos grąžinimą nebuvo nė kalbos. Dėl per didelio žmonėmis pasitikėjimo piniginiuose reikaluose Dovydaitis ne kartą nukentėjo, ir laiduodamas (žiruodamas) kitiems vekselius. Paskui reikėjo pačiam tokių vekselių išpirkti. Tuo būdu jis sumokėjo 700 litų už vieną užsienyje besidoktorizavusį ekonomistą. Nukentėjo ir vienam gydytojui pasirašęs vekselį, kai tas statėsi namą. Pats Dovydaitis šios rūšies nelemtims aiškinti buvo sukūręs tokią humoru nuspalvintą „diabolinę“ teoriją: nebūtinai velnias turi sugundyti blogam darbui, jis gali sugundyti ir geram darbui, tikėdamasis, jog iš to gero darbo išeis daug blogo. Draugas prašo tave jam paskolinti pinigų. Padarai gerą darbą, jam neatsakydamas. Bet kai tau jų nebegrąžina, kiek ant jo pripyksti — še tau ir tavo „geras darbas“, į kurį velnias sugundė!

Nelabai Dovydaitis mokėjo savo finansinius reikalus tvarkyti dėl to, kad ne finansiškai į juos ir žiūrėjo. Nors namų, savo ir šeimos, ūkio reikaluose buvo taupus, bet kitur buvo išlaidus. Nors ir taupė, bet nieko nesutaupė, nes ir taupė ne turtui krauti, o turėti iš ko daryti ūkiškai nuostolingas išlaidas.

Patyręs vargo ir skurdo, Dovydaitis žinojo pinigų ir aplamai turto vertę. Vaikai atsimena savo tėvą kaip labai taupų žmogų, kuris nemėtydavo jiems pinigų, bet visada juos mokė taupumo. „Ypač mus vaikus bardavo, jeigu mes nepagarbiai numesdavome duonos gabalėlį“. Pats Dovydaitis buvo taip pat taupus ligi mažmenų: pvz., savo gausioje korespondencijoje, kur tik galėjo, naudojo atvirukus, net ir su užsieniečiais mokslininkais susirašinėdamas.

Visa, kas nėra būtiniausiai reikalinga, Dovydaitis laikė prabanga, kuriai leisti pinigus tai tik tuščiai juos išmesti. Nevertindamas ir neieškodamas prabangos, Dovydaitis įžiūrėjo ją net ten, kur iš tiesų jos nė nebuvo. Pvz., kai prof. P. B. Šivickis savo pirmajam sūneliui, Dovydaičio krikštasūniui, vežioti nupirko vežimėlį, tai krikštatėvis vis bardavo tėvus, kam reikėjo tokio komforto, geriau tuos pinigus panaudoti darbininkų naudai — „mes užaugome be jokių vežimėlių“... (Duktė Ona teigia, kad vis dėlto ir jie, Dovydaičio vaikai, turėjo vežimėlius. Gal būt, Šivickiams Dovydaitis priekaištavo dėl ypatingai prašmatnaus vaikų vežimėlio. Duktė paneigia ir J. Ereto teigimą, kad Dovydaitis buvęs ir prieš svetimuosius apelsinus ir bananus.140 Kai vaikai sirgdavo, visuomet tėvas jiems parūpindavo importuotų vaisių: vynuogių, apelsinų, bananų.)

Norint už namų turėti lėšų visiems tiems reikalams, kurių Dovydaitis nelaikė nereikalingomis išlaidomis, namuose iš tikro reikėjo didelio taupumo. Šeima buvo nemaža: be savų keturių vaikų, vis kas nors gyveno, mokslus eidami, ir iš giminių. Vaikus leido į brangias privatines gimnazijas. Namų ūkiu, kaip sakėme, rūpinosi žmona. Prabanga buvo svetima ir jai — taupiai, sumaniai ir rūpestingai šeimininkei. Vis vien, matyt, namų biudžetas buvo toks, kad nelengva buvo juo verstis. Kaip Z. Ivinskis prisimena iš savo pas Dovydaičius gyventų metų (1927 -29), Dovydaitienė nusiskųsdavo, kad vyras už namų išleidžia per daug pinigų, kurių reikia šeimai.

c. Kad ir kiek Dovydaitis buvo taupus, jis negailėjo pinigų tam, ko tikrai jam reikėjo. O jam pačiam visų pirma reikėjo daug knygų, kad kuo plačiausiai orientuotųsi mokslo pasaulyje ir sektų jo pažangą. Prenumeravo keliolika užsienio mokslinių žurnalų. Naujai pasirodančias knygas arba pirkosi Kaune Pribačio užsieninių leidinių knygyne, arba išsirašydavo tiesiog iš užsienio, daugiausia iš vokiečių katalikų Herderio leidyklos (buvo įsigijęs ir šios leidyklos enciklopedijos porą laidų — rodė savo vaikams, kad ir jis įdėtas ton enciklopedijon). Brangios buvo knygos Dovydaičio sielai, bet nemažiau brangios buvo ir jo kišenei.

Knygos sudaro normalias darbo išlaidas profesoriui. Bet su jomis ir baigiasi Dovydaičio normalios išlaidos. Visas kitas išlaidas sudarė jo idealistiniai užmojai, kurie ūkiniu atžvilgiu reiškė tik gryną nuostolį.

Pirmiausia, tur būt, reikia minėti Dovydaičio sukurtuosius žurnalus. Iš visų jo redaguotų žurnalų tik „Soter“ iš pat pradžių turėjo leidėją ir todėl pačiam redaktoriui nieko nekainavo. Kiti visi žurnalai Dovydaičiui reiškė finansinę auką, nes reikėjo jam pačiam dengti jų leidimo išlaidas. Pradėjęs leisti „Lietuvos Mokyklą“, paties Dovydaičio žodžiais, „leidėjas - redaktorius labai įlindo skolosna“ l50, kol šio žurnalo leidimą perėmė Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga. Nemažai turėjo Dovydaičiui kainuoti ir jo penkerius metus mergaitėms leista „Naujoji Vaidilutė“: vien savo pagrindinei bendradarbei M. Pečkauskaitei iš savo kišenės išmokėjo honoraro per 2000 litų! Kol perėmė fakultetas, ir filosofijos žurnalo „Logos“ pirmuosius du tomus išleido pats redaktorius. Bet daugiausia Dovydaičio kišenei kainavo „Kosmos“ leidimas. Šį mėnesinį gamtos mokslų žurnalą jis pats visą laiką leido, o tik keleriais paskutiniais metais susilaukė Katalikų universiteto paramos (to žurnalo administracijos perėmimo). Didelio nuostolio nešė šis žurnalas, nes jam tuometinėje mūsų šviesuomenėje per maža buvo skaitytojų. Vargu ar bus kada galima apskaičiuoti, kiek redaktorius įdėjo pinigo į tą savo žurnalą. Tik dideliu Dovydaičio pasiaukojimu „Kosmos“ išsilaikė visą nepriklausomybės laikotarpį.

Taip pat neapskaičiuojamai, bet taip pat nemažai Dovydaičiui kainavo ir organizacinė veikla — visuomeninis darbas. Nepalyginamai daugiau negu kitiems katalikų veikėjams. Daugumai pakako Kaune dalyvauti ateitininkų iškilmingesniuose renginiuose ir gausių studentų korporacijų metinėse šventėse, tą garbę apmokant stambėlesne auka. Neatsilikdamas nuo kitų, vykdė tai ir Dovydaitis. Bet jam tai sudarė tik mažą visuomeninio reiškimosi dalį. Jis visą laiką važinėjo ir provincijon į ateitininkų moksleivių, pavasarininkų ir kitų katalikų organizacijų šventes, kongresėlius. Kaip dabar išeivijoje, taip ir Lietuvoje niekam nė mintin neateidavo kalbėtojui atsilyginti už paskaitas bei prakalbas. Vargu ar kada buvo atlyginamos net ir kelionės išlaidos (automašinos Dovydaitis neturėjo, tad vykdavo viešosiomis susisiekimo priemonėmis). Vykdamas į moksleivių ateitininkų šventes provincijon, neretai Dovydaitis savo lėšomis kelionėn pasiimdavo dar ir kauniškių moksleivių ar studentų, kad būtų nuvykstama su svečių būriu. Kiek „Gamtos Draugo“ ekskursijoms surinkdavo aukų ir kiek pats pridėdavo, būtų galėjęs tik pats Dovydaitis pasakyti.

Didelę išlaidų poziciją Dovydaičio biudžete sudarė moksleivių ir ypač studentų šalpa. Pačiam patyrusiam daug vargo besiekiant mokslo, Dovydaičiui būdavo gaila visų, kurie baigę gimnaziją neturėjo lėšų stoti į universitetą mokslui baigti. Todėl ne tik juos užjausdavo, bet ir stengdavosi jiems padėti, vienus daugiau progomis paremdamas, kitus pasiimdamas savo globon. 1937.IX.8 laiške naujai globotinei abiturientei pažadėdamas savo paramą, Dovydaitis jautriai rašė: „Kol mane Dievulis laiko, glausiu ir šildysiu jus visus mano geruosius vaikučius savo užanty, kiek tik pajėgsiu“. Kiek tik ir kol tik galėjo, Dovydaitis ir vykdė šį ryžtą glausti savo „užantin“ tuos, kurių neturtas nebūtų leidęs studijuoti. Kai dėl savo paties finansinių sunkumų 1938 - 39 m. Dovydaitis mažiau begalėjo paremti savo tuometinius globotinius, jis nuoširdžiai liūdėjo ir sielojosi, kad dėl materialinių sunkumų kai kurie turėjo nutraukti studijas. Tik bolševikmečiu jis nebepajėgė tęsti anksčiau visą laiką vykdytos mokslus einančiojo jaunimo šalpos.

