Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

Antroji dalis — Darbo baruose

A. Dovydaitis ateitininkų istorijoj ir kitoj katalikiškoj veikloj

I.    Ateitininkų sąjūdžio istorinė prasmė ir aplinkybės:
            1. Ateitininkų sąjūdis „Aušros" perspektyvoje, 2. Nuo „Aušrinės" į „Ateitį" ............ 321-329

II.    Ateitininkų „tėvo" klausimas: 1. M. Vaitkus iškelia ateitininkų tėvo klausimą, 2. Louvaino
 studentai — ateitininkų pradininkai,
3. „Degučių suvažiavimo" legenda,    4. Dovydaitis nežinojo
  „Degučių suvažiavimo"
, 5. Dovydaičio centrinė vieta tarp ateitininkijos kūrėjų ................. 330-346

III.    Ateitininkų kūrimasis ir veikimas ligi I pasaulinio karo:
            1. Lietuvos mokyklos prieš I pasaulinį karą, 2. Dovydaitis imasi „Ateities" leidimo,
            3. Ateitininkų organizavimosi pradžia, 4. Ateitininkų veikla prieš I pasaulinį karą  347-366

IV.    Dovydaitisateitininkų vyriausias vadas (1921-27):  1. Ateitininkai nepriklausomos
             Lietuvos pradžioj,
2. Dovydaitis ateitininkijos priešakyje (1921-27) .......................... 367-393

V.    Vado rinkimų pralaimėjimas prieš Šalkauskį ir Pakštą:
              1. Dukart (pralaimėti vado rinkimai, 2. Kodėl Dovydaitis pralaimėjo prieš Šalkauskį?
3. Politiniai motyvai abiejuose rinkimuose, 4. Dovydaičio „vadų filosofija" po pralaimėjimo 394-411

VI.    Dovydaitismoksleivių ateitininkų globėjas pogrindžio metais:
1. Moksleivių ateitininkų veiklos uždraudimas (1930), 2. Dovydaičio santykiai su moksleiviais
ateitininkais,
3. Moksleivių ateitininkų pogrindžio veiklos priešaky, 4. „Gamtos Draugo"
ekskursijų organizatorius ir vadovas.
5. Uždraustas veikti „uždraustuosiuose"..................... 412-443

VII.    Studentų ateitininkų veikloje: 1. Dovydaitis ir studentai, 2. „Birutės" draugovė,
                3. „Activitas" korporacija, 4. Eucharistininkų būrelis, 5. Kiti studentų sambūriai. 444-450

VIII.    Krikščionių darbininkų sąjūdyje: 1. Darbo federacijos vicepirmininkas (1928-34),
                 2. Krikščionių darbininkų sąjungos pirmininkas (1934-40) ....................................... 451-460

IX.    Katalikų mokytojų organizatorius: 1. Katalikų mokytojų sąjungos atkūrėjas,
               2. Katalikų mokytojų priešakyje ..................................................................................... 461-467

X.    Dovydaičio veikla kitose organizacijose: „Saulės" draugijoj, Šv. Kazimiero draugijoj,
               Lietuvių katalikų mokslo akademijoj, pavasarininkuose ir kitose organizacijose... 468-473

XI.    Apaštalavimas Dovydaičio visuomeninis veikimas:
               1. Apaštalaujantis kalbėtojas, 2. Idėjinis vadas — žadintojas ..................................... 474-484

ANTROJI DALIS

DARBO BARUOSE

Vaizduodami Dovydaičio gyvenimo tėkmę, savaime palietėme ir visas jo plačios veiklos sritis. Tačiau biografiniuose rėmuose buvo neįmanoma deramai apžvelgti ir įvertinti jo nudirbtą darbą. Nors šiek tiek pagrindžiau atskleisti, ką Dovydaitis yra nuveikęs savo veiklos baruose, reikia juos atskirai apžvelgti. Tam reikalui skiriamos šios knygos antroji dalis.

Dviejuose pagrindiniuose — visuomenės ir mokslo — baruose Dovydaitis dirbo. Plačiajai visuomenei jis labiausiai žinomas kaip ateitininkų kūrėjas ir aplamai katalikų veikėjas. Visuomeninį darbą Dovydaitis visą laiką siejo su redaktoriaus darbu. Bet galutinai ir visuomeninį, ir redakcinį darbą jis dirbo kaip mokslo darbininkas. Pagal tai ir aptarsime jį kaip a. visuomenės veikėją (ateitininkuose ir kitose, daugiausia katalikiškose organizacijose) b. žurnalų redaktorių ir c. mokslininką, steigusį ir redagavusį mokslo žurnalus ir juose patį gausiai rašiusį. Pagaliau užsklandoje bandysime susintetinti visumos žvilgį į Dovydaičio asmenybę — apibūdinti jį kaip d. žmogų.

A

Dovydaitis ateitininkų istorijoj
 ir kitoj katalikiškoj veikloj

I

ATEITININKŲ SĄJŪDŽIO ISTORINĖ
PRASMĖ IR APLINKYBĖS

Pranas Dovydaitis gyveno ne sau, bet kitiems. Visuomeninė veikla jam nebuvo nei tik trumpalaikis viešumoj švystelėjimas, nei tik atliekamo laiko sunaudojimas. Atliekamo laiko jis niekada neturėjo, o greičiau visada stokojo, kaip visi darbštūs žmonės. Bet Dovydaitis ir nelaikė visuomeninės veiklos tik laisvalaikio reikalu. Visą gyvenimą nuo studijų metų Dovydaitis dirbo visuomeninį darbą. Galima neperdedant sakyti, kad visuomenės reikalai jam rūpėjo daugiau už jo paties ir net šeimos reikalus. Toks atsidėjimas visuomeniniams reikalams neabejojamai liudija gilų Dovydaičio idealizmą. Savo ruožtu jis galėjo būti taip idealistiškai nusiteikęs visuomenės darbuotojas dėl to, kad visuomenės darbą jis laikė esminga žmogaus paskirtimi. Dirbti visuomeninį darbą Dovydaičiui reiškė tarnauti kitiems, krikščioniškai tariant, „mylėti artimą". Žvelgdamas į visuomenės darbą kaip į artimo meilės vykdymą, šiame darbe jis matė pačią savo gyvenimo prasmę. Todėl Dovydaitis ir ėjo į visuomenės darbą su visa širdimi ir jame ligi galo ištvėrė, visada rado laiko ir pakėlė įvairiopus nusivylimus ir kitokius šiame darbe neišvengiamus nemalonumus.

1. Ateitininkų sąjūdis „Aušros" perspektyvoje

Savo visuomeninį darbą Dovydaitis pradėjo didžiu žygiu — ateitininkijos sąjūdžio kūrimu. Šiandien žvelgiame į ateitininkus kaip į vieną iš gausių mūsų organizacijų. Tačiau ateitininkijos reikšmė nesiriboja tik jos telkiamais nariais, nes jos pradėtas sąjūdis sudarė pagrindą ir apskritai katalikų organizaciniam gyvenimui. Istoriškai žvelgiant, ateitininkai yra ne eilinė organizacija šalia daugelio kitų, o epochinės reikšmės sąjūdis.

Pagrindiniame ateitininkų ideologijos dokumente — 1925 metų II kongrese skaitytoj paskaitoj „Ateitininkų principai bei pareigos“ — St. Šalkauskis taip formulavo šio sąjūdžio istorinę reikšmę: „Jei su Aušra yra surištas mūsų tautinis atgimimas, tai su Ateitimi dera rišti dvasinis mūsų atgimimas. Pirmasis suteikė mūsų šviesuomenės gyvenimui individualinės tautinės lyties, antrasis veda šitą šviesuomenę į pilnutinį krikščioniškojo gyvenimo turinį. Aušra nušvietė mūsų žemiškąjį gyvenimą gimtajame krašte; Ateitis žada mus vesti į amžinąjį gyvenimą dieviškoje mūsų tėvynėje. Be Aušros mūsų tėvynėje nebūtų galėję būti ir tokios Ateities, kokia ji dabar yra; o be Ateities Aušra nebūtų įgavusi tikros savo prasmės. Ateitis taip laikosi Aušros, kaip gyvenimo turinys laikosi gyvenimo lyties, arba formos. Aušra pasistatė tikslą atnaujinti mūsų gyvenimą tautinėje lytyje; Ateitis ryžosi atnaujinti mūsų gyvenimą dieviškajame turinyje“.159 Pagal tai St. Šalkauskis ir formulavo ateitininkų pirmąjį principą: „Ateitininkų judėjimas ir savo kilme, ir savo uždaviniais yra lietuvių tautai antrasis, būtent, dvasinis atgimimas, kuris remiasi tautiniu jos atgimimu ir suteikia pastarajam aukštesnės neprarandamos reikšmės“.

Tai, ką Šalkauskis formulavo savo filosofijos terminais, paprasčiau Dovydaitis išdėstė 1935 m. „Ateityje“ paskelbtoj straipsnių serijoj apie aplinkybes, kuriomis kūrėsi ateitininkų sąjūdis.180 Istorinės Lietuvos tragediją sudarė tai, kad nuo seno jos diduomenė, kuri tuo metu buvo ir jos šviesuomenė, pasidavė kultūrinei lenkų įtakai ir tuo būdu paliko Lietuvą be lietuviškos inteligentijos. Tautinis atgimimas plačiau nuo „Aušros“ laikų prasidėjo, kai iš liaudies kilo sava, lietuviškos dvasios šviesuomenė. Tačiau vos prasidėjusiame tautiniame atgimime atsivėrė nauja grėsmė: eidami mokslus Rusijos mokyklose, lietuvių šviesuoliai apsikrėtė įvairiais -izmais, kurie anuomet jose viešpatavo. O „visi tie izmai buvo vienu atžvilgiu lygūs“, būtent visi jie „lygiai neigė tikėjimo reikšmę žmonių gyvenime“161. Todėl ir lietuvių šviesuoliai rusų mokyklose virto „žmonėmis be tikėjimo“ — laisvamaniškais indiferentais ar tiesiog ateistais. Tad ir atsivėrė „nepergrindžiama spraga, kiaurymė“ tarp tikinčios lietuvių liaudies ir tikėjimą pametusios lietuvių šviesuomenės. Šios „idėjinės prarajos“ pasekmės buvo pragaištingos.

Dovydaitis šias pasekmes taip analizuoja: „Šitaip dalykams susidėjus, inteligentija negalėjo susigyvent su liaudimi, negalėjo alsuot su jąja tuo pačiu alsavimu, negalėjo būt jos nuoširdi rėmėja varguose. Bereligio inteligento akyse giliai religingi Lietuvos žmonės turėjo atrodyt pasigailėjimo verti prietarų pasekėjai, kuriuos pirmiausia reikia nuo jų palaisvint. Tad ir išeidavo, kad inteligento darbas liaudy turėjo būt pradėtas pašiepimu jos tikybinių jausmų bei įsitikinimų. Taip dažnai ir atsitikdavo“.161 Bet šitoks liaudies „švietimas“ ne stiprino tautos atsparą, o ją silpnino, nes „rusų priespaudos laikais katalikybė lietuviams buvo gynimosi skydas nuo rusinimo kirčių“. Kova su katalikybe buvo dengiama kovos su lenkybe šydu. Lenkų įtaka iš tikro buvo žalinga, bet kurie dėl to drauge ėmėsi kovoti prieš katalikybę, „elgėsi lygiai neprotingai, net juokingai, kaip kad su gelda laukan išmesdami ir vaiką, kuris buvo toj geldoj nupraustas“. Kiek vienu atžvilgiu buvo stiprinamas lietuvių tautinis susipratimas, tiek antru atžvilgiu „dorinė - religinė lietuvių tautos sąmonė“ buvo silpninama.162

Kai žvelgiame į tautinio atgimimo laikotarpį atokiu istoriniu žvilgiu, interpretuojame tuo metu pasireiškusias skirtingas sroves kaip pasaulėžiūrinę diferenciaciją. Bet Dovydaičiui tai buvo ne jau nepakeičiama istorinė praeitis, o gyvenama dabartis, kurios idėjinėse kovose buvo lemiama ateitis. Tad ir žvelgė jis į savo laiką ne su istoriko atokiu bešališkumu („neutralumu“), o su besąlygišku angažavimusi žmogaus, kuris imasi atsakomybės už gyvenamąją dabartį. Todėl tai, ką neutraliai vadiname pasaulėžiūrine diferenciacija, Dovydaičiui reiškė nelemtą dalyką — ne tik šviesuomenės atskilimą nuo liaudies — tautos pagrindo, bet ir jos pasukimą iš tikrojo kelio į „šunkelius“ — „tuos netikrus kelius, kurie tautą ir valstybę vedė ir veda į pragaištį, į nutautėjimą ir išdorėjimą, į pseudokultūrą, į gyvenimo pelkes, kuriose jau ne viena tauta ir valstybė yra paskendusi“.163 Tikrąjį kelią, kuriuo „Lietuvos inteligentija tegali nuvesti savo valstybę ir tautą į tikrai šviesią, gražią, palaimingą ateitį“, rodo ir laiduoja „žmonijos Gelbėtojas“ — Kristus.164 Tuo pagrindu Dovydaitis ir laikė visus savo meto -izmus, kuriais reiškėsi indiferentinis ar atviras ateistinis nusistatymas, ne tik skirtingomis, krikščionybei priešingomis pasaulėžiūromis, bet ir tautine grėsme bei pragaištimi.

Vis labiau radikalėjant rusų šviesuomenei, atitinkamai radikalėjo ir lietuvių šviesuomenė. XX amžiaus pradžioje ji buvo jau kone visuotinai nukrikščionėjusi. Katalikų tikėjimas buvo bevirstąs „prasčiokėlių tikyba“, nes tėvų tikėjimą išlaikiusių inteligentų bebuvo likę „tiek maža, jog gal jau vienos rankos pirštų per daug tiem retiem paukščiam suskaityt, kurie bent retkarčiais užklysta į bažnyčią, o tuokart visa bažnyčia, į juos atsigręžusi, stebis“ (M. Vaitkus165). Laisvamaninis nusiteikimas buvo įsigalėjęs tokia mada, kad jau vidurinėje mokykloje buvo atsisakoma tėvų tikėjimo ir nustojama jį praktikuoti.

Iš rytų ateinanti dechristianizacijos banga, atrodė, greit užlies ir paskandins visą mūsų inteligentiją. Ir štai, Dovydaitis puolasi pirmasis statyti pylimą tai užtvankai, kuri turėjo sulaikyti lietuvių šviesuomenės nukatalikėjimą... Istorijoje ne kartą matome, kad kritišku momentu Bažnyčiai ateina į talką koks nors žymus pasaulietis, kuris, lyg koks milžinas, ant savo pečių paremia jau griūvančios Bažnyčios rūmo piliorius. Taip buvo 13-tojo amžiaus pradžioje Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje. Taip atsitiko 16-tojo amžiaus viduryje Ispanijoje ir Vokietijoje, čia turiu galvoj pirklio sūnų Pranciškų Asyžietį ir sužeistą Pampliūnos karį Ignacą Loyolą. Yra buvę panašumo ir Lietuvoj. Dovydaičio gyvenimas parodo, kad jis buvo tvirtų dvasinių pečių vyras, kuris didelę dalį lietuvių šviesuomenės išgelbėjo106 (Z. Ivinskis).

Šiomis istorinėmis paralelėmis Z. Ivinskis nurodo ir ateitininkų didelę reikšmę, ir jų pradininko Dovydaičio atliktą misiją, užtvenkiant Lietuvoje dechristianizacijos bangą.

Paties Dovydaičio žodžiais, tuometinėj Maskvos lietuviškojoj studentijoj buvo susidarę du frontai: „su Kristum ir be Kristaus, o tai yra prieš Kristų, arba trumpiau pasakant, Kristaus ir Antikristo frontas“. Antikristo fronto vadai, „kaip tas Biblijos ’Galijotas’“, buvo apsišarvavę ir apsiginklavę visais moderniausiais -izmais, o „už jų nugaros stovėjo beveik visi kiti Maskvos studentai ir vietos inteligentai“. Tuo tarpu „Kristaus fronte pačioj pradžioj tebuvo nedaugiau kaip dvejetas studentų“ 107 (iš jų aprašymo matyti, kad tai buvo pats Dovydaitis ir E. Draugelis). Tokiomis sąlygomis pradėdamas katalikų pasauliečių sąjūdį, Dovydaitis pagrįstai galėjo antikrikščioniškas pajėgas lyginti su biblinių Galijotu, o pats jaustis Dovydu, iš kurio ir turėjo savo pavardę.

2. Nuo „Aušrinės“ į „Ateitį“

Kas išjudino Dovydaitį ryžtis kovon už lietuviškosios šviesuomenės atlaimėjimą Kristui? Atvykęs Maskvon studijuoti tiek pat giliai religingas, kiek ištroškęs mokslo šviesos, jis pasipiktino „iki pat sielos gelmių“, kai rado universiteto katedrose įsiviešpatavusius „Antikristo tarnus“. Dar labiau jį pribloškė tai, kad ir visa lietuvių studentija pasirodė išsirikiavusi „Antikristo fronte“. Ypatingą įspūdį jam padarė kartą lietuvių studentų būrelyje išgirstas toks vieno vyresnio kolegos pareiškimas: Kristus jam nesąs jau toks autoritetas, kad viskas būtų šventa, kas jo pasakyta. Savo laiku Kristaus mokslas gal ir tikęs gyvenimui, bet dabar jame daug kas esą jau pasenę. Į tai atsakyti Dovydaičiui buvo pasiūlyta Maskvos lietuvių studentų susirinkime skaityti paskaitą apie Kristų. Pasiūlymą jis priėmė ir parengė tokią paskaitą (susilaukusią filosofo R. Bytauto kritikos). Svarbiausią, tai pažadino Dovydaitį imtis plačiai užmotos studijos apie Kristų, kuri buvo pradėta „Draugijoje“ spausdinta 1910 birželio - liepos numery. Tuo pačiu metu, kai Dovydaitis ėmė rašyti šią savo studiją, nuo 1910.1.30 „Lietuvos Žinių“ priedu buvo pradėta leisti moksleivijai skiriama „Aušrinė“, redaguojama Maskvos lietuvių studentų. Šio laikraščio „vyriausias iniciatorius“ buvo kaip tik „tas pats, kuriam Kristus nebuvo autoritetas“168.

Iš pradžių „Aušrinė“ norėjo būti bendru tautiniu lietuviškos moksleivijos bei studentijos organu. Tai skelbė ir laikraščio motto pasirinktas Maironio ketureilis: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą! / Šarvuoti mokslu įstabiu! / Paimsme arklą, knygą, lyrą! / Ir eisme Lietuvos keliu!“. Maskvos Lietuvių studentų draugijos susirinkime 1910.IX.25 į „Aušrinės“ redakcinę komisiją buvo įtrauktas ir Dovydaitis (šalia Šilingo, Klimo, Papečkio ir Skipičio)109 nors, be abejo, jo katalikiškas nusistatymas buvo visiems žinomas.

Neturime pagrindo abejoti, kad buvo nuoširdžiai norima visus jungti bendru tautiniu pagrindu. Pirmuosiuose „Aušrinės“ numeriuose nejaučiama aiškiai antikrikščioniško ir apskritai antireliginio nusiteikimo. Bet taip pat niekur nešvysteli nė krikščioniška mintis. Suprantama, kai redaktoriams ir bendradarbiams krikščionybė buvo svetima, nebuvo ko nė laukti krikščioniškos minties švystelėjimo. Tačiau sunkiau suprasti, kodėl pirmą sulauktą krikščioniškos dvasios pasisakymą „Aušrinės“ redakcija priešiškai sutiko. Matyt, dar nebuvo įsisąmoninta, kad bendras tautinis pagrindas negali būti pasiekiamas tuo tariamu pasaulėžiūriniu neutralumu, kuriam tik tai neutralu, kas sava.

„Aušrinės“ kryptį išryškinti buvo lemta pačiam Dovydaičiui savo straipsniu „Tikėjimo elementas žmogaus gyvenime“, įdėtu to laikraščio 1910.XI.24 (XII.7) Nr. 6 atkarpoje (psl. 17-31 drauge su redakcijos prierašais, psl. 18 - 30 paties Dovydaičio tekstas). Straipsnį Dovydaitis pradeda konstatavimu, kad su bręstančiu protu išbunda žmogui ir klausimai: „Iš kur jis, iš kur viskas, kas aplink jį, kam jis ir kam viskas, kas aplink jį“. Šie klausimai neduoda žmogui ramybės nuo pat jo egzistavimo pradžios, nes jis nepasitenkina tik aplinkos stebėjimu, bet ir visuomet ieško priežasčių. Tai dėl to, kad pats žmogus yra „priežastybės gyvis“, ne paprastas dvikojis (animal bipes), bet ir „metafiziškas gyvulys“ (animal metaphysicum). O šioji „žmogaus kokybė“ daro „jį iš prigimimo filosofu“. Į anuos pagrindinius klausimus atsakymo neteikia nė mokslas. „Mokslas šiek tiek atsakęs į klausimą, kaip viskas pasauly sutvarkyta, nieko dar neatsako, kodėl taip viskas, kodėl toksai žmogus, kokie jo uždaviniai, koks jo tikslas, kaip jisai turi elgtis?...“ Dvi giliai priešingos pasaulėžiūros („pasauliožvalgos“) imasi pagrindinių klausimų atsakymo: materializmas ir idealizmas. „Katrai įtikėti?“.

Atsakydamas į šį klausimą, Dovydaitis prileidžia tam tikrą pasaulėžiūros rinkimąsi pagal žmogaus gyvenimą: „Žmogus, sulig šiolaik vedęs idėjišką gyvenimą, bus linkęs prie idealistiškos pasauliožvalgos; žmogus, kurio gyvenimas tuščias ir niekingas, links prie priešingos“. Visuose žmonijos sluoksniuose („pradedant nuo profesorių ir baigiant kiaulių piemenimis“) abi pasaulėžiūros turi savo išpažinėjus ir „nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios veda tarp savęs nesiliaujančią kovą, gaudama tai viena, tai antra viršų ir taip viena su kita piaudamiesi kiekviena giriasi tik ji turinti tiesą“. Todėl, jei kas kreipsis su klausimu, kokią pasaulėžiūrą laikyti teisinga, susilauks tokio atsakymo, kokios pasaulėžiūros bus pats užklaustasis.

„Jeigu su minėtais klausimais kreipiasi į mane, aš žinoma, atsakysiu esant teisinga tik toji pasauliožvalga, kuri sulig mano įsitikrinimo rodos teisinga... Nuo šios vietos aš kalbu tik nuo savęs“. Taip Dovydaitis pradeda savo straipsnio antrąją dalį, kurioj dėsto, dėl ko „materialistiškoji pasauliožvalga, kaipo neteisinga, atmestina“ ir dėl ko priimtina idealistinė pasaulėžiūra, pagal kurią „visos esmės pamate apsireiškė ir apsireiškia protinga Valia“. Cituodamas Goethę ir vokiečių protestantų filosofą F. Paulseną, Dovydaitis rašo: „tikėjimas priguli prie gražiausių ir prakilniausių žmogaus jausmų ir kokybių, o užtatai stengimasis jį sunaikinti, mano žvilgsniu, yra darbas baisiai nedoras. Ne naikinimas tikėjimo turėtų būt vykdomas, bet jo to-bulinimas“.

Nors Dievas pirmiesiems žmonėms tiesiog savo valią apreiškė, bet „sugadintas žmogaus būdas greit iškraipė tąją tiesą“. Vieton tikrojo Dievo pradėta „tverti ir išmislioti sau daugelį dievų“. Senovės išminčiai matė „tokios tikybos niekingumą“ ir stengėsi „rasti gryną ir aukštą Dievo idėją“. Tačiau tik viena sistema griovė kitą, ir senojo pasaulio filosofija baigėsi skepticizmu, ironiškai kartojusiu klausimą: „Kame tiesa?“ Tuo laiku iš mažai žinomo Palestinos kampelio pasigirdo balsas To, kurio asmenyje Deus homo factus est ut homo Deus fieret (Dievas tapo žmogus, kad žmogus taptų Dievas). „Ligšiol niekaip nesugaunamas žmogaus protu transcendentiškas pasaulis Kristaus asmenyje patsai atsidavė į rankas net šio pasaulio paprasčiausių“. Ir kadangi Kristaus mokslas „išrišo painiausias ir žmogaus protu neišrišamas pasaulio ir žmogaus gyvenimo problemas“, tai norintiems susipažinti „su visa integraline žmonijos kultūra“ ir su įvairiomis pasaulėžiūromis „negalima apeiti ir tąjį taisyklių rinkinį, kokį atnešė Kristus“.

Straipsnį Dovydaitis baigė “tokiu pažadu: „Labai norėdamas palengvinti apsipažinimo būdą su krikščioniškąja pasauliožvalga tiems, kurie nori tai padaryti, ypač jaunesniems ir vyresniems draugams, aš apsiimu nuo šio laiko duoti ’Aušrinėje’ krikščioniškosios pasauliožvalgos nuožiūras į įvairius gyvenimo apsireiškimus, aptart atsakymus, kuriuos ji duoda į įvairius gyvenimo klausimus, gvildenti priedermes, kurias stato doriškam gyvenimo užlaikymui, žodžiu, visą krikščioniškojo gyvenimo filosofiją nuolat statant prieš ją kitokius, priešingus gyvenimo apsireiškimų aiškinimus“.

Perteikėme šio straipsnio turinį parodyti, kad Dovydaitis tikrai stengėsi prisitaikyti „Aušrinės“ norui jungti įvairių įsitikinimų mokslus einantįjį Lietuvos jaunimą. Todėl rašė, nors ir neslėpdamas savo krikščioniškojo tikėjimo, ramiai, be poleminės aistros. „Aušrinės“ redakcija savo naujo komisijos nario straipsnį, parašytą 1910.XI.3, tuojau įdėjo (1910.XI.24 numerin), tačiau iš abiejų šonų, pradžioj ir pabaigoj, palydėjo savais komentarais. „Penkiais balsais prie vieną“ (išnaša, priskirta autoriui), išklausiusi ir aptarusi tą Dovydaičio straipsnį, redakcija jį deda, bet „draug praneša: 1. kad ji matanti dr. Dov. straipsnyj gana daug svarbių iškrypimų iš teisingo atskirų minčių — teorijų atpasakojimo; 2. kad ji nesutinkanti su pamatinėmis dr. Dov. straipsnio mintimis, o lygiai ir su išvadomis; 2. (turėjo būti: 3 — J. G.) kad ji pasistengsianti pasirūpinti atsaką, kuri apibūdintų ’A-nės’ filosofijos pažiūras“. O straipsnis įdedamas dėl tokių 9 priežasčių:

1. Lietuviškoji inteligentija veik visai nesirūpinanti „pamatinėmis žmonijos gyvenimo problemomis“, 2. įvairios filosofinės ir sociologinės srovės vis dar tebesančios jai svetimos, 3. tai kenksminga, nes „stumia į siauro gyvenimo utilitarizmo glėbį“, „užstelbia visas kiltesnes (kilnesnes? — J.G.) mintis, jausmus“, „vienpusiai plėtoja tautos protą“, 4. inteligentijai privalu „gyvai sekti žmonijos idėjišką gyvenimą“, 5. „ypač ’Aušrinei’ privalo rūpėti atkreipti jaunuomenės domą į tą gryno mokslo sritį, kur eina protų, minčių ir jausmų kova vardan teisybės suradimo“, 6. taip pat privalu atkreipti jaunimo dėmesį „į pamatines minties ir grožės problemas, įtraukti jaunuomenę į nuolatinį jų svarstymo sūkurį ir tokiu būdu palengvinti kiekvienam jaunuoliui - jaunuolei savitą tų problemų išrišimą“, 7. „dr. Dovydaičio straipsnis, kuris kaip tik paliečia dvi svarbiausi filosofijos srovi — materializmą ir idealizmą, gal būt akstinas, kuris privers ’Aušrinės’ skaitytojus mąstyti, kuris iššauks tolesnius svarstymus šiųdviejų (o draug ir kitų) filosofijos klausimų“, 8. „kad ir nesutinka dr. Dov. straipsnis su bendra ’A-nės’ pakraipa, bet ’A-nės’ Red., palikdama užstelbimo ir boikoto priešingų nuomonių taktiką Rymo klerikalizmui ir rytų despotizmui, mano, kad žmonijos pirmyneiga kaip tik esanti reikalinga priešingų nuomonių susidūrimo ir rimtos, kultūringos kovos tarp jų, vardan teisybės išsiaiškinimo vedamos (žinoma, ne aklo savo idėjos priešų plūdimo — kaip tai daro seiniškiai rėksniai)“, 9. „be viso to, kai kuriomis tautos plėtojimos stadijomis galimas ir labai naudingas sugretinimas vieno ir to pačio laikraščio skiltyse visiškai priešingų nuomonių“ (p. 17-18).

O po straipsnio buvo pridėtas toks redakcijos prierašas: „Dr. Dovydaičio pasižadėjimas visai nereiškia, kad Aušrinė’ yra apsiėmusi spausdinti visa tai, ką pagamins dr. Dovydaičio plunksna. Kiekvienas jo straipsnys bus tik tada spausdinamas ’Auš.’, kada ’A.’ red. atras tai reikalingu ir naudingu pagal gyvenimo aplinkybių“ (p. 30-31).

„Aušrinės“ redakcijos abstrakčiai reiškiamas rūpestis sudominti lietuvių jaunimą gilesnėmis problemomis ir jam padėti šias problemas spręsti skamba gražiai, tik išdidžiai, kai visa tai nukreipiama prieš Dovydaičio straipsnį. Deja, kvietimas į „rimtą, kultūringą kovą“ virsta nerimtos ir nekultūringos kovos pavyzdžiu, kai tame pačiame sakinyje prabylama apie „Rymo klerikalizmą“ ir seiniškius rėksnius“ (Seinai tada buvo katalikiškos spaudos židinys). Todėl suprantama, kad tokį savo straipsnio sutikimą Dovydaitis interpretavo kaip „Aušrinės“ antikrikščioniškumo išpažinimą. Jei pradžioje „Aušrinė“ nerodė „savo tikrojo veido“, o dargi „norėjo rodytis ’nepartinga’“, tai prierašais prie jo straipsnio ji „visai aiškiai parodė savo tikrąjį veidą“ 170.

Pasirodžius, jog „Aušrinė“ liks uždara katalikiškai minčiai, katalikai galutinai nusprendė kurti savo laikraštį mokslus einančiam jaunimui. Jau ir anksčiau buvo apie tai galvojama ir žvalgomasi redaktoriaus. Sulaukęs tokio atšiauraus sutikimo „Aušrinėje“, Dovydaitis apsisprendė imtis „Ateities“ redagavimo ir tuo pačiu katalikų moksleivių sąjūdžio kūrimo.

Suprasdamas pradedamos Dovydo kovos prieš Galijotą sunkumus, Dovydaitis ypatingu būdu prašė Dievo palaimos savo misijai. Tuo metu Maskvoje kapelionavęs kun. Emilijonas Paukštis prisimena, kaip 1911 sausio mėn. pradžioje pas jį užėjo Dovydaitis ir „stačiai, ’dovydaitiškai’“ pareiškė: vakar buvęs lietuvių studentų susirinkime ir galutinai įsitikinęs, jog su jais neįmanoma susikalbėti, todėl bus leidžiamas savas laikraštis ir kuriama sava draugija. „O dabar, kunige, einam bažnyčion — išklausysi mano išpažinties“, — taręs Dovydaitis kun. Em. Paukščiui. Pastarasis dar priduria: „Kitas tris dienas aš jį rasdavau bažnyčioje besimeldžiantį ir bepriimantį šv. komuniją“.82

Su tokiu dvasiniu susitelkimu Dovydaitis pradėjo vykdyti savo apaštalinę misiją — kovoti už Kristų lietuvių tautoje. Panašiai suvokė naujojo sąjūdžio misijinę paskirtį ir kiti, kurie drauge su Dovydaičiu jungėsi šion kovon. Jausdami šios kovos reikšmingumą, jie lyg kryžiaus žygin stojo, o ne tik naują organizaciją kūrė. Kun. P. Dogelis, globojęs naujojo sąjūdžio kūrėjus, pateikia tokį liudijimą:

Gerai pažįstu pirmuosius ateitininkus. Jų buvo nedaug. Jie dirbo išsijuosę ir jie daug padarė... Kaip jie tą darbą varė, taip pat atmenu. Jie stiprino save šventa Komunija ir Dievas jiems padėjo... Savo užrašuose suradau, kaip 1911 metais Kauno gimnazijos mokinys K.B(izauskas — J.G.) ir eksternų organizatorius P. R(adzevičius — J.G.), nuvykę į Vilnių tverti ateitininkų kuopą, atlieka tenai išpažintį, priima Komuniją ir pasimeldžia prie Dievo Motinos Aušros Vartuose.171

II

ATEITININKŲ „TĖVO“ KLAUSIMAS

Dovydaičio redaguojama „Ateitis“ tapo židiniu, apie kurį telkėsi jo vadovaujamas ateitininkų sąjūdis. Todėl pagrįstai nuo seno jam ir teikiamas ateitininkijos tėvo titulas. Su šiuo titulu Dovydaitis buvo ir pats susigyvenęs. Visą laiką jis iš tikro tėviškai rūpinosi ir organizacija, ir atskirais jos nariais. Rašydamas pirmą laišką (1937.VI.7) vienai savo būsimųjų studenčių, kuri jį prašė paramos, Dovydaitis jai iš karto rašė: „Gali šabloniškas kreipimosi formas mesti į šalį ir bylot su manim savo reikalais kaip gera dukra su savo tėvu, nes taip mane vadint turi pilną pagrindą, vadindama mane ateitininkijos tėvu“.

Tačiau: kiek tėvo žodis yra aiškus šeimoje, tiek jis virsta metafora, kai perkeliamas į organizaciją. Niekada organizacijos nesukuria vienas žmogus, bet visada drauge su kitais. Todėl neišvengiamai šiuo atveju šalia „tėvo“ iškyla ir „tėvai“. Kai norima išsiaiškinti jų vaidmenį, prasideda ir „katalogizacija“: kuris pirmasis ir kuris antrasis, kuris ankstesnis ir kuris vėlesnis ir t.t.

Šios rūšies klausimų yra kilę ir dėl ateitininkijos „tėvo“ ir „tėvų“. O kadangi ligi šiolei neturime ateitininkų istorijos, reikia kritiškai įvertinti pasirodžiusius skirtingus liudijimus. Reikia dėl to ir šioj vietoj dėl jų pasisakyti, nes tai liečia Dovydaitį.

1. M. Vaitkus iškelia ateitininkų „tėvo“ klausimą

Savo vertinguose atsiminimuose M. Vaitkus ne tik pateikė liudijimų apie ateitininkijos genezę, bet ir iškėlė jos „tėvo“ klausimą. Jau 1948 m. „Tėvynės Sarge“ (Nr. 4, p. 249-254) savo atsiminimus jis baigė išvada, kad Dovydaitį tegalima laikyti „antruoju jos (ateitininkijos — J.G.) tėvu“. Dar griežčiau šiuo klausimu M. Vaitkus vėliau pasisakė „Ateityje“ (1955, Nr. 9, 195-196): „Tikrasis ateitininkijos sumanytojas bei pirmasis promotorius buvo kun. Vladas Jurgutis, o jo dešinioji bei kairioji ranka — kun. Pranas Kuraitis bei Mečislovas Reinys... Kuraitis ir Reinys tikrai turi daugiau už Dovydaitį pagrindo būti vadinami ateitininkijos tėvais, šalia jaunesniųjų — Dovydaičio, Draugelio, Bizausko, Bistro, Stulginskio, Endziulaičio, Karvelio, Milčiaus, Lipčiaus, Turausko, Ruginio, Draugelytės-Galdikienės, Bakšytės-Karvelienės ir kitų pirmųjų ateitininkų“. Atskirai dėl Dovydaičio ten pat M. Vaitkus rašė:

Čia nė nemanau mažinti didžiai gerbiamo ir brangaus Prano Dovydaičio nuopelnų ateitininkijai: tie nuopelnai yra labai dideli, nes jis vienas iš pirmųjų įstojo į ateitininkų eiles, ir per visą gyvenimą išlaikė glaudų su jais sąlytį, ir tai ne bet kokį, kadangi stovėjo pirmosiose eilėse, netgi vadovybėje, o darbavosi labai uoliai bei sumaniai. Tad galime jį vadinti ateitininkijos tėvu ta prasme, kuria vadiname Bažnyčios tėvais kai kuriuos didelius vyrus, daug nusipelnusius Bažnyčiai, nors ir nebuvusius tikraisiais Bažnyčios gimdytojais, arba kaip universitetai suteikia garbės daktaro titulus žymiai nusipelnusiems mokslo srity.

Nėra ko stebėtis, kad toks (nors ir pagarbus, bet nepergalvotas) Dovydaičio įrikiavimas tik tarp „kitų pirmųjų ateitininkų“ ir jam ligi tolei teiktojo „ateitininkijos tėvo“ vardo palikimas tik garbės titulu susilaukė reakcijos. Todėl, savo „Tėvynės Sarge“ paskelbtuosius atsiminimus įglausdamas į memuarų knygą „Šiaurės žvaigždė“105, M. Vaitkus jau atsargiau juos perredagavo, daugiau ribojosi faktine medžiaga ir mažiau besirūpino ateitininkijos „tėvų“ hierarchija.

M. Vaitkus ateitininkijos „sumanytoju bei pradininku“ laiko ekonomistą prof. Vladą Jurgutį (1885 - 1966) ir tai remia tokiais faktais. Dar 1907 žiemą, kai abu studijavo Petrapilio dvasinės akademijos tame pačiame kurse, Jurgutis vieną vakarą iškėlė mintį, jog Lietuvai būtinai reikia naujos, „būtent, katalikų inteligentų organizacijos“. Vaitkui tas sumanymas pasirodė „puiki idėja, bet koks sunkus uždavinys!“ Jurgutis į tai atkirtęs: „Sunku, bet būtina; o kas būtina, tai ir galima!“ Vykdydamas savo sumanymą, Jurgutis 1908 vasarą Kaune sukvietė tam reikalui specialų pasitarimą. Dalyvių buvo keturi kunigai: pats Jurgutis, J. Galdikas, Pr. Kuraitis ir Vaitkus. Jurgučiui pateikus jo anksčiau apgalvotą tokios organizacijos statuto projektą, šis buvo išdiskutuotas ir priimtas. Pasitarimo posėdžio sekretorius M. Vaitkus buvo įgaliotas apie šį sumanymą painformuoti Lietuvos katalikų tuometinį didžiausią autoritetą Šv. Kazimiero draugijos pirmininką ir kultūros žurnalo „Draugijos“ redaktorių prel. A. Dambrauską. Pastarasis atsidėjęs išklausė Vaitkaus pranešimo ir „nuoširdžiai viskam pritarė“. Gavus prel. A. Dambrausko pritarimą, „prasidėjo sunkus ir lėtas verbavimo darbas“ — susirašinėjimas su įvairiuose universitetuose išsisklaidžiusiais lietuviais studentais. Pradžioje darbo naštą vilko Jurgutis su Kuraičiu, kuris tuojau pat talkon įjungė ir savo vienkursį draugą M. Reinį. Megzdami ryšius, Kuraitis ir Reinys parašė kiekvienas po 150 laiškų! M. Vaitkaus liudijimu, esą VI. Jurgutis ir patį Dovydaitį įtraukęs į organizuojamąjį sąjūdį. 1909 ar „gal jau 1908“ metų vasarą Jurgutis specialiai buvęs nuvykęs į Dovydaičio tėviškę ir ten per tris dienas turėjęs „patriūst gerokai“, kol „galutinai įtikinęs tą kietą ir atsargų lietuvį“165.

Nėra pagrindo aplamai netikėti tuo, ką M. Vaitkus atskleidė iš ateitininkų organizavimosi pačios pradžios. Ateitininkų istorija specialiai domėjęsis E. Turauskas savo metu (1928) irgi rašė, kad pirmasis pasitarimas ateitininkų reikalu įvykęs tame pačiame Kauno „Petrapilio“ viešbutyje, kurį nurodo ir M. Vaitkus. Šio pasitarimo dalyviais jis nurodo taip pat tuos pačius keturis asmenis (Jurgutį, Galdiką, Vaitkų ir Kuraitį). Tik, pagal E. Turauską, tas pasitarimas Kaune per „Saulės“ draugijos suvažiavimą įvykęs ne 1908 m., o 1909 m. vasarą172. Svarbiausia, tai, ką M. Vaitkus liudija savo atsiminimuose, visiškai derinasi su tuo, kas visų neabejojamai žinoma apie tolimesnį pradėtojo sąjūdžio plėtojimąsi.

2. Louvaino studentai — ateitininkų pradininkai

Kas buvo planuota Petrapilio dvasinėje akademijoje, tas buvo pradėta vykdyti Louvaino universitete. Į šį universitetą tolimesnėms studijoms 1909 m. persikėlė Kuraitis ir Reinys, o nuo seniau ten studijavo ir pirmojo pasitarimo dalyvis Galdikas. Dar anksčiau tų metų vasarą (VII.2) liuveniečiai studentai buvo susitelkę į „Lietuvos“ (prancūziškai „Lituanie“) draugiją (A. Viskantas, P. Bielskus, J. Galdikas, E. Stukelis ir S. Šultė). Pačioj naujų mokslo metų pradžioj, 1909 spalio 28, Pr.

Kuraičio iniciatyva buvo sudarytas organizacinis komitetas kurti Lietuvių katalikų studentų (iš pradžių vadinta: studentijos) sąjungai. Šį komitetą sudarė pirm. A. Viskantas, sekr. Pr. Kuraitis, J. Galdikas ir A. Maliauskis. Organizacinio darbo imtasi su didele sparta, nes, atrodo, dirva jau buvo paruošta — ryšiai su kitų universitetų katalikais studentais užmegzti. Sąjungos įstatai jau 1909.XI.7 buvo parengti ir už dešimt dienų galutinai priimti. Kuriamos sąjungos reikalas buvo išdėstytas dar atskiru Pr. Kuraičio parašytu atsišaukimu. Tas atsišaukimas aiškiai deklaravo:

Mums negali būti vis tiek, kad vardan šiokios ar kitokios partijinės ideologijos temdoma mūsų brolių protas, kad vardan žemesnėsės kultūros blizgučių silpninama jų prote ir širdyse doros pamatai, griaunami jų sieloj prakilnūs tikėjimo idealai; mums negali būti vis tiek, kad vardan tariamosios vienuose dalykuose geryneigos būtų trukdoma geryneiga kur kas svarbesnių reikalų srityje173.

Gruodžio mėn. pirmomis dienomis sąjungos įstatai su šiuo atsišaukimu buvo išsiuntinėti į Petrapilį, Fribourgą, Romą ir Krokuvą. Sulaukus palankių atsakymų ir vėliau (1910.1.29) dar atsiklausus dėl vietos sąjungos valdybai ir dėl šios kandidatų, laiškais valdyba buvo išrinkta iš liuveniečių. 1910 vasario 19 pirmame valdybos posėdyje buvo šiaip pareigomis pasiskirstyta: pirmininkas — J. Galdikas, sekretorius — Pr. Kuraitis, iždininkas — A. Maliauskis, jo pavaduotojas — A. Viskantas174. Taigi lygiai vieneri metai prieš „Ateities“ pasirodymą buvo pradėtas katalikiškosios studentijos susiorganizavimas.

Nors šios sąjungos varde nebuvo ateitininkų žodžio, ji laikoma pirmuoju organizaciniu ateitininkijos branduoliu. St. Šalkauskio parengtame Ateitininkų Federacijos vyr. valdybos 1930 m. atsišaukime „Trigubo jubiliejaus reikalu“ rašoma: „Ateitininkų organizacijos gimimo tarpas apima dvi svarbias datas: 1909 m. spalio 28 d., kai Luvene lietuvių katalikų studentų buvo paskirtas organizacinis komitetas lietuvių katalikų sąjungai kurti, ir 1910 m. vasario 19 d., kai tam pačiam Luvene buvo sudaryta pirmoji sąjungos valdyba. . . Jei laikyti organizacijos įsisteigimo pradžia pasirinkimą vykdomojo organo, tai šiais metais vasario 19 d. sueina lygiai 20 metų mūsų organizacijai“175.

Todėl tais metais (1930) III kongresu ir minėta ateitininkų dvidešimtmečio sukaktis. Nuo seno Louvaine 1910 m. įkurtoji Lietuvių katalikų studentų sąjunga pripažįstama pirmuoju ateitininkų organizaciniu vienetu, o jos vėliava gerbiama kaip pirmoji ateitininkiškoji vėliava. Todėl ir I kongrese 1920 m. liuveniečių vėliava buvo nešama visų kitų vėliavų priešakyje kaip „pati pirmoji ateitininkų vėliava — relikvija“176.

Tos datos, 1910 vasario 19, laikosi visi pagrindiniai ateitininkijos istorikai: E. Turauskas, St. Yla, Z. Ivinskis, S. Sužiedėlis177. Kai tačiau M. Vaitkus pradėjo ginčyti Dovydaičio teisę į ateitininkijos tėvo titulą, tai, iš antros pusės, beginant šią Dovydaičio teisę, pradėta savo ruožtu ginčyti Louvaine įsteigtosios sąjungos pradinį vaidmenį ateitininkijos gimime178.

Daugiausia argumentuota šiais dviem samprotavimais. Pirma, liuveniečiai organizavo „ne visą mokslus einančią jaunuomenę, bet tik studentiją“ (M. Krupavičius). Antra, liuveniškė sąjunga buvo ne pasauliečių, bet kunigų: „Ir visai neaišku, kam kunigams reikėjo dar kartą ’atsinaujinti Kristuje’?“ (E. Draugelis 1969.III.9 laiške). „Ateitį“ leisti pradėję Dovydaitis ir kiti maskviečiai studentai neturėję ryšio su liuveniške sąjunga: „Girdėt girdėjom, kad keli lietuviai klierikai studijavo Šveicarijoj ar Louvaine, bet su jais artimesnių ryšių neturėjom“ (E. Draugelis tame pačiame laiške). Net „jei Dovydaitis ar visi Maskvos katalikai studentai ir būtų gavę petrapiliškių ir luveniškių paraginimus organizuoti katalikų studijozų organizaciją, tai jie ją organizavo kitais motyvais, kitų akstinų paakstinti, kitokios apimties ir kitokiais ar bent ne tokiais tikslais“ (M. Krupavičius)179.

3. „Degučių suvažiavimo“ legenda

Kur tad slypi ateitininkijos sąjūdžio organizacinė pradžia? M, Krupavičius, labiausiai pasireiškęs ateitininkų pradžios ieškojimo ginče, į šį klausimą atsakė: „Ateities organizacijos gimimo diena turi būti ne 1910.II.19, kaip kai kurie skelbia, bet Degučių suvažiavimas“180. Šitoks atsakymas klausimą iš Louvaino perkelia į Degučius — Marijampolės priemiestį, kuriame gyveno mokytojas Petras Draugelis. Tas šviesus mokytojas išleido į mokslus visus septynis savo vaikus, kurių Eliziejus buvo Dovydaičio studijų draugas Maskvoje. Draugelių namuose įvykęs ateitininkų steigiamasis suvažiavimas.

Kuriais metais įvyko tas suvažiavimas, kas jame dalyvavo ir kas jam vadovavo, ką jis nusprendė? Į šiuos klausimus, deja, teturime E. Draugelio ir M. Krupavičiaus atsiminimus po 50 metų nuo anų laikų. Pagal Draugelį, suvažiavimas įvyko „1908 ar 1909 metais rudeniop“ (1969.III.9 laiškas), pagal Krupavičių _ „1910 m. rudenį“179. Draugelis mini „keliolika dalyvių“, Krupavičius „20-30 žmonių“. Išvardijami studentai Dovydaitis ir Draugelis, klierikas Krupavičius, keletas marijampoliečių moksleivių ir iš Kauno moksleivis K. Bizauskas. Dėl pastarojo tame suvažiavime dalyvavimo aiškiai klystama: jei jis būtų Degučiuose dalyvavęs, tai nebūtų vėliau rašęs Dovydaičiui kaip „man dar asmeniškai nepažįstamam ’Ateities’ redaktoriui“. Nebūtų nė teigęs, kad ligi „Ateities“ pasirodymo „Kauno kuopa neturėjo jokių ryšių su kitų vietų katalikais moksleiviais, kad ir su atskirais asmenimis“ (Ateitis, 1935, Nr. 12, p. 534). 1960-61 metų straipsniuose Krupavičius teigia, kad suvažiavimui pirmininkavo Dovydaitis. Prieš trisdešimt metų (1930) Krupavičius kitaip prisiminė: „Man teko net pirmininkauti, jei neklystu, pirmam ateitininkų suvažiavimui, kuris įvyko Marijampolėj dr. Eliziejaus Draugelio tėvų namuose“181. Kadangi nė viena žinoma studentų ateitininkų pirmųjų konferencijų nėra vykusi Draugelių namuose, tai reikia prileisti, kad mintyje turėtas tas pats „Degučių suvažiavimas“.

Nors žinios apie šį Degučių suvažiavimą gana miglotos, M. Krupavičius nedvejodamas jam teikia tokius pagrindinius nutarimus: 1. steigti lietuvių katalikų studentų ir moksleivių organizaciją, 2. leisti savo organą „Ateitį“ ir pagal ją pasivadinti ateitininkais, 3. pavesti Dovydaičiui ir Draugeliui parašyti organizacijos ideologinę platformą, 4. išrinkti Dovydaitį tos organizacijos pirmuoju pirmininku ir pavesti jam sudaryti valdybą. Pagal tokius nutarimus „suvažiavimas pasivadino steigiamuoju suvažiavimu ar konferencija“179.

Visai patikima, kad tais ar kitais metais studentas E. Draugelis per vasaros atostogas buvo pasikvietęs jam idėjiškai artimų marijampoliečių moksleivių ir kokį vieną antrą studentą. Gal ir ne vieną kartą Draugeliuose buvo taip posėdžiauta. Jau po mirties išleistuose M. Krupavičiaus „Atsiminimuose“ (1972, p. 161) skaitome: „pirmais ir antrais ateitininkų atsiradimo metais konferencijos būdavo rengiamos kukliame ir mažame Draugelių namelyje Marijampolės priemiestyje Degučiuose“. Tačiau vienas dalykas yra bičiuliški pasitarimai, visai kitas reikalas — toks formalus steigiamasis „Degučių suvažiavimas“, kokį atvaizdavo M. Krupavičius. Galėtume sakyti: logiškai tas suvažiavimas buvo toks atkurtas, kad iš tikrųjų jis būtų formalus steigiamasis ateitininkų suvažiavimas. Dėl to reikia daugiau, negu abejoti. Jei tame suvažiavime būtų buvę priimti tokie pagrindiniai nutarimai, neišaiškinama, kodėl jis liko paslaptis ištisus penkiasdešimt metų. Kodėl tokį reikšmingą, patį reikšmingiausią, ateitininkų istorijoje įvykį turėjo tokia tyla dengti?

Iš tiesų, ligi 1960 m. visoj ateitininkiškoj spaudoj Degučių suvažiavimas nebuvo nė kartą užsimintas, išskyrus cituotą M. Krupavičiaus sakinį interviu 1930 metų „Ateityje“. Bet ir šis sakinys kelia klausimą: jei tas suvažiavimas buvo toks reikšmingas, kaip vos po dvidešimt metų M. Krupavičius nebebuvo visai tikras („jei neklystu“), ar jis pats jam pirmininkavo? Nieko savo 1933 m. atsiminimuose apie šį suvažiavimą neužsimena nė jo šeimininkas E. Draugelis. Beje, keistoka šiuose atsiminimuose tai, kad autorius, pasakodamas apie savo ateitininkišką veiklą, Dovydaitį išvardija pačiu paskutiniu: „Idėjos draugams aš buvau ir visuomet būsiu dėkingas. Tai a.a. V. Endziulaitis, P. Radzevičia, Z. Starkus, K. Bizauskas, a.a. Janulis, Tiškus, Grajauskas, P. Dovydaitis ir kiti“182. Niekada šio Degučių suvažiavimo nėra užsiminęs nė pats Dovydaitis, nei Lietuviškojoj Enciklopedijoj savo rašytam straipsnyje apie ateitininkus (1931), nei kur kitur.

Priešingai, visur nurodoma, kad pirmoji ateitininkų konferencija buvo ne Degučiuose 1910 m., bet Kaune 1911 m. Savo atsiminimuose apie ateitininkų pradžią Dovydaitis cituoja iš K. Bizausko jam pateiktų atsiminimų: „1911 m. birželio mėn. pradžioj įvyko Pirmoji Ateitininkų Konferencija Kaune, ’Draugijos’ bute prie Parodos aikštės (dabar Rotušės aikštė 10)“. Tai pats patikimiausias liudininkas: K. Bizauskas, Kauno ateitininkų vadovas, buvo faktinis šios konferencijos organizatorius. Rašydamas apie prel. A. Dambrauską 75 metų sukakties proga, Dovydaitis taip pat prisiminė, kad „1911 metų vasaros pradžioj“ Prelato bute įvyko „pirmasis, žinoma, kuo griežčiausiai slaptas, ateitininkų susirinkimas“, sutelkęs „keliolika jaunuolių — studentų, studenčių, klierikų ir gimnazijos moksleivių“. Tai liudija ir šioj konferencijoj dalyvavęs E. Turauskas: „Darbas... ėjo tiek sparčiai, kad jau birželio mėnesį 1911 m. Kaune kun. A. Dambrausko bute susirinko keliasdešimt kuopų atstovų į I-ją visuotinąją Ateitininkų konferenciją. Šioje konferencijoje buvo svarstomi pirmukart organizacijos įstatai“183. Taigi, ne Degučiuose. ..

4. Dovydaitis nežinojo „Degučių suvažiavimo“

Degučių suvažiavimas buvo iškeltas atremti ateitininkų pradžios ieškojimui Louvaine. Bet ir išblėstant šio suvažiavimo ginčui, lieka klausimas, koks ryšys siejo Louvaine įkurtąją sąjungą su Lietuvos ateitininkų sąjūdžiu. Kai buvo užviręs ginčas dėl „ateitininkų tėvo“, galėjo ateiti galvon mintis: o kad dar gyvas būtų Dovydaitis — ką jis pats pasakytų? Tam tikra prasme iš tikro turime jo vieną poleminį pasisakymą, kuris savotiškai lyg anticipavo čia vykusį ginčą. Tai jo trys straipsniai 1930 metų „Darbininke“ (Nr. 26, 27 ir 28), pasirašyti Apysenio Ateitininko slapyvardžiu. Straipsnis parašytas karčia nuotaika, kai III kongrese (1930) Dovydaitis antrą kartą pralaimėjo ateitininkų vado rinkimus. Todėl ir nusiskundžia, jog krinta į akis „kurių - ne - kurių šio meto ateitininkijos oficialiųjų dirigentų lyg ir pamiršimas to, kada, kaip ir kieno ateitininkiškasis sąjūdis buvo sukurtas ir priekin varytas“. Būtent, tų metų kongreso „oficiozinis“ leidinys „Kongreso vadovas“ (p. 8) ateitininkų istoriją pradeda liuveniškėmis datomis (1909.X.28 ir 1910.II.19) ir teigia, kad jų antrąją, 1910.II.19, „galima laikyti ateitininkų įsteigimo data“. Į tai Dovydaitis atsako: „su šiokiu ateitininkų pradžios išvedimu sunku sutikti“ ir tai remia dviem argumentais: „1. 'ateitininkai’ savo vardą turi nuo Ateities’ laikraščio, kurio pirmasis numeris išėjo Kaune 1911 metų pradžioje. Vadinas, 1910 metais tuo vardu žmonių dar negalėjo būti, 2. ateitininkija savo esme ir dvasia nuo pat pradžių nebuvo Vakarų Europoj mokslus einančių lietuvių kunigų organizacija, o Rusijos universitetuose ir Lietuvos rusiškose mokyklose (gimnazijose ir kitose) besimokančio abiejų lyčių lietuvių pasaulietiškojo jaunimo sąjūdis“ (pabraukimai pačiame straipsny — J. G.). Todėl „tikrasis ateitininkijos gimimas yra ’Ateities’ pasirodymo data, vadinasi 1911 m. pradžia“.

Žinoma, toliau tęsia straipsnis, „Ateityje“ mestosios mintys jau ir anksčiau, „jau 1910, o gal net ir 1909 metais“, turėjo būti gimusios „vienoje ar keliose galvose“, kurios jas paskui raštu išreiškė. „Dėl to 1910 m. galimi laikyt ateitininkijos gimimo metais, bet ne tiek dėl Luvene įsisteigusios ’Lietuvių katalikų

Studentų Sąjungos’, kiek dėl to, kad tais metais (1910) jau buvo pasireiškusi ateitininkiška dvasia. Be to, rodos, kad ar tik ne tų pačių 1910 metų vasarą yra buvęs ir pirmasis busimųjų ateitininkų — keleto studentų bei gimnazistų — susirinkimėlis prelato profesoriaus Dambrausko bute. Jei aš ir klystu, jei tokis pirmasis susirinkimas pas prof. Dambrauską buvo įvykęs ne 1910, o tik 1911 metų vasarą.. .“161 (antroje sakinio daly pereinama jau į kitą klausimą).

Jei kada Dovydaičiui buvo ne tik proga, bet tiesiog reikėjo prisiminti „Degučių suvažiavimą“, tai šiuo atveju, kai ateitininkų kūrime jis gynė savo iniciatyvos pirmumą prieš liuveniškę sąjungą. Vis dėlto Dovydaitis ir šįkart „pirmuoju busimųjų ateitininkų susirinkimėliu“ prisiminė 1910 ar 1911 m. susirinkimą Kaune pas prel. A. Dambrauską, o ne suvažiavimą Degučiuose pas Draugelius. Todėl visai nelieka abejonės, kad pastarasis nebuvo nei tokių pagrindinių sprendimų, nei toks formalus steigiamasis ateitininkų suvažiavimas, kokį po 50 metų jį sukūrė atmintis (paties M. Krupavičiaus žodžiais: „50 metelių savo padaro: ir ne visa pasakoma ir kartais netaip pasakoma, be blogos valios, atmintis apdyla“170).

Tiek daug aukojęsis kurti ateitininkų sąjūdžiui, Dovydaitis žinojo jam ateitininkuose priklausomą vietą. Jo redaguojama „Ateitis“ įžiebė ir sutelkė ateitininkijos sąjūdį. Todėl, kai pasijuto lyg tolyn nustumiamas, jis ir pareiškė nepasitenkinimą liuveniškės sąjungos iškėlimu į ateitininkijos sąjūdžio pačią pradžią. Todėl ir po metų (1931) Lietuviškojoj Enciklopedijoj vėl pabrėžė: „Kadangi ateitininko vardas eina nuo Ateities žurnalo, todėl griežta prasme ateitininkai savo istoriją pradeda tik nuo jo pasirodymo“. Toliau dar priduria, kad iki I pasaulinio karo ateitininkais buvo vadinami „tik vidurinių (gimnazijų ir žemesnių už ją) mokyklų moksleiviai“, o „berods, anksčiau už moksleivius“ pradėjusių organizuotis liet. katalikų studentų „bent formaliai dar negalima laikyti buvus ateitininkais“184

Formaliai iš tiesų ateitininkai savo vardą gavo nuo „Ateities“ žurnalo. Niekas negali to ginčyti, niekas to ir neginčija. Bet ar dėl to nebėra teisės anksčiau Louvaine įsikūrusią Lietuvių katalikų studentų sąjungą laikyti pirmuoju ateitininkijos sąjūdžio organizaciniu vienetu?

Polemizuodamas su III ateitininkų kongreso vadovu, tuose pačiuose „Darbininko“ straipsniuose Dovydaitis ironiškai pasišaipė ir iš Justaus brošiūros „Lietuvos katalikiškojo jaunimo organizacijos“ (Kaunas, KVC leidinys, 1930) teigimo, esą užsieninės studentų organizacijos Fribourgo „Rūta“ ir Louvaino Lietuva“ buvusios pasiryžusios „gelbėti žūstančią lietuvių šviesuomenę Rusijoje“. Į tai Dovydaitis atšovė: „Gal tiedvi draugijos ir turėjo tokių gerų norų, bet Rusijoj tuo metu studijavusieji to ’gelbėjimo’ nieko nejuto. Kas turėjo jėgų, tas išsigelbėjo ir pats“. Be abejo, šiuos žodžius Dovydaičiui buvo padiktavęs momento kartėlis. Jei Lietuvių katalikų studentų sąjunga nebūtų reiškusi ateitininkiškojo sąjūdžio pradžios, tai iš viso nereikėtų jos minėti ateitininkijos istorijoje. Tačiau ir pats Dovydaitis, nors tąkart ir buvo pasipiktinęs III kongreso vadove ateitininkų istorijos pradėjimu liuveniškėmis datomis, aprimęs teikė tas pačias datas tiek savo 1931 m. rašytame straipsnyje apie ateitininkus Lietuviškojoj Enciklopedijoj, tiek „Ateities“ 1935 m. gruodžio numerio atsiminimuose apie ateitininkų sąjūdžio gimimą. Tačiau jis niekada ir niekur neužsiminė Degučių suvažiavimo, o visur rašė, kad pirmąkart ateitininkai buvo susirinkę Kaune, nors ir neatsiminė metų — 1910 ar 1911 metais185.

5. Dovydaičio centrinė vieta tarp ateitininkijos kūrėjų

Iš esmės nesvarbu, kad Lietuvių katalikų studentų sąjunga formaliai savo varde neturėjo ateitininkų žodžio. Svarbu, kad ji buvo tų pačių tikslų organizacija, ir būtent nebe vietinis būrelis, o jungė visus to meto studijuojančius lietuvius katalikus. Kad ji buvo tik studentų ir daugiausia kunigų organizacija, nieku būdu jos neišskiria iš ateitininkiškojo sąjūdžio.

