Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

      

                 ARTIMIAUSIAS  BIČIULIS

           VERTĖJO ĮŽANGA

Apie 1964 m. viename Mordovijos politinių kalinių lageryje praktikuojantys katalikai turėjo galimybę gaivintis J. Skriverso (J.Schrijvers, C.SS.R) rekolekcijų knyga “Dieviškasis Bičiulis”. Tas nežinomo kunigo į lietuvių kalbą išverstas rankraštinis tekstas mums atrodė mielesnis už bet kokią kitą knygą: susėdę kur nors nuošaliame užkampy, tuos nuostabius žodžius apie Meilės Šalį konvertitai gerdavo lyg dykumos keleiviai vandenį! Ten, kur klesti prievarta, neteisybė, pažeminimas, kur sklinda įsakymai, grasinimai ir keiksmai, yra didi paguoda skaityti žodžius apie Meilės grožį, didybę ir galybę. Susibūrę maldos grupės nariai ištisas valandas aptarinėdavo šios knygos puslapius, derindami jos mintis su Šv.Raštu ir savuoju gyvenimu. Iš to išsivystydavo įdomiausi ir prasmingiausi pokalbiai.

   Po 11 metų patekęs į šiaurės Uralo lagerius, aptikau tos pačios knygos lenkišką variantą. Ją kaliniams dar 1963 m. buvo palikęs ukrainiečių unitų kardinolas Josifas Slipyj, kuomet, sovietiniuose lageriuose atkalėjęs 18 metų, po Šv.Tėvo Jono XXIII asmeniško kreipimosi į N.Chruščiovą, buvo paleistas.

   Uralo lageriuose lietuviškojo tos knygos varianto jau nebebuvo, todėl ėmiausi ją versti iš lenkų kalbos. Kadangi knygos dvasingas tekstas buvo parašytas trumpais sakiniais, todėl nusprendžiau jungti du ar tris sakinius į vieną, kad stilius geriau atitiktų turinį, o pats skaitymas būtų lyg meilės jūros bangavimas… Vėliau išverstus lapukus įvairiais būdais išsiuntinėjau į Lietuvą, kad galėtų pasinaudoti nelegalių rekolekcijų rengėjai.

   Skaitytojai iškart pastebės, jog šių apmąstymų autorius kreipiasi ne į žmogų, bet tiesiog į jo sielą, nes būtent sielai yra skirtas amžinasis gyvenimas. Kuomet krikščionis šią tiesą pamiršta ar nebekreipia į ją dėmesio, tuomet dažnai lemiamą vaidmenį gyvenime apsprendžia tokios žmogiškosios savybės, kurioms neskirta pasiekti amžinybę. Tai reiškia, kad tokio žmogaus siela tarnauja mirtingam kūnui, o ne atvirkščiai, ir tuo pačiu ji sau nulemia pražūtingą likimą.

   J.Skriverso rekolekcijų knyga yra parašyta dar gerokai iki Vatikano II Susirinkimo ir daugiau skirta pašvęstojo gyvenimo asmenims, todėl šių dienų pasauliečiams tenka pateikti ketvirtadaliu sutrumpintą tos knygos variantą. Dėl tokio specialaus sutrumpinimo, dėl vertimo iš tarpinės kalbos ir dėl pakeisto stiliaus knyga prarado autentiškumą, bet nepraranda aktualumo. Turint omenyje, kad ši mąstymų knygelė dėl santrumpų bei pakeisto kalbos stiliaus gerokai skiriasi nuo J.Skriverso knygos originalo, ją reiktų laikyti modifikuotu “Dieviškojo Bičiulio” variantu, parengtu specialiai dabartiniams ateitininkams – jų maldos grupių nariams.

   Kartais ateitininkams priekaištaujama, kad jie per mažai save demonstruoja viešumoje religinių, visuomeninių ar politinių akcijų metu. Tai tiesa, nes bet koks nuoširdus ir aktyvus veikimas kyla iš organizacijos narių dvasinio gyvenimo. Ateitininkams rimtai susidomėti dvasinės saviugdos reikalu būtų šiuo metu pati svarbiausia akcija – visokių kitokių sąmoningų akcijų pagrindas.

   Neįmanoma krikščioniškai gyventi ir tobulėti, nesiekiant dvasinio gyvenimo gelmių. Todėl Jono Pauliaus II raginimas Irtis į gilumą yra pats aktualiausias jaunųjų katalikų reikalas. Ateitininkams svarbu Jėzaus akimis pažvelgti į asmeninio ir visuomeninio gyvenimo aktualijas – į draugus, priešus, organizacijas, politiką ir t.t. Tik po to galima pradėti tų dalykų atnaujinimo ar tobulinimo darbą. Šūkis “Visa atnaujinti Kristuje” neturi prasmės, jeigu jis nesiekiamas įgyvendinti pradedant nuo savęs, nuo artimo bendravimo su Kristumi. Tai nuolatinis darbas kartu su Jėzumi – mūsų Dievu ir Bičiuliu.

   Suvokę katalikiškumo esmę ir tą tiesą į savąjį gyvenimą įdiegę, galėtume ir kitiems Ateitininkų organizacijos principams suteikti tą evangelinį turinį, kuris įgalintų viską keisti pagal Kristaus mintį ir valią. Tai sunki užduotis, tačiau “jeigu mes negalime viso pasaulio pakeisti, tai privalome keisti nors mažą mūsų pasaulio dalelę, kuri yra mums pasiekiama”   (Jonas Paulius II).            

                                                                                                        Petras Plumpa

 

 

      MĄSTYMAI  APIE  DIEVIŠKĄJĄ  MEILĘ

 

   Norintieji atlikti Meilei pašvęstus mąstymus, turi išvaduoti savo protą nuo visų pašalinių minčių; palikti rūpesčius ir atidėti darbus.

   Kaip kempinė paneriama į vandenį, taip siela turi pasinerti į Jėzaus Širdį, o meilės vandenys ją apims ir persunks.

   Reikalinga susikurti vidinę ir išorinę vienatvę. Tartum apsiaustu reikia apsisiausti tylėjimu.  Atsisėsk prie Mokytojo kojų, visai čia pat; pažvelk į Jo pilnas gerumo akis ir paprašyk: Dieviškasis Mokytojau, kalbėk man apie meilės šalį!

   Atmink, kad šiuos mąstymus turi vesti pats Jėzus. Tu esi tartum mažas mokinukas, dar nežinantis mokslo pradmenų. Jis turi tave mokyti, o tu – klausyti.

   Neapsisunkink ieškodamas gražių minčių, nes Viešpačiui Jėzui ne to reikia. Jis neketina tave praturtinti giliomis mintimis, bet trokšta paveikti tavo širdį ir ją nuvesti su savimi meilės ir aukos keliu.

   Atiduok Jam savo širdį tyrą ir nuolankią. Šie mąstymai daugiau malda negu veiksmas. Kai skaitysi čia tau pateikiamas mintis, tegu tavo širdis meldžia Viešpatį Jėzų, prašydama išminties visa tai suprasti.

   Visą tavo žinioje esantį laiką gali paversti ištisa malda į Viešpatį Jėzų. Tada Dieviškasis Mokytojas išmokys suprasti Jo kalbą, Jo žodžius pamilti ir gyvenimu paversti.

   Kad mąstymas būtų geras, nereikia per daug įtempti savo protą ir širdį. Nereikia save versti kasdieną griežtai perskaityti tam tikrą kiekį minčių. Perskaityk visa, kas kelia aukštyn širdį; paskiau kartok tol, kol širdis prisisotins; įsisavink visa, kas tavo sielą atitinka.

   Galbūt Dievas šiuose puslapiuose tau paskyrė tik vieną vienintelį žodį, tačiau ta mintis gali tavo sielą maitinti per ištisas dienas, ir net per visą gyvenimą.

   Visada išlaikyk proto ir širdies laisvę bei ramybę. Saugokis bereikalingo pervargimo. Per daug neapsisunkink pratybomis. Jei nuvargai, imkis dvasinio skaitymo ar rankų darbo.

   Negalvok jog tavo tobulybės priešas leis džiaugtis visiška ramybe. Gal sukels nerimą iš praeities ar baimę dėl ateities. Pasės tavo širdyje nepasitikėjimo ar nenoro grūdą. Stengsis tau įteigti, jog nesi pašauktas gyventi meilės aukštumoje.

   Nesibijok tų klastingų tavo priešo pastangų. Viešpats Jėzus tave myli – kas gi gali tau pakenkti?

   Tačiau reikia Dieviškajam Mokytojui padėti - nesirūpinti dėl tų niūrių minčių, neskirti joms net niekinančio žvilgsnio, o tik kartoti: Jėzau, myliu Tave; pasitikiu Tavimi, tikiu Tavo meile!

   Jei kuris nors teiginys tave prislegia ar nuliūdina, palik jį ten ir eik toliau, nes tai, kas atgrasina, ne tau rašyta.

   Turėk saiką net skaičiuodamas savo kaltes. Baimingai nenagrinėk savo nuodėmių ir nesistenk smulkmeniškai stebėti savo kilimą dorybėse. Visa tai gali tik atgrasinti, o juk nereikia būti menkadvasiu tuo metu, kai pats Jėzus imasi tavo sielos tobulinimo.

   Kad išgirstum Jėzaus balsą, nieko daugiau nereikia, tik tylėjimo, nuolankumo, maldos, proto laisvės ir širdies ramybės!

   Prie viso to pridėk dalelę apsimarinimo. Nesibijok savo silpnumo: Viešpats Jėzus tau parodys, kad kryžius yra saldus, o baigiantis Jo dieviškoms lekcijoms, pajusi karštą troškimą save nugalėti ir apsimarinti.

   Tačiau jau dabar Jėzus reikalauja iš tavęs keleto menkų aukų gana mažuose dalykuose: nugalėti savo tinginį, bjaurėjimąsi, nenorą; atsisakyti nereikalingų žvilgsnių, nenaudingų minčių, tuščių svajonių, patogumų, smaguriavimo, smalsumo ir savimeilių minčių apie save.

   Argi galėtum atsakyti tokius mažus dalykus taip didžiam Dievui? O tačiau su tokiomis smulkmenomis Jėzus sieja savo malonę mąstymuose.

   Ir nieko nepakeisi, nes Jėzus visada taip daro. Jei siela save nugali, Jėzus būna patenkintas ir prie jos artėja. Kuomet tų mažų aukų jam atsakoma, Jėzus nuliūsta, nes Jo Širdis tada negali pilnai atsiduoti.

   O kaip Jėzus trokšta, kad nors tik per vieną žingsnį priartėtumei prie Jo. Jis jau būtų laimingas.

   Tačiau gali ne tik eiti į tobulybę: Jėzus tau duos sparnus, kad galėtum skristi! Pripildyk savo sielą pasitikėjimo Jo begaliniu gerumu, o taip pat visišku nepasitikėjimu savimi. Šiais dviem sparnais ir pakilsi į meilės aukštumas.

   Laimingoji siela! Pasikeis visas tavo gyvenimas. Gyvuosi antgamtinėje erdvėje, kvėpuosi visai kitu oru. Buvosi iš tiesų dieviškoje šalyje. 

 

 

              ŠVENTUMAS – TAI  MEILĖ  JĖZUI

 

MES MYLIME, NES DIEVAS MUS PIRMAS PAMILO  (1 JN 4,19).

  Jau Senajame Įstatyme Dievas sakė žmogui: Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis (Ts 6,9). Viešpats Jėzus pakartoja tą patį įsakymą, vartodamas tuos pačius išsireiškimus: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmas įsakymas (Mt 22, 37-38).

   Vėliau apaštalai tą tiesą skelbė visoms tautoms. Dievas yra meilė, - sako šventasis Jonas, - ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame (1 Jn 4,16).  Viršum viso šito, - rašo šv.Paulius, - tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis (Kol 3,14).  Mylėti Dievą kaip įmanoma - tai įsakymas, tai vienintelis žmogaus tikslas žemėje, tai šventumas.

   Būti šventu, tai nereiškia stebuklus daryti, bet mylėti Jėzų visa širdimi, Jam besąlygiškai atsiduoti, Jo meile visiškai tikėti.

   Būti šventu, tai nereiškia klaidų nedaryti, o tik laisvanoriškai nenusidėti, neprisirišti prie savo nuodėmių, ieškoti pagalbos Jėzaus glėbyje ir po kiekvieno nuopuolio prašyti, kad Jis pagydytų.

   Būti šventu, tai nereiškia save alinti griežtomis atgailomis, pasislėpti nuo pasaulio dykumoje ar stebinti pasaulį antgamtinių darbų didybe bei jį nugalėti žodžio galybe.

   Anaiptol. Būti šventu, tai reiškia ramiai vykdyti savo luomo pareigas, stengiantis Viešpačiui Jėzui suteikti malonumą; nukęsti gyvenimo priešingumus, kad būtum į Jį panašus, ir suteikti Jam visišką laisvę savo nuožiūra valdyti tavo sielą ir kūną, sveikatą ir visas gėrybes.

   Jėzus trokšta tik širdies. Visa gerai, jeigu tik Jis mylimas. Genovaitė ir Paschalis Beilonas buvo piemenukai, tačiau mylėjo Jėzų ir tapo šventais. Izidorius buvo žemdirbys, Zita – tarnaitė, Krispinas – batsiuvys, Benediktas Labtre – elgeta. Ir visi jie darė tą patį: be ribų mylėjo Jėzų, patys save užmiršdami.

   Ar negalėtumei prisijungti prie to būrio didžiadvasių sielų iš visų luomų, visų amžių ir kraštų, kurios sudaro iškilmingąją Kristaus Karaliaus palydą?

   Iš tiesų, jų yra legionai. Dieviškasis Mokytojas kasdien vis naujas pažadina didžiulėse naujųjų laikų sodomose ir mažuose kaimuose, galingųjų rūmuose ir elgetų pirkelėse.

   Tartum bijodamas, kad nepritrūktų laiko įvykdyti savo meilės darbus žemėje, Jis dosniai savo malonėmis apdovanoja sielas nuolankias ir Juo pasitikinčias.

   Ir tave Jis nori padaryti šventu. Tave šaukia pas save: kviečia į meilės apmąstymus. Lai tavęs nebaugina tavo silpnumas ir nepastovumas. Jėzus yra geras ir galingas. Viena akimirka gali ištaisyti tavo praeitį. Atsiduok Jo malonei, pasidaryk meilės grobiu. Niekada neabejoti Jėzaus gerumu – tai būdas Jo Širdžiai palenkti ir viskam įgyti.

   Pagaliau apmąstyk, jog šventumas, kurį norėdamas gali pasiekti, tai be galo kilnus dalykas, tai žavingas idealas.

   Tavo tobulumas, tai dviejų širdžių susitikimas: Jėzaus Širdies ir tavosios; susitikimas meilėje, kuri tęsiasi visą gyvenimą; tai stebuklinga komunija, susijungimas, kai Dievas atsiduoda sielai, o siela Dievui; tai nesuvokiamas dviejų dvasių suartėjimas – Dievo ir sielos.

   Būti tobulu – tai mylėti Jėzų ir leisti, kad Jis mus Savyje ir per Save pakeistų; tai gyventi šioje žemėje tokia pat meile, kokia Dievas gyvena Danguje; tai reiškia atverti sielai, sujungtai su kūnu, tokį gyvenimą, kokiu gyvena trys Dieviškieji Asmenys Švenčiausioje Trejybėje.

   O toks dieviškas gyvenimas atsiveria kiekvieną kartą, kai sužadini meilės aktą ar atlieki pareigas, norėdamas Dievui patikti.

   Juo karštesnė, gilesnė ir tyresnė yra tavo meilė, tuo labiau suartėsi su Švenčiausiąja Trejybe, tuo ryškiau Jėzaus gyvenimas atsispindės tavyje.

   Kokia svajonė! Jau šioje žemėje patirti tą gyvenimą, kuris tęsis per amžių amžius! Be to, nors ir norėtumei, jau nebeturėsi teisės žemėje daryti ką nors kita, kaip mylėti. Šventumo idealas yra įpareigojantis.

   Girdėjai Dieviškojo Mokytojo balsą: Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5,48). Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi (Mt 22,37). Kas ne su manimi, tas prieš mane (Mt 12,30).

   Girdėjai apaštalą, kuris priminė šį Viešpaties priesaką: Išrinko tave prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtumei šventas ir nesuteptas prieš Jo Veidą meilėje.

   Jei ir pajėgtumei kūno ausis užsikimšti Jėzaus balsui, tai širdies balso neužslopinsi. Atpirkėjas numirė, kad tavo meilę įgytų.

   Tad kaip gi meilė turi deginti Dievo Širdį, jei taip daug reikšmės skiria net ir vienintelio savo tvarinio meilei, net ir menkiausio, net ir mažiausiai žinomo pasaulyje!

   Kas gi yra ta meilė, kurios žmogus gali ryžtis siekti, kad net ta be galo didi Esybė nusileidžia žemyn tos meilės trokšdama, ir net ta Esybė sutiktų geriau prarasti tūkstantį pasaulių, negu apleisti vargšą mirtingąjį, tiesiantį aukštyn maldaujančias rankas?!

   Kaip gi gilus yra tas Dievo pasaulis!

   Dangus ir pragaras stebi mane. Seka kiekvieną mano širdies poslinkį: nori žinoti ar ji atiteks Jėzui, ar Jo priešui velniui. Jei neatliksiu savo pareigų Jėzui, Jam neatiteks ir mano širdis. Angelai ir šventieji liūdės matydami, kad amžinos garbės dalelė praėjo pro jų Viešpatį, jog vienas tvarinys amžiams nuo Jo nusigręžė.

   Ir priešingai: jei atliksiu Jam savo pareigas - Jam suteiksiu daug džiaugsmo, Jo Dievišką garbę sužadinsiu ir pamatysiu Jį besilenkiantį prie Savo mažo tvarinio dėkingumui išreikšti.

   Krikščioniškoji siela, ar nori pradėti tą meilės gyvenimą? Susirask Jėzų savo širdies gilumoje, Jį nuolankiai paprašyk, kad paimtų tave už rankos ir vestų į dvasinį gyvenimą.

   Į tą kilnų gyvenimą keliai yra visur. Pranašas matė didžiules minias, einančias į dangiškąją Jeruzalę; ėjo iš rytų ir vakarų, buvo ten iš visų luomų ir amžių, iš kiekvienos tautos ir kiekvienos kalbos.

   Norint kilti tobulybėje, užtenka Jėzų mylėti, o jeigu nori Jį mylėti, tai labai ir pamilsi, jeigu trokšti Jį mylėti kaip šventieji, net ligi užsimiršimo – susilyginsi ir su jais tobulumu.

   Tad siek šventumo, nes tai yra realus idealas – kilnus ir įpareigojantis.

   Švenčiausioji Motina, palaimink mano pirmąjį pagrindinį pasiryžimą: noriu taip Jėzų mylėti, kaip Jį šventieji mylėjo.

 

 

          ŠVENTUMAS – PERSIKEITIMAS  Į  JĖZŲ

                               

 Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip    

 nešiosime ir dangiškojo paveikslą  (1 Kor 15,49).

 

   Jėzų nuoširdžiai mylėti reiškia Jį sekti, Jį savyje atkurti, Jo mintimis persisunkti, pomėgius ir jausmus išgyventi; tai reiškia atsisakyti savo gyvenimo, kad pradėtum naują – Jėzaus gyvenimą. Kuo labiau siela pajėgs save pakeisti į Jėzų, tuo geriau pavyks Jį sekti, teisingiau ir giliau gyvenime išreikšti. Pasieks tobulumą, kai Dievo meilė pilnai sielą užvaldys ir kai pajėgs joje visiškai sunaikinti savimeilę.

   Visad reikia nuolankiai kartoti maldą, kurios mus pats Jėzus išmokė: Teateinie Tavo karalystė (Mt 6,10). Teateinie Tavo karalystė ir teužvaldo mano širdį!

   Tokį perkeitimą esmėje vykdo Jėzus. Siela bendradarbiauja nedarydama kliūčių Dieviškojo Mokytojo veikimui, dirba kartu su Juo, kiek atitinkamai gauna malonės.    Jei sielos būtų nuolankios ir kantrios, tai Jėzus, be abejo, įvykdytų Savo darbą kiekvienoje iš jų. Jis yra tobuliausias Menininkas, Jis – amžinasis Bičiulis, Jis – Visagalis Dievas.

   Deja, kai kuriose sielose tik keletą savo Dieviškosios tobulybės bruožų Jėzus tepajėgia atkurti. Tokia siela gyvena Kristaus gyvenimą, tačiau tik dieną, valandą, minutę…  Kai kurie Jėzų seka tik ligi lopšio, kiti – ligi viešojo gyvenimo, ir tik keletas eina su Juo į Kalvariją.

   Daugelis linkę sekti išorinį Jėzaus gyvenimą, mielai Jį lydi Jo apaštalinėse kelionėse. Kiti labiau mėgsta Mokytojo sielos gyvenimą, Jo jausmus ir pomėgius: priglausti galvą prie Jo krūtinės ir sielos vienatvėje gyventi šventa malda.

   Labai daug yra tokių, kurie tik retkarčiais prisimena Mokytoją. Pakviečia Jį prie savo stalo; susitinka gatvėje, stebi ir klausosi kaip praeiviai; tik kai kurie pasiteirauja kur Mokytojas gyvena ir eina su Juo kaip apaštalai ar Jeruzalės moterys, vaišina Jį savo namuose kaip Morta ir Marija, arba kaip Juozapas Arimatietis Jį svetingai priima savo širdyje, tyroje ir laisvoje nuo nuodėmių.

   Laimingas, kas atidavė Jėzui visas savo gėrybes, kūną, sielą ir visus troškimus, mintis ir jausmus, kuris nieko sau nepasiliko, tik rūpestį labiau už viską mylėti Jėzų ir vykdyti Jo šventą valią!

   Laimingas, kas supanašėjo į Jėzų visais savo troškimais ir kas minutę deda į Dieviškąją Širdį visus savo rūpesčius, kad įgytų visus Jo nuopelnus; kas nuolat Jam atiduoda savo valią ir visą meilę, kad Jėzus apvalytų, sukilnintų, sudievintų ir visa tai Amžinajam Tėvui įteiktų.

   Toks pasikeitimas įvyksta palaipsniui. Nors Jėzus užvaldo sielą, tačiau neatima jos savito gyvenimo, nes kartu su ja tampa antgamtinio gyvenimo ir veiklos ląstele.

   Kai protinga būtybė atlieka kokį nors veiksmą, Dievas veikia kartu su ja. Ne tik tvariniui padeda, bet ir persunkia jo esmę bei gabumus; jį pažadina ir tampa kartu su tvariniu jo veiklos šaltiniu. Tas susivienijimas yra toks glaudus, kad abipusiu Sutvėrėjo ir tvarinio veikimu atsiranda vienas veiksmas, kuris visai priklauso nuo Dievo ir kartu pilnai nuo tvarinio.

   Panašiai, nors daug paslaptingiau ir glaudžiau, Dievas veikia ir antgamtiniame gyvenime. Dieviškąja visagalybe jis leidžia žmogui dalyvauti savo Dieviškoje prigimtyje, kuri apima sielą iki pačių gelmių ir, pačios sielos nesunaikindama, kartu su ja kuria naują antgamtinę būtybę, tinkamą dieviškam gyvenimui ir dieviškam veikimui.

   Visa tai daro nesutvertoji Meilė, kuri iš Dievo išsiliejo į Jėzų Kristų, kad pašventintų Jo tobulą žmogystę, o iš Jėzaus liejasi į kiekvieną teisiąją sielą.

   Todėl Jėzus yra viso tavo antgamtinio gyvenimo pirmoji priežastis, o tu esi antroji priežastis. Pasekmės priklauso ir priklausys nuo tavo veiksmų ir gyvenimo, tačiau kartu priklausys ir nuo Jėzaus Kristaus.

   Tad pritaikyk visa tai visam savo gyvenimui, visiems troškimams ir siekimams. Viskas nuo tavęs priklauso, tačiau nuo tavęs – pasikeitusio į Jėzų: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2,20).

   Vieno reikia, kad gyventumei ir kad Jėzus, romus ir nematomas, tavyje puoselėtų Dieviškojo gyvenimo pradą, kurį tavyje įdiegė per pašvenčiančiąją malonę. Reikia, kad tavo netrukdomas Jėzus kurtų tą šedevrą, kuriame tavo siela bus visą amžinybę. Reikia, kad tavyje įgyvendintų savo troškimus, amžinuosius stebuklingojo susivienijimo troškimus, reikia kad tavyje ir per tave garbintų ir be galo mylėtų savo dangiškąjį Tėvą.

   Jei taip glaudžiai su tavimi bendrauja, tai trokšta tavyje pratęsti savąjį gyvenimą, savo atpirkimo darbą, savo kentėjimus, mirtį ir prisikėlimą.

   Gyveni, tačiau nebe tu, nes tavyje gyvena Jėzus. Tai Jis tavyje dirba ir meldžiasi, kenčia ir džiaugiasi, gelbsti ir guodžia artimą. Jis per tave gelbsti nusidėjėlius, žadina ir skatina teisiuosius. Jis kalba tavo lūpomis, rašo tavąja ranka, žiūri tavo akimis, mąsto tavuoju protu ir myli tavąja širdimi.

   Tai toks gali būti ir tokiu nuo šiol pasidarys tavo gyvenimas. Tavo gyvenimas bus tobulas Jėzaus Kristaus sekimas, beveik susiliejimas su Dieviškuoju Mokytoju, beveik susitapatinimas. Mus Paskyrė tapti panašiais į jo Sūnaus pavidalą (Rom 8,29).

   Vieninteliu šių mąstymų tikslu tebus meilė Jėzui, nuolatinis tos meilės reiškimas ir prašymas.

 

 

            DVILYPA  MEILĖ – KOVA

 

Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto  (Lk 11,23).

 

   Kuomet Jėzus užvaldo sielą, į ją skleisdamas šventąją meilę, tai tuo Jis dar nesunaikina ir net nenuginkluoja savojo priešo – mūsų savimeilės.

   Priešas įsliuogia į labiausiai nepasiekiamą sielos kampelį, įsitvirtina ir iš ten puola gėrį. Todėl pradedant meilės kovą yra būtina žinoti priešo jėgas.

   Savimeilė yra galingas priešas, kuris įėjo į sielą kartu su gimtąja nuodėme ir užvaldė visas žmogaus jėgas. Dėl to susilpnėjo valia ir palinko į blogį, protas pritemo, o vaizduotė tapo nevaldoma. Sukilo aistros, tad jausmai ėmė prieštarauti sveikam protui. Amžių eigoje savimeilė įsitvirtino sieloje. Visą vaikystės ir jaunystės laikotarpį, deja, ji paskyrė savimeilės ugdymui. Dėl to savimeilė giliai įsišaknijo mūsų įpročiuose ir polinkiuose. Visos mūsų būtybės sferos, mūsų organizmo ląstelės yra tartum persunktos savimeile. Visos mintys, užimančios protą, visi vaizdai, kuriami vaizduotėje, visi žodžiai, kuriuos ištaria lūpos, yra daugiau ar mažiau tais nuodais užnuodyti.

   Nors tas blogis, kaip toks, yra savaime didelis, jį dar padidina visa tai, kas supa žmogų. Pasaulietiški principai neturi kito pagrindo, kaip savimeilė. Pasaulis garbina tik tuos, kurie paklūsta savimeilės taisyklėms. Pašaipa, pyktis, įžeidinėjimai, persekiojimai ir papiktinimai vienas už kito stengiasi atstumti nuo Dievo meilės tas sielas, kurios nuoširdžiai nori gyventi Kristuje.

   Be to, pats šėtonas betarpiškai puola tuos, kurie nori sekti Jėzų. Jo metodas paremtas nuolatiniu savimeilės žadinimu. Jis retai kada akivaizdžiai pasirodo, nes jo išvaizda tokia šlykšti, kad sielą tik išgąsdintų ir visam laikui atstumtų nuo savęs.

   Todėl jis žadina netvarkingus kūno polinkius; žadina puikybę, tuščios garbės troškimą, skverbiasi į sielos gelmes, skatindamas ją blogiui. Kad pasiektų savo tikslą,  naudojasi visomis išorinėmis progomis ir kiekviena vidine sielos nuotaika. Savo baisią galybę, kurios Dievas iš jo neatėmė, vartoja žmonių gundymui, panaudodamas tūkstantmečiais sukauptą niekšybės patirtį, visokią klastą ir prievartą, kylančią iš Dievo ir Jo tvarinių neapykantos. Visos jo pastangos nukreiptos sieloje ugdyti prigimtą savimeilę ir naikinti Dievo meilės sėklą.

