Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

B. Dovydaitis redaktoriaus ir mokslininko darbe

I.    Bendras žvilgsnis į Dovydaičio spaudos darbą: 1. Spaustuvė — antrieji namai,
          2. Nuo „Vilniaus Žinių" iki „XX Amžiaus",3. „Darbininko" atsakingasis redaktorius (1929-40),
4. Dovydaičio publicistikos bruožai, 5. Dovydaičio talka žurnaluose, 6. Žurnalų steigėjas ... 487-501

II.    „Ateities“ steigėjas ir redaktorius (1911-13), nuolatinis bendradarbis, vyr. redaktorius (1938
-40):
 1. „Ateities" įkūrimas ir vardo parinkimas,  2. Prel. A. Dambrauskas — „Ateities" globėjas,
          3. Dovydaičio talkininkai „Ateityje", 4. Redaktoriaus Dovydaičio įnašas „Ateityje" 1911-13 m.,
           5 Dovydaičio redaguotos „Ateities" bruožai, 6. „Ateities" bendradarbis 1917-1933 m.,
           7. Vyriausias „Ateities" redaktorius 1933-40 m. ............................................................... 502-527

III.    „Naujosios Vaidilutės“ steigėjas ir redaktorius (1921-25): 1. Steigimo aplinkybės,
             2. Skeptiškas sutikimas ir leidimo rūpesčiai, 3. M. Pečkauskaitės talka,
            4. Dovydaičio straipsniai „N. Vaidilutėj", 5. „Vaidilučių“ maištas prieš Dovydaitį,
            6. „N. Vaidilutės" perleidimas moterims .......................................................................... 528-546

IV .„Lietuvos Mokyklos“ steigėjas ir redaktorius (1918-24): 1. „Lietuvos Mokykla" — pirmasis
mūsų pedagoginis žurnalas,
2. Vokiečių okupacijos metais, 3. Leidimo rūpesčiai, 4. „Lietuvos
Mokyklos" pobūdis,
5. Redaktoriaus linija,  6. Dovydaičio straipsniai „Lietuvos Mokykloje" 547-572

V.    „Kosmos“gamtos mokslų žurnalas: 1. Leidimo našta, 2. Bendradarbiai — visi Lietuvos
     gamtininkai,
3. Redaktoriaus mokslinė tolerancija, 4. „Kosmoso" pobūdis ir lygis, 5. Dovydaičio
     įnašas į „Kosmosą",
6. Lietuvos gamtininkai apie „Kosmosą" ir jo redaktorių ...................  573-595

VI.    „Logos"filosofijos žurnalas:
               1. Dovydaitis — „Logoso" redaktorius, 2. Dovydaičio straipsniai „Logose" ............... 596-602

VII.    „Soter“ — religijos mokslo žurnalas: 1. „Soter" — tarptautinis žurnalas,
                 2. „Soter" — Dovydaičio katedros žurnalas, 3. Dovydaičio duoklė „Soterui" ........... 603-616

VIII.    Lietuviškosios Enciklopedijos viceredaktorius:
            1. Dovydaitis —    katalikų atstovas Lietuviškojoj  Enciklopedijoj, 2. Pr. Čepėno atsiminimai
apie Dovydaitį enciklopedijos darbe,
3. Dovydaičio įnašas į Lietuviškąją Enciklopediją ...... 617-628

IX.    Dovydaitis kaip Lietuvos mokslintojas:/span>    1. Liaudyje slypėjusio šviesos troškulio įkūnytojas,
              2. Mokslininkas enciklopedistas  —  Lietuvos mokslintojas, 3. Mokslinio darbo ir tikėjimo
             derintojas
, 4. Tūkstančiai puslapių — nė vieno stambaus veikalo ............................... 629-649

X.    Mokslinių Dovydaičio darbų apžvalga: 1. Religijų istorija, 2. Filosofija,
             3. Gamtos mokslai, 4. Biografiniai straipsniai ................................................................ 650-664

B

Dovydaitis redaktoriaus ir
 mokslininko darbe

I

BENDRAS ŽVILGSNIS Į DOVYDAIČIO SPAUDOS DARBĄ

1. Spaustuvė — antrieji narnai

Plačiajai visuomenei Dovydaitis daugiausia žinomas kaip katalikų veikėjas. Savo visuomeniniam apaštalavimui jis iš tikro skyrė visą įmanomą laisvalaikį. Tačiau vis dėlto reikia sutikti su A. Vaičiulaičiu, kad visuomeninė veikla Dovydaičiui nebuvo ..pagrindinis pasimėgimas“, nes visų pirma „jisai buvo mokslo ir spaudos vyras“7. Ir būtent: mokslo ir spaudos darbas Pr. Dovydaičiui buvo neatsiejamai sutapę dalykai, nes savo mokslinį darbą jis daugiausia varė kaip žurnalų redaktorius.

Moksliniam darbui Dovydaitis buvo ex professo įpareigotas kaip profesorius. Bet jis nesitenkino paprastu profesoriaus pareigų atlikimu. Greičiau, kaip sakyta, profesūra jam buvo tapusi lyg antraeile tarnyba pragyventi — taip jį buvo užėmęs savo žurnalų leidimas bei redagavimas. Be abejo, normaliomis sąlygomis būtų turėjęs ir pragyventi iš redaktoriaus darbo: dėl to laikas ir yra pinigai, kad jis yra atlyginamas. Deja, tuometinėmis sąlygomis redaktoriaus darbas ne tik nebuvo atlyginamas, bet dar pačiam redaktoriui reikėjo savo lėšomis dengti nuostolius. 1929 metų pasikalbėjime pats Dovydaitis atvirai konstatavo: „Sakytųjų žurnalų leidimo darbas dabar yra ne tik nepelningas, bet ir nuostolingas ir nedėkingas. Gyvenu viltimi, kd bent ateities šviesuomenė tą darbą daugiau vertins“127. Tad idealizmu rėmėsi ne tik visuomeninė Dovydaičio veikla, bet ir redaktorinis jo darbas.

Paprastai profesoriaus darbovietė yra jo namų darbo kabinetas ir universiteto auditorija. Dovydaitis šiuo atžvilgiu tik iš dalies „profesoriškai“ gyveno. Darbo kabinetą buvo iš tikro kaip profesorius įsirengęs — turtingą biblioteką susipirkęs. Tačiau anaiptol jis nebuvo profesoriškai užsidaręs savo darbo kabinete. Negalėjai jo bet kurią valandą rasti namie. Darbo kabinete jis tikrai užsidarydavo tik vėlai vakare — tuo laiku, kai kiti poilsiaudavo ar pramogaudavo. Dažnai ir į paskaitas atvykdavo ne iš namų, bet iš spaustuvės ar, jei paskaitos būdavo ankstesnėmis valandomis, po jų pėdindavo į spaustuvę. Antrieji namai Dovydaičiui, skirtingai nuo kitų profesorių, buvo ne universitetas, o spaustuvė. „Mano darbo diena, galima sakyti, prasideda ir baigiasi spaustuvėje“, — taip jis pats pradėjo anksčiau cituotą jo darbo dienos aprašymą127. Teologijos skyriaus studentams (klierikams) paskaitos būdavo kunigų seminarijoj — prie pat spaustuvės, spausdinusios jo žurnalus. Bet iš universiteto Didžiųjų rūmų, kur skaitydavo paskaitas Filosofijos skyriaus studentams, tekdavo į tą spaustuvę pėdinti per visą miestą. Nedaug kuo arčiau ta spaustuvė buvo ir nuo jo namų.

Dovydaitis savo leidinius daugiausia spausdino Šv. Kazimiero draugijos „Šviesos“ spaustuvėj (Jakšto gatvė 2), prie Rotušės aikštės Kauno senamiesty. Tuose pačiuose namuose apie 1930 m. keletą metų gyveno J. Eretas. Tad savo pagrindiniame straipsny apie Dovydaitį Eretas aprašė ir tai, kaip šisai jautėsi spaustuvėj, kur jį „bet kokią dienos ar vakaro valandą galima buvo sutikti“:

Jis ten ne tik dirigavo teksto surinkimą bei jo išspausdinimą, bet ir pats, atsistojęs prie šriftų dėžių, imdavo rinkinėti raides, ypač svetimomis kalbomis.. . Aš ten nuolatos sutikdavau kolegą Dovydaitį, kai jis, prijuostę prisikišęs, įšilęs nuo komandiravimo ir murzinas nuo rinkimo, valdė tą įmonę su tokiu supratimu, kad tarnautojai, atlaidžiai nusišypsodami, jam leido viešpatauti. Dovydaitis, tarsi pats būdamas savininkas, čia rašė, čia rinko, čia taisė, čia priiminėjo, čia posėdžiavo, čia ir valgė ir gėrė, čia kartais ir miegojo... Nors joje (spaustuvėje — J. G.) kai kada elgdavosi kaip tikras diktatorius, niekas rimtai ant jo nepykdavo, nes veikė taip smagiai, kad jo viešpatavimas buvo laikomas visai natūraliu reiškiniu282.

Ne be pagrindo „Šviesos“ spaustuvėj Dovydaitis galėjo taip „viešpatauti“: kaip kelių žurnalų redaktorius, jis buvo stambus klientas. „Atsitikdavo, jog jis vienas užversdavo spaustuvę savo rankraščiais taip, kad ji jokio kito darbo negalėjo priimti. ’Šviesos’ spaustuvė tuomet juokais nejuokais buvo vadinama ’Dovydo spaustuve’“ (J. Eretas)282. Iš paties Dovydaičio žinome, kad 1929 m. jo tuomet redaguojamus tris žurnalus rinko, „akordu dirbdami po 12 ar daugiau valandų per dieną, du spartūs rinkikai“127. Suprasdama savo stambiojo kliento reikalus, Šv. Kazimiero draugija buvo prie spaustuvės užleidusi Dovydaičiui atskirą kambarį (M. Vaitkaus informacija). Tad iš tiesų Dovydaitis galėjo ten pat parašyti ir straipsnį, jei skubiai reikėjo. Gal būt, kaip J. Eretas rašė, ypatingu darbymečiu Dovydaitis galėjo ten pat spaustuvėj kartais ir permiegoti.

Dovydaičio „viešpatavimas“ spaustuvėj galėjo iš šalies pasirodyti ir lyg „tikro diktatoriaus“. Iš tikrųjų, žinoma, tai buvo tik jo demokratinis paprastumas, kuris jį darė lygų su visais. Visi spaustuvės darbininkai ir tarnautojai buvo geri Dovydaičio pažįstami, jį mėgo kaip savą žmogų ir gerbė dėl jo tokio paprastumo. Jų ir Dovydaičio santykiai buvo tokie draugiški, kad apie jokį „rimtą pykimą“ dėl „viešpatavimo“ negalėjo būti nė kalbos. Spaustuvėj Dovydaitis visada jausdavosi savas žmogus kaip tik ir dėl to, kad žinojo esąs spaustuvės bendradarbių suprantamas ir nereikalaujamas mokytis „manierų“.

2. Nuo „Vilniaus Žinių“ iki „XX Amžiaus“

Ne visai atsitiktinai Dovydaitis buvo kone prievarta ištrauktas iš Maskvos universiteto ir Vilniuje įsodintas į redaktoriaus kėdę, kuri savaime yra susijusi ir su spaustuve. Žurnalistinį polinkį Dovydaitis rodė nuo jaunystės. Po 1905 metų tautinio sąjūdžio, jį išsviedusio iš Veiverių mokytojų seminarijos, pradėjo korespondencijomis bendradarbiauti „Vilniaus Žiniose“ ir „Naujojoj Gadynėj“. Pradėjęs studijas Maskvos universitete, Dovydaitis netrukus, jau antrais mokslo metais (1909-10), ima pastoviai reikštis spaudoj. Nuo to meto jo pavardė kasmet sutinkama mūsų bibliografijoj.

Nuo pat pradžių iškyla būdingas Dovydaičio spaudos bruožas — drauge bendradarbiavimas ir moksliniais, ir publicistiniais straipsniais. 1910 m. jis debiutuoja akademinio lygio „Draugijoj“ (Nr. 39) poleminiu straipsniu „Šis tas apie darvinizmą ir p. Avižonio principus“ ir tampa šio žurnalo nuolatiniu bendradarbiu. Bet drauge jis rašo ir plačiajai visuomenei skirtoje spaudoje. „Viltyje“ 1910 m. (Nr. 70 ir 71) Dovydaitis polemizuoja su P. Leonu dėl šio skaitytos paskaitos apie teisę ir dorą, griaudamas paskaitininko teiginį, kad „laukinės“ tautos neturinčios dorinės ir teisinės sąmonės. Kitais metais toj pačioj „Vilty“ jis išėjo ginti pop. Pijaus X bulės „Editae saepe“, vadinamos Borromėjaus enciklika. Išleista priminti prieš 300 metų šventuoju kanonizuotam Carol Borromeo (1538- 1584), įžymiam kontrreformacijos veikėjui, ši bulė sukėlė didelį protestantų nepasitenkinimą, ypač Vokietijoje. Lietuvių reformatų 1911 m. pasirodžiusio „Pasiuntinio“ pirmame numery tą bulę aštriai puolė redaktorius kun. J. Šepetys. Dovydaitis „Viltyje“ (1911, Nr. 13, 14 ir 15) jam atsakė straipsniu „Tautiečiai, daugiau tiesos ir artimo meilės“. Tačiau šis raminamasis straipsnis nenuramino kun. J. Šepečio, nes savo laikraščio trečiame numery atsiliepė tokios antraštės straipsniu: „Atsakymas į Pr. Dovydaičio feljetonus ’Viltyje’“. Savo ruožtu Dovydaitis „Viltyje“ (Nr. 38) atsakė straipsniu: „Tiesos ir artimo meilės vardu“.

1911 m. pradėjęs redaguoti „Ateitį“, Dovydaitis turėjo koncentruotis į šį savo žurnalą ir į „Draugijoj“ pradėtą studiją apie Kristų. Bet kai 1912 m. baigė teisės mokslų studijas, matyt, vėl pasijuto laisvesnis. Nuo 1913 metų pradžios jį randame tarp savaitinio „Šaltinio“ uoliųjų bendradarbių. Tais metais šiame savaitraštyje jo straipsnių buvo net 18 numerių. Dauguma straipsnių apologetinio - poleminio pobūdžio. 5, 8 ir 10 numeriuose polemizavo su „Lietuvos Ūkininku“ ir kt. dėl Giordano Bruno ir kitų Bažnyčiai metamų priekaištų. Penkiuose straipsniuose (Nr 27-31) kėlė aplamai Bažnyčios ir dviejuose straipsniuose (Nr. 32 ir 33) vienuolijų kultūrinius nuopelnus. Trijuose numeriuose (13, 16 ir 17) dėstė, kaip senovėj vaizduotasi pasaulio sąranga. Be to, rašė apie kun. Pranaitį, žydiją ir ’pirmeiviją’ (Nr. 46 ir 47), apie Belgiją ir jos katalikišką valdžią (Nr. 18, 19 ir 20)-R3.

Pagaliau Dovydaitis ex professo tapo žurnalistu, kai 1913 metų rudenį buvo pakviestas redaguoti „Viltį“, netrukus paverstą dienraščiu. Jau savo vietoje aprašėme, kokiomis sunkiomis sąlygomis jam teko dirbti šį žurnalistinį darbą.

Tačiau nei „Ateities“, nei „Vilties“ redagavimo sunkumai neatbaidė Dovydaičio nuo spaudos darbo. Priešingai, nepriklausomybės metais jis ėmėsi net kelių žurnalų leidimo ir redagavimo. Šių savo žurnalų buvo su kaupu užimtas: ne tik juos redagavo, bet ir pats gausiai juose rašė. Vis dėlto rado laiko daugiau ar mažiau dalyvauti ir kitoj spaudoj.

Enciklopedinė Dovydaičio biografija išskaičiuoja visus vienas po kito ėjusius katalikų pagrindinius laikraščius - dienraščius. 1919 sausio - kovo mėnesiais ėjo per savaitę 2-3 kartus „Tiesos Kardas“. Jį pakeitė „Laisvė“, nuo 1920.XII.1 virtusi dienraščiu ir ėjusi ligi 1923 rudens. Jos vietą užėmė ilgiausiai ėjęs dienraštis „Rytas“ (1923.XII.15 - 1936.VI.4). Pagaliau Dovydaitis bendradarbiavo ir paskutiniame nepriklausomos Lietuvos katalikų dienraštyje „XX Amžiuj“ (1936.VI.25 — 1940. VIII.l), kurį leido, J. Ereto žodžiais, „1936 metų generacija“.

Ta generacija — tai jaunųjų katalikų intelektualų karta. Šios kartos viešumon išėjimas nebuvo be tam tikros įtampos su vyresniąja karta. Bet „amžininkai“ susilaukė St. Šalkauskio autoritetingo jų užstojimo ir parėmimo. Eidamas su jaunąja karta, ėmė į „XX Amžių“ rašyt ir Pr. Kuraitis. Savo dienraščio uoliu bendradarbiu amžininkai laimėjo J. Eretą, pasireiškusį kaip itin meistrišką žurnalistą. Dovydaitis taip ryškiai neįsijungė į amžininkus. Šiuo klausimu J. Brazaitis atsakė: „Tiesioginio ryšiu su ’XX Amžiaus’ geneze ir paskiau veikla, kiek prisimenu, Dovydaitis neturėjo. Bet netiesioginio — taip. Aišku, kad konflikte tarp ’amžininkų’ ir tada atgaivintos ’Draugijos’ (konfliktą šių dienų terminais galėtume vadinti liberalių ir konservatyvių katalikų veikėjų konfliktu) savo simpatijomis Dovydaitis buvo amžininkų pusėje. Manau, kad jis buvo patenkintas, jei nebuvo tiesiogiai traukiamas į ’XX Amžiaus’ veiklą, nes jis turėjo eilę kitų darbų“. Panašiai atsakė ir Z. Ivinskis: „Man regis, Dovydaitis specialiau nesidomėjo ’amžininkų’ sąjūdžiu. Gal būt, greičiau iš laiko neturėjimo: jis turėjo savo darbus ir savo veikimus, o čia ’XX Amžiuje’ buvo prasidėjusi kitų iniciatyva. Kad ’XX Amžiuje’ galėtų akivaizdžiau reikštis, jis būtų turėjęs pats būti ’ant špico’. Nebegaliu prisiminti, ar į ’XX Amžių’ Dovydaitis rašė kokį straipsnį“.

Taip atsakė šie du „XX Amžiaus*4 buvusieji redaktoriai. Bet juo reikšmingiau, kad Dovydaitis nors tiesiogiai ir netraukiamas, vis dėlto jautė reikalą jungtis ir į „XX Amžių“. Pervertęs šio dienraščio tik vienerių metų (1937) nepilną komplektą, aptikau net keturis Dovydaičio straipsnius: apie šv. Pranciškų Salezietį kaip katalikiškos spaudos globėją, hetitus, Pijų XI ir mokslą, fiziką J. Jeansą. Aptiktieji straipsniai yra būdingi Dovydaičio publicistikai: religinio intereso siejimas su istoriniu, pasaulėžiūrinio — su moksliniu.

3. „Darbininko“ atsakingasis redaktorius (1929-40)

Iš plačiajai visuomenei skiriamų leidinių Dovydaitis artimiausiai buvo susijęs su „Darbininku“. Įsitraukęs į Darbo federacijos veiklą, pradėjo rašyti ir jos leidžiamame savaitraštyje. „Gal būt, tai prasidėjo jau 1927 m., bet tikrai jau bendradarbiavo 1928 m.“ (V. Vaitiekūnas). Kitais metais (1929) Dovydaičiui teko ypatingomis sąlygomis ateiti „Darbininkui“ pagalbon. Tų metų pavasarį neapsižiūrėjusi karo cenzūra „Darbininke“ praleido feljetoną apie Afganistaną, kuris sąmojingai pakedeno tautininkų viršūnes, ne tik tuometinį ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą (pagal kurio vardą buvo sukurtas feljetonas), bet ir patį prezidentą Smetoną. Kai tuoj visi pastebėjo, jog tame feljetone vaizduojamas ne Afganistanas, bet Smetonos - Voldemaro viešpatija, valdžios reakcija buvo drastiška. Nepaisant to, kad feljetonas buvo karo cenzūros praleistas, „Darbininko“ atsakingasis redaktorius P. Jočys ir Darbo federacijos pirmininkas dr. K. Ambrozaitis (įtariamas feljetono autoriumi) buvo 13 mėnesiams uždaryti į Varnių priverčiamojo darbo stovyklą. Tam pačiam 6 mėnesių laikui buvo uždarytas ir pats laikraštis. „Susidariusią tuštumą tuojau pat užpildė Dovydaitis, per tuos 6 mėnesius ’Darbininko’ draudimo leisdamas ’Lietuvos Darbininko’ savaitraštį ir pats didžiąją jo dalį prirašydamas“ (V. Vaitiekūnas). „Lietuvos Darbininkas“ ėjo nuo 1929 balandžio 17 ligi lapkričio 23. Iš viso išėjo 33 numeriai. Paskutinysis numeris Kauno karo komendanto pik. Pr. Saladžiaus nutarimu buvo konfiskuotas, pats laikraštis uždarytas visam karo stovio metui, o atsakingasis redaktorius Dovydaitis nubaustas 1000 litų bauda ar 1 mėnesiu arešto. Netrukus atgavo teisę eiti anksčiau uždarytasis „Darbininkas“. Jo trijų numerių atsakinguoju redaktoriumi pasirašė studentas Justinas Kuras. Kauno karo komendantas vėl už kažką „Darbininko“ atsakingąjį redaktorių nubaudė 1000 litų ar mėnesį kalėti. ,,’Darbininkui’ tokia bauda buvo labai sunki našta, ir todėl redaktorius Kuras pasirinko kalėjimą. Jo vieton stojo patsai Dovydaitis“ (V. Vaitiekūnas).

Perėmęs „Darbininko“ atsakingojo redaktoriaus pareigas nuo 1929 gruodžio 25, Dovydaitis jas toliau ėjo visą laiką ligi sovietinės okupacijos. Nuo 1934 vasario 8 jis oficialiai perėmė ir „Darbininko“ leidimą. Kaip to savaitraščio leidėjas ir atsakingasis redaktorius, Dovydaitis yra ne kartą mokėjęs karo komendanto uždėtas baudas. Taip pat yra gelbėjęs parama, kai ir šiaipjau „Darbininkas“ finansiškai neišsiversdavo. Tačiau, ilgalaikio bendradarbio V. Vaitiekūno spėjimu („nujautimu“), „Darbininko“ skolas Dovydaitis mokėdavo ne iš asmeninių lėšų, bet jų tam reikalui išpešdavo iš kitų šaltinių (iš vyskupų ar iš kokių KVC fondų). Tuo ir ribojosi leidėjo ir atsakingojo redaktoriaus pareigos.

Faktiškai Dovydaitis neredagavo „Darbininko“. Jo atsakinguoju redaktoriumi buvimo metais faktiniai redaktoriai buvo Juozas Katilius (iki 1932 rudens), Antanas Sabaliauskas (nuo

1932 žiemos iki 1934 pavasario), Kazys Mockus (vienerius metus 1934 - 35), Juozas Gražys (trumpą laiką), Cezaris Surdokas (1936), kun. Baltramonaitis ir kiti.

Faktiniai „Darbininko“ redaktoriai turėjo visišką laisvę. A. Sabalio (anuomet — Sabaliausko) prisiminimu, perėmus „Darbininko“ redagavimą, neteko nė prisistatyti atsakingajam redaktoriui Dovydaičiui: „jis, kiek pamenu, redakcijoj nepasirodydavo“. Bet kai buvo „prašomas parašyti proginių straipsnių, niekados jų neatsisakydavo“. Tik reikėdavo sutartu laiku pačiam atsiimti rankraštį (kartais tekdavo atvykus dar palūkėti, kol peržiūrėdavo ar baigdavo straipsnį rašyti). Nors tuo metu buvo jau prasidėjusi katalikų visuomenės įtampa su dr. K. Ambrozaičiu ir jo šalininkais, A. Sabalis iš Dovydaičio „niekados negirdėjo jokio priekaišto dėl ’Darbininko’ redagavimo“. Panašiai savo santykius su atsakinguoju „Darbininko“ redaktoriumi prisimena ir K. Mockus: „Į redakcijos darbą Dovydaitis visai nesikišo, bet jei kada paprašydavau, parašydavo neblogą straipsnį“. Pasak C. Surdoko, Dovydaitis kartą juokavo, kad buvo ir pamiršęs esąs „Darbininko“ atsakingasis redaktorius, kol tai vėl priminė karo komendanto nutarta 500 litų bauda už neatspausdinimą privalomųjų straipsnių. Reikalas buvo toks. Prieš ypatingųjų atstovų prezidentui „išrinkti“ rinkimus valdžia buvo laikraščiams prisiuntusi savo parengtų propagandinių straipsnių tiek, kad, C. Surdoko žodžiais, „to laiko 4 puslapių ’Darbininkas’ nebūtų galėjęs visko įdėti, nors ir visus 4 puslapius panaudodamas“. Tačiau, „kadangi savo medžiagos nespausdinant, nebūtų prasmės nė laikraštį leisti, tad tik dalis privalomos medžiagos buvo spausdinama“. Šis „nusikaltimas“ ir kainavo atsakingajam redaktoriui 500 litų baudą.

Nors faktiškai Pr. Dovydaitis ir neredagavo „Darbininko“, tačiau jame rašė nemažai. Žinoma, kiek kuriuo metu Dovydaitis talkino „Darbininkui“, daug priklausė nuo to, kiek kuris faktinis redaktorius išprašydavo. Pats nesipiršdavo su savo straipsniais, bet turėjo būti „terorizuojamas“. Todėl faktinius redaktorius jis ir vadindavo „egzekucininkais“. „Vienas daugiau, kitas mažiau norėdavo iš jo ’Darbininkui’ medžiagos ’išspausti’“ (V. Vaitiekūnas). Bet aplamai Dovydaitis visada reikale būdavo prisišaukiamas: „Reikia ’Darbininkui’ straipsnio. Kur bus redaktoriaus paskutinė priebėga — Dovydaitis. Kad ir nelauktai užkluptas, jis redaktoriui pasakys: ateik tą ir tą valandą“ (V. Vaitiekūnas).

Todėl per laiką Dovydaičio įnašas „Darbininke“ susidarė didelis. V. Vaitiekūnas jį taip vertina: „Jei visi su Dovydaičio parašu ir be parašo jo rašiniai ’Darbininke’ ir ’Lietuvos Darbininke’ būtų sutelkti į vieną rinkinį, jie sudarytų tikrai storą tomą ir labai įvairiomis temomis“. Šis vertinimas nėra perdėtas. Jį visiškai paremia dalinis žvilgtelėjimas bent į poros metų „Darbininką“. 1929 ir 1930 metais pavarde pasirašytų ir ilgėlesnių (per kelis numerius spausdintų) Dovydaičio straipsnių yra keliolikoj numerių, bent kas trečiame numery. Temos įvairios.

Pvz., 1929 m. spaudos laisvės atgavimo 25 metų sukaktį Dovydaitis paminėjo atsiminimais, kaip pats dar spaudos draudimo metais namie mokėsi skaityti ir rašyti (Lietuvos Darbininkas, Nr. 4-7). Įdomiu straipsniu paminėjo kan. J. Tumo-Vaižganto 60 metų amžiaus sukaktį (Nr. 24 ir 25). Iš istorinių straipsnių pažymėtinas per tris numerius ėjęs Spartako sukilimo aprašymas (Nr. 8, 9 ir 10), remiantis ne materialistišku, o krikščionišku istorijos supratimu. Kituose dviejuose numeriuose nagrinėjo nedarbo problemos iškilimą (Nr. 11 ir 12). Aštriai pasisakė prieš degtukų monopolio suteikimą švedams (Nr. 31). Jau vėl iš „Lietuvos Darbininko“ atvirtusiame senajame „Darbininke“ (atseit, jau 1929 m. pabaigoje) paskelbė tris „atvirus laiškus Vytautui Endziulaičiui“ (Nr. 48, 49 ir 50), kuriuose pateikė savo studentinių atsiminimų. Pačioje 1929-30 m. sąvartoje per du numerius aiškino Kalėdų šventės kilmę krikščionijoj.

1930 metais „Darbininke“ Dovydaitis paskelbė reikšmingų asmeninių atsiminimų apie Vasario šešioliktąją (Nr. 7). Gana plačiais nekrologais palydėjo tais metais mirusius J. Jablonskį (per kelis numerius nuo Nr. 8) ir M. Pečkauskaitę (Nr. 32 ir 33). Per tris numerius polemizavo dėl ateitininkų kilmės ir kritiškai vertino jų III kongresą (Nr. 26, 27 ir 28). Davė plačią santrauką savo paskaitos apie moters - motinos nuopelnus šių dienų civilizacijos kūrime. Taip pat plačiai buvo perteikta jo paskaita studentams ateitininkams, minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį (Nr. 44, 45 ir 46). Grįžo prie „atvirų laiškų Vytautui Endziulaičiui“ ir paskelbė jų penktąjį (Nr. 49), o ketvirtasis laiškas, turėjęs būti ankstesniame numery, „adresato nepasiekė“, atseit, buvo cenzūros išbrauktas. Dar buvo pradėjęs rašyti vergovės ir vergų prekybos istoriją (Nr. 47).

4. Dovydaičio publicistikos bruožai

Šioje vietoje dera žvilgtelėti, kokio charakterio publicistas buvo Pranas Dovydaitis. Publicistiniai jo straipsniai visų pirma pasižymi kieta logika ir tokiu pat žodžiu. Pavyzdžiui jo straipsnis „Kreugerio puolamasis žygis į Lietuvą“ (Lietuvos Darbininkas, 1929, Nr. 31). Iš pradžių pateikia informaciją apie Kreugerio degtukų trestą ir jo norą sau pajungti viso pasaulio degtukų gamybą. Toliau cituoja oficiozą (Lietuvos Aidą), kad „šiandien valstybės iždas yra pilnas“ ir „nėra kalbos apie galų su galais nesuvedimą“. Tad Dovydaitis ir klausia: „kuriam galui Lietuvai yra reikalinga paskola?“ Baigia įspėjimu neišleisti iš akių „to pavojaus, kad pono Kreugerio mums peršamas degtukų monopolis gali virsti tikru valstybės kraugerio monopoliu“.

Bet drauge Dovydaitis turi sąmojo, sugeba ir subtiliu „diplomatu“ virsti. Pavyzdžiui jo laiškas Juozui Tumui-Vaižgantui kaip „proletariškos kilmės dideliam opozicijos veikėjui“.

Istorine to žodžio reikšme proletarai — tai „šiaip beturčiai, bet stipriai vaikingi piliečiai“, būtent tokie, kurie „neturėdavo jokio kito turto, kaip tik vaikus“. Kadangi šia pirmine reikšme ir Vaižgantas yra „proletariškos kilmės“, tai ir „proletariškas“ laikraštis mini jo sukaktį ,,’proletarišku’ palabinimu“. Juokaujamai pradėtą „palabinimą“ Dovydaitis tuojau paverčia rimtu reikalu. Jei Tumų šeima nebūtų sulaukusi savo dešimtojo vaiko, tai be Vaižganto „Lietuva šiandien būtų daug biednesnė“. Kiti devyni Tumų vaikai „teįstengė būti paprastais eiliniais žmogeliais“. O jau net į kaimus ima plisti lengvapėdiškas nusistatymas teturėti du, vieną ar nė vieno vaiko. „Iš visų pavojų, kokie šiandien gresia mūsų kraštui, šis pavojus yra didžiausias, nes jis mūsų tautą guldo gyvą į karstą, iš kurio nebėra jokio prisikėlimo“. Taip tad sumaniai Dovydaitis ir rutininį amžiaus sukakties paminėjimą panaudojo jam rūpimai aktualiai problemai vaizdžiai iškelti.

Panašiai ir su Vaižganto kaip „didelio opozicijos vei-kėjo“ pagerbimu. Kaip žinome, tuo metu katalikų visuomenė buvo griežtoj opozicijoj tautininkų režimui, o kan. J. Tumas vis vien liko ištikimas savo senam bičiuliui A. Smetonai. Bet ar paties kan. J. Tumo visą gyvenimą nebūta „tiesiog pašėlusio opozicionieriaus ir tiesiog revoliucionieriaus?“ Taip nušvietęs J. Tumo - Vaižganto veiklą, Dovydaitis į jį kreipiasi šiais žodžiais: „Taigi, senasis opozicionieriau, nepyk ant jaunesniųjų opozicionierių, kurie dirba ne kokį kitokį, kaip tik Tavo kitados pavyzdingai dirbtąjį darbą, norėdami mūsų nepriklausomoj valstybėj kuo geriausiai įgyvendinti krikščionišką demokratizmą, kuriam juk ir Tu esi savo laiku pasidarbavęs“.

Kokio kada klausimo, socialinio ar tautinio, istorinio ar aktualaus, Dovydaitis imdavosi savo publicistikoj, tai jam kone visada virsdavo krikščionišku rūpesčiu. Spartako sukilimo tragiška istorija buvo proga priminti, kad maždaug po šimto metų visų ligtolinių žmonijos kančių prasmę nušvietė „taip pat iškilęs kryžius su prikaltu ir numirusiu ant jo Žmogumi“. Žmonija sulaukė savo tikrojo „Gelbėtojo ir Vaduotojo iš jos kūninio ir dvasinio skurdo“. Kalboj apie Vytautą Didįjį Dovydaičiui pirmiausia iškilo galvon: kokia didelė buvo Lietuvos nelaimė, kad „Kristaus religijos šviesa taip vėlai, palyginant su kitomis Europos tautomis, pasiekė mūsų kraštą“. O toliau jo mintis krypo į tai, kad „gyvename vėl pagonybės gadynę“. Tad reikia iš naujo rūpintis, kad Vytauto padėti Lietuvai katalikiški pamatai būtų stiprinami, kad mūsų liaudis ne tik klausytųsi Kristaus tiesos žodžių, bet ir sulauktų jos vargų krikščioniško atjautimo. Lietuvos liaudis uoliai tebeklauso jai skelbiamų Kristaus žodžių — miniomis lanko šventąsias vietas, kaip Šiluvoj ir kt., ir savo parapijose sekmadieniais Dievo namus. Tačiau „ar tos minios susilaukia to iš savo šviesuomenės, ko jos anuomet buvo susilaukusios iš Kristaus... ? — ne tik tiesos žodžių, bet ir laikinosios duonos?“ Pagal šį apeliavimą ir visai paskaitai apie Vytautą buvo parinkta pagrindine antrašte „Gaila man minios. .o antrine — „Jūs duokite jiems valgyti!“ Tai Kristaus žodžiai duonos ir žuvies padauginimo stebukle.

Kaip visų Dovydaičio publicistinių straipsnių pagrinde slypi krikščioniškasis rūpestis, taip savo ruožtu šis rūpestis kone visada drauge tampa ir socialiniu rūpesčiu. Tai ir suteikia jo publicistikai specifišką atspalvį — krikščioniškai proletarišką nuotaiką. Be aukščiau pavyzdžiui primintų Dovydaičio straipsnių, šiuo atžvilgiu itin būdingas jo straipsnis „Kristus ir darbas“. Pravartu iš jo bent šį tą pacituoti. „Darbo dėsnis savo šaknis turi pačiame Dievuje“, kuris yra „pirmasis darbininkas“, sukūręs visatą. „Kad mums duotų darbo pavyzdį“, ir „Dievas Darbininkas“ padarė visatą ne vienkartiniu „tesie“, o didelio ilgumo „dienomis“. Leisdamas žmogų paskutinį, Dievas jį padarė gamtos valdovą, „betgi nepadarė jo tinginiaujančiu, nieko neveikiančiu valdovu. Dievas žmogų valdovą padarė darbininką“. Tačiau ir didžiausi senovės išminčiai niekino rankų darbą. „Paniekintam darbui jo tikrąją vertę grąžino ir jį išaukštino Jėzus Kristus. Apie jį galėtume ir taip pasakyti: ’Žodis tapo darbininku’“. Jis pats dirbo dailidės darbą arti pustrečios dešimties metų, o apaštalavo tik trejus, gal dvejus ar tik vienerius metus. „Vadinasi, Kristus darbą aukščiau iškėlė kaip apaštalavimą“. Rankų darbo žmones pasirinko ir apaštalus, kurių net mokyčiausias Povilas amato buvo padangčių dirbėjas. „Kiekvienas rankų darbininkas jau tuo pačiu gali save laikyti Nazareto Dailidės sekėju“. Tik nedori darbai verti vadinti „juodais“, o šiaip joks „doras darbas negali būt vadinamas juodu darbu“. Sąžiningai savo pareigas atliekąs darbininkas yra „visuomenės ir Dievo akyse daug vertingesnė asmenybė, kaip lėbaująs, pataikūnais apsistatęs dykaduonis“284.

Tiek dėl Dovydaičio publicistinio reiškimosi katalikų dienraščiuose ir „Darbininko“ savaitraštyje. Ar yra bendradarbiavęs ir kituose katalikiškuose laikraščiuose, Dovydaičio biografijose nėra žinių. Matyt, bent gausiau nėra juose rašęs. Tačiau galima prileisti, kad vienokia ar kitokia proga galėjo būti ir kitų prisiprašytas (pvz., „Šv. Pranciškaus Varpeliui“ ne tik jo pirmaisiais 1923 m. parašė du straipsnius apie Pranciškų Asyžietį, bet ir 1924 m. davė straipsniuką apie profesorių tretininką — matematiką W. Killingą). Neniekino nė kalendorių: pvz., „Darbo žmonių kalendoriuje“ (1927) aprašė vysk. W. Ket-telerį kaip darbininkų vyskupą, „Laimės kalendoriuje“ (1930) rašė apie šv. Augustiną. V. Valiukevičiaus sudarytam bibliografiniam leidiniui „Skaitytinos knygos“ (1930) parengė gamtos mokslų skyrių (p. 185-214).

5. Dovydaičio talka žurnaluose

Atskirai reikia dar žvilgtelėti į Dovydaičio talką žurnalams. Nors jį slėgė ir kelių savo paties žurnalų redagavimas, sutinkame jį ir tarp kitų žurnalų bendradarbių.

Pirmiausia minėtinas Dovydaičio įnašas į Židinį. Po karo 1919 m. atgaivinta „Draugija“ ėjo penkerius metus (Dovydaitis per tą laiką jai, berods, parūpino tik vieną 10 puslapių straipsnį apie Dantę). 1923 spalio mėn. „Draugijai sustojus, kitų metų (1924) Kalėdoms pasirodė naujas kultūros žurnalas „Židinys“, ėjęs ligi sovietinės okupacijos kaip pagrindinis akademinio lygio katalikų leidinys. Iš pradžių „Židinio“ padėtis nebuvo lengva — tik vėliau pakankamai priaugo intelektualinių pajėgų. Tad ir Dovydaitis pirmaisiais keturiais „Židinio“ metais (1925 -28) uoliai jam talkino savo raštais. Jau šio žurnalo antram numeriui davė straipsniuką apie šių dienų gamtos mokslo problemas katalikiškuoju požiūriu. 1926 m. spausdino plačią informacinę apžvalgą apie dabarties pasaulėžiūrų kovą, kurią pabaigė jau 1928 m. Nusitęsusi per penkis numerius, ši studija apėmė 55 puslapius. Be to, 1926 m. dar buvo Dovydaičio straipsnis apie Pranciškų Asyžietį, 1927 m. — apie H. Pescho krikščioniško solidarizmo sistemą, 1928 m. — apie katalikybę ir mokslą. Vėliau tedavė 1935 m. (Nr. 4) sukaktuvinį straipsniuką apie prof. P. Avižonį (su kuriuo polemika ir buvo Dovydaičio debiutas „Draugijoje“) ir 1936 m. parašė straipsnį apie danų konvertitą J. Jorgenseną, Pranciškaus Asyžiečio biografą. Iš viso Dovydaitis užpildė „Židinio“ 110 puslapių.

Vysk. W. E. Kettelerio (1811 - 1877) mirties 50 metų sukaktis buvo Dovydaičiui proga 1927 m. parašyti du stambius straipsnius apie šį vokiečių vyskupą, kuris vienas pirmųjų katalikuose susirūpino darbininkų klausimu. Kunigų žurnale Tiesos Kelyje išspausdino straipsnį apie Kettelerį kaip modernų kunigą ir vyskupą, o Krikščionyje Demokrate — kaip socialinį vyskupą. Abu šie straipsniai sudarė 61 puslapį.

Dovydaitis dalyvavo ir ekskliuzyviajame St. Šalkauskio žurnale Romuvoj, kurios iš viso tepasirodė du numeriai (1921 -1922). Pirmą šio žurnalo numerį užpildė tik pats redaktorius. Antrame numery dar rašė K. Pakštas ir Dovydaitis. Pastarasis „sulietuvino“ (atseit, išvertė) Dantės mirties 600 metų sukakčiai du straipsniukus: Fr. W. Foersterio „Dantės ’Dieviškoji komedija’“ (117 - 119) ir Fr. Muckermanno „Dantės kultūrinė misija dabarty“ (119-125). Taigi, ir Dovydaitis buvo „romuvietis“. Pabrėžiame tai, prisimindami J. Ereto reikštą nuomonę, kad ateitininkų vyr. vado rinkimuose (1930) St. Šalkauskis į savo vietą pasisakęs už Pakštą kaip „romuvietį“285. Iš tikrųjų abu kandidatai, ir Pakštas, ir Dovydaitis, buvo „romuviečiai" — vieninteliai Šalkauskio „Romuvos“ bendradarbiai.

Dovydaitis bendradarbiavo ir tokioj pat trumpaamžėj Santūroj (1926-28), dr. A. Gylio redaguotame žurnale, skirtame studijuoti alkoholizmo klausimams ir tuo būdu gilinti abstinencijos minčiai. Pirmajam šio žurnalo numeriui Dovydaitis, sekdamas ir papildydamas M. Schusterį, parengė 17 puslapių straipsnį „Iš svaigiųjų gėrimų istorijos, ypatingai atsižvelgiant į klasikinę senovę“. Lietuvių katalikų blaivybės draugija šį straipsnį buvo išleidusi ir atskira knygute (1927).

Teologijos-Filosofijos fakulteto kalbos, literatūros ir istorijos žurnale Athenaeum, (1935, t. VI) Dovydaitis paskelbė jam rašytus Marijos Pečkauskaitės laiškus, kurie sudarė 16 puslapių atspaudą. Įvado žodyje Dovydaitis apgailestavo, kad anksčiau nesupratęs, „kokios didelės reikšmės turi laiškai kaip jų autorių asmens liudininkai“. Būtų „didžiausiu pietizmu saugojęs visus laiškus“, nuo studento metų gautus iš žymesniųjų žmonių. „Deja,... iš ano įdomaus laiko nebeturiu nė vieno laiško, nes jų nesaugojau“. Tikrai gaila, nes dingo medžiaga ne tik tiems žmonėms imtymiau pažinti, su kuriais jis korespondavo, bet ir jam pačiam iš tos korespondencijos ryškiau iškilti. Ir M. Pečkauskaitės pirmųjų laiškų (nuo 1921 m.) neišsaugojo. Vis dėlto dar jų surado 27 (nuo 1924.IV.27 ligi 1930.III.12).

Švietimo ministerijos žurnale Švietimo Darbe 1921 m. (Nr. 1-2) Dovydaitis yra siūlęs išplėsti gimnazijų filosofijos propedeutikos programą — nesitenkinti tik logika ir psichologija, bet supažindinti ir su gnoseologijos, metafizikos, etikos ir estetikos pagrindiniais klausimais. Gaila, kad šio išmintingo siūlymo nepaklausyta. Matyt, geriau atrodė sekti ankstesnę rusų gimnazijų tradiciją, negu savai mokyklai paieškoti naujų kelių ir programose.

Negalėjo savo talkos Dovydaitis atsakyti studentų ateitininkų dvisavaitiniam žurnalui Studentų Dienoms, ėjusioms nuo 1937 pavasario ligi sovietinės okupacijos. Tame žurnale 1938 m. jis išspausdino straipsnius apie du žymius mokslininkus: italų psichologą A. Gemelli, O.F.M., ir olandų zoopsichologą ir biofilosofą F. J. J. Buytendijką (šio pastarojo į katalikus atsivertimo proga).

Iš „Bibliografijos Žinių“ patiriame, kad Dovydaitis yra progomis rašęs ir tokiuose leidiniuose, kur, rodos, negalėjai tikėtis jį rasiant. Pvz., miškininkų žurnale Mūsų Giriose Dovydaitis rašė apie girių reikšmę šalies gerovei (1932, Nr. 5); gydytojų žurnale Medicinoje 1939 m. priminė prieš 20 metų mirusį gydytoją J. Rūgį kaip tautos veikėją (tai padarė ir „XX Amžiuje“); karininkų žurnale Karde (1929, Nr. 7) rašė apie kontroversinį laisvės kovų ir 1927 gruodžio perversmo rengėją gen. V. Grigaliūną - Glovackį (greičiausiai šio pastarojo viešas religinis uolumas buvo juo sudominęs Dovydaitį); karių žurnale Karyje buvo Dovydaičio straipsnis apie gen. Baden - Powellį kaip skautų sąjūdžio tėvą (1932, Nr. 9).

Reikėtų perversti visą nepriklausomybės metų katalikiškąją ir neutraliąją spaudą, kad būtų galima sužinoti, kiek kur Dovydaitis iš tikrųjų yra rašęs. „Bibliografijos Žinios“ tam reikalui yra toli gražu nepakankamas šaltinis: ir iš žinomų Dovydaičio straipsnių jose nurodyta tik maža dalis.

6. Žurnalų steigėjas

Redaktoriaus darbą pradėjęs dar studento metais (1911) ir vėliau porą metų turėjęs jį kaip savo pirmą tarnybą (1913-1915), Dovydaitis visą gyvenimą liko redaktorius. Redaktoriavo iš pomėgio ir reikalo, nes iš redaktorystės negyveno. Priešingai, redaktoriaus darbas jam nešė nuostolius, kurių dalį dengė ir savo asmeninėmis lėšomis. Be to, šiam darbui jis turėjo laiką imti iš savo tiesioginių pareigų (pirma gimnazijoje, vėliau universitete). Tačiau negalėtume sakyti, kad redaktoriaus darbui laiką „vogė“ iš savo pragyvenamosios tarnybos. Redaktorinis Dovydaičio darbas siejosi su jo tiesioginėmis pareigomis. Spaudos darbo jis ėmėsi ne kaip paprastas žurnalistas, o kaip jaunuomenės auklėtojas ir mokslo žmogus.

Iš prigimties Dovydaitis buvo mokslininkas, o ne žurnalistas. Todėl, pasidaręs „Vilties“ dienraščio redaktoriumi, tuojau įkūrė jos žurnalinį mokslo ir literatūros priedą. Dviem žmonėms redaguoti dienraštį buvo darbo iki kaklo. Be to, tokio žurnalinio priedo kūrimas reiškė riziką užrūstinti „Draugijos“ redaktorių prel. A. Dambrauską, Dovydaičio didžiai gerbiamą „Ateities“ globėją. Kaip atsimename, šis iš tikro nepalankiai sutiko savo „Draugijos“ konkurentą, ir Dovydaitis turėjo nuolankiai aiškintis bei teisintis. Žinoma, tai buvo galima iš anksto numatyti. Tačiau Dovydaičiui vis vien knietėjo nesitenkinti dienraščiu, bet turėti ir žurnalą, kuriame galėtų rūpimuosius klausimus nuodugniau svarstyti. Gal būt, tiesiog rūpėjo turėti savo žurnalą, nesgi šiaip būtų galėjęs ir toliau savo stambesnius straipsnius skelbti „Draugijoje“.

Ir vėliau, nors nesibaimindamas ir sugebėdamas bendradarbiauti plačiajai visuomenei skiriamoje spaudoje, Dovydaitis liko tipingas „žurnalistas“, bet ne „laikraštininkas“. Imame šiuos du žodžius į kabutes, nes šiaip jie yra sinonimai. Būtent Dovydaitis buvo tipingas „žurnalistas“ ne ta įprastine reikšme, kuria šis žodis yra laikraštininko sinonimas, bet ta reikšme, kuria žurnalo žodį vartojame aukštesnio lygio ir specialesnio pobūdžio leidiniams.

Plačiajai visuomenei skiriamų laikraščių pakankamai buvo jau ir kiti pristeigę. Tačiau specialesnių žurnalų buvo stoka. Tad Dovydaitis ir ėmėsi jų steigimo. Iš viso jis yra įsteigęs ir redagavęs aštuonis žurnalus. Be „Ateities“ ir „Vilties“ priedo, jau po I pasaulinio karo buvo įkurti šie žurnalai: „Lietuvos Mokykla“ (1918), „Kosmos“ (1920), „Logos“ (1921), „Naujoji Vaidi-lutė“ (1921), „Soter“ (1924), „Kosmoso“ populiarus priedas „Gamtos Draugas“ (1929- 1937). Daugumos jų redagavimą vėliau perleido kitiems. Ligi pat sovietinės okupacijos, likvidavusios nepriklausomos Lietuvos spaudą, Dovydaitis redagavo „Logo-są“ ir „Kosmosą“. Savo pobūdžiu „Ateitis“ ir „Naujoji Vaidi-lutė“ — jaunimo žurnalai, „Lietuvos Mokykla“ — iš dalies mokslinis, iš dalies profesinis žurnalas, „Kosmos“, „Logos“ ir „Soter“ — mokslo žurnalai.

„Vilties“ mėnesinį priedą — dovydaitiškai suprastą bendro pobūdžio kultūros žurnalą — apibūdinome jau anksčiau, kai žvelgėme į Dovydaitį „Vilties“ redakcijoje. „Gamtos Draugą“ aptarsime drauge su „Kosmosu“, kurio priedu jis ėjo. Visus kitus minėtuosius žurnalus atskirai dabar apibūdinsime, kiek jie buvo susiję su Dovydaičiu — jų steigėju, leidėju ir redaktoriumi.

II

„ATEITIES“ STEIGĖJAS IR
REDAKTORIUS (1911 - 13), NUOLATINIS
BENDRADARBIS, VYR. REDAKTORIUS
(1933 - 40)

1. „Ateities“ įkūrimas ir vardo parinkimas

1910 m. pasirodžiusiai „Aušrinei“ vis aiškiau atskleidžiant savo laisvamanišką nusiteikimą, savaime brendo nusistatymas, kad ir katalikiškajai moksleivijai reikia savo laikraščio. Dovydaičio žodžiais: „Tokio laikraščio reikalas, kaip sakoma, ore kabojo. Jo laukė ir katalikai studentai ir moksleiviai“286. O kai jau žinomomis aplinkybėmis „Aušrinės“ redakcija savo nario Dovydaičio straipsnį įmūrijo į priešiškus prierašus iš pradžios ir galo, tai, jo paties tolesniais žodžiais, „mokslą einančiam jaunimui turėt katalikišką laikraštį valanda buvo išmušusi“. Tebuvo svarstoma, kur jį leisti — Vilniuje prie „Vilties“ ar Kaune prie „Draugijos“.

„Draugijos“ redaktorius kun. A. Dambrauskas-Jakštas jau ankstėliau dairėsi redaktoriaus tokiam jaunimo laikraščiui. Iš M. Vaitkaus žinome, kad jis tam reikalui buvo kviestas (tik nevisai aišku kuriuo metu: vienur sako „tai buvo 1910 metų pati pradžia“, o kitur „bene 1910 metų gale“287). P. Dogelis savo atsiminimuose taip pat rašo, kad, Kauno šviesesniems kunigams nusistačius leisti katališkajai moksleivijai laikraštį, „kun. A. Dambrauskas pradėjo susirašinėti su stud. Pr. Dovydaičiu Maskvoje, su stud. kun. Pr. Kuraičiu Liuvene ir kitais“288. Kaip bebūtų buvę, vienas dalykas yra tikras: numatomam laikraščiui redaktorius atsirado tik tada, kai „Aušrinės“ atžarus priešiškumas taip paveikė Dovydaitį, kad jis ryžosi imtis redaktoriaus pareigų.

Dovydaitis tuo metu buvo vienintelis, kuris tam darbui tiko (tiesiog apvaizdiškai tiko). Kuraitis ir Reinys, patys aktyvieji besižiebiančio sąjūdžio kurstytojai, dar tęsė savo daktarines studijas užsieny. Žinoma, buvo ir pačioj Lietuvoj vienas antras raštingesnis kunigas. Bet buvo jaučiama, jog geriau tiktų pasaulietis: kai redaguos kunigas, bus lengva ir visą sąjūdį apšaukti tik „kunigų reikalu“. O be Dovydaičio pasauliečiuose kito tinkamo ir nebuvo. Nė vienas „Ateities“ bendradarbių nebūtų sugebėjęs jos taip tinkamai redaguoti, kaip Dovydaitis. Gal būt, išskyrus tik V. Endziulaitį, bet šio būtų reikėję dar palaukti, nes tik 1912 m. jis baigė gimnaziją.

Kad planuojamasis laikraštis būtų leidžiamas Kaune, ypač stengėsi tuometinis Kauno katedros vikaras P. Dogelis. „Kun. Dogelis šiuo reikalu padarė ir konkrečių žygių: jis pasiūlė tokį laikraštį leist Šv. Kazimiero Draugijai priedu prie ’Draugijos’ žurnalo. Pasiūlymas buvo priimtas, priimtas ir laikraščiui pasiūlytas vardas: ’Ateitis’“ (Dovydaitis286). Tokia pati informacija buvo 1931 m. Lietuviškojoj Enciklopedijoj (I, 1395- 96). Tad visai nebuvo reikalo jau čia, išeivijoj, spėlioti, kuris iš Šv. Kazimiero draugijos valdybos narių pasiūlė jai tokį laikraštį leisti289.

Kan. P. Dogelio atsiminimuose randame, kaip jis Kauno katalikų veikėjų pasitarime pasiūlė ir vardą naujajam jaunimo laikraščiui:

Vienas siūlo tokį, kitas anokį vardą, trečias vėl kitokį. Nė vienas tačiau negauna visų pritarimo. Tuokart aš imu balsą ir kalbu apie slaptai einantį, Bizausko leidžiamą laikraštį rankraštyje, vardu „Ateitis“. Siūlau kito vardo neieškoti ir naują laikraštį pavadinti „Ateitis“. Visiems be išimties tas vardas patiko. Taip ir atsirado „Ateities“ laikraštis, o jo skaitytojai ateitininkai288.

Maskviečiai studentai (faktiškai Dovydaitis, jau tapęs uoliu „Draugijos“ bendradarbiu) buvo taręsi tą naują laikraštį pavadinti „Draugijėle“. Tačiau nulėmė Dogelio pasiūlytoji „Ateitis“. Tuo vardu Kauno moksleivių katalikiška kuopelė, globojama Dogelio, jau nuo 1910 m. rugsėjo mėnesio leido rankraštinį laikraštėlį, kurį redagavo Kazys Bizauskas. Pastarasis (remiamas savo dėdės kun. A. Bizausko, vėliau pranciškono

Tėvo Pranciškaus) iš Mintaujos buvo persikėlęs į Šveicariją, vėliau į Vilnių, 1910 m. Kaunan. Daugiau matęs pasaulio ir, Dogelio žodžiais, įsigijęs „katalikiško susipratimo ir organizacinės dvasios, K. Bizauskas ėmėsi veikti tarp moksleivių ir sumanė leisti slaptą laikraštėlį, kurio visą medžiagą pats savo ranka ir perrašydavo. Jiedu, Bizauskas su Dogeliu, parinko tam laikraštėliui ir vardą. Dogelis turėjo lenkų kalba knygą apie prancūzų kunigą revoliucionierių F. de Lamennais (1782 - 1854), kuris buvo ryžęsis Bažnyčią sutaikyti su demokratija. Tam reikalui po 1830 metų revoliucijos jis buvo įsteigęs laikraštį „L’Avenir“. Nors „paskiau pats paklydo, bet jaunimo nesugadino“, tad „tuo vardu ir Bizauskas savo laikraštį pavadino“ (P. Dogelis288). Dovydaitis dar pastebi, kad Bizauskas žinojo tuo vardu („Die Zukunft“) einant ir šveicarų katalikų jaunimo laikraštį. „Štai iš kur eina mūsų ’Ateities’ vardas, štai kas yra jos krikšto tėvai!“ (Dovydaitis286).

(Turint aiškius ir daug ankstesnius Dogelio ir Dovydaičio liudijimus, reikia laikyti visai nepatikimu daug vėlesnį prisiminimą, kad „Ateitis“ savo vardą gavo „iš Degučių konferencijos nutarimų“ 179, kaip buvo teigiama 1961 m. „Ateityje“.)

2. Prel. A. Dambrauskas — „Ateities“ globėjas

Pirmas „Ateities“ numeris išėjo prie „Draugijos“ 50-tojo numerio 1911 vasario mėn. (norėta išleisti jau sausio mėnesį, bet, kaip rašo Dovydaitis, „tur būt, pirmajam numeriui skirta medžiaga atėjo iš Maskvos Kaunan pavėluodama ar dėl kurių kitų priežasčių“). Išėjo kaip „nemokamas priedas prie ’Draugijos’“, kad nereikėtų rusų prašyti leidimo. Kadangi „Draugiją" leido Šv. Kazimiero draugija, tai savaime laikoma, jog ji leido ir „Ateitį“. Tačiau nėra aišku, kiek faktiškai Šv. Kazimiero draugija nešė „Ateities“ leidimo naštą. Gal būt, tik ta prasme, kad „Ateitis“ buvo priimta „Draugijos“ priedu ir jos redaktoriaus globon. Būtent pačių pirmųjų metų „Ateityje“ paneigiama „Žiburio“ kalendoriaus žinia, kad Šv. Kazimiero draugija leidžia tris laikraščius: „Vienybę“, „Draugiją“ ir „Ateitį“, ir įsakmiai pabrėžiama: „Čia tai nedovanotinai apsirikta. Nes ’At.’ — tai moksleivių laikraštis, kurį ir pinigais (mano pabraukta — J. G.) ir raštais palaiko tie patys moksleiviai, o ne ’Šv. Kaz. Dr-ja’“290. Vargu ar tokio tiesumo žmogus, kaip Dambrauskas,per kurio rankas ėjo visa „Ateities“ medžiaga, būtų praleidęs tą paneigimą ir tą teigimą, jei jie nebūtų buvę teisingi.

Iš tikrųjų, „Ateities“ administracijos ir ekspedicijos darbą nuo pat pradžių apsiėmė K. Bizausko vadovaujami Kauno moksleiviai. Sužinoję apie nebe savo rankraštinės, o spausdintos „Atei-ties“ pasirodymą, jie iš anksto ėmėsi jai rengti dirvą. Dovydaičio cituojamame laiške K. Bizauskas pasakoja, kaip buvo rengiamasi „Ateities“ pasirodymui:

Iš niekur jokios direktyvos, jokio paraginimo. Bet laukti nebuvo kada. Be jokių įgaliojimų šokom prie darbo su visu jaunystės įnirtimu. Pažinčių nebuvo, bet juk reikėjo užmegzti ryšiai. Nutarėm susirašyti su visų mokyklų moksleiviais. Nepažinodami jų, kreipėmės į kapelionus - prefektus, kad sužinotume adresus. Adresus gavę, rašėme ilgiausius laiškus, įrodinėdami „Ateities“ reikšmę, katalikų moksleivių organizavimo reikalingumą ir svarbą, prašydami platinti „Ateitį“ ir steigti ateitininkų kuopeles286.

Pradėjus „Ateičiai“ eiti, Kauno ateitininkai pasiskirstė visą administracinį darbą, kad tik sumažintų išlaidas, ir dirbo savo laikraščiui su džiaugsmu. Kaip K. Bizauskas rašė: „Ir buvo linksma naują darbą bedirbant; todėl dirbom ir dainavom.. ,“206.

Nuo 1913 metų pradžios „Ateitis“ ėjo nebe „Draugijos“ priedu, bet kaip atskiras laikraštis. Tačiau ir toliau ligi pat I pasaulinio karo buvo rašoma: „Redaktorius ir leidėjas kun. A. Dambrauskas“.

Nepaisant to, autoritetingų lūpų buvo piktinamasi, kam vadinama Dambrauską „Ateities“ redaktoriumi, nes buvo „tik leidėju, o ne redaktorium“291. Tačiau pats Dovydaitis savo sukaktuvinį „atvirą laišką“ Dambrauskui adresavo kaip „’Ateities’ pirmajam redaktoriui“292. Pats Dambrauskas taip pat ne kartą prisiėmė šį titulą: „Man ir teko garbė būti pirmuoju atsakomuoju ’Ateities’ redaktorium“293.

Rašydamasis „Ateities redaktorium, A. Dambrauskas formaliai ir faktiškai buvo atsakingasis redaktorius. Atsakingojo redaktoriaus pareigos dažnai tėra nominalios. Šiuo atveju taip nebuvo. Greičiau būtų galima sakyti, kad pirmasis atsakingasis „Ateities“ redaktorius ėjo ir vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Jis būtent ne tik formaliai pasirašinėjo „Ateities“ redaktoriumi, bet ir skaitė visą laikraščio medžiagą, imdamas už ją atsakomybę.

Svarbu ne rasti A. Dambrauskui redaktorinį titulą, bet nustatyti, kokie buvo jo darbo santykiai su faktinuoju redaktoriu-mi Dovydaičiu. Turime paties Dambrausko tokį kuklų savo darbo „Ateityje“ apibūdinimą:

Pats jos („Ateities“ — J.G.) redagavimo darbas man buvo visai nesunkus, nes jauni mano bendradarbiai (Pr. Dovydaitis, a.a. V. Endziulaitis, K. Bizauskas, Putinas ir daugybė kitų) paskirtu laiku pristatydavo man užtektinai prirengtų rankraščių; man belikdavo tik peržiūrėti, be nėra juose kokių klaidų prieš ortodoksiją ir išvesti korektūrą. Kiek prisimenu, tų klaidų beveik nepasitaikydavo. Darbas ėjo sklandžiai: jauni „Ateities“ rašytojai krutėjo, kaip bitės: vieni gamindavo rimtesnių įvedamųjų straipsnių, kiti — poezijos ir beletristikos, treti siųsdavo korespondencijų apie ateitininkų veikimą įvairiose vidurinėse ir aukštose mokyklose, ketvirti rašinėjo naujų knygų recenzijas. Todėl man pačiam beveik nieko netekdavo pridėti294.

Tai per kuklus savo darbo „Ateityje“ įvertinimas. Tiesa, kad pačiam A. Dambrauskui medžiagos „beveik nieko netekdavo pridėti“. „Ateityje“ jis nedaug rašė: įžanginis straipsnis pirmajame numery, pora eilėraščių pirmuose dviejuose numeriuose, gal būt, viena antra recenzija — tai, berods, ir visas jo plunksnos įnašas. Tačiau redaktoriaus darbo jis turėjo ne taip jau mažai: faktinis redaktorius studijavo Maskvoje, o laikraštis buvo spausdinamas Kaune. Tokiomis sąlygomis bendradarbių dalis savo medžiagą „Ateičiai“ siuntė Dambrausko adresu. Grožinę kūrybą, atrodo, jis pats ir atrinkdavo, nes daugelis redakcijos atsakymų jauniesiems bendradarbiams greičiausiai priklauso jo „druskiškai“ plunksnai. (Kai kelis tokius atsakymus paskaičiau M. Vaitkui, jis neabejojamai juose atpažino A. Jakštą.) Iš Maskvos prisiunčiamą medžiagą taip pat jis turėjo atrinkti atitinkamam numeriui, jo paties žodžiais, „sutvarkyti ir duoti spaudai“ 192.

Tas „spaudai davimas“ buvo sunkus darbas. Skaitydamas gautąją medžiagą, A. Dambrauskas turėjo ją ir kalbiškai lyginti („pataisydavau kalbos klaidas“). Nei Dovydaitis, nei kiti bendradarbiai nebuvo įgudę lietuviškai rašyti; be to, ir rašomoji mūsų kalba tuomet buvo dar labai nenusistovėjusi. Pats Dovydaitis rašė, kad jo pirmojo straipsnio „Draugijai“ kalbos taisymas Dambrauskui „buvo atėmęs keletą dienų“292. Be abejo, Dambrauskui atimdavo daug laiko ir vėlesnių Dovydaičio bei jo bendradarbių straipsnių kalbinis lyginimas. Paties Dambrausko žodžiai: „Man reikėjo, anot Dovydaičio, ’svetimus batus’ valyti — rankraščius taisyti. Paprastai pradedančiųjų rašyti stilius neaiškus, nemoka suformuluoti mintis, todėl reikėdavo daug taisyti“192.

Tai visa buvo tikras redaktoriaus darbas. Kas imasi paneigti A. Dambrauską kaip „Ateities“ redaktorių, teliudija, kad nieko neišmano apie redakcinį darbą.

Kaip „Ateities“ atsakingasis redaktorius, A. Dambrauskas ėmėsi atsakomybės ir prieš Bažnyčios hierarachiją, ir prieš rusų valdžią. Nors „ypač reikėjo saugoti nuo ortodoksinių klaidų“, nebuvo nesusipratimų su Bažnyčios hierarchija. Tačiau rusų valdžia pridarė Dambrauskui daug nemalonumų: „kiek sugadinau kraujo, kiek sugaišinau brangaus laiko“294. Įskųstas už vieną liaudies dainą folkloriniame „Ateities“ priede (1912, Nr. 6-7), Dambrauskas buvo Kauno gubernatoriaus nubaustas 300 rublių bauda Sumokėjęs šią baudą, ieškojo teisybės aukščiau — skundėsi vidaus reikalų ministrui. Gubernatorius aiškino tokią didelę bausmę uždėjęs ir dėl to, kad Dambrauskui yra iškėlęs apskrities teisme bylą dėl neteisėto „Ateities“ leidimo „Draugijos“ priedu. Vis dėlto vidaus reikalų ministras pripažino, kad Dambrauskas buvo neteisingai nubaustas, ir įsakė grąžinti jo sumokėtą pabaudą. Po tokio akibrokšto gubernatorius surado pretekstą naujai bylai: susekė, kad viename Kauno knygyne „Ateitis“ atskirai pardavinėjama, nors buvo žymima „Draugijos“ nemokamu priedu. Pasisekė ir šią bylą laimėti, bet ji taip pat ne tik kraujo sugadino ir laiko sugaišino, bet ir kaštavo pinigo295.

Taigi, aišku, Dambrauskas ne tik formaliai buvo „Ateities“ atsakingasis redaktorius, bet ir faktiškai dirbo nemaža redakcinio darbo. Besikuriančią ateitininkiją jis aplamai tėviškai globojo: jo ar Dogelio bute buvo renkamasi susirinkimams. O kai „Viltis“ pradėjo polemiką prieš ateitininkus, stojo jų ginti296. Todėl Dovydaitis savo „atvirame laiške“ A. Dambrauskui - Jakštui ir rašė: „Taigi, tada kūrėsi ateitininkija, kurią Tu rūpestingai globei po savo sparnu ir ją šildei“292.