Neteisu tvirtinti, kad buvo „užsimota organizuoti tik studentija“, o „moksleivija palikta dar Dievo valiai“179. Tos studentų sąjungos pagrindinio darbuotojo sekretoriaus Pr. Kuraičio laiškai Amerikon kun. A. Staniukynui ir kun. A. Kaupui aiškiai liudija, kad nuo pat pradžių buvo rūpinamasi organizuoti ir moksleivius. Iš turimų Kuraičio septynių laiškų nėra nė vieno, kuriame nebūtų liečiama ir moksleivių reikalo. Rūpintasi šiuo reikalu dar prieš pačios „Ateities“ pasirodymą. Jau 1910.V.22 laiške, prašant sąjungai paramos, nurodoma, kad reikės „užsiimti organizavimu į katalikiškas draugijas gimnazistų ir apskritai vidutinius mokslus einančiųjų“. 1910.X.17 laiškas trumpai drūtai informuoja: „vidutinius mokslus einančiuosius organi-zuosim skyrium“. 1911.IV.6 laiškas praneša, kad jau „pradėtas darbas ir tarp gimnazistų“. Ir taip toliau. Lietuvių katalikų studentų sąjunga neabejojamai laikė savo darbo dalimi ir moksleivių organizavimą, palaikė ryšį su tais, kurie to darbo ėmėsi, ir rūpinosi šiam darbui finansinės paramos iš Amerikos gavimu.

Nebuvo jokio nei studentų nuo moksleivių, nei šių pastarųjų nuo pirmųjų atsiribojimo: abeji sudarė tą patį sąjūdį. Ir kai šis sąjūdis gavo pamažu ateitininkų vardą, abeji šį vardą vartojo. Dovydaičio enciklopedijon įrašytas teiginys, kad iki I pasaulinio karo ateitininkais buvo vadinami tik moksleiviai, nėra teisingas. Pats Dovydaitis yra vartojęs ateitininkų vardą ir studentams. Savo 1912.VII.10 į Ameriką rašytame laiške rašė: „aukštesniųjų mokyklų studentams — ateitininkams paskirtas susirinkimas rugpiūčio pradžioj“, o į birželio mėn. įvykusį susirinkimą buvo „kviesti tik vidurinių mokyklų mokiniai at-kai“. Taip pat ir Kuraitis 1911.XI.14 laiške rašė, kad Tartu ir Rygoj jau yra „studentų katalikų ateitininkų“ kuopelė, o į Ženevos universitetą įstojo „vienas naujas ateitininkas“. Taigi, ir prieš I pasaulinį karą ateitininko vardas bendrai vartotas ir moksleiviams, ir studentams.

Taip pat neteisu aną liuveniškę studentų sąjungą vaizduoti tik kaip kunigų reikalą, kaip tai daroma M. Krupavičiaus cituojamame E. Draugelio laiške: „Ateitininkų sąjūdžio prasmė ir esmė atgauti pasauliečius Kristui, o ne kunigus daryti katalikais (geresniais?) “179. Lietuvių katalikų studentų sąjunga buvo iš tikro sukurta kunigų, tačiau ne kaip kunigų, o kaip studentų. Jos tikslas pagal įstatus buvo „padėti katalikams studentams sąmoningiau suvartoti jų mokslo jėgas“, bet ne specialiai kunigus suorganizuoti. Tai toks pat tikslas, kokio siekė ir ateitininkai, norėdami lietuviškąją šviesuomenę grąžinti Kristui. Jei toj studentų sąjungoj daugiau buvo kunigų negu pasauliečių (Kuraičio 1910.X.17 laiško žiniomis, tuo metu iš apie 45 narių pasauliečiai sudarė trečdalį — apie 15 narių), tai dėl to, kad to meto pasauliečiai studentai buvo nukrikščionėję. Įtraukti sąjungos nariais pasauliečius studentus buvo itin rūpinamasi. Minėtieji Kuraičio laiškai jautriai atspindi ir šį rūpestį. O kai tik buvo galima, ir pati sąjungos vadovybė buvo atiduota pasauliečiams.

Ginčijant liuveniškės sąjungos betarpišką vaidmenį ateitininkijos sąjūdžio įsižiebime, daug svorio teikta argumentui, kad nebuvo ryšio tarp Maskvos studentų pasauliečių, pradėjusių leisti „Ateitį“, ir Lietuvių katalikų studentų sąjungos centro Louvaine. M. Krupavičius citavo E. Draugelio laiškus, kad nei pastarasis, kaip „Rūtos“ (Maskvos ateitininkų būrelio) pirmininkas, nei kiti nariai jokių paskatų negavo iš Louvaino, kad tik vėliau liuveniečiai patarnavo „Ateičiai“ straipsniais. „Bet tai buvo vėliau 1911 -12-13 metais. Ligi tų metų mes liuveniečių nei žinojom, nei jų įtakos jautėm“170.

Ar iš tiesų taip buvo? Gal būt, anksčiau nebuvo maskviečių „Rūtos“ santykių su Louvainu paprasčiausiai dėl to, kad vargu ar anksčiau buvo ir pati „Rūta“. Pasak Draugelio (1967.1.25 ir 1969.III.9 laiškai), „Rūta“ buvusi įkurta 1909 ar 1910 m. kelių studentų. Betgi iš Dovydaičio citatos atsimename, kad tuo metu Maskvoj jis težinojo „dvejetą“ studentų sąmoningų katalikų: save patį ir Draugelį. Tik juos du iš Maskvos nurodė Lietuvių katalikų studentų sąjungos nariais 1911 -12 m. ir E. Turauskas172. Į stiprų ateitininkų vienetą „Rūta“ išaugo tik vėliau, kai sulaukė prieauglio, daugiausia iš marijampoliečių abiturientų. „Bet tai buvo vėliau“ — galėtume pakartoti Draugelio žodžius.

Iš spaudos plačiai žinoma „Rūtos“ narių nuotrauka (duota ir Lietuvių Enciklopedijoj, XXVII, 457) kurioj regime 11 vyrų. Bet visur ši nuotrauka duodama su klaidinga 1910 metų data. Iš tikrųjų ji vaizduoja ne 1910, bet 1913 m. „Rūtą“. Dėl to nėra jokios abejonės, nes dauguma jos narių 1910 m. dar buvo gimnazijos suole, o ne Maskvos studentai. P. Grajauskas baigė gimnaziją 1911 m., V. Endziulaitis, Z. Starkus — 1912 m., K. Avižienius, R. Dulskis, K. Bizauskas — 1913. Pastarasis nuotraukos paraše vadinamas pirmininku, bet juo buvo išrinktas tik 1913.XI.27 susirinkime, kurį to meto „Ateitis“ vadina steigiamuoju. Ir K. Bizausko biografijoj Lietuviškojoj Enciklopedijoj (III, 1355) apie jį rašoma: „1913 vienas steigėjų lietuvių katalikų Rūtos draugijos Maskvoje“.

(„Rūtos“ draugijos narių nuotraukos datavimas 1910 m. yra suklaidinęs ir M. Krupavičių, kai jis sprendė, jog iš šios nuotraukos „matyti, kad Rūta pradėjo savo veiklą su 11 studentų“170.)

Gal būt, iš pradinio Maskvos ateitininkų „dvejeto“ Draugelis ir neturėjo tiesioginio ryšio su liuveniške studentų sąjunga. Bet per laiką galėjo ir pamiršti tą ryšį, nes be jokio ryšio Kuraitis nebūtų galėjęs savo 1911.IX.10 laiške kun. A. Staniu-kynui užsiminti, kad „stud. Draugelis ketino rašyti, rodos, pas jus, prašydamas pašalpos vienai septintos klasės Marijampolės gabiai gimnazistei, gerai katalikei“. Ktap bebūtų buvę su Draugeliu, Dovydaitis turėjo gyvą ryšį su Louvainu. Tarp Lietuvių katalikų studentų sąjungos pagrindinio šulo Kuraičio ir Dovydaičio buvo labai artimas ryšys.

Iš vienos pusės turime Šalkauskio liudijimą apie to meto (1910) intensyvų Dovydaičio ir Kuraičio korespondavimą. Per Šalkauskio apsilankymus pas Dovydaitį šis pastarasis net rodė Kuraičio „sieksninius“ laiškus lietuvių katalikų studentų organizavimo reikalu76. Iš antros pusės, Kuraitis savo 1910.V.22 laiške kun. A. Staniukynui džiaugiasi, kad „tarp svietiškių studentų atsiranda labai karštų katalikų ir mokančių rimtai ginti savo tikėjiminius įsitikinimus“, ir pavyzdžiu nurodo Dovydaitį, kurio „laiškai man rašyti tai kaip kokios dvasiškos konferencijos ir ne bet kokios, gyvos, moksliškais išvadžiojimais paremtos, prakilnios sielos jausmais nudažytos!“. O kituose savo laiškuose Amerikon Kuraitis ima rūpintis, kad tuojau būtų Dovydaičiui paskirta pašalpa. Reikia pabrėžti, kad buvo prašoma pašalpos tik Dovydaičiui ir prašoma dar anksčiau (jau 1910.X.17 laiške), negu jis pradėjo „Ateitį“ redaguoti. Matyt, Dovydaitis iš karto atkreipė dėmesį ir buvo numatomas tuo laukiamu „svietiškiu studentu“, kuris perims naujojo sąjūdžio vadovybę. Todėl ir buvo rūpinamasi sudaryti jam pragyvenimo sąlygas.

Pasirodžius „Ateičiai“ (1911 vasario mėn.), iš tiesų po mėnesio Lietuvių katalikų studentų sąjungos vadovybė ir buvo perleista į pasauliečių studentų su Dovydaičiu priešakyje rankas. 1911 kovo 12 liuveniškę valdybą pakeitė Rusijos universitetų studentai: Pr. Dovydaitis ir E. Draugelis iš Maskvos, Vladas Kairiūkštis (1887 - 1965, gydytojas) iš Kazanės ir Vaclovas Tiškus iš Kijevo174.

Ieškant ateitininkijos pradžios, šis faktas yra pagrindinės reikšmės, nes neginčijamai dokumentuoja Louvaine vienerius metus (1910.II — 1911.III) veikusios Lietuvių katalikų studentų sąjungos betarpišką ryšį su ateitininkijos sąjūdžiu. Šio fakto akivaizdoje išblanksta visos pastangos šią sąjungą išjungti iš ateitininkijos. O dėl to fakto tikrumo nėra jokių abejonių. Savo poleminiuose straipsniuose „Darbininke“ (1930) bandęs ginčyti šios sąjungos ryšį su ateitininkais, po metų Lietuviškojoj Enciklopedijoj Dovydaitis taip pat šį faktą patvirtino: „Bet jau 1911.III.12 buvo nutarta Sąjungos Valdyba perleisti studentams pasaulionims, studijavusiems Rusijos universitetuose. Visuotinas sąjungos susirinkimas 1911.VII.15, nutarimą vykindamas, išrinko naują valdybą“'s4. Jei tos liuveniškės sąjungos nutarimas buvo vykdomas, tai ir buvo ne tik ji pati pripažįstama, bet tuo pačiu ir jos pradinis vaidmuo ateitininkijos sąjūdyje. Kaip teisingai pastebėjo S. Sužiedėlis ginče dėl „Degučių suvažiavimo“, jeigu Dovydaitis jau anksčiau Degučiuose įsisteigusių ateitininkų būtų buvęs išrinktas pirmininku, „tai būtų buvusi kalba apie susijungimą, o ne valdybos pareigų perdavimą“180.

Tik viena klaida vis klajoja spaudoj nuo 1930 m., į kurią reikia specialiai, ne tik išnašose, atkreipti dėmesį, nes vis jos nepastebima. Būtent, Ateitininkų Federacijos vyr. valdybos 1930 metų atsišaukime „Trigubo jubiliejaus reikalu“ paskelbta: „Išrinktoji Luvene sąjungos valdyba greitu laiku, būtent, 1910 m. kovo 12 d. perleido savo pareigas Maskvos lietuviams studentams katalikams su Pranu Dovydaičiu priešakyje“. Ta vienerių metų — ne 1911, o 1910 — klaida buvo teksto klaida, nes vienodai ji pakartota ir „Ateityje“, ir „Židinyje“ (1930), ir vėliau, jos nepastebėjus, St. Šalkauskio „Ateitininkų ideologijoj“ (1933), o taip pat ir šios knygos antrajame leidime (1954). Šią klaidą kartojo ir kiti187.

Iš tikrųjų Lietuvių katalikų studentų sąjungos valdyba buvo perleista Maskvos pasauliečiams studentams ne po mėnesio po jos sudarymo, o po vienerių metų. Iš turimų Kuraičio laiškų aiškiai matyti, kad visus 1910 metus jis ex officio, kaip sąjungos sekretorius, rūpinosi katalikiškosios studentijos ir moksleivijos reikalais. Tik 1911.IV.6 laiške Kuraitis pranešė: „Dabar Liet. Kat. Stud. Sąjungos Valdyba jau rankose katalikų svietiškių studentų; tokiu būdu, manome, Sąjungos reikalai geriau eis“. Tą patį patvirtina ir Dovydaičio 1911.XI.23 laiško Amerikon informacija: „Mat per buvusį vasarą ’Ateitininkų’ susirinkimą, apart ’Ateities’ ’redaktorystės’, man užvertė dar vieną priedermę, gi būti ’Lietuvių Katalikų Studentų Sąjungos’ pirmininku. Taip dalykams esant visuomet, kai tik užeis kalba apie katalikiškos moksleivijos reikalus, tai apie tai kalbėti mano priedermė net iš dviejų pusių“. Tai pats autentiškiausias paliudijimas ir to, kad savo naujas pareigas Dovydaitis perėmė toj pačios sąjungoj, kuri 1910 m. buvo įkurta Louvaine, ir to, kad tai įvyko jau 1911 m.

Net ir „Ateities“ reikalu Louvainas palaikė ryšį su Maskva. Kaip informuoja Iz. Dorius savo dokumentiniais duomenimis pagrįstame straipsnyje, liuveniškės sąjungos 1910.XI.2 laišku „Pr. Dovydaičiui buvo pavesta sudaryti laikraščiui redakcija. Pr. Dovydaitis sutiko“174. Tad neteisingai polemikoj buvo teigiama, kad maskviečiai studentai pradėję „Ateitį“ leisti, neturėdami ryšio su liuveniške sąjunga. Tiesa, kaip pabrėžė pats Dovydaitis savo enciklopediniame straipsnyje apie ateitininkus, „studentai maskviečiai, dar s-gos valdybai esant Louvaine, šios neatsiklausdami“, patys dėl „Ateities“ leidimo susitarė su „Draugijos“ redaktoriumi prel. A. Dambrausku. Bet tai padarė, kaip to paties sakinio pradžioj pripažįstama, „Liet. Kat. Stud. Sąjungai įsisteigus ir kilus reikalui turėti laikraštį“. Tokio mokslus einančiajam jaunimui skiriamo laikraščio reikalas buvo taip iškilęs, kad, Dovydaičio žodžiais, „kaip sakoma, ore kabojo“. Todėl ir nebuvo visai teisinga „Darbininke“ (1930, Nr. 26) teigti, kad „Maskvoj kilo sumanymas leisti atskirą Lietuvos katalikiškajai moksleivijai ir studentijai pavestą laikraštį — ’Ateitis’“. Kad ir anksčiau tokiu laikraščiu buvo rūpintasi, rodo faktas, jog Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas prel. A. Dambrauskas jau buvo į redaktorius kvietęs kun. M. Vaitkų165. Nors ir ne Maskvoj kilo „Ateities“ leidimo mintis, bet iš tikrųjų Maskvos studentai Dovydaitis ir Draugelis šią mintį įkūnijo.

Faktiniai duomenys ateitininkijos „tėvo“ klausimą nudramatina ir nupolemina, parodydami, kad apskritai yra nesusipratimas ieškoti vieno asmens ir vienos vietos, kur buvo keli žmonės ir kelios vietos. Kai Dovydaitis buvo teigęs, kad „Maskvoj

1909 ar 1910 metų pradžioj... susikristalizavo ateitininkiškoji mintis“188, tai M. Vaitkus iškėlė, kad ši mintis jau 1908 m. buvo kilusi Petrapilio dvasinės akademijos kuniguose. M. Vaitkaus liudijimą, kad ateitininkų sąjūdžiui „idėją pateikė ir impulsą davė Vladas Jurgutis“, paremia petrapiliečių akademikų, išvykusių į Louvainą, ten Lietuvių katalikų studentų sąjungos įkūrimas. Tačiau dėl to dar nėra pagrindo VI. Jurgutį paskelbti ateitininkijos „pirmuoju tėvu“, o Dovydaitį — tik „antruoju“ ir jį įrikiuoti tik į visą eilę „pirmųjų ateitininkų“189. Reikia visus priimti ir nė vieno neatmesti toj bendroj tėvystėj, kur kiekvieno įnašas gali būti skirtingas. Nereikia paneigti nė vienos versmių, iš kurių ateitininkiškasis sąjūdis kilo. „Ateities“ žurnalas davė šiam sąjūdžiui vardą ir jį sukristalizavo. Bet šio sąjūdžio ištakos slypi liuveniškėj Lietuvių katalikų studentų sąjungoj.

Su pagrindu ateitininkų sąjūdis siejamas su šia pradine jo užuomazga. Visą laiką taip buvo žvelgiama. I kongresas tai pripažino, liuveniškę vėliavą pripažindamas pirmąja ateitininkų vėliava. II kongreso „Ateities“ specialiame numeryje (p. 23), pirmaisiais dedant A. Dambrausko - Jakšto ir Pr. Kuraičio atvaizdus, po šio pastarojo atvaizdu rašoma: „pirmojo at-kų organizacinio komiteto Louvain’e sekr.“. Reorganizacinėj Palangos konferencijoj (1927) sendraugių sąjungos pirmininkas kun. dr. P. Bielskus savo pranešime taip pat nurodė: „Ateitininkų organizacija užsimezgė 1909 m. Belgijos Liuveno universiteto lietuvių tarpe. Pirmasis sąjungos kūrėjas buvo dabartinis at-kų dvasios vadas profesorius Pranas Kuraitis, o pačią organizaciją išplėtojo dabartinis at-kijos vadas prof. Pr. Dovydaitis“190. Taigi ir pačiu tuo metu, kai ateitininkų priešakyje stovėjo pats Dovydaitis, ne kitaip buvo žvelgiama į ateitininkijos istorinę pradžią.

Kadangi Kuraitis buvo iniciatorius Louvaine įkurti Lietuvių katalikų sąjungą ir faktinasis viso organizacinio darbo vykdytojas, tai su pagrindu savo laiku „Židinio“ žurnalas jį apibūdino „pačiu pirmiausiuoju ateitininkų atsiradimo ir judėjimo inspiratorių“191. Tačiau vis vien negalima sutikti su M. Vaitkumi, kad Kuraitis ir artimiausias jo bendradarbis laiškinių ryšių akcijoj M. Reinys „tikrai turi daugiau už Dovydaitį pagrindo būti vadinami ateitininkijos tėvais“. Norint organizacijos atveju vartoti „tėvo“ žodį, už idėją bei impulsą, net už pradinę organizacinę iniciatyvą svarbiau yra atitinkamo sąjūdžio faktinis sukūrimas. O šita prasme neabejojamai pagrindinis ateitininkijos sąjūdžio kūrėjas yra Dovydaitis. Tik dėl to visai nėra reikalo nuvertinti kitus, su kuriais jis vykdė šio sąjūdžio sutelkimą ir išugdymą.

Kokį vaidmenį kuriam iš ateitininkijos kūrėjų buvo lemta atlikti, yra ne polemikos, o istorijos dalykas. O ateitininkijos istorija rodo tokią tikrovę: sąjūdžio organizavimas buvo prasidėjęs dar prieš „Ateities“ pasirodymą, bet tik Dovydaičio prie-šakin atsistojimas jį faktiškai suformavo, nutiesė jam idėjinius pagrindus ir sutelkė žmones. Tad neperdedant galima sakyti: Dovydaitis sukūrė ateitininkijos sąjūdį. Tačiau ne jis vienas kūrė šį sąjūdį, bet drauge su kitais.

Katalikiškos mokslus einančiojo jaunimo organizacijos reikalas jau buvo pribrendęs. Todėl į klausimą, kas davė impulsą atsirasti „Ateičiai“, jos pirmasis globėjas prel. A. Dambrauskas taip atsakė: „Impulsą kas davė? Pats gyvenimas. Kairieji studentai turėjo ’Aušrinę’. Savaime prieita išvados, kad ir katalikiškajai studentijai reikalingas laikraštis“192. Kaip dėl laikraščio, taip dėl paties sąjūdžio: pats gyvenimas jo reikalavo. Tačiau nei „laikas“, nei „gyvenimas“ neprabyla kitaip, kaip per atskirus žmones, kurie juos suvokia. Todėl nevisai teisinga sakyti, kad „ateitininkiškojo sąjūdžio sumanytojas buvo ne asmuo, o masė — kolektyvas“ (M. Krupavičius193). Masė niekada nieko nesumano ir nieko neįkuria. Kitas dalykas, kad laiko ir gyvenimo pribrandintą kolektyvinį sąjūdį paprastai gaubia tam tikras anonimiškumas. Todėl jau „Ateities“ dešimtmečio sukaktuviniame numery buvo rašoma: „Kam pirmam atėjo į galvą telkti jaunuoliai po katalikybės vėliava — nežinia“174.

Visų platesnių sąjūdžių gimimą supantis tam tikras anonimiškumas rodo, kad ir pačioj jų pradžioj yra ne vienas asmuo („tėvas“), o keli vienminčiai pradininkai. Ne kitaip ir su ateitininkijos sąjūdžiu. Dovydaičio vaidmuo buvo visų didžiausias ateitininkijos istorijoje, bet dėl to dar nereikia paneigti kitų jos pradininkų, griežtai sakyti: „Kitų mes nežinojom ir dabar nežinom. Nesvarbu, kas ką sumanė, bet svarbu, kas tą sumanymą įvykdė“193. Visi žingsniai turi savo vertę bendrame kelyje. Svarbus buvo ir sumanymas, nes jis neliko tik pasvajojimas. M. Vaitkus patikimai nurodė, kad VI. Jurgutis ne tik sumanė, bet ir ėmėsi sudaryti pirmąjį organizacinį sąjūdžio branduolėlį. Pr. Kuraitis ir M. Reinys jau plačiau telkė draugėn katalikus studentus, kurie sudarė pagrindą ir viso mokslus einančiojo jaunimo sąjūdžiui. Nors tuo metu jie abu tęsė studijas užsienyje, jie ir toliau dalyvavo pradėtame sąjūdyje: Kuraitis rūpinosi amerikiečių lietuvių materialine parama šiam sąjūdžiui ir pačiam Dovydaičiui (net ir tada, kai sąjungos vadovybė buvo į Maskvą perkelta iš Louvaino), o Reinys po redaktoriaus buvo pats uoliausias „Ateities“ bendradarbis. Negalime jų pamiršti ateitininkijos kūrime taip pat, kaip E. Draugelio,

V. Endziulaičio, K. Bizausko ir kitų, kuriais Dovydaitis betarpiškai rėmėsi, atsistojęs sąjūdžio priešakin. Tik jų visų dėka ateitininkijos sąjūdis įsitvirtino ir atliko savo reikšmingą misiją mūsų tautoje.

III

ATEITININKŲ KŪRIMASIS IR
VEIKIMAS LIGI I PASAULINIO KARO

1. Lietuvos mokyklos prieš I pasaulinį karą

Ateitininkų sąjūdžio organizavimas buvo iš tikro sunkus. Paprastai vis nurodoma tik tai, kad to meto rusų mokyklose viešpatavo antikrikščioniška dvasia, kuri glemžė ir lietuvių jaunimą. Iš tiesų sunkumai buvo daug didesni ir įvairesni: aplamai lietuviškosios moksleivijos buvo nedaug, o jos susipratimas buvo menkas ir tautiniu atžvilgiu. Nors nuo „Aušros“ pasirodymo buvo praėję 30 metų (atseit, ištisa generacija), tautinis atgimimas toli gražu dar nebuvo visų sąmoningai pasiekęs.

Gimnazijos (8 klasių vidurinės mokyklos) veikė tik didžiuosiuose Lietuvos centruose: Vilniuj, Kaune, Šiauliuose, Panevėžy, Marijampolėj ir Suvalkuose. Tik po 1905 m. sąjūdžio ėmė jų kurtis ir kituose miestuose, iš kurių spėjo pilnai iki I pasaulinio karo išaugti tik anksčiau įsisteigusios, kaip Vilkaviškio (1906), Ukmergės (1907). Iš progimnazijų (šešiaklasių vidurinių mokyklų) nuo seno (1886) veikė Palangos progimnazija. Po 1905 metų dar viena antra įsisteigė (svarbiausia jų „Žiburio"

1907 m. įsteigta Marijampolės mergaičių progimnazija — pirmoji vidurinė mokykla su dėstomąja lietuvių kalba). Be to, pradėta steigti vadinamųjų keturklasių miesto mokyklų, kurių sulaukė ir mažesnieji miestai, kaip Biržai, Kėdainiai, Raseiniai, Jurbarkas, Trakai, Zarasai, Utena. Esant retam mokyklų tinklui, dalis net viduriniam mokslui eiti vyko Latvijon — į Mintaujos, Liepojos, Rygos gimnazijas.

Svarbiausia, ir tose negausiose mokyklose lietuviai sudarė tik nedidelę moksleivių dalį. Pvz., 1913 m. iš Vilniaus šešių mokyklų (4 gimnazijų, realinės ir komercinės mokyklos) teišėjo 8 lietuviai abiturientai. Tais pačiais metais Kauno mokyklos (3 gimnazijos ir komercinė mokykla) davė tik 9 lietuvius abiturientus. Reikia prileisti, kad šių miestų vidurinėse mokyklose lietuviai tesudarė kelis varganus nuošimčius. Bet ir kituose miestuose jų buvo mažuma. Šiaulių berniukų gimnazijoj 1911-12 mokslo metais lietuvių buvo 117 iš 437 mokinių, Panevėžio realinėj mokykloj — 111 iš 426, taigi — vos po truputį daugiau kaip vieną ketvirtadalį. Tauragės berniukų progimnazijoj lietuvių buvo dar mažiau — 25 iš 122 (1912-13). Net Telšių — Žemaičių sostinės — berniukų progimnazijoj lietuviai tesiekė trečdalį — 36 iš 108 (1912-13). Lietuviškesnė buvo Palangos progimnazija, kur lietuvių buvo jau per pusę: 1911 -12 mokslo metais (toliau trumpinsime: m.m.) — 67 iš 119, 1913-14 m.m. — 85 iš 113. Nuo seno daugiau lietuviška buvo Suvalkų gubernijai priklausiusi Marijampolės gimnazija, bet ir joj lietuvių tebuvo pusė: 1911-12 m.m. — 152 iš 333, 1913 - 14 m.m. — 170 iš 344. Lietuvių skaičius augo ir naujoj Vilkaviškio privatinėj berniukų gimnazijoj: 1910-11 m.m. jų buvo 85 iš apie 300 mokinių, 1913 -14 m.m. — jau 118 iš 266. Bet užtat pačių Suvalkų berniukų gimnazijoj lietuvių tebuvo 25 iš 360 (1913- 14).

Ypač mažai mokėsi lietuvaičių. Šiaulių mergaičių gimnazijoj 1913-14 m.m. iš 390 jų buvo 25 (prieš porą metų vos 9), Panevėžio — 10 iš 161, ten pat Marijos keturklasėj — 15 iš 208, Telšių mergaičių progimnazijoj— 19 iš 78, Raseinių — 16 iš 100, o Tauragės (1912) — 2 iš 61! Šviesesnį vaizdą sudarė tik Sūduva. Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoj 1913 -14 m. m. mokėsi jau 91 lietuvaitė. Ten pat privatinę Breverniūtės rusišką progimnaziją 1911 - 12 m.m. lankė 50 lietuvaičių iš bendro 172 mokinių skaičiaus. Vilkaviškio privatinėj mergaičių progimnazijoj lietuvaičių skaičius taip pat išaugo iki 41.

Keturklasių miesto mokyklų vaizdas nesiskyrė nuo gimnazijų: 1913 -14 m.m. Kėdainių miesto mokykloj lietuvių tebuvo šeštadalis — 21 iš 130, Zarasų — penktadalis (21 iš 104), Ukmergės — ketvirtadalis (54 iš 201), Raseinių — virš trečdalio (53 iš 132). Apie trečią dalį lietuviai sudarė Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Jurbarko miestų mokyklose. Tik Biržų miesto mokykla nuo pat pradžios (1908) turėjo aiškią lietuvių mokinių daugumą (1913-14 m.m. lietuvių buvo 109 iš 159). Bet užtat Trakų miesto mokykloj 1912-14 m. buvo randami tik 6 „tikri lietuviai“. Priešingai, Seinų triklasėj mokykloj, nors pradžioj vyravo lenkai, lietuviai pasiekė net daugumos: 1912 -13 m.m. — 79 iš 163, o 1913 -14 m.m. — 86 iš 168.

Suprantama, lietuviams negausiai einant į mokslą, kuklus buvo skaičius tų, kurie baigdavo visas 8 klases. Pagal to meto lietuvių spaudos duomenis 1911 m. lietuvių abiturientų tebuvo 29, nors kitais metais jau 65, o 1913 -14 m.m. — 68 (iš jų 14 gavo brandos atestatus ne Lietuvoj). Daugiausia abiturientų 1913 m. davė Marijampolė — 13, Kaunas ir Panevėžys — po 9, Vilnius — 8, Šiauliai ir Ryga — po 7 etc. Galima šia proga pridurti, kad atitinkamai dar kuklesnis buvo skaičius tų, kurie baigdavo ir aukštąjį mokslą: 1912 m. jų priskaičiuota (be kunigų) 17, 1913 m. — 31.

Iš pateiktos statistikos akivaizdu, kad pačios Lietuvos mokyklose lietuviai dėl savo mažo skaičiaus atsidurdavo lyg svetimoje šalyje (šiuo atžvilgiu jų padėtis buvo labai panaši į tą, kokią turime išeivinėmis sąlygomis). Dėstomoji kalba, aišku, buvo rusų. Šiek tiek lietuvių kalbos dėstymo buvo įtraukta tik į Sūduvos mokyklas, priklausiusias Varšuvos apygardai. Kitur daugumoj mokyklų lietuvių kalba iš viso nebuvo dėstoma. Net aplamai mokyklos sienose lietuvių kalba kai kur buvo nepakenčiama: pvz., Telšių miesto mokyklos literatūros vakare

1912 m. buvo deklamuota rusų, vokiečių ir prancūzų kalbomis, „tik lietuviškai, nors mokiniai ir prašė leidimo, neleido“. Korespondencijoj iš Mažeikių 1914 m. nusiskundžiama, kad tenykštėj prekybos mokykloj aplamai „užgynė lietuviškai kalbėti“. O kur pasisekė išsirūpinti lietuvių kalbos dėstymą, reikėjo patiems atskirai apmokėti mokytoją, pamokoms buvo skiriamas laikas po visų kitų pamokų, jų lankymas buvo neprivalomas etc. Vienam mokytojui pasitraukus, lietuvių kalbos dėstymas nutrūkdavo, kol rasdavo naują mokytoją ar gaudavo jo patvirtinimą.

Daugelis pačių lietuvių mokinių nepaslinko mokytis savo gimtosios kalbos net ten, kur ji buvo išsirūpinta. Pora pavyzdžių iš Kauno mokyklų: privatinėj Adamčiko progimnazijoj lietuvių kalba „visai neilgai gyvavo dėl to, kad mokiniai nevaikščiojo ant lekcijų“. O valstybinėj berniukų gimnazijoj, kur 1908 - 09 lietuvių kalbą dėstė pats Lietuvos mokytojų patriarchas T. Žilinskas, „mokinių skaičius, nežiūrint į palyginamai puikų kalbos mokymą, ėjo juo tolyn, juo mažyn“ (abi žinios iš 1910 m. spaudos194). Šiaulių gimnazijose (1908 - 11) lietuvių kalbą dėstęs rašytojas K. Puida 1911 m. konstatavo: „gimtosios kalbos mokinas tik pusė mokinių lietuvių ir tai lyg tik iš malonės“195. O kai buvo mokomasi „lyg tik iš malonės“, tai ir „mokantis“ iš tiesų buvo mažai mokomasi. Pvz., iš Telšių mergaičių progimnazijos 1914 m. atvirai rašoma: nors turimos dvi lietuvių kalbos pamokos per savaitę, bet „lietuvaitės mažai tuomi tesinaudoja, nesimokina lietuvių kalbos, prižadėdamos kitą sykį išmokti, arba lankosi tik retkarčiais“. Aišku, ne kitaip dėjosi ir su berniukais. Savo ruožtu mokiniai korespondencijose skundžiasi ir mokytojų apsileidimu, nepakankamu pasiruošimu, pamokų praleidinėjimu. Kaip iš Telšių mergaičių progimnazijos buvo rašoma, „lietuvių kalba tik tėra formaliai, nes mokytojas per pusę metų tik keletą sykių buvo atsilankęs“. Pakartotinai tai apgailint, priduriama: „nauda iš lekcijų maža“. Reikia dar pridurti, kad lietuvių kalbos ir dėstymą, ir mokymąsi labai sunkino ir kone visiškas vadovėlių stokojimas.

Tokios padėties buvo dvi nelemtos pasekmės. Pirma, net tuo metu, 30 metų po „Aušros“ pasirodymo ir jau po 1905 m. tautinio sąjūdžio, Lietuvos mokyklose vyko lenkėjimas. Žydai, rusai ir lenkai užpildė to meto Lietuvos mokyklas. Keletoje mokyklų randama lenkų (pagal tikybos mokymąsi lenkiškai) net daugiau už lietuvius. Pvz., Šiaulių berniukų gimnazijoj 1911 -12 m.m. mokėsi lietuvių 117, o lenkų 157, Panevėžio realinėj mokykloj — lietuvių 111, o lenkų 161, Kėdainių miesto mokykloj 1913 -14 m.m. — lietuvių 21, lenkų 40, Zarasų — lietuvių 21, lenkų 43. Būdingai 1911 m. buvo aptariami Telšių miesto mokyklos mokiniai: „apie 50 lietuvių, apie 50 kitataučių ir apie 50 lenkomanų, tai yra lietuvių besimokančių lenkiškai tikybos“. Iš tikrųjų, kone visose korespondencijose apie savo mokyklų tautinę sudėtį vis pabrėžiama, kad tarp lenkų nedaug tėra „tikrų lenkų“, o daugiau „tikrų lietuvių“, kurie betgi „apsivilkę lenkų rūbais“, nes nenori būti „mužikais“. Ir būtent, kaip pabrėžiama ne iš vienos vietos (iš Šiaulių, Panevėžio, Telšių ir kt.), iš lietuvių buvo virstama lenkais jau mokykloje. Pvz., iš Telšių mergaičių progimnazijos rašoma apie jos lenkes: „jų vos kelinta teatsiranda tikra lenkė, o kitos yra sulenkėjusios lietuvės bei palaikančios lenkų kultūrą. Atvažiavusios į miestą, pramokusios vos-ne-vos kalbėti lenkiškai, jos ir šneka lenkiškai, skaito lenkiškas maldaknyges ir knygutes“. Kone tais pačiais žodžiais rašoma ir apie Panevėžio mergaičių gimnazijos lenkes: „tikrų lenkių tik kelios“, o kitos, „vos pramokę lenkiškai kalbėti, pradeda skaityti save lenkėmis“. Panašiai 1912 m. rašoma ir iš Ukmergės: „daugelis mokosi tikybos lenkiškai, nors dažnai nesupranta paprasčiausių knygoj randamų žodžių“. Iš Šiaulių berniukų gimnazijos 1912 m. informuojama apie tokius lenkus, kurie „jau spėjo lietuvišką (pavardės — J. G.) galūnę nukąsti ir pakeisti slaviškomis, arba, nukandę lietuvišką pavardės galūnę, rašo du t arba du l“. Matyt, kad tai būta ne atsitiktinio, o gana visuotinio reikalo, nes Marijampolės berniukų gimnazijos 1912 m. korespondencijoj taip pasididžiuojama: „kitur, girdėt, lietuviai moksleiviai ištautėja: pas mus, priešingai, svetimtaučiai lietuvėja“196.

Antra tokios Lietuvos mokyklų padėties pasekmė — menkas tautinis susipratimas ir pačių tų, kurie nesiėmė virsti lenkais. Paskendę tarp kitataučių ir visai negaudami ar tik šiek tiek gaudami lietuviško švietimo, lietuviai moksleiviai daugely mokyklų stokojo ryškesnio tautinio susipratimo. Tik iš Marijampolės berniukų gimnazijos drąsiai teigiama: „vyresnių klasių mokiniai beveik visi susipratę tautiškai“. O iš kitų mokyklų greičiau nusiskundžiama tautinio susipratimo stoka, kurios liudijimu ypač pabrėžiamas lietuviškų laikraščių neskaitymas ar net lietuviškai išvis nepaskaitymas. Pvz., iš Tauragės trumpai drūtai 1912 m. informuojama, kad nė vienoj to miesto pradžios ir kitų mokyklų „nemokoma lietuvių kalbos; per tai ir tautiškas susipratimas menkas — kitas iš mokinių (net gimnazijos) silpnai lietuviškai skaito“. Panašios žinios randamos ir iš Mažeikių. Net iš Palangos progimnazijos tais pačiais metais (1912) atėjęs toks skundas: „Dauguma mokinių tautiškai nesusipratę: neskaito liet. laikraščių, nežino Lietuvos istorijos“, nors „šit prieš pat mūsų akis senovės paminklas — garsusis Birutės kalnas“.

Atsitiktinai ar su pagrindu ypač nusiskundžiama mergaičių tautiniu nesusipratimu. Pvz., rašant apie Telšių mergaičių progimnaziją, tiesiog sviedžiama: „tikrai susipratusios, išsilavinusios mergaitės su žvake ieškotum visą dieną, kol atrastum vieną“ (vėlesnėj tų pačių 1914 metų korespondencijoj iš 19 lietuvaičių randama „susipratusių tik viena dvi“). Panašiai rašoma ir apie Raseinių progimnazijos 16 lietuvaičių, kad „tėra tiktai viena tikrai susipratusi, o kitos taip vadinamos ’šiaudinės’ — panašios į tą čigoną: ’Ponuli, koks tikėjimas tau geriau patinka, tokio aš galiu būti’

Bet ne vien mergaičių tautinė tapatybė buvo tokia „paslanki“ ir „nedogmatiška“. Daugiau ar mažiau tai buvo visos to meto lietuviškosios moksleivijos problema, kaip formulavo Liepojos gimnazijos korespondentas: „pas mus svyruojančių yra nemažai tautystės ir kilmės klausimuose: šiandien jis lietuvis, rytoj ’lenkas’, arba atbulai“197.

„Tautiškas susipratimas menkas. Kur kas aukščiau stovi flirto menas“ 198. Tai galiojo ne tik mergaitėms, bet ir berniukams. Ne be pagrindo „Aušrinė“ savo pirmame numery (1910) reiškė rūpestį, kad „prakilnesni stengimos užleido vietą alkoholio ir erotizmo ūkams“, ir dėl to „ten, kur mokiniai visados būdavo tautiškai susipratę, turėdavo organizacijas — nieko nebėr“. Menkas tautinis susipratimas atitiko apskritai menką žmogišką susipratimą. Kaip mergaičių dvasinius poreikius išsėmė flirtas, taip berniukus glemžė kortavimas, rūkymas, girtavimas. Gal būt, tas negeroves keliant aikštėn, buvo ir tokiais atvejais įprasto dramatizavimo. Tačiau be jokio pagrindo nebūtų buvę sielojamasi. Šiaip ar taip, bent kai kuriose mokyklose buvo tokio dvasinio abejingumo, kad ir po 4-5 metų dar buvo nežinoma nei apie prasidėjusius moksleivijos sąjūdžius, nei apie jų spaudą. Liudija tai kad ir ši 1914 vasaros Zarasų korespondencija „Ateityje“ (1914, p. 299 -300): „Apie skirstymąsi į ateitininkus ir aušriniečius tai nėr ko nei minėti, nes beveik visai čia nieks ir nežino, kad yra lietuvių moksleivijos laikraščių“.

Perteikiame to meto moksleivijos vaizdą, kaip jį atspindi anuometinės „Ateities“ puslapiai. Jis akivaizdžiai parodo, kokiomis sąlygomis studentų pradėtasis sąjūdis ėmė šaknytis ir vidurinių mokyklų moksleivijoje.

Sunkumus sudarė ir aušriniečių ankstesnis įsitvirtinimas mokyklose, ir bendras lietuviškosios moksleivijos inertiškumas. Su aušriniečiais santykiai iš pradžių daug kur buvo labai aštrūs. Ateitininkų organizavimąsi aušriniečiai laikė vieningo lietuviško moksleivijos sąjūdžio skaldymu, nes „Aušrinė“ norėjo save laikyti nepartine ir visus jungiančia. („Visa ‘Aušrinė’, kiaurai, yra bepartijinė. Joks partijinis straipsnis ’Aušrinės’ skiltyse yra neleistinas“199.) Tačiau pasirodžius „Ateičiai“, „Aušrinė“ prieš ją pradėjo aštrią polemiką — tuo pačiu atsisakė „nepartiškumo“. Pagal tai klostėsi aušriniečių ir ateitininkų santykiai ir mokyklose. Į ateitininkus buvo žiūrima iš aukšto, kaip į tamsuolius „atžagareivius“, o save laikoma „pirmeiviais“. Kai kurie mokyklų korespondentai „Ateityje“ labai juodai piešė savo santykius su aušriniečiais. Bet toliau, atrodo, vieni su antrais apsiprato, ir santykiai sušvelnėjo, sunormalėjo: kaip 1913 m. rašoma iš Liepojos, „niekas neatkalbinėja nuo Aušrinės’ bei ’Ateities’, nebent tik prikalbinėja“. Gal būt, ir daugumai kitų mokyklų tiko, kas buvo rašoma apie Marijampolės berniukų gimnaziją: „santykiai neblogi, bet nepergeriausi“.

„Per geriausi“ santykiai tarp ateitininkų ir aušriniečių ir negalėjo būti, nes idėjinė priešybė buvo neperžengiama. Nors abeji kreipėsi prieš dvasinį abejingumą, bet visiškai skirtinga prasme. „Aušrinė“ visą laiką abstrakčiai akcentavo išsilavinimo reikalą. Bet konkrečiai išsilavinimas buvo laikomas išsilaisvinimu iš krikščioniškojo tikėjimo. Teorinis individualizmas, dėtas aušriniečių ideologijos pagrindan, praktiškai reiškė laisvamaninį indiferentizmą: „pavadįsime savo pozicią, priešingą absoliučių pozityvios religios principų išpažintojams, laisva-manybe“200. Kas betgi aušriniečiams atrodė kiekvienam palikimu laisvai ieškoti savo individualios tiesos, ateitininkams reiškė tikrojo tiesos kelio palikimą.

2. Dovydaitis imasi „Ateities“ leidimo

Ką Dovydaitis buvo tik eskiziškai ir taikant svetimai auditorijai palietęs savo minėtame „Aušrinės“ straipsnyje, įspraustame iš abiejų pusių tarp redakcijos prierašų, tą pilnai ir laisvai išdėstė „Ateities“ pirmojo numerio straipsnyje „Trys pamatiniai klausimai“ (Moksleivių ateitininkų sąjunga tą numerį fotografuotiniu būdu išleido 1963 m.). Tai iš tikro pagrindinis ateitininkijos dokumentas. Šis 21 puslapio rašinys drauge yra ir turiningas, ir aistringas. Brandus jis savo intelektualine rimtimi, kuria keliamos ir sprendžiamos didžiosios žinojimo ir tikėjimo, mokslo ir religijos, tiesos ir laisvės, žmogaus paskirties ir žmonijos likimo problemos. Drauge šis straipsnis žėri tokia vidine jėga, kuria žodis sužėri tik tada, kai už jo besąlygiškai stovi pats žmogus. Galima sakyti, kad tai buvo tikrai įkvėptas darbas. Paties Dovydaičio informacija, tas straipsnis buvo „baigtas, rodos, jau po pusiaunakčio, kai antrasis studentas jau seniai buvo Morfėjaus glamonėjamas ir pirmąjį miegą buvo numigęs“. Tuojau pat rytą straipsnį iš Maskvos išsiunė Kaunan, o iš ten netrukus gavo prel. A. Dambrausko atviruką, prasidedantį žodžiais: „Bravo, bravissimo“201. Žinodamas to savo straipsnio reikšmę, Dovydaitis jau vėliau (1930) rašė, jog jis yra „ne kam kitam, kaip tik Dievo Apvaizdai dėkingas, kad Ji jį paragino ir padėjo šį darbą atlikti“ 161.

„Trijų pamatinių klausimų“ straipsnis yra reikšmingas ne tik programiniu ateitininkų idėjinio pagrindo nutiesimu, bet ir šio sąjūdžio misijinės sąmonės išreiškimu. Naujojo sąjūdžio programinę deklaraciją Dovydaitis teikia ne vietinių reikalų, o plačioj žmonijos perspektyvoj. Dievas apreiškė žmogui skirtą tikslą. Žodis, tapęs Kūnu Jėzaus Kristaus asmenyje, atskleidė tiesos ir gyvenimo kelią. Kristų priėmusieji sudaro jo bendriją — Bažnyčią, bet prieš ją kovoja Kristų atmetusieji, ir tai žmonijos istoriją paverčia „milžiniška dvasios kova“. Sukildamas prieš Dievą, žmogus tikisi laimėti laisvę, bet, atsiskyręs nuo savo gyvenimo principo, tik „puola — vis gilyn ir smarkyn“. Nenorėdamas nusilenkti prieš Dievą, žmogus „visas susikuprino“ prieš susikurtus stabus, „mados kvailybes ir laiko prietarus“. „Numetęs Dievo, amžino gero ir tiesos naštą, žmogus užsidėjo ant savęs pikto ir klaidų jungą“202. Todėl civilizacija jam virto barbarija, „dvasiška neurastenija“, „absoliučiu beidėjingumu“. Tokioj padėty „Išganytojo nejuokais laukiama“. Ir kadangi tikrą laisvę gali suteikti tik tiesa, iš „dvasiško ir doriško puvimo balos“ žmoniją gali išgelbėti jos atsinaujinimas Kristuje — „išsigelbėjimas tik sugrįžus prie To, kas atmesta“203.

„Pasilikę Kristaus Bažnyčioje, kuri yra paties Kristaus kūnas, mes prieš visą pasaulį ištariame: Instaurare omnia in Christo (Eph. I, 10) — viską atnaujinti Kristuje“. Tai daugiau, negu tik teoriškai skelbti Kristų, įrodant jo istoriškumą ir dieviškumą. Teorijoj galima „daug ginčytis ir prie nieko neprieit“, nes abi pusės „lygiai gražiai argumentuos savo pažiūras“. Jokie argumentai nenugali tik tokių ginklų, kurie „vadinasi faktai“. Reikia tad „ne tik paliaut smilkius įvairių įvairiausiems stabams“, bet ir padaryti „Dievo tiesą savo gyvenimo faktu“. Kai tokiame egzistenciniame atsinaujinime Kristus taps „reališkiausia iš visų realybių“ ir bus galima su apaštalu tarti, jog ’ne aš gyvenu, bet manyje Kristus’, tada „ir mes sau neprieštarausime, ir prieš mūsų Kristų neturės jėgos jokie argumentai, ir ne tik argumentai, bet ir niekas“204.

Skleisdamas ateitininkų sąjūdžio misijinį pašaukimą, Dovydaitis išsakė ir savo paties pašaukimą šiai apaštališkai misijai — Lietuvos šviesuomenės sukrikščioninimui. Todėl, atsistodamas besikuriančio sąjūdžio priešakin, iš visos širdies jam atsidėjo. Su kokia ryžto ir pasiaukojimo dvasia Dovydaitis ėmėsi darbo, liudija jo 1911.XI.23 Amerikon rašytas laiškas. Iš jau Vokietijon (Mūnsterin) podoktoratiniam specializavimuisi persikėlusio Kuraičio sužinojęs apie pažadėtą 200 rublių pašalpą katalikiškos moksleivijos reikalams, Dovydaitis tame laiške geradarius informuoja apie ateitininkų padėtį. Padėtis nėra lengva: „svietiškė studentija apsamanojus ir gana“, bet jis deda viltis į „būsiančią studentiją“, nes moksleiviuose ateitininkų idėjos „randa neblogą dirvą“. Todėl, „tai matydamas, aš tiesiai iš odos neriuosi, kad tik būtų ’Ateityje’ duodama tai, kas jiems labiau pageidaujama“.

Daugiausia ateitininkų sąjūdį Dovydaitis ugdė raštu — kaip „Ateities“ redaktorius. Netrūko žurnalui bendradarbių, iš karto pakankamai jų susitelkė, bet neabejojamai tarp visų iškiliausias buvo pats redaktorius.

Savo krikščioniškąjį credo išdėstęs „Trijuose pamatiniuose klausimuose“, Dovydaitis jį pagrindė dar keliais straipsniais. Tie visi straipsniai ir sudarė ideologinį pagrindą, kuris „Ateities“ skaitytojus telkė į sąjūdį. Tiesa, tai nebuvo tokia sistemingai kodifikuota ideologija, kokią vėliau Šalkauskis pateikė. Bet anuomet buvo svarbu ne abstrakti ideologinė visuma, o konkretus atsakymas į klausimus, kuriais buvo neigiama krikščionybė. Tad tų degančiųjų klausimų ir ėmėsi Dovydaitis.

3. Ateitininkų organizavimosi pradžia

Turtingi brandžios minties, sugestyvūs gilaus įsitikinimo karščiu, drąsūs atviru stojimu prieš dienos madas, Dovydaičio straipsniai iš karto sujudino lietuvišką moksleiviją: buvo ne tik pavieniui skaitomi, bet ir ateitininkų būreliuose diskutuojami. Kaip Dovydaičio straipsniai veikė moksleivius, vaizduoja šie K. Žitkaus atsiminimai:

Tada buvau dar Panevėžio keturklasės miesto mokyklos moksleivis. Mūsų mokykloje veikė slaptas lietuvių moksleivių lavinimosi būrelis. Tokių būrelių buvo Panevėžio realinėje mokykloje, mokytojų seminarijoje ir net Marijos vardo mergaičių progimnazijoje. Juose visa veikla ribojosi lituanistiniais dalykais, socialiniai ar pasaulėžiūros klausimai nebuvo liečiami. Bet Dovydaičio straipsniai nelauktai į būrelius įnešė naujo fermento. Susidomėjimas filosofinėmis ir religinėmis problemomis staiga pabudo. Būreliuose ėmė reikštis gyvos diskusijos ir ginčai. Greit patys būreliai ėmė irti ir jų vietoje pagal pasaulėžiūras atsirado „aušriniečiai“ ir religinės krypties „ateitininkai“. Jei aušriniečiam jų atramos tašku buvo „Aušrinė“ ir jos ideologai, tai ateitininkams gaires jų veiklai ir savęs ugdymui pateikdavo „Ateitis“ ir joj spausdinami straipsniai. Straipsnių daugiausia prirašydavo Dovydaitis, ir tada mums tie straipsniai atrodydavo labai moksliški ir savo mintimis modernūs. Su „Ateities“ numeriais išeidavome kur nors į gamtą, arba susiburdavome kurio nors draugo bute nedidelėmis grupėmis ir pirmoj eilėj bandydavome suvirškinti Dovydaičio filosofiją. Jo straipsnių stilius būdavo gana kietas ir sausas, sakiniai ilgi ir prikimšti įvairių mums mažai suprantamų terminų, bet tuo jie mums ir imponavo. Vis dėlto visai pasijutom bejėgiai, kai pasiryžome perdiskutuoti 1911 m. pasirodžiusią Dovydaičio knygą „Biblija ir Babelis“. Tada pasikvietėm į pagalbą savo kapelionus. Panevėžio miesto mokyklos ateitininkai, kurių buvo apie 10, taip pat kreipėsi su savo bėdomis į savo kapelioną (kun. Igną Labanauską, ką tik baigusį Petrapilio dvasinę akademiją). Prasidėjo tai pas kapelioną, tai špitolės palėpėje reguliarūs susirinkimai. Pradžioj mums kapelionas plačiai papasakojo apie bibliją, supažindino su įvairiais šv. Rašto tekstais. Tik po tokio įvado prasidėjo ir mūsų „Biblijos ir Babelio“ lukštenimai. Knyga buvo toks kietas riešutas, kad mes iš jos ne ką ir tesupratom, bet užtat Dovydaičio figūra mums milžiniškai išaugo.

Panašiai ir kitur dėjosi, kaip Panevėžyje. Skirtumo buvo gal tik tokio, kad ne visur lietuvių moksleivių būreliai ribojosi tik lituanistiniais dalykais, o pasaulėžiūrinių klausimų nelietė. Daug kur tie būreliai jau buvo aušriniečių būreliai ar bent jų įtakoje. Ne be pagrindo, tur būt, Kuraitis (1911.IV.6 laiške) rūpinosi: „Iki šiol gimnazistų organizavime Lietuvoje turėjo monopolį ’pirmeiviai’. Visose gimnazijose ’pirmeiviai’ yra pristeigę ’pirmeiviškų’ moksleivių ratelių. Negali ir katalikai ilgiau miegoti“.

Be abejo, labai laiku susirūpinta: aušriniečiams esant vienintele moksleivių organizacija, jon stojo ir tokių, kurie nebuvo jų nusiteikimo.

Būdingas pavyzdys: Vilkaviškio gimnazijoj 1910-11 mokslo metų pradžioj aušriniečių būrelį suorganizavo vėlesnieji ateitininkai J. Navickas (vėliau kunigas marijonas JAV) ir Pr. Vailokaitis (iš žinomos kelių brolių katalikiškos šeimos). Kadangi jau kitur veikia lietuviška moksleivių organizacija, tai ir Vilkaviškio gimnazijoj reikia pradėt organizuotis. Tokia nuomone vadovautasi, penkiolikai susiburiant į aušriniečius. Tačiau „atėjus ’Aušrinės’ žurnalui, ne vienas nusivylėme. Po tautine skraiste, gimtojo krašto meile slėpėsi laisvamanybės daigai.. . Skaisčiųjų vilčių sužavėtas jaunuolių būrys pairo“. Organizatorius J. Navickas, „nusvilęs“ su aušriniečiais, jau atsargiai sutiko ir stud. E. Draugelio pasiinformavimą, ar būtų galima Vilkaviškyje suorganizuoti ateitininkų kuopelę. Tik susisiekus su marijampoliečiu V. Endziulaičiu ir gavus visas informacijas, buvo imtasi ateitininkų organizavimo: per porą mėnesių susibūrė apie 50 ateitininkų, kurių daugumas iš karto užsisakė ir „Ateitį“205.

Šiaip ar taip, aušriniečių monopolį moksleivijoje „Ateitis“ pradėjo keisti idėjine diferenciacija. Kauno moksleivių ateitininkų organizatorius K. Bizauskas šį procesą taip aprašo:

„Ateičiai“ pasirodžius, visas organizacijos darbas ėmė eiti sparčiau, nes pasidarė lyg koks centras, kuris spietė visus krūvon. Tačiau tuo metu kai kur vis dar laikėsi bendros kuopelės su aušrininkais. Vieni ir kiti vis dažniau rinkdavosi skyrium, nes atsirasdavo grynai savų reikalų, laikomų paslapty nuo kitų; bendrieji posėdžiai buvo tik ginčų arena. Pamažu eita tą bendrą darbą likviduoti. Ateitininkai vienur susikūrė savo kuopeles visai skyrium; tokiais atvejais nebuvo ir kas likviduoti; kitur bendrosios kuopelės skilo dalimis ir proporcingai dalinosi turtą, knygas ir kt.206.

Iš pradžių ateitininkiškojo sąjūdžio ateitis atrodė tamsi: užvaldę studentiją, aušriniečiai savaime savo įtakoj turėjo ir moksleiviją. O katalikų studentų pasauliečių tėra „menka saujutė“, — rašė Kuraitis 1911.IX. 10 laiške. „Prie mūsų dabar priguli apie 15 universiteto studentų“, nors, „rodos, visus jau geresniuosius sugaudėme“. Dovydaitis 1911.XI.23 laiške rašė: „svietiškos studentijos šiuo laiku labai nedaug, o ir tuos, kurie neva prisipažįsta katalikais, niekaip nebegalima įjudinti į energišką dar-bą“. Sunkiai įjudinami buvo net kapelionai. Kuraitis, pats kunigas, taip juos vertino: „Gaila tik, kad mažai iš mūsų kapelionų supranta savo padėjimo svarbumą ir savo atsakomybės didumą. Tokius ponus sunku ir pamokinti. . . Iš 20 Lietuvos prefektų (kapelionų — J.G.) gal tik koki 4 ar 5 yra šiam tam tikę, o kiti yra vien formulumams atlikti“ (1911.V.14 laiškas). Savo tame laiške Kuraitis nurodo ir tokį atvejį: kai VI. Jurgutis rinko žinias apie moksleivių katalikišką susipratimą ir tuo reikalu kreipėsi į porą kapelionų, vienas jų (Mintaujos) įgaliojo atsakyti tokį moksleivį, kuris, „kaip tikras pirmeivis“, ir atsakė, kad „tikėjimo reikalai jiems na galvoj esą, kad tikėjimas tik kvailinąs prastus žmones“.

Stokojant „judintojų“, patys moksleiviai „išsijudino“. Jau 1911 m. rudenį Kuraitis džiaugėsi: „Pagal gautas neseniai žinias ateitininkų skaičius vis auga. Dabar ’Ateities’ ėmėjų vienų moksleivių esą penki šimtai. Organizacijos tarp jų dalykai eina geryn. Ir tas dar svarbu, kad jie patys pradeda savimi rūpintis“ (1911.XI.14 laiškas). Taip pat ir Dovydaitis viltingai rašė, kad organizacinio darbo sumaniai imasi „vienas kitas iš pačių vidurinių mokyklų moksleivijos, ir geras organizavimas, kaip girdėjau, sparčiai žengia pirmyn“ (1911.XI.23 laiškas Amerikon). K. Bizausko liudijimu, „organizavimosi dvasios apimti moksleiviai kūrė kuopeles, taip, jog jau pirmaisiais ’Ateities’ gyvavimo metais beveik kiekvienoj gimnazijoj buvo ateitininkų kuopelės, kai kur net dvi ar trys. Jos dar buvo silpnos, negausingos; bet jos jau buvo tokios užuomazgos, kurios galėjo plėtotis, stiprėti ir suaugti į tvirtą kūną“206.

Kai prieš „Ateities“ pasirodymą teveikė vienas antras būrelis (pvz., L. Bistro 1908 m. suorganizuotas Liepojoj, K. Bizausko 1910 m. pirmininkaujamas Kaune), tai, pradėjus eiti „Ateičiai“, jos skaitytojų, „ateitininkų“, būreliai kūrėsi kone visose mokyklose. 1913 m. ateitininkų kuopelės veikė devyniolikoj mokyklų. Tikslaus narių skaičiaus nežinoma. Bet jau 1912 m. konferencijoj buvo pranešta, jog esama „250 suorganizuotų narių ir apie 60 prisidėjusių“174. Toliau ateitininkų skaičius taip sparčiai augo, kad jie pradėjo aušriniečius viršyti. „Ateities“ 1913 m. (p. 140) korespondencijoj iš Šiaulių berniukų gimnazijos džiaugiamasi: „gimnazistų at-kų skaičius buvo visai nedidelis, šiemet atbulai jų žymiai daugiau neg aušriniečių“. Seinų miesto mokykloj iš pradžių ateitininkų buvo 9, aušriniečių apie 50, o 1913 m., priešingai, ateitininkų buvo jau 59, aušriniečių beliko vos 10 narių207. Matyt, kad ir kitur ateitininkų skaičius netrukus išaugo. Tai liudija pati „Aušrinė“, 1913 m. rudenį konstatuodama „staigų moksleivių pažiūrų permainą dėliai ekonominio faktoriaus: manau apie masinį ir staigų virtimą ateitininkais vidurinėje mokykloje“208. Šitokio moksleivijos posūkio nuo laisvamaniško indiferentizmo į krikščionišką nusiteikimą aiškinimas „ekonominiu faktoriumi“ yra šiek tiek keistokas. Jei Dovydaičio vadovaujami ateitininkai kuo nors „papirko“ lietuviškąją moksleiviją, tai tik savo karštu krikščionišku idealizmu, savo entuziastingu atsidėjimu naujam sąjūdžiui.

4. Ateitininkų veikla prieš I pasaulinį karą

Ateitininkų sąjūdžio priešakyje Dovydaitis stovėjo ne tik idėjomis, bet ir formaliai. Lietuvių katalikų studentų sąjungos valdyba savo pareigas 1911 kovo 12 perleido Maskvos studentams su juo priešakyje. Šios sąjungos susirinkime 1911 liepos 15 valdybos pirmininku buvo išrinktas Pr. Dovydaitis, iždininku — E. Draugelis, sekretoriumi — A. Kaunas (1884- 1973, matematikos mokytojas ir vadovėlių autorius). Visuose ateitininkų istorijos rašiniuose sutinkama dėl šio suvažiavimo datos, bet niekur nenurodoma jo vietos. Toliau kasmet (1911 -15) vykdavo sąjungos konferencijos. 1912 rugpiūčio 8 (naujuoju kalendoriumi) posėdžiauta Kaune kan. P. Dogelio bute, dalyvaujant 8 pasauliečiams ir 4 kunigams studentams, be to, 5 mokytojų kursų lankytojoms. Šioj konferencijoj į sąjungą priimti 9 nauji nariai. 1913 liepos 26 konferencija vyko Marijampolėj kun. VI. Draugelio bute buvusiame marijonų vienuolyne. 1914 m., „spėjama“, liepos mėn. konferencija buvo Vilniuj kun. J. Kuktos bute (tais metais dar įvykęs pasitarimas ir pas E. Draugelį Degučiuose). 1915 m. vasarą sąjungos suvažiavimas vyko, „kiek mena kai kurie dalyviai bene pas prel. Dambrauską“ (dėl to reikia abejoti, nes pastarasis buvo rusų iš Kauno 1914 rudenį ištremtas į Vilnių ir grįžo į Kauną tik 1915 rudenį; jeigu iš tiesų tas suvažiavimas vyko prel. A. Dambrausko bute, tai nebe Kaune, o Vilniuje — J.G.) ir tęsėsi apie 2-3 dienas. Pateikdamas šias „nuotrupas“, surinktas iš sąjungos suvažiavimų dalyvių, E. Turauskas pastebi, kad nė apie vieną suvažiavimų „nieko plačiau negalima pasakyti, nes nėra dokumentinės medžiagos“209.

