Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Article Index

III dalis

Prigimtinis įstatymas ir Bažnyčios mokymas

VISUOMET SMERKĖ HOMOSEKSUALUMĄ

XVI skyrius

Prigimtinis įstatymas -

BŪTINASIS ŽMOGAUS ATRAMOS TAŠKAS

Homoseksualų judėjimas bando primesti visuomenei klaidingą moralę. Šis pseudo-moralumas remiasi filosofine prielaida, kad objektyvios moralinės normos neegzistuoja, o žmogaus elgesį turėtų nulemti vien individo pasirinkimas.

Judėjimo šalininkai tikrąjį tvirtinimą pateikia demokratiškumo šviesoje. Iš tiesų žmogus turi elgtis pagal savo sąžinę. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas individas yra laisvas elgtis, kaip jam patinka.

Moralė nėra „demokratinio konsenso“ vaisius

Pernelyg dažnai žmonės įsivaizduoja demokratiją kaip valdymo formą, turinčią tam tikrą demokratinį konsensą, kuris lemia žmogaus mąstymo ir elgesio visuomenėje normas.

Taip pat ir kas nors, kas yra gera ar bloga, teisinga ar klaidinga, gražu ar šlykštu remiasi viešąja nuomone, išreiškiama referendume ar apklausoje. Moralėje, kaip ir politikoje, tikimasi, kad kiekvienas priims daugumos valią, net jei asmeniškai su ja nesutiktų.

Tokiu būdu moralė tampa individualių nuomonių sumos rezultatas, ir kiekvienas privalo paklusti kolektyvinei daugumai.

Nors toks mąstymo būdas gali pasirodyti patrauklus iš pirmo žvilgsnio, tačiau vis dėlto jis yra klaidinantis.

Aukščiausio Įstatymo Leidėjo reikalingumas

Jei moralės įstatymas nebūtų įrašytas į žmogaus prigimtį ir neegzistuotų žmogaus sąžinėje, pozityvaus įstatymo diktatas jo sieloje nerezonuotų. Nebūtų jokio ryšio tarp įstatymų ir tikrosios žmogaus būties. Įstatymai būtų grynai išoriški reikalavimai, kuriems reikia paklusti dėl priverstinės valstybės galios.

Tokiu būdu įstatymai, prieštaraujantys racionaliai žmogaus prigimčiai, būtų visiškai arbitriški, kadangi jie atspindėtų įstatymus leidžiančiųjų užgaidas ir kaprizus. Tai nebūtų tikras įstatymas, ir jis nesaistytų sąžinės.

Negana to, įstatymas, paremtas žmogaus valia, neturi žmogui jokio moralinio autoriteto, kadangi, vieno žmogaus valia yra lygiai tokia pati kaip ir kito. Jokio žmogaus valia natūraliai nėra aukštesnė nei jo artimojo. Taigi toks žmogaus valia paremtas įstatymas nebūtų saistantis žmogaus sąžinės.

Kad įstatymas saistytų žmogaus sąžinę, jo šaknis ir galutinis garantą turi turėti Aukščiausias Įstatomo Leidėjas, kurio Valia natūraliai būtų aukštesnė už žmogaus valią.244 Ši aukštesnioji Valia turi priklausyti Dievui, nes vien tik Jo valia yra aukštesnė už visas kitas. Ši Aukščiausioji Valia yra išreikšta pozityviais įstatymais, t.y., Dievo įsteigtais ir Apreiškime esančiais įstatymais bei prigimtiniu įstatymu, išreikštu per Sukūrimą.

244 Plg. Tėvas Charles Coppens, S.J., A Brief Text-Book of Moral Philosophy, pataisyta Tėvo Henry S. Spalding, S.J. (New York: Shwartz, Kirwin and Fauss, 1924), pp. 62-63.

Prigimtinio įstatymo egzistavimas ir efektyvumas

Bet kas gali pastebėti, kad visata yra valdoma nekintamų įstatymų: lapai žali, kraujas raudonas, esant tam tikrai temperatūrai vanduo užšąla, paukščiai skraido, naktis ateina po dienos, ir taip toliau. Be to, patirties šimtmečiai rodo, kad visuomet taip buvo ir visuomet taip bus, nepriklausomai nuo žmogaus valios. Visi šie dalykai yra diktuojami pačios daiktų prigimties, kuri lemia jų tikslą, to tikslo link juos nukreipia ir suteikia jiems būtinas priemones tikslą pasiekti.

Iš tiesų po to, kai sukūrė visatą iš nieko, Dievas nepaliko Savo kūrinių likimo valiai, be tikslo ar be vadovavimo. Priešingai, Jis tvarkė ir kreipė juos į tą tikslą, atitinkantį Jo Dieviška Išmintimi nustatytą planą.

Negyvus daiktus valdo Dievo jiems suteikta prigimtis. Šie įstatymai, kurie valdo negyvąją Kūriniją, vadinami „natūraliais fizkiniais dėsniais" arba „gamtos dėsniais". Šie natūralūs fizikiniai dėsniai tvarko fizinės visatos veikimą. Dėsniai, kaip „kaitinama substancija plečiasi" ir „žemė sukasi aplink saulę", išreiškia nuolatines, nekintančias taisykles, kurioms paklūsta šie fiziniai dalykai. Visiškai teisinga, kad natūralūs fizikiniai dėsniai yra nuolatiniai, nekintantys ir nepakenčia išimčių. Tad jei natūralus fizikinis dėsnis bent kartą nepasitvirtintų, jis jau nebebūtų dėsnis.

Tvarkingoje, valdomoje suprantamų fizikinių dėsnių visatoje žmogus taip pat privalo turėti savo galutinį tikslą ir jo prigimčiai „nukaldintus" moralės įstatymus, kurie žmogų vestų ir valdytų. Būtų absurdiška, jei tokie tvarkantys įstatymai egzistuotų, tačiau žmogui būtų sunkiai pažinūs.

Refleksijos momento pakanka padaryti išvadai, kad tokie įstatymai egzistuoja ir kad žmogus taip pat priklauso nuo aukščiausios tvarkos, kurią Dievas nustatė per Sukūrimą.

Žmogaus būties jausmas padeda jam susivokti. Žmogus mąstydamas supranta, kad jis egzistuoja žmogiškos prigimties ribose. Jis žino, kad yra ne akmuo, ne augalas, ne vien tik gyvūnas. Jis taip pat žino, kad jis nėra angelas, bet žmogus. Žmogaus prigimtis yra žmogaus kaip žmogiškos būties elgesio „planas".

Dalis žmogų valdančio įstatymo yra susijusi su fiziologiniais veiksmais - pojūčiais, virškinimu, kvėpavimu, mirksėjimu ar augimu. Jie yra šiame žmogaus „plane" ir vyksta, taip sakant, „automatiškai", nepriklausomai nuo tiesioginės žmogiškos valios komandos.

Tačiau ne visi žmogaus veiksmai yra automatiški. Kaip racionali būtybė, apdovanota intelektu ir valia, žmogus pajėgus atlikti laisvus veiksmus. Taigi žmogus gali pasirinkti atlikti tokius veiksmus arba ne.

Nepaisant to, šie veiksmai turi paklusti Kūrėjo nustatytoms elgesio taisyklėms. Ši aukščiausia žmogaus elgesio tvarka, šis į pačią žmogaus prigimtį Kūrėjo įrašytas moralės „planas", yra vadinamas „prigimtiniu įstatymu".

Prigimtinis įstatymas atspindi amžinąjį žmogaus įstatymą, kuris yra paprasčiausiai Dieviškoji Išmintis, valdanti visatą ir nustatanti aukščiausią tvarką bei visų, regimų ir neregimų, gyvų ir negyvų daiktų valdymą.

Kaip nurodo pats pavadinimas, prigimtinis įstatymas plaukia iš žmogaus prigimties. Tai toks įstatymas, kurį žmogus gali pažinti savo paties intelekto šviesa, be Dieviškojo Apreiškimo pagalbos, kadangi, kaip moko šventasis Paulius, Dievas jį įrašė kiekvienos širdies gilumoję.245 Kadangi įrašytas į visų žmonių sirdis, jis yra tas pats visiems, visur ir visada. Taigi prigimtinis įstatymas yra universalus. Taip pat jis yra nekintamas; laikas jo neįtakoja. Dar daugiau, nuo prigimtinio įstatymo nėra atleidimo. Visi žmonės privalo jam paklusti. Galiausiai, jis yra suvokiamas ir pažinus visiems protavimo amžiaus sulaukusiems žmonėms.246

Žmogaus sąžinė užtikrina žmogų, kad šis įstatymas egzistuoja, kai ji skelbia vienus veiksmus gerais, o kitus blogais.247 Jo egzistavimą patvirtina ir bendras liudijimas visų žmonių, kurie vieningai skiria gėrį nuo blogio. Nors kartais jie gali klysti įstatymą taikydami, bet ir pirmykščiai žmonės tikėjo tokių universalių principų egzistavimu kaip „Privalome mylėti aukščiausią gėrį", „Daryk gera ir venk blogo", „Nedaryk kitiems to, ko nenori, kad darytų tau" ir „Gyvenk sekdamas sveiku protu".

Visi kiti pricipai kyla ir šių universalių principų: pagarba tėvams, draudimas žudyti, vogti, svetimauti, incesto, melo ir šmeižto draudimai; galiausiai, visi iš Dešimties Dievo Įsakymų, išskyrus trečiąjį (švęsti šabo dieną), kuris yra pozityvus dieviškasis įsakymas.

245 „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie - neturintys įstatymo - yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą..." (Rom 2, 14-15).

246 Plg. Mons. Guiseppe Graneris, „Natural Law", Dictionary of Moral Theology, p. 697.

247 Coppens, p. 26.

Metafizinė nuodėmės dimensija

Skirtingai nei neracionalūs padarai, žmogus yra apdovanotas intelektu ir laisva valia, ir todėl yra savo elgesio šeimininkas. Jis gali veikti arba susilaikyti nuo veiksmo. Jis gali veikti vienaip arba kitaip.

Nepaisant to, kad žmogaus elgesys yra laisvas, jo elgesio laisvė nėra absoliuti. Jis nėra moraliai laisvas daryti tai, ką sveikas protas jam sako esant klaidinga. Tai gerai paaiškina tėvas Charles Coppens, S.J.:

„Žmogiški veiksmai yra tokie, kurių šeimininkas yra pats žmogus, nes turi galią pasirinkti daryti arba nedaryti. Teisingai, mes esame fiziškai laisvi atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti - pasielgti vienaip arba priešingai, pasirinkti tokį veiksmą, o ne kokį nors kitą; bet ar mes esame taip pat ir moraliai laisvi visų šių veiksmų atžvilgiu? Ar teisinga [man] būtų bet kokiomis aplinkybėmis daryti bet ką, ką tik daryti ragina mano polinkiai? Mano protas tiesiai atsako, Ne: net ir vaikui aišku, kad kai kurie veiksmai yra savaime geri, moraliai geri, o kiti - savaime blogi, moraliai blogi. Gerus veiksmus mūsų protas patvirtina ir jiems pritaria; šiuos mes vadiname teisingais. Blogų veiksmų, priešingai, mūsų protas nepatvirtina ir juos smerkia; šiuos mes vadiname klaidingais".248

Kuomet žmogus nukrypsta nuo į jo prigimtį įrašyto dieviškojo plano, jis atitolsta nuo teisingo kelio ir nepajėgia pasiekti tikslo, kuriam jo prigimtis buvo sukurta. Šis nepajėgumas ir reiškia nuodėmę pačia elementariausia jos reikšme. Žodžiai hamartia graikų kalba ir peccatum lotynų (nuodėmė lietuviškai) reiškia „apsirikimas, nepasisekimas". Tad nusidėti reiškia apsirikti, nepataikyti į taikinį lyg blogo lankininko iššautai strėlei. Kai kas nors nepataiko į taikinį, jis nusideda. Tas, kuris nesielgia pagal prigimtinį įstatymą, niekuomet nepasieks savo tikrojo tikslo.

