Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

ZENONAS IVINSKIS

 

LIETUVOS VALSTYBINGUMO IŠPLĖTIMAS SLAVŲ ERDVĖJE

GEDIMINAIČIŲ ŠEŠIŲ DEŠIMTMEČIŲ PASTANGOS (IKI 1408)

Atspaudas

Tautos Praeities T. I, kn. 4

CHICAGO              1962

Straipsnis PDF formatu,   fotografinė kopija 

Iš siauro šiandieninio Pabaltijo ruožo, kur susispaudusi gyvena lietuvių tauta, sunku yra žvelgti į tolimos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos plotus atgal. Vargiai galima įsivaizduoti didžiąją Algirdo ir Vytauto laikų valstybę, kai didieji Vilniaus kunigaikščiai apjungė ir Dniepro augštupių miškų masyvus, ir jo žemupio stepių platybes. Kadangi nepriklausomoji 1918 metų Lietuva tapo grynai tautinė valstybė, Vilniaus kunigaikščių pastangos išplėsti Lietuvos valstybingumą į kairiuosius Volgos prieupius buvo imta vertinti ne anų laikų mastu, bet pagal tautinius lietuvių valstybės reikalavimus. Tad ypač Vytautui buvo daug kartų daromi kaltinimai, kam jis eikvojęs lietuvių tautos energiją tolimuose plotuose. Buvo priekaištaujama, kam šis Kęstutaitis ruošęs išlaidingus žygius, vaikydamasis totorius po stepes.

Tačiau žiūrint tų pat amžių matu, reikia pripažinti, jog lietuvių ekspansija į rytus nuo pat valstybės pradžios buvo susidėjusių politinių santykių išdava. Į artimas slavų žemes lietuviai buvo pradėję veržtis dar prieš Mindaugą. Veržimąsi diktavo pati geopolitinė padėtis. Kai Dauguvos ir Nemuno žemupių srityse įsistiprino, ar visomis jėgomis bandė įsitvirtinti vokiečių ordinas, natūraliai lietuviams plėstis beliko milžiniška rytų erdvė, kur kliūtys buvo nepalyginamai mažesnės. Pradėjęs tikrosios Lietuvos puolimus tik 13-jo amžiaus gale, vokiečių ordinas praleido tikrąjį laiką jai užimti. Jis nepastebėjo, kad jau Gedimino laikų Lietuva buvo pasidariusi stipri ir galinga valstybė, plačiai atsirėmusi į rytų žemes. Iš jų lietuviai traukė ir papildomų jėgų prieš nepaliaujamus ordino puolimus. Kryžiuočių kronikos, ypač Vigando Marburgiečio, ne kartą 14-me amž. minėjo rusiškųjų žemių karius kovose prieš ordiną.

Nė vienas Lietuvos valdovas 14-me amž. neatsisakė nuo pretenzijų užvaldyti naujų slaviškųjų žemių, kur gausioms Gedimino vaikų ir anūkų šeimoms lengvai buvo galima išskirti reikalingas dalis. Vytauto senelis Gediminas ir vėliau jo dėdė Algirdas iš senosios Kijevo Rusios įsigijo plačias teritorijas. Didysis Gediminas ir jo sūnus užvaldė jas ne tik ginklu, bet ir taikiu būdu, net giminystėmis. Tik kolonistų didžiarusių plotų prie Maskvos upės nebepasisekė nei Algirdui, nei Vytautui užimti.

Įsistiprinimas rytų plotuose sudaro vieną iš įdomiausių epizodų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos istorijoje, kuriai, ypač jos ekspansijai į rytų slavų erdvę, nuo 19-jo amž. galo iki II pasaulinio karo daug dėmesio yra paskyrę rusų, lenkų, ukrainiečių ir iš dalies vokiečių istorikai. Iš pačių lietuvių vis dar tebelaukiama tos srities mokslinių tyrinėjimų, juo labiau, kad tarybiniai (komunistų) istorikai rusai tą problemą stengiasi apeiti, ją tik prabėgomis užsiminti. Lietuvių užvaldymas rusiškosios erdvės, jų politiniai ir kariniai pasisekimai nesiderina į vad. ..vyresniojo brolio” dabar skelbiamąsias tezes. Tad ir pačių lietuvių tarybiniams istorikams yra leidžiama rašyti apie kryžiuočius, jų agresiją, apie kryžiaus karus Lietuvon ir pan., bet nieko minėtino nėra pasirodę lietuviškai nuo 1944 apie 14—15-jo amž. Lietuvos santykius su Maskva, apie Gedimino, Algirdo, Vytauto didžiuosius teritorijalinius laimėjimus. Tad tuo labiau mums reikia tą klausimą tyrinėti labiau atsidėjus. Šis straipsnis tėra tačiau programatinė apžvalga, paimta iš naujai paruošto platesnės lietuvių tautos istorijos teksto.

1. Algirdo laimėjimai ir jo neužbaigti konfliktai su Maskva

Su Algirdo vardu yra tampriai surištas Lietuvos išsiplėtimas į rytus ligi Volgos augštupių ir pietuose į Juodosios jūros stepių gilumą. Įjungdamas Lietuvai daug rytinių slavų žemių ir drąsiai skelbdamas, jog visa Rusija turi lietuviams priklausyti, šis žymiausias Gediminaitis iš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos padarė didžiausią Europoje valstybę.

Rusų metraščiai, kurie yra pagrindinis šaltinis apie Algirdo politinę veiklą, yra davę ir jo charakteristiką. Kada Algirdas darė kokį žygį į Maskvos žemes, metraštininkui jis virto „piktu, bedievišku ir negarbingu” priešu (PSRL 18, 118). Šiaip jau apie Algirdą sprendimas buvo teigiamas, kartais net pataikaujantis. Tas pats kronistas pažymėjo, jog „iš visų brolių Algirdas buvo labiausiai gabus”. Savo sugebėjimais ir valdžia jis viršijęs tėvą ir dėdę.

Algirdo ir jo valstybės stiprybę išryškino ir to laiko Bizantijos istorikas Nikephorus Gregoras († 1360), pažymėdamas, jog lietuvių karalius savo stiprybe ir militarinėmis kariuomenės ypatybėmis pranoksta visus kitus šiaurinės Rusios kunigaikščius. Labai karinga lietuvių tauta esanti neįveikiama. O jos valdovas „vienintelis nemoka mongolams jokių metinių duoklių, kadangi jo karalystė yra labai didelė ir gerai sustiprinta pilimis” (KH 1896, 518).

Pagal rusų metraščius, Algirdas esąs ne tik asmeniškame gyvenime, bet apskritai visame savo veikime rodęs saiką ir santūrumą (PSRL 10, 213). Kai jis rengdavosi į karą, savo žygio planus taip apsupdavo paslaptimis, jog net artimieji kariniai vadai jų nepatirdavo. Savo ištverminguose politiniuose siekimuose jis buvo gana atsargus, o jo gudrumas ėjo iki augščiausių ribų. Derybų ir sutarčių pagalba Algirdas pasiekdavo daugiau negu ginklo jėga. Nors ir nėra žinių apie kokius jo garsius karo veiksmus, tačiau žinoma, kad jis yra daug po plačius plotus žygiavęs, sugebėdamas užsiimti ir visos valstybės reikalais. Tiesa, jis buvo labiau atsidėjęs laimėjimams rytų erdvėje; tačiau teikdavo pagalbos ir kitiems dviems broliams, būtent su Lenkija kovojančiam Liubartui ir vakarų sieną ginančiam Kęstučiui.

Paliuosuodamas Rusios žemes iš totorių jungo ir „po senovei” („po staremu”) palikdamas iš anksčiau susidėsčiusią tvarką, Algirdas savo valdžią labiausiai išplėtė į rytus ir į pietus. Smunkanti totorių valstybė po chano Berdibeko mirties (1359) suskilo į kelias dalis. Tad Algirdas sėkmingai išnaudojo totorių silpnumą. Jau nuo 1357 jis ėmė įsiviešpatauti Dniepro kairėje, užimdamas ten didelius plotus Desnos baseine. Briansko kunigaikštiją jis pavedė sūnui Dimitrui, o Naugardą -Sieverską kitam sūnui Kaributui - Dimitrui, kai Černigovo kunigaikštijoje buvo paliktas vietinis kunigaikštis. Algirdo valdos jau pasiekė Okos šaltinius, bet pačias Okos augštupių kunigaikštijas (Kozielską, Karačevą, Novosilį ir kt.) teužvaldė Vytautas.

Sumušdamas totorius 1362 prie Būgo prieupio Mėlynųjų Vandenų — „Sine Wody” (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo ne tik plačią Podolę, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį Dniepro žemupį1), kuris tada buvo tuščias. Menkai gyvenamoje Podolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima. Šie galėjo ten įsikurti ir be Algirdo paramos. Dar nėra galutinai išaiškintas klausimas, kada Karijotaičiai yra pasirodę Podolėje. Nėra užtenkamai duomenų paremti naujai tezei, jog Karijotas su savo mažamečiais sūnumis, kaip Jaunučio šalininkas, po Vilniaus perversmo būtų buvęs priverstas trauktis į totorių silpnai ginamą pietų Rusią. Iš Podolės Karijotaičių paminėtini Jurgis (†1374), Aleksandras (†1388), Konstantinas (†1388), Teodoras. Šalia kitų, kurių vardai apytikriai tenustatomi, rodos, Karijoto sūnus buvo ir Borisas, pasižymėjęs sudarant Kriavo aktą. Podolėje Karijotaičiai ėmė įvesti tvarką, statyti pilis (Kamieniecą, Smotryčą, Bakotą ir kt.), užvesti ūkinį gyvenimą.2)

1)    S. M. Kuczyński, Sine Wody, Rzecz o wyprawie Olgierdowiej 1362 r., Księga ku czci O. Haleckiego, Warszawa 1935, 81 -141.

