LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

viršelis

 

JUOZAS ERETAS

VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ

Knyga: PDF     knygos fotografinė kopija :  internetinė talpykla BOX: 

NEGESTANTIEJI ŽIBURIAI

(LUMIÈRES QUI DEMEURENT)

Redaguoja

Kun. Antanas Liuima, S.J.

V tomas

Juozas Eretas

DAS LICHT DES VALANČIUS JENSEITS DES MEERES
DAS LEBEN UND WIRKEN VON PRÄLAT PRANCIŠKUS JURAS

(Zusammenfassung 327-330) 
(Summary 331-333)

Prelatas Pranciškus Mykolas Juras
Didžiai Gerbiamas Prelatas Pranciškus Mykolas Juras, Protonotaras ir
L. K. M. Akademijos Garbės Narys.
(1891.VI.16-1980.XI.21)

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA

JUOZAS ERETAS

VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ

PRANCIŠKAUS JURO IR JO BENDRININKŲ
GYVENIMAS BEI VEIKLA 

1980

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija
Piazza della Pilotta 4 
ROMA

Spausdino Pontificia Università Gregoriana spaustuvė Romoje

Prelatas Mykolas Krupavičius
Prelatas Mykolas Krupavičius mėgina perprasti « Giliąją Jūrelę ».

REDAKTORIAUS ŽODIS

Apie laurus labai lengva rašyti. Bet
dūšią išknaisiot
darbas ne bet koks 
(Krupavičius, 1957.1.5 d.).

Nuoširdi padėka priklauso prof. dr. Juozui Eretui, kad jis ne tik sutiko, bet ir giliu įsijautimu bei dideliu atsidėjimu metų metus « knaisiojo », kaip išsireiškia prel. Krupavičius, Juro dūšią. Iš tikro, autorius, atsisakydamas, kaip jis pats Pratarmėje pasisako, ‘ šventadieniško ’ pavaizdavimo, panoro pažvelgti į pilką kasdienybę ir sukurti « objektyviai dokumentuotą biografiją — psichologinį portretą, kuris, anapus ano tradicinio fasado, siektų tas gelmes, kuriose slypi tikroji žmogaus esmė ».

Iš tikro, su nuostabiu kruopštumu autorius pavaizdavo tuos kelius ir vingius, kuriais teko Jurui kilti aukštyn, susiedamas jo gyvenimą su aplinkos veikėjais, pavaizduodamas Prelatą kunkuliuojančio gyvenimo srovėje, duodamas visą sietyną veikėjų. Kartu betgi nupiešė ir audringą mūsų epochą, skaudžius Lietuvos kryžiaus kelius, pastangas, rūpesčius ir aukas, kurias ir dabar lietuviai tebededa ant Dievo ir tėvynės aukuro.

Psichologinis portretas, tegu ir meistriškai sukurtas, dar neišreiškia visos tikinčiojo esmės. Prel. Krupavičius, tai humoristiškai, tai rimtai rašydamas, įdomiai ir teisingai charakterizuoja Jurą, nurodydamas dar naujas gelmes glūdinčias už psichologinio portreto ir naujus šaltinius — pačią aprašomojo dūšią: « Susirūpinai savo aureole. Bet tai juk niekis. Jei nori, ją Tau gali padaryti ne tik kiekvienas menininkas, bet ir paprastas fotografas [...] Dievas maliavonėmis neužsiima. Aureolė žmonių prasimanymas [...] Man būtų labai malonu laikyti šv. Mišias į šv. Jurą. Dabar visai rimtai.

Jei aš Tave dažnokai pavadinu ‘ Jūrele, gilioji ’, tai visai ne juokais. Mes gi mažai pažįstami, nors ir bučiavomės ir pešėmės. Bet aš Tavyje įsistebeilinau nemaža jūriškų gylių. Tavo žyvatą parašyt bus sunkus uždavinys ir ne biržižkų darbas. Tavo visa tirštuma ir kapitalas —    dūšia. Ji — kasyklos. Ją išblusinėt — darbas sunkus, bet pelningas. Ir čia žyvatui visa medžiaga. Kas tie laurai, ypač buvę? Tai pat, kas Jobui mėšlo krūva. Apie laurus labai lengva rašyt. Bet dūšią išknaisiot —    darbas ne bet koks. Ir dėl to gerų biografų — šventųjų gyvenimų rašytojų labai maža. Arba parašo legendas, arba iš po plunksnos išeina paprastas žemės vabalas. Pirmą kartą Tave sutikęs pastebėjau, kad esi kitoks [...] Aš kiekvienu kartu vis mėginau šifruoti Tavo dūšią — ar mudu barėmės ar bučiavomės, ar buvai linksmas ir juokus krėtei, ar su kitais kalbėjai, ar susiraukęs į kažką buvai įsigilinęs. Tavo žyvatui rašyti reik tokio žmogaus, kaip Tu [...] Kaip į tai reaguosi, man vis tiek pat [...] Tuo klausimu į diskusijas su Tavim neisiu. Pasakiau savo nuomonę. Suprantama, kad galėjau kiek pro taikinį prašaut. Bet, jei ir taip, tai visai mažai.

Gaila, kad aš Tavo žyvato nerašysiu, nes man mažiau dienų pasiliko gyventi negu pačiam. Tačiau, jei išeitų kitaip, tai aš apie Tave rašyčiau išeidamas iš to taško [...] Tai nuoširdus žodis, ne akių dūmimas» (Krupavičiaus 1957.1.5 d. laiškas).

Prelato Krupavičiaus sugestija, pažvelgti į aprašomojo dvasinį gyvenimą, pavaizduoti jo santykius su Dievu, malonės ir sielos sąveiką bei tos sąveikos išdavas pačiame gyvenime, nusileisti į sielos gelmes ir ten ‘ užčiuopti ’ Juro inspiracijos šaltinį, tą dvasinę spyruoklę, kuri palaikė jį visą gyvenimą, prof. Ereto nesugundė. Tai jis paliko kitiems. Autoriaus tikslas nebuvo duoti nei teologijos veikalą, nei aprašyti dvasinio gyvenimo brendimą, nagrinėjant jo sielos gelmes.

Iš tiesų, prof. Eretas, pasinaudodamas labai gausia dokumentine medžiaga, davė to gilaus dvasinio gyvenimo vaisius — pavaizdavo Jurą kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sūkuriuose. Ir tai atliko meistriškai. Juro gyvenimas pavaizduotas gyvai ir visapusiškai, taip kad siūlosi paralelė tarp šio veikalo ir Prelato pasirinktojo moto, pagal kurį jis visą amžių gyveno ir kurį iškaldino ant savo antkapio: « Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir garbintų Tėvą danguje ».

Iš šio veikalo galingai šviečia prel. Juro šviesa.

A. Liuima, S. J.,             

Negęstančiųjų Žiburių serijos redaktorius

PRATARMĖ

« Tiesa jus išlaisvins » (Jono 8, 31-32).

Pabaigęs savo veikalą apie Kazį Pakštą, 1970 m. rudenį netikėtai iš Kanados gavau pasiūlymą rašyti monografiją apie prel. Pranciškų Jurą. Pranešė man tai A. Liuima S.J., Romos Gregorianumo profesorius, kuris tuomet Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos pirmininkas dalyvavo Akademijos suvažiavime Toronte, Ont. Jis tada buvo susitikęs su Prelatu, kuris jam pasakojo, jog istorikas Pranas Pauliukonis (1904-1970) 1967 m. Worcester, Mass., buvo pradėjęs rašyti tokią apie jį knygą, bet už trejų metų miręs, vos suspėjęs apmesti vieną kitą skyrelį. Kartu Juras klausė profesorių, kas galėtų tęsti šį darbą. Tuomet juodu susitarė tuo reikalu kreiptis į mane, ką prof. Liuima 1970.IX.4 d. ir padarė.

Tą pasiūlymą nuodugniai apsvarsčiau, nes kilo rimtų klausimų. Pirmiausia, ar pajėgsiu rašyti istorinį veikalą apie dar gyvą veikėją? Antra, ar pritinka pasauliečiui pasisakyti apie dvasiškį? Ir trečia, ar «europietis » pilnai supras « amerikietį», kuris nuo ano atskirtas ne vien Atlanto platybėmis? Rimtai perleidęs per galvą tas abejones, nutariau imtis pasiūlyto darbo.

Kas liečia pirmą klausimą, patį kebliausią, nusprendžiau žiūrėti į Aprašomąjį bei jo dar gyvus bendrininkus kaip į istorinius asmenis, t. y. į tokius, kurie beveik visi iš aktingojo gyvenimo jau yra pasitraukę ir tuo pat jau perėję į istoriją. Bet į tokį jos laikotarpį, kurį vokiečiai vadina Zeitgeschichte. Ji yra puoselėjama ir kitų tautų mokslininkų, tai kodėl tatai nebūtų galima ir mums?

Dėl antro punkto — Kodėl pasaulietis negalėtų pasisakyti ir apie kunigą, ypač po antros Vatikano Santarybos? Juk jos nutarimai nūnai visame Bažnyčios gyvenime pasauliečiui skiria kur kas didesnę reikšmę ir jam leidžia būti artimu bendradarbiu, kuriam nesvetimas atviras, net kritiškas žodis.

O dėl trečio punkto — Fizinis atstumas irgi neturėtų būti kliūtis; priešingai, jis gali būti naudingas, nes biografas, gyvendamas už ribų centrinės asmenybės įtaigojamos sferos, ją bei jos bendrininkus gali daug laisviau stebėti ir objektyviau atvaizduoti. Tatai tyrinėtojui itin seksis, jei jis juos jau yra sutikęs ir su jais susipažinęs. O tris kartus apvažinėjęs JAV, turėjau apsčiai progos įsigyventi į tenykščią sceną bei pažinti jos veikėjus.

Nors aš permačiau galimybę, kad dar gyvieji iš aprašomųjų gali bandyti paveikti autorių, — kas ir atsitiko, — vis dėlto išdėstytieji samprotavimai mane nuteikė imtis šio neįprasto darbo, kurį pradėjau dar tų pačių 1970 metų rudenį.

Prieš sutelkdamas medžiagą, perskaičiau ankstyvesnius atsiliepimus apie Prelatą. Kadangi jie jau buvo suspėję mūsų visuomenėje sukurti jam tam tikrą « image », svarbu buvo patikrinti, kiek tai atitinka tikrenybę. Tam tikslui prašiau Aprašytino atsiųsti man dokumentų, liečiančių jo gyvenimo bėgį bei nušviečiančių jo veiklą. Jis jų nepašykštėjo, nes perleido man virš pusantro tūkstančio įvairiausių popierinių liudininkų, lydėjusių jį per 86 jo lig šiol gyventus metus, kuriuos atvaizdavo daugiau kaip 450 pridėtų fotografinių nuotraukų. Visą šią medžiagą dabar saugoja L.K. Mokslo Akademija Romoje.

Patikrinimas tų dokumentų parodė, kad tai yra atranka, « šventadieniškas » pavaizdavimas, aplenkiąs kasdienybę, paliekąs beveik visiškai nuošaliai tuos šešėlius, kurie savaime lydi kiekvieno žmogaus, juoba tokio aktyvisto darbuotę; juk ir dvasiškio gyvenimas ne vien iš sekmadienių susideda.

Tokioje situacijoje autoriui siūlėsi tokia išeitis: Palikti nuošaliai susidariusią klišę, o iš asmeniškai surankiotos medžiagos sukurti objektyviai dokumentuotą biografiją — psichologinį portretą, kuris anapus tradicinio fasado siektų tas gelmes, kuriose slypi tikroji žmogaus esmė.

Šiame kelyje daugiausia man padėjo tie jaunieji talentai, kuriuos 1972 m. savo studijoje Dvi generacijos mūsų krikščioniškosios kultūros tarnyboje vadinau 1936 metų Generacija. Juos įkandin sekė ir ta jaunų pasauliečių kuopelė, kuri nepriklausomoje Lietuvoje išsimokslino St. Šalkauskio ir Pr. Dovydaičio auditorijose. Nuoširdi padėka priklauso abiem grupėm, kurios pilniau suprato tikrąją istoriko misiją. Joms nė į galvą neatėjo mintis autoriui į ranką įsprausti svetimą plunksną.

Simas Sužiedėlis, vadindamas Jurą Valančiaus šviesa už marių *, taip būtų galėjęs apibūdinti dar eilę kitų Amerikos lietuvių veikėjų. Prisiminkine tik kunigus: A. Burbą (1854-1898), A. Miluką (1871-1943) ir J. Karalių (g. 1889), o iš pasauliečių ypač pusiau užmirštą, bet didžiai nusipelniusią Pranaičių Julę (1881-1944), kuri viena yra finansavusi išleidimą beveik tiekos knygų, kaip Juras. Ir jie būtų nemažiau verti monografijos, ko ligšiol tesusilaukė tik Milukas. Taip pat Valančiaus šviesa spinduliuoja tie šiame veikale minimi autoriai bei veikėjai, kurių gabumai palietė Juro mecenatišką širdį ir davė jam galimybę laimėti aną garbės titulą. Aplamai imant, galima sakyti, kad nors ši knyga turi centrinę figūrą, apie kurią spiečiasi reikšmingos asmenybės, tikras jos herojus yra juos visus inspiravęs Valančius.

———————

* Šio išsireiškimo kilmę nurodo profesorius: «Berašant 1953 metais apie Šv. Pranciškaus lietuvių parapiją Lawrence, prireikė pavadinimo poskyriui, kuriame susikaupė žinių apie prel. Juro triūsą, rūpinantis lietuvių spauda ir apskritai lietuvių kultūriniu darbu. Beieškodamas temos pavadinimo, užtikau poeto Aisčio pratarmėje į Jurgio Baltrušaičio Poeziją, išleistą Juro 1948 m., šiuos žodžius: ‘Juro šviesi asmenybė primena tokius didelius lietuvius kaip vysk. Valančių ar kan. Tumą’. Man tada ir dingtelėjo pavadinimu ‘Valančiaus šviesa už marių’ išreikšti mintį, kad lietuviškoji šviesa, kurią Valančius skleidė spaudos draudimo tamsybėse, sušvito ir Amerikos lietuviams. O tame darbe Juras neginčytinai yra daug padaręs» (Prof. Simo Sužiedėlio paaiškinimas autoriui 1979.I.19 d.).

Rašant šį veikalą, galėjau — be anų dviejų grupių — džiaugtis parama daugelio kitų rėmėjų, kurie vertindami pastangas paruošti dirvą bendrai lietuvių kultūros istorijai, mielai padėjo. Ypatingai dėkoju Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos centro valdybai Romoje, kur jos pirmininkas prof. A. Liuima nuo pat pradžios domėjosi šio darbo augimu ir visai konkrečiai rūpinosi jo išspausdinimu, tam paaukodamas daug brangaus laiko. Neužmirštinas nė jo padėjėjo kun. R. Krasausko triūsas, perrašant rankraštį ir taisant korektūras, bei ponios dr. h. c. Angelės Avižonienės darbas, sudarant vardyną. Padėką reiškiu ir mūsų dviejų enciklopedijų leidėjui J. Kapočiui, nes be jo standartinių leidinių šiandieną joks istorinis darbas mums nebeįmanomas.

Būtų gražu, jei šita knyga paskatintų ir kitas plunksnas monografiškai nušviesti jau minėtus bei dar kitus įžymius mūsų kultūrininkus Jungtinėse Amerikos Valstybėse, kas mus priartintų prie galimybės sukurti bendrą Amerikos Lietuvių kultūros istoriją. O toji vėl būtų naudingas įdėlis į visuotinę mūsų istoriją. Bet naudos iš to tebus, jei tas monografijas rašys ne, anot Šalkauskio, « tinkuotojai bei lakuotojai», o tyrinėtojai, kurie laikysis Zenono Ivinskio žodžio: «Pagrindinis istoriko rūpestis visada turi būti susekti tiesą ». Jaunieji, pasiryžkite!

Baselis, Šveicarija

Juozas Eretas

TURINYS

Redaktoriaus žodis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . VII

Pratarmė  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . IX

Turinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . XIII

I.  Jaunystė Lietuvoje (1891-1912) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1
    Jurai - Šiaulių parapijos kaimiečiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3
    Šiauliai mūsų šimtmečio pradžioje  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7
    Pranciškus už pardavėjo stalo (1904-1907)  . . . . . . . . . . . . . . . . 9
    Brendimo sūkuriuose (1907-1909) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11
    Pirmi žingsniai katalikų visuomenėje (1910-1912)  . . . . . . . . . . . . 13
    Prie uždarytų vartų (1911-1912) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17
    Staigus bėgimas Amerikon (1912) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 19

II. Nuo atvykimo Amerikon iki įšventinimo į kunigus (1912-1922) . . . . .     21
    Pirmi nusivylimai (1912)  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23
    Mirties šmėkla (1913-1914)  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 25
    Baltimorės « bruzdelninkas » (1914-1916)  . . . . . . . . . . . . . . . . 27
    Tapti Lasaliečiu? (1915)  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37
    Tapti Marijonu? (1916-1917) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 41
    Valančiaus nusiteikimų klierikas St. Louis, Mo. (1917-1921) . . . . . . . 45
    Vyčių viršūnėje (1920-1922) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51
    Persikėlimas į Bostono arkivyskupiją ir šventimai (1921-1922) . . . . . . 59

III. Altoriaus tarnyboje (nuo 1922) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63
    Vikaras Lawrence, Mass. (1922-1927) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65
    Klebonas Lowellyje, Mass. (1927-1929) . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73
    Klebonas Lawrence, Mass. (1929-1967)  . . . . . . . . . . . . . . . . . . 77
    Grįžti Lietuvon? (1931) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 83
    Klebonas ir jo Arkivyskupas: Juro santykiai su Cushingu . . . . . . . . . 89

IV. Valančiaus pėdomis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103
    « Juodojo meno » mecenatas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105
    Darbininko globėjas  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 111
    Eglutės įkūrėjas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 121
    Lietuvių Kultūros Instituto pirmininkas (nuo 1941) . . . . . . . . . . . 131
    Parapijinės mokyklos steigėjas (1956)  . . . . . . . . . . . . . . . . . 137
    Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvo (Alkos) kūrėjas . . . . . . . . . . . 141

V.  Knygų leidėjas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163
    Knygų mecenatas  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 165
    Išleistosios knygos  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 169
    Sumanymai, pasiūlymai ir prašymai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .245
    Pastangos išleisti Z. Ivinskio veikalą apie vysk. M. Giedraitį . . . . . 263
    Išleistųjų knygų platinimas ir leidimo įvertinimas . . . . . . . . . . . 287

VI. Gyvenimo saulėlydis  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 295
    Graudus atsisveikinimas su Lawrence (1967) . . . . . . . . . . . . . . . 297
    Seno pensininko dalia Putname, Conn. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 303

Bibliografija  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 311
    Prel. Juro darbai  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 313
        a. Žymesni pamokslai   . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 313
        b. Svarbesnės paskaitos, kalbos ir t.t.  . . . . . . . . . . . . . . 314
        c. Reikšmingesni straipsniai   . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 317
        d. Svarbesni pranešimai bei raportai   . . . . . . . . . . . . . . . 320

    Kitų atsiliepimai apie prel. Jurą  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 322
        a. Žymesni biografinio pobūdžio nušvietimai  . . . . . . . . . . . . 322

        b. Svarbesni sukaktuviniai minėjimai   . . . . . . . . . . . . . . . 322
        c. Juras kultūrininkas ir Alkos kūrėjas  . . . . . . . . . . . . . . 325

    Šalutinė literatūra  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 326
        a. Bendrybės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 326

        b. Apie vysk. Valančių . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 326

Zusammenfassung  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 327

Summary  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 331

Asmenvardžių ir vietovardžių rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 335

PIRMAS SKYRIUS

JAUNYSTĖ LIETUVOJE (1891-1912)

Jurai — Šiaulių parapijos kaimiečiai

Šiauliu mūsų šimtmečio pradžioje

Pranciškus už pardavėjo stalo

Brendimo sūkuriuose

Pirmi žingsniai katalikų visuomenėje

Prie uždarytų vartų

Staigus bėgimas Amerikon

« Žemaičių didžiojo vyskupo Valančiaus prisiminimai dar buvo gyvi, kai Juras mokėsi ir dirbo Šiauliuose. Žmonės buvo dar išlaikę Blaivybės draugijas, prisiminė vyskupo lietuviškąsias mokyklas, o draudžiamąsias knygas mažas Pranciškus dar pats skaitinėjo. Visa tai jį pririšo prie tautinio ir kultūrinio darbo ».

Simas Sužiedėlis, Su kryžium in knyga
(Darbininkas,
1951.V.25)

1. JURAI — ŠIAULIŲ PARAPIJOS KAIMIEČIAI

« Mažas būdamas buvau labai bailus ir sar-
matingas prie žmonių, ale buvau landus».

Pranciškus Mykolas Juras gimė 1891 m. birželio mėn. 16 d. Bridų kaime, esančiame 10 kilometrų nuo Šiaulių miesto ir priklausiusiame tenykščiai Šv. Petro parapijai. Tėvas Mykolas (1850-1903) buvo raštingas ir susipratęs lietuvis, didelis patriotas, kuris, kaip atrodo, buvo laisvas ūkininkas ir kaip toks nėjo baudžiavos. Jis buvo giliai tikintis žmogus, ramus, nuosaikus, patriarchališkas ir mėgo skaityti vysk. Valančiaus (1801-1875) raštus, gautus iš knygnešių, su kuriais jis slaptai bendraudavo. Motina Morta Balčiūnaitė (1854-1919), iš to paties Bridų kaimo, buvo taip pat dievobaiminga. Ji savo pamaldumą įkvėpė ir savo dešimčiai vaikų, išlikusių gyvų, iš kurių Pranelis buvo septintas. Tad nenuostabu, kad tokioje nuoširdžioje religinėje atmosferoje sūnus Antanas siekė kunigystės, o trys dukterys įstojo į vienuolyną.

Apie savo kūdikystę pats Pranciškus duoda žinių Eglutėje: « Mano tėveliai turėjo 40 dešimtinių ūkį. Žemė buvo prastoka, reikėjo daug tręšti [...] Mano tėveliai nebuvo mokyti, bet jie daug žinojo apie Dievą [...] Dideliu susidomėjimu klausydavau tėvelių pasakojimų, kaip upelis šniokšdamas, vėjas švilpdamas, medžiai šlamėdami, paukščiai čiulbėdami ir javai banguodami garbina Dievą. O įvairiaspalvės gėlės, tėtis sakydavo, liepia mums žydėti gerais darbais. Gerais darbais žmogus garbina Dievą. Būdamas vaikas labai mylėjau gamtą. Kaip gražūs būdavo Lietuvos pavasariai! Sunku apsakyti! Reikia pačiam ten gyventi ir pamatyti. Sniegui tirpstant, jau laukinės žąsys ir gulbės aukštai lėkdamos gagendavo. Būdavo, išbėgu į pakluonę basas pabraidyti ir gėlių pasiskinti. Koks malonumas! Gėlės kvepia, saulė savo spindulius beria, vyturėliai čiulba, pempės sveikina ‘Gyvi, gyvi!’ Už medžių šakų pasislėpusi gegutė kukuoja. O jau vasarą ir rudenį sode tarp vaisinių medžių ir kieme prie žaislų praleisdavau valandų valandas [...]

Pats nežinau, kodėl mažas būdamas buvau labai bailus ir sarmatingas prie žmonių. Ale buvau landus. Kartą buvau įkritęs į kūdrą ir būčiau prigėręs, jei sesutė nebūtų nutvėrusi už marškinėlių ir ištraukusi iš vandens [...]

Labai bijodavau [rusų] kareivių ir elgetų [...] Atidžiai žiūrėdavau, kaip elgeta, atsisėdęs prie durų ant kėdutės ar suolelio, pasirėmęs ant lazdos, poterius kalbėdavo. Jam besimeldžiant, mamytė išeidavo į kamarą atriekti duonos gabalą ar atrėžti lašinių bryzą. Atnešusi paduodavo man ir liepdavo įteikti elgetai. Jei kuris dėkodamas, palinkėdavo būti kunigėliu, man labai patikdavo.

Kartais ateidavo pas mano tėvelius nepaprastų elgetų. Mano kūdikystės laikais rusai drausdavo vartoti lietuviškas knygas. Vyresnysis brolis Antanas (1880-1903) mokėsi Žemaičių Seminarijoje (Kaune) į kunigus. Nežinau, kur jis gaudavo lietuviškų knygų. Gal iš Prūsų. Grįždamas į kaimą atostogų, parveždavo elementorių ir maldaknygių.

Vieną kartą, gana vėlai, įdūlino į gryčią nepaprastas elgeta. Prie abiejų šonų kybojo prikimštos tarbos. Pasakęs ‘Garbė Jėzui Kristui’, nesėdo prie durų, bet atėjo arčiau stalo, nusikabino krepšius ir pasidėjo ant suolo. Atsisėdo, bet poterių nekalbėjo. Ir mamytė nėjo ką nors jam atnešti. Gi mano tėtytė šnekučiavo su juo, lyg su artimu kaimynu. Už valandžiukės elgeta ėmė iš tarbos knygas ir dėjo ant suolo. Aš nustebęs tik žiūrėjau į elgetą ir į knygas.

Atsimenu, kaip vieną kartą iš kito galo kaimo atskubėjo uždususi moteriškė: ‘Žandarai ateina pas jus kratos daryti! Slėpkite knygas!’ [...] Tėvelis tuojau nusiskubino į seklyčią. Sukimšo kelias ten buvusias knygeles į tarbą ir man padavė nunešti jas paslėpti rugiuose už klojimo [...] Bėgau kaip kiškis, pamatęs šunį [...] Sugrįžęs radau žandarus bešnekučiuojančius su tėveliu [...] Jiems išdūlinus, jis liepė atnešti knygas į klojimą. Priešklojimyje buvo spalių. Padarė juose duobę, įdėjo tarbą su knygomis, aprausė spaliais ir abu nukiūtinome į gryčią. Kitu atveju esu slėpęs peludės palėpėje» 1. Kitą kartą buvo taip: « Žandaras, besėdėdamas seklyčioje užstalėje, kampe rado lietuvišką kalendorių ir tuoj pradėjo kibti prie šeimininko. Šis šiaip taip su degtinės bonka ir penkrubline nuramino žandarą ». Tokie pergyvenimai neišdildomai įsibrėžė į jautrią vaiko sielą.

———————

1 Prel M.P. Juras, Ir aš buvau mažučiukas, žr. Eglutė, 1958 m., 7 nr., 196-201 psl.

« Kai jau buvau pramokęs skaityti iš elementoriaus ir giedoti iš kantičkos, — tęsia pasakojimą prelatas, — tėveliai mane leido su kitais kaimo vaikais mokytis pradinėje mokykloje Sutkūnuose. Ji buvo gana toli, gal už poros mylių (apie 3 km). Eidavome paprastais keliais per laukus dažniausiai pėsti. Retai kas paveždavo. Mokytojas buvo rusas. Lietuvių kalbos nemokėjo. Mokiniai, regis, visi buvo lietuviai. Pradžioje mokslo metų maldą prieš pamokas kalbėjo patsai mokytojas rusų kalba. Po kiek laiko atvyko iš Šiaulių kunigas kapelionas mokyti religijos ir davė man maldelę į Šv. Dvasią lotynų kalba. Paaiškino, kaip žodžius tarti, ir liepė išmokti atmintinai. Už savaitės jau turėjau laimės visų mokinių vardu kalbėti maldą prieš pamokas »2.

Kadangi Pranelis mylėjo mokslą ir buvo gabus, jis «narodnąją» Sutkūnuose baigė per dvejus metus ir paskui Bazilionuose išlaikė egzaminus taip sėkmingai, kad gavo diplomą ir prie to dar vieną knygą, kaip dovaną. «Ji man atrodė vertesnė už diplomą. Bet kai ją parsinešiau namo ir pasigirdamas parodžiau tėveliui, jis, ją pavartęs, pasklaidęs, perplėšė ir įmetė į pečių sakydamas: ‘burliokiška!’ Žinoma, sunaikintą knygą aš graudžiai apraudojau. Nepykau. Žinojau, kad mano tėvelis man tik gera velija» 3. « Reikia suprasti», — vėliau aiškino J. Prunskis, — « kodėl tėvai tas maskolių dovanas pasiuntė į ugnį: Jų karšta lietuviška, katalikiška širdis norėjo pelenu paversti viską, kas kėsintųsi pūsti burliokiškus vėjus į jų sūnelio galvą » 4.

Tėvas dažnai kartodavo: «Aš nenoriu, kad mano Pranulis artų žemę. O visgi, keturiasdešimt dešimtinių ūkį dalintis trims sūnums, ir ‘pasogus’ išmokėti penkioms dukterims, tai per sunku » 5. Jis norėjo jį « išmokslinti į buhalterius . Bet išleidęs daug pinigų vyresniam sūnui, džiova sergančiam klierikui Antanui, jau nebeišgalėjo. Vienok, jei nebus buhalteris, tai bent prekybininkas, galvojo tėvas. Tad, tarpininkaujant dr. R. Laucevičiui, sūneliui parūpino vietą « Suvartotojų Sankrovoje ». Taip trylikos metų Pranelis atsidūrė Šiauliuose.

———————

 2 Ten pat, 201 psl.

   3 Ten pat.

   4 Dr. J. Prunskis, Altoriaus, tautos ir kultūros tarnyboje, žr. Kunigų Vienybės Biuletenis, 1947 m. liepos mėn., 14 psl.

   5 Kun. A. T[amoliūnas] (Samata), Jubiliatas kunigas Pranciškus M. Juras, žr. Pranciškonų Pasaulis, 1937 m. 9-10 nr., 249 psl. arba to paties autoriaus, ta pat antrašte straipsnis, žr. Kunigų Vienybės Forum, 1937 m. 24-25 nr., 22 psl.



2. ŠIAULIAI MŪSŲ ŠIMTMEČIO PRADŽIOJE

Šalia liberalų ir socialistų gyvai pradėjo
reikštis ir vysk. Valančiaus dvasios įkvėpti 
katalikai.

Šiauliai jau anais laikais buvo vienas žymiausių bei judriausių miestų lietuvių žemėje. Ypač išsivysčiusi buvo pramonė, kuri tačiau beveik išimtinai buvo žydų rankose. Itin minėtinas Frenkelio odų fabrikas, nes jis buvo pats didžiausias šios rūšies visame krašte, gal net visoje caristinėje Rusijoje. Šalia jo dar veikė Nuroko panašaus pobūdžio odų perdirbimo įmonė. Žinomos buvo taip pat brolių Kaganovų ir Birutės draugijos šokolado bei saldainių gamyklos, pasaldinančios kone visą Kauno guberniją. Žmonėms apsišviesti buvo įkurtos skaitlingos mokyklos, kurių lygis buvo aukštas ir tvarka jose griežta. Žymūs buvo Šiauliai ir savo turtingomis bibliotekomis.

Šis miestas tuomet buvo lietuvių tautinis bei kultūrinis centras šiaurės Lietuvoje, panašiai kaip Marijampolė Sūduvoje. Visa eilė veikėjų ten buvo lankę nuo 1851 m. veikiančią gimnaziją. Prisiminkime tik inž. Petrą Vileišį, dr. Antaną Biržišką ir jo sūnus Mykolą, Vaclovą bei Viktorą, prel. Jakštą-Dambrauską, gydytoją ir miesto burmistrą Julijoną Šalkauskį bei jo sūnus Kazį ir Stasį, prof. Vincą Čepinską, taip pat Nepriklausomybės akto signatarą Steponą Kairį, kuris, dvejus metus gyvendamas Šalkauskiu šeimoje, mokė vyresnius šeimininkų sūnus.

Jiems nelengva buvo tapti sąmoningais lietuviais, nes daugumas tikinčiųjų inteligentų žavėjosi iš Varšuvos plaukiančia lenkų kultūra, neišskyrus nė Šalkauskiu, kurie savo namuose kalbėdavo lenkiškai. O netikintieji dažnai pasidavė iš rusų besiskverbiančiam materializmui, duodančiam jo išpažintojams neretai ir rusišką antspalvį. Laimė, kad lietuviams daug padėjo nors iš rusų kilę, bet vietos gyventojams lojalūs grafai Zubovai, ypač tėvas ir sūnus Vladimirai, kurių pirmas 1903 m. savo archyvui tvarkyti buvo atsikvietęs suvalkietį Joną Jablonskį (1860-1930), vėliau tapusį bendrinės lietuvių kalbos « tėvu ». Pažymėtina taip pat, kad 1904 m. ne kitur, o Šiauliuose įvyko pirmas viešas pastatymas veikalo Amerika pirtyje, kuo prasidėjo mūsų teatro istorija naujais laikais.

Lietuviškoji šviesuomenė galėjo atsiremti į gerai organizuotą visuomenę, kuriai ypatingą spalvą davė literatūros, dramos ir muzikos draugija Varpas, pradėjusi veikti 1908 metais. Užgriebdama dar kitas visuomenines sritis, ji savo Bugailiškiais, Avižoniais, Janulaičiais, Bielskiais, Lukauskiais, Venclauskiais bei jų vienminčiais Nepriklausomoje Lietuvoje per valstiečius-liaudininkus ir socialdemokratus stipriai paveikė mūsų politiką.

Bet šalia labiau laisvamaniškos krypties organizacijų gyvai pasireiškė ir katalikai, kuriems smailusis, dangų rėžiantis Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokštas buvo tikras simbolis bei kelrodis. Žymi darbininkų dalis spietėsi į Šv. Juozapo draugiją, kuri, Leono XIII (1810-1903) socialinių enciklikų inspiruota, juodarankių masę iš skurdo bei tamsos norėjo vesti į gerbūvį ir į saulę. Šiame kelyje darbininkija praktiškojo klebono Julijono Jasinskio (1874-1934) asmenyje turėjo atsidavusį tėvą bei energingą socialinį vadą.

Dar plačiau buvo praplitusi Blaivybės brolija. Ši buvo dalis vysk. M. Valančiaus (1801-1875) sukelto blaivybės sąjūdžio, kuriuo steigėjas norėjo liaudį apsaugoti nuo moralinio nusmukimo bei medžiagiškų nuostolių. Šitas išganingas sąjūdis tokiu greitumu apėmė kone visą jo dieceziją, kad tuo stebėjosi net Vakarų Europa, kur buvo tvirtinama: « Visoje Europoje vienintelė blaivi vyskupija yra Žemaičių vyskupija ». Gal taip ir buvo, žinant, « kad 1859 m. rusų valdžia buvo maniusi [iš degtinės] gauti Kauno gubernijoj pajamų apie milijoną rublių, o surinko tik 53.000 rublių »6. Nors Valančiaus priešams 1864 m. pavyko tas brolijas uždrausti, tačiau blaivinimo akcija visokiais būdais buvo tęsiama. Valančiaus « suorganizuota blaivybės draugija — taip 1972 m. pasisakė B. Genzelis — buvo vienintelė krašto žmones jungianti pasaulietiška organizacija, kurios ne visada pajėgė visais aspektais kontroliuoti tiesioginiai carinės valdžios pareigūnai. Siekiant atitraukti žmones nuo girtavimo, buvo vykdomas švietėjiškas darbas » 7.

Neužmirštini nė Šiaulių moksleiviai-katalikai, kurie šviesaus bei veiklaus kapeliono Jono Didžiulio (g. 1878) globojami, nuo 1906 m. buvo tikri Ateities sąjūdžio pranokėjai. Įsidėmėtina, kad jis tais metais, tęsdamas Valančiaus darbą, 1906 m. išleido brošiūrą Girtuoklystė ir blaivystė.

Kadangi katalikų darbas kraštutinių kairiųjų aršiai buvo trukdomas anais neramiais laikais, įkaitintais dar 1904-1905 metų revoliucijos, Šiauliuose užvirė smarki politinė kova. Buvo net užmuštų. « Kas liečia 1905 m. revoliuciją, lietuvių sukilimą prieš rusus, prisimenu — taip man rašė Juras 1977 metais — štai ką: Tuomet aš dar buvau 14 metų berniukas, kuris tarnavo Kaminsko krautuvėje prie turgavietės. Pro duris žiūrėdavau į atjojusius kazokus. Jie demonstruodavo savo miklumą ir arklių išdresiravimą. Jie man priminė daug kartų girdėtus 1862-1864 metų Lietuvoje sukilimus ir Šiauliuose įvykusius vadų sušaudymus bei korimus. Bijojau, kad ant rinkos neįrengtų nusikaltėliams kartuvių ir kad nepradėtų šaudyti ».

———————

  6 A. Vaičiulaitis, Tai vyras didžių darbų ir rūpesčių (Vysk. Valančius), žr. Draugas, 1975.VII.19 d.

   7 B. Genzelis, Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje, Vilnius 1972, 120-121 psl.



3. PRANCIŠKUS UŽ PARDAVĖJO STALO (1904-1907)

«Aš tos krautuvės langinių ilgai nebedarinėsiu,
nes būsiu kunigas, jei Dievas padės ».

Kadangi Jurų namuose vaikų buvo daug, neturtingi tėvai jiems anksti turėjo parūpinti darbą. Tam tikslui tėvelis savo Praneliui kooperatyvinėje krautuvėje Šiauliuose parūpino pardavėjo vietą. Taip 14-tus metus einąs sūnelis 1904 m. rugsėjo mėnesį pateko į jam suvis svetimą pasaulį. Bet kadangi darbo, sunkaus bei neįprasto, buvo daug, gležnasis berniukas greitai pavargo, kas tėvą privertė jį nuo kitų metų pradžios vėl atsiimti. Ta proga kooperatyvo pirmininkas R. Lavcevič 1905.III.30 d. savo jaunam pardavėjui išdavė tokį « Liudijimą »: « Pranas Juras buvo Šiaulių Suvartotojų Draugijos krautuvės mokinys. Jis pildė savo pareigas sąžiningai ir tvarkingai, pasirodė turįs ypatingų gabumų prekyboje; buvo sąžiningas ir doras». Pasidaro aišku, kad Juras nuo pat jaunų dienų buvo « auksakalys ».

Šeimos šilumoje, motinos globoje, pavasariškoje gamtoje, Pranutis vėl atsigavo. « Gražu Lietuvoje pavasary, — rašys jis vėliau nostalgiškai nusiteikęs Amerikoje, — Smagu joje be galo — be krašto, kuomet gamta atbunda ir pradeda rodyti savo stebuklus; kuomet, praslinkus speiguotai žiemužei, pasirodo skaisti saulutė ir pradeda leisti sniegą. Kaip bematant gamta pasipuošia švelnute žole ir gėlėmis. Kur tik pasisuksi, visur džiaugsmas viešpatauja. Čia, žiūrėk, gandras, parlėkęs į savo numylėtą tėvynėlę, krauja erdvesnį lizdą, kalendamas ilgu snapu. Ten vėl krūmokšlių tankumyne graudžiai pravirksta lakštutė. Čia vėl baubia laukuose veršeliai, beardydami iš džiaugsmo su ragais žemę. Ten žvengia arkliai. Džiaugiasi ir artojai, sulaukę tos brangios dienelės, kurioje turi laimę pradėti darbuotis ant numylėtų laukų. Taip pavasarį sujunda visa gamta Lietuvoje. Kas gi josios galėtų nemylėti?! »8.

———————

8 Pr. M. Juras, Pavasaris, žr. Moksleivis, 1913 m.

Bet, kad ir kažin kaip Pranelis būtų susižavėjęs kaimo grožybėmis, jis, ragavęs miesto malonumų bei pamėgęs « pinigų kalimą », tėviškėje sustiprėjęs, antru kartu pabandė užsikariauti vietą viliojančiuose Šiauliuose. «Mano tėveliai ten lankydavo Benedikto Kaminsko krautuvę9. Šis prašė, kad leistų man pabandyti dirbti jo krautuvėje, pažadėdamas mane traktuoti kaip savo sūnų, duoti visą išlaikymą ir mokėti už pirmuosius metus 30 rublių, o už antruosius 40, ir taip toliau, ir aš nuo 1905 metų sausio mėnesio pradėjau darbuotis Kaminsko krautuvėje ». Kadangi ši buvo prie pat turgavietės, ji dažnai būdavo sausai prisikimšusi pirkėjų, kurių tarpe jaunutis pardavėjas taip vikriai sukinėjosi, kaip lydeka savo vandenyse.

———————

9 Šitos ir tolimesnės šio skyrelio žinios paimtos iš prel. Pr. Juro 1977 m. kovo 15 dienos laiško autoriui.

« Po dvejų metų aš 1907 m. sausio mėnesį pasiryžau iš tarnybos išeiti dėl mažos algos ». Kadangi jo komerciškus gabumus buvo pastebėję kiti pirkliai, jam nesunku buvo gauti naują tarnybą. « Tokiu būdu biznierius ir dvarponis Dowgiallo kalbino mane eiti pas jį ir padėti atidaryti panašią krautuvę, talkinti ir net vadovauti bent keletą mėnesių, kol susipažins pats su krautuvininko reikalais. Žadėjo mokėti 30 rublių į mėnesį. Sutikau ir veikiai stojau į darbą pas jį ». Vadinas, Jurelis dabar jau nebe eilinis pardavėjas, o instruktorius bei vedėjas. Jis ėjo tuomet šešioliktus metus.

« Tais pačiais 1907 metais, rudeniop, kooperatyvinės krautuvės (Šiaulių Obsčestvo Votrebitelei) direktorius Aleksandrovič susisiekė su manim ir pasiūlė vadovauti jo parduotuvei [...] Pradžioje prižadėjo mokėti po 30 rublių į mėnesį, o jeigu krautuvė klestės mano alga būsianti padidinta. Sutikau». Nors jis dabar finansiškai stovėjo gerai, savo darbu ir iš viso savo padėtimi nebuvo patenkintas. « Nemačiau šviesesnės ateities. Laisvalaikiais pradėjau mokytis ir siekti aukštesnio mokslo, [...] nes juo ilgiau, juo labiau stiprėjo pasiryžimas, vietoje 1903 metais mirusio brolio Antano, klierikavusio Kauno Kunigų Seminarijoje, pasidarbuoti Kristaus Vynuogyne. Dėl to aš uždarinėdamas vakarais krautuvės langus, vis tardavau: Tų langinių ilgai nebedarinėsiu, nes būsiu kunigu, jei Dievas padės! ».

1907 m. kovo mėnesį pasitraukiančiam Jurui jo viršininkai jam paliudijo, kad jis savo pareigas ėjęs « sumaniai, garbingai ir tvarkingai ».

4. BRENDIMO SŪKURIUOSE (1907-1909)

«Mes razbaininkėliai, Lietuvos laukų vargdienėliai,
kuriuos ponai skriaudžia. Mes naikinsime juos

Siekdamas aukštesnio mokslo, Pranciškus ruošėsi įstoti į naujai atidaromą Miesto Mokyklą. Kad jon patektų, jis pasisamdė « švedą », kaip tuomet buvo vadinami privatūs mokytojai, ir jo pagalba ruošėsi stojamiems egzaminams. Juos išlaikė taip gerai, kad galėjo stoti į antrą klasę.

Bet dar reikėjo tėvus perkalbėti, kad leistų savo Praneliui pasitraukti iš « Sankrovos ». Tam leidimui gauti jis vieną ankstų rytą pėsčias skubinosi į Bridus. Tamsu, lijo, kelias slidus ir dumblinas. Bet ką tai reiškia tam užsidegėliui! Tėviškėje jis nustebusiems tėvams atidengė savo karštą norą atsistoti mirusio brolio Antano vietoje, o tam pirmiausia turėsiąs baigti tą « gorodska ucilišce », į kurią jis esąs jau priimtas. Jo laimei tėvelių ilgai nereikėjo prašyti sutikimo, nes kaip tik tuo laiku jaunesnis jo brolis nebuvo išlaikęs egzaminų į gimnaziją, kas jiems leido, nors kukliai, paremti gabesnį Pranciškų.

Bet šis nevisuomet tuvo taip idealiai musiteikęs, nes grumdamasis brendimo sūkuriuose ir sugundytas laisvamaniškų bičiulių, jis mielai pasukdavo ir į smagesnius kelius bei klystkelius. Išvedė jį iš pasirinktojo tako ir jo mokytojas K.O. Ogonovski, kuris kaip bibliotekininkas jam pakišo Renano bei Schopenhauerio knygas. « Mažai jas teskaičiau, — rašė prel. Juras autoriui 1977.III.24 d., — dar mažiau tesupratau, bet lyžtelėjus prikibo prie mano širdies mirtingai pavojingų nuodų. Apakintas nebemačiau reikalo melstis ir eiti išpažinties. Žodis « predestinacija » drumstė mano sąžinę... Ateistinės knygos ir laisvųjų pažiūrų draugai buvo beatskiedžią mano religinius įsitikinimus. Sekmadieniais eidavau į bažnyčią, bet apie intenciją įsijungti į Mišių auką negalvodavau. Vasaros metu pasitenkindavau stovinėti šventoriuje po kaštanais; maldoje jaučiausi atšalęs ».

Šitaip nusiteikęs ir šaunios bičiulystės išsiilgęs, jis įstojo į Varpo chorą bei teatro grupę, kuri kaip tik 1908 m. Šiauliuose buvo įkurta. Toje įtakingų liberalų draugystėje jis po visų dienos bėdų, tikėjosi galįs kultūringai « atsipūsti ». Čia bematant prasimušė jo teatrališka prigimtis — aistringai veržėsi į sceną. « Atsimenu turėjęs rolę G. Landsbergio-Žemkalnio (1852-1916) dramoje Tadas Blinda. Joje vaidindamas tą ‘svieto lygintoją’, su botagu pyškindamas šaukiau: ‘Mes razbaininkėliai, Lietuvos laukų vargdienėliai, kuriuos ponai skriaudžia. Mes naikinsim juos!’ O veikale Gedimino sapnas, sukurtame Vytauto Bičiūno (1893-1945), vaidinau vienuolio pranciškono rolę ». Ir šiaip tam besiblaškančiam berniukui patiko smaguriauti šaunaus jaunimo verpetuose, kur per šokių vakarus « skrajojantis paštas » vylingai gundė į meilingus flirtus. Sėkmė jam ir šiuo atveju buvo užtikrinta, nes jis mergužėlėms tuoj krisdavo į akį ir ne vienai taip pat į širdį. Net rusiškos « liubovnicos » tiesdavo į jį savo parfumotas rankeles.

5. PIRMI ŽINGSNIAI KATALIKŲ VISUOMENĖJE (1910-1912)

Pirmauti jam buvo įgimta.

Nors toks brendimo laikotarpio blaškymasis gerokai sudrumstė Pranciškaus vidaus ramybę, tačiau tai vis dėlto nepajėgė jo išstumti iš pasirinktojo kelio. Sąžinė jam patarė kreiptis į kun. Joną Didžiulį, kuris kapelionavo mergaičių gimnazijoje ir jo paties lankomoje miesto mokykloje. Kaip nepasitikėti tokia asmenybe, kuri švietė kaip žibintas, uždegtas, tarsi, paties vysk. Valančiaus? Juoba, kad jis buvo toks meilus ir visų mokinių mylimas.

Kapelionas tuoj paklausė: « ‘Kokias tu knygas skaitai’? Kada minėjau jų autorius, jis tik tarė: ‘Liaukis skaitęs tų rašytojų veikalus, kol susipažinsi su filosofija ir su teologija. Paklausiau be išsikalbinėjimų. Toliau jis kreipė mano žvilgsnį į mūsų tautos raštiją, ypač į Šatrijos Raganą (Marija Pečkauskaitė, 1878-1930), kurios žvaigždė kaip tik tuo laiku su Viktutė (1903) ir su Vincu Stoniu (1906) pradėjo kilti». Neužmiršo jis tikro dvasios peno išalkusiam rekomenduoti ir Vydūno (Vilius Storasta, 1868-1953) mistiškąjį veikalą Amžinoji ugnis (1912), garbinantį senovinį lietuvių ugnies kultą.

Didžiulis jį be to įtraukė į visuomeninį veikimą, duodamas jam progos tikinčiųjų tautiečių tarpe įsigyti veikėjo vardą. Dėl to jis, brendimo audroms kiek aprimus, kapeliono patariamas įstojo į Blaivybės broliją ir į Šv. Juozapo vardo Darbininkų organizaciją, kurioje dar anksčiau smarkiai buvo užsiangažavusi ir jo sesuo Julijona (1888-1957), siuvėja.

Šiaulių parapijos kunigai, sužinoję iš jo globėjo Didžiulio, kad Jurų Pranciškus, eidamas Valančiaus pėdomis, buvo davęs įžodį nevartoti svaiginančių gėrimų iki 21-jų amžiaus metų, pakvietė jį būti pilnųjų blaivininkų brolijos sekretoriumi. « Tuomet aš šventadieniais prieš ir po šv. Mišių eidavau į paskirtus namus ir lankydavau norinčius stoti į blaivybę ». Nuo pat jaunystės neįpratęs atsisėsti užpakaliniuose suoluose, jis ir čia greitai slinko į pirmas eiles. Dėl to jis savo globėjų 1911 m. buvo siųstas į Blaivybės kongresą Kaune, astovauti Šv. Juozapo savišalpos draugijai. Ten ugningi kun. K. Marmos (g. 1878) žodžiai Pranciškų galutinai laimėjo Valančiaus užbrėžtam keliui.

« Nors nelengva atsiminti, kas įvyko prieš 66 metus, — taip mane 1977.V.1 d. Prelatas painformavo apie tą įvykį, — tačiau Marmos asmenybė dar nėra išblėsusi iš mano sąmonės [...] Jį pirmą kartą pamačiau, regis, 1911 metais, aname susirinkime, kurį atidarė vysk. Gasparas Cirtautas (1841-1913). Savo kalba ir linkėjimais jis mane džiugino, kad buvo atleidęs kun. Marmą nuo parapijinių pareigų ir taip jam suteikęs progą sėkmingiau darbuotis blaivybės dirvoje. Kongrese dalyvavo būrelis kunigų ir pulkas pasauliečių [...] Tuomet Blaivybės draugija Lietuvoje turėjo apie 150 skyrių. Daugiausia kalbėjo jos pirmininkas kun. Marma [...] Jo liepsnojantis uolumas kovoti su girtuoklyste sukėlė atstovuose entuziazmą puoselėti blaivybę ne vien gyvu žodžiu ar raštu, bet ir savo pavyzdžiu... Jis man priminė blaivybės apaštalą vysk. Valančių ».

Šita kryptimi verždamasis pirmyn, Pranciškus įstojo ir į parapijos chorą. « Mišių giedojimas lydint vargonais taip stipriai virpindavo mano sielos stygas, jog prisiminimai pasiliko neišdildomi. Kada Stasys Šimkus (1887-1943) atvažiuodavo į Šiaulius koncertuoti, su didžiausiu malonumu lankydavau net jo repeticijas». Tokio ūpo pagautas jis įsirašė dar ir į mokyklos chorą.

Šitaip pagerinęs savo meninį skonį, Pranciškus ir savo vienaamžiams norėjo ruošti pramogas, kad jie nepasitenkintų iš Rusijos atvykusiais cirkais ir pigiais jų juokdarių šposais. Tam jis veržliai atsistojęs priešakyje sudarė atskirą meno būrelį ir jo pagalba statydavo eilę dvasią keliančių veikalų. Jis ugningu prasiveržimu ir pats tokius rašė ir juose vaidino. Aišku — pirmauti jam buvo įgimta. Bet taip pat jam būdinga, kad vieną savo pjesę jis užvardijo Kova tamsos su šviesa.

Šitaip pasistumdamas aukštyn, Pranciškus pajuto ir ateitininkiškosios idėjos dvelkimą, nes buvo suvestas su iš Kauno atvykusiais ateitininkais: Kaziu Bizausku (1893-1941?) ir Petru Radzevičium (1894-1951), kurie vėliau Nepriklausomoje Lietuvoje užėmė atsakingas vietas. Juodu Šiauliuose atsargiai parinktam ir slaptai susirinkusiam būreliui vaizdžiai apibūdino reikalą burtis ir veikti siekiant « Visa atnaujinti Kristuje ».

Sužavėtas tuo šūkiu, Pranciškus 1911 (ar 1912) m. nuvyko į Kauną į tokio pat slaptumo konferenciją, kuri įvyko pas Katedros kapitulos pagelbininką kun. Povilą Dogelį (1877-1951). Tai buvo tėviškai rūpestinga ir dėdiškai miela asmenybė, kuri iš visos širdies rūpinosi jaunuolius (ir tarnaites) sutelkti į religiškai bei tautiškai susipratusius būrelius. Tam jis ne tik po plačius tėvynės laukus rinko bernužėlius ir mergužėles, tuo pasidarydamas tikru « Pavasarininkų tėvu », o Kaune dar globojo pirmuosius ateitininkus, Prano Dovydaičio (1886-1942) redaguojamo žurnalėlio Ateitis, Draugijos priedo, skaitytojus.

« Atvykusių į tą slaptą susirinkimą, įvykusį Dogelio bute, buvo tiek daug, kad kambariai buvo pripildyti stačiais dalyviais. Tų ateitininkų dvasinė nuotaika man [Jurui] buvo maloni staigmena. Mat Šiauliuose daugelis aukštesniųjų klasių moksleivių buvo užsikrėtę liberalizmu [...] Susitikimas su kun. Dogeliu buvo kilniadvasiškumo žybtelėjimas » 10.

Visų dėmesio centre stovėjo Dovydaitis. Jo asmenyje Juras sutiko nors kampuotą, bet stambaus formato katalikų veikėją-pasaulietį. Suprantama tad, kad Pranciškus savo bendravardžiu susižavėjo, kuris tuo laiku kaip tik išleido pirmutinius Ateities numerius. « Dovydaitis mums visiems įspūdį padarė savo išoriniu paprastumu ir erudicija. Apsivilkęs kuklia palaidine ir susijuosęs ją raišteliu, jis atrodė lyg paprastas ūkininko samdinys. Bet kai į susirinkusius prabilo, visi nutilo ir pamatė jame taurią asmenybę, uolų, sąžiningą bei gilaus tikėjimo lietuvį eruditą » 11.

Sugrįžęs į Šiaulius Pranciškus dar uoliau metėsi į darbą, kiek tai buvo galima anais sunkiais laikais, kada carų viešoji ir slaptoji policija persekiodavo katalikų veikėjus bei lietuvių patriotus.

———————

   10 Prelato Pr. Juro 1977 m. gegužes 1 dienos laiškas autoriui.

   11 Ten pat.

6. PRIE UŽDARŲ VARTŲ (1911-1912)

Nors kelias prie Dievo trumpas, bet kelias prie altoriaus ilgas.

Bekvaršindamas sau galvą, kaip jis vaisingiausiai galėtų tarnauti dabar besiformuojančioms ateitininkų bei pavasarininkų gretoms, Jurui atrodė, kad tai iš tikrųjų geriausiai pavyktų užpildant brolio Antano (1880-1903) paliktą spragą. Tai, kas jam anksčiau atrodė tik galimybė, dabar virto įsipareigojimu. Bet bestirdamas prie savo tikslo, jis patyrė, kad nors kelias prie Dievo trumpas, kelias prie altoriaus ilgas.

Pirmutinė kliūtis — lotynų kalba. Kadangi be jos nepateksi į Kunigų seminariją, Pranciškus dar dvejus metus turėjo privačiai mokytis tos kalbos, kuri miesto mokykloje nebuvo dėstoma. Vadinasi, vėl teks atsiduoti į « švedų » malonę. Bet tuo pat jis, norėdamas žūt būt išsilaikyti Šiauliuose, pats turėjo « švedauti ».

Pasiruošęs tinkamai, Pranas 1911 m. egzaminų nuvyko Rygon, kad įsigytų reikiamą diplomą. Bet kadangi jis ten atsirado tik po « žvakių gesinimo », jam po 1912 m. Velykų švenčių teko keliauti Petrapilin. Štai jo ten patirti įspūdžiai:

« Nuo pat kūdikystės metų buvau suaugęs su gamta ir dėl to didmiesčių nemėgau. Petrapilyje man ypač komerciniai garsinimai užgavo akį. Tiesa, pastatai mane stebino, bet architektūros grožio nesugebėjau įvertinti. Dėl to visa miesto nuotaika man atrodė niūri, kas mane skatino greit vėl grįžti į gimtąjį kraštą. Grįždamas prisiminiau ypatingai du epizodus — vieną malonų, kitą ‘savotišką’:

Nuvažiavęs laikyti kvotimų na zvanija aptekarskogo učenika iš lotynų kalbos, tuoj prisistačiau į Šeštąją gimnaziją užsiregistruoti. Raštininkui man pranešus, kad reikės laukti apie tris savaites, pradėjau maldauti mane, neturtingą ir iš toli atkeliavusį, nedelsiant kvosti. Atsakymas: ‘Kada bus kvotimai, mes Jums pranešime’. Sekančios dienos vakare vėl nukiūtinau į gimnaziją pasiteirauti. Jau buvo vėlokas laikas kai išėjau namo. Ir štai šaligatvyje sustojo prieš mane prašmatniai apsirengusi moteriškėj kuri kvietė mane na čajok į kafeteriją. Tardamas: ‘Dėkui, neturiu laiko’, pustekinis nudūmiau pirmyn. Tada jau bijojau vakarais pėsčias eiti į gimnaziją; dėl to sekančią dieną vežimu ten vykau.

Ten staigiai mane pašaukė ir vedė prie stalelio, prie kurio sėdėjo senyvas, malonaus veido vyras. Drebėjau kaip epušės lapas. Jis davė išversti keletą sakinių iš lotynų į rusų kalbą, ir dar šio to paklausęs, mane su laipsniu ‘patenkinamai’ paleido ».

Degdamas džiaugsmu, Pranciškus skubiai grįžo į tėvynę, nes ką jam reiškė carų sosto blizgesys, turtas ir kunkuliuojantis gyvenimas prieš tą pavydžiai saugojamą popierėlį, kuris turėjo jam atidaryti nors vieną pusę tų vartų, pro kuriuos jis tikėjosi įžengti į kunigų seminariją!

Dabar jam beliko atsistumti antrąją tų vartų pusę. Todėl jis ruošėsi stojamiems kvotimams, kurie Kaune įvyko tų pačių 1912 m. rudenį. Viskas būtų buvę gerai, jei ne toji nelemta rusų kalba! Joje nepraėjęs, Pranciškus skaudančia širdimi turėjo palaidoti mintį patekti į Kauno seminariją. Bet atsispirdamas prieš likimą, jis sumanė laimę bandyti Vilniuje, kur savo širdies skausmą išliejo lietuvybės patriarchui dr. Jonui Basanavičiui (1851-1927). Šis, nieko nevyniodamas į medvilnę, jam trumpai, drūtai atsakė: «Je tu būtumei ne Juras, o Jurewicz, tai lengvai čia praeitumei; bet dabar nė nemėgink! »

Kur tat dėtis tam vargšui lietuvėliui? Rusai jam turėjo vietą — kariuomenėje. Bet tokia tarnyba tautinio bei bažnytinio priešo armijoje būtų juodžiausia nelaimė, nuo kurios reikia bėgte bėgti. Pranciškų šiurpas pakratė, pamanius, kad jam gal netrukus teks tarnauti maskoliams, nes dabar aplink visi horizontai niaukėsi audrai — I pasauliniam karui.

7. STAIGUS BĖGIMAS AMERIKON (1912)

«Lig šiol visus atkalbinėdavau nuo bėgimo Amerikon, dabar pats ten veržiuos».

Kadangi nebuvo nė jokios vilties išsisukti iš tos nelemtos karo tarnybos, Pranciškus, kuris lig šiol visus atkalbinėdavo nuo bėgimo Amerikon, dabar visu įkarščiu pats ten veržėsi. Būdamas apsigimęs individualistas, kuris mėgo kolektyvams vadovauti, bet nebuvo linkęs jiems pasiduoti, jis nesidavė perkalbamas nė savo artimųjų, kurie jo užsimanymą telaikė pražūtinga avantiūra. Štai jis pats pasisako tuo degančiu reikalu:

« Aš niekad nebuvau palankus tiems, kurie anuomet važiuodavo Amerikon. Važiavo ir viena mano giminaitė, kurią aš visokiais būdais stengiaus atkalbėti. Kai ji savo nusistatymo nepakeitė, griežtai pareikalavau, kad nebelaikytų manęs savo gimine [...] Mat, grįžusieji ‘amerikonai’ dažniausiai būdavo praradę tikėjimą, dorą, kalbėdavo kažkokiu svetimu žargonu ir šaipydavosi iš viso, kas lietuviška, mums brangu. Iš kitos pusės, Amerikon važiuodavo jauni, gabūs žmonės, kurių labai trūko prasidėjusiam lietuviškam atgimimui. Vykti Amerikon mane privertė keistai susidėjusios aplinkybės. Mano didžiausias noras buvo tapti kunigu. Baigiau keturias klases, privačiai pasiruošiau iš lotynų kalbos, bet [...] [įstoti į kunigų seminariją dėl nesėkmės rusų kalboje] būtų reikėję laukti sekančių metų. Tačiau laukti nebegalėjau, nes reikėjo stoti kariuomenėn. Visaip bandžiau išsisukti, bet veltui. Teko pasirinkti mažesnę blogybę — Ameriką, ypač kai buvau girdėjęs, kad keletas lietuvių ten jau mokosi kunigų seminarijose [...] Bėgau Amerikon tik kunigu tapti, o po to buvau pasiryžęs grįžti Lietuvon » 12.

12 Prelato Juro lobiai. Pasikalbėjimas su prel. Juru apie jo visuomeninę veiklą, knygų leidimą ir katalikiškas organizacijas, žr. Lietuvių Dienos, Los Angeles, 1962 m. 1 nr., 5 psl.

Visas degdamas tuo savo pasiryžimu, Pranas per kelias dienas sutvarkęs savo reikalus, Šiauliuose kreipėsi į agentą - žydą dėl slapto pasprukimo į užsienius ir jam pačiai pradžiai sumokėjo 30 rublių.

Nors prie vokiečių sienos rusų sargybinių buvo užuostas ir apšaudytas, Juras laimingai paspruko, nes kulkos prazvimbė pro šalį. Vienok šis apšaudymas lietingą ir šaltą naktį bėgliui brangiai atsiėjo, nes griūdamas į dumblynus kiaurai permirko ir protarpiais nuo šalčio ir permirkimo nustojo net sąmonės. Ir ar ne šiose lediniuotose balose džiova pirmą sykį ištiesė savo grubius pirštus į Praną? Graudus atsisveikinimas su tėvyne!

Anapus sienų, Tilžėje, su naujais agentais naujos bėdos, kol pagaliau nusikamavęs jaunikaitis galėjo lipti į traukinį, vykstantį į Hamburgą, iš kur laivas jį per Atlanto platybes ir per rudens rūkus nešė nežinomo likimo link. Nors Pranciškus mirtinai buvo nuvargęs nuo savo staigaus bei šiurpulingo žygio, jis sieloje buvo ramus, nes buvo tikras keliaująs Apvaizdos keliais.

ANTRAS SKYRIUS

NUO ATVYKIMO AMERIKON IKI ĮŠVENTINIMO Į KUNIGUS (1912-1922)

Pirmi nusivylimai (1912)

Mirties šmėkla (1913-1914)

Baltimorės « bruzdelninkas » (1914-1916)

Tapti Lasaliečiu? (1915)

Tapti Marijonu? (1916-1917)

Valančiaus nusiteikimų klierikas St. Louis, Mo. (1917-1921) Vyčių viršūnėje (1920-1922)

Persikėlimas į Bostono arkivyskupiją ir šventimai (1921-1922)

1. PIRMI NUSIVYLIMAI (1912)

« jaučiausi pritrenktas, vienišas».

Po devynių dienų kelionės Pranciškus (1912) spalio mėn. 30 d. pro rudens miglas išvydo New Yorko dangoraižius, kurie tylaus kaimo bernioką gerokai įbaugino. « Ko gero iš jų galiu laukti? », jis baimingai klausė savęs. Ir ko gero jis galėjo tikėtis iš jį pasitinkančio tolimo giminaičio Felikso Gončio, Amerikoje pasivadinusio Huntariu, kuris tuomet gyveno pas laisvamanį Karolį Račkauską-Vairą?

Šis (1882-1970), papiliškis, savo laiku mokėsi Šiaulių gimnazijoje, iš kurios dėl politikos turėjo persikelti į estų Tartu. Gavęs ten brandos atestatą, jis nuo 1900 iki 1904 metų kartu su Pranciškaus broliu Antanu mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Nepriėmęs šventimų, jis, tiek maištingas kiek gabus nenuorama, dar trejus metus veikė Šiauliuose. Dėl savo politinės veiklos 1907 m. turėjo bėgti Amerikon, kur jis 1910 m. kartu su dr. Jonu Šliūpu (1861-1944) bei kitais vienminčiais įsteigė mėnrašti Laisvoji Mintis, kuris ėjo iki 1915 metų.

Į galą II pasaulinio karo Karolį Vairą aptinkame rašytojų komunistų tarpe, iš kurių Antanas Venclova (1906-1971) jį mini savo autobiografiniame veikale Vidurdienio vėtra: « Karolis Vairas buvo mano uošvio brolis, mat, Venclova buvo vedęs V.D. Universiteto Teologijos-Filosofijos Fakulteto docento Merkelio Račkausko dukterį. Į jį, buvusį buržuazinį diplomatą, žiūrėdavau truputį kritiškai. O žmogus įdomus, ir man dabar gaila, kad į artimesnius santykius nesuėjau su juo anksčiau [...] Kadaise, spaudą atgavus, jis [apie 1915 metus] dirbo [...] Lietuvių Laikraščio redakcijoje Petersburge [...] Paskui bene aštuoniolika metų išgyveno Jungtinėse Amerikos Valstybėse, artimai draugavo su Jonu Šliūpu, Miku Petrausku ir Vladislovu Dembskiu, redagavo pažangius laikraščius [...] Pažino B. Shaw, susirašinėjo su H. Wells’u [...] Visa tai, be abejo, įdomu, bet šis žmogus brangus ir mūsų kultūrai — jis išvertė į gimtąją kalbą Voltaire’o Candide [...] ir daugelį kitų kūrinių. Prieš karą vertėsi žurnalistika [...], rašė kažkokias sensacingas knygutes apie šeimyninius nesusipratimus Anglijos karalių šeimoje » 1. Toje pačioje knygoje Karolį Vairą matome 31-je nuotraukoje, velionio Petro Cvirkos kambaryje Vilniuje kartu su Antanu Venclova, Kostu Korsaku ir kitais. Minimas jis ir Lietuvių literatūros istorijos, kur jis siejamas su « revoliucinės-socia-listinės literatūros pradmenimis »2.

———————

1 A. Venclova, Vidurdienio vėtra, Vilnius 21971, 469 psl.

2 Lietuvių literatūros istorija, III t., 2 dalis, Vilnius 1965, 654 psl; cf. Pr. Naujokaitis, Lietuvių literatūros istorija, 2 dalis, Chicaga 1975, 54-56 psl.

Suprantama, kad Pranciškus tarpe tokių tautiečių, paniekinančių jo švenčiausius jausmus, jautėsi « pritrenktas, vienišas ». Dėl to greitai nuo jų pasitraukė, užsidarydamas savo skurdžiame palėpės kambarėlyje. « Nekartą pagunda mane traukė užeiti į smuklę nostalgijos ir rūpesčio kirminų prigirdyti. Bet čia man pastodavo kelią ryžtas negerti svaiginančių gėrimų iki tapsiu kunigu », pasisakė jis apie 1975 metus autoriui.

Tad vietoje į karčiamą jis nuėjo į kleboniją, kur savo skaudžiai apviltą širdį atvėrė kun. dr. Vincui Varnagiriui (1866-1915), žinomam visuomenininkui ir žurnalistui, Brooklyne einančiam Angelų Karalienės parapijos klebono pareigas. Šis, pasigailėdamas to vargšo « grinorėlio », parūpino jam vietą lietuvio Daunoros vaistinėje, kur jis per savaitę uždirbdavo šešius dolerius. Iš jų vieną turėjo atiduoti už kambarėlį, kuris savo skurdumu priminė kalinio celę. Kadangi Pranas laboratorijoje turėjo pilstyti rūgštis, kurios savo aštriais garais graužė jo plaučius, mūsų naujakurys veržėsi lauk iš tos smarvės. Jis degte degė noru įkūnyti seną savo pasiryžimą tapti kunigu, kad galėtų religiškai skaidrinti bei kultūriškai šviesti savo tautiečius, kurių padėtis daugelyje kolonijų buvo apverktina.



2. MIRTIES ŠMĖKLA (1913-1914)

«Atšiauri buvo ta kuracija

Į ką jam kreiptis, jei ne į kun. Varnagirį? Padėtis buvo beviltiška, nes Pranciškus, tikras žaliukas, nemokėjo anglų kalbos ir be to dar visai nebuvo mokęsis seminarijos reikalaujamos hebrajų kalbos. Bet kadangi verkiant reikėjo kunigų, Brooklyno vyskupas parengiamoms studijoms jam leido stoti į St. Charles kolegiją Catonsville prie Baltimorės, Md., į kurią jis, tris mėnesius kamavęsis vaistinėje, ir išvyko.

Bet ir ten vargas jį pasivijo, nes nebuvo kam jį lietuviškai vairuoti po tas hebrajų-graikų-lotynų-anglų kalbų džiungles, taip kad jis ten vienui vienas blaškėsi, kaip į krantą išmesta žuvis. Negeriau nė atostogose, per kurias jis pats turėjo užsidirbti duonelę. Pagaliau jis vienoje Baltimorės valgykloje surado vietelę, esančią netoli dabartinės Šv. Alfonso bažnyčios. Bet ir čia aibė sunkumų, nes jam nuo savo butelio miesto pakraštyje reikėdavo daugiau valandos eiti, kol pasiekdavo savo darbovietę. O ten jis už pusantro dolerio į savaitę tvankiame ore turėjo vargti po dvylika valandų į dieną. Pranciškus, čia be atvangos plušdamas, greitai nuo koto nusivarė — džiova! Atgarsis brolio Antano ligos ir pasekmė savo bėgimo per sieną.

1913 m. ligonis buvo išsiųstas į kalnuose esančią valstijos sanatoriją prie Emmitsburghe, Md., kur prasidėjo atšiauri kuracija, nes jis dažnai turėjo miegoti po atviru dangumi. O kadangi ten neretai pasnigdavo, ligonis iš ryto pabudęs turėdavo nuo veido nubraukti sniegą. Prastai. Bet ar Valančius iš pat mažens irgi nebuvo « nesveikas, liguistas, sulysęs, menkasveikatis» ? Ir ar jis vėliau dėl sunkios ligos neturėjo apleisti garbingą vietą Petrapilio dvasinėje akademijoje, o vis dėlto išaugo į kultūros milžinus? Tad kam jo sekėjui nusiminti?! Iš tikrųjų — nepalaužiama Juro energija nubaidė mirties šmėklą. Kiek pasigydęs jis galėjo atsikelti, tačiau dažniausiai tik tam, kad galėtų aptarnauti turtingesnius ligonius. Nepaisant nė šių sunkumų, geležinis jo ryžtas jam po pusės metų leido vėl grįžti į žmones.

Išlikusi korespondencija su moksleiviu, studijų draugu Šiauliuose, rodo, kad mintis sugrįžti į Lietuvą Jurui šiuo momentu nebuvo svetima. Jonas Mickeliūnas savo laiške Pranciškui 1913 m. vaasrio 3 d. pranešė:

« Jums yra baltas, rodos, bilietas išstorotas. Taigi, gal jūs manote parvažiuoti Lietuvon, tiktai, man rodos, dabar dar tuojaus nėr verta važiuoti ».

Tų pačių metų kovo 15 d. Jonas savo draugui vėl rašė: « Dabar vėl klausiu, ar Jūs, pasiliuosavę nuo kareiviavimo, manote kuomet grįžti Lietuvon, nors kaulus joje paguldyt, nes

Tėvynėj duobė daug geresnė,
Kurioj numirus reiks gulėt,
Ir brolių giesmės daug gražesnės,
Kurias numirus reiks girdėt ».

Atrodo, kad šis « pagraudenimas » bus paveikęs jaunąjį išeivį, nes jis apie vidurvasarį prašė savo draugą Šiauliuose patarimo. Jonas Mickeliūnas, sunkios ligos sutrukdytas, tik po trijų mėnesių, lapkričio 22 dieną, atjausdamas jo « vargus ir skurdą », jam rašė: « Tu klausei manęs, ką daryti tau — ar grįžti namo, ar — ir kaip, kokią mokslo šaką paimti. Sunku tą viską pasakyti». Draugas, nežinodamas Pranciškaus konkrečių aplinkybių ir galimybių, jokio patarimo nedavė.

Kadangi buvęs klierikas vis dar negalėjo tęsti studijų, jis altoriaus artimumo siekė Pylesville, Md., zakristijonaudamas pas vokiečių kilmės kunigą Mihm. Iš čia jis 1914 m. rudeniop galėjo sugrįžti į Baltimorę. Bet ten naujas smūgis: Brooklyno vyskupas atsisakė jį, « džiovininką », siųsti į seminariją. Kur tada tam vargšui dingti?

3. BALTIMORES « BRUZDELNINKAS » (1914-1916)

Pranciškus nemanė pasilikti bevardžiu « pisorėliu»,
o ambicingai veržėsi į platesnį savo tautiečių gyvenimą.

Laimė, kad kaip tik tuo pačiu laiku Amerikos Lietuvių Katalikų Susivienijimas Baltimorėje, Md., savo darbui pagyvinti ieškojo miklaus veikėjo. Pranciškus pasisiūlė ir buvo priimtas. Ištisus metus gyveno pas Susivienijimo sekretorių Juozą Vasiliauską ir dirbo jo raštinėje.

Baltimorę lietuviai buvo pasiekę dar 1881 metais. Daugelis jų turėjo siuvyklas, kurioms netrūko darbo. Religiškai jie nuo 1887 m. susispietė į savo parapiją, kurios priešakyje po šešerių metų atsistojo uolusis kun. Juozas Lietuvninkas (1865-1943), kuris jai pasišventė per pusę šimtmečio. Čia studijavo ir geras būrys lietuvių. Jų garsiausias bene bus buvęs Jonas Šliūpas (1861-1944), kuris 1891 m., baigdamas Marylando medicinos mokyklą, gavo daktaro laipsnį. Studijų metu jis čia tarp kitko «įsteigė vakarinius kursus ir [Lietuvių] Mokslo Draugystę [1889], kur jis pasižymėjo savo paskaitomis ir įnešė lietuvių tarpan daug nesutarimo dėl idėjinių pažiūrų » 3.

———————

3 A. Kučas, Amerikos Lietuvių istorija, Bostonas 1971, 69 psl.

Kad tie ginčai nebuvo išnykę nė I pasaulinio karo metu, Pranciškus skaudžiai pajuto nuo pat atvykimo į šį miestą, kuriame tuomet spaudėsi jau virš pusės milijono žmonių. Nors Juras šiame skruzdėlyne tebuvo mažai žinomas raštininkėlis, jis manyte nemanė pasilikti bevardžiu « pisorėliu », o ambicingai mušėsi į platesnį savo tautiečių gyvenimą, siekdadamas jį iškelti į skaidresnę aukštumą.

Kad lietuvių gyvenimas to būtinai buvo reikalingas, aiškėja, pavyzdžiui, iš korespondencijos, kurią Darbininkas atspausdino savo skiltyse: « Baltimorėje labai pakrikę lietuviai. Mes pasiliksime užpakalyje kitų kolonijų, būsime tarpe paskutiniųjų [...] Prisilaikykime daugiau padorumo, liaukimės niekinti vieni antrus [...] eikime į vienybę [...] Ką pagelbės mūsų prakalbos, jei mes vieni prieš kitus kariausime, vieni kitiems pavydėsime, niekinsime tą, kas kitiems yra brangu, šventa, gerbtina. Aukšto mokslo ir prakilnumo žmogus pagerbs visokią tikybą [...], o mūsų neva apšvietūnai griauja, niekina [...] katalikišką tikėjimą. Iš to [...] visokios neapykantos, piktumai, visų suniekėjimas [...] Žydai gyvena Lietuvoje tarpe mūs sau svetimų žmonių. Gyvendami tarpe sau svetimų žmonių, jie išmoko vienybės laikytis, remti vieni kitus. Mes čia gyvename tarpe svetimų [...] Todėl kad išlikti, kad neišnykti, kad vargo nematyti, turime taip gyventi, kaip žydai. Nagi broliai ir sesers, ar taip gyvename? [...] Ar amžinai pakrikę būsime, amžinai svetimiems bernausime, kad galų gale visai žūti svetimtaučių bangose. Ar gi jau taip esame suniekėję, kad nenorime išlikti, savitumą išlaikyti [...] Turime bažnytėlę visai mažą [...], bet ir ta kai kada perdidelė, neprisipildo. Mat visokie pliovojimai, tąsynės, girtuokliavimai atšaldo žmones tuo tikėjimo. O dar prie sugadinimo lietuvių prisidėjo skaitymas visokių šlamštų, klausymai prieštikybinių prakalbų. Baltimoriečiai, pradėkime naują, geresnį gyvenimą » 4.

Galimas daiktas, kad taip nusiskundžiąs korespondentas V. Stuikevičius, moralizuodamas, per juodai nupiešė situaciją. Bet kad daug kam trūko noro pakilti ir gerais darbais pasižymėti, matyti iš šių, tame pačiame numeryje kito korespondento paduotų pavyzdžių: į Moterų Sąjungos vakarinių kursų atidarymą « moterų nedaug tesusirinko, o vyrų tik kelios ypatos ». Kalbėtojai — jų tarpe ir Juras — « apgailestavo, kad publika patingėjo atsilankyti; gal ji kur kalakutus valgė ir bonkutes alaus tuštino ». Kitam parengimui, nukentėjusiems nuo karo šelpti, negeriau sekėsi, nes « aukų surinkta vos tik 6 doleriai ir 89 centai. Gaila, labai gaila, kad lietuviai taip mažai teatjaučia savo brangios tėvynės padėjimą [...] Turėtume, atidėję viską į šalį, pulti gelbėti nukentėjusius lietuvius. O juk susivieniję, sujungę spėkas, galime daug nuveikti. O dabar kas tarp mūsų yra? Susiskaldymas, užmetinėjimai, neapykanta, pavydas ir t.t. »5.

———————

   4 Darbininkas, 1915.XII.1 d.

   5 Ten pat. Kita korespondencija.

Gaila, kad ir vyčiai nebuvo laisvi nuo tų ydų. Lietuvos Vyčiai — katalikų sambūris, kuris 1913 m. susiformavo daugiausia pasauliečio Mykolo A. Norkūno (1869-1951) pastangomis. Su širdgėla pastebėjęs, kad žymi dalis iš tėvynės atvykusio jaunimo ištautėjo ar tapo ateistų auka, Norkūnas pasiryžo amerikiečių Knights of Columbus ir čekų Sakalų pavyzdžiu įsteigti Lietuvos Sakalus. Tam 1913 m. pavasarį Lawrence, Mass., tuo vardu buvo įkurta atitinkama organizacija, kuri dar tais pačiais metais buvo perkrikštyta į Lietuvos Vyčius.

Kad toks sambūris buvo reikalingas matyti iš greito jo išsiplėtimo, nes pačiais pirmaisiais metais įsisteigė dvylika kuopų su daugiau kaip 700 narių, kurių priešakyje atsistojo tikras studentų elitas: L. Šimutis, J. Navickas, P. Daužvardis, Al. Račkus, K. Pakštas ir kiti. 1914 m. Amerikoje viešėjęs poetas kun. M. Gustaitis (1870-1927) jiems parašė himną « Ei, Vyčiai, gyvename Tautai ir Bažnyčiai! », kurį sukomponavo muzikas Al. Aleksis (g. 1886).

Šis jaunuoliškas sąjūdis palietė ir Baltimorę, Md. « Dar metai atgal — rašė ‘Vargo bitinėlis’ — čia viešėjo kapininė tyla, ypač tarpe parapijom} [...] Socialistų kuopa bandydavo veikti, bet savo raudonumu nubaidydavo nuo savęs kitų spalvų žmones. Netikėtai čia pasisuko p. Mingilas ir p. Juras. Juodu ūmu laiku sujudino katalikišką jaunimą. Tuoj ėmėsi pramogas rengti [...] Paskui susitvėrė ir kuopa ir pasisakė esą ‘Vyčiai’ » 6 .

Juras, kuris beveik nuo Vyčių Sąjungos užuomazgos veikė jos literatūros komisijoje, nūnai Baltimorėje bandė plačiau užsimoti — to be number one, kaip šiame krašte tarp veikėjų įprasta. Bet tam veržlumui greitai pasipriešino vietos « galiūnai ».

To meto spaudoje atsispindi atsitiktiniai nesusipratimai, sukėlę nesklandumus. Pats Prelatas sako: « Išmokau tada ir visai nekaltai nukentėti. Bostono Ateityje pasitaikydavo nepalankių katalikams ar parapijai žinučių, po kuriomis pasirašydavo ‘P. J-ras’. Kun. Lietuvninkas įtarė, kad tai mano darbas, todėl pradėjo į mane šnairuoti, o kelis kartus ir visai atvirai išbarė. Deja, taip ir nepasisekė jo įtikinti, kad tas žinutes rašo ne Pranas Juras, bet Petras Jaras » 7.

———————

    6 Vargo Bitinėlis, Korespondencija iš Baltimorės, žr. Katalikas, 1914.IX.30 d.

    7 Prelato Juro lobiai, žr. Lietuvių Dienos, 1962 m. sausio mėn., 1 nr., 6 psl. Minimoji Ateitis, liaudininkiškos krypties savaitraštis, Bostone ėjo nuo 1914 iki 1918 metų.

Toks įtarimas galimai palengvino patikėti ir nepagrįstais skundais, kaip tai matyti iš šios korespondencijos, aprašančios Tautos Fondo skyriaus konferenciją Baltimorėje: « Toliau moksleivis Pranas Juras paprašė klebono ir Vyčių išaiškinti dalykus, kas per priežastis, kad jo ypata yra įskųsta klebonui, kaipo maištų sukėlėjo tarpe Vyčių ir parapijonų. Klebonas pasakė, kad jam sakius viena moteriškė, kuri ir prisipažino sakius, jog P. Juras kėlęs nesutikimus. Jos burdingeriui liepęs neit į Vyčių teatrą ir į kuopą. Išėjo aikštėn, kad tą patį vyrą P. Juras prikalbino prisirašyti prie Vyčių, o ne atitraukė.

Tautos Fondo skyrius, — taip skaitome toje pačioje korespondencijoje, — nuo pirmiaus buvo sumanęs antroj dienoj Kalėdų sulošt Betliejaus stainelę naudai nukentėjusių nuo karės. Pr. Juras buvo įėjęs į komisiją rengimo to veikalo. Teipgi ir Vyčių rengtasi tą pačią dieną ir tas pats veikalas tik savo kuopos tikslui, iš ko visi nesusipratimai išėjo, nes Vyčiai tuoj nieko nepranešę užprašė pas kleboną salę, už ką visas Tautos Fondo skyrius buvo Vyčiais pasipiktinęs, o Vyčiai užsipuolė ant vieno Pr. Juro. Ir ilgoms diskusijoms tęsiantis [...] įvyko santaika, ir Vyčiai prižadėjo darbuotis išvien, pastatyti tą veikalą 2 d. Kalėdų naudai nukentėjusiems dėl karės [...] P-lė A. Bajoriutė iš Moterų Sąjungos atsistojus išreiškė, kad jei toliaus kokios moterėlės ateis su skundais į kleboniją, kad klebonas tokiai duris parodytų. Pasipylė gausus rankų plojimas. Paskui klebonas rimtai prašė visų, kad daugiau tokių nesusipratimų neįvyktų » 8.

Kadangi toks pasišiaušimas prieš « atėjūną » Jurą smarkiai užgavo, jis nuo tokių « vyčių » nusisuko. Jis ypač pasišlykštėjo jų grubia opozicija prieš kitaip manančius, kurių žymiausia auka buvo toks Mockus.

Šis Mykolas Ksaveras Mockevičius-Mockus (1864-1939) buvo keista asmenybė. Būdamas karštas dzūkas, jis, įbaugintas žiauraus rusų režimo, 1886 m. pabėgo Amerikon, kur jis pradžioje vargo anglių kasyklose. Bet veikiai nedarbas jį vertė persikelti į Detroitą, kur nemažiau vargo cemento gamykloje. Tačiau dėl jo plaučius ėdančių dūmų, Mockus pradėjo verstis kaip spaustuvininkas, kuris savo leidiniais norėjo apšviesti savo tautiečius. Beplėšdamas savo veiklą, jis įstojo į socialistų organizacijas. Dar Detroite beveikdamas « buvo fanatiškai religinis » 9. Bet užmesdamas katalikų kunigams, jie liaudį laiką tamsume, jis prisišliejo prie evangelikų, kurie — anot Keleivio — jo manymu « nesipriešina žmonių apšvietai ir progresui ». Baigęs protestantų seminariją Fairmounte, Ohio, jis savotiško apaštalo rolėje apkeliavo lietuvių kolonijas, kurioms užimponavo savo Šventraščio žinojimu bei magiška iškalba. Kadangi jis, bostoniškio Keleivio tvirtinimu10, « negerdavo svaigalų bei nerūkydavo tabako », ir buvo labai pamėgęs knygas, kurias kartais skaitydavęs « per ištisą dieną ir naktį », daug kam padarė gilų įspūdį. Apsivylęs galop ir protestantizmu, šis kraštutinumus pamėgęs karštuolis nuo 1908 metų metėsi į ateizmą, kurį platino taip pat aistringai, kaip anksčiau kriščionybę. Užsidegęs savo audringomis kalbomis Mockus pasidarė savotiška garsenybe, kuri pritraukdavo minias žmonių. Jis buvo tikra kometa, kuri ne tiek skleidė šviesą, kiek teršė orą nuodingomis sieromis. Kadangi jis savo oponentams nepasigailėjo karčių, net užgaulingų užmetimų, jis ne vienoje vietoje buvo areštuotas bei traukiamas teisman. Pagaliau Amerikos žemė taip svilino jo padus, kad buvo priverstas bėgti Meksikon. Palikta jo 5.000 tomų biblioteka buvo išdalinta ir dingo be pėdsakų.

———————

  8  J.P.K., korespondencija iš Baltimorės: Visi nesusipratimai išsiaiškino, žr. Darbininkas, 1915.XI.27 d.

   9 A.M. Matelionis, Bruožai iš M.X. Mockaus biografijos, žr. Keleivis, 1940. VI.12 d. Savaitinis Keleivis Bostone ėjo nuo 1905 iki 1979 metų.

   10 Ten pat.

Vykdydamas savo « misiją », Mockus neaplenkė nė Baltimorės, kur apsčiai surado vienminčių. Nuėjo klausyti jo ir Juras, kuris tą susitikimą šitaip prisimena: « Jis tuo pačiu laiku, kai parapijos salėje buvo surengti ‘ferai’, Lietuvių klube ruošė eilę prieštikybinių paskaitų. Antrą vakarą, kada buvo garsinta, jog jis Bažnyčiai pašiepti pardavinės ‘žemėlapius — kelrodžius kaip nuvažiuoti į pragarą’, viena vytė į jį paleido kiaušinius. Kadangi jos bičiuliai buvo apsiginklavę dar ‘dvokiančiomis bombomis’ ir dėl to buvo galima laukti net kruvinų susirėmimų, atėjo policija kartu su teisėju ». Tas, žinoma, negalėjo pritarti grubiai vyčių reakcijai, kurią ir blaiviai galvojąs Juras pasmerkė.

« Mano įsitikinimu, — taip jis pasisakė Lietuvių Dienose — Mockus buvo šlykštesnis už Šliūpą burnotojas [...] Buvo tikrai skaudu stebėti, kaip jis klaidindavo tuos bemokslius žmogelius » 11. « Prisimenu — taip Juras 1973 m. dar papildė savo pranešimą — šį jo teigimą: ‘Jei būtų Dievas ar Jūs manote, kad jis leistų man prieš jį kovoti? Jis trenktų į mane perkūnija’. Jums įrodysiu: ‘Dieve, jei tu esi, nutrenk mane! [...] Matote, kad nėra Dievo!’ ».

Karingų vyčių atstumtas, Juras savo energiją nukreipė į studentus, kuriuos jis subūrė į ateitininkiškumu dvelkiantį susivienijimą. Taip jis dovydaitiškąjį sąjūdį perkėlė per Atlantą. « Pradėkime naują gyvenimą! » — sušuko jis straipsnyje, įvardintame Pavasaris, kurį atspausdino žurnalėlis Moksleivis, 1913 m. — « Kelkimės iš savo dvasinio letargo, taip kaip toji gamta nūn kyla ir puošiasi naujais gyvybės rūbais. Skaitykime gerus laikraščius. Šalinkimės nuo šlykštybių urvų — smuklių! Verčiau steikime blaivybės draugijas, kiek galėdami duokime pavyzdį kitiems, patys pirmiausia išsižadėdami svaiginančių gėrimų » 12.

Nepasitenkindamas plunksna, Juras, Valančiaus ugnies kaitinamas, ir tiesog prabildavo į savo tautiečius. Antai, 1915 m. kovo mėnesį įvykusioje « Lietuvių Dienoje » jis kalbėjo jiems apie tikybą ir dorą, kuo jis visai nepataikė į susirinkusių nusistatymą bei nuotaiką: « Nekurie pradėjo urgzti, būk tai tas dalykas esą nesvarbus, nors jis, paaiškinęs trumpais žodžiais apie tikybos ir doros svarbumą dabartiniame visuomeniškame gyvenime ir kaip įžymią rolę lošia žmonijos kultūros istorijoje, kalbėjo apie bėgančiojo gyvenimo reikalus » 13.

Kur kas geriau jam sekėsi — kaip paaiškėja iš « Rožytės » korespondencijos iš Baltimorės: « Lietuvių Katalikių Moterų ir Mergaičių Sąjungos parengime [...] kalbėjo gabus moksleivis t.y. studentas Pr. Juras, kuris puikia iškalba, simpatingu balsu patraukė prie savęs klausytojų atidą, Kalbėtojas nupeikė mūsų vaidus-kivirčius. Pagalios nupeikė visokio plauko pirmeivius, kurie tamsiems žmonėms inkalba, būk tai Katalikų Bažnyčia ir dvasiškija priešinga mokslui ir pažangai » 14. Aiški aliuzija į Mockų.

———————

   11 Prelato Juro lobiai, žr. Lietuvių Dienos, 1962 m. 1 nr., 5 psl.

   12 Cituota iš Dr. J. Prunskis, Altoriaus, tautos ir kultūros tarnyboje, žr. Darbininkas, 1947.VI.20 d. — Moksleivis, mėnesinis katalikų studentų laikraštėlis, Bostone ėjo nuo 1912 iki 1920 metų.

   13 «Atgyjančios Bitelės» korespondencija iš Baltimorės, žr. Katalikas, 1915. III.27 d. Katalikas, nuo 1899 m. Chicagoje ėjęs savaitraštis, 1914 metais buvo virtęs dienraščiu.

   14 Žr. Draugas, 1915.IX.30 d.

Gerai nusimanydamas, kad neužtenka žmones atitraukti nuo ko nors, o reikia juos pritraukti prie ko nors aukštesnio, jaunasis dorintojas, tęsdamas tradiciją iš Šiaulių laikų, moksleivių kuopai be paskaitų ruošė vakarėlius, pamargintus įvairiomis pramogomis. Kadangi vaidinimai jautrias sielas jautriausiai suvirpina, Pranas, iš prigimties teatralas, uoliai tobulinosi dramos mene. Tuomet « gerokai pastudijavau sceniškąją mimiką, fizionomiją ir gestikuliaciją», pasisakė Juras autoriui. Kad tik geriau pasisektų paveikti publiką, jis iš Chicagos parsisiųsdino 1911 m. ten išleistą vadovėlį Deklematorius su isguldimu kaip reikia deklemuoti ir žaisti. Šiam smagiam jaunimui širdingai pritariąs Šv. Jono parapijos klebonas J. Lietuvninkas (1865-1943) jam ir jo teatro trupei mielai užleido bažnytinę svetainę ir tiems judruoliams toje salėje dar įtaisė puikią estradą. «Teatro direktoriui » geriau nereikėjo.

Ši estrada nepaliko tuščia, nes Jurelis, kartu su Baliu Mingilu (1894-1958)15, dramų rašytoju ir režisierium, ją pripildė savo ir kitų veikalais. « Jis — taip pasisakė Juras — režisuodavo, o aš gaudavau atlikti svarbesnes roles. Pasisekimas buvo didelis. Sutraukdavome minias žiūrovų, o ir artistų turėjome pasirinktinai. Kasmet pastatydavome po tris, keturis nemažus vaidinimus » 16. « Suvaidinome — pranešė (1973 m.) man Juras — Betliejaus stainelę, Genovaitę, Tai politika, Kurčias žentas, Verpėja po kryžiumi (pasaka iš XV amžiaus lietuvių gyvenimo) ir kitus veikalus. Pats mėgau vaidinti patetiškas ir dramatiškas roles, romantiškų gi nemėgau. Pirmoje pjesėje turėjau Erodo, antroje Sigito rolę ».

Tie « lošimai » publikai taip patiko, kad 1915 m. Kalėdų antrą dieną Betliejaus stainelės pasižiūrėti sugužėjo apie 400 žmonių, kas rengėjus paskatino tą veikalą Kalėdų trečią dieną pakartoti 17. Tokiuose vaidinimuose — taip pranešė Draugas — pasižymėjo Pr. Juras 18. « Surengdavome — taip minėtasis dar pridūrė — ir prakalbas su paskaitomis bei deklamacijomis [...] Niekad nepamiršiu, kai deklamavau Ateitininkų himną [...] Gilaus įspūdžio padarė jis ne tik publikai, bet ir man pačiam » 19. Šis jo vaidybinis menas, nuodugniai išstudijuotas iš įvairių vadovėlių ir išbandytas skaitlingose scenose, Jurą toliau lydės per visą gyvenimą ir jo veiksmams dažnai duos teatralumo žymę.

———————

15    Žr. Lietuvių Enciklopedija, 18 t., Bostonas 1959, 510 psl.

16    Prelato Juro lobiai, žr. Lietuvių Dienos, 1962 m. 1 nr., 5 psl.

17    J. P. K. korespondencija iš Baltimorės, žr. Darbininkas, 1916.1.4 d.

18    M. Damukaičiutės korespondencija iš Baltimorės, žr. Draugas, 1915.XI.18 d.

19    Prelato Juro lobiai, žr. Lietuvių Dienos, 1962 m. 1 nr., 5 psl.

« Apie Baltimores lietuvių gyvenimą — taip Juras pasakoja aname Lietuvių Dienų numeryje — galėdavome pasiskaityti Bostone leidžiamoje Ateityje. Tai buvo liberalinės krypties savaitraštis, kuriame ir į Baltimores gyvenimą būdavo žiūrima per kairiųjų akinius. Sutarėme su Mingilu, kad reikėtų ir katalikiškame Drauge Baltimores kronikos [...] Tam pritarė ir klebonas Lietuvninkas. Daugiausia korespondencijų parašydavo Mingilas, man gi tekdavo susirašinėjimas [...] Už tą kroniką gaudavome veltui Draugo po 50 egzempliorių kas savaitę. Gautuosius laikraščius sekmadieniais nešiodavome po namus [...] Čia teko patirti ne tik tuos sunkumus, kurie neišvengiami spaudos platintojams, bet ir stebėti skurdą, esantį namuose, kuriuose vietoje laikraščio ar knygos ‘skaitomos’ čerkutės »20. Taigi, netrūko nei nemalonumų - iškoliojimų bei apstumdymo tarpduryje. Pasekmės buvo nekokios. Vienok Baltimorės bruzdelninkas neatlyždamas aplėkdavo parapijiečius. O kodėl ne? Juk ta spauda savo skiltyse atspindėdavo ir jo paties image.

Bet tokie asmeniški motyvai vis dėlto nekliudė jam iškalbingai iškelti išskirtinę spaudos reikšmę, kaip paliudija šis įsidėmėtinas jo aprašytas faktas: « Baltimorėje patyriau kaip knyga ir laikraštis ‘gimsta’ [...] [Tai įvyko taip]: Antanas Ramoška [...] įsigijo seną spaustuvėlę, o man pasiūlė surinkti ir atspausdinti [vysk. A. Baranausko (1831-1902)] Anykščių šilelį. Daug ten vargo padėjau kaip naujokas, bet dar daugiau privargino tos senos mašinos, kurios daugiau gedo nei dirbo. Knygutę vis dėlto išleidome — Ramoška mokėjo už popierių bei dažus, o aš pridėjau darbą »21. O šis darbas buvo sunkus bei irzlus, nes — taip Juras 1973 m. laiške papildomai dar pridėjo — « kai reikėjo dėti metalą į mašiną, tai arba raidės išbirėjo arba išspausdintos buvo neaiškios. Po ilgų kankynių vis dėlto atspausdinome tūkstantį egzempliorių ». Idealistai! «Tą Šilelį laikau pirmuoju savo leidiniu, kuris man gal ir ne mažiau kaštavo, kaip vėliau išleistieji veikalai » 22.

———————

   20  Ten pat, 6 psl.

   21 Ten pat.

   22 Ten pat.

Nenuostaba, kad šiuo vargdarbiu bei daugybe kitų užsimojimų šio judruolio vardas ėmė garsėti ir platesnėje apylinkėje. Antai kaimyninėje Philadelphijoje, Pa., kur Šv. Kazimiero parapijos vikaras Ignas Zimblys (1884-1941) «toks tokį pažino ir broliu vadino». Mat, ir kun. Ignas turėjo audringą praeitį, nes Lietuvoje už atkalbinėjimą vienos žemaitės tekėti už ruso, jis buvo ne tik pašalintas iš vietos Luokėje, bet ir atimta teisė kunigauti. Kurį laiką slapstęsis nuo žandarų, jis 1912 m. pabėgo Amerikon, kur Philadelphijoje tęsė savo religinį bei tautinį darbą. Būdamas ten kun. Juozo Kaulakio (1868-1933), Šv. Kazimiero parapijos klebono asistentu, jis labai sielojosi geru jaunimo auklėjimu. Bet būdamas silpnos sveikatos, jis buvo priverstas pakviesti talkininkų, kuriems jis kelionės ir kitas išlaidas apmokėdavo iš savo kišenės. Suprantama, kad tokiam patriotiškam vikarui greit krito į akį apsukrusis Baltimorės bruzdelninkas ir dėl to jį pakartotinai pakvietė atvykti su gyvu savo žodžiu.

Keliančių bei lavinančių pamokymų čia labai reikėjo, nes į Pensilvanijos kasyklų rajoną buvo sugužėję nemaža menkai išlavintų bei storžieviškų « mainerių ». Jų įtaka buvo jausti ir Philadelphijoje, kur 1901 m. dėl parapijiečių vaidų ir pačioje bažnyčioje įvykusių muštynių ši turėjo būti uždaryta. Nors Juro laikais Šv. Jurgio parapija, įkurta 1902 m., sumaniai buvo vedama, vis dėlto reikėjo daug prakaito pakelti moralę bei švietimą. Kaip tik tam tikslui iš Baltimorės buvo pakviestas ir Juras.

« Prašyčiau — rašė jam 1916.V.2 d. kun. Zimblys — gegužės 7 d. pribūti su prakalba į Grand Army Hall. Plakatose paskelbėme, kad bus kalbėta apie viešą lietuvių gyvenimą Amerikoje, apie lietuvių vargus, apie laikraštiją. Meldžiu neatsisakyti, negut jau didžiausioms kliūtims esant. Jeigu Tamsta neatvažiuotumei, tai šį čekį meldžiu naudoti savo reikalams, aš tuomi noriu paremti Tamstą kaipo katalikų veikėją ». « Rengimųsi jokių nereikia — pridūrė jis po poros dienų, gegužės 4 d. — čia geriausias pasirengimas tai reikalų žinojimas ir atjautimas, ką Tamsta ir turi ir puikiai moki išreikšti. Žmonės gėrisi Tamstos kalba ».

Kviestąjį tiesiog užversdamas laiškais, vikaras Zimblys dar tą pačią savaitę (1916.V.7) Jurą užintrigavo šitokiu užklausimu: «Gal man parašytumėte apie savo padėjimą, kada manote pradėti toliau mokintis ir ar turite iš kur gauti pašalpos, tai aš jaučiu, iš kur galima būtų gauti šimtinę ar kitą ». Neatlyždamas, veiklusis Philadelphijos asistentas už savaitės (1916.V.16) vėl kreipėsi į Jurą: «Pas mus blaivininkų kuopa gegužės 21 vakare turės prakalbas ir lošimus. Blaivininkai manęs labai prašė, kad aš Tamstą užkviesčiau su prakalba. Jų ir savo vardu labai meldžiu neatsisakyti».

Kvietėjo dėka Pranas pirmą kartą pateko ir į Chicagą. Mat, Moksleivių (t.y. studentų) Draugija ten ruošė savo seimą ir jo naudai paskelbė loteriją. Kun. Zimblys tą progą išgarsino, « jog kas parduos tam tikrą kiekį loterijos bilietų, tas veltui galės važiuoti Chicagon. Kadangi aš pagalbininkų dėka išplatinau daugiausia, man užmokėjo kelionę ». Patirti ten įspūdžiai jame dar sustiprino norą persikelti į « Lietuvių sostinę », nes nepaisant pasisekimo Baltimorėje, « čia nebuvau ganėtinai prigijęs » (Prisimininkime tik vyčių opoziciją prieš jį). «Šis miestas man darė niūrų įspūdį. Vasaros metu įkyrėdavo karščiai. Be to slėgė nostalgija ».

Bet nebuvo jau taip lengva išsivaduoti, nes jis nuolatos buvo kviečiamas į visokius parengimus. Antai, (1916.III.4) klierikas Ignas Valančiūnas (1885-1969) kreipėsi į jį iš St. Charles kolegijos: « Gali drąsiai rengtis tokioms temoms: ‘Mūsų moksleiviai ir inteligentija’, ‘Pažinkime save ir kelią, kuriuo žengiame’, ‘Žvilgsnis praeitin, dabartin’ [...] Pasitikiu, jog Tamstelėje yra puikios ir neišsemiamos energijos, todėl [...] ne tik publiką, bet ir mus moksleivius supažindinsite su prakilniais jausmais ir pažiūra, kurios nevienam iš mūsų stokoja ».

Čia įterpsime, kad Ignas Valančiūnas tuomet mokėsi St. Charles seminarijoje, esančioje Overbrook, Pa. Įšventintas į kunigus, jis vikaravo,

Pranciškaus Juro tėvas
Mykolas Juras, prel. Pranciškaus Juro tėvas (1850-1914).

Antanas Juras diakonas
Antanas Juras diakonas (1880-1903).

Skurdžios tremtinių kapinaitės Sibire,
Skurdžios tremtinių kapinaitės Sibire, kuriose palaidotas Rokas Juras, prelato brolis.

Pranciškus Juras 1912 metais.
Pranciškus Juras 1912 metais. « Jei būtum ne Juras, o Jurewicz ... ».

 Pranas Juras (dešinėje)
« Baltimores bruzdelninkas » Pranas Juras (dešinėje)
ir Antanas Ramoška (1913).

(Iš kairės) Klierikas Pranciškus Juras, kun. L. Brigmanas, stud. Poška.
(Iš kairės) Klierikas Pranciškus Juras, kun. L. Brigmanas, stud. Poška.
Steponas ir Balys Mingilai
Steponas ir Balys Mingilai, su kuriais Pranciškus Juras Baltimorėje platino spaudą.

Antanas Ramoška ir Pranciškus Juras.
Anykščių Šilelio leidėjai: Antanas Ramoška ir Pranciškus Juras.

Klierikas Pranciškus Juras (1917).
Klierikas Pranciškus Juras (1917).


A. L. K. Moksleivių Rytų Krašto Suvažiavimas
A. L. K. Moksleivių Rytų Krašto Suvažiavimas 1916 m. bal. 25-26 d., Philadelphijoje. Sėdi (iš dešinės) kun. Ignas Zimblys, klierikas Pranciškus Juras, kun. Juozas Kaulakis.

Lawrence’o parapijos choras
Lawrence’o parapijos choras (1917). Ketvirtas iš kairės Pranciškus Juras, šalia jo kun. Pranas A. Virmauskis.

Moksleivių seimas Waterbury,
Moksleivių seimas Waterbury, Conn. (1918). Sėdi (iš kairės) klierikas Pranciškus Juras, kun. Juozapas Valantiejus, klierikas Augustinas Petraitis, kun. Konstantinas A. Vasys, klebonas Petras Saurusaitis ir kun. Matas Pankus.

 

 Lietuvos Vyčių VIII seimas 1920 m. Lawrence,
Lietuvos Vyčių VIII seimas 1920 m. Lawrence, Mass.
Antroje eilėje sėdi iš kairės ketvirtas — klierikas Pranciškus Juras, o aštuntas — kun. Pranas A. Virmauskis.