Be moralinio nuodėmės aspekto yra ir jos gili metafizinė dimensija. Tai ne tik nepaklusimas pozityviam įstatymui, tai nutolimas nuo žmogaus prigimčiai Kūrėjo paskirto tikslo.

Kai žmogus sąmoningai ir piktavališkai, o ne dėl žmogiško trapumo, nusigręžia nuo Kūrėjo plano, jo veiksmai išreiškia didžiausią maištą prieš išmintingą ir nuostabią Dievo nustatytą visatos tvarką.

248 Ibid. (Išryškinimai originalūs).

„Jei Dievo nebūtų, viskas butų įmanoma" (Dostojevskis)

Jei Dievo nebūtų, jei Jo visa tvarkanti Išmintis, Amžinasis Įstatymas, nebūtų galutinė žmogiškų veiksmų nuoroda, tuomet nebūtų fiksuotų moralės standartų, ir žmogus galėtų elgtis kaip panorėjęs.

Vis dėlto bendroji Dievo visatoje nustatyta tvarka yra įrašyta į žmogaus širdį. Šis pirmasis tiesos švyturys, žinomas visiems žmonėms ir visais laikais, yra prigimtinis įstatymas. Pats fundamentaliausias jo principas nuolatos primena žmogui: „Daryk gera ir venk blogo".

Tad nors pagonys negavo Mozės įstatymo, šventasis Paulius moko, kad jiems visvien buvo įmanoma gyventi pagal jo moralinius nurodymus, kadangi jie „iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus", nes „įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse" (Laiškas Romiečiams 2,14-15).

Tie, kurie norėtų nuslopinti sąžinės balsą ir atmesti prigimtinį įstatymą, visų pirma turi paneigti Dievo buvimą. Tik tuomet jie gali sau pateisinti savo pačių visatos ir taisyklių kūrimą.

Štai kodėl ateistinio egzistencializmo filosofas Jean-Paul Sartre pasirinko Dostojevskio citatą kaip savo anarchistinės filosofijos pradinį tašką:

„Dostojevskis pasakė, „Jei Dievo nebūtų, viskas būtų įmanoma". Tai egzistencializmo išeities taškas. Iš tikrųjų viskas leistina, jei Dievo nėra; taip žmogus lieka vienišas, nes jis neberanda nieko, už ko galėtų užsikabinti".249

Iš tikrųjų jei Dievo nebūtų, viskas būtų įmanoma. Nebebūtų jokio objektyvaus moralės standarto, paremto amžinomis ir nekintančiomis tiesomis. Be Dievo nustatytos tvarkos visatoje arba jei ta tvarka būtų nesuprantama, žmogus būtų kaip plūduriuojančios sudužusio laivo liekanos beprasmybės jūroje. Jis „dreifuotų" reliatyvizme. Jo veiksmai, netekę racionalumo, neturėtų moralinės dimensijos.

Priešingai Sartre'o anarchistiniams sentimentams, žmogus nebūtų tikrai laisvas. Jis taptų kiekvienos užgaidos ir fantazijos auka. Jis būtų vergas, sukaustytas tironiškomis nesuvaldomos aistros grandinėmis.

249 „Quotations: Jean-Paule Sartre", www.dividingline.com/private/Philosophy/Top-Page/Sartre2_Quote.shtml.

XVII skyrius

Apaštalų balsas

Bažnyčia apie save kartu su šventuoju Pauliumi gali pasakyti: „Priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį - bet, kas jis iš tikro yra - kaip Dievo žodį"250.

Iš tikrųjų Bažnyčios vaidmuo yra skelbti ir saugoti Mūsų Viešpaties dieviškąjį mokymą.251 Taigi Bažnyčia smerkia visas nemoralumo formas, ypač tas, kurios prieštarauja prigimtiniam įstatymui (pvz. homoseksualumas).

Šitas smerkimas gali būti atsektas nuo pat Bažnyčios pradžios. Jis prasideda nuo ankstyvųjų Bažnyčios tėvų ir Bažnyčios rašytojų, vėliau su popiežiais, šventaisiais ir susirinkimais tęsiasi iki šių laikų. Kitaip ir negalėtų būti, kadangi „Viešpaties žodis išlieka per amžius"252. Šventasis Petras patvirtina, kad nenatūralios Sodomos ir Gomoros nuodėmės pastūmėjo Dievą paversti šiuos miestus pelenais.' Kaip buvo paminėta anksčiau, šventojo Judo laiške taip pat smerkiamas homoseksualumas.254

Toks buvo pastovus visų Apaštalų mokymas.255

250 1 Tęs 2,13.

251 „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime" (Jn 14, 23). Kalbant apie tai, dėl ko Mūsų Viešpats leidžia Jo Bažnyčiai išgyventi krizes ir kaip blogų ganytojų (parsidavėlių) bei nuodėmės bendrai buvimas katalikų Bažnyčioje netemdo Jos šventumo, skaitykite mūsų 2002 metų knygą, I Have Weathered Other Storms (Aš atlaikiau kitas audras), ypač Įvadą.

252 1 Pt 1, 25.

253 2 Pt 2, 6.

254 Jud 1, 7. Žr. XV skyrių.

255 Didachė arba Dvylikos apaštalų mokslas, tai nedidelis veikalas apie dogmas ir moralę. Jame apibendrinamas apaštalų mokymas. Veikalas buvo parašytas antrame amžiuje. Antrajame skyriuje rašoma: „O antras mokymo įstatymas ... neišniekink vaikų" (Didachė, į anglų kalbą vertė Roberts-Donaldson, www.earlychristianwritings. com/text/didache-roberts.html).

Šventasis Paulius: apaštalų nuostatos apibūdinimas

Šventasis Paulius, pagonių apaštalas, puikiai išmanė graikų-romėnų pasaulį, kurio kultūra buvo paplitusi po visą Viduržemio jūros baseiną ir Mažąją Aziją. Savo laiškuose jis sugretino krikščionišką santuoką, skaistumą ir susilaikymą vardan Dievo meilės su pagonių pasaulio nemoralumu, svetimavimu, prostitucija, incestu ir homoseksualumu, visa tai pasmerkdamas.256 Jis nuolatos primindinėjo krikščionių konvertitams, kad nedorieji neįeis į Dangaus karalystę.257 Dorieji, priešingai, džiaugsis „tėvyne danguje"258.

256 Susilaikymas vardan Dievo meilės: Ef 5,21-33; 1 Kor 7. Svetimavimas-. Rom 13, 9; Žyd 13, 4. Prostitucija: 1 Kor 6,13-20; io, 8; 2 Kor 12,21; Kol 3,5.Incestas: 1 Kor 5,1-5. Homoseksualumas: 1 Kor 6, 9-10; Rom 1,18-32; 1 Tim 1, 10.

257 Ef 5,5; 1 Kor 6, 9-10; 1 Kor 15, 50; Gal 5,19-21; Kol 3,5-6.

258 Fil 3,19-20.

Dievas baudžia nusidėjėlius atiduodamas juos jų pačių aistroms

Savo laiške romiečiams šventasis Paulius nuodugniai paaiškina, kodėl stabmeldžiai, tokie kaip romiečiai, neapgalvotai įpuolė į nenatūralią ydą.259 Taip atsitiko todėl, kad tikro Dievo garbinimą atstojo žmogaus rankomis sukurtos imitacijos - stabai.

Įrodydamas, kad pagonys turėjo būdus pažinti Dievą ir jo įstatymus, šventasis Paulius paaiškina, kaip visa kūrinija atspindi Dievą, ir kad Autorius gali būti pažintas kontempliuojant jo darbus.

„Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės - jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo".260

Tad apaštalas priekaištauja romiečiams už šios pažinios tiesos paniekinimą. Jis prieina išvadą, kad pagrindinė nuodėmė buvo puikybė, kadangi jie nepripažino dvejopos Dievui priklausančios duoklės: garbinimo už tai, kas jis yra, ir dėkojimo už iš jo gaunamas gėrybes. Šis Dievo nepripažinimas pradėjo procesą, kuris sugadino valią, sumaišė protą ir galiausiai atvedė prie gėdos bedugnės.

Šventasis Paulius aprašo šį degradacijos procesą: leidę būti užvaldyti tuštybės, jie galiausiai įpuolė į stabmeldystę. Dievas juos nubaudė palikdamas jų pačių aistroms, kurios nuvedė prie ydos prieš prigimtį:

„Bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam neskaistumui, kad jie patys teršė savo kūnus".261

Apaštalas nekalba dviprasmiškai. Jis aiškiai įvardija šią abipusę degradaciją kaip homoseksualumo praktikavimą ir pabrėžia jo nenatūralų charakterį:

„Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama".262

Nuosmukis turi baisias pasekmes. Šventasis Paulius daro išvadą, kad Dievui apleidus romiečius su šia nedora yda263, jiems tai atnešė skaudžių pasekmių:

„Jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie - Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi".264

Galiausiai nusidėjėlis ne tik tampa prisirišęs prie nuodėmės, bet mėgina ją pateisinti pritardamas tiems, kurie puolė, ir skatindamas kitus: „Jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius"265.

259 Rom 1, 18-32.

260 Rom i, 18-21.

261 Rom i, 21-24.

262 Rom i, 26-27.

263 „Šiame sudėtingame dieviško teisingumo veiksme galima išskirti tris elementus: leidimą, be kurio neįmanomas joks blogis; dalinį apleidimą, kitaip tariant, tam tikrų malonių atšaukimą, kuris palieka laisvą valią su moraline atsakomybe nepaliestą, bet padidina tikimybę nusidėti dėl sumažėjusios pagalbos; galiausiai nuosprendį, kuriuo Dievas atšaukia savo malones, kaip bausmę už žmonių piktumą, nedėkingumą ir užsispyrimą. Taip pirmoji nuodėmė tampa antrosios priežastimi (ne su būtinumu, o būdingumu); o antroji yra reali, nors netiesioginė, bausmė už pirmąją" (Fernand Prat, S.J., The Theology of Saint Paul [Westminster, Md.: The Newman Bookshop, 1952], Vol. 1, p. 201).

264 Rom 1, 25, 28-31.

265 Rom 1, 32. Plg. Gal 5,19-21.

Puikybė yra nedorumo šaltinis

Cornelius a Lapide, komentuodamas šią šventojo Pauliaus ištrauką, akcentuoja puikybę, iš kurios kyla bet koks nedorumas:

„Nedorumas - tai bausmė už puikybę, lygiai kaip kuklumas yra atpildas už skaistumą. Tai teisinga Dievo nustatyta tvarka, ir jei žmogus paveda savo protą Dievui, tai jo kūnas lygiai taip pat bus pavestas Dievui. Ir priešingai, kuomet žmogus sukyla prieš Dievą, jo kūnas taip pat sukyla prieš jį, kaip šv. Grigalius (lib. XXVI, Morais, xii) gražiai moko... Per kuklumą užtikrinamas skaistumo grynumas. Iš tiesų, jei kas nuolankiai pasišvenčia Dievui, jo kūnas nesukils neleistinai prieš dvasią. Štai kodėl Adomas, pirmasis nepaklusęs, pridengė save vos tik padaręs puikybės nuodėmę".266

266 Cornelius a Lapide, Commentaria in Scripturam Sacram, (Paris: Vivės, 1863), Vol. 18, p. 54. Detalesniam puikybės vaidmens ir apostazės nuo Dievo kaip nedorybės šaltinių aptarimui, skaitykite mūsų knygos I Have Weathered Other Storms (Aš atlaikiau kitas audras) V skyrių.

XVIII skyrius

Bažnyčios tėvai ir daktarai

SMERKIA HOMOSEKSUALUMĄ

Bažnyčios tėvai yra dieviškosios Tradicijos liudytojai.267 Jie savo raštuose taip pat pasmerkė homoseksualumą. Kadangi jų ir ekleziastinių rašytojų268 parašytų pasmerkimų yra daugybė, žemiau bus pateikti tik keli pavyzdžiai. Taip pat įtraukiamos ir kai kurių Bažnyčios daktarų269 citatos.