Niekur nėra žinių, ar 1911 liepos 15 sudarytoji sąjungos valdyba buvo vėliau pakeista ar ne. St. Yla (ar kur užtikęs tokią žinią, ar tik spręsdamas iš nieko apie tai neminėjimo) pažymi, kad II konferencijoj (1912) valdyba nebuvo perrrinkta, ir toliau rašo: „Nuo 1911 pradėjus gyviau reikštis organizuotai moksleivių veiklai, studentiškoji vadovybė daugiau dirbo moksleivių reikalams negu studentų. Pagaliau ji pati pabiro: pirmininkas Pr. Dovydaitis nuo 1913 pradėjo redaguoti ’Viltį’, o kiti nariai, baigę mokslus, nuėjo į savo profesinį darbą“210. Sunku spręsti, ar iš tiesų 1911 m. išrinktoji valdyba taip „pati pabi-ro“. Jei būtų visai „pabirusi“ pati valdyba, tai kas vis dėlto kasmet būtų šaukęs sąjungos suvažiavimus? O ne tik E. Turauskas surankiojo apie juos ’nuotrupų’, bet ir pats Dovydaitis Lietuviškojoj Enciklopedijoj184 nurodo: „Taip pat darydavo savo konferencijas ir Liet. Kat. Stud. Sąjungos skyrių atstovai“. O kad šio sakinio „taip pat“ implikuoja kasmetines konferencijas, galime spręsti iš ankstesnio sakinio, kur įsakmiai nurodyta, kad moksleivių ateitininkų „nuo 1911 iki 1915 kasmet vasaros metu įvykdavo slaptos konferencijos Kaune ir Vilniuj“. Gal būt, studentų sąjungos valdybos sudėtis ir pasikeitė, bet Dovydaitis greičiausiai ir toliau liko sąjungos priešakyje. Jei ir jis būtų pasitraukęs, būtų kur nors tai paminėta.

Gaila, Lietuviškojoj Enciklopedijoj Dovydaitis, pažymėjęs sąjungos vadovybės perdavimą pasauliečiams ir 1911.VII.15 išrinkimą valdybos su juo priešakyje, apie savo vadovautą sąjungą tiek tepasako: „Liet. Kat. Stud. Sąjunga taip ir gyvavo iki D. karo, bendradarbiaudama Ateityje ir aplink ją besispiečiantiems gimnazijų moksleiviams, ’ateitininkams’ griežta prasme“184. Tiesa, kaip studentų sąjunga ji ir negalėjo daug išplėtoti savo veiklos paprasčiausiai dėl to, kad jos nariai buvo išsisklaidę po įvairių kraštų universitetus: apie 50 jos narių studijavo daugiau kaip dešimtyje universitetų!

Perimdamas Lietuvių katalikų studentų sąjungos vadovybę, Dovydaitis savaime perėmė vadovavimą ir ateitininkiškajai moksleivijai: studentų veikla visų pirma reiškėsi darbu moksleiviuose. Taip reikia spręsti ir iš to, kad niekur neminima, kad kas kitas būtų vadovavęs moksleivių ateitininkų sąjūdžiui. Bern. Žukauskas apie tuometinę slaptą moksleivių ateitininkų veiklą taip savo atsiminimuose informuoja: „Mums tada atrodė, kad mes neturime nei bendros vadovybės. Tik vėliau man paaiškėjo, kad tokia vadovybė buvo Maskvoje“211, atseit, ten, kur buvo ir studentų sąjungos valdyba su Dovydaičiu priešakyje. Kadangi reikėjo veikti slaptai, be to, žinant Dovydaičio nusistatymą prieš bet kokį formalizmą, gal būt, nesiformalizuota nė atskiros vadovybės moksleiviams sudarymu. Pirmaisiais savo metais, ligi I pasaulinio karo, ateitininkai daugiau sudarė bendros idėjos gaivinamą sąjūdį, kuriame organizacinei struktūrai mažai dėmesio buvo skiriama.

Savo atsiminimuose B. Žukauskas pateikia ir detalesnių žinių, kaip buvo veikiama ano meto sąlygomis. Ne tik pogrindinio sąjūdžio vadovybė liko paslapty, bet ir atsilankantieji paskaitininkai buvo laikomi incognito, neskelbiama jų pavardžių. Moksleivių kuopeles jie „lankydavo tik kaip asmenys, vyresnieji vienminčiai, kaip Jokūbas ar Jonas“. Savo paskaitose jie nurodydavo „uždavinius ir kryptį“, bet „nepalikdavo jokios veikimo programos“. Neturint sistemingai išdirbtos programos, neįmanoma buvo „ir dirbti planingai“. Rūpinantis visų pirma auklėjimusi, susirinkimuose buvo skaitomi įvairiausio turinio referatai. „Planingai mokėmės tik Lietuvos istorijos“ — rašo B. Žukauskas. „Pamokas turėjome atsakinėti kuopelei. Traukdavome burtus, kas pamoką turėdavo atpasakoti“211. Gal kitur ir nebuvo taip tiesiog mokomasi Lietuvos istorijos, kaip Seinų ateitininkų kuopelėj (jai priklausė B. Žukauskas), bet aplamai didelio dėmesio Lietuvos praeičiai buvo skiriama ir kitose ateitininkų kuopelėse. Kiek daug lietuviško istorinio susidomėjimo buvo Marijampolės ateitininkuose, yra rašęs ir V. Žemaitis. Besemiant stiprybės iš praeities, lūkesčiai buvo kreipiami ir ateitin. Nors apie nepriklausomybę buvo galima tik pasvajoti, bet buvo ryžtamasi, B. Žukausko žodžiais, „organizuoti stiprią ir sąmoningą opoziciją caro valdžiai“, „iškovoti tautai jai priklausomas teises“.

Reikia pabrėžti, kad krikščioniškasis pirmųjų ateitininkų entuziazmas anaiptol nesmelkė jų lietuviško ryžto: krikščioniškasis auklėjimasis gaivino jų lietuviškąjį auklėjimąsi. Pasaulėžiūrinių Dovydaičio straipsnių susirinkimuose diskutavimas (kaip K. Žitkus tai liudijo Panevėžyje, taip V. Žemaitis — Marijampolėje) buvo siejamas su lietuvišku sąmoninimusi, domėjimusi Lietuvos istorija, rinkimu tautosakos, per atostogas bendravimu su kaimo jaunimu. Atsimenant anksčiau nupieštą to meto Lietuvos mokyklų vaizdą, savaime aišku, kad ateitininkų sąjūdis turėjo ir didelę tautinę reikšmę.

Be „Ateities“ žurnalo, ateitininkus moksleivius siejo kasmetiniai suvažiavimai. Kadangi tačiau jie buvo slapti, to meto spaudoj apie juos nėra žinių. Niekas ir vėliau jų nesurinko, tad ir stokojame dokumentinės medžiagos.

Sakysime, lieka atviras klausimas, ar dar prieš „Ateities“ pasirodymą, 1910 metais, įvyko ar neįvyko busimųjų ateitininku koks nors suvažiavimas. Lygiai neaišku ir dėl studentų, ir dėl moksleivių. Nenurodydamas šaltinių, E. Turauskas rašė, kad studentų sąjungos suvažiavimas 1910 vasarą įvykęs Kretingoje. Jame dalyvavę V. Jurgutis, S. Šultė, J. Galdikas ir Pr. Kuraitis. Nors pats E. Turauskas šių keturių žmonių susitikimą vadina I-ąja studentų sąjungos konferencija, iš tikrųjų šią „kon-ferenciją“ galima laikyti tik neformaliu pasitarimu. Neaišku ir dėl moksleivių suvažiavimo 1910 metais. Pats Dovydaitis, nebepasitikėdamas savo atmintimi po dvidešimt ir vėliau beveik trisdešimt metų, kaip sakyta, vienur rašė, kad pirmasis moksleivių ateitininkų suvažiavimas įvyko 1911 m.1212, kitur prileido, kad gal jau ir 1910 m. jie buvo suvažiavę213.

Beje, ir Kuraičio 1910.V.22 laiške Amerikon yra tokia užuomina: „Šią vasarą Lietuvoje bus pirmutinis Sąjungos (reikia suprasti: studentų — J.G.) susirinkimas, atstovų iš įvairių vietų. Tai bus pirmutinis sui generis lietuvių katalikų moksleivių, kaip tokių, susirinkimas. Svarbu, kad jis gerai pasisektų. Bus sulyginamai daug jame svietiškių studentų. Iki šiol susižinojome su įvairiais studentais tik per laiškus. Susirinkimas turės nutarti galutinai visas smulkmenas Sąjungos tolimesnio veikimo“. Deja, iš to plačiai užmoto suvažiavimo greičiausiai teišėjo E. Turausko minėtas keturių kunigų studentų susitikimas Kretingoje. Vėlesniuose savo laiškuose Kuraitis nebeminėjo jokio tais metais (1910) įvykusio katalikiškosios studentijos bei moksleivijos suvažiavimo.

Nepaisant Dovydaičio susvyravimo dėl 1910 ar 1911 metų, atrodo, patikimiausias lieka jau cituotas K. Bizausko liudijimas, kad I ateitininkų konferencija Kaune prel. A.Dambrausko bute („Draugijos“ patalpose) įvyko 1911 birželio pradžioje,206 nesgi tai yra paties šio suvažiavimo faktinio organizatoriaus liudijimas. Šį liudijimą aiškiai paremia ir E. Turauskas, pats jame dalyvavęs, be to, kaip minėta, vėliau rinkęs medžiagą ateitininkų istorijai. Apie šį suvažiavimą jis pateikia tokią informaciją: „Šioje konferencijoje buvo svarstomi pirmukart organizacijos įstatai, kurie vėliau kiekvienoje konferencijoje buvo taisomi bei tobulinami. Tų ranka rašytų — slaptų įstatų turėjo teisės laikyti vieną egzempliorių tik kuopos pirmininkas, kas buvo pažymėta tam tikram paragrafe. Šioje konferencijoje Pr. Dovydaitis kalbėjo tema iš religijos klausimų“ 214. Vėlesniuose savo atsiminimuose E. Turauskas iš tos pirmosios konferencijos prisiminė E. Draugelį kaip „uniformuotą, šaunų, judrų“, o Dovydaitį kaip „paprastą, kuklų, bet gilų“215.

Apie antrąją konferenciją (1912) šiek tiek žinių turime iš paties Dovydaičio laiško, 1912.VII. 10 rašyto Amerikon. Dėkodamas už gaunamą finansinę paramą, tame laiške jis prašo „išklausyt šį tą iš paskutinių svarbesnių jų (ateitininkų — J.G.) gyvenimo momentų, kuriuomi yra buvęs antras iš eilės visatinis susirinkimas Kaune 21 ir 22 birželio šių metų“210. Svarbus šis sakinys dėl to, kad jis 1912 metų suvažiavimą dokumentuoja kaip „antrą iš eilės“ ir tuo pačiu patvirtina, kad be reikalo vėliau Dovydaitis linko geriau pasitikėti kitų, o ne savo atmintimi, t.y., kad pirmojo ateitininkų suvažiavimo būta 1911, o ne 1910 m. Taip pat šiame Dovydaičio laiške svarbus patvirtinimas, kad studentų ir moksleivių konferencijos vyko atskirai. „Kadangi aukštesniųjų mokyklų studentams — ateitininkams paskirtas susirinkimas rugpiūčio pradžioj, tai šin susirinkiman buvo kviesti tik vidurinių mokyklų mokiniai at-kai“. Kaip toliau laiškas informuoja, į tą susirinkimą atvyko kuopelių atstovai beveik iš visų Lietuvos vidurinių mokyklų („kur tik lietuvių mokinių esama“): iš Palangos, Liepojos, Šiaulių, Telšių, Ukmergės, Kauno, Marijampolės, Veiverių, Vilkaviškio ir kt. Iš viso dalyvavo „apie 45 žmonės, taigi keturiskart daugiau nei pereitą metą“. Suvažiavimas „labai gerai“ pavyko: „Daug kas buvo judinta, daug kas aptarta, išaiškinta, kaip kuopelių organizacijos, taip ir abelnuos ’Ateities’ ir apie ją susispietusios moksleivijos reikaluose“.

Kitos trys metinės moksleivių konferencijos vyko jau Vilniuje. E. Turausko liudijimu, III konferencija (1913.III.12) buvo dar gausesnė, o iš IV konferencijos 1914 m. („apie birželio mėnesį“) jis atsimena „tiek, kad jau Dovydaitis, redaguodamas ’Viltį’, tik karts nuo karto pasirodydavo ir pasakė vieną kitą kalbą“217. V konferencija 1915 vasarą vyko taip pat Vilniuj, karui siaučiant jau Lietuvos žemėje. Į Vilnių buvo pasitraukę nuo vokiečių dauguma Sūduvos moksleivių ateitininkų. Marijampoliečių iniciatyva buvo susiieškoti ir kitų mokyklų ateitininkai pradėti veiklai. 1915 pavasarį Vilniuj veikė jau kelios kuopelės. Jų veiklai suderinti ir buvo sušaukta konferencija. Nuo 1913 rudens Vilniuje gyveno ir Dovydaitis. Tačiau nepasireiškė, telkiant karo į Vilnių atblokštus moksleivius. „Karo pradžioje susispietus moksleiviams Vilniuj, neteko girdėti apie Dovydai-tį, nes jis nedalyvavo nė 1915 m. konferencijoj“ (B. Žukauskas).

Dovydaitis stovėjo ateitininkų sąjūdžio priešakyje. Bet kiek faktiškai jis dirbo organizacinį darbą? E. Draugelis laiške M. Krupavičiui taip stačiai į šį klausimą atsakė: „Dovydaitis organizacijos reikalams netiko“178. Kodėl „netiko“, Draugelis savo straipsnyje taip paaiškina: būdamas „užsidaręs savyje ir savo didelės bibliotekos sienose“, Dovydaitis „nemėgo ir nenorėjo tiesioginiai santykiauti su draugais moksleiviais: eiti į jų tarpą, organizuoti kuopeles, skyrius, šaukti suvažiavimus, juose kalbėti einamais klausimais, sakyti ugningas kalbas ir t.t. To jis nedarė, nes netiko tokiam darbui. Jo darbas buvo svarbesnis, pvz., sunkios artilerijos (suprask: ideologinių straipsnių — J.G.) paruošimas būsimai pėstininkų, kavalerijos ar tankečių atakai“. Kaip toliau Draugelis informuoja, organizaciniais reikalais rūpinosi kiti: „Aš ir mano mokinys a.a. Vytautas Endziulaitis, sesuo Magdalena, P. Radzevičia, P. Grajauskas, Janulis, K. Bizauskas ir vėliau ištisa eilė užsidegėlių jaunuolių atliko kitą darbą. Mes, lyg kregždės, skraidėm po Lietuvą, kūrėm ateitininkų kuopeles, organizavom rajonus, instruktavom ir t.t.“90.

Tuo būdu ateitininkų sąjūdžio vadovybę Dovydaitis buvo pasidalijęs su E. Draugeliu (savo „artimiausiu ir mylimiausiu draugu“, kaip jį vadino 1911.XI.23 laiške Amerikon): Dovydaitis telkėsi į „Ateities“ redagavimą, o Draugelis suko organizacinį ratą.

Žinoma, iš tolimos Maskvos nė Draugeliui nebuvo įmanoma jau taip kregžde po Lietuvą skrajoti. Vietoje faktinis centras natūraliai buvo Kauno moksleiviai ateitininkai, kurių pirmininkas K. Bizauskas administravo „Ateitį“ ir, ją išsiuntinėdamas į mokyklas kuopoms, savaime mezgė ir organizacinį ryšį; šventadieniais ir pats retkarčiais nuvažiuodavo aplankyti kitų miestų ateitininkus. Tuo pagrindu, matyt, St. Yla ir įrašė K. Bizauską „Ateitininkų vadove“ (p. 116) pirmuoju moksleivių ateitininkų centro pirmininkų sąraše.

Centrui esant Maskvoj, o pačioj Lietuvoj teturint moksleivines pajėgas, ypatingas ateitininkų sąjūdžio globėjo vaidmuo teko kan. Povilui Dogeliui. Tai pripažįsta ir E. Draugelis: „Be to mūsų globėjo vargu mums taip sklandžiai būtų vykę plėsti organizacijos tinklą visame krašte“. Kuklus kan. P. Dogelio butelis „mums buvo svarbiausiu centru. Ten neįžvelgė budri maskolių žandaro akis. Ten buvom pavalgydinami, o reikalui ištikus, ir apnakvinami“90. Dėl tokio nuoširdaus, vaišingo ir rūpestingo ateitininkų globojimo „mes jį vadindavome ateitininkų tėvu - motina“ (E. Draugelio 1969.III.9 laiškas).

Tai patvirtina ir kiti. Pvz., P. Spėtyla, turėdamas galvoj aną ateitininkų kūrimosi laikotarpį, rašo: „Ateitininkijos dvasinis vadas buvo ir liko Pr. Dovydaitis, o ateitininkijos organizacinis spiritus movens buvo ir liko kan. P. Dogelis“ (spiritus movens, aišku, ta prasme, kad teikė savo paramą bei globą E. Draugeliui ir kitiems ateitininkų teikėjams). Panašus ir B. Žukausko įspūdis: „Nors Dovydaitis laikomas ateitininkijos tėvu, bet man atrodo, kad bent prieš I pasaulinį karą ar ne daugiau ateitininkais rūpinosi kan. P. Dogelis“.

Visai patikima, kad Dovydaitis, nors ir stovėdamas ateitininkų sąjūdžio priešakyje, organizacinius reikalus buvo pavedęs E. Draugeliui. Vis dėlto ir jis pats ne taip jau visai nuošaliai nuo šių reikalų stovėjo, kaip galėtų atrodyti iš anksčiau cituotų Draugelio ir kt. žodžių. Po atskiras mokyklas Dovydaitis greičiausiai iš tikro nevažinėjo. Tačiau vasaros atostogų metu ateitininkų reikalais ne kartą pėsčiomis vyko į Kauną, kaip liudija kan. P. Dogelio atsiminimai. Rūpinosi ir sąjūdžio „materialine baze“, kaip matyti iš jo padėkos laiškų Amerikon už finansinę padėką. (Gauti pinigai buvo sunaudojami apmokėti kelionės išlaidas instruktoriams į kuopas ar neturtingiems moksleiviams atvykti iš provincijos į metinius suvažiavimus; taip pat vienam antram neturtingam moksleiviui suteikta asmeninė pašalpa, nes „Motinėlė“ stipendijas skyrė tik studentams.) Aktyviai Dovydaitis dalyvavo ir metiniuose suvažiavimuose — konferencijose. Ne tik straipsniais „Ateityje“, bet ir gyvu žodžiu jis gaivino sąjūdžio dvasią. Retoriškai jo kalbos nebuvo puošnios, bet jos veikė klausytojus gilia tikėjimo jėga.

Kan. P. Dogelis savo atsiminimuose aprašo tokį atvejį. Vienąkart susirinkimo dvasia buvo „kaip ir prislėgta“ dėl „Aušrinės“ ir kitų nuolatinio ateitininkų puldinėjimo. Reikėjo sustiprinti visų dvasią. Ir tai atliko Dovydaitis, kuris, mėgdamas sėdėt nežymioj vietoj, ir tą kartą sėdėjo „kambario kertelėje“. Prabilo jis tada: ’Draugai, niaukiasi dangus, juodas debesis kyla ant mūsų padangės. Bet mes nesibijokime. Su mumis Dievas.’ Toliau jis išnagrinėjo ateitininkams daromus priekaištus ir nurodė, kaip reikia juos atremti, pasitikint Dievo pagalba. Visus savo žodžiu Dovydaitis sujaudino, jautrusis K. Bizauskas net iki ašarų susigraudino ir nusiraminti išėjo iš salės. Prisimindamas po daugelio metų šią Dovydaičio „įspūdingą kalbą“, kan. P. Dogelis liudija, kad aplamai, kai ateitininkų atstovai iš kitų miestų suvažiuodavo Kaunan į metines konferencijas, „daugiausia užimponuodavo Dovydaitis“218.

Žinoma, joks vadas negali pats lygiai visko aprėpti. Visų pirma užimtas „Ateities redagavimu ir jai straipsnių rašymu, Dovydaitis organizaciniuose reikaluose turėjo kitais remtis. Daug jaunų idealistų, kuriuos buvo uždegęs, talkino jam ir E. Draugeliui. Šis pastarasis, artimiausias bendradarbis ateitininkų sąjūdžio telkime, be klausimo pripažįsta Dovydaitį kaip „pirmąjį ’tėvą’, arba teisingiau — vadą“90. Ir pirmuosius ateitininkus globojusio kan. P. Dogelio liudijimu, Dovydaitis „vadovavo visam ateitininkų judėjimui“219.

Didelį autoritetą Dovydaitis turėjo visoj to meto ateitininkiškojoj moksleivijoj. Jei jau iš raštų jo figūra panevėžiečiams ateitininkams buvo milžiniškai išaugusi, tai dar labiau jo autoritetas iškilo, kai pasiekė gandai, kad jis stačiai nuo žagrės vienais penketukais išlaikęs brandos egzaminus. „Tiems gandams šventai tikėjome, ir mūsų akyse Dovydaitis buvo virtęs legendine būtybe“ (K. Žitkus). Bet nemažiau jis buvo autoritetas ir tiems, kurie jį artimai pažinojo. Tos pačios Višakio Rūdos parapijos V. Sruoginis, 1911 - 12 m.m. pirmininkavęs Veiverių ateitininkams, savo atsiminimuose rašo: „Dovydaitis su savo gabumais, išsilavinimu, kietu savo asmeniniu gyvenimu, katalikiška praktika buvo autoritetas, kuris galėjo patikti ar nepatikti, bet kuriam priekaištų negali padaryti. Jis buvo pralenkęs kitus visa galva“80.

IV

DOVYDAITIS — ATEITININKŲ
VYRIAUSIAS VADAS (1921 - 1927)

1. Ateitininkai nepriklausomos Lietuvos pradžioj

I pasaulinis karas sukrėtė ir ateitininkų sąjūdį. Lietuvos mokyklas evakuojant į Rusiją, ten pasitraukė ir moksleivijos bei inteligentijos dauguma. Dovydaitis pasiliko Lietuvoj, kur vokiečių okupacinis režimas užgniaužė kone bet kokią lietuvišką visuomeninę veiklą. Ir ateitininkų slaptų kuopelių teišsilaikė viena antra, daugiau vegetuodamos, negu tikrai gyvuodamos. Vilniuje 1916 m. ateitininkų kuopelę sutelkė kapelionas kun. M. Reinys (tos kuopelės vėlesniojo pirmininko T. Sereikos informacija). Kauno „Saulės“ gimnazijoj vyresnieji moksleiviai buvo taip pat sudarę mažą ateitininkų būrelį, darydavusį susirinkimus pas kapelioną kun. dr. K. Šovą. 1917 pavasarį buvo šapirografu išleidę net laikraštėlį „Jaunos Nuomonės“, kurio egzempliorių įteikė ir direktoriui Dovydaičiui220. Gal ir dar poroj gimnazijų išliko negausios ateitininkų kuopelės. Tačiau veikta ne tik slaptai, bet ir „partizaniškai“, be centrinės vadovybės.

Priešingai, Rusijos lietuvių išeivijoj ateitininkai sutelkė per 700 narių ir išvystė itin plačią veiklą, didžiai reikšmingą ateitininkijos istorijoje, bet šiai knygai nebepriklausančią. 1916 vasaros konferencijoj Voroneže sujungti bendron veiklon studentai ir moksleiviai, sudaryta centrinė vadovybė, nutarta leisti „Ateities Spinduliai“. Pagaliau po 1917 vasario mėn. revoliucijos buvo galima iš pogrindžio išeiti į viešumą. Voroneže birželio 2-13 įvyko pirmoji vieša ateitininkų konferencija, vadinama didžiąja. Šioj konferencijoj buvo plačiai apsvarstyti ateitininkams laiko keliamieji uždaviniai ir išrinkta visai organizacijai vadovauti 7 asmenų centro taryba, pirmininkaujama Antano Matulaičio (1896 - 1920, Steigiamojo seimo narys, karininkas, savanoriškai išėjo į frontą ir sužeistas mirė). Tačiau netrukus bolševikų perversmas paskandino Rusiją į chaosą ir terorą. Lietuviams labiausiai rūpėjo kaip galima greičiau grįžti tėvynėn ir kurti nepriklausomą valstybę.

Ateitininkų centro taryba 1918 balandžio mėn. delegavo savo narį B. Žukauską vykti Lietuvon ir ten sudaryti Likvidacinę -organizacinę komisiją, kuriai pagal vardą buvo numatytas dvejopas uždavinys: likviduoti Rusijos ateitininkų veiklą ir suorganizuoti Lietuvos ateitininkus. Tokia komisija buvo sudaryta Vilniuje iš grįžusiųjų iš Rusijos ir iš Lietuvoje likusiųjų ateitininkų. Ši komisija ir buvo laikinasis ateitininkų centras. Iš pradžių ją sudarė B. Žukauskas, kun. M. Krupavičius, M. Gruzdaitė, A. Krakauskas, St. Dabušis ir Vilniaus moksleivių pirmininkas T. Sereika. Vėliau jos sudėtis kelis kartus keitėsi. Tuo metu, kai ši komisija 1918 gruodžio 28 Vilniuje sušaukė konferenciją, B.    Žukausko atsiminimu, komisijoj buvo T. Sereika, A. Juška (vėliau kunigas, jaunas miręs), L. Krakauskaitė (vėliau prof. M. Kaveckio žmona), Valterytė ir kt. 1918.XII.28 konferencija visų pirma buvo reikšminga tuo, kad galutinai sujungė iš Rusijos grįžusius ir Lietuvoj likusius ateitininkus. Nors susisiekimo sąlygos buvo sunkios, vis dėlto konferencijoj dalyvavo apie 60 atstovų. Išrinkta 7 asmenų centro taryba, bet nėra žinių, kas ją sudarė221. Savo veikla ji nepasižymėjo, nes kaip tik tuo metu prasidėjo laisvės kovos. Ir pati ši konferencija vyko dramatinėmis aplinkybėmis: į Vilnių artėjo bolševikų raudonoji armija, o pačiame Vilniuje lenkai ruošėsi iš vokiečių perimti valdžią. E. Turauskas apie šią konferenciją rašė: „Pats pamenu tą konferenciją kaip pasmerktųjų, jei ne mirčiai, tai bent ilgų metų kalėjimui, susirinkimą“222. Priešingai, šiai konferencijai pirmininkavęs B. Žukauskas ją atsimena kaip būdingą „kovos ryžtu“, nes „daugumas ateitininkų, grįžę namo, po savaitės kitos išvyko savanoriais“.

Kita ateitininkų konferencija buvo sušaukta Kaune 1919 gruodžio 29 - 31. Joje išrinktai centro tarybai pirmininkavo Domas Micuta, o nariai buvo V. Jasaitis, J. Leimonas, P. Spėtyla, VI. Kateiva iš Kauno, J. Česaitytė ir J. Aperavičius iš provincijos (buvo nutarta 5 narius skirti Kaunui ir 2 provincijai). Savo pareigas ji ėjo dvejus metus. Buvo spaudoj nusiskundimo ir šios tarybos nepakankamu veiklumu, ypač iš pradžių. Tačiau laisvės kovų metais organizacinis veikimas buvo ne tik sunkus, bet ir antraeilis reikalas. Lenkams 1920 m. puolant Vilnių, ateitininkų centre neliko nė vieno žmogaus — visi išvyko ginti tėvynės. Labai daug ateitininkų, net nuo IV klasės, paliko gimnazijos suolą ir stojo savanoriais į kariuomenę. Daug jų, baigę karo mokyklą ir tapę karininkais, ir nebegrįžo į paliktąsias gimnazijas. Taip pat daugelis jungėsi į valstybės kuriamąjį darbą Steigiamojo seimo rinkimams (1920 pavasarį) besiruošiant, vyresnieji metėsi ir į politinę veiklą. Apibendrindamas to meto padėtį, D. Micuta konstatavo: „Tuo metu mažai buvo laiko ideologiniam darbui, svarbiausia buvo karo frontai ir mitingai“.

Dovydaitis tais metais nepasireiškė ateitininkiškojoj veikloj. Nedalyvavo nė pirmosiose dviejose pokario konferencijose (1918 ir 1919). Tačiau tai nereiškia, kad jis nesekė ateitininkų veiklos, ja nesidomėjo. Nors D. Micuta neatsimena Dovydaičio „kaip kviesto paskaitininko“, bet atsimena jį „dažnai sėdintį prie stalo mūsų tarpe“. Gal būt, daugiau ar mažiau Dovydaitis buvo ir primirštas: karo metu jis buvo pasilikęs Lietuvoje, o dauguma buvo išvykę Rusijon. „Iš Rusijos grįžusiems ateitininkams bene didžiausias autoritetas buvo V. Endziulaitis, K. Bizauskas, M. Krupavičius ir kiti“ — laiške pastebi B. Žukauskas ir toliau priduria: — „Dovydaičio neprisimenu tuomet kuo nors pasi-reiškusio“.

Vėl į viešumą Dovydaitis išėjo I kongrese, sušauktame Kaune 1920 rugpiūčio 1-8 paminėti ateitininkų dešimtmečiui: VIII.4 jis skaitė paskaitą religijos ir mokslo santykių tema, o VIII.7 baigiamajame posėdyje kalbėjo apie ateitininkų pasaulėžiūros pagrindus ir ateitininko idealą. Nutarus organizuoti begausėjančius sendraugius, kongresas VIII.5 tam reikalui išrinko Dovydaitį su E. Draugeliu ir kun. M. Morkeliu. Nors jie to meto „Ateityje“ (1920, Nr. 4-5, p. 152) pavadinti „Ateitininkų sendraugių susivienijimo“ valdyba, greičiau tai buvo tik organizacinė komisija.

Vadovybės rinkimų I kongresas nevykdė, paliko tą pačią D. Micutos vadovaujamą Ateitininkų centro tarybą, kuri buvo suruošusi šį kongresą. Tuomet dar nebuvo skirstymosi į moksleivius, studentus ir sendraugius — nuo Rusijos meto buvo veikiama bendrai. Sendraugiai dar išvis nebuvo atskirai susitelkę, nors tas reikalas buvo keliamas nuo 1918 m. konferencijos. Lietuvių katalikų studentų sąjunga „oficialiai laikėsi to vardo ligi 1921“ (St. Yla, Ateitininkų vadovas, p. 22), bet iš tikro ji daugiau tik formaliai egzistavo. Kaip atskiras vienetas, studentai ateitininkai ryškiau pradėjo telktis tik nuo 1921 m., pasibaigus laisvės kovoms ir pradėjus steigtis aukštosioms mokykloms. Tuo tarpu moksleivių skaičius nuo pat nepriklausomos Lietuvos kūrimosi buvo nemažas ir sparčiai augo: besikuriančiose mokyklose kūrėsi ir ateitininkų kuopelės, globojamos kapelionų, kurie didele dalimi atstojo ir centrinės vadovybės neaiškų buvimą (iš pradžių) ar nepakankamą vadovavimą (vėliau). Ateitininkiškoji veikla savaime daugiausia buvo nukreipta į moksleivius, nes faktiškai jais ir rėmėsi. Todėl anuometinė Ateitininkų centro taryba vėlesnėj spaudoj ligi šiolei dažnai vadinama tiesiog moksleivių centro valdyba. Tačiau formaliai, kaip buvęs jos pirmininkas D. Micuta laiške pabrėžė, ši taryba „nebuvo tik ’moksleivių’“.

Organizacinėj ateitininkų diferenciacijoj buvo reikšminga kitais metais po I kongreso sušaukta Kaune 1921 rugpiūčio 6-8 bendra studentų ir moksleivių konferencija. Vos įsisteigus Aukštiesiems kursams, 1920 sausio mėn. jų klausytojai ateitininkai sudarė L. Kenstavičiaus pirmininkaujamą būrelį — pirmą studentų ateitininkų vienetą nepriklausomoj Lietuvoj. Dar neturint savo universiteto, daug lietuvių vyko studijoms į užsienį. Ypač daug jų susitelkė Berlyne. . Ten studijuojančius ateitininkus 1921 m. suorganizavo D. Jasaitis. Kaip didžiausio studentų ateitininkų sambūrio pirmininkas, jis buvo išrinktas eiti ir centro pirmininko pareigas. 1921.VIII.6 - 8 konferencijoj studentai formaliai įkūrė Studentų ateitininkų sąjungą ir priėmė jos įstatus. Tuo būdu susidarius dviem ateitininkų sąjungoms su atskiromis centro valdybomis, šioj konferencijoj buvo nutarta ligtolinę Ateitininkų centro tarybą reformuoti — pakeisti Vyriausiąja ateitininkų taryba, sudaroma iš moksleivių organizacijos ir studentų sąjungos pirmininkų ir iš trims metams abiejų sąjungų konferencijos renkamo tarybos pirmininko. Vyriausios ateitininkų tarybos pirmininku ši bendroji moksleivių ir studentų konferencija išrinko Pr. Dovydaitį. Šioj konferencijoj jis aktyviai dalyvavo ir skaitė paskaitą tema „Šių dienų mokykla ir ateitininkai“223.

2. Dovydaitis ateitininkijos priešakyje (1921 -27)

Tuo būdu nuo 1921 m. pusės Dovydaitis vėl formaliai atsistojo ateitininkų priešakin ir jame išbuvo šešerius metus, kol Palangos reorganizacinėj konferencijoj 1927 m. jį pakeitė Šalkauskis.

Per tą laiką pasikeitė tik ateitininkijos priešakyje stovinčiojo titulas. 1921 m. bendroj moksleivių ir studentų konferencijoj Dovydaitis buvo išrinktas Vyriausiosios ateitininkų tarybos pirmininku. Nors iš seno buvo paliktas „tarybos“ žodis, faktiškai turėta mintyje „valdyba“, nes tai buvo vykdomasis, o ne patariamasis organas. Todėl, kaip buvo numatyta, po trejų metų vėl sušaukus bendrą ateitininkų konferenciją Kaune 1924. VIII.18-19, jau kalbėta apie Vyriausiąja ateitininkų valdybą. Šįkart joje dalyvavo jau ir sendraugiai. Slaptu balsavimu šios valdybos pirmininku buvo perrinktas Dovydaitis. Be trijų sąjungų pirmininkų, padėti Vyriausiosios ateitininkų valdybos pirmininkui buvo išrinktas ir jos sekretorius (dr. J. Sakalauskas). Iš šios konferencijos aprašo (A. Keblaitis, Bendroji ateitininkų konferencija, Ateitis, 1924, Nr. 7-9, p. 366 - 370) neaišku, kiek formaliai tai viskas buvo atlikta. Bet ką ši konferencija faktiškai atliko, formaliai buvo pravesta II kongrese (1925), priėmus Vyriausiojo ateitininkų organo statutą. Šis statutas patvirtino, kad Vyriausiąją ateitininkų valdybą sudaro penki asmenys: ateitininkų vadas, generalinis sekretorius ir moksleivių, studentų ir sendraugių sąjungų pirmininkai. Vietoj „vado“, pakeitusio „pirmininką“, buvo siūlomas ir „prezidentas“. Ne kartą anksčiau „Ateityje“ Dovydaitis buvo tituluojamas ateitininkų „prezidentu“224. Ir 1924 m. bendrosios konferencijos apraše buvo rašoma, kad „ateitininkų prezidentu, slaptu balsavimu, vėl išrinkta prof. P. Dovydaitis“. Matyt, „prezidento“ titulas buvo jau beįsipilietinęs, bet kongreso balsų dauguma jį atmetė.

Pačiam Dovydaičiui, žinoma, titulas mažai rūpėjo, kaip visi formalizmai. Pvz., ką tik po II kongreso, kuriame iš „pirmininko“ tapo „vadu“, savo pokongresinį straipsniuką „Ateityje“ (1925, Nr. 7-8, p. 321 - 322) iš seno pasirašė: At-kų Vyriausios Valdybos Pirmininkas. Beje, ir šiame sename titule sukeista pirmųjų dviejų žodžių eilė. Smulkmenos, bet būdingos tuo, kad dokumentuoja Dovydaičio „nesismulkinimą“ smulkmenomis. ..

a. Kiti jau buvo laikai, kai Dovydaitis antrą kartą perėmė ateitininkų vadovybę. Apgynus Lietuvai savo nepriklausomybę, krašte vyko entuziastiškas laisvo gyvenimo kūrimas. Jame ateitininkai taip pat reikšmingai dalyvavo, kaip itin gausiai buvo savanoriais dalyvavę laisvės kovose. Pats Dovydaitis dar laisvės kovų metu buvo trumpam atsistojęs prie Lietuvos vairo. Steigiamasis seimas respublikos prezidentu išrinko vieną pirmųjų ateitininkų A. Stulginskį. Daug kitų ateitininkijos veikėjų, išėję į politinį gyvenimą, užėmė ministrų (E. Draugelis, K. Bizauskas, L. Bistras, M. Krupavičius, VI. Jurgutis, V. Čarneckis, Z. Starkus, M. Reinys ir kt.) ir kitas valdžios vietas. Svarbiausia, lietuvių šviesuomenės nukrikščionėjimo banga buvo atlaikyta ir sulaikyta: nors vyresniojoj kartoj tebevyravo indiferentizmas, bet jaunime į pačią stipriausią organizaciją sparčiai augo ateitininkai.

Tačiau, kaip paprastai gyvenime, vienus rūpesčius pakeičia kiti: vienoms problemoms besisprendžiant, iškyla naujos. Eidami į visuomeninį - politinį gyvenimą, ateitininkai laimėjo daug įtakos Lietuvos visuomenėje. Tačiau, besikreipiant į visuomeninį darbą, iškilo pavojus jame per daug pasinerti. Todėl jau 1922 m. moksleivių konferencijoj skaitytoj paskaitoj „Mes ir visuomenė“ Pr. V. Raulinaitis įspėjo: „Netolima praeitis mums parodė, kad ateitininkai per daug buvo įsipolitikavę ir nukrypę į praktinę gyvenimo pusę, nebeturėdami laiko užsiimti savo tiesioginiais darbais — save auklėti krikščionybės moksle ir ruoštis tinkamais Tėvynės darbininkais: Dabar tad kuo mažiausia politinės kovos, jeigu jau nebegalima būtų visai jos atsisakyti; kuo daugiau imkimės save lavinti, šarvuotis mokslu ir tik išmokę ir išsilavinę eiti į visuomenę, kitiems kelią parodyti.. .“225

Su kokiu nusiteikimu Dovydaitis grįžo į ateitininkų priešakį? Pagrindinį jo rūpestį, gal būt, taikliausiai išreiškė moksleivių konferencijoj 1923.VI.29 - VII.l jo skaitytos paskaitos tema: dvasios kultūra. Tą pavojų, prieš kurį įspėjo Pr. V. Raulinaitis, Dovydaitis dar anksčiau buvo numatęs. Kai visus traukė plačiai atsivėrę viešojo gyvenimo uždaviniai, Dovydaičiui rūpėjo, kad kasdieniniuose Mortos rūpesčiuose „daugeliu dalykų“ nebūtų nustelbta tai, ko „reikia tik vieno“ (Luko 10, 41-42), būtent savo pačių krikščioniškumo — gyvo santykio su Kristumi. Tai tas pats rūpestis, kuriuo Dovydaitis degė visą laiką. Bet naujomis sąlygomis tas rūpestis įgijo naują akcentą. Mažiau bebuvo aktualu ginti Kristų nuo „antikristiškųjų puolimų“, nes jie buvo ir sumažėję, ir mažiau ką beveikė. Tačiau nemažiau liko aktualu, kad tikrai Kristumi gyventų patys tie, kurie jo vardu eina į visuomenę. Pagal tai galime konstatuoti ir Dovydaičio temų atitinkamą pasikeitimą. Pradžioje, prieš I pasaulinį karą, jo raštuose perdėm vyravo apologetiniai straipsniai. Vėliau, nepriklausomybės metais, juos pakeičia gausūs hagiografiniai rašiniai, rodantys įvairius šventųjų pavyzdžius.

Dar prieš grįždamas ateitininkų priešakin, Dovydaitis „Ateityje“ (1921, Nr. 1-3, p. 1-8) paskelbė straipsnį „Dešimt metų ir kaip toliau“, kurį galima laikyti jo ateitininkiška programa (jis pats tai vėliau nurodė'220). „Privalom siekt šventaisiais būt“ — pabrėždamas skelbė Dovydaitis ateitininkams šiame straipsnyje. Esame krikščionys, todėl ir neturi mums likti svetima „nieko, ką krikščionys kuomet nors kilniausia yra pasiekę“. Priekaištaujama, kad krikščionybė neįsigyvenusi į mūsų tautos žmonių dvasią. Į tai, „jei mes tikrai branginame Kristų, privalom drąsiai atsakyt: štai mes būsim šventaisiais“. Amžių būvyje šventumo požymiai yra keitęsi. Jais laikyta ir kraujo praliejimas kankiniu, ir vienuolinis gyvenimas, ir misionieriavimas. Mūsų amžiuj bus pripažintas naujas šventumo požymis — „inteligentinis Kristaus dvasios darbas šių dienų visuomenėj“. Daug kalbama apie „inteligentinį visuomenės darbą“ ir apie jam pasirengimą. Bet reikia, kad „tas visas darbas būtų atliekamas šventybės pagrindu“. Kelias įsigyventi į Kristų ir jį savyje įgyvendinti — tai „švenčiausioji eucharistija“, kuri yra „visos Kristaus tikinčiųjų draugijos centras, žmonijos atsinaujinimo sąlyga, šventybės pradas“. Tai ateitininkams „privalo pirmoj eilėj parūpt“, žengiant į naują veiklos dešimtmetį. „Prie daugiau ar mažiau uoliai dirbtų pereitąjį dešimtmetį Mortos darbų darbelių, antrąjį dešimtmetį žygiuodami, pridėkim ir Marijos darbo“. Nepamiršti Marijos darbo — tai įsisąmoninti: „Ateitininkų būrelių gyvenimas nuo šios dienos privalo būt grindžiamas pirmiausia eucharistiniais pagrindais. Eucharistinis gyvenimas juose privalo būt taip pat ir viršūnė. Trumpai tariant — ateitininkai eucharistininkais! Štai jums, draugės draugai, naujas obalsis, žengiant į naująjį dešimtmetį, gyvai išaugąs iš senojo obalsio ir į jį vedąs.. . Drąsiai į šventybės idealą vieninteliu tikru keliu. Gyvuokime, ateitininkai eucharistinin-kai! ! !“. Šiais žodžiais baigiamas straipsnis, dar pažymint, kad jis buvo parašytas 1920 m. Didįjį Ketvirtadienį, „Šv. Eucharistijos įstatymo dieną“.

Šis budėjimas, kad Kristaus dvasia kuo gyviau žėrėtų viską Jame atnaujinti pasiryžusiuose ateitininkuose, ir sudaro ryškiausią Dovydaičio kaip ateitininkijos vado bruožą. Religinė tematika dominavo visose Dovydaičio paskaitose bei kalbose. Dalyvavo jis visur, kur tik buvo kviečiamas; gi kur dalyvavo, ten ir kalbėjo. Plačias ateitininkų mases siekė Dovydaičio žodis, skatindamas į krikščionišką idealą. Žinoma, visus padaryti „ateitininkais eucharistininkais“ liko daugiau idealinis siekis. Faktiškai reikėjo pasitenkinti eucharistininkų būreliais, įsteigtais tiek moksleiviuose, tiek studentuose.

Stovėdamas besikuriančio ateitininkų sąjūdžio priešakyje, Dovydaitis visų pirma pasireiškė kaip idėjinis vadas, kuris savaisiais „Ateities“ straipsniais tiesė sąjūdžiui dvasinius pagrindus. Antrąkart atėjęs ateitininkijos priešakin, Dovydaitis nebepasireiškė tokia idėjine vadovybe. Minėtasis straipsnis, pateikęs ateitininkams naujo dešimtmečio šūkį visiems tapti eucharistininkais, faktiškai liko vienintelis reikšmingesnis Dovydaičio straipsnis ateitininkiškosios ideologijos klausimais per visą dešimtmetį. Kaip sakyta, tą straipsnį jis parašė dar anksčiau, negu perėmė ateitininkijos vadovybę. Per tuos šešerius metus, kuriais jis stovėjo organizacijos priešakyje, ateitininkai iš jo tesulaukė vos trejeto smulkių (2-3 puslapių) straipsniukų. Visi tie straipsniukai ribojasi tik paprastu paraginimu pažinti savąsias idėjas ir jas vykdyti. „Jaunime, turėk idėją“ (Ateitis, 1922, Nr. 1-3, p. 3-5) straipsniukas kviečia ateitininkus „būt jaunimu su aukštomis idėjomis ir kilniais idealais“. Kaip pati antraštė rodo, tokio pat pobūdžio yra ir antras straipsniukas „Ateitininkų jaunime, pažink savo uždavinių svarbą ir kilnumą“ (Ateitis, 1924, Nr. 7-9, p. 337 -339). Raginamojo pobūdžio yra ir trečiasis straipsniukas „15-kos metų kongresas ir kas toliau...“, kurį Dovydaitis parašė II kongrese (1925) perrinktas ateitininkų vadu ir kurį pasirašė ne tik vardu, pavarde, bet ir organizaciniu titulu.

Šį bene vienintelį oficialų Dovydaičio žodį ateitininkijai, kuriuo jis pradėjo naują kadenciją, platėliau perteikiame dėl to, kad šis žodis paryškina jo antrajam dešimtmečiui skelbtą „ateitininku eucharistininkų“ šūkį. „O kas gi toliau ?“ — klausia autorius ir taip į šį klausimą atsako: „O toliau ateitininkijos pradėtasai darbas turi eit kas kart vis rimčiau, vis giliau, vis kilniau“. Ir atšventus 15 metų sukaktį, reikia šia kryptimi žengti „kas metai, kas mėnesis, kas diena“, nes „nežengti tolyn — tai jau trauktis atgal“. Išėjus iš ’katakombų’ ir laisvėj gyvenant, „niekam nėra jokio pasiteisinimo nedaryti pažangos, savuosius principus gyvendinant“. O jaunoj valstybėj „darbo daugybės, neatidedamo darbo!“, nes „mes dar tik naujakuriai“. „Mums reikia ne tik laikinosios pastogės, bet ir padorių kultūringos valstybės rūmų“. Tai ir kelia ateitininkams uždavinį „iš savęs padaryt tvirtas, kaip uola, medžiagas mūsų valstybės pagrindams atremti ir jos rūmų sienoms išvesti“. Gali atrodyti, kad vienas asmuo valstybėj tėra „menka, nedaug tereiškianti dulkelė“. Bet ir kiečiausia statybinė medžiaga, kaip cementas, sudaryta iš smulkiausių dalelių. Sumaišytos su kita medžiaga ir suvilgytos vandeniu, tos dalelės sudaro uolos kietumo medžiagą. „Tat, ateitininkija, būkime ir mes tokiomis cemento dulkelėmis mūsų visuomenėj ir, gaivindamiesi iš Aukštybių tekančio šaltinio vandeniu, drauge su ta visuomene sudarykime tokią tvirčiausią mūsų valstybės rūmų medžiagą, kurią jokios išorinės jėgos nebe-sugriautų“. O jei nevienas paklaustų, ką jam šį momentą daryti, „atsakymas trumpas: atlik savo pareigą... Cementuok, kas iškrikę, gamink tvirčiausią medžiagą Lietuvos valstybės rūmams, kuriuose būtų ne tik visi žemiškos valstybės patogūs įtaisymai, bet ir Dieviškos Valstybės Rūmų jaukumo!“. Tokiais žodžiais Dovydaitis baigia savo kreipimąsi į ateitininkus, kad nė vienas nepamirštų „nė valandėlei“ esąs ateitininkas, dėl to savo darbus matuotų ne „momento matu“, save pateisintų „ne tik dabarty, bet ir ateity“.

Formaliai imant, tai tik skatinamasis, bet ne programinis žodis. Bet ateitininkų valstybinio vaidmens kėlimu šis straipsniukas rodo, kad Dovydaitis anaiptol nemanė užsimerkti prieš visuomeninius uždavinius ir turėti prieš akis tik asmeninį tobulumą, kai antrojo dešimtmečio šūkiu skelbė visų tapimą eucharistininkais. Taip pat šis straipsniukas netiesiog rodo ir tai, kad Dovydaitis pasitikėjo, jog asmens gyvenimas Kristumi jau savaime jam teikia atsakymą į visus klausimus: kas tikrai krikščioniškai gyvena, tas žino savo pareigas ir visuomenėje bei valstybėje.

Todėl, tur būt, Dovydaitis ir nejautė reikalo konkrečiau plėtoti ateitininkų ideologiją, antrą kartą stojęs ateitininkų priešakin. Kai sąjūdžio kūrimo metais Dovydaitis ėmėsi apologetinių temų atsiriboti nuo nekrikščioniškųjų pažiūrų, apologetinė tematika savaime jį darė ir sąjūdžio ideologą. Dabar gi, be minėto raginamųjų žodžių trejeto, Dovydaitis savo vadovavimo metais ateitininkiškojoj spaudoj tepaskelbė keletą šventųjų ar šiaip žymesnių katalikų biografijų. Šios biografijos paįvairino „Ateitį“ ar „Naująją Vaidilutę“, bet ideologinės reikšmės neturėjo. Šiuo atžvilgiu antruoju savo ateitininkijai vadovavimo tarpsniu Dovydaitis nebedavė ateitininkijai to, ką buvo davęs sąjūdžio pradžioje.

Žinoma, tai lėmė ir išorinės aplinkybės. Pirmą kartą Dovydaitis buvo visą širdį įdėjęs savo redaguojamon „Ateitin“. Dabar gi visą laiką, kuriuo antrąkart vadovavo ateitininkams, jis nešė keturių žurnalų redagavimo naštą. Atsidėti ateitininkų ideologijos tolimesniam konkrečiam plėtojimui jis paprasčiausiai neturėjo nė laiko.

b. Ateitininkų vado pareigas Dovydaitis neginčijamai vykdė su apaštališku uolumu, kiek tai reiškė jo paties atsidėjimą savo įkurtam sąjūdžiui. Krikščioniškajai tiesai skelbti jis lygiai rado laiko tiek mažuose būreliuose, tiek didžiuosiuose suvažiavimuose.

Tie šešeri metai (1921 - 27), kuriais Dovydaitis vadovavo ateitininkijai, jos istorijoje buvo tikras sąjūdžio išsiskleidimo ir spartaus suklestėjimo laikotarpis. Akivaizdžiai tai rodo, kad per tą laiką narių skaičius kone trigubai išaugo. 1920 m. kongreso metu buvo skaičiuojama ateitininkų apie 2500 (2383 moksleiviai ir koks šimtas studentų ir sendraugių). Gi 1927 m. konferencijoje ateitininkų skaičius jau artėjo į 7000: organizacijai priklausė 6037 moksleiviai, arti 600 studentų ir apie 150 sendraugių.

Pokarinio ateitininkų augimo statistika yra tokia. Pagal II kongrese (1925) J. Urmano pateiktus duomenis, 1919 m. veikė 19 moksleivių kuopų su apie 1500 narių, 1920 m. — 28 kuopos su 2383 nariais, 1921 m. — 36 kuopos su apie 3000 narių, 1922 m. — 44 kuopos su 4000 narių, 1923 m. —    49 kuopos su 4500 narių, 1924 m. — 53 kuopos su 5000 narių, 1925 m. — 60 kuopų su 5400 narių. Pagal tuos pačius duomenis studentai taip augo: 1921 m. jų buvo 31, 1922 m. — 111, 1923 m. — 214, 1924 m. — 259, 1925 m. —    273 (tai tik Lietuvos universiteto studentų ateitininkų skaičiai, tad tik dalinė statistika, nes visą laiką bent kelios dešimtys studijuodavo ir užsienyje, be to, 1924 m. rudenį buvo įkurta antra aukštoji mokykla — Žemės ūkio akademija). 1927 m. reorganizacinėj konferencijoj sąjungų pranešimai teikė tokius duomenis: moksleivių 81 kuopa (78 Lietuvoj, 2 Latvijoj ir 1 Vilniaus krašte) su 6037 nariais, studentų 12 draugovių (Lietuvoj — 7, būtent Kaune 6 ir Dotnuvoj 1, užsieny — 5, būtent Fribourge, Paryžiuje, Montpellier, Graze ir Vienoje) su apie 600 narių227.

Aplamai imant, bendras skaičius vėliau daug nesikeitė, nors daugiau ar mažiau bangavo. Vyriausybei uždarius per 10 mažesnių vidurinių mokyklų, moksleivių ateitininkų 1930 m. buvo sumažėję ligi 3550 narių 72 kuopose. Tačiau, tais metais uždraudus jiems viešai veikti, per laiką jų padvigubėjo ar net patrigubėjo. Studentų daugiausia buvo 1931 - 32 m., kada su prijaučiančiaisiais studentiškosios ateitininkijos buvo skaičiuojama arti 1000.

Ateitininkų sąjūdžiui išaugant masine organizacija, rūpintasi išlaikyti narių kokybę. Dovydaičiui tai buvo pirmasis rūpestis, kurį jis išreiškė savo antrajam ateitininkijos dešimtmečiui skirtu, jau anksčiau cituotu, straipsniu, visus kvietusiu savo darbą grįsti „šventybės pagrindu“.

Dovydaičio vadovavimo metais buvo pradėta organizuoti ideologiniai kursai moksleiviams, kad jų ateitininkiškas susipratimas būtų pagilintas. Pirmieji tokie kursai buvo surengti 1923    m. Kalėdų atostogų metu, į Kauną suvažiavus 228 atstovams. Šiems kursams sėkmingai praėjus, jie vėliau kasmet buvo rengiami. Tarp paskaitininkų būdavo ir Dovydaitis. Pvz., 1924    m. tokiuose kursuose, sutraukusiuose 204 dalyvių, jis skaitė net dviejų valandų paskaitą, pasaulėžiūriniu žvilgiu vertindamas evoliucijos teoriją (paskaitos santrauka buvo išspausdinta ir „Ateityje“, 1925, Nr. 1, p. 42-43).

Daugelis moksleivių kuopų buvo gausios. Tad narių individualesniam auklėjimuisi buvo skirstomasi įvairiomis sekcijomis. 1925 metais 57 kuopose veikė 103 sekcijos. Iš viso tuomet būta net 13 įvairios rūšies sekcijų — ligi retorikos ar esperanto, folkloro ar muzikos. Vyravo abstinentų, sporto, eucharistininkų, visuomenininkų ir vėliau išaugusi meno ir mokslo sekcija. Šiomis sekcijomis rūpintis moksleivių centro valdyboj buvo atskiri jų reikalų vedėjai. 1925 m. abstinentų sekcijos veikė 33 kuopose ir telkė 1146 narius (1927 m. kažkodėl staiga narių beliko apie 420, ankstesnio skaičiaus nebepasiekė nė vėliau). Sporto sekcijas 1925 m. turėjo 16 kuopų su 730 narių. Eucharistininkų sekcijų buvo taip pat 16, bet narių mažiau — 464. Po jų sekė visuomenininkai su 15 sekcijų ir 303 nariais. Literatūros -filosofijos sekcijų buvo 11 su 200 narių. Kitų sekcijų tebuvo po tris, dvi ar tik po vieną228.

Šią statistiką, žinoma, reikia imti reliatyviai: kadangi aplamai sekcijos veikė tik didžiosiose kuopose, tai ir negalima daryti išvados, kad tik toks ar toks ateitininkų moksleivių skaičius buvo abstinentai ar eucharistininkai. Jų buvo daug daugiau. Bet ši statistika parodo, kokie interesai būdingai vyravo. Reikšminga, kad aiškiai pirmavo abstinentai, o tarp sportininkų ir visuomeninkų tarpinę vietą užėmė eucharistininkai, pralenkiami pirmųjų, bet pralenkdami antruosius. Pats abstinentų ir eucharistininkų sekcijų susikūrimas ir palyginti gausus narių sutelkimas liudija, kaip jautriai ateitininkiškoji moksleivija atsiliepė į savo vadovybės rūpinimąsi vesti ją maksimaline krikščioniškojo auklėjimosi kryptimi. Studentuose taip pat veikė tarpkorporacinis eucharistininkų būrelis ir abstinentų sekcija, kuri vėliau sudarė pagrindą atskirai abstinentų korporacijai.

Antrajam dešimtmečiui paskelbęs šūkį „kiekvienas ateitininkas eucharistininkas“, Dovydaitis ateitininkuose įžiebė eucharistinį sąjūdį. 1919 metų konferencijoj kuopų pranešimuose minimos įvairios sekcijos (visuomeninės - organizacinės veiklos, ekonomikos ir sociologijos, filosofijos, literatūros, dramos-muzikos, sporto etc.), bet eucharistininkų sekcija dar neužsimenama nė vienos kuopos pranešime. Tik jau 1921 m. moksleivių konferencijoj pabrėžiamas eucharistininkų kuopelių kūrimasis kaip „bendrai pastebimas ateitininkuose krypsnys tobulinti save“. Eucharistininkų sekcijos ėmė kurtis Dovydaičio paskata. Perėmęs ateitininkų vadovybę, jis itin skatino ir globojo eucharistininkus kaip pačius uoliuosius ateitininkiškojo idealo siekėjus. Iš jo talkininkų šioje srityje ypač išskirtinas J. Barisas, buvęs moksleivių centro eucharistininkų reikalų vedėjas. Kaune 1926.VI.20 - 21 buvo sušauktas eucharistininkų jaunimo suvažiavimas — iš viso pirmas Lietuvoje eucharistinio sąjūdžio pasireiškimas. Tame suvažiavime Dovydaitis tarp 4 paskaitininkų buvo vienintelis pasaulietis (kitas paskaitas skaitė prof. B. Česnys, jėzuitas J. Paukštys ir doc. I. Česaitis). Dovydaitis šiame suvažiavime savo paskaitą skyrė Lietuvos eucharistininkų istorijai. Buvo kuriama ir Lietuvos eucharistinio jaunimo sąjunga, parengti ir jos įstatai, bet... 1930 m. vėl teko iš naujo kelti tokios sąjungos reikalą. Ir Palangos reorganizacinėj konferencijoj 1927 m., kurioj ateitininkų vadovybę perėmė jau St. Šalkauskis, savo paskaitai Dovydaitis buvo pasirinkęs eucharistininkų sekcijos posėdį. Lyg testamentiniame žodyje ateitininkijai Dovydaitis toj savo, kaip ateitininkų vado, paskutinėj paskaitoj kartojo: eucharistininkai yra ateitininkų širdis.

Be nutiesimo pagrindinių gairių ateitininkiškojo jaunimo auklėjimuisi eucharistinės dvasios gaivinamais visuomenės apaštalais, reikia iškelti ir antrą Dovydaičio savitą nuopelną ateitininkuose. Tai susirūpinimas, kad bendroj organizacijoj mergaitės nebūtų berniukų užgožiamos, kad jos galėtų laisvai pasireikšti, kad būtų sudarytos sąlygos joms auklėtis „naujosiomis vaidilutėmis“. Būtent, dar prieš perimdamas ateitininkų vadovybę, 1921 pavasarį Dovydaitis pradėjo moksleivėms leisti atskirą žurnalą „Naująją Vaidilutę“, kurią jis pats puspenktų metų (ligi 1925 m. pabaigos) ir redagavo. Pasirodžius šiam žurnalui, pradėjo ateitininkų kuopose kurtis „naujųjų vaidilučių“, atseit, mergaičių kuopelės. Buvo ir šiokių tokių nesusipratimų dėl šio naujojo sąjūdžio. Tačiau, šiaip ar taip, mergaitėms ateitininkėms buvo užtikrinta „autonomija“: bendrose kuopose jos turėjo savo atskiras kuopeles, o moksleivių centro valdyboje — mergaičių reikalų vedėją.

Dovydaičio vadovavimo metais buvo sustiprinta ir išplėsta ateitininkiškoji spauda. Po karo „Ateitis“ buvo labai sumenkusi. Tokia dar kurį laiką ji liko, ir Dovydaičiui stojus ateitininkų priešakin. Bet jau nuo 1923 m. „Ateitis“ vėl atsigavo: metų komplektas nebe apie 200 puslapių sukosi, o viršijo jau 600 puslapių (Dovydaičio kadencijoj dar „liesaisiais“ 1921 - 23 m. „Ateitį“ redagavo L. Bistras, vėliau — J. Mičiulis, J. Grinius ir A. Januševičius). Mergaitės, kaip sakyta, iš paties Dovydaičio sulaukė savo atskiros „Naujosios Vaidilutės“. Sustojus prel. A. Dambrausko leistajai „Draugijai“ (1923), daugiausia studentų sąjungos iniciatyva susirūpinta naujo mėnesinio kultūros žurnalo įsteigimu, ir 1924 m. Kalėdoms išėjo pirmasis numeris „Židinio“, kurį ligi 1932 m. redagavo V. Mykolaitis - Putinas. (Šis žymusis mūsų poetas ir literatūros profesorius, kaip žinoma, visai nelinko į visuomeninę veiklą. Vis dėlto ateitininkų veikloj ir jis šiek tiek pasireiškė: pirmininkavo pirmajai viešai, vad. didžiajai ateitininkų konferencijai Voroneže 1917 m., II kongrese (1925) buvo redakcinėj komisijoj, 1927 m. reorganizacinėj konferencijoj ir III kongrese (1930) buvo išrinktas Ateitininkų Federacijos vyriausios tarybos nariu, ligi 1932 m. globojo studentų ateitininkų meno draugiją „Šatriją“.)

Ateitininkų organizacinei veiklai „materialinę bazę“ teikusieji Ateitininkų rūmai (Laisvės alėja 3) buvo pradėti statyti taip pat dar Dovydaičio vadovavimo metais, nors šis penkių aukštų pastatas buvo baigtas įrengti, jau St. Šalkauskiui perėmus ateitininkų vado pareigas. Vietoj turimų mažų namų nutarus pasistatydinti didelius rūmus, 1924 pavasarį buvo sudarytas šiam reikalui komitetas: pirmininkas — kan. P. Dogelis, iždininkas — J. Kaupas, sekretorius — J. Matulionis. Sukaupus lėšų (ir JAV surinkta 12.000 dol. aukų, pasiuntus jų rinkti kun. St. Kiškį ir A. Tylenį), 1926 m. pavasarį pradėta ir statyba: kertinį rūmų akmenį 1926.V.25 pašventino kan. P. Dogelis.