 

 

ir vėliau, mirus kun. Kaulakiui (1868-1933), nuo 1933 m. klebonavo Šv. Kazimiero parapijoje Philadelphijoje. Dėl savo trapios sveikatos labai buvo reikalingas pagelbininkų, dėl to jis pakartotinai šaukėsi ir Juro paramos. Savo gyvenimą ši tauri asmenybė 1969 m. baigė senelių namuose: Viloje Joseph Marie, Newton, Pa.23

Kad per tokias « prakalbas », kurioms Valančiūnas kvietė Jurą, dr. J. Šliūpo laikais atmosfera kartais būdavo tiršta, galima suvokti iš šio kvietėjo įspėjimo (1916.III.4): «Tik vieno dalyko norėjau prašyti [...], kad mūsų kalbos būtų rimtos, neužgaulioj ant nė vieno būtų dalykai nupiešti, pavyzdžiui srovę kokią perstatant, nurodyti jos pasekmes, bet savo teismo neišreikšti; geriau to vietoj pasakyti: aš jos neteisiu, jūs apie ją spręskite šitais faktais. Aš manau tokiu būdu mes labiau publikai įtiksime ». Kitame laiške (1916.IV. 10) dar prašė atsivežti mandoliną, «kad ir ant penkių minučių ką paskambinsite, vis įvairiau bus ». Pranas, siekdamas jautresnės nuotaikos, mielai bus ir skambinęs ir dainavęs tose salėse, kur kai kada net vyčiai kiaušiniais « vaišindavo » savo oponentus...

Tokia slogi bei karinga atmosfera dar labiau slėgė jo širdį ir jį dar stipriau paskatino apleisti Baltimorę, kur jis, nepaisant savo apsukrumo, nebuvo įleidęs šaknų ir kuri jo nepriartino prie altoriaus. Nupuolusiam ūpui pakelti, jis sekmadieniais nuvykdavo į miesto sodą, kur grodavo simfonijos orkestras. Ten jis tonų bangomis leidosi nešamas į ateitį, kurią jam viliojančiai nupiešė klierikas Navickas.

———————

23 Žr. Lietuvių Enciklopedija, 36 t., Bostonas 1969, 516 psl.


4. TAPTI LASALIEČIU? (1914-1916)

«Hartforde pasikalbėjau su lasaliečių naujokyno vedėju.
Grįžau be jokio noro likti lasaliečių
».

Šis klierikas ir gundytojas Jonas Navickas (1895-1941), gabus ir šaunus jaunuolis, kilęs iš Virbalio, buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją, tačiau ten iš lenkuojančių profesorių patyrė tiek nemalonomų, kad bijojo nebūti prileistas prie šventimų. Kadangi jis degte degė noru stoti į žmonių išganymo darbą, jis 1913 m. išvyko Amerikon. Ten jis Hartforde, Conn., įsirašė į 1852 m. Prancūzijoje įkurtą La Salette misijonierių kongregaciją, kuri jam leido St. Mary’s seminarijoje, esančioje Baltimorėje, baigti studijas.

Būdamas karštas veikėjas, jis įsijungė ir į savo tautiečių veiklą. Antai nuo 1917 iki 1920 metų redagavo Pilnųjų Blaivininkų mėnraštį Tautos Rytą (ėjusį 1915-1921), kuriame be kitų įžymybių bendradarbiavo ir kunigai M. Vaitkus (1883-1973) su V. Mykolaičiu-Putinu (1893-1967). Spaudoje užtikęs Juro straipsnius, lengvai užsiliepsnojąs klierikutis iškart suprato, kiek verta ši plunksna ir dėl to bematant pradėjo su autoriumi susirašinėti. O kai jis 1914 m. Waterburyje, Ct., įvykusiame Lietuvių Moksleivių (t.y. Studentų) seime Baltimorės bruzdelninką sutiko, juodu tuoj surado bendrą kalbą.

Įkaitintas misionieriškos ugnies, Navickas gyvu bei rašytu žodžiu kvietė ir Praną stoti į La Salette kongregaciją. Būdamas choleriškai ūmus bei kapsiškai pasitikįs savimi, jis jam entuziastiškai žadėjo aibę lasalietiškų gėrybių. Vien 1915 m. rugsėjo mėnesį Jonas Pranciškų net keturiais laiškais bombardavo. « Čia gali pabaigti aukščiausius mokslus », gundė jis (1915.IX.13) savo bičiulį. «Gali gauti visus daktaro laipsnius [...] Filosofiją pabaigsiu [Šveicarų] Friburge, teologiją Ryme. Galėsiu aplankyti Innsbrucką [t.y. ten studijuoti]. Parvažiavęs į Lietuvą gali plačiai dirbti [...] Jeigu karei pasibaigus, negalėsime grįžti Lietuvon — tiesus kelias į Suv. Valstijas [...] Gyvenime nerandi vėliau jokių kliūčių [...] Čia gi karjera plati — ženk, kur patinka [...] Apsirgus gali būti spakainas — viskas aprūpinta iki kol neužkas į šaltą žemelę [...] Apsimąstyk, Drauge, ir duok vyrišką atsakymą ». Miražas po miražo!

Kadangi Pranciškus į tokį viliojimą į teologinį rojų žemėje nieko neatsakė, Jonas (1915.IX.29), atsiprašydamas už tokį karštumą, iš naujo jį skatino: « Su atvira širdimi patariu — važiuokite kuo greičiausiai, kad nebūtų per vėlu ». Bet ketvertais metais už jį vyresnis ir gyvenimo skaudžiau išbandytas į viską kritiškiau žiūrėjo ir dėl to blaiviai atsakė: « Užsibaigus Moksleivių Seimui Waterburyje (1914), nuvykau į Hartfordą. Pasikalbėjau su lasaliečių naujokyno vedėju. Išsiskyriau pareikšdamas, kad apgalvojęs apie stojimą, pranešiu laišku. Grįžau be jokio noro likti vienuoliu lasaliečių ».

Bet to nepaisant, 1919 m. išvykęs į Fribourgą studijuoti, Navickas nebuvo nustojęs vilties laimėti savo draugužį lasaliečių kongregacijai. Dėl to jis ir iš Alpių krašto dar mėgino jį suįdominti studentišku gyvenimu. Štai ką jis 1920.1.4 d. jam rašė apie ten susispietusius lietuvius: « Pasiunčiu Tau Lituanijos narių fotografiją. Kaip matai studentų ne mažas būrys. Kalėdų šventėms turėjome susiruošę Kūčią [...] Rengimo komisijoje buvo E. Turauskas (1896-1966), Kl. Ruginis [g. 1893, 1941 m. išvežtas į Sibirą] ir aš [...] Svečių buvo 22, jų tarpe [...] kun. A. Steponaitis [1883-1964] ir dvi kolegės iš Uršuliečių pensionato (Vilimaitė ir Smetonaitė [Lietuvos] Prezidento duktė).

1920.III.31 d. Navickas savo prieteliui papildomai dar pranešė: « Tavo laišką su čekiu gavau. Širdingai ačiū! [...] Artinantis Steigiamajam Seimui Krikščionių Demokratų partija prašyte prašė mūsų visų studentų Velykų vakacijose vykti Lietuvon vesti agitacijos, apmokėdama bent. už kelionę [...] Todėl visi, kurie tik galėjo — vaikinai, merginos ir kunigai — išvažiavo, skaičiuje 13 asmenų [...] Užvakar išvažiavo ir p. [St.] Šalkauskis [1886-1841], pereitą savaitę išlaikęs filosofijos kvotimus ir gavęs daktaro laipsnį. Kun. Iz. Tamošaitis [1889-1943 Sibire] už mėnesio laikys egzaminus — todėl ruošiai; p. Raulinaitis [1895-1969] serga, ir aš, ruošdamasis šventimams ir ekzaminams, turiu vesti visus Fondo ir Lituanijos reikalus [...] Daugelis išvažiavusių studentų [...] neturėjo atsakančių drapanų, tai aš pasiskolinau 50 frankų, patsai neturėdamas, ir daviau vienam [...] Kalbi apie [1919 m. sukurtą] Putino Medūzą. Tiesa, puikus rašinys; jisai ją skaitė mūsų [Lituanijos] susirinkime. Drama ir neužilgo pasirodys. Dr. St. Šalkauskis turi parašęs Rūtų darželį, kuris taipgi tilps Vytyje. Kiti mūsų draugų raštai tilpsta Darb[ininke ], kuris prisiunčia keletą dolerių už vargą.

Medūza, kurią Vytis atspausdino 1920 m., baigėsi karštu šūkiu: « Lietuvon, Lietuvon! Ten kyla nauja gyvybė, ten kūrybos mintis atgaivins pailsusią dvasią ».

Nors Navickas ir visokiais būdais bandė savo Pranelį privilioti prie lasaliečių, Juras nebūdamas linkęs į akademiškus mokslus ir be to netraukiamas tos kongregacijos prancūziškos orientacijos, kuri būtų galėjusi nuvesti jį nuo lietuvybės ir net pasikėsinti į jo stipriai pabrėžiamą asmeninę laisvę, nesidavė sugundomas.

O kas liečia patį gundytoją, reikia sakyti, kad jis, pasiekęs kunigystę, doktoratą ir lasaliečių misijonieriaus garbę, 1925 m. perėjo pas marijonus. Jų tarpe jis taip švitriai pasidarbavo, ypač išugdydamas Marijanapolio kolegiją, kad naujasis jo vienuolynas jį 1939 m. išsirinko savo provinciolu Amerikoje. Ir šitoms pareigoms jis taip karštai pasišventė, kad vos dvejiems metams praėjus, eidamas tik 46 metus, sudegė savo paties sukurstytose liepsnose.

5. TAPTI MARIJONU? (1916-1917)

«Kodėl aš Marijonuose neprigijau, aš pats nežinau.
Gal dėl to, kad jie man aiškiai nepasakė, j
og duos man reikiamo mokslo būti kunigu;
gal manyje reiškėsi puikybė, o gal jau buvo tokia Dievo valia
».

Nors ir žavūs buvo Navicko miražai, tačiau — jei iš viso jam reikės paaukoti dalį savo laisvės, tai — jis labiau buvo linkęs stoti į Marijonų ordiną, atvedusį jį į Chicagą.

Pirmas sąlytis su jais įvyko per F. Kudirką (1870-1932), kuris 1916 m. su misijomis buvo atvykęs į Baltimorę. Pranciškus tada kreipėsi į jį pašaukimo klausimais. Svečias jam patarė persikelti į Chicagą ir ten bendrauti su marijonais, nes jam rūpėjo Amerikoje plėsti tą ordiną, kurį šventos atminties Jurgis Matulaitis (1871-1927) Europoje buvo atnaujinęs ir 1913 m. įkurdinęs taip pat Amerikoje. Vildamasis, kad F. Kudirkos kvietimas jam padės pasiekti bent laiptelius į altorių, Pranciškus 1916 m. išsiskubino Chicagon, kur jį globojo tuomet North Side Šv. Mykolo parapijėlę aptarnaujantieji marijonai.

Apie tą marijonišką epizodą jo gyvenime anų dienų kandidatas po 55 metų (1971) štai ką pranešė savo biografui: « Nuo pat vaikystės svajojau apie kunigystę, bet ne apie vienuolyną. Ir atvykęs į Ameriką ryžausi likti kunigu, bet neturtas ir džiova slopino viltį. Vienok mano pasąmonėje ruseno kur tai girdėti žodžiai. ‘Jei ką Dievas šaukia į savo vynuogyną, ir jaunuolis klauso Jo balso, pats pragaras jo nesulaikys’. Todėl Amerikoje, jei vienas bandymas nepavyko, bandžiau antrą, trečią ir net ketvirtą kartą.

1916 m. nuvykęs pas Tėvus Marijonus į Chicagą turėjau intenciją likti kunigu, bet nesupratau vienuolyno gyvenimo. Tos kongregacijos kunigai: Kudirka, Kulikauskas ir Kazakas, dar neseniai (1913) buvo atvykę Amerikon ir apaštalavo Šv. Mykolo parapijoje bei talkininkavo Seserims Kazimierietėms. 1916 m. iš Rusijos dar atkeliavo prof. Pr. Būčys (1872-1951), kuris mane žavėdavo meditacijomis. Marijonų parapija buvo viena iš mažiausių (Amerikoje) ir skurdi. Jie laikė mane savo šeimos nariu ir leido vienerius metus lankyti Šv. Vincento a Paulo universitetą, kad pramokčiau daugiau anglų bei lotynų kalbų, taipgi graikiškai, kas tuomet buvo reikalinga stojantiems į seminariją.

Penktos kuopos vyčiams prašant, marijonai man leido veikti jaunimo tarpe ir kartu su jais mokytojauti vakarinėje mokykloje, kurią buvo suorganizavusi šv. Juozapo vardo Darbininkų Sąjungos kuopa. Kadangi į tą mokyklą reikėdavo pėsčiam eiti apie pusvalandį, tą laiką panaudodavau išmokti atmintinai naujų žodžių svetimose kalbose. Marijonai buvo įsigiję spaustuvės mašinas. Jie patys rankomis rinkdavo raides ir spausdino laikraštėlį Tikyba ir Dora ». Tai tas pats laikraštukas, ėjęs nuo 1914 iki 1920 m., į kurį tuomet rašydavo dar kitas, taip pat kukliai Chicagoje prasistumdęs grinorėlis — Kazys Pakštas (1893-1960).

« Nežinau — taip Juras tęsia savo pranešimą — kodėl marijonai manęs į talką nekviesdavo. Jie visi darbavosi sunkiai ir visi buvo malonūs. Bet kaž kodėl pasigesdavau meilės junginio ir pasijusdavau vienišas. F. Kudirka tai pastebėjo, dėl to jis retkarčiais mane pasikviesdavo su juo važiuoti prie ežero. Bet pašnekesys būdavo ribotas. Kaip kandidatas kas mėnuo eidavau pas savo viršininką pasipasakoti apie dvasinius reikalus. Jis visada išklausydavo mane rimtai, bet kai reikėjo pereiti į naujokyną pasisakiau neigiamai. Kodėl čia neprigijau, aš pats nežinau. Gal dėl to, kad F. Kudirka man aiškiai nepasakė, jog duos man reikiamo mokslo būti kunigu; gal manyje reiškėsi puikybė, o gal jau buvo tokia Dievo valia ».

Galimas daiktas, kad jo globėjai nemanė, kad šis neseniai iš ligos išsikapstęs varvalas, kuris net po ketverių metų buvimo Amerikoje silpnai tekalbėjo angliškai, tiktų į kunigus ir dargi į misijonierius. Be to, jie bus pastebėję ir jo polinkį išsaugoti savo Aš daugiau negu tai naudinga vienuolių bendrijai. Kaip ten bebūtų buvę, faktas, kad marijonai jo išsižadėjo; tačiau jam dar leido išbūti pas juos iki mokslo metų pabaigos.

Apie to skyrimosi priežastį informuoja šis iš kun. Juozo Vaišnoros, M. I. C. (g. 1905) gautas (apie 1973 m.) paaiškinimas: «Marijonai, norėdami, kad Juras būtų kunigas, leido jį į Šv. Vincento Pauliečio universitetą. Jam tada buvo jau 25 metai. Jis buvo nestiprios sveikatos, labai pamaldus. Po metų pastebėta, kad mokslas jam tik sunkiai sekasi ir dėl to neturėjo vilties būti išleistas į kunigus. Dėl to kun. F. Kudirka jam ir pasiūlė pasitraukti. Tą savo atsiskyrimą nuo marijonų Juras kartais karčiai prisimindavo: ‘Mane laikė negabiu, o štai aš ne tik kunigas, bet ir prelatas’. Gal dėl to jis toliau marijonams didelių simpatijų neturėjo ir labiau buvo linkęs palaikyti kitus ordinus ».

Juras vis dėlto savo laikiniems globėjams nenorėjo likti skolingas. Dėl to jiems šiuo ir tuo padėdavo. Jis ypač rūpinosi jaunomis sielomis bei darbo žmonėmis, kurių čia buvo pilni apšiukšlinti Chicagos pakraščiai. Degdamas noru skleisti ir čia Valančiaus šviesą, jis gyvenimo nuskriaustiesiems bažnyčios rūsyje įsteigė skaityklą su atitinkamu knygynėliu. Čia jis jautėsi savo vietoje, nes čia jo Aš turėjo laisvas rankas.

Kad Juras ir negavo progos tą savo Aš apvilkti kokio nors ordino rūbais, jam betgi rūpėjo kaip parapijos dvasininkui veikti bei vesti pasauliečius. Tad spirginantis klausimas, kaip pasiekti tą tikslą? Besikankindamas tokiose miglose, jis vieną dieną pripuolamai sutiko savo lotynų kalbos prof. Murray C.M. « Jis manęs klausė, ar nenorėčiau tapti kunigu. Atsakiau, kad toks mano noras, bet kad nesiseka šiame gruoblėtame kelyje. Papasakojau jam, kad tuo reikalu buvau nuvykęs į Chicagos vyskupijos kanceliariją pasiteirauti. Prie langelio kunigui pasakojau savo reikalą. Jis trumpai man atsakė:: Why don’t you join the Marian Fathers?Why don’t you join the Marian Fathers?ir nuėjo. Atjausdamas mano širdgėlą, prof. Murray manęs klausė. ‘Ar nori, kad Tau padėčiau?’ ‘Būčiau Jums daugiau negu dėkingas’, atsakiau. Praslinkus kelioms savaitėms gavau laišką iš Kenricko Kunigų seminarijos St. Louis, Mo., rektoriaus:: I wish to inform You, that You are admitted to our Seminaryy». Tokiu būdu jau 26-tuosius metus einąs Juras svetimųjų pagalba buvo priimtas į seminariją, į kurią jis nedelsdamas ir pakelta nuotaika nuvyko. Kad ir toliau nuo « civilizacijos », tai vis arčiau Dievo..

Žinia, kad parapijiečių pamiltasis Pranutis rengiasi vykti į seminariją, paskatino ypač jaunimą praturtinti jo amžinai kiaurą kišenę. Itin atmintinas žestas Antano Rugieniaus, kada jis buvo pašauktas į kariuomenę, kuri Europoje turėjo nugalėti vokiečių kaizerį Wilhelmą II. Kadangi fronte mirtis nelauktai gali užklupti karį, Rugienius prieš išvykdamas savo indėlį banke, 2.000 dolerių, užrašė kartu ir savo bičiulio vardu, kad šis, reikalui esant, galėtų naudotis tuo kapitalu. Kadangi Antanas išvengė didesnių nelaimių ir dar iš savo kareiviškos algos galėjo šelpti Praną, šis, karui pasibaigus, sugrįžusiam kareiviui grąžino banko knygutę su neliestu kapitalu, iš kurio Rugienius ir toliau šelpdavo sąžiningą savo turto globėją. Šis dosnumas Praną taip paveikė, kad jis vėliau tapęs pinigingesniu, nepaliaujamai paremdavo kitus, kurie to buvo reikalingi ir verti.

Kokiais jausmais Chicagos lietuvių tikintysis jaunimas išleido savo bičiulį bei globėją, išreiškia šis romantiškas Barboros Tumaitės atsisveikinimas, rašytas 1917.X.3 d.: « Gaila yra labai, kad nebeturėjau progos atsilankyti į North Side prieš Tamstos išvažiavimą, tuomi pačiu nebeturėjau laimės paskutinį kartą atsisveikinti ir išreikšti savo dėkingumo dėl Jūsų už gražiausi pavyzdį karštume dvasios Tėvynės meilės ir visuomenios labo. Iš tiesų buvot diel mūsų kaip aušrinė žvaigždelė dar naktinėje pritemėj. Jusu pavizdys ir didviriškumas, darbštumas pasiliko giliai mano atmintyje ant visados. Taigi meldžiu Augščiausiojo ir linkiu Tamstai ko karščiausiai atsiekti tą augštą tikslą, pri kurio Jumis šaukė Viešpats ».

Tokių linkėjimų lydimas, Pranas, per daugelį metų gyvenimo audrų blaškomas bei plakamas, 1917 m. rudenį nuvyko į Kenricko seminariją, į kurią jį, jo pasigailėdami, buvo priėmę Tėvai Vincentiečiai.

6. VALANČIAUS NUSITEIKIMŲ KLIERIKAS 
ST. LOUIS SEMINARIJOJE (1917-1921)

« Šventasis Raštas ir Valančiaus raštai buvoo
mano švietimo ir veiklos gairėss
»..

Įstojimą į Kenricko seminariją Pranciškui palengvino dar kelios rekomendacijos, iš kurių minėtinas vokiečio kun. Mihmo (1917.VI.6) išduotasis paliudijimass244. Tik kitų metų pradžioje (1918.1.26) F. Kudirka, marijonų vardu jau St. Louis’e klierikaujančiam Jurui išdavė formališką paliudijimąą 255.

St. Louis’e, kur jam neteko diena iš dienos grumtis dėl duonos kąsnelio, Juras atsigavo ir dėl to nekliudomai galėjo studijuoti. « Seminarijos kursas, —- taip Juras pasisakė autoriui apie 1973 metus, — tęsėsi šešerius metus. Pirmieji du buvo skirti filosofijai, o sekantieji teologijai. Mokslo lygis buvo aukštas. Pamokos buvo įdomios, vaizdžios ir lengvai prigijančios ». Čion atvykęs Pranciškus buvo patekęs į ramybės bei krikščioniškos meilės gūžtą..

———————

24 «It gives me great pleasure to testify to the exemplary character of Mr. Francis M. Juras. Due to illness, he was compelled to spend some time in the country and while here with me in this [Pylesville, Md.] parish. I found him to be a good young man and a worthy subject for the Seminary»..

   «Hisce testificor Franciscum Juras in domo nostra [Domus Chicagiensis] unum circiter annum habitasse, quo quidem tempore ilium bonae esse indolis ac morum cognovi».25  «Hisce testificor Franciscum Juras in domo nostra [Domus Chicagiensis] unum circiter annum habitasse, quo quidem tempore ilium bonae esse indolis ac morum cognovi».

Kad kiek ir per senas Juras čia pagaliau buvo radęs savo mokslavietę, jis vis dėlto dar nebuvo «įpilietintas » kokioje nors vyskupijoje, kurios valdytojas būtų padengęs išlaidas tolimesniam išsilavinimui. Bet ir šiame reikale jam šypsojosi laimė, nes po 1917 m. Kalėdų iš Sioux City, Iowa, atvykęs vyskupas Gallagher sutiko tą našlaitį priimti į savo dieceziją bei apmokėti jo mokslo išlaidas. Nukritus nuo jo pečių finansiškiems sunkumams, Pranciškus galų gale galėjo pilnai atsidėti studijoms. Dėl to jis nė nepajuto, kaip greitai prabėgo pirmas pusmetis ir prisiartino kalėdinės atostogos, kurias jis praleido pas Tėvus Marijonus Chicagoje.

Atsižvelgdami į jo uolumą, jo profesūrai jam leido įsijungti ir į tautinę veiklą, kuri jam nemažiau buvo prie širdies negu teoretiškasis mokslas. Dėl to jai paaukojo ir vasaros atostogas, kurias jis praleisdavo gyvesnėse kolonijose, nes jam, apsigimusiam aktyvistui, reikėjo savo « parapijos ».

Jo veržlumui nebuvo sunku surasti verdančio gyvenimo, nes toks veikėjas visur buvo laukiamas, išskyrus ten, kur bijotasi jo konkurencijos. Prisimindamas anas vasaras, Prelatas (1973) šitaip apibūdino savo «vasarojimą»: «Anais laikais buvo priimta žymesnėse lietuvių parapijose, išskyrus tas, kurios išlaikė mokyklas, vasaros metu vaikus surinkti į tam tikrą ‘vasarinę mokyklą’, kurioje buvo dėstoma lietuvių kalba bei Lietuvos istorija. Toms mokykloms vadovauti klebonai stengdavosi gauti iš seminarijų kokį gabesnį klieriką ».

Jų akis krito ir ant Juro, kuris 1918 ir 1919 metų vasaras praleido Westville, Ill., pas kun. L. Brigmaną. Šiame miestelyje, esančiame 120 mylių į pietus nuo Chicagos, buvo tikra kolonija lietuvių angliakasių, kurie, nors tautiškai laikėsi vieningai, tačiau religiškai buvo susiskaldę, nes nemažas jų skaičius priklausė prie « tautinės bažnyčios », kas bendram veikimui gerokai kenkė. Čia Pranciškus rado platų, bet « usnėmis apaugusį darbo lauką ».

Vos atvykęs, jis tuojau puolė miklinti jaunuosius vyčius, su kuriais (1919) liepos 13 d. suruošė vakarą su pamarginimais. Kad jam gerai sekėsi, galima spręsti iš korespondencijos, kurią Draugas baigė šitaip: « Ant galo choras dainavo Per girią girelę, Per laukelį jojau ir užbaigė su Lietuvos himnu. Žmonių buvo daug. Visi buvo užganėdinti »26.

Vos uždangai nusileidus, Pranciškus ėmė lavinti vyresniuosius vyčius, kurie rugpiūčio 10 d. turėjo savo vakarą. «Nepaprastai pasižymėjo — taip po keturių dienų pranešė Draugas — J. Karpavičiūtė, kuri pasakė monologą Naujas kalbėtojas ir O. Karpavičiūtė, sakiusi monologą Negryna sąžinė [...] Daugiausia visus pralinksmino lošimas Tai politika [...] [Vaidintojai] triukšmavo, juokų ir ūžimo pridirbo tiek, kad galėjai ir apsiverkti besijuokdamas » 27.

Bet belavindamas jaunimą, miklusis klierikas ir suaugusiems buvo autoritetas, kuriems jis parapijos sode ruošė « draugišką, linksmą parapijonų susirinkimą. Čia susitelkę, vaišindamiesi nesvaiginančiais gėrimais, pasidalino gyvenimo įspūdžiais. Lietuvos Vyčių jaunimas palinksmino savo dainomis [...]. Moterėlės [...], bežiūrėdamos į rūtas bei kitas gėleles, kai pradėjo traukti Lietuvoje skambėjusias daineles, tai nevienas ateivis galėjo jaustis sėdįs prie ‘bakūžės samanotos’ savo sodnelyje... »28. Bet Juras parapijiečiams ne tik jausmingai priminė tėvynę, o juos ragino jai, dabar

———————

    26 Korespondencija iš Westville, III., žr. Draugas,,1919.VII.28 d.1919.VII.28 d.

   27 « Buvusio » korespondencija, žr. Draugas, 1919.VIII.14 d.

   28 «Pranelio» (Juro?) korespondencija iš Westville, III., žr. Draugas, 1919. VIII.8 d.


prisikeliančiai iš praeities vargų, padėti savo aukomis. Rugpiūčio 24 d. jis «laike prakalbų atsišaukė į Westvilles lietuvius, prašydamas sušelpti vargstančius Lietuvoje moksleivius-ateitininkus »29. Ir ne tik gyvu žodžiu. Tuo reikalu rašė ir spaudoje30.

———————

29 Korespondencija iš Westville, Ill., žr. Draugas, 1919.IX.8 d.

30 Pr. M. Juras, Ateitininkams aukos, žr. Draugas, 1919.VIII.25 d.

Atostogų metu Pranas nepamiršo nė Moksleivių susivienijimo, šio ateitininkiškojo atgarsio Amerikoje. Dar Baltimorėje veikdamas, jis — iš opozicijos tenykščiams vyčiams — taip artimai buvo susibičiuliavęs su studentais, kad jų buvo išrinktas centro valdybos pirmininku. Dėl to jis 1918 m. rugpiūčio mėnesį nuvyko į Baltimorę, kur 19 ir 20 dienomis įvyko VII jų seimas.

Savo metiniame raporte jis pranešė, kad dabar prie Susivienijimo priklauso 19 kuopų su 337 nariais, kurių 145 įstoję paskutiniais metais. Sveikinimą iš Chicagos atsiuntė prof. Pr. Būčys (1872-1951), o be kitų atsilankė ir K. Pakštas (1893-1960). Seimo metu buvo skirstomos premijos už geriausius Moksleiviui siųstus rašinius. Iš šešių premijų Juras laimėjo net keturias: už vyskupų Valančiaus bei Baranausko gyvenimo aprašymus, be to už Geologijos nušvietimą, už kuriuos gavo po penkis dolerius, ir galop dar už straipsnį Pažinkime sociališkąji klausimą, už kurį kun. J. Valantiejus (1883-1964) autoriui įteikė net visą šimtinę. Renkant naują centro valdybą, Juras vietą užleido savo bičiuliui J. Navickui, bet iždo globėjo pareigoms pasiliko valdyboje.

Seimo proga « Baltimorės bruzdelninkas » neužmiršo aplankyti senus savo prietelius. « Kolei gyvas būsiu — taip jam dar 1917.X.25 d. buvo rašęs A. Ramoška — negalėsiu užmiršti tų valandų, kurias su Jumis pergyvenau. Kad Jūs šiandien būtumėte Baltimorėje, tai spaustuvė būtų jau nupirkta ir laikraštukas šalia Tautos Ryto eitų ». Kad anksčiau abiejų puoselėtasis teatras dar veikė, matyti iš šio Ramoškos prierašo: « Lapkričio 11 lošime Gogolio Piršlybas ir Gudrųjį kvailį».

Kad Pranciškus ir tarp kolegų naujų sekėjų mokėjo laimėti, paliudija šis klieriko J.A. Paliuko jam (1917.XI.4) iš Šv. Jono seminarijos (prie Bostono) atsiųstasis laiškas, kuriame jaunuolišku užsidegimu rašė: « Brangusis! Kibą iš dangaus iškritai su tokiu draugišku laiškeliu. Jūsų jausmingos mintys išlietos yra man kaipo kokis akstinas, raginantis mane prie bendro veikimo, prie pasišventimo, prie idealo [...] Jaunimas čia gimęs ir augęs reikalauja, kad kas jiems kelią rodytų [...] Bet su laiku tikimės, jog vietiniai moksleiviai pakils, nes nemaža čia yra tokių [...], kurie turėjo progą lankyti parapijinę mokyklą [...] Aš labai nusidžiaugiau, kada man tūlas lietuvis kunigas papasakojo, kad Jūs manote pastoti Šv. Jono Seminarijon Bostone [...] Aš laukčiau tos dienos kaip saulutės užtekant».

Dirbdamas su studentais, Juras palaikydavo glaudžius ryšius ir su Šv. Prokopijaus seminarijoje (Lisk, III.) klierikaujančiu Anicetu Linkum (1887-1962). Tai buvo spalvingas, bravūriškas jaunikaitis, mėgstąs apie viską atvirai pasisakyti, ir tai būtent žodynu, nepripažįstančiu nei jokios « kosmetikos ». Ypač mėgo vanoti « bobeles, kurios savo liežuviu gatves šluoja ».

Tam judriajam Anicetui, tuomet redaguojančiamm Moksleivioožurnalą, rūpėjo iš savo kolegos gauti jau minėtąjį rašinį apie Valančių. « Dar niekas neparašė to vyskupo biografijos », — kreipėsi jis (1918.11.20) į savo vienmintį. « Kas gi geriau parašys už Jus? Ką tik parašote, prisiųskite, visados Jūsų raštai tilpss Moksleivyje »..Tuo kreipimusi Linkus pataikė į jautrią Juro širdį, nes nešiodamas savyje spindintį Valančiaus paveikslą, Pranciškus, tarsi, laukė tokio paraginimo, leidžiančio tam patriotiškam ganytojui statyti nors kuklų literatūrinį paminklą, kuris įpareigotų ir Amerikos lietuvių jaunimą. Dėl to tuoj griebėsi plunksnos ir su įkvėpimu nupiešė gyvenimą bei veiklą to vyskupo, kuris nuo pat jaunų dienų įpareigojančiai pripildė visą jo esybęę311. Jam, taip aukštai statančiam Valančių, « savo » vyskupą, atrodė, kad jis dar per menkai jį nušvietęs, bet Linkus autorių (1918.II.14) ramino: « Bereikalingai nusižeminate, vysk. Valančiaus biografija gerai parašyta »..

Valančius vėliau dar daugiau yra sulaukęs tokių literatūrinių paminklų, kur kas puošnesnių ir moksliškesnių. Bet klieriko Juro pastatytasis reikšmingas tuo, kad šis autoriui kartu buvo ir įsipareigojimas, kuriam toliau skirs žymią dalį savo gyvenimo. Dėl to jis, tiksliau nedatuotame laiške, apie 1973 m., savo biografui teisingai galėjo rašyti: « Yra pagrindo manyti, kad Dievo pašaukimą į kunigus įsisavinau iš Valančiaus raštų, kuriuos brolis Antanas [1880-1903] parveždavo iš Kauno Kunigų Seminarijos ir tėveliai gaudavo iš knygnešių. Knyga visuomet buvo mano širdies draugas; bet labiausiai man patikdavo Valančiaus raštai. Jis buvo didvyriškos drąsos karys, genialus rašytojas. Dėl to Šventasis Raštas ir jo raštai buvo mano švietimo bei veiklos gairės ». Teisingai Simas Sužiedėlis vėliau apie Jurą galėjo sakyti: « tai Valančiaus šviesa už marių ». Vėlybas jo pastangų atgarsis yra, pavyzdžiui, Sauliaus Girniaus paskaita  Valančiaus veikla, ruošiant tautą ateičiai,,paruošta Ateitininkų Jubiliejinei Stovyklai, įvykusiai 1975 m. vasarą Dainavoje 32.

———————

  31 Pr. M. Juras, Vyskupas Motiejus Valančius, žžr.. Moksleiviss, 1918 m. balandžio mėn., 1-6 psl..

    32 Ateitis,, 1977 m. 1 nr., 17-18 psl..

Sekdamas « savo » vyskupo pėdomis, Pranciškus, vadovaudamas studentams, jų tarpe ieškojo naujų Valančiaus sekėjų ir tam tikslui dar plačiau susirašinėdavo su jais. Išdava buvo tokia, kad jis gaudavo nuo jų — lygiai kaip ir nuo vyčių bei blaivininkų — tiek laiškų, kad Seminarijos paštininkas, išdalindamas korespondenciją, vis turėdavo šaukti::

« Juras ... Juras ... Juras! ». Tuomet jo kolegos ne be pavydo atsiliepdavo šūkiu: « Na gi, atiduok jam visus laiškus! »

Ne vienas laiškas iš tos gausybės rago atėjo iš Overbrook’e, Pa., klierikaujančio Juozo Karaliaus (g. 1889), kuris vėliau kaip knygų mecenatas įamžins savo vardą mūsų kultūros istorijoje. Savo laiške (1919.11.20) jis ragino Jurą kovoti su lenkų pretenzijomis į lietuvių kultūros turtus: « Šiuomi prisiunčiu šiek tiek dokumentalės medžiagos, kuria remiantis yra lengva priparodyti, kad Mickevičius [1798-1855] yra lietuvis ir kad jo raštai yra the Lithuanian literature in the Polish language. Pats poetas kuo aiškiausiai už save kalba ». Paminėjęs dar keletą tokių pavyzdžių, įrodančių lenkų kėslus į lietuvių pažibas, Karalius, degdamas tėvynės meile, savo išvedžiojimus baigė šiais karingais žodžiais: « Už tokius nesąžiningus melus jiems [t.y. lenkams] Dievas nepadės — jie užsprings. Broluži, kruvina kova su lenkais mus laukia. Bet kovą laimėsime, tik reikia mums drąsos ir pilno pasišventimo ».

Neatlyždamas Karalius dar dviejuose ilguose kišuose, rašytuose 1919. II.27 ir 1919.III.2 d. sugrįžo prie lenkų mums daromos skriaudos, reikalaudamas, tarp kito, kad busimoji taikos sutartis — Versalyje (Versailles) sudaromoji — Vilnių priskirtų Lietuvai. Liesdamas organizacinius darbus, jis ragino savo bičiulį Moksleivių susivienijimo neapleisti: Jam esi « nemaža pasidarbavęs ir daug patyrimo turi; tad tokių žmonių mūsų Susivienijimas labai reikalauja. Mūsų moksleiviją reikia vienyti, organizuoti, nes kitaip ji ištautęs » (1919.III.2).

Nepasitenkindamas jaunimu, uolusis klierikas bandė paveikti ir suaugusius. Kadangi didžiausia jų yda, ypač angliakasių rajonuose, buvo girtuoklystė, jis — sekdamas Valančiumi — pradėjo kovoti ir su girtybe. «Dar būdamas seminaristu — taip jis 1973 m. prisimena šią veiklą — buvau užmezgęs draugiškus ryšius su klieriku Jonu Navicku [1895-1941]. Jis dar besimokydamas Baltimorėje redagavo Pilnųjų Blaivininkų Draugijos leidžiamąjį laikraštėlį Tautos Rytas [1915-1924]. Inspiruotas Worcesterio lietuvių parapijos klebono Jakaičio [1886-1965], jis mane prikalbino būti tos draugijos sekretoriumi bei to žurnalėlio administratorium. Laiškais bei straipsneliais bandžiau laiku ir nelaiku padirbėti blaivybės dirvoje. Pustuščiomis kišenėmis net vykau į susirinkimus. Tačiau savo darbo vaisių nemačiau. Po kelių metų Pilnųjų Blaivininkų Draugija išgaravo, nepalikdama net pėdsakų ». Akivaizdoje tokios nesėkmės su vyrais, kurie ir savo kritiškumu laikėsi atokiau, Pranciškus dar stipriau susikoncentravo į jaunimą ir į moteris, kurie savo lankstumu labiau buvo linkę teigiamai atsiliepti į jo intencijas.

Naujojoje Anglijoje jo užmojais susidomėjo ypač dvi parapijos. Viena buvo Worcester, Mass., kurios klebonas J.J. Jakaitis (1886-1965) turėjo gerą uoslę tokiems aktyvistams užuosti, ir antra — Lawrence, Mass., kurios vadovui Pr. Virmauskiui (1884-1967) pavyko Jurą pririšti prie savęs.

7. VYČIŲ VIRŠŪNĖJE (1920-1922)

« Jis dirbo daugiau negu galima iš žmogaus tikėtis ».

Prano Virmauskio (1884-1967) asmenyje Apvaizda Jurui davė prityrusį, tėvišką vadovą ir mokytoją sielovadoje. Virmauskis buvo kilęs iš Žemaitijos, kur jo tėvas garsaus Juozo Pilsudskio dvare tarnavo kaip mašinistas. Ponui pralošus savo dvarą, tėvas naujos duonelės turėjo ieškotis Amerikoje, kur jo sūnus erškėčiuotais keliais pasiekė kunigystę. Dar tais pačiais 1916 metais jis buvo paskirtas Lawrence’o klebonu, kur bandė vėl suvienyti iškrikusią parapiją, kurios žymi dalis buvo nuėjusi « tautinės bažnyčios» klystkeliais. Norėdamas atsverti «nezaliežninkų» įtaką bei atstatyti vienybę, klebonas dažnai ruošdavo « prakalbas, kurioms kviesdavo žinomus oratorius, jų tarpe ir Chicagos « Aleksandryno» pasauliečius: Aleksandrą Račkų (1893-1965) ir Vyties redaktorių bei jo iškalbingąjį bendramintį Kazį Pakštą (1893-1960).

Pats būdamas ir mėtytas ir vėtytas, Virmauskis gerai suprato likimo irgi neglostytąjį Jurą. O šis, atsidėkodamas už užjautimą ir globą, Lawrence’o jaunimui uoliai dėstė lietuvių kalbą bei Lietuvos istoriją. Virmauskis nudžiugo, aptikęs šiame šiauliškyje savo alter ego ir jam 1920 m. patikėjo suorganizuoti VIII Vyčių seimą. Taip buvęs pirmininkas V kuopos, veikiančios Chicagos North Side, prasimušė į pirmąsias vyčių eiles.

Virmauskis 1920 m. rugpjūčio 23-25 d. su tikru džiaugsmu priglaudė tą seimą savo parapijoje, kur 1913 m. Vyčių sąjunga buvo įkurta. Vadovaudamas dvasiškai, jis organizacinius darbus pavedė Jurui, kuris užsidegęs ėmėsi savo uždavinio, nes šis jam davė ne tik progą parodyti savo meilę šiam daug žadančiam jaunimui, bet ir pritaikyti savo organizacinius gabumus ir tuo pat dar labiau išgarsėti lietuvių visuomenėje toli už Naujosios Anglijos ribų. « Nesigailėdamas savęs įdėjau visas savo jėgas ir pastangas, kad šis seimas būtų ir įspūdingas ir vaisingas. Kiek atsimenu, •— taip jis 1973 m. pareiškė savo biografui, — visi dalyviai buvo patenkinti ».

Kad tai atitinka tikrenybę parodo šis L. Šimučio (1892-1975) Brooklyne redaguojamo Garso atsiliepimas: « Kas dalyvavo kituose Vyčių seimuose, šį skaito vienu gražiausių ir rimčiausių. Jis buvo ramus ūpu ir dvasia. Pirmą dieną buvo vaidinimas. Vaidinta Pr. Juro dramatizuotas veikalas Kantri Elena. Per vakarienę seka programa. Veda Pr. Juras, veda sumaniai ir gyvai. Šis seimas parodė labai daug pažangos. Kiek būdavo šiurkštumo seimuose, o 8-tame jei ir buvo, tai tokiais nedrąsiais, kad nepajusta užgavimo. Rengėjų ašimi buvo kleb. Virmauskis ir klierikas Juras. Ne veltui į juos seimas daug kartų meiliai atsikreipęs reiškė padėkos ir pagarbos »33.

Šiame aprašyme minimas dramos veikalas anais laikais Vyčių kuopose dažnai buvo vaidinamas. Viena tokia progaa Vytisstarp kitko pažymi: « Naujųjų Metų vakare Vyčių 5-ta kuopa [Chicagoje] vaidino 6-šių veiksmų dramąą Kantri Elena..Ją parašė gabus studentas Pr. M. Juras. Jaunam rašytojui linkėtina geriausio pasisekimo toliau dirbti literatūros srityje »»344.

Apie tos dramos literatūrinę vertę nieko negalima sakyti, nes veikalas yra dingęs; bet yra faktas, kad Juras turėjo menininko gyslelę. Tai paliudija ir jo rašinys apiee Dailę,,už kurį VIII Vyčių seimas jam 1920..

VIII.25 d. Lawrence pripažino premiją. Tą studijėlę autorius baigė šiuo raginimu: « Stenkimės pažinti ir branginti savo dailę. Nesigailėkime skatiko įgijimui gražaus paveikslo, naudingos knygos ir rankų darbelių. Lankykime parodas, koncertus ir teatrus. Turėkime viltį, kad inteligentija persiims lietuviška dvasia ir suteiks mums gražesnius tautos kūrybos žiedus »»355.

Dar pora atsiliepimų apie VIII seimą: « Retai kada esti didelės organizacijos taip gražus ir vaisingas seimas, kaip šimetinis. Pasirengimas buvo ištikro įstabus. Vyčiai seimavo gražiai, be jokių užpuldinėjimų. Jo pasisekimui nemažai reiškė gabus vedėjas L. Šimutis »»366. « Delegatai tikrai jautėsi esą svečiuose pas vaišingus žmones [...] Daugiausia rūpinosi klebonas Virmauskis ir klierikas Juras. Pastarasis buvo seimo rengimo pirmininkas ir jis dirbo daugiau negu galima iš žmogaus tikėtis »»377.

Šie teigiamieji atsiliepimai yra teisingi, nes tie 75 atstovai, Leonardo Šimučio sumaniai vedami, seimavo tokioje malonioje atmosferoje, kuri visiškai skyrėsi nuo anksčiau patirtų « užsivarinėjimu » bei šiaip grubaus pasielgimo, nuolatinių tokių konferencijų reiškinių. Jau pačioje pradžioje delegatus smagiai nuteikė sveikinimai, iš kurių tikrą entuziazmą sukėlė iš Šveicarų Friburgo poeto V. Mykolaičio-Putino (1893-1967), tenykščios lietuvių studentų draugijoss Lituaniaavardu atsiųstasis: « Sveikiname Lietuvos Vyčių Seimą — kilnių jaunimo idealų reiškėją. Džiaugdamiesi mes sekėme gražius Lietuvos Vyčių darbus — save lavinant, meną kuriant, visuomenei tarnaujant. Mes linkime, kad šis Lietuvos Vyčių Seimas sutelktų dar gausesnius jaunimo būrius, dar plačiau pasidarbuoti Tautai ir Bažnyčiai » 38.

———————

 32 Garsas, 1920.IX.2 d., 2 nr.

 33 Vytis,1920 m. sausio 15 d., 1 nr..

 34 Vytis, 1920.III.30 d., 6 nr.

 35Darbininkas, 1920.VIIL, 99 nr.

 36 Korespondencija iš Lawrence, Mass., žr. Darbininkas,1920.IX.2 d.1920.IX.2 d.

37Vytis, 1920 m. rugsėjo 30 d., 16 (89) nr., 21 psl..

Kadangi per visą seimą buvo jausti tvarkanti Juro ranka, šis laimėjo tiek simpatijų, kad jis, renkant naują pirmininką, kuone nurungė oficialųjį kandidatą J. Karosą, gavusį tik porą balsų daugiau. Kiek Juras buvo populiarus, matyti ir iš to, kad jis ne tik buvo išrinktas vicepirmininku, bet dar perrinktas į literatūros komisiją..

Sugrįžęs vėl į tylos apgaubtus seminarijos rūmus St. Louis’e, Juras dar ilgai gyveno žaviais įspūdžiais, patirtais Lawrence’o konferencijoje. Bet prie jos sugrįžti vertė ir degantis reikalas, nes pirmininkas menkai tesirūpino vyčiais, kas Pranciškų vis dažniau privertė dirbti jo darbą. Tatai gi jam taip gerai sekėsi, kad Ignas Sakalas (1892-1976),, Draugo  redaktorius ir žymus vyčių veikėjas, jam (1921.V.27) rašė: «Kitiems metams centro pirmininku Chicagos Vyčių Apskritis jau kaip ir ‘išrinko’ Tamstą »..

Tikra laimė, kad Juras taip giliai buvo įsigyvenęs į visus vyčių centro reikalus, nes pirmininkas J. Karosas į IX-tąjį seimą, įvykusį 1921 m. liepos mėn. 5-7 d. Chicagoje visai neatvažiavo ir net metinio raporto nebuvo atsiuntęs, kuo visi pravedimo sunkumai krito ant vicepirmininko pečių. Nesunku tad suprasti, kad Sakalo pranašavimas išsipildė su kaupu — 80 balsų buvo išrinktas nauju centro valdybos pirmininku. Antroje vietoje viena vytė tegavo 14 balsų..

Juras, jautrus pagerbimams, žinoma, negalėjo nesidžiaugti užkopęs į pačias viršūnes tų vyčių, kurie jį prieš penkerius metus Baltimorėje buvo atstūmę. Bet kartu jis ir apgailestavo, kad jo pirmininkavimo metai supuolė su paskutiniais ir sprendžiamais studijų metais, kuriuos praleido bostoniškėje Šv. Jono seminarijoje. Negalėdamas pilna energija bei asmeniniu kontaktu aprūpinti vyčių reikalus, jis turėjo pasitenkinti laiškais, straipsniais bei atsišaukimais iš Naujosios Anglijos pakraščio kreiptis į plačią savo « parapiją ». Vienas reikšmingiausių tų raštų buvo joo Žodis Lietuvos Vyčiams,,atspausdintass Vytyje,,iš kurio čia cituojame svarbesnius punktus:iš kurio čia cituojame svarbesnius punktus:


« Žodis Lietuvos Vyčiams

Ko mums trūksta?

[...] Nūnai Vyčių dvasia yra rimta [...] Į vien gyrimus jie netiki. Jie gerai supranta ir žino, kaip daug [jie] yra prisidėję prie atstatymo sunaikintos mūsų tėvynės — Lietuvos, prie pakėlimo kultūros bei dailės ir prie apsaugojimo viengenčių nuo ištautėjimo. Bet jaučia taipgi organizacijoj nepriteklius, kurie trukdo mūsų pastangas [...] Mūsų jaunuolių karštose krūtinėse nestoja plakęs bočių kraujas. Tik reikia parodyti, kas mus slopina ir kas neleidžia aukštyn kilti [...] Tad, Brangus Jaunime, šiuo straipsneliu ir noriu atkreipti domę į tai, kad mes turime priešų ne tik iš lauko, bet ir viduje [...]

Reikia geresnės tvarkos

[...] Kad Vyčiai per praeitus devynerius metus pirmutiniai stojo prie kiekvieno rimtesnio kultūros darbo, tai faktas [...] Bet kad jie per mažai kreipė domę į savo organizacijos reikalus, tai irgi neužginčijamas faktas, nes kaip narių skaičiumi, taip ir finansiniu žvilgsniu mūsų organizacija gana silpnoka. Didžiausia, man rodos, priežastis glūdi tame, kad kaip Centro, taip ir kuopų Valdybos per mažai laikėsi tvarkos — Konstitucijos [...] Skriaudos nepadarė tie, kurie užsimokėjo, bet kurie atsisakė mokėti — skriaudė mūsų organizaciją.

Iždas išsisėmęs

Dabartiniame stovyje Vytis neilgai galėtų narius lankyti. O juk visi suprantame, kad Vytis, tai mūsų žibintuvas, rodąs kelią prie aukštų idealų. Jis yra ryšys, vienijąs išsisklaidžiusi jaunimą į vieną galingą kūną — organizaciją. Jis žadintojas, gaivintojas ir auklėtojas jaunuolių dvasios [...] Jei kuopos nemokės narių mokesčių [...] Vytis bus sulaikytas, kol neužsimokės. Tokia Centro tvarka [...] sumažins nuostolius ir apsileidusias kuopas prives prie tvarkos [...].

Spaustuvė

[...] Išrodo, kad nuosava spaustuvė pagerins mūsų situaciją. Bet įsteigimui nuosavos spaustuvės reikia kapitalo. Devintasis Vyčių Seimas išrinko tam tikrą komisiją, kuri sykiu su Centro Valdyba įgaliota surasti ir nupirkti spaustuvę. Bet jei kuopos to reikalo neparems [...] spaustuvės kaip neturėjom taip ir neturėsim [...] Ne paskola, bet aukomis nusipirksime spaustuvę! Valio, tad, į darbą!

Atsinaujinkime

[...] Vyčių tikslas yra kilnus — gyventi Tautai ir Bažnyčiai. Užtat kovotojai prieš Dievą ir Tėvynę Vyčių nekenčia [...] Bekovojant su išlaukiniais priešais, nė nepajuntame, kaip kitas priešas viduje pradeda tarpti [...] Kaip pažinti šį priešą ir kaip jį nugalėti? Pirmiausia, stenkimės [...] stovėti ant tvirto pamato. Todėl atsinaujinę Kristuje patys, imkimės darbo, kad ir viską atnaujintume Kristuje [...] Vardan Dievo ir Tėvynės meilės prašau visų [...] pirmutiniame kuopos susirinkime perskaityti viešai L. Vyčių konstituciją, apkalbėti ar laikomasi jos [...] ir pasiryžti sutraukti prie L.V. visą jaunimą ir pradėti ruoštis prie iškilmingo naujų narių priėmino. Iškilmių ceremonialas netrukus bus išsiuntinėtas kuopų Valdyboms [...].

Vyčiams dovana

Ruošiamas jau spaudon kišeninis Vyčių kalendorius — knygutė 1922-1923 metams [...] Jis suteiks žinučių, patarimų ir podraug bus užrašų knygutė.

Atletai

Vienur, kitur Vyčių kuopose susitvėrė atletų sekcijos [...] Jie [įžymesni atletai] uoliai dirba, ir yra viltis, kad trumpu laiku prie kiekvienos kuopos išdygs atletų sekcija [...] kuri drąsiai eis lošti su svetimtaučių atletų rateliais [...] Tad remkime atletus visomis pajėgomis»39.

Šioje programoje užtinkame du visai Valančiaus dvasios užsimojimus, būtent spaustuvės įtaisymą bei kalendoriaus išleidimą. Tuo Juras tęsia dar Baltimorėje pradėtus darbus, kurie jam buvo prie širdies.

Be to, įdomus yra aniems laikams charakteringas Juro sumanymas, narius priimti pagal tam tikrą ceremonialą ir jų tarpe įvesti laipsnius. Mat, jis, klierikaudamas St. Louis’e, buvo įstojęs į amerikiečių Knights of Columbus organizaciją ir joje pasiekęs trečiąjį, t.y. aukščiausią laipsnį. Ji jam taip patiko, kad jis norėjo ir Vyčių Sąjungą paversti į panašią broliją. «Šis pasiūlymas buvo priimtas ir aš įgaliotas paruošti ritualą. Mintis paėmiau iš dramos Kova ties Žalgiriu. Tie trys laipsniai buvo priimti, bet ne mano išdirbtas ritualas ». Aišku, kad Vyčių vadovybė tuo savo organizacijai, kilusiai iš svetur atvykusių katalikų, norėjo priduoti moralinės reikšmės, socialinio svorio bei visuomeninės reputacijos. Bet ar Vyčiai tokia imitacija pasiekė tą karštai siekiamą visuotinį pripažinimą?

Juro projekte (be datos), paruoštame anglų kalba, sprendžiamas ir tautinis klausimas40.

———————

39    Pr. M. Juras, Žodis Lietuvos Vyciams, žr. Vytis, 1921 m. 12 (106) nr., rugpiūcio 15 d., 353-355 psl.

40    « The master of ceremonies tells to the first degree candidats: You are standing under an American flag and you must be loyal to this country. However you are of Lithuanian descent, therefore you must love and respect your fatherland, your nation. You must value and respect your mother’s tongue. The very name of our organization tells you to be true Knights of Lithuania. That you may not forget being Lithuanians we are giving you a reminder — a Lithuanian bennerette. Be proud of this symbol».

Šis centrinis punktas sužadino kritišką bičiulio Linkaus plunksną, kuri (1921.X.25) šiuo opiu klausimu Jurui šitaip pasisakė: « Perskaitęs Ceremonijalą priėmimui narių į Vyčių organizaciją gerėjuosi. Tik prižadų formuloj, nežinau ar šitoks pasižadėjimas galima šioj šaly dabar išpildyti tiks, ir savo Tėvynę Lietuvą [mylėti] ir dėl jos labo darbuotis. Aš taip sau vienas tyliai maniau, bet gavau išgirsti nuo amerikiečią lietuvių pasipiktinimą, būk jiems tėvynė esanti Amerika, nes čia gimę, jie kitos tėvynės nepažįstą. Kitas išsitarė, kad toki prisaika yra neištikimybė šiai šaliai, ir valdžia sužinojus apie tokius prižadus — dirbti ir kovoti už kitos šalies tėvynę, o nieko apie šiai šaliai ištikimybę, esą gali[nti] suspenduoti visą organizaciją [...] Gal tą vietą galima būtų pataisyti išreiškiant ištikimybę šiai šaliai ir lietuvių tautai bei jos neišsižadėjim[ą]. Nuo gana žymių ir gerų lietuvių girdėjau išsireiškimus, kad negalį priklausyti, tik dėl to vieno, kad organizacija esanti Lietuvos vyčiai, o jie, nors lietuviai, bet amerikonai ir šios šalies piliečiai [...] Matome, kad Amerikoje gimę čia ir prigiję. Tik svarbu [...] čiagimiams prigydyti lietuvybę, kad jos neišsižadėtų. Tad reikia daryti tokius planus, kad kuo daugiausia čia gimusių sugauti ir auklėti lietuvių dvasios [...] organizacijoj ».

Nors šis klausimas buvo vertas nuodugnesnio apsvarstymo, klierikas Pranciškus, ruošdamasis baigiamiems kvotimams, dabar neturėjo laiko tokioms painiavoms išnarplioti, dėl to jas paliko nuošaliai, kaip dar eilę kitų nemalonių reikalų, pavyzdžiui klausimą, kurį Linkus, mėgstąs vadintis advocatus diaboli, lietė tame pačiame (1921X25) laiške, būtent narių skaičiaus išpūtimą: « Tikrų vyčių tėra 400, o kiti tik sąraše arba iš prievartos vyčiai. Chicagoje gal yra 400 vyčių, bet nė pusė jų nepasirodo [...] Vienoje kuopoje, kuri skaito narių apie 60-70, o į susirinkimus ateina 6-10 ir vis tie patys [...] Jeigu kokie Birutiečiai rengia vakarą, tai žiūrėk publika netilpsta svetainėj ».

Nemalonumų buvo ir pačioje centro valdyboje, ypač iš sekretoriaus ir vyčių spaustuvės vedėjo V. Rūkštalio, apie kurį M.J. Daumantas, Niagara Falls, N.Y., kunigų seminarijos auklėtinis, (1922.III.7) pirmininkui štai ką pranešė: « Kad ne V.R. tai vyčiai neturėtų tiek skolų [...]

Suprantu Tamstos keblų padėjimą [...] Visi giria Tamstos administraciją. Visas nesmagumas, visos tamsios valandos atneš Tamstai šviesų rytojų. Šviestus] sunkaus darbo spinduliai prablaivins tamsią padangę, nušvies Tamstai lauro vainiką. Tamstos sunkaus darbo charakteristika bus įrašyta L. Vyčių organizacijos istorijos lapuose neišdilstamomis aukso raidėmis ».

Paragintas tokių entuziastiškų pagyrimų pirmininkas, net pačiame egzaminų įkarštyje, toliau traukė tą vežimą tame gruoblėtame kelyje. Jį džiugino bent faktas, kad Vyčių organizacija nūnai visoje šimtinėje kuopų subūrė apie 4000 narių. Kad ji ir toliau išsilaikė jo pirmininkavimo laikais pasiektoje aukštumoje, gali paliudyti ir šios monografijos autorius, kuris 1926 m., atstovaudamas Lietuvos pavasarininkus, apkeliavo vyčių kuopas.

Negalima užskleisti šių 1921 m. vytinės apžvalgos puslapių, nepaminėjus to laiško, kurį tais pačiais metais leitenantas Stasys Raštikis (g. 1896) rašė Vyčiui:

« Gerbiamoji Vyčio Redakcija, Meldžiu neatsisakyti patalpinti šiuos kelius žodžius. Esu karininkas Lietuvos kariuomenėje. 1919 metais, kuomet vijom iš savo Tėvynės bolševikus, aš dusyk buvau sunkiai sužeistas ir papuoliau bolševikų nelaisvėn. Šį pavasarį iš nelaisvės grįžau ir dabar vėl tarnauju savo kariuomenėje. Viskas būtų gerai, bet nelaimė: laike mano buvimo nelaisvėje lenkai okupantai užėmė tą vietą, kur gyvena mano tėvas, ir dabar nuo jų visai esu atskirtas. Amerikoje yra daug mano giminių, todėl ir prašau jų labai nors susirašinėti su manim. Jeigu jie apie mane jau užmiršo, tai atsiliepkite nors Jūs sesutės lietuvaitės, už ką būsiu Jums labai dėkingas. Laiškuose galėsiu atsiųsti daug atvaizdų iš gyvenimo Lietuvos kariuomenės, taip-gi galėsiu siuntinėti žinutes iš žygio iš fronto gyvenimo Lietuvos gynėjų. Taigi, rašykite, sesutės, lauksiu!

Leitenantas Stasys Raštikis 5-asis D.L.K.
Keistučio pulkas, Lithuania »

Dešimtam seimui, kuris turėjo įvykti 1922.VIII.21-23 d. Detroite, Juras ruošėsi pakelta nuotaika, nes tik ką gavęs šventimus, dabar jau kaip kunigas galės atsistoti prieš atstovus. Iš kitos pusės jį slėgė tie nesutarimai, kurie buvo iškilę centro valdybos posėdžiuose ir kuriuose jis, seminarijos tvarkos suvaržytas, negalėjo dalyvauti. Norėdamas iškart teigiamai nuteikti į lietuvių svetainę susirinkusius 60 atstovų, pirmininkas kartu su kun. F. Kemešiu (1879-1954), «Vyčių tėvu», laikė Mišias, ir, linkęs slinkti į viešojo dėmesio centrą, dar pasakė pamokslą, po to dar įžanginę kalbą ir galop « išdavė ilgą raportą raštu »41. Iš jo pasirodė, kad Centro Valdyboje nebuvo vienybės, kad nesutikimų dėlei trukdomas buvo organizacinis darbas.

Nors tokie ir panašūs erzeliavimai, — pavyzdžiui, netvarka iždininko knygose, — gerokai sudrumstė gerą nuotaiką, bet buvo ir iškilių momentų. Jų žymiausias buvo Lietuvos pasiuntinio Amerikai V. Čarneckio (1893-1946) atsilankymas bei jo įspūdingas pasveikinimo žodis. « [Jo] kalba kiekvieno širdyje dar labiau sužadino karštą Tėvynės meilę [...] Po to iš visų krūtinių išsiveržė galingas Lietuva, Tėvynė mūsų»* 42. Ūpą pakėlė ir skaitlingi sveikinimai raštu, iš kurių itin pažymėtinas Lietuvos šaulių atstovo Amerikoje, Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966) žodis, kuris savo patriotizmu uždegė jaunas širdis. Ne be susijaudinimo šios monografijos autorius Vytyje aptiko ir tą sveikinimą, kurį jis, tuomet stovėdamas pavasarininkų priešakyje, ta proga buvo siuntęs vyčių pirmininkui 43.

Apžvelgdamas tuos metus, per kuriuos Juras buvo vyriausios vadovybės nariu, jis galėjo džiaugtis savo laimėjimais, nes, nors jam toli gražu nebuvo pavykę pasiekti visų savo tikslų, jam vis dėlto pasisekė — kaip jis pats dar 1917 m. buvo užsibrėžęs: « sumažinti skaičių šiaudinių vyčių ir ne vieną ištraukti iš amerikonizmo bangų bei supažindinti juos su garbinga Lietuvos praeitimi »44.

———————

41 Protokolas. Lietuvos Vyčių 10-jo jubiliejinio seimo, žr. Vytis, 1922 m. rugsėjo mėn. 15 (128) nr., 535 psl.

42 Ten pat, 538 psl.

43 Iš sveikinimų L. Vyčių 10-jam jubiliejiniam seimui, žr. Vytis, 1922 m. 16 (129) nr., 587 psl.

44Vytis,Vytis, 1917 m. 2 nr.



8. PERSIKĖLIMAS Į BOSTONO ARKIVYSPUPIJĄ IR ŠVENTIMAI (1921-1922)

Faktas, kad kardinolas Jurą vieną įšventino,
pagimdė neopresbiteryįe savotišką mistiką: 
davė jo pašaukimui išskirtiną reikšmę bei įsitikinimą,
kad jis esąs pašauktas ypatingai misijai.

Perverčiant tą storą pluoštą dokumentų, prabylančių apie tą daugiašakį veikimą, kurį klierikas Juras išvystė plačiame Bostono-Chicagos-Detroito trikampyje, galima manyti, jog jis toje veikloje buvo visai paskendęs. Toks pavojus jam tikrai grėsė, nes jis per visus tuos seminarijos metus su viena koja vis stovėdavo visuomenėje. Pastebėjęs šį rimtą pavojų pasimesti viešoje darbuotėje, jis ėmė pamedituoti apie kunigystę ir iš viso apie savo pašaukimą. Štai skaidrelės tų apmąstymų, apie kuriuos Prelatas (1973) šitaip atsiliepė:

«Besimokinant Kenricko seminarijoje (1917-1921), man į rankas pateko knyga apie Šv. Bernardą [iš Clairvaux, 1090-1153]. Ją skaitant giliai įstrigo mano atmintin jo parašytas sakinys: ‘Bernarde, ko atėjai į vienuolyną?’ Prisimindamas šį epigrafą, ir aš ne kartą savęs klausiau: ‘Pranai, kokiu tikslu atvykai į seminariją? Tapti kunigu? Kodėl kunigu? Kunigystė yra sakramentas, o ne profesija, ne amatas, ne verslas!’

Bažnyčia mokė, kad stojant į šį luomą, reikia turėti ypatingą Kristaus pašaukimą. Kristus apaštalams yra pasakęs: ‘Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau jus, kad eitumėte ir atneštumėte vaisių’ (Jono 15,16). Kokių vaisių? Aišku, kad dieviškų. Spinduliuoti Kristų, aukotis, tarnauti artimui.

Tada vėl kildavo klausimas: Ar aš tikrai esu Kristaus pašauktas tapti kunigu? Ar vertas, ar tinkamas, ar pakankamai gabus? Kildavo baimė, abejonės, ir tai kartais sudrumsdavo sielos ramybę. Vėl ateidavo mintis: Jei Dievas nori, kad tapčiau kunigu, jis duos man reikalingos pagalbos. Bet ar sugebėsiu ją tinkamai panaudoti? Padrąsinimą duodavo Viešpaties žodžiai, tarti šv. Povilui: ‘Gana Tau mano malonės, nes jėga įgyja tobulumo silpnybėje’ (2 Kor. 12,9). Noras būti kunigu ir abejonės (ar būsiu prileistas) ruseno mano širdyje per ištisus seminarijos metus ». Ta baimė buvo pagrįsta, nes jis įvairiais atžvilgiais patyrė sunkumų.

Šventimams artinantis klieriko karščiausias troškimas buvo gauti paskyrimą į lietuvių parapiją, nes jis ir prie altoriaus norėjo tarnauti savo tautai. Tą norą sutvirtino eilė patriotiškų klebonų. Antai daug kuo arki-vysk. Matulaitį primenąs Worcesterio, Mass., klebonas J. J. Jakaitis (1886-1965) savo strategišku protu bandė jį nukreipti į Springfieldo dieceziją, stokojančią lietuviškų kunigų. Virmauskis gi tą visuomenišką klieriką ir šaunųjį jaunimo vadą norėjo turėti arti savęs ir dėl to ragino jį persikelti į Bostono arkivyskupiją. Siekdamas jį dar tvirčiau pririšti prie Lawrence’o, Virmauskis jį 1921.11.28 d. kvietė laišku, iš kurio cituoju kelias vietas:

« Brangus Pranciškėli, Užkviečiu Tamstą ant vasaros į Lawrence’ą. Tikietams [pinigų] tuoj prisiųsiu. Apart kelionių iškasčius sugreipsime kur nors Tamstai nemažiau 150 dolerių [...] Būtų naudinga, kad parvažiuodamas Lawrencan darytumei ir tiesioginį maršrutą. Gal Vyčių spaustuvei aukas rinkti reikėtų? Ar Tėvynei? Tai Tamstos reikalas [...] Maršrutuoti galėtumei, Lawrence būdamas, Naujoje Anglijoje. Maršrutą galėtumei baigti grįždamas seminarijon [...] Iš to bent ant kelnių ir pats turėtumei užsidirbti. Kad gautumei su savimi važinėti kokį artistą, tai pasekmės būtų gausesnės. Man rodos, vienos prakalbos jau įkyrėjo žmonėms. Bostono arkidiecezijoje Tamsta esi labai reikalingas. Kalbėjau apie Tamstą kardinolui [O’Connelliui, 1859-1954]. Labai geidžia. Tik nuo vyskupo [Sioux City] atsisakymas [...] priklauso Tamstai. Ir tas tai pirmas svarbus žingsnis. Kvotimai ar kas tai [Bostono seminarijoje] tik mažmožiai. Tik bandyk atsisakyti nuo savo vyskupo. Norėjau gauti [asistentu] kun. Ragucką. Kad jį galai. Atrašė laišką, sakydamas, kad jis turi savo vyskupą ir darbą ir kad stengimosi mums palaikyti lietuvybę tai tuščias darbas. Liepė visiems eiti išvien su anglų kalbos kongregacijomis. Aš pagatavas jam ausis lupti. Mūsų diecezijoje labai reikia darbininkų. Lawrence ir reikia veikėjų labai labai. Tai ir Tamstos atsisakymas [...] būtų prasižengimas ir religiškai ir tautiškai ».

Taip šiltai ir patriotiškai kviečiamas, Juras labai buvo linkęs persikelti į Virmauskio dieceziją. Bet kas jį išpirks iš Sioux City vyskupijos? Bet ir čia apsukrusis Lawrence’o klebonas rado išeitį: išpirko jį savo sesers ir šeimininkės Julijonos pinigais. Lietuvaitė Jurą atpirko iš amerikonų! Tokiu būdu jo globotinis 1921 m. rudenį galėjo persikelti į Šv. Jono seminariją Brightone prie Bostono, Mass.

Kadangi St. Louis’e išeitasis kursas buvo aukštesnis už bostoniškį, Juras naujoje seminarijoje vietoje į trečią teologijos kursą buvo priimtas į ketvirtąjį, su sąlyga gi, kad jis kai kurias šakas privačiai išstudijuotų. Tokiu būdu Juras seminarijoje vietoje šešerių metų tepraleido penkerius, Galima tad suprasti, kad mūsų klierikui tie paskutiniai metai buvo patys sunkiausi, kas jį, apsigimusį « bruzdelninką », vertė susiaurinti savo organizacinį veikimą bei pažaboti savo visuomeninę plunksną.

Bet nors teologijos studentas priverstas buvo tegu tik laikinai vengti taip pamėgtos viešos scenos, jam vyčiai su moksleiviais vis dėlto nedavė ramybės, kuo jie tiksliai pataikė į jo visuomeninę gyslelę. Tuo atžvilgiu Jurą neblogai charakterizuoja pirmas pamokslas, kurį jis naujoje seminarijoje sakė pagal Mato 5,16: «Tegu Jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir garbintų Tėvą danguje ». (Įdomu, kad jis po 53 metų šį žodį iš Švento Rašto liepė iškalti savo kapo paminkle, esančiame — kas taip pat būdinga — ne meditatyviniame Putname, o veiklioje Chicagoje).

« Štai (pagaliau) prašvito neužmirštamoji diena, kai man pranešė, kad suteiks man kunigystės sakramentą. Išėjus man tai paskelbusiam profesoriui iš kambario, apsipylęs ašaromis dėkojau Dievui, juk tai buvo lyg iš dangaus man suteikta žinia, ir buvau tikras, kad Apvaizda mane ir toliau ves », — skaitome viename nedatuotame Juro pranešime, siųstame monografijos autoriui.

Šventimus Juras gavo — kas retai atsitinka — vienui vienas, 1922 m. birželio mėn. 18 d. Šv. Kryžiaus katedroje Bostone. Išgirdus kardinolo O’Connellio žodžius ‘Tu esi kunigas per amžius’, kunigėlio širdis suvirpėjo iš džiaugsmo, nes pagaliau jis pasiekė tą tikslą, prie kurio jis ištvermingai, net atkakliai, nuo pat jaunų dienų per vargus ir klaikius pavojus buvo prisiyręs. Buvo tad kuo pasidžiaugti. Bet kartu jo širdį spaudė ir rūpestis, ar sugebės tinkamai atlikti savo pareigą kaip sielų gydytojo, parapijiečių švietėjo, nusiminusių guodėjo, kaip kelrodžio į amžinybę. Vienok jis visas savo viltis dėjo į Apvaizdą, kuri jį, tvirtu jo įsitikinimu, atvedusi prie altoriaus.

Faktas, kad kardinolas tą atmintiną dieną jį vieną įšventino, pagimdė neopresbiteryje savotišką mistiką: davė jo akyse jo pašaukimui išskirtiną reikšmę ir jam pačiam įsitikinimą, kad jis esąs pašauktas ypatingai misijai, kurią savaime turi pripažinti ir kiti. Dėl to jis kasmet tą dieną ir kitas su jo asmeniu surištas sukaktis, minėjimus bei jubiliejus švęs puošniai, laukdamas, kad ir kiti į tas šventes įsijungtų. Tiesa, jis ir tuo sieks Dievo garbės, tačiau kartu neužmirš toms iškilmėms duoti stipriai asmeninį charakterį.

« Kadangi klebonas Virmauskis mane jau per eilę metų buvo globojęs kaip savo dvasios sūnų, — taip tęsia Juras savo aukščiau minėtą pranešimą, — jis man Lawrence suruošė iškilmingas primicijas, kurios 1922 m. birželio 25 d., per Dievo Kūno šventę, įvyko portugalų laikomoje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Ji man priminė tuos pačius apaštalus, kurių garbei buvo pavadinta ir mano parapijinė bažnyčia tolimuose Šiauliuose ». Pamokslą pasakė iš Worcesterio atvykęs kun. Jakaitis.

Nors džiaugsmas kunigėlio širdį sklidinai pripildė, jis betgi skaudžiai atjautė, kad laimingiausioje savo gyvenimo dienoje jokie giminės negalėjo su juo džiaugtis, nes jo tėvai jau seniai buvo mirę, o broliai bei seserys buvo likę Lietuvoje. Bet juos atstojo busimieji jo parapijiečiai, kurie sausakimšai pripildė bažnyčią.

Popiet Virmauskis jo paties įkurtame Palangos parke primicijanto garbei suruošė pobūvį, į kurį, nežiūrint lietingo oro, sugužėjo apie 1500 žmonių. Dėkodamas už sveikinimus bei dovanas, kunigėlis priminė seną lietuvių pasakymą: « Pridėjus ranką prie arklo, atgalios nesidairoma ». Jam ir laiko nebuvo žiūrėti atgal, juk jau ėjo 32-truosius metus.

TREČIAS SKYRIUS

ALTORIAUS TARNYBOJE (NUO 1922)

Vikaras Lawrence, Mass. (1922-1927)

Klebonas Lowellyje, Mass. (1927-1929)

Klebonas Lawrence, Mass. (1929-1967)

Grįžti Lietuvon? (1931)

Klebonas ir jo Arkivyskupas: Juro santykiai su Cushingu

1. VIKARAS LAWRENCE (1922-1927)

«Kaip žmogus arkivysk. Matulaitis man atrodė panašus į kitus Bažnyčios dignitorius. Tik gal jame buvo jausti kuklumą, didžiadvasiškumą, mažakalbiškumą, patrauklumą ir spinduliavimą Kristumi».

Po kunigystės šventimų Juras pradėjo savo pastoracinį darbą. Ir tai būtent tame pačiame Lawrence, kurio klebonas veikliojo primicijanto jau nebepaleido, nes Virmauskis buvo Bostono kurijos paprašęs jo globotinį paskirti jo vikaru, juk jis nuo 1916 metų turėjęs vienas nešti visą parapijos reikalų naštą. Tokiu būdu neopresbiteris 1922.VI.19 d. tapo Virmauskio pagalbininku, kurio mėnesinis atlyginimas siekė 50 dolerių.

Kokia intencija ir nusiteikimais Pranciškus pradėjo vikarauti, mes suvokiame iš tuomet jo sustatyto Ryžto:

1.    Visa Dievo garbei Jo akivaizdoje;

2.    Tarnauti nuolankume;

3.    Mylėti neturtą — labdarą;

4.    Noriai darbuotis, kur Dievas siųs;

5.    Priimti paniekas, nedėkingumus;

6.    Praktikuoti apsimarinimus duosnume;

7.    Už blogą atsimokėti gerumu;

8.    Nematyti artimo silpnybių;

9.    Remti spaudą, lietuvių kultūrą, labdaringas įstaigas;

10. Būti gailestingu.

Dieve, padėk taip gyventi!

Kokiomis aplinkybėmis jis bandė įgyvendinti savo pasiryžimą ir kaip jam sekėsi, mes sužinome iš sekančio pasisakymo iš 1973 metų:

« Kun. Virmauskis 1916 m. buvo atvykęs klebonauti į sudrumstą parapiją. Jo pastoracijos sąlygos buvo nepavydėtinos, nes susitelkusieji prie Lietuvių Tautiškosios Katalikiškosios Bažnyčios terorizuodavo pasilikusius prie Šv. Pranciškaus parapijos. Klebonas ėjo kryžiaus kelius, bandydamas grąžinti atkritusius nuo Bažnyčios. Neturėdamas patirties šiame kovos lauke, jis prieš nezaliežninkus kai kada pavartodavo juos įžeidžiančias priemones, už ką atskalūnai atsikeršydavo. Šiaip jis buvo nuoširdus, sakramentinis, ne profesinis kunigas. Nors jis nebuvo didelių gabumų ar iškalbos, jis tačiau buvo verus Israelita. Jis buvo tapęs klebonu nebuvęs asistentu. Tai atsiliepė į jo santykius su nezaliežninkais. Bet kadangi patirtis yra geriausia mokykla, jis laikui bėgant keitė savo veikimo būdą. Tas pasikeitimas itin pastebimas 1929 m., Virmauskiui persikėlus į South Bostoną, kur ir parapija turėjo kitokį charakterį.

« Virmauskis buvo žemaitis, o aš aukštaitis, dėl to mūsų charakteriai buvo labai skirtingi, tačiau veikloje neturėjome jokių nesklandumų. Aš buvau ‘žmogus po valdžia pastatytas’ ir stengiaus būti 'paklusnus’ ». Nors abu kaip du arkliai vežė tą patį vežimą, vikaras vartodavo labiau teigiamas priemones, vengdamas suerzinimų, užsipuldinėjimų. « Iš viso nusprendžiau į ‘nezaliežninkus’ viešai nereaguoti ir net jų vardo neminėti. Šitaip pasielgdamas, aš neturėjau sunkenybių. Mėgau veikti su jaunimu; ir klebonas tam man davė pilną laisvę. Greta vyčių nedraudė mergaitėms įkurti sodaliciją, turėti studijų būrelius, lituanistikos pamokas, pastatyti veikalus. Klebonui rūpėjo išlaikyti gryną lietuvių kalbą. Prisimenu, kad valgant už pavartotą svetimžodį reikėjo į dėžutę, pastatytą ant stalo, įmesti po centą ».« Virmauskis buvo žemaitis, o aš aukštaitis, dėl to mūsų charakteriai buvo labai skirtingi, tačiau veikloje neturėjome jokių nesklandumų. Aš buvau ‘žmogus po valdžia pastatytas’ ir stengiaus būti 'paklusnus’ ». Nors abu kaip du arkliai vežė tą patį vežimą, vikaras vartodavo labiau teigiamas priemones, vengdamas suerzinimų, užsipuldinėjimų. « Iš viso nusprendžiau į ‘nezaliežninkus’ viešai nereaguoti ir net jų vardo neminėti. Šitaip pasielgdamas, aš neturėjau sunkenybių. Mėgau veikti su jaunimu; ir klebonas tam man davė pilną laisvę. Greta vyčių nedraudė mergaitėms įkurti sodaliciją, turėti studijų būrelius, lituanistikos pamokas, pastatyti veikalus. Klebonui rūpėjo išlaikyti gryną lietuvių kalbą. Prisimenu, kad valgant už pavartotą svetimžodį reikėjo į dėžutę, pastatytą ant stalo, įmesti po centą ».

Atsistojęs šalia praktiško šefo, Juras laisviau atsikvėpė. Svarbu ir naudinga jam buvo išeiti seminarijos mokslus, bet jiems pasišvęsti — ne jo dalykas. Jo vieta — parapija; jo darbas — sielų išganymas. Ir tam darbui jis atsidavė taip uoliai, kad neturėjo nei noro, nei laiko pagilinti savo žinias kokioje nors aukštesnio mokslo įstaigoje. Suprantama tad, kad pirmas jo viešas pasirodymas lietuvių visuomenėje buvo suorganizavimas X-tojo Vyčių seimo, kuris 1922.VIII.21-23 d. įvyko Detroite, Mich. Atidarydamas posėdį jis, be kitų pasveikinimų, perskaitė ir iš Lietuvos pavasarininkų gautąjį, kurį buvo atsiuntęs jų centro valdybos pirmininkas Juozas Eretas (g. 1896) 1.  Sugrįžęs iš jaunimo šventės, Juras tuoj įstojo į Lietuvių Darbininkų Sąjungą (LDS) ir bematant pradėjo rūpintis Darbininku,Darbininku,jos organu..

Sekančiais metais (1923.VII.29-31) Juras, vykdydamas savoo Ryžtą,, Worcesteryje pravedė XII Giedrininkų (t.y. studijuojančio jaunimo, tarsi Amerikos Ateitininkų) seimą. Šis jam buvo itin įdomus ypatingais svečiais, nes be kitų dalyvavo iš Šveicarijos Friburgo sugrpę daktarai Kazys Pakštas ir Jonas Navickas, Washingtone studijuojąs kun. F. Kemėšis (1880-1954), studentas P. Daužvardis (1895-1971), vėliau generalinis konsulas Chicagoje, ir, žinoma, akylusis bei judrusis vietos klebonas Jakaitis, kuris dar anksčiau buvo metęs akį į daug žadantį jaunuolį. Nuo dabar Lawrence’o vikaras, daugiau atstovaująs « Mortą » negu « Mariją », pradėjo išplaukt; į plačiuosius visuomeninius vandenis.

1 Iš sveikinimų L. Vyčių 10-jam seimui, žr. Vytis, 1922 m. 16 nr., 587 psl.


Šv. Pranciškaus vardo parapinė bažnyčia Lawrence, Mass.
Šv. Pranciškaus vardo parapinė bažnyčia Lawrence, Mass.

Kun. Pranciškus Juras Lawrence'o vikaras (1925).
Kun. Pranciškus Juras Lawrence'o vikaras (1925).


Kun. Pranciškus Juras su altoriaus tarnautojais.
Kun. Pranciškus Juras su altoriaus tarnautojais.

Šv. Pranciškaus parapijos Lawrence, Mass., didysis altorius.
Šv. Pranciškaus parapijos Lawrence, Mass., didysis altorius.


Šv. Pranciškaus parapijos Lawrence, Mass., choras
Šv. Pranciškaus parapijos Lawrence, Mass., choras 1930.XI.23 d.


Prelato Pranciškaus Juro klebonija Lawrence, Mass.
Prelato Pranciškaus Juro klebonija Lawrence, Mass.

Prel. Juro vasarvietė prie Atlanto Marblehead
Prel. Juro vasarvietė prie Atlanto Marblehead, Mass.

Klebonas Juras prie rašomojo stalo.
Klebonas Juras prie rašomojo stalo.

Šv. Pranciškaus parapijos bažnyčios altorių prižiūrėtojos ir puošėjos.
Šv. Pranciškaus parapijos bažnyčios altorių prižiūrėtojos ir puošėjos.

Parapijos tvarkdariai ir kolektoriai.
Parapijos tvarkdariai ir kolektoriai.


Klebono prel. Juro vikarai kun. A. Janiūnas ir kun. V. Paulauskas.
Klebono prel. Juro vikarai kun. A. Janiūnas ir kun. V. Paulauskas.

Švenč. Jėzaus Širdies Seserų namas Šiauliuose,
Švenč. Jėzaus Širdies Seserų namas Šiauliuose, kuriame planavo prel. Juras apsigyventi senatvėje.

Švenč. Jėzaus Vardo draugija šv. Pranciškaus parapijoje Lawrence, Mass.

Moterų draugija šv. Pranciškaus parapijoje Lawrence, Mass.

Šv. Pranciškaus parapijos Lawrence,
Šv. Pranciškaus parapijos Lawrence, Mass., tretininkai ir tretininkės 1933 m.

  

Arkiv. Jurgio Matulaičio atsilankymas Lawrence
Arkiv. Jurgio Matulaičio atsilankymas Lawrence (1926.IX.21).
(Kairėje klebonas Virmauskis su vikaru Pr. Juru, dešinėje kun. prof. Pr. Būčys).


Vvsk. Mečislovo Reinio atsilankymas Lawrence
Vvsk. Mečislovo Reinio atsilankymas Lawrence 1937 m. A. L. R. K. Federacijos XXVI kongreso proga.


Šv. Pranciškaus parapijos Lawrence 30 metų sukaktis 1933.V.30 d. (Viduryje sėdi prel. Krušas).

Kard. Richard Cushing ir prel. Juras po pamaldų su skautais
Kard. Richard Cushing ir prel. Juras po pamaldų su skautais 1953.V.30 d.

Lietuvių R. K. Susivienijimo Amerikoje Direktorių Taryba:
Lietuvių R. K. Susivienijimo Amerikoje Direktorių Taryba: (iš kairės į dešinę) Vincas Kvetkas, sekretorius; kun. Pr. M. Juras, dvasios vadas; Leonardas Šimutis, pirmininkas; G. Joneika, iždininkas; (stovi) dr. A. Rakauskas, daktaras kvotėjas; Petras J. Karašauskas, vicepirmininkas; Kastas Vencius, iždo globėjas; Matas Zujus, Garso redaktorius; Adolfas Paleckis, iždo globėjas. Pittsburg, Pa., 1938.V.9-12 d.

kunigai
Kun. Jonas Jančius, M. I. C., kun. Jonas Boll (Baltusevičius),
kun. Pr. M. Juras, kun. Ignas Albavičius.

Kun. Pr. Juras 1949.VI.22 d.
Kun. Pr. Juras 1949.VI.22 d. šv. Pranciškaus bažnyčioje Lawrence įteikia dr. Juozui Leimonui šv. Grigaliaus Ordeno insignijas. Kairėje prel. M. Krupavičius.

Vysk. V. Brizgio pagerbimas prel. Juro klebonijoje.
Vysk. V. Brizgio pagerbimas prel. Juro klebonijoje.

 

 

Klebonas Juras 1935 metais.
Klebonas Juras 1935 metais.

Šitaip susidaręs jau tvirtą pagrindą Amerikos lietuvių katalikų tarpe, Juras tuoj kreipė savo žvilgsnį į nūnai laisvąją Lietuvą. Ten jam iš spaudos buvo žinomas prel. Povilas Januševičius (1866-1948), kuris dėl savo atsidavimo vargšams, ypač apleistiems vaikams, pamestinukams, buvo tikras lietuviškas Paulietis. Norėdamas padėti jo vedamai Vaikelio Jėzaus gailestingųjų asmenų draugijai, Lawrence’o vikaras pasiuntė jam stambesnę auką. Dėkodamas už tokią paramą iš anapus Atlanto, sujaudintas gavėjas rašė (1923.IX.12) geradariui: «Kad ne Jūsų aukos, daug ir labai daug vaikų — beturčių-našlaičių būtų žlugę ».

Bet mūsų « Vincentas Paulietis » nėra vienintelis, kuris tarpininkaujant Jurui galėjo džiaugtis Amerikos pertekliais — prie tokių priklausė ir Tėvai pranciškonai Kretingoje. Jų vardu T. Jeronimas Pečkaitis (1885-1925) dėkojo jam (1924.11.21) už pagalbą atspausdinti vieno mano studentų Lietuvos Universitete, Juozo Tarvydo 2, dramą. « [Ją] kovo mėnesį atspausdinsime 2000 egzempliorių ir 1000 egz. Tamstos vardu tuojau išsiųsime ». Tai bene bus pirma Juro pinigais išleistoji knyga. T. Jeronimas taip yra sužavėtas savo mecenatu, kad jį tame pat laiške ragino prisijungti prie pranciškonų: « Grįžkite į Lietuvą; stokite į mūsų vienuolyną, o po kelių metų, jei Dievas leis, galėsime abu kartu nuvažiuoti į Ameriką kokiam laikui misijų vesti. Vėliau gi gal Dievas pašauks į tikrus misijonorius stabmeldžių tarpe ».

Bet iniciatingam Jurui neužteko siųsti pinigų Lietuvon, jis pats norėjo ten nuvykti. Kaip jis 1925 m. ten pateko ir ką ten patyrė, jis po pusės šimtmečio man atpasakojo šiais žodžiais3:

« 1912 metais atvykęs iš Lietuvos į Ameriką apsirgau nostalgija [...] Galvojau, kad čia besidarbuodamas tarp lietuvių, taipgi galiu pasitarnauti savo močiutei Lietuvai. Bet ant širdies gulėjo noras ją aplankyti [...] ir pabendrauti su namiškiais.

   2 J. Tarvydas, gimęs apie 1899 m., 1941.VI buvo išvežtas į Sibirą.

   3 Pasakojimas įvardintas Iš Amerikos per Romą ir Šventąją Žemę vyksta aplankyti Lietuvą (4 mašinraščio puslapiai be datos). Išlydėjimą į kelionę ir sutikimą sugrįžtančio iš jos aprašė Darbininkas, 1925.III.3, III.14, V.30, VI.30 d.

Šventaisiais jubiliejiniais 1925 metais Bostono kardinolas William O’Connellis [1859-1954] ruošė maldininkų kelionę į Romą [...] Mano klebonas Pr. Virmauskis patarė man prisijungti [...] nes per trejus metus nebuvau turėjęs atostogų [...] Kelionėje oras buvo palankus. Visi jautėmės lyg vienos šeimos nariai [...] Šventasis Miestas, katakombos, meno galerijos, o ypač didžiosios bazilikos, jose [laikomos] pamaldos buvo labai įspūdingos ir jaudinančios.

Susidraugavau su penkiais kunigais, kurie buvo pasiruošę iš Romos vykti į Šventąją Žemę. Jie ir mane prikalbino [...], gavau kardinolo leidimą. Kai iš Romos nuvykau į Kristaus prakaitu ir krauju aplaistytą šalį [...], man vaizdžiai sužibėjo skaudusis Kristaus gyvenimas, o Šventasis Raštas darėsi dar šventesnis [...] Pats atsilankymas yra geriausios rekolekcijos.

Iš Palestinos per Kairą, Veneciją, Paryžių ir Berlyną patraukiau į Lietuvą. Kelionė buvo labai nuobodi [...] Norėjau kuo greičiausia atsirasti savo tėvynėje — Lietuvoje » [...] Dėl to jis nematė Egipto piramidžių, nei Dožų rūmų, nei blizgančių Šveicarijos Alpių, nei Paryžiaus Eifelio bokšto ir Berlyne nevaikščiojo Unter den Linden. « Prieš akis — tęsia pasakojimą Prelatas — stojo Valančius, Baranauskas, Karevičius, Maironis ir kiti Tėvynės Sargai [...] Prisiminiau Vargo mokyklą. Prisiminiau eilę piktų rusifikatorių ir būrius rezistencijos vyrų, kurie velijo būti ištremti į Sibirą ar nužudyti, negu užgesinti savo širdyje liepsnojančią Dievo ir Tėvynės meilę. Aidėjo ausyse žodžiai: ‘Kad tu, gude, nesulauktum... Netaip bus, kaip nori... Bus, kaip Dievas duos... Ne tavo priesakai nedori’. Kas supras lietuvių ryžtą, kurie žuvo ties Vilniumi, Klaipėda, Širvintais, Giedraičiais [...] Neveltui Lietuva yra didvyrių žemė, Terra Mariana [...]

Lyg iš miego pabudus [...] pasirodė ašaromis ir krauju aplaistyta mano močiutė Lietuva [...] Trumpam laikui Kaune buvau apsistojęs Versalio (Versailles) viešbutyje, bet veikiai mano dvi seselės, kurios buvo įstojusios į Seserų Kazimieriečių vienuolyną, iškvietė mane į Pažaislį. Iš ten nuvykau į Šiaulius ir pas brolį Roką į Bridų kaimą. Šio nebesuradau [...], nes gyventojai buvo išsikraustę į viensėdžius [...]

Šalyje išorinė nuotaika buvo kitokia negu buvau palikęs išvykdamas 1912 metais [...] Tačiau džiugino mane senų ir jaunų, mokytų ir bemokslių patriotizmas [...] Kitas džiugus reiškinys buvo jaunimo veržlumas į mokslą [...] Bet nemažas mokytojų kiekis, man atrodė, nebuvo religiškai nusiteikęs. Malonu buvo patirti, kad mokyklos kapelionai tinkamai eina savo pareigas [...]

Trečias reiškinys, [kuris] mane domino, [buvo] senų ir jaunų, mokytų ir bemokslių ryžtas jungtis meilės, pagarbos ir bendradarbiavimo ryšiais [...] Ypatingai mane džiugino ateitininkų ir pavasarininkų sambūriai [...] Brolis Rokas [...] nusivežė mane į savo ūkį. Mane buvo įspėjęs, kad tą sekmadienį pavasarininkai pas jį turės savo susirinkimą [...] Popietėje jie pradėjo rinktis, ne pavieniai, bet pulkeliais. Nėjo tyliai [...] o dainuodami, [taip kad] iš visų keturių pusių aidėjo, aidėjo lietuviškos dainos. O jos tokios gražios, taip žavios [...] Dalyviai iš manęs norėjo išgirsti, ką ir kaip Amerikoje veikia lietuviškasis jaunimas, vyčiai. [Klausytojų] veiduose spindėjo paprastumas, nekaltumas, nuoširdumas, noras praplėsti savo akiratį ».

Sugrįžęs į Kauną, Juras vėl džiaugėsi atgyjančiu Pažaislio vienuolynu, kurį rėmė taip dosniai, kad jo Vyresnioji sesuo Immaculata Amerikon grįžtančiam be ceremonijų įdavė visą glėbį prašymų. Kad ji neveltui kreipėsi į jį, sužinome iš 1925.V.15 d. jam siųsto laiško: « Nuoširdžiai dėkoju Tėveliui ir už naują auką, kad iš Šv. Kazimiero Draugijos galime paimti knygų ir kitų daiktų už 1000 litų, kuriuos žadėjote apmokėti. Už [mums] paliktuosius pinigus [...] Kapelionas nupirko mums arklį ir pakinktus [...] Altorių ir šulinį rengsime vėliau, nes dabar iki rugsėjo mėnesio stengiamės įrengti mergaitėms pensijonatą [...], [kurio įrengimas] kainuos apie 18.940 litų [...] Amerikoje didelę viltį turiu Jumyse, Tėveli [...] Nepamirškite taip pat apie kandidates Pažaislio vienuolynui, nes atidarius penktą gimnazijos klasę, reikės anglų kalbos žinovių ». 1925. VII.3 d. ji dėkojo jam už « prisiųstas įvairaus turinio knygas », o 1925.

IX. 17 d. Lawrence’o vikarui, kurį apsukri vyresnioji laikė tikru Kalėdų seneliu, pranešė, kad pas jį atvyks jos atstovas kun. Vincas Dargis (1870-1946) « su tuščiais kišeniais » ir prašė « juos pripildyti». 1926.1.20 d. ji džiaugėsi, kad Juras prie jo užsakytojo altoriaus papildomai dar prijungė tabernakulą. Tuojau jam priminė ir kanalizacijos reikalą. «Iš Tėvelio Jakaičio kišenės jau išėmėme virš 2000 dolerių, o [kitiems] 2000 mokėti gal Tėvelis nors dvidešimtai jų daliai gausite geradarį [...] Be to [...] pradėjome rūpintis varpų įkabinimu į bokštą [...] Kainuos mažiausia 1000 dolerių ». 1926.VII.22 d. ji džiaugėsi: « Vakar parsigabenome tabernakulą [...] Už muitą [...] užmokėjome 706 litus. Paliuosavimo iš valdžios negavome ». Ir į šitą netiesioginį prašymą vyresnioji gavo teigiamą atsakymą, nes 1926.VIII.30 d. tam « mecenatui be atsisakymo » pranešė: « Čekį sumoje 150 dolerių gavau ».

Nenuostabu tad, jei kazimieriečių kapelionas kun. J. Jakaitis 1925. XII.25 d. rašė Lawrence’o vikarui: « Tavo atsilankymas Pažaislyje yra neužmirštinas. Didžiausį įspūdį palikai iš visos Amerikos lankytojų ».

Sugrįžęs 1925 m. gegužės mėnesį į Lawrence’ą, dosnusis vikaras gyvai susirašinėjo su Pažaisliu, ir tai ne tik su amžinai kalėdojančia ses. Immaculata, bet ir su vienuolyno dvasios vadu Jakaičiu. Iš ten šis 1926. XI. 14 d. rašė savo konfratrui: « Nustebinai mane laišku su čekiu. Gyvenime aš buvau pratęs tik sąskaitas gauti, o čekius tik rašyti. Dabar gi priešingai atsitiko. Tavo atjautimas yra giliai sujaudinantis. Taigi nuoširdžiai Tau dėkoju [...] Sveikinu, beje, su LDS [Lietuvių Darbininkų Sąjungos] vadovybe! [...] Į [vienuolyno] remontą savo sukišau apie 4.000 dolerių. Dar daug yra vietos! [...] Nuo Tavęs nieko neprašau, bet gal kartais kokia rinkliava ar loterija Pažaislio naudai būtų galima? Patsai žinau, kad jau [esi] mums be galo dosnus, virš savo galimybių! ».

Juro dosnumas be abejonės plaukė iš gailestingos širdies. Tačiau padėdamas kitiems, jis patyrė, kad pinigais gali ir sau ką laimėti, būtent moralinį pasitenkinimą bei kitų prielankumą, kas jam padėjo praplėsti savo įtaką visuomenėje.

1926 metai paženklinti susitikimu su kilnios dvasios arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu (1871-1927), kuris (VIII.21) vizitavo Lawrence’ą. Stebėtina, kad jo atsilankymas Jurui ypatingo įspūdžio nepadarė. « Arkivyskupui atvykus teikti Sutvirtinimo Sakramentą [...] — taip prisimena tuometinis Lawrence’o vikaras savo laiške (1975.11.20) — mano mintys buvo nekreiptos į apeigas. Be to, prieš akis stovėjo arkivyskupui pagerbti banketas [...] Dalyvavo labai daug žmonių [...] Ką arkivyskupas kalbėjo, neatsimenu; tik žinau, kad aš buvau susirūpinęs, ką reikės pasakyti, kai būsiu pakviestas tarti žodį ».

Stebėtina taip pat, kad Darbininkas tik po trijų savaičių teminėjo tą įvykį, ir tai tik protokoliškai: «Šv. Pranciškaus parapiją aplankė arkivysk. Matulevičius su palydovu gerb. kun. prof. Būčių. Suteikė Sutvirtinimo Sakramentą [...] Apie ketvirtą valandą Palangoje [poilsio parke] įvyko banketas. Visų pirma prabilo [...] kleb. Virmauskis, kurio rūpesčiu Jo Ekscelencija atvyko. Kalbėjo [ir] gerb. prof. kun. Būčys, tvėrėjas vietinio [Amerikos Lietuvių Rymo Katalikų] Federacijos skyriaus. Taipgi išgirdome stiprų Juro balsą [...] Ant galo žmonės nudžiugo, kada prabilo arkivyskupas. Jo rimta kalba visiems patiko »4.

Nepasitenkindamas šia sausa korespondencija, šios monografijos autorius kreipėsi papildymo į Prelatą, kuris šitaip atsiliepė (1975.11.20): « Kaip žmogus [Matulaitis] man atrodė panašus į kitus Bažnyčios dignitorius. Tik gal jame buvo jausti kuklumą, didžiadvasiškumą, mažakalbingumą, patrauklumą ir spinduliavimą Kristumi». Nors vikaras brangiam svečiui jautė didelę pagarbą, tačiau, kaip tame pat laiške pažymi, artimesnis jam buvo Būčys: « Kartu su juo gyvendamas ištisus metus Tėvų Marijonų vienuolyne Chicagoje ir besiklausydamas broliukams duodamas puikias apmąstymams mintis, buvau labai jį pamylėjęs ».

Kilniems svečiams išvažiavus, Juras tuoj išsiskubino į Waterburį, kur (1926.VIII.24-26) įvyko ALRK Federacijos kongresas. Ten jis pirmą kartą asmeniškai susitiko su savo būsimu biografu, kuris tuomet atstovavo pavasarininkams. Štai ištrauka iš kongreso protokolo: « Prezidiumo pirmininkas [kun. dr. J. Navickas] trumpai paliečia Lietuvos nepriklausomybės išsivystymą ir teisių įgavimą. Primina, kad kai kurie tais laikais Šveicarijoje gyvenusieji žmonės daug prisidėjo savo darbu, kad Šveicarija pirmoji po Vokietijos pripažino Lietuvą nepriklausomą » 5.

———————

4 «Pempės» korespondencija iš Lawrence, Mass., žr. Darbininkas, 1926.IX. 14 d.

5   Amerikos Lietuvių R.K. Federacijos XVI kongreso protokolas, Waterbury, Conn., 7-8 psl.

Toliau protokole skaitome: « Prof. dr. J. Eretas gražioje savo kalboje nušviečia pasidarbavimą lietuvių išgavime Šveicarijos pripažinimą Lietuvą nepriklausoma [...] sakosi nežymiai prisidėjęs prie to darbo, nebent tuo, kad rašinėdavęs tenykštėje spaudoje apie Lietuvą ir jos reikalus. Ragino katalikišką visuomenę ir organizacijas daugiau burtis bendrumon [...] paduoti vieni kitiems — seni jauniems, jauni seniems ranką »6.

Buvo aišku, kad toks uolus kunigėlis ir vikrus visuomenininkas neilgai vikaraus pas Virmauskį, o pirmai progai pasitaikius bus pakeltas. Tatai įvyko 1927 m. balandžio pradžioje, kada arkivysk. O’Connellis jį siuntė į Lowellį, Mass., klebonauti. Gandas, kad Juras ketina klebonu vykti į Lowellį, buvo pasiekęs ir Marijonus, kurių vardu kun. dr. J. Navickas, 1925 m. perėjęs pas juos, — iš Marian Hills, kur auklėjo jų naujokus, — 1927 m. pavasarį jam rašė: «Nejaugi Tu pasirinktum Lowellį vietoje Marian Hills. Susimildamas Pranuti, neatidėliok, nes paskui patsai gailėsiesi. Laukiu Tavęs aš, laukiame visi! » Bet ir šįkart Navickui nepavyko — Juras nuvyko į Lowellį, nors nelengva buvo skirtis su sena vieta, nes buvo « suaugęs su parapijiečiais ir pamylėjęs vaikučius bei jaunimą, su kuriais glaudžiai » bendradarbiavo 7.

———————

  6  Ten pat, 8 psl.

   7 Prel. Juro pranešimas autoriui: Kun. Pr. Juras skiriamas klebonu į Šv. Juozapo parapiją, Lomeli, Mass. (mašinraščio 5 psl. be datos), 1 psl.


2. KLEBONAS LOWELLYJE (1927-1929)

«Jo atvykimas buvo Dievo Apvaizdos spindulys ».

Lowellis, kiek didesnis už Lawrence, vertėsi vilnų ir medvilnės apdirbimu, iš ko duoną pelnė keli šimtai lietuvių. Šioje kuklioje Šv. Juozapo parapijėlėje, prie kurios priklausė apie 150 šeimų, Juras nūnai turėjo atlikti savarankiško dvasios vado stažą. Jo džiaugsmą dėl paaukštinimo gerokai suvaržė susirūpinimas bei nuogąstavimas, nes vikaraudamas pašonėje dažnai susitikdavo su lowellieciais, kurie savo parapijėlę nupiešdavo tamsiomis spalvomis. Nesistebime dėl to, kad Darbininkas (1936. V.29) parapijos sidabrinio jubiliejaus proga apie tuometinę situaciją štai ką rašė: « Tuo laiku katalikų vieningą darbą laisvamaniai ir komunistai buvo pradėję ardyti ir per katalikų neapsižiūrėjimą bei apsileidimą, jie pradėjo spraustis į katalikų draugijas » 8. Nuostolingas buvo ir trūkumas profesionalų bei šiaip intelektualų, nes parapijiečių masė, kurią sudarė darbininkai su juodadarbiais, nepajėgė iš savęs atsispirti ateistams. Laimė gi, kad daugumas jų buvo geraširdžiai žmoneliai, kurie džiaugėsi salaukę ryžtingo klebono. « [Pirmame] pamoksle nuoširdžiausias mano prašymas buvo su manimi melstis, darbuotis sielų išganymui ir pasitikėti Dievo pagalba » 9.

———————

 8 25 metų sidabrinis jubiliejus Šv. Juozapo parapijos — Lowell, Mass., žr. Darbininkas, 1936.V.29 d.

 9 Kun. Pr. M. Juras skiriamas klebonu į Šv. Juozapo parapija, Lowell, Mass.. 1-2 psl. (Mašinraščio 5 psl.).

Nežiūrint šilto parapijiečių nusiteikimo, Juras Lowellyje jaukiai nesijautė, nes klebonija buvo aptriušusi, o bažnyčia tik už poros blokų ir ji pati susigūžusi tarp ją supančių šiukšlynų. Tad nenuostabu, kad naujas klebonas iš pradžių apsivylė ir jautėsi nustumtas į pilką, vargingą užkampį. Tą tuoj užuodė, dar anksčiau jį įspėjęs Navickas, kuris jam (1928.IV.24) iš Hinsdale, Ill., rašė: «Gaila, labai gaila, kad įlindai į skylę [...] Vakar rašė tėvelis Būčys, dabartinis generolas. Jo žodžiai: ‘Gaila, kad Juras nebedrįsta stoti į mūsų kongregaciją’ ». Juodu kaip toliau stovį nepastebėjo, jog Juras taip stipriai yra įsitvirtinęs savyje, kad jam sunku buvo įsijungti į kokį nors vienuolišką kolektyvą, kuris šiuo ar tuo apriboja individą.

