Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Viršelis

MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE

Mano žemiškajai motinai Marijai,
mokiusiai mane pažinti ir pamilti
dangiškąją Motiną
Mariją ši
darbą skiria

                      Sūnus — Autorius.

Spaudė : Fausto Failli
Tiražas : 2.500 egz.
Lėšos : Mons. Pr. Juro.


PDF  Fotografinė kopija    Web   BOX 



LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS LEIDINYS Nr. 5

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE

Visos kartos vadins mane palaiminta.
                  Luk. 1,62.

ROMA 1958

NIHIL OBSTAT
            Dr. C. Rėklaitis, M. I. C.
            Dr. St. Matulis, M. I. C.

IMPRIMI POTEST
            Dr. St. Škutans, M. I. C.
            Superior Generalis

IMPRIMATUR
            E Vicariatu Urbis die 12 Julii 1958
            + Aloysius Traglia
            Archiep. Caesarien. Vicesgerens

Autorius, paklusdamas šv. Tėvo Urbono VIII dekretui, pareiškia, kad, jeigu jis aiškiai nepažymėjo, jog šitoje knygoje minimi antgamtiniai reiškiniai ir stebuklai yra Bažnyčios ar Šventojo Sosto patvirtinti, jie yra tikėtini tik kaip paprasti istoriniai įvykiai. Kartu autorius iš anksto visiškai sutinka su šv. Sosto bet kokiu esamu ar būsimu sprendimu, liečiančiu čia aprašytus įvykius.

Marija Aušros vartų

 

N'apleisk mūsų, Motinėle,
Kuri Aušros n’apleidi Vartų !
Mums širdys sopančios išgėlė:
Užtark, užtarus mus tiek kartų!
Taip daug gali prieš Visagalį,
Užtark vargingą mūsų šalį.


                                                Maironis.


AUTORIAUS ŽODIS

Šis darbas atsirado po to, kai autoriui teko 1954.III.25 skaityti Romos lietuviams paskaitą « Marija ir Lietuva ». Po jos, kai kurie klausytojai ėmė raginti autorių skaitytąją paskaitą papildyti ir atspausdinti. Berankiojant tam papildymui medžiagą, jos prisirinko tiek, kad susidarė ištisa knyga, kuri čia skaitytojams ir patiekiama.

Autorius yra dėkingas visiems jį raginusiems, jam padėjusiems, patarusiems, ypač prof. Z. Ivinskiui ir kun. R. Krasauskui leidusiems pasinaudoti savo Vatikano ir kituose archyvuose surinkta medžiaga ir darbais, kun. K. Senkui, pagelbėjusiam apdoroti lietuviškąsias Marijos giesmes, bet ypačiai mons. Pr. Jurui, kurio lietuviškosios knygos meilės dėka šis darbas galėjo išvysti pasaulį.

Šis kuklus darbas — pirmasis bandymas pažvelgti į Marijos garbinimą Lietuvoje amžių bėgyje, neturi pretenzijų būti mokslišku — istoriniu veikalu. Jis yra skirtas pasiskaityti broliams lietuviams, atplėštiems nuo Marijos Žemės, kad jie susipažintų su savo protėvių-bočių uolumu Marijos garbinime, kuris užėmė labai ryškią vietą jų tikėjime ir gyvenime, kad jie iš protėvių pavyzdžio mokytųsi likti ištikimi savo dangiškajai Motinai — Marijai, kuri taip pamilo Lietuvos žemę.

Į V A D A S

MARIJOS GARBINIMO KELIAI LIETUVOJE

Rašyti apie Marijos garbinimą Lietuvoje, reikėtų tai padaryti pačioje Nemuno, Neries ir Šešupės šalyje. Reikėtų aplankyti Marijos šventoves, įsižiūrėti į stebuklinguosius Marijos paveikslus, patyrinėti akmenyse įspaustas Marijos pėdas, drauge su maldininkų miniomis aplankyti Aušros Vartus, Šiluvą, Žemaičių Kalvariją, Pažaislį ir kitas vietas, kur lietuviai per ilgas metų eiles nešė ir klojo po Marijos kojų savo skausmus, sielvartus, maldas ir apžadus. Reikėtų pavaikščioti Lietuvos keliais ir sustoti prie pakelės koplytėlių su Skausmingosios Dievo Motinos statulėle, įsižiūrėti į jos veido išraišką ir bandyti atspėti lietuvio dievadirbio mintį, kurią jis savo kūrinyje norėjo išreikšti. Reikėtų vietoje išgyventi kaimo romantiką su šaltos žiemos ryto Rarotomis, su žydinčio pavasario Gegužinėmis pamaldomis, įsigilinti į šeimos darbo, maldos ir giesmės sutartinę, kai lietuvė motina pradeda savo ryto darbus su giesme « Sveika Aušros Žvaigžde šviesi » lūpose, dalyvauti vakariniame šeimos susibūrime, kur giedamos giesmės Marijos garbei. Deja, viso to padaryti šiandien negalime. Tenka tad raustis po istorinius šaltinius ir savo atmintį, kad galėtume atsekti kuriais keliais ir būdais plito Marijos garbinimas Lietuvoje, kada ir kaip buvo organizuojamos Marijos garbei platinti bendruomenės — brolijos, aiškinti tik iš istorinės perspektyvos jos giesmių kilmę, bandyti susekti jos gausių paveikslų atsiradimo ir įvairių pamaldumo formų istoriją. Tai bus, kad ir netobula, bet graži mozaika, vaizduojanti Lietuvos Bažnyčios ir jos religinio gyvenimo vaizdą, kurio centre stovi Marija.

Marijos vardas nuskambėjo Lietuvos žemėje drauge su pirmųjų Kristaus mokslo skelbėjų žygiais. Lietuvos krikštytojai karalius Jogaila ir Didysis Kunigaikštis Vytautas 1387 m. formaliai pakrikštijo aukštaičius, pradėdami nuo sostinės Vilniaus. Ir šis, kaip ir ankstyvesnis Mindaugo krikštas, buvo atliktas politiniais sumetimais, kad įvykdžius duotuosius pažadus Jogailai užimant Lenkijos sostą ir, kad išmušus iš rankų ginklą nuolatiniams Lietuvos krikštytojams kryžiuočiams, kurie kardu ir plėšimais bandė atvesti lietuvius į Kristaus išpažinėjų eiles. Aišku, kad tokiam krikštui nebuvo nei tinkamai pasirengta, nei turėta pakankamai vietos kalbą mokančių kunigų. Nenuostabu tad, kad valdovai, sušauktiems žmonių būriams, ne tik pareikšdavo savo valią įvesti naują tikėjimą, bet ir patys gyvu žodžiu aiškino Kristaus mokslą. Toks valdovų gestas turėjo parodyti pavaldiniams, kad krikštas ir naujas tikėjimas yra lygus įsakymui. Istorikai mini, kad Jogaila pats mokęs žmones Tėve mūsų ir Tikiu į Dievą Tėvą. Apie bet kokią Marijos maldą neužsimenama. Tiesa, Sveika Marija tokios, kurią mes šiandien kalbame, tada dar nebuvo. Ji gavo dabartinę formą ir imta visuotinai Bažnyčioje vartoti, kaip kasdieninė malda, tik nuo XV amžiaus. Tačiau ir Lietuvos krikšto metu, jau bent pusė tos maldos, susidedanti iš Angelo pasveikinimo ir Elzbietos žodžių, buvo žinoma ir kalbama visoje Katalikų Bažnyčioje. Taigi ir Lietuvos krikšto metu lietuviai turėjo būti mokomi ir Marijos maldos, nes Marija visame katalikų tikėjime ir pamaldume anuo metu užėmė labai žymią vietą.

Vytautas iš Vilniaus tęsė Lietuvos krikščioninimo ir Bažnyčios reikalų tvarkymo darbą toliau. Didžiausias jo nuopelnas — tai Žemaičių apkrikštijimas. Žemaičiai, po Aukštaičių krikšto, turėjo laukti dar ištisus 26 metus, kol pas juos atvykę Lietuvos valdovai paskelbė Gerąją Naujieną. Mat, tuo laiku ėjo įtempta kova su kryžiuočių ordinu dėl Žemaičių. Tik po to, kai kryžiuočių galybė prie Žalgirio 1410 m. buvo sutriuškinta, buvo galima ramiai imtis ir Žemaičių krikštijimo darbo. Ir iš tikrųjų, 1413 m. Jogaila su Vytautu vyksta į Žemaičius, kur Valančiaus žodžiais «juodu, it kokiu du apaštalu, mokė žmones ir išguldinėjo žemaitiškus poterius »1.

Pirmojo valdovų į Žemaičius žygio, kuris trūko 2 savaites, metu buvo apkrikštyta apie 3.000 asmenų. Naujam tikėjimui įvesti, reikėjo nuvalyti Žemaičių žemė nuo pagonystės tvirtovių, sunaikinti šventąsias vietas, iškirsdinti šventuosius miškus, užgesinti šventąją ugnį. Reikėjo atkaklius žemaičius dar ir dovanomis patraukti. Kad tai nebuvo ramus misijinis darbas, o vien realios politikos padiktuotas išminties žingsnis (nes Vytautui buvo svarbu bent formaliai apkrikštyti Žemaičius, kad kovoje su ordinu Konstancos Susirinkime ir kitur jau būtų galima kalbėti, kad tas ginčyjamas kraštas yra paties Vytauto, o ne kryžiuočių, pakrikštytas), matyti iš to, kad žemaičiai nusilenkė vien tik valdovo valiai, o ne iš įsitikinimo keitė savo tikėjimą. Tą žemaičių nusistatymą ryškiai atvaizdavo istorikas Kojalavičius, pagal kurį Žemaičių atstovai pasakę Jogailai : « Lig šiol savo dievų garbės ir tikėjimo papročių, mums mūsų senelių paliktų laikėmės ir, rasi, su didesniu atkaklumu gynėme, negu tavo pavaldiniams pridera : nes visuomet yra ir turi būti pirmoje vietoje dievai, o ne karaliai. Bet dabar išvydę, jog mūsų dievai už visa, ką jiems padarei, negali atkeršyti, pažinome juos mažai ar beveik jokios neturint galybės. Todėl tavo Dievą, kaip stipresnį, laisvai apsirenkame ir išpažįstam ».2.

Po pirmojo žygio į Žemaičius, Vytautas 1416 m. vėl ten nuvyko ir, kunigų padedamas, sako, apkrikštijęs apie 30.000 žmonių bei davęs įsakymą statyti pirmąsias bažnyčias Viduklėje, Kaltinėnuose, Luokėje, Kelmėje, Raseiniuose, Ariogaloje, Kražiuose ir Veliuonoje3. Bet vos tik Vytautas apleido Žemaitiją, kai žemaičiai sukilo senųjų dievų ginti : jie žudė naujakrikštus ir naikino visa, kas rišosi su nauju tikėjimu. Vytautui teko skubiai vykti ir numalšinti sukilimą, kuris grėsė nušluoti naujojo tikėjimo įvedimą. Sukilimo vadai, apie 60 asmenų, buvo nubausti mirtimi, ir taip baigėsi kruvinas pasipriešinimas valdovo valiai4. Konstancos Susirinkimo 1417 m. atsiųsti atstovai įsteigė Žemaičių vyskupiją ir pašventė pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų bei įkūrė katedrą Medininkuose (Varniuose) 5. Taip buvo atbaigtas Lietuvos krikštas ir parengta dirva Marijos garbei Lietuvoje.