Dovydaičio vadovautos Vyriausios ateitininkų valdybos vienintelis oficialus atsišaukimas 1926 kovo 10 kaip tik ir buvo paskelbtas šiuo reikalu (Ateitis, 1926, Nr. 3, p. 156 - 157; Židinys, 1926, Nr. 3, p. 179- 180). Dovydaitiškai šiame atsišaukime dėstoma: „Gana po urvus landžioti, svetur prieglaudos ieškoti, svetimais pašaliais bastytis — mums reikia savo namų“. Ir būtent reikia „ne bet kokių namelių, bet didelių namų, kad plačios savo organizacijos ir idėjos reikalus galėtų patenkinti“. Kad Ateitininkų rūmai bus „visos ateitininkijos širdis“, atsišaukimas gražiai išdėstė: „Kaip širdis arterijomis teikia gyvybę visam kūnui, taip Ateitininkų rūmai, suspietę savy visas ateitininkų centralines įstaigas, turi teikti gyvybės ateitininkams į visus Lietuvos kampelius. Kaip į širdį venomis atplaukia kraujas iš viso kūno, taip iš visos Lietuvos suplaukę ateitininkai į savo kongresus, konferencijas ir įvairius kursus turi turėti vietos savo namuose bendriems organizacijos reikalams, o bendrabutyje rasti nakvynę arba butą ilgesniam laikui atvažiavus į universitetą mokytis“. Iš tiesų Ateitininkų rūmai ir tapo tokiu visos ateitininkijos židiniu (dabar pastatas pavestas Kauno Politechnikos institutui).

Pasistatydinti tokiems penkių aukštų rūmams reikėjo stambių aukų. Į sendraugius buvo kreipiamasi su prašymu aukoti po 400 litų. Dar metai prieš Vyriausios ateitininkų valdybos atsišaukimą „Ateityje“ (1925, Nr. 4) buvo paskelbti pirmieji aukotojai. Dovydaitis buvo tarp tūkstantininkų. Patys stambieji aukotojai buvo 3000 litų skyręs kun. J. Vailokaitis, 2500 litų — prel. Pr. Kuraitis, 2400 litų — prezidentas A. Stulginskis, po 2000 litų — P. Grajauskas, marijonai, prel. K. Olšauskis, ministrai V. Čarneckis, dr. P. Karvelis, B. Sližys, A. Tumėnas, po 1500 litų — J. Kaupas ir St. Šalkauskis. Aukotojų sąraše yra ir kan. J. Tumas-Vaižgantas (400 litų) ir V. Mykolaitis-Putinas (1000 litų). 400 litų auka buvo gauta ir iš St. Šilingo, prieškarinių aušriniečių steigėjo.

Dovydaičio vadovavimo metai ateitininkijai buvo derlūs įvairiose srityse. Neabejojamai tų metų laimėjimuose jaučiamas vyriausiojo vado įnašas. Kadangi tačiau tai visų pirma yra bendri visos ateitininkijos laimėjimai, daug lėmė, kad tuo metu ateitininkiškasis jaunimas nestokojo didelio idealizmo ir visuomeninio pajėgumo vyrų, vadovavusių moksleivių organizacijai ir studentų sąjungai. Jie prisimintini ir šioje vietoje.

Dovydaičio laikotarpiu (1921 - 27) moksleivių organizacijai vadovavo šie pirmininkai: Juozas Leimonas (1921 -23), Jurgis Steponaitis (1923 - 24), Pranas Dielininkaitis (1924 - 25), Adolfas Raulinaitis (1925-26) ir Stasys Lušys (1926- 27).

Studentų sąjungai pirmininkavo Domas Jasaitis (kol centras buvo Berlyne), vėliau Jonas Matulionis (1923 - 25?)228a, trumpą laiką, berods, A. Bistrickas (1925), dr. K. Ruginis (1925 -26), Eduardas Turauskas (1926 - 27).

Pats stambiausias studentų vienetas buvo Lietuvos universiteto studentų draugovė. Nors jos įstatai buvo patvirtinti tik 1922.V.24, bet veikla buvo pradėta tuoj po universiteto atidarymo (II.16). Tą pavasario semestrą pirmininkaujant Stasiui Gruodžiui, buvo padaryti 4 susirinkimai su dviem Dovydaičio ir dviem kun. P. Bučio paskaitomis. Toliau po semestrą pirmininkavo J. Matulionis, A. Bistrickas ir Julius Matulevičius. Tris semestrus (1924 pavasario — 1925 pavasario) pirmininkavo Jonas Dagelis. Ištisus dvejus metus (nuo 1925 rudens ligi 1927 pavasario) pirmininkavęs Pr. Dielininkaitis pravedė draugovės reorganizaciją: susikūrė atskiri vienetai, kurie 1927.II.16 sudarė Lietuvos universiteto studentų ateitininkų sąjungą. Pirmuoju jos pirmininku buvo išrinktas ligi tol draugovei vadovavęs Pr. Dielininkaitis.

Sendraugių sąjungai nuo 1922 m. pirmininkavo kun. dr. P. Bielskus (respublikos prezidento kanceliarijos viršininkas 1921 -40).

Savo ruožtu visi suminėtieji rėmėsi visuomeninio entuziazmo kupinais talkininkais, dirbusiais atskiruose padaliniuose. Tai apskritai buvo ateitininkų suklestėjimo metai.

c. Dovydaitis buvo pasiryžęs ir toliau vadovauti ateitininkijai, bet Palangos reorganizacinė konferencija 1927 m. pasirinko kitą vadą. Turėjo būti atitinkamo pagrindo, kad ateitininkų kūrėjas nebebuvo išrinktas vadovauti savo išugdytajai organizacijai.

Kad Dovydaitis nestokojo asmeninio uolumo, aukojo daug laiko, pats daug plušo, dėl to niekam nekilo abejonių, — visi tai matė. Bet ar visas tas asmeninis plušėjimas jau reiškė ir organizacinį vadovavimą?

Yra du skirtingi dalykai: pačiam dirbti, stovint kokio nors vadovaujamojo organo priešakyje, ir sutelkti patį šį organą darbui. Pagal tai ir kiekvieno vado vertinime kyla du skirtingi klausimai: kiek jis pats nuveikė ir kiek nuveikė jo vadovaujamasis organas? Šie du skirtingi klausimai neišvengiamai kyla ir Dovydaičio atveju.

Individualiai Dovydaitis nestokojo nei kūrybinės iniciatyvos, nei praktiško sumanumo, nei patvarios energijos įvykdyti kad ir sunkiam organizaciniam užmojui. Vėliau tokio užmojo pavyzdžiu nurodysime jo sumanytas ir įgyvendintas „Gamtos Draugo“ ekskursijas. Tačiau, nepaisant viso savo visuomeniškumo, vargu ar Dovydaitis buvo organizacijos žmogus įprastine šio žodžio reikšme. Vargu ar jis kolektyvo priešakyje buvo toks vadas, kuris savo rankose laikytų visus siūlų galus ir pats rikiuotų darbui savo bendradarbius. Gal būt, greičiau jo bendradarbiams patiems reikėjo imtis iniciatyvos ir šia prasme, sakytume, vadovauti savo vadui. Todėl, nepaisant Dovydaičio asmeninio plušėjimo, jo vadovaujamas kolektyvas galėjo likti mažai veiklus ar net visai neveiklus.

Kaip pamename, ir ateitininkų sąjūdžio pradžioje organizacinį darbą varė E. Draugelis su kitais savo talkininkais, o Dovydaitis telkėsi į „Ateities“ redagavimą ir jai straipsnių teikimą. Tada jis visų pirma stovėjo sąjūdžio priešakyje tik kaip idėjinis vadas. Kai vėl jis tapo ateitininkų vadu, tiesiogiai organizacinį darbą vykdė jau pačios moksleivių, studentų ir sendraugių sąjungos. Vyriausioji valdyba, kurią sudarė Dovydaitis su šių sąjungų pirmininkais, turėjo nebe tiesiog rūpintis organizacine veikla, bet daugiau bendra jos orientacija ir koordinacija. Vis vien ir tokios paskirties organas turėjo spręsti ir organizacines problemas. Tačiau, suprantama, Dovydaitis negalėjo pasikeisti: liko, koks buvo — apaštališkai atsidėjo jaunimo idėjiniam žadinimui, bet organizacinėms problemoms neskyrė daug reikšmės ir tuo pačiu dėmesio.

Kai anksčiau citavome E. Draugelio žodžius, kad organizaciniam darbui Dovydaitis „netiko“, galėjo tai nuskambėti kietais žodžiais ateitininkų kūrėjui. Tačiau, kaip E. Draugelis sprendė apie Dovydaitį iš ateitininkų kūrimosi metų, taip jį ateitininkų vado pareigose vaizduoja ir vėlesnieji betarpiški jo bendradarbiai Vyriausioje ateitininkų valdyboje. Dvejus metus (1923 - 25) studentų sąjungai pirmininkavęs Jonas Matulionis iš bendro darbo vyriausiame ateitininkų organe liudija: „Dovydaitis buvo ne organizacijos žmogus. Posėdžių jis nemėgo, jų nešaukė ir nutarimų pats nesilaikė. Su savo valdyba nelabai jis ir skaitėsi, nes laikė, kad valdyba jam nereikalinga ir tik kliudo. Jis susigalvodavo ir pats veikė, kitiems valdybos nariams nieko nesakęs“.

Kaip vyko su Dovydaičiu bendradarbiavimas J. Matulionis iliustruoja tokiu pavyzdžiu:

Telefonų anais laikais Kaune nebuvo, ir teko visus reikalus atlikinėti pasimatymais. Dovydaitis tada gyveno Žaliakalnyje ir statė sau namus. Vieną kartą atklampojame mudu su J. Steponaičiu (moksleivių organizacijos pirmininkas 1923-24 mokslo metais — J.G.) pas jį posėdžio, o jisai stovi ant kopėčių prie savo namo ir kamšioja samanas tarp sienojų. „Atėjom posėdžio, reikalų yra“, — aiškiname profesoriui. Bet jis ir nemano lipti žemyn: „Neturiu dabar laiko. Matote, kad dirbu. Reikia greitai baig-ti“. Ir nelipa nuo kopėčių, mums sakydamas: „Ateisit kitą kartą“. Taip ir nenulipo — posėdžio neįvyko. Bet nevisuomet taip buvo. Namas buvo baigtas, ir mes, nors nesusitarę, vėl turėjome pas jį posėdžiams klampoti.

Nemėgdamas posėdžių, Dovydaitis negalėjo palaikyti ryšio su artimiausiais savo bendradarbiais ir dėl to nekartą turėjo pats vienas daryti sprendimus. O tai lengvai galėjo sukelti ir incidentų. J. Matulionis iš jų prisimena vieną tokį. Prieš II kongresą (1925) Dovydaitis, nieko nesakęs studentų ir moksleivių pirmininkams, susitarė su apaštališkosios delegatūros sekretoriumi L. Faidutti dėl sveikinimo popiežiui. Tačiau tų metų pradžioj Vatikanas buvo sudaręs konkordatą su Lenkija, kuriuo Vilniaus vyskupija buvo priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Dėl to Lietuvoje buvo kilusi pasipiktinimo audra, pasireiškusi net viešomis demonstracijomis prieš Vatikano atstovą A. Zecchini. Sužinoję apie Dovydaičio susitarimą ateitininkų kongrese pasveikinti popiežių, studentai ateitininkai griežtai pasipriešino. Sendraugiai, priešingai, „visi kaip vienas buvo už sveikinimą“, o tarp jų „karščiausias buvo Dovydaitis“, kadangi jau buvo užsiangažavęs ir paruoštą sveikinimo tekstą turėjo kišenėje. Šalkauskis siūlė kompromisą — pakeisti sveikinimo tekstą. Kai studentai „nėjo į kompromisus ir su Šalkauskio kompromisu, Dovydaitis pradėjo karščiuotis ir jau grasinti: ’tai ką — atėjo laikas mums skirtis?’“. Nenusileisdami laimėjo studentai: II ateitininkų kongresas popiežiaus nesveikino. Kai šį reikalą kongrese užsiminė kan. F. Kemėšis, prezidiumas (kuriame buvo ir J. Matulionis), atitinkamai iš anksto numatytas ir painformuotas, „pasiūlymą nukreipė, ir taip kongresas ramiai praėjo“.

(Galima pridurti, kad nors kongrese šis reikalas buvo užgniaužtas, kan. P. Kemėšis jį vėliau viešai iškėlė Katalikų kongrese skaitytoj paskaitoj, kurioj ir daugiau pabėrė ateitininkams kritiškų pastabų. Dėl to susijaudinęs J. Grinius, tuometinis ateitininkų generalinis sekretorius, gana atžarokame poleminiame straipsny kan. F. Kemėšiui dėl popiežiaus nepasveikinimo taip diplomatiškai atsakė: „Netiesa ir tai, hūk ateitininkai savo kongrese nutarę nesveikinti šv. Tėvo, kaip sako prof. Kemėšis. Tokio sveikinimo klausimas Kongrese visai nebuvo svarstomas“ (Ateitis, 1926, Nr. 2, p. 117). Iš J. Matulionio žinome, kad tas klausimas jau buvo ne tik svarstytas, bet ir nuspręstas dar prieš kongresą.)

Kad ir toliau Dovydaičio vadovavimas liko toks pat, matyti ir iš Jono Griniaus, kuris kaip generalinis sekretorius buvo Dovydaičio „dešinė ranka“ 1925 - 26 mokslo metais, laiško: „Posėdžių būdavo mažai. Nė vienas neliko atminty. Jei mano galvoj nepasiliko apie posėdžius ryškesnio įspūdžio, galima manyti, kad vadovaujamoji mintis buvo Kuraičio rankose“. Tesulaukęs tokių lakoniškų atsiminimų, kreipiausi į J. Grinių tiesiog su tokiu klausimu: kiek buvo jaučiama paties Dovydaičio vadovybė ir kiek reikėjo valdybai jį judinti — ar nebuvo jis toks vadas, kuriam sekretorius turėjo vadovauti? J. Grinius į tai atsakė: „Man Dovydaičio į veiklą raginti nereikėjo, nes ir aš pats buvau tuo laiku gerokai užimtas, ypač baigiamaisiais diplominiais egzaminais. Be abejo, Dovydaitis atrodė užimtas savo spaudos darbais, kad būtų galėjęs bent kiek būti panašus į didelės organizacijos vadą, sakysim, tokį kaip Eretas pavasarininkuose“.

J. Matulionis į panašų klausimą, kaip J. Griniui, atsakė: „Teisingai rašai, kad Dovydaičiui reikėjo turėti sekretorių“.

Paskendusiam savo žurnalų rūpesčiuose ir, be to, apskritai mažai vertinusiam organizacines problemas, Dovydaičiui iš tikrųjų vyriausioje valdyboje būtų reikėję visą laiką turėti tokį sekretorių, kuris būtų buvęs tikras jo pavaduotojas visais organizaciniais reikalais. Tuo tarpu iš pradžių vyriausiame ateitininkų organe išvis nebuvo sekretoriaus. Kai buvo susiprasta turėti ir sekretorių, vargu ar buvo pataikyti tokie žmonės, kurie patys nebūtų stokoję laiko ir būtų tikę Dovydaitį papildyti kaip organizaciniai vadai. Pagaliau paskutiniaisiais ateitininkijai vadovavimo metais Dovydaitis vėl išvis neteko savo „dešinės rankos“, kai generalinis sekretorius J. Grinius pasitraukė iš pareigų, baigęs studijas Lietuvoje ir išvykęs jų gilinimui užsienin. II kongrese generalinio sekretoriaus pavaduotoju buvo išrinktas dr. D. Jasaitis. Bet jis, neseniai pradėjęs gydytojo praktiką Šiauliuose, nesutiko perimti pareigų: „negalėjau sutaikinti savo profesinio darbo su gensekretoriavimu; todėl negalėjau patenkinti nė Dovydaičio spaudimo eiti gen. sekretoriaus pareigas“. Galimas dalykas, kad tais paskutiniaisiais Dovydaičio metais (1926 -27) Vyriausioji ateitininkų valdyba faktiškai ir neveikė. St. Lušys, pirmininkavęs moksleivių organizacijai tais metais ir dėl to priklausęs vyr. valdybai, neatsimena, kad aplamai tais metais būtų buvę jos posėdžių. Matyt, ir neposėdžiauta, ir neveikta. Gal būt, dėl to ir Palangos 1927 m. konferencijoje nors visos sąjungos ir kiti organai darė savo veiklos pranešimus, bet vyriausiosios valdybos pranešimo nebuvo.

Kaip visiems buvo matomas Dovydaičio asmeninis veiklumas, taip niekam nebuvo paslaptis jo vadovaujamos vyriausios valdybos neveiklumas — menkas, daugiau tik nominalus funkcionavimas. Aprašant 1924 metų bendrąją konferenciją, pačioje „Ateityje“ buvo stačiai pasakyta: „Vyriausioji valdyba, pasirodo, nieko žymaus nenuveikė. Pirmais, antrais metais visai silpnai veikė, šiais metais atbudo, nes sugebėjo bent suruošti bendrą ateitininkų konferenciją“229. Tai buvo matoma ir vėliau, kaip galima išskaityti iš paskutiniaisiais Dovydaičio vadovavimo metais „Ateityje“ išspausdinto St. B.(arzduko) straipsnelio, skirto pagerbti du jubiliatus — Dovydaitį ir Dogelį. Taip buvo ten rašoma: „Pr. Dovydaitis nėra organizatorius, bet organizaciją pripažįsta. Jis tampa ateitininkų centras savo mokslu, giliu tikėjimu ir to tikėjimo gyvu pavyzdžiu. Ateitininkijos judėjime Dovydaitis yra centrinis asmuo“230. Taigi, nors ir nuoširdžiai įvertinant Dovydaitį kaip ateitininkų centrinį asmenį, vis vien iš pradžių jaučiama pareiga pasakyti, kad tokį jį daro ne organizacinis priešakyje stovėjimas. Tai tikrai įžvalgus pastebėjimas, kad Dovydaitis ateitininkijai daugiau vadovavo savo asmeniu, negu pirmininkavimu vyriausiam jos organui.

Dovydaitis iš tikrųjų stokojo organizacinio jausmo, kuris visuomenės veikėjuose — organizatoriuose yra lyg prigimties instinktas. Nors netiesiogiai, bet dar ryškiau už posėdžių nemėgimą ir kt., tai liudija jo paties ant savo galvos užsitraukta „naujųjų vaidilučių“ audra. „Naujosios Vaidilutės“ jau pirmame numery buvo mesta mintis „kurti Lietuvos mergaičių moksleivių katalikių judėjimą“, „pradėti gyvent jau atskiru savaimingu organizacijos gyvenimu“. Sunku spręsti, ką iš tikro Dovydaitis turėjo galvoje šiuo savo kvietimu — ar tik ateitininkuose išjudinti mergaites, ar skelti ateitininkus į savarankiškas berniukų ir mergaičių organizacijas, ar pagaliau mergaites sutelkti į visai atskirą organizaciją. Nors tuo klausimu ateitininkėse tuoj užvirė ilgai trukę ginčai, Dovydaitis aiškiai nepasisakė, priešingai, laikėsi dviprasmiškai provokuojančios pozicijos. Pradėjus kai kuriose mokyklose steigtis „naujųjų vaidilučių“ kuopoms, moksleivių ateitininkų konferencija 1921 m. nutarė, kad leidžiamos „vaidilučių“ sekcijos, bet nekuriama atskirų jų kuopų, nepriklausomų nuo bendros kuopos. To nepaisant, tuoj po šios konferencijos Kaune 1921.X.2 buvo sušauktas studenčių ir moksleivių susirinkimas, kuriame buvo siūloma „sudaryt ’naujųjų vaidilučių’ organizaciją, atsiskyrus nuo vaikinų — ateitininkų“, nors ir po trijų valandų ginčų „klausimas liko galutinai neišspręstas“. Šio susirinkimo aprašymą „Naujojoj Vaidilutėj“ Dovydaitis palydėjo prierašu, kad „redakcija nekantraudama laukia ir kitų Lietuvos mokyklų mergaičių atsiliepiant šiais klausimais, kuriuos ji galėtų bešališkai paskelbt mūsų laikrašty, kurio tikslas būt veidrodžiu visų nusistatymų ir krypsnių mūsų katalikiškoj mergaičių moksleivijoj“ (N. V., 1921 - 22, Nr. 2-3, p. 159).

Abstrakčiai imant, „veidrodinis“ bešališkumas yra vertinga dorybė redaktoriui. Tačiau šiuo atveju Dovydaičio redaktorinis bešališkumas reiškė jo paties vadovaujamoj organizacijoj palaiminimą prasidėjusių tuščių ginčų, netgi separatistinio ekstremizmo. Kai Biržų ar Telšių „vaidilutės“ sudarė tik atskiras nuo berniukų ateitininkų savo kuopas, tai 1922 m. pradžioj susikūrusi Šakių „vaidilučių“ kuopa dvejus metus visai nesiejo savęs su ateitininkais. Lietuvos universiteto studentės ateitininkes savo pirmame susirinkime 1922.XI.7, „gerokai“ pasiginčijusios, nutarė priimti ateitininkų tikslus, bet atsisakyti jų vardo ir pasivadinti tik Lietuvių studenčių katalikių kuopa. Nors po mėnesio kitame susirinkime (1922.XII.19) prisiėmė ateitininkių vardą, bet nenurimo. Kai 1923 m. konferencijoj studenčių pirmininkė pareiškė, kad jos sutinka save laikyti bendros studentų ateitininkų kuopos dalimi, ji vėliau studenčių susirinkime turėjo „teisintis“, kad tokį pareiškimą „visos kuopos vardu“ ji padarė „niekieno neįgaliota“. „Ir ką gi į tai susirinkimas turėjo atsakyt? Ogi nepakeisti, kas nutarta konferencijoj“ (N. V., 1922-23, Nr. 7, p. 332).

Nerandant pritarimo palikti ateitininkus, bandyta kovoti bent už atskirą mergaičių ateitininkių organizaciją. Žemaičių ateitininkių konferencija Mažeikiuose 1924.VIII. 1 - 3 rado tokią organizaciją esant reikalingą, pasiremdamos paties „ateitininkų prezidento prof. Dovydaičio deklaracija“, kad menko ateitininkių gyvenimo pasireiškimo priežastis yra ir „neturėjimas savo atskiros organizacijos, kurioje jos galėtų save išplėtot“. Žemaitės kėlė savo nuosprendį tų metų bendrojoj ateitininkų konferencijoj (XII.20-21), bet pralaimėjo, nesulaukusios kitų ateitininkių paramos. Konferencijoj buvo nutarta, kad visose moksleivių kuopose sudaromos mergaičių kuopelės, o į centro valdybą įvedama atskira jų reikalų vedėja (N. Vaidilutė, 1924, Nr. 5, p. 249 - 250). Prieš pat II kongresą sušauktoj mergaičių konferencijoj (1925.VIII.10), pačios „Naujosios Vaidilutės“ žodžiais, „daugumoj buvo matyti nuomonė toliau veikti bendroj organizacijoj“ (1925, Nr. 4, p. 190), atseit, likti ateitininkuose. O buvo planuota dar ir šiame kongrese tęsti kovą: „Tikėjomės ir rengėmės prie didelio triukšmo, ginčų, nes buvo manoma kelti atskiros mergaičių organizacijos klausimas ir svarstyti įstatus; sulaukėm tylos, susitaikymo“ (N. V., 1925, Nr. 5, p. 232 - 233). šio kongreso specialiame „Ateities“ numery J. Urmanas, apžvelgdamas ateitininkų veikimą nuo I kongreso, mergaičių klausimu galėjo konstatuoti: „Neapsieita ir čia be kraštutinumo bei griežto separatizmo, bet vidurys laimėjo, ir bendra organizacija liko savuose rėmuose“231.

Noromis nenoromis reikia pasakyti, kad dėl visos šitos erzelynės, trukusios ateitininkuose penkerius metus, visų pirma kaltė krinta pačiam jų vadui. „Naujosios Vaidilutės“ įsteigimas buvo didelis patarnavimas ateitininkėms. Bet „naujųjų vaidilučių“ sąjūdžio skatinimas reiškė ateitininkų skaldymą. Todėl ne tik vyrai, bet ir dauguma mergaičių buvo prieš karštuolių būrelio separatistinį užsidegimą. Tai atsispindi ir pačioj „N. Vaidilutėj“. Iš pradžių pylėsi korespondencijos, kad „naujosios vaidilutės“ jau ten ir ten susiorganizavo. Bet po poros metų ėmė piltis straipsniai, apkaltinantys „Naująją Vaidilutę“ pasėjus „tą skyrimosi idėją“ ir kviečiantys mergaites nesusivedžioti „vadų iš šalies“ mesta mintimi „skaldytis ligi pat šaknų“. Vadovaudamasis redaktoriaus bešališkumu, Dovydaitis dėjo ir tuos straipsnius, nors tie straipsniai (jei ne atvirai, tai „tarp eilučių“) buvo taikomi jam pačiam. Užtat tuos straipsnius jis aplipdinėdavo savo prierašais, dažnai kupinais ironijos ir sarkazmo, tad ir užgauliais. Bet po tokių prierašų sekė dar griežtesni straipsniai, kol galų gale užpykęs Dovydaitis 1925 m. atsisakė toliau „Naująją Vaidilutę“ leisti ir redaguoti.

Gindamasis nuo puolimų, Dovydaitis atsakė, kad reikia klausimą „iš visų pusių“ apsvarstyti, o ne brautis pro atviras („į adaras“) duris (N. V., 1925, Nr. 2, p. 77). Deja, nors ir reikia prieš sprendimą apsvarstyti klausimą „iš visų pusių“, svarstymas dar nėra sprendimas. Ir šiuo klausimu reikėjo aiškaus sprendimo, kad nebūtų buvę keli metai eikvoti ginčams. O pro „atviras duris“ buvo „braujamasi“ dėl to, kad ligi galo Dovydaitis savo nusistatymo ir neatskleidė. Iš pradžių, atrodo, jis galvojo apie visai atskirą mergaičių organizaciją, nes per numerių numerius spausdino apie tokią vokiečių katalikių mergaičių organizaciją. Vėliau, gal būt, linko tik pačiuose ateitininkuose atskirti vyrų ir mergaičių organizacijas, būdamas didžiai nepalankus bet kokiai koedukacijai. Tačiau, vienaip ar antraip, ateitininkų vadas turėjo savo nusistatymą aiškiai išreikšti, kad be reikalo jo vadovaujamoj organizacijoj nebūtų sąmyšio. Per visus to „vaidilučių“ ginčo metus, Dovydaitis laikėsi, lyg jis tebūtų buvęs „Naujosios Vaidilutės“ redaktorius, pamiršdamas, kad drauge tuo laiku jis buvo ir ateitininkijos vadas. Jei būtų jis turėjęs stipresnį organizacinį jausmą, aišku, nebūtų pamiršęs, kad reikėjo arba vykdyti savo mintį, ją pravedus vyriausioje valdyboje, arba tuščius ginčus nutildyti aiškiu sprendimu.

Marija Pečkauskaitė, tik iš tolo „Naujojoj Vaidilutėj“ sekusi Dovydaičio bylinėjimąsi su savo oponentėmis, gynusiomis mergaičių pasilikimą bendroj ateitininkų organizacijoj, savo 1924.XII.11 laiške redaktoriui rašė, kad jai „visa ta audra vandens stikle atrodo juokinga“. To viso ginčo apibūdinimas „audra vandens stikle“ yra taiklus. Bet tik iš tolo ši „audra“ atrodė juokinga. Iš tikrųjų ji buvo gana liūdna. Bergždžias ginčijamasis — ne veikimas, o tik beprasmiškas erzinimasis. Anaiptol nereikia įsivaizduoti, kad tas užmojis atskirai susikurti „naujųjų vaidilučių“ sąjūdį ar bent tuose pačiuose ateitininkuose susitelkti į atskirą sąjungą būtų tikrai pagyvinęs mergaičių veiklą. Galima tai prileisti tik moksleivių kuopose, kurių gal „viršūnių“ kovos ir nepasiekė. Niekas neginčijo, kad pravartu mergaitėms turėti bendrose kuopose savo kuopelę. Bet studentėse, kuriose ta „audra“ virė, ginčai diegė tik apatiją: studenčių ateitininkių susirinkime 1923.X.14 buvo pranešta, kad tais metais „susirinkimų įvyko tik vienas; buvo šaukiami keli, bet nariai nesirinkdavo“ (N. V., 1922-23, Nr. 6, p. 294).

Svarbiausia, ta „audra vandens stikle“ neabejojamai ir iš Dovydaičio pareikalavo ir laiko, ir nervų. Savaime ji kreipė jo dėmesį nuo kitų, tikrai reikšmingų ir spręstinų klausimų, kuriuos ateitininkijai kėlė ir pats jos išaugimas į masinę organizaciją, ir nauja ateitininkų padėtis visuomenėje. Į šiuos klausimus ateitininkijos vadui būtų reikėję koncentruoti savo dėmesį, o ne įsivelti į tą „audrą vandens stikle“.

d. Du svarbūs reikalai buvo iškilę ateitininkijai Dovydaičio vadovavimo metais: konkrečiau išplėtoti savo ideologiją ir organizaciškai apipavidalinti išaugusį sąjūdį. Vyriausiai ateitininkų valdybai jie turėjo didžiai rūpėti. Bet iš tikrųjų šie du rūpesčiai daugiau buvo sprendžiami šalia vyriausios ateitininkų vadovybės.

„Trijų pamatinių klausimų“ liepsningojo straipsnio pakako padėti pagrindą ateitininkų sąjūdžiui. Atsiriboti nuo aušriniečių laisvamaniško indiferentizmo visai anuomet užteko tų ideologinių straipsnių, kuriuose Dovydaitis kritiškai pervertino moderniuosius stabus. Bet viso to nieku būdu nebepakako, kai reikėjo pozityvaus atsakymo į visas pagrindines gyvenimo problemas. O tokio atsakymo būtinai reikėjo: nepriklausomoje Lietuvoje ateitininkai nebe nuošaliai nuo gyvenimo stovėjo, o patys jį kūrė. Tuo tarpu Dovydaitis neberado laiko parengti tokių esmingų ideologinių straipsnių, kokių buvo parūpinęs sąjūdžio pradžioje. Kaip sakyta, per šešerius savo ateitininkijai vadovavimo metus jis pateikė tik trejetą skatinamojo pobūdžio straipsniukų. Tais metais ateitininkiškajai minčiai daugiau jau atstovavo nebe Dovydaitis, o kiti, visų pirma Kuraitis232 (deja, jo straipsniai buvo pažymėti tik slapyraide Z ar inicialinėmis raidėmis, dėl to nežinia, kiek buvo pastebimi). Gal būt, sistemingas ateitininkų ideologijos formulavimas aplamai Dovydaičiui būtų buvęs per sunkus uždavinys, nes tam reikalui dar nepakanka enciklopedinės erudicijos. Idealiai tam uždaviniui tiko St. Šalkauskis. Tad II kongreso rengimo intelektualinė komisija, pirmininkaujama Pr. Kuraičio, ir pakvietė Šalkauskį formuluoti ateitininkų ideologinius pagrindus.

Ateitininkų sąjūdžiui masiškai išaugant, vis labiau kilo reikalas suteikti jam ir atitinkamą organizacinę formą. Kas tiko mažam būreliui, nebetiko didelei moksleivių kuopai. Pvz., Šiaulių moksleivių kuopa turėjo per 600 narių (panašiai buvo išaugusi ir Marijampolės kuopa). Tuometinis Šiaulių moksleivių kuopos pirmininkas St. Lušys prisimena, kad 1923 m. pavasarį vyko Kaunan į platesnį pasitarimą organizaciniais reikalais ir kartu su marijampoliečiais kėlė reorganizacijos klausimą — reikalą skirstytis į mažesnius vienetus. Dovydaitis „rėmė tokio persitvarkymo reikalingumą, bet patarė tai vykdyti su dideliu atsargumu, kad nenukentėtų bendra kuopos dvasia ir nebūtų pažeistas artimas draugiškumas“. Tokį pat reikalą netrukus pajuto ir Kauno studentų draugovė, beaugant jos narių skaičiui (jau 1924 m. rudenį buvo 254 nariai, o po poros metų — 499!). Kad ir Dovydaitis jautė reorganizacijos reikalą, rodo 1924 m. „Ateities“ pirmame numery paskelbta žinutė, jog Vyriausioji ateitininkų taryba žada vasaros metu šaukti ateitininkų kongresą ir, be to, „ruošia at-kų organizacijai naujus įstatus ir mano nauju būdu sutvarkyti at-kų organizaciją“. Tačiau, vadovybei užtrukus, jau pats II kongresas, sušauktas ne žadėtą, bet kitą vasarą (1925), atskira rezoliucija įpareigojo vyriausią valdybą sudaryti „kuo veikiausiai reorganizacijos komisiją, kad 1926 metų ateitininkų bendrajai konferencijai būtų pristatyti projektai“. Nors vyriausioji valdyba buvo įpareigota tą komisiją „ko veikiausiai“ sudaryti, bet faktiškai ją sudarė tik 1926 kovo mėn. Dėl tokio uždelsimo reikėjo ir pačią konferenciją nukelti kitiems (1927) metams. Reorganizacinei komisijai pirmininkavo Pr. Kuraitis, sekretoriavo A. Kučinskas (dabar — A. Kučas). Nuo 1926 m. rudens ligi Palangos konferencijos ta studijinė komisija posėdžiavo kas antra savaitė, iš viso turėjo apie 50 posėdžių. Į posėdžius buvo kviečiami atskirais klausimais ir ekspertai; pirmoj eilėj tarp ekspertų minimas Šalkauskis, o Dovydaitis visai neminimas. Parengus reorganizacijos projektą su įstatais, statutais ir reguliaminais, 1927 metų Palangos konferencijoj ir buvo priimta trijų sąjungų federacijos struktūra. Jos laikomasi ir ligi šiolei.

Tuo būdu Dovydaičio vadovavimo metais buvo atlikti ir tie du svarbiausi dalykai: a. formuluota ateitininkų ideologija ir b. persiorganizuota į federaciją. Tačiau pats Dovydaitis šių uždavinių sprendime nedalyvavo, nors, žinoma, tai buvo atlikta ne be jo, kaip tuometinio ateitininkų vado, sutikimo. Abu šiuos reikalus gyvenimas buvo taip imperatyviai iškėlęs, kad būtinai reikėjo juos spręsti. Kai jų sprendimo nesiėmė Dovydaitis, turėjo imtis kiti. Su pagrindu J. Grinius pastebėjo, kad tais metais „vadovaujamoji mintis buvo Kuraičio rankose“ (nors oficialiai Kuraitis nuo 1925 m. buvo tik vyr. revizijos komisijoj). Kuraitis teikė ideologinių straipsnių, jis vadovavo II kongreso intelektualinei komisijai, jis pirmininkavo ir reorganizacinei komisijai, kuri ruošė 1927 m. Palangos konferencijai reorganizacijos projektus. Užtat tolimesniam ateitininkijos vadovavimui savaime iškilo naujas žmogus — ateitininkų ideologijai formuluoti Kuraičio pakviestasis Šalkauskis.

Susidariusi padėtis ryškiai atsispindėjo abiejuose suvažiavimuose, kurie įvyko Dovydaičio vadovavimo ateitininkijai metais. Abu šie suvažiavimai buvo didžiai reikšmingi ateitininkų istorijoje, bet tuometinis ateitininkų vadas Dovydaitis juose reikšmingiau nepasireiškė, liko lyg nustelbtas.

II kongresas, vykęs Kaune 1925 rugpiūčio 11-15, savo dalyvių gausumu (apie 1600, kai I kongrese tedalyvavo apie 400) ir turtinga programa ne tik įspūdingai demonstravo ateitininkų išaugimą, bet ir sukūrė pavyzdį vėlesniems kongresams (rengimo komitetui pirmininkavo studentas Pr. Dielininkaitis). Tačiau centrinė kongreso figūra buvo ne Dovydaitis, o Šalkauskis. Tiesa, pirmasis kalbėjo Dovydaitis, kurio paskaita skambėjo programiškai: „Ateitininkai praeities, dabarties ir ateities Lietuvos gyvenime“. Betgi faktiškai jo kalba liko jau žinomų ateitininkų sąjūdžio kilimo sąlygų priminimas ir skatinamasis raginimas nestokoti „Kristaus revoliucioniškumo“, nes „ateitininkijos dvasia — neramybės dvasia“. Ateičiai nebuvo nieko daugiau ateitininkijai nurodyta, kaip likti „ištikima tai savo dva-siai, kuri ją gaivino visuose ikšioliniuose didžiuose jos pasiryži-muose“. Perrrinktas vadu, kongreso baigiamajame žodyje Dovydaitis skatino stiprinti krikščioniškąjį nusistatymą, „operuoti ir gyventi gyvais faktais“, „susieiti arčiau su visuomene“, jungtis į Vilniaus vadavimo darbą, „stiprinti savo materialį gyvenimą, kuriant kooperatyvus ar kitką“233. Neginčijamai kongreso centrą sudarė St. Šalkauskio paskaita „Ateitininkų principai ir pareigos“ (apspausdinta šio kongreso specialiame „Ateities“ numery, p. 33 -79). Apie ją vienas šio kongreso sekretorių, S. Sužiedėlis, taip jau vėliau rašė: „Penkios paskaitos (skaitytos tame kongrese — J.G.) užėmė tik truputį daugiau laiko, kaip prof. St. Šalkauskio šeštoji.. . Antrasis kongresas, kuriam teko garbė tos paskaitos išklausyti ir ją priimti, yra ir liks at-kų istorijoje Didžiuoju kongresu“234. Taigi, nors formaliai tai buvo Dovydaičio metų kongresas, bet iš esmės jam turinį davė Šalkauskis. Ko nebuvo sulaukta iš Dovydaičio, to buvo sulaukta iš Šalkauskio — ateitininkų ideologijos sistemingas išplėtojimas ir intelektualus formulavimas.

Panašiai, Dovydaičiui formaliai vadovaujant, bet turinį teikiant kitiems, vyko ir antrasis stambus jo vadovavimo metų įvykis — Palangos reorganizacinė konferencija 1927 liepos 15 - 19. Ji buvo sušaukta tik organizaciniams reikalams, bet vyko kongreso dimensijomis tiek dalyvių skaičiumi (su svečiais arti 1000), tiek įvairiopa programa (V. Mykolaičio - Putino misterija „Nuvainikuotoji Vaidilutė“, dainų šventė, sporto varžybos, spaudos paroda). Gausiuose posėdžiuose buvo klausomi sąjungų ir kitų vienetų veiklos pranešimai ir diskutuojami ateities darbai. Kaip sakyta, nepadarė savo veiklos pranešimo tik vyriausias organas — Vyriausioji ateitininkų valdyba.

Dovydaitis, be paskaitos eucharistininkų posėdyje, pasakė kalbas, atidarant ir baigiant konferenciją. Birutės gimtinėn susirinkusiai konferencijai pradžioj jis priminė, kad Kęstučio ir Birutės vedybos simbolizuoja šviesuomenės sutuoktuves su savo liaudimi. Ir ateitininkija siekia „sukurt naują Lietuvos visuomenę per naują inteligentiją“, pasiekiančią „pačius tautos pamatus, mūsų daug iškentusią liaudį“. Konferencijos baigiamajame žodyje plėtojo mintį, kad bręstanti Lietuvos šviesuomenė turi savo tautai šviesti nebe gęstančia ugnimi, o amžinąja Kristaus šviesa: „Mūsų protėviai garbino tik šią ugnį, saulės dukterį, o mes esame patyrę Naujos Ugnies šilumą ir Naujos Saulės teikiančią gyvybę... Mes norime būt naujinamoji mūsų suvargintos tėvynės ugnis“. Baigdamas Dovydaitis įspėjo prieš pagonystės dvasią, kuri, „griovusi anais laikais mūsų pradėjusios gyventi valstybės pamatus, neišnyko ir šiandien, bet reiškiasi kitokiais pavidalais“. Ateitininkijos uždavinys yra „Lietuvą taip sustiprint, idant ją jau nieks daugiau neparblokštų iki žmonijos gyvenimo galo“235.

Panašios nuotaikos ir minčių Dovydaičio žodis buvo ir atidarant, ir baigiant Palangos konferenciją. Bet pasikeitė padėtis: Dovydaitis šią konferenciją atidarė kaip ateitininkų vadas, o baigė jau tik kaip garbės pirmininkas, nes sudarytosios Ateitininkų federacijos vyr. vadu buvo išrinktas prof. Stasys Šalkauskis235a. Rinkimuose kandidatavo ir Dovydaitis, bet tesurinko ketvirtadalį balsų.

v

VADO RINKIMŲ PRALAIMĖJIMAS
PRIEŠ ŠALKAUSKĮ IR PAKŠTĄ

1. Dukart pralaimėti vado rinkimai

Paradoksiškai situacija taip susiklostė, kad patys didžiausi Dovydaičio vadovavimo metais atlikti darbai atgręžė ateitininkų akis į naują žmogų. Kiek šiuose darbuose iškilo Šalkauskis, tiek lyg išbluko Dovydaitis. Viena būdinga smulkmena: kai Kauno studentų draugovė 1925 rudenį ėmėsi persitvarkymo, jo projektui parengti kreipėsi ne į Dovydaitį, bet į Kuraitį ir Šalkauskį.

Susidariusią situaciją St. Rauckinas taip analizuoja:

Iki 1925 m. būdamas vyr. ateitininkų valdybos pirmininku, Dovydaitis nerodė iniciatyvos organizacinėj srity. Išrinktas vadu II kongrese (1925), jis jau pačiame šiame kongrese buvo nustelbtas iškilusio Šalkauskio autoriteto. Vykdant kongrese Šalkauskio iškeltą reorganizacijos mintį, pasiruošimas Palangos reorganizacinei konferencijai vyko Šalkauskio iškeltų idėjų pagrindu ir Kuraičio rūpestingomis pastangomis tas idėjas konferencijai pateikti konstitucijos ir kitų teisinių nuostatų forma. Atrodė, kad Dovydaitis reorganizacijos eigoj nežygiavo kaip vadas pirmose gretose. Kasdieniniame gyvenime nevertindamas „bereikalingų ceremonijų“, jis gal neįvertino ir pačios statutinės reorganizacijos. Gal jam ateitininkai kaip sąjūdis buvo artimesni, nei moderni organizacija, pasinešusi pagrindinai persiorganizuoti. Studentai ir moksleiviai entuziastiškai pritarė reorganizacijai ir uoliai ruošėsi numatytai konferencijai. Jei Dovydaitis nejautė jaunimo (ir daugumos sendraugių) vyraujančių nuotaikų, tai atvykęs Palangon turėjo pamatyti, girdėti ir suprasti, kas ten vyksta. Šalkauskio vardas buvo atvirai linksniuojamas kaip naujo būsimo federacijos vado. Dovydaitis neturėjo priešininkų, nes jo atliktą misiją visi vertino, bet kartu jis neturėjo ir apčiuopiamesnių šalininkų ateities žygiams vadovauti. Jis galėjo laimėti rinkimus prieš bet kokį kandidatą, tik ne prieš Šalkauskį. Gaila, Dovydaitis nenorėjo to suprasti ir sutiko kandidatuoti.

Rinkimus laimėjo Šalkauskis trimis ketvirtadaliais balsų. Dovydaitis savo pralaimėjimą skaudžiai pergyveno. Toj pačioj Palangos konferencijoj jam suteiktas „garbės pirmininko“ titulas neteikė paguodos. Tačiau, nors ir karčiai nusivylęs dėl pralaimėjimo, jis ir toliau veikė ateitininkuose. O kai III kongrese (1930 m. birželio 21 - 23) Šalkauskis pasitraukė iš vyr. vado pareigų, Dovydaitis vėl kandidatavo ir vėl pralaimėjo: dviem trečdaliais balsų Šalkauskio įpėdiniu buvo išrinktas K. Pakštas. (Tikslūs rinkimų rezultatai nebuvo spaudoj paskelbti, nei pirmą, nei antrą kartą.)

Kaip pastebi St. Rauckinas, iš anksto ir antrąkart buvo aišku, kad rinkimus Dovydaitis vėl pralaimės. Bet šį kartą Dovydaitis „sąmoningai norėjo laimėti arba pralaimėti, nes jautėsi turįs daugiau nuopelnų ateitininkams negu K. Pakštas“ (J. Grinius). Tačiau vis vien į rinkimus ėjo be jokio savo kandidatūros paruošimo. Tuo tarpu Pakšto šalininkai buvo išvystę gyvą akciją už savo kandidatą. Svarbiausia, pati federacijos vyr. valdyba su Šalkauskiu priešakyje neliko neutrali, bet stojo už Pakštą. (Galima būtų pagrįstai kelti klausimą, ar esant dviem kandidatams vyr. valdyba turėjo demokratinę teisę nesilaikyti neutralumo, bet anuomet niekas tokio klausimo nekėlė, nes Šalkauskio autoritetas buvo toks didelis.)

III kongresas buvo sutvarkytas užtikrinti laimėjimą K. Pakštui. Nors Palangos konferencijoj Dovydaitis buvo išrinktas garbės pirmininku, bet šiame kongrese nebuvo pakviestas į garbės prezidiumą. Programon jis buvo įtrauktas tik paskaitai vyrų posėdyje (kalbėjo apie krikščioniškąjį vyriškumo supratimą, reikalaujantį kūno paklusimo sielai). Tuo tarpu baigiamojo posėdžio paskaita prieš pat vyr. vado rinkimus buvo paskirta K. Pakštui kalbėti tema „Mūsų pasiryžimai“. O ko Pakšto žodis galėjo nepaveikti? Kaip Palangos konferencijoj buvo sunku likti nepaveiktam Šalkauskio autoriteto, taip III kongrese buvo neįmanoma nesusižavėti Pakšto žodžiu, visada kupinu entuziazmo ir dinamizmo. St. Rauckino žodžiais, atrodė, „tai vadas vesti ateitininkus į ’platumas bei aukštumas’“. Pats Šalkauskis pristatė Pakštą kaip tinkamiausią įpėdinį. Dovydaitį buvo žadėjęs pristatyti kan. P. Dogelis, bet „paskutinę valandą susilaikė ir net į posėdį neatvyko. Dovydaitį pristatė vienas iš ’Activitas’ korporacijos studentų“ (St. Rauckino informacija).

Jei Dovydaitis šiek tiek daugėliau būtų buvęs „organizacijos žmogus“, būtų arba atitinkamai organizavęs savo kandidatūrai atramą, arba nebūtų sutikęs kandidatuoti, matydamas aiškų pralaimėjimą. Tačiau, atrodo, Dovydaitis to nematė ir todėl pačiame kongrese į savo pralaimėjimą reagavo ne „diplomatiškai“, o emociškai. Kai po balsavimo duomenų paskelbimo kongresas kėlė ovacijas naujajam vadui, būrelis studentų Pakštą su kėde pakilnojo virš galvų. Panašiai jie norėjo pagerbti ir Dovydaitį. Tačiau šis, „pagriebęs kėdę, piktai gynėsi, o matydamas, jog studentai jį nugalės, peršoko per barjerą į po scena esančią orkestro patalpą“ (St. Rauckinas).

Pasibaigus rinkimams ir priėmus rezoliucijas baigiamosioms kalboms buvo pakviesti buvęs vyr. vadas Šalkauskis, išrinktas Ateitininkų Federacijos pirmuoju garbės nariu („pirmuoju“ hierarchine, o ne chronologine prasme), ir Dovydaitis. Kongreso aprašyme „Ateitis“ taip perteikė Dovydaičio kalbą: „Naujai vadovybei linki budėti idealų sargyboje, nesustingti ir nepaliauti tęsti nuolatinio kūrybos darbo taip ideologijos, taip praktiško veikimo srityse. Mums visiems reik daugiau aktingo veikimo, kuris įrodytų, jog mūsų idėjos reiškia gyvąją tiesą. Mažiau didžiuotis didelėm tiesom, kad niekados neateitų tos piktos progos nusilenkti melui. Labiau rūpintis socialiniu klausimu, kad būtų galima laimėti visuose frontuose. Gyvenimas turi pasikeisti, turi pakrypti į tas vėžes, kurias yra nurodęs Dieviškasis mūsų Mokytojas“236.

2. Kodėl Dovydaitis pralaimėjo prieš Šalkauskį?

Kas nulėmė, kad Dovydaitis, turėdamas tokį didelį autoritetą kaip pagrindinis ateitininkijos kūrėjas ir tuo būdu faktiškasis „tėvas“, abu kartus vyr. vado rinkimus skaudžiai pralaimėjo? Klausiamas dėl šių rinkimų „užkulisių“, St. Rauckinas atsakė: „Mano įsitikinimu, buvo ar nebuvo kokių užkulisių, Dovydaitis abu kartus pralaimėjo todėl, kad jo oponentai buvo aktyvesni, įtakingesni ir žymiai populiaresni bent jau studentuose“. Tai tiesa, nes kaip tik tai parodė ir rinkimai. Bet pirmasis atsakymas veda į tolimesnį klausimą: kas darė Dovydaitį mažiau įtakingą ir populiarų? Veiklumo jis visada buvo savo prasme veiklus, bet dėl ko dovydaitiškasis veiklumas mažiau ateitininkus betraukė?

Prof. Juozas Eretas savo parašytose Šalkauskio ir Pakšto monografijose šį klausimą svarstė ir įžvalgiai nurodė, gal būt, patį pagrindinį veiksnį, kuris kūrė tam tikrą atstumą tarp Dovydaičio ir jaunosios ateitininkų kartos. Kaimų Lietuva pamažu drauge virto ir miestų Lietuva. Bet Dovydaitis nesuprato šio proceso ir natūralumo, ir pozityvumo. Priešingai, „jei jis būtų galėjęs, būtų sustabdęs vykstančią urbanizaciją, ir jo tėvynė būtų likusi vienas žydįs kaimas, kuris Vilniuje būtų turėjęs savo istorinį muziejų, o Kaune savo prekybos kontorą“. Tuo būdu ir vėrėsi lyg praraja: kai „Dovydaitis visa savo buitim liko kaime, jaunoji karta palengvėl įsikūrė mieste. Tokioje padėtyje jo dienos ateitininkijos priešakyje buvo suskaitytos“237. Todėl, pasak Ereto, Dovydaitis pralaimėjo ir prieš miesto dvasios aristokratą Šalkauskį, ir prieš „urbanistą“ Pakštą.

„Kaime likusio“ Dovydaičio ir jaunųjų „urbanistų“ įtampa savotiškai dialektiškai pynėsi. Iš vienos pusės, kas Dovydaityje buvo paprastas kaimietiškumas, jaunesniesiems atrodė lyg mažesnis jo žmogiškas tobulumas. Todėl ir kaupėsi Dovydaičiui priekaištų, kurie blankino jo autoritetą jaunime, nelinkusiame per daug gilintis į žmogaus sudėtingumą. Iš antros pusės, pats Dovydaitis negailėjo jaunimui ir kritiško žodžio, nepalankiai žiūrėdamas į „urbanistines“ naujoves, atstovaudamas moraliniam rigorizmui. Daugelį jaunųjų, taip pat neseniai kaimą palikusių, fascinavo dailus elgesys. Gi Dovydaitis kaimietiškai visų pirma rūpinosi doru elgesiu. Toli gražu buvo ligi visų ateitininkų tapimo „ateitininkais eucharistinin-kais“, kaip Dovydaitis buvo skelbęs antrojo dešimtmečio šūkiu.

Nėra priešybės tarp dailaus ir doro elgesio. Tačiau jų suderinimas gyvenimo konkretybėje nėra jau taip ir paprastas, nes ir pats derinimas gali virsti išsiskyrimu. Kaip šiuo atžvilgiu klostėsi Dovydaičio ir jaunimo santykiai, abiems šalims randant ką prikišti viena antrai, gražiai pavaizduoja St. Lušys:

Jei turėsime galvoj visiems žinomą tiesą, jog ir patys šventieji nebuvo tobulintai nesunkiai suvoksime, kad ir Dovydaičiui ko nors galėjo neužtekti jo asmens tobulumui atbaigti. Bet jis buvo daug matąs ir tuo metu, kai tiesiog į tai nežiūri. Tas visko matymas dažnai jį įmaišydavo ir į tas sritis, kurioms pažinti neturėjo nei laiko, nei noro. To nepaisydamas, ir apie tai pasisakydavo kietai, be kompromiso. Su nepasitikėjimu žiūrėjo į naujoves, dažnai slepiančias ir pavojų tam tikrą dalį, ir todėl jas pajuokdavo.

Gi jaunuomenė tiek giliai nežiūri ir visada yra imli naujovėm. Tad ir atsirasdavo abejonių dėl kai kurių Dovydaičio nuomonių. Per ilgesnį laiką abejonės virsdavo nepritarimu, atsirasdavo nepatenkintų. Tokios nuotaikos pirmiausia pradėjo reikštis studentuose, o iš dalies ir jaunesniuose sendraugiuose, daugiausia iš užsienio sugrįžusiuose su akademiniais laipsniais ir kartu su daugeliu naujenybių, jau prigijusių Vakarų Europos kraštuose.

Nesutikimai su Dovydaičiu kildavo ne principų ar idėjų plotmėje, bet kasdienio gyvenimo apraiškose. Gražus elegantiškas laikymasis jaunuomenei imponavo, ir tokias formas ji norėjo pasisavinti, žodžių parinkimas laikytas būtinu dalyku: tiesai ginti neturi būti keliamas balsas ar parenkami kieti ir grubūs žodžiai. Viskas turi eiti kartu aukštyn ir tobulyn, kultūra turi persunkti žmogų visą, o ne tik jo intelektą. Dovydaitis nevisada tuo rūpinosi, žodžių per daug nerankiojo, ėmė ir pavartojo kokį grubų ir labai kietą. Atėjo mada moterims nešioti kūno spalvos šilkines kojines. Elegantiškai atrodė, daug gražiau negu juodos ar kitų spalvų, tad labai greitai ėmė plisti. Kai kam tada tai atrodė nepadori mada. Prie jų prisidėjo ir Dovydaitis, rado reikalą tą madą viešai pasmerkti grubiais žodžiais. Kai apie 1926-27 m. pasirodė naujų, tada moderniais vadinamų šokių, kaip fokstrotas, tango, ateitininkai atsidūrė aklagatvyje be išeities. Vadovybė uždraudė juos šokti. Ne vienas Dovydaitis buvo jų priešininkas, bet jis buvo pats kiečiausias, jokio žodžio negailėjo jiems pasmerkti, vadino mergaičių jodinėjimu ir pan.

Ir taip lašas prie lašo, išsiskiriant neesminiais ir neprincipiniais klausimais, atsirado plyšys tarp studentijos, jaunesniųjų sendraugių ir vyresniųjų moksleivių iš vienos pusės ir Dovydaičio — iš antros. Kai iškilo ateitininkų vado rinkimo klausimas, natūraliai atsirado nepritariančių Dovydaičio kandidatūrai. Nors visi pareikšdavo nuoširdžiausią pagarbą jo asmeniui ir pripažindavo jo labai didelius nuopelnus, bet vis daugiau ir daugiau pasisakydavo už kito žmogaus ieškojimą į vadus, su šviežesnių ir kitokiu priėjimu prie gyvenamojo meto klausimų.

Psichologiškai šis ieškojimas naujo žmogaus ateitininkams vadovauti kartojo seną „tėvų ir vaikų“ tampą. Jauno žmogaus subrendimas savarankiška asmenybe neišvengiamai reikalauja tam tikro nutolimo nuo tėvų, nors ir kaip jie būtų gerbiami. Savotiškai tai galioja ir organizacinėj plotmėj. Nors ir ilgėdamiesi naujo vado, ir jaunieji ateitininkai nuoširdžiai gerbė Dovydaitį kaip ateitininkijos „tėvą“. Bet drauge jiems Dovydaitis, kaip visi tėvai, buvo lyg nusibodęs ir atrodė atsilikęs. Taikliai šį žvilgį išreiškė St. Rauckinas: „Kaip įvairiomis progomis dažno kalbėtojo, studentai ateitininkai Dovydaičio nekantriai klausydavosi. Jo kalbos dažnai būdavo ilgokos, moralizuojančios. Jos ribodavosi pasireiškiančių negerovių kritika“. Šia prasme Dovydaitis ir atrodė „daugiau dabartininkas nei ateitininkas“. Kai jaunimas veržėsi į svajojamą šviesesnę ateitį, „Dovydaičiui, matyt, daugiau rūpėjo kasdieniškas asmens tobulėjimas nei masinės demonstracijos ir jo nemėgiamos ’ceremonijos’“. Taip pat Dovydaitis atrodė ir daugiau praeitininkas negu ateitininkas: „Dovydaičio vardas priminė praeitį, ateitininkijos kūrimosi dienas. Nepriklausomoj Lietuvoj jis nebežavėjo studentų ateitininkų. Žymiai daugiau buvo populiarus moksleiviuose“.

Dauguma studentų taip žvelgė į Dovydaitį. Gi Ateitininkų Federacijoje studentai turėjo lemiamą vaidmenį. Sendraugiai buvo menkai susiorganizavę. Moksleiviai buvo išsisklaidę po visą kraštą, svarbiausia, per centro valdybą (sudarytą iš studentų) buvo stiprioj studentų įtakoj. O studentų dauguma telkėsi vienoj vietoj (Kaune) ir ambicingai jautė savo galią. Šalkauskiu jie žavėjosi, o ne Dovydaičiu. Tai ir reiškė, kad Dovydaičiui buvo atėjęs laikas ateitininkijos vadovybę užleisti kitam vadui.

St. Lušys kompetentingai nušviečia, kiek Palangos konferencijoj vyr. vado rinkimus daugiausia lėmė jaunimas. „Studentai ir jaunesnieji sendraugiai buvo jau už naują vadą, o vyresnieji sendraugiai — už Dovydaičio perrinkimą“. Nors ir „didžiausia dauguma“ buvo už Šalkauskį, bet buvo ir „labai svari mažuma, su kuria reikėjo skaitytis“. Prasidėjo pasitarimai, tačiau „nuomonių išlyginimo ilgai nebuvo galima pasiekti“. Kai Šalkauskis užgirdo apie savo kandidatūrą, griežtai atsisakė ir rėmė Dovydaitį. „Mes, kurie norėjome Šalkauskio, buvome jau pakeliui į pralaimėjimą, nes jei jis atsisakys, neturėsime naujo vado“. Tada St. Lušys, moksleivių centro pirmininkas, ir Pr. Dielininkaitis, studentų Kauno draugovės pirmininkas, galėdami kalbėti „ateitininkų didžiosios masės vardu“, sutarė šiuo reikalu būti visai atviri su prel. Kuraičiu ir su pačiu Šalkauskiu. Užtikrindami ateitininkų jaunimo pagarbą Dovydaičiui, jie tikino, kad „vadas neturi būti primestas organizacijos didžiumai jokios grupės ir jokiu atžvilgiu“. Pasikalbėjimai nebuvo lengvi, nes abu, Kuraitis ir Šalkauskis, labai gerbė Dovydaitį. Mažiau sunku buvę palenkti Kuraitį, kuris ..visada suprasdavo jaunimą ir jam padėdavo“. Su Šalkauskiu buvę „daug sunkiau“, nes jis buvo padaromas Dovydaičio konkurentu ir angažuojamas sunkioms pareigoms.

Daugumos valia turėjo būti tikrai aiški, kad taip aktyviai Šalkauskio kandidatūrą rėmė ir paties Dovydaičio artimieji bendradarbiai, kurių Dielininkaitis tuo metu pats pas Dovydaitį gyveno, o Lušys po Palangos konferencijos persikėlė pas jį gyventi. Aišku, jiedu nebuvo priešiškai nusiteikę Dovydaičiui, tik jautė, su kokiu entuziazmu jaunimas trokšta savo vadu turėti Šalkauskį. Nė pačiam Dovydaičiui nebuvo paslaptis, kad šie du jo artimieji bendradarbiai stovi ne už jį, bet už Šalkauskį. Juokais jiems Dovydaitis sakydavęs: „tai ką — mane pakarti norite!“.

Šiaip ar taip, laimėjo jaunimas: ir savo kandidatą privertė sutikti, ir palenkė jo pusėn tris ketvirtadalius Palangos konferencijos atstovų.

Kitas klausimas, ar jau visi studentai būtų taip karštai stoję už Šalkauskį, jei būtų žinoję, kad, sakysime, moderniųjų šokių klausimu jis pasirodys toli gražu ne „urbanistas“, bet, gal būt, dar griežtesnis už Dovydaitį. Juk šį klausimą Šalkauskis buvo pavertęs kone pagrindiniu savo vadovavimo metų rūpesčiu. Netrukus po išrinkimo vyr. vadu Šalkauskis „Židinyje“ (1928, Nr. 3) paskelbė ištisą studijėlę šiuo klausimu — „Jaunuomenės idealizmas ir modernieji šokiai“. O į jaunimą „Ateityje“ kreipėsi tokiu žodžiu:

Mes turime aiškiai ir griežtai rinktis: arba šio pasaulio kunigaikštis, kuris pavergia, arba Kristus Atpirkėjas, kuris išgano ir išvaduoja... Todėl nesusipratėliu, nevertu susipratusio ateitininko vardo, yra tasai, kas šoka moderninius šokius, simbolizuojančius seksualinį orgiazmą; ir lygiai taip pat nesusipratėle, neturinčia tikro savo vertės pajautimo, yra ta ateitininkė, kuri leidžia sau dekoltuotis nepadoriu būdu, pudruotis ir dažytis. Taip elgiantis, einama moralinės ir šiaip jau kultūrinės dekadencijos keliu... Todėl irgi ta diena, kurią Ateitininkų organizacija legalizuotų nusakytuosius dalykus ateitininkų gyvenime, būtų moralinio bankroto ir nusižengimo savo vyriausiam tikslui diena. Tą irgi dieną kiekvienas sąmoningas katalikas turėtų apleisti šitos organizacijos eiles. Toks yra mano giliausias įsitikinimas šituo aktualiu dabar klausimu238.

Dovydaitis grubiau šiuo klausimu kalbėjo. Bet tikriausiai nebūtų šio klausimo taip suabsoliutinęs, kaip jį suabsoliutino Šalkauskis.