Norėdamas sugriauti tą sieną, kuri būtų galėjusi atskirti jį nuo savo parapijiečių, klebonas, vos atsikėlęs, bažnyčios rūsyje, kuris buvo panašus į niūrų sandėlį, įrengė dailią svetainę su estrada, tinkama prakalboms, o ypač vaidinimams. Šiais jis bematant pagavo jaunimą, kuris degte degė noru scenoje parodyti savo gabumus. Bet tais « parodymais » smarkiai susidomėjo ir suaugusieji, kuriems šiaip joks menas nebuvo prie širdies. Dėl to ir jie savo klebonėliui buvo dėkingi, kad jis savo repertuaru vakarais svetainėje vaizdžiai parodė, ką jis priešpiet savo pamoksluose buvo išdėstęs. Tuo jis, senas blaivininkas, prieš karčiamą pastatė tokį meną, kuris glostė ir pakėlė parapijiečių širdį. Kadangi tie vaidinimai buvo dalis jo pastoracijos, jis dažniausiai pats ir režisavo, ir, — jei kunigo orumas tai būtų leidęs, — jis, įtikimiausiai, ir pats būtų vaidinęs. Teatrališki jo palinkimai ne tik vietoje organizavo trupę, kuri, pavyzdžiui, pastatė dramą Piloto duktė, bet su gastrolėmis apkeliavo ir gretimas parapijas. Tuo dar nepasitenkindamas, Juras, klebonas ir «teatro direktorius» viename asmenyje, dar iš Lawrence’o parsikvietė sodalietes, kurios Lowel-lyje vaidino pjesę Motinos meilė.

Kad jam nepritrūktų « artistų », Juras tuoj suformavo įvairius jaunimo būrelius bei sodalicijas ir joms vasaros metu ruošė kursus, kuriuose buvo dėstoma gimtoji kalba bei Lietuvos istorija. Kadangi šios pamokos buvo pamargintos žaidimais bei dainomis, jaunimas veržte veržėsi į svetainę, kuri suaidėjo linksmu klykavimu. Šis smagusis jaunimėlis sekmadienio vakarais užliedavo ir kleboniją, pripildydamas ją tokiu klegesiu, kad klebonėlis turėjo sau pastatyti atskirą « poilsio buveinę ».

Tą Juro varomą atnaujinimo akciją veikiai pastebėjo ir kitataučiai, kaip parodo vietiniame laikraštyje pasirodžiusi korespondencija 10.

———————

10 «Within a few weeks the Lithuanian people of Lowell were all working under his direction. The basement was entirely made over and a parish hall constructed. The spiritual revival has been every bit as spectacular as the transformation of the church. Last fall Father Juras established a Sunday school. An innovation is the weekly publication of the ‘Parish Bulletin’ ». Unified, efforts of parishioners and pastor of St. Joseph’s Lithuanian Church have brought about transformation in a year, žr. The Lowell Sun, 1928.IX.1 d.

Nepasitenkindamas jaunimu, klebonas subūrė ir darbininkus, kurie kaip LDS nariai jam mielai ėjo į talką. Iš jų darbų žymėtinas pašalinimas to laužo, kuris prie bažnyčios savo supuvusiais lentgaliais, sulūžusiais rakandais ir surūdijusiais vežimais kenkė dievnamio orumui. Juras nupirko tą « šiukšlyną » ir parapijiečių pagalba visą vietą švarutėliai nuvalė. Praeiviai stebėjosi, kaip visas pulkas lietuvių, apsišarvavusių kastuvais, grėbliais ir šakėmis, apvalė bei išlygino tą žemę, kuri vėliau buvo apsėta žole ir apsodinta medeliais bei krūmeliais.

Kadangi klebonui per trumpą laiką pavyko ir religiškai pakelti parapiją, lowelliečiai su pasitikėjimu žiūrėjo į ateitį, kuriai jis jau buvo audęs toli siekiančių planų. Tačiau jam nebuvo lemta juos įgyvendinti, nes 1929.V.15 d. Bostono kurija jį paskyrė Lawrence’o klebonu, liepdama tuoj užimti naują vietą. « Išsikėlimą iš parapijos, kurioje apaštalauti buvo vienas malonumas bei džiaugsmas, ir išvykimą į parapiją, skęstančią skolose ir rūpintis nebaigtos bažnyčios statyba, priėmiau kaip atgailą » 11. Iš tikrųjų sunku bus bažnytinį gyvenimą, kuris susikoncentravo į rūsį, užkelti į dienos šviesą ir duoti jam sekmadienio orumo.

Pildydamas gautąjį įsakymą, Juras staigiai išvyko iš pirmos savo parapijos, kur jis — kaip vėliau pažymės Darbininke — « mokėjo nuosekliai ir draugingai sutraukti visas sutrūkusias parapijos jėgas į vieną bendrą kūną [...] Ačiū jo drąsiam nusistatymui, jis nušvietė katalikams priešų žalingus darbus [...] Jo atvykimas buvo Dievo Apvaizdos spindulys » 12. O The Lowell Sun, su kuriuo jis irgi palaikydavo gerus santykius, išlydėjo jį su pagarbos ir dėkingumo žodžiais 13.

———————

   11 Kun. Pr. M. Juras skiriamas klebonu į Šv. Juozapo parapiją, Lowell, Mass., 4 psl.

   12 25 metų sidabrinis jubiliejus Šv. Juozapo parapijos — Lowell, Mass., žr. Darbininkas, 1936.V.29 d.

   13 «The people of St. Joseph’s Lithuanian Church were greatly shoked to learn that Rev. Juras received order to report at St. Francis Church in Lawrence. The news at first was not credited, as the people felt that their zealous and energetic pastor could not reasonable be taken away in the midst of the many new activities he was under way for the upbuilding of the parish », žr. The Lowell Sun, 1929.V.15 d.



3. LAWRENCE’O KLEBONAS (1929-1967)

«Ar daug kam šiandien būtų žinomas Lawrence be kun. Pr. Juro? Jis tą lietuviškąjį židinį išnešiojo po visą Ameriką važinėdamas ir skraidydamas» (Simas Sužiedėlis, žr. Darbininkas, 1951.V .25).

Naujoji Juro Šv. Pranciškaus vardo parapija buvo 1903 metais įsteigta mažos, vos 70 šeimų skaitančios lietuvių kolonijos, kurios daugumą sudarė tekstilės fabrikų darbininkai. Kadangi parapija augo tik lėtai, ji po 50 metų teskaitė vos 300 šeimų su 1500 asmenų, kuo ji buvo viena iš mažiausių Amerikos lietuvių tarpe. Kadangi per tą laiką socialinė jos padėtis mažai tepasikeitė, parapijiečių daugumą sudarė mažai išsilavinę žmoneliai, nepajėgiantys daryti įtakos miestui, turėjusiam 80.000 gyventojų. Taigi, Lawrence’o parapija negalėjo girtis žymia praeitimi ir kartu nelaukė geresnės ateities.

Viena stambiausių kliūčių buvo tos skaitlingos šeimos, kurios priklausė prie 1916 m. įkurtos tautinės bažnyčios. Kadangi Virmauskio laikais (1916-1929) tebuvo pavykę tik dalį « nežaliežninkų » atitraukti nuo schizmos, Jurui perėmus jo parapiją, Lawrence dar skardžiai aidėjo tie ankstyvesni barniai. Piktas šūkis « Mes ir jie » skaudžiai skyrė abu lagerius, kas kitataučių akyse labai žemino visos kolonijos vardą.

Kita bėda —— trūkumas intelektualų, nes Juras iš Lowellio sugrįžęs Lawrence tesutiko, kaip vienas jo artimų bendradarbių pasakė šios monografijos autoriui, «paprastus žmonelius, nes iš senesniųjų nebuvo nei labiau išsilavinusių, nei socialiai iškilusių. Tiesa, ne vienas iš jų vaikų prasimušė, tačiau tokie greitai dingdavo iš Lawrence’o ». O Daugelis tų neskaitlingų inteligentų nerado bendros kalbos su klebonu.

Visokiais atžvilgiais įtemptai situacijai sušvelninti, Juras, kuris tik « su baime ir drebėjimu » buvo sugrįžęs iš Lowellio, užmezgė santykius su liberalais, kurių vadai — dr. Kazys Mykolaitis (1884-1942) ir advokatas Fortūnatas Bagočius (1887-1951) — čia stipriai reiškėsi. Pirmas tuomet Lawrence gydytojavo ir kartu, priklausydamas prie vienos ložės, veikdavo prieš « rymiečius », o antras, advokataudamas Bostone ir jo apylinkėje, rikiavo čia savo antiklierikališkus šalininkus. Naujam klebonui pavyko abu bent taip nuteikti, kad jiedu savo viešose kalbose susilaikė nuo aršesnių puolimų.

Nors tai buvo šviesus spindulys paniurusioje padangėje, Jurui reikėjo daug triūso ir širdies tiltams statyti ne tik tarp parapijiečių ir atšalusių, bet ir savo avelių tarpe, kurios neretai besiožiuodamos klebonui padarydavo nemalonumų. Būdavo įtempimų, kuriuos linksmesnis žodis būtų galėjęs suminkštinti, bet tokioms situacijoms išgelbėti, Jurui trūko humoro.

Daugiausia jis nusivylė « tautinės bažnyčios kunigužiu Mykolu Valadka ». Šis, 1904 m. gimęs Dzūkijoje, Kaune buvo lankęs Kunigų seminariją ir V.D. Universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą. 1927 m. neramusis blaškuolis emigravo į Urugvajų, kur Rytų apeigų arkivyskupas jį įšventino į kunigus. Vėliau Scrantone, Pa., dar lankė lenkų tautinės bažnyčios seminariją. Persikėlęs į Lawrence’ą, Valadka Jurui pažadėjęs greitai vėl išvykti ir savo pasekėjams patarti grįžti į popiežiaus vedamą Bažnyčią, bet savo žodžio neišlaikė. « Man tas daug kainavo », skundėsi Juras.

Būdamas tikras aktyvistas, Juras panaudojo visas priemones, kuriomis jis tikėjosi galįs pasiekti bei paveikti visuomenę. Dėl to jis su pamokslais bei paskaitomis nesulaikomai vykdavo į visokius suvažiavimus, seimus, sukaktis, jubiliejus ir dar kitokius parengimus. Tuo dar nepasitenkindamas, jis tuos, kurių nepasiekė gyvu žodžiu, bandė įtaigoti straipsneliais bei korespondencijomis, kurių laikraščiuose bei populiariuose leidiniuose atspausdino keletą šimtų. Jeigu dar pridėsime jo per radiją pasakytus žodžius, turėsime pripažinti, kad vargu ar rasime Amerikos lietuvių tarpe tokį « bruzdelninką », kuris per pusę šimtmečio taip gausiai būtų kreipęsis į savo tautiečius.

Išvidinė jo veikimo žymė — kad jis, kaip jo konfratras A. Juška (1913-1977) teisingai pastebi, dvasiškai nėra nė joks novatorius, o ištikimas skelbėjas tradicinio bažnytinio mokslo bei kitų suformuluotų tautinių siekių. Juk mokslo pasaulis jam buvo svetimas, dėl to svetimas jam buvo ir bet koks kvestijonavimas bei pagvildenimas Bažnyčios skelbiamų tiesų. Dėl to jis niekad nemaištavo, net nebandė naujoviškai interpretuoti amžinąsias tiesas; taigi reformatoriškos dvasios jame nė krislelio. Maceinos samprotavimuose jis toleruodavo naujoviškus užmojus, kurių jis pats, pranciškoniškai jausmingas, išgvildenti nesiėmė.

Jo pasisakyme pastebime porą stilių — pranciškišką ir jurišką. Jaunuoliškas Pranciškus Juras, — kaip parodo jo straipsniai, išspausdinti, pavyzdžiui žurnaluose Moksleivis ir Vytis, — rašo jausmingai, gyvai ir vaizdžiai. Tuo jis iškart pagauna širdies miražų sužavėtą jaunimėlį. Jaunuoliškos ugnies kurstomas, jis tuomet net ištisas dramas sukurdavo. Bet pažabojus Jurą kunigo pareigoms, klieriko poeziją greitai nustelbė eilinio klebono proza: vietoje pagaunančių vaizdų — paskolintos sąvokos, vietoje pulsuojančių išgyvenimų — mokyklinis dėstymas, kur visas pasisakymas virsta profesiniu ir tonas pamoksliniu. Aiškiai jausti, kad Juras įsisėdėjęs Lawrence, įvargintas begalės visuomeninių įsipareigojimų, pradėjo naudotis « modeliais », kuriais tam tikri pamokslų rinkiniai kunigams « palengvina » darbą. Vadinasi, profesinė gamyba išstūmė asmeninę kūrybą, blykstelėjusią jaunomis dienomis.

Pasinaudoju dviejų mūsų jaunosios inteligentijos atstovų-akademikų, atvykusių po Lietuvos okupacijos, Juro kaip pamokslininko ir kalbėtojo charakteristika. Vienas jų yra kunigas, kitas pasaulietis. Abu nuodugniai yra pažinę Jurą bei jo veiklą, todėl jie kompetentingai gali pasisakyti apie antrąją jo darbuotės fazę.

Kunigas: Juro balsas palyginti stiprus, tonas aukštas, graudžiai vibruojantis. Sakiniai paprasti, pusėtinai sklandus. Jis kalba ne monotoniškai, pabrėždamas kai kurias mintis. Šiaip jo kalbėjimo būdas pamokslinis, pakeltoje tonacijoje. Juras dažnai pabrėžia atvirumą:    «Esu atviras »,

« Būkime atviri ». Tuo pačiu jis bando būti nuoširdus bei įtikinantis, bet tuo gal tik « perpresuoja » mintį. To, ką vadiname stiliumi, jis nekultivuoja, kalbos neliteratūrina: jokių įvaizdžių, subtilesnių palyginimų, minties kristalizavimo bei jos žaidimo, išskyrus kartais įpinamus pavyzdžius. Svarbesniais atvejais savo viešą žodį pasirašo, sudėstydamas daug ką iš svetimų, jau gatavų pavyzdžių. Kai kada ištisai panaudoja vieną kurį autorių, kurio betgi nemini.

Pasaulietis: Juras perdaug nesiveržė į pagrindinius paskaitininkus. Tuo atžvilgiu Bostono apylinkėje jį lenkė kun. J. Švagždys (1882-1965), pasižymėjęs minties gilumu ir sąmojumi, ir kun. Pr. Strakauskas (1896-1962), turėjęs neabejotinų oratorinių gabumų. Kitur vyravo prel. J. Balkūnas (g. 1902) ir L. Šimutis (1892-1975). Šie gebėjo veikti auditoriją « patosu ir griausmu », ko trūko Jurui. Paskui jis naujus ateivius statė į priekį: J. Leimoną (1900-1963), kun. J. Prunskį (g. 1907), St. Ylą (g. 1908), nes jis pats jautėsi mažiau pajėgus ir savo iškalba ir idėjomis. Pamoksluose jis dažnai kartojo Evangelijos citatas, o prakalbose — įvairias (svetimų) sentencijas. Kalbėdavo kiek užsidegęs, pabrėždamas kas jam rodėsi svarbu. Neatsisakydavo, jei reikėdavo kokiai iškilmei pasakyti pamokslą; mat, tokiu atveju turinys daug galvosūkio nesudaro. Jo stilius neprašmatnus, neišdailintas 14.

———————

14 Iš šitos apžvalgos turėtų paaiškėti, kad Juras nei sakytu nei spausdintu žodžiu nepasiekė meistriškumo ir dėl to nepateko nei į mūsų retorikos nei j mūsų literatūros istoriją ir kad jis taip pat moksle neskynė laurų. Bet kadangi vietomis jo paskaitose bei straipsniuose ir pamoksluose užtinkame naudingos medžiagos dar rašytinai Amerikos Lietuvių Kultūros Istorijai, knygos pabaigoje dedu jo reikšmingesnių pasisakymų sąrašą 313-321 psl.

Kitas dvasininkas būtų sukniubęs po tokia našta, bet klebonas Juras, turėdamas prieš akis Valančiaus pavyzdį, nepabūgo. Tatai jį tik paskatino morališkai tobulinti bei šviesti savo kuklią kaimenę, kuo jis — Aisčio žodžiais — « sugebėjo vieną smulkesniųjų parapijų pakelti į vieną pranašiausiųjų lietuviškų parapijų visoje Amerikoje » 15.

Bet jis turėjo — kaip paliudija jam artimas pasaulietis, Simas Sužiedėlis, viename pranešime autoriui — dar ambicingesnių planų: «Apie 1948 metus bėgliams Amerikoje atsirandant, jam rodėsi, kad jo parapijoje bus galima sukurti visas kitas kolonijas prašokstantį kultūros židinį». Iš vienos pusės jis tai bandė daryti iš tikro noro tarnauti Bažnyčiai ir lietuvybei, iš kitos — nesunku pastebėti, kad tam jį sugundė taip pat savotiškas besoin de grandeur, noras iš savo provinciško siaurumo išsilaisvinti ir prasimušti į lietuviškas ir gal net į amerikoniškas platybes.

Tai įsakmiai patvirtina eilė jo užmojų, kurių tarpe užtinkame ir šią 1963 m. pradėtąją akciją: « Kardinolas Cushingas — aiškino Juras man 1976 m. — Lawrence’o rajone norėjo įkurti Confraternity of Christian Doctrine, kuri turėjo jaunimui paruošti vadų. Aš patariau savo viršininkui pagerbti etnines grupes ir paskirti centru Šv. Pranciškaus lietuvių parapiją, kuri Lawrence turi gerą vardą. Neabejojau, kad etninės parapijos bus patenkintos, gal tik išskyrus prancūzus. Cushingas tam kursui paskyrė mano parapiją. Prašiau, kad mano asistentą kun. A. Janiūną paskirtų direktoriumi. Kai šis buvo iškeltas į Bostoną, tada jo vietą užėmė į mano parapiją paskirtas kun. J. Fratic 16. Direktoriams išvykus, pamokos liko nutrauktos ».

———————

15 Pasisakymas viename nedatuotame laiške šios monografijos autoriui.

16 Jis toje vietoje liko nuo 1964.IV.18 iki 1966.IX.27 d.

Bet pavojus, kad gali nepasiekti savo tikslo, jo dar anksčiau nebuvo sulaikęs nuo ekspansijos į visą Ameriką. Kokiame platume jis tuomet išplėtė savo akciją, aiškėja pavyzdžiui iš laiško, kurį jis 1950.1.14 d. siuntė Cushingui, pranešdamas apie savo funkcijas lietuvių tarpe. Rašė esąs 1. Lietuvių Darbininkų Sąjungos (LDS) pirmininkas ir jos laikraščio Darbininkas generalinis manedžeris. 2. Nukryžiuoto Jėzaus Seserų vienuolyno rėmėjų pirmininkas. 3. Lietuvių Kultūros Instituto pirmiminkas. 4. Lietuvių Kunigų Vienybės vicepirmininkas. 5. Lietuvių Katalikų Studentų Sąjungos dvasios vadas. 6. Vienas iš Lietuvių Katalikų Federacijos direktorių, atstovaujančių jai Lietuvių Tautinėje Taryboje. Jei prie to dar pridėsime, kad Juras tuomet ėmė traukti iš Europos atvykstančius bėglius į Lawrencę ir be to dar žinoma, kad jis tuo pačiu laiku globojo Darbininką, Laučkos inspiruojamas įkūrė Eglutę ir bandė perimti iš Vakarų Vokietijos atsikraustančių Aidų leidimą ir be viso to tame 1948-1951 m. laikotarpyje išleido net dešimtį knygų, kurių amplitudė siekė nuo Maceinos filosofijos iki Banaičio Dainų, tai nesunku suprasti, kad Juras buvo metęsis į jo gabumus bei fizines jėgas ir medžiagiškus išteklius toli prašokančius plotus, nebeleidžiančius jam turėti nė privatinio gyvenimo.

Kad jis tuo savo nepažabojamu veržlumu užvaldė ir savo vikarus, patvirtina ir anksčiau minėtasis pasaulietis: « Juras [tokios veiklos] reikalavo ir iš savo pagelbininkų. Mat, visą laiką judant visuomenėje, nelengva sustoti ir privačiai; kai įsibėgėjama, tai ir kiti ‘gainiojami’ »17. Suprantama tat, kad asistentai nesiverždavo į tokią kleboniją, kur pro visas duris ir langus brukosi ir visokios visuomeninės bėdos. Aišku, kad tokioje atmosferoje dažnai trūko jaukumo bei išvidinės šilumos. Būdavo tad — paties klebono prisipažinimu iš 1977.VL4 d. — su vienu kitu iš vikarų ir « disonansų ».

Pats klebonas to mažai paisydavo, nes tematė savo veiklą, kuri — anot jo — nešė jo parapijos vardą į visą pasaulį, ką jis viešai ir garsindavo. Pavyzdžiui, 1962 m. švęsdamas savo kunigystės 40 metų jubiliejų, jis Cushingo akivaizdoje skelbė, kad Šv. Pranciškaus parapija esanti žinoma viso pasaulio lietuviams 18.

———————

17 Iš vieno Simo Sužiedėlio pranešimo autoriui.

18   « St. Francis Parish is small, but she is known to the Lithuanian people all aver the world» (Pgl. Juozas B. Laučka, Prel. Juro trilypė sukaktis, žr. Tėvynės Sargas, 1974 m., 1 (33) nr. — Šiame tekste minėtas atsitikimas praleistas.

Tačiau nežiūrint savo plačių pretenzijų, Juras savo siaurame ratelyje išklebonavo ištisus 37 metus. Smulkiai visus tuos metus aprašyti nėra prasmės, nes toji pati kasdienybė kartojasi kiekvienoje klebonijoje nuo Albavičiaus iki Zakarausko. Dėl to pasitenkinsiu nušviesti tik sprendžiamos reikšmės epizodus, likimines stichijas. Tokiais, pavyzdžiui, yra Juro sumanymas sugrįžti į Lietuvą (1931), jo svyruojantys santykiai su savo viršininku Cushingu, jo pastangos tapti prelatu (1948-1951), jo, Valančiaus sekėjo, darbai, ypač jo mecenatiškas veikimas ir, pagaliau, jo skausmingas atsiskyrimas nuo Lawrence’o (1965-1967).

Mons. Pr. Juras 1951 metais
Mons. Pr. Juras 1951 metais.

 


Tėvas Kazimieras Rėklaitis, M. I. C., ir prel. Pr. Juras
Tėvas Kazimieras Rėklaitis, M. I. C., ir prel. Pr. Juras

Vysk. Vincentas Padolskis ir prel. Pr. Juras Ciampino
Vysk. Vincentas Padolskis ir prel. Pr. Juras Ciampino aerodrome prie Romos.

Prof. dr. Zenonas Ivinskis,
Prof. dr. Zenonas Ivinskis, prel. Pr. Juras ir kun. Kazimieras Rėklaitis, M. I. C., Romoje.

 

Ciampino aerodrome išlydint prel. Jurą
(Iš kairės) Kun. dr. K. Rėklaitis, M. I. C., kun. dr. A. Liuima, S. J., kun. dr. J. Navickas, vysk. dr V. Padolskis, kun. dr. J. Vaišnora, M. I. C., prel. Pr. Juras, kun. J. Tautkevičius, kun. R. Krasauskas, kun. dr. Pr. Brazys, M. I. C., kun. A. Bunga. (Ciampino aerodrome išlydint prel. Jurą).

 

 kunigai
Kun. dr. Pr. A. Manelis, kun. A. Bunga, kun. V. Bitinas, p. P. Ivinskienė, kun. K. Dobrovolskis, kun. Vaclovas Šarka, vysk. dr. V. Padolskis, kun. dr. A. Liuima, S. J., prel. Pr. Juras, kun. dr. J. Vaišnora, M. I. C., kun. A. Bernatonis, O. F. M. Cap., prel. dr. L.Tulaba, prof. dr. Z. Ivinskis.

 

 

 kunigai
Prel. Pr. Juras, vysk. P. Būčys, M. I. C., kun. dr. J. Vaišnora, vysk. dr. V. Padolskis, prel. dr. L. Tulaba, kun. dr. K. Rėklaitis, M. I. C.

 

 Vysk. Pr. Brazio konsekracijos proga audiencija pas Šv. Tėvą Paulių VI, 1965.11.13 d.
Vysk. Pr. Brazio konsekracijos proga audiencija pas Šv. Tėvą Paulių VI, 1965.11.13 d. (Iš kairės) Ponia Alina Grinienė, p. Birutė Venskuvienė, prel. dr. L. Tulaba, vysk. dr. Pr. Brazys, M. I. C., Šv. Tėvas, vysk. dr. V. Brizgys, vysk. Č. Sipovič, marijonų gen. viršininkas, p. D. M. Augustaitytė, kun. dr. J. Vaišnora, prel. Pr. Juras, kun. dr. Viktoras Rimšelis, M. I. C., dr. Petras Karvelis, kun. J. Sielski, M. I. C., mons. Klemensas Razminas.

 

 

4. GRĮŽTI LIETUVON?

«Prieš mano akis stojo Lietuva su savo
pavasariniu grožiu, liaudies menu, kultūra, 
kančiomis, dvasiniais darbais».

Jurui prieteliškai nusiteikęs kun. Jakaitis, kuris nuo 1913 iki 1929 metų klebonavo Worcesteryje, 1930 m. pradžioje buvo įstojęs į marijonų kongregaciją. Būdamas plačių užmojų žmogus, jis į savo darbų orbitą norėjo įtraukti ir daug žadantį Lawrence’o kleboną. Tam tikslui jis (1930. IX.2) iš Hinsdale, Ill., kur atliko novicijatą, jam šitaip rašė: « Nauja vieta esu geriau patenkintas, negu tikėjausi [...] Mano darbuotė čionai mane patenkina, nes labiau atsako tiesioginiam kunigo idealui [...] Kolegijoje [Maria Hills College] dėstau lietuvių kalbą ir religiją [...] Su malonumu dėstau ateities lietuvių vadams [...] Reiktų prityrusio, pagyvenusio kunigo, mokančio jaunuolių sielas patraukti [...] Patsai [...] tam darbui kaip tik tinki [...] Džiaugiuos [...] kad į taip trumpą laiką [Jums pavyko] užbaigti Lawrence’o bažnyčią! [...] Dabar būsi laisvas savo pasiryžimą išpildyti — stoti vienuolynan ir dirbti ne vienos parapijos, bet visos tautos reikalui. Todėlei [...] kviečiu atvykti pas mus, kad bendrai darbuotumėmės visos išeivijos reikalams [...] Ir šį dalyką neatidėliok, Brolau! ».

Nesulaukęs patenkinamo atsakymo, neatlyžtąs Jakaitis, kurio energiją gerai žinojau, nes jis buvo mano žmonos giminaitis, sekančių metų pavasarį nuvyko į Lawrence’ą, kur asmenišku susitikimu tikėjosi Jurą įtikinti, kad tikra jo vieta marijonų kongregacijoje. Bet kadangi užkalbintasis ir šįkart aiškiai nepasisakė, Jakaitis, neatstodamas, 1931.III. 23 d. laišku iš Nashuos, Mass., dar kartą beldė į jo sąžinę: « Sugrįžęs namo bandau išduoti savo viršininkams reliacijas iš savo apsilankymo pas Jus [...] Iš viso ko išsidirbau nuomonę, kad esate pasiryžę dėtis prie marijonų dar šią vasarą varymui katalikiškosios akcijos Amerikos lietuvių tarpe. Ypatingu Jūsų palinkimu, rodos, yra misijų skelbimas ir darbuotis su jaunuomene [...] Kunigų skaitlius [...] per mažas [...] Jei Jūs pas mus šįmet stotumėte, išvestumėte mus iš keblios padėties [...] Mano manymu toji pat Dievo Apvaizda kaip tik tą pagalbą ir siunčia Jus, kaip jau pasiuntė mane, kad savo likusias pajėgas ir įgytą patyrimą sunaudotume tam išganingam Tėvų marijonų pasiuntinybės darbui [...] Jei Dievo malonė Jus kreipia stoti pas mus — prabilkite ».

Bet nors Jakaitis jam buvo simpatiškas, Juras vis dėlto dėl įvairių priežasčių nesiryžo stoti į jo kongregaciją. Svarbiausia kliūtis, įtikimiausia, buvo, kaip dar anksčiau patyrėme, jo individualizmas. Bet buvo dar kita priežastis, kurios Juras svečiui taip pat nebus atidengęs, būtent jo noras sugrįžti Lietuvon. Apie tą nostalgišką tėvynės meilę jis (1976) man pasisakė šiais žodžiais: « Iš mažens turėjau giliai mano širdin įskiepytus tėvynės meilės pradmenis. Grąsinantieji gandai kylančio karo privertė mane 1912 m. apleisti Lietuvą. Žinojau, kad Amerikoje manęs nelauks good time, kad čia be Didžiojo Penktadienio nesulauksiu Velykų. Pirmaisiais metais sirgau nostalgija. Gal šioji ‘liga’ mane pastūmėjo į džiovininkų sanatoriją. Vėliau Viešpats mane nuvedė į savo Vynuogyną. Kadangi Jis man buvo skyręs lietuvius gimdytojus, tapęs kunigu, visada jaučiau šventą pareigą pirmoje vietoje tarnauti lietuviams. Rėmiau Lietuvos vienuolynus, katalikų spaudą, studentiją ir labdaros įstaigas. Vienu atveju buvau net pats užsimojęs stoti į Lietuvos Pranciškonų vienuolyną ».

Nenumalšinamoji tėvynės meilė jį — kaip jau matėme — dar 1925 m. buvo nuvedusi Lietuvon, o dabar po šešerių metų jį dar kartą nesulaikomai paskatino atlankyti savo tėvų kraštą: « Jau buvau penkerius metelius vikaravęs ir apie tiek metų klebonavęs. Lawrence buvau užbaigęs mano parapijos bažnyčios statybą; bet kadangi neturėjau asistento, visi tie darbai gerokai išsėmė mano sveikatą. Dėl to prašiau savo ganytojo duoti man porą mėnesių poilsiui. Sutiko. Gavęs pavaduotoją, važiavau į Lietuvą, kuri mane viliojo ».

Bet Juras ten nuvyko ne tik « pailsėti», o ir pasiteirauti, ar jam nebūtų galimybės suvis sugrįžti Lietuvon. Ištirti tokią galimybę jį vertė ir sunkumai su « nezaliežninkais » ir kai kurių parapijiečių prieštaravimai. Gal tėvynėje jam geriau seksis? Šį lemtingą klausimą svarstąs Juras kreipėsi į konfratrą Jeronimą Valaitį (1887-1970), kuris 1930 m. grįždamas iš Brazilijos į Lietuvą, buvo užsukęs į JAV ir sustojęs Lawrence. Pasiekęs tėvynę, Valaitis (1930.1.31) jam iš Telšių, kur buvo aplankęs vysk. Justiną Staugaitį (1866-1943), seną savo pažįstamą, štai ką pranešė: «Jūsų asmens reikalais su J[o] E[kscelencija] asmeniškai kalbėjausi. Jis nieko prieš neturi, nes kunigų stoka didelė; tik jam įdomu išgirsti, kaip ilgai dar Jūs Amerikoje būsite. Kan. [Jurgis] Galdikas [1883-1963, tuomet Telšių Kunigų seminarijos inspektorius] taip pat labai maloniai Jus prisimena ir gražiausią atestaciją duoda. Manyčiau, kad [...] vertėtų tuo klausimu [...] tiesiog į J[o] E[kscelenciją] kreiptis ».

Ar Juras taip darė, nėra aišku; bet yra žinoma, kad jis — lygiai kaip ir jo šeimininkė Stella Raznauskaitė — į vyskupą kreipėsi netiesiogiai: dovanomis statomai kunigų seminarijai. Dėkodamas už tokią paramą, kun. Valaitis (1930.IX.15) jo klausė: « Kuomet gi rengiatės būti Lie-tuvoje ir Telšiuose? Mes esame Jums daug, daug skolingi ir džiaugiamės didžiai, jei nors savo vaišingumu, galėsime Jums patarnauti».

Šitaip užmezgęs santykius su Telšių vyskupija, Lawrence’o klebonas sekančiais metais ryžosi vykti Lietuvon, nes vietoje norėjo ištirti, ar jis galėtų pasidarbuoti Valančiaus Žemaitijoje

Apie tą kelionę, į kurią jis leidosi 1931 m. vasarą, Juras (1976) šitaip nostalgiškai atsiliepė: «Kad ji bus ir varginanti, bet joje galima ir atsikvėpti bei pasvajoti. Prisiminiau pergyventas valandas; gimė ateities vaizdai. Prieš akis stojo Lietuva su savo pavasariniu grožiu, liaudies menu, kultūra, kančiomis, dvasiniais darbais... Keliaudamas bandžiau sudaryti sau maršrutą. Suplanavau keletą dienų pabūti Kaune. Iš jo nuvykti į Pažaislį aplankyti savo seseles-kazimierietes. Po to nuvykti į Marijampolę, nes ten norėjau aplankyti Vargdienių Seselių vienuolyną ir jų spaustuvę. Pastovesnį laiką ryžausi praleisti Šiauliuose. Prie progos dar norėjau apsilankyti pas Tėvus pranciškonus Kretingoje, susipažinti su Palangos kurortu ir su Telšiais. Troškau asmeniškai geriau pažinti Lietuvą, ypač Žemaitiją, kur dar niekad nebuvau važinėjęs. Be to norėjau susitikti su kunigais, susipažinti su jų veiklos metodais. Taipgi mane domino jaunimo, būtent pavasarininkų ir ateitininkų darbuotė.

Nuvykęs į Telšius, turėjau laimės susipažinti su kunigų seminarijos rektorium prel. Vincu Borisevičium [1887-1947], kuris savo nuoširdumu ir spinduliavimu Kristaus dvasia į mane padarė gilų įspūdį. Besišnekučiuojant apie ugdymą Kristaus mokslo žmonių širdyse, išreiškiau apgailestavimą, kad negalėjau būti kunigu Lietuvoje. Prelatas besišypsodamas pareiškė, jog ir dabar dar nėra per vėlu. Jei tikrai norėčiau darbuotis čia, jis man patarė pasikalbėti su vysk. Staugaičiu.

Sekančią dieną aš buvau svečias vyskupo, kuris sutiko mane taip maloniai, lyg aš būčiau jo kolega. Daugiausia kalbėjova apie katalikiškąsias organizacijas ir pastoraciją. Į jo klausimą, ar man geriau kunigauti Lietuvoje ar Amerikoje, aš jam pareiškiau, kad dabar mano norą grįžti į Lietuvą, gaubia baimė dėl sveikatos ir kompetencijos ». Toliau Juras palietė reiškinį, kuris jį asmeniškai buvo užgavęs: « Esu čia gavęs įspūdį, kad Amerikoje įšventinti kunigai yra laikomi menkesnio mokslo bei išsilavinimo. Nustebęs vyskupas tą paneigė. Po malonaus apsilankymo, abiejų dignitorių buvau palydėtas į traukinių stotį ».

Kalbėdamas apie savo baimę, gaubiančią norą sugrįžti į tėvynę, Juras vienos priežasties neminėjo, būtent patekti į nemalonę tautininkų valdžios, kuri po 1926.XII.17 d. įvykusio perversmo prieš plaukus šukuodavo katalikus, jų mokslo centrus bei organizacijas, ir ypač persekiojo jų jaunimo vadus. Tad, kaip jis, perdėm atsidėjęs visuomeniniam veikimui, tokiam Kulturkampfui vykstant, galėtų čia sėkmingai darbuotis?

Kad šis sau pačiam statomas klausimas nebuvo retoriškas, parodė jo paties patyrimai, kuriuos jis man nušvietė šitaip: «Diktatūrinė tautininkų valdžia į atvykusius iš demokratinės Amerikos lietuvius žiūrėjo su dideliu įtarimu ir kiekvieną jų žingsnį sekė. Šiaulių klebonijoje susitikęs su prof. Pr. Dovydaičiu [1886-1942] ir vos išvykęs iš klebonijos tuoj pastebėjau iš paskos sekantį asmenį, kuris stengėsi nugirsti, ką aš kalbu su profesorium. Šis neiškentęs drėbtelėjo: ‘Tai šnipas!’ Telšiuose, lydimas prel. Borisevičiaus, pastebėjau porą seklių. Jis man pakuždėjo, kad tai šnipai, kurie mane seksią iki Šiaulių. Dar skaudžiau įvyko gimtame Bridų kaime, brolio Roko sodyboje, kur buvo sušauktas pavasarininkų susirinkimas. Jame pasakojau apie Amerikos vyčių ir moksleivių veiklą. Staiga išgirdau policininko balsą: ‘Aš Tamstą areštuoju, nes neturi leidimo kalbėti!’ Tik brolio sumanumu policininkas buvo nuramintas, apsieita be arešto ».

Net iš savųjų Juras patyrė nemalonumų. Antai: « Kaune dalyvavęs ateitininkų suvažiavime, jų namams dovanojau 1.000 dolerių. Bet nežiūrint to ir pas savuosius ne visur buvau mielai priimtas. Vieno katalikų laikraščio redakcijoje pasisakęs, kas esąs ir norįs pasikalbėti su redakcijos nariais, negavau pasikalbėti ». Kad tikrai su juo kai kada nemandagiai pasielgta, patvirtina (1971.VIII.17) J. Laučka (g. 1910) savo paskaitoje, kurią jis Kennebunkporte, Maine, skaitė ateitininkams, švenčiantiems Juro 80 metų sukaktį: « Jubiliatas netyčia man prasitarė, kad [1931] viešėdamas Lietuvoje aplankęs ir Ateitininkų rūmus, kuriems pastatyti jis paaukojęs kelius tūkstančius plytų. Bet tik plytas jis pajutęs ten besilankydamas, nes tam brangiam svečiui iš Amerikos niekas iš ateitininkų neparodęs ne tik dėkingumo, bet ir šilto dėmesio »19.

———————

19 J.B. Laučka, Prel. Juro trilypė sukaktis, žr. Tėvynės Sargas, 1974 m. 1 (33) nr.

Bet buvo ir smagesnių susitikimų, ypač kaimuose, kur « Dėdė Šamas iš Amerikos» nuoširdžiau buvo sutinkamas. Vienas tokių atsilankymų Šiaulių apylinkėje buvo pas jo seserį, ištekėjusią, už Lešinsko. Jos sūnus Leonas (g. 1924), dabar Marijampolės klebonas, viešėdamas JAV, (1977. l. 27) atsiuntė šį idilišką vaizdelį iš « anų dienų »: « Tai buvo šilta 1931 m. vasara. Mes trys broliai Alfonsas [dabar profesorius Lawrence, Mass.], Povilas ir aš miegojome daržinėje ant šieno. Staiga nutraukė mūsų miegą mama, pranešdama linksmą, bet kartu mus apstulbinančią naujieną: atvyksta iš Amerikos didelis svečias — kunigas dėdė ir šiandien yra pasiruošęs mus aplankyti [...] Kadangi mes turėjome tik vieną arklį ir kuklų vežimą [...] tai mano tėvelis nuėjo pas kaimyną pasiskolinti porą arklių ir tinkamą vežimą [...] Mama mane pasiuntė pas kaimynę, kad ateitų pagaminti pietų, nes pati jautėsi nesugebėsianti tinkamai pavaišinti brangų svečią. Tėvelis su broliu Alfonsu išvažiavo į Šiaulius [...] Jaudinantis buvo momentas, kai susitiko ilgai nesimatę brolis ir sesuo [...] [Per pietus] aš su Povilu, stovėdami seklyčios kampe [...] sekėme savo svečio kiekvieną žodį. Kalbėta apie gyvenimą Amerikoje ir apie mūsų pačių buitį. Po pietų [...] svečias su tėvais atsisėdo gale namo ant suolelio, vyšnių paunksnėje pasikalbėti. Teta Julijona [...] pasikvietė mane ir pamokino, kad aš turiu paprašyti savo dėdės, kad jis mane leistų į mokslą. Įgavęs drąsos atėjau [...] Jis mane paklausė, ką aš jam pasakysiąs [...] prisipažinau, kad aš norįs mokytis. Tuomet dėdė paklausė, kuo aš norėsiąs būti, baigęs mokslus. Aš drąsiai atsakiau: Aš būsiu kunigu. Tuomet jis mane pabučiavo ir pasakė, kad aš turįs gerai mokytis [...] tada leisiąs ir į gimnaziją, lygiai kaip leidžiąs du mano brolius mokytis Marijampolėje [...] [Dėdė] grįžęs Amerikon, savo žodį išlaikė. Kai baigiau pradinę mokyklą [...] 1937 m. rudenį jo buvau nukreiptas į Pranciškonų gimnaziją Kretingoje [...] 1940 m. įvykiai mane privertė grįžti į tėviškę ir baigti Šiaulių gimnaziją [...] [Toliau aš], nors sunkiomis aplinkybėmis, baigiau Kauno Tarpdiecezinę Kunigų Seminariją ir tapau kunigu ».

Patyręs Lietuvoje ir šilto ir šalto, Juras sudrumstais jausmais grįžo Amerikon. Noras persikelti į tėvynę buvo atvėsęs. Faktas, kad tautininkų režimas dar 1930 metų vasarą buvo uždraudęs ateitininkų moksleivių veikimą ir faktas, kad tą pat vasarą, kada Juras viešėjo Lietuvoje, išprašė Šventojo Sosto atstovą arkivysk. R. Bartolonį (1885-1933) ir kad (1931.IX.1) V. D. Universiteto Teologijos-Filosofijos Fakulteto Filosofijos Skyrius taip buvo pertvarkytas, kad ši « reorganizacija » reiškė beveik faktinį jo panaikinimą, — visi tie katalikų paniekinimai bei skriaudimai smarkiai numušė Juro pasiryžimą darbuotis tautininkų valdomoje Lietuvoje. Prieš išvykdamas, jis rugpiūčio mėnesį prislėgta nuotaika dar apsilankė Kauno nuncijatūroje, kurią saugojo Msgr. Luigi Faidutti (1861-1931) ir įteikė jam auką. Faidučiui po keleto mėnesių mirus, nuncijatūra visai našlaičiavo.

Žinios, kurios pasiekė į Lawrence’ą sugrįžusį kleboną, irgi nebuvo padrąsinančios, nes veiklesnieji katalikai vis labiau buvo stumiami į katakombas. Štai kaip kun. A. Grigaliūnas (1931.IX.27) iš Linkuvos Jurui nešvietė padėtį: « Šiuo laiku Lietuvoje atrodo ramu. Aktuališkesnis — tai Katalikų Universiteto klausimas. Jei jis [kuris turėtų kompensuoti Filosofijos Skyriaus apkarpymą] įsikurtų, tai būtų didelė kultūrinė katalikų jėga, kurios priešininkai pribijo [...] Patys Lietuvos katalikai vargiai sugebėtų jį išlaikyti, jei bent amerikiečiai ir Šv. Tėvas medžiagiškai paremtų. Intelektualinių jėgų užtektų savų [...] Iš Varnių koncentracijos stovyklos, kalėjimų ir ištrėmimų visi ateitininkai paleisti, nors susirinkimams šaukti retai duoda leidimą. Gimnazijų ateitininkija dirba su pasiryžimu ir užsidegimu, pasitardami katakombose. Veikimas, nors švelnesniu ir tylesniu tempu, eina smarkyn; bažnyčiose pašvenčiamos naujai įgytos vėliavos ».

Jurą itin stebino kun. Juozo Stankevičiaus (1903-1974) pranešimas, kurį siuntėjas (1931.XI.26) dėl režimo cenzūros įvilko į šitokią slapikaujančią formą: « Kauno archailogai vieną kartą padarė ekspediciją į Aleksotą. Norint steigti Lietuvos laivyną, reikia turėti gero supratimo apie tai, koki buvo Lietuvos santykiai su jūra seniau. Buvo ieškota po Aleksotą jūros, norėta surasti kokių nors dokumentų apie jūros kada nors Aleksote buvimą ir tt... Dokumentai parodė, kad seniau Aleksote jūros būta, bet dabar jau nėra... » Pasirodė, kad tautininkų žvalgyba ten, kur Juras pas vienuoles Aleksote buvo apsistojęs, padarė kratą. (Laiško siuntėjas yra tas pats kan. Stankevičius, kuris vėliau Sovietų okupacijos metu iki 1965 metų buvo kelių Lietuvos vyskupijų valdytoju).

Nors Juras ir nematė galimybių darbuotis tautininkų valdomoje Lietuvoje, jis vis gi pasiryžo ten įsigyti nuosavybę: « Sugrįžęs Amerikon — rašė jis man — vis dėlto susisukau du ‘lizdelius’: vieną Šiauliuose, kitą Kaune. Galvojau, jeigu bus tokia Dievo valia ir leis man sulaukti senatvės, grįšiu į Lietuvą, kaipo pensininkas baigti savo amželį ».

Bet kadangi jam toli dar buvo iki pensijos, Stankevičius kartu su Lietuvos Pranciškonais audė planus, kuriuos išdėstė 1932.1.20 d. į Lawrence’ą siųstame laiške: « Praėjusias Kalėdas praleidau Kretingoje. Apžiūrėjau naujuosius [Juro aukomis pastatytuosius] naujokyno namus, kuriuose gal teks Tamstai gyventi, ir susipažinau su Tėvo Augustino [Dirvelės, 1901-1948] planais. Nusprendėva, kad Tamstai teks būti Kretingos Pranciškonų gimnazijos bendrabučio vedėju. Tam reikalui tinkamesnio žmogaus neradome [...] Jis nė kiek neabejoja, kad, anksčiau ar vėliau, Tamsta auklėsi jaunuosius pranciškonus ». Būdinga Jurui, kad pranciškonai, panašiai kaip anksčiau ir marijonai, jį numatė darbui su jaunimu.

5. KLEBONAS IR JO ARKIVYSKUPAS

Juro santykiai su Cushingu

Krupavičius Jurui, Jono XXIII pakeltam į prelatus:
«Linkiu, kad sulauktum Dievo 
ir žmonių atpildo. Bet visokie aprėdalai nei 
žmogų vertingesnių padaro, nei prie Dievo 
nepriartina»
(1959.X.7).

Nuo 1948 metų pradėjo plaukti nuo rusų okupantų pabėgę tautiečiai, nes JAV tiems displaced. persons (DP) buvo atidariusios savo vartus. Tatai Jurą dar labiau paskatino padėti tiems mėtomiems bei vėtomiems « dipukams ». Anksčiau jis jiems, Vakarų Vokietijoje į UNRRA lagerius sugrūstiems ar kitur nustumtiems, buvo siuntinėjęs knygų, paketų bei pinigų, o Apaštališkam Delegatui kan. F. Kapočiui (1895-1971) buvo dovanojęs tūkstantį dolerių automobiliui nusipirkti, kad tik lengviau pasiektų pabėgėlius. Apie 150 jų iš Juro buvo gavę affidavitus užtikrinančius jiems įsileidimą į Ameriką, kuri jiems atrodė kaip išganingas rojus.

Dabar Jurui, eiliniam nežymios parapijos klebonui, matomai tam tikros žemesnybės jausmo dirginamam, rūpėjo pas save suburti intelektualų, visuomenininkų, rašytojų, poetų ir šiaip menininkų, kuriais savo pilką Lawrence’ą tikėjosi paversti Amerikos lietuvių «Atėnais». Tai ambicingai svajonei įgyvendinti, jis parūpino pusšimčiui šeimų butus bei baldus, o pačioje klebonijoje priglaudė visą eilę veikėjų, kuriems davė progos prabilti į senesnės kartos parapijiečius — antai doc. A. Vasiliauskui (Vasaičiui), dr. P. Padaliui, dr. J. Leimonui ir poetams B. Brazdžioniui bei F. Kiršai. Be jų jis visaip rėmė ir į savo vasarnamį prie Atlanto pakvietė J. Aistį su St. Santvarų, o iš Kolumbijos atsitraukė smuikininką Iz. Vasyliūną.

Dar plačiau užsimodamas, Lawrence’o klebonas, su nieku nepasitaręs, sumanė suorganizuoti « Žiburiečius », tarsi « juriškus ateitininkus », « kad Kristaus šviesa nebūtų po dangčiu pakišta », kai jau iš Europos atplaukę « dovydaitiški ateitininkai» čia pradėjo tvarkytis. Bet blaivesniems protams pavyko nukreipti jo pastangas nuo tokio nereikalingo bruzdesio. Iš viso, kaip nuošaliame Naujosios Anglijos kampelyje kultūriškai nurungsi Chicagą, Detroitą, Clevelandą, Los Angeles...?! Realybė buvo visai kitokia: Jurui nepasisekė sulaikyti bei pas save įkurdinti žymesnybių kadrą. Jie be išimties įsikūrė didžiuosiuose centruose, kurie viliojo juos didesnėmis bei realesnėmis galimybėmis. Taip Lawrence’as ir toliau liko « provincija », kur ir jos dvasios vadui ir toliau buvo skirta tūnoti Bostono šešėlyje.

Tatai Jurą ne kartą paskatino ieškoti sau posto su platesniu horizontu. Jam apie 1948-1950 metus atrodė, kad toks galėtų būti Brocktonas, Mass., su savo lietuviškuoju moterų vienuolynu. Bet kai arkivysk. Cushingas (1895-1970), kitam kunigui atsisakius ten persikelti, Jurui pasiūlė tą vietą, šis irgi nevyko. Kas jam tokioje nejaukioje, net keblioje situacijoje beliko? O gi savo kuklų Lawrence’ą padaryti atramos punktu, iš kurio jis susisieks su tomis žymesnybėmis, kurių jis pas save nesugebėjo sulaikyti, įkurdinti.

Ryšium su tuo jis jau seniai suprato, kad toks veikimas jam lengviau sektųsi, jei jis visuomenei galėtų užsirekomenduoti kaip aukštesnis Bažnyčios dignitorius. Bet kaip hierarchijoje kopti aukštyn tokioje vyskupijoje, kurios galva be paginančių žodelių jam nereiškė svaresnio pripažinimo, visai nekalbant apie suteikimą skambaus titulo? Tatai gal užgavo jo savimeilę, nes jautėsi esąs vertas tokio pagerbimo. Be to, buvo užgauta jo tautinė savijauta, nes jis atmetė nuomonę, kad Bažnyčios hierarchijos laipsniai būtų tik tam, kad Amerikoje juos gautų vien « airišiai » ir šalia jų dar lenkai su keliais vokiečiais. Jam buvo nesuprantama, kad Bostono kurija, kitataučius aukštindama, jį vis « užmiršdavo », nors jo nuopelnai jai gerai buvo žinomi. Net toks atokiai nuo šių užkulisių stovintis dr. J. Grinius (1962.IX.28) nuskriaustajam statė klausimą: « Ar čia nebus priežastimi Tamstos lietuviškumas ir ištikimumas lietuvių krikščioniškai kultūrai? Girdėjau, kad airiai šito nelabai mėgsta ».

Nuo pirmųjų kunigystės metų Juras ir Cushingas draugiškai santykiavo. Yra žinoma, kad Cushingas Juro atsidavimą bei dosnumą jau tuomet vertino, kada, tebebūdamas vyskupu, buvo « Draugijos už tikėjimo propagavimą » direktorium. Tada jiedu dar labiau suartėjo. Jo raštinėje tuomet tarnavo vienas lietuvis — Alfred Ch. Vasiliauskas (1906-1958). Gimęs Lietuvoje, jis, buvęs dar vaikystėje trumpai Amerikoje, 1919 m. galutinai čia apsigyveno ir New Yorke tapo skaidrių rodymo specialistu. Vieno atsilankymo į Bostoną proga jis susipažino su Cushingo sekretore Genevieve Murphy, kuri savo šefui padėjo organizuoti misijų propagavimą bei jų šelpimą. Vasiliauskas ją vedė. Taip susidarė trijulė, kurioje jis šoferiavo Cushingui bei aptarnavo jo technišką aparatą. Tuo dar nepasitenkindamas, jis pats dažnai savo žodžiais paaiškindavo rodomas skaidres. Ilgainiui Cushingas ir Vasiliauskas pasidarė tikri « dvyniai », kurie atliko dideles keliones po Ameriką bei Europą. 1956 m. Vasiliauskas savo « bosą » nuvežė į Bonną pas kanclerį Adenauerį. Atsidėkodamas savo ištikimam padėjėjui, Cushingas jam Romoje išrūpino «Šventojo Kapo riteriaus » titulą.

Lawrence’o klebonas tuos pinigų rinkikus visuomet mielai priimdavo, jiems padėdavo ir dar nuo savęs papildydavo sumelę. Be to dar ragindavo klausytojus misijoms skirti metinę duoklę, kas gerokai pašildydavo Cushingo širdelę. Šiam 1944 m. tapus Bostono arkivyskupu, o 1958 m. ir kardinolu, Juras būdavo jo patarėju lietuvių parapijų reikaluose: « Kardinolas esant reikalui — rašė Juras autoriui (1977 m. balandžio mėnesį) — nesivaržė prašyti informacijų apie asmenis, organizacijas ir net patarimų, kai neišspręsti klausimai lietė lietuvius. Kai kurie klausimai buvo konfidencialūs. Mano pozityvus nusiteikimas kardinolui patikdavo ir jį paveikdavo. Gal dėl to lietuvių reikalams jis buvo palankiai nusiteikęs ».

Cushingas Lawrence’o klebonui, kurį net oficialiuose raštuose mielai užkalbindavo my dear Frank, o laiškuose pasirašydavo Your devoted friend, Devotedly and gratefully yours Archbishop of Boston, ir nepa-šykštėdavo padėkos žodelių, tačiau jo bažnytinėje hierarchijoje nepakėlė. Paskutines Juro, siekiančio pripažinimo, viltis išblaškė jo 1950 metais nevaisingos pastangos padėti savo numylėtiems lietuviams pranciškonams įsikurti Bostone ir perleisti jiems Darbininką. Šiomis pastangomis jis išėjo į opoziciją savo viršininkui, palaikančiam tenykštį lietuvių parapijos kleboną Virmauskį (1884-1967), bijojusį tų vienuolių konkurencijos.

Bet kas gi buvo tas Richard J. Cushing (1895-1970), kuris vaidino tokį lemiamą vaidmenį Juro veikloje bei karjeroje? Jo asmenybė gana būdingai atsispindi lietuvių spaudoje pasirodžiusiuose nekrologuose, kurių vieną sutrumpintai pacituosime — atpasakosime:

Cushingas buvo palaidotas Portiunculos kriptoje, jo paties įsakymu įrengtoje, ne pačiame Bostone, o mažoje vietovėje Hannover, Mass. Jis sirgo jau keliolika metų vėžiu ir keletą kartų buvo operuotas. Tai buvo spalvinga asmenybė. Jis (airiškos kilmės, kalvio sūnus) buvo lankęs kunigų seminariją, bet aukštesnio mokslo nebuvo siekęs. To nepaisant jis buvo žinomas visame pasaulyje. Kai 1962 m. Romoje buvo sušauktas antrasis Vatikano visuotinis susirinkimas, jis, pabaigos nelaukęs, grįžo Amerikon. Paklaustas, kodėl jis taip pasielgė, atsakė: Nemoku lotynų kalbos ir nesuprantu, apie ką jie kalba. Jis visoje Amerikoje buvo populiarus, ypač savo stipriai airiškoje vyskupijoje. (Nereikia užmiršti, kad ji buvo stipri Kennedžių šeimos, kilusios iš Airijos, tvirtovė). Cushingą galima laikyti daugiau statytoju, negu dvasios vadu, nes per visą savo gyvenimą jis buvo užsiėmęs statybomis: jis pastatė dešimt mokyklų ir keturias ligonines, bet jos nebuvo skirtos vargšams. Pinigams rinkti jis išnaudojo visas galimybes. Antai, kai buvo pakeltas į kardinolus, visi vyskupijos kunigai vietoje sveikinimų turėjo paaukoti: klebonai po 1000 dolerių, vikarai po 500. 1968 m. jis paskelbė, kad vyskupija turi virš 50 milijonų dolerių skolos ir pradėjo vajų jai apmokėti. Bandė ir politikuoti, nors kartais ir nevykusiai. Kai našlė Kennedienė ištekėjo už Onassio, jis palaimino tą santuoką. Kai dėl to jo kurija buvo apipilta protestais, jis norėjo pasitraukti iš savo pareigų, bet popiežius jo prašymo nepatenkino. Nepaisant kai kurių silpnybių, Cushingas buvo mylimas 20.

Palankiau ir turiningiau apie mirusį kardinolą atsiliepė kun. J. Venckus, S.J.21.

Nors « Lietuvių Maldos dienos už pavergtą Lietuvą ir teisingą taiką », surengtos balandžio 22 dieną Šv. Kryžiaus katedroje Bostone, proga — kada kun. Juras laikė pamaldas ir arkivyskupas Cushingas pasakė pritaikintą pamokslą, — Darbininkas arkivyskupą Cushingą proklamavo «Didžiuoju Lietuvių Globėju » ir Lietuvių Darbininkų Sąjungos (LDS) Garbės Pirmininku, bei tą mėnesį pavadino istoriniu « ne tik Lietuvos, bet ir visos lietuvių tautos išeivijos » 22, tačiau jam mirus, Darbininke veltui ieškojome nekrologo; užtikome tik kardinolo paveikslą su sausa pastaba, kad mirė 23. Priežastį tokio pasielgimo skaitytojui atidengs skyrelis apie šį laikraštį 24.

———————

  20 P. Ž-kus, A.a. kardinolas Richard Cushing, žr. Draugas, 1970.XI.11 d.

   21 J. Venckus, S.J., Kardinolą Cushingą palaidojus. Silpno kūno, bet tvirtos dvasios vyras, žr. Draugas, 1970.XI.30 d.

22 Didysis Lietuvių Globėjas, žr. Darbininkas, 1945.IV.20 d. Paminėtina, kad jis « buvo didelis lietuvių bičiulis, parašęs įžangą Sibiro maldaknygės Marija gelbėki mus angliškajam vertimui» (Draugas, 1970.XI.6 d.).

23 Darbininkas, 1970.XI.8 (ar gal 3 ar 9) d.

24  Žr. skyrelį « Darbininko » globėjas (1935-1950), 111-119 psl.

Prie Drauge atspausdintų nekrologų papildomai dar prijungsime kai kurias mintis iš Kipos (Katalikų tarptautinės spaudos agentūros) pranešimo: Cushingas buvo savotiško charakterio kardinolas. Jis 1944 m. Bostono vyskupiją perėmė iš konservatoriško palinkimo O’Connellio (1859-1944), kuris tą dieceziją valdė nuo 1907 metų. Tuoj ėmė pūsti « nauji vėjai», nes Cushingą nuteikė daugiau širdis, negu šaltas protas. Jo asmenybė buvo labai patraukli. Jis mėgo atvirumą, su malonumu pasakodavo juokus ir lošdavo beisbolą. Jis lengvai įsigydavo kitų prielankumą, ypač vaikų, kuriuos jis visaip juokindavo. Savo vyskupišką drabužį vadino « komišku apsirėdymu »; bet jis nebuvo liberalas. Antrąją Vatikano San-tarybą (1963-1965) pavadino «ateities audra». Jis buvo griežtas komunizmo priešas, bet pareikalavo, kad JAV armija pasitrauktų iš Vietnamo. Tris milijonus dolerių skyrė karo belaisvių išpirkimui. Pietų Amerikoje išlaikė apie 100 misionierių, įkūrė 87 našlaitynus, pastatė 15 mokyklų 25.

———————

  25 Basler Volksblatt, 1970.XI.4 d.

Prel. Juras arkivyskupo Cushingo palankumą lietuviams labai vertino. Lietuvių parapijų ir klebonų jubiliejuose, organizacijų suvažiavimuose ir iškilmėse, rašė jis 1977.IV.8 d.: «jei tik laikas leisdavo, kardinolas Cushingas dalyvaudavo ir visada pasakydavo palankų žodį apie lietuvius. Informacijas apie organizacijų siekius bei jų veiklą dažniausiai aš jam suteikdavau. Kardinolas Cushingas vyskupijoje turėjo du vyskupus pagelbininkus. Teikti Sutvirtinimo Sakramentą į lietuvių parapijas beveik visada jis pats vykdavo ».

Tame pat laiške Juras dar priduria: « Bostono vyskupijoje yra tik šešios lietuvių parapijos. Tačiau [...] keturiems lietuvių parapijų klebonams kardinolas Cushingas yra iš Romos parūpinęs prelatūras: kun. K. Urbonavičiui, So. Bostone; kun. P. Juškaičiui, Cambridge; kun. P. Strakauskui, Brocktone, ir kun. Pr. M. Jurui, Lawrence [...] Gi Bostono vyskupijoje yra 400 parapijų ir klebonų ». Tegu ne visiems jis išrūpino prelatūrą savo iniciatyva, tačiau tai neįvyko be jo sutikimo. Proporcingai tai yra labai didelis lietuvių pranašumas.

Kiek varžydamasis Juras (1975.VII.26) apie buvusį savo viršininką po bendro konstatavimo šitaip atsiliepė: « Pasauliečiai ir mes dvasiškiai nesame angelai. Humanum est errare. Šiame gyvenime visi pergyvename saulėtų, tamsių, debesuotų, lietingų ir net audringų dienų. Geriausi norai kartais gali būti neįvykdyti ar tinkamai nesuprasti. Anais laikais [Bostono kurijoje] buvo įsigalėję airiai. Jie visada buvo patriotiškai [airiškai] nusiteikę, nors kai kurie vadinosi amerikonais. Į kitas etnines grupes (tautybes) žiūrėdavo per pirštus. Arkivyskupas Cushingas (vėliau kardinolas) buvo airis patriotas; bet jis gerai suprato, kad jis yra vyskupijoje [...] ganytojas. Jis visus mylėjo, visiems tarnavo [...] nors man atrodė, kad airiai visada jam buvo arčiau širdies. Ar tai nenatūralu? »

Kiek O’Connellis Bostono arkivyskupijoje buvo aristokratiškas, — paaiškino Juras autoriui 1977 m. balandžio mėn., — tiek Cushingas buvo liaudiškas ir populiarus. [Jis mėgo] su žmonėmis susitikti ir su jais bendrauti. Po iškilmingų pamaldų, išeidamas iš bažnyčios procesijoje, tiesdavo ranką stovintiems [ir] juos pašnekindavo. Procesija pakrikdavo [...] [Jis] dvasingumu nespinduliuodavo, bet dvasiniais žmonių reikalais sielojosi [...] Nevengė susitikti su kitatikiais ir kviečiamas nueidavo į jų svetaines ar į maldyklas pamokslauti. Jis [sugebėjo] rinkti aukas labdarai [...] ir buvo besaikiai dosnus. Tuo jis buvo pagarsėjęs visame pasaulyje, ypač tarp badaujančių ».

« Be kanoniškų nuostatų Bostono arkivyskupija turėjo savo Sinodo parėdymus [1975.VII.26]. Kunigams buvo draudžiama be [kurijos] leidimo rašyti į laikraščius [...] apsiimti už parapijos ribų bet kokias pareigas [...] Aš visada prisilaikydavau drausmės. Prieš išvykdamas į seimus [...] visada turėdavau leidimą. Taipgi rašinėti į spaudą. Jei kada organizacijos buvau išrinktas vadovaujančioms pareigoms, pranešdavau kardinolui ir jis, pasveikinęs, užgirdavo. Tik sykį jis man yra pasakęs: You are killing yourself!

Su savo vyskupijos ganytojumi visada bendradarbiavau [...] Ne kartą turėjau parūpinti medžiagą lietuvių subuvimo, seimų ar šiaip švenčių kalboms. Jis tai vertino ir [...] nesigailėdavo padėkos ir pagyrimo žodžių. Bet [santykiuose su juo] viename trumpame laikotarpyje buvo miglotų dienų. Mat, aš [...] kaimynystėje turėjau amžiną priešą [...] [kuris] norėjo mane nustelbti ir diskredituoti [...] anonimiškais laiškais mane kaltino. Ganytojas [juos] yra man prisiuntęs, prašydamas grąžinti su komentaru. Jie buvo contra factum, ir man buvo lengva įrodyti. Prie to prisidėjo, kad kardinolui Cushingui labai nepatiko, kad ne jis pirmuosius žingsnius padarė mano prelatūrai, nors prieš tai [1950 m.] Brocktono zakristijoje [...] man tarė: 'I will make you monsignor' ».

Be to jam nepatiko, kad Juras norėjo lietuviams pranciškonams paruošti kelią į Bostoną ir jų globai atiduoti Darbininką be Cushingo žinios, kaip Juras pats apie tai rašė autoriui 1977.IV.8 d.: « Rimčiau pagalvojus, atrodo, kad [...] mano, kaip LDS Centro pirmininko ir laikraščio Darbininkas administratoriaus, buvo padaryta klaida, kad prieš užsimojimą pavesti vyskupijoje esantį laikraštį redaguoti vienuoliams, dar negyvenantiems vyskupijoje, nepasitariau su vyskupijos ganytoju. Net ir vyskupijos kurijai nebuvau pranešęs ».

Šitas konstatavimas yra per minkštas, nes faktiškai abiejų santykiuose buvo visai išblėsusi ta šiluma, kuri taip jaukiai gaubė jų bendras dienas, praleistas Brightono seminarijoje. Čia ne be kaltės bus buvęs ir Juras, kuris, pagautas ūmių sprendimų, kartais be reikiamo subtilumo verždavosi prie savo tikslo. Šita nesantaika klebonui buvo skaudi, ypač tuo, kad dabar jo pakėlimas į prelatus buvo atidėtas ad calendas graecas. Kilo tad klausimas, ar jam, žengiančiam jau į galą savo šeštojo dešimtmečio, tuo reikalu nesikreipti į Romą?

Ten 1948.V.1 d. kanoniškai buvo įsteigta lietuvių organizuota Šv. Kazimiero kolegija, kuri nuolatos ieškojo mecenatų savo padėčiai sustiprinti. Puiki tad proga gerą darbą padaryti ir tuo pat sueiti į kontaktą su mūsų dignitoriais Amžiname Mieste, o pirmiausia su tos kolegijos rektorium kun. Ladu Tulaba (g. 1912). Tokiu būdu apie tą laiką prasidėjo susirašinėjimas, kurio metu Juras jį kvietė atsilankyti Lawrence.

« Konfratrą Jurą — taip man rašė Tulaba — aplankiau 1948 m. rudenį ir nuo tada mūsų santykiai buvo artimi. Man lankantis Amerikoje Kolegijos reikalais, jis ir jo parapija buvo atramos punktas Naujojoje Anglijoje. Norėjau tad, kad jis būtų atžymėtas. Pirmiausia kreipiausi į jo viršininką Cushingą, kuris patvirtino, jog Juras esąs vienas iš geriausių jo kunigų. Bet kai priminiau, ar nevertėtų jį kokiu nors būdu atžymėti, jis atsisakė dėl tariamo jo nacionalizmo. With those nationalists we have lot of troubles, jis pabrėžė. Parvažiavęs Romon papasakojau vyresniesiems [Vatikane] apie savo atsilankymą pas Cushingą. Nuo to Vatikanas pradėjo domėtis Juro reikalu ».

Nuo to laiko Juras vis dažniau aplankė laiškais savo užtarėją, kuriam vis labiau atidengė nuo kitų slepiamas mintis. Tuo atžvilgiu įdomus yra laiškas 1949.XI.28 d., kuriame jis pasisakė apie įvairias kryptis mūsų katalikų tarpe: « Siunčiu čekį vertės 650 dolerių. 300 skiriu šv. Mišioms [...] 300 prašau panaudoti dėl leidinio L’arte sacra Lituana contemporanea [...] Noriu visomis galiomis paremti Vatikano radijo lietuvišką transmisiją. Tam tikslui siunčiu 200. Vėliau stengsiuos daugiau nusiųsti [...] Ant savo pečių pasiėmiau naštą — Eglutę. Šiam laikraštėliui redaktoriumi pakviečiau p. Bernardą Brazdžionį. [...] Aidus perėmė Tėvai Pranciškonai [...] Dėsiu visas pastangas, kad jie eitų grynai katalikiškoje, o ne frontininkų dvasioje. Pranciškonai visiems frontininkų vadams išpildė kvietimo blankas. Na, jie turtingi, gali sukvietę išlaikyti visą inteligentų kadrą [...] Iki šiol pas juos gyvena p. Girnius [...] regis veikiai atvažiuos p. Grinius, Jurkus, Brazaitis ».

Šias žinias dar papildo laiškas 1950.1.24 d.: « Brangusis ir Mylimasis sielos Drauge [...] Vakar pradėjo dirbti Darbininko redakcijoje S. Sužiedėlis [g. 1903]. Jis eina atsakingojo redaktoriaus pareigas, A. Kneižys (1893-1970) pasiliks koredaktoriumi. Turėjau dygliuotą kelią, kol pasiekiau šio tikslo. O labai reikėjo. Darbininkas jau buvo gerokai atsilikęs [...] Persikėlusieji Amerikon Aidai randa gražaus pritarimo. Kad tik Tėvai Pranciškonai išlaikytų man duotąjį garbės pažadą, kad šis žurnalas išlaikys katalikiškąją liniją, nepasiduos laicizmo įtakai ».

Per 1950 — Šventuosius Metus — tinkama proga nuvykti vėl į Amžinąjį Miestą laimėti dvasinių malonių. Be to puiki galimybė ten praplėsti įtakingų žmonių ratą ir jame išgvildenti tai, ką raštiškai užfiksuoti nepatogu. 1950.V.22 d. lėktuvu pasiekęs Romą, Tuiabai tarpininkaujant, Juras buvo priimtas Pijaus XII. « Šventasis Tėvas pakartotinai pabrėžė — taip Juras pranešė Darbininke — kad jis meldžiasi už lietuvius: Tell your people that I pray for them »26. Per dešimtį dienų mūsų piligrimas be kitų žymesnybių aplankė vyskupus: P. Būčį (1872-1951) ir V. Padolskį (1904-1960) bei mūsų diplomatus: St. Lozoraitį (g. 1898) ir St. Girdvainį (1890-1970). Svarbu jam buvo susitikti ir su prof. Z. Ivinskiu (1908-1971), kuris buvo apsiėmęs jam rašyti veikalą apie Mindaugą. Po to jis jam skyrė šiuos žodžius: « Tai tikra bitelė... Savo stropiu kruopštumu ir neišsemiama energija surado nepaprastai vertingos medžiagos istorinius šaltinius [...] Nugąstauju, kad jis nepersidirbtų, nes [jo] gyvenimo sąlygos labai kuklios »27.

———————

26 Popiežius priėmė kun. Pr. M. Jurą privatinėje audiencijoje, žr. Darbininkas, 1950.VI.6 d.

27 St-as, Amžinajame Mieste apsilankius. Pokalbis su kun. Pr. M. Juru, grįžusiu iš kelionės į Romą, žr. Darbininkas, 1950.VI.23 d.

Daugiausia gi laiko Juras skyrė rektoriui Tulabai, jo tarpininkui tarp Vatikano ir Cushingo. Krinta į akį, kad per tą atsilankymą į piligrimo orbitą neįėjo nei senoviškoji Roma bei jos klasiškoji kultūra, nei žavingi renesanso kūriniai, nei blizgantys baroko šedevrai. Sugrįžęs į savo lizdelį Lawrence, klebonas tuojaus (1950.VI.21) Tuiabai siuntė savo karštą padėką: :« Iki gyvas būsiu nepamiršiu savo kelionės į Romą. Šie Šventieji Metai nebūtų buvę taip įspūdingi, jei ne Tamstos kilniadvasiškumas ». Kad per tą viešėjimą vienas kitam atidengė savo asmeninius siekius, paaiškėja iš šios to paties laiško ištraukos: « Tamstos skaudžiai sunkią padėtį gerai suprantu ir užjaučiu. Jei kur nors kiek galėčiau palengvinti Tamstos sunkią naštą, rašyk kaip artimiausiam, ir aš noriai padarysiu visa, ką tik galėsiu ».

Už mėnesio (1950.VII.20) Juras iš naujo kreipėsi į savo ryšininką: « Rašai, kad dar negaunate iš arkivysk. Cushingo atsakymo. Abejoju, ar gausite iki parašysite jam asmeniškai antrą laišką ». Iš rudenį (1950.XI. 17) Tuiabai siųstojo laiško sužinome, kad Juras per jį Romoje kolegijos koplyčiai užsakė altorių: « Gal jis greitai bus gatavas? » Kartu jam statė klausimą: « Gal mateisi su mano arkivyskupu? », kuris tuomet lankėsi Amžinajame Mieste. Kadangi nei kelionė į Romą, nei šiaip daromos intervencijos pas Cushingą karštai siekiamų rezultatų nedavė, Juras (1951. 1.7) pats raštu kreipėsi į savo viršininką, primindamas jam, jog jis pažadėjęs parūpinti jam prelatūrą.

Kadangi netrukus po to (1951.11.22) jo užtarėjas Romoje buvo pakeltas į prelatus, jis Tulabą sveikino ir apdovanojo: « Labai džiugu, kad Pijus XII įvertino Tamstos nuopelnus [...] Pridedu čekutį. Iš jo prašau imti 55 šv. Mišioms, o likusius 500 panaudok įsigijimui reikalingų rūbų ». Dar pridėjo: « Koks yra mano Viršininko nusistatymas ir kaip jis mane gerbia, įrodys įdėtieji keturi laiškeliai ». Be to prijungė: « Dabar dedu visas pastangas, kuo iškilmingiausiai atžymėti Mindaugo krikšto sukaktį [1251-1951], ir enciklikų Rerum novarum ir Quadragesimo anno ».

Kadangi Cushingas ir į raštišką Juro kreipimąsi neatsiliepė, šis nūnai viskam pasiryžęs, tiesiog nuvyko į « liūto urvą »: « Carissime, — taip jis (1951.11.28) raportavo Tulabai, — Esu apsilankęs kanceliarijoje [Bostono kurijoje] ir matęsis su Jo Ekscelencija arkivyskupu. Jei imti jo žodžius už gryną pinigą, jis mane labai gerbia ir myli. Pagyrimais ir dėkingumu apipylė [...] Nieko neušsiminė, kad ką nors [...] būtų gavęs iš užsienių [t.y.iš Romos] liečiantį mano asmenį ».

Nieko nelaimėjęs nei savo asmeniška intervencija, Juras paskendo pesimizme ir jį supantį pasaulį ėmė piešti tik juodomis spalvomis: « Brangusis Prelate, — rašė jis (1951.III.19) Tulabai, — noriu padėkoti už abudu laiškučius. Jų laukiu, jie man yra labai įdomūs, nes ir aš tą pat galiu pasakyti, kaip ir Tamsta: ‘Ne daug turiu žmonių, kurie mane užjaučia [...] JAV lietuvių tarpe katalikiškoji akcija nepadidėjo. O turėjo pagyvėti, nes naujai atvykusiais D.P. liberalais sustiprėjo ir mūsų tautininkai ir socialistai. Jie veikia vieningai; mes esame jų skaldomi. Prisibijau, kad kartais iš Clevelando [kur anksčiau gyveno Smetona, 1874-1944] nebūtų pradėtas varyti kylys į katalikų visuomenę ».

Grįždamas tame pat laiške prie jį kamuojančio reikalo, Juras vėl kvietė Tulabą atvykti, nes būtų apie ką kalbėti: « Bilietą parūpinsiu [...] Įdomu ar mano Viršininkas ką atsakė į Tamstos daromuosius žygius mano asmens reikaluose». Jis peikė Bostono kurijoje pasireiškiantį « airiškumą», pridurdamas: «Šovinizmas, mano manymu, nesuderinamas su Kristaus mokslu ».

Tuo pačiu juodu pesimizmu dvelkia ir sekantis, aitriai parašytasis laiškas (1951.IV.12), kuriame netrūksta priekaištų nė savo aplinkai: «Kur nepažiūri, visur nunokę laukai, gi žmonės kauliukais žaidžia ir grūdina savo sveikatą alkoholyje [...] Laicizmas, materializmas bujoja, o dvasinis gyvenimas blunka [...] Tie dalykai mane jaudina [...] Uolus nuodėmklausys galėtų man pagelbėti, bei ir to nemoku surasti, nes pastaraisiais laikais daugelis kunigėlių žiūri į kunigystę kaip į profesiją ».

Bet nepaisant šių nepasisekimų, Juras savo akcijoje už prelatūrą ieško vis naujų užtarėjų. Jis iš ankstyvesnio atsilankymo Romoje pažinojo prel. Antonio Samore (g. 1905), kuris nūnai (1947-1950) Washing-tone ėjo Apaštališko Delegato patarėjo pareigas. 1949 m., kada Tulaba buvo atvykęs į Lawrence’ą, jis sužinojo, kad tomis dienomis Samore lankysis Bostono kurijoje. Svečias iš Romos siūlė klebonui pakviesti Samore; kas ir įvyko. Po vaišių, kuriose dalyvavo ir apylinkės lietuviai klebonai, tam nuoširdžiam lietuvių bičiuliui, kuris nuo 1932 iki 1938 metų buvo tarnavęs Kauno nunciatūroje, buvo įteiktas dailus Lietuvos albumas. Juras tą Vatikano bendradarbį Valstybės sekretarijate antrąsyk sutiko, kai šis 1950 metais pakeltas į arkivyskupus ir paskirtas nuncijum į Kolumbiją, po trejų metų vėl atsidūrė Naujojoje Anglijoje, nes ta proga jam gretimane New Yorke buvo suruoštos išleistuvės į Romą. Į šias iškilmes buvo pakviestas ir Juras, kuris Samorei palinkėjo tapti kardinolu, kas 1967 m. ir įvyko, o gal net popiežium.

Visa ši akcija pagaliau savo padarė, nes 1951.IV.17 d. Tulabai siųstame laiške jis džiaugsmingai pranešė: « Šiandien gavau arkivyskupo R.J. Cushingo laišką28, kuriame [praneša mano pakėlimą į Monsignorus].

———————

28 « I am very happy to advise you that the Holy Father has judget it fitting grant you the title of Very Reverend Monsignor and to elevate you to the rank of Papal Chamberlain... I offer you my heartiest congratulation and affectionate greetings. Your devoted friend R.J. Cushing Archbishop of Boston ».

Nežinau kaip už tai Tamstai bedėkoti. Tiek daug rūpesčio ir žygių pašventei įvertinimui mano darbuotės [...] Gal reikėtų kam parašyti laiškutį? Gal reikėtų man [...] nusiųsti kokią auką? » Cushingas savo laiškutį, kurio turiniui jis nerodo intereso — the Holy Father has judged — parašė pasiremdamas žinia iš Vatikano, kad Pijus XII Jurui 1951.III.22 d. suteikęs monsinjoro titulą29.

Į greitai gautuosius prel. Tulabos sveikinimus Pagerbtasis (1951.IV. 26) tokiu pat greitumu padėkojo: « Skubu atsakyti į Tamstos laišką, kuris [...] pilnas auksinių minčių. Jaučiu, kad aš niekada negalėsiu tinkamai atsidėkoti [...] Esu parašęs Jo Eminencijai kard. Pizzardo [lietuvių globėjui Vatikane, 1877-1970] laiškutį [...] neiškenčiau nepareiškęs dėkingumo ».

Už mėnesio (1951.V.20) Lawrence įvyko didžiulis Pakeltojo pagerbimas. Kartu buvo minėta ir 60 metų jo gyvenimo sukaktis ir toms šventėms išleista 32 puslapių Pasveikinimo ir pagerbimo programa. Per šv. Mišias pamokslą pasakė iš Romos atvykęs prel. Tulaba. Po pamaldų šaunūs pietūs30. Parapijietis E. Billa, iškilmes atidarydamas, pažymėjo, kad lietuviai negausūs, bet stiprūs, nes turi stiprius vadus31. « Kai pabaigoje neoprelatas visiems padėkojo, jis priminė dainą Vai turiu, turiu. Jis turi daug rūpesčių ir gražių sumanymų, kuriuos pasiryžęs vykdyti. Bet ir prašė visų lietuvių į talką gimtajam kraštui laisvinti, lietuvių kultūrai skleisti ir tikėjimui stiprinti32.

Šia proga Juras susilaukė glėbio sveikinimų. S. Sužiedėlis, Darbininko redaktorius, atsiliepė istoriškai: « Žemaičių didžiojo vysk. Motiejaus Valančiaus prisiminimai dar buvo gyvi, kai prel. Juras mokėsi ir dirbo Šiauliuose. Žmonės dar buvo išlaikę blaivybės draugijas, prisiminė vyskupo lietuviškąsias mokyklas, o draudžiamąsias knygas Pranciškus dar pats skaitinėjo. Visa tai jį pririšo prie tautinio ir kultūrinio darbo »33.

O (1951.VI.il) iš Romos jį entuziastiškai sveikino jo šelpiamasis Z. Ivinskis: Peržvelgdami savo šešius dešimtmečius ir sidabrinį kunigystės jubiliejų, pasekdami savąją veiklą katalikų visuomenėje ir jos kulto-

———————

29    Cameriere segreto di Sua Santità, šiandien: Cappellano di Sua Santità.

30    500 at dinner for Msgr. Juras, žr. Lawrence Eagle Tribune (Lawrence) 1951.V.21 d.

31    « We have been a small parish, but we are a strong parish. And we have been that because we have a strong leader ». Ten pat.

32    S. Sužiedėlis, Esame nedideli, bet stiprūs. Įspūdžiai iš Lawrenco iškilmių, žr. Darbininkas, 1951.V.29 d.

33    S. Sužiedėlis, Su kryžiumi ir knyga. Prelato Pr. M. Juro investicijos ir 60 metų sukakties proga, žr. Darbininkas, 1951 .V.25 d.

Bostono arkiv. kard. Richard J. Cushing (1895-1970).
Bostono arkiv. kard. Richard J. Cushing (1895-1970).

 

 Kun. Pr. Juras ir jo arkivyskupas.
Kun. Pr. Juras ir jo arkivyskupas.

 

 Prel. Pr. Juras, Protonotaras
Prel. Pr. Juras, Protonotaras, eina laikyti pontifikalinių šv. Mišių. Jo kairėje kun. J. Fratic, o dešinėje — kun. J. Petrauskas. Už jų Kun. J. Jančius, M. I. C., ir vysk. Tomas Riley.

 

vysk. Pr. Brazys, vysk. T. Riley, vysk. V. Brizgys.
Iš kairės: kun. J. Jančius, M. I. C., prel. Pr. Juras, P. A., kun. J. Fratic. Antroje eilėje: vysk. Pr. Brazys, vysk. T. Riley, vysk. V. Brizgys.

 

 Prel. Pr. Juro, P. A., pagerbimo banketas Bostone
Prel. Pr. Juro, P. A., pagerbimo banketas Bostone 1972.X.15 d. Kalba prelatas, šalias ėdi vysk. T. Riley.

 

 vysk. V. Brizgys, vysk. Thomas Riley, prel. Pr. Juras.
Prel. Juro investicijos banketas. Iš kairės: vysk. V. Brizgys, vysk. Thomas Riley, prel. Pr. Juras.

 

 Prel. Juro, P. A., 50 metų kunigystės jubilieju
Prel. Juro, P. A., 50 metų kunigystės jubiliejus šv. Petro bažnyčioje So. Bostone, 1972X15 d. Iš kairės: kun. A. Baltrašiūnas, mons. dr. Vytautas Balčiūnas, prel. J. Balkūnas, kun. A. Kontautas (Contons), jubiliatas, kun. D. Pocius, kun. St. Yla.

 

 Kardinolo H. Madeiros sutikimas Putname,
Kardinolo H. Madeiros sutikimas Putname, Conn., 1975.VII.27 d. Iš kairės: prel. P. Auclair, kard. H. Madeiros, prel. Pr. Juras, P. A., prel. J. Balkūnas, P. A., prel. dr. K. Gečys.

 

 Prel. Pr. Juras 1975 metais.
Prel. Pr. Juras 1975 metais.

 

 

tūros srityje, lygiai kaip ir aną didelį Mecenato darbą, tikrai galite, Jūsų Prakilnybe, sušukti: Exe gi monumentum aere perennius ».

O Cushingas? Lyg norėdamas pademonstruoti, jog tai ne Bostono, o Romos (ir Lawrence’o) šventė, įvilktuvėse nedalyvavo. Kadangi artimiesiems buvo žinomas viršininko vėsumas Juro atžvilgiu, parapijietis John E. Fenton dar 1951.IV.23 d. arkivyskupui buvo rašęs: «Galiu aš šia proga Jums pasakyti, kaip laimingi yrą Šv. Pranciškaus bažnyčios Lawrence parapijiečiai ir visi kiti, kurie pažįsta kunigą Pranciškų M. Jurą, gavę žinią, kad jis yra pakeltas monsinjoru. Jis buvo šaunus kunigas » 34.

Po Pijaus XII mirties (1958.X.9) Juro prelatūra vėl pakibo ore. « Kai ką džiaugsmas ima, kad kun. Juras nebėra prelatu, ir pasakoja, kad mano prelatūra mirusi su popiežiumi. Taip yra ir jis turi tiesą. Nemanau, kad rūbai buvo mane pakeitę, ir pasiliksiu Juru, tik noriu būti šventesnių, geresniu [...] Kiek nejauku pakeisti jau įprastai vartojamą prelato titulą į kunigo », — skundėsi jis 1958.X.29 d. Tulabai. Ir ne tik nejauku jam buvo — jis buvo giliai sujaudintas, taip giliai, kad jis 1959.1.14 d. savo bičiuliui Tulabai prisipažino: « Man popiežiaus Čamberlino (kambarinio) [t.y. monsinjoro] teisės bei privilegijos panaujintos. Dėl to nesisielojau, bet kažkaip jaučiausi ne savame kailyje, kada žmonės iš įpročio adresuodavo prelatu [...]

Prašau, Mielasis Prelate, kaip esi sakęs, nieko mano reikalu nedaryk. Pirmoje progoje, pareiškė Manasis [arkivyskupas], priskirsiąs prie naminių (domestico) [t.y. prelatų, ne monsinjorų]. Jam nepatiks, jei kas iš šalies darys kokį spaudimą... ».

Kai Cushingas (1958.XII.15) tapo kardinolu ir ta proga kitam lietuvių klebonui iš Romos parvežė prelato titulą, o Jurą vėl paliko nuošaliai, tada šis — jo paties žodžiais — « prisiminiau daugelį kitų įžeidžiančių traktavimų, kuriuos nors slėpiau savo širdyje, bet skaudžiai pergyvenau » 35.

«Kardinolas buvo nuo manęs nutolęs, — rašė ( 1975.VII.26) Juras autoriui. — Aš tą jausdamas, neiškenčiau. Parašiau jam, kaip tėvui, nuoširdų laišką, pareikšdamas, kad aš pergyvenu jo nusiteikimą (traktavimą) ir prašiau man tėviškai pranešti, kur ir kuo esu nusikaltęs, kad žinočiau, kur atsinaujinti ir atgailauti 36. Po to laiško (bent aš taip manau) sugrįžo pirmykštė bičiulystė.

———————

34    « May I take this opportunity to tell You how happy all of the parishioners of St. Francis Church in Lawrence and all of the public who know Father Francis M. Juras are with the announcement that he was named a Monsignor. He has been an excelent priest».

 35 Juro pranešimas autoriui be datos.

36 Šį 1959.I.7 d. laišką paduodame ištisai, be komentarų:

«Your Eminence, please accept my sincerest gratitude for the reappointment as a Papal Chamberlain.

May I beg Your Emimence permission and at the same time forgiveness, if I, in all humility, as a child who extremely loves his Father, kneeling at Your feet will open my heart.

Herewith I have no concern or worries about honors or titles, but I am deeply interested in my sacerdotal life and pastoral functions.

In 1951 bestowed upon me a title of a Papal Chamberlain and recently renewed the same incites me to think that I have failed to perform my pastoral duties in conformity to the wishes of my belowed Leader. Not realized Your Eminence’s promise in 1950 to make me a domestic prelate and Your changed attitude towards me disturbes me and creates anxiety within me to learn my insufficiencies. I will be perfectly pleased with everything when I will learn from Your Emimence what in my life should be corrected.

Your Eminence, believe me, that I tirelessly am trying to do utmost to please God and my beloved Cardinal. Your paternal directions, corrections or admonitions always will be most humbly accepted.

Please accept my insignificant token (1000) as a sign of my filial love and esteem.

I beg to remain

Your Emimence’s devoted and humble servant
[Sig.] Francis M. Juras»              

«Šis laiškas matomai palietė kardinolo širdį, nors jis nieko neatsakė », rašė man Juras, nes tų pačių 1959 metų rugpjūčio mėn. 7 d. Jonas XXIII Lawrence’o klebonui pripažino titulą prelatus domesticus. Bet netiesiogiai Cushingas bus atsakęs 1959.VII.15 d. Jurui parašytame laiške, kuriame ranka dar pridėjo: « I have applied for you ».

Tai aiškėja ir iš Juro laiško prel. Tulabai (1959.V.17 d.): « Jis prel. Leonardo Cercone [prietelius Vatikane] buvo klausęs, ką daro mano asmens reikalu Jo Eminencija kardinolas. Parašiau jam, kad susitikęs Lawrence ligoninės šventinimo proga, man pareiškė, jog darąs žygius į Romą, bet gal užtruksią keletą mėnesių. Reiškia priskirs prie naminių prelatų. Gal apie tai man nereikėjo rašyti, bet kadangi klausė parašiau, ir gal nebus skriaudos... Žmonėse spalva ir titulas šį tą reiškia, nors asmeniškai nebepaisau. Mano didžiausias troškimas ir pastangos bendradarbiauti su Kristumi».

Po paantrinimo šito paaukštinimo pasipylė, kaip paprastai, sveikinimai. Nors ir malonu, kad visuomenės veiksniai ir privatūs žmonės reiškė savo džiaugsmą, negalima paslėpti, kad daugelis sveikintojų tą progą panaudojo iš Prelato iškaulyti kokį dolerį kaž kokiam asmeniškam, bet tariamai visuomeniniam reikalui.

Kitą toną išgirstame iš vysk. V. Brizgio (1959.X.5) iš Chicagos jam siųsto sveikinimo, kur tarp kitko skaitome: « Prisipažinsiu, mirus Šventajam Tėvui Pijui XII kenčiau baimės, kad Jūsų Bosas mums lietuviams... neatsikeršintų, kad pro jį kadaise įlindome į jo daržą. Žinau, kad Jums tai nieko nepridės (kiek išims, dar Jūs nė pats nežinote), tačiau mums yra tai malonu, kad, išskyrus tik kelis atvejus, pagerbti [buvo] mūsų kunigai, kurie to yra verti. Tai ir pasauliečiams guodžiančiai atrodo, kad Bažnyčia stengiasi būti teisinga ».

Bene reikšmingiausi šitokių pakėlimų vertinimą Jurui (1959X14) iš Romos bus prisiuntęs Tėvas V. Gidžiūnas, OFM: « Neperdeda tie, kurie lygina Jus vyskupui Valančiui lietuviškos kultūros ir knygos skleidimo baruose. Sunkūs buvo Valančiaus laikai Lietuvoje, bet jie yra sunkūs ir lietuviams svetimuose kraštuose. Nežiūrint, kad Jūs esate nuošalioje vietoje ir nedidelės savo skaičiumi parapijos klebonas, vienok Jūs radote galimybių nuveikti didelius darbus, siekiančius ne tik Lawrencę, bet visus kraštus, kur tik yra lietuvių, kur tik skaitoma lietuviška knyga ».

1959.X.7 d. atsiliepė ir jo konfratras M. Krupavičius: « Linkiu, kad susilauktum [...] Dievo ir žmonių atpildo ». Net ir šia proga su humoru pridurdamas: «Gražus buvai, Brolau, savo ligšiolinėj romiškoj uniformoj. Raudonis žemę šluoja. Eini — raudoni kaspinai kvėst-kvėst, lyg angelo sparnai. Mane vis baimė ėmė, ar nesirengi jau skristi į dausas, taikstydavaus už kojų griebt, nes dar esi labai reikalingas mūsų lietuviškoms kruvinoms bėdoms ir vargams », neužmiršdamas prijungti teisingą, giliai įsidėmėtiną įspėjimą: « Bet visokie aprėdalai nei žmogų vertingesnių padaro, nei prie Dievo priartina. Čia reikalingos kitokios priemonės. Bet jei koją pakėlei, tai nesustok ir lipk toliau — ligi mitros, ligi raudonos skrybėlės. Su tomis kepurėmis galėsi daugiau gera padaryti ir lietuviui ir tėvynei. Tegu Tau padeda Dievas ».

Atėjo laikas užkopti ir į aukštesnį prelatūros laipsnį — į Apaštališko Protonotaro garbę. Tai įvyko 1965.XI.24 d. per popiežiaus Pauliaus VI malonę. Cushingas (1966.1.3) Jurui apie tai pranešdamas, dar pridėjo nuo savęs: « Confidentially - Samoré, a dear friend of mine, asked me to get you this honor ». Vadinasi, ir šįkart iniciatyva neišėjo iš jo paties. Samorės užtarimą (1966.1.9) patvirtino ir jo sekretorius Msgr. V. Mincevičius (g. 1915): « Pirmoje vietoje dėkingumas priklauso jam [Samorė]. Jis tuo reikalu kelis kartus kalbėjo su kard. Cushingu ir paskutinį kartą būdamas New Yorke gavo jo pažadą tinkamai Jūsų darbus įvertinti ». Po kelių dienų (1966.1.15) tos informacijos tikrumą paliudija iš ten pat ir T. Juozas Vaišnora, MIC (g. 1905): « Be abejonės prie Jūsų pagerbimo ir paaukštinimo svarbiausiai yra prisidėjęs didelis lietuvių draugas J. E. arkivysk. Samorė». Atsiliepdamas į tokius nurodymus, pagerbtasis geradariui siuntė 50 dolerių, į ką šis 1966.I.1 d. atsakė 37.

———————

 37 « I appreciate Your generous gift. I will be able to help ‘Villa Nazareth’ [t.y. vieną vaikų prieglaudą Romoje] in the first place and reste I will use to assist some charitable works ».

Neatsiliko nė Krupavičius. Savo konfratro silpnybes žinąs, jį (1966. 1.6) įprasta jam lengvute ironija šitaip pasveikino: « Šiandien atsivožęs Trijų Karalių Draugo numerį pirmiausia pastebėjau patrauklią Juro šypseną. Maniau, kad vėl kokią sukaktį bešvenčiąs. Bet dirstelėjęs į antgalvį, podnimai po vyše. Sveikinu. Vertas to atžymėjimo. Gaila, kad su kepure negavai ir lazdos. Turėtų susiprasti ir lazdą pridėti. Po naująja kepure nenusnūsk ».

Investitūra ir pirmos pontifikalinės Mišios įvyko 1966 m. birželio 6 d. Tą dieną miesto burmistras paskelbė « Msgr. Juro diena ».

« Noriu pridėti — taip Prelatas rašė (1975.X.4) — jog, kai Šventojo Sosto man buvo suteiktas Apaštališko Protonotaro titulas, J. E. kard. Cushingas telefonu mane pakvietė atvykti į jo rezidenciją pasiimti Šv. Tėvo atsiųstą P.A. diplomą. Sveikindamas mane jis pareiškė, kad jis pats atvyksiąs į Lawrence atlikti investitūros apeigas. Tačiau dieną prieš iškilmes vėlai vakare jis telefonavo man iš Šv. Elzbietos ligoninės: ‘Atsidūriau ligoninėje. Sergu. Negaliu asmeniškai atlikti investitūrą. I am very sorry. Prašiau pagelbininko vysk. Th. Riley atlikti ceremonijas. Pasakyk parapijiečiams, kad gydytojas paguldė į ligoninę. Paprašyk, kad pasimelstų. Būsiu dvasioje ir maldose su jumis. Telaimina Jus Dievas...’ Žinoma, aš asmeniškai ir parapijiečiai laukėme paties kardinolo dalyvavimo nepaprastose iškilmėse... ».

Iš šitų daugtaškių kaip ir iš visos situacijos aišku, kad viršininko neatvykimas Jurui buvo skaudus smūgis. Jis — ne be pagrindo — galėjo manyti, kad kardinolas jau iš pat pradžios buvo nusistatęs neatvykti. Šį manymą gali patvirtinti faktas, kad Riley pasakė ilgą, kruopščiai paruoštą pamokslą kuris be abejonės iš anksto buvo suredaguotas. Atrodo, kad Cushingas, kuris tikrai sirgo, tyčia investitūros išvakarėse išvyko į ligoninę, nes jis dėl užgautos garbės, dėl savo « airiškumo » ir dar dėl kitų priežasčių, atrodo, tam tikrą nepalankumą Jurui savyje niekad nebuvo nugalėjęs.

Tuomi baigėsi per ilgus metus trukusi, kietai vedama užkulisinė dvikova tarp Bostono arkivyskupo ir Lawrence’o klebono. Lieka tik pridėti, kad abu nebe ilgai liko savo pozicijose: po metų Juras dėl amžiaus turėjo rezignuoti iš savo vietos, o Cushingas po trejų metų, vėžio iškankintas, mirė. Sic transit...

KETVIRTAS SKYRIUS

VALANČIAUS PĖDOMIS

« Juodojo Meno » mecenatas « Darbininko » globėjas « Eglutės » įkūrėjas

Lietuvių Kultūros Instituto pirmininkas Parapijinės mokyklos steigėjas

Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvo (Alkos) kūrėjas

1. «JUODOJO MENO» MECENATAS

«Katalikų neveiklumas ir katalikiškos spaudos apleidimas yra
Kristaus išdavystė
» (Pr. Juras, 1949).

Spaudos reikšmę Juras labai gerai suprato ir vertino. Apie šią « penktąją pasaulio galybę » jis šitaip atsiliepė: «Buvau patyręs, kiek blogoji spauda yra padariusi žalos. Dėl to Dievo garbei ir sielų naudai sielojaus! išplatinti gerąją spaudą. Dėl to steigiau spaustuves, pagal išgales rašinėjau religinio turinio straipsnelius, spausdinau žymiųjų rašytojų veikalus, nes gerai supratau gerosios spaudos galybę, o blogosios žalingumą ». Abejas jis šitaip apibūdino:

Geroji spauda

Skelbia amžinąją tiesą
Artina žmogų prie Dievo 
Gydo sielos negales 
Apšviečia protą 
Išlaisvina pilnam gyvenimui 
Atskleidžia dvasinius lobius 
Tobulina charakterį 
Žmogaus draugas 
Moko grožio ir gėrio 
Skleidžia taiką ir ramybę


Blogoji spauda

Skelbia netiesą
Tolina žmogų nuo Dievo 
Dvasiškai marina 
Aptemdo protą 
Stumia į vergiją 
Nustelbia dvasines gėrybes 
Darko charakterį 
Žmogaus priešas 
Skiepija blogį 
Sukelia nesantaiką, vaidus.


Juras yra gerai žinomas kaip dosnus knygų rėmėjas, bet tik nedaugelis žino, kad jis toms knygoms (ir laikraščiams) spausdinti yra nupirkęs ir porą spaustuvių: vieną Kretingos Pranciškonams, kitą Putnamo Seserims.

A. Spaustuvė Kretingos Pranciškonams (1934-1935)

Juras visuomet buvo entuziastingas pranciškonų gerbėjas. « Šv. Pranciškus Asyžietis — taip jis man rašė (1974.III.14) — nuo jaunų dienų buvo mano mylimasis šventasis. Mano mamytė ir dvi seserys, Marijona ir Morta, priklausė prie Tretininkų Brolijos [...] Tapęs kunigu, ir aš įsirašiau į tretininkus [...] Pranciškonus Kretingoje laikiau kaimiečių apaštalais. Norėjau, kad iš šios stebuklais pagarsėjusios šventovės židinio pranciškonai padėtų lietuviams geriau pažinti save, savo paskirtį bei pareigas, kad jie žemėje gyventų dangaus piliečio gyvenimu ».

Norėdamas pamiltuosius pranciškonus paremti šiame darbe, Juras jiems 1931 metais prie Kretingos vienuolyno pastatė dviejų aukštų novicijatą ir po trejų metų filmams rodyti jiems įtaisė ir kiną. Ir negana to! Jis tais pačiais 1934 metais pasišovė savo dvasios broliams nupirkti ir spaustuvę. « Spausdintas žodis nenuaidi, — tęsė jis man atsiųstąjį pranešimą, — [jis] pasiekia daugiau žmonių ir pasitarnauja net būsimoms kartoms [...] Gerą spaudą galima pavadinti dangišku žibintu; dėl to aš ją visada vertinau ir puoselėjau ».

Bet jos nebus be spaustuvės. Juras dar augdamas pas savo tėvus su pasibaisėjimu pastebėjo, kaip caras lietuviams neleido turėti savo spaudos. Tai nuskriaustuosius privertė savo spausdinius slaptai gabenti iš užsienių. Šitas rusų kriminalas, kuris « anei rašto, anei druko mums turėti neduoda » 1, taip įsirėžė į jo jautrią sielą, kad jis dar pačioje jaunystėje valančiškai pasiryžo remti tautinę bei religinę spaudą.

Vykdydamas šį įsipareigojimą, Lawrenee’o klebonas nutarė savo dvasios giminėms Kretingoje nupirkti spaustuvę: « 1935 metais Amerikoje siautė depresija, — baigia jis savo laišką. — Sužinojau, kad Bostone viena spausdinamų mašinų firma varžytinėse išparduoda spausdinamas mašinas. Neprašytas, nesitaręs ir net nežinant pranciškonams Kretingoje, nuvykau į Bostoną, varžytinėse nupirkau [už 3000 dolerių] spausdinamas mašinas, pasamdžiau specialistus supakuoti į dėžes ir Tėvų Pranciškonų vardu išsiunčiau laivu į Klaipėdą. Trumpu laiškeliu jiems pranešiau parsigabenti į Kretingą ».

Šis laiškutis buvo atspausdintas tenykščio vienuolyno leidžiamame laikraštyje: « Su gerais prieteliais sumanėme tėvynės pajūryje įkurti katalikišką spaustuvę. Nupirkau mašinas, sukroviau [jas] į laivą ir pasiunčiau Kretingos Pranciškonams. Nuvažiuokite į Klaipėdą atsiimti. Tikiu, kad Lietuvos Vyriausybė už tokią dovaną muito neims » 2.

Entuziazmo nuneštas, « neprašytas, nesitaręs ir net nežinant Pranciškonams », jis, nespecialistas, tas mašinas nupirko. Aišku, kad tokios geradarystės užpultiems vienuoliams bus ir keblumų. Juos tame pačiame Pranciškonų Pasaulio numeryje minėjo Kretingos konvento gvardijonas T. Augustinas Dirvelė (1901-1943): « Kretingoje tos mašinos išgulėjo ištisus metus nenaudojamos. Tik dabar, kai naujuose Šv. Antano rūmuose įrengėme tinkamas patalpas, šios mašinos pradėjo suktis [...] Tik, žinoma, naujakuriams dar daug ko trūksta. Neturime savo broliukų specialistų, reikia samdyti. Už mašinų sustatymą užmokėjome 1000 litų. Naujų raidžių ir reikalingiausių daiktų užsakėme už 11.000 litų. Tai skola, kurią reikės sumokėti »3. Paremdamas ir šį įtaisyną, Juras skolų slegiamam gvardijonui siuntė dar generatorių, motorų ir kitokių reikmenų.

———————

1 A. Baranauskas, Varginamoji Lietuva, žr. J. Tumas, Antanas Baranauskas (1335-1902), Kaunas 1924, 45 psl.

 2 Pranciškonų Pasaulis, 1935 m. spalio mėn., 10 nr., 273 psl.

3 Naujoje spaustuvėje naujas « Varpelio » vardas, žr. Ten pat, 273-274 psl.

Šis brangia kaina atremontuotų mašinų pagalba dirbamas darbas uoliai buvo stumiamas pirmyn ir tobulinamas. Antai, buvo spausdinamas ne tik Pranciškonų Pasaulis, bet nuo 1936 iki 1939 metų ir Juozo Gedgaudo redaguojamas religinio turinio savaitraštis Sursum Corda.

Juozas Gedgaudas (1893-1949) buvo garsios Lietuvos istorijoje bajorų giminės ainis. Jis gimė Kretingos apskrityje, o gimnaziją (Šv. Kotrynos vardo) lankė Petrapilyje, kur ją baigė 1912 m. Kiek laiko ten lavinęsis Dailės mokykloje, jis tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurioje mokėsi iki 1916 metų. Po to jis ten pat baigė neakivaizdiniu būdu fizikos bei matematikos kursus, kurie jį įgalino Šiaulių gimnazijoje mokytojauti. Nepriklausomoje Lietuvoje šis plačiašakis ir gabus žemaitis nuo 1919 m. buvo Plungės, o nuo 1923 m. Skuodo gimnazijos direktorius. Dar mokytojavęs Joniškyje, Gedgaudas 1936 m. pradėjo inspektoriauti Kretingos Pranciškonų gimnazijoje, kurioje jis dėstė lotynų bei rusų kalbas, matematiką ir istoriją. 1941 m. jis veikliai prisidėjo prie bolševikų suniokotos Kretingos gimnazijos atstatymo ir ėjo jos direktoriaus pareigas. Mokinių buvo mėgiamas kaip pasišventęs bei teisingas mokytojas. Šalia savo tiesioginių darbų jis atsidėjęs talkininkavo pranciškonams, ypač spaudos srityje, nes nuo 1936 iki 1939 metų redagavo jų leidžiamąjį minėtą savaitraštį Sursum Corda. Mikliai valdydamas plunksną, jis žymią medžiagos dalį pats paruošdavo ar išsiversdavo iš svetimų kalbų. Ne tik eiliniai tikintieji mielai skaitė, bet ir patys kunigai mielai naudojo jo religinius straipsnius savo pamokslams. Vasaros atostogų metu jis savo meninius gabumus panaudojo bažnyčioms atremontuoti. Tokiu būdu jis restauravo ne tik Kretingos, bet ir Joniškio, Salako, Kaune Vytauto ir Karmelitų bažnyčias ir be to atnaujino daugybę paveikslų bei architektūrinių ornamentų. Šis neeilinis plunksnos ir meno meisteris, kilnus savo garbingos giminės narys, mirė 1949.V.5 d. Kaune ir buvo palaidotas Šančių kapinėse.