Marijos garbinimas, drauge su naujai įvesta krikščionybe, atėjo į Lietuvą iš Vakarų Europos jau nusistovėjęs tiek dogmatiniu, tiek liturginiu atžvilgiu. Įvairios šventės, pamaldumo praktikos Lietuvoj prigijo taip ir tokiu būdu, koks buvo visoje Vakarų Bažnyčioje. Nors Lietuva neišgyveno viduramžių, tų riterių ir moters garbinimo amžių, kurie davė visą eilę didžių Marijos garbintojų, sukūrė naujų jos garbinimo formų, brolijų, ordinų, švenčių, himnų, maldų, išugdė mariologinį meną, pristatė Marijos garbei didingų katedrų, tačiau visą tą viduramžių palikimą Lietuva greitai pasisavino, į jį įsigyveno. Tuo galima išaiškinti, kodėl Lietuva, paskutinė iš Europos valstybių priėmusi krikščionybę, Marijos garbinime ne tik nuo kitų neatsiliko, bet greitai pasivijo kitas tautas ir kai kur jas net pralenkė. Pirmosios bažnyčios, pastatytos Lietuvos žemėje, gavo daugiausia Marijos titulą. Tuo būdu buvo pasekta kaimynine Livonija (dabartinės Latvijos-Estijos plotai), kuri dar 1215 m. Laterano Susirinkimo metu, popiežiaus Inocento III laikais, buvo gavusi « Terra Mariana » vardą, 6, ir Prūsija, kurią valdė ordinas, nešiojąs Marijos vardą ir jos garbinimą išugdęs savo žemėse. O ir kiekviena kita, ne tik Marijos vardo, naujai pastatyta bažnyčia buvo drauge ir Marijos sostas, jos garbinimo vieta, kur buvo aiškinamas Marijos gyvenimas, jos dorybės statomos lietuviams pavyzdžiu, švenčiamos jos šventės. Taip Marija atėjo į Lietuvos žemę, susipažino su jos vaikais ir ėmėsi savo misijos šiame Baltijos jūros pakraštyje — būti ir lietuvių Motina. Juk Marija yra neatskiriama nuo Kristaus. Ji lydėjo pasaulio Išganytoją — Dievą Marijoje tapusį žmogumi — nuo Betliejaus prakartėlės ligi Golgotos kryžiaus. Marija globojo begimstančią Bažnyčią, Sekminių rytą drauge su Apaštalais gaudama Šv. Dvasią. Ji visa savo būtimi ir paskirtimi įsijungė į Sūnaus atperkamąjį darbą. Todėl, nuosekliai imant, ten, kur Kristaus atpirkimas yra skelbiamas ir pritaikomas žmonėms, turi būti ir Marija. Ji atlydėjo savo Sūnų ir į Lietuvą. Ji pamilo šį jauniausią Europos krikščioniškos šeimos narį, kuris susilaukė dangaus bei žemės Karalienės ir Motinos ypatingos meilės ir globos. Marija ėmė gausiai dalinti savo malones ten, kur ji bažnyčiose ir paveiksluose buvo garbinama. Gal niekur kitur, tokiame nedideliame žemės plote, nėra tiek garsių Marijos šventovėmis ir stebuklingais jos paveikslais vietų, kiek Lietuvoje. Teisingai Lietuva (prie kurios buvo prijungta Livonija) nusipelnė ir paveldėjo «Marijos Žemės» vardą, ypačiai po to, kai kaimyninėje Livonijoje reformacija sunaikino Marijos garbinimą. Laikui bėgant, Marijos garbei skambėjo giesmės ir himnai ne tik bažnyčiose, bet ir kiekvienoje lietuvio pirkioje ir lūšnelėje. Jos vardą nešiojo tūkstančiai lietuvių moterų ir mergaičių. Jos šventės buvo tikro dvasios triumfo apraiškos. Ir tai įvyko, palyginti, trumpu laiku. Marijos garbinimas Lietuvoje išsivystė nepaprastai greitai ir įgavo visas krikščioniškame pasaulyje žinomas formas.

Nors tikėjimo tiesos ir pagrindai visuomet ir visur Bažnyčioje yra tie patys, tačiau Šventųjų garbinimas, šventų vietų pergyvenimas, religinių įvykių pajautimas kiekvienoje tautoje yra kitoks. O tai dėl to, kad žmogus su antgamčiu, su Dievu santykiauja nevienodai. Tai priklauso nuo to, kaip jis antgamtį, Dievą suvokia ir kaip jis pats Dievui atsiskleidžia. Todėl ir tikėjimo išraiškos, įgaunančios pastebimas, išorines formas, yra nuspalvintos tiek atskiro žmogaus, tiek tautos dvasia.

Mūsų psichologai, tyrinėję lietuvio dvasią, yra pastebėję, kad lietuvis nemėgsta tarpininkų tarp Dievo, Marijos ir savęs. Jis kreipiasi tiesiog į Dievą arba į Jo Motiną Marija, kuri jam yra visų malonių tarpininkė ir galinga užtarytoja. Dėl to ir Šventųjų garbinimas pas lietuvius nėra ryškus. Lietuvio santykiai su Dievu ar Marija yra daugiau tiesioginiai, asmeniški, intymūs, lyg ir paslėpti nuo viešumos. Apie juos jis mažai ir santūriai kalba, lyg nenorėdamas viešumon iškelti tai, kas jam yra brangu. Savo širdies paslapčių lietuvis nemėgsta atskleisti kitiems, lyg ir bijodamas, kad kas jų nepastebėtų nesuniekintų, neišjuoktų.

Lygiai lietuvis nemėgsta už gautas malones viešai dėkoti. Jo padėka Dievui ar Marijai irgi yra intymi, šeimyniška (be spaudoje skelbimo, reklamavimo). Gautosios malonės jam atrodo tokios natūralios (juk Dievas yra geras, tad kitaip ir negali būti, o Marija juk yra Jo Motina), kad apie tai neverta viešai kalbėti. Todėl lietuvis yra priešingas visokioms religiniuose dalykuose statistikoms. Kaip lietuvių šeimose vyresniajam, garbingėsniajam asmeniui viešai ir iškilmingai padėkoti nėra įprasta, nes tai yra tik šeimos reikalas, nes tas asmuo yra savas, o savajam asmeniui viešai dėkoti būtų įžeidimas, tai panašiai lietuvis nemėgsta viešai reikšti savo padėkos Dievui ar Marijai. Tai yra jo intymus reikalas, nes tas, iš kurio jis gavo malonę, yra jam savas, artimas. Lygiai lietuvis nemėgsta apie gautąsias malones viešai kalbėti; tai turi būti žinoma tik jam ir Dievui ar Marijai.

Šitokie lietuvio dvasios bruožai gali mums išaiškinti, kodėl kai kitos tautos savo šventas, stebuklingas vietas išreklamuoja, išgarsina, pakviečia mokslininkus įvykusių stebuklu ištirti, juos aprašyti, išanalizuoti, parodyti viešumai, tai lietuvis, gavęs kurią nors, kad ir labai nepaprastą, malonę, tyliai pasišalina, lyg ir slėpdamas savo paslaptį, niekam apie tai nekalbėdamas, neskelbdamas, nesigirdamas. Lietuvis nemėgsta eiti pas kunigą ar gydytoją papasakoti savo išgijimo ir leisti apie tai paskelbti viešumai.

Štai kodėl lietuviai, turėdami tiek daug stebuklingų vietų, Marijos malonėmis garsių šventovių, beveik nežino registruotų stebuklų. O jų yra labai daug, tik jais niekas nesidomėjo ir nesistebėjo. Lietuviui atrodo, kad tai visiškai natūralus dalykas. Dievo ar Marijos žygis žmogui padėti lietuvio nestebina, stebuklai jo nejaudina. Lietuviui atrodo visai natūralu, kad stebuklingoje vietoje stebuklai įvyksta. Kartais net ir vietos klebonai, kurie dažnai mato ir žino įvykusius stebuklus, nė nebando juos bent užrašyti, užregistruoti. Šiuo reikalu kitados vienas Trakų klebonas yra pasakęs : « Jei čia imti užrašinėti visus įvykstančius stebuklus, tai nieko kito nebūtų galima ir nusigriebti — tiek čia jų įvyksta » 7.

Nieko nepadėjo nė vyskupų raginimai ir įsakymai specialioje knygoje užrašinėti įvykstančius stebuklus prie Marijos paveikslų. Jei kur laikinai tokios knygos ir buvo užvestos, tai greitai jos buvo vėl pamirštos, o žmonės, patyrę iš Marijos malonių, ir toliau, su džiaugsmu bei padėka širdyje, kiekvienas skubėjo ten, iš kur buvo atvykęs.

Taigi vien lietuvio kuklumas (kartais nueinąs iki apsileidimo) padarė tai, kad Marijos garbinimas, išsivystęs per trumpą, palyginti, laiką ir išaugęs įvairiomis formomis, tiek mums patiems, tiek platesniam pasauliui liko lyg ir nežinomas. Net ir Marijos apsireiškimas Šiluvoje, turėjęs Lietuvos katalikybės atgimimui didelės reikšmės, ne tik nebuvo išgarsintas, kaip pvz. prancūzų Liurde, ar portugalų Fatimoje, bet netgi pačių lietuvių ne visų buvo tinkamai suprastas ir įvertintas. Marijos šventovės Lietuvoje neįgijo tokio garso, kaip italų Loretas, vokiečių Altoetingas, lenkų Čenstakava, meksikiečių Guadalupė, nes jų niekas nereklamavo ir jas lankė vien tik Lietuvos artojas, čia rasdamas pagalbos ir dvasinės paguodos. Lietuviai, taip susigyvenę su Marijos garbinimo įvairiomis formomis, lankydami jos šventoves bei stebuklinguosius paveikslus, nė nebandė į visa tai gilintis, tyrinėti, skelbti viešumai, kaip yra padariusios kitos tautos, kur kiekviena Marijos šventovė turi savo ištirtą, aprašytą istoriją, kur Marijos ikonografija yra išstudijuota, nustatyta paveikslų metai ir stiliai, įtakos bei keliai, kaip ir kur tie paveikslai plito.

Turime knygų, kaip kūrėsi Lietuvos vyskupijos, yra vyskupijų istorijos, bet ligi šiol vis neturime kritiškais šaltiniais paremto veikalo, kuris mums išaiškintų tą nuostabią mįslę, kaip Lietuva, su pavėlavimu atėjusi į Kristaus Vynuogyną, taip greitai virto Marijos Žeme, Skausmingųjų Dievo Motinų ir Rūpintojėlių šalimi. Lygiai pasigendame ir liturginių papročių tyrinėjimo amžių bėgyje, nėra nė lietuviškos giesmės istorijos. Todėl suprantama, kad ir šis mūsų darbas susiduria su sunkumais, nes tenka plėšti neartus dirvonus, ir yra vien kuklus bandymas paliesti tas sritis iš Marijos garbinimo eigos Lietuvoje, kurios yra atsekamos iš svečioje šalyje randamų dokumentų bei šaltinių nuotrupų.

Kalbėdami apie Marijos garbinimo Lietuvoje šimtmečius, kurie apima bendrąjį Lietuvos krikščionybės vystymąsi, turime juos dalinti į tris periodus arba laikotarpius, kurie akivaizdžiai skiria visą Bažnyčios istoriją, taigi ir Marijos garbinimą : 1) nuo krikščionybės įvedimo ligi protestantizmo atėjimo į Lietuvą ; 2) protestantizmo antplūdžio laikotarpis ; 3) poreformaciniai laikai, iki mūsų dienų. Šie laikotarpiai chronologiškai nėra lygūs ir šiaipjau daugeliu atžvilgių labai skirtingi.

Skirtingi jie yra ir šaltinių kiekiu. Priešreformacinių laikų krikščionybės istorija ir Marijos garbinimas turi daug spragų ir neišaiškintų klausimų. Istorikai apie šį laikotarpį duoda labai mažai žinių. Net ir tie, kurie rašė Lietuvos Bažnyčios istorijas (Valančius, Alekna, Kurczewskis), šiam laikui savo veikaluose pašventė vos po kelioliką puslapių. Protestantizmo laikotarpis šaltiniais jau gausesnis, bet ir jais naudojusiųjų autorių daromos išvados dažnai yra perdėtos, sustiprintos protestantizmo naudai. Tik paskutinis laikotarpis, nuo XVII a., savo istoriniais šaltiniais yra gausiausias. Marijos garbinimo versmės vis gausėja ne vien dėl to, kad labiau artėjame į mūsų laikus, bet ir dėl to, kad tas garbinimas vis daugiau plečiasi, atsiranda naujos Marijos garbinimo vietos ir išryškėja naujos garbinimo formos. Statomos naujos Marijos šventovės, jų titulai gausėja. Pagaliau Marijos garbinimas įgauna savitas, ryškias formas, kurios išsilaiko iki mūsų dienų, keičiamos, reformuojamos, tobulinamos pagal bendrąją Bažnyčios dvasią.

1. Marijos garbinimas Lietuvoje iki protestantizmo atsiradimo.

Apie šį laikotarpį paprastai kalbama kaip apie dar labai skurdų krikščionybės apraiškomis, su didele persvara pagonybės papročių ir senojo tikėjimo liekanų. Faktai, kuriais tokie tvirtinimai paremiami, yra retas bažnyčių tinklas, svetimtautė dvasiškija, nemokanti vietos kalbos, ir liaudies prisirišimas prie senojo tikėjimo.

Tačiau, kalbant apie šio laikotarpio krikščionybę, reikia neužmiršti, kad ji buvo įvesta ne pasišventusių misininkų darbu, o tik valdovų politikos siekimais. Todėl tolimesnis krikščionybės plėtimas ir vystymasis turėjo eiti pamažu, naujai paskirtiesiems vyskupams vadovaujant. Tai buvo natūralus naujai apsikrikštijusios tautos kelias. Jį buvo nuėjusios ir kitos, vos tik krikščionybę priėmusios, tautos. Ir ten ne iškart atsirado bažnyčios visose vietose ; ir ten ne iškart teko naudotis dvasiniais patarnavimais savųjų kunigų ir pan. Todėl nenuostabu, kad ir Lietuvoje krikščionybę taip staiga, be atatinkamo liaudies paruošimo, įvedus, pirmieji parapijų klebonai buvo svetimtaučiai : čekai ar mozūrai. Gaila, kad jie nevisi turėjo apaštalų dvasios,

o į Lietuvą atvyko tik naudotis parapijų turtais, nekartą valdydami po kelias parapijų beneficijas ir nesirūpindami patys atlikti nelengvą naujai pakrikštytos tautos religinimo darbą.