3. Dovydaičio talkininkai „Ateityje“

Faktinasis „Ateities“ redaktorius buvo Dovydaitis. Kaip Kaune jam talkino kun. A. Dambrauskas, taip Maskvoj — „redakcinis komitetas“. Imame šį komitetą į kabutes pabrėžti jo kuklumui. Pagal Dovydaičio suteiktą informaciją Lietuviškajai Enciklopedijai (I, 1396) šį komitetą iš pradžių sudarė tik pats Dovydaitis ir E. Draugelis, „o antrais metais ir V. Endziulaitis“.

Kuo talkino E. Draugelis? Į šį klausimą jis pats atsakė: „Mokslo skyrių ir polemiką religiniais klausimais redagavo draugas Pranas; aš gi — beletristikos ir ateitininkų kuopų kroniką“90. Šis medicinos studentas ir pats tuomet bandė savo beletristines pajėgas. Tad gausiai dėjo „Ateitin“ ir savo paties beletristinių bandymų. Jo buvo nemaža ir smulkesnių straipsniukų, prisunktų sentimentalaus entuziazmo. Be to, pagal Dovydaičio pasiūlytą vienos vokiečių knygelių serijos viršelių piešinį jis nupiešė ir vinjetę „Ateities“ viršeliui. Vinjetė vaizdavo susipynusias erškėtrožes su raudonais žiedais viršuje. A. Dambrauskas rašė Dovydaičiui, kad tokį viršelį kažkas Kaune komentavo, jog „Ateitis“ badysianti. „Mūsų, maskviečių, mintimi, tas piešinys turėjo rodyt ne ’Ateities’ ’badymą’, bet simbolizuot erškėčiuotą naujo moksleivių laikraščio kelią į dar tuomet ne visai aiškią ateitį“286. Po metų vinjetė buvo pakeista: palikus erškėtrožes, tik jose iškėlus nebe spyglius, o lapus ir žiedus, vinjetės centran buvo iškeltas naujas motyvas — tekančios saulės spinduliai. Nuo 1914 metų „Ateitis“ ėjo dail. V. Jomanto viršeliu, papuoštu tulpių rašto ornamentais.

Pajėgaus redakcijos bendradarbio Dovydaitis sulaukė, kai 1912 metais atvyko Maskvon studijuoti Vytautas Endziulaitis (1893- 1918). Jis lygiavosi į Dovydaitį ir savo intelektualiniu pajėgumu, ir plačiu pasaulėžiūriniu interesu. Nors jis taip pat studijavo vieną gamtos mokslų — chemiją, bet dėl to neniekino filosofijos (priešingai medikui E. Draugeliui, kuris atvirai apie save rašė: „Prisipažinsiu, iš viso nemėgau filosofijos, kaip nenusistovėjusio, migloto ir pagalios ’nepraktiško’ mokslo“90). V. Endziulaitis nesitenkino tik chemija, bet žengė ir į gamtos filosofiją, o vėliau gilinosi į istorinius krikščionybės pagrindus. Pradėjęs „Ateityje“ rašyti nuo pirmųjų jos metų, dar būdamas gimnazijoj, jis praturtino šį laikraštį ne vienu rimtu ir aktualiu straipsniu ir pagaliau, atrodo, buvo tapęs Dovydaičio įpėdiniu. Pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais, tik „Vytautu“ pasirašė net savo mokslinį straipsnį „Gyvybės atsiradimas“ (1913, Nr. 10 ir 11). Jam pasiūlius (1911, Nr. 3), buvo įvestas klausimų ir atsakymų skyrius. Vėliau pats atsakė kai kuriuos skaitytojų pateiktus klausimus. Polemikoj su „Aušrine“ jo straipsniai pasižymėjo džentelmenišku tolerantiškumu.

1913 m. į „Ateities“ redakciją įėjo ir K. Bizauskas, anksčiau pustrečių metų tvarkęs šio laikraščio administracinius reikalus. Nuo pat pirmojo numerio (B. Kasaičio ir kt. slapyvardžiais) jis teikė įvairios lengvesnio turinio medžiagos: straipsniukų, beletristinių bandymų, vertimų, recenzijų. O prasidėjusio I pasaulinio karo metų pirmajame „Ateities“ numeryje K. Bizausko straipsnis „Šiuo metu“ buvo pagrindinis kaip pasisakąs dėl naujos padėties. Ragino tas straipsnis ateitininkus kartu su visa tauta nešti „skaudųjį jungą“, bet nenusiminti (nebūti „įvairiausių karo ūpų vergais“) ir kiek galint toliau varyti „pradėtąją vagą“, spiečiantis apie „Ateitį“ kaip „vienatinį mūsų ryšį šiais skaudžiais laikais“297.

Be šių trijų redakcijos narių, atėjo Dovydaičiui talkon ir kiti raštui paslankesni ateitininkai. Pirmieji su savo pagalba atskubėjo liuveniečiai (tai ir rodo, kad su jais buvo palaikomas ryšys, rengiantis „Ateities“ leidimui): Pr. Kuraitis, M. Reinys ir A. Maliauskis. Pastarasis antrajam numeriui parengė straipsnį apie atmintį. Trečiajame numery buvo net du Kuraičio (slapyvardžiu ,,yz“) straipsniai apie dorinę kultūrą ir visuomeniniam darbui rengimąsi. Tame pačiame numery M. Reinys pradėjo savo uolų „Ateity“ bendradarbiavimą straipsniu apie pasaulėžiūros susidarymo kelią. Daug pagelbėjo ir Fribourgo studentai, skirdami „Ateičiai“ savo referatus, skaitytus „Rūtos“ draugijoje. Iš fribourgiečių „Ateities“ talkininkų minėtini V. Zajančkauskas (lietuvių literatūros vadovėlio autorius), A. Dailidė - Jaunutis (vėliau Vilkaviškio kunigų seminarijos ilgametis vicerektorius), A. Neverauskas - Lietuvaitis (šios seminarijos profesorius), V. Borisevičius -Pažvirgždis (vėlesnysis vyskupas). Talkino Petrapilio dvasinės akademijos kunigai, Kauno kunigų seminarijos klierikai ir kt.

Kai kurie išsamesni straipsniai verti atskirai iškelti, nes iš jų matyti, kas tuomet buvo aktualu. Filosofui R. Bytautui „Aušrinėj“ straipsniu „Ar-gi?“ kvestionavus kai kuriuos Dovydaičio teiginius, „Ateityje“ apie 45 puslapių straipsniu „Nejaugi?“, 1911 - 1912 m. ėjusiu per 7 numerius, jam atsakė kun. dr. V. Zajančkauskas, pateikdamas įvairiopo materializmo apžvalgą ir kritiką. (Beje, nors Dovydaitis seniai atskleidė autorių, pasirašiusį kriptonimais „V. Z.“, kai kas šį straipsnį neteisingai priskiria pačiam Dovydaičiui298). Rytietinio misticizmo persmelktą Vydūno teosofiją kritiškai vertino Bl. Česnys (1911, Nr. 10 ir 11-12). Pr. Penkauskas supažindino su prancūzų katalikų demokratiniu sąjūdžiu „Sillon“ (1911, Nr. 4 ir 6-7). Bažnyčios istorijos klausimais porą ilgesnių straipsnių pateikė P. Malakauskis (1912, Nr. 2; 1913, Nr. 5-6). A. Neverauskas kėlė auklėjime autoriteto ir laisvės klausimą (1911, Nr. 11-12). A. Dailidė rūpinosi prasidedančiu Lietuvos moksleivijos moraliniu nuosmukiu (1911, Nr. 5) ir tikėjimo priešininkais (1912, Nr. 9).

Iš pasauliečių „Ateityje spaudos darbą pradėjo St. Šalkauskis trim vertimais (du E. Heilo ir vienas VI. Solovjovo) ir viena recenzija. Vienas tų vertimų buvo gautas pirmųjų metų antram, O recenzija — trečiam numeriui, taigi — pačioje pradžioje. Visą laiką bendradarbiavo P. Radzevičius. Kalbos ir literatūros klausimus kėlė P. Gerulis, plačiau žinomas P. Krago slapyvardžiu. Nuo 1912 m. uoliai bendradarbiavo L. Bistras.

Sutelkęs pakankamai bendradarbių, redaktorius Dovydaitis nestokojo medžiagos. Todėl, galima sakyti, ne taip jau lengva buvo „Ateitin“ patekti. Vaizdžiai tai iliustruoja Gabr. Taučiaus (M. Krupavičiaus) atvejis. Iš redakcijos atsakymų matyti, kad 1912 m. jis buvo prisiuntęs kone dešimtį straipsnių, bet iš jų buvo įdėtas tik trumputis (puslapio su viršum) straipsniukas „Žinija ir tikyba“ (1912, Nr. 10), austrų gydytojo prof.

E. Neusserio nekrologas. Dėkodama „už darbštumą“, redakcija žadėjo įdėti, „kiek atsiras vietos“, o likusius rašinius sunaudoti „kitam irgi labai reikalingam dalykui“ (1912, Nr. 11-12). „Vietos“ ir vėliau neatsiradus, minėtasis puslapinis straipsniukas ir liko vienintelis autoriaus įnašas prieškarinėn „Aeitin“. O koks buvo tas „kitas irgi labai reikalingas dalykas“, patiriame iš paties Krupavičiaus. Būtent, jo „straipsniai - studijos“ ,,kuriais „užvertė“ redakciją ir sudarė Dovydaičiui „nemaža vargo“, buvo siuntinėjami ateitininkų kuopelėms kaip paskaitos. Be to, dalis straipsnių buvo pasiųsti Amerikon ir išspausdinti „Pažangoje“299. Iš tikrųjų, redakcijos atsakymuose ne kartą buvo tiesiog pasakoma, kad toks ir toks straipsnis persiunčiamas tokiam ir tokiam laikraščiui.

4. Redaktoriaus Dovydaičio įnašas „Ateityje 1911-13 m.

Pats uoliausias „Ateities bendradarbis pirmaisiais trimis metais buvo redaktorius Dovydaitis. Tais metais (1911-13), apvaliai imant, savo straipsniais jis užpildė kone penktą dalį viso žurnalo — per metus apytikriai prirašė per 100 puslapių. Jeigu pavyko atpažinti visa, kas jo rašyta (daugiausia vartojo įvairias slapyraides300), tai pirmaisiais metais (1911) jam priklauso 94 psl., antraisiais (1912) — 117, trečiaisiais (1913) — 112.

Visą savo intelektualinį pajėgumą Dovydaitis atskleidė jau savo pirmame straipsny „Trys pamatiniai klausimai“ (32 puslapių numery užėmusiame 21 puslapį). Tą straipsnį jau anksčiau esame apibūdinę. Šioj vietoj reikia tik dar vieną dalyką paliesti. Kadangi tas straipsnis pasirašytas slapyvardžiu „Ateitininkai“, tai vis dar be jokio pagrindo keliama abejonių dėl jo autorystės. Buvo bandoma šį straipsnį priskirti net K. Bizauskui301, kuris tuomet tebuvo šeštos klasės gimnazistas ir kurio rašinėliai „Ateityje“ nė iš tolo nepanašūs į „Trijų pamatinių klausimų“ straipsnį. Buvo kuriama ir kolektyvinės autorystės teorija: tuos tris klausimus „nustatė visa Rūta, o Dovytis tik įvilko juos į reikiamą rūbą“. Šis spėjimas remiasi visiškai klaidinga prielaida, kad jau 1910 m. Maskvoje „Rūta“ pradėjusi savo veiklą “su 11 studentų“302. Iš tikrųjų, žinome, būsimos „Rūtos“ užuomazgą tuomet sudarė tik Dovydaičio ir E. Draugelio „dvejetas“. Draugelis, anksčiau cituotu prisipažinimu, „iš viso nemėgo“ filosofijos, tad negalėjo būti nė ano straipsnio, slepiančio daug filosofinio mąstymo, bendraautoris. Draugelio rašiniai buvo panašūs į Bizausko, bet ne į Dovydaičio straipsnius. Svarbiausia, visiškai nėra reikalo spekuliuoti prielaidomis, kai turime visiškai aiškų paties Dovydaičio jau cituotą liudijimą, kad jis ne „peržiūrėjo ir papildė“ ir ne „tik įvilko į reikiamą rūbą“, bet pats tą straipsnį parašė ir tuojau pat rytą, atseit, su niekuo nesitaręs, skubiai išsiuntė Dambrauskui201.

Tad nėra jokio pagrindo abejonei. „Trijų pamatinių klausimų“ straipsnio autorius yra Dovydaitis ir būtent tik jis vienas. Nebūtų buvę be reikalo ieškota kito autoriaus ar kurta kolektyvinės autorystės teorija, jei būtų buvę žvilgtelėta bent į Lietuviškojoj Enciklopedijoj Dovydaičio straipsnį apie ateitininkus. Ten straipsnio bibliografijoj „Trijų pamatinių klausimų“ straipsnio autoriumi tiesiog nurodytas Pr. Dovydaitis, o skliausteliuose pažymima, kad buvo pasirašyta slapyvardžiu „Ateitininkai“ (I, 1934). Grįždamas į „Ateitį“ vyr. redaktoriumi 1933 m., Dovydaitis taip pat įsakmiai tą straipsnį prisiminė kaip savo („mano“) straipsnį (Ateitis, 1933, Nr. 8, ip. 380). Kam nepakanka paties Dovydaičio pakartotinių liudijimų (atseit, kam gali kilti abejonė, ar Dovydaitis nenorėjo pasisavinti kolektyvinio straipsnio), tam galime pridurti, kad ir prel. A. Dambrauskas yra aiškiai kalbamojo straipsnio autoriumi nurodęs Dovydaitį (Ateitis, 1931, Nr. 3-4, p. 135).

„Trijų pamatinių klausimų“ straipsnyje išdėstęs naujojo sąjūdžio misiją grąžinti Kristui nuo jo nutolusį modernųjį žmogų, tolimesniuose straipsniuose Dovydaitis sistemingai „trupino“ moderniuosius stabus (kultūrą, laisvę, mokslą etc.), prieš kuriuos „susikuprinęs“ ant kelių puola žmogus be Dievo. Aštriose analizėse Dovydaitis sklaidė mitus apie krikščioniškosios tiesos priešiškumą kultūrinei pažangai, laisvei ar mokslui, ir rodė, kad šių vertybių sustabinimas faktiškai veda tik į jų nuvertinimą: kultūra be Dievo virsta tikra barbarija, „nors ji apšviečiama ne prastais žibintais, bet elektra“.

Antrame „Ateities“ numery 10 puslapių straipsniu „Kultūros problema“ Dovydaitis konkrečiau konfrontavo krikščioniškąją kultūros sampratą su ateistiška ir atsakė į klausimą, kodėl ateitininkai meta pirštinę „apšviestai elektra barbarijai“. Toliau per keturis numerius ėjo 23 puslapių straipsnis „Sąžinė ir laisvė“, kuris prieš normų nesaistomą „sąžinės laisvę“ ryškino sąžinės balso antgamtinį pagrindą ir dorinę prasmę: „geras laisvės suvartojimas yra gero darymas, blogas — blogo“. Straipsny „Indiferentizmas“ (1911, Nr. 10 ir 11-12) Dovydaitis modernųjį indiferentizmą lygino su Piloto laikysena ir griežtai jį pasmerkė: kadangi absoliutaus indiferentizmo išvis negali būti, nes reikia rinktis tiesą ar klaidą, tai tariamasis indiferentizmas tėra „paslėpta tiesos neapykanta“.

1912    metais Dovydaitis „Ateity“ spausdino savo ilgiausią (67 puslapių) straipsnį „Žinojimas ir tikėjimas“ (Nr. 1, 2, 8, 9, 10 ir 11 -12, tad ėjo ištisus metus, bet su pertrauka, tur būt, dėl baigiamųjų egzaminų). Ši filosofinė studijėlė visų pirma buvo skirta klausimui, ar tikėjimas yra jausmo dalykas ar proto aktas. Kritikuodamas „jausmininkus“, norinčius tikėjimą laikyti tik subjektyviu jausminiu reikalu, Dovydaitis nurodė į protinius tikėjimo pagrindus: kad būtų galima tikėti, reikia racionalaus pamato, kodėl tikėtina.

1913    metų „Ateity“ svarbiausias Dovydaičio straipsnis buvo „Tikėjimas į Dievą ir gamtomokslis“ (Nr. 2, 4 ir 5 - 7, iš viso 20 puslapių), kuriame buvo atsakoma į „Aušrinės“ porinimą, kad „dabarties žmogaus sąmonėj Dievo vieton vis daugiau ir daugiau stoja mokslas“, nes kryžius, žvakes, maldas pakeičia perkūnsargiai, mikroskopai, chirurgo peilis. Į tokį porinimą Dovydaitis atsakė, skirdamas moksline patirtimi išsprendžiamus klausimus ir tokius klausimus, kurių mokslas visiškai nepajėgia spręsti ir tad nė nesprendžia. Kaip pačiam išradėjui B. Franklinui perkūnsargis nepakeitė Dievo, taip ir mirštančiam L. Pasteurui mikroskopas nepakeitė kryžiaus.

Savo ideologiniuose straipsniuose Dovydaitis ypač kėlė dvi pagrindines mintis: tiesos objektyvumą ir jos nepriklausomumą nuo madų.

Ne žmogus kuria tiesą, o pats yra sukurtas tiesai, kurią gali objektyviai pažinti. Tuščia „tiesos ieškoti (kaip akcentavo aušriniečiai), jeigu nepripažįstama, kad „tiesos apskritai esama ir kad žmogus gali tą tiesą rasti ir tikrai ją pažinti“. Tik šiuo pagrindu „tampa suprantamos tiesos ieškojimo pastangos ir išteisinama visa kova dėl tiesos“. Be tokio pagrindo „ieškot gi to, ko nežinia ar apskritai pasaulyje esama, yra daugiau negu bergždžias darbas“. Objektyvios tiesos pažinimą neigiantis subjektyvizmas yra ne kas kita, kaip „pridengtas skepticizmas“0303. Tokio subjektyvizmo, besidangstančio tiesos ieškojimu, bet savyje slepiančio „geismą nuo jos išsiliuosuoti“, kritikai buvo iš esmės skirta ir minėtoji studija „Žinojimas ir tikėjimas“.

Neabejodamas objektyvios tiesos pažinimu, Dovydaitis visai nesibaimino išpažinti „antimodernizmą“: tiesa yra iš esmės nekintama ir dėl to nepriklausoma nuo laiko madų. Prieš modernumo kultą jis kritiškai kėlė: ne viskas nauja, kas modernu (pvz., moderniu besiskelbiantis materializmas buvo jau graikuose iškilęs), ir ne viskas teisinga, kas nauja. Kristaus tiesa besiremiančiai „Bažnyčiai visai nėra reikalo modernizuotis“, nes jos tikslas „ne mokslą platint, o užlaikyt, saugojant nuo iškraipymo ir darkymo, Dievo apreikštąsias tiesas“. Gamtinę tikrovę tyrinėjančių mokslų pažanga, vienoms teorijoms keičiant kitas, neliečia Bažnyčios mokymo”304.

Per pirmuosius trejus metus Dovydaičio ideologiniai straipsniai „Ateityje“ sudarė 170 puslapius. Beveik tiek pat sudarė kita medžiaga: atsakymai į klausimus, knygų recenzijos, poleminės replikos.

Ne visus skaitytojų klausimus atsakinėjo pats redaktorius Dovydaitis. Bet jo atsakymai būdavo ilgiausi — išvirsdavo į tikrus straipsnius. Pvz., jėzuitams daromą priekaištą dėl tariamai jų skelbto „tikslas išteisina priemones“ principo nagrinėjo per tris numerius (1911, Nr. 3, 4 ir 6 - 7, iš viso 19 puslapių!). Taip pat jis pasisakė ir dėl Bažnyčios pasmerkto tuometinio modernizmo sąjūdžio (1913, Nr. 1), dėl Tertulijonui priskiriamo posakio: credo quia absurdum — „tikiu, nes tai nesąmonė“ (1912, Nr. 8).

Knygų recenzijos buvo dedamos „Ateityje“ nuo pat pirmojo numerio. Pats Dovydaitis jų ėmėsi antraisiais ir ypač trečiaisiais metais: 1912 m. jo recenzijų buvo 16 puslapių, 1913 m. — 44, tad iš viso 60 puslapių. Su trimis lietuviškų leidinių išimtimis recenzavo vokiečių knygas, daugiausia teologinio, filosofinio ar apskritai pasaulėžiūrinio pobūdžio. Iš viso aptarė 35 vokiškus leidinius. Šis recenzuotų knygų skaičius konkrečiai parodo, koks uolus skaitytojas buvo Dovydaitis. Taip pat iš šių recenzijų matyti, kas daugiausia jį tuomet domino ir iš kur sėmė medžiagą savo paties raštams. Iš lietuviškų knygų plačiai ir kritiškai vertino dr. J. Basanavičiaus „Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra (1913, Nr. 8, 9 ir 11, iš viso 19 puslapių). Toje recenzijoje jis ginčija daugelį autoriaus teiginių, liečiančių Vakarų kultūros ir krikščionijos santykius.

Pagaliau Dovydaičiui reikėjo imtis ir poleminio gynimosi. Pasirodžius „Ateičiai“, „Aušrinė“, anksčiau bandžiusi neutraliai laikytis, užėmė aiškiai laisvamaninę poziciją. Ideologinė priešybė tapo atvira: „Ateitis“ skelbė religijos ir mokslo darną, o „Aušrinei tai atrodė kėsinimusi „atsukti visą istorijos ratą, numarinti žmonijos augančią sąmonę“. Dovydaičiui mokslas ir tikėjimas buvo du sūnūs „to paties Dievo, kuris parašė Gamtos ir Apreiškimo knygas“. Priešingai, „Aušrinės“ ideologas P. Klimas, pasirašinėjęs Vabalėlio slapyvardžiu, reiškė nuomonę, kad, „pozityviam mokslui vis augant, religijų universale metafizika, nuolat po truputį išstumiama, traukiasi iš kelio“. Tokią savo pažiūrą „Aušrinė“ itin vaizdžiai išreiškė, padalydama Lietuvą į „šventąją ir šviesiąją Lietuvą“ (Nr. 24).

Tokia priešybė savaime kūrė poleminę nuotaiką. Dovydaitis savo straipsniams rinkosi klausimus, kuriais rėmėsi to meto laisvamaninė mūsų šviesuomenė. Bet apskritai tuos klausimus jis svarstė dalykiškai, grįsdamas krikščioniškąsias ir griaudamas priešingas pažiūras. Toks pat dalykiškas buvo ir filosofo R. Bytauto „Aušrinės“ straipsnis, oponavęs ankstesniam Dovydaičio straipsniui. Savo ruožtu ir Dovydaitis kai kuriuose savo straipsniuose atsiliepė į R. Bytauto kritiką.

Bet kito pobūdžio polemika užvirė, kai aušriniečių ideologas P. Klimas pradėjo tiesioginį ateitininkų puolimą. Jausdamiesi „nepaliaujančiais tiesos ieškotojais“, drąsiai ieškančiais „gyvo gyvenimo tiesos“, P. Klimo lūpomis aušriniečiai apšaukė ateitininkus žmonėmis, kuriems „galvojimas yra nepaprasta sunkenybė“ ir kuriems todėl reikia priminti, jog baisu ne tai, iš kur žmogus kilęs, bet „baisiau — visam gyvenimui pasilikti beždžione“. Ateitininkų pasaulėžiūrą kiekvienas, „dar paršelius ganydamas, tur būt, su tokiu pat aiškumu ir paprastumu išpažinojo“. Vėliau pasipylė ir tokios ateitininkų charakteristikos, kaip „mistikai — stipendiatai“, „klebonijos sibaritai“, „sistematiškai perpilni pilvai“ etc.

Dovydaitis nesileido į tokį pat išradingą aušriniečių charakterizavimą. Kai vienas jo bendradarbių prikišo „Aušrinei“ veidmainystę, redakcinėj išnašoj jis įspėjo: „Nenurodyta nei kur, nei ką bloga daro ’Aušrinė’. Kiekvieną pasakymą reikia paremti pozityviais priparodymais bei faktais“305. Tačiau visiškai nereaguoti į „Aušrinės“ puolimus buvo neįmanoma. Tik Dovydaitis reagavo kitu būdu: ne stengdamasis atsikirsti panašiomis charakteristikomis, bet informuodamas, kaip „Aušrinė“ traktuoja ateitininkus, ir keldamas viso tokio niekinamojo plūdimosi beprasmiškumą. Todėl, pvz., ir į Vt. St(eponaičio) porinimą, jog „Ateitis“ atsiradusi iš mokslo baimės, nes jai geriausias esąs aklas tikėjimas, o dora tai „nežinojimas“, Dovydaitis trumpai drūtai atsakė: „pats per ištisą savo straipsnį tvirtina ir tvirtina, o vienok nieko nepriparodo“30is.

Daugiausia galynėtis Dovydaičiui teko su P. Klimu - Vabalėliu. Kiek pastarasis ateitininkus puolė su egzaltuotu, bet miglotu patosu, tiek Dovydaitis polemizavo su šalta logika, nors ir ne be ironijos savo priešininko išdidžiai laikysenai. Pats apšaukęs ateitininkus „apsidraudimo nuo galvojimo draugija“ ir juos visaip pašiepęs, P. Klimas kaltino „Ateitį“ kitų koneveikimu — „cinizmu su tulžim“. Turėjo dėl to Dovydaitis savo oponentui priminti: medice, cura te ipsum (gydytojau, pats save išgydyk). Tačiau tuojau pat jis pridūrė: „Bet mums ne keiksmai ir ne retorika rūpi, tik kaip ’Ateityje’, taip ir Vab. pajudintos problemos, ir užtatai prie dalyko“.

Dalykišką Dovydaičio nusiteikimą vaizdžiai iliustruoja tokia jo reakcija į minėtą „Ateities“ apkaltinimą kitų koneveikimu. „Ištyrimui, ar tai, ką čion Vabalėlis pasakė apie ’At.’ ir jos šalininkus, yra tiesa ar ne“, Dovydaitis visiems savo žurnalo bendradarbiams patarė būtinai perskaityti Vabalėlio straipsnį ir palyginti su tuo, ką jie patys buvo rašę. Vėlesnėj polemikoj Vabalėliui apkaltinus „Ateitį“ visai nesirūpinant „svetimų minčių formulavimo tikslumu ir teisingumu“, „išvengimui visų pretenzijų“, jog Vabalėlio mintys iškraipomos, Dovydaitis redakcijos vardu pareiškė: „Sutinkame talpinti nė vienos raidės neiškreipdami ne tik Vabalėlio rašinius, bet ir kitų turinčių ’Ateičiai’ užmetimus, jei tik tuose rašiniuose bus vengiami visokį koliojimai ir šiurkštumai“.

Ir tai buvo rimtai pareikšta: Dovydaičiui rūpėjo ne poleminis pasikapojimas, o minčių kovoj tiesos atskleidimas. Tokiu žvilgiu jis vertino „Ateities“ „padėtą pamatą idėjinei mūsų moksleivijos diferenciacijai“. Kur „Aušrinė“ matė vienybės ardymą, Dovydaičiui buvo tiesos klausimas. Pradedant „Ateičiai“ antruosius metus, redakcijos žodyje jis rašė:

Ačiū „Ateičiai“ mūsų moksleiviai susilaukė organo, kuriame gali jau ne tik vieną, bet ir kitą tiesos pusę pamatyti ir tuo būdu išsidirbti nuomonę apie pilną tiesą kiekviename svarbesniame mokslo, tikėjimo bei gyvenimo klausime... Dabar nebebus jokių qui pro quo. Kas yra katalikas, tas stengsis būti kataliku ir rūpinsis pažinti, dėl ko jis yra katalikas. Tiems „Ateitis“ padės, pozityviai aiškindama katalikiškos pasaulėžvalgos pamatus. Kas bevelys likti „laisvamaniu“ — turės irgi pasistengti suprasti, dėl ko jis „laisvąją mintį“ stato aukščiau negu Kristaus mokslą. Tokiems „Ateitis“ stengsis taipogi būti naudinga, polemiškai išrodinėdama laisvamanybės dogmatų silpnumą307.

Dovydaitis ir tiesioginėj polemikoj, turėdamas atsakyti niekinamus ir užgaulius puolimus, stengėsi likti džentelmenas — remtis „protiškais bei faktiškais priparodymais“ ir vengti „asmeniškų užgauliojimų“. Tačiau ir be patetiškos retorikos jis buvo kietas polemistas savo tiesiu žodžiu. Dovydaitis savo priešininko tiesiog neironizuodavo, bet pati išpūstos retorikos šalta analizė sudarydavo ironiją. Pvz., Vabalėliui pasigyrus, jog aušriniečiai drąsiai ieško „gyvo gyvenimo tiesos“, Dovydaitis šį „gyvą gyvenimą“ rado neaiškų — lyg „sviestinį sviestą“: „ir tada visas ’gyvo gyvenimo tiesos ieškojimas’ išeina lyg kaip kad ’sviestinio sviesto analizės darymas’“. Tam pačiam Vabalėliui išvadinus ateitininkus „mistikais - stipendiatais“, Pr. Dovydaitis klausė, ar aušriniečių mokslininkas „tik nebus pirmą kartą apreiškęs pasauliui ligšiol nežinomą tiesą, kad tarp stipendijos ir mistikos esama ryšių“. Į pasišaipymą iš „vokiškos išminties“ (Dovydaitis iš tikro daugiausia naudojo vokiškus šaltinius) buvo nurodyta, kad be tos „išminties“ Vabalėlis iš aštuonių pavardžių nė vienos teisingai neparašė (vysk. Ketteler buvo paverstas Kuteler, Grandmaison — Grandmezon etc.). Pasijuokus Vabalėliui iš Dovydaičio „citatų ligos“, pastarasis atsakė, kad autorius daug moksliškiau būtų pasielgęs, jei būtų pacitavęs bent penktų ar dešimtų rankų šaltinius, iš kurių sėmė savo žinias. „Ir nors gerb. autorius sako, kad šaltinių nurodymas tai ’poniškas’ dalykas, bet iš tikrųjų mokslo dalykuose negalima stovėt nei ant ’poniško’, nei ant ’proletariško’ pamato, o pirmutinė sąlyga tai uolus ir sąžiningas darbas su šaltiniais“308. Dovydaitis iš tikro nuo pačių pirmųjų savo straipsnių visada operuodavo citatomis ir tuo būdu visada nurodydavo šaltinius, kuriais remdavosi ar kuriuos kritikuodavo.

Be „Aušrinės“ ir kitos kairiosios spaudos, kaip anksčiau minėta, ateitininkus buvo užsipuolusi ir „Viltis“ J. Kubiliaus straipsniu. Dovydaitis jam atsakė savo vietoj aptartu straipsniu „Dėl ateitininkų veikimo“ (1913, Nr. 4).

Poleminės Dovydaičio replikos 1911-13 metų „Ateityje“ iš viso užėmė bent 43 puslapius: 1911 — 11, 1912 — 20, 1913 — 12.

Pilna pavarde Dovydaitis pasirašė tik dr. J. Basanavičiaus knygos recenziją ir atsakymą J. Kubiliui. Be to, inicialais (Pr. D.) pažymėjo savo studiją „Žinojimas ir tikėjimas“ ir kai kurias knygų recenzijas. Šiaip pasirašinėjo kriptonimais bei slapyvardžiais: A, A-as, A.Z., At-kas, M., Tiesomylis309.

5. Dovydaičio redaguotos „Ateities“ bruožai

Redaktorius Dovydaitis „Ateitį“ išugdė į gyvą žurnalą. Kai jis ir kiti intelektualesnieji bendradarbiai svarstė įvairius pasaulėžiūrinius klausimus, tai daug kitų, ypač jaunesniųjų, bendradarbių kėlė aktualiuosius gyvenimo rūpesčius. Gausiuose trumpuose straipsniukuose buvo reiškiamas savo pačių ir žadinamas kitų idealizmas. Daug domesio rodyta tautiniam reikalui: raginta gerai išmokti savo kalbą, rinkti tautosaką, susipažinti su Lietuvos istorija. Vieno straipsnio antrašte tiesiog buvo skelbiama: „Mokykimės dėl tėvynės“ (1911, Nr. 11-12). Rūpintasi doriniu auklėjimusi, įspėjant prieš miestuose gresiantį ištvirkimo pavojų, skelbiant kovą alkoholiui ir tabakui, keliant asketikos reikalą. Skatintas visuomeninis veiklumas, ypač pabrėžiant pareigą atostogų metu rūpintis ir kaime likusiu jaunimu, nenutolti nuo sodiečių. Ne kartą kreiptas dėmesys į intelektualinį lavinimąsi, raginta kuo daugiau skaityti ir patarinėta, kaip reikia knygas skaityti. Pavyzdžiais jaunimui buvo teikiamos „didžių vyrų“ biografijos.

Gausios korespondencijos iš gimnazijų bei kitų vidurinių mokyklų atspindėjo lietuviškosios moksleivijos padėtį. Aukštųjų ir specialinių mokyklų pasirinkimui buvo plačiai apie jas informuojama. Iš Rusijos bei užsienio universitetų, kur daugiau studijavo lietuvių, buvo ir korespondencijų. Supažindinti su užsienio studentų gyvenimu kviesti bendradarbiais ir tų kraštų studentai. Tuo būdu yra bendradarbiavę ir italas, ir vokietis, ir flamandas, ir kroatas, ir argentinietis. Buvo informuojama ir apie JAV lietuvių studentiją (daugiausia rašė klierikas P. Lapelis Vaidevučio slapyvardžiu).

Daug vietos buvo skiriama ir grožinei kūrybai — tiek poezijai, tiek beletristikai. Aplamai iš gausių „pašauktųjų“ tik vienas pasirodė tikrai „išrinktasis“. Tai V. Mykolaitis - Putinas, kuris pradėjo savo poeziją „Ateityje skelbti jau pirmaisiais metais. Jo talento dydis lyg ir atperka, kad iš visų kitų gausių tuometinės „Ateities“ poetų bent kukliai mūsų poezijon įėjo tik kun. K. Žitkus - V. Stonis. Tiesa, pirmuosius bandymus siuntė „Ateičiai“ ir F. Kirša, tačiau tuomet (1913 m.), berods, tik vienas jo eilėraštis buvo išspausdintas310. O iš nemažiau gausių beletristų nė vienas savo vardo neįrašė mūsų literatūron, nors kitur mūsų gyvenime iš jų pasireiškė dr. E. Draugelis, K. Bizauskas, marijonas dr. K. Matulaitis, žurnalistai A. Dėdelė ir M. Bagdonas. V. Mykolaitis - Putinas „gabiu literatu“ vadino ir savo geriausią kunigų seminarijos draugą Juozą Avižienių, daug apsakymėlių anuomet „Ateityje“ spausdinusį Rugėno slapyvardžiu. Bet „skaudų smūgį“ jam sudavė A. Jakštas, išpeikdamas jo vaizdelius dėl jų pesimistinės nuotaikos, ir vėliau jis visai nustojo rašęs (V. Mykolaitis-Putinas, Raštai, VII, 388).

Šiaip ar taip, literatūriniu atžvilgiu „Aušrinė“ neabejojamai lenkė „Ateitį“, nes „Aušrinėj“ savo kūrybą spausdino gausus literatinių talentų būrelis: A. Vienuolis, I. Šeinius, B. Sruoga, Ad. Lastas ir kt.

Nors ir stokodama literatūrinių talentų savo bendradarbiuose, „Ateities“ redakcija nebuvo visai nereikli: net ir Putino keletą eilėraščių atmetė. Bet nesamų talentų negalėjo nė redakcija „atkasti“. Reikėjo dėti iš to, kas buvo gaunama, o kitus „mokyti“ ar nuo „kūrybos“ atkalbinėti. Gausiuose redakcijos atsakymuose nuolat patarinėjama geriau išmokti kalbą — pastudijuoti gramatiką bei sintaksę („kiekvieno rašytojo pirmoji priedermė yra žinoti savo kalbą“), susipažinti su poezijos technika („mintys ir troškimai gražūs, bet kad draugas eiliavimo taisyklių nežinai“), vengti „skysto sentimentalizmo“ etc. O pačiais beviltiškiausiais atvejais buvo ir taip atsakoma: „Ką dėl to, kad draugas negali nerašęs gyventi, tai patariame draugui pamąstyti, ar draugas neperdaug išsivaizdinai sau apie tąjį ’negaliu gyvent nerašęs’“ (1913, Nr. 10). Kitu panašiu atveju: „Galima ir eilių nerašyt ir likti ’neužmirštu’. Antra vertus, argi svarbu, kad mus žmones užmirš? Krikščionio tikslu yra kas kita“ (1912, Nr. 11-12). Pagaliau trečiu atveju: „Klysti, manydamas tėvynei eilėmis galima patarnauti. Geriau nereik, kaip patarnautum draugas tėvynei, jei visuomet puikiai mokintumeis lekcijas, jei išmoktum gerai lietuviškai ir pildytum kitas savo tiesiogines priedermes“ (1914, Nr. 4). Kadangi ir iš gausiai gaunamų eilėraščių buvo sunku atrinkti geresnių, 1913 m. kažkokiu būdu buvo įdėtas trejetas B. Kaunio (B. Sruogos) eilėraščių. Pastarasis „Aušrinėj“ (Nr. 26) tuojau pat pareiškė protestą: „Turiu pranešti savo idėjos draugams, kad aš savo eilių ’Ateičiai’ nesiunčiau ir prieš tą asmenį, kuris nusiuntė jas mano vardu, griežtai protestuoju“.

Be originalios kūrybos, buvo duodama straipsnių apie mūsų rašytojus (K. Donelaitį, A. Strazdą, P. Vaičaitį ir kt.). Specialiu numeriu pagerbta Maironio literatūrinio darbo 25 metų sukaktis. Tame numeryje tarp kitų Maironio kūrybą apibūdino Putinas (1913, Nr. 10).

Kaip „Ateitis“ buvo įvairi savo turiniu, taip skirtinga savo lygiu. Gausu buvo trumpų moksleivinių rašinėlių. Bet buvo ir ilgų straipsnių, tikusių kultūros žurnalui, bet neįkandamų eiliniam moksleiviui. Jau pirmais metais redakcija sulaukė priekaišto, kad „Ateitis“ skiriama daugiau studentams negu moksleiviams. Į tai buvo atsakyta, kad ji skiriama „moksleivijai apskritai“ ir todėl nori tarnauti „ir vieniems, ir kitiems (1911, Nr. 5). Tačiau nebuvo lengva abejus lygiai patenkinti. Pradedant ketvirtuosius metus, redakcijos žody buvo pabrėžta: „Ateitis“ ir toliau „eis, kaip ėjusi“, nes uždaviniai lieka tie patys. „Tik gal šiek tiek atmainų įvyks tuo žvilgsniu, kad stengsimės kuolabiausiai pritaikinti ’Ateitį’ vidutinių mokyklų moksleivijai“ (1914, Nr. 1, p. 3). Tų pat metų gegužės-birželio numery buvo iškloti A. Dz. pasiūlymai („jau kelių susipratusių draugų aprobuoti“), ką reikėtų iš „Ateities“ išmesti ir ką jon įvesti.

Ir būtent, A. Dz. pirmiausia kritikavo paties Dovydaičio dalykus. Per daug dedama tokių moksliškų straipsnių, kurie moksleiviams visiškai neprieinami. Pavyzdžiu nurodoma Dovydaičio studija „Žinojimas ir tikėjimas“. Ir iš tų, kurie buvo filosofijos šiek tiek ragavę, maža kas pajėgę ją „įveikti“, o didžiuma nė nebandę jos skaityti ar metę po pirmo puslapio. „Panašiais straipsniais vien retas gal naudojasi. Visus gi kitus laikraščio ėmėjus jie gerokai alsina ar stačiai net skriaudžia“, nes „užima laikraštyj vietą“, kurią galėtų užpildyti lengvesnio turinio straipsniai. Redakcija iš dalies sutiko, kad „negalima... nepripažinti teisybės“, bet nurodė į „neišvengiamąją blogybę“: reikia „dvasišku penu“ lygiu būdu aprūpinti ir studentus, ir moksleivius. Toliau A. Dz. siūlė išmesti vokiškų ir prancūziškų knygų recenzijas, nes „ar skaitys kas tąsias knygas“. Kadangi vokiškas knygas daugiausia recenzavo Dovydaitis, tai ir šis antrasis siūlymas buvo prieš jį nukreiptas. Tik trečiasis siūlymas redakcijos atsakymuose bendradarbiams „vengti sarkastiškų smailavimų“311, tur būt, daugiau lietė atsakingąjį negu faktinąjį redaktorių (ypač poetams, atrodo, atsakinėjo pats A. Dambrauskas - Jakštas).

Bet ar tuo metu (1914 m.) Dovydaitis dar tebebuvo „Ateities“ redaktorius? Pagal Lietuvių Enciklopediją (I, 343; V, 143) Dovydaitis „Ateitį“ redagavęs ligi 1915 m., kada ji sustojo, vokiečiams kraštą okupavus. Tai priima ir Z. Ivinskis: „Dovydaičiui iš Maskvos 1913 m. rudenį persikėlus į Vilnių, sąlygos ir tuo atžvilgiu pagerėjo dar labiau“88. Vargu ar galima laikyti sąlygų pagerėjimu, kai reikėjo redaguoti dienraštį tik su vieno žmogaus pagalba. Lietuviškojoj Enciklopedijoj aiškiai nepasakoma, ligi kol Dovydaitis redagavo „Ateitį“. Jis pats taip pat niekur neužsimena, kaip ilgai savo rankose ją turėjo. Tačiau iš pačios „Ateities“ reikia spręsti, kad, perėmęs „Vilties“ redagavimą, Dovydaitis nebeturėjo laiko drauge faktiškai redaguoti ir „Ateitį“, jei formaliai ir būtų likęs redakciniame kolektyve. 1914 metų „Ateity“ nebėra Dovydaičio nė vieno straipsnio. Tų metų numeriuose matyti jau V. Endziulaičio ranka, o vėliau (prasidėjus karui) — K. Bizausko. Daromą prielaidą, kad Dovydaitis pasitraukė iš „Ateities“ redaktoriaus pareigų nuo 1913 m. pabaigos, paremia pačios „Ateities“ vienas proginis sakinys. Būtent, apžvelgiant „Aušrinės“ puolimą Dovydaičio kaip naujo „Vilties“ redaktoriaus, apie Dovydaitį kalbama kaip apie „buvusį Ateities’ redakcijos narį“312.

Per tuos trejus metus (1911-1913) Dovydaitis suredagavo „Ateities“ 1672 puslapius (1911 — 512, 1912 — 544, 1913 — 616).

Be to, nuo 1911 Nr. 6-7 „Ateities“ priedu ėjo tautosakinei medžiagai skirti „Mūsų tautinės tvėrybos žiedai“, kurių per tuos trejus metus buvo 200 puslapių (1911 — 48, 1912 — 88, 1913 — 64).

6. „Ateities“ bendradarbis 1917-33 m.

Prasidėjus I pasauliniam karui, „Ateities“ ėjimas sutriko.

1914    liepos - rugpiūčio numeris faktiškai išėjo tik 1915 metų pradžioj, nors buvo pradėtas rinkti dar prieš karo išsiveržimą. Kiti numeriai buvo prisivyti jungtiniu rugsėjo - gruodžio numeriu. 1914 metų „Ateities“ tomą besudarė 416 puslapių (ir minėto tautosakinio priedo 36 puslapiai). 1915 metais išėjęs 1-3 nr. buvo 92 puslapių. E. Turausko informacija, „Ateitis“ ir tuo metu „iki 1915.III.1 ėjo Maskvoje redaguojama“313 (beje, tai drauge patvirtinimas, kad „Ateitį“ redagavo nebe Dovydaitis, nes šis nuo 1913 rudens dirbo jau Vilniuje). Kai pagaliau 1915    m. Lietuvą užėmė vokiečių kariuomenė, su kitais lietuvių spaudos leidiniais turėjo sustoti ir „Ateitis“. Bet prel. A. Dambrauskas lygiai po metų (nuo 1916 balandžio mėn.) vėl pradėjo rūpintis savo redaguotų žurnalų atsteigimu. „Draugijai“, kaip stambiam žurnalui, vokiečių karinė valdžia nedavė leidimo, bet „Ateičiai“ 1916.V.28 buvo gautas leidimas, pasirašytas paties generolo E. Ludendorffo. Po pertraukos (nuo 1915.IV ligi 1916. VI) „Ateitis“ vėl pradėjo eiti, leidžiama ir redaguojama A. Dambrausko, kuris dabar buvo nebe tik atsakingasis, bet ir faktinasis redaktorius. Į pačių moksleivių ateitininkų organizacijos rankas „Ateities“ leidimą ir redagavimą jis perleido nuo 1919 vasario mėn.314

Vokiečių okupacijos metų „Ateičiai“ buvo sunku likti atei-tininkišku jaunimo žurnalu. Mažai Lietuvoj likus mokslus einančiojo jaunimo, mažai liko ir bendradarbių, daug rašė pats redaktorius, daug buvo dedama grožinės kūrybos ir vertimų (krinta į akis Urvelio slapyvardžiu pasirašinėjęs vertėjas). Dovydaitis tuometine „Ateitimi naudojosi pateikti „Lietuvos besikuriančiai mokyklai skirtų dalykų“ — vadovėlinės medžiagos. Būtent 1917 metų „Ateityje“ (nuo Nr. 6) jis pateikė po keturis istorijos ir gamtos mokslų (fizikos) straipsnius, kurie drauge apėmė apie 70 puslapių, kone penktadalį tų metų komplekto (384 psl.).

1918 m. Dovydaitis įsteigė pats pedagoginį žurnalą „Lietuvos Mokyklą“, o vėliau ir kitus savo žurnalus. Tad „Ateičiai“ jis begalėjo retkarčiais parašyti, ir tai daugiausia buvo trumpi straipsniukai. Vis dėlto nedaug tėra metų, kuriais jis nebūtų „Ateičiai“ parašęs bent vieno straipsniuko.

1919 m. (liepos numery) trumpu nekrologu Dovydaitis atsisveikino su V. Endziulaičiu — „uoliausiu ir kilniausiu ’Ateities’ idealų skelbėju ir įgyvendintoju“315. 1920 m., laisvės kovose žuvus šauliui broliui Vincui, aprašė jo gyvenimą ir asmenį (1920, Nr. 6 - 7). 1924 kovo numery, skirtame visų laisvės kovose žuvusių atminimui, Dovydaitis rašė įvedamąjį žodį „Į mūsų brangiuosius mirusius“, papildomai apie brolį, be to, jautriai išdėstė krikščioniškąjį mirties vertinimą straipsny „Mirties filosofija“.

Ateitininkiškais klausimais Dovydaitis ,.Ateityje“ 1921 m. paskelbė 1 straipsniuką, 1922 — 2, 1924 — 1. Juos anksčiau minėjome. Tuo metu Dovydaitis daugiau išspausdino ne ideologinio pobūdžio straipsnių, o biografinių apybraižų (įvairių sukakčių proga). 1921 m. (Nr. 12) paminėjo Napoleono mirties 100 metų sukaktį „Mintimis ant Napoleono kalno ties Kaunu“. 1922 m. aprašė prancūzų rašytoją E. Psichari (1883 - 1914), į katalikybę grįžusį E. Renano sūnaitį. 1923 m. pateikė net tris platėlesnes biografijas: Ekvadoro prezidento Garcia Moreno, jaunuomenės auklėtojo G. Bosco ir taip pat didelio pedagogo šv. Pranciškaus Saleziečio.

1925 m. ateitininkų kongreso specialiajame „Ateities“ numery duota Dovydaičio šiame kongrese skaityta paskaita, o Nr. 7-8 pokongresinis jo kreipimasis „15-os metų kongresas ir kas toliau“. 1926 m. tebuvo atsišaukimas Ateitininkų rūmų reikalu. 1927 m. išspausdintos Palangos konferencijoje jo pasakytosios kalbos.

Jau pasitraukęs iš oficialių pareigų ateitininkuose, Dovydaitis 1927 m. „Ateity“ paskelbė straipsnį apie vysk. W. E. Kettelerį, o 1928 m. supažindino su amerikiečių fiziko M. I. Pupino (1858 - 1935) mintimis apie gamtotyros ir religijos santykius.

1929    m. tebuvo atpasakota jo paskaita apie žmonijos tikslus.

1930    m. Dovydaitis trumpai įvesdino į dviejų kitų bendradarbių atsiminimus apie jo brolį Vincą. 1931 ir 1932 m. „Ateity“ jo nebuvo nė vienos eilutės.

Imant visą šį 16 metų laikotarpį, 1917 - 32, Dovydaitis „Ateity“ užpildė 198 puslapius. Nors buvo ir „liesų“ metų, vis vien metų vidurkis sudaro 12 puslapių.

7. Vyriausias „Ateities“ redaktorius 1933 - 40 m.

1933 m. Dovydaitis vėl grįžo į „Ateitį“ redaktoriumi. Nuo tų metų rugpiūčio numerio, kuris buvo sukaktuvinis 250-tasis numeris, ligi pat sovietinės okupacijos Dovydaitis formaliai buvo „Ateities vyriausiasis bei atsakingasis redaktorius ir leidėjas. Po daugiau kaip dvidešimt metų Dovydaitis grįžo „į pirmutinę savo poziciją su tuo pačiu užsidegimu, entuziazmu ir jauna dvasia (St. Šalkauskis316).

Faktiškai tuo metu „Ateitį“ redagavo studentai šatrijiečiai: vienerius metus (1933- 34) J. Mikulevičius, trejus metus K. Zupka (1934-37), po vienerius metus K. Bradūnas (1937 -38) ir Br. Krivickas (1938- 39), paskutiniaisiais metais K. Umbrasas ir E. Matuzevičius317.

Iš jų laisvajame pasaulyje tėra K. Bradūnas. Pirmųjų metų studentas 1937 rudenį, jis buvo pakviestas „Ateičiai“ redaguoti paties Dovydaičio pasiūlymu (kaip vėliau sužinojo). Apie savo darbą ir santykius su Dovydaičiu K. Bradūnas taip informuoja:

Darbą pradėjau, bet nei Dovydaitis, nei kiti, arčiau „Ateities“ esantieji, visai nesiskubino su kokiais pamokymais bei patarimais, kaip redaguot tą žurnalą. Reikėjo verstis savo išmone ir savo galva. O gal šitaip buvo geriausia: kai niekas per daug čia nesikišo, tai ir mažiausiai jaudintis teko. Atrodė, kad ir pačiam Dovydaičiui tas reikalas mažiausiai apeina. Pirmą kartą Kaune jį universitete sutikau tik po kelių savaičių. Klustelėjo, kaip sekasi su „Ateitimi“. Atsakiau, kad nekaip — nežinau, nei kaip korektūras taisyti, nei kitų žurnalistinių stebuklų. Profesorius tada tik nusijuokė, girdi, korektūras taisyti išmokys Maceina mokslinio darbo metodikos paskaitose, o žurnalistikos kursui privalau užsirašyti pas Eretą. Žinoma, tuoj pat šitai ir padariau. Tik jau žymiai vėliau sužinojau, kad Profesoriui mano redaguojama „Ateitis“ labai ir labai rūpėjo. Jis gana akylai sekdavo mano redaguojamus puslapius, net kitiems savo nuomonę pasakydavo, bet įspėdavo nieko apie tai man pačiam neužsiminti, girdi, nereikia gadinti vyrui ūpo, tegu pats dirbdamas mokosi ir savimi pasitiki.

Lankydavau Dovydaičio paskaitas, bet universitete apie ką kitą ten nekalbėdavom. „Ateities“ reikalais šnekteldavom tik „Šviesos“ spaustuvėj, kur nuolat rasdavau ir profesorių. Jeigu jis ką pats parašydavo „Ateičiai“, tai ir rankraštį pats atiduodavo spaustuvei, ir korektūrą pats ištaisydavo. Man tik reikėjo jau surinktą ir galutinai sutvarkytą tekstą įlaužyti į „Ateities“ puslapius. O kur ir kaip įlaužyti, profesoriui jau visai nerūpėjo ir jokių savo pageidavimų niekada dėl to man nepareiškė.

Man jis tada buvo tiesiog idealus „Ateities“ leidėjas ir oficialus jos redaktorius, kuris faktinajam redaktoriui jokių savo reikalavimų nestatė, jokios iniciatyvos nevaržė, nei gyrė, nei peikė, net aiškių mano klaidų tarsi nepastebėdavo.

Galima prileisti, kad panašūs buvo Dovydaičio santykiai ir su kitais „Ateities“ redaktoriais. Tik nereikia iš K. Bradūno atsiminimų susidaryti įspūdį, lyg Dovydaitis būtų tik oficialiai žurnalą pridengęs savo pavarde. Dovydaitis iš tiesų nei faktiškai „Ateities“ neredagavo, nei jos leidimu rūpinosi, bet vėl joje rašė daug daugiau ir už faktinuosius redaktorius. Ne retkarčiais „ką“ parašydavo, bet pastoviai parūpindavo ideologinės medžiagos. Tais mokslo metais (1937 - 38), kuriais „Ateitį“ redagavo Bradūnas, Dovydaitis pateikė net 10 straipsnių, kurie užpildė apie 80 puslapių, atseit, apie septintąją visų metų komplekto dalį. Tai buvo kaip tik rekordiniai Dovydaičio įnašo „Ateitin“ metai, jam vėl grįžus į savo įsteigtąjį žurnalą.

Tapęs „Ateities“ vyr. redaktoriumi, Dovydaitis keliais pirmaisiais metais rašė kone kiekviename numery: 1933 metais per 5 mėnesius tiek pat davė ir savo rašinių, 1934 m. jo buvo 10 straipsnių, 1935 m. — 13, 1936 m. — 10. O kadangi kasmet bent pora numerių buvo dvigubų (atseit, oficialiai 12, bet faktiškai tik 10), tai kai kuriuose numeriuose būdavo net po du Dovydaičio dalykus. 1937 m. pirmą pusmetį ir 1938 m. antrą pusmetį Dovydaitis „atostogavo“ ir tais dviem metais „Ateičiai“ parašė tik po 6 straipsnius (jų dauguma atiteko K. Bradūno laikotarpiui). Kadangi nuo 1938 metų jį užgulė ūkyje kūrimosi rūpesčiai, tai ir 1939 m. parašė tik 4 straipsnius, o 1940 m. visai nebepasirodė „Ateityje“.

Iš viso per tuos septynerius metus (1933 - 40) Dovydaitis „Ateičiai“ parašė 54 straipsnius, kurie užpildė 289 puslapius.

1933    m. (nuo pusės metų) „Ateityje“ jo buvo 19 puslapių, 1934    — 49, 1935 — 72, 1936 — 47, 1937 — 32, 1938 — 54, 1939 — 16. Tad vienų metų vidurkis buvo 48 puslapiai (neskaičiuojant „tuščiųjų“ paskutiniųjų metų nuo 1939 pavasario).

Tai reikšmingas įnašas. Nors ir nesikišdamas į faktinį redakcijos darbą, Dovydaitis savo straipsniais vykdė vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Faktiniai redaktoriai buvo jauni studentai literatai, dauguma poetai, kurie patys buvo mažai pajėgūs rašyti ateitininkiškojo auklėjimosi klausimais. „Ateities“ idėjinę linkmę formavo Dovydaitis savo raštais. Tai ir darė jį vyriausiąjį redaktorių ne tik formaliai, bet ir faktiškai. Taip, be abejo, savo vaidmenį suprato ir pats Dovydaitis. Daugumą savo „Ateities“ vedamųjų jis paprastai pasirašydavo „Jūsų Pr. Dovydaitis“, bet kartą kitą ir „redaktoriškai“ pasirašė: „Ateities Redaktorius“ (1938 rugpiūčio nr.) ar „Jūsų Redaktorius“ (1939 sausio nr.).

Tokių ilgų ideologinių straipsnių, kaip kadaise, Dovydaitis dabar neberašė. Juos pakeitė daugiausia trumpi (paprastai 2-3 puslapių) vedamieji. Jų temą teikdavo pats atitinkamas mėnuo: pvz., gruodis — advento ir Kalėdų, o balandis — Velykų mėnuo; gegužė — Marijos, o lapkritis — Vėlinių mėnuo; moksleivinėje buityje rugsėjis — mokslo metų pradžios, o birželis — atostogų pradžios mėnuo. Tokių „mėnesinių“ straipsniukų Dovydaitis parašė keliolika. Kaip savo turiniu jie buvo vedamųjų pobūdžio, taip savo forma jie panašėjo į šeimos pokalbius. Savo pirmąjį tokį straipsniuką, kuriame prisistatė kaip „Ateities“ oficialus leidėjas ir redaktorius, Dovydaitis ir įvardijo: „Sveika ’Ateities’ skaitytojų šeimynėlė!“ (1933, Nr. 8). Pabrėžti šių savo straipsniukų pokalbinį familiarumą Dovydaitis juos ir pasirašydavo „Jūsų Pr. Dovydaitis“. O kadangi pokalbis buvo vedamas kaip tėvo su vaikais, kur savaime įsiskverbia „pamokslų“, vieną savo tokį straipsnį Dovydaitis su šypsniu pasirašė „Jūsų ’pamokslininkas’ Pr. Dovydaitis“ (1935, Nr. 3-4).

„Pamokslinį“ charakterį šiems Dovydaičio straipsniukams teikė ir tai, kad jų dauguma svarstė atitinkamo mėnesio pagrindinės šventės prasmę. Šiuos „mėnesinius“ straipsnius darė aktualius tai, kad Dovydaitis sugebėdavo religinę mintį susieti su gyvenamąja dabartimi. Pvz., Kristaus gundymų gavėninę temą suaktualino įspėjimu, kad ir dabar katalikas moksleivis yra gundomas „linktelėti tam tikra kryptimi“, bet kad ateitininkų kelias visą laiką buvo ne „nosies pavėjui kreipimo, bet ’prieš vėją pūtimo’ kelias“. Tokia ir straipsnio antraštė: „Tik po gavėnios ateina Velykos arba: tik gundymus nugalėjus pasiekiamas laimėjimas“ (1935, Nr. 3-4). Pirmojo gundymo atmetimu Kristus nurodė, kad „duona tai dar nėra patsai didžiausias žmogui dalykas“. Bet gavėnios ketvirtojo sekmadienio evangelija, aprašydama duonos padauginimo stebuklą, primena Kristaus žodį: „Gaila man minios!“ Tad ir Dovydaitis vėl kitą savo gavėninį straipsnį aktualina, skatindamas stoti kovon prieš skurdą ir padėti krikščionių darbininkų sąjūdžiui. Skelbdamas krikščionybę keliu į visokeriopą visuomeninę pažangą, Dovydaitis niekada nepamiršo galutinės žmogaus paskirties. Todėl Naujų Metų numeriuose pakartotinai kėlė laiko vertę, ragino „kuo labiausiai brangint laiką, kuris mums tik vieną kartą duotas mūsų dispozicijai“, ir į laiko tekėjimą žvelgti sub specie aeternitatis: „Kaip upių vandenys teka į jūres, taip laikas skuba į amžinybę“. Vėlinių mėnesio vieną straipsnį318 įvardijęs „Kuris žmogus yra tikras filosofas“, į klausimą atsakė antrine antrašte: „Nagi tas, kuris nedrebėdamas galvoja apie mirtį“. Tikint sielos nemirtingumą, nėra ko mirties baimintis. Tik „permirkę pagoniško pesimizmo pažiūromis“, jos bijomės. O „šiuo atžvilgiu didžiausias žmonijos filosofas“, būtent šv. Pranciškus Asyžietis, ne tik kad mirties nebijojo, bet už ją dėkojo Viešpačiui.

Šie Dovydaičio straipsniukai, atskirai imami, atrodo menkučiai. Bet kaip tik įspūdingiausi yra trumpi pamokslai, jeigu tik parengti ir su jausmu, ir su mintimi. Imant visus tuos Dovydaičio straipsniukus drauge, reikia jiems pripažinti didelę auklėjamąją reikšmę. Jie iš tikro skatino Lietuvos moksleiviją „įsigyvent į Kristaus mokslo dvasią, pajusti tos dvasios palaimingumą ir juoju spinduliuoti savai aplinkumai“319. O taip Dovydaitis ir buvo apibrėžęs „Ateities“ paskirtį, kai antrąkart ją perėmė į savo rankas.

Kitas platus temų laukas Dovydaičiui buvo biografijos, rašytos sukakčių proga ar kaip nekrologai. Prel. A. Dambrauskui skirti trys straipsniai ypač ryškino jo santykius su „Ateitimi“ (1935 ir 1938). Plačiai buvo nupiešta vysk. K. Paltaroko kilmė, vaikystė ir jaunystė (1936, iš viso 25 puslapiai). Gyvai buvo aprašyti vysk. M. Reinys (1934), J. Eretas (1934), St. Šalkauskis (1936), kun. P. Martišius (1939). Trumpiau buvo paminėti vysk. J. Staugaitis, prel. K. Urbonavičius (JAV) ir jaunas miręs kun. V. Lapšys, uolus jaunimo veikėjas. Visi šie žmonės buvo Dovydaičio geri pažįstami, tad jų biografijos iš dalies yra memuarinio pobūdžio — teikia medžiagos ir paties autoriaus biografijai. Kai kurias jų Dovydaitis rašė kaip „atvirus laiškus“ pabrėžti, kad jos yra „draugiškas pasišnekučiavimas“.

1937 metų penkiuose numeriuose Dovydaitis popiežių institucijos fone aprašė Pijų XI, vėliau dar informavo apie jo lankymąsi Lietuvoj 1920 m. ir pagaliau jau nekrologu jį paminėjo (iš viso susidarė 46 puslapiai). 300 metų gimimo sukakties proga paminėjo danų gamtininką N. Stenseną, atsivertusį į katalikus ir tapusį vyskupu (1938). Paminėjo ir tremtiniu mirusio Rytų Bažnyčios daktaro šv. Jono Chrisostomo Auksaburnio palaikų pervežimo į Konstantinopolį, kurio arkivyskupu buvo buvęs, 1500 metų sukaktį (1938). Šį straipsniuką Dovydaitis pasirašė: „Nešventas Užčiauptburnis“. Be abejo, tokiu pseudonimu Dovydaitis ne juokaudamas rodė sąmojį, bet išsakė savo tuometinę padėtį.

Reikšminga buvo serija straipsnių (nuo 1935 Nr. 5 ligi 1936 Nr. 1, iš viso 47 puslapiai), kuriais buvo paminima ateitininkų sąjūdžio 25 metų sukaktis. Tuose straipsniuose Dovydaitis nušvietė tiek ano meto antikrikščionišką dvasią, tiek ateitininkų sąjūdžio įsižiebimą, jam pradėjus leisti „Ateitį“. Ateitininkų istorijai šie straipsniai yra bene pats svarbiausias autentiškas liudijimas.

Dėmesio vertas ir Dovydaičio straipsnis, kuriuo jis paminėjo krikščionybės Lietuvon įvedimo 550 metų sukaktį320. Šis straipsnis bene ryškiausiai dokumentuoja, kaip giliai Dovydaitis krikščioniškumą siejo su patriotiškumu. Krikščionybė ne slopina tautiškumą, bet jį gaivina, žadindama žmoguje ryžtą save tobulinti ir tuo pačiu būti geresniu patriotu.

Vadovaudamasis šiuo savo giliu įsitikinimu, Dovydaitis visą laiką „Ateities“ skaitytojų krikščioniškąjį žadinimą siejo ir su tautiniu jų auklėjimu. Daug kartų kėlė laisvės kovose žuvusiųjų ateitininkų heroizmą. Taip pat kartų kartais pabrėžė, kad gyvendinti Lietuvoje Kristaus karalystę tai dirbti ir jos, kaip žemiškos valsybės, laimei.

Didelis St. Šalkauskio nuopelnas, kad jis ateitininkų ideologiją sistemingai kodifikavo ir paskelbė atskira knyga. Nemažesnis Dovydaičio nuopelnas, kad nuo pat ateitininkų sąjūdžio įžiebimo per metų metus „Ateityje“ spausdintais savo straipsniais formavo vieną ateitininkų generaciją po kitos.

III

„NAUJOSIOS VAIDILUTĖS“ STEIGĖJAS
IR REDAKTORIUS (1921 - 25)

1. Steigimo aplinkybės

„Naujoji Vaidilutė“ yra antrasis jaunimo žurnalas, kurį Dovydaitis įsteigė (1921), leido ir redagavo, kol perdavė į pačių moterų rankas (1925).

Atskiro mergaičių žurnalo mintis Dovydaičiui buvo jau anksčiau kilusi. Pedagogo darbe patyręs mergaičių psichologinį savitumą, be to, turėdamas mintyje ir dorinius motyvus, jis išvis skeptiškai žvelgė į koedukacinį (bendrą berniukų ir mergaičių) auklėjimą. Todėl jam nepatiko, kad ir „ateitininkų šeima buvo palikusi dar prie nelemtos ’vieno vaiko sistemos’“. Ši „sistema“ reiškė, kad mergaitės neturėjo organo, kuris joms leistų savo dvasinį moteriškumą laisvai išskleisti. Tiesa, tarp „Ateities“ bendradarbių buvo ir mergaičių, nuo pat pradžios ir jos jungėsi ateitininkų sąjūdin, bet berniukai jas lyg gožė. Tad „N. V.“ pirmojo numerio vedamajame Dovydaitis ir konstatavo, kad ligi tolei ateitininkijai „betgi atstovavo daugiausia vyriškosios lyties jaunimas; mergaitės čia vaidino mažiau ar daugiau tik antraeilės reikšmės vaidmenį“. Tačiau „ilgiau taip nebegali palikt“: visas Lietuvos gyvenimas tiek visur pažengė pirmyn ir besimokančių mergaičių skaičius tiek padidėjo, kad „šiandien mergaičių moksleivija gali ir privalo pradėti gyvent jau atskiru savaimingu organizacijos gyvenimu“, kaip Vakaruose „jau nebe nuo šiandien gyvenama“. Todėl „paragint ir Lietuvos besimokančioms mergaitėms šitokį gyvenimą įžiebt ir įkurdint, o įsikūrus jį palaikyt ir plėtot, štai ir imasi ’Naujoji Vaidilutė’“321.

Žinoma, gali šiek tiek keistokai atrodyti, kad ėmėsi tokios iniciatyvos vyras, kuris net studento metais su „gražiąja lytimi teturėjo tokius „egzotiškus“ santykius, jog „nei aš ją, nei ji mane visai ’nedomino’“ Dovydaitis iš tiesų niekada nesidomėjo „gražiąja lytimi“. Tačiau moterų (ne kaip „gražiosios lyties“, bet kaip moterų) klausimas buvo tarp tų, kuriems jis skyrė daug reikšmės. Iš istorinės etnologijos jis žinojo moterų vaidmenį civilizacijos kūrime. Vėliau net pats parašė studijėlę apie žmonijos istorijoje vykusią lyčių kovą. Kaip krikščionybė šioje kovoje pasireiškė lyčių taikintoja, taip ir Dovydaitis kritiškai žvelgė į abu kraštutinumus. Nieku būdu jis nestojo vyrų pusėn, priešingai, kietai kaltino androkratiją (vyrų viešpatavimą) pri-vedus žmoniją prie pasaulinio karo. Bet taip pat jis įspėjo moteris prieš beatodairišką feminizmą: „kad moterį lengviau suvaldytų, paskiausių laikų vyrija pasiryžo ją suvyrint, nutolindama ją nuo jos prigimties ir padarydama ją be šaknų“. Reikia moterims „sveiko susipratimo“, kad pajėgtų „išvengt androkratijos pastatytų moteriai pinklių ir iš visa suvaidint sveikatintojos ir gelbėtojos vaidmenį šių dienų pakrikime“ 322.