   Toji Dievo meilė sieloje iš pat pradžių tėra tik daigas, ir labai silpnas. Žemė, į kurią Jėzus savo sėklą pasėjo, yra nederlinga ir piktžolėmis užaugusi. Ta žemė – tai žmogaus prigimtis, kurios šaknys įaugusios kūne ir kraujyje. Tad kaip toji dvasinė meilė gali augti taip nederlingoje žemėje?

   Tačiau nereikia apsileisti: nors priešas ir stiprus, bet Jėzus galingesnis. Visada prisimink, kad Jis sutvėrė tavo širdį. Nors vėliau ji sumenkėjo, tačiau išsaugojo tikrą kilnumą, gilų laimės, ramybės ir nemirtingumo poreikį; tokį meilės troškulį, kurio joks sutvertas gėris nepajėgia patenkinti. Tai nematomi, tačiau stiprūs saitai, kuriais Jėzus sielą prilaiko ar net iš naujo prie savęs pritraukia.

   Be to, Dievas įeina į sielą kartu su pašventinančiąja malone, - tada siela tampa Švenčiausios Trejybės sostu ir Jėzus užvaldo jos gyvenimą. O jeigu jau kartą siela atsidavė to visagalio Mokytojo vadovavimui, tai Jis jau nebenuleis nuo jos akių: Jo žvilgsnis ieško žmogaus vaikų (Ps 10,5). Jo gerumas pralenkia sielą, su ja draugauja ir ją lydi. Jo malonė sielą palaiko, pakelia, sutvirtina ir išgydo. Jėzus yra ištikimas: nors pragaro jėgos ir galingos, tačiau Jis niekada neleis, kad jos viršytų sielos jėgas.

   Jėzus yra dosnus: Jis savimi kasdien maitina sielą, jei tik ji to nori. Leidžia mazgotis savo Kraujyje, juo nuplauti ydas ir užgydyti žaizdas. Jis dosniai dalina savo malones, įkvėpimus, paguodas, savo mokslo šviesą, patarimus ir gerus pavyzdžius. Sielos naudai sudaro visokias vidines ir išorines sąlygas, priešingumus, persekiojimus, sausras, abejones, sąžinės neramumus. Jos apsaugą paveda saviesiems dangaus kunigaikščiams, kurie turi griauti šėtono klastą, o sielą kelti aukštyn, skatinti, uždegti gėriui.

   Pagaliau Jėzus paveda sielą savo mieliausiajai Motinai, kad ją globotų savo nuoširdžiu motinišku rūpestingumu.

   Deja, ta nuolatinė ir veiksminga pagalba dažnai lieka beveik nepastebėta. Tikėjimo įvaizdžiai mums uždengia taip mielą Jėzui artumą; labiausiai uždegančios tiesos vos prasiskverbia pro tamsius debesis; malonės veikimas yra toks švelnus ir subtilus, kad siela dažnai vos pastebi jos alsavimą nepatirdama džiaugsmo.

   Tokios yra kovos sąlygos tarp meilės ir savimeilės, tarp dangaus ir žemės, tarp garbės karaliaus Jėzaus ir tamsybių kunigaikščio šėtono. Žmogaus siela yra tos kovos priežastis, tačiau ji yra ir teisėjas. Šėtonas tau nieko negalės padaryti, jeigu jam neleisi. Tačiau ir Jėzus nieko negalės padėti, jeigu Jam neatsiduosi. Jis suteikė tau laisvą valią ir niekada jos nepažeis. Tu pats pasirinksi Jėzų ar šėtoną, Dievo meilę ar savimeilę; džiaugsmą, kurį gali suteikti gerajam Mokytojui, už tave ant kryžiaus numirusiam, ar liūdesį, kurį Jam suteiksi savo neištikimybe. Tu pats nuspręsi ar priklausyti Jėzui ir kiek priklausyti: būti paprastu krikščionimi ar rinktine siela, vilkti gyvenime savimeilės grandines ar skristi Dievo meilės sparnais.

   Mielasis Jėzau, padėk kovoti man meilės kovą!

 

 

          MEILĖ  SUŽADINA  VALIĄ

 

Pamiršęs, kas užpakalyje, aš veržiuosi pirmyn  (Fil 3,13).

 

   Vienintelis gyvenimo tikslas, tai Jėzų karštai mylėti. Dėl to siela tampa panaši į šykštuolį: nebeturi kitos minties, kito troškimo,  kaip  surinkti  didesnį  meilės lobį, ir ne tiek sau, kiek Jėzui, sielą užvaldžiusiam.

   Prieš tave atsiveria pasiaukojimo kalnai. Tavo darbai, troškimai, jausmai, mintys, net menkiausi veiksmai, - viskas gali pavirsti į gryniausią auksą; reikia tik norėti.

   Taip pat apsvarstyk, kad kiekis ir kokybė meilės aukso, surinkto šiame gyvenime, pasiliks tokie pat visą amžinybę. Meilė danguje esmėje nesiskiria nuo meilės žemėje. Kokia skriauda bus Jėzui ir tau, jei dėl savo kaltės per visą amžinybę Jį mažiau mylėsi!

   Pagaliau, argi neturėtumei suteikti malonumo tam Jėzui, kuris tave taip labai numylėjo? Kuomet mirė ant kryžiaus, apleistas žmonių ir paties Tėvo, Jo pritemęs žvilgsnis jau tave regėjo būsimųjų amžių glūdumoje, o Jo iškankinta Širdis guodėsi viltimi, kad kada nors Jį besąlygiškai mylėsi. Argi norėtumei apvilti Jo lūkesčius?

   Pasiryžk visą save jau dabar pašvęsti meilei, ieškoti būdų kuo labiau padidinti savo meilės galimybes. Tam yra du būdai. Vieną jų įsteigė pats Viešpats Jėzus. Tai sakramentai gyviesiems, ir net mirusiesiems, priimami malonės būvyje, kuomet Jėzus pats Savimi, tartum automatiškai, padidina pašventinančiąją malonę. Šventoji Komunija ir Išpažintis yra du neišsenkantys šaltiniai, iš kurių teka Jėzaus gyvybė į sielą.

   Su kokiu godumu reikia nuolat artintis prie Švenčiausiojo, gerti ir valgyti Dievo Meilę! Jeigu sielos suvoktų kas yra Šventoji Puota, reikėtų užrakinti bažnyčias, tabernakulį laikyti už geležinių grotų, kad išalkę sielos, degančios karštu troškimu, neišgrobstytų Jėzaus savo maistui. Kiekviena Komunija ir kiekviena Išpažintis padaugina sieloje, veltui ir be pastangų, amžinuosius lobius, Jėzaus Kristaus gyvybę, Dievo meilę. Tad argi galėtum abejingai praeiti pro tuos visad trykštančius amžinos gyvybės šaltinius ir nenumalšinti meilės troškulio, nepasinerti į tuos vandenis, kad galėtumei atsigaivinti ir dėmes nusiplauti?

   Galima suprasti Jėzaus Širdies skausmą ir nuliūdimą, kad taip mažai Jis vertinamas tame Meilės Sakramente, kad trokšdamas išsilieti srautu, neranda širdžių, kurios Jo meile gaivintųsi.

   Tuos sakramentus priimdamas neieškok asmeninio pasitenkinimo ar paguodos. Reikia ne save patenkinti, bet pasistiprinti; ne paguodų laukti, bet semtis jėgų, kad pasiektum meilės aukštumas.

   Kitas būdas meilei padidinti, tai meilės aktas. Kiekvienas toks aktas, valios pastangomis sužadintas, tampa nauju meilės šaltiniu. Tai vaisingiausia pašventinančios malonės dauginimo priemonė, kuria galima naudotis kiek tik norint visomis jėgomis ir uolumu. Tačiau žinok, kad tai grynai dvasinis aktas, valios veiksmas, kuris nepalyginamai aukštesnis už jausmingumą, todėl jausmais niekada nepasiekiamas. Kuo tas aktas dvasingesnis, ramesnis ir tyresnis, tuo būna gilesnis ir pilnesnis. Kartais jį gali lydėti susijaudinimas, kuris jo vertės nepadidina, nes tai tik jausmingumas – dvasinės meilės atspindys jausmuose; o dažnai toks jausmingumas terodo silpnumą organizmo, nepajėgiančio ramiai sutikti dvasinę meilę. Jeigu nori, kad tavo tobulėjimo pagrindas būtų tvirtas, niekad nepamiršk to esminio skirtumo tarp valios ir jausmų. Nedovanotiną skriaudą daro sau sielos, kurios meilės gyvenimą stato ne ant valios, bet ant jausmų. Nereikia niekinti dvasinės paguodos, kai ją Dievas duoda, tačiau nuo jos neturi priklausyti tavo uolumas, sielos ramybė ir pradėto darbo vykdymas.

   Tegul tavo svarbiausiu ir nuolatiniu rūpesčiu būna kuo tyresnis meilės akto sužadinimas. Jėzau, myliu Tave, noriu Tave mylėti visa siela! Noriu šiuo aktu Tau visiškai atsiduoti - valdyk mane pagal Savo norą!

   Toks aktas, ramiai sužadintas valios gilumoje, gali turėti bet kokią formą, svarbu, kad siela visiškai atsiduotų Jėzui.

   Kuo daugiau pagilinsi savo širdį, kuo labiau ją troškimu praplėsi, tuo daugiau ją Dievas pripildys, nes tai vandenynas neturintis ribų. Per trumpą laiką meilė taps tavo gyvenimu. Mylėti Jėzų bus tavo užsiėmimas, pripildantis tavo laiką žemėje. Viskas pavirs į meilės giesmę: tavo darbai ir kentėjimai, liūdesys ir skausmas, pagundos, abejonės ir sausros. Tą giesmę kartosi visada visokiomis aplinkybėmis: Jėzau, myliu Tave!  Man gyvenimas – tai Kristus (Fil 1,21).

 

 

                       MEILĖ  PAJUNGIA  LAISVĘ

 

      Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl  

       įkinkomi į vergystės jungą  (Gal 5,1).

 

   Kuo daugiau žmogus save laiko laisvu, tuo labiau yra priklausomas, pats to nesuvokdamas. Paklūsta viešajai nuomonei, papročiams, viešpataujančioms idėjoms, madai, savo aistroms, tikriems ar įsivaizduotiems rūpesčiams, savo fantazijai ir savo įgeidžiams. Pataikauja savo viršininkams, o dar daugiau – pavaldiniams; priklauso nuo sau lygių, nuo jų papročių, pavyzdžių ir pašaipų. Kiekvieną žmogų, nori jis to ar nenori, veikia knygos, kurias skaito, įvertinimai, kuriuos girdi, kritika, kuri jį liečia, pagyrimai, kurių trokšta. Tokiu būdu dauguma žmonių, laikančių save laisvais, tikrovėje yra vergai.

   Jeigu kas savo mintimis, troškimais ir veiksmais priklausytų vien tik nuo Dievo, tas įgytų tikrą laisvę. Jeigu leistumei tavyje gyvenančiam Kristui visiškai užvaldyti tavo valią, būtumei visai laisvas, kaip yra laisvas Dievas. Tai yra būtent tas išlaisvinimo darbas, kurį Dieviškasis Menininkas tavyje stengiasi pagreitinti. Su Jo pagalba ir Jo meilės jėga tavo siela gali išsivaduoti iš retežių, kuriuos nukalė nuodėmė, pasaulis ir tavo aistros.

   Kita vertus, saitai su Jėzumi yra tokie įvairūs, o dažnai tokie malonūs ir nepastebimi, kad sielai Jo nelaisvė atrodo kaip pilniausia laisvė. Tokia yra tiesa, kad be Jėzaus Kristaus viskas yra tamsa ir paklydimas.

   Laisvę suteikia paklusnumas Dievui, o tobulą laisvę įgyja tas, kas Jo klauso visada. Jeigu kas visur Dievo klausytų, išskyrus tik kokią smulkmeną, tai toje srityje patektų tvarinio priklausomybėn, nes žmogus yra priklausoma būtybė.

   Tad leisk Jėzui tavyje įsteigti Savo karalystę tobulai ir besąlygiškai.

 

 

          MEILĖ  SKAISTINA  PROTĄ

 

…Priverčiame kiekvieną protaujantį žmogų paklusti Kristui  (2 Kor 10,5).

 

   Protui tenka labai didelė tavo tobulėjimo darbo dalis. Be jo pagalbos valia nieko negali pasiekti, o tai, ką pasirenka, galų gale priklauso nuo proto įtakos. Kokia tad didelė tau paskata sergėti protą ir niekad jo neišleisti iš Jėzaus valdžios!

   Proto paskirtis tau pasirodys dar svarbesnė, jei gerai apsvarstysi minties jėgą. Kiekvienas proto veiksmas – mintis, sprendimas, o dar labiau minčių kompleksas, sąvokų eilė – slepia savyje energiją, vystymosi jėgą. Mintis pažadina veiksmą. Gera ar pikta mintis, kuri užvaldo protą, tuoj pat įtaigoja valią ir ją lenkia priimti tai, kas jai siūloma. O jei ta mintis subrendo ilguose svarstymuose, sukėlė kokią aistrą, tuomet prasiskins sau kelią net prieš valią ir kitas pajėgas, kol savęs neišreikš ar neįvykdys kokio veiksmo ar dalyko. Tada ji panaši į uolą, krintančią nuo aukšto kalno: risdamasi žemyn laužo ir trupina viską, kas pasitaiko ant kelio. Tai lyg katile suspaustas garas: gerai panaudotas, jis gali pakelti milžinišką svorį.

   Tad valdyti savo protą yra nepaprastai svarbu. Laisva valia gali tą jėgą sukaupti, ją padauginti mąstymo pagalba ir panaudoti geram, bet ją galima ir veltui išeikvoti. Tikrovėje kiekviena mintis, kuri neveda į tikslą, t.y. į Dievą, ir nežadina meilės Jam ar nepadeda vykdyti pareigų, yra veltui išeikvota jėga. Tokią mintį reikia atstumti.

   Tai reiškia karo paskelbimą palaidoms, nereikalingoms mintims. Prie tokių minčių priklauso svajos, ateities planai, praeities prisiminimai, tariami ketinimai, tuščias nerimas, dvejonės.

   Kenksmingiausios yra tos mintys, kurios žadina nuodėmę, palaiko silpnadvasiškumą, žadina atgrasumą. Pokalbiai, reginiai, skaitymai, kurie tokias mintis žadina, suteikdami joms žavumo, yra nesutaikomi tobulumo priešai.

   Jei nori pasiekti šventumą, turi gyventi tik Dievui. Atstumk visas mintis ir pokalbius, kurie tave blaško ir kurie nebūtini nei tikram reikalui, nei meilei, nei draugiškumui. Savo širdies gilumoje užsiimk vien Dievu. Nereikalingos mintys, tuščios svajonės pripildo galvą, kaip bičių spiečius užpildo avilį, nuolat joje dūgzdamos. Argi tuomet gali ramiai užsiimti Dievu? Uždaryk savo proto duris ir neįsileisk kitų minčių, o tik tas, kurios gali tau padėti mylėti Dievą.

   Nereikalingos mintys ne tik sugeria dalį sielos energijos, bet tą energiją paverčia visiškai svetima ardančia jėga, sąmyšio priežastimi. Įsivaizduok savo sielą lyg stebuklingą mašiną, kurios visos galios, lyg maži rateliai, turi kiekvienas atitinkamą judėjimą, tarnaujantį galutinio tikslo pasiekimui. Jeigu įsileisi kitokią mintį – savo proto rateliams suteiksi atvirkščią judėjimą. O jeigu ta mintis ims kartotis, gali sustabdyti visą mechanizmą. Tuomet su tobulėjimo darbu teks atsisveikinti.

   Dabar supranti iš kur kyla tavo dvasinio gyvenimo svyravimai, tavo nepastovumas, keistumas ir tuštumas? Nevaldei savo proto, puoselėjai nereikalingas, liūdnas ir pesimistines mintis, knaisiojais savyje, savo silpnybėse, savo nuopuoliuose, nesistengdamas iškart stumti tų minčių į šalį.

   Todėl tvirtai pasiryžk nugalėti nereikalingas mintis. Valia turi didelę įtaką protui: gali laisvai pakeisti minčių kryptį, nutraukti jų eigą ir pakeisti kitomis. Kiekvieną kartą, kai pastebėsi jog protas užsiima nereikalingomis mintimis, ramiai jį pakreipk į Dievą, sužadindamas karštą meilės ir atgailos aktą: Jėzau, myliu Tave, - atleisk man ir padėk!

   Po to užsiimk proto malda, mokslu, naudingu skaitymu ar savo pareigų vykdymu. Atlik tą darbą ramiai, kantriai, nes kasdieną jį reikės pradėti iš naujo. Nereikalingas mintis stenkis nugalėti ne tiesiogiai, bet nekreipdamas į jas dėmesio ir užimdamas protą kuo nors kitu. Tokiu būdu greit susigrąžinsi visą proto jėgą ir galėsi ją paskirti savo Viešpačiui, kad galėtų tavyje užbaigti tavo tobulėjimo darbą.

 

 

                              MEILĖ  SUTELKIA  PROTĄ

 

Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia  (Mt 6,32).

 

   Nereikalinga mintis tai piktžolė, kuri siurbia mūsų sielos gyvybinius syvus, tai parazitas, gyvenantis proto sąskaita. Deja, mūsų protas serga ir kitokiomis ligomis. Tai nereikalingi rūpesčiai, noras viską teisti, o dar blogiau – kišimasis į svetimus reikalus.

   Tuščių rūpesčių šaltinis yra savimeilėje. Tokie rūpesčiai kyla iš nesaikingo sėkmės troškimo, iš baimės būti pažemintam, iš prisirišimo prie pamėgto darbo, iš nerimo dėl praeities ar ateities. Tai nereiškia jog reikia niekinti protingas pastangas, kurias privalo dėti kiekvienas žmogus, numatydamas net medžiaginius ateities reikalus, tačiau čia neturi būti baimingo nerimo. Tokios rūšies darbams turi būti savas laikas. Taip suprastas rūpinimasis priklauso luomo pareigoms.

   Jei esi linkęs prie nereikalingo susirūpinimo, stenkis laisvu noru to nedaryti. Trumpai pamąstyk jog toks susirūpinimas yra nuolatinis Jėzaus Galybės, Išminties ir Gerumo įžeidinėjimas; to Jėzaus, kuris tavyje nori gyventi ir viešpatauti, ir kad tai yra juokingas pasikliovimas savuoju apdairumu ir gudrumu.

   Galvoji, kad gali viską geriau sutvarkyti negu Viešpats Dievas, kad tas Jėzus, kuris už tave numirė ir tave maitina savo Kūnu ir Krauju, neturi pakankamai širdies, kad tave globotų ir duotų medžiaginės duonos...

   Kiekvieną kartą, kai tave apima baimė dėl galimų nelaimių, kai pamiršti visas ankstesnes Dievo geradarybes – daraisi blogesnis už žydus dykumoje. Težinai skųstis ir murmėti!

   Su meile atsiduok į Jėzaus rankas. Suteiksi Jam džiaugsmo ir Jis rūpinsis tavimi.

   Jei tokie rūpesčiai apniks tave prieš tavo valią, ramiai kartok meilės ir pasitikėjimo aktą, stumk tokias mintis ir baimę, o jei ir visą tavo mąstymo valandą užims kartojimas žodžių Jėzau, nenoriu baimintis, esu Tavo! – tai bus puiki malda, nors protą ir užimtų neramios mintys. Tokiais nemaloniais momentais taip pat prisimink Viešpaties Jėzaus žodžius: Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų labai vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 31-33).

   Jei tuos žodžius pasakė, tai ne veltui, o jeigu jie taikyti ne tau, tai kam gi kitam galėtų būti taikomi? Priimk tad pilnai visus tuos žodžius, atmesk bet kokią baimę ir paprasčiausiai vykdyk savo pareigas. Jeigu tavo išvadavimui iš rūpesčių bus reikalingi stebuklai, Jėzus juos padarys.

   Kokia ramybė būtų tavo sieloje ir koks laisvas būtų tavo protas, jeigu sugebėtum pašalinti bet kokį susirūpinimą ir visiškai atsiduoti Dievui, nesvarstydamas ir nesvyruodamas! 

   Saugokis bereikalingai teisti kitus. Kitų teisimas yra ne tik nenaudingas proto jėgų švaistymas, bet dažnai būna nusikaltimas prieš teisingumą. Mes nežinome žmogaus vidinių paskatų. Teisiame pagal savo įspūdžius, pomėgius, pagal savo siauras, nepakančias pažiūras, nagrinėjame kitų elgesį, ypač jei jis mums nepatinka, priskirdami jam negerus ketinimus, slaptus sumanymus. Tad kokia daugybė klaidų!

   Kartais noras teisti ir viską aiškinti blogiu pavirsta į ligą. Tai užkietėjimo ir kritikos dvasia, kuri skatina viską vertinti iš blogosios pusės ir viską neigti.

   Neteisk kitų, ir palenksi Jėzaus Širdį, kuri mėgsta nuolankią ir tylią sielą, sakydama: Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami (Mt 7,1).  Palenksi kitų širdis, nes visi žinos, kad su tavim būnant nenukentės jų geras vardas. Be to, tuo įrodysi savo nusižeminimą. Pakantumas kitų žmonių atžvilgiu rodo žmogiškojo silpnumo supratimą savyje ir kituose.

   Kuo labiau artėjame prie Dievo, tuo tampame atlaidesni kitų silpnybėms, nes Dievo Dvasia yra pakanti, plati ir kur kas aukštesnė už mūsų smulkmenišką galvojimą.

   Kas yra įpratęs kitus teisti, tas, be abejo, greit įsivelia į kitų reikalus. Ir nieko nėra priešingesnio vidinei ramybei, kaip neprotingas lindimas į visus reikalus. Geriau pirma išimk rąstą iš savo akies, užuot stengęsis išimti krislą kitam. Taip Jėzus pajuokė ydą teisti kitus.

   Kas neturi pašaukimo, tas neturi malonės taisyti kitų trūkumus. Žmones atversti ir palenkti į gera yra antgamtinis darbas, ir net aukštai stovintys asmenys šiame dalyke dažnai klysta. Malda, nepriekaištingas gyvenimas, geras ir pastovus būdas yra kur kas veiksmingesnės priemonės už bet kokius priekaištus.

   Anaiptol ne visada mes sutvarkome savo pačių reikalus. Jei ir šimtą metų stengtumeis atsikratyti kad ir vienos ydos, niekad nei žingsnio nepakilsi, jeigu Jėzus nepadės. O bandydamas kitus pakelti, greičiau pats apsijuoksi.

   Dvasinio gyvenimo pažangai reikia turėti stiprų potraukį į širdies vienatvę, vengti bet kokių nereikalingų santykių su žmonėmis, užmerkti akis, užsikimšti ausis ir kitais užsiimti tik tiek, kiek reikalauja būtinybė, mandagumas ar krikščioniškoji meilė. Reikia drąsiai išmesti iš savo gyvenimo visas nereikalingas mintis ir nesikišti į svetimus dalykus. Lai tavo protas mąsto apie Dievą ir apie tavo pareigas, nes tik tokiam tikslui jis yra duotas.

   Skaityk tik reikalingus ar naudingus dalykus. Iš gerų knygų pasirink geriausias, nes visos mintys, kurias knygose randi, turi savo gerą ar blogą atgarsį tavo gyvenime.

   Poilsis ir pramogos, kurių reikalauja protingas rūpinimasis sveikata, neprieštarauja tobulumui, nes atgaivina protą ir suteikia jam jėgų, o tuo pačiu įeina ir į Dievo planą.

   Proto skaistinimas ir sutelkimas turi vykti ramiai, tačiau su šventu atkaklumu. Kai ateina nereikalinga mintis, protas neturi į ją kreipti dėmesio, leisdamas jai praeiti, kaip kad praleidžiami gatvės praeiviai į juos net nepažiūrėjus. Valia greit apvaldys protą ir galės jį lengvai nukreipti į dieviškus dalykus. Tuomet ateis vaisingo darbo metas.

   Kuo labiau siela apvaldys ir sutvarkys protą, tuo geriau jį galės panaudoti savo tobulėjimui ir kitų naudai.

   Mano Jėzau, noriu Tave mylėti. Noriu surinkti, kaip į taurę, visas savo proto jėgas, kad galėčiau vykdyti pareigas, kurias man skiri, ir rodyti meilę, kurią Tau esu skolingas.

 

        MEILĖ  LYGINA  SPRENDIMUS

 

Jei kas mažutėlis, teateinie pas mane  (Pat 9,4).

 

   Jeigu nori patikti Jėzui, palenkti Jo Širdį visam laikui ir priversti Jį daryti tavyje stebuklus, pasidaryk mažu vaikeliu, neturinčiu reikalavimų nei pasitikėjimo savimi.

   Kaip gali Jėzus užvaldyti protą ir jį panaudoti savo tikslui, jei tą protą yra iškreipęs perdėtas savo vertės suvokimas? Kaip gali Jėzus užvaldyti valią ir pasidaryti visų jos siekimų centru, jei ta valia pati save laiko viso gyvenimo centru?

   Deja, Jėzus negyvena išpuikusiame žmoguje, nes mėgsta gyventi tik nusižeminusiame. Todėl ir sako: Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams (Mt 11,25). Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies (Mt 11,29). Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę (Mt 18,3).

   Joks žmogus nemėgsta išpuikėlių draugijos. Nes išdidūs žmonės verčia varžytis. Su jais esant nebūna nuoširdumo, kuris bendravimui suteikia žavesį. O Jėzaus Širdis yra panaši į mūsų.

   Išpuikėlio būsenoje yra kažkas baisaus. Dievas ir visi tvariniai stoja prieš jį; bendri audringojo pasaulio dėsniai prieš jį sukyla pašėlusiu grėsmingumu, o jis vis tiek akiplėšiškai stengiasi tuos priešingumus įveikti.

   Puikybė sielą daro panašią į velnią. Ji išpuikėlio kaktoje įspaudžia žvėries ženklą: “Kuomet matau išdidžią sielą, save laikančią išmintingiausia, didžiai išsimokslinusia ir doresne už kitus, mane apima siaubas, nes pasijuntu lyg būčiau šalia įsikūnijusio velnio”. Tai nusižeminusio šventojo Alfonso Liguori žodžiai.

   Bet dar nuostabiau ir baisiau yra tai, kad išdidusis niekad nemato savo puikybės. Retai pasitaiko siela, matanti savo tikrąją vertę, o dar rečiau būna tokių, kurių jausmai ir gyvenimas derintųsi su tikruoju savęs pažinimu. Reikia didžiulės vidinės šviesos, kad save pamatytumei tokiu, kokiu tikrovėje esi. Tik šventieji moka vertinti save be iliuzijų.

   Kas nenusimena patirdamas nepagarbą, nesėkmę ar pažeminimą? Kas nemėgsta būti giriamas, vertinamas, pripažįstamas ir ieškomas? Ir kas nesibijo papeikimų, užmiršimo ir pajuokos? Žmogiškoji siela, net ir labai nuoširdi, nuolat savyje jaučia maištą prieš nusižeminimą, nuolatinį ginčą tarp gero savęs vertinimo ir to sprendimo, kurį joje atskleidžia amžinoji Tiesa.

   Žmonės, save laikantys tobulybėmis, jei pradeda save tyrinėti, pastebi, kad beveik visuose jų laisvuose poelgiuose glūdi netvarkingas savęs ieškojimas. Būtent save jie laiko svarbiausiu savųjų troškimų, minčių ir viso gyvenimo centru.

   Kuris gi rimtai mąstantis žmogus neišsigąstų matydamas tokį gilų ir nuolatinį visko pervertinimą, kurį sukelia puikybė? Jeigu mūsų akys nebūtų užrištos puikybės raiščiu, galėtume matyti, kad kiekvienas žmogus yra be galo nuodėmingas. Aiškiai suvoktume, jog kiekvienas tvarinys priklauso nuo Dievo bet kuriuo atžvilgiu: savo esme, savo egzistavimu, amžiaus trukme ir visomis savo vystymosi sąlygomis. Prisimintume ir nesuskaičiuojamas savo nuodėmes, padidintas nuolatinio nedėkingumo. Įsisąmonintume ir pastovias savo blogybes: prisirišimą, bailumą, ištvermės stoką, nuolatinį galvojimą apie save, susijusį su nerimu ar irzlumu.

   Mūsų gerasis Mokytojas gerai žino iš kokio molio esame nulipdyti ir koks beprotiškas yra mūsų prigimties aršumas. Jis mus myli ir Jam užtenka jau vien to, kad mus nuolat mato susigėdusius dėl savojo niekingumo, visad pasitikinčius Jo gerumu, visad pasirengusius siekti nuolankumo.