2)   Karijotaičių ir jų įvykdytas Podolijos užėmimo klausimas yra specialiau tirtas J. Puzynos ir H. Paszkiewicziaus. Tarp judviejų buvo užsimezgusi gyva mokslinė diskusija, kurioje H. Paszkiewicz pasirodė tikslesnis ir geresnis šaltinių aiškintojas: J. Puzyna, Korjat i Korjatowicze, AW 7, 1930, 425-455; papildymai t. p. 11, 1936, 61-97; J. Puzyna, Pierwsze wystąpiene Kor-jatowiczów na Rusi południowej, t. p. 13, sąs. 2, 1938, 1-65; H. Paszkiewicz, Pierwsze wystąpienia Korjatowiczów na widowni dziejowej, (Priedas prie jo knygos: O genezie i wartości Krewa, Warszawa 1938, 264-299); H. Paszkiewicz, W sprawie roli politycznej Korjatoviczdv na Wołyniu i Podola, AW 13, sąs. 2, 1938, 334-337. Gana tiksliai visą tą ginčą įvertino St. Krakowski, Korjatowicze i sprawa Podolska w XIV w. w oświetleniu najnowszej historiografii polskiej, AW 13, sąs. 1, 1938, 250-274.

 

Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo kunigaikštija, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino brolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių įtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą (†1398).

Dar būdamas daliniu kunigaikščiu, 1342 Algirdas buvo padėjęs Pskovui prieš Livonijos magistrą Burchardą von Dreileven, kuris buvo apgulęs Izborską (į vakarus nuo Pskovo). Dalis Pskovo bajorų, „tikėdami iš Algirdo gauti pagalbos” prieš Livonijos ordiną ir Did. Naugar-dą, į Pskovo kunigaikščius pravedė vyriausiąjį Algirdo sūnų (Vingaudą?, Vingolt?), per krikštą gavusį Andriaus vardą. Bet Algirdaitis tuoj buvo nusiųstas į Polocką.

Tolimesnė kova dėl įtakos šiaurinėse Rusios žemėse tarp Lietuvos ir Maskvos Algirdui atnešė eilę nepasisekimų. 1349 Pskovas nutraukė draugiškus santykius su Algirdu. O Didž. Naugarde tada jis taip pat nebepajėgė įveikti Maskvos įtakos. Tai buvo pasikeitusių politinių santykių išdava.

Iki 14 amž. vidurio Rusios gyventojai, nors išpažindami Bizantijos tikėjimą, noriai pasiduodavo pagonių lietuvių valdžion, nes tuo būdu išsilaisvindavo iš kieto totorių jungo. Padėtis tačiau pamažu keitėsi Lietuvos nenaudai, kai Maskvos kunigaikščiai ėmė stiprėti. Svarbus buvo veiksnys, kad Rusios gyventojus rišo tas pats tikėjimas su Maskva, kurios valdovas Jonas Kalita, pirmasis energingas rytinių slavų žemių “rinkėjas”, savo palikuoniams buvo nurodęs aiškų kelią surinkti savo valdžion susiskaldžiusią Rusią. Bet to paties siekė ir Algirdas, kuris nedvejodamas paskelbė, jog „savaime visa Rusia (Russia) turėtų priklausyti lietuviams”.3)

Tad Algirdas ir Maskvos kunigaikščiai tapo nesutaikomi priešai. Varžybinė kova tarp Vilniaus ir Maskvos jau prasidėjo pačioje Algirdo valdymo pradžioje, kai jis, norėdamas sulaužyti Maskvos jėgą, nutarė susiartinti su totorių chanu ir siuntė pas jį 1349 Karijotaičius — Simaną ir Eikšą. Bet jiedu nepasiekė tikslo, nes buvo perduoti didžiajam Maskvos kunigaikščiui, šiam reikalaujant. Gelbėdamas savo pasiuntinius - sūnėnus, Algirdas taikėsi su Maskva. Tada jis jau buvo našlys, ir iš Maskvos kunigaikščio Simano ir metropolito Teognosto gavo leidimą (1349 ar 1350) vesti Tverės kunigaikščio Aleksandro dukterį Julijoną.4)

3)  SRP II 80 (“Omnis Russia ad Letwinos deberet simpliciter pertinere” — Hermano de Wartberge kronika).

4) PSRL 7, 215; 18, 97.

Bet greitai vėl kova atsinaujino prie Dimitro (Jono sūnaus) Suzdaliečio. Kiekvienas iš veiklių varžovų, norėdamas nurungti konkurentą, stengėsi išplėsti savo įtaką Pskove, Didž. Naugarde, Smolenske ir Tvėrėje. Ir Algirdas, ir Maskvos kunigaikštis tuo pačiu laiku darė stiprių pastangų atnaujinti arba išlaikyti savo valstybės ribose arkivyskupo -metropolito sostą graikų tikėjimo gyventojams.

Maskvos kunigaikščių ateičiai buvo gana reikšminga, kad visos Rusios metropolitas savo sostinę iš Kijevo, esančio nuolatinių totorių puolimų pavojuose, 1300 perkėlė į šiaurinės Rusios Perejeslavlį. Akstiną tam davė naujas didelis Kijevo apiplėšimas (1299). Po Teognosto Rusios metropolitu Algirdo laikais buvo atkaklus lietuvių priešas Aleksis (1354-78).

Vesdamas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos interesų apspręstą bažnytinę politiką, Algirdas, nors pats ir būdamas pagonis, rūpinosi ir budėjo, kad jo pavaldiniai ortodoksai nebūtų priklausomi nuo priešo žemėje sėdinčio metropolito. Pagaliau jam pasisekė atstatyti Vytenio ir Gedimino laikų padėtį. 1354 Konstantinopolio patrijarchas paskyrė atskirą Lietuvos valstybei priklausančių žemių metropolitą - arkivyskupą Romaną.

Po Romano mirties (1361), Maskvai ir Aleksiui rūpinantis, Lietuvos stačiatikių metropolija nebebuvo atnaujinta, bet vėl tapo pajungta maskviniam “visos Rusijos metropolitui”. Tik po daugelio pastangų Algirdui vėl pavyko Konstantinopolio patrijarchą Filotėją įtikinti Lietuvos ortodoksų labui. Algirdas 1370 smarkiai pasisakė prieš Aleksį, atsakydamas į priekaištus savo laiške Konstantinopolio Filotėjui.5) Patrijarchas Lietuvos stačiatikių metropolitu 1375 paskyrė vienuolį Kiprijoną († 1381), kuris pastoviai gyveno Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje, Kijevą pasirinkdamas sostine. Bet Algirdo pasiektas laimėjimas ilgesnį laiką nepatvėrė. Maskvos Dimitras Kiprijono nepripažino ir dėjo pastangų Lietuvai metropolitu įšventinti vieną savo numatytą vienuolį. Nuo 1389 Lietuvos metropolija vėl paliovė egzistavusi iki pat 1415, kai Grigorijaus Camblako asmenyje Vytautas trumpam laikui išsirūpino jos atnaujinimą, tepatverusį vos penkerius metus.

5) Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft V, 1907, 358-361 (Algirdo graikiškai rašyto laiško tekstas).

Lietuvos stačiatikių bažnytinės padėties nesutvarkymas ateičiai paliko didelę spragą, per kurią veržėsi Maskvos įtaka. Vėliau ji buvo pridengiama iš Maskvos einančiu šūkiu — globoti tariamai skriaudžiamus Lietuvos stačiatikius, ar „dizunitus”. Tad iš Maskvos iki pat 18-jo amž., ypač nuo Žigimanto Senojo laikų, buvo imta skelbti, jog ji turinti apginti katalikų persekiojamus stačiatikius, bažnytinės organizacijos atžvilgiu nuo 16-jo amž. pradžios vėl priklausančius Maskvos metropolitui, kuris nuo 1589 tapo „Maskvos ir visos Rusijos patrijar-chu”.

Geriau Algirdui sekėsi kovoti su Maskvos užuomačiomis Smolensko ir Tverės kunigaikštijose. Smolenskas jau nuo anksčiau lenkėsi Lietuvos įtakai. Algirdas ėmė skaldyti plačią kunigaikštiją, sau vieną po kitos pasiimdamas kaikurias sritis ir pilis. 1355 jo garnizonai įsikūrė Rževe ir Bialoje. Iki 1362 jis užėmė Smolensko kunigaikštijai priklausanti Mogiliavą, Toropiecą, Mstislavlį ir kt. Pats Smolenskas tapo apsuptas Algirdo valdomis, taigi jo valiai Smolenskas turėjo lenktis per jėgą, kai Maskvos kunigaikštis nepajėgė ten išvystyti savo įtakos.

Nežiūrint reikšmingų Algirdo laimėjimų kovoje su Maskva, šios jėga pasiliko ir toliau grėsminga Lietuvos valstybei. Toji Rusios šiaurės kunigaikštija pamažu darėsi vis stipresnė ir didesnė. Tad jau prie Algirdo anūko (Kazimiero), susidėjus dar palankesnėms Maskvos sąlygoms, jos kunigaikščiai pradės reikšti savo kietas pretenzijas į Rusios žemes, esančias Gediminaičių valdžioje, o dalis rytinių Lietuvos pasienių stačiatikių gyventojų ims palankiau žvelgti į Kremliaus pusę.

Bet Algirdas vis dar sėkmingai skleidė Lietuvos valstybingumą Rusioje, nors ir susitikdamas su Maskvos pasipriešinimu. Žymiausia kova dėl įtakos tarp Vilniaus ir Maskvos prasidėjo Tverės kunigaikštijoje. Patys Tverės kunigaikščiai jau nuo seniau tarpusavy nesutardavo. Vieni jų jieškojo Lietuvos pagalbos, kiti rėmėsi Maskva.

Gindamas teises savo svainio Tverės kunigaikščio Mykolo (Aleksandro sūnaus), Algirdas ginklu kliudė ten įsistiprinti Maskvai. Tris kartus (1368, 1370, 1372) jis, nepasiekdamas aiškios pergalės, žygiavo prieš Maskvą. 1368 rudenį Algirdo žygyje dalyvavo Kęstutis su jaunučiu Vytautu, „visi lietuvių kunigaikščiai” ir „Smolensko jėga”. Nors priešas buvo užkluptas netikėtai, tačiau žiemos sąlygomis pats Algirdas nebuvo pasiruošęs ilgam apgulimui. Todėl, prastovėjęs prie Maskvos mūrų „tris dienas ir tris naktis” ir nuteriojęs apylinkę, jis grįžo atgal.6) Iki tol niekados lietuviai nebuvo pasiekę Maskvos vartų. Lieka neaišku, ar tas paslaptimi apgaubtas žygis teturėjo reikšti vien Tverės Mykolo teisių gynimą, ar kai ką ir daugiau.