Vertindamas ne kūno grožį, bet sielos kilnumą, Dovydaitis žvelgė į moteris su pagarba ir būtent gerbė jose dvasinį savitumą, o ne „vyrėjimą“. Todėl iš vienos pusės jis ironizavo „jaunas rėksneles“, šaukiančias tik apie moterų teises, bet iš antros pusės steigė laikraštį „išplėtot mergaitėse aukščiausią nemirtingą asmenybę“. Pagal tai „Naujosios Vaidilutės“ uždavinį Dovydaitis taip apibrėžė: „kurti Lietuvos mergaičių moksleivių katalikių judėjimą, savo pačių vidaus bei išorės išsivadavimui ir savos žmogaus asmenybės didžiausiam išaukštinimui“321.

Naujam žurnalui parinktasis vardas buvo taip atitinkamai paaiškintas: „’Naujoji Vaidilutė’ auklės tas mūsų naująsias vaidilutes, kurios savo skaisčiose sielose ir tyrose širdyse saugos šventąją krikščionių dorybių ugnį, kuri šildydama gaivins mūsų tautos gyvatą, saugodama ją nuo sustingimo, ir švies jai jos kely į laimingesnę ateitį“. Esame anksčiau pabrėžę, kaip neatsiejamai Dovydaičiui buvo sutapę krikščioniškumas ir patriotiškumas. Tai būdingai atspindi ir šiam mergaičių žurnalui parinktas vardas. „Vaidilutės“ žodis yra pagarbiai perimtas iš mūsų senojo tikėjimo padavimų, bet „naujoji“ šiam žodžiui teikia jau krikščionišką turinį. Naujoji vaidilutė — tai krikščioniškoji vaidilutė.

Krikščioniškumas ir patriotiškumas buvo susilydę jau pačiame Dovydaičio pasiryžime išleisti „N. Vaidilutę. 1920 m. rudenį lenkams sulaužius ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį ir pradėjus Lietuvą pulti, iš gimnazijos suolo šaulių partizanu kovon už laisvę išėjo ir jaunesnysis Dovydaičio brolis Vincas. Sunkiai sužeistas (Valkininko bažnyčios šventoriuje 1920.X.16), trečią dieną jis mirė (Alytuje X.19). Brolio mirtis labai stipriai sukrėtė Dovydaitį. Jo paties žodžiais, tomis liūdesio dienomis reikėjo sustiprinimo iš aukščiau. Užtat savo ruožtu ir brolio Vinco moksleivių draugių užuojauta paskutiniu mirusiajam patarnavimu taip paveikė Dovydaitį, kad padėkai pasiryžo vykdyti puoselėtą sumanymą — dvasios paminklu broliui pastatyti „N. Vaidilutę“ 323. Iš tikrųjų pirmasis šio žurnalo numeris ir pradedamas tokia dedikacija:

DVASIOS PAMINKLU
A. A.

MANO BROLIUI

V I N C U I,

MOKSLEIVIUI,

KILNIAM JAUNUOLIUI,

Del tėvynės laisvės karo laukuos savanoriu gyvybę paaukojusiam,

Jo draugių moksleivių gailestingumu mirusiam pajudintas, Skaisčios mirusiojo sielos gaivinamas ir jo dvasios keliamas,

Jo draugių ir kitų man pritarusių vienminčių padedamas,

Visų Lietuvos mokyklų besimokančiam mergaičių jaunimui pažadint

Organizuotai rengtis taip pat į didvyriškus Dievo ir artimo

meilės darbus Didžiausiųjų savo pirmatakių dvasios didvyrių -- šventųjų

mergelių—pavyzdžiais sekant,

„NAUJĄJĄ VAIDILUTĘ“

įsikurt esu paraginęs.

Pr. Dovydaitis.

Kad tai nebuvo tik momento broliškas pergyvenimas, bet iš tiesų gilus sprendimas mylimo mirusiojo netekimą įamžinti lyg dvasiniu jo prikėlimu, liudija jau po dvidešimt metų paskelbti atsiminimai apie „N. Vaidilutės“ gimimą324. Kreipdamasis į šį žurnalą kaip savo „dukrelę“, Dovydaitis rašė: „Tu gimus audrų sūkuriuose, skausmingose kovose už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę... Ir gimus esi iš vieno tų kovų jauno karžygio kraujo — iš mano neužmirštino brolio Vinco kraujo“. Parafrazuodamas Jono evangelijos pradžią, kartojo: „Tu gimei iš mano dvasios ir mano vertingiausioj o, mylimiausioj o brolio kraujo“. O toliau dar parafrazavo Kristaus gimimo šventės maldų psalmę (in splendoribus sanctorum, ex utero ante luciferum genui te — šventųjų spindesy aš pirm aušros pagimdžiau tave): „Karžygių garbėj pagimdžiau tave iš mano brolio kraujo, Tėvynės laisvės aušrai jau išaušus“.

Aptardamas „N. Vaidilutės“ pirmą numerį, A. Jakštas recenziją baigė nusistebėdamas: „Laikrašty, skiriamame mergaitėms, keistokai atrodo pradžioj įdėta Vincui Dovydaičiui dedikacija. .. Ką čia a.a. Vincas turi bendro su mergaitėmis, mes tikrai nesuprantam“325. Galimas dalykas, kad nevienam gali kilti toks pat klausimas. Tad įdomu išgirsti, ką Dovydaitis į tai atsakė A. Jakštui. Tie „gerbiamojo mokytojo“ žodžiai jam visuomet kelią tokių minčių: „Šaltas, niaurus ir žiaurus būtų pasaulis ir gyvenimas, jei jame reikštųsi tik vien vyriškas, šaltas ir sausas intelektas!“ Ko nesuprato „intelektualas enciklopedistas“, pačioms moterims ,„nesudarė jokios nesuprantamos problemos“324.

Savo atsiminimuose Dovydaitis cituoja, kaip giliai iš moterų tą dedikaciją suprato S. Ladigienė. Perėmusi iš Dovydaičio „N. Vaidilutės“ redagavimą, po metų viename savo straipsnių tą dedikaciją ji taip komentavo: „Įdomus sugretinimas. Didvyrio, draugo, moksleivio mirtis ir kilnus jam paminklas — gailestingų mergaičių moksleivių žodžių ir darbų vainikas. Čia artimas simbolizmas Dieviškojo Karsto ir palaimintųjų moterų“. Kadangi mirtis yra ne „baisus, nuožmus“, bet „prisikėlimo momentas“, ją prisiminti tai „prižadinti save darban, atgimti, prisikelti“. Kaip vakarinei maldai šaukiantis varpas praskrodžia tylą ir jo aidus „priglaudžia kalvos, girios, lankos“, taip anuomet laisvės kovose žuvusio Vinco Dovydaičio „mirties žodį priglaudė mergaitės moksleivės ausis“. Ir būtent tas žodis, pažadintas Pr. Dovydaičio, „įstrigo sielų gelmėn ne šaltu įspėjimu, pamokymu, bet pačios gailestingosios moteriškos sielos troškimu, meile“. „Ilgesio kupinai, alkstančiai, trokštančiai sielai“ „suteikti mannos, supilti gaivinančio balzamo taurelę“ — tai „atgaivinti visą gyvenimą, prikelti jį naujam gyvenimui“. Tokią dvasią žadindama, „N. Vaidilutė“ teikė „lakumo sparnų, kurie nenuilstamai kiltų su išplėstomis mumyse aukščiausiomis nemirtingumo asmenybėmis į Dievo aukštybes“ (N. Vaidilutė, 1927, p. 5).

Vargu ar šis komentaras daug pravėrė akis A. Jakštui ir kitiems „sausuoliams“, bet Dovydaitį jis tiesiog sužavėjo: „Štai kur ir kieno aš buvau šimtu procentų suprastas! Suprastas geriau, kaip visų Tumų - Vaižgantų, Dambrauskų - Jakštų ir Friburgo filosofijos ar teologijos daktarų! Nenuostabu: jie visi buvo vyrai, o čia kalbėjo moteris. O ir šis mano darbas buvo skirtas moterims, ne vyrams. Tat tik moterų jis buvo ir yra tinkamai suprantamas“ 324.

„N. Vaidilutės“ dedikavimą savo žuvusiajam broliui Dovydaitis išreiškė ir tokiu simboliniu mostu: pirmąjį numerį „dvi Kauno gimnazijos moksleivės abiturientės paėmė į rankas nuo mano brolio Vinco kapo Kauno kapinėse“.

2. Skeptiškas sutikimas ir leidimo rūpesčiai

Gimusi tokiomis aplinkybėmis, „N. Vaidilutė“ Dovydaičiui buvo ypačiai brangi. Tačiau, aplamai imant, ji nebuvo palankiai sutikta — laikyta nereikalinga. Pats Dovydaitis jau po 20 metų apie tai rašė „N. Vaidilutei“: „Gimei man, dukrele, mano sielos skausmuose. Pasirodei viešumoj daug kieno skersakiuojama, šnairuojama, netgi nepripažinta turinti teisės gyventi“. Buvo tam tikro pagrindo skeptiškai sutikti naują mergaičių moksleivijos žurnalą. Iš vienos pusės moterys jau buvo prieš metus pradėjusios leisti „Moterį“. O moksleiviai nuo seno turėjo „Ateitį“, kuri tuo metu sunkiai vertėsi (jau pirmųjų 1911 metų komplektas turėjo 560 puslapių, o 1921 m. — vos 304 puslapius). Todėl kai dar prieš „N. Vaidilutės“ pasirodymą buvo dėl jos atsiklausiama, pvz., iš Alytaus buvo stačiai atsakyta: „Kažin, ar bus tai gera... Juk mes turime Ateitį’, o ir jos į 3 mėn. vos vienas numerėlis išeina“326.

Tad ne be pagrindo Dovydaitis „N. Vaidilutę“ laikė savo vieno „dukrele“. Kai „Ateitis“ buvo daugelio iš anksto planuojama, tai „N. Vaidilutė“ buvo įsteigta vien tik Dovydaičio iniciatyva. Savo atsiminimuose jis tai itin pabrėžia: „Tu buvai mano vieno, aš viens buvau tavo ir tėvas, ir motina“. Tų pačių atsiminimų kitoj vietoj: „Ir pagimdžiau tave aš vienų vienas, be ’konkurentų’, netgi prieš daug kieno norą. Niekas daugiau negali turėt į tave bet kokių pretenzijų, kad tu bent kiek ir jo duktė esi. Dar daugiau: tu net motinos neturi! Tu tikrai esi proles sine matre creata — vaikas sukurtas be motinos — anot vieno, iš senovės einančio, posakio“324.

Pirmasis „N. Vaidilutės“ numeris išėjo 1921 gegužės 22. Tai buvo 64 puslapių sąsiuvinis. Moterims jame atstovavo tik Šakelė keliais eilėraščiais ir M. J. (M. Jasenauskaitė, tais metais baigusi Dovydaičio vadovaujamą gimnaziją pirmąja mokine visais penketukais) straipsniuku apie žuvusįjį mokslo draugą „Draugas Vincas — Tėvynės auka“ (p. 22- 23). Kitų bendradarbių tebuvo du: pats redaktorius ir St. Šalkauskis.

St. Šalkauskis tame numery davė originalų straipsniuką „Rūtų darželis“ (Fribourgo „Lituanijoj“ 1918 m. skaitytas referatas) ir iš prancūzų pamokslininko Lacordaire’o raštų išvertė „Mariją Magdalietę“. Filosofo ir pedagogo Šalkauskio ne tik pritarimą „N. Vaidilutės“ leidimui, bet ir atėjimą talkon išleisti pirmąjį numerį Dovydaitis nuoširdžiai įvertino: vėlesniuose savo atsiminimuose vadino jį savo „pirmuoju pagalbininku“ ir „N. Vaidilutės“ „krikštatėviu“.

Šalkauskiui užpildžius „N. Vaidilutės“ pirmojo numerio 12 puslapių ir minėtosioms bendradarbėms dar trejetą puslapių, Dovydaičiui liko užpildyti 49 puslapiai. Ir apie ką tik Dovydaitis nerašė tame pirmajame „N. V.“ numery! Straipsnelyje „Žmonės ir idealai“ ryškino šventuosius kaip dvasios didvyrius — įvesdino į toliau duosimus „šventų mergelių paveikslus“. Prisimindamas Lietuvos laisvės kovose, „šventame kare“, kritusiuosius, meditavo apie didvyrių mirties prasmę. Paminėdamas šv. Jeronimo 1500 gimimo metų sukaktį, skatino steigti būrelius studijuoti Šv. Raštui. Sklaidė priekaištą, kad viduramžiais buvę abejota, ar moterys turinčios sielą. Supažindino su rašytoja E. von Handel - Mazzetti. Rašė ir apie sąžinės globojimą, ir apie šokius. Pagaliau pateikė savo susirašinėjimą su vokiečių katalikų jaunimo vadais apie tenykštes mergaičių organizacijas.

Kaip pats A. Jakštas pripažino, „N. Vaidilutės“ pirmasis numeris „išėjo labai įvairus ir įdomus“, nors „straipsniai dažniausiai parašyti sunkoku stiliu“. Betgi aplamai naujasis žurnalas buvo vėsiai sutiktas. Recenzijose sutinkamas trejopas skepticizmas: a. ar apskritai toks naujas leidinys yra reikalingas, b. ar nebus jis nuobodus vien tik paties redaktoriaus prirašomas, c. ar nėra jis per aukšto lygio toms skaitytojoms, kurioms skiriamas.

Paties skaudžiausio vertinimo Dovydaitis sulaukė iš Vaižganto, šiaipjau visur ieškojusio „deimančiukų“. Iš pirmojo „N. Vaidilutės“ numerio Vaižgantas taip apie ją sprendė:

Tuo tarpu tai toli gražu ne „mergaičių moksleivių laikraštis“; tai rinkinys tokių pat rimtų ir sunkių straipsnių, kaip „Mokykla“, „Kosmos“... Esame tikri, kad šia turtinga medžiaga, kurią Pr. D. sukaupė į šį almanachą, kuo mažiausiai pasinaudos — moksleivės; jos tiesiog nepaskaitys tokių rimtybių.

Spręsdamas, jog „’Kosmoso’ ir ’Logoso’ redaktorius nepataikys būt ir pusmergių laikraštėlio redaktorius“, Vaižgantas stačiai ir siūlė:

Arba Pr. D. savo turimąją medžiagą atiduos „Moteriai“, kuri taip stinga geros medžiagos, arba iš tikrųjų pavelys, kad pačios mergaitės leistų tokį sau laikraštėlį, kokį jos tesės, saviškai atsipasakodamos net to paties Pr. Dovydaičio raštus, jei nenori, kad sunkūs filosofiniai dalykai paliktų jo paties satisfakcijai, o ne moksleivių naudai (Lietuvos Balsas, Nr. 16)320.

Nors daugumoj recenzijų buvo nurodoma, kad „N. Vaidilutė“ tik be reikalo konkuruos su „Ateitimi“, ši pastaroji savo „kolegę“ sutiko džentelmeniškai. J. Matuso (busimojo istoriko) recenzijoj „N. V.“ buvo entuziastiškai sveikinama, pripažįstant, kad ji tikrai tinka išjudinti „jautrioms mergaičių sieloms“ (Ateitis, 1921, Nr. 6-7, 169).

Šiaip ar taip, dėl „N. Vaidilutės“ pasirodymo daugiausia nepasitenkinimo buvo kilę ateitininkuose. Paties Dovydaičio žodžiais, kadangi „ateitininkų šeima buvo palikusi dar prie nelemtos ’vieno vaiko sistemos’“, tai ir „dar tik antrojo šeimos nario pasirodymas toli gražu ne visų buvo palankiai sutiktas“. Matyt, to nepalankaus sutikimo buvo ne taip jau mažai, nes po šių žodžių Dovydaitis pridūrė: „Jei tai būčiau pramatęs, vargiai ar būtų man ištekę ir drąsos šį žygį daryti — t. y. tave („N. Vaidilutę“ — J.G.) gimdyti.Bet, pasirodo, kai kuomet gera yra ir kitų neatsiklausiant kai ką padaryt“324.

Pirmojo „N. V.“ numerio įžanginiame žodyje buvo pasakyta, kad redakciją „nuo kito numerio paima vest pačios draugės moksleivės“. Deja, tų „draugių“ neatsirado. Tad pačiam „gimdytojui reikėjo ir toliau rūpintis savo „dukrele“. O tuo metu, be gimnazijos direktoriaus pareigų, jo pečius nuo seniau slėgė „Lietuvos Mokykla“ ir „Kosmos“, o tais pačiais 1921 metais jis dar „pagimdė“ ir filosofijos žurnalą „Logosą“. Tad nenuostabu, kad „N. Vaidilutės“ antrasis dvigubas numeris tepasirodė už septynių mėnesių, vos prieš Kalėdas. Kad jis spėtų skaitytojas pasiekti dar prieš švenčių atostogas, griebtasi skubesnio „pašto“ už valstybinį, būtent — atostogoms besiskirstančių Kauno klierikų pagalbos. Pats parengęs naujo „N. V.“ numerio paketus ir pasitelkęs spaustuvės tarną, Dovydaitis su juo, „kaip kupriai per tyrus, apsikrovę pundais, ankstybą rytą dar tamsoj“ tempė juos į seminariją, kad tą rytą išvažinėją klierikai nugabentų adresatėms, kurias dar turėjo rasti nepaleistas gimnazijose.

Dovydaitis tikėjosi, jog jau nuo antro numerio „N. Vaidilutę“ perims į savo rankas pačios moksleivės. Tačiau iš to nieko neišėjo. Tik kitų metų rudenį, jau pradėjus veikti Lietuvos universitetui, 1922 rugsėjo 6 ateitininkų konferencijos mergaičių posėdyje buvo nutarta, kad „N. V.“ leidimą perims studentės. Pirmame studenčių susirinkime 1922 lapkričio 7 buvo išrinkta ir „N. V.“ leidimo komisija. Tą patį mėnesį (XI.26) ta komisija buvo praplėsta, ją sudarant iš 2 gimnazisčių, 2 mokytojų seminarijos moksleivių ir 3 studenčių. Tačiau, matyt, į tą komisiją dėtos viltys neišsipildė, nes kitą rudenį (1923) tokia komisija buvo sudaryta jau vien iš studenčių. Ir vėliau vis minima ,,’N. Vaidilutės’ leidimo komisija“. Iš tikrųjų pats Dovydaitis ir toliau leido tą žurnalėlį, o ta komisija jam tik talkino gauti „N. Vaidilutei“ medžiagos ir ją finansiškai paremti.

Faktiškai tos „N. V.“ leidimo komisijos talka buvo labai ribota. Poečių ir beletrisčių, žinoma, atsirado ir neieškojus. Korespondenčių irgi netrukus buvo rasta. Tačiau straipsnelių pateikė tik viena kita bendradarbė (J. Žilevičaitė, K. Balevičaitė, M. Kazlauskaitė, O. Girčytė). Tad redakcinė talka buvo menka. Gal būt, ta „N. V.“ leidimo komisija daugiau finansiškai pagelbėjo, rinkdama aukas. Finansinė padėtis buvo sunki, nes prenumeratorių buvo tik pats minimumas (pirmojo numerio spausdinta 1000 egzempliorių, antrais metais — 1500). Todėl ir buvo renkamos aukos „N. V.“ leidimui paremti. Be paskirų „N. V.“ rėmėjų (daugiausia paties Dovydaičio bičiulių ir pažįstamų kunigų), siuntė aukas iš savo parengimų ar šiaip surinkusios ateitininkių mergaičių, „naujųjų vaidilučių“, kuopelės. Pirmaisiais metais stambesne auka „N. Vaidilutę“ parėmė vysk. Pr. Karevičius, 1923 m. — Ateitininkų Susišelpimo Fondas.

Nors ir „apyskurdžiai“, vis dėlto „N. V.“ išsilaikė: „Dievulis tave laimino, tave žūti neskyrė“ (Dovydaitis). Pirmais - antrais (1921 - 22) metais „N. Vaidilutės“ išėjo 5 numeriai (vienas jų dvigubas), 280 puslapių, antrais - trečiais (1922 -23) metais — 7 numeriai, 340 puslapių. Nebeskaldant 1924 metų, jų 5 numeriai apėmė 252 puslapius. 1925 metais išėjo taip pat 5 numeriai su 236 puslapiais. Tais metais Dovydaitis pagaliau savo „dukrelę“ perleido į moterų rankas. Ne tik išsilaikiusi, bet ir gražiai išaugusi, „N. Vaidilutė“ ėjo lygiai dvidešimt metų: jubiliejinis 175 - 176-tasis (1940 gegužės-birželio) numeris išėjo kaip tik prieš sovietinę okupaciją.

3. M. Pečkauskaitės talka

Cituotais Dovydaičio žodžiais tariant, Dievulis iš tikro laimino „N. Vaidilutę“. Vaižganto sprendimas, jog moksleivės „tiesiog nepaskaitys tokių rimtybių“, pasirodė klaidinga pranašystė. Savo atsiminimuose Dovydaitis galėjo pasidžiaugti, kad „moteriškojo pasaulio atstovės“ nuo pat pradžios jo sumanymą „geriau suprato ir šilčiau vertino“. Iš tikro įdomu Vaižganto spėjimą palyginti su O. Labanauskaitės, tais metais baigusios Žagarės vidurinę mokyklą, reakcija į „N. Vaidilutę“, gautą iš kapeliono kun. P. Raudos327. Dovydaičio „dukrelė“ padarė O. Labanauskaitei tokį įspūdį: „Ne už dienos gautas keturių klasių pažymėjimas su penkiukėmis, bet ant žalios pievos išsitiesus perskaitytas pirmas N. Vaidilutės numeris atidarė tą dieną kažkokias gyvenimo duris, įleido šviesos ir nusmaigstė vėliavukėmis kelią“ 328.

Vaižgantas gal ir nebūtų daug klydęs, jei Dovydaičiui būtų tekę pačiam prirašyti „N. Vaidilutę“. Tikra jai Dievo palaima buvo tai, kad nuo antrojo numerio redaktorius susilaukė pedagogės ir rašytojos Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) talkos. Dovydaičio prisiminimu, M. Pečkauskaitė buvo ta „bendradarbė X“, kuri jam buvo atsiliepusi: ,,’N. Vaidilutė’ man atrodo mažumą per sunki mokinėms. Bet ką padarysi, kad nėra tinkamų rašytojų. Čia reiktų ypač moters plunksnos“. Ta „moters plunksna „N. Vaidilutėj“ ir tapo ji pati. M. Pečkauskaitė buvo „ištikimiausia, tinkamiausia ir nuolatinė“ šio žurnalo „rūpintoja - maitintoja“, šios Dovydaičio „dukrelės“ tikra „motina - ugdytoja“324.

Su pagrindu Dovydaitis taip didžiai įvertino M. Pečkauskaitės talką. Visokeriopai ji talkino „N. Vaidilutei“. Visą laiką teikė pedagoginio - moralinio turinio originalių straipsnių. 23 tie auklėjamojo pobūdžio straipsniai sudarė M. Pečkauskaitės raštų V tomą: „Rimties valandėlė. Knygutė jaunoms mergaitėms“ (1928, 253 psl.). Dovydaičio liudijimu, į tą tomą sudėti „toli gražu ne visi“ jos tuo metu „N. Vaidilutei“ parūpinti rašiniai. Be originalių straipsniukų, M. Pečkauskaitė visą laiką teikė ir vertimų, daugiausia iš F. W. Foersterio (1924 m. džiaugsmingai buvo paskelbta, kad jis sutiko bendradarbiauti „N. Vaidilutėje“). Daug tų vertimų buvo išspausdinta be vertėjos parašo. „N. Vaidilutėje“ ji išspausdino ir savo grožinių kūrinių, tarp kurių buvo bene romantiškiausioji jos novelė „Mėlynoji mergelė“, „Pasitaikė proga“, „Anuomet“, Šveicarijos įspūdžiai „Ant Uetlibergo“, humoristinės „Moterų teisės“. Kiekviename „N. Vaidilutės“ numery būdavo bent po du M. Pečkauskaitės dalykus, o kartais ir daugiau.

Pagaliau M. Pečkauskaitė talkino Dovydaičiui ir pačiame redakciniame darbe, „peržiūrėdama ir kitų bendradarbių (daugiausia jaunučių) gaunamus raštus — straipsnelius ir eiles — ir suredaguodama jiems redakcijos atsakymus“329. Ypač paskutiniais Dovydaičio redagavimo metais „ne vienas ilgesnių redakcijos atsakymų“ buvo jos parašyti. O tai buvo itin nedėkingas darbas, kaip galima matyti iš M. Pečkauskaitės laiškų redaktoriui. Pvz., 1924.IX.28 atviruke ji rašo: „Baisus negyvumas pačių Ateit-kių. Jos temoka lyriškai seiliotis, daugiau nieko (atsiprašau už išsireiškimą!)“. 1925.II.23 laiške: „Vandeninga lyrika — baisiausia poezijos rūšis. .. Mūsų lietuvių nelaimė — tas apsiseiliojęs lyrizmas... Vertindama tuos rankraščius, turiu galvosūkio. Žinoma, reik imti reliatyviai, bet mažai tėra nors bent kiek primanomų raštelių“. To paties laiško tęsinyje kitą dieną: „Kodėl tą paskutinį rašinėlį vadini Tamsta tipingu? Jis baisiai menkas.. . Acho, och, viens. .. ir t.t. galima taip prirašyti ištisus lankus. Aš nedėčiau. Gal Tamsta atrasi mane teisiant per žiauriai, bet, man rodos, kitaip negalima. Juk visgi N. V. yra šioks toks laikraštis, kuris turi stovėti tam tikroje aukštumoje — jei nusileisime dar vieną žingsnelį, tai jau bus kažin kas“.

Be abejo, tokiu gaunamosios medžiagos peržiūrėjimu ir atviru įvertinimu M. Pečkauskaitė padėjo „N. Vaidilutei“ laikytis bent „tam tikroje aukštumoje“. O kad M. Pečkauskaitė neperdėjo dėl „apsiseiliojusio lyrizmo“, patvirtina jau patys tokie slapyvardžiai, kaip Ašarėlė, Nutrūkusi Styga, Vynmedžio Šakelė, Užmiršuolė, Girios Gegutė, Plungės Varnelė, Mėnulio Sesuo, Saulės Ašara, Vilties Žvaigždelė etc.

Į savo „dukrelės“ tikrą „motiną - ugdytoją“ Pr. Dovydaitis pasitelkė M. Pečkauskaitę dvejopu būdu. Pirma, palaikė su ja nuolatinį ryšį, skolindamas jai knygų ir žurnalų (išvardinęs penkis vokiečių ir vieną prancūzų žurnalą, dar priduria „ir kitus“). Ką ji ten rasdavo naudinga, panaudodavo ir „N. Vaidilutei“ — išversdavo ar recenzuodavo. Antra paskata buvo honoraras. Tik pagal „atsitiktinai išsilikusius pakvitavimus“ Dovydaitis vien 1923.III.9 - 1925.III.18 laikotarpiu išmokėjo M. Pečkauskaitei honoraro per 2000 litų. Tad neviename jos laiškų ir skaitome padėką „už niekingos mamonos pluoštą“.

Tuo metu M. Pečkauskaitė jau buvo pradėjusi negaluoti, gal būt, tik Dovydaičio paskata ją žadino ir toliau kūrybiškai reikštis: „Aš tariuos manąja ’N. Vaidilute’ šiek tiek prisidėjęs jos plunksną pažadinti paskutiniu jos gyvenimo 10-mečiu ir tuo praturtinti mūsų labai negausingą ypač pedagoginę literatūrą eile gražių originalinių ir verstinių straipsnelių (taip pat viena kita gražia novele)“320. Šį Dovydaičio spėjimą patvirtina ir pati M. Pečkauskaitė savo 1926.XI.20 laiške: „Tai tik Tamsta taip mokėjai mane prispirti rašyti“. Kaimietiškai grubus „sakuotnu-garis“ ir jautri bajoraitė labai sklandžiai bendradarbiavo. „Man iš visa neblogai sekėsi bendrai dirbt su M. Pečkaus-kaite“324, — rašė Dovydaitis savo atsiminimuose apie „N. Vaidilutę“.

4. Dovydaičio straipsniai „N. Vaidilutėj‘‘

Sulaukus M. Pečkauskaitės uolios talkos, Dovydaičiui nebereikėjo „būkštauti dėl priekaištų, kokių man buvo padaryta pradžioje“. Nebereikėjo ir pačiam taip gausiai rašyti, kaip pirmame „N. V.“ numery. Tačiau aplamai Dovydaitis ir vėliau daug rašė „N. Vaidilutėje“, ypač pirmaisiais dviem metais. Temas rinkosi moteriškas, o jas daugiausia svarstė jam savu istoriniu žvilgiu. Straipsny „Įvairių tautų moters padėtis įvairiais laikais“ (1922 - 24) apžvelgė senovės tautų moters padėtį330. Atskirai apibūdino senovės graikų moterį (1925). Be to, rašė apie pirmųjų krikščionijos amžių šventąsias (Priscilą, Akviliną, Ceciliją, Agnietę, Anastaziją), apie palaimintojo Bosco motiną, apie moteris astronomes. Iš moterų rašytojų supažindino su austrėmis E. von Handel - Mazzetti (1871 - 1955) ir buvusia E. Haeckelio pasekėja, vėliau konvertite M. E. della Grazie (1864-1931). Ypač Dovydaitį buvo sužavėjusi pirmoji — E. von Handel-Mazzetti, nes „jos poezijos idealo viršūnė Steponės ir Ritos asmenyse yra ir Lietuvos naujųjų vaidilučių idealas“. Prašė autorę leidimo jos „Ritos laiškus“ išversti lietuviškai ir gavo sutikimą 1921.VI.4. Šiuo romanu žavėjosi daug lietuvaičių, bet lietuviškai jis pasirodė tik po 12 metų (1933), o jį išvertė ne kuri nors iš „naujųjų vaidilučių“, o tuomet jau jas palikusi poetė S. Nėris (todėl vertėja pasirašė Mykolo Genio slapyvardžiu).

Bet daugiausia Dovydaičio dėmesio susilaukė šventosios (šalia pasaulėžiūros klausimų skyriaus „N. Vaidilutėje“ buvo ir skyrius: „Iš šventųjų pasaulio“). 40 puslapių straipsniu 1922-23 m. aprašė ispanų karmelitę Jėzaus Teresę (1515- 1582) jos 300 metų kanonizacijos sukakties proga. Tais pačiais metais, bent kelias sukaktis išskaičiavęs, 23 puslapius skyrė prancūzų mistikei šventajai J. F. de Chantal (1572 - 1641), šv. Pranciškaus Saleziečio bendradarbei. Vėliau šių šventųjų dvasinę draugystę dar ryškino bendresnio pobūdžio straipsny „Šv. Pranciškaus Salezo draugystė su šv. Joana Šantaliene ir šių dienų panseksualizmas“ (1924). Į tą pačią dvasinės draugystės temą lygiavosi ir 52 puslapių studijėlė „Dantė ir Beatričė“ (1921 -23). Baigė šį savo didžiausią „N. V.“ straipsnį Dantės ir Beatričės palyginimu su šv. Pranciškumi Asyžiečiu (beje, jam buvo taip pat paskyręs vieną straipsniuką) ir šv. Klara: „Pranciškus ir Klara! Dantė ir Beatričė! Šiedvi abi poros rodosi turį tipingos reikšmės, siekiančios toliau už individo veikmę: jiedvi rodo, kaip vyriškas ir moteriška, vienas kitą papildydamu, bendrai siekia į kas aukščiausia, stengiasi į Dievo vienybę ir ją pasiekia, kiek žmogui apskritai yra duota begalinį idealą įgyvendint“331.

Dvasinė draugystė buvo tiesiog vedamoji mintis, kuria Dovydaitis grindė „N. Vaidilutę“. Pasisakydamas prieš „šių dienų panseksualizmą“ ir keldamas „panseksualistiškojo principo neteisingumą“, Dovydaitis teigė: „grynai dvasinė meilė yra visai galimas dalykas“. Tik prieškrikščioniškaisiais amžiais tai nebuvo suprasta, „o kada moters siela buvo pastatyta tokion pat pagarbon, kaip ir vyro, tai ir moteris patapo tinkama draugaut“. Todėl krikščionybėj žinoma ir šventųjų dvasinė draugystė. Dovydaitis nurodė daugelį tokios draugystės pavyzdžių: apaštalas Petras — Petronėlė, apaštalas Povilas — Teklė, Jeronimas — Paulė, Ambraziejus — Monika, Pranciškus Asyžietis — Klara, Kotryna Sienietė — Marabottas, Jonas iš Kryžiaus — Teresė Akvilietė, Pranciškus Salezietis — Joana Šantalienė. Turėdamas prieš akis šiuo pavyzdžius, Dovydaitis darė išvadą, kad savo dvasine draugyste jie „paliudija dvasinės meilės galią bei grožį ir geidulių smaguriuose paskendusiai žmonijai rodo kelią į tikrą ir tobulą laimę“332.

Taigi Dovydaitis uoliai stengėsi vykdyti pirmame „N. V.“ numery užsibrėžtą uždavinį ne tik lavinti skaitytojų protą ir plėsti jų dvasinį akiratį, bet taip pat rūpintis „skaidrint ir savo jaunučių skaitytojų sielą doros pamokymais ir kelt dvasią kilniais pavyzdžiais iš šventųjų — tų didžiausiųjų dvasios didvyrių — ir šiaip pavyzdingo gyvenimo mergelių ir moterų, nusipelnusių kilniais pasiaukojimo darbais įvairiose gyvenimo srityse“321.

Užmojis buvo neabejojamai kilnus, tačiau faktinis jo vykdymas dvelkė tam tikru vienašališkumu. Ilgainiui, atrodo, „jaunutės skaitytojos“ pradėjo persisotinti tais visais „kilniais pavyzdžiais“ ir „dvasinėmis draugystėmis“. Jau antrų metų pabaigoje „N. V.“ leidimo komisijos narė K. Balevičaitė, ragindama „seses“ palaikyti „vienintelį mūsų laikraštį“, rašė: „Dažnai draugės tiesiog prisipažįsta, kad joms ’N. Vaidilutė’ neįdomi, ’per šventa’. Bet, gerbiamosios, parašykit ką nors svietiška“ (N. V., 1922- 23, Nr. 7, 298). Kitais metais ta pati K. Balevičaitė dar atviriau klausimą kėlė: „toks sumoteriškintas moters-mergaitės tipas, kokį mums dažnai piešia ’N. Vaidilutė’, tinka mūsų vienuolynams, bet ne gyvenimui“. Redaktorius į tai atsakė: „pasakyta gryna nesąmonė“, ,,’N. V-tė’ turi tikslo padėt mergaitėms rengtis ne į vienuolynus, bet pirmon eilėn į gyvenimą visuomenėj“ (N. V., 1924, Nr. 5, 237 - 238).

5. „Vaidilučių“ maištas prieš Dovydaitį

Jei per didelis „N. Vaidilutės“ „šventumas“ galėjo ne vienai skaitytojai ir nusibosti, vis vien dėl to nekilo audros. Bet „gyvenimas visuomenėj“ pamažu sukėlė tokią „audrą“, kad Dovydaitis pagaliau atsisakė toliau šį laikraštį beleisti ir redaguoti. Būtent „N. Vaidilutė“ jos pačios puslapiuose susilaukė priekaišto, kad ji „ne tik neragina, bet nejučiomis traukia mergaites nuo visuomeninio veikimo“, norėdama jas „išauklėti moteriškomis moteriškėmis“ (N. Vaidilutė, 1924, p. 147).

F. Rogalskytė (dabartinė Putnamo seselė), šį priekaištą keldama, ne abstrakčiai priekaištavo, o reagavo į savo vietoj jau minėtą sąmyšį, pradėjus vykdyti pirmojo „N. V.“ numerio raginimą mergaitėms „pradėt gyvent jau atskiru savaimingu organizacijos gyvenimu“. Visą laiką „N. Vaidilutėj“ buvo informuojama apie pradedamą „naujųjų vaidilučių“ sąjūdį. Radikaliosios veikėjos (ar bent kalbėtojos) siekė ne tik pačiuose ateitininkuose sukurti atskirą mergaičių organizaciją, bet ir iš viso nuo jų atsiskirti. Iš pačios „N. V.“ galima matyti, kad buvo tiek daug ginčų, jog jie ir kone visą veiklą sudarė. Tas ginčas persimetė ir į pačią „N. Vaidilutę“.

Kai iš pradžių „N. Vaidilutėj“ tebuvo garsinamasi su „vaidi-lutine“ veikla, vėliau iškilo kritiški balsai tiek dėl to viso ginčo, tiek dėl „N. Vaidilutės“ vaidmens tame ginče. Jau F. Rogalskytė aiškiai pasisakė nematanti „reikalo steigt atskiras mergaičių kuopas“: „Nuo atskiros kuopos vienas žingsnis belieka prie atskiros katalikių mergaičių organizacijos. Pasitraukusios iš bendro veikimo su ateitininkais kuopoje, aš manau, kad netrukus visai pasitrauktumėm iš Ateitininkų organizacijos. O ar tai bus kam naudinga ?“ Todėl tas sumanymas „ir pačių mergaičių tarpe iki šiol rado ne per daug prielankumo (N. V., 1924 p. 148- 149).

Redakcija šį straipsnį palydėjo prierašu. Mergaičių traukimo nuo visuomeninio gyvenimo priekaištas galėjęs atsirasti „nebent tik dėl keisto nesusipratimo“. Iš tiesų „N. Vaidilutė“ norinti mergaites atitraukti „nebent tik nuo tuščio ir pigaus ’feministinio’ rėkavimo apie ’lygias teises’“. Tačiau esminiu klausimu, atrodo, redakcija palaikė separatizmo idėją: „Dėl mišraus ar atskiro ir kaip toli atskiro veikimo organizacijoj“ reikią atsiminti, kad „šių dienų moksleivių veikimo pavidalas yra išaugęs iš koedukacinės mokyklos, kuri tegali būt Lietuvoj tik iš bėdos pakenčiama, o ne laikoma per tobulybę“. Redaktoriaus mintį dar aiškiau išreiškė ironija: „Krūvoj veikimas vienu atžvilgiu tėra nepakeičiamai pelningas, tai būtent, kad jis nuo pačių jaunųjų dienų gerai pamoko jaunimą flirtuot ir šokt“ (N. V., ten pat, 149).

Toks Dovydaičio pasisakymas, atrodo, ginčą dar labiau į-aistrino. Netrukus po F. Rogalskytės „Atskiros mergaičių organizacijos klausimu“ straipsny pasisakė minėtoji K. Balevičaitė, ligi tol daugiausia redaktoriui talkinusi. Ji tiesiog apkaltino „N. Vaidilutę“, pasėjus „tą skyrimosi idėją“, „skilimo iš ateitininkų organizacijos“ tendencijas. Ne be retorikos ji kreipėsi į mergaites: „Draugės, nevykdinkit nesąmoningai skyrimosi idėjos, kuri ne iš jūsų pačių išeina, nėra paties gyvenimo iššaukta, bet irgi vadų iš šalies užmesta... Ko gi bėgti iš to bendro darbo, kam apleisti tą bendrą katalikiško jaunimo šeimyną, kaip Ateitininkų organizaciją, ar jos reikalas ne mūsų?“ (N. V., 1924, Nr. 5, 236-238).

Nors Dovydaitis ir įdėjo tą straipsnį, bet trijų puslapių rašinį aplipdė savo paties 20 prierašų! Kai kuriuose jų buvo autorei atžerta gana statokai. O dėl paties pagrindinio reikalo buvo atsakyta, kad „visai nereikalingas aimanavimas stovint prieš atdaras duris“. Kitame numery K. Balevičaitei oponavo V. Genytė, gindama „N. Vaidilutę“ teiginiu: „geriau prisirengsime tam (visuomeniniam — J. G.) gyvenimui, dirbdamos atskirai nuo vaikinų“. Šį straipsnį Dovydaitis taip pat palydėjo redakcijos prierašu, tačiau taikomu nebe autorei, o tik aplamai pasisakydamas dėl ginčų, „į kuriuos yra įtraukta ir ’N.V.’ redakcija“. Iš vienos pusės Dovydaitis čia paneigia, kad „tokios ’revoliucijos’“, kaip mergaičių pasitraukimo iš ateitininkų, nė „N. Vaidilutė“ nesiūlytų „šiuo tarpu“. Tačiau iš antros pusės jis aiškiai pareiškia savo simpatiją minčiai, kad pačiuose ateitininkuose mergaitės sudarytų visai atskirą organizaciją („savo atskiras kuopas... taip pat turint ir savo Centro Tarybą“). Tuo būdu berniukai ir mergaitės nebūtų vieni kitų atžvilgiu „subordinacijos santykiuose, o eitų visai gretimai vieni kitų, kaip kad gretimai eina abi žmogaus lytys ir gyvenime“. Tą savo siūlymą motyvavo panašiai, kaip anksčiau:

Apskritai, to kai kieno taip labai pageidaujamo „bendrumo“, kol mūsų mokyklos yra mišrios, dar vis liktų greičiau per daug ne kaip permala, negu kiek jo eitų į sveikatą. Tat baugintis dėl perdidelio „persiskyrimo“ visai netenka, o pasidarytų tarp abiejų lyčių tik kiek daugiau pagarbos atstumo, kurio šiuo tarpu yra neabejotinai permala (N. V., 1925, Nr. 1, p. 36-37).

Į šį savo prierašą jau kitame numery Dovydaitis sulaukė Vabos atsakymo. Būtent: jei nebijoma bendrumo šokiuose ir šiaip pasilinksminimuose, tai „keistas nusigandimas dėl bendro organizacinio darbo“. Iš tikrųjų mergaičių ir berniukų santykiuose „reikalinga ne iš atstumo kilusi pagarba“. Būtų pagrindo pasisakyti prieš bendrą organizaciją tik tuo atveju, jei joj mergaičių pasireiškimas būtų trukdomas. Bet dabartinėmis sąlygomis nėra pagrindo „gąsdinti subordinacija“, nes „mergaitės dalyvauja organizacijoj lygiomis teisėmis ir gali jomis pilnai naudotis“ (N. V., 1925, Nr. 2, 75 - 76). Dovydaitis į tokią tiesioginę su juo polemiką atsakė: nors kai kur straipsny „nušnekama nevisai racionaliai“, bet jį įdėjo, „kadangi mums rūpi, kad kalbamasis klausimas būtų iš visų pusių apsvarstytas“.

Deja, šis „iš visų pusių apsvarstymas baigėsi tuo, kad Dovydaitis, pats ant savo galvos užsitraukęs šią bėdą, neteko kantrybės. Užuot savo prierašais įtikinęs savo oponentes, jas tik papiktino. Jau kitame numery po Vabos straipsnio jis turėjo įdėti A. Kaupelytės laišką „Dėl ’Vaidilutės’ Redakcijos prierašų“. Tame laiške buvo Dovydaičiui tiesiai į akis žeriama, kad visi tie prierašai rodo „vien nepakenčiantį priešingos nuomonės nervinimąsi“, kai ne atskirame straipsny įrodoma „kame ir kodėl klystama“, bet ex cathedra paskelbiama, jog „tas protingai, o tas kvailai pasakyta“. Toks redakcijos elgesys „užkerta kelią laisvam nuomonės pareiškimui“, dėl to „polemizavimas laikrašty yra negalimas“. Laiškas baigiamas tokiu sakiniu: „Čia susidaro perdaug nelygi padėtis: rašanti ’Vaidilutei’ negalės polemizuoti tomis priemonėmis, kuriomis naudojasi besijaučianti privilegijuota Redakcija. Ir tuo būdu ’Vaidilutės’ Redakcija, atstumdama rašančiųjų dalį, varo žalingą pačiai ’Vaidilutei’ darbą (N. V., 1925; Nr. 3, 143- 144).

6. „N. Vaidilutės“ perleidimas moterims

Pasirašęs „’Naujosios Vaidilutės’ įsteigėjas, redaktorius ir leidėjas“, Dovydaitis po šiuo laišku pridėjo atsakymą: „Dar vienas redakcijos prierašas ir jau paskutinis“. Perteikiame visą šį prierašą:

Kadangi paskutiniu laiku „N. V-tės“ leidimas tolyn labyn ir dvasiniu atžvilgiu — apie materialinį čia nutylėsiu — darės vis labiau nedėkingesnis darbas, kai iš skaitytojų pusės pradėta nesutiki su šio laikraščio pakraipa bei dvasia ir imta prikaišiot redakcijai būtų ir nebūtų dalykų, tai šiuo pareiškiu, kad aš toliaus „Naujosios Vaidilutės“ nebeleisiu. Tatai reiškia, kad atsisakau nuo visų su šio laikraščio leidimu surištų „privilegijų“, tiek nuo pačių mažiausių ir paprasčiausių, kaip, antai, padėt prierašų po rašiniais, su kurių išprotavimais redakcija nesutinka, tiek nuo daug didesnių „privilegijų“, būtent, tokių, kaip parūpint tinkamų laikraščiui raštų — arba pačiai redakcijai jų prirašant, arba surandant jų iš šalies, — tiek pagaliau nuo pačios didžiausios iki šiol mano turėtos „privilegijos“, tai, būtent, sumokėt visas „N. V-tės“ leidimo išlaidas. Atsisakydamas toliau visomis šiomis „privilegijomis“ naudotis, aš betgi visai nesu priešingas perleisti jomis naudotis, kas tik jų trokšta.

Daugiau „Naujosios Vaidilutės“ nebeleisdamas, šio paskutinio jos sąsiuvinio pabaigoj nuoširdžiai dėkoju visoms ir visiems, kas tiktai bet kuriuo būdu padėjo man šį darbą dirbti.

Iš šio pareiškimo, datuoto 1925.VI.4, atrodo, lyg tai jau buvo „N. Vaidilutės*' laidojimas. Be abejo, Dovydaitis buvo pyktelėjęs, nes į kilusią polemiką žvelgė kaip į nedėkingumą, patirtą iš tų pačių mergaičių ateitininkių, kuriomis tiek sielojosi. Tačiau per brangi buvo jam „N. Vaidilutė“, kad būtų galėjęs abejingai ją palaidoti. Be to, tą pačią 1925 m. vasarą vyko II jubiliejinis ateitininkų kongresas — negalima buvo jo temdyti „N. Vaidilutės“ šermenimis. Iš tiesų, to kongreso mergaičių konferencijoj Dovydaitis, nors ir atsisakė nuo tolimesnio „N. Vaidilutės“ leidimo („atlygindamas visas skolas“), pažadėjo išleisti dar vieną poatostoginį numerį, kol pačios mergaitės susiorganizuos žurnalui perimti333.

Iš tikųjų Dovydaitis išleido dar du „N. Vaidilutės“ numerius (vieną po atostogų, kitą Kalėdoms), nors pats juose neberašė. Tad „N. Vaidilute“ jis rūpinosi ligi pat 1925 m. pabaigos. Tai pats patvirtina savo įvade į paskelbtuosius M. Pečkauskaitės laiškus, kad to žurnalo redakcija jau nebe jo rankose „nuo 1925 m. galo“. Tai patvirtina ir pačios M. Pečkauskaitės laiškai, nes ir 1925 m. antrą pusmetį ji susirašinėjo su Dovydaidaičiu kaip redaktoriumi, siųsdama „N. Vaidilutei“ medžiagą. Tačiau tą pusmetį Dovydaitis, atrodo, daugiau liko vyr. redaktoriumi, nes jau poatostoginiame „N. Vaidilutės“ numery buvo pranešta, kad su tuo numeriu „imasi darbo nauja Redakcija“.

Incidentinis iš „N. Vaidilutės“ pasitraukimo pobūdis, be abejo, negalėjo Dovydaičiui būti malonus. Tačiau bent viena našta savo pečių palengvinimas buvo tikrai malonus. Todėl savo vėlesniuose atsiminimuose — „tėvo“ pokalby su „dukterimi" — Dovydaitis šį reikalą taip aprašė: „Bet kai tu jau buvai paūgėjusi, tai ir vėl kai kam pradėjo rodytis, kad nemoku tave tinkamai vedžiotis, kad perdaug varžau tavo laisvę, kad tempiu ant savojo kurpalio, kad prie tavęs neleidžiu prieit niekam kitam ir pan.“ Todėl „mielu noru“ atidavė „N. Vaidilutę“ kitiems „auginti“, bet ir pats jos neišsižadėjo: „Ir aš, kaip gerai atmeni, nuo tavęs neatsisakiau, — nes ir toliau palikai mano vaikas“321.

M. Pečkauskaitės baiminimasis, kad be Dovydaičio „N. Vaidilutė „gaus baigti savo amžių“ neišsipildė. Tiesa, pirmieji metai buvo tikrai „liesi“ — 1926 m. teišėjo vos 4 numeriai su 184 puslapiais (tokių liesų metų dar nebuvo buvę!). Bet pamažu „N. V.“ stiprėjo, priaugant daugiau bendradarbių. Nuo 1926 Nr. 2 „N. Vaidilutės“ leidėja ir redaktore buvo skelbiama S. Ladigienė. Faktiškai daugiau redagavo studentės, iš kurių ilgiausiai dirbo bene J. Laurinavičiūtė. Vėliau porą metų redaktoriavo A. Mažylytė. Jai padėti buvo sudaryta redakcinė komisija (studentės J. Jatulytė, Iz. Matusevičiūtė ir A. Petrauskaitė), kurios pastangomis „N. Vaidilutė“ nuo 1930 m. antro pusmečio buvo perorganizuota moterų inteligenčių žurnalu.

Pasitraukęs iš „N. Vaidilutės“ leidėjo ir redaktoriaus pareigų, Dovydaitis ir toliau nuoširdžiai domėjosi jos reikalais. Kaip prisimena buvusi redaktorė J. Jatulytė - Lapšienė, Dovydaitis mėgdavęs pasikalbėti ir pajuokauti: „Tik jau visai nesumodernizuok mano ’N. Vaidilutės’ — telieka ji ir toliau ideali lietuvaitė“. Galimas dalykas, kad už šitokio juokavimo slėpėsi ir susirūpinimo. M. Pečkauskaitė savo 1929.IV.il laiške (pasipiktinusi, jog gavo „N. V.“, kur „pusė numerio — prostitucija, antra pusė — kilniausia mistika“) priminė Dovydaičio jai kadaise rašytus žodžius, kad bijąs nuo „N. Vaidilutės“ visiškai pasitraukti, nes pačios mergaitės gali ją „kažin kur nuredaguoti“320. Dėl to Dovydaitis, ir pasitraukdamas iš „N. V.“, tarpininkavo, kad M. Pečkauskaitė ir toliau joje bendradarbiautų.

Kai „N. Vaidilutė“ šventė savo dešimtmetį, Dovydaitis ją parėmė ir stambia auka. Perorganizuojant „N. Vaidilutę“ iš moksleivių į moterų inteligenčių žurnalą, ji buvo padidinta. Tačiau, nespėjus pakelti tiražo, buvo atsidurta bėdon: spaustuvė atsisakė žurnalą spausdinti, kol bus sumokėtos skolos. Dovydaitis, tai sužinojęs, tuojau atėjo pagalbon. Savo atsiminimuose jis tai prisimena tik skliausteliuose įrašytu sakiniu: „Tavo dešimtmečio proga ir dar kai ką realiau esi iš manęs gavus“. Tas „kai kas realiau, kaip vienai savo artimųjų studenčių Dovydaitis pasisakė, buvo — 1000 litų banknotas!

Nebebūdamas redaktoriumi, aišku, Dovydaitis mažiau berašė „N. Vaidilutei“. Vis vien, jo paties žodžiais, „bent retkarčiais, pasigavęs šiokių ar tokių progų, šį bei tą kyšteldavau tau maisto, jei tik atspėdavau nuo kitų savo pareigų“. Jei ne kiekvienais metais, tai bent kas antri vis ką nors parašydavo savo „dukrelei“. Gi 1934 m. pateikė net keturis dalykėlius. Yra lietęs įvairių moteriškų temų: rašė apie moteris mokslininkes, tarp jų apie M. Curie (1934), rašė ir tokia tema „Gražiai korpulentingų moterų vaidmuo gyvenime“ (1934, Nr. 1; pasinaudojęs vieno anglų žurnalo straipsniu, čia išrikiavo ištisą eilę istorijon patekusių moterų, ir meilužių, ir valdovių, nuo savęs pridėdamas lietuvaitę Rusijos imperatorę Kotryną I).

Po pasitraukimo iš „N. Vaidilutės“ redaktorių Dovydaitis joje išspausdino tris didesnius straipsnius, kurie verti atskirai pažymėti. Pirmiausia minėtina 28 puslapių istorinės etnologijos studijėlė „Lyčių kova dėl primato“ (1933). Tai buvo Dovydaičio įnašas į „N. Vaidilutės“ 100-tąjį numerį. Švęsdamas savo 50 metų amžiaus sukaktį, jis pasirinko „N. Vaidilutę“ savo vaikystės atsiminimams (1936 ir 1937, iš viso 26 puslapiai). Pagaliau paskutiniajame „N. Vaidilutės“ numery, kuriuo buvo švenčiama jos 20 metų sukaktis, Dovydaitis paskelbė savo atsiminimus apie ją pačią: „Tėvo pokalbis su 20 m. amžiaus dukterim“ (1940, Nr. 5-6). Tai buvo ir apskritai paskutinis Dovydaičio rašinys nepriklausomos Lietuvos spaudoje.

Baigiame, susumuodami Dovydaičio įnašą į „N. Vaidilutę“. Savo redagavimo metais (1921 -25) iš 1108 puslapių jis pats prirašė 330. Pirmaisiais metais (1921 -22) jo plunksnai teko pusė viso teksto (145 puslapiai iš 280), antraisiais (1922-23) — beveik trečdalis, būtent 123 puslapiai iš 340. Kitais dviem metais jau nebe daug puslapių reikėjo pačiam užpildyti: 1924 m. iš 252 puslapių jo buvo 39, 1925 m. iš 236 puslapių jo paties bebuvo 23. Pasitraukęs iš „N. Vaidilutės“ redaktoriaus, jis prirašė šio žurnalo dar 97 puslapius. Tad iš viso Dovydaičio plunksnai šiame žurnale priklauso 427 puslapiai. Ir atmetus iš šio skaičiaus apie šimtą puslapių, užpildytų įvairiomis smulkmenomis bei vertimais (pvz., daug buvo vokiečių katalikių mergaičių informacijos apie savo veiklą), Dovydaičio straipsniai moteriškomis temomis sudarytų virš 300 puslapių tomuką.

IV

„LIETUVOS MOKYKLOS“ STEIGĖJAS
 IR REDAKTORIUS (1918-24)

1. „Lietuvos Mokykla“ — pirmasis mūsų pedagoginis žurnalas

Be jaunimo žurnalų, kuriuos aptarėme, Dovydaitis įsteigė ir redagavo dar keturis žurnalus. Trys iš jų buvo moksliniai leidiniai to žodžio griežtąja reikšme, ketvirtasis — pedagoginis žurnalas „Lietuvos Mokykla“. Kai „Ateitis“ ir „Naujoji Vaidilutė“ buvo skirtos moksleivijai, tai „Lietuvos Mokykla“ — jos ugdytojams mokytojams. Šia prasme galima sakyti, kad „Lietuvos Mokykla“ Dovydaičio žurnaluose užėmė tarpinę poziciją.

Betgi kitu atžvilgiu „Lietuvos Mokykla“ net trejopai pirmauja kaip a. pirmasis žurnalas Dovydaičio mokslinių žurnalų cikle, b. pirmasis savarankus lietuvių pedagoginis žurnalas ir c. aplamai pirmasis specialus lietuvių mokslinis žurnalas.

Pagrindinę Dovydaičio mokslinių žurnalų triadą sudaro gamtos mokslų „Kosmos“, filosofijos „Logos“ ir religijos mokslo „Soter“. Bet už juos anksčiau pasirodė „Lietuvos Mokykla“. Tai buvo iš tikro skubesnis bei aktualesnis reikalas: norint skleisti mokslą atsikuriančioje Lietuvoje, pirmiausia reikėjo sukurti kiek galima šviesesnę mokyklą. Savo ruožtu tai reikalavo šviesti ir sąmoninti pačius mokytojus. Pats tuo metu vadovaudamas Kauno pirmajai lietuviškai gimnazijai, Dovydaitis tą reikalą itin gyvai jautė. Pedagoginio žurnalo mintis gerai tiko ir į bendrąjį jo žurnalų planą. Taikliai „L. Mokyklos“ vietą tarp kitų Dovydaičio žurnalų apibūdino St. Šalkauskis:

Prof. Dovydaitis nebūtų tikras enciklopedistas, jei jis apsiribotų vien mokslinio tyrimo sritimi ir nesidomėtų ugdymo dalykais. Jam svarbu ne tik suimti mokslo laimėjimus į raštines lytis, bet ir skleisti mokslą kitiems... Ugdymo mokslas jam buvo viena iš svarbių priemonių dirbti ugdymo darbo naudai, nes jis turėjo sąmoninti ugdymo darbininkus, ypač mokytojus334.

Pradėta leisti 1918 m. dar vokiečių okupacijos metu, „L. Mokykla“ buvo pirmasis savarankus lietuvių pedagoginis žurnalas. Tiesa, Lietuvių mokytojų susivienijimo iniciatyva 1906 gruodžio mėn. pasirodęs dvisavaitinis visuomenės, politikos, mokslo ir literatūros laikraštis „Lietuvis“ buvo laikomas šio susivienijimo organu, bet netrukus, po 5 ar 6 numerių, jis sustojo. Nuo 1909 m. prie „Lietuvos Ūkininko“, o vėliau (nuo 1912) prie „Lietuvos Žinių“ ėjo kairiųjų mokytojų „Mokykla“, o prie „Draugijos“ 1914 metų pradžioj katalikams mokytojams buvo pradėtas leisti „Mokytojas“. Bet tai buvo labai kuklios apimties priedai, o ne savarankūs leidiniai. Gi „L. Mokykla“ iškart pradėjo eiti kaip solidus žurnalas, kurio komplektas jau pirmaisiais metais (1918) sudarė 540 puslapių tomą. Už kitus nepriklausomos Lietuvos pirmuosius pedagoginius žurnalus ji pasirodė kone dviem metais anksčiau. Švietimo ministerija savo oficiozą „Švietimo Darbą“ ėmė leisti nuo 1919 spalio mėn. Kairieji mokytojai, šiaipjau anuomet gan gausūs ir stiprūs, savo itin kuklų „Beraštį“ pradėjo leisti 1919 gruodžio mėn. (po šešių numerėlių nuo 1920 m. rudens jį pakeitė jau solidesnis žurnalas „Mokykla ir Gyvenimas“). Tad vienas žmogus, Dovydaitis, pasirodė ir spartesnis, ir pajėgesnis ir už ministeriją, ir už kairiųjų mokytojų profesinę sąjungą. Su pagrindu jis galėjo „L. Mokyklai“, bešvenčiant 20 metų sukaktį, siųsti linkėjimus kaip „seniausiam Lietuvos pedagoginiam žurnalui, savo amžiumi truputį vyresniam net už pačią naująją Lietuvos valstybę“336.

„L. Mokykla“ savo pobūdį tituliniame puslapy buvo aptarusi: „laikraštis mokymo ir auklėjimo dalykams“. Nuo 1921 balandžio - birželio numerio šis jos paskirties apibrėžimas buvo patikslintas: „auklėjimo, mokymo ir mokyklų organizacijos reikalams“. Iš tiesų „L. Mokykla“ buvo dvejopo pobūdžio: ir teorinio, ir praktinio. Savo teorine dalimi ji buvo mokslinis žurnalas. Tai ir teikia „L. Mokyklai“ teisę pagrįstai būti laikomai apskritai pirmuoju specialiu lietuvių mokslo žurnalu. Jau ir prieš I pasaulinį karą ėjusieji akademinio lygio kultūros žurnalai iš dalies buvo ir mokslo žurnalai. Lietuvių Mokslo Draugijos nuo 1907 m. leista „Lietuvių Tauta“ buvo jau vien moksliniams raštams skiriamas leidinys. Bet specialių, būtent, vienos mokslo šakos, savarankiškų leidinių ligi „L. Mokyklos“ nebuvo: arba bandymas tuojau pat sužlugdavo (pvz., 1913 m. užsimota dvimėnesinė „Medicina ir Gamta“ turėjo sustoti vos po dviejų numerių), arba tegalėjo kukliai eiti kurio kito leidinio priedu (pvz., „Lietuvos Žinių“ priedu nuo 1911 m. ėjo „Farmaceutų Reikalai“). Nėra ko daug dėl to stebėtis, nesgi anuomet negausu buvo ne tik mokslo žmonių, bet ir aplamai baigusių aukštuosius mokslus.

2. Vokiečių okupacijos metais

Kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta „L. Mokykla“, turime paties Dovydaičio atsiminimų, paskelbtų šio žurnalo dvidešimtinės sukakties proga (1937, Nr. 12)335.

Susvyravus vokiečių karo laimei ir Vilniaus konferencijai išrinkus Lietuvos Tarybą (1917), Dovydaičio žodžiais, buvo jaučiama netrukus pradėsiant „aušti laisvesnio gyvenimo rytą“. Pradėjo daugiau atsirasti ir lietuviškų laikraščių. Vilniaus katalikai mokytojai 1917 m. išleido ir mokytojų almanachą „Atžalą“ (redagavo Kl. Ruginis, talkinamas L. Giros), kuriame bendradarbiavo ir Dovydaitis. Ir Kaune vėl pradėjusi eiti „Ateitis“ nemaža dėjo mokyklinės medžiagos (daugiausia paties Dovydaičio). Tai rodė, kad „jau būta žmonių, kurie siekė patarnauti mūsų pirmosioms lietuviškoms mokykloms ir savo plunksna. Dėl to brendo reikalas turėti ir atskirą žurnalą pedagogikos ir iš visa mokyklinio darbo dalykams“.

O kadangi tai buvo reikalinga, Dovydaitis ir ėmėsi tokį žurnalą įsteigti. „1917 metams baigiantis, manyje galutinai subrendo idėja, kad reikalingas yra lietuviškas pedagogikos žurnalas, kad jį reikia tuojau pradėti leisti, kad jam, gal būt, bus lemta tapti kokiu ’lietuviškos švietimo ministerijos’ žurnalu busimojoj Lietuvos valstybėj, kurios įsikūrimas tuomet, berods, dar buvo didelis klausimo ženklas“. Dar iš prieškarinių metų Dovydaitis buvo šiek tiek susipažinęs su rusų švietimo ministerijos žurnalu. O karo metais jis buvo užsiprenumeravęs keletą vokiečių pedagoginių žurnalų. Pagal vieno jų vardą (Deutsche Schule) jis nutarė savo sumanytą žurnalą pavadinti „Lietuvos Mokykla“.

Nusprendęs tokį žurnalą leisti, Dovydaitis tuojau pat ėmėsi rūpintis okupacinės valdžios „L. Mokyklai“ leidimu. Nors Dovydaitis ir buvo tuomet „’prisiekęs raštininkas’ visiems visokius vokiškus prašymus rašyti“, šįkart savo stiliui išlyginti pasitelkė vokiečių kariuomenėj tarnavusį pažįstamą klaipėdietį A. K. Ozelį (vokiškai rašėsi Oselies), kad „nepasirodytų okupantų akyse koks nemokša“. Ozelis ne tik išdailino prašymo kalbą, bet ir sumaniai patarė išmesti „mokyklų politikos“ (Schulpolitik) žodį. Nors vokiečių pedagoginiai žurnalai ir turėjo tokį skyrių, bet „okupantai galį dėl to kažką pamanyti ir leidimo neduot“. Prašymą „L. Mokyklai“ leisti Dovydaitis įteikė „1917 m. pabaigoj ar 1918 m. pačioj pradžioj“. Leidimą gavo 1918 vasario 2, atseit, lygiai dvi savaites prieš nepriklausomos Lietuvos atstatymo paskelbimą. Pagal tą leidimą, žurnalo turinys turėjo būti „grynai pedagoginis; politiniai straipsniai neleidžiami“; visa atskiro numerio medžiaga iš anksto pristatoma cenzūrai; rankraščiai redaktoriui siunčiami per cenzūros įstaigą (toks tad buvo adresas: An die Pressestelle Ob. Ost. III für „Lietuvos Mokykla“, Deutsche Feldpost 209). „Kokiomis sąlygomis okupantai buvo leidę ’Lietuvos Mokyklą’ išleisti, tokiomis ir teko ji leisti... Tat tik iš Pressestellė’s (spaudos įstaigos — J. G.) atsiimdavau visus iš provincijos atėjusius laiškus bei rankraščius. Pressestellė’n nešdavau ir visus mano paties parašytus ir kitų bendradarbių per rankas gautus rankraščius“. Pavyko tik tiek išsiderėti, kad tai išankstinei cenzūrai nereikėtų rankraščių išversti į vokiečių kalbą, kaip iš pradžių leidime buvo pažymėta. Rankraščius skaitydavo vokiečių kariuomenėj tarnavę lietuviai klaipėdiečiai, o vokiečiai tik pasirašydavo, kad „leista“.

Ir po Vasario 16 akto paskelbimo vokiečių cenzūra veikė kone ligi tų metų galo. Dovydaičio archyve atsitiktinai išlikęs vienas popieriukas dokumentavo, kad dar 1918.X.29 „L. Mokyklos“ rankraščiai buvo siųsti vokiečių cenzūrai. „Nuo kada siųsti paliauta, datos neturiu. Bet 1918 m. paskutiniųjų sąsiuvinių kai kurie dalykai tikrai kad jau nebuvo siųsti“.

Suprantama, veikiant kietai vokiečių karo cenzūrai, reikėjo ne tik griežtai ribotis pedagoginiais dalykais, bet ir juose „per daug neišsišokti“. Vis dėlto ir tais pirmaisiais (1918) metais „sudėta ir daug programų, planų, diskusijų, o 12-me (gruodžio mėn.) sąsiuviny jau randamas ir pirmasis Lietuvos Švietimo ministerijos įsakymų žiupsnis“.

3. Leidimo rūpesčiai

1918    metais „Lietuvos Mokykla“ pradėjo eiti kaip mėnesinis žurnalas. Tačiau net keturi tų metų numeriai buvo dvigubi (Nr. 1-2, 5-6, 7-8 ir 9-10). Tų metų komplektą sudarė 540 puslapių: paties žurnalo 412 puslapių ir atskirai paginuojamo priedo „Mokymo pavyzdžių“ 128 puslapiai. 1919 - 20 metais „L. Mokyklos“ leidimas buvo suretintas: mėnesiniai „sąsiuviniai“ buvo paversti kone metinėmis „knygomis“. Būtent: „antrųjų, 1919, metų 1-ji knyga“ turėjo 240 puslapių (iš jų 56 puslapius užėmė „Mokymo pavyzdžiai“); „II ir III, (1919 ir 1920), metų 2-ji knyga“ buvo 304 puslapių (įskaičiuojant „Mokymo pavyzdžių“ 16 puslapių); tų pat abejų metų 3-ji knyga turėjo 152 puslapius. Tad bendras tų dviejų metų (1919-20) tomas buvo 696 puslapių. Nuo 1921 m. „L. Mokykla“ vėl pradėjo eiti kas mėnesį (po 48 puslapius).

