Justinas Marcinkevičius
Dainos apie kelią
Kad atsikeliu–
Dangų paremtų.
Kad prakalbėtų –
Daug pasakytų.
1
Per kaimą kelias ėjo
Su kryžium ant pečių.
Jis vasarą dulkėjo
Nuo ratų ir pėsčių.
O rudenį pakumpęs ...
Tapnojo atkakliai.
Kabino purvą klumpės,
Pristodavo arkliai.
Sušalęs jis dundėjo
Ir barstės sniegučiu...
Per kaimą kelias ėjo
Su kryžium ant pečių.
Jis lenkės didžlalaukių
Sodybų didelių.
O kumečio - jis laukė
Po klevo smūtkeliu.
Ir stiepėsi pirkelės,
Lyg laukdamos svečių...
Tai buvo mūsų kelias
Su kryžium ant pečių.
2
Bet kelias buvo siauras
Ir vietos tiek nedaug!
Jei tavo klynas kiauras,
Būk geras — pasitrauk!
Sulopytą marškoną
Sutiko kailiniai.
Nustūmė jį į šoną
Ir - trauk tave velniai!
O kelias buvo mūsų
Grįstas pėdom - bėdom.
Jis raitėsi ir duso
Poangliškom madom.
Dulkėjo kelias pilkas,
Kentėjo už visus.
Jį keikė vilna, šilkas –
Kodėl jis netiesus.
O jis gi prie miškelio
Sau raitės kaip žaltys. –
Tegu tiesesnio kelio
Jie niekad nematys!
3
O kelias vis dulkėjo
Nuo ratų ir pėsčių.
Per kaimą vyrai ėjo
Su ginklais ant pečių.
Kalbėjojie sustoję:
- Dorogą ... per siaura!
Mūsiškiai Jiems, kartojo:
- Nėra plataus! Nėra!
Dulkėti, sunkūs batai
Nuėjo, kur tiesiau:
Pramynė kelią platų,
Pramynė mums, ne sau.
Stebėjosi pirkelės,
Žiūrėjo kaip seniau;
- Tai štai koks mūsų kelias!
Iš tikro... nemaniau!
O kryžius sudūlėjo
Ties vieškeliu plačiu.
Per kaimą kelias ėjo
Be kryžiaus ant pečių.
4
Per girią takas raitės,
Skubėjo įpalias.
Jį saugojo eglaitės,
Užkorę skareles.
Prakeikę kelią viešą,
Su ginklais ant pečių,
Į pelkes bėgo priešai
Vingiuotu takučiu.
Akivaros juos rijo –
Nieks nekasė duobės –
Ir nieks „Sveika Marija"
Ui juos nesukalbės.
Kiekvieno, kas takais tais,
Dantis sukandęs, seks –
Ui girios laukia raistas.
Ten vietos daug. Užteks.
Neprisileis arti jo,
Į kaimą neįleis.
Kas šunkeliais atėjo,
Tas šunkeliais nueis.
5
Einu keliu plačiuoju,
Einu, veržiuos, skubu,
Kilometrus skaičiuoju
Ir mintyse kalbu:
- Išleidai, išlydėjai
Į vieškelj, tėvuk!
Į veidą pūtė vėjai,
O tu man: „Nepargriūk!
Štai šitas kelias mūsų,
O šunkelis — anų.
Tėvukas jau užduso...
O aš — einu, einu.
Prisėsiu nors truputį.
Bet ne. Toliau, toliau!
Kely negali būti
Žodelio „atėjau".
Tėvukas jau užduso.
O aš sakau „einu".
Štai šitas kelias mūsų,
O šunkelis — anų.
1955-1956
Kovojančios tautos kelias išvedė Lieuvą į laisvę. Meldžiamės ir lenkiame galvą prieš visus tautos laisvės kovotojus.