Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

viršelis negesinkime sukuru

NEGESINKIME AUKURŲ 

VYSKUPAS VINCENTAS BRIZGYS

pemkaus

 

Brooklyn — — — — — — — — — — — — 1959

NIHIL OBSTAT:

       Admodum Revdus Dnus Joannes Balkunas
              Censor Deputatus
              Bruklyni die XXIX Octobris 1958

IMPRIMATUR:

       Bryan Josephus McEntcgart, D.D.
              Episcopus Bruklyniensis.
              Brooklyni die XXX Octobris 1958

Spaudė Tėvų Pranciškonų Spaustuvė
Brooklyn, N. Y.

Yra asmenų, kurie savo buvimu visur skleidžia malonią jaukumą.

Yra asmenų, kurie savo auka kelia žmonijos dorą, mokslą, kultūrą.

Yra asmenų, kurie, baigę gyvenimą, paliko didvyrių ar šventųjų atminimą ir vardą.

Už jų visų, dažnai paslėpta paprastume ir nežinioje, yra šeima, o tie asmens yra tik vienas jos galybės spindulėlių.

Ši darbą skiriu pagerbti tas Lietuvių tautos šeimas, iš kurių išaugo mūsų tautos tradicijos ir charakteris, iš kurių išaugo asmens švietę per šimtmečius savo tautai dorovingumu, idealizmu, savo auka už tautos išsilaikymą, laisvę ir jos kilnumą.

Yra žmonių turinčių lakios vaizduotės ir gražaus žodžio dovaną. Eiliuota ar neeiliuota kalba jie gražiausiais būdais išsako savo mintis ir jausmus apie Dievą, pasaulį, žmogų. Neretai tačiau pasitaiko, kad gražus jų išsireiškimas neatatinka realybės. O tikslumo, labai ryškaus, neapvilkto poezija išreiškimo, reikalauja ne tik matematikos, chemijos formulės, technikos apskaičiavimai, medicina, teisė. Pirmoje eilėje tikslumo ir aiškumo, o ne vien gražių posakių reikalauja ir žmogaus gyvenimą liečią klausimai. Svarstydami žmogaus gyvenimą liečiančius klausimus be pakankamo dėmesio tikslumui, galime visai nejučiomis ir nesąmoningai susikurti patys sau ir kituose paskleisti visokių iliuzijų ir klaidų. Turintieji gražaus žodžio dovaną, ne iš blogos valios, o gražiausių minčių ir jausmų pagauti, nepaisę žodžio tikslumo, yra prikalbėję neteisingų dalykų apie Dievą, Švenčiausią Mariją, bendrai apie žmogų, apie tikėjimo tiesas, žmogaus elgesio ir gyvenimo kelius.

Pirmiau, negu kalbėti kuriuo nors žmogaus gyvenimo klausimu, reikia prote ir širdyje pačiam sau atsakyti į klausimą, apie ką norime kalbėti. Ar apie realų žmogų, turintį tą prigimtį, kuri yra sava tik žmogui, ar apie būtį įsivaizduotos, realybėje nesančios prigimties.

Žmonių šeimyninio gyvenimo klausimai yra labai jautrūs. Kartu tačiau jie yra realūs. Užtat apie juos kalbant pirmoje eilėje reikia paisyti tikslumo ir nuoseklumo, palyginimų čia galima tik tiek, kiek tai nepakenkia klausimo tikslumui ir aiškumui. Kalbant apie žmogų, pirmiausia turime atsakyti į klausimą, kas yra žmogus ir jo gyvenimas. Neatsakę į šiuos klausimus mes iš viso negalime rasti nei pradžios nei išrišimo jokio klausimo liečiančio žmogų. Neturint atsakymo į šiuos klausimus galima daug prisvajoti, prikalbėti pasakų ne pagal protą ir realybę, o pagal vaizduotę ir jausmus, ne pagal žmogaus gyvenimo kelius, o pagal mažaverčius, laikinus dienos interesus.

Ar kas manytų žmogų esant pusdieviu, ar tuo, kuo jį mano esant tikintys krikščionys, ar kas manytų jį esant vien gyvulėliu kiek prašmatnesniu už kitus, tai vistiek visi ir visada turėsime sutikti, kad žmogus turi tikslius ir pastovius gyvenimo dėsnius. Nieks negali paneigti dėsningumo augalų ir gyvių gyvenime. Juo gyvybės laipsnis tobulesnis, tuo ir dėsnių reikalavimai yra įdomesni ir didesni. Jeigu kesintumemės įrodinėti, kad žmogaus gyvenimas neturi jį saistančių jam įgimtų dėsnių, tai tuo pačiu kesintumemės įrodinėti, kad žmogus yra nežinia iš kur ir kaip atsiradusi visatoje nesąmonė, iškreipta ir sugadinta kokia tai kita būtis, kokio nors gyvio išsigimėlis-degeneratas. Kesintumemės įrodinėti, kad visoks žmogaus tvarkingumas, dėsningumas, idealizmas, kam nors pasišventimas surištas su savęs atsižadėjimu, įskaitant ir artimo meilę, būtų silpno proto utopistų kelias, o palaidas, netvarkingas, be jokios sąžinės, tinginių, egoistų gyvenimas būtų idealusis žmogaus tipas, arčiausiai atatinkąs žmogaus prigimtį.

Tikiuosi, kad visi sutiksime, jog žmogus visos tvarinijos tarpe nėra koks nors visatoje atsiradęs nesusipratimas, o tiksliai sukurta, už visas mums matomas būtis daug kuo aukštesnė ir tobulesnė būtis. Užtat žmogaus ir gyvenimas nėra koks nors chaotiškas betikslingumas, o turi savo natūralius kelius ir reikalavimus. Jeigu visas gyvenimas, tai ir žmonių gyvybės ir gyvenimo židinys-šeima, jos pradžia ir tąsa turi savo natūralius kelius ir reikalavimus. Šio mano darbo tikslas ir bus priminti, pakartoti nors mažą dalį to, ką per ilgus amžius žmogaus protas suprato apie šeimos gyvenimą.

PATIKRINK SAVYJE MEILĘ

Myliu Tave,
kad negaliu be Tavęs gyventi.

Mūsų laikais jau bent krikščioniškoje visuomenėje yra visuotinai atmesta ir pasmerkta primesta moterystė prieš vieno ar abiejų asmenų norą. Visi plačiai ir garsiai skelbia, kad kelias į moterystę turinti būti dviejų užinteresuotų asmenų abipusė meilė, o ne kokie nors kitų išskaičiavimai, įtaka ir tt. Apie tų dviejų asmenų meilę kiek poetai yra prirašę poezijos, kiek prirašyta laiškų viens antram įsimylėjusių asmenų, kiek juose gražių žodžių ir visokių pažadų.... Kiek prikalbama apie meilę jaunimui paskaitose, juos ruošiant moterystei. Ir aš manau, kad apie moterystę verčiau visai nekalbėti, jeigu apie ją kalbant nekalbėtum apie meilę.

Toliau bus paaiškinta, kad moterystė yra natūrali sutartis, kad krikščionių tarpe ji yra Sakramentas. Ta sutartis yra šventa, begalinės svarbos ir tt. tačiau jos sąvokos esminis elementas yra, kad ji yra sutartis. Kaip vėliau matysime, ji daug kuo skiriasi nuo kitų sutarčių, tačiau vistiek ji yra sutartis. Žmonės vienas kitą kad ir kažin kaip mylėdami ne dėl visko gali sutarti vien tik todėl, kad viens kitą myli. Yra daug kitų klausimų, kaip pav. ar asmens iš viso yra kompetentingi sutartį daryti, ar turi teisę į tai, dėl ko norėtų tartis, ar abu laisvai pritaria susitarimui ir eilė kitokių klausimų. Kai teismai sprendžia kokių nors sutarčių teisėtumą ir jų galiojimą, tai nuo tada, kai turime suformuluotus teisės paminklus, likusius prieš tūkstančius metų užrašytuos paminkluos ar tradicijoje, ir lig dabar susitarusių šalių nieks neklausia, ar darydamos sutartį šalys viena antrą mylėjo ar ne. Ir moterystės sutarčiai svarbiausi reikalavimai yra, ar asmens yra kompetentingi, ar abi pusės laisvai sutinka daryti šią sutartį. Svarbiau už jausmus yra, ar sutarčiai nėra kokių kliūčių, ar nėra tos sutarties esmei priešingų intencijų, ir tt. Šalių tarpusavės meilės laipsnis moterystės sutarties tikrumui ir teisėtumui neturi lemiančios reikšmės. Gali būti negaliojančių ar niekinų bandytų moterysčių, nors į jas buvo kesintasi su didžiausia abipusia meile. Gali būti ir yra tikrų moterysčių, kurias kuriant daugiau lėmė įvairūs praktiški motyvai, o ne meilė.

Iš aukščiau pasakyto tačiau nereikia daryti išvados, kad kuriant moterystę meilė būtų nesvarbus veiksnys. Šalių abipusė meilė turi beveik visada lemiančios reikšmės vedusiųjų laimei, viso gyvenimo ir net žemiškų reikalų sėkmingumui. Einantiems moterystėn ir joje gyvenantiems abipusė meilė yra tiek reikšminga, kad ir viską žinant, kas yra būtina moterystės sutarties teisėtumui, galima drąsiai ir atvirai visiems patarti be meilės neiti moterystėn.

O kas yra ta meilė, kuri turėtų asmenis vesti moterystėn?

Kas iš viso yra meilė? Šv. Jonas (1 laišk. 4, 16) sako, kad “Dievas yra meilė ir kas pasilieka meilėje, pasilieka Dievuje ir Dievas jame”. Jeigu šį sakinį rastume ne Šventam Rašte, o pas kokį nors filosofą ar poetą, jį vargiai priimtume. Pratę meile suprasti tai, ką žmonės savo kasdieninėje kalboje ja vadina, sakytume, kad tapatybinimas Dievo ir meilės yra Dievo pažeminimas. Tačiau, kai surandame tai paskyta Šventajame Rašte, tai mums lieka tik pasvarstyti ir pasitikrinti, ar yra meilė tai, ką žmonės vadina meile savo kasdieninėje kalboje.

Aišku, kad Šventajame Rašte pastatymas kartu Dievo ir meilės arba jų dviejų sutapdinimas yra teisingas. Jeigu taip, tai aną šv. Jono pasakymą galima kitaip pakartoti. Meilė yra Dievas ir kas pasilieka Dievuje, pasilieka meilėje ir meilė jame. Šv. Jonas tame pat laiške (4,8) turi dar kitą panašų posakį. “Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė”. Kur nėra meilės, negali būti nė Dievo ir kur nėra Dievo, negali būti nė meilės. Dievas yra meilė. Kas randa Dievą, tas randa tikrą meilę ir kas moka mylėti tikra meile, tas suranda Dievą.

Kuo tas Dievas-Meilė pasireiškia arba kuo pasireiškia tikroji meilė? Kai apaštalas Jonas sako, kad Dievas taip mylėjo pasaulį, kad davė savo viengimųsįjį sūnų, kad kiekvienas, kurs į jį tiki, nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (3,1), tai kalba ne apie meilės pradžią, o apie meilės tąsą. Kitaip sakant — apie vieną iš meilės pasireiš-kimu O meilės pradžia ten ir tada, kur ir kada Dievo pradžia, t.y. meilė yra amžina ta pačia prasme, kuria prasme yra amžinas Dievas. Žmogus gali turėti meilės pradžią ir meilės užbaigą, pagal tai, kada jis pamilo Dievą ir kada vėl to Dievo neteko.

Iš tikrosios Meilės ekspansingumo, t.y. iš Dievo noro dalintis su kuom nors meile ir laime, kilo pasaulis. Sakoma, jis sutvertas iš nieko, t.y. ne iš kokios prieš tai buvusios medžiagos, kuri nežinia iš kur būtų atsiradusi be Dievo žinios. Visa yra kilę iš Dievo noro pasireikšti tuo būdu, ką mes vadiname Dievo galia, jėga, mintim. Iš meilės kilo ta Dievo mintis, dalintis su kuom nors savo meile arba savimi. Ta meilė, mūsų vadinamo pasaulio formoje, reiškiasi įvairiausiais, įdomiausiais būdais. Iš viso, ką dabartiniame gyvenime mes pajėgiame matyti, didžiausias ir įdomiausias Dievo meilės kūrinys yra pats žmogus. Apreiškimas sako, kad yra dar ir kiti už mus didingesni kūriniai — angelai. Dabartiniais mūsų jausmais mes tačiau negalime jų pažinti nei daug ką apie juos tikslaus pasakyti. Daugiau, kad ir ne viską, galime pasakyti apie žmogų. Čia nesiimsime aiškinti visko, ką pajėgiame suprasti apie žmogaus kūną, gyvybę, sielą. Pasitenkinkime apie tai tik keliais žodžiais. Žmogus yra ne tik sąmoningas savo buvimo, savo galių, savo veiksmų, jis netik gali norėti ir siekti sau laimės. Žmogus gali mylėti. Mylėti ne taip, ką kasdieninėje kalboje kartais vadiname meile kalbėdami apie gyvulių instinkto pasireiškimą, kai pav. gyvulėliai ir jų motina rodo vieni kitiems daug laikino prisirišimo, kol mažieji paauga. Mylėti ir ne taip, kaip senovės pagonys ir visų laikų pagoniškos dvasios žmonės. Tikroji iš Dievo einanti ir malone apsireiškianti meilė yra kitokia. Žmogus gali mylėti sąmoningai, laisvai ir panašiai, kaip Dievas, t.y. trokšti laimės, laimės sau, laimės kitiems iš to sau nieko nejieškodamas. “Žmogui duota galia mylėti yra didžiausia dovana, kokią Dievas sukūrė iš savo širdies gerumo, kuri labiausiai išreiškia tą jo gerumą, ką jis pats labiausiai vertina” (Dante, Diev. Kom. 5,19-21). Kalbėdami apie žmogų labai pabrėžiame žmogaus panašumą Dievui savo siela, jos dvasingumu, nemirtingumu, galiomis. Kad Dievas yra meilė, kad žmogus gali sąmoningai mylėti, panašiai kaip Dievas, tai mums dar daugiau pasako, kiek mumyse yra panašumo Dievui. “Kas pasilieka meilėje, pasilieka Dievuje ir Dievas jame”. Ar kada nors bandėme pakankamai įsimąstyti į tai, kuo mes esame ir kur esame, kol turime tikros meilės?

Ta meilė, kuri yra Dievas ir kuria prasme Dievas yra meilė, yra troškimas laimės ir gėrio ne sau pirmoje eilėje, o kam nors kitam, yra troškimas ką nors padaryti laimingu. Tai yra troškimas dalintis su kuom nors turima laime, viskuo, ką tik turi ir kuo esi. Ta prasme ir Dievas yra meilė. Ta meilė pašaukė ir vis šaukia būti daugybes nesąmoningų ir sąmoningų būčių, kad jos nors kaip, nors kiek patirtų džiaugsmo, laimės. Tikros meilės turįs žmogus daugiau laimės trokšta ne tiems, kurie jos turi nors tiek pat, kaip jis, o tiems, kuriuos jis mato mažiau laimingus už save. Galime juk pasakyti, kad žmogus, pamatęs ką nors nelaimingą, palieka savo tėvą ir motiną ir eina bandyti kam nors laimės suteikti. Ši tikroji meilė, per kurią mes esame Dievuje ir Dievas mumyse, kuri mus šaukia nešti kitiems nors spindulėlį laimės, nuveda žmones įvairiais keliais, kuriuos mes vadiname pašaukimais. Ta meilė vedžiojo Kristų po visą Palestiną, jo apaštalus nuvedė į tolimas šalis. Ta pati meilė Joną Vyaney ir jo dvasios draugus veda į miestų ir nuošaliausių kaimų bažnyčias ir koplyčias. Ta pati meilė Tėvą Damijoną ir jo dvasios draugus nuvedė tarnauti raupsuotiesiems. Ta pati meilė silpnas moteris Prancišką Cabrini ir jos dvasios drauges išveda iš švelnios gimdytojų globos ir net iš tėvynės iki toliausių, nuošaliausių žemės užkampių, kur tik jos pamato esant per maža laimės. Jeigu nestovėtų ant kelio piktas žmogus su ginklu rankoje, meilė daugelį nuvestų į vergų koncentracijos stovyklas, ten uždarytiems nunešti meilės spindulį ir iš kančių vietos sukurtų rojų. Ta meilė paveikia tūkstančius jaunų širdžių nesustoti prie kasdieninių savanaudiškumo smulkmenų, jas palikus eiti į našlaitynus, ligonines, mokyklas ir visur vis tuo pačiu tikslu — suteikti nelaimingiems daugiau laimės, laimingiems užtikrinti jos pastovumą. Suteikti laimės ne iš anksto savo pasirinktiems asmenims, o kiekvienam, kas tik bus reikalingas, kas tik norės patirti sau gero iš jo ar jos mylinčios širdies.

Taip ir dar kilniau suprantama meilė turi būti ne tik tų, apie kuriuos sakoma, kad jie pasitraukia iš pasaulio — kunigų ir vienuolių. Tikrumoje jie nepasitraukia iš pasaulio, o pasilikę pasaulyje pasirenka darbuotis, kad pasaulis būtų šviesesnis. Ta pati meilė turi būti ir tų, apie kuriuos sakoma, kad jie pasilieka pasaulyje. Ta pati meilė turi šviesti visiems, visus įkvėpti ir visiems vadovauti. Kur nėra meilės, nėra Dievo, ten negali būti gyvenimo šviesos, jaukumo ir laimės.

Ta pati ir taip suprasta meilė turi vesti du asmeniu moterystėn. Ne pripuolamai ir ne retorikai paminėjau eilę pavyzdžių, kur žmones veda meilė. Jeigu kas sakosi mylįs kitą asmenį, norįs su juo kurti vieną bendrą gyvenimą moterystėje, tas privalo rimtai save paklausti, ar jis-ji tikrai myli kitą asmenį. Meilė žiūri ne savo intersų, naudos, malonumų. Meilė veda teikti kitam žmogui laimės, sakoma — aukotis dėl kito. Kas siektų moterystės savo malonumams, kitokiems saviems išskaičiavimams, toks nieku nesiskirtų nuo kito asmens, kurs eitų kunigystėn ar vienuolynan pelno, lengvo gyvenimo ar kitokiais egoistiniais išskaičiavimais. Kas galėtų būti labiau atstumiančio!—

“Pamilau tave taip, prisiekdinėja viens antram du asmeniu, kad be tavęs gyventi negaliu”. Ar šiame pasakyme ir tokiame jausme daug meilės? Taip, čia byloja labai didelė.... savęs meilė. Čia kalba ne ta meilė, kuria yra Dievas. Dievas neklausia, ar jis gali be mūsų apsieiti. Jam tik rūpi, kad mes be jo negalime apsieiti. Mus mylėdamas, Dievas sau iš to nieko nenori ir nelaukia. Jis tik trokšta laimės mums. Ir žmogus, kai tikrai myli kitą asmenį, tai iš tos meilės sau jis nieko negeidžia ir nieko nelaukia. Jam net nerūpi, ar anas kitas asmuo jį myli, ar žino, kad yra mylimas. Tikrai meilei užtenka pačios savęs. Ji nori kitam gero, stengiasi daryti gera ir tuo būdu ji pati yra mylinčiojo laimė. Tėvas Damijonas ir tūkstančiai jam panašių “meilės aukų”, kaip jas kiti vadina, nešdami širdyje meilę net nematytiems žmonėms, tikrai niekad savęs neklausė, ar juos kas supras, ar mylės. Mylinčiai širdžiai pati meilė suteikia pakankamai laimės.

Yra, ką žmonės vadina meile, kas tačiau nėra meilė. Paaiškinę kas yra meilė, eikime prie moterystės ir šeimos. Kai žmogus yra susirūpinęs, ar kitas asmuo jį ar ją myli, tai iš to dar ne visada seka, kad jis-ji myli aną asmenį. Tikrai tačiau aišku, kad tas jis-ji tikrai myli save. Kai žmogus svajoja, koks jis-ji būtų laimingas-a turėdamas kurį asmenį, gal jis myli ir aną asmenį, bet pirmoje vietoje myli save. O kai žmogus nori laimėti meilę kurio asmens jau mylinčio kitą asmenį, toks save myli beatodairiškai į kitus žmones. Kai žmogus “iš meilės” siekia suardyti tarpusavę kitų meilę ir vieną iš tų asmenų laimėti sau, jo egoizmas yra labai juodas, pasiryžęs savo labui ar malonumui sužaloti net nepagydomai kitų širdis, gal suardyti vieno asmens kitam jau duotus pažadus, gal net jau sukurtą šeimą. Visi lig šiol savažudžiai “iš meilės” kad negalėjo sau laimėti kurio nors asmens, nėra jokie meilės riteriai. Nepaisant, jeigu kurį iš tokių kas būtų ir gražiausiai apdainavęs, jie yra savanaudiški savažudžiai. Visi, apie kokius čia kalbėjome, galvojo apie savo laimę kitų asmenų sąskaiton. Kas kitą asmenį myli, tas laimės jieško ir siekia ne sau iš mylimo asmens, o galvoja, kaip suteikti laimės kitam asmeniui.

Ar tokia tačiau meilė (kas nors ją pavadins vien “platoniška”) pirmoje eilėje žiūrinti ne savęs, o kito, gali du asmeniu atvesti lig moterystės? Ar tai nėra tik svajotojų meilė ir pasiliekanti tik svajotojo širdyje? Tik tokia meilė yra visiems patartina ir kas per ją sieks moterystės, jos ir pasieks. Ir idealiausios širdies žmogui, mylinčiam visą pasaulį, nėra jokių kliūčių pamilti ką nors ypatingiau už visus kitus žmones. O kad tokia ypatingoji vienam asmeniui meilė netaptų egoistine, kad ji netaptų kam nors žalinga ir daranti skriaudą, ji tegul jieško laisvos širdies, tokios kuri dar nėra su kuom nors ypatingai susirišusi.

Kad du asmeniu suartėtų, meilė nereikalinga ypatingų įrodymų. Šis klausimas gal ir galėtų kelti rūpesčio, jeigu neturėtume sielos, kokią turime. Motinos kasdien mato, kaip jų dar visai maži kūdikiai skirtingai reaguoja į ją ir kitus asmenis, į skirtingas pačios motinos nuotaikas. Kūdikis aiškiai parodo atskiriąs, kada motina eina prie jo su didesne ar mažesne meile. Šiuo atžvilgiu visi žmonės esame vienodi. Mes nežinome, kas yra žmogus ir nesuprantame, kas yra žmogaus siela. Tiek tačiau žinome, kad siela sielą jaučia. Jaučiame vieni gyviau, kiti ne taip aiškiai, vieni kitus, nepaisant nuotolių ar kitokių kliūčių. Žmonės jaučia ir tai, ką jie vienas kitam jaučia. Ką myli, ko nekenti, būki ramus, nereiks mokėti už skelbimą. Anie asmens tai savaime sužinos, sakome — atjaus. Būkite taip pat ramūs, nebus reikalo įrodinėti savo meilės kuriam nors pamiltam asmeniui.

O jeigu atsitiktų, kad tikra meilė nerastų kitame asmenyje atgarsio? Kas tikrai myli, nusiramins ta mintimi, kad anas mylimas asmuo yra pakankamai laimingas kuom nors kitu, gal kitos sielos meile. Jeigu meilė nebuvo egoistinė, ji nejaus kitiems nei pavydo nei neapykantos. Mylintis daros. Yra pakankamai laisvų sielų ir širdžių jieškančių ką mylėti ir būti kieno nors mylimos. Tegul dvi tokios sielos ir širdys suranda viena antrą, žmogus nesiekia savo meile tapti kam nors našta, nepageidaujamu būdu kaip nors painiotis kitų žmonių gyvenimo kelyje. Ir moterystės siekiant meilės keliu nereikia brautis ardyti dviejų sielų sandaros. Yra pakankamai laisvų sielų ir širdžių jieškančių ką mylėti ir būti kieno nors mylimos. Tegul dvi tokios sielos ir širdys suranda viena antrą.

Kalbant šiuo klausimu yra verta nors trumpai prasitarti apie pertrauktą meilę. Gali būti daug priežasčių, dėl kurių du, viens antrą pamilę ir gal net jau susitarę moterystei, asmenys išsiskiria. Gal pasipainiojo trečias asmuo ir vieną iš jų paviliojo, gal dėl ko nors viens antram nepatiko. Tokie atvejai paprastai yra ženklas, kad bent vienoje iš tų dviejų širdžių tikros meilės nebuvo. Buvo savęs meilės, pasitaikė kas nors geresnio už neva mylėtą asmenį, paaiškėjo kas nors sau nenaudingo, pasipainiojo kitokios priežastys ir “meilė suiro”. Juridiniu ar ekonominiu atžvilgiu didele tragedija žmonės tokių įvykių nelaiko. Psichologiniu tačiau atžvilgiu tokie atvejai yra tas pat ką ir divorsas po moterystės sutarties. Ir tokie atvejai yra peiktini, yra žalingi. Rimtam ir rimtai mylėjusiam asmeniui toks atvejus gali būti labai skaudus. Gi apie lengvabūdžius, vedybinius susitarimus daryti ir nutraukti, būtų galima pasakyti nemaža neigiamų dalykų. Jauniems žmonėms patartina nepradėti rimtos draugystės vedybų tikslu su nepatikimos meilės asmenimis. Yra pagrindo iš viso abejoti, ar tokie asmens supranta, kas yra tikra meilė, o jeigu supranta, tai jos nevertina. Dažniausiai jie yra tik paprasti naudos jieškotojai.

Sekant Filotea mintimis (111,38), jaunų žmonių meilė prieš moterystės sutartį ir jau gyvenančių moterystėje tenebūna tik balandžių ir pagonių meilė. Žmogaus meilė žmogui turi būti tyra, šventa, dieviška savo kilme, savo tikslais, savo turiniu, savo apraiškomis. Ji tebūna meilė siekianti kito laimės, o ne savo naudos. Tik tokia abipusė meilė yra tinkamas kelias į moterystę, yra abibusės laimės garantija.

Kadangi tikroji meilė žmoguje yra dieviškumo atspindis, tai kalbant apie meilę yra būtina užsiminti apie Dievo malonę. Dieviškoji ir krikščioniškoji meilė yra tas pat. Krikščioniška ją vadiname todėl, kad Kristus ir jo apaštalai priminę, kas yra tikroji meilė, ją prieš pastatė pagoniškai-egoistinei meilei. Kol meilė yra krikščioniška, ji yra tikroji meilė ir yra patvari. Juo ji yra krikščioniškesnė, tuo patvaresnė ir didesnė. Krikščioniškoji meilė yra kantri, maloninga, meilė nepavydi, nesielgia sauvališkai, nesipučia. Ji yra nesididžiuojanti, nejieško savo naudos, nesusierzina, neįtaria piktumu, nesidžiaugia neteisybe o džiaugiasi tiesa, visa nukenčia, visa tiki, visako viliasi, visa pakelia (1 Kor. 13,4).

Pagoniškoji meilė yra tikrosios meilės antitezė. Ji savanaudiška, aistrų vergė, pigaus ir nepastovaus malonumo jieškotoja, išdidi, kitiems užgauli ir įkiri. Ji greitai baigiasi. Su ja baigiasi viskas, kas rišo du asmeniu. Ji suardė daugybes šeimų, yra sugriovusi galingų imperijų ir išnaikinusi kadaise didelių tautų.

Kadangi ir žmonėse esanti meilė yra iš Dievo, tai žmonių tikrajai meilei yra lemiančios reikšmės išlaikyti ryšį su tikrąją Meile-Dievu. Pagrindinė ir turbūt vienintelė tam priemonė yra būti Dievo malonėje ir jos kuodaugiausiai patirti. Malonė tobulina sielą ir jos galias. Dievo malonė nenaikina tos meilės, kuri du asmeniu veda bendran gyvenimam. Malonė ir tą meilę sustiprina, sukilnina, palaiko. Tos malonės šviesoje du asmeniu viens antram trokšta laimės ne tik šiam laikinam gyvenimui, o trokšta ir viens antram padeda siekti amžinos laimės. Dievo malone gaivinamos meilės nepanaikina jokie išgyvenimai nei amžius. Ta meilė pasiryžusi tesėti ne tik ligi grabo, o nori ir tikisi būti amžina.

ŠEIMYNINIO GYVENIMO PRADŽIA

Bendras vyro ir moters šeimyninis gyvenimas pradedamas tuo aktu, kuris mūsų kalboje vadinamas moterystės sutartim ar santuoka.

Žodis moterystė yra žinomas ir suprantamas kiekvienam lietuviui. Tiesa, kad ne visi moka pilnai, tiksliai pasakyti moterystės žodžių išreiškiamą sąvoką.

Ta pati sąvoka, kurią lietuvių kalboje išreiškiame žodžiu moterystė, iš senovės lotynų teisinėje terminologijoje vadinama matrimonium. Tokį pat vardą pasilaikė italų, ispanų kalbos. Prancūzai tai vadina mariage, anglai pasiėmė iš prancūzų — marriage. Vokiečių kalboje tai vadinama Heirat, Ehe. Pilnam tikslumui reikia pastebėti, kad oficialioje terminologijoje prie tų vardų visuose kalbose pridedamas dar žodis sutartis.

Iš senovės Romėnų teisės krikščionys pasiėmė ne tik žodį, matrimonium, bet jam suteikė ir tą pačią prasmę, kurią tas žodis turi senoves Romėnų teisėje. Ta sąvoka, kaip paaiški svarstant moterystės turinį, labai gerai išreiškia natūralią prasmę to, ką vadiname moteryste.

Lotynišką žodį matrimonium paėmus etimologiškai ir išvertus lietuvių kalbon gautume žodį motinystė. Senovės romėnai moterystės sutartyje ir luome daugiausia reikšmės skyrė motinystės pareigoms, kurios tenka moteriai. Mat pilname šeimyniniame gyvenime moteriai-motinai tenka pati sunkiausia ir svarbiausia to gyvenimo dalis: jaunos kartos gimdymas, auginimas, auklėjimas ir visa su tomis pareigomis surišta auka.

Lotynų kalboje yra vartojamas dar ir kitas žodis: coniugium, kurs reiškia moterystės sudarymo faktą. Tą žodį maždaug atatinkantį turime lietuvių kalboje žodį santuoka. Nors kasdieninėje lietuvių kalboje žodžiai moterystė ir santuoka kartais yra vartojami vienas vietoje antrojo, tačiau tiksliai kalbant jųdviejų prasmė yra skirtinga. Kad išvengus dviprasmiškumų ir netikslumų, toliau aš vartosiu moterystės, o ne santuokos žodį.

Susipažinę su pačiu žodžiu pasakykime, ką vadiname moteryste. Kaip minėjau, moterystės žodžiu ir šiandien vadiname tai, ką senovės Romėnų teisė vadino matrimonium. O senovės romėnų teisėje ir Katalikų Bažnyčios teisėje bei teologijoje moterystė kaip sutartis aptariama: Moterystė yra teisėta vyro ir moters sutartis bendram gyvenimui, šeimos gimdymui ir auklėjimui.

Tuo pačiu moterystės žodžiu vadiname ne tik pačią sutartį, o ir gyvenimo būdą sekantį iš moterystės sutarties. Apie tuos, kurie sudarę moterystės sutartį, kartu gyvena, sakome juos gyvenant moterystėje. Iš moterystės sutarties sekantis gyvenimo būdas aptariamas: Moterystės sutartimi pradėta vyro ir moters teisėta šeimyninė bendruomenė.

Reikia atkreipti dėmesio į žodžius, teisėta sutartis ir teisėta bendruomenė. Tais žodžiais pabrėžiama tai, kad ne visokis vyro ir moters susitarimas bendram gyvenimui yra moterystės sutartis ir ne visokis vyro ir moters bendras gyvenimas yra gyvenimas moterystėje. Taip senovės Romėnai ir kitos tautos, taip dabartinė Katalikų Bažnyčios teisė moterystės sutartimi ir moterystės gyvenimu vadina tik tokią sutartį ir tokį gyvenimą, kurie atatinka moterystės esmės ir moterystę tvarkančių įstatymų reikalavimus. Susitarimas bendram gyvenimui ar pats gyvenimas neatatinką moterystės esmės ir teisėtų įstatymų nei senovėje nebuvo nei dabar nėra laikomas moteryste.

Ta moterystės sutarties ir moterystės gyvenimo aptaris, kuri buvo ką tik paminėta, yra bendra visokiai moterystei — ir krikščionių ir nekrikščionių, ir tikinčių ir netikinčių. Ji yra žmonių moterystės aptartis. Tačiau tarpe krikščionių ir nekrikščionių moterystės yra vienas didelis skirtumas.

Krikščionių moterystės ypatingasis charakteris. Kiekvienam katalikui yra žinoma, kad krikščionių moterystė yra sakramentas. Moterystei sakramentinį charakterį ir sakramentinę malonę yra suteikęs Kristus. Dabartinė Katalikų Bažnyčios Kanonų teisė, Kanone 1012, sako: Į Sakramento garbę Kristus Viešpats pakėlė pačią krikštytųjų moterystės sutartį. Todėl tarpe krikštytų negali būti tikros moterystės, kuri tuo pačiu nebūtų sakramentas. Taigi seka, kad krikštytųjų yra arba moterystės sutarties sakramentas arba visai nėra moterystės.

Sakramentas yra pati moterystės sutartis, o ne iš sutarties sekąs gyvenimas. Per moterystės sutartį krikštytieji gauna sakramentinių malonių, kurių nagauna nekrikštytieji sudarydami moterystės sutartį. Iš to tačiau neseka, kad ir moterystės gyvenime krikštytieji savo gyvenimui būtinai patirs daugiau Dievo malonių už nekrikštytus. Tai priklausys jau nuo daugelio kitų sąlygų, jų gyvenimo būdo ir jų pačių vertės Dievo akyse.

Aukščiau paminėti Kanonų teisės žodžiai išreiškia ne vien teisinį nuostatą, o pakartoja krikščionių tikėjimo tiesą. Krikščionių Bažnyčioje nuo pat jos pradžios moterystė buvo laikoma sakramentu. Iš Evangelijų nėra aišku, kada ir kokiose aplinkybėse Kristus suteikė moterystės sutarčiai sakramento charakterį. Evangelijose tačiau yra ne viskas užrašyta, ką Kristus pasakė ir padarė (plg. Jon. 21,25). Iš apaštalų elgesio matyti, kad jie gerai žinojo, kaip ir kada tai įvyko. Žinojo tai ir kiti Kristaus mokiniai neapaštalai. Kai šv. Povilas savo laiške Efeziečiams (5,22-23) moterystės ryšį lygina santikiams tarp Kristaus ir Bažnyčios, jį vadina paslaptimi (sakramentu), tai šio savo pasakymo plačiai neįrodinėja, o kalba kaip apie visiems to laiko krikščionims žinomą dalyką. Prieš tokią apaštalo kalbą apie moterystę nekelia balso nei kiti apaštalai, nei kiti Kristaus mokiniai neapaštalai nei kitų apaštalų mokiniai. Kad moterystė yra sakramentas, buvo visų apaštalų ir visų jų mokinių viena ir bendra nuomonė. Žydų tautoje moterystės reikalus tvarkė žydams savi Mozės palikti įstatymai. Pačioje Romoje ir visuos Romėnų valdomuos kraštuos moterystės reikalus tvarkė gana smulkūs ir tikslūs Romėnų įstatymai. To nepaisant tačiau jau nuo pat apaštalų laikų krikščionių moterystes tvarkyti imasi jų dvasinių ir šventų dalykų tvarkytojai. Krikščionių moterystes, kaip šventą dalyką, Bažnyčia pradėjo tvarkyti dar neišėjusi iš katakombų. Tą sritį ji tvarko neatsižvelgdama į Žydų Sinagogos ir Romėnų imperijos įstatymus. Bažnyčia priima ir pasilaiko tai, kas anuose įstatymuose yra teisingo. Nieko nepaisydama atmeta tai, kas nesuderinama su apreiškimu, su Kristaus paskelbtais įstatymais, su švento dalyko charakteriu. Iš apie 150 metų po Kristaus, t.y. dar iš persekiojamos Bažnyčios laikų yra išlikęs dokumentas vadinamas “Canones Apostolorum”, iš kurio matyti, kad Bažnyčia tada jau savarankiškai tvarkė savo tikinčiųjų moterysčių reikalus. Jau tada Bažnyčia, nepaisydama kuo tai gręstų, yra atmetusi iš Žydų papročių ir Romėnų įstatymų viską, kas nesiderino su apreiškimu, su Kristaus pamokymais ir su moterystės šventumu. Bažnyčios pasiryžimas, moterystės kaip sakramento reikalus tvarkyti visai savarankiškai, dar aiškiau matosi iš Elviros visuotinio susirinkimo (305 m.) nutarimų. Tame susirinkime patvirtinamos kai kurios kliūtys moterystei, kokių neturėjo Romėnų įstatymai, atmetami bet kokie galimumai teisėtas moterystes ardyti ir tt. Krikščionybės pirmojo tūkstančio metų Bažnyčios nuolatinį nusistatymą ir praktiką moterystės reikalus savarankiškai tvarkyti visuotinis Tridento susirinkimas taip išreiškė. “Jeigu kas sakytų, kad moterystė nėra tikrai ir tikra prasme vienas iš septynių Evangelijos įstatymo sakramentų, Kristaus Viešpaties į-steigtų, bet kad Bažnyčioje tai esą žmonių išgalvota, kad jis malonės nesuteikiąs, teesie išskirtas-anathema”.

Visų krikštytųjų tikros moterystės yra sakramentas, nepaisant, ar jie į sakramentus tiki ar ne, ar, darydami moterystės sutartį, apie tai jie žino ir galvoja ar ne. Iš kitos pusės jeigu koks krikštytas asmuo būtų tiek priešingas religiniams dalykams, kad jis pozityviu valios aktu pareikštų nenorįs sakramento ir jeigu moterystė be sakramento negalima, tai jis nenorįs nei moterystės, toks asmuo, kol turės tokį valios nusiteikimą, negalėtų išviso sukurti moterystės, nes krikštytam moterystės nesakramento nėra.

MOTERYSTĖS IR ŠEIMOS KILMĖ

Pavieniai žmonės, o kartais ir didesnės ar mažesnės jų bendruomenės kartu paimtos ne visada daro tik pažangą savo dvasiniame tobulume ir žemiškojo gyvenimo sritise. Kopti į kalną visada yra nelengva. Nukristi žemyn pakanka ir menko neatsargumo. Ar tai dvasiniame ar žemiškos srities gyvenime daryti pažangą reikia ir talento ir pastangų. Nupulti pakanka neapdairumo, apsileidimo. Ir senovėje ir dabar tautų medžiaginė pažanga ir dvasinė kultūra ne visada kyla. Būna ir smukimo atvejų. Mes patys esame liudininkai, kas įvyko ir vyksta didelėje Europos dalyje. Tas dvasios kultūros ir žemiškos civilizacijos židinys į ką šiandien pavirstų, jeigu jo nesaugotų ir negelbėtų kitos šalys, kurios dar taip nesenai pačios gavo iš Europos ir žmones ir tiek daug visokių vertybių? Kad ir ne tokios plačios apimties, tai panašaus turinio įvykių žmonijos istorija žino nemažai. Mūsų laiko visus archeologus ir istorikus yra sudominusios kai kurios Pietų Amerikos tautos, apie kurias lig šiol buvo manyta, kad savo praeityje jos niekad nėra buvę kultūringesnės ir civilizuotesnės, negu yra dabar. Ne vienas evoliucijonizmo šalininkas jas statydavo pavyzdžiu, kaip senovėje atrodžiusi visa žmonija. Paskutinių laikų atradimai parodė, kad prieš tūkstančius metų ir ten buvo kultūros ir civilizacijos ne žemesnės už tas, kokios buvo senovėje pietų Azijoje, Europoje ir šiaurės Afrikoje. Net kyla klausimas, ar anoje gilioje senovėje nenusinešė į ten savo kultūrą žmogus iš Afrikos bei Europos. Tačiau čia turime tikslo ne apie tai kalbėti. Kalbėsime apie moterystės ir šeimos kilmę.

Iš šios trumpos įžangos yra aiškus vienas dalykas. Iš to, ką šiandien turi, mano ar tiki nekultūringos tautos, tautelės, negalima atspėti, ką jos pačios ir kitos tautos tikėjo, mokėjo ir turėjo gilioje senovėje. Ne viena iš jų senovėje turėjo ir kitokią religiją ir tradicijas ir bendrai kultūrą. Laikui bėgant ir ne visada dėl mums dabar žinomų priežasčių ne viena iš jų prarado daug ką iš to, ką turėjo anksčiau. Šventojo Rašto Senojo Testamento pirmosios knygos yra parašytos Mozės apie prieš keturis tūkstančius metų. Medžiagą apie istorinius praeities įvykius jis ėmė iš anksčiau sukurtų rašytų dokumentų ir tradicijos. Ir žydai ir visi krikščionys tiki, jog Dievas savo ypatinga pagalba apsaugojo Mozę, kad perduodamas anas senas žinias nesuklystų.

Pagal anas senas žinias, kurias Mozė teisingai užrašė į pirmąją savo knygą, Moterystė ir šeima įsteigtos paties Dievo. Pirmuosius du žmones — vyrą ir moterį Dievas pats sujungė bendram ir šeimyniniam gyvenimui. Palinkimą tokiam gyvenimui Dievas davė ir pirmųjų ir visų žmonių prigimčiai. Remdamosi Šventu Raštu ir žmogaus prigimties balsu visa krikščionija tiki, kad moterystę ir šeimą yra įsteigęs Dievas.

Tokių laikų niekad nėra buvę, kad būtų buvę tik vienos lyties žmonės, kad jie būtų daugėję kitokiu keliu, o ne per šeimyninį moters ir vyro gyvenimą. Tik pirmu du žmogų buvo sutvertu betarpiai paties Dievo. Kūnai buvo paimti jau iš prieš tai sutvertos medžiagos, o sielos buvo įkvėptos. Ir žodžiu ir per jų prigimtį Dievas įsakė jiems kartu gyventi ir gimdyti kitus žmones. Visi kiti žmonės yra betarpiai iš savo gimdytojų, o per juos iš Dievo.

Pirmuosius du žmones — vyrą ir moterį sujungdamas bendram gyvenimui ir šeimos gimdymui, Dievas ir įsteigė tą gyvenimo būdą, kurį mes vadiname moteryste. Pirmieji du žmonės ir iš jų gimę vaikai buvo pirmoji šeima. Ir pirmųjų žmonių vaikus ir visus kitus po jų moterystėn ir šeimos gyveniman Dievas veda jau ne betarpiu žodiniu įsakymu, o per žmogaus prigimtį. Apie moterystės ir šeimos kilmę taip kalba seniausia tradicija, Dievo duotas apreiškimas Senajame įstatyme, tą patį pakartojo Kristus, už tai kalba žmogaus prigimtis.

Į dvi lytis suskirstė žmones ne žmonių laisvas susitarimas ar vėliau atsiradę valstybių įstatymai, o Dievas pats betarpiai ir toliau per žmogaus prigimtį. Sekdami savo prigimtį, o ne žmonių įstatymus ar papročius du asmeniu — vyras ir moteris jungiasi bendram gyvenimui ir kuria šeimą. Žmogaus prigimties Kūrėjas taip sutvarkė, kad žmogui ateiti į pasaulį, užaugti, išsiauklėti yra būtinas gimdytojų bendras pastovus gyvenimas. Tas patraukimas bendram pastoviam gyvenimui žmogaus prigimtyje yra toks tvirtas, kad, pagal Dievo žodį, žmogus palieka savo tėvą ir motiną, brolius ir seseris, savo gimtąją pastogę ir rišasi bendram gyvenimui su asmeniu, kurs lig tol buvo visai svetimas, net nepažįstamas. Anas prigimties patraukimas juodu taip sujungia, kad ateityje juodu neturės skaudesnės tragedijos, kaip vienam antro kokiu nors būdu netekti.

Nesuklaidintas, klaidų nesugadintas žmogus, kad ir nemokytas, be aiškinimų supranta ir jaučia, kad moterystė ir šeima yra kas tai viršijančio žmonių nuomones, kad vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų santikius tvarko ne žmonių nuomonės, o aukštesni įstatymai, kurie be žodžių įsakinėja žmogaus protui, širdžiai ir visai prigimčiai.

Prigimties galios, reikalavimai ir teisės ne vis yra vienos rūšies. Yra dalykų, be kurių negalima palaikyti gyvybės. Be kitų neįmanoma dvasinė ir moralinė tvarka individe ir visuomenėje. Kitų naudojimas ar nenaudojimas neturi lemiančios reikšmės nei individui nei visuomenei. Prie šios rūšies galių bei teisių tenka priskaityti ir žmogaus teisę į moterystę. Dievas visiems žmonėms yra davęs vienodą prigimtį. Tuo pačiu Dievas visiems žmonėms yra suteikęs teisę į moterystę. Nerandame tačiau pagrindo manyti ir tvirtinti, kad moterystė žmogui būtų ne tik teisė, o ir pareiga. Kas nori eiti moterystėn ir kurti šeimą, tas turi į tai teisę. Kas ta teise naudotis nenori, žmogaus protas nesuranda pagrindo tvirtinti, kad šiame dalyke žmogus privalėtų elgtis prieš savo norą. Kas nori ir apsisprendžia eiti moterystėn, kurti šeimą, tam nei Dievas nei prigimtis nėra nuskyrusi asmens, su kuriuo jis ar ji turi eiti moterystėn. Pasirinkti asmenį yra palikta žmogaus laisvai valiai. Taigi ar eiti moterystėn ar ne ir su kuom, Dievas ir prigimtis palieka kiekvieno asmens laisvam apsisprendimui. Bendrai moterystės ir šeimos institucija yra įsteigta to, kuris sutvėrė žmogų, davė jam prigimtį ir kuris pirmuosius žmones suvedė bendram gyvenimui. Gi nuo tada kiekvieną atskirą moterystę kuria jau patys žmonės. Du asmeniu laisvai pasirenka vienas antrą, sekdami Dievo ir prigimties įstatymais, juodu sudaro sutartį ir viens antram prisiekia bendrą ir pastovų gyvenimą kartu. Jeigu tas susitarimas nėra kokiu nors būdu priešingas moterystės prigimčiai, tai vyro ir moters bendro ir pastovaus gyvenimo sutartis ir yra jų sukurta moterystė. Tokiu būdu kiekviena atskira moterystė yra sukuriama laisvu dviejų asmenų susitarimu. Katalikų moterystės sutartį palaimina Bažnyčia, tačiau apie tai daugiau bus pasakyta vėliau.

Kaip buvo sakyta, žmogaus teisė į moterystę seka iš žmogaus prigimties. Žmogaus prigimties negali pakeisti jokia žemiška galia. Niekas negali atimti iš žmogaus jo prigimties teisių ar uždrausti jomis naudotis. Prieš žmogaus norą nieks neturi teisės uždrausti žmogui eiti moterystėn ir kurti šeimą. Nors apie tai bus kalbama vėliau, tačiau čia yra pravartu priminti, kad prigimties, Bažnyčios ir kartais valstybės statomos kurios nors sąlygos moterystei nėra tas pat, ką moterystės draudimas.

Taip pat niekas — nei gimdytojai, nei globėjai, nei Bažnyčia nei valstybė negali žmogaus versti eiti moterystėn prieš jo norą. Norinčiam eiti moterystėn niekas negali primesti asmens, su kuriuo jis ar ji turėtų eiti moterystėn. Jeigu kas priverstų eiti moterystėn to nenorintį žmogų, ar eiti moterystėn su nenorimu asmeniu, tai toks prieš žmogaus valią išgautas veiksmas neturėtų saistančios galios, nebūtų moterystė. Tokią prievartą darantieji sunkiai nusikalstų žmogaus prigimties teisėms ir prigimties kūrėjui-Dievui.