Iš pradžių okupacijos, o vėliau laisvės kovų metais leisti tokį specialų žurnalą buvo sunkiau, negu galima įsivaizduoti iš šalies. Ne veltui Dovydaitis savo atsiminimams apie „L. Mokyklą“ motto pasirinko Maironio ketureilį: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris. .Iš tikro sunkiai „besuprantamos“ ir Dovydaičio pastangos, kurių reikėjo „L. Mokyklai“ anuomet išleisti.

Redaktorius Dovydaitis pats buvo ir leidėjas — turėjo ir finansiškai savo žurnalu rūpintis. Pirmaisiais metais jį šiek tiek aukomis parėmė vysk. Pr. Karevičius, kunigai J. Krokininkas (tuo metu, berods, jau Višakio Rūdoj), J. Ramanauskas ir P. Martišius (buvęs Višakio Rūdos vikaras), iš Višakio Rūdos apylinkės kilęs mokytojas J. Palukaitis ir kt. Tai vis žmonės, susiję su Dovydaičio tėviške, atseit, jo asmeniškai pažįstami. Nedidelė buvo visų išvardintųjų auka — 2460 markių. Greičiausiai daug nesuaukojo ir nebeišvardintieji „kiti“. Tad daugiausia lėšų leidėjas - redaktorius turėjo iš savo kišenės iškrapštyti.

1919    m. pirmajai knygai išleisti „bent kiek subsidijos davė švietimo ministeris Jonas Yčas“. Tačiau išleidęs 1919 - 20 m. dvi kitas knygas, Dovydaitis „labai įlindo skolosna“. 1920 m. atsikūrusi Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, perimdama žurnalo leidimą nuo 1921 m., buvusiam leidėjui paskolino 15.000 auksinų išleisti 1919-20 m. trečiajai knygai (faktiškai išėjusiai tik 1921 m. rudenį). Vėliau, tiesa, ta skola buvo jam dovanota kaip atlyginimas už darbą.

Pats Dovydaitis „L. Mokyklą“ leido trejus metus (1918 - 20) ir per tą laiką šio žurnalo išleido 1236 puslapius. Vargu ar jis būtų ištesėjęs savo lėšomis ir toliau leisti. Tačiau, kaip sakyta, LKMS savo pirmajame suvažiavime 1920 m. nutarė perimti „L. Mokyklą“ savo organu, paversti mėnesiniu leidiniu, be to, straipsnius „rašyti populiaringiau“.

Dvejaip galima aiškinti, kodėl Dovydaitis, iš pradžių „L. Mokyklą“ leidęs kas mėnesį, vėliau ją pavertė neperiodiniu stambių „knygų“ leidiniu. Vienas motyvas nurodytas 1919 m. 1-os knygos viršelyje: „karo meto dėliai kol kas tegali eiti tik neperiodiniais laiko tarpais ir nelygaus didumo sąsiuviniais“. Bet, gal būt, svarbiausia, aplamai Dovydaitis linko į stambesnius, nors ir retesnius, leidinius. Tokia mokslinių žurnalų praktika. Tokiomis knygomis Dovydaitis leido ir savo kitus mokslinius žurnalus.

Tačiau, nesiribojant tik teoriniais straipsniais, bet (ir ypač) norint pasisakyti ir aktualiaisiais klausimais, reikėjo „L. Mokyklai“ dažniau rodytis. Todėl toliau ji ir ėjo jau kas mėnesį, nors ir tekdavo numerius dvigubinti ar net trigubinti. Sklandų leidimą trukdė ir spaustuvės nespėjimas laiku darbą atlikti. Pvz., 1922 m. 4 - 6 numeryje skundžiamasi, kad tik dabar, „jau pagaliau“, išėjo 1921 m. paskutinis numeris, kuris buvo pradėtas rinkti gruodžio mėnesį; o ir pats tas 1922 m. 4 - 6 numeris pradėtas rinkti kovo vidury, teišėjo gegužės 31!

„L. Mokyklos“ leidimas LKMS buvo taip pat sunki našta, ir dėl spaustuvės negalavimų, ir dėl valiutos kritimo (kol nuo auksinų buvo pereita į litus), bet, svarbiausia, dėl per mažo prenumeratorių skaičiaus. Nėra žinių, kiek Dovydaitis į žmones išleido savo „L. Mokyklos“ 1919-20 metų knygų. Bet 1921 m. prenumeratoriai „nesiekė nė poros šimtų“ ar „vos apie 200 žmonių“. Laimė, 1922 m. pavyko skaitytojų skaičių pakelti ligi 1100.

1923 m. buvo įsidrąsinta spausdinti 1200 egzempliorių, bet prenumeratorių skaičius vėl nukrito ligi 644, iš kurių mokytojų buvo 466. Tad savo organo neskaitė nė dalis LKMS narių (jų tais metais buvo ligi 750). Vargu ar ir pati LKMS būtų įstengusi žurnalą išlaikyti. „L. Mokyklos“ leidimą įgalino tik kasmetinė Šv. Kazimiero draugijos parama (pvz., 1921 m. buvo gauta 50.000 auksinų, o tų metų prenumerata buvo 80 auksinų). Savo ruožtu buvo renkamos aukos pačiai LKMS, dauguma aukotojų buvo kunigai. Iš JAV stambią paramą sudarė Tautos Fondo 250 dolerių, kurių 150 iškeltus buvo gauta per 45.000 auksinų.

Iš pradžių „L. Mokyklos viršely buvo skelbiama, kad tas žurnalas „Pr. Dovydaičio leidžiamas. Nuo 1921 m. Nr. 2-3 žodį „leidžiamas“ pakeitė „vedamas“. Pastarasis žodis, tur būt, nebuvo tik paprastas tarptautinio „redagavimo sulietuvinimas. Perimdama iš Dovydaičio „L. Mokyklos“ leidimą, LKMS jam redakciniame darbe talkinti pakvietė savo reikalų vedėją St. Tijūnaitį. Tad nuo to laiko Dovydaitis daugiau liko „L. Mokyklos“ tik vyriausiuoju redaktoriumi. Nors be jo paties žurnale nebuvo skelbiama kieno kito pavardė, daugiau ar mažiau „L. Mokyklą“ faktiškai redaguoti pradėjo Tijūnaitis. Savo atsiminimuose Dovydaitis patvirtina, kad nuo 1921 m. ant žurnalo „vairo juntamai uždeda ranką mok. St. Tijūnaitis, kuris paskui ją beveik vienas ir redaguoja..., man tik šiek tiek prie jos pirštą pridedant ir atsakomojo redaktoriaus pareigose paliekant“ 335. Aprašydamas LKMS 1922 m. suvažiavimą, St. Tijūnaitis yra taip pat pastebėjęs, kad „tas ’Centras’ (suprask: sąjungos reikalų vedėjas — J.G.) iš Lukšio gatvės kampo (sąjungos būstinės — J.G.) pusiau redaguoja ir ’Lietuvos Mokyklą’ “336. Iš tuometinių „L. Mokyklos“ komplektų galima įsitikinti, kad tais metais (1921 -24) Dovydaitis turėjo tikrai uolų pavaduotoją St. Tijūnaitį.

Tik vienas dalykas neaiškus: „L. M.“ 1923 spalio numery paskelbtas Tijūnaičio pareiškimas, kad jis, išsikeldamas iš Kauno į provinciją, 1923.X.21 pasitraukė iš LKMS centro valdybos ir „L. Mokyklos“ redakcijos narių. Iš Tijūnaičio naujo adreso matyti, kad jis tuomet LKMS reikalų vedėjo darbą pakeitė mokytojo vieta Uogoniškėse prie Pravieniškių, netoli Kauno. Tai nereiškė konflikto su Dovydaičiu, nes jis ir toliau rašė „L. Mokykloj“. Kadangi pats Dovydaitis priskiria Tijūnaičiui kaip „L. Mokyklos“ faktiniam redaktoriui ir 1924 metus, galimas dalykas, kad pastarasis ir toliau daug talkino Dovydaičiui šio žurnalo redagavime. Šiaip ar taip, vėl buvo nurodoma į Dovydaitį kreiptis visais „L. Mokyklos“ reikalais — jo namų adresu siųsti ne tik rankraščius, bet ir prenumeratą (nuo 1921 m. Nr. 2-3 prenumeratos reikalams buvo atskiras administracijos adresas, o nuo 1922 Nr. 8-9 net ir rankraščiams siųsti buvo duotas LKMS reikalų vedėjo adresas). Kaip bebūtų buvę, St. Tijūnaičiui iš Kauno išsikėlus, Dovydaičiui „L. Mokyklos“ našta pasunkėjo. Gal dėl to nuo 1924 m. pabaigos jis ir perleido ją kitiems.

Labai varganomis sąlygomis „L. Mokykla“ buvo kuriama ir toliau leidžiama. Tačiau, paties steigėjo žodžiais „L. M.“ pirmojo numerio pirmame puslapy, ji buvo kuriama su dideliu ryžtu „statydinti Lietuvos mokyklą ant tikrai tvirto pagrindo, kurio niekas daugiau jau nebeišgriautų ir plėtoti ją visais sveikais, dorais ir žmoniškais krypsniais“. Visomis pajėgomis atsidėjęs tuomet dar vienam savo žurnalui, Dovydaitis „L. Mokyklą“ iškart išugdė į tokio lygio žurnalą, kad jo vertę turėjo pripažinti ir tie, kurie šiaipjau nebuvo jos draugai.

Pvz., liaudininkų „Varpas“ (1920, Nr. 8-9) rašė: „’Lietuvos Mokykla’ duoda daug rimtos medžiagos auklėjimo ir mokymo klausimams gvildenti. Demokratinei mokytojojai, turint prieš akis tokį klerikalinį auklėjimo reikalams pašvęstą organą, reikėtų rimtai susirūpinti, kad ką nors rimtesnio priešpastatyti, nes ’Beraštis’ persilpnas, kad su ’Lietuvos Mokykla’ galėtų lygtis“. Tautininkų „Tauta“ (1920, Nr. 27) irgi pripažino: „Ta viena mūsų mokslų šaka — pedagogija susilaukė tokių rimtų ir apsčių leidinių, kaip ’Lietuvos Mokykla’. Mokslo žinių, informacijų, mokymo kronikos čia tokia apstybė, lyg kokiame pavyzdiniame almanache. Visas privatinis mokytojų ir viešasis švietimo ministerijos darbas čia atsišviečia net savo smulkmenose“.

4. „Lietuvos Mokyklos“ pobūdis

Iš tiesų, „L. Mokykla“ buvo ir rimto lygio, ir įvairaus turinio žurnalas, siekęs tarnauti ir teorijai, ir praktikai. Vienu atžvilgiu tai buvo mokslinis pedagogikos žurnalas, antru atžvilgiu — lietuviškosios mokyklos klausimų žurnalas.

Teorinei daliai atstovavo moksliniai pedagogikos ir jos istorijos straipsniai. Taip pat buvo nemaža mokytojams aktualesnių psichologijos straipsnių. Duota ir pasaulėžiūrinių - filosofinių rašinių. Bet daugiausia iš pradžių dėmesio skirta praktiniams klausimams, kuriuos kėlė pats gyvenamasis metas. Nepriklausomos valstybės kūrimasis reiškė ir lietuviškos mokyklos organizavimąsi. Tad ir buvo keliami įvairūs mokyklų organizacijos klausimai, diskutuojamos jų programos, svarstomi metodai. Kadangi pradžioj buvo stokojama ir lietuviškų vadovėlių aukštesniajai mokyklai, buvo teikiamas „Mokymo pavyzdžių“ priedas. Tie „Mokymo pavyzdžiai“ buvo mokytojams skiriamos vadovėlių santraukos. Pirmaisiais metais (1918) tokių „Mokymo pavyzdžių“ (su atskira paginacija) buvo duoti 128 puslapiai, 1919 - 20 metų knygose — 72, tad iš viso 200 puslapių. Kai pradėjo rodytis lietuviški vadovėliai, buvo imtasi jų kritiško vertinimo. Tuo metu esant itin aktualiam ir pačiam kalbos bei terminų klausimui, be dalykinių recenzijų, buvo skelbiama ir specialiai kalbinių recenzijų. Jų teikė ir pats mūsų rašomosios kalbos tėvas J. Jablonskis, bet daugiausia St. Dabušis.

Pažymėtinai platus „L. Mokykloje“ buvo oficialios dokumentacijos skyrius, kol švietimo ministerija dar nebuvo pradėjusi leisti savo organo. 1919 - 20 pirmose dviejose „L. Mokyklos“ knygose iš 472 puslapių visokeriopa oficiali dokumentacija užėmė 151 puslapį, atseit, beveik trečią dalį. Buvo duoti švietimo ministerijos 357 „įsakymai“ (ligi 1920.IV.2), būtent tarnybiniai paskyrimai bei atšaukimai, svarbesni aplinkraščiai, įvairių mokyklų įstatai, programos, statistiniai duomenys etc. Paties Dovydaičio žodžiais, nors „L. Mokykla“ ir netapo švietimo ministerijos oficialiu organu, tačiau pirmasis švietimo ministras (trijuose kabinetuose) prof. J. Yčas, „berods,.. ją tokiu organu laikė“ (dėl to suteikė ir šiek tiek finansinės paramos). Be oficialios dokumentacijos, minėtose 1919 - 20 m. „L. Mokyklos“ knygose Dovydaitis parengė ir neoficialią plačią (per 60 puslapių) apžvalgą, kaip kūrėsi nepriklausomos Lietuvos švietimo įstaigų tinklas, kaip grumtasi dėl kelio Lietuvos mokyklai. Savo atsiminimuose Dovydaitis pagrįstai konstatuoja, kad jo redaguotoje „L. Mokykloje“ atsispindėjo „mūsų švietimo ministerijos įsikūrimas ir jos pirmieji žingsniai, Lietuvos švietimo reikalai, jų organizavimo vargai, kai kurių švietėjų grupių nusiteikimai mūsų valstybės kūrimosi pradžioj ir daug kitų ano meto įvykių“335. Dovydaičio redaguotųjų pirmųjų trejų metų „L. Mokyklos“ komplektai sudaro rimtą šaltinį studijuoti nepriklausomos Lietuvos švietimo organizaciniam tarpsniui.

Lietuvos švietimo istorijai Dovydaitis nemažai pasitarnavo ir savo suorganizuotais specialiais „L. Mokyklos“ numeriais. 1919-20 m. trečioji knyga (142 jos psl.), skirta Tomo Žilinsko 80 metų sukakčiai, drauge yra Veiverių mokytojų seminarijos, kurioj jis mokytojavo nuo įsteigimo (1866) ligi 1903 m., istorija. Panašiai Petrui Kriaučiūnui (1850- 1916) skirtasis „L. Mokyklos“ 1921 Nr. 7-8 (80 puslapių) drauge yra Marijampolės gimnazijos istorija. Tokiu būdu buvo ne tik pagerbti šie du Lietuvos švietėjai, bet ir sutelkta nemaža atsiminimų apie dvi pagrindines Sūduvos švietimo įstaigas. Nemažiau reikšmingas yra ir kalbininkui Jonui Jablonskiui 60 metų amžiaus proga dedikuotasis „L. Mokyklos“ 1921 Nr. 12 (92 puslapiai). Dar buvo atskiru numeriu pagerbtas ir mokytojo aušrininko Petro Armino atminimas (1923, Nr. 10).

Labai buvo pravartu iš anuomet dar gyvų liudininkų surinkti medžiagos Lietuvos švietimo istorijai XIX-XX a. sąvartoje. Tačiau, nebuvus redaktoriumi, sunku įsivaizduoti, kiek tie sukaktuviniai „L. Mokyklos“ numeriai sudarė Dovydaičiui darbo ir vargo. Jo paties žodžiais, šiuos numerius parengė, „žmonėms įsipykdamas ir kartais gaudamas dargi išlojot“. Vis dėlto, kai J. Jablonskis priminė 1921 m. ir P. Kriaučiūną, Dovydaitis tuojau pasiryžo ir jam organizuoti atskirą numerį, „kad ir šį, nors jau gyvųjų tarpe nebesantį, tautos veikėją nenuskriaudus“. Juo labiau Dovydaitis buvo besirūpinąs atšvęsti ir savo buvusio globėjo prel. A. Dambrausko 60 metų sukaktį. Pastarasis į „L. Mokyklos“ redakcijos pasiteiravimą dėl jo mokytojavimo atsakė

1920.VIII.7 tokiu laiškučiu: „Mokytojavimas mano gyvenime buvo tik epizodas... Pedagogu save nelaikau ir iš pedagogų laikraščio ypatingos pagarbos susilaukti neturiu teisės ir nenoriu... Rašyt apie save ir dagi apie mokytojavimą, kurį aš laikau visų netikiausiu savo darbu, tiesiog atsisakau. Išleisk sveikas savo ’Žilinskinį’ ir ’Jablonskinį’ numeriu, to ir užteks, o man duok ’šventą pakajų’“. Kaip tiesiai atsisakė Dambrauskas, taip atvirai apsidžiaugė Dovydaitis: „Šitas laiškas laimingai išvadavo ’Liet. Mokyklos’ redakciją nuo tolesnių žingsnių šio jubiliejaus reikalu“337.

Sukaktuviniai numeriai sudarė daug vargo dėl to, kad jiems atsiminimų medžiagą reikėdavo suorganizuoti iš pašalinių žmonių. Iš vienų buvo sunku tą medžiagą išgauti dėl to, kad jie perdaug buvo užimti kitų svarbių darbų, nors aplamai buvo „raštingi“ žmonės. O antri išvis nebuvo rašto žmonės: jiems sunku buvo prisiruošti savo pažadus ištesėti, o gavus jų rašinius, redaktoriui reikėdavo daug laiko rankraščius parengti spaudai. 80 metų jubiliato T. Žilinsko atveju Dovydaičiui reikėjo spaudai parengti ir jo paties atsiminimus.

Šiaipjau „L. Mokykla“ nestokojo bendradarbių. Net pats Dovydaitis buvo nustebintas: „Tokio žurnalo pasirodymo reikalas buvo visai pribrendęs, nes jau nė jo pirmųjų sąsiuvinių neteko prirašyt beveik vienam pačiam redaktoriui - leidėjui (kaip yra vėliau buvę pradėjus leisti Kosmą, Logą ir kt.)“335. Jau pirmaisiais metais „L. Mokykloj“ rašė per 30 bendradarbių, tarp jų busimieji profesoriai A. Alekna, M. Biržiška, V. Dubas, M. Reinys, kunigai A. Dambrauskas, L. Gižinskas, P. Januševičius, M. Krupavičius, P. Martišius, mokytojai M. Šikšnys, A. Vireliūnas, inž. K. Šakenis, kompozitorius J. Naujalis, K. Bizauskas, S. Antanaitis, St. Tijūnaitis ir kt. O tų metų pabaigoj, kaip savo atsiminimuose didžiuojasi Dovydaitis, įsijungė į „L. Mokyklos“ bendradarbius „jau ir patys didieji lietuvių pedagogai“, kaip J. Jablonskis, Pr. Mašiotas, J. Vokietaitis.

Daug šių vardų ir vėliau buvo sutinkami „L. Mokykloj“. Į savo žurnalą Dovydaitis įtraukė įvairių sričių bendradarbių. K. Būgos buvo paskelbta 41 puslapio kalbotyrinė studija „Priesagos -ūnas ir dvibalsio -uo kilmė“ (1921). Be J. Jablonskio, iš kalbininkų rašė ir J. Balčikonis. Istorikas J. Yčas paskelbė lietuvių kalba pirmą didžiojo pedagogo Pestalozzio biografiją (1921). Iš gamtininkų rašė V. Vilkaitis, L. Vailionis, J. Elisonas. Pedagoginiam žurnalui tinkamų temų ieškojo ir filosofai Iz. Tamošaitis (1922 - 23), Pr. Kuraitis (1924).

Iš pačių mokytojų, be St. Tijūnaičio, pastoviai ir gausiai rašė J. Gobis, J. Strimaitis, J. Gvildys, ankstyvesniais metais dar J. Strangalis, M. Galdikienė, vėlesniais — St. Balčytis, V. Arminaitė ir kt. St. Šalkauskis išspausdino platų straipsnį apie mokyklų tipus — projektuojamo viduriniųjų ir aukštesniųjų mokyklų įstatymo kritiką (1923). Kun. VI. Mažonas pirmasis mūsuose vertino vadinamąją „darbo mokyklą“ (1922). Kun. M. Krupavičius svarstė demokratybės auklėjimą (1922).

Ir patį „Lietuvos mokytojų patriarchą“ T. Žilinską, tuomet kopusį per 80 metų slenkstį, Dovydaitis buvo įtraukęs į savo žurnalo bendradarbius net keturiais atvejais (straipsniuku apie dailyraštį ir atsiminimais iš savo paties gyvenimo ir apie P. Kriaučiūną ir P. Arminą).

„L. Mokyklos“ bendradarbius ypačiai paįvairino sukaktuviniai numeriai. T. Žilinsko numeryje į žurnalo puslapius atėjo senoji mokytojų karta nuo J. Kairiūkščio per aušrininką Ks. Vanagėlį (Sakalauską) ir M. Endziulaitį (Vytauto tėvą) ligi Damijonaičių, Palukaičių ir Vokietaičių. P. Kriaučiūno ir J. Jablonskio numeriai atvedė į „L. Mokyklą“ ir tokių žymių tautinio atgimimo vardų, kaip dr. K. Grinius, adv. P. Leonas, dr. J. Bagdonas, knygnešių organizatorius kun. Ad. Grinevičius, gen. J. Bulota, dr. P. Avižonis, miškininkas P. Matulionis, poetas M. Gustaitis, A. Smetona, kun. (vėliau vyskupas) J. Staugaitis, M. Yčas, kun. VI. Mironas, dr. K. Jokantas, adv. V. Požėla ir kt.

5. Redaktoriaus linija

Nors ir kiek įvairūs buvo „L. Mokyklos“ bendradarbiai, bet visų pirma ne jie, o pats redaktorius apsprendė šio žurnalo pobūdį. Šį savo pirmąjį mokslinį žurnalą Dovydaitis redagavo trumpiausiai už kitus savo žurnalus (pilnai jo rankose „L. Mokykla“ teišbuvo trejus metus, o vėliau liko daugiau atsakomasis redaktorius). Tačiau redaktoriaus charakteris iš „L. Mokyklos“ gal net ryškiau matomas, negu iš „Kosmoso“, Logoso“ ar „So-tero“. šie pastarieji buvo grynai moksliniai žurnalai, o „L. Mokykla“, liesdama ir praktinius klausimus, stovėjo arti visų gyvenimo konfliktų.

Dovydaičio kaip redaktoriaus charakterį galima taip apibūdinti: laikydamasis savo aiškaus nusistatymo, jis betgi nei baiminosi žmonių, nei buvo dogmatiškai nusiteikęs. Tai buvo jam sava kaip žmogui, tai buvo jam sava ir kaip redaktoriui. „L. Mokykla“ gana ryškiai atskleidžia šiuos redaktoriaus Dovydaičio bruožus.

Kaip ugdymo mokslas, pedagogika savo pagrinde yra ne neutralus, bet pasaulėžiūriškai sąlygotas mokslas. Kokiais žmonėmis norime išauklėti jaunąsias kartas, priklauso nuo to, koks žmogaus idealas išpažįstamas. Ugdomąsias vertybes galutinai apsprendžia, koks tikslas teikiamas žmogaus gyvenimui. Trumpai tariant, koks žvilgis į žmogų, toks žvilgis ir į pedagogiką.

Niekada nesvyravęs savo krikščioniškame įsitikinime, Dovydaitis ir savo redaguojamus žurnalus vairavo aiškiai krikščioniška kryptimi. Tačiau „L. Mokyklos“ katalikiška dvasia nereiškė nei propagandinės, nei poleminės aistros, nesutaikomos su mokslinio žurnalo pobūdžiu. Krikščioniškajai krypčiai buvo pozityviai atstovaujama, pagrindinius auklėjimo klausimus sprendžiant krikščioniškais principais, bet vengiant bergždžios polemikos. Todėl, aplamai imant, kiek buvo aiški „L. Mokyklos“ dvasia, tiek žurnalo tonas liko dalykiškas. Net ir tais atvejais, kai rasdavo, jog reikia atvirai ir kietai atsakyti į kokį nors nepagrįstą užsipuolimą ar tiesiog plūdimąsi, Dovydaitis stengdavosi pasisakyti, neliesdamas asmenų. Galėtume iš „L. Mokyklos“ išžvejoti ir gana rūsčios ironijos sakinių „profesinei“ kairiųjų mokytojų sąjungai ar jos pirmajam organui „Beraščiui“. Bet niekada Dovydaitis neįpuolė į tokį įkarštį, kad būtų ėmęsis asmenų niekinimo, įžeidinėjimo.

Kur būtų buvę pagundos leistis į vienokį ar kitokį „atkirtį“ ar pačiam pradėti polemiką, Dovydaitis verčiau rinkosi kitą kelią — priešingus nusistatymus ar puolimus tik dokumentuoti, be komentarų juos perduoti savo žurnalo skaitytojams. Keliais atvejais buvo pasirinktas toks dokumentinės informacijos kelias. Trys tokio pasirinkimo pavyzdžiai:

Kairiosioms partijoms karštai kovojant už tikybos dėstymo pašalinimą iš mokyklų, nepriklausomybės pradžioj tai buvo daugiausia ginčų kėlęs klausimas. Konkrečiu šios kovos lauku buvo virtusi kairiųjų privatinė Marijampolės realinė gimnazija. Daug dėl jos buvo ginčų. Užuot leidusis į šiuos ginčus, „L. Mokykla“ pateikė tik šioj gimnazijoj tikybos dėstymo ar, teisingiau tariant, nedėstymo bylos dokumentaciją — gimnazijos vadovybės, kapeliono, vyskupijos kurijos ir švietimo ministerijos susirašinėjimą (1919- 20, 456 -464 ir 613-616). Komentarų — nė sakinio!

Kitas atvejis lietė paties Dovydaičio vadovaujamą „Saulės“ gimnaziją, kur buvo kilęs konfliktas tarp pedagogų tarybos ir tėvų komiteto dėl švietimo ministerijos suteiktos teisės tėvų komiteto nariams lankytis mokytojų pamokose. Pateikus „L. Mokykloje“ visą atitinkamą susirašinėjimą tarp visų trijų „veiksnių“, ramiai buvo tik tiek pridėta: „Išdėjom tą bylą čia tik tam, kad supažindintum su ja platesnę visuomenę, kuri prisidėtų tinkamai išspręsti jau susidariusiems santykiams ir nustatytų principus ateičiai“338.

Dar vienas būdingas atvejis. Kairiuosiuose sluoksniuose buvo užsimota pašalinti iš mokyklų ne tik religijos, bet ir lotynų kalbos dėstymą: socialdemokratų „Darbo Balsas“ aiškino, kad ir „humanizmas“ esąs „klerikalizmo“ padaras. Dovydaitis į tai atsakė, kad gimnazija be lotynų kalbos išvis negali vadintis „gimnazija“. Kitoj „L. Mokyklos“ 1919 - 20 m. knygoj buvo įdėtas šiuo klausimu išsamus V. Dubo straipsnis, ginantis humanistinę gimnaziją kaip „dabarties universiteto klestėjimo“ būtinąją sąlygą. Tačiau tuo tarpu švietimo ministerija, matyt, beieškodama kompromiso, 1919.IX.6 aplinkraščiu buvo paskelbusi lotynų kalbą neprivalomu dalyku. Dovydaitis visiškai sutiko su V. Dubu ir buvo prieš tą ministerijos potvarkį, bet vis vien redakcijos prieraše pastebėjo: „Mūsų laikraščio skiltys bus, kaip ir buvusios, visuomet atviros visiems rimtiems svarstymams už ir prieš“339.

Vengdamas bergždžios polemikos, Dovydaitis betgi visai nesibaimino ir vadinamųjų kontroversinių klausimų. Visus klausimus jis svarstė dalykiškai, pasitikėdamas argumentais. Tai buvo mokslininkui būdingas nusistatymas, ieškant tiesos, nesiskubinti savo nuomonę primesti, bet ir skirtingos pažiūros išklausyti. Dovydaitis visai negalėjo suprasti, kad nebūtų mūsų spaudoj kur pasisakyti. Būtent buvo toks atvejis. Oficioze „Lietuvoj“ (1923, Nr. 131) buvo pasisakyta, kad „aukštojo mokslo nėra ko ieškoti svetur“, kad užsienio aukštosios mokyklos tik savo piliečiams statančios rimtus reikalavimus etc. Tuo metu Vokietijoj inžineriją studijavęs Br. Banaitis (anksčiau minėtojo Saliamono sūnus) panoro į tą straipsnį atsakyti, bet — nerado kur. „Lietuva“ atsisakė dėti dėl to, kad prieš ją rašoma, „Laisvė“ (katalikų dienraštis) — kad straipsnis jai neaktualus kaip atsakąs į kitur spausdintą dalyką, „Lietuvos Žinios“ (liaudininkų dienraštis) — kad straipsnis per ilgas, pagaliau „Socialdemokratas“ — kad jau per daug specialus dalykas. Keturias redakcijas perkeliavusį straipsnį priglaudė „L. Mokykla“ („Studijavimo užsienyje klausimu“, 1923, Nr. 8-9), savo išnašoj pagrįstai pasipiktindama: „Nieko sau mūsų laikraščiai“!

Turėdami prieš akis visus pavyzdžiui suminėtuosius atvejus, galime suprasti, kodėl Dovydaičiui, nepaisant viso jo pažiūrų ryškumo, sekėsi į savo žurnalą sutelkti ir visiškai skirtingų nusistatymų žmones. Šiandien tai gali atrodyti labai paprastas dalykas. Tačiau reikia atsiminti, kad anuomet ir pasaulėžiūrinė, ir politinė įtampa atsikuriančioj Lietuvoj buvo šiandien sunkiai beįsivaizduojamai aštri (visų pirma dėl to, kad daugumas inteligentų per karą buvo pasitraukę į Rusiją ir ten pergyvenę radikalią revoliuciją). Vis dėlto Dovydaitis pajėgė savo bendradarbiais laimėti ir jam idėjiškai svetimų žmonių. Pvz., jo redagavimo metais „L. Mokyklos“ gana uolus bendradarbis buvo ir toks laisvamanis volterininkas, kaip prof. V. Dubas. Rado „L. Mokykloj“ vietos ir prof. J. Vabalas-Gudaitis išdėstyti savajai eksperimentinės psichologijos sampratai, kai buvo J. Gobio „Draugijoje“ nepalankiai užkliudytas. J. Jablonskis, Pr. Mašiotas ar A. Vireliūnas, nors politiškai ir nesireiškę, taip pat buvo ne „klerikalai“, o daugiau ar mažiau indiferentai. Nesibaimindamas nė laisvamanių, dar labiau Dovydaitis neturėjo ko baimintis kitos konfesijos bendradarbių. Tad „L. Mokykloje“ bendradarbiavo ir evangelikai reformatai Jonas ir Martynas Yčai. Greičiausiai protestantas buvo ir klaipėdietis mokytojas J. Strangalis, nemažai rašęs „L. Mokykloje“ Dovydaičio redagavimo metais.

Savo redaktoriaus toleranciją Dovydaitis ypačiai paliudijo sukaktuviniais „L. Mokyklos“ numeriais. Džiaugėsi išvengęs numerio paminėti prel. A. Dambrauską, kurį gerbė daugiau už visus, bet nepagailėjo vargo žmonėms, kurie jau buvo mirę ar išvis katalikų gyvenime nepasireiškė. T. Žilinskas ir P. Arminas, berods, nebuvo nutolę nuo tėvų tikėjimo. Bet J. Jablonskį ir P. Kriaučiūną pats Dovydaitis vėliau nurodė kaip tipingus pavyzdžius indiferentų, kurie, žadindami moksleivių tautinę sąmonę, „nepadėdavo lietuvių moksleivių religiniam sąmoningumui augti“. Dėl Kriaučiūno, kuris buvo rengęsis į kunigus ir net išėjęs Petrapilio dvasinę akademiją, Dovydaitis tiesiog rašė: „ir tas didelis lietuviškas patriotas, netgi kandidatas į kunigus, religiniu atžvilgiu buvo tapęs katalikybei žalingas indiferentas“340. Vis dėlto, kai tik Jablonskis priminė, kad priderėtų atsiminti ir to prieš penkis metus mirusio pedagogo sukaktį, Dovydaitis šoko organizuoti ir jam atskirą „L. Mokyklos“ numerį.

Žinoma, skirtingai nusistačiusių žmonių bendradarbiavimas krikščioniškos dvasios žurnale liudijo apipusę — ir redaktoriaus, ir bendradarbių — toleranciją. Pakankamai yra neutralių klausimų, kuriais iš vienos pusės nesvarbu — kur rašoma, iš antros pusės — kas rašo. Tačiau visada gali iškilti ir nenumatomų sunkumų, kuriuos tenka spręsti jau vienai šaliai — pačiam redaktoriui.

Toks painus, atrodo, buvo kad ir šis atvejis. J. Jablonskis paprastai rašė tik kalbines recenzijas, bet kartą panoro ir dalykiškai aptarti vieną knygą, būtent kun. J. Skruodžio „Religijos mokymo metodiką“ (1920). Dalykiškai, suprantama, pedagogo, bet ne teologo žvilgiu. Bet ir jau pats šis apsiribojimas įgijo ironiško atspalvio, becituojant autorių, jog religija „tai Dievo mokslas, o ne šio pasaulio žemiškas dalykas“. „Būdamas ne specialistas“, Jablonskis rašė pasisakysiąs tik kaip buvęs pedagogas, o kitus dalykus paliksiąs „apsvarstyti tiems, kurie geriau nusimano apie visą tą Dievo mokslą, apie tą ’nežemiškąjį dalyką’“. Pripažinęs, jog apskritai „tos rūšies vadovėlis tikybos mokytojams yra dabar reikalingas“, Jablonskis savuoju pedagogo požiūriu Skruodžio vadovėlį, kaip sakoma, visiškai „sumalė“. Toks buvo Jablonskio sprendimas: „Kad ir yra patvirtinusi šitą vadovėlį ’neklaidingoji Bažnyčia’ jos žmogus), bet vis dėlto man rodosi, jog Jėzus Kristus, tas mūsų Mokytojas, negali džiaugtis tokiais, kaip šitas, savo mokslo aiškintojais, Dievo žodžio skelbėjais, taip drąsiai ir taip negražiai aiškinančiais Dievo mokslo dalykus“341.

Vargu ar Dovydaičiui buvo malonu šią pirmą lietuvių kalba religijos dėstymo metodiką katalikiškame žurnale taip rūsčiai sutikti. Tačiau kadangi iš esmės Jablonskio priekaištai buvo teisingi, Dovydaitis šią recenziją „L. Mokykloje“ išspausdino. Ir gerai, kad nepabūgo: kaip tik ši Jablonskio recenzija dokumentuoja, kad mūsų rašomosios kalbos tėvas nebuvo jau taip visiškai indiferentas: ir ankstesnėje citatoje Jėzų Kristų vadina „mūsų Mokytoju“, ir kitoj šios recenzijos vietoj kalba apie „mūsų Bažnyčią“.

Nesibaiminti tiesos Dovydaičiui reiškė ir nesibaiminti tiesaus žodžio. Kaip Jablonskis galėjo laisvai įvertinti aną nenusisekusį religijos metodikos vadovėlį, taip ir kiti žurnalo bendradarbiai buvo laisvi pasisakyti visai tiesiai. Pvz., dail. A. Aleksandravičiaus „Braižinėlius ir piešinėlius pradžios mokykloms“ (1919) P. Galaunė (vėliau išaugęs į mūsų pagrindinį meno istoriką) stačiai įvertino kaip „nemokėlio absurdą“, stebėjosi „autoriaus nachališkumu“, rašė, jog savo gyvenime dar nematęs „tokių bemokslių, netikslingų knygų“, ir baigė recenziją pasipiktinimu, kam „leidžiama net gi knygynuose pardavinėti tai, kam vieta tik šiukšlyne“342.

Ir prigimtinis tiesumas, ir mokslinis objektyvumas darė ir patį Dovydaitį taip pat griežtą, kur tiesa to reikalavo. Jo nusistatymas čia buvo aiškus: jei knyga prastai parašyta, tai ir reikia atvirai pasakyti, nepaisant to, kad autorius būtų ir artimas žmogus. Pora pavyzdžių.

K. Bizauskas parengė literatūros teorijos vadovėlį, kurio pirmąją dalį išleido „Ateitis“, o antrąją savo „Mokymo pavyzdžių“ skyriuje išspausdino „L. Mokykla“ (1918). Kaip pamename, autorius buvo senas Dovydaičio draugas, vienas pagrindinių jo talkininkų ateitininkų sąjūdžio kūrime. Tačiau vis vien tą Bizausko vadovėlį Dovydaitis recenzavo gana kietai. Besekant rusų Livanovo vadovėlį, daug ir Bizausko vadovėlio skyrių išėję „sausi, nuobodūs, ir jei būčiau ’scholastikos’ keikėjas, pasakyčiau dar ir ’scholastingi’“, daug kur palikę „tik sausos teorijos grobai, „tokių grobų pėdsakai žymu ir per visą Bizausko vadovėlį“. Tik kadangi Bizauskui teko šį „darbelį“ rengti pačiu sunkiausiu okupacijos metu, daug ką pateisina aplinkybės. Tačiau „iš tų, kurie gamins tokį vadovėlį šiuo laiku, reikalausime daugiau, visai tiek, kiek reikia!“343.

Tą principą („visai tiek, kiek reikia!“) Dovydaitis nesivaržė pritaikyti ir J. Gobio vadovėliui „Trumpa auklėjimo istorija“ (1923), nors autorius buvo pats uoliausias „L. Mokyklos“ bendradarbis nuo pirmųjų jos metų. Išgvildenęs šio vadovėlio skyrių po skyriaus, Dovydaitis rado, kad tik paskutinis skyrius (apie lietuvių mokyklos istoriją) yra „pats žmoniškiausias“, nes autorius galėjo pasinaudoti A. Aleknos „Lietuvos istorija“ ir savo paties žiniomis. „O iš visų kitų šių knygelių skyrių nė vienas savęs nepateisina kaipo parašyti be jokios sistemos ir apžvalgingumo, kupini klaidų ir baisaus diletantizmo“. O kadangi tą vadovėlį buvo išleidusi švietimo ministerija, tai baigdamas dar pridūrė: „Literatūros šlamšto turime pakankamai ir be valstybinės subsidijos“. Autoriaus atsiųstą repliką Dovydaitis išspausdino, bet į ją vėl atsakė, pareikšdamas: „amicus Gobis, sed magis amica veritas“. Diletantu apibūdintam autoriui įsižeidus, Dovydaitis atsakė: „Tariuosi tai padaręs visai vietoj. Nes nejaugi p. Gobis ir pats save laiko pedagogijos istorijos tikru mokslininku - tyrėju, o ne tik mėgėju“. Savo atsakymą į replikos priekaištus Dovydaitis baigė bendro pobūdžio apgailestavimu: „Dabartiniai mūsų šios srities ’specialistai’, priėmusieji išleist tokios rūšies raštą, yra pasirašę sau testimonium’ą didesnį, negu tik paupertatis. O p. Gobio galima tik labai pagailėt, kad savo pirmuoju darbu jis ėmėsi tokio neįveikiamo dalyko, dėl ko ir šis jo raštas išėjo toks visais atžvilgiais nevykęs“344.

Rodos, šių pavyzdžių pora pakankamai dokumentuoja Dovydaičio redaktorinį charakterį: būdamas apskritai tiesus žmogus, ne kitoks jis buvo ir kaip redaktorius. Nesistengė nei savęs paties „diplomatinti“, nei savo bendradarbių nevaržė būti tiesiais.

Šioj vietoj galima nebent dar vieną dalyką pridėti. Kaip sakyta, „L. Mokykla“, be dalykinių recenzijų, pradžioj nemaža dėjo ir kalbinių recenzijų. Daugeliui pirmųjų vadovėlių autorių nesirūpinant žmoniška kalba, kalbinės recenzijos buvo dar griežtesnės už dalykines. Pvz., J. Jablonskis apie minėtąją kun. J. Skruodžio „Religijos mokymo metodiką“ kalbiniu atžvilgiu taip rašė: „Autoriaus imta rašyti savo draugams labai anksti — prieš pačiam išmokstant tiek kalbos, kiek reikia jos mokėti mokslo vadovėlio rašytojui“. Todėl autoriaus kalba „visai paliegusi“: „klaidų čia yra tokia daugybė, jog nežinai žmogus nė iš ko pradėti, kalbėdamas apie tos rūšies dalykus“341. Panašiai St. Dabušis turėjo spręsti apie M. Biržiškos „Lietuvos istorijos pradžiamokslį“ (1919). Kadangi šis „pradžiamokslis“ baigėsi straipsneliu „Žemė ir dangus“, ne be ironijos recenzentas kalbininkas rašė: „Vadovėlis būtų visai dievotas, tik jojo kalba visai bedieviška — nerasi beveik to sakinio, kur būt visai gražiai taisyklingai ne tik susakytas, bet ir parašytas“. Nesą ko stebėtis, kad „Biržiška, aptekęs galybėmis darbų, pats ir negalėjo ir nemokėjo savo raštų kalbai atsidėti“. Bet keista, kad Lietuvių Mokslo Draugija, leisdama mokyklai jo vieno „šitokių nepakenčiama rašomąja kalba raštų“, rodyte rodo „savo lietuvių kalbos ne-mokslo“. To vadovėlio „neįsileis į mokyklą“, kas gerbia „mūsų gražiausiąjį ir brangiausiąjį turtą — lietuvių kalbą“ 345. Gal būt, tik taip griežtai pasisakant, ir tebuvo galima priversti autorius ir leidėjus rūpestingiau paisyti ne tik turinio, bet ir kalbos.

6. Dovydaičio straipsniai „Lietuvos Mokykloje“

Nors „L. Mokykloje“ Dovydaičiui nereikėjo nė iš pradžių žurnalo „prirašyt beveik vienam pačiam“, vis dėlto ir jo paties bendradarbiavimas buvo gana gausus.

Pirmaisiais metais (1918) iš 540 puslapių Dovydaičio autorizuotų puslapių yra 121, atseit, daugiau kaip penktadalis. Pasisakė dėl istorijos programos bei vadovėlių gimnazijai ir dėl vardo šiai pastarajai (vidurinė ar aukštesnioji mokykla), pateikė tais metais mirusio mokytojo, „Žiburėlio“ (poelementorinio vadovėlio) autoriaus J. J. Palukaičio platų nekrologą, parūpino per 10 recenzijų (vokiečių pedagoginių veikalų bei vadovėlių ir lietuvių pedagoginių bei vadovėlinių leidinių). Tai visa sudarė 53 puslapius. Kitus 68 puslapius užpildė, „Mokymų pavyzdžiuose“ tęsdamas „Ateityje“ (1917) pradėtą senovės istoriją. Sudėjus „Ateityje“ ir „L. Mokykloje“ išspausdintus puslapius (41 ir 68, iš viso 109), tai reiškė, kad Dovydaitis pačioj pradžioj parūpino mūsų mokykloms senovės istorijos vadovėlį bent santraukos pavidalu. Kiek tų metų „L. Mokykloje“ redaktorius užpildė puslapių nepasirašyta apžvalgine ir kitokia medžiaga, negalėjome patikrinti, nes nepavyko šio krašto bibliotekose aptikti 1918 metų „L. Mokyklos“ komplekto.

1919 - 20 metų trijose „L. Mokyklos“ knygose, priskaičiavus apžvalgą ir kitus spaudai parengtum redakcinius dalykus, iš 696 puslapių Dovydaičiui priklauso 237 (I knygoj 93 puslapiai iš 240, II — 123 iš 304, III — 21 iš 152), tad visas trečdalis. Tik kai savo „darbščia ranka“ pradėjo talkinti St. Tijūnaitis, Dovydaičiui iš tikro pačiam mažiau bereikėjo rašyti. 1921 m. Dovydaitis dar prirašė 81 puslapį iš 604, bet nuo kitų metų jo prirašytų puslapių skaičius žymiai nukrito: 1922 m. iš 544 puslapių jis prirašė vos 11, 1923 m. — 37 puslapius iš 512, pagaliau 1924 m. — 24 puslapius iš 572. Iš viso 1918 - 24 m. iš „L. Mokyklos“ 3468 puslapių Dovydaičiui priklauso bent 511 („bent“, nes neturime tikslių duomenų apie pirmuosius metus).

Ką šie Dovydaičio prirašyti puslapiai reiškė „L. Mokykloje“? Pakako bendradarbių mokytojų svarstyti praktiniams mokyklos gyvenimo klausimams. Iš kitų mokslo sričių buvo galima pasikviesti kompetentingų bendradarbių recenzijoms ar kitiems specialiems uždaviniams. Bet teoriniams pedagogikos klausimams svarstyti labai stokojo žmonių. Tad faktiškai kone vienam redaktoriui Dovydaičiui reikėjo ant savo pečių išlaikyti „L. Mokyklą“ kaip pedagogikos mokslinį žurnalą.

Kaip aplamai Dovydaičio mokslinis interesas visų pirma buvo istorinio pobūdžio, taip ir pedagogikoj jos istorija buvo jo „specialybė“. Kaip atsimename, ir Lietuvos universitete Dovydaitis dėstė pedagogikos istoriją, nors iš pradžių ir laikė ją jam „priverstinai uždėtu dėstyt dalyku“346.

„L. Mokykloje“ Dovydaitis paskelbė dvi stambesnes pedagogikos istorijos studijėles: apie mažiau žinomą, bet daugelio pedagoginių naujovių iniciatorių prancūzų šventąjį Jean-Baptiste de la Šalie (1651-1719) ir vokiečių katalikų pedagogą ir filosofą Otto Willmanną (1839 - 1919). Apie pirmąjį studijėlė buvo 18 puslapių, apie antrąjį — 20 (abi 1919 - 20 m. antroj knygoj). Trumpiau apibūdino G. Bosco (1922) ir Dantę kaip pedagogą (1922). Remdamasis vokiečių autoriais, apžvelgė senovės graikų ir romėnų mokymą bei auklėjimą (1921, 30 puslapių).

Teoriniais pedagogikos klausimais straipsnių „L. Mokyklai“ Dovydaitis parūpindavo, „lietuvindamas“ vokiečių pedagogų straipsnius. Šie straipsniai buvo sistemingai taip parinkti, kad lietuviui skaitytojui sudarytų visumos krikščionišką žvilgį į pedagogikos principus. Tokia straipsnių serija ėjo „L. Mokykloje“ 1921 metais: apie kultūrą ir religiją ryšium su auklėjimu, apie pedagogikos padėtį tarp kitų mokslų, apie dabarties auklėjimo sroves, apie jaunuolių kūno ir dvasios plėtotės lygiagretumą.

1924 m., daugiausia remdamasis O. Willmannu, dar kartą ryškino auklėjimo mokslo ir darbo principus moderniosios ir krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoj.

„Lietuvindamas“ šiuos straipsnius, Dovydaitis ne tik juos perteikdavo, bet ir savo pastabomis auaktualindavo. Pvz., perteikęs prof. R. Stolzlės straipsnį apie pedagogikos padėtį tarp kitų mokslų, Dovydaitis pasisakė ir dėl to, kaip pas mus planuojamos pedagogikos studijos. Pasirodo, kai Aukštųjų Kursų humanitariniame skyriuje buvo numatoma savarankiška ir plati pedagogikos sekcija, tai Lietuvos universiteto laikinojo statuto projekte pedagogika buvo nukelta į biologijos fakultetą! Dovydaitis įspėjo nesivaikyti didelių kraštutinybių, bet „pirmiausia apsidairyt, kaip tas dalykas stovi mūsų kultūringuose kaimynuose“347.

Iškeltina Dovydaičio pastaba, baigiant dabarties auklėjimo srovių apžvalgą:

Mūsų, lietuvių, tauta šiandien savarankiškai tiesiasi medžiaginės ir dvasinės gyvatos kelius. Tad jai itin reikalingi pilni, visatingi žmonės. Todėl, besirūpindami savo jaunosios kartos auklėjimu, sergėkimės auklėjimo vienašališkumų ir mokėkime pasiimti, kas visose kalbėtose srovėse yra gera. Tik šitaip mūsų tauta galės iškilt į tikrosios žmonybės aukštumas ir susilauks tikrai šviesios ateities348.

Tai tas pats sintetinis nusistatymas, kurį pedagogikoj ypačiai išplėtojo St. Šalkauskis savuoju pilnutinio žmogaus idealu.

Dovydaitis pats dirbo pedagoginį darbą kaip gimnazijos direktorius. Tad gyvai jautė tuometinius vidurinės mokyklos rūpesčius. Kai kuriuos jų ir pats kėlė „L. Mokykloj“.

Ypačiai Dovydaičiui rūpėjo, kad Lietuvoj neįsigalėtų koedukacinė (mišrai berniukų ir mergaičių) gimnazija, kurią jau yra „įbrukęs (ir dabar tebebruka) vargas“. Straipsny šiuo reikalu jis pateikė istorinę koedukacijos apžvalgą įvairiuose kraštuose ir rado, kad mišrios mokyklos visur buvo kuriamos „daugiau iš bėdos, negu iš principo“. Tik modernusis moterų emancipacijos sąjūdis norįs koedukaciją paversti principo dalyku. Lietuvoj principiniais koedukacinės mokyklos šalininkais tepasireiškė komunistai. Šiaipjau pirmosios lietuviškos gimnazijos buvo kuriamos mišrios dėl to, kad tokias buvo galima įkurti „lengviausiai, pigiausiai“. Jų steigėjams „rūpėjo ne principai, kurių tuomet daugiausia niekas ir galvoj neturėjo, bet skubočiausi faktai turėt bet mokyklą, bet tik ji būtų lietuviška“. Tačiau dabar, susikūrus nepriklausomai valstybei, galima kalbėtis ir „dėl principų“349. Dovydaičio nuteiktas ir pirmasis katalikų mokytojų suvažiavimas (1920) priėmė rezoliuciją, kad „aukštesnioji koedukacinė mokykla tik iš bėdos ligšiol galėjo būti kenčiama“, bet kad toliau reikia kurti atskiras berniukų ir mergaičių mokyklas, „kuriose būtų suteikiama skirtingų lyčių jaunimui ne lygios rūšies, bet lygios vertės išsilavinimo“261. Dovydaitis laikė šį reikalą tokiu svarbiu, kad prie jo grįžo ir vėliau, kai „Laisvės“ dienraštyje (1923.VII.7 - 8) rašė apie kai kurias neatidėliotinas švietimo reformas.

Plačiau savo argumentų prieš koedukacinę mokyklą Dovydaitis neišplėtojo, nes minėtojo straipsnio „L. Mokykloje“ nebebaigė. Tačiau aišku, kad prieš mišrų auklėjimą jis buvo ne kaip moterų priešas, o kaip jų draugas. Priešingai „fanatikėms eman-cipantėms“, moterų išsilaisvinimą jis matė ne jų „suvyrėjime“, bet skaidraus moteriškumo išskleidime. Vyriški vyrai ir moteriškos moterys buvo Dovydaičio pedagoginis idealas. Įdomu pridurti, kad šiuo atžvilgiu jis buvo savo akį nukreipęs į JAV aukštąsias mokyklas: „Harvardo, Yale’s ir Princetono mokyklos nukalė aiškų sveiko vyriškio jaunimo tipą. Jos yra tautinės reikšmės auklėjimo vietos. Taip pat ir čionykštės mergaičių kolegijos yra sukūrusios ypatingą moterišką kultūrą, jungiančią savy nepriverstinumą, natūralumą ir švelnų dvasinį išsiauklėjimą“'340 (iš tų mergaičių kolegijų išvardijamos Wellesley, Bryn Mawr, Vassar ir Smith kolegijos).

Taip pat Dovydaičiui rūpėjo, kad Lietuvos vidurinės mokyklos nebūtų taip vienašališkai „surealintos“, kad aplamai nebebūtų galima jų gimnazijomis vadinti. Siūlymą visai išmesti lotynų kalbą, kaip ir buvo bolševikai padarę užimtose Lietuvos dalyse, Dovydaitis pavadino „barbarybe“. Pavedęs VI. Dubui atskirai pasisakyti dėl „viso tojo prasimanytojo ’humanizmo’ keikimo“, pats Dovydaitis pagrįstai siūlė lotynų kalbos programoj nesekti tik rusų pavyzdžio, bet pasidomėti ir Vakaruose vykstančiomis diskusijomis. Pateikęs įvairių konkrečių pasiūlymų (įtraukti į skaitomus autorius ir krikščionis rašytojus, visų pirma šv. Augustiną), Dovydaitis siūlė lotynų kalbos mokymąsi suaktualinti ištraukomis iš mūsų rašytojų, rašiusių lotynų kalba, o taip pat iš rašytojų nelietuvių, ta kalba rašiusių apie Lietuvą. Juk renesanso ir humanizmo XVI amžiuje lotynų kalba buvo laikoma netgi „tautine lietuvių kalba“. Toks lituanistinis lotynų kalbos mokymosi praturtinimas geriau už visus iškalbingus įrodinėjimus „parodytų, kaip svarbu lotynų kalbos mokėjimas ne tik romėnų, bet ir mūsų pačių istorijai, literatūrai ir šiaip visam praeitajam dvasios gyvenimui pažinti“ 350. Šis Dovydaičio pasiūlymas buvo tikrai vertas dėmesio. Deja, valdinės įstaigos jo lyg nepastebėjo, nors šiaip lotynų kalba pakankamai gavo vietos gimnazijų programoj.

Tuolaikiniuose ginčuose buvo pravartus Dovydaičio pasisakymas ir dėl evoliucijos, arba descendencijos, teorijos dėstymo mokykloj. Šiuo klausimu jis aiškiai pasisakė: evoliucijos mokslą vidurinėse mokyklose ne tik galima dėstyti, bet „ir turima mokyti“. Tik reikia jį skirti nuo darvinizmo, kuris tėra viena iš evoliucinių hipotezių. Pasaulėžiūrinis evoliucijos mokslo aiškinimas yra taip pat skirtingas dalykas. Iš esmės evoliucijos mokslas nėra priešingas Dievo tikėjimui: „Net reikia pasakyti, jog be Leidėjo visas descendencijos mokslas kabo ore. Tatai yra klaidinga sakyti, jog evoliucijos mokslas Leidėją padaro atliekamą“. Savo vadovaujamoj „Saulės“ gimnazijoj Dovydaitis net nuo IV klasės skyręs vietos evoliucijos klausimams. O šiai gimnazijai vėliau išaugus į pilną aštuonių klasių gimnaziją, paskutinėse dviejose klasėse (VII ir VIII) jis buvo įvedęs biologijos, geologijos ir paleontologijos kursą, kuriame „plačiai ir net per plačiai buvo užleista vietos taip pat gyvybės evoliucijos problemai bei svarbiausiems jos išsprendimo bandymams“351.

Daugiausia, žinoma, ginčų kėlė tikybos dėstymo mokyklose klausimas. Kraštutiniai kairieji kovojo už tai, kad aplamai tikyba neturi būti mokykloje dėstoma. Nuosaikesnieji jų siūlė, kad „tikyba privaloma mokyklai, bet ne mokiniams“. Ir dalis katalikų sąžinės laisvės vardan sutiko, kad „jeigu kas reikalauja, kad jo vaikas nebūtų tikybos mokomas, tai jis ir turi būti atleistas“ (vėlesnysis vyskupas J. Staugaitis Steigiamojo Seimo 1921.IV.8 posėdy). Bet kiti gynė pažiūrą, kad tikyba „turėtų būti įvesta mokyklon kaip visiems privalomas dalykas“ (kun. V. Mieleška tame pačiame posėdy). Atrodo, tokia buvo ir tuometinė bažnytinės hierarchijos nuomonė. Būtent, kai Marijampolės realinės gimnazijos byloje (atleidus kelis mokinius nuo tikybos pamokų) švietimo ministerija kreipėsi į Seinų vyskupijos kuriją, pastaroji 1920.V.26 raštu atsakė: „Nei tėvai, nei kas kitas neturi teisės paliuosuoti vaikus nuo religijos ir doros mokslo. Lyginai neturi teisės nuo to pasiliuosuoti ir katalikai moksleiviai, nors jie būtų pilnamečiai“ 351a.

„L. Mokykla“, be abejo, buvo griežtai prieš religijos dėstymo iš mokyklos pašalinimą. Kaip viename savo sulietuvintųjų straipsnių Dovydaitis pabrėžė, „tikroji kultūra galima galvot tik kaip religinė kultūra“, o pagal tai „mūsų auklėjimo idealas yra tikrai religinga asmenybės kultūra“352. Tačiau niekur jis nepasisakė už priverstinį religijos dėstymą vaikams tėvų, kurie tokiam dėstymui buvo priešingi. Gal būt, dėl to ir visą dokumentaciją bylos dėl tikybos mokymo Marijampolės realinėj gimnazijoj „L. Mokykla“ pateikė be jokių komentarų, nekvestionuodama kurijos nuomonės, bet nė žodžiu jos ir neparemdama. Daug kartų buvo kietai pasisakyta prieš kairiųjų užmojį Lietuvos mokyklą „išlaisvinti“ nuo religijos, bet nė kartą „L. Mokykloj“ nebuvo pasisakyta prieš demokratinio kompromiso ieškojimą. Suprasdama šio klausimo ir svarbumą, ir jautrumą, „L. Mokykla“ jam visų pirma skyrė daug dėmesio plačia informacija, kaip šiuo mokyklos klausimu buvo diskutuojama mokytojų suvažiavimuose, o vėliau ir seimo posėdžiuose (o tos informacijos buvo tikrai negailima, pvz., 1921 Nr. 4 - 6 iš 144 puslapių net 44 skirti Steigiamojo Seimo diskusijoms dėl mokyklų).

Kai kairiųjų mokytojų profesinės sąjungos suvažiavimas 1921 metais priėmė rezoliuciją, reikalaujančią Steigiamąjį Seimą tuojau išspręsti tikybos klausimą mokyklose, išleisti įstatymą, draudžiantį dvasininkams būti bet kokių valdžios ar jos šelpiamų mokyklų vedėjais etc., J. Jablonskis dėl tos rezoliucijos ne be ironijos priminė: „Mokyklos tikybos dalykas išspręsti yra ne ’ropė graužti’“. O reikalavimą uždrausti dvasininkams būti mokyklų vedėjais išvadinęs „keistu“, J. Jablonskis stebėjosi: „susiaurinti įstatymu tam tikrų piliečių teises, kada įstatymui visi žmonės yra lygūs (plg. mūsų ’Dievui visi žmonės lygūs’) — argi galima šiuo laisvės metu jaunojoje Lietuvos valstybėje?!“353. Bet ir katalikams savo ruožtu mokyklos tikybos klausimas buvo ne „ropė graužti“, ieškant demokratinio sprendimo, lygiai respektuojančio visų sąžinės laisvę. Tuo metu ir ėmė bręsti tas sprendimas, kuris vėliau gavo kultūrinės autonomijos vardą. Būtent jau pirmame katalikų kongrese Kaune 1921.1.3 - 5 kun. dr. A. Maliauskis (pakeitęs numatytą mokyklų klausimo referentą Dovydaitį, negalėjusį dalyvauti dėl tuo pačiu metu vykusio vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų mokytojų suvažiavimo) pasiūlė, jog sąžinės laisvei laiduoti visos mokyklos būtų privatinės, bet valdžios remiamos, kad tuo būdu kiekviena piliečių grupė galėtų turėti tokią mokyklą, kokios ji nori. Kad ir šį principiškai priimtiną siūlymą būtų buvę nelengva realizuoti, parodė tame pačiame kongrese kilusios diskusijos. Bet toks siūlymas, gal būt, išreiškė ir Dovydaičio principinį nusistatymą (kadangi su Maliauskiu Dovydaitis buvo artimi draugai, galima prileisti, kad, pakeisdamas numatytąjį referentą, Maliauskis buvo su juo aptaręs šį klausimą). Šiaip ar taip, tai atitiko žinomą Dovydaičio nusistatymą prieš bet kokį sąžinės prievartavimą. Pvz., kai dar 1918 m. mokytojų konferencijoj Seinų apskrities pranešime buvo nusiskųsta, jog yra sulenkėjusių, kurie nepasitiki lietuvių mokyklomis, Dovydaitis redakciniame intarpe pareiškė, kad nesusipratimams tarp lietuvių ir „sulenkėjusiųjų“ išvengti yra „vienas kelias — patenkinti reikalavimą ir tų ’sulenkėjusių’ ir duoti jiems progos mokinti vaikus ta kalba, kuri jiems artimesnė“354.

Be principinių lietuviškosios mokyklos klausimų kėlimo, Dovydaitis jai nemažai pasitarnavo ir savosiomis vadovėlių recenzijomis. Ypač jis buvo nukreipęs savo kritišką žvilgsnį į pirminio žmogaus „gyvulintojus“ istorijos vadovėliuose ar proistorės populiarizacijose. Daugiausia tai buvo rusų vadovėlių kompiliacija („makulatūra“, pagaminta „ne plunksnos, bet... žirklių pagalba“) ar tiesiog iš rusų kalbos vertimai. Pasirėmęs naujesniais ir autoritetingais šaltiniais, Dovydaitis nurodydavo, kad tokiuose raštuose yra sekamos pasakos („ ’negramotnas’ evoliucionizmas kelia savo pikčiausias orgijas“), o ne mokslo duomenys perteikiami. Jau recenzuodamas minėtąjį K. Bizausko literatūros vadovėlį, Dovydaitis apgailestavo, kad sektasis rusų vadovėlis, kaip ir dauguma kitų, buvo atsilikęs nuo mokslo pažangos, tad savaime ir į lietuvių vadovėlį pakliuvo trūkumų, kurių „būtų išvengta, vadovaujantis vakarų Europos vadovėlių medžiaga“ 343.

Dovydaičiui rūpėjo, kad lietuviškoji mokykla eitų savu keliu, o ne rusus kopijuotų. Dar labiau jis buvo prieš bet kokį lietuviškosios mokyklos „tarybinimą“. Kai Skuodo progimnazijos mokiniai paskelbė streiką, neleidus išsirinkti „mokinių ta-rybos“ ginti savo teises „prieš aukštąsias švietimo įstaigas“, o švietimo ministerija pasitenkino tik įspėjimu, atsižvelgdama į tos progimnazijos „mokymo ir kitus trūkumus“, „L. Mokykla“ čia konstatavo „pripažinimą mokinių streikams pilietinių kovos teisių“ ir taip komentavo: pvz., streikininkai pareikalauja vyriausybę dėtis į Maskvos bolševikų internacionalą, o švietimo ministerija ,,tuoj ieško mokymo ir kitų trūkumų ir randa jų, pav., perdaug sausame dėstyme geografijos“355.

Vienu ar kitu klausimu Dovydaičio tuometinis nusistatymas dabar gali atrodyti per konservatyvus. Tačiau neabejojamai reikia teigiamai vertinti jo ryžtą besikuriančiai lietuviškai mokyklai ieškoti savito ir pažangaus kelio. Septynerius metus Dovydaičio redaguotoji „Lietuvos Mokykla“ didžiai patarnavo nepriklausomos Lietuvos mokyklai, belaisvindama ją nuo rusiškojo palikimo rutinos ir kreipdama jos žvilgsnį į Vakarus.

Kiek daug pats Dovydaitis lėmė „L. Mokyklos“ ir mokslinį rimtumą, ir gyvą aktualumą, akivaizdžiai pasirodė, kai nuo 1925 m. pradžios tą žurnalą jis perleido į dr. Kl. Ruginio rankas. Nors naujasis redaktorius buvo pedagogas specialistas, vis dėlto nepajėgė išlaikyti „L. Mokyklos“ tokio lygio, į kurį ją buvo iškėlęs Dovydaitis. Iš naujo „L. Mokykla“ suklestėjo, kai nuo 1936 m. ją perėmė redaguoti Ignas Malinauskas (Malėnas). Tuo metu redaktorius jau galėjo remtis tokiomis naujomis pajėgomis, kaip A. Maceina, J. Pankauskas, Pr. Dielininkaitis, P. Maldeikis, A. Šerkšnas ir kt.

Aišku, pasitraukęs iš „Lietuvos Mokyklos“, Dovydaitis joje berašė tik retkarčiais. Vis dėlto ir vėliau jis liko šio žurnalo reikšmingas bendradarbis. Be poros smulkesnių rašinių, reikia atskirai iškelti jo keturis didesnius dalykus. Didžiausias jų — 68 puslapių studija apie Erazmą Roterdamietį (1936 ir 1937). 1930 m. buvo paskelbtas jo „Atviras laiškas Lietuvos mokytojams (joms) — kultūros, religijos ir mokyklų santykių klausimu“, kuris buvo atskirai išleistas antrašte „Kultūra, religija, mokykla“ (32 psl.). Lietuvos švietimo istorijai vertingi jo atsiminimai iš vokiečių okupacijos „Prieš 20 metų“ (1937), kur pateikiama žinių ir apie jo vadovavimą Kauno gimnazijai, ir apie „L. Mokyklos“ įsteigimą. Pagaliau 1939 m. aprašė (60 metų amžiaus proga) savo buvusį globėją, vėliau Prienų „Žiburio“ gimnazijos steigėją ir ilgametį direktorių kun. Peliksą Martišių. Šis straipsnis taip pat buvo atskirai išleistas (1939, 16 psl.).

Galutinis Dovydaičio raštų „Lietuvos Mokykloje“ balansas toks: savo redaktoriavimo metais buvo prirašęs bent 511 puslapių, vėliau — 123. Tad iš viso „Lietuvos Mokykloje“ Dovydaičio puslapių buvo bent 634. Iš jų vadovėliniam priedui „Mokymo pavyzdžiai“ tenka 140 puslapių. Be jau minėtos senovės istorijos, išspausdintos 1918 m. (68 puslapiai), 1919-20 m. jis dar pateikė psichologijos ir logikos (po 36 puslapius) kursų vadovėlines santraukas.

v

„KOSMOS“ — GAMTOS MOKSLŲ ŽURNALAS

1. Leidimo našta

Dar tebeleisdamas „Lietuvos Mokyklą“, Dovydaitis planavo ir savo grynai mokslinių žurnalų triadą — gamtos mokslams, filosofijai ir religijos mokslui.