Antrasis Algirdo rudens žygis (1370. XI.), kuriame dalyvavo Kęstutis „su kitais lietuvių kunigaikščiais”, Tverės Mykolas ir Smolensko Sviatoslavas, jau nebuvo netikėtas. Nepasisekus paimti Volok-Lamskij, Algirdas gruodžio 6 priartėjo prie Maskvos mūrų, o kunigaikštis Dimitras (Donietis) užsidarė Kremliuje, pilnai pasiruošęs. Tad Vilniaus valdovas, prastovėjęs 10 dienų, padarė su juo paliaubas. Metraštininkas su pasitenkinimu išsitaria, jog Algirdo kariai grįžę namo „stipriai būkštaudami, žvalgydamiesi ir bijodami galinčių juos persekioti (būrių)”.7) Bet Algirdo pasirodymas prie miesto vartų palankiai buvo sutiktas Maskvos valdžia nepatenkintųjų. Metropolitas Aleksis turėjo pagrasyti, jog nusikalstą tie, kurie susidedą su pagonių kunigaikščiu, o kova su Algirdu buvo paskelbta šventu karu.

6) PSRL 18, 108. Plg. įdomias pastabas apie Algirdo žygius į Maskvą: J. Matusas, Algirdo kelias į Maskvą, Draugas, 1960. XI. 5, psl. 6; A. Kučinskas, Kęstutis, lietuvių tautos gynėjas, Kaunas (Marijampolė) 1938, 152-155.

7) PSRL 18, 110.

 

Tretįjį Maskvos žygį 1372. IV pradėjo Kęstutis ir Andrius Algirdai tis (iš Polocko), netikėtai su didele kariuomene įsiveržę į Dimitro Doniečio žemes. Čia žygiavo būriai iš „Lietuvos, Liachų ir Žemaičių”.

O pats Algirdas išsiruošė vasarą. Nors pasiruošusi Maskva neprileido jo prie savo mūrų, tačiau nė katra pusė nestojo atviron kovon.8) Po kelių dienų buvo padaryta taika, ir varžovai grįžo atgal į savo sostines, neišsikovoję sau aiškios persvaros ir pastovių laimėjimų. Algirdas toliau nebesikišo į Maskvos ir Tverės santykius.

8) PSRL 18, 112-113.

Algirdo žygiuose nė vienu atveju nebuvo prieita prie sprendžiamų kautynių. Savo kariuomenėje turėdamas daug stačiatikių, Algirdas nesiryžo kautis su Maskvos Dimitru, kuris turėjo metropolito Aleksio paramą ir palaiminimą. Be to, nuolatinės kovos su ordinu atitraukė Algirdo dėmesį į vakarus. Kai Tverės kunigaikštis Mykolas dar bandė toliau tęsti kovą prieš Maskvą, nebegaudamas Vilniuje paramos, turėjo tuojau pat (1375) pasidaryti Maskvos (Dimitro Jonaičio) vasalu.

Tuo tarpu Maskvos kunigaikščiai, nors ir turėdami pripažinti totorių viršenybę, tuo pačių laiku stengėsi savo valdžion paimti kitas rusų žemes. Maskviečiams kaip tik lengviau sekėsi šiaurinėse srityse, kurios buvo toli nuo valdų, betarpiškai pažinusių totorių jungą, pvz., pietinėje Rusioje.

Kai į gyvenimo galą Algirdo aktyvumas rytuose mažėjo, Maskvos kunigaikštija ėmė dar labiau stiprintis. Ji pastoviau domėjosi ir tomis atskiromis nepriklausomomis kunigaikštijoms (D. Naugardu, Pskovu, Tvėrė, Smolensku), kurioms įveikti Algirdas buvo dėjęs daug energijos. Kartais tos kunigaikštijos taip pasipriešindavo abiem varžovam, jog išsikovodavo visišką nepriklausomumą, kaip pvz., Pskovas. Ilgą laiką panašiai buvo ir su D. Naugardo respublika, nors Algirdas siekė ją priversti paklusti. Prieš Algirdo mirtį ten laimėjo pagaliau Maskvos įtaka, kurios pasėkoje 1375 D. Naugardas su Dimitru padarė sutartį.

Algirdui nepavyko sutramdyti kylančios Maskvos jėgos, kuri nuo 15-jo amž. galo vis labiau iš rytų ims grasinti Lietuvai, panašiai kaip 14-me amž. jos egzistencijai pastoviai grasė vokiečių ordinas. Paskutinis Lietuvos valdovas, kuris turėjo užsimojimų įveikti Maskvą, buvo didysis Kęstutaitis.

2. Ankstybieji Vytauto žygiai rytuose

Visas Vytauto gyvenimas buvo padalintas tarp uždavinių rytuose ir vakaruose. Iš visų Lietuvos valdovų Vytautas su Vakarais buvo daugiausia turėjęs sąlyčio ir labiau pažinęs Vakarų kultūrą. Ketveri metai ordino žemėse buvo jo naudingai praleistas “mokslo laikas”. Tad Vytautas ir Lietuvoje įskiepijo daug Vakarų kultūros elementų. Bet ir su Rytais jis turėjo gana stiprių saitų. Su pačia Maskva jį rišo artima giminystė, kai ten 1392 nutekėjo vienintelė jo atžala, jo duktė Sofija. Iš visų Gediminaičių daugiausia Vytautas yra veikęs rytų erdvėje, ilgiems laikams ten palikdamas žymių pėdsakų.

Įveikdamas stepių klajoklius ir pasiekdamas Juodąją jūrą, Vytautas išlygino iki tol perdėm kontinentalinį Lietuvos valstybės charakterį.

Pietų Rusioje jis statė tvirtoves, kolonizavo stepių nomadus totorius. Susiskaldžiusių totorių puolimus jis atrėmė jų pačių pagalba. Dar 17-jo amž. žemėlapiuose Dniepro žemupyje aptinkami pavadinimai “Vytauto pirtis”, “Vytauto brasta” ir t. t. buvo didžiojo Kęstutaičio veiklos liudininkai. Visu platumu Vytautas atnaujino dėdės vykdytą rytų ekspansiją tuo pačiu laiku, kai vakarų pusėje reikėjo gintis nuo kerštaujančio ordino puolimų.

Kęstutaičio veikimas rytų - pietų erdvėje pasireiškė trejopu būdu:

1)    jis labiau prie centro jungė atsipalaidavusias dalines kunigaikštijas;

2)    jis paėmė vasalinėn Lietuvos priklausomybėn tarpines sritis tolimame Maskvos pasienyje; 3) pagaliau totorių bendradarbiavimo jieškodamas, jis bandė įsigalėti visose rusų žemėse. Totorių pagalba jis siekė įvykdyti senąją Algirdo programą. Pagal rusų metraščius, Vytautas žadėjo Perekopo (Krymo) vad. Aukso ordos chanui Tochtamišui, nugalėjęs jo priešą Timur-Kutlugą, pasodinti jį visų totorių chanatų viršūnėje, sakydamas: “o tu mane pasodinki didžiojoje Maskvos kunigaikštijoje... Vokiečius (ordiną) aš pats paimsiu!”9)

Vytautas siekė pats betarpiškai valdyti rusiškąsias žemes. Todėl jis naikino dalines kunigaikštijas, surasdamas įvairių progų pašalinti eilę Gediminaičių, o jų sritis padaryti nuo savęs priklausomas. Du suimti paties Jogailos broliai buvo nusiųsti Krokuvon.10) Po Julijonos Algirdienės mirties jauniausias karaliaus brolis, būtent Švitrigaila, kuris per krikštą buvo gavęs Boleslovo vardą, prieš Jogailos valią buvo įsišeimininkavęs Vitebske. Su Jogailos žinia, Vytautas kartu su Skirgaila 1392 paėmė Vitebską. Dėl neaiškios laikysenos ir kitas Jogailos brolis — Briansko ir Naugardo — Sieversko kunigaikštis Dimitras Kaributas 1393 pavasarį kautynėse buvo nugalėtas. Jis nebeteko ir savo valdos.

Vytauto ir Jogailos susitarimu Podolė buvo padalinta. Vakarinę jos dalį, neišjungdamas iš Lietuvos valstybės,11) su eile svarbių pilių, Jogaila 1395 davė Spytekui iš Melsztyno. Šis daugiausia buvo pasitarnavęs, kviečiant Jogailą karaliumi.12) Kitą Podolės sritį vėliau gavo Švitrigaila. Ištrūkęs iš Krokuvos kalėjimo, jis jieškojo prieglaudos Vengrijoje, o gavęs Podolę, rūpinosi ją išlaikyti Lietuvai.

Toje pietinėje valstybės dalyje buvo padaryta ir kitų žymių atmainų. Iš Liubarto sūnaus Teodoro Vytautas atėmė Volinijos Vladimirą, bet jį paskyrė vietininku į Naugardą - Sieverską. Bet Liubartaitis taip pat pabėgo Vengrijon.13) Kaip bėglys, prie jo prisijungė ir trečias Gedimino anūkas, buvęs Podolės kunigaikštis Teodoras Karijotaitis.

9) PSRL 22, 203: “...ja tebe posažu na Ordie, i na Sarai, i na Bolgariech, i na Astarchani, i na Ozovie, i na Zajaickoj Ordie, a ty mene posadi na moskovskom velikom kniaženiju, i na vsej semantcati tem, i Novegrade velikom, i na Pskove, a Tver i Riazan’ moi i jest, a Niemcy sam vozmu”. Plg. panašius tekstus kronikose D. Naugardo (t. p. 4, 103) ir Nikono (t. p. 11, 172).

10)   SRP III, 185. Plg. A. Lewicki, Powstanie Swidrygielly, Kraków 1892; J. Matusas, Švitrigaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, Kaunas 1938.

11)   Plg. G. Rhode, Die Ostgrenze Polens. I. Band (in Mittelalter bis zum Jahre 1401), Koeln 1955, 349.