Praeityje buvo net krikščionių tarpe sektų, kurios skelbė moterystę esant nedoru dalyku. Plačiau prie tos klaidos nesustosime, tik trumpai priminsime, kad Bažnyčia yra pasmerkusi visus, kas kada kėsinosi į moterystės natūralų kilnumą, į jos natūralų ar sakramentinį šventumą. Visa eilė materialistų evoliucijonistų yra bandę tvirtinti, kad žmonių moterystė tarpe dviejų asmenų ir pastovi šeima esą atsiradę tik vėlesniais laikais, kai žmonės padarę pažangos žemiškoje kultūroje. Savo tvirtinimą jie paprastai remia pavyzdžiais iš dabartinių laikų žemos kultūros žmonių gyvenimo. Anot jų, nekultūringų tautelių tarpe ir dabar nesą pastovios moterystės nei pastovios šeimos. Toks tvirtinimas nėra naujas. Prieš du tūkstančiu metų Romėnų rašytojai (pav. Horatius, Lucretius) buvo bandę tvirtinti tą patį. Tačiau tokio tvirtinimo nepriėmė nė senovės pagonys. Tas tvirtinimas buvo priešingas visų žmonių bendram įsitikinimui ir senovės tradicijai. Pas Žydus, kaip buvo minėta, ta tradicija buvo paremta Šventųjų Knygų istorinėmis žiniomis. Gi paskutinių dviejų šimtmečių evoliucijonistų tokius pat tvirtinimus atmeta mokslininkai, neišskyrus net evoliucijonizmo šalininkų, geriau ištyrusių nekultūringų tautelių gyvenimą. Kai kurių šiandien nekultūringų tautelių Afrikoje, Australijoje, Pietų Amerikoje gilią senovę siekiančią nors kelių tūkstančių metų, kol kas nedaug ką žinome. Apie jas buvo paskelbta visokių spėliojimų, kurių daugelis nepasitvirtina jas geriau pažinus. Apie kai kurias iš jų buvo manoma, kad jos ir dabar neturinčios nei moterystės nei šeimos mūsų suprantama prasme. Tokios nuomonės tačiau pasirodė esančios klaidingos. Kurias iš tų tautelių pavyko geriau ištirti, pasirodė, kad praeityje jos buvo ir kultūringesnės ir moralesnės, negu dabar. Jau nekalbant apie Žydus ir daugelį kitų rytiečių, kurie buvo išlaikę vieno Dievo ir pirmykščio apreiškimo atminimą, daugelį sveikų papročių ir tradicijų, net stabmeldžiai Romėnai dar prieš Kristaus laikus moterystę laikė natūraliai šventu dalyku. Ją laikė ir taip vadino vyro ir moters natūraliai šventa sutartimi bendram ir pastoviam gyvenimui ir šeimos gimdymui. Pas senovės Romėnus buvo daug šeimyninio gyvenimo klaidų, tačiau sena tradicija ir net teisė žinojo, kad tikra moterystė yra pastovi ir tik tarp dviejų asmenų. Kai kurių tautelių ar kad ir didelių tautų šiandieninės klaidos, toli gražu, nėra įrodymas, kad senovėje jų dorovė buvusi dar blogesnė. Laikui bėgant papročiais virsta ne tik geri, o ir blogi naujai atsirandą dalykai. Ar ne taip įvyko su ne viena net krikščioniška tauta? Iš jų ne viena yra net įstatymais legalizavę tokias klaidas, kurių dar nelabai senai nei pas jas nei kitur nebuvo.

Rimtai svarstančiam asmeniui, ar moterystė ir šeima pradžią turi iš žmogaus prigimties Kūrėjo ar patys žmonės tai sugalvojo ir sukūrė, yra verta pasvarstyti šiuos klausimus.

1.    Kas žmones suskirstė į skirtingas lytis: žmogaus prigimties Kūrėjas ar patys žmonės laisvu susitarimu.

2.    Kas išauklėja žmoguje palinkimą į moterystę ir šeimyninį gyvenimą: prigimtis, ar mokykla ir žmonių papročiai.

3. Ar žmogaus gimdymui ir auklėjimui prigimtis yra sukūrusi kokias kitokias institucijas, geresnes už moterystę ir šeimą. Jeigu moterystė ir šeima yra ne prigimties kūriniai, tai šeimos gimdymui ir auklėjimui turi būti šalia šeimos pačios prigimties sukurti ir už šeimą geresni keliai tiems tikslams.

Taigi “Ar neskaitėte, kad tas, kuris pradžioje sutvėrė žmogų, padarė juos kaip vyrą ir moterį? Ir tarė: Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir laikysis savo moters ir du bus viename kūne. Taigi yra jau nebe du bet vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mat.19,4-6). Šiais žodžiais Kristus priminė tikrą moterystės ir šeimos kilmę. Visi, kurie kitaip kalbėjo, klydo iškreipdami paties Dievo pasakytą tiesą, iškreipdami žmogaus prigimties kelią, iškreipdami žmonijos kilmės istorinę tiesą.

MOTERYSTĖS TIKSLAI

Prancūzų mokslininkas A. F. Ozanamas, tėmydamas gamtos grožį ir tikslingumą, savo susižavėjimą išreikšdavo žodžiais. “Didis esi, pasaulio Dieve!” Po jo mirties praėjo 105 metai, per tą laiką pasaulio ir gamtos žmonės pažino daug daugiau, negu pažinojo Ozanamas, visi tačiau jaučia, kad net iš to, kas yra žemėje, iki šiol mokslas pažino tik mažą dalelę. Kiek ir ką žmogus ištyrė, rado visuotiną reiškinį, kad visa, kas gamtoje yra, kas vyksta, turi savo tikslą. Kiekvieno daikto ir kiekvieno reiškinio paskirtis seka iš jo prigimties. Kas sukūrė daiktus ir jų prigimtį, tas paskyrė jiems ir tikslus. Jeigu nebūtų tokio apreiškimo tai ir tuo atveju protas verstų mus sutikti, kad ir žmogaus buvimas žemėje turi savo tikslą. Kiekvienas žmogus savo tikslo siekia ir vieni kitiems padedame gyvendami kiekvienas pagal savo luomą. Galima sakyti, kad žemiškojo arba laikinojo gyvenimo tikslas ir yra tinkamai pildyti tai, ko reikalauja kiekvieno mūsų luomas. Jis yra kelias į aukščiausį, amžiną tikslą. Ir moterystės luomas, kaip natūraliausias žmogaus gyvenimo būdas, taip pat turi savo tikslus. Kas tie tikslai yra?

Sekant apreiškimu ir žmogaus prigimtimi, Katalikų Bažnyčios Teologija ir Kanonų Teisė moterystės tikslus išreiškia tokiais žodžiais: “Moterystės pirminis tikslas yra vaikų gimdymas ir auklėjimas, antraeilis tikslas yra tarpusavė vedusiųjų pagalba ir priemonė prieš aistras.” (Kan. 1013).

Moterystės pirminis tikslas yra vaikų gimdymas ir auklėjimas. Visatą bendrai galime vadinti Dievo galios apraiška. Žmogus yra Dievo meilės apraiška. Dievas nori, kad jo laimės dalininkais būtų begalinė daugybė sąmoningų — meilę ir laimę suprantančių būčių. Tuo tikslu jis sutvėrė žmogų. Pirmas žmogus negalėjo kitaip atsirasti, kaip tik betarpiai paties Dievo sutvertas. Gi duoti gyvybę kitiems žmonėms Dievas pasirinko įrankiais jau esančius žmones. Tuo tikslu Dievas sukūrė žmones dviejų lyčių, sujungė juos bendram gyvenimui sakydamas: “Aukite ir daugėkite ir pripildykite žemę.” (Gen. 1,2) Kodėl ta žmonių bendro gyvenimo arba moterystės paskirtis yra vadinama pirminiu arba svarbiausiu tikslu? Todėl, kad tas tikslas negali būti pasiektas jokiu kitu būdu. Žmonių daugėjimui Dievas nepaliko jokio kito kelio, tik vyro ir moters bendrą gyvenimą, kurį vadiname moteryste. Kadangi tik per moterystę galima to tikslo pasiekti, savo prigimtimi moterystė vienintelė yra tinkama tam tikslui, tai tas tikslas moterystės gyvenimui ir yra svarbiausias.

Nevisi nori pripažinti, kad žmogui ateiti į pasaulį vienintelis tinkamas kelias yra žmonių gyvenimas moterystėje. Ir senovėje buvo ir mūs laikais yra klaidų sakančių, kad valia esą žmogų pagimdyti ir be moterystės. Neminint vardais senovės klaidų, mūsų laikais bolševizmas buvo užsimojęs moterystę visai panaikinti. Vokietijos nacijonalsocijalistai (naziai) skelbė, kad esančios vienodai garbingos ir motinystė moterystėje ir be moterystės. Neprošalį pastebėti, kad ši klaida skelbta jau ne pirmą kartą. Dievas tačiau kitaip sutvarkė. Nereikia nė gyvenimo Įvykių bei reiškinių statistikų tyrinėti, kad supratus, kur ir kaip greitai žmonija nueitų, jeigu suniekinti ir panaikinti moterystę, o vietoje jos palikti motinystę be moterystės. Su šiuo klausimu mes dar susitiksime toliau. Dievas žinojo ką darąs, kai sutvėręs vieną vyrą ir vieną moterį juodu sujungė bendram ir neišskiriamam gyvenimui ir juodu pasirinko įrankiu žmonių daugėjimui. Svarbiausia dėl šios priežasties juodu ir pasiliko viens su antru lig mirties, nors pirmas ir labai didelis nesusipratimas, kainavęs jiems ir visai žmonijai rojaus praradimą, įvyko visai netrukus po jų sutvėrimo.

Kai žemėje žmonių atsirado daugiau, kai galėjo atsirasti pavojų žmonių bendravimui be moterystės, Dievas tokį bendravimą uždraudė. Kai po tūkstančių metų žmonės tą draudimą pradėjo pamiršti, Dievas jį vėl pakartojo per Mozę. Šis per Mozę pakartotas draudimas, ne tik Žydams, nebuvo naujas. Jau senai prieš Mozę ir Žydai ir kitos tautos vyro ir moters bendravimą be moterystės laikė nusikaltimu. Tas senas draudimas arba įstatymas, užrašytas Dekaloge šeštuoju Dievo įsakymu: NEPALEISTUVAUKI yra amžinas ta prasme, kad jis buvo duotas, kai tik atsirado žmonės ir bus, kol žmonės gyvens žemėje.

Kai toliau kalbėsime apie moterystės ir šeimyninio gyvenimo kilnumą, bus daugiau pasakyta ir apie moterystės pirminio tikslo garbingumą. Šeimos gimdymu žmogus tampa Dievo visagalybės įrankiu. Nevisai tiksliai kalbama, kai sakoma, kad sielą žmogui duoda Dievas, o kūną gimdytojai. Kaip sako mokytasis kardinolas šv. Robertas Bellarmino, jeigu žmogaus kūno tikrieji autoriai būtų gimdytojai, tai jie gerai žinotų, kiek jų kūdikio kūne yra muskulų, kiek gyslelių, kiek nervų ir kuris kur yra. O tačiau ir pati kūdikio motina apie tai tik tiek žino, kiek išmoksta iš anatomijos. Netgi anatomai lig šiol žmogaus kūne dar neviską ištyrė ir nevisą suprato. Žmogus kito žmogaus kilmei yra tik įrankis Dievo visgalybės rankoje, kaip žemė yra vieta ir priemonė užaugti joje pasėtam augalui (Plg. De ascentione mentis ad Deum. cap.I). Gi prie žmogaus gyvybės ir sielos atsiradimo žmogus nedalyvauja net kaip įrankis. Tai yra vieno ir paties Dievo galioje. Teisingai kalbėjo septynių brolių kankinių motina. “Ne aš daviau jums dvasią, sielą ir gyvybę, ir ne aš sujungiau jūsų kiekvieno sąnarius, bet pasaulio sutvėrėjas, kurs sutvarkė žmogaus gimimą ir kurs nustatė visų dalykų pradžią.... (II Mach. 7,22).

Per moterystę Dievas pasirinko žmogų labai didingam uždaviniui. Moterystei skyrė labai garbingą ir tokį aukštą tikslą, kad juo daugiau jį žmogus supranta, tuo jis žmogui atrodo vis aukštesnis ir vis dar nepilnai suprastas. Neveltui daugelis mąstytojų moterystę stato aukščiau net už kunigystę, nes moterystės tikslas — padėti ateiti į pasaulį lig tol nebuvusiam žmogui, o kunigystės — jau gimusiam žmogui padėti siekti Dievo, iš kurio galios jis gavo savo buvimą. Moterystės tikslą labai teisingai suprato ir paprastais teisingais žodžiais išeiškė nedidelio mokslo bet kilnios sielos prancūzė Margareta Guerin-Martin, vėliau Vaikelio Jėzaus šv. Teresės motina. Ji norėjo tapti vienuole, tačiau negalėjusi to tikslo pasiekti ji pasirinko moterystės luomą ir savo pasirinkimą taip suprato: mylėti Dievą ir jam tarnauti moterystės luome. Pagimdyti tiek kūdikių, kiek Dievo valia jai leis ir juos išauklėti šventais. Savo trumpame gyvenime tą svarbiausią moterystės tikslą ir savo pasiryžimą ji gražiai ištesėjo.

Kiti moterystės tikslai yra vadinami antraeiliais todėl, kad ne jiems pirmoje eilėje moterystė skirta ir kad juos galima pasiekti ir be moterystės. Moterystė jiems tinkama, tačiau nebūtina. Viens iš tokių tikslų yra tarpusavė vyro ir moters pagalba. Kiek žemiškame gyvenime žmogus savo medžiaginiuose ar dvasiniuose reikaluose negali apsieiti be kitų žmonių pagalbos, tos pagalbos gali surasti ir be moterystės. Ar tai aprūpinti savo kasdieninį gyvenimą, ar užsitikrinti aprūpinimą senatvėje, ar pasigelbėti ligoje, ar rasti sau dvasinės pagalbos siekiant sielos tobulumo ir amžinojo gyvenimo moterystė nėra būtina. Ne retas asmuo tų visų tikslų geriau pasiekia be moterystės, negu pasiektų moterystėje. Kas tačiau pasirinko moterystės gyvenimą, tie turi atsiminti, kad tų tikslų jie turi siekti ir siekiant pagalbos jieškoti ne pas kuriuos nors kitus asmenis, o pirmoje eilėje vyras ir moteris savo tarpe. Vyras ir moteris privalo viens antram padėti visuose kasdieninio gyvenimo reikaluose, ligoje ir nelaimėje, juodu privalo viens antram padėti panešti senatvės naštą. Kiek juodu sugeba, viens antram turi padėti ir dvasiniuose reikaluose. Ir dvasiniuose reikaluose juodu privalo viens antram patarti, viens antrą pamokyti, pastiprinti. Juodu abu kartu turi stengtis viens antram padėti kartu laimėti ir amžinąjį gyvenimą. Negirtinai, o kartais ir visai netvarkingai elgiasi tie vedusieji, kurie viens be antro žinios jieško sau ar tai medžiaginės paramos, ar patarimo ar paguodų ne viens pas antrą, o pas svetimus pašalinius asmenis, kad kartais daugiau pasitiki svetimu asmeniu, negu viens antru. Galima pagalbos jieškoti ir pas svetimus asmenis, tačiau tada ir tokiuos dalykuos, kai juodu negali viens antram padėti. Jeigu viens antram nepadeda tik todėl, kad nenori, kad gal savo tarpe nepakankamai darniai sugyvena, tai arba abu, arba viena kaltoji pusė nusikalsta vienas antram, savo luomo pareigoms ir tikslams. Jeigu vyras ir moteris, pagal Dievo žodį, palieka savo tėvą ir motiną, kad juodu taptų vienas kūnas, tai tas pats Dievas nori, kad juodu būtų ir viena širdis ir viena siela. Taip Dievas nori, kad visi gyvenimo džiaugsmai ir rūpesčiai ir sielvartai ir visi žemiški reikalai nebūtų vieni vieno, kiti antro, o kad visa būtų abiejų kartu ir abiejų lygiai. Vedusiųjų visas gyvenimas turi būti bendras. Abu ir abiejų visą gyvenimą kiekvienas turi imti, kaip savo gyvenimą. Galima sutikti gyvenime gana nayvių pavyzdžių, kad vyras ar moteris, šalia viens antro, turi kokių nors “kilnių dvasinių draugysčių” su kokiu nors trečiu asmeniu. Tarsi ano svetimo asmens siela būtų “sieliškesnė” už antrojo savo asmens sielą. Tokios pašalinės draugystės yra mažiausiai bent juokingos, o gali tapti ir sunkiai nuodėmingomis.

Apie šį antrinį moterystės tikslą — vyro ir moters tarpusavę pagalbą kartais kalbama perdaug pasakančiais žodžiais. Kai kurie išsireiškia, kad ta tarpu-savė pagalba, jų vadinama pasipildymu, esanti pirminis moterystės tikslas, kad moterystėje vyras ir moteris papildo vienas antro asmenybę. Tai yra netikslūs, perdėti, o kartais ir visai klaidiną išsireiškimai. Kas yra pirminis moterystės tikslas, buvo jau kalbėta. Vyras ir moteris, kaip prieš moterystę, taip ir moterystėje, ir vienas be antro yra pilni ir tikri asmens. Jų asmenybės pilnumui moterystė nieko neprideda. Priešingai, neretas žmogus be moterystės pasiekia didesnio kilnumo ir tobulumo, žmonijai daugiau gero padaro, negu būtų pasiekęs gyvendamas moterystėje. Ne vieno mokslininko, menininko, rašytojo sukurta moterystė buvo nemaža kliūtis jo genijui. Kai kurie iš jų ir antrosios pusės asmenybės ne tik nepapildė, o nemokėdami ar nepajėgdami gyventi deramu moterystė ir šeimos gyvenimu jie tik suardė kito asmens gyvenimą. Jeigu kalbėti apie vyro ir moters pasipildymą per moterystę tai jis turi daugiausiai reikštis tuo, kad juodu vienas su antru pasidalintų dvasiniais turtais: dorybėmis, žinojimu, kad pasipildytų jausmais, viens nuo antro neslėpdami sielos išgyvenimų, kad ir dabarties kasdieninį gyvenimą ir visos šeimos ateitį rūpintų abu kartu.

Kitas iš antraeilių moterystės tikslų yra priemonė prieš aistras. Žmogaus kūnas, visi jo jausmai yra jo prigimties dalis. Tiesa, kaip ne visi žmonės turi vienodai stiprų protą, taip ne visi turi ir vienodai stiprius jausmus. Nėra tačiau žmogaus be jausmų. Jeigu kuriam žmogui trūksta kurio nors jausmo, tokį žmogų laikome daugiau ar mažiau nelaimingu, prigimties nuskriaustu. Žmogui daug pakenkė pirmoji, vadinama dabar gimtoji, nuodėmė, pažeisdama prigimties harmoniją. Nuodėmės pažeistoje prigimtyje protas ir valia sunkiau apvaldo jausmus, negu kad buvo pirmykštėje nuodėmės nepaliestoje žmogaus prigimtyje. Tačiau vis tiek žmogus turėjo jausmus ir prieš nuodėmę.

Kaip visų kitų jausmų, taip ir kūno aistrų apvaldymui moterystė nėra nei būtina nei pati geriausia priemonė. Dievo apvaizda yra palikusi ir šalia moterystės daug įvairių priemonių žmogui būti ne tik tvarkingu, bet savo jausmus ir aistras apvaldyti iki heroiško laipsnio. Vienos iš tų priemonių yra grynai natūralistinės. Taip, pavyzdžiui, fizinis ar protinis darbas, užimąs žmogaus dėmesį, laiką, sunaudojęs žmogaus energiją. Turime pasaulyje gyvenančių daug net netikinčių žmonių, kurie šiomis priemonėmis save pavyzdingai apvaldo, net iki to, kad iš jų galėtų pasimokyti ne vienas tikintis žmogus. Kam savęs apvaldymui yra per maža darbo, užsiėmimų, tas gali panaudoti vienokį ar kitokį apsimarinimą, santūrumą bei saikingumą valgyje, gėrime, poilsyje. Bus neprošalį šia proga priminti, kad gera priemonė valdyti aistras yra tvarkinga sveikata. Juo kuris žmogus yra daugiau pavargusių ar silpnesnių nervų, tuo jam sunkiau valdyti aistras.

Šalia šių grynai natūralistinių priemonių, yra visa eilė dvasinių, kurios aistrų valdymui yra daug sėkmingesnės už anas pavardintas ir kitas natūralistines priemones. Kas yra pamaldus, pratęs visuose reikaluose mintimis kreiptis į Dievą, tas galėtų daug papasakoti apie dvasinių priemonių galią išlaikyti tvarkoje ir mintis ir valią ir jausmus. O gi įsimąstymas į Dievą į jo santikius su pasauliu ir su žmogumi yra dar galingesnė priemonė už kasdienines religines praktikas. Taigi tvarkoje laikyti kūno aistras yra daug priemonių ir šalia moterystės. Todėl ir sakoma, kad net moterystėje gyvenantiems kūniškumo apvaldymas yra tik antraeilis moterystės tikslas. Gyvenantiems moterystėje nedraudžiama tam tikslui naudotis moterystės gyvenimu, tačiau ir moterystėje gyvenantiems yra naudinga žinoti, kad ir jiems yra daug kitų priemonių žmogui deramu būdu laikyti tvarkoje savo prigimtį.

Tokie yra moterystės tikslai. Kas juos teisingai supranta, tvarkingai jų siekia, tam moterystės gyvenimas yra Dievo apvaizdos duotas kelias atlikti Dievo jam paskirtus uždavinius žemėje ir išganyti savo sielą. Kai moterystės tikslai taip suprantami ir tvarkingai siekiami, tai žmogus per moterystę tampa Dievo visagalybės įrankiu, tampa tautų ir visos žmonijos gyvybės šaltiniu, pasaulyje geros dvasios skleidėju.

MOTERYSTĖS ESMINĖS SAVYBĖS

Nagrinėdami moterystės aptartį esame priėję išvados, kad ne kiekvienas vyro ir moters susitarimas bendram gyvenimui yra moterystė ir ne visokis jų bendras gyvenimas yra šeimos gyvenimas, sekančios iš teisėtos moterystės. Moterystės sutartis tikra yra tik ta, kuri atatinka jos esminius reikalavimus, ir jos sudarymo būdą liečiančius teisėtus įstatymus. Kaip ne viskas yra žmogus, kas yra panašus į žmogų, kaip ne visa, kas yra panašu legaliam pinigui, yra geras pinigas, taip neviskas yra moterystė, kas į ją panašu ar ja vadinama.

Kaip buvo anksčiau aiškinta, žmogus turi laisvę eiti ar neiti moterystėn. Einąs moterystėn turi laisvę pats sau išsirinkti antrąjį asmenį. Tačiau yra prigimties įstatymai, kurie pasako, kas yra moterystė, kokie jos tikslai, kurie asmens gali eiti moterystėn ir kurie negali, kokios yra moterystės esminės savybės. Šalia prigimties įstatymų dar yra teisėti Bažnyčios ir valstybės įstatymai, kurie patvarko, kokiu būdu moterystė turi būti sudaroma. Kuriant moterystę reikia tų visų įstatymų paisyti.

Tiesa, kad žmonių įstatymai gali būti klaidingi ir beverčiai, jeigu jie nesiderintų su aukštesniais, t.y. prigimties ar pozityviais Dievo įstatymais. Apie tai tačiau bus kalbama toliau.

Kadangi moterystė yra ne žmonių susigalvotas dalykas, o Dievo sukurtas gyvenimo būdas, tvarkomas Dievo ir prigimties įstatymai, tai ir prigimtas arba esmines moterystės savybes nustato ne žmogus ir ne žmonių įstatymai, o Dievas arba pozityviais savo įsakymais arba per žmogaus prigimtį. Žmonių įstatymai, ar jie būtų leidžiami religinių ar valstybinių institucijų, tiek yra teisėti ir išmintingi, kiek kompetentinga yra pati institucija ir kiek jos įstatymai moterystės prigimties reikalavimams neprieštarauja, o su jais derinasi.

Ne tik krikščionių, bet kiekvienos moterystės tikrumui ir galiojimui Dievas per prigimtį stato šiuos reikalavimus:

1.    einą moterystėn asmens turi būti tinkami moterystės gyvenimui,

2.    moterystė turi būti tik tarpe vieno vyro ir tarpe vienos moters,

3.    moterystė turi būti neišardoma.

Pozityviu Kristaus patvarkymu, kiekviena krikščionių moterystė yra Sakramentas.

Apie įvairias žmogiškos kilmės kliūtis bei sąlygas moterystei, kalba bus vėliau, šioje vietoje kalbėsime tik apie klausimus, sekančius iš moterystės esmės.

Asmenų tinkamumas. Pasitaiko asmenų, kurie dėl natūralių asmeninių trūkumų netinka moterystei. Trūkumų gali būti fizinių ar dvasinių, t.y. kūno ar sielos.

Moterystės sutarties negali sudaryti tokie asmens, kurie dėl savo natūralių trūkumų negali sudaryti jokios sutarties. Tokiais yra nesubrendę vaikai, asmens turį protinių trūkumų. Kol jaunas žmogus dar nėra tiek protiniai subrendęs, kad suprastų, kas yra moterystė, kokie jos tikslai, kokie jos esminiai reikalavimai, tol jis netinka moterystės sutarčiai.

Moterystės sutarties taip pat negali sudaryti ir tokie asmens, kurie turi proto trūkumų. Yra labai sunku nustatyti žmonių protinio nenormalumo laipsnį, teisingai spręsti, kiek tokių asmenų veiksmai yra sąmoningi ir atsakingi. Bendras dėsnis, kalbant apie moterystę, yra tas, kad jeigu kas atliktų ir visus moterystės sutarties formalumus su asmeniu turinčiu proto trūkumų, tai, nepaisant, ar tas trūkumas antrajai-normaliajai pusei buvo žinomas ar ne, moterystės sutarties vis tiek nebūtų. Pati prigimtis sako, kad asmuo, negalįs dalykų teisingai suprasti, sąmoningai laisvai apsispręsti ir elgtis, negali sąmoningai ir laisvai dėl jų susitarti.

Moterystėn eiti negali ir tie asmens, kurie ar tai dėl nesubrendimo ar dėl kokių organinių ar bendrai sveikatos trūkumų netinka pilnam moterystės gyvenimui, tokiam, kuris natūraliai yra būtinas šeimos gimdymui. Nesvarbu, ar pats asmuo ir kiti tuos trūkumus žino, ar ne. Jeigu tokį trūkumą žinodamos abi pusės ir sutiktų eiti moterystėsn, tai visokiu atveju, jeigu trūkumas buvo jau prieš moterystės sutarties sudarymo bandymą, kėsinimasis sudaryti moterystės sutartį neturėtų jokios galios. Pati prigimtis reikalauja, kad moterystėn einą asmens būtų moterystei tinkami. Ko prigimtis reikalauja, ne žmonių kompetencijoje to paisyti ar nepaisyti. Tačiau į sudarytos moterystės galiojimą neturėtų įtakos tokie trūkumai, kurie dėl kokių nors priežasčių atsirastų jau po moterystės sutarties sudarymo.

Moterystės vienumas. Prigimties Kūrėjas norėjo, kad šeimyniniame gyvenime vyras ir moteris vienas antram visu nuoširdumu atsiduotų, vienas antrą mylėtų, viens antram visame padėtų ir tt. Norėjo, kad ne viena motina o abu gimdytojai visu nuoširdumu atsiduotų savo vaikams, kad visi šeimos vaikai, būdami tų pačių gimdytojų, vieni kitus broliškai mylėtų.

Žmogaus prigimtis ir visos jo galios yra ribotos. Jeigu moterystės gyvenime vyras ar moteris dalį savo širdies, savo jausmų skirtų svetimam asmeniui, tai jis ar ji nepajėgs antram savam santuokiniui parodyti pakankamai širdies ir dėmesio. Ne veltui sakoma: Kur yra dvi moters, ten viena jų yra perdaug. Ar gi reikėtų aiškinti, kaip atsiliepia į šeimos gyvenimą ta klaida, jeigu kuris santuokinis pradeda kokias nors draugystes šalia savojo antrojo santuokinio? Jeigu ta klaida laiku nepašalinama, ji dažnai baigiasi visišku šeimyninio gyvenimo suardymu. Jeigu gerbdami prigimties ir savo religijos reikalavimus tokie asmens ir neišsiskirs, tai vis tiek tokiomis draugystėmis suardoma šeimos laimė.

Ar reiktų daug aiškinti, kokie santikiai lieka tarpe vienos motinos ir ne vieno tėvo, ar vieno tėvo ir ne vienos motinos vaikų? Ne taip dar bloga, kai moteris teka už antro vyro pirmajam mirus, ar vyras veda antrą moterį pirmajai mirus. Kad ir ne vienos motinos ar ne vieno tėvo vaikai tokiais atvejais supranta įvykusią nelaimę ir tai jiems nedaro nei blogo įspūdžio nei blogos įtakos. Gi kur yra skyrybos ar vyksta paslėpta vieno antram neištikimybė, ten tos pačios motinos, ar to paties tėvo vaikai lieka savo tarpe be jokių broliškų santikių, o kartais net visai nepažystami.

Moterystė turi būti tik tarpe vieno vyro ir vienos moters. Vienumą reikia taip suprasti, kad nė viens iš vedusiųjų negali kėsintis į kitą moterystę, kol yra gyvi abu santuokiniai.

Buvo jau užsiminta, kad buvo kai kieno klaidingai tvirtinta, būk gilioje senovėje nebuvę moterystės tarpe vieno vyro ir vienos moters, kad moterystės lengvai ardyta ir tada, kai jau pradėjusi įsigalėti moterystė vieno vyro su viena moteria. Vesti antrą žmoną šalia jau turėtos vienos pirmosios, pirmas įvykis žmonijos istorijoje yra minimas Senojo Testamento istorinėse Mozės knygose, kalbant apie Kaino ainį Lamech. Jis atpasakojamas kaip nedoras žmogus, savo sąžinę apsunkinęs net žmogžudyste. Jo pasielgimas pasiimant antrąją moterį už žmoną buvo toks nepaprastas įvykis, kad jis liko neužmirštas per kartų kartas ir žodiniame padavime ir užrašytoje istorijoje. Praėjus po to įvykio tūkstančiams metų, Mozė jį užrašė, kaip minimą ir jo laikais (Gen. 4,2).

Moterystės vienumas draudžia visokią vedusiųjų viens antram neištikimybę. Moterystės gyvenime vedusieji priklauso visiškai viens antram. Visokis viešas ar slaptas nepadorus bendravimas su kitu pašaliniu asmeniu yra sunkus nusikaltimas ir vieno antram ir prigimties įstatymams. Iš motersytės vienumo seka ir tokie reikalavimai, kaip vedusiems be viens antro žinios neturėti su svetimais kitos lyties asmenimis ir tokių draugysčių, kurios tiesioginiai nėra nepadorios. Ir tokios draugystės kelia tarp vyro ir žmonos įtarimus nepasitikėjimą, nepasitenkinimą, ardo jųdviejų sugyvenimą.

Jeigu kas eidamas moterystėn turėtų pasiryžimą palaikyti nepadorius santikius su pašaliniais asmenimis, tas nesudarytų jokios moterystės, jo priesaikos žodžiai, atliktos viršinės apeigos ar formalumai būtų melagingi ir neturėtų galiojančios vertės. Tačiau tie, kurie gera valia sukūrė moterystę, vėliau jau gyvendami moterystėje nusikalstų moterystės ištikimybei, tokie savo elgesiu nusikalstų Dievui, prigimties nustatytai tvarkai, antrajam santuokiniui, tačiau tai neardytų jau sukurtos moterystės.

Moterystės neišardomumas. Ne tik katalikų, ar kitų krikščionių, o bendrai visų žmonių moterystė yra neišardoma, kol yra gyvi abu santuokiniai. Tai yra taip pat prigimties reikalavimas. Moterystės negali išardyti nei abipusis vedusiųjų susitarimas nei jokio teismo sprendimas.

Neišardomos moterystės reikalauja žmogaus prigimtos teisės. Jeigu sakytume, kad moterystę galima išardyti, tai tuo pačiu turėtume sutikti, kad moteris nėra pilnas žmogus, o žmogaus išvaizdą ir visą protinę prigimtį turinti vyro vergė. Suardytas moterystės gyvenimas savaimi ir daugeliu atvejų moterį palieka keblesnėje padėtyje, negu vyrą. Tokiu atveju ji paliekama daug keblesnėje padėtyje, negu buvo prieš ištekėdama. Suardyta moterystė dažnai visai sugriauna moters gyvenimo likusią dalį. Tų nuostolių ji negali išvengti jokiu atveju, ar skyrybos įvyktų su jos kalte ar jai esant visai nekaltai.

Neardomos moterystės reikalauja pats moterystės gyvenimas. Moterystė yra kuriama tam, kad vyras ir moteris galėtų viens antru visiškai pasitikėti, pasišvęsti viens antram ir šeimos auginimui. Visa tai galima tik tokių asmenų tarpe, kurie eina moterystėn, kad niekad neišsiskirtų. Kur galvojama apie skyrybas, ten negali būti kalbos apie pasitikėjimą, atsidavimą vieno antram ir savo šeimai. Ten gyvenama įtarimais, kapryzais, viens antram grąsinimais, pastangomis nesusirišti šeima ir tt. Kur yra skyrybų galimybės ar pavojai, ten paprastai net ekonominius reikalus vyras ir moteris tvarko atskirai kiekviens sau.

Neardomos moterystės reikalauja ir moterystės tikslai. Jeigu nepripažinti moterystės neardomumo, tai daugeliu atveju dėl to liktų nepasiekiami net pirminiai moterystės tikslai; šeimos gimdymas ir jos auklėjimas. Gimdyti šeimą, ypatingai skaitlingesnę turi drąsos tik tie asmens, kurie eina moterystėn su pasiryžimu niekad nesiskirti ir kurie viens antru pasitiki, kad neteks išsiskirti, kad visą gyvenimą abu kartu neš viską, ką teks gyvenime sutikti. Kur yra mintis ar nors įtarimas, kad gali įvykti skyrybos, savaimi suprantama, ten paprastai nėra drąsos susivaržyti skaitlingesne šeima. Tokie vyrai ir moters bijo, kad skyrybų atveju vaikai nesudarytų sunkumų ir rūpesčių, kad išsiskyrusiems nebūtų kliūtimi surasti kitą gyvenimo partnerį ir tt.

O ar reikalinga aiškinimo, kad pagimdytos šeimos auginimas ir auklėjimas reikalauja neardomos moterystės? Kiek laiko ir abiejų tėvų bendro rūpestingumo reikalauja tik vieno vaiko tinkamas paruošimas jo savistoviam gyvenimui. O gi natūraliai pilna šeima yra ne vienavaikė ar dvivaikė. Jeigu kalbėti apie natūraliai skaitlingą šeimą, tai jos išauginimui, išauklėjimui, aprūpinimui dažnai vos pakanka abiejų gimdytojų viso amžiaus bendro darbo, bendrų rūpesčių, abiejų širdies ir proto. O ne retai jų amžius yra net per trumpas duoti savo vaikams tai, kiek geri tėvai norėtų duoti. Tokie tėvai ir ilgai gyvenę, daug rūpinęsi paprastai net nesiskundė, kad gyvenimas būtų prailgęs ar įkirėjęs: juos rišo ir domino ne tik tarpusavė meilė, o sveikai suprasto šeimyninio gyvenimo tikslai.

Nebranginą moterystės ryšio ir savo šeimos tvirtumo paprastai pasiteisina tuo, kad dabar tėvai nesą būtini vaikų auginimui ir auklėjimui. Juos auginti ir auklėti dabar esą pakankamai kultūrinių ir karitatyvinių institucijų. Tačiau reikia pakartotinai priminti, kad tos visos institucjos yra sukurtos ne Dievo ir ne prigimties, o žmonių. Vaikus auginti ir auklėti Dievas ir prigimtis skyrė šeimai. Normaliai vaikas turi šeimoje ne tik gimti, o augti ir auklėtis. Geros įstaigos globoja ne tik nelaimingus vaikus. Jos padeda ir tvarkingoms ir laimingoms šeimoms, tačiau visiems yra aišku, kad jos yra skirtos šeimas paremti, joms padėti, o ne jas ardyti, ar tą ardymą nors palengvinti. Suardytų šeimų vaikų daug yra įvairiose privačiose ir valstybinėse labdaros įstaigose, tačiau daugiau jų yra kalėjimuos. Ar galėtume sakyti, kad kalėjimai yra steigiami tam, kad palengvinus vedusiųjų išsiskyrimus. Kad žmogus moka pasigaminti įvairiausių susisiekimo priemonių, tai iš to nieks nemano daryti išvados, kad reikia visiems žmonėms nupiaustyti kojas, nes bėdoje galima ir be jų apsieiti.

Kaip žinome, jau ir tolimoje senovėje buvo ne tik teorijų, o ir praktikos ardyti sukurtas moterystes ir šeimas. “Beveik netikėtina, koks sugedimas ir iškrypimas ištiko moterystę pagonių tautose; juk ji buvo iškraipoma vienos ar kitos tautos nuolat besikeičiančių klaidų ir biauriausių aistrų. Atrodė, kad visos tautos daugiau ar mažiau buvo užmiršę moterystės sąvoką ir jos tikrąją kilmę. Kaikur todėl buvo leidžiami moterystę liečią įstatymai, kurie atrodė išeiną iš valstybinių interesų, bet ne iš tų, kurių reikalavo prigimties įstatymai. Iškilmingos apeigos, savavališkai sugalvotos įstatymų leidėjų, nulemdavo kuri moteris turėjo vadintis garbingu žmonos vardu ir kuri begėdiškuoju konkubinos. Buvo nueita taip toli, kad valstybės valdovų galia nuspręsdavo, kas gali vesti ir kas negali. Įstatymai leisdavo daug ką, kas priešinosi teisingiems dalykams, ir daug ką, kas buvo tiesiog teisės ir teisingumo pažeidimas. Be to, daugpatystė, daugvyrystė ir skyrybos buvo priežastimis, dėl kurių moterystės ryšys buvo labai susilpnintas. Didžiausia netvarka buvo taip pat ir tuose dalykuose, kurie liečia tarpusaves vedusiųjų teises ir pareigas. Vyras išdrįso pasisavinti nuosavybės teisę į moterį ir, laikydamas ją sau priklausančiu daiktu, dažnai be jokios priežasties ją pavarydavo. Gi jis pats, pataikaudamas nepažabotoms ir nemalšinamoms aistroms, sau leido “slainikauti po viešus namus ir pas paleistuves, tarsi kaltę ir nuodėmę nulemtų viešas elgesis, o ne žmogaus vidinė valia”. Dėl šitokio vyrų ištvirkimo, žmona buvo tapusi pati nelaimingiausia būtybė. Ji buvo tiek pažeminta, kad buvo laikoma tiktai tarsi įrankiu vyro geiduliams patenkinti ir gimdyti vaikus.

Nesigėdinta moterystei skirtas mergaites parduoti ir pirkti, tarsi jos būtų kokie negyvi daiktai. Tėvui ar vyrui buvo duota net teisė moterį bausti mirtimi. Iš tokių moterysčių gimę vaikai būtinai tapdavo arba valstybės nuosavybe arba šeimos tėvo vergais. Be to dar įstatymai duodavo šeimos tėvui teisę ne tiktai sauvališkai sudaryti ar suardyti savo vaikų vedybas, bet taip pat spręsti savo vaikų gyvenimą ar mirtį.” Tokiais žodžiais senovės papročius apibudina P. Pijus XI savo enciklikoje “Casti connubii”. Kaikurie iš tų piktų papročių buvo įsigalėję ir pas žydus. Negalime paneigti, kad mūsų laikais jie būtų visi ir visur išnykę. Kai kurių iš tų papročių blogumas yra aiškus kiekvienam žmogui. Gi paprotį paleisti vieną žmoną ir vesti kitą paaiškino netik žydams, o visų laikų ir visų kraštų žmonėms Kristus šiais žodžiais: “Ar neskaitėte, kad tas, kurs pradžioje sutvėrė žmogų, padarė juos kaip vyrą ir moterį? Ir tarė: Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir laikysis savo moters ir du bus vienas kūnas. Ką tat Dievas sujungė, žmogus teneperskiria—. Mozė leido jums paleisti savo žmoną dėl jūsų širdies kietumo, o pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: Kas tik paleidžia savo žmoną, jei ne dėl svetimoterystės, ir kitą veda, svetimoteriauja, ir kas paleistą veda svetimoteriauja.” (Mat. 19, 4-9).

Laikui bėgant Žydai patys pametė ir daugpatystę ir žmonos paleidimo paprotį. Jau ilgas laikas, kai žmonos paleidimas ar skyrybos kai kuriuose kraštuose žydų tarpe yra visai užmirštas ir nepasitaikantis įvykis, nors Mozės duoto leidimo viešai ir oficijaliai jie niekad neatmetė.

Krikščionys nuo pat Kristaus laikų žino ir pripažįsta tik vieningą ir neardomą moterystę. Vėlesniais laikais kai kurios atskalos ir sektos įvedė savo tikintiems skyrybų leidimus, anų aukščiau pakartotų Kristaus žodžių arba visai niekur neminėdamos arba juos saviškai aiškindamos. Anais laikais, kai prasidėjo krikščionybė, žydų ir stabmeldžių papročiai buvo skirtingi, įvairūs, kai kurie labai nedori. Nors apaštalai visi buvo žydai, nors jie patys Evangeliją skelbė skirtingų papročių žmonėms — Žydams ir pagonims, tai jų visų vienodą mokslą apie moterystę galim išreikšti šv. Povilo žodžiais: “Tiems, kurie yra surišti moteryste, įsakau ne aš, bet Viešpats, kad moteris nesiskirtų nuo savo vyro, o jeigu atsiskirtų, pasiliktų netekėjusi ir susitaikytų su savo vyru. Taip pat ir vyras tenepalieka savo žmonos” (Kor. 10,1). Net moterystės neardant, atsiskirti vyrui nuo žmonos krikščionių tarpe nebuvo daug pateisinančių priežasčių. Viena paties Kristaus paminėta — nusikaltimas moterystės ištikimybei arba svetimoterystė — laikoma pakankama priežastimi kaltąją pusę pamesti, tačiau nepanaikinant moterystės ryšio, be teisės kurti kitą moterystę. Apie tai pakalbėsime plačiau, kalbėdami apie separaciją arba skyrybas.

Ištikimybė moterystei saisto žmogaus ne tik viršinį elgesį, o net jo mintis, jausmus “Aš gi jums sakau: Kiekvienas, kurs žiūri į moterį jos geisti, jau su ja svetimoteriavo savo širdyje” (Mat. 5, 28).

Buvo jau užsiminta, kad visų krikščionių moterystė yra Sakramentas. Sakramentas nėra priedas prie moterystės sutarties. Kristus pačią moterystės sutartį padarė Sakramentu. Todėl kiekviena tikra krikščionių moterystės sutartis yra Sakramentas. Krikščionių tarpe moterystės nesakramento visai negali būti.

Sakramentai yra ne tik malonės šaltiniai, o yra faktai, veiksmai įvykę Dievo vardu, nors ir per žmones. Nėra nė vieno iš Sakramentų tokio, kurį suteikę ar priėmę asmens galėtų anuliuoti.

Nekrikštytų asmenų moterystė yra natūraliai šventa sutartis, tačiau ne Sakramentas. Kaip buvo jau minėta, ir nekrikštytų asmenų moterystė yra nesuardoma. Yra tik vienas atvejus, kada nekrikštytų asmenų moterystę galima suardyti, tai vadinama Povilo Privilegija. Tas atvejus taip vadinamas todėl, kad apie jį kalba šv. Povilas (1 Kor. 7,5). Kitaip tas atvejus yra dar vadinamas Tikėjimo Privilegija. Jos turinys yra sekantis Jeigu iš dviejų vedusiųjų nekrikštytų asmenų vienas pasikrikštija, o antras pasilieka nekrikštytas ir pasikrikštijusią pusę arba pameta arba nesutinka leisti pasikrikštijusiai pusei deramai krikščioniškai gyventi. Tokiu atveju pasikrikštijusi pusė gauna laisvę pasitraukti nuo nepasikrikštijusio asmens ir kurti naują moterystę su krikščioniu. Pats užinteresuotas asmuo tačiau nėra kompetentingas spręsti, ar yra pakankama priežastis šia privilegija jam naudotis ar ne. Tai ištirti ir sprendimą padaryti yra Bažnyčios teismo kompetencija.

Per du tūkstančiu metų Katalikų Bažnyčia visada griežtai saugojo Kristaus paliktą mokslą. Už vieningos ir nesuardomos moterystės gynimą Katalikų Bažnyčiai yra tekę daug kovoti.

Kartais iš to ir nuostolių turėta, pav. Anglijos atskilimas nuo Katalikų Bažnyčios. Nuolaidų šiame dalyke Bažnyčia tačiau niekad nėra padariusi. Visas teorijas, priešingas moterystės ir šeimos esmei ir natūraliam charakteriui, labai aiškiais ir griežtais žodžiais pasmerkė visuotinis Tridento susirinkimas. Aną seną Bažnyčios mokslą pakartoja, pasmerkia visas senas ir naujas klaidas ir mūsų laiko Popiežiai. Tai padarė viešu ir iškilmingu būdu P. Pijus IX, P. Leonas XIII, P. Pijus XI. Ir dabartinis Popiežius Pijus XII skaitlingose kalbose moterystės ir šeimos klausimais kartoja tą patį seną Bažnyčios mokslą. To paties Bažnyčia mokys iki pasaulio galo. Visada pasiliks tas pats Dievas, sukūręs žmogų ir jo gyvenimo būdą, visada pasiliks toks pat žmogus su ta pačia prigimtimi, visada bus tie patys Dievo ir prigimties įstatymai. Ir moterystė visada turi pasilikti tokia pat, kokią ją įsteigė Dievas ir kokios reikalauja žmogaus prigimtis, kokią gina Katalikų Bažnyčia, sekdama Kristų ir Apaštalus.

MOTERYSTĖS IR ŠEIMOS KILNUMAS

Italų dainininkas Beniamino GIGLI, prieš iškeliaudamas į Ameriką 1947 metais, Milano “SCALA” dainavo motinai skirtą dainelę. Savo turiniu dainelė trumpa ir paprasta. Pačiam dainininkui ir daugeliui klausytojų, net senų žmonių, riedėjo ašaros. Apsiverkė prisiminę, gal jau senai mirusią, kiekviens savo motiną.

Kiekvienas gimėme ir užaugome šeimoje. Jau prieš daug metų iš jos esame išsiskyrę. Tos šeimos, kurioje gimėme ir praleidome vaikystės metus, daugeliui jau išviso nėra: gimdytojai jau mirę, broliai ir seserys po pasaulį iškrikę. O tačiau ir jaunas ir senas su kokia tai šventa pagarba, ypatingu pietizmu mini savo gimtąją šeimą. Ir juo žmogus ilgiau gyveni, tuo anie atminimai tampa vis brangesni. Ir senatvės sulaukęs žmogus susigraudinęs mini savo tėvus, savo gimtąją pastogę, nors ta gimtinė būtų buvusi ir neturtingiausia ir vargingiausia. Atsimenu, kaip Tėvas Raymond Sabatier, Paryžiaus Oratorijos vienuolis, pasakodavo savo atsiminimus iš kariuomenės kapeliono dienų pirmojo Pasaulinio karo metais, kaip sunkiai sužeisti kariai savo kančiose šaukdavosi savo motinos, kuri ne vieno buvo jau senai mirusi. Toks sentimentas kam nors gali būti nesuprantamas, tačiau jis lengvai suprantamas Prancūzui katalikiškos šeimos nariui.