Tačiau, kad šiame laikotarpyje krikščionybė beveik normaliai vystėsi, matyti iš to, kad bažnyčių skaičius, nors pamažu, bet vis augo. Vysk. M. Valančius Žemaičių vyskupijoje jų XV a. priskaito viso 19 (jau 1420 m. buvo 9 bažnyčios) 9, o XVI a. pirmoje pusėje — jau 5210. Dar gausiau bažnyčios dygo Vilniaus vyskupijoje, kur jų 1387-1500 m. pastatyta viso 63, o 1500-1550 m. — 5411.

XV a. statytų bažnyčių skaičiuje randame bent trečdalį pašvęstų Marijos garbei (Vilniaus vysk. iš 63 bažnyčių — 19 Marijos titulu ;

Žemaičių vysk. iš 19 bažn. — 6 Marijos garbei). Bet ir kiekvienoje kito vardo ar titulo bažnyčioje buvo švenčiamos tada visoje Katalikų Bažnyčioje taip gausios Marijos šventės, į kurias žmonės suplaukdavo; iš tolimų apylinkių. Todėl ir Marijos garbinimas anuo metu jau užėmė svarbią vietą žmonių pamaldume. Marijos vardo bažnyčios ir jos šventės taip buvo išgarsėję, kad į jas apie 1550 m. lankydavosi net ir Prūsų lietuviai, kurie « ne savo noru tikybą pakeitė, bet valdžios prispirti. Vakar dar buvę katalikai, o šiandien juos protestantais vadino... 25 metams praslinkus, jie prie protestantų kunigų dar nebuvo pripratę »12.

Šis Prūsų lietuvių, neseniai paverstų protestantais, prisirišimas prie katalikų tikėjimo ir pamaldumo į Mariją matyti iš pirmojo lietuviško protestantų katekizmo autoriaus Martyno Mažvydo, liuteronų klebono Ragainėje, skundo, kurį jis lotynų kalba (M. Mažvydas vokiškai nemokėjo) rašė hercogui Albrechtui, kaltindamas savo parapiečius ir prašydamas išleisti įsakymą, draudžiantį visokios rūšies « stabmeldystes ». O tos «stabmeldystės» buvo tokios stiprios, kad jis, Mažvydas, negalįs savo parapiečius prisijaukinti. Jie esą taip užkietėję «popiežiškių moksle» (doctrina papistarum), kad jam nė per 20 su viršum darbo metų nepasisekė jų atpratinti nuo tų «popiežinių» papročių. Jie ne tik niekina, nelanko evangelikų pamokslų, nesimoko evangelikų mokslo tiesų, nelanko švenčių (nors Mažvydas pasisako tarp kitų švenčių švenčiąs ir dvi Marijos šventes : Grabnyčių ir Apreiškimo), bet, kas blogiau, vaikus krikštyti ir tuoktis vykstą į Didžiąją Lietuvą, pas katalikų kunigus, lanko katalikų šventes : « Žinodami iš savo popiežiškių papročio Lietuvos ir Žemaitijos kaimyninėse parapijos švenčiant kurią nors šventę, kaip tai : šv. Onos Batakiuose, šv. Jokūbo Švėkšnoje, Švč. Marijos (Mariae virginis gloriosae) Šiluvoje, šv. Kryžiaus Jurbarke, Dievo Kūno Tauragėje, Marijos Dangun Ėmimo Veliuonoje ir kitur, kaip tik ten švenčiamos šventės, mano parapiečiai, kuriems popiežiškių apeigos patinka, ten vyksta ir atlieka baisią stabmeldystę. Kiti gi, jei ten ir nenuvyksta, tai bent namieje, uždegę žvakes prie paveikslų, kaip stabmeldžiai šaukdamiesi šventųjų užtarimo, tas pat šventes užlaiko ir švenčia »13.

Tai yra labai reikšmingas liudijimas apie XVI a. vidurio krikščionybę Lietuvoje. Ji, kaip matome, buvo jau giliai įsišaknijusi Lietuvos liaudyje (bent kairiame Nemuno krante) ir lengvai nesidavė išraujama iš žmonių širdžių. Šventųjų ir Marijos garbinimas buvo jiems brangus ir todėl keliavo tolimą kelią į katalikų šventes. Juk nuo Ragainės iki Batakių tiesia oro linija yra beveik 50 km., iki Švėkšnos — 60 km., iki Veliuonos — 80 km., o iki Šiluvos net 90 km. Praktiškai, vingiuotais miškų ir paupių keliais, tie nuotoliai dar padidėdavo.

Taip Ragainės protestantų klebonas, su kurio vardu rišama išvis pirmoji spausdinta lietuviška knyga (1547 m.), mums paliudija, kad net ano meto protestantizmas nedrįso panaikinti visų Marijos švenčių : jo klebonavimo metu dar ir protestantai šventė bent 2 Marijos šventes. Jis taip pat paliudija, kad ragainiškiai važinėja į Švč. Mergelės Marijos šventę Šiluvon. O tai yra ta pati rugsėjo 8-ji, Marijos Gimimo šventė, vadinama Šiline, kuri ir tais laikais sutraukdavo tūkstančius maldininkų ne tik iš Didžiosios, bet ir iš Mažosios Lietuvos. Reiškia toji šventė jau yra garsi Šiluvoje ir pirmoje XVI a. pusėje — kaip tik tada, kai Lietuvoje stipriausiai reiškėsi protestantizmas. Reikia manyti, kad ir Didžiojoje Lietuvoje ponai, virtę kalvinistais, prievarta bruko naują tikėjimą savo valdomų žemių žmonėms, atiminėjo parapijų turtus, užgrobinėjo bažnyčias, o liaudis liko abejinga ir stovėjo nuošaliai nuo tų naujenybių ir reformų, atkakliai laikydamasi savo tikėjimo, kuris jau buvo pakankamai įleidęs šaknis lietuvių tautoje.

M. Mažvydo skundas hercogui Albrechtui rodo liaudies prisirišimą prie katalikybės. Iš to galima daryti išvadą, kad ir žemaičių liaudis dar yra stipriai katalikiška. Mažvydo suminėtos 6 bažnyčios apie 1550 m. dar yra katalikų rankose. Tų parapinių bažnyčių 4 buvo įkurtos tik XVI a. pirmame ketvirtyje. Jei ten teikiami sakramentai (ragainiškiai vyksta ten savo vaikus krikštyti ir tuoktis), švenčiamos šventės, tai ir senesnėse parapijose iš XV a. religinis gyvenimas negalėjo būti menkesnis.

Kitas ano laikotarpio liudininkas apie krikščionybės būklę ir Marijos garbinima Lietuvoje yra įvairios brolijos, kurių tarpe yra skirtų ir ypatingam Marijos garbinimui. Brolijos yra tikinčiųjų bendruomenės, pasirinkusios tikslą — dar intensyviau imtis maldingųjų pratybų ir organizuotu būdu pagerbti kurią nors tikėjimo tiesą, Šventąjį, pasivesti ypatingai jo globai, rinktis jį sau pavyzdžiu. Savaime suprantama, kad brolijų nariai buvo sąmoningesni, rinktiniai katalikai, elitas. Iš tokių, kurie dar menkai pažino savo tikėjimą, arba kurie, vysk. M. Giedraičio liudijimu, dar XVI a. gale tik tiek mokėjo apibūdinti savo tikėjimą, sakydami : « Liuteronai nesame : mėsos penktadieniais nevalgome»14 — brolijų nesukursi.

Reikšmingi, neseniai prof. Z. Ivinskio Karaliaučiaus archyve surasti, dokumentai rodo, kad jau Vytauto mirties metais (1430) prie Vilniaus bažnyčių yra brolijų. Pav. šv. Jono brolija gauna atlaidus : jos nariai, šalia kitų pareigų, turi giedoti 10 Tėve mūsų ir 10 Sveika Marija15. Lietuvos sostinėje brolijų skaičius XV a. gale ir XVI a. pradžioje dar padidėjo. Vienuoliai domininkonai, pranciškonai, augustinijonai prie savo bažnyčių taip pat steigė įvairias brolijas. Ir taip prie pranciškonų bažnyčios Vilniuje jau 1500 m. yra šv. Onos brolija, Kaune tokią pat broliją įsteigė pranciškonas Rapolas 1508 m.16.

Brolijos greitai plito ir parapijose. Pvz. 1521 m. Geranainių parapijoje (Vilniaus vysk.) yra Švč. Marijos Apreiškimo brolija17. Žemaitijoje vysk. Merkelio Giedraičio laikais (XVI a. gale) Varniuose yra šios brolijos : šv. Onos, Rožinio ir Švč. Marijos Gimimo18. Reikia manyti, kad jos buvo tenai įsteigtos daug anksčiau, nes apie jas kalbama kaip apie esančias, o ne naujai įsteigtas.

Šios, istoriniais dokumentais labai šykštaus laikotarpio, nuotrupos, kurios tačiau yra labai iškalbingi autentiški faktai, leidžia mums įžvelgti į pirmuosius Lietuvos krikščionybės amžius ir jais (dokumentais) remiantis spręsti, kad jau priešprotestantiškoje gadynėje, net XV a. yra buvę ne tik prie katedrų, bet ir parapijose žmonių pamaldumui ir religiniam uolumui skatinti brolijų, kurios platino ir kėlė taip pat ir Marijos garbinimą.

Ano laikotarpio silpnam krikščionių tikėjimui pavaizduoti panaudojamas dar ir tas faktas, kad tuo metu kunigų buvę maža, o ir tie patys buvę svetimšaliai, nemoką vietos kalbos, kuriems rūpėję vien parapijų turtai, o ne žmonių sielos reikalai. Tačiau iš akių išleidžiamas tas faktas, kad prie pastatytų bažnyčių, kurių, kaip matėme, XV a. jau buvo Lietuvoje nemažai, vis tik gyveno kunigas, arba bent atvykdavo šventomis dienomis iš kitur tenai pamaldų atlaikyti. Tie kunigai buvo svetimtaučių (kartais net kunigo šventimų neturinčių) parapijų valdytojų — klebonų vikarai, kurių vardų istoriniai šaltiniai mums nepaduoda ir todėl paprastai apie juos nekalbama. Ano meto papročiu, klebonas, valdydamas parapiją, jei pats joje negyvena arba negali jos tikinčiųjų aptarnauti, turi laikyti savo lėšomis pavaduotoją — vikarą. Kad jų prie bažnyčių buvo, nėra jokios abejonės. Jie buvo kilę iš vietos liaudies, ano laiko papročiu jokių aukštesnių mokslų nėję, o vien tik vieno ar kito uolesnio kunigo privačiai pamokyti (seminarijų tada nebuvo) bent tiek, kad galėtų praktiškai kunigo pareigas eiti : laikyti pamaldas, teikti sakramentus, mokyti katekizmo. Būdami žemos kilmės, nedalyvaudami viešajame krašto gyvenime, liko nepastebėti, jų veikla nedokumentuota. Klebonų menkai apmokami, jie neatitrūko nuo liaudies ir jos sukrikščioninime yra atlikę žymų vaidmenį.

Nereikia užmiršti ir to fakto, kad nuo pat krikšto metų Lietuvoje veikė vienuoliai — domininkonai ir pranciškonai. Pastarieji savo narių tarpe turėjo ir lietuviškai mokančių (iš vietinių gyventojų kilusių arba svetimšalių pramokusių lietuviškai). Jie taip pat bus prisidėję prie tikėjimo platinimo ir gilinimo Lietuvos liaudyje, o ypačiai prie Marijos kulto stiprinimo19.

Lygiai yra perdedama pagonystės stipri įtaka bei liaudies prisirišimas prie jos ir todėl menkas krikščionybės įsigalėjimas pirmajame šimtmetyje po krikšto. Tas pagonybės liekanas uoliai registravo į Lietuvą atvykusieji svetimšaliai jėzuitai. Apie stiprią pagonybės persvarą kalba ir nuncijaus auditorius Tarkvinijus Pecula, 1579 m. lankęs Žemaičių vyskupiją. Tačiau nepamirškime, kad tai buvo Vakarų Europos ir Italijos dvasininkai, kurie buvo įpratę savo kilmės kraštuose matyti gausias bažnyčias, kurių Vakarų Europos miestuose buvo daugybė, kur vienuolynai knibždėjo vienuoliais, kur buvo gausu ir pasaulinės dvasiškijos, kur vidurinių amžių religinis gyvenimas buvo persunkęs visą viešąjį gyvenimą. Tad jiems Lietuva, iš tikrųjų, galėjo atrodyti religiniu atžvilgiu dar labai tamsus, atsilikęs kraštas, kur maža bažnyčių, dvasiškių, kur liaudis toli gražu dar nėra nusikračiusi pagoniškųjų papročių. Jų nusiteikimui galėjo turėti įtakos ir kryžiuočių ordino dar ilgą laiką po Lietuvos krikšto vesta propaganda, kad lietuviai esą tik iš vardo krikščionys, o faktinai likę tie patys pagonys, stabų ir dievų garbintojai. Todėl tokie dvasininkai, atvykę į Lietuvą, pirmiausia jieškojo ir kreipė dėmesį į pagoniškuosius papročius, kurių liaudyje buvo dar daug užsilikę, juos uoliai registravo, suvisuotino ir, vaizdžiai aprašę, siuntė į Romą. Iš tokių pranešimų ilgai istorikai sėmė žinias apie ano laiko krikščionybę ; o ten lietuviškosios pagonystės vaizdo spalvos yra smarkiai sutirštintos.