Šalia laikraščių pranciškonai Juro padovanotų mašinų pagalba spausdino ir knygas, iš kurių minėtinas Tėvo Damazo Daveau, O.F.M., veikalas apie Šv. Pranciškų. Jį iš prancūzų kalbos išvertė Juozas Povilonis (g. 1911), kuris nuo 1936 iki 1939 metų mokytojavo Kretingos gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metais iki antrojo Sovietų įsiveržimo jis buvo Pasvalio gimnazijos direktorium. Vėliau jį ištiko T. Augustino likimas — 1946 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Po keliolikos metų sugrįžęs, Povilonis apsigyveno Kaune. Paprašytas pasisakyti gyvenimo klausimais, atsakė: « Tai būtų tik popieriaus gadinimas. Juk daug maloniau gilintis į meno problemas ir džiaugtis žmogaus dvasios didybe, negu žvalgytis į jo menkystę ». Sapienti sat.

Kitas tos pačios gimnazijos mokytojas, buvęs mano studentas Antanas Masionis (g. 1909), išvertė knygą apie pranciškoną Liną iš Parmos ir be to, toje pačioje spaustuvėje išspausdino Onos Kranės veikalą Kaip karalius išsigando. Minimas čia karalius yra Erodas, nes veiksmas apima Kristaus gimimo ir šv. Jono Krikštytojo laikus. « Toliau T. Augustinas — taip Masionis 1977 m. man pranešė — manęs prašė išversti vieną religinių apmąstymų knygą. Ji buvo skirta vienuolėms, bet be pakeitimo tiko ir vienuoliams. Joje buvo apie 30 konferencijų, viso apie 300 puslapių. Bet tuo tarpu prasidėjo karas ir knyga liko neatspausdinta. Kartu įsibrovę Sovietai iš viso nutraukė pranciškonų veiklą ir T. Augustiną 1941 m. išvežė į Rusiją, kur šis apaštališkos dvasios vienuolis po dvejų metų buvo nukankintas ».

B. Apie putnamo seserims padovanotą spaustuvę (1947-1949)

Faktas, kad pirma jo nupirkta spaustuvė pateko į Lietuvos okupantų rankas, nesumažino Juro ryžto tokią nupirkti kitam vienuolynui, priešingai, jį dar paskatino padaryti tokią donaciją Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos Seserims, kurios Amerikoje tęsia jų kongregacijos steigėjo arkivysk. Jurgio Matulaičio (1871-1927) dar Lietuvoje pradėtąjį darbą.

Jos dar nepriklausomoje Lietuvoje buvo įsijungusios į spaudos platinimą ir nuo 1920 metų Marijampolėje turėjo savo spaustuvę, pavadintą Šešupe. Ji taip greitai išbujojo, kad 1939 metais jau turėjo elektra varomas mašinas, kuriomis seselės aptarnavo ir Telšių vyskupiją. Kad Vargdienių Seserys, kaip jos buvo vadinamos, tikrai buvo įgudusios «Juodajame Mene», ir aš galėjau įsitikinti per savo atsilankymus pas jas, kurių priešakyje tuo metu stovėjo mano žmonos teta Petronėlė Uogintaitė iš Išdagų kaimo (Sintautų parapijos). Galėjai tik gėrėtis jų sumanumu bei atsidavimu. Taigi, tos seselės, 1937 m. pradėjusios dirbti ir Amerikoje, spaudos srityje nebuvo naujokės. Bet kaip jas vėl grąžinti į senas vėžes?

« Vieną kartą, — taip prisiminė Juras, — Thompsone, Conn., atlankiau tenykščių Marijonų namų viršininką, artimą savo bičiulį Joną Navicką (1895-1941), pas kurį dažnai nuvykdavau. Ten Vargdienių Seselės patarnaudavo, ir aš turėjau progą su jomis susipažinti. Patyriau, kad jos turi apaštaliniam darbui gražių pajėgų. Pakalbinau jas įsigyti spaustuvę ir spausdinti, pavyzdžiui, vaikams laikraštėlį bei knygas-knygeles. Kai jos pareiškė neturinčios tam reikalui lėšų, aš pasisiūliau įkurti joms spaustuvę. Su seselėmis Aloyza ir Augusta nuvykau į New Yorką ir užsakėme didžiąsias mašinas. Stalus ir kitus reikmenis nupirkau Lawrence — Stanislovo Zapėno spaustuvę ».

Užuomazgą Putnamo spaustuvės, tarsi marijampoliškės Šešupės įpėdinės, gerai prisimena ir pačios vienuolės, o ypač sesuo Apolonija, dirbanti šioje įmonėje nuo pat pradžios. Pagal jos informacijas (1976.V. 21), kurias papildė dar kitos seselės, jų spaustuvė užgimė šitaip:

« Šiai spaustuvei įsikurti pradžią padarė Gerb. Prel. Pranciškus Juras. 1947 metais rugsėjo mėnesį jis nupirko Stanislovo Zapėno, Lawrence, Mass., spaustuvę. Tai buvo maža, jau besilikviduojanti spaustuvė. Pradžioje buvo atvežta spaustuvei reikalingi stalai, daug rankinių raidžių [...] ir korektūroms spausdinti volas. Taip pat atvežė vieną ranka sukamą spausdinimo mašiną ir tris mažas mašinėles, irgi neautomatines, mažiems darbams spausdinti. Per 1948 metus buvo ruošimasis spaustuvei, šveitimas raidžių ir raidyno, nes buvo labai sudulkėjusios ir surūdijusios. Kitų metų liepos mėnesį mūsų mecenatas, seserų Aloyzos ir Anetės lydimas, nuvyko į New Yorką, kur nupirko rinkimui vartotą linotipą.

Mūsų seserys neatsiliepia labai entuziastingai apie spaustuvės pradžią, nes joms tikrai sunku buvo dirbti su senomis mašinomis, kurios turėjo būti greit keičiamos [...] automatinėmis. [Darbą] pradėjome 1949 m. spalio mėnesį. Pirmas darbelis buvo kun. Juro vizitinės kortelės. Pirmoji knyga — arkivysk. Jurgio Matulevičiaus gyvenimas ». Knygą buvo paruošusi tik ką Amerikon atvykusi dr. Ona Labanauskaitė (g. 1901), kuri dar Lietuvoje su Vargdienių Seselėmis buvo palaikiusi glaudžius ryšius.

« Iškilmingas pašventinimas tos spaustuvės, pavadintos Immaculata Press, įvyko 1949 m. gegužės mėnesio 15 d. Naujosios Anglijos Seserų Rėmėjų metinio suvažiavimo proga. Pašventino ją kun. Juras, kurį Putnamo Seserys laiko tikru tos įmonės fundatoriumi, nes jei jis nebūtų atvežęs tų pirmųjų mašinų, raidyno, stalų, — baigia pranešimą sesuo Apolonija, — mes nebūtume drįsusios spaustuvės pradėti ». Jis per šv. Mišias pasakė pamokslą apie geros spaudos reikšmę, o pačias Mišias laikė vysk. Brizgys.

Iš Juro pamokslo primintinas jo žodis apie spaudos įtaką: « Spauda yra regimi ženklai, bet [jie] neregimai veikia į žmogaus protą ir valią. Knygų skaitymas palieka sieloje jose slypinčių įdėjų žymes. Kaip spaustuvininkas rašytojo mintis raidėmis išspausdina popieryje, taip atspausdintas mintis skaitytojas atspausdina savo sieloje. Tos mintys sieloje nežūva. Jos padeda žmogui formuoti savo vidinį gyvenimą. Iš pasąmonės kyla geri ar blogi norai, geri ar blogi jausmai, kurie pasireiškia darbais. Kokią spaudą rasi šeimoje, toksai bus ten ir vyras, žmona ir vaikai »4.

Baigdamas pamokslininkas nurodė į Apvaizdos iš Marijampolės į Putnamą pastatytąjį tiltą: « Dievo Apvaizdos buvo skirta Nekalto Marijos Prasidėjimo Seserų vienuolynui Lietuvoje atlikti svarbų vaidmenį katalikiškos spaudos srityje. Stebuklingoji Dievo ranka prigydė to vienuolyno šaką Putname ir čia vienuolyne įkurdino spaustuvę. Ar negalima manyti, kad skaudžiojo nulietuvėjimo ir nukrikščionėjimo laiku mūsų dangiškasis Valdovas yra paskyręs joms Amerikoje misiją — išugdyti ir išplatinti katalikiškąją spaudą?! » 5.

« Per pašventinimą, — taip raportavo Bostono lituanistinės mokyklos vedėjas V. Kulbokas (g. 1908), — poetas Jonas Aistis (1904-1973) įspūdingoje kalboje pabrėžė, kaip aklas gamtos jėgas ir technikos išradimus žmogus gali panaudoti ir statymo ir griovimo darbui. Kalbėtojas linki, kad šiandien čia šventinama spaustuvė tarnautų gėrio idėjoms skleisti, kad čia spausdinamos knygos bei laikraščiai neštų meilės ir tiesos žodį lietuvių visuomenei, o per ją tarnautų ir visai žmonijai » 6.

Šiai misijai pasišvęsdamos Putnamo Seserys tuoj pradėjo spausdinti ne tik visą eilę vertingų veikalų, iškilių autorių parašytų, bet ir apie tuziną laikraščių bei žurnalų, kurie geros spaudos sėklą plačiai barsto į lietuvišką dirvą. Taigi, kun. Juro iniciatyvos dėka Vargdienių Seselės Putname sėkmingai tęsia Marijampolės Šešupės tradiciją.

———————

4 Kun. Pr. M. Juras, Moderniškas ginklas, žr. Darbininkas, 1949.V.24 d.

5 Ten pat.

6 V. Kulbokas, Naujosios Anglijos Nekalto Prasidėjimo Seserų Gildos 1949 m. seimas, žr. Darbininkas, 1949.V.20 d.

 

2. DARBININKO GLOBĖJAS (1935-1950)

«Už išplatinimą katalikiškos spaudos buvau gatavas ir savo marškinius parduoti» (Pr. Juras).

Jurui ne tik rūpėjo spaustuves įkurti, bet jam svarbu buvo, kad jomis būtų spausdinami krikščioniškos dvasios laikraščiai bei panašūs leidiniai. « Spaudos reikšmę gal net pervertindavau. Jąja pirmoje vietoje stengiausi pasitarnauti tiems, kuriems pagalba buvo reikalingesnė », — rašė jis autoriui 1975.X.9 d. Dėl to jis nuo 1935 metų visa energija pasišventė Darbininkui, Lietuvių Darbininkų Sąjungos (LDS) organui, ir toliau pamatysime, kaip jis, šį darbą tęsdamas, vaikams įkurs Eglutę. Bet dabar pirmiausia apie LDS.

Ši organizacija yra vaikas 1914.IX.23-25 d. Chicagoje įvykusio Katalikų Federacijos suvažiavimo, kuris nusprendė įkurti Lietuvių Katalikų Darbininkų Sąjungą. Šį nutarimą įvykdyti buvo pavesta kun. Fabijonui Kemešiui (1879-1954), kuris Leono XIII socialinių enciklikų uždegtas, tuo norėjo liaudžiai, o ypač darbininkams padėti. Nuvykęs į Bostoną, Mass., kur surado prieglaudą Šv. Petro lietuvių parapijoje, jis ten 1915.VI.10 d. įkūrė atitinkamą organizaciją (LDS). Supratęs, kad jai reikia ir atsakančio laikraščio, Kemėšis iš vieno banko pasiskolino stambesnę sumą pinigų, ten pat nupirko namus bei spaustuvę ir nuo 1915. IX.19 d. pradėjo leisti Darbininką, kuris turėjo atsverti socialistų spaudos organų įtaką. Jam sekėsi — vos dvejiems metams praėjus šio laikraščio skaitytojų skaičius pasiekė jau 6.000.

Jam, tikram nomadui, 1917 m. sugrįžus į Chicagą, kur ėmė dirbti Draugo redakcijoje, Darbininko vyriausio redaktoriaus pareigas ėjo Pranas Gudas (1885-1966). Po jo, 1927 metais irgi prišlijusio prie Draugo, Darbininko štabe triūsė kun. V. Taškūnas (1884-1956) ir J. Laučka (g. 1910). Nuo 1929 metų jų darbą tęsė kun. dr. Kazimieras Urbanavičius (Jonas Kmitas, 1874-1952), kuris paskui iki 1950 m. buvo vyriausiuoju redaktorium.

Šiam itin teko grumtis su kairiaisiais, ypač su Stasio Michelsono (t.y. Michalkevičiaus, 1881-1973) tame pačiame Bostone leidžiamu savaitraščiu Keleiviu, kurio poveikis buvo žymus, nes tiražas tuomet siekė net 23.000. Šalia poleminių straipsnių, nukreiptų prieš Michelsono plunksną, murzinančią viską, kas buvo surišta su religija ir Bažnyčia, Urbonavičius per 21 metus rašinėjo ir įžanginius. Tam darbui reikėjo tikro pasišventimo, nes po amputacijos vienos kojos, fizinė jo energija smarkiai buvo sumažėjusi. «Ar lengva būtų įrodyti, kiek per 30 metų mūsų publicistas ir garbės redaktorius kun. dr. K. Urbonavičius yra įdėjęs į Darbininką proto ir širdies? »7. Taip Juras jį atestavo šiame laikraštyje, su kuriuo Kmitas pilnai buvo suaugęs.

———————

7 Kun. Pr. M. Juras, Trisdešimt metų, žr. Darbininkas, 1945.X.19 d.

« Kai aš 1922 m, tapau kunigu, — taip Juras prisimena (paduodame sutrauktai) anuos audringus publicistinius metus (1975.XI.9), — ir Lawrence dirbau kaimynystėje, negalėjau likti pasyvus Urbonavičiaus veikimo atžvilgiu. Ir tai juo labiau, kad tuomet Amerikoje neturėjome pakankamai katalikų inteligentų, draugijoms vadų, laikraščiams bendradarbių. Reikėjo tad kunigams noroms nenoroms užimti, tokias vadovaujančias vietas. Dėl to ir aš nuo pat pirmųjų kunigystės dienų įsijungiau į LDS. Man atrodė, kad ji turi būti pirmoji lietuvių draugija, nes visi mūsų tautiečiai buvo darbininkai, dažniausiai net tikri juodadarbiai, ant savo pečių patirią ‘pirmuoju taikiniu’ įvairias socialistų įtakas. Mat, tuomet laikraštis Keleivis, socialistai bei Šliūpas (1861-1944) su Mockum (1864-1939) demoralizavo mūsų darbininkus.

« Štai kas mane 1922 m. paskatino įsirašyti į mūsų darbininkų draugiją. Įsikinkius į jos vežimėlį, atsileido mano viržiai jaunimo organizacijose [...] Dalyvavau LDS parengimuose bei pramogose ir į Darbininką rašinėjau korespondencijas bei religinio turinio straipsnelius, pasirašydamas Bridų Pajūriu. Gal dėl to LDS seimuose buvau renkamas į Literatinę Komisiją [...] 1935 m. LDS seime buvau išrinktas Centro Valdyboje vicepirmininko pareigoms ir laikraščio Darbininko administratoriumi. Sušaukęs Centro Valdybos narius [...] iškėliau būtiną reikalą nedelsiant [samdyti] laikraščio biznio reikalų vedėją. Visi vienbalsiai pritarė. Tada aš pakviečiau iš Chicagos savo studentavimo laikų širdies draugą Antaną Peldžių [1894-1968]. Jis 1935 m. lapkričio mėnesį atvyko į Bostoną ir nuo tų laikų abu, lyg broliai, įsikinkėme į bendrą vežimą. Iki Antrojo Pasaulinio karo, kad ir sutikdavome sunkenybių, bet jos [mūsų] nesugniuždė [...] Džiaugėmės laikraščio kolektyvo darna». Tėvas J. Vaškys, OFM: « Peldžius buvo Apvaizdos siųstas žmogus gelbėti Darbininko »8.

———————

8 T. J. Vaškys, « Darbininko » 60 metų sukaktis, žr. Darbininkas, 1976.V.14 d., 20 nr.

Juras taip tęsia savo prisiminimus: « 1945 m. kun. J. Švagždžiui (1882-1965), kuris nuo 1932 m. buvo pirmininkavęs LDS, dėl sustipusios sveikatos pasitraukus iš šių pareigų, man teko jo vietą užimti. Taip man prisiėjo per 17 metų pasidarbuoti Centro Valdyboje ir kartu vesti laikraštį ».

Turbūt neklysime tvirtindami, jog Juras tuo užsikrovė vos pakeliamą naštą. Į nė vieną kitą organizaciją jis nėra įdėjęs tiek triūso, energijos bei lėšų.

Taigi, tie 1945 metai buvo sprendžiami Juro gyvenime. Bet jie buvo reikšmingi ir pačiam Darbininkui, tuomet švenčiančiam 30 metų sukaktį, kurią LDS vadovas savo organe paminėjo šiais žodžiais: « Per 30 metų Darbininkas buvo plaukiančiam per audringą jūrą gyvenimo laivui švyturiu, rodančiu kelią į prieplauką. Per 30 metų [jis] mokino meilės ir teisingumo, iš kurių plaukia ramybė ir taika [...] LDS ir laikraštis Darbininkas didžiuojasi savo 30 metų sukaktimi. Didžiuojasi nugalėję savo priešus ir sulošę didelį vaidmenį mūsų lietuvių išeivijoje»9. Urbonavičius, tuomet invalidus Šv. Petro parapijos rezidentas Bostone, tai progai sukūrė eilėraštį, kuris baigiasi šiuo linkėjimu:

« Gyvuoki ir tarpkie, kruopštus Darbininke!
Sargyboj bebūdamas, budėk nuolatos;
Tikybą ir dorą ryžtingai apginkie
Ir dirbk išvadavimui mūsų tautos » 10.

Atsistojęs Darbininko priešakyje, Juras, įpratęs plačiai užsimoti ir spaudos darbui duoti savo antspaudą, norėjo pašonėje einantį bostoniškį Darbininką, t.y. savo laikraštį iškelti į tokį aukštį, kad šis pajėgtų konkuruoti su Chicagos Draugu.

Kartu jo ambicija, — anot J. Vaškio, OFM (g. 1909), — siekė dar toliau: « Norėdamas pagyvinti lietuvių katalikų visuomeninę veiklą, ALRK Federacijos suvažiavime New Yorke 1946.X.10 Juras siūlė įkurti Katalikų Veikimo Centrą [...] kuris turėtų sujungti visus katalikų leidžiamus savaitraščius ir leisti vieną iliustruotą savaitraštį žurnalo forma [...] Šis savaitraštis turėtų apimti visuomeninį gyvenimą, politiką, religiją, meną ir literatūrą. Jame turėtų būti skyrius ir jaunimui. [Šis] KVC turėtų įsigyti modernią spaustuvę, kurioje būtų spausdinamas jungtinis savaitraštis ir įvairios knygos. Šiai spaustuvei įkurti, priminė prel. Juras, Bostono arkivysk. Cushingas pažadėjęs paaukoti 40.000 dolerių»11. Tačiau anas suvažiavimas tam pasiūlymui nepritarė, nes Chicaga nė manyte nemanė savo vadovaujamą rolę spaudos srityje perleisti pakraštinei Naujajai Anglijai.

———————

9 Kun. P. M. Juras, Trisdešimt metų, žr. Darbininkas, 1945.X.19 d.

10    J.K[mitas], Darbininkui, žr. ten pat.

11    T. J. Vaškys, O.F.M., «Darbininko» 60 metų sukaktis, žr. Darbininkas, 1976. V.14 d., 20 nr.

Bet nemažiau ambicingasis Juras rankų nenuleido, o katalikų savaitračių sujungimą ir toliau propagavo. Laukdamas patogesnio momento, jis vis stiprino « savo » laikraštį ir tam 1947 m. pakvietė iš Pietų Amerikos atvykusį Kazimierą Čibirą (Verax, 1911-1974), kuris dar 1937-1938 metais buvo gastroliavęs Darbininko redakcijoje. Vyriausiu redaktoriumi, žinoma, pasiliko garbusis Urbonavičius, kuris tais pačiais metais Pijaus XII buvo pakeltas į prelatus. Taip pat toliau dirbo ir nuo 1926 m. redaktoriaus kėdę užimąs Antanas Kneižys (1893-1970).

Kneižys, 1911 m. iš Lietuvos atvykęs Amerikon, čia buvo pradėjęs studijuoti teisę, bet studijų nebaigė. Būdamas nuo 1915 m. LDS sekretorium ir nuo 1934 m. vadovaudamas ir Bostono lietuvių radijo valandėlei, jis visuomenėje užėmė stiprią vietą. Nors Čibiras lanksčiai įsijungė į bendrą darbą su juo, tačiau Kneižys pavydžiai gynė savo poziciją prieš Juro įsodintąjį « atėjūną ». O šis, vengdamas susirėmimų su savo savimeilėje užgautu kolega bei nostalgijos kankinamas, nė metų neišbuvęs Bostone, sugrįžo į Pietų Ameriką, kur jis Urugvajuje, Montevideo mieste, tapo mūsų diplomatinės atstovybės spaudos bendradarbiu. Ten 1950 m. jam švenčiant 25 metų žurnalistinio darbo sukaktį, Darbininkas jį pagerbė atskiru straipsniu, iš kurio čia persispausdiname kelias vietas:

« Vilnietis idealistas. K. Čibiras yra kilęs iš Vilnijos, tos senosios Lietuvos žemės, kuri didžiai turtinga savo praeitimi, bet skurdi kasdienine duona. Žmonės retai kada ten būva sotūs [...] Vilnijos žmonės lengvi, kaip pustomas apie Varėną smėlis. Rodos, ant jo nieko augti negali, o tačiau toje uogų ir grybų karalystėje yra užaugę žymūs mūsų tautos veikėjai, ir net pasaulinės garsenybės, kaip Čiurlionis [1875-1911]. Visi jie idealistai, svajotojai ir kovotojai už tiesą, grožį ir meilę žmonėse! Prie jų priklauso ir Čibiras.

Žmogus be savų namų. Kai jis augo ir Vilniaus krašte mokėsi, trūko ten žmonėms ne tiktai duonos, bet ir laisvės. Ir niekas tur būt nėra jos taip ilgėjęsis, kaip lietuvis vilnietis. Kiekviename žingsnyje jis skaitė seną Lietuvos praeitį iš kaimų, miestų ir pilies, o turėjo kęsti primestą vergiją [...] Lenkų persekiojamas K. Čibiras [1930] turėjo palikti Vilniaus kraštą ir prieglaudos ieškoti Nepriklausomoje Lietuvoje. Bet ir čia neilgai galėjo būti. [1941 m.] bolševikų invazija nuvijo dar toliau — į platų pasaulį [į Argentiną],

Plunksnos darbuotojas. Kovodamas už laisvę ir tiesą, Čibiras gana anksti ėmėsi plunksnos [...] Dar mokydamasis Vilniuje jau rašinėjo į Jaunimo Draugą ir Kelią — katalikiškus ir patriotiškus laikraščius. Būdamas Nepriklausomoje Lietuvoje, ketverius metus redagavo Šaltinį ir daug rašė į Rytą [...] Židinį, Ateitį, Tiesos Kelią [1930-1934], Naująją Vaidilutę, Draugą (Amerikoje). Atsidūręs Pietų Amerikoje ir gerai pramokęs ispanų kalbą, jis pasidarė bendradarbiu katalikiškųjų laikraščių Argentinoje ir Urugvajuje. Tik vienas EI Pueblo yra atspausdinęs per 100 jo straipsnių, ginančių Lietuvos reikalus [...] 1946-1947 metais buvo jis atvykęs į Šiaurės Ameriką ir pradėjęs redaguoti Darbininką, kuriam buvo pasiryžęs atiduoti visą savo širdį ir patyrimą, bet išėjo ne taip, kaip manė. Jis turėjo grižti vėl į Pietų Ameriką, kur buvo sutiktas su išskėstomis rankomis. Gal ir gerai, kad taip išėjo, tik ne Darbininkui, o lietuvių tautai. Pietų Amerikai reikėjo pasišventusio idealisto [...] kad svetimoje spaudoje gintų pavergtos Lietuvos reikalus » 12.

———————

12 Kazimieras Čibiras 25 metų spaudos darbe, žr. Darbininkas, 1950.IX.1 d.

 Vysk. Motiejus Valančius (1801-1875).
Vysk. Motiejus Valančius (1801-1875).

 

 (1951 m. rugsėjo mėn.)
Stovi: kun. P. Lekešis; dr. Z. Prūsas; Pr. Naujokaitis, Eglutės redaktorius; Minkūnas; P. Vainauskas; sėdi: kun. Pr. Juras; kun. J. Balkūnas; J. Laučka; kun. dr. M. Ražaitis
(1951 m. rugsėjo mėn.).
  Iš kairės į dešinę (sėdi)
Iš kairės į dešinę (sėdi): Antanas Kneižys, Darbininko redaktorius kun. Pr. Juras, LDS pirmininkas ir Darbininko administratorius; Antanas Peldžius, Darbininko reikalų vedėjas; (stovi) Jonas Kumpa, linotipistas; Ona Ivaškienė, ekspeditorė; Florencija Petraitytė, reikalų vedėjo padėjėja; Ona Kroli; Stasys Griganavičius, spaustuvininkas. Trūksta Felikso Simonavičiaus, presmano.

 
 Eglutės 25 metų sukaktis.
Eglutės 25 metų sukaktis.

 

 Vaikai sveikina prel. Jurą.
Vaikai sveikina prel. Jurą.

 

 Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos narių suvažiavime
Iš kairės: vysk. V. Brizgys; prel. L. Tulaba; prof. dr. J. Eretas; inž. A. Rudis; mons. Pr. Juras; prof. dr. Z. Ivinskis; gen. kons. dr. P. Daužvardis; dr. J. Girnius Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos narių suvažiavime Chicagoje 1964 metais.

 

Sugrįžti į pamiltuosius Pietus jam bus palengvinusi ir ta kebli finansiška padėtis, iš kurios tuomet Darbininkas niekaip negalėjo išsikapstyti. Nors jo leidimas ir buvo išganingas darbas, bet kartu jis buvo ir didžiai nuostolingas, nes, dėl II pasaulinio karo ir atslūgus socializmo bangai, sumenkėjo ir LDS veikla, kas skaudžiai sumažino ir laikraščio tiražą. Prie šitų sunkenybių prisidėjo ir tas apgailėtinas faktas, kad vienas tarnautojas nemokėjo apsaugoti prenumeratorių įnašų nuo savo privatinių užgaidų. Kaip tad tokioje bėdoje remontuoti smarkiai apgadintą Sąjungos buveinę ir šiaip dar suvesti galus su galais? Nekartą komerciškų reikalų tvarkytojas Peldžius turėjo prašyti Juro nepriteklius padengti iš savo kišenės. Darbininkas buvo statinė be dugno.

Ir trūko ne tik dolerių, o ir prityrusių spaudos darbuotojų bei šiaip « rašlyvų žmonių ». Juras, Čibirui išvykus, vis bandydavo naujų pajėgų pritraukti į savo « Atėnus ». Tuomet buvo pasitelktas 1949 m. iš Anglijos atvykęs dr. J. Leimonas (1900-1963). Bet jis tik trumpai išbuvęs redakcijoje, Bostone nuėjo į fabriką. Maždaug tuo pačiu laiku laikraščiui platinti buvo pasamdytas Andrius Daugirdas, bet jis, radęs kelis šimtus naujų prenumeratorių, išvyko į Chicagą, kur prie Draugo rado geresnę dirvą ir malonesnę atmosferą. Šitoje nieko gero nežadančioje situacijoje Juras, neatlyždamas, 1950.1.20 d. į redakciją pakvietė vieną stipriausių « dipukų » — istoriką Simą Sužiedėlį (g. 1903), apie kurį jis (1975) šitaip atsiliepė: « Tai žmogus angeliškos kantrybės. Jis nė nemanė, kad daugelį mėnesių reikės eiti kryžiaus kelius; dažnai jis dirbo dieną ir naktį. Tik stebuklais jis išsiliko nepalūžęs. Jis savo talentu bei uolumu į laikraštį įnešė naujos dvasios ». Reformuodamas savo laikraštį, Sužiedėlis, kuris tiek savo moksliniais gabumais, tiek savo charakteriu yra « antras Brazaitis », tikrai buvo sutikęs aibę sunkumų, nes šalia jo, daugybės visuomeninių darbų prarytasis Kneižys dažnai tik pro pirštus žiūrėdavo į savo žurnalistines pareigas. Lengviau jam sekėsi su prel. Urbonavičium, nors teko nuo jo įžanginių straipsnių atsisakyti, kadangi jis buvo įpratęs jų kelis iš karto parašyti, kuo jie dažnai nustodavo aktualumo.

Tačiau, nors Sužiedėlis bei nauji jo bendradarbiai iš kailio nėrėsi, jiems nepavyko tų smaugiančių finansiškų bėdų pašalinti. « Buvo net tokių savaičių, — taip prisimena Juras, — kuriose, apmokėjus darbininkams algas, susirūpindavome, kur gausime pinigų algoms sekančią savaitę. Nekartą aš turėjau skolinti iš savo kišenės pinigų algoms bei popieriui. Žinoma, paskolą sugrąžindavo, kada galėdavo... Bendrai imant, žmonės paėmę, laikraštį į rankas, nė negalvoja kiek į jį yra įdėta rūpesčio, pastangų ir lėšų ».

Giliausia priežastis daugumui tų nesėkmių buvo, — anot vieno artimo Juro bendradarbio, blaiviai tą apgailėtiną padėtį įvertinančio, — « senosios lietuvių kartos opozicija. Jos vadovaujantieji veikėjai buvo sutikę naujus ateivius tikrai nuoširdžiai ir daug rūpinęsi atkvietimu Amerikon, bet greitai apsivylė, savo globotinių nesupratę. Jiems rodėsi, kad nebus už juos pranašesni, o tokie patys, kaip ir jie, aptrinti gyvenimo ir juodo darbo, ne mokyklos suolo. Nevisi nuvokė ir kas buvo atsitikę nepriklausomoje Lietuvoje nuo tų dienų, kai jaunystėje ją paliko: kaip toli ji buvo pažengusi, ta gimtoji šalis, persisunkusi nauja dvasia ir idėjomis. Kad ir skaitė apie tai savo laikraštyje, bet ne vienam buvo užsikonservavę seni vaizdai: dūminės pirkios, vyžos, žibalinė lemputė, neišbrendamas purvas rudenį ir pavasarį. Senų ir naujų ateivių mentaliteto skirtumas virto siena, į kurią atsimušė kun. Pr. Juro pastangos padaryti Darbininką abiejų klodų junginiu, kokiu jis pats buvo, iš karto supratęs ir šokęs panaudoti naujas jėgas [...] Seniems skaitytojams rodėsi svetima apgryninta Darbininko kalba ir informacija apie kitų pasaulėžiūrinių srovių visuomeninę veiklą ».

Norėdamas tuos (ir dar kitus) sunkumus iš karto ir ant visados pašalinti, Juras sumanė Darbininką perleisti visų gerbiamiems Tėvams Pranciškonams, kuriems įtikimiausiai pavyksią abiejų klodų ateivius suvesti visų skaitomame laikraštyje. Kodėl jiems su Darbininku neturėtų sektis taip, kaip Tėvams Marijonams sekasi su Draugu? Jie 1949 m. buvo perėmę žurnalo Aidai leidimą, gal jie pasigailės ir Darbininko? Kontaktai su jų provincijolu T. J. Vaškiu daug žadėjo. Bet ar LDS seimas sutiks su tokiu perleidimu? Šis susirinko 1950.VI.4-5 d. South Bostone Šv. Petro lietuvių parapijos patalpose. Deja, su vienu formaliniu trūkumu: jis, — gal sąmoningai, kad neiššauktų vilko iš miško!, — nebuvo paskelbtas laiku, t.y. tris mėnesius prieš tai, kaip to reikalavo LDS įstatai. Taip pat Juras to punkto nebuvo įtraukęs į dienotvarkę. Opozicijai tik to ir reikėjo.

Seime iš syk buvo jaučiami du frontai: Spaustuvės vedėjas Peldžius su « dipukais » palaikė Juro pasiūlymą, Kneižys gi su savo štabu, sudarytu iš senesnių ateivių, jautėsi esąs galingas, nes jį rėmė ir tos parapijos klebonas Virmauskis bei kiti Bostono šulai. Pirmus šūvius paleido LDS pirmininkas Juras savo metinėje apyskaitoje. Daug kam paaiškėjo, kad turimomis sąlygomis už metų kitų Darbininkas turės sustoti ėjęs, kas būtų skaudus smūgis lietuviams katalikams, gyvenantiems Naujojoje Anglijoje ir šiaip Amerikos Rytuose. Namų sienoms sustiprinti, naujoms mašinoms įsigyti bei skoloms sulikviduoti nedelsiant reikėsią 25.000 dolerių. Užvirė karšta kova, kurios metu Juras pergyveno sunkius momentus, nes « kneižininkai » atkakliai pasipriešino. Bet galop seimas, kuriame dalyvavo kunigai Urbonavičius bei Yla ir poetas Aistis, «po gyvų diskusijų balsuojant didele dauguma pasisakė už Juro pasiūlymą » 13.

Tačiau kietoji opozicija nepasidavė, iškeldama, kad seimas nebuvo paskelbtas laiku. Tokiu būdu Juras buvo priverstas šaukti kitą, jau «legalų » seimą, kuris 1950.IX.23 d. įvyko toje pačioje vietoje. Ten iš naujo suliepsnojo kova, kurioje itin pasižymėjo abu redaktoriai: Kneižys atkakliu pasipriešinimu ir Sužiedėlis savo įtikinančiais argumentais už perleidimą. Galu gale slaptu balsavimu 40 prieš 11 balsų buvo nuspręsta namus kartu su spaustuve parduoti Tėvams Pranciškonams ir pavesti jiems leisti Darbininką 14.

———————

13 LDS sukaktuvinis seimas (Antroji diena), žr. Darbininkas, 1950.VI.9 d.

14 LDS nepaprastas seimas, žr. Darbininkas, 1950.IX.26 d.

1975 m. Padėkos Dieną (lapkričio 27 d.) Juras, visos šios triukšmingos transakcijos sumanytojas, savo nepermaldaujamąjį oponentą Kneižį, nuslėpdamas jo silpnybes, apibūdino šitaip: « [Jis] buvo nepaprastai uolus, pasišventęs, ištvermingas darbininkas, atsidavęs spaudai ir apaštalavimui su kūnu ir siela [...] Kneižys į LDS ir į Darbininką buvo įnešęs daugiau negu bile kas kitas [...] Per 35 metus buvo suaugęs su Darbininku, kaip geras tėvas su vaiku [...] Dėl jo buvo turėjęs daug rūpesčio, prakaito išliejęs ir daug nemiegotų naktų, [dėl to] jam tikrai buvo skaudus mano užsimojimas Darbininką atiduoti kitų globai». Jis po to jautėsi pašalintu, nors Pranciškonai jam pareiškė paliksią jį redakcijoje. Laikraščiui išsikrausčius į Brooklyną, Kneižys turėjo sau ieškoti kito darbo, bet kol jį gavo, jis liko be pajamų. Mirė 1970 m. lapkričio 11 d. kaip pensininkas.

Nors su šiuo perleidimu karas ir buvo baigtas, taikos vis tiek nesimatė, nes opozicija, o ypač dėl savo siaurų interesų bostoniečiai to negalėjo suvirškinti. « Aš likau inkriminuotas, net viešai liežuvių plaktas », — skundėsi Juras autoriui (1975.XI.9). Jis buvo Bostono kurijai apskųstas, kuri buvo paraginta pranciškonų neįsileisti į arkivyskupiją, net ir tokiu atveju, jei šie prisiglaustų prie pranciškonų amerikiečių. Invidia clericalist Juras į laišką, kuriuo jis prašė audiencijos pas Cushingą, atsakymo nesulaukė. Tuomet jis nuėjo pas kanclerį, kuris į neprašyto svečio aiškinimus griežtai atsakė: Franciscan Fathers are not going to put their feet in our archidiocese! (1977.IV.8 d. laiškas).

Tėvas J. Vaškys buvo pritrenktas. Kur tuomet kraustytis? Nutarta per kunigus, J. Balkūną ir N. Pakalnį, kreiptis į Brooklyno vyskupiją. O tuo pačiu metu Juras, norėdamas artimus jo širdžiai Pranciškonus ir naudingą jam spaudos organą turėti savo pašonėje, atsiklausė Worcesterio ganytojo, kuris iškart sutiko: Welcome to Worcester! Pagaliau vis dėlto spaustuvė kartu su Darbininku buvo perkelta į Brooklyną, kurio vyskupas visaip remdavo katalikų spaudą.

Dėl šios gelbėjimo akcijos Juras savo priešų dar ilgai buvo vanoja-mas. Bet jis visiems pasišiaušėliams ramiai atsakydavo: « Ar Jums ne visvien, iš kur gausite laikraštį? Svarbu tik, kad jį gaunate ».

Žvelgdamas atgal į šį audringą epizodą, Tėvas L. Andriekus, OFM (g. 1914) viską suvedė į šiuos žodžius: « Šis įvykis buvo lemtingas Amerikos lietuvybės ateičiai ir rodąs prel. Juro tolregiškumą. Sąjunga, senstant senajai kartai jau silpnėjo, spaudos darbas sunkėjo, ir nebuvo vilties, kad laikraštis galės ilgai gyvuoti senųjų leidėjų rankose, nors kai kurių veikėjų ryžtas atrodė nepalaužiamas. Prel. Juras giliau žvelgė į tikrovę ir, kaip sąjungos pirmininkas, sielojosi, kad laikraštis su spaustuve pereitų pranciškonų žinion... Jis liko giliausiai įsitikinęs, kad tik organizuotos vienuolijos rankose jo numylėtas laikraštis Darbininkas galės išlikti ilgą laiką gyvas » 15.

Spaustuvės pašventinimas naujoje vietoje įvyko 1951 .XII.9 d. dalyvaujant vietos vyskupui. « Nūn, — taip kalbėjo ta proga Juras, — iš šio [naujo] Spaudos Židinio per ilgus metus spausdinto žodžio šviesa plačiai skleisis, apšviesdama lietuvių tremtinių kelią, gaivindama [jų] religinę bei tautinę sąmonę, kad jie, išlikę gyvi, susilauktų Lietuvos laisvės rytojaus »16. Dar prieš tai, 1951.IV.16 d., buvo pradėjęs eiti atnaujintas Darbininkas, prie kurio buvo prisijungę silpnai stovintieji savaitraščiai Amerika Brooklyne, N.Y. ir Lietuvių Žinios Pittsburge, Pa.17 Dabar Darbininkas savo priešakyje sutelkė prityrusius, iš okupuotos Lietuvos atvykusius spaudos darbuotojus, kurie sudarė garbę visai mūsų žurnalistikai, kaip va — S. Sužiedėlį (iki 1965 m. pabaigos), J. Brazaitį (nuo 1953 m. iki mirties 1974 m.), kun. V. Dabušį (g. 1910), A. Graževičių, P. Jurkų (g. 1916). Bostono Darbininkas prel. Urbonavičiaus vadovybėje turėjo savo « sidabrinį », o Brooklyne, Brazaičiui bei Sužiedėliui vadovaujant, savo « auksinį » laikotarpį.

Nors šiuo perkėlimu Darbininko klestėjimas buvo užtikrintas, pats jo vykdytojas skaudžiai patyrė, kad jis dėl to pateko ir į Bostono kurijos nemalonę, nes jis — Tėvo Andriekaus, OFM, pasisakymu — « turėjo pakelti užgaulių išmetinėjimų ir net pažeminimo iš vietos arkivyskupo »18. Štai pats apkaltintasis tuo reikalu rašo (1975.VIII.12): « Kard. Cushingas buvo pakviestas Lietuvių Darbininkų Sąjungos garbės pirmininku. Jis žinojo, kad aš Sąjungai pirmininkavau, kad Darbininkas buvo vienintelis jo vyskupijoje lietuvių katalikiškas laikraštis, kad aš buvau vyriausias šefas, ir jam net nepranešiau apie laikraščio išsikraustymą iš Bostono. Tas įvykis ir kiti jam siųsti apkaltinimai, būk aš nesilaikąs jo parėdymų, Cushingui nepatiko. Užtat jis per tūlą laikotarpį nuo manęs buvo nusigrįžęs ». Juras tą nemalonę skaudžiai atjautė.

———————

15    T. L. Andriekus, O.F.M., Veiklus ir palaimus gyvenimas. Prel. Pranciškaus Juro 80 m. amžiaus proga, žr. Aidai, 1971 m. gegužės mėn., 5 nr., 224-225 psl.

16    T. J. Vaškys, « Darbininko » 60 metų sukaktis, žr. Darbininkas, 1976.V.28 d., 22 nr.

17    T. M., Katalikiškų principų ir tautinių reikalų sargyboje. Trims savaitraščiams susijungus, žr. Darbininkas, 1951.IV.13 d.

18    L. Andriekus, O.F.M., Veiklus ir palaimus gyvenimas. Prel. Pranciškaus Juro 80 m. amžiaus proga, žr. Aidai, 1971 m. gegužės mėn., 5 nr., 224 psl.

Viena iš neigiamų pasekmių Cushingo užsirūstinimo buvo ta, kad Lawrence’o klebonas — nuo kurio nusisuko ir ilgametis jo globėjas Virmauskis — iš įtakingų Bostono « airišių » nesulaukė tinkamo įvertinimo. Tuomet — kaip jau matėme — jo savigarba jį sugundė paramos bei paaukštinimo ieškoti tiesiog Romoje. Kartu jis, kaip ir anksčiau, uoliai talkininkavo Darbininkui, tiek savo patarimais, tiek ir medžiagine parama.

3. EGLUTĖ — DOVANA VAIKAMS

« Rūpinkimės jauniausia karta: Išleiskime jai laikraštuką,
kokį mėnesinį žurnaliuką!
» (Juozas Laučka).

1950 m. Juro rūpesčiu išdygo lietuvių vaikams laikraštėlis — Eglutė. Akstinas tam žurnalėliui įkurti buvo nuotykis, apie kurį mane painformavo (1967.XI.8) pirmas to sumanymo reiškėjas Juozas Laučka (g. 1910): « 1949 m. rugpiūčio pirmomis dienomis New Yorke posėdžiavo [Katalikų] Federacijos valdyba. Buvo karštos vasaros dienos. Prelatas Juras pasiūlė man su šeima atvažiuoti porai savaičių į jo vasarnamį Marblehead, Mass, [prie Atlanto], Mielai sutikau. Iš New Yorko drauge važiavo ir prelato artimas bendradarbis Antanas Peldžius [1894-1968], Darbininko administratorius [...] Kelionė automobilium truko bene aštuonias valandas. Prelatas [Juras] kalbėjo apie reikalą stiprinti spaudą, nes jau buvo susilaukta naujos emigracijos ir dar daugiau tikėtasi. Peldžius siūlė leisti satyros laikraštį, panašų į Lietuvoje ėjusį Kuntaplį. Prelatui atsisukus į mane ir pasakius: ‘O ką Juozas manytum apie tai? Tuojau atsakiau, kad tai neblogas sumanymas, bet visų pirma rūpinkimės labiausiai trūkstama literatūra. Rodydamas į priekyje sėdėjusį mano sūnelį Juozuką, tada buvusį trejų metukų, sakiau: ‘Ką Juozukas skaitys už trejų metų? Ką skaitys naujai atvykstančių šeimų lietuviukai...? Rūpinkimės jauniausia karta, išleiskime jiems laikraštuką, kokį mėnesinį žurnaliuką’. Prelatui patiko tą mintis, bet tuojau paklausė: ‘Išleisti būtų nesunku, bet iš kur gausime vaikams pritaikyto laikraštėlio redaktorių?’ ‘Tai lengviausias klausimas’, atsakiau Prelatui. ‘Nagi Vytė Nemunėlis — Bernardas Brazdžionis...’ To priminimo užteko — netrukus gimė Eglutė su Brazdžioniu priešakyje ».

Nėra abejonės, kad šis spontaniškas Juro sutikimas su Laučkos sugestija plaukė iš fakto, kad ir jo numylėtasis pavyzdys vysk. Valančius savo laiku rūpinosi vaikams skiriama literatūra, nes 1864 m. buvo išleidęs Vaikų knygelę, sudarytą iš pamokomo pobūdžio pasakojimų. Eidamas tuoju keliu jo sekėjas dar anksčiau buvo susisielojęs patiekti vaikams tinkamos literatūros, apie ką jis 1975 m. spalio 31 d. man štai ką pasakojo:

«Vaikučiai visada man buvo arti širdies, nes Kristus sako, tokių yra dangaus karalystė. O kad jie augdami neprarastų tos laimės, norėjau eiti vaikams ir tų tėvams į pagalbą. Ne visi tėvai sugeba pažinti savo vaikų temperamentą ir panaudoti jų auklėjimui tinkamas priemones. Jie meile užkariauja vaikų širdeles ir pavyzdžiu įtaigoja. Bet reikalinga... skiepyti į jų protą ir širdį Kristaus dvasią bei tėvynės meilę. Paveikslėliai, piešinėliai, intriguojančios pasakaitės, skaitymėliai giliai stringa vaikų vaizduotėn bei atmintin ».

Lietuvoje vaikai turėjo savo Šaltinėlį. Šaltinėlis Marijampolėje « išplaukė, — rašė Juras autoriui 1976 m. sausio 6 d., — iš didelio Šaltinio. Šaltinėlio vanduo ir man buvo labai gardus. Tokią srovę norėjau matyti ir Amerikoje, kad [...] ir mūsų vaikai būtų [tinkamai] paruošiami pilnam gyvenimui. [Toks sumanymas] ir tėvus džiugino ».

Tokio pasiryžimo skatinamas prel. Juras dar 1921 m. klierikaudamas Brightone (prie Bostono) ir kartu eidamas Vyčių Sąjungos pirmininko pareigas paskelbė atsišaukimą, kuriame iškėlė planą kas trys mėnesiai leisti vaikams laikraštėlį: « Norime pagelbėti tėvams ir auklėtojams sėti vaikučių, mergaičių širdysna tikėjimo ir doros grūdelius. Norime, kad jie iš mažens susipažintų su Lietuva ir pamylėtų ją visa širdimi [...] Vertė tokio laikraštėlio [...] yra labai didelė. Prašyčiau, kad visos kuopos [...] tartų savo žodį. Gavęs pritarimą, Centras 1922 m. pradėtų leisti tokį laikraštėlį [...] Jam pasiūlysiu vardą, būtent, Jaunuolių Prietelius. O gal geriau tiktų Atžala, Sargas, Patarėjas » 19.

———————

19 Pr. M. Juras, Jaunamečiams Vyčiams bertaininio laikraščio reikalu, žr. Vytis, 1921 m. gruodžio 15 d., 18(112) nr., 571 psl.

1976 metais iniciatorius man papildomai dar paaiškino: « Tuometinis Jaunamečių Skyrius man nepatiko. Norėjau, kad jis būtų rašomas vaikams suprantama kalba, iliustruotas, su komikais. Mano pasiūlymas leisti prie Vyčio vaikams specialų priedą neprigijo. Ilgainiui krinkant parapijose jaunamecių « vyčiukų » skyriams ir Jaunamečių Skyrius išnyko ».

Nors pirmas jo bandymas vaisių neatnešė, Juras neatlyžo: « Tapęs [1922] kunigu, [Lawrence] parapijos vaikučių pamokose, ne vieną kartą esu pasinaudojęs [iš Lietuvos gautu] Šaltinėliu, — rašė Juras autoriui (1976.1.6), — Jaučiau, kad ir vaikai juo susidomėjo. O kai [1935] Lietuvių Darbininkų Sąjunga mane įjungė į savo leidžiamąjį Darbininką, panorėjau tame laikraštyje įvesti vaikams skyrelį [...] Deja, iš Centro Valdybos pritarimo negavau [...] Svarbiausias jos argumentas buvo, kad LDS savo laikraštį leidžia darbininkams, o ne vaikams. Bandžiau aiškinti [...] kad visų mūsų pareiga padėti tėvams auklėti vaikus katalikiškoje ir lietuviškoje dvasioje. Juk ir Kristus yra pasakęs, kad ‘Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris eina iš Dievo burnos’ [...] Tada, regis, redaktorius Antanas Kneižys [1893-1970] pasiūlė įvesti laikraštyje dvasinio turinio skyrių su klausimais bei atsakymais [...] Tada buvau prašomas redaguoti šį skyrių ».

« [Bet] reikalas turėti vaikams laikraštėlį man nedavė ramybės. Gal dėl to, kad vaiku būdamas, aš pats labai mėgdavau skaityti pasakaites. O tokių pasakaičių Amerikoje su žiburiu reikėjo ieškoti.

Norą, nedelsiant įgyvendinti savo svajonę, sužadino pokariniai išeiviai, įnešę į mūsų visuomenę daugiau lietuviško kraujo, — rašė jis 1971.X.31 d. — Tačiau mano galvelę kvaršino klausimas, kas tokį laikraštėlį redaguos? Juk vaikų laikraščio redaktorius turi būti ne tik literatas, bet ir išmintingos, motiniškos širdies asmenybė, mokanti kalbėti auklėjančia vaikų kalba. Mano laimei jau į Ameriką buvo atvykęs ir apsigyvenęs mano parapijoje poetas Bernardas Brazdžionis — Vytė Nemunėlis. Asmeniškai aš jo nepažinojau, bet. jo raštus skaitydavau su didžiausiu pasigėrėjimu. Nedrąsiai paprašiau jį apsiimti redaguoti tokį laikraštėlį. Jis be maldavimų pareiškė savo sutikimą. Jis ir pasiūlė laikraštėlį pavadinti Eglute. Jį spausdinti apsiėmė Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos Seserų kongregacija savo spaustuvėje Putname, Conn. Bet to negana! Juk Eglutė Amerikoje bus naujagimis, reikia jį išgarsinti, rinkti prenumeratorius, organizuoti administraciją ».

Besirūpindamas visu tuo, Juras (1949.XI.28) rašė savo konfratrui Ladui Tulabai Romoje: « Ant savo pečių pasiėmiau naštą — Eglutę [...] Pradžia sunkoka. Visur apatija ».

Neveltui jis savo bičiuliui skundėsi jį supamu abejingumu, nes daug kas bandė Jurą atkalbinėti nuo tokio, kaip jiems atrodė, ‘tuščio ir nuostolingo užmojaus, kuris veltui bandys vaikus apsaugoti nuo nutautėjimo’. Bet žūt būt pasiryžęs įgyvendinti savo sumanymą, jis neklausė pesimistų, nepaisant to, kad ir platesnė visuomenė teigiamai nereagavo. « Kadangi pajamos išlaidų nepadengė, prašėme kilniadvasių prisidėti aukomis, bet ir šios buvo negausios » (1949.XI.28).

Bet ir ši nesėkmė nepakirto jo pasiryžimo, kuris plaukė iš plieninio jo noro jaunimą išauklėti krikščioniškai ir kartu jį apsaugoti nuo nutautėjimo. Bet nesunku tame ryžte įžiūrėti dalį jo pastangų savo nedidelę parapiją padaryti tokiu kultūros centru, kuris sėkmingai galėtų lenktyniauti su stambesnėmis lietuvių kolonijomis, nes ne jam vegetuoti kitų šešėlyje. Tatai jį ne kartą paskatino plačiau užsimoti, negu leido jo dvasinės bei finansinės galimybės. « Oficialiu leidėju buvo Lietuvių Kultūros Institutas, bet tas LKI man tebuvo skraistė prisidengti » — reikšmingai jis baigė savo pranešimą šiuo reikalu.

Redaktoriumi pakviestasis Bernardas Brazdžionis (Vytė Nemunėlis) (g. 1907), poetas ir vaikų literatūros kūrėjas, Lietuvoje išleidęs net 13 veikaliukų, buvo idealus kandidatas į tą vietą. Juras vargstančiam Vakarų Vokietijos lageriuose poetui parūpino afidavitus ir 1949 m. jį apgyvendino savo parapijoje. 1950 m. sausio mėnesį Brazdžionis išleido pirmąjį Eglutės numerį. Įžanginį straipsnį baigė šiuo linkėjimu: « Vienos lietuviškos šeimos nuotaika tejungia ji mus visus, esančius laisvajame pasaulyje. Ir težaliuoja lietuviškoji Eglutė žiemą vasarėlę » 20.

Deja, Vytė Nemunėlis Eglutę redaguoti tegalėjo vienerius metus, nes medžiaginių bėdų spaudžiamas didesnėje kolonijoje turėjo ieškoti stipresnio pagrindo savo šeimai. Atsisveikindamas su savo skaitytojais, Brazdžionis 1950 m. gruodžio mėnesį apgailestavo ir silpnus Eglutės finansus: « Redaktorius svajojo nors po šiek tiek atlyginti bent nuolatiniams bendradarbiams, kurie visi pragyvenimą turi sunkiai užsidirbti fabrikuose ir rašė valandomis, nutrauktomis nuo poilsio. Deja, be nuoširdaus padėkos žodžio nieku kitu jis negalėjo atsilyginti». Betgi šviesiai žiūrėdamas į ateitį, jis savo darbą baigė šiuo paraginimu: « Visi auginkime šį lietuvybės medelį, kad ir svetimose žemėse jis būtų gyvas ir žalias, nes per jį reikšis ir mūsų mažųjų gyva ir gaivi lietuviška siela » 21.

———————

20 Lietuviškoji Eglutė, žr. Eglutė, 1950 m. sausio mėn., 1 nr.

21 Po vienerių metų, žr. Eglutė, 1950 m. lapkričio-gruodžio mėn., 10 nr.

Brazdžioniui atsisakius, Juozas Laučka (g. 1910), Lietuvių Kultūros Instituto sekretorius, pasiremdamas Brazdžionio rekomendacija, į redaktorius pasiūlė Praną Naujokaitį, tuomet gyvenusį Brooklyne.

Pr. Naujokaitis buvo zanavykas, kuris 1905 m. užgimė Šakių apskrityje. Baigęs Šakiuose Žiburio gimnaziją, jis Vytauto Didžiojo Universiteto Filosofijos skyriuje studijavo lietuvių ir vokiečių kalbas bei literatūras. Dar gerai prisimenu studentą Naujokaitį, su kuriuo susitikdavau ne tik savo auditorijoje, bet ir Šatrijos draugovėje. Sėkmingai baigęs studijas, jis lygiai taip sėkmingai mokytojavo Ukmergės gimnazijoje, kurios direktoriumi jis buvo nuo 1941 iki 1944 m. Pasitraukęs į Vakarus, jis ten dėstė įvairiose išeivių mokyklose, kol 1949 m. rudenį jam pavyko pasiekti Ameriką.

Po metų jis, gyvendamas tuomet Brooklyne, susilaukė iš Juro, kurio lig tol nepažinojo, oficialaus kvietimo ir jam (1950.XI.28) padėkojo šiais žodžiais: « Gavęs Jūsų malonų laišką ir nuoširdų kvietimą redaguoti Eglutę, turėjau rimtai pagalvoti ar aš pajėgsiu tas nelengvas pareigas atlikti dabartinėmis savo gyvenimo sąlygomis. Tačiau žinodamas, kaip mūsų mažiesiems šis laikraštėlis reikalingas, duodu Jums savo principinį sutikimą ».

« Į savo darbą Eglutės redaktoriaus pareigose — taip jis man (1976. 1.23) aiškino — žiūrėjau kaip į tautinę pareigą. Toji pareiga nebuvo labai lengva, nes nuolatos reikėjo raštus iš bendradarbių prašyte išprašyti. O vėliau [jie] visai pavargo, nes nebuvo mokamas honoraras, niekas pats nesisiūlė parašyti, į pavargusių vietą nelengva buvo surasti naujų rašytojų. Nelengva buvo ir su dailininkais, kurie piešdavo [iliustracijas].

Paslankiausias buvo Povilas Osmolskis [1919-1971] [...] Labiausiai vargino bendradarbių negausumas ir nuolatinis su jais susirašinėjimas.

Kadangi tuose laiškuose nuolatinė, įkyri tema buvo honoraras, Naujokaitis dar 1950.XI.28 d. atkreipė Juro dėmesį į šį opų klausimą: « Brazdžionis sugebėjo sutelkti nemažą bendradarbių skaičių ir sudaryti ryškų laikraštėlio veidą, bet jis [...] skundėsi, kad išnaudojęs visus savo kolegas rašytojus, ir nebesą, kas daugiau beprašo [...] Teks kreiptis vėl pas tuos pačius, o nieko jiems neduodant [...] sunku prisiprašyti».

O vis dėlto rūpestingam bei ryžtingam zanavykui pavyko naujų plunksnų pritraukti: « Stengiausi įtraukti jaunų jėgų iš pačių skaitytojų, — rašė jis (1976.1.23) autoriui. — Naujame Atžalėlių skyriuje spausdinau jų rašinius, jų laiškus. Vyko ir galvosūkių varžybos, laimėtojams buvo skiriamos dovanos knygomis (iš redaktoriaus kišenės) ».

Po kelių mėnesių redaktorius (1951.11.7) Jurui turėjo skųstis dėl kitos bėdos — dėl administratoriaus nesąžiningumo: « Gelbėkite Eglutę kol dar išgelbėti galima! Padėtis yra tikrai kritiška. Tą padėtį palikus, Eglutė turės mirti. Gelbėkit Eglutę nuo administratoriaus... Gal tai skamba paradoksiškai. Perskaitęs tuos žodžius, gal nusišypsosite ir palaikysite redaktorių juokdariu. Bet redaktorius nėra juokdarys. Jis kalba visai rimtai, kalba pro ašaras, nes jau paspėjo pamilti Eglutę, kaip savo tikrą kūdikį. Toliau kalbėsiu faktais, kurie turi Jums akivaizdžiai parodyti, kad šitaip su Eglute gali elgtis tik lietuviškos kultūros duobkasys » Po tokios aliarmuojančios įžangos Naujokaitis skaudžiais pavyzdžiais apkaltinęs administratorių apsileidimu bei savanaudišku panaudojimu prenumeratorių atsiųstų pinigų, grąsino atsistatydinti: « Jei administratoriumi nebus pakviestas padorus ir sąžiningas žmogus, suredagavęs balandžio mėn. (nr. 4), aš iš redaktoriaus pareigų resignuoju ».

Kadangi leidėjui, kaip visada ir dabar apsikrovusiam dar aibe kitų pareigų, nepavyko sutvarkyti šį degantį reikalą, redaktorius (1951.III. 20) jam turėjo statyti tokį ultimatumą: « Jei tokia padėtis dar ilgiau užsitęs, būsiu priverstas į lietuviškos visuomenės nepasitenkinimą reaguoti viešai ». Po tokio griežto pasisakymo Juras, bijodamas viešo skandalo ir kartu nustoti tiek gabų kiek uolų redaktorių, prašė Putnamo Seserų perimti Eglutės administravimą. Jos, puikiai suprasdamos šio laikraštėlio svarbą bei naudą, apsikrovė ir šia pareiga, kurią iki mūsų dienų pildo visu sąžiningumu.

Bet kadangi tuo dar nepadidėjo tiražas, Eglutės redaktorius ir toliau honoraro mokėti negalėjo. « Kartą — taip prisimena Naujokaitis (1975.XII.2) — Juras atsiuntė man savo išleistų knygų (tarp jų ir Šv. Raštą), kad išdalinčiau jas svarbiausiems bendradarbiams. Tai tik toks tebuvo vienkartinis honoraras ». Bet kaip padidinti prenumeratorių skaičių, kas leistų pašalinti ir šią bėdą? Tam leidėjas, paragintas dar kai kurių Chicagos veikėjų, sumanė Eglutę leisti dviem kalbom, vadinasi ir angliškai, kas (1954.1.16) buvo paskelbta Drauge. Tačiau tam planui tuoj gaivališkai pasipriešino kiti chicagiečiai, ypač Lietuvių Mokytojų Sąjungos Valdyba, kurios vardu Jonas Kavaliūnas 1954.1.29 d. laišku Jurą primygtinai ragino atsisakyti nuo tokio pragaištingo užmojo. «Basanavičiaus Aušra — priminė jis leidėjui, — laimėjo Lietuvai ir lietuvybei aplenkėjusį Kudirką, vėliau Lietuvos himno autorių, bet vargu ar jis ir daugelis kitų būtų buvę lietuvybei atgauti, jei Aušra būtų buvusi ne lietuviška, o tik lenkiška-lietuviška ».

Kadangi Juras susilaukė ir daugiau tokių pamokymų, įrodančių, kad toks dvikalbiškumas tebūtų mūsų pačių talka vaikams nutautinti, jis nusileido.

Eglutės redagavimas Naujokaičiui brangiai atsiėjo, nes visą naštą jis turėjo vilkti šalia savo sunkaus darbo fabrike, kas skaudžiai skriaudė jo sveikatą. Dėl to jis po penkerių metų pasitraukė iš redaktoriaus vietos, į kurią jis pasiūlė rašytoją Stepą Zobarską.

Gimęs 1911 m. Aukštaitijoje, Zobarskas 1928 m. baigė Rokiškio gimnaziją ir po to Kaune dirbo Švietimo ministerijoje. 1936 m. jis perėjo į Raudonąjį Kryžių, kur, tapęs jaunimo skyriaus direktoriumi, redagavo Žiburėlį. Tačiau neilgai, nes dar tais pačiais metais išvyko į Paryžių, kur studijavo kalbas, literatūrą ir žurnalistiką. Grpęs 1938 m. jis Raudonajame Kryžiuje vėl įstojo į senas vėžes. 1944 m. Zobarskas, vengdamas rusų okupacijos, pasitraukė į Vakarus.

Ten jis po dvejų metų gavo iš A. Vaičiulaičio (g. 1906), tuomet Brooklyne redaguojančio Ameriką, pranešimą, kad Lawrence klebonas norįs jam padėti atvykti Amerikon. Atsidėkodamas nepažįstamam geradariui, St. Zobarskas (1946.III.10) iš Konstancos, prie Šveicarijos sienų, jam rašė: « Toks nepažįstamo lietuvio geraširdiškumas mane labai sujaudino. Tikiuos, kad rasiu būdų kada nors už tai ne žodžiais atsidėkoti. Pasakyti apie save neturiu daug ką... nebent tai, kad esu išspausdinęs aštuonias beletristikos knygas, eilę vadovėlių pradinėms mokykloms, kuriuos esu paruošęs su kitais pedagogais ir kurie nepriklausomoje Lietuvoje buvo plačiai vartojami [...] Jokioje politinėje veikloje nedalyvavau ir jokiai partijai nepriklausau. Esu tik Lietuvių Rašytojų Sąjungos narys ».

Kitame (1946.IV.12) Jurui adresuotame rašte dar skaitome: « Kiek supratau [...] iš mano bičiulio Vaičiulaičio laiško, Tamsta pažadėjai man šiokią tokią vietelę pas save ir afidavitus. Šitų vilčių paskatintas, įstojau į Heidelbergo universitetą ir studijuoju anglų kalbą [...] Kad jau dabar galėčiau rūpintis kvotos reikalu, man būtų reikalingas Tamstos angliškai rašytas oficialus kvietimas ». Ar Zobarskas tokio sulaukė nėra aišku, nes jo paties tvirtinimu jis 1949 m. atvykęs Amerikon žinomojo visuomenininko Juozo Bačiūno (1893-1969) afidavitais, o pinigus kelionei paskolinusi National Catholic Welfare Conference.

Naujame kontinente S. Zobarskas greitai plačiai užsimojo literatūros srityje — išleido ne tik kitų autorių veikalų, bet ir pats kūrė ir be to dar išvertė lietuviškų knygų į anglų kalbą, tuo supažindindamas ir amerikiečius su mūsų literatūra. Taigi, St. Zobarskas buvo kūrybingas bei judrus rašytojas, vertėjas ir leidėjas. Pr. Naujokaičio įsakmiai prašomas, 1956 m. pradžioje bent vieneriems metams apsiėmė redaguoti Eglutę. Taip jis perėjo į tokią sritį kuri buvusiam Žiburėlio redaktoriui nebuvo svetima. «Eglutę redaguoti, — taip jis man (1976.II.19) pasisakė, — paėmiau laikinai Pr. Naujokaičio prašomas, kuriam [ši] našta dėl žmonos mirties bei kitų priežasčių buvo pasidariusi nebepakeliama. [Redagavimo] principai buvo labai paprasti: kaip nors sudominti išeivių vaikus, kad skaitytų lietuviškai. Gal dėl to buvo nemažai kreipta dėmesio į folklorą, kuris visada vaikus patraukia. Norėjosi, žinoma, priminti Lietuvą, įtaigoti, kad ji yra jų tikroji tėvynė. Redagavimas etninės spaudos Amerikoje yra žymiai sunkesnis, negu redagavimas savame krašte, kur ir resursai didesni, daugiau bendradarbių [...] Darbas man patiko, nes tikėjau, kad gal nors mikroskopiška dalele prisidėsiu prie lietuvybės išlaikymo.

[Šį] darbą apleidau po metų, nes buvau susirgęs. Be to, pasidarė per sunku suderinti tarnybą banke, ruošimą leidinių anglų kalba, kas, mano manymu, buvo žymiai svarbiau, nes Eglutei redaktorių buvo galima surasti žymiai daugiau, negu vertėjų ir redaktorių anglų kalba. Aš ir perėmiau Eglutę, su sąlyga, kad redaguosiu neilgiau kaip vienerius metus. Jokio įpėdinio Eglutei neparinkau ».

Savo atsistatydinimą S. Zobarskas šitaip paaiškino: « Kodėl su Eglute turiu atsisveikinti? Ogi todėl, kad atsirado labai daug kito darbo; be to, noriu kokią knygelę parašyti. Nebeužtenka laiko. O Eglutės redagavimas nėra lengvas. Jeigu man nebūtų atėję į talką kiti rašytojai, dailininkai ir skaitytojai, tai nežinau, ar būčiau pajėgęs tuos vienerius metus ištesėti»22. Padėkojęs bendradarbiams, Zobarskas jautriai ragino lietuvių vaikus skaityti ir rašyti Eglutei.

———————

22 St. Zobarskas, Atsisveikinimas su «Eglutės » skaitytojais, žr. Eglutė, 1957 m. sausio mėn., 1 nr., 32 psl.

Sekančiu redaktorium buvo pakviestas žinomas pedagogas A. Šerkšnas (1903-1966), kilęs iš Dzūkijos, 1929 m. Šerkšnas Kaune baigė Simano Daukanto vardo Mokytojų seminariją ir paskui Vytauto Didžiojo Universiteto Filosofijos skyriuje dar studijavo lietuvių kalbą ir pedagogiką su psichologija, kur jį labiausiai paveikė Stasys Šalkauskis (1886-1941). Šalia savo pagrindinių šakų jis neužmiršo nė vokiečių kalbos. Tai davė man progos ji arčiau pažinti. Vėliau jis mokytojavo įvairiose mokyklose, buvo Marijos Pečkauskaitės vardo gimnazijos mokytojas ir vėliau direktorius. Taip pat A. šerkšnas paruošė disertaciją tema Pedagoginis santykiavimas klasės bendruomenėje, už kurią jam audringuose 1942 metuose Kauno universitetas pripažino daktaro laipsnį.

Po dvejų metų Šerkšnas buvo nublokštas į Vakarus, kur jis, visuomet rerum novarum cupidissimus, Vienos universitete praplatino savo pedagoginį horizontą. 1948 m. pasiekęs JAV, porą metų Brooklyne redagavo savaitraštį Ameriką, kas jam davė progos užmegzti santykius su katalikiškos visuomenės veikėjais. 1950 m. nesulaikomas jo veržimasis į savo specialybę jį nuvedė į Annhursto kolegiją, kur gavo dėstyti filosofiją ir pedagogiką. Kadangi naujoji darbovietė buvo prie pat Putnamo, Conn., ir netoli Lawrence’o, Mass., Šerkšnas ne tik galėjo pagilinti savo pažintį su Juru, bet ir susipažinti su mūsų Seselėmis Putname, kurias jis uoliai rėmė. Tie santykiai nenutrūko nė 1954 m. jam persikėlus į Hartfordą, Conn., kur jis dirbo miesto švietimo valdyboje ir kartu universitete dėstė psichologiją 23.

———————

23 Žr. Lietuvių Enciklopedija, 29 t. (1963), 416 psl. ir nekrologą Mirė dr. Antanas Šerkšnas, žr. Darbininkas, 1966.VI.29 d., taip pat Draugas, 1966.VI.24 d.

Gailestingą Juro ranką mūsų auklėtojas patyrė dar UNRRA lageriuose bevargdamas, nes jis viename laiške (1947.VII.22) savo geradariui šitaip dėkojo: « Gavome Jūsų siuntinėlį. Didelė parama jis bus mūsų vaikams, didelis džiaugsmas mums tėvams. Jūsų gestas yra gilios krikščioniškos meilės ženklas ». Vėliau, Annhurste besidomėdamas vaikų godžiai skaitomais «komikais», jis (1951.XI .27) Jurui siūlė pafinansuoti išleidimą gerų komikų: « Ėmiausi išstudijuoti visas komikų rūšis ir atrinkti tuos, kurie jokios žalos vaikui nedaro. Jau turiu per 320, kitus dar ‘medžioju’ [...] Kai sąraše bus 50-60 rūšių švarių komikų, tai tokia pasirinkimo skalė vaiką patenkins ir jam nebus reikalo slaptai nuo tėvų veržtis prie kitų blogų. Norėčiau paskleisti tą dalyką per mūsų parapines mokyklas [...] Ar nebūtų galima tai padaryti Lietuvių Kultūros Instituto vardu? ».

Kadangi Juras šiuo jo sumanymu susidomėjo, Šerkšnas (1952.11.21) jam dzūkišku nuoširdumu dėkojo: « Mane net jaudina toks gilus Jūsų įsijautimas į visa, kas tik lietuviška, katalikiška ir kas gera [...] Aname laiške davėte sveikų sugestijų, o šiame laiške jau tiesiai statote klausimą, kaip tą mintį reikėtų realizuoti [...] Studiją jau baigiau [...] Lauksiu iš Gerb. Prelato žodžio, ar sutiktumėte leisti visa tai pravesti LKI vardu? ».

Koks buvo tikras Juro nusistatymas tuo reikalu paaiškėja iš šio (1976) man atsiųsto pasisakymo: «Kopijuoti dr. Šerkšno komikų rinkinį ir išleisti jį albumo pavydalu nebuvau entuziastas. Daugelį jų buvo galima panaudoti Eglutėje, bet turėjo būti spausdinami spalvose ir gal tik su leidimu autorių. Kai kuriuose [yra] religijos dvasios; bet norėjosi, kad juose atsispindėtų ir lietuviškos dvasios. Buvau nuėjęs į garsią Bostono leidyklą pasiteirauti, kiek kainuotų albumo išleidimas. Kaina man buvo nepasiekiama. Eglutės spausdintojos [t.y. Putnamo Seselės] irgi nespausdina ». Svarbiausia gi tų komikų nespausdinimo priežastis jtikimiausia bus buvęs faktas, kad humoras neįėjo į Juro psichogramą.

Nors Juras ir negalėjo patenkinti Šerkšno prašymo, santykiai tarp abiejų pasiliko geri, kas, Zobarskui atsisakius toliau redaguoti Eglutę, leidėją paskatino kreiptis į Hartfordo docentą su prašymu užimti redaktoriaus kėdę.

Tiksliai nedatuotame laiške iš 1957 metų, Zobarsko įpėdinis šitaip kreipėsi į leidėją: « Iki šiol dar nepadėkojau Jums už pasitikėjimą, pavedant man redaguoti Eglutę. Mat, vis dar bijojausi ir nežinojau, ar pajėgsiu šį sunkų uždavinį, tokiomis sunkiomis darbo sąlygomis vykdyti. Dievas žino, kaip čia viskas eis [...] Šiuo kartu kreipiuos su prašymu [...] parašykite kalėdiniam numeriui pirmą puslapį. Žinau, kad Jūs visada užimtas darbais, bet vis tiek drįstu prašyti Jus [...] nes mes turime dėti desperatiškai visas pastangas pakelti Eglutės prestižą. Jūsų žodis bus ta kryptimi ».

Naujas redaktorius neveltui buvo barškinęs į Lawrence’o klebono duris, nes jam už kelių savaičių atsiuntė (be datos) tokią padėką: «Gavau Jūsų įžanginį kalėdiniam numeriui, ačiū [...] Jūs mokate prabilti ne tik į senus, bet ir į vaikus. Aš atsimenu, mano literatūros profesorius sakydavo [...] didžiausias protas [yra] tas, kuris pajėgia vaikams parašyti [...] Jūs prabylate visai jų kalba».

Už metų Šerkšnas dar kartą tuo pačiu prašymu kreipėsi (laiškas taip pat be datos) į Prelatą: « Tai mano paskutinis numeris ir paskutinis Jūsų varginimas. Jūs pernai taip dailiai pataikėte, parašykite ir šiemet [...] Šia proga — nuoširdi mano padėka už Jūsų bendradarbiavimą man esant šitose sunkiose pareigose. Jūs buvote vienintelis iš tos orbitos ».

Kodėl dr. Šerkšnas, sėkmingai pradėjęs redaguoti Eglutę, tik vienerius metus ištvėrė tame poste? Į šį klausimą, buvusi jo žmona, dabartinė Elzbieta Simonaitienė, (1976.III.12) iš Bloomfield, Conn., man atsakė: «Be savo nuolatinio darbo [...] Hartfordo universitete [Antanas] tuojau įėjo į vietos lietuvišką veiklą — [buvo] Bendruomenės pirmininku ir mokytoju šeštadieninėje mokykloje, be to skaitydavo paskaitas. Jam jau buvo sunku aprėpti visus darbus. Turėjo atsisakyti Eglutę redaguoti ». Kadangi ir be šios pareigos jam liko daug darbo, jis po kelerių metų apsirgo angina pectoris. « 1966 m. vasario mėnesį širdies ataka, iš kurios po trijų mėnesių atsigavo. Grįžo vėl į darbą, bet neilgam: birželio mėnesį antra stipri ataka, kurios neatlaikė ».

Apžvelgdamas visą savo triūsą įkuriant ir globojant Eglutę, Juras (1975) šitaip pasisakė: « Eglutę pradėjau leisti savo lėšomis pilnas vilties, kad katalikiška visuomenė prenumeratomis ją parems. Taigi maniau, kad mūsų parapijinės mokyklos ir šeštadieninių mokyklų dėstytojai, sueidami su jaunuolių tėvais, užsakys vaikučiams laikraštėlį bent porą tūkstančių egzempliorių. Mano įeigos bei santaupos nebuvo didelės. Maniau, kad man asmeniškai nereikės ilgai rūpintis jos klestėjimu. Deja, taip neįvyko. Negaunant užtektinai drėgmės ir laistytojų, jai grėsė pavojus nudžiūti. Tada 1959 m. kreipiausi į Putnamo Seseris, kad jos perimtų Eglutę visiškai, t.y. ir redagavimą ».

Dar prieš dešimt metų Juras buvo panašioje situacijoje, nes tuomet reikėjo gelbėti jo globojamąjį Darbininką. Supratęs, kad tik pastovi organizacija, sakysime kokia kongregacija, galės jį apsaugoti nuo sunykimo bei žlugimo, jis iš paskutiniųjų stengėsi tą laikraštį atiduoti Tėvams Pranciškonams, kurie jį paskui Brooklyne pastatė ant tvirtų pagrindų. Taigi, kodėl dabar Eglutę neatiduoti kitam vienuolynui, ir tai būtent moteriškam, kuris savo motiniškumu puikiai supranta vaiką ir jau nuo 1951 m. pavyzdingai tvarko administraciją?

Teigiamai atsiliepdamos į Prelato prašymą, Putnamo seselės visa meile pasišventė ir šitai naujai pareigai. 1959 m. spalio mėnesį jos išleido anketą, ragindamos ne tik tėvus, bet ir vaikus, kad jie pasisakytų apie savo laikraštėlį ir pareikštų pageidavimus. Pasiremdamos gautais atsakymais, jos įnešė įvairias aujenybes: turinį labiau pritaikė pradžios mokyklų vaikams ir padidino paveikslų skaičių, kuriuos dažnai spausdino dviem spalvom. Tokiu būdu Eglutė ir savo išore pasidarė daug šviesesnė bei patrauklesnė. Įkūrėjas dėl to su pasitenkinimu pastebėjo: « Ji savo išvaizda bei turiniu pasidarė tokia, kokią aš visada ją norėjau matyti ».

Geras pasekmes to perdavimo į Seselių rankas tuoj pastebėjo ir mūsų literatai bei publicistai, kaip parodo ši Juozo Brazaičio (1959.III.9) prelatui siųsta atestacija: « Paverčiu Eglutę tik paviršutiniškai, bet su džiaugsmu pastebiu, kad pasirinkimas [ją] perduoti Seselėms redaguoti yra vykęs. Daugiau vaikiškos šilumos ir fantazijos. Daugiau širdies ».

« Nors Eglutė — taip tęsė aukščiau pacituotasis Prelatas — ir po to [prenumeratorių skaičiumi] neišaugo, kaip tikėtasi, tačiau Seselių rūpesčiu ir pastangomis ji gražiai žaliuoja. 1975 metais jau paminėta 25 metų sukaktis to laikraštėlio, kuris iš Putnamo spinduliuoja lietuvių vaikams visame pasaulyje, nors ištautėjimas jį slegia ir dabar ».

4. LIETUVIŲ KULTŪROS INSTITUTO PIRMININKAS (1941)

« Nesijaučiau sėdįs čia savame vežime ».

Amerikos lietuviai turėjo aibę visokių organizacijų, kurios plačiai aprūpino mūsų senąją išeiviją. Bet jose kur kas mažiau buvo puoselėta kultūra, nes senesnioji generacija mažai jos atsinešė iš carų valdomos tėvynės, o Amerikoje jie — daugumoje juodadarbiai — ja rūpintis nepajėgė. Primum vivere! Dėl to jaunesnei kartai, jau pas Dėdę Samą išaugusiai, grėsė pavojus perimti amerikiečių civilizaciją, kas reiškia ne ką kitą kaip ištautėti. Tuo degančiu klausimu daug kas kėlė balsą, šis tas buvo daroma, tačiau trūko vieno, visas pastangas vienijančio centro.

Tuo sielojosi ir viena patriotiška trijulė, kuri 1940 m. vasarą viešėjo Juro vasarnamyje Marblehead prie Atlanto, būtent, be šeimininko, dar Leonas Šimutis (1892-1971), « Altos » pirmininkas bei Draugo redaktorius, ir prof. Kazys Pakštas (1893-1960). Bevaikščiojant ošiančios jūros pakrantėje — taip prisimena Juras (1975.XI.30) — « lakiosios fantazijos profesorius vedžiojo mus po [įvairių projektų] labirintus. [Jis] apibūdino praeitį, metė žvilgsnį į ateitį. Aiškino, kad mums jau laikas išsiristi iš kiauto ir išeiti į viešumą su savo kultūriniais lobiais ». Taigi, mūsų trijulei atrodė, kad tokia institucija galėtų būti galingu švyturiu mums visiems ir net svetimtaučiams. Pasekmė šių, ties Atlantu pagimdytų planų, buvo ta, kad Federacija, kurios tikslas — tarp kitko — buvo leisti ir remti katalikiškąją spaudą, steigti ir palaikyti labdaros, kultūros ir mokslo įstaigas, 1941 m. Chicagoje įkūrė Lietuvių Informacijos Biurą ir jo direktorium pakvietė to sumanymo tėvą Pakštą, kuriam pažadėjo mokėti algą. « Apie jį mums čia daug rašyti netenka, — aiškino Šimutis Drauge. — Profesorius jau dabar dirba Biuro naudai [...] rašydamas angliškai spaudai straipsnius, kalbėdamas apie Lietuvą per radiją. Be to, jau yra paruošęs anglų kalba porą didokų veikalų apie Lietuvą [...] Mūsų visuomenė tą jo gražų ir patriotišką darbą giliai vertina [...] ir jam padės dirbti» 24.

Entuziastiškam Pakštui atrodė, kad įstaigos pavadinimas netikslus ir dėl to siūlė tą Biurą perkrikštyti į Lietuvių Kultūrinį Institutą. Kadangi Federacija su tuo sutiko, Pakštas Drauge išspausdino darbo planą 25, kurį Darbininkas sveikino šia rekomendacija: « Instituto įsteigimas [yra] svarbus teigiamas įvykis tautai ir didelis įnašas į lietuvių gyvenimą išeivijoje. Žinodami profesoriaus energiją, mes neabejojame, kad jam pasiseks pritraukti bendradarbiais iš lietuvių profesionalų tarpo, ir universiteto studentai skaitys už garbingą pareigą ir malonumą padėti darbe ir pasisemti žinių lituanistikos seminaruose [...] Mūsų gi išeivija ir mes visi pradėkime lenktiniuoti kas piniginėmis aukomis, kas knygomis, ar kuo kitu, padėdami Institutui sunkiame darbe » 26.

———————

24 Informacijos Biuro direktorius prof. K. Pakštas, žr. Draugas, 1941.VI.13 d.

25 Lietuvių Kultūrinis Institutas ir jo tikslai, žr. Draugas, 1941.IX.15 d.

26 Lietuvių Kultūrinis Institutas, žr. Darbininkas, 1941.IX.30 d.

Nors veiklusis Pakštas entuziastiškai išreklamavo savo « vaiką » ir jam inteligentų tarpe laimėjo daug simpatikų, tačiau nepavyko suįdominti platesnės visuomenės. « Deja, — taip 1977 m. Juras pasisakė šiuo skaudžiu reiškiniu, — mūsų visuomenė į jį nekreipė dėmesio. Užsimojimas virto utopija ». Dėl to ir anglų kalba išleistieji veikalai tik silpnai buvo platinami, kas 1943 m. birželio mėnesį Federaciją privertė nutraukti finansišką paramą.

Pakštas skaudžiai pergyveno menką savo tautiečių nusiteikimą į savo kultūros puoselėjimą, nes po trumpos gastrolės Altos Informacijos Centre New Yorke, mūsų kultūros nomadas darbo turėjo ieškoti svetimtaučių tarpe. Apie tą nesėkmę Juras rašė (1975.XI.30): «Jis, būdamas Lietuvių Kultūros Instituto pirmininku ir direktorium, norėjo labai daug pasitarnauti Lietuvai. Deja, negavo ‘arklių ir pašaro’ tam vežimui vežti. Kai po trumpo laiko vilkai pradėjo staugti prie durų, [jis] turėjo klabenti duris universitetų ir grįžti prie profesoriavimo. Manau tai jis skaudžiai pergyveno ». Tiesa, jis ir naujose vietose — Northfielde, Minn. ir Monterey, Cal., iki 1947 metų išleido dar keletą brošiūrų, tačiau jau nebepajėgė Institutą apsaugoti nuo merdėjimo bei mirties.

« Pakštui pasitraukus iš vadovybės, — tęsia Juras pranešimą, — man atiteko L.K.I. pirmininkavimo pareigos. Aš jaučiaus [...] lyg iškaba vitrinoje, generolas be kareivių, viršininkas be titulo ir be studentų [...] Sušaukiau į Tėvų Pranciškonų vienuolyną Brooklyne Valdybos posėdį [...] [Jaučiausi] lyg ore pakibęs ir prašiau išrinkti mano vieton pirmininką. Neatsimenu, kas buvo išrinktas pirmininku, bet žinau, kad iždininku buvo kun. dr. M. Ražaitis [1893-1959] ir raštininku prof. J. Brazaitis [1903-1974] [...] Prieš mirtį profesorius buvo žadėjęs atsiųsti į Alką Lietuvių Kultūros Instituto protokolo knygas. Nebesuspėjo». Iš visų davinių aišku, kad pirmininku liko Juras, ką patvirtino ir faktas, jog jis ėjo jo pareigas.

Apkrautas dar visokiomis kitomis pareigomis, kurios jam neleido įsigilinti į jas, Juras ir to sužaloto Instituto priešakyje nebegalėjo parodyti iniciatyvos. Dėl to jis turėjo pasitenkinti vienu, tiesa, tiesiog spirginančiu klausimu: Kaip išlaikyti lietuviškumą, šią būtiną sąlygą bet kokiam kultūriniam darbui? Tam sprendžiamam klausimui pagvildenti, jis 1949 m. kreipėsi į savo tautiečius su prašymu jam atsakyti į šią anketą:

Anketa lietuviškumo reikalu

Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių tautinė sąmonė ir lietuvių kalbos vartojimas yra tokiame stovyje, kuris kelia rimto susirūpinimo. Tai būklei pagerinti reikia ir rimtų studijų ir rimtų priemonių. Tai ypač svarbu dabar, kai eina žūtbūtinė kova dėl lietuvių tautos išsilaikymo ir Lietuvos išlaisvinimo, ir kai lietuvių tautos akys tuo reikalu yra nukreiptos ypatingai į Amerikoje laisvai gyvenančius lietuvius. Bet tai dar ne viskas.

Lietuvių tautinė sąmonė turi būti visur ir visuomet stipri. Juk lietuvių tauta yra ne tam, kad mirtų, bet kad gyventų, kurtų ir tuo būdu atliktų jai atitenkančią žmonijos gyvenime misiją. Galop, jokia tauta negali abejingai žiūrėti į savo kamieno džiūstančias šakas.

Visi šitie motyvai mus paskatino paruošti čia kartu spausdinamą anketą ir paprašyti visų geros valios lietuvių pareikšti j anketoje iškeltus klausimus savo atsakymus. Mes tikime, kad duoti atsakymai suteiks labai vertingos medžiagos šio reikalo tinkamam sprendimui ir tuo būdu daug prisidės prie lietuvių tautos gyvastingumo palaikymo.

Šis klausimas yra svarbus, todėl į šią anketą prašome veikiai atsakyti ir grąžinti Lietuvių Kultūros Instituto pirmininkui kun. P.M. Jurui, 94 Bradford Street, Lawrence, Mass.

Lietuvių Kultūros Institutas

Anketa

1.    Kokioje būklėje, Tamstos nuomone yra Amerikos Jungtinių Valstijų lietuvių tautinė sąmonė ir lietuvių kalbos vartojimas? Geroj, blogoj, atitaisomoj ir tt.

2.    Kas turi imtis tos būklės gerinimo ir kaip?

3.    Koks vaidmuo šiame darbe atitektų seniau čia gyvenantiems lietuviams?

4.    Koks vaidmuo šiame darbe atitektų naujai atvykusiems lietuviams tremtiniams?

5.    Kitos tuo reikalu pastabos ir pasiūlymai? »27.

———————

27 Anketa lietuviškumo reikalu, žr. Darbininkas, 1949.IV.29 d.

Į šitą atsišaukimą atsiliepė tik nežymus skaičius užkalbintų tautiečių, bent Juro archyve terasta vos 57 atsakymai. Tai aliarmuojantis skaičius. Ypač liūdna, kad jame užtinkame tik kelius mūsų šviesuomenės atstovus — J. Audėną, dr. J. Balį, A. Bendorių, prof. A. Damušį, Č. Grincevičių, prof. P. Joniką, dr. P. Mačiulį, St. Pilką. Stebėtina, kad kunigų nedaug užtinkame — K. A. Matulaitį, MIC, K. E. Paulionį, St. Railą, Pr. Vasiliauską, A. Sideravičių, J. Steponaitį, Pr. Virmauskį — 12 nuošimčių visų atsakiusiųjų. Mažai ir moterų, vos trejetas — S. Graužienė, buv. Panevėžio Mergaičių Gimnazijos mokytoja, dr. J. Jucaitienė ir iš Kolumbijos atsiliepusi J. Narutavičienė (vėliau Pakštienė).

Štai keletas charakteringų atsakymų: Dr. P. Mačiulis (1895-1978, buvęs diplomatas) iš Chicagos 1949 m. balandžio 30 d. rašė: « Su tariamu jaunimu, gimusiu iš pirmos kartos, jau nebegali susikalbėti, arba jie kalba taip sudarkyta kalba, kad norisi verkti. Pasiteiravus, kur jie mokėsi, 80% atsako: ‘Lietuvių parapijinėse mokyklose ir koledžiuose [...] Sekmadieniais lietuviškose parapijose lietuvių kalba jau nebe šeimininkė, bet tikra žodžio prasme, kampininkė [...] Čia reikėtų antro kan. K. Prapuolenio [1858-1933], kuris galėtų parašyti didesnę satyrą, kaip lietuviškose parapijose ir lietuviai kunigai (ne lenkai ir ne anglai) baigia naikinti lietuvių kalbą [...] Jei atsikeltų iš karsto kunigai Burbos, Kaupai ir jų visa plejada, jei pirmoji Sesuo kazimierietė, Kaupaitė šiandien pažvelgtų kaip mokosi lietuviškai ir lietuvaitės lietuvių kalbos, juos visus ištiktų stabo mirtis ».

Būdinga, kad ir beveik visi kiti anketininkai savo įžanginiame žodyje ieško kaltininkų. Antai ir A. Bendorius (1904-1969) iš Brooklyno 28: « Mes turėtume gražiausią Lietuvą Amerikoje, kuri spindėtų visam laisvam pasauliui, jeigu mūsų kunigai sektų (sakau nors sektų!) didžiųjų idealistų ir nenuilstančiųjų kovotojų bei kultūros kūrėjų kun. P. M. Juro, kun. Balkūno, kun. Urbonavičiaus, kun. Albavičiaus ir dar ne vieno kito pavyzdžiu [...] Dabar žymi dalis čia lietuviškų kunigų dėl dolerio dedasi su svetimtaučiais ir lietuvių bažnyčias paverčia nutautėjimo mokykla [...] Argi ne lietuviai komunistai (‘Laisviečiai’) yra vieninteliai didžiame New Yorke, kurie ligi šiol tebeturi lietuvių kalbos kursus?! ».

Dr. J. Balys (g. 1909), Indiana University, Bloomington, Ind., plaka « ideologijas »29: « Blogas yra dalykas, kad šiame krašte lietuviškos organizacijos savo veiklą dažniausia grindžia tarptautinėmis ideologijomis, kurios šio krašto jaunuomenei yra visiškai neįdomios [...] Kaž kodėl mes pirmiausia norime svetimiems pasitarnauti, Maskvai arba Romai, bet ne lietuviškam reikalui [...] Dabar ne vienas iš jaunųjų pasako: ‘Mūsų visuomenės veikėjai riejasi tarpusavyje ir ginčijasi dėl visiškai neįdomių dalykų. Geriau baisbolą pažaisti, negu jų prakalbų klausytis!’ ».

———————

28 Atsakymas į anketą, be datos. Pašto antspausdas 1949.VI.23 d.

29 Atsakymas į anketą, be datos. Pašto antspaudas 1949.V.20 d.

« Kas darytina? », klausia 1949.IV.30 d. dr. A. Trimakas (1902-1964, diplomatas ir politikas) iš Brooklyno. Nepalikdamas šiam klausimui kabėti ore, jis padarė net 18 pasiūlymų, kuriuos suveda į šį punktą: « Visur imamasi skiepyti vyresniųjų ir jaunesniųjų tarpe meilė ir pagarba savo tautai, savo praeičiai, savo kalbai, akcentuojant, kad savo praeities kultas nieko nekenkia nei Amerikai, nei jos žmonėms, priešingai, juos praturtina, o pagarba šiuo metu kenčiančiai lietuvių tautai tik kelia Amerikos tautos žmoniškumo kilnius jausmus ».

Bet kyla klausimas: Ko galima tikėtis iš visų šių pastangų? Dr. A. Damušis (g. 1908) iš Clevelando savo inžinieriškai trumpą atsakymą baigia šiais giedriais žodžiais (1949.V.25): «Jūsų anketa yra didelio mosto užsimojimas. Tai sunkus, bet didelės vertės uždavinys. Daug bus sunkumų šioje srityje, kaip visados, kai stengiamasi ką pakreipti naujais tobulesniais keliais. Bet jei bus dirbama, bus laimėta ».

Įprastu moterims praktiškumu J. Narutavičienė (g. 1895) iš Kolumbijos Medellino, 1949.VI.29 d., visai konkrečiai siūlo viską, kas liečia tautą, surinkti į vieną vietą, į muziejų, kuriam ji apsiimanti perleisti virš 200 eksponatų. Ji net pasiryžtanti atvykti į JAV: «Ten galėčiau toliau rinkti naujus eksponatus ir tuo padaryti didelį įnašą į Kultūros Institutą ». 1956 m. mirus jos vyrui, ji už metų persikėlė į Miami, Fla., ir ten 1959 m. ištekėjo už prof. Pakšto, buvusio LKI direktoriaus.

Nors į anketą atsakiusieji buvo iškėlę aibę sumanymų, tačiau iš to mažai buvo naudos, nes neatsirado, kas Institutui būtų įkvėpęs naujos gyvybės. Tai padaryti ir Juras, dar begalės kitų pareigų spaudžiamas, nepajėgė, juoba kad jis turėjo prisipažinti: « Nesijaučiau sėdįs čia savame vežime ». Dėl to jis pasitenkino sušaukti Bostono Darbininko namuose eilę suinteresuotųjų pasitarimams. Tačiau ir šiems « paskutiniems mohikanams » nuleidus rankas, šis Institutas liko vieno dešimtmečio chimera.

Visą tą apgailėtiną istoriją Juozas Laučka, buvęs tos įstaigos vicepirmininkas, 1976 m. lapkričio 8 d. suvedė į šiuos žodžius: « Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Amerikos lietuviai tuojau suvokė, kad kova dėl Lietuvos laisvės atsteigimo galės būti labai ilga, kad vien politinių pastangų neužteks. [Dėl to] ALK Federacija ryžosi sutelkti visas stipresnes pajėgas tiek politinei, tiek kultūrinei veiklai. Susitarta steigti įstaigą, kuri nebūtų paženklinta propagandiniu atspalviu. Užuot propagandiškai skambančio Informacijos Centro nutarta organizuoti Lietuvių Kultūros Institutą, kurio uždavinys būtų [...] leisti studijas anglų kalba iš lietuvių tautos istorijos, kultūros ir valstybinio gyvenimo. Visų akys krypo į prof. Kazį Pakštą [...] kuris tuomet buvo laisvas nuo kitų įsipareigojimų [ir] mielai ėmėsi [to] darbo [...] Per trumpą laiką buvo išleisti keli nedideli, bet būtinai reikalingi leidinėliai — prof. A. Senno (1899-1978), [rašytojo] A. Vaičiulaičio ir [paties] Pakšto. Jam nebuvo lengva ‘direktoriauti’, nes trūko lėšų [...] Beveik tuo pačiu laiku A. L. Taryba nutarė steigti Amerikos Lietuvių Informacijos Centrą New Yorke, labai panašiam reikalui. Kadangi [šis] Centras turėjo būti remiamas visų Altą sudarančių organizacijų, ALK Federacijos valdyboje sutvirtėjo mintis atsisakyti nuo Instituto tvirtinimo ir visą talką skirti Informacijos Centrui, į kurį [turėjo] pereiti Pakštas. Taip ir įvyko 1944 metų pavasarį [...] Nuo to laiko Institutas pakibo ore, tik viena jo šaka išliko — Alka, Juro kūrinys, [kurį steigėjas atsiėmė]. Oficialiai Institutas tur būt ir šiandien nenumarintas, nes klek žinau, jo steigėjas ir kūrėjas, ALKF Valdyba, nėra nutarusi jo uždaryti [...] paskutinis pirmininkas buvo Juras ».

Tokiu Prelatas yra ir šiandien, 1979 m., nors jis tą faktą jo paties susuktuose darbų darbelių verpetuose yra užmiršęs.

5. PARAPIJINĖS MOKYKLOS STEIGĖJAS (1956)

«Veikiai įsitikinau, kad parapija be katalikiškos mokyklos, tai lyg šeima be vaikų».

« Viso mano amžiaus svajonė — įkurti parapijinę mokyklą » — šituo pasisakymu autoriui Juras išreiškė bene karščiausią savo kaip klebono norą, nes tokios mokyklos įsteigimu jis toli nuo Lietuvos būtų įgyvendinęs vieną svarbiausių Valančiaus troškimų. Panašiai kaip šis « jo vyskupas » tokiu darbu savo tautiečius siekė apsaugoti nuo rusifikacijos, dabar ištikimas jo sekėjas kitoje šalyje norėjo savo parapijiečius apsaugoti nuo ištautėjimo. Jis, žinoma, turėjo dar daugiau motyvų, bet tautinis bus buvęs pats pagrindinis. Imtis to sunkaus darbo jį verste vertė besiartinanti senatvė, nes jis ėjo jau 65-tuosius metus. Dėl to jis po 34 kunigavimo metų sau įkalė: « Dabar arba niekad! ». Vadinasi, tokiame amžiuje, kada kiti pasitraukia į pensininko kampelį, Juras užsikrovė vos pakeliamą naštą.

Ilgai tokią mokyklą įkurti jam « dėl senosios lietuvių kartos pasyvaus priešingumo atrodė tuščia svajonė. Jiems atrodė, [kad] parapijinė mokykla lietuviams nereikalinga, kadangi jų vaikai suaugę, o vaikaičiai gali lankyti artimąsias anglų mokyklas. Čia įžiūrėjau stoką tikrosios artimo meilės ir tautinio įsisąmoninimo »30. Buvo dar išorinių priežasčių, pasipriešinančių tokiam įkūrimui, kaip pranešė Juras autoriui (1972.VI. 23): « [Mūsų] bažnyčia [stovėjo] miesto centre, daugiau kaip mylia nuo lietuvių gyvenamų vietovių. Gretimoje gatvėje į šiaurę buvo didžiulė prancūzų Šv. Onos bažnyčia su pradine mokykla ir gimnazija (High school) mergaitėms. Į pietus gi, už pusantro kvartalo buvo didelė airių Šv. Marijos bažnyčia su tokiomis pat mokyklomis. [Atrodo], kad trečiai parapijinei mokyklai tame rajone ir vietos nebuvo. Tačiau Šventame Rašte pasakyta ‘Žmogaus širdis tvarko savo kelią, bet Viešpats veda jo žingsnius’ (Pat. 16,9) [...]

———————

30 Prel. Juro pranešimas autoriui be datos.

Bedarbė — taip Juras tęsia savo pranešimą tuo klausimu, — buvo sumažinusi Lawrence’o gyventojų skaičių. Keturios miesto pradinės mokyklos buvo uždarytos. Dvi jų, būtent General William Donovan ir Amesbury Street schools stovėjo netoli nuo mūsų bažnyčios [...] Pro [pirmą] dažnai praeidavau ir kiekvieną sykį impozantiška mokyklos ir kampinio namo išvaizda patraukdavo mano dėmesį. Kad [ją] galima būtų nupirkti ir joje įkurti savo parapijinę mokyklą, aš nedrįsdavau nė svajoti.

Vienas parapijietis, su kuriuo aš nekartą buvau kalbėjęs apie įsteigimą tokios mokyklos, mane padrąsino nueiti pas burmistrą J. J. Buck-ley pasiteirauti [...] [Šis] užgyrė [mano sumanymą] ir prižadėjo paramą ». Jis be to patarė paprašyti kiekvieną miesto mokyklų komisijos narį, kad jie leistų miesto valdybai tuos pastatus parduoti. Tai Juras ir padarė. Vienas iš tų narių nuoširdžiai pritarė, kitas laikėsi abejingai, o trečias buvo kietas riešutas, tvirtindamas, kad tie pastatai dar bus reikalingi miestui. Tos nuomonės buvo ir viena ponia. Bet Juras bandė ją įtikinti, kad tie namai bus naudojami katalikiškam vaikų auklėjimui ir dėl to atsisveikindamas jai tarė: « Viliuos, kad Jūs, kaip katalikė, kuriai, be abejo, rūpi jaunosios kartos religinis bei moralinis auklėjimas, neišdrįsite pakelti rankos prieš perleidimą nebevartojamų ir apleistų pastatų ». Tai matomai pataikė į jos širdį, nes savo posėdyje mokyklų komisija 1956.V.14 d. nutarė nebevartojamus minėtųjų mokyklų pastatus pavesti miesto valdybai, kuri juos už 2.000 dolerių pardavė Šv. Pranciškaus parapijai. Kaina nebuvo aukšta; bet remontui ir elektros bei šilumos sistemų atnaujinimui reikėjo apie 50.000 dolerių, nes namai dėl kiauro stogo daug buvo nukentėję. Tačiau ir šie sunkumai buvo nugalėti. Taip viena mažiausių lietuvių parapijų Amerikoje laimėjo vieną gražiausių mokyklų tame žemyne. Sumanymas, kuris iškart atrodė neįgyvendinamas, sėkmingai buvo realizuotas. Vysk. Valančiaus dvasia vėl pasireiškė už marių.

Bet šis tiek drąsus, kiek kilnus žygis ne visuose parapijiečiuose sukėlė entuziazmo, priešingai, sumanytojui teko ypač iš senesnės kartos parapijiečių karčių priekaištų. Net ir daugelis Juro konfratrų nepritarė tam rizikingam užmojui, dažnai iš oportunizmo ir noro įtikti savo viršininkams, kuriems rūpėjo vis labiau suamerikoninti savo vyskupijas ir dėl to neturėjo geros akies tokioms « svetimtaučių » mokykloms.

Prie tokių ganytojų matomai priklausė ir Cushingas. Nežiūrint to, Juras, norėdamas įkurtuvėms pridėti daugiau reikšmės bei švytėjimo ir, be to, vėl viršininko dėmesį atkreipti į savo parapiją, nuvyko į kuriją prašyti arkivyskupo pašventinti naująją mokyklą. Tačiau didžiam įkūrėjo nusivylimui Cushingas atsisakė priekaištaudamas: « Kam Jums iš viso reikia tos mokyklos, kai parapija neturi lietuvių vaikų! ». Tuomet Juras ne be kartėlio širdyje 1956.VIII.12 d. vienas turėjo atlikti tą ceremoniją, kas dar labiau pagilino griovį tarp arkivyskupo ir klebono. Visa laimė, kad iškilmėse dalyvavo bent burmistras, nes Juras buvo jautrus tokiems pagerbimams.

Įkūrus mokyklą liko išspręsti dar kitą keblų kausimą: kur apgyvendinti mokytojas. Nukryžiuotojo Jėzaus Seserų vienuolyno seseles iš Brock-tono, Mass.? Ryžtingasis įkūrėjas pirmiausia kreipėsi į dr. Kannaną su


Lawrence’o miesto burmistras
Lawrence’o miesto burmistras kalba šventinant mokyklą.

Lawrence’o parapijos mokyklos pastatas.
Lawrence’o parapijos mokyklos pastatas.

Mažųjų klasė
Mažųjų klasė

 

 Parapijinės mokyklos mokytojų Seserų vienuolynas.
Parapijinės mokyklos mokytojų Seserų vienuolynas.

 

Prel. Juras su mažaisiais.
Prel. Juras su mažaisiais.

 

 Džiaugsmingas susitikimas.
Džiaugsmingas susitikimas.

 

 Su vyresniaisiais mokiniais.
Su vyresniaisiais mokiniais.

 

 Su vyresniaisiais mokiniais.
Su vyresniosiomis mokinėmis.

 

 

prašymu vienuolynui parduoti jam priklausomus namus, esančius pačiame gatvių trikampyje prie mokyklos. Po pakartotų kreipimųsi jis sutiko tuos pastatus perleisti už 35.000 dolerių. Kadangi parapijos kasoje tebuvo 15.000, klebonas prašė arkivyskupo grąžinti jam į kurijos kasą įdėtus 50.000 dolerių. Nugalėjus ir šitas kliūtis, atsirado naujos, nes tų namų gyventojai atsisakė išsikraustyti. Tuomet Sisters of Charity sutiko bent laikinai priglausti tas tris seseles, kurios 1956 m. rugsėjo mėnesį pradėjo savo darbą. Jos pirmiausia įkūrė vaikų darželį ir mokė į pirmą skyrių įsirašiusius vaikus. Kadangi mokyklą lankė įvairių tautybių prieauglis, kilo įvairios problemos, kurioms išspręsti Juras įsteigė tėvų komitetą.