Daugelis tautų kultūroje kilo ir vėl smuko, ėjo teisingu keliu ir vėl paklydo, tačiau visur ir visada buvo gerbiamas padorus šeimyninis gyvenimas. Mūsų laikais beįsigalįs bedieviškasis materijalizmas vietoje moterystės ir šeimos buvo paskelbęs vadinamą “laisvąją meilę”, arba laisvę seksualiniam palaidumui, į tai žmones net paragindamas. Tuo keliu buvo pradėję eiti bolševikai Rusijoje. Vaikus buvo galima atiduoti į valstybines vaikų prieglaudas, o gimdytojai galėjo pamesti vienas antrą, kada panorėjo. Praėjo nedaug laiko ir štai tie patys bolševikai naikina jų pačių į tai ragintas, jų pačių tokiomis išauklėtas ištvirkusias moteris. Kai kurias iš tokių tremia vergių darbams į koncentracijos stovyklas, o kitas net išžudo. Panaikintas ne tik skyrimasis be jokių formalumų, o net teismuos divorsų formalumai apdėti tik turtuoliams prieinamais mokesčiais. Nors jų turimas šeimyninio gyvenimo supratimas dar labai toli nuo tiesos, tačiau giriama pastovi, ištikima šeima, premijuojamos skaitlingos šeimos. Nesakykime, kad tai daroma tik tikslu priauginti kuo daugiau piliečių. Trumpas patyrimas greitai pamokė, koks yra skirtumas visais atžvilgiais tarpe tvarkingos šeimos ir palaido žmonių elgesio bei bendravimo.

Kame yra tie skleidžią pagarbą ir neužstelbiami tvarkingo šeimyninio gyvenimo spinduliai, kurie paliečia visų akis, ir širdis?

Žmonių šeimyninį gyvenimą nėra su kuom gamtoje palyginti. Kiek žmogus yra aukštesnis už kurią nors kitą gamtos būtį, tiek šeimyninis gyvenimas yra aukštesnis už visus kitus žemėje matomus gyvybės ir gyvenimo reiškinius. Šeima yra tas židinys, per kurį ir kuriame ateina gyventi ne tik žmogaus kūnas, o ir jo nemirtingoji siela. Iš šeimos kyla žmonijai visa, ką gero iki šiol ta žmonija pasiekė.

Šeima kyla iš moterystės. Per moterystę du asmeniu — vyras ir moteris sueina teisėtam bendram gyvenimui. Juodu suveda draugėn noras vienas antrą visada mylėti, vienas antram pasišvęsti ir gyventi kartu visą gyvenimą ir viską, ką savyje talpina žodis: gyvenimas. Tikintieji siekia dar toliau. Juodu nori ir tikisi amžinai dalintis ir amžinojo gyvenimo laime. Savo bendrą abiejų troškimą ir susitarimą juodu pašvenčia ir sutvirtina priesaika. Jie ne tik tiki moterystės sakramentiniu šventumu, o jaučia ir supranta, kad jų moterystė yra šventa pati savyje, savo kilme, savo visu turiniu.

Dievas galėjo surasti ir kitokių būdų žmogui ateiti į pasaulį — užgimti. Jo išmintis ir meilė žmogui parinko tą kelią, koks yra dabar — šeima. Taip moterystės sutartimi pradėtas bendras vyro ir moters gyvenimas tampa židiniu, kuriame, Dievui ir žmonėms bendradarbiaujant, ateina į pasaulį lig tol nebuvę žmonės. “Kaip atrodo išaukštinti žmonės, kurie pasauliui duoda naują protingą tvarinį” (Vermeersch, De Castitate, p. 103).

Šeima yra tas mažas ir gražiausias židinys, iš kurio kyla žmonija, kuriame kiekvienas žmogus patiria gražiausius išgyvenimus. Pasaulyje yra labai kilnių ir mielų žmonių, tačiau kuris iš jų pajėgtų atstoti mažam kūdikiui jo motiną? Tiek milijonų žmonių išauginę gimdytojai ir auklėtojai ir dabar neišsiaiškina, kodėl mažas kūdikis laimingas jaučiasi tik savo motinos rankose. Atrodo, kad jis dar visai nieko nesupranta, o tačiau greitai ir jautriai skiria, kada mamytės veidas linksmas, kada ne; jeigu motina kada pradeda verkti, jos kūdikiai verkia kartu su ja net neklausdami, ko jinai verkia. Nuo pasaulio pradžios ir lig šiai dienai, ir pas kultūringus ir nekultūringus žmones mažas vaikas nieku nepasitiki labiau už savo gimdytojus, nieko už juos jautriau nemyli. Ar ne psichologiškas yra berniuko atsakymas, kurs didelės audros jūroje metu jūrininkų užklaustas, kodėl jis toks ramus atsakė: “Negali nieko blogo įvykti, nes prie vairo yra mano tėvelis”?

Ir apie motiną Kristaus gražiai pasakyta, kad ji, pagimdžiusi kūdikį, jau nebeatsimena suspaudimo dėl džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus (Jon.6,2). Gimė žmogus, iš kurio ji pati turės daug džiaugsmo, kuriam Dievas yra skyręs ne ką kitą, o laimę amžinybėje ir patį save. Gimė siela, kuri būdama Dievo kūriniu, Dievo vaiku, vadinasi tačiau jos sūnumi, jos dukrele, kuri niekad nemirs ir amžinai ją vadins savo motina.

Per dorą ir tvarkingą šeimos židinį, pradedamą moteryste, ateina palaima visai žmonijai. Visos žmonijos nuotaikos ir gyvenimas yra tokie, kokie yra pavieniai žmonės. Žmonijos drausmę, jos dvasią nustato, toli gražu, ne valstybių įstatymai. Apie tas priemones palaikyti žmonijos tvarką jau stabmeldžiai Romėnai yra palikę posakį:

Blogiausia ta valstybė, kurioje daugiausia įstatymų. Jeigu pavieniai žmonės yra dori, išmintingi, tai visuomenės gyvenimas savaimi tvarkosi išmintingai. O gi į atskirus asmenis niekas nepadarys geresnės įtakos, kaip dora, tvarkinga šeima, kurioje žmogui tenka augti. Išskyrus labai mažas išimtis, žmonės išauga tokiais, kokiais juos auklėjo gimtoji šeima. Šeimos pasėtos sėklos paprastai nepakeičia nei mokykla nei gyvenimas. O kad ir šalia šeimų yra gerų auklėjančių įstaigų jaunimui, apleistiems vaikams auginimo ir auklėjimo namų, be globos likusiems seneliams prieglaudų ir kitų labdaros įstaigų, tai jos beveik visos yra gerose šeimose užaugusių žmonių dovana visuomenei. Jas paprastai ir aptarnauja gerų šeimų išauginti rinktiniai asmens, o tačiau, nepaisant viso jų gražaus pasišventimo, artimo meilės, tos įstaigos niekad nepajėgs prilygti geros šeimos.

Šeima yra didinga dar vienu niekeno neprilygstamu atžvilgiu. Dievas nusprendė savo garbe ir laime pasidalinti su begaline daugybe savo tvarinių. Po daugiau ar mažiau tos laimės tenka ir mūsų vadinamiems nesąmoningiems tvariniams. Daugiausia jos tenka žmogui, nes jis gimdamas tampa amžinu Dievo garbės ir laimės dalininku. O tie žmonės gema šeimose. Šeima yra Dievo pasirinktas būdas dalintis su mumis savo meile ir laime.

Kai pradedame kalbėti apie Bažnyčią, apie tautą, tai šeimą tarsi paliekame antroje vietoje. O tačiau šeima duoda narius ir tautai ir Bažnyčiai. Ne tik duoda. Kur ir kol šeimos gyvenimas yra tvarkingas, ten tauta stipri, ten ir Bažnyčiai lengva darbuoti. Kur šeimos gyvenimas pradeda krikti, nepaisant visokių kitų pastangų, tautai gręsia žuvimo pavojus, Bažnyčia regresuoja. Yra manančių, kad geras patrijotas gali užaugti ir netvarkingoje šeimoje, kad Bažnyčios darbui daugiau reiškia geri kunigai, negu geros šeimos. Atsakymas yra paprastas ir aiškus. Kad būti kilniu patrijotu, pirma reikia būti kilniu žmogumi. Kad turėjus gerų kunigų, pirmiau reikia turėti gerų šeimų. Visos gražios kalbos apie patrijotizmą, apie pašaukimus sueigose ir bažnyčiose, o ne šeimose, paprastai yra tik gražus varpais paskambinimas.

Moterystės ir šeimos gyvenimas yra kilnus dar ir tuo, kad per šį luomą beveik visi žmonės turi laimėti savo amžinąją laimę. Kituose luomuose gyvena tik labai nežymi žmonių dalis, o visuma gyvena moterystės luome, šeimos gyvenimu. Kiekvienas žmogus savo aukščiausiojo tikslo — savo išganymo turi siekti savo luomo keliu. Kito kelio nėra. Taigi ir į aukščiausiąjį tikslą beveik visi žmonės turi nueiti per moterystę ir šeimyninį gyvenimą.

Žemę ašarų pakalne padarė ir praminė patys žmonės. Dievas nori, kad žmogus ir žemėje jaustųsi tiek laimingas, kiek žemiškame gyvenime ta laimė yra įmanoma. Tos laimės kiekvienas turi surasti savame pašaukime savame luome. Ir tikros žemiškos laimės beveik visiems žmonėms tenka siekti per moterystę ir šeimą. Šia proga yra todėl verta priminti, kad kas nemoka būti žemėje laimingas savame luome, tas žemėje laimės niekur nesuras. Jieškodamas jos kur nors šalia savo luomo, dažniausiai jieškos ne tikros laimės, o nuodėmingo malonumo. Vietoje laimės ras dar didesnį apsivylimą, susilauks dar daugiau sąžinės priekaištų, tuo keliu gali prarasti net ir amžinąją laimę.

Kaip pats Dievas vertina jo sukurtą šeimyninį gyvenimą, parodo tai, kad Išganytojas, turėjęs ateiti į pasaulį ir gyventi kaip žmogus, savo atėjimui pasirinko šeimyninio gyvenimo kelią. Užgimęs Išganytojas augo savo motinos ir šv. Juozapo globoje — Šventojoje Šeimoje. Kristaus laikais žydų tarpe buvo ir atsiskyrėlių ir asketų. Jeigu daryti išvadą tik iš to, kas pasakyta Evangelijose, galėtume manyti, kad Kristus dažniau lankėsi šeimose, negu pas atsiskyrėliu. Įvykis Galilėjos Kanoje, epizodai Lozoriaus namuose parodo, su kokia meile ir pagarba Kristus užeidavo į šeimas. Rinkdamasis apaštalus Kristus nedarė skirtumo tarpe vedusių ir nevedusių vyrų. Kristus pats mokė, kaip reikia suprasti moterystę ir šeimyninį gyvenimą, paaiškindamas anais laikais įsigalėjusias klaidas. Pačią moterystės sutartį jis išaukštino į Sakramentą t.y. ją parinko vienu iš regimų ženklų jo malonės ir palaimos visiems pasirenkantiems tą gyvenimą.

Šeimos nariai — tėvai ir vaikai visi yra žmonės. Kiekvienas iš jų turi savų silpnybių. Jas mato ir pergyvena vienas antrame vyras ir moteris. Vaikų silpnybes tenka pakelti tėvams, tėvų — vaikams. Tačiau žmogiškoji prigimtis ir jos silpnybės neturi temdyti šeimyninio gyvenimo laimės. Ji neturi tapti kliūtimi siekiant aukščiausiojo tikslo. Kad “iš moterystės atnaujinimo, kurį įvykdino Kristus, visos žemės ir visų laikų tautos galėtų susilaukti pageidaujamų vaisių, pirmiausiai reikia, kad žmonių protus apšviestų tikrasis Kristaus mokslas apie moterystę. Antra, reikia, kad moterystėje gyveną krikščionys, padedami Dievo malonės, savo silpną valią, visą savo galvoseną ir elgseną suderintų su tuo garbinguoju Kristaus įstatymu, kuris jiems patiems ir jų šeimai užtikrintų tikrą palaimą ir ramybę” (Iš P. Pijaus XI enc. Casti canubii).

Moterystės ir šeimyninio gyvenimo kilnumo nepajėgia užtemdyti žmogiškosios prigimties silpnybės tiems, kurie moka ir pajėgia suprasti moterystėje ir šeimyniniame gyvenime dieviškąją jų dalį. Vedusieji tenepamiršta, kad šis jų pasirinktas gyvenimo kelias yra jų kelias amžinybėn, kad jame ir niekur kitur turi surasti ir šio laikinojo gyvenimo laimę ir užsitikrinti amžinąją. Ir moterystėje, panašiai kaip kunigystėje, viską reikia suantgamtinti: ir džiaugsmus ir sunkumus pašvenčiant Dievo garbei, juos priimant kaip savo gyvenimo būtinąją dalį. Šeimos gimdymas ir jos auklėjimo vargai susipratusiems tėvams yra gausiai atlyginami tos minties ir to jausmo, kad jie yra Dievo bendradarbiai ir jo patikėtiniai, kad per juos Dievas leidžia atsirasti lig tol nebuvusiai gyvybei ir nemirtingai sielai, kad Dievas patiki gimdytojams tą sielą žemiškame gyvenime aprūpinti, prižiūrėti, ją išmokyti tiesos ir laimėti amžinąją laimę. Iš savo vaikų tėvai patys turės sau paguodos senatvėje. Už savo taip garbingas Dievo patikėtinių ir bendradarbių pareigas jie daug pelnys ir pas Dievą ir žmonių akyse. Šv. Povilas sako, kad moteris bus išganyta vaikų gimdymu, jeigu ji pasiliks tikėjime, meilėje ir šventume drauge su susivaldymu (I Tim. 2,15).

Ne tik kiti Bažnyčios rašytojai ir mokytojai,, o patys Popiežiai gražiais žodžiais kalba apie moterystės ir šeimos kilnumą ir šventumą. Pakartodamas P. Leono XIII mintis, P. Pijus XI sako: “Jei tyrinėjame istorinius paminklus, jei sekame tvirtą visos žmonijos įsitikinimą, jei panaudojame visų tautų institucijas ir papročius, tai pats protas aiškiai suranda, kad jau pačioje prigimtinėje santuokoje yra kažkas švento ir religinio, kas nėra atsiradę vėliau, o yra įgimta, kas nėra gauta iš žmonių, o suteikta pačios prigimties, kadangi jos Kūrėjas yra pats Dievas ir ji pati nuo pat pradžios buvo tam tikras Dievo žodžio įsikūnijimo paveikslas” (P. Pijus XI, enc. Casti connub.).

KAIP YRA KURIAMA KATALIKIŠKA MOTERYSTĖ

Viename palyginime Kristus lygina žmogų šeimininkui, kurs prieš pradėdamas statyti namus gerai apskaičiuoja, ar pajėgs pradėtą darbą užbaigti (Luk. 4,2).

Kiekvienas rimtas ir išmintingas žmogus prieš kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo įvykį, reikalą, gerai apsimąsto ir pagal išgales pasiruošia bei pasistengia, kad viskas vyktų ne pripuolamai, o planingai ir sėkmingai.

Žinant moterystės natūralų kilnumą, jos natūralųjį ir sakramentinį šventumą, jos tikslo didingumą, atmenant, kad ją pasirinkusiems ji yra vienintelis kelias ir žemiškon ir amžinojon laimėn, kiekvienam pasidaro pakankamai aišku, koks yra rimtas žmogaus gyvenimo klausimas, koks rimtas įvykis moterystės kūrimas. Kadangi moterystė yra nesuardoma, tai kėsinimasis eiti moterystėn yra daug svarbesnis žingsnis negu vienuoliniai įžadai. Vienuoliniai įžadai pradžioje yra laikini, iš amžinųjų galima dispensa. Gi sudaryta moterystė nėra nei laikina nei atšaukiama nei dispensuojama. Suprantama užtat, kad rimtas žmogus moterystei turi rimtai pasiruošti.

Pirmasis rūpestis. Kas apsisprendė pasirinkti moterystės ir šeimyninio gyvenimo luomą, to pirmasis ir svarbiausias klausimas yra antrojo asmens pasirinkimas. Jauni žmonės tuo yra nelaimingi, kad visas pasaulis ir asmeniniai jų reikalai, jie patys sau ir kiti žmonės jiems atrodo daug šviesiau ir gražiau, negu visa tai yra tikrovėje. Neturėdami gyvenimo patirties, jie kai ką padaro lengvabūdiškai, ko vėliau negalima pataisyti. Taip atsitinka su ne vieno jauno žmogaus mokslu, pašaukimo ar profesijos pasirinkimu. Dažnai taip įvyksta ir moterystę kuriant. Pasirinkdami savo moterystei asmenį jauni žmonės perdažnai ir perdaug vaduojasi kito asmens grožiu, kokiu nors vienu įspūdžiu ir kitais panašiais antraverčiais motyvais, o permažai šaltu protu ir gyvenimo tikrovės supratimu, asmens būdo ir dvasinių savybių įvertinimu. Ne kartą pasitaiko, kad net esminius bendro gyvenimo klausimus juodu pradeda aiškintis jau tik suėję moterystėn. Ne tik jausmų, nuomonių bet net pažiūrų skirtumai paaiški po laiko, kai jau nėra legalaus kelio atgal. Gi ne seniams, o jauniems žmonėms yra laikas ramiai ir rimtai įsigilinti į moterystės esmės, jos tikslų klausimus, įsigilinti į tiesą, kad moterystės gyvenime teks siekti krikščioniškojo tobulumo ir amžinojo gyvenimo, kad moterystės ryšiu sujungtu du asmeniu turės visada kartu gyventi, viens antram gyvenime daug ką atstoti, turės priimti ir pakelti viens antro silpnybes ir pasilikti viens antram visiškai ištikimu ir patikimu iki mirties. Šių ir panašių minčių šviesoje reikia rinkti būsimai moterystei asmenį.

Laimingi yra tie jaunuoliai, kurie yra taip išauklėti, kad savo gyvenimo svarbesniuose reikaluose visada klausiasi savo gimdytojų ar globėjų nuomonės bei patarimo. Ir šiuo atveju nelaimingi yra tie jaunuoliai, kurie yra perdaug savarankiški, pratę viską spręsti tik vieni sau, nieko pas nieką nesiklausti.

Jieškant patarimo moterystės tikslu nereikia tačiau pristoti profesijonalų piršlių. Jų buvo ir yra ne tik Lietuvos kaime. Yra jų ir dabar ir visuose luomuose. Tie žmonės dažniausiai paiso savo ir kitų asmenų visokių pašalinių interesų, o ne laimės to jauno asmens, kurs kreipiasi į juos patarimo. Jie, kaip namų pardavėjai, klausiančiam visada pirš tą asmenį, kurs pirmas yra iš eilės jo apskaičiavimuose. Ne veltui Lietuvių vestuvinėse dainose piršliui melagiui nerandama nė vieno gero žodžio, o mūsų liaudies vestuvių papročiuose yra ir toks programos punktas — piršlio korimas. Tiesa, kad iš dainų ir tokio epizodo nereikia daryti perdėtų išvadų, tačiau aišku, kad yra nerimta vaduotis tik pašalionio asmens patarimais. Negirtini yra ir tie jaunimo prie-teliai, kurie jaunus žmones mylėdami perdaug sentimentaliai, jiems nepataria, o skuba visur tik pritarti.

Pirmiau, negu du asmeniu nutars arčiau susipažinti vedybų tikslu, patariama ištirti antrojo asmens šeimą: gimdytojus, brolius, seseris. Reikia ištirti antrojo asmens šeimos papročius, dorą, o ypatingai jų sielų ir kūnų sveikatingumą. Šio posakio prašau nelaikyti keistu. Tikėjimas ir dora mažiau priklauso paveldėjimo, negu sveikatingumas. Tiesa, kad ir paveldėtos savybės turi įtakos į žmogaus religingumą, į dorą, tačiau ir iš nešventų šeimų yra išaugę didelių šventųjų. Iš doros ir religingos šeimos gali išaugti ne tiek religingas ir doras. Tai nulemia ne vien įgimtis o ir kitos įtakos. Vistiek tačiau didelėje daugumoje ir šiose srityse iš šeimos paveldėta dvasia pasilieka.

Kitaip yra su sveikata. Apie tai plačiau kalbėti ne mano sritis. Trumpai tačiau priminsiu, kas yra svarbu žinoti renkantis asmenį moterystei. Jaunose kartose dažnai pasikartoja gimdytojų, o net ir protėvių fiziniai trūkumai. Gi dar labiau reikia paisyti kurioje nors šeimoje esančių, ar seniau buvusių psichinių trūkumų. Yra paveldimų psichinių ligų, kurių jauname žmoguje negali konstatuoti net specijalistai gydytojai. Matomai jos pasireiškia tik artėjant subrendimo amžiui. Tokių šeimų jaunuolių kuriuose yra įgimtų fizinių trūkumų, kur tėvai ar tėvukai buvo alkoholikai, kurių šeimoje buvo ar yra psichiniai nesveikų asmenų, nepatartina rinktis vedyboms. Iš tokių vedybų vėliau šeimyniniame gyvenime galima sulaukti labai nemalonių pasėkų. Yra gyvenime daug kelių, kuriais gali tapti ir pakankamai laimingi ir pakankamai šventi tokių šeimų nariai ir be motersytės.

Taip pat pirmiau, negu kuris asmuo bus pasirinktas moterystei, reikia gerai pažinti to asmens būdą, papročius, elgesį jo kasdieniniame gyvenime savoje gimtoje šeimoje. Susitikę su svetimais beveik kiekvienas tampame daug kitokiu, negu esame kasdienybėje. O daugelis jaunų žmonių, patekę į jaunimo tarpą, tampa tiesiog neįtikėtinai nepanašūs į save kasdieninį. Tačiau tas šventadieniškas elgesis yra tik ano momento, dirbtinas. Iš to elgesio nereikia nieko spręsti apie asmens būdą, jo kasdieninį elgesį. Užtat dar prieš susipažįstant su numatytu asmeniu yra išmintinga tai pasisakyti savo gimdytojams, vyresniems broliams, seserims, kad jie padėtų asmenį ištirti ir pažinti. Tie, kurie yra per skubūs susidraugauti, kurie per greitai pradeda kalbą apie vedybas, kartais patiria daug nemalonumų ir nepatogumų, kai, asmenį geriau pažinus, tenka pradėtą draugystę ir pažintį nutraukti. Tėvai, broliai, seserys, būdami tiesioginiai mažiau užinteresuoti, kritiškiau žiūri į asmenį, jį kritiškiau įvertina ir gali išmintingai patarti. Savųjų patarimus verta branginti, nes jie eina iš gero norinčios širdies, iš didesnio patyrimo. Patys pasauliečiai sako, kad meilė yra akla t.y. kad įsimylėjęs asmuo antrame asmenyje mato tik gera, nemato ir nesupranta trūkumų, o net ir matydamas stengiasi viską pateisinti ir save apgauti. Sako, kad įsimylėjusieji tik po vedybų pamato tikrą viens antro net veido išraišką. Nėra ko stebėtis, jeigu kas sako, kad su vedybomis baigiasi meilė.

Draugystę, nueinančią net ligi meilės ir moterystės pažado, pradėti lengvabūdiškai ir ją dėl kokių nors priežasčių vėl nutraukti yra daug rimtesnis įvykis, negu daugelis jaunų ir net subrendusių žmonių mano. Gerai padarytų, jeigu ta tema plačiau parašytų kuris nors patyręs pasaulietis psichologas ar pedagogas ar tokios suirusios meilės auka. Šia proga pakaks trumpai išsireikšti, kad asmuo, linkęs greitai “įsimylėti” ir greitai kalbinti moterystėn, taip pat greitai nutraukti draugystę su vienu asmeniu ir jieškoti vėl naujos, yra savo charakterio gadintojas, savos ir kitų širdies žalotojas, o ne kartą savos ir kitų visos ateities griovėjas. Tai yra blogo charakterio ar neišauklėtos sielos ženklas. Tokie asmenys paskiau ir moterystėje gyvendami yra linkę į lengvabūdiškas pašalines pažintis ir draugystes arba, aiškiau sakant, į didesnę ar mažesnę neištikimybę moterystėje. Rimtai pažinčiai vedybų tikslu nereikia todėl pristoti ne tik formaliai divorsuotų, o reikia būti atsargiais ir su tokiais asmenimis, kurie jau ne su vienu asmeniu buvo susitarę ir ruošėsi moterystei ir tie susitarimai, ruošimaisi dėl kokių nors priežasčių vis iširdavo. Tokių asmenų širdys ir jausmai gali būti jau perdaug apsipratę su lengvabūdišku neištikimu elgesiu. Ateityje jie gali turėti drąsos suardyti moteryste pradėtą bendrą gyvenimą. Jauni žmonės, pirmiau negu pradėsite rimtą pažintį ir draugystę su kitos lyties jaunu asmeniu, jį gerai pažinkite.

Taip pat pirmiau, negu bus pradėta tartis su kuriuo asmeniu moterystei, reikia ištirti, ar nėra kokių nors kliūčių neleidžiančių tų dviejų asmenų moterystės. Yra gi kliūčių, kurių negalima pašalinti nei dispensos nei jokiu kitu keliu. Išmintingiau yra kliūtis pažinti iš anksto, negu pradėjus draugystę ar tarimąsi moterystei.

Prisiminkime šia proga moterystės kliūtis kiekvieną atskirai.

Kiekvieno krašto civiliniai įstatymai paprastai įveda kai kurias moterystės kliūtis savam kraštui. Jų nepaisantieji paprastai yra paliečiami vienokiu ar kitokių civilinių sankcijų. Nei apie tų įstatymų vertę nei apie jų turinį šioje vietoje nekalbėsime. Apie juos bus kalbos kitu atveju. Krašto piliečiai tokius įstatymus turi žinoti.

Kalbėsime šioje vietoje apie prigimties ir Bažnyčios įstatymų kliūtis. Nors kasdieninėje kalboje jos visos yra vadinamos Bažnyčios įstatymų kliūtimis, tačiau Bažnyčios įstatymai kai kurias prigimties įstatymų kliūtis tik primena ir paaiškina. Yra ir pačios Bažnyčios įvestų kliūčių. Jos paprastai liečia ne visus tikinčiuosius.

Vienos kliūtys moterystę ardo taip, kad, kol ta kliūtis yra, kol jos nepašalins laikas ar dispensa, negalima sukurti tikros moterystės.

Kitos moterystę kliudo, bet neardo. Kas kėsintųsi eiti moterystėn tokios kliūties nepašalinęs, tas nusikalstų Bažnyčios ar valstybės drausmei, tačiau moterystė būtų tikra.

Iš kai kurių moterystę ardančių ar kliudančių kliūčių Bažnyčia gali dispensuoti ir esant rimtoms priežastims dispensuoja. Iš kitų Bažnyčia arba visai negali dispensuoti arba ir galėdama paprastai nedispensuoja.

Moterystę ardančios kliūtys t.y. tokios, kurių nors vienai esant negalima sukurti tikros moterystės, yra sekančios:

1.    Amžiaus kliūtis. Negali eiti moterystės berniukas nebaigęs 16 metų ir mergaitė nebaigusi 14 metų. Iš šios kliūties Bažnyčia nedispensuoja, nes pakankamai nesubrendę asmens pačia prigimtimi dar netinka moterystei.

2.    Fizinio netinkamumo kliūtis. Negali eiti moterystėn vyras ar moteris, kurie dėl kokių nors organinių trūkumų ar dėl psicho-nervinių priežasčių netinka moterystės santikiams. Iš tokių kliūčių Bažnyčia negali dispensuoti, nes žmogaus prigimties trūkumų dispensa negali pašalinti. Jeigu tokia kliūtis pašalinama laiku ar medicinos priemonėmis, tai savaimi suprantama, kad ji skaitosi pašalinta.

3.    Moterystės ryšio kliūtis. Negali eiti naujon moterystėn toks vyras ar tokia moteris, kurie yra vedę ir abu vedusieji yra gyvi. Ar tuodu vedusiu gyvena kartu ar ne, ar civiliniai divorsavę ar ne, tie faktai kliūčiai neturi reikšmės. Iš šios kliūties Bažnyčia negali dispensuoti, nes ji seka iš prigimties ir pozityvaus Dievo įsakymo. Išimtis yra tik vienu atveju — vadinamos Povilo Privilegijos atveju.

4.    Skirtingo tikėjimo kliūtis. Negali eiti moterystėn katalikas su nekrikštytu asmeniu. Iš šios kliūties Bažnyčia gali dispensuoti tik tada, jeigu iš nekataliko pusės negresia pavojus kataliko tikėjimui, dorai ir vaikų katalikiškam auklėjimui. Jeigu toks pavojus yra, Bažnyčia dispensos negali duoti. Jeigu dispensa duodama, tai nekatalikas privalo raštu garantuoti, kad nekliudys katalikiškai pusei gyventi pagal savo tikėjimo reikalavimus ir katalikiškai auklėti vaikus.

5.    Aukštesniųjų šventimų kliūtis. Negali eiti moterystėn vyras priėmęs subdiakono, diakono ar kunigo šventimus. Šią kliūtį yra įvedusi Bažnyčia. Subdiakonas ir diakonas gali gauti iš šios kliūties dispensą, jeigu jie atsisako savo pasirinkto kunigystės pašaukimo ir nori vėl grįžti į pasaulinį luomą. Kunigams taip retai duodama ši dispensa, kad galima sakyti, jog kunigai jos negauna.

6.    Iškilmingų įžadų kliūtis. Negali eiti moterystės vyrai ar moters padariusieji iškilmingus vienuolinius įžadus. Amžinieji vienuoliniai įžadai ne visi skaitomi iškilmingais, o tik tie, kuriuos tokiais pripažįsta Apaštalų Sostas. Tokiais yra beveik visų kliauzūrinių vienuolynų įžadai ir nėra iškilmingųjų įžadų vadinamųjų atvirųjų arba paprastųjų vienuolijų. Kai kurių vyrų vienuolijų brolių įžadai yra iškilmingieji, tačiau ne visų. Iš šios kliūties dispensuojami tokie, kurie su Bažnyčios leidimu išstoja iš vienuolynų be intencijos kada nors grįžti į vienuolinį luomą.

7.    Moters pagrobimo kliūtis. Negali eiti moterystėn vyras su ta moteria, kurią jis pats ar kiti pagrobė tikslu ją priversti eiti moterystėm Iš šios kliūties Bažnyčia negali dispensuoti. Žmogaus laisvė eiti ar neiti moterystėn, laisvai pasirinkti asmenį yra natūrali teisė ir nieks neturi galios ją sukliudyti. Moteris turi būti gražinta laisvėn ir tokion saugion vieton, kur ji galėtų laisvai apsispręsti. Tokia saugia vieta ne visada bus tėvų ar kitų savųjų namai, jeigu tie savieji yra kuom nors užinteresuoti moterį apvezdinti su kuriuo nors asmeniu. Paprastai turi būti suteikta laisvė moteriai pačiai pasirinkti jos norimą vietą.

8.    Moterystės ištikimybei nusikaltimo kliūtis. Negali eiti moterystėn vyras su ta moteria, kuriuodu, būdami viens ar abu vedę, savo tarpe yra nusikaltę svetimoteryste.

a. Kurių vienas ar abu būdami vedę, abu susitarę nužudo patys ar per kitus savo vyrą ar moterį, kad galėtų savo tarpe eiti moterystėn. Iš šios rūšies kliūties Bažnyčia nedispensuoja.

b.    Kurių vienas ar abu būdami vedę savo tarpe nusikalsta svetimoteryste ir, nors nesusitarę, nužudo vedusioj o antrąją pusę, kad juodu galėtų eiti moterystėn vienas su antru. Iš šios kliūties Bažnyčia nedispensuoja, ypatingai, jeigu nusikaltimas yra žmonėms žinomas.

c.    Kurių vienas ar abu būdami vedę savo tarpe nusikalsta svetimoteryste pasižadėdami viens antrą vesti, jeigu kada abu bus laisvi. Iš šios kliūties dispensuojama tik svarbioms priežastims esant ir jeigu nusikaltimas nėra viešai žinomas.

9.    Giminystės kliūtis. Negali eiti moterystėn giminės:

a.    Kaip savaimi suprantama, negali eiti moterystėn vieni su kitais tiesiosios eilės giminės kokio laipsnio giminystė bebūtų: tėvai su savo vaikais ar tėvukai su anūkais. Ši kliūtis laikoma natūrali, todėl iš jos niekad nedispensuojama.

b.    Netiesioginės eilės giminės negali eiti moterystėn iki trečiojo giminystės laipsnio įskaitytinai, t.y. broliai ir sesers, brolių vaikai ir pirmojo laipsnio pusbrolių vaikai arba antrojo laipsnio pusbroliai ir pusseserės.

Brolis ir sesuo niekad nedispensuojami. Pirmojo laipsnio pusbrolis - pusseserė dispensuojami tik išimtinais atvejai, esant svarbioms priežastims. Antrojo laipsnio pusbrolis ir puseserė arba pusbrolių vaikai gali būti dispensuojami dėl padorios ir pakankamai svarbios priežasties.

10.    Gentystės kliūtis. Neleidžiama eiti moterystėn vyrui ar moteriai su savo mirusio vyro ar moters giminėmis. Moterystė negalima su visų laipsnių gentimis pirmos eilės ir su vyro ar mo-ters broliais ar seserimis ir pusbroliais ar pusseserėmis.

Su tiesioginio laipsnio gentimis, t.y. su mirusiojo tėvais ar vaikais (jeigu jų buvo iš pirmesnės moterystės) dispensa paprastai neduodama. Su mirusio broliais ar seserimis moterystė leidžiama tik dėl labai svarbių priežasčių, pav. kad tuomi gali būti užtikrintas geresnis likusių mažų kūdikių auginimas ir auklėjimas. Su mirusio pusbroliais ar pusseserėmis moterystė leidžiama dėl padorios ir pakankamos priežasties.

1. Viešojo padorumo kliūtis. Moterystę ardanti kliūtis kyla iš dvejopo nusikaltimo viešajam padorumui: iš vyro ir moters viešo sugyvenimo netikroje moterystėje ar net be jokios fiktyvios moterystės. Taip gyvenę vyras ir moteris gali eiti moterystėn savo tarpe, tačiau yra draudžiama moterystė su vienas antro tėvais ar vaikais. Iš šios kliūties paprastai niekas nedispensuojamas.

12.    Dvasinės giminystės kliūtis. Negali eiti moterystėn dvasiniai giminės, t.y. krikštijęs ar krikšto tėvai su pakrikštituoju. Sakoma, kad ir krikštijęs, nes, kaip kiekvienam katalikui yra žinoma, krikštyti gali ne tik kunigas, o kiekvienas žmogus mokąs krikštyti. Jeigu nėra kitokių kliūčių, tai iš šios kliūties Bažnyčia dispensuoja.

13.    Legalinės giminystės kliūtis. Ši kliūtis kyla iš teisinio įsūnijimo. Kadangi ji kyla iš civilinių formalumų, tai ir kliūties charakteris yra toks, kokį nustato kurio krašto civilinė teisė. Ir Bažnyčios drausmei ji yra moterystę ardanti ar tik kliudanti, sekant vietos civiliniu įstatymu. Iš šios kliūties ir Bažnyčia dispensuoja tik tada, kai yra gauta dispensa iš civilinių įstaigų.

14.    Supratimo stokos kliūtis. Negali sudaryti tikros moterystės tokie asmens, kurie ar bendrai dėl protinio supratimo stokos, ar vien moterystės srityje nežinojimo, nesupranta, kas yra moterystė, kokie jos tikslai kokios pareigos. Tokių atvejų gali pasitaikyti ir užaugusių asmenų tarpe. Suprantama, kad subrendimo ir nežinojimo dispensa papildyti negali, tad iš tokios kliūties nieks ir negali duoti dispensos.

Sergą kokia nors psichine liga niekad negali eiti moterystėn.

15.    Laisvos valios stoka. Negali būti moterystės, jeigu asmuo prieš savo norą yra kieno nors priverčiamas eiti moterystėn, arba, kad ir manydamas eiti moterystėn, yra priverčiamas imti sau nenorimą a smenį.

Laisvas apsisprendimas bei laisvas asmens pasirinkimas yra žmogaus natūralios laisvos valios reikalas. Iš tokios kliūties taip pat negali būti dispensos.

Moterystę kliudančios, bet neardančios yra tokios kliūtys, iš kurių negavus dispensos kuriant moterystę nusikalstama, tačiau moterystė būtų tikra. Tokios kliūtys yra sekančios:

1. Padarytas įžadas: pasirinkti vienuolinį luomą, tapti kunigu, neiti moterystėn pasaulyje pasiliekant, išlaikyti skaistybę.

Kas gyvendamas pasaulyje padaro kurį nors iš šių įžadų, o paskiau nori jo netesėti — eiti moterystėn, toks turi gauti Bažnyčios dispensą. Eidamas moterystėn be dispensos sukurtų tikrą moterystę, tačiau nusikalstų, nes sauvališkai netesėtų Dievui duoto pažado.

2.    Paprastieji vienuoliniai įžadai. Visi vienuolynuose daromi įžadai yra paprasti, jeigu jie Apaštalų Sosto nėra pripažinti iškilmingais. Kas eitų moterystėn negavęs dispensos iš vienuolyne padaryto skaistybės įžado, to moterystė būtų tikra, tačiau taip pasielgęs asmuo sunkiai nusikalstų ir savo sąžinei ir Bažnyčios drausmei.

3.    Legalinės giminystės kliūtys, kaip buvo sakyta kalbant apie moterystę ardančias kliūtis, yra tokia, kokią ją įveda kurio nors krašto civiliniai įstatymai.

4.    Skirtingas tikėjimo išpažinimas. Ši kliūtis moterystei yra tarpe kataliko ir krikščionies nekataliko. Dispensa iš šios kliūties duodama tik tada, jeigu iš tokios moterystės negresia pavojus kataliko tikėjimui, d orai ir vaikų katalikiškam auklėjimui. Ir šiuo atveju, kaip ir skirtingo tikėjimo kliūčiai esant, nekatalikiškoji pusė turi duoti garantiją raštu, kad katalikui nekliudys katalikiškai gyventi ir katalikiškai auklėti gimsiančius vaikus. Jeigu taip atsitiktų, kad dėl kokių nors priežasčių tokia moterystė būtų kunigo palaiminta be dispensos, tai moterystė būtų tikra, tačiau tai dariusieji su bloga valia nusikalstų ir Bažnyčios drausmei ir savo sąžinei.

Apie mišrias šeimas kalba bus vėliau. Šioje vietoje tik trumpai pastebėsime, kad Bažnyčia, turėdama tokio ilgo laiko patyrimą, pačių žmonių labui mišrioms moterystėms nepritaria ir sielų ganytojams liepia žmones įtikinėti ir jiems aiškinti, kad nuo mišrių moterysčių jie susilaikytų. Jeigu du skirtingo tikėjimo, ar skirtingai išpažįstančių Kristaus religiją ruošiasi eiti moterystėn, tai sužinoję sielų ganytojai privalo stengtis tuodu asmeniu arba visai atkalbėti nuo moterystės arba juos tinkamai supažindinti su Dievo ir Bažnyčios reikalavimais. Tikintieji turi žinoti, kad sielų ganytojai tai daro ne sauvališkai.

5. Nors ir netikra kliūties prasme, Bažnyčia draudžia kunigams laiminti be vyskupo leidimo moterystę tvarkingo kataliko su tokiu formaliu kataliku, kuris religiniame gyvenime būtų viešai ir visiškai apsileidęs, būtų praktiškas bedievis, ar kuris priklausytų kuriai nors Bažnyčios pasmerktai sektai, organizacijai, viešai nuodėmingai gyventų ir atsisakytų prieš moterystę priimti Atgailos Sakramentą. Moterystė yra Sakramentas. Sakramentus žmonės turi vertai priimti. Bažnyčia negali leisti priimti jokio Sakramento tokiam asmeniui, kurs aiškiai ir viešai būtų jo nevertas. Jeigu žmogus pats ir kėsinasi papildyti tai, kas vadinama šventvagystės žodžiu, tai Bažnyčios pareiga yra žmogų nuo to sulaikyti ir jam padėti šventus dalykus visada tinkamai primti ar atlikti.

Tokios yra moterystę ardančios ar ją kliudančios kliūtys. Jeigu nėra nepaprastų priežasčių, nereikia pradėti draugysčių vedančių į moterystę ir kėsintis moterystę kurti su tokiu asmeniu, su kuriuo yra kuri nors kliūtis. Pasaulyje yra pakankamai visais atžvilgiais idealių asmenų, su kuriais eiti moterystėn nėra jokių kliūčių.

Visos aukščiau pavardintos kliūtys, kaip buvo sakyta, yra arba prigimties įstatymų arba įvestos Bažnyčios. Jos visos turi kiekviena savą ir svarbų pagrindą. Per tiek šimtų metų Bažnyčia tėmydama savo tikinčiųjų ir visų žmonių gyvenimą ir siekdama jų dvasinio ir žemiško gero tas visas kliūtis palaiko ne kuriuo kitu tikslu, o tik apsaugoti tikinčiuosius nuo nepataisomų klaidų, nuo blogų pasėkų patiems vedantiems ir vėliau jų vaikams. Į visas tas kliūtis reikia todėl žiūrėti ne kaip į žmogų varžančius prigimties ir Bažnyčios nuostatus, o kaip į pagelbines direktyvas žmogui susiorientuoti, kokia moterystė bus laimingesnė ir naudingesnė.

Kaip katalikai kuria savo moterystę. Susiradus tinkamą asmenį ir su juo susitarus eiti moterystėn, šiam svarbiam įvykiui reikia tinkamai ir rimtai betarpiai pasiruošti. Mūsų visų gyvenimo svarbiausi įvykiai yra mūsų gimimas, Krikštas, Pirmoji šv. Komunija, Sutvirtinimas, mirtis ir prie jų dar — mums kunigams mūsų Kunigystė, o vedantiems jų Moterystės Sakramentas. Visa kita, ką kuriam tektų išgyventi, savo turiniu neprilygsta š ių įvykių. Rūpestingai ruošiami vaikučiai Atgailos, Eucharistijos, Sutvirtinimo Sakramentams. Kas spėja ir pajėgia, rimtai pasiruošia mirčiai. Nekalbant apie eilę metų Seminarijos, kunigai savo šventimams pasiruošia savaitės rekolekcijomis. Lygiai rūpestingai dera pasiruošti ir Moterystės Sakramentui.

Du jaunu asmeniu susitarę moterystei ir gavę iš savo gimdytojų pritarimą, jeigu dar yra jų globoje, vyksta pas vieno ar antro (paprastai moters) kleboną, pranešti jam savo susitarimą ir sutvarkyti iš to sekančius reikalus.

Čia plačiai nekalbėsime apie privalomus civilinius formalumus. Plačiau jie bus paliesti kalbant apie civilinę santuoką. Kiekviename krašte jie daugiau ar mažiau yra kitokie, vietos kunigai juos žino, jie ir paaiškina, kokius civilinius formalumus kur reikia atlikti.

Pagal Bažnyčios nustatytą tvarką, besiruošiantieji moterystėn yra tris sekmadienius skelbiami parapijos bažnyčioje. Vienur tai daroma žodžiu, kitur rašytu skelbimu. Skelbimų reikalauja ir civiliniai įstatymai. Daugelis jaunų žmonių tų skelbimų be pagrindo bijo ir prašo iš jų dispensos. Tokia baimė beveik visada yra be rimto pagrindo. Ruošiamasi gi ne kokiam negarbingam pasielgimui, o Sakramentui ir gyvenimui. Nieks juk nesidrovi, kai bažnyčioje skelbiami šv. Pirmos Komunijos, Sutvirtinimo, Kunigystės Sakramentai ar vienuoliniai įžadai. Ko tat bijoti Moterystės Sakramento paskelbimo? Kaip Kunigystės ir vienuolinių įžadų, taip ir Moterystės Sakramento skelbimai daromi tuo tikslu, kad geros valios žmonės praneštų ir patiems besiruošiantiems ir klebonui, jeigu jie mano turį ką pranešti.

Betarpis priešvedybinis laikas skirtinas ne tik viršinių iškilmių bei šeimos šventės paruošimui. Girtinas paprotys, kur šiais iškilmių ir vaišių reikalais rūpinasi ne patys jaunieji, o jų savieji, kiti artimi giminės ar geri prieteliai. Patiems jauniesiems turėtų rūpėti dvasinis pasiruošimas. Juodu gi ruošiasi Sakramentui, kurį priims tik tą vieną kartą, ruošiasi naujam gyvenimui. Daugiau negu dera, tai yra būtina, apsvarstyti būsimo gyvenimo būdą, apsvarstyti ir padaryti gražiam, šventam šeimyniniam gyvenimui deramų pasiryžimų, kad naujai pradedamas gyvenimas visas toliau vyktų pagal Dievo valią. Jeigu kuris jaučiasi per mažai nusimanąs apie katalikiškos šeimos gyvenimo būdą, apie gražius šeimos krikščioniško gyvenimo papročius, šiuo pasiruošimo laiku turėtų pats pasirūpinti susirasti rimtą ir išmintingą asmenį, kuris jam išaiškintų reikalingus žinoti klausimus. Nors tai nedaug kur praktikuojama, tačiau jaunavedžių kelių dienų rekolekcijas reikia laikyti ne kokiu tai ištaigingumu, o labai tinkamu būdu pasiruošti Moterystės Sakramentui.

Moterystė yra gyvųjų Sakramentas. Jį priimdamas žmogus privalo būti Dievo malonėje, o ne nuodėmėje. Tuo tikslu y ra reikalaujama kad einantieji moterystėn prieš tai priimtų Atgailos Sakramentą ir šv. Komuniją. Ne tuščios drausmės sumetimais, o norėdama žmonėms gero Bažnyčia reikalauja, kad žmonės per moterystę pradėdami naują gyvenimą jį pradėtų su Dievo palaima ir tyra siela.

Nors tai ir neįsakyta, tačiau vispusiškai dera, ir taip patariama moterystės palaiminimą jungti su šv. mišiomis. Jeigu įsigilinsime į moterystės ir šeimyninio gyvenimo turinį, to gyvenimo reikalus, nebus reikalinga aiškinti, kodėl taip patariama. Jeigu jauni žmonės nors dalinai numanytų kiek savo gyvenime jie bus reikalingi Dievo malonės ir visokios pagalbos, eidami moterystėn jie patys rūpintųsi jau pat pradžioje kuo arčiausiai susijungti su Dievu. Einančiai moterystėn mergaitei Bažnyčia teikia ypatingą palaiminimą, kurį suteikti tačiau ligšioliniai Bažnyčios liturgijos įstatymai leidžia tik šv. mišių metu. Jeigu tat kas negalėjo savo moterystės palaiminimą sujungt su šv. mišiomis, tai jaunavedei patariama kaip galima anksčiau nors po moterystės palaiminimo išklausyti šv. mišių ir jų metu gauti tą palaiminimą.