3. Politiniai motyvai abiejuose rinkimuose

Nors principiškai ateitininkai yra nepolitinė organizacija, bet netiesiog ir politiniai motyvai buvo iškilę prieš Dovydaičio kandidatūrą. Būtent, abiem atvejais (1927 ir 1930) buvo baiminamasi jo santykių su dr. K. Ambrozaičiu, Darbo federacijos pirmininku.

Po 1926 gruodžio 17 perversmo į vyriausybę įėjo ir krikščioniškosios partijos. Bet kai prezidentas A. Smetona nesiryžo krašto vesti atgal į demokratinę santvarką ir sulaužė konstituciją (paleido III seimą, bet per 60 dienų nepaskelbė naujo seimo rinkimų, kaip reikalavo konstitucija), Krikščionių demokratų partijos ir Ūkininkų sąjungos atstovai (dr. L. Bistras ir dr. P. Karvelis) pasitraukė iš ministrų kabineto. Tuo tarpu Darbo federacijos atstovas dr. A. Milčius pasiliko valstybės kontrolieriumi. Kai 1927 m. vasarą buvo renkamasi Palangos konferencijon, ėjo gandai, kad Darbo federacija vedanti derybas su tautininkais, galinti susitarti ir pasilikti valdžioje. Nors Dovydaitis tuomet dar nepriklausė Darbo federacijos vadovybei, vis vien buvo rūpinamasi, ar dr. K. Ambrozaitis nedarys įtakos Dovydaičiui.

Buvo ar nebuvo pagrindo tokiam baiminimuisi, neįmanoma atsakyti, nesgi Dovydaitis nebebuvo perrinktas ateitininkų vadu. Bet yra faktas, kad buvo tokio baiminimosi ir kad jis bent iš dalies nulėmė Dovydaičio pralaimėjimą.

Šiai knygai apie tai liudija savo atsiminimuose J. Matulionis. Kai Palangos konferencijoj buvo prieitas vadovybės rinkimas ir kandidatu išstatytasis Šalkauskis atsiėmė savo kandidatūrą, konferencijos prezidiumas paskelbė pertrauką. Kas vyko toliau, J. Matulionis taip rašo:

Studentija jau buvo nusistačiusi Dovydaičio nerinkti, bet palaikyti Šalkauskio kandidatūrą. Moksleiviai jau painformuoti, kaip laikytis. Paskelbus pertrauką, prie manęs pripuola Kuraitis ir labai karštai man priekaištauja: „Ką jūs darote. Dovydaitis tikrai nueis pas tautininkus“. Ir užvirė ginčas. Labai geras žmogus, atsidavęs ateitininkams, bet ne politikas, Kuraitis klausimą pastatė labai karštai, bet nevykusiai. Taip mes ir nesutarėme. Po pertraukos man teko konferencijoj kelti klausimą, kaip suderinti paties Šalkauskio paskaitoj keltą mint), jog ateitininkas negali atsisakyti nuo pareigų, kurias jam uždeda jo draugai, su dabar jo paties, Šalkauskio, atsisakymu kandidatuoti i ateitininkų vyr. vadus. Tada Šalkauskis atsiėmė atsisakymą, ir klausimas labai lengvai išsisprendė... Taip per prievartą St. Šalkauskis buvo išrinktas ateitininkijos vadu. Tai buvo prieš sendraugių ir paties Kuraičio norą — tai buvo studentijos balsas.

Šiame J. Matulionio liudijime reikia pabrėžti porą dalykų, kurie šiek tiek reliatyvina kai kuriuos paplitusius teiginius. Nors Šalkauskis jau nuo seniau buvo spaudžiamas sutikti, atrodo, galutinai nebuvo apsisprendęs ar bent svyravo ligi paties paskutinio momento. Taip pat J. Matulionio liudijimas kelia klausimą, ar jau tikrai iš anksto buvo pasisekę laimėti Kuraitį Šalkauskio prieš Dovydaitį kandidatūrai ir ar Kuraitis buvo neatlyžtąs Šalkauskio ragintojas, nuolatos jį kurstęs ir nedavęs jam ramybės, kol tas sutiko239. Greičiau abu, Šalkauskis ir Kuraitis, vertindami Dovydaitį, tik nenoromis nusilenkė daugumos valiai, kurią buvo suformavę studentai.

1927 metais Dovydaičio ir Ambrozaičio draugystė buvo vos beužsimezganti. Tik po Palangos konferencijos ji iš tikro užsimezgė, kai iš ateitininkų vadovybės atleistą Dovydaitį Ambrozaitis įtraukė į Darbo federacijos vadovybę. Kai po trejų metų Dovydaitis norėjo vėl sugrįžti į ateitininkijos priešakį, jis ir Ambrozaitis buvo jau iš tiesų artimi draugai. Dėl jų draugystės liko tas pats baiminimasis, tik jau apsigręžė politinis jo motyvavimas. 1927 m. baimintasi Ambrozaičio įtakos Dovydaičiui dėl to, kad Ambrozaičio vadovaujamoji Darbo federacija buvo likusi vyriausybėje ir, gal būt, ieškojo su tautininkais susitarimo. Priešingai, 1930 m. baimintasi Ambrozaičio įtakos Dovydaičiui, kad ateitininkai nebūtų išvedami per griežton kovon su tautininkais.

Darbo federacijos bendradarbiavimas su Smetonos — Voldemaro vyriausybe po III seimo paleidimo ir krikščionių demokratų dėl to iš vyriausybės pasitraukimo tetruko vienerius metus. 1928 gegužės pradžioj Darbo federacija buvo su triukšmu iš vyriausybės sudėties išmesta. Valstybės kontrolierius dr. A. Milčius buvo suimtas už tariamą kėsinimąsi nuversti valdžią (buvo atsakęs prezidentui, kad savo atleidimą laiko nekonstituciniu aktu, nes pagal konstituciją valstybės kontrolierius atsako seimui ir atsistatydina, seimui išreiškus jam nepasitikėjimą), o jo kanceliarijos viršininkas J. Katilius, kaip pavojingas visuomenės rimčiai, Kauno komendanto plk. Pr. Saladžiaus nutarimu buvo ištremtas 6 mėnesiams į Vilkaviškį policijos priežiūrai. Kitais metais (1929) už „Darbininke“ išspausdintą feljetoną ir dr. K. Ambrozaitis, Darbo federacijos pirmininkas, buvo 6 mėnesiams įkalintas Varnių priverčiamojo darbo stovykloje.

Tautininkų režimas nesitenkino tik politinių partijų persekiojimu, bet ėmėsi gniaužti ir kultūrines katalikų organizacijas. Savaime prieš režimą nusistatymas aštrėjo ir kai kuriuose ateitininkų sluoksniuose, kurie savo ruožtu pradėjo reikšti opoziciją ir ateitininkų vadovybei. Kaip to meto Ateitininkų Federacijos gen. sekretorius St. Rauckinas informuoja, studentuose ateitininkuose buvo skleidžiama mintis priešintis vyr. vado Šalkauskio ir vyr. tarybos pirmininko Ed. Turausko „tariamai per švelniai linijai tuometinio režimo atžvilgiu“. Ir būtent: „šita opozicinė veikla kažkieno pastangomis vis būdavo siejama su Dovydaičio vardu, lyg jis jai pritariąs“. Studentams ateitininkams reikėjo šį reikalą viešai išsiaiškinti, nes tylint buvo galima sulaukti dar griežtesnių kaltinimų ir dėl to užsitraukti tik dar aršesnį katalikų persekiojimą. Tam reikalui 1930 kovo 16 buvo suruoštas viešas visuomeninis studento ateitininko teismas. Kaltintojų vaidmenis pasiėmė, St. Rauckino terminais, vadinamieji dovydaitininkai, teisingiau — ambrozaitininkai (V. Baniulis, St. Griškevičius, P. Stravinskas), o gynėjų — šalkauskininkai — kuraitininkai (St. Lušys, St. Rauckinas, P. Tamulionis). Ir studentai ateitininkai, ir ateitininkijos vadai buvo aštriai kaltinami apsileidimu visuomeninėj (suprask: politinėj) veikloj. Tačiau tokia „dovydaitininkų“ laikysena daugiau simpatijos prieš pat III kongreso rinkimus laimėjo ne Dovydaičiui, o Pakštui.

St. Rauckinas įsakmiai pabrėžia, kad „netikėjau ir dabar netikiu, kad Dovydaitis be rezervų pritarė vadinamos opozicijos peršamai linijai“, būtent — politiniam „aktyvizmui“. Kadangi tačiau šiuo klausimu „Dovydaitis tylėjo“, tai ir „pakenkė jo norui laimėti vyr. vado postą“. Taigi šį kartą, kandidatuojant prieš Pakštą, Dovydaičiui buvo nelemtis ir bent dalies jo šalininkų, „dovydaitininkų“, tokio pobūdžio „akty-vizmas“, kuris kitiems jo kandidatūrą darė nepriimtiną. Baiminantis, kad Ambrozaitis galėtų Dovydaitį panaudoti ateitininkų supolitinimui, J. B. Laučkos žodžiais, „Pakštas tapo ’kultūrininkų’, o Dovydaitis ’politikų’ kandidatu“240.

Tokią susidariusią padėtį reikia laikyti nesusipratimu. Nebuvo nieko Dovydaičiui svetimesnio, kaip ateitininkus supolitinti. Net tuo metu, kai nepriklausomos Lietuvos kūrimosi metais gyvenimas visus traukė į politiką, Dovydaitis to dešimtmečio šūkiu iškėlė ne į politiką mestis, o tapti „ateitininkais eucharistininkais“. Ir į Darbo federacijos veiklą jis įsijungė ne politikoj pasireikšti, o darbininkuose apaštalauti. Kad ir kokia draugystė būtų siejusi Dovydaitį su Ambrozaičiu, jis nebūtų leidęsis pastarojo įtakojamas pažeisti ateitininkų sąjūdžio pagrindą. Jei Dovydaitis tylėjo dėl studentuose ateitininkuose pasireiškusio politinio „aktyvizmo“, tai, matyt, jis juo daug ir nesidomėjo. Žinoma, jei būtų buvęs daugiau „politikas“ ar bent „organizacijos žmogus“, būtų supratęs, jog jo tyla gali būti dviprasmiškai išsiaiškinama ir jam pačiam yra nenaudinga.

Kitas reikalas, ar esamoje padėtyje Dovydaitis nebe dėl dr. K. Ambrozaičio politinės įtakos baimės, o dėl savo paties būdo tiesumo tiko tuo metu stoti ateitininkų priešakin. Jei jau 1927 m. buvo manoma, jog tautininkų režimo kėslams prieš katalikus atremti reikia „subtilaus diplomato, švelnaus derybininko“241, tai juo labiau tokių savybių vado reikėjo 1930 m., kai valdžia jau buvo bepradedanti atvirą kovą prieš katalikų visuomenę. Todėl, J. Ereto žodžiais, „daugumai atsakingųjų Pakštas atrodė tinkamesnis kandidatas“240. Jų įtaka ir nulėmė, kad po Šalkauskio buvo nebe prie Dovydaičio grįžta, o pasirinktas naujas vadas. Tai buvo visų pirma nebe jaunimo, kaip aną kartą Palangoje, o „atsakingųjų“ laimėjimas. Studentai šį kartą buvo susiskaldę, nebe tokie vieningi. Susiskaldę buvo ir sendraugiai: nors jų vadovybė, kan. P. Dogelis, kun. dr. P. Bielskus, ir daug kitų liko ištikimi Dovydaičiui, kita dalis paklausė Šalkauskio rinkti jo įpėdiniu K. Pakštą.

4. Dovydaičio „vadų filosofija“ po pralaimėjimo

Dovydaitis savo „nusodinimą iš vyriausių vadų“ (J. Matulionio žodžiais tariant) karčiai sutiko. Priėmė ateitininkijos sprendimą „su demokrato supratimu ir krikščionio nuolankumu, tačiau ir su žmogiškosios nuoskaudos neišvengiamu pajutimu“ (V. Vaitiekūnas). Nebūdamas organizacijos žmogus, jis nesuprato, kad nė pats sąjūdžio kūrėjas negali visą laiką organizacijos priešakyje stovėti. Nesusipratus pačiam laiku pasitraukti, „turėjo būti iš šalies ir viešai paliudyta, jog jo laikai praėjo“. Šių žodžių autorius J. Eretas yra vaizdžiai aprašęs, kaip po Šalkauskio išrinkimo ateitininkų vyr. vadu Dovydaitis jam ne kartą atvėrė savo širdį, liedamas pyktį dėl „nuvertimo“ ir pliekdamas ateitininkų „nedėkingumą“. „Graudu buvo žiūrėti, kaip savimeilė kankino net tokį pasišventėlį ir — bent tam kartui — jį išmušė iš pusiausvyros“. Kadangi „tokie išsiliejimai lengvino jo skaudžiai užgautą širdį“, Eretas leisdavo Dovydaičiui išsikalbėti, kiek tik norėdavo, ir bandydavo racionaliais motyvais jį nuraminti. Tačiau Dovydaitis „tik tam momentui apsiramindavo“, o „progai pasitaikius, vėl graužėsi, nes žaizda dar kraujavo“241.

Kodėl Dovydaitis taip emociškai pergyveno priverstinį pasitraukimą iš ateitininkų vado? Ne iš garbės troškimo, nes garbės jis jau pakankamai turėjo. Ateitininkų Federacijos garbės pirmininku išrinkimas jį ne paguodė, o greičiau kaip tik siutino. Jam rūpėjo ne garbė, o veikla. „Su ateitininkų garbės pirmininko titulu paleistas į ’atsargą’, nors jam tada tebuvo tik 40 metų amžiaus, Dovydaitis pasijuto atimtas savo natūralaus reiškimosi pagrindinį lauką“ (V. Vaitiekūnas). Taip pat ir ne dėl valdžios troškimo jis ryžosi po trejų metų vėl kandidatuoti. Valdžia Dovydaitis daug nesinaudojo nė tada, kai ją turėjo: ne kieta, o greičiau per minkšta ranka buvo galima nusiskųsti tais metais, kai jis ateitininkijai vadovavo. Gal būt, dėl to jis ir nebuvo politiku gimęs, kad iš tikro stokojo valdžios jausmo, kuris būtinas politikui.

Iš anksčiau cituotų J. Ereto žodžių reikia pabrėžti Dovydaičio nusiskundimą ateitininkų nedėkingumu. Tai būtent jis giliausiai pergyveno: su pagrindu jautėsi ateitininkijos tėvu, o susilaukė savo „nuvertimo“ — lyg būtų galima tėvą nuversti!

Prieš Pakštą Dovydaitis pralaimėjo mažiau skaudžiau: gavo trečdalį balsų, kai prieš Šalkauskį tebuvo surinkęs ketvirtadalį. Tačiau vargu ar jam tai buvo mažiau skaudu. Greičiau buvo priešingai — daug ilgiau šio pralaimėjimo neužmiršo. Laiške šiai knygai J. Eretas rašo, kad Dovydaičiui šis pralaimėjimas skaudėjo ir po dviejų metų. Kaip pamename, 1932 vasarą Dovydaitis, Eretas ir Leimonas Marijampolės kalėjime buvo laikomi vienoj kameroj. „Tai davė progos iš širdies apie viską išsikalbėti. Mūsų ’Dovydėlis’ — taip mes jį vadindavom — neiškentė nepalietęs jį prieš porą metų ištikusios ’nelaimės’. Kliuvo tada tiek išrinktam Kaziui, tiek šį rekomendavusiam Stasiui“.

Po pralaimėjimo Šalkauskiui Dovydaitis tik artimųjų draugų tarpe išliedavo savo „širdį“. Pralaimėjęs Pakštui, bent dalį savo kartėlio jis išliejo ir viešai „Darbininke“ (1930, Nr. 26, 27 ir 28) Apysenio Ateitininko slapyvardžiu pasirašytuose straipsniuose. Šie straipsniai, nepaisant jų poleminio pobūdžio, yra reikšmingi dvejopu atžvilgiu: pirma, jie leidžia giliau suprasti, kodėl Dovydaitis su tokiu kartėliu pasitraukė iš ateitininkijos vado; antra, jie atskleidžia, kaip aplamai Dovydaitis žvelgė į vadus, kaip kuriuos jų vertino, kaip pagaliau pats suprato savo vaidmenį ateitininkuose.

Pirmiausia šiuose straipsniuose Dovydaitis imasi ateitininkijos „oficialiesiems dirigentams“ primint, „kada, kaip ir kieno ateitininkiškasis sąjūdis buvo sukurtas“. Savo vietoj jau citavome, kaip Dovydaitis, kai ką ir pats lyg pamiršdamas, stengėsi ateitininkus atriboti nuo jų užuomazgos Louvaine, nuo 1910 m. sukurtosios Lietuvių katalikų studentų sąjungos. Ironiškai Dovydaitis atsakė į „lyg ir pamiršimą“, kad Maskvoj jo sumanyta „Ateitis“ pradėjo ateitininkų sąjūdį.

Toliau Dovydaitis jau tiesiog kvestionavo įsivestus ateitininkų vado rinkimus. „Rinkimai geras dalykas. Bet ne viskam galima rinkimus ir balsavimus sėkmingai pritaikinti“. Jei prieš 20 metų kilus ateitininkų sąjūdžio minčiai, būtų buvę balsuojama, tai gal būtų buvę nubalsuota, kad dar ne laikas pasirodyti viešumon, jog „dar reikia vieną kitą dešimtmetį ar šimtmetį palūkėti ar panašiai“. Betgi „ateitininkija jau taip pat nuo pačių pradžių nebuvo be vadų, kad ir nebuvo jie renkami“. „Taip pat“, būtent, kaip žydai: Mozės iš Egipto išvesti izraelitai turėjo paties Dievo jiems duotuosius vadus ir po Mozės mirties. Betgi jie užsimanė turėti ir savo renkamą ’karalių’, kokių turėjo jų kaimynai stabmeldžiai. Dievas į šį jų įgeidį tačiau pažiūrėjo kaip į jų nenorą savo tikruoju valdovu laikyti patį Dievą. Ir „trumpoj ateitininkijos istorijoj įvyko kažkas panašaus į senovinės izraelitų istorijos įvykius“. Tai būtent ateitininkijos „įsivestoji ’vyriausiojo vado’ rinkimo praktika. Nežinia, kuriais motyvais ir sumetimais statutų autoriai rado reikalą šiokią praktiką į-vesti“.

Kaip žinome, ateitininkų reorganizacija su visais ’statutais’ buvo įvesta ne kieno kito, kaip paties Dovydaičio metais. Iš tokio vertinimo galime daryti išvadą, kad Dovydaitis šiai reorganizacijai iš tikro neskyrė reikšmės. Norint polemizuoti, būtų galima Dovydaičio paklausti: kodėl, būdamas vadas, bent nepasismalsavo, kokiais motyvais buvo šios reorganizacijos imtasi? Jei gyvenimas nebūtų šio reikalo kėlęs, niekam jis nebūtų nė galvon atėjęs. Matyt, tokio reikalo būta, jei pats tuometinis ateitininkų vadas Dovydaitis leido tuos visus ’statutus’ rengti ir jiems priimti sušaukė Palangos reorganizacinę konferenciją.

Į visa tai šiuose Dovydaičio straipsniuose terandame tokį atsakymą: „Ateitininkijos vadovybė, kaipo institucija išaugusi ne rinkimų, bet kitoniško augimo keliu, galėjo būti ir kuriuo kitu būdu įkabinta į ateitininkų organizacijos mechanizmą“.

Vyriausiojo vado rinkimų įsivedimas, Dovydaičio akimis, „iškėlė jau ir tokių dalykų, kuriems ateitininkijoj visai ne-vieta“. Tai prieš III kongresą (1930) vykusi ’priešrinkiminė agitacija’, kuri „ėjo vis smarkyn“, rinkimams artėjant. „Mat, buvo iškilusios dvi kandidatūros: viena buvo Vyriausios valdybos pasiūlyta, o antroji pačių ateitininkų iškelta. Toje ’priešrinkiminėje agitacijoje’ kai kas, kad geriau užtikrintų savo kandidatui laimėjimą, rado reikalo apie jo ’konkurentą’, švelniai tariant, netgi šį tą prasimanyt. O ir pačiame kongrese bei jo įrengime, žinančiųjų pasakymu, neapsieita be tendencijos. Prieš pačius vyriausiojo vado rinkimus prof. Šalkauskis, Vyriausiosios Valdybos ir savo paties vardu, kaip tinkamą į vadus asmenį, nuo širdies patarė kongresui rinkti prof. Pakštą. Kongresas jį ir išrinko. Bet ar jau taip sklandžiai, kaip buvo norėta ir kaip buvo pagrindo visiems norėt, tai jau kitas klausimas“.

Pats Dovydaitis (taip pat, kaip ir Pakštas) nevedė ’priešrinkiminės agitacijos’. Ją vedė abiejų kandidatų šalininkai. Jei agitacija už Pakštą buvo jų paversta agitacija prieš Dovydaitį, be abejo, tai turėjo jį giliai įskaudinti. Bet ar patys rinkimai dėl to kalti? Atsakant daug kartų Dovydaičio vartotu palyginimu, neprotinga, pilant vandenį iš geldos, drauge išmesti ir vaiką.

Antruoju neigiamu vado rinkimų praktikos rezultatu Dovydaitis iškelia ’garbės archyvo’ atsiradimą. Kai „iki šiol lyg tradiciniu ateitininkijos vadu buvęs prof. Pr. Dovydaitis“ buvo nebeišrinktas, jis buvo pasodintas „garbės pirmininko“ vieton. Kai Šalkauskis atsisakė nuo vyr. vado, jis buvo išrinktas pirmuoju garbės nariu. „Vadinasi, ateitininkijos šeimynoj pradeda kurtis dar viena įstaiga, — ’garbės įstaiga’ lyg koks ’garbės archyvas ’išbrokuotiems’ vadams sukrauti“241a.

Šiuo atžvilgiu labai teisingai St. Rauckinas pripažino Palangos konferencijos „vienu nevykusiu ėjimu“ Dovydaičio išjungimą iš aktyvios tarnybos, išrinkus jį garbės pirmininku. „Reikėjo padėti pastangų išrinkti Dovydaitį naujo organo — Federacijos tarybos pirmininku. Į šią vietą išrinkus E. Turauską, Dovydaitis tikrai galėjo pasijusti kaip tas pajėgus kariškis, kuris prieš laiką paleidžiamas atsargon, pakeliant jį į aukštesnį laipsnį“. Kaip liudija jo paties pašaipa „garbės archyvui“, Dovydaitis iš tiesų pasijuto „išbrokuojamu“ ir paleidžiamu atsargon.

Kaip savotiškai Dovydaitis žvelgė į ateitininkų vado rinkimus, taip ir aplamai jis savotiškai rūšiavo vadus, rasdamas tris jų grupes. Pirmos grupės vadai — tai „visi smurtininkai, pradėjus nuo paprastų banditų ir baigiant valstybių tironais ir despotais“. Jie iškyla fizine pajėga ir laikosi atsirėmę durtuvais. „O tokiomis priemonėmis vest ir valdyt tai gali ir asilas. Nuo tokių ’vadų’, Viešpatie, visus išgelbėk!“

Antroji vadų grupė — „toki žmoneliai, kurie patylomis, savo sieloj, laiko save esą tinkami ne kokiam menkesniam darbui, bet kaip tik stovėti viršūnėse, būti ’vadais’. Stoti žemesnėn, negu kokios organizacijos pirmininko vieton jis laiko sau ’per prasta’, nors savo sugebėjimais ir savo kokybėmis jie esti gana aprėžti žmogiukai ir netinka ne tik į generolus, bet kai kuomet nė į paprastus feldfebelius“.

Pagaliau trečioji gupė — ..tikrieji vadai“, kuriuos tokius padaro „ne smurtas, ne įsipiršimas, bet paskyrimas iš aukšto“. Tai „tikra prasme vadai iš Dievo malonės“, kurie dėl to „nesididžiuoja, nesipučia“, bet jaučiasi esą tik „tos ar kitos idėjos tarnai, ir ne daugiau“. Jie lieka vadais ir išsiskyrę iš gyvųjų, nes „nepaliauja vadovavę savo gyvenimo kilniais pavyzdžiais“. Tokių vadų turėjo ir ateitininkija ir gali jais didžiuotis. „Toks pirmoj eilėj yra a.a. Vytautas Endziulaitis, paaukojęs savo gyvybę bedirbdamas Lietuvos darbo žmonių gerovei pakelti... Ir kažin ar veikiai Ateitininkija galės pastatyt kitą, kurs jį šiuo atžvilgiu prilygtų“. Kaip tėvynės meilės pavyzdžiai ir vadai per amžius ateitininkams švies ir tie jų draugai, kurie laisvės kovose paaukojo savo gyvybę. Tik ligi šiol jie per mažai atsimenami, ir nėra išleista „apie juos tam tikro veikalo, — ’Vadų knygos’ pasakyčiau“. Tokių vadų reikia prašyti Dievo ir ateičiai, nes „tik šitokie vadai, nepareinamai nuo to, ar jie bus ar nebus išrenkami, išveda organizaciją į tikrąsias aukštumas“241b.

Įdomi ši Dovydaičio vadų klasifikacija ir charakteristika. Tik šalia demoniškai juodųjų, niekingai pilkųjų ir angeliškai šviesiųjų Dovydaitis pamiršo paprastus organizacinius vadus, kuriuos būtų galima tiesiog pavadinti renkamaisiais. Šie pastarieji ne tik nesiveržia valdžion smurtu, bet aplamai jos netrokšta. Užuot patys piršęsi, greičiau ginasi, kiek gali, ir sutinka, kartais labai nenoromis, tik paklusdami jaučiamai pareigai ir draugų balsui. Išrinkti, jie stengiasi pateisinti jiems parodytą pasitikėjimą ir pagal savo pajėgas tarnauja bendram labui. Pasibaigus jų laikui, pasitraukia nesigailėdami, greičiau tyliai džiaugdamiesi, kad oficialių pareigų našta jų nebeslėgs. Pasitraukia iš priešakio, bet ne iš bendro darbo: ir nebebūdami organizaciniuose postuose, jie vykdo savuosius uždavinius. Šiuo atžvilgiu ir renkamieji organizaciniai vadai panašėja į Dovydaičio idealiuosius „tikrus vadus“.

Nėra prarajos tarp Dovydaičio nupieštojo „tikro vado“ ir pamirštojo organizacinio vado. Tikruoju vadu Dovydaitis iškelia idėjinį vadą. Betgi ir organizacinis vadas idėjinėj organizacijoj savaime yra ir idėjinis vadas: jis nepraranda savo idėjiškumo dėl to, kad yra pastatomas priešakin. Tačiau drauge yra ir skirtumas tarp idėjinio ir organizacinio vado. Idėjinių vadų iš tikro nereikia rinkti, nes jie lygiai gali idėjiškai vadovauti, ir jokių organizacinių pareigų neimdami. Dėl to jų ir skaičius yra neribotas: galima būtų sakyti — juo daugiau, juo geriau. Betgi organizacijoje negali keli tuo pačiu metu stovėti jos priešakyje. Organizacija savaime implikuoja ir atitinkamą vadovybės hierarchiją. Negalint tuo pačiu metu tas pačias pareigas eiti keliems, reikia organizacijoje rinkti vadus, pradėjus pačiais mažiausiais vienetais ir baigiant visa organizacija. Atmetant demokratinį vadovybės sudarymą rinkimais, reikėtų griebtis autoritetinio jos skyrimo iš aukšto. Šiaip ar taip, jokia organizacija negali tenkintis tik nerenkamais idėjiniais vadais. Tik idėjinių vadų negali pakakti nė pačiai idėjiškiausiai organizacijai.

Dovydaičio „vadų filosofija“ būtų nuosekli tik tuo atveju, jei aplamai būtų paneigiama organizacija. Tokio anarchizmo, aišku, Dovydaitis nemanė skelbti. Bet idėjinio ir organizacinio vado prasmės (skirtingos, nors ir ne priešingos) neskyrimas neleido Dovydaičiui blaiviai suprasti, kad ir ateitininkų organizacijoje turėjo prasidėti vadų kaita. Nors jis buvo ne tik vienas pagrindinių ateitininkijos idėjinių vadų, bet ir jos kūrėjas, vis vien tai dar nereiškė, kad jis visam laikui turi likti ir organizacinis jos vadas. To nesuprasdamas, Dovydaitis ir turėjo laikyti „nuvertimu“ bei „išbrokojimu“ kitų išrinkimą organizacijos priešakin, lyg tai būtų reiškę jo ir kaip idėjinio vado atmetimą. To gi nebuvo: ir renkant organizacijai kitus vadus, niekas nekvestionavo Dovydaičio idėjinės vadovybės. Laimė, atrodo, pamažu jis pats ėmė suvokti, kad kaip idėjinis vadas nėra renkamas, taip jis nėra ir kitais pakeičiamas. Tikrieji vadai, savo „idėjai tarnaudami, palieka vadais visai nepareinamai nuo to, ar esti išrenkami, ar neišrenkami. Net dar daugiau. Jie palieka vadais ne tik gyvi būdami, bet ir iš gyvųjų tarpo išsiskyrę. Iš tikrųjų, tokių vadovystė nepasibaigia, jų gyvenimui čia šiokia ar tokia mirtimi pasibaigus“ 241b.

Suprasdamas tokį idėjinių vadų nepriklausomumą ne tik nuo rinkimų, bet ir nuo laiko, Dovydaitis nugalėjo kartėlį ir su dar didesniu uolumu atsidėjo ateitininkams. Jei savo emociniu reagavimu į vado rinkimų pralaimėjimą paliudijo savo žmogišką jautrumą, tai savo tolimesne veikla įrodė esąs tikras vadas iš Dievo malonės.

Vieną dalyką reikia iškelti šiuose straipsniuose, rašytuose karčioj antrųjų vado rinkimų pralaimėjimo nuotaikoj. Daug juose kritiško žvilgio ateitininkams, laikant savikritiką taip pat būtinu dalyku, kaip dezinfekciją apsisaugoti nuo mikrobų. „Kai kam gal pasirodys, kad yra neleistinas dalykas kelti aikštėn savo vidaus dalykus. Betgi tų dalykų slėpimas, laikymas tamsoj gali tik puvėsių mikrobus sustiprinti“. Todėl Dovydaitis prikiša, kad III kongresas praėjo „pagal jau kelintą kartą pasikartojantį šabloną“, kad aplamai „tarytum ateitininkija jau yra pradėjusi kaip ir stingti oficialiuose šablonuose bei konferencinėse formose“, kad sendraugiuose yra ..nemaža visai bergždžių ir net nudžiūvusių šakų“, kad studentų vakaruose šokami „nepadorūs modernūs šokiai“ ir vartojami svaigalai. „Tokios būklės akivaizdoj tikrieji Ateitininkijos draugai yra tie, kurie neužmerkia akių prieš tuos trūkumus, o ne tie, kurie juos nori ’per akis’ užginčyt“.

Tačiau niekur šiuose straipsniuose Dovydaitis kritiškai neužkliudo savo įpėdinių ateitininkijos priešakyje. Priešingai, šiuo klausimu taip pasisako: „Kiek teko patirti, profesoriai Dovydaitis, Šalkauskis, Pakštas savo tarpe yra gan artimi draugai. Ir jeigu ateitininkijos gyvenime jie kartais tarytum pastatomi vienas prieš kitą, tai tas tik rodo, kad ateitininkų organizacijos technika dar nėra pasiekusi reikiamojo tobulumo“. Nors, J. Ereto žodžiais, kartėlio valandomis nekartą iš Dovydaičio „kliūdavo Kaziui ir Stasiui“, tai nepalietė jų draugystės. Kokia abipusė draugiška pagarba siejo Dovydaitį ir Šalkauskį, matome iš dviejų Šalkauskio straipsnių Dovydaičio 50 metų sukakčiai pagerbti, o taip pat iš Dovydaičio „pasišnekučiavimo“ (atviro laiško forma) su Šalkauskiu tokia pat sukaktuvine proga. Panašiai rinkiminės varžybos nesuardė Dovydaičio santykių ir su Pakštu. Kaip pats Pakštas liudijo, Dovydaitis „buvo nepatenkintas, bet aš pareiškiau norą su juo bendradarbiauti ir remti ’Kosmą’ straipsniais, kaip visuomet. Mudviejų santykiai, atrodo, nebuvo pagedę“242. Iš tiesų, kaip anksčiau, taip ir po 1930 m. Pakštas buvo tarp uoliųjų „Kosmoso“ bendradarbių. Tuoj po III kongreso išvykęs Afrikon, jis iš ten informavo Dovydaitį apie kelionę, atseit, nė po rinkiminių varžybų tarp jų ryšys nebuvo nutrūkęs (rankose Pakšto iš Durbano 1930.XI.14 rašytas atvirukas, kuriame jis pagarbiai kreipiasi į Dovydaitį: „Brangus Kolega Profesoriau“).

VI

DOVYDAITIS — MOKSLEIVIŲ
ATEITININKŲ GLOBĖJAS POGRINDŽIO
METAIS

1. Moksleivių ateitininkų veiklos uždraudimas (1930)

1930 m. kai kurie baiminosi ateitininkų vyr. vadu rinkti Dovydaitį, kad „jis nesąs diplomatas; sutikęs kietesnį spaudimą iš režimo pusės, iššauksiąs konfliktą, varysiąs narius į ka-takombas“243. Deja, vos porai mėnesių praėjus nuo III kongreso, moksleivius ateitininkus į „katakombas“ suvarė režimas — pats sukūrė konfliktą. O slaptąją moksleivių ateitininkų veiklą globoti ėmėsi kaip tik besibaimintasis Dovydaitis: jis mažiausiai baiminosi režimo represijų.

Atvykęs pasveikinti Palangos konferencijos (1927), prezidentas A. Smetona prisiminė, kad šioj vietoj jis pats ėjęs mokslą, tik tada rusai slopinę tautinę sąmonę ir tikėjimą, o dabar Lietuvoje jau visiems laisva gyventi ir mąstyti. Pripažino tada ateitininkus gerais tėvynės sūnumis, kurie daug prisidėjo prie nepriklausomybės atgavimo. Tačiau tuojau pat to paties Smetonos režimas pradėjo ateitininkų veiklos gniaužimą. Švietimo ministerija nepatvirtino Palangos konferencijoj priimtų moksleivių sąjungos įstatų, ir tai moksleivių kuopas paliko gimnazijų direktorių bei pedagogų tarybų malonei. Žinodami ministerijos nepalankų nusistatymą ateitininkams, kai kurie gimnazijų direktoriai ėmė jų veiklą įvairiopai varžyti: pvz.. Biržų kuopai uždraudė susirašinėti su sąjungos centru, Rokiškio — turėti pašalinių prelegentų (centro valdybos atstovų), Telšių gimnazijoj neleido platinti ateitininkų spaudos etc. Alytaus, Biržų, Linkuvos ir kt. gimnazijose buvo leidžiama veikti tik vyresniesiems ateitininkams. Kai kur veikusios ateitininkų kuopos buvo tiesiog uždarytos. Jau 1927 - 28 mokslo metų pradžioj ateitininkai buvo uždrausti Šiaulių gimnazijose, Raseiniuose, Ukmergėje ir eilėj progimnazijų bei vidurinių mokyklų, tarp jų ir toj pačioj Palangoj, kur prezidentas buvo skelbęs, kad Lietuvoj visi turi laisvę.

Lyg vilties prošvaiste III kongrese pasidžiaugta, kad 1930 pavasarį po trejų metų ateitininkai vėl buvo leisti viešai veikti Šiaulių berniukų gimnazijoj ir kad Panevėžio gimnazijos kuopa, „ilgus metus veikusi už gimnazijos ribų“, gavo teisę veikti gimnazijos sienose. Deja, tai reiškė tik tų gimnazijų vadovybės, o ne pačios švietimo ministerijos malonę. Valdžios nusistatymą liudijo kitokie faktai: 1929 m. pradžioj kuopų atstovų kursai buvo leisti tik vieną dieną (likusi programa antrą dieną atlikta bažnyčioj); visai neleisti 1929 m. Velykų atostogų kursai mergaitėms ir 1930 m. Užgavėnių metu bendri kursai berniukams ir mergaitėms; 1929 m. nebegauta leidimo nė metinei konferencijai.

Pagaliau švietimo ministras inž. K. Šakenis aplinkraščiu 244 nr., datuotu 1930 rugpiūčio 30, uždarė moksleivius ateitininkus. Formaliai šiuo aplinkraščiu buvo visos „visuomeniniai politinio pobūdžio moksleivių organizacijos uždaromos“. Faktiškai šis aplinkraštis pirmiausia buvo nukreiptas prieš ateitininkus, nes kita gausi moksleivių organizacija — skautai buvo palikti, tik „suvalstybinti“ (pavesti švietimo ministro globai, šefu pasiskyrus pačiam prezidentui A. Smetonai). Buvo motyvuojama, kad visuomeninės moksleivių kuopelės buvusios reikalingos rusų laikais palaikyti tautinei sąmonei, bet nepriklausomoj Lietuvoj jos jau atgyvenusios savo amžių ir net esančios žalingos — ugdančios jaunime neapykantą ir jį skaldančios.

Komentuodamas šį aplinkraštį, katalikų kultūros žurnalas „Židinys“ (1930, Nr. 8-9, p. 197) pastebėjo, kad „pats aplinkraščio stilius ir redakcija primena daugiau polemikos straipsnį“. Iš tiesų, šis aplinkraštis būdingai atspindėjo A. Smetonos autoritetinio režimo pagrindinę doktriną — tautinės vienybės identifikaciją su partine vienybe. Pagal šį partinį tautinės vienybės samprotį ir buvo žvelgiama: kas sava, tas tik „tautiška“, nors ir partiška bei politiška (todėl užsimota skautus suvalstybinti), o kas ne sava, tas jau „partiška“, nors ir nepolitiška (todėl reikėjo ateitininkus uždrausti). Savomis akimis žvelgdamas, tautininkų režimas laikė ateitininkus partine „srove“, nepaisant to, kad dar 1925 m. kongrese buvo įsakmiai nutarta, kad moksleiviai ateitininkai negali priklausyti jokiai partijai.

Katalikų visuomenė moksleivių ateitininkų uždraudimą sutiko su didžiu pasipiktinimu. Dar tik pasklidus žiniai apie tokį ketinimą, kan. P. Dogelis įspėjo, kad tai nebūtų naudinga nė pačiai vyriausybei, nes ji tokiu savo darbu tik sukeltų ateitininkų „didžiausią neapykantą“ ir juos „sugrūstų į katakombas, kaip tai buvo prie rusų režimo“. Savo įspėjimą vyriausybei „Ryto“ dienraštyje kan. P. Dogelis baigė žodžiais, kad ateitininkų uždarymas Vytauto Didžiojo ir šv. Augustino jubiliejiniais metais būtų „tiesiog nusidėjimas tų metų vienybės, džiaugsmo, entuziazmo dvasiai“244. Vis vien A. Smetonos vyriausybei nutarus Vytauto Didžiojo metus „tautiškai“ atžymėti moksleivių ateitininkų užgniaužimu, visa katalikiškoji spauda tai pasmerkė tiek griežtai, kiek leido cenzūra. „Ateities“ žurnalas uždraudimą komentavo komentarų nereikalaujančiu K. Baubos straipsniu „Tai ne kapas, tai tik pylimas“ (1930, Nr. 10). Visuose katalikų suvažiavimuose buvo pareikšti griežti protestai. O studentai ateitininkai savo metinėje konferencijoj (1930.IX.27 - 28) nutarė protesto ženklan savo ženklelius perrišti juodu gedulo raišteliu (nebeteko jo nusiimti nepriklausomybės metais).

Vyskupų konferencija, posėdžiavusi Kaune 1930.IX.16 - 17, savo komunikate konstatavo:

1. kad sakytasai aplinkraštis yra neteisėtas, nes a. prieštarauja ’Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų’ įstatyr 41 §, b. prieštarauja Konkordato XXV str., 2. kad Ateitininkų Moksleivių organizacijos uždarymas yra jokiu būdu nepateisinamas, a. nes Ateitininkų Moksleivių organizacija nėra politiškai visuomeninė, bet religinio, tautinio, kultūrinio pobūdžio organizacija, esanti Vyskupų priežiūroje, Katalikų Akcijos narys, b. nes Ateitininkų Moksleivių organizacija yra naudinga tiek Katalikų Bažnyčiai, tiek Vyriausybei.

Vyskupus parėmė ir nuncijus arkiv. R. Bartoloni, IX.25 ministrui pirmininkui J. Tūbeliui Apaštalų Sosto vardu pareikšdamas nepasitenkinimą dėl vyriausybės nuosprendžio varžyti katalikų akcijos laisvę, uždarant katalikų moksleivių organizaciją. Vyskupų vardu Vilkaviškio vyskupas A. Karosas (seniausias amžiumi) ir Telšių vyskupas J. Staugaitis (drauge dirbęs su A. Smetona Lietuvos Taryboje) lankė prezidentą ir prašė atšaukti tą Lietuvą kompromituojantį aplinkraštį. Kai niekas negelbėjo, vyskupai vėl susirinko į konferenciją (1930.X.11) ir paskelbė ganytojišką laišką tikintiesiems, kuriame šiuo reikalu rašė: „Tai yra Bažnyčios teisių laužymas, tai yra laužymas iškilmingos sutarties, Apaštalų Sosto su mūsų vyriausybe sudarytos. Mes, katalikai, prieš tokius darbus turime kelti savo balsą, kol bus katalikams moksleiviams ateitininkams sugrąžinta jų draugijos laisvė“ (Tiesos Kelias, 1930, Nr. 11, p. 181, oficialioji dalis).

A. Smetonos režimas su visu totalistiniams režimams būdingu atkaklumu nieko nepaisė ir aklai pasitikėjo fizine jėga. Spaudos atstovų užklaustas, ar moksleivių ateitininkų uždraudimas nesikerta su konkordatu ir ar dėl to nenumatoma kokių komplikacijų, užsienio reikalų ministras D. Zaunius tiesmukai atsakė: „Apaštališkas Sostas neturi kariuomenės, ir čia negalima kalbėti apie išorinę komplikaciją. Tai yra tik moralinė jėga, kuri turi reikšmės tik viduje“244. Sunku tiesiog pasakyti, ar toks atsakymas buvo tik naivus ar stačiai ciniškas (vėliau Stalinas panašiai klausė, kiek Vatikanas turi divizijų). Vatikano pastangos rasti modus vivendi tarp Smetonos režimo ir Lietuvos katalikų, kurių teises gynė vyskupai, baigėsi tuo, kad 1931 birželio 5 nuncijus arkiv. R. Bartoloni buvo įsakytas Lietuvą palikti per 24 valandas!

Toks pasielgimas su Šv. Sosto pirmuoju nuncijumi nepriklausomai Lietuvai rodo, su kokiu aklu įniršiu buvo užsimota sugniuždyti katalikiškąsias organizacijas, pirmąja auka pasirinkus moksleivius ateitininkus. Kai Katalikų Veikimo Centras ir pavasarininkų vadovybė parengė savo atsišaukimus, protestuojančius prieš moksleivių ateitininkų uždarymą, nebuvo leista jų paskelbti. Slaptu įsakymu pašto viršininkams (Nr. 8481) buvo įsakyta konfiskuoti net vyskupų tuo reikalu laiškus kunigams. Vyskupų konferencijos ganytojiškasis laiškas, kuriame protestuota prieš moksleivių ateitininkų uždarymą, buvo perskaitytas visose bažnyčiose ir išspausdintas kunigų žurnale „Tiesos Kelias“, bet neleista jo plačiau skleisti spaudoj ir susirinkimuose. Nesivaržyta kelti kunigams bylas ir už pamokslus bažnyčiose: nuo 1930 lapkričio ligi 1931 kovo buvo iškeltos bylos 76 kunigams! Panevėžio vyskupijos jaunimo direktorius kun. A. Lipniūnas, ypač uoliai apaštalavęs katalikiškajame jaunime, sulaukė ir protokolų, ir tardymų, ir baudų. Buvo jam uždrausta ir iš Panevėžio išvykti, nors niekas jo neįbaugino. Ne viena byla buvo iškelta ir Kaune panašiai veikusiam kun. K. Rankelei. Jį bandyta paraližuoti, ne uždraudžiant iš Kauno išvykti, bet ištremiant iš šio miesto ir apskrities.

Stojo už moksleivius ateitininkus Lietuvos episkopatas, rėmė juos visos katalikiškosios organizacijos, bet tiesioginę kovą turėjo atlaikyti patys ateitininkai.

Diktatūriškai įsitvirtinęs A. Smetonos režimas netrukus nusikreipė prieš ateitininkus. Jau 1928 pavasarį šeši studentai ateitininkai buvo ištremti iš Kauno. 1929 pavasarį aušrininkų suorganizuotas atentatas prieš ministrą pirmininką A. Voldemarą vėl buvo proga areštuoti 14 sendraugių ir studentų, o pas daug kitų darytos kratos. Prasidėjus kovai dėl moksleivių ateitininkų, 1930 - 31 mokslo metais bent kelios dešimtys studentų ateitininkų buvo areštuoti bei tardyti, ištremti iš Kauno, sodinti į kalėjimus ar Varnių koncentracijos stovyklą.

Iš sendraugių dr. P. Karvelis, Katalikų Veikimo Centro Kauno rajono pirmininkas, nuo 1931 m. pradžios ligi tų metų Velykų buvo išsiųstas į Varnių stovyklą. 12 studentų, dalyvavusių jo išlydėjime, buvo nubausti po tris savaites kalėjimo. Apie tą patį laiką buvo į Varnius išsiųstas Ateitininkų Federacijos gen. sekretorius J. Štaupas (jau anksčiau kalintas) ir Vytauto D. universiteto studentų sąjungos pirmininkas J. Meškauskas. Kovo 4 (šv. Kazimiero dieną) jie sulaukė į savo draugę ir moksleivių centro pirmininko A. Domaševičiaus (dabartinio Damušio). Kitus išleidus dar prieš Velykas, šias šventes jis vienas atšventė Varniuose, iš kurių buvo paleistas tik birželio 17 (tad iškalėjo pusketvirto mėnesio). Tuo pačiu metu iš žymesnių komunistų Varniuose sėdėjo V. Niunka. Šiek tiek įspūdžių apie šią „Žemaičių akademiją“, kiek galėjo praeiti pro cenzūrą, A. Damušis paskelbė „Ateityje“ įdėtame interviu. Žinoma, Varnių stovykla nelygintina su nacių ar sovietų koncentracijos stovyklomis. Teko plauti grindis, piauti malkas, bet užtenkamai buvo laiko ir knygoms. Kai liko be savo artimųjų draugų, A. Damušiui „studijos pasidarė vienintelis draugas“. O kadangi visą laiką (nuo kėlimosi ligi gulimo) reguliavo dienotvarkė, A. Damušis su šypsniu kalbėjo: „Kur berasi labiau tvarkingą ir ramų gyvenimą. Argi ne kurortas“243. Tokį idilišką Varnių vaizdą cenzūra galėjo praleisti.

Išsiuntus Ad. Damušį į Varnius, moksleivių centro pirmininko pareigas turėjo perimti A. Masionis, bet tuojau pat ir jis buvo 6 mėnesiams iš Kauno ištremtas į savo tėviškę Dzūkijoje. Tada centro pirmininko pareigas perėmė J. Gratkauskas (neseniai Kauno sunkiųjų darbų kalėjime atsėdėjęs tris savaites). Nepraslinkus nė trims mėnesiams, gegužės 23 jis tiesiog iš gatvės kaip stovi, be apsiausto ir skrybėlės, buvo sučiuptas ir išvežtas į Varnius. Centro sekretorius J. J. Žemaitaitis dar iš vakaro buvo suimtas ir išvežtas į tėviškę Šakių apskrityje (6 mėnesių tremčiai). Centro pirmininko pareigas ėjęs J. Gratkauskas ir sekretoriai J. J. Žemaitaitis ir S. Balčiūnas buvo kelis kartus tardyti dėl aplinkraščių moksleivių kuopoms. Išvežus į Varnius J. Gratkauską, centro pirmininko pareigas perėmė K. Mockus. Tad tokiomis sąlygomis dirbo moksleivių ateitininkų centras pirmaisiais pogrindinės veiklos metais.

Buvo tremiama iš Kauno ar uždaroma į Varnių stovyklą be teismo, tik karo komendanto nuosprendžiu. Tačiau buvo suorganizuota ir viena byla kariuomenės teisme dėl platinimo atsišaukimų, kuriuose reikalauta laisvės moksleiviams ateitininkams.

Vytauto D. universiteto studentų ateitininkų 1930.XI.9 susirinkime buvo priimti du trumpi atsišaukimai į katalikiškąją visuomenę ir į katalikus inteligentus. Remiantis vyskupų ganytojišku laišku, buvo reikalaujama grąžinti laisvę katalikams moksleiviams. Įsikūrę rusų žandarų priespaudoj, „ateitininkai daugiausia prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, jie pirmieji užpildė karių savanorių eiles“. Atsišaukime katalikams inteligentams primenama, kad tai yra „visų katalikų gyvybės ar mirties problema, nes per moksleivių ateitininkų uždarymą kova paskelbta pačiai Katalikybei“. Abu atsišaukimus pasirašė VDU studentų ateitininkų komitetas: kun. J. Šalčius, K. Mockus ir St. Griškevičius.

Vėliau buvo paruoštas platesnis atsišaukimas „Katalikiškoji visuomene“, kviečiantis siųsti vyriausybei protestus, prašyti atšaukti švietimo ministro aplinkraštį. „Duokite laisvę katalikams moksleiviams, duokite laisvą katalikams veikimą savoj, jų pačių išvaduotoj Tėvynėj“. Šio šūkio atsišaukimui išplatinti visoje Lietuvoje lapkričio mėn. paskutinį  sekmadienį (XI.30) studentai ateitininkai išvyko į visus didesnius miestelius. Vienur, kur buvo tądien susirinkimų, atsišaukimas buvo juose paskaitytas, kitur šiaip tie atsišaukimai buvo žmonėse paskleisti. Turėjo tai būti iš tikro plati akcija, kaip galima spręsti iš to, kad atsišaukimų platintojai buvo suimti ir nedideliuose miesteliuose, ir skirtingose srityse (Palėvenėj, Žiežmariuose, Vyžuonose, pakeliui — Prienuose). Daugelis dėl šio atsišaukimo buvo tardyti ir areštuoti. Bendra byla buvo sudaryta 8 studentams ir 4 kunigams. Kaltinamųjų ginti kariuomenės teisme (1931.V.12 -13) stojo įvairių pažiūrų žymiausi to meto advokatai: prof. P. Leonas (teisių fakulteto dekanas), prof. A. Tumėnas, M. Sleževičius (liaudininkas), V. Požėla (socialdemokratas), J. Robinzonas, dr. Pr. V. Raulinaitis, V. Choronžickis ir dr. A. Milčius (iš 8 ateitininkai buvo trys: Tumėnas, Raulinaitis ir Milčius). Teismui pirmininkavo plk. Budrevičius. Kaltinamieji buvo teisman atiduoti „už platinimą rašto ’Katalikiškoji visuomene’, kurio turiny kurstoma visuomenė neklausyti teisėtų Vyriausybės įstatymų, liečiančių moksleivių ateitininkų uždarymą mokyklose“. Nors buvo reikalaujama bausmės už priešvalstybinę veiklą, teismas rado kaltę tik nelegalaus (t.y. be karo cenzūros leidimo) atsišaukimo platinime. Todėl bausmės buvo paskirtos palyginti švelnios, dėl ko režimas buvo nepatenkintas. Kun. J. Šalčius buvo nubaustas 2000 litų pabauda, arba 3 mėnesiais kalėjimo, J. Štaupas, A. Masionis ir kun. J. Žvinys — po 1000 lt. (2 mėn. kalėjimo), K. Mockus — 750 lt. (1 mėn. 3 savaitės), J. Labokas, J. Mikaila ir P. Svetulevičius — po 500 lt. (1 mėn. 2 savaitės). Išteisinti studentai J. Baranauskas ir K. Bauba (jie buvo sulaikyti pakeliui — nespėję nusikalsti to atsišaukimo platinimu), kunigai H. Prialgauskas ir Br. Strumila. Kasacijos skundą vyriausiasis tribunolas atmetė. Atsisakę duoti malonės prašymus, J. Štaupas, A. Masionis ir J. Mikaila bausmę atliko Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Dėl silpnos sveikatos padavusiam malonės prašymą J. Labokui bausmė buvo dovanota.

Ne tik moksleiviams ateitininkams buvo uždrausta veikti. Ir kitų katalikiškųjų organizacijų veikla buvo įvairiais būdais varžoma: nevisada buvo gaunami leidimai šaukti susirinkimams, juose dalyvaujantieji policijos atstovai kabinėjosi prie kalbėtojų ir rašinėjo protokolus, kur įžiūrėjo ką nors „priešvalstybiška“. Spaudoj katalikai beveik negalėjo ginti savo laisvės, nes cenzūra budėjo, kad jų protesto balsas neprasiveržtų viešumon. Tokiomis sąlygomis ir susikūrė slaptas būrelis informuoti visuomenę apie visa tai, kas negalėjo būti keliama viešojoj spaudoj. Buvo išleisti keli (daugiausia dviejų puslapių) tokios informacijos numeriai, pasirašyti „K.A.K.“. Šios raidės buvo šifruojamos: Katalikų Akcijos Komitetas, o patys jo nariai vadinami „kakininkais“.

Nebuvo tai oficialiai ateitininkų sambūris. Tokiu jis ir principiškai negalėjo būti, nes daugiau ar mažiau tai buvo politinio pobūdžio veikla. Betgi faktiškai jį sudarė ateitininkai studentai, gal būt, ir vienam kitam sendraugiui remiant ar vadovaujant.

KAKo darbą nevienodai sutiko ir patys katalikų vadai. Griežčiausiai „kakininkus“ pasmerkė Šalkauskis, juos lygiomis traktuodamas su „fokstrotininkais“ (moderniųjų šokių, „šių šlykštynių“, šokėjais) ir „degutininkais“ (tur būt, žydų parduotuvių iškabų išdegutuotojais, nes, matyt, ir tokių būta). Šiuo reikalu Šalkauskis taip sprendė:

Tos kovos priemonės, kurių griebėsi K.A.K. „riteriai” ne tik netinka katalikiškajai akcijai, bet ir grynai politiniam veikimui. Paskvilių ir pamfletų metodai ne tiek yra kenksmingi tiems, prieš ką jie yra atkreipti, kiek kompromituoja tuos, kas juos pavartoja savo kovoje. Šiuo atžvilgiu kakininkų akcija yra didžiausias nusižengimas prieš pačią katalikiškąją akciją, kurios vardan ji yra varoma. Iš kakininkų katalikų Bažnyčiai tiek yra naudos, kiek iš fokstrotininkų arba degutininkų248.

Susipažinus su KAKo lapeliais (jų rinkinys yra išsaugotas ir šiame krašte), tokį Šalkauskio sprendimą reikia laikyti ne tik per griežtu, bet ir neteisingu. Tik vienas lapelis „Kas mus valdo? Kur mus nuves?“ iš tiesų yra paškvilis, vulgariai išsijuokiantis iš prezidento šeimos bei jo ministrų ir, svarbiausia, keliantis abejonę, kiek kur tiesos, kiek kur jos perdėjimo ir kiek kur net paprasto šmeižto. Šiam lapeliui iš tikro tinka Šalkauskio žodžiai „kakininkams“. Tačiau nieku būdu to negalima apibendrinti visiems KAKo lapeliams. Jie visų pirma teikė tą informaciją apie režimo kovą prieš katalikus, kurios cenzūra neleido skelbti viešojoj spaudoj. Drauge buvo ginama demokratiniai teisinės valstybės principai. Prieš pat minėtąją studentų ir kunigų bylą išleistame lapelyje buvo nurodoma, kad nepakanka ant teisingumo ministerijos rūmų išrašyti „Iustitia est fundamentum regnorum“. Reikia, kad ir vyriausybė būtų teisėta ir kad įstatymai būtų teisėtai leidžiami, nepažeidžiant pagrindinio valstybės įstatymo — konstitucijos. Todėl piktinamasi, kad norima teismo autoritetu pridengti neteisėtų įstatymų savivalę: „pirmas atsitikimas Lietuvoje, kada kariuomenės teismas teisia pirmuosius kovotojus už Lietuvos laisvę — ateitininkus“. Baigiama žodžiais: „Mūsų pergalės ženklas — kryžius, o jų — kalėjimo pančiai. Betgi Kristus pančius nugalėjo“. Tai jau retorinis patosas, kuris natūraliai iškyla visuose pogrindžio leidiniuose. Šiaip ar taip, kakininkus reikia ne su „degutininkais“ lyginti, o laikyti demokratiniais kovotojais.

Kiek iš to meto žmonių pavyko iškvosti, kakininkus sudarė ne kokie „degutininkai“, bet ryžtingi idealistai. Ne vienas iš jų buvo ėję (ar tuo pačiu metu ėjo) ateitininkuose atsakingas pareigas ir už tai jau buvo ragavę ir kalėjimo, ir Varnių. Deja, saugumo policijai pasisekė nuo seniau ateitininkuose turimą „informatorių“ panaudoti ir šiam reikalui. Todėl, nepaisant viso slaptumo, ir KAKo veikla sulaukė bylų: vienoj buvo teisiamas dr. P. Karvelis su minėtuoju „informatoriumi“, antroj — kun. St. Telksnys, V. Kudirkaitė (Giriūnienė) ir J. Petrauskaitė (Meškauskienė).

Kodėl Šalkauskis kakininkus nuteisė ne tik taip griežtai, bet iš esmės ir neteisingai? Gal būt, nebuvo nei susipažinęs su visais KAKo lapeliais, nei gerai žinojo, kas tą slaptą darbą dirbo. Savo sprendimą jis visų pirma rėmė principine pažiūra, kad toks pogrindinės kovos metodas yra nedemokratiškas ir dėl to netinkamas demokratijai ginti. Šiuo reikalu J. Eretas laiške taip informuoja:

Šalkauskis buvo priešingas bet kokiai pogrindinei akcijai, o norėjo, kad katalikai viešai kovotų už savo teises. Kaip tik dėl to jis apgailestavo, kad tam tikra jaunų vikarų ir studentų ateitininkų grupė, susispietusi į KAKą, norėjo su tautininku režimu kovoti iš pasalų.

Be abejo, kiekviena kova turi būti dorai vedama — švariomis priemonėmis. Tad ir pogrindinė kova gali (ir privalo) būti švari. Ją principiškai pasmerkti nėra pagrindo. Tačiau tiek Šalkauskį, tiek Pakštą anuomet didžiai fascinavo Mahatmos Gandhi kovos taktikos doktrina, žinoma vardu satyagraha, reiškiančiu „teisybės laimėjimą sielos galybe“ (Šalkauskis). Tame pačiame 1932 m. vajaus laiške ateitininkams, kuriame pasmerkiami kakininkai, Šalkauskis įsakmiai kėlė, kad Gandhi kovos taktika „gerai galėtų tikti katalikiškajai akcijai“, ir specialiai pabrėžė, kad „Gandhi niekados neveikia iš pasalų“. Tais pačiais metais dar anksčiau „Židinyje“ (1932, Nr. 1) K. Pakštas buvo net atskiru straipsniu pritariamai išdėstęs Gandhi kovos taktikos doktriną.

Dovydaičio niekada netraukė Rytai: nei rusų, nei indų. Indijos religijų pasyvumą jis neigiamai vertine. Vargu ar buvo jį sudominusi ir Gandhi satyagraha, kuri sužavėjo Šalkauskį ir Pakštą. Šiaip ar taip, KAKo atžvilgiu Dovydaitis išsiskyrė nuo abiejų savo įpėdinių. KAKo veikla jis ne šalkauskiškai piktinosi, bet greičiau ją palankiai vertino. J. Eretas laiške prisimena, kaip šiuo klausimu išsiskyrė pažiūros:

Šalkauskiui itin nepatiko, kad Dovydaitis reiškė savo simpatiją kakininkams, ir dėl to nekartą jam išdėstė, kodėl katalikai neturėtų imtis slaptos veiklos. Bet Dovydaitis nepasidavė. Ir vėliau, kai 1932 m. buvome Marijampolėje drauge kalinami, Dovydaitis Leimonui ir man pakartotinai pasisakė už dr. K. Ambrozaičio taktiką, nevengiančią nė konspiracijos. Kuraitis šiame konflikte laikėsi vidurio pozicijos: principiškai sutiko su Šalkauskiu, bet prileido, kad išimtiniais atvejais galima imtis ir kitokių priemonių.

Tačiau, nors Dovydaitis simpatizavo KAKo veiklai, pats į ją nebuvo įsijungęs. Kaip toliau J. Eretas teisingai pastebi, Dovydaitis aplamai dienos politika tiek mažai tesidomėjo, kad „ji man tebuvo reiškinys, kuris tepakrapštė jo asmenybės pakraštį, bet nepasiekė jos vidaus“.

2. Dovydaičio santykiai su moksleiviais ateitininkais

Kas Šalkauskiui ir Pakštui buvo teorinis klausimas, tas Dovydaičiui buvo gyvenimo tikrovė: ne iš teorinių aukštumų jis žvelgė į kovą dėl moksleivių ateitininkų ateities, bet nuo pačių pirmųjų dienų pats šion kovon stojo. Kai moksleiviai ateitininkai buvo pastatyti prieš klausimą, arba nutraukti savo veiklą, arba pereiti slapton veiklon, be abejo, sunku buvo Dovydaičiui suprasti, kodėl katalikai turi būti priešingi bet kokiai pogrindinei akcijai. Todėl jis nematė pagrindo piktintis nė KAKo slapta veikla, skatinusia nenusilenkti režimo kėsinimuisi. Drauge Dovydaitis neabejojamai suprato, kad KAKo veikla tegalėjo turėti „pakraštinės“ reikšmės (panaudojant J. Ereto, žodį, kuriuo jis apibūdino Dovydaičio santykį su politika). Ateitininkišku požiūriu buvo visų pirma svarbu ne protestuoti prieš režimą, užsimojusį moksleivius ateitininkus sunaikinti, bet atsilaikyti prieš šį užmojį, nekapituliuoti. Nenusilenkiant moksleivių ateitininkų uždraudimo potvarkiui, galima sakyti, savaime laikytasi Gandhi kovos taktikos. Kaip pats Šalkauskis anuomet išdėstė, Gandhi skelbtasis pasyvus priešinimasis iš esmės yra aktyvus kovojimas — neteisybės nepripažinimas. Nė vienas iš ateitininkijos vadų nesvyravo, kad negalima pripažinti moksleivių ateitininkų uždraudimo.