   Reikia nuolat prieš Dievą atsižadėti tūkstančių nepagrįstų pretenzijų, kurios sąmoningai ar nesąmoningai gyvuoja širdies užkampiuose, Jį atsiprašyti dėl savojo bjaurumo, Jam dėkoti, kad mūsų nepalieka puikybės bedugnėje.

   Pagaliau reikia prašyti šviesos, kad pažintume savo būseną, kad pamėgtume mąstyti apie savo menkumą ir kad įgytume drąsos trokšti, jog su mumis būtų elgiamasi pagal mūsų vertumą.

   Nėra tokio meilės gaisro, kokio Jėzus negalėtų sieloje uždegti. Tik tereikia kad siela visiškai nepasitikėtų savimi.

   O Dieviškasis Sakale, pakelk mane aukštai į meilės dangų!

 

 

                    MEILĖ  SUŽADINA  MĄSTYMĄ

 

Jeigu esate su Kristumi prikalti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje  (Kol 3,1).

 

   Šioje žemėje žmogų paprastai gaubia klaidų atmosfera. Politiniai įvykiai, medžiaginiai rūpesčiai, visuotinai priimtų principų vergija, pasaulio papročiai, draugystės ryšiai, prabanga, mada ir tūkstančiai kitų priežasčių palaipsniui taip atitraukia dėmesį, kad žmogus tiesiog pamiršta, jog šalia šio pasaulio yra dar kitas – amžinybės pasaulis.

   Žmonių nuomonė, prisirišimas prie kokio nors asmens, prie daikto ar tarnybos, netgi prie užsiėmimo, smulkus pavyduliavimas, charakterių neatitikimas, dažnos pretenzijos – visa tai ir daugybė kitokių smulkmenų net ir kilniausią sielą nukreipia nuo paties svarbiausio dalyko. Kuomet protas būna taip išblaškytas ir nukreiptas į išorę, Jėzus negali jo užimti vidiniais dalykais.

   Visada reikia priešintis tam, ką Šventoji Dvasia vadina susižavėjimu smulkmenomis. Kad galėtume visad pakilti virš iliuzijų ir siekti tiesos, reikalinga dažnai ir giliai susimąstyti apie gyvenimo svarbą ir apie tai, kas po to seks.

   Pirmiausia, kas tai yra žmogaus gyvenimas? Lyginant su Dievo amžinybe, tai tik akimirka, tik sekundės dalelė. Žmogus trumpam laikui pasirodo šioje žemėje, pabūna joje keletą dienų, lyg keleivis kiek užtrunka kelyje, kad po to įeitų amžinybėn.

   Šioje didžiulėje visatoje žmogaus vieta yra labai ribota, o jo valia visai mažareikšmė; čia nedaug kas žmogų žino ir dar mažiau kas juo rūpinasi. Erdvė, kurią užima jo namai ir jo nuosavybė, yra gana mažytė, o po mirties ji dar labiau sumažės. Ta žemė, kurioje žmogus taip maža vietos teužima, tėra tik atomas lyginant ją su dangaus platybėmis.

   Visi tie žmonės, kurie taip godžiai vaikosi pelno ir malonumų, visos tos tautos, kurios tarpusavy plėšosi kad užsitikrintų viešpatavimą pasaulyje – tai tik saujelė skruzdžių, besitampančių dėl šiaudelio. O tuo metu, kol siekia savo išsvajoto tikslo, nejučia prisiartina prie karsto, kuris praryja visas jų puoselėtas viltis.

   Tik nedaugelis išrinktųjų sielų mintimis ir širdimi pakilo virš tų muilo burbulų ir rūpinosi amžinuoju gėriu. Tačiau net ir jie kentė savo bendrakeleivių patyčias ir persekiojimus. Nes tyčiojamasi iš teisuolio paprastumo (Job 12,4). Kaip gi tinka čia prisiminti Šventosios Dvasios žodžius, jog kvailių skaičius yra begalinis!

   Mirtis viską greit užbaigs ir viskas praeis: didybė, turtai ir malonumai. Krikščioniškoji siela, pamąstyk apie mirtį, kuri lyg po kelių minučių jau turėtų ateiti. Mirtis - tai perėjimas iš laikinumo į amžinybę, iš žinomo į dar nežinomą, iš iliuzijų į tikrovę, iš kintamumo į pastovumą. Tą slenkstį sielai tenka pereiti vienai, be jokio tvarinio pagalbos. Už karsto lentos jau niekas su tavim nebedraugaus, ir tik tavo geri ar blogi poelgiai pasiliks prie tavęs. Tavo giminės ir draugai išlies keletą ašarų, prie tavo karsto sukalbės keletą maldų, daugiau mąstydami apie savo nelaimę, negu apie tavo amžinąjį likimą. Po kurio laiko jų gailestis nurims, prisiminimai susilpnės, užsiėmimai juos išsklaidys, ir taip mirusio mylimojo atminimas išblės. Kaip tu pamiršti mirusiuosius, kurie pirma tavęs nuėjo amžinybėn, taip būsi pamirštas ir tu pats.

   Mirties akivaizdoje, išskyrus Jėzų, viskas yra tuštybė – net didžiausia draugystė, net amžinos ištikimybės priesaikos. O jei kartais ir atsirastų taip mylinti širdis, kuri visad tave prisimintų, tai ką tau padėtų jos ištikimybė?

   Tik Jėzus tau gali realiai po mirties padėti, tik Jis yra ištikimas ligi galo. Bet kokia kita draugystė yra trapi arba bejėgė.

   Tuoj po mirties įvyksta teismas. Siela atsiduria prieš Teisėją ir aiškiai išvysta visą savo gyvenimą su jo džiaugsmais ir liūdesiais, su dorybėmis ir nuodėmėmis, su visa daugybe smulkmenų. Siela pati save teisia ir žino, kad tas teismas yra teisingas. Tai būna pirmas susitikimas su Jėzumi. Pirmasis Dievo išvydimas! Tad koks bus tas pirmasis žvilgsnis: palankus ar priekaištingas, smerkiantis ar išteisinantis, Bičiulio ir Brolio nusišypsojimas ar prakeiksmo žaibas?

   Ką reiškia pasaulis, jo pripažinimas ar pajuokos, lyginant su ta baisia teismo didybe? Ką man reiškia pagyrimai ar papeikimai, užtarimas ar patiriami persekiojimai iš tų menkų būtybių, kurios vadinamos žmonėmis?

   Visa tai reikia ramiai ir ilgai apmąstyti, įsigilinti ir įsijausti į šitų didžių tiesų smulkmenas, iki sielos gelmių persiimti tais svarbiais įspūdžiais ir juos nuolat priešpastatyti vaikiškumui, smulkmeniškumui bei tuščioms svajonėms, kurios sielą apgaubia kaip tiršta, klaidinanti migla.

 

 

           MEILĖ  VALDO  VAIZDUOTĘ

 

   Geriau kantrus vyras už galingą, o   valdantis   

   savo širdį – už miestų valdovą  (Pat 16,32).

 

   Turime būti šventi kaip žmonės, o ne kaip angelai.

   Dievas visai nereikalauja sunaikinti jausmus nei įgimtus potraukius; Jis nedraudžia mums gyventi pagal savo prigimtį, kurią pats mums suteikė; Jis nedraudžia mums džiaugtis grožiu, kurį taip gausiai išbarstė aplink mus: Jis tenori, kad visu tuo naudotumės pagal Jo nustatytą tvarką. Juk Jis pats mums davė tą įsakymą: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis.

   Taigi turime mylėti, kaip pats Jėzus mylėjo: pojūčiais, jausmais ir vaizduote.

   Kuomet Jėzų įsileisime į savo sielą ir leisime ją valdyti kaip Jam patinka, tuomet Jis mums greit parodys, jog kiekviena mūsų galia, kiekviena mūsų žmogiškos prigimties dovana, Jo išgydyta, nėra kliūtimi Jo meilei reikštis, kad mus padarytų į Jį panašiais.

   Jeigu Jis mums davė jausmingą širdį, tai turi teisę ir geisti, kad ji tik Jam priklausytų; jeigu mums davė gyvą vaizduotę, tai nenori, kad mes skųstumės iš jos kylančiais sunkumais, bet trokšta, kad mes ją valdytume pagal Jo valią.

   Kelyje į tobulumą vaizduotė turi paskirtį abstrakčias tikėjimo tiesas paversti gyvais vaizdais, jas išryškinti bei protiškai sukonkretinti ir patraukliu būdu pateikti valiai.

   Pavesk vaizduotei amžinųjų tiesų išryškinimą, pragaro kančių įsivaizdavimą, didelio pasitikėjimo sužadinimą amžinos palaimos viltimi. Ji išryškins prieš tavo akis šlovingąjį Išganytoją Jėzų Kristų, atvers tau Jo dieviškojo gyvenimo smulkmenas nuo prakartėlės iki kryžiaus; tave nuves ligi Jo Dieviškos Širdies, kad išgirstumei Jos meilės tvinksnius, parodys tau Jo gerumą, meilingumą, nuolankumą ir nepalyginamą kantrumą.

   Tad vaizduotės pagalba yra vertinga, stenkis jos nepražudyti piktnaudžiavimu, elgdamasis neatsargiai. Neapvaldyta vaizduotė pasireiškia visose srityse. Aiškinant paprastus kasdieninio gyvenimo įvykius, o ypač politinius ir istorinius reiškinius, vaizduotė linkusi viską pakeisti, viską perdėti. Jos siūlomi sprendimai būna šališki, neteisingi, nepakantūs. Dėl tokio nuolatinio perlenkimo į vieną ar kitą pusę, vaizduotė padaro žmogų, paklūstantį jos įtakai, netinkamu jokiam savarankiškam darbui, o ypač šventumo reikalui.

   Vaizduotė taip pat iškreipia žmogaus nuomonę apie savo nuopelnus. Keista, kad išskyrus šventuosius, visi apie save galvoja geriau, negu kad apie juos galvoja kitas. Ar maža tokių, kurie neužkibtų už nepagrįstų svajonių, kurie nekurtų tuščių ateities planų, sau juose priskirdami kuo žymiausią vaidmenį?

   Tokias svajones reikia iškart nutraukti ir vaizduotę sugrąžinti į tikrovę.

   Vaizduotę gali labai uždegti ir nesveikas protavimas, kuomet patiriame kitų mums daromus nemalonumus. Užtenka žodžio, poelgio, judesio, šypsnio, kad kiltų išvada apie pasityčiojimą, įžeidimą, panieką. Iš smiltelės pasidaro kalnas, viskas išvirsta į blogį, viskas išverčiama, padidinama, perdedama.

   Išmintingas žmogus tokiems vaizduotės antpuoliams nepasiduoda, bet ją sulaiko jau iš pirmos akimirkos. Išmintingas apsigalvojimas, prisiminimas ankstesnių nuopuolių, kuriuos praeityje vaizduotė jau buvo sužadinusi, gali sulaikyti pirmąjį antplūdį.

   Nieko nereikia daryti stipraus įspūdžio įtakoje. Sudirgintiems nervams reikalinga duoti laiko nusiraminimui. Vėliau sveikas protas nuspręs ką reikia daryti.

   Dvasinė pažanga daugiausia nukenčia dėl neapvaldytos vaizduotės. Siela, jai pasidavusi, nori vaizduotę įsileisti į visus savo dvasinius reikalus, nors tikrumoje beveik visada ją reikia nuo tų dalykų laikyti atokiai.

   Nėra reikalo slankioti po labirintus, kuriuos vaizduotė sukuria: tereikia nuo jos nusigręžti, atstumti jos pasiūlymus, jos teiginiams priešpastatyti karštą meilės aktą Jėzui ir Marijai.

   Mokykis gyventi valingai, išugdyk sieloje ištvermę, kurios negalėtų pajudinti sunkumai, neatskiriami nuo jokio svarbaus užsiėmimo, tuo pačiu ir nuo tobulybės siekimo.

   Sausrose ir dvasinės vienatvės metu, kuomet jausmai pavargsta, prisimink jog tobulumo pagrinde yra vienijimasis su Dievu per paprastą valios aktą ir savo pareigų vykdymą. Kai suprasi tą pagrindinę tiesą, gana greit išsivaduosi iš vaizduotės jungo.

 

 

        MEILĖ  SUTRAMDO  AISTRAS

                                                 

                                        Duodu jums savo ramybę  (Jn 14,27).

 

  Žmogus yra nuostabiai sukurtas. Trys skirtingos gyvenimo rūšys viena kitą pranoksta, palaiko ir jį visą apima: jausmų gyvenimas, proto gyvenimas ir dieviškasis gyvenimas. Kiekvienas jų susideda iš pažinimo ir meilės.

   Jausminio gyvenimo pažinimas išauga išoriniuose ir vidiniuose jausmuose, o jų pateiktą jausminį gėrį myli ir jo geidžia taip vadinamas jausmų troškulys. Ši žmogaus savybė, siekianti jausminio gėrio ar, priešingai, blogio, vadinama aistra arba jausmingumu. Tai bangavimas meilės ar neapykantos, geidimo ar pasibjaurėjimo, džiaugsmo ar liūdesio, vilties ar nusiminimo, drąsos, baimės arba pykčio.

   Šios aistros, kaip tokios, nėra nei blogos nei geros. Jų gerumas ar blogumas priklauso nuo priežasties, kuri jas sužadina. Išmintinga valia turi joms suteikti atitinkamą pagrindą. Aistros turi būti valios tarnaitėmis. Jų uždavinys yra jausmų pagalba stiprinti valingus meilės aktus.

   Dievo planuose jausmai yra tartum eiklūs žirgai, kurie turi sielos karietą greičiau nuvežti į šventumą. Bet tie žirgai yra nedresiruoti, kiekvienas jų nori žmogų traukti savo kryptimi. Dėl to reikia vežėjo arba jėgos, valios ir kantrybės, kad juos išmokytų paklusti, kad pasuktų viena kryptimi, paragintų, o dažniausiai – kad tramdytų jų užsidegimą.

   Tai puikus darbas, ir kai valia savo jausmus užvaldo bei juos tvarko pagal savo norą, tuomet greitai eina į šventumą. Tad reikia ryžtis šitam jausmų apvaldymo darbui ir jį vykdyti atskirai kiekvienai aistrai.

   Siela turi stengtis, kad tie nevalingi jausmai nepasireikštų išorėje, ypač kai antipatiją sukelia charakterių skirtumas, kai ji kyla iš aiškių ydų ar iš savotiškos elgsenos. Su tokiais jausmais reikia smarkiai kovoti ir jiems priešpastatyti meilę.

   Didelė dvasinio žmogaus yda yra pasipūtimas, nekalbėjimas, tuo išreiškiant nepasitenkinimą dėl nepakankamo jo įvertinimo. Net vaikui toks elgesys yra vargiai pateisinamas. Siela, kuri šiai ydai pasiduoda dėl nevykusio ankstyvojo auklėjimo, turi imtis reikalingų, kartais didvyriškų pastangų, kad tą aistrą apvaldytų.

   Po to reikia suvaldyti troškimus. Reikia įprasti nieko netrokšti, tik Dievo meilės ir savo pareigų vykdymo. Kai tik pasireiškia kitokie troškimai, nors geri ir nekalti, valia turi kreiptis į Jėzų, kad pažintų Jo mintį, ir jei tie troškimai nesiderina su Mokytojo planais, - juos reikia atmesti.

   Ypač nereikia klysti ieškant priemonių tobulybei siekti. Siela net neturi daugiau trokšti skurdo negu prabangos, pažeminimų negu pagarbos, labiau kryžiaus negu džiaugsmų (net jeigu Jėzus tam duotų aiškų įkvėpimą, kas gana dažnai pasitaiko). O ypatingai nereikia trokšti labiau sveikatos negu ligos, labiau veiklumo negu ramybės, vienumos negu įvairiausių darbų, paguodos negu sausros. Dievui visa tai turi vienodą reikšmę. Svarbu tik žinoti, ką Dievas sielai skiria.

   Reikalinga taip pat suvaldyti baimę, neramumą dėl praeities, perdėtą rūpestį dėl ateities, būgštavimą dėl dabartinių pareigų atlikimo. Nes mes nesame vergai, bet tikrieji vaikai mūsų dangiškojo Tėvo, kuriam žinomas mūsų silpnumas ir nepastovumas. Jeigu pakiltume virš savęs, tai patikėtume Evangelija, kuri mums kalba paties Jėzaus žodžiais: Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6,33).

   Kad galėtume valdyti savo sielą, reikia apriboti net džiaugsmą. Išmintingasis nesimėgauja perdėtais džiaugsmais, nes žino, kad žemėje nėra nieko pastovaus ar nekintamo. Kuomet Dievas per aplinkybes, asmenis arba tiesiog pats pasiunčia į gyvenimą saulės spindulį, siela atsiveria jį priimdama ir už jį dėkoja visokio gėrio Kūrėjui. Bet ir šis džiaugsmas yra ribotas. Tik vienas dalykas gali be ribų džiuginti Dievui atsidavusią sielą: tai mintis, kad Jėzus joje ir per ją gyvena, ir amžinos meilės viltis – danguje nenutrūkstamai susijungus.

   Dar labiau negu perdėtą džiaugsmą reikia šalinti liūdesį, nes tai pavojinga būsena. Jo priežastį dažnai sunku pastebėti; jis palaipsniui kyla, vystosi ir plečiasi. Dažnai atsiranda dėl smulkių priešingumų pertekliaus. Taip pat turi reikšmės sveikatos būklė ir oro įtaka.

   Liūdesys atsiranda gilumoje sielos, kuri ilgisi draugystės, ramybės, linksmybių, bet sutinka tik tuštumą, šaltumą, darbą ir nemalonumus. Siela, kuri nenori anksčiau ar vėliau patekti į pražūtį, turi nugalėti liūdesį. Liūdesys yra aistra, ir jeigu leisi jam užaugti, tai greitu laiku apims visą sielą. Reikia iškart sulaikyti jo veikimą, kreiptis malda į Dievą, o jeigu apatiška siela nenori melstis ir užsikerta liūdesyje, būtina ją priversti melstis. Reikia veržtis prie Dievo per atsidavimo aktą, pateikti sielai įtikinančias mintis, kurios silpnintų liūdesio išraišką.

   Liūdesys niekam netinka. Jis naikina sielos jėgas, atima sugebėjimą melstis ir dirbti, padaro žmogų nemielą sau ir kitiems. Jėzus nenori, kad Jo tarnų veidai būtų liūdni ir paniurę; Jam nemielos sielos, kurios visur mato tik tamsias spalvas, o pesimizmą vertina kaip doros požymį. Jėzus mato mūsų silpnybes, kurios Jo neįžeidžia, ir dėl to Jis piktai neprikaišioja, bet greičiau linkęs mus išteisinti ir meilingai padėti.

   Krikščioniškoji siela, jeigu nori patikti Jėzui, priimk Jo ramybės, gailestingumo ir kantrybės dvasią. Jeigu kokiame nors dalyke būtų tik viena pusė gera, o devyniasdešimt devynios blogos, žiūrėk vien tik į gerąją, kaip kad darydavo švelnusis šv.Pranciškus Salezietis. Viską paversk į gera, nekritikuok kitų, bet nedarkyk ir savęs. Sudėk visas savo ydas prie Jėzaus Širdies, didžiai nusižeminęs prašyk, kad Jis viską ištaisytų; leisk Jam tokiu būdu tavyje vykdyti atpirkimo darbą. Jis už tai tau bus dėkingas.

   O kai kenti, neskelbk visiems savo nelaimės, kad tavęs gailėtųsi ar dėl tavęs krimstųsi. Eik pas Jėzų, atverk Jam savo skausmą, verk jei nori, tačiau nedelsk Jam pro ašaras nusišypsoti.

   Tokiu būdu išlaikysi vidinę ramybę bet kokiose aplinkybėse, o tavo jausmai niekuomet nebus tokie karšti ar smarkūs, kad ištrūktų iš tavo valios ir ją išvestų iš gero kelio.

   Taip įsigysi pastovią nuotaiką, kurios negalės sudrumsti joks išorinis įvykis ir jokia vidinė reakcija. Tokia vidinė pusiausvyra ir ramybė leis Jėzui greitai ir nenutrūkstamai tavyje užbaigti Jo darbą.

 

    

            MEILĖ  SAUGO  JAUSMUS

 

Argi nežinote, kad jūsų kūnas yra Kristaus nariai?  (1 Kor 6,15).

 

   Dievas mus taip sutvėrė, kad kūnas, raumenys, nervai, jausmai mūsų gyvenime turi svarbų vaidmenį. Iš tokios žemos prigimties Dievas nori išugdyti begalinę garbę; Jis nori, kad ta būtybė, kurios šaknys įleistos į žemę, savo viršūne pasiektų pačias dieviškojo gyvenimo aukštumas.

   Dėl to reikia taip išmintingai valdyti jausmus, kad jie visada ištikimai tarnautų sielos reikalams. Nevykęs šios srities sutvarkymas gali turėti  labai blogas pasėkas, kurios sieloje susilpnina Dievo meilę ir net ją visai sunaikina, iš naujo prikeldamos savimeilę.

   Visada reikia saugoti nervų sistemos pusiausvyrą, kad nenukryptų į perdėtą jausmingumą ar liguistą irzlumą. Kai kurios pamaldžios sielos į šią silpną savo gyvenimo pusę nekreipia dėmesio. Asmeniniame gyvenime - dirbant, skaitant, bendraujant, pramogaujant - prieraišumą prie to, kas žadina jausmingumą, sukelia emocijos. Tokiems asmenims susijaudinimas yra lyg narkotikas, kuris migdo ir laikinai nuramina jų nervų sistemą. Bet nedaug tereikia, kad irzlumas pasireikštų dar stipriau.

   Tokiose sielose Dievas negali laisvai viešpatauti. Rafinuota savimeilė, stiprių įspūdžių poreikis jose per daug užima vietos. Įspūdžiai sugeria visas gyvybines jėgas, jausmingumas sunaikina gyvybės syvus. Po  tokių jausmingumo malonumų ateina nuovargio ir negalios dienos. Pertempta nervų sistema reikalauja poilsio.

   Tokio nervinio sužadinimo siela turi rūpestingai vengti. Maldoje neturi siekti susijaudinimo. Paguodos minutėmis ar bendraujant su Dievu turi vengti jausminės pusės išryškinimo ir stengtis sužadinti grynai dvasinius meilės aktus aplenkdama jausmingumą.

   Kad gyventume, reikia palaikyti kūną. Be kūno jėgų nėra ir valios jėgos. Tačiau per daug lepinamas kūnas maištauja, todėl reikia laikytis vidurio. Pragaištinga kūnui duoti viską, ko jis geidžia. Kuo daugiau jam nusileidžiama, tuo daugiau jis reikalauja, o kuomet įgyja valdžios, ima klastingai apgaudinėti sielą.

   Kūnas yra vergas, todėl su juo reikia atitinkamai ir elgtis, tai yra, duoti jam tik tai, kas reikalingiausia. Kūnui reikalingas poilsis, pertraukos ir maistas. Būtų pražūtinga klaida, kurią daro kai kurios sielos, neduoti kūnui palengvinimų ir reikalingo poilsio. Kasdienė patirtis rodo, jog dažnai liūdesys, sausros, prislėgtumas kyla dėl to, kad kūnui neduodama reikalingo atokvėpio. Sunkumai, kurie rodėsi nenugalimi, po nakties poilsio išnyksta lyg užburti: protas lengvai randa išeitį beviltiškoje padėtyje, sugrįžta drąsa, sustiprėja valia, nurimsta nervai ir vaizduotė, prašviesėja mintys.

   Žmogus privalo išnaudoti kūniškąją savo asmenybės dalį kaip galima daugiau. Jeigu kūno gyvenimas tvarkomas išmintingai jį apribojant, tai iš jo galima tikėtis didelių ir rimtų paslaugų.

   Jėzus, kuris gerai pažįsta mūsų prigimtį, iš daugumos sielų nereikalauja didelių išorinių apsimarinimų. Nebent Dieviškasis įkvėpimas, patirtas per dvasinį vadovą, reikalautų išimtinio griežtumo.

   Krikščioniškoji siela, dvasiniame gyvenime tereikia būti vaiku. Dideli apsimarinimai yra skirti didžioms sieloms. Tačiau, jeigu nori, gali savo mažumą papildyti didvyriška ištverme savarankiškai apsimarinant ar atgailaujant. O jei nusprendei ką nors dėl Jėzaus padaryti, tai stenkis ir įvykdyti; tuo Jam suteiksi didelį malonumą.

 

   Perdėtas pataikavimas kūnui ir pasidavimas liguistam jausmingumui, tai du labai blogi dalykai, kurie veda prie trečio, dar blogesnio: jausminio užsispyrimo, kuris naikina angeliškąją dorybę - gražų ir mielą skaistumą.

   Jausmai, kad atliktų savo paskirtį, turi iš išorinių dalykų priimti tik tai, kas neprieštarauja galutiniam tikslui ir nesusilpnina valios siekiant Dievo meilės. Tačiau tikrovėje jausmai pasirenka dalykus labiausiai priešingus dvasiai ir lenkia žmogų ieškoti malonumų, esančių kuo toliausiai nuo grynos Dievo meilės. Todėl kova už angeliškąją [skaistumo] dorybę kartu yra reikalingiausia, sunkiausia ir nenutrūkstama. Ji reikalauja nuolatinio budrumo. Užtenka minutei apsileisti, ir gali būti vėlu. Net amžius neišvaduoja nuo kovos. Kas nėra įsitikinęs, kad ta kova tęsis net ligi mirties, tas negali būti saugus. Šioje žemėje kiekvienas žmogus turi žinoti, jog visad stovi ant bedugnės krašto, ligi kurio tėra vos keli coliai.

   Daug yra priežasčių, dėl kurių ta kova yra būtina, sunki ir nuolatinė. Polinkis į blogį yra taip įsišaknijęs nupuolusio žmogaus prigimtyje, kad mažmožis gali jį sužadinti ir kartu nustumti į prapultį. Patirtis rodo, kad vienas žvilgsnis, žodis ar vaizdas gali viską sugriauti. Viena kibirkštis gali sukelti baisų gaisrą.

   Iš kitos pusės, žmogus yra taip silpnas, kad jokia dorybė, joks skaistus įprotis, joks atsargumas negali jo visiškai apsaugoti. Būna pagundų tokių švelnių, tokių įkyrių, taip apgaubtų patraukliomis aplinkybėmis, kad jokia žmogiškoji širdis negali savęs laikyti pakankamai pajėgia joms atsispirti. Reikia prašyti Dievą, kad niekad mums tokių pagundų neleistų. Jėzus yra ištikimas kuomet Jo prašo: Jis neleis, kad pagundos viršytų mūsų jėgas.

   Tačiau sielos, net iš gerųjų tarpo, rodo nesuprantamą pasitikėjimą savimi, kai angeliškajai dorybei gresia tikras pavojus. Kaip labai Jėzus jas turi mylėti ir dėl jų nekaltumo pavyduliauti, kad taip saugo nuo nupuolimo, kai tuo tarpu pačios sielos nesilaiko jokio atsargumo!

   Krikščioniškoji siela, kur tik bebūtum, - užsidariusi vienuolyne ar gyvenanti tarp pasaulio pavojų ir vilionių, - pasiryžk dar šiandien saugoti savo pojūčius, ypač regėjimą. Kuo labiau apvaldysi jausmus, tuo saugesnė būsi, tuo glaudžiau susijungsi su Dievu, tuo daugiau patirsi širdies ramybės.

   Be to, nepamiršk nuolat melsti šventos skaistumo dorybės. Atsižvelgdamas į tavo maldą, Dievas atitolins nuo tavęs daugelį pavojų, kuriuose slypi nupuolimas.

   Dažnai kasdien slėpkis po Mergelių Karalienės apsiaustu. Pavesk Jai savo akis, ausis, širdį, visą save, kad tave tvarkytų kaip savo nuosavybę ir tave saugotų visuose tavo keliuose. O jei kur ir parpulsi, iškart nukratyk nuo kojų tas dulkes karštu atgailos aktu arba nuolankia išpažintimi.

 

 

             MEILĖ  TVARKO  IŠORINIŲ  DALYKŲ  VARTOJIMĄ

 

          Žmogus yra gyvas ne vien duona  (Mt 4,4).

 

   Viskas yra jūsų, - sako šventasis Paulius, -bet jūs esate Kristaus, o Kristus Dievo. Visi tvariniai, visi išoriniai dalykai, visa gamta priklauso žmogui. Jis gali juos laisvai vartoti su sąlyga, kad visa tai pasitarnaus tikslui, kuriam jie yra duoti.