267 Bažnyčios tėvai: Krikščionių rašytojai, pasižymėję savo doktrina, šventumu ir senumu. Patristinė era tęsėsi nuo I iki VIII amžiaus. „Moraliai vieningas Tėvų sutarimas tikėjimo ir moralės klausimais yra nenuginčijamas dieviškosios Tradicijos liudijimas" („Bažnyčios tėvai" Pietro Parente, Antonio Piolanti ir Salvatore Garofalo, Dictionary of Dogmatic Theology [Milwaukee: The Bruce Publishing Company, 1952], p. 103).

268 Ekleziastiniai rašytojai: Ankstyvosios Bažnyčios krikščionių autoriai, pasižymėję savo erudicija, tačiau stokojantys šventumo. Kai kurie iš jų savo veikaluose padarė didelių klaidų ar net atsiskyrė nuo Tikėjimo. Tačiau ortodoksinius jų darbus paprastai cituoja popiežiai ir teologai (pvz. Tertulijono, Origeno, Klemenso Aleksandiečio ir kt.).

269 Bažnyčios daktaras: Oficialus Bažnyčios suteiktas titulas tiems šventiesiems, kurie pripažįstami buvę išsiskiriančio šventumo ir doktrinos ortodoksiškumo. Šis titulas turi būti suteiktas tik popiežiaus. Kai kurie pirmųjų amžių Bažnyčios daktarai yra taip pat ir Tėvai, kaip šv. Jeronimas. Kiti, kaip šv. Tomas Akvinietis ar šv. Alfonsas Liguori, gyveno po patristinio laikotarpio. Šiuo metu yra 33 Bažnyčios daktarai. Paskutinė Daktaro titulą gavo Kūdikėlio Jėzaus šv. Teresė. Ją 1997 metais Bažnyčios daktare paskelbė popiežius Jonas Paulius II.

Šventasis Justinas, kankinys (100 -165)

Šventasis Justinas, kankinys ir krikščionybės apologetas, gimė Flavia Neapolyje ir atsivertė į krikščionybę apie 130 metus. Jis mokė ir gynė krikščionių religiją Mažojoje Azijoje ir Romoje, kur mirė kankinio mirtimi.

Savo Pirmojoje apologijoje, adresuotoje imperatoriui Titui, šventasis Justinas aiškina krikščionybės slėpinius ir katalikų doktrinos racionalumą. Jis taip pat parodo pagonybės absurdiškumą ir graikų bei romėnų nemoralumą:

„O kas dėl mūsų, mes buvome išmokyti, kad naujagimių nuogumo rodymas yra blogų žmonių darbas; ir šito mes buvome išmokyti, kad niekam nepadarytume žalos. Pirmiausia, kad nenusidėtume prieš Dievą, nes matome, kad beveik visi, tokiu būdu atidengiami (ne vien mergaitės, bet ir berniukai), yra auginami prostitucijai. Ir kaip sakoma, kad senieji veisė bandas jaučių, ožkų, avių ar besiganančių arklių, lygiai taip mes matome jus veisiant vaikus vien šiam gėdingam panaudojimui; ir šiam suteršimui daugybę moterų ir hermafroditų. Tokių, darančių šį neminėtiną blogį, yra kiekvienoje tautoje. Ir jūs priimate samdą, muitą ir mokesčius iš tų, kuriuos turėtumėte išnaikinti iš savo karalystės. Ir bet kuris, kuris išnaudoja šiuos žmones bedieviškiems, nešlovingiems ir nešvariems santykiams, galbūt turi santykių su savo paties vaiku, gimine ar broliu. Ir yra tokių, kurie prekiauja savo pačių vaikais ir žmonomis, ir yra tokių, kurie yra atvirai luošinami sodomijos tikslais".270  

270 www.newadvent.org/fathers/ox26.htm.

Šventasis Ireniejus Lionietis (130 - 202)

Šventasis Ireniejus gimė Smyrne, Mažojoje Azijoje, kur jis sutiko vyskupą šventąjį Polikarpą, apaštalo šventojo Jono mokinį. Prieš tapdamas Liono vyskupu pietinėje Galijoje, šventasis Ireniejus buvo iš Mažosios Azijos nuvykęs į Romą, kur prisijungė prie šventojo Justino kankinio mokyklos. Žinomiausi šventojo Ireniejaus raštai yra Prieš erezijas ir Apaštalų mokymo išdėstymas, kuriame jis paneigė gnosticizmą.

Šventasis Ireniejus pasmerkė Markiono ir kitų gnostikų doktriną. Doktrinoje teigiama, kad tie, kurie Senajame Testamente pristatomi kaip blogi, iš tiesų buvo išgelbėti, o Abelis, Nojus ir visi Senojo Testamento teisieji buvo prakeikti. Pasmerkdamas Markiono klaidingą mokymą, šventasis Ireniejus pakartoja Bažnyčios homoseksualumo smerkimą:

„Prie šito burnojimo prieš patį Dievą, jis [Markionas] taip pat pateikė ir šį, tikrai kalbėdamas lyg iš velnio burnos, ir sakydamas viską atvirai prieštaraudamas tiesai - kad Kainas ir kiti kaip jis, ir sodomiečiai, ir egiptiečiai, ir kiti kaip jie, ir galiausiai visos tautos, darančios visokias šlykštybes, buvo Viešpaties išgelbėtos".271

271 Adversus haereses, I knyga, 27 skyrius, nr. 3, www.newadvent.0rg/fathers/0103127.htm.

Atėnagoras Atėnietis (II amžius)

Atėnagoras Atėnietis buvo filosofas, kuris antrajame amžiuje atsivertė į krikščionybę. Apie 177 metus imperatoriui Markui Aurelijui Atėnagoras parašė Krikščionių užtarimą.

Jis gynė krikščionis, kuriuos pagonys, klaidingai suprasdami katalikiškąjį kultą, kaltino nemoralumu. Tuomet jis parodo, kad pagonys, kurie buvo visiškai nemoralūs, net nesusilaiko nuo nuodėmių prieš prigimtį:

„Bet nors toks mūsų būdas (Ak! Kodėl turėčiau kalbėti apie dalykus, apie kuriuos užsiminti nederėtų?), tai, kas apie mus sakoma, atitinka posakį, „Ištvirkėlė peikia skaistuolę". Nes tie, kurie įkūrė turgų sanguliavimui ir įsteigė nešlovingas vietas jaunimui bet kokios rūšies begėdiškiems malonumams, kurie net nesivaržo prekybos vyrais, tie vyrai su vyrais, darantys šokiruojančias šlykštybes, visokiais būdais smurtaudami prieš tauriausius ir gražiausius kūnus, taip niekina dailų Dievo darbą".272

 272 Tėvas B. P. Pratten, vert., A Plea For The Christians (Krikščionių užtarimas), 34 skyrius, www.newadvent.0rg/fathers/0205.htm.

Tertulijonas (160 - 225)

Tertulijonas buvo ankstyvosios Bažnyčios didis genijus ir apologetas. Nelaimei, iš pradžių užsidęs vėliau, jis pasidavė apmaudui ir puikybei, paliko Bažnyčią ir prisijungė prie montanistų erezijos. Dėl darbų, parašytų jam dar priklausant Bažnyčiai, jis laikomas ekleziastiniu rašytoju ir kaip toks dažnai cituojamas popiežių ir teologų.

Jo veikalas Apie kuklumą yra krikščioniško skaistumo apologija. Jis aiškiai parodo Bažnyčios pasibaisėjimą nuodėmėmis prieš prigimtį. Pasmerkęs smetimavimą jis sušunka:

„Bet visus kitus aistrų siautulius, bedieviškus tiek kūnų, tiek lyčių atžvilgiu, esančius anapus gamtos įstatymų, mes vejame ne tik nuo slenksčio, bet nuo bet kokio Bažnyčios prieglobsčio, nes tai nėra nuodėmės, o pasibaisėtinos bjaurastys".273

273 Tėvas S. Thelwall, vert., On Modesty (Apie kuklumą), 4 skyrius, www.ccel.org/fa-thers2/ANF-04/anf04-i9.htm.

Euzebijus Cezarietis (260 - 341)

Euzebijus Pamfilas, Cezarėjos vyskupas Palestinoje ir „Bažnyčios istorijos tėvas", savo knygoje Demonstratio Evangelica rašo: „[Dievas Mozei duotame įstatyme] uždraudė bet kokią neteisėtą santuoką ir bet kokią nederamą veiklą, ir moters sąjungą su moterimi bei vyro su vyru"274

274 W. J. Ferrar, vert., Demonstratio Evangelica, 4 knyga, 10 skyrius, www.earlychristian-writings.c0m/fathers/eusebius_de_06_b00k4.htm.

Šventasis Jeronimas (340 - 420)

Šventasis Jeronimas yra Bažnyčios Tėvas ir Daktaras. Jis taip pat buvo žymus egzegetas ir didis polemistas. Savo knygoje Prieš Jovinianą jis aiškina, kad sodomitui tam, kad būtų išgelbėtas, yra būtina atgaila: „O Sodoma ir Gomora galėjo jį [Dievo pyktį] numalšinti, jei tik būtų atgailavę ir per pasninkavimo malonę būtų pralieję atgailos ašaras"275 .

275 2 knyga, nr. 15, www.newadvent.0rg/fathers/30092.htm.

Šventasis Jonas Chrizostomas (347-407)

Šventasis Jonas Chrizostomas laikomas didžiausiu iš graikų Tėvų ir buvo paskelbtas Bažnyčios Daktaru. Jam buvo suteiktas „Chrizostomo" („auksaburnio") vardas už jo didžius oratorinius sugebėjimus ir pamokslus. Jis buvo Konstantinopolio arkivyskupas ir patriarchas, o jo pakeitimai graikų liturgijoje galioja ir šiandien. Savo pamoksluose apie šventojo Pauliaus laišką romiečiams jis akcentuoja didelį homoseksualumo nuodėmės sunkumą:

„Bet jei tu juokiesi išgirdęs kalbant apie pragarą ir netiki jo ugnimi, prisimink Sodomą. Nes mes regėjome, iš tikrųjų regėjome šitame gyvenime pragarą. Nors daugelis, dabar girdėdami apie neužgesinamą ugnį, visiškai netiki tuo, kas įvyks po prisikėlimo, Dievas juos atveda į protą per dabarties įvykius. Nes toks yra Sodomos liepsnojimas, ir koks tai didelis gaisras!... Pagalvokite, kokia didelė ta nuodėmė, kad net privertė pragarą pasirodyti anksčiau laiko!... Šitas lietus buvo nepaprastas, kadangi santykiai buvo priešingi prigimčiai, ir jis užtvindė žemę, kadangi aistra padarė tą patį su jų sielomis. Todėl ir lietus buvo priešingas įprastam lietui. Jis ne tik nepajėgė sužadinti žemės įsčių, kad ji duotų vaisių, bet net padarė ją netinkamą sėklos priėmimui. Nes tokie patys buvo ir santykiai tarp vyrų, kurie pavertė žmogaus kūną dar nevaisingesniu nei Sodomos žemė. Ir kas gali būti šlykščiau už parsiduodantį vyrą, kas gali būti bjauriau?"276

276 Homily IV Romans 1, 26-27, www.ccel.org/fathers/NPNF111/Chrysostom/Romans/ R0m-H0m04.html.

Šventasis Augustinas (354 - 430)

Didžiausias Vakarų Bažnyčios Tėvų ir vienas didžiausių Bažnyčios Daktarų, šventasis Augustinas padėjo katalikų teologijos pagrindus. Savo žymiuosiuose Išpažinimuose jis taip pat smerkia homoseksualumą:

„O begėdiški poelgiai, kurie prieštarauja prigimčiai (tokie buvo Sodomos nusikaltimai) visur ir visada laikomi smerktinais ir baustinais. Jeigu visos tautos tai būtų dariusios, pagal dievišką įstatymą už tokį nusikaltimą būtų buvusios nubaustos, nes Dievas sukūrė žmones ne tam, kad jie taip elgtųsi. Mat tokiu būdu pažeidžiamas pats bendradarbiavimas, kuris mus privalo sieti su Dievu, nes iškreipta aistra išniekina prigimtį, kurią [Dievas] sukūrė".277

277 III knyga, 8 skyrius, nr. 15, www.newadvent.0rg/fathers/110103.htm (į lietuvių kalbą vertė Eugenija Ulčinaitė, [Aurelijus Augustinas, Išpažinimai, Aidai, Vilnius, 2004,p55])

Šventasis Grigalius Didysis (540 - 604)

Popiežius šventasis Grigalius I yra vadinamas „Didžiuoju". Jis yra Bažnyčios Tėvas ir Daktaras. Jis įvedė į Bažnyčią grigališkąjį giedojimą. Kartą Romos vergų turguje pamatęs parduodamus anglų vergus, jis išpirko jų laisvę sakydamas: „Tai ne anglai, bet angelai". Tuomet jis suruošė Anglijos evangelizaciją, ten pasiųsdamas šventąjį Augustiną Kenterberietį ir daugybę benediktinų vienuolių.