Lankydamasis ateitininkų moksleivių kuopose, Dovydaitis domėdavosi ir finansine susipažįstamų moksleivių padėtimi. Tuo būdu, kaip liudija Ag. Šidlauskaitė (dirbusi moksleivių sąjungos centre trejus metus), Dovydaitis „didžiąją dalį šelpiamųjų pats susirado ir daugumą jų pradėjo šelpti dar gimnazijos suole“. Žinoma, visus reikalinguosius buvo sunku pastebėti. „Dovydaitis nebuvo perceptyvus: jei kuris buvo pernelyg baukštus, vargiai jį pastebėdavo. Tiktai gabesnieji ir drąsesnieji pasinaudojo Dovydaičio dosnumu“. Be abejo, Dovydaičio akį daugiau patraukdavo visuomeniškai judresnieji, nes pirmiausia su jais ir susipažindavo savo kelionėse.

Žinojo ir pats Dovydaitis, kad ne visus paramos reikalingus studentus pastebėdavo. Dar labiau žinojo savo išteklių ribotumą didesniam skaičiui sušelpti. Vis vien jam rūpėjo, kad neliktų be jokios paramos bent labiausiai jos reikalingieji. J. Mikaila, buvęs ateitininkų susišelpimo fondo reikalų vedėjas (1931-33), prisimena, kad Dovydaitis pas jį teiraudavosi, kurie studentai neturi pinigų ar iš viso yra labai neturtingi, ir tų studentų pavardes užsirašydavo. Iš įvairių šaltinių sumedžiojęs tokių itin neturtingų studentų pavardes, nupirkdavo studentų valgykloj mėnesinių pietums knygelių ir jas paskui išdalindavo tiems studentams. Ne kartą ir ne vieną sutiktą studentą Dovydaitis yra paklausęs: „ar esi pavalgęs?“ Jei pataikydavo kurį tokioj bėdoj, bent pietumis aprūpindavo.

Vienokiai ar kitokiai paramai daugumą moksleivių ir studentų Dovydaitis susirasdavo pats. Bet ne vienam jis pagelbėjo ir nepažindamas to, kuris bėdoje į jį kreipėsi. Būdingas atvejis yra šis vieno moksleivio kreipimasis į Dovydaitį, kad jį išgelbėtų iš bėdos. Dėl ateitininkiškos veiklos turėjęs palikti savo miestelio gimnaziją, tas moksleivis persikėlė mokslo tęsti Kaunan į dr. J. Tumėno privatinius brandos kursus. Paskutiniais mokslo metais (VIII klasėj) mokestis už mokslą buvo didelis — apie 500 litų. Kai apie savo bėdą jis pasipasakojo pažįstamiems studentams ateitininkams, tie jam patarė eiti pas Dovydaitį (taigi — ne kurį kitą profesorių!). Įleistas į profesoriaus darbo kambarį, rado jį „gana rūstų“ už rašomojo stalo. Išklojęs savo reikalą, prašytojas nustebo, kad profesorius atkreipė savo dėmesį ne į didelę prašomą sumą, o į lankomą gimnaziją. Kažkodėl net pakartotinai Dovydaitis sakė tam moksleiviui, kad tos gimnazijos nebaigs, bet vis vien liepė čia pat parašyti jo vardu prašymą ir nurodyti bent vieną pažįstamą studentą ateitininką. Jei parašys prašymą, nepadarydamas nė vienos klaidos, gaus mokslapinigius. Nors vieno kablelio prašyme ir trūko, profesorius atskaičiavo prašomą sumą ir įteikė prašytojui be jokio pakvitavimo, tik su linkėjimu kitais metais pasimatyti universitete. Išlaikęs brandos egzaminus ir pradėjęs studijas universitete, tas sušelptasis studentų ateitininkų susipažinimo baliuje rudenį jau galėjo Dovydaičiui prisistatyti kaip studentas.

Ir kitas atvejis vaizdžiai iliustruoja „atvirą kelią“ į Dovydaičio piniginę. Išvykdama mokytojauti, bet neturėdama lėšų nė studentinei kepuraitei pakeisti skrybėle, jo buvusi studentė neberado kitos išeities, kaip kreiptis į Dovydaitį. Šitaip, jos pasakojimu, tai vyko:

Lipu virpėdama, užgniaužusi kvapą, į antrąjį aukštą. Durys atviros, profesorius rašo. Aš stovėdama aikštelėje, pasakiau: laba diena! Profesorius, net galvos nepakėlęs ir manęs nė nematęs, vis teberašydamas, paklausė: kiek? Mane suėmė toks juokas! Iš kur jis žino, kad kažkas atėjo pas jį pinigų? Argi kas tik ateina, visi skolinasi pinigų? Ir mano jaudinimosi lyg nebūtų! Tik stoviu ir, stengdamasi sutaisyti bent rimtą veidą, tyliu. Profesorius, pakėlęs akis, pamatė mane prie slenksčio stovint ir šypsantis. Jis nustebęs atsitiesė, tada ir aš su šypsena įėjau kambarin ir pasisakiau, kokiu reikalu atėjau. Nebeprisimenu apie ką kalbėjomės, net neprisimenu, kaip jis man tuos 50 litų padavė, tik ir dabar tebejaučiu savo sieloje tą didelį džiaugsmą... Niekas ligi šiol su manimi taip nebuvo kalbėjęs. Visi juk mane laikėte „nebrendila“, o jis su manimi kalbėjosi, kaip su išmintingu žmogumi... Atsisveikinusi, nulėkiau laiptais spinduliuodama, pasiryžusi įveikti visus sunkumus, kad tik būčiau kam naudinga.

Apskritai Dovydaitis prileido, kad nebus pamirštama jam grąžinti paskolas. Dauguma tai pamiršdavo. Greičiau buvo išimtinis atvejis, kad atsirasdavo ir atsilyginančių. Bet nebūtinai pats Dovydaitis tokiu atveju laikydavosi savo bendrojo „principo“.

Šioj vietoj galima prisiminti dailininko K. Žoromskio atvejį. Kadangi tėvai buvo priešingi sūnaus norui pradėti dailės studijas, išleido jį iš namų tik su 100 litų. Išdėstęs savo padėtį kun. A. Lipniūnui, buvo patartas kreiptis į Dovydaitį. Tad K. Žoromskis ir nuvyko į Dovydaičio namus. Prieangyje ant durų rado raštelį, kad nepažįstami pinigų prašytojai sulaikomi ir perduodami policijai. Buvo begrįžtąs, bet pergalvojęs nusprendė, kad, gal būt, kun. A. Lipniūno rekomendacija daro jį „pažįstamą“. Kai išdėstė Dovydaičiui savo reikalą, tas be jokių „tardymų“ išėmė iš kišenės 50 litų ir pasakė: „Kai šituos suvalgysi, vėl ateik“. Po pirmo semestro gavęs stipendiją ir užsidirbęs iš vieno antro užsakymo, K. Žoromskis nuvyko pas Dovydaitį nebe vėl skolintis, bet skolą grąžinti. Tačiau Dovydaitis švelniai atgal pastūmė ir tarė: „Kai jau baigsi mokslus ir būsi turtingas, — tada sugrąžinsi. O dabar mokykis ir nesirūpink“.

d. Be didelio skaičiaus tų, kuriuos Dovydaitis yra sušelpęs daugiau atsitiktinai, prašomas (nors kartais ir viena proga galėjo reikšti stambią pašalpą, kaip viename minėtame atvejyje), jis turėjo ir savo specialią „klientūrą“, kurią sudarė ilgesnį laiką pastoviai šelptieji studentai. Daugiausia ar beveik išimtinai tai buvo mergaitės. „Kaip jis pats teigė, taip daręs sąmoningai, nes joms sunkiau svetimame mieste susirasti tarnybą, užsidirbti mokslui pinigo“, — liudija jo buvusi studentė ir „stipendininkė“. O psichologė dr. Ag. Šidlauskaitė, kuri taip pat naudojosi Dovydaičio globa, dar nurodo ir subjektyvų motyvą, dėl ko Dovydaičio šelpiamuosius sudarė mergaitės. „Aš manau vien dėl to, kad Dovydaitis mėgdavo pasakoti ir atverti savo širdį, o mergaitės teikė daugiau progos, nes su nuolankumu prie jo prisiartindavo, pagarbiai jo klausydavo ir tuo būdu užmegzdavo ryšį“.

Patekti Dovydaičio „užantin“ buvo tokios sąlygos, kurias jis pats išdėstė pirmajame savo laiške (1937.VI.7) nepažįstamai, bet kapeliono rekomenduotai abiturientei: a. intensyviai studijuoti, kad kitais metais galėtų gauti universiteto stipendiją (ji buvo duodama tik nuo antrų studijų metų, studentui jau parodžius, ko jis vertas) ir kad tuo būdu jam beliktų „tik paremti likusiais studijų metais“; b. grąžinti gautąją pašalpą, kai ištesės tai padaryti, kad „tuo būdu vėl kiti(os) galėtų susišelpti“, c. „nebūti akiplėšai, bent truputį būti dėkingai ir meiliai“.

Pirmoji šių sąlygų nebuvo jau taip griežtai Dovydaičio paisoma. Nebuvo tiek stipendijų, kad ir geras mokymasis savaime jau stipendiją užtikrintų. Daugeliui reikėjo tenkintis tik daline stipendija, kurią teko kita parama ar savo uždarbiu papildyti. Tai Dovydaitis gerai suprato. Bet pasijuto grubiai įžeistas, kai viena studentė, kurią jis trejus metus „vežė savo rogutėse“ (atseit, šelpė), pareiškė keisianti specialybę ir išvyko kitoj mokykloj imtis naujos specialybės. „Dabar po trijų metų laikas apsispręsti“, — piktinosi jos lengvabūdiškumu Dovydaitis. Nemažiau jį nervino ir kitos studentės užsispyrimas studijuoti dalyką, kuris jai labai nesisekė ir dėl to turėjo kursus kartoti. Apie ją Dovydaitis kalbėjo: „ji ten sėdės, kol skylę prasėdės“.