Apie tą vargingąjį darbą, kuris mokyklos steigėją per ištisą dešimtmetį kone kiaurai užėmė, jis (1975) šitaip pasisakė: « Mokyklos [kūrimo] metu džiaugsmas siejosi su skausmais. Tuomet tikrai skaudūs buvo ‘Kryžiaus keliai’ ir nemiegotos naktys. Guodžiausi religiniu bei tautiniu mokyklos steigimo motyvu ». Prie džiaugsmų jis priskaitė palankų įvertinimą, kaip va prof. Ivinskio, kuris jį (1956.X.1) iš Romos sveikino « su tokios gražios mokyklos atidarymu [...] Tai pozityviai į parapijos ateitį nurodąs įvykis ».

Būdamas įsitikinęs, kad tokios parapijinės mokyklos išlaikymu dirba nepaprastą darbą, klebonas į vienos laidos išleistuves kvietė ir savo arkivyskupą. Tačiau Cushingas (1964.1.6) tam įkyriam ir šiuo atveju kiek entuziastingam kvietėjui atsakė neigiamai 31.

———————

31 « It is impossible for me to go to the graduation exercises of any elementary school in the Archidiocese of Boston. If I accept any invitation of this kind it will be difficult for me to refuse other invitations ».

Vienas svarbiausių akstinų tokiai mokyklai įkurti buvo Juro pasiryžimas, — kas Cushingui vargu ar galėjo patikti, — prailginti lietuvišką savo parapijos charakterį. Bet kartu jos įkūrimas buvo jam išraiška savo meilės jaunimui.

« Mūsų monsinjoras, — taip (1975.IX.5) angliškai rašytame laiške pasisakė Charles Riemitis, buvęs jo patarnautojas prie Mišių, — mus mylėjo visa širdimi. Dėl to jis įsimaišydavo į mūsų tarpą, kada tatai jam tik buvo galima, ir tuomet su mumis žaisdavo. Dažnai jis pripildydavo savo mašiną mokiniais ir veždavo juos į gamtą, pavyzdžiui, prie Atlanto. Arba į Bostoną, į garsaus muziko Duke Ellingtono koncertą. Vėliau jis mus supažindindavo su gyvenimu, kuriam mes turėtumėme ruoštis. Ir visa tai jis darė kaip lygus su lygiais. Taip jis mus apsaugodavo nuo klystkelių ».

Bet jis ne tik berniukus traukdavo savęsp, o ir mergaites, ką paliudija šie Stellos Raznauskaitės, buvusios jo mokinės, vėliau jo šeimininkės rašinėlyje (iš 1975 m.) Vaikų bičiulis, žodžiai: « Po pamokų jis rasdavo dar laiko [...] su vaikais žaisti kitten ball. Vasarą mes dažnai vykdavome į ‘Palangą’ piknikauti [...] ar ežere maudytis. Ne kartą vaikai lipdavo ant klebono pečių ir panerdavo jį į vandenį, [bet] jis nepykdavo [...] Pievoje [jis] su mumis žaisdavo bei dainuodavo lietuviškas daineles [...] Nė vienas iš mūsų nesame matę Lietuvos, [bet] visi jautėme esą lietuviai [...] Kun. Juras visada būdavo ir ‘strickt’. Vaikai jo bijojome, bet kartu jį mylėdavome [...] Į pamokas eidavome su noru [...] Mėgdavome vaidinimus [bei] koncertus, kas jį paskatindavo kasmet rengti po keletą vaidinimų, [kuriuos] jis pats režisuodavo [...] Toliau jis mus inspiruodavo veikti įvairiuose katalikų [parengimuose] [...] Jei rekreacijos metu įeidavo į mokyklos kiemą, vaikai, kaip bitės apspitę, neleisdavome jam net pajudėti. Jei pamokų metu, lankydamas klases, dėl stokos laiko neužeidavo į kokį nors skyrių, vaikai tuoj klausdavo savo mokytojos: ‘Kodėl monsinjoras mūsų neaplankė?’ Visi [...] norėdavome iš jo rankų priimti ne tik paveikslėlius ar saldainius, bet ir bertaininius tėvams mokslo raportus [...] Į tėvų susirinkimus jis visados nueidavo ir kalbėdavo apie religinį vaikų auklėjimą. Manau neapsiriksiu pasakiusi, kad [tos] dešimts iš mažos parapijos [kilusios] seselės paliudytų, kad jos tapo vienuolėmis bent iš dalies kun. Juro dėka. Ir aš kartais pagalvoju, kad jei ne kun. Juras, [tai] vargiai ir aš turėčiau ką nors bendro su lietuviška veikla ».

Nors Juras ir begaliniai vargo su tuo savo « mylimiausiu vaiku », šis bendravimas jam buvo tikra -— gal vienintelė — palaima. Tai paliudija ir tas būdingas faktas, kad jis tik vienoje iš tos šimtinės biografui siųstų nuotraukų šypsosi, žaisdamas su savo mokiniais. Kitose gi jis atrodo perdėm rimtas, net griežtas bei autoritetingas. Kitaip jis ir negalėjo atrodyti, nes — anot vieno gerai jį pažinusio pasauliečio — « jis sąmojaus nėra mėgęs ir dėl to niekada iš jo negirdėjome net kokių nors nekaltų pajuokavimų »32. Net jo mylimiausias pavyzdys, Šv. Pranciškus Asyžietis, nesugebėjo jo linksmiau nuteikti: « Šis šventasis yra mano gražiausias pavyzdys, tik visa nelaimė, kad aš esu silpnas sekti jo pėdomis », prisipažino jis (1964.X.7) vienam iš Brooklyne veikiančių pranciškonų.

———————

32 Informatorius prašė jo pavardės neskelbti.

Po mažai džiaugsmo ir daug bėdų Juras viename, 1956.XII.17 d. prof. A. Maceinai (g. 1908) siųstame laiške šitaip atsiliepė apie žymiausį tų metų įvykį: « Manau, jog savo kunigavimo metais niekad nesu pergyvenęs taip skaudžių valandų, kaip šiais metais, įgydamas parapijinę mokyklą. Gražiame pastate gali mokytis apie 300 vaikų. Greta nupirkau seselėms mokytojoms puikų vienuolyną. Mokslo sezoną pradėjau su 64 vaikučiais [...] Kiekvienais metais prisidės viena klasė. Skolų nėra, nors nuosavybė verta apie 300.000 dolerių. Be ypatingos Dievo pagalbos apie tai nebuvo galima ir sapnuoti. O vis dėlto po įvykusio fakto dažnai pamąstau: O gal ir nereikėjo čia prie lietuviškos parapijos steigti mokyklą, jeigu ne... Mano supratimu parapija be savos parapijinės mokyklos panaši į šeimą be vaikų ».

6. AMERIKOS LIETUVIŲ KULTŪROS ARCHYVO KŪRĖJAS

« Štai Lietuva miniatiūroje! ».

Alka lietuvių visuomenei yra žinoma; spauda ją dažnai mini. Tai nelieka be pėdsakų, nes vis dažniau į Alką kreipiasi tie, kuriems bet kokia Lietuvą ir lietuvius liečianti medžiaga yra reikalinga — publicistai, rašytojai, istorikai, folkloristai, mokslo darbus rašą profesoriai bei studentai, tėvynės mylėtojai ir šiaip nostalgininkai bei smalsuoliai. Daugumas jų yra lietuviai, bet vis dažniau pasitaiko ir svetimtaučių, ypač amerikiečių. Dėl to Alkos lankytojų knygoje yra tūkstančiai parašų — asmenų atvažiavusių pasižiūrėti, pasimokyti, pasigėrėti.

Kaip šis nuostabusis archyvas-muziejus atsirado ir išsivystė mums nupiešia pats jo kūrėjas, ar tai savo laiškuose ar pasikalbėjimuose su žurnalistais.

a) Alkos idėja ir užuomazga.

« Lietuvoje, Telšių mieste, yra Alkos muziejus, įkurtas 1931 metais [...] Žodis Alka seniau reiškė šventą vietą. Tai palikimas iš senosios lietuvių religijos. Telšių muziejus sąmoningai buvo pavadintas Alka, — [nes] tai šventa vieta, kuri saugoja ir globoja praeities senuosius daiktus. [Žymiausias jo puoselėtojas buvo žemaičių patriotas, poetas ir muziejininkas Pranas Genys (g. 1902)]. Amerikos Alka reiškia visai ką kita, [būtent...] Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvą. Tų žodžių pirmosios raidės ir sudaro [žodį] Alką 33.

« Senienomis bei šiaip archyvaline medžiaga susidomėjau dar pačioje jaunystėje. [Aš, Juras] gimiau ir augau patriarchalinėje šeimoje, kur ne tik lietuviškos bei katalikiškos tradicijos, bet ir lietuviškas žodis (ypač spausdintas) buvo labai branginamas. Jurų šeimoje nebuvo išmetamas nė vienas nors ir seniausias laikraštis bei kalendorius, nė viena, kad ir menkavertė knygelė» 34. Kai [mūsų šimtmečio pradžioje] dirbau krautuvėje ir [paskui] mokiausi Šiauliuose, dažnai nueidavau į šv. Juozapo savišalpos draugijos namus ir į Varpo [draugijos] skaityklą. Ten įrengti knygynai [bei] skaityklos patraukdavo mano dėmesį ir jausdavau jiems kokią tai meilę » 35.

« Atvykęs [1912 m.] Amerikon viso to pasigedau. [Tiesa], tuo metu JAV lietuviai gaudavo daug daugiau lietuviškų [laikraščių,] knygų ir knygelių, negu carų pavergtoje Lietuvoje. Bet [deja] visa tai [...] perskaitę ar vos peržvelgę, visą lietuvišką spaudą mesdavo į šiukšlių dėžę. Man buvo skaudu: taip išmetama tai, kas gali būti brangi istorinė medžiaga... Šis skaudulys gylė mane ilgai »36. Jis ir bus pagimdęs idėją įkurti tokią Alką.

« Gal Alkos giminą reikėtų priskirti patriotizmui, o gal dvasiniam alkiui, kurį pergyvenau 1913 m. džiovininkų sanatorijoje Emmitsburghe, Md. Lankytojai iš Baltimorės, A. Ramoška, S. ir Balys Mingilai [g. 1894], atveždavo laikraščių bei lietuviškų brošiūrėlių, kurias labai brangindavau. [Jų laukdavau kaip užtekančios saulės]. Sustiprėjęs, 1914 m. gavau darbo LRKSA Centro raštinėje [...] Baltimorėje. Gretimais buvo Taupymo ir Paskolos Bendrovės kambarys, kuriame [aptikau] daug laikraščių ir knygų [...] Man jie buvo didelis turtas. Juos mielai skaičiau»37. «Lankydamas Baltimorės ir Washingtono muziejus, knygynus, niekur neužtikau lietuviškų ženklų, lietuviškų eksponatų. Mačiau lenkiškų, rusiškų, bet lietuviškų — ne. Tiesiog buvo noras nusiimti ir palikti savo lietuvišką kaklaraištį ir pirštines »38.

Šis atsitikimas inspiravo Jurą rinkti lietuvišką medžiagą. 1916 m. persikėlus į Chicagą pas Tėvus marijonus, «T. Feliksas Kudirka [1870-1932] leido naudotis mažu rūsio kambarėliu, [kur po laiptais] vyčių pagalba įkūriau knygynėlį » 39.

« 1922 m. tapęs kunigu, galėjau užsiprenumeruoti ar nusipirkti lietuviškų leidinių ir jau turėjau ‘savo’ kambarėlį jiems ‘taupyti’. Rankiojau ir iš parapijiečių knygas, senus ar negaunamus laikraščius »40.

« Įsijungęs [apie tą pat laiką] į Lietuvių Darbininkų Sąjungą ir jos [Bostone] leidžiamąjį laikraštį Darbininką, pradėjau rankioti lituanistinę medžiagą, kaip bitelė nektarą, nes jau buvau pasiruošęs kurti lituanistinį lizdelį »41. « Pirkinėjau knygas, brošiūrėles, rinkau plakatus, programas, [rankiojau fotografijas, visokių parengimų bilietus ir t.t..] »42. «Nemaža knygų esu supirkinėjęs nupiginta kaina (pvz. iš Amerikos Lietuvio). Nemaža esu gavęs veltui. Tūlas vargonininkas pusdykiai pardavė savo muzikos rinkinį »43. Tai muziko Juozo Stankūno rinkinys, nupirktas 1950 metais, stambiai papildė Alkos muzikologijos skyrių, kuris yra didžiausias po prof. J. Žilevičiaus (g. 1906) rinkinio.

«Klebonijos kambarėliai, sandėliukai bei palėpės netrukus buvo perpildyti. Aš gi buvau įsitraukęs į Bostone leidžiamo Darbininko reikalus bei rūpesčius. Jis savo name turėjo keletą nenaudojamų kambarių, kuriuos [tuometinio LDS centro valdybos pirmininko kun. Jono Švagždžio (1882-1965) sutikimu] užleido tiem mano rinkiniam»44. Tai buvo Darbininko namų palėpėje trys apšildomi erdvūs kambariai; reikėjo tik parūpinti lentynas knygoms, stalus ir t.t. Tvarkyti surinktą medžiagą jam talkino Darbininko administratorius A. Peldžius (1894-1968), poros vasarinių atostogų metu padirbėjo ir studentė Bronė Budreikaitė. Tuomet tas rinkinys ir buvo pavadintas Alka.

Didelę dalį to turto Juras nusiuntė į Kauno muziejų dr. Aleksandrui Račkui (1893-1965), senam vienminčiui-vyčiui, kuris tarp 1936 ir 1938 metų Lietuvoje buvo įrengęs didžiulį muziejų, apimantį daugiau 80.000 eksponatų. « Kai paskaičiau žinią, kad dr. Aleksandras Račkus, nuvykęs iš Amerikos į Lietuvą, pradėjo rinkti istorinę medžiagą, nieko nelaukęs supakavau porą dėžių ir pasiunčiau jam į Kauną. Ten buvo plakatų, garsinimų, laikraščių [...] tarp jų buvo ir tokių kaip Aušra, Tėvynės Sargas »45. Jie sudarė pagrindą Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus, kurį Juras ir toliau rėmė, ką paliudija šis Pauliaus Galaunės, jo direktoriaus 1939.IV.6 d. laiškas: « V. D. Kultūros Muziejus reiškia Tamstai nuoširdžią padėką už prisiųstą dovaną — įvairius spausdinius iš J.A.V. lietuvių gyvenimo ir įvairius ženklelius iš J.A.V. lietuvių organizacijų veiklos. Džiaugiamės, matydami Tamstos asmenyje nuoširdų muziejaus bendradarbį ir turime garbę prašyti Tamstą neatsisakyti ir ateityje palaikyti kuo tampriausius ryšius su V.D. Kultūros Muziejum, kuris tikrai įvertina Tamstos aktyvų dalyvavimą rinkime įvairių dokumentų iš lietuvių gyvenimo ».

« Telkiant savo rinkinius Darbininko patalpose, — taip Juras tęsia savo pranešimą, — mano ‘rinkimo aistra’ dar prasiplėtė ir pasikeitė. Vokietijoje [Remagene] gyvenanti mano sesuo vienuolė Caritina, OFM, laisvalaikiais audė lietuviškas juostas, takelius, lietuviškais raštais išmargintas stulas ir tuos rankdarbius siųsdavo man. Mano parapijietis Lawrence Pranas Bruzgulis su tikru dievdirbio talentu drožinėjo miniatiūrinius, Lietuvoje vartotus įrankius, rakandus, padargus, namukus [...] Įvairūs asmenys, draugijos, organizacijos Alkai siūlė savo rankraščius, archyvėlius [...] Aš stengiausi visa tai priimti, Alkoj priglausti »46.

———————

  33 (p.j.) [P. Jurkus], Napoleonas su generolais apsigyveno Putname. Kokie turtai slypi Alkos muziejuje Putname, žr. Darbininkas, 1969X7 d., 64 nr.

34 Prel. Pr. M. Juras, Alka ir jos ateitis, žr. Darbininkas, 1974.X.11 d., 41 nr.

35  Lux Christi redakcija, Pokalbiai su musų žymesniaisiais, žr. Lux Christi, 1969 m. 2(57) nr., 35 psl.

36 Prel. Pr. M. Juras, Alka ir jos ateitis, žr. Darbininkas, 1974.X.11 d., 41 nr.

37 A. K[ezys, S.J.], Prelato Juro Alka, žr. Žvaigždė, 1964 m. liepos-rugpiūčio mėn.; 7 nr., 241 psl.

38   Kaip jis tapo knygų mylėtoju, mecenatu ir muziejaus steigėju, pasakoja Alkos muziejaus organizatorius prel. Pr. M. Juras, P.A., žr. Darbininkas, 1972.X.27 d., 45 nr.

39   A. K[ezys, S.J.], Prelato Juro Alka, žr. Žvaigždė, 1964 m. liepos-rugpiūčio mėn., 7 nr., 241 psl.

40 Prel. Pr. M. Juras, Alka ir jos ateitis, žr. Darbininkas, 1974.X.11 d., 41 nr.

41   A. K[ezys, S.J.], Prelato Juro Alka, žr. Žvaigždė, 1964 m. liepos-rugpiūčio mėn., 7 nr., 242 psl.

42   Lietuvių muziejus, išaugęs per 50 metų. Pasikalbėjimas su prelatu Pr. Juru, savo jėgomis ir lėšomis įsteigusiu lituanistinį muziejų, žr. Tėviškės Žiburiai, 1972. III.16 d., 11 nr.

43   A. K[ezys, S.J.], Prelato Juro Alka, žr. Žvaigždė, 1964 m. liepos-rugpiūčio mėn., 7 nr., 242 psl.

44   Prel. Pr. M. Juras, P.A., Alka ir jos ateitis, žr. Darbininkas, 1974X11 d., 41 nr.

45   Kaip jis tapo knygų mylėtoju, mecenatu ir muziejaus steigėju. Pasakoja Alkos muziejaus organizatorius prel. Pr. Juras, P.A., žr. Darbininkas, 1972.X.27 d., 45 nr.

46 Prel. Pr. M. Juras, Alka ir jos ateitis, žr. Darbininkas, 1974.X.11 d., 41 nr.

b) Ministerio J. Šaulio susidomėjimas Alka (1946-1948)

Metams slenkant Alka pasidarė tokia žymi, kad jos garsas pasiekė ir Šveicariją, kur dr. Jurgis Šaulys (1879-1948) buvo sudaręs vertingą lituanistinį rinkinį. Susirūpinęs jo likimu, jis (1946.VIII.23) iš Lugano kreipėsi į Jurą, užklausdamas, ar jis negalėtų tą turtą pavesti Prelato globai:

« Esu susirūpinęs savo rinkinių likimu. Mat, už trejų metų sukaks man jau 70 metų. Todėl tenka pagalvoti apie tų rinkinių likimą dar pirm laiko, kad jie neišsibarstytų [...] Aš buvau norėjęs pavesti savo rinkinius kaipo Tautos depozitą Marijonų įstaigai Marianapolyje. Klausiaus vysk. Bučio nuomonės ir patarimo. Jis suabejojo dėl to mano sumanymo tikslumo ir nurodė man Tamstos įsteigtąjį Knygyną — Archyvą [...] Savo rinkinius norėčiau pavesti kaip Tautos depozitą ir tuo reikalu sudaryti atitinkamą sutartį [...] Kas man dabar rūpi — tai patirti, kiek Tamstos įstaigos lietuviškumas galima skaityti garantuotas, kaip yra aprūpinta nuo ugnies pavojaus ».

Gavęs Juro (1946.IX.7) jam siųstas informacijas, Šaulys (1946.IX.23) atsakė: «Darydamas pradžią Centralinio Knygyno ir Archyvo įstaigai, Tamsta esi atlikęs labai svarbų ir naudingą mūsų Tautai darbą. Jei kur aukos, išdėtos Tautos labui, turi ypatingos prasmės ir reikšmės, tai yra aukos kultūriniam ir dvasiniam Tautos palaikymui [...] Todėl mane džiugino iš vysk. Bučio [...] gautoji žinia, kad Katalikų Federacija žadanti Tamstos sukurtajai įstaigai įrengti naują pastatą [...] To naujojo pastato idėja nuteikė mane visai teigiamai. Tos [idėjos] paskatintas, aš esu [..] net plačiau aptaręs su vienu Zūriche dirbančiu jaunu architektu lietuviu statybos klausimą ir prašęs [...] parengti man projektą [...] Tas darbas, kurį Tamsta pradėjai, turi ateitį ir yra didelės reikšmės dalykas mūsų užjūrio lietuviams, o per juos ir mūsų Tautai [...] Reikia mums bendromis pajėgomis sukurti įstaigą, kuri padėtų mūsų žmonėms išlaikyti tautinę sąmonę, būtų Tautos pažiba ir kartu liudytų svetimiesiems apie mūsų kultūros prakilnumą, kultūros, turinčios gulti pamatan mūsų siekiamai Valstybės nepriklausomybei! ».

Tuo tarpu min. J. Šauliui besirūpinant pasiuntinybės ir generalinio konsulato archyvo Šveicarijoje sutvarkymu, perkėlimo į Ameriką reikalas buvo atidėtas tolimesniam laikui, kaip tai matyti iš min. Šaulio laiško iš Lugano (1946.XI.7) prel. Jurui: «Tuo tarpu nėra dar kalbos apie mano rinkinius, kurie turės keliauti su manim, nes jie yra nuolat reikalingi mano darbui. Apie juos bus kalbos, kai paaiškės, kada aš galėsiu apleisti Šveicariją (čia dar aš kol kas esu reikalingas) ir kuriomis sąlygomis bus galimas mano nusikraus tymas Amerikon ».

Šis ministerio siekiamas bendradarbiavimas su Lawrence’o klebonu tačiau neįvyko, nes Šaulys mirė 1948.IV.18 d. ir buvo palaidotas Castagnoloje prie Lugano. Tuomet jo rinkinius paveldėjo antroji jo žmona, buvusi Berlyno operos solistė Mafalda Salvatini, italė iš Neapolio. Pasitraukusi nuo scenos, ji gyveno ant Monte Brė šlaito netoli Lugano. Įsikūrusi žavingoje rezidencijoje, kuri pasakiškai atsispindi ežere, ji stropiai saugojo tą turtą ir laukė pirkėjo. Pagaliau našlė tą rinkinį pasiūlė Pensilvanijos Universitetui Philadelphijoje, kur profesoriavo iš Šveicarijos kilęs kalbininkas Alfredas Sennas (1899-1978), tarp 1922 ir 1930 m. dėstęs Lietuvos Universitete, lituanistas Antanas Salys (1902-1972) ir literatas Krėvė-Mickevičius (1882-1954).

Kad lietuviai mėgino šį kultūrinį turtą išlaikyti savo rankose, matyti iš min. St. Lozoraičio laiško iš Romos (1949-VI-30 d.) kun. Jurui, tuo metu Lietuvių Kultūros Instituto pirmininkui: « Patyręs iš p. [Povilo] Žadeikio [1887-1957], kad Tamsta rūpiniesi gauti lėšų įgyti alkai a.a. Dr. Šaulio knygyną, kreipiuosi į Tamstą štai kuriuo reikalu. Kaip Tamstai, tur būt, žinoma, Pensilvanijos universitetas yra pasisiūlęs pirkti knygyno lituanistikos dalį. Neseniai universitetas pareikalavo atsakyti į jo pasiūlymą ligi VII.l d. pareikšdamas, kad kitaip laikysiąs pasiūlymą anuliuotą. Dr. Šaulio duktė panelė Birutė Šaulytė, norėdama išsaugoti knygyną lietuvių rankose ir turėdama galvoje Tamstos susidomėjimą juo, stengiasi atidėti galutinį atsakymą universitetui, tačiau ilgai atidėlioti negali. Todėl aš būčiau labai dėkingas, jei Tamsta malonėtum kiek gali skubiai painformuoti [...] kokios yra konkrečios perspektyvos pirkti knygynui alkaos vardu ».

Atsilankiusi New Yorke, Salvatini-Šaulienė, tarpininkaujant Lietuvos konsului J. Budriui (1889-1964), suintensyvino santykius su Philadelphia, ir, lietuviams neturint reikiamų lėšų, šis universitetas apie 1952 metus įsigijo Šaulio rinkinį už 28.000 šveicariškų frankų.

Prieš lydėdami Alką iš Bostono į Brocktoną, prisiminkime dar vieną prof. K. Pakšto (1893-1960) demaršą, parūpinti Alkai patyrusį archyvistą.

Susitikus su generolu Vladu Nagevičium (1881-1954), jam dingtelėjo, šis galėtų būti naudingas šiam muziejui. Dėl to apsukrusis mūsų profesorius (1950.1.24) iš Pittsburgho, Pa., kreipėsi į Jurą laišku, kuriame tarp kitko išdėstė šį reikalą: « Per Naujus Metus Clevelande aplankiau generolą Nagių-Nagevičių su žmona. Jie ten gyvena privatinėje senelių prieglaudoje, kur žmona eina virėjos ir tarnaitės pareigas. Už tai gauna kambariuką ir gali išlaikyti save ir vyrą [...] Gyvenimas vargingas [...] Bloga, kad generolas angliškai beveik nemoka, nes kitaip jis gal gautų kokio darbelio prie gerų muziejų. Apie Amerikos lietuvių muziejų ir archyvą jis jau rašęs A.L. Tarybai. Bet iš ten [Pijus] Grigaitis [1883-1969, liaudininkas, Naujienų redaktorius] labai nepalankiai atsiliepęs apie sumanymą, o ypač apie generolą, kaip buvusį ‘smetonininką’ ». Pakštui atrodo, kad Nagevičius galėtų Jurui padėti, dėl to jis — kad ir tik atsargiais žodžiais — bando generolą kaipo pagelbininką įsiūlyti klebonui.

Alkos šeimininko atsakymas (1950.1.30) buvo aiškus: «Archeologijos veteranui generolui Nagevičiui, neabejoju, archyvo darbas būtų prie širdies. Bet Alka neturi fondo apmokėjimui minimumo. Gal ateityje gausiu iš Katalikiškos Akcijos Fondo kokį tūkstantį kitą, bet šiandien apie samdymą asmens nėra kalbos. Be to Bostone gauti butą labai sunku ». Buvo, be abejonės, dar asmeniškų argumentų prieš suartėjimą su generolu. Antai, Jurui negalėjo patikti jo politinis pasisakymas, plačiai nuskambėjęs po Lietuvą Smetonos režimo laikais: « Esu krikščionis ir demokratas, bet nesu krikščionis-demokratas ». Kaip ir bebūtų buvę, Alka ir toliau augo ir be Nagevičiaus, kuris 1954 m. mirė Clevelande.

c) Alkos « kelionės ».

« Iš patriotizmo gimęs mano kūdikis -— Alka, — rašė Juras autoriui 1976.V.31 d., — buvo vėtytas ir mėtytas iš vienos vietos į kitą [...] Užtat kai tik A.L.R.K. Federacija įkūrė Lietuvių Kultūros Institutą, tuoj į šį įjungiau savo Alką, manydamas, kad A.L.R.K. Federacijos skraistėje Alkos ateitis bus užtikrinta ir Alka galės saugiai klestėti Lietuvos garbei. Deja, Lietuvių Kultūros Institutas už kelių metų susilikvidavo ir Alka sugrįžo į savo ‘tėvo’-kūrėjo rankas ».

Alka, per 16 metų ūgtelėjusi Bostone, Darbininko pastogėje (nuo 1935 iki 1951 metų), vėl turėjo kraustytis ir ieškotis naujų patalpų.

Tolimesnį Alkos likimą jos įkūrėjas šitaip nupiešė tame pat laiške: «Neilgai tesidžiaugiau [Bostone], 1950 m. L.D.S. seimuose Bostone buvo nubalsuota L.D.S. namą, spaustuvę ir Darbininko leidimą perleisti Tėvams Pranciškonams [...] ir man Alkai patalpų reikėjo ieškoti kitur. 1945 m. Nukryžiuotojo Jėzaus vienuolyno seserys įsigijo Brocktone, Mass., miesto ligoninės patogius trobesius ir [juose] įkūrė motiniškąjį namą. Arkivysk. Cushingas mane buvo paskyręs būti jų Rėmėjų draugijos cen-

Rūpestingasis Alkininkas.
Rūpestingasis Alkininkas.

Alka Brocktone, Mass.
Alka Brocktone, Mass.

Alka Putname, Ct.
Alka Putname, Ct.


 Naujasis Alkos priestatas.
Naujasis Alkos priestatas.

 

 Alkos Rūpintojėlis.
Alkos Rūpintojėlis.

 

 Alkos valdybos nariai:
Alkos valdybos nariai: (iš kairės, sėdi) Regina Taunienė-Matukaitė; prel. Pr. Juras, P. A.; sesuo Margarita Bareikaitė; (stovi) mons. dr. Vytautas Balčiūnas; dr. Alfonsas Stankaitis; dr. Vytautas Vygantas; Juozas Vembrė

 

 A. Tamošaitienės gobelenas ‘ Knygnešiai ’ Alkoje.
A. Tamošaitienės gobelenas ‘ Knygnešiai ’ Alkoje.

 

 Adomo Smetonos paveikslas Alkoje.
Vilniaus akademijos-universiteto įkūrimas, Adomo Smetonos paveikslas Alkoje.

 

 


Alkos kampelis.
Alkos kampelis.

Antanas Deksnys lankosi Alkoje.
Vysk. dr. Antanas Deksnys lankosi Alkoje. Kairėje prel. Juras, dešinėje — prof. dr. Antanas Kučas ir kun. Stasys Yla.

 

Prie rankraščių.
Prie rankraščių.

Kokia jų ateitis?
Kokia jų ateitis?

Juostos, kryžius ir fone Knygnešiai.
Juostos, kryžius ir fone Knygnešiai.

Kulpa Kulpavičius
Architektas dr. Kulpa Kulpavičius su žmona Nora apžiūri Alkos muziejaus etnografini skyrių.

Alkos žemėlapiai ir diplomai.
Alkos žemėlapiai ir diplomai.

 

 Arkiv. Paolo Mosconi
Arkiv. Paolo Mosconi, apaštal. Pro-Nuncijus, gėrisi Alka.

 

tro valdybos pirmininku ir aš joms daug talkinau. Paprašiau Alkai užleisti vieną iš trijų didelių garažų. Sutiko ». 1976.VI.2 d. papildo žinias apie įrengimą: « Kiek išgalėdamas tą garažą pertvarkiau: įvedžiau šildymą, pristačiau prieangius, suvežiau lentynas, spintas ir 1951 m. ten persikėliau ». To garažo pritaikymui archyvo reikalams Juras išleido 1.100 dolerių. Bet Seselių vienuolynui sparčiai augant, šis pastatas joms buvo reikalingas mokyklai. Teko tad (1963.XII.27) iš naujo kraustytis, šįkart į Putnamą.

Kadangi kun. Jurui įprasta išdailinti jam nemalonius įvykius, čia pacituosime šį reikalą realiau atvaizduojantį liudininką, pasaulietį S. Sužiedėlį (1973.XII.27): « Darbininkui išsikėlus į Brooklyną, visas tas sukauptas kultūrinis turtas buvo perkeltas į Brocktoną [...] ir Juras [tikėjosi], kad jis tenai visam laikui ir išliks [...] Drauge su kun. J. Švagždžiu jis daug padėjo Seserims įsikurti Brocktone ir organizuoti joms lietuvių paramą. Išrinkus vienuolynui vadovauti siauro supratimo vyresniąją, nebuvo galima išvengti nesklandumo, dėl kurio kun. P. Juras pasitraukė iš Rėmėjų pirmininko pareigų ir Alkos archyvą pergabeno į Putnamą, ten pastatydinęs reikiamas patalpas ». Kad vienuolyno vadovybės nusistatymas nebuvo visai prielankus šiam Juro darbui, matyti ir iš šios jo pastabos, 1976.VI.2 d. man praneštos: « Pati nuotaika [Brocktone] buvo vieniša, nors [Alkos muziejus tebuvo] antroje pusėje kelio nuo vienuolyno ».

Putname, — taip Juras tęsia savo (1976.VI.2) pranešimą, — Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserų vienuolynas sutiko priimti Alką į savo sodybą. « Manau, kad tokia buvo Dievo valia, kad persikėliau į Putnamą. Čia daugiau gyvumo, patogesnė vieta tarp didmiesčių. Pastaroje [ir] vienuolynas jaunesnis [...] lietuviškesnis». Tik reikėjo statyti atskirą namą — išaugo vieno aukšto cementinis 40 x 60 pėdų (apytikriai 12 x 18 metrų) ploto pastatas. Vien pergabenimas jam kainavo daugiau 1.200 dolerių. Neilgai trukus (1967) ir prelatas kaip pensininkas persikėlė gyventi į Matulaičio Namus Putname. Nuo to laiko prasidėjo spartesnis Alkos augimas, nes įvairūs asmenys, draugijos ir šiaip organizacijos siūlė savo dokumentus, archyvėlius.

Šiuo atžvilgiu būdingas yra šis žinomo diplomato ir veikėjo Vaclovo Sidzikausko (1893-1973) laiškas (1963.XII.30) prelatui: «Lietuvos Laisvės Komiteto ir savo vardu reiškiu Jums labai nuoširdžią padėką už suteiktą Komitetui privilegiją pasinaudoti [Alkos] patalpomis Komiteto archyvinei medžiagai [...] Su pasigėrėjimu ir pasididžiavimu stebėdamas Jūsų Prakilnybės patriotinį triūsą ir didelius mecenato darbus Bažnyčios ir Lietuvos labui, nuoširdžiai sveikinu ir pastarąjį Jūsų Prakilnybės žingsnį sudaryti tvirtą pagrindą Lietuvių Tautiniam Archyvui laisvajame pasaulyje ».

Po kelių mėnesių (1964.II.3) į Jurą iš Oakville, Conn., kreipėsi ir skautų vadas A. Saulaitis (g. 1906) su prašymu Alkoje priglausti ir Lietuvių Skautų Sąjungos archyvinę medžiagą. Sutikdamas ją priimti, Prelatas tik prašė, kad Skautų vadovybė nupirktų metalines spintas, kurios nelaimės atveju apsaugotų raštus nuo pražūties.

Kad šiam skyreliui netrūktų nė humoro, pacituosime ir šį Mykolo Krupavičiaus (1885-1970) 1949.XII.5 d. laiškutį: «Mačiau muziejuose utėlinėjimosi įrankius, mačiau klumpių ilgą kolekciją, mačiau užraktus, kuriais riteriai, išvykdami į karus, užrakindavo savo ‘pačias’ ir daug kitų prašmatnybių. Darau išvadą — muziejui visa tinka. Pasirėmęs ta išvada, siunčiu Tau [...] kelis pasus neužpildytus, Lietuvos nelaimės sukliudė. Norėjau pasiųsti ir savo rūkytą pypkę. Bet susilaikiau. Sarmata apsėdo ».

d) Alkos skyriai.

« Taip augdama, Alka peržengė ir konfesines ribas, — taip papildo Prelatas man siųstus atsiminimus, — ir tapo visų lietuviškos kultūros archyvu. Man tai buvo miela. Todėl ir pradėjau rinkti Alkon visa, kas lietuviška »47. Nūnai jis atkreipė savo dėmesį ir į liaudies meną; taip šalia archyvo išaugo ir muziejus.

«Archyviniame skyriuje telkiami laikraščiai, įvairi organizacijų medžiaga, lituanistinė biblioteka. Čia pažymėtinas [Lietuvos] istorijos skyrius, kuriame yra retų ir brangių knygų, kaip Scriptores Rerum Prussi-carum, Livonisches Urkundenbuch (padovanotos [ekonomisto] dr. J. Kazicko [g. 1918]); Romoje leidžiami Lenkijos istorijos šaltiniai (20 tomų); Ukrainos istorijos šaltiniai, popiežių nuncijų reliacijos, laiškai, kur yra nemažai lietuvius liečiančios medžiagos »48. Vien lietuviškų leidinių priskaitoma iki 40.000 egzempliorių.

« Muziejiniame skyriuje, kuris buvo pradėtas organizuoti kiek vėliau, rasime lietuviškų etnografinių vertybių — gintaro dirbinių, audinių, medžio drožinių, keramikos, drabužių ir net baldų » 49. Jame taip pat randame miniatiūrinį ūkį su bakūžėle ir padargais; neužmiršti nė verpėjos su kerdžiumi. Kai 1939 m. New Yorke vyko pasaulinė paroda, joje buvo ir Lietuvos paviljonas, kurio eksponatų dalis paskui atiteko Alkai.

Paveikslų galerijoje matome ir tris specialiai tai parodai užsakytus paveikslus, atvaizduojančius istorinius momentus: Adomo Galdiko (1893-1969) Vytautas Didysis po Žalgirio kautynių, Adomo Smetonos (1901-1942) Vilniaus universiteto įkūrimas, Petro Kalpoko (1880-1945)

Napoleonas Vilniuje sudaro Lietuvos vyriausybę. Be to yra išstatyti K. Žoromskio, A. Rukšlelės, A. Varno, J. Pautieniaus, sesers M. Mercedes, Br. Murino, V. Vizgirdos, J. Paukštienės ir kitų pabeikslai. Taip pat galima gėrėtis V. Kašubos skulptūra Lithuania ir A. Tamošaitienės audiniais: Kunigaikštienės Mortos krikštas ir Knygnešiai50.

« Prie dabartinio Alkos knygų rinkinio prisidėjo Draugas, prof. Ig. Končius, Ig. Sakalas, prelatai: J. Karalius, M. Urbonas, J. Balkūnas, K. Vasys, kun. V. Valkavičius, J. Leonaitė, kun. A. Juška, kun. V. Cukuras, V. Širvydas, J. Vaitkus, dr. J. Gimbutas, V. Šimkus ir kiti. Iš užsienių: kun. prof. A. Liuima, S.J., kun. R. Krasauskas, mons. P. Jatulis, dr. P. Rėklaitis. Daug istorinės medžiagos atsiuntė Jurgis Pyragas iš Vokietijos » 51.

Atsimenu ir tuos, kurie vėliau Alkai atidavė savo eksponatus. Itin minėtinas kan. M. Vaitkus (1883-1973), kurio fleita bei bažnytinės insignijos teko Alkai. Neišdildomai Alkon įsirašė ir Don. Jundulas, kuris savo drožiniais papildė Pr. Bruzgulio kolekciją. Apie pastarąjį Juras šitaip atsiliepė: « Mano darbštusis parapijietis Pranas Bruzgulis pastatė bakūžėlę ir padirbo visus Lietuvos ūkininko padargus. Nepamiršo verpėjos. Staklėse pasodino audėją, o viršaitį su botagu į važį. Skerdžiui pavedė ganyti kaimenę »52.

Tęsdamas man atsiųstąjį aprašymą, Juras dar mini St. Motuzą, atidavusį tikrai vertingų eksponatų, kuriuos iš Vokietijos pasirūpino atsiųsti Jurgis Pyragas, kartu pridėdamas daug kitokios archyvinės medžiagos. Nuo seno talkino ir kun. V. Paulauskas ir nuolatinis pagelbininkas Balys Mikaila.

Tačiau Juras pabrėžia, kad « Alka nėra sandėlis. Nebūtų prasmės duoti vietą, prižiūrėti, atsiųstą medžiagą globoti, o po kiek laiko grąžinti. Kas padedama į Alką, tampa Alkos nuosavybė. Arba, jei kas atsiųs kokią knygą ar dokumentą, nebegalės reikalauti, kad būtų grąžinta. Turi išsižadėti kaip atiduoto daikto. Gali atsirasti asmenų ar įstaigų, norinčių ką nors apsaugoti Alkoje. Tada jau reikalinga raštiška sutartis »53.

———————

47 Prel. Pr. M. Juras, Alka ir jos ateitis, žr. Darbininkas, 1974X11 d., 41 nr.

48   Alka — Lietuvių Kultūros Muziejus, žr. Lietuvių Dienos, 1969 m. gruodžio mėn., 10(199) nr., 26 psl.

49   (p.j.) [P. Jurkus], Napoleonas su generolais apsigyveno Putname. Kokie turtai slypi Alkos muziejuje Putname, žr. Darbininkas, 1969,X.7 d., 64 nr.

50   Ten pat.

51   Lietuvių muziejus, išaugęs per 50 metų. Pasikalbėjimas su prel. Pr. Juru, savo jėgomis ir lėšomis įsteigusiu lituanistinį muziejų, žr. Tėviškės Žiburiai, 1972. III.16 d., 11 nr.; Prel. Pr. M. Juras, A. P., Alka ir jos ateitis, žr. Darbininkas, 1974.X.11 d., 41 nr.

52   A. K[ezys, S.J.], Prelato Juro Alka, žr. Žvaigždė, 1964 m. liepos-rugpiūčio mėn., 7 nr., 242 psl.

53   Ten pat, 244 psl.; Alka — Lietuvių Kultūros Muziejus, žr. Lietuvių Dienos, 1969 m. gruodžio mėn., 10(199) nr., 26 psl.

 

Išskaičiuodamas Alkos turtus, Juras nepaminėjo tų spintų, kuriose jis norėjo saugoti prof. A. Maceinos (g. 1908) veikalus bei rankraščius. Pačioje savo pažinties su Maceina pradžioje Juras jo atžvilgiu laikėsi atsargiai, nes Lietuvos frontininkai, prie kurių jis tą jaunąjį ir veiklųjį profesorių priskaitė, jo akyse buvo laicistai, liberalai, atskalūnai, skaldantieji bendrąjį katalikų frontą. Tačiau susirašinėdamas su Vakarų Vokietijos stovyklose bevargstančiu Maceina, jis pakeitė savo nuomonę ir išleido — kaip toliau dar matysime — net šešius jo veikalus.

Tai darydamas, Juras Maceinos asmenyje gerbė ir mecenatiškai visaip rėmė mokslininką-teologą, kuriuo jis dėl stokos specialaus išsilavinimo negalėjo būti. Štai jo prisipažinimas (1962.IV.24), pareikštas jo jaunam globotiniui: « Esu paprastas Kristaus vynuogyne darbininkas. Ir tai labai silpnas. Per 40-tį kunigavimo metų įsitikinau, kad net šv. Mišių aukos gerai nesuprantu ir nepajėgiu tinkamai atnašauti. Jei 71 metų našta nespaustų, važinėčiau studijuoti apologetiką ir sociologiją ». Simpatizuodamas darbščiam Maceinai, kuris turėjo visai kitokį išsimokslinimo lygį, Lawrence’o klebonas per daug nepaisydavo to fakto, kad jo globotinio filosofiškai teologiški ir teologiškai filosofiški nagrinėjimai tam tikrose kunigų sferose, dažnai buvo užkvestijonuojami, net puolami. Dėl to jis ir Alkos atžvilgiu jam nieko neslėpdavo.

Antai (1963.X.26) Juras jam šitaip pasisakė: «Pietas verčia branginti lietuvių kultūrą. Dievo numylėtoji Lietuva nėra gana veržli [...] Mano susuktu lizdeliu — Alka gal istorikai pasinaudos. Pats lizdelis (pastatas Alkai) [Putname] man kainavo virš 20.000 dolerių [...] Prieš porą dienų užsakiau geležines spintas įrištiems laikraščiams Darbininkui ir Draugui. Ir šios spintos kainuos arti tūkstantinės [...] Tikiuos paramos iš Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserų vienuolyno. Seselės yra patriotiškai nusiteikusios. Jų sodyboje sulipdžiau lizdelį ir jos prižiūrės. Šiaip iš visuomenės negaunu jokios paramos [...] Prašiau, kad Balfas, Altas atsiųstų archyvinę medžiagą [...] Nesiskubina siųsti gal dėl to, kad tai yra juro Alka».

Norėdamas paguosti savo geradarį, Maceina (1963.XII.30) jam rašė: « Tikrai didelį žygį savo auka padarėte, kad įsteigėte Alką. Šiais metais pradėjau vartinėti savo rankraščius, kurių per eilę metų susikrovė nemaža [...] Kas būtų su [jais], jei vieną valandą Viešpats pasibelstų į mano gyvenimo duris ir tartų: ‘Pakaks!’? Greičiausiai jie išsibrastytų po visas pakampes. Tada pradėjau galvoti, kur ir kam galėčiau šiuos rankraščius pasiųsti [...] Juos išmesti man nesinorėtų [...] Dabar, kai Jus, Prelate, atidarote [man] savo Alką, žinau, kur aš galiu šituos rankraščius padėti. Jeigu tad priimsite, aš pradėsiu Jums juos siuntinėti [...] Tačiau laukčiau iš Jūsų žodelio ».

Tą žodelį jis iš savo mecenato susilaukė 1964 m. sausio 10 d. rašytame laiške, kuriuo vyriausias Alkininkas jam pranešė: « Pastačiau porą didelių geležinių spintų [..] Vienoje tilps Tamstos raštai. Prie jų niekas neprieis be Tamstos leidimo. Bus po raktu [...] Kartu siunčiu šimtinę persiuntimui Tamstos raštų ».

Jausdamas iš tam tikros pusės opoziciją prieš save, Prelatas už kelių metų dar arčiau prisišlijo prie savo jauno bičiulio: « Tamsta, Brangusis Kristuje, esi artimas mano širdies draugas, — atidengė jis jam 1967.XII.23 d., kada jis, išprašomas iš buvusios savo klebonijos, jautėsi labai vienišas bei nuskriaustas. — Dar daugiau. Esi brolis Kristuje. Esu pasiryžęs dalytis paskutiniu duonos kąsniu [...] Man rūpi, kad nežūtų Tamstos rankraščiai. Alkoje turiu geležinę spintą prof. A. Maceinos raštams. Jie būtų globojami ir panaudojami pagal testamentą ».

e) Pilkoji Alkos kasdienybė.

Įsteigdamas Alką, Juras norėjo įkurti tokią « tautinę šventovę », į kurią lietuviai atsilankytų it piligrimai, kad jie, tautiškai sustiprėję, su nauju ryžtu grįžtų į savo amerikonišką kasdienybę. Deja, patirtis nepatvirtino jo vilčių, nes skaudančia širdimi jis turėjo konstatuoti, kad žymiausia mūsų visuomenės dalis jo Alka mažai tesidomėjo — trūko bendradarbių, trūko ir «piligrimų». Tuomet prof. S. Sužiedėlis ([1954].11.26) bandė jį paguosti: «Esu girdėjęs, kad Jūs, Prelate, jau pavargote besirūpindamas Alkos archyvu bei muziejumi. Aš tai gerai suprantu. Tai Jums kainavo daug lėšų, vargo ir rūpesčių. Niekas į talką neateina. Dideli darbai yra pasiaukojimu atliekami ir niekas jau už juos negali atlyginti. Jie palieka tačiau šviesiu žiburiu kultūros istorijoje. Joje ir Jūsų, Prelate, vardas skaidriai spindi, o Alkos muziejus taip pat į ją įeina ».

Šiuo reikalu pasisakė ir poetas Jonas Aistis (1904-1973) prelato Juro 70 metų sukakties proga: « Mane visą gyvenimą stebino lietuvio nepasitikėjimas savo kultūra [...] Faktas lieka faktu, kad į kultūros reikalus lietuvis kapitalo nėra linkęs investuoti »54. Toliau Aistis Alką sugretino su British Museum Londone: «Alka [...užmanyta] kaip British Museum, kur yra visko: knygų, periodikos, dokumentų, paveikslų, etnografijos. Alkai trūksta tik vieno, tai British Museum apimties, bet čia ir išlenda yla iš maišo: British Museum kuriamas visos anglų tautos iš kartos į kartą, o Alką sukūrė ir dabar tebekuria vienas prelatas P. Juras [...] O kiekvienas ne tik galėtų, bet ir turėtų prisidėti [...] Sakau ir kartoju, kiekvieną kartą pajunti, kad mums stinga meilės ir pagarbos savai kultūrai ir jos paminklams »55. Tai skaudus užmetimas. Vienok, ar nėra kartais ir pateisinamų argumentų? Tokių yra.

———————

54   J. Aistis, Prelatas Pranciškus M. Juras. Jo amžiaus septyniasdešimt metų sukakčiai atminti, žr. Aidai, 1961 m. gegužės mėn., 5(140) nr. 204 psl.

55   Ten pat.

Pirmiausia pats Alkos kūrėjas, kuriam jo individualistinė prigimtis bei daugybė lygiagrečiai atliekamų darbų bei darbelių neleido visiškai atsidėti šiam uždaviniui. Toliau, Brocktonas ir Putnamas nebuvo tokie visų dėmesio traukiami centrai, o provinciniai kampeliai, kur toks darbas tik provinciškai tegalėjo būti dirbamas. Buvo taip pat istoriškų bei psichologiškų kliūčių. Juk reikia prisiminti, kad senosios išeivių kartos jau seniai buvo užmiršusios savo gimtinę ir dėl to nebuvo suinteresuotos atgyventą praeitį muziejiškai atgaiviniti. O naujai atėjusi tremtinių generacija taip sunkiai turėjo grumtis dėl duonos kąsnelio, kad ji, susirūpinusi savo dabartimi, negalėjo nostalgiškai žvilgterėti atgal. O jų vaikai, kurie Lietuvoje dar nebuvo įleidę šaknų, naujame kontinente savo ateitį tematė ateityje. Visa tai suėmus krūvon, reikia sakyti, kad gyvenamasis momentas nebuvo palankus muziejiškai nuotaikai bei archyviškam praeities išsaugojimui.

Ir iš viso reikia sakyti, kad net normaliomis sąlygomis tik nežymus tautos elitas tuo ir domisi. Net ir Anglija su savo British Museum išimties nedaro. Kad ir mūsų šviesuoliai gerai supranta tokio darbo vertę, patvirtina visa eilė reikšmingų pasisakymų, iš kurių pacituosime poetės Kotrynos Grigaitytės Jurui 1971.VIII.17 d. dedikuotą eilėraštį ir Vytauto Alanto [g. 1902] atsiliepimą:

Jo Prakilnybei

Prelatui

Apaštališkam Protonotarui

Pranciškui Jurui

ALKOS ŽODIS

Regiu Tave
Prie skrynių adarų,
Kur skleidžia gintaro
Žvaigždėti vėriniai 
Amžių kodylo kvapą, —

Kur juostomis takai nuausti
Į protėvių sodybas,
Ir baltas drobių linas
Žiedlapiais užtvinęs 
Marių melsvumu —
Rūkuos paskendusių dienų.

Regiu Tave kaip švyturį
Pritemusiame uoste,
Kaip medį sausumoj
Su baltų paukščių sąskrydžiu 
Pačioj viršūnėj...,
Kai jie kiekvienas
Savo dainą suokia,
Savąja plunksna
Graudulingai įrašytą.
Žegnonėj saulės,
Pro šypsančių padebesių
Auksinį plotą
Tegu palaimina Aukščiausias
Tava ranka
Visų, visų mus žemę.

« Aš ne kartą esu kėlęs mintį, — rašė V. Alantas, — kad veržlūs ir sumanūs pavieniai veikėjai dažnai daugiau nudirba, kaip kad organizacijos. Prie tokių pavienių energingų kultūrininkų, be abejonės, priklauso ir monsinjoras P. Juras [...] Alkos muziejaus steigėjas [...] Alkos muziejus — tai prelatas Juras, tai vieno žmogaus ilgų metų darbas! Per visą jo gyvenimą surinktas kultūrinis lobis tampa vertingu šaltiniu mūsų išeivijos kultūrai pažinti ir tirti Amerikoje. Prelatas į savo muziejų yra sudėjęs visą savo gyvenimą ir didelę dalį, jei ne visą savo turtą [...] Kalbantis su prelatu man pasidarė truputį liūdna: Muziejaus kūrėjas labai susirūpinęs tolesniu savo kūrinio likimu. Dabar eksponatai sukimšti [...] Reikia daugiau erdvės [...] kad muziejus įgautų šviesesnį, patrauklesnį vaizdą, ir [reikia surinktą medžiagą sukataloguoti], kad būtų galima ja naudotis moksliniam darbui [...] Reikia pusantro, o gal net dukart didesnio pastato [...] Jei mes statome bažnyčias, jaunimo centrus, kurie vargu ar visiems laikams išliks lietuvių rankose, tai būtų didelis neapdairumas ir, sakyčiau apsileidimas, nepasirūpinti savųjų kultūros lobių tinkama apsauga»56.

Kaip pats Alkos kūrėjas galvojo apie savo kūrinį, matome iš jo pasisakymo: « Alka — mano brangiausias kūdikis, kuriuo besirūpindamas neskaičiavau nei laiko, nei pinigų, net ir savo asmeninius reikalus pamiršdavau... Dėl to kai kas mane pašiepdavo, bet daugelis suprato, atjautė, padėjo. Pašiepusius jau seniai pamiršau, padėjusius nuolat prisimenu [...] ypač pastogę suteikusius » 57. Nors ši parama ir smarkiai jam padėjo, tačiau ji nepajėgė suįdominti platesnės visuomenės, kas dar labiau padidino jo nusivylimą savo tautiečiais. Išdava — vyriausias Alkininkas pradėjo nusiminti.

«Ar atsilankantieji Putname svečiai, ypačiai jaunimas, ekskursijos užsuka į Alką? — paklausė korespondentas, — Ar matyti susidomėjimo? ‘Deja, — atsakė prelatas, — ekskursijos nelanko. Aš manau, pats esu kaltas, kad negarsinu, nekviečiu’. Su kartėliu prelatas kalbėjo, kad ir pereitą vasarą (1972 m.), kada suvažiavo čia ir kongresinis jaunimas, autobusai stovėjo čia pat. Bet nė vienas jaunuolis neužėjo aplankyti Alką »58.

———————

56  V. Alantas, Kas darytina su monsinjoro muziejumi Alka. Viso gyvenimo darbas tarp keturių sienų, žr. Dirva, 1973.VIII.8 d., 60 nr.

57 Prel. Pr. M. Juras, P.A., Alka ir jos ateitis, žr. Darbininkas, 1974X11 d., 41 nr.

58   Alkos muziejų numato padidinti ir perduoti Akademijai — tai užtikrins Alkos ateitį, pasakoja Alkos muziejaus organizatorius prel. Pr. Juras, A.P., žr. Darbininkas, 1972.XI.3 d., 46 nr.

 

Džiugus gi reiškinys buvo augantis amerikiečių susidomėjimas « brangiausiu jo kūdikiu ». Nors šis dėmesys visai nebuvo lauktas, jis betgi buvo suprantamas, nes amerikiečiai juo toliau, juo labiau pradėjo domėtis ir tais ateiviais, kurie šalia airių, žydų, vokiečių, lenkų ir kitų irgi buvo prisidėję prie formavimo Jungtinių Amerikos Valstybių. Eidami ta kryptimi, jie atrado lietuvius, ir iš viso Pabaltiečius, ką įsakmiai parodė ir Kento universiteto pavyzdys.

« Kent valstybinis universitetas, kuris yra Ohio valstybėje, — dėstė Elena Vasyliūnienė (g. 1913), — steigia Pabaltijo valstybių tautinį-kultūrinį muziejų ir biblioteką, norėdamas surinkti esamą medžiagą iš privačių asmenų ir ją sukrauti vienoje vietoje, kad Pabaltijo kultūrinis palikimas nebūtų išblaškytas po visą Ameriką ir kad visi galėtų šia medžiaga pasinaudoti mokslo reikalams. Kadangi prel. Juras turi neišsakomai vertingą muziejų Alką, [to] universiteto vadovybė kreipėsi į prelatą prašydama, kad jis sutiktų būti oficialiu universiteto atstovu medžiagą renkant ir ją tvarkant [...] Kent universitetas [...] jau kurį laiką ir siunčia savo mokslininkus į Alką medžiagos pasirinkti. Pernai teko sutikti John Cadzow [...] kuris renka medžiagą apie Rusijos parlamento, vadinamos Dūmos, darbą ir [jos] santykius su Lietuva ir kitomis Rusijai priklausiusiomis praeityje valstybėmis. Paklausiau Cadzową, ką jis galvoja apie Alką, ir jis atsakė: ‘Pasakiška, net sunku įsivaizduoti, kad vienas asmuo galėtų tiek daug ir tokios įdomios medžiagos surinkti’ [...] Cadzowas praleido kelias savaites Alkoje ir dar į ją sugrįš [...] Prelatas siunčia įvairias knygas į Kento universitetą [...] kad Amerikoje būtų palikti tikri įrodymai, kas lietuviai buvo ir kokį kultūrinį palikimą jie atnešė į šį kraštą »59.

Papildomai dar galima pridėti, kad Cadzowas tikrai doktorizavosi disertacija Lietuvos klausimas Trečiojoje Dūmoje (The Lithuanian Question in the Third Russian Duma). Jis (g. 1938) yra sūnus Amerikoje gimusios lietuvaitės. Nors šeimoje lietuviškai nebuvo kalbama — tėvas nelietuvis — Cadzowas save laiko lietuviu ir džiaugiasi lietuvių kultūros turtingumu. Dėl to jis rūpinasi, kad jo universitetan būtų įvestas lietuvių kalbos kursas ir kartu bibliotekai būtų renkama lituanistinė literatūra. Jis taip pat norėtų, kad lietuviui studentui būtų suteikta stipendija. « Pirmaująs aukotojas, — rašė Cadzow, — vis dar tebėra prel. P.M. Juras, kuris iki šio laiko padovanojo [mūsų universitetui] apie 1000 tomų iš Alkos muziejaus duplikatų. Jo patriotizmo ir energijos neįmanoma aprašyti. Metų metais jis rinko lietuviškas knygas ir meno dirbinius, sutelkdamas bene didžiausią kolekciją už Lietuvos ribų. Maža to, jis išryškino gilų žvilgsnį ateitin [...] nes suprato, kad [... tuo] yra stiprinamas lietuvių kultūros išsaugojimas » 60.

———————

 

59    EI. Vasyliūnienė, Prelatas Pr. Juras — Kent valstybinio universiteto atstovas, žr. Draugas, 1971.IV.21 d.

60    J. Cadzow, Lietuviškoji programa Kento universitete, žr. Draugas, 1972.XI.22 d.

Apie tą pat laiką (laiškas be datos) Cadzowas Prelatui išaiškino, kaip jis atrado Alką: Ieškodamas medžiagos savo disertacijai, kuri liečia šio amžiaus pirmojo dešimtmečio Lietuvą, jis daug išbėgiojo, kol pagaliau aplankė Alką Putname. Jam sunku pasakyti, kiek ten yra knygų — tikriausiai jų ten yra kelios dešimtys tūkstančių. Tai yra vienintelis tos rūšies rinkinys pasaulyje [...] Jį turėtų remti visa lietuviškoji bendruomenė 61.

Juras (1976.V.21) autoriui rašė: « Mane stebina jo [Cadzow] lietuviškas patriotizmas. Nežinau kito Amerikoje gimusio profesoriaus [...] kuris taip domėtųsi lituanistine archyvine medžiaga ir jos apsaugojimu ateičiai. Tam tikslui [jis] nesigaili net savo marškinių ».

Kento universitetas nėra vienintelė kultūros institucija, kuri susižavėjo Alka, nes ir Philadelphijoje veikiąs The Batch Institute norėjo jos turtais pasinaudoti. Tai paaiškėjo iš laiško, kurį 1975.IV.22 d. to Instituto bibliotekos direktorius siuntė Prelatui. Tame laiške jis džiaugėsi aplankęs Alką, stebisi jos medžiagos gausumu ir nori gauti žurnalų bei laikraščių komplektų mikrofilmas bei knygų duplikatus minimojo instituto Philadelphijoje bibliotekai62. Kad tie santykiai su The Batch Institute nenutrūko, rodo to paties direktoriaus 1976.VII.7 d. laiškas, kuriame dėkoja už gautas fotografijas, knygų siuntinius ir džiaugiasi gavęs medžiagos lietuvių istorijai Amerikoje.

———————

61  « In searching out material for my dissertation, which deals with Lithuania during the first decade of this century, I ran into a series of dead - and streets, until I visited the Alka in Putnam [...] the number of books is difficult to jugde, but it is easily in the tens of thousands [...] This collection is, to be sure, one of the finest of its kind in the world [...] The importance of this work cannot be overstated, and it should have the support of the intire Lithuanian community».

 62 «It was a pleasure [...] to meet with you at your marvellous museum [...] You deserve to be congratulated on your efforts in establishing such a comprehensive collection of materials relating to the Lithuanian people [...] We are very interested in pursuing cooperative microfilming projects [...] In the meantime, let me re-emphasize our interest in acquiring duplicate materials from your collection ».

 

f) Juras Alką perleidžia Lietuvių Katalikų 
Mokslo Akademijai.

Visai suprantama, kad Prelatas beveik vienas betriūsdamas prie Alkos ir dėl jos nuolatos ištuštindamas savo kišenę, pailso ir, neradęs platesnių sluoksnių pritarimo, galop ėmė rezignuoti. Atrodė, kad jis savo « brangiausiam kūdikiui » norėjo ieškoti kitų tėvų. Bet tokio nusistatymo nugąsdintas S. Sužiedėlis (1954.11.26) jam rašė: «Nemanyčiau, kad reikėtų galvoti apie [Alkos] sujungimą su Lietuvių Pasaulio Archyvu Chicagoje. Jo vedėju tuo tarpu yra V. Liulevičius, ateitininkas, bet jis priklauso nuo Vliko, kurio sudėties keitimasis gali atsiliepti ir vedėjui. Tuo būdu katalikus liečianti madžiaga gali būti ateityje tvarkoma žmogaus, kuris jai gali neskirti didesnės reikšmės [...] Tai nėra nepasitikėjimas Lietuvių Pasaulio Archyvu, bet išmintingas apdairumas [...] Kol negalima visos istorinės medžiagos, liečiančios užsienių lietuvius, sutelkti po valstybės apsauga (sakysime Lietuvoje), geriau ją telkti ne vienoje vietoje. Katalikams reikia turėti savo atskirą archyvą ».

Atrodo, kad istoriko nuomonė Prelatą įtikino, nes šis ir toliau nešė tą beveik nebepakeliamą, kad ir brangią naštą. Bet jai toliau vis sunkėjant, ir jo gyvenimo metų skaičiui vis didėjant, vis dėlto kilo lemtingas klausimas: « Kas rūpinsis Alka, kai Aukščiausias pašauks mane amžinybėn? »63. Ilgai kamuodamasis tuo klausimu, Juras nusprendė savo « kūdikį » pavesti Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos globai.

Šiai institucijai, šiandien savo centrą turinčiai Romoje, Alka jau seniai buvo žinoma bei vertinama. Tai įsakmiai paliudija šis tiesiog mistiškas įvertinimas jos pirmininko prof. Antano Liuimos, S.J. (g. 1910) 1972.XII.12 d. pareikštas Jurui: « Didingi yra Dievo planai apskritai, bet ir su mumis lietuviais. Tiek gėrio aplinkui, tiek Dievo Apvaizdos gerumo ir palankumo. Gal kartais mes esame per daug trumparegiai, kad aprėptume ir suprastume jo planų didybę ir nuostabius rezultatus. Aš galvoju ir apie Alką. Tai irgi Dievo Apvaizdos padarinys [...] Jis Jus pasirinko šiam uždaviniui įvykdyti. Neabejoju, kad kiekvienas popierėlis turi savo vertę Dievo planuose. Jūsų užduotis buvo surinkti, dabar kitų uždavinys yra tai išlaikyti ».

Apie patį Alkos perleidimą prof. Liuima (1976.VI.16) šios monografijos autoriui suteikė šias žinias: Iniciatyva išėjo iš paties Prelato, kuris sumanė ją testamentu užrašyti Akademijai ir Putnamo Seserims, ant kurių žemės stovi Alkos pastatas. Šis testamentas buvo pasirašytas 1965. 1.6 d. ir 1970.XI.4 d. dar papildytas.

Kadangi prel. Juras savo testamentą panoro pakeisti pardavimo aktu, ir iš tolimos Romos sunku būtų tvarkyti Alkos reikalus, tai Akademija Alkos reikalų tvarkymui 1973.IX.29 d. išrinko Direktoratą, į kurį įėjo: kaip garbės pirmininkas prel. Pranciškus Juras, pirmininkas — prel. Jonas Balkūnas, vicepirmininkas — prof. Jonas Cadzow, sekretorius — Juozas Vembrė, o iždininko pareigas laikinai eiti sutiko prel. Juras. Kiti direktorato nariai buvo: konsulas Anicetas Simutis, Nek. Prad. Švenč. Marijos Seserų kongregacijos vyresnioji sės. Margarita Bareikaitė (ar reikale jos įgaliotinė) ir Paulius Jurkus 64. Su laiku direktorato sąstatas keitėsi. Pagaliau 1973.XII.11 d. Alkos pardavimas Akademijai už vieną dolerį, kaip non profit institucijai atitinkamų Amerikos valdžios įstaigų buvo patvirtintas. Tai buvo didelis žingsnis pirmyn. Po to prel. Juras dažnai pabrėždavo, kad tai svarbu žinoti tiems, kurie norės Alką paremti, kad Akademija ir Alka yra atleisti nuo mokesčių, todėl savo auką galės atsiskaityti nuo mokesčių.

———————

   63 Prel. Pr. M. Juras, P.A., Alka ir jos ateitis, žr. Darbininkas, 1974.X.11 d., 41 nr.

64   Pagal Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos, Ine. 1973 m. rugsėjo 29 d. posėdžio protokolą.

 

Atlikus visus šiuos juridinius aktus, Juras buvo tikras, kad jo « kūdikis » nevirs « našlaičiu ». Dar daugiau. Atrodo Juras laukė, kad dovanojus Alką Akademijai, šioji, tarytum pasakoje burtininkė, pamojusi magiška lazdele, iš karto pastatys Alkai nuostabius palocius, sutvarkys archyvą bei muziejų ir visa tai padarys turistiniu atrakcijos centru.

Bet, deja, tos nerealios svajonės nė per šešis mėnesius neįvyko. Prelato nuomone nei Akademija, nei jos iš Amerikos lietuvių sudarytas Direktoratas, kuris dabar jo vietoje turėjo eiti « tėvo » pareigas, nepadarė ryžtingų žygių Alkai tvarkyti ir plėsti. Tuomet jau 83-čius metus einąs bedarbis senelis, šventai įsitikinęs, kad Alkos reikalas yra svarbesnis už viską, pradėjo nekantrauti ir abejoti, ar tolimoji Roma ir neveiklusis Direktoratas — per pusmetį nepastatęs Alkai didesnių pastatų — iš viso norės ir sugebės veiksmingai plėsti ir globoti Alką. Jausdamasis tuo asmeniškai užgautas ir nustojęs vilties, kad savieji sugebės tinkamai įvertinti tokios neįkainojamos vertės donaciją, impulsyvusis Juras apsisprendė prieš pusmetį dovanotą ir juridiškai Akademijai parduotą Alką atsiimti ir atiduoti ją svetimtaučiams, pavyzdžiui Kento State University. Tuo tikslu jis 1974.VI.24 d. Akademijos Centro Valdybai pasiuntė Cadzowo stipriai įtaigotą raštą, iš kurio čia pacituojame reikšmingesnes vietas:

« Gerbiamieji, Dr. Jonui Cadzow tarpininkaujant gavau pasiūlymą perkelti Alką į Kent Valstybės Universitetą, Ohio valstijoje. Nors sąryšyje su šiuo pasiūlymu yra kai kurių problemų ir neaiškumų, tačiau pasiūlymas man iš principio priimtinas dėl šių priežasčių:

1.    Dabartinę Alką išplėsti, sutvarkyti ir išlaikyti lietuvių išeiviams, turintiems dar ir kitus panašius archyvus, finansiškai bus sunku. Be to, L.K.M. Akademija šiuo metu dar nėra susiorganizavusi prisiimti jai naujo uždavinio — Alkos tvarkymo ir išlaikymo.

2.    Dabartinė vieta Putname yra sunkiai pasiekiama, užkampyje ir nesuteikia reikiamų sąlygų studijuojantiems lituanistiką.

3.    Lietuviams yra naudinga, kad valstybinė, ne privati įstaiga rūpinasi Alka: užtikrinamas išlaikymas, sutvarkymas ir mokslinė komunikacija su kitais universitetais. Lietuvių kultūra tarsi įteisinama amerikiečių įstaigų sistemoje.

4.    Lietuviai, turėdami valstybinio universiteto globojamą archyvą ir knygų kolekciją, turi galimybių atverti savo kultūrinius pasiekimus plačiajai amerikiečių visuomenei. Tai naudinga mažos tautos pagarsinimui ».

Visa tai turėdamas omenyje, sujaudintas ir iš šalies kurstomas, impulsyvusis Juras savo nusivylimu bei nusiskundimu dvelkiantį laišką baigė šiuo nedviprasmišku « Noriu... »: « Tai turėdamas mintyje, aš labai norėčiau, kad L.K.M. Akademija rimtai pasvarstytų Kento Valstybinio Universiteto Prezidento Gleen A. Olds pasiūlymą. Alka — mano bemaž viso gyvenimo darbas ir rūpestis. Todėl manau turįs teisę pareikšti ne vien tik savo pageidavimą, bet ir norą bei troškimą [...] Aš noriu ir prašau, kad Akademija, rimtai apsvarsčiusi pasiūlymą, jį priimtų ».

Kaip Akademija reagavo į jo griežtą « Noriu, kad Akademija pasiūlymą priimtų », paaiškėja iš 1976.VI.16 d. laiško, kuriame prof. Liuima man pranešė, kad į 1974.VII.12 d. gautąjį raštą jis tuoj ant rytojaus atsakęs, « kad neskubėtų su perdavimu, kad Centro Valdybos nariai [per vasarą] pasklidę [po įvairius kraštus] negali tuojau dalyko svarstyti, kad svarbu galimai ilgiau išlaikyti [viską] lietuvių rankose. Tik paskutinėje bėdoje perduoti į kitataučių rankas ».

Pati Valdyba tik po dviejų su puse mėnesių (1974.X.5) tegalėjo Romoje susirinkti į posėdį, kuriame be narių dalyvavo vysk. Deksnys ir prel. V. Balčiūnas su dr. V. Vygantu, abu svečiai iš Amerikos. Kaip paaiškėja iš 1974.X.23 d. rašyto atsakymo Jurui, susirinkusieji visais balsais sutartinai pasipriešino Juro «Noriu»: «Centro Valdyba labai vertina Alką, laiko ją dideliu lietuvių kultūriniu lobiu ir mano, kad jis, kaip Jūsų dovana, turi pasilikti ir toliau Akademijos nuosavybe. Akademija rūpinsis per Direktoratą Alką išlaikyti, tvarkyti ir ugdyti. Tik didelės bėdos atveju, jeigu pasirodytų, kad Akademija jokiu būdu negali Alkos išlaikyti, tada tik reiktų ieškoti kokios lietuviškos institucijos (pavyzdžiui kurios nors vienuolijos), kuri apsiimtų Alką išlaikyti ir globoti ». Be to, Jurui duota suprasti, kad « taip pat vox populi — lietuviškosios visuomenės balsas yra prieš Alkos perdavimą į svetimas rankas [...] Kento universitetui būtų galima duoti dublikatų, kurių daug yra ». Užbrėžęs dar planus, kurių įgyvendinimas Alkai užtikrintų tvirtą vietą mūsų kultūriniame gyvenime, prof. Liuima optimistiškai baigė savo laišką. Ne toks jau optimistas buvo pats donatorius.

Įregistravus Akademiją atitinkamose Amerikos valstijų įstaigose (prelato pranešimas 1972.VI.24 d.), gavus atleidimą nuo mokesčių ir 1973. XII. 11 d nupirkus Alką už vieną dolerį, Akademija pradėjo rūpintis Alkos tolimesniu likimu. Prieš pradedant pastatų praplėtimo darbą, kad namas neliktų pakibęs ore, pradėta rūpintis įsigijimu žemės sklypo, ant kurio buvo pastatyta Alka (1973.III.6). Dėl nežinomų priežasčių ir komplikacijų bei delsimo amerikoniškose įstaigose praėjo pustrečių metų, kol buvo pagaliau pasirašytas pirkimo-pardavimo aktas 1976.IV.30 d., o po savaitės gautas atitinkamos įstaigos pirkimo-pardavimo patvirtinimo dokumentas. Ir šis žemės sklypas 0,6 akro didumo (80 x 60 metrų) prel. Juro rūpesčiu buvo nupirktas taip pat už vieną dolerį.

Taip užtikrinus juridinę padėtį, 1976 m. gruodžio mėnesį Putname įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo ir centro valdybos pirmininkas kun. Liuima. Buvo sudarytos dvi komisijos: viena statybos, kuriai vadovauja dr. Alfonsas Stankaitis, ir kita statybai lėšų telkimo komisija, kuriai vadovauja žinomas leidėjas Juozas Kapočius. Ši pastaroji komisija sudarė garbės komitetą, išsiuntinėjo 5000 laiškų, prašydama paramos statybai. Statybos gi komisija rūpinosi Alkos statybai leidimo gavimu, praplėtimo plano sudarymu, jo pritaikymu prie miesto savivaldybės reikalavimų ir įvairių nesibaigiančių biurokratinių formalumų miesto savivaldybėje atlikimu, architekto, inžinieriaus, rangovo parinkimu. Planai sudaryti teiraujantis specialistų patarimų ir apžiūrint moderniškai įrengtas Boston College ir Harvardo universiteto bibliotekas. Naujasis priestatas pramatytas dviejų aukštų 24x18 m (80x60 pėdų). Senasis pastatas buvo 12x18 m. Pagaliau 1977.XI.16 d. buvo gautas iš miesto savivaldybės raštas, leidžiantis pradėti statybą pagal patvirtintąjį planą.

Nors turimomis sąlygomis neatrodo perdaug lėtas statybos darbų paruošimas, tačiau impulsyviajam Jurui, norinčiam kad visa būtų atlikta vienu rankos mostelėjimu, pasiruošimas atrodė nepakenčiamai lėtas. Ne kartą jis dejavo ir skundėsi neveiklumu, nesidomėjimu. 1975.1.12 d. jis skundėsi ta pragaištinga stagnacija, kuri stabdo visą pirmyneigą: « Pridėsiu ir savo nusivylimą. Alka stagnacijoj! Per ištisus metus žingsnio nepadarė. Nėra asmens, kuris nors kiek sielvartautų Alkos reikalais [...] Kokia jos ateitis? » Kun. R. Krasauskas (1975.11.25) turėjo raminti susierzinusį Jurą: «Jūsų nusivylimas pamatuotas. Nešiojame ir mes širdyje didį rūpestį [...] bet ne ką iš čia galime padaryti. Visa mūsų viltis buvo ir yra Direktoratas. Viena gera žinutė pasiekė mus, kad jau padarytas perleidimo Akademijai aktas. Ateinančią vasarą gal būti vienas iš mūsų nuvyks pas Jus į Putnamą pasidarbuoti vieną kitą mėnesį Alkoje, bent bibliotekos kartoteką užvesti. Nors tai bus tik lašas į kibirą ».

Tik šie « lašai » gana palengva lašėjo, tad Juras turėjo progos dar daugiau dejuoti ir skųstis. 1975.XI.12 d. akademijos pirmininkui kun. A. Liuimai jis rašė: « Man atrodo, kad jai [kuratorijai, t.y. Direktoratui] Alka tiek terūpi, kiek gegutei vaikas. O juk ir geriausias vaikas neglobojamas pasilieka plikas. Dar vilties Dievuje nepraradau. Gal Dievulis įkvėps nors Centrą ką nors daryti. Tuomi laiku mane gaubia liūdesys: Dievo duodamuoju mums laiku mes nepasinaudojame. Ir dėl to ‘kūdikis’ verkia. Deja, nėra kas [čia] jį ramintų ». 1975.XII.9 d. pakartojo: « Mano pareiga paiformuoti, kad Alka — liūdnoje padėtyje ».

Kento universiteto pasiūlymas, atrodo, vėl iškilo Juro mintyje, kaip tai rodo laiškas monografijos autoriui (1976.V.31): «Jau treji metai, kai laukiu veiklos... Jei dabartiniai Alkos globėjai dėl neganėtino susidomėjimo ar nepaisymų nesiryžtų sukelti reikiamą fondą Alkos priežiūrai bei išlaikymui ateičiai, manau, kad Kent State University, ar kuris kitas noriai sutiks paveldėti esamąjį lobį. Mano manymu tada lietuviai prarastų daug neįkainojamų istorinių vertybių ». Lietuviai « nesidomi ir nesirūpina », kai tuo tarpu « Prof. John Cadzow [...] tam tikslui nesigaili net savo marškinių » (Ten pat).

Ir vėl Akademijos pirmininkui kun. A. Liuimai (1976.VII.21) skundžiasi: « Atrodo, kad Akademija yra inkorporuota Vienuolyne. Ten ir susirinkimai vyksta [Direktorato ir statybos bei lėšų telkimo Komisijų], nors Alkoje vietos susirinkimui yra daugiau negu reikia ». 1977.VI.17 d. vėl dejuoja: « Esu apsivylęs. Lyg koks antikristo tarnas būtų įgaliotas trukdyti ». Vos porai savaičių praėjus (1977.VII.1) laiške Akademijos pirmininkui vėl prikaišioja: « Gruodžio mėnesį jau bus ketveri metai, kai Alka juridiškai tapo perduota L.K.M. Akademijai. Sudaryta Kuratorija rūpintis ir globoti Alką. Pasigendu žmogaus, kuriam rūpėtų Alkos reikalai [..] Buvo susirinkę; nutarta padidinti Alkos pastatą ir kreiptis į visuomenę prašant aukų [...] Gražus nutarimas... » 1978.V.17 d.: « Alkos pamatai dar neprakasami... ». Kiek anksčiau buvo rašęs (1976.IX.2): « Apie Alką tiek galiu pasakyti, kad ji iki šiol yra Dievo Apvaizdos rankose... ».

Akademijos pirmininkui kun. A. Liuimai teko kiekvieną kartą raminti ir guosti nekantraujantį prelatą. Pirmininkas pasinaudodamas Prelato posakiu apie Apvaizdą, 1976.IX.9 d. iš Brigos (Šveicarija) iš tautosakinės prasmės — « niekas nesirūpina », perkeldamas į dvasinę, rašė Jurui: « Iš tikro, labai gražiai pasakėte, kad Alka yra Dievo Apvaizdos rankose. Gal dvejopai tai galima suprasti: viena, kad Dievo Apvaizda eina visur iš lėto, bet juo tikriau [...] o antra, tai ką gi geresnio galima sugalvoti, kaip pavesti Dievo Apvaizdai, iš jos laukti palaimos ir suklestėjio? Aš neabejoju, kad Dievo Apvaizda visa išves į gera, nors gali kartais atrodyti, kad per lėtai veikia Dievo Apavaizda. Tiesa, mes žmonės gal kartais ir nerangūs esame, bet Apvaizda gali išjudinti, kai bus atėjęs laikas. Jei jau Dievas gali iš akmenų pažadinti Abraomui vaikų, kaip sako Kristus, tai juo labiau dolerių [statybai]. Bet vis tiek, nors ir gali, Dievas lauks ‘laiko pilnybės’. Jei jau Dievas pradėjo Alką ir ją suorganizavo per Jus, aš visiškai neabejoju, kod jis tą darbą išves iki galo ».

Kadangi miesto savivaldybės leidimas statyti buvo gautas lapkričio viduryje (1977.XI.16), dėl artimų žiemos šalčių statybos darbai buvo atidėti pavasariui. Vien buvo tik iškastas šulinys, parengta grioviai vandentiekiui ir atlikti kai kurie žemės tvarkymo darbai, sustiprintas piniginis vajus. Apie tai jau skaitome spaudoje65.

———————

65 Plečiamas Alkos muziejus, žr. Dirva, 1977.1.20 d.; J. Savėlis, Pradėta statyti Alkos muziejus, žr. Keleivis, 1977.XII.13 d.; Dr. J. S. Kriaučiūnas, Padėkime praplėsti Alkos muziejų, žr. Draugas, 1977.XII.16 d.; J. Savėlis, Pajudėjo Alkos statyba, žr. Tėviškės Žiburiai, 1977.XII. 22 d., 51-52 nr.; Dr. J. Kriaučiūnas, Vilniaus universiteto įkūrimas Alkoje. Alkos turtai, (rankraščio-mašinraščio 6 psl. gauta 1978.III.29 d., nežinia kokiame laikraštyje atspausdinta); Pr. Gr., Statoma pastogė Lietuvių kultūros archyvui, žr. Draugas, 1978.IV.1 d.; J. Savėlis, Priremkime petį prie Alkos muziejaus statybos, žr. Keleivis, 1978.IV.25 d.; Dr. J. Kriaučiūnas, Alka šaukiasi visų lietuvių pagalbos, žr. Bendradarbis, 1978 m. 24 nr., 30-32 psl.

Pati statyba pradėta 1978 metų vasarą ir iki rudens baigti lauko darbai, vidaus įrengimą paliekant žiemai arba 1979 m. pavasariui.

Tokios ryžtingos Akademijos pastangos galutinai pašalino pavojų tam lietuviškam muziejui bei archyvui « ištautėti ». Bet tatai tik tuomet bus atsiekta, jei mūsų finansiškai stiprūs tautiečiai dosniai parems šį patriotinį darbą. Tačiau kaip tik jų įsipareigojimas nėra užtikrintas, nes Juras (1976) tuo opiu klausimu šitaip pasisakė: «Mane stebina, kad mūsų piniguočiai nėra tokie uolūs įamžinti savo vardą, paremiant tokį darbą, kuriuo net svetimšaliai negali atsigėrėti ».

 

PENKTAS SKYRIUS

KNYGŲ LEIDĖJAS

Knygų mecenatas Išleistosios knygos

Sumanymai ir pasiūlymai bei prašymai

Pastangos išleisti Z. Ivinskio veikalą apie Merkelį Giedraitį Išleistųjų knygų platinimas ir leidimo įvertinimas

1. KNYGŲ MECENATAS

« Knygų leidimas yra mano liga ir jos negaliu
pasigydyti
» (Juras Ivinskiui, 1957.IV.26).

Juras daug kuo yra nusipelnęs lietuvių kultūrai, bet gal žymiausias jo nuopelnas — knygų leidimas, nes jo valančiška meilė lietuviškam žodžiui degte degė jo širdyje nuo pat jaunų dienų.

Mes jau girdėjome, kaip uoliai jis savo tėveliui padėjo išsaugoti bei slaptai platinti iš Mažosios Lietuvos kontrabandiškai atgabentus spaudinius. Tuomet reikėjo atsispirti prieš carų per prievartą brukamą « graždanką », o dabar, Amerikoje, lietuviškoji knyga jam padėjo puoselėti tėvynės meilę bei kultūrą, anglosaksų civilizacijos aplinkoje. Kartu reikėjo pasipriešinti ir pačių lietuvių leidžiamai antireliginei spaudai ir be to dar kovoti su savo tautiečiams irgi nesvetimu analfabetizmu.

1929 m. Lawrence pradėjęs klebonauti, Juras, jausdamas neturįs nei laiko, nei rašytojo talento, buvo užsimojęs surasti dvylika gabių « plunksnočių » ir prašyti jų, kad sykį į metus skirtam mėnesiui parašytų religinio turinio kišeninio formato 64 puslapių knygelę. Darbininko leidykla turėjo jas atspausdinti, o Darbininkų Sąjungos nariai sekmadieniais prie bažnyčios būtų už 10 ar 15 centų tas knygutes pardavę. Tačiau nepavykus šį gražų sumanymą įgyvendinti, Juras norėjo, kad Darbininkas kasmet išspausdintų nors vieną religinį veikaliuką. Bet nepasisekus surasti nei autoriaus, nei pinigų ir šio plano vykdymui, beliko jam pačiam imtis knygų leidimo. Taip Juras pasidarė leidėju.

Pirmoje vietoje pabrėžtinas skaičius tų knygų, kurios jam skatinant ir materialiai autorius remiant buvo rašomos arba bent jo lėšomis spausdinamos, nes siekė per keturiasdešimt. (Yra grynas supuolimas, kad ir Valančius tiek yra išleidęs, su tuo tik skirtumu, kad kone visos buvo parašytos jo paties). Juro pirmatakas Amerikoje, kun. Antanas Milukas (1871-1943), skaičiaus atžvilgiu pralenkė savo jaunesnį konfratrą — išspausdino net daugiau kaip 180 knygų bei šiaip leidinėlių; bet jo įpėdinis jį perviršijo didesniu temų įvairumu.

Būtų nedovanotina, jei šioje vietoje neminėtumėme dar dviejų « knygnešių » Amerikos lietuvių tarpe, būtent: prel. J. Karaliaus (g. 1889), kuris ne tiktai išleido visą eilę veikalų, bet tokius ir pats rašė, tuo esmingai praturtindamas ypač mūsų bažnytinę literatūrą, ir Pranaičių Julės (1881-1944), kuri bendradarbiaudama su kun. Miluku išspausdino apie 30 knygų, kone prilygdama Jurui. Faktas, kad ši kultūrai pasišventusi moteris, lig šiol vyrų per mažai buvo vertinama, turėtų mus paskatinti ją pagerbti atitinkama monografija.

Bet grįžkime prie Juro. Iš jo išleistų knygų sąrašo paaiškėja, kad jis uoliau jas pradėjo leisti į pabaigą II pasaulinio karo, kada mūsų pabėgėliams, Vakarų Vokietijoje sukimštiems į lagerius ir paskui atplaukusiems į Naująjį Pasaulį, verkiant reikėjo dvasinio peno. Tokiu būdu jis tarp 1940 ir 1950 metų išspausdino 12, tarp 1950 ir 1960 metų net 19 veikalų. Pirmame dešimtmetyje našiausi buvo 1947 (« lageriniai ») metai, o antrame — 1954 metai, kada žymi « dipukų » dalis jau buvo atplaukusi Amerikon, nes anais metais išleido 4, o šiais — 5 knygas, tarsi jis būtų pasidaręs leidėjas iš profesijos. Bet tokiu būti jam trūko pasiruošimo ir laiko. Tad visas jo leidyklinis darbas buvo atliekamas nors uoliai, tačiau tik pagal pasitaikiusią progą.

Suprantama, kad jam, kunigui, svarbu buvo tikinčiuosius aprūpinti maldaknygėmis, ką jis keturis sykius ir padarė. Būdinga, kad jas pavadino Ramybės Šaltiniu, tuo jis, ypač tėvynę apleidusiems ir šiaip karo audrų blaškomiems bei pliekiamiems, norėjo parodyti, kur jie gali rasti paguodos, prieglaudos, taikos.

Panašiam tikslui tarnavo ir trimis atvejais leidžiamas, arkivysk. Skvirecko išverstas, Šventas Raštas. Tuos leidinius Juras siuntė, — kaip paliudija M. Krupavičius viename (nedatuotame) Vokietijoje rašytame laiške, — net vagonais lageriuose sukimštiems dipukams. Taip eilinis provincijos klebonėlis laimingai sumažino juos slegiančią dvasinę sausrą. Kartu jis nudžiugino ir Naujojo Testamento vertėją, tuomet gyvenusį Tirolyje, toli nuo tų žmonių, kuriems jis norėjo dvasiškai padėti, bet prie kurių asmeniškai prieiti jis nesugebėjo. O gal ir nenorėjo, kas gerokai jaudino ypač mūsų jaunųjų katalikų elitą, kaip parodo šis A. Maceinos nusiskundimas Jurui: « Arkivyskupas Skvireckas gyvena visą laiką Austrijoje, nė sykio nebuvo aplankęs lietuvių Vokietijoje, nė sykio nepažiūrėjo, kaip žmonės gyvena stovyklose. Kai latvių vyskupas nuolatos važinėja tarp savo tikinčiųjų ir kai tas pats arkivyskupas randa progos ir galimybės nuolatos nuvažiuoti į Romą, mums skauda širdį, kad mūsų vyriausias Vadovas sėdi užsidaręs nuo savo tautos tremtinių, susisiekdamas su jais tik blankiais ganytojiškais laiškais retomis progomis » 1.

Nepasitenkindamas leidimu kitų raštų, Juras išspausdino vieną kitą savo paties paruoštų veikalų, nors jis, visai teisingai, sau nepriskyrė rašytojo talento. Pažymėtinas yra 1945 m. išleistas Šventųjų gyvenimo aprašymas. Įtikimiausiai jis ir tuo leidiniu norėjo sekti Valančiaus pėdomis, 1858 ir 1866 m. išleidusio veikalą Žyvatai šventųjų.

Po šitų įžanginių pastabų duokime žodį pačiam leidėjui, kuris Lietuvių Dienų redaktoriui šitaip pasisakė: «Vis labiau įsiliepsnojant II pasauliniam karui buvo aišku, kad nebegausime Lietuvoje spausdinamų knygų bei laikraščių. Greičiausiai pasigedome maldaknygių. Šv. Rašto Naująjį Testamentą bei Šventųjų Gyvenimus perspausdinau ofsetu. Bet maldaknygę teko pačiam parengti, nes pritaikytos Amerikos lietuviams maldaknygės neturėjome. Paruošiau dvi: Ramybės Šaltinį ir Didįjį Šaltinį [...] Nors tebuvau pasiryžęs leisti teologinius-filosofinius veikalus, bet neišlaikiau šio pasiryžimo ir ‘nukrypau’ į poeziją, dainas, muziką [...] net į kulinariją. Bet kad reikėjo. Ir nesigailiu. Nesijaučiu ką netinkamo išleidęs » 2.

Į redakcijos klausimą, koks buvo išleidimo kriterijus, prelatas atsakė: «Apskritai kalbant, vienas [knygas] išleidau dėl to, kad buvo reikalingos, patys žmonės jų prašė; kitas [dėl to, kad] jos man pačiam buvo patrauklios, mėgiamos; trečias išleisti prašė autoriai ar kas nors kitas už juos. Į pirmą [kategoriją] reikia įskirti maldaknyges, Švento Rašto Naująjį Testamentą, Kritaus sekimą, Pranašystes apie pasaulio pabaigą, Vai lėkite dainos, Taupiąją virėją [...] Visą laiką mane žavi St. Šalkauskio (1886-1941) raštai. Dėl to mielai sutikau išleisti jo Ateitininkų ideologiją. Vėliau susižavėjau jo mokinio A. Maceinos (g. 1908) originalumu, poezija... » 3.

———————

1 A. Maceinos 1949.1.18 d. laiškas iš Schwäbisch-Gmünd, Vokietijoje, 9 psl.

2  Prelato juro lobiai. Pokalbis su prel. Juru apie jo visuomeninę veiklą, knygų leidybą ir katalikiškas organizacijas, žr. Lietuvių Dienos, 1962 m. sausio mėn., 1 nr., 6 psl.

3   Ten pat.

 

1975.V.20 d. Juras man prie šitos temos dar papildomai paaiškino: « Leidimui knygų jokio plano nesilaikiau. Tiek galiu pasakyti, kad Dievo meilė (pasitarnaujant artimui) ir patriotizmas buvo mano skatinamoji priežastis [...] Klausiate, kaip pateko Taupioji virėja [į tą sąrašą]? Šioji knyga ir Pranašystės apie pasaulio pabaigą buvo išleistos dėl ‘biznio’. Buvo daug reikalavimų ir Darbininko reikalų vedėjas [...] prašė, kad jų išleidimą finansuočiau [...] Greit išpardavė [...] Nuostolių neturėjau [nė] už maldaknyges. Beveik visas kitas knygas ‘išbarsčiau’. Į jas esu įdėjęs daug santaupų. Nesigailiu. Surankioti pinigų lengva nebuvo, nes parapija buvo maža ir parapijiečiai neturtingi. Bet to nežiūrint, jie buvo dosnūs. Už išleistas knygas pinigai negrįždavo. Nesigailiu [...] Kodėl tokius, o ne kitokius veikalus išleidau, manau, kad laiko reikalas ir noras patarnauti nulėmė [...] Prie to gal dar prisidėjo pažintis ir neapgalvotas sprendimas ».

Bet tuo dar nėra išskaičiuoti visi akstinai, nes nėra abejonės, kad Juras, supratęs, jog jam neduoti kūrybiški gabumai, ieškojo talentingesnių bičiulystės. O tam puikiai tiko mecenato rolė, nes norėjo nors per juos daryti įtaką į visuomenę.

O tuos globotinius jis dažnai apgaubdavo tikra meile, tarsi, jie būtų buvę jo sūnūs. Antai jo širdžiai tokį artimą Aistį (1907-1973) jis tiesiog lyrišku polėkiu kvietė (19571VI.4) į savo vasarnamį prie Atlanto: « Nuvesiu į pajūrį, kad niekeno netrukdomas galėtum vaizduotės sparnais į Lietuvą skristi ir ten kenčiančių išlaisvinimo viltį sustiprinti. Ramiame kampelyje jūros bangų aidus galėsi įausti į poezijos kūrinį ». Panašiai jis mylėjo ir Maceiną (g. 1908), našlaičiaujantį Vakarų Vokietijoje. Tatai šiaip jau kritiškąjį mokslininką vertė prisipažinti (1951.11.19): «Jūsų globoje jaučiuos saugus, nes Jumyse matau Visagalio ranką ir ženklą ». Už ketvertų metų Juras numylėtam našlaičiui ne tik padėjo Freiburge nusipirkti butą, bet šiam pagražinti net užuolaidas nusiuntė. Apdovanotasis jam tuomet šitaip dėkojo (1955.III.18): «Sykį Jūs man rašėte, kad esate man tarsi ‘žilagalvis tėvelis’. Nežinau, ar esate žilagalvis, bet žinau tikrai, kad esate man tėvelis ».

Geresniam šios srities Juro nuopelnų pažinimui paduodu sąrašą jo išleistų knygų, kartu minėdamas žymesnius įgyvendintus projektus. Prie kiekvieno veikalo prijungsiu paaiškinimus, kuriems panaudosiu iš Juro archyvo gautąją medžiagą. Kadangi jis tokios nerinkdavo sistematiškai, nebus galima kiekvienu atveju piešti pilno vaizdo. Tačiau išlikusieji laiškai dažnai duoda galimybę papildyti jau turimas žinias ir net iškelti naujų aspektų, kurie gali būti naudingi mūsų kultūros istorijai.

2. IŠLEISTOSIOS KNYGOS

« Iš lietuviškų knygų pinigas atgal negrįžta. Kartais grįžta tiktai skaičiusiųjų džiaugsmas, kad dvasioje šviesiau pasidarė» (S. Sužiedėlis, Darbininkas, 1951.V.25).

Juozas Laučka, Šv. Pranciškaus lietuvių parapija 4.

Klebonas Juras pratartyje rašė: «Devyneri jau metai, kaip šioje parapijoje Aukščiausiojo malone skelbiu jums Dievo žodį laiku ir nelaiku [...] Su baime ir drebėjimu [1929] grįžau [iš Lowellio] į Lawrence, nes jaučiau, kad [...] teks baigti sunkus bažnyčios statybos darbas. Bet nenusiminiau. Tikėjau, kad Visagalis išklausys mūsų prašymus [...] Tikintieji klausė manęs, širdingai ir dosniai rėmė mano užsimojimus, užtat vienerių metų laike išsisklaidė tamsūs nebvilties debesys [...] Buvo ir yra malonu dirbti gerų žmonių tarpe. Palankieji veikia su manim išvien, nepalankieji kalba, netikusiais darbais ar nerangumu verčia mane atsargiai daugiau dirbti Bažnyčios ir Tautos labui [...] Ofiso nuskirtų valandų neturiu. Dieną ir naktį esu pasiryžęs tarnauti savo parapijiečiams [...] Ragindamas kitus į apaštališką darbą, dirbu pats, savęs negailėdamas. Kur pridedu savo ranką prie arklo, atgal nesidairau [...] Darbas ir malda yra mano mylimiausieji užsiėmimai. Dėkoju Draugijų Įgaliotiniams už suteikimą medžiagos ir p. J.B. Laučkai už suredagavimą » 5.

Laučka (g. 1910) tuomet redagavo Bostone leidžiamąjį Darbininką. Nors tame leidinyje atspausta 15 paveikslų, redaktoriaus atvaizdo juose nėra.

Kazimieras Čibiras, Spauda XX amžiaus idėjų kovose 6.

Čibiro kelias į Bostoną ir į Lawrence buvo ilgas ir vingiuotas. Gimęs 1911 m. Vilniaus krašte, jis mokėsi Švenčionių gimnazijoje ir Vilniaus Mokytojų seminarijoje. Bet anksti jo žvilgsnis nukrypo į laisvąją Lietuvą, į kurią jis slaptai perėjo. Religingai nusiteikęs, jis svajojo apie kunigystę, kas jį nuvedė į Marijampolę pas Tėvus Marijonus. Tačiau ten jis liko tik broliu, kuris savo pašaukimą rado spaudoje, nes nuo 1930 metų dirbo Šaltinio redakcijoje. Ilgiau ten pasilikti jam neleido jo nesėslumas, kuris jį 1934 m. paskatino persikelti į Londoną, kur jis lietuvių kolonijos suruoštuose kursuose dėstė lietuvių kalbą. Ten jis kartu rašė šventos atminties arkivysk. Matulaičio (1871-1927) ir Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos, 1878-1930) biografijas. 1936 m. nenurimstantis jaunuolis išvyko į Kauną, kur tapo uoliu kan. F. Kapočiaus (1895-1971), statančio Prisikėlimo bažnyčią, pagalbininku.

———————

4 Trisdešimt metų sukaktuvėms paminėti, 1903-1933. Lawrence 1933 (nenumeruoti 63 psl.).

5   Ten pat.

6   Bostonas 1938, 15 psl.

 

Apie savo santykius su šia judria, įdomia asmenybe Juras (1975.IV. 18) šitaip pasisakė: « Su juo jau susirašinėjau, kai jis dar Marijampolėje darbavosi prie Šaltinio. Glaudesni santykiai užsimezgė, kai jis sekretoriavo kan. Kapočiui. Jis tuomet kreipėsi į mane, prašydamas talkininkauti renkant Amerikoje aukas statybai. Aš siūliau jam kartu su kanauninku atvykti ir čia planingai pravesti rinkliavą. 1937 m. atvykusius priglaudžiau savo klebonijoje. Atspausdinome atsišaukimą. Kai kurias lietuvių parapijas mano svečiai dar asmeniškai atlankė. Tačiau visuomenėje entuziazmo tam reikalui nebuvo ». Stambiausios aukos svečiai sulaukė iš jų šeimininko — 1000 dolerių.

«Nuoširdžiausiai susibičiuliavau su Kazimieru, — pasakoja Juras tame pat laiške, — kai jis, — kan. Kapočiui sugrįžus Lietuvon, — ilgesniam laikui apsigyveno pas mane ir įsijungė į parapijos veiklą. Jis buvo mistiškai galvojantis, patriotiškai nusiteikęs ir lakios fantazijos žurnalistas-rašytojas. Laisvąjį laiką jis panaudojo spaudai, paskaitoms ir darbui su jaunimu, su kuriuo jis pastatė dramą Pančiai. Kadangi Kazimierui gyvenimas Amerikoje patiko, darėme pastangas jį apgyvendinti čia. Deja nepasisekė ».

Tuomet Juras savo « dvasios brolį » bandė įkurdinti Kanadoje, kas irgi nepavyko. « Bet bent pasisekė Čibiro lankymosi vizą Amerikoje pratęsti. Naudodamasis tuomi, jis persikraustė padirbėti Darbininko redakcijoje Bostone. Tačiau (dėl senų redaktorių pasipriešinimo) jis ten neilgai dirbęs, grįžo prie senų savo pareigų Kaune. Tuomet pinigų rinkimas Prisikėlimo bažnyčiai krito ant mano pečių. Tas pareigas pildžiau iki II pasaulinio karo »7.

———————

7 Šio laiško kopija saugojama Alkos archyve Putname, Conn.

Šitą pranešimą Juras 1975.XII.10 d. dar šitaip papildė: « Gražiai kartu apaštalavome [...] Atlanto pakrantėje [kur klebonas turėjo vasarnamį] daug svajojome, planavome [...] Jis man daug gelbėjo. Puikus vyras. Didelis patriotas. Spinduliuojantis Kristumi ».

Čibiras visur rūpinosi katalikiškos spaudos platinimu. Tam jis ir Lawrence skaitė paskaitą, kurią jo šeimininkas išleido ankščiau paminėtu pavadinimu. Originalių minčių teaptinkame pirmuose puslapiuose, o toliau jo brošiūra tėra lietuviškas aidas vokiečių kunigo ir rašytojo Emilio

Fiedlerio (g. 1888) parašytų knygelių apie spaudą. Jų autorius tuomet ir Lietuvoje buvo mėgiamas, kur O. Labanauskaitė (g. 1901) ir B. Vaitiekūnas išvertė keletą jo raštų.

Pranciškus Juras, Ramybės Šaltinis 8.

Propagandos lapelyje rašoma: « Tai iš pilniausių lietuviškų maldaknygių. Joje yra visos svarbiausios maldos, net trys būdai Šv. Mišių klausyti, 12 novenų, 16 litanijų, 7 maldų vainikai, evangelijos sekmadieniams ir šventadieniams ».

Atsiliepimai: Kun. dr. J. Prunskis (g. 1907; Chicaga, 1943.XII.9): « Sveikinu! Maldaknygė labai puiki! Tokios ne tik USA lietuviai neturėjo, bet nė pačioje Lietuvoje nebuvo [...] Sutvarkyta pagal naujausius Vatikano nurodymus. Žodžiu — džiaugtis yra ko, o ką nors prikišti nesurandu. Sveikinu. Didelį dalyką įvykdėte! »

Kun. J. Miliauskas (1890-1975; Wilkes-Barre, Pa. 1943.XII.30): « Sveikinu už tokį gražų ir naudingą veikalą. [Juo] nusipelnei ir Bažnyčiai ir tautai ».

Matas Zujus (1892-1979), Garso redaktorius, (Wilkes-Barre, Pa. 1943.XII.31): « Mano supratimu, tai puikiausia maldaknygė iš visų Amerikoje išleistų lietuviškų maldaknygių [...] Užteks visam mano gyvenimui ir dar pasiliks vaikų atminčiai ».

Antanina ir Vincas Ambrozaičiai (DP Lager Augustdorf, Kreis Detmold-Lippe, 1948.IV.2): « Teko paskaityti Darbininke [...] apie gražią maldaknygę. Širdingai prašom visa mūsų šeima paaukoti mums dvi maldaknyges. Jei būtų per daug, Tėveli, tai nors vieną, nes neturime nei rožančių, nei maldaknygių [...] Liekame dėkingi visam gyvenimui ».

Kun. J. Dėdinas, (g. 1923; Louvain 1953.III.25 d. Marijai Apreiškimo šventėje): « Prašau [seselių iš Putnamo rekomenduotas] man atsiųsti maldaknygių. Esu lietuviams kapelionas Belgijoje [...] Kai kunigas lanko angliakasius, šeimą, jaunimą, turi ką nors duoti. Patys tikintieji paprašo knygučių Dievui garbinti. Duoti reikia, bet nevisada turi žmonės atsiteisti, o aš nenoriu už tai prašyti pinigo ».

———————

8 Maldaknygė kišeninio formato. Surinko ir išleido kun. P. M. Juras, Bostonas 1943, 544 psl. Trečioji laida, Chicaga 1954. Išleido Lietuvių Katalikų Spaudos Draugija. Tekstas tas pats, kai kurios iliustracijos skirtingos.

Kun. F.L. Kenzel, CSSR, Piloto duktė 9.

Autorius, paprašytas leidimo spausdinti šią knygą lietuviškai, rašė Jurui, kad mielai duodąs leidimą ir kartu palaiminimą, kad Piloto dūk-terš vaidinimas lietuviškai duotų daug dvasinio gėrio10. Leidėjas Juras prakalbėlėje rekomendavo: « Šis veikalas amerikiečių tarpe turi didelį pasisekimą [...] Kaip būtų naudinga, kad kiekviena lietuvių kolonija pasistengtų bent sykį į metus suvaidinti šį veikalą lietuviams. Vaidintojų [...] pastangos bus prasmingos — patys turės naudą ir parodys žmonėms ne tuščią arba šiaip menkos vertės dramą, bet pilną gilios reikšmės, visiems suprantamą veikalą, kuris žadins apsileidėlius, stiprins abejojančius, duos energijos vaidintojams, o visiems žiūrėtojams suteiks pilną pasitenkinimą » 11.

———————

9  Penkių veiksmų drama. Iš anglų kalbos vertė T., Bostonas 1943, 71 psl.

10 Lima, Ohio, Jan. 23rd, 1922. Dear Sir, I cheerfully give you permission to publish ’Pilate’s Daughter’ in Lithuanian and my blessing goes with it that the play may do much spiritual good in your language ».

11   Kun. F. L. Kenzel, CSSR, Piloto duktė, 4-5 psl.

 

Pranciškus Juras, Didysis Ramybės Šaltinis 12.