Šia prasme Dovydaitis pirmasis iš visų pradėjo „gandhišką“ pasipriešinimą moksleivių ateitininkų uždraudimui. Tokio uždraudimo žinia Dovydaitį užtiko jau belaužant šį neteisų draudimą — būtent atvykusį Linkuvon į moksleivių ateitininkų vėliavos šventinimo iškilmes rugsėjo 8 d. Gimnazijoj jau prieš porą dienų buvo pranešta apie švietimo ministro aplinkraštį, bet Dovydaitis atvyko, to dar nežinodamas (gal būt, todėl, kad spaudoj apie šį aplinkraštį buvo paskelbta šiek tiek uždelsus). Vėliavos kūmų buvo dvi poros; Dovydaitis su A. Čeilytkaite - Žagrakaliene sudarė pirmąją porą. Kadangi nebebuvo galima daryti iškilmingo susirinkimo, iš bažnyčios buvo susirinkta į kapines. Ten Pr. Dovydaitis kalbėjo su retu įspūdingumu, cituodamas ryžto žodžius ir iš Šv. Rašto, ir iš Maironio eilėraščio „Nebeužtvenksi upės bėgimo“. Iš kapinių vaišėms buvo renkamasi į vieną privačią sodybą, nebe viešai, o slaptomis, įvairiais keliais darant vingius. Vėliau tą sodybą buvo apsupusi policija, ir kai kurie besislapstydami turėjo nuo jos bėgti. Sodybos šeimininkė policijai teisinosi, kad tai buvo sukviesti svečiai. Taip vyko pirmoji nelegali ateitininkų šventė (O. Penkauskaitės informacija).

Kaip Linkuvoj, taip ir visur kitur moksleiviai ateitininkai nenutraukė savo veiklos, bet tik ją perkėlė į pogrindį, arba, kaip anuomet buvo sakoma, į „katakombas“. Pirmieji pogrindinės veiklos 1930 - 31 mokslo metai buvo lemiami kovos metai. Jei tais metais tautininkų režimui būtų pasisekę moksleivių ateitininkų veiklą uždrausti, būtų buvusios pakirstos visos ateitininkijos šaknys. Kokių represijų ėmėsi režimas ir kokių aukų tai pareikalavo iš pačių ateitininkų, nurodyta jau ankstesniame skirsnelyje. Nebuvo pasiekta švietimo ministerijos nelemtojo aplinkraščio atšaukimo per visą likusį nepriklausomybės dešimtmetį. Kasmet reikėjo aukų: ne vienas moksleivis buvo pašalinamas iš gimnazijos už ateitininkuose dalyvavimą, daugeliui kitų už tą patį „nusižengimą“ buvo sumažinamas elgesio pažymys. Tačiau tokio plataus masto represijų, kaip pirmaisiais metais, nebebuvo imamasi. Nors tautininkų režimas ir ligi pat galo neatlyžo, noromis nenoromis bent iš dalies „susitaikė“ su faktine padėtimi: moksleiviai ateitininkai veikia, nepaisydami uždraudimo.

Kova buvo laimėta: pogrindžio veiklos metais moksleiviai ateitininkai ir skaičiumi išaugo, ir dvasia sustiprėjo. Aišku, visų pirma šios kovos sėkmę nulėmė paties ateitininkiškojo jaunimo gyvas idealizmas: visai nebuvo baiminamasi, kad gali tekti už savo įsitikinimus ir nukentėti. Savo ruožtu daug reiškė, kad visą laiką buvo jaučiamas vykupų ganytojiškas rūpinimasis, kad dauguma kapelionų nuoširdžiai globojo kuopas, kad studentai ir sendraugiai teikė paramą. Bet ypač daug lėmė ta globa, kurios moksleiviai ateitininkai sulaukė iš savo kūrėjo Dovydaičio.

Kaip sakyta, vyr. vado rinkimų antrąkart pralaimėjimas paliko Dovydaityje daug kartėlio. Tačiau dėl to jis neužsirūstino kaip Achilas (J. Ereto žodžiais, „idealo meilė nugalėjo savimeilę“). Tų pačių III kongreso metų (1930) rudens pradžioj, vos pradėjus mokslą, jis jau vyko pas Linkuvos moksleivius ateitininkus. Ten sužinotas moksleivių ateitininkų veiklos uždraudimas turėjo iškart išblėsinti Dovydaičio asmeninį kartėlį. Teisingai Z. Ivinskis pastebi, kad autoritetinio režimo metais Dovydaitis išplėtojo „ypatingą, tiesiog nuostabą keliančią veiklą“ ir kad ypač „nuo 1930 išvystė tokį aktyvumą, kuris iki tol jo gyvenime nebuvo dar pažįstamas“. Visų pirma tas veiklumas buvo nukreiptas į moksleivius ateitininkus, kaip konstatuoja Z. Ivinskis:

Juk niekas kitas, tur būt, taip skaudžiai neišgyveno ir neatjautė moksleivių ateitininkų organizacijos uždarymo, kaip jų tėvas, augintojas ir visada rūpestingiausias prižiūrėtojas. Jei anksčiau Dovydaitis skyrė jiems daug dėmesio, tai nuo uždarymo moksleiviai ateitininkai pasidarė jo didžiausias sielos rūpestis. Ir iš visų ano meto veikėjų, kurių šalia Dovydaičio ir jaunesnėje kartoje ėmė atsirasti, jis slaptam moksleivių veikimui aukojo daugiausia savo laiko, energijos ir savo lėšų247.

J. Mikaila prisimena, kaip kartą, drauge su Dovydaičiu vykdamas į Biržų ateitininkų šventę (1933), plačiau išsišnekėjęs, tiesiog jo paklausė, iš kur sugeba tiek laiko ateitininkams skirti. Dovydaitis atsakęs taip: „buvau nuo ateitininkų atsitraukęs ir jaučiu dėl to sąžinės priekaištavimą — dabar noriu atidirbti už tą laiką“. Gal būt, nebestovėdamas ateitininkijos priešakyje, jis kiek ir mažiau besireiškė. 1929 metų interviu „Ateityje“ Dovydaitis į klausimą, ar tenka susidurti ir su moksleiviais, apgailestavo: „Labai norėčiau, bet Kaunas taip kietai mane pasikinkęs laiko, kad visai neturiu kada iš jo ištrūkti. Su moksleiviais susitinku išimtinai beveik tik Kaune, atsilankydamas į jų šventes ir susirinkimus“127.

Iš tiesų nė tuo metu Dovydaitis anaiptol nebuvo tik Kaune užsidaręs: mažiau, gal būt, išvykdavo iš Kauno tik pagal savo paties matą, bet tikrai daugiau už kitus. Tai rodo tokie 1929 - 30 metų „Ateities“ korespondencijų duomenys: 1928.XII.16 Kauno rajono at-kų šventėj Dovydaitis skaitė paskaitą apie idealizmą ir materializmą kaip pagrindines pasaulėžiūrines sroves, 1929.1.4 - 5 moksleivių sąjungos kursuose turėjo paskaitą „Žmonijos tikslas ir uždaviniai katalikų ir kitų pasaulinių, idėjinių bei ekonominių srovių supratimu“, vasarą (VII.20 - 21) su paskaita dalyvavo zanavykų ateitininkų šventėje Šakiuose, o rudenį skaitė paskaitą Vilkaviškio moksleivių sukaktinėj šventėj (XI.24) ir buvo paskaitininkas Kaune (XII.1) V. Endziulaičio 11 metų mirties minėjime; kitais metais (1930) su paskaitomis lankėsi Rygos ateitininkų šventėj (1.5), Marijampolės eucharis-tininkų šventėj (1.26), Alytaus moksleivių metinėj šventėj (II. 23), Jurbarko kuopos dešimtmečio šventėj (V.8). Taigi ir tuo mažesnio veiklumo metu Dovydaičio būta itin veiklaus.

Pogrindinės moksleivių ateitininkų veiklos metais Dovydaitis į ją įsijungė tokiu mastu, kad iš tiesų stojo pačian priešakin kovos už ateitininkiškosios moksleivijos egzistenciją. O kadangi visą antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį moksleiviai buvo pagrindinis kovos frontas, tai reiškė stoti ir visos ateitininkijos priešakin. Vadovaudamas ateitininkams moksleiviams, Dovydaitis vadovavo ir visai ateitininkijai jei ne daugiau už oficialųjį vadą, tai bent lygiomis su juo. Tokia išvada gali nustebinti ar pasirodyti kontroversiška. Tačiau ne be pagrindo tokią išvadą daro ir Z. Ivinskis, kad Dovydaitis, „užėjus slapto veikimo metams, pasidarė tikruoju - faktiniu ateitininkų vadu, be kurio tas slaptas veikimas neįsivaizduojamas, ir gal būt, būtų buvęs neįmanomas“248. Ta pati išvada slypi ir St. Ylos, antro ateitininkijos istoriko, sprendime: „Pakštui neteko eit į kalėjimą ne dėl didesnio diplomatinio lankstumo, bet dėl to, kad ne jis faktiškai vadovavo ateitininkams, o Dovydaitis su kitais minėtais“ (būtent: su Kuraičiu, Šalkauskiu, vyskupais Paltaroku ir Reiniu, kan. Dogeliu) 249.

Prisimindami anksčiau minėtą Dovydaičio vadų teoriją, galime sakyti, kad jis konkrečiai ją „įrodė“: idėjiniai - dvasiniai vadai nėra reikalingi rinkimų — jie patys iškyla. Du kartus vyr. vado rinkimuose „išbrokytas“, Dovydaitis, uždarius moksleivius ateitininkus, savaime priešakin išėjo. „Intelektualas Šalkauskis ir patrauklių šūkių Pakštas ateitininkuose moksleiviuose buvo lygiai svetimi, kaip Dovydaitis studentuose. Kas būt belikę iš moksleivių ateitininkų be Dovydaičio? Faktiškai jis jiems vadovavo. Dar nenutraukę ryšių su kaimu, moksleiviai lengvai galėjo su juo bendrauti“ (V. Vaitiekūnas). Neabejojamai Dovydaitis iš visų ateitininkijos vadų buvo ir liko artimiausias moksleiviniam jaunimui.

Tuščia po laiko būtų spekuliuoti, kas anuometinėmis režimo ir katalikų aštrios įtampos sąlygomis labiau tiko formaliai vadovauti Ateitininkų Federacijai ir tuo pačiu jai oficialiai atstovauti. Pagrindinėj kovoj dėl moksleivių egzistencijos daug reikšmės neturėjo nei šalutinė politinė akcija, nei taktiška „diplomatija“. KAKas buvo epizodinė reakcija į režimo represijas. Šioms sušvelnėjus („sunormalėjus“), buvo beprasmiška provokuoti jų vėl sugriežtinimą. Nė Dovydaitis nebūtų ateitininkų vedęs politinėn kovon prieš režimą. Mintis ateitininkus supartinti jų kūrėjui buvo nemažiau svetima, kaip Šalkauskiui ar Pakštui. Priešinimesi moksleivių uždraudimui vargu ar ką padėjo KAKo atsišaukimai. Bet lygiai šiam reikalui mažai ką padėjo ir tokios nepolitinės abstraktybės, kaip retorinis šūkis Lietuvos laikrodį pasukti šimtą metų pirmyn“. Nieko tokie šūkiai neerzino, bet ir nieko konkrečiai nereiškė. Viską lėmė pačių moksleivių sutelkimas naujomis pogrindžio sąlygomis. Jei būtų buvę lemta Dovydaičiui 1930 m. vėl grįžti į Ateitininkų Federacijos vyr. vado vietą, jis tikriausiai būtų lygiai taip pat ir tą patį veikęs, ką veikė savo asmenine iniciatyva. Gal būt, kaip ir anksčiau, vyriausioji federacijos valdyba būtų mažai posėdžiavusi ir veikusi, bet pats Dovydaitis būtų visomis savo pajėgomis dirbęs uždraustuosius moksleivius išlaikyti gyvus.

Ir Šalkauskis, ir Pakštas, ir daugelis kitų labiau už Dovydaitį tiko Ateitininkų Federacijai oficialiai atstovauti. Bet nebuvo už Dovydaitį labiau, tiesiog nepakeičiamai tinkamo žmogaus su visu tėvišku rūpestingumu globoti pogrindin atsidūrusiems moksleiviams. Moksleiviai ateitininkai buvo Dovydaičiui jo „vaikai“, Dovydaitis moksleiviams buvo jų „tėvas“.

Kai analizavome Dovydaičio pakartotinį vyr. vado rinkimų pralaimėjimą, citavome liudijimus apie jo nepakankamą populiarumą studentuose. Buvo kalbama ir apie jo perdaug statų kai-mietiškumą, ir apie jo neatlaidų konservatyvumą, ir apie jo politinių ryšių nepatikimumą. Bet, tur būt, palikus nuošaliai šias visas daugiau ar mažiau pagrįstas racionalizacijas, Dovydaitis buvo mažiau populiarus studentuose paprasčiausiai dėl to, kad buvo per daug su juo apsiprasta. Autoritetui išlaikyti reikia tam tikro atstumo. Kiti ateitininkų vadai tik šventėmis nusileisdavo studentų tarpan. Dovydaitis gi buvo kasdieniškai apsiprastas žmogus. Visur studentai jį sutikdavo, dažnai jo paskaitų klausydavo. Todėl ir pats atrodė kasdieniškas, ne tik apsiprastas, bet ir nusibodęs. Per arti Kaune prie studentų buvo Dovydaitis, dėl to studentai nuo jo tolo.

Priešingai, moksleiviuose Dovydaitis visą laiką buvo didelis autoritetas. Abiejuose vyr. vado rinkimuose studentams reikėjo moksleivių atstovus „informuoti“, kaip balsuoti, vadinas, agituoti. Tačiau nė šių rinkimų pralaimėjimas „to meto moksleivijoje Dovydaičio šviesos nė kiek neužtemdė“ (Ad. Damušis).

Kai Palangos konferencijoje 1927 m. moksleivių ateitininkų sąjunga (ligi tol oficialiai turėjusi „organizacijos“ vardą) rinko savo pirmuosius garbės narius, aišku, išrinko ir Dovydaitį šalia prel. A. Dambrausko, prof. prel. Pr. Kuraičio, prof. St. Šalkauskio, kun. dr. P. Bielskaus ir St. Ladigienės. Kiti buvo išrinkti dėl bendrų nuopelnų ateitininkijai, tik Dovydaitis iš jų buvo tiesiogiai moksleiviuose veikęs.

3. Moksleivių ateitininkų pogrindžio veiklos priešaky

Uždraudus moksleiviams ateitininkams mokyklose veikti, Dovydaitis atėjo jų globoti iš paties reikalo, o ne kieno nors iš viršaus paskirtas. Poroj šiai knygai gautų atsiminimų jis tituluojamas moksleivių sąjungos globėju, arba protektoriumi. Ar kada nors buvo jam formaliai suteiktas toks titulas, nėra žinių. Esant ateitininkams moksleiviams uždraustiems, spaudoj nebebuvo galima apie jų veiklą rašyti. Tik netiesiogiai kartą apie Dovydaičio darbą moksleiviuose ateitininkuose buvo prasitarta, kad jis, „didelis moksleivių prietelis, daug dirba, smaigydamas gaires rūpimais moksleivių klausimais“250.

Dovydaitis ne atsitiktinai patalkindavo moksleivių centrui, bet pastoviai rūpinosi sąjunga ir dalyvaudavo centro valdybos posėdžiuose. Turėjo ar ne formaliai moksleivių sąjungos globėjo titulą, bet neabejojamai Dovydaitis buvo tikras jos globėjas. Ne tik tiko jam šis titulas, bet ir atitiko jo paties visuomeninį pobūdį. Kelis kartus anksčiau teko konsta'uoti, kad Dovydaitis nebuvo „organizacijos žmogus“. Jis galėjo moti ranka kaip į „formalizmus“ ir į tokius reikalus, kurie organizacijoje yra būtini. Bet tai plaukė ne iš kokio nerūpestingumo. Nieku būdu Dovydaitis nestokojo rūpestingumo, tik jo rūpestingumas buvo kitokio pobūdžio pagal visą jo charakterį. Tai buvo tėvo — auklėtojo rūpestingumas. Vadovauti Dovydaičiui visų pirma reiškė globoti. Tokiam jo vado - globėjo reiškimuisi ir sudarė sąlygas pogrindžio metais moksleivių ateitininkų sąjunga.

Kiek pavyko nustatyti, slaptosios veiklos laikotarpiu moksleivių ateitininkų sąjungai pirmininkavo šie vyrai: 1930-31 mokslo metais — Adolfas Damušis ir kiti, 1931 - 32 — Antanas Masionis, 1932-34 — Jonas Senauskas, 1934-35 — Pranas Butkus, 1935-36 — Jonas Valantiejus, 1936- 37 — Vincas Jasiukevičius, 1937 - 38 — Bronius Stasiukaitis, 1938 - 39 — Antanas Bredelis, 1939-40 Vincas Natkevičius. Pirmuoju bolševikmečiu pirmininkavo Stasys Tilinskas (1941 m. pradžioj suimtas ir vėliau sušaudytas), kurį pakeitė Antanas Šapalas (nacių kalintas Stutthofe ir miręs prieš pat karo pabaigą).

Moksleivių centro valdyba suko organizacijos mechanizmą. Dovydaičiui nereikėjo nei organizacijos visus siūlus laikyti savo rankose, nei aplamai organizacinės technikos klausimais rūpintis. Bet daug kur reikėdavo jo įvairiopos pagalbos sutiktoms kliūtims nugalėti ar kilusiems sumanymams įvykdyti. Dovydaitis ateidavo pagalbon visur, kur tik galėdavo. Slaptosios veiklos metų pirmojo sąjungos pirmininko Ad. Damušio žodžiais, „Dovydaitis buvo kaip tyliai judantis tankas, kuris budėdavo paremti mus ten, kur mūsų kompetencija ir pajėgumas baigdavosi“. Šis Dovydaičio tėviškas „budėjimas“ buvo ypač reikšmingas dėl to, kad, keičiantis sąjungos centro valdyboms ir jų pirmininkams, jis pastoviai rūpinosi moksleivių reikalais. Tai jo „budėjimą“ ir iškėlė ligi faktinio vadovavimo.

Kokią pagalbą Dovydaitis teikė moksleivių ateitininkų centro valdybai nuo pirmųjų slapto veikimo metų, Ad. Damušis taip pavaizduoja:

Mano pirmininkavimo laikais Dovydaitis labai dažnai apsilankydavo centro valdybos kambaryje, kur buvome įpratę po pietų susirinkti ir aptarti aktualiuosius reikalus. Ten atsidurdavo ir Profesorius. Jis mėgdavo dalyvauti posėdžiuose, kai siųsdavome atstovus lankyti kuopų ir kai vėliau jie darė savo pranešimus. Dovydaičio dalyvavimas buvo naudingas, nes jis gerai pažinojo atskirų mokyklų nuotaikas, mokytojų palankų ar priešišką nusistatymą, vadovus ir daug moksleivių. Tokia savo informacija jis pagelbėjo paruošti vykstančius kuopų lankytojus. Apie lankytojų sugebėjimus, sėkmes ar nesėkmes jis buvo taip pat gerai informuotas. Nevengė pirmininko apie tai informuoti, kad ateityje nesėkmių būtų išvengta. Kai mums susidarydavo sunkumų, pvz., kur nors pradėjus persekioti moksleivius ateitininkus, tuojau kreipdavomės į Profesorių. Jis pats nuvykdavo į tą vietovę ir dažnai reikalus sutvarkydavo. Kai vienos gimnazijos kapelionas ėmė rodyti pavargimo žymių, kreipėmės į profesorių. Jis nuvyko vieton ir tą kapelioną suaktyvino.

Panašiai Dovydaitis reiškėsi moksleivių ateitininkų sąjungoj ir vėlesniais metais. Kaip liudija buvusieji centro valdybos nariai (O. Penkauskaitė, Ag. Šidlauskaitė ir kt.), reguliariai jos posėdžiuose dalyvaudavo ir Dovydaitis. Posėdžiai vykdavo Ateitininkų rūmuose, kur moksleivių sąjunga turėjo savo kambarį. Tad į posėdžius atvykti Dovydaičiui buvo nemažas kelio gabalas.

Ypač reikšminga buvo Dovydaičio pagalba kaip tarpininko tarp sąjungos centro ir kuopų globėjų kapelionų. Nelaukdama kvietimų, centro valdyba pati nuspręsdavo, kada ir kur pasiųsti savo atstovus lankyti kuopų. Kuopų lankymas vykdavo rudenį (spalio —lapkričio mėn.) ir pavasarį (gegužės mėn.). Tuomet centro valdybos nariai išvykdavo visai savaitei ir toj pačioj išvykoj aplankydavo po keletą kaimyninių kuopų. Vienur buvo sušaukiamas visos kuopos susirinkimas, kitur paposėdžiaujama tik su valdyba ir veiklesniais nariais, trečiur tik su kapelionu pasimatoma. Kadangi Dovydaitis pažinojo kapelionus ir klebonus, tai pats jiems ir rašydavo — „ne tiek prašydavo, kiek įsakydavo sušaukti susirinkimus ir suorganizuoti posėdžius“ (Ag. Šidlauskaitė). Dauguma kapelionų suprato reikalą, dėl to brangino ir Dovydaitį. Bet pakako ir tokių, kurie jo nemėgo, norėdami būti „ramybėj palikti“. Kai buvo daromi kuopų lankymo pranešimai, Dovydaitis ne tik atidžiai juos sekdavo, bet „ir dažnai savo paties klausimais stengdavosi ko daugiau žinių išgauti“ (O. Penkauskaitė).

Pats Dovydaitis taip pat lankydavosi kuopose, dažniausiai vykdavo į metines jų šventes, paprastai ruošiamas pavasarį. Daugelio moksleivių kuopų jis buvo ir vėliavos kūmas (pvz., vien 1930-31 mokslo metais buvo jį šventinamos vėliavos kūmu pasikvietusios Šiaulių, Linkuvos ir Pasvalio kuopos). Visada jis buvo moksleivių laukiamas svečias. Nekartą drauge su Dovydaičiu lankęsis moksleivių kuopose ilgametis (nuo 1932) sąjungos dvasios vadas kun. K. Žitkus vaizdžiai nupiešia, kaip entuziastiškai Dovydaitis buvo moksleivių sutinkamas ir kaip jis pats sukurdavo bičiulišką nuotaiką:

Moksleiviams prof. Pr. Dovydaičio apsilankymas būdavo didelė šventė. Dažnai jie sutikdavo savo profesorių su gėlėmis ir, apsupę ratu, jį atlydėdavo į vietą, kur turėjo įvykti susirinkimas. Jų žvalios akys švytėdavo džiaugsmu. Pamanydavau, kad ir jiems Dovydaitis yra kone legendinė būtybė, kaip man kadaise mokyklos suole. O profesorius savo adeptams būdavo paprastas ir familiarus. Jis tuoj visus imdavo kalbinti ir greit įsimindavo kiekvieno vardą ir pavardę. Nepamiršdavo net, kuris kurioje klasėje yra ir kam kokie mokslai labiausiai patinka. Moksleivių susirinkimuose profesorius nepakęsdavo šalto oficialumo. Dar kantriai išklausydavo sveikinimų ir pranešimų apie kuopos veiklą, o tolimesnę programą paprastai sujaukdavo. Jei susirinkimas vykdavo kapeliono bute, profesorius nejučiomis įsikurdavo sofoje ir apie save sukaupdavo pirmuosius pasitaikiusius. Prezidiumas ir kiti susirinkimo oficialieji organai dingdavo kitų susirinkimo dalyvių tarpe. Įsivyraudavo jauki šeimyninė nuotaika. Laukiamoji profesoriaus paskaita virsdavo bičiulišku pašnekesiu. Akademiškas profesoriaus tonas ir stilius kažin kur dingdavo. O pašnekesio metu pats profesorius nutraukdavo savo kalbą ir išprovokuodavo savo klausytojus, kad jie prabiltų. Pamažėle jaunimas įsisiūbuodavo ir profesorių apiberdavo daugybe įvairiausių klausimų. Tokie momentai būdavo patys laimingiausi profesoriaus vargingose kelionėse. Gal tik tų šviesių momentų gaivinamas jis ir pajėgdavo metų būvyje aplankyti didžią daugumą moksleivių ateitininkų kuopelių.

Paskutinius dvejus gimnazijos metus ir man pačiam teko ateitininkuose dalyvauti jau pogrindyje. Galiu liudyti, kad K. Žitkus nė kiek neperdėjo apie Dovydaičio autoritetą moksleiviuose. Nė galvon neatėjo mintis jo paskaitas laikyti nuobodžiomis, kaip buvo ne vieno pradedama skųstis studento metais. Visai nejautėme nė jo kaimietiškumo, žavėdamiesi jo bičiulišku paprastumu.

Žinoma, taip „sušeimyninti“ moksleivių susirinkimus, kaip aprašo K. Žitkus, buvo galima tik mažesnėse kuopose. Manoji Utenos kuopa buvo per didelė, kad būtų galėjusi sutilpti kapeliono salone. Tačiau iš tikro Dovydaitis niekur nesilaikė „oficialiai“, net jei kartais ne tik „šeimyninę nuotaiką“ sukurdavo, bet ir žmogų išblokšdavo iš vėžių. Būtent Dovydaitis galėjo pertraukti ne tik savo paties kalbą, bet ir kitą kalbėtoją sustabdyti. Atsimenu tokį atvejį. Kalbėjau uteniškių moksleivių susirinkime, kai jame dalyvavo ir Dovydaitis. Kalbos vidury jis staiga mano kalbą nutraukė. Mat, pagal jį, buvau ne vietoj pavartojęs žodį „apleisti“. Tad profesorius ir man, ir visam susirinkimui išaiškino, kad galima ką nors apleisti tik utėlėmis ar panašiais gyviais, o šiaip reikia ką nors tik „palikti“ (dabar, beje, kalbininkų nebedraudžiama „apleisti“ vartoti ir „palikti, pa-mesti“ reikšme). Šis Dovydaičio lingvistinis intermezzo, be abejo, susirinkimą pagyvino, nors pertrauktąjį kalbėtoją „su-jaukė“ ne visai ta pačia reikšme, kuria K. Žitkus rašė apie sukūrimą „jaukios šeimyninės nuotaikos“.

Dar labiau neoficialiai Dovydaitis laikydavosi po oficialiosios programos — pasibaigus susirinkimams, išvykus gamton, ekskursuojant. Noriai jungdavosi į jaunimo žaidimus ir pramogas, kartais ir pats prasimanydavo sporto. Vienuose atsiminimuose, pvz., pasakojama, kad, po vėliavos pašventinimo iškilmių išvykus miške iškylauti, Dovydaitis „nusiavė pusbačius, įsibedė pievon lazdutę ir įsibėgėjęs per ją šokinėjo“.

Pirmą kartą buvo galima nustebti, kad „profesorius — ir užsiima tokiais nerimtais dalykais“. Bet tai ir darė Dovydaitį tokį jaunimui artimą, kad jis, Uršulės Skinulytės (Narkuvienės) žodžiais, „būdavo paprastas, vienas iš mūsų“:

Dar ir dabar matau profesorių ekskursijos metu panemunėj pasiraičiusi kelnes, valgantį obuolius ir lenktyniaujantį, kas toliau numes graužtukus. .. Arba Klaipėdoj su ekskursantais vidurnaktį grįžtant po šokių į nakvynės vietą — visus susikabinusius skersai gatvės, su profesoriumi pirmoj eilėj, ir pilnais balsais traukiančius liaudies dainas. Išbudinti vokiečiai atidarydavo langus pažiūrėti, kas tie triukšmadariai. Kaip kas betiko, bet tada mums tai labai patiko.

Nors Dovydaitis pasilikdavo su jaunimu ir šokiuose, bet nešokdavo, kadangi ir nemokėjo šokti. Kartą viena studentė tiesiog jam dėl to tarusi: „Profesoriau, Jūs taip viskam gabus, o neišmokot tokio nieko — šokti“.

Bet užtat dainuoti Dovydaitis tikrai mėgo, nors balsą turėjo šiurkštoką — nebuvo iš balsingųjų. Kartais jis pats dainas ir užvesdavo. Visada prižiūrėdavo, kad pradėta daina būtų ligi galo išdainuota. Paprastai išvykose turėdavo pasiėmęs ir dainynėlį. Tad, jei kuri ilgesnė daina daugumai ir pabosdavo, pats profesorius iš dainynėlio toliau ją traukdavo. Patikdavo ar nepatikdavo, tačiau visi turėdavo su Dovydaičiu dainą gražiai baigti, nieko nepraleisdami. Kartodamas liaudies posakį, jog žodžio iš dainos neišmesi, dar pridurdavo, kad visur reikia gerbti autoriaus teises.

Patikdavo Dovydaičiui pasilikti su jaunimu dėl to, kad jis gėrėjosi jaunatviška energija. Norėdavo, kad pavyktų į ateitininkus sutelkti pačius judriausius moksleivius. Kazys Bradūnas prisimena būdingą Dovydaičio patarimą, iš kokio elemento galima tikėtis geriausio prieauglio. Keli vilkaviškiečiai ateitininkai nuvyko į marijampoliečių šventę, kur po pamaldų susimetė užmiestyje vieno ūkininko kluone (klojime):

Susėdome, kaip papuolė, vienoje tuščioje šalinėje ir ant grendymo, o prelegentas Dovydaitis pasilypėjo ant kitoje šalinėje dar užsilikusių šiaudų. Kalbėjo jis apie daug ką, bet labiausiai įstrigo patarimas, kur ir kokių reikia ieškoti moksleivių, kad jie, ateitininkiškan veikiman įtraukti, būtų pats geriausias ir našiausias elementas. Girdi, žvalgydamiesi savo gimnazijoj, kuriuos mokinius reikia įtraukti į ateitininkus, per daug nekreipkite dėmesio į tyliuosius avinėlius, pertraukose koridoriuose ramiai bevaikštinėjančius ir besišnekučiuojančius, bet išeikite per didžiąją pertrauką į gimnazijos kiemą ir nužiūrėkite tuos, kurie ten garsiausiai rėkia ir labiausiai dūksta — iš tokių turėtų kilti mūsų lietuviškieji Povilai. Vilkaviškiečių tarpe greit ėmėme šitai praktikuot, ir reikia pripažinti, kad Dovydaitis labai dideliu procentu buvo įžvalgus ir teisus.

Nesitenkindamas tik bendru draugavimu su ateitininkiškuoju jaunimu, Dovydaitis stengdavosi ir individualiai susipažinti su kiek galint daugiau moksleivių ateitininkų. Tuo būdu jis norėjo tiek iš pačių pirmųjų šaltinių pažinti ateitininkų veiklos sąlygas, tiek aptikti tarp moksleivių gabesnius, visuomeniškai judresnius, idealistiškiau nusiteikusius.

Kaip sistemingai pirmajam reikalui Dovydaitis vykdė individualų susipažinimą su įvairių kuopų atstovais, vaizdžiai rodo tos „išpažintys“ („spaviednės“), kurios sudarė lyg neoficialią konferencijų ar šiaip platesnių suvažiavimų programos dalį. Apie tai pasakoja 1934 m. Kaune per Kalėdų atostogas vykusios moksleivių konferencijos dalyvė:

Pietums visi konferencijos dalyviai gavo korteles į ateitininkų valgyklą: mat, šiam reikalui Dovydaitis buvo paaukojęs savo žąsis, kurių nustatytą kiekį pirkti buvo įpareigoti visi tarnautojai. Vakare dalį konferencijos dalyvių pakvietė vaišėms vienas kunigas. Ten buvo ir Dovydaitis. Jis sėdėjo nuošaly, kampe, ne prie stalo, ir vis kvietėsi pasišnekėti po vieną atstovą iš įvairių Lietuvos mokyklų. Pakviestasis turėjo jam pasakoti, kiek jo kuopoje ateitininkų, ar labai trukdo veiklą mokyklos vadovybė ir mokytojai, ar daug ateitininkų skaito savo spaudą ir pan. Vienam baigus pasakoti, profesorius tardavo: „tave išspaviedojau“ ir pamodavo iš eilės kuriam kitam: „O dabar tu eikš“.

Rūpėjo Dovydaičiui betarpiškai patirti, kokia ateitininkų padėtis įvairiose mokyklose. Lygiai jam rūpėjo artimiau susipažinti su pačiais „išpažinties“ atlikėjais. Kiek iš tikro plačiai Dovydaitis pažinojo moksleivius, matome iš K. Bradūno atsiminimų:

Dovydaitį gyvą sutikti ir net su juo pasikalbėti teko, berods, 1934 m. Vilkaviškio vyresniųjų moksleivių ateitininkų susirinkime. Vilkaviškiečiai buvom smarkiai pasinešę į grožinę literatūrą ir savo raštus tiesiog glėbiais siųsdavome į „Ateitį“. Mūsų užsidegėliškos kūrybos netrūkdavo kone kiekviename jos numeryje. Prieš susitinkant su Dovydaičiu, „Ateities“ puslapiuose jau buvau keliais atvejais pasirodęs su savo eilėraščiais. Aname mūsų susirinkime taipgi paskaičiau keletą savo eilėraščių. Po oficialios dalies, jau valgant bulkutes su pienu, profesorius užkalbino, draugiškai visus vardais vadindamas, nemažą būrį „Ateitin“ rašančių. Stebėjausi, kaip jis atsimena „Ateityje“ rašančių moksleiviukų vardus ir pavardes. Atsimena net, kuriame žurnalo numeryje kas kieno rašyta. Net čia pat vertino, kur, kuris, kieno eilėraštis, noveliukė ar straipsnis buvo gerai pasisekęs, o kur ne. Kaip jis, dirbdamas platų mokslinį ir visuomeninį darbą ir tos pačios „Ateities“ faktiškai neredaguodamas, galėjo taip akylai sekti ir įsiminti didžiausio būrio moksleiviukų pirmus ir dar tikrai netvirtus kūrybinius žingsniukus, man ir dabar yra sunkiai suprantama.

O man pačiam jau tikrai buvo didelis dalykas, kai Dovydaitis, ten pat po susirinkimo kalbantis, parecenzavo tik ką perskaitytus mano eilėraščius, rasdamas juose ir šio, ir to. Patarė ne tik rašyti poeziją, bet ir skaityti kitų parašytąją. Ir ne tik lietuvių, bet ir prancūzų ir vokiečių.

Pastebėjęs kurio nors ryškesnius gabumus, Dovydaitis skatindavo puoselėti turimą talentą darbu. Panašiai, kaip Bradūnas, Dovydaičio paskatą prisimena ir poetė Kotryna Grigaitytė:

Liko atmintyje Dovydaičio man tarti žodžiai: „Rašyk, mergaite, lavinkis, turi talentą. Neužmesk Dievo dovanos!“. Šia prasme, kur sutikęs, vis rasdavo ką nors pasakyti, nors didelis poezijos mėgėjas gal ir nebuvo. Tačiau jo žodžiai skatino, kėlė pasitikėjimą.

Džiugino Dovydaitį jauni talentai. Kur matė reikalą, ir padrąsindavo. Kur buvo tikras dėl „Dievo dovanos“, ir atvirai pripažindavo. Betgi anaiptol Dovydaitis nebuvo linkęs lengvai berti pagyras. Net ir tais atvejais, kai jis ką lyg ir palankiai vertindavo, tai išreikšdavo ne komplimentai, o tik paprastas dėmesio parodymas. Iš savo paties santykių su Dovydaičiu atsimenu vieną tokį „kontaktą“. Būdamas jau paskutinėje gimnazijos klasėje ir šiek tiek pauostęs filosofijos, kuopos laikraštėliui parašiau apie Vakarų kultūros krizę, su citatine „erudicija“ ir taip „išsamiai“, kad vienas tas straipsnis užėmė kone pusę viso keliasdešimt puslapių laikraštėlio. Pastebėjo tą rašinį ir Dovydaitis, kai, atvykęs Utenon, buvo apdovanotas ką tik išėjusiu numeriu. Bet ne su kokia pagyra pasveikino autorių, o tik kažką kone su pašaipa subambėjo taip, kad tą „paskatą“ maždaug šitaip išsiverčiau: „Ar nešimoji, vaikine, aukščiau bambos šokti? Ką gi — pažiūrėsime...“

Santykiaudamas su jaunimu, Pr. Dovydaitis visai nesistengė jam įsiteikti, patikti. „Vienas iš mūsų“ jaunimui jis buvo tik savo paprastumu ir tiesumu — kad jis nesilaikė profesorinėj „aukštybėj“, kad buvo galima prie jo prieiti be „baimės ir drebėjimo“. Kiek Dovydaičiui buvo svetima pataikauti jaunimui, tiek buvo sava tėviškai juo rūpintis. Ateitininkus moksleivius jis laikė savo šeima ir todėl juos vadino savo „vaikučiais“.

Su daugeliu vyresniųjų moksleivių jis palaikė ryšį ir laiškais. Nors ir kaip buvo užsivertęs visokiais darbais, vis vien rado laiko šiam reikalui. Ne kokia pareiga (nes jos negalėjo būti) skatino jį susirašinėti, bet tiesiog nuoširdi jaunimo meilė. Jo paties žodžiais 1937 metų Kūčių laiške, „man yra maloniausia sunkiais mano gyvenimo momentais skaityti mano vaikučių (ateitininkų — J. G.) nuoširdžius laiškelius“. Todėl net atsidūręs 1932 m. kalėjime, Dovydaitis tuojau pasigedo šio ryšio ir jau po savaitės nutarė „parašyt laiškų savo geriems ir geroms pažįstamoms ateitininkėms, kurių ne viena už patį menkiausią joms padarytą gera mane pradėjo tėveliu vadint, tuo būdu priversdamos mane vadint jas savo dvasios dukrelėmis, arba tiesiai dukrelėmis“.

Kaip pastoviai Dovydaitis šelpė savo asmeninėmis stipendijėlėmis studentus, jau anksčiau aprašyta. Bet dar ir gimnazijos laikais ne vienas gabus, bet neturtingas moksleivis būdavo Dovydaičio sušelpiamas. Randame jo laiškuose tokį būdingą apsidžiaugimą: kai jo šelpiamai studentei reikalingą rankinuką nupirko jos dėdė, Dovydaitis apsidžiaugė buvęs pralenktas: „tie 20 ar 25 litai liks mitybai kokiame Alytuje kokiam skurstančiam gimnazistui“.

Ypač Dovydaitis rūpindavosi pagelbėti tiems neturtingiems moksleiviams, kurie dėl ateitininkiškos veiklos buvo pašalinti iš gimnazijos ir turėjo kurioj kitoj, toliau nuo savo tėviškės, ieškoti vietos. Kasmet tuo būdu nukentėdavo keletas moksleivių ateitininkų. Nemaža jų gimnazijai baigti persikeldavo Kaunan. Daugeliui jų padėjo Pr. Dovydaitis. Viename jo laiškų (1937.VI.7) randame tokį pasisakymą: „Kitados kai kam aš jau iš anksto pažadėdavau didelę pagalbą, jei tas asmuo būdavo nukentėjęs už mūsų brangią idėją“. Bet, matyt, kartą kitą ir nusivylė, nes toliau tame laiške pastebi: „pirkdamas ’katę maiše’, rasdavau kai kuomet per daug draskančių padarėlių, o pažadėtas aprūpinimas jaunus žmones dažnai demoralizuoja“.

Dovydaitis buvo paslaugus moksleiviams ir kitais reikalais. Pvz., kai norėjau daugiau filosofijos pasisemti iš „Logoso“ žurnalo, kreipiausi tiesiog į redaktorių Dovydaitį, ir šis pats supakavęs atsiuntė keletą tomukų — be sąskaitos, atseit, dovanai. Tur būt, prisiminė, kaip jis pats savo metu, dar kaime rengdamasis brandos egzaminams, suko galvą, kaip įsigyti jo kišenei neįkandamą „Draugiją“ — 1907 m. pradėjusį eiti mėnesinį kultūros žurnalą. Rašydamas apie šio žurnalo redaktorių prel. A. Dambrauską, Dovydaitis užsiminė, kaip ieškodavo būdų („vargas visa ko išmokina“) „išsiderėt ’Draugiją’ papigintą“. Gi kartą „kokiam pusmečiui pavyko, rodos, visai nemokamai iškaulyt“. Tokiu būdu „iškaulijo“: savo prašymą kol kas žurnalą jam nemokamai siuntinėti „išmargino“ iš vadovėlių paimtomis lotynų autorių citatomis. „’Draugijos’ redaktoriui, tur būt, ’užimponavau’ savo lotynų kalbos ’mokėjimu’, ir jis mano prašymą patenkino“ 250a. Kreipiantis į Dovydaitį, nereikėjo jokių gudrybių išsigalvoti — pakako paprastai paprašyti.

Dovydaitis ir pats, neprašomas, mėgo knygomis apdovanoti ateitininkiškąjį jaunimą. Tai sudarė lyg atskirą jo santykių su jaunimu sritį. Dovanojamų knygų užrašydavo tiek pavieniui kuria nors proga, tiek kolektyviai visiems kursų ar konferencijos dalyviams. Aišku, iš ateitininkų tėvo gauta knyga su jo dedikaciniu užrašu buvo brangi dovana moksleiviui (ar studentui) — kėlė jo dvasią ir stiprino jo ateitininkišką ryžtą.

Viena knyga visą laiką buvo Dovydaičio dovanojama — tai kan. A. Sabaliausko maldaknygė „Šlovinkime Viešpatį“ (1928, antras leidimas 1938), kuri davė mišių tekstą visais sekmadieniais ir šventadieniais. Nepigi tai buvo knyga, moksleivio ar studento kišenei sunkiai prieinama. Masiškai negalėjo visų ja apdovanoti nė Dovydaitis. Bet visada turėjo jos atsargą, kad galėtų apdovanoti tą, kurį norėjo ypačiai pagerbti. Kaip jis pats šią knygą brangino, gražiai pailiustruoja šis vienų atsiminimų epizodas:

Profesoriui buvo ne vis tiek, iš kokios maldaknygės tu meldies. Mane dar „fuksę“ jis paklausė, kokią vartoju maldaknygę. Man pasakius, išgirdau: „Atiduok tu ją ubagėlei“ ir ištraukė iš portfelio apynauję „Šlovinkime Viešpatį“. „Truputį vartota, bet naujos nebeturiu — laida išsemta. Šitą radau vienoj zakristijoj ant stalo besiblaškančią ir tau paėmiau. Ten ji buvo, matyt, nelabai reikalinga“...

Dovydaitis skyrė šiai maldaknygei didelę reikšmę dėl to, kad ji įgalino sąmoningai mišiose dalyvauti, sekant visas maldas. Skleisdamas šią knygą, jis praktiškai vykdė ateitininkų biblinį ir liturginį auklėjimą. Pats jis nuo šios maldaknygės niekada nesiskyrė, visur pasiimdavo, kur vykdavo. Labai dažnai jis ir savo kalbas pradėdavo su šia maldaknyge, atsiversdamas ją pacituoti atitinkamo sekmadienio lekcijai, taigi dažniausiai šv. Povilo laiškams. Dėl to Dovydaičio kalbos savotiškai buvo „pamoksliško“ atspalvio. Bet drauge jis sugebėjo iš tos dienos lekcijos iškeltąją apaštalų laiškų mintį suaktualinti ir tuo būdu pereiti prie pasirinktosios temos.

Žinoma, ir bažnyčioje Dovydaitis pamaldų metu visada buvo matomas su maldaknyge — iš jos besimeldžiąs. Ir buvo visų matomas, nes mėgo sėstis pačiame priešakyje — pirmoje eilėje. Didelio pamaldumo žmogus, paprastai jis eidavo ir prie komunijos.

Galima neperdedant sakyti, kad Dovydaitis moksleiviams ateitininkams buvo lyg gyvas pavyzdys, kokie ateitininkai turi būti. Savo plačių pažinčių su moksleiviais ateitininkais tinklu jis juos telkė į vieną idėjinę šeimą. Kaip sąjungos centro valdyba buvo moksleivių kuopų organizacinis ryšys, taip Dovydaičio asmuo buvo ateitininkiškosios moksleivijos dvasinis centras.

Ateitininkiškąją moksleiviją Dovydaitis telkė ne tik apie savo asmenį, bet ir tarp jų pačių. Vykdamas į kurios nors kuopos didesnę šventę, mėgdavo drauge jon pasiimti ir kauniečių moksleivių, kad daugiau svečių padarytų šventę iškilmingesnę, svarbiausia — būtų plačiau pabendrauta. Ne kartą tokiu būdu yra suorganizavęs ir tikrų ekskursinių išvykų. Pvz., į Anykščių kuopos šventę 1934 pavasarį Dovydaitis buvo nusivežęs ne tik kauniečių, bet ir marijampoliečių moksleivių ateitininkų.

4. „Gamtos Draugo“ ekskursijų organizatorius ir vadovas

Kaip savo vietoj sakyta, Dovydaitis taip buvo pamėgęs keliauti, kad jo ir atostogas sudarė ekskursinės išvykos. Todėl ir buvo natūralu, kad Dovydaičio galvoj gimė „Gamtos Draugo“ ekskursijų mintis. Šios ekskursijos buvo tokiu vardu pavadintos (ar teisingiau — pridengtos) pagal Dovydaičio leidžiamo gamtos mokslų žurnalo „Kosmoso“ populiarų priedą, kuris drauge buvo ir „Ateities“ priedas. Tad „Gamtos Draugo“ skaitytojai faktiškai reiškė ateitininkus. Bet oficialiai tas „Gamtos Draugo“ skaitytojų ekskursijas organizavo ir už jas visą atsakomybę valdžiai prisiėmė Dovydaitis kaip „Gamtos Draugo“ redaktorius.

Du tikslus šios ekskursijos turėjo. Pirma, jos iš tiesų buvo skirtos supažindinti moksleivius su Lietuva ir tuo būdu patarnauti jų tautiniam auklėjimui. Antra, šios ekskursijos sudarė sąlygas ateitininkams moksleiviams pabendrauti savo tarpe ir buvo priedanga sąjungos metinėms konferencijoms.

Kai valdžia uždraudė moksleivių ateitininkų veiklą, atskirų kuopų padėtis daug priklausė nuo atitinkamos gimnazijos direktoriaus ir apskrities viršininko stropumo vykdyti valdžios potvarkį. Vienur buvo gana aštraus ateitininkų persekiojimo, kitur jis buvo mažiau jaučiamas. Tačiau visą laiką sudarė rūpestį didesni moksleivių susitelkimai — rajoniniai suvažiavimai, kursai, metinės konferencijos. Sąjungos ilgametis dvasios vadas K. Žitkus šiuo reikalu rašo:

Dovydaitis savo globotinius mokė budrumo ir atsargumo, bet keletas ateitininkų sąskrydžių, nebaigus programos, turėjo išsiskirstyti, kai buvo pastebėta, kad policija seka. Ypač tragiškai pasibaigė moksleivių ateitininkų atstovų susirinkimas Kaune 1934-jų Naujų metų išvakarėse. Ką tik prasidėjus posėdžiui, buvo pastebėta, kad Ateitininkų rūmus supa policijos būrys. Nors susirinkime buvo per 150 jaunuolių, pro užpakalines duris pasisekė visiems pabėgti. Susirinkimo dalyviai susimetė į marijonų rūmų salę kitame Laisvės alėjos gale. Netrukus ir čia pasirodė policija. Dalis susirinkusiųjų pabėgo, bet kitus policija ištardė ir surašė protokolus. Dėl to iš įvairių mokyklų buvo pašalinta apie 15 moksleivių, Kauno suaugusiųjų gimnazijos 3 mokiniai gavo po 5 dienas daboklės, o aš buvau nubaustas pinigine bauda. Profesorius gavo griežtą švietimo ministro įspėjimą. Įspėjimas jį mažai jaudino, bet pašalintųjų moksleivių likimas ilgą laiką jam skaudėjo. Pašalintuosius jis ėmėsi globoti ir vėl juos nežymiai įterpė į kitas mokyklas.

Dovydaitis panašiais atvejais būdavo ramus, sugebėjo greitai orientuotis ir duoti sumanių patarimų, o reikale visą atsakomybę sau prisiimti.

Vis dėlto didesnio masto slapti moksleivių sąskrydžiai profesorių jaudindavo, ir jis juose mažiau patirdavo džiaugsmo. Moksleivių sąskrydžių pavojams išvengti Dovydaitis sugalvojo juos pavadinti ekskursijomis ir gauti reikiamus valdžios leidimus toms ekskursijoms pravesti.

Tuo būdu ir gimė „Gamtos Draugo“ skaitytojų ekskursijų mintis. Jau pirmoji slapta metinė moksleivių ateitininkų sąjungos konferencija 1931 m. Tytuvėnuose (Raseinių aps.) buvo baigta ekskursija į Baltijos pajūrį. Apie 40 dalyvių rugpiūčio 2 išvyko iš Tytuvėnų ir aplankė Klaipėdą su Palanga. Ši pirmoji „Gamtos Draugo“ ekskursija, paties Dovydaičio žodžiais, įvyko „tiktai kukliu matu“ ir „tuo vardu dar nesivadindama“. Ją įgalino „savo gausia parama“ vysk. M. Reinys251. Nuo kitų metų (1932) prasidėjo tikrosios „Gamtos Draugo“ ekskursijos. Jos trukdavo visą savaitę: išplaukus Nemunu iš Kauno, buvo pasiekiama Nida ir Klaipėda, o iš šios jau autobusais keliaujama į Palangą. Dalyvių būdavo per pusantro šimto (1933 m. jų buvo 170). Tokių ekskursijų Dovydaitis suorganizavo keturias (1932 -35).

Suorganizuoti per pusantro šimto asmenų savaitės ekskursiją buvo didelis užmojis. Tuometinio moksleivių centro pirmininko A. Masionio atsiminimu, Dovydaitis pats sugalvojo ir planą savo sumanymo finansiniam pagrindui sudaryti. Planas buvo gauti vyskupų paramos tokiu būdu: parengti jiems vardinių sveikinimo puošnius adresus ir vietoje asmeniškai įteikti, ta proga supažindinti su moksleivių ateitininkų veikla ir atidengti sumanymą suburti jaunimą iš „pogrindžio“ į laivą ir nuvežti į saulėtąją Nidą ir visą lietuviškąjį Baltijos pajūrį. Į Kaišiadoris sąjungos pirmininką palydėjo pats Dovydaitis, kitur vyko vienas A. Masionis. Nors pagal žmogišką vyskupų charakterį buvo skirtingas priėmimas, bet „visi daugiau ar mažiau mus parėmė“.

Pats Dovydaitis sutardavo ekskursijos garlaivį, kuris kainuodavo apie 1500 litų. Tą didelę sumą jis pats sutelkdavo, daugiausia savo iš kapelionų ir kitų kunigų surinktomis aukomis. Sąjungos centro valdybos buvusieji nariai tepamena, kad jos posėdžiuose tas klausimas nekildavo — buvo laikomas Dovydaičio reikalu. Iš moksleivių terinko nedidelį mokestį maistui parūpinti. Už ne vieną pažįstamų neturtingų moksleivių tą mokestį užmokėdavo Dovydaitis. Kai kuriems jų apmokėdavo ir kitas išlaidas — atvykimą Kaunan ir grįžimą po ekskursijos namo. Kiek tos ekskursijos kainavo paties Dovydaičio kišenei, jis vienas težinojo.

Dovydaitis ne tik oficialiai, bet ir faktiškai vadovavo „Gamtos Draugo“ ekskursijoms. Visą kelionės laiką jis vykdė supažindinimą su praplaukiamomis vietomis. „Jau ties Raudondvariu profesorius nutildė krykštaujančius ekskursantus ir pradėjo pasakoti apie miestelį, jo praeitį ir jo įžymesnius žmones. Toliau jis vis kreipė dėmesį tai į kairę, tai dešinę pusę, vis pasakodamas apie įvairius abiejuose Nemuno krantuose sutinkamus objektus. Nė viena stambesnė gyvenvietė, nė vienas piliakalnis nepabėgdavo iš vadovo akių“ (K. Žitkus). Vienur kitur buvo ir stabtelėjama — išlipama krantan. Taip visus kartus buvo sustojama Zapyškyje aplankyti Vytauto laikų bažnyčią, o Veliuonoje — Gedimino kalną. Kadangi žemyn nuo Kauno Nemunu yra itin daug istorinių vietovių, tai galima sakyti, kad tai būdavo kelionė ne tik po Lietuvos kraštą, bet ir po jos istorinę praeitį.

Pirma naktis buvo pernakvojama prie Jurbarko (pirmuosius du metus dr. K. Ambrozaičio gimtinėj — Rotuliuose). Antros dienos centrinis įvykis būdavo sustojimas Rambyno kalne, kur ekskursiją priimdavo Martynas Jankus, senas Dovydaičio pažįstamas. Pernakvojus Nidoje (1932 m. Preiloje), trečia diena buvo praleidžiama Kuršių nerijoje. Visada buvo sustojama Juodkrantėj. Tą dieną Dovydaitis informuodavo ekskursiją apie kopų susidarymą, gintaro kilmę. Klaipėdoj buvo nakvojama dvi naktis. Vieną dieną buvo laivu išplaukiama Baltijos jūron, antrą — susipažįstama su uostu ir miestu, uždedamas vainikas ant Klaipėdos atvadavime žuvusiųjų kapo. Klaipėdoj ekskursantus globodavo vietos ateitininkai sendraugiai su vietine katalikų jaunimo draugija „Neringa“. Jie surengdavo ekskursijos dalyviams ir iškilmingą vakarienę viename Klaipėdos restoranų. Penktajai nakvynei vakarop ekskursija autobusais išvykdavo Palangon. Pora dienų ten pasisvečiavus, iš Kretingos geležinkelio stoties buvo išsiskirstoma į namus.

Pakeliui daug kas sudarydavo mažesnius būrelius ir dar paekskursuodavo po Žemaičius. 1933 m. „dviem autobusais“ (atseit, apie 80 žmonių) buvo nuvykta sąjungos konferencijai į Platelių ežerą (kitais metais konferencijos vykdavo Palangoje, kai „laisvieji“ ekskursijos dalyviai maudydavosi Baltijoj). 1934 m. po pagrindinės ekskursijos buvo suorganizuota plataus masto papildomoji ekskursija: per 3 dienas padarant apie 450 km kelio, susipažinta su kone visa šiaurine Žemaitija (Skuodas — Žemaičių Kalvarija — Alsėdžiai — Varniai — Kaltinėnai — Kražiai — Luokė — Telšiai). Domėtasi kasinėjamais Įpilties ir Apuolės piliakalniais, lankyti senieji kultūros centrai, grožėtasi vaizdais nuo Medvėgalio ir Šatrijos kalnų. 1935 m. visi ekskursijos dalyviai vyko į V ateitininkų kongresą Žemaičių sostinėj — Telšiuose.

Dovydaičio vadovybė buvo jaučiama visoj ekskursijoj — ir bendrame jos pobūdy, ir atskirų dienų tėkmėje. Jis savo žiningais paaiškinimais sudomindavo ekskursijos dalyvius daug kuo, ko patys nebūtų pastebėję. Pvz., net Zapyškio senoji bažnyčia iš pradžių atrodė panaši tik į paprastą bažnytkaimio mūrinį namą: „jei ekskursijos vadas būtų nieko nepasakojęs, būtume tik nuobodžiavę besidairydami“. O kokia jaudinančia patriotine demonstracija Dovydaičio vadovybėje virsdavo ekskursijos vizitas aušrininkui M. Jankui! Gražiai Dovydaitis sugebėdavo ir daug žinių suteikti per ekskursiją, ir jos dalyvius emociškai nuteikti.

Giedria nuotaika Dovydaitis jungėsi ir į laisvąją programą — dainas ir žaidimus. Prižiūrėjo ir kalbos taisyklingumą. Vienas ekskursijos laikraštėlio „Špilkuoto Menturio“ skaitytojas klaidingai kirčiavo paskutinįjį žodį. Dovydaitis čia pat riktelėjo „menturis“, o ne „menturys“.

Visų priešakyje Dovydaitis žygiuodavo ir po Kuršių nerijos kopas. Iš pirmosios ekskursijos (1932) randame kalėjimo dienoraštyje tokį epizodą:

Su tais Nidos pušynėliais taip pat buvo ’dzivų’. Pasišovęs jūroje išsimaudžiusius ekskursantus (žinoma, ir ekskursantes) nuvest tiesiu keliu į švyturį, juos įvedžiau į tokius nepraeinamus pušaičių brūzgynus, kad per juos beeinant galėjo nukentėt ne tik panelių gležni pasamonėliai, bet ir raumeningesnės vaikinų blauzdos. O dr. Ambrozaitis ypač rūstinosi, kad jam už nosies galo kabindavosi voratinkliai, kurių užtvaras jis tuo organu pramušinėjo. Vargais negalais išsimušę į taką, užkopėme ir prie paties švyturio, nepaprastai sukaitę ir ištroškę. Manau, kad „Gamtos Draugo“ skaitytojams visai ne pro šalį buvo pamatyt Nidos gamtą ir iš to šono, — paklaidžiot po brūzgyną be kelio ir takelio.

Iš pirmosios „Gamtos Draugo“ ekskursijos Dovydaitis buvo išplėštas į kalėjimą dar Klaipėdoje. Kitais metais, kai jau pasiekdavo Palangą, iš jos suorganizuodavo pėsčiomis savanorių išvyką į Šventosios uostą. „Šis būrys buvo juokais vadinamas ’Gedeono vaisku’, kadangi šian žygin ryždavosi tiktai tie ir tos ekskursijos dalyvių, kurie(ios) nebijodavo kelionės vargų..., kurie(ios) nespekuliuodavo jokiais patogumais, ir kelionę į Šventąją laikė esant svarbesnį dalyką, kaip pradindiriuot visą dieną jau pažįstamoj Palangoj“252.

„Gamtos Draugo“ ekskursijos akivaizdžiai parodo, kad ateitininkų kūrėjui, nors ir niekada nebuvusiam skautuose, iš prigimties buvo sava ir tai, ką šiaip vadintume skautiška dvasia, būtent gamtos pamėgimas ir nelepumas, nesibaiminimas šiek tiek ir pavargti. Neveltui, gal būt, Dovydaitis ir buvo toks artimas draugas su didžiuoju skautų ekskursuotoju prof. S. Kolupaila.

Visos „Gamtos Draugo“ ekskursijos praėjo su didžia sėkme, sužavėjusios jaunimą. Grįždavo iš jų moksleiviai daugiau pažinę Lietuvos krašto, daugelį idėjos draugų padarę savo asmeniniais bičiuliais, artimiau pažinę savo organizacijos tėvą Dovydaitį, sąjungos dvasios vadą kun. K. Žitkų ir tokius jaunimo draugus, kaip kun. A. Lipniūną, kun. K. Rankelę ir kt. 1934 m. ekskursijoj dalyvavo ir vysk. M. Reinys. Susipažindavo ir su studentais ateitininkais, kurių kasmet apie dvidešimtį taip pat drauge keliaudavo. Per šias ekskursijas ir ateitininkiškas sąmoningumas sustiprėdavo, ir idealizmas skaidriau įsižiebdavo. Pogrindinio veikimo sąlygomis be galo buvo svarbu, kad bent tokiu būdu buvo galima didesniam skaičiui draugėn susitelkti ir laisviau pasijusti. Darė neišdildomą įspūdį, kai kone dviejų šimtų jaunuolių buvo sugiedamas ateitininkų himnas ar uždainuojama „Nebeužtvenksi upės bėgimo“. Tuometiniame 1933 m. ekskursijos apraše nuo cenzūros pridengtai tas įspūdis taip perteikiamas: „Buvo graudu, didinga, miela čia drąsiai dainuoti, dainuoti prie laužo, šalia sidabrinio Nemuno, nes ten — Pilviškiuose, Rietave, Giedraičiuose, Rokišky, Mažeikiuose, Kaune... — negi taip entuziastiškai ir dar viešai dainuosi...“ 253.

Bet ir valdžia nujautė, kokią didelę reikšmę moksleivių ateitininkų pogrindinei veiklai turėjo „Gamtos Draugo“ ekskursijos. Ypač šias ekskursijas pridėjus prie visos kitos pagalbos, reikia sutikti su A. Šidlauskaite (dirbusia centro valdyboj 1932 - 35): „Jei moksleiviai ateitininkai išsilaikė, tai tik Dovydaičio dėka. Centro valdyba be Dovydaičio buvo bejėgis organizmas“.

5. Uždraustas veikti „uždraustuosiuose“

Visai pagrįstai K. Žitkus sprendžia, kad „buvo ieškoma preteksto Dovydaitį atplėšti nuo moksleivių“. Jau žinome, koks pretekstas buvo rastas — privatus Dovydaičio laiškas Šiaulių kapelionui. Atleistas iš universiteto, Dovydaitis buvo vėl grąžintas tik pažadėjęs nutraukti savo veiklą moksleiviuose ateitininkuose. Skaudus buvo jam šis smūgis. „Pats mačiau verkiantį Dovydaitį, kai jis grįžo į namus, pasirašęs nelemtą savo pažadą. Atplėšimas profesoriaus nuo moksleivijos buvo jam žaizda, nebeužgijusi visą laiką“, — liudija to meto artimiausias jo bendradarbis K. Žitkus.

Išprievartavus Dovydaitį pasitraukti iš globotų moksleivių ateitininkų, jį apgaubė meditacinė vienumos nuotaika. K. Žitkus taip jį tuo metu vaizduoja:

Profesorius nuo to laiko susikaupė savy ir užsidarė savo darbo kambary. Studentai, bijodami profesoriui nemalonumų pridaryti ir saugumo seklius gaišinti, rečiau ėmė pas jį lankytis, o moksleiviai Astronomijos gatvelėje visai dingo. Patį profesorių pagavo kažkokia nostalgija, ir jis visas pasinėrė į savo knygas. Dabar jo studijos pradėjo įgyti stipresnę filosofinę ir religinę kryptį. Vis dažniau rašomajame stale atsirasdavo filosofinio ar teologinio pobūdžio knygų. Rytais profesorius intensyviau ėmė lankyti netoli esamąją Prisikėlimo bažnyčią ir ten bent pusvalandį susikaupti. O kai aš pats pas jį prisibelsdavau ar jis pas mane užsukdavo, retai kada jis apsieidavo nepalietęs kokio nors filosofinio ar teologinio klausimo.

