Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

 

UDK888.2
      Ni-139

ISBN- 9986-458-33-1 © - A.Nistelienė, 1996
 

JONAS VYTAUTAS NISTELIS

EILĖS TYLUMAI

Jonas Vytautas Nistelis gimė 1922 m. rugpjūčio 23 d. Panevėžyje, pirmojo diplomuoto Lietuvoje kultūrtechniko šeimoje. Augo Ąžuolpamūšyje (Pasvalio raj.), kur ąžuolų apglėbtas Viešmenėlis įteka į Mūša. 1940 m. baigė Pasvalio P.Vileišio gimnaziją. Per išleistuves už lango jau žlegėjo rusvi tankai. Studijuoti pasirinko architektūrą Vytauto Didžiojo universitete ir tapybą Kauno meno institute. Mokslus pirmą kartą nutraukė okupantai iš Vakaru, antrą kartą - iš Rytų. "Atšilus" gavo inžinieriaus architekto diplomą. Nuo 1950-ųjų iki mirties - 1986 m. kovo 7 d. -gyveno ir dirbo Šiauliuose. Duoną pelnėsi architekto darbu.

Ir studijuodamas, ir dirbdamas visą laisvalaikį skyrė svetimoms kalboms mokytis. Žinių troškulys buvo didžiulis, interesai platūs. Poeziją vertė iš dešimties kalbų. Ir pats rašė eilėraščius, sakydamas, kad aštrina plunksną teologijos veikalams.

 

Darbe, gyvenime ir kūryboje buvo sąžiningas, tiesus. Praktikuojančiam katalikui ir nepriklausomos laikysenos žmogui anuomet garbingai gyventi pagal savo įsitikinimus buvo nelengva. J.V.Nistelis savanoriškai izoliavosi nuo jam nepriimtino materialistine pasaulėžiūra grindžiamo gyvenimo bei oficialiosios ideologijos reikalavimų - pasirinko vienišo, niekam nežinomo kūrėjo kelią.

Jis iš tų liūdnųjų menininkų, palikusių už bendrojo lietuvių literatūros konteksto. Visa, ką rašė, - tai kūryba be skaitytojo, ji autoriaus nerengta spaudai, neredaguota ir netobulinta, tik dabar išeinanti viešumon iš tylios kambarėlio tremties. Bene gražiausias jos laimėjimas - principinė kūrėjo nuostata: poetas turi būti "žodžio kunigas", nesitaikantis, nesilankstantis.

EILĖS TYLUMAI

Ateik į mano giesmę, Viešpatie,

ir būki jos prasmė šventa -

aš kaip vienuolis

savo celėj

Tavo knygą

kantriai perrašinėju - -

Kai jūs ateisit -

nebebus manęs -

mano žodžiai jūsų lauks - -

1972


PERPETUUM MOBILE

pumpuras, kurs nepražysta žiedu,

žiedas, kurs netampa vaisium,

sėkla, kuri nedygsta daigu,

daigas, kurs neauga medžiu,

            kurs krautu pumpurus,

            kurie žiedais pražystu,

            kurie užmegztų sėklas,

            kurios nukritę žemėn

žaliais daigais sudygtų,

užaugtų medžiais,

                        kurie sukrautų pumpurus - -

1976


-    Kas už erdvės?

Ir kas už begalybės

Gilios gelmės?

Kas už būties?

Gal nebūtis -

Kur niekada

Neaušta rytas?

Kur spinduliai

Nebegyvi?

Galbūt naktis?

Kas už nakties?

Kita naktis -

Didesnė už ta pirmą?

Už tos kita?

Ir daug kitų

Juodu naktų?

 

-    Kam tau žinot,

Kad už būties

Naktis beprasmė?

Šventoj dienoj,

Būties pilnoj,

Kam tau žinot - -

1943


ŠACHMATAI

Lenta marga.

Kvadratų 64.

Kareivių daug:

baltų, juodų.

Karaliai du.

Ir lošia du:

baltais, juodais.

Visa būtis

kvadratai 64.

Nėra kur eit už jų.

Viršum lentos

dvi rankos virpa

ir širdys dvi

išlošti geidžia.

O laisvės daug

kvadratų 64 būty.

Be galo daug - - -

1950


ATBULINIS FILMAS

Namas virsta rąstais,

rąstai - medžiais ir jie

auga girioje mažėdami,

kol tampa sėklomis

ant didelės šakos,

 

o eilėraščiai subyra

žodžiais ir susirenka

žodynuos pagal alfabetą,

nuotaika pareina

į poeto širdį -

 

žmonija sugrįžta

į Adomą ir į Ievą -

pakabina ji atgal

nuraškytą vaisių

nuo Pažinimo medžio,

 

ir nebėr pasaulyje nei

nuodėmės, anei mirties.

 

Bet - - - ir gyvenimo.

1974


LAIKO UPĖ

Heraklitas įbrenda į laiko upę

ir mąsto Zenono paradoksą:

veja greitakojis Achilas vėžlį

ir niekada negali jo pralenkti.

Archimedas braižo smėlyje

savo teoremą, o romėnų kareivis

persmeigia durtuvu jo širdį.

Žudiko vardas užmirštas,

O    Archimedo įrašytas

visose enciklopedijose.

(Istorija užverčia vieną puslapį,

sukruvintą Archimedo krauju.)

 

Heraklitas mąsto ir nesupranta,

iš kur išteka laiko srovė.

Jis užrašo savo mįslę į pergamentą

ir palieka ją įminti

ateities kartoms, kurios

kreiseriais atplauks laiko upe

ir jos krante ieškos Archimedo

griaučių. Neradę -

pavadins legenda šią istoriją,

senųjų sugalvotą mums.

 

O vėžlys pralenks Achilą greitakojį.

O laiko upė tolumon srovena - - -

1974


Erdvė bekraštė,

laikas rymo spinduly.

"Kai tapsime šviesa,

mes būsim amžini,

sako Einšteinas,

o erdvę šviesos laiku

matuosime."

 

Erdvė sklidina laiko,

kaip taurės vyno.

Laša laikas amžinybės jūron

dideliais lašais.

"Nėra atskirai

erdvės ir laiko",

pasakė Einšteinas.

(Kaip atskirai nėra

meilės ir ištikimybės.)

 

Akimirkoje susiliečia

amžinybė ir laikas.

Viena lygtis diferencinė

jiems tinka tuo mirksniu.

Be galo didelis

amžinybės spindulys,

todėl jos kreivį

galima laikyt tiese.

"O laikas yra kreivas",

pasakė Einšteinas ir niekas

dar nepaneigė jo žodžių.

1971


1.

Draugas tampa priešu,

o priešas - draugu.

Kur tapatybės dėsnis,

kad  draugas visad draugas?

Kur neigimo dėsnis:

priešas nėra ne priešas?

Kur negalimo trečio dėsnis:

arba draugas, arba priešas?

Kur pakankamo pagrindo dėsniai

meilei, neapykantai

ir abejingumui?

2.

Boružės kelią rugio šiaudu

galima apibrėžt "aukštyn-žemyn",

kol šiaudas tiesus. Nulinksta ar

nulūžta šiaudas - sulūžta logika.

 

Voro pasaulis telpa voratinklio

plokštumoje. Ir musę puola voras

tiktai voratinklin pakliuvusią.

 

Drugiui reikia jau trimatės

saulėtos ir žydinčios erdvės.

 

O kaip mes susipainiojome

daugiamačių Minkovskio, Rymano

ir Lobačevskio erdvių kreivumoj !

1972


Nuriedėjo minčių traukinys

nuo logikos bėgių

ir nuvažiavo be kelių

per laukų dialektiką.

 

Kur kelio pradžia,

kur pabaiga, jei aš

tik nusigandęs taškas

horizonto apskritimo centre?

 

Kur kelio plotis ir ilgis

laukų platybėje?

Kur pirmyn ir kur atgal?

Visur tiktai pirmyn?

 

Kokia siaura geležinė

bėgių logika: taip-ne.

(Laukų platybėje tiesų

gali būti bent keturios.)

1972


Egipto žyniams,

palinkusiems viršum papirusų,

klepsidra rodė minutes lazdele. . .

 

Graikas matė

sekundžių smiltis, lėtai

byrančias smėlio laikrodžiuos. . .

 

Romėnas uodė

valandas nubudęs -

kvepėjo žvakės vis kitaip. . .

 

Viduramžių bažnyčių

saulės laikrodžiai rodė

nuolankiai Viešpaties laiką. . .

 

Renesansas išrado

laikrodį varinį ir įkėlė

bokštan aidžiai skambint valandas . . .

Mes - ant rankos

užsisegę laikrodėlius -

vėluojame į Džiaugsmo amžinybę. . .

1974


Skulptoriau,

tu davei akmeniui

antrą nemirtingumą:

 

buvo akmuo nemirtingas,

bet kitaip negu tu,

bet kitaip negu statula:


paliepei dviems broliams -

šviesai ir šešėliui -

žaisti ant akmens:


vakare užmiega jie -

statula apmiršta, lieka

tik akmens nemirtingumas:

 

rytmetį nubunda šviesa

kartu su šešėliu ir žaidžia

ant akmens iš naujo:

 

statulos nemirtingumas,

prisikėlęs iš tamsos kapo,

vėl gyvena iki nakties.

1972


Istorija eina

miestų griuvėsiais

pro triumfo arkas.

Kas laikina?

Kas amžina -

griuvėsiai ar namai?

 

Istorija brenda   

per ugnį -

durtuvais pažarsto

revoliucijos gaisro  

žarijas,

kraujo ežeruos

mazgoja kojas.

 

Istorija vynioja

į kamuolį

besidriekiantį per žemę

raudoną siūlą.

 

Istorija girgžda

surūdijusia žemės

ašim visų karų krauju

išlietu !

 

Vakar vergai už laisvę

kovės. Laimėję - savo

pančius šiandien

kitiems uždėjo - - -

1959


MUZIEJUJE

Istorijos sandėly surinkti

seni neapykantos žaislai -

akmeniniai kirviai bekočiai,

iečių titnaginiai antgaliai,

surūdiję durklai,

atšipę kalavijai.

Čia išdėliotos karalių kaukolės,

sarkofagai, mumijos,

pamaldžiai sudėtom rankom,

sulankstytos karūnos,

iš kurių išlupinėti deimantai.

Šalia guli nesprogęs sviedinys.

Ir daug suklastotų žodžių

istorijos sandėlio lentynose -

istorija gražina,

istorija purvina,

istorija tyli senuos pergamentuos,

istorija teisina,

istorija kaltina,

istorija rauda tautų griuvėsiais.

1973


STRIPTIZAS

Nuogos kolonos nueina

didinga eisena

ir neša mirusios

šventyklos  antablementą.

Iš Olimpo nusileidžia dievai

ir įsikūnija akmenyje.

Afroditė atidengia

marmurines savo krūtis

ir liemenį -

laukia amžiai marmurinio

striptizo,

bet rūbai nenukrenta -

kas laiko juos,

jei Afroditės rankos nukirstos?

Išrengia vyrus šaltyje nuogai

ir pila vandenį ant jų,

kol jie pavirsta ledo luitais,

prišalę kojomis prie žemės - -

- - tada tironai

eina į smukles

pasižiūrėt striptizo,

o akyse lediniai luitai

tebestovi - -

1972


Aš pareinu,

o niekieno šypsnys nelaukia namuose.

Čia taip tamsu -

tavęs nėra.

 

Šalti namai,

ugnelės spindinčios jau niekas nepakurs.

Ir aš drebu -

tavęs nėra.

 

Aš laukiu vis:

pašauksi tu mane vardu iš tylumos.

Kurti tyla -tavęs nėra.

 

Ateina jie

ir klausia neramiais balsais, kur tu esi.

Aš jiems sakau -tavęs nėra . . .

1951


SIURREALIZMAS

Laikrodžiai kaip skudurai padžiauti

ant nudžiūvusių medžių šakų.