   Būtų klaida manyti, kad šventųjų protas ir širdis buvo uždaryti išoriniam pasauliui. Niekas taip nemylėjo gamtos ir taip švelniai bei nekaltai ja nesimėgavo, kaip Dievo žmonės. Jie gerai suprato esą Karaliaus vaikais, ir kad visi tvariniai turi jiems tarnauti bei nuolat priminti Tėvą, esantį danguje.

   Vidutiniškoms sieloms tvariniai, užuot buvę priemone vedančia į Dievą, pavirsta tikslu, prie kurio prisirišama. Užuot priminę Dievą ir Jo dievišką tobulumą, tvariniai pririša žmogaus dėmesį ir širdį prie savęs; užuot buvę medžiu, kuris prie kelio pasodintas teikti pavargusiam keleiviui savo vaisius ir pavėsį, pavirsta kliūtimi, užtveriančia kelią.

   Kiekvienas tvarinys, kurį žmogus panaudoja ne tam, kad padidintų savyje Dievo meilę, ugdo išlepimą, tinginystę, gobšumą, žodžiu – įvairiausią savimeilę.

   Vartodama išorinius dalykus siela neturi turėti kito tikslo, kaip suartėjimą su Dievu, meilės aktų sužadinimą, sėkmingesnį savo darybių ugdymą, pareigų atlikimą ir apsisaugojimą nuo nuodėmių. Tokiu būdu vartoti tvarinius reiškia būti nuo jų nepriklausomam, būti beturčiu dvasioje. Tai reiškia priklausyti skaičiui tų, kuriems Jėzus Kristus skyrė savo pirmąjį palaiminimą: Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė (Mt 5,3).

   Tad dvasios neturtas visų pirma yra neprisirišimas prie turimų ar neturimų šios žemės gėrybių. Beturtis dvasioje atsisako pertekliaus rinktinių gyvenimo patogumų, pramogų išsiblaškymui. Tenkinasi paprastu maistu, drabužiais ir pastoge.

   Beturtis dvasioje nors ir neniekina bendravimo su galingaisiais, tačiau mieliau pasirenka mažųjų ir nuolankiųjų draugiją. Jis protingai rūpinasi gėrybėmis, kurias valdyti jam Dievas patikėjo; tas gėrybes jis laiko lyg iš Dievo pasiskolintu kapitalu, kurio procentus turi išdalinti vargšams ar panaudoti šventiems dalykams.

   Toks išsivadavimas nuo tvarinių, gyvenant tarp kitų, yra įmanomas. Tokių žmonių buvo visais amžiais iš visų luomų, tokių yra ir dabar. Tai vienas iš puikiausių įrodymų, ką malonė gali padaryti žmogaus sieloje, iš prigimties taip geidžiančioje gyvenimo džiaugsmų ir gėrybių.

   Dažnai visiška šio pasaulio gėrybių nuosavybė būna kliūtimi siekiant tobulo dvasios neturto. Taip sakė pats Jėzus, kuris gerai pažįsta mūsų menkumą.

 

 

                                           JĖZUS  YRA  MALONUS

 

  Kas laikys save mažu… (Mt 18,4).

 

   Geros širdies požymis yra būti mandagiu su visais. Veidas visada giedras, visada nuoširdus, visada malonus, visad rodantis sielos gerumą.

   Toks yra Jėzus. Savo žemiškojo gyvenimo metu visus priimdavo su vienodai maloniu gerumu. Jo kakta visada būdavo giedra, o akys besišypsančios. Visi galėjo prie Jo prisiartinti be būgštavimo, ir iš tiesų visi prieidavo.

   Fariziejai ir sadukiejai ateidavo norėdami Jam sudaryti sunkumų ir statyti pinkles. Jėzus ardo jų intrigas išmintingu žodžiu, nelauktu posūkiu, stebuklu, tačiau jų nesikrato.

   Turtuoliai kviečia Jį prie savo stalo, vieni nuoširdžiai žavėdamiesi, kiti norėdami pasirodyti. Jėzus priima jų kvietimus, o kartais apsilanko ir neprašytas. Užeina į didžiūnų namus ir į vargšų trobeles; eina ilsėtis į Lozoriaus sodybą ir į Petro uošvės pirkelę. Su vienodu gerumu sutinka turtingą jaunuolį, mokytą Juozapą Arimatietį, prie kelio sėdintį aklą elgetą ir nelaimingą raupsuotąjį, kuris iš tolo šaukėsi Jo gailestingumo.

   Savo gerumą Jis dalina visiems. Prikelia Lozorių, savo bičiulį, ir prigydo ausį Malkui, savo persekiotojui. Prikelia gyvenimui sinagogos vyresniojo Jajiro dukterį ir našlės iš Naimo vienturtį sūnų. Jėzus yra visada geras, visada malonus.

   Tačiau Jis turi savo numylėtinių: vaikučius, vargšus, nuolankiuosius, šio pasaulio nelaiminguosius. Ir būtent tuo pasireiškia ypatingas Jėzaus Širdies jautrumas.

   Gerasis Mokytojas myli vaikus ir to neslepia. Mėgsta būti tarp vaikų, juos glamonėja, laiko ant kelių ir laimina; o kai Petras, galvodamas kad tas mokinių įkyrumas ir vaikų grūdimasis apsunkina Viešpatį, ėmė juos varyti šalin, Jėzus imasi juos ginti.

   Iki Išganytojo atėjimo vaikai nebuvo vertinami nei mylimi. Kai kuriose tautose, gimus vaikui, svarstydavo ar jis turi gyventi, ar būti sunaikintas.

   Tačiau nuo tada, kai Jėzus subūrė vaikučius apie Save, visame pasaulyje atsirado lopšeliai, našlaičių namai, visokiausios įstaigos. Dievui pasišventusios mergelės, Karalių Karaliaus numylėtinės, tapo slaugėmis, auklėtojomis ir motinomis vargšų vaikučių, paliktų pasaulyje be globos, be namų ir be meilės.

   Kaip gi sunkus yra vargšo likimas! Jėzus, sujaudintas to nelaimingųjų vaizdo, atėjo į žemę visų pirma tam, kad išgelbėtų ir paguostų mažuosius bei apleistuosius. Kad veiksmingiau jiems padėtų ir su didesne meile juos išvaduotų, maloningasis Jėzus tapo vienu iš jų: anot šventojo Pauliaus, prisiėmė tarno išvaizdą. Gimė neturtingoje šeimoje. Jo motina ir tariamasis tėvas nėra gerbiami; jiems visos durys uždarytos, o pasaulio Sutvėrėjas turi gimti tvarte, gulėti ėdžiose ir būti šildomas gyvulių kvėpavimu. Netrukus Jį tuoj ima persekioti šio pasaulio galingieji, kad net tenka bėgti į Egiptą.

   Sugrįžęs į Nazaretą tampa dailidės Juozapo mokiniu. Su savo tariamuoju tėvu ištisas dienas dirba, vakare kartu grįžta namo, ant pečių nešdamiesi jo įrankius. Tokį nuolankaus darbininko gyvenimą pasaulio Sutvėrėjas pragyveno ligi trisdešimtųjų savo amžiaus metų.

   Mokyti vargšus, padėti mažiesiems, guosti sielvartaujančius, išlaisvinti prislėgtuosius – tokia buvo Dieviškojo Mokytojo užduotis. Jis tai paskelbė jau pirmuoju Savo viešu pasisakymu. Nuo tada nuolat apie Jį telksis vargšai, ligoniai, luoši, akli, kurti, nebyliai, visokie nelaimingieji, kurie Jo prašys sveikatos, patarimo, paguodos, apgynimo nuo priešų ir šmeižėjų.

   Gerasis Mokytojas visus priima su vienodu maloningumu: išgydo, pakelia, apgina. Jis yra liaudies žmogus ir liaudis tą gerai jaučia: nori Jį net savo karaliumi padaryti.

   Ir iki šiol nepasikeitei, gerasis Jėzau! Šimtmečių eigoje mėgai būti tarp mažutėlių, nuolankiųjų ir tų, kurie į juos panašūs. Myli, Jėzau, mažąsias sielas, nepasitikinčias savimi ir nežinančias kitos užuovėjos, kaip Tavo gerumas, kitos atramos, kaip Tavo Širdis ir kitokio mokslo, kaip Tavoji Meilė.

 

 

               JĖZUS  YRA  GAILESTINGAS

 

Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas  (Žyd 2,17).

 

   Visi esame nuodėmingi ir labai reikalingi bičiuliškos širdies, kuri atjaustų mūsų menkystę, suprastų mūsų silpnumą, padėtų mums, padrąsintų, ir kurios atlaidumas niekad neišsektų.

   Bet kur surasti tokią širdį? Juk pasaulis atšiaurus ir egoistiškas. Net geriausi draugai mane dažnai apvilia, pagaliau ne visada suvokia mano varganą padėtį.

   Tad į Tave kreipiuosi, mano Jėzau, kuris esi pilnas meilės ir gailestingumo.

   Vargšų nusidėjėlių gailėjimas atvedė iš dangaus Dievo Žodį. Jėzus negalėjo be užuojautos žiūrėti į nelaimę, todėl kvietė: “Ateikite pas mane visi, kurie kenčiate ir esate apsunkinti, o Aš jus atgaivinsiu”. “Jeigu kas trokšta, teateinie pas mane ir tegeria”.

   Jėzus yra geras. Taip geras, kad būtų atleidęs ir išdavikui Judui, ir net norėtų numirti už pasmerktuosius, jei tik jie išsigelbėti galėtų. Pats tai yra apreiškęs vienai šventajai. Jis yra toks gailestingas, kad mielai iškentėtų visas savo kančias tiek kartų, kiek žemėje yra nusidėjėlių, jei tik tuo galėtų suminkštinti jų širdis.

   O jeigu tu, krikščioniškoji siela, būtumei vieninteliu nusidėjėliu žemėje, Jėzus norėtų tik dėl tavęs įsikūnyti ir numirti, kad tave nuo pragaro apsaugotų ir tavo meilę laimėtų.

   Bet kodėl taip atsitinka, kad taip dažnai Dievo bijaisi? Kuomet nusidedi, tavo širdis susigūžta ir užsidaro savyje. Veltui tada Jėzus beldžiasi į tavo duris, ragindamas Jam atidaryti ir su Juo susitaikyti: bėgi nuo Jo kaip Adomas rojuje.

   Stoka pasitikėjimo Dievo gailestingumu po nuodėmės yra viena didžiausių kliūčių kelyje į tobulumą. To priežastimi yra užslėptas pasitikėjimas savimi; tai susierzinimas matant savo menkumą.

   Ne kažin koks menas yra pasitikėti Jėzumi, kuomet siela Jo nėra įžeidusi, kai būna Jo malonėje. Tačiau pasitikėti po nusidėjimo, tūkstantį kartų tą pačią nuodėmę padarius, - toks pasitikėjimas, vėl ryžtantis nebenusidėti, sužavi Jėzaus Širdį ir pagarbina Jo neišsenkantį gailestingumą. Tai toks pasitikėjimas, kokio Jis trokšta. O Jėzus visada toks pat.

   Didžiausias malonumas, kokį Man galima suteikti, tai tikėti Mano Meile; kuo daugiau ja tikima, tuo Mano džiaugsmas didesnis, o jei kas nori, kad jis būtų milžiniškas, tegul be galo tiki Mano Meile (Soeur Benigne Consolata).

   Jėzau, pasitikiu Tavimi, myliu Tave!

 

  JĖZUS  YRA  IŠTIKIMAS

 

  Niekas jų nepagrobs iš mano rankos  (Jn 10,28).

 

   Mūsų širdis yra taip sukurta, kad nuolat ieško ištikimo draugo, o kuomet jį suranda, jaučiasi lyg lobį įgijusi. Ištikimas draugas yra esminiai vertesnis už auksą ir sidabrą, nes turtai neturi vertės, jeigu širdyje nėra meilės. Atvirkščiai - vargas, trūkumai ir kentėjimai praranda savo kartėlį, kuomet visa tai su mumis dalinasi bičiulio širdis.

   Jėzus žino tą žmogiškos širdies savybę, tad nori būti mūsų ištikimu bičiuliu. Dar daugiau: pripildė mūsų širdis taip didžiais troškimais ir paliko jose tiek silpnumo, kad joks žemiškas draugas nepajėgia jų pilnai patenkinti nei užpildyti.

   Tai didelė tiesa. Niekas, išskyrus Dievą, nepajėgtų būti su mumis pakankamai kantriu. Esame tokie nepastovūs, kaprizingi, o, be to, tokie reiklūs, kad tik Jėzaus begalinis gerumas gali mūsų neapleisti. Šiandien esame linksmi, o ryt jau nuliūdę; šiandien mandagūs, o rytoj subjurę, savimeilūs, nepakantūs. Patys gi norime, kad mūsų aplinkiniai visada būtų geri, romūs, kantrūs, atidūs ir paslaugūs.

   Iš tiesų, niekas negali būti toks dorybingas, kad šalia tokios daugybės trūkumų visad išliktų mums ištikimu.  Todėl į Tave kreipiamės, Jėzau: Tu esi ištikimas Bičiulis, kuris niekad neapgauni, kuris mane visad pakęsdavai, visad kantriai laukdavai. O kai aš, nusivylęs visais žmogiškais džiaugsmais, atsigręžiau į Tave, mane švelniai sutikai.

   Mano Jėzau, Tu esi ištikimas, Tu mano Dieviškas Bičiulis visam laikui, kuris esi pasakęs: Aš guldau savo gyvybę už savo avis. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą, ir jos nepražus per amžius; niekas neišplėš jų iš mano rankos.

   Krikščioni, brolau mano, jeigu nori būti Jėzaus bičiuliu, jeigu nori Jį mylėti visa širdimi, - dangus ir žemė gali pražūti, tačiau tavoji siela nepražus! Sunkiomis minutėmis prisimink tą tiesą.

   Žinoma, jog kartais liūdesys į duris beldžiasi. Ištrėmimas toks ilgas, kelias toks vienodas, o Jėzus taip toli! Siela, tiek daug gero girdėjo apie tą meilės šalį, apie tuos mūsų Tėvo namus, o tačiau turi dejuoti šitoje tremties žemėje. Kiek daug sielai yra kalbėta apie Jėzų, apie Jo jautrią meilę ir švelnų palankumą, apie tėvišką rūpestingumą, kuriuo apgaubia kiekvieną sielą, pats gi likdamas šešėlyje. Ir kyla joje niūrios mintys: kas žino, ar Jėzus užsiims jos menka būtybe, kuri buvo tokia neištikima, tokia baili ir tokia nepatikli? Kas žino, ar jos šventumo planai nėra tik svajonės, kurios išsisklaidys, kai prisiartins gyvenimo vakaras?

   Tai iš tiesų niūrios mintys. Tačiau jos kyla ne iš Jėzaus, bet iš tavojo priešo, kuris sunkiomis minutėmis stengiasi tau atimti drąsą. Nes Jėzus tikrai iš tavo širdies neišėjo! Tavo širdis Jam yra miela buveinė, kurioje randa malonumo, kurioje su džiaugsmu stebi tavo pastangas būti panašiu į Jį ir, kurioje būdamas, tau siunčia pagalbą, kad kovoje nepasiduotum.

   Vieną dieną apaštalai plaukė Genezareto ežeru; Jėzus nuvargęs miegojo valtyje, kai staiga pakilo smarki audra, todėl apaštalai buvo nusigandę.

   Jėzus tavo sieloje taip pat kartais miega. Jam miegant lyg siaučiančios bangos pakyla išsiblaškymai, nuobodulys, sausros, pagundos, abejonės ir niūrios ateities prognozės, grasindamos paskandinti tą silpną valtelę. Nerimas apima tave, tad skubiai žadini miegantį Mokytoją. Skundiesi kartodamas, jog Dievo nemyli, kad Jėzus miega dėl tavo nuodėmių kaltės, kad tavo valtis nuskęs. Pasakoji savo bėdas kiekvienam, kas tik nori klausyti. Be to, taip pasimeti, jog Jėzus noromis nenoromis turi nubusti, kad įsakytų vėjams ir jūrai, arba kad tau pasakytų: žmogau menko tikėjimo, kodėl suabejojai?

   Tegul tave paguodžia tai, kad nebuvo ir niekad nebus sielos, nors ir kaip ji uoli bebūtų, kuri dabar ar anksčiau nebūtų patyrusi nuotaikų, panašių į tas, kurios tave kamuoja.

   Kaip mažai žmonės nutuokia apie savo tikrąją naudą! Jeigu leistų Jėzui jose vykdyti Jo valią, visada gerą – žengtų milžiniškais žingsniais šventumo keliu. Deja, jie nori iš anksto žinoti Dieviškojo menininko darbus, nori turėti užtikrinimą, o dar daugiau – nori pasinaudoti Jėzumi. Sutinka Jį mylėti, bet kad už tą meilę jau šioje žemėje gautų atlyginimą. Nori tarnauti Jėzui, tačiau trokšta, kad ir Jis taip pat jiems tarnautų.

   Jėzus tau buvo geras su kaupu, tad ar Jis neturi teisės laukti pasitikėjimo Jo draugyste? Juk čia gyveni tikėjimo šešėliuose, tad ar galima jau dabar reikalauti aiškaus regėjimo? Koks čia nuopelnas, jei myli Jėzų čia pat esantį ir tau gausias malones duodantį? Ir koks čia garbinimas, jei prie Jo prisiriši priviliotas Jo gerumo ir dovanų? Taip ir pagonys galėtų mylėti.

   Tad būk stiprus ir didžiadvasis, nes ne samdinys esi. Sutemose, išsiblaškymuose, vidiniuose kentėjimuose, nesant šalia regimojo Jėzaus, galima geriausiai Jam įrodyti savąją meilę. Pagyvink tada savo tikėjimą prisimindamas Jėzaus žodžius, kad niekas tavęs neišplėš iš Jo rankų. Atmink, kad tavimi Jis užsiima daugiau negu visu medžiaginiu pasauliu; kad atidžiai klauso tavųjų pasiaukojimo žodžių; kad Jo Širdis virpa iš džiaugsmo, kai paaukoji net ir menkutę auką.

   Tu neįsivaizduoji kaip esi mylimas! Juk esi tikrasis vaikas, tačiau, deja, dar tremtyje. Ten, aukštybėse, Tėvas ir Motina rūpinasi visais tavo reikalais, broliai ir seserys jau skaičiuoja dienas, kurios tave dar skiria nuo meilingojo ir nesibaigsiančiojo pasimatymo!

   Net sunku patikėti, kad mano likimo man pavydi, jei taip galima sakyti, net šventieji, kurie taip troško kentėti dėl Jėzaus, bet dabar jau nebegali, o aš dar galiu dėl Jėzaus dirbti ir dėl Jo kentėti.

   Jau nebenoriu daugiau nerimauti, nei abejoti ar apgailestauti, kad gyvenimas toks ilgas, kelias toks tamsus, o Tėvynė taip tolima. Esu tikras vaikas, ten aukštybėse nekantriai laukiamas, kurį jautrioji Motina ir ištikimasis Bičiulis Jėzus, mano mylimiausias Brolis, mane širdingai myli ir rūpestingai saugo.

 

             JĖZUS  MEILINGASIS

 

 Štai kaip jis jį mylėjo!  (Jn 11,36).

 

   Niekas mūsų taip nemylėjo ir nemylės kaip Jėzus. Sukūrė mūsų širdį panašią į Savąją, kad ją geriau galėtų mylėti ir pažadinti abipusei meilei. Jis žino visas mūsų širdies paslaptis, mato visą jos kilnumą ir visas silpnybes, skaičiuoja visus jos dūžius. Budi prie mūsų, kaip jokia motina prie savo vaiko budėti nepajėgtų.

   Jėzus mus taip mylėjo visada: Amžina meile tave numylėjau, todėl priglaudžiau gailėdamas (Jer 31,3). Jis iš tiesų mus aplenkė: matydamas mūsų skurdumą, pritraukė prie Savo Širdies ir laikys mus ligi pat mirties, bijodamas kad nuo Jo nenuklystume.

   Jėzaus meilė – tai degantis laužas, kurio tik keletą kibirkštėlių matome šiame gyvenime. Kai kurios kibirkštėlės krito iš Jėzaus Širdies, kai Jis gyveno šioje žemėje. Tai nesuprantamos meilės įrodymai, kuriuos mums atskleidė pasirodydamas vaikelio pavidalu, kuris verkė ir rankutes tiesė, siekdamas mus apkabinti. Tai dieviško jautrumo pasireiškimai įvairiems nelaimingiesiems Jo viešojo gyvenimo metu; Jo meilė vaikams, rūpinimasis vargšais ir šio pasaulio bedaliais. Tai Jo žiauri kančia, mirties išvakarėse įsteigimas Švenčiausiojo Sakramento ir noras pasilikti su mumis ligi pasaulio pabaigos.

   Kiek daug jautrumo tuose Jėzaus žodžiuose mokiniams, belikus kelioms valandoms ligi mirties: Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus (Jn 13,33; 14, 1.3.18).

   Kiek daug gerumo ir maloningumo Jo asmeniniuose apsireiškimuose, kai po prisikėlimo pasirodė mokiniams ir uoliajai Magdalenai; kaip rūpinosi kad nevargtų, kai Jo nebebus, kad neliūdėtų, kai Jis įžengs į dangų!

   Nėra tokios visiškai Jėzui atsidavusios sielos, kuri jau šioje žemėje nebūtų patyrusi to paslaptingo artumo, to nuostabaus draugavimo su Jėzumi; o kai kuriose sielose tas antgamtinis bendravimas pasiekė stebėtiną lygį.

   Tiesa ir tai, kad Jėzus kartais sielai atima Jo artumo pajautimą. Net labiausiai privilegijuotieji patyrė tą išbandymą. Jėzus taip elgiasi todėl, kad sustiprintų jų meilę. Palieka sielą tamsoje, kad ji neprisirištų prie dvasinių malonumų, o tik prie Jo Dieviškojo Asmens. Turime tiesiog bijoti, kad tas Dieviškasis Bičiulis, turintis tokią jautrią ir taip pasiaukojusią sielą, kartais nepajustų tos baisios ir skaudžios širdies vienatvės.

   Kiek yra altorių, kur apie Jį slankioja širdys šaltos ir net slaptai priešiškos, neturinčios Jam jokio švelnesnio palankumo. Dažnai nebūna nei vieno artimo bičiulio visoje parapijoje, kartais visame vienuolyne; nei vienos sielos, kuriai galėtų atsiverti, laisvai ir artimai su ja pasikalbėti! Kaip vienišas jaučiasi Jis tose vietose, kaip turi būti sunku Jam ten pasilikti!

   Mylinčioji siela, ar niekad negirdėjai tylaus Dieviškojo Kalinio nusiskundimo, sklindančio iš Tabernakulio: Žmonės man rodo daugiau pagarbos negu meilės. Aišku, priimu jų pagerbimus, bet geidžiu turėti jų širdis, nes nuo tos visos pagarbos jaučiuosi tarp jų lyg viršininkas, kurio varžomasi, lyg monarchas, kurio galybės bijomasi. Labiausiai ko noriu, tai vaikiško atsidavimo, jautrumo, paprastumo. Turiu žmogišką širdį. Noriu daugiau pasitikėjimo, daugiau atviro nuoširdumo, daugiau laisvės tarp manųjų vaikų ir manęs…

 

 

         JĖZUS  SIELVARTAUJANTIS

 

 Mano siela mirtinai nuliūdusi  (Mk 14,34)

 

   Prieš dvidešimt amžių, kai apie mane dar niekas negalvojo, niekas įtarti negalėjo, kad kada nors gyvensiu, jau tada viena Širdis mane mylėjo, rūpinosi mano laime, liūdėjo dėl būsimųjų mano nuodėmių. Krikščionių padavimas pasakoja, kad kai Jėzus paaugo ir pradėjo ateiti prie dirbančio Juozapo, kartą, paėmęs du medžio gabaliukus, sudėjo juos kryžiaus pavidalu ir nunešė parodyti Švenčiausiajai Mergelei. Tai matant Motinos akys prisipildė ašarų, o Jėzaus širdis – liūdesio.

   Koks sielvartas Širdžiai tos Motinos ir to Sūnaus, kurie viską iš anksto regėjo. Ir kuo labiau artėjo ta diena, tuo nuožmesnis darėsi skausmas. Keletas Evangelijos žodžių mums kalba apie tai, ko net mūsų širdis negalėtų atspėti. Vieną dieną eidamas per Galilėją Jėzus tarė mokiniams: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas. Ir jie nužudys jį, o trečią dieną jis prisikels (Mt 17,22-23). O mokiniai labai nuliūdo (Mt 17,23).

   Kitą kartą eidamas į Jeruzalę, Jėzus paėmė su savimi dvylika savo mokinių ir jiems kalbėjo: Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių (Mt 20,18).

   Ir net Jo šlovės dieną, atsimainymo metu ant Taboro kalno, Mozė ir Elijas kalbėjosi su Juo apie žiaurią kančią, kurią turės iškentėti Jeruzalėje.

   Ir po dvidešimt amžių širdyse, visada tokiose šaltose, sukyla gailestis, skaitant tuos Evangelijos žodžius: Jėzus labai susijaudino ir tarė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane’ (Jn 13,21). Bet geradaris Jėzus, pamiršęs savąją kančią, dar pridūrė, paguosdamas savo mokinius:Jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdis džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų neatims (Jn 16,22).

   Jėzus tuos žodžius kalbėjo pakeliui į Alyvų kalną. Kai atėjo, pradėjo liūdėti ir sielvartauti, ir jiems tarė: Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi (Mt 26,38). Jėzus tartum paniro į priešmirtinį nerimą, o kruvinas prakaitas apliejo visą Jo kūną, persunkė Jo drabužius ir ant žemės lašėjo.

   Tokį sielvartą Jėzus iškentėjo dėl mūsų nedėkingumo. Numatė tada, kad tokie dideli kentėjimai atneš taip maža vaisių; kad daug žmonių praeis pro Jo kryžių, kad daugelis nenorės Jo pažinti; dar blogiau – piktžodžiaus ir stengsis paprastas sielas nuo Jo atitolinti; be to, kad nesuskaičiuojama daugybė sielų net Jo vardo niekad neišgirs.

   Gerasis Mokytojau, atleisk mums mūsų kaltes, kaip kad ant kryžiaus atleidai, ir visiems žmonėms suteik gausių malonių, kad visi Tave pažintų ir pamiltų.

   Myliu Tave, o Jėzau, noriu Tave paguosti meile ir kantrybe!

 

 

       JĖZUS  UŽ  MUS  MIRŠTA

 

Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome nusidėjėliai  (Rom 5,8).

 

   Nėra didesnio meilės įrodymo, kaip kentėti už mylimąjį. Tai sakė pats Jėzus: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15,13).

   Jėzus buvo geras žmonėms per visą savo gyvenimą. Tačiau paskutinę gyvenimo dieną davė tokio gerumo įrodymų, kurie nustebino dangų ir žemę. Kad išgelbėtų nuodėmingą žmogų ir įrodytų jam savo meilę, sutinka būti nuskandintas į pažeminimų ir kančių jūrą.

   Kad ką nors suprastume tame negirdėtame vidinių ir išorinių kančių telkinyje, reikalinga visų pirma susimąstyti apie giliausias Jėzaus kančios priežastis. Jėzus norėjo pirma pats  iškentėti savame kūne visas kančias, kokias kada nors iškentėti turės kiekvienas Jo išrinktųjų. Dar daugiau, Jėzus savo kančioje turėjo atgailauti už visas mirtinas ir kasdienes nuodėmes kiekvieno žmogaus, kuris jau gyveno ar dar turėjo gyventi žemėje: už visas neteisybes, nešvankybes, žiaurumus, nedėkingumus, visus keiksmus, visus papiktinimus. Turėjo atgailauti už kiekvienos tokios nuodėmės blogį. O tas blogis yra beribis. Nes nuodėmė yra Dievo įžeidimas, paniekinimas, kurį žemės kirminas sviedžia į karalių Karaliaus veidą. Tas nuodėmių kalnas su visa jų begaline piktybe prislėgė Dieviškojo Atpirkėjo Širdį. Jis turėjo tiksliai ir smulkiai už viską atlyginti.   Be to, Jėzus turėjo atlikti bausmę, užtrauktą tomis visomis nuodėmėmis. Turėjo atlyginti pilnai ir atlyginti vienas pats.

   Kaip galėjo vienas žmogus, tegul ir būdamas Dievas-Žmogus, tiek daug iškentėti širdimi ir kūnu, kad pilnai atlygintų Dieviškąjį Teisingumą? Mums tai lieka paslaptimi. Niekas, net Švenčiausioji Motina nepasiekė tos skausmo bedugnės, kurioje Jėzus mirė. Žinome tik tai, kad numirė iš skausmo.