Pasižadėjęs nebedalyvauti moksleivių ateitininkų veikloje, Dovydaitis turėjo šį pažadą tesėti. Persekiodamas moksleivius ateitininkus, režimas nesivaržė seklius verbuoti ir iš jų pačių. Vieni buvo viliojami draugus išdavinėti už pinigus, antri kokiu nors šantažu buvo verčiami tam negarbingam darbui. Vieni, kartą užverbuoti, ištikimai saugumui tarnaudavo; antri apie savo užverbavimą painformuodavo ir draugus (bet ir ši dviguba „ištikimybė“ jaunus žmones demoralizuodavo).

Žinoma, visai išsižadėti moksleivių ateitininkų Dovydaičiui buvo neįmanoma: prašomas neatsisakydavo neviešos pagalbos. Pvz., kaip 1935 m. jis buvo suradęs vietą mergaičių stovyklai Labūnavoje, taip tokį pat patarnavimą atliko ir 1936 m. (jau po ano pažado), per kapelioną susitardamas su Kačiūniškio (prie Nevėžio) benediktinėmis (O. Penkauskaitės informacija). Galima prileisti, kad panašių neviešų patarnavimų ir toliau neatsisakė. Po 1936 m. pertraukos „Gamtos Draugo“ ekskursijos buvo vėl atgaivintos, bet oficialiai nebegalėjo būti Dovydaičio surengtos (juoba, kad nuo 1938 m. „Gamtos Draugas“ sustojo). Vėlesnėse ekskursijose Dovydaitis nebedalyvavo. Nebedalyvavo ir moksleivių centro valdybos posėdžiuose. Kaip informuoja to laiko moksleivių ateitininkų centro pirmininkas V. Natkevičius, jo kadencijos metu (1939-40) ryšys su Dovydaičiu buvo tik privatus: užeidavo kartais pas Dovydaitį pasitarti, pristatydavo jam kokį uolų moksleivių veikėją. Vis dėlto ir tuo metu Dovydaitis išdrįsdavo atvykti į kuopų šventes, sakysim, 1940 m. buvo nors trumpam atvykęs į Vilkaviškio kuopos šventę. Lankydamasis Vilkaviškyje pas vysk. M. Reinį, jis privačiai aplankydavo ir vietos žymesnius moksleivių veikėjus. Taip pat ir į metines konferencijas Dovydaitis atsilankydavo „tik privačiai pasikalbėti su moksleiviais — nebūdavo pristatomas pačioj konferencijoj, joj dažniausiai ir nesirodydavo, tik po jos oficialiosios dalies ateidavo“ (V. Natkevičius).

Kaip anksčiau, taip ir šiais vėlesniais metais Dovydaitis vykdydavo „išpažintinį“ susipažinimą su įvairių kuopų moksleiviais. Iš 1938 ar 1939 m. konferencijos V. Vardys (anuomet Žvirzdys) prisimena, kad tikrų posėdžių buvo tik vienas ar du. Posėdžio vidury liepė išsisklaidyti, nes, sakė, besiartinanti policija. Tad įvyko daugiau smulkesnių susitelkimų. Vienas toks neformalus susitikimas buvo su Dovydaičiu. „Profesorius sėdėjo prie sienos, ant kažkokio paaukštinimo, kaip karalius. Susipažinimo laukėm eilėj. Pirmas jo klausimas buvo, iš kur esi — iš miesto ar iš kaimo? Jei pasakei, kad iš kaimo, tai kalbasi. Jei iš miesto — pasiunčia tolyn. Aš pasisakiau, jog esu iš miesto, tad tarp mūsų kalbos ir nebuvo, nors aš ir labai norėjau pasikalbėti su tuo mums beveik legendiniu žmogumi“. Matyt, Dovydaičiui tąkart kažkodėl rūpėjo tik kaimo vaikai. Todėl V. Vardžiui nepagelbėjo nė tai, kad jis tuomet buvo Palangos kuopos pirmininkas.

Taigi, nebegalėdamas oficialiai dalyvauti moksleivių ateitininkų veikloj, Dovydaitis vis vien rado būdų privačiai išlaikyti ryšį tiek su sąjungos vadovybe, tiek su atskirais moksleiviais. Asmeninius santykius jis tada ypač suintensyvino. Ankstesnes keliones į kuopas bent iš dalies pakeitė laiškai. Šiuo reikalu K. Žitkus rašo:

Moksleivių laiškai būdavo didžiausia Dovydaičio paguoda. Jis juos rūpestingai perskaitydavo ir į kiekvieną laišką atsiliepdavo. Įdomesnes vietas net ir man pacituodavo. Moksleiviai prašydavo profesoriaus patarimų organizaciniais ateitininkų reikalais, pasipasakodavo savo sėkmes ir nesėkmes, net savo asmeninius reikalus ir intymiausias širdies paslaptis jie atvirai savo mokytojui atskleisdavo. Profesorius tėviškai visiems patarinėjo, o pačius laiškus tvarkingai dėjo į savo asmeninį archyvą.

Kaip Dovydaitis anuomet mezgė santykius su moksleiviais ateitininkais, galima pailiustruoti Juliaus Kakariekos atsiminimais. Grąžinus Vilnių Lietuvai, ir ten Vytauto D. gimnazijoje įsikūrė ateitininkų kuopa, nors „slaptas veikimas jau buvo mums Vilniuje įgrįsęs — tęsti jį prie savos lietuviškos valdžios atrodė iš pradžių tikras paradoksas“. Susiorganizavusiai Vilniaus ateitininkų kuopai pirmininkavo J. Kakarieka. Kai 1940 m. pradžioj jis lankėsi Kaune, buvo Dovydaičio pasikviestas Į namus. „Labai šiltai pasveikinęs ir pabučiavęs“ savo svečią, Dovydaitis su juo kalbėjosi mažiausiai valandą, „norėjo kiek iš arčiau patirti, kokios buvo mūsų gimnazijoj nuotaikos, ir mus paraginti, kad kovotume dėl savo principų ir nepabūgtume valdžios persekiojimų“. Išleisdamas J. Kakariekai padovanojo pluoštą savo žurnalų atspaudų ir užrašė žinomąją maldaknygę. „Turėjau profesoriui pažadėti, kad, atvykęs į Kauną, kiekvieną kartą jam paskambinsiu, o turėdamas ką nors įdomesnio papasakoti, parašysiu laišką. Vėliau man vėl atsilankius, jis man rodė didelius vokus, kuriuose laikė tvarkingai alfabetiškai suklasifikuotą savo korespondenciją. Ten jau buvo ir pora mano laiškų“. O kadangi Kakariekos tėviškė Dieveniškės buvo ir tuomet palikusios anapus sienos, Dovydaitis 1940 vasarą jį pasikvietė porai savaičių į savo ūkį paatostogauti.

Žinoma, daugiau jau tik privatus Dovydaičio santykiavimas su moksleiviais ateitininkais nebegalėjo turėti tokios reikšmės, kaip anksčiau, kai jis buvo tapęs tikruoju sąjungos globėju. Vis dėlto netiesiogiai ir privatūs Dovydaičio santykiai su ateitininkiškąja moksleivija turėjo nemažą poveikį — gaivino jos dvasią.

VII

STUDENTŲ ATEITININKŲ VEIKLOJE

1. Dovydaitis ir studentai

Nors nuo moksleivių ateitininkų uždraudimo Dovydaitis daugiausia atsidėjo jų veiklai pogrindyje palaikyti, tačiau dėl to jis neužsidarė ir nuo studentų. Iš gimnazijų atvykstą abiturientai jam buvo seni pažįstami. Daugumą studentų ateitininkų jis asmeniškai pažinojo. Prileido, kad ir jį visi studentai ateitininkai pažįsta. Todėl, sutikęs ateitininkų kepure studentą, jis prakalbindavo ir nepažįstamą, kad susipažintų.

Tačiau kartą ir taip atsitiko. „Pasiveja jis Laisvės alėjoje skubančią studentę ’Gajos’ korporacijos kepuraite (atseit, medikę). Profesorius užkalbina, kur ji taip skubanti, kuriame kurse esanti ir t.t. Ši atsakinėjusi labai nenoriai ir pagaliau atrėžusi: ’Aš tamstos visai nepažįstu’. Profesorius jai atkirtęs: ’O aš įsižeidžiu, kad Tamsta manęs nepažįsti, ir turiu tam pagrindą. Matyt, tik ateitininkišką kepuraitę nešioji, o neskaitai spaudos, nelankai susirinkimų. Galiu prisistatyti — esu profesorius Dovydaitis’“.

Kaip sakyta, Dovydaitis savo pusėj neturėjo studentų daugumos nei Palangos konferencijoj 1927 m., nei III kongrese 1930 m. Tačiau nieku būdu tai nereiškė, kad apskritai jis buvo studentuose praradęs autoritetą. Ilgos Dovydaičio kalbos daugeliui buvo „įgrįsusios“ (Z. Ivinskio žodžiais), bet visi žinojo jo asmens kilnumą ir šviesumą. Pakartotinis vado rinkimų pralaimėjimas tereiškė, kad daugumai studentų tuo metu tinkamesnis kandidatas atrodė Šalkauskis, o vėliau Pakštas.

1930 m. ateitininkų vyr. vadu rinkdami Pakštą, daugelis baiminosi Dovydaičio kietumo ir dėl jau šiaip įtemptų režimo ir ateitininkų santykių. Bet nieko nepadėjo nė lankstesnio Pakšto išrinkimas. Tuojau pat uždraudus moksleivius ateitininkus, atvirai prasidėjo aštrus katalikų visuomenės ir tautininkų valdžios konfliktas. Tuo metu studentų ateitininkų akys savaime vėl nukrypo į Dovydaitį: jis iš tikro nesibaimino kovos.

Studentų atsigręžimą į Dovydaitį šiuo kovos metu rodo J. Mikailos prisimintas faktas. Kai susidarė daugiau studentų ateitininkų ištremtų iš Kauno, įkalintų Varnių priverčiamojo darbo stovykloje ir uždarytų į kalėjimus, iškilo reikalas platesniu mastu organizuoti kalinių ir jų šeimų šelpimą. Tam reikalui

1931 m. suorganizuotą komitetą sudarę studentai (A. Sereikytė, O. Dockevičiūtė, J. Mikaila) pirmininku pakvietė Dovydaitį: „Mums reikėjo autoriteto, kad katalikiškoji visuomenė su pasitikėjimu aukotų pinigus studentams ateitininkams kaliniams šelpti“. Nors daug kitų darbų slėgė Dovydaitį, jis vis vien sutiko šiam komitetui pirmininkauti ir „visada aktyviai dalyvaudavo posėdžiuose, kai svarstydavome aukų rinkimą ir pinigų skirstymą“ (J. Mikaila). Vykdant aukų vajų, 1931 vasario 20 buvo paskelbta bado diena — sutaupytas tądien prasimaitinimas buvo aukotas draugų kalinių šalpai. Studentus ateitininkus tą dieną parėmė ir daug sendraugių, tarp jų buvo ir vysk. M. Reinys.

Gyvendamas visais ateitininkų rūpesčiais, Dovydaitis domėjosi ir studentais. Daugiausia jis buvo susijęs su trimis vienetais: mergaičių draugove „Birute“, vyrų korporacija „Activitas“ ir tarpkorporaciniu eucharistininkų būreliu.

2. „Birutės“ draugovė

Dovydaitis buvo labai skeptiškai nusistatęs koedukacinės (mišrios) mokyklos atžvilgiu, tačiau ne iš kokio antifeminizmo, priešingai, kaip tik vertindamas moterų savitumą. Todėl pats 1921 m. pradėjo ateitininkėms leisti „Naująją Vaidilutę“. Jo iniciatyva 1922 rudenį (XI.7) buvo sušauktas pirmasis studenčių ateitininkių pasitarimas. Lietuvos universiteto bendrojoj ateitininkų draugovėj mergaitės turėjo savo atskirą grupę, o vėliau (1926 m.) sudarė savarankišką draugovę (įregistruotą 1927.IV.7). Kai toliau vyko išaugusių ateitininkų studentų persiorganizavimas, Dovydaitis sumanė įsteigti naują studenčių ateitininkių draugovę eucharistijos ir abstinencijos pagrindais, maksimaliai besiangažuojančią ateitininkiškajam idealui. M. Krasnickaitės - Liulevičienės liudijimu, jis pakvietė į namus ją ir kitą studentę istorikę, plačiai išdėstė motyvus, kodėl reikia tokios naujos draugovės, ir prašė, kad tiedvi studentės sutiktų tokią draugovę organizuoti. „Atsiradus daugiau tai minčiai pritariančių, su prof. Dovydaičio pagalba buvo sudarytos veikimo gairės“; taip pat „su prof. Dovydaičiu parinkome draugovei šūkį (Fides, Spes, Caritas) ir vardą — Studenčių ateitininkių draugovė Birutė“ (M. Krasnickaitė - Liulevičienė). Birutininkės turėjo pasižadėti uoliai atlikti ateitininkės krikščioniškas pareigas, negerti alkoholinių gėrimų, nerūkyti, nesidažyti, nešokti nepadorių šokių, rūpintis vargšais ir jiems padėti, talkinti katalikiškoms organizacijoms. Dr. A. Šidlauskaitė taip komentuoja savosios draugovės charakterį: „Tokia buvo Dovydaičio filosofija, tokia buvo ir ’Birutės’ programa. Dovydaitis buvo popiežiškesnis už popiežių. ’Birutės’ draugovė buvo episkopato nurodymų veidrodis“.

Į viešumą „Birutės“ draugovė išėjo 1928 m. pradžioje. Pirmąją valdybą sudarė pirmininkė K. Jonkaitytė, M. Krasnickaitė, A. Barštytė, A. Lukošiūtė ir E. Mikalauskaitė. Tarp vėlesnių pirmininkių buvo A. Sereikytė (Putnamo seserų motina Augusta), Iz. Blauzdžiūnaitė - Motekaitienė, dr. A. Šidlauskaitė, O. Penkauskaitė - Girniuvienė ir kt. Asmeninio krikščioniško tobulumo siekimą jungdamos su angažavimusi visuomeniniam apaštalavimui, birutininkės iš tiesų davė daug darbininkių moksleivių ateitininkų centro valdybai, katalikių moterų draugijai, pavasarininkams ir kt.

Su „Birutės“ draugove Dovydaitis visą laiką palaikė artimus ryšius. Kaip draugovės įkūrimo iniciatorius, jis (su M. Galdikiene) buvo pakviestas ir vėliavos kūmu (metinėj šventėj 1932.VI.25). Dovydaičio šelpiamos globotinės daugiausia buvo birutininkės (A. Šidlauskaitės žodžiais, „jos stojo į ’Biretę’ jau dėl to, kad Dovydaičio dėka atvyko Kaunan į universitetą“). Draugovės veikla jis domėjosi, bet šiaip į ją nesikišo: reikėjo pačioms į jį kreiptis, esant kokiam reikalui. Dalyvavo tiktai religinio pobūdžio agapėse ir metinėse šventėse. Dažnai talkindavo metinių švenčių rengime, pats nuvykdamas dėl jų susitarti į tą miestelį, kur buvo numatoma šventę ruošti.

Pvz., kai viena paskutinių „Birutės“ metinių švenčių buvo numatyta Kazlų Rūdoje, Dovydaitis pats nuvyko su klebonu susitarti. „Kai jūs vienos nuvažiuosit, tai tik susitarsite su klebonu dėl organizuoto pamaldose dalyvavimo, ir viskas. Gi kai aš nuvažiuosiu, tai klebonas prisivers ir kumpį nukabinti, ir ko kito mums ta proga parūpinti“. Perteikdama šiuos Dovydaičio žodžius, buvusi „Birutės“ veikėja patvirtina, kad „taip ir buvo: nuvykome kokia 50 asmenų, vaišingai mus priėmė ir gražiai išlydėjo“. Panašiai Dovydaitis yra pagelbėjęs ir kitais atvejais: kai buvo numatyta metinę šventę surengti pas Čiobiškio benediktines (1936 m.), susitarti su Kaišiadorių vyskupu vyko Dovydaitis su draugovės pirmininke.

3. „Activitas“ korporacija

Iš vyriškųjų ateitininkų vienetų Dovydaičiui yra buvusi artimesnė „Activitas“ korporacija. Ta korporacija buvo įsteigta 1930 pavasarį dr. K. Ambrozaičio iniciatyva atsidėti darbo klausimams ir veikti darbininkuose. Faktiškai drauge ji turėjo sudaryti ateitininkuose atramą dr. K. Ambrozaičiui. Tačiau šis darbininkų veikėjas vis nesutarė su kitais katalikų vadais. „Tiek studentų ateitininkų, tiek pačios Ateitininkų Federacijos viršūnės jautė naujos korporacijos steigimo iniciatyvos tikrąjį pagrindą ir jai ne tik entuziazmo, bet ir palankumo nerodė. Tik Dovydaičio pastangomis kliūtys buvo nugalėtos, ir ’Activitas’ korporacija buvo suorganizuota“ (V. Vaitiekūnas). Kadangi korporacijos šefas dr. K. Ambrozaitis nebuvo universiteto personale, tai juo labiau buvo jai reikšminga Dovydaičio parama. „Tačiau paties Dovydaičio vėlesniais pasisakymais, ji netapo organiška studentų ateitininkų grandimi, o visą laiką pasiliko tik tam tikra dirbtinė atauga “(V. Vaitiekūnas).

Svarbiausia, „Activitas“ korporacijai nepasisekė sutelkti narių, kuriems specifiškasis jos tikslas būtų artimas. Pirmųjų korporantų bent dalis buvo nusiteikę dirbti krikščioniškojoj darbininkijoj: dalyvauta Darbo jaunimo sąjungos steigime (1931) ir veikime. Bet vėliau daugumai (nors šiaip ir rimtų studentų) tai buvo svetima. Nusivyliau ir pats, nors vykau į universitetą proletariškai nusiteikęs ir iš anksto nusistatęs stoti tik į „Activitas“ korporaciją, nieku būdu į jokį kitą studentų ateitininkų vienetą. Faktiškai savojo darbo nedirbdama, „Activitas" korporacija ne stiprėjo, bet silpnėjo, kol pagaliau dėl per mažo narių skaičiaus buvo uždaryta, berods, 1937 m. Dar prieš jos uždarymą tam pačiam reikalui dr. Pr. Dielininkaičio iniciatyva 1935 m. buvo sukurtas tarpkorporacinis socialinis klubas (būrelis). Į šį klubą palaikyti santykiams su darbininkija susitelkė studentai iš įvairių ateitininkų vienetų: „Birutės“, „Šatrijos“, „Vytauto“, „Grandies“. Ne vienas į šį klubą įsijungė tiesiogiai Dovydaičio paskatintas.

4. Eucharistininkų būrelis

Iš tarpkorporacinių vienetų daugiausia Dovydaitis domėjosi eucharistininkų būreliu, kuris turėjo vykdyti jo ateitininkų antrajam dešimtmečiui skelbtąjį siekį, kad ateitininkai taptų ir eucharistininkai.

Tokio pobūdžio pirmasis būrelis susikūrė Kauno ateitininkų kuopoj tuojau po karo, 1919-20 metais. Apie jį šiai knygai pateikė informacijos Petras Spėtyla (tris kadencijas buvęs tuometinėj ateitininkų centro taryboj). Buvo pajustas reikalas į aštriai iškilusius socialinius klausimus ieškoti atsakymo evangelijose. Tarpininkaujant kuopos pirmininkui Vincui Dovydaičiui, kreiptasi į vyresnįjį jo brolį Praną, kad sutiktų šį būrelį globoti. Buvo renkamasi kartą per savaitę, išklausoma Pr. Dovydaičio parengto pašnekesio, skaitomas parinktas evangelijų skirsnelis ir čia pat visų drauge besiaiškinamas. Kitam susirinkimui pasiruošti Dovydaitis nurodydavo, ką reikia perskaityti; ir knygų daugiausia jis pats parūpindavo. „Darbas virė, ir nė nepajutom, kaip greit pradėjom rasti atsakymus į labai daug keblių klausimų; visai nebe taip sunku pasidarė grumtis su advokatais socialistais, išsilavinusiais iš marksistinių biblijų“. O Dovydaičio vaizdas iš to būrelio liko toks: šiaip buvo grubokas, bet „kai su mumis dirbo, tai (geresnio palyginimo nerandu) buvo tikras Pranciškus Asyžietis: ir ugningas, ir švelnus; ir mylintis, ir kietas kaip titnagas principuose; svarbiausia, rasdavo žodžius, kurie skverbėsi į protą ir širdį visam gyvenimui“ (P. Spėtyla).

Įsikūrus Lietuvos universitetui ir jame įsisteigus studentams ateitininkams, netrukus susidarė ir eucharistininkų būrelis: išlikęs valdybos protokolas liudija, kad 1923 rudenį būrelis jau veikė. Jo įstatus studentų ateitininkų draugovė patvirtino 1925.1.18. Narių turėta net iki 100, atseit, tuo metu kas trečias ateitininkas studentas buvo eucharistininkas. 1927 m. buvo pasiskirstyta dar į keturis ratelius: gailestingų darbų, ligonių lankymo, misijų ir spaudos. Be uolesnės religinės praktikos, būrelis gilinosi į Šv. Rašto studijas (prieš pamaldas buvo susirenkama evangelijų skaitymui ir aiškinimuisi), taip pat turėjo ir liturginio domesio (bandytos „dialoginės mišios“, kuriose visi dalyviai atsakinėjo kunigui, kaip dabar tai visuotinai praktikuojama). Pradžioje būrelį globojo Kauno jėzuitai, vėliau ilgametis globėjas buvo kunigų seminarijos dėstytojas kun. dr. St. Ūsoris, studentų ateitininkų sąjungos dvasios vadas. Daug būreliui talkino ir Dovydaitis. Kaip prisimena buvęs būrelio pirmininkas P. Kaminskas, „niekad nebuvo vargo su Dovydaičiu“ susitarti dėl paskaitos, kaip kad būdavo su kitais profesoriais. Per kelis sekmadienius Dovydaitis nagrinėjęs Apaštalų darbus, vėliau kelis sekmadienius skyręs šv. Jono evangelijai, ypač įspūdingai komentavęs Pamokslą nuo kalno, o kai pasirodžiusi A. Sabaliausko mišiolinė maldaknygė „Šlovinkime Viešpatį“ (1928), vėl kelis sekmadienius aiškinęs mišių struktūrą.

Vėliau eucharistininkų būrelio veikla susilpnėjo. Kai atvykau Kaunan studijuoti (1932), radau tą būrelį vos bevegetuojantį. Susirinkimus telankė keliolika studentų, daugiausia valdybos priprašomų ateiti (o tais metais Kaune studentų ateitininkų buvo 596!). Per „prievartą“, būdingą merdėjančioms organizacijoms, po poros metų išrinktas to būrelio pirmininku, ėmiausi jį perreformuoti. Vietoj keliolikos neaiškių narių būrelio buvo sukurtas Ateitininkų Religinis Susidraugavimas. ARS, kaip sutrumpintai buvo vadinamas, atsisakė narių sąrašo, nes laikė, kad visus studentus ateitininkus turi sieti religinis susidraugavimas. Užuot religinį momentą laikius tik atskiro būrelio dalyku, buvo ryžtasi organizuoti bendrą religinę programą visai Vytauto D. universiteto studentų ateitininkų sąjungai. Pagal tai visų korporacijų atstovai sudarė ir ARSo vadovybę. Bandymas buvo sėkmingas: rengtieji minėjimai, paskaitos ir kiti renginiai buvo gausiai lankomi, nes buvo laikomi visų studentų ateitininkų reikalu254. Nors nuo seno Dovydaitis buvo glaudžiausiai susijęs su eucharistininkų būreliu, tačiau kažkodėl šiam būreliui reformuoti ir sukurti ARSui pagalbos kreipiausi ne į Dovydaitį, o į Šalkauskį, kuriam priklauso ir ARSo vardo galutinis parinkimas.

(Deja, netrukus sukalkėjo ir ARSo užmojis, todėl jau 1938 m. reikėjo Šalkauskiui vėl iš šalies žadinti ateitininkiškąjį jaunimą „gyvosios dvasios“ sąjūdin.)

5. Kiti studentų sambūriai

Iš pradžių studentai ateitininkai Lietuvos universitete veikė vienoj bendroj draugovėj. Pirmaisiais jos garbės nariais buvo išrinkti Dovydaitis su prel. prof. Pr. Kuraičiu ir kun. dr. P. Bielskumi. Kai buvo persiorganizuota į atskirus korporacinius vienetus, šalia „Birutės“ ir „Activitas“ Dovydaitis turėjo būti artimiau susijęs ir su abstinentų korporacija (1933 m. pasivadinusia „Narsa“): ši pastaroji buvo jį išrinkusi savo garbės nariu. Dovydaitis pasiūlė vardą ir teisininkų bei ekonomistų korporacijai „Iustitia“. Kai J. B. Laučka 1929 m. organizavo tarpkorporacinį teisininkų ir ekonomistų vienetą, jis tarėsi ir su Dovydaičiu, kuriam patiko organizavimasis profesiniais pagrindais. Po metų nutarta tą tarpkorporacinį vienetą paversti savarankiška korporacija. J. B. Laučkai paprašius pasiūlyti naujai korporacijai patrauklų vardą, Dovydaitis pagalvojęs atsakė: „’Na, gal būtų jums geras lotyniškas vardas — Iustitia’. Su tuo sutiko visi naujosios korporacijos pradininkai. Ir taip gimė ’Iustitia’ “ (J. B. Laučka).

Ne su visais studentų ateitininkų sambūriais Dovydaitis palaikė artimą ryšį, bet lygiai visais domėjosi: lankė jų parengimus, vyko į metines šventes, pakviestas skaitė paskaitų (pvz., nors „Giedra“ ir „Birutė“ buvo „varžovės“, pakviestas sutiko ir giedrininkėms pakalbėti).

Po oficialiosios programos studentų metinėse šventėse ar šiaip iškylose (gegužinėse) Dovydaitis taip pat mokėdavo įsijungti į jaunimą, kaip moksleiviuose. Kartais ir jis pats sukurdavo humoristinių kupletų išvykos ar šventės žodiniam „laikraštėliui“. Nors aštresnės satyros ir vengdami, tie „laikraštėliai“ pirmiausia medžiagos ieškodavo profesoriuose. Dovydaitis savaime pateikdavo tokios medžiagos. Pvz., po pamaldų „laikraštėlis“ ir turėjo klausimą: „kas garsiau pamaldose giedojo — karalius Dovydas ar jo ainis prof. Dovydaitis?“. Vienąkart jis atitempė į sąjungos gegužinę didžiulį portfelį giros, dosniai ja vaišino, bet liepė nepražudyti butelių. Tai ir tiko „laikraštėliui“ kaimietiškąjį Dovydaitį paminėti jo paties žodžiais: „sugrįžęs namo, gausiu nuo žmonos kačergą“. Tos pačios gegužinės „laikraštėly“ miestietiškasis Pakštas buvo pristatytas subtilios ironijos prisunktu šūkiu: „būkite tobuli, kaip mano automobilis“.

VIII

KRIKŠČIONIŲ DARBININKŲ SĄJŪDYJE

1. Darbo federacijos vicepirmininkas (1928-34)

Daugiausia Dovydaitis dirbo savo sukurtoj ateitininkų organizacijoj, bet anaiptol nesiribojo tik ja. Jis paliko pėdsakus daugely katalikiškų organizacijų. Po ateitininkų pirmiausia minėtini darbininkai. Krikščioniškajam darbininkų sąjūdžiui Dovydaitis skyrė daug metų ir daug širdies.

Kilusiam iš neturtingų „sakuotnugarių“, Dovydaičiui itin rūpėjo darbininkų reikalai. Šiuo atžvilgiu jis buvo šalia V. Endziulaičio jautriausias iš ateitininkijos vadų. Liaudies ir šviesuomenės santykiai jam nebuvo tik abstrakti problema. Jam buvo aišku, kad kur yra skurdo, ten gyvenime stokoja krikščioniškumo. Tuo pačiu jis suprato, dėl ko proletariatą gundo komunizmas. Todėl ir III kongrese, antrą kartą pralaimėjęs ateitininkų vado rinkimus, Dovydaitis pabrėžiamai kėlė, jog „reikia labiau rūpintis socialiniu klausimu, kad būtų galima laimėti visuose frontuose“. Ir, tur būt, iš tikrųjų reikėjo tai pabrėžti, nes šio kongreso rezoliucijose socialinis rūpestis neatsispindėjo.

Intensyviai į veiklą darbininkuose Dovydaitis įsitraukė vėliau. Bet daugiau ar mažiau turėjo su jais ryšio jau nuo pačių pirmųjų nepriklausomybės metų. Neatsitiktinai kun. K. Žitkus pirmą kartą susipažino su Dovydaičiu juozapiečių susirinkime Šančiuose, Kauno darbininkų priemiestyje. Šv. Juozapo darbininkų draugija buvo įkurta tuojau po 1905 metų tautinio sąjūdžio. Po I pasaulinio karo jos atgaivinimo ypač ėmėsi V. Endziulaitis. Matyt, kiek buvo prašomas, neatsisakė šiai organizacijai talkinti ir Dovydaitis.

Be abejo, tai nebuvo vienintelis Dovydaičio pasirodymas nei juozapiečiuose, nei kitose Kauno organizacijose. „Liaudies ir darbininkų švietimas yra pas mus dar labai apleistas, todėl inteligentai turėtų kuo daugiausia jais susirūpinti. Šio darbo nedirbdama, Lietuvos katalikų šviesuomenė negali tiesiog pateisinti savo egzistencijos“. Taip savo pasikalbėjime „Ateityje“127 Dovydaitis aiškino, kodėl šalia visų kitų darbų dar yra apsiėmęs vadovauti ir pavasarininkų Valančiaus liaudies universiteto Šančių skyriui. O jei rasdavo laiko vykti į tolimus Šančius, tai savo Žaliakalnyje turėjo būti dar lengviau prisišaukiamas paskaitoms įvairių katalikiškų organizacijų susirinkimuose.

Tačiau pastoviai darbininkuose veikti Dovydaitį įtraukė Darbo federacijos pirmininkas dr. K. Ambrozaitis. Įtraukė kaip tik tuo metu, kai 1927 m. ateitininkai Dovydaitį atleido iš vado pareigų. Gana paradoksiškai susiklostė dalykai. Vienas motyvų, lėmusių Dovydaičio pakartotinį vado rinkimų pralaimėjimą, buvo baiminimasis jo draugystės su Ambrozaičiu. Bet savo ruožtu palikti Dovydaitį ateitininkuose be pareigų savaime jį stūmė Ambrozaičio įtakon. Ateitininkuose likęs tik tituliniu garbės pirmininku, Dovydaitis natūraliai ieškojo naujo veiklos lauko. Ambrozaitis jam ir nurodė šį naują lauką — darbininkus.

Dr. Kazys Ambrozaitis (1892 - 1957 Sibire) buvo didelių gabumų, bet ir nemažesnių ambicijų vyras. Pačia prigimtimi „liaudies tribūnas“, Steigiamajame seime žemės reformos įstatymo referentas, jis tuojau iškilo į Darbo federacijos vadą. Šalia Ūkininkų sąjungos tai buvo krikščionių demokratų bloko trečiasis narys. Tačiau žemės ūkio krašte Darbo federacija negalėjo būti stipri. Tad ir Ambrozaitis negalėjo turėti tame katalikų partijų bloke tokio vadovaujančio vaidmens, kokio pats būtų norėjęs. Tai ir gundė jį „savarankišku“ keliu eiti. Tam tikra įtampa tarp Ambrozaičio ir kitų katalikiškosios visuomenės vadų buvo neišvengiama. Atvirai ji iškilo 1927 pavasarį: A. Smetonai paleidus seimą, bet nepaskelbus naujo seimo rinkimų, kitos dvi krikščioniškosios partijos (drauge su liberaline Ūkininkų partija) pasitraukė iš vyriausybės, o Darbo federacija liko valdžioje.

Kas kaip tik tuo metu suvedė Dovydaitį ir Ambrozaitį? V. Vaitiekūnas prileidžia, kad greičiausiai pirmieji Ambrozaičio ir Dovydaičio kontaktai įvyko prof. kun. A. Maliauskio aplinkoj, pas kurį Dovydaitis apsilankydavo. Prieš 1926 gruodžio 17 perversmą porą mėnesių ėjo aštriai opozicinė „Tautos Valia“. Formaliai šio savaitraščio leidėju ir redaktoriumi pasirašė pik. V. Grigaliūnas - Glovackis, bet faktiškai jį redagavo ir prirašė atsargos majorai Pr. Klimaitis (buvęs šaulių sąjungos pirmininkas) ir J. Tomkus, o iš politikų Ambrozaitis. Vienas pagrindinių „Tautos Valios“ mecenatų buvo Maliauskis. Pas jį minėto trejetuko susitikimai vykdavo ir po perversmo. Tad V. Vaitiekūnas ir prileidžia, kad „tuose ’Tautos Valios’ šulų susitikimuose Ambrozaitis bus nekartą iš Maliauskio girdėjęs apie Dovydaitį“.

Tuo metu Ambrozaičiui buvo pravartu susidomėti Dovydaičiu kaip turinčiu katalikų visuomenėje didelį autoritetą. Specialiai sušauktame Darbo federacijos suvažiavime 1927.V.22 Ambrozaitis lengvai nugalėjo vidaus opoziciją dėl pasilikimo Smetonos - Voldemaro vyriausybėje (už buvo 42 balsai, prieš tik 8, bet tarp jų ir du ankstesni federacijos pirmininkai dr. Pr. V. Raulinaitis ir P. Radzevičius). Tačiau išsiskyrimas iš bendro katalikų fronto sudarė grėsmę pakirsti Darbo federacijos visuomeninį pagrindą. Todėl, V. Vaitiekūno žodžiais, ir „buvo labai natūralu, kad Ambrozaitis, stengdamasis pralaužti katalikų organizuoto fronto sudaromą Darbo federacijai izoliacijos grėsmę, įžvalgiai Dovydaitį pasikvietė į Darbo federaciją. Jis suteikė Dovydaičiui darbininkiškąją dirvą apaštalaut bei pamokslaut ir tuo būdu daugiau ar mažiau kompensavo ateitininkų reorganizacinės konferencijos sprendimą, o sau ir Darbo federacijai per Dovydaitį sudarė jungiamąją grandį su katalikų visuomene, nepaisant krikščionių demokratų ir katalikų establišmento priešiškumo“.

Nors po metų Darbo federacijos bendradarbiavimas su Smetonos režimu staiga ir aštriai nutrūko, tačiau „Darbo federacijos padarytas katalikų visuomenės fronte plyšys neužako“ (V. Vaitiekūnas). Dovydaitis kiek galėdamas stengėsi sutaikyti Ambrazaitį su katalikų visuomene. Padėjo jam įkurti „Activitas“ korporaciją ir tuo būdu įeiti į studentus ateitininkus. Bandė jį įtraukti ir Teologijos - filosofijos fakultetan dėstytoju (tam reikalui „Logos“ žurnale paskelbdino du jo straipsnius), bet ši iniciatyva, neradusi palankaus atgarsio fakultete, nepasisekė.

Į Darbo federacijos vadovybę — vyriausiąjį sekretoriatą Dovydaitis buvo išrinktas 1928 m., perrinktas 1930 ir 1932 m. Tad su Ambrozaičiu Darbo federacijos vadovybėje drauge dirbo šešerius metus. Ambrozaitis ėjo pirmininko pareigas, Dovydaitis — vicepirmininko. Kai Ambrozaitis 1929 m. buvo 6 mėn. įkalintas Varnių priverčiamojo darbo stovykloje, Dovydaičiui teko eiti ir pirmininko pareigos.

Šiose pareigose Dovydaičiui pirmąkart ir reikėjo suabejoti savo draugu. Apie tai V. Vaitiekūnas suteikė tokią informaciją. Savo metu Darbo federacija buvo išsirūpinusi Kybartų muitinės pagalbinę tarnybą (per muitinę einančių siuntų paruošimą apžiūrai ir po jos supakavimą) ir pagal privatų susitarimą pavedusi ją vykdyti „Laido“ bendrovei. 1928 m. ministrui pirmininkui A. Voldemarui panorus tą pelningą tarnybą iš „Laido“ atimti, ir kilo Darbo federacijos konfliktas su režimu. Kai vėliau finansų ministerija darė reviziją „Laido“ bendrovėje, aptiko, kad Darbo federacijos sutartis su ta bendrove buvo neapmokėta žyminiu mokesčiu, kurio su bauda susidarytų apie 30.000 litų. Dovydaitis kreipėsi į tuometinį ministrą pirmininką ir finansų ministrą Tūbelį, ir pavyko tą sutartį apmokestinti atgaline data, išvengiant dešimteriopos to mokesčio baudos. Drauge Dovydaitis patyrė, kad Darbo federacijos iš „Laido“ bendrovės gauti pinigai (apie 200.000 litų) nebuvo pajamuojami, o buvo tik Ambrozaičio ir P. Jočio dispozicijoje: Darbo federacija jokios jų atskaitomybės nežinojo.

Nors Dovydaitis ir laikė dideliu laimėjimu, kad pavyko išvengti baudos, vis vien ir 3000 litų žyminio mokesčio sumai apmokėti reikėjo bristi skolon. Be to, nešė nuostolį „Darbininkas“. Nesuradus kitos išeities, buvo nutarta parduoti Darbo federacijos turimą namuką. Visas skolas apmokėjus, dar liko apie 35.000 litų. Po kurio laiko į Kauną grįžęs Ambrozaitis ėmė siūlyti nelaikyti pinigų banke, bet investuoti į Rumunijos naftos importo verslą, į kurį jis įeitų pusininku su kažkokiu Kaplanu, turinčiu Klaipėdos uoste naftos tankus, bet stingančiu apyvartai kapitalo. Investuodama savo kapitalą, Darbo federacija tikėjosi gauti tiek pelno, kad užteks visiems organizaciniams reikalams.

Kaip tas reikalas baigėsi, V. Vaitiekūnas informuoja:

Po ilgesnių svarstymų pagal Ambrozaičio išdėstytas Darbo federacijos pinigų investavimo sąlygas advokatas surašė sutarties tarp Darbo federacijos ir Ambrozaičio projektą, kuris buvo priimtas Darbo federacijos vyr. sekretoriato ir pasirašytas iš antros pusės Ambrozaičio. Ta sutartimi Ambrozaitis gavo iš Darbo federacijos 30.000 litų. Po poros mėnesių nuo sutarties pasirašymo Darbo federacija tikrai pradėjo gauti pagal sutartį numatytas pajamas. Tačiau tatai truko tik kelis mėnesius. Toliau mokėjimai pradėjo darytis nereguliarūs ir netrukus visai užsiraukė. Pats Ambrozaitis tada retokai pasirodydavo Darbo federacijos centre. Kai kartą Dovydaitis, matyt, sunerimęs dėl investuoto Darbo federacijos kapitalo, paprašė reikalų vedėją parodyti Darbo federacijos sutartį su Ambrozaičiu, abu juodu neteko amo: byla, kurioje ta sutartis buvo padėta, pasirodė tuščia. Pirmą kartą tada mačiau Dovydaitį taip smarkiai susijaudinusį ir supykusį. Jis buvo panūdęs nedelsiant pasitraukti iš Darbo federacijos vadovybės. Tik iškėlus alternatyvą, kad toks jo žingsnis paliktų Darbo federaciją, atseit, Lietuvos krikščionių darbininkų sąjūdį išimtinėje Ambrozaičio valioje ir reikštų to sąjūdžio galutinį bankrotą, Dovydaitis apsiramino.

Dovydaitis nuo tada jau turėjo būti daugiau ar mažiau atvėsęs Ambrozaičiui (dar ir dėl to, kad ir pats buvo jam paskolinęs didelę sumą, kurios nebesulaukė grąžinant). Vis dėlto jis laikėsi Darbo federacijos ir dengė Ambrozaitį nuo kitų katalikų puolimų. Šiuo reikalu A. Sabalis rašo: „Dėl dr. K. Ambrozaičio, kun. K. Rankelės ir kt. aštresnių straipsnių ’Darbininke’ Dovydaitis nė karto nėra įspėjęs, kad nespausdinčiau ar prieš spausdindamas jam parodyčiau. Daromus jam gana dažnus priekaištus dėl minėtųjų ’išsišokėlių’ straipsnių Dovydaitis praleisdavo lyg negirdomis, geriau pasakius, tyliai pritardamas ’išsišokėliams’“. Savo ruožtu ir Ambrozaitis stengėsi išlikti Dovydaičio malonėje ar bent nepatekti atviron nemalonėn. Išoriškai jų sugyvenimą rodė tai, kad abiejų pirmųjų „Gamtos Draugo“ ekskursijų dalyviai 1932 ir 1933 m. pirmajai nakvynei buvo Ambrozaičio vaišingai priimami Rotuliuose prie Jurbarko.

Autoritetiniam režimui slopinant visas opozicines partijas, ir Darbo federacijos veikla buvo nusilpusi. „Buvę Darbo federacijos veikėjai, pasižymėję seimuose jų atstovai buvo jau išsivaikščioję kas sau. Vienas kitas skyrius dar veikė, bet jau be žymesnės centro paramos“. Taip tuometinę padėtį nusako A. Sabalis, buvęs „Darbininko“ redaktorius 1932 - 34 m. Galima sakyti, kad „Darbininko“ leidimas ir buvo tuometinis Darbo federacijos gyvybės ženklas. Nuo 1929 m. (iki pat sovietinės okupacijos) atsakingasis „Darbininko“ redaktorius buvo Dovydaitis.

Anuometinėmis sąlygomis Darbo federacijai, kaip politinei organizacijai, nebuvo įmanoma plačiau pasireikšti. Tad buvo sumanyta įkurti kultūrinę Lietuvos Darbo jaunimo sąjungą. 1932.II.5 įregistravus įstatus ir gavus leidimą veikti, prasidėjo darbiečių organizavimas.

Su entuziazmu naujoji sąjunga pradėjo savo veiklą. Sąjūdžiui vadovavo Ambrozaitis, kun. K. Rankelė, V. Baniulis (centro pirmininkas) ir kt. Talkino ir „Activitas“ korporantai. Dovydaitis taip pat „ypač jautriai priėmė mintį organizuoti Darbo jaunimo sąjungą, pats noriai įėjo į centro valdybą, dalyvaudamas posėdžiuose, stengėsi šį sąjūdį paremti, kur ir kuo galėjo“ (A. Sabalis). Ambrozaitis ir Rankelė buvo reto įspūdingumo kalbėtojai, kurių žodis juo galingiau skambėjo, juo didesnė masė jų klausydavosi. Dovydaitis šiuo atžvilgiu negalėjo lygintis su Ambrozaičiu ir Rankele: šalia jų atrodė pilkas ir blankus. Be to, pastebi A. Sabalis, ir jo paskaitos ar kalbos būdavo darbo jaunimui sunkokai suprantamos. Tačiau savo proletariniu paprastumu ir Dovydaitis buvo darbiečiuose savas žmogus. Teikė jam autoritetą vien jau tai, kad jis vienintelis iš profesorių dalyvavo šiame krikščioniškojo darbo jaunimo sąjūdyje.

Darbiečių sąjūdis sparčiai išaugo: įsisteigė skyriai Kaune ir visuose jo priemiesčiuose, o taip pat didesniuose provincijos miestuose, kaip Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Raseiniuose. Deja, gal būt, šio pasisekimo apakinti ir tam tikro resentimento stumiami, Ambrozaitis ir jo artimieji talkininkai pradėjo vesti agresyvią politiką kitos katalikiškosios visuomenės atžvilgiu. Tokiai politikai besąlygiškai pritarti nebegalėjo nė Dovydaitis. Kai saikas buvo perviršytas, ir jis nusigręžė nuo Ambrozaičio. 1934 m. darbiečiuose įvyko krizė: pasitraukė ir Dovydaitis, ir kone visi ateitininkai. Tik kun. Rankelė ir V. Baniulis liko su Ambrozaičiu. Iš sąjungos pasitraukė ir dalis darbininkų jaunimo. Tuštumon ėmė skverbtis priešiškas elementas. Kaip lietuviškoji sovietinė enciklopedija informuoja, 1934 m. komunistų partijos centro komiteto nutarimu pasiųsti, į darbiečius įstojo „nemaža komunistų ir komjaunuolių“. Kai Kamberio lentpiūvės darbininkų streiko metu darbietis A. Kranauskas 1936.VI.15 nušovė lentpiūvės savininką ir pats nusišovė, komunistai jo laidotuves panaudojo suorganizuoti demonstracijai ir paskelbti trijų dienų visuotiniam streikui. 1936.XII.23 Darbo jaunimo sąjunga buvo uždaryta, motyvuojant komunistų jon infiltracija. Tokia tragiška istorija šio krikščioniškojo darbo jaunimo sąjūdžio, entuziastiškai prasidėjusio, daug jaunimo uždegusio, bet taip nelemtai žlugusio, palikusio daug nusivylimo.

2. Krikščionių darbininkų sąjungos pirmininkas (1934 -40)

Katalikų visuomenės konfliktas su Ambrozaičiu nesiribojo tik nusigręžimu nuo jo ir Darbo jaunimo sąjungos. Uždarame pasitarime pas Prisikėlimo parapijos kleboną kan. F. Kapočių 1933 m. pabaigoj ar 1934 m. pradžioj buvo prieita išvada, kad Darbo federaciją reikia išlaikyti gyvą katalikų organizuotosios visuomenės rėmuose, bet perreformuoti iš politinės į kultūrinę - profesinę organizaciją ir vietoj Ambrozaičio jos priešakin iškelti dr. Praną Dielininkaitį, neseniai Paryžiuje baigusį sociologijos mokslus ir pradėjusį dirbti Teologijos - filosofijos fakultete (V. Vaitiekūno informacija).

Šio nutarimo įvykdyme Dovydaičiui, kaip Darbo federacijos vicepirmininkui, teko pagrindinis vaidmuo — tai pravesti pačiame federantų suvažiavime. Patekus „Darbininkui į finansinę krizę, nuo 1934.II.8 jo leidimą perėmė Dovydaitis. Prieš pat suvažiavimą įvykusiame vyr. sekretoriato posėdy Ambrazaičiui, matyt, reikėjus iš posto pasitraukti, ir šias pirmininko pareigas nuo 1934.IV.8 perėmė Dovydaitis235. Suvažiavimas įvyko už savaitės — IV.15. Iš anksto sunku buvo numatyti, kiek stiprūs suvažiavime pasirodys Ambrozaičio ištikimieji šalininkai. Dovydaitis dėl to buvo susirūpinęs. Jam teko suvažiavimą pradėti ir pasiūlyti kandidatus prezidiumui. Suvažiavimas didele balsų dauguma pritarė Dovydaičio pasiūlytam kandidatų sąrašui su dr. Pr. Dielininkaičiu priešakyje. Sklandžiai praėjo ir įstatų pakeitimas, kuriais Lietuvos Darbo federacija buvo perorganizuojama į Lietuvos Krikščionių darbininkų sąjungą. Naujos centro vadovybės rinkimuose kandidatu buvo pasiūlytas ir Ambrozaitis, bet per balsavimą surinko tik apie 10% balsų ir nepateko ne tik į centro valdybą, bet nė į pirmuosius jos kandidatus. Centro valdybon buvo išrinkti Dovydaitis, dr. Pr. Dielininkaitis, J. Katilius ir K. Mockus, dvasios vadu buvo paskirtas kun. A. Grauslys. V. Vaitiekūno liudijimu, Dovydaitis norėjo, kad priešakin stotų Dielininkaitis. Tačiau valdyba pritarė Dielininkaičio minčiai, kad tikslingiau pirmininkavimą palikti Dovydaičiui, o naujai atėjusiam Dielininkaičiui pradėti darbą vicepirmininko poste.

„Tokia buvo Ambrozaičio — Dovydaičio bendradarbiavimo Darbo federacijoje pabaiga ir Dovydaičio — Dielininkaičio Krikščionių darbininkų sąjungoje pradžia, su tuo mažu skirtumu, kad, bendradarbiaujant su Ambrozaičiu, pirmininku buvo Ambrozaitis, o Dovydaitis — vicepirmininku; bendradarbiaujant su Dielininkaičiu, pirmininku buvo Dovydaitis, o Dielininkaitis — vicepirmininku. Ir vienas, ir antras bendradarbiavimas truko maždaug po šešerius metus: 1928 -34 ir 1934-40. Tik pirmuoju laikotarpiu Lietuvos krikščionių darbininkų sąjūdis buvo atsidūręs aklagatvy ir pradėjęs nykti, o antruoju — atkuto ir įsiliejo į apskritai plačia vaga tekėjusią Lietuvos katalikų akcijos srovę“.

Taip dalyką nusako V. Vaitiekūnas, ir reikia pripažinti — teisingai. Jei Ambrozaitis, taip ilgus metus vadovavęs ir mokėjęs žmonėms imponuoti, galėjo būti be jokio sunkumo išstumtas iš Darbo federacijos, tai visų pirma dėl to, kad ši pastaroji buvo nualinta. Pradėjus darbiečių sąjūdį, federantai buvo pamiršti: daug skyrių buvo užsidarę, kiti tik formaliai egzistavo. Persiorganizavimas į profesinę - kultūrinę organizaciją buvo sėkmingas. Krikščionių darbininkų sąjunga tapo Katalikų Veikimo Centro nariu ir iš jo sulaukė materialinės ir ypač moralinės paramos, vyskupams skiriant sąjungos centrui ir vietiniams jos skyriams dvasios vadus. „Kai kurie šių dvasios vadovų parodė neįprastą atsidėjimą darbo žmonių reikalams ir neeilinį sugebėjimą sąjungos organizacinei veiklai. Tai buvo Dovydaičiui didelė parama, pasitenkinimas ir pasididžiavimas“ (V. Vaitiekūnas). Didelės paramos teikė ir studentai ateitininkai, kurių nemažą būrį iš įvairių korporacijų pasitelkė Dovydaitis su Dielininkaičiu. Jiedu su visa sąjungos valdyba 1935.V.1 „Ryto“ dienraštyje paskelbė kreipimąsi į inteligentus, įspėdami, kad šviesuomenė per daug nesuponėtų ir kad būtų nuoširdesnė darbo žmonėms.

Darbo vaisiai ėmė tuojau rodytis. Jau pirmajame suvažiavime 1936.V.10 dalyvavo 116 atstovų ir 360 svečių. Suvažiavimas „pademonstravo organizacinės pažangos, veiklos pakilimo, kadrų atsinaujinimo ir atsijauninimo ryškų vaizdą. Ir ypač imponuojantis sąjungos svoris buvo pademonstruotas 1938.X.8 - 9 suvažiavime, jį užbaigiant viešomis eitynėmis iš Ateitininkų rūmų prie Laisvės paminklo ir Nežinomojo kareivio kapo“ (V. Vaitiekūnas). Trečiasis ir paskutinis sąjungos suvažiavimas 1940 gegužės mėn. vyko Vilniuje, dalyvavo per 1000 sąjungos narių. Kiek sąjungos veikla buvo išaugusi, rodo šie 1940 metų duomenys: sąjunga telkė per 8000 narių, iš jų apie 1000 jaunuolių, veikė 60 sąjungos skyrių, 15 jaunųjų darbininkų grandžių, sąjunga turėjo 18 sporto komandų, 18 skaityklų, 12 taupomųjų -savišalpos kasų, 8 sporto aikšteles. Suvažiavimuose buvo iškelta daug aktualių reikalų: aprūpinti darbininkus žemės sklypeliais ir sudaryti sąlygas jiems pasistatyti namukus, suderinti darbo atlyginimus su pragyvenimo kainomis, išleisti asmeninės samdos įstatymą, susirūpinti draudimu senatvėje ir invalidumo atvejais, mokėti vadinamąjį vaikų priedą, ir t.t.

V. Vaitiekūnas šitaip įvertina Krikščionių darbininkų sąjungos reikšmę:

Kai 1939 m., Lietuvai užkorus tariamą „savitarpinės pagalbos sutartį“, Lietuvoj atsirado raudonosios armijos įgulos ir priešvalstybinis komunistinis gaivalas pasidarė įžūlesnis, Krikščionių darbininkų sąjungos poveikis Lietuvos darbininkams ypač pasidarė akivaizdus. Tad neatsitiktinai pirmosios masinių areštų bangos 1940 liepos 11 naktį aukomis tapo trečdalis centro valdybos narių, taip pat eilė vietos skyrių veikėjų, nors pats Dovydaitis dar buvo „pataupytas“. Todėl suprantamas faktas, kad pirmąsias rezistencines užuomazgas suformavo buvusios Krikščionių darbininkų sąjungos žmonės; iš jų tarpo taip pat buvo vieni pirmųjų ryšininkų tarp okupuotos Lietuvos ir užsienio lietuvių rezistencinių organizacijų. Ir nacių okupacijos metais buv. Krikščionių darbininkų sąjungos žmonės buvo rezistencinės kovos pirmose linijose, tiek leidžiant pogrindžio spaudą, tiek organizuojant pagalbą nukentėjusiems, tiek ir telkiant ginklus. Dar ne laikas skelbti mūsų tautos rezistencijos okupantams istoriją. Tačiau toje rezistencijoje Dovydaičio — Dielininkaičio pastangų vaisiai tuo atžvilgiu tikrai pralenkė visus jųdviejų lūkesčius.

Dovydaičio bendradarbiavimas su Dielininkaičiu Krikščionių darbininkų sąjungoje buvo nuoširdus ir sklandus. Vicepirminkas Dielininkaitis, mūsų amerikiniu terminu, buvo vykdomasis vicepirmininkas, atseit, faktiškai savo rankose turėjo visus reikalus. Tad Dovydaitis galėjo pirmininko pareigas eiti pagal savąjį vado samprotį — viskuo rūpintis, kur kuo galėjo padėti, bet nesirūpinti organizaciniais „formalizmais“. Galima skirti trejopą jo įnašą Krikščionių darbininkų sąjungon. Kaip anksčiau, taip ir po persiorganizavimo Dovydaitis liko „Darbininko“ atsakingasis redaktorius, drauge nuo 1934 m. ir oficialusis jo leidėjas. Daugiau ar mažiau šiam savaitraščiui jis duodavo ir savo straipsnių. Paskaitos buvo antrasis jo veiklos šioje sąjungoje baras. Trečias jo nuopelnas buvo studentų ateitininkų traukimas į sąjungos veiklą. Kaip prisiminė viena jo buvusių globotinių, Dovydaitis ir jas vesdavosi į darbininkų susirinkimus. A. Mažiulis atsimena buvęs Pr. Dovydaičio pasikviestas (apie 1938-39 m.) į „Darbininko“ bendradarbių vakarą: „Tuo būdu jis ieškojo ’Darbininkui’ pastovių bendradarbių. Mūsų ten buvo keliolika. Ir vėliau rašėme, atrodo, visi. Dalį mūsų įtraukė ir į Krikščionių darbininkų sąjungos veiklą“.

Dvylika metų (1928-40) veikdamas Darbo federacijoje ir vėliau Krikščionių darbininkų sąjungoje, Dovydaitis yra įsirikiavęs į Lietuvos krikščioniškosios darbininkijos didžiuosius vadus šalia anksti mirusio V. Endziulaičio, nepriklausomybės kovose žuvusio A. Matulaičio, dr. Pr. V. Raulinaičio, P. Radzevičiaus, dr. K. Ambrozaičio, J. Katiliaus, dr. Pr. Dielininkaičio ir kt. Z. Ivinskio žodžiais, „Dovydaitis yra tas, kuris Lietuvos krikščionių darbininkų sąjūdį ne tik nuo seklumos nuyrė, bet išvedė jį sėkmingai į platesnius vandenis“266.

IX

KATALIKŲ MOKYTOJŲ ORGANIZATORIUS

1. Katalikų mokytojų sąjungos atkūrėjas

Reikšmingą Dovydaičio visuomeninės veiklos barą, nors pamirštą net jo enciklopedinėj biografijoj, sudaro katalikai mokytojai. Dirbdamas pedagoginį darbą ir leisdamas „Lietuvos Mokyklą“, jis savaime įsitraukė ir į organizacinį mokytojų gyvenimą. Ir būtent įsitraukė taip reikšmingai, kad Dovydaitį galima laikyti ir Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos „tėvu“ nemažiau pagrįstai, kaip jis laikomas ateitininkijos tėvu. Penkerius metus (1920 - 24) vadovaudamas besikuriančiai Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai, jis padėjo šiai sąjungai pagrindą ir nutiesė gaires jos ateities darbui.

Tiesa, formaliai katalikų mokytojų sąjunga buvo užsimezgusi dar prieš I pasaulinį karą: 1911.V.9 Kaune pas kun. P. Dogelį susirinkę „Saulės“ mokytojų kursų 29 ateitininkai priėmė katalikų mokytojų telkimuisi įstatus ir sudarė valdybą (M. Antanaitis, M. Juodikaitė, J. Stanelytė ir J. Dargis). Kun. P. Dogelio remiamas, šis būrelis pradėjo leisti kaimo jaunimui „Pavasarį“ ir tuo būdu davė pradžią pavasarininkų sąjūdžiui. Būrelio įstatuose buvo iš tiesų numatyta „nešti mokslą, suderintą su tikėjimu ir dora, organizuojant sodžiaus jaunimą“. Nuo 1914 sausio „Draugijos“ priedu pradėtas leisti 16 puslapių priedas „Mokytojas“, tarp kurio bendradarbių buvo ir Dovydaitis. Turint slaptai veikti, ribotasi Kaunu ir tik 1914 vasarą užmegztas ryšys su Veiverių mokytojų seminarijos auklėtiniais. Prasidėjus karui, katalikų mokytojų veikla iš Kauno persikėlė į Vilnių, kur kaip tik Dovydaitis iš naujo iškėlė katalikų mokytojų susiorganizavimo reikalą. Dauguma Vilniaus mokytojų susispietė į katalikų mokytojų būrelį, pirmininkaujamą Kl. Ruginio. Buvo surengti filosofiniai kursai — kun. dr. M. Reinio skaitytas paskaitų ciklas ir 1917 m. išleistas almanachas „Atžala“, kuriame bendradarbiavo ir Dovydaitis. Kadangi vokiečių okupacijoj taip pat teko slaptai veikti, sąjungos veikla liko ribota257.

1918.V.25 pradėjusi viešą veiklą, katalikų mokytojų sąjunga paskelbė savo įstatus (Lietuvos Mokykla, 1918, p. 192 - 194) ir planavo 1919 sausio pradžioj Vilniuj sušaukti visuotinį narių suvažiavimą. Lyg numatant, kad tuo metu Vilnių jau bus užėmę bolševikai, suvažiavimo data ir vieta buvo pakeista. Deja, Kaune 1918.XII.14 -15 vykęs suvažiavimas nebuvo „visuotinis“, o tik miesto ir apylinkės apie 30 mokytojų susirinkimas, nes dėl sutrikusio susisiekimo nebuvo įmanoma iš toliau atvykti. Šiaip ar taip, sąjunga vėl grįžo iš Vilniaus Kaunan, tačiau, kaip 1920 m. suvažiavime informavo Dovydaitis, „dėl žmonių trūkumo apčiuopamai veikti neįgalėjo: pasitenkino tiktai sudarydama laikinąją valdybą, kuri yra surengus eilę paskaitų ir pagaliau sušaukė mokytojų suvažiavimą 1920 m.“258.

Iš visko atrodo, kad tai laikinajai valdybai vadovavo ne kas kitas, kaip Dovydaitis. Jis parengė sąjungos įstatus, įregistruotus 1919.XII.20. Jis organizavo Kaune nuo 1920.IV.18 pradėtas ir kas sekmadienį skaitytas paskaitas pedagogikos, filosofijos, visuomenės mokslo ir kt. klausimais. Jis organizavo ir sąjungos suvažiavimą Kaune 1920.VI.30 - VII.l, atidarė savo prakalba, darė pranešimą iš Kauno ir referavo organizavimosi reikalą.

Tiek iš ankstesnės istorijos, tiek iš 1920 m. suvažiavimo aišku, kad Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, nors ir užsimezgusi 1911 m., faktiškai susiorganizavo tik 1920 m. Tų metų suvažiavimas vyko kaip tikras steigiamasis suvažiavimas. Pranešimai iš vietų rodė, kad sąjungą dar reikia suorganizuoti: be Kauno, katalikai mokytojai buvo susiorganizavę tik Seinuose, Jurbarke ir Kaišiadoryse; kai kur skyriai buvo sunykę po bolševikinės okupacijos ar dėl kitų priežasčių (Panevėžyje, Alytuje, Utenoje); daug kur buvo tik paskirų neorganizuotų katalikų mokytojų. Iš tų pranešimų aiškėjo, kad tuo tarpu kairiosios Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos skyriai jau beveik visur veikia. Todėl Dovydaitis, referuodamas organizavimosi reikalą, visų pirma turėjo įrodinėti, kad profesinė mokytojų sąjunga negali patenkinti katalikų mokytojų, kad todėl jiems reikia kurti savo atskirą organizaciją. Suvažiavimo protokole rašoma: „Po ilgokų išsiaiškinimų nutarta, kad mokytojams katalikams reikalinga kurti (t.y. atnaujinti — „Lietuvos Mokyklos“ redakcijos intarpas) atskira organizacija idėjos ir profesijos pagrindais“. Svarstant įstatus, nemaža ginčų kilo ir dėl vardo: Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga (kaip buvo siūloma įstatų projekte), Lietuvos krikščionių mokytojų sąjunga ar tiesiog Lietuvos mokytojų sąjunga. 26 balsais prieš 6 ir susilaikius 9, buvo priimtas Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos vardas. Nustačius vardą ir priėmus įstatus, vyko formalus įsirašymas į sąjungos narius. Nors iš viso į suvažiavimą buvo atsilankę 62 asmenys, o dėl vardo balsavę 41, sąjungon įsirašė 37. Slaptu balsavimu buvo išrinkta 9 asmenų centro valdyba. Dovydaitis gavo daugiausia balsų — 34. Valdybai pasiskirstant pareigas, jis buvo išrinktas pirmininku258.

Tokiu tai būdu Dovydaičiui ir teko stoti savo rūpesčiu atkurtos katalikų mokytojų sąjungos priešakin. Be šio suvažiavimo, jis organizavo ir kitus metinius sąjungos suvažiavimus, kuriuose buvo perrenkamas centro valdybon, gaudamas daugiau balsų už kitus. Tik 1924 m. jis pasitraukė iš sąjungos pirmininko pareigų.