„Pats Šventasis Raštas, kuomet kalbama apie ugnies ir sieros lietų Viešpaties išlietą ant Sodomos, tvirtina, kad siera sukelia kūno dvoką. Jis buvo nusprendęs nubausti Sodomą už kūno nusikaltimus, ir pats bausmės būdas, kurį jis pasirinko, pabrėžė šio nusikaltimo gėdingumą, nes siera dvokia, o ugnis degina. Tad buvo teisinga, kad sodomitai, degę iškrypėliškais troškimais, kylančiais iš kūno kaip dvokas, būtų pražudyti ugnies ir sieros, kad per šią teisingą bausmę jie suprastų padarytą blogį, vedamą iškrypėliško troškimo".278

278 Morales sur Job, III dalis, Vol. I, 14 knyga, nr. 23, p. 353.

Šventasis Petras Damiani (1007 -1072)

Bažnyčios daktaras, kardinolas ir didis dvasininkijos reformatorius šventasis Petras Damiani parašė garsią Gomoros Knygą prieš homoseksualumo progresavimą tarp dvasininkų. Jis aprašo ne tik homoseksualumo blogį, bet ir jo psichologines bei moralines pasekmes:

„Iš tiesų ši yda negali būti palyginta su jokia kita, nes savo dydžiu pranoksta visas kitas ydas... Ji viską suteršia, sutepa, išniekina. Ji neleidžia nieko gryno, nieko švaraus, nieko kito, išskyrus purvą...

Pasigailėtinas kūnas liepsnoja aistros ugnimi; šaltas protas dreba įtarumo pagieža; o pasigailėtino žmogaus širdyje lyg tartaras (pragaras) kunkuliuoja chaosas.... Iš tikrųjų, vos tik ši nuodingiausia gyvatė suleidžia geluonį į nelaimingą sielą, mintys dingsta, atmintis nublanksta, proto aštrumas užtemsta. Jis užmiršta Dievą ir net save patį. Šis maras ardo tikėjimo pamatus, silpnina vilties jėgą, naikina geraširdiškumą; jis pamina teisingumą, pakerta tvirtumą, išveja nuosaikumą, bukina apdairumo aštrumą.

Ir ką dar aš galėčiau pridurti, kadangi jis išstumia daugybę dorybių iš žmogiškosios širdies kambario ir įneša barbarišką ydą, lyg durų sklendės nebūtų užstumtos".279

279 Šv. Petras Damiani, Gomoros knyga, Pierre J. Payer, vert., (Waterloo, Ont.: Wilfrid Lauriel University Press, 1982), pp. 63-64.

Šventasis Tomas Akvinietis (1225 -1274)

Komentuodamas šventojo Pauliaus laišką romiečiams (1, 26-27) šventasis Tomas Akvinietis, Angeliškasis Daktaras, aiškina, kodėl homoseksualumo nuodėmė yra tokia sunki:

„Atsiradus bedieviškumo nuodėmei, per kurią jie [romiečiai] nusidėjo dieviškajai prigimčiai [stabmeldyste], sekė bausmė, kuri juos vedė prie nuodėmės prieš jų pačių prigimtį... Taigi aš sakau, kad jiems iškeltus tiesą apie Dievą į melus [per stabmeldystę], Jis juos pasmerkė gėdingoms aistroms, tai yra, nuodėmėms prieš prigimtį; Dievas jų į blogį nepastūmėjo, jis juos paliko blogiui...

Visos kūno nuodėmės vertos pasmerkimo, nes žmogus leidžiasi užvaldomas to, kas jame yra iš gyvuliškos prigimties, o nuodėmės prieš prigimtį smerktinos dar labiau, nes tuomet žmogus sumenkina savo gyvuliškąją prigimtį...

Žmogus gali nusidėti prigimčiai dviem būdais. Pirma, kai jis nusideda konkrečiai racionaliai prigimčiai, veikdamas priešingai protui. Šia prasme galime sakyti, kad kiekviena nuodėmė yra nuodėmė prieš žmogaus prigimtį, nes ji yra prieš sveiką žmogaus protą...

Antra, žmogus nusideda prigimčiai kai jis veikia prieš savo bendrąją prigimtį, kitaip tariant, prieš savo gyvuliškąją prigimtį. Tačiau yra akivaizdu, kad pagal prigimtinę tvarką lyčių susijungimas tarp gyvūnų yra nukreiptas į apvaisinimą. Iš to seka, kad kiekviena lytinė sueitis, negalinti vesti prie apvaisinimo, yra priešinga gyvuliškajai žmogaus prigimčiai".280

280 Šv. Tomas Akvinietis, Super Epistolam B. Pauli ad Romanos, Cap. 1, Lee. 8, www.unav. es/filosofia/alarcon/amicis/crooi6.html.

Šventoji Kotryna Sienietė (1347-1380)

Šventoji Kotryna, didžioji mistike ir Banyčios Daktarė, gyveno neramiais laikais. Popiežiaus valdžia buvo ištremta į Avinjoną (Prancūzija). Ji prisidėjo prie popiežių grąžinimo atgal į Romą. Jos žymūs Dialogai yra parašyti lyg būtų buvę padiktuoti paties Dievo:

„Bet jie elgiasi priešingai, kadangi prie šios paslapties prisiartina kupini nešvarumo, ir net ne to nešvarumo į kurį, dėl silpnos prigimties trapumo, jūs visi esate natūraliai linkę (nors protas, kai tai leidžia laisva valia, gali nutildyti prigimties maištą). Šie vargšai ne tik nesuvaldo šio trapumo, bet dar blogiau. Darydami šią prakeiktą nuodėmę prieš prigimtį, tokie akli ir kvaili, užtemdyta savo intelekto šviesa jie nežino to tvaiko ir vargo, kuriame yra. Ši nuodėmė ne tik dvokia prieš mane, kuris esu Aukščiausia ir Amžinoji Tiesa. Ji mane iš tiesų taip pykdo ir man yra tokia bjaurastis, kad vien tik dėl jos aš savo dievišku sprendimu palaidojau penkis miestus, mano dieviškajam teisingumui nebegalint daugiau to pakęsti. Ši nuodėmė pykdo ne vien mane, kaip sakiau, bet taip pat ir demonus, kuriuos šie vargšai padarė savo šeimininkais. Ne blogis juos pykdo (tarytum jie mėgtų ką nors gero). Jie pyksta todėl, kad jų prigimtis iš pradžių buvo angeliška, ir tai verčia juos bjaurėtis šios baisios nuodėmės vykdymo reginiu".281

281 Šv. Kotryna Sienietė, The Dialogue of the Seraphic Virgin (Angeliškosios mergelės dialogas) (London: Burns, Oates and Washbourne, Ltd., 1925), p. 255.

Šventasis Bernardinas Sienietis (1380 -1444)

Šventasis Bernardinas Sienietis buvo pamokslininkas, pagarsėjęs savo mokymu ir šventumu. Kalbėdamas apie homoseksualumą, jis teigė:

„Jokia pasaulio nuodėmė taip nesugriebia sielos, kaip bjauri sodomija; ši nuodėmė visuomet buvo nekenčiama visų, kurie gyvena pagal Dievą... Iškreipta aistra yra arti beprotybės; ši yda trikdo intelektą, griauna sielos kilnumą, bloškia mąstymą nuo svarbiausių minčių prie žemiausių, padaro asmenį tingų, nesivaldantį, užsispyrusį ir kietaširdį, vergišką ir suglebusį, ir nieko nepajėgiantį. Vedami nepasotinamo malonumo troškimo asmenys paklūsta ne protui, o siautuliui... Jie tampa akli ir kuomet jų protas turėtų kilti aukštų ir didžių dalykų link, jie palaužiami ir nusmukdomi iki begėdiškų, nevaisingų, ir šlykščių dalykų, kurie niekad nepadarys jų laimingų... Kaip žmonės skirtingai šlovina Dievą, taip ir pragare vieni kenčia daugiau negu kiti. Tas, kuris gyveno su šia sodomijos yda, kenčia labiau negu kitas, nes tai didžiausia nuodėmė".282

282 Šv. Bernardinas Sienietis, Sermon XXXIX, Prediche volgari, pp. 896-897, 915.

Šventasis Petras Kanizijus (1521 -1597)

Šventasis Petras Kanizijus, jėzuitas ir Bažnyčios Daktaras, padėjo trečdaliui Vokietijos palikti liuteronybę ir sugrįžti į Bažnyčią. Prie homoseksualumo pasmerkimo Šventajame Rašte jis pridėjo savąjį:

„Kaip sako Šventasis Raštas, sodomitai buvo nedori ir nepaprastai nuodėmingi. Šventasis Petras ir šventasis Paulius smerkia šią niekingą ir iškrypusią nuodėmę. Iš tiesų Raštas šitaip smerkia šią didžiulę nedorybę: „Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą padidėjo ir jų nuodėmė yra neišmatuojamai sunki". Angelai pasakė teisiam Lotui, kuris visiškai bjaurėjosi sodomitų nuodėmingumu: „Palikime šį miestą..." Švetasis Raštas pamini ir priežastis, kurios atvedė sodomitus, ir taip pat gali atvesti kitus, prie šios sunkiausios nuodėmės. Ezekielio knygoje mes skaitome: „Išties, tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys turėjo duonos perteklių ir lengvą gyvenimą, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui. Būdamos išpuikėlės, jos darė mano akyse bjaurius nusikaltimus, todėl jas ir pašalinau, kaip tu matei" (Ez 16, 49-50). Tie, kurie nesigėdija pažeisti dieviškąjį ir prigimtinį įstatymą, yra šio niekuomet pakankamai neapkenčiamo ištvirkimo vergai".283

283 Šv. Petras Kanizijus, Summa Doctrina Christianae, III a/b, p. 455.

XIX skyrius

Bažnytinė drausmė -

ŽODŽIŲ VERTIMAS VEIKSMAIS

Bažnyčios homoseksualumo smerkimas taip pat atsispindi ir bažnytinėje drausmėje. Nuo ankstyviausių laikų homoseksualumą drausminančios priemonės būdavo priimamos per susirinkimus ir sinodus, buvo rašomi atgailos vadovėliai nuodėmklausiams, vidinės religinių ordinų taisyklės, popiežiaus dekretai ir, visai neseniai, Kanonų teisės kodeksas. Šiame skyriuje pateikiami keli pavyzdžiai iš daugybės per 2000 metų priimtų drausminančių priemonių.