Visų tautų katalikai turi skirtingų ir gražių vestuvinių papročių. Nežinau, ar visoje Lietuvoje tie papročiai buvo vienodi. Jeigu ir ne visur, tai nors daug kur katalikiškose šeimose yra paprotys jau iš savos šeimos į bažnyčia išvykti su palaiminimu. Vyras savo ir mergaitė savo namuose, brolių ar kitų artimų lydimi, eina į kambarį, kur ant stalo stovi gėlėmis papuoštas tasai kryžius, kurs laikomas šeimos kambaryje gričioje. Pabučiavę šį kryžių jaunasis ar jaunoji klaupiasi prieš šale kryžiaus stovinčius tėvus ir pabučiavęs jiems ranką prašo jų palaiminimo. Atsimenant kokiais žodžiais, užrašytais Šventame Rašte, pats Dievas išaukština tėvų palaiminimą savo vaikams, šį tėvų palaiminimą moterystės proga reikia laikyti ne tik gražia tradicija, o šventu ir religiniu palaiminimu.

Taip išvyksta jaunieji iš savo tėvų namų į bažnyčią. Katalikai turi visada atsiminti, nepaisant pasaulyje sutinkamų visokių pavyzdžių, kad galią turinčio kunigo palaiminimas yra būtinas moterystės galiojimui. Be kunigo palaiminimo katalikų moterystės sutartis gali būti tikra ir leistina tik vienu atveju, jeigu jokiu būdu negalima kunigo pasiekti ar prisišaukti ir pramatoma, kad nebus galima jo pasiekti bent per mėnesį laiko. Taip gali atsitikti mūsų laikais komunistų valdomuose kraštuose. Kas gi kėsintųsi daryti moterystės sutartį be kunigo palaiminimo ten, kur kunigą galima pasiekti, vietoje kunigo palaiminimo pasitenkindami civiliniu aktu ar nekataliko dvasininko palaiminimu, tokie asmens ne tik nusikalstų Katalikų Bažnyčios drausmei, o toks katalikų pasielgimas nebūtų teisėta ir galiojanti moterystės sutartis.

Palaiminus moterystę, grižtančius iš bažnyčios į tuos namus, kur nauja pora gyvęs, ar į kuriuos nors laikinai sugrįžta iš bažnyčios, artimieji sutinka prie durų su kryželiu, duona, druska ir vyno taurele. Abu pabučiavę kryčių, paragavę duonos, druskos ir vyno visų savųjų ir svečių pasveikinami. Ir šis paprotys yra gražus ir prasmingas. Kai kur plintantį paprotį, sveikintis ir bučiuotis ne tik jaunavedžiams, savo tarpe, o ir su kitais čia pat bažnyčioje, reikia laikyti netikusiu ir katalikams nesektinu. O visai netikęs ir peiktinas elgesis tokia proga bučiuotis savo tarpe ir liudininkams bei kitiems vestuvių iškilmių dalyviams. Toks elgesis neturi nei pagrindo nei prasmės, o parodo tik žmonių nenusivokimą, kas ir kur dera.

ŽMOGAUS KOMPETENCIJA MOTERYSTĖS
KLAUSIMUOSE

Visokie įstatymai liečia ne ką kitą, o žmogų ir jo gyvenimą. Kiekvienam tačiau aišku, kad valstybės ir net savivaldybių įstatymus ir reikalavimus ne kiekvienas pilietis aiškinasi, supranta ir vykdo kaip jam patinka. Taip pat visiems suprantama, į ką pavirstų visuomenė, jeigu nebūtų jokios ją tvarkančios institucijos, visiems privalomų įstatymų. Daugybė tų aiškiai reikalingų įstatymų yra tik žmogaus kilmės, tiesioginiai jie neseka nei iš prigimties nei iš Dievo įstatymų. Žmonės tačiau paiso kitų tokių pat žmonių, kaip ir jis, ar net vieno galią turinčio asmens patvarkymų. Šiuo supratimu ir susipratimu paremta mūsų kasdieninio gyvenimo tvarka, ramybė, pažanga.

Jeigu sudėtume kartu visokią žemiškų valdovų galią, tai vis tiek kiekvienam būtų aišku, kad jokia nei individų nei kolektyvų žmogiška galia negali pakeisti nei žmogaus nei kitų daiktų prigimties. Būtų nereikalingas žodžių eikvojimas įrodinėti, kad to nepajėgia padaryti nei tokios institucijos kaip Bažnyčia ir Valstybė.

Jokia žmogaus galia negali pakeisti ir moterystės prigimties. Nieks negali pakeisti jos kaip laisvos sutarties kitokiu, pav. prievartos sugyvenimo būdu. Nieks negali pakeisti jos reikalaujamo vieningumo ir nesuardomumo. Nieks negali pakeisti ar uždrausti jos tikslų. Tokius faktus kaip pav. Vokietijos nazių, draudimą žydams gimdyti, reikia laikyti ne Valstybės valdžios kompetencijos dalyku, o žmogaus neteisėtu pasikėsinimu į kito žmogaus prigimtį.

Taip pat nieks negali atimti žmogui teisės eiti moterystėn. Kol kas yra ginčijamasi, ar valstybė gali drausti eiti moterystėn asmenims sergantiems kokia nors užkrečiama ar aiškiai paveldima liga. Kol savo tarpe ginčo nebaigė teologai ir teisininkai, ir mes šia proga susilaikykime nuo sprendimo. Vienokia ar kitokia nuomonė turi tiek tiesos, kiek ji išvedama iš asmens ir bendruomenės natūralių teisių. Kai kas neteisingai priekaištauja Bažnyčiai už celibatą. Toks priekaištas ne vietoje bandomas remti žmogaus natūralia teise į moterystę. Celibato asmeniui nieks neprimeta, o jis pats laisvai jį prisiima. Kunigas negali vienašališkai savo pasirinkimo pakeisti, nes Kunigystė yra ne jo vieno asmeninis reikalas. Per ją žmogus gauna ne tik privilegijų, o priima ir įsipareigojimų Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms. Yra daugybės visiems labai suprantamų ir aiškių atveju, kur sutarčių ar įsipareigojimų vienašališkai atsisakyti negalima. Viens iš tokių atvejų yra ir celibatas. Bažnyčios negalima kaltinti už tai, kad ji nepatenkina asmens reikalavimų, nenorinčio paisyti prisiimtų įsipareigojimų. Bažnyčia turi statyti ir stato aukščiau žmonių sielų, įžadų, priesaikos vertę ir orumą, negu vieno ar kito asmens užgaidas, nenorinčio tesėti savo prisiimtų pareigų ir padarytų įžadų. Kur Bažnyčia negali paisyti vieno asmens be žalos didesniems interesams, negu vieno asmens nepastovumas, ten jos negalima kaltinti kietumu. Antai, iš paprastų vienuolinių įžadų be Kunigystės Bažnyčia lengvai dispensuoja.

Buvo aiškinta, kad žmogus individas turi laisvę eiti ar neiti moterystėn, tačiau jis neturi teisės keisti, iškreipti moterystės esminių reikalavimų. Gyvenime yra daugybės mažesnės, visai žmogiškos vertės ir kilmės dalykų, kuriuos žmogus gali laisvai prisiimti ar ne, tačiau priėmęs turi juos saugoti ir tesėti tokius, kokie jie yra, o ne savo nuožiūra juos kaitalioti.

Moterystė yra natūraliai šventa sutartis, o krikščioniui dar ir Sakramentas. Neturime tačiau nei prigimties nei Dievo apreiškimo nustatytos šiai sutarčiai ir Sakramentui formos. Jeigu moterystė ir šeima neturėtų svarbos visuomenei, tai būtų galima sakyti, kad moterystės sudarymo formos klausimu nėra ko sielotis, kiekviena pora galėtų šią sutartį sudaryti, kaip kuriai patiktų. Tačiau yra daug svarbių ir visuomeniškų motyvų, kodėl turi būti žinoma, kurie asmens yra sudarę moterystės sutartį ir kurie ne. Iš tų viešų interesų seka, kad kas nors turi kompetenciją nustatyti moterystės sutarčiai privalomą formą. Šioje vietoje plačiau nenagrinėsiu šio teologiniai - teisinio klausimo, tik trumpai paminėsiu, kaip šį klausimą išsprendžia Bažnyčios Viešoji Teisė. Kadangi visų nekrikštytųjų moterystė nėra Sakramentas, o yra tik natūrali sutartis, tai jai formą nustato kiekvieno krašto pasaulinė valdžia. Valstybės kompetencija yra nuspręsti, ar galima tenkintis tik religinėmis ar žmonių papročiais įvestomis formomis, ar šalia jų įvestini dar kokie nors kiti formalumai. Krikščionių moterystė yra Sakramentas. Iš valstybės sąvokos ir jos natūralios kompetencijos seka, kad tokius dalykus kaip Sakramentai tvarko ne Valstybė o Bažnyčia. Užtat krikščionių Moterystės Sakramento formą nustato ne Valstybė, o Bažnyčia.

Šia proga galima priminti, kad jokia sutartis nėra reikalinga dviejų formų. Į visokį reikalavimą moterystės sutartį kartoti skirtingomis formomis reikia žiūrėti kaip į teisiniai nenuoseklų ir nesiskaitantį su žmonėmis. Kur katalikų ar nekatalikų moterystės sudarytos viešai bažnyčiose turi būti dar pakartotos kokiose nors kitose įstaigose, tai seka iš politinio ar kitokio fanatizmo, o ne iš piliečių ar bendruomenės interesų. Kad tokie kartojimai nėra reikalingi nei žmonių nei Valstybės interesams, ne teorijomis, o faktais parodo buvusi lig šio karo tvarka Lietuvoje, Lenkijoje, Italijoje lig paskutinio karo ir dabar ir visa eilė kitų kraštų pavyzdžių. Statistikai ir visiems kitiems tikslams yra daug lengviau pasinaudoti vieną kartą užregistruota moterystės sutartim, negu žmones varginti keliomis registracijomis ir keliomis formomis. Ir vadinamas Valstybės nuo Bažnyčios atskyrimas savyje neturi argumentų už piliečių apsunkinimą, reikalaujant kartoti ir pakartotinai registruoti tą pačią moterystės sutartį.

Žmogaus autoritetas negali panaikinti natūralių moterystei kliūčių, kurios tiesioginiai neseka iš prigimties teisės, tačiau aiškiai yra reikalingos visuomenės gerui. Tas visuomenės geras ne visada yra tiek aiškus, kai tenka kalbėti apie žemišką naudą, nes žemiškos naudos žmogui niekad negana. Jis yra aiškesnis ir tikresnis tada, kai reikia visuomenę apsaugoti nuo kokio nors aiškaus blogio.

Jokis žmogiškas autoritetas, taigi nei Valstybė negali nei leisti nei toleruoti negimusios gyvybės žudymo. Apie tai dar bus kalbama kitoje vietoje. Niekas negali savintis kompetencijos žudyti nekaltą žmogų. Tai seka iš žmogaus prigimties kompetencijos ribų, kurias šiame klausime Dievas net įsakmiai pabrėžė penktuoju įsakymu Dekaloge.

Šia proga bus pravartu priminti vieną klausimą: ar Valstybė gali ir ar privalo drausti vyro ir moters viešą bendrą gyvenimą be moterystės. Kadangi toks gyvenimas nėra moterystė, tad ir šis klausimas neįeina į moterystės ir šeimos klausimų sritį. Tai yra viešojo padorumo klausimas. Šį klausimą sprendžia pati Valstybė tais pačiais kriterijumais, kaip ir kada reaguoti į viešą nepadorumą.

JAUNIMO PARUOŠIMAS MOTERYSTEI IR
ŠEIMOS GYVENIMUI

Pagal Dievo mintį, kiekvienas žmogus jo pasirinktame luome ar pašaukime turi surasti tiek dvasinio ir bendrai širdies pasitenkinimo, kad jaustųsi pakankamai laimingas šiame laikiname gyvenime ir kad savo luomo bei pašaukimo keliu pasiektų amžinąją laimę. Ta tiesa tinka ir moterystės bei šeimyninio gyvenimo luomui. Yra Dievo mintis, kad pasirinkusieji moterystę jaustųsi savo pasirinktu luomu patenkinti ir tame luome pasiektų ne tik natūraliuosius moterystės tikslus, bet ir aukščiausiąjį tikslą. Visuose pašaukimuose, net kunigystėje ir vienuolių luome pasitaiko ir nenusisekusių faktų. Ten tačiau nepatenkintų yra nežymus nuošimtis. Yra net skaudu pagalvoti, kiek mūsų laikais yra nenusisekusių moterysčių, nelaimingų šeimų. Verta pabrėžti žodį: mūsų laikais, nes pakanka pažvelgti į statistikų skaitlines, kad be ginčų sutiktume jog artimoje ar tolesnėje praeityje nebuvo tiek nelaimingų šeimų ir skyrybų. Atsimintina, kad skyrybos kai kurių religijų, pav. Žydų, yra leidžiamos nuo labai senų laikų, pas protestantus leidžiamos nuo pat protestantizmo pradžios. Užtat būtų netikslu sakyti, jog seniau skyrybų buvę mažiau ar jų visai nebuvę todėl kad jos nebuvę leistos. Mūsų laikais skyrybų skaičiaus padidėjimas taip pat nereiškia, kad senesnių laikų žmonės buvę kantresni ir lengviau pakėlę nenusisekusias moterystes. Svarbiausia šio skirtumo priežastis yra ta, kad žmonės turėjo teisingesnes pažiūras į moterystę ir pilnesnį jos supratimą. Būdami teisingesnių pažiūrų, žmonės kitaip ruošdavosi ir kitaip nusiteikę eidavo moterystėn. Kitaip žiūrėjo į sukurtą moterystę. Del šių priežasčių pasitaikydavo mažiau nepakeliamų klaidų, buvo mažiau nelaimingų porų ir iširusių šeimų. Dabar gyvenantieji esame liudininkai, kiek yra vien lietuvių tarpe tokių, kurių šeimos bolševikų išardytos per prievartą o tačiau ir po keliolikos metų jų nariai gyvena vieni kitų pasiilgimu, viltimi susitikti ir yra likę vieni kitiems ištikimi. Ne apie juos čia kalbame. Klausimas, kuriuo čia norime kalbėti, kyla tėmijant tas poras, kurių svetimos rankos jėga neskiria vieno nuo kito, o kurie tačiau vienas antram atšalę kartas net iki neištikimumo, iki viens antro apleidimo. Ir mūs laikais tokių nelaimingų porų ir skyrybų ne visose tautose yra vienodai daug. Lietuviai galime pasidžiaugti, kad šiuo atžvilgiu, palyginus su daugeliu kitų tautų, mūsų žmonės yra laimingi. O kiekviena ir iš tų dabar nelaimingų, suirusių porų kūrė bendrą gyvenimą svajodami apie bendro gyvenimo laimę. Ir iš laimingų ir iš nelaimingų porų yra tokių, apie kurias iš anksto, kai jos pradėjo savo bendrą gyvenimą, buvo galima spėti, kaip jos gyvęs: laimingai ar nelaimingai.

Kas galėtų sakyti, kad visuomenė nesuprantanti moterystės ir šeimyninio gyvenimo svarbos? O tačiau visose šalyse, ir katalikų tarpe jaunimo paruošimas moterystei ir šeimyniniam gyvenimui yra toks menkas, jog galima sakyti, kad jo visai nėra, tarsi moterystė ir šeimyninis gyvenimas būtų pačios menkiausios vertės reikalas. Būti kunigu, mokytoju, mediku, teisininku, inžinierium, net paprastu amatininku, jauni žmonės ruošiami per kelis, o kartais ir per kelioliką metų. Jaunas žmogus labai akylai ruošiamas vienuoliniam gyvenimui, kurį tačiau, jeigu tas gyvenimas jam nepatiks, jis ar ji galės nesunkiai pakeisti kitu luomu. Net vienuolynų mokyklose kiek laiko ir dėmesio skiriama sportui, mergaičių mokyklose namų ruošai. Gi kaip reikia žiūrėti į moterystę, į šeimyninį gyvenimą, kaip tą gyvenimą išmintingai sukurti, kaip pasirinkti gerą gyvenimui draugą ar draugę, kaip būti geru vyru, gera žmona, gerais gimdytojais, nėra ne tik aukštųjų, o visai jokių mokyklų. Palyginus su daugeliu kitų dalykų, tie svarbiausi gyvenimo klausimai net katalikiškose mokyklose paaiškinami tik paviršutiniškai. Privačia inicijatyva kai kur ruošiami trumpi kursai jaunimą paruošti moterystei, tačiau jie pasiekia tik labai mažą jaunimo dalį, yra trumpi ir perdaug malonios pramogos pobūdžio. Keista, kad visi senai žino, jog visiem Sakramentams reikia vaikus ar užaugusius rimtai paruošti, tik su Moterystės Sakramentu įvyko taip, kad jam pritrūko dėmesio, tarsi tai nebūtų Sakramentas.

Tiesa, kad pats tvarkingos katalikiškos šeimos gyvenimo pavyzdys, jos gražūs papročiai, tradicijos yra gera tos srities mokykla. Tokiose šeimose augąs jaunimas nejučiomis persiima teisingomis pažiūromis į moterystės ir šeimos gyvenimo klausimus. Katalikiškoje kultūringoje šeimoje patys tėvai pamoko savo vaikus, jeigu tie ruošiasi moterystei ir šeimyniniam gyvenimui, kaip reikia į tą gyvenimą žiūrėti ir kaip jam ruoštis. Tenka tačiau apgailestauti, kad tokių rūpestingų ir tiek sugebančių tėvų yra labai nedaug. O mūsų laikais visa aplinka šalia šeimos jaunimui yra labai bloga mokykla.

Blogiausia yra su tuo jaunimu, kuris mokslo ar kitais tikslais gyvena už savo šeimos židinio. Jis neturi progos gyventi šeimos nuotaikoje, susidurti su realiais šeimyninio gyvenimo klausimais, persiimt jų turiniu ir teisingu jų supratimu. Tų klausimų supratimą jis formuojasi iš matomų filmų, skaitomų romanų, kur realaus gyvenimo vaizdo visai nėra ir dar pilna visokių klaidingų tendencijų. Iš realaus gyvenimo jis mato ir girdi taip pat daug neigiamų pavyzdžių, daug suirusio gyvenimo. Gražūs, teisingi pavyzdžiai lieka jo nepamatyti, neišgirsti, nes apie tvarkingas šeimas laikraščiai nerašo, gandai apie jas nevaikšto, divorsams ar kitokiems šeimyniniams ginčams jos nešaukiamos į teismus, jos neduoda medžiagos sensacijas renkantiems spaudos ir radio reporteriams. Taip įvairių veiksnių įtakoje nereto jauno žmogaus prote pamažu susikuria ir subręsta visai klaidinga pažiūra į tą gyvenimo kelią, kurs netrukus turės būti jo gyvenimas.

Į būsimojo šeimyninio gyvenimo turinio supratimą nemažos įtakos jaunimui turi mūsų laiko daug kur netikę jaunimo tarpusavio bendravimo formos. Net ir katalikų jaunimo tarpe jos daug kur yra išėję ne tik iš krikščioniško kuklumo, o net iš natūralaus drovumo ir padorumo ribų. Atvirai sakykime — mūsų laiko jaunimo vieša charakteristika yra vieša seksomnija. Mokykloms baigus pamokas nejauku patekti kur nors į parką ar nuošalesnes gatves. Ten pilna automobilių su nepadoriai besielgiančiais jaunuoliais, dažnai tame pačiame automobilyje ne viena pora, o dvi ir trys. Būtų ir neteisinga ir nerealu už tas visas nuotaikas kaltinti ir smerkti tik jaunimą. Bene retas iš jų niekad negirdėjo įspėjimo, kad jo ar jos elgesis yra nepadorus? Daugeliu atveju nei gimdytojai nei mokykla jaunimo iš anksto nemoko nei kaip reikia jaunimui iš viso bendrauti nei kaip reikia žiūrėti į dviejų asmenų bendravimą vedybų tikslu. Nebus perdaug pasakyta, kad nemaža katalikų tėvų ir mokytojų patys nesugeba atskirti mūsų laiko pagoniškos dvasios viršinių apraiškų nuo vadinamo moderniškumo teigiama prasme. Kaikurie iš jų ir žodžiu ir savo pavyzdžiu jaunimą net paragina į nekultūringo bendravimo formas.

Dėl vyresniųjų savos pareigos neatlikimo išmokyti jaunimą kilnaus bendravimo ar nors kilnios pažiūros į bendravimą, dėl nerūpestingumo jaunimą tinkamai paruošti jų būsimam šeimyniniam gyvenimui, daug jaunų žmonių labai anksti nugrimsta į nedoros klampynę, daug miražų svajoto laimingo šeimyninio gyvenimo baigiasi divorsu ar kartu gyvenamu bet nekartu nešamu sunkiu moterystės kryžiumi. Tų skaudžių faktų ir nelaimingų žmonių ir katalikų tarpe bus daug tol, kol jaunimo bendravimo priežiūra, jų paruošimas moterystei ir šeimos gyvenimui bus taip apleisti, kaip yra mūsų laikais.

Kieno yra pareiga ta aktualia sritimi susirūpinti? Šioje knygelėje viename skyrelyje rėmai yra per maži nagrinėti, kaip jaunimas turi būti auklėjamas ir ruošiamas bendravimui bei gyvenimui, kokie klausimai ir kaip turėtų būti jam aiškinami. Tą aktualią ir daug tragedijų nešančią problemą čia tik užmenu. Nekartą yra tekę nugirsti ne tai nusiskundimą, ne tai priekaištą, kad šiais klausimais nesusirūpina katalikų kunigai, nepradeda organizuoti jaunimo paruošimo moterystei ir šeimyniniam gyvenimui. Antai, ne vienas primena, ką padarė Prancūzijoje tik vienas kunigas Violette. Kodėl visi nepaseka jo pavyzdžiu? Tiesa, kad Moterystės Sakramentas daugeliu atžvilgių yra tiek svarbus, kad tikrai yra kunigų pareiga rūpintis žmones jam tinkamai paruošti. Tačiau yra klaidinga manyti, kad ir bendrai apie moterystę ir šeimyninį gyvenimą kunigai privalo vieni ir jie pirmieji rūpintis. Pirmiau ir labiau negu kunigams, gimdytojams turi rūpėti padorus savų vaikų auklėjimas, padorus jų bendravimas su sau lygiais jaunais žmonėmis. Daug nusipelniusiems katalikiškų mokyklų laikytojams ir pedagogams taip pat pirmiau ir daugiau negu kunigams turi rūpėti jų rankose esančio jaunimo ne vien mokymas, bet jo gražus auklėjimas padoriam ir garbingam bendravimui su draugais, praktiškas paruošimas teisingai suprastam ir laimingam gyvenimui. Be šios programos katalikų mokyklos vargiai būtų vertos tos aukos, kurią tenka pakelti katalikiškai visuomenei šias mokyklas išlaikant. Mokslo galima rasti ir valstybinėse mokyklose. Ne atsilikdamos ir moksle, katalikiškos mokyklos pirmoje eilėje turėtų atsižymėti jaunimo bendravimo auklėjimu ir paruošimu ne vien profesijoms o moterystei ir šeimyniniam gyvenimui. Nėra ko ginčytis su tokia katalikų ar nekatalikų nayvia nuomone, kad kunigai turi išmokyti mažus vaikus melstis, prižiūrėti užaugusių elgesį, jaunuolius laimingai apvezdinti ir net medžiaginiai juos aprūpinti. Tiesa, kad kunigai neatsako ir šių patarnavimų, tačiau tik vaikams tokių tėvų, kurie dėl kokių nors priežasčių patys negali atlikti savo natūralių pareigų savo vaikams. O tačiau nuolat reikia kartoti, kad visi tie dalykai pirmoje eilėje yra tėvų ir niekeno kito pareiga.

Kalbėdamas apie jaunimo paruošimą šeimyniniam gyvenimui P. Pijus XI savo enciklikoje “Casi connubii” yra išsireiškęs tokiais žodžiais: “Yra tikra, kad nelaimingos moterystės pagrindas yra padedamas ir griuvimo sėkla pasėjama į berniuko ar mergaitės sielą dar jų vaikystėje ir jaunatvėje. Pagrįstai reikia bijoti, kad tie, kurie prieš santuoką visame jieškojo tik savęs ir žiūrėjo tik savo naudos, kurie pataikavo savo aistroms, moterystėje nebūtų tokie, kokie jie buvo prieš moterystę, ir kad jie nebūtų priversti pjauti tai, ką patys pasėjo, atsieit, turėti šeimos židinyje liūdesį ašaras, nesutarimus, barnius, širdžių atšalimą, bodėjimąsi bendru gyvenimu ir, kas blogiausia, net ten paisyti tik savęs ir savo nepažabotų geidulių”.

Aišku, kad ir laimingos moterystės ir laimingos šeimos pagrindas padedamas ir sėkla pasėjama į berniuko ar mergaitės sielą jau jų vaikystėje. Kai kalbame apie paruošimą moterystei ir šeimos gyvenimui mokyklas baigiančio jaunimo, tai tuo reikia suprasti šio paruošimo ne pradžią, o jau užbaigą. Ten pat P. Pijus XI sako: “Sužadėtiniai teeina į moterystės luomą tik kilniai nusiteikę, gerai pasiruošę ir tvirtai pasiryžę vienas antram padėti gyvenimo sunkumuose, juo labiau vienas antram padėti pasiekti amžinąjį gyvenimą ir išvystyti vidinį žmogų į pilną Kristaus amžiaus subrendimą”. Tokia dvasia jaunuoliuose neišauklėjama per paskutinius dvejus ar vienerius mokyklos metus ar kelių vakarų kursus. Į tai jaunuoliai turi būti vedami per visą vaikystės ir jaunatvės laiką.

Betarpis moterystei ir šeimyniniam gyvenimui pasiruošimas yra pasirinkimas draugo ar draugės vedybų tikslu. Apie tai čia plačiau nebus kalbama. Visada pravartu atsiminti tai, kas buvo pradžioje pasakyta bendrai apie meilę. P. Pijus XI toje pat enciklijoje šiuo klausimu sako: “Prie artimesnio prisirengimo moterystei pirmoj eilėj priklauso rūpestingas gyvenimo draugo ar draugės pasirinkimas. Nuo šio pasirinkimo labiausiai priklauso, ar busimoji moterystė bus laiminga ar ne. Vedusieji vienas antram gi arba padeda arba yra daugelio pavojų ir sunkumų kaltininkai. Taigi, kad nereiktų visą gyvenimą nešti neapgalvoto pasirinkimo bausmės, jaunieji turi gerai apsisvarstyti pasirinkdami asmenį, su kuriuo paskiau reiks gyventi iki mirties. Rinkdamiesi draugą ar d raugę jie pirmoje eilėje težiūri Dievo ir tikrosios Kristaus religijos reikalų. Toliau, jie privalo turėti prieš akis savo pačių, busimųjų savo vaikų, tautos ir visos žmonių bendruomenės gerovę, kurios tikriausias šaltinis yra moterystė. Jie turi nuoširdžiai melsti Dievo, kad jų pasirinkimas atatiktų krikščioniškos išminties dėsnius, ypatingai, kad lemiantį vaidmenį vaidintų ne aklos ir nepažabotos aistros, ne medžiaginės gerovės ir kurie kiti mažiau vertingi motyvai, o gili ir tikra meilė ir gilus prie busimojo gyvenimo draugo ar draugės prisirišimas. Be to, jie turi ruoštis siekti moterystėje tik tų tikslų, kuriems ją Dievas įsteigė. Galutinai, jie turi atsižvelgti ir į protingus savo tėvų patarimus. Šiuos patarimus jie turi ypatingai vertinti, nes tėvų gilesnis reikalų pažinimas ir patirtis daugelį kartų juos apsaugos nuo skaudžių šiame reikale klaidų; gi eidami moterystėn jie gaus gausesnį Dievo ketvirtojo įsakymo palaiminimą: “Gerbki savo tėvą ir savo motiną, kad būtum ilgaamžis žemėje” (tai vienintelis įsakymas su pažadu).” Tuose Švento Tėvo žodžiuose telpa ir betarpio pasiruošimo ir tolesnio gyvenimo turinys. Tik labai retas ir praeityje gerai išauklėtas jaunuolis sugebės vienas tinkamai išspręsti tuos visus klausimus. Visi kiti yra reikalingi kieno nors pagalbos. Ir geriausios valios gimdytojai nevisi sugebės savo vaikams perduoti jų įsigytą patyrimą, savo vaikus pamokyti to, kas jiems patiems yra gal ir visai aišku. Ir gimdytojai ir jaunimas yra reikalingi šiame svarbiame dalyke kieno nors kito pagalbos. Ir gimdytojams ir visiems jaunimo prieteliams dera kartu pagalvoti ir pasistengti tokią pagalbą suorganizuoti. Reikia linkėti ir tikėtis, kad mūsų inteligentai tėvai, pedagogai kada nors patieks ir jaunimui ir jų tėvams šios rūšies patarimų rašytu žodžiu.

Mūsų tautoje mes turime gražiausių šeimos gyvenimo pavyzdžių. Jaunimo bendravimo ir moterystei pasiruošimo klausimais savos literatūros turime tačiau labai mažai. Galintiems naudotis svetimomis kalbomis bus pravartu žinoti, kad šios srities literatūra gausiausia yra Prancūzija. Ir savos ir verstinės apsčiai turi ir italai ir vokiečiai ir anglų kalba. Šios srities rinktinai dalykai turėtų rasti sau deramą vietą kiekvienos šeimos knygynėlyje.

MOTERYSTEI BESIRUOŠIANČIŲ SANTYKIAI

Veikaluose, kalbančiuose apie jaunų žmonių pasiruošimą moterystei, paprastai paliečiamas ir šis, savyje jautrus, tačiau būtinas jaunų žmonių bendravimo klausimas. Mes čia pasitenkinsime primindami tik keletą bendrų dėsnių.

Mūsų laikais tik necivilizuotose ir nekrikščioniškose tautose apvezdinami vaikai ar paaugę jaunuoliai vienas kito nematę nepažinę. Pasaulyje pasikeitus politinei santvarkai, mūsų laikais jau ir karalių šeimose politiniai motyvai nėra lemiantys kuriant karalaičių moterystes. Civilizuotose šeimose jau iš senovės jauni žmonės pirma pasimato, susipažįsta, o paskiau tariasi apie vedybas, Tie pirmieji susitikimai, pažintis, draugystė, prieteliškumas jauniems žmonėms būna nauji ir įspūdingi išgyvenimai. Naudinga užtat žinoti apie juos kai ką iš anksto. Kas čia bus pasakyta, nebus tiek svarbu jauniems žmonėms augantiems rūpestingų ir išmintingų tėvų globoje arba turintiems dvasios vadą, su kuriuo jie viską atvirai išsikalba. Vargiai bus tai naudinga ir tiems jaunuoliams kurie nepripažįsta jokio autoriteto, kurs galėtų patarti jų širdžiai ir protui, kurie į šeimos gyvenimą eina nerimtu keliu. Tikiuosi tačiau, kad daugumai jaunų žmonių sekančios mintys bus naudingos, įvertinant ir tvarkant savo pažintis ir draugystes su kitu asmeniu vedybų tikslu.

Svarbiausia tiesa, kurią reikia ne tik žinoti, o visa siela suprasti ir įvertinti, tai kad visokis bendravimas moterystės tikslu, net pats betarpis jai ruošimasis dar nėra moterystė. Kol du asmeniu nepriėmė Moterystės Sakramento, tol juodu ir pagal prigimties ir pagal visus pozityviuosius įstatymus dar nėra vyras ir žmona. Šiuo dėsniu jauni žmonės turi giliai persiimt pradėdami pažintį.

Kas apsisprendžia eiti moterystėn, tas ne tik gali, o turi pradėti su kokiu nors asmeniu pažintį. Susipažinti juodu turi ne tik ta prasme, kad viens antrą iš matymo pažintų, viens apie antrą susirinktų žinių. Juodu turi viens antrą suprasti ir pamilti. Nieks negali galutinai patarti, ar asmeniui su asmeniu reikia pirma susipažinti, o paskiau vienam antrą pamilti, ar pateisinamas ir priešingas įvykis. Įspūdžiai ir širdis nevisada paiso laiko tvarkos. Tikra tačiau, kad meilė nepakankamai pažintam asmeniui dažnai būna nepakankamai ir net klaidingai pagrįsta, vilinga. Kas pajunta meilės mažai pažįstamam asmeniui, visada protingai elgsis ją prilaikydamas ir visiškai paslėpdamas savyje.

Pažinti žmogaus būdą, jo sielos galias ir ypatybes, pažinti ir suprasti viens antro pasaulėžiūrą, išsilavinimą, išsiaiškinti gyvenimo kelių supratimą nėra lengvas ir greitai pasiekiamas dalykas. O eiti moterystėn viens antro pakankamai nepažinus, skubotai, kas gi norėtų patarti?

Pažintis tikslu eiti moterystėn nėra nei vagystė nei bendrai koks nors negeras ar negarbingas dalykas. Užtat nėra netik reikalo, o būtų neišmintinga tokią pažintį slėpti ypatingai nuo savo tėvų, vyresnių savo brolių ir seserų. Priešingai, išmintingų ir gero skonio šeimų vaikų pažintis ir susitikimai ilgesnį laiką turėtų vykti tik savos, paprastai mergaitės šeimos namuose. Tokie susitikimai savųjų tarpe ne tik nemes šešėlio padorumui, o jie yra daug naudingesni pažinti asmenį objektyviau, negu tik jųdviejų ar svetimų žmonių tarpe.

Ateis laikas, kada jauni asmens turės pasitarti, pasiaiškinti be liudininkų pasilikdami vienudu. Ir tai įvyks ar tai kurio iš jų tėvų namuose ar už namų tada, kai reikės abiem galutinai apsispręsti, kokį galutiną žodį viens antram pasakys. Čia prieiname prie jaunimui jautraus ir aktualaus klausimo, kaip jauniems žmonėms savo tarpe elgtis.

Jeigu čia imčiau pasakoti visokią kazuistiką, surašytą kai kuriuos teologijos vadovėliuos, ar kokios jaunam žmogui prikalbėtų jo dvasios vadas, tai tokia kalba apie smulkmenas, pavyzdžius būtų netik nenaudinga, o žalinga. Kur kas naudingiau žinoti ne gyvenimo smulkmenų, o kai kuriuos pagrindinius dėsnius, Pirmoje eilėje, moterystės ir šeimyninio gyvenimo šventumu ir svarba turi persimti žmonės ne po vedybų, o jaunuoliai besiruošią vedyboms. Vedybos jųdviejų gyvenime bus pats svarbiausias įvykis. Net mirtis nebus svarbesnė už Moterystės Sakramento momentą. Jeigu abu jauni asmens bus pakankamai persiėmę reikalo šventumu ir svarba, tai jųdviejų kartu praleidžiamos valandos savaimi bus skirtos ne tuštiems sentimentams, o pasitarti ir pasvarstyti šį artėjantį didelį įvykį ir ateities gyvenimą.

Be meilės vargiai bus prieita prie pasitarimų vedybų ir gyvenimo reikalais. O tačiau, jeigu jauni žmonės viens antrą tikrai mylėsite ta meile, apie kurią buvo kalbėta šio veikalėlio pradžioje, tai judviejų ir protas ir jausmai lieps viens antrą gerbti. Vėjavaikiškas elgesis ir yra tik vėjavaikių, o ne vienas antrą rimtai mylinčių ir rimtai į gyvenimą žiūrinčių jaunuolių. Jeigu su tokiomis kilniomis pažiūromis į savo ateitį ir į viens antro asmenį jauni žmonės prieteliškai susitiksite ir prieteliškai atsisveikinsite, tai nebus nei pavojinga nei nuodėminga. Tačiau, jeigu kam trūksta šios kilnios meilės ir pagarbos kitam asmeniui, rimto nusiteikimo busimojo gyvenimo atžvilgiu, tai jaunų žmonių vienų dviejų susitikimai paprastai yra didesnio ar mažesnio begėdiškumo pavojai.

Save ir kitą gerbiančiam ir mylinčiam jaunuoliui turi rūpėti ne tik savas, o ir savo draugo-draugės širdies, jausmų, elgesio nekaltumas. Reikia klausti savęs ne tik to, ar kuri nors susitikimo proga, elgesis yra pavojingi tau, bet ir antrajai pusei. Ir šiuo klausimu kalbant būtų nenaudinga pavyzdžiais, skaičiuoti, kas jauniems žmonėms pavojinga, nuodėminga ir kas ne. Ir tai priklauso nuo individų išauklėjimo, pagarbos ir meilės vieno antram, individo charakterio, dorovingumo. Šv. Povilas guodžia žmones, kad Dievas neleis gundyti žmogaus virš jėgų (1 Kor, 10, 13). Tai yra tiesa, tačiau su dviem sąlygom: kad pats žmogus nelįstų ten, kur žino esant pagundų ir antra, kad žmogus bendradarbiautų su Dievu. Jauniems žmonėms Dievo malonė yra nemažiau reikalinga, kaip subrendusiems. Užtat jaunųjų pamaldumas, dažni šv. Sakramentai ir šiuose reikaluose jiems bus lemiančios reikšmės. Jauni žmonės gali priimti sekantį pasakymą kaip neabejotinai teisingą: Jeigu tikintys jaunuoliai viens už antrą nesimeldžia, tai jųdviejų tarpusavė meilė dar nedidelė. Atšalusio ar kitatikio grįžimą į Katalikų Bažnyčią ir prie maldingumo praktikų, jeigu jis pamilo gerą pamaldų, kataliką, nereikia laikyti tik formalia konversija moterystės proga. Dažniausiai tai būna nuoširdus žingsnis. Padorus asmuo, pajutęs, kad jo mylimas ir jį mylintis asmuo už jį meldžiasi, savaimi nori daryti tą patį.

Tai keli pagrindiniai ir pozityvūs patarimai jaunimui.

Kalbant tokiu aktualiu ir beveik visiems žmonėms bendru reikalu būtų ne tik neobjektyvu, o net žalinga nebūti pilnu realistu. Užtat ir šiuo atveju reikia paminėti vieną liūdną realybę: yra daug jaunimo, kurie savo pasiruošimą moterystei, savo tarpusavę meilę suteršia ir suniekina netyrumo nuodėmėmis. Ar jos bus abiejų bendros, ar kurio nors vieno aistrų gašlumas, vis tai yra ne tik nuodėmė, nešvarumas, o tolimos ateities siekiąs nuostolingas elgesis. Nusikaltusieji, nors galės gauti nuodėmės atleidimą per Atgailos Sakramentą, tai vistiek vienas antro akyse juodu pasilieka su juoda praeities dėme. Po sunkios nuodėmės juodu daugiau niekad neatras vienas antro tokiais, kokiais buvo pradėdami savo draugystę, tyros meilės, tyros sielos ir pagarbiomis asmenybėmis. Per nuodėmę jųdviejų sielos savo ir viens antro akyse neteko išeiginio rūbo. Dažnai nuodėmė visai nužudo meilę, o kad ir ne, tai viens antro jau niekad nemylės ana tyra meile, kuri ir pati savyje ir jiems yra tokia kilni ir graži. Per nuodėmę žūsta didelė dalis tarpusavės pagarbos ir švelnumo vienas antram. Per daug yra tokių porų, kurias po nuodėmės į moterystę toliau vedė jau ne meilė, o tik duoto žodžio tesėjimas, išskaičiavimai, priversta sava širdis.

Į palaimintą šeimos gyvenimą yra tik vienas kelias — nesutepta tarpusavė meilė ir pagarba. Nesutepta meilė atneša į šeimos židinį šviesos, kurios negali niekas kitas nei duoti nei jos prilygti.

VYRO IR ŽMONOS VIETA ŠEIMOJE

Priėmusiu Moterystės Sakramentą du asmeniu vienas antram yra vyras ir žmona. Moterystės Sakramentu pradėtas bendras gyvenimas esminiai skiriasi nuo visokio kito dviejų svetimų asmenų bendravimo. Kai svetimi žmonės susitinka bendrose pareigose ar kokiame nors bendrame darbe ar gyvendami kaimynystėje, nors jie ir labai artimai viens su kitu susidraugautų, tai jų draugystė vis tiek bus net nepanaši į vedusiųjų draugystę. Visokis kitas draugavimas kyla iš pasitaikančių pašalinių aplinkybių. Gi vyro ir žmonos bendravimas moterystėje buvo tikslingai ir sąmoningai sukurtas ir sutvirtintas natūraliai ir sakramentiniai šventa sutartim. Juodu prisiekė visam gyvenimui vienas antrą suprasti, atjausti ir viens antram padėti. Nuo tos valandos juodu abu kartu rūpinsis savo šeimos židinio tvarka ir reikalais, savo šeimos auginimu ir auklėjimu. Abiem kartu jiems turės rūpėti ir jųdviejų ir jų vaikų sielų gyvenimas, tobulumo siekimas ir net busimasis pomirtinis gyvenimas. Jų dviejų gyvenime nebus tokių reikalų nei įvykių, kurie būtų asmeniniai kurio vieno ir neturėtų rūpėti antram. Kaip šiuos bendrus ryšius, pareigas ir reikalus vyras ir žmona atjaus ir įvykins, daugiausiai priklausys nuo jųdviejų pažiūrų į moterystę ir nuo tarpusavės meilės. O kokia meile juodu viens antrą mylės, priklausys daugiausiai nuo jų pasaulėžiūros. Ta vedusiųjų meilė ir ateityje turi būti aukštesnė ir kilnesnė už visokią netikrą, negryną, netyrą meilę, “kad juodu mylėtųsi ne kaip svetimoteriai, bet kaip Kristus mylėjo savo Bažnyčią” (plg. Efez. 5,25; Kol. 3,19; P. Pijus XI Casti conn.). “Kristus apgaubė savo Bažnyčią neišmatuojama meile, žiūrėdamas ne savo naudos, o vien savo sužadėtinės gero. Taigi čia turima mintyje meilė, kuri yra paremta ne vien kūnišku, greit nykstančiu patrauklumu, ne vien maloniais žodžiais, o kuri remiasi giliu sielos palinkimu ir yra patvirtinama darbais, nes meilės pasireiškimas yra darbai. Gi šie šeimos židinyje atliekami darbai apima ne tik tarpusavę pagalbą. Jie turi siekti taip toli, kad vedusieji viens kitam padėtų, ir tai pirmoje eilėje, labiau išvystyti ir ištobulinti vidinį žmogų. Tokiu būdu savo bendravimu juodu turi žengti vis pirmyn dorybėse, ypatingai juodu turi savyje auklėti Dievo ir artimo meilę.... Juk visi žmonės, nežiūrint luomų skirtumų, gali ir privalo pasekti tuo tobuliausiuoju visokio šventumo pavyzdžiu, kurį paliko žmonėms Dievas ir kokiu yra Kristus Viešpats. Dievo padedami jie gali pasiekti net pačios krikščioniškojo tobulumo viršūnės. Tai patvirtina daugelio šventų žmonių pavyzdžiai” (Pijus XI, t.p.).

Ši meilės pareiga y ra abiem bendra; vyrui ir žmonai. Viens prieš antrą juodu yra tas aukštesnis, kuris turi daugiau ir kilnesnės meilės, kuris kilniau supranta ir įvertina moterystės gyvenimo turinį, kuris uoliau stengiasi bendradarbiauti su Dievo malone ir kuris pasiekia aukštesnio sielos tobulumo. Nepaisant šio taip prasmingo ir gilaus vyro bei žmonos meilės ryšio, to lygiateisiškumo antgamtiniu atžvilgiu, juodu yra skirtingos kūninės prigimties, skirtingų chrarakterio galių, jų pasireiškimo būdų. Iš tų natūralių ir nepašalinamų skirtumų kyla vyro ir žmonos skirtingos teisės ir vaidmuo šeimoje.

Eidama savo kaip motinos pareigas, žmona daugeliu atvejų neturi nei laiko nei jėgų aprūpinti savo asmeninius ir vaikų kasdieninius reikalus. Savo motiniškose pareigose ji yra būtina pagalbos. Tuo natūraliuoju jos rūpintoju, globėju ir gelbėtoju yra jos vyras. Taip iš vyro ir žmonos natūralių pareigų seka, kad šeimoje vyrui tenka neišvengiama dalis ir pareiga pasirūpinti savo žmonos ir vaikų ne tik tolesnės ateities, o kasdieninės duonos ir kitais kasdieniniais reikalais. Viena sau su kūdikiais palikta moteris daugeliu atvejų nepajėgtų išlaikyti net savo ir vaikų gyvybės, nekalbant apie kūdikių tolesnės ateities paruošimą.

Jeigu vyras turi tokią atsakingą natūralią pareigą, tai savaimi iš jos seka ir kai kurios jo kaip vyro ir šeimos rūpintojo natūralios teisės. Jis yra natūralusis šeimos reikalų tvarkytojas. Kaip negali moteris ir kūdikiai paneigti anų vyro natūralių pareigų, taip negali paneigti ir šios teisės. Taigi “vyras yra šeimos viršininkas ir moters galva. Iš kitos gi pusės moteris yra vyro vadovaujama ne kaip tarnaitė, o kaip draugė... Ir tame, kuris vadovauja, ir šioje, kuri yra vadovaujama, Dievo meilė turi būti nuolatinė pareigų rikiuotoja, kadangi vienas yra Kristaus, o kitas Bažnyčios paveikslas.” Jų santykiuose neturi stigti nei padorumo nei pagarbos (P. Leonas XIII, enc. Arcanum).

Reikia, kad meilės ryšiu sustiprinta šeimos židinyje viešpatautų tai, ką šv. Augustinas vadina meilės sąranga. Šioji sąranga apima taip vyro pirmavimą žmonos ir vaikų atžvilgiu, taip žmonos nuolankumą ir nepriverstą paklusnumą, kurį Apaštalas išreiškia šiais žodžiais: “Moterys tebūna pasidavusios savo vyrams, kaip Viešpačiui, nes vyras yra moters galva, kaip Kristus Bažnyčios galva” (Efez. 5,22-23).

Tačiau šis paklusnumas nepaneigia ir neatima laisvės, kuri priklauso moteriai tiek dėl jos kaip žmogaus asmenybės kilnumo, tiek dėl jos garbingų kaip žmonos, motinos ir viso gyvenimo draugės pareigų. Jis neįpareigoja moters pasiduoti visoms vyro užgaidoms, ypatingai tokioms, kurios yra sunkiai suderinamos su sveiku protu ir žmogaus garbe. Pagaliau šio paklusnumo nereikia suprasti taip, kad žmona būtų prilyginta tiems asmenims, kurie juridiniai yra vadinami mažamečiais ir kuriems dėl jų nesubrendimo ar dėl nepatyrimo gyvenimo reikaluose paprastai neleidžiama laisvai naudotis savo teisėmis. Tas paklusnumas draudžia tačiau neribotą žmonos laisvę, kuri nepaisytų šeimos gerovės. Toks žmonos vyrui paklusnumas savo laipsniu ir reiškimosi būdu gali būti įvairus, atsižvelgiant į nevienodas vietos ir laiko sąlygas. Jeigu vyras savo uždavinių neatlieka, žmonos pareiga yra jį pavaduoti šeimos vadovavime. Niekuomet ir niekur tačiau nevalia iškreipti, pakeisti pačią natūralią šeimos sąrangą, ar jos pagrindinius dėsnius, kokius nustatė ir patvirtino Dievas (P. Pijus XI, enc. Casti conn.).

Vyro kaip šeimos galvos sąvokoje netelpa nieko nepadoraus, iš to neseka jokios teisės be pareigų: Jo kaip šeimos galvos teisės seka iš šeimos reikalų rūpintojo ir tvarkytojo pareigų. Vyras ir žmona abu yra lygūs prieš Dievo malonę. Vyras negali nieko savo šeimai įsakyti, nieko iš jos reikalauti, kas nesiderintų su Dievo ir prigimties įstatymais, su jo ir žmonos luomo pareigomis ir teisėmis, su jo ir moters sielos šventumu. Vyro pirmenybė kyla iš to, kad šeimos gyvenime jam tenka didesnė bendro gyvenimo žemiškų reikalų naštos dalis. Tos pirmenybės jis tiek ir teturi, kiek tinkamai priima ir atlieka šią pareigą. Vyras, nepaisąs tų natūraliųjų savo pareigų, negali pretenduoti į kokią nors pirmenybę, net žemiškų šeimos reikalų tvarkyme.