2. Katalikų mokytojų priešakyje

Katalikų mokytojų suorganizavimas vyko gana sunkiai. Pats pirmininkas Dovydaitis gausiai turėjo dar kitų įvairių pareigų, o valdybos narių dauguma pasirodė nepaslanki darbui. II suvažiavime (1921) buvo atvirai konstatuota, kad iš 9 centro valdybos narių tik 3 šaukė tą suvažiavimą ir jame dalyvavo. Padėtis vargu ar daug pagerėjo ir kitais metais: net pirmajam pareigomis pasiskirstymo posėdžiui iš 9 narių susirinko tik 5. Po tokios patirties vėliau buvo nusistatyta tenkintis mažesne 5 narių centro valdyba. Artimiausi Dovydaičio bendradarbiai buvo mokytojai St. Tijūnaitis, J. Gvildys, J. Strimaitis (po metus valdybose buvo tarp kitų kun. P. Dogelis, profesoriai Iz. Tamošaitis ir M. Reinys).

Svarbiausia, gal būt, katalikų mokytojų susiorganizavimą sunkino jų pačių tam tikras svyravimas. Kai 1918.XII.14 -15 Kaune buvo susirinkta aptarti katalikų mokytojų organizavimąsi, Dovydaičio vadovaujamos „Saulės“ gimnazijos mokytojas A. Vireliūnas įrodinėjo, kad reikia visiems mokytojams vienos bendros profesinės sąjungos, kurion turi dėtis ir katalikai. A. Vireliūnas taip argumentavo: tik fariziejai šalinosi nuo kitaip manančių, o Kristus drąsiai ėjo pas visus. „Negėdinkime kataliko vardo dėl niekšiškos baimės! Kristus sakė, jog jis atnešė į žemę kardą — su džiaugsmu imkime šitą kardą ir drąsiai, atvirai kovokime juo, nesislėpkim kur į nuošalias sąjungėles. Didžiuodamiesi savo tikyba, neškim ją į bendrąjį viešąjį gyvenimą ir kiekvieną žingsnį kovokim už ją su priešingomis nuomonėmis“259.

Dovydaitis „Lietuvos Mokykloj“ ragina mokytojus katalikus „įsidėmėt gražius A. Vireliūno žodžius“, bet jam šie Vireliūno žodžiai „labai rimtai argumentuoja“ ne prieš, bet už atskiros katalikų mokytojų sąjungos reikalingumą. Pats gyvenimas, parodė, kad „kūrimas vienos visiems mokytojams sąjungos šiandien yra tikras Sizifo darbas“. Būtent, kai tik dar Rusijos lietuvių mokytojų suvažiavime Voroneže 1918 m. iškilo religijos klausimas, tuojau buvo pasidalyta į dvi griežtai priešingas pažiūras ir pagal jas sukurtos dvi mokytojų sąjungos. Šių sąjungų sėklos buvo parneštos ir į Lietuvą. Kai šių sąjungų dešines-nioji (Lietuvos mokytojų sąjunga) Lietuvoj savo veiklos nepradėjo, tai griežtai kairioji Liaudies mokytojų sąjunga Lietuvoj persikrikštijo Lietuvos mokytojų profesine sąjunga ir pradėjo organizuotis. Nėra ko toliau laukti ir katalikams mokytojams260.

Taip žvelgdamas į reikalą, Dovydaitis ir sušaukė 1920 vasarą pirmąjį katalikų mokytojų sąjungos suvažiavimą. Šiame suvažiavime referuodamas organizavimosi reikalą, jis atsakė ir į klausimą, kodėl katalikams mokytojams reikia atskiros sąjungos. Susiorganizavimas savo teisėms ginti ir pajėgai plėsti — tai „gyvatos dėsnis“. Kas nenori savo gyvatos plėsti, tas pats iš gyvenimo išsibraukia. Katalikai mokytojai Lietuvoj už savo pečių turi plačias žmonių mases, „jiems tik su pasitikėjimu žmonės atiduoda auklėt savo mažutėlius“. Todėl katalikų mokytojų susiorganizavimas drauge yra ir demokratinis dalykas — „eit su žmonėmis, o, ne prieš juos“ 261.

Kairiųjų mokytojų profesinė sąjunga negali patenkinti katalikų mokytojų: nors „ji nerodo aiškiai savo veido“, bet „savo tendencijomis yra pasižymėjusi aiškiai prieškatalikiškai“. Profesinė sąjunga „imasi tvarkyt tik ’profesijos’ reikalus, o nesirūpina ’konfesijos’, nors šiuodu dalyku negali būt žmoguje atskirtu“. Priešingai, katalikų mokytojų organizacija „ima lygiai profesiją ir konfesiją, ekonominius ir idėjinius, kūno ir sielos tenkinimo reikalus“201. Profesinė sąjunga „savo siauručiukėmis sektantiškomis pažiūromis“ yra „ankšta ir troški“ tai visai „mokytojijai, kuri dirba aukštiems krikščionybės idealams vykdyti, kuri nevaro Lietuvos atkrikščioninimo (pagoninimo) darbo, bet katalikų žmonių jaunąją kartą katalikiškai auklėja“260. Katalikų mokytojų organizacijos kūrimas nėra „ardymo“ darbas. „Šiuo atveju ’ardymas’ greičiau eina iš profesininkų pusės, kurių vadai, grįžę iš Rusų ir radę čion jau katalikų mokytojų organizuočių pradus ir jų organą — laikraštį, betgi nesidėjo į tą ’bendrą’ darbą, o nuėjo savo sąjungą kurt ir savo organo leist“. Pastebėjęs, kad „ardymas“ yra labai reliatyvus dalykas, Dovydaitis dar pabrėžia: „Diferenciacija tai pažengusio gyvenimo reiškinys“261.

Katalikų (LKMS) ir kairiųjų (LMPS) mokytojų sąjungų kūrimosi įtampa savotiškai kartojo ankstesnę aušriniečių ir ateitininkų diferenciaciją moksleivijoj. Panašus buvo ir Dovydaičio vaidmuo, ginant katalikų organizavimosi teisę nuo vienybės ardymo priekaištų. Kaip aušriniečiai buvo užsimoję visą moksleiviją tautiniu pagrindu sutelkti savo organizacijon, taip LMPS mojosi profesiniu pagrindu suburti visus Lietuvos mokytojus. Tačiau tiek vienu atveju tautiškumas, tiek antru atveju profesinis pagrindas tik formaliai buvo neutralūs. Faktiškai abi organizacijos (aušriniečiai ir LMPS) buvo aiškiai kairiosios, o ne neutralios. Todėl, kada jos katalikų organizavimąsi laikė „vienybės“ (pirma moksleivių, vėliau mokytojų) ardymu, tai tebuvo ideologinio monopolio pretenzija. Abiem atvejais Dovydaitis stojo kovon prieš tokią pretenziją, nes ji buvo arba naivi (savo ideologiją laikant neutralia), arba neteisi (kitiems paneigiant tą teisę, kurios reikalaujama sau patiems).

Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga, į kurią susiorganizavo kairieji mokytojai jau 1919 m. (taigi anksčiau už katalikus mokytojus), save skelbė „grynai profesine“, neideologine ir nepartine organizacija, atvira visiems mokytojams. Tuo pagrindu ji ir pretendavo atstovauti visiems Lietuvos mokytojams ir stengėsi į savo rankas paimti mokyklų tvarkymo iniciatyvą — viena pati šaukė įvairius Lietuvos mokytojų suvažiavimus, kuriuose noromis nenoromis dalyvaudavo ir katalikų mokytojų. Net dar 1923 m. rudenį (X.29-31) buvo tuo būdu sušauktas vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų mokytojų suvažiavimas. O tuo tarpu Lietuvių katalikų mokytojų sąjungą „profesininkai“ aštriai puolė dėl mokytojų vienybės ardymo, kaltino klerikalizmu, dėl kapelionų joje dalyvavimo netgi nelaikė tikra mokytojų organizacija. Iš tikrųjų abi sąjungos buvo lygiai ideologinės: tik vieni atvirai išpažino katalikybę, o antri rėmėsi laisvamanybe. Ryškiai tai parodė griežtai priešingas nusistatymas dėl religijos vietos mokykloje. Lygiai abi sąjungos pagal savo skirtingas ideologijas turėjo ir politinį - partinį atspalvį. Nors profesininkai laikė LKMS klerikaline ir todėl partinio atspalvio organizacija, jų pačių sąjunga (LMPS) buvo nemažiau partinio pobūdžio dėl savo „antiklerikalizmo“. Prieš I seimo rinkimus ne kuris nors paskiras profesininkas, bet pati LMPS centro valdyba kreipėsi į mokytojus tokiu „nepartiniu“ atsišaukimu: „Draugai, mokytojai! Pasistenkime, kad kuo mažiausiai į Seimą pakliūtų klerikalų iš krikščionių demokratų lizdo. Nė vienas mokytojas dabar tenebūna be darbo. .. Budėkime, kad valdžia vėl nepakliūtų į kunigų, popų ir rabinų rankas“262.

Jei LMPS iš tikro būtų buvusi tik profesinė sąjunga, galimas dalykas, ir katalikai mokytojai nebūtų jautę tokio reikalo atskirai susiorganizuoti. O jei ir būtų atskirai susiorganizavę, būtų galėję drauge priklausyti ir tokiai neutraliai profesinei sąjungai. Bet ir pati LMPS, ir jos vadovai (ypač seimo nariai) atstovavo tokiam „antiklerikalizmui“, kuris tik dengė antikrikščionišką ir aplamai antireliginį nusistatymą. Aišku, tokioj „profesinėj“ sąjungoj katalikai mokytojai negalėjo dalyvauti.

Nors katalikų mokytojų susiorganizavimas ir užtruko, 1920 m. atsikūrusi Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga palyginti sparčiai išaugo. 1921 m. jau veikė 16 skyrių su 310 narių, o kitais metais (1922) jų skaičius padvigubėjo — 27 skyriuose buvo 752 nariai (iš viso mokytojų buvo per 2200). Nuo 1921 m. sąjunga perėmė „Lietuvos Mokyklos“ leidimą. Išleista serijos „Knygyno“ keletas knygučių. 1922 m. suvažiavime nuspręsta, kad sąjungai gali priklausyti ir nekatalikai krikščionys, priimtos taisyklės abstinentų sekcijoms steigti. Centro valdybos rūpesčiu surengti keli vasaros kursai mokytojams (1922 ir 1924). Veiklesnieji skyriai steigė knygynėlius ar skaityklas. Dauguma narių uoliai jungėsi į katalikiškųjų organizacijų veiklą, joms talkindami ar vadovaudami.

Per ketverius metus Dovydaičio vadovaujama Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga tvirtai ant kojų atsistojo. 1924 m. sąjungos pirmininko pareigas Dovydaitis perleido buvusiam reikalų vedėjui Vc. Kasakaičiui. Tame paskutiniame Dovydaičio organizuotame suvažiavime (1924.VIII.23 - 24) jis buvo antrą kartą pakeltas į garbės narius (pirmąkart 1922 m. suvažiavime).

Pasitraukęs iš pirmininko pareigų, Dovydaitis nenutraukė ryšių su sąjunga: aktyviai dalyvavo metiniuose suvažiavimuose ir juose skaitė paskaitų, bendradarbiavo sąjungos organe „Lietuvos Mokykloje“, 1926 m. suvažiavime vėl buvo išrinktas į centro valdybą, 1928 m. — į garbės teismą (drauge su St. Šalkauskiu).

X

DOVYDAIČIO VEIKLA KITOSE ORGANIZACIJOSE

Be ateitininkų, krikščionių darbininkų ir katalikų mokytojų, Dovydaitis veikė ir kitose katalikiškose organizacijose. Vienokiu ar kitokiu būdu, gal būt, jis buvo susijęs su kone visomis. Naudojosi visomis kaip savo apaštalavimo lauku. Savo ruožtu jos naudojosi Dovydaičio talka, nes visur jis buvo paslaugus. Vienose pastoviai veikė, kitoms pagelbėjo, paprašius jo talkos.

Tačiau apie visą tą plačią Dovydaičio visuomeninę veiklą stokojame net pagrindinių žinių. Tur būt, kaip tik dėl tokio gausaus organizacinio reiškimosi Dovydaitis nė enciklopedinei biografijai beveik nepateikė žinių apie savo visuomeninę veiklą. Ten tesuminimos tik trijose organizacijose eitosios pareigos: be ateitininkų ir krikščionių darbininkų, dar prisimenamas Dovydaičio buvimas Katalikų Veikimo Centre. Jubiliejine proga „Ateityje“ duotoje autobiografijoje Dovydaitis visai neužsimena savo visuomeninės veiklos. Įvairiuose memuariniuose jo straipsniuose taip pat nieko nerandame apie organizacinį darbą. Nieko šiuo reikalu nepagelbsti ir kitų apie Dovydaitį rašyti straipsniai, nors šiaip jų yra gana apstu. Todėl, norint pilniau apžvelgti Dovydaičio visuomeninę veiklą visose organizacijose, reikėtų žinias rinkti iš viso nepriklausomybės meto periodinės spaudos. Tai būtų sunkiai įmanomas uždavinys net tuo atveju, jei visa ši spauda būtų prieinama.

Nors ir negalime deramai apžvelgti visos Pr. Dovydaičio visuomeninės veiklos, vis dėlto reikia bent tiek iš jos pažymėti, kiek pavyko rasti žinių.

a.    Pakviestas Kauno „Saulės“ gimnazijos direktoriumi nuo 1916 m. pradžios, Dovydaitis įėjo ir „Saulės“ draugijos valdybon pirmininko pavaduotoju. Netrukus perėmė pirmininko pareigas, kurias ėjo, atrodo, ligi 1919 m. (tais metais į tas pareigas grįžo draugijos steigėjas ir ilgametis pirmininkas prel. K. Olšauskis). Įsteigdama ir išlaikydama privatines mokyklas, „Sau-lės“ draugija daug nusipelnė Lietuvos švietimui. Bet koks buvo Dovydaičio įnašas šios draugijos veiklon, dovydaitinėje literatūroje (tiesiog jį liečiančiuose šaltiniuose) nėra žinių263. Tik netiesiogiai galima spręsti, kad tokio įnašo būta. Dar jam pirmininkaujant, kai tik vokiečių okupacija ėjo į galą, „Saulės“ draugija tuoj ėmėsi gimnazijų ir progimnazijų steigimo: 1917 rudenį Biržuose, 1918 m. pradžioj Utenoj, Telšiuose, Ukmergėj, o antrą pusmetį Jurbarke, Ramygaloj, 1919 m. pirmą pusmetį Žagarėje, Kražiuose.

b.    Kaip „Saulės“ draugija didžiai nusipelnė Lietuvos švietimui mokyklų steigimu, taip Šv. Kazimiero draugija (vadovaujama prel. A. Dambrausko) — knygų, žurnalų ir laikraščių leidimu. Šios draugijos „Šviesos“ spaustuvėje daugiausia buvo spausdinami ir Dovydaičio leidiniai. Tad kurį laiką Dovydaitis buvo įtrauktas ir į šios draugijos valdybą264.

c.    Dovydaitis buvo tarp Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) steigėjų. Steigiamajame susirinkime Kaune 1922. X.22 jis buvo išrinktas vicepirmininku (drauge su St. Šalkauskiu). Kiek laiko jis buvo šiose pareigose, neaišku: St. Ylos teigimu, Dovydaitis likęs LKMA vicepirmininku visą laiką, išskyrus 1929 - 33 m. tarpą. Tačiau kiti šaltiniai verčia šiuo teigimu suabejoti ir jį „sureliatyvinti“265. Šiaip ar taip, į organizacinį darbą akademijoje nebuvo daug įsitraukęs, nors buvo ir I suvažiavimui rengti komisijoj. „Dovydaitis kaip organizatorius arba kaip ’sugestininkas’ akademijoj nepasižymėjo“ (J. Eretas).

Dovydaičio įnašas į LKMA veiklą, kaip ir daug kitur, buvo asmeninio pobūdžio. Dar prieš didžiuosius savo suvažiavimus LKMA nuo 1924 m. rengė Kaune paskaitas. Dovydaitis skaitė paskaitą apie „religijos“ žodžio etimologiją ir sąvoką. Šią paskaitą paskelbė „Sotere“ (1926, 18 puslapių studijėlė). LKMA I suvažiavimo (1933) pilnaties posėdyje jis kalbėjo apie šių dienų mokslinių minčių kryptį (LKMA Suvažiavimo Darbuose paskaita liko nepaskelbta, tur būt, dėl to, kad ta tema jis nemaža buvo jau anksčiau rašęs). II suvažiavime (1936) Dovydaitis pasakė baigiamąją kalbą. Šiame suvažiavime jis buvo išrinktas į gamtos mokslų sekcijos valdybą. Svarbiausia, LKMA susitarus su Spaudos Fondu leisti Lietuviškąją Enciklopediją, Dovydaitis buvo jos atstovu enciklopedijos redakcijoj, kur ėjo viceredaktoriaus pareigas. Kito tokio tinkamo savo atstovo LKMA nebūtų galėjusi rasti266.

Savo mokslingojo nario nuopelnus LKMA įvertino, Dovydaitį drauge su prel. A. Dambrausku ir St. Šalkauskiu I suvažiavime (1933) paskelbdama pirmaisiais akademikais — nariais mokslininkais. Klaidingai daug kur nurodoma vėlesnė data121a.

d. Visas katalikiškąsias organizacijas jungė Katalikų Veikimo Centras (KVC). Kurį laiką Dovydaitis buvo jo vyriausioje valdyboje. Į ją buvo išrinktas 1927 m. konferencijoj, kurioj skaitė ir paskaitą apie šeimą. Nuo 1931 m. šioj valdyboj ėjo pirmojo vicepirmininko pareigas. Visur kartojama, kad nuo tų metų Dovydaitis buvo „ilgametis“ KVC I vicepirmininkas, lyg būtų išbuvęs ligi pat sovietinės okupacijos („Ateitininkų vadove“ taip tiesiog teigiama). Iš tikrųjų jis pasitraukė iš šių pareigų anksčiau, berods, 1937 m. (tikrai nebebuvo 1938 m.). KVC vyriausios valdybos visus reikalus tvarkė reikalų vedėjas. Tad ir Dovydaičiui, tur būt, pakako dalyvauti posėdžiuose. Ir KVC veikloj Dovydaitis pasireiškė ne kaip posėdžiautojas, o kaip apaštalautojas.

Visos katalikiškosios organizacijos priklausė KVC, bet pagrindinės masinės katalikų akcijos organizacijos buvo pavasarininkų jaunimo, katalikių moterų ir katalikų vyrų.

Daugiausia Dovydaitis veikė pavasarininkuose. Kaip tik ir kalėjiman pateko dėl Marijampolės pavasarininkų kongrese pasakytos kalbos. Su mokslo metais baigęs keliones į ateitininkų šventes, vasaros atostogų mėnesiais vykdavo pas pavasarininkus.

Prof. J. Eretas, kuris pats 1922 - 28 m. vadovavo pavasarininkams ir toliau visą laiką liko artimai su jais susijęs, taip apibūdina Dovydaičio veiklą pavasarininkų jaunime:

„Dovydaitis pavasarininkų organizacijoje niekada neužėmė kokios nors oficialios vietos. Jis atėjo pas mus iš šalies ir mums talkino kaip privatus asmuo, daugiausia lankydamas kuopų ar rajonų šventes ir jose sakydamas kalbas. Jį kviesdavo patys vietos pavasarininkai, be raginimo iš centro, nes jie buvo sužavėti jo meile liaudžiai, jo prisirišimu prie kaimo. Jis mielai vykdavo net į tolimiausius užkampius, nepaisydamas kelionės sunkumų. Beveik visuomet padengdavo kelionės išlaidas iš savo kišenės. Tik retkarčiais buvo jam atlyginamos kelionės išlaidos. Nuo jų jis neatsisakydavo, nes tai būdavo parama jo leidžiamai spaudai. Centro valdyba davė jam visišką laisvę veikti pavasarininkuose, nes jis darė jiems gilią įtaką tiek savo žodžiu, tiek savo pavyzdžiu.

„Dovydaičio pavyzdys patraukė ir daugelį ateitininkų, kurie kaip tikri ’dovydaičiukai’ ėjo pavasarininkams į pagalbą. Tai išugdė šiltą bičiulystę tarp mokslus einančiojo ir liaudies katalikiškojo jaunimo.

„Centro valdybos Dovydaitis neprašė paramos savo veiklai pavasarininkuose, nes ją laikė kiekvieno kataliko inteligento pareiga. Todėl sąjungos centrui ir neatėjo į galvą mintis už tokį pasišventimą oficialiai jį pagerbti, sakysime, pakėlimu į garbės narius“.

Neturėdamas oficialių pareigų, gal būt, formaliai nė į narius neįsirašęs, Dovydaitis buvo tapęs, Z. Ivinskio žodžiais, pavasarininkams „neoficialus jų vadas“256. Prisimenant Dovydaičio vadų „filosofiją“, galime sakyti, kad jis ne tik ateitininkuose, bet ir pavasarininkuose parodė, kaip iškylama į vadus be rinkimų, gal būt, net be nario mokesčio...

Daugiau ar mažiau Dovydaitis panašiai talkino ir katalikių moterų ir katalikų vyrų organizacijoms. Katalikių moterų draugijos konferencijoj Kaune 1932 m. jis skaitė paskaitą apie moters reikšmę praeity, sukuriant kultūrą, ir jos vaidmenį dabarty. Tai atsitiktinai užtikta žinutė. Gal būt, tik tą kartą katalikės moterys ir buvo Dovydaitį pasikvietusios savo konferencijos paskaitininku. Katalikai vyrai susiorganizavo vėliau, tik

1934 m. Tad Dovydaičiui gal ir neteko jų visuotiniuose suvažiavimuose kalbėti. Tačiau provincijoje jis yra dalyvavęs ir moterų, ir vyrų šventėse.

Niekada nuo liaudies neatitrūkusiam Dovydaičiui nereikėjo rūpintis, kaip į ją „prabilti“. Jo žodis natūraliai buvo liaudiškas, savas ir suprantamas liaudžiai, nes atspindintis jos mąstyseną ir kalbėseną. Ką teigė J. Eretas, patvirtina ir kiti. Vysk. K. Paltarokas, atpasakodamas kan. P. Dogelio kalbą Dovydaičio 50 metų sukakties minėjime kunigų seminarijoj, iškelia tokį prisiminimą. Kartą Dogelis paklausęs žmones, kaip jiems patikusi Dovydaičio prakalba. Jam buvę atsakyta: „Kur mums nepatiks, kad policininkas nuolat šluostėsi ašaras.. .“267. Šiam komplimentui suprasti reikia prisiminti, kad į visus susirinkimus, gavus jiems leidimą, atvykdavo ir policijos atstovas sekti, ar nebus juose ko nors „priešvalstybiško“ kalbama268.

Dovydaitis pasiekdavo žmones savo žodžiu, gal būt, ir dėl to, kad juos sužavėdavo ir savo paties liaudiškumu. Pvz., Kazimiera Bradūnienė prisimena, su kokiu susižavėjimu apie Dovydaitį kalbėjo jos motina, 1937 ar 1938 m. grįžusi iš Keturvalakių (Vilkaviškio aps.) katalikių moterų šventės: „Ot tai žmogus! Visai neponiškas. Nors ir profesorius, o toks paprastas, kaip mes. Ir dar kiek prilinksmino! Jis dainavo linksmas daineles“.

e. Nė viena katalikiška organizacija Dovydaičiui nebuvo „per liaudiška“, kad atrodytų neverta dėmesio. Dovydaitis buvo tarp pirštų suskaitomų inteligentų, kurie padėjo organizuotis tretininkams — šv. Pranciškaus III (pasauliečių) ordinui. Po I pasaulinio karo stiprėjant pranciškonams vienuoliams, buvo susirūpinta ir tretininkų veiklos atgaivinimu. Tam reikalui buvo sušaukti trys jų kongresai: Kretingoje 1922 m., Radvilišky 1923 ir Kaune 1924 m. Pirmajame šių kongresų Dovydaitis skaitė net dvi paskaitas apie šių dienų susidomėjimą šv. Pranciškumi ir apie jo reikšmę mūsų laikams. Abi šias paskaitas ir išspausdino 1923 m. pradėtame leisti „Šv. Pranciškaus Varpelyje“ (Nr. 1 ir 4). Trečiajame tretininkų kongrese Kaune (1924) Dovydaitis vėl kalbėjo apie Šv. Pranciškaus ordino reikšmę atgimstančiai Lietuvai.

Dovydaičio žvilgsnis į šv. Pranciškų Asyžietį atspindi ir jo paties krikščioniškąją žmogaus sampratą. Todėl prie Asyžiaus šventojo jis grįžo ne kartą (ne tik „Šv. Pranciškaus Varpelyje“ ir kt., bet ir „Židinyje“ ir „Kosmose“). J. Ereto liudijimu, pats Dovydaitis buvęs vadinamas „šiurkštesniu šv. Pranciškaus broliu“. Dovydaičiui šv. Pranciškus buvo pilnutinis ir radikalus krikščionis, kuriame nebuvo prarajos tarp tikėjimo ir gyvenimo. „Pilnu savo būties heroizmu jis gyveno krikščionių liaudžiai prieš akis evangeliją visų prastumu (suprask: paprastumu — J.G.) ir tyrumu“. Šv. Pranciškus gyvu pavyzdžiu parodė, kaip „meilė Kristaus prasme“ ne tik atskiram žmogui teikia laimę, bet ir socialinius klausimus sprendžia269.

f. Dalyvaudamas katalikiškose organizacijose nuo mokslininkų ligi tretininkų, Dovydaitis vargu begalėjo rasti laiko bendrinėms organizacijoms. Vis dėlto jis nemažai atsidėjo ir vienai bendrinei organizacijai — Kalinių globos draugijai, įsikūrusiai 1921 m. ir 1937 m. persiorganizavusiai į Patronato draugiją. Ir reikia pabrėžti, kad į šią draugiją jis įsijungė dar prieš savo paties kalėjimo patirtį. Be abejo, pats patyręs kalėjimo, dar jautriau ėmėsi šio darbo. Atvedė šion draugijon Dovydaitį tas pats krikščioniškasis gailestingumas, kuris jį visur darė labdarį. „Dovydaitis buvo natūraliai jautrus neteisei, skriaudai, išnaudojimui, tad — ir visoms jų aukoms. Atrodo, tasai jo jautrumas ir bus buvęs pradiniu impulsu jo reiškimuisi tiek krikščionių darbininkų sąjungoje, tiek kalinių globos darbe. Nesgi kas labiau yra išstatytas neteisės, skriaudos ir išnaudojimo kėslams, jei ne nepasiturintieji darbo žmonės ir kaliniai, kurie, nors padarę ir labai sunkių nusikaltimų, nepraranda galimybės būti išgelbėti, juo labiau, kad anaiptol nevisi jie ir nevisada yra vertai ir teisingai įkalinti“ (V. Vaitiekūnas). Kalinių globai Dovydaitis skyrė nemaža laiko. Kauno kalėjime organizuodavo kaliniams paskaitas. Pas jį atsidurdavo kalinių prašymai, su kuriais jis lankydavo teismo įstaigas. Išėję iš kalėjimo buvę kaliniai aplankydavo jį, neretas prašydamas ir tolimesnės globos. Kiek galėdavo, juos sušelpdavo. Ne be Dovydaičio įtakos ir studentai ateitininkai tarp kitų gailestingųjų darbų vykdė ir kalinių lankymą. Kalinių globos darban Dovydaitis įtraukė ir savo bendradarbį krikščionių darbininkų sąjungoje advokatą Juozą Katilių, nes esą trūksta teisininkų.

Galimas dalykas, kad Dovydaitis galėjo priklausyti dar ir kitoms organizacijoms, nes organizacinio paslankumo jis tikrai nestokojo. Bet apie tai trūksta žinių, išskyrus dvi organizacijas. Nuo pat įsikūrimo (1934) Dovydaitis priklausė mokslinei Lietuvos Geografinei draugijai, kuri savo organu laikė jo leidžiamą „Kosmosą“. Priklausė ir savo „profesinei“ Lietuvos Žurnalistų sąjungai. 1939.VI.26 išduotas liudijimas Nr. 94 skelbia jį tikruoju sąjungos nariu. 1940.II.1 šio liudijimo galiojimas buvo pratęstas metams, bet netrukus visus „galiojimus“ nutraukė sovietinė okupacija. ..

XI

APAŠTALAVIMAS — DOVYDAIČIO VISUOMENINIS VEIKIMAS

1. Apaštalaujantis kalbėtojas

Daugely įvairių organizacijų Dovydaitis dalyvavo. Buvo didelio tarp jų skirtumo, bet Dovydaičiui visose organizacijose dalyvavimas reiškė tą patį vieną dalyką: į jas visas jis ėjo su tuo pačiu nusiteikimu ir tikslu — skelbti krikščioniškąją tiesą. Visuomeninis veikimas Dovydaičiui iš esmės buvo apaštalavimas.

Dovydaitis apaštalavo tiesiogine to žodžio reikšme — ne iš aukšto ir iš tolo, atseit, ne iš „centro“ ar iš savo kabineto, o betarpiai, stengdamasis kiek galint daugiau žmonių pasiekti savo skelbiamąja Kristaus tiesa. Tuo būdu veikti visuomenėje ir dalyvauti organizacijose Dovydaičiui reiškė du dalykus: pirma, dalyvaujamose organizacijose kalbėti — skaityti paskaitas ir sakyti prakalbas; antra, keliauti po šių organizacijų skyrius — po visą Lietuvą.

Daugelis kitų vadų pasirodydavo ir prabildavo tik masiniuose savo organizacijų suvažiavimuose. Priešingai, Dovydaitis visada buvo paslankus vykti ir į tolimus Lietuvos kampelius — dalyvauti kukliose bažnytkaimių katalikiškųjų organizacijų šventėse. Vysk. M. Reinys savo atvirame laiške Dovydaičiui rašo: „Tavęs gal ir su žiburiu niekas nepamatys provincijoje? Argi toks mokslininkas sugebės prabilti į kaimiečius jiems suprantama kalba? Čia irgi viskas atvirkščiai. Retas kuris iš Lietuvos inteligentų yra taip daug keliavęs po Lietuvą, taip daug aplankęs provincijos bažnytkaimių, miestelių, taip daug paskaitų ir prakalbų laikęs katalikiškųjų draugijų susirinkimuose, ypač pavasarininkų, kaip Tu“126. Tad ir reikia sutikti su Z. Ivinskiu: „Tur būt, niekada nebus galima sudaryti tikslų itinerarą, t.y. kelionių sąrašą su tiksliomis datomis, kur, kiek ir kada profesorius Dovydaitis per 20 su viršum metų yra aplankęs rajoninių ir kuopų švenčių, kiek jis yra laikęs paskaitų, prakalbų, sveikinimų, kiek jis pagaliau yra kalbėjęs nuo 1930 m. slaptuose moksleivių ateitininkų susirinkimuose ar didelio pasisekimo turėjusiose agapėse“270.

Skaitydamas apie tokį Dovydaičio keliaujantį apaštalavimą gyvu žodžiu, skaitytojas (jo nepažinojęs) tikriausiai įsivaizduos Dovydaitį buvus gerą kalbėtoją. Iš tikrųjų jis nebuvo kalbėtojas įprastine oratoriaus prasme. Iškalbos dovana jis nebuvo apdovanotas. Galima sakyti, prigimtinių kalbėtojo duomenų Dovydaitis tiesiog stokojo: balsas, nors pakankamai stiprus, buvo šiurkštokas, kalbėjo kažkaip pro nosį ir lyg niurgzdamas; daug nemosikavo, bet mostai nebuvo išraiškūs; nebuvo imponuojanti ir jo išorinė išvaizda. Nežinia, ar pats tai jautė. Bet tikrai niekada jam neatėjo į galvą susirūpinti savo balso kultūra ir apskritai iškalbos menu ir mokslu. Pastebime tai, turėdami mintyje Šalkauskį: nors pastarasis taip pat stokojo iškalbos duomenų, jis rūpinosi savo kalbėsenos patobulinimu (net lankė kažkokius kursus pasitobulinti). Dovydaitis prasilavino kalbėti tik dažna praktika. M. Reinys tai tiesiai Dovydaičiui pastebėjo savo atvirame laiške: „Reikia pripažinti, kad padarei didelę pažangą kalbėjimo technikoje: paskaitose ir prakalbose pasidarei daug gyvesnis, sąmojingesnis, įdomesnis. Mat, dažna praktika visa pagerino“126.

Dar iš ankstyvųjų Dovydaičio visuomeninės veiklos metų (1919) K. Žitkus nupiešia tokį jo kaip kalbėtojo vaizdą:

Jo balsas buvo traškus ir skambėjo garsiau, negu buvo reikalinga nedidelei pradinės mokyklos susirinkimų salei. Kartais panaudodavo gestus, bet jie buvo sunkoki ir mažai plastiški. Pati kalba buvo paprasta, be jokių stilistinių ir retorinių puošmenų. Ji būtų buvusi net nuobodoka, jei ne paskaitininko gilus tikėjimas tuo, ką jis pasakojo. Be jokių retorinių priemonių jo žodžiai skverbėsi į klausytojų sąmonę ir juos sugestionavo. Savo turiniu ji buvo gana įdomi. Paskaitininkas kalbėjo apie tuometinę politinę Lietuvos padėtį, ir visą valandą trukusi paskaita buvo visų dėmesingai išklausyta.

Toks įspūdis, kokį K. Žitkui paliko Dovydaičio paskaita Kauno juozapiečiams darbininkams 1919 m., daugiau ar mažiau galioja ir vėlesniems metams. Dovydaičio paskaitos niekada nebuvo retoriškai iškalbios. Tačiau dėl to jos nebuvo nuobodžios. Nepaisant savo nedidelio iškalbumo, Dovydaitis buvo paveikus kalbėtojas. Savo neiškalbiu žodžiu jis vis vien pasiekdavo klausytojus, juos suįdomindavo ir sužadindavo. Jei nebūtų jis buvęs patrauklus ir paveikus kalbėtojas, tai ir nebūtų buvęs taip visur kviečiamas kalbėti. Tokį dažną Dovydaičio kvietimą kalboms paaiškinti dar maža, kad jis paslaugiai sutikdavo vykti, kur kada kieno būdavo kviečiamas. Jei aplamai jis nebūtų tam reikalui tikęs, tai ir sutikimas nebūtų jo įpiršęs.

K. Žitkus taikliai pastebėjo, kas Dovydaičio neiškalbias kalbas darė paveikias. Pirma, Dovydaičio kalbos visada buvo turiningos. Ir tai galutinai yra svarbiau už retorinį puošnumą. Visas retorinis puošnumas tuojau išblanksta, kai pastebimas minties skurdumas: „gražiai kalbėjo, bet nieko nepasakė“. Dovydaičiui tokio priekaišto niekas nekėlė, nes tuščiai jis niekada nekalbėjo. Net kai tekdavo prabilti ekspromtu, nepasirengus ir nenumačius, vis vien jis turėdavo ką pasakyti.

Antra, Dovydaičio žodį darė paveikų jo gilus tikėjimas tuo, ką kalbėjo. Krikščioniškąją tiesą jis skelbė kaip tikrai savą. Tai ir teikė Dovydaičio kalboms gyvybės, kad pats žmogus stovėjo už žodžio. Galėtume šita prasme sakyti, kad Dovydaitis savo kalbose ne tik skelbė krikščioniškąją tiesą, bet tiesiog ją liudijo. Prisunktos apaštališko karščio, Dovydaičio kalbos kaitino ir klausytojus. Tam tikras jo žodžio retorinis šiurkštumas atitiko jo autentišką betarpiškumą. Retorinis puošnumas greičiau būtų tik blankinęs Dovydaičio žodį. Ar „gražbylys apaštalas“ neslepia savy vidinio prieštaravimo? Tik propagandai svarbu gražbylystė. O tiesai nereikia puošmenų. Todėl, gal būt, Dovydaičiui nė nereikėjo būti „iškalbesniam“: svarbiau buvo, kad klausytojai ne jo paties iškalba žavėtųsi, o susitelktų jo liudijamai tiesai.

Dovydaičio „neiškalbumą“ atsvėrė kiti dalykai, kurie reliatyvino jo retorinius trūkumus. Gerai perpratęs dėstomas mintis ir į jas įsigyvenęs, Dovydaitis sugebėjo jas paprastai ir todėl visiems suprantamai išdėstyti. „Mat, jis turėjo talentą ir painiausius klausimus išdėstyti taip, kad viskas būtų aišku kaip ant delno“ (J. Eretas136). Mintys Dovydaičio kalbose plaukė sklandžiai, nors paprastai jis neturėjo pasirašyto teksto. Tik išimtiniais atvejais (didžiuosiuose suvažiavimuose ar ypatingomis progomis) ir Dovydaitis, kaip dauguma kitų, „skaitė paskaitas“, atseit, iš anksto paruoštą raštą. Šiaip jo paskaitos buvo ne „skai-tomos“, o be rašto sakomos. Klausytojai turėdavo stebėtis, kad jis be jokių užrašų galėdavo taip ilgai kalbėti ir atsiminti daugybę įvairių citatų. Darė jį aiškų ir tai, kad kalbėjo ne knyginiais sakiniais, o sodria šnekamąja kalba. Abstraktesnes mintis sukonkretindavo vaizdžiais palyginimais. Pagyvendavo savo kalbas ir įpinamais anekdotais — humoru. Dažnai nuspalvindavo jas ir ironija, nes dažnai jam tekdavo savo kalbose kreiptis ir prieš dienos viešpačius.

Iš prigimties tiesiam žmogui, Dovydaičiui buvo nelengva iš prievartos darytis „diplomatišku“: ir pasakyti, ką nori, ir nebūti policijos nutrauktam kalbos vidury. Nuo 1927 m. turėdamas visą laiką viešai kalbėti tokiomis sąlygomis, Dovydaitis išsispecializavo „prieš ano meto policijos cenzūrą gudriai užmaskuotai sakyti savo kalbas ir skaityti paskaitas“. Kaip šiuo atžvilgiu Dovydaitis tapo „nepasiekiamas meisteris“, vaizduoja Z. Ivinskis:

Suvažiavimuose sėdį siauro išsilavinimo valdininkai - stebėtojai dažnai nesusigaudydavo, kai susirinkusieji tas kalbas puikiai suprasdavo ir darydavo sau išvadas. Bet kartais Dovydaičio kalba jau būdavo tokia aiški, kad policijos pareigūnas pakildavo nuo kėdės tikslu uždaryti konferenciją. Tai pastebėjęs, Dovydaitis nubanguodavo kalbą kita kryptimi, kol vėl užliedavo stiprių sakinių bangą, pastatančią policijos valdininką vėl į neaiškią padėtį ir vėl laukiantį momento pakilti ir tarti griežtą valdžios atstovo žodį“128.

Dovydaičio žodžiui pasiekti klausytojus daug padėjo ir tai, kad jis sugebėjo užmegzti gyvą ryšį su auditorija — su ja identifikuotis. Kai Dovydaitis kalbėjo darbininkams, jie klausė ne „pono profesoriaus“, o savo draugo, ne tik nepamiršusio savo proletarinės kilmės, bet ir likusio nuoširdžiu darbo žmonių užtarėju. Ir nuošaliausiame Lietuvos bažnytkaimyje Dovydaitis buvo bematant atpažįstamas kaip liaudies vaikas ir priimamas kaip savas žmogus. Atsidūręs jaunime, jis tuojau peržengdavo „kartų prarają“ savo jauna dvasia, degančia idealų meile, nesibaiminančia kovos, pasiryžusia aukai. Visose katalikiškose organizacijose Dovydaičio buvo klausoma kaip tauraus krikščioniškosios tiesos apaštalo, tikinčio, ką skelbia, ir vykdančio, ką skelbia.

Todėl, viską draugėn sudėjus, reikia pripažinti: Dovydaitis buvo iškilęs į vieną pagrindinių Lietuvos krikščioniškosios visuomenės kalbėtojų. Nors vargu ar pagal retorikos kanonus būtų galima jį laikyti „kalbėtoju“, bet jo atvejis kaip tik rodo, kad galima būti įtakingu kalbėtoju ir be retorinės „iškalbos“. Ir nebūdamas retoriniu kalbėtoju, Dovydaitis ne kartą savo kalbomis padarė tokį neužmirštamą įspūdį, kad ir po penkiasdešimt metų atsimenamas jo žodis.

Pavyzdžiui, ne vieno atmintyje išliko toks epizodas. Nepriklausomybės metų pradžioje, bene 1921 m., Nemunu plaukė ateitininkų ekskursija, garlaivio ūžesys varžėsi su jaunimo klegesiu ir dainomis, staiga tame triukšme visus apstulbino griausmingas Dovydaičio balsas: „Nutilk, momente, į tave amžiai kalba“ (ar „amžiai tekalba“). Tuo metu buvo plaukiama pro senąją Zapyškio bažnytėlę. Visiems nutilus, Dovydaitis tarė patriotinio jausmo kupiną žodį apie tą Vytauto laikų paminklą. Mini šį epizodą J. Eretas271, šiai knygai jį liudija ir kiti (A. J. Vasaitis, J. Matulionis). Skiriasi atsiminimai aplinkybėmis (ar buvo plaukiama konferencijos ar paprastos gegužinės proga, ar buvo vykstama iš Kauno ar į jį grįžtama), bet Dovydaičio žodžius ir jų padarytą įspūdį visi tapačiai perteikia.

Kodėl tačiau visi sutartinai prisimena, kad studentams Dovydaičio kalbos buvo nuobodžios? Du dalykus reikėtų atsiminti, ieškant atsakymo į šį klausimą.

Pirma. Mokslininkui būdingu rūpestingumu Dovydaitis buvo linkęs svarstomą klausimą iš pagrindų išnagrinėti. Todėl jo kalbos iš tikro buvo ilgos. M. Reinys šiuo reikalu savo laiške Dovydaičiui rašė: „Kartais susirinkimų vadovybė atsiduria net keblioje padėtyje: reikia kiek skubiau baigti susirinkimas, o čia prašė prof. Dovydaitis balso pakalbėti kuriuo klausimu. O Sveiko apetitas nemažas: kai gauni balsą kalbėti, tai norėtumei naudotis tuo balsu bent valandą. Kai esi kviečiamas laikyti paskaitą, tai Tavo reikalavimų minimumas — leisti Tau kalbėti 11/2 val.“126. Deja, ne visi lygiai pakantūs ilgų kalbų klausytis. Daugiau ir tiesiog nuostabaus šiuo atžvilgiu pakantumo yra šviesos ištroškusiuose liaudies žmonėse (prisimenu, pvz., savo motiną, kuri vykdavo iš Sudeikių gretimon Daugailių parapijon į Škaplierinės atlaidus kaip tik tam, kad galėtų pasiklausyti vysk. M. Reinio pamokslo, kartais užtrunkančio ir ligi dviejų valandų!). Moksleiviai taip pat turėjo kantrybės žavėtis ir ilgokomis Dovydaičio kalbomis, nes jos teikdavo to, ko mokykloj negaudavo. Bet studentai jau buvo įvairių paskaitų tiek prisisotinę, kad mažai bepakentė ilgesnes kalbas. Todėl jiems kėlė nuobodulį ir Dovydaitis, ir M. Reinys, kuris nemažiau mėgo ilgai kalbėti. Tik vispusiškumo vardan reikia pridurti: abu jiedu (ypač Reinys) buvo kantrūs ir patys kitų ilgų kalbų klausytis.

Antra. Studentams Dovydaičio kalbos atrodė nuobodžios ir dėl to (gal būt, svarbiausia dėl to), kad jų buvo jau pakankamai girdėję. Šiuo atžvilgiu Dovydaitis buvo visiškai skirtingo tipo paskaitininkas, negu, sakysim, Šalkauskis. Pastarasis kiekvieną paskaitą, net trumpą sveikinamąjį žodį, parengdavo raštu. Bet užtat jo paskaitos buvo tokios retos. Nekalbant apie vykimą kitur, net pačiame Kaune būdavo labai sunku gauti Šalkauskį paskaitai (pvz., labai mielai jis talkino patarimais, eucharistininkų būrelį perorganizuojant į minėtą Ateitininkų Religinį Susidraugavimą, bet tik su dideliu vargu, panaudojus visą savo „įtaką“, pavyko jį priprašyti trumpam žodžiui viename ARSo parengime272). Negalėjo būti nė kalbos, kad ir Dovydaitis taip savo paskaitas raštu parengtų, turėdamas taip dažnai kalbėti, kone kas savaitę (o kai kada dar ir porą kartų per savaitę). Savo ruožtu jis galėjo kalbėti gana lengvai ir laisvai be ypatingo pasiruošimo ir be pasirašyto teksto dėl to, kad visuomeninės jo paskaitos daugiau ar mažiau varijavo tą pačią temą. Gilų įspūdį darė jo žodis tiems, kurie jo klausė pirmą kartą. Bet ilgainiui tas įspūdis neišvengiamai turėjo silpnėti, nes daugiau ar mažiau buvo girdimi tie patys dalykai. Tad ir aišku, kodėl studentai imdavo Dovydaičio kalbas laikyti nuobodžiomis — jie buvo jau pakankamai jo prisiklausę. Kur maža ką naujo užgirsti, ten ir „nuobodu“.

Tai, ką samprotavome dėl Dovydaičio kalbų ir ypač dėl jų studentams nusibodimo, vaizdžiai iliustruoja rašytojos P. Orintaitės atsiminimai. Vos atvykusi studijoms, ji dar nebuvo Dovydaičio girdėjusi. Pirmą kartą ji išklausė Dovydaičio paskaitos kažkuriame ateitininkų suvažiavime. Nors viliojo ir kitos tuo pačiu metu vykusios sekcijos, P. Orintaitė su drauge kažkodėl pasirinko eucharistininkų sekciją. Ir būtent Dovydaičio kalba jai padarė tokį neužmirštamą įspūdį:

Dovydaitis pokalbį pravedė labai jaukiai, lyg šeimyniškai (būrelis nepergausus). Kalbėjo apytyliai, paprastai, lyg kasdienos balsu ir stilium, bet kažkaip tiesiai, betarpiškai — mes lyg kvėpte kvėpėme savin jo žodžius, atvertą dvasios pasaulį, lyg kažką tyro pajusdami, ir lyg visi jungėmės draugėn, nuskaidrinti, žmogišku gėriu vienas kitam artimi tapę.

Paskui, rodos, vargu kas ar kalbėjo ar ko klausė, nes — ne aiškintis ar ginčytis reikia, o — eiti, siekti, džiaugtis ir gėriu gyventi. Ir kai mudvi su drauge, eidamos namo, kalbėjovos, buvo išvada: ilgai svarstėme tas sekcijas ir vis abejojome, bet kone netyčiomis pataikėme į pačią geriausią. .. Niekur kitur to nebūtume radę (regis, buvome imliausiame dvasinėms gairėms amžiuje — vos iš gimnazisčių).

Dovydaičio kalbos iš esmės buvo apaštalinio pobūdžio — žadinimas gilintis į Kristaus tiesą ir ją gyvenime vykdyti. Ypač dažnai savo kalbose jis nagrinėjo religijos ir mokslo santykį, griovė laisvamaninį jų priešybės teigimą ir rodė, kad net gamtos mokslai nusisuka nuo juose anksčiau vyravusio materializmo. Taip pat dažna Dovydaičio kalbų tema buvo visuomeninė krikščionybės reikšmė, ieškant žmonijai kelio iš visų ją prispaudusių vargų. Su giliu rūpesčiu Dovydaitis ryškino ir lietuvių tauton besiskverbiančią pagonybės dvasią, gundančią į „tamsos ir mirties šunkelius“. Prieš katalikiškosios pasaulėžiūros nuvertinimą, kviečiant tautinės vienybės vardan „nesidraskyti dėl metafizikos“, Dovydaitis kėlė, kad gyvendinti idealistinę krikščioniškąją pasaulėžiūrą — tai tuo pačiu stiprinti tautos pamatus. O kai tautininkų režimas pradėjo atvirą katalikiškųjų organizacijų slopinimą, Dovydaitis karštai gynė jų teisę laisvai veikti ir drąsino kovoti už šią teisę. Todėl Dovydaičio kalbų motto ir buvo: „Viskas Lietuvai, o Lietuva Kristui“273.

2. Idėjinis vadas — žadintojas

Būdingiausiai savo visuomeninę veiklą Dovydaitis vykdė kaip keliaujantis krikščioniškosios tiesos apaštalas. Tad Z. Ivinskis taikliai ir apibūdino Dovydaitį: „Tai buvo Lietuvos žemėje tikrasis apaštalautojas, tikras šv. Povilo sekėjas su jo obalsiu“121. Tai galėtų atrodyti tik pigi panegirinė charakteristika, jei kas aiškintųsi, jog Dovydaitis teveikė „liežuviu“. Yra ir liežuvinių veikėjų (tik prakalbininkų), bet Dovydaitis nebuvo iš jų tarpo. Visa ankstesnė jo visuomeninės veiklos apžvalga liudija, kad jis visą save angažavo krikščioniškajam apaštalavimui, jam aukojo savo talentą, laiką ir lėšas. Vysk. J. Staugaičio žodžiais: „Tokio, kaip kad prof. Dovydaitis, charakterio žmonės nemėgsta vidutiniškumo. Kartą jis atsistojo po Kristaus vėliava, tai jos tarnybai jau pašvenčia save visą“274. Todėl nieko Dovydaičiui nereiškė, ar kurioj organizacijoj jis nebeturėjo formalių pareigų (ateitininkuose) ar iš viso nebuvo nė turėjęs (pavasarininkuose). Visomis katalikiškomis organizacijomis jis rūpinosi ne iš laikinio organizacinio įsipareigojimo, bet iš asmeninio ir dėl to pastovaus angažavimosi „naujinti Lietuvos visuomenę Kristaus dvasia“275.

Tai visa ir iškėlė Dovydaitį į pagrindinius Lietuvos katalikiškosios visuomenės vadus, gal būt, patį didžiausiąjį.

Pirma, dėl to, kad jis pirmasis Lietuvoje pradėjo žiebti katalikų akciją — pasauliečių apaštalavimą. Vysk. J. Staugaitis savo metu tai įvertino žodžiais: „Yra tai ne tik pirmutinis ateitininkas, bet, bemaž galima sakyti, ir pirmutinis atgimstančios Lietuvos inteligentas nuoširdus katalikas“274. Jau vėliau tą pačią mintį Z. Ivinskis plačiau pagrindė Dovydaičio, kaip „Dievo ginklanešio“, įvertinimu:

Jis yra pirmasis pasaulietis inteligentas apaštalautojas. Šioje srityje jis yra tikras pionierius Lietuvoje pilna to žodžio prasme. Jis yra pirmasis katalikiškos akcijos vyras Lietuvoje jau anais laikais, kada Bažnyčia dar nebuvo visai oficialiai pakvietusi pasauliečių apaštalavimo darbe, kada katalikiškoji akcija dar nebuvo apipavidalinta į žinomuosius popiežiaus Pijaus XI-tojo enciklikos „Ūbi arcano Dei“ rėmus. Tai įvyko 1922 metais 276.

Antra, gal būt, galime Dovydaitį laikyti pačiu didžiausiu Lietuvos katalikiškosios visuomenės vadu dėl to, kad jis krikščioniškajam apaštalavimui atsidėjo visomis pajėgomis ir visą laiką. Lietuvos katalikai nestokojo didelio krikščioniško idealizmo kupinų vyrų, kurie daug nusipelnė tai ar kitai katalikiškai organizacijai ir kurie ilgus metus vienur ar kitur pasiaukojamai darbavosi. Tačiau vargu ar kuris kitas taip visą savo gyvenimą aukojosi krikščioniškajam apaštalavimui su tokiu asketiniu savęs išsižadėjimu, kaip Dovydaitis. Vargu ar kuriam kitam būtų galima su tokiu pagrindu tarti, kaip M. Reinys rašė Dovydaičiui: „Tu, Drauge, gyveni ne sau, bet kitiems: kitų reikalais ir bėdomis daugiau sielojies, negu savo“126.

Šiaip ar taip, jei ir nelaikytume išskirtinai Dovydaičio pačiu didžiausiu Lietuvos katalikiškosios visuomenės vadu, neabejojamai jis yra tarp pačių didžiųjų.

Dovydaičio visuomeninės veiklos apaštališkas pobūdis darė jį savotišką vadą. Galėtume jį charakterizuoti vadu žadintojusielų teikėju. Ateitininkų sąjūdžio kūrėjas gerai suprato organizacijų reikšmę, didžiai vertino organizacinį susitelkimą. Tačiau organizacinėje veikloje pirmiausia jam rūpėjo patys žmonės — sužadinti juose krikščionišką dvasią, nukreipti į Kristų kaip gyvenimo centrą.

St. Yla šiuo klausimu laiške taip teisingai pasisako:

Kristocentrizmas, sena — pauliniškoji teologinė mintis, buvo ką tik naujai atgaivinta ir blykstelėjusi pop. Pijaus X pirmoje enciklikoje (1903). Dovydaitis ją laiku pagavo, nes jis buvo pasiruošęs ir įsijautęs savo studijomis apie Kristaus įproblemą ir Bibliją bei Babelį. Nors ir neturėdamas informacijų, kaip kristocentrizmas vystosi Vakaruose, Dovydaitis sekė tais pačiais keliais, nes stovėjo ant tos pačios pradinės bazės. Pabrėžiu Vakarus, bet reikėtų minty turėti bendrą katalikų, arba Bažnyčios, raidą — tą priešvatikaninį (II-ąjį) sąjūdį, nuo kurio neatsiliko Lietuva, gal net ir anksčiau pasigavusi centrinę idėją ir ją pritaikiusi ateitininkams — ir tai Dovydaičio dėka.

Kadangi svarbiausia patį žmogų atvesti į Kristų, tai Dovydaitis savo organizacinę veiklą ypač ir kreipė į žmones. Todėl jis taip nepailstamai keliavo po visą kraštą, žadindamas krikščioniškąjį susipratimą. Todėl jis taip uoliai, kaip nė vienas kitas, mezgė ir gausius asmeninius ryšius, liudydamas krikščioniškąjį broliškumą. Dovydaičiui visų pirma rūpėjo dvasia, tad visa kita jam atrodė tik forma (atseit, antraeilis dalykas). Kristus evangelijose savo mokslą paskelbė visiems laikams ir visoms tautoms. Turint evangelijų šviesą, kitų ideologijų krikščioniui nereikia. Dovydaitis jau „Trijų pamatinių klausimų“ straipsnyje paskelbė savo gilų įsitikinimą: „žmonijos išganymas Kristuje“. Ir tai jam reiškė: tikrai krikščioniškai gyventi — tai savaime rasti sprendimą visiems klausimams. Panašiai, Dovydaičio įsitikinimu, visoms katalikiškoms organizacijoms savaime kelią rodo pirmųjų krikščionių bendruomenės: „Ir mes pasiryžę visomis jėgomis stengtis būti tokie, kokie buvo pirmieji Kristaus Bažnyčios sąnariai“ (ten pat277). Ir tai Dovydaičiui reiškė: krikščioniško broliškumo dvasia giliau žmones sujungs, negu formalūs organizaciniai nuostatai.

Dovydaitis iš tiesų buvo dvasinis, o ne organizacinis vadas — sąjūdžio įkvėpėjas, o ne organizacijos rikiuotojas.

Toks vadas (kaip, berods, pagaliau suprato ir pats Dovydaitis) vadovauja visai nepriklausomai nuo to, ar jis formaliai stovi kurios nors organizacijos priešakyje, ar ne. Bet užtat, gal būt, toks vadas mažai ir tinka stovėti organizacijos priešakyje, kur reikia lygiai viskuo rūpintis — ir dvasiniais, ir kasdieniniais reikalais. Kai anksčiau žvelgėme į Dovydaitį ateitininkų va-do poste (1921 -27), noromis nenoromis matėme, jog šias pareigas eiti jam nebuvo lengva. Nors jis pats veikė kaip veikęs, bet organizacinė jo vadovybė buvo silpna.

Išaugusiam ateitininkų sąjūdžiui suteikti formą buvo pasirinktas vadas ideologas. Šalkauskis pasitikėjo: kai bus suformuluoti ateitininkų principai ir iš jų plaukiančios pareigos, tai kiekvienas ir žinos, kaip ateitininkas privalo gyvent. Deja, žinoti dar maža, nes viena yra žinoti, o kita — tai vykdyti. Nors viskas nuo ideologinių principų ligi ceremonialo nuostatų buvo sistemingai suparagrafuota, tai dar anaiptol nesužadino ateitininkų dvasinio pokylio. Priešingai, greičiau prasidėjo nuosmukis, nes to meto miesčioniškos tendencijos skverbėsi ir į ateitininkus, nepaisant viso jų apsišarvavimo Šalkauskio gražiai suformuluota ideologija. Pats Šalkauskis dramatiškai pergyveno savo puoselėtų vilčių sudužimą, kai patyrė, jog forma dar nelaiduoja dvasios.Savo metu ypatingą dėmesį skyręs ideologijai ir organizacijai, 1938 metų pradžioj jis pradėjo kviesti į gyvosios dvasios sąjūdį kaip naują metodą „katalikų visuomenės auklėjime religiniam pašaukimui moderniajame pasaulyje“278.

Turėdamas tai visa mintyje, St. Yla ir teigia: „Šalkauskis užbaigė tuo, kuo Dovydaitis pradėjo“. Iš karto šis teiginys gali ne vieną didžiai nustebinti. Esame įpratę greičiau kitaip žvelgti: ką Dovydaitis pradėjo, tą Šalkauskis atbaigė.

Ir vis dėlto St. Ylos tezė nėra be pagrindo. „Trys pamatiniai klausimai“ buvo deklaratyvinis apsisprendimo už Kristų išpažinimas, o ne ideologinis visko aprėpimas. Todėl Dovydaitis tame savo straipsnyje koncentravosi tik į pagrindinę idėją. St. Yla taikliai šią idėją apibrėžia kristocentrizmo terminu. „Viską atnaujinti Kristuje“ — tai „atnaujinti Kristuje save“, parodyt savo gyvenimu, kad „Kristus - Dievas yra mūsų Alfa ir Omega... pirmas ir paskutinis mūsų gyvenimo tikslas“, kad „šiame savęs atnaujinimo procese Kristus mums yra reališkiausia iš visų realybių“. Tokiu kristocentrišku nusistatymu Dovydaitis pagrindė ateitininkų sąjūdį. Tuo pačiu pagrindu ir Šalkauskis plėtojo ateitininkų ideologiją. Nesakytume, kad Šalkauskis „suscholastino“ Dovydaitį. Tačiau daugeliui ateitininkų Šalkauskio formuluotoji ateitininkų ideologija iš tiesų tapo lyg kokia scholastine doktrina, didžiai jiems imponavusia, bet drauge lyg uždengusia dovydaitinį apeliavimą „parodyt mūsų praktikos gyvenime, kad Kristaus gyvenimas yra mums faktas, kad Kristus faktiškai ir dabar gyvena ir gyvena mūsų tarpe“ (visi pabraukimai paties Dovydaičio straipsny „Trys pamatiniai klausimai“270). Todėl ne be pagrindo St. Yla ir rašo:

Šalkauskis su dviem dalykais — ideologija ir tobula organizacija — tą dovydaitinį (religinį ir kristocentrinį) momentą, būtų galima sakyti, kiek pristabdė, bent keliolikai metų. Jis tiesiog visus apsvaigino, pavergė — kitaip galvoti buvo beveik neįmanoma, kaip „ideologiškai“ ir „pasaulėžiū-riškai“. Šito atsverti jau nebepajėgė nė jo „gyvoji dvasia“, gal būt, dėl to, kad nebebuvo daug laiko jai įsibėgėti. Nebuvo laiko nė suvokti, kad tai nebe naujas dalykas, nors nauju vardu iškeltas. Dovydaičiui niekas nebūtų davęs kreditų ir niekas nebūtų drįsęs pasakyti: Šalkauskis pavėlavo 26 metus ir grįžo prie Dovydaičio280.

Taip spręsdamas, St. Yla, be abejo, nieku būdu nesimoja nuvertinti Šalkauskio. Priešingai, jis tenori priminti Dovydaičio vertę. Dažnai gyvenime taip susiklosto: kai vienas vertinamas, tai antras nuvertinamas. Iš dalies taip buvo ir šiuo atveju. Praregėta Šalkauskio didybė daugelio akyse lyg aptemdė Dovydaičio didybę. Iš tiesų jų didybė yra skirtingo pobūdžio. Todėl ir reikia juos ne tuo pačiu matu matuoti, o giliau įžvelgti jų savitumą.

St. Yla teisingai pabrėžia, kad Šalkauskis ir Dovydaitis ne kryžiuojasi, bet vienas antrą papildo:

Gerai, kad Šalkauskis iškėlė ideologiją ir organizaciją, nes kitaip — su vienu pradiniu, nelabai vystomu kristocentrizmu — mes būtume likę daugiau pietistai, misticistai. Šalkauskis davė stiprius racionalumo — filosofinius pagrindus, tačiau pats nusivylęs vėliau pamatė, jog ideologija ir organizacija yra reikalingas, bet toli gražu ne esminis dalykas katalikų atgimimui. Tad ir atrado Dovydaičio pradinę giją — kristocentrizmą.

Būtų neteisinga Dovydaitį mažiau vertinti už kitus dėl to, kad jis buvo daugiau dvasinis, o ne organizacinis vadas. Priešingai, savitas būdas, kuriuo Dovydaitis krikščioniškąjį apaštalavimą siejo su tokiu savęs išsižadėjimu padėti kitiems jų varguose, daro jį nuostabaus krikščioniškumo vadą, kurio mūsų tauta sulaukė. Dovydaičio, kaip apaštališko visuomenės vado, vertinimą baigiame Z. Ivinskio žodžiais: „Iš naujo prisikėlusi krikščioniškoji Lietuva turės dar labiau praregėti ir labiau įvertinti ne tik patį Dovydaičio darbą, bet branginti ir jo veiklos metodus. Dovydaitis paliks Lietuvos istorijoje kaip didžiulė uola, paminklas, tvirtesnis už varį, kurio darbo nesunaikins rūdys“281.

Design by Joomla