Susirinkimai ir sinodai

Homoseksualumas buvo smerkiamas susirinkimuose ir sinoduose. Egzistuoja archyvai, datuojami nuo Elvyros susirinkimo Ispanijoje (71 kanonas), vykusio 306 metais. Iš visų bažnytinių susirinkimų284 Trečiasis visuotinis Laterano susirinkimas, vykęs 1179 metais, turėjo lemiamos reikšmės Kanonų teisei ir bendrai Bažnyčios drausmei homoseksualumo atžvilgiu. Šio susirinkimo 11 kanone rašoma:

„Tegul visi, pripažinti kaltais dėl šios nenatūralios ydos, už kurią Dievo rūstybė nusileido ant nepaklusnumo sūnų ir ugnimi sunaikino penkis miestus, jei jie yra dvasininkai, tebūnie pašalinti iš dvasininkijos arba uždaryti į vienuolynus atgailai; jei jie yra pasauliečiai, jie užsitraukia ekskomuniką ir tebūnie visiškai atskirti nuo tikinčiųjų bendrijos".285

Penktasis visuotinis Laterano susirinkimas (1512 - 1517) nustatė, kad bet kuris dvasininkas, užkluptas praktikuojantis homoseksualumą, būtų pašalintas iš savo dvasininkų luomo arba uždarytas į vienuolyną atgailai.286

284 Į kitus homoseksualumą pasmerkusius susirinkimus ir sinodus chronologine tvarka įeina: 314 - Ankyros susirinkimas Galatijoje (16-17 kanonai); 576 - Antrasis Turo susirinkimas, Prancūzija (14 kanonas); 693 - Šešioliktasis Toledo susirinkimas, Ispanija (3 kanonas); 829 - Paryžiaus susirinkimas (34 ir 69 kanonai); 909 - Trosly susirinkimas (15 kanonas); 1049 - Reimso susirinkimas; 1102 - Londono susirinkimas (28 ir 29 kanonai); 1120 - Nablus susirinkimas (8-11 kanonai); 1212 - Paryžiaus sinodas; 1214 - Rueno sinodas; 1215 - Ketvirtasis visuotinis Laterano susirinkimas (14 kanonas); 1216-1219 - Angers sinodas; 1246 - Beziers sinodas. Plg. Pierre J. Payer, Įvadas į šv. Petro Damiani Gomoros knygą.

285 Trečiasis visuotinis Laterano susirinkimas, 11 kanonas, www.ewtn/library/COUN-CILS/LATERAN3.HTM.

286 Plg. Roberto de Mattei, ed., Ėglise et Homosexualite (Paris: Pierre Tequi, 1995), p. 19.

Popiežių dekretai ir kiti sprendimai

Dekretai buvo popiežaus spendimai dėl drausmės, išleidžiami kaip popiežiaus nutarimai kreipiantis į Bažnyčią ar kuomet būdavo prašoma jo (popiežiaus) patarimo. Viduramžiais sukaupti dekretų rinkiniai buvo svarbūs plėtojant Kanonų teisę.

Garsiausias rinkinys žinomas Decretum Gratianum pavadinimu. Jį apie 1148 metus sudarė vienuolis Gracianas iš Bolonijos (Italija). Šis Decretum taip pat mini ir homoseksualumą.

Kitas dekretas yra laiškas nuo popiežiaus Inocento III, išleistas 1203 m. dėl homoseksualumo praktikavimo Makone, Prancūzijoje.287

1233 metais popiežius Grigalius IX išleido bulę „Vox in Rama", kurioje smerkiama eretiškojo lyderio Konrado iš Marburgo, įsitraukusio į biseksualines orgijas, veiklą.288 Kitais metais tas pats popiežius išleido bulę „Liber Extra", kurioje pakartojo Trečiojo Laterano susirinkimo, vykusio 1179 metais, priimtą kanoną.289

1566 m. balandžio 1 d. popiežius šventasis Pijus V išleido bulę „Cum Primum", kurioje rašo:

„Nusprendę pašalinti visa, kas kaip nors galėtų papiktinti dievišką didingumąjį, mes visų pirma be jokio atlaidumo nusprendėme nubausti tuos dalykus, kurie, remiantis Šventuoju Raštu ar pačiais sunkiausiais pavyzdžiais, labiau nei kiti pykdo Dievą ir iššaukia jo rūstybę. Tai Dievo garbinimo apleidimas, pražūtinga simonija, šventvagiški nusikaltimai ir pasibjaurėtina prigimčiai prieštaraujanti geidulingumo yda. Už šiuos nusižengimus žmonės ir tautos yra pelnytai Dievo baudžiamos katastrofomis, karais, badu ir maru...

Jei kas nors įvykdys prigimčiai prieštaraujantį nusikaltimą, kuris yra sukėlęs Dievo rūstybę ir ši kritusi ant neteisybės sūnų, jis bus atiduotas bausmei į pasauliečių rankas. Jeigu tai dvasininkas, jis neteks pareigų ir patirs analogišką bausmę".290

1568 m. rugpjūčio 30 d. popiežius šventasis Pijus V išleido antrą bulę „Horrendum illud scelus", kurioje rašo:

„Šitas siaubingas nusikaltimas, už kurį ištvirkę ir nešvankūs miestai [Sodoma ir Gomora] buvo Dievo pasmerkti ir sudeginti, pripildo mus geliančio skausmo ir ragina kuo uoliausiai tramdyti šį nusikaltimą. Penktasis Laterano susirinkimas [1512 - 1517] visiškai pagrįstai įtvirtina, kad bet kuris dvasininkas, pagautas šitaip nusidedant prigimčiai, už ką dieviška rūstybė nusileido ant neteisybės sūnų, būtų atleistas iš dvasininkų luomo arba uždarytas į vienuolyną atgailai (c. 4, X, V, 31). Tam, kad šios didelės nelaimės užkratas, pasinaudodamas nebaudžiamumu, kuris yra didžiausia paskata nusidėti, nepaplistų dar įžūliau, ir tam, kad dvasininkai, kalti dėl šio niekingo nusikaltimo ir nebijantys sielos mirties, būtų nubausti griežčiau, mes nusprendėme, kad jie bus baudžiami pasaulietinės valdžios, kuri verčia gerbti civilinę teisę.

Taigi norėdami dar stipriau siekti to, ką mes paskelbėme nuo mūsų pontifikato pradžios (bulė „Cum Primum"), tvirtiname, kad bet kuris kunigas ar dvasininkas, pasaulietinis ar paprastas, bet kokio luomo ar titulo, įvykdęs tokį siaubingą nusikaltimą, remiantis dabartiniu įstatymu, būtų atskirtas nuo visų dvasininko privilegijų, posto, titulo ir bažnytinės paramos, ir, vos bažnytiniam teisėjui atėmus visus laipsnius, būtų patikėtas civilinei valdžiai, kad būtų nubaustas tokia pačia bausme, kokią įstatymas numato į šią prarają įpuolusiems pasauliečiams".291

Savo 1910 metų Katekizme popiežius šventasis Pijus X sako, kad sodomija tarp nuodėmių, kurios „šaukiasi Dievo keršto", pagal sunkumą užima antrą vietą po tyčinės žmogžudystės. „Šios nuodėmės", aiškina Katekizmas, „sakoma, šaukiasi Dievo, nes taip sako Šventoji dvasia ir todėl, kad jų blogis yra toks sunkus ir toks akivaizdus, kad verčia Dievą bausti pačiomis griežčiausiomis bausmėmis"292.

287 J.P. Migne, ed., Patrologia Latina, 215:189, www.geocities.com/pharsea/ScrapingThe-Barrel.html.

288 Plg. www.geocities.com/pharcea/ScrapingTheBarrel.html.

289 Ibid.

290 Šv. Pijus V, bulė „Cum Primum", Bullarium Romanum, Vol. 4, 2 skyrius, pp. 284-286.

291 Šv. Pijus V, bulė „Horrendum illud scelus", Bullarium Romanum, Vol. 4, 3 skyrius, p. 33.

292 Šv. Pijus X, Šv. Pijaus X Katekizmas, www.ewtn.eom/library/CATECHISM/PIUSX-CAT.HTM.

1917 Metų kanonų teisės kodeksas

Popiežius šventasis Pijus X pradėjo Bažnyčios įstatymo kodifikavimo projektą, bet neišgyveno tiek, kad pamatytų jį užbaigtą. Jo įpėdinis, popiežius Benediktas XV, 1917 metais paskelbė Kanonų teisės kodeksą. Jis įtraukė visas per devyniolika amžių Bažnyčios sukauptas vidines drausmines normas.

Pasauliečiai, įvykdę sodomijos nusikaltimą, buvo baudžiami ipso facto nešlovės293 bausme bei kitomis vietos vyskupo protingu sprendimu priimtomis sankcijomis. 2357 kanonas, § 1:

„Pasauliečiai, pagal įstatymą pripažinti kaltais dėl seksualinio nemoralumo, įvykdyto su nepilnamečiu iki šešiolikos metų amžiaus, arba išprievartavimu, sodomija, incestu, sąvadavimu, užsitraukia

nešlovę ipso facto, be to, jiems gali būti pritaikytos ir kitos Ordinaro nuomone taikytinos bausmės".

2358 kanonas numatė, kad žemesniųjų luomų dvasininkai (tie, kurie dar nėra subdiakonai ar aukštesni) gali būti nubausti „netgi pašalinant iš dvasininkų luomo".

Aukštesnių luomų (diakonas, kunigas, vyskupas) dvasininkams 1917 metų Kodeksas numatė, kad:

„jei jie įvykdė nusikaltimą prieš šeštąjį Dievo įsakymą su nepilnamečiu iki šešiolikos metų amžiaus, ar svetimavo, išprievartavo, užsiėmė zoofilija, sodomija, sąvadavimu ar incestu su bet kuriuo asmeniu, esančiu jo pirmo laipsnio gimine, jie bus suspenduoti, paskelbti nešlovingi, iš jų bus atimtas bet koks turimas postas, parapija, titulas ar pareigos, ir, esant labai rimtai priežasčiai, jie bus pašalinti".294

Būdami nešlovingi pasauliečiai ir dvasininkai, įvykdę sodomijos nusikaltimą, automatiškai gaudavo nereguliarumo statusą: „Nereguliarumas gali būti apibrėžtas kaip nuolatinė bažnytinio įstatymo nustatyta kliūtis, draudžianti visų pirma užimti bažnytines pareigas, ir antra, atlikti jau gautas bažnytines pareigas"295.

293 Nešlovė: „Dėmė, pagal kanonų teisę išliekanti asmens charakteryje. Ji būna dvejopa: infamia facti (faktinė) arba gero vardo praradimas dėl padaryto nusikaltimo ar blogio; ir infamia juris (įstatyminė) arba dėmė, priskiriama civilinio įstatymo kai kuriems asmenims kaip pateisinamoji bausmė" (Donald Attwater, „Infamy", A Catholic Dictionary [New York: The MacMillan Company, 1953], p. 254).

294 T. Lincoln Bouscaren, S.J., ir Adam C. Ellis, S.J., Canon Law: A Text and Commentary (Milvvaukee: The Bruce Publishing Co., 1953), pp. 931-932.

295 Ibid., p. 913.

1983 Metų kanonų teisės kodeksas

1983 metais popiežius Jonas Paulius II paskelbė peržiūrėtą Kanonų teisės kodeksą. Šis naujas Kodeksas išlaiko tas pačias sankcijas dvasininkams, kurie nusideda skaistumui (nors aiškiai tai neapibrėžiama), išskyrus konkubinato atvejus, įvairiomis „išorinėmis nuodėmėmis prieš šeštą įsakymą". Susijęs skyrius yra 1395 kanonas, kuris skamba taip:

„§1. Išskyrus 1349 kanone minimus atvejus, konkubinate gyvenantis dvasininkas, arba dvasininkas, kuris kitaip nusideda šeštajam Dekalogo įsakymui, kuris sukelia skandalą, privalo būti nubaustas suspensa; ir, jei toks dvasininkas po įspėjimo atkakliai toliau

laikosi šio nusižengimo, jam gali būti palaipsniui skiriamos papildomos bausmės, įskaitant ir pašalinimą iš bažnytinių pareigų.