Pasaulis kaip kambarys, kur teka upė.

Ant grindų numesta žmogaus galva.

Ji juokiasi iš kojų, einančių lubom.

Dega juoda liepsna. Ant jos nutūpęs

raudonas paukštis peri savo dainą.

Pasaulis kaip mėsininko sukapotas

luistais jautis, kurs vis tiek baubia.

Įdėtas langas į žmogaus krūtinę.

Matyti, kaip pakaustytos žuvys

skelia kibirkštis iš debesų grindinio.

Iš laiko tešlos kepa laikrodžių blynus,

rodančius Einšteino laiką kreivą.

Buvo karas. Jis tikrovę susprogdino.

Jos gabalai pasaulio plokštumoje mėtos

ligi šios dienos. Viskas yr atskirai.

Nosis su akim į liūdną tolumą žiūri,

kuri yra visai arti: už skausmo.

Kirvis įkirstas į dainą,

o iš pabalnoto skausmo šaltinis teka

per beprasmybės lygumas aukštyn

į virstančius bedugnėn kalnus.

Prarajos užgriūna mus ir triuškina . .

.

1972


ARCHITEKTAS

Dar popieriuje

gatvės ir namų šešėliai,

o svajonė jau gyvena

tuos namuos: varsto jų duris,

žiūri pro jų langus ir mato:

tarp namų stačių krantų

gatvėmis

žmonių upės teka, aikštėse

žmonių ežerai vilnija.

Mato statomus bokštus,

į kuriuos įkels varpus,

kad jie primintų

žmogui skambią amžinybę.

Dar miestas

kaip neužrašyta daina,

dar tik vienas žmogus

visame pasaulyje

gyvena šitame mieste -

architektas - - -

 

Architektas suprojektavo

tobulą Saulės miestą iš

tobulų namų,

tačiau pasaulyje nebuvo

tobulų žmonių - - -

ir Saulės miestas liko

nepastatytas.

1972

NAŠLAITIS

- - - Naktys, mano naktys tamsiosios,

mano vargo begalinio naktys - - -

Tolimi žiburiai, šviečiantys kitiems,

ir lopšiai, migdantys kitus - - -

 

Kažkas suspindi rankoje lyg grašis

atliekamas, į mano delną numestas.

O ne - tai spindulys pačios toliausiosios

žvaigždės suspindo mano ašaroje.

 

- - - Gatvės, mano gatvės akmeninės,

mano vargo begalinio gatvės - - -

Jūsų namų durys neatsidarančios,

jūsų kiemų šunys lojantys - - -

 

Kažkas pašaukia mano vardą, seniai

jau užmirštą visų. Argi mane

kas šaukia? - - - Ten atsiliepia kitas,

kuris motulę turi ir namus- - -

 

- - - Dienos, mano dienos sunkiosios,

mano vargo begalinio dienos- - -

Nešu jus, vos ne vos bepanešu

kaip savo elgetos krepšius - - -

1954


KLASIFIKACIJA

Rašo, kad žemėje gyvena 3 mlrd. žmonių.

Nutariau suklasifikuoti juos vienu pagrindu.

 

Pirmiausia - vyrai ir moterys.

Taip. Šita klasifikacija apimtų viską,

jei nebūtų kūdikių ir senelių.

Koks vyras šis verkšlenantis senelis?

Kokia moteris šis kūdikis bejėgis?

Toliau - turtuoliai ir beturčiai.

Labai neproporcinga. Be to, neaiškios ribos.

Šiandien turtuolis, o rytoj beturtis.

O kaip su dvasios turtais?

Toliau - ligoniai ir sveikieji.

O gal - mylintieji ir nekenčiantieji

vieni kitų? Beje, yra abejingų.

Bet tai jau neapykantos pilkoji rūšis.

Abejingumas yra neapykanta. Štai -

 

galutinis žmonių klasifikacijos pagrindas -

meilė ir neapykanta.

Jos susitinka gelmių gelmėj

ir pasilieka per amžius.

1972


PABUDUSI MIGLA

1.

Dinozaurai

padėjo kiaušinius į pelenus

ir liūdni nuėjo į savo pražūtį

už amžių horizonto - -

 

Krokodilai

atšliaužia purvinom balom

ligi šių dienų

ir žiovauja

Nilo deltoje - -

2.

Regiu

-akli šliužai

kalnų viršūnėn įsliuogė.

Girdžiu -

apakusiom akim jie

nutarė, kad saulės nebėra.

Arai,

audrų sulaužytais

sparnais nukrito ant uolų aštrių.

Šliužai

į jų lizdus

kalnų viršūnėse patogiai įsirangė.

1940


3.

Rūsti giesmė kalnų rūstybėje

-    - bedugnėse aidai

Gyvent ir mirt kalnuos ji gimė

-    - kalnuos ją išgirdai

Driežai ropoja šičia

-    - iš prarajų gilių

Ereliai kraunasi gūžtas

-    - iš saulės spindulių

Anksčiau rytais čia saulė užteka

-    - vėliau ji leidžias čia

Į kalnus žvaigždės dūžta

-    - ir dildosi delčia

Po galva akmenį padėjusi

-    - čia miega tyluma

Ir slenka slibinais į slėnius

-    - pabudusi migla

1942


Upės - ne tik vanduo -

          bet ir krantas,

          ir dugno akmenėliai,

          ir atspindžiai

          žvaigždžių bei debesų,

          ir gyva versmė,

          ir duburiai, ir brastos,

          ir lieptas,

          jungiantis krantus,

          ir upės vardas.

Upės nemėgsta krantų -

          vis ieško bekraštės jūros:

          iš kur šaltiniai

          žino apie jūrą,

          kad skuba upėmis į ją?

Upės neatsigręždamos

          pailsę bėga jūron,

          atneša dangaus melsvumą,

          pasakoja, kaip versmėse

          vanduo gyvena,

          pameta savo krantus,

          pamiršta savo vardus (todėl

          ir jūra neprisimena jų).

1985


Ugnis nulenkia

savo išdidžią galvą

židinio skliautui, kur girdisi

medžių ošimas,

audrų gaudimas ir

pakirsto medžio traškėjimas -

gyvybės ir mirties

liepsningam šoky

sulapoja medis liepsnų lapais,

pražysta jis ugniniais žiedais.

 

Ugny numiršta antrą kartą

saulės spinduliai -

šį kartą amžinai -

niekad pelenas pilkasis

nebedegs jokioj ugny.

 

Sako: vandenys ugnį skandina,

sako: ugnys ištirpdo ledus,

sako: ugnį ugnimi slopina,

sako: negesinkim jos drumzlėmis.

1972


Susipynė šermukšnėlė

su obels šakelėm - -

Ar tu pakelsi vaisius,

obelėle,

jeigu nepakeli žiedų?

Giria visais beržais

Sekminių laukia - -

Ateina diemedis prie lango

ir tyliai kvepia - -

Paukščio šešėlis

suplyšta erškėčiuose

ir kruvinom uogom

kybo ant spyglių - -

Atbėga vėjas į pušyną sakų

savo smuiko strykui - -

 

Miškas naktį

apuokų balsais šaukia,

pelėdų akim žiūri,

kuždasi pušų spygleliais,

virpa epušės lapais - -

1970


1.

Pavasarį medis nedrąsiai atvynioja pumpurus.

Juose atranda lapų daug.

Jais ošdamas, išeina vasaros keliu į rudenį.

2.

Pabėga ąžuolas iš ąžuolyno,

sustoja lauko vidury ir dairos -

pats nežino,

ar grįžt atgal į miško tankmę tankiąją,

ar bėgti tolumon - vargas laukų vidury,

kai vėtros girią laužo.

3.

Brenda miškas per miglą

ir kirvių smūgių ritmu aidi -

laukė kirviai, kad medžiai užaugtų

(kirvis - tai medžio likimas).

Ant kelmo sėdi medžio siela

ir graudžiai verkia -

rievėm atsimena ji kiekvienus metus,

ir joks pavasaris

jau neprakalbins šito medžio pumpurais.

1972


ATMINIMŲ LOPŠY

1.

Jaunystė nuvargino

          svajonių skrydžiais

          neišsipildžiusiais

          maištingais norais

          neįvykdomais

          veltui kažkam kalbėjau

          veltui kažkur skubėjau

          pavargau pavargau - -

Greit pailsėsiu mirty.

2.

Anapus rudenio

anapus rudenio

          žydi obelys tėviškės sode

          parskrenda paukščiai

          ir mano vaikystė

          groja lumzdeliu

          kurs išsuktas iš

          pirmos perkūnijos pavasarį

          atitrenkto žilvičio

          liaunos šakelės

anapus rudenio. . .

Anapus rudenio. . .

1985


ĄŽUOLPAMŪŠIS

. . .Ąžuolai ir upė,

ir vaikystė mūsų. . .

Motinos balsas tolimas,

Miškai, aidais atsiliepiantys,

Laukai su duona bręstančia,

Pievos, gyvulėlius ganančios,

Ir keliai nubėgantys,

Kur saulė teka,

Išsisakojantys kaip medžiai.

Šitais keliais išėjome tolyn

Mes nuo vaikystės savo. . .

. . . Ąžuolai ir upė,

ir vaikystė mūsų . . .

Ieškome ir neberandame

Upelio dugno molyje mažyčių pėdų,

Dūdelei nupjautos šakelės,

Sniego pilių sutirpusių,

Namelių smėlio -

Juo užžarstė vėjas

Mūsų pėdsakus keliuos,

Kuriais nuėjome toli toli

Mes nuo vaikystės savo. . .

. . . Ąžuolai ir upė,

ir vaikystė mūsų . . .

1953


MOTINAI ROZALIJAI

Ir lelijom ir rožėm

puošė lopšį kadai

su lelijom ir rožėm

kažkada tu žaidei

 

su lelijom ir rožėm

tu užaugai daili

ir lelijos ir rožės

skleidės tavo kely

 

ir lelijos ir rožės

jau nuvyto veiduos

ir lelijos ir rožės

pražydėjo kapuos.

 

Miegok ramiai su skarele

balta balta tu apgaubta

ir nepabusk vargelio vargt

 

išeisim mes savais keliais

miegok ramiai dienas naktis

su smiltele su dulkele.

1980


MOTINOS KAMBARYS

Durys, pro kurias išnešė karstą.

Grindų plačios lentos,

Motinos žingsnių nudildytos.

Lubų ąžuoliniai balkiai.

Ir langas į motinos darželį.

Ant stalelio sunki sena maldaknygė.

Rožančius su nubučiuotu kryželiu.

Motinos išsiuvinėtos gėlės staltiesėje.

Ant sienos atvertą širdį rodo Jėzus.

Sena pasoginė spinta. Komoda.

Abi kirvarpų sugraužtos. Spintoje

Nunešiotas paltas ir laisva

Pakaba nuo šermenų suknelės.

Komodoje sudūlėję paklodės.

Drobinės. Motinos austos jaunystėje.

Senas rankinukas. Dvi dovanotos

Skarelės. Ir visi visi mano laiškai. . .

1982


BROLIUI Z.

Bendras kraujo lašas

mūsų gyslom teka -

ir bendra svajonė

virpa širdyse - -

Vingiais vieškelėliai

toliuosna nubėga -

tu kreivais takeliais

nueini tiesus - -

 

Broli, mano broli,

mylimasis mano, -

už svajonę savo

būk drąsesnis tu !

1957


Be testamento

be įstatymų

paveldėjau savo tėvo

kietą būdą

jo atkaklumą

ir šaltą protą

žmonės

nemėgo manęs

kaip ir jo

knygos buvo

mano draugai

kaip ir jo

paveldėjau jo vienatvę

pasaulio vienišieji

buvo mano bičiuliai

neturėjau draugų

kaip ir mano tėvas. . .

1974

1.