Kad lietuvio sąmonėje ir tada, kai jis buvo pakrikštytas, buvo likusių gyvų pagonybės liekanų, kad kasdieninio gyvenimo papročiuose jos buvo vartojamos, tas dar nerodo, kad to laiko krikščionybė buvo menka. Juk net tada, kai Lietuva buvo nusipelniusi šventosios vardą, kada religija buvo jau persunkusi lietuvio net ir privatų, kasdieninį gyvenimą, kai įvairios pamaldumo formos jungėsi su kasdieniniais darbais, vis tik randame mūsų liaudyje nemažai ir pagonybės liekanų. Valančius savo «Žemaičių Vyskupystėje», išleistoje 1848 m., jų priskaito daugybę. Kai kurių sakosi pats esąs liudininkas. Jų yra išlikę ir iki mūsų dienų. Krikščioniškasis tikėjimas ir pagoniškieji papročiai vieni kitam nekenkė, bet lyg susiliejo ir taip gavosi krikščionybė su lietuviškais bruožais. Katalikų Bažnyčios lankstumas, mokėjimas prisitaikyti prie vietos papročių, juos įimti į save ir suteikti jiems krikščionišką turinį, yra žinomas visoje Bažnyčios misijų istorijoje.

Taigi ir XV-XVI a. Lietuvos krikščionybėje buvimas šalia jos dar gyvų senovės tikėjimo liekanų dar nerodo, kad liaudis buvo svetima išorinėms krikščionių religinio gyvenimo formoms. Pagaliau tektų dar nuodugniai ištirti, ar tokios pagonybės liekanos, kurias ne savieji, bet svetimieji aprašę mums paliko, jau tikrai buvo visuotinis reiškinys, ar čia nebūta perplataus apibendrinimo, priskiriant visam kraštui tai, kas pastebėta vienoje kurioje apylinkėje. Pvz. iki mūsų laikų Žemaitijos pagoniškumui įrodyti naudotasi jėzuitų pranešimu į Romą kurį jie padarė apie Žemaitkiemį, supainiojus panašiai skambančius pavadinimus.

Nors kunigai ir misininkai smarkiai draudė kai kurias pagoniškojo tikėjimo apraiškas, nesuderinamas su katalikų tikėjimo tiesomis, tačiau daugelį toleravo arba stengėsi joms priduoti kilnesnę, krikščionišką prasmę. Todėl šiandien sunku atskirti, kurie liaudies papročiai yra kilę iš pagonybės, kurie iš savaip suprastos ir pergyventos krikščionybės. Viena tik aišku, kad visuose katalikiškuose kraštuose yra liaudies papročių, kurių kilmė siekia dar pagoniškuosius laikus. Katalikų Bažnyčios taktiką liaudies papročių atžvilgiu teisingai yra įvertinęs mūsų kaimynas latvis H. Biezais : « Reikia dėkoti katalikų misijų metodams, kad katalikų religija lengvai susiliejo su bet kurios tautos religijos elementais visur, kur tik misijų darbas buvo vedamas. Tuo būdu lengvai galima išaiškinti, kodėl Vakarų Europos liaudies menas yra nukaišytas katalikiškais elementais, nes tas liaudies menas buvo ilgą laiką katalikybės įtakoje»20.

Gali atrodyti, kad visa tai, kas čia pasakyta, nesiderina su tuo, ką randame mokslingose knygose ir disertacijose, čia turima galvo-je Dr. J. Purickio darbas apie protestantizmo įsigalėjimą Lietuvoje21, kur priešprotestantinė krikščionybė Lietuvoje suniekinama, atvaizduojama labai paviršutiniška, kur, rūpestingai iš šaltinių išrankiotos, Lenkijos dvasiškijos negerovės perkeliamos į Lietuvą. Šią metodišką Purickio klaidą yra pastebėjęs net evangelikas ir nacistinės ideologijos žmogus, prof. J. Gerullis, kuris iš Karaliaučiaus archyvo iškėlė mūsų kultūros istorijai svarbių dokumentų ir kuris teisingai pastebėjo : «Ne vien liuteronai ir reformatai, bet ir patys katalikai, rodosi perblo-gai apie anų laikų katalikiškąją bažnyčią rašo»22.

Nuo Purickio nedaug atsilieka ir kan. K. Prapuolenis savo veikalu « Lenkų apaštalai Lietuvoje », kuriame Lietuvos krikščionybė XV-XVI a. atvaizduota taip pat labai tamsiomis spalvomis, už visa tai suverčiant kaltę lenkų netikusiam apaštalavimui.

Šiuo reikalu dėmesio yra vertas M. Valančius, kuris, nors šiaip seka jėzuitų Kojalavičiaus ir Rostowskio paduotomis  žiniomis apie katalikybės menkumą, protestantizmui įsigalint, tačiau antroje savo « Žemaičių Vyskupystės » dalyje, apžvelgdamas kiekvieną amžių atskirai, sako : « XVI a. žemaičiai, gana jau dalykuose tikėjimo pramokyti, dideliai buvo dievobaimingi, mylėjo kunigus, kurių labai mažai teturėjo, šventomis dienomis vaikščiojo į bažnyčias, nors tos buvo daugumai didžiai tolimos»23. Esą tik vėliau užplūdęs protestantizmas viską sujaukė ir žmones nuo tikėjimo atitraukė.

2. Reformacijos įsigalėjimo laikotarpis.

Istorikai, rašę apie reformacijos įsigalėjimą Lietuvoje, yra davę labai liūdną Lietuvos Bažnyčios būklės vaizdą : didikai, tapę protestantais, atėmę bažnyčių turtus, užgrobę pačias bažnyčias, kunigai arba, metę kunigystę, tapo pastoriais, arba pasišalinę nuo savo pareigų taip, kad visoje Žemaičių vyskupijoje belikę vos 7 katalikų kunigai. Šis skaičius pateko net į giesmę « apie Paną szw. stebuklingą Szid-lawos bažnyczioje»24. O žmonės arba kalvinistais tapę, arba grįžę į senąjį pagonių tikėjimą. Ištisose parapijose : Liolių, Kelmės, Kurtuvėnų, Rietavo, Tauragės, Žagarės ir Krakių katalikų visai nebelikę25. Kalvinistai gyrėsi, kad kaikuriose jų valdomose vietose iš 1000 gyventojų vos vienas kitas yra katalikas26. Savaime suprantama, kad, protestantizmui įsigalėjus, turėjęs žlugti ir Marijos garbinimas, kurį protestantai paneigė ir su kuriuo kovojo.

Kalbant apie priežastis greito reformacijos išplitimo Lietuvoje, reikia tuoj pastebėti, kad Lietuva neišgyveno tų negerovių, kurios iššaukė reformaciją kituose kraštuose. Kai reformacija Vakarų Europoje palietė visus gyventojų sluogsnius ir daug ką sugriovė, tai Lietuvoje ji to nepadarė, nes Katalikų Bažnyčia buvo radusi atramą liaudyje. Liaudis nejautė reformų reikalo ir reformacijoje aktyviai nedalyvavo, Lietuvos reformacija buvo ne visos visuomenės, bet tik ponų mados reikalas. Ponai, priimdami protestantizmą, siekė tikslų, kurie liaudžiai buvo svetimi. Didikus į protestantizmą palenkė noras atsipalaiduoti nuo Bažnyčios varžtų ir jos atstovų kontrolės : jurisdikcijos, teismų, kurie varžė didikų nepažabotą laisvę ir sauvalę. Ponai pavydėjo vyskupams turtų, galios ir privilegijų. Lygiai jiems kilo noras įsigyti daugiau valdžios, laisvės ir įtakos viešajame gyvenime. O kas siekia vis didesnės valdžios, paprastai susiduria su Bažnyčios sritimi ir stengiasi į ją įsibriauti. Protestantizmas ponams davė daug vilčių ir religinį gyvenimą paimti į savo rankas ir turėti įtakos religinių reikalų tvarkyme. Juk protestantizme pasauliečiai tikėjimo dalykuose ir religinės bendruomenės administracijoje vaidina žymų vaidmenį ir turi sprendžiamą balsą.

Liaudies šitokie motyvai nemasino ir jai bus nepasiekiami net ir tada, kai priims naująjį tikėjimą. Taip Lietuvos protestantizmas praūžė pro žmonių galvas, mažai tepaliesdamas. Naujoji religija liaudžiai buvo įsakyta, prievarta užmesta ponų valia. Tai buvo ponų religija, kuriai, be to, bent iš pradžios, trūko apaštalų, naujo tikėjimo mokytojų, skirtų liaudžiai. Tuo atveju, kai iš sakyklos pasigirsdavo naujojo mokslo šūkiai, vyskupai tuoj reaguodavo ir tokiems naujenybių skelbėjams Lietuvoje pasidarydavo karšta : jie bėgo į Prūsus ir tenai jieškojo prieglobos Albrechto dvare. Taip Prūsuose atsidūrė Stan. Rapailionis, Abr. Kulvietis, Mart. Mažvydas, August. Jomantas, Aleks. Rodūnionis, Baltr. Vilentas, Tom. Gedkantas, Šilalės klebonas Tartilavičius ir kiti27. Reiškia, Katalikų Bažnyčios vyresnybė buvo pakankamai budri ir stengėsi apsaugoti liaudį nuo naujojo mokslo.

Pati reformacija Lietuvoje buvo iš kitur atneštinis padaras. Ją platino pirmiausia vokiečiai kolonistai, kurie simpatizavo savo tautiečiui Liuteriui, skaitė jo raštus ir platino juos Lietuvos didikų tarpe. Ponų sūnūs, studijavę Vakarų Europos universitetuose, tenai susipažino su protestantizmu, kuris buvo tapęs mados reikalu, ir, grįžę į Lietuvą, juo didžiavosi. Nemažą rolę suvaidino ir pirkliai, kurie, atvykdami į Lietuvą ir santykiaudami su dvarais, atveždavo ne tik prekių, paskutinių naujienų, bet ir protestantiškų knygų. Be to, čia pat Lietuvos pasienyje gyveno hercogas Albrechtas, buv. paskutinis kryžiuočių ordino magistras, taip negarbingai išsižadėjęs (1525 m.) to tikėjimo, kurį jo pirmatakai per šimtmečius bandė brukti lietuviams, kad su krikštu galėtų užvaldyti ir pačią Lietuvą. Ordinas pakeitė tikėjimą, bet jo apetitai Lietuvos atžvilgiu liko tie patys, ir todėl Albrechtas, stipriai palaikydamas protestantizmo plitimą Lietuvoje, tikėjosi per jį įsigyti kuo daugiausia įtakos Lietuvos politiniame gyvenime ir atsipalaiduoti nuo priklausomybės Lenkijos karaliui. Dėl to jis taip uoliai susirašinėjo su Lietuvos didikais, ragindamas juos priimti ir plėsti reformaciją, globojo atbėgusius protestantus, sudarė jiems sąlygas mokytis Karaliaučiaus universitete, padėjo išleisti pirmąsias protestantiškas knygas lietuvių kalba, kurios buvo skirtos Didžiajai Lietuvai.

Viena iš reformacijos Lietuvoje pasisekimo priežasčių buvo dvasiškuos stoka : nebuvo kas šalia vyskupų aktyviai pasipriešintų naujajai srovei. Ponams atiminėjant ir užgrobiant parapijų turtus, naudojantis patronato teise, reformacijos visas svoris gulė ant kunigų. Patronui, bažnyčios koliatoriui, tapusiam protestantu, buvo lengva jo priklausančiam kunigui pastatyti sąlygą : arba vesti ir tapti protestantų dvasininku, arba nieko netekti ir pasitraukti. Neatrodo, kad žymesnė dalis katalikų kunigų būtų pasirinkusi pirmąją sąlygą. Tai matyti iš to, kad Lietuvos liuteronių ir kalvinistų dvasininkai ilgą laiką buvo ateiviai svetimšaliai : iš Škotijos pabėgę presbiterijonai, vokiečiai ir lenkai. Savųjų, iš Lietuvos kilusių, labai trūko.

Katalikų kunigų sumažėjo dar ir dėl to, kad ne vienas jų, atvykęs į Lietuvą tik dėl turtų, jų nebetekęs, grįžo ten, iš kur buvo atėjęs. Uolesnieji, nenorėję tapti protestantais, buvo ponų iš savo vietų išvaryti. O kunigų kadrus papildyti nebuvo iš ko, nes bajorai, iš kurių eilių išeidavo katalikų kunigai, jau tapo protestantais. Tuo būdu susidarė pavojus Lietuvos Bažnyčiai likti visai be savos dvasiškijos.