§2. Jei dvasininkas kitu būdu pažeidė šeštąjį Dekalogo įsakymą jėga, grąsinimais, viešai ar su nepilnamečiu iki šešiolikos metų amžiaus, dvasininkas privalo būti nubaustas teisinga bausme, įskaitant pašalinimą iš bažnytinių pareigų, jei atvejis to reikalauja".296

Kanonisto Thomas J. Green pateiktas komentaras teigia, kad pirmajame paragrafe minimas konkubinatas „taip pat apima ir kitus habitualius dvasininko seksualinius nusižengimus, kurie gali būti skandalo priežastimi, o ne vien išskiria konkubinato santykius". Komentuodamas antrąjį paragrafą jis sako: „Antrasis paragrafas kalba apie tam tikrus ne habitualius dvasininko seksualinius nusižengimus, kurie yra ypač rimti, jeigu atliekami viešai, jėga, grąsinant ar su bet kurios lyties asmeniu, jaunesniu nei šešiolikos metų amžiaus"297.

296 James A. Coriden, Thomas J. Green ir Donald E, Heinstchel, eds., The Code of Canon Law: A Text and Commentary (New York: Paulist Press, 1985), p. 929.

297 Ibid.

Vatikano dokumentas apie kandidatų į kunigystę atranką ir paruošimą

1961 m. Vasario 2 d. šventoji Vienuolijų kongregacija paskelbė savo Religiosorum Institutio instrukciją dėl kruopščios kandidatų atrankos pašvęstajam gyvenimui ir kunigystės šventimams. Ši Vatikano direktyva buvo išsiųsta tiesiogiai religinių ordinų ir kongregacijų vyresniesiems. Dokumente tvirtinama:

„Jeigu mažosios seminarijos moksleivis sunkiai nusidėjo šeštajam įsakymui su tos pačios arba kitos lyties asmeniu, arba jo elgesys buvo didelio skandalo dėl skaistumo priežastimi, jis turi būti iš karto pašalintas, kaip nustatyta 1371 kanone...

Jeigu novicijas ar prisiekęs vienuolis, dar nedavęs amžinųjų įžadų, būtų kaltas dėl to paties nusikaltimo, jis privalo būti išsiųstas iš bendruomenės, o jeigu aplinkybės to reikalauja, jis privalo būti pašalintas, laikantis kanono 647, § 2, n. 1.

Jeigu amžinuosius įžadus davęs vienuolis nusidėtų bet kuria iš šių nuodėmių, jis privalo būti visiems laikams pašalintas nuo tonzūros ir priėmimo į bet kurį kitą ordiną...

Galiausiai, jei jis būtų subdiakonas arba diakonas, tuomet, nepažeidžiant aukščiau išvardytų direktyvų ir jeigu atvejis to reikalautų, vyresnieji turėtų su Šventuoju sostu aptarti pasauliečio statuso grąžinimo jam klausimą.

Dėl šių priežasčių dvasininkai, kurie savo diacezijoje, arba vienuoliai, kurie kitoje bendruomenėje sunkiai nusidėjo skaistumui su kitu asmeniu, neturi būti prileidžiami siekti kunigystės... Galimybė priimti religinius įžadus ir įšventimą turėtų būti apribota tiems, kurie turi homoseksualinių ar pederastinių tendencijų, kadangi jiems paprastas gyvenimas ir kunigiškoji tarnystė sudarytų rimtų pavojų".298

Kaip galima pastebėti, katalikų Bažnyčia visuomet smerkė homoseksualumą tiek savo moralinėje doktrinoje, tiek vidinėje drausmėje.

298 Šis dokumentas nebuvo publikuojamas Acta Apostolicae Sedis. Tačiau jis buvo išleistas visas anglų kalba knygoje Canon Law Digest (Milwaukee: The Bruce Publishing Co., 1963), Vol. 5, pp. 452-486. Dokumentą galima rasti daugybėje interneto svetainių, pavyzdžiui, www.helpthebishops.c0m/THE%20CANON%20LAW%20DIGEST.htm.

XX skyrius

Neseni homoseksualumo pasmerkimai Bažnyčioje

Kai kurie modernūs teologai ir rašytojai sukėlė painiavą teigdami, kad Bažnyčia pakeitė savo oficialų mokymą apie homoseksualumą. Tačiau tokie tvirtinimai yra visiškai klaidingi. Diskusijai išaugus Šventasis sostas išleido nemažai dokumentų, dar kartą patvirtinančių Bažnyčios poziciją. Negali būti abejonės, kad Bažnyčios smerkimas lieka nepakitęs.

Persona humana - deklaracija seksualinės etikos klausimu

1975 m. gruodžio 29 d. seksualinės revoliucijos įkarštyje kilus nutolimui nuo krikščionškos moralės, Tikėjimo mokslo kongregacija išleido dokumentą Persona Humana - deklaracija dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų.299 Ji smerkia vyraujantį moralinį subjektyvizmą, kurį daugelis teologų gynė remdamiesi klaidingu pastoraciniu supratimu.

Persona Humana aprašo seksualinės revoliucijos įtaką visai visuomenei, ypač per mediją, ir primena katalikams, kad moralė priklauso ne nuo žmonių įgeidžių ar besikeičiančios kultūros, bet nuo prigimtinio įstatymo.

Deklaracija primena kategorišką Bažnyčios ir prigimtinės etikos mokymą, kad kiekvienas nesantuokinis lytinis aktas yra nuodėmingas. Tad ji smerkia ikivedybinį seksą, konkubinatą, masturbaciją ir homoseksualumą.300 Dokumentas pasmerkia teiginį, kad gali būti pateisinti santuokai analogiški stabilūs homoseksualų santykiai:

„Nevalia taikyti jokio pastoracinio metodo, kuriuo jie būtų morališkai pateisinami, laikant tokius aktus atitinkančius šių asmenų sąrangą. Remiantis objektyvia moraline tvarka, homoseksualiniai santykiai yra aktai, esantys už esminės ir būtinos normos ribų".301

299 Ją galima rasti adresu www.vatican.va/roman_curia/congregations/cfaith/documents/rc_con_cfaith?doc?19751229_persona-humana_en.html. Toliau, Persona Humana (originalios išnašos neįtraukiamos).

300 Persona Humana, VII, IX.

301 Persona Humana, VIII.

Laiškas dėl pastoracinio rūpinimosi homoseksualiais asmenimis

1986 m. spalio 1 d. Tikėjimo mokslo kongregacija išleido naują dokumentą, pavadinimu Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos.302

Laiškas primena skirtumą tarp homoseksualų tendencijų ir veiksmų:

„Nors pats homoseksualaus asmens ypatingas potraukis ir nėra nuodėmė, jis vis dėlto sudaro stipresnį ar silpnesnį polinkį į moraliniu požiūriu iš esmės blogą elgesį. Todėl pats poelgis turi būti laikomas objektyviai netvarkingu".303

Laiškas taip pat pasmerkia Biblijos egzegetų klaidas, kurios palaiko homoseksualumą, sakydamas, kad negali būti nė šešėlio abejonės dėl Rašte esamo moralinio homoseksualumo pasmerkimo.304

Priminęs mokymą, kad lytiniai santykiai yra teisėti tik santuokoje, Laiškas patvirtina, kad: „homoseksualinis žmogaus elgesys yra amoralus"305.

Nors ir smerkdamas prieš homoseksualus įvykdomus nusikaltimus, Laiškas tvirtina, kad šie nusikaltimai negali pasitarnauti homoseksualumo pateisinimui, jau nekalbant apie specialių įstatymų, ginančių smerktiną elgesį, leidimą.

Laiškas sako, kad išgyvenantys potraukį tai pačiai lyčiai ras savo sunkios situacijos sprendimą Viešpaties kryžiaus kančioje:

„Svarbiausia, jie yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, visais dėl savo polinkių patiriamais skausmais ir sunkumais vienydamiesi su Viešpaties kryžiaus kančia".305

302 Tikėjimo mokslo kongregacija, Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos. Toliau, Laiškas. Jį galima rasti adresu www.vatican.va/roman_cu-ria/congregations/cfaith/documents/rc_con_cfaith_doc_i986iooi_homosexual-per-sons_en.html (laišką lietuvių kalba galima rasti adresu: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/homosexualitatis-problema.html).

303 Laiškas, nr. 3.

304 Laiškas, nr. 6.

305 Laiškas, nr. 7.

Enciklika Veritatis Splendor

1993 metais popiežius Jonas Paulius II išleido encikliką Veritatis Splendor, kurioje kalbama apie pamatinius su Bažnyčios moraliniu mokymu susijusius klausimus.307 Enciklika dar kartą patvirtina prigimtinį įstatymą ir nekintamą homoseksualumo smerkimą Bažnyčioje.

Kai kurie teologai teigė (ypač kalbėdami apie lytinę ir santuokinę moralę), kad Magisteriumo dokumentai buvo paveikti tokios prigimtinio įstatymo sampratos, kuri „moralinius įstatymus pristatanti tokius, kurie patys savaime esą tik biologiniai įstatymai". Todėl „remiantis natūralistine lytinio akto samprata", jų teigimu, „kaip morališkai neleistina buvusi pasmerkta kontracpcija, tiesioginė sterilizacija, autoerotizmas, ikisantuokiniai ryšiai, homoseksualiniai santykiai, taip pat dirbtinis apvaisinimas"308.

Priešingai šioms klaidoms, enciklika tvirtina:

„Atskleisdama vidujai blogų veiksmų buvimą, Bažnyčia remiasi Šventojo Rašto mokymu. Apaštalas Paulius kategoriškai tvirtina: „Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės" (1 Kor 6, 9-10)".309

307 Jonas Paulius II, Enciklika Veritatis Splendor, 1993 m. rugpjūčio 6 d. www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/encyclicals/documents/hf_jpii_enc_o6o8i993_veritatis-splendor_en.htm (encikliką lietuvių kalba galima rasti adresu: http://www.lcn.lt/b_ dokumentai/enciklikos/veritatis-splendor.html).

308 Veritatis Splendor, nr. 47.

309 Veritatis Splendor, nr. 81.

Katalikų Bažnyčios katekizmas

1994 metais Vatikanas išleido Katalikų Bažnyčios Katekizmą310, kuris dar kartą patvirtino ankstesniuose dokumentuose išdėstytą mokymą. Katekizmas aiškiai moko, kad homoseksualumas yra priešingas prigimčiai ir kad homoseksualūs veiksmai yra tarp tokių nuodėmių, kuriomis „skaistumui sunkiai nusikalstama"311 .

Homoseksualūs veiksmai „pačia savo prigimtimi yra netvarkingi", „prieštarauja prigimtiniam įstatymui" ir „jokiu atveju negalima jų pateisinti"312. Žmonių polinkis į homoseksualumą „nepraeina nuo jų valios", bet su tais, kurie jį išgyvena „reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai", nedera „neteisingai juos atstumti". Jie yra pašaukti „vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi jungti su Išganytojo kryžiaus auka"313.

310 Katalikų Bažnyčios Katekizmas iš pradžių buvo išleistas prancūzų kalba, išverstas į daugelį kitų kalbų ir išleistas visame pasaulyje. Norminis lotynų kalbos tekstas, su daugybe pataisymų, buvo išleistas 1997 metais. Dabartinė angliška versija remiasi šiuo norminiu tekstu. Mes cituojame anglišką versiją, kurią galima rasti internete, Vatikano interneto svetainėje, adresu: www.vatican.va/archive/ccc_css/archive/ca-techism/ccc_toc.htm (Katekizmą lietuvių kalba galima rasti adresu: http://katekiz-mas.lcn.lt/kbk1996p2003/index.html). (Toliau, KBK).

311 KBK, 2396.

312 KBK, 2357.

313 KBK, 2358.

XXI skyrius

2003 metų Vatikano pasmerkimas

Homoseksualinė revoliucija neseniai keliose šalyse pasiekė didelių teisminių ir įstatyminių pergalių. Tai paskatino Šventąjį sostą išleisti dar vieną dokumentą, kuris primintų Bažnyčios doktriną lytiškumo moralės klausimu, pasmerktų homoseksualumą ir pakviestų katalikus pasipriešinti homoseksualių sąjungų įteisinimui.