Šeimos gyvenime žmonos - moters didžiausia privilegija, garbė ir pareiga yra šeimos gimdymas ir auklėjimas. Šiuo atžvilgiu, po Dievo-Tvėrėjo jinai yra pirmoji ir vienintelė. Tik moteris savo prigimtimi yra tam skirta ir tik per moterystės sakramentinę sutartį tapdama vyro žmona ji gauna tą teisę. Šeimyniniame gyvenime šeimos gimdymo, auginimo ir auklėjimo aukos dalis yra moters-žmonos dalis. Žmona yra skirta būti motina fizine ir dvasine prasme. Dvasine prasme, kad dėl jos jautrumo ir švelnumo, jai rūpi vaiko ne vien fizinis gyvenimas. Ji savo svajonėse supina savo kūdikiui gražiausią žemiško ir sielos gyvenimo ateitį ir paskui visą savo gyvenimą pašvenčia siekti tų savo svajonių. Jos darbai, žodžiai, maldos, visi jos jausmai yra skirti tam vienam tikslui savo vaikui duoti aną gėlėtą, jos išsvajotą ateitį.

Tačiau ji ėjo moterystėn iš meilės savo vyrui. Jeigu jos meilė nebuvo egoistinė, tai ir apie jo bei savo laimę kartu jinai yra prikūrusi labai gražių svajonių. Del jos šio ypatingo santikio su kūdikiais, dėl jos sielos jautrumo, dėl jos drąsos aukotis šeimos gimdymui ir auklėjimui žmona - moteris yra vadinama šeimos širdimi. Vyras — galva, kad užtikrintų šeimos židiniui medžiaginius reikalus; moteris - širdis — padarytų tą židinį gyvą, jaukų pilną meilės, šviesos ir šilumos. Moters -žmonos, motinos, namų šeimininkės sąvokose telpa tiek pareigų ir teisių, kad jas lyginant su vyro pareigomis ir teisėmis sunku spręsti, kuris iš jų šeimoje yra aukštesnis. Tačiau savo tarpe juodu to klausimo ir nekelia. Abu eidami kiekviens savo pareigas sukuria kartu tą gyvenimo harmoniją, kurioje abu žiūri ne tiek savo teisių, kiek pareigų. Kur gyvenimo pagrindu yra kilniai suprasta meilė, ten visokia auka, visokios pareigos priimamos iš meilės, o ne tam, kad iš to išvedžioti savo teises. P. Pijus XII savo kalboje sako: “Moterys ir motinos. Jumyse niekad neturi kilti noro sau pasiimti šeimos skeptrą. Jūsų skeptras — meilės skeptras tebūna tas, kurį jums į rankas duoda Tautų Apaštalas — siekti jūsų išganymo pildant motinos pareigas (plg. 1L. Tim. 2, 15; 1. Kor. 11,3; Efez. 5,22; 25,3).

Kai šeimoje viešpatauja meilė, tai vyras nebijo naštos sunkumo išlaikyti šeimą. Visokis pasišventimas mylimų asmenų labui, jeigu tik sek-mingas, yra malonus. Moteris nejaučia pažeminimo iš vyro pirmenybės, nes toje pirmenybėje ji jaučia sau globą, rūpestingumą, sau ir vaikams kasdieninio gyvenimo ir ateities užtikrinimą.

Savus santikius, pareigas teises teisingai suprasti ir tinkamai įgyvendinti, vedusieji sau pagalbos randa, apart meilės, sakramentinėje malonėje. Nors Moterystės Sakramentas yra priimamas tik tuo metu, kai daroma moterystės sutartis, tai tuo Sakramentu teikiama Dievo malonė vyro ir žmonos bendram gyvenimui tuo momentu nesibaigia. Kas moka su malone bendrauti, tie jos vaisius patiria ir tolesniame gyvenime. Ar mes galėtume drįsti manyti, kad tie gausūs katalikų vedusiųjų pavyzdžiai, kokiais būdinga yra ir visa lietuviškos šeimos praeitis, yra tik žmogaus pastangų vaisius, be sakramentinės malonės, kur vyras ir žmona moka blaiviai kartu priimti ir laimę ir nelaimę, ir pasitaikančius nesusipratimus, o ne kartą viens antro gana įkirias silpnybes ir net ydas?

Vyro ir žmonos bendras gyvenimas neišvengia nesusipratimų, o kartais ir gana apkarsta, kai juodu viens antram pritrūksta meilės. Jau nekalbant apie nuodėmingą neištikimybę elgesiu ar bent širdimi, jeigu juodu nors vienas pamiršta aukščiausią jųdviejų paskirtį — auginti šeimą, rūpintis jųdviejų ir vaikų sielos kilnumu, krikščioniška tobulybe ir laiminga amžinybe, tai po kiek laiko juodu viens antram pradeda nusibosti.

Daug nesusipratimų i r nemalonumų kyla iš savo teisių klaidingo supratimo ir klaidingo pabrėžimo. Tų nesusipratimų būna kaltas vyras, kai visur nori pasirodyti viršininku žmonos ir šeimos galva, o nesirūpina savo pareigomis. Tokiais atvejais jo pirmenybės pabrėžimas savaimi tampa įkyrus ir užgaulus. Natūralios teisės seka iš natūralių pareigų ir teisių turime tiek, kiek atliekame savas pareigas. Dėl savo apsileidimo ar negalėjimo pareigų atlikti, vyras gali laikinai ar ir pastoviai anų pirmenybės ir šeimos galvos teisių visai netekti.

Lygiai gali tapti įkyrus ir nepakeliamas žmonos “priklausomumas” jeigu jis išsigema į neišmintingus ir perdėtus reikalavimus, kad vyras rodytų vis daugiau ja susirūpinimo, aprūpintų visus jos nereikalingus ir neišmintingus reikalus. Moteris teisių turi taip pat pagal tai, kaip ji atlieka savo pareigas. Vyro darbas, uždarbis, rūpestingumas ir kitos jo natūralios pareigos ir dorybės yra šeimai. Gi viena moteris tai dar ne šeima ir tik jos egzistavimas dar nepadaro šeimos židinio tuo, kuo jis turi būti. Moters pareiga sukurti ir šeimos židinį ir jos jaukumą. Į vyro rūpestingumą ji tiek turi teisių, kiek ji yra jo reikalinga kaip žmonos ir motinos pareigoms, šeimos židinio širdies pareigoms. Jeigu ji, atsisakiusi savo natūralių pareigų, savo kaip žmonos teises suprastų tik taip, kad ką vyras uždirba, tai visa turi tekti jos neribotos vaizduotės tenkinimui, tai ji klaidingai supranta moterystę, save ir savo pareigas bei teises. Ir jai, ne tik vyrui, be pareigų nėra nei teisių.

Mūsų laikais dera taip pat atkreipti dėmesio į klaidingai suprastą moters emancipaciją. Moters emancipaciją reikia taip suprasti, kad moterims būtų užtikrintos sąlygos garbingai atlikti savo pareigas šeimoje, kad dėl skurdo ji nebūtų verčiama atsisakyti šeimos gimdymo ar pasitenkinti vienu-dviem vaikais, kad jai būtų pripažinta ir garantuota teisė turėti sprendžiantį balsą klausimuose liečiančiuose jos vaikų mokymą ir auklėjimą; kad jai būtų užtikrintos teisės socijaliniame, politiniame gyvenime, kad ji nebūtų skurdo verčiama palikti savo vaikus ir namų židinį ir eiti už namų jieškoti ir pelnyti pragyvenimo.

Daugelis tačiau šiandien emancipacija supranta tendenciją moterį pastatyti šalia vyro visose gyvenimo srityse. Nemaža moterų užsimiršta esą moterys — žmonės moteriškos lyties, su savo natūralia paskirtimi, o save svarsto tarsi belytę žmogišką būtybę ir šios klaidingos sąvokos vedama stengiasi veržtis visur, kur tik mato besidarbuojančius vyrus, neišskiriant net karinės tarnybos. Jos veržias ir ten, kur gal tik viena iš tūkstančių moterų gali prilygti vidutinių gabumų vyrui. Pamirštama, kad žmonių natūralūs skirtumai nėra koks nesusipratimas, o turi savo prasmę ir pasėkas. Jokios tendencijos ir jokie “laikų reikalavimai” negali pakeisti prigimties sukurtos tvarkos. Pasikėsinimas į tą tvarką moterį pastato prieš alternatyvą: arba iš viso atsižadėti šeimos gyvenimo, arba savo pagimdytus vaikus atiduoti svetimų globai ir auklėjimui, o jai pačiai užsiimti tais darbais, kuriuos geriau už ją gali atlikti vyrai nenusikalsdami nei prigimties tvarkai nei savo luomo pareigoms. Jeigu ir vyras ir moteris, kilnių motyvų vedami, gali pasilikti ir nevedę (apie tai bus kalbama atskirai), tai ištekėjusi moteris eidama į gyvenimo ir darbo sritis nesuderinamas su jos kaip žmonos ir motinos pareigomis nusikalsta savo, savo vaikų ir visos šeimos prigimčiai. Šioje vietoje bus pravartu pakartoti, ką šiais klausimais kalbėjo P. Pijus XII laiške viso pasaulio Katalikėms Moterims 21 d. spalio 1945 m.

“........Nepaneigiamas faktas, kad viešieji įvykiai jau senai pakrypo šeimos ir moters atžvilgiu neigiama kryptim ir kad įvairūs politiniai sąjūdžiai kreipiasi į moterį, kad ją laimėti savo reikalui. Kai kurios totalitarinės sistemos siūlo jai gražiausių pažadų: lygias teises su vyrais, nėščių ir gimdančių moterų globą, bendras virtuves ir kitokius viešus patarnavimus, kurie ją atpalaidotų nuo namų rūpesčių naštos, siūlo nakvynės namus ir kitokias institucijas išlaikomas ir administruojamas valstybės ir savivaldybių, kurios ją atleistų nuo pareigų jos pačios vaikams, nemokamas mokyklas, pagalbą susirgus ir tt.... Negalima paneigti, kad šios socijalinės priemonės, jeigu tinkamai naudojamos, atneša ir gerų vaisių. Dar daugiau: Mes patys kita proga esame pažymėję, kad už tą patį darbą moteriai priklauso toks pat atlyginimas, kaip ir vyrui. Nepaisant to, esminis klausimo punktas ir toliau pasilieka tas pat: Ar gi moters padėtis pagerėjo?

Teisių sulyginimas su vyru jai pakenkė dviem atžvilgiais: ji yra priversta išeiti iš namų į darbą ir sutikti, kad jos darbas ir valandų kiekiu ir savo kokybe būtų lygus vyro darbui. Pamirštas tikrasis moters vertingumas ir normalusis jos teisių pagrindas t.y. tikrasis jos moteriškumo charakteris ir glaudus abiejų lyčių darnumas. Iš akių prarastas Tvėrėjo nustatytas tikslas žmonių visuomenės ir ypač šeimos gerovės atžvilgiu. Padarytose moteriai nuolaidose visai lengva įžvelgti totalitarinės valstybės, kuriai viskas turi pasiduoti, ekonominį ir materijalinės gerovės protegavimą, negu pagarbą moteriai ir jos misijai.

Kita vertus, ar gali moteris tikėtis sau tikros gerovės iš nevaržomo kapitalistinio režimo? Mes nemanome šia proga kalbėti jums apie ekonominius ir socijalinius padarinius, kurie iš jo išplaukia. Jūs tai gerai pažįstate ir pačios nešate jų naštą, būtent: nepaprastas žmonių susikimšimas miestuose, didžiųjų įmonių progresyvinis ir gresiąs hiperprodukcija augimas, sunki ir netikra būklė kitų pramonės šakų, ypatingai amatų ir dar daugiau keliąs nerimą žemės ūkio nedarbas. Kuo greičiausiai sugrąžinti garbę, privalomą moters ir motinos misijai šeimos židinyje, štai šūkis, kuris kyla iš visų pusių, štai pagalbos šauksmas, tartum pasaulis būtų išsigandęs pastebėjęs tikruosius materijalinės techninės pažangos vaisius, kuriais nesenai jis taip didžiavosi.

Štai motina, kuri, norėdama papildyti vyro uždarbį, išeina dirbti į fabriką ir palieka apleistus namus. Šie, gal jau ir taip gana kuklūs ir ankšti, tampa dar menkesni dėl stokos priežiūros. Šeimos nariai kiekvienas sau dirba įvairiose miesto dalyse ir įvairiomis valandomis; jie beveik nesusitinka nei kartu pavalgyti nei po dienos darbų kartu pailsėti, dar mažiau bendrai pasimelsti. Kas tuomet pasilieka iš šeimyninio gyvenimo? Kuo tokis gyvenimas gali patraukti vaikus?

Prie šių motinos nebuvimo šeimos židinyje apgailėtinų pasėkų prisijungia dar liūdnesnė kita pasėka: čia turime mintyje mergaitės auklėjimą ir jos paruošimą gyvenimo tikrovei. Įpratusi matyti savo motiną visuomet už namų ir pačius namus taip liūdnai apleistus, ji nepajėgs rasti juose nė mažiausio jaukumo, ji neįsigis jokio pamėgimo varginančiai namų ruošai; ji nesupras jos kilnumo ir grožio, ji niekad nejaus noro pati kada nors, kaip žmona ir motina, tai ruošai atsidėti. Tai tinka visiems socijaliniams sluogsniams, visoms gyvenimo sąlygoms. Pasaulio blaškomos motinos duktė, kuri mato visą namų tvarką pavestą svetimoms rankoms ir savo motiną leidžiančią laiką tuštiems užsiėmimams bei pramogoms, paseks motinos pavyzdžiu ir kaip tik galėdama greičiau stengsis atsipalaiduoti nuo namų gyvenimo vaizdų. Ar galimas dalykas, kad vieną dieną jai ateitų į galvą mintis tapti tikra namų ponia, t.y. namų valdytoja laimingoje, klestinčioje ir garbingoje šeimoje?”

Apie moters išlaisvinimą kalba ir P. Pijus XI enciklikoje Casti connubii:

“Tie, kurie raštu ar žodžiu siekia aptemdyti moterystės ištikimybės ir skaistybės spindėjimą, kaip neteisingi mokytojai, stengiasi sugriauti ištikimą ir garbingą žmonos paklusnumą savo vyrui. Kaikurie iš jų, eidami dar toliau, šį paklusnumą laiko žemu susituokusiųjų vienas antram vergavimu, abu santuokiniai, sako jie, turi lygias teises. Kadangi vieno antram vergavimas šias teises pažeidžiąs, tai jie didžiuojasi esą įvykdę ar nors siekią įvykdyti kažkokį moters išlaisvinimą. Atsižvelgiant į tai, ar šiame išlaisvinime turima mintyje namų židinio tvarka, ar turtinių reikalų administravimas, ar vaikų gyvybės apsauga ar jų žudymas, jie skiria trejopą moters išlaisvinimą, būtent: socijalinį, ekonominį ir fiziologinį. Fiziologiniu išlaisvinimu jie supranta žmonos laisvę atsipalaiduoti nuo žmonos ir motinos pareigų (divorso ir aborto laisvė). Ekonominis išlaisvinimas turįs suteikti žmonai teisę, vyrui visai nežinant ir net prieštaraujant, laisvai pasirinkti sau amatą ir juo rūpintis, nepaisant vaikų, vyro ir visos šeimos reikalų. Galutinai socij alinis išlaisvinimas siekia paimti iš žmonos naminius tiek vaikų, tiek šeimos rūpesčius, kad ji nuo jų atsipalaidavusi galėtų duoti pasireikšti įgimtiems gabumams ir verstis kitomis profesijomis, užimti net viešas pareigas.

Tačiau tai nėra tikras moters išlaisvinimas. Tai nėra taip pat garbinga ir su sveiku protu suderinta laisvė, kuri priklauso garbingam krikščionės moters ir žmonos pašaukimui. Tai yra veikiau tik moters dvasios ir jos, kaip motinos, kilnumo sužalojimas ir visos šeimyninės tvarkos iškreipimas, dėl kurio vyras netenka žmonos, vaikai motinos, namai ir visa šeima visuomet budraus sargo. Šioji klaidingai suprasta laisvė ir nesveikas žmonos sulyginimas su vyru neša pražūtį pačiai moteriai, nes ji nukeldinama nuo to karališko sosto, į kurį ją pasodino šeimos židinyje Evangelija. Ji greit bus nustumta į senovės vergiją (jei ne išoriniu būdu, tai nors faktiškai), nes ji pasidaro tik vyro įrankis, kaip buvo pas pagonis.

Šioji teisių lygybė, kuri taip išpučiama, daug gražiau pasireiškia moteriai pripažįstant lygias teises ir jos kilnumą tuose dalykuose, kurie seka iš pačios santuokinės sutarties ir su ja yra suaugę. Šiuose dalykuose abu sutuoktiniai turi visiškai tas pačias teises ir abu saisto tos pačios pareigos. Kituose gi dalykuose yra neišvengiamas tam tikras nevienodumas ir ribotumas, nes to reikalauja šeimos gerovė, namų židinio tvarkos vieningumas bei pastovumas.

Jei kai kur ištekėjusios moters socijalinės ir ekonominės sąlygos, pasikeitus žmonių santikių ir papročių formoms, reikalauja kai kurių atmainų, tai valdžios dalykas priderinti pilietines žmonos teises prie naujųjų laikų reikalavimų, atsižvelgiant į skirtingą moteriškosios lyties prigimtį, papročių padorumą ir bendrąjį šeimos labą. Bet esminė šeimos židinio sąranga turi išlikti nepaliesta. Ir nei valstybių įstatymai nei pavienių asmenų norai negali jos pakeisti.”

Šiais laikais moteris yra perdaug išėjusi iš savo namų į darbus ar tai prie moteriai tinkančių ar tai prie vyriškų darbų. Darbo ir pelno tikslais daugybė moterų yra atsisakę šeimos židinio ar jį nors apleidę. Daugelis teisinasi vyro uždarbio nepakankamumu tinkamiems šeimos reikalams. Kai kuriais atvejais tai yra tiesa. Tai yra rezultatas netikusios socijalinės - ekonominės -politinės santvarkos. Šis rezultatas yra priešingas natūraliems ir krikščioniškiems dėsniams. Kol vaikai negali dirbti, kol moteris yra reikalinga namuose auginti ir auklėti vaikus, tol vyro uždarbio turi užtekti visos šeimos padoriam pragyvenimui ir padoriems jos reikalams. Tai tvirtinant reikia pastebėti, kad į jėgas atėjusių vaikų, jiems tinkamas ir nuo mokyklos laisvu laiku darbas nėra smerktinas. Augančių vaikų prisidėjimas darbu prie šeimos bendrų reikalų yra visų laikų, visų kraštų reiškinys ir nėr jokios racijos tvirtinti, kad vadinamų nesubrendusių jiems tinkantis darbas yra kokia tai blogybė. Smerktini yra tik tokie darbai ir tokia aplinka, kuriems jaunuoliai yra per silpni arba fiziniai arba dvasiniai. Paauglių nedarbas jų laisvu laiku yra ne tik nenaudingas, o yra labai žalingas, kad ne ekonominiu, tai ypatingai moraliniu atžvilgiu ir pačiam jaunimui ir visai visuomenei.

Daug žmonų ir motinų tačiau išeina iš šeimos į dirbtuves ar įstaigas ne todėl, kad vyro uždarbio nepakaktų padoriems šeimos reikalams, o todėl, kad nesuprantama ribų tarpe padorių šeimos reikalų ir neribotas vaizduotės, todėl kad gyvenama ne protingu apsisvarstymu, o pirklių reklamomis. Pagunda vis daugiau pelnyti ir daugiau išleisti išveda moterį iš namų. Su ja išeina židinio jaukumas, neretai net paprasta namų tvarka ir švara. Savame židinyje vyras ir žmona susitinka tik kaip kokioje užeigos vietoje. Neretai darbai taip susitvarko, kad viens yra namie, kai antras yra darbe. Abu kartu susitinka tik dieną-dvi savaitėje. Juodu abu ir nejučiomis pamažu atpranta nuo bendro gyvenimo, vieni nuo kitų: vyras ir žmona tarp savęs, vaikai nuo savo tėvų. Tai reikia atvirai pavadinti dideliu nesusipratimu, o ne rimtu šeimos gyvenimu. Tokio gyvenimo rezultate daug vaikų lieka ne tik be mokslo, o net be sveikatos, be religinio pagrindo ir be moralės. Tėvas ir motina kala pinigus, o jų vaikus policija gaudo parkuose ir miestų gatvėse už nusikaltimus.

Šalia tų pasigėrėjimo neteikiančių šeimų yra ir kitokių. Moteris ir vaikai neina į dirbtuves, vaikai neturi neribotos laisvės, negauna mažaverčių pramogų, visos šeimos gyvenimas yra labai kuklus, jose paprastai nevartojami svaigieji gėrimai, moterys ir mergaitės visos, o vyrų dauguma nerūko. Tų šeimų vaikai pripildo aukštąsias mokyklas, o paskui ima į savo rankas visuomenės gyvenimą. Jų rankose bus visos geriausios ir gražiausios mokslo, bendrai kultūros, labdaros įstaigos. Jie valdys ir tuos, kurie tariamai tvarko krašto politinius ir kitus reikalus. Visi pramogų mėgėjai bus tų tarnais. Amerikoje šioje srityje pirmauja Žydai ir kai kurių sektų nariai. Prieš Lietuvius pirmauja dar kelios grupės. Būtų verta palinkėti, kad daugelis Lietuvių šeimų tėvų ir jų vaikų, lygindami savo tendencijas ir kasdieninį elgesį su anais, dažniau prisimintų pasakėčią apie žiogą ir skurzdę. Tuodu vabalu savo elgesio skirtumą pajuto žiemai atėjus. Gi žmonių elgesis atsiliepia sekančiai jų kartai ir visai bendruomenei.

IŠTIKIMYBĖ MOTERYSTĖJE

Ištikimybę moterystėje reikia suprasti, ir šioje vietoje ta prasme bus kalbama, ne tik ta prasme, kad vyras ir žmona šalia vienas antro neturėtų neleistinų draugysčių su kokiu nors trečiu asmeniu. Ištikimybę moterystėje reikia suprasti platesne prasme. Žinoma, kad ištikimybė luomui ir asmeniui pirmoje eilėje reikalauja vieningumo, tai yra, kad vedusieji viens antro nepamestų, ar kartu gyvendami neturėtų neleistinų draugysčių vienas šalia antro. Tačiau ištikimybė asmeniui moterystėje reikalauja daugiau, negu tik išsaugoti vieningumą. Vieno antram ištikimybė moterystėje reikalauja tarpusavės meilės ir pagarbos, tvarkingo ir garbingo vienas antram priklausomumo. Ta meilė ir pagarba asmens asmeniui bei savo luomui reikalauja gerbti padorumą ir vedusiųjų skaistybę, kad vedusieji savo tarpe nenusikalstų prigimčiai ir savo luomo šventumui.

Šiuos žodžius skaitydamas ar tikintis ar netikintis tenemano, kad čia kalbama apie kokius nors katalikiškos askezos dalykus. Natūralūs reikalavimai saisto kiekvieną žmogų ir jų saugojimas nėra askeza, o natūralūs minimalinis padorumas. Kai bet kokis, nors ir pagonis padorus žmogus galvoja apie moterystę ir jai ruošiasi, tai apie kokią moterystę ir kokį gyvenimą galvoja? Ar kas nors drįstų eiti moterystėn su asmeniu, kurį žinotų jau dabar esant nepadorų, nebūtų tikras, kad anas asmuo brangins ištikimybę, vieningumą, kad viens antrą mylės, gerbs kad abu gerbs padorumą, savo luomą ir abipusias pareigas? Negalvokime apie tuos, kurie, anot Romos senovės istoriko, savo amžių skaito ne metais nuo gimimo, o pagal tai, kiek jau turėjo žmonų ar vyrų. Galvokime apie natūraliai sveikos psichologijos ir natūraliai padorių siekimų asmenis.

Apie ištikimybę moterystėje ta prasme, kokia čia kalbame, P. Pijus XI sako, kad “kiek čia žodžių, tiek palaimos šaltinių”. Tuose žodžiuose telpa moterystei ir šeimos gyvenimui būtinos dorybės. Be jų šeima ir moterystės gyvenimas tampa sunkiai pakeliami, grąso suirti, neretai tikrai suyra. Gi jas saugojant, šeimos gyvenime garantuojamas jaukumas, abipusis asmenų pasitenkinimas gyvenimu, net žemiškų reikalų sėkmingumas ir palaima. Ta prasme suprastą moterystės ištikimybę galima vadinti paslaptimi. Paslaptimi ta prasme, kad jos kilmę randame ne žemiškuos antraeilės vertės motyvuose, net ne pozityviuose Dievo ar žmonių įsakymuose, o prigimtyje. Kad pav., svetimoterystė yra draudžiama Dekalogo įsakymu, tai nereiškia, kad ji būtų buvusi leista prieš Mozės laikus. Senai prieš Mozę ji buvo ir draudžiama ir baudžiama taip pas Žydus taip pas pagonis. Ir dabar klystume manydami, kad moterystės ištikimybės paiso ir ją brangina tik tie, kurie tiki Dekalogo dieviška kilme. Aukščiau paaiškinta prasme moterystės ištikimybė yra natūralūs normaliai išauklėto žmogaus proto ir širdies reikalavimas. Užtat ne vien krikščionių, o ir nekrikščionių yra pakakamai ne tik gražių, o net heroiškų moterystės ištikimybės pavyzdžių. Jeigu kuris tvarkingo šeimyninio gyvenimo gerbėjas norėtų parašyti moterystės ištikimybės gražių pavyzdžių ontologiją, neturėtų jokio vargo tokių pavyzdžių apsčiai surasti visuose laikuose ir visose tautose.

Daugybė žmonių vien tik grožyje, kurs telpa ištikimoje moterystėje, randa tiek motyvų ir paskatinimo ištikimybei, kad ir be jokių ypatingų religinių priemonių pagalbos jų tarpusavis gyvenimas y ra ne tik be priekaištų, o gali būti visiems pavyzdžiu. Krikščionims, ypatingai katalikams, ir šiame svarbiame jų gyvenimo reikale daug padės religinių praktikų pagalba. Jos naudingos ne tik pilnos ištikimybės išsaugojimui, o visam moterystės gyvenimui suteikia daug orumo, tarpusavę vedusiųjų meilę, pagarba, visą gyvenimo jaukumą tarsi pakelia į aukštesnį laipsnį. Kurie tai praktikuoja, tie iš patirties žino, kokios reikšmės yra vyro ir žmonos sugyvenime jųdviejų kasdieninė bendra malda, kokios reikšmės visai šeimai yra bendra kasdieninė ar nors kurio ypatingo laiko visos šeimos malda. Praktikuojantiems bendrą šeimos maldą, šeimos šv. Komuniją, pamokslai apie moterystės ir bendrai šeimyninę ištikimybę yra nereikalingi.

Nebūtų reikalo kalbėti apie moterystės ištikimybę, jeigu nebūtų jai pavojų ir išsikreipimų.

O gi ir pavojų ir iškrypimų yra. Nekalbėkime čia apie sunkius nusikaltimus svetimoteryste, o apie vieno ar abiejų iš vedusiųjų nereikalingas ir neišmintingas draugystes su svetimais žmonėmis, kurios pavagia dalį dėmesio, meilės ir bendrai asmenybės priklausančių ne anam svetimam asmeniui, o santuokinių vienas antram ir šeimai.

Kasdieninis gyvenimas kartu, vieno antrame matomos silpnybės, iš apsipratimo vieno su antru ne visada pakankamas dėmesys žodžiuose ir visame kasdieniniame elgesyje yra pavojingi vienas antro pagarbai. Jeigu tie dalykai nebus pastebėti ir suprasti deramu laiku, jeigu nebus prisiminta, kad žmonės nėra angelai o tik žmonės, kad kiekvienas asmuo turi savo silpnybių, jeigu nesuprasti ir negalvoti, kad vienas antro tą naštą turi kantriai pakelti, o dėl to bus nekantraujama, užsigaunama, tai nedaug reikės, kad vyras ir žmona pritruks vienas antram ne tik pagarbos, o ir meilės.

Moterystės ištikimybei didelis priešas yra vyro ar moters nepaisymas savų pareigų, apie kurias buvo anksčiau kalbėta. Jau pats savų pareigų nepaisymas yra nesuderinamas su pilna moterystės ištikimybe. Toks nepaisymas veda tačiau toliau: į priekaištavimus viens antram, į nepasitenkinimus, į ginčus. Tai visa griauna šeimą ir neretai nuveda lig šeimos suirimo.

Moterystės ištikimybės tiesioginis priešas yra ir vieno ar abiejų vedusiųjų egoizmas. Egoizmas jau pats savyje yra meilės priešgina. Jis paprastai rišas su tuščia puikybe, su kito nepaisymu ir negerbimu. Kas moterystėje jieško savęs, o ne kito asmens laimės, toks visada pats apsivils, apvils kitą asmenį, sunkiai tesės pilną moterystės ištikimybę.

Kitas didelis moterystės ištikimybės priešas yra sielos ir širdies neišauklėjimas. Katalikai kalbėdami apie auklėjimą turėtų visada atsiminti, kad tik religinio išmokymo ir išauklėjimo žmogui nepakanka. Žmogaus asmenybės, ypatingai jo visuomeninio charakterio pilnumui yra būtinas ir bendrai humaniškas kultūrinis išauklėjimas. Religingas bet storžievis žmogus gali būti šventuoju gyvendamas viens sau tyruose, o gyvendamas su kitais jis bus kryžius ir dažnai papiktinimas kitiems. Neišauklėto, nemandagaus asmens net pats religingumas nekartą yra kitiems įkirus ir užgaulus.

Kalbant apie moterystės ištikimybę negalima nutylėti vieno priešo apie kurį paprastai retai kalbama, o kuris tačiau yra net pavojingesnis už kitus. Ar kas norėtų tam tikėti ar ne, yra pasaulyje gerai organizuota ir gerai maskuota konspiracija prieš šeimyninio gyvenimo ir moterystės šventumą. Mintyje turime ne bolševizmą, kuris yra atviras priešas, o įvairiose šalyse įvairiais vardais pasivadinusias organizacijas, kurių tikrųjų tikslų ir tikrųjų centrų nežino eiliniai net tų organizacijų nariai. Tos turi savo toli siekiančius politinius ir biznieriškus tikslus. Jų siekdamos jos stengiasi sukurti ne tvirtą, savistovią, galvojančią šeimą ir bendruomenę, o kuo mažiausiai galvojančios ir pakrikusios masės bendruomenę. Jų siekimams pirmasis akmuo ant kelio yra tvarkinga ir šventa šeima. Dorų, ištikimų, tvirtų šeimų jaunimas auga turintis ir savo principus ir šeimos bei tautos tradicijas, jis yra stipresnio ir logiškesnio galvojimo ir tvirtesnės valios. Per tokias šeimas ir tauta turi savo principus, tradicijas, Tokiose tautose yra branginama ne tik vadinama politinė individo laisvė, o pirmoje eilėje — tikrojo individo ir šeimos laisvė. Tokias tautas nelengva suvirškinti negalvojančios masės vienetam

Visai kas kita yra bedvasė, moraliai pakrikusi šeima. Kai tokios šeimos tautoje įsigali tiek kad tampa savo krašto dvasios, nuotaikų nustatinėtojomis, tai su tokia tauta yra lengva susidoroti kad ir tamsiausioms pašalinėms galioms bei įtakoms. Užtat matydami tiek literatūros, filmų ir kitokių negerovių skleidžiančių visokį nepadorumą, nesuderinamą su moterystės ir šeimos pilnąja ištikimybe, jų šventumu, į tai nežiūrėkite indiferentiškai, nelaikykite tai vien kieno tai pelno metodais. Bent didelė tų nešvarumų dalis yra organizuotas darbas toli siekiančiais tikslais visuomenę sudemoralizuoti ir valdyti. Tai skaitydami ir matydami gyvenimo reiškinius niekas nepagalvokite, kad jums tai nepavojinga. Kuriai nors vedusiųjų porai tiesioginiai gal ir nepavojinga, tai galvokite apie savo vaikus, bendrai apie jauną kartą, apie visuomenę. Mūsų laikais yra didelių valstybių ir tautų, kurios pasaulyje žymesnės reikšmės neturi, kadangi jų pačių viduje trūksta ko tai, ant ko būtų galima sukurti visais atžvilgiais stiprią visuomenę. Labiausiai ten trūksta tvarkingos šeimos. O tas šeimyninio gyvenimo chaosas ne visur savaimi atsirado.

Nors tai yra tik mūsų laiko tragikos pasėkos, tačiau dera užsiminti apie karų ir trėmimų išskirtas šeimas. Nekalbėsime apie tuos, kurie vis tiek lieka vieni kitiems ištikimi, nors ir toli ir ilgai būdami atskirti vyrai nuo žmonų, tėvai nuo vaikų. Jie nereikalingi nei mūsų pagyrimo nei įvertinimo: jie patys jaučia savo vertę. Prisiminkime tačiau tuos kurie atskirti netesia ištikimybėje. Neištikima tampa paprastai laimingesnioji pusė. Apart egoistinių asmeninių pasiteisinimų kitokių jie nepatiekia ir negali patiekti. Visi jų argumentai nublunka, kai leidi prabilti antrajai ištikimajai pusei, ar kai leidi prabilti visuomenės ir natūralių dorybių argumentams. Apie tuos žmones nedaug ką turime pasakyti. Jie gyvenimo prasmę mato ir linksmi gali būti tik kol už rankos laiko moterį ar moteris vyrą, nepaisant ar savą ar svetimą. Kai abstrakčiai galvoja, tai ir jiems patiems yra aišku, į ką pavirstų žmonių gyvenimas, jeigu gyvenimo prasmę ir džiaugsmą visi suprastų tik tokį, kaip jie supranta.

Ištikimybė yra dorybė. Neištikimybė yra nedorybė.

TĖVAI IR VAIKAI

Gydytojai yra gerai atlikę savo pareigą, duodami patarimų ir pamokymų, kaip išauginti vaikus sveikais. Auklėtojai ir bendrai kultūros mėgėjai yra apsčiai parašę gražių patarimų, kaip vaikus auklėti kultūringais. Patys tėvai ir kiti pasauliečiai auklėtojai iki šiol yra pasakę tiek daug gražių minčių apie tėvų ir vaikų santikius, kad, užuot juos čia kartoję, galime tik patarti ir palinkėti ir šeimų tėvams ir jaunimui tą geros valios žmonių dovaną šeimoms ir visuomenei vertinti ir su ja gerai susipažinti. Čia prisiminkime tik kai ką iš tėvų ir vaikų santykių, vaiko auklėjimo pagrindų, ką mokančioji Bažnyčia visais laikais skaito pačiais svarbiausiais dalykais.

Pilna šeima. Minčių, kurios čia seks, nereikia taikyti tiems vedusiems, kurie be savo kaltės lieka arba visai be įpėdinių, arba negali turėti skaitlingesnės šeimos. Sekančios mintys yra skirtos tiems, kurių valioje yra turėti vienokią ar kitokią šeimą.

Šeimas skirstyti į bevaikes ir su kūdikiais, yra netikslus kalbėjimo būdas. Be vaikų nėra šeimos tikra prasme. Savaimi todėl suprantama, kad kalbant apie šeimą, kalbama apie tėvus ir vaikus.

Savu laiku jau buvo minėta, kad vaikai yra pagrindinis moterystės ir šeimyninio gyvenimo tikslas. Vaikai yra taip pat didžiausias moterystės ir šeimyninio gyvenimo gėris.

Didžiausias gėris fiziologine prasme. Vedusieji negali nieko kito pelnyti savo gyvenimu, kas galėtų nors iš tolo prilygti jų pagimdytą kūdikį. Multimilijonieriai už savo milijonus ką benupirktų, tai visa bus tik nedidelis kiekis bedvasės žemės. Šiuos žodžius reikia suprasti ne kokia perkelta poetine prasme, o taip yra tikrovėje. Tiesa, kilnios širdies turtuolis gali savo globon surinkti daug našlaičių, gali jų net įsisūnyti. Tačiau, nors tai būtų padaryta ir kilniausia intencija, tie globojamieji būtų ne jo, o svetimos gyvybės ir sielos. Tik vieni gimdytojai ir Dievas gali apie žmogų — jų vaiką pasakyti, kad tai yra jų.

Didžiausias gėris psichologine prasme. Kokis giliaprasmis yra Kristaus pasakymas, kad “motina jau nebeatsimena suspaudimo dėl džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus” (Jon. 16,21). Tėvai mato naujai egzistuojantį ir bręstantį pirmiau visai nebuvusį kūną, protą, visokioms dorybėms priimlią nemirtingą sielą. To augančio kūno, naujos gyvybės, proto, sielos — viso žmogaus, jo laikinos ir amžinos egzistencijos artimiausia priežastimi po Dievo yra tėvai. Ton naujon, įdomion ir jiems brangion būtin jie, tarsi į kokį lobyną, deda savo rūpesčius, savo pasiaukojimą, kartais vargo ir aukos, deda ten savo pareigos atlikimo nuopelnus, kurių niekas neužginčys, nepasisavins, nepanaikins; ten sodina įvairių žmogų kilninančių dorybių pradžią. Baigdami savąjį žemišką gyvenimą tėvai paliks žemėje toliau gyventi tarsi save pačius, nes liks kūnai iš jų kūno, per juos atsiradę gyvybės ir sielos, žmonės su jų veido bruožais, su jų charakterio atspindžiais, su jų sielų savybėmis. Šios mintys ir ši savijauta tėvams gausiai kompensuoja visa, ko vaikų labui iš jų pareikalavo Dievo nustatyta tvarka.

Didžiausias gėris religine prasme. Kūdikio asmenyje Dievo apvaizda patiki tėvams auginti ir auklėti savo kilniausią tvarinį žemėje — žmogų. Jeigu žmogus didžiuojasi aukštomis pareigomis valstybėje ar Bažnyčioje, kitas didžiuojasi gerai vykstančia kokių nors besielių gyvūnų ar augmenų kultūra, dar labiau didžiuojasi ar skaito geru darbu auklėjimą ir mokymą kad ir svetimų vaikų, tai visos anos pareigos ir darbai yra nepalyginamai mažesnės vertės už tą pareigą, kurią Dievas patiki tėvams, duodamas jiems jų kūdikius. Globodami savo vaiką, tą patį, kurį Dievas vadina savo vaiku ne kokia netiesiogine, o tikra prasme, tėvai sueina tarsi giminystėn su pačiu Dievu. Žmogaus prigimčiai nėra įmanomo artesnio matomo ryšio su Dievu kaip gimdytojų ryšys su juom per kūdikius.

Sekdami ne kuo kitu, o gausiais ir aiškiais posakiais Šventame Rašte, visais laikais Žydų tautos žmonės laikė ir laiko kūdikius Dievo palaimos ženklu tėvams, tėvų garbe. Kiek kartų Dievas norėjo paguosti ar tai atskirus išrinktosios tautos asmenis ar visą tautą, tiek kartų tą paguodą išreikšdavo skaitlingos aini jos pažadu. Ar mažesnė paguoda būtų šiandien išblaškytai ir kenčiančiai mūsų tautai, jeigu per kokį nors pranašą Dievas užtikrintų, kad, nepaisant visų nelaimių, mūsų tauta išsilaikys ir išaugs į didelę tautą? Ar galėtų būti kas nors skaudesnio už pagrąsinimą, kad, nepaisant visų kovų ir aukų, tauta neatsigaus ir išnyks?

Ir Naujame Įstatyme, pradedant Kristaus žodžiais ir pavyzdžiais, einant per Apaštalų laikus, per Bažnyčios Tėvus ir iki paties paskutinio Popiežiaus, pažiūra į kūdikius liko visada ta pati, kaip ir Sename Įstatyme: kūdikiai tėvams yra didžiausias lobis iš visų, kokius Dievas yra jiems davęs.

Tokia yra ir natūrali kiekvieno žmogaus mintis. Visi žmonės laiko nemaloniu reiškiniu, jeigu mato išnykstant savo šeimą, savo giminę. Visi sąmoningi tautiečiai liūsta, jei mato nykstančią savo tautą. Ne vien Žydams, krikščionims, o visiems žmonėms auganti nauja karta yra didžiausia paguoda.

Jeigu taip, tai kodėl Dievas draudžia motinystę be moterystės? Motinystė be moterystės todėl yra Dievo draudžiama, kad, pagal visus žmogaus prigimties reikalavimus, motinystė be moterystės negali užtikrinti kūdikiui jo natūralių teisių. Atsižvelgdamas ne į ką kitą, o į motinos ir kūdikio teisę, Dievas nustatė tvarką, kad vyras ir žmona — tėvas ir motina gyventų kartu. Tą nuo pat pradžios nustatytą tvarką vėliau jis dar sutvirtino savo pozityviais įsakymais — Dekaloge šeštuoju ir devintuoju įsakymu. Niekas nekelia klausimo, kodėl nekunigai negali laikyti šv. mišių, teikti Atgailos ir kai kurių kitų Sakramentų. Atsakas aiškus: taip patvarkė tų dalykų steigėjas — Išganytojas. Ne mes esame kompetentingi spręsti, kodėl Dievas įsteigė šeimyninę bendruomenę jaunos kartos auginimui ir auklėjimui, o nepaliko tos srities nesutvarkęs. Turbūt daugiau stebėtumemės, jeigu tokį svarbų reikalą Dievas būtų palikęs be tvarkos, negu tvarką įsteigęs. O sakantiems, kad šiandien yra institucijų, padedančių auginti ir auklėti vaikus iš motinystės be moterystės, reikia atsiminti, kad žmonija ne šiandien prasidėjo ir milijonus metų tų institucijų visai nebuvo ir šiandien ne visur jos yra.

Skaitlinga šeima. Jau ne kartą praeityje įvyko, kad kuri nors tauta paliko tuštumą jos gyventoj teritorijoj. Pagal bendrą gamtos ir gyvenimo dėsnį, į tuščią erdvę iš aplinkos atėjo stipresnė žmonių banga. Tas šeimų ir tautų nykimas dalinai vyksta sąmoningu šeimų ir tautų apsisprendimu nesivarginti prieauglio našta. Dalinai tai yra pasėka degeneracijos, paprastai kylančios iš kokių nors didesnių ydų. Mūsų karta gyvena įdomų ir tragišką žmonijos istorijoje laiką. Jeigu prieš 50 metų nedaugelio mokslininkų ir visuomenininkų keltas balsas ne visiems buvo suprantamas, kad žmonių baltajai rasei gręsia pavojus iš Azijos geltonosios rasės, tai šiandien jau kiekvienam galvojančiam yra aišku, kokiame kelyje esame. Liūdna daugėjimo proporcija yra ne tik Prancūzijoje tarpe europiečio ir afrikiečio, bet ir Amerikos baltojo ir spalvoto žmogaus. Jeigu šis procesas taip vyks ir toliau, tai dar po dviejų generacijų baltojo žmogaus likimas bus labai liūdnas. Gal dabartinio jaunimo vaikai jau kalbės apie diskriminaciją visai priešinga prasme, negu šiandien kalbama. O per paskutinius 600 metų baltasis žmogus ne tiek skaičiaus, kiek savo energijos verčiamas neišsiteko Europoje, nesulaikoma banga veržėsi į visus žemynus, į okeanų salas. Paskutiniu laiku baltojo žmogaus ir šeimyninis ir bendrai jo psichologinis gyvenimas tampa tiek bejėgiškas, apatiškas, kad nepaisant jo pasiekto kultūros ir civilizacijos laipsnio, nepaisant jo senų krikščioniškų tradicijų, didelėje daugumoje jis linkęs lysti kur nors į užkampį, kur jokios problemos, jokios pareigos, jokie didesnio mąsto reikalai jo nepasiektų, Jis be gynimosi traukiasi ne tik iš teritorijų, kurias jo protėviai apgyvendino, o ir įvairių kitų gyvenimo sričių. Baltųjų protėvių palikimą paveldėti ateina nekultūringos spalvotos tautos.

Tas baltajam žmogui nemalonus faktas esminiai ir tiesioginiai rišasi su šeimos dvasios klausimu. Būti pilnu genijum nepakanka genijalaus proto. Reikia tvirtos valios, drąsaus ryžtingumo. Visiems aišku, kiek turi reikšmės auklėjimas ir žmogaus protui ir valiai ir drąsai. Užteks trumpai konstatuoti, kad iš ištižusios dvasios šeimyninių pastogių neišeina nei genijai nei didvyriai. Mūsų laiko baltųjų žmonių dauguma apsikrovė jų pačių sukurtų menkniekių kalnais, tapo vergais jų pačių sugalvotų ne tik klaidų, o nedorybių, tiek susmulkėjo ir dvasiniai pavargo, kad pažvelgti į tokį platų horizontą, kaip jo vaikaičių ir bendrai baltojo žmogaus ateitis, jis nesikesina ir net bijo. Jis tapo jau per mažas gyventi tokia plačia problema. Mūsų laiko baltajam žmogui perdaug baisu pagalvoti, kad dėl jo šiandieninio ištižimo jo vaikaičiai bus tiek menki ir savo charakteriu ir gal skaičiumi, kad savo egzistenciją baigs arba kur nors nedidelėje “rezervato” teritorijoje, ar gal spalvoto žmogaus net paprastu vergu. Apie tai galvoti baisu, tad masė ir negalvoja. Tuo labiau tokie klausimai nerūpi tiems, kurie skleidžia ne natūraliai racijonalaus šeimyninio gyvenimo o šeimyninio ištvirkimo idėjas, pavadintas skambiais vardais ir paremtas mediciniškais išradimais. Koks paradoksas, kai tokių degeneracijos apaštalų tarpe atrandi ir tokių, kurių uždavinys būtų žmonėms įtikinančiai nušviesti tvarkingos ir pilnos šeimos prasmę ir kilnumą.

Šeimos didumą daugeliu atveju nulemia ne tikrai pateisiną motyvai, o smulkučiai, menkaverčiai pasiteisinimai. Kadangi žmonių protuose jie turi šiandien net lemiančios reikšmės, tai verta juos nors trumpai paminėti. Dugelį nuo skaitlingesnės šeimos sulaiko visokios baimės. Bijomasi, kad skaitlingesnė šeima sutrukdys pasinaudoti pasaulinėmis pramogomis. Šeimoje lepinama mergaitė tik apie jas ir galvoja. O daugelis tų pramogų savyje yra tiek menkavertės, net nekultūringos, kad jeigu padorų žmogų į jas kas verstų, tai ir jis pats ir kiti šauktų, kaip prieš beprotybę, žmogaus pažeminimą. O biznieriai visada mokės sugalvoti jų vis naujų ir jas išgarsinti. Kas nėra kritiškas jas deramai įvertinti, o leidžiasi į azartą jas visas išbandyti, tas netenka laiko ne tik šeimą auginti, o net savo kasdienines pareigas padoriai atlikti, padoriai susitvarkyti savo kasdieninį gyvenimą. Kasžin, ar būtų perdaug pasakyta, kad mūsų laikai, bent laisvame pasaulyje, yra pramogų manijos laikai. Pramogų gaudytojai turėtų nors kai kada pamąstyti, kas įvyktų, jeigu visi žmonės pradėtų panašiai paskui pramogas bėgioti. Turėtų išnykti tvarkingi kunigai, vienuoliai, pasišventę pasauliečiai mokytojai, asmens pasiaukoję mokslui, labdarai, nes visos tos sritys reikalauja daug ko atsižadėti, pirmiausiai pramogų.