Iš šios žurnalų triados Dovydaitis pirmąjį išleido „Kosmosą“, kurio pirmasis numeris išėjo 1920 spalio 20. Tai buvo aplamai pirmasis gamtos mokslų žurnalas lietuvių kalba. Tik kai po pusantrų metų buvo įkurtas Lietuvos Universitetas, 1923 m. buvo pradėti leisti jo „Matematikos - Gamtos Fakulteto Darbai“. O dar po trylikos metų (1936) pasirodė ir trečiasis gamtos mokslų žurnalas „Gamta“, kurią leido 1934 m. susiorganizavusi Lietuvos Gamtininkų draugija. Taigi Dovydaitis savo privatine iniciatyva pralenkė ir pačių gamtininkų kolektyvus.

1920 spalio 20 Dovydaičio gyvenime buvo pažymėta ir entuziazmu, ir tragizmu. Tą pačią dieną, kurią „Kosmoso“ pirmasis numeris išėjo iš spaustuvės, į Kauną buvo karste atvežti žuvusio brolio Vinco palaikai. O šis Dovydaičio mylimasis brolis buvo ir jo pirmasis talkininkas „Kosmoso“ darbe. Pats Dovydaitis buvo taip paskendęs įvairiuose darbuose, kad pirmojo numerio korektūrą skaitė gimnazijoj pertraukų metu. Į tą darbą buvo įtraukęs ir savo brolį gimnazistą Vincą.

„Kosmoso“ žurnalas buvo pradėtas su entuziastingu ryžtu. Pratarmės žodyje „Kosmoso laikraštį pradedant“ žurnalo reikalas buvo taip išdėstytas: „Gyvename gamtos mokslų amžių“, tad šių mokslų žinios sudaro „kiekvieno šviesuolio žinijos pagrindinę dalį“. Kultūringos tautos turi periodinius gamtos mokslų leidinius. Ir mums netinka tenkintis paprastais vadovėliais. „O mūsų, lietuvių, tauta nuo senų senovės gamta domėjosi, ją savo dainose dainavo.. . Kaip tad mes, lietuviai, gamtos mylėtojai ir dainuotojai, galime kęstis ilgiau be gamtos mokslo laikraščio?! Tokiu laikraščiu kaip tik nori štai būti Kosmos... Tad į darbą, vyrai, Lietuvos gamtininkai! Tenesmerks mūs ainiai, kad ištižėliai buvome!“

Būdinga, kad šios pratarties Dovydaitis nepasirašė. Nė pačiame „Kosmoso“ žurnale net ketverius metus nebuvo žymimas jo leidėjas - redaktorius, bet pasitenkinama tik jo tuometiniu adresu. Pirmąkart tik nuo 1924 m. buvo nurodyta „visais redakcijos reikalais kreiptis į Pr. Dovydaitį“, nes nuo tų metų kuriam laikui prenumeratos užsakymus buvo perėmęs Šv. Kazimiero draugijos knygynas Kaune. Po kelerių tik metų buvo pradėta žurnale nurodyti jo leidėją - redaktorių (gal būt, nauji spaudos įstatymai to reikalavo). Bešvenčiant „Kosmoso“ dešimtmetį, leidėjas - redaktorius pradėjo naudoti jau seniai turėtą profesoriaus titulą. Kai pagaliau jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis, „Kosmose“ buvo skelbiama: „Redaktorius ir leidėjas: Prof. Dr. Pr. Dovydaitis“.

Kodėl Dovydaitis pradėjo „Kosmosą“ leisti lyg anonimiškai? Gal būt, todėl, kad atrodė per drąsu imtis gamtos mokslų žurnalo leidimo ir redagavimo, pačiam tų mokslų niekada nestudijavus. Iš tiesų, užuot nurodžius redaktorių, pirmaisiais dviem metais (1920-21) tituliniame puslapyje buvo skelbiama, kad žurnalas yra „gamtos tyrėjų ir mėgėjų būrelio rašomas“.

Taip pat, gal būt, redaktorių darė tokį kuklų ir netikrumas, ar pasiseks savo ryžtą ištesėti. Nors „gamtos mylėtojų ir dainuotojų“ tautai ir nebebuvo galima „kęstis ilgiau be gamtos mokslo laikraščio“, iš tiesų tokio specialaus mokslinio žurnalo leidimas anuomet buvo tokia rizika, kurios tik dovydaitiško ryžto žmogus galėjo imtis. Netrukus paaiškėjo, kokios sunkios naštos ėmėsi „Kosmoso“ leidėjas.

Savo lėšomis išleidęs pirmųjų poros metų „Kosmoso“ tris knygas (474 psl.), Dovydaitis išsėmė visas savo santaupas. Toliau žurnalo nuostolius dengti padėjo Šv. Kazimiero draugija ir švietimo ministerijos pašalpa. Tačiau nuo 1927 m. pabaigos švietimo ministerija duotąją pašalpą nutraukė, ir 1929 m. pavasarį Dovydaitis rašė, kad ,,’Kosmos’ jau antri metai paskendęs skolose“127. Neįmanoma buvo sužinoti, ar Dovydaitis savo lėšomis mušėsi iš skolų, ar susilaukė paramos iš kokio nors katalikų fondo. Greičiausiai į tą „ar - ar“ klausimą reikia atsakyti: ir - ir. Šiaip ar taip, „Kosmoso“ redakcijos ir administracijos adresas ligi 1933 m. buvo tas pats — paties Dovydaičio namai. Atskirai žurnalo administracija įsikūrė tik 1933 m. Katalikų Veikimo Centro namuose (Laisvės alėja 31-b). Nuo to laiko buvo skelbiama, kad 1920-32 m. „Kosmoso“ komplektai įsigyjami iš Dovydaičio, o vėlesnių metų — iš administracijos. Tad galima prileisti, kad nuo to laiko Dovydaitis pagaliau susilaukė „Kosmoso“ neoficialaus leidėjo.

Šią prielaidą netiesiog paremia ir tuo metu spaudoj pasirodžiusi tokia žinutė: „ ’Kosmos’ buvo susvyravęs, tačiau ’Kosmo’ prietelių rankos paremtas vėl sustiprėjo ir dabar eis reguliariai“ 356. Pats Dovydaitis, „Ateityje“ 1934 m. skelbdamas savo atvirą laišką vysk. M. Reiniui (50 metų sukakties proga) taip pat rašė: „Tau niekuomet nereikėdavo daug aiškint, kad ’Kosmos’ ir ’Gamtos Draugas’ yra vis dėlto reikalingi Lietuvai žurnalpalaikiai. Kad ne šioks Tavo supratingumas, ’Kosmui’ dr ’Gamtos Draugui’ perspektyvos paskutiniais laikais būtų buvusios labai liūdnos“357. Iš to prasitarimo neaišku, kokiu būdu vysk. M. Reinys tuomet padėjo „Kosmosui“ išsilaikyti. Gal jau nuo tų metų, bet vėliau tikrai „Kosmoso“ leidimą perėmė Katalikų universitetas, kurio vadovybės priešakyje stovėjo vysk. M. Reinys. Kadangi viešai apie tai nebuvo skelbiama, tai ir nėra žinių, kuriais metais tai įvyko. Nuo 1938 m. pradžios „Kosmoso“ administracija persikėlė Dovydaičio kaimynystėn į „Saulės“ rūmus (Ukmergės plentas 32), kur buvo Katalikų universitetui remti draugijos būstinė: draugijos reikalų vedėjas buvo ir „Kosmoso“ administratorius358. Nuo tų metų tikrai finansinė „Kosmoso“ leidimo našta buvo nuimta nuo Dovydaičio pečių. Tačiau ir anksčiau, dar žurnalo administracijai esant KVC namuose, tai galėjo būti bent iš dalies padaryta.

„Kosmoso“ leidimas visą laiką buvo nuostolingas, nes tokiam žurnalui vis dar anuomet stokojo reikiamo skaitytojų minimumo. Kai „Ateityje“ 1923 m. (Nr. 12) buvo pasidžiaugta „Kosmosu“, bet drauge apgailestauta retas jo rodymasis ir „forma neperpuikiausia“, Dovydaitis tuojau atsiliepė: „Niekam labiau kaip man nesopa širdis, kad ’Kosmos’ iki šiol tegalėjo taip retai pasirodyti ir tik tokiu, o ne gražesniu pavidalu — ant geresnio popieriaus ir su iliustracijomis“. Tačiau tam viskam reikia išpirkt išleistuosius numerius, nes tik „šitai padėtų leidėjui išsimokėti ’Kosmo’ leidimui užsitrauktas skolas“. Žurnalui išlaikyti ir tobulinti yra reikalingas „mažiausiai vienas tūkstantėlis prenumeratorių“359. Deja, trokštamasis „tūkstantėlis“ liko tik svajonė. Po penkerių metų Dovydaitis jau realistiškiau apgailestavo, kad ir „bent 500“ prenumeratorių, kurie galėtų padengti spausdinimo išlaidas, „tebėra dar tik in spe (viltis)“127. Kad jaunoji karta išaugtų šviesesnė ir daugiau susidomėtų gamtos mokslais, nuo 1929 m. buvo leistas „Kosmoso“ populiarus priedas „Gamtos Draugas“, kurį gavo ir „Ateities“ prenumeratoriai. Tais metais Dovydaitis vylėsi, kad „Gamtos Draugas“ išaugins daugiau „Kosmoso“ prenumeratorių bent „iš jaunųjų ateitininkų“127. Pačiam „Kosmosui“ tas priedas pelno nenešė, nes Dovydaitis leido „Ateičiai“ veltui naudotis spaustuvės rinkiniu ir „visu savo, kaip to priedo redaktoriaus, triūsu“360. Deja, nė tas priedas daug naujų „Kosmoso“ skaitytojų neišaugino, ir nuo 1938 m. jo leidimas buvo nutrauktas. Gal „Kosmoso“ skaitytojų skaičius ilgainiui ir priartėjo prie 500, bet daug to skaičiaus tikrai neviršijo.

Dovydaičio apskaičiavimu (1930), „Kosmoso“ skaitytojų skaičius nesiekė nė pusės tų, kuriems būtų buvę privalu skaityti. Turėjo žurnalą prenumeruoti bent visi gamtos mokslų mokytojai. Iš tikrųjų, kaip P. B. Šivickis rašė „Kosmoso“ dešimtmečio jubiliejiniame numery, jų „didžiausia dauguma ne tik kad neparašo, bet ir neskaito“. Net ir tie, kurie gamino vadovėlius, iš neatleidžiamos ignorancijos pateikdavo, Dovydaičio žodžiais, „tik praskydusią blogos rūšies ’populiarizaciją’, kupiną įvairių mokslo paklaidų“. Vienam tokiam geografijos vadovėlio autoriui Dovydaitis tiesiog priminė, kad nebūtų niekų prirašęs apie pirmapaukščius, jei būtų apie juos pasiskaitęs „Kosmose“. Tekdavo mokytojams savo apkiautimą apmokėti ir pačių mokinių akyse. Prisimenu, kaip, atsakinėdamas kosmografijos pamoką, turėjau nustebusiai mokytojai paskelbti, kad jau surasta ir devintoji planeta — Plutonas. Buvo tiesiog mokiniška pramoga, pasiskaičius „Kosmoso“, paegzaminuoti ir pačius mokytojus... Iš antros pusės, tarp „Kosmoso“ skaitytojų palyginti ne taip jau mažai buvo ir negamtininkų, o jau kitų sričių platesnio domesio inteligentų, ypač kunigų. Aplamai galima sakyti, kad „Kosmosą“ skaitė rinktiniai tiek gamtininkų, tiek negamtininkų šviesuoliai.

Bet jų skaičius buvo nedidelis ir tik pamažu augo. Nesusilaukus paramos, tur būt, nė atkakliajam Dovydaičiui nebūtų pavykę ištesėti „Kosmoso“ leidimą.

Beskaitant „Kosmoso“ vargingo leidimo, bet drauge mažo paplitimo istoriją, gal būt, galėjo tiesiog kilti klausimas: kuriems galams iš viso reikėjo leisti tą žurnalą, jei mažai kas juo naudojosi? Į tą klausimą savo ruožtu reikia atsakyti taip pat klausimu: o kaipgi galima visuomenę padaryti šviesesnę, jeigu nebūtų imamasi jos švietimo? Dovydaičiui iš tiesų rūpėjo, kad atgimusi Lietuva semtųsi ir gamtos mokslų šviesos. Todėl su tokiu pasiaukojimu jis vargo „Kosmoso“ leidimo ir redagavimo visus sunkumus.

Sunkiomis sąlygomis eidamas, „Kosmos“ ne iš karto nusistojo ir daugiau ar mažiau turėjo sunkumų reguliariai išeiti. Pirmaisiais dvimečiais (1920- 21 ir 1922-23) išėjo po tris numerius, 1924 m. — keturi, 1925 m. — jau šeši numeriai. Nuo 1926 m. „Kosmos“ ėjo kaip mėnesinis žurnalas ligi pat 1940 m. Tačiau kiekvienais metais buvo jungtinių numerių (tik 1929 m. išėjo faktiškai 11 numerių). Kai kurie numeriai išėjo net už penkis mėnesius ar už visą pusmetį. Tik nuo 1935 m. nusistojo tokia tvarka: jungiant tris numerius į vieną, kasmet išeidavo tokie keturi jungtiniai numeriai (1-3, 4-6, 7-9, 10-12). Iš viso per 21 metus faktinių „Kosmoso“ numerių išėjo 92. Jie apėmė 9400 puslapių, iš kurių paties „Kosmoso“ buvo 7724 puslapiai, jo priedo „Gamtos Draugo“ — 1676 puslapių. Vidurkiškai imant, kasmet išėjo po 460 puslapių. Rekordiniais 1934 metais „Kosmoso“ komplektą sudarė 700 puslapių.

2. Bendradarbiai — visi Lietuvos gamtininkai

9400 puslapių yra impozantiškas skaičius. Bet kokia jo vertė?

Pirmajame numery „Kosmos“ buvo prisistatęs skaitytojams kaip „gamtos mokslo ir geografijos laikraštis“, bet jau nuo antro numerio save plačiau apibrėžė: „gamtotyros ir jos šalimų mokslų laikraštis“. Ši apibrėžtis iš esmės nebesikeitė, tik terminai buvo šiek tiek patikslinti: nuo 1924 m. „gamtotyrą“ pakeitė tiesiog „gamta“ („gamtos ir šalimų mokslų laikraštis“). Virtus mėnesiniu leidiniu ir pradėjus dėti iliustracijų, „laikraštį“ pakeitė „iliustruotas mėnraštis“, o šį pastarąjį — „iliustruotas žurnalas“. Tokiu būdu nuo 1933 m. nusistojo tokia „Kosmoso“ apibrėžtis: „gamtos ir šalimų mokslų iliustruotas žurnalas“.

Ilgą laiką Dovydaitį vargino „Kosmoso“ leidimas, bet iš pradžių nemažiau rūpesčio teikė ir redagavimas. Iš kur sutelkti pakankamai ir kompetentingų bendradarbių? Pirma, anuomet aplamai nedaug tebuvo gamtininkų, antra, esamųjų dominuojanti dauguma anaiptol nebuvo krikščioniško nusiteikimo.

„Kosmoso“ pradžia buvo iš tikro kukli. Pirmojo numerio 85 puslapius iš 112 (atseit 76%) užpildė pats redaktorius. Užpildė įvairių gamtos mokslų įvadiniais straipsniukais, daugiausia vertimais, kurie faktiškai buvo vadovėlinė medžiaga mokytojui. Mokslinio žurnalo įspūdžio šis numeris nieku būdu dar nedarė, nes ir kitų trijų to numerio bendradarbių (S. Antanaičio, J. Elisono ir T. Ivanausko) straipsneliai buvo daugiau vadovėlinio ar informacinio, o ne mokslinio pobūdžio. Ir kitų dviejų pirmojo dvimečio (1920 - 21) numerių didesnę dalį turėjo vertimais užpildyti Dovydaitis (iš 2-3 sąsiuvinio 200 puslapių jam priklausė 125, o iš 4-5 sąsiuvinio 162 puslapių — 84). Vis dėlto ir per šį pirmąjį dvimetį pasisekė sutelkti 17 bendradarbių. Tarp tų 17-kos buvo ir atsitiktinių autorių, bet buvo jau ir tokių vardų, kaip busimieji profesoriai P. Matulionis, V. Vilkaitis, F. Butkevičius, P. Jodelė, B. Kodatis, iš jaunųjų — P. Jucaitis, A. Juška. Antrą dvimetį (1922 - 23) į „Kosmosą“ atėjo nuolatiniais bendradarbiais S. Kolupaila, K. Pakštas, K. Regelis, L. Vailionis. Nuo 1924 m. nuolatiniu žurnalo bendradarbiu tapo prof. V. Čepinskis, o iš jaunųjų — broliai D. ir V. Jasaičiai, Č. Pakuckas, A. Puodžiukynas. Ir taip metai iš metų gausėjo „Kosmoso“ bendradarbiai: pvz., 1926 m. prisidėjo net 16 naujų bendradarbių, 1928 m. — 12, 1931 ir 1932 m. — po 11 etc. Berods, tik 1933 m. nė vienas naujas bendradarbis neatsirado. Iš viso „Kosmoso“ bendradarbių skaičius buvo pasiekęs 167 (priskaičiuojant ir tuos 19, kurie buvo rašę tik „Gamtos Drauge“) — apie trečdalį skaitytojų!

Žinoma, ne visi bendradarbiai buvo nuolatiniai, daug jų buvo proginių, teparašiusių ..Kosmosui“ po vieną ar porą straipsnių. Proginių bendradarbių ypač pritraukdavo specialieji žurnalo numeriai, skirti kuriam nors mokslininkui pagerbti ar šiaip kuriai temai vispusiškai išgvildenti.

Savo nuolatiniu ir gausiu bendradarbiavimu „Kosmoso“ pagrindiniai šulai buvo fizikochemikas V. Čepinskis, hidrologas S. Kolupaila, geografas K. Pakštas, geologai J. Dalinkevičius ir Č. Pakuckas, biologas P. B. Šivickis, botanikai K. Regelis, A. Minkevičius ir J. Kuprevičius, fizikas A. Puodžiukynas, chemikai V. Jasaitis ir P. Jucaitis, medikas D. Jasaitis, astronomai A. Juška ir P. Slavėnas.

Daugiausia „Kosmoso“ bendradarbių buvo iš Lietuvos (vėliau — Vytauto D.) Universiteto Matematikos - gamtos fakulteto. Dvidešimtmečio proga sveikindamas „Kosmosą“, V. Čepinskis rašė: „Pastarųjų 20 metų bėgyje kas tik buvo Vytauto D. Universiteto Matematikos-Gamtos Fakulteto darbuotėje sukurta, tąja ar kita forma pateko į ’Kosmą’... Sakytąjį laikotarpį nebuvo nė vieno Matematikos - Gamtos Fakulteto profesoriaus, kuris nebūtų įdėjęs savo straipsnių ’Kosme’“361. Vieną kitą „neraštingą išimtį būtų galima surasti, bet apskritai V. Čepinskio konstatavimas yra teisingas: per laiką į „Kosmoso“ bendradarbius įsitraukė kone visi to fakulteto dėstytojai. Be jau anksčiau suminėtųjų, „Kosmose“ rašė matematikai O. Volk (sulietuvintai Folkis), V. Biržiška, P. Katilius, O. Stanaitis, Z. Žemaitis (ilgametis fakulteto dekanas), fizikai K. Šliūpas (dr. J. Šliūpo sūnus), I. Končius, A. Žvironas, P. Brazdžiūnas, chemikai A. Purenąs, J. Matulis (Lietuvoj dabartinis Mokslų Akademijos prezidentas), botanikai M. Natkevičaitė, J. Dagys, zoologai A. Vaškevičaitė, L. Čeraška, geologas M. Kaveckis, geografai K. Bieliukas, gen. T. Daukantas, VI. Viliamas, geofizikas K. Sleževičius, meteorologas S. Olšauskas.

„Kosmosui“ bendradarbių Dovydaitis ieškojo ir kituose fakultetuose. Iš Technikos fakulteto itin gausus bendradarbis buvo S. Kolupaila, stambesnių straipsnių davė T. Šulcas, porą — P. Jodelė, po vieną — J. Šimkus, S. Dirmantas ir kt. Iš Medicinos fakulteto gyvai „Kosmose“ bendradarbiavo E. Landau (Latvijos žydas, atvykęs iš Šveicarijos 1923 m. ir jon grįžęs 1932 m.), po keletą straipsnių davė A. Jurgeliūnas, P. Avižonis, O. Pūdymaitis, tarp proginių bendradarbių buvo ir ilgametis dekanas VI. Lašas. Iš kurį laiką šiame fakultete veikusio veterinarijos skyriaus „Kosmose“ rašė E. Nonevičius, M. Kvašninas - Samarinas, Z. Mockus.

Žemės Ūkio Akademijos profesoriai buvo taip pat Dovydaičio įtraukti į „Kosmoso“ bendradarbius: P. Matulionis, D. Rudzinskas, V. Vilkaitis, K. Aleksa, P. Jucaitis, J. Elisonas, St. Mastauskis, K. Brundza, o viena ar kita proga buvo parašę ir kiti, kaip J. Paltarokas, V. Ruokis B. Vitkus, Z. Mackevičius.

Iš Pedagoginių instituto lektorių „Kosmosui“ talkino, berods, tik geografas A. Bendoravičius (vėliau Bendorius). Ir tarp gimnazijos mokytojų Dovydaičiui buvo pasisekę šiek tiek aptikti tinkamų bendradarbių, ypač „Gamtos Draugo“ priedui. Visą laiką jis rūpestingai sekė ir jaunųjų mokslinių pajėgų iškilimą. Tad spėjo „Kosmose“ debiutuoti J. Dobrovolskis, VI. Literskis, J. Maniukas, Č. Masaitis, M. Skripkiūnas, B. Tijūnaitytė (Saldukienė) ir kiti.

Savo žurnalui bendradarbių rasti Dovydaitis sugebėjo nuo kunigų ligi karininkų. Iš bene ketverto kunigų po porą straipsnių „Kosmosui“ parašė A. Dambrauskas - Jakštas ir Pr. Būčys. O kai 1927 m. sulaukė pik. ltn. T. Reingardo straipsnio („Newtonas ir balistika“ — I. Newtono 200 mirties metų sukakties numery), Dovydaitis įsakmiai pažymėjo, kad tai „pirmasis ’Kosmo’ bendradarbis iš mūsų gerbiamų karininkų tarpo“. Po penkerių metų (1932) turėjo būti redaktoriui džiaugsmo, kad galėjo išspausdinti net dviejų mokslingų karininkų straipsnius: aviacijos viršininko inž. pik. A. Gustaičio ir matematikos daktaro plk. Pr. Lesauskio (Ginklavimo valdybos vėlesnio viršininko). Straipsniu apie Atlantidę į „Kosmoso“ bendradarbius buvo įsijungęs net klasikinis filologas M. Račkauskas! Taip uoliai Dovydaitis telkė savo žurnalui bendradarbius, kad tik „Kosmos“ būtų įvairesnis.

Anksčiau cituotus V. Čepinskio žodžius apie Matematikos -gamtos fakulteto profesorių kone visų bendradarbiavimą „Kosmose“, galima apibendrinti: į „Kosmosą“ Dovydaitis sutelkė visus to meto Lietuvos gamtos mokslų atstovus, ar vieni pastoviai tame žurnale rašė, ar kiti tik kuria specialia proga patalkino.

Tarp savo bendradarbių „Kosmos“ turėjo ir visus keturis nepriklausomybės meto Vytauto D. Universiteto rektorius, kurie atstovavo griežtųjų ar pritaikomųjų gamtos mokslų fakultetams. Tai technologai J. Šimkus (1922 - 23) ir P. Jodelė (1928 -29), medikas P. Avižonis (1925 - 26) ir fizikochemikas V. Čepinskis (1923 -24 ir 1929 -33). Pačiame „Kosmose“ buvo įdėtos P. Jodelės ir V. Čepinskio paskaitos, skaitytos perimant rektoriaus pareigas. Iš kitų keturių rektorių negamtininkų Dovydaitis buvo „Kosmoso“ bendradarbiu padaręs teologą Pr. Būčį (1924 -25). Ir sovietinio meto rektorius chemikas A. Purenąs (1940-41 ir 1944 - 46) taip pat buvo „Kosmoso“ bendradarbis. Iš Žemės Ūkio Akademijos trijų ilgamečių rektorių du irgi buvo „Kosmoso“ bendradarbiai: P. Matulionis (1924-28) ir V. Vilkaitis (1934-40). Tarpinis tarp jų J. Tonkūnas (1928-34), deja, yra įsipynęs į Dovydaičio biografiją tuo, kad, tapęs švietimo ministru, buvo jį pašalinęs iš universiteto. „Kosmose“ bendradarbiavo ir ilgametis akademijos prorektorius K. Aleksa. Karo metų rektorius B. Vitkus (1941 -43) viena proga buvo irgi „Kos-mose“ pasirodęs. Minime šiuos visus vardus pabrėžti, kad Dovydaitis savo žurnalui buvo laimėjęs pačius žymiausius to meto Lietuvos mokslininkus: Lietuvoje aukštųjų mokyklų rektoriais buvo renkami ne apsukrūs administratoriai, o mokslo autoritetai.

3. Redaktoriaus mokslinė tolerancija

Sutelkus į „Kosmosą“ beveik visas tuometines mokslines pajėgas, aišku, jos sudarė pasaulėžiūriškai bei politiškai labai skirtingų pažiūrų kolektyvą. Tiesa, pradžioje jaunųjų katalikų gamtininkų (P. Jucaičio, A. Juškos, K. Pakšto, Č. Pakucko, D. ir V. Jasaičių, A. Puodžiukyno) parama Dovydaičiui buvo labai reikšminga žurnalui išlaikyti. Tačiau netrukus „Kosmoso“ bendradarbiuose aiškių katalikų beliko mažuma. Žinoma, buvo ir daugiau tikinčiųjų, kurie tik visuomeniniame katalikų gyvenime nesireiškė. Buvo paprastų indiferentų, kuriems pasaulėžiūrinės problemos aplamai nekilo. Bet buvo ir sąmoningai ateistiškai nusiteikusiųjų. Pagaliau buvo ir tokių, kurie kovingai reiškė savo ateizmą, dalyvaudami atitinkamose pasaulėžiūrinėse ar politinėse organizacijose. Galime šioje vietoje priminti, kad biologiniais straipsniais kurį laiką (1931 - 33) „Kosmose“ bendradarbiavo ir vėlesnysis komunistų ideologas G. Zimanas (po karo ilgametis oficiozinės „Tiesos“ redaktorius)...

Ir vis dėlto, sveikindamas „Kosmosą“ sulaukus dvidešimtmečio, S. Kolupaila ne be pagrindo kalbėjo apie žurnalo „idėjinį vieningumą“, kurį gaivina „objektingumas ir mokslinė tolerancija“. Ten pat matematikas V. Biržiška kone tais pačiais žodžiais pripažino, jog „20 metų ’Kosmos’ atstovauja nesuvaržytai mokslo minčiai“361.

Iš tiesų, Dovydaitis jau „Trijuose pamatiniuose klausimuose“, grįsdamas ateitininkų sąjūdį, buvo įsakmiai pabrėžęs, jog „mokslas, kaipo toks, nėra nei krikščioniškas, nei antikrikščio-niškas“, jog jis yra „stengimasis rasti tiesą“. Taip žvelgdamas į dalyką, Dovydaitis ir norėjo, kad „Kosmos“ būtų ne specifiškai katalikiškas, o visiems atviras gamtos mokslų žurnalas. Todėl kurį laiką (1929) „Kosmoso“ viršelyje buvo tiesiog deklaruojama, kad tai yra „laisvų moksliškų diskusijų organas“.

Anuomet visų pirma ginčo objektu buvo evoliucijos klausimas. Dovydaitis šiuo klausimu skyrė pačią evoliucijos prielaidą ir atskiras jos teorijas, kurių nė vienai jis nesijautė esąs „prisiekęs“362. Pripažino Darwiną „didžiuoju gamtininku“ ir jo „nepalyginamus nuopelnus“ biologinių tyrinėjimų atgaivinime, bet buvo prieš vulgarųjį darvinizmą, propaguojamą „rėksnių-agitatorių darviniškesnių už patį Darviną“. Evoliucijos problemą laikė mokslinio tyrinėjimo, o ne pasaulėžiūrinių ginčų dalyku. Todėl, jau dėdamas „Kosmose“ pirmąjį straipsnį evoliucijos klausimu, redakcinėj išnašoj Dovydaitis įsakmiai pabrėžė, kad tas straipsnis spausdinamas „ne kaipo paskutinis, galutinai išsprendžiąs organizmų evoliucijos problemas, bet kaipo pirmutinis, pradedąs jas diskutuot ’Kosmo’ laikrašty, kur tuo klausimu leidžiama visai laisvai išsireikšti įvairiausioms šio dalyko nuomonėms“ 363.

Ir tai neliko tušti žodžiai. Prof. E. Landau Kauno Medicinos draugijos susirinkime 1928 m. iškėlus W. Batesono evoliucijos teorijos kritiką, kilo gyvos diskusijos, kurios buvo perkeltos ir į „Kosmosą“. Dovydaitis jomis buvo patenkintas: „Kad Lietuvoj transformizmo klausimu ginčijamasi labai rimtai, tai gali įsitikint kiekvienas, peržiūrėjęs pernykščių ’Kosmo’ metų (1928 - J.G.) atitinkamus straipsnius. Ir ateity ’Kosmui’ lygiai pageidaujami straipsniai ir prieš, ir už transformizmą, kad tik jie būtų rimti bei daiktingi ir iš jų galėtų ką pelnyt šio, tokio nepaprastai painaus, klausimo aiškumas“364.

Šiose diskusijose dalyvavo ir prof. P. Avižonis. Tai buvo kaip tik tas žmogus, prieš kurį „Draugijoje“ 1909 m. Dovydaitis pirmąkart debiutavo moksliniu straipsniu. Dalyvavęs „Kosmose diskusijoje, kurias sukėlė E. Landau, P. Avižonis pats tapo šio žurnalo bendradarbiu, nes ir vėliau jam davė dar tris straipsnius. Taip savo žurnalo moksline tolerancija Dovydaitis laimėjo bendradarbiu ir savo buvusį oponentą.

Bendradarbiaujant „Kosmose“ skirtingų pasaulėžiūrų žmonėms, galėjo iškilti sunkumų ir nenumatytais atvejais. Būdingas toks atvejis buvo V. Čepinskio parašyta I. Newtono biografija „Kosmoso“ 1927 m. 10-11 numery, skirtam šio didžiojo fiziko 200 mirties metų sukakčiai ir apskritai mokslo istorijai. Savo straipsnio apie Newtoną pradžioje V. Čepinskis pažėrė teigimų, nuvertinančių viduramžius ir mokslų pradžios ieškančių tik naujaisiais amžiais. Iš šios keblios padėties Dovydaitis rado tokią išeitį.

Pirma. „Mūsų didžiai branginamas bendradarbis prof. V. Čepinskis, duodamas šį savo straipsnį spausdinti ’Kosmui’, pareiškė nieko neturėsiąs prieš tai, jei redakcija pridėsianti prie jo ir savų, su kai kuo straipsny nesutinkančių pastabų“. Dovydaitis nepridėliojo tokių pastabų, bet parūpino atskirą savo straipsnį „Iš gamtos mokslų istorijos prieš renesansą“ (1927, Nr. 10 - 11, 383 - 412). Tame straipsny, remdamasis daugiausia autoritetinguoju P. Duhemu, jis įrodė, kad nė viduramžiais nebuvo pertrauktas mokslo plėtojimasis, kad daug kur naujosioms teorijoms pagrindas buvo padėtas jau viduramžiais. Tik kadangi „tikroji, kritiška mokslo istorija, rods, dar visai jaunutis, galima sakyt, tik vakarykščios dienos mokslas“, tai ir mokslo, kaip visuomenės ar politikos, istorijoj laikosi įvairūs prietarai, kartojamos tos pačios nuomonės, kurios tačiau „nuo to dažno jų kartojimo betgi nė kiek nesidarė teisingesnės“.

Antra. Kadangi V. Čepinskio straipsny buvo paliesta dalykų, „dėl kurių redakcija nelaikė save kompetentinga išsitarti“, bet kurie gali ypač teologus „gyvai suinteresuot“, tai redakcija kreipėsi į straipsnio autorių, ar jis nesutiktų, kad „dėl tų dalykų pasisakytų, jei ką turėtų, ir koks rimtas teologijos atstovas“. V. Čepinskiui mielai sutikus, dėl jo straipsnio kai kurių tezių pasisakė buvęs rektorius kun. Pr. Būčys (ten pat, 413-417). Redaktorius įvade į tą P. Bučio straipsnį rašė: „Prof. Čepinskiui šiuo atžvilgiu nuoširdžiai parodžius plataus, tikrą mokslo atstovą puošiančio, žvilgio, tapo daug patarnauta istorinei tiesai apie jo straipsny pajudintus dalykus. Kad taip mes visi, visur ir visuomet pajėgtume pasielgti!“ V. Čepinskis išties visiškai dėl to neįsižeidė — ligi pat mirties liko „Kosmoso“ bendradarbis.

Savo tikrą mokslinę toleranciją Dovydaitis įrodė ir tokiu mostu: paskyrė atskirą „Kosmoso“ numerį ne tik tikinčiajam L. Pasteurui (1926), bet ir kovingam laisvamaniui M. Berthelot’ui (1928). Iš paties „Kosmoso“ bendradarbių specialiais numeriais buvo pagerbti V. Čepinskis (1931), S. Kolupaila (1932) ir B. Kodatis (1939).

4. „Kosmoso“ pobūdis ir lygis

Per palyginti trumpą laiką sutelkus į „Kosmosą įvairių gamtos mokslo sričių pajėgas, žurnalo lygis savaime sparčiai pakilo. Jei pradžioje reikėjo verstis daugiau informaciniais straipsniais, kurių didelę dalį sudarė vertimai, tai jau po penkerių metų ėmė persverti originalūs studijiniai darbai. Buvo informuojama apie svarbesnius tarptautinius gamtos mokslų suvažiavimus, kuriuose buvo atstovaujama ir Lietuva. Minėtos žymiųjų gamtininkų sukaktys. Gausiai dėta ir nekrologų. Buvo ir recenzijų skyrius. Žodžiu tariant, „Kosmos“ išaugo į rimtą ir aktualų mokslinį žurnalą.

Kokio lygio „Kosmos“ pasiekė per dešimtį metų, gražiai paliudijo šiai sukakčiai skirtasis 1930 rugpiūčio - gruodžio numeris, 172 puslapių tomukas (kadangi šis numeris buvo skirtas ir pačiam redaktoriui Dovydaičiui pagerbti, tai jį redagavo artimųjų bendradarbių komisija: S. Kolupaila, K. Pakštas ir P. B. Šivickis). Tuometinis VDU rektorius V. Čepinskis tam numeriui davė savo paskaitą, skaitytą per imatrikuliacijos iškilmes: „Materija ir energija“. Pirmuoju straipsniu buvo įdėta privatdocento dr. P. Katiliaus įžengiamoji paskaita „Neeuklidinių geometrijų plėtojimasis“. Dovydaičiui pagerbti tame „Kosmoso“ numery rašė iš Medicinos fakulteto — P. Avižonis, iš Technikos fakulteto — S. Kolupaila ir T. Šulcas, iš Matematikos - gamtos fakulteto — P. B. Šivickis, K. Pakštas, K. Regelis, L. Vailionis, Č. Pakuckas, I. Končius, A. Puodžiukynas, S. Olšauskas, M. Natkevičaitė, iš Teologijos - filosofijos fakulteto — A. Gylys ir A. Juška. Žemės Ūkio Akademijai tame numery atstovavo P. Matulionis, V. Vilkaitis, Pr. Jucaitis ir J. Elisonas.

„Kosmoso“ dešimtmečio pažangą vertindamas, S. Kolupaila rašė: „Tarp originalių ’Kosmo’ straipsnių vis dažniau pasitaiko tokių, kuriais ne gėda būtų pasirodyti bet kuriame rimtame pasaulinės skalės žurnale ir gražiai pademonstruoti Lietuvos mokslo pažangą“365.

Ne vieno Lietuvos mokslininko ir didesni darbai buvo išspausdinti „Kosmose“, kurie vėliau buvo išleisti atskiromis knygomis. Be kelių paskaitų, V. Čepinskio buvo iš „Kosmoso“ išleista „Atomas“ (1925), „Laisva ir suvaržyta energija“ (1929), „Branduolio chemija“ (1937). K. Pakšto visi geografiniai veikalai pirma perėjo „Kosmosą“. S. Kolupailos monografijos apie

Nemuną ir Nevėžį taip pat pirma buvo išspausdintos „Kosmose“. Ir stambią M. Kvašnino - Samarino ir Z. Mockaus knygą „Arklio kilmė ir lietuvių arklys“ (1926- 28, 179 psl.) paskelbė „Kosmos“. P. B. Šivickis šiame žurnale davė savo „Elementarinės zoologijos kurso santrauką“ (1931), J. Dalinkevičius savo habilitacinę studiją „Lietuvos kreida“ (1934, per 60 psl.) etc.

Jau pačioj pradžioj „Kosmose“ buvo išspausdinta K. Pakšto disertacija apie Lietuvos klimatą (1923-25). 1939 m. žurnalas paskelbė savo ilgametės bendradarbės A. Prielgauskienės - Glebavičiūtės itin specialią biologijos mokslų disertaciją „Planaria lugubris regeneracijos histologinis tyrinėjimas“ (per 40 puslapių su 29 piešiniais). Tai pirmoji moteris, Vytauto D. Universitete gavusi daktaro laipsnį.

Nemaža „Kosmose“ buvo paskelbta ir vadinamųjų įžanginių paskaitų, kuriomis naujieji dėstytojai pradėdavo akademinį darbą. 1924 m. buvo duota matematiko O. Folkio įžengiamoji paskaita, 1926 m. — geografo K. Pakšto, 1928 m. — zoologės A. Vaškevičaitės, 1929 m. — biologo P. B. Šivickio, 1930 m. — astronomų P. Slavėno ir A. Juškos, matematiko P. Katiliaus, 1932 m. — Technikos fakulteto naujųjų dėstytojų A. Gustaičio (apie tolaikines aviacijos problemas) ir T. Šulco (apie laivų statybos istoriją — 52 puslapiai su per 80 iliustracijų!).

Jauniesiems mokslininkams paskatinti Dovydaitis mielai savo žurnale skelbė ir aukštesnio lygio diplominius darbus. Pvz., 1927 m. buvo paskelbtas A. Kisino darbas apie Palangos pakrantės kopų augmeniją, 1929 m. — D. Jurkaus (iš fizikos) ir M. Natkevičaitės (apie kraujo grupes apskritai ir Lietuvos gyventojuose), 1930 m. — A. Glebavičiūtės - Prielgauskienės (iš biologijos), 1934 m.— V. Žvironaitės (apie Vyžuonio mišką — 72 puslapiai!), 1938 m. — A. Stankūnaitės (Kauno apylinkės pavasarinio švitriešio biometrinė statistika).

Visą laiką Dovydaitis rūpinosi, kad kaip galima daugiau būtų tiriama Lietuvos gamta. Todėl į savo žurnalą telkė visus geologus, geografus, botanikus, zoologus ir kt. Ne tik mielai jų tyrinėjimus skelbė „Kosmose“, bet ir pats juos skatino šiam darbui.

Aptikau tokį vieną atvejį, vertą pacituoti. Savo straipsnį „Nauji bruožai apie šiaurinės Lietuvos ir Kuršo geologiją ir jų ryšiai su vidurine Lietuva“ (1928, Nr. 7-8, 339-364) J. Dalinkevičius baigė, reikšdamas „gilią padėką prof. Pr. Dovydaičiui, kadangi jo, kaipo ’Kosmo’ redaktoriaus, suteiktoji man piniginė pašalpa įgalino mane susipažinti su geologiniu atžvilgiu įdomiomis vietomis ir surinkti medžiagos numatytam mano darbui apie Lietuvos molius“. Žinant, kokia visą laiką buvo sunki „Kosmoso“ finansinė padėtis, reikia tiesiog stebėtis, kad net tokiu būdu Dovydaitis parėmė savo jauną bendradarbį, anuomet universitete tedirbusį vyr. laborantu. Dėkingas autorius ir po septynerių metų patvirtino, kad 1927 m. geologiniai tyrinėjimai buvo daromi „Kosmoso“ lėšomis“366. O kai „Kosmos“ spausdino J. Kuprevičiaus straipsnį apie medynų tipus Kazlų Rūdos miškuose (1934), Dovydaitis redakciniu prierašu kvietė botanikus tirti jo gimtinės miškus, žadėdamas jiems prieglaudą, o jų darbams vietą žurnale. Ir. S. Kolupaila „Nemuno“ antrojo leidimo (Čikaga, 1950) pratarmėj rašė, kad Dovydaitis buvo „svarbiausias mano pirmojo leidinio sumanytojas ir rėmėjas“ (pirmąkart ta knyga buvo išspausdinta „Kosmoso“ priede ir 1940 m. atskirai išleista). Tad Dovydaičiui, „tam šviesiam žmogui, kankiniui už Lietuvą“, Kolupaila ir skyrė savo „Nemuno“ amerikinį leidimą. Simboliškai ši dedikacija išreiškė visų buvusių „Kosmoso“ bendradarbių pagarbą Dovydaičiui, kaip to žurnalo redaktoriui.

Kai „Kosmos“ sutvirtėjo, Dovydaitis ėmėsi organizuoti specialius numerius, skirtus arba pagerbti atskirus mokslininkus, arba vispusiškiau apsvarstyti kurią nors mokslo sritį, arba pagaliau patarnauti abiems šiems uždaviniams. Tokiu būdu 1925 m. specialiu numeriu buvo išnagrinėtos filosofo Kanto mokslinės pažiūros. 1926 m. buvo apžvelgti L. Pasteuro moksliniai nuopelnai. 1927 m. vienas numeris buvo skirtas I. Newtonui ir drauge apskritai mokslo istorijai. 1928 m. vienu numeriu paminėtas prancūzų chemikas M. Berthelot, o kitu numeriu apžvelgtos medicinos problemos. 1929 m. viename numery buvo duotos biologijos, chemijos ir geografijos mokytojų konferencijos paskaitos, o kitas numeris (Lamarcko, Darwino ir E. Was-manno sukakčių proga) buvo pavestas „evoliucijos problemoms kritiškai pasvarstyti“. 1930 m. specialiu numeriu buvo atšvęstas paties „Kosmoso“ dešimties metų jubiliejus. 1931 m. viename numery nagrinėtos biologijos problemos, du numeriai buvo skirti V. Čepinskiui pagerbti. 1932 m. antrojo pusmečio tomas, pagerbiant Lietuvos Hidrometrinio Biuro 10 metų sukaktį ir hidrologą S. Kolupailą, svarstė įvairias vandens problemas. 1934 m. įsikūrus Lietuvos Geografinei draugijai ir jai pasirinkus „Kosmosą“ savo organu, antrojo pusmečio tomas buvo skirtas geografijai, geologijai ir hidrografijai. 1935 m. vienas numeris, pagerbiant suomių prof. T. I. Bonsdprffą, svarstė geodezijos klausimus, o kitas numeris sutelkė genetikus pagerbti G. J. Mendeliui. 1938 m. Nr. 10 -12 buvo paskelbti pirmojo Lietuvos geografų kongreso darbai. 1939 m., pagerbiant B. Kodatį, vienas numeris buvo skirtas astronomijos problemoms. 1940 m. Nr. 1-3 buvo pavestas atgautojo Vilniaus krašto gamtai.

Šioj vietoj dera trumpai apibūdinti ir „Kosmoso“ populiarų mėnesinį skyrių „Gamtos Draugą“, kuris drauge buvo ir „Ateities“ priedas. „Gamtos Draugas“ buvo leidžiamas 1929-37 m. Per tuos devynerius metus jo išėjo 1676 puslapiai. Daugumas ir šio populiariojo skyriaus bendradarbių buvo tie patys žurnalo bendradarbiai. Iš 52 „Gamtos Draugo“ bendradarbių tebuvo 19, kurie vien jame rašė. Bet ir tarp šių devyniolikos buvo ne tik gimnazijos mokytojų ar proginių bendradarbių, bet ir akademinio personalo narių: prof. J. Šimoliūnas, S. Nacevičius, Č. Bankauskas, A. Palionis ir kt. Yra rašę šiame „Kosmoso“ populiariame skyriuje ir tokie žymūs profesoriai, kaip T. Ivanauskas, F. Butkevičius, A. Purenąs, P. Jodelė, K. Sleževičius, K. Regelis ir kt. Itin daug „Gamtos Drauge“ rašė P. B. Šivickis, S. Kolupaila, J. Elisonas, A. Puodžiukynas, Č. Pakuckas, P. Slavėnas, A. Prielgauskienė, V. Morkūnas. Kaip įvairūs buvo „Gamtos Draugo“ bendradarbiai, taip įvairios gamtos mokslų sritys buvo jame atstovaujamos. Žinoma, dauguma straipsnių buvo mažos apimties. Tačiau vis dėlto „Gamtos Drauge“ buvo išspausdinta ir didesnių darbų. Kaip tik šiame priede buvo spausdinamas S. Kolupailos „Nemunas“ (1933- 34 ir 1937). Taip pat jame buvo paskelbti K. Bizausko išversti VI. Syrokomlės (L. Kondratavičiaus) 1861 m. parašytieji kelionės įspūdžiai „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ (1932-33). Didesnės apimties buvo dar VI. Viliamo Kuršių nerijos kopų aprašas (1932, 81 - 134, su 53 paveikslais tekste).

Per laiką „Kosmos“ ir techninę pažangą padarė didelę: pagerėjo popierius, pagausėjo- iliustracijų. Paveikslų, brėžinių, diagramų, žemėlapių skaičius kasmet artėdavo į šimtą, o kai kuriais metais ir gerokai prašokdavo šimtą. Šiuo atžvilgiu rekordiniais 1932 m. „Kosmose“ ir jo populiariajame skyriuje buvo

įdėta per 250 įvairių iliustracijų (paveikslų, brėžinių, diagramų, žemėlapių). Kai kurios didesnės iliustracijos, kaip žemėlapiai ar geologiniai piūviai, buvo įdedamos tarp teksto puslapių. Todėl „Kosmoso“ puslapių skaičius faktiškai buvo šiek tiek didesnis, negu anksčiau duotasis teksto puslapių skaičius.

5. Dovydaičio įnašas į „Kosmosą“

Iš pradžių „Kosmoso“ redaktorius Dovydaitis buvo ir pats pagrindinis žurnalo bendradarbis. Bet ir vėliau, jau įtraukęs į „Kosmoso“ bendradarbius kone visus Lietuvos gamtininkus, jis taip pat nemažai rašė savo žurnale. Akivaizdžiai tai atskleidžia ši statistinė lentelė:

Metai „Kosmoso“ ir 1929-37 m. „Gamtos Draugo" puslapiai Dovydaičio prirašyti puslapiai Nuošimtis

1920-21

474

 

 

294

 

 

62

1922-23

324

 

 

130

 

 

40

1924

390

 

 

118

 

 

31

1925

396

 

 

112

 

 

26

1926

504

 

 

103

 

 

20

1927

502

 

 

120

 

 

23

1928

576

 

 

179

 

 

31

1929

584

(400

184)

158

(62

96)

27

1930

580

(400

184)

126

(37

89)

22

1931

560

(400

160)

26

(6

20)

5

1932

592

(400

192)

76

(50

26)

13

1933

512

(320

192)

159

(148

11)

31

1934

700

(512

188)

75

(64

11)

11

1935

580

(388

192)

86

(61

25)

13

1936

576

(384

192)

61

(16

45)

11

1937

404

(212

192)

53

(12

41)

13

1938

380

 

 

57

 

 

15

1939

384

 

 

65

 

 

17

1940

382

 

 

2

 

 

0.5

Iš viso

9400

(7724 1676)

2000

(1636 364)

21.3

Ši statistika sudaryta, stengiantis kaip galima tiksliau apimti viską, kas „Kosmose“ priklausė Dovydaičio plunksnai. Todėl, be jo paties straipsnių ir įvairiopų vertimų (tiesioginių, laisvų, kompiliacinių), įskaičiuoti ir kitokie redakciniai priedai. Ne vieną straipsnį jis yra papildęs bibliografine medžiaga, kartais ir gana išsamia. Vieną kitą straipsnį palydėjo dalykiniu prierašu. Pvz., P. B. Šivickio straipsnį „Sūnus ar duktė?“ (1927, Nr. 2-3) Dovydaitis papildė dviejų puslapių straipsniuku „Ką dar esame pastebėję vokiečių ir prancūzų biologinėj spaudoj“. O į K. Pakšto straipsnį „Kviečių geografinė apžvalga“ (1927, Nr. 1) tiesiog „įspraudė“ savo paties trijų puslapių skirsnelį „Kviečių karalius ir jo karalystė, arba kaip Tom Campells dirba savoj kviečių gamybos įmonėje“ (mat, pasiaiškino, viename vokiečių gamtos mokslų savaitraštyje rado medžiagos, tai ir „įspraudė“ ją). Panašiai į P. Bučio straipsnį „Savaiminis gimimas, Pasteuras ir teologija“ (1926, Nr. 11 -12) redaktorius įsiterpė net penkių puslapių intarpu.

Kaip galima matyti iš pateiktosios statistikos, pirmąjį dvimetį (1920-21) Dovydaičiui reikėjo pačiam prirašyti net 62% žurnalo, antrąjį dvimetį (1922 -23) — 40%, o penktais metais (1924) — 31%. 1925 m. pakako jau ketvirtadalio (26%), 1926 m. — penktadalio (20%). Vėliau, atrodo, nebe „iš bėdos“ Dovydaitis vis vien nemaža „Kosmose“ rašė, bet pats tą „bėdą“ ant savo pečių užsikraudavo. 1928 m. jo duoklė žurnalui vėl pašoko ligi 31% dėl to, kad sumanė išleisti atskirą „mediciniškąjį sąsiuvinį“, kuriame iš 112 puslapių jis pats įvairiais vertimais užpildė 102 puslapius! O 1933 m. vėl savo medžiaga pasiekė 31% dėl to, kad tais metais „Kosmose“ spausdino savo stambiausią, 128 puslapių, studiją „Iš mūsų pasaulivaizdžio istorijos“. Kai pradėjo prie „Kosmoso“ leisti „Gamtos Draugą“, pirmaisiais dviem metais pats pusę jo prirašė. Tad tais dviem metais bendrosios statistikos 27 ir 22 nuošimčius daugiausia sudaro nebe paties „Kosmoso“, o jo populiariojo skyriaus puslapiai. Kad antrajame dešimtmetyje nebestokojo bendradarbių, akivaizdžiai rodo pati statistika: 1931 m. Dovydaičiui beteko 5% (paties „Kosmoso“ 6 puslapiai, „Gamtos Draugo“ — 20). Vidurkiškai tolimesniais metais Dovydaičio plunksnai „Kosmose“ priklausė apie aštuntoji dalis (13%). Visų metų vidurkis — 21.3%, t.y. truputis virš penktadalio.

Sovietiniai okupantai kone visą kitą spaudą tuojau pat uždarė. „Kosmosui“ buvo leista ligi metų galo eiti. Bet pats Dovydaitis tais metais savo žurnale beveik nebepasireiškė (iš 382 puslapių jo tėra du puslapiai: padėka sveikinusiems 20 metų amžiaus sulaukusį „Kosmosą“ ir trumputis ilgamečio bendradarbio V. Čepinskio nekrologas.

Pačiame „Kosmose“ Dovydaičio užpildytų puslapių yra 1636, „Gamtos Draugo“ priede — 364, iš viso — 2000 puslapių (nuostabiai susisumavo apvalus skaičius, nors buvo skaičiuota su visų įmanomu tikslumu). Didesnę šių puslapių dalį sudaro vertimai. Vis dėlto jau pats Dovydaičio „Kosmose“ prirašytas puslapių skaičius rodo, su kokiu uolumu jis atsidėjo savo žurnalui.

Nemažai vargo „Kosmoso“ redaktoriui buvo ir su savo bendradarbių straipsniais. Pradžioj jam teko versdintis straipsnius ir tų Lietuvos universiteto svetimtaučių profesorių, kaip O. Volko, K. Regelio, E. Landau, kurie dar tik mokėsi lietuvių kalbos. Tik prie poros straipsnių pažymėta, kad juos padėjo parengti šių bendradarbių jaunesnieji kolegos. Tad kitus straipsnius greičiausiai turėjo parengti spaudai pats redaktorius. Be to, pravartu šioj vietoj priminti ir tas redakcinio darbo sunkumas, kad gamtos mokslų atstovai (ypač vyresnieji, lietuviškų mokyklų iš viso nelankę) nebuvo rašto žmonės. Redaktoriui turėjo būti nemaža vargo gautuosius rankraščius parengti spaudai, juo labiau, kad apskritai anuomet bendrinė kalba ir ypač mokslinė terminologija nebuvo nusistovėjusios. Pats Dovydaitis, kiek išmanė, lygino ir savo žurnalų kalbą.

Kiek Dovydaitis turėjo vargo ir drauge kantrybės su bendradarbiais, dar pakankamai nepramokusiais lietuvių kalbos, turime liudijimą S. Kolupailos, kuris, vos spėjęs iš Rusijos grįžti ir Dotnuvoje įsikurti, gavo kvietimą bendradarbiauti „Kosmose“:

Rankraščius ir korektūras taisydavo pats prof. Dovydaitis; tas darbas buvo ypatingai sunkus, kai rašytojai ir raidžių rinkėjai buvo silpni. Daugiausia esu dėkingas prof. Dovydaičiui už tai, kad jis vertė mane rašyti jaunimui ir mokė rašyti... lietuviškai: jis grąžindavo man išstudijuoti kiekvieną taisytą rankraštį:366a.

Kaip „Kosmos“ buvo „gamtos ir šalimų mokslų“ žurnalas, taip ir Dovydaitis teikė jam medžiagą iš visų tų mokslų: iš kosmogonijos astronomijos ir astrofizikos, iš geofizikos, meteorologijos ir klimatologijos, iš geologijos, geografijos ir hidrografijos, iš matematikos, fizikos ir chemijos, iš bendrosios biologijos, genetikos ir ypač evoliucijos teorijos, iš lyginamosios anatomijos ir fiziologijos, iš fizinės antropologijos, zoologijos ir paleontologijos, iš medicinos ir technikos mokslų.

Žinoma, daugumai šių sričių Dovydaitis atstovavo vertimais. Iš pradžios jis ėmėsi vertimų dėl to, kad stokojo bendradarbių, o vėliau dėl to, kad norėjo žurnalą padaryti kiek galint įvairesnį. Pats turėjo imtis vertimų, nes, matyt, nelengva buvo rasti pavaduotojų (tik po vieną antrą straipsnį išvertė artimesni žurnalo bendradarbiai). Vertimai liko pravartus ir vėliau, kai „Kosmosui“ medžiagos šiaipjau nestokojo. Dovydaičiui rūpėjo, kad šalia grynai specialių mokslinių straipsnių „Kosmose“ būtų ir bendresnio žvilgio straipsnių, ryškinančių moderniojo gamtos mokslo pasaulėžiūrines implikacijas. Gi lietuviuose beveik nebuvo žmonių tokiems straipsniams parengti. Tad ir reikėjo pasirūpinti vertimų.

Taip pat vertimai buvo pravartus ir kitu atžvilgiu — supažindinti su pačiomis naujausiomis teorijomis, vertomis domesio. Šituo atžvilgiu Dovydaitis turėjo, galima sakyti, tikrai jautrią „uoslę“. Pora pavyzdžių. Vos tik 1930 - 31 metų sąvartoje pasirodė Dovydaičio pažiūroms artimas James Jeanso veikalas „The Mysterious Universe“, ir jau kitų metų (1932) „Kosmoso“ pirmame numery buvo atkreiptas į jį dėmesys. Vėliau Dovydaitis šį anglų filosofuojantį astrofiziką 60 metų sukakties proga pagerbė straipsniu „Kas yra visata: mašina ar mintis?“ (1938). Greičiausiai ne be Dovydaičio paskatos minėtąjį Jeanso veikalą prieš pat sovietinę okupaciją išvertė astronomas P. Slavėnas (Slaptingoji visata, Kaunas, 1940, išleido „Žinijos“ leidykla)367.

Antras pavyzdys. H. Driescho mokinys A. Gehlen pradėjo plėtoti antropologiją, akcentuojančią esminį žmogaus ir gyvulio skirtumą. Šį savo žvilgį į žmogų A. Gehlen išdėstė 1940 m. pasirodžiusiame veikale „Der Mensch, seine Natur und seine Stellung in der Welt“. Dovydaitis apie tą laukiamą veikalą „Kosmoso“ skaitytojus informavo jau iš anksto (1939, Nr. 10-12), iš vokiečių kalbos išversdamas straipsnį apie A. Gehleno antropologinę teoriją.

Be įvairios verstinės medžiagos, Dovydaitis gausiai „Kosmosui“ teikė ir savo paties straipsnių. Temos buvo taip pat labai įvairios. Plačiai ryškino žmogaus ir gyvulio skirtumą (1920 - 23), aptarė evoliucijos problemą geologijoj ir paleontologijoj (1924), nagrinėjo genetikos ir eugenikos klausimus (1927), informavo apie to meto biologų pažiūras į gyvybę (1933 -34) etc. Tarp specialesnių temų buvo kosmogonijos hipotezės, žemės reljefo praeitis, vulkanizmo reiškiniai, meteoritai, vandens įvairios problemos, priešistorinio žmogaus javai ir naminiai gyvuliai, vėžio liga, paukščių perėjūnų kelionės, ekspedicijos į Everestą ir lėktuvais į Antarktį, vasaros ir žiemos, kalendorius, „Trijų Karalių“ žvaigždė etc. Betgi daugiausia dėmesio Dovydaitis skyrė gamtos mokslų istorijai: stambiu straipsniu apžvelgė gamtos mokslus prieš renesansą (1927), paskelbė minėtąją pasaulėvaizdžio istoriją (1933) ir parengė keliolikos žymiųjų gamtos tyrinėtojų gyvenimo ir darbo aprašus. Be to, supažindino su keliomis dešimtimis dabarties gamtininkų mirties, sukaktuvių ar Nobelio premijos laimėjimo progomis.

Didžiai būtų Dovydaičiui rūpėjusi ir Lietuvos gamtos mokslų istorija. Pačiame pirmajame „Kosmoso“ numery priminė A. Pabrėžos 150 metų sukaktį, ragindamas rinkt apie jį žinias ir išleist jo raštus. Net siūlė „sukurt tam tikrą Pabrėžo (taip tekste — J.G.) draugiją ar sąjungą, kuri neatidėliodama pradėtų dirbt laukiamąjį darbą“. Siūlė ir savo ką tik įsteigtojo žurnalo talką: „‘Kosmoso’ laikraštis mielu noru tinka būt tokios draugijos organu“, nors ir be tokios draugijos „neatsisakys kalbamajam darbui tarpininkaut“. Kitame numery Tėvas Jeronimas Pečkaitis painformavo apie Kretingos pranciškonų vienuolyne esančius A. Pabrėžos rankraščius. Šį tą iš tų rankraščių spaudai parengė J. Elisonas „Kosmoso“ 1922 - 23 m. trijuose sąsiuviniuose, ir — tai buvo viskas. Per visą laiką tebuvo sulauktas K. Grybausko trumputis straipsnelis apie įžymiuosius Lietuvos botanikus J. E. Gilibert’ą, B. S. ir J. Jundzilas ir tą patį A. Pabrėžą (1932). Nebuvo anuomet tam reikalui žmonių, o pats Dovydaitis nei buvo pasiruošęs, nei turėjo laiko leistis į archyvus.

„Gamtos Draugo“ vidurkiškai Dovydaitis prirašydavo penktadalį (per metus po 40 puslapių). Ir šiame populiariajame skyriuje davė tiek savo straipsnių, tiek verstinės medžiagos. Be platesnių ketverto gamtininkų biografijų, Dovydaitis aprašė ir „Robinzono Kruzo“ autorių bei jos salos tragišką istoriją. Taip pat platesniu straipsniu pateikė įdomių žinių apie Lietuvos gintarą. Verstinė medžiaga buvo įvairiausia: žvaigždės ir atomai, visata ir žmogus, evoliucijos teorija, prieš milijonus metus išnykusi Azijos gyvija ir Australijos pirminiai gyventojai, gėlių žydėjimas ir gyvulių žiemojimas, vitaminai ir pasninkas, naudingiausias augalas — kokosinė palmė ir „augalas, kuris sukelia vizijas“ („laimė, kad pusiau pamišėliams, siekiantiems dirbtinio rojaus, peyotlio vartojimas netampa nepasotinamu ir nenugalimu reikalavimu, kaip kad kokaino ar morfijaus vartojimas“), revoliucija chemijoj — sunkusis vanduo, nuostabūs gamtos darbai, gyvuliai ir augalai — nepralenkiami chemikai, gamta — pirmutinis išradėjas etc.

6. Lietuvos gamtininkai apie „Kosmosą“ ir jo redaktorių

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbų II tome (1937, p. 450), papildant ten duotą Dovydaičio biografiją, įdėtame straipsnely apie jį kaip „Kosmoso“ redaktorių S. Kolupaila rašė: „Nemo propheta in patria sua. Bet Lietuvos gamtininkai negali paneigti mūsų gamtos mokslui ’Kosmoso’ redaktoriaus nuopelnų“.

Gal būt, daugeliui Dovydaitis tėvynėje nebuvo pranašas. Tačiau Lietuvos gamtininkai jo nuopelnus savo mokslams tikrai žinojo. Nuoširdžiai ir viešai tai deklaravo, „Kosmosui“ sulaukus 20 metų sukakties. Pradedant dvidešimtpirmuosius metus, žurnale tarė „po žodį jo bičiuliai“361. Iš 10 sveikintojų 7 buvo žurnalo bendradarbiai gamtininkai ir 3 skaitytojų negamtininkų atstovai. Pastarieji trys — vyskupai K. Paltarokas ir M. Reinys ir St. Šalkauskis — buvo Dovydaičio ir idėjiniai bičiuliai. Tačiau pirmieji septyni (išskyrus tik S. Kolupailą) tebuvo „Kosmoso“ bičiuliai, savo pasaulėžiūra jo redaktoriui daugiau ar mažiau svetimi, kai kurie net priešingi. Todėl jų žodžiai nebuvo tik mandagūs komplimentai, bet objektyvus „Kosmoso“ ir jo redaktoriaus įvertinimas. Tad čia ir perleidžiame jiems kalbėti (ta pačia alfabetine eile, kaip ir pačiame žurnale visi dešimt sveikintojų buvo išsirikiavę).

Matematikas prof. V. Biržiška linkėjo „dar mažiausia 20 metų“ toliau skelbti „objektyvią mokslo tiesą“.

Fizikochemikas prof. V. Čepinskis pripažino, kad per 20 metų „Kosmos“ atliko „labai svarbų uždavinį, sėkmingai padėdamas kurtis gamtos mokslų literatūrai lietuvių kalba ir plėstis gamtos mokslams Lietuvos visuomenėje“; kad „Kosmos“ neabejojamai „gerai patarnavo Lietuvos mokslui ir kultūrai, daug prisidėdamas sudaryti moksliškai nuotaikai mūsų šviesuomenėje ir tuo mūsų gyvenimui patobulint“. Taip „Kosmosą“ įvertino pats iškiliausias nepriklausomos Lietuvos gamtos mokslų atstovas.

Hidrologas prof. S. Kolupaila, suvedęs „Kosmoso“ dvidešimtmečio statistiką, konstatavo, kad šis aktyvas yra „didelio pasišventimo ir milžiniško darbo paminklas“, kad redaktorius iš savo kūrinio nieko negavo „be nemalonumų, be rūpesčių, be juodo korektoriaus darbo“.

Fizikas prof. I. Končius, lyg ataidėdamas S. Kolupailos primintą niekieno nebuvimą tėvynėj pranašu, Dovydaičiui rašė: „Nelauk tik vieno niekados, kad ačiū už tai kas pasakytų“.

Chemikas prof. A. Purėnas, VDU tuometinis prorektorius, netrukus sovietų paskirtas rektoriumi, pasaulėžiūriškai Dovydaičiui buvo gal tolimiausias. Bet ir jis pripažino, kad „Kosmos“, kaip „pirmutinis gamtos mokslams skirtas periodinis leidinys“, „yra patarnavęs mūsų aukštųjų mokyklų mokslo personalui, teikdamas vietos savo skiltyse jų specialybės darbams, ir bendrai daug yra prisidėjęs prie gamtos mokslų žinių skleidimo mūsų visuomenei“. Dėl „Kosmoso“ krypties A. Purėnas tolerantiškai pasisakė: „Raudona gija nuosaikiai jame pravedama gamtos mokslų ir religijos sintezė. Pažymėtasis savotiškumas, žinoma, nėra visiems priimtinas, bet jis liečia įsitikinimus ir todėl, objektyviai imant, suprantamas“.

Botanikas šveicaras prof. K. Regelis, buvęs pakviestas į Lietuvos universitetą nuo pat pradžios, prisiminė, kad tais laikais „Kosmos“ buvo vienintelis leidinys, „kuris man, naujai į Lietuvą atvykusiam žmogui, buvo Lietuvos kūrybinio darbo simbolis“. Per 20 metų ,,’Kosmo’ redaktorius atliko milžinišką kultūrinį ir mokslinį darbą Lietuvoje“.

Žemės Ūkio Akademijos rektorius prof. V. Vilkaitis „Kosmosą“ pasveikino, atsiųsdamas naują straipsnį ir palinkėdamas: „Kad ’Kosmos’ ir jo uolusis Redaktorius dar ilgai gyventų visų Lietuvos gamtininkų džiaugsmui!“.

Vyskupai K. Paltarokas ir M. Reinys, kaip „Kosmoso“ skaitytojai (pirmasis ir pasirašė „Skaitytojas“), savo bičiuliškuose sveikinimuose džiaugėsi Dovydaičio redaguojamo „Kosmoso“ idėjine kryptimi, ir, K. Paltaroko žodžiais, linkėjo redaktoriui redaguoti „Kosmosą“ „dar bent 20 metų Lietuvos mokslo garbei, tikėjimo naudai“. Be abejo, jeigu iš vienos pusės „Kosmos“ daug nusipelnė gamtos mokslų pažangai Lietuvoj, tai iš antros pusės nemažiau nusipelnė ir Lietuvos katalikybei.

Prof. St. Šalkauskis, tuometinis VDU rektorius, palyginęs pirmąjį ir 1939 Nr. 10-12, apskaičiavo, kad pirmame numery redaktoriui buvo tekę prirašyti penkis septintadalius, o po 20 metų jau tik kiek daugiau kaip devintą dalį. Svarbiausia: „žurnalas, buvęs pradžioje populiarinio turinio, tapo rimtu mokslo organu... Bet šita pažanga buvo galima tik todėl, kad pradžioje atsirado Redaktorius, kuris pats įstengdavo prirašyti daugiau kaip du trečdalius viso žurnalo“. O prisiminęs Dovydaičio žodžius pirmame numery, raginusius į darbą, kad ainiai nepasmerktų kaip „ištižėlių“, St. Šalkauskis rašė: „Esu tikras, kad mūsų palikuonys, vartydami pageltusius ’Kosmo’ lapus, nepasakys, kad jo Redaktoriaus ištižėlio būta. Ir kaip ištižėliu pavadinti tą, kuris, pats nebūdamas gamtininkas specialistas, gamtos mokslų kultūrai yra padaręs Lietuvoje labai daug?“.