Antrosios sąlygos ne taip jau griežtai paisė ar labai mažai tepaisė ir pačios buvusios Dovydaičio „stipendininkės“, o taip pat ir visi kiti jo sušelptieji. Bet juo labiau džiaugdavosi, kai jo šelptas studentas ar studentė, jau baigę mokslus ir įsikūrę, imdavo jam atsilyginti. Tokiais atvejais Dovydaitis juokaudavo, kad gailisi atsilyginusiajam per mažai paskolinęs. O kai vėliau jį patį ėmė slėgti finansiniai sunkumai, džiaugdavosi sulauktu atsilyginimu, lyg būtų pats sušelpiamas. Pavyzdžiui, 1938.III.8 laiške Dovydaitis taip dėkojo už gautus pinigus:

Tu tiesiog ,,cūdus“ darai, nes jau man skolą grąžinai. Tu nenumanei, kaip aš dabar tų skatikų buvau reikalingas! Pusė jų (25 litai) čia pat, atsiėmus iš vieno lango, nuėjo į kitą pašto langą tame pat skyriuje ir išvažiavo į Alytų vienam aštuntokui kaip jo mėnesinė porcija. O likusių 25 litų toli gražu neužteks vietiniams šelpimo reikalams, kurie mane jau gerokai į skolas įvarę. Kadangi Tu tokia stropi ir jautri esi skoloms išmokėti, aš tik galiu labai pasigailėti, kad Tau tik tiek esu davęs, tik 50 litų, o ne 500 ar 5000 litų, kaip gerajai A. (laiške duodamas pilnas vardas, ironiškai malonybine forma, — J.G.) ir ar kuriems kitiems individams, kurių jautrumas ir mokėt pajėgumas yra atvirkščiai proporcingas tų skolų didumui... Gaila, kad nesi didžioji mano skolininkė, iš kurios aš dabar galėčiau susišelpti, man labai sunkiems laikams atėjus ir dar sunkesnių belaukiant finansiniu atžvilgiu.

Trečioji sąlyga yra verta specialaus dėmesio, nes ji būdingai nušviečia Dovydaičio labdaros charakterį. Ši sąlyga iškart gali pasirodyti paprastas „geradarių“ laukimas, kad būtų atsilyginama dėkingumu (pvz., 1937.XII.24 laiške pasidžiaugiama, kad adresatė jį „tikrai, nuoširdžiai, dukteriškai myli, ko aš, berods, ne iš visų mano ,čiulpėjų’ susilaukiu“). Reikia dėkoti už gerą širdį, bet tai ne taip jau lengva. Paprastai geradariai nežino, kad lengviau duoti, negu imti. Dovydaitis tai žinojo, nes pats buvo patyręs neturte slypintį žmogaus pažeminimą — pavertimą labdaros objektu. Jis suprato, kodėl vargšai lieka mažai dėkingi savo geradariams ir kodėl elgetos išvis negali būti dėkingi. Sąmoningai ar nesąmoningai, Dovydaitis nenorėjo tapti „geradariu“, nors ir gera darydamas. Todėl savo „užantin“ priglobiamąsias neturtingas studentes jis lyg įdukrindavo, kad jos jame jaustų ne labdaros „geradarį“, o jomis nuoširdžiai besirūpinantį tėvą. Nuo pačių pirmųjų laiškų jo kreipiniai buvo: „dukrute“, „dukružėle“. O daugelį laiškų baigė „lieku tėviškai mylįs“, „tėviškai bučiuodamas Tavo protingą galvutę“ ir pan. Savo ruožtu ir savo naująsias „dukreles“ ragino mesti „šabloniškas kreipimosi formas“, „oficialius, šaltus, šabloniškus terminus“.

Ir tai nebuvo tik žodžiai. Dovydaitis savo globojamosiomis studentėmis taip tėviškai rūpinosi, lyg būtų tapusios jo tikromis dukterimis. Informuodavosi ne tik apie tai, ar dar nepritrūko pinigų, bet ir visu jų gyvenimu domėdavosi. Pats pastebėdavo, ko dar kuriai būtinai reikėdavo įgyti (pvz., rankinuką ar kurį kitą „daiktelį“). „Magaryčioms“ prie šelpimo mokslo metais pridėdavo atostogų metu „Gamtos Draugo“ ar kurią kitą ekskursiją. Apdovanodavo knygomis ir savo žurnalų atspaudais. Savo ruožtu laukė ir jų dukteriško jam dėmesio. Mėgdavo, kad būtų jų pasitiktas po paskaitų ir palydėtas, kur eidavo — į namus ar į spaustuvę. Per atostogas iš jų laukdavo laiškų ir bardavosi už „storaskūriškumą“, jei nesulaukdavo dažniau parašant. Tuo būdu iš tikro susikurdavo tarp Dovydaičio ir šalpai „įdukrintųjų“ tokie nuoširdūs santykiai, kad „labdaros“ buvo ir nejaučiama, kaip šeimoje. Dovydaičio šelpiamosios studentės buvo visiškai laisvos nuo to nejaukumo, kurį šiaip neišvengiamai reikia justi esant labdaros objektu.

Kad Dovydaičio globa nebuvo tik „labdara“, liudija ir tai, jog tarp jo globotinių buvo ir tokių, kurių jam nereikėjo šelpti. Būdingai viena jų (Uršulė Skinulytė) liudija:

Materialiai Dovydaitis manęs nerėmė (išskyrus, nežinau, kas mokėjo už mano dalyvavimą ekskursijose), tačiau moraliai jis buvo man kaip tėvas, kurio neprisimenu ir kurio visada pasigesdavau. Iš penkių vaikų jauniausia augau nedrąsi, silpnos sveikatos, profesoriaus žodžiais, ’kiaušinis be lukšto’. Kaip tokia jis atitinkamai manimi rūpindavosi: visiems žygiuojant kokioj išvykoj, pasirūpindavo, kad kas nors mane pavežtų; per šokius susidarius dulkių debesims, išvesdavo laukan, kad dulkių neįkvėpuočiau. Kai kas provincijos moksleivių (pašalinta už ateitininkišką veiklą iš savo vidurinės mokyklos, šių atsiminimų autorė toliau gimnaziją lankė Kaune — J.G.) ir galvojo, kad jis mano tėvas. Žinau, kiti sakydavo, kad sunku per grubų jo kiautą pasiekti gerą širdį. Kartoju: man jis būdavo nepaprastai švelnus ir geras.

Panašus tėviškas rūpestingumas bei švelnus gerumas siejo Dovydaitį ir su kitomis jo globotinėmis, kurios daugiau vertino jo žmogišką šiltumą, negu iš jo gaunamą paramą. Bet jei įvykdavo konfliktas, kaip su viena antra atsitiko, jis būdavo skaudus. Ir būtent kaip tik dėl to skaudus, kad jis panašėjo į tėvo ir dukters, o ne labdario ir šelpiamojo konfliktą. Kai labdarys patiria nedėkingumą ar šiaip nusivilia, jis šaltai nutraukia savo geradarystę, — ir reikalas yra baigtas. Bet neįmanoma tėvui taip „šaltai“ patirti vaikų nedėkingumą. Ir Dovydaitį stipriai užrūstindavo, kai kuri nors jo globotų „dukručių“ vienaip ar antraip jį nuvildavo, kai pasijusdavo buvęs tik išnaudotas ar net apgaudinėtas. Anksčiau užsimintai trejus metus šelptai studentei nutarus mesti studijas universitete, Dovydaitis buvo taip įtūžęs, kad kalbėjo: ’O ką man bedaryti su jos tokiais meiliais laiškais? Belieka sudėti juos į krūvelę ir užrašyti. ..’ (užrašas nebecituojamas, nes skambėtų obsceniškai). Panašiai Dovydaitis neatleidžiamai užsirūstino, kai patyrė, jog viena globotinių sau sunaudojo pinigus, kuriuos ji buvo išprašiusi perduoti kitai daug neturtingesnei studentei. Nėra namų be dūmų... Skaudžiausia Dovydaičiui buvo tai, kad daugiausia jį nuvylė ir pasirodė nedėkingos kaip tik tos jo globotinės, kurioms buvo daugiausia širdies parodęs ir kurių šalpai daugiausia pinigų išleidęs. Vėliau jis tepamatė, kad jos, įpratusios „ant kitų kaklo sėdėt“, ir jį tik savanaudiškai „ant piršto vyniojo“. Karčiai jas prisimindamas, Dovydaitis 1938.III.2 laiške rašė:

Bet palikime tai: A. ir E. (laiške pilni vardai, vienos ir pavardė — J.G.) baigia mano atminty išnykti, o judvi buvo šituo atžvilgiu „primadonos“. Kitų tokių nesutikau ir, Dievas duos, nebesutiksiu...

Pagal tokį labiau tėvišką negu labdarišką Dovydaičio santykį su savo šelpiamosiomis studentėmis buvo ir atitinkamas šelpimo būdas. Nebuvo fiksuotos sumos reguliaraus išmokėjimo, lyg iš kokios kasos. „Pašalpą teikė mažomis sumomis — 5 litais, 10 litų, matyt, bijodamas, kad neišleistum. Tačiau kiekvieną kartą susitikęs nepamiršdavo pasiteirauti: ’ar jau reikia?’. O susitikti su juo buvo nesunku, labiausiai studijuojant tame pačiame fakultete, kur profesorius skaitė“. Nors ir tokiomis mažomis sumomis šelpiant, per metus susidėdavo ne tokia jau maža suma. Cituotųjų atsiminimų autorė buvo iš Dovydaičio per 3 metus gavusi apie 1000 litų (mėnesinis studento pragyvenimas Kaune sukosi apie 100 litų). Galima prileisti, kad vidutiniškai vienos „dukrelės“ parėmimas per visus studijų metus Dovydaičio kišenei kainuodavo nemažiau 2000 litų. Kad ir kuklios buvo Dovydaičio asmeninės „stipendijėlės“, jos įgalino studijuoti, prisiduriant iš namų ar iš įprastinio studento uždarbio — pamokų. Aišku, kuklesnės globotinės buvo „pigesnės“: tiek paramos prašė, kiek būtinai kuriai reikėjo. Bet akiplėšiškesnės sugebėjo ir brangiau kainuoti. Buvo ir tokių, kurios ramia sąžine eidavo profesorių prašyti pinigų, kad galėtų už juos namiškiams (pakankamai turtingiems) nupirkti dovanų. Neatsitiktinai viename laiškų (1938.1.9) Dovydaitis rašė: „Kai namai šį tą priduria, tas man tada malonu, o nepakenčiama yra, kuomet iškyla aikštėn, jog reikia šelpti ne tik studiozą, bet dar ir jo namus. Tuomet man jau papiūtis“.