Pavadintą Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų dokumentą 2003 m. liepos 31 d. išleido Tikėjimo mokslo kongregacija. Jį pasirašė kongregacijos prefektas, kardinolas Joseph Ratzinger ir sekretorius, arkivyskupas Angelo Amato.

Parašytas visiems

Nors parašytos visiems, Pastabos išskirtinai pamini katalikų vyskupus ir politikus, kadangi jie gali tiesiogiai veikti prieš homoseksualų judėjimo įstatyminį puolimą.

Vyskupams Pastabos skirtos „priminti esminius šios problemos momentus ir pateikti racionalių argumentų", kad jie galėtų „parengti konkretesnius pareiškimus". Šitie argumentai taip pat tarnauja katalikų politikams, kurių viešas gyvenimas turėtų būti „krikščioniškąją sąžinę atitinkantis". Galiausiai Pastabos adresuojamos „visiems žmonėms, įsipareigojusiems skatinti bei ginti visuomenės bendrąjį gėrį"314. Dokumentas pristato prigimtiniu protu paremtus argumentus.

314 Pastabos, nr. 1.

Santuoka egzistuoja tiktai tarp vyro ir moters

Remdamosi principu, kad santuoka suponuoja „lyčių tarpusavio papildomumą", Pastabos aiškina, kad santuoka „nėra viena iš kokių nors žmogiškųjų asmenų sąjungų. Ji yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota sava prigimtimi, savais tikslais ir esminėmis savybėmis".

Ši tiesa yra tokia akivaizdi, kad „jokia ideologija negali iš žmogaus dvasios atimti tikrumo, jog santuoka būna tik tarp dviejų skirtingos lyties asmenų, kurie, dovanodami save vienas kitam savitu ir išskirtiniu būdu, siekia savo asmenų bendrystės"315 .

Pastabos tęsia:

„Nėra jokio pagrindo ieškoti ir įžiūrėti kokių nors, net tolimų, analogijų tarp homoseksualiųjų sąjungų ir Dievo plano santuokos ir šeimos atžvilgiu. Santuoka yra šventa, tuo tarpu homoseksualūs santykiai prieštarauja prigimtiniam dorovės įstatymui. Homoseksualūs aktai „lytinį aktą užveria gyvybės dovanai. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir lytiškumą. Jiems pritarti negalima jokiu atveju".

Šventajame Rašte homoseksualūs santykiai „smerkiami kaip didelis iškrypimas... Toks Rašto vertinimas neleidžia daryti išvados, kad visi, kurie dėl šios anomalijos kenčia, yra už tai asmeniškai atsakingi, bet patvirtina, kad homoseksualūs aktai netvarkingi pačia savo prigimtimi". Toks pats moralinis vertinimas buvo būdingas daugeliui pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojų ir vieningai įimtas į katalikiškąją Tradiciją".316

315 Ibid., nr. 2.

316 Ibid., nr. 4.

Homoseksualumas yra sunki nuodėmė skaistumui

Priminusios, kad su žmonėmis, turinčiais polinkį į homoseksualumą, dera elgtis su pagarba ir užuojauta, Pastabos cituoja Katalikų Bažnyčios Katekizmą, kuris teigia, kad toks polinkis yra „objektyviai netvarkingas" ir kad homoseksualumo praktikavimas yra „sunki nuodėmė skaistumui"317.

317 Ibid.

Pareiga prieštarauti aiškiai ir griežtai

Pastabos nurodo, kad homoseksualų judėjimas pasinaudoja teisine tolerancija, kad skleistų savo ideologiją ir keltų pavojų žmonėms, ypač jaunimui. Jos perspėja, „kad blogio toleravimas yra visiškai kas kita negu pritarimas blogiui ar jo įteisinimas"318. Net ir ten, kur homoseksualios sąjungos buvo įteisintos, „privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti"319.

Pastabos primygtinai reikalauja, kad privalu išvengti „bet kokio formalaus bendradarbiavimo skelbiant ar taikant tokius labai neteisingus įstatymus" ir netgi bet kokio „materialaus bendradarbiavimo juos taikant". „Šioje srityje kiekvienas gali apeliuoti į sąžinės prieštaros teisę"320.

318 Ibid., nr. 5.

319 Ibid.

320 Ibid.

Įstatymai homoseksualiųjų sąjungų naudai prieštarauja teisingam protui

Iš tiesų „pilietinis įstatymas negali prieštarauti teisingam protui, neprarasdamas sąžinę saistančios galios. Tad kiekvienas žmogaus įstatymas turi įstatymo galią tiek, kiek jis atitinka teisingo proto pažintą prigimtinį dorovės įstatymą ir gerbia neatimamas kiekvieno asmens teises"321.

Taigi „įstatymai homoseksualiųjų sąjungų naudai prieštarauja teisingam protui...valstybė negali įteisinti šių sąjungų, nenusižengdama pareigai skatinti ir ginti santuoką kaip bendrajam gėriui esmingai svarbią instituciją"322.

321 Ibid., nr. 6.
322 Ibid.

Įteisinimas skatina homoseksualumą ir silpnina santuoką

Pastabos paneigia homoseksualų judėjimo dažnai iškeliamą teiginį, kad homoseksualių sąjungų įteisinimas niekam nedaro žalos, ir todėl nekenkia bendrajam gėriui.

„Čia pirmiausia pravartu apmąstyti skirtumą tarp homoseksualaus elgesio kaip privataus reiškinio ir to paties elgesio kaip įstatymiškai numatyto ir patvirtinto socialinio santykio, galinčio tapti viena iš teisinės sistemos institucijų. Šis antrasis reiškinys yra ne tik rimtesnis, jo poveikis būtų platesnis ir gilesnis, ir galiausiai jis taip pakeistų visą socialinę struktūrą, kad ši imtų prieštarauti bendrajam gėriui. Pilietiniai įstatymai yra žmogaus gyvenimo visuomenėje struktūriniai principai, kreipiantys tą gyvenimą į gera ar bloga. Jie „vaidina labai svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį", veikdami „mąstysenos ir elgsenos modelius". Gyvenimo formos ir jas atspindintys modeliai ne tik formuoja išorinį socialinį gyvenimą, bet linksta diegti jaunosioms kartoms kitokį elgesio formų supratimą bei vertinimą. Todėl homoseksualiųjų sąjungų įteisinimas aptemdytų tam tikrų pamatinių dorovinių vertybių suvokimą ir nuvertintų santuokos instituciją"323.

323 Ibid

Nėra analogijos tarp tos pačios lyties sąjungų ir santuokos

Biologiniu ir antropologiniu požiūriu, pati prigimtis niekaip neleidžia palyginti bet kokios homoseksualios sąjungos formos su santuoka:

„Homoseksualiosioms sąjungoms visiškai nebūdingi biologiniai bei antropologiniai santuokos ir šeimos elementai, kurie galėtų deramai pagrįsti jų teisinį pripažinimą. Šios sąjungos neįgalios tinkamai laiduoti gyvybės pratęsimo ir žmonių giminės išlikimo". 324

Galimybė griebtis dirbtinio apvaisinimo niekuo nepakeičia šio fakto ir nepadaro tos pačios lyties sąjungų natūraliomis. Ji veikiau parodo „didelį pagarbos žmogaus orumui stygių"325. Tos pačios lyties sąjungoms nebūdingas tikras „santuokinis matmuo, kurio dėka lytiniai santykiai tampa žmogiški ir tvarkingi"326.

324 Ibid., nr. 7.

325 Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija, Instrukcija Donum vitae (1987, vasario 22), II. A. 1-3.

326 Pastabos, nr. 7.

Leidimas homoseksualų sąjungoms įsivaikinti: prievarta prieš nekaltus vaikus

Kalbėdamos apie galimybę homoseksualų poroms įsivaikinti Pastabos labai tinkamai pastebi, kad tai „reikštų juos [vaikus] prievartauti", nes pasinaudojant vaikų silpnumu ir priklausomumu „jie būtų įkeliami į aplinką, neskatinančią jų visiškos žmogiškos sklaidos". Nepaisant didelio nemoralumo, homoseksualių porų įsivaikinimas pažeistų principą, pagal kurį „silpniausios ir apsiginti neįstengiančios šalies" interesai visuomet turi būti ginami, suteikiant jiems pirmenybę327.

Kadangi valstybės funkcija yra apginti silpnuosius, šiuo atveju ji turi ginti vaikus ir neleisti kilti rimtam psichologiniam ir moraliniam pavojui.

327 Ibid.

Naujas santuokos apibrėžimas sunaikins visuomenę

Pastabos tvirtina, kad visuomenės išlikimas yra susijęs su klestinčia, tvirtai ant santuokos pamato stovinčia šeima. Jos taip pat nurodo rimtas pasekmes visuomenėje, jei homoseksualios sąjungos bus įteisintos:

„Neišvengiamas homoseksualiųjų sąjungų teisinio pripažinimo padarinys būtų naujas santuokos apibrėžimas paverčiant ją institucija, kuri savo teisiniu pavidalu nebeturėtų esminio ryšio su tokiais nuo heteroseksualumo neatsiejamais veiksniais, kaip gyvybės pratęsimo ir auklėjimo pareiga. Jie dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka teisės požiūriu tebūtų laikoma viena iš kelių galimų santuokos formų, tai santuokos idėja iš pagrindų pakistų, ir pakistų didelei bendrojo gėrio nenaudai. Homoseksualiąsias sąjungas pakeldama į santuokos ar šeimos lygmenį, valstybė elgiasi savavališkai ir prieštarauja savo pačios pareigoms".328

328 Ibid., nr. 8.

Nėra neteisinga atmesti tai, kas nepriklauso teisingumui

Homoseksualų judėjimas teigia, kad tos pačios lyties sąjungų neįteisinimas yra diskriminacinis ir pažeidžiantis teisingumą, kadangi homoseksualai turi lygią teisę į santuoką ir visas jos privilegijas. Pastabos taip atsako į šį sofizmą:

„Juk skirtumo tarp asmenų darymas arba socialinio pripažinimo ar indėlio atmetimas nepriimamas tik tada, kai tai prieštarauja teisingumui. Santuokai būdingo socialinio ir teisinio statuso netei-kimas gyvenimo formoms, kurios nėra ir negali būti santuokinės, teisingumui neprieštarauja. Dargi priešingai, teisingumas to reikalauja".329

329 Ibid.

Tikra autonomija niekuomet nekenkia bendrajam gėriui

Vatikano dokumentas taip pat paneigia autonomijos argumentą, kuriuo rėmėsi Aukščiausiojo teismo sprendimas Lawrence prieš Teksaso valstiją byloje:

„Negalima pagrįstai apeliuoti ir į teisėtos asmens autonomijos principą. Vienas dalykas yra tai, kad kiekvienas pilietis gali laisvai užsiimti jį dominančia veikla, iš esmės išsitenkančia tarp visuotinių pilietinių teisių bei laisvių, ir kitas bei visiškai skirtingas - tai, kad veikla, reikšmingai ir pozityviai neprisidedanti prie asmens bei visuomenės raidos, gali būti valstybės ypatingai ir kompetentingai teisiškai pripažįstama. Homoseksualiosios sąjungos nė iš tolo negali atlikti užduočių, dėl kurių santuoka ir šeima nusipelno ypatingo ir kompetentingo teisinio pripažinimo. Priešingai, daug kas leidžia teigti, kad tokios poros trukdo sveikai visuomenės raidai ir bus juo žalingesnės, juo jų veiksminga įtaka socialiniam audiniui bus didesnė".330

330 Ibid.

Politikų katalikų nuostatos turi atitikti jų tikėjimą

Skyriuje „Politikų katalikų elgesys įstatymų homoseksualiųjų sąjungų naudai akivaizdoje", Pastabos pabrėžia katalikų politikų331 pareigą pasipriešinti šiems įstatymų siūlymams:

„Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai... Parlamentarui katalikui tenka moralinė pareiga aiškiai bei viešai pareikšti savo nepritarimą ir balsuoti prieš tokį įstatymo projektą. Balsuoti už bendrajam gėriui taip kenkiantį įstatyminį tekstą būtų labai amoralu".332

331 Kai kurie politikai katalikai pasitelkia sekuliarų principą skirti Bažnyčią ir valstybę, kad pateisintų katalikiškos moralės nepaisymą viešame gyvenime. Iš tikrųjų jie daro perskyrą savyje, skirdami „kataliką" nuo „politiko". Ši perskyra pažeidžia būties vienovę bei moralės ir logikos prielaidą. Kiekvienas žmogus teisiamas Dievo pagal savo mintis, žodžius ir darbus, o tai reiškia, pagal žmogiško asmens vienovę.