12) DlugO XII, 463.

13) Plg. L. Kolankowski, Dziejie Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagiellonów, I t. (1377-1499) Warszawa 1930, 61.

 

Beveik tuo pat laiku (1396) Vytautas iš Vladimiro Algirdaičio atėmė Kijevą, sau pasilaikydamas Žitomiro ir Ovručio plačius valsčius (,,volosti”). Kijevas buvo atiduotas Skirgailai mainais už Polocką. Jau 1392.XII.6 susivažiavęs Beize su Jogaila ir Skirgaila, Vytautas pagaliau susitaikė su karaliaus broliu. Jis pasižadėjo Skirgailai teikti paramą, padėti iš Kijevo išvaryti Vladimirą, kuris vėliau gavo Kopylių. Bet senosios Rusios sostinėje Vytautas galėjo greitai pasodinti vietininku savo svainį, ištikimą Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį, nes Skirgaila 1397 ten buvo vietinių nunuodytas. Šitaip tragiškai baigė savo neramų gyvenimą veiklus Algirdaitis, kuris ilgametį broliui tarnavimą buvo pradėjęs 1379 paslaptingąja kelione į Vakarus.

Plėsdamas savo valdžią rytuose, Vytautas energingai sutvarkė Smolenską. Lietuvos ekspansijoje į rytus ši Dniepro augštupio kunigaikštija žymią rolę vaidino nuo Mindaugo laikų, nes yra duomenų, kad jau 13-jo amž. pusėje lietuvių kunigaikštis Edvydas buvo įsitvirtinęs Smolenske. 14) Ši Dniepro tvirtovė buvo svarbus raktas į didžiausius plotus. Smolenskas ilgai saugojo Lietuvos valstybės šiaurės-rytų valdas, ir lietuviai nuo 1514 per visą šimtmetį nedarė su Maskva pastovios taikos, iš visų jėgų stengdamiesi jį atgal atsiimti.

Nuo 1386 Smolenskas buvo taikoje su Lietuva.15) Bet du Sviatoslavo sūnūs — Jogailai paklusnumą žadėjęs Jurgis ir jo brolis Hlebas — pateko savitarpio nesantaikon. Remdamasis giminyste, Vytautas pasisiūlė tarpininkauti ir ta proga 1395 rudenį užėmė Smolenską, iškilmingai miestan įžengdamas ir amžininkus nustebindamas. Belaisvį Hlebą pasiuntęs Krokuvon, Vytautas užėmė ir Smolensko leną Viazmą, o Lietuvai naujai prijungtose žemėse vietininkais paskyrė Jomantą (Jamontą) ir Vosylių Boreikaičius.16) Iš Smolensko puldamas Riazanę, kuris savo globon paėmė Jurgį Sviatoslovaitį, Vytautas priartėjo prie valdų savo žento Vosyliaus I (1389-1425), su kuriuo oficialiai laikėsi taikos. Maskvos valdovas tačiau slapton sąjungon prieš uošvį buvo įtraukęs Riazanę ir dar Tverės kunigaikštį Mykolą.17) Kai Vytautas ties Niekudavu (Kalugos gubern.) sutriuškino Riazanės kunigaikščio eiles, Vosyliui tai įvarė baimės. Jis du kartu pasimatė su Vytautu (prie Kolomnos netoli Maskvos ir Smolenske,18) sutikdamas perleisti jo įtakai Maskvai artimas žemes. Nors Vosylius buvo bandęs prieš Vytautą sąjungon įtraukti ir Did. Naugardą, bet Kęstutaitis išėjo laimėtoju. Naugardas suėjo konfliktan su Maskva, kai Tverės kunigaikščio Mykolo sūnus Jonas su kitais kunigaikščiais Vilniuje viešėjo pas Vytautą.

14)   M. Stryjkoski, Kronika Polska, Litewska, Żmódska į wszystkiej Rusi, I, 1846, 285-286. Plg. H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, London 1954, 203.

15)   Kai 1385 m. rudenį Andrius Algirdaitis Livonijos ordinui užrašė “visą savo Polocko karalystę”, jis padarė sąjungą su Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu, kuris užvaldė Mstislavlį. Maištininkai tačiau greitai buvo įveikti. Pačiam Sviatoslavui žuvus prie Mstislavlio ant Vechros kranto, jo sūnus Jurgis pažadėjo Jogailai paklusnumą.

16)   PSRL 4, 101; 17, 46, 81, 327.

17)   PSRL 11, 163; 15, 165.

18) 4, 99; 8, 69; 11, 166; 17, 81.

 

Nuo Astra vos (Ostrowo) sutarties dar nebuvo praėję penkeri metai, o Vytautas jau buvo įvykdęs daug atmainų. Polocke, Vitebske, Smolenske, Naugarde-Sieverske ir Kijeve sėdėjo Vytauto vietininkai. Pasiliko nežymios kunigaikštijos: Černigovo, Pagirio (Polesės), Ostrogskių (Volinijoje). Išsilaikė nuo Vytauto priklausomos smulkios Gediminaičių valdomos, kunigaikštijos Ratne, Kopyliuje, Zaslavlyje.

Tyliose Vilniaus ir Maskvos varžybose dėl įtakos tarpinėse kunigaikštijose Vytauto stiprėjimas nepaliko be pėdsakų. Jam pasidavinėjo arti Maskvos — Okos augštupio sričių kunigaikščiai, kaip Karačevo, Mcensko, Kozelsko, Serpeisko, Masalsko, gal būt ir Peremišlio.19) šalia smulkių leninių kunigaikštijų, kurios klausė Vilniaus, kai kurios sritys buvo betarpiškai pajungtos Vytautui. Apie 1400, pvz., Karačeve, Serpeiske ir Mcenske jau nebebuvo savarankiškų vietinių kunigaikščių, o tik Vytauto vietininkai.20)

Nors Jogaila savo pusbroliui Astrave nebuvo formaliai davęs didžiojo kunigaikščio titulo, Vytautas tačiau savo savarankiška veikla 14-jo amž. gale visą Lietuvos valstybę turėjo savo valdžioje. Daugiausia iniciatyvos ir iki tol Vilniaus valdovui neįprasto judrumo Kęstutaitis parodė rytuose. Kad čia jis galėtų turėti laisvas rankas, dar sykį ordinui aukojo Žemaičius (Salyno taika 1398). 21) Apsidraudęs vakarų fronte, „Vytautas, kurio gyslose — anot Leopoldo V. Rankės — tekėjo toks kraujas, kuris buvo giminingas didžiojo chano garbės troškimui, pareiškė esąs skirtas valdyti pasaulį”.22) Išnaudodamas totorių vidaus nesutikimus, iš tiesų Vytautas siekė savo valdžion paimti visas rytų slavų žemes. Bet čia jį pradžioje ištiko didžiausias smūgis, turėjęs skaudžių pasėkų.

19)   J. Natanson— Leski, Granica moskiewska w epoce Jagiellońskiej. Dzieje granica wschodniej Rzplitej, I, 1922, 20.

20)   J. Natanson — Leski, Granica o. c. 1, 21. Pig. G. Rhode, Ostgrenze o. c. 1, 351.

21)   E. Weise, Die Staatsvertraege des Deutschen Ordens in Preussen im 15. Jahrhundert, I (1398-1437), Koenigsberg i. Pr. 1939, 9-12 (kritiškas tekstas, geresnis už anksčiau skelbtuosius).

22)   Žr. Z. Ivinskis, Vytautas Didysis istorinėie literatūroje (ir jo perijodo bibliografija), Athenaeum, I, Nr. 2 Kaunas 1930, 190-212; II, Nr. 1, 1931, 89-141 Istoriografijoje įdomiai Vytauto vaidmuo apžvelgtas I. Lappo, Istorinė Vytauto reikšmė, Praeitis 11, 1933, 19 (1-71).

 

3. Vytauto santykiai su totoriais ir Vorsklos nelaimė

Iki pat 16-jo amž. pradžios Lietuvos istorijoje totoriai įsirašė kaip reikšmingas veiksnys. Su totoriais jau buvo susitikęs karalius Mindaugas, ir Lietuvos Metraščio plačioji redakcija minėjo eilę žinių apie 13-jo amž. lietuvių susikirtimus su totoriais.23) Su jais kovėsi ir Algirdas. Bet daugiausia su totoriais susitiko Lietuva 14-jo amž. gale. Tam įdomios progos davė kilę nesutikimai pačioje Aukso ordoje. Naujasis chanas Tochtamišas, kuris iš pradžių buvo didžiojo chano Timuro globojamas, vėliau (1391) buvo jo sumuštas. Kad ir atgavęs valdžią, Tochtamišas nesijautė saugus. Jis jieškojo sau atramos Lietuvoje, kurios žemės rubežiavosi su Aukso orda. 1393.V.20 jis siuntė Jogailai savo garsųjį „jarlyką” (raštą), kviesdamas jį sąjungon prieš bendrus priešus, iš savo pusės siūlydamas pagalbą, “kai ištiks reikalas”: „Aš esu pasirengęs tau padėti su visa mano jėga; tiktai duokite man žinią”.24)

Ką Jogaila atsakė Tochtamišui, nėra žinoma. Kai 1395 pavasarį vėl Timuro būriai sumušė Aukso ordos chaną, jam nebepasisekė toliau išsilaikyti valdžioje. Tad 1396 Tochtamišas su savo šalininkais ir gausia šeima prisiglaudė Lietuvoje. Jis tikėjosi su Vytauto pagalba atgauti prarastą valdžią. O Kęstutaičiui, kuris, įsimaišydamas į totorių ginčus, troško išplėsti savo valdžią ant visos Rusijos, į Kipčaką pretenduojančio chano atbėgimas buvo viliojantis. Tochtamišas teikė patogią progą. Vytauto nusistatymas rusų metraščiuose yra atžymėtas įvairiais vaizdingais posakiais. Jis esą Tochtamišui sakęs: „Aš įkelsiu tave ordos sostan, o tu pasodinsi mane didžiojoj Maskvos kunigaikštijoje ir visos Rusijos valdžioje”.25)

Tochtamišo „jarlykas” Vytautui nėra išlikęs; bet jis turėjo reikšti Vytautui valdžią ant visų rusų žemių. Nuo 1397 pamečiui Kęstutaitis atliko į totorius tris žygius. Atrodo, pritariant Jogailai, kuris iš viso rūpestingai rėmė pusbrolio rytų planus, Vytautas (1397) suruošė didelį žygį prie Juodosios jūros ir Kryman, 25a) kuris tada totorių gyvenime vaidino svarbią rolę. Atsigabenęs iš žygio daug totorių belaisvių ir pabėgėlių, kurių pusę atidavė Jogailai, juos Vytautas įkurdino Trakų kunigaikštijoje. Gavę sau privilegijas iš Vytauto, kuris totorių atmintyje per šimtmečius buvo garbinamas, Lietuvos totoriai išlaikė savo mahometonišką tikėjimą ir papročius, kai tuo tarpu Lenkijoje jie buvo sukrikščioninti ir sulenkinti.