Nors atskirai Dovydaičio stipendijėlės buvo nedidelės, drauge sudėtos sudarė jam didelę naštą. 1937 m. vasarą naujai kandidatei abiturientei jis atvirai tai dėstė: „Jau gerą būrį turiu savo užantyje, ir tas būrys mane šiais metais labai smarkiai yra ’pažindęs’, taip jog šiuo metu vos ant kojų besilaikau finansiniu atžvilgiu. Bet vis dar nenusimenu, vis dar jėgas kaupiu ir niekaip nenorėčiau atstumti bet ką iš naujosios klientūros, kurios man atneš šie mokslo metai... Melskite Dievulio, kad jis gausintų mano finansus, nes tuomet ir jums jų gausiai teks“ (1937.VI.7). Vėlesniame laiške konkrečiau nurodė padėti: „Trys naujos globotinės, senųjų tiek pat, o paskui dar berneliai ir moksleivija“.

Sunkino Dovydaičio finansinę padėtį ir kitais metais pradėtas kūrimasis ūkyje. Sumažinti savo „klienčių“ (kitu dažnu vardu — „žindukių“, nes iš jo žindančių pinigus) išlaidoms 1938 - 39 mokslo metais jis pasamdė joms vienoj vietoj „daržinę, ne, ne daržinę, bet kareivinę, ne, ne kareivinę, bet pranciškonių vienuolyne didžiausią kambarį už 100 ar 120 litų mėnesiui, kuriame galės gyventi 5 ar 6 asabos... Kas nenorės, tegul ieškosis geriau, bet aš iš savo kišenės daugiau kaip 20 litų kambariui negaliu mokėti“ (1938.VIII.16 laiškas). Kitame laiške už trijų dienų dar vaizdžiau skaitome apie tą „6 asabų“ bendrą kambarį: „jei nebus raguotos ir viena kitai nekliudys, tai galės net ir visus metus ten gyventi, o jei nesugyvens — tegul pasiieškos kitur“.

Gal ir sumažindamas savo „klientūros“ šelpimą, Dovydaitis jo nenutraukė ligi pat sovietų invazijos, nors paskutiniaisiais metais pats skendo į skolas. Tik jau sovietams užėjus, vieną savo globotinių įspėjo: „Baisaus žodžio ’aš Tau daugiau niekuo nepadėsiu’ ištarti vengiu, bet naujos aplinkybės, tur būt, mane tikrai padarys tokį, kad vargiai kam galėsiu toliau padėti, nes pats palieku be skatiko“ (1940.VIII.3 laiškas). Netekęs darbo ir vargdamas ūkyje, Dovydaitis bolševikmečiu nebeįstengė tęsti savo globotinių šalpos. Tačiau iš 1941.IV.2 laiško matyti, kad net tuo metu jis dar šelpė vieną medikę studentę. Tame laiške apie ją rašė: su ja „aš dabar dalinuosi paskutiniaisiais savo finansiniais syvais ir šiaip taip palaikau jos gyvybę“. Ir ta paskutinioji Dovydaičio buvusi globotinė, išėjusi į gydytojas ir ištekėjusi taip pat už gydytojo, šiandien nesigėdija savo geradario nebeatsiminti. ..

e. Niekas nebesuskaičiuos, kokį būrį studentų, merginų ir vyrų, Dovydaitis yra šelpęs studijų metais. Bet tikra, kad be jo paramos daugelis gal visai nebūtų atvykę į universitetą pradėti studijų. Be tų, kuriuos jis tiesiogiai pats šelpė, reikia pridėti ir tuos, kuriems jis netiesioginiu būdu padėjo, juos rekomenduodamas kitiems pašalpiniams šaltiniams.

J. Mikailos atsiminimu, jam dirbant ateitininkų susišelpimo fonde, pasitaikydavo gauti studentų prašymų su Dovydaičio rekomendacija:

Vieną iš tokių prašymų gerai prisimenu ir noriu kelis žodžius apie jį pasakyti. 1932 m. vasarą fonde buvo gautas nežinomo jaunuolio, Utenos gimnazijos abituriento, prašymas. Prašymą pristatė Dovydaitis su rekomendacija, kad tai neturtingas, bet gabus jaunuolis, ir prašė paskirti jam stipendiją. Atostogų metu fondo valdyba posėdžių nešaukdavo. Prašymą parodžiau kan. P. Dogeliui, fondo pirmininkui. Jo patartas, parašiau tam jaunuoliui laišką, kad atvažiuotų į Kauną, nes bus jam paskirta vieneriems metams stipendija. Lankydamas Utenos moksleivių ateitininkų kuopą, Dovydaitis susirinkime pastebėjo to jaunuolio filosofinius gabumus. Pasiteiravęs sužinojo, kad neturi lėšų studijuoti. Patarė parašyti fondui prašymą ir pažadėjo išrūpinti stipendiją. .. Ar tas jaunuolis būtų buvęs, kuo jis šiandien yra, be Dovydaičio pagalbos, nežinau. Tik viena aišku, kad Dovydaitis sugebėdavo pastebėti gabiuosius ir padėjo jiems prasimušti į gyvenimą.

Iš šiame J. Mikailos tekste praleistų sakinių matyti, kad tuo „jaunuoliu“ būta manęs paties. Kadangi tiesiog nebuvau Dovydaičio šelptas nei gimnazijoj, nei universitete, tai, turiu prisipažinti, buvau ir pamiršęs, jog vis vien pradėjau studijas ne be jo pagalbos. Tepamenu, kad buvau gavęs J. Mikailos laišką, kuriame buvo pažadėta pirmiesiems metams paskirti stipendiją. Turint tokį pažadą, jau buvo galima ryžtis studijoms universitete, nors ir vykau į Kauną tuščia kišene. Turiu su tikru dėkingumu atsiminti, kad Dovydaitis ir man parengė kelią į universitetą. Matyt, buvau jo „įsakytas“ parašyti atitinkamą ateitininkų stipendijos prašymą ir jam persiųsti, kad toliau reikalu pasirūpintų.

Daugiausia Dovydaitis yra pagelbėjęs mokslus einančiajam jaunimui, nes su juo daugiausia ir susidūrė. Bet nieku būdu jo pagalba nesiribojo tik moksleiviais ir studentais, nes ir už šio jaunimo jis sutiko tų, kuriems reikėjo krikščioniškosios artimo meilės. Veikdamas darbininkuose, žinojo jų vargus. Kiek galėjo, ir padėjo. Taip, pvz., vieno darbininko vaikas grįžo namo iš miesto gražiai aprengtas. Net tėvai nepažinę: nauja eilutė, nauji bateliai. „Kažkoks geras ponas nusivedė mane į krautuvę ir viską nupirko“. Tėvai neabejojo, jog tas gerasis ponas buvo Dovydaitis.

Dovydaitis veikė ir Kalinių globos draugijoj. Tad ir į laisvę išėjusių nusikaltėlių ne vienas yra kreipęsis į Dovydaitį — nupirkti traukinio bilietą grįžti namo ir šiaip pradžioje paremti. Panašiai į jį kreipdavosi ir iš ligoninių išėję ar šiaip elgetų padėtin atsidūrę. Turėdavo nusipirkęs talonų pietums ir juos išdalindavo tiems, kurie ateidavo prašyti paramos. Nenorėdavo, kad silpnavaliai gautų pinigus į rankas ir juos pragertų. Pasidarė taip plačiai žinomas savo gera širdimi ir šalpa, jog pagaliau, kaip minėta, prireikė ant durų iškabinti užrašą, kad piniginių aukų prašantieji nesikreiptų. Tai, žinoma, tik sumažino prašytojų skaičių, bet nenutraukė Dovydaičio vykdyto šalpos darbo.

Važiuodavo pas Dovydaitį ir iš gimtojo kaimo apylinkių piliečiai, įkliuvę už brakonieriavimą, miško vogimą, kitus nusižengimus. Į tokius jis žiūrėjo su atlaidžiu jautrumu ir, kiek galėdavo, užtardavo valdžios įstaigose, nors pradžioj ir išbardavo už neleistiną lengvapėdiškumą.

Ne vienam Dovydaitis yra padėjęs rasti Kaune darbo :r tuo būdu jame apsigyventi. Neatsisakydamas padėti, žiūrėjo ir paties prašytojo tolimesnių perspektyvų. Pvz., kai viena jauna mergina iš provincijos buvo nukreipta prašyti Dovydaičio, ar nerastų jai darbo Kaune, jis patarė jai toliau tęsti mokslą, nes su keturiomis klasėmis galima gauti tik menkas darbelis. Mergina paklausė patarimo ir išėjo į mokytojas.

Tuo pačiu pagrindu Dovydaitis ir visiems studentams nepatarė ieškotis tarnybos studijų metais. Kai viena abiturientė kreipėsi į jį, prašydama padėti tarnybą rasti, jis taip jai atsakė: „Tarnybos aš tau, dukryte, neieškosiu. Kiekvienam mane tarnybos prašančiam aš stereotipiškai atsakau: ieškok jos patsai, o kai rasi, jei mano rekomendacija bus reikalinga, ją duosiu. Taip ir tau galiu atsakyti ir dar štai ką papildyti: tarnyba ir studijos yra vargiai suderinami dalykai. Kas pradeda tarnaut, tas ir tampa amžinu tarnautoju. Aš jau daug tokių žinau“ (1937.VI.7 laiškas). Todėl, užuot padėjęs ieškoti tarnybos, Dovydaitis tą abiturientę „pasodino savo užantin“, atseit, pats sutiko ją globoti.

(Teologijos-filosofijos fakultete beveik nebuvo tarnybas turinčių studentų. Todėl, atsidėdami tik studijoms, jie ir baigdavo universitetą normaliu laiku ar mažai užtrukę. Priešingai, Humanitarinių mokslų fakultete daug studentų buvo tarnautojai, bet tuo pačiu ir „amžini studentai“. Čia pagrindas, dėl ko Teologijos-filosofijos fakultetą baigiančiųjų skaičius buvo didelis, o Humanitarinių mokslų fakultete — mažas. Neteisingas yra nuo seno tam tikroj spaudoj paplitęs to skirtumo aiškinimas, kad viename fakultete mokslo lygis buvo žemesnis, o kitame — aukštesnis.)