   332 Pastabos, nr. 10.

Homoseksualiam elgesiui ir sąjungoms paprasčiausiai negalima pritarti

Pastabos pabrėžia: „Bažnyčia moko, kad pagarba homoseksualiems asmenims jokiu būdu negali akinti pritarti homoseksualiam elgesiui ar homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui"333.

Taigi negali būti abejonės, kad visų katalikų pareiga yra priešintis homoseksualumo programai. Moralinis Bažnyčios mokymas pasikeisti negali.

333 Ibid., nr. 11.

Ugandos kankiniai: šventasis Charles Lwanga ir draugai

Ugandos kankinių istorija yra savalaikė pamoka tiems, kurie priešinasi homoseksualumui. Ji parodo kaip, su Dievo malone, įmanoma pasipriešinti nuožmiam spaudimui pasiduoti homoseksualumui nepaisant net savo gyvybės.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje Bugandoje (dabar Uganda, Centrinė Afrika) buvo įsteigta katalikiškoji misija. Iš pradžių Tikėjimas buvo priimtas teigiamai, bet tai pasikeitė valdant karaliui Mwanga, kuris Bažnyčią persekiojo.

Šis genties valdovas sodomizavo jaunus rūmuose pareigas einančius berniukus patarnautojus, kad patenkintų savo aistrą. Būdami pagonys, šie jauni vyrai paklusdavo jo norui, bet po krikšto jie pasipriešino karaliui matydami, kad jo veiksmai sunkiai pažeidžia Dievo Įstatymą.

Joseph Mkasa buvo atsakingas už karaliui patarnaujančius berniukus. Būdamas katalikas, jis darė viską, ką galėjo, kad apsaugotų juos nuo karaliaus. Valdovo įsakymu 1885 metais lapkričio 15 dieną jam buvo nukirsta galva. Charles Lwanga, taip pat katalikas, užėmė Joseph Mkasa vietą ir taip pat saugojo jaunas aukas.

Karaliaus Mwanga rūstybei nebuvo ribų. Suprasdamas, kad pasipriešinimo šaknys glūdėjo tikėjime, jis nusprendė savo karalystėje jį išnaikinti. Karalius įsakė atvesti jam patarnaujančius berniukus. Krikščionys buvo išrikiuoti atskirai. Vadovaujami Lwanga'os krikščionys patarnautojai pakluso. Kiti du patarnautojai, jau buvę suimti, prisijungė prie jų, lygiai taip pat pasielgė ir du kareiviai. Karalius paklausė, ar jie pasiryžę likti krikščionys. „Iki mirties", atsakė jie. „Tuomet užmuškite juos!" Kai kurie iš kankinių taip ir nepasiekė egzekucijos vietos, nes dar pakeliui juos nudūrė ietimis ar sukapojo į gabalus. Likę mirė žiauria mirtimi, juos sudegino gyvus. Tai buvo Kristaus žengimo į dangų ketvirtadienis, 1886 metų birželio 3 diena.

Dvidešimt du Ugandos kankiniai buvo palaiminti 1920-aisiais ir iškilmingai kanonizuoti 1964-aisiais metais. Jų šventė švenčiama birželio 3 dieną.

Išvados

Kaip parodėme šioje knygoje, homoseksualumo klausimas yra kritiškas momentas mėginant pakirsti krikščioniškos civilizacijos likučius. Jeigu homoseksualų judėjimui pavyktų jėga tautai primesti tos pačios lyties „santuoką", tai pakeistų daugiau nei tik mūsų įstatymus ir institucijas, bet pakeistų pačią mūsų kultūrą ir identiškumą.

 

Štai kodėl mes turime atsiliepti. Mes turime visas priemones reaguoti.

Mūsų jėga ta, kad kalbant apie tos pačios lyties „santuoką" mes tvirtiname tai, kas visuomet buvo mūsų tradicija. Mes tvirtiname poziciją, kurios per 2000 metų nuolat mokė Bažnyčios tėvai ir šventieji.

Tos pačios lyties „santuokos" gynėjai iš tiesų siūlo mūsų tautai kažką visiškai svetima. Nedidelė mažuma laiko esant teisinga tai, kas niekuomet istorijoje nebuvo priimta ar įtvirtinta.

Jie žino, kad jų programa nėra populiari ir iš visų jėgų stengiasi vengti spręsti klausimus visuotinai. Dažniausiai ją priimti verčia teismų sprendimai. Tad mes privalome parodyti kaip homoseksualų judėjimas ir jo sąjungininkai primeta mūsų visuomenei tos pačios lyties „santuoką", kuri prieštarauja mūsų tautos tradicijoms ir paveldui.

Mūsų jėga yra ir ta, kad mes nevieni. Kad ir kur homoseksualumo programa būtų pristatoma, ji visuomet pasitinkama su dideliu pasipriešinimu. Ir dažniausiai apie šį pasipriešinimą nepranešama, o tuo tarpu menką prohomoseksualųjį palaikymą išpučia ir transliuoja didelė žiniasklaidos dalis.

Ginantieji šeimą privalo „pramušti" šį klausimą supantį tylos barjerą. Jie turi suvokti, kad visame pasaulyje yra milijonai kitų katalikų ir krikščionių, kurie narsiai stojo prieš šitą grėsmę.

Jungtinės Valstijos yra viena iš tu vietų, kur kilo didelė paprastų žmonių reakcija ginant santuoką. Bet žinios apie tokią reakciją mūsų tautos nepasiekė.

Pavyzdžiui, nedaugelis yra girdėję apie 1994 metų Santuokos federalinės apsaugos aktą, kurį pasirašė prezidentas Bill'as Clinton'as. Jame santuoka apibūdinama galinti būti tik tarp vyro ir moters. Nedaugelis suvokia, kad šio akto versijos vėliau buvo priimtos keturiasdešimtyje iš penkiasdešimties valstijų kaip apsisaugojimas nuo tos pačios lyties „santuokos".

Nebūdami patenkinti vykstančiu įstatymų leidimu, daugelis amerikiečių griebiasi legalių priemonių prieš teismo sprendimus darydami pataisas savo valstijų konstitucijose. Tradicinės santuokos konstitucinės pataisos buvo daugumos palaikytos 27 Amerikos valstijose. Vien 2006 metais septynios valstijos balsavo už šias pataisas, kai kurios daugiau nei 80 proc. dauguma.

Reakcija pastebima ne tik JAV, bet ir Europos Sąjungoje. Daugelyje šalių piliečiai mobilizavosi ir protestavo prieš mėginimus primesti tos pačios lyties „santuoką". Pavyzdžiui, tokia reakcija kilo Lenkijoje, kai tuometinis meras, dabar prezidentas, Lech Kaczynski griežtai uždraudė eisena už gėių teises Varšuvoje. Taip pat Poznanėje, kur 2006 metų lapkričio 18 dieną sušaukta „gėjų" eisena baigėsi visišku fiasko. Šį faktą buvo priversta pripažinti net žiniasklaida. Kaip būdinga tokiems renginiams, tarp dalyvaujančiu buvo ne vien homoseksualai, bet ir būrys kairiosioms pažiūroms priklausančių asmenų (nuo ekologų iki anarchistų). Daugelis dalyvių buvo net ne lenkai, o iš užsienio atvykę radikalieji aktyvistai, sieke parodyti solidarumą su gėjais. Po reakcijos Latvijoje buvo padarytos pataisos konstitucijoje, kad santuoka būtų apibrėžta kaip esanti tarp vyro ir moters.

Vis dėlto homoseksualų įtaka Europos Sąjungoje daro įtaką tautų pokyčiams. Mes turime nusiteikti ilgalaikei kovai, kad savo tautoje apgintume šeimą.

Štai dėl ko mes leidžiame šią knygą.

Naudokitės šia knyga, kad pasipriešintumėte legaliai ir taikiai. Parodydami religines, filosofines ir mokslines homoseksualų judėjimo silpnąsias puses, mes galime atremti esamą plačiai paplitusį antikrikščioniška puolimą, kad ir kur jis bepasirodytų. Naudokitės šia knyga, kad pamokytumėte kitus krikščionis suprasti klaidingus romantinius mitus, kuriuos judėjimas skleidžia kalbėdamas apie savo gyvenimo būdą, apie klaidingą užuojautos išnaudojimą ir kitus sofistinius argumentus.

Mes viliamės, kad ši knyga visiems, kurie ją perskaitys, suteiks tvirtumo. Pasinaudokite jos teikiamais atsakymais namuose, darbe ir bažnyčioje. Tegul ši knyga suteikia drąsos visiems, kurie priešinasi homoseksualu judėjimui.

Šia knyga kreipiamasi į tautą dar kartą patvirtinti, kad Dievas ir Jo įstatymas yra aukščiausia gerbtina teisė, kuriai paklūstama. Tai ypatingas kreipimasis į krikščionis perimti klausimo sprendimą iš tų, kurie dangstosi klaidinga užuojauta. Mes privalome kovoti kartu remdamiesi Katalikų Bažnyčios per 2000 metų užgrūdintu, bet išties užjaučiančiu mokymu homoseksualumo klausimu.

Prisiminkime įvykius Fatimoje. Dievo motina maloningai žvelgia į tas tautas, kurios nuodėmės ir nemoralumo akivaizdoje gina tikrus moralės principus ir doktriną.

Baltijos tautas patikėjo Dievo motinos globai ir Marijos žeme paskelbė popiežius Inocentas III, 1215 metų Laterano susirinkime. Tegul ji užtaria mūsų šalį prieš Dievo Sūnų. Tegul ji motiniškai palaimina daugelio pastangas ir tesuteikia pergalę visos šalies pastangoms apginti šventas santuokos ir šeimos institucijas.

Kuomet žmonės apsisprendžia bendradarbiauti su Dievo malone, įgyvendinami istorijos stebuklai: Romos imperijos atsivertimas; Viduramžių susiformavimas; Ispanijos atkariavimas, pradedant Kovadonga; visi įvykiai, kylantys iš didžių sielos atgaivų, kurioms žmonės taip pat yra gabūs. Šos atgaivos yra nenugalimos, nes niekas negali nugalėti žmonių. kurie yra dori ir iš tiesų mylintys Dievą.

Plinio Corrėa de Oliveira Revolution and Counter-Revolution.

 

Minėdami Tavo pasirodymą Šiluvoje prieš 400 metų, meldžiame mes Tave, mūsų Motina, apsaugok mūsų Tėvynę nuo amoralumo pavojų, neleisk nugrimzti į nuodėmių liūną ir padėk mums išlikti ištikimiems krikščioniškosioms vertybėms.

 

Homoseksualizmo iššūkis

„Tačiau Bažnyčia, laikydamasi Šventojo Rašto ir Dekalogo nuostatų, negali žmogaus prigimčiai prieštaraujančio elgesio laikyti moraliu bei leistinu. Knyga „Apginti aukštesnį įstatymą" pasakoja apie pastangas įteisinti homoseksualų elgesį ir malonumų ieškojimą padaryti moralumo kriterijumi (...)."

Arkivysk. S. Tamkevičius



Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacija

 

Design by Joomla