Apie šią laidą atsiliepia Tėv. Justinas Vaškys (g. 1909; Pittsburgh, Pa., 1943.XII.30): « Nuoširdžiai dėkoju Jums už prisiųstą maldaknygę Didysis Ramybės Šaltinis. Mano nuomone tai yra geriausia maldaknygė lietuvių kalba. Ir turinio ir technikos atžvilgiu ji yra tobula. Daug darbo, daug širdies reikėjo į ją įdėti, bet tai tik Jūs galėjote padaryti, nes mylite maldą! Ir kiekvienas, kuris myli maldą, Jūsų kruopščiai išleistoje maldaknygėje Didysis Ramybės Šaltinis, ras viską, ko tik širdis trokšta. Šiuo metu sukruvinta lietuvio širdis nekartą Jūsų maldaknygėje ras paguodos ir gydančio balzamo! ».

———————

12  Spaudai paruošė Prel. Pranciškus Juras. Trečioji pataisyta ir papildyta laida. T. Pranciškonų spaustuvė Brooklyne, N.Y., 1961, 635 psl. Maldaknygės pabaigoje pažymėta, kad išleista didesnėje dalyje prel. Juro lėšomis. Pirmosios ir antrosios laidos neteko užtikti. Pirmoji laida turėjo būti 1943 metais, kaip tai matyti iš T. Justino Vaškio laiško. II laida 1945 m., 787 psl.

Ištisų Metų Šventųjų Gyvenimai 13.

Juras tuos vaizdelius buvo nupiešęs dar klierikaudamas Brightono seminarijoje (1912-1923) ir juos įteikęs Kauno arkivysk. J. Skvireckui, kuris 1927.IV.8 d., — rekomenduojant (Nihil obstat) prel. Al. Dambrauskui, — leido juos spausdinti, kas tačiau teįvyko po 18 metų ne Lietuvoje, o Amerikoje su arkivysk. Cushingo leidimu. (Pagal kun. V. Paulauską tai jau antras leidimas, pirmas buvęs išleistas Lietuvoje).

Kaip ir kituose savo rašiniuose Juras ir šįkart nerašė originalaus veikalo iš šaltinių, bet kompiliavo knygą iš kitų autorių, kuriuos plačiai panaudojo. Dėl to jis ir šįkart nevedžiojo mokslininko plunksnos. Jos nė nereikėjo, nes jis tesiekė religiškai pamokyti eilinį parapijietį, pagilinti jo pamaldumą.

Akstiną tai knygai išleisti Juras įtikimiausiai bus gavęs iš jo sekamo idealo — Valančiaus. To vyskupo surašytame jo veikalų sąraše užtinkame tokį paaiškinimą: « Nr. 8 — Živataj Szwentųjų, parašiau 1858 m. Nr. 16: 1866 m. parašiau antrąją šventųjų gyvenimų dalį vardu Szwentųjų giwenimaj, ji išspausdinta 1868 m. » 14

———————

13 Autoriaus pavardė nepaminėta. Bostonas [1945] trys dalys: 303, 304, 327 psl. Iš viso 933 psl.

14   Žr. Kun. Antanas Alekna, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, Klaipėda 1922, 175 psl.

 

Tomas Kempietis, Kristaus sekimas 15

Tai antras leidimas to garsaus veikalo, kurį O. Labanauskaitė (g. 1901) 1939 m. buvo išspausdinusi Kaune. Už šį antrąjį leidimą vertėja Jurui dėkojo (Bonvilston, Anglija 1948.IX.15):

« Gerbiamasai Spaudos Apaštale,

Vienas mano draugų čia Anglijoje atsiuntė man mano Kristaus Sekimą, Tamstos pastangomis išleistą Amerikoje. Kiek aš žinau, tai bus mano vertimo antroji laida, nes aš netikiu, kad Lietuvoje kam iš mano draugų būtų pasisekę jį atspausdinti vėl bolševikų antrosios okupacijos metu, t.y. po mano išvykimo iš Lietuvos 1944 m. Pirmoji laida, kuri siekė 5000 egzempliorių, jau buvo išsemta 1940 m. pirmą pusmetį. Buvo darytos pastangos gauti leidimą atspausti antrą laidą vokiečių okupacijos metu [1941-1944], bet vokiečių įstaigos leidimo nedavė. Negalima laukti, kad bolševikai šiam reikalui būtų geresni. Tat Jums priklauso mano gili padėka už atspausdinimą antrą kartą. Aš taip pat noriu labai gražiai padėkoti už gražų išleidimą [...]

Nežinau, koks yra knygutės pareikalavimas Amerikoje; bet savo laiku Lietuvoje ji sulaukė labai didelio pasisekimo — visi 5000 egzempliorių buvo išpirkti per kelius mėnesius. Tai buvo didelis nustebimas krašto dvasinės vadovybės tarpe, nes niekas nemanė, kad šios rūšies literatūra būtų labai populiari. Pabrėžtinas dalykas, kad ją išpirko daugumoje vien inteligentai. Kai dariau vertimą, maniau, kad dirbu niekam nereikalingą darbą [...] Kai pasakiau draugams, kad leidžiu 5000, jie mane palaikė nerealiu idealistu, o už pusmečio prikaišiojo, kam neišleista nors 10.000 [...] Ir Vokietijoje [1944-1945] žmonės mane bombardavo kur susitikdami, ar negaliu parūpinti naują laidą; bet tam neturėjau laiko ir kitų galimybių — net neturėjau nė sau nė vieno egzemplioriaus, nes vienas išsivežtas žuvo Drezdeno bombardavimo metu [1945.II.14-15]. Iš ten tepasisekė išgelbėti tik gyvybę [...]

Dar kartą labai ačiū. Jei kada pasiseks perplaukti Atlantą, tikiuos pamatyti Jus kur nors. Tada nuoširdžiai paspaustu dešinę ».

Vėliau Juras Amerikoje tikrai sutiko Labanauskaitę, apie kurią jis man siųstame laiške (1975.IV.) atsiliepė šitaip: «Ją gerbiu kaipo aukštų mokslų giliai tikinčią mergelę ir turinčią gerą plunksną. Išleidžiau jos verstą gražia kalba Tomo Kempiečio knygelę Kristaus Sekimas dėl to, kad aš mėgdavau skaityti, kaipo pirmutinę po Švento Rašto ir kadangi buvo taip pat pareikalavimų ».

Šiame laiške Juras nemini, kad jis įtikimiausiai ir šiuo atveju bus pasekęs pavyzdį vysk. Valančiaus, kuris savo leidinių sąraše pažymi: « Nr. 4: ‘Tamosziaus isz Kempis arba kninga apej sekiojimą Kristaus’ išverčiau Žemaičių kalbon. Išspausdino ją savo lėšomis kun. Jokymas Moncevičius 1853 m. 5.000 egzempliorių » 16.

Iš savo pausės O. Labanauskaitė (1975.V.3 d.) apie Jurą autoriui pasisakė šitaip: « Jis kartais negailėjo pinigų vieną kitą knygą, dypukų paruoštą, išleisti savo pinigais. Ir tai, tur būt, yra didžiausias jo nuopelnas. Jis taip pat stiprokai yra parėmęs iš Marijampolės čia atvykusias seseris, kurios giliai įleido čia šaknis ir tapo labai veikliu lietuviškumo židiniu ».

Kad šis veikalas ir Amerikoje labai buvo skaitomas, parodo šis 1957. VI.8 d. seselės M. Anastazijos Šv. Kazimiero Seserų vardu iš Chicagos Jurui siųstas prašymas: « Seniai esu gavusi iš Tamstos dovaną Kristaus Sekimą. Kasdien iš tos knygelės skaitydama, dėkingai Tamstą prisimenu [savo] maldose. Kadangi pas mus visuomet prieš vakarienę skaitoma iš Kristaus Sekimo, noriu prirengti naujokes ir kandidates — nors kitos ir nelietuvaitės — sklandžiai skaityti [tą veikalą...] Turime 23 naujokes ir 16 kandidačių. Rudenį sulauksime apie 15 naujų kandidačių. Tad mums reikėtų mažiausiai 50 knygelių [...] Malonėkite atsiųsti jas [...] Ar Tamsta galėtumėte nurodyti, kur galima pirkti Naująjį Testamentą? Iš jo pas mus skaitoma valgykloje prieš pietus kasdien ».

———————

15 (Tomas Hemerken iš Kempis). Iš prancūzų kalbos vertė Ona Labanauskaitė, Bostonas 1945, maldaknygės formato 424 psl.

16   Žr. Kun. Antanas Alekna, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, Klaipėda 1922, 174 psl.

 

Naujasis Jėzaus Kristaus Mūsų Viešpaties Testamentas 17.

Atsiliepimai: Kun. P. Ažubalis (g. 1918; Luxemburgas, 1946.XII.21): « Prieš kurį laiką teko matyti Jūsų [...] išleistąjį Naująjį Testamentą. Taip malonu buvo išvysti vėl naują laidą lietuvių kalba tos vertingiausios Knygų Knygos ».

V. Prižgintas (Ravensburgas, 1947 m.): « Atleiskite, kad aš Jūsų prašau man prisiųsti Šventąjį Raštą. Taip pasiilgau dvasiai peno. Jūs turite išleidę ir maldų knygą [...] Malonėkite [ją] man atsiųsti; o aš būdamas DP negaliu doleriais mokėti, bet, jei Jums reikėtų, galėčiau atsilyginti kokiu leidiniu tremtyje».

Pr. Alšėnas (g. 1911; Bambergas, 1947.X.22): « Būčiau labai Jums dėkingas, jei nesudarytų tai sunkumų, prisiųsti man dar arkivysk. Skvirecko vertimo Šv. Raštą [...] Tokia literatūra kaip: Kristaus Sekimas, Pranašystės apie pasaulio pabaigą, Šv. Raštas ir kitos — man bus gyvenimo kelrodis šių dienų sumenkėjusiame pasaulyje ».

———————

17 Vertė J. Skvireckas, Kauno Arkivyspupas Metropolitas. Antroji, pataisyta laida. Bostonas 1945, 765 psl.

Kazimieras Čibiras, KomunizmasAntikristo religija 18.

Čibiras, kaip jau žinome, 1938 m. buvo sugrįžęs Lietuvon, kur ir toliau buvo kan. Kapočiaus dešinioji ranka. Dvejiems metams praslinkus, jis dar kartą slaptai perėjo per sieną, šįsyk į Vokietiją, jis, bėgdamas nuo Sovietų, pradžioje gavo prisiglausti prie vienos spaustuvės. Vėl už metų mūsų bastūnas, kun. J.J. Jakaičio (1886-1965) pastangomis, galėjo išvykti Argentinon. Ten jis Buenos Aires’e rado prieglaudą Lietuvos pasiuntinybėje, kuriai jis padėjo informuoti visuomenę apie komunizmo pavojų. Tačiau nerimastaudamas nė šioje vietoje, Čibiras 1947 m. vėl atsidūrė Šiaurės Amerikoje pas savo seną globėją Jurą, kuris jį pakvietė vasario 23 d. Lawrence įvykstančiame Katalikų Akcijos seimelyje referuoti apie komunizmo žalingumą. Ši paskaita padarė tokį įspūdį, kad klausytojai nusprendė ją išspausdinti ir kuo plačiausiai paskleisti.

Įžangoje to 1947 m. gegužės mėnesį išleisto referato, Čibiras tarp kitų gvildeno tokius klausimus: Ar komunizmas nepriešingas krikščioniškajai religijai? Ar katalikas gali būti kartu ir komunistu? Ar komunizmas suderinamas su demokratija? Kur pasaulis eina su bolševikais bendradarbiaudamas? Koks yra tikrasis bolševizmo veidas Lietuvoje? Visus šiuos ir panašius klausimus autorius svarsto pasinaudodamas visa eile veikalų, kas knygutei duoda kompiliacinį pobūdį.

Bet protarpiais prasimuša ir pats Verax — toks buvo jo pseudonimas — pavyzdžiui gale, kurį jis vainikuoja šiais optimistiškais žodžiais: « Mes žinome, jog po audros ateina vaiski giedra, kad ir kančios turi savo prasmę ir kad mirčiai nugalėti yra pažadėtas prisikėlimas. Lietuvos širdis tikrai nemirs, kol tikėsime jos laisvės prisikėlimą ir jos kristoforiškąjį pašaukimą » 19.

Tokiu kreipimuosi Čibiras tiesiog pataikė į savo tautiečių širdį, kas jo brošiūrai užtikrino tikrą pasisekimą. 1947.VI.17 d. iš Chicagos Draugo redaktorius Leonardas Šimutis šitaip atsiliepė: « Nuoširdžiai sveikinu už išleidimą p. K. Čibiro knygos apie bolševizmą. Kovoje prieš tą siaubą abu — ir autorius ir leidėjas pasitarnavote ».

Kada Juras išleido šią jaunojo savo favorito paskaitą, šis jau nebeviešėjo Naujojoje Anglijoje. Nors jis ir bandė įsijungti į Darbininko redakciją, bet dėl pasišiaušimo senesnių žurnalistų prieš « dipuką », jis vėl buvo sugrįžęs Pietų Amerikon, kur jaukesnioje aplinkoje tikėjosi galėsiąs naudingiau pasireikšti. Nors nerami jo siela toliau dar susigundė įsikurti Kanadoje prie Tėviškės Žiburių, tačiau aplinkybių verčiamas pasiliko Montevideo, kur jis, kad ir aukštesnio mokslo nepatyręs, savo miklia plunksna sėkmingai pasidarbavo prie mūsų atstovybės. Ten jis 1974. VIII.11 d. pasiekė Amžiną Ramybę 20.

———————

18 Bostonas-1947, 63 psl.

19 Ten pat, 43 psl.

20  Ceferino Iujnevich-Juknevičius, Kazimieras Čibiras Lietuvos garsintojas Pietų Amerikoj, -žr. Aidai, 1975 m. 8 nr., 371-375 psl.; Ant[anina] Ambr[ozaitienė], Kovoj už Lietuvą ispaniškam pasauly. Kazimierui Čibirui amžinybėn iškeliavus, žr. Draugas, 1974. VIII 27 d.; Pr. G[aida], Plunksna — jo ginklas laisvės kovoje. A.a. Kazimieras Čibiras — Verax, spaudos attache, nebaigęs kovos, iškeliavo amiinybėn, žr. Tėviškės Žiburiai, 1974.IX.5 d.

 

Justinas Dabrila, Vai lėkite dainos! 21.

Juro išleistųjų knygų sąraše mūsų akį ypatingai traukia tos, kurios puoselėja poeziją, nes neįprasta, kad kunigas, dargi parapijos klebonas, platintų dailiąją literatūrą. Bet tatai suprantama, žinant, kad Juras buvo tikras tuo patarnausiąs savo tautos kultūrai, ir žinant taip pat, kad jis turėjo literarinę gyslelę, inspiravusią jį rašyti sceninius vaizdelius bei sukurti eilėraščius. Tat nenuostabu, nes jis dar piemenaudamas mėgdavo užtraukti ir daineles.

Jų grožį bei reikšmę jis vėl itin įvertino tuo metu, kai iš Europos ėmė plaukti mūsų tremtiniai, nes atjausdamas jų pasiilgimą tėvynės, jis juos norėjo paguosti, nuskaidrinti jų širdį, ką Antanas Vaičiulaitis savo įžanginiame žodyje šitaip pabrėžė: « Nuo žilos senovės daina buvo ir iki šiol pasiliko neatskiriama lietuvio palydovė, ramintoja, gražesnių pasaulių nešėja, vargo lengvintoją. Dainos kartais buvo vienintelis jų susiraminimas ir džiaugsmas: poeto Vienažindžio [1841-1894] žodžiais betariant, mūsų žmogus buvo tik tada laimingas, kada dainuodavo, kada dainoje minėdavo savo vargus verkdamas »22. Kaip tik tam Juras 1947 m. išleido jauno savo konfratro Justino Dabrilos (1905-1941) dar 1936 m. Lietuvoje išspausdintą dainų rinkinį, kuris ten, greitai išgarsėdamas, susilaukė net keturių laidų. Ir Juro parūpintas leidinys bematant buvo išgraibstytas, kas jį privertė už metų parūpinti antrą leidinėlį.

———————

21 Bostonas [1947], kišeninio formato 220 psl. Antras litografinis leidimas. Išleido Kun. P. M. Juras [1948] Lawrence, Mass.

22 A. Vaičiulaitis, Mūsų dainos, žr. Kun. J. Dabrila, Vai lėkite dainos!, Bostonas [1947], 3 psl.

Justinas Dabrila, baigęs 1920 m. Vilkaviškio gimnaziją, mokėsi tenykštėje kunigų seminarijoje, iš kurios jis 1926 m. perėjo į mūsų universiteto Teologijos-Filosofijos Fakultetą. 1928 m. gavęs kunigo šventimus, Dabrila įstojo į jėzuitų ordiną, kuris jam davė progos toliau lavintis Vokietijoje (Silezijoje), Olandijoje ir Romoje, kur jis 1934 m. įsigijo filosofijos daktaro laipsnį. Dėl ligos pasitraukęs iš savo ordino, jis 1936 m. pradžioje ėmė profesoriauti jo kadaise išeitoje kunigų seminarijoje.

Savame darbe Dabrila savo palinkimu į meną greitai išsiskyrė iš savo konfratrų tarpo. Tai paskatino Katalikų Veikimo Centrą Kaune jam pavesti įsteigti pedagoginį kino teatrą bei išleisti nejudomus filmus su atitinkamomis paskaitomis. Itin jį traukė M.K. Čiurlionis, kurį išpopuliarino 90 paveikslų pagalba. Ši jo jėzuitiško išauklėjimo nuteikta veikla buvo tiek vaisinga, kad buvo galima laukti dar daugiau tokių laimėjimų. Tačiau tokiais mus apdovanoti jam nebepavyko, nes 1941 m. iš Lietuvos besitraukdami bolševikai jį Budavonės miške nužudė.

Dabrilos rinkinėlis, leidėjo dar papildytas, mums pateikia 220 dainų. Jo vertę dar padidina nuotaikinga Vaičiulaičio pratartis, kurioje jis šitaip pasisako apie šį tautos turtą: « Ir kitose tautose žmonės dainuoja savo poetų ir dainų sustatinėtojų darbus. Tačiau lietuvių tautai būdinga, kad iš savo poetų ji nusisavino geriausiuosius: Strazdą, Baranauską, Vienažindį, Maironį. Tai būtų lygu, kad Amerikoje žmonės girdėtų dainuojant Poe, Longfellow ar Whitman kūrybą » 23.

———————

23  Ten pat, 5 psl.

Šis dainų rinkinėlis — kartu su kitais Juro leidiniais — pasiekė ir Amerikos armijos lietuvių inžinierinio darbo kuopą 8722, kurios vardu fundatoriui dėkojo Alfonsas Jaras (laiškas be datos): «Dėkoju [...] už taip brangias ir širdžiai mielas dovanas [...] Mūsų dalinio vyrai, grįžę po sunkaus darbo, jas skaitys su meile ir dvasiniu susikaupimu, gi laisvalaikiu jaunimas pramoks gražių dainelių ir užtrauks sutartinę, kuri visad guos mūsų varguose ir žadins didžią pavergtosios Tėvynės meilę ir ilgesį ».

Kun. Pranciškus Juras, Pranašystės apie pasaulio pabaigą 24.

Juras 1962 m. pasikalbėdamas su Lietuvių Dienų redaktorium apie šį jo veikaliuką šitaip pasisakė: « Norėčiau keletą žodžių pasakyti dėl pranašysčių, nes dėl jų ne vienam bus kilus abejonė, ar jos reikalingos. Kad jų žmonės laukė, manau, bus aišku iš to, kad greit teko leisti antrą laidą, ir beveik visi 6000 egzempliorių buvo išpirkti. Kodėl toks pasisekimas? Irgi nesunku atspėti. Visuotinės katastrofos paprastai iškelia klausimą: Ar tik jau neatėjo pasaulio pabaiga? Šis klausimas pasidaro toks intriguojantis, kad ne tik prisimenamos visokios ‘pranašystės’, bet pradedama savotiškai aiškinti Šv. Rašto pranašystes. Taip pat atsitiko ir II pasaulinio karo metu [...] Katalikams parūpo sužinoti, kas ir kaip ten pranašaujama, kaip Katalikų Bažnyčia tai aiškina. Taip ir teko man pačiam surankioti, ką katalikai autoriai tuo reikalu rašo ir sukompiliuoti į vieną knygutę »25.

Šis leidinys yra vienintelis Juro išleistųjų, kurio turinio paruošime jis pats rimčiau užsiangažavo. Bet gerai žinodamas, kad ne jam laimėti nei mokslininko garbę, nei rašytojo laurus, jis pasitenkino sukompiliuoti kitų surankiotą medžiagą. Tatai 1947 m. leidinyje sulaikė jį duoti savo vardą; tik 1962 m. jis visuomenei atidengė savo « autorystę ». Jo nuopelnas glūdi pastangose surinkti atitinkamus Šv. Rašto atidengimus ir Bažnyčios Tėvų bei popiežių pasisakymus ir nušviesti tikrąjį tų pranašysčių charakterį.

Atsiliepimai: Vysk. V. Padolskis (1904-1960; Regensburgas, 1947.V. 19): « Neseniai gavau Jūsų veikalėlį [...] Džiaugiuos, kad šalia viso pastoracinio ir plataus visuomeninio darbo, randate dar pakankamai jėgų ir plunksnos darbui. Gyvenime tai reta. Jūsų kilniems darbams linkiu visokeriopos Dievo palaimos ».

Arkivysk. J. Skvireckas (1947.V.29) iš Zams’o (Austrijoje): « Nelabai seniai gavau iš Tamstos gražią dovanėlę — Pranašystės apie pasaulio pabaigą. [Jos] svarbios yra žmonėms ir mūsų laikų tuo, kad jos primena, jog pasaulis ne amžinas — susilauks savo galo ir žmogus turės stoti į visuotinį teismą [...] Linkiu, kad Pranašystės ne tik paplistų Tamstos parapijiečių tarpe, bet taip pat pasiektų ir kitus Amerikos lietuvius ».

Kun. J. Vaitkevičius, MIC (1880-1949; Roma, 1947.X.24): « Pas kun. Jakaitį radau Jūsų Pasaulio pabaigą; tuojau nutvėriau ir perskaičiau nuo pradžios iki galo. Labai buvau patenkintas, nes radau panaudotus visus šaltinius, privalomus visiems katalikams, o ir pasaulinis mokslas panaudotas [...] Labai gerai Tėvelis padarė, kad neįsileido į spėliojimus apie pasaulio pabaigos tikrąjį laiką ».

Šios knygos pasirodymo proga kun. V. Balčiūnas (g. 1910), Lietuvių kolegijos Romoje dvasios vadas, (1947.VI.9) dėkojo Jurui bendrai už knygų leidimą: « Džiugu, kad Jūs [..] lietuvišką knygą statote aukščiau visokio savo asmeninio intereso ir, gal būti net su medžiagiškais nuostoliais, padovanojate ją mums šiuo metu, kada ji mums pasidarius tokia brangi ».

Panašiai (1947.X.7) iš Bambergo atsiliepė Pr. Alšėnas: « Reikia pasakyti, kad ir visi mūsų tremtiniai, gaudami mažą normą fizinių kalorijų, ypač myli ir trokšta dvasinių [...] Jūs veik vienintelis mūsų užjūrio lietuviškų kolonijų aprūpintojas lietuviškomis knygomis ».

———————

24  Su kun. J. Prunskio įvadu ir arkivysk. Cushingo Imprimatur, Bostonas 1947, 111 psl.

25 Prelato Juro lobiai. Pokalbis su prel. Juru apie jo visuomeninę veiklą, knygų leidybą ir katalikiškas organizacijas, žr. Lietuvių Dienos, 1962 m. sausio mėn., 1 nr. 6 psl.

Antanas Vaičiulaitis, Kur bakūžė samanota 26.

1906 m. Vilkaviškio valsčiuje gimęs autorius yra vienas žymiausių «prancūzų» lietuvių literatūroje, nes jis Vytauto Didžiojo Universiteto Filosofijos skyriuje šalia lituanistikos dar studijavo prancūzų literatūrą ir tas romanistines studijas toliau pagilino Grenoblio bei Sorbonnos universitetuose.

« Pirma knyga, kuri (iš prancūzų literatūros) didžiai [mane] žavėjo, — rašė jis autoriui 1976.IX.4 d., — buvo A. Daudet [1840-1927] Laiškai iš mano malūno. Pirmiausia juos skaičiau Igno Jonyno [1884-1954] vertimuose, kurie anais laikas rodėsi Lietuvoje. Taikydavau nusipirkti numerį, kur buvo A. Daudet. Perskaitydavau pakeliui iš Vilkaviškio gimnazijos namon. Daug skaičiau vienu tarpu, jau universitete, A. France. Paskui — kas pasitaikė po ranka: Balzacas, Stendhalis, Zola, Baudelaire, Mauriacas, Estaunie, Milašius, Claudelis ir t.t. Mėgstu Pascalį. Stendhalio Le Rouge et le Noir pasiliko mėgstamiausias mano romanas. Po to eitų Tolstojaus Karas ir taika. Kai kurie prancūzai ilgainiui lyg nutrupėjo, bet Mau-riacas ligšiol yra toks artimas. Būtų dar galima pridėt [iš architektūrinių paminklų] prancūzų katedras — Chartres, Reimso, Bourges — jos taip ir kyla kažkur akiratyje [...] Galus galan suvedus, vis dėlto po Homero graikų dienų aš daugiausia svetur nugrimzdau į italų renesanso pasaulį. Tai man pasiliko visą laiką taip artimas, nepaprastas ir gražus. — Dar lieka Šv. Raštas — ypač psalmių poezija ir gelmė ». Paminėjęs dar kitų tautų kūrinius, jį sužavėjusius, Vaičiulaitis prideda: « O anksčiausia pastatykime suvalkietį — tėviškės peisažą, girią tolumoje, pasakos ilgesį ir namų slėpinius. Ir dar reikėtų minėti tokius dalykus, kaip ta gegutė, kuri atlėkusi pavasario dieną, kukavo prie pirkios durų, tupėdama obelies šakoje ».

Vaičiulaičio meistriškumą sudaro jo talentas savo suvalkietiškumą, atseit lietuviškumą, išreikšti romanų tautų formaliniu tobulumu. Dėl to J. Brazaitis teisingai galėjo atestuoti: « Vaičulaitis yra vienas iš tų, kuriems pasisekė ištobulint formą stilistiniu atžvilgiu. Jo rolė beletristikoje yra analogiška kaip Aisčio poezijoje » 27.

Juras, susižavėjęs šiuo klasišku realistu, su juo asmeniškai susipažino, kai Vaičiulaitis tarp 1941 ir 1945 metų dėstė Marijonų kolegijoje Marianapolyje: « Aš jį pakviečiau į savo vasarvietę prie Atlanto, ir šiaip susidraugavome bendruose parengimuose. Pamylėjau jį kaip idealų vyrą, gabų rašytoją ».

Dar metai prieš pasirodant leidiniui, Antanas Vaičiulaitis galėjo Jurui padėkoti už veikalo išleidimą — už išspausdinimą vieno novelių bei pasakų rinkinio. Juras jau seniau norėjo išleisti vieną šio klasiškojo pasakotojo veikalų, kurie, nežiūrint pralekiančių melancholijos debesėlių, taip giedriai nuteikia ir kurių duonelaitišką natūralizmą sušvelnina jaukus idiliškumas. Bet užkalbintasis vis delsė, nes per stipriai buvo pririštas prie mokytojo pulpito Marijonų kolegijoje Thompsone. Bet iš tokios situacijos mecenatai randa išeitį, ką parodo ši rašytojo padėka, apie 1945 metus (laiškas be datos iš Marianapolio) pareikšta Lawrence’o klebonui: « Turiu prisipažinti, kad jaučiuos nejaukiai gavęs tokią didelę ‘žalmargę’. Mat, dabar mano sąžinė nebus rami, kol neparašysiu knygos [...] Ačiū jums už visą palankumą lietuviškam raštui ».

Na, ir parašė, ir ją patiekė daugiausia mūsų bėgliams, kurie kaip tik tuomet plaukte plaukė Amerikon. Naujakuriai tą veikalą grobstyte išgrobstė, nes jame kartu išvydo du jiems artimus pasaulius. Pirmiausia lietuviškąjį, kurį neseniai ašarodami buvo apleidę. Bet kartu jiems jau nebe svetimi buvo ir tie Vakarai, į kuriuos jiems dabar lemta įaugti. Tam to rinkinio « dviveidiškumui » (gerąja prasme) suprasti svarbu žinoti, kad autorius buvo vakarietiškas lietuvis, nes jis buvo gimęs vakarietiškiausioje Lietuvos dalyje — Kapsijoje, iš kur jį išviliojo patys Vakarai. Jie Romoje ir Paryžiuje taip įaugo į jo Aš, kad jis — niekad nepaliestas nei jokių slavizmų, —-šiapus savo geografinio bei psichinio kelio « nuo Sirakūzų iki šiaurės elnio» tapo bene vakarietiškiausiu visų mūsų rašytojų. Jis stilingasis mūsų novelistikos — Monsieur Antoine.

Mecenatas galėjo būti patenkintas šiuo savo leidiniu, apimančiu 12 istorijų-pasakojimų iš Lietuvos kaimo gyvenimo ir antra tiek literatūrinių pasakų, nes skaitytojai gėrėjosi šiais brandžiais kūrinėliais.

———————

26 Pasakojimų bei pasakų rinkinys, Kultūros Instituto leidinys prel. Juro lėšomis, New Yorkas 1947, 288 psl.

27 J. Brazaitis, Antano Vaičiulaičio rinktinė, žr. A. Vaičiulaitis, Pasakojimai, 1955, 341 psl.

Jurgis Baltrušaits, Poezija 28.

Per visą savo gyvenimą Juras buvo susižavėjęs Maironiu (1862-1932). Tatai mums suprantama. Bet kaip mums aiškinti jo simpatiją Jurgiui Baltrušaičiui (1873-1944)?

Šis klausimas pamatuotas, nes Baltrušaitis, nuo 1920 iki 1939 metų mūsų diplomatinis atstovas Maskvoje, Jurui geografiškai, o tikimiausia ir dvasiškai buvo tolimas, nes Sovietų Rusijoje buvo vedęs rusę ortodoksę. Bet ar ši « rusų pažiba», kuri prieš I pasaulinį karą buvo caristinės Rusijos Rašytojų sąjungos pirmininku, jam tik nepasidarė artimas 1940 metais, kada Baltrušaitis iš Paryžiaus šiais žodžiais kreipėsi į savo tautiečius Amerikoje:

«Kaip vystysis dalykai tėvynėje, šiandien nežinia, bet aš iš ilgo patyrimo žinau, kad jie vystysis toli [gražu] ne taip, kaip reikia, ir todėl jūs, laisvieji Amerikos broliai, turite darbščiai pasiimti visą atsakomybę už Lietuvos kultūros ateitį, už pačią jos gyvybę [...] Rūpinkitės mūsų kultūros likimu: mūsų tautos kūrybinė dvasia gali ypatingai padidinti žmonijos dvasios lobyną, nes ji turi savo didžiąją misiją amžių raidoje » 29.

« Besirūpindamas savosios kūrybos išleidimu — kaip rašė Br. Vaškelis (g. 1924) Drauge — ir dalinai gindamasis nuo bado, Baltrušaitis laiškais kreipėsi iš Paryžiaus į keletą Lietuvos atstovybių užsienyje, kad padėtų jam susisiekti su lietuviškų laikraščių redaktoriais ir pagelbėtų jo lietuviškosios kūrybos išleidimą» 30. Aliarmuotojų tarpe buvo ir tuomet Prancūzijoje veikiąs J. Aistis, o tasai kreipėsi į Thompsone, Conn., marijonų kolegijoje dėstantį A. Vaičiulaitį, kuris netrukus Jurui pasiūlė išleisti Baltrušaičio eilėraščius. 1945.IX.14 d. Vaičiulaitis jam galėjo pranešti džiugią žinią: « Paryžiuje J. Aleksandravičius [Aistis] baigia tvarkyti Baltrušaičio raštus. Jis juos arba pats atveš čionai arba, jei dar ten užtruks, persiųs į šią šalį ».

Pats Aistis 1947.V.16 d. Darbininke apie tą akciją šitaip atsiliepė: « Man ir vienam mano draugui [Vaičiulaičiui] vienu laiku rūpėjo išleisti a.a. J. Baltrušaičio pomirtinį raštų rinkinį. Vargu ar ta knyga, ypač Amerikoje, būtų turėjusi vilties išvysti pasaulio šviesą, jei ne kun. Juras, kuris apsiėmė tą didelį veikalą savo kaštu išleisti [...] Jei reikia padėti rašytojui ar šiaip menininkui tremtyje, tai užtenka tik apie tai priminti kun. Jurui. Ta prasme jo šviesi asmenybė primena tokius didelius lietuvius, kaip vysk. Valančius ar kanauninkas Tumas-Vaižgantas»31.

Gija, kuri Jurą kaip išvidinis ryšys siejo su Baltrušaičio poezija, buvo — kaip Aistis aiškina — jo simbolizmas, plaukiantis iš lietuviškos buities bei tautos mitologijos versmių. Juk « poezija [tam poetui] buvo mistiškos apeigos giesmė, o poetas — vaidila tarpininkas tarp dievybės ir žmogaus: visatos paslapčių aiškintojas ir žmogaus sielos skaistintojas »32. Pr. Naujokaitis pritaria Aisčiui sakydamas: « Mistiškai jausdamas savo vietą pasaulyje ir savo galutinį paskyrimą Dievybės keliuose, žmogus nerimsta ir leidžiasi supamas pasaulio harmonijos ritmo. Šitokios pasaulėžiūros yra visa lietuviškoji J. Baltrušaičio poezija »33.

Nors toks mistiškas poeto kosmiškumas toli užpakalyje savęs palieka kunigo racionalųjį tomizmą, šiuo atveju abu jungė Evangelijos meilė. Dėl to ir suprantama, kodėl Juras, kai kurių mūsų rašytojų patariamas, nusprendė Baltrušaičiui pastatyti literatūrinį paminklą. Tam sumanymui realizuoti jis vargu ar būtų galėjęs rasti tinkamesnį tarpininką už Aistį, kuris Baltrušaičio asmenyje matė vyresnį brolį. Jis pavestą jam darbą atliko visu įsijautimu, apvainikuodamas jį įžvalgiu poeto gyvenimo bei kūrybos aprašymu.

Visiems tokiems kultūros užmojams jautrusis Vaičiulaitis tą leidinį laiške, siųstame Jurui 1948.IV.1 d. iš Scrantono, džiaugsmingai sutiko: « Lietuvių literatūrai čia atneštas stambus lobis. Kaip gražu, kad Jūs tą lobį išleidote į raštų ir žmonių pasaulį ». Bet kartu jis ir bijojo, kad šis leidinys abejingai bus sutiktas: «Ta poezija per gili, kad čionai ją kas daugiau suprastų ir imtų į rankas. Bet kitiems yra tai ne tik poezijos, bet ir paguodos knyga: skaitydamas tas eiles, žmogus jauti gilesnį tikresnį gyvenimą ir esi sustiprintas. Ir tavo mintis nėra tokia skurdi našlaitė. Aš pats laikas nuo laiko mėgstu atsivožti Jurgio Baltrušaičio kūrybą, gėrėtis anuo jos tyliu ilgesiu, susimąstymu ir rimtimi, lygiai kaip ir tuo tiesos, amžinosios mįslės ieškojimu. Tur būt, maža kas į Jus kreipsis šios knygos proga. Bet tie, kurie jaučia šį brangų mūsų lietuviškojo žodžio turtą, bus visados Jums dėkingi. Su tais dėkingaisiais ir asai džiaugiuos ».

1948.VI.21 d. iš Zūricho atsišaukė M. Krupavičius: « Kažkas atsiuntė Baltrušaičio Poezija, kun. P.M. Juro leidinys. Mūsų šiurpiais ir ubagystės laikais tai įvykis. Tas įvykis Tamstos nuopelnas. Tokių įvykių jau visa eilė įvyko — vienas svarbesnis už kitą. Tai svarbus tautai patarnavimas [...] Te padeda Tamstai Aukščiausias».

———————

28  Spaudai parengė J. Aistis, Bostonas 1948, 270 psl. (229-264 psl. J. Aisčio studija apie autorių: Jurgis Baltrušaitis).

29  Cituota iš J. Aistis, Lietuviškos kultūros žadintojas, žr. Darbininkas, 1947. V.16 d.

30 Br. Vaškelis, Poeto J. Baltrušaičio sukaktims artėjant, žr. Draugas, 1973. II.17 d.

31 J. Aistis, Lietuviškos kultūros žadintojas, žr. Darbininkas, 1947.V.16 d.

32 Baltrušaitis Jurgis, žr. Lietuvių Enciklopedija, II t. (Bostonas 1954), 129 psl.

33 Pr. Naujokaitis, Lietuvių literatūra, Tübingenas 1948, 272 psl.

 

Kun. Juozas Prunskis, Prie Vilties kryžiaus 34.

Šios knygos autorius, gimęs 1907 m. Ukmergės apskrityje, yra žurnalistas iš Dievo malonės. Išsimokslinęs Kauno kunigų seminarijoje, jis 1932 m. buvo įšventintas į kunigus. Tęsdamas savo studijas Vytauto Didžiojo universitete, jis po trejų metų įsigijo Kanonų teisės licencijato ir vėliau, persikėlęs Amerikon, 1945 m. Washingtono Katalikų universitete dar tos šakos daktaro laipsnį.

Šalia kunigystės Prunskis savo pašaukimą rado spaudoje, kuri jį traukė magiška jėga. Tad nenuostabu, kad jo nenuilstama plunksna parašė virš 10.000 straipsnių, kuo Prunskis pasidarė bene produktingiausiu mūsų žurnalistų. Kaip jis pateko į šią nuostabią darbuotę, jis (1977.1.18 d.) man nušvietė šiais žodžiais:

« Į žurnalistiką mane įtraukė įgimtas palinkimas. Kad ir kaip keistai tas skambėtų, savo rašymo ‘karjierą’ pradėjau eilėraščiu, kuris buvo išspausdintas Utenos moksleivių ateitininkų laikraštėlyje, rodos, Pirmieji Žingsneliai vardu. Redagavo jį [marijonas] T. Tilvytis. Eilėraštis buvo apie skauto gerą darbelį, rodos, išgelbstant skęstantį vaiką [...] Paskiau tam pačiam laikraštėliui išverčiau [Leono] Tolstojaus beletristinį gabalėlį Dievas mato tiesą, bet ne greit pasako [...] Daugiausia į spaudą įsitraukiau kunigų seminarijoje. Tada kan. J. Meškauskas [1889-1957] paragino mus, klierikus rašyti pradėsimam leisti Mūsų Laikraščiui [1928-1940], Be to — buvau išrinktas į redakcinę komisiją seminarijoje leidžiamo šapirografuoto laikraštėlio berods pavadinto Už aukštų mūrų. Redaktoriaus prašomas, ėmiau daryti vertimus Rytui [1923-1936]. Su kun. A. Sušinsku [1909-1966] išvertėme iš rusų kalbos J. Douillet [veikalą] Maskva be kaukės (išleido 1931 m. Šv. Kazimiero draugija) [...] Įšventintas kunigu, kapelionaudamas Kupiškyje, ėmiau plačiau bendradarbiauti Panevėžio Balse [1924-1935] [...] Kun. St. Yla, pereidamas į seminarijos dėstytojus, man perleido religinio-ideologinio redaktoriaus vietą Mūsų Laikraštyje, [1928-1940], o iš čia kolektyvas įstūmė mane į XX Amžių [1936-1940] ».

O tai įvyko šitaip: Lietuvos katalikų dienraštis Rytas 1936 m. pavasarį taip buvo nusilpęs, kad jaunieji katalikų veikėjai, vadinamos « 1936 metų generacijos » atstovai: J. Ambrazevičius, Pr. Dielininkaitis, J. Grinius, St. Yla, Z. Ivinskis ir A. Maceina, prie kurių vėliau dar prisijungė K. Bauba, nutarė jo vietoje įsteigti naują, moderniškai vedamą laikraštį —    XX Amžių. Kadangi jie tegalėjo paeiliui skirti tik po vieną dieną į savaitę redakciniam darbui, vyriausio redaktoriaus pareigoms jie pakvietė kun. J. Prunskį, kuris tuomet Mūsų Laikraštyje buvo išėjęs žurnalistinį  stažą. Jis, gavęs savo vyskupo K. Paltaroko (1875-1958) leidimą, ryžtingai stojo į darbą ir kartu su anuo kolektyvu taip sėkmingai išplėtė tą patrauklaus tipo laikraštį, kad tiražas nuo 3000 pakilo iki 25.000. Lietuvoje tai buvo tikras žurnalistinis stebuklas.

Po šito įterpimo žodį vėl duosime pačiam kun. Prunskiui pasisakyti: « Ilgainiui spaudos darbą taip pamėgau, kad šalia kunigystės, tai pasidarė mano maloniausias gyvenimo uždavinys. Dabar, nors jau pensininkas, bet kasdien vykstu į redakciją su vienokia ar kitokia talka Draugui ir vykstu į Altą, talkindamas informacijoje ».

Buvo neišvengiama, kad kun. Prunskis tokia plačia bei įtakinga žurnalistine veikla, kuri Amerikoje jį nuo 1948 iki 1972 m. prirakino prie Draugo ir nuo 1964 iki 1969 m. irgi prie The Marian redaktoriaus kėdės, įsigijo nemalonę komunistų, kurių kėslus jis demaskuodavo. Atrodo, kad jis dėl to net fiziškai nukentėjo, kaip paaiškėjo iš šio pranešimo, kurį jis 1943.X.1 d. siuntė savo konfratrui Jurui:

«Atleiskite, kad [...] išsipasakosiu ir savo ‘klapatus’: Rugsėjo 29 d. su kun. Vinciumi nuvažiavome į paežerę, Chicagoje. Jis nuvyko į miestą, o aš pasilikau vaikščioti parke. Atkalbėjau brevijorių ir, eidamas cementiniu taku, skaičiau knygą. Nepastebėtai iš užpakalio prisėlino juodukas ir smogė su akmeniu ar geležimi, kad sukniubau, prasidauždamas kelį. Taip, kad dabar ir sėdžiu su užsiūta žaizda pakaušyje [...] Juodukas pabėgo [...] Kai kurie rimti žmonės spėja [...] kad tai gali būti komunistų bandymas nusikratyti vienu jiems įkyrinčiu asmeniu. Neturiu įrodymų taip manyti [...] Bet šis įvykis man tik priduos energijos, o nenutildys ».

Kad šis incidentas Prunskio tikrai nenutildė, matyti, pavyzdžiui, ir iš to laiško, kuriuo jis 1948.IV.28 d. Jurui patiekė tokį planą: « Man rodos, būtų labai aktualu išleisti lietuviškai knygą apie konvertitus, ir tai iš komunizmo atsivertusius į katalikybę. Tuo labai domiuosi ir su draugų pagalba renku medžiagą įvairiose pasaulio šalyse [...] [Knygelės] antraštė galėtų būti Nuo raudonosios žvaigždės prie kryžiaus [...] Joje tilptų aprašymas Budenzo, rusų komunistų rašytojo Podgaetskio atsivertusio į katalikybę [...] ispanų komunisto jaunimo vado ir redaktoriaus Enrique Matora, kuris liko kataliku ir ispanės rašytojos Reginos Garcia, kuri buvo raudonosios propagandos šefu [...] Priedo — būtų galima duoti apie Clare Luce, Kongreso atstovę ir vyriausi Romos rabiną E. Zollį [...] Kadangi nemaža dalis medžiagos buvo mano perleista per laikraščius [...] tai [knygą] paruošti būtų galima gana greit ».

Gavęs Juro sutikimą šią knygą išleisti, Prunskis jam 1948.VII.27 d. nusiuntė dar šias papildomas informacijas: « Mano manymu, kadangi tai nesenstantis veikalas, reikėtų spausdinti 3000 egzempliorių [...] Kadangi numatoma, kad knygos galės būti netoli 120 puslapių, tai spauda kaštuos apie 1200 dolerių [...] Pardavinėti manyčiau reikėtų bent po vieną dolerį [...] Aš sau nieko neieškau; jei honoraro vietoje duotumėte man kiek egzempliorių, tai ir būtų gerai ».

———————

34 Chicaga 1948, 140 psl.

Šventasis Raštas. Naujojo Testamento II t. 35

Įvade paaiškinama: « Šv. Kazimiero Draugija [Kaune], apsiėmusi išleisti Šventą Raštą, jau seniai nebeveikia. Kas žinojo apie tą didelį darbą, atliktą [...] arkivysk. J. Skvirecko [1873-1959], liūdėjo kartu su vertėju, sutikę nenugalimą kliūtį — lėšų stoką. Lux leidykla, turėdama ir geriausius norus [...] bet neturėdama lėšų išleisti, buvo bejėgė. Tačiau ir čia atsirado žmogus, kuris ryžosi savo sutaupomis prisidėti prie to jau baigto darbo apvainikavimo. Tai žymus Amerikos lietuvis kunigas klebonas Pr. M. Juras [...] Jis, žinodamas, kad šiais metais [...] arkivysk. Skvireckas švenčia savo auksinį 50 metų kunigystės jubiliejų ir 30 metų vyskupystės sukaktį, ryžosi lietuvių tautai ir visiems lietuviams [...] pateikti Vl-jį Švento Rašto tomą kaip jubiliejinę dovaną Arkivyskupui ir visiems Lietuvos katalikams » 36.

Ištraukos iš vysk. V. Padolskio laiškų mecenatui: « Gal šį laišką geriau tiktų pasiųsti Kunigų Vienybei. Bet žinodamas Jūsų didelį svorį spaudos reikaluose, ryžtuosi kreiptis į Jus [...] Reikalas liečia J.E. Arkivysk. J. Skvirecko Šv. Rašto VI tomo išleidimą jo vyskupavimo 30 metų jubiliejaus proga. Veikalas būtų spausdinamas Vokietijoje, kur darbas gerokai pigesnis. Spausdinant apie 1500 egzempliorių, leidinys kainuotų truputį daugiau negu 1000 dolerių » (Roma 1949.I.20).

«Vakar pas mane buvo susirinkę visi Lux leidyklos žmonės [...] Svarstyta ir Švento Rašto VI tomo leidimas. Jis jau renkamas. Bet pabūgus kainų, nutarta rinkimą tuč tuojau nutraukti iki negausime Jūsų pritarimo iš naujo. Ko gero, tai galės kainuoti apie 3000 [dolerių], kadangi, kaip sakiau, spauda pas mus pabrango. Mes tai skaitome dideliu pinigu ir bijome ką nors įklampinti » (Regensburgas, 1949.IV.8).

« Jums pritarus, Šv. Rašto VI tomo spausdinimas varomas toliau. Pirmieji tam reikalui Jūsų skirtieji pinigai — 1000 dolerių jau mano kišenėje. Nuoširdžiai Jums už tai dėkoju. Dar būtų gera gauti kokius 1500 dolerių » (Roma, 1949.V.3).

«Nuoširdžiai Jums dėkoju už laišką ir 500 dolerių čekį [...] Neparašiau anksčiau apie tai, kadangi vis laukiau žinių iš J. E. Vysk. V. Brizgio [g. 1903] dėl Jūsų jam perduotų 1000 dolerių [...] Jūsų pasitarna-vimas Šv. Rašto leidimui yra nepaprastai didelis [...] Aš dar kartą atsiprašau, kad išleidimas išaugo į tokią milžinišką sumą. Spaustuvė davė savo apskaičiavimus: viskas kainuosią 20.000 markių» (Roma, 1949. VI.4).

« Šv. Rašto VI tomo spaudos darbas eina pirmyn [...] Kadangi tai bus Jūsų leidinys, Jums pasiųsime tiek knygų, kiek tik norėsite [...] Apie 10 procentų leidinio knygų teks pasiųsti J. E. Metropolitui J. Skvireckui kaip honorarą » (Regensburgas, 1949.IX.28).

« Pagaliau galiu pranešti [..] kad ateinančią savaitę bus atspausdintas paskutinis Šv. Rašto VI t. lankas. Viso tokiu būdu 42 lankai [...] Rodos viso bus 1700 egzempliorių [...] Kainuos apie 16.000 markių » (Regensburgas, 1950.1.29).

« Išleidimui [iš Jūsų] gauta 19.410 markių [...] Visus spausdinimo darbus vykdė ir vedė kun. Br. Dagilis [1908-1968], prieš porą mėnesių išvykęs į Ameriką. Jis dirbo su dideliu pasiaukojimu » (Regensburgas, 1950.IX.28).

«Dėkoju [Jums] už dovaną. Bet nereikėjo savęs skriausti [...] Jūsų gerumas tikrai nuostabus. — Tikrai būtų naudingas naujas Senojo Testamento leidimas. Kiek žinau, J.E. Metropolitas [Skvireckas] peržiūrinėja savo senąjį vertimą ir ruošia jo naują laidą [...] Bet kas tai finansuotų? [...] Po to kai Jus vieną kartą su Vl-ju Šv. Rašto tomu įklampinau, bijau kam nors apie tai užsiminti. — Man dar labai rūpi, kad knyga rastų kelią į žmones [...] Kunigai čia turėtų būti didžiausi bendradarbiai [...] Girdėjau, kad yra maža kunigų, kurie atsidėję platintų knygą. Gaila, kad iš viso mes katalikai esame labai pasyvūs » (Regensburgas, 1950.X.10).

«Dėl Senojo Testamento išleidimo kalbėjau su J.E. Metropolitu [...] Jis nori leisti kiekvieną knygą atskirai [...] Manau, kad Jobo ir Tobijo knygos kainuos porą šimtų dolerių [...] Jei Jūsų Malonybė sutiktų šias knygeles išleisti, klausimas būtų lengvai išspręstas » (Regensburgas, 1950.XII.6).

———————

35 Vertė ir komentarą pridėjo arkivysk. J. Skvireckas. Antroji laida. Lux leidykla, 656 psl. Spausdinta Nordlingene, Bavarijoje, kun. Juro lėšomis, 1949.

36   Maloniam skaitytojui, žr. ten pat, IX psl.

 

Stasys Šimkus, 33 rinktinės lietuvių liaudies dainos 37.

Apie šio leidinio atsiradimą žymaus muziko Stasio Šimkaus (1887-1943) sūnus Algis (g. 1917 Shenandoah, Pa.) man 1976 m. pasisakė šitaip: « 1950 m. man bedirbant vargoninku pas prelatą [Jurą] Lawrence, Mass, jis pastebėjo, kad po karo esą sunku begauti populiaresnių [mano tėvo] dainų gaidų ir pasiūlė suredaguoti sąsiuvinį, tinkamą bendram naudojimui [...] Leidinin pakliuvo visa eilė solo, duetų ir chorinių dainų, pradedant su jaunystėje sukurtomis ir baigiant populiariausiomis vėlesniųjų, kaip Tu pasakyki man saulužėle, Vėjo dukra ir kt. Leidinys (rodos 2000 egzempliorių) buvo gana greit išparduotas ».

Apie patį šio sąsiuvinio sustatytoją Algį Šimkų Prelatas 1976 m. atsiliepė šiais žodžiais: « Aš jį labai mylėjau. Buvo darbštus, lojalus, meilus vargoninkas. Suruošdavo puikius koncertus ir surežisuodavo [vaidinimus]. Lawrence jam buvo per maža parapija darbuotei [...] Iš Lawrenco išvyko Chicagon. Ten jo laukė šviesesnė ateitis. Man buvo liūdna su juo skirtis ».

Įžangos žodį leidiniui parašė muzikologas Juozas Žilevičius (g. 1891), kuris tuomet gyveno Elizabethe, N.J. Jis tarp kitko pažymėjo: « Išleisdami šį Stasio Šimkaus dainų rinkinį leidėjai turi du pagrindiniu tikslu: 1) paminėti penkerių metų sukaktuves nuo šių dainų kūrėjo mirties (1943.X.15), pastatant jam nors šį kuklų skambantį paminklą mūsų išeivijoje, kurios tarpe jis pats savo laiku nemaža metelių [1915-1920] yra darbavęsis [...] 2) Išleidimu didesnio leidinio [...] norima patalkininkauti dainininkams -kėms, išpildantiems parengimuose lietuviškas dainas ir žadinantiems klausytojuose meilę dainai ir viskam, kas lietuviška [...] Tad dainuokime šias dainas, jose rasime džiaugsmą ir sielos ramumą ».

———————

37 Bostonas 1950, 64 psl., kaina 2 doleriai. Surinko ir spaudai parengė kompozitoriaus sūnus Algis. Įžangos žodis Juozo Žilevičiaus, L. M.

Antanas Maceina, Didysis Inkvizitorius 38.

1940.X.2 d. Maceina iš Berlyno, į kurį jis buvo pasitraukęs po Lietuvos pirmosios sovietų okupacijos, ilgu laišku kreipėsi į Jurą. Jame išdėstęs savo bėdas, pareiškė norą tęsti savo teologines studijas Bonnoje arba Vienoje ir tam prašė Amerikos lietuvių kunigų paramos. Taip užsimezgė susirašinėjimas, kuris tęsiasi iki mūsų dienų.

Antanas Maceina yra suvalkietis, kuris 1908 m. gimė Bagrėnų kaime, Marijampolės apskrityje. Baigęs Prienų gimnazijos penkias klases, jis 1924 m. stojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, kurioje išbuvo su vienerių metų pertrauka (1928-1929) penkerius metus. Joje pasižymėjo gabumais. Paskaitų metu klausinėdavo profesorius, diskutuodamas su jais.

Palikęs seminariją, jis įstojo į mūsų universiteto Teologijos-Filosofijos Fakultetą, kuriame iki 1932 m. studijavo lietuvių ir vokiečių literatūras, o galop filosofiją bei pedagogiką. Tuo laiku prof. St. Šalkauskis man dažnai gyrė jo studento gabumus, bet kartu stebėdavosi ir jo palinkimu saviškai interpretuoti pagrindines sąvokas. Toliau jis, gavęs stipendiją, savo studijas dar pagilino Louvaine, Šveicarų Fribourge, Strassburge ir Briuselyje (Bruxelles). Tame tarpe jis, 1934 m. spalio mėnesį savo Fakultete Kaune apgynęs disertaciją apie Tautinį auklėjimą, gavo doktorato laipsnį, o kitais metais ir privatdocentūrą.

Tą savo studijų eigą Maceina savo mecenatui piešė šitaip: « Mano lavinimosi kelias apsprendė mane dviem sritim: teologijai ir filosofijai [...] Kauno universitete man teko dėstyti ne tik filosofijos įvadą, senovės filosofijos istoriją, kultūros filosofiją ir pedagogikos istoriją, bet kartu ir krikščioniškosios doktrinos kursą. Kadangi Teologijos-Filosofijos dėstytojai turėjo canonicam missionem, tai buvau pasidaręs beveik ‘oficialus’ Bažnyčios mokslo dėstytojas — lyg ir teologas ex professo. Man teologija yra visados labai arti širdies » (1955.III.4 iš Freiburgo).

Nepasitenkindamas vien akademiniu dėstymu, jaunas privatdocentas pasireikšdavo ir visuomenėje, antai 1936 m. Kaune įvykusios Katalikų Veikimo Centro konferencijos metu jis savo paskaitoje stipriai pabrėžė socialinį teisingumą, nes reikalavo « išdalinti altoriaus auksą ». Kadangi ypač vyresnio amžiaus kunigai nepritarė tokiam griežtumui, jis pateko ir į nemalonę arkivysk. Skvirecko.

Atgarsiai to nepasitenkinimo pasiekė ir Ameriką, kur 1937 m. Kunigų Vienybės žurnalas Forum apie jo « išsišokimą » išspausdino — anot Maceinos — « labai keistą straipsnį » 39.

Gerokai vėliau, kun. Juras, perskaitęs Didįjį Inkvizitorių (pirmąją laidą), ir turinio sužavėtas, 1948.VII.19 dieną autoriui (prof. Maceinai) į Schwabisch-Gmund rašė: « Tamstos Didžiuoju Inkvizitoriumi negaliu atsigėrėti. Paskolinau tulam klebonui ‘išrišimui duonos problemų’ ir iki šiol negrąžino. Šį veikalą norėčiau skaityti daug kartų [...] Dievulis apdovanojo Tamstą nepaprastais talentais. Bendradarbiauji su Kristumi ir apie Tamstos raštus aš tą patį pasakyčiau, ką Lassere [prancūzų rašytojas, 1867-1931] yra pasakęs apie Heilo [prancūzų rašytojas, 1828-1885]. Išspausdinti Tamstos veikalus penkiuose tomuose40 po 200-300 pusl. in 8° laikyčiau sau didele garbe ir vidujinį džiaugsmą suausčiau su katalikiškąja visuomene [...] Tiražas turėtų būti bent 2000 egzempliorių. Taigi aš asignuosiu porą tūkstančių dolerių... ir tuoj imkitės spausdinimo darbo ».

Pirmasis šio pasižadėjimo vaisius ir yra minėtasis Didysis Inkvizitorius, išleistas tais pačiais 1950 metais kaip ir Jobo drama. Tai pažado pirmuonys, pažado, kurį Juras toliau tesės su kaupu.

Didžiojo Inkvizitoriaus kilmę vokiškoje šio veikalo laidos pratarmėje Maceina aprašo šitaip: « Senokai autorius puoselėjo slaptą norą painterpretuoti šią legendą. Tačiau aplinkybės taip susidėjo, jog savo norą jis galėjo įvykdyti tik tremtyje. Jaukioje Wurzburgo universiteto filosofijos seminaro tyloje [...] ir Maino frankų kaimelio ramybėje, kurion autorius pasitraukė, Würzburgą sudaužius, klostėsi knygos pavidalu anksčiau kilusios mintys. Pats tekstas iš sykio buvo parašytas lietuviškai ir netrukus išleistas (Weilheim Teck 1946), o vėliau pagrindžiai perdirbtas ir į vokiečių kalbą išverstas »41. Versdinti vokiškai Maceina buvo paragintas prof. VI. Šilkarskio (1887-1960), kuris kilęs iš Biržų apskrities, 1924-1940 m. dėstė Kauno, o nuo 1946 metų ligi pat mirties Bonnos universitete. Šias žinias lietuviškoje laidoje Maceina papildo šitaip:

« Panagrinėti Dostojevskio [1821-1881] Didįjį Inkvizitorių buvo senas mano noras, kurį tačiau galėjau įvykdyti tiktai tremtyje. Žmogaus nužmoginimas, gimęs technikoje ir išaugintas totalistinėje valstybėje, padėjo suprasti inkvizitoriaus užsimojimus. Pastarųjų dešimtmečių gyvenimas juk ir buvo ne kas kita, kaip gyvoji inkvizitoriaus darbo scena. Šio darbo galo dar nematyti » 42.

Antros laidos įžanginiame žodyje dar priduria: « Pirmoji šios studijos laida [...] buvo išplatinta per keletą mėnesių. Tačiau reikėjo poros metų, kol buvo paruošta antroji. Joje esama kai kurių pakaitų. Visų pirma Didysis Inkvizitorius yra įglaustas į eilę autoriaus iš dalies parengtų, iš dalies rengiamų studijų, pavadintų bendru Cor inquietum vardu. Jų visų turinys yra tas pat: Dievo ir žmogaus santykiai gyvenamojoje tikrovėje. Jų visų šaltinis yra tas pat: didieji poezijos kūriniai [...] Autoriaus numatytas ciklas gali pasirodyti [...] tik dėka kun. Pr. M. Juro. Tai yra vienas iš didžiųjų lietuviškosios kultūros mylėtojų, kuris nenuilstamai ją remia [...] Šia proga autorius dėkoja ir [...] prof. Šilkarskiui, kuris dideliu entuziazmu sutiko pirmąją šios studijos laidą ir savo pastabomis atkreipė autoriaus dėmesį į Didžiojo Inkvizitoriaus legendos kilmę iš Solovjovo paskaitų apie dievažmogiškumą » 43.

Apie Maceinos mokslinį metodą St. Yla išsireiškia: « Maceina skverbiasi į pažinimo gelmes ne vien protu, bet ir intuicija » 44. Tai patvirtina ir J. Brazaitis: « Sunku būtų pasakyti, kuri jo pažinimo galia stipresnė — intelektas ar intuicija. Intuicijos gausumas ir stiprumas artina Maceiną į meninio, poetinio pažinimo kelią [...] Tas Maceinos pažinimo charakteris matyti iš jo žodinės išraiškos, kuri yra pusiau intelektualinė, pusiau poetinė » 45.

Suprantama tad, kad autorius savo knygos įžangoje teigia, jog « Savo esmėje filosofija ir poezija yra tas pats dalykas » 46. « Dostojevskio kūrinyje glūdi labai gili istorijos metafizika. Ją tad atskleisti, poetinius šio veikalo vaizdus ir simbolius išreikšti sąvokiškai ir konkrečią poetinę tikrovę pakelti į principų aukštį yra šios studijos uždavinys. Kiek šios studijos uždaviniai autoriui pasisekę, tesprendžia skaitytojas » 47.

Nenuostabu tad, kad šiuo veikalu anais vokiečiams siaubingais laikais buvo susidomėjusios net trys leidyklos. Iš jų 1952 m. Heidelbergo leidėjas F.H. Kerle tą knygą į rinką paleido vokiškai: Der Gross-Inquisitor. Geschichtsphilosophische Deutung der Legende Dostojewskijs (340 psl.). Jąja Maceina lietuvių moksliškam žodžiui praskynė kelią ir į vokiečių akademiškąjį pasaulį. Baigiamąjį skyrių, pavadintą Messianismus und Apokalyptik bei Dostojewskij und Solowjew, parašė Šilkarskis.

Norėdamas supažindinti dar platesnį ratą vokiečių intelektualų su savo veikalu, Maceina Jėzuitų leidžiamame žurnale paskelbė studiją Die Erzählung vom Antichrist ai s apokalyptische Geschichtsvision Solowjews 48.

———————

38 Antroji, papildytoji laida, Bielefeld 1950, 221 psl. 2000 egz., kaina 4 DM. Pirmoji laida buvo išleista 1946 metais Weilheime, 192 psl.

 39  T.N.T...., Dėl dr. A. Maceinos paskaitos, žr. Kunigų Vienybės Forum, 1937 m. 15,16,17 nr., sausio, vasario, kovo mėn., 10-15 psl.

40   Didysis Inkvizitorius, Jobo drama, Niekšybės paslaptis ir kiti. Paskutinė knyga buvo išleista vokiškai: Das Geheimnis der Bosheit, Freiburg im Breigau 1955, 227 psl.

41   A. Maceina, Der Grossinquisitor. Gescbichtsphilosophische Deutung der Legende Dostojewskijs, Heidelberg 1952, VII psl. Šio veikalo recenziją parašė H. Falk, S. J., žr. Stimmen der Zeit, 151 t. (1952-1953 m.) 394 psl.

42   A. Maceina, Didysis Inkvizitorius, Weilheim-Teck 1946, 5 psl., Autoriaus žodis.

43   A. Maceina, Didysis Inkvizitorius, Antroji, papildytoji laida, Bielefeld 1950, 5-7 psl.

44   St. Yla, Krikščioniškojo humanizmo filosofas, žr. Draugas, 1973.11.17 d.

45   J. Brazaitis, Antanas Maceina — 50 metų sukaktis, žr. Į Laisvę, 1958 m., 15(52) nr., 19 psl.

46   A. Maceina, Didysis Inkvizitorius, Antroji, papildytoji laida, Bielefeld 1950, 18 psl.

47   Ten pat, 22 psl.

48   Žr. Stimmen der Zeit, 153 t. (1953-1954 m.) 366-379 psl.

 

Antanas Maceina, Jobo drama. Žmogiškosios būties apmąstymas 49.

« Aš esu visko netekęs: krašto, šeimos, profesijos.
Tačiau man paliko Bažnyčia».

Maceinai beruošiant veikalą Jobo drama spaudai, 1948-1949 metais buvo kilę daug kalbų, diskusijų dėl nepasaulėžiūrinės politikos teorijos ir nepagrįstų kaltinimų « jauniesiems reformatoriams » bei «frontininkams », kurių vadovu buvo laikomas knygos autorius. Nepasitikėjimo šešėlis palietė ir jo veikalus. Kaltinimų atgarsiai pasiekė ir Jurą, kaip tai parodo šis Simo Sužiedėlio pranešimas (iš 1973 metų): « Su Jobo drama susisiejo beveik dramatiškas pokalbis Lawrence. Vieną dieną kun. J. Švagždys [1882-1965] man jį aplankius, prašneko apie frontininkus, kad dėl jų kilsta nesantaikos tarp ateivių katalikų. Man paklausius, iš kur tos žinios, sakė jas gavęs iš Juro. Nuvykome pas jį, kuris atrodė kažko įdilgęs. Atsinešė porą laiškų, gautų iš Romos. Jais buvo kliudomas Maceina, ‘Fronto ideologu’ pavadintas, ir pastebėta, kad dėl jo minčių Vatikano sluoksniuose keliama abejonių [...] Man pradėjus aiškinti, kad čia tikriausiai koks nors nesusipratimas, Juras nesileido įtikinamas, pastebėjęs, kad frontininkai dargi vyskupams šiaušęsi. Jis negalįs leisti veikalų tokių autorių, kurių mintys nesutaria su krikščioniškom tiesom. Aš atsakiau, jog esu įsitikinęs, kad Jobo dramoje negali būti kokio prieštaravimo mūsų tiesoms. Jeigu baiminamasi atsakomybės, čia gali padėti bėglių sielovados tvarkytojas kan. F. Kapočius [1895-1971] tebesąs Vokietijoje ir lengvai pasieksiąs Maceiną. Juras mano mintimi buvo labai patenkintas, toliau jo ryšiai su juo užsimezgė labai artimi ir nuoširdūs. Vėliau Juras dar porą kartų manęs teiravosi prieš leisdamas Maceinos studijas ».

Kad toks Juro teiravimasis nebuvo grynas smalsumas, matyti iš šios ištraukos, paimtos iš kun. St. Ylos rašinio Maceinos 65 metų sukakties proga: «Maceiną jaudino kalbos apie [tariamas] jo erezijas. Kartą jis kan. F. Kapočiui, tuometiniam delegatui [lietuvių sielovados tvarkytojui Vokietijoje], pastatė sąlygą: arba delegatas jį apgina, arba jis pasitraukia iš katalikiškosios veiklos » 50. Bet Kapočiui niekas nepatiekė kaltinimų. Tačiau kažkas tokius įteikė Vatikanui, kuris pavedė vysk. Bučiui susisiekti su « kaltinamuoju » ir dalyką ištirti. Tai matyti iš Bučio laiško, rašyto 1950 m. vasario 5 d. Maceinai: « ‘Aš tuo reikalu nesikreipsiu į Sacrum Officium [...] bet [Jūs] galite kreiptis į autoritetingą įstaigą [...] Pats kreipimasis būtų aiškus įrodymas, kad nėra erezijos raugo’ [...] Maceinai [...] šis pasiūlymas atrodė priimtinas [...] buvo paruošęs rašto juodraštį, bet sužinojo, kad vysk. Būčys susirgęs [mirė 1951.X.25], ir laiškas liko neišsiųstas »51 . Paskui Kongregacija skundą ištirti pavedė kun. dr. Pr. Braziui MIC (1915-1967). Šis, Vokietijoje ištyręs visą reikalą, priėjo išvadą, jog Maceinos tezėse apie nepasaulėžiūrinę politiką nėra jokios erezijos.

Jau gerokai anksčiau, pačios polemikos pradžioje Maceina savo ištikimam draugui ir geradariui paaiškino ilgu laišku (1949.1.18) ir tvirtai pasisakė už visišką ištikimybę Bažnyčiai: « Brangusis Kunige Pirmininke, savo garbe ir savo sąžine prieš mane kybančio kryžiaus akivaizdoje užtikrinu Jums, kad niekados nuo Bažnyčios nenusigrįšiu ir kad niekados mano gyvenime tokia nė mintis nebuvo atėjusi. Jeigu man pasitaikytų padaryti savo raštuose ar savo veikime kokią nors klaidą, kurią man nurodytų kompetetingi Bažnyčios atstovai, aš tuč tuojau pažadu ją atšaukti ir nuo jos atsisakyti ». Tą patį jis patvirtino iš to paties Schwabisch-Gmünd keletą mėnesių vėliau (1949.VII.1): «Aš esu visko netekęs: krašto, šeimos, profesijos. Tačiau man paliko Bažnyčia ». Šie žodžiai išsklaidė Juro abejones. Pasitikėdamas juo, Juras ėmė remti Maceiną ir leisti jo raštus.

Kad nepasaulėžiūrinės politikos polemika metė šešėlį ir ant Maceinos veikalo Jobo drama ir jaudino mūsų « amerikiečius », matyti iš sekančio laiško, Maceinos 1951. VIII. 27 d. iš Freiburgo siųsto savo geradariui Lawrence: « Mane pasiekė žinia, kad J.E. vysk. V. Brizgys [g. 1903] yra kažkuo nepatenkintas mano Jobo dramoje ir kad šiuo reikalu esąs Jums rašęs. Man pačiam jis nėra nieko nei sakęs, nei rašęs, todėl nežinau nei kuo jis nėra patenkintas, nei kokia prasme. Jei tai būtų koks suklydimas filosofijos ar teologijos klausimuose, labai norėčiau tai žinoti. Jobo drama aprobatai gauti buvo duota skaityti dogmatikos profesoriui dr. A. Levanui ir pataisyta pagal jo pageidavimus. Žinoma, nei jis nei aš nesame neklaidingi, taip kad galėjo dar kas nors neaiškaus ar dviprasmio pasilikti, kas kitų iš šalies lengviau gali būti pastebėta. J.E. Brizgio nepasitenkinimą norėčiau tad patirti, kad būtų galima bent ateityje pataisyti ».

Čia minimas Aleksandras Levanas, 1905 m. gimęs Aukštaitijoje, kurį laiką mokytojavo Utenos ir Kražių gimnazijose, o paskui įstojo į Kauno kunigų seminariją ir 1935 m. buvo įšventintas kunigu. Studijavęs dar trejus metus Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakultete, įsigijo daktaro laipsnį ir teisę dėstyti universitete. Ateitininkų tarpe veikdamas, Levanas iškalbingai propaguodavo abstinenciją, kuriai jis buvo skyręs ir savo disertaciją: Kristaus abstinencijos klausimas Šv. Rašto šviesoje. 1944 m. nuo Sovietų okupacijos pasitraukęs į Vakarų Vokietiją, tapo pasauliečiu, vedė ir Baden-Badene ekonomiškai įsistiprino. Mirė 1978 m.

———————

49  Schweinfurth 1950, 240 psl., 2000 egz., kaina 5 DM.

 50  St. Yla, Krikščioniškojo humanizmo filosofas, žr. Draugas (Mokslas, Menas, Literatūra), 1973.11.17 d., 41 (7) nr.

51   Ten pat.

 

Faustas Kirša, Šventieji Akmenys 52.

Faustas Kirša (1891-1964) yra Aukštaitijos sūnus. Jis mokėsi Antalieptėje, Vilniuje, Maskvoje ir Orle, kur įsigijo brandos atestatą. Po to 1915 m. Vilniuje dar baigė pedagoginius kursus. Nepriklausomybę atgavus, Kirša tuoj įsijungė į mūsų kultūrinį gyvenimą. Vilniuje jis išspausdino vieną rašinį apie Vydūną, o Kaune kuriamasis satyros teatras jo pasiūlymu buvo pakrikštytas Vilkolakio vardu. Nuo 1922 iki 1925 m. jis Berlyne studijavo filosofiją bei estetiką pas Berdiajevą (1874-1948) ir Sezemaną (1884-1963), kuris vėliau iki 1940 metų dėstė Kauno universitete. Sugrįžęs Lietuvon Kirša savo subrendusia plunksna talkino mūsų spaudai bei teatrui, kurį laiką Šiauliuose ėjo teatro direktoriaus pareigas. 1944 m. ir jis turėjo palikti tėvynę ir skursti Lübecko lageryje. Trejus metus ten išvargusį, Juras pakvietė į savo « Atėnus ». Tinkamų sąlygų ten neradęs, Kirša turėjo persikelti į Bostoną, kur 1964 m. mirė 53.

Jaunomis dienomis Kirša ištikimai sekė Maironio pėdomis; nes jis buvo ramstis, kuris davė jėgų didžiuotis lietuvių dvasia. Bet tik jausmingoje jaunystėje, kada jis dar daugiau buvo Faustas, negu Kirša, jo širdis plakė tokiai patetiškai lyrikai. Brandesniomis gi dienomis jis prasimušė į kosmines platybes, kas St. Santvarui (g. 1902) leido apie bičiulį sakyti: « Dievas ir žmogus, žemė ir aukštybės, būties trapumas ir amžinybė, yra tie plotai, kur skraido jo mintys »54. Nesunku suvokti, kad nūnai Kiršos poezijoje protas užvaldė širdį, mintis nustelbė jausmus, sąvokos pakeitė vaizdus, nes įsiliejant į visatą, įsigali meditacija ir intelektinis plasnojimas, kuo Kirša tarsi tapo « eiliuotu Šalkauskiu ».

Bet nors poetas ir visa savo esme skverbtus! į tas neaprėpiamas aukštybes, jis akinančioje tiesos šviesoje jos pačios neįžiūri. Tokiu būdu poetui tokiais akimirksniais trūksta filosofiškumo, o filosofui — poetiškumo. Nesunku tad suprasti, kad Kirša tokia savo eteriška poezija ne tik nesuvirpino liaudies stygų, bet ir nesudomino nė didžiosios mūsų šviesuolių dalies. Tą savo likimą jis skaudžiai atjautė ir neiškentė neišplakęs tokį nepaisymą čaižia ironija.

Bet kodėl Juras vis dėlto išspausdino tokius kūrinėlius, kurių jis, nežiūrint jų dvasingumo, niekad necituotų savo pamoksluose? Priežastis įtikimiausiai glūdi abiejų nusiteikime palikti užpakalyje savęs grubų medžiagiškumą ir veržtis prie tų šaltinų, iš kurių trykšta visa, kas yra gera, teisinga ir gražu. Šita išvidinė giminystė, siekianti to pat tikslo, tik skirtingais keliais, poetą inspiravo Dievo tarną pagerbti šia Dedikacija:

Tautos širdis, lyg slėpinys, tarp mūsų žėri —
Ir Kristaus vėliava ant bokštų iškelta.
Keliaudami mes sveriam blogį, sveriam gėrį,
Bet rūstų kelią šviečia Kristus ir Tauta.

Ir suplaktoj minioj, ir vienišo kelionėj
Tu mintį išneši savo raidos taku.
Palaiminti, atlaikę klastą ir dvejonę,
Kada tiesos žiedais susižavėti klaiku.

Tėvynę ir vienybę taršo žiaurūs vėjai.
Mus kerštas nuplaka, bet meilės lydiniai
Stebuklais keldina ir darbus ir idėjas.
Tad būki lydiniu, kad žengtume kilniai! 55.

———————

 52 Didaktiniai eilėraščiai. Brooklynas 1951, 116 psl., 1000 egz.

53   Juozas Brazaitis, Faustas Kirša, žr. Aidai, 1975 m. 1 nr., sausio mėn., 12-17 psl. perspausdinta iš Židinio, 1940 m. 5-6 nr. 600-608 psl.; Dr. A. Šešplaukis, Dievas ir dainius, žr. Laivas, 1973 m. 6 nr., birželio mėn. 11-13 psl.

54   Kirša Faustas, žr. Lietuvių Enciklopedija, 11 t. (Bostonas 1957) 522 psl.

  55 Dedikacija. Prel. Pranciškui M. Jurui, žr. F. Kirša, Palikimas. Spaudai paruošė S. Santvaras, Bostonas 1972, 113 psl.

Jonas Aistis, Sesuo buitis 56.

Jonas Aistis (tokia jo pavardė nuo 1952 m.), iš namų Jonas Aleksandravičius (1904-1973), užaugo Rumšiškėse, brandos atestatą gavo 1927 m. Kaune. Ten pat jis studijavo ir mūsų universitete taip sėkmingai, kad gavo stipendiją, leidžiančią jam nuo 1936 m. pradžios pagilinti savo studijas Grenoblyje, kur jis 1944 m. už romanistinę disertaciją gavo daktaro laipsnį su pažymėjimu tres honorable. Dirbęs Nicoje ir vėliau Paryžiuje Bibliotheque Nationale, kur jis domėjosi daugiausia Viduramžių literatūra, Aistis 1946 m. persikėlė Amerikon, kur jis iki 1952 m. Marianapolyje, Marijonų kolegijoje, dėstė lietuvių, prancūzų ir ispanų kalbas.

Į Naująjį Pasaulį Aistis, vienas iš mūsų trijų žymiausių « prancūzų », — šalia Milašiaus ir Vaičiulaičio, — neatvyko tuščiomis rankomis, nes jau buvo išleidęs aštuonias poezijos knygas ir vieną tomą, apimantį jo literatūrines studijas. Už eilėraščių rinkinį Užgesę Chimeros akys jis 1937 m. dar tėvynėje buvo gavęs valstybinę premiją. « Į literatūrą Jonas Aistis atėjo dominuojant pomaironinei kartai (Putinas, Sruoga, Kirša...), blėstant modernistų (keturvėjininkų) poreiškiams ir tebešūkaujant socialistinio realizmo (trečiafrontininkų) grupei, kai visuomenė buvo desorientuota ir literatūrai buvo atėjęs laikas tarti naują autentišką žodį. Jonas Aistis buvo vienas savo kartos pirmųjų, prabilęs jautriai lyriniu, rūpestingai išieškotu, giliai išgyventu, intymiai išreikštu, estetiškai išpuoselėtu, stilingai pasakytu žodžiu. Tai buvo kažkas nauja, negirdėta — neregėta »57. Tokia poezija yra tiek eteriška, kad ji tesugeba paliesti jautrias sielas. Ar tik ne ši tragiška šio poeto dalia plunksnos mecenatą bus paskatinusi ir jam padėti?

Kaip tatai praktiškai įvyko Aistis pats aprašė sukaktuviniame straipsnyje, skirtame Jurui 1961 m.: « Aš niekad nepamiršiu pirmojo su prelatu susitikimo, o tai įvyko tokiame tamsiame [...] Marianapolio cottage. Buvau tik atvykęs į šį kraštą. Ir aplankė [apie 1946 metus] tą pastogę svečias [...] Aš pamačiau, kad jam poezija yra artima ir sava, ir brangi. Ir štai atsisveikindamas pajutau sulankstytą popierį delne [...] Pasijutau kažkaip nuskriaustas ir pažemintas žmogus [...] ir buvo noras įdėti žalią popierėlį į voką, gražiai padėkoti ir grąžint. Bet užėjo tada [...] brolis Jonas Banys, kolegijos vargonininkas [...] Jis pradėjo aiškinti: [...] Mat kun. Juras mėgsta rašytojus [...] jei duoda pinigą, tai reiškia pagarbą [...] Man buvo aišku, ką brolis Banys žodžiais, ir ypač pauzėmis norėjo pasakyti, ir aš prisiminiau, kaip kadaise, kai grįždavau gimnazijon iš namų, ir kai tėvas atskaitydavo man, ko man reikėdavo, o paskui žiūrėk, kad mama nematytų įsprausdavo į delną, ir tą pat padarydavo motina, slėpdama nuo tėvo, ir, nuvežęs į Pravieniškes brolis, pasidalindavo savo sutaupomis [...] Tikėkite, kad tai buvo daugiau negu tie smulkūs pinigėliai [...] O kunigas Juras kiekvieną kartą atiduodavo savo duoklę. Paskui — taip tęsia apdovanotasis — kvietė vasaroti ant Atlanto kranto [...] paskui leido mano parašytas ar suredaguotas knygas [...] Tuo aš noriu pasakyti, kad prelatas Juras žino, jog tautinė kultūra yra kapitalas [...] be kurio tauta negali gyventi » 58.

Lai gerbiamas Skaitytojas šioje vietoje leidžia įterpti digresiją, nušviečiančią Krupavičių. Jis, taip pat iš Juro gavęs pinigą, (1959.III.12) geradariui «padėkojo» šiais žodžiais: «Mecenate [...] Siunčiau Tau savo rašinėlį [...] Gavau dešimtlitį, bet nežinau už ką. Knygelė buvo dovana. Jomis aš nekupčiavoju. Dovanotas dešimtlitis? Žinau, kad Amerikoje tokias dovanas įprasta davinėti. Gal amerikiečiui [jos] nedaro įspūdžio. Bet man europiečiui ir dar nemamonininkui [jos] labai nemalonus dalykas. Esu šunelis benamis, ubagas, be savo tėvynės ir pastogės, bedarbis, šiurkščioje ir šaltoje amerikoniškoje tikrovėje. Negalvojant apie tai, jas turi just. O tokios dolerinės dovanos, nors ir rodo dovanotojų gerą širdį, visą gyvenamą realybę šviežiai stato prieš akis. Tad, Brolau, nebesiųsk daugiau [...] Kitiems nieko nesakau. Pasakau Tau, nes mudu artimiau esame susigyvenę ».

Juras to prašymo nepaisė, o ir toliau jį bei kitus apdovanodavo tokiomis « žalmargėmis ». Mat, jis dar Šiauliuose prekiaudamas suprato pinigų reikšmę, o Amerikoje, kur daugelis tiki į jo visagalybę, ir Juras neužmerkė akių prieš tą faktą. Tiesa, jis duodavo iš gailestingos širdies, bet ši kartu ir gerai žinojo, kad pinigo pagalba iš daugelio daug ko gali laimėti ir sau.

Grįždami prie Aisčio turime pabrėžti, jog jis puikiai suprato Juro norą remti kūrybiškas tautos jėgas. Dėl to Aistis jau minėtame sukaktuviniame rašinyje dar šitaip kreipėsi į mūsų visuomenę: « Pasižiūrėkite į Prelatą Pranciškų Jurą. Darykite tai pavieniui ir būriais. Tikėkite, kad muzikantas nėra veltėdis ir tinginys » 59. Tatai esą svarbu įsidėmėti, nes paprastai — taip mūsų poetas ne be kartėlio apgailestauja — « su širdgėla reikia prisipažinti, kad lietuviuose kultūros pasiilgimas nėra nei visuotinas, nei juoba dažnas, o greičiau retas reiškinys [...] Nedaug suklysime pasakę, kad tokių lietuvių, kurie dėl meno ar kultūros aukotųsi ar atsisakytų patogumų, yra daug mažiau negu pačių menininkų [...] Dažniausiai vadovaujamasi sodiečio galvosena, kad muzikantas yra būtinai dykaduonis ir tinginys.

Taip dalykams esant, tikras kūrybos rėmėjas-mecenatas juoba yra brangintinas ir gerbtinas »60.

Šitaip iškeldamas Juro mecenatiškumą, Aistis kartu negalėjo paslėpti savo nusivylimo, kad Naujajame Pasaulyje yra tiek maža tokių Jurų, nes nusiskundė: « Tegul man bus čia leista pasakyti karčios tiesos čionykštėms katalikiškoms organizacijoms ir atskiriems veikėjams, kad labai mažai tesirūpinama konkrečia pagalba savo žmonėms, atsidūrusiems sunkioje padėtyje. Imsiu konkretų pavyzdį, visiems žinomą ir oficialų katalikų rašytoją Brazdžionį, gyvenantį [...] labai sunkiose sąlygose Vokietijoje. Kiek tokių ten yra ir kam jie rūpi? Ir vėl buvo vienas kun. Juras, kuris juo susirūpino ir stengėsi padėti, parašė afidavitą [...] ir stambią sumą be jokių sąlygų pažadėjo daliai jo kelionės išlaidų pamokėti » 61.

1952.11.28 Aisčiui buvo laiminga diena, nes taip jis rašė Jurui savo laiške (11.29): « [Putnamo] Seselės man atsiuntė [...] Seserį buitį [...] Nors knyga didelės rinkos neturės, bet aš tuo labiau esu Jums dėkingas, kad galėjau taip palankiomis sąlygomis atžymėti ilgą dvidešimt penkerių metų kelio tarpą, o tas kelias buvo klotas daugiau erškėčiais negu rožėmis [...] Tikėkite, kad aš savo gyvenime nesutikau Jums lygaus rašto ir poetų prieteliaus ir globėjo ».

———————

56    Poezija. Putnam 1951, 47 psl., 1000 egzempliorių, kaina 1 doleris.

57    Jonas Aistis, žr. Lietuvių Dienos, 1973 m. birželio mėn., 13 psl.

58    J. Aistis, Prelatas Pranciškus M. Juras. Jo amžiaus septyniasdešimt metų sukakčiai paminėti, žr. Aidai, 1961 m. 3 nr., 205-206 psl.

59    Ten pat, 206 psl.

60    Ten pat, 202 psl.

61    J. Aistis, Lietuviškos kultūros žadintojas, žr. Darbininkas, 1947.V.16 d.

 

Halina Mačiulytė-Daugirdienė, Taupioji virėja 62.

« Nors tebuvau pasiryžęs leisti teologinius-filosofinius veikalus, bet neišlaikiau savo pasiryžimo ir ‘nukrypau’ į poeziją, dainas, muziką... net į kulinariją. Bet kad reikėjo » 63.

Šios knygos išleidimą Juras finansavo Lietuvių Darbininkų Sąjungos prašomas. Knygos buvo greit išparduotos. Mecenatas nuostolių neturėjo.

———————

62    Brockton, Mass., 1951, 157 psl.

63    Prelato Juro lobiai, žr. Lietuvių Dienos, 1962 m. 1 nr., 6 psl.

Maironis, Pavasario balsai 64.

Kam nežinomas šią knygą redagavęs Brazdžionis?! Dėl to galime pasitenkinti keliomis biografijos datomis. Gimęs 1907 m. Biržų apskrityje, vienerių metų amžiaus tėvų buvo nuvežtas Amerikon, kur praleido vaikystę. Šeimai 1914 m. sugrįžus Lietuvon, Bernardas Biržuose baigė gimnaziją. Toliau jis nuo 1929 iki 1934 metų studijavo Vytauto Didžiojo universitete, daugiausia pas Mykolaitį-Putiną lituanistiką. Kartu jis kūrybiškai pasireiškė su savo vienminčiais, susibūrusiais į Ateitininkų draugovę Šatriją. Dėstęs įvairiose mokyklose, Brazdžionis 1940 m. Kaune tapo Maironio Muziejaus vedėju. Bet po ketverių metų ir jis buvo priverstas apleisti tėvynę. Pradžioje jis pastogę rado Bavarų Ravensburge. 1946 metais (be tikslesnės datos) Brazdžionis rašė Jurui: « Prieš kiek laiko gavęs iš Amerikos redaktoriaus, mano gero bičiulio Vaičiulaičio laišką su žinia, kad atsirado tautietis, kuris nori man pagelbėti ir parsikviesti už Atlanto, buvau tiek nudžiugintas ir nustebintas, kad neradau žodžių nė kaip padėkoti [...] Vaičiulaitis rašė: Tu to kunigo, be abejo, nė negirdėjai; bet jis šviesus kultūros darbininkas. Taip, tariau, geriausia padėka kultūros žmogui bus ne kas kita, tik kultūros darbas [...] Mūsų [išeivių] ir visų tikrų Amerikos lietuvių kovos tikslas — laisva Lietuva. Čia [Vokietijoje] mes galime kovoti tik pasyviai. Amerikoje ta kova galima aktyviai [...] Esu pasiryžęs ne tik Jums nebūti našta, bet ir už realias išlaidas realiai atsilyginti. Nemanau, kad ši kelionė [Amerikon] būtų išsisukimas iš naštos, kurią turi nešti tūkstančiai tautiečių. Esu įsitikinęs, kad tai naujas ir sunkus uždavinys mano pašaukimo darbe, bet gal naudingesnis negu kad miškų kirtimas ar ūkio darbai vokiečiams ».

1946.VL10 d. Brazdžionis iš Vakarų Vokietijos vėl rašė Jurui: « Jūs negalite įsivaizduoti kokią didelę moralinę paramą man suteikėte Jūsų parūpintu afidevitu [...] Nežinau nė kuo galėsiąs atsilyginti. Tuščiais žodžiais dėkoti nemoku. Teduoda Dievas atsidėkoti darbu Amerikoje lietuvių katalikų naudai ir malda Aukščiausiojo garbei ».

Brazdžionis ištesėjo, nes 1949 m. Juro ir kitų geradarių dėka atsikraustęs į « Tūkstančių galimybių kraštą », jis Lawrence’o klebono sumanytuose « Atėnuose » ne tik ėmė redaguoti Eglutę, bet ir sutiko išleisti Maironio (1862-1932) eilėraščių rinkinį Pavasario balsai. Tuo garsiu leidiniu Maironis 1895 m., viešėdamas svetimoje žemėje, — profesoriaudamas Petrapilio dvasinėje akademijoje, — pirmą kartą ištisu veikalu buvo žadinęs lietuvių tautinius jausmus. Kaip tik tokios ugnies ir tautinio giedrumo nūnai reikėjo ir į kitą šalį nublokštiems išeiviams. Užtrauksime ir pas Dėdę Samą naują giesmę!

Savo kruopščiai atliktą darbą Brazdžionis baigė šiais dvasią keliančiais žodžiais: « Maironio kūrybos ugnis, be abejo, neišblėso ir neišblės; bet ji uždegė, uždega ir uždegs širdis tik kovai dėl nepriklausomos, laisvos, garbingos Lietuvos. Nors komunistų cenzoriai iš dainos Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka ir išmetė posmą, virtusį tautine giesme Apsaugok Aukščiausias, tą mylimą šalį, bet nei jie, nei kas kitas nepajėgs jos, tos maldos, išplėšti iš širdžių nei pavergtoje tėvynėje, nei rytų ar vakarų tremtyje » 65.

Pats išleidimo darbas buvo atliktas Romoje, kur juo rūpinosi vysk. V. Padolskis (1904-1960) kartu su prel. Tulaba (g. 1912). Pradžioje spaustuvėje sutikta daug kliūčių, nes trūko lietuviškų raidžių, kurias teko išsirašyti iš Londono. Darbą sulėtino ir korektūros siuntimas Brazdžioniui, kuris kaip linotipistas geresnes sąlygas buvo gavęs Los Angelėse. Šis išsikėlimas prie Pacifiko Jurui buvo tikras smūgis, kuris buvo skaudesnis dar tuo, kad ir visi kiti jo pakviesti kultūrininkai išplasnojo. Tuo išblėso klebono viltis savo kuklią parapiją paversti « Mūzų židiniu ». Bet kitaip būti ir negalėjo, nes tam tauriam ryžtui Lawrence jokių davinių nebuvo.

Išleidus Maironio poeziją, Padolskis mecenatui siūlė naujus planus: « Iš eilės turėtume išleisti antrąją Maironio kūrybos dalį: poemas, — sugestijanavo jis (1952.IX.10) Lawrence’o klebonui. — Jas turėtų vėl paruošti p. Brazdžionis. Ar Jūs tuo reikalu su juo kalbėsite? Mums tai būtų didelė paslauga ». Bet su Brazdžionio išvykimu iš Naujosios Anglijos išėjo ir Maironis iš Juro leidyklinio akiračio, kur nūnai poeto vietą užėmė muzikas.

———————

64    Lyrika. 17-oji laida, redagavo Bern. Brazdžionis, Roma 1952, 308 psl.; 279-295 psl. redaktoriaus B. Brazdžionio Redaktoriaus žodis.

65    Bernardas Brazdžionis, Redaktoriaus žodis. Tekstas, taisymai ir atitaisymai, žr. Maironis, Pavasario Balsai, Roma 1952, 295 psl.

Kazimieras Viktoras Banaitis, Liaudies Dainos mišriam chorui 66.

Šis 15 dainų išleidimas yra, tarsi, įžanga į žymiai didesnį leidinį, kurį Banaitis irgi Juro pagalba išspausdino sekančiais metais.

———————

66    Brooklynas 1951, 19 psl.

Kazimieras Viktoras Banaitis, 100 Liaudies Dainų 67.

Įžanginėse Pastabose Banaitis lietuviškai ir angliškai pasisako apie liaudies dainas bendrai ir apie lietuvių dainas dar atskirai. Antroje dalyje jis nurodo tuos kelius, kuriais ši liaudies kūryba pasiekė Vakarų pasaulį.

———————

67    Brooklynas 1951, didelio formato VIII nenumeruoti ir 136 psl. Su dedikacija: « Šias Lietuvos lygumų dainas skiriu didžiai nusipelnusiam lietuviškos kultūros rėmėjui Prel. Pr. M. Jurui jo 60 metų amžiaus sukaktį minint». Nors išleidimo metai nurodyti 1951, tačiau iš tikro tebuvo atspausdinta 1952 m. kovo mėn. (III.27 d. Banaičio laiškas).

Apie atsiradimą šito didžiulio leidinio Juras (1975.IV.24) šitaip pasisakė: « Kai gyvenau kaime vasaros metu jaunimas net laukuose mėgdavo dainuoti. O tos dainos taip melodingos! Gyvenant Šiauliuose Varpo Draugija ruošdavo koncertus. Dviejuose, kurių paruošimui buvo pakviestas Stasys Šimkus [1887-1943], dainavau pirmuoju tenoru. Tada aš pamėgau jo sukomponuotas dainas. Taipgi mėgau Č. Sasnausko [1887-1916] ir kun. T. Brazio [1870-1930] dainas. Bet Banaičio dainos man buvo svetimos. Kompozitorius ir vargoninkas Ks. Strumskis [1884-1954] mane supažindino su Banaičiu ir su keletu jo dainų parapijos chorui. Patiko. Sutikau finansuoti išleidimą jo keletą dainų. Galiausiai — visą šimtą ».

Kazimieras Viktoras Banaitis (1896-1963), sūnus žinomo spaustuvininko ir prekybininko Saliamono Banaičio (1866-1933), Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, buvo zanavykas, nes Banaičių giminė savo šaknis turėjo Sintautų valsčiuje prie Vokietijos sienos. Per ją savo laiku slaptai pereidavo ne tik anapus (Tilžėje) spausdinti lietuviškieji leidiniai, bet nuo ten atėjo ir tas ryžtingumas, tas pasitikėjimas savimi ir ta pranašumo dvasia, kuri taip savotiškai nuspalvino ne vieną mūsų suvalkiečių. Nenuostabu, kad Lietuvos Himnas užgimė pasienio miestelyje — Naumiestyje.

Būdamas palinkęs į muziką, Kazys dar prieš I pasaulinį karą Kaune lankė Muzikos mokyklą; bet tik karui pasibaigus galėjo visiškai pasišvęsti muzikai, kurią studijavo Leipcige, viename žymiausių muzikologijos centrų Vokietijoje. Sugrįžęs į tėvynę, jis stipriu savo talentu įvairiuose postuose nepaprastai sugyvino mūsų kultūrinį gyvenimą.

Įsiveržę rusai ir jam atėmė visas galimybes dirbti, kas jį 1944 m. privertė apleisti tėvų šalį. Ketverius metus Vakarų Vokietijoje jam išvargus stovyklose, pavyko pasiekti Ameriką, kur jis, Brooklyne ubagiškai prisiglaudęs, užmezgė santykius su Juru, iš kurio jis savo didžiam užmojui tikėjosi paramos. Iš to susirašinėjimo yra užsilikę eilė laiškų, kurie mums atskleidžia kokiose bėdose anomis klaikiomis dienomis atsidūrė daugelis mūsų laisvųjų menininkų, o ypač šis jautranervis, choleriškai besiblaškąs kompozitorius.

Čia paduodame ištisą eilę Banaičio laiškų Jurui, iš kurių matyti kompozitoriaus darbo sąlygos ir rinkinio išleidimo eiga: « Jūsų palankus nusistatymas kas link mano harmonizuotų lietuvių liaudies dainų, — rašė jis Jurui (1950.III.28), — yra tikrai atžymėtinas kaip svarbus ir reikšmingas įvykis mūsų kultūros gyvenime. Ypač dabartiniais tragiškais mūsų tautai laikais [...] visų susipratusių tautiečių didžiausias rūpestis turėtų būti: 1) Išsaugoti bent tai, kas dar nėra sunaikinta bei žuvę; 2) leisti [...] vertingus mūsų kūrėjų darbus (tiek mokslo, tiek meno srityje!); 3) skatinti naujų vertybių atradimą bei sukūrimą, sudarant pakenčiamas sąlygas pasireiškusiems mūsų kūrėjams [...]

Po mūsų pasikalbėjimo telefonu aš dažnai pagalvoju, kiek būtų galima išgelbėti nuo žuvimo mūsų kultūros turtų ir kiek vertingų lietuviškos kūrybos dalykų galima būtų išleisti, išpopuliarinti platesniame pasaulyje, jei čia Amerikoje ir kitur išeivijoje atsirastų bent dešimts tokių lietuvių kultūros rėmėjų — idealistų, kaip Juras! Bet, deja, šiuo tarpu šis reikalas atrodo gana liūdnai. Kiek išsikalbėjau su mūsų turtingais biznieriais, tai jiems pirmoje eilėje rūpi uždirbti, pasipelnyti, o pats kultūrinių vertybių klausimas jiems yra svetimas ir nesuprantamas [...] Tai reiškia, kad Stalinas su Hitleriu likvidavo mus politiniu atžvilgiu, o kultūriškai [...] mes patys save netruksime sulikviduoti.

Dabar dėl dainų leidimo [...] Jei kiekvienas choras nupirktų bent po 10 egzempliorių [...] tai leidimas medžiagiškai apsimokėtų, o autorius galėtų gauti normaliai priklausantį honorarą [...] ir sudaryti materialinį pagrindą tolimesniems kūrybos darbams, nes smulkūs kasdieniai darbeliai, lakstant dėl kiekvieno dolerio ištisus kilometrus, suėda laiką ir energiją, o kūrybinę vaizduotę nuolat išblaško [...] Gyvenant mažame kambarėlyje (niekuomet neapšildomame!) pas svetimus žmones tų sąlygų niekuomet nebus! ».

« Apgailestauju, kad į Jūsų malonų laišką (1950.V.12 d.) negalėjau skubiai atsakyti. Mat tuo laiku buvau stiprokai susirgęs [...] Širdingai dėkoju už tokį tikrai retą ir gražų rūpestingumą kas link mano harmonizuotų liaudies dainų išleidimo! Ypač kai Jūs [...] sudarėte stiprią apčiuopiamą medžiaginę paramą prisiųsdamas man dviejų šimtų dolerių čekį [...] Dėl honoraro tai man sunku apsispręsti. Komerciniais reikalais niekuomet gyvenime nesidomėjau [...] Su vargonininkų luomu neturiu kiek platesnių pažinčių, nes aš pats niekuomet nesu buvęs vargonininku ir prie muzikos meno ėjau visiškai kitais keliais, negu dauguma lietuvių kompozitorių bei muzikos darbuotojų. Aš greta rusų valstybinės gimnazijos Kaune lankiau ir vietos muzikos mokyklą (fortepijono klasę). Aštuntąją gimnazijos klasę teko baigti jau Rusijos gilumoje (1915 m. pavasarį) [...] 1922 metais įstojau į filosofijos fakultetą Leipcigo universitete, o paskui išlaikiau egzaminus ir į Leipcigo Konservatorijos kompozicijos ir teorijos skyrių [...] [Kauno Konservatorijai] teko eilę metų vadovauti (1937-1944) [...] Veltui išdalinti gaidas nėra prasmės, nes niekas neįvertins, o leidėjams susidarytų nuostolis, gi kompozitorius tai jau liktų visiškai nuskriaustas. Reikia atminti, kad originali, stilinga bei estetiškai vertinga mūsų liaudies dainų harmonizacija yra labai daug išsimokslinimo, kūrybinės fantazijos bei kruopštaus įsigilinimo reikalaująs darbas [...] Dėkoju už prisiųstas a.a. komp. St. Šimkaus [1887-1943] gaidas. Kun. Juras šiuo leidiniu gražiai ir kilniai pasitarnavote lietuvių kultūrai ir pagerbėte žymų Lietuvos menininką! » (1950.VI.12).

« Gaidų spausdinimas dabar stovi šitaip: dr. [Stepono] Biežio [žinomo lietuvio gydytojo, 1889-1973] leidžiamas III-as sąsiuvinis jau atspausdintas [...] Jis atsisakė nuo bet kokių pajamų iš to leidinio pardavimo, nes jis tas dainas išleido norėdamas pagerbti savo žuvusį Vokietijoje sūnų lakūną (II-jo pasaulinio karo metu). Kartu, žinoma, norėjo prisidėti ir prie didelio ir brangaus mūsų tautinės kultūros turto — nuostabiųjų liaudies dainų išsaugojimo [...] Amerikoje lietuviai leidėjai [...] sumoka autoriams tik už parduotus egzempliorius [...] tai nėra teisinga. Kompozitorius įdeda daug darbo, sveikatos, laiko, talento, žinių bei kūrybinės kančios ir rūpesčio, o atlyginimo arba visiškai negauna arba tik menkus trupinėlius! [...] Niekas nepaklausia, iš ko jis gyvena, iš ko jis susirgęs gydosi [...] ir t.t. Šie visi reikalai man dabar gana aktualūs. Mat [...] mano sveikata gerokai sumenkėjo. Iš Europos išleido mane kaip visiškai sveiką žmogų [...] o dabar jau [...] pradeda sutrikti kraujo indai bei kraujo apytaka. Neįprastas kraštas ir drėgnas klimatas, matyt, atsiliepė neigiamai į širdies veikimą ir vasaros metu patindavo kojos [...] Taip aš jau du mėnesiai beveik ir šlubuoju [...] Gerai dar, kad turiu šiek tiek muzikos pamokų, tai galiu bent nuo bado apsiginti [...] Choras, kurį mokinau praeitą sezoną, truputį atlygindavo (5 doleriai į savaitę!...) tik kol ėjo pasiruošimas koncertui [...] Nežinia, kada grįš mano darbingumas [...] Tai yra greičiausia arteriosklerozės reiškiniai, ir jie jau duoda pirmus skambučius į aną pasaulį... Kažin ar greit po manęs atsiras kitas lietuvis kompozitorius, kuris su tokia meile, atsidėjimu ir įsigilinimu imsis harmonizuoti tokį didelį skaičių mūsų nuostabiųjų liaudies dainų? Mano troškimas, kad greičiau galėtų pasirodyti bent tas 100 dainų, kurias maloniai pažadėjote Jūs išleisti » {1950.XI.20).

« Tikiuos, kad būsite gavę IV-jo liaudies dainų sąsiuvinio 100 egzempliorių [...] Ponas Žilevičius [g. 1891] sako, kad lietuvių chorvedžiai bei vargonininkai iš viso gaidų neperka, o tykoja kur pripuolamai nusirašyti [...] Jei norime, kad mūsų tauta išsilaikytų tam tikroje kultūrinėje aukštumoje, tai ir kūrėjų ir visuomenės veikėjų šventa pareiga yra didinti lietuvių kultūros lobyną visais prieinamais būdais! Juk ne biznio, ne uždarbio sumetimais mūsų senieji rašytojai bei tautos prisikėlimo didieji veikėjai dirbo, triūsė ir kūrė [...] Taigi, ir aš džiaugiuosi, kad galiu prisidėti savo kūrybiniu darbu prie mūsų tautos dvasinių turtų išsaugojimo bei jų perteikimo ateinančioms kartoms [...] Aš manau, kad mūsų bendradarbiavimas [...] lietuvių ateities kultūros istorikų bus vertinamas labai teigiamai [...]

Sveikata mano vis dar nėra pagerėjusi ir labai intensyviai negaliu dirbti. Gi rimčiau pasigydyti neturiu iš ko, nes iš trupučio pamokų tik šiaip taip prasimaitinu ir už mažutį kambarėlį (be jokio apšildymo!) atsilyginu. Blogiausia, kad kraujo spaudimas gana aukštas [...] Na, bent [...] emigrantams menininkams visuomet sunkiai ėjosi. Užtenka prisiminti Lenkijos emigrantų (po 1830 metų sukilimo) vargus Vakarų Europoje (Slovackis, Ad. Mickevičius, Šopenas ir kiti) [...] Dabar šis skaudus likimas ištiko lietuvių ir kitų Pabaltės tautų meno ir mokslo žmones.

Tačiau kol žmogus dar kiek pajėgi — nereikia rankų nuleisti! [...] Aš širdingai Jums dėkoju už medžiaginę paramą spausdinant mano harmonizuotas lietuvių liaudies dainas. Sugaištas laikas bei mano darbas tas mūsų tautos nuostabias dainų daineles harmonizuojant bei išplečiant jas griežtų varijacijų būdu (nekeičiant pačios liaudies melodijos ir ritmo!) — medžiagiškai niekuomet negalės būti atlygintas, nes per tiek laiko ir energijos eikvojimo bei darbo net eilinis beraštis juodadarbis uždirbtų keliolika tūkstančių dolerių, gi kompozitoriui už didelį ir sunkų kūrybinį darbą gali tekti tik keletas šimtų [...] Tat ir belieka kurti ir dirbti vien tautos labui bei jos kultūros augimui ir klestėjimui » (1951.1.29).