Tvarkingas šeimyninis gyvenimas nereikalauja atsižadėti saikingų i r tvarkingų pramogų. Tų pramogų daug telpa pačiame šeimos gyvenime. Visi augę skaitlingesnėse šeimose labai gerai atmename, kad šeimos nariams susirinkti visiems draugėn iš darbo, iš mokslo būdavo malonumas, kurį kiekvienas minime su meile ir pasigėrėjimu, kurį išreikšti pramogos žodis yra per silpnas. Šv. Augustinas savo jaunatvėje išbandęs visas galimas pramogas ir net nuodėmingus malonumus viso išvadoje sako, kad maldoje ištekėję ašaros yra nepalyginamai daug saldesnės už visokių pramogų džiaugsmus (Kom. Psl. 127). Pilnos šeimos gyvenimo negali prilygti jokie dirbtiniai malonumai. O tuščio ar apytuščio namų židinio taip pat nepripildys jaukumu jokie menkaverčiai malonumai. Visi tie pašaliniai malonumai jų jieškotojams lygiai greitai įkyri, kaip kasdien grojama vis ta pati plokštelė. Tėmydami žmones visi sutarsime, kad nelaimingiausios poros yra tos, kurios nesulaukė jaunos kartos ir nesusirado sau kurio nors kito kilnaus tikslo ir darbo verto žmogaus pasišventimo. Septynių brolių kankinių motina vis tiek yra laimingesnė už tą ištekėjusią moterį, kuri savų kūdikių visai nematė. Ji neturėjo laimės nei žemėje jais pasidžiaugti nei amžinajame gyvenime jų nė vieno nesuras.

Moterystėje gyveną ir vyrai ir moters turėtų nors kai kada pamąstyti, ko yra vertas amžinybės šviesoje toks vedusiųjų gyvenimas, kai jie dėl menkaverčių išskaičiavimų, pramogų, savo vaikams atsako ne ką mažesnio: ne menkaverčius žaislelius, mokslą, turtą, o pačią egzistenciją. Dėl trumpalaikių, menkaverčių išskaičiavimų jie neleido nei šios žemės gyvenimo pažinti nei amžinuoju gyvenimu džiaugtis tiems, kurie iš Dievo gerumo turėjo per juos ateiti ir amžinai gyventi. Po laiko visos tos poros savo klaidą supranta, tačiau ta klaida yra viena iš tų, kurių negalima pataisyti.

Einantiems moterystėn ir joje gyvenantiems dera rimtai permąstyti dar vieną reiškinį. Daugelis vedusiųjų baiminasi, kad skaitlingesnė šeima atneš daug visokių skausmų, rūpesčių, nepakeliamų materijalinių reikalų ir tt. Tačiau pro šias visas baimes ne visi pamato kitą gyvenimo pusę. Būtų netik įdomu, o labai naudinga, jeigu patys gimdytojai pareikštų savo samprotavimus paremtus patyrimu. Jie galėtų įdomiai papasakoti, kas atneša daugiau ir smulkių ir stambių rūpesčių: vienas vaikas ar jų būrelis. Mažavaikės šeimos išgyvena tokių baimių, kurių neturi skaitlingesnės šeimos. Nekalbėsime čia apie ligų ar mirties atvejus, nes ir skaitlingų šeimų tėvai nori matyti savo vaikus sveikus ir gyvenančius. O tačiau negalima nutylėti fakto, kad vienavaikės šeimos “numylėtasis” kūdikis paaugęs labai dažnai neturi laisvės pačiame svarbiausiame gyvenimo klausime — pasirinkti pašaukimą pagal savo sielos palinkimą. Tokio vaiko tėvai, patys būdami katalikais bijo auklėti vaiką pamaldžiu, kad tas neužsimanytų pasirinkti kunigystę ar vienuolinį pašaukimą. O kai tai įvyksta, tai kas skaitlingesnėje šeimoje skaitoma paguoda ir garbe, mažavaikei šeimai tai yra tragedija ne ką mažesnė už vaiko mirtį. O kiek yra tokių įvykių, kad tėvai, besaugodami savo vaiką nuo kunigystės ar vienuolyno, praganė jį ir sau ir tautai ir Dievui.

Taip pat visi esame liudininkai fakto, kaip vieno-dviejų vaikų tėvai paprastai yra labai nekritiški vaiko norams, jo būdo pasireiškimams. Jų meilė vaikui reiškiasi ne objektyviu visko vertinimu, o vaiko kapryzų tenkinimu ir galutinam rezultate išeina į bloga ir vaikui ir tėvams.

Be ilgų aiškinimų ir iliustravimo statistikų skaitlinėmis, yra aiškus vienas dalykas, kad vaikų tinkamas ir saikingas aprūpinimas ir auklėjimas ir ekonominiai nėra toks baisus dalykas, kaip ne vienas norėtų dirbtinai tai vaizduoti. Kelių vaikų aprūpinimas ir gyvenimui paruošimas, ekonominiai skaičiuojant, vargiai daugiau kainuoja negu vieno ar dviejų lepinimas. Atrodo, kad būtų galima visai padoriai patenkinti kelis vaikus vien tik už tą kainą, ko pareikalauja vieno vaiko nuobodžiavimo šioks toks užmušimas. O gi vaiko ir jaunuolio amžiuje patiriamas saikingumas, kartais gal net trūkumas, net fiziniai vargai, psichologiniai ir bendrai dvasiniai yra nepalyginamai naudingesni už perteklių ir lepumą. Manau, kad skaitlingose šeimose užaugusieji, nors ne retas visko patyrėme, visi esame dėkingi savo tėvams, kad jie turėjo drąsos pasišvęsti skaitlingesnei šeimai, kad dėl savo malonumų, mūsų nesuredukavo į vieną ar du. Tokių šeimų nariai ir tėvų netekę nesijaučiame vieni likę pasaulyje.

Daugelis Bažnyčios Mokytojų (pav. šv. Augustinas, šv. Kard. Robertas Bellarmino), yra nuomonės, kad Kristaus palyginimą apie talentus reikia ypatingai taikyti vedusiems. Vaikai yra Dievo duodami talentai. Jų nepriimti reikštų atmesti jiems rodomą Dievo pasitikėjimą, jo valią. Priimtais nesirūpinti — reikštų gautus talentus užkasti į žemę ar visai prarasti.

Bijantiems pasaulio superpopuliacijos tik trumpai priminsime, kad šis pavojus gręsia tiek, kiek yra pasaulyje palaidumo, o ne iš tvarkingo šeimyninio gyvenimo.

Vaikų auklėjimas šeimoje. Kaip sako tie patys, šv. Augustinas ir šv. kard. Robertas Bellarmino, gimdytojų pareigos dalinai yra tos pačios, kaip kunigo ar vyskupo. Savo šeimoje gimdytojai turi mokyti savo vaikus Dievo įstatymų, Dievo ir artimo meilės, įvairių kitų dorybių. Jeigu tėvai pakankamai įsisąmonina savo misijos kilnumu, tada jiems nepritrūksta noro savo vaikais rūpintis, juos auklėti. Kad tą didelę pareigą gerai atlikus, šalia įvairių pedagoginių žinių ir sugebėjimo, yra būtina visada turėti prieš akis kai kuriuos svarbiausius auklėjimo pagrindus. Juos trumpai paminėkime.

Tėvų dvasia. Kuriantieji šeimos gyvenimą žino iš kitų žmonių, tačiau ir patiems reikia apie tai galvoti, kad vaikai būna panašūs savo tėvams ne vien veido bruožais. Paprastai dvasinis panašumas būna dar didesnis už kūno panašumą. Vaikai būna panašūs savo tėvams savo charakteriu, bendrai savo dvasia, net ligi to, kad neretai jie paveldi savo tėvų protinius gabumus ar trūkumus. Jeigu taip, tai aišku, kiek tėvai privalo kreipti dėmesio į savo pačių charakterio, dvasinių savybių, dorybių ugdymą, kiek jiems turi rūpėti išsilaisvinti iš juose esančių silpnybių. Yra didelė nelaimė, kad gimdytojai šiuos dalykus pamiršta. Savo pagrindinę pareigą — auklėti savo vaikus — gimdytojai tuo lengviau ir geriau atliks, juo jų pačių asmuo dvasiniai bus turtingesnis ir tobulesnis.

Kūdikio auginimo ir auklėjimo pradžia. Nėra reikalo plačiai aiškinti, kad kūdikio auginimas ir auklėjimas turi prasidėti kūdikio krikštu. Gimdytojams bus labai naudinga dažnai sužadinti savyje tikėjimo aktą į nemirtingos sielos buvimą jų kūdikyje ir į Dievo malonės vertę. Tikėdami į gimtąją nuodėmę galime lengvai suprasti, kad savą kūdikį laikant be krikšto žaidžiama ne tik jo amžinybe jo mirties atveju, bet neleidžiama jo sieloje veikti Dievo malonei. Ir kūdikio ir užaugusio žmogaus siela yra ta pati. Jeigu ir žmogaus savijautoje ir daugelyje dalykų yra didelis skirtumas tarpe žmogaus esančio nuodėmėje ir esančio Dievo malonėje, tai yra taip pat didelis skirtumas nekrikštyto ir krikštyto kūdikio dvasinėje savijautoje, o gal ir daugelyje kitų jo mažų dienų gyvenimo sričių. Apšvarinęs savo sielą Atgailos Sakramentu užaugęs žmogus staiga pajunta pasėkas, nekartą pasireiškiančias net viršiniu būdu. Dar aiškiau pajunta savyje kokią tai atmainą primdamas krikštą tinkamai paruoštas ir tinkamai nusiteikęs suaugęs žmogus. Ir mažas kūdikis nėra toks bejausmis ir nesąmoningas, kaip būtumę linkę apie jį manyti. Ir mažas kūdikis pajus savyje, ką jam suteikia krikštas.

Yra visai suprantama ir tinkama, kad kūdikio krikšto proga šeima, kartu su giminėmis ir prieteliais nori atšvęsti savo šeimos naujo nario kūninio ir dvasinio gimimo šventę-krikštynas. Gaila tačiau, kad dėl to dažnai kūdikiams tenka perilgai laukti krikšto. Jeigu kada pramatoma, kad dėl rimtų priežasčių nebus galima greitu laiku paruošti norimą šventę šeimoje, ar nevertėtų ir kitur įvesti Prancūzų elgesį. Prancūzijoje bent miestuose kūdikiai krikštijami čia pat ligoninėje vos gimę. Atliekamos tik būtinos krikštui apeigos, visas pridedamąsias paliekant vėlesniam laikui. Motinai grįžus iš ligoninės į šeimą ir tinkamai pasiruošus šeimyninei šventei, kūdikis nešamas bažnyčion papildyti apleistąsias krikšto apeigas. Nėra abejonės, kad toks elgesis yra daug krikščioniškesnis, negu laikyti kūdikį be krikšto kelias dienas ar kartais net kelias savaites. Katalikai perdažnai pamiršta, kad ilgesnį kūdikio laikymą be krikšto Bažnyčia laiko sunkia nuodėme. Savyje tai yra ne tik apsileidimas o gyvo tikėjimo stoka.

Grynas tikėjimas — šviesos ir išminties šaltinis. Pedagogai ir patys gimdytojai duoda vieni kitiems daug gražių teoretinių ir praktiškų patarimų vaikų auklėjimo srityje. Kiekvienas daug karių su nustebimu ir pasigėrėjimu tėmijome ir save klausėme, iš kur tiek auklėjamosios išminties pas daugelį mūsų liaudies gerų tėvų ir motinų. Iš knygų jos neprisiskaitė, neprisiklausė iš paskaitų ar pamokslų. Į tai atsakymas yra ir paprastas ir svarbus. Natūralūs sveikas protas daugeliu atveju duoda daug praktiškesnių ir teisingesnių patarimų ir atsakymų į praktiškus klausimus, negu gražiausi pedagogų teoretiniai veikalai. O turėti sveiką protą, t.y. teisingai spręsti savo gyvenimo ir savo pareigų klausimus, pagrindinės reikšmės turi grynas ir gyvas žmogaus tikėjimas. Tai yra d aug svarbiau už mokslą, už patyrimą. Daugelyje gyvenimo sričių, o ypatingai savo ir kitų sielų auklėjime galioja Psalmininko pasakymas: “Baimė Viešpaties yra išminties pradžia” (Psl. 110,10). Tokių gyvenimo pavyzdžių, kaip šv. Jono Bosco motina, yra labai daug. Apie juos visus galima pasakyti tik, kad juose pasitvirtina anas Švento Rašto pasakymas. Ir jis vienodai teisingas ir mokytiems ir nemokytiems.

Tėvų pamokymai ir jų elgesys. Kad teisingi ir geri tėvų pamokymai turėtų ir geras pasėkas, reikia, kad pamokymai derintųsi su tėvų pavyzdžiu. Kokia prasmė yra taisyti vaikų klaidas, kurias vaikų akyse d aro patys tėvai? Kartais tėvai bara ir baudžia vaiką už žodį, už elgesį, kurį vaikas išmoko iš jų pačių. Tokie tėvai yra verti dvigubo papeikimo: už blogą pavyzdį ir už nekalto vaiko barimą ir baudimą. Užuot patys pasimokę iš vaiko klaidos ir patys pasitaisę, jie baudžia vaiką. P. Pijus XII vienoje savo kalboje jaunavedžiams (31.1.1940) klausia: “Ar būtų teisinga reikalauti iš vaikų klusnumo ir pagarbos, jeigu vaikams girdint tėvai patys kritikuoja ir žemina tai, ką jie privalo gerbti; reikalauti uolumo patys būdami apsileidę; reikalauti teisingumo patys meluodami; reikalauti atsižadėjimo patys būdami savanaudžiai? O kokia vaikų akyse tėvų kompromitacija, kai augdami vaikai sužino ir supranta, kad tai, ką jų tėvai darė, kalbėjo, buvo bloga. Šeimos židinį daugelis vadina šventove.

Taip, jis turi būti šventovė, kurioje nebūtų nieko blogo, kurioje gyvenimu ir žodžiu būtų mokoma vien tik gero”.

Ketvirtasis Dievo įsakymas. Savo santikiuose su vaikais gimdytojai privalo ir dažnai atsiminti ir tinkamai patys suprasti šį svarbų ketvirtąjį Dievo įsakymą. Meilė, pagarba ir klusnumas vaikų savo tėvams nėra tik žmonių pedagogikos reikalavimas. Tai nėra tokie dalykai, kurių tėvai iš savo vaikų galėtų reikalauti ar nereikalauti pagal savas nuotaikas. Tai yra Dievo įsakymas ir tai pats pirmasis ir svarbiausias iš Dievo įsakymų, liečiančių santikius žmogaus su žmogumi. Tėvai neturi teisės dispensuoti savo vaikus iš Dievo įsakymų pildymo. Tėvai negali savo vaikų dispensuoti nė iš Dievo ketvirtojo įsakymo. Yra tėvų natūrali ir Dievo įsakyta pareiga savo vaikus išmokyti ir įpratyti saugoti ir šį Dievo įsakymą, kaip ir kitus devynius. To nepaisydami tėvai nusikalstų savo ir natūraliai ir pozityviai pareigai, savo vaikus pratintų lengvabūdiškai elgtis su Dievo įsakymais (plg. P. Leono XIII encikliką Arcanum divinae sapientiae). Yra apgailėtinas reiškinys, kad apie ketvirtąjį Dievo įsakymą daugelis mūsų laiko vaikų daugiau išgirsta bažnyčioje ir mokykloje, negu šeimoje.

Pagal Dievo įsakymo mintį, vaikams didžiausias autoritetas po Dievo turi būti jų tėvai. Kaip to pasiekti, Dievas nedavė kokių nors rašytų pamokymų. Tiesa, Šventam Rašte galima rasti daug gražių patarimų, kaip tėvai turi elgtis su savo vaikais. Jeigu tėvai visada gyvens mintimi, kad savo vaikus jie turi mokyti pavyzdžiu daugiau, negu žodžiu, jeigu savo pareigose ir pamokymuose remsis gyvu tikėjimu, Dievo ir savo vaikų meile, tai išminties jiems nepritruks. Visada, o ypatingai vaikų akyse tėvai turi būti uolūs patys pagarbiai ir tiksliai pildyti Dievo įsakymus.

Kasdieniniame gyvenime tėvai labai dažnai atsiduria keblioje būklėje tiesos atžvilgiu. Augą vaikai pradeda juos klausinėti begales dalykų. Tėvai ne į visus klausimu gali ir moka teisingai, tiesioginiai ir vaikui tinkamai atsakyti. Ko negalima, ko nežinoma, geriau yra pasiklausti išmintingesnio už save, ar laikinai visai neatsakyti. Jokiu tačiau atveju negalima vaikams meluoti. Negalima ne tik pedagoginiu atžvilgiu. Kad ir mažam vaikui sakomas, melas yra melas — nusikaltimas Dievo įsakymui ir savo vaikų klaidinimas, jų tarsi pamokymas, kad negalėdamas ar nenorėdamas ką nors teisingai pasakyti, gali meluoti.

Jeigu patys tėvai privalo vaikus mokyti ir auklėti saugoti ketvirtąjį įsakymą, tai dar didesnė pareiga tai daryti yra tų, kurie yra tėvų pagelbininkais — mokyklos ir kitos auklėjamosios institucijos.

Vaikai turi savo natūralias teises. Apie visas vaikų natūralias teises čia nekalbėsime. Čia priminsime tik pagrindinę tiesą, kad vaikai nėra bedvasiai daiktai, su kuriais tėvai galėtų elgtis taip, kaip jiems patinka, ar kaip jų nuotaikos jiems kada padiktuoja. Vaikas yra pilnas ir pilnateisis žmogus. Jeigu ne visas civilines teises jiems pripažįsta žmonių įstatymai, tai pas Dievą yra kitaip. Tėvai yra natūralūs savo vaikų vyresnieji, globėjai, auklėtojai. Jie tačiau neturi teisės elgtis su savo vaikais kietai, žiauriai, juos bausti ne pagal būtinumą, o pagal savo nuotaikas. Drausmė yra reikalingas dalykas, tačiau ji negali peržengti būtinumo ribų. Visokia tėvų sauvalė, suteikianti vaikams neužtarnauto nemalonumo yra nusikaltimas Dievui ir artimiausiam iš artimų — savo vaikui. Esminiai tai nieku nesiskiria nuo nusikaltimo bet kuriam kitam žmogui. Tam tikru tačiau atžvilgiu nusikaltimai vaikams yra didesni už tokį pat nusikaltimą svetimam asmeniui, nes tėvai privalo savo vaikus mylėti ir gerbti daugiau, negu svetimus asmenis. Grubus elgesys su savo vaikais yra vertas labai didelio papeikimo ir pasmerkimo. Toks elgesys yra labai žalingas ne tik vaikams, o ir plačiai visuomenei. Kai per šeimas grubumas tampa tautos žyme, tai gaunasi gyvenimo sistema, kur žmogus mušamas lopšyje, vaikų darželyje, mokykloje, kariuomenėje ir net bažnyčioje — nuo lopšio lig karsto lentos. Šeima ir visuomenė neturi būti panaši į gyvulių treniravimo mokyklą.

Tiesa, kad šalia tėvų įtakos, jų pavyzdžio ir mokymo, vaikus veikia ir pašalinės įtakos. Tačiau toms pašalinėms įtakoms priskiriama perdaug kaltės. Jeigu jos būtų tokios galingos, kaip daugelis apie jas kalba, tai to paties laiko ir tos pačios apylinkės jaunimui jos turėtų padaryti maždaug tos pačios įtakos. O taip nėra. Lemianti įtaka yra pačių tėvų, vaiko gimtosios šeimos. O ir už vietų bei laikų aplinkos nuotaikas atsakingi yra tėvai. Jeigu jie bus pakankamai budrūs ir aktyvūs, tai jų apylinkėje bloga nuotaika ir bloga aplinka nesusikurs. Nuotaikas sukuria kurios nors vietos šeimos.

ŠEIMOS RAMYBĖ IR LAIMĖ

Visų vienas troškimas. “Visur ir visada jaunavedžiams linkima to paties — laimės. Laimės linkėjimas yra svarbiausias ir geriausiai išreiškiąs visa, ko jums iš širdies trokšta gimdytojai, giminės, draugai ir visi, kurie dalyvauja jūsų džiaugsme”.

“Laimės linkėjimas yra ta malda, kuria Bažnyčia užbaigia šv. mišias už jaunavedžius: “Visagalis Dieve, meldžiame Tave, saugoki patvarioje ramybėje tuos, kuriuos Tu sujungei teisėtai draugystei”. Tai yra ir mūsų tėviškasis linkėjimas, kurį mes paprastai reiškiame jaunavedžiams, kai jie susirenka į Romą gauti apaštališką palaiminimą, tą palaiminimą, kuris visiems yra laidas dangiškų malonių, ramybės ir laimės. Ir jums šiandien skiriame tą linkėjimą. Pax vobis. Ramybė su jumis. Tai yra tikras krikščioniškas linkėjimas, kurį paliko mums dieviškasis Mokytojas, kaip brangiausią paveldėjimą.” (P. Pijus XII audijencijoje jaunavedžiams, 19.7.1939)

Šiais žodžiais vaizdingai išreiškiama tai, ko siekia visi jauni žmonės galvodami eiti ir eidami moterystėn, ko linki jiems visi savieji ir kiti, matydami juos žengiančius į naują gyvenimo kelią.

Kadangi visi jauni žmonės moterystėn eina su tuo pačiu laimės siekimu, tos laimės visi jiems linki, laimingam gyvenimui visus juos laimina Bažnyčia, tai koks nors atsiskyrėlis asmuo, arčiau nepažistąs gyvenimo tikrovės, galėtų manyti, kad moterystėje ir šeimos gyvenime visi žmonės jaučiasi laimingi. O tos jaunos poros, kurios ruošiasi moterystei, tikrai nė viena neabejoja, kad tame gyvenime ras jų svajotą laimę.

Po tų gražių svajonių tuoj seka gyvenimo tikrovė.... Jeigu susipažintume su mūsų laikų kai kurių kraštų šeimyninio gyvenimo tikrove, šeimų statistikomis, tai nusigąstume pamatę, kokia didelė dalis vedusiųjų porų savo bendro gyvenimo “laimės” nepakėlė ir visai išsiskyrė. Daug yra tokių, kurie bendrą gyvenimą tęsia, tačiau tik kaip gyvenimo sunkų kryžių, nesidžiaugdami nė šešėliu tos laimės, apie kurią jie svajojo, kurios jiems linkėjo visos jiems gero norinčios širdys. Liūdna yra galvoti apie tas divorsuotų ar be teismo formalumų išsiskyrusias poras, kurių yra minios, kurios neatkuriamai sugriovė viens antro, daugelis ir savo vaikų gyvenimą. Matant džiaugsmu spindinčius jaunavedžių veidus daug kartų perbėga per galvą mintis: “Ar visada tesėsite džiaugsme ir laimėje?” Tikrai yra skaudu tėmyti tuos asmenis, kurie prieš nedaugelį metų tokiais pat spindinčiais veidais žengė į savo naują gyvenimą, o kurie šiandien kančios iškreiptu veidu vos pakelia bendro gyvenimo kryžių. Dar skaudžiau tėmyti tuos, kurie to kryžiaus nepakeldami visai išsiskyrė, atsižadėdami visų savo jaunystės saulėtų svajonių, visų vienas antram prikalbėtų gražių žodžių, pareikštų švelnių jausmų, Dievo ir visų šventųjų vardu vienas antram prisiektos meilės, ištikimybės, ištvermės iki mirties.

Ryškiai pabrėžtina ir visiems giliai širdin įsidėtina, kad šeimoje laimingieji savo laimės autoriais yra jie patys, ne kiti. Jie patys ją susikūrė, jie patys ją ir palaiko. Ir nelaimingieji nepasisekusios moterystės nelaimės autoriais yra taip pat jie patys, ne kiti. Tiesa, yra ir pašalinių įtakų b ei priežasčių, veikiančių asmenis ir šeimas. Tačiau geros valios ir ištikimoms poroms tos visos pašalinės įtakos yra nesunkiai nugalimos. Neturiu čia tikslo leistis į tų įtakų nagrinėjimą bei vertinimą. Šia proga noriu pasidalinti tik keliomis mintimis apie tas priemones, kurios gali daug pasitarnauti aną jaunystėje svajotą, siektą ir visų linkėtą laimę šeimoje sukurti ir išlaikyti.

Ar svajotoji laimė moterystėje ir šeimoje bus sukurta ar ne, gal daugiausia įtakos turi moterystės ir šeimos gyvenimo teisingas supratimas. Teisingai nesuprantąs tai, ko jis siekia, žmogus tampa beveik visada savo siekimo apviltas. Taip įvyksta ne tik moterystėje. Imkime pavyzdžių ir iš kitokio gyvenimo. Jaunuolis-jaunuolė galvoja apie vienuolyną. Jaunas moksleivis, studentas galvoja apie kunigystę. Neretai pasitaiko kad ir apie vienuolyną ir apie kunigystę jauni žmonės susikuria tokią nuomonę ar to gyvenimo sąvoką, kuri neturi nieko bendro su tikrove. Negaliu girtis žmonių gyvenimo dideliu patyrimu. Esu tačiau sutikęs jau kelis asmenis, kurie pabandę vienuolinio gyvenimo juo visai apsivylė, ar net pasipiktino. Tai įvyko ne todėl, kad jie būtų pataikę į blogą vienuolyną, o tik todėl, kad visai klaidingai ar net juokingai buvo supratę vienuolinį gyvenimą. Tokių vienuolių ir vienuolynų, kokius jie vaizdavosi, visai nėra ir būti negali. Pats būdamas Kunigų Seminarijoje, kartu su kitu draugu prikalbėjova apleisti Seminariją trečią mudviejų draugą, nes paaiškėjo, kad mudviejų draugas svajoja apie tokį kunigo gyvenimą, koks visai neatatinka Bažnyčios suprantamos kunigystės.

Tokių klaidų dar daugiau pasitaiko tarpe jaunuolių besvajojančių apie moterystės laimę. Jų kuriamos svajonės neturi nieko bendro nei su moterystės šventumu nei su jos tikslais nei iš viso su bendro gyvenimo tikrove. Jų pasirinktas asmuo taip pat nėra toks idealus, kokį svajojo ar pažino trumpų susitikimų progomis. Dažniausiai svajonių asmuo yra toks, kokio tikrovėje išviso nėra. Tokie svajotojai, vos tik pradėję bendrą gyvenimą moterystėje, tuoj pajunta, kad rado ne tai, ką svajojo. Tuoj prasideda daina: “Prapuoliau, močiute. Prapuoliau, širdele”. Dar blogiau yra tai, kad radę tikrovę visai kitokią negu jų svajotoji, tokie jaunuoliai ne visi supranta savo iliuzijų klaidingumą. Jie neprisipažįsta klydę ir nenori sutikti su tikrove. Jie pradeda jieškoti kaltininkų kitur, kas sugriovė jų svajonę, kas juos taip skaudžiai apvylė. Nesurasdami pašalinės aiškios ir tikros priežasties, juodu pradeda kaltinti vienas antrą, kam jis-ji nėra toks-tokia, kokiu buvo vaizduotasi. Pradeda kaltinti Dievą, Bažnyčią, Valstybę, kad tie moterystę supranta ne taip kaip jis-ji norėtų suprasti. Galutinai pradeda pykti ant pačios moterystės, kam ji nėra tokia, kokia buvo vaizduotasi. Iš šio iliuzijos fakto kilo beveik visos moterystę ir šeimą liečiančios klaidos, tų iliuzijų pasėka yra visi divorsai, visoks šeimų nesugyvenimas. Jeigu kuris asmuo buvo dar ir bendrai klaidingos pasaulėžiūros, tai savo apsivylimo nepakeldamas sulaužo visus savo gražius pažadus, priesaiką ir vedusieji vienas antrą pameta. Paisantis ištikimybės priesaikai, bet pasiliekąs savo iliuzijose, vietoje laimės, neša sunkų gyvenimo kryžių pats ir kitus apsunkina. O už visa tai kalta ne moterystė, dažniausiai ne antroji pusė ar kiti asmens, o tik jo ar jos nerealus galvojimas. Tai dar vienas priminimas, kad su klausimais, liečiančiais moterystę, reikia gerai iš anksto susipažinti ir tam gyvenimui tinkamai pasiruoši.

Moterystėje ir šeimoje reikia mokėti vienas antram viską atleisti ir viską užmiršti. Ne vien iliuzijonistams, o visiems ir teisingai suprantantiems moterystę ir suradusiems tokį asmenį, kokį svajojo, nereikia pamiršti, kad gyventi moterystėje ir šeimoje susieina žmonės. Užtenka šio vieno žodžio: žmogus, kad supratus, jog bendras gyvenimas ne visada tesės be jokio debesėlio temdančio laimę. Žmonės ne angelai. Ir doriausias žmogus turi savo silpnybių, Lietuvos žmonės šeimyninį gyvenimą lygindavo su savo gričia, sakydami: “Nėra namų be dūmų”. Jeigu moterystėn sueitų ir tobuliausi asmens, tai vistiek vargiai kam pavyktų išgyventi visą amžių viens antro niekad neužgavus, nepadarius viens antram kokio nors nemalonumo. Ir labiausiai viens antrą mylinčių tarpe tai gali pasitaikyti be blogos valios iš neatsargumo, kada nors nekaltai ir nekaltą viens antrą klaidingai supras ir tt.

Vedusiems abiem lygiai turi rūpėti pasitaikančius nesklandumus kuo greičiausiai pašalinti. Ir be aiškinimo suprantama, kad, esant kurio vieno kaltės, kaltoji pusė pirmoji privalo jieškoti būdų nemalonumą kuo greičiausiai pašalinti. Blogiau yra tada, jeigu vienas antrą kaltina iš nesusipratimo ir nėra kuriam prisipažinti kaltu. Vedusiems gera būti visada nusiteikusiems ir nekaltu esant mokėti laiku viską atleisti, visus skirtumus išsiaiškinti ne ginčų būdu, o ramiai. Šventam Rašte jau Sename Įstatyme žmonės buvo nuolat raginami vienas kitam atleisti. Gi Naujasis Įstatymas yra Meilės Įstatymas. Jis dažnai kartoja įsakymą atleisti ne tik saviesiems ir draugams, o i r priešams. Atleisti tiek kartų, kiek artimas nusikals. Jeigu Dievas to reikalauja iš kiekvieno žmogaus, tai kokie atlaidūs turi būti vienas antram vyras ir žmona? Gi apie juodu Dievas pasakė, kad juodu vienas dėl antro paliks savo tėvą ir motiną. Ar retas iš jų vienas dėl antro beveik visai pamiršo savo gimdytojus? Juodu suėjo bendram neišskiriamam gyvenimui ne tik žemiškus reikalus kartu tvarkyti, o kartu siekti ir amžino gyvenimo. Jeigu juodu vienas dėl antro paliko visus, su kuriais juos rišo šeimos ryšiai nuo pat jų gimimo, tai be aiškinimo suprantama, kiek juodu vienas antro turi paisyti: vienas antro neužgauti, užgautą atsiprašyti, užgavusiam atleisti.

O kad pasitaikęs nemalonumas nekartintų tolesnių santykių, tai nemalonumą atleidus reikia jį kuo greičiau visai užmiršti. Užmiršti yra gal sunkiau, negu atleisti, tačiau krikščioniui mokančiam iš širdies atleisti, nėra sunku praeities patirtus nemalonumus ir užmiršti. Niekam nebus pakenkta, jeigu kaltasis savo kaltę ir ilgiau prisimins. Toks prisiminimas tik paragins būti užgautajam nuolaidesniu, dėkingesnių ir iš viso atsargesniu.

Šeimos laimės ir santaikos tvirčiausias pagrindas yra Dievas ir malda. Šventasis Tėvas Pijus XII vienoje kalboje jaunavedžiams (19. 7. 1939) juos įspėja, primindamas seną tiesą, kad kas iš savo šeimos išplėšia šventumo charakterį, tie neturės ramybės. Šeimos be Dievo yra pasmerktos arba suirti arba suklysti ir vaikytis paskui tai, kam jos nėra skirtos. “Daug ramybės tiems, kurie mėgsta Tavo įstatymą’ (Psl. 118,15). “Kas jam priešinosi ir turėjo ramybės?” (Job. 9,4).

Niekas teisingiau nepasakys, kas yra moterystė, kokis turi būti joje gyvenimas, kur ir kaip rasti savo šeimos gyvenime reikalingos paramos, kaip Dievo paliktas apreiškimas ir jį saugojantis bei aiškinantis Bažnyčios mokslas. Kur šeimyniniame gyvenime paisoma ne to mokslo, o žmonių prasimanymų, ten pridaroma klaidų, kurių pasėkos būna labai apgailėtinos ir kurių po laiko negalima pataisyti.

Visuose savo reikaluose, taigi ir šeimyniniame gyvenime tikintis žmogus turi galingą priemonę — maldą. O, kad visi vedusieji suprastų, kokią vietą jų gyvenime turi užimti malda. Pažinau kadaisia Paryžiaus šv. Genovaitės parapijoje kun. Hequet, kuriam buvo pavesta tvarkyti tos parapijos moterystės reikalus. Palaiminęs naują moterystę ir pasveikindamas jaunuosius jiems pažadėdavo gražų tarpusavį sugyvenimą, jeigu juodu kiekvieną vakarą abu kartu sukalbės Sveika Marija. Aš manau, kad tos poros, kurios tokio patarimo paklausė ir jo laikosi, gražiai sugyvena. Argi galima įsivaizduoti vyrą ir žmoną, kuriuodu kasdien nors trumpai kartu pasimelstų ir viens antrą užgauliotų, būtų viens antram šiurkštūs, viens antram neatleistų?

Tačiau ir vyrui ir moteriai negali pakakti vien anos trumpos bendros maldos. Abu juodu, kiekviens atskirai turi daugiau melstis, negu dieną baigdami sukalbėti vieną Sveika Marija. Jeigu visi žmonės ir visuose luomuose esame reikalingi maldos, kad pakeltume kiekvienas savo gyvenimo ir pareigų naštą, tai tuo labiau maldos yra reikalingi vedusieji.

Šventasis Tėvas Pijus XII sako, kad vyras be maldos yra kietas, šiurkštus ir nemandagus. Šv. Pranciškus Salezietis vyrą lygina rūgščiam vaisiui, kuris tampa valgomas tik išvirtas su cukrum. Malda bus jam tas cukrus, kuris jį padarys švelnesniu ir mandagesniu žmonai ir vaikams.

O moteris be maldos esanti nepatvari, greitai gendanti. Be maldos greitai išnyksta jos natūralios ir įsigytos dorybės. Anot to paties šv. Pranciškaus Saleziečio, moteris esanti panaši vyšniai ar persikui, kurie be cukraus greitai prarūgsta. Ilgiau tverti tie vaisiai gali tik cukrumi užpilti. Malda padaro moterį patvaresnio būdo, patvaresnių dorybių, patvaresnę ir tvirtesnę atlikti savo pašaukimo pareigas.

Iš visos daugybės pamaldumo būdų, kuriais taip turtinga yra mūsų religija, kiekvienas gali pasirinkti tą, kuris kurio širdžiai, visai asmens psichologijai yra artimesnis ir malonesnis. Įvairios tretininkų ir kitokios brolijos taip pat yra skirtos ne kam kitam, o pasauliečiam — visų laikų, visų luomų, visokio amžiaus, o ne kokiai nors vienai grupei. P. Pijus XII savo kalbose jaunavedžius daug kartų yra raginęs į pamaldumą Šv. Jėzaus Širdžiai. Jis siūlo jaunavedžiams tuoj pradžioje savo moterystės gyvenimo savo šeimos židinį pavesti Šv. Jėzaus Širdies globai. Jis primena, kad savo apreiškimuose šv. Margaretai Išganytojas yra pažadėjęs suteikti ramybę ir tvirtumą, toms šeimoms, kurios garbins Jo Švenčiausią Širdį, laiminti tuos namus, kuriuose bus gerbiamas jo paveikslas.

“Iš šiurkštumo ir puikybės į žmones ateina visokia kaltė ir visokios nelaimės. Švelnumas ir nusižeminimas yra jums laimės šaltinis, kurios ir jūs trokštate ir kurios mes jums linkime. Jėzaus mokykloje mokykitės iš jo širdies ramumo ir nusižeminimo”.

“Ta širdis vadovauja šeimai, laimina jos siekimus, pašvenčia džiaugsmus, sušvelnina rūpesčius, stiprina mirštančius, atleidžia nusikaltusiems” (Iš P. Pijaus XII kalbų 5.7.39; 5.6.40).

Apie skaitlingą, pilną šeimą buvo kalba kitoje vietoje, o čia tik pilnumo dėlei vėl priminsime, kad šeimos laimei didelės reikšmės turi pilna šeima. Savaimi yra aišku, kad pilna šeima arčiau ir tvirčiau suriša pačius gimdytojus, nes jiems atnešą bendrą, nuolatinį ir šventą visų rūpesčių, ir gyvenimo tikslą. Pilna šeima vedusius apsaugoja nuo gyvenimo nuobodos, nuo tuščių prasimanymų, beprasmio laiko gaišinimo, nuo nereikalingų draugysčių šalia savo šeimos. Šeimos reikalai užima jų laiką, dėmesį, protus, širdis. Pilnos šeimos prasmingumą vedusieji dar aiškiau pamato artėjant jų senatvei. Pilna buvusi jų šeima ir senatvėje atneša jiems daug džaugsmo ir paguodos.

Jeigu yra daug kitokių antraeilių priemonių, padedančių moterystės ir šeimos gyvenimą padaryti laimingu, tai atrodo, kad šios pavardintos yra ir kilnesnės ir sėkmingesnės už kitas.

MIŠRIOS SANTUOKOS

Mišriomis santuokomis Bažnyčios Teisė vadina santuokas katalikų su nekatalikais. Tokia prasme apie mišrias santuokas čia bus kalba pirmoje vietoje. Tačiau šia pačia proga nors trumpai užsiminsime ir apie tokius skirtumus tarpe žmonių, apie kokius Bažnyčios Teisė nekalba: rasės, tautybės, įsitikinimų, idealizmo, išsilavinimo skirtumus.

Bažnyčios drausmė. Pagal Bažnyčios drausmę, yra didelis skirtumas siekiant moterystės katalikui su krikštytu nekataliku ir katalikui su nekriščioniu.

Moterystės atveju krikščionimis nekatalikais laikomi: visi krikštyti nekatalikų apeigomis ir niekad neperėję į Katalikų Bažnyčią; krikštytieji katalikiškomis apeigomis tačiau išauklėti nekatalikiškai ir formaliai priklausą nekatalikiškai konfesijai ar esą visai be tikėjimo; krikštyti katalikiškomis apeigomis ir išauklėti katalikiškai, bet vėliau iš savo ar be savo kaltės, nuo Katalikų Bažnyčios formaliai atsitraukę ar tapdami nariais kurios kitos religinės bendruomenės ar atsimetusieji nuo visokios religijos.

Be atskiro Bažnyčios leidimo-dispensos katalikui yra draudžiama eiti moterystėn su tokiu asmeniu, tarpe kurio ir jo būtų viens iš aukščiau pavardintų skirtumų. Moterystė draudžiama, bet nenaikinama. Užtat, jeigu dėl kokių nors pateisinamų priežasčių nebuvo galima susisiekti su Bažnyčios kompetentinga institucija ir leidimo paprašyti ir todėl moterystė buvo sukurta be leidimo tačiau katalikus saistančia forma, tai tokiu atveju ana mišri moterystė yra tikra, jeigu nebuvo kokių nors kitokių moterystę ardančių kliūčių.

Visiems galvojantiems apie mišrias moterystes yra žinotina, kad Bažnyčios leidimas gaunamas tik esant pakankamoms priežastims ir su šiomis sąlygomis: kad katalikiškai pusei nebus daroma kliūčių pildyti savos religijos reikalavimus, kad vaikai bus krikštyti katalikiškomis apeigomis ir katališkai auklėjami, kad moterystės palaiminimo apeigos nebus kartojamos kuria nors nekatalikiška forma.

Mišrioje moterystėje katalikiškoji pusė turi natūralią pareigą, pagal išmintingai suprastas išgales, stengtis supažindinti nekatalikiškąją pusę su katalikų tikėjimo turiniu, kad padėjus ir antrajai pusei tapti kataliku. Šis reikalavimas tačiau katalikiškos pusės ne tik neįpareigoja, o neduoda teisės versti nekatalikišką pusę pereiti Katalikų Bažnyčion. Ta pareiga seka iš meilės sielos sielai ir tik meilės bei įtikinimo būdu turi būti ir vykinama. Geresnė yra tyli malda vieno už antrą, gražus sugyvenimas priklausant skirtingoms religijoms, negu įkyrūs, atgrąsiną priminimai, iš-metinėjimai, reikalavimai pereiti Katalikų Bažnyčion.

Jeigu tačiau iš mišrios santuokos būtų tikro pavojaus kataliko ar būsimų vaikų tikėjimui, tada kliūtis sektų iš Dievo įstatymų ir tokiais atvejais Bažnyčia negalėtų duoti leidimo mišriai moterystei. Kunigai, tvarkydami moterysčių reikalus, tokį pavojų pramatydami turėtų visai neprašyti leidimo ar prašydami privalėtų tokio pavojaus grėsmę paminėti.

Nekrikščionimis yra laikomi visi tie, kurie nėra gavę Krikšto Sakramento. Mūsų laikais yra daug sektų, kurios vadinasi krikščioniškomis, bet Krikšto Sakramento nei neturi nei nepripažįsta. Krikštu jie vadina civilinius formalumus, atliekamus priimant nariu į jų religinę bendruomenę. Kurios ir kuriame krašte religijos ir sektos Krikšto Sakramentą turi ir jį teikia tinkamu būdu, ir kurios jo neturi ar pripažindamos tinkamai jo nesuteikia, tai žinoti yra vietos kunigų ir vyskupų pareiga. Be abejo, tai žinoti dera ir kiekvienam išsilavinusiam to krašto katalikui.

Tarpe kataliko ir nekrikštyto moterystė yra ne tik draudžiama, o be Bažnyčios leidimo ji būtų niekina. Ir šios rūšies mišriai moterystei gauti leidimą sąlygos yra tos pačios, kaip ir aukščiau minėtu atveju.

Kokia yra Bažnyčios nuomonė apie religiniai mišrias santuokas? Gali kaikam atrodyti, kad apie savo moterystę teisingą nuomonę galįs turėti tik pats užinteresuotas asmuo, o ne kas kitas. Tačiau tie užinteresuotieji asmens patys paprastai yra jauni, neturį nei savo gyvenimo patyrimo nei kitų gyvenimo nepažįstą. Ir šiuo klausimu kiekvienam yra pravartu žinoti nuomonę Bažnyčios, kuri jau per du tūkstančiu metų seka ir pati vadovauja visokių kraštų, visokių tautų, luomų gyvenimą.

Nepaisant, kad prašantiems ir garantuojantiems anksčiau minėtas sąlygas Bažnyčia leidžia mišrias moterystes, tai apie jas kalbantieji visi autoritetai ir patyrę asmens pataria jų vengti. Naujais laikais tokį patarimą pakartoja P. Leonas XIII enciklikoje apie moterystę (Arcanum divinae sapientiae). P. Pijus XI sako, kad “Labai, ir dažnai su pavojumi amžinajam gyvenimui, klysta visi lengvabūdiškai einą į mišrias moterystes” (enc. Casti conn.). Tie nuolatiniai ir aiškūs įspėjimai seka ne iš fanatizmo kataliko prieš nekataliką. Priežastys yra daug rimtesnės ir liečia pačius moterystei besiruošiančius asmenis. Kaip sako P. Leonas XIII, jeigu juodu nesutaria religiniuose įsitikinimuose ir praktikose, kurie yra gi patys svarbiausi mūsų gyvenimo klausimai, tai kaip galima tikėtis, kad juodu sutars kituose dalykuose? Arba abu turės tapti indiferentais, kad to didžiojo skirtumo nejaustų, arba kiekvienas eis savo keliu. Ir taip šeimoje nebus bendros maldos, vienos religinės dvasios. Vienas eis Sakramentų, o antras jų visai nepripažins. Vienas švęs vienokias šventes, antras kitokias. Bendromis šventėmis vienas eis į vienus maldos namus, antras į kitus. Nepaisant, kiek dideli ir kultūringi tolerantai bebūtume, nepaisant, kaip vieni kitus gerbtume, tai religiniai skirtumai yra didžiausi iš visokių skirtumų, nes jie siekia žmogaus sielos gelmes, dėl jų nesutariama pačiuose svarbiausiuose žmogų liečiančiuose klausimuose. Skirtingų religijų jauni žmonės gali jausti vienas kitam tikrai gražios ir jautrios meilės. Kartu gyvendami tačiau juodu ilgainiui pajus, kad jų mintys ir širdys nesutampa labai svarbiuose klausimuose, giliausiuose žmogaus išgyvenimuose. Juodu tikėjosi ir siekė suvesti visą gyvenimą į vieną abiems bendrą kelią. Gi laikui bėgant jie štai pamato, kad jų kelias yra bendras tik kasdieniniuose medžiaginiuose dalykuose, o visas sielos gyvenimas, pasiruošimas amžinybei eina skirtingais keliais ir gal skirtingomis kryptimis.

Kad ir gražiausiai sugyvenančioj religiniai mišrioj šeimoj savotiškon aplinkon ir dvasion patenka beaugdami vaikai. Jiems gręsia desorientacija, indiferentizmas. Jie kasdien susitiks su faktais juos mokančiais nedaryti skirtumo tarpe tiesos ir klaidos. Jie bus auklėjami vienodai vertinti abiejų gimdytojų įsitikinimus, religinio gyvenimo praktikas. O gimdytojams — kas vienam dogma, antram klaida; kas vienam brangi religinė praktika, antram tai bereikšmis dalykas; kas vienam doros principas, antram nepaisytinas dalykas. Daugeliu atvejų užtat mišrių šeimų vaikų pažiūras ir gyvenimo kelią nulemia ne gimtoji šeima, o kokia nors pašalinė įtaka. Drįskime pripažinti ir tą faktą, kad didžiausią tragiką — tėvų išsiskyrimą turi išgyventi dažniausiai religiniai mišrių ar religiniai indiferentiškų tėvų vaikai.

Žmonių tarpe yra dar ir kitokių skirtumų, apie kuriuos nekalba nei Bažnyčios nei valstybių drausminiai įstatymai. Kalbėdami šiuo klausimu atsiminkime dėsnį, kad kas nėra uždrausta, tai yra leista, tačiau neprivaloma. Ir tie neuždrausti dalykai ne visada ir ne visur yra vienodai naudingi ar išmintingi. Apie juos kiekvienam žmogui valia turėti savo nuomonę, pasidaryti savo praktiškas išvadas. Pasikalbėti ir vieni kitiems patarti tačiau galime ir tokiuose klausimuose. Nesileisdami į platesnes gyvenimo sritis, čia apsiribokime tik moterystės ir šeimos klausimu.

Katalikų Bažnyčiai formaliai priklausančių žmonių tarpe yra daug laipsnių ir religingumo ir religinio sąmoningumo. Tarpe religiniai sąmoningo, pamaldaus kataliko ir praktiško indiferento tikrovėje yra toks pat psichologinis, ne juridinis, skirtumas, kaip tarpe skirtingų religijų asmenų. Apie tos rūšies skirtumą Bažnyčios drausmė nekalba, tačiau galvojantieji eiti moterystėn bus išmintingi, nelaikydami tokio skirtumo menkaverčiu dalyku. Tokio skirtumo praktiškos pasėkos yra beveik tokios pat, o kartais net blogesnės, kaip tarpe skirtingų religijų asmenų.