Gyvenu vienatvės

draustinyje -

                  čia teka ramūs

                  tylumos upeliai

                  sidabriniais

                  žvaigždžių akmenėliais,

                  čia saulės spindulių

                  trapus voratinklis

                  išaustas ant

                  visos būties,

                  čia ošia laiko pušynas

                  ir meta nebūtin

                  valandų spyglelius,

                  dienų kankorėžius -

gyvenu vienatvės

draustinyje - -

2.

Sukursiu dainą

savo vienatvėje -

                  ir būsim dviese,

skaitysiu laišką

savo vienatvėje -

                  ir būsim dviese,

kai tu ateisi

į mano vienatvę -

                  mes būsim dviese !

1953


1.

Šitam šitų beržų šnabždėjime

ir ošime pušų aukštų

mes daug žadėjome

gyvenimui ir viens kitam

ir tai, kas išpildoma,

ir tai, kas neišpildoma.

Ir buvome laimingi

tuščiaisiais pažadais -

ir tu, ir aš

šitam šitų beržų šnabždėjime.

2.

Šiandien nuolat man sakai,

kad vargana grytelė mūsų -

argi aš ją čia pastačiau,

argi aš išrinkau šį liūdnąjį

sklypelį žemės? Pakelk akis -

kiek saulės spindulių

virš varganos grytelės mūsų -

argi karalių rūmuos jos daugiau,

argi dangus virš jų melsvesnis?

1955


----------------1.

Mes buvom trys draugai:

tu ir aš, ir jaunystė.

Ir pakvietėm pavasarį

į mūsų vestuves:

dviejų žiedų kvepėjimas

vienu kvapu,

dviejų liepsnų spindėjimas

viena šviesa,

dviejų žmonių skubėjimas

vienu keliu -

tai mūsų meilė !

2.

-    Ar žinai, kur kūdikio sapnai?

-    Lapelio šlamesy

tu juos gal atrasi -

mėnulio spinduliai

juos pasupa meiliai.

-    Pasidžiaugei su kūdikiu,

su drugeliu, kurs žaidė pievoj

tarp gėlių, pasidžiaugei.

-    Matai, kaip vakaras šešėliuos

miršta, šešėliuos, virpančiuos

kaip mūsų pirštai?

3.

Alėjoje prisiminimų medžiai auga -

tavo - vienoje pusėje,

mano - kitoje.

Juose čiulba praėjusių

laimės valandų paukščiai.

1970


Mano kambary dangus

ne visas begalinis -

tik kvadratinis jo kraštelis.

Užstoja mano rytmetį

padžiauti už lango skalbiniai.

Kalendoriuje šventė,

o liūdna širdyje.

Pakeleivės svetimos mintys

užeina ir vėl išeina. . .

Kokia brangi gyvenimo vertė,

kokia pigi gyvenimo kaina.

 

Sieninis laikrodis muša valandas,

išmetinėdamas,

kad slapstausi nuo dienotvarkės.

Pasamdytos mano dienos

susikūprinę už braižomojo stalo.

Tarsi sustojęs traukinys

tas mano kambarėlis -

už lango vaizdas vis tas pats.

 

Pilkos vakaro valandos atlekia,

atsitupia už lango

ir tyliai žiūri.

Nuskęsta mano žiburėlis

giliam tamsos tvane - - - - - - -

1972

GUNDYMAS (dukrai)

               Atėjo jis ir tarė: "Štai dirvos,

miestai ir miškai, kiek užmatai, bus

tavo. Kalnų deimantus ir žemės gyslų

auksą aš atiduosiu tau už tavo širdį !"

               Aš atsakiau: "Per maža man !"

 

               Jisai viliojo: "Tavęs klausys ir

tautos, ir valstybės. Kaip jūros ban-

gos, tau pamojus, minios subanguos ir

garbins tavo vardą. O tau paliepus,

žmonės eis per vandenį ir ugnį. Už tai

tu pažadėki savo širdį man."

               Aš atsakiau: "Per maža man !"

 

               Atėjo mažas vaikas ir žemuogę

rankytėj murzinoj atsinešė, ištiesė ją

man ir sučiauškėjo: "Ką tu man duosi

už šitą uogą nesuvalgytą?"

               Ir aš atidaviau jai savo širdį - -

1953


ŠIAULIAI

1.

Tik taškas mažas

žemėlapy

tarp daugelio taškų,

sujungtas su kitais

jis linijom plonom.

Ir kiek namų,

ir plakančių širdžių

už taško to su

saulėtu vardu !

2.

Griuvėsiais pasitikai mane,

mieste nemylimas,

degintas visų karų,

aštriom briaunom namų

į mano dainas įsirėžęs.

Ar paskutinį kartą

tu degei,

ar paskutinį kartą

tu buvai sugriautas?

3.

Jūs mano rūmai šimtalangiai,

suakmenėjusios svajonės mano !

Giliai giliai

padėjau jūsų pamatus,

aukštai aukštai

iškėliau sienas -

stovėkite išdidūs šimtmečius !

Jei jus sugriaus -

kas liks iš mano triūso,

kas iš svajonių akmeninių?

1975


DANGAUS LAŠELIS

-    Kas aš? Kas tu?

Skambiais vardais

pasivadinusios

dvi dulkių saujos?

-    Bet -

žvaigždynų dulkių !

-    Žinau, kad aš

smiltis maža maža -

banga į krantą atsūpavo,

kita į gelmę nusineš.

-    Žinau, kad aš

rasos lašelis pasaulio

neteisybių drumstam liūne.

-    Kad aš

būties tik kibirkštėlė.

-    Bet -

ji niekad neužges !

-    Žinau, kad aš

esu maža liepsnelė.

-    Bet -

nuskinta nuo didelės Ugnies !

 

Jei aš tik žvakė,

-    kas tada Žvakidė?

Jei aš tik žvakė,

-    kas tada Liepsna?

1966


Esu aš vienas vienas vienas

ir nieko neturiu.

Turėjau daug dainų -

aš jums išdainavau jas - - -

Ir nieko nieko neturiu -

tiktai viltis

graudžiai graudžias.

Kas mano vardas - - -

Kas mano dainos - - -

Ir kam aš tai akimirkai

tiek daug kalbėjau,

neklausdamas, ar ji supras mane - - -

 

Naktis ateina pirmapradė -

mažu mažyčiu vabalėliu

jon akis išplėtęs žiūriu

ir verkiu - - -

1972


1.

Sutvėrei džiaugsmo jūrą,

O jūroj trūko vieno lašo.

Tada mane sutvėrei, kad

Tavo džiaugsmas būtų pilnas.

Ir suvirpėjau, ir nuskubėjau

Su jūros ošiančia banga. . .

2.

Lašeliu nukritęs

Iš dangaus į žemę

Plauksiu aš nuplauksiu

Purvina gatve -

Ak, dangaus lašeli,

Kas sustos praeidams

Ir srovėj drumstojoj

Kas pažins tave?

1943


3.

Tamsu čionai. Naktis baugi. . .

Tik žvaigždės spindi tolimos.

Žvakute, tu kaip aš širdim degi -

Abudu su naktim kovojam mes. . .

 

Sudegsi tu. Užgesiu aš.

Neliks nė pilko peleno.

O vis dėlto per naktį aplink mus

Šviesiau nors mirksnį bus gyvenime !

4.

Kas aš?

Liepsnos paliestas pilkas pelenas?

O ne !

Aš amžinasis troškulys. Aš - troškulys !

Visų

Žinių visas versmes čionai išgerčiau

Ir vis

Vaitočiau Tau: "Žinojimo dar negana !"

O gal

Liepsna aš? Ne, - aš pilkas pelenas. . .

1944


Jūs žaidėte jaunystėj savo,

        o aš ieškojau knygose

        atsakymo

        lopšys kam ir kam karstas

        ir žiedą pažinau

        ir šaknį supratau

        jaunystę savo pamiršau

        jaučiu kaip laikas bėga

        ir gelsta lapai mano rudenį

        ir bąla mano smilkiniai

        ateinančios mirties šalna

        pailso akys ir širdis - -

O jums jaunystės dienos

baltais balandžiais nulėkė

be rūpesčio be gailesčio -

        kur tu jaunyste mano

        kur tu nesulaikoma

        kur tu neprišaukiama - -

Tarytum nuėjusi meilė - - -

1955


Iš savo žodžių aš stačiau

Tau katedrą -

Iškasiau gilias tranšėjas

nuolankumo grunte

ir paklojau tikėjimo pamatus,

sumūrijau sienas

iš kietųjų Tiesos akmenų,

į langus įdėjau

skaidrius metaforų vitražus,

nupiešiau Tavo paveikslą šventą

savo žodžių drobėje

ir pakabinau jį ant piliastro.

Išdidus rinkau pagyrimų variokus

tuštybės skrynion.

 

Ar Tu ateisi ant mano

žodžių katedros Altoriaus?

 

Tavo žodžiai miega Rašto knygose,

gyvena lūpose senųjų pranašų -

su Tavo žodžiais kaip geri draugai

kalbas mano žodžiai -

aš neišmėčiau jų -

juos atnešu kaip maldą -

jie klaupiasi šešėly kryžiaus.

1976


Niekaip negalėjau logiškai -

pagal visas taisykles -

įrodyti, kad egzistuoju.

Nemokėjau apibrėžti

nei savęs,

nei egzistavimo esmės,

nei būties.

Ir logikos formulės

bejėgės buvo man padėti.

 

Kada dairiaus

aplinkui argumentų,

pamačiau šešėlį savo

čia ant žemės tįsantį -

jį atsargiai pats

apvedžiau anglim

 

ir tai buvo oponentams

pakankamas įrodymas,

kad egzistuoju !

1972

Ir tu ateini

į mano paveikslą

nykus liūdesy:

 

nukrenta lapai

mano paveiksle

nuo visų medžių

išskrenda paukščiai

mano paveiksle

per liūdną dangų

drumstos upės teka

mano paveiksle

į juodą ežerą

 

nes tu atėjai

į mano paveikslą

nykus liūdesy.

 

Padažiau savo plunksną

į rašalo lašą ir parašiau:

o k e a n a s

tik vieno mirksnio

man tereikia parašyti:

a m ž i n y b ė

turiu ir rašalo ir laiko

bet neįstengiu

parašyti

a š   l a i m i n g a s !

1973


Žvaigždės žaidžia laiką erdvėje.

Tu - Kūrėjas laiko ir erdvės.

 

Eina begalinės virtinės dienų -

aš jas sutrupinu į valandas,

į minutes ir sekundes,

bet negaliu nė sekundėlės

sulaikyti - jos grįžta pas Tave.

Mano laikrodžiai skaičiuoja

Tavo valandas, o kalendoriai -

Tavo dovanotus mums metus -

bekraštę Tavo erdvę šviesmečiais

matuoju, bet ribų jos neatrandu.

 

Ir viskas telpa Tavyje -

ir Begalybė, ir Amžinybė !

 

O kaip telpi Tu mano širdyje,

Erdvės ir Laiko Paslaptie didžioji?

1976


PAPARČIO ŽIEDAS

Joninių ugnys ieško stebuklingo žiedo.

Giliai miške jis dega šviesele maža.

Aš atrasiu jį ir žaizdoje paslėpsiu.

 

Matysiu gyvates žmonių krūtinėse

Ir jų regėsiu purvinas mintis.

Matysiu žemėj užkastą šykštuolio lobį

Ir neteisybe kruvinas rankas.

Matysiu kurmius po žeme apakusius

Ir kūdikio negerą lemtį žiedas pasakys.

Matysiu mirtį, stovinčią šalia žmogaus,

Ir negalėsiu nugrasinti jos.

 

Nei žemė, nei žmogaus klasta - o nieks

Paslėpti nieko negalės jau nuo manęs -

Man bus klaiku - - - Ir aš, išpjovęs

Žaizdoje paslėptąjį paparčio žiedą,

Jį vėl į naktį numesiu - - -

O širdyje paliks negyjanti žaizda.