Kad jos skaičius reformacijai įsigalėjus buvo labai sumažėjęs, netenka abejoti, bet kad būtų likę visoje Žemaičių vyskupijoje (kuri bene labiausiai buvo reformacijos paliesta) tik septyni kunigai, sunku įtikėti. Tai yra aiškiai perdėtas tvirtinimas. Žemaičių vyskupijos vizitatorius Tarkv. Pecula 1579 m. Žemaičių vyskupijoje jų rado 19, kurių tarpe 6 buvo lietuviai — vietiniai28. Tos vizitacijos pilnas aktas mūsų laikus nėra pasiekęs. Iš trūkstamos to akto dalies gal dar paaiškėtų vieno kito kunigo pavardė ir taip jų skaičius dar padidėtų. Vilniaus vyskupijoje padėtis matyt buvo geresnė, nes vysk. Merkelis Giedraitis, vos apėmęs valdyti Žemaičių vyskupiją (1576 m.), galėjo iš Vilniaus vysk. Valerijono Protasevičiaus «pasiskolinti» savo vyskupijai keletą lietuviškai mokančių kunigų, kuriems pavedė bažnyčias ir paskyrė klebonais 29.

Lygiai yra perdėtas tvirtinimas, kad protestantai užgrobė daugybę bažnyčių. Vysk. M. Valančius, kuris savo veikale « Žemajtiu Wiskupiste » plačiai aprašė protestantizmo įsigalėjimo laikotarpį, aiškiai sako : « Protestantams įsigalint Viduklės, Luokės, Krakių, Šeduvos, Vilkijos, Sėdos, Šaukėnų, Betygalos, Platelių ir daug kitų bažnyčių uždarytos ir apleistos be klebonų šmėkšojo30». Taigi stokojo ne bažnyčių, bet kunigų — klebonų.

Tas pats Valančius mini, kad Tauragės bažnyčią liuteronys užrakinę katalikų kleboną privertę išsikraustyti iš klebonijos. Radvila užgrobęs Saločių bažnyčios turtus, o pačią bažnyčią nugriovęs. Sen. Žagarės apleistos bažnyčios turtus pasisavinęs ponas Lidnic ; Morkaus Vnučko našlė Sofija pirma užrakinusi, o paskui nugriovusi Šiluvos bažnyčią ; turtus pavedusi kalvinistams. Ta pati Vnučkienė užgrobusi Pašvitinio bažnyčios turtus. Kelmės bažnyčią su visu turtu paglemžę kalvinistai. Tas pats nutiko su Raseinių ir Kėdainių bažnyčiomis. Kurtuvėnų ir Pašušvės bažnyčias kalvinistai pavertę į savas 31. Linkuva priklausiusi Bielozarams ; šie, tapę kalvinistais, pirma paglemžę katalikų bažnyčios turtus, o paskui ir pačią bažnyčią 32.

Tačiau iš čia suminėtų užgrobtų bažnyčių vėliau daugumą katalikai vėl atgavo. Ir taip kun. J. Kazakevičius 1614 atgavo Kelmės bažnyčią, 1622 m. Šiluvos bažnyčios turtus ir 1628 m. Liolių bažnyčią. 33 Saločių bažnyčia, kuri vysk. Petkūno (Petkevičiaus) laikais teko kalvinistams, vysk. Geišos 1632 m. buvo atkovota iš Jonušo Radvilos34. Pa-šušvės bažnyčią 1652 m. Raseinių teismas priteise grąžinti katalikams 35. Kėdainių katalikų bažnyčia, buvusi kairiame Nevėžio krante (Vilniaus vyskupijoje) ir XVI a. gale tekusi kalvinistams, 1627 m. buvo atgauta per teismą36. Linkuvos bažnyčia, tekusi Bielozarams (kalvinistams), vysk. Merkelio Giedraičio 1606 m. buvo atimta per Upytės teismą37. Vysk. Stan. Kiškos laikais (1619-1626) atimtos iš kalvinistų Kurtuvėnų, Raseinių ir Kuršėnų bažnyčios38. Vysk. Valančius priskaito iš viso buvus Žemaičių vyskupijoje 41 kalvinistų bažnyčią ir 10 liuteronu. Tačiau jos buvo pastatytos XVII-XVIII amž. ir Valančiaus laikais jų buvo likę vos kelios ; kitos laikui bėgant, kaip nereikalingos, sugriuvo « pragaišo 39».

Yra žinomas faktas, kad Žemaičių vyskupas Jonas Domanevskis (1556-1563), pačiais protestantizmo žydėjimo metais, yra padalinęs vyskupiją į 38 parapijas. Reiškia, tuo laiku tiek buvo parapinių bažnyčių, neskaitant filijų, kurios buvo parapijų ribose kaip pagelbinės bažnyčios. Vysk. M. Giedraičiui mirus (1609 m.), Žemaičių vyskupijoje buvo 50 bažnyčių40. Kadangi jo laikais bažnyčių pastatyta nedaug (apie 12), tai reiškia, kad užgrobtų taip pat buvo nedidelis skaičius. Protestantai daugiausia statėsi savas, atskirai nuo katalikų41. Todėl Valančiaus tvirtinimas, kad vysk. M. Giedraitis, apėmęs Žemaičių vyskupijos valdymą, radęs tik 8 bažnyčias, reikia suprasti, kad tiek galėjo būti bažnyčių veikiančių, turėjusių kunigus ; o jų vysk. M. Giedraičio metais, kaip matėme, skaičius išaugo iki 50 ; Ir pats Valančius rašo, kad vysk. Geišas mirdamas (1633 m.) palikęs jau 73 bažnyčias42.

Panaši padėtis bažnyčių atžvilgiu buvo ir Vilniaus vyskupijoje. Pačiame Vilniuje, kur buvo Lietuvos ponų, virtusių protestantais, centras, kur nuo 1544 m. protestantai buvo įsigalėję karaliaus Zigmanto Augusto dvare, kur 1550 m. visi aukščiausi Didž. Lietuvos Kunigaikštystės postai buvo protestantų rankose, vis tik nė viena Vilniaus bažnyčia jiems neteko. Atrodo, kad ir kitose Vilniaus vyskupijos vietose nedaug katalikų bažnyčių buvo užgrobta. Jei tikėti oficialiu Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių sąrašu iš 1939 m.43, kur trumpai paduodama kiekvienos bažnyčios istorija, šios bažnyčios buvo tekę protestantams : Bielicos — kalvinistų užimta 1550 m. ; Ikaznės — kalvinistų užimta 1555-1593; Alšėnų — Sapiegos paversta kalvinistų šventove, bet 1618 atgauta ; Smurgainių — kalvinistų užimta, bet 1618 atgauta ; Voverių — kalvinistams tekusi 1568 m. ; Hniezno — kalvinistų užimta XVI a., atgauta 1643 m. ; Žiupronių — XVI a. viduryje kalvinistų užgrobta, 1646 atgauta ; Adutiškio — protestantų sugriauta ir 1608 Kiškos atstatyta. Tačiau galėjo būti ir daugiau bažnyčių, kurios bent tam tikrą laiką buvo patekusios į protestantų rankas, nes ir Vilniaus krašte veik visi didikai buvo persimetę į protestantizmą. Žinant, kad XVI a. viduryje Vilniaus vyskupijoje buvo apie 120 bažnyčių, jų protestantams, atrodo, netaip daug teko 44.

Tačiau visai kitoks vaizdas gaunasi, paskaičius XVII a. pradžios Vilniaus vyskupų pranešimus (reliacijas) Šv. Sostui. Vysk. Benediktas Vainius 1605 m. pranešime sako, kad Vilniaus vyskupijoje viso bažnyčių esą apie 600. Nors į šį skaičių įeina ne tik tos, kurios tuo metu buvo katalikų rankose, bet ir tos, kurias protestantai buvo užgrobę ar naujai pasistatę, vis tik šis skaičius yra labai didelis. Tiek bažnyčių Vilniaus vyskupijoje galėjo būti, tik įskaitant ir visų kitų tikybų (stačiatikių, žydų, mahometoniį) maldos namus. Vyskupas pasisako, kad iš eretikų atgavęs 26 bažnyčias, o dėl kitų dar vedama bylos.

Nemažiau įdomus yra 1609 m. to paties vyskupo pranešimas. Jame paduota faktinoji Vilniaus vyskupijos bažnyčių būklė, čia vyskupas rašo, kad jo vyskupijoje bažnyčios yra labai toli viena nuo kitos ; prieš 40 metų jų buvę maždaug 600, o dabar esą vos 300, nes, erezijai užėjus, daug jų buvo iš pamatų išgriautos, kitų turtai atimti ir bažnyčios paverstos į maldyklas.

Šitokie bažnyčių skaičiai yra aiškiai perdėti. Bendrai, vysk. Benediktas Vainius savo oficialiuose raštuose Romai mėgo operuoti aukštais titulais ir dideliais skaičiais. Jis pirmasis (ir paskutinis) save vadina Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos primu : «primus magni Lituaniae ducatus ». 1614 m. reliacijoje sako, kad jo vyskupija apimanti visą Didž. Lietuvos Kunigaikštiją, o 1609 m. tvirtina, kad vyskupija apimanti 8 vaivadijas : Vilniaus, Trakų, Brastos, Vitebsko, Polocko, Minsko, Mstislavo ir Smolensko. Dideliais skaičiais operuoja ir vysk. Jurgis Tiškevičius savo 1651 m. pranešime tvirtindamas, kad « plačių provincijų gyventojų skaičių nustatyti negalima, nes jie yra nesuskaitomi, kadangi tik vieni katalikai sudaro apie 3.000.000, jei ne daugiau, išskyrus eretikus, schizmatikus, žydus ir totorius, kurie pasiekia tą patį skaičių », — reiškia dar apie 3.000.000. Taigi XVII a. viduryje pagal šiuos davinius vien tik Vilniaus vyskupijoje gyventojų turėjo būti apie 6.000.000, ko tikrai nebuvo.

Dėl protestantams tekusių ar jų pasistatytų bažnyčių skaičiaus tenka štai ką pasakyti. Bažnyčios buvo statomos lėšomis ir žemėje to, kas ją valde. Kadangi beveik pusė Lietuvos teritorijos priklausė Didž. Kunigaikščiui, tai jis ir buvo jo žemėse pastatytų bažnyčių koliatorius, turįs teisę pasirinkti klebonus. Kita Lietuvos teritorijos pusė buvo didikų ir dvasininkų nuosavybė. Pats Vilniaus vyskupas ir kapitula turėjo daug žemių ir dvarų, kur pastatytos bažnyčios priklausė vyskupo ir kapitulos patronatui. Apytikriai galima spręsti, kad likusieji žemių savininkai pasauliečiai galėjo turėti koliacijos teisę į trečią dalį bažnyčių. Tad jei ir visi dvarininkai būtų tapę protestantais, tai jie būtų galėję užgrobti ne pusę visų bažnyčių, o tik trečdalį, ir tikriausiai ne 300.

Kai einama prie konkretesnių davinių, tai jau tas pats vysk. Benediktas Vainius yra kuklesnis. 1614 m. pranešime jis sako, kad iš eretikų yra atgautos šios bažnyčios : Vijos, Musninkų, Paparčių, Upninkų, Maladečinos, Lasko, Gruzdavo ir Kamienico. Vėliau, 1635 m. pranešime vysk. Abraomas Vainius mini, kad iš eretikų yra atgautos Žeimių, Balbieriškio ir Svyrionėlių bažnyčios.

To paties vysk. Abraomo Vainiaus 1644 m. pranešime tiksliai išvardintos per teismą atgautos bažnyčios : Iškoldų, Vielubų, Liepų, Košicų, Snūvų, Novosielų, Homelio, Voverių, Hniezno, Varnionių, Svyrių, Pietuchovo ir Ašmenos. Su Radvilomis ir kitais didikais vedama byla dėl šių bažnyčių : Dubingių, Žiupronių, Jašiūnų, Kondrotovičių ir Polonkos, Vyskupas drauge pamini, kad dar reikia atjieškoti šios bažnyčios : Bielicos, Biržų, Blotnos, Bolinų, Baltadvario, Bijutiškio, Čedasų, Dakūdavos, Dory, Daniušavos, Dusmenių, Dubrovo, Dūkšto, Upninkų, Jarszewicze, Ivacewicze, Katros, Kietaviškių, Kruopos, Liskavos (Liškiavos?), Leipūnų, Mogilankos, Nestoniškių, Nočios, Alantos, Ostroszyce, Orłowo, Pervažos (Pervalkos?), Pelesos, Podorosko, Rahotno Seirijų, Ščiutino, Sękowicze, Skapiškio, Siwica, Stankov, Vyžuonų, Veprių, Veisiejų ir Zugoście — viso 41 bažnyčia. Iš šio sąrašo aiškiai matyti, kad Vilniaus vyskupas į atgautinų bažnyčių skaičių priskiria ir tas, kurios niekad nebuvo katalikų rankose, o tik pačių protestantų pasistatytos. Taigi čia turime ne protestantų užgrobtas bažnyčias, bet tik pilną sąrašą tuo laiku buvusių Vilniaus vyskupijoje protestantų bažnyčių, kurių atgavimą vyskupas skaitė savo uždaviniu 44a. Tad ir iš šių davinių lieka neaišku, kiek protestantai užgrobė katalikų bažnyčių, bet tikriausiai ne 300, kaip 1609 m. rašė vysk. Benediktas Vainius.