« Jūsų leidžiamo mano dainų rinkinio spaudos reikalai šiuo tarpu yra sekančioje padėtyje [...] Rinkinį sudaro 100 dainų, kurių dalis yra žymiai išplėsta variacijų (t.y. atmainų, pakeitimų) būdu, paliekant liaudies melodiją ir ritmą, bet keičiant harmonijos bei kontrapunkto priemones bei spalvas [...] Jūsų anksčiau prisiųstą vieną tūkstantį dolerių jau sumokėjau, o likusius 330 dolerių dar reikia įnešti į spaustuvės kasą [...] Pradžioje dar noriu įdėti paaiškinimą anglų kalba apie Lietuvą ir jos liaudies dainas » (1951.XI.13).

« Šių metų šventės man nebuvo linksmos, nes buvo mane užpuolęs apendicito priepuolis [...] Mano sveikata visą gyvenimą girgžda bei šlubuoja. Kairės kojos negalavimas (dėl gyslos trūkimo) mane vargino apie devynis mėnesius laiko, o kai pagerėjo, — tai prisimetė apendix’o sutrikimas [...] Ilgokai teko sugaišti, kol suradau vertėją įžangos straipsniui [...] Kreipiaus maž ne į visas New Yorko lietuviškas ministerijas [...] bet niekur negavau vertėjo. Galop apsiėmė išversti M. Strumskienė [1903-1973, Ks. Strumskio 1884-1954 žmona] » (1952.1.5).

« Šiandien New Yorke turėjau progos apžiūrėti mūsų naująjį leidinį [...] [Jis] daro gana imponuojantį įspūdį. Tai, be abejonės, yra vienas stambiausių muzikos leidinių per visą lietuvių kultūros istoriją. Šis ‘dramblio’ didumo leidinys kainuoja 2.250 dolerių [...] Tėvų Pranciškonų spaustuvei sakiau, kad sąskaitą siųstų Jums [...] Aš nutariau paimti tik 31 egzempliorių, t.y. perviršį, o visą tūkstantį prisius Jums. Aš turiu tokį menką kambarėlį (keturi žingsniai ilgio ir trys pločio!), kuriame net stalelis netelpa [...] Kol kas daug egzempliorių išsiuntinėti nepajėgsiu, nes mano finansų ministerijoje vis dar vėjai tebešvilpia. Verstis muzika bei kūryba šioje šalyje yra sunku — ypač pakrikus sveikatai ir nemokant pakankamai anglų kalbos [...] Manau, [kad] iš Bostono ar Lawrence’o galima bus pasiųsti po keletą egzempliorių kad ir į visus penkis kontinentus [...] Tat [...] bus galima tuos svetimų tautų (net japonų!) mokslo židinius supažindinti su lietuvių tautos pasiekimais šioje srityje» (1952.III.27).

« Leidinys išėjo gražus ir imponuojantis, kurį ne gėda bus ir svetimiems parodyti! Kiekvienas inteligentiškas muzikas čia atras daug įdomaus ir originalaus, o tamsuoliui — analfabetui, kuris apie muziką tiek pat mažai išmano, kaip ir jo choristai, — vargiai bus suprantama šio leidinio reikšmė mūsų tautos kultūrinio savitumo išryškinimui. Dar mes, deja, turime daug ‘žinomų muzikų ir dirigentų’, kurie tebestovi ties A. Vanagaičio [1890-1949] Mergų bėdomis, Stasiu ir panašiomis kabaretinėmis bei ‘saliūninėmis’ pliauškynėmis!... Leidinio kainą palieku Jums nustatyti. Aš betgi laikausi nuomonės, kad per daug nupiginti nėra prasmės, nes kas įdomaujasi ir brangiau mokės, o asilui gali juk siūlyti dovanai [...] jis vis tiek jį paspirs koja [...] Man teko šį leidinį ruošti spaudai labai sunkiose gyvenimo sąlygose. Dėl kraujo indo trūkimo kairėje kojoje menkai galėjau vaikščioti ir nuo pamokų mieste teko atsisakyti, o į namus maži vaikai negali važinėti dėl didelių atstumų. Tat pajamos visiškai sumažėjo ir teko tik vargais negalais gintis nuo bado, nes jokios paramos iš niekur negaunu, jeigu neskaityti 200 dolerių, kuriuos Jūs, Prelate, prisiuntėte už IV-jį dainų sąsiuvinį dar 1951 m. pavasarį. Mano padėtį dar apsunkina ir gana aukštas kraujo spaudimas (fizinio darbo fabrike negaučiau) ir stoka gero kambario. Jau tris žiemas iškentėjau visiškai nešildomame kambarėlyje [...] Šeimininkas leidžia pasinaudoti jo pianinu; bet ir ten nekūrenama, tat nuo lapkričio iki pavasario mažai ką galiu dirbti [...] Taigi, pastaruosius pusantrų metų taip ir prasistūmiau su mėnesiniu biudžetu apie 60 dolerių [...] Kadangi pats sau gaminuosi valgyti, tai tik todėl ir galėjau šiaip taip verstis [...] Rūbai ir avalynė dar iš Lietuvos arba iš Vokietijos, bet jau pradeda susidėvėti [...] Dėl lėšų stokos tenka ir sveikatos reikalus smarkiai apleisti bei užvilkinti: dantų tvarkymas, artritis reiškiniai, strėnų skaudėjimas, blogas virškinimas, kaipo skrandžio žaizdos pasekmė [...] Laimė, kad plaučiai tuo tarpu aprimę; su jais anksčiau turėjau nuolatinio vargo ir rūpesčio: 1916 m., vokiečių okupacijos metu, dirbdamas Kaune su lietuvių choru ir mokytojaudamas Saulės gimnazijoje pavojingai susirgau pleuritu [...] Apie trejetą metų vaikščiojau su pakelta temperatūra, negalėdamas nei dirbti, nei studijuoti [...] bet Lietuvos kaimo oras ir maistas mane sustiprino, ir 1919 m. vasarą jau galėjau stoti į Lietuvos kariuomenę, kurioje ištarnavau arti pustrečių metų. Leipcige studijuodamas (1922-1928) turėjau vargo su pasikartojančiais pleurito ir dešinės plaučių pusės kataro reiškiniais. Grįžęs Lietuvon 1928 m. pradėjau dirbti Kauno konservatorijoje, bet jau 1929 m. du kartu atkrito senas pleuritas, o po dvejų metų — 1931 m. vėl pasireiškė plaučių liga [...] Išgulėjęs Kaune virš trijų mėnesių [...] nuvykau į sanatoriją Sankt Blasien (Schwarzwaldo kalnuose), kur išbuvau arti pusės metų. Ir vėliau Lietuvoje vis pasireikšdavo kartas nuo karto tas plaučių negalavimas [...] o atvykus Amerikon užklupo naujos ‘kvarabos’ [...] Kiek plačiau atpasakojau Jums savo vargus, kad turėtumėt aiškesnį vaizdą, kokiomis aplinkybėmis [...] tenka šių dienų lietuviui menininkui — emigrantui dirbti kūrybos darbą. O dirbti reikia, nes, apleidę kultūros sritį, nusikalstume savo tautai, kuri dabar naikinama ir blaškoma į visas puses. Su nusistebėjimu skaitau laikraščiuose, kad mūsų politikieriai, daugiausia gaišindami laiko bergždiems ginčams dėl ‘pirmenybės’ bei savo prestižui kelti, — ima mėnesines algas net iki 500 dolerių! O jei mūsų stipriau pasireiškusiems kultūrininkams bei meno kūrėjams būtų suteikiama paramos bent 6 ar 7 šimtai dolerių metams (t.y. po 60 dolerių mėnesiui!), tai gal Lietuvai daugiau naudos būtų padaryta!? Mūsų politikavimas tuo tarpu mažai ką gali nulemti [...] o kultūrinės vertybės, kurias emigracijoje sukursim, niekuomet savo vertės nenustos. Ypač jos bus reikalingos prisikėlusiai Lietuvai! Visa, ką aukščiau kalbėjau gal kiek paaiškina dėl ko aš nelabai pritariu nupiginimui stambių muzikos leidinių [...] To leidinio kainą nustatyti galutinai pavedu Jūsų nuožiūrai. Kai kompozitorius visiškai subankrutuos — teks šauktis SOS! [...] Dėkoju už prisiųstą 200 dolerių čekį. Su juo bus drąsiau laukti vasaros ‘krizės’ [kada mokinių nėra].

P.S. Aš jau antra savaitė neišeinu iš kambario, nes buvo suėmęs gripas, po kurio pasireiškė bronchitas. Prie šio laiško pridedu mūsų naujojo leidinio Skelbimo projektą » (1952.IV.9). Prie cituotojo laiško Banaitis pridėjo jo paties paruoštą skelbimo projektą:

«Šį stambų rinkinį [...] sudaro 20 dainų vienam balsui ir pianinui, 60 — mišriam chorui, 20 — vyrų chorui [...] Čia sudėtos dainos iš įvairių Lietuvos sričių [...] Šiose dainose atgyja visa mūsų gražioji Lietuva su savo laukais, miškais, ežerėliais, vasaros ir žiemos darbais, piemenėlių raliavimais. Čia atsispindi mūsų motinėlių rūpestėliai, mūsų sesučių svajonėlės ir į karą išjojančių brolužėlių nuotaikos. Apdainuojami Klaipėdėlės ir Vilniaus miestai, Merkinėlė, puikusis Nemunėlis, Strėvos upė ir 1.1. Tai yra kiekvienam lietuviui brangūs gimtosios šalies vaizdai, apipinti ilgesingais muzikos garsais! Liaudies daina išsaugojo mums per šimtmečius gryną lietuvių kalbą! Šis dainų rinkinys turėtų būti kiekvienoje patriotų šeimoje, ypač kur auga mūsų jaunoji karta! ».

Leidiniui pasirodžius Banaičio laiškai Jurui nesiliauja: « Brooklyniečiai lietuvių muzikos leidėjai sujaudinti ir nustebinti, kad mano 100 dainų bus pardavinėjama tik po penkis dolerius. Jie sako, kad prel. Juras daro tikrą kainų ‘dumpingą’. Iki šiol, mat, jie net visiškų diletantų ‘fušerių’ dainuškas (2 psl.) pardavinėdavo po vieną dolerį, o mano leidinys juk yra 133 psl. gaidų ir 10 psl. priedų! [...] Aš dėl kainos jau nesuku sau galvos, nes tai yra daugiau leidėjo reikalas. Bet, žinoma, man rūpi, kad toks stambus ir kruopštus darbas šiek tiek palengvintų ir kompozitoriaus sunkią būklę. Mūsų rašytojai yra kiek laimingesni, nes jie ir honorarus sumedžioja ir laiks nuo laiko jiems pakišama dar kokia stambi piniginė premija [...] Gi kompozitorių darbai duoda naudos tik svetimtaučių spaustuvėms, o patiems autoriams ir leidėjams belieka tik [...] deguto pauostyti, nes ‘sviestas su medum’ nueina į spaustuvininko kišenę» (1952.V.12).

« Iš muzikų kol kas apie 100 l. dainų tik komp. J. Žilevičius [g. 1891] yra parašęs Aiduose 68 [...] Mane nustebino Draugo redakcijos narių meno reikaluose nesiorientavimas. Vieton kreiptis į muzikus [...] redakcija įdėjo kvailus nerimtus pliauškalus tautosakininko J. Balio [g. 1909] 69, kuris apie muziką neturi nei mažiausio supratimo ir net gaidų nepažįsta. O jis net turi akiplėšiškumo mokyti kompozitorius! Tikras Krylovo pasakėčios ’muzikos kritikas’ asilas, kuris patarė lakštingalai pasimokyti giedoti pas [...] gaidį! Jei Draugo redaktoriai būtų jaunesni, tai pasiųsčiau jiems koliojamąjį laišką bei protestą prieš tokį jų nekultūringumą, nekorektišką pasielgimą. Kokios reikšmės turi analfabeto (muzikos reikaluose) J. Balio samprotavimai apie klausimus, kurių išrišimui bei aptarimui jis neturi jokio pasiruošimo, jokių specialių žinių, o lygiai neturi reikiamos estetinės kultūros bei skonio?! [...] Draugo redaktorių liapsusas rodo, kokia betvarkė yra mūsų spauda, kurios uždavinys turėtų kaip tik būti kuo rimčiausia ir objektyviausia savo skaitytojų informacija lietuviškos kultūros klausimais, o ne kaišioti profanų ‘apdūmojimus’ bei ‘pasipasakojimus’ apie tai, ko jie nežino ir nesupranta.

———————

68   J. Žilevičius, K. V. Banaičio 100 liaudies dainų, žr. Aidai, 1952 m., 6 nr., 278-279 psl.

69   Dr. Jonas Balys, Šimtas liaudies dainų, žr. Draugas, 1952.VII.19 d. Antroji dalis, 1 psl.

 

Dabar kiek dėl kūrybinių užsimojimų. Brooklyno veikėjams, biznieriams ir patriotams uždaviau tokį galvosūkį: suorganizuokite, sakau, bent 50 veikėjų, kurie trejų metų bėgyje sudėtų tiek dolerių, kiek prel. P. Juras sudėjo vienų metų bėgyje mano dainų išleidimui, tai aš galėčiau įvykdinti savo seną svajonę, būtent, parašyti naują lietuvišką operą [...] Nors tai ir maža parama [...] bet aš jau galėčiau rizikuoti žymią dalį laiko pašvęsti operos komponavimui. Tai būtų graži dovana mūsų kenčiančiai Lietuvai ir stambus įnašas į lietuvių tautos kultūros lobyną. Bet ar mūsų biznierių ir veikėjų tarpe atsiras bent 10 asmenų, kurie suprastų tokio darbo vertę ir prasmę? Aš kartais labai paabejoju... Žiūrėsime kas iš to išeis.

Ar ne tikresnis operos rašymui fondas susidarytų, jei, kaip sakoma, ’išdegtų’ kiek stambesnis honoraras už 100 liaudies dainų rinkinį? Jei kas mėnesį įplauktų į kompozitoriaus ’iždą’ bent 60 dolerių honoraro, tai jau galima būtų pradėti [...] Lietuvoje likusieji kompozitoriai yra gausiai remiami ’tėvo ir mokytojo’ Stalino, bet tik tam, kad jie rašytų jo, o ne Lietuvos garbei [...] Numatau rašyti operą Jūratė ir Kastytis, kuriai libretą yra parašiusi poetė Bronė Buivydaitė (Tyrų Duktė) [g. 1895] dar nepriklausomybės laikais. Pasitraukdamas nuo antrosios bolševikų okupacijos į Vokietiją, pasiėmiau kartu ir tą libretą. Per borbardavimus Karaliaučiuje, Drezdene, Berlyne jį pasiimdavau kartu su savim į slėptuvę [...] Emigruodamas j U.S.A. pasiėmiau ’emigracijon’ ir Baltijos jūros deivę Jūratę ir žveją Kastytį, kurį Jūratė paviliojo į savo gintaro rūmus jūros dugne, t.y. atsinešiau idėją ir pasiryžimą tą puikią mūsų tautos legendą paversti į muzikalinį veikalą — operą. Didysis mūsų poetas Maironis [1862-1932] yra parašęs šia tema puikią baladę. Kompozitorius J. Gruodis [1884-1948] parašė [1933] ta tema baletą, bet tai neatvaizduoja viso šios legendos grožio. Jau M.K. Čiurlionis [1875-1911] svajojo apie sukūrimą operos Jūratė [...] Dabar aš kesinuosi tai atlikti! [...] Talento bei pakilaus ūpo, o lygiai techniško pajėgumo įgyvendinti savo kūrybines idėjas bei užmanymus, aš manau, man netrūks [...] Operos kūrimą norėčiau pradėti be triukšmo ir reklamos spaudoje [...] Geriau patylomis atlikti didelį darbą» (1952.VIII.5).

«Manau, kad Prelatas esate užimtas [...] ir negalėjote tuoj pasiųsti [užsakytas] gaidas [...] Toks pavėlavimas bei užtęsimas gali neigiamai atsiliepti į visą platinimo reikalą [...] Aš, kaip autorius, taip pat esu užinteresuotas, kad platinimas eitų kiek galima intensyviau ir sklandžiau [...] kad jis man atneštų bent kiek ir medžiaginės paramos. Vien tik moraliniais bei kūrybiniais laimėjimais negali ir kompozitoriai gyventi [...] Kokiose sąlygose autorius kurdamas gyveno ir gyvena — tai vargiai kas giliau pagalvoja... [...] Gerai dar kad iš Jūsų gavau [...] tuos du šimtus dolerių honoraro sąskaiton. Su ta maža suma šiaip taip ir verčiausi. Bet dabar jau ji baigiasi [...] Pavyko surasti šiokį tokį butą [...] Jau iki kaulo nusibodo per tris žiemas šalti nekūrenamam bute [...] Atsižvelgiant į susidėjusią padėtį, aš maloniai prašau Kun. Prelatą paremti mane šiuo momentu pasiunčiant kiek pinigų (honoraro už dainas sąskaiton), kad galėčiau persikraustyti ir šiek tiek apsitvarkyti naujame bute» (1952. VIII.27).

«Aš ir vėl gavau iš Chicagos prekybininko J. Karvelio [g. 1901] laišką, kuriame jis rašo: ’Jau du raštus rašiau prel. Jurui, o Jūsų 100 liaudies dainų negaunu. Gal Tamsta turite galimybės jų nors kelis egzempliorius (kopijas) prisiųsti, o vėliau gal gausiu kokiu nors būdu iš leidėjo. Mano gyvenime pirmas atsitikimas, kad taip sunkiai gaunamas leidinys. Kodėl taip yra??? Žmonės man neduoda ramybės ir net pradeda pykti, grasina parašyti net spaudoje, kaip «lengva» gauti naujus leidinius’ [...] Nieko jam negaliu paaiškinti, nes į du mano laiškus Kun. Prelatas nieko neatsakėte [...] Atvirai prisipažinsiu, kad man pasidarė liūdna ir skaudu, kad Prelatas visiškai neatkreipėte dėmesio į mano paskutinį laišką, kuriame prašiau prisiųsti, honoraro sąskaiton, bent truputį pinigų [...] Dabar turiu sau atskirą butą [...] bet jis beveik be baldų [...]

Piano taip pat nėra ir teks tur būt nuomoti [...] Nesulaukdamas iš Jūsų jokio atsakymo bei paramos, atsidūriau gana keblioje padėtyje ir teks lįsti į skolą [...] Aš pilnai tikiu, kad Prelatas giliai įsitraukęs į visokeriopą veiklą bei turėdamas daug pareigų savo parapijoje, negalite ir prie geriausių norų visur lygiai suskubti. Kai paskutinį kartą kalbėjomės telefonu (dar pavasarį), aš reiškiau savo abejojimus ar Jums bus pakeliama 100 1. dainų leidinio platinimo našta ir rūpesčiai. Kiek prisimenu, Jūs atsakėte, kad tą dalyką pilnai sugebėsite tvarkyti. Praėjus beveik pusei metų atrodo, kad mano tuomet pareikštas abejojimas ne visiškai buvo be pagrindo [...] Ar negalėtų kiek patalkininkauti buvusis mano studentas p. Algis Šimkus [g. 1917, kompozitoriaus St. Šimkaus sūnus]? Tokiu būdu [...] platinimo reikalas gal pajudėtų iš ’mirties taško’ [...] Gaila, kad iki šiol net Brooklyno lietuvių spaudoje nebuvo skelbimų apie mūsų leidinį. Čia Amerikoje be triukšmingos reklamos nė iš vietos negalima pajudėti! Iki šiol teko skaityti labai geras recenzijas apie mano 100 1. dainų visos eilės mūsų rimtesniųjų muzikos žinovų: J. Žilevičiaus (Aiduose) 70, Iz. Vasyliūno (Darbininke) 71, A. Kučiūno (Margutyje) 72. Kvailai išsiskiria tik pusgalviški tauškalai tautosakininko J. Balio (Drauge) 73, kuriam labai taikliai ir puikiai atsakė komp. Jer. Kačinskas [g. 1907] » 74 (1952.IX.11).

———————

   70 K. V. Banaičio 100 liaudies dainų, žr. Aidai, 1952 m. 6 nr., 278-279 psl.

   71 Iz. Vasylūnas, Banaičio « 100 dainų », žr. Darbininkas, 1952.VII.26 d.

72 A. Kučiūnas, žr. Margutis, 1952 m. 2 nr. — Aleksandras Kučiūnas (Kučinskas) gimė 1914 m. Suvalkuose. Pianisto ir dirigento išsilavinimą gavo Lietuvoje ir Vokietijoje. 1950 m. persikėlęs Amerikon, jis ypač prisidėjo prie išugdymo Lietuvių Operos Chicagoje. Jis pastatė Banaičio Jūratė ir Kastytis.

73   Dr. J. Balys, Šimtas liaudies dainų, žr. Draugas, 1952.VII.19 d., Antroji dalis, 1 psl.

74   Jer. Kačinskas, « Šimtas liaudies dainų ». Dėl dr. J. Balio kritikos, žr. Draugas, 1952.VIII.16 d., Antroji dalis, 3 psl.

 

«Aš [...] dažnai su Ksaveru Strumskiu [gaidų leidėju, 1884-1954] kalbėdavau ir aiškindavau, kad svarbu yra ir pačių savo kultūros vertybių išsaugojimas, nes kas išleista, tas paliks bibliotekose bei mokslo įstaigose gal keliems šimtams metų, o rankraštyje gali labai greit pražūti [...] Juk autorius kartais įdeda eilę metų sunkaus darbo ir nieko už tai negauna, tat dėl ko leidėjas visuomet turėtų užsidirbti?! Mūsų pirmosios knygos, išleistos XVI amžiuje, šiandien dar užtinkamos garsiųjų Europos universitetų bibliotekose ir mes pagrįstai jomis didžiuojamės, nes jos mus įveda į kultūringų tautų eiles. Bet atsiminkime, kad anais laikais, kai jos buvo spausdinamos, ne tik joms nebuvo pirkėjų, bet ir paskaityti mokančių nebuvo [...] Taigi jos buvo nuostolingos, bet vis tik buvo ir senais laikais šviesių žmonių, kuriems ne viską lėmė pelnas [...]

Kokios nuotaikos pas Jus? [...] Gal kada vėl ateis ūpas pasukti žvilgsnį bei dėmesį ir į mūsų muzikos dirvonus? [...] 1956 m. man sueis 60 metų amžiaus ir ta proga norėčiau išleisti kokį stambesnį savo darbą » (1954.XII.31).

« Reiškiu Jums nuoširdžią padėką už leidimą suruošti Lawrence š.m. birželio 19 d. koncertą, kurio programą sudarė net 30 mano harmonizuotų liaudies dainų [...] Tai tikrai retas, neeilinis koncertas! [...] Iz. Vasyliūnas [g. 1906] įrodė, kiek yra nepagrįstas tvirtinimas, kad 100 liaudies dainų mėgėjų chorai nepajėgs išmokti [...] Čia jau tikrai Lawrence’o nedidelis [parapijos] choras ‘subytino’ Chicagos, New Yorko, Clevelando ir k. didmiesčių lietuviškus chorus!

Sveikinu Jus kaip Lietuvių Bendruomenės Tarybos narį. Mano manymu, [ji] turėtų daugiausia kreipti dėmesį į mūsų kultūros reikalus, nes politikuojančių rėksnių turime ir taip jau per akis » (1955.VIII.3).

Čia minėtasis muzikas Vasyliūnas dar 1952.VII.26 d. Darbininke visuomenei buvo pristatęs Banaičio Dainas straipsniu, kurį baigė šiomis pastabomis: « Kad šis leidinys išvydo saulės šviesą, turime būti dėkingi didžiai nusipelnusiam mūsų kultūros rėmėjui [...] Prel. P.M. Jurui, dabartiniam Bostono Lietuvių Instituto Pirmininkui. Ir pats kompozitorius, pagerbdamas mecenato 60 metų sukaktį, šį darbą jam dedikuoja. Kam yra žinoma, kiek brangiai kainuoja gaidų išleidimas, ir kiek jos vėliau neamortizuoja įdėto kapitalo, tas gali suprasti, koks didelis pasišventimas asmens, paėmusio ant savo pečių išleidimo naštą. Mus jaudina tas grynas idealizmas, ta didžioji meilė mūsų kultūrai [...] Norėtume įtaigoti, kad šis leidinys kuo greičiausiai paplistų ne tik mūsų tarpe, bet kad būtų pasirūpinta jo išplitimu tarp svetimųjų. Turėtų būti juo aprūpintos žymiausių konservatorijų bibliotekos (Harvard, Freiburg [i. Br.], Roma, Čilė) ir žymūs chorai (Yale’o universiteto ir kiti). Tai būtų atlikta nepaprasta kultūrinė lietuvybės misija » 75.

Belieka dar pridėti, kad Chicagoje susidarė tam tikras Jūratės ir Kastyčio Operos Fondas, kuris 1970 m. išleido to kūrinio klavyrą ir kad 1972 m. balandžio mėn. 29 d. ir gegužės mėn. 6 ir 7 dienomis Chicagos Lietuvių Opera pastatė šį kūrinį, paminėtą kompozitoriaus 1952.VIII.5 d. laiške Jurui.

———————

75    Iz. Vasyliūnas, Banaičio « 100 dainų », žr. Darbininkas, 1952.VII.26 d.

Jeronimas Kačinskas, Missa in honorem Immaculati Cordis Beatae Mariae Virginis - occasione 700 anniversarii baptismi Mindaugi Regis Lituaniae 76.

Šių Mišių kūrėjas Jeronimas Kačinskas yra raseiniškis, nes (1907 m.) gimė Viduklėje. Pirmą savo muzikalinį išsilavinimą jis gavo Klaipėdoje, kur jo mokytojai buvo St.. Šimkus, J. Žilevičius ir J. Prialgauskas. Savo žinias bei gabumus jis nuo 1930 m. išvystė Pragos Valstybinėje konservatorijoje. Sugrįžęs Lietuvon Klaipėdos muzikos mokykloje Kačinskas dėstė fortepijoną, vedė porą chorų ir vėliau, J. Stiklioriui (1871-1942) padedant, ten pat suorganizavo ne tik simfoninį orkestrą, bet ir operą. 1938 m. jis atsistojo priešakyje Kauno valstybinio orkestro, kuris po dvejų metų buvo perkeltas į Vilnių ir ten išvystytas į Valstybės filharmoniją.

———————

76    Spausdino Gregorian Institute of America, Toledo, Ohio 1952, 69 psl. Tiražas bei kaina nepažymėta. Spaustuvės vedėjas 1952.11.19 d. Jurui pranešė, kad 2000 egzempliorių spausdinimas kaštuotų 1396 dolerius.

Antrą kartą besiartinant Sovietų kariuomenei, Kačinskas pasitraukė į Vakarų Vokietiją, kur Augsburge perėmė stovyklos lietuvių chorą. 1949 m. išvykęs į JAV, jis So. Bostono lietuvių parapijoje ėjo vargonininko bei chorvedžio pareigas. Nuo 1960 iki 1969 m. Kačinskas vadovavo Melrose’o simfoniniam orkestrui, ir po 1960 m. amerikiečių Polymnia chorui. 1968 m. buvo pakviestas į Berklee muzikos kolegiją Bostone dėstyti dirigavimą bei kompoziciją.

« Sumanymas karaliaus Mindaugo 700 m. krikšto sukaktuvių Mišioms sukurti — taip Kačinskas 1974 m. man pranešė, — kilo, galima sakyti, pripuolamai. 1951 m. grupė Naujosios Anglijos lietuvių kunigų, susirinkusi Brocktone Seserų Jėzaus Nukryžiuotojo vienuolyne savo parapijos reikalų aptarti, tarp kitų dalykų priėjo išvadą, jog tas istorinės reikšmės įvykis [karaliaus Mindaugo krikšto sukaktis] turėtų būti atžymėtas kokiu religiniu muzikos kūriniu. Aš buvau paprašytas tai progai sukurti Mišias. Prelatas Juras sutiko busimąjį kūrinį išleisti. Susirinkusieji: prel. Juras, kunigai: Virmauskis, Abračinskas, Juškaitis, Švagždys, Petrauskas, prof. Yla, solistas Nauragis ir aš, parodė nemažai pritarimo šiai idėjai, tačiau niekas iš mūsų nebuvome susipažinę su gana griežtais to meto liturginiais reikalavimais. Nors Mišios buvo parašytos bažnytinėje dvasioje ir stiliuje, [jos] buvo kartu ir daugiau koncertinės formos. Bažnytinė komisija jas atmetė kaipo per ilgas bei komplikuotas. Be to neatsirado lietuvių chorų, kurie pasišvęstų nelengvą kūrinį surepetuoti ».

Norėdamas tą nepaprastą kūrinį pristatyti mūsų visuomenei, muzikas Izidorius Vasyliūnas (g. 1906) tas Mišias plačiai aprašė. Analizuodamas Credo epizodą sub Pontio Pilato passus jis įžiūri « autoriaus aliuziją į nešamas lietuvių tautos kančias ir kankinimus. Lietuva amžių bėgyje nešė sunkų kryžių. Bet ypatingai šiandieną jos kryžius išaugo. Kaip Kristaus kankintojas buvo Pilotas, taip šiandieną Lietuva turi savo Pilotą, kuris ją naikina, kryžiuoja. Lietuvos išgyvenamos kančios bus mūsų autorių [kompozitorių] paveikusios atkreipti ypatingą dėmesį į Kristaus kančios ir mirties išpažinimą » 77.

Nors tuomet Vasyliūno rekomendacija praskambėjo be aidų, tačiau Kačinsko kūrinys nebuvo užmirštas, o 1974.IV.7 pasiryžėlių dėka susilaukė savo premjeros. « Pagaliau, — taip referavo Vasyliūnas, — du kartu galėjome išgirsti vieną iš stambiausiųjų Jeronimo Kačinsko veikalų: jo Mišias, kurios buvo išpildytos religiniame koncerte šv. Petro lietuvių bažnyčioje South Bostone. [Giedojo jungtinis tos parapijos ir Belmonto, Mass., amerikiečių choras] Balandžio 25 d. jos buvo pakartotos Berklee muzikos kolegijos metiniame pavasario koncerte St. Clement bažnyčioje Bostone.

Šiose Mišiose — tęsia Vasyliūnas — Jeronimo Kačinsko kūrybiškumas ir jo kompozicinis patyrimas atsiskleidžia visu pilnumu. Mes žinome Kačinską kaip kompozitorių modernios krypties [...] [bet] išeidamas iš pasiimto uždavinio, šiose Mišiose jis suvaržė savo moderniuosius polėkius. Jis davė religinės muzikos šedevrą, gilų, spalvingą, didingą, santūrų modernia prasme ir vis tik nūdienį ir šviežią »78.

Pats mecenatas (1976.VIII.10) šių Mišių likimą palydėjo šia pastaba: « Jos daugiau tiko koncertams negu šv. Mišių aukoms. Todėl prieš [jas] išspausdinant negalėjau gauti bažnytinės aprobacijos. Ne bet koks choras gali jas išpildyti, ir ilgos. Jas išleidau kaipo meno kūrinį. Mažai kas tepirko. Išdalinau ».

Nors yra maža vilties, kad mūsų chorai susidomėtų šiomis sunkiai išpildomomis Mišiomis, jų autorius vis tikisi, kad susidomėjimui dar išmuš valanda. Dėl to jas ir dabar dar tobulina: « Mišiose yra kai kurių pakeitimų solistų partijose, — rašė jis man 1977.VI.30 d. — Jas pildant reikėtų susisiekti su manimi ».

———————

77 Izidorius Vasyliūnas, Jeronimo Kačinsko Mišios kaip meno kūrinys, žr. Kolumbijos Lietuvis, 1953 m. liepos mėn., 10 nr. 228 psl. Be to trumpesni vertinimai: J. Žilevičius, «Mišios» karaliaus Mindaugo garbei, žr. Darbininkas, 1953; Dievo garbei — lietuvių džiaugsmui, žr. Draugas, 1963.11.20 d.

78   Izidorius Vasyliūnas, Jeronimo Kačinsko « Mišios », žr. Aidai, 1974 m. 6 nr., 272-273 psl.

Simas Sužiedėlis, Šv. Pranciškaus lietuvių parapija 79.

79 Anglų kalbos tekstą paruošė kun. A. Bružas, M.S. (g. 1897). Auksiniam parapijos jubiliejui paminėti, 1903-1953 . 200 iliustracijų 68 įklijose, Lawrence 1952, 416 psl.

Autorius pasaulio šviesą išvydo 1903 m. Rygoje, bet augo Dzūkijoje. Pirmas keturias vidurinės mokyklos klases jis išėjo lietuvių gimnazijoje Vilniuje. Lenkams 1920 m. užgrobus Vilniją, Simas, prisidėjęs prie lietuvių partizanų, turėjo pasprukti į laisvąją Lietuvą, į Kauną, kur jį globojo pavasarininkų « tėvas » kan. Dogelis (1877-1949). 1924 m. baigęs Aušros gimnaziją, jis įstojo į Vytauto Didžiojo Universiteto Filosofijos skyrių, kur studijavo jo būdui giminingą istoriją. Gavęs diplomą, Sužiedėlis nuo 1928 iki 1935 metų mokytojavo lietuvių gimnazijoje Rygoje, paskui Kėdainiuose ir kiek vėliau dar dėstė Filosofijos skyriuje, kur dar iš anksčiau vertino jo sugebėjimą sine ira et studio surankioti bei aprašyti faktus. Okupantams 1940 m. uždarius šią mokslo įstaigą, Sužiedėlis Vilniuje gavo dirbti Lituanistikos Institute bei Mokslo Akademijoje. Bet po ketvertų metų ir šis darbas nebebuvo galimas, kas jį vertė pasitraukti į Vokietiją, kur jis mokė Hanau įkurtoje lietuvių gimnazijoje. 1948 m. jam su šeima pavyko persikelti Amerikon, kur apsistojo Brocktone, Mass., kur gyvena ir dabar (1979). Kurį laiką dirbo fabrike, kol 1950 m. Jurui pavyko jį pritraukti prie Darbininko, kuriam toliau — pradžioje Bostone, paskui Brooklyne — visą savo erudiciją bei žurnalistinį sugebėjimą pašventė per 15 metų. Nuo 1965 m. dėl nusilpusios sveikatos pasitraukęs iš redakcijos, jis darbavosi prie Bostone anglų kalba leidžiamos lituanistikos enciklopedijos, kuri iki užbaigimo 1978 m. naudojosi jo mokslu bei redakciniu talentu.

Kadangi Darbininko persikėlimas į Brooklyną Sužiedėliui nėjo į sveikatą, jis laikinai paliko redaktoriaus kėdę ir sugrįžo prie savo šeimos į Brocktoną, kur žmona su sūnumis buvo pasilikusi. Kaip tik tuo momentu « prel. Juras mane ir sučiupo savo prašymu parašyti [savo] parapijos istoriją, [kuriai sukako 50 metų] » — rašė Sužiedėlis (1975.IV.28) autoriui.

Savo įžangos žodyje Juras šitaip pasisakė: « Didesnę dalį šios parapijos išgyvento laiko ir pusę savo amžiaus turėjau laimės dirbti ir vadovauti Lawrence’o lietuviams katalikams [...] Per daugelį metų kartu meldėmės ir darbavomės Dievo garbei ir sielų išganymui. Kai kam galėjau net įgrįsti [...] [Parapijos] trijų dešimtų metų sukaktis [1933] buvo atžymėta J. Laučkos suredaguotu leidiniu [...] Šiais [1953] metais, švenčiant auksinį jubiliejų, S. Sužiedėlis parašė parapijos platesnę istoriją [...] Bet kaip ne viskas patenka į viešumą, o dar labiau į spaudą, taip ne viskas ir prie geriausių norų pateko ir į šią knygą. Trūkumus, tikiuos, užpildys kas nors ateityje » 80.

———————

Po šitos kritiškos pastabėlės, Juras tik trumpai, trafaretiškai mini autorių: « Dėkoju S. Sužiedėliui už triūsą [veikalą] rašant »81.

80   Prel. P. M. Juras, Šv. Pranciškaus parapijos klebono žodis, žr. S. Sužiedėlis, Šv. Pranciškaus lietuvių parapija, Lawrence, Mass., 1953, 14-15 psl.

81   Ten pat, 16 psl.

 

Taip pat krinta į akį, kad trūksta autoriaus pratarties ir tarp 190 iliustracijų jo atvaizdo. Gal tai išdava Sužiedėlio kuklumo, kuris, darbą atlikęs, prelatui (1953.X.17) rašė: «Nuoširdžiai dėkui už paramą ir kantrybę, kad taip ilgai truko. O kas jau bus prasto, tikiuosi, spauda parodys ir tai kada nors vėl rašantiems bus naudinga ».

Iš laiko perspektyvos autorius (1975.IV.28) dar šitaip atsiliepė apie savo darbą: « Po daugelio metų patyrimo Amerikoje ir laiko perspektyvos turėčiau nemažai pataisų. Tada man teko rašyti greitomis ir mažai dar jsigyvenus į naujo krašto papročius ir dvasią [...] Medžiagą turėjau susirinkti iš ankstyvesniųjų leidinėlių, laikraščių, parapijos nedidelio archyvo, žmonių apklausinėjimo. Turėjau ir skubėti, nes tos mano ’atostogos’ [Brocktone] truko tik keletą mėnesių. Niekur kitur neužsikabinęs, turėjau vėl grįžti į Brooklyną. Atsiliepimų nerankiojau. Radau tik vieną užsilikusią [recenziją] istoriko Z. Ivinskio, kaip branginamo bičiulio. Menu, buvo ir kritiškų pastabų: neapimta visuotiniau visa Lawrence’o kolonija; kai kur šiurkčiai paliesti ’katalikai tautiečiai’ ».

Iš to Z. Ivinskio atsiliepimo, atspausdinto marijonų Buenos Aires leidžiamame laikraštyje Laikas čia persispausdiname kelias vieteles:

« Reikia tikrai padėkoti šv. Pranciškaus parapijos klebonui prel. P. Jurui, kad jis išeidamas iš ikišiolinės parapijų trumpų istorijėlių rutinos, savo parapijos auksinio jubiliejaus proga [...] tam darbui pakvietė žymų mūsų istoriką [...] Uždavinys tačiau buvo nelengvas dar ir dėl tos priežasties, kad autorius tik prieš penkerius metus atvykęs į J.A.V. pirmą kartą, turėjo pasisavinti visai naują medžiagą [...] Iš atskirų parapijos gyvenimo faktų, lyg iš kokių smulkių akmenėlių sudėliodamas patrauklų mozaikos paveikslą, Sužiedėlis aprašė vieną parapiją kaip Bažnyčios dalelę [...] Yra dar antra idėja [...] lietuvybė [...] Niekur iš nieko negaunant, jokiai valdžiai lėšų ir kitokios paramos neduodant reikėjo organizuoti parapiją, pastatyti mokyklą ir t.t. Ar tai nebuvo aukščiausios rūšies pionieriškas darbas? [...] Puslapis po puslapio įdomiai skaitydamas, akivaizdžiai matai kaip parapija augo [...] Per parapijos langą pagaliau matyti ir platesni dalykai, kurie išsiveržia iš parapijos rėmų [...] Pagaliau iš S. Sužiedėlio rašytos parapijos istorijos arčiau pažįstame jau nuo seno vienos parapijos rėmuose nebetalpinamą didįjį lietuvių knygos mecenatą prel. P. Jurą [...] Ne kartą mūsų istoriškų darbų žodžiai [...] pasilieka nebereikalingomis dulkėmis apkibę, nenušluostyti. Sužiedėlis savo tekstą nuvalo, išblizgina, patiekia gyvą ir gražų [...] Lawrence parapijos istoriją paskaičius paaiškės, ką mūsų tautiečiai yra davę Bažnyčiai ir savo tautai Naujajame Pasaulyje » 82.

Sužiedėlio veikalas būtų išėjęs dar geresnis, jei leidėjas, kuriam tokių knygų rašymas buvo svetimas, autoriui būtų davęs daugiau laiko.

Štai dar keli būdingi to darbo įvertinimai: « Autorius paskyrė daug vietos parapijos kūrimuisi ir ypač išryškino jos skilimą. Tai be galo dramatiškas tosios kolonijos momentas [...] Prasmingas yra ir auklintis iliustracijų gausumas [...] Šv. Prančiskaus parapijos istorija turėtų būti ant kiekvieno šio krašto lietuviškosios parapijos klebono stalo, nes ji savo išvaizda ir darbo rimtumu jau yra ne vien tos parapijos reikalus liečiantis veikalas, bet ir bendrosios šiame krašte mūsų bažnyčios dalis [...] Prelato Juro žygis yra didelis ir reikšmingas. Ir būtų labai gražu, kad [Juro] pavyzdžiu pasektų dar bent vienas kitas lietuviškosios parapijos klebonas. Tačiau vien geri norai ir lėšos reikalo neišsprendžia, nes ir parapijos istoriją gali parašyti tik patyręs istorikas »83 Juro laimė, kad jis tokį buvo radęs, nes platus Sužiedėlio žvilgsnis, jo santūrumas ir ramiai visus duomenis svarstąs bei bešališkai juos aprašąs protas jį padarė tikru istoriku.

« Reikia pasidžiaugti, kad [...] sulaukėme, sakyčiau, pirmos moderniškai parašytos parapijos istorijos [...] Perskaitę gyvai parašytą tos parapijos istoriją [...] susidarome ne vien tik tos parapijos vaizdą, bet sykiu įgyjame realesnį supratimą apie mūsų parapijų veiklą šiame krašte [...] Užtat ir noriu siūlyti knygą perskaityti visiems naujiesiems ateiviams » 84.

Prof. St. Kolupaila (1892-1964) iš South Bend, Ind. 1956.IV.3 d. Jurui rašė: « Su dideliu dėmesiu perskaičiau Lawrence parapijos istoriją, taip įdomiai parašytą, gražiai išleistą, ir taip būdingą Amerikos aplinkybėms. Man padarė ypatingą įspūdį kilnių asmenybių reikšmė visuomenės sugyvenimui ».

A.P. Mitkus parecenzavo knygą Bostono arkidiecezijos oficialiame organe .

Mons. Z. Ignatavičius (1909-1975) iš Rio de Janeiro 1954.XII.17 d. rašė: « Gražų įspūdį padarė Jūsų išleistoji Šv. Pranciškaus parapijos monografija. Jaunieji lietuviai kunigai joje ras gyvų pavyzdžių, kaip su ištverme ir pasitikint Dievu darbuojantis galima pasiekti gražių vaisių. Jūsų ir G. kun. Virmausko veikla pamoko, kaip nereikia bijoti sutinkamų kliūčių, bet jas nugalėti ».

Neužmirštinas nė Bostono arkivyskupijos kanclerio 1954.1.4 d. atsiliepimas. Priminęs pradžioje porą formalinių dalykų, būtent, kad knyga turi turėti cenzoriaus Nihil Obstat ir vyskupo ordinaro Imprimatur, kancleris konstatavo, kad knyga atrodo gražiai išleista ir yra vertinga, kad joje atsispindi didelis autoriaus ir parapijos kreditas86.

Ši skyrelį baigdami, pacituokime dar kartą Ivinskį: « Kiekviena parapijos istorija iš esmės gali būti įdomi tos vietos žmonėms, kurie toje parapijoje yra gyvenę ir augę. Rūpestingai pasirausdamas dokumentuose [...] Sužiedėlis [žinias] tačiau ne inventoriškai-mechaniškai pažėrė, bet gražiai apjungė suverdamas jas ant vieno pagrindinio siūlo [...] Ši knyga tačiau kalba apie konkrečią ir didelę realybę Amerikos lietuvių katalikų gyvenime. Todėl ji turėtų tūri mielai skaitoma tiek visų tų, kurie įdėjo savo įnašą į lietuviškų parapijų steigimą, tiek ir tų, kurie iš Europos atvykę dar nespėjo arčiau susipažinti su lietuviška parapija Amerikoje »87.

———————

82 Z. Ivinskis, Šviesus langelis Amerikos lietuvių katalikų praeičiai pažinti. Kelios mintys iš Europos vienos lietuvių parapijos istoriją paskaičius, žr. Laikas (Buenos Aires), 1954 m. 115 nr.

83    J. Aistis, Lietuva miniatiūroje, žr. Draugas, 1954.1.23 d.

84    K. Mockus, Vienos parapijos istorija, žr. Darbininkas, 1954.III.5 d.

85    « This book [...] may be read [...] at one sitting [...] The tedious repetition of lists of names and the spasmodic insertion of homilies are the only distracting factor [...] The book would be of benefit to the English reader, for it would affort him a good insight into the character and pride of some of our lesser known Catholic brethren in the diocese ». M. P. Mitkus, Record, of a parish, žr. The Pilot, Bostonas, 1954.V.23 d.

86    «It is necessary that the book bear Nihil Obstat of a Censor and the Imprimatur of an Ordinary [...] The book seems to be well done [...] It seems to be very worthwhile. It should reflect great credit on its authors and on the Parish*.

87    Z. Ivinskis, Šviesus langelis Amerikos lietuvių katalikų praeičiai pažinti. Kelios mintys is Europos vienos lietuvių parapijos istoriją paskaičius, žr. Laikas, (Buenos Aires) 1954 m. 115 nr.

Stasys Šalkauskis, Ateitininkų ideologija 88.

1952 m. S. Sužiedėlis buvo išrinktas ateitininkų vyriausiuoju vadu. Tai būdingas išrinktajam faktas, nes jis savo sugebėjimu tiesti tiltus pajėgė vėl suartinti į du lagerius — krikščionis-demokratus ir frontininkus — susiskaldžiusius brolius. Eidamas šias pareigas, jis rūpinosi išleisti antru kartu Šalkauskio 1933 m. Kaune išspausdintą Ateitininkų ideologiją. Tai pavyko 1954 m. Šiam sumanymui buvo pritaręs ir Juras, kuris 1953 m. Kunigų Vienybės seimelio išrinktas į komisiją Ateitininkų Sendraugių veikimo programai nustatyti, siūlė jos vietoje išleisti Šalkauskio parašytąją Ideologiją.

«Ši naujoji Ateitininkų ideologijos laida pasirodo viešumon tiktai prel. Pr. Juro dėka, — kukliai pažymėjo Sužiedėlis leidinio gale. — Šis dosnus lietuviškosios kūrybos skatintojas bei rėmėjas ir nuoširdus ateitininkų bičiulis savo lėšomis padengė visas šios knygos leidimo išlaidas [...] Pažymėtina čia ir tai, kad prel. Pr. M. Juras yra kilęs nuo Šiaulių ir gyvenęs bei mokęsis tame pat mieste, kur St. Šalkauskis irgi ėjo mokslus, kur buvo jo tėviškė ir kur nūnai yra mums nepasiekiamas jo kapas. Leisdamas šį didžiojo lietuvių filosofo šiauliečio raštų rinkinį, kitas šiaulietis, didelis šio užjūrio kultūrininkas, sakytumei, deda vainiką tauriam mūsų tautos sūnui pagerbti »89.

1954.VIII.18 d. Sužiedėlis Jurui rašė: « Ateitininkų ideologijos spausdinimas eina visu tempu [...] Aš nenuvokiu, kiek spausdinimas atseis, plūs viršelio klišės sąskaita ir V.K. Jonyno [g. 1907] honoraras už piešinį [...] Jokių kitų redagavimo išlaidų nėra, išskyrus mano nedamiegotas valandas. Pradžioje įdėjau platų Maceinos straipsnį apie Šalkauskio filosofiją, o pats 34 puslapius prirašiau iš jo gyvenimo, apie raštus ir naują knygos leidimą. Kas norės, galės pilnai susipažinti ir su pačiu autorium, ko pirmoje laidoje nebuvo ».

Aukščiau minėtą rašinį Maceina baigia šiais žodžiais: « Šiandien, kada mes negalime net susitelkti prie Šalkauskio kapo, kada, atrodo yra griuvę visa, ką mes ir jis pats yra statęs, tenka prisiminti [...] ir sutikti, kad už istorijos kulisų veikia mums nesuvokiama Dieviškoji Apvaizda, kuri išnarplioja susipynusias istorines gijas ir vėl toliau audžia istorijos audimą. Šalkauskis manė, kad jo projektai sudužo. Tuo tarpu mes dabar regime jo dvasios pergalę [...] Iš griuvėsių nauja gyvybė. Reikia tik, kad tauta tikėtų į idėjos galybę ir į jos persvarą prieš medžiagą. Šalkauskis buvo pilnas tokio tikėjimo. Šiuo atžvilgiu jis yra mūsų, tremtinių, mokytojas » 90.

Išėjusią knygą Juras, įprastu jam būdu, tuoj išsiuntinėjo vienminčiams ar šiaip asmenims. Antai Romoje, be kitų, ją gavo arkivysk. Samoré (g. 1905) ir kun. Juozas Vaškas M.I.C. (g. 1910), kuris 1954.XI.23 d. entuziastiškai atsiliepė: « Drūčiai bučiuoju už atsiųstas keturias kopijas Šalkauskio Ateitininkų Ideologija [...] Savo nuostabia veikla, Dievo ir artimo meile, mielas kun. Prelate, Jūs save įamžinote ne tik lietuviškos išeivijos Amerikoje, bet visos lietuvių tautos istorijoje ». Plačiai ją parecenzavo kun. A. Baltinis 91.

Šalia leidėjo tikrasis darbų vykdytojas, Sužiedėlis, liko beveik nepastebėtas, nes jo kuklumas jam neleido veržtis į garbės šviesą. Tik retkarčiais, ir tai tik privačiai, jis, tikra darbo pelė, kalbėjo apie savo veiklą, kaip va laiške, 1954.IV.1 d. parašytame Jurui: « Ideologiją jau tvarkau ir pradėsiu šią savaitę spaustuvei siuntinėti. Ligi šiol buvau labai prikabytas prie kitų darbų [...] Atsišaukimą medžiagos rinkimo Alkai reikalu, kai tik nugriebsiu kurį laisvesnį povakarį, sukalsiu ».

Visa Sužiedėlio darbuotė pilnai pateisina kun. V. Gidžiūno, O.F.M. (g. 1912) jam išreikštą pripažinimą.: « Prigimti gabumai, poetiškas jautrumas ir gili mintis yra tos [jo] savybės, kurios jo istorines studijas daro įdomias [...] Dar įdomiau yra klausytis jo istorinių paskaitų [...] Tada didingi ir skaudūs musų tautos įvykiai jautriau paliečia mūsų širdis ir giliau įsispaudžia atmintin »92.

———————

88    Antras S. Sužiedėlio perredaguotas leidimas. Putnam, Conn., 1954, 334 psl.

89    Ateitininkų ideologija, Putnam 1954, 334 psl.

90 A. Maceina, Stasys Šalkauskis, žr. St. Šalkauskis, Ateitininkų ideologija, antras perredaguotas leidimas, Putnam 1954, 34 psl.

 91  Dr. A. Baltinis, Ateitininkų ideologija — didžiųjų gyvenimo vertybių sintezė. «Ateitininkų ideologijos » II laidos proga, žr. Draugas, 1954.XII.24 d.

92 V. Gidžiūnas, O.F.M., Simo Sužiedėlio gyvenimo kelias, žr. Ateitis, 1974 m., 7 nr., 198 psl.

Ladas Tulaba, «Kad kūrentųsi » (Lk 12,49) 93.

Šių pamokslų ir apmąstymų autorius gimė 1912 m. dzūkiškame Lietuvos kampelyje — Alytaus apskrityje. Baigęs Vilkaviškio kunigų seminariją, Tulaba Vytauto Didžiojo universitete Kaune įsigijo teologijos licenciatą. Tuo jis 1935 m. prasiskynė kelią į Romą, kur studijuodamas Biblijos Institute įsigijo dar antrą licenciatą. Sugrįžęs Lietuvon, jis nuo 1938 m. Vilkaviškyje, Kaune ir Vilniuje dėstė teologiją ir pasišventė auklėjimui naujos kunigų kartos.

1944 m. po skaudžių pergyvenimų atsidūręs Vokietijoje, Tulaba tą darbą tęsė Eichstato kunigų seminarijoje, kur buvo susispietę į Vakarus pasitraukę klierikai lietuviai. Už metų jis buvo paskirtas itin reikšmingam darbui, nulemiančiam visą jo tolimesnį gyvenimą — Romoje suorganizuoti Šv. Kazimiero kolegiją, kuri turėjo rūpintis mūsų teologiškuoju prieaugliu. Tą darbą jis dirba iki mūsų dienų (1979). Už nuopelnus Pijus XII 1951 m. tą energingąjį globėją jaunų savo tautos dvasiškių, turintį daug ryšių su Vatikanu, pakėlė į prelatus. Jis daug kam padėjo užmegzti santykius su centrinėmis Bažnyčios įstaigomis Vatikane.

Atsiduodamas savo Kolegijai, kurią saugoja kaip savo akies lėlytę, rektorius betgi nepasimetė organizacijos smulkmenose, o atsidavė ir sielovadai. Tatai paliudija ir jo pamokslų bei meditacijų rinkinys Kad kūrentųsi, apie kurį jis (1975.IV.24) mane šitaip informavo: « [Tai] rinkinys mano sakytų pamokslų įvairiomis progomis ir įvairiose vietose laikotarpyje nuo 1945 iki 1954 metų. Daugumas [jų] buvo parengti ir skaityti per Vatikano radiją į Lietuvą. Prel. Juras siūlė juos išleisti, kad būtų kunigams medžiaga pamokslams, o pasauliečiams dvasiniam pasiskaitymui ». 1975.V.12 d. jis tą pranešimą dar papildė šiuo paaiškinimu: « Prelatą pažinau 1948 m. rudenį, kai pirmą kartą Kolegijos reikalais lankiausi Amerikoje. Nuo pirmo susitikimo tapome artimi draugai [...] Visada jis man padėdavo savo patarimais, patarnavimais ir aukomis. Su Vatikanu užmezgė ryšius, kokius jis turėjo, per mane: kitaip sakant jo kilni ir nuopelninga asmenybė Vatikanui tapo žinoma man informuojant. Džiaugiuosi, kad jis buvo Šv. Sosto įvertintas. Jei kas, tai Prelatas Juras tikrai viso to įvertinimo, kurį yra gavęs, su kaupu nusipelnė. Prelatas Juras man asmeniškai buvo tikra Dievo dovana savo pavyzdžiu ir savo prieteliškumu. Juo žavėjausi ir žaviuosi, kaip geru kunigu, kaip dideliu lietuviu, kaip asmenybe, kuri neieško savęs, o visą save atiduoda Bažnyčiai, tautai, žmonėms ».

O apie savo knygą Tulaba man (1975.IV.24) dar buvo pranešęs: « [Jos] laida išsibaigė vienų metų laikotarpyje [...] Prelatas tą leidinį išsiuntinėjo visiems kunigams ir vienuoliams, neatsižvelgdamas ar kas atsilygins ar ne. Nežinau ar jis atgavo išleidimui [— kuris kaštavo 1397 dolerius —] duotus savo pinigus. Geičiausia ne. Jis tai skaitė apaštalavimo darbu. Keliasdešimts egzempliorių pateko ir į Lietuvą, kur [...] dar ir šiandien platinami, perrašinėjant ranka ».

Apie šio rinkinio paskirtį autorius Pratartyje šitaip pasisako: « [Tuos pamokslus] skyriau ir sakiau tiems, kurie kenčia neteisybę Lietuvoje ar tremtyje ir yra persekiojimų bei visokios nedalios aukos. Šitai paaiškins skaitytojui, kodėl tiek kartų kalbama apie melą ir veidmainiškumą, apie pikta ir jo prasmę, apie viltį ir pasitikėjimą Dievuje. Manau, kad šios mano išmąstytos ir išgyventos mintys skaitytojams atneš šiek tiek šviesos, sprendžiant svarbius gyvenimo klausimus, ir suteiks paguodos bei drąsos, einant tamsiu gyvenimo sunkumų keliu » 94.

Šitaip pasisakydamas, Tulaba ne vienoje vietoje bus turėjęs omenyje ir save, nes vadovaudamas tokiai svarbiai įstaigai, jis patyrė ir šilto ir šalto, ką jis, ne be širdgėlos išpasakojo ištikimam konfratrui Lawrence. Antai (1968.III.20) jam rašė: «Neturime šioje žemėje ieškoti paguodos ir lengvumo. Dievo vaikų kelias yra kryžiaus kelias [...] Privalome būti persekiojami, niekinami ir žeminami [...] Aš gi daug kam esu baubas ».

Platinimo darbą leidėjas nušvietė dviejuose Tulabai siųstuose laiškuose: (1954.III.3) «Planuoju išsiuntinėti po vieną egzempliorių į vienuolynus, seselėms dirbančioms parapijos mokyklose, visoms redakcijoms, didžiųjų miestų bibliotekoms ir kaikuriems rašytojams [...] Noriai tai atliksiu, nes noriu, kad kūrentųsi... Dievo duotus talentus, na ir pinigus, nenoriu vynioti į skepetaitę, bet noriu leisti apyvarton, kad iš to būtų Dievui garbės, o mano sielai naudos ». Ir kitame (1954.III.16): «Pastarosiomis dienomis daug dirbu, kad visas knygas [...] išplatinčiau iki Marijos garbei skirtojo mėnesio. Apgailestauju, kad jų man neužteks. Pagal mano sudarytą planą jų reikėjo iki 5.000 egzempliorių [...] Prašau [...] pasiteirauti, kiek kainuotų, jei dar panorėtumėme atspausdinti bent porą tūkstančių knygų fotografijos (ofseto) būdu [...] Nukryžiuotojo Jėzaus Seserų vienuolyne [Brocktone] turime surinkę apie 6.000 adresų. Iš šio sąrašo išrinksime porą tūkstančių ir jiems siųsime knygą ».

Leidėją ir autorių rišo ne tik ši knyga, o platesni interesai: Tula-ba Lawrence buvo radęs atramos punktą savo kolegijai išgarsinti, o Juras Romoje turėjo užtarėją savo asmeniškiems tikslams.

———————

93 Roma 1954, XIX-242 psl.

94 Kad kūrentųsi, Roma 1954, III psl.

Antanas Maceina, Saulės Giesmė. Šventas Pranciškus Asyžietis kaip krikščioniškojo gyvenimo šauklys 95.

1950 m. išleidęs Jobo dramą ir Didįjį Inkvizitorių, Maceina Vokiečių Freiburgo universitete per tris semestrus studijavo teologiją, religijos filosofiją ir ispanų literatūrą. « Lėšų savo pragyvenimui turiu tik dviems mėnesiams, — skundėsi savo geradariui, rizikingą žingsnį padaręs Maceina (1950.IX.20). — Jeigu tad paimsite mane savo globon [...] būsite vienintelis, kuris išlaikys [mane...] Už Didįjį Inkvizitorių [...] ligi šiol nesu gavęs nė vieno cento [...] Knygas rašyti ir jas leisti dabar yra tikra auka ». « Daug kas iš manęs juokiasi, kad aš tuščia kišene nuvažiavau į Freiburgą [...] Vadina mane Dievo gundytoju, kad aš pasitikiu Viešpaties Apvaizda » (1950.II.8). « Jūsų globoje jaučiuos saugus, nes Jumyse matau Visagalio ranką ir ženklą » (1951.11.19). « Jeigu aš pasilikau Europoje, tai ne todėl, kad man čia lengviau, bet todėl, kad čia galiu savo Tautai sudėti šitą dvasinę savo auką, be kurios mūsų mintis suskurs galutinai. Europoje pasilikimas yra nenaudingas ir pavojingas. Bet reikia, kad būtų žmonių, kurie čia veikia, nes iš [Amerikos] fabrikų nekyla knygos ir straipsniai» (1950.IX.20). Jos civilizacija su jos patogumais jo visiškai netraukia.

« Jau kuris laikas aš ruošiuos rašyti knygą apie šv. Pranciškų Asyžietį. Ji turėjo būti Jums dedikuota, nes juk Jūs nešiojate šio didžio šventojo vardą [...] Norėjau, Jums nieko nesakydamas, padėti Jums ją ant stalo kaip mažutį atsilyginimą už Jūsų gerą bei kilnią širdį. Bet štai, Jus patys apie tokią knygą galvojate [...] Mielu noru ir dideliu entuziazmu imsiuos šią knygą rašyti [...] Ją norėčiau pavadinti Saulės Giesme [...] Jūs teisingai sakote, kad šis veikalas turi būti parašytas filosofijos apmatuose — teologiniuose atauduose. Taip aš jį ir supratau. Bet kadangi jis vis tiek bus skiriamas platesnei mūsų visuomenei, todėl stengsiuos rašyti kuo suprantamiausiai [...] Lengvai ir sykiu nebanaliai rašyti ima laiko daugiau, negu tada, kai nesirūpinama forma » (1951.IV.10).

« Studiją apie šv. Pranciškų netrukus pradėsiu rašyti [...] Į šį darbelį žiūriu kaip vieną iš svarbesnių savo uždavinių, kurie užangažuoja ne tik protą, bet ir širdį [...] Šv. Pranciškus gyveno pilną krikščionišką gyvenimą. Todėl visos sritys jame sutelpa ir apie visas jas tenka kalbėti » (1951.VIII.27).

Veikalą « pavadinau šitaip: Saulės Giesmė. Krikščionybė šv. Pranciškaus Asyžiečio šviesoje. Tai bus savotiška Krikščionybės arba, tiksliau sakant, krikščioniškojo gyvenimo filosofija [...] Rašau su noru, net su tam tikru užsidegimu» (1952.1.26).

« [Saulės Giesmė] yra ne tiek paskatinimo, kiek susimąstymo studija. Daugelio akimis šv. Pranciškus atrodo kaip koks originalas — nepasekamas ir todėl nesektinas. Tuo tarpu aš noriu parodyti, kad jis anaiptol nebuvo originalas, bet kad jo elgesiai, nors ir kažin kaip keisti jie būtų, išplaukė iš tikros evangelinės jo dvasios » (1952.IV.3).

« Intensyvus šių metų darbas (Saulės Giesmė yra 11 mėnesių padaras!) yra gerokai nuvarginęs mano širdį » (1952.XI.12).

« Norėčiau turėti dvi galvas: kai viena pavargsta, būtų gera ją nusišriubuoti ir užsidėti kitą, nes tiek daug yra problemų, apie kurias reikia rašyti» (1952.IX.20)!

« Iš pranciškonų jokios žinelės apie Saulės Giesmės spausdinimą neturiu [...] Saulės Giesmė [1952] gavo [Aidų\ premiją, ir žmonės susidomėję laukė jos pasirodant. Per ilgai išleidimą užtęsiant, susidomėjimas menkėja, premijos gavimas užsimiršta, ir kai knyga išeis, beveik niekas viso to jau nebeatsimins [...] Ar negalėtumėte pranciškonų paspausti? » (1953X22).

« Tikrasis [užvilkinimo] pagrindas manau yra tas, kad, kaip Jūs rašote, Prelate, Saulės Giesmė jiems [pranciškonams] nepatinka. Aš ir rašydamas jaučiau, kad jiems nepatiks. Pranciškonų aš ten niekur nekritikuoju, tačiau nekritikuoju ir nenoriu sumoderninti nė šv. Pranciškaus. Jį ten atvaizduoju tokį, koks jis buvo ir koks jis stovi prieš Bažnyčios akis. Tuo tarpu pranciškonai pakito. Ir šiandien, kai palygini šv. Pranciškaus vaizdą su dabartiniu pranciškono vaizdu, gaunasi labai didelis skirtumas. Aš pats savo knygoje tokio lyginimo sąmoningai vengiau, tačiau jį padarys kiekvienas skaitytojas. Šitai pranciškonai jaučia ir jiems Saulės Giesmė darosi nemiela» (1953.XII.28).

1953.XII.29 d. Maceina, suerzintas bei užgautas, rašė Tėvui P. Giedgaudui (g. 1920), pranciškonų spaustuvės vedėjui Brooklyne, smarkų laišką, kuriame reikalavo pasiaiškinti. « Tiesa, spaustuvė buvo gana užimta, bet tuo pačiu laiku ji atspausdino kitas knygas. Vadinasi, kitoms knygoms spaustuvė rado laiko, tik Saulės Giesmei ne! Man tai yra skaudu ».

Neatsiliko nė jo globėjas, kuris savo skunde, 1954.1.2 d. siųstame T.J. Gailiušiui (g. 1912), pranciškonų provincijolui, šitaip smarkavo: « Darbininko vadovybės žaidimas su Saulės Giesme priverčia mane kreptis į Tamstą, kaip į Tėvų Pranciškonų Provincijolą, ir prašyti nedelsiant išleisti Saulės Giesmę arba veikiai grąžinti man to veikalo rankraštį. Delsimo priežastys man nesuprantamos [...] Išrodo, kad Tėvai Pranciškonai nori, kad Saulės Giesmės žmonės negirdėtų... ».

Juro užsirūstinimas padėjo, nes už savaitės Maceina jam galėjo pranešti: « Su Saulės Giesme viskas tvarkoje [...] [Korektūroje] man vienas dalykas nepatiko — tai didelė mano fotografija, esanti tuojau po titulinio lapo [...] Žmonės atsivertę knygą tikisi išvysią Asyžiaus šventąjį, o randa — Maceiną... Ne, man tai yra nepakeliama, ir aš rašiau spaustuvės vedėjui, kad tą fotografiją reikia išmesti. Kai jau būsiu miręs, tada tegu daro kas ką nori, bet dabar — ne! » (1954.II.3).

« Man buvo didelio džaugsmo atsidaryti Jūsų siųstą pakietėlį ir rasti jame taip ilgai lauktą Saulės Giesmę [...] Tuo būdu nors ir po ilgo laukimo ir nerimo, būsime patiekę lietuviškajai visuomenei bent iš viršaus patraukliai atrodančią knygą. Apie jos vidų tesprendžia kiti. Man pačiam atrodo, kad kai kurie skyriai yra neblogai pasisekę. Rašydamas jaučiau, kad juo toliau, juo geriau man sekasi. Sunkiausia buvo pati pradžia, todėl skyrių Šv. Pranciškus gamtoje laikau silpniausiu [...] Tėvas Grauslys [O.F.M. g. 1918] man rašė, kad pranciškoniškoje literatūroje tokio pobūdžio studijos apie Asyžiaus šventąjį nėra» (1954.IV.29).

« Tėviškės Žiburiuose paskaičiau Tėvo V. Gidžiūno O.F.M. Saulės Giesmės recenziją — rašė Maceina Jurui 96. Apie jo daromą priekaištą, esą aš nesiskaitąs su šv. Pranciškaus Testamento žiniomis apie Šventojo nusistatymą mokslo atžvilgiu, aš Jums, Prelate, pridedu atskirą lapelį, iš kurio matysite, kaip mūsų recenzentai knygas skaito » (1954.XII.17).

Laikydamiesi principio audiatur et altera pars, čia duodame žodį ir pačiam T. Gidžiūnui: « Visi Pranciškonai, patyrę, kad tokia knyga, dr. Maceinos parašyta, nekantriai jos laukė išeinant iš spaudos. Jos atspausdinimas ilgai nusitęsė dėl daugelio priežasčių. Autorius ne visą rankraštį iš karto įteikė spaustuvei, bet siuntinėjo atskirais skyriais. Siuntė jis pirma leidėjui, o leidėjas — Tėvui Andriekui, kuris prižiūrėjo spausdinimą. Surinkus rankraštį, jį dar peržiūrėjo cenzorius. Tada mūsų spaustuvė dar nebuvo pajėgi greitai spausdinti, dėl to užtruko gerokai laiko. Taigi dr. Maceinos įtarimas neturi jokio pagrindo. Pranciškonai yra labai dėkingi autoriui už Saulės Giesmės parašymą ir jos leidėjui prel. Jurui už išleidimą. Šis veikalas labai išgarsino Šv. Pranciškų ir Pranciškonus lietuvių inteligentų tarpe. —- Dėl Tėviškės Žiburiuose tilpusios mano recenzijos: Nieko ten joje ypatingo nebuvo. Esu Ivinskio tipo istorikas, dėl to kai dr. Maceina pačioje pradžioje pasisakė, kad jis nesinaudoja šaltiniais, knyga man atrodė nepatikima. Pats Šv. Pranciškus joje įstatytas į egzistencinės filosofijos rėmus. Aš ir pasakiau, kad Saulės Giesmėje Šv. Pranciškus nėra toks, koks jis buvo ir kokį jį išgyvena Pranciškonai. Tai yra tik mano kaip istoriko žodžiai, kitų Pranciškonų jie neliečia, nenuvertino jie ir veikalo » 97.

Kur kas mažiau rezervų tos knygos atžvilgiu turėjo kitas recenzentas —    kun. dr. P. Celiešius (g. 1906), iš kurio įvertinimo pacituojame šias vietas: « Tai brangus veikalas ne tiktai savo ontologine sklaida, bet ir krikščioniškosios egzistencijos samprata. Saulės Giesmė yra gilus komentaras Evangelijos, įgyvendintos Šv. Pranciškaus gyvenime; komentaras pagrįstas popiežių enciklikų mintimis ir Bažnyčios tėvų raštų ištraukomis. Skaitydamas nežinai, ar esi susidūręs su vienu žymesniųjų lietuvių tautos teologu, ar su filosofu. O gal teisingiau būtų pasakius: su abiem iš karto [...] Sunku yra atsiplėšti nuo Maceinos žodžių ir minčių jėgos. Jis turi žavintį ir galingą stilių [...] Bet vis dėlto, jeigu mes išsiplėšime iš jo stiliaus burtų ir pro minčių dialektiką blaiviai pažvelgsime į visumos sprendimą, tai pastebėsime keletą klausimų, neišbaigtų mąstyti [...] Tačiau nepaisant šių keletos — recenzento paliestų — šlubtelėjimų — Saulės Giesmė nupelno autoriui didžio rašytojo ir mokslininko vardą » 98.

Skaitytinas dar tas pasikalbėjimas, kurį Saulės Giesmės reikalu Tėviškės Žiburių redakcija turėjo su jos autorium 99.

Maceinos epilogas: « Vakar skaičiau viename katalikiškame laikraštyje, kad pranciškonų ordinas norįs iš pagrindų reformuotis. Kokia linkme —    nepasakyta [...] Ar išsipildys šv. Pranciškaus žodžiai, pasakyti mirties guolyje, kad Ordinas grįšiąs anksčiau ar vėliau prie neturto ir nemokslo? Vargu! Sąlygos ir dvasia šiandien yra visiškai kitokios. Saulės Giesmė yra ir liks savotiškas papiktinimas » (1966.X.1 d. laiškas prel. Jurui).

Įsidėmėtina, kad Maceina, nors silpnos sveikatos, bet atkaklus savo pažiūrose, tvirtai laiko savo poziciją ir dabar (1976). Juk Aidų specialiai šv. Pranciškaus garbei pašvęstame numeryje jis tęsia bei išvysto Saulės Giesmėje išdėstytas mintis 100. « Be abejo, — taip jis 1976.X.4 rašė Jurui, — pranciškonams šis straipsnis bus taip lygiai ‘priimtinas’, kaip savo metu Saulės Giesmė ». Stebėtina, kad to laiško gavėjas, šiaip didelis pranciškonų gerbėjas — nuo 1975 m. net jų « garbės vienuolis »

—    ir šiame reikale tvirtai palaiko Maceiną, kuriam jis, daugiau negu kitiems savo globotiniams, buvo atvėręs savo širdį bei piniginę.

———————

95 Brooklynas 1954, 454 psl. Pratarmės vietoje autorius įdėjo šešių puslapių dedikacinį straipsnį savo mecenato garbei.

96 Dr. V. Gidžiūnas, OFM, Šv. Pranciškus «Saulės Giesmėje», žr. Tėviškės Žiburiai, Torontas, 1954.X.28 d., 42 nr.

97    Šis laiškas buvo man adresuotas. Gaila, jo originalas dingo iš mano archyvo. Tekstas yra autentiškas. J.E.

98 Kun. dr. P. Celiešius, Saulės Giesmė, žr. Draugas, 1954.VI.19 d., Antroji dalis; žr. panašią recenziją Kun. dr. P. Celiešius, Saulės Giesmė, žr. Lux Christi, 1954 m. liepos mėn., 2 (13) nr., 97-100 psl.

99   Žr. Tėviškės Žiburiai, Torontas, 1954.VII.8 d., 27 nr. ir VII.15 d., 28 nr.

100   A. Maceina, Žmogiškosios netikrovės šventasis, žr. Aidai, 1976 m. 8 nr., 338-351 psl. — Įsidėmėtinas taip pat šis Maceinos pasisakymas laiške Eretui (1979. III.19 d.): « Šv. Pranciškus nebuvo priešas mokslo in se, bet mokslo kultyvavimo savame ordine. Galimas daiktas, kad ašen Saulės Giesmėje nesu aiškiai šio nusistatymo apibūdinęs ».

Kun. Dr. K. Širvaitis, Žodis darbininkui. Krikščioniškosios viešosios santvarkos gairės Leono XIII ir Pijaus XI darbo enciklikų šviesoje 101 .

Autorius šį veikalėlį paruošė, prašomas prel. Pr. M. Juro tuometinio Lietuvių Darbininkų Sąjungos pirmininko ir pridėjo šią dedikaciją: « Darbščiam, sąžiningam, kukliam ir religingam lietuvių darbininkui Amerikoje šį veikalą skiria dėkingas autorius, ragindamas jį kovoti už savo teisingas teises » (3 psl.).

———————

101    Bostonas 1954, 167 psl. — Autorius Kazimieras Širvaitis gimė 1911 m. Lietuvoje. Po Lietuvos okupacijos jis išvyko į Ameriką (Žr. Encyclopedia Lituanica, V t., Bostonas 1976, 183-184 psl.).

Kun. Alfa Sušinskas, Jaunystės Maršas. Knyga jauniesiems jaunuoju gyvenimo keliu 102.

Šios knygos autorius, Alfonsas Sušinskas (1909-1966), gimęs Rygoje, baigė Biržų gimnaziją ir 1934 m. Kauno kunigų seminariją. Po šventimų vysk. Paltarokas jaunąjį idealistą paskyrė Panevėžio vyskupijos jaunimo vadovu, kuris paveiktas Marijos Pečkauskaitės, profesorių Dovydaičio ir Šalkauskio bei savo tauraus ganytojo, jaunatvišku entuziazmu pasišventė jo globai pavestam jaunimui. To spindintis paminklas yra jo 1937 m. išleistasis veikalas Maršas Jaunystei, kuriuo jis bandė jaunimui parodyti tikrą kelią ateitin.

Pavyzdys jo plunksnai buvo religinio bei pedagoginio turinio raštų autorius vengras Tihamer Toth (1889-1939). O jam ledlaužis Lietuvoje buvo Antanas Maceina, kuris tuo reikalu man (1975.VI.6) pateikė šias informacijas:

«Su T. Totho knygelėmis susipažinau, būdamas [1924-1928] Kunigų Seminarijoje Gižuose [...] Jos man labai patiko [...] todėl, kai 1928 m. rudenį atvykau į Kauną pastudijuoti [universitete filosofiją bei pedagogiką], tuojau pradėjau versti jų pirmąją, lietuviškai kan. M. Vaitkaus [1883-1973] pavadintą Jaunimo kovos [...kurią] išleido Šv. Kazimiero Draugiją. Kitas tris — Jaunuolio lavinimasis, Jaunuolio būdas ir Jaunuolio religija — išleido Vargdienės Seselės 103 Marijampolėje [...Visos tos] knygelės buvo mielai perkamos ». Tuo Maceina buvo praskynęs kelią tolimesniems vertėjams — J. Matulaičiui, Pr. Gaidamavičiui, A. Pauliukoniui ir dar kitiems to vengro gerbėjams. Tothas, kurį galima laikyti « vyriška Pečkauskaitės laida », greitai uždegė mūsų, ypač ateitininkiškos širdies jaunimą. Su gailesiu tie jaunuoliai 1939 m. sužinojo, kad jų geografiškai nors tolimas, bet širdžiai toks artimas idealas mirė, trumpai po jo paskyrimo vyskupu pagalbininku. Nors jam neilgai teko vyskupauti, jo tautiečiai jo darbais bei veikalais taip buvo sužavėti, kad 1948 m. Romoje pradėjo jo beatifikacijos bylą ».

———————

102    Antrasis, pataisytas ir papildytas tremties leidimas. Brooklynas [1956], 260 psl.

103    Vargdienių Seselės t.y. Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserys.

Šis pavyzdys Sušinskui žėrėjo ir išeivijoje, į kurią jis — 1940-1941 metais per pirmą Sovietų okupaciją sėdėjęs kalėjime — pateko 1944 m. Pradžioje jis buvo įsirašęs į Würzburgo universitetą, kur mėgino doktorizuotis. « Šios minties jis neatsisakė ir atvykęs į Schwäbisch-Gmünd, — tęsia Maceina — [...Jis] linko į kurią nors temą iš mistikos srities. Todėl aš jam piršau šv. Teresę iš Avilos ar šv. Joną nuo Kryžiaus [...] Sušinskas apsisprendė už Teresę iš Avilos ir iš Tübingeno u-to bibliotekos parsigabeno jos raštus vokiečių kalba. Tačiau pasirodė, kad šių raštų esama kelių didžiulių tomų [...] Tada kun. Sušinskas sustojo prie šv. Teresės iš Lisieux [...nes] ši darė jam gilesnio įspūdžio ir buvo kūdikiškai jo širdžiai artimesnė, negu didžioji ispanė [...] Temą Sušinskas formulavo šitaip: Der kleine Weg der Theresia von Lisieux [...] susidarė labai išsamų šios temos planą, sulipdė lapus vieną prie kito, taip kad išėjo tarsi kokia juosta, ir pasikabino jį prie savo lovos ant sienos. Deja, tasai planas taip ir liko kaboti », nes nelemtas Sušinsko palinkimas prie svaigalų neleido jam susitelkti ir pasiryžti. Gaila, nes pagal Maceiną « jis buvo didelių gabumų, lakios vaizduotės ir geros atminties žmogus » 104.

1949 m. Sušinskas, radęs naują prieglaudą Amerikoje ir gavęs vikarauti įvairiose kitataučių parapijose, taip pasiilgo darbo su lietuviškuoju jaunimu, kad pasiryžo išleisti antrą savo « tothiškos » knygos laidą. Tam jis kreipėsi į pranciškoną V. Gidžiūną, kuris (1955.11.21) iš savo pusės beldė į Juro duris: « Pirmiausia dar kartą, kaip Ateitininkų Federacijos Dvasios Vadas, dėkoju Jums už Ateitininkų Ideologijos išleidimą [...] Lietuviškam jaunimui reikia ir kitokios geros lengvesnės literatūros. Kun. A. Sušinskas dar Lietuvoje buvo išleidęs jaunimui labai gerą knygą Maršas ]aunystei. Jis dabar yra vėl Ateitininkų Moksleivių dvasios vadas ir tos knygos yra paruošęs naują, Amerikoje gyvenančiam lietuviškam jaunimui pritaikintą laidą. Jis ieško leidėjo. Aš jam buvau pažadėjęs leidėją surasti, turėdamas galvoje Jus [...] Dėl to šia proga ir noriu vėl Jus prašyti, ar negalėtumėte tos jo knygos, kuri tikrai yra gera jaunimui, Jūs išleisti. Alf. Sušinskas yra labai geras rašytojas. Aš jį vadinu lietuviškuoju Tothu ».

Sušinskas rašo Jurui: « Kun. Gidžiūnas, O.F.M., prieš kiek laiko man parašė, jog su Prelatu kalbėjęs mano ruošiamos jaunimui knygos Maršas Jaunystei leidėjo reikalu [...] Šiuo aš kreipiuosi [...] prašydamas išleisti mano knygą jaunimui. [Ji] 1937 m. buvo išleista Lietuvoje. Tada ji turėjo gerą pasisekimą. Aš dabar ruošiu antrąjį leidimą, pataisydamas pirmąjį ir 1/4 pridėdamas naujos medžiagos [...] Tikiuos ją paruošti maždaug iki rudens ar Kalėdų (vikaravimas svetimtaučių parapijoje smarkiai trukdo šį darbą). Taigi [...] jei Jūs galėtumėte būti mano knygos leidėju, maloniai prašyčiau apie tai mane painformuoti» (1955.VII.22).

« Grįžęs iš atostogų, radau Jūsų malonų laišką VIII.18 d. [...] Ypatinga padėka Jums, mielas kunige Prelate, už sutikimą išleisti Maršą jaunystei [...] Spausdinti manau 1500 egzempliorių [...] Iš savo pusės nestatau jokių sąlygų: nieko nenoriu pinigais, nes žinau sunkų lietuviškosios knygos kelią. Tik norėčiau, jei galima, knygomis gauti apie 40-50 egzempliorių » (1955.IX.18).

« Su Maršu Jaunystei smarkiai dirbu. Būčiau jau seniau visą darbą pabaigęs, bet [...] labai daug turiu parapijinio darbo! Bet jau artėju į pabaigą ir tikiuos 1956 m. pradžioje visą darbą užbaigti » (1955.XII.16).

« Skubu Jus painformuoti apie Jaunystės Maršo eigą. Pilnai paruoštą knygą spaustuvei išsiųsiu už gerų poros savaičių [...] Gal leistumėte spausdinti apie 2000 egzempliorių? [...] Taip pat maloniai prašau [...] kainą leisti tiek pigiai, kiek Jums atrodys galima, nes knyga skirta nepinigingam jaunimui» (1956.II.5).

« Nuoširdžiai sveikinu Jus, kaip Jaunystės Maršo mecenatą! Netenka nė bandyti žodžiais išreikšti mano dėkingumo [...] Taigi knyga jau baigta! [...] Stengiuosi, kad atsirastų visokių platintojų. Aš gavau 72 egzempliorius [...] Noriu dar pasiimti 128 egzempliorius [...] Tegu Dievas ir toliau laimina Jūsų darbus ir duoda Jums, Prelate, sveikatos dirbti tiek daug lietuviškai krikščioniškai kultūrai» (1956.IX.12).

« Čia yra antrasis Maršo Jaunystei leidimas, kurį pavadinau Jaunystės Maršu, — rašė autorius prakalboje, — nes šitoks titulas man atrodo skambesnis [...] Į antrąjį leidimą įdėjau ir naujų dalykų, jau tremtyje parašytų [...] Tikslas yra šis: lietuviškasis tremties moksleivis turi stengtis tinkamai pasiruošti gyvenimui [...] Jis neturi paskęsti ir paklysti nelietuviškoje aplinkoje. Darbas Lietuvai laisvinti reikalauja išsimokslinusių ir išsiauklėjusių asmenybių » 105.

Pažymėtina, kad Sušinskas šioje antroje laidoje, paruoštoje Pittsburghe, iškelia šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, kuriai kadaise Würzburge norėjo pašvęsti savo disertaciją. Net plačiai cituoja pasakymus iš jos Sielos istorijos, 1931 m. mokytojo J. Talmanto (1894-1955) išverstos į lietuvių kalbą.

———————

104 A. Maceinos laiškas 1975.VI.6 d.

105 Jaunam tremties skaitytojui. Antrojo leidimo proga, žr. Jaunystės maršas, Brooklynas 1956, 11-12 psl.

Jonas Aistis, Kristaliniame karste 106.

Juras, 1951 m. išleidęs Aisčio eilėraščių rinkinį Sesuo buitis, po šešerių metų gavo poeto jam 1957.VIII.il d. iš Brooklyno pasiųstą laišką, kuriame lietė ir naujų eilių išleidimą: « Po Sesers buities aš lyg jaučiuosi prieš Jus lyg prieš mano poezijos leidėją. Pereitą savaitę pabaigiau apdoroti tokios pat apimties, kaip Sesuo buitis, tai yra, 48 psl. eilių rinkinėlį, kurį pavadinau Kristaliniame karste. Tai lyg ir mano atsisveikinimas su poezija, kurios daugiau jau neberašau [...] Ar negalėčiau tikėtis, kad Jūs prisiimsite šios knygelės globėju pabūti? ».

Po mėnesio vėl rašo: « Praeitą savaitę [pranciškonų spaustuvė Brooklyne] pasakė man galutinę kainą [...] būtent apsistota prie 290 dolerių už 600 egzempliorių [...] Mano žiauriausias kritikas -—- žmona — sako, kad ši knygelė savo turiniu pralenkia visas paskutiniąsias mano poezijos knygas. Aš labai norėčiau, kad ji neklystų. Pats esmi kiek kuklesnis ir sakau, kad jinai nebus blogesnė už kitas [...] Būčiau labai dėkingas, jei [...] sutiktumėte paimti knygelės leidimo naštą» (1957.IX.15).

« Laisvosios Europos komitete — kuriame Aistis dirbo — perėjo Jūsų išleistosios Kiršos Šventieji Akmenys 200 egzempliorių (po vieną dolerį) ir netrukus turėtumėte gauti užsakymą [...] Mane iš Free Europe dėl etatų mažinimo atleido nuo Naujų Metų. Nežinau, kas reikės bedaryti, ypač kad į mokyklą grįžti nenoriu, nes man tas darbas ne prie širdies [...] Mano knygelė [...] pasirodys kito mėnesio pradžioje [...] Kaina pakilo iki 340 dolerių [...] Kažkaip maniau, kad man šių metų pabaiga bus kiek linksmesnė, bet dabar su darbo netekimu prasideda didelės bėdos, o aš nesmi bėdoms ir landumui sukurtas » (1957.XI.19).

« Mano knygelė jau rišykloje ir kitos savaitės pradžioje galėčiau ją atsiimti [...] Būtų labai gera pačiai knygai, kad ji prieš šventes pasiektų knygynus [...] Kaip jau sakiau, esu likęs be darbo ir man ir šiaip jau gana kebli padėtis» (1957.XII.5).

«Nepasisekė man [...] su šia dailiai išleista knygute. Nepasisekė daugiausia dėl to, kad spaustuvė, žadėjusi knygą atiduoti pirmą spalio, atidavė tikrumoje po Naujų Metų, tuo būdu aš praradau rinką, o gal ir premiją, nors jos šiemet taip buvo skiriamos, kad gal ir gerai, kad aš negavau... [...] Man iš viso šiemet labai nedalingi metai, ir aš bijau, kad jie manęs visai nepalaužtų... Aš Jums be galo dėkingas, kad Jūs pasiėmėte šios knygelės išleidimą. Skaudu man skirtis su poezija, kuri man yra tapusi antroji tėvynė. Galiu aš klysti, bet man rodos, kad iš jos daug posmų ilgesniems laikams pasiliks. Ir aš norėčiau, kad tie posmai, kol jie bus gyvi, Jums būtų dėkingi, nes niekas čia žemėje jų taip neįvertino ir neparėmė kaip Jūs » (1958.IV.29).

Nors Aistis šituo leidiniu ir norėjo atsisveikinti su poezija, tačiau tai jam nepavyko, nes literatūros istoriko Naujokaičio žodžiais — « poeto prigimtyje glūdinčios kūrybinės jėgos ne taip lengvai nutildomos: kaip giesmininkas paukštelis negali nečiulbėti, taip ir poetas negali savęs nutildyti. Taigi ir Aistis ir po šio rinkino dar reiškėsi poezijos gyvenime, rodėsi naujais kūriniais » 107.

Būtų jis ir daugiau sukūręs, jei neišgydoma liga — vėžys. « Jūs man buvote maloningas ir geras nuo pirmųjų dienų šiame krašte [...] — rašė jis 1965.X.1 d. savo mecenatui iš vienos Washingtono ligoninės. — Jūs liksite mano biografijoje šviesia ir tauria asmenybe. Būkite geras ir susikaupkite mažą valandėlę prieš Aukščiausiąjį. Jis gerai žino, kad man dar gyventi reikia. Ne man, šeimai ».

1973 metų angoje jis dailiu savo braižu dar kartą kreipėsi į savo geradarį: « Šią vasarą turėjau dvi labai sunkias vėžio operacijas [...] Kankina baisūs skausmai [...] Iš šitos ligos neišsikapstysiu. Gražiausi prisiminimai apie Jus. Jūsų iki galo — Jonas Aistis ». Tas galas atėjo už pusės metų — 1973.VI. 13 d.

Iš viso to, ką lig šiol patyrėme apie Aistį, mes galėtumėm manyti, jog jis ir gyvenime buvęs tikru esoterišku lengvasparniu. Tačiau taip nebuvo, kaip paaiškėja iš sekančio jo bičiulio K. Bradūno (g. 1917) apibūdinimo: «Gyvenime Jonas Aistis buvo toli gražu ne kristaliniame bokšte [...] su mūzomis užsisklendęs žmogus. Jis domėjosi visa šakota žmogaus ir piliečio problema. Buvo nepaprastai kalbus; kompanijoje kartais atšnekėdavo už visus. O jo tų žmogiškųjų kalbų klausytis buvo vienas malonumas, tiesiog nepakartojama šventė [...] Polemikoje mokėdavo savo plunksną gerokai pasmailinti, tačiau neįžeidžiant žmogaus, visą problemą kartais net linksmu juoku paverčiant. Atsimenu [...] kalbininkas Balčikonis [1885-1969] spaudoje vedė ginčą dėl pavardžių atlietuvinimo reikalo su mūsų poetu, tada dar tebesirašančiu Jonas Kossu Aleksandravičius. Balčikonis labai rimtai įrodinėjo, kad pirmoji [...] pavardės dalis Kossu [...] yra totoriškos kilmės. Aistis tada atsiliepė: girdi, visai ne; aš tą Kossu pats išsigalvojau ir prie pavardės prisidėjau [...] norėjau įamžinti visas penkias savo mylimąsias. Iš jų vardų pirmųjų raidžių sudariau žodį Kossu, nes [jos] turėjo vardus — Katriutė, Onutė, Stasė, Sorė ir Uršulė. Na žinoma, po to Balčikonis jau nereplikavo, ir ginčas pasibaigė gana linksmai » 108.

———————

106 Eilės. Brooklynas 1957, 47 psl.

107 Pr. Naujokaitis, Lietuvių literatūros istorija, III t., Chicaga 1976, 44 psl.

108   K. Bradūnas, Kontaktai su poezija ir su Jonu Aisčiu, žr. Ateitis, 1976 m. 7 nr., 246 psl.

 

Baigdamas nušviesti Aisčio kūrybą, prof. J. Grinius (g. 1902) štai ką pranašavo: « Jo lyrikos gerieji kūriniai džiugins lietuvius po daugelio

Juro išleistosios knygos
Prel. Juro išleistosios knygos.

 

Prof. Dr. Antanas Maceina.
Prof. Dr. Antanas Maceina.

Prof. Dr. Juozas Eretas
Prof. Dr. Juozas Eretas šios monografijos autorius.

Prof. Simas Sužiedėlis.
Prof. Simas Sužiedėlis.

Prof. Dr. Stasys Šalkauskis.
Prof. Dr. Stasys Šalkauskis.


Poetas Jonas Aistis
Poetas Jonas Aistis

Poetas Jurgis Baltrušaitis.
Poetas Jurgis Baltrušaitis.

Rašytojas Antanas Vaičiulaitis.
Rašytojas Antanas Vaičiulaitis.

Kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis.
Kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis.
Arkiv. Juozapas Skvireckas.
Arkiv. Juozapas Skvireckas.

 Poetas Faustas Kirša.
Poetas Faustas Kirša.

 

 

Poetas Maironis
Poetas Maironis — prel. Jonas Mačiulis.

Žurnalistas Kazimieras Čibiras.
Žurnalistas Kazimieras Čibiras.

Visuomenininkas Juozas Lauška.
Visuomenininkas Juozas Lauška.

Dr. Ona Labanauskaitė.
Dr. Ona Labanauskaitė.

Prel. dr. Ladas Tulaba.
Prel. dr. Ladas Tulaba.

Kun. Alfonsas Sušinskas.
Kun. Alfonsas Sušinskas.

Kun. dr. Juozas Prunskis.
Kun. dr. Juozas Prunskis.

Kun. dr. Justinas Dabrila.
Kun. dr. Justinas Dabrila.

Kompozitorius Jeronimas Kačinskas.
Kompozitorius Jeronimas Kačinskas.

Kompozitorius Stasys Šimkus.
Kompozitorius Stasys Šimkus.

Poetas kan. Mykolas Vaitkus.
Poetas kan. Mykolas Vaitkus.

metų, nors dabar Lietuvoje jie neleidžiami. Kad ir nebūdami karingi nė rėksmingi, [jie] pamažu prasigrauš sovietinės cenzūros užtvankas, nes juose švyti tokių visažmogiškų idėjų, jausmų bei aspiracijų, kurie nesensta per šimtmečius » 109.

Šitas pranašavimas jau pradeda išsipildyti, nes Aisčio eilėraščiai jau pajėgė pragraužti geležinę uždangą, kaip matyti iš komunistų agento saugumiečio Vidimanto Valatkos atsivertimo: « Lūžis manyje įvyko 1967 m. vasarą, kai paskaičiau mūsų poeto Aisčio knygą Kristaliniame karste. Pirmą kartą nuslėpiau nuo Saugumo, kad tokį leidinį gavau paskaityti ir iš ko gavau [...] Po to įvykio buvau ypatingai atsargus, bet širdyje buvau jau visai kitoks. Norėjau kaip nors ištrūkti į laisvę. Ryžausi to tikslo siekti. Ištisus trejus metus kiekvieną dieną mano mintys buvo pajungtos tam tikslui, kol pagaliau aš jį pasiekiau» 110. Valatka dabar (1977) gyvena Amerikoje.

Habent sua fata libelli!

———————

109 Jonas Aistis — nuskriausto žmogaus dainius, žr. J. Grinius, Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, II t., Roma 1977, 226 psl.

110   Vidimantas Valatka, Sovietinės pinklės Kauno teatre. Buvusio okupuotos Lietuvos saugumiečio pergyvenimai, žr. Tėviškės Žiburiai, 1977.III.24 d.

 

Mykolas Vaitkus, Mistiniame Sode. Kunigų Seminarija Kaune 1903- 1906 m. 111.

Juras 1976.XII.8 d. apie šios knygos autorių bei jos užgimimą: « Pirmiausia kun. M. Vaitkaus [1883-1973] vardas įstrigo į mano širdį, skaitant jo raštus. Regis pirmoji [jo] knyga, kurią skaičiau, buvo [1911 m. Chicagoje išleista poema] Laimė. Tapęs kunigu, apmąstymams vartojau jo [dar 1915-1917 m. Smolenske] išverstąsias Chaignono Meditacijas [kurias vertėjas išleido 1929-1936 metais], [jo sulietuvintus] šv. Augustino Išpažinimus [1933] ir. T. Hasenoehrlio veikalą Serafiškuoju keliu [1963]. [Be to] esu gavęs visas kitas [Vaitkaus] Amerikoje rašytas knygas.

1925 m. turėjau laimės autorių ir vertėją asmeniškai susitikti Šv. Kazimiero Draugijos centre Kaune [kur jis tuomet ėjo jos sekretoriaus pareigas]. Jis mane stebino savo kuklumu ir dvasingumu. Kai jis [nuo 1944 m. išvargęs Austrijoje ir Vakarų Vokietijoje] 1951 m. atvyko į Ameriką, kan. Felikso Kapočiaus [1895-1971] tarpininkavimu, apsigyveno Naujojoje Anglijoje, Retreat House of the Immaculate Heart of Mary, Peace Dale, R.I. valstijoje. Čia jis buvo Seselių kapelionu iki mirties. Vienuolių elgsena bei globa kanauninkas buvo labai patenkintas. Tik gyvendamas tarp kitataučių pasigedo lietuviškų draugysčių. [Dėl to] kunigai Jonas Vaitiekūnas [1896-1963] ir Vaclovas Martinkus [g. 1909] dažnai parsiveždavo [jį] į providenciečių parengimus ir šiaip į kleboniją bičiuliškam pobūviui, kuriuose ir aš ne kartą esu dalyvavęs [...]

1956 metais šv. Kazimiero parapijos klebonijoje, Providence, nuoširdžiame pokalbyje [...] Vaitkus užsiminė man, kad esąs parašęs savo seminarijos laikų (Kaune) atsiminimus, [pavadintus] Mistiniame Sode. [Jis] klausė manęs ir net prašė, jeigu pajėgčiau, finansuoti knygos išleidimą. Prisipažinsiu, kad aš neišdrįsau atsisakyti taip garbingam ir mano širdžiai brangiam asmeniui.

Tą pačią dieną sutarėme, kad jis rankraštį atiduos į mano rankas ir kad knygos išleidimu aš tarsiuos su Immaculate Press [t.y. su Putnamo Seselių] leidykla ».

1957.III.1 d. Seselės pranešė Jurui, kad kan. Vaitkus atvežęs rankraštį it prašęs veikalą greitu laiku atspausdinti. 1500 egzempliorių tiražas kainuosiąs 1975 dolerius. Laisvais tarpais rankraštis jau renkamas. Tokiu būdu šis, kun. St. Ylos [g. 1908] cenzūruotas veikalas, 1957 m. vasarą išvydo pasaulio šviesą.

Toliau Vaitkus išspausdino dar septynias memuarines knygas, kurias Pr. Naujokaitis savo Lietuvių literatūros istorijoje (II, 342) šitaip atestavo: « Jo atsiminimų knygos turės nemažesnės išliekamos vertės kaip jo lyrika » m.

Bene žymiausią recenziją apie Mistinį Sodą yra prašės žinomasis literatūros istorikas ir poetas Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis (g. 1909), dvasiškai panašus į autorių. Tarp kitko pažymėjo: « Nuošaliame Rhode Island valstybės kampelyje, vadinamame Peace Dale (Ramybės slėnyje), gyvena mūsų garbus kanauninkas ir poetas, rašytojas Mykolas Vaitkus [...] Tas nuošalumas [...] nuo didmiesčio triukšmo, ir gyvenimas žavinčios gamtos aplinkoje rašytojui padėjo subrandinti ir išleisti nevieną savo kūrinį [...] O dabar sulaukėme ir visai dailaus atsiminimų pluošto [...]

Mistiniame Sode aprašomi daug platesni dalykai, negu iš karto atrodytų. Toji knyga nėra vien siaura išpiova iš Kauno kunigų seminarijos 1903-1906 m., bet liečia ir platesnį gyvenimą, kuris savo atšvaistais siekia net mūsų dienas [...] Apie seminarijos gyvenimą jau buvome kai ką sužinoję iš Putino [1893-1967] Altorių šešėlyje romano, iš J. Gintauto [vysk. J. Staugaičio, 1866-1943] Tiesiu Keliu. Bet tai buvo beletristikos veikalai, su daugiau ar mažiau fantazijos ir priedų. Mistiniame Sode turime tiesia ranka ir širdim rašytus atsiminimus. Ir ne bet kokius, bet gyvai, dailiai, patraukliai parašytus...

Užtenka tik žvilgterėti į skyrelį, pavadintą Žvilgsnis į antruosius seminarijos metus, kur [...] autorius susitinka su naujais draugais [...] 112

Apie Aleksandrą Stulginskį [1885-1969], buvusį Lietuvos prezidentą [1920-1926], sako, kad toks buvo murka, kuklus, tylus, niekur nelendąs į priekį, geras klierikas, solidžiai besimokąs, bet ypatingai neblizgąs [...] Su orumu prisimenamas vysk. G. Cirtautas [1841-1913], atsargiau vysk. M. Paliulionis [1834-1908] [...] Ypač pagarbiai minimas prel. P. Januševičius [1866-1948], vysk. K. Paltarokas [1875-1958], ‘tas mielasis drakonas tokiems baugštiems, tas geraširdis griežtasis valdovas’. Gyvenimo linkmei lemiamos reikšmės turėjo vysk. J. Matulevičius [1871-1927] [...]•

Pagaliau ir paties autoriaus intymesni sielos dalykai, jo vidaus kovos, ta ‘tamsioji sielos naktis’ šiuose atsiminimuose atsispindi, lygiai kaip ir jo poetinio kelio pradžia [...] Ir visa tai vaizduojama lengvai, patraukliai ir skaitoma kaip grožinės literatūros veikalas » 113.

———————

111   Atsiminimai. Putnam [1957], 207 psl.; 2000 egzempliorių, kaina 3 doleriai.

112 Pr. Naujokaitis, Lietuvių literatūros istorija, II t., Chicaga 1975, 342 psl.

113    A. Tyruolis, Vaitkus mistiniame sode, žr. Darbininkas, 1957.XII.17 d.

Kun. Juozas Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje 114.

Artinantis 100 metų nuo Švenč. Mergelės Marijos pasirodymo Liurde (1858.11.11) Bernadetai Soubirous, katalikai ėmė ruošti visą eilę leidinių apie tą įvykį ir iš viso apie Mariją bendrai. Aišku, kad ir lietuviai, « Marijos žemės » vaikai, negalėjo atsilikti. Tatai paskatino ir kunigus Vaišnorą (g. 1905) bei Ylą ir pasauliečius Maceiną bei Ivinskį ruošti atitinkamus raštus. Pirmoje vietoje čia dirstelsime į Vaišnoros knygą, apie kurią (1959. V.25) Akademijos centras Romoje pranešė: « Prel. Juro lėšomis išleista Vaišnoros studija yra pirmas Akademijos leidinys tremtyje ».

Apie to veikalo užgimimą autorius (1975.VI. 10) man pranešė štai ką: « Kartą būdamas Amerikoje, parodžiau [Jurui] mano knygos rankraštį. Jis neprašomas tuojau pasisiūlė ją savo lėšomis išleisti. Kaip darbas ėjo beveik nesiteiravo, tik laikas nuo laiko pasiuntė po 1000 dolerių — viso 3.000, nes buvo pramatyta, kad knyga turėsianti tiek kainuoti. Vieną 1000 dolerių liepė paimti iš prof. Ivinskio, kuriam jis buvo iš anksto sumokėjęs už rengiamą knygą apie vysk. Merkelį Giedraitį. [Vadinasi], kai paaiškėjo, kad toji dar greitai nepasirodysianti, dalį pinigų (1000 dol.) pervedė mano knygos leidimui ».

Kun. Vaišnora Jurui 1956.XI.24 d. rašė: « Be abejonės ne kartą galvojate, kur dingau su savo knyga Marijos garbinimas Lietuvoje ir su pinigais, jos išleidimui skirtais. Seniai rengiausi nešti [rankraštį] į spaustuvę; bet paaiškėjo, kad toji vienintelė spaustuvė, kuri turi lietuviškas raides, buvo labai užimta Š. Rašto spausdinimu [...] Iš kitos pusės, (belandžiodamas po bibliotekas ir archyvus), vis dar rasdavau šį tą naujo papildyti. Norėjau, kiek galint pilniau savo darbą parengti, nes neturiu vilties kada nors išleisti antrą laidą [...] Visa dabar jau paruošta spausdinimui [...] Korektūros ir spaudos priežiūros darbą pats atliksiu».

« Galiu pasidžiaugti, kad knyga jau eina per spausdinimo mašiną [...] Jūsų atsiųstas knygas įteikti Šv. Tėvui gavau. Teiravausi Vatikane, kaip geriau visa tai atlikti [...] Kadangi būsite Romoje, gal bus galimybės ir asmeniškai Šv. Tėvui įteikti» (1958.VIII.13).

« Šis darbas atsirado po to — paaiškina Autoriaus žodis — kai autoriui teko 1954.III.25 d. skaityti Romos lietuviams paskaitą Marija ir Lietuva. Po jos kaikurie klausytojai ėmė raginti autorių skaitytąją paskaitą papildyti ir atspausdinti. Berankiojant tam papildymui medžiagą, jos prisirinko tiek, kad susidarė ištisa knyga [...] Autorius yra dėkingas visiems jį raginusiems, jam padėjusiems, ypač prof. Z. Ivinskiui ir kun. R. Krasauskui [g. 1913], leidusiems pasinaudoti savo Vatikano ir kituose archyvuose surinkta medžiaga ir darbais [...] bet ypačiai mons. Pr. Jurui, kurio lietuviškosios knygos meilės dėka šis darbas galėjo išvysti pasaulį » 115.

J. Vaišnora šios monografijos autoriui (1975.VI.10) pranešė: « [Knygos spausdinimas] atsiėjo 3820 dolerių [...] 2.000 egzempliorių perdavė Draugui platinti [...] Prelatas norėjo, kad 500 egzempliorių liktų Romoje Lietuvių Katalikų [Mokslo] Akademijos žinioje [...] Keliolika egzempliorių, pateko į Lietuvą [...] Be to Maskvos Akademija Nauk per vieną Romos knygyną irgi keletą egzempliorių nusipirko ».

Asmeniškai laišku atsiliepė Eduardas Turauskas (1896-1966; Nanterre, Prancūzija, 1958.XII.9): « Kiek kruopštaus darbo įdėta! Kaip rūpestingai ir apdairiai medžiaga persijota [...] Tai bent įdėlis į mūsų marijologinę literatūrą [...] Kertinis granitas, nes nieko gi panašaus ligi šiol nebuvo ».