   Žinome dar tai, kad Dievas Tėvas savo Sūnui suteikė kūną ir širdį, pritaikytus kentėti ir jiems davė tokį imlumą bei paslaugumą, kad kentėjimai galėjo pasiekti lygį, kokio reikalavo Teisingumas.

   Pagaliau žinoma, kad ir Dieviškasis Teisingumas ir pragaro įniršis taip be galo didino kančias ir jas taip baisiai įvairino, jog vargšė Auka tiesiog nuskendo skausmo jūroje: Vandens gelmėse atsidūriau, virsta per mane vilnys (Ps 68,3).

   Jėzus buvo surištas, tampomas, mušamas, Jo kūnas geležimis sudraskytas, galva sužeista aštriais erškėčiais, veidas apspjaudytas bjauriais skrepliais; pečiai prislėgti kryžiaus medžio, rankos ir kojos prikaltos vinimis; nariai ištampyti, nervai sudarkyti, sąnariai išnarstyti, barzda išrauta, lūpos iš troškulio sukepusios, akys krauju užlietos, ausys keiksmažodžiais užgautos.

   Ginkluotos minios buvo suimtas Alyvų sode, Ano įžeistas kaip apsišaukėlis pranašas, Piloto apkaltintas tautos suvedžiojimu ir melavimu, Erodo išjuoktas kaip beprotis, minios pripažintas blogesniu už žmogžudį Barabą ir vertu mirties, atiduotas kareivių patyčioms kaip apsimetėlis karalius, pajuoktas sinagogos vyresniųjų, tautos vergų ir nusikaltėlio, kartu su Juo nukryžiuoto.

   Ir visi, draugai ir priešai, prisidėjo prie tos kančios. Dangaus Tėvas – Savo griežtu teisingumu, pragaras – įniršimu, Judas – išdavyste, mokiniai – bailumu, Petras – išsižadėjimu, tarnai – įžūlumu, kareiviai – žiaurumu, kunigų vyresnieji -  klastingumu, Pilotas – pataikavimu žmonėms, Erodas – panieka, minia – nedėkingumu, šventos moterys – savo bejėgiu gailesčiu, o Dievo Motina – savo nepaguodžiamu skausmu.

   O visus tuos kentėjimus papildė ir juos be galo padidino – tai Dangiškojo Tėvo apleidimas, kurį patyrė Jėzaus šventa žmogystė ir kuris Jam išplėšė tą perskrodžiantį šauksmą, skausmu pervėrusį Marijos Širdį: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mt 27,46).

   Mieloji siela, ilgai ir smulkiai apmąstyk tavojo Jėzaus kančią: niekad nepasieksi tos prarajos dugno. Ir paklausk savęs, dėl ko visi tie kentėjimai?

   Jų reikėjo vien tam, kad atpirktų tavo nuodėmes ir įgytų tavo meilę.

   Tad išsiugdyk išganingą ir begalinį pasibjaurėjimą nuodėme, o paskiau pasiryžk duoti Jėzui tai, ko Jis iš tavęs taip labai trokšta: atiduok Jam savo širdį.

   Mano Jėzau, myliu Tave!

   Šiuos žodžius, taip brangius Jėzaus Širdžiai, kartosiu nuolatos: jie bus mano dvasinio gyvenimo pradžia, vidurys ir pabaiga.

 

 

             JĖZUS – EUCHARISTIJA

 

     Aš esu gyvoji duona  (Jn 6,51).

 

   Atrodytų, kad atidavęs už mus gyvybę, Dieviškasis Mokytojas jau nebeturėjo ką mums duoti. Ir jei kadaise būtume kartu su Juo gyvenę, mes nebebūtume galėję Jam pasiūlyti dar kitokio būdo Savajai meilei mums išreikšti.

   Tačiau begalinė Išmintis ir Gerumas turėjo atsargoje geradarybę už visas didesnę, kuri didumu, pastovumu, visuotinumu turėjo viršyti visas kitas, kiekvieną iš jų pakeldama tam tikru laipsniu, jų vertę ir veiksmingumą prailgindama net ligi amžių pabaigos.

   Iš tiesų Jėzus yra nuostabus. Atsidavė žmonėms gimdamas dėl jų iš Mergelės, gyvendamas su jais, pasiaukodamas už juos, o štai Šventoji Eucharistija visas tas tris geradarybes atnaujina nesuprantamu būdu.

   Kiekvieną dieną kunigų rankose Jėzus užgims taip realiai, kaip kadaise gimė iš skaisčiausios Mergelės Marijos. Tad Jo atėjimas nebus laikinas. Tas Jėzus, kuris trisdešimt trejis metus buvo su žmonėmis, dabar tarp jų įsteigė savo buveinę visam laikui. Kiekvienas galės prie Jo prisiartinti, pateikti Jam savo prašymus, patikėti sielvartus, o visų pirma – Jam išreikšti savąją meilę. Kadaise Juozapas Arimatietis Jį turėjo aplankyti naktį, o dabar visi be baimės gali buvoti kada tik nori. Pagonys kreipėsi į Pilypą prašydami, kad praneštų Viešpačiui, jog jie trokšta su Juo pakalbėti; dabar gi kiekvienas, net nusidėjėlis, gali nesiklausdamas ateiti, ir visada iškart bus su dievišku gerumu priimtas.

   Gal pavydėsime tiems ištikimiesiems, kurie dalyvavo didžiojoje Kryžiaus Aukoje, kai pasaulio Viešpats mirė už savo vergus? Čia apdairi Jėzaus meilė paliko mums šventąsias Mišias – nekruviną, bet tikrą Kalvarijos dramos atkartojimą, kur kiekvienas ištikimasis gali pasinaudoti begaliniais tos Aukos nuopelnais, arba juos aukoti už sielas, kurias trokšta išgelbėti.

   Ir taip bus net ligi paskutinės pasaulio dienos, nes Jėzus pažadėjo, kad mūsų nepaliks našlaičiais, kad pasiliks su mumis ligi amžių pabaigos.

   Tačiau yra kai kas dar nuostabesnio. Jėzui per maža būti tik mūsų Svečiu šventame Tabernakulyje. Jis nori mumyse gyventi Kūnu ir Siela, žmogiškumu ir Dieviškumu. Kad geriau pasiektų mūsų širdį, kurios meilės trokšta, pasidaro mūsų maistu, prasiskverbia į mūsų žmogiškosios  būtybės vidų, apima mūsų galias, jas apvalo, pripildo ir pakeičia. Todėl Jis ir skelbia: Aš esu gyvoji duona; jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo.

   Jėzus yra gyvoji Duona; Jis yra Gyvenimas, todėl, norėdamas pilniau juo su mumis pasidalinti, liepia mums Jį valgyti ir gerti. Valgyk gyvenimą, - sako šv.Augustinas. – gerk gyvenimą, ir taip turėsi tobulą gyvenimą.

   Kokius gi stebuklus daro geranoriškoje sieloje Tas, Kuris ateina vien tam, kad duotų? Jis yra gyvenimo Esmė: Kas mane valgo – sako Jis – bus gyvas per mane.

   Jis yra Šviesa: kai prisiartina, bet kokia tamsa iškart išnyksta.

   Jis yra Meilė: kuri gi širdis, nors būtų ir ledinė, neištirptų, kuomet karšta būtybė, begalinė Meilė, iš visų pusių ją apima ir persunkia? Tas visas malones Jėzus turi paruošęs iki amžių pabaigos kiekvienai sielai, kuri tik panorės pas Jį ateiti.

   Tačiau Švenčiausios Eucharistijos įsteigimui Jėzus turėjo įveikti kalnus kliūčių. Bus sužadintas nepasitikėjimas tų, kurie nenori tikėti Jo meile. Taip pat bus daug įžeidinėjimų. Numatė, kad amžių bėgyje Jo priešai stengsis Meilės sakramente Jį įžeisti, grobs konsekruotas Ostijas tam, kad savo nedorose sueigose jas išniekintų keiksmais ir nešvankybėmis. Dar turėjo susidurti su tikinčiųjų abejingumu, ar net blogiau – su kai kuriais kunigais, kurie konsekruos tik tam, kad Jį įskaudintų ir nugramzdintų į akmeninę širdį. Tai, be abejonės, buvo skaudžiausia Jėzaus Širdies kančia, tai Judo pabučiavimas, kartojamas amžių bėgyje.

   Tad Jėzus žinojo visa, kokie Jo laukė įžeidimai, išniekinimai, nedėkingumai, abejingumai – jeigu Jis pasiliks tarp mūsų. Tačiau taip pat žinojo, kad kai kurios sielos Jį atsidavusiai mylės net ligi mirties. Žinojo, kad paprastoms sieloms Jo buvimas suteiks džiaugsmo, paguodos ir jėgos. Argi Jis galėjo, būdamas toks geras, joms atsakyti tokių malonių?

   Esi sakęs, Jėzau, šventajai Matildai, kad bitė su mažesniu godumu veržiasi į gėlės taurelę čiulpti medaus, negu kad tavoji Širdis skuba pas sielą, geidžiančią Tave priimti. Aš tuo tikiu, gerasis Mokytojau.  Tad ateiki, Dieviškoji Bite - Tau plačiai atskleisiu savo sielos taurę. Įeik į mano širdies gelmę ir mane mylėki! Kas daugiau belieka skurdžiai gėlei, neturinčiai kvapo nei patrauklumo, kaip atsiduoti Tavajai meilei, kuri nežiūri nei mano nuopelnų, nei savybių, o tik geros valios.

 

 

        JĖZUS  YRA  VISKUO  VISAME

 

      Visa sutverta per Jį ir Jam  (Kol 1,16).

 

   Jėzus yra Pradžia ir Pabaiga, Alfa ir Omega. Buvo vakar, yra šiandien ir bus per amžius! Jėzus savyje jungia ir vienija Dieviškąjį pasaulį ir sutvertąjį pasaulį. Savo Asmenyje Jis pakelia, pašventina ir pakeičia gamtos bei malonės pasaulius ir juos savimi perkelia į nesutvertąjį malonės pasaulį.

   Jėzus yra sutvertojo pasaulio centras. Viskas Jo sutverta, per Jį egzistuoja, vystosi ir tobulėja. Jėzus yra bet kokio tvarinio pradininkas; dangiškojo Tėvo mintyje pasaulis tik tam egzistuoja, kad Jėzui teiktų naujas sielas, kurias Jis turi pakeisti į Save.

   Jėzus yra istorijos centras. Savo pranašams liepia surašyti Senojo Įstatymo istoriją, vieną paskui kitą sekančias valstybes, revoliucijas ir karus. Atėjęs į žemę, keliais žodžiais, tartum atsitiktinai pokalbyje ištartais, nurodo svarbiausių ateities istorijos įvykių eilę.

   Jėzus yra viso pasaulio veiklos centras. Kaip buvo vakar, taip yra šiandien ir bus rytoj. Ir kuo labiau abejinga ir priešiška visuomenė nori nustumti religinius klausimus, tyliai apeiti Bažnyčią ir Kristų, tuo dažniau žvelgiama į Popiežių, tuo labiau išauga ir sustiprėja Kristaus Vietininko galia ir reikšmė.

   Jėzus yra kiekvienos tikros civilizacijos židinys. Ten, kur Jis viešpatauja, su Juo klesti mokslas, menas ir meilė. Ten, kur Jis praėjo, tamsa sumažėjo, papročiai sukultūrėjo, žmonės tapo mažiau žiaurūs.

   Kristaus tiesa savo spindėjimu perkeitė visuomenę, šeimą ir asmenybę, o barbariškumo vietą užėmė civilizacija.

   Jėzus yra proto Saulė. Kuo labiau žmonės nori užtemdyti Jo šviesos spindesį, tuo daugiau ji žėri ir apšviečia. Amžių bėgyje pragaras nesiliovė kurstyti schizmas, kad tuo suskaidytų protus ir juos atplėštų nuo Jėzaus. Rezgė nesuskaitomas erezijas, kad užtemdytų Kristaus tiesą. Vartojo gudrumą, melą, prievartą, civilinės valdžios pagalbą, kad suniekintų Kristaus mokslą.

   Bet viskas buvo veltui: Jėzus budi, tiesa pasilieka. O tuo metu, kai visos klaidos suskyla į daugelį sektų, praranda pagrindą ir pačios sunyksta, tiesos rūmas darosi vis puikesnis.

   Žibintas, kurį Jėzus uždegė, apšviečia ne tik tikėjimo ir papročių tiesas, bet taip pat pasaulietiškus mokslus, padeda suvokti visa tai tvarkančius dėsnius, viso to pamatus ir nuostabią vienybę, kuri viską jungia su pirmąja Priežastimi – Dievo Žodžiu, amžinąja Išmintimi, šviesybių Šviesa, nesutvertąja Tiesa.

   Nepataikaudamas protui ir širdžiai, Jėzus patraukė įžymiausius pasaulio protus, išsiskiriančius giliomis ir visapusiškomis žiniomis. Jėzaus mokslas yra tvirtas, jis nepataikauja puikybei ir aistroms: išpuikusiam žmogiškajam protui Jo paslaptys lieka nesuprastos.

   O Jėzau, Tu garbingai valdai protus. Apie tai liudija visi amžiai, neatsilieka ir mūsų modernūs laikai. Kartais, kai pusinis mokslas atskyla nuo Jėzaus ir patenka į racionalizmo bei modernizmo bangas, pilnas ir gilus mokslas ieško galutinės priežasties ir sutinka Jėzų Kristų.

   Jėzus yra visokio meno šaltinis. Jis pats yra Dieviškojo Menininko didžiausias Šedevras. Jis – tobuliausias grožis, kurį begalinė Išmintis ir Galia išreiškė regima forma. Būtent Jo tobulumą ir puikumą tūkstančiais būdų apdainuoja, piešia ir atkuria visa sutvertoji gamta. Be Jo nėra tvarkingumo nei harmonijos; nėra žavingumo nei puikumo, nei skaistumo, nei grožio. Jis yra Dieviškasis Pavyzdys, savyje turintis visokį idealą. Jo asmenybė, Jo gyvenimas, Jo kančia, Jo šventumas įkvėpė visų laikų menininkų talentus. Net patys to nesuvokdami, Jo idealų grožį savo kūryboje išreiškia ir tie, kurie nenori Jo pripažinti.

   Jėzus yra visokio gerumo pasaulyje židinys.

   Įsteigdamas Dieviškąją Eucharistiją Jis visas atsidavė su savąja labdaringo gerumo dvasia. Paliko mums savo gailestingą Sielą, Savo mylinčią Širdį, iš kurios, kai Jis gyveno žemėje, sklido į žmones visokios geradarybės. Ta gailestingoji Siela įsikūnijo tūkstančiuose krikščionių, kurie pasišventė ligonių ir nelaimingųjų slaugymui. Kas suskaičiuos prieglaudas, ligonines, visokių rūšių įstaigas, kuriose mergelių rankos gydo visokiausias žmonių negalias? Šitie Karalių Karaliaus sūnūs ir dukros aukoja gyvenimą, atiduoda savo jaunystę, ateitį, turtą ir sveikatą, kad palengvintų ir padėtų kitiems, nepažįstamiems, galbūt nedėkingiems.

   Kas gi jiems įdiegė tą atsižadėjimo mokslą, jei ne Jėzus, kuriam buvo gaila luošų ir ligonių likimo, kuris gydė visas ligas, kuris nesibodėjo dieviškomis rankomis lytėti vargšus raupsuotuosius, kad juos apvalytų?

   Prieš kelis dešimtmečius [XIX a.] japonų valdžia, išsigandusi raupsų plitimo, įsakė surinkti į nurodytą vietą visus nelaiminguosius, užsikrėtusius ta baisia liga. Vaikai atidavinėjo tėvus, vyrai žmonas. Taip buvo surinkta iš visų vietovių tūkstančiai raupsuotųjų. Ten buvo iškasta didžiulė duobė, į ją sumesti visi nelaimingieji, ir užpilti kalkių sluoksniu!

   Tuo pačiu metu, toje pačioje Japonijoje, netoli nuo tos vietos, katalikų vienuoliai ir vienuolės, palikę savo tėvynę, šeimas, gimtuosius namus, pasišventė ligoninėse, savo lėšomis pastatytose, slaugyti raupsuotuosius pagonis: perrišinėjo jų dvokiančias žaizdas, maitino juos, guodė, būdami įsitikinę, kad dėl savojo pasišventimo jie patys kada nors užsikrės ta baisia liga, kas iš tiesų ir įvykdavo.

   Kas išmokė tas sielas tokio heroizmo? Tai Jėzus, esantis jų kuklioje koplyčioje, kurį kasdien jie priima šv.Komunijoje. Ko išmokė tas didžiadvasias sielas, tokį pat įkvėpimą Jis teikia ir tūkstančiams kitų visoje žemėje, visų nelaimingųjų ir vargstančiųjų labui.

   Toji meilė, kuri spinduliuoja iš šventojo Tabernakulio, apima visus mūsų poreikius ir visus žmogiškus vargus. Nėra tokio vargo, kuris negautų pagalbos; tokio moralinio, protinio ir fizinio poreikio, kuris būtų užmirštas ir dėl kurio neatsirastų mokyklos, ligoninės, lopšelio ar valgyklos.

   Eucharistijos Jėzau, Tu patrauki mylinčias sielas, sužavi skaisčias sielas, pažadini didžiadvasiškas, pakeli nupuolusias, guodi atgailojančias!

   Eucharistijos Jėzau, Tu esi Šaltinis, iš kurio sklinda į pasaulį visos malonės ir visoks atleidimas nuodėmingai žmonijai. Tu esi Saulė, iš kurios sklinda visi šviesos spinduliai, kartais dar prasiskverbiantys pro naujosios pagonybės sutemas. Esi Altorius, nuo kurio kyla į Dangiškąjį Tėvą nepaliaujamas meldimas pasigailėti!

   Eucharistijos Jėzau, aukojamas ant altoriaus, Tu nuramini Savyje viską, vieniji pasaulį su savo Dangiškuoju Tėvu, suteiki balsą kiekvienam tvariniui, dar tebesančiam žemėje ir laukiančiam savojo išvadavimo, suteiki vertę visoms aukoms, kurias nuo amžių aukojo visokiausių religijų tautos. Tu esi Avinėlis paaukotas jau pasaulio pradžioje!

 

 

        JĖZUS – ŠIRDŽIŲ  KARALIUS

 

 Jis yra mūsų sutaikinimas  (Ef 2,14).

 

   Kokia kukli buveinė tas mažas Tabernakulis, kuriame Jėzus buvoja dieną ir naktį; o kaip dar prastesni duonos ir vyno pavidalai, už kurių Jis slepiasi! Tačiau ta balta mažytė Ostija sudaro viso dvasinio pasaulio centrinį tašką. Tai kelrodė žvaigždė, apie kurią buriasi visos geros valios širdys. Tie, kuriuos patraukia Jos žavesys, randa ramybę, laimę ir meilę, o kurie praeina pro šalį, betiksliai slankioja po pasaulį, vilkdami paskui save neišsipildžiusių troškimų ir apgaulingų vilčių grandinę.

   Jėzus sutvėrė tokią žmogaus širdį, širdį taip nuostabiai didelę, kad joks tvarinys jos negali užpildyti, jokia žmonių pagarba jos nepatenkina, jokios žmogiškos meilės jai neužtenka. Ji turi sugrįžti į savąjį Centrą, į Jėzų, arba likti sąmyšio, nerimo ir nusiminimo kankine.

   Žmogus trokšta laimės, vaikosi jos visomis priemonėmis, jos siekia visomis jėgomis, tačiau tos laimės ieškodamas šalia Kristaus, jos niekad negali surasti. Fatališkas būdas jį nuolat verčia vaikytis to, kas vadinama laime, o kai galvoja, kad jau ją įgijo, pamato, jog vaikėsi šmėklą. Dar daugiau, vietoj laimės žmogus kas žingsnis sutinka skausmą. Jis, kuris jaučiasi sutvertas laimei ir kurios nesulaikomai siekia, įgyja tik apgaulę ir nusivylimus, kaip vienintelį savo pastangų vaisių.

   Kas suskaičiuos visus kentėjimus, kuriuos jis gali sutikti: kūno kentėjimus, sielos kentėjimus, išorinius persekiojimus, vidinius nemalonumus, proto abejones, širdies neramumus, sveikatos sutrikimus, turto ar gero vardo praradimus.

   Žmogaus kentėjimų šaltinis yra jo organizme, vaizduotėje, širdyje, o taip pat kitų žmonių nepalankume ar neapdairume, nenumatytuose įvykiuose, gamtos dėsniuose ir įvairiose aplinkybėse, nepriklausančiose nuo žmogaus valios.

   Tad kaip nelaiminga širdis, kuri kenčia, Jėzaus mokykloje neišmokusi pažinti kryžiaus. Bėga nuo kentėjimų, nekenčia jų, keikia, o vis tik juos turi nešti.

   Žmogus ne tik laimės ieško, bet taip pat nori gyventi, ir gyventi be galo. Čia ir vėl paslaptis, vėl nauja kančia vargšei žmogaus širdžiai, nepažįstančiai Jėzaus. Žmogus jaučiasi sutvertas amžinybei, o supranta, kad turės mirti. Turi savisaugos instinktą, be to, ir sąmoningai nori gyventi, tačiau visur prieš save regi didžiulį mirties šešėlį. Kovoja už egzistenciją, o žino, jog kovoja veltui; grumiasi iki galo, nors supranta, kad bus žiauriai nugalėtas.

   Tad kaip nelaiminga širdis, kuri nutolo nuo Jėzaus! Prigimtis nesulaikomai verčia priešintis mirčiai, bet sąmonė įspėja, kad tuščios visos jo pastangos. Pasibaigus paskutinei kovai, jo žmogiškoji būtis išnyks, o nemirtingumo viltis, kurią puoselėjo visą gyvenimą, bus palaidota, jo manymu, kartu su kūnu...

   Tik Tu, gerasis Mokytojau, esi Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Tik Tu gali pilnai patenkinti manąjį pastovios laimės, amžino gyvenimo ir beribės meilės troškimą.

   Žmogus ne tik trokšta laimės ir gyvenimo, bet taip pat nori mylėti. Šis noras pasireiškia kaip stipriausia, nepriklausoma aistra, kurios niekas, išskyrus Jėzų, negali pasotinti.

   Žmogus nori mylėti. Jis aistringai prisiriša prie visko, kas gera ir gražu. Nori savyje įkūnyti, įsavinti dalyką, kuris jį sužavėjo. Klaidingai įsitikinęs galvoja, jog visur suras meilę, o tačiau sutinka tik nusivylimą. Jokia žmogiška širdis negali pilnai jo širdies suprasti, prisitaikyti prie jos užgaidų, patenkinti visus jos reikalavimus, atspėti visus poreikius. Ji trokšta vis didesnio artumo, abipusio supratimo ir švelnaus palankumo. Deja, kuo ilgiau džiaugiasi įgytuoju mylimu tvariniu, tuo daugiau trūkumų ir ydų jame suranda. Ir net jeigu surastų širdį, sugebančią patenkinti visus troškimus (kas yra neįmanoma), tai ir tada laimę drumstų mintis, jog tą širdį netrukus teks prarasti.

   Visada trokšti ir niekur nerasti patenkinimo, būti išalkusiam ir ištroškusiam meilės, o niekad nepasisotinti, svajoti apie idealią meilę, bet niekur jos nerasti – tai toks skurdus žmogaus likimas. Nebent nuvargęs ir nusivylęs atsigręžtų į Tą, kuris yra pasakęs: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11,28).

   Tiktai Jėzuje žmogus gali rasti viską, ko trokšta: ir gyvenimą, ir laimę, ir meilę – visa tai be ribų, nes Jėzus yra širdžių Karalius. Esmėje tarp Jėzaus ir mūsų širdžių nuo amžių pradžios yra gili ir paslaptinga priklausomybė. Jėzaus ir žmogaus širdys tapo lyg nuostabiai suderintomis arfos stygomis, taip puikiai sujungtomis, kad vienos virpesys tą pačią akimirką turėjo sužadinti atsakomąjį kitos skambesį.

   Tai paslaptis niekad neblėstančio palankumo, kurį Jėzus rodo žmogui, netgi nupuolusiam, net neištikimam ir tūkstančius kartų nedėkingam. Tai išaiškinimas tų širdingų žodžių, kuriuos yra ištaręs: Mano pasigėrėjimas būti su žmonių vaikais (Pat 8,31). Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu (Mt 11,28).

   Saitas tarp Jėzaus ir žmogaus yra toks stiprus, kad net ilgiausiai trunkanti neištikimybė negali jo nutraukti. Prietarai ir aistros gali ilgam užgožti visus kvietimus, bet kokį širdies polinkį į Dievą, tačiau tas Dieviškasis palankumas sielos gilumoje vis tiek išlieka. Galbūt kada nors, bėgant metams, jis pabus ir siela atsilieps į Jėzaus kvietimą. Tai priežastis atsivertimų, įvykusių po keturiasdešimties, penkiasdešimties nuodėmingo gyvenimo metų, išgirdus vieną žodį per pamokslą ar kalbantis su bičiuliu, atsitikus nelauktam nuotykiui ar staigiam susijaudinimui.

   Jėzus yra širdžių Karalius. Jis jas sutvėrė, žino visus jų troškimus ir visas silpnybes. Jis anksčiau ar vėliau surenka prie savęs tuos, kurie atkakliai nuo Jo bėga.

   Be Tavęs, mano Jėzau, niekas negali manęs suprasti ir mylėti taip, kaip kad noriu būti suprastas ir mylimas. Todėl, o gerasis Mokytojau, viskas mane sieja prie Tavęs: mano būgštavimai ir troškimai, mano vertybės ir net mano ydos. Visos mano galios krypsta į Tave, visi mano širdies atgarsiai Tau kartoja: Pasilik su manimi – man reikia Tavo meilės, Tavo atlaidumo, Tavo gerumo, Tavo begalinės kantrybės!

 

 

  JĖZUS – ISTORIJOS  CENTRAS

 

                            Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien,

                                                                           tas pats ir per amžius  (Žyd 13,8).

 

   Visas Senasis Testamentas yra pilnas Jėzaus. Kuo labiau viskas jame primena atsitiktinumą, tuo lengviau skaisti akis pastebi didžius ketinimus, ruošiant kelius amžinajam pasaulio Karaliui, kai Jis ateis dėti savo Karalystės pamatų.

   Jėzus buvo vakar, yra šiandien. Nuo Savo atėjimo į žemę joje viešpatauja nežiūrint priešų. Varganas ir nežinomas šitam pasauliui, gimęs iš nežinomos Mergelės, menkoje vietoje, persekiojamas savo tėvynainių pavydo, paniekos ir neapykantos, Jėzus tyliai paruošė Naujojo Testamento istoriją net ligi pasaulio pabaigos.

   Vieną vakarą ant ežero kranto paskelbė keletui žvejų, jog pastatys savo Bažnyčią, kurios pamatu bus vienas iš jų, Petras, kuris triskart Jo išsigynė. Ta Bažnyčia užpildys pasaulį, ir pragaro vartai jos nenugalės.

   Jeigu išdidusis Romos cezaris Augustas būtų girdėjęs tuos žodžius, jis būtų atlaidžiai šyptelėjęs, kaip kad šypsosi šiuolaikiniai netikėliai, laikomi pasaulio valdovais. O tačiau ta Bažnyčia yra įsteigta. Nei persekiojimai, nei erezijos, nei schizmos, nei jos vaikų atsimetimai nepajėgė jos sugriauti nei sumažinti gyvybingumo.

   Kitą kartą tas Jėzus, dailidė, kilęs iš niekinamo Nazareto miestelio, skelbia, kad kai Jis bus pakeltas virš žemės, visus prie Savęs patrauks. Apaštalai tikriausiai nesuprato tų keistų žodžių, o Jėzus plačiau tos minties neaiškino, apsiribojęs pasaulio istorijos apibūdinimu.

   Netrukus po to įvyko kruvina Kalvarijos drama. Kristaus priešai triumfavo. Prisiekė išbraukti Jį iš gyvųjų tarpo, kad net Jo vardo niekas neprisimintų. Ne tik išbraukė, bet dar išgėdino ir prakeikė.

   Ir štai tas Žmogus garbingai keliasi iš kapo, kuriame net Jo atminimas turėjo išnykti! Ir štai tas kryžius, ant kurio mirė spindėdamas garbe!