1944


Tu - mano Šviesa,

aš Tavo spalva,

Tu - mano Kelias,

aš keleivis Tavyje.

Tu - amžinybės Šeimininkas

ir Svečias laikinų akimirkų.

Tu - mano Teisėjas

Liudytoju mano esi.

Tu pasislepi už dulkės

paslapties

ir regimas Visatoj

-ir žvaigždėje,

ir smiltyje

matau Tave.

 

Tu - Tiesa,

brangesnė už gyvybę,

ir mano amžinas buvimas:

laikinai čia priėmiau Tave

ir laiko pastoliuose

statau sau Amžinybės rūmą.

1980


Tu įsakei man didelę pasaulio

knygą perskaityti ir suprasti.

 

Kambario batiskafe pasineriu

į būties vandenyno gelmes -

vilties inkarą nuleidžiu

knygų jūron, kraunu įrodymų

malkas į smilkstantį

tikėjimo laužą - rusenu

ir neuždegu kitų - -

 

Mano maldos kaip nuskintos

ir sudžiūvę gėlės,

kaip užgesę anglys ir pelenai,

kuriuos žarstau daug kartų -

ne ugnis - -

 

Atmeski skausmo kaltu,

kas many nereikalinga,

dieviškasis Skulptoriau,

nuspalvink mano pilkąjį gyvenimą,

Tapytojau šventasis,

pasotink alkanas mintis

tiesos ir meilės žodžiais,

mano Dieve,

visas skurdžiaus Turte

ir mano džiaugsmo Džomolungma !

1976


Viešpatie,

štai mano triūsas, mano turtas,

garbė štai mano, mano garsas.

Jei nori Tu,

paimki juos ir atiduoki

vandeniui ar ugniai,

ar paleisk juos vėjais,

paliki užmirštą žmonių

mane ir mano vardą -

man bus ramu,

jei Tu mane atminsi.

Ir štai širdis,

krūtinėj spurdanti.

Jei nori Tu,

sveikatą ir gyvybę mano

ligai atiduoki arba mirčiai -

tik širdį mano pasiliki,

Viešpatie - - -

1953


Atėjau čionai aš

suprasti meilės paslaptį.

Uždrausta ir įsakyta

tu, meile,

žemės ir dangaus dukra,

kuri būni kaip saulė

ir kaip žaibo tvyksnys -

šviesos akimirka triukšminga !

 

Atėjau čionai aš

atkentėt kančios

už laimę būti žmogumi.

Pagimdė motina mane

gyvenimui ir mirčiai

su amžinybės ilgesiu.

 

Nešiau akių skaistumą

aukštai iškėlęs

virš pasaulio purvo.

Ginkluota veidmainystė

mane nugalėjo.

Mano aureolė -

tik žili plaukai.

1960


1.

Jie sako:

             žemė - saulės užugesusi skeveldra,

ir sako:

             ji - kosminių dulkių sulipusių sauja,

dar sako:

             žemė - skausmo laikina vieta,

aš sakau:

             ji - mūsų kosmodromas amžinybėn !

2.

Man uždavė čionai tris darbus,

tris sunkius darbus. Kai juos

padarysiu - grįžti leis Namo. . .

             Pirmas darbas:

             surasti Priežastį viso, kas

             yra ir Ją pažinti. . .

             Antras darbas:

             pripažinti Ją gyvenimo Tikslu

             ir siekti Jo. . .

             Trečias darbas:

             nusilenkti Priežasčiai ir Tikslui,

             ir Juos pamilti. . .

Tiktai tada, kai padarysiu

šiuos tris darbus,

mirtis išleis mane Namo. . .

1974


aš molis Tavo rankoje

ir Tu lipdai mane

galbūt ąsotį vandeniui

gal indą valgiui

o gal lipdai Tu

Savo veido panašumą

Tavo rankų šilumą

jaučiu ir laukiu -

kada mane pabaigsi Tu

Žiedėjau dieviškasis

 

šešias amžinybes ilgas

Tu kūrei Visatą

dangų ir žemę -

o septintąją ilsėjaisi

tada gimė laikas

neklusnusis amžinybės kūdikis

dienos nusivijo mėnesius

aplinkui žemės rutulį -

ir augo medžiai laike

ir augau aš laike

ir augo mano nuodėmės - - - ar

priimsi mane į savo džiaugsmą?

1985


Aukuro dūmas

pažeme driekias. . .

aukuro pelenus

vėjai išbarsto. . .

. . .manei:

aukuro dūmai

dangų pasieks. . .

aukuro pelenas

dangų atvers. . .

 

jisai nemėgsta

aukurų sukruvintų,

kurie sugriūva

ir užgęsta,

kuriuos seni vaidilos

ir ugnis palieka. . .

. . . žinau:

aš - Tavo aukuras,

gyvenimas - auka Tau. . .

aš tik aukuras. . .

tik aukuras. . . 

aukuras. . .

1943


TESTAMENTAS

Kada gyvenimo ugny aš sudegsiu,

Jūs mano šiltus pelenus susemkite,

Supilkite j urną užmaršties

Ir užrašykite ant jos:

             "Šiame pilkųjų pelenų žiupsny

             gyveno amžinybė trumpą mirksnį.

             Dabar sugrįžo į save jinai."

Jūs užrašykite:

             "Ne žemės purvas juodas,

             bet saulės spinduliai skaistieji

             baltos lelijos žiedu žydi."

Dar užrašykite:

             "Visi žvaigždynai neverti

             lašelio gyvo kraujo

             mylinčioj žmogaus širdy !"

Kai nebūtis ateis

Ir pasilenkusi skaitys

Šių žodžių šias raides -

Ji nesupras žmogaus.

 

Ir niekas nesupras,

Ir niekas nežinos

Žmogaus nykiosios paslapties - - -

1944


DAINĄ GRAŽINAU

Tėvynė man žodį davė.

Jai aš dainą grąžinau.

Bet mano dainos

tarytum nekviesti svečiai,

o daina žodžius rinko

iš širdies žodyno !

 

Gal kas nors toli -

tėvynės pakrašty -

mano giesmės laukia.

Gal ten mūsų žodžiai

susitiks,

nes mudu - niekados:

jau mano kanklių stygos

trūkinėja sidabrinės,

mano žvaigždė

jau krinta dangumi.

1982


-    - Rikiuoju žodžius

kaip kareivius

į dainą drausmingą

ir mokau juos

būti klusniais

ir ritmui,

ir rimams

paraduose,

šventėse - -

 

-    - O kai išleisiu

savo dainas

į mūšį žūtbūtinį

su gyvenimo rutina,

jų žodžiai pasipils

baltosiom eilėm

ir ginsis,

ir puls

išradingais vaizdais.

 

- - Juk būna žodžiai

tartum liepsnos -

ne vien žodžiai -

pelenai - -

1960


1.

Pasėjau

tylumos arimuose

savo žodžius,

nes dainos

iš širdies į lūpas

prašėsi,

ir mano tyluma

dainomis pražydo,

giesmėm prinoko -

sugulė žodžiai

eilėraščių pradalgėm -

aš surišau juos

posmų pėdais

dainų guboms.

2.

Dainos neužmuši akmenio

ir nepalaidosi žemėje,

neprigirdysi jūroje

ir nesudeginsi liepsnose.

Jeigu daina pati

nutils -

jos neprakalbinsi.

Jeigu daina pati

numirs -

jos neprikelsi.

Kokia tamsi užgesusi liepsna.

Kokia tyli nutilusi daina.

1953


3.

Laikraščių skiautes,

girtą juoką,

nuorūkas neša

pasąmonės srautas.

Išsilieja jis

nesurištais vaizdais.

Redaktoriai skaito

ir nesupranta,

todėl nutaria spausdinti.

Raidžių rinkėjai renka,

balsiai skaito

ir juokiasi.

4.

Rašalo upės teka

per popieriaus lygumas

ir krinta kaskadom.

Tiesios tiesiausios

eilutės knygose -

tokia kreiva mintis

eilutėse:

žodis kaip taurė -

ir vynas,

ir nuodai

į gražų žodį būna supilti.

1972


1.

Tyluma tyli - tarsi šešėlis.

Tyluma aukšta - iki žvaigždžių.

Tyluma ilga - per visą Naktį.

 

Tyluma pati mane tylėt išmokė -

tyliau už ją tylėjau.

Tylumos spinduliai

glostė veidą liūdnai.

Tylumą visą ištylėjau

ir jos nebeliko -

žodžio deimantu

tylumos stiklą įrėžiau.

2.

Iš savo vienatvės

voras verpia siūlą

ir tinklą audžia.

Į voro tinklą

įkliūva tyluma 

ir tyliai blaškos.

Ateisiu aš -

ištarsiu žodį

ir tylą išvaduosiu - -

Snigo apsnigo

balzganom dulkėm

tyla voratinkly - -


3.

Tu - tyluma, aš - tavo svečias.

Tu amžina, aš šičia laikinas - -

Tu dainą tyliai budini

ir gvildai pumpurus,

žvaigždė čia tyliai nukrenta,

šaltiniai tyliai sunkias - -

 

Tu - tyluma, aš - tavo dainius.

Kas tavo viešpats? Aš tik svečias - -

4.

Miške dainų aidas vaikšto

minkštom samanom - -

 

Paukščio šauksmas atskrenda

ir nutupia į tylumą,

kurioj gyvybė ilsis - -

Mano vieniši žodžiai

išeina negirdimais žingsniais

per tylumos samanas - -

1943


Štai gyvenu po Dievo saule

ir esu savo buvimo įrodymas.

 

Mano širdis plyš -

            ir ją užpilsi t žemėm.

Mano balsas nutils -

            ir jį užpilsit žemėm.

Mano akys užsimerks -

            ir jas užpilsit žemėm.

 

Mano dainos - įrodymas, kad

aš tikrai pasauly gyvenau,

            o jų neužpilsit žemėm !

1977

Tiesiu pailsusias rankas

į savo darbus nebaigtus,

prašydamas man duot jėgų Tave,

Kuris esi visų darbų prasmė.

 

Kodėl aš laiko neturiu aprėpt

visas minties platybes

ir išdainuot dainom žodžius,

kurių pavargusi širdis pilna?

 

- - ir pasiliks svajonė didelė,

ir giesmės žodis lūš perpus -

nebepakils dainos viršukalnėn,

nukris į gelmę tylumos - -

1985


1.

Daina -

vieta šventų šventoji,

kur nevalia niekam,

tik žodžio kunigui įeiti

vieną kartą amžiams

ir sopulio auką

už žmones ir save aukoti:

tyra širdis,

tyra auka

ir rankos tyros - - -

2.

Iš beržo sužeistos

širdies sruvena

medžio kraujas saldus.

 

Iš mano sužeistos

širdies ateina dainos.

 

Tu paklausai ir nueini,

sakai -

keistai sudėti žodžiai.

1943


3.

Turguj prie geležų senų

pirkliai išdėstys daug dainų

ir siūlys įkyriais balsais

ir kainą pažadės nuleist

dainas pirkėjai pakilos

bet nematys iš jų naudos

pilkais abejingais veidais

per turgų jie tolyn nueis.

Aš kūriau dainą širdimi -kam ją grubia ranka imi?

4.

Kaip pumpuras daina

krūtinėj išsigvildo

ir žydi kvapniai

kaip žiedą nuskinu

ir išnešu į gatvę

galbūt kas nors nupirks

o netoli -

gėlių mergaitė

 

ir jos gėlių

nereikia niekam - - -

1943


 1.

Nuo mano delno

kaip paukščiai

dainos pakyla -

lyg skamba danguje,

lyg žemėje aidi - -

2.

Ir nežinau,

ar paukštis mano aidas,

ar mano dainos

jo dainų aidai?

Kaip paukščio skrendančio

švelnus šešėlis

prabėgs žeme

gyvenimas dainuojantis

ir susilies su

amžinu šešėliu amžinos

nakties.