Mažiausiai protestantizmas palietė Sūduvą, kur XVI a. buvo vos 20 bažnyčių. Dalis jų, Nemuno pakraščiais, priklausė Vilniaus vyskupijai, o kita — prie Prūsų sienos — sudarė Žemaičių vyskupijos Užnemunės dekanatą. Kairiame Nemuno krante Sūduvoje vos viena katalikų bažnyčia Balbieriškyje dvarininko Holovčinskio buvo iš katalikų atimta ir atiduota liuteronams, bet 1644 m. Vilniaus tribunolas ją galutinai priteisė katalikams45. Radvilai turėjo savo žemių ir Sūduvoje. Jie ten pastatė kalvinistams bažnyčias : 1584 m. Seirijuose ir 1598 m. Šventežeryje, tačiau jos XVII a. viduryje jau buvo katalikų rankose, nes kalvinistų buvo likę labai mažai46. Išviso Sūduvos liet. dalyje iki mūsų laikų protestantų bažnyčių skaičius nesiekė 10, o ir tų didesnė dalis buvo statyta po to, kai Užnemunė pateko po Prūsais (1795) ir kai imta kolonizuoti Sūduvą ateiviais iš Vokietijos.

Užnemunės dekanate (paprūsėje) kaimus ir miestelius kūrė ir bažnyčias statė Zigmanto Senojo žmona Bona Sforza. Ji neapkentė savo žemėse naujojo tikėjimo skelbėjų ir išvijo iš Jurbarko kleboną, priėmusį Liuterio tikėjimą. Virbalyje Martynas Mažvydas, pagal 1562 m. inventorių, turėjo kelis daržus. Jis čia galėjo atsirasti ne anksčiau, kaip 1557 m., kada karalienė Bona jau buvo išvažiavusi į Italiją, nes pirma tų metų ji nebūtų Mažvydo įsileidusi į Virbalį. Kiek Mažvydas turėjo Virbalyje pasekėjų, nežinome, bet kad jų ten šiek tiek buvo, matyti iš karalienės Onos, Zigmanto Vazos žmonos, vieno rašto. Ji, rašydama įsakymą Lietuvos Iždininkui Dimitrui Chaleckiui 1596.V.27, įsako, kad Virbalio žmonės šventadieniais ir sekmadieniais būtų pamaldose ; jei dėl užsispyrimo ar netikėjimo tai nedarytų, turi mokėti po du liet. grašiu. Penktadieniais ir gavėnioje jie neprivalo valgyti mėsos ir vaikus turi krikštyti Virbalio bažnyčioje. Karalius Zigmantas, tą žmonos raštą patvirtindamas, 1605 m. Virbalio seniūnui primena, kad Virbalio parapijoje neprivalo būti jokios sinagogos ir neturi būti laikomos jokios nekatalikų pamaldos 47.

Tokie griežti įsakymai bus sulaikę vakarų Sūduvos gyventojus nuo naujo tikėjimo, juoba, kad šios srities bažnyčių koliatorius buvo vien karalius, kuris neleido naujam tikėjimui reikštis. Todėl ir 1646 m. vizitacijos aktuose pasakyta, kad čia nekatalikų parapijose yra ne daug 48.

Kiek ilgiau sustojome ties Lietuvos Bažnyčios būkle, kokia ji buvo reformacijai įsigalėjus. Kaip matome, ji nesugriovė Bažnyčios santvarkos, o tik ją susilpnino. Liaudžiai prievarta primestas protestantizmas jos visiškai sau nelaimėjo. Toji liaudis likosi pasyvi, reformomis nesidomėjo ir stovėjo toli nuo visų tų naujenybių, kurias ponai išsigalvojo. Užtat neklusnius baudžiauninkus protestantais virtę ponai grąsino retežiuose kalėjime laikyti 49.

Kad Lietuvoje reformacija liaudies masių nelaimėjo, matyti ir iš to, kad uolieji su reformacija kovotojai jėzuitai, kurie visu svoriu ir uolumu metėsi į tas vietas, kur protestantizmas turėjo stipriausius savo židinius, ir sėkmingai varė apaštalavimo darbą, vis tik grąžino į Katalikų Bažnyčią ne tokį jau didelį skaičių. Savo metiniuose pranešimuose, kuriuos siuntinėjo savo generolui į Romą, rūpestingai suskaičiuoja savo darbo vaisius. Pav. 1603 m. jie pakrikštiję 114 asmenų, išpažinčių išklausę 2.221 asm. (pusė jų buvę seneliai, einą išpažinties pirmą kartą) ir iš kalvinistų atvertę 81 asm. 1605 m. pakrikštiję 300 ir iš kalvinistų atvertę 100 asmenų. 1607 m. išklausę išpažinties 724 asm. ir iš kalvinistų grąžinę į Katalikų Bažnyčią 33 asm. 50. Reiškia, reikėjo daug pakrikštyti, daugelio išpažinties išklausyti ; tas rodo, kad kunigų trūkumas anuo metu buvo didelis. Tačiau tie tūkstančiai, kurie ėjo prie klausyklų arba krikštijo savo vaikus, buvo katalikai.

Čia skaičiais paduotieji jėzuitų darbo vaisiai aiškiai byloja, kokia buvo ano meto religinė padėtis : žmonės neturėjo kunigų, pas kuriuos būtų galėję atlikti savo religines praktikas. Jei iš skaičiaus tų, kurie buvo iš kalvinizmo grąžinti į Katalikų Bažnyčią, atmesime ponus, kurie, reformacijos atoslūgiui prasidėjus, vėl gausiai grįžo į katalikybę, tai paprastų baudžiauninkų, tapusių kalvinistais, skaičius dar labiau sumažėja.

Protestantizmas vykdė «reformas» ne tik išorinėje Bažnyčios santvarkoje. Jis lietė ir dogmas : popiežiaus primatą, Bažnyčios vienumą, Eucharistijos garbinimą, mišias (liturgiją), kunigystę ir ypačiai Marijos ir Šventųjų kultą. Čia bent trumpai sustosime ties mūsų tiesiogine tema : kokias naujoves protestantizmas bandė įvesti Marijos garbinime.

Reformacijos šulai iš karto beveik nepasisakė prieš Marijos garbinimą. Tik su tuo garbinimu susiję atlaidai, Marijos šventovių lankymas ir rožinio kalbėjimas susilaukė puolimų iš protestantų vadų. Kaip žinome, protestantai skelbė, kad vienintelis tikėjimo šaltinis yra Šv. Raštas. O jame Marijos, kaip Mergelės ir Dievo Motinos, garbė taip aiškiai yra išreikšta, žmonių pamaldumas į Mariją taip giliai buvo atsispaudęs jų širdyse ir virtęs tradicija, kad reformacijos vadai iš karto nedrįso jo liesti.

Liuteris savo pamoksluose garbina Marijos savybes, ypačiai savo ankstyvesnėje veikloje. Dar daugelį metų po savo atkritimo nuo Katalikų Bažnyčios, savo pamokslus pradėdavo Sveika Marija, kaip buvo anuo metu įprasta. 1523 m. Liuterio išleistoje maldaknygėje dar randame šią maldą. Savo pamoksluose jis pripažįsta, kad Marija buvo Mergaitė prieš gimdymą, gimdydama ir pagimdžius 51. Jėzus Kristus yra tikrasis jos sūnus, nors jį pradėjo be nuodėmės, pagimdė be skausmų. Marija yra Dievo Motina, nes pagimdė ne vien tik žmogų, bet ir Dievą, nes Kristus viename asmenyje buvo ir Dievas ir žmogus. Aukščiausia Marijos garbė yra ta, kad ji tapo Dievo Motina, todėl mes ją taip ir vadiname 52.

Toliau Liuteris pripažįsta, kad Marija buvo pradėta be nuodėmės 53. Jis giria ją, kad ji savo atsakyme Angelui « parodė ne tik didelį nuolankumą, bet taip pat ir didelį tikėjimą bei gilią meilę žmonijai»54. Marija, Liuterio žodžiais, yra «didžiausia moteris ant žemės, kilniausia brangenybė po Kristui visoje krikščionybėje»55.

Tačiau, kiek Liuteris teoretiškai pripažino Marijos savybes, tiek smarkiai pasisakė prieš praktišką Marijos garbinimą ir prieš įvairias to garbinimo formas, kurios Katalikų Bažnyčioje buvo praktikuojamos nuo seniausių laikų. Jis dažnai kartoja, kad «popiežiškiai » Mergelę ir Motiną Mariją padarą kažkokia deive, stabu ir papiktinimu 56. Todėl esą jos šventes reikią palikti švęsti tiems, kurie randa jose naudos ir turi progos atkalbėti daugybę rožinių.

Bet ypatingai Liuteris piktinasi tuo, kad Marijos šaukiamasi kaip Tarpininkės tarp Dievo ir žmogaus, kad ji paveiksluose vaizduojama kaip Bažnyčios, įvairių vienuolijų atstovė ar steigėja, po savo apsiaustu globianti žmones. Liuterio garsus posakis, kad Marija pati yra gavusi malonių ir todėl negalinti jų kitiems dalinti 57, tapo protestantų dogma, iš kurios jie padarė išvadą : taigi nereikia nė Marijos užtarimo šauktis.

Iš karto Liuteris leido ir Marijos paveikslų garbinimą, remdamasis Grigaliaus Didžiojo mokslu : «Galima paveikslus vartoti, kaip vartojamos raidės, kurios mums primena daiktus ir juos prieš akis stato... Minties ir vaizdo dalykai yra kryžius ir Šventųjų paveikslai, tad juos reikia ne tik pakęsti, bet ir pagerbti » 58.

Tuose kraštuose, kur įsigalėjo liuteronizmas, nauji Marijos paveikslai nebuvo gaminami, tačiau senieji daugiausia liko savo vietose (bažnyčiose). Todėl net šiandien, ne vienoje Vokietijos protestantų liute-ronų bažnyčioje, atimtoje kitados iš katalikų, galime rasti Marijos paveikslus altoriuose ir langų vitražuose.

Panašiai atsitiko ir su Marijos šventėmis. Liuteris paliko švęsti Apaštalų, šv. Mykolo ir kai kurias Marijos šventes (bent 5). Nenuostabu tad, kad Brandenburgo kurfiursto kapelmeisterių J. Eccardo (†1611) ir J. Strobaeuso (1580-1646) sustatytame giesmyne ir 1642 bei 1644 m. išleistame Karaliaučiuje yra giesmės Marijos Apreiškimo, Grabnyčių ir Dangun Ėmimo šventėms 59.

Daug toliau nuėjo Liuterio mokiniai. Jie paneigė bet kokį Marijos kultą ir įvairias jo formas, vadindami tai «popiežiškių» prietarais. Ypačiai jie smarkiai pasisakė prieš visuotinai vartojamas maldas : Sveika Marija ir Sveika Karaliene. Liuterio mokinys Vygandas rašė : « Kas Marijos šiuo (Angelo) pasveikinimu šaukiasi, įkrinta į prietarus, nes, priešingai Dievo žodžiui, iš tvarinio padaro deivę ir Marijai priskiria dieviškumą »60.

Betgi jau tikras Marijos garbinimo priešas buvo Kalvinas. Jis išjuokė katalikus sakydamas : «Tartum Marija neturėtų garbės, kuri jai priklauso, kad prireikė ją dar deive padaryti ». Sveika Marija maldos kalbėjime Kalvinas įžiūrėjo dvigubą « popiežiškių prietarą » : 1) kalbantieji tą maldą pasisavina arkangelo Gabrieliaus tarnybą, nes tik vienam Gabrieliui Dievas liepė Mariją tais žodžiais pasveikinti ; 2) juokinga esą sveikinti tą, kurios žemėje nėra, nes Marija yra danguje 61.

Kai Kalvinas įsigalėjo, jis 1547 m. smarkiai pasisakė prieš Tridento Susirinkimo nutarimus, ypačiai nutarimą apie Marijos nuo gimtosios nuodėmės laisvumą ; lygiai jis puolė Marijos tarpininkystę ir bet kokį jos užtarimą 62, išjuokė relikvijas, ypačiai Marijos. Ženevos Katekizme 1545 m. uždraudė Marijos ir Šventųjų paveikslų bei statulų vartojimą ir garbinimą. įgavęs pilną valdžią, tiesiog drastiškomis priemonėmis persekiojo tuos, kurie kalbėjo Sveika Marija arba rožinį, įsakydamas bausti visus, kurie bet kokiu būdu garbina Mariją63.