   Iš pasaulio pakraščių skuba į Golgotą susijaudinusių ir atgailojančiųjų minios. Milijonai senių, moterų, silpnų vaikučių atsiduoda ugnies, kardo ir laukinių žvėrių mirčiai, kad įrodytų, jog myli Dieviškąjį Nukryžiuotąjį.

   Pasaulio valdovai nerimauja, matydami tą garbinimo srautą, užplūstantį jų karalystes, todėl stengiasi jį sulaikyti ant Kalvarijos. Dėl to uždraudžia Jėzų Kristų dievinti, garbinti ir mylėti. Tačiau kuo daugiau pralieja kankinių kraujo, tuo labiau srautas stiprėja ir kyla meilės banga, kol pagaliau nuneša užtvankas ir išplauna jų žemiškojo viešpatavimo pamatus.

   Jėzus dar yra pasakęs: Kas ne su manimi, tas prieš mane (Mt 12,30). Tuos žodžius pasakė susirinkusioms moterims, žvejams ir amatininkams. Fariziejai ir Rašto žinovai nedalyvavo toje minioje, kurią jie niekino. Oratoriai, mokytųjų Atėnų ir išdidžiosios Romos filosofai tikriausiai net negalvojo, kad jų svarstymai apie nežinomąjį pranašą turi grėsmę būti ne su Juo.

   Tuo tarpu Jėzus rašė būsimųjų amžių istoriją. Jo mokslas, pilnas meilės ir atsižadėjimo, greit išplinta iš Rytų į Vakarus. Praėjus keleriems metams po Galilėjiečio mirties, Jo principai skelbiami ir žmonių priimami svarbiausiose pasaulio šalyse. Net Romos cezarių rūmai prisipildo krikščionių, ir kuo labiau juos naikina, tuo daugiau žemė jų kildina. Pasaulyje kūrėsi dvi didžiulės stovyklos: Kristaus šalininkai ir Jo priešininkai. Visi reikalai, politika, menas nublanko prieš tą klausimą: Ar esi krikščionis?, arba: Ar esi prieš Kristų?

   Būsimieji amžiai dar labiau pagilino bedugnę tarp Kristaus sekėjų ir priešininkų. Šiandien, praėjus dviems tūkstančiams metų, įvykus kelioms dešimtims politinių, ekonominių ir religinių perversmų, keliskart per pasaulį nuėjus tolerancijos, skepticizmo ir abejingumo bangoms, religinis klausimas tarp pasaulio rūpesčių pasiliko pirmoje vietoje.

   Jeigu mūsų akys būtų pakankamai skaisčios, galėtume skaityti tą knygą, kuri rašoma mūsų laikais; matytume prasidedantį grupavimąsi dviejų didžiulių jėgų, kurios prieš pasaulio pabaigą atsistos viena prieš kitą: tikros katalikybės ir visiško netikėjimo arba racionalizmo, su visomis pasekmėmis minties, politikos ir ekonomikos srityje.

   Matytume, kas yra ta didžioji Babelė, ta tautų suvedžiotoja.  Matytume, kas tai per žvėris su septyniomis galvomis ir dešimčia ragų, kuris piktžodžiauja Dievui ir persekioja šventuosius. Kartu su šv.Jonu stebėtume atvirą dangų ir Dievo Sūnų, pasirodantį žaibuojančiu žvilgsniu, su karūna ant galvos, kad Savo burnos dvelksmu nutrenktų Antikristą.

   Iš tiesų Jėzus Kristus per amžius gyvena ir karaliauja. Jis – karalių Karalius, valdovų Valdovas. Jis buvo vakar, yra šiandien ir bus per amžius!

   Kaip gi didis tas Jėzus, kuris mane myli, prie Kurio Širdies kasdien ilsiuosi, Kuris manajai širdžiai šnabžda dieviškąsias paslaptis, Kuris ištiesia ranką, kad neužsigaučiau į kelio akmenis!

 

 

          JĖZUS – AMŽIŲ  PASLAPTIS

 

Tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms  (Kol 1,26).

 

   Tik Jėzus turi žinojimo ir gelmės raktus. Vien Jis gali nuimti septynis antspaudus, kuriais užantspauduota ateities knyga, skaityti jos paslaptis ir jas išaiškinti. Sutvertoji gamta, žmogaus protas ir širdis, visuomenė, istorija, Kristaus Bažnyčia, - visa tai yra knyga pilna paslapčių. Dievas visa tai paliko žmonėms nagrinėti ir svarstyti, tačiau be Jėzaus nieko neįmanoma ištirti nė paaiškinti.

   Ką reiškia tos anomalijos, tie priešingumai ir tie tariamieji trūkumai medžiaginiame pasaulyje, ir tas nuostabus tikslingumas, kuris niekad nesuklysta, ta Apvaizda, kuri niekad neapgauna?

   Ir kaip suderinti tą draugystės poreikį, kuris kamuoja žmogaus širdį, su savimeile, kurią jis visur sutinka; visuotiną žmonių siekimą bendrumo, vienybės ir meilės, su karais ir revoliucijomis, su opozicija, su kova ir neapykanta, kurie iš tų siekimų kyla?

   Kas gi yra tas nenugalimas teisingumo ir pusiausvyros poreikis ir ta nuolatinė nelygybė, gimdanti neteisybes, ta silpnųjų priespauda, vargšų išnaudojimas?

   Aukštinamas dorybės grožis, norima ją turėti, bet kartu ji šmeižiama ir persekiojama. Kiekvienas pripažįsta gėrio reikalą, o bejėgiškai stebi blogio pergalę.

   Ir istorija turi daugybę mįslių. Žmonės gana sauvališkai aiškina visokių įvykių pasekmes: įkuria arba panaikina valstybes, sudaro tautas, jas bet kaip valdo, viską tvarko pagal savo įgeidžius ir ambiciją. O tikrovėje pasaulio istorija paklūsta nekintantiems dėsniams. Nematoma ranka laiko to taip labai supainioto kamuolio siūlą. Esybė, kurios nemato ir matyti nenori, kurią norėtų apeiti – Ji yra visur, pagal Savo norą tvarko įvykius ir nuveda į Savo tikslą beprotišką žmogiškų aistrų žaismą.

   Kuo daugiau žmogaus protas darėsi laisvu ir nepriklausomu, tuo labiau vergavo savo prietarams ir kaprizams, tuo daugiau jautė poreikį būti priklausomu ir valdomu.

   Kuo daugiau žmonija klaidžiojo neteisybių keliais, tuo daugiau davėsi vedama į gyvenimo ir dorybės kelią.

   O tie visi tariamieji prieštaravimai tėra atskiros dalys to visuotino klausimo, su kuriuo kas žingsnis susiduriame regimajame pasaulyje, mene, moksle, asmeniniame, šeimyniniame ir visuomeniniame gyvenime, ir net Bažnyčios gyvenime.

   Kovoja dvi substancijos, kurias reikalinga suderinti. Susiduria du priešingi reiškiniai, kuriuos tenka sujungti.

   Tai nepastovus, įnoringas veiksmas ir nepajudinamas dėsnis; tai inercija ir veiksmas, materija ir forma, galia ir poelgis, tai laisvė ir valdžia.

   Visur, kur žmogus savo pastangomis ko nors siekia gamtos srityje, arba mąstyme, moralėje, politikoje, ekonomikoje ar malonės sferoje, - visad sutinka tuos du pradmenis. Jeigu vieną kurį bandoma pašalinti, filosofijoje kyla klaidos, teologijoje ar moralėje – erezijos, politikoje ar ekonomikoje – sąmyšis, gamtinėje sferoje – bejėgiškumas ar nelaimės.

   Beribė konkurencijos laisvė materialinėje srityje iššaukia ūkinį piktnaudžiavimą, per didelį valdžios kišimąsi ir socializmą.

   Besąlyginė laisvė politikoje sukelia anarchiją, o kieta valdžia pavirsta į tironiją.

   Beribė dorovinė laisvė veda į papročių pakrikimą. Valdžia, kurios galia neribojama, pavirsta despotizmu.

   Nuo amžių teologai, filosofai, politikai, ekonomistai, visų gamtos mokslų profesoriai skaidėsi į priešingas mokyklas, stengdamiesi išspręsti tą uždavinį, suderinti tuos abu pradus, visad kuriuo nors atžvilgiu prieštaringus.

   Tas pats klausimas iškyla ir kiekvieno žmogaus dvasiniame gyvenime. Kaip suderinti neišmatuojamą sielos silpnumą, nuolatinius jos nuopuolius su nuolatiniais jos laimėjimais? Jos nepajėgumą daryti ką nors gera su nepailstančiu jos gyvenimo herojiškumu? Jos nuolatinę neištikimybę tobulėjimo kelyje su nepaprastu maloningumu, kurį jai Dievas rodo? Nurodymą sielai veikti taip, lyg viskas nuo jos priklausytų, su neabejotina tiesa, kad ji pati viena yra visai bejėgė? Tą visišką nepasitikėjimą savimi ir atkaklią viltį, jog pasieks šventumą? Jos poelgių menkumą, gyvenimo netobulumą, kovų pralaimėjimą, ir įsitikinimą, kad gaus taip didį apdovanojimą? Fizinius bei moralinius kentėjimus, kurie naikina žmogiškąją būtybę, ir galvojimą, kad toji mirtis pažadins kitoms sieloms gyvybę? Ir pagaliau tuos amžinus nuodėmingus vidinius klaidžiojimus po dvasinio gyvenimo dykumą su sielos tikėjimu, kad greit pasieks pažadėtąją žemę?

   O virš to visko iškyla dar didesnė paslaptis, dengianti vienintelį istorijoje faktą, Katalikų Bažnyčios gyvavimą: tos Bažnyčios, kurios mokslą, moralę ir valdymą visad nugali, tačiau kurie visad gyvi. Tos Bažnyčios dogmos visad lieka nepajudinamos ir visad prisiderina prie laiko reikalavimų; ji visad atkakli ir visad nuolaidi; visad persekiojama ir visad triumfuojanti; visada kenčianti, bet iš tų kentėjimų semianti tvirtumą ir jėgą. Ta Bažnyčia visad nekenčiama, tačiau visad grėsminga; niekinama ir sąmoningai apeinama, bet tarp pasaulio rūpesčių visada užimanti pirmąją vietą.

   Ta Bažnyčia siekia dvasinio tikslo, bet žmonėms didina laimę ir materialinį gerbūvį.

   Ta Bažnyčia laikoma bet kokios kultūros priešu, bet su savimi ji atsineša arba nusineša civilizaciją.

   Ta Bažnyčia skelbia nesuprantamas dogmas, bet kartu pajungia didžiuosius protus. Nors savo ištikimiesiems nurodo atsižadėjimą ir kryžių, bet šie jos visada klauso.

   Ta Bažnyčia tvirtėja nuo patirtų kentėjimų didumo; ji atjaunėja savųjų vaikų kraujyje.

   Ta Bažnyčia tariamai silpnesnė už aplink ją esančias valstybes, o tikrovėje pergyvenanti jas visas.

   Ta Bažnyčia bejėgė, nesiremianti jokia žmonių pagalba, apiplėšta, suspausta, nevaldanti žmonių kūnų, o tačiau stipri, laisva ir užkariaujanti širdis.

   Be to, priartėję prie Jėzaus, aptiksime telkinį įvairiausių klausimų, pasklidusių visoje gamtoje, žmogaus širdyje ir prote, visuomenėje, istorijoje ir Visuotinėje Bažnyčioje.

   Jėzus yra giliausia mįslė. Kas ją išaiškina, gali išrišti ir visas kitas. Tai paslaptis, kurią Dievas uždengė amžių pradžioje, bet jos pėdsakus paliko visoje tvarinijoje.

   Kokia gi tai paslaptis?

   Tai suvienijimas, užbaigimas Jėzuje laikinumo su begalybe, žmogiškumo su dieviškumu, silpnumo su jėga, mirties su gyvenimu, skurdo su turtingumu, paklusnumo su laisve, beribių kentėjimų su begaline laime.

   Jėzus, Dievas-Žmogus, tobuloje sintezėje jungia žinojimą ir tikėjimą, nepajudinamą principą ir vaisingiausią jo pritaikymą, pastovumą ir progresą; amžinus dėsnius ir smulkiausius poelgius. Jis suderina laikinumą su begalybe, vienybę su skirtingumu, visišką žmogaus laisvę su aukščiausiu Dievo viešpatavimu, tvarinių atitikimą visaapimančiam pirmosios Priežasties postūmiui, nuopelnus su lemtimi, žmogaus naudą su Dievo garbe, teisingumo įstatymą su gailestingumo malone.

   Jėzuje susijungia ribota pagarba, kurią tvariniai atiduoda savo Sutvėrėjui, ir begalinis garbingumas; jausminės meilės poreikis ir būtinybė labiau už viską mylėti dvasinį grožį; begalinės laimės troškimas, kuris kankina kiekvieną žmogų, ir ribotos žmogiškos širdies galimybės; pastovumo, ramybės, begalinio gyvenimo ilgesys ir kentėjimų bei mirties mįslė.

   Jėzus yra visur ir Jis viską paaiškina. Jis yra sutvertojo ir nesutvertojo pasaulio centras. Jis patenkina visus sielos poreikius. Gyvuoja visoje gamtoje, kuri išreiškia ir simbolizuoja Jo gyvenimą, Jo mirtį ir prisikėlimą. Jis yra visuomenės siela, istorijos raktas, Galva Bažnyčios, kuri pratęsia šioje žemėje Jo gyvenimą, kartu nuolankų ir pergalingą. Jis gyvena kiekvienoje sieloje, joje užbaigdamas savo kančią ir atpirkimą.

   Bet keisčiausia, kad paaiškindamas visas šios žemės paslaptis, Jis pilnai kiekvienos neparodo mūsų mirtingoms akims. Leidžia mums pajusti jų gilumą, leidžia Jame pastebėti visišką jų išaiškinimą, tačiau nei vienos iš jų pilnai neatskleidžia, palikdamas mus tikėjimo prieblandoje. Praskleidžia uždangą jos nenuplėšdamas, mus užtikrina akivaizdžiai neparodydamas; suteikia mums pasitenkinimo nesumažindamas nuopelnų; perkelia mus į dieviškąjį pasaulį, tačiau nepaimdamas nuo žemės.

   O visų didžiausioji mįslė, kuri yra raktas į viską, - tai suderinimas laikinumo su begalybe viename Dievo Asmenyje. Ta mįslė pasilieka tamsiausia ir nesuprantamiausia.

   Ta aukščiausioji Didybė, sujungta su begaliniu jautrumu, tas tobulas šventumas kartu su neišsenkamu gailestingumu žmonių silpnumui – tai vėl paslaptis, kurią visur sutinkame, kuri jau žemėje verčia Ja žavėtis ir kurią danguje per amžius garbinsiu.

 

 

       MYLINTI  SIELA  KALBASI  SU  JĖZUMI

 

Vakarieniausiu su juo, o jis  su manimi  (Apr 3,20).

 

   Jei siela nori sekti Jėzų Kristų, turi Jį pažinti. Turi įsigilinti į savo mylimiausiojo Atpirkėjo gyvenimą ir pavyzdžius, užsidegti meile Jo Dieviškajam Asmeniui. Nes susižavėjimas žadina meilę, o meilė – sekimą.

   Kai dailininkas nori atkurti paveikslą, nuolat į jį žiūri, kol jis neįstringa atmintin. Taip daro ir siela, trokštanti savo gyvenime atkurti Jėzų. Mąsto, skaito, godžiai klauso visko, kas tik apie Jėzų yra pasakyta Evangelijoje ir šventųjų gyvenimuose. Ilgai ir su meile stebi Jį įvairiausiose Jo paslaptyse, vaikystėje, eucharistiniame gyvenime, gilioje kančioje. Kiek liturginiai metai primena įvairius Jėzaus gyvenimo laikotarpius, pergyvena jausmus, kuriuos patyrė Dieviškasis Mokytojas. O kuo ilgiau su Juo gyvena, tuo geriau Jį supranta, artimiau su Juo bendrauja ir užsidega Jo meile.

   Visa tai yra malda. Ji yra būtina tvirtai dvasinio gyvenimo pažangai, tik kai kurie su ja sieja nereikalingas pastangas arba apgaubia dirbtinais sunkumais ir tokiu būdu paverčia tas pratybas, taip mielas ir vaisingas, į sunkų ir nemalonų darbą.

   Krikščioniškoji siela, nesiduok suvedžiojama! Mąstymų metu iš naujo apsvarstyk keletą pagrindinių vidinės maldos principų, kuriuos pateikia patirtis, protas ir teologija.

   Prisiartindama prie Dievo maldai, siela visų pirma turi apsigaubti savo menkumu. Kuo labiau sugeba nuoširdžiai ir ramiai nusižeminti prieš Jo begalinę didybę, tuo meilingiau Dievas į ją žiūri, tuo mieliau prie jos artėja.

   Gera vidinė malda kyla iš karštos meilės vienijantis su Dievo valia, sielai sutinkant priimti ir įvykdyti Jo Dieviškąją valią. Kiekviena malda, kuri įvykdo tas sąlygas, yra puiki, nors būtų sausa ir labai nemaloni, kaip kad Jėzaus malda Alyvų sode. O toji malda, kuri tokio tikslo nepasiekia, nors būtų paguodžianti ir net džiugi, tikrumoje yra menka malda.

   Siekdamos tokio tikslo, ne visos sielos eina ar gali eiti vienodu keliu. Vieni labiau mėgsta ir patiria pagalbą apmąstymuose, kitus daugiau traukia jausmai. Kai kurie vienijasi su Dievu per artimą ir ilgą meilės žvilgsnį, kuris kasdienio gyvenimo kovoje jiems teikia galios ir ištvermės. Kiekviena siela čia gali eiti pagal savo pomėgį, jungtis su Dievu lengviausiu jai būdu, neniekinant kitų kelių, savojo neiškeliant virš kitų. Jeigu vėliau, pagal dvasios vadovo patarimą, reikėtų pakeisti elgseną ar pomėgį - nesipriešink tam. Dvasiniame gyvenime prie nieko nereikia atkakliai prisirišti, nes Dievas yra Viešpats.

   Kiekvienoje maldoje, nežiūrint kokios ji būtų formos, reikia palikti daug vietos nuolankiam prašymui. Niekad žmogus nepajėgia pakankamai pažinti savo besąlyginio priklausomumo nuo Dievo ir savo didžiulės menkystės. Mūsų asmeninis triūsas, kilnios mintys, karšti jausmai – visa tai tėra žiedai. Jeigu malonė, įgyta per maldą, augalo neapvaisins, žiedas nukris neužmezgęs vaisiaus.

   Kiekvieno mąstymo metu reikia įdėmiai klausytis Dieviškojo balso ar jau bent tylėti, laukiant kad Viešpats teiktųsi prabilti ir pamokyti.

   Jėzus yra toks geras ir taip žmonėms draugiškas, kad nedelsia apsireikšti sieloms, kurios Jo nuolankiai klauso. Koks tai būtų puikus mąstymas, jeigu jam vadovautų Jėzus! Todėl reikia Jį pasikviesti, skatinti nuolat kartojant: Viešpatie, išmokyk mane melstis!

   Jėzus aplanko sielą kartais mąstymo metu, kartais ką nors veikiant, staigiu sujaudinimu, šviesos blyksniu, giliu įspūdžiu, pamokymu, žodžiu, mintimi sielos gelmėje, įsivaizdavimu. Jeigu tie įspūdžiai skleidžia ramumą ir skatina pareigų vykdymą bei nuolankumą, vadinasi, jie kyla iš Dievo. Niekas jų negali iššaukti ar ilgiau užlaikyti, arba buvusius sugrąžinti, nei numanyti kada jie sugrįš. Tai ženklas, kad jų šaltinis yra ne sieloje. Jeigu tokie įspūdžiai darosi ne taip reti ir trumpalaikiai, bet įprastiniai, tuomet vidinė malda pavirsta įtaigine malda. Tada pats Dievas vadovauja maldai kaip Jam patinka.

   Vidinės ar įtaiginės maldos pratybas paprastai nutraukia sausrų, pagundų, vidinės tamsos periodai. Bet siela nepasiduoda jausmų įtakai, o ramiai tęsia savo pastangas, nors jokių pasekmių nemato. Valia tokiu būdu įgauna ypatingos jėgos ir kartu Dievui įrodo savo meilės nuoširdumą. Tokiu sunkiu laikotarpiu reikalinga paskirti maldai tą patį laiką, kaip ir paprastai, jungiantis su Jėzumi Alyvų sode.

   Siela, kuri lieka ištikima išsiblaškymų, sausrų ir vidinių kentėjimų metu, tuo pačiu įveikia vieną iš pačių sunkiausių dvasinio gyvenimo kliūčių.

   Taip suprasta vidinė malda yra galima kiekvienai geros valios sielai, nežiūrint kokiose sunkiose aplinkybėse bebūtų. Kiekviena siela su malonės pagalba, kurios niekad nepritrūks, gali paprastu valios aktu artimai bendrauti su Dievu. Kiekviena siela per nuolankią maldą, kuri visada yra galima, palaipsniui gali taip nuteikti savo laisvą valią, kad ji kaskart labiau palinks prie Dievo.

 

 

                        MYLINTI  SIELA  VISAME  MATO  JĖZŲ

 

Juk mes jame gyvename, judame ir   esame   (Apd 17,28).

 

   Žmogus, malonės pagalba pakilęs į antgamtinę būseną, įgyja trejopą pažinimą, kuriam atitinka trejopas gyvenimas: tai jausminis, protinis ir tikėjimo pažinimas.

   Jeigu krikščionyje viešpatauja pirmasis pažinimas, jis žmogų daro aistrų ir kūno vergu, kuriam nesuprantami dieviški dalykai.

   Jeigu vyrauja protinis pažinimas, toks žmogus gyvena kaip filosofas, kuris net apie antgamtinį gyvenimą svarsto pagal trumparegę žmogišką išmintį.

   Kai įsigali tikybinis pažinimas, jis pajungia jausmus ir protą, jų pasiūlymus įvertina dieviškoje Aukštybių Šviesoje ir pagal tai tvarko savo poelgius.

   Teisusis gyvena tikėjimu (Rom 1,17), sako šventasis Paulius. Tokiu teisiuoju kaip tik tu ir esi, ištikimoji siela, kuri praėjai žemąsias dvasinio gyvenimo pakopas ir pasiekei vienybės su Dievu gyvenimą. Kuo daugiau tave Jėzus užvaldo meile, tuo labiau tvarko tavo protą, nurodydamas jam tiesos kelią, persunkdamas jį savąja šviesa, atskleisdamas jam visur esantį Dievą. Siela, ištikima tai šviesai, prisiriša prie Dievo didele meile, visur Jį matydama ir nuolat mylėdama. Jos gyvenimas jau truputį panašus į Dievo regėjimą danguje.

   Dievas esmingai yra visuose dalykuose. Jis yra visos tvarinijos pradžia, ją sutvėrė ir toliau ją tveria kiekvieną akimirką. Tas Dievo buvimas yra tikras ir realus. Jis yra tau artimesnis negu tu pats sau. Gyveni Jame ir per Jį. Jis yra pačioje tavo buvimo gelmėje..

   Tokios mielos mintys sielą suramina. Jos gyvenimas su Jėzumi Kristumi slypi taip didžiame Dievuje, todėl Jį garbina ir myli.

   Be to, Dievas gyvena sieloje, esančioje malonės būsenoje. Jei kas mane myli… mes pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14,23). Trys Dieviškieji Asmenys buvoja mano sieloje ir joje gyvena Savo kilnųjį gyvenimą. Manyje Tėvas nuolat tveria savąjį Žodį, o iš Tėvo ir Sūnaus nuolat eina Šventoji Dvasia, jų tarpusavio meilė. Tame dieviškame gyvenime ir aš dalyvauju. Su Jėzumi myliu Tėvą, o Jėzuje Tėvas mane myli. Tad gyvenu Švenčiausioje Trejybėje.

   Nuostabus tikinčios sielos gyvenimas. Kuomet būna laisva, įsigilina į save ir sąmoningu aktu ilgam susijungia su tomis nesuprantamomis paslaptimis, kurios joje vyksta. Norėtų taip rami ir patenkinta pasilikti su Dievu. Tai juk truputis dangiškojo gyvenimo! Su Jėzumi, su Dangiškuoju Bičiuliu, siela paskęsta Švenčiausioje Trejybėje. Kuomet ateis ta akimirka, kai bus nutraukta uždanga, tada tai, kuo meilingai gėrėjosi per tikėjimą, galės džiaugsmingai stebėti garbėje!

   Dievas norėjo įvairiais būdais suartėti su žmogumi. Jis nepanoro būti žmogaus užmirštas, todėl jam apsireiškė per tikėjimą, apsigyvendamas teisiojo sieloje; apsireiškė ir protui, leisdamas jam pažinti Savo buvimą visame pasaulyje. Nori net suartėti per žmogaus pojūčius, todėl visada, kad ir slaptai, būti eucharistiniu pavidalu.

   Eucharistijoje yra pats Jėzus, Dievas-Žmogus, besiartinantis prie sielos. Jis nori būti su savo Siela ir gyvuoju Kūnu, su dieviškumu ir žmogiškumu, bet mūsų pojūčiams nepasireiškia tik dėl to, kad mums suteiktų tikėjimo nuopelną.

   Tad kokia garbė suteikta krikščionims ir kaip nuostabus yra tobulas gyvenimas! Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą ir vis augame garbingumu, Viešpaties Dvasios veikiami (2 Kor 3,18).

   Skaisti siela, gyvenanti tikėjimu, supranta tvarinių kalbą; dažnai juos stebi, kad galėtų matyti lyg veidrodyje Sutvėrėjo grožį ir gerumą. Tokiai sielai viskas reikšminga:  ir dulkės atomas, lekiojantis ore, ir smėlio kruopelė ant jūros kranto, ir žolė pievelėje, ir medžių lapai, ir rasos lašai, ir debesys bei žvaigždės danguje. Kiekvienas tvarinys kalba apie Dievą, o siela Jį priima su didžia pagarba ir begaline meile.

   Tikinti siela su lygia pagarba priima ir kiekvieną tiesos dalelę, kurią žmogiškasis protas pajėgia atskleisti. Mokslas ir menas jai yra pagarbos verti dalykai, kaipo atspindintys amžinąją Tiesą ir Grožį, kurie lyg ir nesąmoningai stengiasi tuos silpnus spindulius suvesti į vienintelį jų židinį, į Dievo Žodį, Amžinąją Išmintį, Jo Esmės veidrodį ir atspindį.

   Bet visų labiausiai mėgsta gilintis į Šventojo Rašto skaitymą. Žino kad ten tiesa, lyg didžiulė upė, plaukia plačia vaga. Kiekviena eilutė, kiekvienas posakis jai yra šventi dalykai, tartum dieviškoji relikvija. Tai Jo žodis, tai lyg Dievo žodžio įsikūnijimas.

   Tikinti siela priima ir dogmatines ir moralines tiesas. Stengiasi suprasti jų giluminę reikšmę ir prie jų derinti savo poelgius.

   Susikaupusi siela nuolat dėkoja Viešpačiui: Šlovinkit savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui (Ef 5,19-20). Mažiausias tvarinys, kuris jai suteikia džiaugsmo ar padaro paslaugą, - sužadina širdyje dėkingumą visokio gėrio Kūrėjui; nes žino, jog ir mažiausiai reikšmingiems įvykiams vadovauja tėviška ranka sielos labui, kad ją apsaugotų nuo pavojų.

   Ji taip pat pagarbiai priima kryžius, kuriuos pakeliui sutinka, juos džiugiai bučiuoja ir ima ant pečių.

   Taip gyvena, visur matydama vien Dievo geradarybes, vien Jo jautrumo įrodymus; tad visame garbina Dieviškąjį Gėrį ir nuolat dėkoja Jo tėviškai Apvaizdai.

   Skaisčioji siela, kuo daugiau stenkis nuolat gyventi tikėjimu. Greit nebegalėsi atitraukti akių nuo to didybės, tiesos ir gėrio Dievo, kuris visur tau atsiskleis, kad galėtum garbinti, Jį sekti ir mylėti. Gyveni nuolat bendraudama su Amžinuoju Tėvu, kuris viską sutvėrė, viską valdo ir pripildo Visatą Savo dieviškuoju Buvimu; su tuo Dievo Žodžiu, ta amžių Tiesa, kuria kiekvienam tvariniui suteikė Savojo panašumo; ir su Šventąja Dvasia, tikriausia Meile, kuri visur skleidžia Savo geradarybes, Kuri tave nuolat pašventina – tave į Kristų veda, o paskiau kasdiena tave palaiko Jo dieviškoje Meilėje.

 

 

             MYLINTI  SIELA  KLAUSO  JĖZAUS

 

Atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių   (Lk 10,39).