 

Ir niekas neišaiškins,

ar paukštis mano aidas,

ar mano dainos

jo dainų aidai - -

1980


3.

Iš anapus saulėlydžių

ir saulėtekių

atskrenda mano dainos.

Atrodo, kad sugrįžta

į savo tėviškę paukščiai,

perskridę plačias

ilgesio jūras,

užgrūdinę sparnus ir

neišdavę Tėvynės.

Lyg svetimos, lyg savos -

negirdėtos dainos.

Nepažįstami jų žodžiai

ir čiulbesys.

Žiūrim į akis

vieni kitiems -

aš ir mano dainos -

mano paukščiai -

iš akių pažįsta

jos - mane, aš - jas.

Ir pašaukiu

visas dainas vardais.

 

P.S.

Nenutūpkite, paukščiai,

į ugnį - sudegsite.

Nenukriskite, dainos,

į tylumą - mirsit.

1972


1.

Įsiklausau į metrą rytmečių saulėtų:

           banguoja jūra anapestu ritmingai,

           širdis krūtinėj jambu plaka,

           eilėraščio ritmą mojuoja sparnais

           paukščiai danguje ir šienpjoviai,

           ritmingai pražingsniuoja vasaros

           ir žiemos. Ir kiekviena šeima -

           tai dvi eilutės surimuotos -

Patsai gyvenimas yra poezija !

O poetas - kurs išgirsta jo žingsnius

ritmingus ir perskaito gyvenimą

kaip dainą žodžiais įkvėptais - - -

2.

Aš kalbu paprastai paprastai:

           kaip bitė ratuota dūzgena,

           nešdama saldžią naštą medaus -

           saulės lobį iš pievos žiedų,

           kaip vyturiai aušroj rasos

           spindesį veria ant giesmės

           sidabrinės bevirpančios stygos,

           kaip merginos pina į vainiką

           su žiedais jaunystės svajonę,

           kaip motina kūdikį kalbina,

           pirmą kartą priglaudus - - -

Aš kalbu paprastai, paprastai.

1955


modernus poetas

i š m e t ė

taškus ir kablelius

didžiąsias raides

ir klaustukus

iš savo eilėraščių

 

modernus poetas

i š m e t ė

rimą ir ritmą

tegul seni homerai

eiliuoja ritmingai

tegul puškinai

kantriai ieško

žodynuose rimų

 

modernus poetas

i š m e t ė

mintį ir nuotaiką

vaizdus ir įvaizdžius

iš savo eilėraščių

 

Ar valdovas žodžio

j i s  ar vergas?

Ar pripils j i s

tylumos amforas?

dainų vyno svaigaus?

1974


DAINA IŠ PLIENO

Jei tu jausmų žaizdre

Įkaitinai ligi spindėjimo žodžius,

Suimk juos valios replėmis,

Padėk ant proto priekalo ir kalk

Širdies ritmingais smūgiais dainą !

Tegul ugninės kibirkštys

Pasipila nykioj ertmėj !

Ir tavo akyse sužėri

Aistringais žiburėliais !

Paskui lediniame žmonių abejingumo

Vandeny užgrūdink žodžių plieną

Ir išgaląsk jį

Ant realybės tekėlo šiurkštaus.

Tada paimki dainą,

Aštrią kaip kareivio durtuvas,

Ir atiduoki į rankas

Rūsčių laikų vaikams -

Tegu jie persmegs mirtinai

Pasaulio neteisybę didžiąją !

1949


Aš - Šecherzada.

Dainuoju 1000 ir 1 dainą

Rūsčiam likimui,

Kurs nužudys mane,

Kai atsibosiu jam.

Bet mano dainos gražios

Ir jis atideda

Rytojui mano mirtį.

Aš rytoj

Jam dar gražesnę dainą

Padainuoju.

Ir taip lig šiolei gyvenu.

O budelis - mirtis

Iš nuobodumo žaidžia

Kaulais mirusių žmonių.

 

Kai mano dainos

Ims kartotis - ateik, mirtie !

Paliks jums 1000 ir 1 daina !

1972

AMŽINYBĖS GLĖBYJE

Mes esam išvaryti

iš vaikystės rojaus.

Kardu ugniniu

likimo angelas

neleidžia grįžt į jį.

Mes valgom duoną

prakaitu uždirbtą,

mus erškėčiai žeidžia.

Mes esam išvaryti

iš vaikystės rojaus.

 

Mes esam Tavo taurės,

kuriose Tu ieškai

mūsų meilės vyno.

Rankas ištiesęs

ant skausmo kryžiaus,

Tu vaitoji - "Trokštu !"

O mes neturim,

kuo Tave pagirdyti.

Mes esam tuščios

pridulkėję taurės.

1972

Aš tolumoj Tavęs ieškojau -

anapus tolimų galaktikų,

anapus žėrinčių

žvaigždžių žarijų -

aš pelenuos erdvių

Tavęs ieškojau - - -

 

Mokslų ramentais pasirėmęs

mano protas šlubčiojo

ir meno ūkanose klaidžiojo.

 

Tu kelio posūky

ramiai stovėjai

ir kantriai laukei,

kol aš ateisiu,

o aš maniau, kad Tu esi

tik kelio pabaigoj,

bet Tu buvai arti -

kiekviename

šio kelio vingyje - - -

 

O gal savęs - ne Viešpaties -

ieškojau,

kad dulkių saują teradau?

1975


1.

Artėja šventės -

ateiki, Šeimininke,

ir skausmo šluotražiu

išbrauk voratinklius,

ir mano širdį išvaduok,

kolei mirtis

dar neįgėlė man į ją -

kol Tavo valanda

gailestingoji nepraėjo.

2.

Amžinybės glėby

nusigandęs drebu

Tavo šviesa šventa

širdimi persunkta - -

 

Kai užges akyse

žemės skurdo šviesa,

suvirpėsiu kartu

Tavo džiaugsmu šventu

ir mirgesiu Tenai

amžinai amžinai - -

1957


1.

Vienaip begalinė jūra,

kitaip begalinis dangus,

o dar kitaip Tu,

begalinis Dieve.

Visai kitaip,

visai kitaip,

o kaip - aš nežinau . . .

2.

Kažkas paukštelyje

giesme pavirsta,

kažkas ugnelėje

šviesa suvirpa -a

š nežinau, aš nežinau,

aš tik jaučiu -

kad Vienas ir Tas Pats. . .

1972


Dar nebuvo

nei erdvės, nei laiko -

buvai tik Tu - Esantysis

ir Tavo meilė.

 

Tu primapradį žodį ištarei -

Žodžio aidai tapo saulėmis.

 

Girdėjai savo žodį,

regėjai savo meilę,

spindėjai savo garbę -

ją atspindėjo saulės

erdvėj ir laike,

bet nesuprato Tavo žodžio

ir Tavo meilės.

 

Tada Visatos pačiame pakraštyje

ant užugesusios žvaigždės

sukūrei žmogų -

kad gyva dulkelė garbintų Tave !

1975


1.

Amžinybę trupinėliais

žemėje Tu išbarstei.

 

Kokia keista

manoji amžinybė -

turi pradžią,

o neturi pabaigos,

esu aš laikinas,

o būsiu amžinas:

 

laikas laikinas,

amžinybė amžina.

2.

Juokingos, graudžios

mūsų pastangos

palikt šešėlį savo -

išlikti amžinu laike -

kad parašytų mūsų vardą

popieriuj daug kartų

ar akmeny iškaltų jį.

 

Netikra ši amžinybė -

tai tik laikinas žaidimas.

1977


Vakar žemė buvo

plokščia didelė sala

padėta ant trijų banginių

plaukiančių į amžinybę

begaliniame Okeane

ją gaubė stiklinis skliautas

virš jo dievai žaidė žvaigždėmis

Saulė buvo žiburys Žemės dienai

šiandieną Žemę apskrenda žmogus

per valandą ir regi

kad ji tik mažas rutulys

vienu žvilgsniu aprėpiamas

o Saulė tik Žvaigždė eilinė

Galaktikos pakraštyje

su mažyčiu pulkeliu

užgesusių planetų - - -

bet vienoje iš jų žmogus gyvena

nemaria siela !

išaugome Žemę kaip lopšį ir išėjome

su šunimi pasivaikščioti žvaigždžių

taku - raketomis pakilom į Visatos

begalybę, bet - tai tik žiogo šuolis

Paslapties Everesto papėdėje - - -

 

o Žeme, išdidžioji Žeme, -

tu tik truputėlis tarp žvaigždžių !

1974


       A H A S F E R

Motto: Kalbėjo Kristus tau - tu netikėjai,

             Jis kryžių nešė - tu Jį pastūmei.

 

- - - be namų klajosi tu,

o tavo vargas seks tave -

žolė nuvys, vanduo išdžius, ugnis užges

nykiam šešėly tavo,

A H A S F E R - - -

- - - dulkės tavo rūbų klostėse kelių visų,

miškų erškėčiuos drabužių skudurai,

guja iš visur tave,

o tu ir vėl sugrįžti atgalios -

kur tavo tėviškė, namai

ir kas pirmasis tarė nykų tavo vardą,

A H A S F E R ?

- - - pinigo skambėjimą renki,

manai už jį ramybę nusipirkt -

kaip nykiai blizga auksas tavo nevilty -

mačiau aš tavo liūdną veidą,

girdėjau - keikė tavo vardą,

A H A S F E R - - -

- - - kiekvienas tavo žodis,

kuriuo iš Jo tu tyčiojais,

aidais iš tavo skausmo šaipos -

tu Jį akimirką paniekinai,

o pats per amžius panieką kenti

ir niekas tavo skausmo nešti tau nepadeda,

kaip tu Jam nepadėjai,

A H A S F E R - - -

1943


DIDŽIOSIOS TEMOS VARIACIJA

2.

Prie švento Gango vandenų

Ateik nuplaut žaizdų

Ir pasimelsti Budai,

Po Išminties medžiu

Nušvitimą gavusiam:

Gyvenimas - akimirka trumpa

Tarp dviejų nebūčių -

Nirvana prieš gimimą,

Nirvana po mirties.

Moteris - tai ta,

Kuri prikėlė skausmui

Iš amžinosios nebūties,

Kuri tave pririšo

Aistros grandinėmis

Prie žemės purvo.

Ateik ir jį nuplauki

Gango vandeny šventam,

O kaktą nuolankiai

Šventosios karvės

Mėšlu pasitepęs

Sėdėki ištisas dienas

Kaitroj ir šaltyje.

Užmerktam akim mąstyki

Paslaptį mūsų nebūties

Prie švento Gango vandenų.

1957


DIDŽIOSIOS TEMOS VARIACIJA

3.

Alachas yra tas,

Kurs tamsią naktį

Pamato juodą skruzdę

Ant akmens juodžiausio.

Pranašas jo - Mahometas.

Mirtis netikėliams,

Kurie penkis kartus

Kas dieną nepagarbina

Alacho didžiojo,

Parpuolę dulkėsna veidais,

Į šventą Meką atsisukę,

Kur šventą akmenį,

Nukritusį mums iš dangaus,

Dildo pabučiavimais.

Mirtis netikėliams,

Kurie užsikemša ausis,

Išgirdę iš minareto

Muezino šauksmą

Ir negeria kasdien

Korano žodžių vyno,

Svaigaus kaip meilė moterų,

Kurios jau laukia rojuje

Kiekvieno, tikinčio

Alachą ir jo Pranašą !

1957


Gyvenimą savo paverčiame daiktais.

Jais mus pasaulis nuolatos vilioja.

Jų godžios šaknys skverbiasi

Širdies plyšelin kiekvienan,

Kol ji sueižėja tarytum kapinių

Tvora mūrinė šalia medžių.

 

Tu davei mums daugel metų -

Daug daug dienų gyvenimą šitą

Paversti Džiaugsmo amžinybe.