Bažnyčios įstatymai nedraudžia moterystės tarpe asmenų skirtingų rasių. Kas galėtų tačiau sakyti, kad žmonės vieni nuo kitų skirias tik spalva ir veido bruožais? Yra temperamento, charakterio, tradicijų, o dažnai ir daugelyje dalykų net mentaliteto skirtumų. Toks konstatavimas nėra rasinės ar kitokios diskriminacijos skelbimas. Čia kalbama ne apie piliečių civilines, visuomenines teises, o apie žmonių privatų ir intymų gyvenimą. Ir kilniausia artimo meilė žmogui, tarpusavė pagarba nei objektyvumui nei kritiškumui nekenkia. Iš krikščioniškos meilės ir pagarbos žmogui nėra nei reikalinga nei išmintinga manyti, kad tarpe žmonių nėra jokių skirtumų. Jie yra ir yra labai jaučiami tų, kuriems tenka juos pergyventi. Jeigu turime pakankamai išminties ir drąsos matyti ir konstatuoti skirtumų tarpe tos pačios šeimos vaikų, tai nebijokime jų rasti ir juos suprasti tarpe svetimų žmonių.

Mažesni negu tarpe skirtingų rasių yra skirtumai tarpe skirtingų tautų. Tiesa, kad skirtingas tautybes prisiima kartais asmens ir šeimos kilę iŠ tos pačios šeimos. Kodėl ir kaip tai įvyksta, ne čia vieta aiškinti. Paveldėta ar pasisavinta tautos istorija, jos tradicijos, papročiai, visa kas telpa tautos kultūros žodyje, santykiai su savaisiais ir daug kitų motyvų visi kartu paimti sako, kad visada yra išmintingiau eiti moterystėn su savos tautos asmeniu. Nors religija ir tautybė nėra tas pat, tai ir apie tautinius skirtumus kalbant galima daug ką pakartoti iš to, kas buvo pasakyta apie religinius skirtumus. Tiems, kurie sau galvoja ar net išsitaria, kad žmogui esą galima jaustis ir be tautybės ar savo tautybės niekur nerodyti, dera prisiminti, kad už žmogaus bespalviškumą nėra jokių rimtų argumentų. Visi psichologiniai, kultūriniai, visuomeniniai ir kitokie žmogaus vertybių argumentai kalba už tautiniai ir kitais aspektais apsisprendusį žmogų.

Jeigu neturėčiau baimės, kad skaitytojai pradės jieškoti, iš kur gyvenimo pavyzdžiai paimti, tai būtų galima pasakyti daug būdingų dalykų iš šeimų gyvenimo, kuriuose vyras ir žmona buvo perdaug skirtingo intelektualinio ir bendrai kultūrinio išsilavinimo. Palikime skaitytojams patiems pasijieškoti pavyzdžių, o čia pasitenkinkime tik trumpu ir aiškiu patarimu nejieškoti moterystei asmens tarpe žymiai skirtingo išsilavinimo žmonių. Tai sakydami taip pat pripažįstame, kad pavienių pavykusių pavyzdžių yra ir tarpe skirtingo išsilavinimo porų.

Tos pačios religijos, rasės, tautybės, panašaus išsilavinimo asmens ne visi yra vienodi idealistai. Yra žmonių, kurie turėdami visko: proto, laiko, išteklių, vistiek apsiriboja tik savo gričios, savo virtuvės reikalais. Kad visuomenėje kada ir pasirodo, tai savo malonumui, įvairumui, savo vardo palaikymui, o ne visuomeniniu tikslu. Daugumas žmonių yra daugiau ar mažiau visuomeniški. Matome daug tokių, kurie kilniems, gražiems tikslams nesigaili nei laiko nei energijos nei medžiaginių išteklių. Kam patartina visai atsisakyti eiti moterystėn, bus kalba truputį vėliau. Einantieji moterystėn tačiau laiku tepagalvoja, kad nuo tos dienos, kai bus palaiminta jų moterystė, abiejų vedusiųjų svarbiausi reikalai bus jų šeimos reikalai, šeimos narių tobulumas, o visa kita turės likti antroje vietoje. Kad ir antroje vietoje, tai vis tiek ir vedusieji privalo kitus reikalus matyti, juos atjausti, remti. Tik savos gričios interesų gyvenimas yra per siauras ir per menkas pilnai sąmoningam kiekvienam žmogui, o tuo labiau krikščioniui. Jeigu sukuria moterystę du kontrastai — vienas idealistas, visuomenininkas, gi antras linkęs nuo visko izoliuotis tik savo šeimoje, tai jų kasdieninis gyvenimas atneša šeimon daug nereikalingų nesutarimų, abipusio nepasitenkinimo. Tiesa, kad ir idealistų, visuomeniškų asmenų moterystės gyvenime vienam — paprastai motinai tenka dažnai apsiriboti beveik išimtinai tik šeimos židinio reikalais. Tokiais atvejais antrajam asmeniui — vyrui kartais tenka būti visuomenišku už abudu. Už tai vyras su žmona tačiau nesipyks, nesiginčys. Abu supras ir savo šeimos ir visuomenės reikalus, abu sutars ir nutars, kada ir kurias pareigas atlikti kuriam vienam, kurias kitam, kurias abiem kartu. Turėkime drąsos patarti ne tik visuomeniškam, o ir egoistui asmeniui moterystei jieškoti sau panašaus kito asmens: taip bus naudingiau ir jiems patiems ir visuomenei.

Dažnai kartojama, būk meilė turinti savo jėgą ir reikalavimus, kurie argumentų esą ir nereikalingi ir nepaiso. Deja, kaip pradžioje buvo aiškinta dažnai vadinami meile tokie dalykai, kurie su meile neturi nieko bendro. Kūdikis negema jau įsimylėjęs kurį nors asmenį. Neįsimyli viens antro nei vaikai tokia meile, kurią žmonės vadina akla. Tai yra paauglių ir jau užaugusiųjų išgyvenimai. Kad taip, tai galvojantieji apie draugystes moterystės tikslais yra jau metuose vadovautis pirma protu, negu jausmuos būtų nueita taip toli, kad proto jie jau neklausytų. Gyvenimas yra tik vienas ir perdaug rimtas mūsų turtas, kad būtų galima jį tvarkyti kokiais kitokiais, o ne proto keliais.

EIT AR NEITI MOTERYSTĖN?

Gyvenantiems moterystėje laikas ir to luomo reikalavimai suteikia tiek nelauktų sunkumų, neretai net apsivylimo, kad jau ne kartą, net krikščionių tarpe pasitaikė nuomonių, virtusių net viešomis klaidomis, moterystę žeminančių, niekinančių kaip savyje blogą dalyką. Kiek kartų tokios nuomonės viešai plačiau pasireiškė, tiek kartų Bažnyčia jas sudraudė ar net viešai pasmerkė. Kas yra natūralios kilmės, tai negali būti bloga savyje, o tik atskirais atvejais gali būti žmogaus klaidingai suprasta ar klaidingai panaudota. Apie moterystės kilnumą buvo pakankamai pasakyta eilėje pirmųjų šios knygelės skyrių. Ne vien einantieji moterystėn, o ir kitus luomus rinkdamiesi žmonės kartais turi tokių iliuzijų, kurios neturi nieko bendro su tuo luomu. Kai tos iliuzijos neišsipildo, tai kaltas ne luomas, o žmogaus nayvumas.

Yra aišku, kad nėra būtina visiems žmonėms eiti moterystėn. Visi tie, kurie pagauti pradinio žavesio kada nors skelbė, kad be moterystės žmogus nesąs net pilna asmenybė, greitai atvėso ir iš jų ne vienas nuėjo į kitą kraštutinumą. Pasitaiko asmenų iš prigimties netinkančių moterystei. Ir jiems patiems ir kitiems yra aišku, kad ir jie patys ir visuomenė labai lengvai apsieina be jų moterystės. Buvo praeityje ir dabar yra talentingų asmenų, kurie niekad nebūtų tiek pasireiškę gyvendami moterystėje, kiek pasireiškė pasilikdami be moterystės.

Nuo seniausių laikų ir visose tautose būdavo žmonių susilaikančių nuo moterystės ne dėl netinkamumo moterystės gyvenimui o dėl įvairių kitokių motyvų. Jeigu tie motyvai būdavo kilnūs, tai anie moterystės atsižadėję asmens būdavo žmonių gerbiami. Kai vieną kartą Kristaus apaštalai kalbėjo, jog neverta vesti, jeigu vedęs negali pavaryti savo žmonos, Kristus jiems atsakė, kad ne visiems duota suprasti tą žodį (kad neverta vesti), o tik tiems, kuriems tai duota. Kas gali išmanyti, teišmano (Mat. 10,11-12.

Tą pačią mintį šv. Povilas pasakė kitais žodžiais: “Kas leidžia mergaitę už vyro, gerai daro ir kas neleidžia geriau daro” (1 Kor. 7,3). Kaip žinome, prie Jeruzalės šventyklos buvo įstaiga - tarsi vienuolynas, kur gyveno rinktinės mergaitės ir gero vardo našlės, pasišvęsdamos tarnybai šventykloje ir įvairiems geriems darbams. Nors Žydai moterystę labai aukštai vertino, tai vis tiek gerbė ir vertino moterystės atsižadančias mergaites ir našles. Tokių tačiau buvo nedaug, nes anais laikais nebuvo sugebėta sukurti joms tinkamų gyvenimo formų. Gi prie tėvų augančias mergaites patys tėvai stengdavosi kuo greičiau apvezdinti, kad greičiau aprūpinus mergaitės ateitį, kad nusikračius rūpesčiu ir atsakomybe, o daugeliu atvejų grynai tik pasipelnymo tikslu. Visas tas tendencijas ir priežastis šv. Povilas trumpai įvertino, kad tėvai savo dukrelę laimingai apvezdindami gerai daro, o kurie, nenorinčiai tekėti mergaitei, ateitį kitaip sutvarko, tie geriau daro.

Šios šv. Povilo pasakytos minties visais laikais laikėsi ir dabar laikosi Bažnyčia. Tridento visuotinis susirinkimas (Ses. 24, De matrim. Can. 10) pasmerkė panystę niekinančias nuomones. Neminint visų praeities šaltinių, mūsų laikais tą pačią nuomonę randame pas P.P. Leoną XIII, Pijų XI, Pijų XII. Kad šią iš senovės ir per visus krikščionijos amžius sektą nuomonę teisingai supratus, yra būtina padaryti vieną pastabą. Kiek yra girtinas susilaikymas nuo moterystės, priklauso nuo susilaikymo motyvų. Ir tas pat šv. Povilas sako, kad geriau eiti moterystės, negu gyventi be moterystės ir būti aistrų vergu (plg. 1. Kor. 7,9). Kas nepajėgia skaisčiai gyventi, toks geriau daro eidamas moterystėn, negu pasilikdamas be moterystės. Taip pat negalima girti ir tų kurie neina moterystėn iš egoistinio tinginio - kad per moterystę neužsidėjus rūpesčių ir pareigų.

Kad susilaikymas nuo moterystės būtų geresnis už moterystę, reikia girtinų motyvų. Tokių motyvų yra daug. Vieni susilaiko nuo moterystės kad visu dėmesiu, visomis galiomis siekus sielos tobulumo, ar tai pasiliekant pasauliečių luome, ar pasirenkant kunigystę, vienuolinį pašaukimą. Kiti nepasitenkina vien tik savo sielos tobulumu. Jie nori tapti apaštalais ar tai savam krašte ar svetur misijose. Ir jų idealizmui moterystė būtų kliūtis. Kiti vėl visą laiką, dėmesį, galias nori skirti labdarai, mokslui, menui, žmonijos kultūriniam praturtinimui. Gi jeigu prie bet kurio iš šių motyvų dar bus pridėta savo ar kitų sielos pašventimo intencija, tai dėl betkurio iš tokių motyvų susilaikymas nuo moterystės bus girtinesnis už moterystę.

Kuriuom nors iš tų padorių ir girtinų kelių bei tikslų reikia pakreipti savo gyvenimą ir tiems asmenims, kurie lieka nevedę ar netekėję ne tiek iš savo pasirinkimo, o dėl kitokių aplinkybių, pav. kas nors nesutiko sau tinkamo ir pakankamai pamilto asmens. Į tokius faktus savaime ar kitų gyvenime nereikia žiūrėti nei kaip į nelaimę nei kaip į nepasisekimą. Dargi, dėl to neverta visai jaudintis nei pačiam asmeniui nei jo saviesiems. Menkas būtų mūsų tikėjimas Dievo apvaizda, jo valia, jeigu manytume, kad tai įvyko be Dievo žinios. Geriau yra palikti be moterystės, negu apsivedus, su kuom pasitaikė, pervėlai kartoti šv. Petro žodžius: “Jeigu toks dalykas su moteria, tai neverta vesti” (Mt. 19,11). Tokie asmens tegul pasižvalgo aplinkui, pasiklausia savo vidaus balso ir suras jo idealizmo, jėgų, gyvenimo laukiantį kilnų darbą. O kas ir kol nesurastų tokio sau specifinio pašaukimo, teprisimena savo sielos tobulinimo, proto, valios lavinimo reikalą. Visam žmogaus kilnumui, visiems jo sugebėjimams pasišvęsti progos ateis. Kai progai, laikui atėjus asmens susikoncentruoja visomis savo galiomis savęs ar kitų pašventimui, vienokiems ar kitokiems geriems darbams, tai pasiekia rezultatų, kokių nei jie patys iš savęs nei kiti iš jų nelaukė. Iš tūkstančių jiems panašių pasauliečių palaimintasis Contardo Ferrini ir Dievo tarnas Juozapas Toniolo abu mokslininkai, visuomenininkai yra puikūs pavyzdžiai, kokiu keliu reikia pakreipti ir kokių rezultatų galima pasiekti pasilikus pasaulyje be moterystės.

Anot P. Pijaus XII (kalba 1950 m. gegužio mėn.), kai žmogaus skaistybė sujungiama su Dievo meile, tai ji veikia net į kitų žmonių protus, valą ir žmogų veda į darbus bei veiklą, kokie yra įmanomi tik krikščioniškoms dorybėms. Ši skaistybės galia sujungta su Dievo meile yra ta pati ir kunigų ir vienuolių ir skaisčių pasauliečių, mokančių suprasti gyvenimo prasmę.

ŠEIMA, TAUTA, VISUOMENĖ

“Nėra jokios abejonės: jeigu norime ilgesniam laikui išeiti iš dabartinės pasaulio krizės, reikia šeimą kurti ant tokių pagrindų, kurie daugiau atitinka Kristaus moralės, visokios tikros kultūros šaltinį, o jau sukurtas reikia padaryti krikščioniškesnėmis, nes jų jau labai daug, gyvenime nesilaikydamas Evangelijos, pamiršo Evangelijos reikalaujamą meilę ir iš meilės sekančią ramybę” (P. Pijaus XII kalba 26 d. sausios 1940 m.).

P. Pijus XII kalbėjo apie šeimą, kai pasaulinio karo stichijai vis labiau plintant viso pasaulio geros valios politikai, visuomenininkai ir visa žmonija išsigandus žvalgėsi, kas galėtų grąžinti pasauliui ramybę. Buvo sulaužytos ir išjuoktos visos tarptautinės sutartys, visokie įsipareigojimai, viena po kitos buvo pavergiamos tautos, buvo pradėta viešai grąsinti visiškai išnaikinti ištisas tautas.

Kalbant apie žmonių tarpusavius santykius, kalbama ne apie kieno kito, o apie individų santykius. Siekdami teisingai išspręsti žmonių santykių klausimus, pritaikyti gyvenime teisingus principus, turime surasti tikrąjį visų problemų kilmės ir sprendimų tašką. Jeigu individas gema ne šeimoje, tai yra be pastovaus jo gimdytojų bendro gyvenimo, jeigu jis auga, bręsta formuojasi ne šeimos globoje, tai toks žmogus yra viens iš tų nelaimingųjų individų, kurie sudaro palaidąją žmonių masę, visuomenei visokių rūpesčių ir pavojų šaltinį. Nemažindami vertės pagelbinių auklėjimo institucijų — Bažnyčios, mokyklos, pašalinės geros įtakos, vis tiek turime sutikti, kad jos visos kartu ir visais atžvilgiais yra tik antraeilės. Pagrindinis žmogaus auklėtojas yra šeima. Kad po 40 metų Rusijoje, po 18 metų Lietuvoje jaunoji karta nėra, kokią siekia išauklėti bedieviškasis komunizmas, tai visi sutinka, kad ten savo įtaka yra dar galingesnė šeima negu komunizmo propaganda. Tiesa, kad pasitaiko gyvenime faktų, kad jaunuolis mokykoje tampa geresniu, negu atėjo iš šeimos, kitose mokykose vėl jie tampa blogesniais negu atėjo iš šeimos, tačiau tokie reiškiniai sudaro iš jaunimo net ne nuošimčius, o tik pavienias išimtis. O viso jaunimo atspindi šeimos dvasią. Ir katalikiškų mokyklų jaunimas išsiskiria iš kitos jaunimo dalies ne vien todėl, kad jis yra tose mokyklose, o todėl, kad tas jaunimas yra iš geriausių šeimų. O kad turime sutikti, jog ir į katalikiškas mokyklas ne visas jaunimas ateina iš geriausių šeimų, tai taip pat pripažinkime, kad mūsų katalikiškos mokyklos sugeba ne visus jaunuolius pakeisti, padaryti geresniais. Kaip toj pačioj kalboj toliau sako P. Pijus XII, “šią šeimos reikšmę labai gerai supranta ir tie, kurie siekia visuomenę nuvesti į netvarką. Jie stengiasi šeimą pirmiausiai atitraukti nuo Dievo įstatymų saugojimo ir jiems pagarbos. Tuo tikslu jie propaguoja divorsus, laisvą santykiavimą, tuo tikslu jie stengiasi sutrukdyti tėvus atlikti savo natūralias pareigas vaikams, tuo tikslu jie stengiasi vedantiems įkvėpti baimės prisiimti meterijalinį ir moralinį atsakingumą, kurių savaimi atneša jaunoji karta”.

Ir visuomenės priešai kalba apie valstybės pareigas šeimai, tačiau šiuo pareigų žodžiu jie tik pridengia valdžios neteisėtą ir neleistiną kišimąsi į šeimos prigimtį. Tuo tikslu jie atidaro neleistinus kelius šeimoms suirti, sukuria tokią socijalinę sistemą, kurioje gimdytojai tiek pavergiami darbui, kad jų vaikai turi likti be tėvų priežiūros. Vietoje kad sukūrus geresnę socijalinę-ekonominę tvarką, valdžia imasi auginti ir globoti kūdikius, o jų motinas apkrauna darbu už namų. Milijonai vyrų bedarbių, o milijonai moterų turi palikti savo vaikus pačios išeidamos į darbus. Valdžia ir privati inicijatyva kuria įstaigas, samdo žmones globoti mažus kūdikius, o jų motinos viliojamos ir aplinkybių išvaromos į fabrikus, pardavėjomis į krautuves ir tt. Kokią didesnę socijalinę ir moralinę nesąmonę galėtume sugalvoti?

Kai šeimos pabirę, tai iš kur valdžioje bus pakankamai idealių asmenų ir ką jie duos kūdikiui ir jaunimui? Tokiu keliu einant su kiekviena karta atsiranda vis daugiau ir daugiau pairusių, bedvasių šeimų, nelaimingų vaikų. Šiuos žodžius rašant (1958 m. gegužio mėn) U.S.A. statistika skelbia, kad vien tik U.S.A. yra virš šešių milijonų vaikų, kurių gimdytojai išsiskyrę. O nemanykime, kad Amerikoje yra blogiau, negu daugelyje kitų kraštų. Jie visi užaugę taps aktyviais visuomenės nariais, neatsinešdami nieko švento iš savo šeimų. Tokių minias visada laimės ne idealizmas, o tie, kurie skelbs beprincipiškumą, palaidumą. Tokią visuomenę valdys demagogai, nes jie neturi savo nei ideologinio nei politinio kelio. Kai kovojama už moterystės ir šeimos natūralias savybes, už jos tvirtumą, už krikščionišką moralę, tai tuo pačiu yra kovojama už visos visuomenės moralę ir jos tvarkos pagrindus. Tautos ir valstybės sąmoninga o ne tironiška drausmė, tvarka, ramybė pasiekiamos tik per šeima. Kur jų neduoda šeima, ten jų siekti tenka policijos kadrų ir kalėjimų pagalba.

Vietoje, kad kalbėjus apie šeimą ir tautą bendrai, geriau tai pritaikykime šeimai ir mūsų tautai. Mūsų tauta praeityje yra turėjusi baisių laikų. Ne kartą ir patys lietuviai ir kiti žiūrėdami į lietuvius iš šalies klausdavo, ar ta nedidelė tauta dar ilgai pajėgs išsilaikyti ar pajėgs pergyventi ją ištikusias nelaimes. Nekalbant apie kryžiuočių, švedų ir kitas svetimų invazijas, Rusų carų laikais daugelis politikų, mokslininkų buvo nusprendę, kad tai esanti mūsų tautos gyvybės paskutinė era. Svetimi mokslininkai rinko mūsų kalbos, meno, bendrai kultūros kūrybą, kad tai išlaikius kaip liekanas kadaisia gyvenusios tautos. Tačiau Lietuvių tautos dvasia savo pasėkomis apvylė pesimistų laukimus. Iš tos tariamai paskutinės gyvenimo stadijos ji išėjo, kad ir su dideliais nuostoliais, nesumažėjusi skaičiumi, pilna gyvybės, energijos. Dabartinis laikas mūsų tautai yra taip pat labai žiaurus. Pasaulis perdaug indiferentiškai ir bejausmiai žiūri į Maskvos vykdomą genocidą. Ir vėl ne kartą išgirstame klausimą iš svetimų ir savų: Ar Lietuvių tauta pajėgs tai pergyventi neišnaikinta? Vietoje pranašavę, verčiau pažvelkime į gyvenimą.

Yra buvę ir didelių ir mažų tautų, kurių šiandien jau nebėra. Vienas iš jų išnaikino kitos tautos, ar gentys viena kitą. Kitos išnyko pačios, paklydę iš gyvenimo teisingo kelio. Yra tačiau ir kitokių pavyzdžių. Ar kas Žydų tautą gerbtų ar kas jai pavydėtų ir jos nekęstų, visi gėrėkimės jos patvarumu, solidarumu, optimistišku kūrybingumu. Kad tos tautos žmonės šiandien pirmauja pasaulyje moksle, ekonomijoje, politikoje, kad po virš 19-os šimtmečių imasi atkurti nepriklausomą savo valstybę, tai už visa tai nėra ko pykti, o reikia tik mokytis. Ar negražus pavyzdys Kanados Prancūzai? Jau 195 metai, kai jie yra atskirti nuo Prancūzijos suverenumo. Per tą laiką beveik niekad nebuvo leista laisvai emigruoti į Kanadą Europos prancūzams, o tačiau Kanados Prancūzai išlaikė savo kalbą, savo tradicijas ir skaičiumi išaugo į visai vidutinę keturių milijonų tautą. Kai kuriais atžvilgiais jie yra net gražesnis pavyzdys už Žydus ar Airius gyvenančius pačioje Airijoje. Airiai ir savo tėvynėje prarado savo seną kalbą. Tautų atsparumo atžvilgiu graži yra ir mūsų tauta. Šiandieninių pavojų ir nuostolių akivaizdoje yra verta atsiminti, kad ne viena šiandien įtakinga tauta nesenai skaičiumi nebuvo didesnė už šiandieninę Lietuvių tautą, kad praėjusio karo metu Žydų patirti nuostoliai Europoje yra nepalyginamai didesni už mūs tautos nuostolius. O su kokiu skaičiumi žmonių Žydai ėmėsi atkurti savą valstybę Izraelyje?

Jeigu nagrinėsime, kur yra šių pavardintų ir kitų joms panašių tautų atsparumo paslaptis, tai atsakymas bus tik vienas ir labai aiškus: šeima. Besirūpindami savo tautos ateitimi, kokia ji bus, ir mes ne kur kitur žvalgykime, o žvelgkime į šeimą. Jeigu genda, nyksta šeima, tai tauta turi žūti. Tada jos negali išlaikyti nei jos pasiekta kultūra nei turima laisvė. Auginti, dauginti, tobulinti galima tik gyvus augalus. Iš negyvų šakų nieko neišauginsi. Kiek kuris prisidedame prie mūsų tautos laisvinimo politinės kovos, kiek kuris reiškiamės literatūroje ar kurioj kitoj lietuviškoj srity, tai vis geri, tačiau antraeiliai dalykai. Tikroji mūsų tautos ateities likimo kova vyksta šeimose. Šeimos gausumas, jos moralė, tautiškumas, kultūringumas yra svarbiausi iš visų svarbių tautos egzistencijos ir ateities klausimų.

Nesiimdami šioje vietoje plačiau kalbėti apie jaunimo kultūrinį paruošimą, prisiminkime tačiau tiesą, kad jauni žmonės dar neturi tiek išminties, kad visi veržtųsi į mokslą, į kultūrą, brangintų savus tautinius turtus. Jie reikalingi tėvų pamokymo, paraginimo, drausmės. Užuot plačiau kalbėję apie jaunimą, turėkime verčiau drąsos dažniau pasakyti žodį tiems tėvams, kurie bijo padaryti nelaimingu savo vaiką, versdami jį būti drausmingu, reikalaudami gerai mokytis, laisvą laiką taip pat skirti lietuviškam ar bendrai kultūriniam lavinimuisi. Atsimename iš Lietuvos, ką veikė, ir čia pasižvalgykime pamatyti, ką veikia žydų šeimų jaunimas. O paskui pasižvalgykime, ką veikia tie užaugusieji, kuriems jauniems tėvai leido peranksti nusispręsti, kada jiems mokslo ir lavinimosi gana, ir ką veikia tie, kuriuos jų tėvai pusiau per prievartą išvarė į Kolegijas, Universitetus.

Šioje vietoje visai nesiteiraukime, kodėl kuri nors vedusių pora visai neturi šeimos ar turi neskaitlingą. Tačiau jiems galima patarti vieną gražų dalyką, kurs jų gyvenimą labai praturtina ir atneša labai daug jaukumo. Tokios vedusiųjų poros turėtų visur ir visada būti inicijatoriais organizuoti pagalbą skaitlingoms neturtingoms šeimoms, organizuoti globą ir pagalbą apleistiems ar kuo nors nelaimingiems vaikeliams, besimokantiems jaunuoliams. Ir šeimos neturinčios poros gali pripildyti jaukumu savo pastogę, praturtinti savo gyvenimą, padaryti ką nors laimingu ir tuo pasitarnauti savo tautos ateičiai, paimdami globon tokios globos reikalingą vaikelį ar jaunuolį.

“Nebijokim vargo kieto, nes be jo galingi žūva”.

Kalbant apie šeimos reikšmę ne viskas būtų pasakyta, jeigu neprimintume, jog nėra tolygių priemonių sukurti šeimoje gerą dvasią ir ją išlaikyti, kaip krikščioniškų principų ir tradicijų išlaikymas ir praktikavimas. Jų gilus vertinimas ir jais gyvenimas mūsų tautai yra tiek daug davęs, kad nėra reikalo tai iliustruoti pavyzdžiais ar palyginimais su kitomis tautomis. Jų vertė amžina ir Lietuvių ir visoms kitoms tautoms.

MŪSŲ LAIKO ŠEIMOS BŪDINGOS NEGEROVĖS

“Mes esame linkę šių dalykų visai nekalbėti,” kaip pritinka šventiesiems”(Efez. 5,3), bet dėl sielų gerovės ir išganymo negalime jų nutylėti (P. Pijus XI, enc. Casti connubii).

Visada yra maloniau ir naudingiau kalbėti apie pozityvius, kilnius dalykus negu apie silpnybes ar ydas. Tačiau kai vienokia ar kitokia klaidinga nuomonė perdaug paplinta ir žmonės pradeda nesuprasti jos blogumo, yra būtina apie ją kalbėti, kad pataisius žmonių pažiūrą ir nuomones. Tik dėl tos priežasties tariuos esant reikalinga paminėti kai kurias klaidingas nuomones, liečiančias moterystę ir šeimą.

Modernu ir nemodernu. Kiekvieno laiko žmonės savo naujoviškus kurinius yra pratę vadinti moderniais. Iš įpratimo ar nesupratimo tas žodis ne kartą pavartojamas ir ten, kur jis visai netinka. Modernu ar nemodernu gali būti tai, kas yra sukurta žmogaus, kas neturi nekintančios prigimtos vertės, ką galima keisti pagal žmogaus skonį, laiko reikalavimus ar madą, tuo nenusikalstant daikto esmei. Gali būti moderni dirbtuvė, tai yra tokia, kurioje yra panaudoti naujausi technikos ir higienos laimėjimai. Gali būti modernus kelias pritaikytas naujausioms susisiekimo priemonėms. Gali būti modernus namas turįs naujausius patogumus, technikos ir higienos paskutinius atradimus. Tie visi dalykai yra sukurti ne gamtos, o žmogaus pačiam sau. Nei prigimties nei Dievo įsakymai neįsako, kokie turi būti dirbtuvės, keliai, namai, rūbai. Senus namus, kelius, dirbtuves galima visai išgriauti nenusikalstant nei Dievui nei prigimčiai.

Niekas tačiau negali pakeisti tų dalykų, kurie yra sukurti ne žmogaus. Nors žmonės ir kažin kaip norėtų, tai pav. oras, vanduo ir kiti panašūs dalykai negali būti nei modernūs nei nemodernūs. Nėra modernių ir nemodernių gyvių ar augalų. Jie yra arba grynos prigimties, arba hibridai arba nesveiki degeneratai. Ir žmogaus negalima pakeisti. Galima jį vienaip ar kitaip aprėdyti, nudažyti, išmokyti visokios akrobatikos, išlavinti jo protą ir valią, tačiau jo esmė vis tiek lieka ta pati. Klaidingai vadinsi žmogų moderniu ar nemoderniu: tas žodis žmogui netinka. Žmogaus švarkas gali būti modernus, bet ne pats žmogus. Kartais žmonės bando vadinti modernia ar nemodernia moterystę, šeimą. Ir čia tas žodis netinka. Moterystę ir šeimą įsteigė, jai prigimtį ir prigimtus reikalavimus davė ne žmogus. Jų prigimties žmogus negali nė pakeisti. Moterystė ir šeima gali būti ar teisingai ar klaidingai suprastos, bet ne modernios ar nemodernios.

Ir žmonių pažiūrų į šeimą bei moterystę nevadinkime nei moderniomis nei nemoderniomis. Jas vadinkime teisingomis ir klaidingomis. Mūsų laikų ir pačią moterystę bei šeimą, ar jos būtų vienaip ar kitaip sukurtos, nevadinkime moderniomis ar nemoderniomis. Vienos iš jų yra tikros, teisingos, kitos netikros. Dar ir tai atsiminkime, kad kas mūsų laiko moterystėse ir šeimose yra gero ir blogo, tai visa nėra nauja. Ir ta pati tiesa per tūkstančius metų sekta ir tos pačios klaidos daug kartų atsiradę, užmirštos ir vėl atgiję. Tik praeities nežinantieji asmens mano, kad mūsų laikais šioje srityje yra kas naujo sugalvota.

Mūsų laiko žmogaus nuotaikos. Mūsų laiko žmonės, tarpe kitų mūsų laikui būdingų bruožų, atsižymi tuo, kad jaunimas viešai ir beveik visuotinai negerbia seksualinio padorumo, o užaugusieji visi veržiasi į moterystę. Tokių, kurie dėl garbingų motyvų pasiliktų nevedę-netekėjusios, yra nepaprastai maža. Visoje Katalikų Bažnyčios misijų istorijoje pirmą kartą (14 d. sausio 1950 m.) apsivedė vienas ispanų gydytojas prieš išvykdamas į misijas. Iki šiol ir pasauliečiai pasišvenčią darbui misijose: gydytojai, mokytojai ir kitokie nevesdavo-netekėdavo. Čia visai nevertinu, ar anas gydytojas pasielgė išmintingai ar ne. Noriu juo tik pavaizduoti mūsų laiko žmonių tendenciją. Likti nevedusiu-netekėjusia mūsų laikais, kaip pas Senojo Įstatymo Žydus, skaitoma kokia tai nelaime, negarbe. Einama taip toli, kad nepataikius sukurti laimingas vienas vedybas, skiriamasi, tuokiamasi kelis ir net kelioliką kartų vis su kitu asmeniu, tarsi vyras ir moteris vienas be kito negalėtų nei žemėje gyventi nei į dangų patekti. Mūsų laiko žmonių veržimasis vesti-tekėti yra toks nekritiškas, kad į vedybas veržiasi asmens savo sveikata ar būdu visai netikę šeimos gyvenimui. Ne taip jau senais laikais, bent krikščioniškose tautose, šiuo klausimu žmonių pažiūros buvo kiek kitokios. Kas nemanė pakankamai pasišvęsti šeimos gyvenimui, tas moterystės ir nesiekdavo. Ne tik pasirinkę kunigų ar vienuolių luomą, bet ir pasilieką pasauliečių luome ir norį pasišvęsti sielos gyvenimui, labdarai, mokslui, menui, pasilikdavo nevedę-ne-tekėjusios. Šiandien eina moterystėn poetai, menininkai, visuomenininkai, įvairių konfesijų dvasininkai ne visada pakankamai apsisprendę, ką jie pastatys pirmoje vietoje: savo pamėgtą sritį ar šeimą. Yra mokančių suderinti ir vieną ir antrą, tačiau vis tiek mūsų laikais perdaug pasitaiko tokių, kurie pasirinkę moterystę vėliau nuodėmingai jos nepaiso. Jie sako, kad mokslas, menas esą svarbesni dalykai, negu jo vienos šeimos interesai. Mes galime tik pareikšti viešą apgailestavimą, kad jie taip nepagalvojo ir tinkamos išvados nepadarė prieš moterystę

Pasirinktu gyvenimu nesidomėjimas. Daugelis jau pasirinkusių, ar kurie dar tik pasirinks moterystę ir šeimyninį gyvenimą, labai mažai domisi to luomo klausimais, to gyvenimo nesupranta ir nevertina. Bene vienam net tokia sritis, kaip sportas, yra daug svarbesnė negu savo šeima? Anos srities klausimuose jie tikrai daugiau išmano, negu šeimos ir moterystės klausimuose. Mūsų laiko daugelis gimdytojų patys nesidomėdami savo luomu nieko gero apie jį nepamoko ir savo vaikų. Apie jaunimo paruošimą moterystei ir šeimos gyvenimui tačiau jau esame kalbėję.

Yra mūsų laikais kilnių ir rimtų šeimų, suprantančių savo luomo ir reikšmę ir jiems žinotinus klausimus. Ir mūsų laikais buvo pasaulyje vietų, kur ir klaidingos pažiūros į moterystę bei šeimą ir netvarkingos šeimos buvo labai reti dalykai. Prie tokių kraštų galime priskaityti mūsų Lietuvą, iki pat paskutinių laikų kaikurias Italijos provincijas, Ispaniją, kai kuriuos Prancūzų tautos sluoksnius, kai kurių kraštų Žydus ir tt. Tačiau anie gražūs pavyzdžiai nėra būdingi mūsų laiko žmonijos visumai. Apie mūsų laikus P. Pijus XI savo enciklikoje apie moterystę ir šeimą taip kalba:

“Deja, ne tik Mes iš šio Apaštališkojo Sosto, tarsi iš kokio stebėjimo punkto, matome, bet ir jūs, Garbingieji Broliai, pastebite ir kartu su mumis, be abejo, apgailestaujate, kad labai daug žmonių, pamiršę šį dieviškąjį atnaujinimo darbą, arba visai nepaiso krikščioniškos moterystės šventumo, arba labai neprotingai jį neigia, arba net išniekina, remdamiesi klaidingais ir biauriais iškreiptais kažkokio naujo dorovės mokslo dėsniais... Juo su didesne meile svarstome skaisčios moterystės kilnumą, tuo atrodo esama didesnio pagrindo liūdėti, matant kad ši dieviškoji institucija, ypač mūsų laikais, dažnai ir daug kur niekinama ir žeminama. Jau ne tik slaptai ir patamsėmis, bet visai viešai ir be jokio drovumo jausmo moterystės šventumas teršiamas, pajuokiamas žodžiais, raštais, įvairiais vaidinimais, romanais, nešvariais pasakojimais, kino paveikslais, radio kalbomis galiausiai įvairiais kitais naujojo mokslo išradimais. Ištuokos, svetimavimai, net begėdiškiausios ydos arba giriamos arba piešiamos tokiomis spalvomis, tarsi visa tai būtų visai nekalti dalykai, laisvi nuo visokios dėmės.

“Netrūksta taip pat knygų, kurias nevengiama vadinti moksliškomis, kurios mokslo vardu tačiau žymimos, atrodo, tik tam, kad būtų patrauklesnės. Į jose skelbiamus dėsnius žiūrima kaip į kažkokius proto laimėjimus, to proto, kurs dėdamasis jieškąs tiesos, laiko save atpalaiduotu nuo visokių tariamai pasenusių pažiūrų. Prie tokių pažiūrų, deja, norima, priskirti ir tradicinį krikščioniškosios moterystės mokslą.

“Šios pažiūros peršamos visų sluoksnių žmonėms, atsieit, turtuoliams, vargšams, darbininkams ir darbdaviams, mokytiems ir bemoksliams, laisviems ir moterystėje gyvenantiems, Dievą gerbiantiems ir jo nekenčiantiems, suaugusiems ir jaunuoliams—.

“Tiesa, ne visi šių naujų mokslų sekėjai duodasi nuvedami į nepažaboto gašlumo darbus. Esama tokių, kurie, mėgindami išsilaikyti lyg ir vidurio kelyje, mano, kad tik tam tikrose dalyse dieviškųjų ir prigimties įstatymų reikią šiais laikais daryti nuolaidų. Ir jie vis dėlto yra daugiau ar mažiau sąmoningi atstovai to mūsų priešo, kuris visuomet stengiasi pasėti naujų raugių kviečiuose”—

Mūsų laikais moterystės supratimas taip iškreipiamas, kad kai kur ne retos poros santuoka nėra jokia moterystė natūralios moterystės sąvokos prasme. Tarpe vedusiųjų daugelio porų yra beveik visai nebelikę šeimyninio gyvenimo charakterio. Daug yra tokių, kurie eina moterystėn ne bendram šeimyniniam gyvenimui, ne šeimą auginti ar kitais pakankamai garbingais tikslais, o visai peiktinais išskaičiavimais. Visokiems netikusiems prasimanymams sugalvojami neva kultūringi pavadinimai. Antai, kaikur nekatalikų tarpe sugalvota taip vadinama draugiškumo santuoka, kur du tuokiasi tik todėl, kad išsisukus nuo viengungiams uždedamų mokesčių, kad tam tikrais atvejais — iškilmėse, pokyliuose, kituose viešuose pasirodymuose — pabūti vienas antram vietoje vyro ir žmonos.

Mūsų laikų šeimyninio gyvenimo ardytojai. Daugeliu atveju pačių žmonių susikurta netikusi visuomeninė santvarka kliudo šeimyninį gyvenimą. Daug kur netikę socijalinės sąlygos verčia vyrą ir moterį išeiti iš savo namų darbui, kad pelnius kasdieninį pragyvenimą. Dažniausiai ištisą dieną juodu dirba ne kartu. Del to juodu yra priversti savo vaikus nuo pat jų lopšio dienų patikėti svetimų globai. Nors ta globa kartais yra labai nuoširdi ir graži, tai vis tiek ji yra nenatūrali. Tėvai būdami gyvi ir prieš savo norą turi svetimiems atiduoti savo vaikus. Vaikai negali džiaugtis savo tėvais nei tėvai savo vaikais, negali patys jų auklėti. Kokia nesąmonė. Motina negali būti su vaikais, nes reikia užsidirbti pragyvenimą, o svetimi tėvų sudedamais pinigais apmokami už tai, kad saugoja dirbančių motinų vaikus. Kuo tie vaikai skiriasi nuo tikrų našlaičių? Nuo kūdikystės dienų būdami svetimų globoje, nuo kūdikystės dienų atpranta nuo savo tėvų. Svetima auklė tampa artimesnė vaikams už savą motiną, nes motina neturi laiko parodyti jiems savo motinišką širdį. Labai reikia vertinti tuos asmenis, kurie beveik veltui aukojasi apleistų, svetimų vaikų labui. Tačiau visu aiškumu pasmerktina tokia visuomenės santvarka, kad motina prieš savo norą turi būti atskirta nuo savo vaikų. Mes pripažįstame viską, kas yra gero vaikų globos ir auklėjimo įstaigose, tačiau vis tiek aiškiai pareiškiame, kad tos įstaigos nėra vaikų motinos ir daugeliu atžvilgiu jos negali motinų pavaduoti. Jeigu vaikai jose išmoktų ir daug gražių dalykų, tai vis tiek jie yra atimti iš motinos švelnios globos ir užaugs su našlaičių charakteriu.

Daugeliu atveju šeimos ardytoja yra mūsų laikais klaidingai suprasta moters emancipacija. Apie tai kalbama plačiau skyriuje apie vyro ir žmonos santikius, jų kiekvieno vaidmenį šeimoje.

Dar vienas mūsų laiko šeimyninio gyvenimo priešas yra perdėtai godus turtų, žemiškų patogumų ir malonumų siekimas. Technikos pažanga pasiūlo žmogui labai daug ne tik būtinų, o dar daugiau prabangiškų dalykų. Dažniausiai jie yra, toli gražu, neverti to, ką žmogus už juos praranda. Visokie nekontroliuojami biznieriai vilioja jaunimą visokių patogumų, malonumų siūlymais, kurių tačiau veltui neduoda. Visi tie įkiriai siūlomi niekai reikalauja daug pinigo, o jo galima gauti tik sunkiu, ilgu darbu. Dėl jų visi bėga galvotrūkčiais į darbus ir dirba dienomis, naktimis, net sekmadieniais. Mūsų laikais minios žmonių dirba sunkius ir nebūtinus darbus tokių švenčių dienomis, kuriose mūsų tėvai susilaikydavo ne vien nuo darbo, o net nuo pasisvečiavimo. Tos pačios šeimos nariai vieni dirba dieną, kiti naktį. Šeimos nariai ir jų pastogė pavirto tik į mažai pažįstamų darbininkų nakvynės namus. Vyras su žmona, vaikai su tėvais tik tiek susitinka, kad jie jau nebežino nei su kuo kuris iš jų bendrauja, nei kaip elgiasi, nei ką planuoja. Atskirai dirbdami jie kiekvienas sau tvarko ir savo reikalus. Jie tapo nepriklausomi vienas kito, namus prikrovė visokio laužo, tačiau už tai visa užmokėjo ne tik savo uždarbį, o visą šeimyninį gyvenimą, dvasinę ir bendrai kultūrą. Jaunieji kad kokią mokyklą ir baigę, tai beveik nieko neskaitę ir neskaito. Gaunasi švariai apsirengusi, švariame bute gyvenanti tačiau bemokslių šeima. Blizgučių dirbėjai ir biznieriai iš to tampa milijonieriais, o neprotinga, nekritiška visuomenė lieka tamsi, biznierių ir padugnių vergais, jiems atiduodami visas jėgas, visą šeimyninio gyvenimo jaukumą ir galutinai sunkiai uždirbtą pinigą. Darbas yra šventas dalykas: jis yra visokių žemiškų gėrybių šaltinis. Bloga tačiau yra tai, kad už perdėtą pelno jieškojimą, netinkamą jo sunaudojimą, menkaverčius malonumus sumokama kaina yra tokia, kurios tie visi pelnai, malonumai, toli gražu, nėra verti.

Ardyti šeimos darnumą socijalinėms negerovėms į talką ateina kai kurios organizacijos su klaidinga tendencija. Jos nesitaria su tėvais, neklausia tėvų nei sutikimo nei pritarimo, o kaip koks nekviestas svečias braunasi į šeimą, vilioja ne tik paaugusį jaunimą, o net vaikus, juos išveda iš šeimos ir be tėvų kontrolės daro į juos savo įtaką. Jeigu kai kurių iš jų tikslai yra geri, tai kelias prieiti prie jaunimo apeinant tėvus yra smerktinas savyje. Tuo būdu padaromo nuostolio vaikams ir visai šeimai jos neatlygins jokiais savo gražiais tikslais ir gerais norais.

Taip iš visų pusių griaunamoje mūsų laiko šeimoje auga jaunoji karta, kuri iš mažens papranta į tas visas blogybes žiūrėti kaip į visai normalius ir net reikalingus dalykus. Vėliau apsivedę jie gyvęs, kaip priprato augdami, ir vaiky sis paskui niekus, šeimos arba visai nekurdami, arba pagimdę vaikus juos apleis, kaip jie patys buvo apleisti. Ir jų vaikus tas išauklės, kas sąmoningai ar pripuolai juos pagaus savo įtakon.

Valstybės kaltė. Visoms mūsų laikų neigiamoms įtakoms į talką atėjo ir šeimyniniam gyvenimui daugiausiai nusikalto pati valstybė savo įstatymais. Užuot šeimą ir šeimyninį gyvenimą gynusi, negeroms įtakoms valstybė ne tik nepasipriešino, o padarė daugiau žalos už visas kitas priežastis kartu.

Kadaisia tironinių monarchijų pradėtą klaidą seka ir šiandien vadinamos demokratinės valstybės. Nekritiškai visa grobdamos į valdžios rankas, jos grobia ir santuokų bei šeimyninio gyvenimo sritį. Jeigu atsiminsime moterystės ir šeimos natūralų šventumą, jų prigimtus reikalavimus, tai kiekvienam bus aišku, kad pasaulinė valdžia negali turėti teisės moterystes ir šeimas tvarkyti pagal valdančių užgaidas. Kai atskiros politinės grupės yra skirtingų nuomonių ne tik socijaliniuose, ekonominiuose, mokyklų sistemos klausimuose, bet skirtingai supranta moterystę ir šeimą, tai yra jau politinė korupcija, o ne politinė išmintis. Kai žmonės skirtingai supranta natūralius dalykus, tai toks faktas kitos priežasties neturi, o tik pastangų stoką bešališkai tuos dalykus išstudijuoti. Paskutinio šimtmečio laicizmas, jieškodamas pasiteisinimo savo sauvalei, papildė patį didžiausį nusikaltimą. Jis valstybės įstatymais, o per valstybines mokyklas bei klaidingai sukurtas šeimas ir žmonių protuose iškreipė moterystės ir šeimos pačią sąvoką. Laicizmas paskelbė, kad moterystė nėra natūrali, šventa, neardoma sutartis, o kad tai esanti paprasta civilinė sutartis, panaši į pirkimo, nuomos, mainų ar kurią kitą paprastą civilinę sutartį, kurią sudarius galima nutraukti ir vėl sudaryti tiek kartų, kiek kuriam asmeniui patinka. Moterystės suardymui priežastis tų įstatymų autoriai taip suformuluoja, kad joks padorus teisėjas neleistų suardyti pardavimo, nuomos, dovanojimo sutarties dėl tokių priežasčių, dėl kokių leidžiama suardyti moterystę. Tokiu būdu pati valstybė savo įstatymais žmonijos gyvybės šaltinį ir pagrindus žmonių akyse iškreipė ir suniekino. Prisimenant, kad šeima ir jos dvasia yra valstybės ir bendrai viso žmonių gyvenimo pagrindas, galima nesukiai suprasti, kokios įtakos turi į šiandieninio gyvenimo reiškinius mūsų laiko šeimos gyvenimo nupuolimas. Dažnai mes nustebę konstatuojame, kaip daugelio žmonių visai nejaudina mūsų pačių ir kitų šauksmas, kaip mūsų laiko barbarai ardo šeimas atimdami vaikus nuo tėvų, atskirdami vyrus nuo žmonų ištremdami juos vergų darbams. Ne viename krašte ir mūsų tremtiniai patyrė keistą reiškinį, kad skiriant jiems darbus ir gyvenvietes visai nebuvo paisoma, kad atskiriami vyrai nuo žmonų. Nebus kuo stebėtis, jeigu prisiminsime, kad daugelis tų, į kuriuos mes kreipėmės su šios rūšies skundais, pas kuriuos tikimės rasti užuojautos ir pagalbos, patys nėra išgyvenę tikros neardomos šeimos nuotaikos. Jiems nieko nesako atskyrimas žmonos nuo vyro, vaikų nuo tėvų. Jų kraštuose tie reiškiniai yra tiek kasdieniniai, kad skaitomi normaliais, gal daugelis jų pačių ne po kartą yra suardę savo ar kitų šeimų židinius. Mes galime suprasti, ko jie yra netekę, tačiau jie niekad nesupras, ko mes skundžiamės ir triukšmaujame pasaulyje dėl to paties, dėl ko jie niekad nekėlė jokio triukšmo.