Dovydaitis visiems sveikinusiems „Kosmosą“ nuoširdžiai padėkojo kukliu žodžiu: „Bepigu buvo ’Kosmo’ redaktoriui tą savo vaiką auginti, kad jis, redaktorius, turėjo ir tebeturi nuolatinės pagalbos iš savo bičiulių, kurie padėjo ir tebepadeda jam tą nepasotinamą medžiagos ėdūną maitinti“.

Visi sveikintojai linkėjo „Kosmosui“ eiti „dar mažiausia 20 metų“, „dar bent 20 metų“ etc. Ir pats Dovydaitis savo padėkos žodį baigė: „Pasitikėdamas Dievo ir savo bičiulių visokeriopa pagalba ’Kosmos’ tad drąsiai ir su viltimi žengia į savo gyvenimo trečiąjį dešimtmetį“. Tie žodžiai buvo rašomi 1940 m. pradžioje (vasario ar kovo mėn.), ir neprabėgus nė pusmečiui Lietuvą ištiko didžioji nelemtis, sudaužiusi visas „Kosmoso“ antrojo dvidešimtmečio viltis.

Žlugo „Kosmoso“ antrojo dvidešimtmečio viltys. Bet nežlugo, kas jau buvo atlikta. Kaip savo sveikinime pažymėjo S. Kolupaila, „daugelis ’Kosmo’ straipsnių dar ilgai bus minimi specialioje literatūroje, kaip versmės“. Tai savaime skelbs ir paties redaktoriaus Dovydaičio nuopelnus Lietuvos gamtos mokslams. Daug mokslinių pajėgų, brendusių „Kosmose“, tęsė savo mokslinį darbą ir sovietinėmis sąlygomis. Nė sovietinė lietuviškoji enciklopedija (MLTE) negalėjo „Kosmoso“ visiškai ignoruoti. Teišvardijo mažą jo bendradarbių skaičių. F. Butkevičių, V. Čepinskį, A. Jušką, S. Kolupailą, A. Minkevičių, K. Pakštą, Č. Pakucką, A. Puodžiukyną, P. Slavėną, K. Sleževičių, P. Šivickį „ir kt.“. Už tų „kitų“ slypi daug vardų, kurie jau ir susovietintose Lietuvos aukštosiose mokyklose toliau vykdė Lietuvos gamtos mokslų pažangą. „Kosmoso“ mokslinį lygį, objektyvumą bei tolerantiškumą netiesiog pripažino ir pati ši enciklopedija šiais žodžiais: „Žurnale vyravo idealistinė kryptis, nors jo bendradarbiai buvo skirtingų ideologinių pažiūrų“ (MLTE, II, 196).

VI

„LOGOS“ — FILOSOFIJOS ŽURNALAS

1. Dovydaitis — „Logoso“ redaktorius

„Logos“, Dovydaičio mokslinių žurnalų triados antrasis narys, buvo pradėtas leisti metais vėliau už „Kosmosą“ — 1921 m. Šis filosofijos žurnalas buvo taip pat pirmasis lietuvių kalba. Tik po devynerių metų (1930) pasirodė „Eranus“, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos žurnalas (anksčiau to fakulteto filosofai rašė tik bendrame leidiny „Humanitarinių Mokslų Fakulteto Raštai“, kurių nuo 1925 m. išėjo trys knygos). Tad ir šiuo atveju Dovydaičio privati iniciatyva pralenkė oficialiąsias institucijas.

Laimė, „Logoso“ leidimas Dovydaičiui nevirto tokia našta, kaip „Kosmos“: po trejų metų, t.y. nuo 1924 m. „Logoso“ leidimą perėmė Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrius. Ligi to laiko buvo išleisti 1921 - 22 m. du dvigubi sąsiuviniai ir 1923 m. vienas dvigubas sąsiuvinys; tie trys numeriai iš viso apėmė 400 puslapių. Perėmus leidimą valstybinei įstaigai, ne tik nebereikėjo redaktoriui pačiam dengti nuostolius, bet už savo darbą jis buvo ir atlyginamas (pagal suredaguotų spaudos lankų skaičių). Tačiau žurnalo dydį ribojo kiekvienų metų fakulteto biudžetas (knygoms ir atskirai žurnalams, kurių tas fakultetas leido tris). Z. Ivinskio (fakulteto buvusio sekretoriaus) prisiminimu, žurnalams pastambinti būdavo ir tokios išeities imamasi: kadangi autoriams buvo mokamas honoraras, tai kartais jis buvo „suliesinamas“, kad būtų sutaupyta lėšų apmokėti spaustuvei už padidintą puslapių skaičių.

Per metus paprastai išeidavo po du „Logoso“ numerius, tik 1921 - 23, 1931 -33 ir 1938 m. teišėjo po vieną numerį, o 1926 m. buvo išleisti net trys numeriai. Per aštuoniolika metų iš viso išėjo 30 numerių, kurie apėmė 3248 puslapius. Kad paskutinis „Logoso“ tomas išėjo 1938 m., nereiškia, jog žurnalas būtų buvęs sustabdytas. Buvo renkama medžiaga ir vėlesnių metų tomui, kuris nebespėjo pasirodyti prieš sovietinę okupaciją.

„Logoso“ leidimą Dovydaitis pradėjo taip pat kukliai, kaip ir „Kosmoso“: nors pirmuosius trejus metus jis pats ir leido, ir redagavo „Logosą“, tai nebuvo žymima. Pirmajame numery vietoj redaktoriaus tebuvo pažymėta, jog tas žurnalas „filosofijos mėgėjų būrelio rašomas“ (beje, visą pirmąjį dešimtmetį vartotas „laikraščio“ žodis, kurį tik nuo 1930 m. pakeitė „žurnalas“). Redaktoriaus pavardė „Logoso“ viršelyje atsirado tik nuo 1924 m., kai leidimą perėmė Teologijos - filosofijos fakultetas.

Pradėdamas leisti „Logosą“, Dovydaitis nesiėmė nė jokios pratarmės, kaip kitų savo leidinių pradžioje. Nei brėžė programą, nei ragino į darbą. Tik baigdamas savo vedamąjį straipsnį „Filosofijos kilmė, jos sąvoka, darbo sritys ir uždaviniai“ pažymėjo, kad filosofinis orientavimasis yra būtinas apskritai kiekvienam inteligentui, juo labiau, kai „tenka šiokiu ar tokiu būdu dirbt savo nepriklausomos valstybės kūrimo darbą“. Todėl „Logose“ ir „bus keliamos, gvildomos ir sprendžiamos įvairių įvairiausios dvasios, gamtos ir visuomenės santykių filosofijos problemos“.

Savo žvilgį į filosofijos prasmę Dovydaitis šitaip išreiškė:

„Logos“ nesiima atstovaut tik vienai kuriai filosofijos pakraipai ar sistemai, kadangi savo uždavinį jis mano būsiant tinkamiausiai atliktą, jei jis savo skaitytojams teiks ne tiek „filosofijos“, įkaldamas jiems baigtų filosofijos davinių ir principų, kiek mokys juos pačius ,,filosofuot“, Kanto žodžiais betariant, t. y., įgyt supratimo, kaip prieita prie visuotinai pripažintų filosofijos dėsnių, ir ypač pratint įžvelgt, kad ir kodėl pasaulis yra kupinas mįslių. Nes tik šiuo būdu filosofija gali parodyt anos palaimingos veikmės. Turim išmokt įžvelgt, kur problemos prasideda, stengtis savo pajėgomis padirbėt joms išspręst ir prieš esamus išsprendimo bandymus arba įgyt savito, laisvo įsitikinimo, arba esamuose išsprendimuose įsigyvent savo individu 368.

Dovydaitis teikė filosofijai kaip galima platesnę reikšmę, kad ji neliktų tik nuo gyvenimo tikrovės atitrūkusi spekuliacija, bet turėtų „palaimingos veikmės“ ir atskiram žmogui, ir visuomenei bei tautai. Todėl savo redaguojamą „Logosą“ jis stengėsi leisti ne tik uždaram pačių filosofų būreliui, bet ir platesniam šviesuomenės elitui.

Šiuo atžvilgiu aiškiai matomas skirtumas tarp Dovydaičio redaguoto „Logoso“ ir Iz. Tamošaičio redaguoto „Eranuso“. Pastarasis ribojosi tik Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojais, bet užtat per devynerius metus (1930, 1931, 1935 ir 1938) išėjusiuose keturiuose tomuose (iš viso 1040 puslapių) tesutelkė 10 bendradarbių. Gi „Logoso“ bendradarbių susitelkė per 30 (jau per pirmuosius tris metus jų buvo 10). Pažymėtinas ir kitas skirtumas. Dovydaitis ėmėsi ir vertimų aktualesniais klausimais, kur nerado tinkamų savų autorių. „Eranus“ nesiėmė vertimų, bet užtat lietuvių kalba straipsnių jame buvo mažiau negu svetimomis kalbomis, būtent: lietuviškai 408 puslapiai, o kitomis kalbomis 613 puslapių, būtent: vokiškai 507, rusiškai 80, prancūziškai 26. Priešingai, „Logose“ visi straipsniai buvo tik lietuvių kalba, net ir anuomet Lietuvoj profesoriavusių vokiečio O. Volko ar vengro E. Balogho.

Savaime suprantama, pagrindiniai „Logoso“ bendradarbiai buvo Teologijos - filosofijos fakulteto dėstytojai, nesgi tai ir buvo šio fakulteto leidinys. Be paties Dovydaičio, daugiausia rašė St. Šalkauskis ir Pr. Kuraitis. Šalkauskio „Logose“ buvo išspausdinta „Kultūros filosofijos metmenys“ (1925 - 26), „Bendroji filosofijos terminija“ (1937) ir keletas kitų mažesnių darbų. Iš Kuraičio straipsnių „Logose“ išaugo jo knyga „Pagrindiniai gnoseologiniai klausimai“ (1930) ir dvitomės „Ontologijos“ įvadinė dalis. Nė eilutės nebuvo sulaukta tik iš filosofijos katedros vedėjo L. Bistro. Bet užtat paskutiniais metais itin produktyviai „Logose“ pradėjo reikštis A. Maceina. Visą laiką, nors ir mažesnės apimties, psichologinių straipsnių teikė M. Reinys. Iš tos srities pradžioje talkino A. Gylys, o vėliau J. Pankauskas. Estetikai žurnale atstovauti buvo įtraukti literatūros dėstytojai. Pačiam pirmajam „Logoso“ numeriui buvo gautas reikšmingas straipsnis V. Mykolaičio, tuomet dar besiruošusio akademinei karjerai. Gausiai estetikos klausimais rašė J. Eretas. Porą straipsnių vėliau davė J. Grinius. Klasikinis filologas M. Račkauskas „Logose“ išvertė penkis Platono dialogus: „Kritoną“, „Sokrato apologiją“, „Eutifroną“, „Fedoną“ ir „Puotą“. Kiek buvo galima, Dovydaitis stengėsi įtraukti į žurnalo bendradarbius ir tuos savo kolegas, kurie patys nebuvo filosofai.

Nesitenkindamas tik savo fakulteto dėstytojais, Dovydaitis telkė į „Logoso“ bendradarbius ir kitų fakultetų dėstytojus, pasitaikius progai ar kuriai „ribinei“ temai. Tuo būdu, sakytume, visi fakultetai buvo atstovaujami šiame filosofijos žurnale, nors ir tik po vieną atstovą ar po vieną straipsnį. Iš Matematikos - gamtos fakulteto dėstytojų pradžioj keturis straipsnius davė matematikas O. Volkas (Folkis), vėliau po vieną straipsnį astronomas P. Slavėnas (1931) ir fizikas A. Puodžiukynas (1933), iš Medicinos fakulteto J. Blažys buvo parašęs apie pasaulėžiūrą ir psichinę higieną (1931), iš Technikos fakulteto — J. Šimkus apie psichotechniką (1926), iš Teisių fakulteto po vieną sukaktuvinį straipsnį davė P. Leonas ir E. Baloghas. Iš paralelaus Humanitarinių mokslų fakulteto pradžioje kelis straipsnius parašė filosofai Iz. Tamošaitis (iki 1926 m.) ir VI. Šilkarskis (1927- 29).

Dovydaitis ieškojo „Logosui“ bendradarbių ir už universiteto ribų. Po porą straipsnių gavo iš prel. A. Dambrausko - Jakšto (matematikos ir gamtos filosofijos klausimais), B. Andruškos, S.J. (iš teodicėjos), dr. K. Ambrozaičio, J. Gobio, Kauno meno mokyklos dėstytojo I. Šlapelio. Savo keturiais straipsniais brandus filosofas pasirodė žydų tautybės dr. Izaokas Donskis (1929 - 32).

Pritraukdamas į „Logoso“ bendradarbius ir nefilosofų, Dovydaitis šį filosofijos žurnalą pagyvino ir gretimomis temomis. Bet nieku būdu šios „ribinės“ temos neužgožė tiesiogiai filosofinių problemų. Dauguma straipsnių buvo pakankamai aukšto lygio. Į populiarizaciją daugiau linko tik M. Reinio psichologiniai straipsniai.

Be tiesiog žurnalui parašytų straipsnių, Dovydaitis buvo užsimojęs „Logose duoti ir filosofijos disertacijų santraukas. Bet šis užmojis buvo tik iš dalies ištesėtas. 1923 m. buvo duotos santraukos A. Gylio disertacijos apie viduramžių filosofą Alfredą Anglą, Iz. Tamošaičio — apie VI. Solovjovo pažinimo teoriją. 1926 m. St. Šalkauskis pateikė plačią santrauką savo disertacijos apie VI. Solovjovo pasaulio sielos sampratą. 1933 m. buvo paskelbta Pr. Mantvydo rašomos disertacijos apie O. Kulpės kritiškąjį realizmą įvadinė dalis. 1936 m. buvo duota J. Girniaus diplominio darbo, užskaityto ir licenciato disertacijėle, apie M. Heideggerį įvadinė ir kritinė dalys.

2. Dovydaičio straipsniai „Logose“

Kaip „Logoso“ leidimas neilgai Dovydaitį slėgė, taip didesnio rūpesčio nesudarė nė redagavimas. Tiesa, filosofų buvo maža, bet jie uoliai bendradarbiavo. Be to, kaip sakyta, Dovydaitis pajėgė rasti bendradarbių ir nefilosofuose. Vis dėlto Dovydaitis daug savo triūso įdėjo ir į „Logosą“. Pirmaisiais trejais metais jis ir šio žurnalo prirašė daugiau negu pusę: 1921 - 22 dvimetį iš 224 puslapių jis prirašė 129 (57.6%), 1923 m. — iš 176 puslapių 95 (54%). Bet tai dėl to, kad davė daug vertimų padaryti žurnalą kiek galint įvairesnį ir aktualesnį. Taip spręsti leidžia tai, kad ketvirtais metais (1924) jam jau pakako iš 168 puslapių prirašyti tik 13 (7.7%), penktais metais (1925) iš 208 puslapių jo buvo 30 (14.4%). O jei kai kuriais metais jo prirašomų puslapių skaičius vėl pakildavo, tai dėl to, kad spausdino ir savo paties stambesnių darbų. Pagaliau, atrodo, „Logos“ turėjo tiek medžiagos, kad redaktoriui buvo sunku rasti vietos savo paties straipsniams. Iš tiesų, paskutiniais trejais metais „Logose“ Dovydaičio tebuvo 16 puslapių: 1936 m. nė vieno puslapio, 1937 m. — 12, 1938 m. — 4 (16 puslapių iš 582 — tai vos 2.8%!).

Imant visus „Logoso“ tomus, Dovydaičiui priklauso ketvirtadalis, būtent iš 3248 puslapių 820 (25.2%). Savi straipsniai apima 403 puslapius (49.1%), vertimai — 311 (38%), smulkesnė medžiaga (biografijos, recenzijos, kronika) — 106 (12.9%). Dovydaičio įnašą „Logose“ vaizdžiai parodo statistinė lentelė:

Metai

Iš viso puslapių

Dovydaičio

puslapių

Savų str.

Verstinių

str.

1921-22

224

129

25

104

1923

176

95

50

45

1924

168

13

9

4

1925

208

30

13

17

1926

368

130

69

61

1927

174

39

16

23

1928

182

63

38

25

1929

174

37

19

18

1930

242

55

41

14

1931

128

48

48

1932

144

48

48

1933

128

48

48

1934

190

34

34

1935

160

35

35

1936

182

1937

210

12

12

1938

190

4

4

 

3248

820

509

311

Be mažesnių straipsnių, Dovydaitis „Logose“ paskelbė ir stambių darbų. Straipsnių serija „Šių laikų biologų pažiūros į gyvybės reiškinius“ (1933-37), nors ir likusi nebaigta, sudarė 120 puslapių. Ji lyg praplėtė ankstesnę 34 puslapių apžvalgą, kaip gyvybės problemą sprendė to laiko biofilosofija ir specialiai H. Driesch (1928). 1932 m. Dovydaitis 48 puslapių straipsniu pradėjo plačiai užsimotą „Istorijos filosofiją“, bet vėliau prie jos nebegrįžo. 1925 -26 m. trim straipsniais (57 puslapiai) jis paskelbė ištraukas iš savo studentiniais metais konkurse sidabrinį medalį laimėjusio darbo „Guyau moralės mokslo kritika“. Šv. Augustino 1500 m. mirties sukaktis Dovydaičiui buvo proga šį savo didžiai vertinamą filosofą plačiau panagrinėti 78 puslapių studijoj (1930 - 31).

Šią šv. Augustino sukaktį Dovydaitis paminėjo atskiru „Logoso“ numeriu (1930, Nr. 2, be to, atskiri straipsniai 1931 - 32 tomuose). Taip pat specialiu numeriu buvo atšvęsta ir Kanto 200 m. gimimo sukaktis (1924, Nr. 2). Beje, nors apskritai Dovydaitis Kantui mažai simpatizavo (kaltino jį dėl moderniosios filosofijos sąmyšio), bet jau pirmame „Logoso“ numery paskelbė konkursą darbui tema „Kanto santykiai su lietuvybe“. Tačiau buvo sulauktas tik vienas dr. W. Ehmerio (klaipėdiečio) 4 puslapių straipsniukas, kurį tame pačiame Kanto numery šiek tiek platėliau kritiškai įvertino Pr. Kuraitis.

Pirmąjį dešimtmetį „Logose“ Dovydaitis gana gausiai teikė ir verstinės medžiagos. Daugiausia ji buvo iš gamtos filosofijos ir teisės filosofijos sričių. Verstiniais straipsniais žurnalo skaitytojai buvo supažindinti ir su Dantės filosofija, ir su Darwino pasaulėžiūriniais svyravimais, ir su Markso gamtiniu ir istoriniu materializmu, ir su S. Freudo psichoanalize, ir su įtakinguoju filosofu bei eksperimentinės psichologijos grindėju W. Wundtu, ir su neoscholastinio sąjūdžio vienu iš pagrindinių pradininkų C. Gutberletu, ir t.t.

Atskirai reikia pažymėti vieną vertimą iš rusų kalbos. Tai R. Bytauto Maskvos universitete aukso medalį laimėjęs darbas „Kritika Vundto mokslo apie sielos substancijos sąvoką“. Tas darbas, parašytas 1912 m., gulėjo Maskvos universiteto archyve. Tik didelėmis pastangomis pavyko rankraštį iš Maskvos gauti trumpam laikui ir jį nusirašyti. Iš to darbo buvo pateikta esmingesnių ištraukų 34 puslapiai (1926, Nr. 2). „Taip ne laiku mirusio jauno filosofo“ šio darbo bent daliniu paskelbimu Dovydaitis rūpinosi nuo pat „Logoso“ leidimo pradžios. 1925 m. buvo planavęs R. Bytauto mirties dešimtmetį paminėti atskiru „Logoso“ numeriu, bet ta mintis „šiuo tarpu liko neįgyvendinta“. Kai savo buvusių draugų R. Bytautas liko pamirštas, jo atminimu rūpinosi buvęs jo idėjinis priešininkas Dovydaitis. Kaip iš anksčiau pamename, tai buvo tas aušriniečių ideologas, kuris savo metu pirmasis buvo „Aušrinėje“ išėjęs polemizuoti su „Ateities“ kūrėju Dovydaičiu.

Nuo 1931 m. Dovydaitis visiškai nutraukė vertimus. Matyt, jau tiek po ranka buvo savų autorių straipsnių, kad ir norint nebebuvo įmanoma rasti vietos vertimams.

Pirmąjį dešimtmetį gan uoliai buvo stengiamasi nekrologais paminėti visus žymesniuosius filosofus. Nekrologinių biografijų rašė ir kiti žurnalo bendradarbiai (ypač Pr. Kuraitis), bet daugiausia jų parūpino pats redaktorius — net 30 nekrologų (tiesa, kai kurie buvo trumpučiai). Antrąjį dešimtmetį tebuvo paminėta fenomenologijos pradininko E. Husserlio mirtis. Tuo Dovydaičio rašytu nekrologu ir buvo baigtas paskutinis „Logoso“ tomas.

Šiek tiek „Logose“ buvo įdėta ir trumpų recenzijų bei redaktoriaus parengtos vėliausių filosofinių knygų bibliografijos. Tačiau recenzuotos knygos tik svetimomis kalbomis. Lietuviškų filosofinių knygų kažkodėl nė vienos nerecenzuota, nors per laiką jų keletas išėjo.

Informuota ir apie kai kuriuos tarptautinius filosofų kongresus. Bet tai daugiausia atliko kiti bendradarbiai, kurie patys tuose kongresuose buvo dalyvavę (Pr. Kuraitis). Dovydaitis ribojosi smulkesne kronika, kurios ir pirmąjį dešimtmetį buvo tik kai kuriuose numeriuose.

Aplamai imant, aktualijų (nekrologinių ar sukaktuvinių biografijų, recenzijų ir kronikos) „Logose“ buvo nedaug, o antrajame dešimtmetyje jos beveik visiškai pranyko. Kitų bendradarbių neskaičiuojant, paties redaktoriaus parengtos biografijos apėmė 70 puslapių, recenzijos — 20, kronika — 16. „Kosmose“ ir ypač „Sotere“ Dovydaitis labiau stengėsi atspindėti tų sričių aktualijas, negu „Logose“. Tačiau antrasis filosofijos žurnalas „Eranus“ visiškai ribojosi tik straipsniais. Žinoma, tai lengvino redaktoriaus darbą. Gal būt, su kaupu turint straipsnių, ir Dovydaičiui nebesinorėjo vargti su smulkesne medžiaga. Juo labiau, kad „Logos“ ir šiaipjau nestokojo gyvumo bei aktualumo.

VII

„SOTER“ - RELIGIJOS MOKSLO ŽURNALAS

1. „Soter“ — tarptautinis žurnalas

Jau pirmajame „Logoso“ numery Dovydaitis pastebėjo, kad šis vardas parinktas ne pagal kitų kalbų to paties vardo žurnalus. Pradedamasis leisti „Logos“, Dovydaičio žodžiais, yra tik antrasis „tojo trejeto laikraščių klasiniais graikų kalbos vardais, turinčių pasiimt atstovaut tam tikroms gamtos ir dvasios gyvenimo sritims“. Ir trečiasis žurnalas yra „jau prasidėjęs ir paūgėjęs, bet dar ligi gimimo nepriaugęs“ 369. Šiam žurnalui pasiruošimas vyko dar trejus metus (betelkiant bendradarbiais užsienio mokslininkus). Religijos mokslo žurnalas „Soter“ pasirodė tik 1924 m. ir ėjo ligi pat sovietinės okupacijos. Tačiau Dovydaitis jį redagavo tik septynerius metus (1924- 30). Per metus išeidavo po vieną ar du numerius (po 1 numerį išėjo 1924, 1926 ir 1930, po 2 numerius 1925 ir 1927 - 29). Iš viso Dovydaitis suredagavo „Sotero“ 11 numerių, septyniuose tomuose apėmusių 1254 puslapius.

Nuo pat pradžios „Soterą“ leido Teologijos - filosofijos fakulteto Teologijos skyrius. Tad redaktoriui neteko galvos sukti finansiniais žurnalo reikalais. Užtat reikėjo po septynerių metų „Soterą“ palikti.

Trečiąjį savo mokslinį žurnalą Dovydaitis pradėjo taip pat kukliai, kaip pirmuosius du, lyg pamiršdamas įrašyti redaktorių ir pasirašydamas pratarmės žodį „redakcija“, tartum ne pats ją visą sudarė.

Savo pratarmėj Dovydaitis patvirtina, kad „ir šio leidinio idėjos koncepcija padaryta tuo pat laiku, kada gimė mums ’Kosmos’ ir ’Logos’, bet tik dabar susilaukta pakankamai palankių apystovų tai idėjai paversti daiktu“. Palankios aplinkybės, aišku, buvo tos, kad buvo rasti ir leidėjas, ir bendradarbiai.

Pratarmė buvo pradėta žodžiais: „Dievui padedant, pradedame. .. naują periodinį leidinį vardu Soter“ (originale graikų alfabetu — J.G.). Kadangi pastarasis žodis nė šviesuomenei nebuvo toks žinomas, kaip kosmos ar logos, Dovydaitis jį paaiškino. Tai senas graikų žodis, taikytas didžiosioms dievybėms, o paskui ir galingiesiems valdovams. „Vargų kamuojama žmonija“ vėliau savo ilgesį įkūnijo įvaizdžiu Gelbėtojo - Sotero, kuris atėjęs pradės žemėje aukso epochą. Kadangi Jėzaus vardas (hebrajiškai Jėšū’a) taip pat reiškia Gelbėtoją, tai pirminiuose krikščionybės raštuose graikų kalba Gelbėtojas - Soteras tapo ir Kristaus titulu. Tačiau krikščionių Soterą — Kristų ne visiems pripažinus tikruoju Soteru, žmonija istorijos būvyje liko suskilusi į du frontus. Toje kovoje „ir mūsų Soter turi tikslo, apsišarvavęs šių dienų mokslo pažinimu, ramiai dalyvaut sprendžiant anuomet Kristui duotą klausimą:’Ar tu esi tasai, ar mes kito laukiame?’"

Iš anksčiau cituoto paaiškinimo, kokiu būdu „Sotero idėja yra viena reikšmingiausių žmonijos gyvenimo istorijoj“ gali atrodyti, kad Dovydaitis buvo pasiryžęs „Soterą“ paversti apologetiniu žurnalu. Bet reikia atkreipti dėmesį į žodžius, kad stojama į Kristaus frontą, apsišarvavus „šių dienų mokslo pažinimu“ ir todėl „ramiai dalyvaut“, sprendžiant klausimą, kas yra tikrasis Gelbėtojas. Užuot sumanęs apologetinį žurnalą, Dovydaitis ryžosi išleisti „religijos mokslo“ žurnalą, kaip tai buvo skelbiama ir „Sotero“ viršelyje.

Pratarmėj naujojo žurnalo uždavinys buvo taip aptartas: spręst „šių dienų lyginamojo religijos mokslo, teologijos ir visų šiems gretimųjų mokslų problemas, skleist ir gilint mūsų visuomenėj tų mokslų žinias, kurios visašališkam kultūriniam išsiprusinimui turi anaiptol ne mažesnės reikšmės, kaip gamtos ir filosofijos mokslo žinios“. Faktiškai tai buvo Dovydaičio religijų istorijos žurnalas. Religijų istorija (jo katedros vardas) ir religijos mokslas Dovydaičiui buvo sinonimai, nes šį pastarąjį jis istoriškai interpretavo. Drauge su lyginamuoju kalbų mokslu XIX a. susikūręs religijos mokslas, Dovydaičio apibrėžimu, tai „tokia disciplina, kuri ieško surast įvairių religijų giminybę, jų plėtojimosi dėsnius ir, pagaliau, tai, kas reikia manyt apie dievybę ir jos kultą, šiam reikalui naudojantis įvairių religijų lyginamuoju metodu“370.

Griežta prasme imant, galima sakyti, kad „Sotere“ tiesiogiai teologinių straipsnių ir nebuvo: nei iš dogmatikos ar apologetikos, nei iš moralinės ar pastoralinės teologijos, nei iš kanonų teisės ar liturgikos. O kiek buvo daugiau ar mažiau teologinio pobūdžio straipsnių, jie drauge buvo istorinio pobūdžio ir visų pirma priklausė religijos mokslui, suprastam lyginamosios religijų istorijos prasme.

Nė vienas Lietuvos universiteto profesorius, gal būt, nė nesvajojo turėti specialų savo katedros žurnalą. Koks tai ambicingas užmojis, gerai jautė ir Dovydaitis. Todėl taip pamažu rengėsi šį užmojį realizuoti. Ir įvykdė!

Ne iš retorikos pomėgio lyg sušukome: ir įvykdė! Šis šauktukas drauge išreiškia ir nuostabą, jog vis dėlto buvo įvykdyta, kas buvo planuota, ir nuorodą į visus sunkumus, kuriuos reikėjo nugalėti. Religijų istorijos katedrą sudarė tik vienas žmogus — pats jos vedėjas. Betgi ne vieno žmogaus dalykas ištesėti žurnalo leidimą (St. Šalkauskis buvo pabandęs panašiai leisti savo „Romuvą“, bet teištesėjo porą numerių išleisti).

Nesant lietuviuose daugiau religijos mokslininkų, Dovydaitis ištesėti „Soterui“ rado dvejopą išeitį: a. kiek galint panaudoti kitų sričių savąsias mokslines pajėgas klausimams, vienaip ar antraip susietiems su religijų istorija, ir b. pasitelkti užsieniečių religijos mokslininkų bei istorikų.

Pirmiausia, žinoma, iš lietuvių „Soterui“ bendradarbių Dovydaitis žvalgėsi savo fakulteto kolegose teologuose. Žymiausias jų įnašas buvo B. Česnio (VDU ilgamečio prorektoriaus) plačiai užmota, bet likusi nebaigta istorinė studija apie Nikėjos susirinkimą (325 m.), įdėta „Sotero“ II tome (1925, 1 - 104). Bažnyčios istorikas Pr. Penkauskas davė straipsnį apie Avinjono obediencijos pranciškonus, muzikas T. Brazys — apie Mažvydo giesmių melodijos kilmę. Senojo Testamento katedros prof. A. Grigaitis parūpino porą straipsnių: apie Babelio bokštą ir egzegetikos naująją metodiką. Iš Naujojo Testamento katedros prof, vysk. J. Skvirecko buvo gauti trys egzegetiniai straipsniukai. Tai ir visa, ko Dovydaitis sulaukė iš lietuvių teologų per septynerius „Sotero“ redagavimo metus: 187 puslapiai (104 B. Česnio ir 83 visų kitų), atseit, vos 15% to meto „Sotero“.

Už visus lietuvius teologus didesnės talkos „Soterui“ Dovydaitis sulaukė iš dviejų pasauliečių šveicarų: filologo A. Senno ir germanisto J. Ereto. Jiedu užpildė žurnalo 225 puslapius (17.9%). Nuo pirmųjų metų bendradarbiavęs A. Sennas, be kitų dalykų, davė 36 puslapių studiją „Keleto Dievo pavadinimų etimologija“ (1927). J. Eretas 1928 - 29 m. „Sotere“ paskelbė tris studijas (iš mistikos istorijos, apie Meister Eckehart ir H. Seuse), iš viso sudariusias 170 puslapių.

Pirmasis lietuvis pasaulietis, atėjęs talkon „Sotero“ redaktoriui buvo Z. Ivinskis, 1927 m. parašęs dviejų puslapių dr. J. Basanavičiaus nekrologą. Tai buvo aplamai Z. Ivinskio pirmasis debiutas mokslinėj spaudoje. Nuo 1928 m. recenzijomis pradėjo talkinti trečiasis šveicaras klasikinis filologas Pr. Brenderis. Paskutiniais „Sotero“ redagavimo metais (1930) Dovydaitis sulaukė straipsnių iš filosofo VI. Šilkarskio (apie protestantų teologą A. Harnacką) ir istoriko A. Raulinaičio (šv. Jono Kantijaus pamokslas, mirus Vytautui Didžiajam).

Jei būtų norėjęs remtis tik lietuviais bendradarbiais, aišku kaip diena, Dovydaitis nebūtų galėjęs „Sotero“ išlaikyti tokiu religijos mokslo žurnalu, kaip buvo užsimojęs. Iš anksto tai žinodamas, jis iš anksto pradėjo megzti ryšį su užsienio religijos mokslininkais bei istorikais, kurių talka buvo būtina „Soterui“ visu pločiu atstovauti religijų lyginamajai istorijai. Tad dar pora metų prieš „Sotero“ pasirodymą jis jau užsakinėjo užsienyje straipsnius, o 1923 m. pavasarį jau kai ką buvo ir gavęs.

Daug šiuo atžvilgiu Dovydaičiui padėjo atsitiktinai užsimezgusi korespondencija su prof. dr. J. Dolleriu (iš vieno profesoriaus, su kuriuo susirašinėjo Dovydaitis, Dolleris gavo pastarojo adresą ir kreipėsi parūpinti Lietuvos pašto ženklų). Johannes Doller (1868 - 1928) buvo žymus austrų biblistas, Vienos universiteto katalikų teologijos fakulteto trikartinis dekanas ir „Sotero“ išėjimo metais universiteto rektorius (1923 - 24). Ne tik jis pats bendradarbiavo „Sotere“, bet tarpininkavo Dovydaičiui ir kitų bendradarbį surasti, kaip Čekoslovakijos Olomouco katalikų teologijos fakulteto religijos mokslo prof. dr. G. Klamethą, Vienos universiteto žymųjį proistoriką O. Menghiną ir kt.371. Nesitenkindamas rastaisiais bendradarbiais, Dovydaitis visą laiką ieškojo naujų. Pvz., Dollerio nekrologe (1928) rašė, kad jo tarpininkavimu „Sotero“ bendradarbiu „tikisi turėt“ ir Romoj profesoriavusį Deimelį. Romos universiteto religijos istoriko N. Turchi’o veikalo recenzijoj (1924) buvo pridurta, kad autorius pasižadėjo „mūsų žurnalui bendradarbiaut“372.

Ir „Kosmose“, ir „Logose“ buvo nemaža vertimų. Tačiau iš tų žurnalų nematyti, kad Dovydaitis būtų susirašinėjęs su verčiamaisiais autoriais. Atrodo, kad paprastai nebuvo kreipiamasi į autorius, prašant leidimo išsiversti jų straipsnius. „Logose“ tik vienas straipsnis (E. Wasmanno 1929 m.) pažymėtas pastaba, kad jis išverstas, gavus autoriaus leidimą. „Kosmose“ verstinių straipsnių buvo itin daug, bet pastebėjau vos tris atvejus, kuriais Dovydaitis pažymėjo, kad išvertė autoriams sutikus.

Šiuo atžvilgiu kitos linijos Dovydaitis laikėsi „Sotere“. Šiame žurnale tik dviem atvejais (vieno mirusio autoriaus ir vieno autoriaus, kuris tik pateikė svetimo veikalo santrauką) nėra pastabos, kad versta autoriui leidus.

Iš dalies, gal būt, Dovydaitis mažiau buvo linkęs susirašinėti su gamtininkais ir filosofais, kadangi vis dėlto šiose srityse nesijautė savo namuose, nors ir gana plačiai jose orientavosi. Tuo tarpu religijų istorija jau buvo tiesioginė jo specialybė: su religijos mokslo atstovais galėjo koresponduoti jau kaip su savo srities kolegomis. Bet daugiausia, tur būt, jį skatino megzti ryšį su užsieniečiais viltis juos vienaip ar antraip įtraukti į „Sote-ro“ bendradarbius.

Iš vienų, į kuriuos buvo kreipęsis, Dovydaitis gavo tik paprastą autorinį leidimą pasinaudoti jų straipsniais savo žurnalui. Betgi antri savo straipsnius „Sotero“ reikalui perdirbdavo ir papildydavo. Tokie straipsniai jau buvo daugiau, negu paprasti vertimai. Dovydaitis tai pabrėžiamai pažymėdavo: „Čia, ’Sotere’, tas straipsnis eina kiek tiek perdirbtas ir žymiai pa-pildytas“ (1926, 19); „dabar ’Soterui’ ji (paskaita — J.G.) autoriaus visiškai iš nauja perdirbta ir papildyta naujausiais aptikimais“ (1925, 121) ir pan. Pagaliau iš trečių pavyko gauti specialiai „Soterui“ parašytų straipsnių. Prie tokių straipsnių Dovydaitis ne be pasididžiavimo pažymėdavo: „specialiu užprašymu ’Soterui’ parašytas straipsnis“ (1925, 145), „straipsnis parašytas ’Soterui’“ (1927, 62) ir pan. Tokių straipsnių autorius, vienokia ar kitokia proga ir kitur paminėdamas, Dovydaitis niekada nepamiršdavo pridurti lyg kokio titulo, kad tai „Sotero“, arba tiesiog „mūsų žurnalo, bendradarbis. Kai kurie iš jų galėjo būti iš tikro laikomi tiesioginiais „Sotero“ bendradarbiais, nes buvo jam parašę ne po vieną straipsnį.

Įdomu pastebėti kitokią Dovydaičio liniją „Sotere“ ir kitu atžvilgiu. „Kosmose“ ir „Logose“ po verstais straipsniais tiesiog įvardindavo save kaip vertėją ar „sulietuvintoją“. Gi „Sotere“ Dovydaitis nurodytas vertėju tik tais dviem anksčiau minėtais atvejais, kur vienas autorius jau buvo miręs, o antrojo straipsnis tik referavo apie kito autoriaus veikalą. Visais kitais atvejais, užuot įsakmiai įvardijus vertėją, buvo vartojama anoniminė formulė: „sulietuvinimą atliko redakcija“ (1924, 5, 62; 1925, 105, 121, 145 etc.), „vertimą iš vokiško rankraščio atliko redakcija“ (1927, 50, 62), „vertimą iš vokiško rankraščio padarė ’Sotero’ redaktorius“ (1929, 113). Kad ta anoniminė „redakcija“ yra tik jis pats, Dovydaitis tik kartą prasitarė: „taip pat ir straipsnį sulietuvinusi redakcija (Pr. Dovydaitis) pridūrė vieną kitą paaiškinamąją ir papildomąją pastabą“ (1926, 19).

Toks skirtingas vertimų žymėjimas (vienur savo, kitur „redakcijos“ vardu) nebuvo atsitiktinis, nes jis buvo nuosekliai pravestas. Redakcijos verstais „Sotero“ straipsniais Dovydaitis norėjo pabrėžti jų autorių dalyvavimą savo žurnale. Nors visi straipsniai „Sotere“ buvo spausdinami tik lietuvių kalba, tam tikra prasme (savo bendradarbiais) jis buvo tarptautinis žurnalas. Ne kiekvienas ir didesnių kraštų turėjo specialų religijos mokslo žurnalą. G: Klametho nekrologe Dovydaitis mini, kaip tas vienintelės visoje Čekoslavakijoje lyginamojo religijų mokslo katedros vedėjas džiaugėsi „Sotero“ pasirodymu ir rašė, kad šiuo atžvilgiu Lietuva pralenkusi jo kraštą, nes vis dar neįkuriama tokio laikraščio371.

Glaudus Pr. Dovydaičio santykiavimas su užsienio mokslininkais įgalino „Soterą“ būti „up-to-date“ žurnalu. Pora pavyzdžių. Žymaus etnologo W. Kopperso, S.W.D., paskaita, skaityta 1929 m. rudenį Vokietijos filologų ir mokytojų 57-me suvažiavime, buvo tais pačiais metais (1929) išspausdinta ir vokiečių „Anthropos“ žurnale, ir „Sotere“, nes Dovydaitis taip pat gavo rankraščio kopiją. O vienas minėtojo G. Klametho straipsnis buvo parašytas „Soterui“ (1928), bet kartu panaudotas ir W. Schmidto 60 metų amžiaus sukaktuviniame leidinyje.

2. „Soter“ — Dovydaičio katedros žurnalas

Ko konkrečiai Dovydaitis norėjo sulaukti „Soterui“ kaip religijos mokslo žurnalui, rodo iš užsieniečių mokslininkų versti bei specialiai užprašyti straipsniai.

Daug straipsnių sukosi apie tą pačią problematiką, kurią Dovydaitis buvo svarstęs savo studentinių metų studijoj „Biblija ir Babelis“, būtent — biblinės religijos santykį su to meto izraelitų kaimyninių tautų religijomis. Iškilus bandymams Senojo Testamento religiją išvesti iš babiloniečių ir kitų tautų mitologijos, tuo pačiu iškilo aplamai Biblijos savitumo klausimas. Tad ir „Sotere“ tam klausimui buvo skirti net keli straipsniai.

Jau pirmame „Sotero“ numery šiuo klausimu buvo trys straipsniai: A. Grigaičio apie Babelio bokštą, Breslavo universiteto orientalisto prof. A. Ungnado specialiai „Soterui“ parašytas straipsnis „Kova šviesybės su tamsybe“ (apie neseniai rastą hetitišką fragmentą apie Gilgamešo kovą su Huvava) ir L. Dūrro habilitacinė paskaita Bonnos universitete apie izraelitų religijos vieninteliškumą priešakinės Azijos mokslo šviesoje. Bendram žvilgiui į semitų religijas vėliau (1929 m.) „Sotere“ buvo pateiktas Hallės universiteto orientalisto O. Eissfeldto paskaita „Dievų vardai ir Dievo įvaizdžiai semituose“, skaityta XVIII tarptautiniame orientalistų kongrese Oxforde 1928 m.

Senojo Testamento religijos savitumą, nepaisant santykių su to meto kaimyninių tautų kultūra, ryškino ir patys artimieji „Sotero“ bendradarbiai užsieniečiai: J. Doller ir G. Klameth. J. Doller davė „Soterui“ tris straipsnius (iš viso 36 puslapius), kurių du buvo parašyti „specialiu užprašymu“. Straipsny „Trivienis Dievas“ (1925) jis kritiškai vertino D. Nielseno veikalą, Trejybės dogmą skelbusį tik IV a. po Kr. dirbtine spekuliacija. „Senasis Įstatymas naujųjų atradimų šviesoje“ (1926) buvo J. Dollerio „Soterui“ papildyta kalba, perimant Vienos universiteto rektoratą. Trečiasis jo straipsnis (1927) lygino Patarlių knygą su 1923 m. rastame I tūkstantmečio pr. Kr. papiruse Amen-em-opės pamokymais savo sūnui.

G. Klameth buvo pats uoliausias „Sotero“ bendradarbis užsienietis, prirašęs to žurnalo net 56 puslapius. Be III tarptautinės etnologijos savaitės Olandijoj 1922 m. aprašo (1924), jis parengė keturis straipsnius: vieną apie šumerų - akadų paraleles su bibline priešistore (1925) ir tris straipsnius, kuriuose nagrinėjo, kaip krikščioniškųjų apokrifų autoriai perdirbinėjo egiptiečių legendų motyvus (1927 - 28). Dėl pastarųjų trijų straipsnių Dovydaitis buvo pabrėžęs, kad ta tema „Europos moksle plačiau liečiama, rodos, čia pirmą kartą“ (1927, 62).

J. Doller į „Soterą“ atvedė ir pas jį besidoktorizavusį F. Rothsterną, davusį iš savo disertacijos ištrauką apie valdovų sudievinimą Senuosiuose Rytuose ir valdovų patepimą Senajame Testamente (1929) ir aprašiusį šventuosius akmenis Senųjų Rytų kulte (1930). Kaip Dovydaitis pastebėjo prie pirmojo straipsnio, pats J. Doller buvo pažadėjęs ta tema straipsnį „Soterui“ parašyti, bet nespėdamas „pavedė tatai atlikt savo mokiniui“ (1929, 87).

Visi šie straipsniai lietė Senojo ir iš dalies Naujojo Testamento religijos santykius su Artimųjų Rytų senovės religijomis. Bet nebuvo užmiršta nė tolimesnioji Indija. Iš W. Kopperso, S.V.D., buvo išsirūpinta paskaita „Budizmas pagal kultūros ratų mokslą“ (1925), kuri buvo parengta Vokietijos antropologų kongresui, bet liko neskaityta dėl autoriaus nenumatyto išvykimo kelionėn.

Keli straipsniai buvo skirti senovės graikų ir romėnų religiniam pasauliui. Iš žymiojo liturgisto O. Caselio buvo gautas sutikimas išsiversti jo straipsnius apie antikines ir krikščioniškąsias misterijas ir apie epifanijas, arba dievų apsireiškimus, religijų istorijos šviesoj (abu straipsniai išspausdinti 1928 m.). Jau mirusio religijų istoriko L. Wenigerio buvo išsiverstas straipsnis „Teofanijos, senovės graikų dievų adventai“ (1929). Lauktųjų dievų gelbėtojų - soterų klausimu buvo išsiversti du straipsniai: Fribourgo universiteto prof. E. B. Alio, O.P., straipsnis „Graikų - romėnų dievai gelbėtojai“ (1926, vienintelis straipsnis, kurį vertė ne pats redaktorius, o autoriaus mokinys B. Česnys). Pagoniškųjų soterų skirtingumą nuo Kristaus ryškino Braunsbergo akademijos prof. A. Steinmanno straipsnis „Gelbėtojas, arba Išganytojas“ (1928).

Europos priešistorinio žmogaus religinį gyvenimą analizavo Vienos universiteto proistoriko O. Menghino straipsnis apie aukų žymes iš senojo akmens amžiaus periodo (1926). W. Kopperso straipsnis „Indoeuropiečių religijos kultūriniai istoriniai santykiai“ (1929 -30) apžvelgė pagrindinius indoeuropiečių religijos elementus: tikėjimą į dangaus Dievą ir arklių aukas.

Krikščionybės istorijai priklausančių straipsnių buvo du sukaktuviniai paminėjimai: Breslavo universiteto prof. Fr. Kamperso straipsnis apie gnosį ir kabbalą Dantės kūryboje

(1925) ir religijų istorijos vadovėlio (Die Religionen der Menschheit, 1927) autoriaus A. Anwanderio straipsnis apie pagonybės religijas šv. Augustino knygoj „Apie Dievo valstybę“ (1930).

Dauguma šių užsieniečių, davusių savo straipsnių ar leidusių juos išsiversti, buvo katalikų dvasininkai bei vienuoliai. Bet Dovydaitis nesibaimino nė evangelikų. Spausdindamas jau mirusio L. Wenigerio straipsnį, išnašoj įsakmiai pažymėjo, kad jis „per visą savo gyvenimą buvo gilaus tikėjimo krikščionis evangelikas“ (1928, 141).

Kaip kituose žurnaluose, taip ir „Sotere“ prie verčiamųjų straipsnių Dovydaitis paprastai pridėdavo ir „vieną kitą pastabą“ (1929, 118). Ne prie vieno straipsnio pažymėta, kad „sulietuvinimą“ atlikusi redakcija pridėjo „dar ir papildomų ar paaiškinamųjų pastabų“ (1925, 121), „taip pat kai ką pridūrė iš lietuviškos ir nelietuviškos šių dalykų literatūros“ (1926, 27), „vieną kitą paaiškinamąją, papildomąją ir precizuojančią pastabą tekste ir literatūros citatose pridėjo patsai vertėjas, autoriaus pavedamas tai padaryt“ (1928, 161). Daugiausia tos „pastabos“ buvo smulkios ir duodamos išnašose. Bet poroj straipsnių jos virto intarpais pačiame tekste: O. Menghino straipsnį papildė dviejų puslapių „redakcijos priedėlis“ (1926, 25-26), o į A. Steinmanno straipsnį Dovydaitis įterpė taipogi du puslapius apie Vergilijaus mesijinę IV eklogą (1928, 166- 167).

3. Dovydaičio duoklė „Soterui“

Paties Dovydaičio įnašas „Sotere“ buvo daug didesnis, negu „Kosmose“ ir „Logose“. Drauge imant savus ir verstinius straipsnius, „Kosmose“ jis užpildė 21%, „Logose“ — 25%. Tuo tarpu „Sotere“, priskaičiuojant ir jo paties atliktus vertimus, Dovydaičio įnašas siekia 61.5%! Būtent iš 1254 puslapių savo ir verstiniais straipsniais jis užpildė 771, iš kurių 314 puslapių yra vertimai, o 457 puslapiai jo paties parengti dalykai (259 puslapiai straipsnių, 198 puslapiai biografijų, recenzijų ir kitų aktualijų). Kaip šis Dovydaičio įnašas išsidėstė metais, parodo ši statistinė lentelė:

Metai

Iš viso puslapių

Dovydaičio

puslapių

Savų str.

Verstinių

str.

1924

188

129

88

41

1925

200

96

23

73

1926

112

63

41

22

1927

158

120

95

25

1928

214

143

83

60

1929

222

95

52

43

1930

160

125

75

50

 

1254

771

457

314

Pats stambiausias Dovydaičio „Sotere“ išspausdintas straipsnis yra „Religijų lyginimas seniau ir dabar“ (1927, iš viso 62 psl.). Bet drauge tai yra mažiausiai originalus darbas, kuris tik pateikia santrauką Paryžiaus Katalikų instituto prof. Henri Pinard de la Boullaye, S.J., veikalo „L’Etude comparėe dės religions“ (I. Son histoire dans le monde occidental, 1922, 516; II. Ses methodes, 1925, 504) I-jį tomą. Šio veikalo II-jo tomo santraukai Dovydaitis pasinaudojo vokiečių jėzuitų žurnale „Stimmen der Zeit“ aptiktu O. Fallerio, S.J., tokio pat užmojo straipsniu, tiesiog tą santraukinį referatą išversdamas (1928, 14 puslapių). Žinoma, 1020 puslapių monumentalų H. Pinard’o veikalą perteikti 76 puslapiais buvo galima tik labai konspektiškai. Vis dėlto nors ir tokia to veikalo santrauka Dovydaitis lietuvių skaitytojams pateikė sistemingą religijos mokslo istorinę ir metodinę apžvalgą.

Reikšmingos buvo dvi paskaitos, kurias Dovydaitis skaitė Lietuvos Universiteto tarybos viešuose posėdžiuose 1924.II.16 ir 1930.II.16, minint to universiteto dvejų ir aštuonerių metų įsteigimo sukaktis. Tai būtent: „Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išdaviniai“ (1924, 3 -35) ir „Šių dienų mokslo persiorientavimas kai dėl žmogaus dvasios praeity ir dabarty“ (1930, 1-18). Šios paskaitos nušvietė kultūrinės etnologijos gręžimąsi nuo apriorinio evoliucionizmo, prileidusio jog visa, kas aukščiau, tas yra ir vėliau. Iš tiesų gi kultūra istoriškai plėtojosi ne kylančia tiese, o kreive, galėdama ir menkėti, atgal žengti. Tad Dovydaitis ir stojo „gint ir praeities žmogaus tikrąjį žmogiškumą“.

Šios dvi paskaitos tik netiesiogiai lietė religijų istoriją, kiek ryškino W. Schmidto, S.V.D., duomenis, kad etinis monoteizmas yra visokios žmonijos religijos seniausias laipsnis, o Aukščiausios Esybės tikėjimą tik vėliau aptemdė įvairūs mitologiniai įvaizdžiai. Tiesiogiai priklauso religijos istorijai 54 puslapių studija „Apie priešistorinio žmogaus religijos pėdsakus Europoj” (1928- 29).

Prie savo pirmosios „Biblija ir Babelis“ problematikos Dovydaitis nebegrįžo, bet užtat pasisakė nauja tema: „Krikščionybė ir budizmas“ (1926-27, 30 psl.). Iš krikščionybės istorijos buvo pradėjęs gvildenti Kalėdų šventės kilmę ir plėtotę (1928). Istoriškai filologiniame straipsny išnagrinėjo „religijos“ žodžio etimologiją ir sąvoką (1926).

Iš biografinių straipsnių reikia paminėti Dovydaičio du sukaktuvių proga paskelbtus straipsnius. 300 metų sukaktį nuo H. Grotius veikalo „De jure et paci“ (1625) Dovydaitis paminėjo straipsniu apie autorių kaip religijos žmogų (1925). Labai šiltą straipsnį 60 metų amžiaus proga Dovydaitis skyrė austrų misininkui W. Schmidtui, kultūristorinės etnologijos grindėjui, ypač daug nusipelnusiam religinės etnologijos srity (Der Urprung der Gottesidee, 12 tomų, 1926- 55). W. Schmidtas buvo tapęs Dovydaičiui pagrindiniu autoritetu, kurio mintis populiarino tiek savo paskaitose universitete, tiek raštu spaudoj. Su tokiu entuziazmu jis savinosi W. Schmidto mintis, kad, šiaipjau nebūdamas retorinių superlatyvų žmogus, savo straipsnį pradėjo žodžiais: „esu laimingas gyvendamas tokiais laikais, kuomet mano mėgiamieji kultūros istorijos mokslai, iki šiol neatitikę savo tikrųjų kelių, ats. (atseit — J.G.) savo tikrųjų darbo metodų, pagaliau tuos kelius yra suradę, ir galįs konstatuoti, jog tiems keliams surasti milžiniškai prisidėjo ir garbingasis jubiliatas“ (1928, 81).

Be šių stambesnių straipsnių, Dovydaitis parengė „Soterui“ ir trumpų straipsniukų, kai 1929 - 30 m. įvedė atitinkamą skyrių, antrašte „Analecta et additamenta“ (1929, 207 - 216; 1930, 104- 122). Ten jis informavo įvairiais klausimais: ir apie kasinėjimus Ure (Abraomo gimtinėj) ir Meggide, ir apie smilkomąsias aukas Senajame Testamente, ir apie sudavimo per veidą apeigą sutvirtinimo sakramente, ir apie tai, kaip įvairiais laikais vaizduotasi Kristaus kūninis pavidalas, ir t. t. Šiame įvairenybių skyriuje buvo atpasakojami užsienio leidiniuose aptikti dalykai. Nebūdami originalūs, šie straipsniukai liudija redaktoriaus domesio platumą ir uolų užsienio spaudos sekimą.

Nuo pat pradžios „Sotere“ buvo skyriai: „Iš religijos mokslo kronikos“, „Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų“ ir „Iš naujausios literatūros“.

Pirmajame skyriuje buvo informuojama apie religijos mokslininkų suvažiavimus. Pirmaisiais metais (1924) G. Klameth aprašė III tarptautinę religinės etnologijos savaitę Olandijoje 1922 metais, o pats Dovydaitis panašius etnologijos - religijos mokslo kursus vidurinės ir rytinės Europos kraštams Mödlingene prie Vienos 1923 m. (fakulteto deleguotas į šiuos kursus vyko ir Dovydaitis, bet iš pakelės sugrįžo). IV religinės etnologijos savaitę Italijoje 1925 m. specialiai „Soterui“ tais pat metais aprašė dr. L. Walk 27 puslapių straipsniu („tokio platumo, kaip nėra buvę nė viename kitame užsienių žurnale“, — pasididžiuodamas pastebėjo redaktorius). Tuo būdu lietuvių skaitytojai buvo iš karto supažindinti su religijos mokslo problemomis ir atstovais. Vėliau šis skyrius dingo iš žurnalo.

Mokslininkų gyvenimo ir darbų skyrius buvo uoliai visą laiką tęsiamas. Iš viso Dovydaitis parašė 130 nekrologų, kurie sudarė viso žurnalo beveik dešimtdalį. Dauguma jų buvo trumpučiai (po 3-4 viename puslapy), bet kai kurie buvo ir ligi 3-4 puslapių. Be religijos ar tautybės skirtumo buvo paminimi visi, turėję šiokio ar tokio ryšio su religijos mokslu bei istorija. Tuo būdu šalia katalikų ir evangelikų biblistų ir Bažnyčios istorikų buvo paminimi ir orientalistai, semitologai, asiriologai, egiptologai, indologai, sinologai, klasikiniai filologai, archeologai ir kt. Pagarbiai buvo aptariami ir tie, prieš kuriuos Dovydaitis savo laiku buvo polemizavęs dėl jų vestos kovos prieš krikščionybę. Pvz., dėl F. Delitzscho pastebėjo, kad nerimti krikščionybės užpuldinėjimai ir antisemitinis pamfletas buvo „visai neverti tokio žymaus orientalisto“, bet kartu pridūrė: „Tačiau nėra tokio blogo, kurs į gera neišeitų. Ir šie radikalūs užpuldinėjimai davė gerų vaisių“ (1924, 137 - 138).

Pradžioje buvo plačiai užsimotas ir recenzijų bei bibliografijos skyrius. I tome (1924) jam buvo skirta net 28 puslapiai (iš 188), kuriuose aptarti religijos mokslo bibliografiniai šaltiniai, apžvelgti jo žurnalai, recenzuotos kelios knygos. Bet vėliau šis skyrius vėl pasirodė tik po trejeto metų ir jau daug kuklesnės apimties (1928 m. — 14 psl., 1929 m. — 13 psl., o 1930 m. vėl to skyriaus nebebuvo, tad per vėlesnius šešerius metus teduoti 27 puslapiai, vienu mažiau negu pirmaisiais metais). Daugumą recenzijų rašė pats redaktorius, tik viena antra recenzija patalkino pasauliečiai Pr. Brenderis ir A. Sennas, teologai B. Česnys, A. Grigaitis, M. Morkelis.

„Sotero“ puslapių metinis vidurkis buvo 179 puslapiai. Kiek kurias metais galėjo išeiti „Sotero“ puslapių, priklausė nuo fakulteto leidiniams skirtos biudžetinės sumos, o taip pat, atrodo, nuo jau pačiame fakultete šios sumos padalijimo atskiriems žurnalams. Pvz., 1926 m. „Sotero“ išėjo tik 120 puslapių tomukas, o „Logoso“ tomą tais metais sudarė 3 numeriai su rekordiniu puslapių skaičiumi — 370.

Redaktoriui visą laiką stokojo ne medžiagos, o vietos. Tai liudija jo užuominos pačiame žurnale. Pirmais metais užmojęs platų skyrių „Iš naujausios literatūros“, po trejų metų teisinosi jog 1925-27 m. „vis nebūdavo kaip apie bibliografines naujienas pašnekėti“, o dabar keletą puslapių vėl paskyrė „nekrologų sąskaiton“ (1928, 94). 1929 m. pradėtas L. Wenigerio straipsnio vertimas liko nebaigtas ir kitais metais. O kai 1928 m. rašė uoliojo savo bendradarbio prof. G. Klametho nekrologą, turėjo apgailestauti, kad iš to Čekoslovakijoj vienintelės lyginamojo religijų mokslo katedros vedėjo prašyta ir 1923.IV.15 gauta vieno veikalo recenzija „deja, ir iki šiol paliko ’Sotere’ neatspausdin-ta“ (1928, 208). Jei taip buvo pasielgta su žymiu užsieniečiu mokslininku, tikrai turėjo „Sotere“ stigti vietos.

Stigo Dovydaičiui vietos ir savo paties raštams. 1928 m. pradėjęs Kalėdų šventės kilmės ir plėtotės studiją, išnašoj paaiškino: „dėliai vietos stokos straipsnis teks skaldyt į dalis, kiekvieną dalį skiriant vis kitų metų Kalėdoms“ (1928, 188). Deja, matyt, nei 1929 m., nei 1930 m. neatsirado vietos tęsiniui, ir ta studija liko nebaigta.

„Soterą“ Dovydaitis buvo išugdęs į tikrai reprezentatyvų religijos mokslo žurnalą. Sunku iš šalies įsivaizduoti, kiek redaktorius įdėjo širdies į tą darbą. Bet nuo visų „Sotero“ rūpesčių buvo staiga „išlaisvintas“, gal, nė pats to nenujautęs ir nesitikėjęs. Vieną kartą po septynerių metų Teologijos - filosofijos fakulteto Teologijos skyriaus dėstytojai pastebėjo, kad vienintelis jų kolega pasaulietis, tame skyriuje turįs katedrą, iš tiesų, Teologijos skyriaus vardu leidžia tik savo katedros žurnalą. Nuo 1931 m. „Sotero“ redagavimas buvo patikėtas kanonistui prof. kun. dr. P. Malakauskiui. Iš karto pasikeitė žurnalo pobūdis, nors oficialiai ir buvo paliktas „religijos mokslo žurnalo“ vardas. Dovydaitinio „Sotero“ temas pakeitė kitos: katekizmo mokymo metodai, bažnytinė cenzūra ir draudžiamosios knygos, dvasiškių teisės, privilegijos ir „priedermės“, tomistinė charakterio doktrina, vaiko religijos psichologija ir pan. Aišku, pasikeitė ir bendradarbiai. Nebebuvo kviečiami užsienio mokslininkai „Sotere“ rašyti. Gal būt, nebebuvo kviečiamas bendradarbiauti nė pats buvęs redaktorius. Galima tai prileisti dėl to, kad naujajame „Sotere“ jis neberašė. Religijų istorijos temos beveik visai būtų išnykusios iš „Sotero“, jei jau vėliau (nuo 1936 m.) Z. Ivinskis nebūtų pradėjęs spausdinti bibliografinę senovės lietuvių religijos ir mitologijos medžiagą.

Greičiausiai Dovydaičiui buvo skaudu palikti „Soterą“. Tačiau niekur tos nuoskaudos neužsiminė. Gal būt, pats suprato, kad tai buvo neišvengiama, nes teologai neturėjo savo kito organo. O „Soter“ buvo tapęs tik vien religijos istorijos katedros organas. Šiaip ar taip, šioje srityje Dovydaitis išvarė reikšmingą vagą.

VIII

LIETUVIŠKOSIOS ENCIKLOPEDIJOS VICEREDAKTORIUS

1. Dovydaitis — katalikų atstovas Lietuviškojoj Enciklopedijoj

Netekęs „Sotero“ redaktoriaus pareigų, nuo kitų metų (1931) Dovydaitis užsidėjo nelengvesnes pareigas tais metais pradėtoj leisti Lietuviškojoj Enciklopedijoj. Galimas daiktas, kad dėl to jis daug ir nesijaudino dėl „Sotero“ netekimo: kai pastarasis (ir kiti du toliau jo rankose likę žurnalai) pasiekė tik labai ribotą skaitytojų skaičių, tai enciklopediją prenumeravo kone visa to meto šviesuomenė. Viceredaktoriaus pareigos Lietuviškojoj Enciklopedijoj buvo reikšmingos, bet užtat iš Dovydaičio jos ir pareikalavo nemaža laiko ir triūso.

Lietuviškosios enciklopedijos mintis buvo kilusi jau prieš 1 pasaulinį karą tarp Amerikos lietuvių. Leidėjas A. Olšauskas jau buvo angažavęs ir redaktorių (Kl. Jurgelionj). Tačiau sumanymas pasirodė per ankstyvas ano meto sąlygomis. Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, iš naujo buvo keliama mintis ryžtis šiam kultūriniam „brandos egzaminų“ žygiui. Bet reikėjo bent dešimtmečio, kol nuo minties prieita prie jos vykdymo. Įvairias kairiųjų organizacijas jungusi Lietuvos Kultūros Taryba 1929 m. iškėlė sumanymą, kad imtųsi enciklopediją leisti jai priklausanti kooperacinė Spaudos Fondo leidykla. Pastaroji tuojau ryžosi šį sumanymą įgyvendinti (1929.XII.21 nutarė enciklopediją leisti ir 1930.1.25 priėmė leidimo planą), vyriausiuoju redaktoriumi ir darbo organizatoriumi pakviesdama prof. Vaclovą Biržišką. Savo ruožtu Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija jau nuo seniau (1927 m.) buvo pradėjusi ruošti prel. A. Dambrausko - Jakšto pasiūlytą enciklopedinio pobūdžio „Lietuvos žymesnybių žodyną“, kurį rengė J. Tumas-Vaižgantas, po jo Pr. Penkauskas ir pagaliau J. Eretas. Kad, besimojant leisti dvi enciklopedijas, nebūtų nė vienos išleista, LKMA 1930.II.10 kreipėsi su siūlymu leisti vieną bendrą enciklopediją. Po „gana ilgokų“ derybų principiškai buvo susitarta 1930.V.22. Darbą pradedant, atitinkama sutartis buvo pasirašyta 1931.III.5. Buvo sutarta, kad Lietuviškąją Enciklopediją leidžia Spaudos Fondas, bendradarbiaujant Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijai (taip ir buvo skelbiama enciklopedijos tomų metrikoje).

Redakcija buvo sutarta tokia: vyr. redaktorius — Vc. Biržiška, viceredaktorius — Pr. Dovydaitis, vyr. redakcijos nariai — prof. Bl. Česnys, prof. V. Krėvė - Mickevičius, prof. VI. Lašas ir Spaudos Fondo atstovas V. Kvieska. Bet dar pirmojo tomo leidimo metu nuo 1932 rudens (enciklopedijos 8-tojo sąsiuvinio) į redakcijos narius darbui paspartinti buvo pakviestas prof. Mykolas Biržiška. Pastarojo enciklopedinėj biografijoj buvo rašoma, kad jis dalyvauja enciklopedijos redagavime kaip vyr. redaktoriaus „artimiausias padėjėjas“, kuris pirmuosiuose trijuose tomuose yra parašęs apie pusketvirto tūkstančio „straipsnių ir straipsnelių“ (III, 1210). Matyti, kad faktiškai M. Biržiška atėjo broliui talkon kaip antrasis viceredaktorius. Nuo V tomo (1937) jis ir oficialiai jau buvo skelbiamas viceredaktoriumi, o jo vietą tarp redakcijos narių tame tome užėmė J. Baldauskas, vėliau — M. Krikščiūnas.

Politiniu terminu galėtume Lietuviškąją Enciklopediją pavadinti „koalicine“, nes jai leisti susitelkė priešingų pasaulėžiūrų žmonės. Spaudos Fondo atstovu į enciklopedijos redakciją paskirtasis V. Kvieska buvo redaktorius kaip tik pirmaisiais enciklopedijos leidimo metais (1931) pasirodžiusio laisvamanių „Vagos“ žurnalo. Broliai Biržiškos buvo seni socialdemokratų veikėjai. Ilgametis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas V. Krėvė - Mickevičius taip pat vis labiau linko į kairę, o Medicinos fakulteto ilgametis dekanas VI. Lašas buvo valstiečių liaudininkų politikas ir jų atstovas seimuose. M. Biržišką jau ir formaliai pakėlus viceredaktoriumi, jo vieton į redakciją įėjęs dr. J. Baldauskas buvo pasižymėjęs kaip kovingas laisvamanių spaudos bendradarbis. Tik vėliau (po vieno tomo) jį pakeitęs M. Krikščiūnas buvo tautininkų srovės žmogus, viešumoj nepasireiškęs pasaulėžiūriškai nei vienaip, nei antraip. Lietuviškosios Enciklopedijos visame 7 ar 8 asmenų (pagal atskirus tomus) redakciniame kolektyve Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijai atstovavo du: viceredaktorius Dovydaitis ir vienas redakcijos narys — iš pradžių prof. Bl. Česnys, nuo V tomo (1937) prof. P. Malakauskis (abu teologai) 373.