 

   Nuolankumas yra nuolatinė sąlyga, kad girdėtume Jėzaus balsą, tikėtume Jo mokymu, priimtume tai, ką duoda, vykdytume Jo įsakymus ir atliktume net mažiausius Jo pageidavimus.

   Būti nuolankiu reiškia neturėti net nusistatyto tobulėjimo plano. Siela, kuri nesupranta tokio tobulo savęs atsižadėjimo, ieško maldų be išsiblaškymų, be sausrų, nori turėti žinomą, užtikrintą užsiėmimą, kuris atitiktų jos pageidavimus ir nuotaikas, turėti užtikrintas priemones daryti gera, patinkančius apsimarinimo ar ydų nugalėjimo būdus. Ji savo nuožiūra paskiria Dievui savųjų išbandymų laiką ir būdą, o Jam tarnauja savo pačios pasirinktu darbu.

   Nuolankumas būna kartu su paprastumu. Paprasta siela nieko daugiau neturi, tik gerą valią. Bet tai ir yra visų svarbiausia. Ji kiekvienu metu gali priimti bet kokį pavidalą, kurį jai teikia Dieviškasis Menininkas. Neturi jokių nuosavų troškimų, bet priima ir įvykdo kiekvieną, kurį jai pateikia Mokytojo valia ar pageidavimas. Visada stengiasi išgirsti Jo balsą ir visas jos tobulumas pagrįstas tuo, kad eina paskui Jį nežiūrėdama aukų, kurias tenka sudėti, nei pasibjaurėjimų, kuriuos reikia nugalėti, nei pažeminimų, kuriuos tenka pakelti. Paprasta siela visada eina tiesiai į tikslą, nesidairydama į save. Turi tik vieną tikslą, – Dievą, – todėl į Jį veržiasi, nors dėl to reikėtų pereiti ugnį, sielvartą ir persekiojimus.

   Nuolankus Jėzaus klausymas yra pagrindinė sąlyga tikrai ir greitai pažangai dorybių kelyje. Šventumas yra taip kilnus ir taip aukštai iškilęs virš pasaulio sąvokų, kad tik Mokytojas gali to išmokyti. Išmintingiausios knygos tėra tik blankūs nurodymai, išvedžioti bendri bruožai, nupiešti keli abstraktūs eskizai. Tą mokslą galima įgyti tik uoliai klausantis paties Jėzaus mokymo.

   O jeigu kas nors, perskaitęs visas knygas apie dvasinį gyvenimą, galvotų, jog yra pajėgus žengti į šventumą, arba kad sugeba kitus tinkamai vesti, tas būtų panašus į žmogų, turintį gražias, bet nereginčias akis, ir drįstantį vaikščioti ant bedugnės krašto.

   Tad turi pradėti, tęsti ir užbaigti savo dvasinį gyvenimą tik tokiu vieninteliu būdu: mylėti Jėzų visa širdimi, visad vykdyti Jo valią ir pageidavimus, kiek tik juos pažįsti; priimti visus priešingumus ir visus kentėjimus, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai sutiksi bet kurią gyvenimo minutę. O Jėzus tau suteiks jėgų.

   Tai yra svarbiausias nusistatymas, kurį reikia išlaikyti ir sutvirtinti. Visos tavo pastangos turi pasižymėti ištikimybe Jėzui, Jo klausymu, Jo troškimų palaikymu, Jo įkvėpimų saugojimu. Juk Jėzus nesitenkino savo valios reiškimu per paliepimus, per įstatų regulą, vyresniųjų nurodymus ar luomo pareigas, nei per daugybę nuo tavo valios nepriklausančių įvykių. Jis taip pat prakalba sielos gelmėje įkvėpimais, paslaptingais sujaudinimais. Jis pamoko, paskatina, sužadina, nuramina.

   Galbūt stebiesi skaitydamas šventųjų gyvenimus, kad Jėzus taip bičiuliškai ir beveik nuolat jiems kalbėjo, vadindamas juos savo patikėtiniais, sekretoriais. Taip Jis kalba kiekvienai sielai, žinoma, ne akivaizdžiai, bet širdyje. Jėzus yra toks geras, taip trokšta suartėti su sielomis, už kurias atidavė gyvybę, kad jeigu jos teiktųsi klausytis, Jis negalėtų susilaikyti joms nekalbėjęs. Jeigu Jį dažnai prašytumei, kad leistųsi Save pažinti, greit išgirstumei Jo balsą ir galėtumei džiaugtis Jo mielomis mintimis. Netgi dabar, kuomet taip retai ir taip išsiblaškęs Jo klausaisi, Jėzus kalba į tave.

   Jo balsas yra malonus, tarsi lengvas dvelkimas. Pasireiškia sujaudinimu, šviesiu blyksniu, nelauktu įtikinimu, įspūdžiu, paslaptingu  žodžiu. Galime Jį išgirsti kaip bendraudami su tvariniais, taip ir besimelsdami. Kartais Šv.Rašto eilutė įgyja anksčiau nepastebėtą reikšmę; kartais įprastas žodis, pasakytas ar išgirstas pokalbio metu, daro paslaptingą įtaką; sielai gali turėti esminės įtakos paprastas išorinis įvykis. Be to, Jėzus dažnai sielai vadovauja per įspūdžius ar žodžius širdies gilumoje.

   Atidi siela nejučia įpranta pažinti Jėzaus balsą. Po kurio laiko tarp Jėzaus ir sielos užsimezga vidinis pokalbis, nutrūkstantis tik tam tikrais vidinių pratybų laikotarpiais, kurie būtini dorybių sustiprinimui. Kad siela išvengtų apgaulės, Jėzus liepia jai svarbiuose dalykuose atsiduoti dvasios vadovų sprendimams.

   Norint išmokti suprasti Jėzaus kalbą ir atsiduoti Jo įkvėpimų vadovavimui, turime susikurti vidinę tylą. Nekalbėk su tvariniais be reikalo. Jų atžvilgiu atlik tik meilės ir mandagumo pareigas, o po to pasislėpk lyg nedrąsus balandis uolos plyšiuose. Ypatingai stenkis suvaldyti savo troškimus, džiaugsmus, liūdesius, būgštavimus, bet kokį aistringą susijaudinimą. Būtent jie drumsčia tavo sielos tylą. Pašalink visas nereikalingas mintis, neprotingas svajones, tuščius ketinimus, kurie kyla tavo galvoje.

   Savo išorinius užsiėmimus taip sutvarkyk, kad tavęs neprislėgtų reikalų gausybė. Žodžiu, pašalink iš širdies visa, kas nereikalinga, kas neturi jokios teisės užimti Jėzaus šventyklą ir ten užsiimti pasaulietiškais reikalais.

   Kai širdis bus tyra, Jėzus į ją prakalbės, ir galėsi su Juo bendrauti. Nuo tos minutės tau prasidės tikras dvasinis gyvenimas.

 

 

 MYLINTI  SIELA  VISUR  LYDI  JĖZŲ

 

   Laikei tu mane paėmęs už rankos (Ps 72,3).

 

   Niekas nėra taip ramus, kaip siela, valdoma Jėzaus ir gyvenanti Jo gyvenimu. Jėzus kas dieną ir kas valandą joje rašo Savo šventąją Evangeliją. Tai tęsinys to stebuklingojo gyvenimo, kurį gyveno žemėje.

   Tas gyvenimas tada buvo labai paprastas. Jis toks tebėra ir dabar. Teisuolio gyvenime nieko nėra stulbinančio. Siela ramiai eina su Jėzumi vykdyti kasdienių pareigų, kaip reikalauja luomas, gyvenimo būtinybė, meilė, mandagumas.

   Nesistengia rinktis darbų, nes žino, kad prieš Dievą viskas turi vienodą vertę. Sielai vis viena ar ji gyventų kartu su Jėzumi Egipte, ar Nazarete amatininko dirbtuvėje, ar šventovėje, ar Jį lydėtų viešajame gyvenime, ar ramiai sėdėtų prie Jo kojų su Marija ir Juozapu. Nes ji gyvena ne savuoju, bet Jėzaus gyvenimu.

   Kokia rami ir laiminga, ir kokia stipri ji jaučiasi nuolat laikydamosi Jėzaus rankos, nė žingsnio be Jo nežengdama. Su Juo eina melstis: vienijasi su Dieviškąja Auka, aukojama ant altoriaus, ir prie jos jungia savąją; su Juo meldžia dangaus Tėvą atleisti nusidėjėliams; su Juo meldžiasi už Bažnyčią, esančią žemėje ir skaistykloje. O kiek laimės teikia sielai tie šventi užsiėmimai! Siela su Jėzumi eina daryti gailestingumo darbų: slaugyti nelaimingųjų, mokyti nemokančių, padėti vargšams. Su Jėzumi eina vykdyti tos daugybės darbų, mažareikšmių žmonių akyse – kaip pokalbiai, valgymas, poilsis, lankymai, pertraukos. Kiekvieną iš jų sutinka pagarbiai, nes jie įgalina susitikti Dievą.

   Ir kuo menkesnis bei mažiau žinomas toks užsiėmimas, tuo labiau jį siela gerbia ir mėgsta, nes žino, kad ypatingai galima patikti Jėzui dalykuose mažuose, nežinomuose, tyliuose. Sielai malonu sekti Dieviškąjį Menininką, Kuriam patinka duoti tvariniams tuo didesnį tobulumą, kuo labiau jie sugeba būti mažesni ir nežinomi. Lai niekas, išskyrus Jėzų, nežinos su kokiu rūpestingumu stengeisi atlikti menkiausius darbus ir kokius meilės turtus į kiekvieną iš jų įdėjai.

   Siela nebesistebi kentėjimų daugybe ir įvairove, nenagrinėja kas yra kančių taurės dugne, nei kas ją paduoda, – Kajafas ar Pilotas, - nes ją visada priima iš Tėvo, priima kartu su Jėzumi ir išgeria ligi dugno.

   Koks tai sielai džiaugsmas taip glaudžiai vienytis su Dieviškuoju Bičiuliu, būti priedu Jo žmogystei, kurioje jis gali įamžinti savo kentėjimus ir būti liudininku, per kurį Jėzus skleidžia Savo meilę į kitas sielas!

   Kad Jėzaus Kristaus gyvenimas sieloje būtų realus, sielai nebūtina apie tai žinoti; taip pat nebūtina žinoti savo poelgių vertės, kad jie priklausytų Jėzui. Užtenka, kad Jam atidavė savo valią, tuomet visas medis priklauso Viešpačiui, su visomis šakomis, lapais, žiedais ir vaisiais. Tai didelė paguoda sieloms, kurių mintys ar vaizduotė būna nevalingai blaškomi.

   Tačiau kur kas daugiau grožio ir džiaugsmo būtų, jei siela sąmoningai lydėtų Dieviškąjį Bičiulį visą dieną ne tik valia, kuri dažnai būna išblaškyta, bet visomis jėgomis! Siela nuolat privalo siekti tokio idealaus susitelkimo, tačiau nesikrimsdama nei nerimaudama dėl to, jei jo niekad tobulai nepasieks.

   Norint tam tikru laipsniu save apvaldyti, kad šiam momentui pajėgtume kuo daugiau sutelkti dėmesį ir jėgas, reikia saikingai naudotis savo galiomis, o ypatingai protu. Nereikia iš proto reikalauti to, ko jis duoti negali; negalima apkrauti darbu, viršijančiu jo jėgas, nes kitaip jis nepajėgs ilgai tarnauti. Nereikia versti, kad jis vienu metu užsiimtų praeities ir ateities dalykais. Užtenka dabarties, o toje dabartyje reikia vykdyti pareigas su ramiu ir saikingu dėmesiu.

   Kad lengviau sutramdytumei savo poelgių staigumą, nuolat sau primink, jog veiki kartu su Jėzumi, kad esi Jo įrankis ir kad Dieviškajam Menininkui nėra reikalo skubėti.

   Dievas sutvėrė laiką. Jis nori, kad Jo tvariniai kiekvienam dalykui sunaudotų tiek laiko, kiek tam nuo amžių paskirta. Iš visumos tų darbų, meilingai atliktų su Jėzumi, susidaro galutinis šventumas. Dievas nori pašventinti sielą palaipsniui. Gamtoje viskas auga ir vystosi palaipsniui. Lygiai taip pat tobulėja siela malonės srityje. Dievas yra amžinas. Jam nereikia skubėti, Jis mato kiekvieno dalyko pradžią ir pabaigą, o be Jo leidimo niekas nenyksta ir nežūna.

   Reikia laiko, kad Dievo Meilės ugnis galėtų ištirpdyti visų mūsų ydų ledą ir savo gaivinančia šiluma prasiskverbtų į visus mūsų nuodėmingos širdies kampelius. Reikia laiko kol malonė, Šventosios Dvasios įlieta į mūsų širdį, tartum brangus aliejus, persunktų mūsų valią, protą, visas mūsų pajėgas su jų veiksmais.

   Kasdiena su Jėzumi eidamas, pasitenkink savo pareigų atlikimu. Pamiršk save, kad galėtum galvoti vien apie Kristų, kuris tavyje gyvena ir tavo sieloje rašo savo Evangeliją.

 

 

                       MYLINTI  SIELA  ALKSTA  IR  TROKŠTA  MEILĖS

 

Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš  gyvojo vandens šaltinio  (Apr 21,6).

 

   Dievas yra ramybės Kunigaikštis. Buvoja pojūčiams nepasiekiamoje aukštumoje. Jis yra dvasia, todėl tik siela gali Jį pasiekti ir suartėti. Tad visose gyvenimo aplinkybėse siela ramiai kartoja savo pamėgtą aktą: Jėzau, myliu Tave, Tau visiškai atsiduodu! Visada tuos žodžius šnabžda – esant džiaugsmui ir liūdesiui, sunkumams ir pagundoms, savo užsiėmimų pradžioje, eigoje ir pabaigoje.

   Nebūtina savo meilę išreikšti lūpomis. Žinoma, žodžiai nekenkia, tačiau užtenka nuoširdaus žvilgsnio, kad gerasis Mokytojas viską suprastų. Be abejo, ateina išsiblaškymai ir dažnai atitraukia sielą nuo kontempliacijos, tačiau nereikia to bijoti. Tie atotrūkiai veikia tik vaizduotę ir protą, o valia pasilieka vienybėje su Jėzumi.

   Sielai nėra ko būgštauti ir dėl laikinų silpnybių, nes joje gyvena Jėzus, kuris gali ją apvalyti ir išgydyti. Paprastai reikia Jėzų prašyti, kad Jis būtų sielos skaistumu, jos nekaltumu, kad joje užbaigtų atpirkimo darbą, ištaisydamas jos klaidas. Po to vėl ramiai galima imtis darbo.

   Taip pasiekiama didelė vidinė ramybė, visiškas pasitikėjimas. Tada sielai visai nesvarbu ar kūnas sveikas, sergantis ar suluošintas, arba ją gerbia kas ar niekina, ar patiria ji paguodas ar vidinius nemalonumus. Mažai ją domina žmonių palankumas ar priešiškumas, taip pat geradarių, senų draugų ar vyresniųjų pripažinimas arba persekiojimas. Nes siela žino, kad Jėzui nereikia jos paslaugų, o tik širdies. Todėl ji mažai jaudinasi, jei kas geriausius jos ketinimus išverčia kaip blogį, kad trukdo jos švenčiausiems troškimams. Juk joje gyvena Jėzus, kuris yra viskas, o ji tėra niekas.

   Taip diena iš dienos siela tobulėja. Jėzus nuolat atleidžia jos kaltes, ją nuskaistina pastoviu susivienijimu, skatina ją daryti naujas pastangas ir toliau kilti meilėje.

   Tas tobulėjimo darbas tęsiasi ilgai. Jėzus jam skiria visą savo jautrumą. Ir visi tvariniai turi prisidėti prie to šedevro kūrimo. Visi įvykiai, vidinės permainos, nuoskaudos, kryžiai, paguodos, persekiojimai, visokios varžybos, malonės, slapti prasikaltimai, įkvėpimai - viskas pasitarnauja dvasinei sielos pažangai.

   Tai meilės liga, kuri kartais būna užslėpta, kad siela ją vos pastebi. Tačiau dirba, pramogauja, meldžiasi, žinodama kad yra su Jėzumi ir kad Jėzus ją myli. Jos meilė yra rami, tyli ir gili. Tai nuostabi meilės liepsna, kuri ramiai, bet pastoviai dega širdies gilumoje.

 

             MYLINTI  SIELA  PADEDA  JĖZUI  PLĖSTI  MEILĘ

 

Pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai  (Jn 4,35).

 

   Kuo stipresnis gyvenimas, tuo stipriau stengiasi save išreikšti ir išlieti. Tai būdinga kiekvienam gyvenimui – vidiniam, meniniam, kūniškam. Kiekviena stipri ir aiški mintis stengiasi pasireikšti kitiems; kiekviena meninė idėja nori pavirsti šedevru.

   Nesutvertoji Meilė yra begalinis Gyvenimas, esminis gyvenimas, šaltinis, palaikantis bet kokią sutvertą būtybę. Todėl Ji yra begalinis gerumas, kuris atsiduoda ir save išlieja.

   Jėzus ir tau taip daryti liepia: Mylėk savo artimą kaip save patį (Mt 22,39). Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! (Jn 13,34).

   Tą įsakymą Jėzus vadina savuoju įsakymu, nauju įsakymu. Pagal to įsakymo ištikimą vykdymą pažįsta Savo mokinius, tikruosius krikščionis. Kad Jo paliepimo niekas nepamirštų, Jėzus skelbia, jog net menkiausias geras ar blogas dalykas, padarytas kad ir mažiausiam Jam priklausančiam broliui, yra padarytas pačiam Jėzui. Jis Save sutapatina su kiekvienu žmogumi, kad niekas nebūtų atleistas nuo gailestingumo darbų. Jis skelbia, jog krikščionys turi sudaryti vieną brolišką šeimą, kurios Tėvas yra danguje, o Jėzus – tos šeimos pirmgimis.

   Tikroji meilė turi savo ryškų požymį. Meilė yra besiplečianti ugnis. Ji negali užsidaryti širdyje, kurią pripildė, todėl stengiasi išeiti ir išsidalyti kitoms sieloms. O kuomet pavirsta į didelį gaisrą, jos liepsnos toli iškyla apimdamos viską, ką tiktai gali pasiekti.

   Nieko nėra priešingesnio meilei, kaip savimeilė, užsidaranti savyje ir savo malonumui naudojanti Dievo jai pavestus turtus. Dėl tokios savimeilės Dievas yra įspėjęs: Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją (Mt 10,39).

   Kol neįgyji švento troškimo kuo daugiau sielų palenkti Jėzaus meilei ir tam tikslui nededi reikalingų pastangų, tol negali sakyti, jog visiškai Jam priklausai. Argi sielos yra tokios menkavertės, kad galėtume ramiai žiūrėti, kaip jos eina į amžiną pražūtį?

   Kažkas bauginančio yra tame šaltakraujiškume, kai kasdieną susitinkame su nemirtingomis sielomis, einančiomis į pragarą. Šitie rytdienos pasmerktieji yra tokie pat žmonės kaip ir mes, su kuriais mes kalbamės, tvarkome įvairius reikalus, galbūt esame draugai ar giminės. Ir matome, kaip jie kasdien vis labiau artėja prie tos baisios bedugnės, į kurią amžinai nupuls ir iš kurios gelmių jie be galo keiks mus ir savąjį Dievą. Tačiau mūsų širdys nesujuda, o mūsų lūpos neištaria maldos, kad nuo jų nukreiptume tą pasmerkimą; net mūsų draugystė nesužadina pastangų juos gelbėti…

   Kaipgi savimeilūs esame, kaip nepanašūs į tą Jėzų, kuris matydamas nelaimę, mūsų visų laukiančią, nužengė į žemę ir baisiausiose kančiose Savo gyvybę paaukojo!

   Tad pasiryžk paguosti Jėzaus Širdį, ir tokiam savo pasišventimui neturėk ribų. Pirmiausia stenkis uždegti meilės ugnį širdyse tų, kurie gyvena su tavim ir šalia tavęs. Jie yra pirmieji tavo artimieji, todėl turi daugiausia teisės į tavo meilę ir pagalbą.

   Ta meilė turi būti maloninga. Ji turi linkėti jiems gero ir pagal tavo jėgas rūpintis jų gėriu. Tas veiklus palankumas turi būti nukreiptas į visus jų poreikius, dvasinius ir žemiškus.

   Meilė pirmiausia turi pasireikšti mandagumu, meilumu ir kantrybe kasdieniuose santykiuose. Nuotaika visada gera ir lygi, visada pasiruošusi suteikti malonumą, paguosti, padėti – tai geriausias ir naudingiausias meilės vykdymas.

   Be to, yra bendri visų sielų dvasiniai poreikiai, ypatingai nusidėjėlių, o dar daugiau – mirštančiųjų. Tas laukas tavo uolumui pasireikšti yra beribis. Dar yra medžiaginiai, o ypač dvasiniai poreikiai tos šeimos ar visuomenės, kuriai priklausai, taip pat poreikiai visų žemės tautų.

   Reikia atversti tautas, kurios nusimetė Jėzaus Kristaus jungą; prisidėti prie krikščioniškų principų sužydėjimo, prie tarpusavio meilės atgaivinimo tarp tautų, gyvenančių neapykantoje. Yra melagingų pasaulio principų, kuriuos reikia nugalėti, nekrikščioniški papročiai, pavojingi tikėjimui ir tikinčiųjų dorovei.

   Kaip tavo meilės objektas virš visko iškyla tavo šventoji Motina Bažnyčia. Visokiais būdais turi stengtis prisidėti, kad ji būtų šventa ir tyra. Todėl reikia melstis už kunigus, kad jie būtų išrinktaisiais indais; už vienuolynus, kad jų nariai pilnai įvykdytų savo garbingą pašaukimą. Reikia prašyti Dievą, kad Sau pašauktų rinktinių sielų, kad iškeltų šventųjų, kurie savo nuopelnais atsvertų pasaulio neteisybes ir atremtų Bažnyčios šmeižėjus.

   Reikia dieną ir naktį maldauti Jėzaus Širdį, kad išlietų į sielas Savo meilės lobius, kad Ją visi pažintų ir mylėtų, kad Jo Švenčiausioji Širdis visur viešpatautų.

 

                         UOLI  SIELA  EINA  SU  JĖZUMI  IEŠKOTI  SIELŲ

 

  Aš padarysiu jus žmonių žvejais  (Mt 4,19).

 

   Meilė iš tiesų yra išradinga: savo pasireiškimui suranda tūkstančius būdų. Patenka ten, kur protas ar jėga prieiti negali: nuginkluoja prietarus, sutramdo aistras, išvengia įtarinėjimų. Niekas neatsispiria jos maloningam poveikiui.

   Meilė yra praktiška. Prisitaiko prie aplinkybių, išvengia kivirčų, išriša net labiausiai supainiotus reikalus. Kuo labiau siela myli Dievą, tuo apsukriau tas pačias sąlygas sugeba išnaudoti. Šventieji vienuolynų steigėjai ir steigėjos yra geriausias to įrodymas. Jeigu reikėtų išsirinkti valstybės veikėją, - yra pasakęs Liudvikas Veijo, - pasirinkčiau vienuolį.

   Meilė yra nenuilstanti. Šventasis Alfonsas Liguoris, turėdamas septyniasdešimt ketverius metus, ligos paguldytas, kentėdamas didelius skausmus visuose sąnariuose, suparalyžiuotas, graužiamas baisaus vėžio, negalėdamas pakelti galvos, turėdamas sveiką tik vieną ranką, prirakintas prie lovos, vis vien ir toliau rašė knygas, vadovavo savo vyskupijai ir kongregacijai, o jeigu karščiavimas labai sustiprėdavo, prie kaktos kuriam laikui pridėdavo šaltą akmenį ir vėl toliau dirbdavo.

   Taigi meilė yra veikli, tačiau jos vaisingumas nebūtinai priklauso nuo didžių dalykų, kuriuos kai kurie šventieji darė. Meilės veiksmingumas, jos įtaka ir sėkmingumas daugiau glūdi joje pačioje, negu išviršiniame pasireiškime. Veikliausi žmonės nebūtinai turi būti judriausi. Filosofas, ilguose vienatvės apmąstymuose vystantis didžią idėją ir ją perduodantis būsimoms kartoms, daro didesnę įtaką pasauliniams įvykiams, negu karaliai ir dideli politikai. Pasėta į protą mintis pamažu išdygsta, auga, vystosi ir pagaliau neša vaisius.

   Taip yra ir su meile. Siela, gaivinama tyros Dieviškos meilės, beria į sielų pasaulį vaisingą sėklą, kuri su laiku sudygsta ir tuo gausesnį duoda derlių, kuo stipresnė būna meilė. Todėl šventasis Jonas Kryžietis sako: Grynos meilės lašas daugiau vertas, negu visi geri veiksmai kartu paimti.

   Meilė panaši į veržlų srautą, plūstantį iš Dieviškosios Širdies. Jis galingai krinta iš begalinės aukštumos: su didžia jėga nuneša ar sugriauna užtvaras, trukdančias jos tėkmei, greit ir užtikrintai tiesia sau kelią net ligi pat slėnio, tai yra, ligi nuolankiųjų ir geravalių sielų.

   O tų kelių, vedančių į sielas, yra įvairių. Pirmiausia, argi nereikėtų melsti už savo brolius, esančius pavojuje? Argi malda ne viską gali Dieviškoje Širdyje, ar iš Jos negauna ypatingų malonių, reikalingų sieloms atversti?

   Nesibijok, kad nuolat melsdamas už kitus, pamirši savuosius reikalus. Niekas taip nesujaudina dosniosios Jėzaus Širdies, kaip savęs užmiršimas galvojant apie kitų gėrį. Jeigu kurioje šeimoje atsirastų toks geras vaikas, kad nuolat prašytų motiną už savo brolius ir sesutes, bet visai pamiršdamas save, tai tėvai ir visa šeima jį mylėtų neapsakomu jautrumu.

   Be to, kai vykdai savo luomo pareigas ir atlieki tavo padėties reikalavimus, tu atlieki Dievo nurodytą darbą. Nemanyk jog tai mažareikšmė priemonė. Smulkiausi tavo poelgiai, sujungti su Jėzaus nuopelnais, turi begalinę vertę. Jie gali atlyginti, nupelnyti, atpirkti ar patenkinti taip pat, kaip ir didieji šventųjų darbai.

   Tą darbą atlik su didele meile, sujunk savąją ir Jėzaus veiklą, o po to į Jį kreipkis: Gerasis Mokytojau, Tau atiduodu šį darbą, bet noriu begalinės vertės atlyginimo – sielų išgelbėjimo!

   Nebijok per daug reikalauti. Kuo daugiau prašysi pasitikėdamas, tuo daugiau įgysi. Kiek sielų išgelbėtumei, jeigu į savo Dieviškąjį Bičiulį kreiptumeisi su tokia vaikiška drąsa ir pasitikėjimu!

   Be maldos ir darbo, turi dar ir auką. Kuomet darbas, kurį privalai atlikti, būna nemalonus ar nuobodus, save paskatink mintimi, jog tai dėl Jėzaus, kad Jam išgelbėtumei sielas. Kartais tave prislegia priešingumai: vidiniai kentėjimai, išoriniai kryžiai, persekiojimai, įtarinėjimai. Visa tai noriai priimk iš Dievo rankų, nes tai tūkstančių nusidėjėlių išmeldimas.

   Prie tų priverstinių apsimarinimų pridėk dar ir savanoriškų aukų. Nepraleisk nei vienos apsimarinimo progos ko nors atsisakyti smulkiuose dalykuose.

   Jeigu meilė degintų tavo širdį, kiekviename žingsnyje surastumei auką dėl Jėzaus: ribojant smalsumą, užgaidas, nereikalingus žodžius, tuščius žvilgsnius, patogumus, teikiamus pagyrimus.

   O Jėzus į kiekvieną auką atsilieptų dovanodamas sielas, išlaisvintas iš skaistyklos, uždegdamas uolumu atšalusias, išgelbėdamas nusidėjėlius.

   Kiekvieną minutę visuose žemės kraštuose miršta daugybė nusidėjėlių. Prašyk jiems tam momentui tobulo gailesčio malonės. Kiek būtų išgelbėta tų vargšų nusidėjėlių sielų tą paskutinę minutę, jei iš visų žemės pakraščių kiltų už juos karštos maldos, sujungtos su smulkiomis aukomis!

   Pavyzdingas gyvenimas yra efektyvesnis pamokslas už misionieriaus žodžius. Uolus vienuolis, laikydamasis savo regulos, gali, neatkreipdamas kitų dėmesio ir be triukšmo, vienas pats pertvarkyti visą vienuolyną.