Plačiai Dovydaitis vykdė gerus darbus, kaip reta mokslo žmonėse ir apskritai intelektualuose. Ne atsitiktinai, esant progai, iš geros nuotaikos, bet pastoviai, visą laiką. Ne tik iš daugiau mažiau atliekamo pinigo, bet ir tada, kai pats buvo skolose. Iš savo geros širdies Dovydaitis matė kitų vargus bei rūpesčius ir, kiek kada ir kuo galėjo, visiems padėjo. Šis jautrus žmoniškumas jame sutapo su nuoširdžiu krikščioniškumu, kaip jau anksčiau pabrėžėme. Šį abstraktų teiginį vaizdžiai (vaizdžiau už visus žodžius!) iliustruoja šią knygą pasiekęs Dovydaičio buvusios studentės ir artimos pažįstamos prisimintas kelionės epizodas. Pateikiu jį ištisai:

Važiavau traukiniu iš Marijampolės vakare. Žiūriu, toj pačioj kupė Dovydaitis — kalbasi su bernaičiu ir mergina. Pastarieji vyksta ūkio darbams į Latviją. Išklausinėjęs jų, kokios priežastys verčia ten vykti, kokias sąlygas ten randa, išreiškė gilų rūpestį ir liūdesį, kad jaunimui tenka šitaip vargti. Kai lipėme iš vagono į peroną, prieš mus kažkokia moteris tempė ant peties užsimetusi didelį maišą, o rankoje 'vos vilko milžinišką pintinę. ’Padėkime jai’ — pasakė Dovydaitis. Pridėjau ranką prie tos pintinės, nešame abu — sunku. Aš prašau stabtelti ir pailsėti, siūlau paimti vežiką (mano plaučiai po ligos buvo dar nelabai sustiprėję). O Dovydaitis sako: ’Taip, labai lengva nuo vargšo atsipirkti pinigais, bet šitaip negalima. Reikia tą vargą pačiam ant savo sprando pakelti, reikia su vargšu tą vargą išgyventi’. Ir nešėme, vilkome tą pintinę iki kažkokio skersgatvio. Vėliau man ilgai po mente skaudėjo. Kaip viską Dovydaitis nuostabiai pastebėdavo ir įjungdavo į bendrą moralinę gyvenimo perspektyvą.

Be komentarų aišku iš šio epizodo, kaip krikščioniškai Dovydaitis žvelgė į žmogų, kur bebūtų jį sutikęs. Kas taip žvelgia į žmogų, to turtas negali pavergti. Čia atsakymas, kodėl Dovydaitis ne turtu, o žmonėmis rūpinosi, nesigailėdamas viskuo pagelbėti — ir materialine parama, ir žmogiška užuojauta.

XV

RYŠYS SU TĖVIŠKE, GAMTOS POMĖGIS, ŽEMĖS TRAUKA

a. Mylėdamas žmones, Dovydaitis negalėjo nutolti ir nuo savo pačių artimųjų. Nenutraukė ryšio su tėviške, kaip daugeliui tai lyg nejučiomis atsitikdavo, baigus mokslus ir likus miestuose. Tik vieną kitą vasarą buvo šeimą vasaros atostogoms išsiuntęs Palangon ir pats ten dieną kitą pailsėjęs. Šiaip su šeima atostogauti vykdavo ne į kurortus, o į savo tėviškę. Traukė jį ten gimtoji aplinka — ir žmonės, ir gamta. Tėviškėj jis iš karto atsigaudavo, būdavo smagios nuotaikos, juokaudavo, mėgdavo ir uždainuoti. Grįždavo tėviškėn kaip savas, tos pačios šeimos žmogus. „Savieji jį priimdavo kaip savąjį, ne kaip didelį Kauno poną, kuriam reikia taikytis. Jis ir jo šeima sukosi bendrame tėviškės gyvenime, valgė kartu prie to paties stalo, talkininkavo per darbymetę“.151

Kitaip būtų buvę ir neįmanoma. Tėviškėj ūkininkavusio brolio Antano šeima buvo didelė — devyni vaikai. Su svečiais prie stalo sėsdavo keliolika žmonių. Niekam valgio netaikydavo: kas būdavo padėta, tas turėdavo ir patikti. Būdavo galima matyti ir profesorių prie vaikų apgulto ir musių spiečiaus apsupto stalo besilupantį bulves ir besrebiantį rūgštų pieną.

Dirbdavo ir jis visus ūkio darbus. Taikydavo atsirasti kaimo didžiausiai darbymetei — rugiapiūtei. Stodavo ir rugių kirsti, bet paprastai jo darbas buvo „stainėti“ — statyti rugių pėdus į rikes (gubas).

Šiaip mėgdavo laiką praleisti miške, į kurį kasdien eidavo. „Kokia grožybė Lietuvos giria!“, sakydavo džiaugdamasis, alsuodamas miško kvapus, žvalgydamasis į pušų vainikus. Išsivesdavo ir vaikus uogauti ir grybauti. Jiems pasakodavo apie gimtinės miškus, jų žvėris ir paukščius. Daug kartų prisimindavo ir savo varganos, bet atkaklios jaunystės dienas, kaip plėšęs kelmyną (iš pelkėto miško atkariauti žemės gabalėliui), kaip kasęs griovius tai žemei nusausinti, kaip per poilsio valandėles skaitęs vadovėlius ir ruošęsis brandos atestato egzaminams.

Tėviškėj buvojant, patikdavo Dovydaičiui susitikti ir pabendrauti su kaimo žmonėmis. Ne iš aukšto su jais kalbėdavosi ar juos „mokydavo“, o kaip lygus su jais užmegzdavo kalbą. Mėgo su kiekvienu kaimo žmogumi ilgai ir išsamiai pasišnekėti. Todėl ir kaimo žmonės savo ruožtu jo nesibaugindavo — laikė jį savu, nors ir buvo išėjęs į profesorius, „didelį žmogų“.

A. J. Vasaitis yra užrašęs tokį A. Žemaitytės - Nutautienės pasakojimą, iliustruojantį Dovydaičio natūralų įsijungimą į tėviškės žmones. „Bažnyčion eidavo pėsčias. Pareidavo dažniausiai su jaunimu. Per mišką einant, mėgdavo pasakoti savo jaunų dienų, kai pats ganė, nuotykius ar prisiminimus. Apie kiekvieną kalvutę ar lomelę turėdavo ką nors papasakoti, ką buvo vaikas girdėjęs iš vyresniųjų ar vėliau patyręs. Kartą savo bendrakeleivius nepaprastai nustebino — tylomis atsiskyrė nuo būrelio ir užūliavo, kaip piemenys ūliuodavo, kai pats ganė. Iš karto žmonės nesusivokė, kas čia darosi, nes toj vietoj ir tuo metu nebuvo ganoma. Tik po valandėlės suprato, kad tai profesoriaus pokštas. Atsirado ir jis pats, besišypsodamas lyg ’nieko nekaltas’“. (Ūliavimu, kaip paaiškina A. J. Vasaitis, toj apylinkėj vadinama ilga garsų kombinacija, kuria piemenukai duoda kitiems žinią apie save.)

Nors Dovydaitis ir taip lygiomis įsijungdavo į tėviškės žmones, dėl to neprarado juose savo autoriteto. Demokratiškas paprastumas greičiau tik dar labiau žadino žmonėse jam pagarbą. Gimtinio krašto žmonės labai jį gerbė ir vadino kunigų mokytoju. Ypač didelį įspūdį žmonėms padarė pamatymas, kokią didžią pagarbą Dovydaičiui reiškia net vyskupai. 1931 metais Višakio Rūdos parapiją vizitavo vysk. M. Reinys. Pirma jis užsuko į Runkių kaimelį pas Dovydaitį. Profesorius su vyskupu pasisveikino paprastai — nei priklaupė, nei į žiedą nebučiavo, o kreipėsi tiesiai „vyskupe“, be „ekscelencijos“. Pavaišintas obuoliais, vyskupas po valandėlės išvažiavo Višakio Rūdon. „Vyskupas per šventorių bažnyčion buvo įvestas su procesija, po baldakimu. Kai baldakimas prisiartino prie vyskupo, vysk. M. Reinys paėmė prof. Pr. Dovydaitį po ranka ir abu ’palindo’ po baldakimu. Chorui giedant, drauge nuėjo per visą bažnyčią. Tai buvo parapijai tikra anų dienų sensacija: po baldakimu, didžiausioj bažnytinėj garbėj, drauge su vyskupu ėjo profesorius Dovydaitis pasaulietis!“ 151.

Tačiau nė tėviškėje Dovydaičio atostogos ilgai neužtrukdavo. Pabuvęs kokią savaitę, vėl išskubėdavo ar Kaunan prie savo darbų, ar į kokį nors pavasarininkų kongresėlį provincijoj. Tik šeima visai vasarai likdavo Runkiuose. Tad vėl dienai kitai atvykdavo kas savaitę ar kas antrą aplankyti atostogaujančios šeimos. Dažnai iš Kazlų Rūdos geležinkelio stoties į gimtąjį kaimą pareidavo pėsčias, atsisagstęs švarką, nusiėmęs kaklaryšį, su skrybėle rankoje, plačiai šypsodamasis, laimingas grįžęs į tėviškės girių palaimią ramybę. Tėviškė jį taip traukė, kad jon atvažiuodavo ne tik per vasaros atostogas, bet dažnai ir šiaip kitu metu, vienas, be šeimos, porai dienų. Braidydamas po girias, lankydavo gimtinę apylinkę, susitikdavo su kaimo žmonėmis.