Daiktai - tik laikini žaislai,

Bet mes į juos sudėjom

Visą savo laiką, visą triūsą -

O Tau beliko mūsų laiko trupiniai.

1971

Mes mėgstam uniformas - -

Popiežių balti drabužiai,

vyskupų raudonos juostos,

ilgas rūbas kunigų,

o arnotai spindi prie altoriaus

visom vaivorykštės spalvom.

Mes mėgstam uniformas - -

Vieni kariškių mundurais

nueinam išdidžiu žingsniu,

kiti teisėjų togom apsivilkę

ar vienuolių virvėm susijuosę

ir akis nuleidę elgetaujame

sau dėmesio ir pagarbos.

Mes mėgstam uniformas - -

 

O Tu ant kryžiaus nuogas numirei,

kad susigėstume tuštybės savo - -

1976

1.

Galaktiką lyg gulbės pūką

neša Tavo ranka -

šviesos skeveldros mėtosi

po visą juodą skliautą žvaigždėmis

ir niekada nesusitinka -

tik sukasi aplink save,

paklydusios juodoj beprasmėj laisvėje,

ir net nežino,

kad jos skrieja amžinai aplink Tave -

jų sidabro spinduliai į šviesų taką

prie Tavo kojų susiaudžia - - -

2.

Kas aš esu? Kas Tu esi?

           nudžiūvusi lazda

           žaliuoja Tavo rankoj,

           suminta žolė pakyla

           pagarbinti Tave,

           kai Tu keliu eini,

           berinkdams šukeles

           širdies mažytės,

           kurią aš sudaužiau

           į išdidumo akmenis.

Kada malda - lyg paukštis -

prie Tavo kojų atsitūps

ir nusigandusi

sparnais akis sau užsidengs,

Tu neatstumki jos - - -

1977


1.

Matau, kaip mažos gilės

tampa ąžuolais galingais,

kaip dangaus vaivorykštė

gėlių žiedais subyra,

kaip Jis parodo paukščiui

kelią rudenį per vandenyną,

kaip bitę parveda į avilį. . .

. . .ir suprantu: gamtos knyga

yra trečiasis Šventraštis,

mums parašytas Jo išminties. . .

2.

Poetai - atsiskyrėliai vaitoja:

            -    kokia gyvenimo prasmė,

            jeigu mirtis beprasmė?

Didžioji Vakarų apgaulė:

            -    tu pasigerk gyvenimu ir

            mirtį girtas pasitik.

Didžioji išmintis Rytų:

            -    tu nesidžiauk gyvenimu,

            kad neišgąsdintų mirtis.

Aš gamtoj lyg knygoje skaitau:

            -    gyvenimas tėra ilga

            kelionė į Namus,

            mirtis - tik slenkstis.

1976


Mačiau narsiai kovojančius

dėl pilko žemės grumsto.

. . . dabar

užpuolė priešas mano širdį -

turiu apginti ją !

 

Žygius didžiausius

mes padarom,

    savo kambarėlio slenksčio

net neperžengę ir

pergales pasiekiame

    net rankos nepakėlę ir

    artimo širdin kardu nesmeigę !

 

Bet jei pralaimime - koksai

baisus tas pralaimėjimas !

 

Mūsų kovos -

    amžinosios kovos atspindžiai,

mūsų maištas -

    aidas amžinojo maišto.

Nugalim miestus -

o aistros valdo mūs žingsnius,

šalis pavergiant -

o mūsų priešas juokias mumyse.

1959


Vilties pumpurai

Tikėjimo žiedais pražysta

Meilės saulės spinduliuos

 

mūsų blogi darbai

suluošino

Tikėjimą, Viltį ir Meilę

 

ant juodojo nakties

katafalko

dega liūdnos žvaigždynų žvakės

numirė Viltis

numirė ir Meilė

 

Tikėjimas leisgyvis dar meldžias

prie juodojo

mirties katafalko

1962


Begalybė ten,

kur susitinka

dvi lygiagretės -

ant pačios

Visatos ribos -

kur laikas

virsta amžinybe

(anapus laikrodžių

švytuoklių).

 

Mes ieškom Tavo

tiesos saulės

savo mokslų

vargingais žibintais.

Mes bandome įspraust

į savo proto rėmus

Tave, Kuris esi

B E G A L I N I S.

 

Tu esi upė,

Tu esi ir jos krantai,

ir tiltas tarp krantų.

Mes nesuprantame -

kaip tai gali būti,

kad Tu esi ir Upė,

ir Krantai, ir Tiltas.

Mes nesuprantam

B E G A L Y B Ė S paslapties - - -

1972


Tik amžini ūkai

ir Tu buvai,

o gal ir aš buvau

Tavo ilgesy

slapčiausiam.

 

Nubėgo spinduliai

linksmi į Visatos

pakraščius,

skelbdami Tavo

šventąjį buvimą tamsai.

 

Angelai giedojo

pirmapradę giesmę

ir jų sparnai

virpėjo laime.

 

Tavo pirmasis "Tebūnie"

kaip spindulys šviesos

daug šviesmečių tebelekia

Visatos kreivumu.

Kai jis sugrįš atgal

ir Tu išgirsi

Savo pirmą žodį,

ištartą Pradžioj, -

tada bus Pabaiga.

1972


1.

Aukštai kalnų viršūnių koplytėlėse

Ir žemai pakalnės katedroj esi,

    didingas Dieve.

Nulūžta ąžuolai nuo Tavo žvilgsnio,

O nendrė sutrinta pakyla,

    gyvybės Dieve.

Vienodu rūpesčiu Tu saugoji

Galaktiką ir drugį vienadienį,

    visatos Dieve.

Išminčiai savo išmintim Tavęs neranda,

O kūdikiai ant Tavo kelių sėdi,

    slaptingas Dieve.

Visur visur esi. Tiktai bedievio

Širdyje ir pragare Tavęs nėra?..

2.

Ant kalnų mėlynų

Aukštos pilys rymo.

O pakalnėj žemai

Mažos lūšnos - namai -

    čia ne mūsų namai -

    mes neturim namų. . .

Ateinu išeinu tarsi svečias,

Iš dulkės vėl dulke tampu.

O namai čia visi paslapties pamary

Pilku pelenu vėjo nešiojami -

    čia ne mūsų namai -

    mes neturim namų. . .

Pastačiau išdidus neramybės namus,

Laikinai juose aš pagyvensiu -

Amžinam ilgesy pagaliau atrasiu

Tikro džiaugsmo tikruosius Namus !

1943


1.

Tu - trijų spalvų vaiski vienybė

ir šviesa, apšvietus mūsų protus,

Tu - mūs džiaugsmo mirksnių priežastis

ir amžinybės laimė nesibaigianti.

Tu - pelenui pilkam ir dulkei leidi

save vadinti Tėvu mylimiausiu.

2.

Tu - Šeimininkas galaktikų didingų -

žinai jų skaičių, dydį, amžių,

suklumpa Visata prie Tavo kojų

ir tyliai garbina Tave -

neprašo nieko ji kaip aš, tiktai dėkoja

Tau už didžiąją buvimo dovaną -

             o aš - keleivis, laikinai sustojęs

             jos pakrašty ant dulkės - Žemės,

             be perstojo žvaigždes skaičiuoju

             ir duodu joms vardus beprasmius -

             aš išdidus lyg jas sutvėręs būčiau.

Tu - Šeimininkas, bet ateini čionai

irgi keleiviu ir kalbini mane,

o aš tarsi Emauso mokinys sakau:

"Pasiliki su mumis, nes vakaras ateina."

Tu man atveri akis ir aš kelionės vakare

pagarbinu Tave - Visatos Šeimininką

ir Keleivį Žemės dulkinam kely - - -

1976


Teisėjai neteisingi teisė Tiesą,

neteisingi liudytojai painiojosi

savo žodžiuos melaginguose, -

mes sakom - vargas jiems,

 

o patys teisiam savo brolius,

mūsų angelai linguoja galvas,

jų šviesios aureolės virpa -

mes užmiršom meilės priesaką,

mes teisiam Viešpatį Jo broliuose,

mes patys neteisingi liudytojai.

 

Tu savo meilės kibirkštis

pasėjai mums į širdis,

kad mes uždegtume pasauly

didžiulį meilės gaisrą

ir jo šviesa sugrįžtų pas Tave,

o šiluma pasaulyje ledus tirpdytų.

Naktis dar nepraėjo,

o mūsų laužas jau užgeso

ir paskutinę žiežirbą

abejingumo vėjas nunešė.

 

Ateik, paimk gera ranka Tu

mano vargšę širdį

ir skausmo skiltuvu išskelki

kaitrią kibirkštį iš jos.

1976


1.

Bažnyčių griuvėsiuose

vėjo vargonai groja

užmirštas giesmes.

 

Saulės ostija pakyla

virš griuvėsių:

numirę kunigai Mišias aukoja.

 

Susirenka bedievių vėlės

ir meldžia Dievą atleidimo -

dabar jos žino:

Jis tikrai yra !

2.

Čionai daina prasideda

ir pasibaigia,

o Ten ji amžina -

Ten žodis skamba

giesmėje per amžius

melodija šventa -

 

ar leisi Tu man

skambėt šitoj giesmėj

mažyte gaidele -

ar liepsi man tylėt

tamsioj tamsybėj,

kur amžina tyla?

1985


- - - esi Keleivis, ieškantis užeigos

Savo sutvertame pasaulyje -

belsdamas duris visas kaip elgeta

eini pasaulio vieškeliais,

prašai priimti meilės dovanas -

Išganymo lobius. Deja, mažai kas

šitą prašymą išgirstam - - -

 

- - - atėjai, ramybę nešdamas,

o mus užplūdo nerimas,

nes Tavo tyros akys

mūsų nuodėmes slaptąsias įžvelgė - - -

 

- - - gyvenimas tėra kelionė pas Tave

paverski mus takais,

subėgančiais Tavin - - -

kelionėje išmokyk mus tarnauti Tau

liga, nepriteklių,

pažeminimu ir skausmu - - -

kely Tu mūsų Troškulys ir Alkis -

Tu ir Numalšintojas - - -

1979


  - - - vargingi mažaraščiai esam,

kai pažint nenorim Tavo žodžio, -

pasaulio mokytieji suklaidina

mūsų protus - - -

 

- - - ir nusilenkiam atspindžiams,

paniekindami Šviesą,

mes šloviname tuos,

kurie vardus žvaigždynams davė,

užmaršty palikdami Tave,

Kuris juos įžiebei - - -

aidus čia žodžio pripažįstam,

o patį Žodį neigiam,

tiesos vardu meluojam,

su laisvės vėliava pavergti einam - - -

- - - tiesa protus suvienija,

o širdis meilė - - -

suvienyk mus

ir išsisklaidžiusius, ir pasimetusius, -

nes Tu - Tiesa ir Meilė - - -

1979


Mums nuostabu,

kad Tu su kepalėliu

duonos pasotinai minias -

mums paprasta,

kad Tu sutvėrei žemę,

kuri iš grūdo duoną užaugina.

 

Mums nuostabu,

kai Tu vestuvėse

į vyną vandenį vertei -

mums paprasta,

kad Tu sutvėrei saulę,

kuri tas vynuoges nokina.

 

Užritom sunkų akmenį

ant Tavo kapo

ir piktžodžiavom,

kad nenuris akmens Tasai,

Kurs lyg dulkelę mažą

rankoje erdvių keliu

šią skausmo žemę neša - -

1954

Šakojas mokslas

kaip Pažinimo medis.

Skinu vaisius jo,

valgau ir sakau -

"Dievo nėr !"

O gundytojas žaltys,

apsivijęs Pažinimo medį,

tyliai juokias iš manęs:

aš patikėjau jam - ne Tau, -

bet giriuosi,

kad išsivadavau iš tikėjimo.