23) PSRL 17, 234, 250, 304, 365, 430, 481 (Ringaudas prie Mohilnos 1234 totorius “na golovu porazil”); plg. Volynijos (Ipatijaus) metraščio žinią, kad 1258-59 totorių chanas Burundajus su Danielių Romanaičiu nuterioję Aukštaičių žemes iki Nalšėnų (PSRL 2, 846). Plačiau žr. J. Puzyna, W. sprawie walk Litwinów z Tartarami o Ruś w latach 1238-43, Przegląd Historyczno-Wojskowy, IX, zesz. 3, 1937 (plg. rec. St. Zajączkowski, AW 13, 1938, 303). J. Chabanier, Les Tatars Lituaniens, Apercus historiques et militaires, Revue Historique de l’Armče, Paris 1960, Nr. 3, 16.

24)   L. Kolankowski, Dzieje W. Ks. Lit. o. c. 67 pastb.2 (įdomi citata iš “jarlyko” nuorašo, rasto Varšuvos Centriniame Archyve).

  25) PSRL 11, 172; plg. t. p. 4, 103; 8, 72 (“...pojdim i pobiedim carja Temir Kutluja, vziem carstwo jeho, posadim na niem carja Tachtamyša, a sam siadu na Moskvie, na velikom kniaženij, na vsiej ruskoj ziemli...”); PSRL 17, 517.

25a) A. Prochaska, Z Witoldowych dziejów. 1. Uklad Witolda z Tochtamyszem, PH 14, 1912, 259-270; M. Zdań, Stosunki litewsko, tatarskie za czasóv Witolda, w. ks. Litwy, AW 7, 1930, 529-601.

Antrame žygyje (1398) Vytautas Dniepro žiotyse pastatė tvirtovę „Tavan” (šv. Jono pilį).26) Berods, to žygio metu paimtieji karaimai buvo apgyvendinti Lucke ir Naujuosiuose Trakuose.27) Iš tų dviejų žygių trūksta smulkesnių versmių. Yra tikra tačiau, kad Vytautas tvirčiau siekė atsistoti prie Juodosios jūros. Dalyvavimas valachų Vytauto būriuose leidžia tarti, jog jis Dniepro žemupyje yra turėjęs plačių planų. Bet jiems įgyvendinti reikėjo daugiau jėgos. Neužteko paramos kelių būrelių iš Prūsų ordino,28) kuris džiaugėsi vėl gavęs iki pat Nevėžio trokštamus Žemaičius iš Vytauto, rytų rūpesčiais persiėmusio (1398).

Vytauto veikimą totorių stepėse palaikė ir Jogaila. 1398 gale jis formaliai pripažino pusbroliui ir daugiau teisių, pavadindamas jį „vyriausiuoju Lietuvos kunigaikščiu” — „supremus dux Lituaniae”.29) Pagaliau ir Vilnių iki pat mirties karalius užleido Vytautui. Jis prašė Romą, kaip matyti iš Bonifaco IX bulės, paremti žygį prieš „bedieviškas gaujas totorių, pagonių, turkų ir kitų barbarų bei tautų”.30) Iš tiesų popiežius 1399. V pavedė Krokuvos vyskupui skelbti kryžiaus karą. Šitaip pirmą kartą buvo išpildytas prancūzų riterio Philippe de Meziėres siūlymas — į kryžiaus žygį prieš krikščionybės priešus pritraukti ir lietuvius.31) Lietuvių tauta, kuri — nuo 13-jo amž. pradžios — pati buvo tiek daug iškentusi kryžiaus karų puolimų, pateko į skaičių kryžiaus karą vedančiųjų tautų. O pats „kryžiaus karas” turėjo vykti kaip tik tuose plotuose, į kuriuos Algirdas per krikšto derybas buvo siūlęs nu-sikraustyti vokiečių ordinui.32) Bet kryžiaus žygio bulės pasisekimas begalėjo būti gana ribotas, nes jai skelbti laiko jau beveik nebebuvo.

26) SRP III, 222.

27)   Plg. Z. Ivinskis, Trakų Galvės ežero salos pilis, Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus Metraštis I, 1941.

28)   SRP III, 222.

29) O. Halecki, Dzieje unii jagiellońskiej, I, 1919, 156 pstb. 3.

30) A. Theiner, Vetera Monumentą Poloniae et Lithuaniae, I, 1860, 769.

31)   J. Jakštas, Das Baltikum in der Kreuzzugsbewegungs des 14. Jhs. Die Nachrichten Philipps de Mezieres ueber die baltischen Gebiete, atsp. iš Commentationes Balticae VI-VII, 3, Bonn 1959, 36-37 (174-175). Į šitą svarbų Lietuvos istorijos šaltinį, kurį J. Jakštas su įdomiomis pastabomis perteikė, reikia atkreipti dėmesį.

32)   SRP II, 80 (“Item postulabant, quod ordo locaretur ad solitudines inter Tartaros et Rutenos ad defendandum eos ab impugnatione Tartarorum”).

 

Pats Vytautas, Krokuvoje praleidęs 1399 pavasarį,33) vykdė plačius pasiruošimus. Kijeve jau birželio mėn. prie gausių stalų buvo susirinkusi didelė kariuomenė.34) šalia paties Vytauto būrių iš tikrosios Lietuvos ir rusiškųjų žemių, dalyvavo būrelis lenkų riterių ir su 1600 raitelių Ragainės komtūras Markvardas Salzbachas.35) Atsiuntė savo karių ir Moldavijos „Gaspadorius” Steponas. Pats Tochtamišas, žinoma, stojo su savo šalininkais. Bet iš Lenkijos kilmingųjų pusės žygiui entuziazmo nebuvo. Anot Dlugošo, karalienė Jadvyga, kuri 1399 vasarą (VII.17) po gimdymo į karstą nusekė savo dukrelę, jau buvo įspėjusi nelaimingą žygio pabaigą.36) Sau nieko gera iš Vytauto žygio negalėjo tikėtis Vytauto žentas Vasilius, ir todėl jis laikėsi pasyviai, kai Konstantinopolio patrijarchas ragino visos Rusios metropolitą Kiprijoną skelbti kryžiaus karą.37)

Lemiamas Vytauto žygis, vietoje Timuro ir jo emiro Edigos (Edigiu) pasodinti Aukso ordoje Tochtamišą, nelaimingai pasibaigė. Kairiuoju Dniepro krantu Vytautas nužygiavo palei jo prieupį Vorsklą truputį šiauriau Poltavos, kur po 410 metų Petras Didysis sutriuškino švedų galybę (1709). Sustojęs rugpiūčio 5 Vorsklos krante, Vytautas laukė kelias dienas ir su chanu Timuru - Kutlugu vedė nesėkmingas derybas. Esą Vytautas reikalavęs chaną jam paklusti ir savo piniguose mušti Vytauto ženklą.38) Timuras tačiau derybomis norėjo tik laimėti laiko, nes laukė savo karo vado Edigos dalinių, šitaip rugpiūčio 12 popietėje totorių kariuomenės į kautynes stojo žymiai daugiau už Vytauto jėgas.39)

Vorsklos kautynės, apie kurias iš ano laiko yra daug šaltinių,40) reiškė galą Vytauto didiesiems planams. Didelė dalis apsuptos jo kariuomenės (skaičiuojama trys ketvirčiai) buvo išžudyta. Užmuštųjų skaičius tačiau labai perdedamas, kai minima 100.000 kritusių, nes iš viso Vytauto pusėje kovojančių krikščionių tebuvo bent dešimtį kartų mažiau.

33)   CEV, 59.

34)   DlugO XII, 527.

35)   MPH II 889; SRP III, 230; CEV, 961. Apie M. Salzbachą ir jo rolę išsamiau A. Prochaska, Markward Salzbach. Z diejów Litwy, PH IX, zesz. 1, 1909, 25 (12-28); esz. 2, 121-132. Plg. M. Goyski rec. KH 26, 1912, 332-333; J. Dąbrowski, Rozbiór krytyczny Annalium Poloniae Jana Długosza z lat 1385-1444, I, Wroclaw — Warszawa — Kraków 1961, 53.

36) DlugO XII, 526. Jadvygos “pranašystė” apie pralaimėjimą, atrodė, gali remtis Krokuvos dvare išlikusia tradicija (J. Dąbrowski, Rozbiór krytyczny o. c. 53). J. Radlica, (Królowa Jadwiga, Sacrum Poloniae    Millenium, IV, Rzym 1957, 105) samprotauja, jog tą žinią Dlugošas galėjo paimti iš Jadvygos kanonizacijos procesui surinktos medžiagos.

37)   Acta Patriarchatus Constantinopolitani, II, 1862, 280-285.

38)   PSRL 11, 173.

39)   Plg. M. Ždan, Stosunki lit. — tatarskie o. c. 549.

40) DlugO XII, 527-528; SRP III, 230; MPH II, 889; III, 82; PSRL 17, 518 (Bychovco kronika). Plg. B. Spuler, Die Goldene Horde, 1943, 139 pstb. 22.