Ne tik su žmonėmis išsikalbėdavo, bet rasdavo progos ir jiems pagelbėti. Taip vienos trumpos viešnagės metu jis atsidūrė prie siaurojo geležinkeliuko, tarnavusio vežti miškui iš Kazlų Rūdos miškų masyvo. Tuo metu prie to geležinkeliuko dirbo darbininkų būrys: jie turėjo nukasti vieną kalnelį ir palyginti vietą, kad bėgiai per staigiai nesileistų į daubą. Darbininkai Dovydaičiui pasiskundė neteisingai surašyta sutartimi: kiek jie žemės per dieną beiškastų, vis vien nieko neuždirbsią. Profesorius pasiklausė žmonių kalbų, grįžo namo ir paprašė brolio sukalti dėžę lygiai pusės kubinio metro talpos. Kitą dieną nusigabeno tą dėžę pas darbininkus, ir prasidėjo eksperimentas: jie kasė žemes į dėžę ir iš jos vertė į vagonėlį. Tuo būdu buvo sužinota, kiek kubinių metrų žemės talpina vagonėlis. Apmatavus reikalingą nukasti kalvą, buvo sužinota, kiek vagonėlių reikės išvežti. Profesorius čia pat padarė tikslius apskaičiavimus ir surašė darbininkams pareiškimą. Pasiuntę pareiškimą, darbininkai atsisakė toliau dirbti (atseit, paskelbė streiką), kol bus išpildyti jų teisingi reikalavimai. Atvažiavo vietinė komisija iš Kazlų Rūdos, o vėliau ir iš centro Kaune. Pasirodė, kad darbininkų pretenzijos buvo pagrįstos. Sutartis buvo peržiūrėta ir naujai surašyta. Labai dėkingai darbininkai minėjo Dovydaitį už tą netikėtą pagalbą. Žinia apie tai pasklido palei visą geležinkelį.

b. Mylėdamas savo tėviškę, Dovydaitis mylėjo ir visą tėvynę. Neviliojo jo užsieniniai kraštai, bet užtat Lietuvą pažinojo, kaip retas kuris kitas. Apgailestaudavo tuos, kurie veržėsi į užsienį, savojo krašto nepažindami. Dovydaitis savo kraštą buvo iš tikro skersai ir išilgai išvažinėjęs. Vargu ar liko Lietuvos kampelis, kurio nebūtų aplankęs. Vykdamas į moksleivių ateitininkų šventes, pavasarininkų kongresėlius, klierikų primicijas etc., Dovydaitis nepasitenkino tik iškilmėse dalyvavimu, prakalba ar paskaita, bet pasinaudodavo proga tą vietovę ir arčiau pažinti, po jos apylinkės paekskursuoti.

Ir tą 1932 metų vasarą, kai buvo uždarytas Bajorų, vėliau Marijampolės kalėjime, jis buvo suplanavęs tokią ekskursiją Rytų Aukštaitijoj po Utenos apskrities ežeringąsias vietoves. Savo kalėjimo dienoraštyje rugpiūčio 7 apgailestavo, kad negalėjo tą dieną dalyvauti Saldutiškio pavasarininkų kongresėly, kaip buvo „tikrų tikriausiai“ sutarta. Apgailestavo ir ekskursinių planų sudužimą. „Aš to krašto esu labai pasiilgęs. Aš buvau, rodos, 1928 m. į jį tik koją įkėlęs, o jis mane amžinai paviliojo. Jame, o ne kuriame kitame krašte bus ir manojo kapo vieta. Reikės tik surast pati gražiausioji vieta. Kitų pasakojimu, tokia vieta esanti palei Kirdeikius. Taigi šią vasarą toji vieta turėjo būt surasta ir ’užpatentuota’. Tuo tikslu buvau planavęs šian kraštan atvykt rugpiūčio mėn. pradžioj kelios dienos prieš kongresą ir padaryt ekskursiją pėsčiomis po šiaurinę krašto dalį (Tauragnų linkui — J. G.), po kongreso — po pietinę“ (po Labanoro ir Molėtų ežerus). Buvo susitaręs ir dėl tos ekskursijos dalyvių. „Ši ekskursija turėjo pagrindinai susipažint su šio krašto gražiąja gamta — ežerais, didingais miškais ir ypač surast ’Taboro kalną’ ir jį ’užpatentuot’. Tačiau šią vasarą to neįvyks. Betgi tikiuos, kad vis dėlto kuomet tatai padarysime“.

Po penkerių metų Dovydaitis tikrai lankėsi po tą kraštą ir rado „Taboro kalną“, numatytą savo žemiškiesiems palaikams. Liudija tai jo paties ranka užrašas antroje pusėje nuotraukos, kurioje jį su vysk. K. Paltaroku regime moksleivinio ir studentinio jaunimo būrelyje. Iš dešinės pusės užrašyta: „’Gamtos draugai’ Kirdeikių Piliakalny, gražiausioj Lietuvos vietoj, 1937.VIII. 18 d. pavakariais su Eksc. Panevėžio vyskupu, kleb. kun. Breiva ir kt.“ O iš kairės pusės Dovydaitis užrašė lyg savo testamentinę valią: „Šiose ’Lietuvos Alpėse’ norėčiau turėti savo kapą su parašu: ’Ateikite ir pamatykite Dievo darbus, kokius padarė mūsų Tėvynėje’“.

Deja, nebuvo lemta Dovydaičio žemiškiesiems palaikams grįžti į Lietuvos žemę rastoj „gražiausioj vietoj“. Nebus nė kada vėliau įmanoma jo palaikus iš Uralo šiaurės tėvynėn perkelti, nes ten buvo sunaikintas be rūpinimosi kapu.

Iš cituotos Dovydaičio valios du dalykai yra aiškūs. Ieškojimas savo kapui pačios gražiausios vietos Lietuvoje patvirtina daugiau už viską, kaip Dovydaitis buvo jautrus gamtos grožiui. O kad tokią vietą rado toli nuo savosios „sakuotnugarių“ tėviškės, rodo, kaip drauge objektyviai jis gamtos grožį vertino: gražu, kad tikrai gražu, o ne tik kad sava nuo vaikystės.

Ką Dovydaitis buvo planavęs 1932 vasarą, tą vykdė ir kitomis vasaromis. Kiekvieną vasarą pasinaudodavo organizacijų kvietimais vienur ar kitur atvykti. Tomis progomis ar pakeliui mėgdavo aplankyti ir savo studentus, ypač globojamuosius, jų tėviškėse. Viena buvusi jo studentė prisimena, kad profesorius jos tėviškę aplankė du kartus. Pirmą kartą aplankė dar abiturientę, kaip sakėsi, pamatyti tą „lizdą“, kuriame ji užaugo. Antrą kartą aplankė po poros metų atsitiktinai, pakeliui pravažiuodamas. Išleistas iš automašinos netoli tos studentės tėviškės, likusį kelią apie 3 kilometrus atėjo pėsčias.

Atėjęs juokavo, kad matęs vyrus užmaukšlintomis kepurėmis plaunant vasarojų. ’Tur būt, jiems atrodė keista, mane matant be kepurės — jie net piauti nustoję spoksojo į mane. Ir kam jie tokiomis kepurėmis šutinasi galvas?’ Tokį svečią sulaukę mano namiškiai nebežinojo, nė kuo jį bevaišinti. Bet profesorius buvo labai paprastas. Kieme pamatęs nuplautas morkas, vieną jų paėmęs ruošėsi valgyti ir neleido jos nuskusti: ’taip daugiau vitaminų’. Mamutės pagamintos giros paragauti neatsisakė. Taip pat pagyrė jos iškeptą duoną. Išgėręs pieno, tuojau liepė vesti aprodyti įdomesnių apylinkių.

Nemažiau negu apylinkių gamta Dovydaitis savo kelionėse visada domėjosi ir žmonėmis. Su nepažįstamais jis lengvai susipažindavo ir tuoj rasdavo bendrą kalbą. Atjausdavo žmonių rūpesčius ir džiaugdavosi jų pažangos pastangomis. Iš širdies mylėjo Lietuvą, su dideliu domesiu sekė krašto puošimąsi naujomis statybomis. Sugrįžęs namo, visada šiltu žodžiu minėdavo, ką naujo radęs — ne tik gražių gamtos vietų, bet ir naujų mokyklų, naujų tiltų. Pasakodamas apie tai vaikams, nepamiršdavo pridurti, kaip toje pačioje vietovėje žmonės gyvenę caris-tinėj priespaudoj arba kaip kentėję nuo vokiečių okupantų. Nuoširdžiai džiaugėsi ir didžiavosi nepriklausomos Lietuvos daroma sparčia pažanga.

c. Savo gimtąjį kaimą palikęs jau subrendęs 22 metų vyras, Dovydaitis visą gyvenimą jautė gamtos ir žemės ilgesį. Todėl kasmet ne kartą vykdavo į gimtuosius Runkius. Todėl ne kurortuose atostogaudavo, o verčiau paekskursuodavo po vis kitą tėvynės kampelį. Traukė jį graži gamta, kurios grožį nevisada pastebi vietinis žemdirbys. Bet traukė jį žemė ir ta prasme, kurią šiam žodžiui teikia ūkininkas. „Nuo žagrės išėjau į gyvenimą, su žagre norėčiau ir baigti gyvenimą“. Taip kalbėjo Dovydaitis, kai netikėtai pats tapo ūkininku.

Kai buvo apdovanojami žeme Vasario 16 akto signatarai, ir jis gavo apie 20 ha žemės sklypą. 1935 balandžio 25 Dovydaitis pasidarė nuosavos žemės „neva savininkas“. Ir ši žemė taip brangia jam virto, kad jau kitais metais apie Dubysos vidurupį ir žemupį rašė lyg savo „antrąją gimtinę“, kur „ne viena vietukė čia ne tik mano išvažinėta, bet ir pėkščiomis išvaikščiota“.32

Ta Dovydaičio „lyg antroji gimtinė“ buvo ne per toli nuo gimtųjų Runkių — tiesia linija tik per 40 km į šiaurę, bet jau anapus Nemuno, prie Dubysos, kur ji virsta žemaičių ir aukštaičių riba. Dar prieš gaudamas ten žemės, buvo ir po tą kraštą ekskursavęs (1933 vasarą su kan. P. Dogeliu iš jo gimtinės lankė apylinkes).