Vadovaujantis mokslinio objektyvumo ir abipusės tolerancijos principais, Lietuviškosios Enciklopedijos redakcinis kolektyvas aplamai dirbo darniai. Lygiu būdu visiems rūpėjo, kaip geriau tą didelį užmojį ištesėti. Pirmąją lietuvišką enciklopediją leidžiant, buvo daug sunkumų. Buvo leidžiama sąsiuviniais po 128 skiltinius puslapius (faktiškai 64 puslapiai, nes buvo atskirai paginuojamos abi puslapio skiltys). Tomą sudarė 12 tokių sąsiuvinių (1536 skiltiniai puslapiai). Pirmojo tomo išleidimas užtruko net dvejus metus: I sąsiuvinis pasirodė 1931.X.1, o XII sąsiuvinis — 1933.IV.5. Vėliau leidimo tempas suspartėjo: kasmet išeidavo po tomą (II tomas išėjo 1934 m., III — 1935, IV — 1936, V ir VI — 1937, VII — 1939, VIII — 1940). Ligi sovietinės okupacijos buvo išleisti 8 tomai ir IX tomo (prasidėjusio žodžiu ,,Gini“) trejetas sąsiuvinių.

2. Pr. Čepėno atsiminimai apie Dovydaitį enciklopedijos darbe

Kaip Dovydaitis dirbo Lietuviškosios Enciklopedijos redakciniame kolektyve, vaizdžiai nupiešia Pr. Čepėnas, nuo pat pradžios buvęs redakcijos sekretorius (nuo 1940 m. redaktorius, o taip pat amerikinės Lietuvių Enciklopedijos vienas iš trijų pagrindinių redaktorių):

„Lietuvių liberalinėj spaudoje prof. Pr. Dovydaitis buvo laikomas ’karingu klerikalu’ ir šiurkštoko būdo asmenybe. Teisybę sakant, mandagumo ir kurtuaziškumo atžvilgiu jis laikytinas priešprieša, pvz., prof. J. Eretui ar prof. St. Šalkauskiui. Betgi žmogus, neturįs diplomatinių savybių, nelaikytinas šiurkščiu ar nemandagiu žmogumi. Dovydaičio sodietiškumas, statumas ir atvirumas kai kieno buvo laikomas nemandagumu. Tačiau aš, devynerius metus (1931 - 40) Lietuviškosios Enciklopedijos redakcijoje santykiaudamas su Dovydaičiu, labai pamėgau jo paprastumą, atvirumą, draugiškumą ir kitų asmenų respektavimą.

Per tuos devynerius bendro darbo metus Dovydaitis jokių, nei ideologinių, nei kitu pagrindu, nesusipratimų neturėjo su vyriausiuoju redaktoriumi prof. Vc. Biržiška ar kitais redakcijos nariais.

Redakciniame darbe buvo nesunku su Dovydaičiu susitarti ir konfliktų išvengti. Pvz., spausdinant B raidę, prof. M. Romeris parašė ilgą mokslišką straipsni ’Bažnyčia ir valstybė’. Dovydaičio buvo kitokia pažiūra šiuo klausimu. Jis nesipriešino ir nesiūlė nespausdinti M. Romerio to straipsnio, tačiau prašė laiko parašyti apie Bažnyčios ir valstybės santykius iš kito požiūrio. Kadangi visuomet reikėdavo skubėti parengtąją medžiagą duoti spaustuvei, tai buvo rasta kita išeitis. Užuot spausdinę šį M. Romerio straipsnį B raidėje, jį nukėlėme į V raidę — ’Valstybė ir Bažnyčia’. O spausdinant E raidę, teko susidurti su žodžiu „evoliucija“. Prof. T. Ivanausko parašyto straipsnio Dovydaitis nesuniekino, bet greta to straipsnio jis parašė savo straipsnį, tad buvo išspausdinta ir kitokia evoliucijos teorijos interpretacija (Dovydaičio straipsnis „Evoliucija“, VII, 1371 - 1376, apžvelgė šio žodžio reikšmę įvairiuose moksluose, taipgi ir biologijoj, kur pastebėjo, kad teizmo, arba krikščioniškojo monizmo, požiūriu „Dievas yra sukūręs gebantį evoliucionuoti pasaulį“; po šio Dovydaičio straipsnio atskira antrašte buvo įdėtas T. Ivanausko straipsnis „Evoliucijos teorija biologijoj“, VII, 1376 - 1386. — J.G.). Mat, Spaudos Fondo ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos iš anksto buvo sutarta, kad, jeigu griežtai susikirstų redakcijoje nuomonės dėl vieno ar kito aiškinamojo dalyko, tai tokiais atvejais reikia spausdinti du skirtingų aiškinimų straipsnius. Tokių atvejų būta ne vieno. Be dvigubo evoliucijos teorijos aiškinimo, dar buvo išspausdinti du straipsniai dėl kunigaikštienės Birutės — prof. A. Janulaičio ir prof. Ig. Jonyno.

Prof. Pr. Dovydaitis, kaip viceredaktorius ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos atstovas Lietuviškosios Enciklopedijos redakcijoje, visada skaitydavo visą redakcijos parengtą spaudai medžiagą. Visus straipsnius jis peržiūrėdavo, prirašinėdavo papildymų bei pastabų, kurių daugumas nieko bendro neturėjo su katalikų ideologija. Kad Dovydaitis iš viso rūpinosi bendru enciklopedijos turiniu, pavyzdžiui galiu priminti ir tai, jog jis pats parašydavo nemaža naujų straipsnių iš savo turimų šaltinių. Tuo metu buvo naujai spausdinama Herderio enciklopedija, kurios dar neturėjo nei universiteto biblioteka, nei enciklopedijos redakcija. Dovydaitis joje ar kituose savo turimuose šaltiniuose surasdavo šviežios medžiagos ir katalikų, ir socialistų ar liberalų mokslininkų bei politikų biografijoms ir, grąžindamas peržiūrėtą ir papildytą medžiagą, juokomis pastebėdavo, kad esame praleidę vieną ar kitą žymesnį socialistą.

Prof. Pr. Dovydaičio darbštumas ir pareigingumas buvo visiems žinomas. Tad ir iš Lietuviškosios Enciklopedijos gautąją spaudai parengtą medžiagą jis labai greit peržiūrėdavo, ir dėl peržiūrėjimų nebuvo jokio spaudos darbo uždelsimo.

Turiu pastebėti, kad Dovydaitis, tikrindamas ir peržiūrėdamas parengtąją medžiagą, buvo neatlaidžiausias Teologijos -filosofijos fakulteto teologų ar filosofų straipsniams: ten jis padarydavo daugiausia papildymų ar pataisymų, o kartais, atnešęs peržiūrėtą medžiagą, jis pats man su humoru parodydavo jų neapdairumo, kaip jis sakydavo, žioplumo klaidas.

Lietuviškosios Enciklopedijos finansinius reikalus tvarkė Spaudos Fondas. Buvo sutartas atlyginimas redaktoriams bei honoraras bendradarbiams. Ligi pirmosios bolševikinės okupacijos vyr. redaktorius už suredaguotą išspausdintą eilutę gaudavo po 3 centus, viceredaktoriai — po pusantro cento. Be to, kaip vyr. redaktorius, taip ir viceredaktoriai gaudavo dar po 5 centus honoraro už kiekvieną jų pačių parašytą ir išspausdintą eilutę. Taigi, viceredaktoriai už visą tomą gaudavo daugiau kaip tūkstantį litų.

Spaudos Fondas po kiekvieno enciklopedijos sąsiuvinio išspausdinimo surengdavo pasikalbėjimą su spaudos atstovais, kurie paskui pareklamuodavo Lietuviškąją Enciklopediją. Gi išspausdinus 12 sąsiuvinių, t.y. visą tomą, buvo rengiami iškilesni paminėjimai Metropolyje, Karininkų ramovėje ar Ateitininkų salėje. Į tokius paminėjimus dažnai atsilankydavo ir švietimo ministras, ir universiteto rektorius, ir gausus bendradarbių būrys. Į tuos paminėjimus atvykdavo ir Dovydaitis. Jis, kaip enciklopedijos viceredaktorius, galėjo rasti vietos ir prie iškilesniems svečiams skirtojo stalo, tačiau jis visuomet atsisėsdavo nuošalesnėje vietoje ir smagiai jausdavosi redakcijos bendradarbių tarpe.

Lietuviškosios Enciklopedijos redakcija buvo prisiglaudusi Vytauto Didžiojo Universiteto profesorių skaitykloje. Šiai skaityklai lankytojų netrūko, ypač gausiai ją lankydavo jaunesniojo mokslo personalo nariai. Natūralu, kad vykdavo įvairių pokalbių ne tik mokslo temomis, neišvengdavome ir politikos. Lietuviškosios Enciklopedijos redakcijoje dirbo techninis sekretorius Br. Vaitiekūnas, kuris pokalbiuose pasisakydavo kaip konservatyvių pažiūrų žmogus (priklausė kažkokiam teosofų būreliui). Šis žmogus skaudžiai nuvylė Dovydaitį. Pirmą kartą bolševikams okupavus Lietuvą, Dovydaitis, kaip paprastai, pagal jo pasakojimą, užsukęs į profesorių skaityklą — į enciklopedijos redakciją. Ten Dovydaitį šiurkščiai sutikęs jau ’draugas’ Br. Vaitiekūnas ir jam pasakęs, jog šiais laikais jis (profesorius) redakcijoje nebereikalingas, ir pataręs jam daugiau į redakciją nebesilankyti. Kiek vėliau ir prof. T. Ivanauskas skundėsi man, kad ’draugas’ Br. Vaitiekūnas jį mokęs jau marksistiškai gamtos mokslų straipsnius rašyti.

Tuo metu aš, kaip redakcijos sekretorius, daugiausia dirbdavau namuose ir tik retkarčiais užeidavau į redakciją. Po tokio nelaukto ir šiurkštaus jo priėmimo redakcijoje prof. Pr. Dovydaitis man paskambino, ir mudu sutarėme susitikti netoli mano buto Ąžuolyne. Iš jo tada sužinojau apie įvykį redakcijoje su Br. Vaitiekūnu. Pasikalbėjome ir apie krašto politinę būklę ir Lietuvos ateitį. Tatai ir buvo mano paskutinysis susitikimas su prof. Pr. Dovydaičiu“.

3. Dovydaičio įnašas į Lietuviškąją Enciklopediją

a. Šie Pr. Čepėno atsiminimai nušviečia visus Dovydaičio darbo Lietuviškojoj enciklopedijoj aspektus. Svarbiausia, šie atsiminimai paliudija, kad Dovydaitis nieku būdu nebuvo tik nominalus viceredaktorius, kad faktiškai visa medžiaga pereidavo ir per jo rankas. Lygiai svarbus patvirtinimas, kad savo, kaip LKMA atstovo Lietuviškosios Enciklopedijos redakcijoj, pareigas Dovydaitis anaiptol nelaikė tik „cenzūrine“ kontrole, bet nuoširdžiai ir bešališkai rūpinosi, kad bendrai leidžiamoji enciklopedija būtų kaip galima aukštesnio lygio, pilnesnė ir dalykiškesnė. Todėl, peržiūrėdamas spaudai parengtą medžiagą, stengėsi ją ir patikslinti bei papildyti.

Ir tai Dovydaitis darydavo tiesiog su entuziazmu, kaip liudija Z. Ivinskis (po studijų baigimo labai uoliai įsijungęs į enciklopedijos bendradarbius): „Jis labai džiaugdavosi, kai galėdavo kitų straipsnius papildyti naujausia literatūra, kai sugebėdavo prieš senas ir sugriautas teorijas, bet vis dar ieškančias vietos Lietuviškojoje Enciklopedijoje, prirašyti naujausius mokslo laimėjimus“.

Vertindamas Dovydaičio enciklopedijoj atliktą „milžinišką darbą“, Z. Ivinskis primena katalikų visuomenei to darbo nepakankamą įvertinimą: „Dovydaičio darbas prie Lietuviškosios Enciklopedijos turėjo nepaprastos reikšmės, kurios lietuvių katalikiškoji visuomenė nėra dar pastebėjusi ir įvertinusi. Jeigu Lietuviškoji Enciklopedija nebuvo nuspalvinta liberališkai masoniškomis ir sekliomis žiniomis, tai yra didelis mūsų enciklopedisto nuopelnas“374.

Tiesa, kad katalikų visuomenė visų pirma Dovydaitį turi prieš akis kaip ateitininkijos sąjūdžio kūrėją, o jo kaip aplamai mokslo žmogaus ir kaip Lietuviškosios Enciklopedijos redaktoriaus nėra pakankamai įvertinusi. Ne tik šios enciklopedijos redakcinio kolektyvo, bet ir skyrių redaktorių dauguma buvo laisvamaninių ar aplamai indiferentinių pažiūrų. Tai savaime būtų atitinkamai „nuspalvinę“ ir pačią enciklopediją, jeigu Dovydaitis nebūtų pajėgęs deramai atstovauti ir kitokiam, būtent krikščioniškam, žvilgiui. Tokiu būdu Lietuviškoji Enciklopedija galutinai nebuvo nei vienaip ar kitaip, o įvairiaip „nuspalvinta“ — lygiai atvira ir „kairei“, ir „dešinei“.

Lietuviškosios Enciklopedijos pradėtas leidimas ir maždaug trečios dalies ištesėjimas buvo reikšmingas nepriklausomosios Lietuvos kultūrinis žygis. Ir pakankamai aukštas šios enciklopedijos lygis, ir pakankamai platus jos vispusiškumas yra išliekamosios vertės liudijimas, kaip sugebėta susitelkti bendram darbui, nepaisant visų pasaulėžiūrinių priešybių. Šioje perspektyvoje reikia vertinti ir Dovydaičio įnašą į Lietuviškąją Enciklopediją. Ką vienu atžvilgiu katalikų visuomenė gali laikyti Dovydaičio nuopelnu, jog šioje enciklopedijoje jis rūpestingai atstovavo katalikams, tą kitu atžvilgiu reikia laikyti jo nuopelnu, pačią šis enciklopediją padarius visapusiškesnę ir turiningesnę.

Citavome anksčiau Pr. Čepėno liudijimą, kad per visą laiką Dovydaitis neturėjo jokių nesusipratimų nei su vyr. redaktoriumi, nei su kitais redakcijos nariais. Galima pridurti ir Z. Ivinskio žodžius, kad vyr. redaktorius Vc. Biržiška „labai brangino“ Dovydaičio talką ir buvo jam „atlaidus ir tolerantas“. Jeigu, nepaisant pasaulėžiūrinio ir politinio skirtingumo, Dovydaičio talka Lietuviškojoje Enciklopedijoje buvo branginama, tai tik dėl to, kad ši talka buvo pačiai enciklopedijai naudinga. Kad ir kokiu „karingu klerikalu“ kas būtų laikęs Dovydaitį, niekas negalėjo nepripažinti jo enciklopedinės erudicijos. Savo enciklopedizmu jis nepralenkiamai pirmavo. Prel. A. Dambrauskui -Jakštui jau įžengus į gilią senatvę, katalikai ir nebūtų galėję rasti kito tokio tinkamo žmogaus jiems atstovauti Lietuviškojoje Enciklopedijoje. Vargu ar kas lietuviuose prilygo Dovydaičiui savo enciklopedine erudicija, gal būt, neišskyrus nė paties vyr. redaktoriaus Vc. Biržiškos. Pastarojo enciklopedinė erudicija buvo iš esmės bibliografinė, nes tokia buvo jo ir (šalia teisės) specialybė. Tuo tarpu Dovydaitis enciklopediškai orientavosi daugely skirtingų mokslo sričių.

Enciklopediniame darbe Vc. Biržiška ir Dovydaitis vienas antrą laimingai papildė (nors, pagal astrologinį „dėsningumą“, turėjo būti labai panašūs: abu gimė Šaulio ženkle, tą pačią gruodžio 2 dieną, tik Biržiška buvo dviem metais vyresnis už Dovydaitį). Abu buvo baigę teisės studijas, bet vėliau abiejų pagrindinis domesys nukrypo kitur. Vc. Biržiška, tiesa, visą laiką dėstė universitete administracinę teisę, bet, drauge vadovaudamas VDU bibliotekai, visų pirma buvo atsidėjęs lietuviškosios raštijos istorijai ir išaugęs į nepralenkiamą lituanistą bibliografą. Dovydaitis, dar tebestudijuodams teisę, pradėjo domėtis visa Žinija. Kiek Vc. Biržiškai savi vandenys buvo visa knyginė lituanistika, tiek Dovydaitis visą laiką sekė žmogiškosios žinijos horizontų platėjimą. Vienas antrą papildydami, jiedu ir sutarė enciklopedijos darbe.

b. Dovydaitis Lietuviškojoj Enciklopedijoj viceredaktoriaus pareigas ėjo ligi sovietinės okupacijos, atseit, ligi IX tomo pirmųjų trijų sąsiuvinių. To tomo pirmasis sąsiuvinis tikrai išėjo dar prieš sovietų invaziją, ir Dovydaitis jame bendradarbiavo. Antrame ir trečiame sąsiuvinyje taip pat dar yra biografijų, kurios greičiausiai Dovydaičio parengtos, nors nepažymėtos jo pavarde. Ketvirtas sąsiuvinis jau susovietintas. Bet kadangi pagrindinė medžiaga buvo rengiama iš anksto, gal būt, Dovydaitis bus bent iš dalies prisidėjęs ir prie šio sąsiuvinio rengimo. Pagal tai galima prileisti, kad Dovydaitis dalyvavo Lietuviškosios Enciklopedijos 99 sąsiuvinių (12.672 skiltinių puslapių), o gal ir viso 100 sąsiuvinių (12.800 skiltinių puslapių) parengime374. Kada Dovydaitis buvo atleistas iš enciklopedijos, nepavyko užtikti tikslios datos. Bet jau savo 1940.VIII.3 laiške jis rašė, kad „Kaune jau mano visi darbai ir Liet. Enciklopedijoj pasibaigė“.)

Dovydaičio pasirašytų ar jam įsakmiai priskirtų straipsnių skaičius yra palyginti nedidelis — 80 (atseit, vidurkiškai vos po 10 viename tome). Tačiau nieku būdu tai nereiškia, kad tik tiek straipsnių jis ir parašė Lietuviškojoj Enciklopedijoj. Neperdedant tą skaičių reikia bent dešimteriopinti. Autorių inicialais buvo pažymimi ir tomo pradžioje svarbesniųjų straipsnių sąraše skelbiami tik didesnieji rašiniai. Įvairių smulkesnių dalykų, ypač biografijų, autoriai nebuvo nurodomi. O Dovydaitis kaip tik daugiausia teikė biografijas. Tad ir reikia sutikti su Z. Ivinskiu, kad tiksliai nustatyti Dovydaičio įnašą į Lietuviškąją Enciklopediją būtų galima tik iš šios enciklopedijos visų rankraščių archyvo.

Aplamai imant, daugiausia Dovydaičio straipsnių buvo istorinio pobūdžio, vis vien ar iš filosofijos, ar iš religijų istorijos, ar iš religinės etnologijos. Senuosius graikų filosofus aprašinėjo V. Sezemanas, bet Dovydaičiui buvo palikta aptarti jų patį didžiausiąjį — Aristotelį. Viduramžių filosofus, kurie visi drauge buvo ir teologai, teikė Dovydaitis. Iš jų plačiai aprašė šv. Augustiną. Be to, Dovydaičio buvo aprašytas ir arabų mokslas. Iš naujųjų amžių pradžios jam buvo tekę Giordano Bruno ir Erazmas Roterdamietis, iš dabarties filosofų — H. Bergsonas. Tarp dalykinių filosofijos straipsnių Dovydaičio plunksnai priklausė: deizmas, dvasia, etika. Dauguma jo straipsnių buvo iš religijų istorijos. Dovydaitis rašė ir apie vakarinių semitų Baalį, ir apie graikų Artemidę ir Dzeusą (apie šį drauge su VI. Šilkarskiu), ir apie romėnų augurus, ir apie budizmą (drauge su J. Baldausku), ir apie antroposofiją. Iš bendresnių religinės etnologijos temų Dovydaitis aptarė atgailą, aukas, dvasių kultą, animizmą, fetišizmą. Lituanistiniai dalykai buvo aitvaras ir J. Lasickio minima tariamoji dievybė Alabatis. Daug straipsnių Dovydaitis skyrė krikščionybės istorijai: jis, pvz., rašė ir apie armėnų bažnyčią, ir apie Bažnyčios valstybę, ir apie Focijų. Teikė šventųjų biografijas, aprašinėjo vienuolijas, aptarinėjo sektas, apibrėžė ir Antikristą. Pagaliau Dovydaitis rašė enciklopedijai straipsnių ir tokiomis pagrindinėmis teologinėmis temomis, kaip Apreiškimas, Atpirkimas, Biblija, Šventoji Dvasia.

Krikščioniškuoju požiūriu Dovydaitis kartais rasdavo ką pridėti ir prie tokių straipsnių, kurie šiaipjau, rodos, nebūtų turėję jį kuo sudominti. Pvz., jį randame bendraautoriu ir tokių straipsnių, kaip „barzda“ (apie krikščionių dvasininkų barzdas) ar Egiptas (apie krikščionybę tame krašte).

Tiek dėl žinomų, kadangi stambesnių, Dovydaičio straipsnių Lietuviškojoj Enciklopedijoj. Bet, kaip sakyta, daug daugiau jo parengtos medžiagos buvo duota anonimiškai. Tai biografijos visų sričių atstovų (nuo mokslininkų ligi politikų), kurie buvo pasižymėję ir savo krikščionišku nusistatymu. Kaip Pr. Čepėnas rašė, Dovydaitis iš savo šaltinių parūpindavo ir socialistų ar liberalų biografijas, jei kurį jų žymesnį mokslininką ar politiką pastebėdavo praleistą. Bet juo labiau Dovydaitis rūpindavosi, kad Lietuviškoji Enciklopedija nepraleistų žymesnių krikščioniškųjų autorių ar veikėjų. O jei apie kurį savo žinomą žmogų neturėdavo pakankamai biografinių duomenų ir jų nerasdavo savo šaltiniuose, tai nepagailėdavo laiko vis vien kaip nors jų gauti. Pvz., studijuodamas Louvaine, buvau Dovydaičio įpareigotas surasti medžiagos apie jau mirusį to universiteto paleontologą kan. Henri de Dorlodot. Tas profesorius buvo Dovydaitį sudominęs savo pastangomis evoliucijos teoriją suderinti su krikščioniškąja pasaulėžiūra (kai Cambridge universitete 1909 metais buvo švenčiamas Darwino gimimo šimtmetis, Louvaino universitetui atstovavo H. de Dorlodot). Nesugalvojęs kur kitur kreiptis, nuvykau pas tuometinį paleontologijos katedros vedėją, ir tas mane aprūpino savo paties rašyto H. de Dorlodot plataus nekrologo atspaudu. Persiuntus jį Lietuvon, Lietuviškoji Enciklopedija galėjo tą belgų paleontologą įdėti net su atvaizdu. Bet anonimiškai įdėti nė pusės puslapio pilnai neužėmusiai biografijai Dovydaitis turėjo peržvelgti keliasdešimt puslapių! Miniu pavyzdžiui šį atvejį, prileisdamas, kad tokių atvejų buvo ne vienas.

Lietuviškojoj Enciklopedijoj atstovaudamas katalikams, Dovydaitis tiesiogiai rūpinosi, kad nebūtų pamiršta pačių lietuvių katalikų organizacijos, laikraščiai, žmonės. Šiuo atžvilgiu, kaip amerikinė Lietuvių Enciklopedija, taip ir Lietuviškoji Enciklopedija nebuvo „šykšti“: buvo norima suregistruoti viską, kas sava, ligi chorų ar moksleivių laikraštėlių. Imant žmones, tai šias enciklopedijas faktiškai iš dalies vertė vardynais („Who is who“). Katalikų žmones Lietuviškajai Enciklopedijai atrinkdavo Dovydaitis. Nesunku tai buvo jam, kuris asmeniškai pažinojo visus ryškesnius katalikų žmones ne tik Kaune, bet ir provincijoj. Bet surinkti iš jų biografinius duomenis ir juos apdoroti, aišku, buvo nemažai laiko atimantis darbas. Kiek galėdamas Dovydaitis stengėsi „įeneiklopedinti“ ir jaunąsias mokslines ar visuomenines pajėgas, vos tik pradėjusias reikštis ir dėl to greičiau dar tik ateities „viltis“.

Dovydaitis labai rūpestingai atstovavo katalikams Lietuviškojoje Enciklopedijoje. Tai reikia ypač pabrėžti dėl to, kad apskritai katalikai buvo mažuma ne tik vyr. redakcijoj, bet ir bendradarbiuose. Tai atspindėjo Vytauto D. Universiteto, kurio dėstytojais rėmėsi enciklopedija, dvasinį veidą. Išskyrus Teologijos - filosofijos fakultetą, visur katalikų tebuvo po vieną kitą. Šio fakulteto Filosofijos skyrius buvo paralelus Humanitarinių mokslų fakultetui. Tačiau Lietuviškoji Enciklopedija aiškiai teikė pirmenybę „humanitarams“, o ne „filosofams“. Be paties Dovydaičio, iš Filosofijos skyriaus dėstytojų nuolatiniai Lietuviškosios Enciklopedijos bendradarbiai buvo tik kalbininkas A. Salys ir vėlėliau istorikas Z. Ivinskis, kurių temos savaime buvo neutralios. Net krikščioniškųjų viduramžių Dantė verčiau buvo patikėtas etnologui J. Baldauskui (Pr. Čepėno spėjimu, sutikusiam ir šio straipsnio imtis, kad „gautų daugiau honoraro“), negu J. Eretui ar J. Griniui, dėsčiusiems visuotinę literatūrą. Jiedu buvo pakviesti tik po vieną antrą straipsnį enciklopedijai parašyti; J. Ambrazevičiaus nebuvo enciklopedijoj nė vieno straipsnio. Filosofų ir pedagogų St. Šalkauskio ar A. Maceinos, psichologų M. Reinio ar J. Pankausko, filosofo Pr. Kuraičio talka nesinaudota. Pedagogikos ir psichologijos klausimais rašė J. Vabalas - Gudaitis ir jo bendraminčiai iš Humanitarinių mokslų fakulteto. Filosofijos vienam kitam straipsneliui Dovydaitis buvo pasitaikinęs tik L. Bistrą. Filosofų didesnės talkos, gal būt, ir nereikėjo, nes pagrindinius straipsnius teikė pats filosofijos skyriaus redaktorius, neabejojamo pajėgumo ir objektyvumo Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius V. Sezemanas. Todėl gal nebuvo kreiptasi nė į St. Šalkauskį (Pr. Čepėnas papildomai rašė: „Su S. Šalkauskiu V. Biržiškos santykiai buvo geri, ir man dabar nesuprantama, kodėl nei Vc. Biržiška, nei Pr. Dovydaitis neangažavo St. Šalkauskio parašyti filosofijos ar pedagogikos vieną kitą straipsnį“).

Anksčiau cituotuose savo atsiminimuose Pr. Čepėnas buvo pastebėjęs, kad Dovydaitis, peržiūrėdamas parengtąją medžiagą, neatlaidžiausias buvo savo fakulteto „teologų ar filosofų“ straipsniams: jų straipsnius daugiausia papildydavo ar taisydavo. Visai nėra abejonės dėl to, kad „saviesiems“ Dovydaitis galėjo būti griežčiausias. Tačiau faktiškai toks Dovydaičio griežtumas galėjo liesti tik teologus, kadangi, be jo paties, iš Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus dėstytojų į enciklopedijos darbą tebuvo įjungti A. Salys ir Z. Ivinskis. O šių pastarųjų straipsniai vargu ar buvo reikalingi kieno nors papildymų ar taisymų.

Lietuviškojoje Enciklopedijoje Dovydaičio paskutinis autorizuotas straipsnis buvo „Gyvybės filosofija“ (IX, 103 - 104), apie vitalistinę filosofijos srovę, paprastai žinomą vokiečių jai duotu Lebensphilosophie vardu. Gal būt, tai bdvo aplamai paskutinis jo rašinys, jei savo straipsnį „Naujosios Vaidilutės“ dvidešimtmečiui (1940, Nr. 5-6) būtų anksčiau parašęs. Tai liks nenustatoma. Šiaip ar taip, kažkokia likimo ironija aidi tai, kad sovietų invazija, atnešusi mirtį Dovydaičiui ir tūkstančiam kitų, paskutiniu (ar priešpaskutiniu) jo išspausdintu straipsniu pavertė „Gyvybės filosofiją“...

IX

DOVYDAITIS KAIP LIETUVOS MOKSLINTOJAS

1. Liaudyje slypėjusio šviesos troškulio įkūnytojas

Kai Dovydaitis 1913 m. buvo pakviestas „Vilties redaktoriumi, kažkoks P. Stungaitis „Aušrinėje“ (1914, Nr. 1) tyčiojosi, kad tai „Dievo dovanotasis Lietuvai mokslavyris“. „Ateitis“ į tai atsakė: „Dovydaičio mokslingumas dar bus visuomenės ap-vertintas“375 (suprask: įvertintas — J. G.).

Kad Dovydaitis buvo iš tikro Lietuvai dovanotas mokslo vyras, netrukus įvertino patys Lietuvos mokslininkai. Kai už keliolikos metų (1930) buvo švenčiamas „Kosmoso“ dešimtmetis, prof. S. Kolupaila šiame žurnale stebėjosi, kaip „Suvalkijos miškų užkampio piemenukas, beveik savamokslis“, iškilo į Lietuvos įžymų vyrą: „Kaip kitados Lomonosovas — ’Archangelskij mužik po svojej i Božjej volie stal razumen i velik’ (Archangelsko mužikas savo ir Dievo valia tapo išmintingas ir didis) “37°. Tai didžiai pagarbus palyginimas: M. V. Lomonosovas (1711 - 1765) iš žvejo sūnaus prasimušė į nepaprastai plačios ir gausios veiklos mokslo vyrą, rusų pirmojo Maskvos universiteto kūrėją. Sekdami S. Kolupaila ar patys rasdami jų gyvenime panašumo, ir kiti vadino Dovydaitį „mūsų Lomonosovu“ (K. Paltarokas267), „lietuviškuoju Lomonosovu“ (M. Krupavičius44).

Kas „miškų užkampio piemenuką“ iškėlė į „mūsų Lomono-sovą“? Lyg atsakydamas į šį klausimą, savo sveikinimą „Kos-moso“ dvidešimtmečio (1940) proga prof. V. Čepinskis baigė tokiais žodžiais apie Dovydaitį:

„Jis mūsų visuomenei žinomas kaip giliai tikintis, teisus ir kuklus lietuviškas žmogus, kuris ieško tiesos (mano pabraukta — J. G.). Tai labai būdingas jo asmenybės bruožas. Siekdamas šito kilnaus tikslo, jis neapsiriboja tik religija ir filosofija, bet daro diversiją ir į gamtos mokslų sritį, gerai atjausdamas ir mokslo sukurtų vertybių reikšmę žmogaus pastangoms suprasti didelę realybę. — Iš atžvilgio į tokias pastangas aš esu labai simpatiškai nusiteikęs. Aš manau, kad Dovydaičio ir mano pažiūros į mokslą turi daug bendra301.

Taip žvelgdamas į Dovydaitį, žymusis Lietuvos mokslininkas V. Čepinskis turėjo galvoj ne pasaulėžiūrinį bendrumą, bet bendrą tiesos meilę, kuri grindžia mokslinio darbo ethos ir drauge žadina savosios srities neabsoliutinti visa tikrove ir visa tiesa. Ir patį fizikochemiką V. Čepinskį išskyrė iš eilinių mokslininkų tai, kad jis, gilus savosios specialybės žinovas, liko atviras ir kitoms žinijos sritims. Todėl ir Dovydaičio būdingiausiu asmenybės bruožu jis įžvelgė tiesos ieškojimą. V. Čepinskis atitinkamai laikė ir paties „Kosmoso“ „labai teigiamu bruožu“, kad žurnalo priešaky stovi „ne siauras specialistas. .., bet plataus išsilavinimo žmogus“, „ne tik filosofas, teisininkas, istorikas, bet ir geras gamtininkas“, jaučiantis „ryšius tarp tokių dalykų, kaip, sakysim, teologija ir fizika“361.

Dovydaitis buvo iš tikro „kuklus lietuviškas žmogus“ savo liaudine kilme, bet nepasotinamas savo tiesiog entuziastišku veržimusi į šviesą ir tiesą. Per ilgus amžius tamsoj laikytoj lietuvių liaudy buvo susikaupęs didelis šviesos troškulys. Dovydaityje jis ypatingai ryškiai ir tauriai išsiskleidė. Dovydaičio asmenybėtai lyg gaivališkas įkūnijimas šviesos troškulio, slypėjusio mūsų liaudyje.

Tiesa, ir anksčiau jau nemaža liaudies vaikų buvo prasimušę į mokslus. Jie ir vykdė tautinį atgimimą. Daug buvo išėjusių į kunigus ar gydytojus. Vienam kitam pavyko iškilti ir į mokslininkus — likti universitetuose. Tačiau, išskyrus A. Dambrauską, nė vienas nepasižymėjo tokiu plačiu domesiu, peržengiančiu visas specialybes, kaip Dovydaitis.

Gavus brandos atestatą ir atsidarius keliui į universitetą, Dovydaičiui nerūpėjo, jo paties žodžiais, nei ką, nei kur dirbs baigęs mokslus, o tik „mokytis, mokytis, mokytis“32. Tą savo ryžtą jis ir vykdė su ypatingu entuziazmu, kurį St. Šalkauskis taip aprašo:

Pr. Dovydaitis tokį turėjo mokslo pamėgimą, kad būtų galėjęs studijuoti universitete neapribotą laiką, eidamas iš fakulteto į fakultetą, kad tik būtų tam nors kiek pakenčiamų sąlygų. . . Jei ne šita kliūtis (iškvietimas Vilniun redaguoti „Viltį“ — J.G.), atsiradusi iš šalies, nežinia, kada Dovydaitis būtų baigęs savo studijas universitete, nes vis naujų mokslų savinimasis buvo ir yra jam ne sunkus darbas, bet dvasios puota377.

Toks mokslo entuziazmas Dovydaityje neišseko su studijų metais, o visą gyvenimą jj lydėjo. Iš studijų ištrauktas „Vilties“ redaguoti, nesitenkino laikraštininko darbu, bet tuojau sumanė to dienraščio žurnalinį priedą. Karo metais tapęs gimnazijos direktoriumi, nevirto eiliniu administratoriumi, bet dar vokiečių okupacijoj įkūrė „Lietuvos Mokyklos“ žurnalą. Vos atsikūrus nepriklausomai valstybei, Dovydaitis suplanavo savo mokslinių žurnalų triadą. Pats kupinas mokslinio entuziazmo, Dovydaitis ėmėsi ir visą tautą mokslinti — kūrė savo žurnalus „visašališkam kultūriniam išsiprusinimui“.

Tai buvo svarbus užmojis, kuriuo Dovydaitis suvokė tuometinę mūsų tautos istorinę būtinybę. Daugumos žvilgis tuo metu vienašališkai krypo į politinį gyvenimą — į nepriklausomos valstybės visuomeninės santvarkos kūrimą. Betgi nepriklausomai valstybei nemažiau reikėjo ir gilesnio dvasinio pagrindo. Tautinis atgimimas buvo ilgus amžius tamsoj skendėjusios liaudies išbudimas. Savaime ir to meto mūsų kultūrinis lygis daugiau ar mažiau buvo liaudinis. Kuriant nepriklausomą valstybę, buvo svarbu pakelti tautos kultūrinį lygį, gausiau išsiugdyti šviesuomenės ir tuo būdu padėti pagrindą nepriklausomybę išsikovojusios tautos intelektualinei - mokslinei kultūrai.

Nereikėtų nė priminti, kad Dovydaitis anaiptol nebuvo abejingas ir visuomeniniams rūpesčiams. Kai kam, gal būt, visuomeninis jo darbas atrodo net reikšmingesnis už jo mokslinį darbą. Bet vargu ar toks „svėrimas“ apskritai yra įmanomas Dovydaičio atveju. Jis lygiomis yra ir visuomenininkas, ir mokslininkas. Tačiau, tai pripažinus, reikia pastebėti: ir visuomeniniame Dovydaičio darbe daugiau jaučiamas mokslininkas, negu įprastinis „visuomenės veikėjas“. Visos nesuskaičiuojamos jo kalbos bei paskaitos, net ir liaudžiai taikytos, daugiausia buvo vienokių ar kitokių mokslo duomenų perteikimas. Taip pat ir jo straipsniai įvairiopoj spaudoj dažniausiai buvo mokslo populiarizacija. Tad ir pačiam Dovydaičiui tinka tie žodžiai, kuriais jis nekrologe apibūdino A. Dambrauską - Jakštą: „daugiau kultūrininkas, kaip politikas ar visuomenininkas“378. Neatsitiktinai ir St. Šalkauskis paminėti Dovydaičio 50 metų sukakčiai „Židinyje“ (1936, Nr. 11) pasirinko jo vaidmenį Lietuvos mokslinime, laikydamas tai „gal reikšmingiausia jo veiklos sritimi“.

2. Mokslininkas enciklopedistas — Lietuvos mokslintojas

Dovydaičio mokslinis entuziazmas nesiribojo vienu kuriuo mokslu. Su lygiu entuziazmu jis veržėsi į visas pagrindines žinijos sritis, ir tai jį darė mokslininką enciklopedistą. „Savo vidaus stiliumi, savo atliktų darbų skaičiumi, savo plačiais interesais, savo susirūpinimu visuomenės mokslinimu prof. Dovydaitis labiau, negu kas kitas iš lietuvių mokslininkų, užsitarnauja Lietuvos enciklopedisto vardo“379. Šį savo Dovydaičio vertinimą St. Šalkauskis kita proga dar kategoriškiau išreiškė: „Jei kam iš tikro priklauso Lietuvoje ęnciklopedisto vardas, tai pirmoje eilėje Tau“7“.

Kad Dovydaitis buvo mokslininko enciklopedisto tipas, nėra abejonės. Ne tai padarė jį enciklopedistą, kad jam teko būti Lietuviškosios Enciklopedijos viceredaktoriumi. Priešingai, dėl to katalikai jį delegavo į šį darbą, kad jam labiausiai tiko.

Dovydaičio enciklopedizmas yra aiškus. Bet reikia išryškinti šio enciklopedizmo pobūdį. St. Šalkauskis yra pabrėžęs, kad jau pirmosiose Dovydaičio studijose „išėjo aikštėn jo analitinio pobūdžio palinkimas į erudiciją“, kuris „paprastai charakterizuoja gimusius enciklopedistus“377. Pastarasis „gimusių enciklope-distų“ terminas nėra jau toks aiškus, o greičiau dviprasmiškas.

Gaivališkas šviesos troškulys, kurį įkūnijo Dovydaitis, neturi nieko bendra su paprasta erudicine aistra, kuri tampa pati sau tikslu. Paprastas godus žinių kaupimas rikiuojasi draugėn su bet kuria kita kolekcine aistra (nuo knygų ar pašto ženklų ligi vabzdžių ar ginklų kolekcijų). Be abejo, mokslinė erudicija stovi aukščiau už kitus kolekcinės aistros objektus. Tačiau, šiaip ar taip, paprastas enciklopedinis žinių kaupimas galutinai lieka ir beviltiškas (nes vis labiau neįmanoma visos žinijos išsemti), ir beprasmiškas (nes sandėliuojama į atmintį žinias lyg kokius daiktus). Todėl neatsitiktinai tokie enciklopedistiniai eruditai, nors ir kiek žinių prisisandėliavę, lieka arba aplamai sterilūs, arba chaotiški. Dovydaitis nebuvo iš tokių sandėlinės erudicijos enciklopedistų. Tai liudija ir jo nuostabus produktyvumas, ir visų jo užmojų sistemingumas.

Dovydaičio šviesos troškulį eneiklopedizmo linkme nukreipė ne įgimtis, bet pati istorinė situacija. Teisingai tai toliau iškelia ir St. Šalkauskis:

Intelektualiniame Lietuvos gyvenime prof. Dovydaičio atsiradimas buvo labai savo laiku. Jis, kaip ir vidutinio amžiaus mūsų intelektualinių darbininkų grupė, stovi viduryje tarp mūsų tautinio atgimimo romantikų ir jaunųjų mokslininkų specialistų. Atgimimo romantikai į mokslą žiūrėjo pro rausvus emocinio gyvenimo akinius ir todėl buvo tolimi moksliškam objektyvumui ir faktiškumui. Kai tautinis mūsų atgimimas tapo įvykusiu faktu, atsirado reikalas mūsų tautai įsijungti į kultūrinį visos žmonijos gyvenimą ir pasiekti to laipsnio, kurį buvo pasiekusios kultūringos tautos. Šitą kultūrinio įjungimo darbą pradėjo dirbti jau net kai kurie aušrininkai, ypač gerb. prel. Al. Dambrauskas, gerokai pasidarbavęs Lietuvos mokslinimo srityje. Jo pradėtąjį darbą su sustiprintu tempu ir dar didesniu sėkmingumu varė toliau prof. Dovydaitis, mokslindamas Lietuvą su pagalba savo plačios erudicijos ir savo steigiamos spaudos. Jis pas mus dirbo svarbų darbą mokslinio įsijungimo į intelektualinį žmonijos gyvenimą tada, kai pas mus nebuvo dar pakankamai specialistų mokslininkų ir tvirtų mokslinių tradicijų380.

Tautinio atgimimo šviesuolių pirmasis rūpestis buvo elementarus liaudies švietimas — jos tautinės sąmonės žadinimas. Pirmiausia kreiptasi į istoriją įdiegti tautinei savigarbai. Pagal šią intenciją buvo nuoseklu daugiau rūpintis savosios praeities „garbingumu“, negu mokslišku objektyvumu. Dovydaičiui toks romantiškas žvilgis buvo jau visiškai svetimas. Pvz., pasisakydamas Koperniko tautinės kilmės klausimu, Dovydaitis šaltai priminė, kad pirmieji mūsų patriotai laikė jį buvus lietuvį, „’remiantis’ jo ’lietuviška’ pavarde — Kepurninkas“. O toliau pridūrė: „Tolygūs argumentai, gal būt, yra labai tikę patriotizmui tam tikru laiku pakelti, bet istorija jų neparemia“381. Vieną pagrindinio aušrininko dr. J. Basanavičiaus knygą („Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra“) Dovydaitis ir gana kritiškai pakedeno (Ateitis, 1913). Jis gerai suprato, kad tautos intelektualinei kultūrai kelti reikia blaiviai ieškoti mokslinės tiesos.

Dovydaitis visiškai nebuvo užsikrėtęs tautinių romantikų patriotiniu patosu, visur ieškojusiu „garbingos praeities“. Aušrininkų patriotinis istorizmas buvo jam svetimas dalykas. Tačiau kitu atžvilgiu ir paties Dovydaičio enciklopedizmas buvo istorinio pobūdžio. Bent keliose plačiose mokslo srityse Dovydaitis dirbo, bet visose jose daugiausia jis reiškėsi istoriniu interesu. Ta prasme visų jo mokslinių darbų bendru vardikliu reikia laikyti istoriją ir pagal tai jo enciklopedizmą apibūdinti istoriniu. Tik visiškai kita buvo Dovydaičio istorizmo kryptis: užuot ieškojus patriotinių paskatų praeityje, jam rūpėjo purenti dirvą ateičiai — atsikūrusios Lietuvos mokslui. Bendro pobūdžio kultūros žurnalų visos srovės buvo įsisteigusios dar prieš I pasaulinį karą. Bet vos tik kūrėsi nepriklausoma Lietuva, dar prieš Lietuvos universiteto įsteigimą, Dovydaitis suplanavo ir pradėjo leisti pirmuosius specialius mokslinius žurnalus, skirtus Lietuvai mokslinti.

Nebuvo tai lengvas uždavinys, nes ir mokslas nėra lengvas dalykas. Kaip anksčiau užsiminta, redaktorius Dovydaitis sulaukė „Ateities“, „Naujosios Vaidilutės“ ir net „Lietuvos Mokyklos“ skaitytojų nusiskundimo, kad per daug dedama moksliškų straipsnių, ir pageidavimo populiariau rašyti. Aplamai jis sugebėjo dalykus aiškiai išdėstyti, turėjo neabejojamą populiarizacijos dovaną. Tačiau ir dėl visai įmanomai dėstomų mokslo dalykų reikia galvą pasukti. Pats Dovydaitis dėl savo „,to nelemtojo stiliaus“ paskutiniame savo išspausdintame straipsny „Naujojoj Vaidilutėj“ (1940, Nr. 5-6) su šypsniu atsakė: „kaip mokėjau, taip trepsėjau“.

Ne taip jau prastai Dovydaitis „trepsėjo“. Kas pats troško šviesos, tas Dovydaičio žurnalų teikiamu „žinijos antplūdžiu“ gėrėjosi. Rašytojas A. Vaičiulaitis, itin jautrus žodžio kultūrai, „Kosmoso“ straipsnių darytą įspūdį bei poveikį taip išreiškė:

Kadangi tie straipsniai dažnai buvo rašyti tąja gyvos kalbos dvasia, kurią Pranas Dovydaitis buvo atsinešęs iš savo girių ir iš savo žemės, tai jie buvo įdomūs ir prieinami ne tik fizikui, astronomui ar geologui, bet ir visiems, kurie troško pratrinti akis, o mokyklos suole nesitenkino vadovėlių žiniomis. Gimnazijoj mes iš „Kosmos“ puslapių stengėmės perprasti, kas yra reliatyvumo ir kvantų teorijos, kokie N. Bohro ir amerikiečio Millikano darbai atomų srity7.

Tiesa, Dovydaičio mokslinių žurnalų skaitytojai buvo negausūs. Bet tai nemažina šių žurnalų reikšmės: jie pasiekė ir veikė tuos, kurie „troško pratrinti akis“ ir augo nepriklausomos Lietuvos šviesuomene. Moksliniai Dovydaičio žurnalai mokslino ir pačius pirmutinius Lietuvos mokslintojus — tuometinius aukštųjų ir vidurinių mokyklų dėstytojus.

Žinome, kokiomis sunkiomis sąlygomis buvo kuriamas Lietuvos universitetas. Išskyrus negausias pajėgas, dirbusias jau rusų universitetuose, profesūrą teko komplektuoti ir iš gimnazijos mokytojų, ir iš kitų žinybų tarnautojų, ir iš ką tik studijas baigusiųjų. O nuo seno vienašališkai vyravo rusų kultūros įtaka, kuriai nebuvo pajėgę atsispirti nė sąmoningieji lietuvių patriotai. Tuo tarpu Dovydaitis, S. Kolupailos žodžiais, stengėsi „nustumti Lietuvos šviesuomenę nuo ’slenksčio tarp Vakarų ir Rytų’ — Vakarų kryptimi“376.

Gal būt, S. Kolupaila „slenksčiu tarp Vakarų ir Rytų“ turėjo galvoj ir St. Šalkauskio studiją „Sur les confins de deux mondes“ (1919), kuri skelbė mūsų pašaukimu Rytų ir Vakarų civilizacijų sintezę. Remdamasis daugiausia E. Heilo metaforinėmis frazėmis, Šalkauskis Rytus ir Vakarus kontrastavo kaip gamtą ir laisvę, kontempliaciją ir akciją, ir t.t. „Priešingų, bet niekada ne prieštaringų Rytų ir Vakarų pradų“ derinimas Šalkauskiui atrodė ir mūsų tautinės civilizacijos pašaukimu. Priešingai, Dovydaitis daugiau negu skeptiškai žiūrėjo į tokius mistifikuotus Rytus. Nors tuo metu tiek Vakaruose, tiek pas mus buvo susidomėjimo rytietine indų išmintimi, Dovydaitis rado indus išgalvojusius „suniurusią religiją“ savo „karštame klimate, migdančiame organizmus ir darančiame į žmones snaudulingą įtekmę“382. O vėliau (1926 m.) Dovydaitis tiesiog reiškė susirūpinimo dėl budizmo misininkų veržimosi į Vakarus, nes „Budos mokslas įsikūnijo ateizmu, materializmu ir pesimizmu“383.

Dar mažiau simpatijų Dovydaitis jautė tiems Rytams, kuriems pirma atstovavo carinė, o vėliau bolševikinė Rusija. Nors pats studijas baigęs Maskvoje ir nė karto neaplankęs Vakarų Europos, Dovydaitis visa savo dvasia buvo vakarietis. Dar savo pirmosiose studijose, rašytose Studento metais Maskvoje, Pr. Dovydaitis daugiausia rėmėsi Vakarų kalbų šaltiniais. Pradėjus pirmuosius mūsų vadovėlius kompiliuoti iš rusų vadovėlių, jis pakartotinai įspėjo, kad tuo būdu propaguojamas tik mokslinis atsilikimas. Kai J. Vabalas-Gudaitis išvertė A. Lazurskio brošiūrėlę „Asmenybės tyrinėjimo programa“ (1920) — psichologijos terminų rinkinėlį, kuriame greta lietuviškų terminų dažnai skliausteliuose buvo palikti ir rusiški, Dovydaitis rašė: „Dalykas būtų daug pelnęs, jei rusiškų vietoj ar bent jau greta jų vertėjas būtų padėjęs terminus ir kuria vakarų Europos kalba, nes iš rytų Europos toliau mokslo semt nebetenka“384.

Kad atsikūrusi Lietuva sparčiau vytųsi kultūriškai pažangias tautas, Dovydaitis įvairiomis progomis ragino pasižvalgyti, kaip kas daroma Vakaruose. Savo žurnaluose sekė Vakarų mokslo pažangą, informavo apie naujas teorijas ir aktualius veikalus, vertė reikšmingesnius straipsnius, supažindino su žymiaisiais Vakarų mokslo atstovais. O kadangi Dovydaitis turėjo „nepaprastą dovaną išmedžioti mokslinėje literatūroje ir periodinėje spaudoje tai, kas yra esmiška, aktualu ir pažangu“ (St. Šalkauskis38'’), tai jo žurnalai iš tiesų buvo plačiai atvertas langas į Vakarus ir, St. Šalkauskio taikliai parinktu žodžiu, mokslino mūsų tautą.

Enciklopedinį Dovydaičio platumą atitiko ir jo produktyvumas. Reto darbštumo žmogus, jis buvo ir reto produktyvumo mokslininkas. Tačiau neįmanoma platumą sutaikyti su gilumu. Pats Dovydaitis buvo kartą pastebėjęs, kad „rašytojai, labai griebią į plotį, tuo pat jau sumažina savo gilumą“386. Tai buvo ir Dovydaičio neišvengiama dalia: liko „ne tiek originalus kūrėjas, kiek mokslintojas eruditas enciklopedistas“385, nes „būti originaliu kūrėju visose jo dirbamose srityse mūsų laikais tiesiog neįmanoma nė genialiausiam žmogui“379 Reikia sutikti su šiuo Šalkauskio sprendimu. Darydamas šį sprendimą, pats Šalkauskis pabrėžė nesant „jokios abejonės, kad prof. Dovydaitis būtų galėjęš tapti labai produktyviu ir originaliu kūrėju bet kurioje iš jo mėgiamų mokslo sričių“, jei gyvas tautos mokslinimo reikalas nebūtų jo nukreipęs „horizontaline enciklopedizmo linkme“. Rinktis horizontalinę, o ne vertikalinę linkmę reiškė savo talentą skirti tautos reikalui, o ne savo paties naudai. Todėl Šalkauskis pagrįstai įvertino, kad „šita prasme prof. Dovydaitis yra padaręs auką iš savo asmeninės ambicijos“: tapdamas ne mokslininku specialistu, bet mokslininku enciklopedistu, „jis turėjo savo mokslinę individualybę iškeisti į begalę enciklopedinio pobūdžio raštų raštelių“379.

Savo atvirame laiške Dovydaičiui St. Šalkauskis dar ryškiau iškėlė šią jo dalią ir auką:

Apie Tave kada nors Lietuvos kultūros istorikas turės pasakyti, kad mokslinai Lietuvą visu mokslų ratu. . . Bet, sykiu su enciklopedisto pašaukimu, Tu dalini ir enciklopedisto likimą. Enciklopedistas dirba pasiaukojimo darbą: jis aukoja savo vardą bevardžiam mokslo skleidimui... Tokią auką ir Tu esi padaręs, teikdamas Lietuvai tai, kas jai reikalinga dabar ir tuojau76.

Panašiai šiuo atžvilgiu Dovydaitį vertino ir Z. Ivinskis, klausdamas, kodėl jis „neišsikasė viename dalyke tokio gilaus šulinio, kuris yra charakteringas daugeliui Vakarų Europos mokslininkų“? Į šį savo klausimą pats Ivinskis vaizdžiai atsakė:

Kai nebuvo nė vieno žmogaus, kuris parašytų, pvz., apie priešistorinių laikų pirmykščio žmogaus religiją (o ten Dovydaitis rado pirmuosius Dievo įrodymus), argi buvo galima atsidėti ir visą amžių tyrinėti kokios nors primityvios laukinės tautelės ar kokio vabzdžio gyvenimą387.

Iš tiesų, kaip kitose gyvenimo srityse, taip ir moksle pažanga vyksta nuoseklia plėtote, nes viskam reikia atitinkamų sąlygų: neįmanoma šuoliu peršokti, ką reikia palaipsniui pereiti. Kada kone viskas atsikūrusios Lietuvos moksle buvo pradedama iš nieko, naujakuriškai, tai iš tikrųjų turėjo „didele prabanga“ atrodyti „gilaus šulinio“ sau kasimasis — siauroj specialybėj gilinimasis. Net ir tie mūsų pirmieji mokslininkai, kurie griežtai ribojosi savo specialybe, pirmiausia turėjo parengti tik vadovėlinius savo specialybių kursus. Juk ir tokio žymaus mokslininko, kaip fizikochemiko V. Čepinskio, mokslinį įnašą visų pirma sudaro savosios srities vadovėlinis kursas, o ne specialios studijos. Kalbininkas K. Būga, gal būt, itin „gilų šulinį“ kasė baltų kalbotyroj, bet vis vien ir jam šioj srityje teko daug ko griebtis. St. Šalkauskis pagrįstai konstatavo: „Tarp atgimimo romantikos su jos subjektyvumu mokslo srityje ir siauros kūrybinės specializacijos, į kurią eina dabar jaunoji karta, turėjo neišvengiamai atsirasti enciklopedinis tarpsnis, kuris įjungtų mus į visuotinį mokslo pasaulį su jo dalykiniu objektyvumu“380.

Gerai tai suprato ir pats Dovydaitis. Savo atsiminimuose šiai knygai Z. Ivinskis prisimena, kad jam dar studentui (1927 - 28 m. žiemą) Dovydaitis pusiau juokais charakterizavo savo kartą: „Mums, vyresniesiems, dar yra skirta visa sėdyne (!) labai negiliai ’arti’: mes tik paviršių teužgriebiame plačiai. Bet jūs, jaunieji, turite, kaip geras plūgas, jau vieną gilią vagą varyti“.

Daugiau ar mažiau visa pirmoji mūsų mokslininkų karta, cituotais St. Šalkauskio žodžiais, darė „auką iš savo asmeninės ambicijos“. Galėtume pridurti: neišskyrus nė paties Šalkauskio, nes ir jis turėjo tenkintis tik elementariomis filosofijos problemomis ir visokeriopomis ideologijomis. Tačiau Dovydaitis, be abejo, daugiausia aukojosi, rengdamas kelią jaunajai kartai nebe paviršių plačiai užsėsti, bet „jau vieną gilią vagą varyti“. Bent iš dalies jaunesnioji karta ir stengėsi šiuo keliu žengti. „Tam labiausiai yra pasidarbavęs prof. Dovydaitis, ir jo vardas, be abejo, liks visados susijęs su šituo enciklopediniu tarpsniu mūsų intelektualiniame gyvenime“ (St. Šalkauskis380).

3. Mokslinio darbo ir tikėjimo derintojas

Teikdamas Dovydaičiui enciklopedisto titulą, St. Šalkauskis pridūrė, kad tą terminą supranta „be tos specifinės prasmės, kurios turėjo XVIII šimtm. enciklopedistai“. Būtent: kai šie pastarieji neigiamai žvelgė į religiją ir linko į vienašališkas sroves, tai Dovydaičiui buvo svetimas bet koks vienašališkas -izmas. Priešingai, „faktiškumas, vispusiškumas, plačioji informacija ir dalykinis objektyvumas yra jo raštų pagrindinės savybės“379.

Tiesa, kad Dovydaičio ir XVIII a. enciklodistų idėjinės pozicijos buvo tiesiog priešingos. Tačiau kitu atžvilgiu tai reiškia ir jų giminiškumą: kaip XVIII a. enciklopedistų, taip ir Dovydaičio enciklopedizmas nebuvo neutralus. Kaip pirmųjų enciklopedizmas mokslo vardu buvo nukreiptas prieš tikėjimą, taip Dovydaičio enciklopedizmas buvo tikėjimo gynimas mokslo ginklais.

Dovydaičio šviesos troškulys, kaip sakyta, nebuvo paprasta erudicinė aistra. Mechaniškai kaupiamos žinios dar nereiškia paties žmogaus šviesėjimo. Erudicija įgyja prasmę, kai kaupiamosios žinios sulydomos į prasmingą visumą. Todėl, kad žinių kaupimas neliktų tik tuščia smalsa, ir reikia aukštesnio žvilgio erudicijai įprasminti. Dovydaičiui toks aukštesnis žvilgis buvo pasaulėžiūrinis rūpestis, kuris teikė vidinę vienybę jo domėjimuisi nuo gamtos mokslų ligi religijos mokslo. Visomis žinijos sritimis Dovydaičio domėjimasis nieku būdu nebuvo atsitiktinis blaškymasis į visas puses. Priešingai, reikia tiesiog stebėtis jo pagrindinio domesio vientisumu nuo pirmųjų studentinių studijų ligi paskutinių jo raštų. Gaivališkas Dovydaičio šviesos troškulys drauge buvo Nelygstamosios Tiesos ilgesys. Jei formaliai Dovydaičio darbų bendrasis vardiklis buvo istorija, tai šio istorinio enciklopedizmo siela buvo krikščioniškasis apaštalavimas.

Iš Dovydaičio biografijos žinome, kaip jį, krikščioniškai išsiauklėjusį jaunuolį, paveikė Maskvos universitete patirtas mokslo jaunimo nukrikščionėjimas. Kone visi studentai žvelgė į tikėjimą kaip mokslo išsklaidomus prietarus, liaudies opiumą, individo žmogiškosios didybės paneigimą. Atvykęs į universitetą kaip mokslo šventovę, rado jos katedrose „Antikristo tarnus“388. Dramatiškai Dovydaitis tai pergyveno. Kai nuo pasaulio užsidariusiems teologams A. Comte’o, Markso ar Nietzschės filosofija tebuvo naujos klaidingos teorijos, tai Dovydaičiui jos buvo betarpiška netikėjimo tikrovės patirtis. Tačiau, užuot pats pasroviui nuplaukęs, jis pasijuto pašauktas misijai išeiti prieš srovę. Ir šią krikščioniškąją misiją jis vykdė ne tik visuomeniniame gyvenime, bet ir savo moksliniame darbe. Lietuvos mokslinimas Dovydaičiui sutapo su jos krikščioninimu.

Šiuo atžvilgiu Z. Ivinskis taip apibūdina Dovydaitį:

Jis visur ieškojo progos, ypač kai vyko aštri pasaulėžiūrinė kova, parodyti tikrąjį kelią, surinkti iš mokslo įrodymus, anuos nerūdijančius ginklus. . . Kaip Dovydaitis savo laiku gimnazijos moksleiviams parodė ir net įkvėpė drąsos, kad moksleivis gali būti ir neliberalas, ir nesocialistas, taip tas pats Dovydaitis jau nukatalikėjusiai šviesuomenei parodė naujus mokslo ir tyrinėjimų laimėjimus ne sausais moralais, o mokslinės medžiagos gausa, pirštu prikišamai teigdamas ir lyg sakyte sakydamas: „Klausykite, vyručiai! Jūs atstovaujate jau sukritikuotas ir atsilikusias pažiūras. Štai skaitykite tikruosius faktus į tiesą“387.

Dovydaičio nepailstamas krikščioniškas apaštalavimas Z. Ivinskiui, atrodo, darė net didesnį įspūdį, negu St. Šalkauskio akcentuotas Dovydaičio vaidmuo Lietuvos mokslinime. Tai netiesiog liudija Ivinskio knygutės apie Dovydaitį antrinė antraštė: „apaštalautojas ir mokslininkas“ (atseit, pirma apaštalautojas, paskui mokslininkas). O vieną šios savo knygutės skirsnelį Ivinskis tiesiog įvardijo „Dievo ginklanešys“, nes „tas posakis Dovydaičiui labiausiai tinka“387.

Vargu ar būtų prasmės svarstyti, kur didesnį vaidmenį Dovydaitis atliko — Lietuvos mokslinime ar jos krikščioninime. Pačiam Dovydaičiui tai buvo neatsiejami dalykai — ta pati misija. Bet užtat gilesniam jo supratimui pravartu pasvarstyti, kokiu būdu apaštalinė intencija derinosi su jo moksliniu darbu.

Kaip Dovydaitis sugebėjo ir savo mokslinį darbą paversti krikščioniška misija? Atsakymas į šį klausimą slypi dovydaitinėje tikėjimo ir žinojimo sampratoje. Kad tai ne tik seniausia, bet „drauge naujausia ir aktualiausia“ problema, Dovydaitis suvokė iš pirmų dienų universitete: kai netikėjimas plečiasi mokslo vardu, tai ir tikėjimą reikia ginti nebe pamokslais, o mokslu.

Tikėjimo ir žinojimo, religijos ir mokslo santykių problema iš tiesų lieka aktuali visą laiką, nes skirtingomis istorinėmis sąlygomis ji vis iš naujo iškyla.

Šiaip ar taip žvelgiant, tarp žinojimo ir tikėjimo yra vidinė įtampa, nes subjektyviai tai skirtingi nusiteikimai. Žinojimas laimimas patirtimi, kuri teikia jam neabejojamą tikrumą. Tačiau kelias į šią neabejojamą tikrybę yra pagrįstas abejojimu, keliančiu vis naujus klausimus. Kas žinoma, tas tikrai žinoma. Todėl žinojimas ir yra išdidus savo sunkiai iškovota tikrybe. Juo labiau, kad žinoti tai ir galėti. Neveltui naujųjų amžių gamtos mokslai savo pažangą pradėjo prometėjišku pažadu padaryti mus „tarsi gamtos viešpačiais ir savininkais“ (Renė Descartes).

Priešingai, tikėjimas kreipiasi į tą Pagrindinę Būtį, kuri yra už žmogiškosios patirties ribų, dėl to nei patiriama, nei suvokiama. Tačiau abejojimas tikėjime neturi prasmės (todėl, kai V. Čepinskis vertino skepticizmą kaip vieną šių dienų mokslo pagrindų, teologas P. Būčys jam atsakė, kad skepticizmas yra „tiek naudingas, kiek niežėjimas fiziologijoje“389). Taip pat svetimas yra tikėjimui bet koks išdidumas. Tikėjimas yra iš esmės nuolankus, nes jį išreiškia malda į Tą, kurio valioj yra viskas, bet kurio keliai nenumatomi. Užuot žadėjęs gamtos užvaldymą, tikėjimas žadina dvasinį tobulėjimą laimėti išganymui.

Nors subjektyviai tikėjimas ir žinojimas yra skirtingi nusiteikimai, objektyviai jie nėra vienas antram priešingi. Tai ir ėmėsi Dovydaitis atskleisti savo filosofinėj studijoj „Žinojimas ir tikėjimas“ (Ateitis, 1912). Šiame savo darbe Dovydaitis įrodinėja, kad tikėjimas yra ne jausmo dalykas, o „pirmiausia proto aktas, apsireiškiąs laikyme teisingu to, ką Dievas apreiškė ir dėlei to, kad Dievas apreiškė“. Ta prasme ir pats tikėjimas savo prielaida turi žinojimą, kiek tikima ne aklai, o „protu pažinus Dievo esimo ir Jo Apreiškimo tikrybę ir tiesą“. Tad ir baigia tą savo studiją Dovydaitis Tomo Akviniečio citata: „nereikėtų tikėt, jei nebūtų matyt tikėtina esant“ (nonea crederet, nisi videtur ea esse credenda) 390.

Apskritai imant, žinojimo ir tikėjimo santykių klausimą Dovydaitis sprendžia tradiciniu krikščioniškuoju žvilgiu. Tad kažko naujo netenka ieškoti jo šiame darbe. Bet reikia pabrėžti du dalykus. Pirma, Dovydaitis šią savo studiją rašė tuo pačiu metu, kai toliau „Draugijoj“ nagrinėjo Kristaus istoriškumo problemą ir tuo būdu grindė savo krikščioniškąjį tikėjimą. Antra, abiejose studijose jaučiamas besąlygiškas tiesos respektavimas. Žinomas yra Dostojevskio pasisakymas, kad jeigu kas nors jam ir įrodytų, jog tiesa ne Kristuje, vis vien jam „labiau norėtųsi likti su Kristumi, negu su tiesa“391. Dovydaičiui tokia tiesos ar Kristaus alternatyva turėjo atrodyti tiesiog absurdiška. Reikia prileisti: jeigu Dovydaitis nebūtų radęs tiesos Kristuje, tai būtų rinkęsis ne Kristų, bet tiesą. Ne iš „tradicijos“ ar tik sentimentalaus įsitikinimo Dovydaitis tikėjo į Kristų, priešingai, savo tikėjimą į Kristų jis buvo nuodugniai pagrindęs ir giliai įsitikrinęs krikščioniškojo tikėjimo tiesa.

Psichologinę žinojimo ir tikėjimo įtampą istorijoje atspindi konfliktai tarp mokslo ir religijos. Iš esmės tie konfliktai buvo nesusipratimai, nes kilo iš nesupratimo, kas kam priklauso. Ilgai truko, kol teologai galutinai įsisąmonino, kad Biblija nėra gamtos mokslų vadovėlis (Leono XIII enciklika „Providentissimus Deus“, paskelbta 1893 m.). Bet tuo metu gamtos mokslininkuose jau atsirado materialistų, kurie tikėjo, kad mokslui skirta aplamai pakeisti religiją kaip atgyventus prietarus. Iš gamtos mokslų ateistinis nusistatymas pradėjo plėstis ir kitų mokslų atstovuose.

Religijos ir mokslo santykių klausimui teisingai suvokti Dovydaičiui kaip tik padėjo enciklopedinė erudicija — platus orientavimasis moksluose ir jų istorijoje. Pradėjęs studijas, Dovydaitis tuojau atsidūrė prieš klausimą, „ar ateizmas ir antikrikščionybė gali turėt tiesos ir mokslo monopolį“. Tokia „Antikristo tarnų“ pretenzija jauną gilaus tikėjimo studentą lengvai galėjo sugundyt tiesiog priešinga pozicija, būtent panašiai „mokslo monopolio“ pareikalauti krikščionybei. Tačiau Dovydaitis jau savo „Trijuose pamatiniuose klausimuose“, tame krikščioniškojo išpažinimo dokumente, aiškiai pabrėžė, kad „mokslas, kaipo toks, nėra nei krikščioniškas, nei antikrikščioniškas“, kad kiekvienas mokslas savo srityje tėra „stengimasis rasti tiesą“392. Užvirusioj polemikoj jis įsakmiai pakartojo, kad anaiptol neskelbia „tikrą mokslą... ’katalikišku’ esant arba tik katalikus galint būt tikrais mokslininkais“ 393. Taigi Dovydaitis iš pat pradžių įžvelgė, kad mokslai iš esmės nėra nei vienaip, nei antraip pasaulėžiūriškai sąlygoti. Todėl nei vieni, nei antri neturi teisės savintis mokslo monopolį.