Metraščiuose skirtingai paduodami skaičiai kautynėse dalyvavusių Gediminaičių ir Riurikaičių kunigaikščių ir jų aukų. Po Vytauto vėliava bus kovoję apie 50 kunigaikščių, iš kurių per dvidešimt žuvo. Jų tarpe buvo du žinomi Algirdaičiai, 1380 kovoję prieš Jogailą Maskvos pusėje, būtent, Polocko — Andrius ir Briansko — Dimitras. Žuvo taip pat Jaunučio Gediminaičio sūnus Mykolas (iš Zaslavslio), du Karijotaičiai (Semenas ir Hlebas).41) Prie Vorsklos galvas paguldė Vytauto ištikimieji Smolensko vietininkai Boreikaičiai ir žymusis Krokuvos vaivada, ir Podolijos valdytojas Spytekas iš Melsztyno. Jo didelį narsumą iškeldamas Dlugošas pastebi, jog jis esą įtikinėjęs Vytautą nepradėti kautynių. Ištisa Dlugošo pastraipa apie Spyteko iš Melsztyno pokalbį atrodė iki šiol esanti paimta iš kokio mums nebežinomo šaltinio. Naujai yra tačiau įrodyta, jog tas visas gražus ir dramatiškas epizodas apie Spyteką Dlugošo yra parašytas laikantis Tito Livijaus žinomos teksto vietos, kur romėnų vadai kare prieš Hanibalą prieš Kanų kautynes tarpusavyje nesutaria...41a)

Iš vokiečių ordino kariuomenės teišsigelbėjo pora riterių (jų tarpe Salzbachas) ir dešimtis vyrų42) Savo galvas tolimose stepėse paliko ir vieninteliai du lietuviai - kryžiuočiai Jonas ir Tomas Survilos.

Pačiam Vytautui nakties tamsoje, drauge su jaunu broliu Žigimantu ir Švitrigaila, pasisekė pabėgti. Už išsigelbėjimą, pagal nuo seno einančią tradiciją, jis įkūręs pranciškonų vienuolyną Kaune.43) Žinoma, Vorsklos sriautuose buvo palaidoti didieji planai Kęstutaičio, kaip ir jo globotinio Tochtamišo. Ypač skaudžiai likimas keršijo šiam Timuro priešui. Juk Kulikovo kautynėse (1380) Maskvos Dimitro sumuštą Jogailos sąjungininką,44) didįjį Kipčako chaną Namajų, Timuro pavedimu, Tochtamišas prie Kalkos upės visai pribaigė, galutinai sužlugdydamas jo „imperiją”. Prie Vorsklos pats Timuras į nieką pavertė savo buvusio pupillo visus planus.

Nors abiejų pusbrolių žymieji žygiai į stepes — ir Jogailos „vienos dienos pavėlavimas” (1380), ir Vytauto įsimaišymas į totorių vidaus nesantaikas — Lietuvos rytų politikoje lauktų vaisių neatnešė, bet Kęstutaitis nepaliovė toliau tęsęs Juodosios jūros ir stepių politiką.

Iš prie Vorsklos laimėjusių Timuro būrių didžioji Lietuvos kunigaikštija ypatingų smūgių nebepatyrė. Totoriai įsiveržė Volinijon, o Pečoros vienuolynas ir Kijevas sumokėjo kontribuciją. Esą prie Kijevo Timuras prastovėjęs tris dienas, „o kijeviečiai atsipirko, sumokėję už save 3.000 lietuviškų rublių”.45) Po Timuro mirties prasidėję totorių vidaus ginčai neleido jiems išnaudoti įgytos pergalės. Vytautas ir toliau reiškėsi čia tarpininko - diplomato vaidmenyje, o naujasis chanas atsiuntė pas Vytautą savo pasiuntinius.46)

Vorsklos pralaimėjimas tačiau Vytautui nešė nuostolius kituose frontuose. Jis nebegalėjo daugiau atsipalaiduoti nuo Lenkijos. Nelaimingosios Vytautui kautynės Karūnos interesams tačiau buvo laimingos.

41) PSRL 17, 48.

41a) W. Madyda, Wzory klasyszne w “Historii Polski” Długosza, Eos, t. 49, żeSz. 2, 1957-1958, 183-184; pig. J. Dąbrowski, Rozbiór krytyczny o. c. 54.

42)    SRP III, 230.

43)    Plačiau žr. V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus in Lituania I, Romae 1950, 46-47 (ten nurodyta atitinkama bibliogr.).

44)    Sunkioje savo politinėje padėtyje Jogaila 1380 buvo padaręs sąjungą su totoriais, nukreiptų prieš Maskvą. “Su visa lietuvių jėga” (PSRL 11, 66: “so vseju litovskoju šiloju”) Jogaila vyko padėti sąjungininkui Mamajui prieš Dimitrą, bet pavėlavo. Kautynių dieną Jogaila stovėjo “vienos dienos kelio atstume” nuo Nepriavdos upės, kur maskviečiai prie Dono augštupio Kulikovo laukuose (1380. IX. 8) sumušė totorius. Tuo metu Algirdaičių savitarpio santykiai buvo taip susipainioję, jog Maskvos pusėje kovėsi du vyresnieji Jogailos broliai (iš pirmosios Algirdo žmonos Marijos Vitebskietės), būtent — Andrius ir Dimitras. Maskvos ir Vilniaus tolimesniems santykiams fatališkas buvo tas Jogailos pavėlavimas į Kulikovo kautynes, kurios Maskvos Dimitrui atnešė “Doniečio” garbę. Lieka paslaptis, kodėl Jogaila uždelsė žygį į kautynes, kurios reiškė pradinį Maskvos pasisekimą, laisvinantis iš totorių jungo. Plg. S t. Smolka, Kiejstut i Jagiełło, Pamiętnik Akademii Umiejętności, VII, Kraków 1889, 99.

45)    PSRL 17,281.

46)    CEV nr. 214.

Lenkija vėl daugiau įgijo įtakos Lietuvoje.47) O su bebandančiu atsipalaiduoti Vytautu atskirais aktais (Vilniaus ir Radomo suvažiavimuose 1401) buvo aiškiau nustatyti santykiai.48)

Ne mažiau Vytauto padėtis susvyravo Rusios plotuose. 1401 vėl atkrito Smolenskas. Sukilusių miestiečių ir savo šalininkų Smolenske remiamas, grįžo ir įsigalėjo išvarytasis Jurgis (Jurijus) Sviatoslavaitis. Drauge su visa eile kitų Riurikaičių, jo brolis Hlebas buvo žuvęs Vytauto pusėje prie Vorsklos. Bet Smolensko užėmimu dar nebuvo galima sustabdyti rytų krizės.

Vilniaus valdovo susilpnėjimu naudojosi ir kitos jo įtakoje buvusios žemės. Didysis Naugardas netrukus išslydo iš Vytauto įtakos. Per ,.amžinąją taiką” (1398) su vokiečių ordinu, Kęstutaitis buvo aną žymiąją respubliką prisiskyręs savo politikos sferon, bet po Vorsklos turėjo laikinai atsisakyti savo politinių siekimų, duodamas formalų pažadą.49) Subruzdo ir kita respublika — Pskovas. Be to, pajutę Maskvos Vasiliaus priešingumą žentui, ėmė šiauštis eilė didžiojo Lietuvos kunigaikščio priklausomybėje esančių kunigaikščių ar jo vasalų.

Kad galėtų vėl imti veikti rytuose, Vytautas iš naujo Raciąže 1404 turėjo ordinui pažadėti pildyti Salyno taikos sąlygas.50) Žemaičiai, kurie 1401 Vytauto nurodymais buvo sukilę prieš kryžiuočių valdžią, vėl buvo jiems pažadami.

47)   Plg. G. Rhode, Die Ostgrenze o. c. 359.

48) Akta unji Polski z Litwą, išl. S t. Kutrzeba ir WI. Semkowicz,    1932 33, nr. 45-47. Plg. A. Šapoka, Valstybiniai Lietuvos Lenkijos santykiai Jogailos laikais, rink. Jogaila, Kaunas 1935, 187-216.

49)   PSRL 3, 100.

50) CEV,96-99. Liv-, Esth. und Curlaendisches Urkundenbuch, IV, 457-459. Ed. Raczyński, Codex diplomaticus Lithuaniae, 1845, 82, 251. E. Weise, Staatsvertraege o. c. I, 31-34.

 

 

4. Vytauto karas ir taika su Maskva

Kariaudami viename savo plačios valstybės šone, didieji Lietuvos kunigaikščiai turėdavo užsitikrinti taiką kitoje pusėje. Jau nuo Mindaugo laikų rytų erdvė Lietuvos valdovui duodavo jėgų gintis prieš vakarus. Kad galėtų tačiau rytų erdvėje stiprintis, Vytautas antru kartu iš ordino pirko sau veikimo laisvę, ir gana augšta kaina. Paaukojęs valstybės interesus vakarinių sienų pusėje (Žemaičių užrašymas), didžiojo Žemaičių gynėjo sūnus puolėsi tvarkyti Rusios.

Pasitelkęs pusbrolius Lengvenį, Švitrigailą ir Kaributą, po Raciąžo taikos Vytautas pirmiausia su didele jėga vasarop traukė prieš Smolenską. Būdamas silpnas atsispirti, Jurgis pabėgo pas Maskvos Vasilių. Bet šis savo uošviui oficialiai, anot metraštininko, reiškė „taiką ir meilę”.51) Vytautas greit užvaldė Smolenską (1404.V.27) ir jame vėl paskyrė savo vietininką.52) Savo šalininkus Vytautas pasodino visuose Smolensko valsčiuose („volosti”), o Jurgio palaikytojus išblaškė ar išnaikino. Nustojus egzistuoti Smolensko kunigaikštijai, ji tapo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui priklausanti žemė. Ją valdė Vilniaus valdovo skiriamas vietininkas, o vėliau vaivada.

51)   A. Nasanov, Novgorodskaja pervaja letopis’ staršego i mladSego izvodov, 1950, 398;    M. Priselkov, Troickaja letopis’, 1950, 457.

52) PSRL 23, 139.