Dovydaičio gautasis žemės sklypas buvo Paprieniuose, Čekiškės parapijoj ir valsčiuj. Tai Kauno apskrities šiaurvakarinis valsčius, kuris ribojosi su Kėdainių ir Raseinių apskritimis. Paprieniai yra už 4 - 5 km į šiaurę nuo Čekiškės, į Ariogalos (St. Šalkauskio gimtinės!) pusę. Pakeliui į Ariogalą, tik kitoj Dubysos pusėj (dešiniajame krante), guli Butkiškės bažnytkaimis.

Sklypas buvo gautas gana patogioj vietoj — ne per toli nuo Kauno (apie 50 km) ir lengvai pasiekiamas — nedaug tereikėjo išsukti iš Žemaičių plento. Autobusu iš Kauno į Čekiškę reikėjo važiuoti pora valandų su trupučiu, o automašina (žinoma, jos Dovydaitis neįsigijo) pakako ir pusantros valandos.

Vieta buvo graži savo kalvotu reljefu ir Dubysos stačiais krantais. Sklypas buvo netoli Dubysos (kairiojo kranto), bet tiesiog prie upės nepriėjo. Buvo dar įsiterpęs nedidelis miškelis. Sužavėtas Dubysos grožiu, Dovydaitis vėliau prisipirko ir tą miškelį, kad galėtų tiesiog prie upės prieiti. Tuo būdu jo žemė jau siekė 37,6 hektarus.

Visa širdimi troškęs vėl grįžti gamton, prie žemės, Dovydaitis džiaugėsi gautuoju sklypu. Bet šis džiaugsmas siejosi ir su rūpesčiu: iš nugyvento Prienų dvaro gautas sklypas buvo plikas — reikėjo viską naujakuriškai pradėti. Pora metų tą savo ūkį buvo išnuomavęs, bet vėliau rado patikimą ūkvedį ir pradėjo su jo pagalba pats ūkininkauti. Sielvartavo, kad buvęs dvarininkas taip nualino laukus, kuriuos reikia puoselėti ir mylėti. Tad ir buvo pirmasis jo rūpestis — nualintą žemę padaryti derlingesnę. Reikėjo pradėti ir statybą. Neturėdamas didesnių santaupų ir laisvų pinigų, skolinosi iš Žemės banko 10.000 litų šešiolikai su puse metų. Tą paskolą tuoj pavertė trąša, padargais, o taip pat pradėjo statydintis trobesius. 1938 m. jau buvo pasistatydinęs iš molio drėbtą tvartą su daržine ir pradžiai gyventi kambariu ir virtuve. Šis pirmasis pastatas kainavo 12.000 litų. „Kitoms troboms reikės dar keletą kartų po tiek“, — tais metais rašė Dovydaitis.148 Vėliau buvo pastatytas ir gyvenamasis namas, bet tik pora kambarių buvo spėta jame įrengti.

Be paskolos, padėjo Dovydaičiui kurtis ir Amerikos lietuviai. Grįžęs iš Kaune 1935 m. vykusio Pasaulio lietuvių I kongreso, prel. M. Krušas iškėlė sumanymą surinkti 1000 dolerių Dovydaičiui, kad jis galėtų įsikurti savo ūkyje ir neturėtų senatvėje rūpintis pastoge. Tą prel. M. Krušo sumanymą Naujosios Anglijos lietuvių katalikų seimely 1936 vasario 22 referavo tuomet Bostone gyvenęs kun. (vėliau prelatas) K. Urbonavičius, kuris ėmėsi ir pirmininkauti sudarytam Dovydaičio fondui. Sunkiai vyko tą tūkstantinę dolerių surinkti: ir tretiems metams besibaigiant, tebuvo surinkti 800 dolerių. Vis vien (jei ir nevisa suma dar buvo surinkta) tai reiškė Dovydaičiui nemažą paramą, nesgi 800 dolerių buvo lygu 8000 litų. 1938 gruodžio 19 laiške kun. K. Urbonavičiui dėkodamas amerikiečiams už „materialinę ir moralinę paramą“, Dovydaitis priduria, kad jie ir paskatino jį „šio darbo imtis“.148

Dovydaitis kūrėsi savo ūkyje ne tik pinigais, bet ir savo paties atkakliu darbu. Kur nutrūkęs nuo tiesioginių pareigų, iš Kauno skubėdavo Žemaičių plento autobusu į Paprienius, ypač nuo tada, kai ten prasidėjo statybos. Vykdavo ne pasižiūrėti, kaip darbai vyksta, bet ir pats ten dirbti. Pats ten triūsėsi, kirto krūmus, su kun. P. Martišiaus pagalba užveisė didelį vaisinį sodą. Kad būtų kur nakčiai galvą priglausti, buvo iš lentų sukalta pašiūrė. Jos palėpėje, pasiekiamoj tik kopėčiomis, ir nakvodavo su dviem ūkio darbininkais. Pastačius tvartą, viename jo gale buvo įrengtas baltai dažytas kambarėlis. Čia jis ir gyvendavo ilgesniais protarpiais, neužmiršęs atsivežti ir savo mokslinių knygų.

Prasidėjus statyboms, nuo 1938 m. savo ūkyje Dovydaitis leido ir vasaros atostogas, beišvykdamas tik į vieną antrą artimesnę pavasarininkų ar kurios kitos katalikiškos organizacijos šventę.

Kurdamasis ūkyje, Pr. Dovydaitis parodė daug praktinės nuovokos ir, gal būt, dar daugiau atkaklios energijos. Tuos Dovydaičio ūkinio kūrimosi metus prisimindamas, stebėjosi Z. Ivinskis: „nuostabu, kaip jis visur ir spėdavo!“ Kas iš šalies kėlė nuostabą, pačiam Dovydaičiui visų pirma reiškė vargą. Ne vienas Kauno inteligentas tada norėjo „juodai dienai“ įsitaisyti ūkelį, kaip pastebi Z. Ivinskis. „Kartą prieš fakulteto posėdį Dovydaitis mums prasitarė: Aš rengiu, taisau naują ūkį ’juodai dienai’, bet man ’juoda diena’ jau dabar prasidėjo“...

Iš tiesų, Dovydaičio grįžimas prie žemės, kuriantis savo ūkyje, pakaitomis vyko ir su entuziastiška nuotaika, ir su karčia „veido prakaite“ patirtimi. Sakysime, 1938.VII. 12 laiške džiaugdamasis rašo, kad visą pereitą savaitę leido Paprieniuose — „manojoj žemelėj maitintojėlėj, viską užmiršęs, tartum nuo biauraus pasaulio atsiskyręs ir susigyvenęs tik su gražiąja Dievo gamta“. Bet netrukus turėjo pajusti tos pačios gamtos antrąją pusę. Vos po aštuonių dienų (VII.20 laiške) džiaugimąsi pakeičia skundimasis: „Aš dabar gyvenu ne tik pririštas prie mano sklypo, bet ir vergų darbus dirbdamas. Dėl to jaučiuosi lyg sudaužytas. Vargiai pajudinu rankas, kurios lyg išsuktos ir nepaliauja skaudėjusios, ypač pečiuose. Toliau tikiuos tą ’katorgą’ sumažėsiant“.

Jei vis dėlto „juodos dienos“ atėjimas, dar tik jai besirengiant, nepajėgė nuslopinti Dovydaičio naujakuriško entuziazmo, tai dėl to, kad savo kuriaman ūkin jis dėjo daug „dovydaitiškų“ vilčių. Daugumai inteligentų savas ūkelis tereiškė grynai materialinį ateities užsitikrinimą. Dovydaičio svajonė buvo savo ūkelį paversti ir kultūriniu židiniu. Kai pasitrauksiąs pensijon, čia parsivešiąs ir savo biblioteką — toliau dirbsiąs mokslinį darbą ir tvarkysiąs visus savo raštus. Turėsiąs kur priglausti besilankančius studentus ir jaunus mokslininkus. Na, žinoma, ir savi vaikai su šeimomis galėsią džiaugtis gamtos grožiu ir jos gėrybėmis.

Kai dar pačio kūrimosi pradžioj Dovydaitis nusivežtam kun. K. Žitkui plikame lauke su statybinių medžiagų netvarkinga krūva rodė, kur bus gyvenmasis namas, kur kiti ūkiškieji trobesiai, kur sodas, ir dėstė visas ateities svajones, svečias drįso tiesiog tarti: „Profesoriau, tai utopija, romantika. Jau geras ūkininkas ir geras mokslininkas tikrai du nesuderinamu dalyku. O jei dar karas... — Karas? — Dovydaitis tarė. — Jei karas — blogai. Jis bus pasaulinis ir labai žiaurus. Tada jo ugnyje galėtų sudegti ne tik visos mūsų svajonės, bet ir mes patys“.

Po šios grėsmingos užuominos abu, Dovydaitis ir svečias, grįžo Kaunan tylomis: „Mano sankeleivis buvo tylus ir susimąstęs. Tylėjau ir aš. Man buvo gėda, kad nevykusiomis savo pastabomis taip žiauriai sudrumsčiau mielojo profesoriaus tokį šviesų žvilgsnį į vaivorykštėmis spindinčią ateitį“.