   Pasaulietis žmogus, paprastai praktikuojantis tikėjimą, nesigirdamas savo dorybėmis, gali padaryti visoje parapijoje daugiau gero tikintiesiems ir netikintiesiems, negu kunigas. Paprasta tarnaitė savo neišsenkančia kantrybe, paklusnumu ir paslaugumu stipriau patraukia širdis prie Dievo, negu atsiskyrėlių atgailos ir vienuolių maldos.

   Kunigas meilingu elgesiu, paprastu gyvenimu, nuoširdžiu bendravimu, poelgių rimtumu ir siekimų nesavanaudiškumu daugiau daro įtakos netikintiesiems, negu padarydavo storų apologetikos tomų skaitymas.

 

 

       MYLINTI  SIELA  AUKOJASI  SU  JĖZUMI

 

Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje  (Rom 6,4).

 

   Yra bendra taisyklė, apimanti visus amžius ir visas kartas: Be kraujo praliejimo nėra atleidimo (Žyd 9,22). Taip sako šventasis Paulius, bet ir iki jo visos tautos, visi žmonės, nežiūrint kiek jų religija būtų iškrypusi, visada taip galvojo.

   Žydai Dievo įsakymu aukojo rinktinius nesuteptus gyvulius, simbolizuojančius Dievo Avinėlį, Jėzų Kristų, kuris turėjo aukotis už mus. Pagonys, norėdami permaldauti savo dievus, nesibodėdavo aukoti net žmones; ir kuo labiau jie buvo laukiniai, priklausomi nuo gamtinių instinktų, tuo daugiau turėjo reikšmės tų aukų parinkimas. Aukojo tai, ką turėjo brangiausia ir nekalčiausia: savo nuosavus vaikus.

   Todėl šventasis Jonas galėjo sakyti, kad Dievo Avinėlis buvo nužudytas pasaulio pradžioje. Jis užmuštas visose žmonių aukose, kurioms pagonys nesąmoningai nepriskirdavo šventos reikšmės. Jis taip pat nužudytas gyvūnų pavidalu, ypač nesutepto avinėlio, kuriuos žydai aukodavo kas rytą ir vakarą. Ir pagaliau Jis buvo nužudytas ant Kalvarijos, o nuo tada aukojamas nuolatos, kasdien ir visame pasaulyje.

   Tokiu būdu sunaikinimas, auka iškyla visų religijų istorijoje, ir kuo ta religija arčiau tiesos, tuo auka iškilmingesnė, visuotinesnė ir svarbesnė.

   Krikščionybė, būdama pilnutinė tiesa, yra ištisai aukos religija. Joje viskas krypsta į altorių. Visos malonės sklinda iš Kryžiaus. Pati šventoji Bažnyčia su savaisiais malonių šaltiniais, sakramentais gimsta pervertoje Jėzaus Širdyje. Visos apeigos prasideda ir baigiasi kryžiumi, visi pašventinimai, visi palaiminimai įvyksta kryžiaus ženklu, visos didžiosios iškilmės, religinės ar net pasaulietiškos, yra pažymėtos kryžiaus žyme. Ir kuo giliau iš šio Katalikų Bažnyčios prieangio eini į jos vidinį gyvenimą, į sielą, kuri ją gaivina, tuo labiau matosi auka. Tūkstančiai kankinių laistė ją savo krauju visose pasaulio šalyse, ir toji auka, kuri nenutrūko ir mūsų laikais, apima kiekvieną gyvenimo laikotarpį ir kiekvieną luomą. Nuolatiniai persekiojimai, vidiniai nesutarimai, schizmos, erezijos, atsimetimai – Bažnyčios šone visada palaiko atvertą žaizdą, kurią jai padarė pirmojo amžiaus tironai.

   Aukos įstatymas, kurio visą griežtumą Jėzus priėmė, turi pasiekti kiekvieną asmenį. Nėra nei vieno žemėje, kas galėtų išvengti kentėjimų. Fiziniai ir moraliniai skausmai tyko kiekvieną be išimties. Dievo teisingumas ir gailestingas gerumas nori, kad kiekvienas tiek ir taip dalyvautų kentėjimuose, kaip Jo begalinė Išmintis yra numačiusi.

   Ant kryžiaus gerasis ir blogasis piktadariai kentėjo tokią pat kančią. Vienas atstovavo neatgailojančią, netikinčią ir piktžodžiaujančią žmoniją, o kitas – Jėzaus atpirktąją žmoniją, apgailestaujančią savo kaltes.

   Auka, mielai prisiimta ir sujungta su Jėzaus Auka, sudaro kiekvienos sielos vidinio gyvenimo esmę, lygiai ir Bažnyčios gyvenimo viršūnę, bei išreiškia Jėzaus gyvenimo turinį.

   Lai tavęs neišgąsdina toks gyvenimo ir pasiaukojimo vaizdas. Juk pasiaukoti su Jėzumi, tai nebūtinai reiškia sudėti dideles aukas ir pakelti nepaprastus kentėjimus. Tai reiškia būti visada pasirengusiam priimti iš Jo rankų saldumus ir kartumus, dalykus malonius ar bjaurius, sveikatą ar ligą, vidines paguodas ar nuliūdimus.

   Pasiaukoti, tai reiškia su meile atsiduoti visiems Jėzaus reikalavimams: iš anksto priimti kiekvieną kentėjimų rūšį, kiekvieną vidinę auką ar išorinius sunkumus, kiekvieną ligą ir kiekvieną mirties būdą, nežiūrint kada visa tai įvyktų.

   Pasiaukoti, tai kasdien apsimarinti tūkstančiuose aplinkybių, įvykių, prieštaravimų, charakterių susidūrimuose, požiūrių ir vertinimų skirtumuose. Tai visada būti viskuo patenkintu, visada besišypsančiu – iš meilės tai didžiajai Aukai, kuri neatvėrė burnos, kai Ją niekino ir kankino.

   Kiekviena mylinti siela gali ir turi būti tokia meilės auka, o pratęsdama Jėzaus gyvenimą, pasidaryti atpirkimo dalininke.

 

 

               VISADA  MELSTIS

 

 Reikia visuomet melstis  (Lk 18,1).

 

   Kas meldžiasi tikriausiai išsigelbės; kas nesimeldžia tikriausiai bus pasmerktas. O kas nuolatos meldžiasi, įgys šventumą.

   Tokius dėsnius iškelia šv.Alfonsas ir nori, kad jais persiimtų kiekviena siela, kad kiekvienas pamokslininkas juos kartotų ir aiškintų, kad kiekvienas asketinis rašytojas juos diegtų savo skaitytojams. Anot jo, mokslas apie maldos būtinumą ir veiksmingumą yra visų svarbiausias.

   Reikia melstis ir niekad nepailsti, nes be maldos nėra malonės, o be malonės siela negali žengti nė žingsnio keliu, vedančiu į Dangų. Antgamtinis gyvenimas – tai pasaulis esantis šalia mūsų žmogiškos sferos. Tai puikiausia, tačiau nepasiekiama šalis. Dar daugiau, tas pasaulis yra tiek kilnesnis už mūsų prigimtį, kad net būdami ligi jo pakelti, nepajėgiame ten gyventi nei jo dievišku oru kvėpuoti be papildomos ir nuolatinės Dievo pagalbos. Netgi pakelti į antgamtinę sritį ir apsipratę su ta dieviška šviesa, vis vien pasiliekame visai bejėgiški. Būname panašūs į tuos neregius, kurie, staiga atgavę regėjimą, negali priprasti prie ryškios šviesos, todėl ilgisi tamsos.

   Išskyrus artimo meilės įsakymą, Evangelijoje nėra nieko, ką Jėzus labiau užakcentuotų negu maldą. Jis tai pabrėžia sakydamas palyginimus ir darydamas stebuklus. Pats skatina nelaiminguosius, kad Jį prašytų, melstų su pasitikėjimu.

   Jeigu malda yra taip labai reikalinga, ji turi būti prieinama ir mažiausioms sieloms. Tokia būtina priemonė negali būti palikta tik sumaniesiems ir mokytiesiems.

   Neabejotina, kad melstis yra labai lengva. Malda – tai stokojančios širdies kreipimasis. Kaip vaikelis temoka ištiesti rankutes ir verkti, kai jam ko trūksta, taip ir kiekviena siela, net menkiausia, gali išsakyti savo reikalus – ir Dievas išgirs jos meldimą: Bedalio viltis niekuomet nebus veltui (Ps 9,17), - sako Psalmininkas.

   Melstis yra taip lengva, kad geros valios siela meldžiasi nuolatos, net to nepastebėdama. Didi, vieninga malda kyla širdies gilumoje. Kuo daugiau širdis jaučia savo menkumą ir trokšta iš jo išsivaduoti, tuo karščiau meldžia Dievo pagalbos. O toji malda nebūtinai turi pasireikšti žodžiais, formulėmis ar kūno padėtimi. Nes tai širdies balsas, tiesiog kreipimasis į Dievą.

   Tačiau gana retai pasitaiko tokia siela, netgi pamaldi, kuri šiuo atžvilgiu tariamos maldos nepalaikytų už tikrą. O kiek būna skundų ir murmėjimų, kuomet, jų žodžiais, nesiseka malda.

   Jų malda buvo paremta minčių rikiavimu, žadinimu sieloje dievotų jausmų, jausminės meilės skatinimu, paguodos ašarų spaudimu. Dėl to juos apninka išsiblaškymai, kankina pagundos; jų širdis šalta, o siela tuščia.

   Neišmanėliai! Dar niekad jie taip gerai nesimeldė, nes niekad geriau nejuto savo menkumo.

   Kančios išvakarėse Jėzus priekaištavo, kad po tokio ilgo ir nuoširdaus bendro gyvenimo, apaštalas Pilypas vis dar Jo nepažinojo. Ką gi tad Jis turėtų sakyti apie tave, kuriam žinoma Kančios ir Dieviškosios Eucharistijos paslaptis, kuris nuo pat jaunystės buvoji ant gerojo Mokytojo kelių? Jeigu norėtumei prašyti Jėzų, kad Jį pamiltumei kaip šv.Paulius, ir jei širdyje nedvejotumei – prilygtumei meile didžiajam apaštalui.

   Dievas nešykšti Savo dovanų. Priešingai, skundžiasi kad neprašome. Suprask pažodžiui tavo Dieviškojo Bičiulio pažadą, Kuris užtikrina, kad kiekviena malda būna taip išklausoma, kaip būna prašoma.

   Kiekviena, net trumpiausia malda, einanti iš širdies, būna tikrai išklausoma. Pagal savo pajėgumą ji kur nors atitinkamai atsispindi: ar toje pačioje sieloje, ar nusidėjėlio širdyje, ar kur nors šventojoje Bažnyčioje. Ji gali pasireikšti po dvidešimt ar šimto metų, o gal ir tą pačią akimirką. Ji gali būti čia pat išklausyta, atitinkant sielos troškimą, bet gali ir kitaip pasireikšti per Dieviškąją Išmintį ir Gerumą.

   Argi nebūtų įžūlu ir vaikiška reikalauti, kad Dievas tuoj pat išklausytų mūsų aklus norus? Galbūt Jėzus mūsų maldas surenka Savo Dieviškoje Širdyje, jas prideda prie daugelio kitų maldų, kad didelio išbandymo, baisių pagundų dieną užtektų to pamažu sukaupto prašymų lobio tiems išmėginimams atlaikyti.

   Nenurodinėk Dievui kaip Jis turi tave išklausyti. Jo gerumas yra pakankamai didelis kad nenuskriaustų tavo dvasinių poreikių. Tik gerai atmink nepajudinamą dėsnį, kad kiekviena malda išklausoma griežtai atitinkant jos moralinę vertę.

   Išmokime melstis nusižeminę, nesiremdami savimi. Reikia pasakyti, kad žmogiškajai prigimčiai šitoji sąlyga yra visų sunkiausia. Besimeldžiant siela dažnai jaučia pasitikėjimą savo verte. Tai tokia subtili būsena, kad beveik visada lieka nepastebėta. Siela ją pastebi pavėluotai, kai nuliūsta po nesėkmių ar nuopuolių.

   Pasitikėjimas Dievu yra dieviškoji dorybė. Jos pagrinde – ypatinga Dievo galybė, gerumas ir ištikimybė. Mažiausia žmogiškojo elemento priemaiša sužadina puikybę ir kenkia jos veiksmingumui.

   Kuomet Jėzus visiškai apvaldo širdį, kai ima viešpatauti ant savimeilės griuvėsių, tuomet Jis tobulai meldžiasi sieloje ir per sielą. Tą akimirką reikia paskubinti. Jėzus, kuris yra pats gerumas, paliko tam tikslui kiekvienai sielai galimybę.

   Kiekviena malda, net ir blogiausia, yra išklausoma tiek, kiek joje yra maldavimo. Prastoka malda išprašo karštesnės maldos malonę, o šitoji galop išmeldžia šventos maldos dovaną.

   Krikščioniškoji siela, kadangi esi laisvanoriškai atšalusi, dėl nesėkmių praradusi ūpą, nusivylusi dvasinio gyvenimo ir šventumo idėja, todėl paklausyk šio patarimo: nuo šios dienos pradėk maldos gyvenimą.

   Pradžioje galbūt melsiesi be įsitikinimo, gal turėsi tik kruopelę pasitikėjimo. Melskis nežiūrint viso to, nuolat atnaujink maldos, prašymų ir prieraišumo pasiryžimus. Palengva prieš akis atsivers tavo dvasinė nuogybė. Nejučiomis Jėzus į tavo sielą įlies Savo meilės, troškimą daugiau mylėti ir poreikį tos meilės prašyti. Kuo toliau pažengsi, tuo didesnį potraukį patirsi.

   Pradžioje malda būna kaip ramus upelis. Net negalvoji, kad ta menka srovelė galėtų tavąją valtį nunešti į vandenyną. Gal net juokiesi iš tų, kurie tau pataria sėsti į tą laivelį ir leistis nešamam, nes eiti pėsčiomis atrodo kur kas naudingiau.

   Tačiau tas upelis didėja nežymiai. Palengva pavirsta į greitą upę, nes iš visų pusių ima į jį kristi kalnų srautai. Nuolat didėdamas gilina savo vagą, kol pavirsta į taurią upę, kuria tavoji valtis didingai ir greitai plaukia į vandenyną. O kuo greičiau plauki, tuo didesnis kyla noras plaukti dar greičiau, ir tuo smarkiau bangos tave neša į šventumą.

 

 

         VISADA  ATSIPRAŠYTI

 

Visiškai nuplauk mano kaltybę, nuvalyk mano nuodėmes  (Ps 50,3).

 

   Esame vargani Ievos vaikai, kurie kasdieną nusidedame. Esame keleiviai, sunkiai einantys į tėvynę, nes kelias ilgas ir vargingas. Kojos apdulkėję, kartais iš nuovargio apsunkusios ir nepaklusnios.

   Tačiau Jėzus dėl savo gerumo mums duoda vandens iš upės, tekančios išilgai kelio. Jis nuplauna mūsų dėmes ir atgaivina nuvargusius sąnarius.

   Kad būtumei laisvas nuo nuodėmių, reikia kad visos tavo pajėgos nuolat ir visais atžvilgiais derintųsi su protu ir tikėjimo tiesomis. Norint visada patikti Dievui, reikia kad visi tavo ketinimai ir troškimai nuolat siektų Dievo, Aukščiausiojo Gėrio. O tikrovėje dažniausiai stengiamės priešinga kryptimi – į kūniškumą, į nepakantumą ir kitokias nedorybes. Čia tavo asmeninės nuodėmės tuos polinkius dar labiau pablogina.

   Be tavųjų realių nuodėmių ir netvarkingų polinkių, dar yra tavasis apsileidimas. Su trupučiu uolumo galėtumei Dievui geriau tarnauti, negu tai dabar darai. Argi išdrįsi teigti, kad deramai pasireiškia tavo dosnumas, nuolankumas, paklusnumas, kantrybė, artimo meilė ir stropumas? Be to, kiek netobulumo net geruose tavo poelgiuose, kiek savimeilės, žemiškų paskatų; koks nekruopštus vykdymas, kaip neatidumas bei skubotumas gadina iš pažiūros puikiausius tavo darbus!

   Atimkime iš mūsų menkų dorybių tai, kas priklauso mūsų nuotaikai, savigarbai, šlovei, puikybei, silpnybėms ir aplinkybėms - kas beliks? – klausia Josifas de Maistre. Ir kas išdrįstų sakyti, jog nereikalinga nuolat kreiptis į Dievą ir Jį maldauti gailestingumo?

   Laimei turime reikalą su be galo geru Dievu, trokštančiu mums atleisti. Jėzus atleidžia. Jis tūkstantąjį kartą atleidžia taip pat, kaip ir pirmąjį. Atleisdamas Jis širdyje nepasilieka kartėlio, nei mintyje prisiminimo, nes Jis atleidžia dieviškai, nes Jo siela neįsivaizduojamai gera.

   Jo teisingumo durys visada užrakintos; kad jas atidarytum, reikia labai atkakliai belsti. O Jo gerumo durys visada pravertos; kad jas atidarytum, užtenka lengvai prisiliesti: net vaikas tai gali padaryti.

   Iš tiesų Jėzų atsiprašyti yra labai lengva. Atgaila – tai dvasinis apgailestavimas, kurį siela išgyvena dėl to, kad savo Dieviškajam Bičiuliui padarė nemalonumą. Tai paprastas širdies kreipimasis į Dievą, prašant Jį atleidimo. Kai tik pastebi ant savęs dėmę, tuoj pat stengiasi ją pašalinti; o kiekvienas gailesčio aktas suteikia visai jos esybei naują nekaltumo spindesį.

   Atgaila yra toji paslaptis, per kurią siela įgyja nekaltumą ir skaistumą. Tai tartum kitas pasaulis, kuriame Dievas leidžia dalyvauti sielai, duodamas jai patirti neapsakomo džiaugsmo. Tačiau šis atgailavimas yra Dievo sukurtas, nes atgailos dvasia kyla ne iš sielos; ji kyla iš Jėzaus, Kuris jos gelmėje gyvena ir nuolat ją apvalo, įterpdamas į lūpas atgailos žodžius.

   Siela, kuri tai supranta, niekad nesugniūžta dėl padarytų nuodėmių, bet su visišku pasitikėjimu kreipiasi į Jėzų, prašydama kad Jis viską ištaisytų, ją apvalytų, išlygintų visus jos trūkumus. Jo akivaizdoje visad nusižemina dėl savųjų silpnybių, atsižada nuodėmių, prašo kad Jėzus išnaikintų visus jos blogus polinkius, visas jos širdyje slypinčias blogio šaknis.

 

 

       VISADA  KOVOTI

 

      Kentėk… kaip geras Kristaus  

     Jėzaus karys  (2 Tim 2,3).

 

   Kova už meilę yra ilga ir dažnai sunki, o kiekviena net dosniausia siela kartais patiria liūdesio antplūdį, vadinamą atgrasumu. Tas prislėgtumas atsiranda nejučia, susikaupus įvairiems priešingumams ir pasikartojančioms nesėkmėms. Siela jaučiasi lyg nesava; užtenka susidaryti kokiai nors smulkiai aplinkybei, šiek tiek susirgti, fiziškai nuvargti, išgirsti priekaištą, pasigesti palankumo – ir užvaldo atgrasumas.

   Tada viskas ima slėgti. Dvasinis pokalbis virsta kankyne; knygos, kurios paprastai žadindavo, dabar net nebemielos; dvasinės pratybos pavirsta nepakeliama kančia. Niekas nebemiela, viskas įgrįsta ir kelia pasibjaurėjimą. Dvasinis gyvenimas atrodo kaip nepasiekiamas miražas, todėl siela nusiminusi sustoja pusiaukelėje, jausdama pritrūksianti jėgų kopti į viršūnę.

   Tai iš tiesų rimta kliūtis, kuri kartais pastoja kelią net drąsiausioms sieloms. Tad svarbu surasti atgrasumo priežastis ir jo nukenksminimo priemones.

   Visų pirma gali pasiguosti, kad ne tu vienas patiri tuos laikinus prislėgtumus. Ta liga kartais suserga net iškiliausios sielos ir netgi tos, kurias Jėzus paprastai gina Savo jautriu artumu ir Savo dieviškais pokalbiais. Savo begaline išmintimi Jėzus kartais mielai leidžia, kad puikiausiai nusiteikusi siela galėtų pajusti savo ypatingą bejėgiškumą.

   Tokio nuovargio priežastimi dažnai būna per ilgos dvasinės pratybos arba išoriniai darbai. Reikia viską daryti saikingai, o iš kūno ir proto reikalauti tik tiek, kiek leidžia protingos ribos.

   Kaip žaviai atrodo tas žmogus, puolamas visokių pagundų, visokių pasaulio ir pragaro jėgų, visokių vidinių audrų, ir vis dėlto nesulaikomai atsigręžiantis į Dievą, nežiūrint visų silpnybių!

   Iš tikrųjų, taip didvyriškai gyventi įmanoma tik nenuilstamai kovojant. Šventumas kovos neatmeta, bet ją pripažįsta ir jos reikalauja. Tobulumas šioje žemėje nereiškia nei poilsio, nei mėgavimosi. Tai nėra pastovi būsena, bet žygis į Dievą, pastangų grandinė, nuolatinis siekimas, artėjimas prie antgamtinio idealo: Aš veržiuosi pirmyn į tikslą (Fil 3,13). Bet koks šventumas žemėje yra sąlyginis, jis gali ir turi nuolat augti.

   Kuo daugiau siela vienijasi su Dievu, pasinerdama į Jo begalybę, tuo platesnė erdvė prieš ją atsiveria ir atsiskleidžia platesni akiračiai. O tą begalybę reikia praeiti.

   Todėl atsikratyk tos klaidingos nuomonės, kad šioje žemėje rasi poilsį. Gyveni pasaulyje ne tam, kad mėgautumeisi Dievu, bet kad Jį mylėtumei darbe, kentėjimuose ir kovoje. O jeigu yra kova, kai kada būna ir pralaimėjimai. Laikini nuopuoliai nesutrukdo tobulėjimo darbo, nes tai neišvengiami kovos reiškiniai. Narsiai kovojantis karys gauna smūgius ir žaizdas, tačiau savo randais didžiuojasi.

   Kai kurie dvasiniame gyvenime nepakankamai skiria tai, kas priklauso jiems ir kas Dievui. Visų pirma jie turi mylėti Dievą, stengtis Jam atsiduoti, visada prašyti didesnės meilės, visada paprastai pakilti iš nuopuolių ir nusiplauti Jėzaus Krauju.

   Siela, iš tiesų sunkiai nupuldama, mato tik savo nuodėmes, o Dievas skaičiuoja tik meilės aktus. Nuodėmė buvo tuoj pat ištrinta, kai tik buvo padaryta. Tad nesigraužk, geros valios siela, dėl savųjų nuodėmių. Visada atsiprašyk Jėzų ir pradėk pastovų meilės gyvenimą. Reikia mylėti, visada mylėti. Meilė tau duos ištvermės kovoje, suteiks atgailos ir maldos dvasią. Meilė išmokys suvaldyti valią apribojimais, pajungti laisvę paklusnumui, išlaisvinti protą nuo nereikalingų minčių.

   Meilė sužadins tavo mąstymą, išlygins tavuosius sprendimus nusižeminimu, apvaldys vaizduotę ir nuramins aistras.

   Meilė palaikys tavo jausmų tyrumą ir atitrauks sielą nuo žemiškų vertybių.

   Meilė tau suteiks pasitikėjimą Jėzumi, atskleis Jo kančias, Jo eucharistinio buvimo ir Jo mistinio gyvenimo paslaptis, per kurias Jis veikia tavyje.

   Pagaliau išmokys tave atsižadėti savęs, kad galėtumei sutapti su Jėzumi, gyventi Jame, veikti kaip Jis, kentėti kaip Jis, per Jį pratęsti atpirkimo darbą.

   Taip viskas prasideda, tobulėja ir baigiasi meile.

   Jeigu nuovargis, atgrasumas ir nepasitikėjimas mėgins tave užvaldyti, pažvelk į dangų. Ten yra Jėzus, kuris žiūri į tave. Niekas tavęs neišplėš iš Jo dieviškųjų rankų. Jis yra ištikimasis Bičiulis: pradėjęs tavo tobulinimo darbą, jį užbaigs. Užbaigs nežiūrint visų išorinių ir vidinių sunkumų, jei tik Juo pasitikėsi ir leisi Jam tavo sieloje veikti.

   Tad labai Jį mylėk. Dažnai Jam išreikšk savąją meilę. Prašyk Jo daugiau malonių, daugiau šviesos ir daugiau jėgų. Kreipkis į Jį ir niekad neapsivilsi.

 

 

      MŪSŲ  DANGIŠKOJI  MOTINA

 

  Štai tavo motina  (Jn 19,27).

 

   Švenčiausioji, nekalčiausioji Mergelė, skaisčioji ir meilingoji Marija yra manoji Motina. Ji nuo amžių buvo Švenčiausios Trejybės mintyje. Ji buvo išpranašauta jau žemės rojuje.

   Ta paslaptingoji Mergelė, nepalyginamas tvarinys, žėruojanti šviesa ir gaubiama malonės – tai ir mano mylimiausioji Motina.

   Kaip graži ir skaisti turi būti Toji, kuriai skirta būti mylimiausia Tėvo dukra, Jo Pirmagime, Jo numylėtine, kurią labiausiai pamėgo, Švenčiausiąja Dievo Žodžio Motina, kuri yra šventųjų šviesa ir Tėvo paveikslas, nesuteptoji Šventosios Dvasios Buveinė, Jėzaus Šventovė!

   Kaip gi žavinga turi būti Toji, Kurią Dievas panoro išpuošti, panaudodamas Jos išdabinimui visą savo gerumą, išmintį, galybę ir amžinumą!

   Iš tiesų Jėzaus, mūsų Dieviškojo Brolio, Motina yra taip pat ir mūsų Motina, mūsų nuolatinė Pagalba. Kartu su Jėzumi Ji yra mūsų dvasinio gyvenimo pradžia, pavyzdys ir tikslas.

   Atpirkėjas Jėzus nori, kad Jo Dieviškoji Motina taip pat būtų mūsų dvasinio gyvenimo pavyzdžiu.

   Siela tiek yra šventa, kiek joje Jėzus gali gyventi ir atkurti Savąjį paveikslą. Marijoje Jėzus galėjo gyventi pilnai; Joje galėjo atspindėti Savo bruožus tobuliau, negu visuose šventuosiuose kartu paėmus. Ji yra gyvas Jo gerumo, meilumo, gailestingumo, skaistumo, meilės atspindys. Jis atėjo į pasaulį visų pirma tam, kad pašventintų savo Motiną, gyventų Joje ir per Ją. Vien šiam reikalui Jis paskyrė trisdešimt metų, o dėl likusio pasaulio pasitenkino trejais metais.

   Jeigu turėtume širdį ir rankas, pasiruošusias priimti Jėzų, kaip gi būtume panašūs į Dievo Motiną! Kaip skubėtų Jėzus ateiti pas mus, kad pasakytų: Kas tik daro valią mano Tėvo, esančio danguje, tas mano brolis ir sesuo, ir motina.

   Tave mylėti, atsiduoti Tavo meilei – tai buvo, Jėzau, Tavo šventosios Motinos paslaptis, tai bus ir mano tikslas.

   Nenorėjai, kad savo žemiškojo gyvenimo metu Ji stebintų pasaulį dideliais stebuklais ir savo dorybių spindesiu, bet norėjai, kad Jos gyvenimas būtų nuolankus ir darbštus, visiškai paslėptas Tavyje.

   Todėl toks bus ir mano gyvenimas: pasislėpti Tavyje, Tave mylėti, sutapti su Tavimi, pamiršti save, aukotis su Tavimi ir kartu eiti ieškoti sielų.

   Būsi, geroji Motina, ne tik mano dvasinio gyvenimo pradžia ir turinys, bet būsi ir jo užbaigimas. Būsi mano nuolatinė Pagalba, ligi paskutinės minutės teikianti man ištvermės.

   Saugok mane ligi galo. Sukurk manyje savo Dieviškąjį Sūnų. Tegul Jis manyje viešpatauja, tegul pasiima mano valią, mano protą, visas mano galias ir visą jų veikimą, kad būčiau Jo gyvas paveikslas žemėje, kad būčiau Jo šventos žmogystės tęsiniu, kuriame Jis galėtų mylėti Tėvą ir gelbėti sielas.

 

         Garbė Dievui ir Marijai!

 

              + + +

Naujausi straipsniai

Design by Joomla