Žmonija laukia naujų laikų, naujos dvasios. Ji, tarsi regėjimą praradusi, graibosi aplinkui, laukia iš kur ir kuriais keliais ta nauja dvasia ir nauja gadynė ateis. O ji ateis tik per šeimą. Ji turi užgimti ir išaugti teisingai suprastoje ir teisingai tvarkomoje šeimoje. Be šeimos atnaujinimo nebus žmonijos atnaujinimo.

VEDUSIŲJŲ IŠSISKYRIMAS

Kas yra vedusiųjų išsiskyrimas? Pagal Bažnyčios mintį, išsiskyrimu vadinamas tas vedusiųjų bendro gyvenimo nutraukimas, apie kurį Kristus kalbėjo, kai buvo pariziejų klaustas, ar valia paleisti žmoną ir kitą vesti, ar kito paleistą vesti (Mat. 19,3—.; Mork. 10,2....). Kristus paaiškino, kad gali pasitaikyti atvejų, kuriais vedusieji gali pertraukti bendrą gyvenimą, tačiau dėl to negali būti suardytas pats moterystės ryšys. Ir bendrą gyvenimą pertraukę vedusieji lieka saistomi moterystės ryšio. “Ką Dievas sujungė, žmonės teneišskiria.... Kas paleidžia savo žmoną ir kitą veda, svetimoteriauja; ir kas paleistą veda svetimoteriauja”. Nuo pat Apaštalų laikų viso pasaulio katalikai kitokio išsiskyrimo ir nepripažįsta, o tik šį be pasikėsinimo suardyti moterystės ryšį. Laikui bėgant ir kai kurie katalikai pasisavino nuo nekatalikų tai, kas šiandien plačiai žinoma divorso vardu. Kai kurie ir katalikai net pamiršo, kad toks išsiskyrimo supratimas, kuris vadinamas divorsu, nėra nei natūralūs, nei evangeliškos kilmės, atsiradęs ne naujais laikais, o buvęs pas pagonis jau senai prieš Kristų, iš pagonių pasisavintas Žydų, Kristaus įsakmiai pasmerktas, kaip klaidingas prasimanymas, kurio “pradžioje nebuvo”.

Ir pats žodis: divorsas nėra naujas, tik nesenais laikais iškreipta jo prasmė. Tai yra senas Lotynų kalbos žodis, vartotas Romos klasikų: Cicero ir kitų, paeinąs iš veiksmažodžio divertere ar divortere. Etimologiniai tas žodis reiškia visokį skirtumą. Pas Lotynus jis ir vartotas kalbant apie kelių, nuomonių, veikimo ir kt. skirtumus.

Bažnyčios teisinėje terminologijoje žymusis kardinolas Petras Gasparri jį vartoja dar 1932 metais savo veikalo laidoje, kalbėdamas apie vedusiųjų išskyrimą Katalikų Bažnyčios suprantama prasme. Dabar daug kur civilinėje teisėje ir žmonių kasdieniniame žodyne šiam senam žodžiui skiriama prasmė, kurios seniau jis neturėjo. Šiandien divorsu vadinama išardyta moterystė, o ne vien nutrauktas bendras gyvenimas. Apie divorsą šia dabartine nauja prasme bus kalbama sekančiame skyrelyje. Čia kalbėsime apie vedusiųjų bendro gyvenimo pertraukimą, jų išsiskyrimą. Iš Lotynų kalbos šis išsiskyrimo būdas dar vadinamas separacija.

Katalikų Bažnyčios ir teorija ir praktika žino ir leidžia vedusiųjų šios rūšies išsiskyrimą. Jis gali būti ir laikinas ir pastovus, be vedusiųjų kaltės ir kuriam vienam nusikaltus.

Kaip žinome, Kristaus bei Apaštalo Povilo žodžiais ir prigimties įstatymu sekdama Katalikų Bažnyčia ragina vedusius gyventi savo tarpe taikiai, vienas antro neapleisti iki mirties. Tačiau ir protui atrodo aišku ir tradicine Bažnyčios nuomonė yra, kad dėl pakankamai svarbios priežasties ir be pavojaus nusikalsti moterystės ištikimybei svetimoteryste, vedusieji abipusiu pritarimu gali laikinai ar ir pastoviai bendro gyvenimo atsisakyti. Kaip pavyzdį tokių pakankamų rimtų priežasčių galima paminėti norą labiau atsidėti sielos tobulumui, labdarai, gal net misijoms, mokslui, bendrai kultūros veiklai. Toks abipusis ir rimtas susitarimas nereikalingas kokios nors instancijos leidimo ar patvirtinimo. Kartais kokie nors civiliniai ar ekonominiai reikalai gali reikalauti vienokių ar kitokių formalumų, tačiau tai nėra esmės, o yra tik antraeilis klausimas.

Galimas yra vedusiųjų išskyrimas ir be abipusio susitarimo. Yra visa eilė atvejų, kuriais gali viena pusė nusikalsti antrajai ir dėl kurių nekaltoji pusė turi teisės laikinai ar net ir pastoviai atsiskirti, kad apsaugojus savo sielos ir kūno teises.

Laikinai, tai yra kol priežastis tęsa, nekaltoji pusė gali nutraukti bendrą gyvenimą dėl tokių priežasčių, kaip pav. vienos pusės pasitraukimas iš Katalikų Bažnyčios. Tai gali įvykti ne vienu būdu kaip antai: prisirašymas prie kokios nors klaidatikių sektos, perėjimas į kurią nors kitą religiją, įstojimas į bedievišką organizaciją ar kad ir be to praktiška bedievybė. Mišriose su Bažnyčios leidimu sukurtose moterystėse laikoma pakankama priežastimi nutraukti laikinai bendrą gyvenimą, jeigu nekatalikiškoji pusė nepildo pažado nekliudyti katalikui savo religijos pareigų ir praktikų, katalikiškai auklėti vaikus. Jeigu negalima kitaip vaikų apsaugoti nuo klaidos, tai katalikas net privalo nutraukti bendrą gyvenimą.

Nedoras vienos pusės elgesis taip pat gali būti pakankama priežastimi vedusiųjų bendro gyvenimo laikinam nutraukimui. Čia mintyje turima ne neištikimybė, apie kurią bus kalbama vėliau. Mintyje turimas bet kokis pastovus nuodėmingas elgesys, ar tai būtų netinkamas elgesys vieno su antru pačių vedusiųjų, ar vieno kurio girtavimas, vagystės, susidėjimas su piktadariais ir kitokis blogas elgesys.

Nekaltoji pusė turi teisę apleisti kaltąjį asmenį dėl ano nepakeliamai žiauraus elgesio. Tačiau šiais atvejais nereikia būti teisėju pačiam nekaltajam asmeniui savo naudai. Priežastis patikrinti ir sprendimą padaryti yra Bažnyčios dijecezinio teismo ar jo įgaliotų asmenų kompetencija. Jeigu Bažnyčios autoritetas ras priežastis pakankamomis, kad leidus vedusiems išsiskirti, tai toks leidimas galioja, kol tęsa priežastys. Jeigu priežastis tapo pašalinta, bendrą gyvenimą reikia atkurti. Jeigu atsitinka, kad dėl vienos pusės žiaurumo, pavojaus sau ar vaikams tenka pasitraukti nuo antro asmens negavus Bažnyčios autoriteto leidimo, tai nors po įvykio tai reikia pranešti savo bažnytinei vyresnybei, paprastai per vietos kleboną, tačiau galima tai padaryti raštu ar žodžiu tiesiai vyskupijos teismui. Dėl šių aukščiau išvardintų priežasčių gali pasitaikyti, kad bendras gyvenimas niekad nebus atkurtas, tačiau skiriantis abiem šalim reikia turėti intenciją, kad skiriamasi tikslu greičiau ir sėkmingiau pašalinti skyrimosi priežastis ir vėl sugrįžti viens pas antrą bendram gyvenimui.

Yra atvejus, minimas Evangelijoje, kurį Kristus patvirtino kaip pakankamą priežastį, kada nekaltoji pusė gali visam gyvenimui apleisti kaltąją pusę. Tas atvejus yra vienos pusės svetimoterystė. Sakoma — nekaltoji pusė, nes jeigu vienos pusės svetimoterystės būtų kokiu nors būdu kalta ir antroji pusė, ar abi pusės būtų viena antrai neištikimos, tai tokiais atvejais nė vienas iš jų tos teisės neturi: juodu turi gyventi kartu ir abu pasitaisyti. Ta teise negalima pasinaudoti vėliau, jeigu nekaltoji pusė kaltininkui nusikaltimą atleido. Jeigu nekaltoji pusė ir nebūtų tiesioginiai kaltės atleidusi, tai vistiek skaitoma atleista, jeigu po nusikaltimo buvo turėta su kaltąja puse moterystės santykiai, ar jeigu kaltę sužinojusi nekaltoji pusė per pusę metų nekėlė atsiskyrimo klausimo. Atleidimas liečia praeitį, ne ateitį. Užtat, jeigu po atleidimo asmuo vėl nusikalsta svetimoteryste, nekaltoji pusė vėl turi tą pačią teisę kaltąjį apleisti. Svetimoteryste nusikaltusį asmenį nekaltoji pusė gali apleisti ne vien laikinai, o visam gyvenimui. Tokiam apleidimui nereikalingas jokio teismo ar kitokio autoriteto leidimas. Pakanka, kad nekaltas asmuo būtų visiškai tikras antrojo asmens kaltumu. Jeigu dėl kokių nors civilinių ar kitokių interesų būtų naudinga kaltę įrodyti teisme, nekaltoji pusė turi teisę ir tai daryti.

Tačiau ir tokis išsiskyrimas nėra tas pat, kas yra divorsas mūsų laiko civilinių įstatymų prasme. Net ir amžinas bendro gyvenimo nutraukimas moterystės ryšio neardo, o vedusieji išskiriami tik atskiram gyvenimui. Divorsas skelbiamas ta mintimi, kad išsiskyrusieji daugiau nebeatkurtų bendro gyvenimo. Išsiskyrimas čia aiškinama prasme turi tikslo padėti atsiskyrusiems apsigalvoti, pataisyti atsiradusias klaidas ir vėl sugrįžti bendram gyvenimui.

DIVORSAI CIVILINĖS TEISĖS PRASME

Civilinėje teisėje divorsu yra vadinamas vedusiųjų išsiskyrimas turįs tikslo visai panaikinti anksčiau sudarytą moterystės sutartį. Tarpe aukščiau minėtų skyrybų ir divorso yra esminis skirtumas.

Divorso kilmė. Pasikėsinimas pavaryti savo žmoną ir jos vieton pasiimti kitą moterį ar likti vienam yra daug senesnis negu pats žodis: divorsas. Sakoma: pasikėsinimas pavaryti žmoną, nes senovėje pas pagonis, pas Žydus, o vėliau pasitaikydavo ir kirkščionių tarpe, mergaitės ar moterys nedaug turėjo laisvės pasirinkti, kada ir už ko jos turi tekėti. Tik vyras galėdavo savo žmoną pavaryti, galėdavo ją ir vėl susigrąžinti. Tačiau buvo senovėje ir dabar yra tautų, krikščioniškos religijos ir dorovės nepasiektų, kurios iš senovės saugojo ir saugoja tradicinę neardomą moterystę. Kai kieno bandyta skelbti vadinamoji moterystės evoliucija, sakanti būk senovėje niekur nebuvę monogaminės ir pastovios moterystės, kad jos ir dabar nesą pas vadinamas primityvios kultūros tautas, buvo ne kas kita, tik šio klausimo pažinimo stoka. Uoliau ištyrus tautų praeitį ir dabartį išvados gavosi visai kitokios. Ir daugpatystė ir žmonos pavarymas tautose atsirado padavimų ar net istorijos pasiekiamoje praeityje, kai tautos pamiršę pirmykštį apreiškimą tapo pagoniškomis. Abu tuodu reiškiniu yra kilę iš stabmeldžių vyrų sauvalės, kadangi fiziniai galingesnių už moterį. Žydų tauta įvairiais laikais gyveno ne visada toje pačioje šalyje. Susidurdama su kitomis tautomis, tarpe jų gyvendama daug ką iš jų pasiskolino. Tarpe kitų pagoniškų papročių, pasiskolino poligamiją, žmonos pavarymą ir net žmonos žudymą paties vyro, o ne teismo sprendimu. Žydų tautoje vyro sauvalę žymiai apribojo Mozė, tačiau ir jis nepajėgė pašalinti visų įsigalėjusių stabmeldiškų papročių. Nekalbant jau apie senovę, iš dabartinio žmogaus galime lengvai atspėti, kad iš fiziniai ar moraliai galingesnio asmens egoizmo, aistrų, sauvalės užgaidų atsiranda daug kas, ko nepateisina nei to laiko nei ateities ne tik tikintieji ar idealistai žmonės, o bendrai kulūringai drausmingas žmogus.

Krikščionys nuo pat Kristaus ir Apaštalų laikų daugpatystę ar žmonos pavarymą su tikslu pasimti kitą moterį laikė priešingais prigimties, Dievo ir Kristaus Evangelijos įstatymams. Iki Protestantizmo krikščionių tarpe žmonos pavarymo faktai buvo tik pavieniai ir nieks neskelbė, kad toks asmuo turėtų teisę pasiimt kitą moterį. Ir Protestantizmo kūrėjai ne visi skelbė leistinumą divorso šiandienine to žodžio prasme. Gimė tačiau krikščionių tarpe legalizuotas divorsas Protestantų įtakoje. Pirmiausia jis buvo legalizuotas Olandijoje. Iš čia plito ir kitų kraštų protestantų tarpe. Gana ilgą laiką įvairių kraštų civilinė valdžia į reiškinį žiūrėjo kaip į tikinčiųjų sąžinės reikalą ir savais įstatymais į tai nesikišo. Tik po Prancūzijos Revoliucijos viena po kitos eilė valstybių divorsą įrašė į civilinius įstatymus. Pradžioje visuos kodeksuos jis buvo gana apribotas tik nedaugeliu didesnės reikšmės atvejų. Laikui bėgant tos ribos vis nyko. Dabar ateita ligi to, kad ne juokais, o tikrai galima sakyti, jog šiandien vyras ir moteris divorsą gali gauti už tai, kad moteris perdaug ar permažai pasūdė valgį, pervirė ar nedavirė mėsą ir panašiai. Moteris gali gauti divorsą už tai, kad vyras ją apibara už jos elgesį, kad jai išlaidoms neduoda tiek, kiek ji prašo, kad vasarą nepasiunčia į tą paplūdimį, kurio ji pageidauja. Civilinis teismas nesutiktų skelbti niekina jokios kitos sutarties dėl tokių priežasčių, dėl kokių skelbia divorsus. Yra rašytojų įrodinėjančių, kad moterystė savaimi suįranti, jeigu du asmeniu liovėsi vienas antrą mylėję. Kaip pas senovės pagonis, taip ir dabar divorsų priežastimis yra ne kas kita, o egoizmas, iliuzijos sukurtos nerimtų pažiūrų į gyvenimą, žmogaus beprincipiškumas. Vokietijoje Naziams esant galioje, gero gyvenimo jieškančios moterys, o gal net paties nazismo sąjūdžio pagautos, galvatrūkčiais veržėsi ištekėti už nazio. Atėjo karas, jis baigės Vokietijos pralaimėjimu, Nazismo žuvimu. Daugybės nazių pateko į belaisvių stovyklas. Vieniems iš jų gręsė teismas, kiti liko nors be pirmykštės galios, įtakos, išteklių. Vos tik pradėjo veikti Vokietijos Civiliniai Teismai, jie buvo užplukdyti moterų prašymais divorsuoti savo vyrus. Pagrindas — vyras buvo nazis. Dėl šios priežasties teismai paskelbdavo po kelis tūkstančius divorsų į dieną. Tačiau po metų - kitų tie naziai iš belaisvių stovyklų sugrįžo, gavo darbą ir vėl kuria sau gyvenimą. Ir vėl jiems nėra jokios problemos gauti atgal ar savo pirmąją ar kurią kitą moterį, kurios visai nesiteirauja, ar tie vyrai nazismo atsižadėjo ar ne.

Mūsų laikais divorsų yra tiek daug todėl, kad tų moterysčių priežastys buvo neką kilnesnės už divorsų priežastis. Jeigu kas surinkęs paskelbtų būdus, kokiais dabar divorsuojantieji ar divorsavusieji susipažino ir kiek vienas antrą ištyrė ir suprato prieš eidami moterystėn, tai rastume, kad beveik visos tos pažintys prasidėjo pripuolamai susitikus vasarvietėse, teatruose, restauranuose, kelionėse. Pripuolama pažintis, paviršutiniškas ir skubus moterystei pasiruošimas ir po metų-kitų divorsas.

Divorsus ginantieji turi, jų manymu, labai rimtų argumentų už divorsus. Kalbėdami apie divorsus jie mini rimtus atvejus, įstatymais aprašytas ribas ir tt. Tačiau visuomenė ir teismai visus tuos rimtus atvejus ir rimtas ribas palieka knygose, o susikuria savo argumentus ir savo ribas. To viso pasėka, kad divorsai jau ne tiek turi reikšmės divorsuojantiems asmenims kiek visuomenei. Kaip divorsai atsiliepia visuomenei, smulkiais pavyzdžiais neverta net vaizduoti. Paminėkime kelis tik bendresnius faktus.

Iš Europos kraštų mūsų laikais divorsų skaičius lig šiol buvo ir, regis, šiuo metu yra didžiausias Šveicarijoje. Betarpiai po karo kelis metus Šveicariją gal lenkė Vokietija, kai divorsų prašė nazių žmonos. Šveicarijos visuomenės dvasia, moralė, kažkurios viešos apraiškos nuėjo tuo keliu, kad Šveicarijos Patriotinė Federacija, ne konfesiniais, ar moralinio apaštalavimo, o grynai visuomeniniais, kultūriniais motyvais, 1941 metų suvažiavime savo ypatingu tikslu pasiskyrė kovą prieš divorsus.

Odett Philippen, Prancūzų visuomenininke, savo knygoje: “Kriminalinis jaunimas mus kaltina” skelbia surinktas statistikas, kad Prancūzijos jaunamečių kriminalinių nusikaltėlių 80 proc. yra divorsuotų ar nelegalių tėvų vaikai. Ir tik 20 proc. visų kriminalinių nusikaltimų yra papildomi iš tokių priežasčių, kaip seksualinis iškrypimas, girtavimas, blogi kino teatrai, bloga spauda, neturtas, netikę butai, psichinė nesveikata. O gi Prancūzijos statistikos kalba apie tokius pat žmones, kokie gyvena ir kituos kraštuos.

Amerikoje divorsas yra gana vėlybas importas iš Europos. Anot T. Mann, O.S.R. (plg. jo kalbą 1947 m. Amerikos Kat. Vyrų susivažiavime), prieš 1880-sius metus Amerikoje vargiai kas kalbėjo apie divorsą. Jis pradėjo plisti nuo 1900 metų. 1910 metais buvo primtas. 1920 metais jau daugelis nekantriai laukė progos divorsuoti. 1930 metais divorsas buvo laikomas gero skonio dalyku. Gi dabar Amerikoje divorsuoja viena iš trijų porų. To pasėkoje Amerikoje šiuo metu yra virš 6 milijonų vaikų, neskaitant užaugusių, kurių tėvai yra divorsavę.

Anglijoje Londono policija 1947 metais susekė juodąją rinką, kuri tarpininkauja tapti Anglijos pilietėmis legaliai ar nelegaliai į Angliją patekusioms moterims. Pagal Anglijos įstatymą, moteris ištekėdama už Anglijos piliečio tuo pačiu gauna Anglijos pilietybę. Anoje Londono rinkoje už 100 Svarų galima gauti vyrą, sutinkantį sudaryti civilinę santuoką su bet kokia moterim. Tokio akto sudarymu jųdviejų “santuoka” baigiasi. Iš teismo juodu keliauja kiekvienas savo keliu, o netrukus vienas ar antras paprašo divorso, paprastai apleidimo ar neištikimybės motyvu.

Čia tik keli stambūs reiškiniai-divorsų išdavos. Divorsas apvilktas civilinio įstatymo ir teismo formalumų orumu, tačiau tuo suniekinta natūraliai ir sakramentiniai šventa moterystės sutartis. To pasėkoje iš visuomenės auga ne žmogaus vertą tvarką ir sandarą žadanti visuomenė, o užrištomis akimis į balas brendanti minia. Kas tikime į žmogaus kilnumą, turime tikėti ir į moterystės kilnumą ir tą kilnumą ginti.

CIVILINĖ SANTUOKA

Moterystės sutartis sudaryta Valstybės valdžios įstaigoje pagal civilinių įstatymų reikalavimus yra vadinama civiline santuoka.

Yra būtina suprasti esminį skirtumą tarpe civilinės santuokos ir moterystės sutarties registracijos. Tos registracijos vienur civiliniai įstatymai reikalauja prieš moterystės sutarties apeigas, kitur leidžia užregistruoti jau sudarytą moterystės sutartį. Ir civilinės santuokos yra registuojamos, tačiau pati registracija-metrikos surašymas nėra tas pat, ką santuokos sutarties formalumas. Ir kitur, pavyzdžiui maldos namuose sudaromos moterystės yra registruojamos civilinėje įstaigoje. Tai padaro arba patys einantieji moterystėn ar atatinkamos bažnytinės institucijos.

Nušviesti moterystės sutarties sudarymo formų istoriją įvairiais laikais ir įvairiose tautose, tektų sukurti didelį veikalą. Čia pasitenkinkime tik trumpa istorine apžvalga.

Stabmeldžių tautos turėjo kiekviena ar tai savo susikurtą ar iš kitų pasektą moterystės sudarymo formą. Žydų nestabmeldiška, o tikrą Dievą garbinanti tauta taip pat iš senai turėjo savą, daug kuo panašią į kitų tautų, moterystės sudarymo formą-apeigas.

Jeigu yra nevienodai lengva patikrinti, kaip kuri senovės tauta žiūrėjo į moterystės šventumą, tai moterystę laikė šventu dalyku Žydų tauta. Šventa moterystę laiko ir vienas iš seniausių teisės paminklų, tai senovės Romėnų teisė. Krikščionys nuo pat Kristaus laikų moterystę laiko šventu dalyku. Taip pat nuo Kristaus laikų kirkščionių moterystę tvarko Bažnyčia.

Viduramžių laikais pradėjo krikščionių tarpe pasireikšti nuomonių, kad moterystė nesanti joks šventas reikalas, kad ją turinti tvarkyti pasaulinė valdžia. Ši mintis iškildavo tiek kartų, kiek kartų kildavo nesantaika tarpe kurio nors pasaulinio valdovo ir Bažnyčios hierarchijos. Gi reformatai Martynas Liuteris ir Jonas Kalvinas viešai tvirtino, kad moterystė esanti paprastas kasdieninis pasaulinis reikalas ir Bažnyčiai nesą ko į tai kištis ir ką tvarkyti. Nors dabar beveik visi protestantai moterystę laiko šventu dalyku, tai su Liuterio ir Kalvino mokslo įsigalėjimu faktiškai atsirado ir civilinė santuoka. Europoje civilinė santuoka buvo įvesta Olandijoje ir Frizijoje 1580 metais. Ji buvo priverstina ir nekatalikams ir katalikams. Santuokas tvarkyti civilinių valdininkų titulu buvo paskirti kalvinų dvasininkai, taigi tikrumoje ir katalikams buvo įsakyta savo moterystes sudaryti pas kalvinų dvasininkus. Beveik tuo pačiu metu civilinę santuoką įvedė Anglijoje Kalvino sekėjas Cromwell. Ir Anglijoje septynis metus ji buvo visiems privaloma, o vėliau buvo palikta fakultatyvine. Prancūzijoje ji įvesta 20 dieną rugsėjo 1792 metais. Betarpė jos įvedimo priežastis buvo Prancūzų Komedijos teatro artisto Talma skundas, kad šv. Sulpicijaus parapijos klebonas dėl kokių tai priežasčių neleidžia jam apsivesti. Šio skundo pasėkoje Tautos Susirinkimas priėmė civilinės santuokos įstatymą. Kituose kraštuose civilinė santuoka įvesta vėliau, kai kur jos visai nebuvo.

Įvairiose valstybėse civiliniai įstatymai ir dabar moterystę nevienodai supranta. Vienur, kaip pav. Italijoje, kadaisia beveik visose dabartinės U.S.A. valstijose ir civiliniai įstatymai moterystę aptaria kaip natūraliai šventą, turinčią jos prigimčiai, o ne žmogaus kompetencijai priklausančius reikalavimus.

Kitose valstybėse civiliniai įstatymai moterystę aptaria kaip civilinę sutartį, visiškai priklausančią valstybės įstatymų kompetencijos. Tokiose valstybėse civiliniai įstatymai paprastai nepaiso moterystės natūralių savybių ir reikalavimų.

Kalbant apie moterystės formą buvo minėta, kad nekrikščionių moterystės, nors natūraliai šventos, nėra Sakramentas ir Bažnyčia į jų tvarkymą nesikiša, tik paaiškina, kad ir tokios moterystės turi paisyti prigimties reikalavimų. Krikščionių moterystės, nors visos yra Sakramentas, tai Bažnyčia tik katalikų moterystėms įsako jos nustatytą formą. Nekatalikai krikščionys patys pasirenka, kokia forma jie sukurs savo moterystę. Ir jie tačiau turi paisyti moterystės natūralaus ir sakramentinio šventumo ir iš prigimties bei pozityvių Dievo įstatymų sekančių reikalavimų.

Kur valstybės įstatymai moterystę laiko natūralia sutartimi ir paiso moterystės natūralių savybių, ten nekatalikų moterystės sudarytos ir civilinėse įstaigose pagal civilinių įstatymų reikalavimus visos yra laikomos tikromis moterystėmis. Tačiau ir tokiuose kraštuose katalikai turi laikytis Bažnyčios įsakytos formos.

Gi kur civiliniai įstatymai moterystę laiko tik civiline sutartim, nepaiso moterystės natūralių savybių, moterystę laiko išardoma, ten pagal civilinius įstatymus sudarytoji nekatalikų moterystė gali būti tikra ir gali nebūti tikros moterystės. Tai priklauso nuo santuokinių intencijos. Jeigu išpildydami civilinius formalumus asmens turi intenciją sukurti moterystės sutartį tokią, kokia ji yra natūraliai savyje, tai jie sudarys tikrą moterystę. Jeigu gi asmens ir intenciją turėjo sudaryti tik tokią moterystę, apie kokią kalba tokie klaidingi civiliniai įstatymai, tai yra ne natūralią neardomą ir vieningą moterystę, o tik civilinę suardomą sutartį, tokiu atveju nebūtų sudaryta tikros moterystės sutartis, nes tokios moterystės, apie kokią kalba anie civiliniai įstatymai, natūraliai nėra.

Ar katalikams leidžiama naudotis santuokos civilinėmis institucijomis? Kaip pradžioje paaiškinta, yra skirtumas tarpe civilinės santuokos ir moterystės civilinės registracijos. Taip pat buvo sakyta, kad pagal civilinę formą sudarytoji katalikų santuokos sutartis neturi galios-nėra moterystė. Kitas tačiau klausimas tai katalikų moterystės registracija. Kur civiliniai įstatymai reikalauja, kad bet kur sudaryta moterystės sutartis būtų registruojama civilinėje įstaigoje, ten katalikams valia yra savo moterystės sutartį registruoti civilinėje įstaigoje. Vienur civiliniai įstatymai reikalauja, kad ta registracija būtų padaryta prieš moterystės palaiminimą bažnyčioje ar kitur. Kitur tokių apribojimų nėra.

Kur tokia registracija nėra griežtai įsakyta, reikia žiūrėti, kokios yra registravimo ar neregistravimo civilinės pasėkos. Jeigu bažnyčioje ir kitur prie dvasininko sudarytos moterystės sutarties ir neregistruotos civilinėje įstaigoje civiliniai įstatymai nepripažįsta, tai, dėl galimų blogų civilinių pasėkų patiems vedusiems ir ateityje jų vaikams, patariama ir katalikams savo moterystes registruoti civilinėse įstaigose.

Kur civiliniai įstatymai nelaiko moteryste civiliniai neregistuotos religine forma sudarytos moterystės, ten aiškiai yra įžeidžiama tikinčiųjų sąžinė. Kur civiliniai įstatymai tokios kliauzulės neturi, bet reikalauja, kad santuokiniai patys savo moterystę registruotų civilinėse įstaigose, ten žmonėms uždedamas nereikalingas nepatogumas ir laiko gaišinimas. Šiuo atžvilgiu tinkamiausia tvarka buvo tokia, kuri buvo Lietuvoje, Lenkijoje, kuri buvo ir yra Italijoje, Ispanijoje. Vedantiems patiems ten nereikėjo ar ir dabar nereikia du kartu gaišinti laiką savo moterystės sudarymui ir registravimui. Religine forma sudarytų moterysčių registrus perduodavo civilinėms įstaigoms atatinkanti religinė instancija: parapija, dijecezija ar kitokia.

Užuot savais žodžiais aiškinęs, kaip katalikui reikia žiūrėti į civilinę santuoką, užbaigsiu pakartodamas kelių žymiausių Katalikų autoritetų žodžius.

Teologas Noldin S.J. (De Sacramentis t. III, psl. 781), pacitavęs P. Pijaus IX ištarmę: “Jeigu kas sakytų, kad tik civilinės sutarties būdu gali krikščionys sueiti moterystėn, tebūnie atskirtas” (Syllab. n. 33), pats apie civilinę santuoką sako: “Ir teisingai, nes: a. įstatymai, liečią civilinę santuoką, išleisti autoriteto, kuriam moterystės dalykuose nepriklauso jokia teisė. b. Moterystei nuplėšiamas tas šventumas, kuris jai priklauso iš pačios prigimties, ir ji laikoma tik profanišku dalyku, c. Pavaldiniai prieš savo sąžinę yra verčiami atlikti veiksmą, draudžiamą Bažnyčios įstatymais, d. Civilinė valdžia savo autoritetu gina neleistinas santuokas. e. Ta pati valdžia neteisėtai išskiria moterystes, kurios pagal Dievo ir Bažnyčios įstatymus yra tikros, f. Paniekina Bažnyčios teises ir platina indiferentizmą, nes leidžia moterystes, kurias kliudo mišri religija ar kulto skirtumas, g. Skleidžia klaidingą nuomonę, būk sutartį esą galima atskirti nuo Sakramento.”

Apie katalikų civilinę santuoką jis sako: “Kurie viešai gyvena civilinėje santuokoje, yra laikytini viešais nusidėjėliais, nes gyvena viešame konkubinate ir yra neleistini prie Sakramentų, jeigu pirmiau viens nuo antro neatsiskirs ar nesusituoks Bažnyčios įsakytu būdu”.

Teologas ir Teisininkas F.M. Cappello, S.J. sako: “Civilinė santuoka kiek tai ne vien formalumas, o santuokinė sutartis sudaryta civilinėje įstaigoje pagal civilinius įstatymus, kur kalba yra apie krikštytuosius, yra visiškai atmestina. Pagrindas yra labai aiškus. Tarpe krikščionių negali būti jokios moterystės, kuri tuo pačiu nebūtų ir Sakramentas. Iš to seka, kad bet kokis santuokinis ryšys, sudarytas be moterystės sakramento, yra blogas savyje, todėl visiškai pasmerktinas. Tokia prasme suprasta civilinė santuoka yra 1. labiausiai įžeidžianti religiją, 2. priešinga prigimties teisei, 3. priešinga sąžinės laisvei (jeigu privaloma — autor.), 4. kenksminga viešajai dorovei.”

Teologas ir teisininkas Artur Vermeersch, S.J. (De Castitate psl. 118-119) sako: “1. Civilinė santuoka, kiek ji pastatyta vietoje religiniai sudaromos moterystės, yra moterystės profanacija, kuri yra priešinga pačiai moterystei, priešinga moterystės garbei, labai yra priešinga šeimų ir bendrai žmonių visuomenės gerovei.

2.    Kaip platesnio siekimo dalis - supasaulinti žmonių protus, papročius, įvairias praktikas - civilinė santuoka yra kenksminga Bažnyčiai, religijai ir savyje talpina pasibiaurėtiną nedorybę....

3.    Pagalios, kadangi neišvengiamai silpnina moterystės garbingumą ir tvirtumą, šia institucija, su kuria rišas ir divorsas, turime labiau biaurėtis, negu pačiu divorsu.”

Šie trys pacituoti autoriai yra ne tik Bažnyčios aprobuoti, o yra plačiausiai vartojami Kunigų Seminarijose ir Katalikų Universitetuose kaip žymiausi mūsų laikų autoritetai.

Nevargindamas skaitytojo ilgesnėmis citatomis tik priminsiu, kad Bažnyčios aukščiausias autoritetas civilinę santuoką, moterystę laikančią paprasta civiline ir suardoma sutartimi, daug kartų yra pasmerkęs (plg. P. Pijaus IX Syllabus n. 33; Leono XIII enc. Italijos Vyskupams 1.6.1798; enc. Arcanum divinae sapientiae; P. Pijaus XI enc. Casti conubii). Ča pareikštos ir anuose šaltiniuose randamos mintys bus pakankamos, kad supratus, kaip katalikai turi žiūrėti į civilines santuokas.

NEGIMUSIOJI GYVYBĖ

Kalbant apie moterystės tikslus buvo minėta, kad moterystėje šeima nėra antraeilis, o pirmaeilis tikslas. Visi kiti, kad ir padoriausi tikslai yra antraeiliai. Yra tačiau tradicinė Bažnyčios mintis, kad šis pirminis moterystės tikslas nėra absoliučiai privalomas, kad nėra nieko smerktino, jeigu dėl kokių nors kilnių tikslų vedusieji gyvena pilnoje skaistybėje ir atsisako šeimos.

Šeimos atsižadėti moterystėje tačiau negalima kokiais nors nuodėmingais būdais ir nuodėmingais tikslais. Apie visus pasielgimus priešingus žmogaus prigimčiai, apie visas dirbtinas priemones (ar jas vadinsime mediciniškomis ar kitokiu vardu) P. Pijus XI atvirai sako, kad “tie iškreipia prigimties ir Dievo įstatymus ir susitepa sunkaus nusikaltimo dėme” (enc. Casti conn.).

Dar didesnis nusikaltimas yra jau pradėtos gyvybės sunaikinimas.

Tas lig šiol žmogaus nesuprastas dalykas, kurį vadiname gyvybe, yra tikrai ne iš žmogaus. Mes nežinome, kas ji yra. Žinome tačiau tiek, kad ji yra pasireiškimas galios To, kuris savo galią, mūsų vadinamą energija, pareiškia per medžiagos egzistenciją, per joje telpančius dėsnius ir energiją. Gyvybė ir žmoguje ir kituose gyviuose bei augaluose yra ypatinga apraiška Kūrėjo galios. Šv. Jonas (1.13) teisingai sako, kad mes esame gimę ne iš kraujo, ne iš žmogaus kūno galios, o iš Dievo galios. Šią šv. Jono klasiškai ir trumpai pasakytą gilią paslaptį savyje nešiojasi kiekvienas žmogus. Nekalbant apie žinomus krikščionių filosofus ar teologus, nekalbant apie šventųjų nuomones apie žmogaus gyvybę, prisiminkime čia pažiūrą į žmogaus gyvybę, paprasto žmogaus, kaip ją išreiškia Rusijos revoliucijos audrose išaugęs kirikščionybės nestudijavęs ir nepažinęs buvęs bolševikas Michail Soloviev savo knygoje: “Kai dievai tyli” (angliško teksto psl. 318). Savo pažiūras jis sudeda į savo motinos, Rusijos stepių beraštės kaimietės, ir jos vaikų lūpas. Civilinio karo metu viena besikaujančiųjų pusė (baltieji) pakorė jos vyrą, nužudė vieną sūnų, ją pačią skaudžiai nuplakė ir viską išplėšė iš jos neturtingos gričios. Kito jos sūnaus vadovaujamas būrys sugavo, kartu su kitais, kaimyno sūnų — vieną iš tų, kurie taip nusikalto jos šeimai. Būrio vadas ir jo draugai sprendė suimtuosius nužudyti. Parpuolusi ant kelių prieš savo vaiką motina maldavo nelieti žmonių kraujo, nežudyti net kaltųjų, nes žmogaus nužudymas esąs nusikaltimas. Geriau ir žiauriuosius pamokyti gailestingumu. Galutinai sūnus ir jo draugai nusprendė: “Gal būt, kad motinos širdis yra išmintingesnė už mūsų visų galvas.”

Bendrai yra manoma, kad tam tikros instancijos galinčios kaltą žmogų bausti mirties bausme. O tačiau šis klausimas nėra galutinai išspręstas. Visų filosofų, teologų, teisininkų, politikų argumentai už mirties bausmę ir sprendimai, kas jos vertas, yra panašios kilmės, kaip ir Žydų “atsiskyrimo raštas”. Žydų raštas sekė iš širdies kietumo, o pradžioje taip nebuvo. Pirmasis žmogaus sprendimas atimti kitam gyvybę buvo Kaino prieš savo brolį. Po to žmonės savo rankas ir sąžines kitų žmonių krauju ir gyvybėmis sutepė nesuskaitytą daugybę kartų. Žydai šaukė, kad Kristus yra vertas mirties, nes save vadino Dievo Sūnumi ir subatoje darė stebuklus. Nerono įsakymas buvo, kad nevalia būti krikščioniu, o kas drįs juo būti, turi mirti. Po to lig mūsų laikų sekė prikryžiavimai, galvų kirtimas kardu, laužai, kartuvės, giliotina, sušaudymas, elektros kėdė, dujų kamera ir kitokie mirties bausmės būdai. O priežastys ir dabar tos pačios: vienur nevalia būti krikščioniu, kitur nusikalsta visuomenei ar asmeniui ir tt. Nebus nieko perdaug pasakyta, jeigu visa kartu pavadinsime žmogaus širdies piktybės vaisiumi. Pradžioje taip nebuvo. Iš viso, kas pasaulyje blogo įvyko, didžiausią skriaudą sau ir vaikams padarė pirmieji žmonės - Adomas ir Jėva. Tačiau Dievas neliepė angelui kardu galvas jiems nukirsti ir nesutvėrė jų vieton kitų žmonių, o tik išvarė juos iš rojaus ir paliko ilgėtis ir raudoti prarasto nekalto žmogaus gyvenimo, jo siekti nors ir sužalotomis jėgomis. Dabar šeima ir jų pagelbininkės Bažnyčia, mokykla, visos auklėjimo institucijos moko ir auklėja tą sužalotų galių žmogų siekti tobulumo. Tik šios vienos institucijos, vienos tiesioginiai kitos netiesioginiai yra Dievo institucijos. Gi visus tribunolus skelbiančius mirties bausmę ir jų sprendimų vykintojus, be baimės įžeisti Dievą, galime laikyti sprendimais ir darbais žmogaus širdies piktybės ir to, kurs žmogų apgavo, sugadino jo širdį ir valią. Taip drįstame išsitarti kalbėdami apie gyvybės atėmimą vadinamam nusikaltusiam žmogui.

Net žmogaus akims, ne tik Dievo, yra dar piktesnis dalykas nekalto žmogaus žudymas. Nesvarbu, ar tas nekaltasis gali ir turi kuo apsiginti, ar yra persilpnas ir bejėgis. Nėra tokio silpno proto, kurs nesuprastų, jog žmogaus gyvybė yra viena ir ta pati, kuria žmogus yra gyvas ir bręsta motinos iščioje ir kuria gyvena jau gimęs. Šimtametės senatvės žmogus yra gyvas ta pačia gyvybe, kurią jis gavo savo egzistencijos pradžioje. Taip pat nėra tokio silpno proto, kurs nesuprastų, jog niekas neturi teisės žudyti nekalto žmogaus. Kai kalbame jau apie užgimusį žmogų, tai mus veikia ne tik šios tiesos supratimas, o dar ir baimė, kad dingus gimusiam žmogui jo pasiges visi, kurie jau žinojo, kad jis buvo gimęs: šeimos nariai, kaimynai, policija ir tt. Kai kalbame dar apie negimusį žmogų, tai lengabūdiškai žiūrintieji į jo gyvybės atėmimą tokiais lengvabūdžiais yra ne todėl, kad nesuprastų, jog nevalia žudyti nekalto žmogaus, bet todėl, kad yra pagrįstos vilties, jog tos gyvybės nepasiges nei šeimos nariai, nei kaimynai nei policija, nei teismas. Tai yra ne nuoseklus proto, sąžinės sprendimas, o tik vergiškos dvasios elgesis pagal motyvą, ar už tai žmonės pasmerks, baus, ar ne. Pasikėsinimas į negimusią gyvybę yra aukščiausio ir šlykščiausio laipsnio egoistinis pasielgimas. Savyje gi nebūtų jokio skirtumo, jeigu tėvai, dėl kokių nors savo egoistinių žemiškų išskaičiavimų, nužudytų jau gimusius savo vaikus. Yra didelė piktadarybė nužudyti žmogų apiplėšimo, pasipelnymo tikslu. Dar didesniu nusikaltimu laikome nekalto žmogaus žudymą seksualinio ištvirkimo tikslu. Visais panašiais atvejais tačiau kėsinamasi į svetimą žmogų, į žmogų jau turėjusį laiko, progų užsitikrinti sielai laimingą amžinybę, tomis progomis gal gražiai pasinaudojusį. Negimusios gyvybės žudymo atveju žudo tėvai savo kūdikį, nieku jiems nenusikaltusį, neduodami jam progos ne tik asmeninių nuopelnų susirinkti, o palikdami jį net be krikšto.

Visi iki šiol išgalvoti ir pareikšti iš tos žmogžudystės pasiteisinimai yra tiek nelogiški, menki ir daugumoje negarbingi, kad čia nė į vieną iš jų nesiimu atsakyti. Palieskime tik patį didžiausįjį per kūdikio mirtį gelbėti motinos gyvybę. Į šį pasiteisinimą mes klausiame, kas yra kaltas to kūdikio gyvybę : ar jis prašė savo tėvus, kad jis taptų žmogumi? O kai tenka dėl natūralių priežasčių mirti, tai visada natūraliai eilė yra pirma mirti tiems, kurie yra ilgiau gyvenę, o ne atvirkščiai. Yra natūralu, kad tėvai mirtų anksčiau, negu jų vaikai. Paaugęs vaikas, kada jis jau pilnai samprotauja, turi teisės padaryti heroišką aktą ir numirti už savo tėvą, motiną, brolį ar seserį, už draugą ir net už nepažįstamų žmonių visuomenę. Primesta tačiau mirtis yra bausmė, net pagal žmogaus protą didžiausia iš visų bausmių. Gi nekalto baudimas yra ne “bausmė”, o piktadarybė. Toks trumpas yra įvertinimas visų, kurie kokiu nors būdu, nebūtinai fiziniu veiksmu, o paraginimu, pamokymu, patarimu prisideda prie negimusios gyvybės žudymo. Visiems jiems, ne tik savo rankomis papildantiems tokią žmogžudystę, Bažnyčios drausmė skiria net viršinę bausmę-ipso facto, tai yra tuo pačiu įvykiu, be atskiro sprendimo, jie užsitraukia ekskomuniką, iš kurios paliuosuoti ir tos kaltės atleidimą duoti eilinis kunigas neturi teisės, o tai yra rezervuota arba tos vietos vyskupui arba Apaštalų Sostui. Kad ekskomunika bus ir atleista, tai už papildytą nusikaltimą visi tie asmens skaitomi netinkamais kunigystei ir vienuoliniam pašaukimui.

Kelis žodžius apie civilinius įstatymus. Yra kraštų, kur į negimusios gyvybės žudymą žiūrima labai paviršutiniškai. O yra teisingas pasakymas, kad pirmiau yra gyventi negu filosofuoti. Kiek yra verti valstybės įstatymai giną turtingųjų turtus, garbingųjų garbę, daug kalbą apie jaunimo auklėjimą, socijalinį teisingumą ir tt. jeigu jie negina silpno ir nekalto kūdikio gyvybės? Pateisiną ar nors ignoruoją negimusios gyvybės žudymą įstatymai kuo yra geresni už bolševikų įstatymus, nukreiptus prieš klasių, priešingų pažiūrų asmenis? Kuo geresni už Nazių įstatymus nukreiptus prieš kurią nors rasę ar tautą? Anie leido ar leidžia kėsintis į svetimų asmenų neliečiamybę ir gyvybes. Įstatymai toleruoją ar nors ignoruoją negimusios gyvybės žudymą leidžia tėvams žudyti savo vaikus, tėvams, kurie tik dėl to ir turi teisę tapti tėvais, kad savo vaikams aukotų savo širdį, išmintį, jėgas, išteklius, visą savo gyvenimą, o reikale ir gyvybę. Tokie atvejai, kad savo kūdikį pagimdyti motina turėtų savos gyvybės kaina, yra reti. Šioje vietoje toms motinoms reikia išreikšti viešą pagarbą, kad tokiais atvejais jos aukojasi už savo kūdikį. O čia mūsų keliamo klausimo tragedija yra visai kitur. Tūkstančiai nekaltų gyvybių sunaikinamos ištižusių tėvų, kurie savo gyvenimo menkavertį egoizmą pastato aukščiau už savo kūdikio gyvybę ir ta baisia kaina perka savo egoistinius pasitenkinimus.

Kokiais vardais tokį elgesį kas bevadintų, tai vistiek savyje tai yra pikčiausias darbas iš visų, kokius žmogus gali papildyti.

TURINYS

                                                 psl.
Autoriaus žodis ..................................... 5
Patikrink savyje meilę .............................. 9
Šeimyninio gyvenimo pradžia ........................ 21
Moterystės ir šeimos kilmė ......................... 27
Moterystės tikslai.................................. 35
Moterystės esminės savybės ......................... 44
Moterystės ir šeimos kilnumas ...................... 57
Kaip yra kuriama katalikiška moterystė ............. 66
Žmogaus kompetencija moterystės klausimuose ........ 85
Jaunimo paruošimas moterystei ir šeimos gyvenimui .. 90
Moterystei besiruošiančių santykiai ............... 100
Vyro ir žmonos vieta šeimoje....................... 106
Ištikimybė moterystėje ............................ 122
Tėvai ir vaikai.................................... 129
Šeimos ramybė ir laimė ............................ 146
Mišrios santuokos ................................. 156
Eit ar neit moterystėn? ........................... 165
Šeima, tauta, visuomenė ........................... 170
Mūsų laiko šeimos būdingos negerovės .............. 177
Vedusiųjų išsiskyrimas ............................ 188
Divorsai civilinės teisės prasme .................. 193
Civilinė santuoka ................................. 199
Negimusioji gyvybė ................................ 206

Design by Joomla