XVI

SOVIETŲ OKUPACIJOJE

Dovydaitis teisingai numatė, kad jei kils karas, ne vienam teks sudegti jo ugnyje. Dar labiau jis numatė ar tiesiog nujautė, kad karo prasidėjimas Lietuvai reikš rusų bolševizmo užgriuvimą. Prieš sovietinio komunizmo pavojų Dovydaitis įspėjo dar tada, kai kitiems šio pavojaus nė mintis nekilo. Su tiesiog skausmingu rūstumu, būdingu pranašinei nuojautai, Dovydaitis savo 1935 metų straipsniuose „Ateityje“ kėlė rusų bolševizmo grėsmę. V. Kapsuko „siekimų bendrai ir Rusijoj, ir Lietuvoj“, ir jam mirus, puoselėja viltį „Lietuvą teksiant bolševikinei Rusijai“. Savaime nuėjo „rusų bolševizmui bernaut“, kurių „širdžiai ir protui bedieviška socialistiška rusybė buvo artimesnė, kaip katalikiška lietuvybė“. Jų „nevienas dar ir šiandien bernauja, tvirtai tikėdami, kad Lietuva vis dėlto kuomet teksianti rusiškam bolševizmui“.132

a. Savo įspėjimą prieš rusų bolševizmo grėsmę Dovydaitis siejo su įspėjimu, kad bolševizmui kelią rengia visoks indiferentizmas, griaudamas tautos religinę - dorinę sąmonę. „Jei Lietuvoj vadinama kairioji inteligentija šiojo šimtmečio pradžioj dirbo caro valdžiai nuversti, bet tuo pačiu metu griovė ir Kristaus religiją, tai ji, vaduodama Lietuvą iš carizmo vergijos pančių, tuo pačiu metu kalė Lietuvai šimtą kartų baisesnius bolševizmo vergijos pančius, arba, Evangelijos žodžiais tariant, versdama nuo Lietuvos sprando velnišką caro jungą, rengė (sąmoningai ar ne) ant Lietuvos žmonių sprando uždėti belzebubišką bolševikų jungą“.152

Šių dienų skaitytojas galėtų tiems Dovydaičio straipsniams prikišti, kad jie nemato liberalizmo ir bolševizmo vidinės priešybės ir užtat nepagrįstai liberalizmą apkaltina rengimu kelio bolševizmui. Bet Dovydaičiui visų pirma rūpėjo pati pagrindinė tikėjimo ar netikėjimo priešybė, ir būtent, ne teoriškai ir abstrakčiai, o turint prieš akis lietuvių tautai tebegresiantį rusų bolševizmo pavojų. Indiferentai indiferentiškai laikysis ir bolševizmo atžvilgiu ir stos jam tarnauti: lengva širdimi atsisakę liberalizmo, jie jausis tik dar „kairiau“ pažengę. Nenusilenks rusų bolševizmo kuriamai Antikristo karalystei tik tie, kurie savo dvasia priklauso Kristui. Tokia buvo anų Dovydaičio straipsnių įspėjamoji mintis.

Šioj perspektyvoj reikia žvelgti ir į Dovydaičio santykius su tuometiniu „autoritetiniu“ režimu. Kiek giliai Dovydaitis mylėjo Lietuvą ir jos žmones, tiek menkai vertino to meto valdančiuosius „autoritetus“. Žinoma, vargu ir buvo galima tikėtis kokių nors simpatijų režimui iš to žmogaus, kuris buvo jo persekiojamas ligi kalinimo ar šalinimo iš darbo. Tačiau visų pirma ne asmeniniai motyvai apsprendė Dovydaičio antipatiją „tautiniam režimui“. Dovydaitis negalėjo jam atleisti ne asmeninių nuoskaudų, o „tautinio trumparegiškumo“, tautinės vienybės vardan slopinant katalikiškąsias organizacijas, bet nematant komunizmo pavojaus ar pasitikint tik policinėmis priemonėmis.

Dovydaičiui kėlė tikrą rūpestį, kad ir plačiojoj visuomenėj buvo daug dvasinio seklumo ir iš jo plaukiančio abejingumo viskam, kas buvo už asmeninių interesų. Sielojosi religinės tolerancijos vardan plintančiu indiferentizmu suvalstybintuose skautuose. Skaudėjo širdį ir dėl savuosiuose ateitininkuose pasireiškiančio miesčioniško „suponėjimo“ ir ranka mojimo į krikščioniškąjį apaštalavimą. Aplamai lietuviškoji studentija jam darė įspūdį, kad per daug šoka, per daug tuščiai leidžia laiką. Pasidalijus šiuo įspūdžiu su paskutiniais nepriklausomybės metais besilankiusiais Vilniaus lietuvių studentais, viena studentė pastebėjo: „Visai taip darė ir lenkai prieš savo nepriklausomybės praradimą“. Tą vilnietės pastabą Dovydaitis paskui kartojo ir savo viešose kalbose, klausdamas: „Ar tik nelaukia ir mūsų toks pat likimas?“

Netruko toks pat likimas ir mus ištikti, nors iš pradžių ir buvo norima iliuziškai ramintis. Kai vokiečių niokojamus lenkus šoko grobti ir sovietai, sulaukėme iš jų Vilniaus „dovanos“. Ne visi iš karto suprato, kokia kaina reikės tai apmokėti. Dovydaitis neturėjo jokių iliuzijų ir to neslėpė. Kai komunistinis gaivalas (daugiausia svetimtautiškas) organizavo sovietams padėkos demonstraciją už Vilniaus gražinimą, vienas agitatorių įsiveržė ir į Dovydaičio seminarą pareikšti, kad organizuojama eisena į sovietų atstovybę ir todėl studentai paskaitų neklausys. Dovydaitis tą įsiveržėlį „rūsčiai peržvelgė ir griaudžiančiu balsu paklausė: ’O kas ponaitis būsi? Tokio veido dar iki šiol ne tik savo studentų tarpe neregėjau, bet ir iš viso tokio nepraustaburnio šituos rūmuos nemačiau’“. Ne studento ir būta, o kažkokio „partinio darbuotojo“. Po poros dienų Dovydaitis savo paskaitai atėjęs labai prislėgtas: „atsisėdo šalia studentų ir tyli“. Atsiprašęs, jog tą vakarą paskaitos neskaitysiąs, neskubėjo iš auditorijos, bet dalijosi visiems bendru rūpesčiu. Pasakojo, kad išgirdęs apie Vilniaus gražinimo sąlygas, metė darbą ir ėmėsi psalmių. Dalijęsis atsiminimais iš nepriklausomos Lietuvos kūrimosi, apgailestavęs kultūrbolševizmo globojimą, prisiminęs savo sunkiomis sąlygomis kurtuosius žurnalus. Staiga vėl susijaudinęs, „sunkiu balsu paklausė: ’Kelią parodžiau, bet ar jūs ateisite manęs pavaduoti, kai teks kovoti su naujai besiveržiančia sovietinio materializmo banga?’“ 152a.

Nors sovietinių įgulų kraštan įsileidimas aiškiai skelbė siaubaus likimo priartėjimą, vis vien buvo gyvenama iliuzinėmis viltimis ir jomis save raminama. Todėl visi jautėsi lyg nenumatytai užklupti, kai raudonoji armija pradėjo vykdyti Lietuvos okupavimą. Iš mūsų vyriausybės paskutinio posėdžio memuarų, kurių neįmanoma skaityti be skaudžios gėdos, matyti, kaip Kremliaus agresija užklupo, jai visai nepasiruošus, ir respublikos prezidentą, visą laiką vaidinusį „tautos vadą“, ir jo vyriausybę, ir pagaliau kariuomenę, patikėtą vadovauti asmeniui, kuris lemiamą valandą pasirodė klusniu okupantų patikėtiniu. Bet nemažiau ir pati tauta buvo nepasiruošusi sutikti savo tragedijos — prarasti nepriklausomybę ir atsidurti bolševikinėj rusų vergijoj. Galutinai vargu ar būtų pavykę šios tragedijos išvengti, jei ir nebūtų taip aklai jon žengta. Bet daug kur buvo galima laikytis ir garbingiau, ir išmintingiau, jei būtų buvę atitinkamai pasiruošta. Kurie pergyvenome pirmąją sovietinę okupaciją, atsimename, kiek buvo visokeriopo pasimetimo dėl nesiorientavimo, ką reiškia rusų sovietinė santvarka. Nebuvome savo laiku pasirūpinę artimiau rusų bolševizmą pažinti, tai ir buvome priblokšti, kai teko patirti, kas slypi už komunistinės propagandos.

b. Kaip visi lietuviai patriotai, taip ir Dovydaitis su dideliu skausmu pergyveno nepriklausomos Lietuvos žlugimą ir vėl rusų valdžion patekimą. Gal būt, su dar didesniu skausmu, nes iš anksto žinojo, ko reikia laukti. Puikiausiai jis suprato, koks sunkus likimas laukia Lietuvos ir visų jos žmonių, kurie norės savo dvasinę laisvę išsaugoti ir sovietų teroro režime. Žinojo, jog Lietuva įžengė į patį tragiškiausią savo istorijos bandymą. Kai vienas Dovydaičio korespondentų dar pačioje pradžioje pavadino drama „darbo Lietuvos“ kūrimą, Dovydaitis 1940.VII.8 laiške jam atsakė: „Lietuva gyvena jau nebe dramą, kaip sakai, bet raudonojo smurto tragediją: ji grūste grūdama į raudonąją prarają; po savaitės jau turėsim ’liaudies seimą’, kuris tikrai skelbs Lietuvos prijungimą ir įjungimą į Sovietų Rusiją“.

Tačiau žinodamas, ką reikš Lietuvai patekimas rusų bolševizmo valdžion, Dovydaitis nekrito panikon, nepasidavė žmogų paraližuojančiai baimei. Jis giliai tikėjo, kad reikia lietuvių tautai šį istorinį bandymą iškentėti, pasitikint Apvaizda. Žvelgė į tautos tragediją kaip į kiekvieno lietuvio bandymą, reikalaujantį parodyti savo dvasinį tvirtumą visuose laukiančiuose sunkumuose. Todėl tuometiniuose jo laiškuose ir skaitome tokius paguodos ir paskatos žodžius: „Pasitikėk Dievu, ir nežūsime šiame aziatiškų barbarų antplūdyje“ (1940.VII.8), „Šiukštu, nenusimink! Deus providebit. Viskas Dievo rankoje“ (1940.VII.17); „Nenusimink! Nepasiduok pesimizmui!“ (1940.VIII. 4); „Tat ir liki sveikas gerojo Dievulio globoj, kuris nė vieno mūsų nepames ir neduos piktam likimui į nagus“ (1940.VIII.27).

Labai tuo metu Dovydaitį buvo sukrėtusi viena savižudybė. Savotiška tai buvo savižudybė (nors ir ne vienintelė tokio pobūdžio tuo metu): savižudys anksčiau priklausė pogrindinei komunistų partijai, bet vėliau ją metė ir tapo padoriu savo krašto piliečiu. Raudonajai armijai užplūdus Lie