 

Kitose Lietuvai priklausiusiose Rusios valdose taip greitai nebuvo galima atstatyti taikos, juo labiau, kad ėmė nerimti Maskvos Vasilius, kuris Did. Naugardą ir Pskovą skaitė savo įtakos plotais. Jam buvo nepakeliui, kad ten ir toliau taikstėsi Vytautas. 1406.II šis netikėtai su Lietuvos kariuomene įsiveržė į sritį Pskovo, kuriame 1402 Maskva buvo pasodinusi kunigaikštį Danielių Aleksandraitį. Kaip ir buvo galima laukti, Pskovas tuoj šaukėsi Vasiliaus I pagalbos. Nutraukęs taiką su Lietuva, Vytauto žentas užėmė Viazmą, Serpeiską, Kozielską. Gavęs paramos iš totorių chano Šadibeko, jis nužygiavo iki Plavos upės (Okos dešiniojo prieupio) .53)

Tokia Vasiliaus laikysena paskatino Vytautą pradėti prieš žentą karo veiksmus, kurie užsitęsė trejus metus (1406-8). Ir Kęstutaitis, kaip kitados jo dėdė Algirdas, tris kartus traukė prieš Maskvą. Bet ir Vytautas Maskvos galutinai nebepriveikė, net prie atvirų kautynių nepriėjo, karo veiksmus palikdamas paskutiniesiems dviem Gediminaičiams, būtent Žigimantui Senajam ir Žigimantui Augustui, kada jau Maskva buvo sustiprėjusi.

Pirmąjį savo žygį į Maskvos valdas Vytautas atliko 1406 vasarą su lietuvių, lenkų ir kryžiuočių būriais (ordinas atsiuntė 1400 raitelių). Iš pačios Rusios žemių Vytautas negalėjo laukti tvirtos paramos. Priešingai, eilė kunigaikščių — jų tarpe net Vytautui ištikimojo Jono Algimantaičio sūnus Aleksandras54) — buvo pabėgę pas Maskvos kunigaikštį.55)

Vasilius pastojo kelią Vytautui ant Plavos kranto prie Kropivnos (į rytus nuo Odojevo, arti Tūlos). Nestojęs kautis, žentas priėmė uošvio reikalavimus, atsisakydamas remti Lietuvos priešus ir Did. Naugardą su Pskovu. Bet Vytauto veiklumas rytuose, jo pastangos Pskove pastatyti savo vietininką, suvedė į naują konfliktą su Maskva. 1407 pavasarį jis išsirengė į antrą žygį. Vytauto būriai užėmė tolimą Odojevą, Lengvenis — Vorotinską.56) Maskviečiai gi be sėkmės buvo apgulę Viazmą. Ten abi kariuomenės prastovėjo kelias dienas, ir pagaliau Vasilius su Vytautu vidurvasaryje padarė paliaubas.57)

53) PSRL 11, 193-194; Priselkov, Troick. let. o. c. 461, 465. Apie Vytauto žygius ir laimėjimus rytuose žr. kritišką apžvalgą H. Jabłonowski, Westrussland zwischen Wilna und Moskau, Leiden 1961, 16-19.

54)   CEV, 136.

55)   PSRL 11, 191, 193, 198.

56)   PSRL 17, 53; CEV, nr. 369.

57) PSRL 11, 202.

 

Paskutiniam savo žygiui, pasitelkęs būrių iš Lenkijos ir gavęs ordino pagalbos, Vytautas išsirengė su gana didele kariuomene. Jis norėjo sudrausminti Vasilių, vis priglaudžiantį Vilniaus valdovui neištikimus kunigaikščius. Maskvos pusėje buvo net senas Lietuvos sąjungininkas,

Tverės kunigaikštis Jonas Mykolaitis.58) Tarp priešo stovyklon persimetusių jų buvo Zvinigorodo (ant Maskvos upės), Putivlio (prie Šeimos upės), Peremišlio kunigaikščiai ir kiti Okos krantų vasalai, be to, daug bajorų iš Černigovo, Starodubo, Jaroslavlio žemių.59)

Labiausiai Vytautui nelauktas buvo persimetimas į Maskvos kunigaikščio stovyklą ano jauno nenuoramos Švitrigailos. Šis judrus Algirdaitis 1402 buvo pabėgęs pas ordiną. Jis kryžiuočiams tada Salyno taikos (1398) sąlygomis užrašė Žemaičius, kurių praktiškai ordinas jau nebevaldė. Bet po Raciąžo taikos Švitrigaila grįžo pas Vytautą ir tuoj gavo valdyti Briansko ir Severijos (Naugardo Sieversko ir Černigovo) kunigaikštijas, nes ten buvo ką tik miręs (1404) Kaributas (Dimitras) Algirdaitis.

Sukeldamas maištą tarp didžiajai Lietuvos kunigaikštijai paklususių rytų ir pietų Rusios kunigaikščių (kryžiuočiai apie Švitrigailos užmačias jau turėjo žinių 1408. III),60) jaunasis Jogailos brolis sustabdė Vytauto žygio pasisekimą, juo labiau, kad Vasilius I turėjo laiko surinkti savo kariuomenę. Prie Ugros krantų buvo padaryta pagaliau 1408, IX taika.61) Vasilius turėjo intereso skubėti Maskvon, nes jo žemes be gailesčio plėšė Ediga.62)

1408 metų rudens taika su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu visam 15-jam amžiui Ugros vidurupiu (kairysis Okos prieupis) buvo nustatyta siena tarp Maskvos ir Lietuvos žemių. Nors Vytautas nepriveikė Maskvos, bet ilgam atstatė rytuose svyruojančią padėtį. Net Švitrigaila, kuris iš Maskvos Vasiliaus buvo gavęs eilę žemių,63) grįžo atgal. Bet dėl savo naujo sąmokslo su ordinu, kurio dalinys jau Maskvos žygio metu įtartinai laikėsi, Švitrigaila buvo uždarytas į Krzemienieco (Volinijoje) kalėjimą, iš kur jam tepasisekė pabėgti — vėl pas kryžiuočius — tik 1418.

Dar tebevykstant Maskvos žygiams, Vytautas 1407 susitaikė su Did. Naugardu, kur, pačios respublikos prašymu, Vytautas grąžino sau ištikimą Lengvenį Algirdaitį.64) Nors Salyno ir Raciąžo aktais Pskovas buvo buvęs garantuotas ordino įtakai, Vytautas su Pskovu 1409 vasarą padarė sau naudingą taiką.

Nepasisekė tik Vytautui Didžiajai Lietuvos Kunigaikštijai naudinga linkme sutvarkyti rytų Bažnyčios reikalų.65) Mirus Kijevo ir visos Rusios metropolitui Kiprijonui (1390-1406), Vytautas dėjo pastangų pravesti Lietuvos stačiatikių metropolitu Polocko vyskupą Teodosijų.

58)   PSRL    11,    114.

59)   PSRL    11,    204;    DlugO XII, 573-574.

60)   CEV,    nr.    374.

61)   PSRL    18,    154;    23,    142.

62)   CEV, nr. 391.

63)   PSRL 23, 142. Plačiau J. Matusas, Švitrigaila o. i.

64)   PSRL 17, 53.

65)   O. Halecki, From Florence to Brest (1439-1596), atsp. iš Sacrum Poloniae Millennium, V, 1958, 25-37 (išsamiau įvertintas Vytauto vaidmuo).

 

Jis buvo tačiau priverstas pripažinti „Kijevo ir visos Rusijos” metropolitu graiką Fotijų (1408 -1431).66)

Palyginti, sėkmingai sutvarkęs (1408 - 09) politinius reikalus rytuose, Vytautas galėjo visą savo dėmesį nukreipti vakarinei valstybės daliai ir kryžiuočių ordinui. Šis savo „sąjungininku” nebepasitikėjo ir jau 1409 gale naujais Vytauto kariniais užsimojimais gąsdino Europos valdovus.67)

66)    Plg. A. M. Ammann, Storia della Chiesa Russa, Roma 1947, 105.

67)    CEV, 205.

SANTRUMPOS

A W = Ateneum Wileńskie 7, 1930; 13, 1938.

CEV = Codex epistolaris Vitoldi, 1882.

DlugO = Dlugosz, Opera Omnia, ed. Žegota — Przezdziecki, XII, 1876.

KH = Kwartalnik Historyczny, 26, 1912.

MPH = Monumentą Poloniae Historica, ed A. Bielowski, II, 1872; III, 1878.

PH = Przegląd Historyczny, 9, 1909; 14, 1912.

PSRL = Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, 2 (Ipat’jevskaja letopis’) 1908; 3 (Novgorodskaja let.) 1841; 4 (Pskovskaja pervaja let.) 1848; 7 (Voskresenskaja let) 1856; 8 (Prodolženije let. po Voskresenskomu spisku) 1859; 11 (Nikonovskaja let.) 1891; 15 (Tverskaja let.)1863; 17 (Zapadnorusskija let. = Lietuvos metraščiai) 1907; 18 (Simeonovskaja let.) 1913; 23 (Ermolinskaja let) 1910.

SRP = Sriptores rerum Prussicarum, II, 1863; III, 1866.

BIBLIOGRAFIJA

Be išnašose nurodytų autorių, Lietuvos ekspansijos į rytus klausimu naudotina šioji literatūra. Ji nėra čia pilna, nes trūksta įvairių bendresnio pobūdžio istorijos veikalų ir tyrinėjimų, kuriuose paliečiama Lietuvos ekspansija į rytus. Be to, čia neįtraukti propagandiniai —. politiniai darbai, rašyti mažiau rūpinantis ištirti tikruosius ano laiko santykius, o daugau žvelgiant į dabarties aspiracijas (žr. gudų periodiką ir jų istorinius leidinius).

Aleksandrovič, D., Litovskije tatary. Kratkij istoriko-etnografičeskij očerk, Baku 1926.

Antonovič, V. B., Monografii po istorii zapadnoj i jugozapadnoj Rossii, Kiev 1885 (svarbu ten: Očerk istorii velikogo kniažestva Litovskogo do sme,ti V. K. Ol’gierda, 1-132 ir Kiev, ego sud’ba i značenije s XIV do XVI stoletije, 1326-1569 221-264).

Backus, O. P., Motives of the West Russian Nobles in Deserting Lithuania for Moscow 1377-1514, University of Kansas Press, 1957.

Baechtold, R., Suedwestrussland im Spaetmittelalter. (Territoriale, wirtschaftliche un soziale Verhaeltnisse), Basel 1951 (plati bibliografija).