Ir ieškau senovės šiukšlyne

beždžionės žandikaulio -

net gyvuliu būti noriu,

kad tik nereikėtų man

pagarbinti Tavęs - - -

1977


Žvaigždėms Tu nustatei kelius

ir klusnios lekia jos,

ir neiškraipo tų kelių,

o saulė užteka ir nusileidžia

             Tavo nustatytą valandą

ir užuges, kai panorėsi Tu,

             Pasaulių Viešpatie.

Daigai

ir pumpurai speiguos

tiki, kad pavasaris ateis -

ir daigas kalasi iš žemės,

pumpurėlis prasiskleidžia žiedu

             Tavo nustatytą valandą,

ir vysta jie, kai liepi Tu,

             Gyvybės Viešpatie.

 

Tik mes iškraipome kelius,

kuriuos parodei perkalta vinim ranka,

o širdimi mes nešam baisų šaltį

ir merdime bekraštėj nevilty. Bet -

             Tavo nustatytą valandą

mes praregim ir įtikini Tave,

             Tu mūsų Viešpatie.

1951


Ir vėl nauja karta bedievių

lyg banga pakyla nuplauti

žemėj parašyto Tavo švento Vardo.

 

Jie šaukia, kad Tavęs nėra,

kad Tu - tik nesamo dangaus

klastingai išgalvotas Dievas.

 

Bet dangaus melsvasis kupolas

švelniai apglobia mus visus -

ir mano brolių piktžodžiavimus.

 

Iš amžių glūdumos atplaukia

sidabrinis Sulamitos balsas,

šaukiantis Tave - jos Mylimąjį.

 

Tu atsiliepki mylintiems Tave -

"Iš kur karališki pasiuntiniai,

jeigu nėra Valdovo?"

1976


KLAUSIMAI

-    Kokia žinojimo prasmė,

jeigu nieku pavirs jisai,

kai pamatysime Tave

virš amžinojo Miesto?

 

-    Kokia maldos prasmė,

jei Tu matai pirmiau,

ko reikia mums,

negu Tave paprašome?

 

-    Kodėl per amžius turime

ieškoti Atrastojo,

kodėl mes nepaliaujant

verkti Prisikėlusio?

 

-    Kodėl prinokti leidai

uždraustojo medžio vaisiui?

Kodėl už vieną kąsnį

nubaudei taip baisiai?

 

-    Visos būties žinojimu

Tu vienas gyveni -

kodėl tik trupinėlius

pabėrei jo many?

1944


T E N A I

. . . paskutinė pasaulio diena

susitiks pirmapradę

ir amžinybėje sutirps. . .

. . . nebus nei ryto,

nebus nei vakaro,

tik nesibaigianti diena. . .

. . .žolynai amžinai žydės

ir viena bus ir žiedas ir šaknis. . .

. . . visų dainuotų žemėje dainų

gyvieji žodžiai susirinks

į vieną amžinąją giesmę. . .

. . . pažinsime viens kitą iki

gelmių gelmės ir sužinosime

kančios ir sopulio prasmes. . .

. . . ir begalinio džiaugsmo

virpesy bei Žodžio gyvojo

skambėjime virpėsime visi ! . .

. . .jei Tu priimsi mus

                         T E N A I

1952

1.

Viešpatie,

sudaužyki didžiulę tylumos

taurę - -

tepasilieja Tavo žodžių

vynas

ir laša svaigiais lašais

į žemę - -

2.

-    - ryla groja gatvėje

tą pačią skurdžią

ir graudžią melodiją - -

-    - didingai gaudžia

bažnyčioje vargonai,

tačiau jų gausmas

sudūžta į skliautus,

o ryla groja gatvėje

ramiai neskubėdama - -

1961


3.

Paklauski žolę,

čia išdygusią prie tako:

"Ir kokia gyvenimo prasmė?"

Ji atsakys:

"Gyvenimo prasmė

yra patsai gyvenimas - -

nuolat sumindytai

vis atsikelti !"

4.

Kada ant vakaro briaunos

žarstau jo sutemas,

sakau: "Kaip gera,

kad nemato niekas

mano skurdo nuogo".

Užmirštu, kad Tu esi Akis,

kuri įžvelgia nevilties

bedugnėje giliausioje

mažiausią kibirkštėlę,

pasiilgusią Ugnies - -

1972


Ateinam pas Tave

sekmadieniais -

Tau atnešame vieną valandą

iš tūkstančių mums duotų,

mes abejingai klausom

Tavo žodžių -

Tu mums esi

tik nuobodžioji pareiga.

Duok mums suprast,

kad Tu esi

didžioji mūsų teisė - -

Tu - gyvenimo Viešpats,

ne vien bažnyčių,

Tu - visų dienų Valdovas,

ne vien sekmadienio - - -

 

Nueiname šiandieną

tūkstančius žingsnių

paskui moters šypseną

ir pinigą žibantį,

negailint geiduliui

mes nieko - sveikatos,

turto nei garbės,

o Tau skaičiuojam

minutes ir skatikus,

ir dovanas. Ne širdimi -

tik lūpom Tave pagarbinę,

skubame palikt Tave -

pasaulis tartum praraja,

kurion mes krintame visi - -

1950


"Rytoj ateisiu pas Tave,

kantrusis Dieve".

 

Šiandien einu pabaigt

išgerti ligi dugno

saldžią taurę nuodėmės,

užmiršęs Tavo skausmo

kieliką ir rankas prikaltas,

kurių Tu negali ištiesti

sulaikyt manęs.

 

Rytoj gyvenimo

ir nuodėmių nuvarginta

senatvė su lazda

pasiramsčiuodama ateis

ir Tavo skausmo medį

apkabinusi raudoti ims.

Kas bus, jei pasakysi Tu -

 

"Rytoj ateiki, kaip žadėjai."

O aš -

saulėlydžio nebesulauksiu - -

1951


Teisingumo svarstyklėse

sukrautos buvo

mūsų nuodėmės

ant vienos lėkštės

virš pragaro

baisios bedugnės.

 

Amžiai bėgo,

o mes vis krovėme

savo kaltes.

Svertas sviro

žemyn ir žemyn

braškėdamas -

kita svarstyklių

lėkštė buvo vis tuščia,

ir mes neturėjome kuo

nuodėmių atsverti - -

 

Staiga svarstyklės

sudrebėjo

virš bedugnės -

atėjo Tas,

Kuris atsvėrė jas

kančios ir meilės

svarsčiais !

1976


Jei būtumei sutvėręs

vienų vieną akmenį,

reikėtų dar

bent vieno akmens,

kad būtų jam

erdvė ir laikas.

 

Jei būtumei sutvėręs

vienų vieną paukštį,

reikėtų dar

bent vieno medžio

lizdui krauti,

reikėtų žemės

medžiui augti,

reiktų atsigert versmės

ir palest grūdų -

reikėtų Tau sutverti visa,

ką esi sutvėręs.

 

Jei būtumei sutvėręs

vienų vieną tik mane -

nejaugi būčiau aš

Tave Golgotoj nukryžiavęs?

1972


1.

Danguj sutvisko pirma vaivorykštė.

Nuslūgo vandenys.

Ararato kalnas išniro iš vandens.

Žmogus sudėjo drėgnas malkas aukuran

Ir bandė kurti dėkingumo ugnį Dievui -

Jo Išgelbėtojui.

Ir Viešpats pažadėjo -

Kito vandens tvano nebebus, nes

Žemę nuvalys — Ugnies tvanu !

2.

Anuomet išdidūs žmonės statė

Savo puikybės bokštą -

"Ligi dangaus jį pastatysim

Ir pažiūrėsime, ar Tu tikrai esi."

Šiandien išdidumo raketomis

Pakylame virš debesų

Ir savo pėdas jau įspaudėme Mėnulyje,

Tačiau pati menkiausioji žvaigždė

Iš Babelio naujųjų bokštų juokiasi.

 

Nesumaišai kalbų kaip tąsyk -

Mes jau ir taip gimta kalba

Susikalbėti nebegalime - -

1972


NON SERVIAM ! (Liuciferio monologas)

Tau netarnausiu,

nors Tu mane sutvėrei vien

iš savo meilės spindulių !

                   Užkūrei Tu liepsnojančias žvaigždes,

                   o aš užgesinu ir tamsios lekia jos,

                   žmonių vadinamos stabų vardais.

                   Į Tavo rojų įšliaužiau geismų žalčiu

                   ir Pažinimo medį apglėbiau.

                   Aš Tavo tautą tyruos

                   aukso veršiu gundžiau

                   ir ją murmėti prieš Tave išmokiau.

                   Į Tavo kviečius aš prisėju usnių

                   ir Tau piktažodžiauja alkani.

                   Tu ištiesei rankas,

                   o aš jas pervėriau vinim.

                   Gyvybę leidi Tu,

                   bet mano pasėta mirtis ją valdo.

                   Griaunu aš bažnyčias Tavo,

                   jų griuvėsiuose kvatoju,

                   dar daugiau - griuvėsiuose žmogaus.

                   Pasauly mano žodis skamba

                   daug garsiau už Gerąją Naujieną !

Žinau aš - Tu tikrai esi,

o laikas - tai kantrybė Tavo,

ir mano neramus skubėjimas -

todėl skubu,

skubu, nes mano laikas baigiasi,

ir Tavo amžinybė greitai prasidės,

kurioj kentėsiu aš

per amžius be vilties  - - -  - - -  - - -

1951


Mes šokam ant bedugnės kranto

Maro puotoje prieš baisią audrą.

Raketos laukia ženklo rūstaus

Sunaikinti kontinentus. Kažkas

Paspaus mygtukus ir mirtis

Kaukdama išlėks jomis iš požemių.

Kiekviena į savo miestą,

Kiekviena į savo taikinį -

Paskaičiuota neeikvoti branduolinių

Užtaisų be reikalo dukart:

Žemė suskirstyta kvadratais -

Į jų įžambinių susikirtimą

Atominė mirtis nutaikyta -

Mes gyvenam jos šešėly.

 

Žmogaus amžinas žiaurumas glūdi

Uždarytas metalo kevale - bombose.

Kada jos sprogs - miestai ištirps

Kaip rasos lašai saulėteky - - -

Tik spindulys šviesos

Sudegusio pasaulio

Per daugelį šimtmečių

Pasieks Centauro Alfą - - -

 

Dar žydi dangus Tavo saulės žiedu.

Nenuskink dar,

Nenuskink jo, Viešpatie - - -

1980


APOKALIPSĖ

Ateikim paskutiniojo saulėlydžio pasižiūrėti:

Saulė skęsta į marias ir jau nebepakils,

Laivai grimzta ir jūra šiurpuly sustings,

Ugninė lava prasiverš iš prarajų visų,

Sustos laikrodžiai ir laikas amžių gyslose.

Beprasmės buvo mūsų kovos -

Atimti žemę iš tirono ir ją atiduot kitam,

Pakelti galvą išdidžiai prieš vieną stabą

Ir nulenkt prieš kitą nuolankiai.

 

Šįvakar ant mirties briaunos gyvenam,

P a s k u t i n i a i  Žemės ž m o n ė s !

Nusiimkim kaukes - gana ! Ilgai vaidinom.

Atleiskim viens kitam, ateinant Teismui.

Atsistokime kiekvienas priešais savo mirti,

Nes niekas kitas nenumirs

Nei už tave, nei už mane - -

 

M A R A N A T A !

Kai danguje ir saulė, ir žvaigždynai merdės,

Tada ateisi Tu -

Gražesnis už gražiausią dainą

Ir tyloje bekraštėje ištarsi -A Š  E S U !

1974


GYVENIMO  SESUO

1.

Ateis mirtis -

juoda gyvenimo sesuo -

paims ir nusineš

širdies plakimą.

Skambės varpai,

kad vėlei numirė žmogus.

O kas skambės,

kada mirtis numirs?

2.

"Aš žvaigždžių sidabrą

danguje surinksiu

ir pilnom rieškučiom

žemėj išbarstysiu !