Kalvinistai Šveicarijoje «išvalė» bažnyčias, net muziejus, nuo meniškų, viduriniais amžiais pieštų, brangių paveikslų ir skulptūrų, sugriovė altorius (vien tik Berno katedroje buvo sunaikinti 33 altoriai), o paveikslus degino ir kitaip naikino. Toks ikonoklazmas siautė visur, kur tik įsigalėjo kalvinizmas : Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje ir pačioje Kalvino tėvynėje — Šveicarijoje. Buvo sunaikinta neįvertinami meno turtai vien tik iš religinio fanatizmo prieš Marijos ir Šventųjų garbinimą. Pav. Antverpeno Marijos bažnyčiai padaryta nuostolių už 400.000 guldenų ; Berlyno Marijos bažnyčia neteko 36 monstrancijų ir relikvijorių, 11 paveikslų, 16 kryžių, 70 statulų; viso to žymi dalis buvo iš aukso, sidabro, papuošta brangiais akmenimis64.

Protestantizmas atėjo į Lietuvą, atsinešdamas aiškų neigiamą nusistatymą Marijos garbinimo atžvilgiu. Jei liuteronai dar buvo atsargus neigti visas Marijos garbinimo formas, palikdami kai kurias šventes, nevengdami net Marijos giesmių (Mažvydo « Chatekismuse » yra giesmių apie Mariją), tai kalvinistai, kurie buvo gausiausi iš visų protestantų sektų Lietuvoje, aiškiai neigė visokį Marijos kultą. Tačiau ir šie nepasižymėjo tokiomis kovos prieš Marijos garbinimą formomis, kurias sutinkame kituose kraštuose. Jei savo pamoksluose kalvinų pastoriai ir pasisakė prieš Marijos garbinimą, tai jų lenkiški ir vokiški pamokslai liaudžiai buvo mažai suprantami (kalvinistų pirmieji pastoriai buvo ateiviai iš Vokietijos, Anglijos ir Lenkijos). O lietuviai, tapę pastoriais, ir dar išaugę Marijos garbinimo tradicijose, neturėjo to fanatizmo, kuriuo reformatorių apaštalai taip pasižymėjo kituose kraštuose.

Smarkesnė kova prieš Šventųjų (ir Marijos) bei paveikslų garbinimą pasireiškė spausdintu žodžiu. Dėl to jėzuitai, kovodami su protestantizmu raštu ir pradėję Lietuvoje gaminti poleminę literatūrą, tuojau išleido Emanuelio Vegos veikalą, susidedantį iš dviejų dalių : De pio sacrarum imaginum usu ir De cultu et veneratione Sanctorum contra Volanum, Vilnae 1586 65.

Praktikoje, iš bažnyčių, kurios teko kalvinistams, buvo pašalinti Marijos ir Šventųjų paveikslai. Ar jie buvo naikinami ? Autentiškų žinių tam patvirtinti neturime. Tačiau yra žinoma, kad žmonės jų garbintus paveikslus slėpė, kasė į žemę (Šiluvoje), nešė slėpti į miškus ir kitas nuošalias vietas (miško sargo namelyje Gudagojuj). Kiti, buvę bažnyčiose, visai pradingo (Gelvonyse ir kitur). Marijos šventės nustota švęsti. Brolijos sunyko. Vienuolynai, kurie buvo Marijos garbinimo židiniai, užgęso, netekę pašaukimų. Pav. po 1564 m. gaisro Vilniaus pranciškonų vienuolynas liko apleistas, sugriuvo ; buv. vienuolyno griuvėsiuose ėmė augti medeliai. Kauno pranciškonų vienuolyne 1571 m. buvo likęs tik vienas vienuolis 66. Liaudis, prievarta « sureformuo57 ta», nustebusi klausėsi «naujojo mokslo», kuriame nieko negirdėjo apie Mariją, arba jos garbinimas buvo išjuokiamas, niekinamas. Todėl ji užsidarė savyje, nežinodama ką bemanyti, kam tikėti, tačiau savo širdyje išlaikė prisirišimą prie Marijos, kuris buvo ilgų metų pamaldumu giliai įsišaknijęs. Reikėjo tik naujos srovės pūstelėjimo, naujo karšto žodžio, kad liaudis vėl plauktų į Marijos šventoves ir garbintų ją su nauju religiniu užsidegimu.

Bet ir pati Marija reklamavo savo teises Lietuvos žemėje. Jos apsireiškimas Šiluvoje buvo matomas dangaus ženklas gelbėti lietuvių tautą nuo pavojaus, kai jai grėsė tikėjimo ir dvasinio gyvenimo sužlugimas. Lietuviai negalėjo likti našlaičiai be dangaus Motinos. Marijos apsireiškimas Šiluvoje taip giliai palietė lietuvių protus ir širdis, kad jie labiau prisirišo prie Marijos ir liko jai ištikimi, nepaisant visokių vėlesnių skaudžių išgyvenimų ir nelaimių. Jau 1629 m., vos keliolika metų po Marijos apsireiškimo, į Šiluvos Šilinės atlaidus ir šventę suplaukė tūkstančiai iš visos Žemaitijos. Vien komunijų tomis dienomis išdalinta 11.000 67. Ten, kur liejosi Marijos ašaros, vėliau liesis lietuvių kraujas, beginant savo bažnyčias (Kražiuose, Kęstaičiuose), kai į jas pasikėsins pravoslaviškas okupantas. Šiluvos akmenys ir keliai bus aplaistyti žmonių skausmo ir džiaugsmo ašaromis, o Marija taps lietuvio priebėga visokiuose reikaluose.

Tasai entuziazmas, kuris pasireiškė Marijos garbinime kaip tik tuo laiku, kai prasidėjo reformacijos atoslūgis, negalima išaiškinti kitaip, kaip tik Lietuvos liaudies išlikusiu prisirišimu prie Marijos. Tiesa, čia didelis nuopelnas reikia pripažinti su reformacija taip sėkmingai kovojusiems jėzuitams, kurie matė gyvo reikalo eiti į liaudį su gyvu lietuvišku žodžiu, ir apaštališko uolumo Žemaičių vyskupui Merkeliu Giedraičiui. Tačiau jų veikla nebūtų atnešusi taip greitai ir tokių nuostabių vaisių, jei pati liaudis būtų buvusi pasyvi, pagoniška, užmiršusi visa, ką Katalikų Bažnyčia per pusantro šimto metų jai buvo davusi, o ypačiai išmokiusi garbinti Mariją.

3. Marijos garbinimo triumfas, nugalėjus reformaciją.

Laikotarpis, kuris prasideda su protestantizmo nugalėjimu, teisingai galima pavadinti Marijos triumfo laikotarpiu. Jos kultas Lietuvoje nepaprastai suklesti. Pergalė prieš protestantizmą pasireiškia įvairiais būdais.

Lietuvos religiniam atsigavimui ir galutiniam reformacijos nugalėjimui lemiamos reikšmės turėjo du veiksniai : Kazimiero šventuoju paskelbimas ir Marijos apsireiškimas Šiluvoje. Šventųjų garbinimas, kurį protestantai paneigė, buvo sustiprintas savo tautos šventojo pagarbinimu, Šv. Sostui pripažinus jį vertą altoriaus garbės. Marija, kurią protestantai buvo uždarę danguje ir liepę į ją nesikreipti, nes ji nepasiekiama, negalinti padėti, pasirodo regimu būdu žemaičių krašte ir savo kojomis paliečia Lietuvos žemę, o iš jos lūpų, besikalbant su piemenėliais — vargdienėliais, išsiveržia nusiskundimo žodžiai ir iš akių krinta gailios ašaros. Be to, žmonės tiek prie šv. Kazimiero karsto, tiek Šiluvoje patiria realios dangaus pagalbos savo žemiškuose reikaluose ir dvasios varguose. Ryšys tarp dangaus ir žemės atstatytas. Dangaus Šventieji ir Marija padeda žemės gyventojams. Tuo būdu buvo sugriautas protestantų tvirtinimas, kad į Šventuosius ir Mariją nereikia kreiptis, nes jie negalį padėti.

Taip nuo XVII a. pradžios prasideda katalikų tikėjimo, o drauge ir Marijos garbinimo, atgimimas, kuris, laikui bėgant, vis augs, intensyvės ir išsivystys į įvairiausias formas.

Grįžę į Katalikų Bažnyčią didikai labai uoliai prisidėjo prie katalikybės atgimimo. Daugelis jų atgailavo už savo pačių, ar savo tėvų nuklydimą į protestantizmą ir atgailos mintimi statė Dievo namus, Marijos šventoves ir vienuolynus. Ir taip Pacai pastato Šv. Teresės bažnyčią Vilniuje (1654), ŠŠ. Petro ir Pauliaus Antakalnyje (1668-1675), Marijos Aplankymo bažnyčią ir kamendulių vienuolyną Pažaislyje (1664-1674). Sapiegų pastangomis išauga Išganytojo bažnyčia ir trinitorių vienuolynas Vilniuje (1694). Didelio kalvinistų globėjo Mikalojaus Radvilos (Juodojo) sūnus Stanislovas, vadinamas Pamaldžiuoju, tapęs kataliku, keliauja į Vakarų Europą lankyti Marijos šventovių (kelionėje ir miršta 1599 m.), o anūkas (Stanislovo sūnus) Albrechtas Stanislovas rašo ir leidžia veikalus Marijos garbei 68. K. Katkevičius pastato Kretingos Marijos Apreiškimo bažnyčią ir pranciškonų vienuolyną (1610). Taip Lietuvos didikai tarsi lenktyniauja Lietuvos religinio gyvenimo atstatyme ir Marijai savo pagarbos pareiškime.

Šv. Kazimiero bažnyčia

Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje 1840 m.

 

Įdomu pastebėti tas faktas, kad gražiausios, daugiausia baroko stiliaus, Lietuvos bažnyčios buvo pastatytos kaip tik didžiulio politinio susmukimo ir ekonominio suskurdimo laikais, XVIII-XVII amžiuje, po Lietuvą nusiaubusių Maskvos karų, po Švedų invazijos, po valstybę nualinusių kazokų maištų. Atrodo, kad nelaimių prislėgtas ir ekonomiškai suvargintas žmogus, tada stengėsi didžiausias ekonomiškas vertybes paaukoti Dievo ir Marijos garbei. Tada prasidėjo mūrinių, pastovesnių ir gaisrams atsparesnių bažnyčių statyba. Vilniuje, šalia žinomų meno šedevrų (Šv. Teresės, Šv. Kazimiero, Antakalnio), išauga Šv. Ignoto, Šv. Kotrynos, Misijonierių ir kitos bažnyčios. Vilnius tampa bažnyčių miestu ir gauna šiaurės Atėnų vardą. O ir provincijoje, net tolimuose krašto užkampiuose, dygsta mūrinės gražios bažnyčios.

Katalikybės atsigavimas davė Lietuvai ir naują bažnyčių stilių baroką, kurį į Lietuvą atnešė jėzuitai. Jie, pirmiausia Radvilos Našlaitėlio lėšomis, pasistatė gražią barokinę bažnyčią Nesvyžiuje (1584), Šv. Kazimiero Vilniuje (1604). Jėzuitų barokas padarė įtakos ir kitų bažnyčių stiliui : Gardine (1647-1667), Kaune (Karmelitų) (1685), Pažaislyje (1664-1674) ir kitur. O ir pačiame Vilniuje, po 1610 m. gaisro, kuris sunaikino 10 bažnyčių ir po rusų invazijos (1665), kuri taip pat padarė daug nuostolių Vilniaus bažnyčioms, jos atstatytos ar perstatytos jau baroko stiliuje. Šis stilius lietuviui mėgstančiam ceremoningumą savo papročiuose (palyginkime vestuvių ceremonialą), buvo arčiau širdies, suprantamas, lyg savas.

Katalikybės atgijimas pasireiškė ir kitomis formomis : iškilmingomis ir dažnomis procesijomis, atlaidais, dažnu šv. Sakramentų priėmimu, relikvijų kultu, brolijomis. Ypačiai pražydo vienuolinis gyvenimas. Vienuolynai dygo įvairiose Lietuvos vietose. Jie tapo židiniais, iš kurių plito po Lietuvą Marijos garbinimas įvairiomis formomis. Vienuoliai daug prisidėjo prie to, kad XVI a. dar pagoniškomis liekanomis svetimtaučiams krintanti į akis Lietuva, palyginti taip greitai gavo Marijos Žemės ir Šventos Lietuvos vardą.

Kiekviena vienuolija yra įnešusi reikšmingą indėlį į Marijos garbinimą, ypačiai plečiant jos kultą Lietuvoje. Domininkonai išplatino rožinio pamaldumą, jo brolijas, išgarsino Marijos kultą per jos paveikslų garbinimą : nemaža paveikslų domininkonų bažnyčiose išgarsėjo kaip stebuklingi : Žem. Kalvarijoje, Kazokiškyje, Seinuose, Vosyliškyje, Vilniuje (ŠŠ. Pilypo ir Jokūbo bažn.).