Barbašev, A., Vytovt i ego politika do grunvaldenskoj bitvy (1410), Zapiski istoriko-filologičeskogo fakul’teta imp. Peterburgskogo Universitetą, t. 15, Petersburg 1885.

Baumgarten, N. de., Gėnėalogies des branches regnantes de Rurikides du XIII e au XVI e siede, Orientalia Christiana, XXXV, 1, Roma, 1934.

Baumgarten, N. de., Polotzk et la Lithuanie, Orientalia Christiana Periodica, II, Nr. 1-2, Roma, 223-253.

Borzakovskij, V., Istorija Tverskogo kniažestva, St. Petersburg 1876.

Chodynicki, K», Kościół prawosławny a Rzeczpospolita Polska, Warszawa 1934.

Čubatyj, M., Deržavno-pravne stanovyšče ukrajins’kych zemel’ lytovskoji deržavy pid kinec’ XIV v., Zapyški naukovoho tov. im. Sevčenka, t. 134-135, 1924, 19 65; t. 144-145, 1926, 1-108.

Dąbrowski, J. Z rowaźan nad genezą problemu czarnomorskiego, Pamiętnik Zjazdu Historyków Polskich w Wilnie, II, 1936.

Danilevič, V. E.. Očerk istorii Polockoj zemli do koca XIV stol. Universitetskije Izvestija, Kiev 1896, Nr. 1-11, 1-260.

Daškevič, N., Bor’ba kultur i narodnostej v litovsko-ruskom gosudarstve v period dinastičeskoj unii Litvy s Pol’šeju, Univers. Izv., Kiev 24, 1884, Nr. 10. 269-315; Nr. 12, 317-330.

Deveikė, J. The Lithuanian diarchies, The Slavonic and East European Review, t. 37, Nr. 71, 1950, 392-405.

Ekzempliarskij, A. V., Velikije i udel’nyje kniaz’ja Severnoj Rusi v tatarskij period s 1238 po 1505 g., St. Petersburg I, 1889; II, 1891.

Filevič, I. L., Borba Pol’ši i Litvy-Rusi za Galicko-Vladimirskoje nasledije,, Petersburg 1890.

Grekov, B. D. i Jakubovskij, A. J., Zolotaja Orda i ee padenije, Moskva-Leningrad 1950 (plati bibliogr.). Varšuvoje 1953 išl. lenkiškas vertimas (Zlotą Orda i jej upadek).

Golubinskij, E., Istorija russkoj cerkvi, II, 1, Moskva 1891.

Golubovskij, V. P., Istorija Smolenskoj zemli do načala XV veka, Universitetskije Izvestija, Kiev, t. 35, Nr. 6, 1895, 259-334.

Górka, O., Zagadnienie czarnomorskie w polityce polskiego średniowiecza (1359-1506), PH, t. 30 (nauja serija t. 10), 1932-1933, 325-391 (I dalis, II dalis nepasirodė).

Gruševkij, A. S, Goroda Velikogo Kniažestva Litovskogo v XIV-XVI vv., Kiev 1918.

Halecki, O., From Florence to Brest (1439-1596), atsp. iš Sacrum Poloniae Millennium, V, 1958 (svarbus įvadas apie XIV-XV a.)

Hruševs’kyj, M., Istorija istorii Kievskoj zemli pod smerti Jaroslava do końca XIV st., Universi. Izvestija, Kiev 1891.

Hruševs’kyj, M., Istorija Ukrajiny-Rusy, IV, 21907; V, 1905; VI (Lietuvos ekspansijai į rytus daug objektyvios medžiagos).

Hruševs’kyj, M. “Pochvala v. kn. Vitovtu”, kil’ka uvag pro esklad najdavnjijšoji rus’ka-lytovs’koji litopisy, Zapyšky nauk. tov. im. Sevčenka, t. 8, 1895, Nr. 4, 1-16.

Kolankowski, L., Problem Krymu w dziejach jagielonskich, KH, 49, 1935.

Koneczny, F., Witold wobec Rusi, Dzień Kowieński, 1930, Nr. 204 (Vytautui skirtas specijalus nr., su J. Dąbrowski, O. Halecki, L. Kolankowski, Fr. Papėe, Wl. Semkowicz ir kt. strp.).

Kryczynski, S t., Tatarzy litewsci, Próba monograf ji historyczno-etnograficznej (Rocznik Tatarski III)) Warszawa 1938.

Krueger, H., Ein Brief des Litauerfuersten Olgerd an den Patriarchen von Konstantinopol, Mitteil, der Litauischen Litterarichen Gesellschaft, V, 1907, 358-361.

Kuczyński, S. M., Antymoskiewska inicjatywa Litwy w drugiej połowie XIV wieku, Polityka Narodów, 1936.

Kuczyński, S. M., Ziemie czernihowsko-siewierskie pod rządami Litwy, Warszawa 1936.

Liaskoronskij, V., Russkije pochody v stępi v udel’no-večevoje vremia i pochod kn. Vitovta na tatar v 1399 g., Zumal Minist. Narodn. Prosvečenija, 1907, Nr. 3, 1-37; Nr. 4, 273-312; Nr. 5, 1-46 (su žemėlapiu; žr. rec. A. Prochaska, KH 24, 1910, 637-639).

Liaskoronskij, V., K voprosu o bitvie kniazia Vitovta s tatarami na reke Vorskle v 1399 g., Zürn. Min. Nar. Proveč., 1908, Nr. 70-78. (Re; Gruševskij, Zapyski tov. Sevčenka, t. 85, 199-200).

Liaskoronskij, V., Pochod kniazia Vitovta na tatar i jego bitva s poslednimi na Vorskle 1399, Trudy XIII Archeologičeskogo zjezda, II, 513-521 (Autorius kautynių vietoje bandė vykdyti archeologinius tyrinėjimus, bet visi trys jo darbai turi žymių trūkumų).

Ljubavskij, M., Oblastnoje delenije i mestnoje upravlenije Litovsko-russkogo gosudarstva ko vremeni izdanija pervogo Litovskogo statuta, Moskva 1892 (atsp. iš Čtenija v imperat. Obščestve, t. 162-165).

Lowmianski, H. (red). Historia Polski, I, 1 (do polowy XV w.), 1957.

Nasonov, A. N., Mongoly i Rus’. Istorija tatarskoj politiki na Rusi, Moskva 1940.

Očerki istoriji SSSR. Period feodalizmą IX-XV v v. v dvuch častiach Cast’ 2 (XIV-XV w.) Moskva 1953.

Obolenskij, M., Jarlyk kana Zolotoj Ordy Tochtamyša k pol’skomu krolju Jogaily 1392-1399, Kazan, 1850 (šito darbo neteko panaudoti. Yra lenkiškas vertimas (Biblioteka Warszawska, III, 1853, 571).

Osten - Sacken, P. v., Livlaendisch-russische Beziehungen waerend der Regierungszeit des Grossfuersten Witowt von Litauen (1392-1430), Mitteilungen aus dem Gebiete d. Geschichte Liv-, Est- u. Kurlands, 20, 1910, 169-294.

Paszkiewicz, H., Jagiellonowie a Moskwa, t. I (Litwa a Moskwa w XIII i XIV w.) Warszawa 1933.

Petrun’, F., Schidnia meža Velykoho Knjazistva Lytovs’koho v 30-ach rokach XV storiččja, Juvilejnyj zbirnyk pošanu akademyka M. S. Hruševs’koho, I, 1928, Kijiv 165-168.

Pfitzner, J.,Grosfuerst Witold von Litauen als Staatsmann (Schriften f. Philos. Fakultaet der Deutschen Universitaet in Prag, Bd. 6) 1930 (liet. vertimas, Kaunas 1930 — plati bibliogr., du skyriai apie Vytauto rytų politiką).    ;

Presniakov, A. E. Lekciji po russkoj istorij, t. 2, vyp. 1 (Zapadnaja Rus’ i Litovsko-Russkoje gosudarstvo) Moskva 1939.

Prochaska, A., Dzieje Witolda w. księcia Litwy, Wilno 1914.

Prochaska, A. Król Władysław Jagiełło, I-II, Kraków 1908.

Rozkov, N., Političeskije partii v. Velikom Novgorode XII—XV vekov, Žurnal Minist. Norodn. Prosveč. 1901, Nr. 4, 241—286.

Skrzypek, J., Południowo—wschodnia polityka Polski od koronacji Jagiełły do Śmierci Jadwigi i bitwy nad Worsklą, Archiwum Towarz. Naukowego we Lwowie, II, t. 21, zesz. 1 Lwów 1936.

Skrzypek, J., Usunięcie Fedora Koriatowicza z Podola w 1393 r., Prace histor. w 30-lecie dzialnošci St. Zakrzewskiego, Lwów 1934.

Spuler, B., Mittelalterliche Grenzen in Osteuropa, I: Die Grenze des Grossfuerstentums Litauen im Suedosten gegen Turken un Tataren, Jahrbuecher fuer Geschichte Osteuropas, VI, Heft 2-4, 1941, 152—170.

Szyszman, A., Osadnictwo karaimskie na ziemiach Wielkiego Księstwa Litewskiego v Wilno 1936.

Vladimirskij — Budanov, N. F., Naselenije jugozapadnoj Rosij ot poloviny XIII do poloviny XVII veka, Archiv jugo-zapadnoj Rossij, VI, I, Kiev 1886.

Vinogradov, I. P., Istoričeskij očerk goroda Vjaz’my s drevnejšich vremen do XVII v., Moskva 1890.

Wolff, J., Kniaziowie litewsko — ruscy od konca czternastego wieku, Warszawa 1895.

Zajączkowski, St., Wolyn pod panowaniem Litwy, Rocznik Wołyński, II, Równo 1931, 1—31.

(Zatorski, Fr., Witold nad Worsklą. Piesni ludu z nad dolnego Niemna. Przekład z litewskiego, podług zbioru Rhezy, Warszawa 1884 (222+XXXV psi. in 8").)

Ždan, Mich., The dependence of Halych-Volyn’ Rus’ on the Golden Horde, The Slavonic and East European Review, vol. 35, nr. 85, 1957, 505-522.

Design by Joomla