Aš išsemsiu jūras

su visais gintarais,

dykumas paversiu

derlingais arimais !

Aš įdėsiu žmogui

naują plieno širdį

ir priversiu būti

jį čionai laimingu !"

 

Ir kvatojo juodas aidas

išdidžiųjų žodžių -

kapo juodos duobės

pražiotais nasrais - - -

1956


Mirtie, kas tu esi?

Bekūnė ir besielė tu?

Turi buvimą neigiamą?

Tavęs aš nematau -

Tiktai agoniją žmogaus.

Kur tu gyvenimą dedi

Spindintį ir skambantį?

Ar tu skeveldra nebūties?

Ar įnagis visu tironų?

Visų užgesusių žibintų

Didžioji tamsuma?

Visų nutilusių dainų

Bekraštė tyluma?

Ar tu esi būtybė,

Žudanti be paliovos?

Ar tu esi valdovas,

Niekieno nenugalėtas?

Ar tik vargingas tarnas,

Kažkieno pasiuntinys?

Kodėl tu kankini

Vienus iš lėto?

Kitiems kodėl staiga

Gyvybę nukerti dalgiu?

Ar viskas baigias tavimi,

Ar tik prasideda?

Ar tu esi bausmė,

Juoda bedugnė?

Ar amžinosios laimės

Slenkstis tu?

Kas tu esi, mirtie?


DUOBKASIAI

Vieniems mirtis - nutrauktas žaismas,

Kitiems - išsivadavimas iš sopulio,

O mums - jinai rūsčioji pareiga.

Kai saulės spinduliai

Į kapo duobę krenta įkypai,

Mes susimąstome -

Kodėl mirtis mums darbdavė?

Ir šiandien skelbiam streiką !

Nebetarnausim tau, mirtie !

Skurdžiu gyvenimu užmoki tu

Už mūsų sunkų ir nuobodų darbą.

Gana ! Mes nė vienos duobės

Daugiau nekasim žemėj !

Kur nori - dėk aukas savąsias.

Kada numirsi tu pati,

Sena tarsi pasaulis, - mes tau

Dykai iškasim kapo griovį gilų !

1970


S.T. PRAD. 4,8 ir 4,17

Mirtis aidėjo

išdidžiam šauksme

nepaklusniųjų angelų.

Jinai glūdėjo kąsnyje

uždraustojo vaisiaus,

o kai pirmasis brolis

pavydo akmeniu

savo brolį užmušė -

mirtis atėjo į pasaulį.

Ir pirmas žmogžudys

pastatė pirmą miestą,

kad jis per amžius

jo darbą tęstų - - -

1972


Pasižiūrėjau

į kapo duobę

ir paklausiau:

-    Ar tu ne man išsižiojai?

-    Dar ne, -

atsakė ir užsičiaupė,

prarijus karstą

kito žmogaus - -

 

Tiktai dabar aš

supratau gyvenimą -

kodėl gi taip vėlai?

 

Mirtis rūsti už

mano durų laukia -

kodėl gi taip anksti?

1947


-    Tavęs aš atėjau -

štai mes vieni !

-    Palauk -

dar nebaigta daina,

ugnelė dar linksmai

liepsnoja židiny.

Palauk - - -

-    Kas iš ugnies,

kuri širdies nešildo,

kas iš dainų,

kurias težino tyluma?

Štai tavo laiko taurės prisipildė !

Eime !

-    Palauk - - - -    

Eime !

1947


KNOCK-OUT

Skaičiuoja amžinybė

žmogaus gyvenimo

paskutines sekundes -

vienas. . . du. . .

 

žmogus parpuolęs

mirties patale

be sąmonės -

. . . trys . . . keturi . . .

 

ir niekam nevalia

prieiti ir pakelti

anei vandenio paduot -

. . . penki . . . šeši . . .

o priešas pasiruošęs

sugniaužęs kumščius

į tave akis įsmeigęs -

. . . septyni . . . aštuoni . . .

 

tai su mirtim gyvenimo

ringe aš grūmiausi

ir nugalėjo ji mane -

. . . devyni . . . dešimt !

1956


Mirty visi mes susitiksime -

             ir tu, kuris prašei riekutės duonos,

             aš gi pagailėjau jos,

             ir tu, kurio prašiau atleist,

             o tu man neatleidai -

Mirty visi mes susitiksime.

Paliksim visa žemės dulkėse -

             ir ką uždirbom, ir ką pavogėm,

             o padarytą ar patirtą skriaudą

             mes nusinešime Tenai -

             ar buvo verta viskas šitiek rūpesčio?

Paliksim visa žemės dulkėse.

1950


EPITAFIJOS

Epigrafas:

Akmuo visiems kartoja atkakliai

žodžius, jame iškaltus - - -

*

Yra tik vienas šičia kelias -

ašarų, kapų ir kryžių rodomas.

Juo skuba žemė, aš ir tu, dulkele.

Requiem aeternam dona eis, Domine.

*

Ir aš pasaulio puotoje buvau,

bet alkanas nuo stalo pakilau.

*

Buvau pasmerktas ne mirčiai,

bet gyvenimui be prošvaistės.

*

Kai žmogui nieko nebelieka,

jam visada palieka dar mirtis.

*

Gyvenimas senesnis už mirtį.

*

Plačias erdves likimas davė,

o laiko taip mažai.

*

Šviesioj jaunystės puotoj

mirtis pabeldė į duris.

*


Garbės dienų aidai

užmigo kapo akmeny.

Praeivi, ko verki?

Gal mirtį supranti?

*

Tik aido aidas nuaidėjo

ir amžinai nutilo.

*

Buvau banga gyvybės vandenyne -

sudužau į uolą mirties.

*

Girdėjai, mirštantieji šaukės motinų -

bet jos gyvybės nebegali duoti antrąkart.

*

Mirtis tuščiom akiduobėm

į gyvą širdį pažvelgė.

*

Nupurčiau gyvenimo kelio dulkes:

iš jų supylė kapo kauburėlį.

*

Ar dovanotas buvo gyvenimas,

ar tik paskolintas ligi mirties?

*

Mirtis man viską atėmė, bet aš esu!

*

Gyvenimo akimirka miršta

ir tampa amžinybe...


TURINYS

Ateik į giesmę........................ 5
PERPETUUM MOBILE
Pumpuras.............................. 6
Kas už erdvės?........................ 7
Šachmatai..............................8
Atbulinis filmas.....................  9
Laiko upė...........................  10
Erdvė bekraštė........................11
Draugas tampa priešu..................12
Nuriedėjo traukinys.................. 13
Egipto žyniams........................14
Skulptoriau...........................15
Istorija eina........................ 16
Muziejuje...........................  17
Striptizas........................... 18
Aš pareinu........................... 19
Siurrealizmas........................ 20
Architektas...........................21
Našlaitis...........................  22
Klasifikacija........................ 23
PABUDUSI MIGLA
Dinozaurai........................... 24
Rūsti giesmė........................  25
Upės................................. 26
Ugnis.................................27
Susipynė šermukšnėlė..................28
Pavasarį medis........................29
ATMINIMŲ LOPŠY
Anapus rudenio........................30
Ąžuolpamūšis........................  31
Motinai Rozalijai.....................32
Motinos kambarys..................... 33
Broliui Z............................ 34
Be testamento........................ 35
Vienatvės draustinyje...............  36
Šitam šitų beržų..................... 37
Trys draugai........................  38
Mano kambary........................  39
Gundymas..............................40
Šiauliai..............................41
DANGAUS LAŠELIS
Kas aš?.............................. 42
Esu aš vienas........................ 43
Lašeliu nukritęs..................... 44
Žvakutė.............................. 45
Jūs žaidėte jaunystėj................ 46
Iš savo žodžių....................... 47
Niekaip negalėjau.................... 48
Ir tu ateini......................... 49
Žvaigždės žaidžia.................... 50
Paparčio žiedas.......................51
Tu - mano Šviesa..................... 52
Tu įsakei.............................53
Viešpatie.............................54
Atėjau čionai........................ 55
Jie sako..............................56
Aš molis............................. 57
Aukuro dūmas..........................58
Testamentas.......................... 59
DAINĄ GRĄŽINAU
Tėvynė žodį davė..................... 60
Rikiuoju žodžius..................... 61
Pasėjau.............................. 62
Laikraščiu skiautes.................. 63
Tyluma tyli.......................... 64
Tu - tyluma.......................... 65
Štai gyvenu.......................... 66
Tiesiu rankas ........................67
Daina - vieta šventoji............... 68
Turguj prie geležų....................69
Nuo mano delno....................... 70
Iš anapus saulėlydžių.................71
Įsiklausau į metrą....................72
Modernus poetas.......................73
Daina iš plieno.......................74
Aš - Šecherzada.......................75
AMŽINYBĖS GLĖBYJE
Mes esam išvaryti.................... 76
Aš tolumoj ieškojau.................  77
Artėja šventės....................... 78
Kažkas paukštelyje....................79
Dar nebuvo nei erdvė..................80
Amžinybę trupinėliai..................81
Vakar žemė buvo.......................82
Ahaster.............................. 83
Prie švento Gango.................... 84
Alachas yra tas.......................85
Daiktai.............................. 86
Mes mėgstam uniformas.................87
Galaktiką lyg pūką....................88
Poetai................................89
Mūsų kovos..........................  90
Vilties pumpurai....................  91
Begalybė............................. 92
Tik amžini ūkai.......................93
Ant kalnų mėlynų....................  94
Tu - spalvų vienybė.................  95
Teisėjai neteisingi.................  96
Bažnyčių griuvėsiuose.................97
Atėjai, ramybę nešdamas.............. 98
Vargingi mažaraščiai................. 99
Mums nuostabu....................... 100
Šakojasi mokslas.................... 101
Žvaigždėms nustatei kelius...........102
Ir vėl nauja karta.................. 103
Klausimai........................... 104
Tenai................................105
Ryla groja.......................... 106
Paklauski žolę.......................107
Ateinam pas Tave.................... 108
Rvtoj ateisiu....................... 109
Teisingumo svarstyklėse..............110
Jei būtumei..........................111
Danguj sutvisko..................... 112
Non serviam!........................ 113
Mes šokam........................... 114
Apokalipsė.......................... 115
GYVENIMO SESUO
Ateis mirtis........................ 116
Kas tu esi.......................... 117
Duobkasiai.......................... 118
S.T.Prad. 4,8 ir 4,17............... 119
Pasižiūrėjau į duobę................ 120
Tavęs aš atėjau..................... 121
Knock - out......................... 122
Mirty susitiksime................... 123
EPITAFIJOS.................... 124 - 125

Ni - 139 Nistelis J.V. Eilės tylumai: Poezija. -
Šiauliai: Saulės Delta, 1996.- 128 p.: iliustr.

Publikuojami poeto, vertėjo, architekto J. V.Nistelio (1922 -1986) eilėraščiai,
rašyti 1940 - 1985 m., kuriuos "skaitė" vien tyluma - iki šiolei nebuvo niekur spausdinti.
Tai trečioji šios leidyklos J.V.Nistelio poezijos knyga.

UDK 888.2
ISB-N- 9986-458-33-1

Šiaulių miesto valdybos kultūros skyrius
Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto leidykla
’’Saulės Delta”

Jonas Vytautas Nistelis

EILĖS TYLUMAI

Eilėraščių rinkinys

66-asis "Saulės Deltos" leidinys

Redaktorė Dalia STRIOGAITĖ

Dailininkė Ina ORINAUSKAITĖ

Leidybos vadovė Jadvyga KAUNECKIENĖ

SL 1910. 8 Leidyb. apsk. I. 1996 01 23. Tir. lOOOegz. Uisakyntas 989. Kaina sutartinė.

Išleido - Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto leidykla "Saulės Delta". Aušros al. 15, 5400 Šiauliai.

Spausdino "Titnago" spaustuvė. Vasario 16-osios 52. 5400, Šiauliai.

 

 

 

 

Design by Joomla