Pranciškonai, po XVI a. krizės atsigavę, daug darbavosi liaudyje. Jų pastangomis išgarsėjo Marijos paveikslai Vilniaus Šv. Kryžiaus ir Šv. Mykolo bažnyčiose. Jie išgarsino Marijos kultą Gelvonyse, po Lietuvą išplatino taip populiarų Marijos Skausmų ir Džiaugsmų vainikėlį « Kas nor Panai Marijai tarnaut »... Steigė ir platino šv. Onos, Marijos Apreiškimo ir Nekalto Prasidėjimo brolijas69. Šeštadieniais savo bažnyčiose darydavo procesijas Marijos garbei ; jų metu būdavo giedama Marijos litanija 70. Jie visoje savo pastoracijoje ir vienuoliniame gyvenime stipriai pabrėžė Marijos kultą. Jų vienuolynai daugiausia nešiojo Marijos titulą. Pranciškonai yra sudėję daugybę maldų vainikėlių Marijos garbei ir jas paskleidę liaudyje 71.

Karmelitams labiausiai rūpėjo škaplieriaus brolijos, kurios paskui taip plačiai pasklido Lietuvoje ir Karmelio škaplierius tapo kiekvieno lietuvio pamaldumo ženklas. Basieji karmelitai buvo įsteigę Marijos Įvedybų broliją. Vienuoliai augustinijonai ypačiai platino Marijos Paguodos broliją, kurios nariai nešiodavo tam tikrą išorinį ženklą — odinį diržą 72.

Ką ir bekalbėti apie jėzuitus, kurie taip daug prisidėjo prie Marijos kulto per savo kolegijas, buvusias Lietuvos plote. Jie, kur tik jų misijos siekė, visur organizavo Marijos sodalicijas, per kurias perėjo besimokinusi Lietuvos jaunuomenė ir buvo suformuota Marijos garbinimo ženkle. Jėzuitai uoliai išplatino taip pat Marijos Nekalto Prasidėjimo Valandėles (gadzinkas), kurios vėliau skambėjo daugelyje Lietuvos bažnyčių.

XVIII. amžiuje Lietuvos pietuose (Sūduvoje) įsikūrė marijonai, kurių vienuolijos ypatingasis tikslas yra garbinti Nekaltai Pradėtąją ir jos garbinimą plėsti žmonėse. Jie prie savo bažnyčių steigė Nekalto Prasidėjimo brolijas, rengė labai iškilmingas Marijos šventes ir pamaldas, vertė Marijos giesmes į lietuvių kalbą ir mokė jas giedoti žmones.

Bendrai šiame laikotarpyje didelį vaidmenį Marijos garbinime yra suvaidinusios įvairios brolijos, kurių atsirado prie kiekvienos bažnyčios, kartais net po kelias. Žemaičių vysk. Jurgis Tiškevičius savo pranešime Šv. Sostui 1646 m. mini, kad prie Žemaitijos bažnyčių yra Dievo Kūno, Angelo Sargo, šv. Onos, Krikščioniškojo Mokslo, šv. Izidoriaus Artojo ir kitos brolijos. Drauge pažymi, kad beveik prie visų parapijinių bažnyčių esančios taip pat Marijos rožinio ir įvairios kitos « piae congregationes » Marijos garbei73. Rožinio brolijas Vilniaus vyskupijoje taip pat savo reliacijoje iš 1625 m. mini ir Vilniaus vysk. Eustachijus Valavičius 74.

Taigi ne tik miestuose, bet ir kaimų parapijose, pridygo įvairių brolijų, kurios pagyvino ir suintensyvino religinį gyvenimą. Brolijų narių pareigos įpratino lietuvius Marijos garbei pasninkauti trečiadieniais ir šeštadieniais, kalbėti įvairias maldas, giedoti giesmes, dalyvauti procesijose, šventėse, dažnai priimti šv. Sakramentus. Žodžiu, tai buvo organizuoto religinio gyvenimo pražydėjimas. Brolijos papuošė bažnyčias ir koplyčiais Marijos paveikslais ir stipriai išgarsino kai kurias Marijos kulto vietas.

Ir taip, tie patys lietuviai, kurie vysk. Merkelio Giedraičio liudijimu, dar XVI gale savo katalikiškumui įrodyti galėjo tik tiek pasakyti : liuteronais nesame — mėsos penktadieniais nevalgome, jau XVII- XVIII a. tūkstantinėmis miniomis lankė stebuklingas Marijos šventoves, nukaišė Lietuvos pakeles Skausmingosios Dievo Motinos savo rankų darbo statulėlėmis, bažnyčiose ir namuose giedojo Marijos rožinį, vainikėlius, valandas, rengė puošnias gegužines pamaldas, spalių mėn. vakarais šeimose kalbėjo rožinį, advento rytais vyko į Rarotas. Lietuvio religiniame gyvenime ir pamaldume Marija, po Dievo, užėmė pačią svarbiausią vietą. Jos gyvenimas ir jos užtarimas lietuviui buvo labai akivaizdus, apčiuopiamas, ir todėl jis prisirišo prie Marijos, o ji, kaip Geroji Motina, atsilygino savo globa, pagalba, užtarimu.

Sekančiuose šios knygos skyriuose bandysime bent trumpai apžvelgti įvairias Marijos garbinimo formas atskirai. Matysime, kaip ir kada jos atsirado, kaip vystėsi ir kokiu būdu reiškėsi. Kadangi Lietuvos Bažnyčia daugelį religinio gyvenimo formų pasiėmė iš Lenkijos, teks kai kada ir tenai siekti, kad matytume iš kur kilo tas ar kitas pamaldumas.

1    Wolonczewskis Motiejus K., Žemajtiu Wiskupiste, Wilniuj 1848, I, 37.

2    Kojalowicz Wijuk W., Historia Lithuaniae, Antverpiae 1669, II, 2.

3    Wolonczewskis, op. cit. I, 43.

4    W olonczewskis, op. cit. I, 52.

5    Cfr. Žemaičių vyskupijos steigimo bulė - Jus Pontificium 1929, 276-277.

6    Kleintjens J., Fontes Historiae Latviae Societatis Jesu, Riga 1941, II, 3.

7    Iš J. E. vysk. Pr. Būčio pasakojimų.

8    Plg. Vysk. V. Brizgys, Šiluva - Lux Christi 1951, Nr. 3, 40-41.

9    Wolonczewskis, op. cit. I, 55.

10    Wolonczewskis, op. cit. I, 268.

11    Catalogus Ecclesiarum et Cleri Archidioecesis Vilnensis pro anno Domini 1939. Prel. Jono Albino 1522 m. vizitacijos sąraše yra 92 bažnyčios, bet tas sąrašas nepilnas. Žiūr. Kurczewski J., Biskupstwo Wileńskie, Wilno 1912, 117.

12    Gerullis Jurgis, Nauji XVI a. dokumentai apie reformaciją Prūsų Lietuvoje - Tauta ir Žodis, IV, 426.

13    Gerullis, op. cit., 428.

14    Rostowski Stan., Lithuanicarum Societatis Jesu historiarum libri decem, 1877, 153.

15    Karaliaučiaus Archyvas, Sammlung Zasztowt, dok. 4.X. 1430 ; Plg. ten pat Nr. 6.

16    Kantak Kamil, Bernardiny Polsci, Lwów 1933, T, 156.

17    Karaliaučiaus Archyvas, Sammlung Zasztowt, Nr. 18.

18    Vatikano Archyvas, Proces. Consistor, fol. 12, 108 v.

19    Fijałek J., Uchrześcijaniene Litwy przez Polskę - Polska i Litwa 1914, 62-64.

20    Biezais H., Die religionsquellen der baltischen Völker und die Ergebnisse der bisherigen Forschungen, Upsala 1954, P' 85.

21    Puryckis /., Die Glaubensspaltung in Litauen, Freiburg 1919.

22    Gerullis, op. cit. 428.

23    Wolonczewskis, op. cit. II, 259.

24    Kad neprietelei vieroj virszu ėmė,
               Teip katalikų vierą jau patrėmė.
               Septyni tiktai kunigai
               Žemaiczių žemei teip mažai...
Kanticzkos 1859, 294.

25 W olonczewskis, op. cit. I, 100 ; II, 236.

26 Ciechovius, Alloquium Osciense, II, cap. 21.

27    Ivinskis Z., Kirchengesang in Litauen im XVI-XVII Jahrhundert - Commentationes Balticae I (1953), 76.

28    Jablonskis K., Papildomosios žinios apie kan. M. Daukšą - Archivum Philologicum IV (1933), 64.

29    Wolonczewskis, op. cit. I, 107-110.

30    Wolonczewskis, op. cit. I, 98-99.

31    Wolonczewskis, op. cit. I, 98-99.

32    Wolonczewskis, op. cit. II, 120.

33    Wolonczewskis, op. cit. I, 132-128, 144.

34     Wolonczewskis, op. cit. I, 148-149.

35    Wolonczewskis, op. cit. I, 164-167.

36    Wolonczewskis, op. cit. I. 142-143.

37 Wolonczewskis, op. cit. II, 120.

38    Wolonczewskis, op. cit. I, 131.

39    Wolonczewskis, op. cit. I, 99 ; II, 238-251.

40 Vatikano Archyvas, Proces. Consistor, f. 2, 107, iii.

41    Wolonczewskis, op. cit. II, 238-251.

42    Wolonczewskis, op. cit. I, 153.

43    Catalogus Ecclesiarum etc. p. 74, 82, 91, 92, 93, 102, 116, 124.

44    Kurczewski J. Biskupstwo Wileńskie, p. 178 rašo, kad be paminėtų bažnyčių kalvinistams dar tekusios Varnėnų, Kabilninko, Rykantų, Svisločiaus, Baltstogės ir kitos, kurios vėliau Vilniaus vyskupo ir klebonų dėka buvusios atgautos.

44a Totoraitis J. Vilniaus vyskupų reliacijos XVII ir XVIII amž. —- Tiesos Kelias 1939, 81-90, 169-175.

45    Totoraitis J., Sūduvos Suvalkijos Istorija, Kaunas 1938, I, 478.

46 Totoraitis, op. cit. I, 489-490.

47    Totoraitis, op. cit. I, 604.

48    Totoraitis, op. cit. ten pat.

49    Gruźewski B., Kościół Ewangelicko-Reformowany w Kielmach, Warszawa 1912.

50    Wolonczewski, op. cit. I, 121.

51    Luthers Werke, Frankfurt a. M. und Erlangen 1826 s., VI, 122 ; XVI, 236 ; XXIX, 46, 49, 53, 58 ; XXXV, 88.

52    Luthers Werke, VI, 198, 200, 206, 303, 333 ; XIX, 152 ; XXV, 307 ; XXXII, 351; XLV, 250; XLVII, 2.

53    Luthers Werke, XV, 53; XXIV, 13j.

54 Luthers Werke, VI, 188.

55 Luthers Werke, XLVIII, 5/ s.

56 Luthers Werke, I, 116; XLIV, 42; XLV, 245, 251 s. Reikia pripažinti, kad XV-XVI a. katalikų raštuose galime rasti išsireiškimų, kurie galėjo būti dviprasmiškai suprasti. Humanizmo įtakoje Marija buvo vadinama ne šventa, bet diva. Vokiečių raštuose randame ir tokių titulų : Göttin der Himmel, net Göttin der Göttinnen. Žiūr. St. Beissel, S. J., Geschichte der Verehrung Marias im 16 und 17 Jahrhundert, Freiburg i. Br. 1910, 105.

57    Luthers Werke, VI, 180.

58    Guericke, Allgemeine christliche Symbolik, Leipzig 1861, 258.

59    Wackernagel, Das deutsche Kirchenlied, Leipzig 1864, I, 732, 877.

60    Petrus Canisius, De Maria Virgine - Summa aurea, VIII, 1071.

61    Bourassé - Summa aurea, III, 1225.

62 Opera Calvinii, Brunsvigae 1868, VII, 481 ; XIV, 21.

63    Opera Calvinii, XII, 309, 310, 314, 366.

64    Klöden, Zur Geschichte der Marienverehrung, Berlin 1840, 148s.

65    Estreicher, Bibliografia Polska, VIII, 83.

66    Kantak, op. cit. I, 199.

67    Wolonczewskis, op. cit., I, 144.

68    Estreicher, XXVI (1915), 61-64.

69    Kantak, op. cit. I, 151, 157 ; X. St. Ch., Bractwo - Encyklopedia Kościelna No wodworskiego, II (1873), 565.

70    Kantak, op. cit. II, 273.

71    Kantak, op. cit. I, 151.

72    X. St. Ch., op. cit., 568.

73    Archiv. Congr. Concil. Relat. Dioeces. Samogit. 1646..

74    Ten pat : Relat. Dioeces. Vilnen. 1625.

Design by Joomla