Dievo klausimas apskritai nėra sprendžiamas moksluose, tiriančiuose patirtinę tikrovę, nes tai ne gamtinio pasaulio, o antgamtinės būties klausimas. Pagal Dovydaitį, mokslai teįstengia mums pasakyti, kaip kas vyksta atitinkamoje srityje, bet visiškai neįstengia atsakyti į pagrindinį visos tikrovės klausimą kodėl394.

Iš vienos pusės, mokslų pasaulėžiūrinis neutralumas įgalina visus lygiu būdu rimtai dirbti mokslo darbą, nepaisant priešingų pasaulėžiūrinių nusistatymų. Šituo atžvilgiu nesudaro išimties nė religijos mokslas, suprantamas lyginamosios religijų istorijos prasme. Griežtai laikydamiesi patirtinio tyrinėjimo ribų, „stovi visai lygiomis“ ir tikintysis, ir netikintysis religijos istorikas. Tačiau, iš antros pusės, pasaulėžiūrinis mokslų neutralumas drauge reiškia ir jų ribotumą. Tai reikalauja, pvz., ir iš religijų istoriko savo srities praeitį aiškinti natūraliais veiksniais, bet neteikia teisės paneigti ir antgamtinių priežasčių galimumo. Kaip yra įspėjęs O. Mülleris, istorinis tyrinėjimas, „užuot iš istorijos laukdamas pasimokyt, neprivalėtų užsinorėt istoriją pamokyt“. Jei istorikas ras „tokius įvykius, kurių jis negali išaiškinti reiškinių pasaulio priežastimis, tai jis pasitenkins pasakydamas non liquet“ (neaišku). Bet dėl to jis neatmes „istorijos filosofiško aiškinimo viršpasauline priežastimi“. O jei principiškai paneigtų antgamtinės priežasties galimumą, jis taip pat eo ipso „iš istorijos srities pasileistų į filosofiją“. Taigi, vienaip ar antraip, kadangi „istorijos tyrimas nepasiekia tikrovės visumos“, nes lieka ribotas patirtine tikrove, jis yra „reikalingas papildyt filosofija“ 395. Ar tikintysis religijos istorikas pripažins antgamtinę būtį, ar netikintysis ją paneigs, lygiu būdu abu bus perėję iš istorinio tyrinėjimo į filosofinę poziciją.

Šitokią religijos mokslo, savo oficialiosios specialybės, sampratą Dovydaitis perėmė iš H. Pinard de la Boullaye, S.J., kurį jau minėjome „Sotero“ apraše. Bet ši religijos mokslo samprata atskleidžia ir paties Dovydaičio žvilgį į mokslus, filosofiją ir pagaliau religiją.

Iš vienos pusės, Dovydaitis griežtai atskiria mokslus nuo filosofijos: „Šiaip mokslai tyrinėja reiškinius, o filosofija stengiasi nueit anapus reiškinių“ ir, gilindamasi į pačią dalykų esmę, „susekt jų paskutinius pagrindus bei tikslus“396. Kadangi mokslai ribojasi tik patirtiniais reiškiniais, pasaulėžiūros klausimų jie tiesiog neliečia. Todėl ir gali juose visi sutartinai dirbti. Tuo tarpu „filosofija yra kovos laukas, nuolatinės grum-ties vieta, priešingųjų galybių ginčas“397, kadangi filosofijoje sprendžiami pagrindiniai pasaulėžiūros klausimai: ir Dievo buvimo išpažinimo ar jo paneigimo, ir žmogaus galutinės paskirties.

Iš antros pusės, toks mokslo ir filosofijos atribojimas Dovydaičiui tėra metodinis. Parafrazuodami J. Maritaino pagrindinio veikalo antraštę „Distinguer pour unir“, galėtume sakyti, kad ir Dovydaičiui skirti mokslus nuo filosofijos reiškė ieškoti jų vienybės, o ne tarp jų prarają iškasti. „Vieno mokslo žmogui turėti dar negana, kad jis būtų žmogum. Reikia dar ir ko kito, kas žmogų nustatytų mokslo padarytais laimėjimais naudotis žmogiškiems tikslams, o ne banditiškiems“394. Kada norima pasitenkinti tik mokslais, užsidaroma nuo pasaulėžiūrinio rūpesčio. Absoliutinant patirtinę tikrovę ir juos tiriančius mokslus, per materializmą žengiama į ateizmą. Todėl ir buvo paleistas šūkis: „Fizika, saugokis metafizikos!“. Bet dėl to, Dovydaičio sprendimu, mokslas ir pateko krizėn, „visiškai pametęs susisiekimą su daiktų esme ir su dvasiniais tikrenybės pagrindais“398. Kad gamtos mokslai atsisako nuo senojo mechanistinio materializmo ir, B. Bavinko veikalo (Die Naturwissenschaft auf dem Wege zur Religion, 31934) antraštės žodžiais, stovi ant kelio į religiją, didžiai džiugino Dovydaitį.

Dovydaitis pakartotinai citavo kvantų teorijos kūrėją M. Plancką, kad seniai praėjo laikai, „kuriais filosofija ir gamtos mokslas stovėjo prieš viens kitą kaip svetimi ir nedraugingi“, kad „taip pat ir gamtos mokslas negali apsieit be metafizikos tam tikros porcijos“, kad „kaip tik naujoji fizika visu griežtumu vėl mums pabrėžia seną tiesą: esti tokių realybių, kurios nepriklauso mūsų juslinių pajutimų, ir esti tokių problemų bei konfliktų, kuriuose šios realybės mums turi aukštesnės vertės, kaip viso mūsų juslių pasaulio didžiausi lobiai“. Taip pat pakartotinai Dovydaitis kreipė dėmesį į anglų astrofiziko J. Jeanso plėtotą moderniosios fizikos filosofinę interpretaciją, kad „visata pradeda atrodyt esanti labiau panaši į didelę mintį, kaip į didelę mašiną“, kad „jos sukūrimas turi būt buvęs minties aktas“, kad „naujoji mokslo teorija verčia mus Kūrėją galvot kaip veikiantį šalia laiko ir erdvės, kurie yra šios kūrybos dalis, lygiai taip, kaip kad menininkas stovi šalia savo audeklo“. Šias J. Jeanso mintis Dovydaitis džiugiai komentavo kaip naujosios fizikos nusigręžimą nuo ateistinio materializmo prielaidų: „Matome, kad šių dienų fizika bei astrofizika paliečia pačius aukščiausius religijos ir filosofijos klausimus. Ir sprendžia juos ne taip, kaip dar visai neseniai buvo mada juos spręsti... Būtent, esamoji visatoj medžiaga turėjo turėt pradžią. Tą pradžią jai davė visagalis Kūrėjas“399.

Nors Dovydaitis džiaugėsi tokiu naujosios fizikos posūkiu, tačiau iš to dar nereikia daryti išvados, kad jis pamiršo mokslo principinį neutralumą, plaukiantį iš jo ribotumo. Ribodamiesi patirtine tikrove, mokslai nepajėgia žmogui atsakyti pagrindinių pasaulėžiūros klausimų. Vadinamoji gamtamokslinė pasaulėžiūra Dovydaičiui yra „daiktas, tiek pat negalimas“, kaip teisinė ar filologinė pasaulėžiūra. Pasaulėžiūra turi apimti visą tikrovę, ne tik gamtinę, bet ir dvasinę. Šia prasme gamtamokslinė pasaulėžiūra, Dovydaičio cituojamais geologo ir paleontologo W. Brancos žodžiais, yra „tiek pat negalimas daiktas, kaip pusiau visas, nes visas visuomet palieka visas, pusė gi yra tik pusė“. Antra vertus, nė gamtamokslinė pasaulėžiūra galutinai nėra laisva nuo metafizikos. „Teistas sako: yra Dievas, ateistas sako: nėra Dievo. Abi šiuodvi nuomonės yra sprendimai, stovintys virš gamtamokslio pajautoms apčiuopiamo patyrimo ir tuomi metafiziški“400.

Pasaulėžiūriniai klausimai yra sprendžiami ne moksluose, bet filosofijoje. Tačiau, pagal Dovydaitį, spręsdama pasaulėžiūrinius klausimus, filosofija privalo paisyti mokslo duomenų ir jų teikiamo pasaulėvaizdžio. Daug kilo istorijoj konfliktų tarp mokslo ir religijos dėl to, kad buvo norima pasaulėžiūrą sieti su mokslo jau atsisakytu pasaulėvaizdžiu. Nors iš esmės pasaulėvaizdis neapsprendžia pasaulėžiūros, vis dėlto yra neginčijamas dalykas, kad „pasaulėžiūra, ypačiai Dievo idėja ir žmogaus reikšmės supratimas, laikams einant, buvo stipriai paveikti astronominio pasaulėvaizdžio“401.

Turėdamas tai visa galvoj, Pr. Dovydaitis nuo pat pradžių skelbė krikščionių priederme aktyviai dalyvauti moksliniame darbe, o ne mokslo baimintis. „Tiesa tiesai prieštarauti negali. Gamtos tiesa, kurią mums suteikia žmogiško tyrinėjimo išvados, niekuomet negali tikrai prieštarauti Dievo apreikštajai antgamtinei tiesai, kadangi abi plaukia iš to paties amžinos dieviškos tiesos šaltinio“402.

Užuot besibaiminus mokslo, priešingai, reikia kuo giliau ir plačiau apsišarvoti mokslu. Drauge su religijos mokslininku prancūzų jėzuitu L. de Grandmaison’u Dovydaitis apgailestavo, kad daug katalikų negali „tikrai džiaugtis savo tikėjimu dėl to, kad nenusimano apie jo pagrindų mokslinį nepaliečiamumą“403.

Dovydaičio iš tiesų nebaugino jokios moksle kylančios teorijos, nors ir kokios jos būtų kontroversinės. Būdingas pavyzdys — to meto ginčas dėl evoliucijos teorijos. Griežtai skirdamas pačią šią teoriją nuo ateistiškai interpretuojamo darvinizmo, Dovydaitis ją laikė tik mokslinio tyrinėjimo, o ne pasaulėžiūrinės kovos dalyku. Dievo klausimas ne šia teorija sprendžiamas, nes alternatyva yra ne kūrimas ar evoliucija, bet kūrimas be evoliucijos ar su evoliucija. Pati evoliucijos teorija nėra priešinga Šv. Rašto teikiamai pasaulio genezei ir jos nepaneigia404.

Kad evoliucijos teorija gali būti aiškinama ir teistiškai, ir ateistiškai, Dovydaitis suprato iš pat pradžių, nuo savo pirmojo mokslinio straipsnio405. Tokio nusistatymo laikėsi ir toliau. Kai 1928 m. Kaune prof. E. Landau sukeltose diskusijose Dovydaitis buvo šio profesoriaus paklaustas, kaip galvojęs anksčiau ir kaip galvojąs dabar, Dovydaitis atsakė:

Galiu gerbiamam profesoriui Landau pasisakyti, kad aš, kaip anuomet, taip lygiai ir šiandien, griežtai skiriu descendencijos teoriją nuo darvinizmo, lamarkizmo, senonizmo, dennertizmo ir kitų teorijų, aiškinančių descendencijos priežastis, ir kad aš nė vienai šių pastarųjų teorijų nesmi prisiekęs... Patikrindamas šių diskusijų proga savo pasaulėžiūrą, radau, kad descendencijos teorija, prieš prof. Landau tvirtinimą, dar nėra sugriauta. Ją, berods, nedaug kas ir griauna. Jei šiandien biologų nesutariama, tai daugiausia dėl descendencijos vyksmo būdų ir priežasčių362.

Daug kartų Dovydaitis grįžo prie evoliucijos teorijos, tačiau ne ją puldamas ar gindamas, o svarstydaamas jos keliamus klausimus. Vieną šių savo straipsnių (1924) jis būdingai baigė, konstatuodamas, kad vietoj senų ginčų dabar šiuo klausimu moksle vyrauja nusistatymas: „Mažiau fantaziruot, daugiau eksperimentuoti Gana rašyti gyvybės romanus, reikia tirt gyvybės dėsnius!“400. Po aštuonerių metų (1932) kone tais pačiais žodžiais tame pačiame „Kosmose“ savo straipsnį pradėjo Dovydaičiui priešingos pasaulėžiūros (dialektinio materializmo) atstovas biologas J. Dagys: „Reikalinga ne tiek oratoriško filosofavimo, kiek ilgalaikio ir nuoseklaus gamtos stebėjimo, laboratorinės praktikos ir plačios orientacijos gretimose mokslo šakose“. Ir baigė savo straipsnį J, Dagys, lyg pakartodamas Dovydaitį, biologų Bauro ir Johannseno citata: „daugiau eksperimentų ir mažiau teorijų!“407.

Kaip nekartą Dovydaitis ragino visus klausimus svarstyti „su mokslišku kuklumu ir ramumu“, taip ir pats stengėsi tai daryti. Toks nusiteikimas ir atsako į klausimą, kokiu būdu Dovydaičio darbuose derinosi krikščioniškas nusiteikimas su moksliniu. Nors aplamai jo mokslinį darbą, kaip ir visą gyvenimą, gaivino krikščioniškoji dvasia, savo raštuose jis ne propagandą varė, o tą ar kitą klausimą sprendė.

Taikliausiai savo poziciją visu šiuo reikalu Dovydaitis pats apibūdino šiais žodžiais:

Man čia nerūpi niekieno apologija rašyti; mano nusistatymas visuomet toks, kad visokeriopos tiesos geriausia apologija yra pati tiesa. Man patinka ir tas mokslinio darbo dvasios apibūdinimas, kurį kažkas neseniai yra formulavęs šiais juridiniais terminais: tikras mokslininkas (taikoma ypač istorininkams) neprivalo būt nei prokuroras, nei advokatas, bet tik tardytojas408.

Nuoširdus tiesos ieškotojas, o ne siauras propagandistas, Dovydaitis ir buvo tikras mokslininkas. Tai, galime pridurti, buvo pagrindas, dėl ko jį gerbė ir skirtingų pasaulėžiūrų mokslininkai. Be savitos pasaulėžiūros lieka tik tokie siauri specialistai mokslininkai, kurie ir kaip žmonės yra seklūs užsidarėliai. Dovydaitinio tiesos troškulio žmogus savaime buvo ir gilaus pasaulėžiūrinio domesio mokslininkas. Natūralu, kad Dovydaičio krikščioniškoji pasaulėžiūra gaivino ir jo mokslinius užmojus. Bet svarbu, kad jų nežalojo. Todėl prieš mūsų akis Dovydaitis iškyla kaip krikščionio mokslininko šviesus pavyzdys.

4. Tūkstančiai puslapių — nė vieno stambaus veikalo

Anksčiau cituoti St. Šalkauskio žodžiai, kad mokslininkas enciklopedistas „aukoja savo vardą bevardžiam mokslo skleidimui“, ypačiai taikliai išsako Dovydaičio, kaip mokslininko, ir kilnią auką, ir rūstų likimą. Iš vienos pusės tūkstančiai puslapių, iš antros — nė vieno stambaus veikalo, kuris Dovydaičiui atstovautų mūsų mokslo istorijoje.

Rūstus tai likimas žmogui, kuris su tokiu savęs aukojimusi buvo atsidėjęs Lietuvai mokslinti. Suvesdami jo redaguotų žurnalų statistiką, randame, kad iš 20.700 žurnalinių puslapių didesnioji dalis tenka gryniesiems moksliniams žurnalams (Kosmosui, Logosui ir Soterui) — 13.902 puslapiai. Skaičiuodami jo paties prirašytus puslapius savuose ir kituose žurnaluose, iš per 6300 puslapių mokslinio pobūdžio straipsniams tenka per 5400 puslapių, iš jų minėtuose trijuose grynai moksliniuose žurnaluose — 3591 puslapiai409. Tačiau, kaip vis sakoma, atskirai išleistų Dovydaičio darbų tėra keturi: dvi knygos (Biblija ir Babelis, 1911, Kristaus problema, 1914) ir dvi brošiūros (Žmogaus išsirutulojimas ir paleontologija, 1914; Kultūra, religija ir mokykla, 1930). Šie keturi leidiniai yra atspaudai iš žurnalų (pirmieji trys iš „Draugijos“, ketvirtasis — iš „Lietuvos Mokyklos“). Trys išėjo dar prieš I pasaulinį karą, tik vienas — nepriklausomoje Lietuvoje.

Subjektyviai, paties Dovydaičio atžvilgiu, galėtume šią statistikos „dialektiką“ (puslapių gausumą, bet knygų skurdumą) pavadinti tiesiog žiauria: „asmeninio kapitalo“ Dovydaitis nesusikrovė savo moksliniame darbe. Bet ši pati statistika liudija, koks stambus buvo bendras Dovydaičio įnašas mokslo skleidime. Produktyviųjų Dovydaičio metų (1924 - 30) metinis vidurkis buvo 340 puslapių (1924 m. — 293 psl., 1925 m. — 262, 1926 m. — 343, 1927 m. — 351, 1928 m. — 420, 1929 m. — 290, 1930 m. — 322). Vien tik per šiuos septynerius metus jo straipsniai sudatų 7 knygas po 340 puslapių!

St. Šalkauskis, nuodugniai susipažinęs su Dovydaičio moksliniu darbu, kai fakulteto taryba rengėsi šį darbą įvertinti daktaro laipsniu, su pagrindu rašė apie Dovydaitį: „Jei reiktų jį vertinti bibliografinių numerių skaičiumi, tai jis, be abejo, atsidurtų pirmoje eilėje su produktyviausiais mūsų tautos vyrais. O vienu atžvilgiu jis būtų net pirmoje vietoje: jis tikriausiai bus parašęs daugiausia mokslinio turinio straipsnių“385.

Priskaičiavome mokslinio turinio Dovydaičio parengtų puslapių per 5400, bet jų vertė nėra lygi. Labai įvairūs jo straipsniai ir apimtimi, ir pobūdžiu, ir originalumu. Yra visai trumpų straipsniukų, net 1 ar 2 puslapių, bet taip pat yra keliolika studijų po keliasdešimt puslapių, o pora darbų peršoka ir per šimtą puslapių. Įskaičiavome ir iš jaunimo žurnalų, ir iš „Gamtos Draugo“ arti tūkstanties puslapių410, kurie daugiausia laikytini mokslo populiarizacija. Priskaičiavome ir vertimus. Juos išskirti, tiesą tariant, būtų keblu: daugeliu atvejų vertimo ir savo paties straipsnio riba Dovydaičio raštuose yra neaiški. Nedaug palyginti yra tikrų vertimų („sulietuvino“, „išvertė“). Dažniau sutinkami laisvi atpasakojimai („atpasakojo“, „sekdamas“, „iš“, „pagal“). Vienur pažymima, kad trumpinta, kitur — kad papildyta, trečiur — kad drauge ir trumpinta, ir papildyta (pvz., „pagal prof. Dorno paskaitą, kur trumpinant, kur papildant“411, arba: „sulietuvintojas vienur šį straipsnį trumpino, kitur papildė savo prierašais“412). Papildomų prierašų Dovydaitis dėjo ir prie tikrų vertimų. Paprastai buvo tik trumpos pastabos. Bet kartais papildymai ir pratįsdavo. Pvz., O. Urbacho straipsnį „Esminis skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio“ (Kosmos, 1939, Nr. 10-12), vertinantį A. Gehleno antropologiją, Dovydaitis tiek „prierašais papildė“, kad jie maždaug prilygsta pačiam straipsniui.

Gana dažnai (ypač „Kosmose“) Dovydaitis savo straipsnius parengdavo iš kelių autorių, pažymėdamas, pvz. „iš K. Sudhoffo ir kitų“, „iš Birknerio ir keleto kitų“, „iš Hertwigo, Kraepelino, Schaeffero, Schmeilio ir k.“413. Panaudodamas keletą šaltinių, daugiau ambicingas, bet mažiau skrupulingas autorius tokius straipsnius laikytų visai originaliais. Dovydaičiui tai buvo svetima. Jis visur nurodinėjo visus savo šaltinius. Pats vaizdžiai apibūdino porą tokių savo kompiliacinių straipsnių. Pvz., naujosios žmogaus anatomijos grindėjo A. Vesalijaus biografijoj nurodė, kad straipsnis sudarytas, „sulydinus“ K. Sudhoffo paskaitą ir H. Muckermanno, S.J., straipsnį, savo ruožtu juos „ir kai kuo iš kitur dar papildžius“ 414. Panašiai kitam savo straipsniui nurodė, kad „apmatams daugiausia“ panaudojo K. Lotzės atitinkamą straipsnį, o „ataudai rankioti iš įvairių kitų versmių“415.

Be vertimų, atpasakojimų, sekimų ir kompiliacijų, Dovydaitis parengė „rimtų ir platokų studijų, galinčių sudaryti garbę bet kuriam mokslo vyrui“ (St. Šalkauskis:iss). Išryškinti Dovydaičio moksliniam įnašui ir reikia bent apžvalgiškai suminėti svarbesnius jo darbus. Kada nurodomi tik anksčiau minėtieji keturi atskirai išleisti Dovydaičio rašiniai, apie jį kaip mokslininką sudaromas ne tik blankus, bet tiesiog neteisingas įspūdis. Iš dalies dėl to kaltas ir paties Dovydaičio šiuo atžvilgiu kuklumas ar nerūpestingumas. Pagal jo paties suteiktus duomenis Lietuviškojoj Enciklopedijoj duotoj jo biografijoj pamiršta įtraukti atskirai išleistas „Mūsų idėjas“, o apie gausius mokslinius darbus tepasakyta, kad parašė „per 100 ilgesnių mokslinių darbų“70. Tarp tų „ilgesnių darbų“ yra tokių, kuriuos buvo galima ir knygomis išleisti. Kiti taip ir darė: anksčiau minėjome kelis „Kosmoso“ bendradarbius, paskelbusius knygomis savo šiame žurnale spausdintus darbus.

Dovydaitis nesirūpino savo straipsnių „suknyginti“ — straipsnių atspaudus išleisti knygomis. Net paprastų atspaudų „Bibliografijos Žiniose” įregistruotas tik vienas kitas. Gal būt, jų buvo ir daugiau, tik autorius nepasirūpino jų spaudai pasiųsti. Tad ir nėra žinių, kiek iš tikro Dovydaičio straipsnių buvo atskirai atspaudais išspausdinti. Atspaudai taip pat kainavo, o lėšų stokojo. Tad greičiausiai Dovydaitis ėmėsi pasirūpinti atspaudą, kai numatė kam nors specialiai panaudoti. Atkreipė dėmesį „Bibliografijos Žiniose“ įregistruotas italų astronomo G. V. Schiaparellio (1835 - 1910) 100 metų gimimo sukaktį paminintis 6 puslapių atspaudas su itališka metrikacija: Estratto da Rivista scientifica lituana Kosmos XVII, 1936 Kaunas, Lituania. Matyt, šį atspaudą Dovydaitis numatė pasiųsti italų mokslo žurnalams.

Knygomis atspaudus paversti reikėjo dar papildomų lėšų uždėti viršeliams ir puslapiams pernumeruoti ar perlaužyti. O vilties rinkai nebuvo. Tad per visus nepriklausomybės metus Dovydaitis tik du atspaudus pavertė atskirai išspausdintomis brošiūromis. Be anksčiau minėto atspaudo „Kultūra, religija, mokykla“ (1930), 1939 m. išleido seno bičiulio sukaktuvinį paminėjimą „Kun. Peliksas Martišius“ (taip pat atspaudas iš „Lietuvos Mokyklos“).

Kiek įvairiose žinijos srityse Dovydaitis dirbo, konstatuoja enciklopedinė jo biografija, nurodydama, kad tie „per 100 ilgesnių mokslinių darbų“ buvo „iš filosofijos, filosofijos istorijos, kultūros istorijos, gamtos mokslų (geologijos, geografijos, paleontologijos, kosmografijos), jų istorijos ir gamtos filosofijos, religijų istorijos, hagiografijos, religijos filosofijos, pedagogikos, pedagogikos istorijos, visuomeninių mokslų“70.

X

MOKSLINIŲ DOVYDAIČIO DARBŲ APŽVALGA

1. Religijų istorija

Pačios pirmosios Dovydaičio studijos, išėjusios ir atskiromis knygomis, priklauso religijų istorijai.

Biblija ir Babelis (pirma spausdinta „Draugijoj“, 1910, 44-48 numeriuose, atskirai išleista 1911, 142 psl.) vardu savo pirmą veikalą Dovydaitis pavadino pagal vokiečių asiriologo F. Delitzscho (1850- 1922) 1902- 1905 m. išleistas tris brošiūras „Babel und Bibel“. Šios brošiūros savo laiku buvo sukėlusios plačias ir karštas diskusijas. Delitzschas ėmėsi įrodinėti, kad Biblijos teikiamos žinios apie Dievo vardą Jahve, pasaulio sukūrimą, žmogaus nupuolimą, dangų ir pragarą, angelus ir velnius etc. esančios perimtos iš senovės babiloniečių mitų. Kas laikoma Dievo apreiškimu Senajame Testamente, Delitzschui tėra babiloniečių mitinės pasaulėžiūros kopija, izraelitų monoteizmas — tik biaurus nacionalinis egoizmas. Dovydaičio žodžiais, kiek Delitzschas stengėsi Babelį „nupiešti skaisčiose spalvose“, tiek „pajuodint Bibliją“ (p. 39). Nepriklausomai nuo Delitzscho iškilusi kita srovė, panbabilonizmas, arba panorientalizmas, radikaliausiai buvo išplėtota vokiečių asiriologo H. Winklerio (1869 -1913). Kaip astronomijos lopšys, Babilonija buvusi visos žmonijos kultūros centras: jos astralinė (dangaus kūnų, arba žvaigždinė) religija esanti raktas ir į kitų tautų religinius mitus, nes visi mitai esą astralinio pobūdžio. Ir Senajame Testamente minimus vardus Winkleris astralizuoja iš istorinių asmenybių į mitinius simbolius: Abraomas atspindįs mėnulio dievą Dvynių zodiakiniame laikotarpy, Izaokas — Jaučio, Jokūbas — Avino; Mozė esąs saulės karžygys, Saulius — mėnulio; Dovydas atitinkąs užtenkančią saulę, Saliamonas — nusileidžiančią ir pan.

Remdamasis autoritetingais orientalistais ir biblistais, Dovydaitis sklaidė tokį „nedisciplinuotos fantazijos žaislą (psl. 117) ir ryškino Senojo Testamento religijos savitumą. Dėl pirmykštės tradicijos bendrumo ir vėlesnės kultūrinės įtakos yra tam tikrų išviršinių panašumų bibliškoj ir babiloniškoj pasaulio sampratoj. Tačiau iš esmės tarp jų yra neperžengiama bedugnė. Babiloniečiuose ir kitose tautose viešpatavo politeizmas: laiko būvyje dievų skaičius ne mažėjo, bet gausėjo. Net tokie religijų kūrėjai, kaip Buda ir Zaratustra, ir tokie filosofai, kaip Platonas ir Aristotelis, priėjo tik monizmą — su pasauliu susietą Dievą. Tikras monoteizmas, suvokiantis Dievą kaip pasaulį sukūrusią antgamtinę Dvasią, išsiskleidė tik izraelituose. Izraelio monoteizmas nėra nei iš Babilonijos pasiskolintas, nei „paprastas tos tautos dvasios produktas, bet, galima sakyt, priverstinai aukštesnės jėgos jai paskirtas uždavinys“ (p. 128). Jeigu izraelitų tautelė vienintelė išskleidė monoteizmą, gyvendama tokiomis pat aplinkybėmis, kaip ir visos kitos tautos, tai dėl to, kad joje apsireiškė veiksnys, kuris buvo stipresnis už gamtos dėsnius, ergo — antgamtinis veiksnys (p. 18). Dievas vienintelis žinojo, kokiam tikslui jis sukūrė žmoniją. O kad žmonija tą tikslą „tikrai, aiškiai žinotų“, „Jis patsai jai tą tikslą apreiškė ir parodė prie to tikslo vedantį kelią“ (p. 134).

„Biblijos ir Babelio“ studija Dovydaičiui reiškė ne tik įvairių babilonizmo atstovų kritiką, bet — ir visų pirma — Senojo Testamento religijos pagrindu įsitikrinimą. Vos pradėjęs rašyti apie Kristų, Dovydaitis pastebėjo, kad Naujasis ir Senasis Testamentas sudaro „organišką vienetą“. Įsitikrinti Naujojo Testamento religijos pagrindu buvo skirta ši studija:

Kristaus problema (antrašte „Problema apie Kristų“ spausdinta „Draugijoje“ 1910 m. 42-43 numery, 1911 — 50, 53 ir 59 numeriuose, 1912 — 62, 64 ir 66 - 67 numeriuose, iš viso 150 psl.; atskirai išleista 1914 m., 152 psl.). Trys Kristaus problemos klausimai šioj studijoj išnagrinėjami: a. Kristaus kaip istorinio asmens neigimas, b. filosofinis tokio neigimo parengimas ir c. Kristų liudijantieji šaltiniai. Pagal tai tiksli knygos antraštė būtų galėjusi būti tokia: Kristaus istoriškumo problema.

Bene pirmuoju Kristaus istorinio buvimo neigėju iškeliamas vokiečių protestantų teologas B. Bauer (1809 - 1882) savo 1878 m. išleistu veikalu. Pagal jį, krikščionybė yra romėnų filosofo Senekos stoicizmo ir žydų teosofo Filono helenizmo produktas, o pats Jėzus — tik religinės fantazijos sukurta idealinė fikcija. Šio šimtmečio pradžioje Bauerio pradėtas Kristaus istoriškumo paneigimas susilaukė ir daugiau pasekėjų. Iš jų minimi: vokiečių protestantų kunigas A. Kalthoff (1902, 1904); amerikiečių matematikas W. B. Smith (1906), Jėzų skelbęs prieškrikščioniškos eros mitine dievybe; olandų filosofas G. Bolland (1907), aiškinęs Jėzų išganytojo personifikacija, pačiu vardu simbolizuojančia Mozės įpėdinį Jozuę, baigusį žydus atvesti į pažadėtąją žemę; vokiečių filosofas A. Drews (1909), Jėzų interpretavęs dievo Adonio plagiatu. Šiuos visus Jėzaus neigėjus Dovydaitis nerado vertus išsamiau kritikuoti, daugiau tik stebėjosi jų logika, kurią „geriau pritinka pavadinti pasturlogika (Afterlogik)“416. Išsamiau išanalizuojama panbabilonisto semitologo P. Jenseno (1906) pastanga Jėzų padaryti babiloniečių epo izraelitiškuoju Gilgamešu. Itin plačiai (30 puslapiai) sustojama ties istorinio (teisingiau — ekonominio) materializmo atstovu K. Kautsky (1908), neneigiančiu Kristaus istoriškumo, bet jį paverčiančiu tik proletariniu revoliucionieriumi. Šiame skyriuje Dovydaitis aplamai nušviečia krikščionybės ir socializmo santykius.

„Krikščionybės be Kristaus“, atseit, Jėzaus istoriškumo neigėjams kelią, pagal Dovydaitį, paruošė naujųjų amžių filosofija, nutraukdama ryšius su viduramžių krikščioniškąja filosofija ir tuo pačiu atsiskirdama nuo teologijos. Sekdamas tuometiniais neoscholastikais, Dovydaitis ypač nepalankiai vertino Kantą, kuris jam yra „tik viso gurintojas. .., o nei ko naujo uždė-jėjas“. Kanto filosofijoje „betikėjiminė filosofija“ pirmąkart radusi „pilną savo išreiškimą“. Nuo jo prasidėjęs „neramus graibštinėjimas ir anarchija“417. Spinozos pradėtą istoriško Jėzaus atskyrimą nuo dogmatiško Kristaus Kantas pratęsęs toliau: neneigiama Jėzaus istoriškumo, bet ir neteikiama jam reikšmės — pareiga tikėti į moralinį Kristų, bet ne į istorinį Jėzų418.

Pagaliau paskutiniame skyriuje Dovydaitis imasi tiesiogiai nagrinėti Kristaus istoriškumą: analizuoja „laiko tylą“ (nebuvimą apie Jėzų žinių I amžiaus žydų autorių raštuose), Jėzaus dergimą „kekšavaikiu“ kiek vėlyvesniame rabinų talmude, pirmąsias žinias apie krikščionių Dievu garbinamą Kristų jiems abejingų romėnų istorikų Plinijaus Jaunesniojo, Tacito ir Svetonijaus raštuose. Toliau buvo žadama įvertinti „pačios krikščionybės liudijimus“. Bet šiuo pažadu studija taip ir buvo nutraukta.

Pradėdamas „Kristaus problemą“, Dovydaitis buvo rašęs, kad į šią studiją paskatinusį klausimą, ar Kristaus mokslas dar tinka šių dienų gyvenimui, atsakys paskutiniame, „iš eilės dvyliktame“, skyriuje.Faktiškai parašė tik keturis skyrius, tad pagal pirmykštį planą ištesėjo tik trečią dalį viso numatyto veikalo.

Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išdaviniai (Soter, 1924) ir Šių dienų mokslo persiorientavimas kai dėl žmogaus dvasios prigimties praeity ir dabarty (t. p., 1930) yra dvi viena antrą papildančios paskaitos, drauge sudarančios 51 puslapio studiją. Jau „Biblijoje ir Babely“ Dovydaitis buvo pastebėjęs panbabilonizmo kritikoj, kad šiuo reikalu visų pirma svarbu ne „paviršutinė vieta*', bet „vidujinis atsiradimo būdas“. Susekti „vidujinį žmonijoj ir žmoguje metafizikos ir religijos atsiradimą“ taip svarbu, kad jei „kas tai padarytų, būtų daug didesnis atradimas, negu kokius padarė Newtonas ir Kepleris“418. Todėl vėliau Dovydaičio domesys ir nukrypo į etnologiją religijos pirminei kilmei susekti. „Morfologiško žmogaus rutulioji-mosi“ perkėlimą ir žmogaus dvasios raidai Dovydaitis iškart atmetė420. Užtat jis su dideliu domesiu sekė, kaip apriorinio evoliucionizmo metodą ėmė pakeisti kultūristorinis metodas. Pagal apriorinio evoliucionizmo schemą „visai prokrustiškai“ elgtasi, visas žemesnes apraiškas laikant ankstesnėmis, o aukštesnes — vėlesnėmis. Todėl ir vaizduota, kad pradžioj „žmonių gyventa tiktai visai gyvuliškai“, „būta vien žiaurios nekultūros, be religijos, be doros, be žmogiškos šeimos ir t.t.“. Išstudijavus gi primityvųjį žmogų, buvo rastas „tikras, pilnas žmogus“, turintis „apsčiai vidaus kultūros“, nors išoriškai gyvenantis ir primityviomis sąlygomis. Taip pat ir etiškas monoteizmas, tikėjimas vieną Dievą kaip aukščiausią Esybę, yra ne vėlyva evoliucinė išdava, o apskritai seniausias visokios religijos laipsnis, „iš prokultūrės paveldėtas... senų seniausias lobis“. Kaip naujoji etnologija priėjo šias išvadas, ir yra apžvelgiama šiose dviejose Dovydaičio paskaitose.

Apie priešistorinio žmogaus religijos pėdsakus Europoj (Soter, 1928 - 29) — 54 puslapių straipsnis. Jame apžvelgiamas Europos žmogus nuo paleolito (senojo akmens amžiaus) ligi istorinių laikų pradžios. Pietistiškas mirusiųjų laidojimas liudija tikėjimą į pomirtinį gyvenimą vienokiu ar kitokiu pavidalu. Jei to laiko žmonės būtų galvoję materialistiškai, „numirėlis jiems tebūtų buvęs tik pūvanti maita, kuri jau dėl jos vieno biauraus kvapo velkama į šalį“. Ne mirties baimė žadino tikėjimą į pomirtinį gyvenimą: priešingai, tik tikint, jog dar esama ir gyvenimo po mirties, galima buvo numirėlio ir bijoti. Pati mirtis galėjo tik „neduot užgest jau turimam tikėjimui į gyvenimą po mirties“, bet jei tokio tikėjimo nebūtų buvę, „mirtis būtų galėjus tik sukliudyt jam kilti“. Dovydaičio sprendimu, psichologiškai tikėjimą į pomirtinį gyvenimą galėjo palaikyti ne baimė, bet greičiau „meilė, prisirišimas prie mirusiojo giminės, draugo, kitaip sakant, pietizmo jausmai“421. Galime pridurti, kad tokia Dovydaičio pažiūra visai atitinka ir prancūzų filosofo G. Marcelio mintį: „tikrai mirusieji, vieninteliai mirusieji yra tie, kurių nebemylime“422.

Smulkesni religijos istorijos Dovydaičio straipsniai suminėti „Vilties“ priedo ir „Sotero“ apibūdinimuose.

Prieš Dovydaitį lietuviuose religijų istorija buvo domėtasi dr. J. Šliūpo ir kitų tik antireliginei, ypač antikrikščioniškai propagandai. Dovydaitis parodė, kad krikščionims visai nereikia baimintis religijų istorijos. Tik kada paviršutiniškai, be kritiško metodo, lyginamos įvairios religijos, jos visos atrodo lygios vertės ir viena nuo kitos priklausomos. Lyginamoji religijų istorija atskleidžia, kas krikščionybėje savita ir kas bendra su kitomis religijomis. O. Caselio, O.S.B., žodžiais, būtų nesąmonė krikščionybės pirmapradiškumą (Ursprūnglichkeit) taip suprasti, „lyg ji būtų turėjusi pateikti tik kažką visiškai nauja, negirdėta, lyg jos visos formos būtų turėjusios visiškai atsitvert nuo kitų religijų lobio“423. Dovydaitis pirmasis lietuviuose iškėlė, kad lyginamoji religijų istorija yra mokslas, apsiribojantis patirtiniu metodu, ir dėl to negalintis atstoti metafizikos. „Religinė problema nėra pirmoj eilėj istoriška“424. Kas jau yra indiferentiškai ar ateistiškai nusistatęs, savaime žvelgs į visas religijas kaip į mitus, nes nepripažins antgamtinės tikrovės ir žmogaus sugebėjimo ją pažinti. O kas tokį sugebėjimą žmogui pripažįsta, „tam nereikia ir laukti, iki bus sulygintos religijos, kad rastų tikrąją religiją“425. Ne religijų istorijoj sprendžiamas filosofinis Dievo buvimo ar nebuvimo klausimas. Todėl, kaip anksčiau savo vietoj pabrėžta, lygiomis religijų istorijos mokslinį tyrinėjimą gali vykdyti ir teistas, ir ateistas. Bet kaip tik dėl to „jau iš anksto tenka pavadinti nemokslišku kiekvieną bandymą religijos istoriją panaudot polemikai su bet kuria religija“424. Deja, po Dovydaičio religijų istorija vėl pas mus virto antireligine propaganda.

Be bendrosios religijų istorijos, Dovydaitis nemažai domėjosi Bažnyčios istorija, teisingiau — popiežiais. Jiems yra paskyręs beveik 150 puslapių. Svarstė popiežiaus primato klausimą (Viltis, 1914, 42 psl.), aprašė penkiolika popiežių Benediktų (t.p., 25 psl.), nagrinėjo „bloguosius“ popiežius (t.p., 1915, 39 psl.), aptarė popiežių instituciją ir Pijų XI (Ateitis, 1937-38, 42 psl.). Iš hagiografinių straipsnių didžiausias 40 puslapių rašinys buvo apie Jėzaus Teresę (N. Vaidilutė, 1922- 23). 34 puslapiuose aprašė J. F. de Chantal ir jos draugystę su Pranciškumi Saleziečiu (t.p., 1923 - 24). Šį šventąjį moksleivijai pristatė „Ateityje“ (1923, 17 psl.), o kaip katalikiškos spaudos globėją jį apibūdino „XX Amžiuje“ (1937). Keliais atvejais (nuo „Šv. Pranciškaus Varpelio“ ligi „Židinio“) Dovydaitis grįžo prie Pranciškaus Asyžiečio, kuris, atrodo, buvo jam pats artimiausias. Trumpai paminėdamas Pranciškų Asyžietį „N. Vaidilutėj“ (1921), žadėjo jo 700 metų mirties sukakčiai (1926) parengti platesnę hagiografinę monografiją. Bet tai liko neištesėta.

2. Filosofija

Kaip religijų istorijos, taip ir filosofijos pirmąsias dvi studijas Dovydaitis parengė dar studijų metais.

Guyau moralės mokslo kritika („Logose“ 1925 - 26 spausdinti trys straipsniai, kurių pirmasis paskelbtas antrašte Šių dienų dorinės problemos) — 57 puslapių ištrauka iš platesnio rusiškai 1910 m. parašyto ir Maskvos universiteto premijuoto darbo. Šios temos Dovydaitis ėmėsi susirūpinęs krize, kurion pateko naujoji moralė, besilaisvindama nuo savo metafizinių ir religinių pagrindų. Kritikai pasirinktas prancūzų filosofas J.-M. Guyau (1854- 1889), vadinamas „prancūzų Nietzsche“, skelbė vitalistinę moralę „be įpareigojimo ir be sancionavimo“. Ir moralinio gyvenimo pagrindas yra tas pats, kaip visos gamtos, būtent — pats gyvybės išplėtojimas. Dovydaitis, gausiai naudodamasis kitais prancūzų filosofais, tokią „gyvybės moralę“ vertina kaip suniekinančią ir pačią Guyau aukštinamąją gyvybę, nes ji paliekama be tikslo („gyvename, kad gyventume“) ir atiduodama savivalei.

Žinojimas ir tikėjimas (Ateitis, 1912, 1, 2, 8, 9, 10 ir 11 -12 numeriai) — jau anksčiau aptarta 67 puslapių studija. Kaip Guyau moralės kritikoje Dovydaitis kreipiasi prieš etinį subjektyvizmą, taip šioj antrojoj savo studijoj ypač kritikuoja religinį ir apskritai pasaulėžiūrinį subjektyvizmą.

Istorijos filosofija ir jos problemos — du tos pačios antraštės straipsniai: 62 puslapių „Vilties“ priede (1914, Nr. 9-10) ir 48 puslapių „Logose“ (1932). Grįždamas prie šios temos, Dovydaitis tikėjosi parengti tik „patobulintą“ antrą leidimą, bet pamatė, kad reikia „rašyti visai iš nauja“. Faktiškai šis straipsnis ne istorijos filosofijos pačias problemas svarsto, o teikia istorijos filosofijos istoriją. Pradėjus priešistoriniais laikais, trumpai apžvelgus babiloniečius, indus ir persus, išsamiau supažindinama su istorijos filosofija graikuose. Pažadėto straipsnio tęsinio nebebuvo.

Šių dienų filosofinės pasaulėžiūros kovų laukas (Židinys, 1926, 1 -2, 4, 6 - 7 ir 8-9 numeriai; 1928, Nr. 8-9) — 55 puslapių tuometinės filosofijos padėties apžvalga. Iš vienos pusės konstatuojamas blėsimas antimetafizinių srovių (materializmo, natūralizmo, pozityvizmo) ir grįžimas į metafiziką: „kantiška metafizikos baimė šiandien nugalėta“. Iš antros pusės reiškiamas susirūpinimas, kad liekama šalia „tikros teistinės metafizikos“, daugiausia nuklystant į panteistinių tendencijų irracionalistinę „gyvybės filosofiją“, ieškant išminties induose ar susi-gundant pseudomistika. Tai ir kuria moderniosios filosofijos chaosą ar tiesiog „filosofinį nihilizmą“. Į klausimą kodėl „modernioji filosofija taip nusigyveno?“, Dovydaitis atsako:

Taip įvyko dėl to, kad modernioji filosofija jau nuo keleto šimtmečių yra pametusi tikrosios filosofijos vertąjį kelią ir pasileidusi klaidžiot šalikėliais, kad ji yra nutraukusi organiškai ėjusį filosofijos augimą vakarų Europoj, kad nuo to laiko vis labiau ir labiau virto mada kiekvienam filosofui savo filosofiją pradėt kurt nuo pačių pradžių ir kad šioj kūryboj elgtasi pagal lietuvišką pasakymą „Kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai“426.

Šių laikų biologų pažiūros į gyvybės reiškinius (Logos, 1933 - 35 ir 1937) — 120 puslapių bibliografinė apžvalga, pateikianti anuometinės biofilosofijos panoraminį vaizdą. „Skersmenai priešingų krypčių“ bendru vardikliu laikydamas tradicinius („lyg stereotipuotus“) mechanizmo ir vitalizmo terminus, Dovydaitis aiškiai simpatizuoja vitalizmui: gyvosiose būtybėse visuomet lieka dar kažkas, ko medžiagos dėsniais neišaiškinsi, ir būtent „tas kažkas yra gyvybės esmė, kuri ir sudaro pagrindinį skirtumą tarp gyvųjų ir negyvųjų, grynai medžiaginių (materialinių) padarų“427. Dalis šios studijos (50 psl.) spausdinta ir „Kosmose“ (1933- 1934).

Šv. Augustino asmenybės modernumas ir jo filosofijos aktualumas (Logos, 1930) ir šio straipsnio tęsinys Šv. Augustino filosofijos pagrindinės idėjos (t.p., 1931) — 78 puslapių studija. Tai svariausias Dovydaičio filosofinis darbas šalia studentinio meto dviejų studijų. Anksčiau minėtieji du apžvalginiai straipsniai, nors taip pat nemažos apimties, savo metu buvo labai instruktyvūs, bet pats jų aktualumas juos ir susendino. Tuo tarpu studija apie šv. Augustino asmenybę ir filosofiją turi išliekamos vertės. Paskata šiai studijai buvo išorinė — šv. Augustino 1500 metų mirties sukaktis. Bet šis šventasis filosofas buvo artimas Dovydaičio sielai. Tai lietuvių kalba pirmoji tokios apimties studija, skirta vienam filosofui. (Beje, nors tomizmas buvo Teologijos - filosofijos fakulteto oficiali filosofija, apie Tomą Akvinietį lietuviškai tėra M. Reinio 1916 m. išleista 26 puslapių brošiūra — atspaudas iš 1914 m. „Draugijos“).

Pasaulėžiūrinis rūpestis anksti Dovydaitį sudomino filosofija. Dar studento metais parašyti darbai liudija jo pajėgumą filosofiškai mąstyti. Tačiau, specialiai filosofijos studijų neišėjus, filosofinis jo išsilavinimas liko ribotas (pvz., sekdamas kitais neoscholastikais, ir jis neigiamai vertino visą naujųjų amžių filosofiją, nors, atrodo, nebuvo nuodugniau susipažinęs nė su vienu jų filosofu). Todėl ir nesiėmė specialesnių filosofijos klausimų, bet daugiau ribojosi informacinėmis apžvalgomis.

Galima sakyti, kad visų pirma Dovydaitis žvelgė į filosofiją tik pasaulėžiūriniu žvilgiu. Pagal tai filosofija jam ir buvo „kovos laukas“ tarp „priešingųjų galybių“ — teistinio idealizmo ir ateistinio materializmo. Pastarasis skelbiasi besiremiąs mokslu ir atmeta metafiziką. Tačiau iš tikro materialistai „kūrė ne su faktais sutinkamą mokslą, bet tik spekuliaciją, rods, tiktai labai paskubintą ir nepagrįstą metafizišką spekuliaciją“428. Bet, antra vertus, Dovydaičiui lygiai klystkeliai yra ir toks „teoriškas pažinimo idealizmas, kuris tikrumoj yra idealizmo atvirkštumas“, ar irracionalizmas, kuris skelbiasi „ir natūraliniam pažinimui turįs aukštesnį organą, kaip diskursyvinis protas“. Dovydaičio pažiūra, „idealizmo pasaulėžiūros ir gyvenimožiūros kertiniu akmeniu stovi racionaliai (protu) pagrįsta metafizika“ 429.

Tokia racionali (bet ne racionalistiška) metafizika Dovydaičiui buvo philosophia perennis, „per amžius trunkančioj i filosofija“, amžių būvyje organiškai sintetinanti atskirų filosofų pasiekimus. Philosophia perennis skelbėsi neoscholastika. Jos atstovas buvo ir Dovydaitis. Iš jo paties dėstytos viduramžių filosofijos jis žinojo, kad „scholastikos nebūta tik vienalyčio, be prieštaravimų sukonstruoto pabūklo“, kad „šalia ir apačia svarbiausios aristotelinės srovės tekėta dar, gal būt, ne mažiau vaisingų, ir augustiniškų platoniškų srovių“430. Ir neoscholastikuose liko didesnė ar mažesnė įtampa tarp tomizmo ir augustinizmo (ar pranciškonų dunsskotizmo), net ir pačiuose tomistuose buvo daugiau ar mažiau skirtybių. Tačiau Dovydaitis į tas neoscholastikų „mokyklines“ skirtybes nesigilino ir nesiangažavo nė vienai pozicijai (aiškiai pasisakė tik pažinimo klausimu už kritišką realizmą prieš naivųjį realizmą). Tomą Akvinietį laikė „scholastikos kunigaikščiu“, savo sistemoj darniai susintetinusiu Augustino ir Aristotelio idėjas428. Todėl aplamai ir pats Dovydaitis daugiausia savo raštuose atspindėjo tomistines pažiūras (ypač tai matyti iš „Lietuvos Mokykloj“ duoto psichologijos kurso). Bet lygiomis jis vertino ir Augustiną: „Visą kultūrinį ir dvasinį gyvenimą išgelbėt pavyks tik tuomet, jei jis prisiims krikščioniškus augustiniškus ir tomistiškus bruožus“431. Net atrodo, kad Dovydaitis, formaliai daugiau išpažindamas Tomą, širdimi daugiau linko į Augustiną432.

3. Gamtos mokslai

Iš mūsų pasaulivaizdžio istorijos (I. Nuo seniausių laikų iki Koperniko — Geocentrinio pasaulivaizdžio gadynė, II. Mikalojus

Kopernikas — Heliocentrinio pasaulivaizdžio vaizdavimas 16-me šimtmety) — 128 puslapių studija, 1933 m. išspausdinta „Kosmose“ (Nr. 7 - 12, 161 - 288). Šis ne tik didžiausias, bet ir reikšmingiausias Dovydaičio mokslinis darbas yra lietuvių kalba pirma tokia mokslo istorijos studija (ir ligi šiolei vienintelė). Ji nepraras savo vertės ir ateity, nes autorius ją kruopščiai parengė pagal mokslo istorijos pagrindinius autoritetus. Studija pradedama priešistorinių laikų ir primityviųjų tautų pasaulėvaizdžiu. Apžvelgiama senųjų kinų, indų, persų, egiptiečių ir babiloniečių pasaulio vaizdavimasis. Platokai supažindinama su Biblijos pasaulėvaizdžiu. Toliau pereinama į graikus nuo seniausių gamtos filosofų per Pitagorą ligi Platono ir Aristotelio. Laikydamas Aristotelį „didžiausiu graikų ir visos senovės filosofu“, Dovydaitis betgi pripažįsta, kad jis savąja fizika (judesio teorija) sukliudė pasaulėvaizdžio mokslinę plėtotę. Jau graikų astronomuose iškilo Koperniko pirmtakai — heliocentrinio pasaulėvaizdžio atstovai, bet juos nustelbė įsitvirtinusi Ptolomėjo geocentrinio pasaulėvaizdžio sistema. Toliau sekama, kaip pasaulį vaizdavosi viduramžiais Bažnyčios tėvai ir ankstyvesnieji rašytojai, arabų astronomai, vėlyvųjų viduramžių mokslo darbininkai ir filosofai. Ir viduramžių galvosena nebuvo nei vienalytė, nei sustingusi. Heliocentriniam pasaulėvaizdžiui iškilti dėjo pagrindus jau XIV amžiaus matematikas N. Oresme ir kiti. Galutinai heliocentrinį pasaulėvaizdį formuluoti buvo lemta M. Kopernikui. Gana plačiai (22 puslapiuose), davus ir biografinių žinių, supažindinama su naujojo pasaulėvaizdžio svarbiausiais principais ir su nepalankia bendralaikių reakcija, tiek katalikų, tiek protestantų (pvz., Liuteris Koperniką išvadino „kvailiu, norinčiu aukštyn kojomis apversti visą astronomiją“).

Pasaulėvaizdžio istorija drauge yra ir aplamai mokslinės minties istorija. Lygiai reikšmingas Dovydaičio įnašas mokslo istorijai lietuvių kalba yra „Kosmose“ ir jo priede paskelbtosios atskirų mokslininkų biografijos. Be daugelio smulkių sukaktuvinių ir nekrologinių paminėjimų, jis paskelbė ir stambesnių biografijų — po keliolika žurnalinių puslapių. Kantui skirtame „Kosmoso“ numery pats Dovydaitis rašė apie šio filosofo santykius su gamtos mokslais, jo fizinę geografiją, kosmogoniją bei kosmologiją (1925, 34 psl.). Ypač daug dėmesio paskyrė paveldėjimo dėsnių atradėjui G. Mendeliui (1935, 48 psl.). Iš kitų Dovydaičio aprašytų gamtos mokslininkų pažymėtini: XIII a. gamtininkas Roger Bacon (1922- 23), L. da Vinci (1922 -23), belgų anatomas A. Vesalius (1922 - 23), kraujo apytakos atradėjas W. Harvey (1928), danų gamtininkas, laikomas moderniosios geologijos tėvu, vysk. N. Stensen (1938), fizikas A. -M. Ampere (1937), gamtininkas A. von Humboldt (1924), chemikai L. Pasteur (1926), M. Berthelot (1928), D. Mendelejev (1934), fizikas lordas Kelvin, anksčiau W. Thomson (1924), mokslų istorikas ir fizikas P. Duhem (1937), antropologas J. Ranke (1924), materialistinio evoliucionizmo populiarizatorius ir zoologas E. Haeckel (Dovydaičio bête noire, kuriam vieninteliam jis buvo negailestingas dėl griebimosi net embrionų falsifikavimo darviniškai evoliucijos teorijai įrodyti433), zoologas G. B. Grassi

(1926), botanikas J. Reinke (1936), skruzdžių tyrinėtojas ir teistinės evoliucijos teoretikas E. Wasmann, S. J., (1936), genetikas H. de Vries (1936), paleontologas ir biofilosofas E. Dacqué (1938), fizikas M. I. Pupin (1938), Nobelio medicinos laureatas A. Carrel (1938), keliautojai Magelanas (1920 - 1921), S. A. Andrėe (1930), R. Amundsen (1929) ir kt. Be to, pažymėtina ir 30 puslapių studija apie vidurinių amžių gamtos mokslininkus (Kosmos, 1927). Vien visa tai, neskaičiuojant smulkesnių straipsnelių, sudarytų apie 400 puslapių veikalą.

Apie daugumą minėtųjų mokslininkų Dovydaitis pirmasis lietuvių kalba pateikė žinių. Paprastai jis naudodavosi sukakčių progomis tuo ar kitu mokslo vyru susidomėti. Neretai likdavo vienintelis, kuris juos prisimindavo. Leonardo da Vinci mirties 400 metų sukaktį paminėdamas platoku (19 psl.) straipsniu apie jį kaip gamtininką, techniką ir išradėją, pabaigoj pridūrė: „Lietuvių kalba apie L. d. V. iki šiol (1923 m., atseit, jau ketvirtais metais po pačios sukakties — J.G.) teko pastebėt tik vienų vienas, ir tas tikrai netyčiomis atsiradęs straipsnelis, būtent ’Lietuvos Žinių’ 1923 m. 29 Nr. (II.4) feljetone, pavadintas ’Dievo turgus’“434. Ne vienu atveju Dovydaičio parengtosios gamtos mokslininkų biografijos ir ligi šiolei yra likusios vienintelės mūsų mokslinėj literatūroj.

Nors Dovydaitis ir nebuvo nė vienos gamtos mokslų srities specialistas, neabejojamai jis buvo mūsų pagrindinis gamtos mokslų istorikas.

Ir į gamtos mokslus visų pirma Dovydaitį atvedė pasaulėžiūrinis domesys. Anuometinio ateizmo pagrindinė atrama buvo populiarusis darvinizmas, paneigiantis esminį skirtumą tarp žmogaus ir gyvulio. Dovydaitis atmetė darvinišką evoliucijos aiškinimą, bet ne pačią evoliucijos teoriją: „evoliucija tat gali būt teistiška ir ateistiška“ 433. Pasisakydamas už „teistiškai suprastą“ evoliuciją, jis visą laiką gynė ir žmogaus dvasinį savitumą, jo paties terminais, buvo tiek prieš „žmogaus beždžio-nintojus“, tiek prieš „gyvulių žmonintojus“436.

Šioms dviem temoms (ar teisingiau — dviem tos pačios temos aspektams) ir skirti didesnieji Dovydaičio straipsniai gamtos mokslų srityje.

Šis tas apie darvinizmą ir p. Avižonio principus (Draugija, 1910, Nr. 39, 22 psl.) — aplamai pirmasis Dovydaičio mokslinis straipsnis, kuriame jis kritikuoja evoliucijos darvinišką aiškinimą gamtinės atrankos, arba „kovos už būvį“, principu. Žmogaus išsirutulojimas ir paleontologija (t. p., 1913, Nr. 77 - 78 ir 83, 33 psl., atskirai išleista 1914, IX+24 psl.) — svarstomi mokslininkų ginčai dėl Javos saloje rasto Pithecanthropus erectus, Neandertalio žmogaus ir kitų fosilinių radinių. Konstatuoja, kad nerasta jokio tarpinio „beždžionžmogio“ žmogaus kilmės medyje: „uoliems žmogaus beždžionytojams tai gera pamoka, kad iš tikrųjų beždžionė anaiptol neskubino taip greitai žmogėt, kaip jie savo ’moksle’ skubina žmogų beždžionyt“457. Organizmų descendencijos (kilimo) hipotezė (Kosmos, 1920-21, 15 psl.) — informacinė šio klausimo apžvalga, remiantis Kraepelino pora vokiškų biologijos vadovėlių. Kaip stovi gyvijos evoliucijos problema šių dienų geologijoj ir paleontologijoj (Kosmos, 1924, 29 psl.) — baigiama išvada, kad „senojo stiliaus evoliucinė mintis“ nepatenkina „šių dienų gyvybės tyrėjų“. Be šių didesnių straipsnių, apimančių 99 puslapius, Dovydaitis pasisakė evoliucijos klausimu ir vėliau įvairiomis progomis „Kosmose“. Svarbiausia, šiame žurnale evoliucijos klausimu jis parūpino daug verstinių straipsnių, nemažiau kaip dvigubai daugiau, negu pats parašė („Kosmoso“ 1929 m. Nr. 10-11 buvo visas skirtas evoliucijos problemoms, pačiam redaktoriui išvertus įvairių autorių straipsnius).

Žmogaus savitumo klausimui Dovydaitis skyrė du straipsnius: Dėl gyvulių proto (Vilties priedas, 1914, Nr. 7 ir 8, 29 psl.) ir Žmogus ir gyvulys (Kosmos, 1920- 23, 62 psl.438).

Iš kitų didesnių Dovydaičio gamtinių straipsnių pažymėtinas 39 puslapių straipsnis Atsigimimas ir paveldėjimas (Kosmos, 1927), svarstantis genetikos ir eugenikos klausimus.

4. Biografiniai straipsniai

Kaip matome, visose pagrindinėse savo darbo srityse Dovydaitis daugiausia pasireiškė arba atitinkamo mokslo dabartinės padėties apžvalgomis, arba to mokslo istoriniais straipsniais. Reikia iškelti dar keletą svarbesnių biografinių straipsnių: Dantė ir Beatričė (N. Vaidilutė, 1921 -23, 52 psl.); Jonas Husas (Vilties priedas, 1915, 32 psl.); Erazmas Roterdamietis (Lietuvos Mokykla, 1936 -37, 68 psl.; savo apimtimi šis darbas rikiuotųsi vienon eilėn su studija apie šv. Augustiną, tačiau savo verte jai neprilygsta; atrodo, autorius stokojo ir simpatijos šiam taikiam, bet neryžtingam humanistui); V. E. Ketteleristikrai modernas kunigas ir vyskupas (Tiesos Kelias, 1927, 43 psl.; šio vyskupo modernumu iškelia jo socialinį pažangumą). Taip pat reikšmingos, nors ir mažesnės apimties, dviejų pedagogų apybraižos: Pedagogas šventasisJonas de la Šalie (Lietuvos Mokykla, 1919 - 20, 18 psl.; šį prancūzų pedagogą, mirusį 1719 m. ir kanonizuotą 1888 m., Dovydaitis iškelia kaip šiandieninės pradžios mokyklos kūrėją, pralaužiusį kelią pažiūrai, kad ir liaudies vaikams reikia auklėjimo bei švietimo; tarp kitų jo nuopelnų išskaičiuoja įsteigimą pirmosios mokytojų seminarijos, mokymo gimtąja kalba ir skyriais bei klasėmis įvedimą, įkūrimą pirmųjų įstaigų psichiškai atsilikusiems vaikams ir jauniems nusikaltėliams, ir t. t.; todėl vėliau viena proga Dovydaitis rašė: „Nešališkai svarstant, tai toks Jonas de la Salle’is ir Boskas yra daug didesni pedagogai už tokį Pestaločį“439); Otonas Willmannas (t. p., 1919 -20, 20 psl.; straipsnis buvo parašytas šio vokiečių pedagogo ir filosofo 80 metų sukakties proga, bet jubiliato jau nebepasiekė gyvo; aprašomas jo gyvenimas bei darbas, perteikiamos jo pagrindinės pedagoginės ir filosofinės mintys). Pastarasis straipsnis yra reikšmingas ir paties Dovydaičio biografijai: kaip religijų istorijos moksle pagrindinis jo autoritetas buvo W. Schmidtas, o gamtos moksluose evoliucijos klausimu daugiausia jam įtakos turėjo E. Wasmannas, taip susidaryti jo filosofinėms pažiūroms bene reikšmingiausias veikalas buvo O. Willmanno tritomė idealizmo istorija (Geschichte des Idealismus, 1894-97, II leidimas 1907).

Pravartu viena pastaba. Kurios nors sukakties proga parengęs stambesnį straipsnį vienam leidiniui, Dovydaitis stengdavosi ir kitur tą asmenį paminėti. Šiuo atžvilgiu ypač būdingas Dantės atvejis. Be minėto straipsnio „N. Vaidilutėj“, Dovydaitis parengė „Kosmosui“ straipsniuką apie Dantės pasaulėvaizdį, „Lietuvos Mokykloj“ aptarė, „kuo yra Dantė pedagogui“, „Draugijai“ sulietuvino „Dieviškosios komedijos“ apibūdinimą, išvertė po du specialius straipsnius apie Dantę „Romuvai“ ir „Logosui“, net vėliau pradėjusiam eiti „Soterui“ išvertė straipsnį apie gnosį ir kabalą Dantės kūryboj. Tai visa sudėjus, Dovydaičio parūpinta dantistika pasiekė 140 puslapių. Be pagrindinio straipsnio apie vysk. W. E. Kettelerį „Tiesos Kelyje“, dar aptarė jį kaip „socialinį vyskupą“ ir „Krikščionyje Demokrate“ (1927, 18 psl.), o „Ateityje“ aprašė jo jaunystę, studijų metus ir civilinę tarnybą (1927, 11 psl.). Panašiai ir savo didžiai vertinamą pedagogą G. Don Bosco Dovydaitis paminėjo ne tik trumpučiu straipsniuku „Lietuvos Mokykloj“ (1922), bet ir kitur: „Ateityje“ aprašė jo vaikystės ir mokslo metus (1923, 16 psl.), „N. Vaidilutėj“ — jo motiną (1924), „Ganytojuje“ jį iškėlė šių dienų kunigo idealu. Ir daugiau tokių atvejų būtų galima nurodyti.

Dovydaičio įvairiuose žurnaluose išspausdintų darbų apžvalga akivaizdžiai rodo, kaip plačiai Dovydaitis mokslino Lietuvą, ne tik įkurdamas pirmuosius specialius mokslinius žurnalus, bet ir pats juose gausiai rašydamas. Apžvelgus, kaip įvairioms mokslo sritims priklauso Dovydaičio straipsniai, pasidaro visai aišku, kodėl jis neišvengiamai turėjo likti tik „atkūrėjas“, būtent „tarpininkas, pritaikytojas ir kūrybiškas vertėjas“ (J. Eretas). Net ir originalieji Dovydaičio straipsniai rėmėsi ne betarpišku šaltinių tyrinėjimu, bet tik perteikė Vakarų mokslininkų pasiekimus. Todėl pagrįstai J. Eretas savo vaizdingu žodžiu rašė apie Dovydaitį, kad jis buvo „tikra mokslo radijo stotis — priimtuvas, transformatorius ir siųstuvas“ 440. Šiuo atžvilgiu Dovydaitis didžiai nusipelnė, skatindamas Lietuvos mokslinę pažangą, nors jam pačiam tai reiškė pasiaukojimą. Ir tai buvo sąmoninga auka, nesgi jis pats gerai suprato, kad tokiu savo darbu patarnauja savo tautai, bet save patį skriaudžia.

Labai įvairius dalykus ir asmenis liečia Dovydaičio straipsniai. Tačiau, kai tuos straipsnius paskaitai, temų įvairumo įspūdį pakeičia vis labiau išryškėjantis Dovydaičio domesio vidinio vieningumas. Ką St. Šalkauskis rašė apie Dovydaičio įsteigtuosius žurnalus, visai tinka ir Dovydaičio mokslinio darbo visumai: „Taigi iš vienos pusės gamta, iš kitos pusės religija, o viduryje filosofija, kaipo kultūrinės minties viršūnė, yra tie objektai, kuriuos nušviesti siekė... prof. Dovydaitis. Tai visas universum, kurį stengiasi žmogiškoji mintis perverti savo tiriamuoju ašmenių“379.

Dovydaičio enciklopedizmas iš esmės yra sintetinis universalizmas. Dėl iškilimo iš liaudies vaiko į plataus intereso mokslininką S. Kolupaila ir kiti kalbėjo apie Dovydaitį kaip lietuvišką Lomonosovą. Gal būt, dar taikliau Dovydaičio enciklopedinį universalizmą išreiškė mūsų žymusis ekonomistas prof. VI. Jurgutis, kuris ribojosi savuoju finansų mokslu, bet drauge buvo taip pat enciklopedinės erudicijos mokslininkas. Jo žodžiai apie Dovydaitį: „Tai buvo po Jakšto mirties paskutinis universalinis mokslininkas mūsų žemėje. Tai tikras lietuviškas Leibnizas“ 77. Gottfried Wilhelm Leibniz (1646 - 1716) — vienas iš universaliausių savo amžiaus protų, ypač kūrybiškai pasireiškęs filosofijoj ir matematikoj441.

Design by Joomla