Kardinolas Tardini 1959.VI.27 d. dėkojo už popiežiui įteiktą egzempliorių 116.

Prof. A. Kučas (g. 1900; Scranton, Pa., 1959.IX.3): «Tai nuostabiai kruopštus ir didžiai naudingas darbas, pateisinąs Lietuvai Marijos Žemės vardą ir suteikiąs tiek daug medžiagos Lietuvos kultūros istorijai ».

Arch. A. Kulpa-Kulpavičius (g. 1922; Torontas, 1959.X.15): « Sužavėjo mane turinio pilnumas, faktų gausa ir apimtis, ir bendra idėja, vėl praturtinanti mūsų negausią mokslinę medžiagą ».

Netrūko nė recenzijų. Pirmoji jų buvo kun. R. Krasausko: « Kun. Vaišnoros parašyta knyga [...] yra graži dovana mūsų skaitytojams ir kartu didelis paminklas mūsų religinėje literatūroje, prasmingai atžymėjęs jubiliejines sukaktis: 350 metų Marijos apsireiškimo Šiluvoje [1608] ir 100 metų Marijos apsireiškimo Liurde. O ir iš tautinio taško žiūrint, šią knygą pasirodžiusią švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės 40-metį, tenka priimti kaip autoriaus didelės savo brangiai kenčiančiai tėvynei meilės išraišką [...] Todėl knyga alsuoja ne tiktai giliu atsidavimu, pagarba ir meile Marijai, bet ir meile tėvynei, gavusiai Marijos žemės vardą [...] [Veikalą] tenka vertinti labai gerai. Žinant, kad autorius rašė nedėkingomis tremties sąlygomis, negalima norėti, kad jis būtų absoliučiai tobulas [...] Į marijologinės literatūros sąrašą kažkodėl neįtraukta (išėjęs 1958 m. rugpiūčio mėn.) leidinys A. Maceinos Didžioji Padėjėja su prof. Z. Ivinskio straipsniu Marijos garbinimas Lietuvoje (187-232 psl.), kurį kun. dr. J. Vaišnora savo knygai labai daug panaudojo » 117.

Tėviškės Žiburiai, Toronto, 1959.IV.30: « Kiekvieną klausimą autorius yra tyręs nuodugniai. Autorius stengiasi būti išsamus ir objektyvus. Dėl to veikalas yra labai gausus aruodas žinių iš Lietuvos kultūrinės ir vietovių istorijos. Ypač vertinga, kad jis niekur nemini faktų, nenurodydamas savojo šaltinio. Dėstymo būdas taip pat rodo, kad visa Lietuvos praeitis jam artima » 118.

Z. Ivinskio atsiliepimas: « Kun. dr. J. Vaišnoros knyga yra pirmoji, kurioje Marijos garbinimas Lietuvoje yra nagrinėjamas įvairiais atžvilgiais [...] Suimdamas daug Marijos garbinimo klausimų, šis veikalas savo enciklopediniu pobūdžiu didele dalimi gali būti laikomas Lietuvos plotui Marijanine enciklopedija, kokia, pavyzdžiui, yra leidžiama vokiškos kultūros kraštams [...] Autorius kalba kaip kompetentingas specialistas (teologas), gerai pažįstąs liturgiją Marijos [...] Nuo mažens pažindamas mūsų kaimo patriarchalinių santykių religinius papročius, eilę Marijos kulto dalykų ir jos garbei skirtų švenčių, autorius aprašė su pagaunančia šilima [...] Linkėdami autoriui pasilikti ir toliau prie šitos rūšies darbo [...] čia pažymėsime vieną kitą pastabą » 119.

Tolau recenzentas iškelia eilę punktų, kur teologas, užėjęs į istorijos plotmę, joje suklydo ir juos papunkčiui atitaiso. Bet bendrai imant Ivinskis tą veikalą teigiamai vertino: « Šis darbas nėra kokia skubota ir paviršutiniška populiarizacija, o duoda daug naujo »120.

Angliškai skaitančią visuomenę su šiuo veikalu supažindino A.M. Kulbis, gimęs 1931 m., servitų vienuolyno (Ordo Servorum Mariae) narys, šiuo metu (1976) veikia St. Berwyn, 111. (USA) 121.

———————

114    Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys, Roma 1958, 445 psl., 2500 egzempliorių.

  115 Marijos garbinimas Lietuvoje, 7 psl.

116   « Sanctitas Sua valde tibi gratulatur, quod de religione erga Deiparam Virginem, quae apud cives tuos floret, enucleate fuseque scripsisti, de eius cultu, sanctuariis, imaginibus divite vena edisserens. Faxit Deus ut, opus, quod exsolvisti, apud populates tuos erga Patronam caelestem, salutarem opiferam alat, augeat amoris flammam bona cum spe melioris futurae aetatis ».

117 Kun. R. Krasauskas, Atėjo nauja knyga, žr. Draugas, 1959.1.31 d.

118  Tėviškės Žiburiai, 1959.IV.30 d., 18 nr.

119   Z. Ivinskis, Marijos garbinimas Lietuvoje. Kun. dr. J. Vaišnoros knyga apie Marijos garbinimą Lietuvoje, žr. Aidai, 1959 m. 3 nr. 136 psl.

120   Ten pat, 137 psl.

121    «The present book [...] is the first attempt to document this Marian devotion in Lithuania from the coming of Christianity to the present time [...] The author succeeds in giving us an authoritatively documented presentation taken from presently available sources [...] Considering the scope of the work and the intentions of the author, one must admit that he accomplishes the task admirably [...] The book closes with a list of Marian literature in Lithuanian [...] It also would have been useful to include a more complete bibliography on the subject so as to encourage further study in this field. The author, nevertheless, must be congratulated for having the courage to take on an almost impossible task and for having done so well in giving us a clear and objective picture of Marian devotion in Lithuania» (Augustine M. Kulbis, O.S.M., Marijos garbinimas Lietuvoje, žr. Marianum, 1961 m. 3 sąs., 364 psl.).

 

 

Antanas Maceina, Didžioji Padėjėja. Šv. Mergelės Marijos būties ir veiklos apmąstymas 122.

Šios knygos « kryžiaus kelias » aiškiai matyti iš Maceinos laiškų: « Karo metais man reikėjo Šv. Marijos Mergelės pagalbos. Ir ši pagalba atėjo. Jos prašydamas, pažadėjau Marijos garbei parašyti knygą. Dabar jaučiu, kad jau laikas šį pažadą ištesėti [...] Ateinantieji metai yra geriausi [...] nes pasaulis švęs 100 metų sukaktį nuo Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo [...] Mes giriamės, esą Marijos žemė. Taigi šios žemės vaikai, atsidūrę tremtyje, kaip tik ir turėtų ypatingu būdu šį jubiliejų paminėti ir jį savo darbais atžymėti. Norėčiau ir aš įsijungti [...] ir duoti [...] knygą apie Mariją [...] Mes labai uoliai paminime visokius tautinius jubiliejus, o religinės sukaktys neranda tinkamo atgarsio. Tai yra klaida [...] Todėl norėčiau, kad bent šis didelis ir savo prasme nuostabus Marijos jubiliejus nebūtų pamirštas » (Freiburgas, 1953.VI.3).

« Pradėjau knygą apie Mariją [...] Man ji yra mano vidaus reikalas, nes iš mūsiškių juk niekas ja nesidomi. Apskritai, kiek aš stebiu mūsų gyvenimą, tai, užuot augęs, jis pamažu, bet nesulaikomai smunka. Gal tik viena dailioji literatūra laikosi ir net kyla. Visa kita — filosofija, teologija (ypač teologija!), sociologija, istorija — yra nepaprastai sunykę. Niekas šių sričių neremia. Kokia skaudi pašaipa: dailioji literatūra turi Amerikoje tris premijas [...] o teologija nė vienos » (Freiburgas, 1953.XII.14).

Juras iš Lawrence’o, 1953.XII.18 d. ragina: « Marijos Metai! Norėčiau kuo greičiausiai išleisti Tamstos rašomą knygą apie Mariją ».

Maceina prasitaria apie veikalo pobūdį: « Mariją norėčiau pavaizduoti ne atitrauktą nuo krikščionybės, bet stovinčią pačiame mūsų religijos viduryje, susijusią su visa atpirkimo tvarka ir nešančią šį atpirkimą pasaulio istorijoje kaip savo Sūnaus bendrininkė » (Freiburgas, 1954.IV.29).

« Dėl knygos pavadinimo. Užrašiau Didžioji Padėjėja, turėdamas galvoje Marijos kaip Naujosios Jevos vaidmenį. Kaip senoji Jeva buvo sukurta padėjėja žmogui, taip Naujoji Jeva tęsia toliau šios padėjėjos vaidmenį jau žymiai kilnesne ir visuotinesne prasme » (Freiburgas, 1954.X.11).

« Savotiška krizė, kuri mane užpuolė jau prieš Kalėdas, ir kurios nesu visiškai dar pergalėjęs nė dabar; krizė ryšium su tolimesne mano veikla. Paskutiniame savo laiške (1954.XII.21) Jūs mane, Prelate, klausiate, ką turėjau galvoje rašydamas: ‘Ateinančiais metais mėginsiu palenkti darbą kita linkme’ [...] Pasirodė kunigų nepasitenkinimas, kam pasaulietis kišasi į ne savo sritis [...] [Tos kritikos] atgarsių Jūs galite rasti ir Amerikoje. Po mano paskaitos apie socialinį katalikų teisingumą 1936 m. KVC konferencijoje Amerikos [Lietuvių] Kunigų Vienybės žurnalas Forum 123 juk išspausdino labai keistą straipsnį » (Freiburgas, 1955. III.4).

Šį rašinį — Dėl dr. A. Maceinos paskaitosForum paskelbė 1937 m. pavasariniame numeryje. Autorius, pasislėpęs po inicijalais T.N.T., Maceiną aštriai, pamokinančiai puolė dėl jo « keistų ekskursijų į mažai jam pažįstamas sritis ». Pacituodamas Šv. Tomą Akvinietį, T.N.T. jam primeta, esą jis demagogiškai išdėstęs naivius pageidavimus, savo Motiną Bažnyčią pastatęs prie pasmerkimo stulpo bei įžeidęs Angeliškąjį jos Daktarą (šv. Tomą). Lietuvos vyskupams dėl to nieko nelikę kaip užpilti šalto vandens ant karštuolio galvos. Kadangi šios monografijos autorius tuomet sėdėjau Maceinos klausytojų tarpe, galiu paliudyti, kad paskaita buvo drąsi, bet neužgauli, juk tą pat daug syk buvo skelbęs ir prel. M. Krupavičius. Bet faktas, kad eksklierikas iš Bažnyčios reikalavo socialinio teisingumo, suerzino kai kuriuos kunigus (vienuolius-dominikonus?), kurie ta proga dar bandė ginti savo «Bažnyčios Daktaro» autoritetą. Tiek apie tą incidentą.

Toliau Maceina šitaip tęsia savo laišką: « Turėjau didelių nemalonumų [ir] su Jobo drama, su Saulės Giesme. Ne vienas Aiduose spausdintas straipsnis yra susilaukęs aštrių kritikų iš Draugo redaktorių — kunigų. Visa tai miniu Jums tik labai trumpai, kad suprastumėte nuotaiką, kuri manyje pradėjo pamažu formuotis ir kuri prieš [1954 m.] Kalėdas buvo mane visą apvaldžiusi ir dabar dar nevisiškai išnykusi. Jai prasiveržti davė progos studija apie Mariją [...] Šio darbo ėmiausi su tam tikru širdies pakilimu, nes rašyti apie Dievo Motiną ir visatos Karalienę negalima tiktai protu, bet reikia ir širdimi ». Kadangi teologai, kuriems jis buvo parodęs savo rankraštį, « prirašė daugybę pataisų [...] tada man ir  prasiveržė anoji keista nuotaika. Jos esmę galėčiau šitaip išreikšti: neberašyti nė eilutės teologinėmis temomis. Juk turime keletą šimtų lietuvių kunigų [...] Kam čia pasauliečiui žmogui brautis į jų sritis, kam vargti, kankintis, pyktis ir erzintis? Man nebus jokio atsakingumo nei prieš Dievą, nei prieš žmones,, jei nerašysiu teologinių straipsnių ar knygų. Viešpaties duotą norą rašyti aš sunaudosiu kitoje srityje: rašysiu iš filosofijos ir literatūros, o teologiją paliksiu tiems, kurie yra pašaukti ir įpareigoti pačiu savo gyvenimu bei veikimu [...] Religija manyje yra per daug stiprus elementas, kad aš apie ją negalvočiau ir jos šviesoje nespręsčiau gyvenimo klausimų. Tačiau jeigu jų nėra galima raštu spręsti lietuviškoje katalikiškoje visuomenėje, tai galima juk rašyti kuria kita kalba, kurios katalikiškoji visuomenė kitaip rašančius pergyvena bei priima, negu mūsoji [...] Tai bus mano atsakymas į mūsuosius teologus, kurie metai iš metų niurna ir pyksta, kam pasauliškis kišasi ne į savo sritis. Vokietijoje tokio priekaišto niekas nedaro: jis yra net nesuprantamas [...] Rašysiu lietuviškai iš literatūros srities, o vokiškai iš teologijos. Tada būsime visi ramūs: ir mūsų kunigai, nes Maceina neerzins jų savo straipsniais (vokiškų jie neskaitys, kaip jų neskaito ir dabar); ir aš pats, nes nereikės gadinti nervų, skaitant priekaištus arba laiškus, kuriuose tie priekaištai daromi [...] Jeigu, mielasis Prelate, rasite, kad Didžiąją Padėjėją vis dėlto reikia išleisti [...] tada aš atsiųsiu dar prof. Ivinskio straipsnį Marijos garbinimas Lietuvoje, kuriuo norėčiau studiją užbaigti » (1955.III.4).

Į šį ilgą ir nuoširdų Maceinos laišką tuojau (1955.III.7) iškalbingai atsiliepė Juras: « Žinau, kad mylimasis mano Profesorius esi išstudijavęs teologiją ir Šventąjį Raštą pažįsti geriau negu aš. Bet jei gerasis Viešpats savo Apvaizda palenkė Tamstą prie tų studijų ir apdovanojo nepaprastais gabumais, ar neturime pagrindo suponuoti, kad Dievas skyrė Tamstai atlikti misiją toje srityje? [...] Tikras Dievo tarnas negali niurnėti ir pykti, jei pasauliškis gvildena teologinius klausimus. Argi vien dvasiškio pareiga skelbti Dievo žodį? [...] Poetai bei filosofai, [prie kurių Juras priskaitė Maceiną], paprastai yra jautrūs žmonės. Skaudžios žinios [apie jo šeimą Lietuvoje] ir priekaištai [daugiausia vieno kunigo iš Romos] gadina nervus. Už ką mūsų gerasis Mokytojas buvo prikaltas prie kryžiaus? Jei paklaustom savo dangiškosios Motinos Marijos apie ką geriau rašyti, lengvai galiu nuspėti, koks jos būtų atsakymas. Bet už tai reikia daug kentėti? Atsakymui ji parodytų savo sukruvintą Sūnų...

Gal suklysiu pasakęs, kad Profesorius esi drastiškas žodyje. Vartoji lakų (mat esi poetas) ir kur reikia aštresnį žodį, kurio kiti nemėgsta. Neturiu mažiausios abejonės, kad esi atsargus mintyje. ‘Tuomet pariziejai nuėję susitarė sugauti Jį kalboje’. ‘Tarnas ne didesnis už savo Valdovą’ [...] Jei daugiau būtų savitarpės krikščioniškos meilės, gal nebūtų reikėję pergyventi tiek skaudžių sukrėtimų [...] Gavėnios nuotaika dar labiau suartins su kenčiančiu Kristumi, ir iš Jo Švenčiausios Širdies trykštantieji spinduliai išgydys Tamstos širdyje padarytas žaizdas [...] Iš pareikštų minčių suprasi, kaip aš žiūriu į Tamstos nuotaiką. Maldauju savo Viešpatį, kad ji nevirstų pasiryžimu ar užsikirtimu. Lietuvių ir šiaip maža. Išlikusiems duokime reikalingiausio maisto, kad jie nežūtų iš bado...

Ką Marija pasakytų, jei neišleistumėm Didžioji Padėjėja? [...] Dievo garbei, sielų naudai aš tikrai noriu Didžiąją Padėjėją išleisti gražiausioje knygoje [...] Bet jei autorius reiškia nenorą, kas daryti? Labai Tamstą gerbiu ir tad jokių nemalonumų nenorėčiau sudaryti iš savo pusės [...] Rašau iš gausumo širdies ir prašau pareikštas mintis priimti dieviškoje šviesoje, meilės dvasioje ».

Išskyrus vieną kitą mūsų dvasiškį Romoje, kurie šiaušėsi prieš šio pasauliečio įsiveržimą į jų teologinį rezervatą, visi kiti lietuviai kunigai Romoje džiaugėsi Maceinos kūrybingumu. Vienas jų, kun. K. Sakalauskas (g. 1926) Prelatui rašė (1969.1.25): «Esu didelis prof. Maceinos gerbėjas. Jo raštus nuo pat jaunystės dienų skaitau ir gėriuosi. Tad [...] norėčiau Jums padėkoti, kad Jūs sudarėte sąlygas išleisti jo raštus lietuviškai ».

1956 m. Freiburgo universitetas, — kaip jau girdėjome, — Maceiną buvo pakvietęs skaityti paskaitas apie Rytų Europos filosofiją. Savo Lehrauftrag pildydamas, jis daugiausia nagrinėjo marksistinę filosofiją. Atsipeikėjęs nors kiek nuo įvairių skaudžių pergyvenimų, Maceina nuo 1957 metų pradžios vėl grįžo prie savo knygos apie Mariją.

« Apie Mariją rašyti nėra lengva — nes apie tobulus ir kartu tokius paprastus žmones, kaip Dievo Motina, kalbėti yra pats sunkiausias dalykas. Marija yra ir pasiliks paslaptis. Filosofas ar teologas čia ne kažin ką gali pasiekti. Daugiau pasiekia poetas ir dailininkas. Tačiau reikia pasitenkinti ir tuo, ką žmogus gali. Meliora faciant potentes » (Freiburgas, 1957.V.19).

1958 m. rugsėjo mėnesį Juras lankėsi Romoje, ta proga nuvyko dar į Liurdą ir paskui į Vakarų Vokietiją. Tuomet Maceina kartu su Tėvu A. Bernatonių OFM Cap. (g. 1914) Frankfurto aerodrome sutiko Prelatą ir atlydėjo jį mašina į Pranciškonių vienuolyną Remagene, kurio narė buvo jo sesuo Barbora (1889-1967). Maceina, pernakvojęs apylinkėje, sekantį rytą dar kartą nuvyko į Remageną. Ten turėjo poros valandų pokalbį su Prelatu, o paskui grįžo atgal į Freiburgą. Tai buvo pirmasis bei paskutinis Maceinos susitikimas akis į akį su Prelatu. Patvarios bičiulystės auga iš tolo.

Apie šitą susitikimą 1958 m. kalėdiniame laiške Jurui Maceina iš Freiburgo rašė: « Šios vasaros trumpas keletos valandų susitikimas [su Juru] nebuvo toks, apie kurį buvau svajojęs, nes pirmą kartą susiėjus paprastai nežinoma, nei kuo kalbą pradėti, nei kaip ją tęsti, nei kaip ją baigti [...] Man buvo miela asmeniškai pažinti žmogų, kuris man tiek daug gero yra padaręs ».

« Šiuo metu gavau iš Jūsų keletą siuntinėlių su Didžiąja Padėjėja [...] Viršelis spalvotas, ryškus ir patrauklus. Tik kai kas čia sako, viršelio Madonna esanti perdaug ‘pasauliška’. Bet ką gi — viršelis juk tai ne meno veikalas, o daugiau ar mažiau plakatas, kad atkreiptų žmogaus dėmesį. Šiuo atžvilgiu jis patenkina [...] Jokių atsiliepimų apie šią knygą spaudoje nemačiau; rodos, jų nėra nė buvę. Sutingome [...] — Gavau pakvietimą nuo šio rudens dėstyti Münsterio universitete » (Freiburgas, 1959.IX.30).

1959 m. rudenį Maceina persikėlė į Münsterį. Iš ten 1959 m. Kalėdų proga rašė: «Esu Münsteryje [...] ir dėstau universitete [...] Čia gaunu 240 dolerių į mėnesį [...] tai jau padorus atlyginimas [...] Skaičiau kan. Vaitkaus recenziją apie Didžiąją Padėjėją. Palankiai ir šiltai parašyta. — Kai aną vasarą buvome susitikę, Prelate, Jūs man minėjote, kad daugiau knygų nebeleisite. O kas kitas jas leistų? »

« Aiduose skaičiau kun. Gaidos recenziją apie Didžiąją Padėjėją: ji parašyta labai rimtai, visu teologišku kruopštumu. Tai jau yra pirmoji tokios rūšies, nes kun. Vaitkaus recenzija, nors ir labai entuziastinga, vis dėlto neprilygsta kun. Gaidos pastaboms [...] Gaila, kad [jis] išvyko į Kanadą, o ne atsidėjo tolimesnėms teologijos studijoms. Visi mokslai yra mūsų lietuviškoje visuomenėje sunykę, bet teologija ar tik nebus labiausiai susmukusi » (Münsteris, 1960 m. Velykos).

Kadangi ši knyga negalėjo išeiti numatytam jubiliejui (1854-1954), autorius ją pritaikė jubiliejui tų regėjimų, kuriuos 1858 metais Bernadette Soubirous turėjo Liurde: « Autoriaus knyga tad ir yra lietuviškasis įnašas į šią gražią šimtametę sukaktį; įnašas mažutis savo apimtimi ir nedrąsus savo sprendimais. Tai mūsų minties skola Mergelei ir Motinai [...] Kad šis įnašas gali pasirodyti viešumoje, reikia dėkoti prel. Pr. M. Jurui, atgaivinusiam didžiąsias mokslo bei meno mecenatų tradicijas [...] Šia proga autorius dėkoja kun. dr. J. Vaišnorai MIC ir kun. St.. Ylai, kurie mielai perskaitė rankraštį ir davė vertingų patarimų » 124.

Pirmoji šio veikalo recenzija, parašyta kan. Vaitkaus, pasirodė Drauge: « To veikalo vardas Didžioji Padėjėja — suprask Marija. Gavęs tą knygą, ėmiau ją atsidėjęs skaityti, puslapį po puslapio, eilutę po eilutės [...] Dabar pažiūrėkime, kaip Maceina atliko grandiozinį savo uždavinį [...] Teko girdėti, kad autorius po karo Vokietijoje studijavęs ir teologiją. Tai teigiamai atsiliepia jo veikale ne vien temos pasirinkime, bet ir teologinių žinių gausume bei tikslume [...] Sakoma, jog kai kas sugebąs iš vieno degtuko pilną vežimą priskaldyti. Dar šauniau — jei kas iš viso vežimo tokių skalelių sugebės vėl sudaryti vieną degtuką. Toks meistras yra Maceina ». Toliau recenzentas svarsto įvairias autoriaus iškeltas problemas, kurias nagrinėjąs « minties žvalumu bei aštrumu », nes jis esąs « rimtas mokslininkas ir gabus rašytojas ». « Baigia tą vertingąjį veikalą prof. Ivinskis gražiu straipsniu Marijos garbinimas Lietuvoje, kur jis pateikia mums to dalyko eskizą — apmatus, nes dabartinėse aplinkybėse nebuvo įmanoma sukurti ištisinį bei išsamų vaizdą. Bet ir už tai, ką profesorius pateikia, tenka pasakyti gražų ačiū » 125.

Kun. dr. Gaida, šitaip atsiliepė: « Jau prieš keletą metų buvo girdėti, kad prof. A. Maceina rašo veikalą apie Išganytojo Motiną. Jis buvo, berods, paskatintas prel. Juro ryšium su Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo 100 metų sukaktimi ir apsireiškimu Liurde [...] Tuo būdų mūsų minty-tojas davė naują gana svarų įnašą lietuviškajai marijologijai [...] Autorius savo veikalą pavadino Šv. Mergelės Marijos Būties ir Veiklos Apmąstymu. Mąstyti gi apie Ją autorius pradėjo nuo pat savo studijų dienų. Jis mąstė apie Ją būdamas Gižų kunigų seminarijoje, vėliau Kauno Vytauto Didžiojo universitete kaip studentas ir profesorius, pagaliau mąstė jis apie Ją kaip tremtinys Vokietijoje [...] Didžiojoje Padėjėjoje jis pasirodė kaip minty-tojas, sugebąs ne tik perteikti tradicinę teologinę doktriną apie Mariją, bet ir filosofiniu žvilgsniu pagauti bei perteikti Jos esmę. Jis nekartoja populiariųjų frazių, o kalba apie Mariją savo žodžiu. Užtat veikalas išėjo tikrai maceiniškas [...] Lietuvių raštijoje tai pirmas tokio pabūdžio marijo-loginis veikalas [...] Rašančiam apie Mariją reikia gilaus išmanymo, nes čia tebėra painios problematikos, kuri ir dabar, po ilgų šimtmečių teologinių diskusijų, nėra galutinai įveikta. Todėl čia lengva pasimesti [...] Tai gerai patyrė pats autorius [...] Veikalas lengvai skaitomas — lengviau nei Didysis Inkvizitorius ar Jobo drama [...] Kalba sklandi, žodinga, o sakiniai plaukte plaukia. Žodžių autoriui nereikia ieškoti. Jei pritrūksta kurio įprastinio žodžio, jis nusikaldina naują. Mūsų raštijon įėjo jau nevienas autoriaus naujadaras...

Baigiamuoju skyriumi [...] įdėtas Marijos garbinimas Lietuvoje. Skaitai žmogus ir stebiesi, kaip jis čia pakliuvo, ir klausi, kodėl Maceina staiga metėsi istorijon? Tiktai knygos gale paaiškėja, kad tai prof. Z. Ivinskio darbas [...] Jo apžvalga parašyta naujai, įdomiai ir su pietizmu. Ji betgi nesiderina su veikalo pobūdžiu, jo vieningumu ir todėl yra tik prielipas, negalįs eiti veikalo baigiamuoju skyriumi. Kodėl taip padaryta, nėra jokio paaiškinimo » 126.

Pacituodamas ištraukas čia — kaip ir kan. Vaitkaus recenzijos atveju — sąmoningai praleidžiau kritiką, liečiančią pačią iškeltųjų klausimų problematiką. Geriausia visa tai palikti teologams.

« Metant paskutinį žvilgsnį į Didžiąją Padėjėją, — baigė recenziją Gaidamavičius, — kyla linkėjimas rasti jai kelius į visų lietuvių pastoges. Tai lietuvio mintytojo subrandintas lobis, kuriuo visi turėtų pasinaudoti » 127Bet šis kilnus linkėjimas kasdienybės realybėje atgarsio nesusilaukė.

Štai T. Petro Baniūno OFM (g. 1912), Darbininko administratoriaus atodūsis (1960. IV. 28): « Dėl knygų Mistinis Sodas [Vaitkaus] ir Didžioji Padėjėja [Maceinos] tai nežinau, kaip jas piršti ir kada. Skelbimus dedame į Darbininką, bet beveik niekas neatsišaukia; baisu pagalvoti, kad taip nebeeina lietuviška knyga ».

Ir pats leidėjas tuo pasibaisėjo, nes jis man 1976 m. tuo reikalu rašė: Toji knyga man brangiai kainavo. Maniau, kad Marijos garbei ji veikiai bus išplatinta... ».

Kadangi tuo pačiu laiku ir prof. St. Yla (g. 1908) buvo susidomėjęs ta tema, kreipiausi į jį prašymu paaiškinti jo studijų ryšį su Vaišnoros, Maceinos ir Ivinskio darbais. Štai jo atsakymas:

« Maceina 1958 m. išleido Didžiąją Padėjėją, Vaišnora tais pačiais metais Marijos garbinimą Lietuvoje ir aš, išsėdėjęs Romoje devynis mėnesius, parsivežiau tais metais rankraštį apie Šiluvą [...] Visa tai įvyko nesusitarus, atseit — nedarant kartu nei atskirai pasiryžimo [...] Akstinas [tiems veikalams rašyti], jei buvo, tai jokiu būdu ne Liurdas, ne jo apsireiškimų jubiliejus [1858-1958], greičiau — garsinamas Šiluvos apsireiškimo 350 metų jubiliejus [1608-1958], garsinamas iš anksto. Tokį tikslą turėjo Ivinskio rašinys, iš dalies Vaišnoros. (Apie Maceiną nežinau: jo knyga turėjo išeiti pora ar pusantrų metų anksčiau, bet buvo užkliuvusi dėl bažnytinių cenzorių ir spaustuvėje). Iš savo rankraščio paskelbiau apie Šiluvą porą straipsnių ir parašiau išsamesnę apžvalgą Lietuvių Enciklopedijai. Po šešerių metų dar kartą grįžau į Romą ir, dirbęs pusantrų metų, parsivežiau 500 puslapių rankraštį, kurio pusę 1970 m. atspaude Krikščionis gyvenime [...] Viso to darbo ėmiausi Šiluvos jubiliejaus (1958) paskatintas » (1976.XI.16).

———————

122    Su Z. Ivinskio priedu Marijos garbinimas Lietuvoje. Putnam 1958, 234 psl.

123 T.N.T., Dėl dr. A. Maceinos paskaitos, žr. Kunigų Vienybės Forum, 1937 m. 15-17 nr., 10-15 psl.

124 A. Maceina, Didžioji Padėjėja, Autoriaus žodis, 10 psl.

125   Kan. M. Vaitkus, Didžioji Padėjėja. Apie naują A. Maceinos knygą, žr. Draugas, 1959.X.17 d.

126   Kun. dr. Pr. Gaidamavičius [Gaida], A. Maceinos « Didžioji Padėjėja, žr. Aidai, 1960 m., 1 nr., 43-46 psl.

127   Ten pat, 46 psl.

 

 

Lietuvių mokslinės problemos naujausių Bažnyčios direktyvų šviesoje 128.

Lietuvoje prieš karą įvyko Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimai Kaune, 1933, 1936, 1939 metais. Ketvirtasis suvažiavimas

buvo suplanuotas 1942 metais Vilniuje. Tačiau karas ir okupacija sutrukdė tai padaryti. Tik po karo, jau tremtyje, 1954 m. atkurtoji Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, išsirinkusi centro valdybą, jos rūpesčiu sušaukė pramatytąjį IV suvažiavimą jau nebe Vilniuje, bet Romoje 1957 metais. Šio suvažiavimo studijos, redaguotos kun. A. Liuimos, S.J., buvo isšleistos prel. Juro lėšomis 1961 metais.

Suvažiavime skaitė paskaitas: St. A. Bačkis — Katalikų bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę-, Pr. Brazys — Medicinos etika-, J. Eretas — Šalkauskis idėjų keliais-, Z. Ivinskis — Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amžiaus galo)-, A. Liuima — Teologinė mistinio Kristaus Kūno sąvoka-, St. Matulis — Lietuva ir Apaštalų Sostas 1795-1940 m.\ J. Norkaitis — Istorinis materializmas katalikiškos filosofinės doktrinos šviesoje. Be to dar trumpesni ar ilgesni mirusiųjų Akademijos narių nekrologai, liečiantys ypač jų mokslinę, kultūrinę ir visuomeninę veiklą: vysk. Pr. Būčio, M.I.C., prel. Bl. Česnio, dr. Pr. Dielininkaičio, prof. Pr. Dovydaičio, dr. K. Jokanto, arkivysk. Pr. Karevičiaus,

M.I.C., vysk. J. Kuktos, kun. prof. P. Malakauskio, kan. J. Meškausko, prof. dr. K. Pakšto, vysk. K. Paltaroko, prel. Pr. Penkausko, arkivysk. M. Reinio, vysk. J. Staugaičio, kun. prof. J. Totoraičio, M.I.C., kan. dr. Pr. Venckaus. Suminėti ir kiti mirusieji Akademijos nariai.

———————

128 Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbai, IV t., Roma 1961, XV-321 psl. Atspausdinta ir Šv. Tėvo telegrama Akademijos suvažiavimui (VII psl.).

Dr. J. Savasis (pseudonimas), Kova prieš Dievą Lietuvoje 129.

«Knyga Kova prieš Dievą Lietuvoje, — paaiškino autorius (1976.X. 9), — atsirado po to kai buvau daugelio ragintas tokią informacinę knygą parašyti. Kai ji išėjo, tai buvo vienintelė tokio pobūdžio knyga, nenustojanti ir iki šiandien savo aktualumo [...] Komunistai Lietuvoje ilgai apie ją tylėjo gal dėl to, kad faktus paėmiau daugiausia iš komunistinės spaudos ».

Knygos leidėjas prel. Pr. Juras žodyje Skaitytojui rašo: « Su dideliu skausmu duodame šią knygą į Jūsų rankas. Bedieviškas komunizmas užliejo mūsų Tėvynę ir nori sunaikinti tikėjimą [...] Kartais, keisdami savo veikimo ir religijos persekiojimo būdus, komunistai nori pasirodyti net tikinčiojo draugu, o laisvajam pasauliui prisistato net su balandžio taikos šakele, bet savo tikslo — naikinti religiją — niekuomet neatsisako [...] Tai baisiajai tikinčios Lietuvos tragedijai atskleisti dr. J. Savasis surinko komunistų žiauriojo tikėjimo persekiojimo Lietuvoje faktus, kurie šioje knygoje ir surašyti » 130.

« Knyga apie bolševizmo kovą su Dievu Lietuvoje, — rašė A. Kalnius Tėviškės Žiburiuose, — skaitytojo priimtina be rezervų. Ji, tiesa, nėra išsami studija, bet yra pakankama šios rūšies žinijai praturtinti. Iki šiol, norėdami su šiuo klausimu susipažinti, turėjome graibstytis dažniausiai po periodinę spaudą ir iš atskirų užuominų sukurti sau religinio gyvenimo vaizdą mūsų tėvynėje [...] Įpynimas nusakymo apie komunizmo santykį su religija ir jo kovos priemones bei taktiką yra geras. Be to, gerai, kad bent trumpai pavaizduota religinė padėtis laisvoje Lietuvoje. Visa tai palengvina skaitytojui susiorientuoti dabartinės nelygios kovos maišatyje [...] Kam rūpi tikėjimo klausimai mūsų tėvynėje, šią knygą paskaityti ne tik verta, bet ir privalu » 131.

« Esu [...] vienas The Baltic Review redaktorių, — rašė M. Brakas (g. 1907) 1965.IV.24 d. Jurui iš New Yorko. — Labai norėčiau tame žurnale anglų kalba persispausdinti tos knygelės turinį. Knygutė pirmoji, kuri taip išsamiai ir dokumentuotai aprašo bažnyčios padėtį okupuotoje Lietuvoje. Esu tikras, kad plačioji anglosaksų visuomenė bažnyčios kova tikrai susidomėtų ».

Lietuvių Kunigų Vienybės Amerikoje iniciatyva šis veikalas buvo išverstas į anglų kalbą; atspausdinta nemažiau 10.000 egzempliorių 132. Įdomus šis atsitikimas: vienas U.S.A. laivyno kapitonas, susipažinęs su šia knyga, užsakė didesnį jos kiekį savo kariams 133.

Kun. A. Trimakas (g. 1930), būdamas Meksikoje, pasirūpino išversti šį veikalą į ispanų kalbą ir jo išleido 4.500 egzempliorių 134.

———————

129  Putnam 1963, 93 psl., Išleista Amerikos Lietuvių Kunigų Vienybės, prel. Juro lėšomis.

130 J. Savasis, Kova prieš Dievą, 5 psl.: Skaitytojui.

131    A. Kalnius, Knyga apie kovą prieš Dievą Lietuvoje, žr. Tėviškės Žiburiai, 1964 m. 5 nr.

132    Dr. J. Savasis, The war against God in Lithuania, New Yorkas 1966, 134 psl.

133    Autoriaus suteiktos žinios 1976.X.9 d.

134    La lucha contra Dios en Lituania, por ei dr. J. Savasis, Mexico 1964, 143 psl. ir 8 lapai įklijų iliustracijoms (19).

Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino ritualas 135.

T. provinciolas J. Vaškys, O.F.M., įžanginiame žodyje pasako, kad šio leidinio tikslas yra labiau sustiprinti tretininkų dvasinį gyvenimą ir suvienodinti įvairias maldas ir apeigas tretininkų vartojamas. Ritualas yra vertimas iš angliškojo teksto, paruošto T. Mark Hegener, O.F.M.

———————

135    Pagal angliškąjį ritualą spaudai paruošė Trečiojo Ordino Šv. Kazimiero Provincija. Išleido prel. Pranciškus Juras. Putnam 1963, 173 psl.

Antanas Maceina, Dievo Avinėlis 136.

Maceina, nuo 1956 m. Freiburge skaitęs paskaitas apie Rytų Europos filosofiją, po trejų metų Münsterio universiteto Gastprofessor titulu buvo pakviestas dėstyti tų pačių Rytų « dvasios istoriją » (Geistesgeschichte). 1962 metais jis buvo paskirtas profesoriumi iki gyvos galvos, praplečiant ir kiek pakeičiant jo veniam legendi filosofijai apskritai, ypač atsižvelgiant į religijos filosofiją (mit besonderer Berūcksichtigung der Religionsphilo-sophie). Tačiau ir po šio pakeitimo senosios rusiškosios ir naujosios marksistinės filosofijos dėstymas jo buvo tebetęsiamas.

« Pamažu ruošiu didelį darbą apie marksistinę filosofiją. Bet jis bus tik vokiškai, nes lietuviškai niekas jo tikrai neleis [...] Nuo visų kasdienos politinių bei partinių reikalų esu dabar nutolęs [...] Visokia politika man yra nebe prie širdies » (Münsteris, 1963.XII.30). Čia minėtasis veikalas išėjo Vakarų Vokietijoje 137.

Juras jam atsakė: « Man linksma žinia, kad palikęs politinius ir partinius reikalus nuošaliai, sunaudoji Dievo duotus talentus filosofijai ir teologijai. Mano supratimu iškalbingiausias kunigas-misijonierius nepasitarnauja dvasiniam pasauliui tiek daug, kiek Tamsta savo raštais bei paskaitomis » (Lawrence, 1964.1.10).

Po pusantro mėnesio Juras dar pridūrė: « Pasitaiko, nors retai, su bičiuliais pasikalbant, prisiminti Tamstos kūrybą. Jos norėčiau matyti kuo daugiausia. Juk daug yra lietuvių, kurie sėdi tamsybėje ir mirties ūksmėje. Svarbu, kad jie išgirstų Viešpaties balsą ir pažintų savo dangiškąjį Tėvą, nepakeistų dangiškosios laimės žemės blizgučiais, sriubos duobinėliu. Mano gyvenimo saulutė leidžiasi [...] Prieš iškeliausiant norėčiau dar nors vieną Tamstos kūrinį savo rankomis įteikti lietuvių visuomenei. Gal pajėgsiu. Atspausdintų Seselės putnamietės. Joms pavesčiau platinimą. Visą pelną prašyčiau dėti į fondą manosios Alkos palaikymui [...] Žinoma ir Tamstai šiokį tokį honorarą reikia skirti » (Lawrence, 1964.11.29).

Atsakydamas į šį pakvietimą, Maceina savo mecenatui pasiūlė 1964 m. kovo 6 d. laiške pasirinkti tris temas:

1.    Dievo Avinėlis (Kristus Rytų Bažnyčios tikėjime ir mąstyme);

2.    Nebūties Vietininkas (Nuodėmės filosofijos metmens);

3.    Žmogus Sukilėlis (Prometėjizmo problema ir jos sprendimai).

Juras pasirinko pirmąją: « Iš trijų knygų man siūlomų, pirmiausia pasirinkčiau Dievo Avinėlį. Rodyti pasauliui Dievo Avinėlį, kuris atima pasaulio nuodėmę, Antrojo Visuotinio Bažnyčios Tėvų Suvažiavimo fone ir Liturginio atsinaujinimo momente yra ir reikalinga ir išganinga » (Lawrence, 1964.III.10).

Maceina tuojau ėmėsi darbo: « Pradėjau apdirbinėti kaikuriuos skyrius Dievo Avinėlio [...] Man ir pačiam ši knyga yra labai arti širdies [...] Tai bus knyga apie Kristų, kaip jį pergyvena bei vaizduoja Rytų Bažnyčios liturgija ir jos didieji filosofai bei poetai-rašytojai. Tačiau kiekvienu atveju Kristus stovi šios knygos centre. Rytų Bažnyčia visų pirma pergyvena Kristų kaip spindintį Valdovą, tačiau kartu eina ir Kristaus kaip Dievo Avinėlio pergyvenimas — nusižeminusio, tylinčio ir klusnaus iki mirties. Kuris pergyvenimas persveria, sunku būtų pasakyti. Todėl knygos pavadinimas Dievo Avinėlis tinka » (Münsteris, 1964.III.25).

« Nors didžiųjų švenčių išvakarėse noriu pabuvoti su Jumis keletą akimirkų ir pasidalinti keletą žodžių, nes pastaruoju metu buvau toks vienišas, kaip retai kada [...] Susėsti su kuo nors ir pasikalbėti iš širdies, neoficialiai — neturiu čia nieko. Taip tad ir norisi kartais tiesiog eiti ieškoti žmogaus — kaip kadaise Diogenas su lempa vidudienį » (Münsteris, 1964 m. Kalėdos).

« Dirbdamas prie Dievo Avinėlio nuolatos apie Jus, Prelate, galvoju, būtent apie Jus kaip paskatintoją, be kurio aš būčiau keletą knygų mažiau parašęs. Nekalbu apie tas knygas, kurios jau buvo parašytos ir kurias Jūs išleidote, kaip Didysis Inkvizitorius ir Jobo drama. Turiu galvoje tas, kurias Jūs tiesiog paskatinote: Saulės Giesmė, Didžioji Padėjėja ir dabar Dievo Avinėlis. Aš nežinau, ar be Jūsų paskatų aš būčiau ryžęsis šias knygas rašyti [...] Dievo Avinėlis pamažu auga» (Münsteris, 1965 m. Velykos).

« Siunčiu Jums savo eilių rinkinį [...] Nesupykite, Prelate, kad ašen užsiimu poezija. Šiuo atžvilgiu tęsiu tradicijas anos dvasinės linkmės, kuri nuo Platono [...] per graikų Bažnyčios Tėvus yra užsilikusi rusų filosofijoje — [...] griebtis poezijos, negalint filosofija išsakyti būties paslapčių. Kokios literatūrinės vertės manosios eilės turi, nežinau [...] Būčiau laimingas, jeigu Jūsų šiais svaičiojimais nenuvilčiau» (Münsteris, 1965.IX.27) 138.

« Šiandien gavau [...] jau išspausdintą Dievo Avinėlį. Man tai buvo didelė ir maloni staigmena [...] Man ypač malonu tai, kad [Putnamo] Seselės pasistengė knygą išleisti prieš Jūsų garbingą Jubiliejų [75 metų amžiaus]; kad knygos dedikacija kaip tik pasitiks aną Jums taip reikšmingą dieną » (Münsteris, 1966.V.26).

« Dievo Avinėlis atspausdintas švariai ir gražiai. Jurkaus aplankas estetinis ir prasmingas [...] Lauksime ką kritikai apie ją pasakys.

Dėstymas universitete yra tuo geras, kad jei kokį kursą pasiskelbi, tai ir turi jį ligi galo išvesti. Ir Dievo Avinėlis tokiu būdu yra atsiradęs: pasiskelbiau kursą apie rusiškąjį Kristų, tad reikėjo visų pirma išdėstyti Rytų Bažnyčios kristologiją. O iš jos pasidarė lietuviškai Dievo Avinėlis » (Mūnsteris, 1966.X.1).

« Recenzijos, kaip pastebėjote, [apie Dievo Avinėlį] buvo palankios.

Įdomu, ar tai prisidės prie platinimo, kad bent kiek Jums kaštų grįžtų » (Münsteris, 1966 m. Kalėdos).

«Ačiū [...] už Vytauto Bagdanavičiaus straipsnį apie Dievo Avinėlį. Šis straipsnis yra vienintelis rimtas ir gilus Dievo Avinėlio apmąstymas. Ašen laikau Bagdanavičių stipriausia teologine galva iš jo kartos lietuvių kunigų. Gaila, kad jis kiek per maža rašo, arba rašo apie tai, kas vargu ar apčiuopiama: apie pasakas ir apokalipsę» (Munsteris, 1967. VIII.19).

Šiuo apgailestavimu Maceina turėjo galvoje šias Bagdanavičiaus (g. 1908, M.I.C.) knygas: Žmonijos likimas Šv. Jono Apreiškimo knygoje (1950) ir Kultūrinės gelmės pasakose (1966).

Negalėdami čia apžvelgti Bagdanavičiaus plataus dėstymo, kuriuo turėtų susidomėti jo konfratrai, pasitenkinsime pacitavę įžanginius ir baigiamuosius žodžius: « Prof. Antanas Maceina savo knygoje Dievo Avinėlis pateikia mums naują Kristaus atvaizdą. Jis yra naujas ta prasme, kad yra paimtas ne iš Vakarų krikščionijos mokslo ir tradicijos, bet iš Rytų Bažnyčios [...] Baigiant šią knygos Dievo Avinėlis apžvalgą, reikia pasakyti, kad Maceina yra didelis ir puikus teologas. Iš to, kad ne į visus klausimus jis randa patenkinamą atsakymą, netenka daryti jokių išvadų. Teologija ieškos tų atsakymų, kol bus žmonija. Mūsų kartos teologiniams svarstymams yra labai reikšminga, kad lietuvis, būdamas ant dviejų kultūrų ribos, pateikia Rytų ir Vakarų teologijos sintezę » 139.

Dar prieš tai, būtent 1966.XII.8 ir 15 d., kun. dr. A. Baltinis (1909-1975) Tėviškės Žiburiuose buvo išspausdinęs kritiškesnę recenziją, iš kurios čia patieksime vieną kitą pastabą: « Tarp daugelio lietuvių, kurie nagrinėja religines ir filosofines problemas, A. Maceina užima žymią vietą. Visiems jo veikalams būdingas platus dalyko pažinimas, gilus principinis įžvelgimas ir didelis analitiko sugebėjimas. Tai visa ypač ryšku jo naujojoje knygoje Dievo Avinėlis. Savo knygai autorius parinko pavadinimą Dievo Avinėlis todėl, kad Dievo Avinėlis yra pati kristologinio Bažnyčios pergyvenimo bei mąstymo esmė » ir kad « aukos Avinėlis yra patraukliausias mūsų meilės objektas » [...] Tai iš tiesų labai prasmingas pavadinimas, bet jis išryškėja tik skaitant pačią knygą, pats savyje nėra užtenkamai vaizdus knygos turiniui išreikšti [...] Dievo Avinėlis apima tiek daug klausimų, kad jų negalima apžvelgti recenzijoje [...] Daug labai gilių įžvalgų teko praleisti, nes knyga labai turtinga jomis. Nemažiau svarbu ir tai, kad jo mintis labai logiška, išvedžiojimai visapusiškai pagrįsti citatomis iš liturgijos ir rusų filosofijos. Tai rodo jo didelį objektyvumą dalykų dėstyme. Tačiau iš kitos pusės pastebimas jo noras būti ištikimam pačiam sau, todėl « knygos svarstymai bei mintys yra kartu ir jos autoriaus asmeninis įsitikinimas» [...] Tai jau yra subjektyvioji knygos pusė, kuri rodo jo stiprų individualizmą ir veda į išvidinius prieštaravimus [...] Kad skaitytojas neliktų nežinojime, autorius turėjo, iškeldamas tas vietas, kur Rytų Bažnyčia tarsi giliau supranta Kristų, ieškoti Vakarų Bažnyčios liturgijoje ir teologijoje atitinkamų vietų ir padaryti jų sintezę [...] Tai yra klausimai, kurie kyla skaitant Dievo Avinėlį. Jie nemažina knygos vertės, priešingai, žadina skaitant mąstyti, išsiaiškinti dalykus, stiprina tyrinėjimo dvasią, skatina kūrybiškumą ir užpildo didelę spragą Rytų Bažnyčios pažinime. Ji yra mums didelis įnašas Bažnyčių susivienijimo judėjime, giliau pagrindžia mūsų religinius įsitikinimus ir padeda mums įsijungti į ekumeninį Bažnyčios sąjūdį » 140.

Nors Juras, 1967 m. pasitraukęs iš savo pareigų Lawrence, nebeturėjo galimybės mecenatiškai pasireikšti, jis su Maceina ir toliau mielai pasidalindavo mintimis: « Tamsta, Brangusis Kristuje, esi artimas mano širdies draugas. Dar daugiau. Esi brolis Kristuje. Esu pasiryžęs dalytis paskutiniu duonos kąsniu. Suprantu ir jaučiu pareigą taip elgtis. Caritas Christi urget [...] Jeigu kada būtų reikalinga mano finansinė pagalba, nesidrovėk parašyti, paprašyti. Turėsiu vien malonumą, jei galėsiu kuomi nors Tamstai pasitarnauti » (1967.XII.23).

Panašia nuotaika dvelkė ir Maceinos laiškai, ypač po to apopleksinio priepuolio, kuris jį 1968 m. vasarą privertė pasitraukti iš universiteto. « Prasidės naujas mano gyvenimo tarpsnis: Otium, bet sine dignitate » (1969.XII.11). Ivinskiui 1971 m. Kalėdose mirus Bonnoje, Maceinos izoliacija dar labiau padidėjo: « Po [šios] mirties atsirado kažkokia manyje tuštuma, ir vienatvė dar labiau padidėjo, nes dabar neturiu pašonėje jokio žmogaus, su kuriuo būtų galima pasitarti ar į jį atsiremti » (1972 m. Velykos).

Bet toje tyloje «Münsterio vienuolis » geriau girdėjo savo vidaus balsą, kuris liepė jam šitaip pasisakyti: « Dėl ano viso erzelio — [sukelto nepasaulėžiūrinės politikos teorijos] — čia esame kalti mes, kurie jį kėlėme, nors ir gerais norais, tačiau gal kiek užsispyrę. Ir aš pats nesu be nuodėmės, nes ir aš ne vienu atveju buvau, kaip mūsų krašte sakoma, ’kirstukas’, vadinasi nenuolaidus ir net įkyrus. Žinoma, aš gyniaus nuo man primetamų ’erezijų’, bet šis gynimasis galėjo būti ir švelnesnis, ir retesnis [...] Manau, kad šiandien taip galvoja ir tie, su kuriais anuo metu vedžiau visokias diskusijas. Pamirškime visa tai, mielasis Prelate, arba šypsena palydėkime anų laikų žodžius. Jie buvo kilę ex plenitudine cordis » (1971.VI.26).

Apžvelgdami Maceinos veikalus, Juro išleistus, galime suprasti aną jauną dvasiškį, kuris pareiškė: « Mūsų laikų žymiausias lietuvių teologas yra vienas filosofas ».

———————

136    Putnam 1966, 267 psl.

137 Sowjetische Ethik und Christentum. Zum Vėrständnis dės kommunistischen Menscben, Witten 1969.

138 A. Jasmantas [A. Maceina], Gruodas, Brooklynas 1965.

139 Maceina teologas « Dievo Avinėlyje », žr. Draugas, 1967.VIII.12 d.

140 Kun. A. Baltinis, A. Maceinos veikalas «Dievo Avinėlis», žr. Tėviškės Žiburiai, 1966.XII.8 d., 49 nr.

 

 

3. SUMANYMAI, PASIŪLYMAI IR PRAŠYMAI

Be išleistųjų knygų, Juras turėjo ir daugiau projektų arba pasiūlymų iš įvairių autorių, tačiau nei tie pasiūlymai, nei prelato pramatytieji išleisti veikalai dienos šviesos neišvydo.

K. ČIBIRO SUMANYMAS IŠLEISTI KNYGĄ. APIE SAVO KELIONES PO PASAULĮ

Čibiras 1943.VIII. 12 d. iš Buenos Aires rašė Jurui: « Iš Darbininko sužinojau, kad ėmėtės ir knygų leidimo. Tai puikus pasiryžimas. Lietuviška knyga, ypač vertingesnė, neužilgo pasaulyje gali būti retenybė, o mums — brangenybė! Savo laiku p. A. Vaičiulaitis [g. 1906] mane buvo paraginęs atskiru leidinėliu atspausdinti kelionės per pasaulį įspūdžius. Tuose straipsniuose, kaip Jums žinoma, keliamos religinės patriotinės idėjos, bandant jas išreikšti meniška forma [...] P. Vaičiulaitis gal parašytų jai įvado žodį. Autorius kūrinėlį norėtų dedikuoti Jums už visa gera. Bet kas gi išleistų? Bent čia leidėjo nenumatau, tačiau ateina minčių, ar nepatiktų Jums [išleisti]? Dėl tokio darbo medžiaginės naudos sau iliuzijų neturiu — užsienių lietuviai net labai reikalingų knygų perkasi mažai ».

Sekančiais metais vėl primena tą patį sumanymą: « Gavau Didįjį Ramybės Šaltinį ir Liurdą [...] Abi knygos puikios, ypač maldaknygė. Ir turinio ir formos atžvilgiu vertinga [...] Norėjau lietuviškai išleisti savo emigrantiškus pergyvenimus; apie juos Jums buvau rašęs porą metų anksčiau [...] Už rašymą iš mūsų pasiuntinybės iki šiolei gaudavau apie 38 dolerius mėnesiui. Kukliam gyvenimui to šiaip taip užteko» (Buenos Aires, 1944.XI.10).

Po trijų mėnesių K. Čibiras vėl rašė Jurui: «Tamstos laiškas ir jį lydėjusi dovana dar kartą rodo didžią širdį tikro idealisto, kurį savo atsiminimuose regiu kupiną šviesių bruožų. Už iškeistą čekį gavau 2008 pesus; tad šitos sumos užteks ir knygelės141 atspausdinimui ir dar liks pradžia projektuojamam laikraščiui » (Buenos Aires, 1945.II.8).

———————

141 Komunizmus — Antikristo religija, Bostonas 1947, žr. 175-176.

Juro pastangos perimti Aidų žurnalo leidimą

« Suvargusių lietuvių tremtinių veikla Vakarų Vokietijoje, — taip Prelatas man pasisakė 1977.II.4 d., — mane džiugino, ypač jų sumanu-mas ir stropumas spaudos bei meno srityse. Tarp leidžiamų žurnalų mane buvo užimponavę Aidai [...] Išeiviams pradėjus keltis iš Europos, neatsimenu kas iš [jų] leidėjų parašė man laišką, kuriame prašė, kad aš padėčiau Aidams įsikurti Amerikoje. Tas užmojis man labai patiko, nes toks mokslo žurnalas lietuviams Amerikoje buvo labai reikalingas. Pradėjau galvoti, kaip ir kuo aš galėčiau pasitarnauti jo įsikūrimui. Mano galvelę kvaršino, kas galėtų būti atsakinguoju Aidų leidėju ir kas jį redaguotų. Baiminausi, kad Amerikoje Aidai nepatektų į liberališkai nusiteikusiųjų katalikų rankas. Tikrenybėje norėjau, kad Aidų leidimą perimtų Tėvai Pranciškonai. Bet mano norą atskiedė amerikiečių rašytas laiškas, kad nepaduoti Aidų leidimą Tėvams Pranciškonams. Ir aš norėjau, kad Aidai netaptų panašiu į Sursum Corda ar į Pranciškonų Pasaulį, o išeitų į pasaulį kaip iki šiol užsibrėžtojo mokslinio kultūrinio lygio ».

Kaip tik tuo laiku Juras siekė kuklią savo parapiją paversti visai išeivijai šviečiančiu kultūros židiniu. Dėl to jam knietėjo mintis perimti ir Aidų leidimą ir tuo būsimiems savo « Atėnams » duoti prideramo blizgėjimo. Tuo jis kartu tą žurnalą apsaugotų ir nuo katalikų liberalų, kuriais jis laikė Brazaitį, Girnių, Grinių su Jurkum, europinių Aidų plunksnas. Taip pat liberalizmu įtarinėjo jas globojančius Tėvus Pranciškonus.

Kokioje atmosferoje vyko šie pasitarimai ir kokia buvo Juro « baiminimosi » priežastis, iš dalies paaiškėja iš Pr. Padalskio 1949.II.9 d. laiško Jurui. Nepasitikėjimas katalikiškuoju elitu, jo įtarinėjimas ir skundimas:

« Brangus Tėve!

Maceinos, jo raštų ir Aidų atsisakėt. Kartu ir skaudų klausimą pastatėt — ‘ eisit su Katalikų Bažnyčia ar prieš ją? ’ Manau, kad tokio žygio nelaukė ir tie, kurie Tamstai taip juodai apie tą šviesų vyrą informavo. Aš palieku tos pačios nuomonės, kurią Tamstai ne kartą sakiau. Dar daugiau — Maceina, jo raštai ir Aidai šiandien yra dižiausi katalikiškos minties ugdytojai ir skleidėjai.

Jei būtų kur ir kryptelta nuo dogmos, bekuriant praktišką politinę programą, išsiaiškinimui yra diskusijų kelias. Smerkiu skundėjus, nes patamsių kelias kovot su klaida, jei jos esama, yra žalingas ir nėra garbingas. Maceina kalba ir rašo viešai. Tokį kelią ir jo kritikai turi pasiimti. Jį labai nuoširdžiai pasiūlyčiau p. Lušiui, kuris berods daugiausia bus dėjęs pastangų Tamstą įtikint prieš Maceiną ir Aidus.

Įdomu būt patirt, ką įkalbinėtojai neremt Aidų, Žiburių, Maceinos ir kitų raštų, pasiūlyt turi. Juos likvidavus, juk paliks tuščia vieta. Kad tai eretikų leidiniai —- tai piktos pasakos, kol viešų diskusijų keliu neįrodys. O kai prie tų ‘ eretikų ’ prijungia dar kan. Kapočių, kun. Ylą ir visą delegatūrą, tai tikrai akyse darosi tamsu.

Vyrai privačiai pareiškė apgailestavimą dėl Delegatūros likvidavimo. Aišku, kad tai yra didis mums tautinio ir politinio prestižo smūgis (lenkiškąją paliko). Ir tie vyrai esą jau apskųsti Vatikanui, kad jie einą prieš Bažnyčią ir esą eretikai. Viešpatie, kur mes einam?

Mus graužia pamėgimas bellum omnium contra omnes. Tremtiniai klimpsta į emigracinį sunykimą. Jo ir čia perkelia. Didžiojoj nelaimėj vieni kitus savo rankomis pradedam skandint.

Bent amerikiečių katalikų šviesuomenė turėtų būt apdairi ir objektyvi. Pasmerkiant Maceiną ir Aidus ar nevertėjo bent audiatur et altera pars?

Atleiskit, kad esu kartokas. Manau, kad pats incidentas dar kartesnis. Man skaudu, kad mes žaidžiam savo elitu ir patys savim.

Tikėkit, liekuosi giliai Tamstą gerbiantis ir su širdingiaiusiais linkėjimais

Padalskis.

P.S. Šeštadienį skaičiau provinciolo kun. Vaškio skundą ilgiausią, įteiktą N.C.W.C., prieš mūsų Juozą Laučką. Tikrai darosi temsu ne tik aplink, bet ir tarp mūsų: namų vaidai ten Vatikanui, o čia N.C.W.C. skundžiami. Tik jau ne Viešpaties garbei ir mūsų labui tie visi skundai ir skundėjų darbai! »

Impulsyvaus Juro (laiškas neišlikęs) greito reagavimo būdas ir susidariusi padėtis aiškėja iš kito (1949.11.11) Pr. Padalskio laiško Jurui:

« Brangus Tėve,

Ačiū širdingai už atsakymą, bet niekaip neišsiaiškinu, kodėl taip rūstus tas žodis. Jūsų nė vienu žodžiu nepuoliau, o sakot — purvais apdrabsčiau ir, o Viešpatie, — ‘ prie niekšų ’ priskyriau. Dievaž, jei tokias nesąmones rašiau, tai ranka turėjo nudžiūt.

Užsipuoliau ne Jus, o tuos vyrus, kurie Tamstai kaltino Maceiną ir naująjį sąjūdį. Kad taip darė, tą aš girdėjau iš visiškai patikimų lūpų. Sakot, gal būsiu iškreipęs kitų mintis. Nejaukus įtarimas. Sausio 25 d. laiške iš ten (tik ne Maceinos) skaitau: ‘ Kun. T., matyt, pas jus paleido tiek dūmelių, kad kun. Juras atrašė Maceinai laišką, jog jis neremsiąs Aidų, nes jie nesą katalikiški. Pasisako negalėsiąs toliau remti ir Maceinos raštų leidimo ir stato klausimą, ar mielas Profesorius eis su motina Bažnyčia ar prieš ją. Dar su Antanu nekalbėjau, bet kan. Kapočius pasakojosi, kaip ištisas šešias valandas raminęs Antaną [Maceiną], Zenoną [Ivinskį], Joną [Grinių] ... ’

Kitas rašo (sausio 27 d.): ‘ Manau, kad Pats jau būsi painformuotas apie tai, kad kun. Juras atsisakė Aidus remti ir dr. Maceinai patarė susitaikint su Bažnyčia. Tai daugiau kaip liūdna...’ [...]

Rašiau ir pakartotinai tvirtinu, kad tarpusavio vaidai, skundai šioj didžioj nelaimėj vykstą tarp tremtinių, juos tik skandina. Pasisakiau prieš skundus ir skundėjus, tarp kitko ir Tamstą įtikinėjusius. Kun. Vaškio skundas — tik pavyzdys iš šalies. Klausiat — ‘ kur čia mano kaltė? ’ — Ir aš jos nežinau ir savo laiške nieko į tą pusę nesakiau. Tvirtinu iš visos širdies žodžius — ‘ žymiai sumažėtų tremtinių vargai, jei pasektų kiti kun. Jurą ’.

Apie kun. Jurą nuomonę turiu ir ją daug kartų perdaviau į tremtinių centrus. Jos nė per plauką nepakeičiau ir nepakeisiu, nežiūrint kaip bandytut manęs nesuprast ir kitiems taikomą kritiką sau prisiskirt. O šiuo syk taip padarėt. Mano tikslas buvo: gint Maceiną ir Aidus, pasisakyt prieš skundėjus Tamstai, kurs taip nuoširdžiai ėmėtės juos remti ir kurio rankose didžiausia dalim tų leidinių likimas. Kad turėjau pagrindo nuogąstaut, aiškiai sako ištraukos iš laiškų (juos turiu). Ne aš, bet jie Tamstos nesuprato; pagaliau, ne Tamstai aš ir taikiau.

Džiaugiuos, kad rezultate viskas susiveda į nesusipratimus. Labai giliai apgailestaučiau, jei jie suardytų taip gražiai išbujojusius santykius. Vardan jų ir tų gražių, kilnių darbų, kurių didžią naštą taip gargingai ir savanoriškai nešat, prašau pamiršt ir atleist už sukeltus kartėlius. Atleiskit taip pat, kad nepaklausau ir į laišką atsakau. Kartais esu neklaužada: ne tik priešų neklausau, bet ir prieš bičiulius pasišiaušiu.

Labai širdingai gerbiąs

Jūsų Padalskis ».

Kaip tas reikalas atrodė patiems « liberalams », galima suvokti iš tuometino Aidų redaktoriaus prof. J. Griniaus man atsiųsto (1976.X.15) laiško: « 1949 m., kai lietuviai tremtiniai baigė keltis į užjūrius, Aidų žurnalas taip pat gyveno paskutines dienas Vokietijoje. Norėdami, kad jis nenustotų ėjęs, aš su Pauliumi Jurkum [g. 1916], oficialiuoju žurnalo leidėju, svarstėme, kam perleisti Aidus Amerikoje. Juos perimti pasisiūlė kun. Pr. Juras ».

Tačiau neatrodo, kad šis Juro kvietimas būtų buvęs asmeniškas, bet kaip Kultūros Instituto pirmininko, šios institucijos vardu. Net keliuose šio Instituto valdybos posėdžiuose buvo svarstomas Aidų klausimas, kaip rodo posėdžių protokolai. Jau 1948 m. rugpjūčio 15 d. Kultūros Instituto posėdyje, įvykusiame pas pranciškonus Kennebunkporte, kuriame dalyvavo pirmininkas prel. Pr. Juras, sekretorius A. Vaičiulaitis, kun, J. Balkūnas, Federacijos pirmininkas A. Kneižys, J. Aistis ir dr. P. Padalskis. Svarstyta ir nutarta Aidams suteikti iš Kultūros Instituto kasos 600 dolerių paramą. Svarstyta Aidų ir Naujosios Aušros sujungimo klausimas. Kelta mintis Naujosios Aušros prenumeratoriams siuntinėti Aidus. Svarstytas ir atmestas pasiūlymas Kultūros Institutui perimti Naujosios Aušros leidimą.

Aidams iš naujo prašant paramos, Kultūros Instituto valdyba savo posėdyje New Yorke 1949 m. balandžio 18 d. priėmė rezoliuciją: « Dėl paramos Aidai tegul kreipiasi į Katalikų Akcijos Fondą » (nes buvo pramatyta, kad lėšų telkimu rūpinsis Katalikų Akcija).

Juras, linkęs Aidus įkorporuoti į savo « Atėnus », buvo sušaukęs Lietuvių Kultūros Instituto pareigūnus: J. B. Laučką, prel. J. Balkūną, dr. J. Leimoną, kun. dr. M. Ražaitį, A. Vaičiulaitį ir kelis sau artimus veikėjus-svečius: T. J. Vaškį, O.F.M., J. Girnių, A. Vasiliauską, T. L. Andriekų, B. Brazdžionį, Lešinską į pasitarimą. Tai įvyko 1949. VII. 27 d. jo varsarnamyje Marblehead, Mass., prie Atlanto, kur šeimininkas savo įtakos sferoje tikėjosi palankaus sprendimo. Šio pasitarimo protokole skaitome: « Aidų reikalu kalbėjo visi posėdžio dalyviai, daugiausia svarstydami, ar tas žurnalas turėtų eiti Vokietijoje, ar gal jį perkelti įį Ameriką. Po ilgų diskusijų buvo nutarta:

a)    Kultūros Institutas rūpinasi žurnalo leidimu;

b)    Derasi su Aidais siūlant, kad jie tuo tarpu leistų Vokietijoje, o Kultūros Institutas parems [...];

c)    Prenumeratos Aidams rinkimas turi eiti per Kultūros Institutą [...];

c) Čia organizuojant žurnalo redakciją, sąlygas ištirti pavedama A.

Vaičiulaičiui;

e) Tuo tarpu susisiekiama su Aidais ir tariamasi dėl perkėlimo. Susisiekti su žurnalu Aidai pavedama A. Vaičiulaičiui ».

Kaip matome, viskas eina Kultūros Instituto vardu, ir pranciškonai visiškai neminimi. Sprendimo pakeitimas turėjo įvykti Vokietijoje, kaip tai aiškėja iš dr. J. Griniaus laiško (1977.VI.13): « Kadangi kun. Juras buvo sporadiškas veikėjas, neturįs jokio leidyklos eventualaus ‘aparato’, mano, P. Jurkaus ir artimųjų mūsų draugų [Ivinskis, Maceina] mintys vis labiau pradėjo linkti į Tėvus Pranciškonus, kurie kaip kolektyvas galėjo tvirčiau įpilietinti Aidus Amerikoje ir juos ten ilgiau išlaikyti. Apsisprendus atiduoti žurnalą Pranciškonams, iš jų buvo gauta ir piniginė parama žurnalo darbui tvarkingai užbaigti Vokietijoje ».

Šis persiorientavimas Juozo Girniaus (g. 1915) įtakoje įvyko rugpiūčio-rugsėjo mėnesiais: « Tačiau žurnalo kelias nejučiom suko į pranciškonų pusę. Čia lemiamos reikšmės turėjo Juozas Girnius, kuris gyveno pranciškonų sodyboje Kennebunkporte, atkviestas tuometinio provincijolo T. Justino Vaškio. Provincijolui vadovaujant, pranciškonų vadovybė linko perimti Aidų leidimą, nors ateitis nebuvo aiški. Tą vasarą darėme nemaža posėdžių, kuriuose dalyvavo Juozas Girnius, Antanas Vaičiulaitis ir Jonas Aistis. Atsižvelgiant į Amerikos gyvenimą, Aidams nebuvo piešiama spalvinga ateitis [...] Aidų oficialus perėmimas, įtikinus Juozui Girniui leidėjus Europoje, buvo atliktas 1949 m. rudenį » 142.

Kultūros Institutas savo posėdyje Benjamino Franklino viešbutyje Philadelphijoje 1949 m. spalio 6 d. jau lakoniškai konstatavo: « Aidų klausimas. Šis klausimas buvo trumpai svarstytas ir nutarta, kad T. Pranciškonams perėmus šį žurnalą, Kultūros Institutas visą bylą su juo baigia ».

Pats Juras jau minėtame 1977.VI.4 d. laiške, sintetizuodamas įvykius rašė: «Visi susirinkusieji [jo vasarnamyje 1949.VII.27 d.] buvo vienos minties, kad Aidų leidimas Amerikoje turi būti pratęstas. Tėvai Pranciškonai sutiko žurnalo leidimą perimti savo globon ir rūpintis, kad šis kultūrinis žurnalas būtų nemažiau imponuojantis kaip iki šiol. Mano baimė liko palaidota. Džiaugiaus įvykusiu susitarimu ir susirinkusiųjų nuotaika bei ryžtu ir dėkojau Dievui, kad Aidai banguos iš Tėvų Pranciškonų pastogės eruditų melodijomis ». Tačiau jauniesiems likęs įspūdis, kad Juras tokiu apsilenkimu buvęs nepatenkintas, nes jam rūpėję Aidus įpilietinti pas save: « Kad Juras buvęs nepatenkintas tokiu Aidų perkėlimu, — rašė J. Grinius autoriui jau cituotame laiške (1977.VI. 13), — aš apie tai esu tik girdėjęs (iš ko, neatsimenu), bet neturiu jokių dokumentų ».

———————

142 Leonardas Andriekus, O.F.M., «Aidams» įžengiant į keturiasdešimtuosius metus, žr. Aidai, 1975 m. 1 nr., 2 psl.

Mykolo Krupavičiaus kritika ir pasiūlymai

Juras, 1933 m. pradėjęs leisti knygas, iki 1950 m. jų buvo išspausdinęs šešiolika. Daugelis skaitytojų jų parinkimu buvo patenkinti. Bet pasigirdo ir kritiškų balsų. Aštriausią kritiką leidėjas susilaukė iš savo konfratro ir bičiulio prel. M. Krupavičiaus (1885-1970).

1950.VII.22 d. Krupavičius iš Wurzburgo rašė Jurui:« Kad esi mecenatas ir lietuviškos knygos didvyris, žino visi. Žino visi ir ką leidi. Aš taip pat išgirdau iš tų visų. Tie visi Tau dėkingi, kaip dėkinga, visa Lietuva. Bet tie visi štai ką kalba — neaktualias knygas leidžia. Lietuvai šiandien nei šilta nei šalta Dostojevskis 143, Didysis Šv. Raštas 144 ir kita. Kas pirks šiandien Šv. Raštą? Kur jį nusipirkęs padės? Ką padės lietuvybei išlaikyti Dostojevskis? Jis tarptautinis, lietuvybei indiferentiškas dalykas [...] Kas badaujančiam žmogui desertas? Bado nepašalins, o apetitą, norą valgyti dar užaštrins. Lietuviškos knygos badas. Tokios knygos, kuri lietuvišką silpstančią širdį stiprina, kas lietuvišką dvasią palaiko, kas tiesia kelią tautiniam stiprumui ir atsparumui. Tokių knygų neturime. Jų pasiilgę. Jų duok. Duok vadovėlių vaikučiams mokykloje. Duok katekizmų. Štai ko laukia kiekvienas lietuvis. Tu supranti. Perdaviau Tau visų nuomonę. Prie visų aš jungiuos. Dovanok. Velnias Kristų gundyti nusinešė ant aukšto kalno. Aš atvirkščiai. Tave gundyti nuo aukšto ‘mokslų’ kalno šokdinu žemyn, į liaudiškas, mužikiškas, bet tikrai lietuviškas ir Lietuvai labai reikalingas žemumas. Ar į jas šoksi — Tavo dalykas. Juk esi valdovas ir savo valios bei mašnos viešpats. Dixi [...]

———————

143 Maceinos veikalas Didysis Inkvizitorius, Bielefeld 1950; žr. 187-190 psl.

144 Šventasis Raštas. Naujasis Testamentas, II t., Regensburgas 1949; žr. 204-206 psl.

 

Imk pasiryžęs ir išleisk Tėvynės Sargą. Jis turi išeit, nes jis reikalingas. Reikalingas ne tik partijai, bet ir tėvynei ir Bažnyčiai. Jei ne Tėvynės Sargo dvasios žmonės ir Lietuva kitokia būtų buvusi, ir Bažnyčia joje nebūtų klestėjusi. Mes patys [Vokietijoje] dar persilpni leisti. Ką Tu pasakysi? Aš labai laukiu Tavo taip ».

Krupavičius, būdamas perdėm homo politicus, — jis tuomet buvo Vliko pirmininkas, — vargu ar kitaip galėjo įvertinti Juro leidžiamų knygų parinkimą. Eidamas Leono XIII nurodytu keliu, jis siekė įgyvendinti krikščionišką demokratiją, o šiame kelyje jis laukė ir savo « mielojo brolio Jurelio » paramos. Šis gi daugiausia orientavosi į « savo » vyskupą Valančių, kurio darbus jis, bent leidžiant knygas, žymia dalimi kopijavo.

Bet ir nuo šiojo Juras daug kuo skyrėsi, nes visa jo individualybė jam teleido — itališkai tariant — fare suo, būtent padaryti tai, kas tiesiog plaukė iš jo savojo Aš, iš jo jausmingos prigimties. Dėl to Juras ir po 1950 metų. t.y. po šiaip jo labai vertinamo Krupavičiaus kritikos, liko ištikimas savo charakteringai linijai, parinkdamas ir toliau mokslininkus, menininkus, poetus, rašytojus, kompozitorius, su kuriais jis ir pats tikėjosi patekti į mūsų « Kultūros Olimpą ». Sekantieji leidiniai: Fausto Kiršos Šventieji Akmenys ir Jono Aisčio Sesuo Buitis tai įsakmiai įrodo.

Pasiūlymas prof. J. Griniui parašyti dramą Mindaugo krikšto
sukakčiai atžymėti

To krikšto sukakties proga (1251-1951) Juras karštai norėjo, kad šis įvykis tinkamai būtų paminėtas ir mūsų literatų. Tuo reikalu jis kreipėsi į Darbininko redaktorių S. Sužiedėlį (g. 1903), kuris tą sumanymą perdavė savo bičiuliui J. Griniui (g. 1902), tuomet vargusiam viename tremtinių lageryje prie Müncheno. Štai užkalbintojo atsakymas Jurui: «IRO Lager Schleissheim, München - Feldmoching, 1951.V.21 d. Prieš kiek laiko [...] man p. Sužiedėlis perdavė Jūsų siūlymą parašyti dramą iš Mindaugo gyvenimo, to karaliaus krikšto 700 metų proga [...] Man Jūsų sumanymas yra gana prie širdies, nes ir aš konkrečiai norėčiau prisidėti prie Jūsų iniciatyvos paminėti tą mūsų senovės valdovą. Tačiau man kliudo dvi aplinkybės: viena, tremtinio čigoniškas gyvenimas su visokiais netikėtinumais, kuriuos pašaliečiui sunku įsivaizduoti, ir antra, stoka literatūros apie Mindaugo gyvenimą. Šitą antrąją kliūtį gal kartais Jūs, Kunige Monsenjore, galėtumėte man padėti nugalėti. Būtent, gal Kultūros Instituto ar Alkos bibliotekoje yra V. Krėvės [1882-1854] drama Mindaugas, išleista Lietuvoje, regis apie 1934 metus. Nors kiek atsimenu, ji vaidinti netinka, bet gal jos skaitymas man galėtų sukelti vieną kitą naują mintį, ypač pažadinti vaizduotę ».

Užklaustas, kokios buvo to laiško pasekmės, Grinius (1975.VI.8) man iš Müncheno atsakė: « Jokios medžiagos iš Juro negavau ir nieko nerašiau [...] Dvejais metais vėliau, kai aš buvau Strassburge ir dirbau Laisvosios Europos kolegijoje [1952-1955], bene Mindaugo karūnacijos 700 metų proga, aš vėl laišku susisiekiau su Juru, o jis sutiko išleisti dvi mano dramatines legendas [...] Tuos du kūrinius [ Stella Maris ir Mergelių kalnas arba Pilis ugnyje] jis gražiai perrašydino ir su padėjėjų pagalba paruošė spaudai. Apie tai aš sprendžiu iš man atsiųstų nuorašų. Juos gavęs, supratau, kad Juras šių mano dramų neišleis, kaip buvo ketinęs. Kokios buvo priežastys, nežinau, nes po to nebesu iš jo gavęs jokio laiško. Kadangi viena ir antra legenda liečia Mergelę Mariją, spėju, kad jos kur nors galėjo paliesti jo katalikiškąją ortodoksiją, kuri tada net katalikų rašytojams nepripažindavo teisės rašyti kitaip, negu vienas ar antras cenzorius-kunigas vaizduojasi. Žinau, kad tada Juras norėdavo oficialios bažnytinės cenzūros aprobatos. Dėl jos nemažai vargo turėjo Dr. A. Maceina, kurio veikalą apie Mariją Didžiąją Padėjėją leido prel. Pr. Juras» [1958 m.].

Tuo reikalu Prelatas (1976.XI.6) mane painformavo šitaip: « 1954 m. buvau [...] sunegalavęs [...] Turėjau važiuoti į ligoninę operacijai. Ligos metu buvau išblokštas iš normalaus gyvenimo vėžių, ir dramos reikalai galėjo apaugti buitimi. Šiandien, kokias galėjau turėti transakcijas su dr. J. Grinių išleidimo reikalais, visai neatsimenu. Belieka apgailestauti ». Tikrai.

Kan. M. Vaitkus siūlo išleisti jo eilėraščių rinkinį Atsimerkus

1952.I.14 d. Vaitkus (1833-1973) iš Peace Dale, R.I., rašė Jurui: « Gavau iš Jūsų didelį ir puikų knygų siuntinį — tiesiog karališką dovaną. Įdomiausios man Jūsų paties parašytosios. Betgi Jūs besą ir daug kitų knygų išleidę. Tai gražus kultūros žygis [...] Pastebėjau, kad Jūs nevengiate išleisti ir poezijos knygų. Tai [...] didelis pasišventimo aktas, kadangi tokių knygų publika negaudo. Išleidote mano mėgiamo Baltrušaičio, talentingo Aisčio-Aleksandravičiaus kūrinius. Garbė Jums ir ačiū — grožio vardan.

Ir aš turiu trejetą spaudai parengtų poezijos knygų. Manau sau: [gal] Mons. Juras [...] sutiktų išleisti ir mano bent vieną knygelę — bent eilėraščių rinkinį Atsimerkus. Būtų apie 100 puslapių. Reiktų spausdinti 500-600 egzempliorių. Honoraro aš jokio nereikalaučiau. Leidinys būtų Jūsų nuosavybė ».

1952.III.5 d. Vaitkus džiaugiasi viltimi: « Labai ačiū Jums už mielą laiškutį, rašytą 1952.11.16. Kad Jūs [...] neatsisakote, kai galėsite, išleisti ir mano kūrinių, tai liudija apie Jūsų širdies kilnumą. Savo Atsimerkus aš pirma duosiu į dvasinę cenzūrą, o paskui įteiksiu Putnamo seselių spaustuvei apkalkuliuoti, kiek atseis [...] Seselės dabar spausdina kitą mano knygą — Vienatvėje ».

« Siunčiu Jums pirmam ką tik išėjusią iš spaudos naują savo knygą Vienatvėje [...] kurios finansinę riziką pasiėmiau aš pats. Žinoma, bus man nelengva. Bet ką gi! Kai knyga parašyta, noris ją bent prieš mirtį pamatyti išleistą.

Dabar dėl Atsimerkus. Ji bus kiek mažesnė, nei šitoji [...] Sekmadienį įteikiau rankraštį seselei Anetei Teresei apkalkuliuoti, kiek atseis [...] Išreiškiau savo norą, kad knyga išeitų bent iki mano 70 metų sukakties, kuri bus sekančiais metais spalio 27. Ji atsakė, jog vien tik dėl Prelato P. Juro taip padarytų, jei jis praneštų norįs tą knygą išleisti ligi to laiko [...] Tad labai prašau — praneškite seselei Anetei Teresei, kad sutinkate būti leidėju [...] Kaip jau esu rašęs, sau honoraro nenoriu. O Jums būsiu visuomet dėkingas. Gal ir visuomenė» (1952.VII.31).

Dr. Petro Mačiulio veikalas apie Šv. Augustiną

Tokį pasiūlymą Prelatui padarė 1955.IX.13 d. kan. F. Kapočius ( 1895-1971) laišku, iš kurio cituoju šias ištraukas: « Dr. Mačiulis [1895-1978] yra rašytojas ir ypačiai žinomas garsių Giovanni Papinio [1881-1956] veikalų vertėjas. Šiuo metu jis yra išvertęs to autoriaus Šventąjį Augustiną [1929] Pats skaičiau rankraštį. Veikalas tikrai puikus ir be abejo labai naudingas. Tėvai Marijonai išleido jo verstus Popiežiaus Celestino laiškus [1947] ir [...] buvo pažadėję išleisti ir Šv. Augustiną, tačiau kažkaip vilkina [...] o pats Dr. Mačiulis nedrįsta jiems įkyrėti [...] Tadgi [...] turėdamas galvoje Jūsų, ’antrojo Vyskupo Valančiaus’ misiją, drįsčiau paprašyti minėtą jo veikalą išleisti [...] Svarbiausias dalykas čia būtų, kad [Mačiulis, po sunkios operacijos] grįžęs iš ligoninės, turėtų džiaugsmo galutinai betaisydamas rankraštį, o tuo pačiu laiku pasijustų naudingas visuomenei [...] Jam tai būtų didžiausias vaistas [...] Prelatas padarei milžinišką pasitarnavimą Bažnyčiai, paremdamas Dr. Maceinos darbus, dabar bene paties Dievo patiekiama proga padaryti gailestingo Samariečio darbą mūsų Dr. Petrui Mačiukui ».

Bet Juras dėl kažkokių kliūčių kan. Kapočiaus prašymo patenkinti negalėjo. Tuomet — Kun. Vyt. Bagdanavičiaus informacijomis (1976.XII.8 d. laiškas) — dr. P. Mačiulio Augustiną 1966 m. išleido Ateities leidykla, o mecenatu buvo prel. Ignas Kelmelis (1882-1969), Newarko lietuvių parapijos klebonas. Knygą Bostone spausdino Lietuvių Enciklopedijos leidėjas J. Kapočius, kanauninko pusbrolis.

Aštuoni Palaiminimai

Juras 1956.XII.18 d. Maceinai siūlė parašyti knygą apie Aštuonis Palaiminimus (Mt. 5,4). Maceinos atsakymas atspausdintas Drauge: « [...] Bet ašen imtis šios temos nedrįsau, nors Jūs pakartodami man ją vis primindavote. Kodėl nedrįsau? Aštuoni Kristaus palaiminimai yra tokie kilnūs bei gilūs savo turiniu, jog jie reikalauja būti gyvenami, o ne tik apmąstomi. Dar daugiau: sėkmingas jų apmąstymas gali būti įvykdytas tik tada kai jis kiltų iš gyvenimo šiais palaiminimais. Tai aš jaučiau ir tebejaučiu labai aiškiai. Tuo tarpu mano gyvenimas anaiptol nebuvo ir nėra anų palaiminimų išraiška: aš nesu nei romus, nei gailestingas, nei tyraširdis, nei taikadarys. Gal tik vienas vienintelis palaiminimas galėtų man tikti: ’Palaiminti, kurie liūdi’ (Mt. 5,4), nes liūdesys iš tikro yra nuolatinė mano nuotaika » 145.

Šis atviras pasisakymas bene bus išdava tos gilios krizės, sukrėtusios jį 1955-1956 metais, nes jis 1955.III.4 d. sujaudintas pareiškė savo globėjui: « Labai galimas daiktas [...] kad teologiniais klausimais neberašysiu [...] neberašysiu lietuviškai [...] Toliau rašysiu vokiškai [...] Tai bus mano atsakymas į mūsuosius teologus, kurie metai iš metų niurna ir pyksta, kam pasauliškis kišasi į ne savo sritis ».

Juras, kuris paprastai mėgdavo pareikšti savo kritiką miglotais žodžiais, dabar Maceinai visai atvirai priminė tam tikrus jo būdo savotiškumus. Bet tuojau, lyg nusigando tokio savo atvirumo.

Tų pačių metų rudenį, 1955.X.24 d. į Maceinos duris Freiburge pasibeldė iš tėvynės atvykusi jo žmona Julija (Tverskaitė). Ji jaudinančiai maldavo vyrą grįžti Lietuvon, kur nebūsiąs persekiojamas ir galėsiąs dirbti pedagoginį darbą, kuo išgelbėsiąs visą šeimą — liguistą žmoną ir tris vaikus iš visų bėdų. Nors Sovietų pasiūlymas rodė perspektyvą padėti šeimai, bet jis, kad ir sukruvinta širdimi, nepasidavė. Dėl to ponia Julija po savaitės, skaudžiai apsivylusi, viena turėjo grįžti į pavergtąją tėvynę. « Jūs suprasite, mielasis Prelate, dabartinę mano nuotaiką. Ji yra tarsi po laidotuvių» (1955.XI.29).

Kitų metų pavasarį pasirodė prošvaistė, nes Freiburgo universitete jo « studentas » gavo dėstyti Rytų Europos filosofiją. Bet deja — « tai daugiau garbės pareiga, nes už jos išpildymą, gaunu 220 DM (55 dolerius) už visą semestrą. Tačiau apsiėmiau; gal tai bus ateičiai» (1956.VII.30). Po šita nauja, sunkia našta jis kuone sukniubo. Suprantama tad, kad Maceina, taip mažai « palaimintas », apie anuos Palaiminimus rašyti nepajėgė. Bet tai nereiškė, kad jis plunksną būtų padėjęs, nes tai būtų buvę visai prieš jo prigimtį. Maceina su plunksna užgimęs, su plunksna ir mirs. Dėl to jis, kad ir visokių bėdų bei ligų kamuojamas, patvariai tęs savo darbą.

———————

145 Antano Maceinos laiškas Prel. Pranciškui Jurui, žr. Draugas, 1976.VII.10 d., 161 (28) nr.

Projektas išleisti lietuviškas pasakėčias

1957 m. gegužės 30 d. Juras gavo iš Worcesterio, Mass., išsiųstą laišką, kuriame žinomas rašytojas ir pedagogas Antanas Giedraitis (1892-1977) jam išdėstė šį, — kaip siuntėjas išsireiškė, — « nekasdienišką reikalą »: « Mano brolis Dzidorius sakė, kad esąs kada su Jumis kalbėjęs dėl mano pasakėčių išleidimo ir gavęs Jūsų palankumą [...] Būčiau labai Jums dėkingas, kad galėtumėte paskirti lėšų mano pasakėčioms išleisti [...] 172 puslapių pasakėčių knygos atspausdinimas atsieitų 950 dolerių apytikriai [...] už 1000 egzempliorių [...] Tai brangoka. Su klišių pagaminimu jau išeitų per 1000 dolerių [...] Brolis sakė, kad pinigus Jums reikėtų grąžinti per kokius dvejus metus ».

Juras teigiamai atsiliepė, nes išleisdamas šias pasakėčias, jis norėjo vykdyti dar vieną Valančiaus darbuotės punktą — išsaugoti tautosakos turtus. Nors vyskupas dėl aibės kitokių darbų ir nespėjo jų surankioti, bet kitų surinktus, (pavyzdžiui patarles), jis — vysk. A. Baranausko paliudijimu, — « sudėjo vienon vieton ir spaustuvėn padavė ». Nors Juras ir šiuo atžvilgiu norėjo sekti jo spindinčio pavyzdžio pėdomis, tatai betgi jam nepavyko, nes kaip jis man 1975.IV pranešė — Giedraitis vis ieškodamas naujos medžiagos, savo darbo nepajėgė pabaigti, nors jo jau surinktos pasakėčios nebūtų tilpusios nė į du tomus.

Kun. Jono Bičiūno pasiūlymas išleisti jo veikalą
apie vysk. Valančių

1958.III.19 d. kun. Jonas Bičiūnas iš Romos kreipėsi į Jurą laišku, iš kurio cituotini šie sakiniai: «Esu paruošęs įdomią studiją [...] Katalikų Bažnyčios juridinė padėtis Rusijos imperijoj pabaigoje 18 ir pirmoje pusėje 19 šimtmečių. Bet labai sunku su išleidimu. Nors ji [parašyta] italų kalba, bet jei rastųsi leidėjas, galima būtų paruošti lietuvišką laidą. Italijoje [ji] susilaukė nemaža susidomėjimo [...] Taipgi įdomi mano disertacija apie vysk. Valančių [...] Norėčiau dirbti tarp lietuvių, bet sunku rasti vietą, kur būčiau reikalingas. Gal Monsignoras duotumėte kokią sugestiją. Pas mus kalbama, kad tarp Amerikos lietuvių nėra kas veikti, nes lietuvių kunigų esą visur pakankamai ».

Kas yra tas kun. Bičiūnas? Gimęs 1908 metais Rokiškio apskrityje, Bičiūnas, lankęs Kauno kunigų seminariją, 1938 m., t.y. gana vėlai, buvo įšventintas į kunigus. Įsikalbėdamas turįs mokslininko gabumus jis Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakultete bandė gauti teologijos licenciato laipsnį. Tuomet egzaminų komisija, suvokusi jo ribotumus, jam patarė to nesiekti. Po to jis išvikaravo įvairiose Panevėžio diecezijos parapijose, o paskui 1942 m. vysk. M. Reinio (1884-1953) buvo kviečiamas į Vilnių, kur ėjo katedros vikaro pareigas, dirbo kurijoje ir dėstė Politechnikos mokykloje. 1944 m. pasitraukęs iš rusų okupuotos Lietuvos, pradžioje dirbo Berlyne, vėliau Bamberge ir nuo tų metų rudens karštai siekiamoje Romoje.

Ten jis pirmiausia mėgino stoti į Gregorianumą, kuris betgi jo nepriėmė, paskui jis per ištisą dešimtmetį studijavo trijuose universitetuose: Orientaliniame Institute, Angelicume ir ant galo dar Laterano universitete, kuriuose jis iš eilės įsigijo teologijos, bažnytinės teisės ir dar Rytų bažnytinės istorijos daktaratus. «Bendrai sakant, — taip mane painformavo J. Vaišnora (1977.VII.9), — kun. J. Bičiūnas neturėjo moksliniam darbui gabumų. Tuos tris doktoratus [...] gavo, kaip sakoma, ’iš bėdos’. Profesoriai, matydami jo nepaprastą darbštumą ir atsižvelgdami į jo jau ne jaunuolio amžių, be to dar tremtinį, suteikė jam tuos laipsnius, kuo jis labai didžiavosi ir afišavosi visur prisistatydamas kaip triplex doctor... » « [Orientaliniame Institute disertacijos] gynymo metu, — pastebi prel. Tulaba (1977.1.19), — vienas iš profesorių jam aiškiai pasakė, jog suteikiamas laipsnis neduoda jokio pagrindo manyti, kad jis esąs kvalifikuotas būti mokslininku ».

Iš jo istorinių studijų, liečiančių Lietuvą, žymėtinas 1952 m. parašytas darbas apie Valančių. « Kai jis gynė savo disertaciją apie Vyskupą Valančių ir jo santykius su rusų valdžia, — tęsia kun. Vaišnora savo informaciją, — [...] man beklausant buvo gėda, kad tai lietuvis. Vienas iš profesorių labai taikliai pastebėjo, kad doktorantas nedavė Valančiaus laikų aplinkos [...] — trūksta Valančiui ir jo veiklai fono». Tos nuomonės buvo ir Ivinskis, palydėdamas šį darbą atodūsiu: « Gaila Valančiaus! ». Ir veikale apie Katalikų Bažnyčios stovį caristinėje Rusijoje, Bičiūnas, žinovų tvirtinimu, šokęs aukščiau, negu pajėgęs.

Nežiūrint savo nesėkmės, Bičiūnas dar gilyn metėsi į istorijos laukus, nes « prisirinko begales medžiagos Vatikano 146 archyvuose, — tęsia J. Vaišnora, — ir rengėsi parašyti kapitalinį veikalą apie Vilniaus Akademiją, šį tą iš to užsimoto darbo atspausdino lietuviškuose žurnaluose 147, bet prie paties pagrindinio darbo nepriėjo. Kai prof. Ivinskis suorganizavo [Romoje] prie L.K. Mokslo Akademijos Centro Istorikų Sekciją, iš [pradžios] jai priklausė [Bičiūnas], bet netrukus nutraukė santykius su ja, nes niekad nesutikdavo su kitų nuomone ».

Nemokėdamas Romos įtikinti, Bičiūnas bandė savo laimės ieškoti Amerikoje: Norėjo vykti pas Lawrence’o kleboną ir jo pagalba išspausdinti savo raštus, ypač itališkai parašytąją disertaciją148. Bet apie šias pastangas Juras (1976) man trumpai tepranešė: « Aš jį šelpiau Mišių aukomis su pridėčkais ». Sudužus ir šiai vilčiai, besiblaškąs « istorikas » turėjo pasilikti Romoje, kur 1963 m. išspausdino lotyniškai parašytą studiją apie garsųjį kardinolą jėzuitą Robertą Bellarminą (1542-1621) 149.

Galop jis turėjo pasitenkinti pastoracija, ir tai, būtent, italų tarpe: Antai buvo Šv. Juozapo bažnyčios administratorium. Popiežius Jonas XXIII jį paskyrė Šv. Petro Bazilikos kanauninku-beneficiatu, o vėliau Paulius VI pakėlė jį į monsinjorus.

Bet ir šioje, plotmėje Bičiūnas sutiko sunkumų, nes jam trūko sveikatos: į amžiaus pabaigą nusilpo klausa ir pradėjo kankinti vėžys. Mirė 1975.IV.6 d. Palaidotas Romoje. Draugas išspausdino tradiciniu stiliumi parašytą velionio nekrologą 150. Iš Amerikos atvykusi jo sesuo dalį J. Bičiūno palikimo — knygas ir jo surinktą archyvinę medžiagą pavedė L. K. Mokslo Akademijai. Gal iš tos medžiagos šį tą būtų galima panaudoti Lietuvos istorijos rašymui?

———————

 146  Tikriau: Jėzuitų Archyve.

147  Pirmieji jėzuitai Vilniuje, žr. Tautos Praeitis, Chicaga 1965, II t., 2(6) knyga, 49-80 psl.; Pirmosios jėzuitų kolegijos įsteigimas Lietuvoje — Vilniuje (1570), žr. Tautos Praeitis, 1967 m. II t., 3-4(7-8) knyga, 3-93 psl.

148    Relazioni di M. Valančius vescovo di Samogitia in Lituania con il governo russo nell’epoca da 1850 al 1875.

149    Doctrina ecclesiologica S. card. Bellarmini cum illa Johanais card, di Torre-cremata comparata.

150    K. R[azminas], Prel. Jonas Bičiūnas, žr. Draugas, 1975.V.1, 102 nr.

 

Projektas išleisti vaikams katekizmą

1958 metais Juras sumanė dar išleisti išeivių vaikučiams iliustruotą spalvotą katekizmą ir tam tikslui lietuvių saleziečių spaustuvei Italijoje pradžiai nusiuntė tūkstantį dolerių. Bet čia jam kelią užstojo kan. J. Končius (1891-1975), Balfo valdovas, kuris su tais pačiais saleziečiais nutarė išspausdinti 15.000 egzempliorių tokio pat pavidalo katekizmo. Juras, norėdamas išvengti konkurencijos su savo veržliuoju konfratru, jam užleido vietą ir garbę. « Noriai sutikau, — rašė jis man 1976 m. (be tikslesnės datos) — [ir] tuomi reikalas pasibaigė. Auka [1000 dolerių] pasiliko auka ».

Dar lauktinas Tėvo V. Gidžiūno veikalas apie Katalikų
Bažnyčios istoriją Lietuvoje

1964 m. Juras buvo paprašęs kun. dr. V. Gidžiūno, O.F.M. (g. 1912) parašyti Lietuvos Bažnyčios istoriją ir ta proga jam 1964.X.7 d. rašė:

« Mano išleistųjų knygų sąraše tokios svarbios knygos kaip Lietuvos bažnyčios Istorija dar neturiu. Ir bendrai imant lietuvių kalboje šio turinio knygų labai pasigendame. Dabar belieka džiaugtis, sveikinti Tamstą už jos parašymą, ir dėkoti Dievui. Tikiu, kad gerasis Viešpats neliks Tamstai skolingas už jos parašymą, ir man už jos išleidimą. Gi skaitytojai, neabejoju, bus dėkingi. Prie šio laiško pridedu čekį vertės tūkstančio dolerių ».

Bet kaip jau nevieną kartą mūsų leidėjo praktikoje įvyko: veikalo rašymas užsitęsė. Kodėl taip atsitiko, paaiškėja iš šio Tėvo Gidžiūno 1976.XI.22 d. man atsiųsto laiško: « Pasaulinės parodos metu New Yorke [1964 m.] susitikau prel. Jurą ir [...] užsiminiau jam apie sumanymą [išleisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios istoriją anglų kalba]. Jis nepritarė mano planui, bet patarė man rašyti plačią Katalikų Bažnyčios istoriją Lietuvoje. Kadangi aš jau buvau pradėjęs eilę tokių straipsnių žurnale Lux Christi, tai aš jo nuomonei pritariau. Tada jis man ir atsiuntė tą 1000 dolerių, kuris tebestovi padėtas taupymui mūsų spaustuvės sąskaitos vardu ».

Bet toliau visoki kiti įsipareigojimai savo ordinui bei Lietuvių Enciklopedijai Tėvą Gidžiūną sukliudė ištesėti, o dabar (t.y. 1977 m.) « mano ordino vadovybės įsakymu rašau mūsų vienuolio Tėvo Jurgio Ambrozijaus Pabrėžos (1771-1849) biografiją, nes norima užvesti jo beatifikacijos bylą. Kai šią knygą užbaigsiu, planuoju grįžti prie Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos. Iki protestantizmo galo imtinai ji jau parašyta. Tai duotas prel. Jurui žodis nėra sulaužytas. Jei Dievas man duos sveikatos, šis veikalas tikrai išvys pasaulio šviesą ». Laukiame.

Trys stori aplankai prašymų ir pasiūlymų

Daug daugiau negu sumanymų buvo pasiūlymų, ypač prašymų įvairiausiais kultūriniais, visuomeniniais, socialiniais, meno ir asmeniškais reikalais. Tokių prašymų laiškų susidarė trys dideli, stori aplankai. Daugeliui Juras padėjo, daugelis jam dėkojo, jo vardas buvo nuolatos kartojamas spaudoje. Jei vieniems padėjo, gali padėti ir kitiems, manė esantieji bėdoje, kreipėsi į jį, kaip į neišsenkantį visokios pagalbos visokeriopuose reikaluose, nepagalvodami, kad vieno žmogaus ištekliai negali būti neriboti ir, be to, nežinodami, kiek Juras tokių prašymų gaudavo.

Bendro vaizdo dėliai, štai tokių prašymų, kad ir nuobodus, išskaičiavimas: V. Rimšelis siūlo išleisti Br. Zumerio knygą Dabarties sutemose, A. Rukša — jo verstą Vergilijaus Eneidą, V. Bagdanavičius — angliškai jo studiją apie pasakas ir jo verstą kardinolo Newman veikalą Apologia pro vita sua, J. Mačernis prašo išleisti lietuviškai jo ispaniškai parašytą veikalą EI hombre ¿un enigma? A. Ramūnas siūlo perspausdinti Vl. Šilkarskio poleminį veikalėlį Tikėjimas ir mokslas, išleistą Lietuvoje prieš karą. Dr. Juozas Girnius teiraujasi, ar neišleistų jo studijos atremiančios ateizmą (greičiausiai Žmogus be Dievo). Juras žada išleisti dr. St. Bačkio disertaciją apie Lietuvos konkordatą Le Concordat entre la Lithuanie et le Saint-Siège. A. Ružancovas prašo paremti Knygų Lentynos, o kun. J. Tadarauskas — vienintelio lietuvių laikraščio Skandinavijoje Spinduliai leidimą. Kun. J. Matusas prašo išleisti jo parašytas knygas, ypač veikalą apie Lietuvos materialinės kultūros istoriją, Pr. Alšėnas — jo straipsnių rinkinį ir knygos Lietuva bolševikų okupacijoje antrąją laidą, Th. G. Chase — antrą laidą knygos The Story of Lithuania, VI. Min-gėla — jo ruošiamą monografiją apie Miluką. P. Juknevičius, Lux leidyklos direktorius, siūlo išleisti arkiv. J. Skvirecko paruoštą 400 psl. knygą Svenč. Marijos apsireiškimas Fatimoje. P. Babickas prašo išleisti lietuviškai jo knygą apie Lotynų Ameriką True Story, S. Gabaliauskas — jo paskaitą, kun. Senkus — jo Giesmyną, kun. J. Gutauskas — jo knygą Vaiko Dievas ir religija, Albertas N. Tarulis — The Sea of Socialist Revolution. Iz. Matusevičiūtė siūlo išleisti prof. Hermann’o Įvadas į lietuvių kalbą ir pasirūpinti jo puikia lituanistine biblioteka. Kun. A. Kezys prašo finansuoti filmo V-sis Lituanistikos Instituto suvažiavimas paruošimą. Prel. M. Krupavičius siūlo išleisti jo straipsnių rinkinį, Tėvynės Sargą, dr. P. Mačiulio rankraštį ir Ružancovo Bibliografijos Žinias. Lietuvių Kultūros Institutui V. Sirvydas prašo padėti išleisti jo knygą J. O. Širvydas, Biografijos bruožai, L. Andriekus — jo eilėraščių rinkinį Kraujo kerštas, T. Žiūraitis — knygą Žodis ir gyvenimas, bei vokiškai leidžiamą sudėtinį veikalą Žmogaus asmenybės klausimu, kuriame yra ir jo studija. Alfonsas Šešplaukis siūlo išleisti jo Sonetus, eiliuotą maldaknygę vaikams, jo paruoštą lietuvių kalbos gramatiką, pasaulinės poezijos antologiją Stella Maris, Marijos žemę. K. Klastautas prašo paskolos išleisti knygai Kolumbijoje, P. Jurgėla — paramos knygos vertimui. Ir taip toliau.

Nors nepriklauso knygų skyreliui, tačiau vaizdo pilnumui, verta pridurti ir kitokius gausius prašymus asmeniškais reikalais. Kadangi Juras pirmas atsiliepdavo su auka ir parama kultūros ir visuomenės reikaluose 151, visai nenuostabu, kad į jį kreipdavosi pagalbos prašydami tautiečiai. Paprastas, dalinis išskaičiavimas yra jau pakankamai iškalbus.

———————

151 Jis pirmas paaukojo 1000 dolerių Religinės Šalpos leidžiamai knygai Persekiojamoji Lietuvos Bažnyčia. Jis mecenatas-kūrėjas Lituanistikos Instituto Fordhamo universitete (New Yorke), mecenatas Čiurlionio vardo Meno galerijos Chicagoje, mecenatas dail. Pautieniaus paveikslo tai galerijai, mecenatas Aidų premijos prof. Ivinskiui už jo veikalą apie Merkelį Giedraitį, mecenatas leidinio L’Arte lituana cattolica contemporanea Romoje. Jis rėmė laikraščius Tėvų Kelius Venecueloje, Tėviškės Žiburius Kanadoje, Aidus Vokietijoje, Darbininką Amerikoje, lietuviškąją programą per Madrido radiją, padėjo T. Žiūraičiui išleisti jo disertaciją. Jis pirmas atėjo į pagalbą ir atsikūrusiai tremtyje Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijai ir visą laiką ją globojo ir rėmė. Juras yra ne tik kultūros ir mokslo rėmėjas, bet ir labdaros, religinės veiklos. Jis rėmė Švenč. Jėzaus Širdies Seserų kongregaciją Šiauliuose, šv. Kazimiero kolegiją Romoje, pranciškonų gimnaziją, visokias kongregacijas ir vienuolynus, Prisikėlimo bažnyčios ir ateitininkų namų statybą Kaune, lietuvių bažnyčios statybą Montevidėjuje, saleziečių statybą. Jis pirmas aukojo Religinei Lietuvių Šalpai, jo dosnumas siekia net Pietų Afriką — Durban vyskupiją. Jis sudarė ar išrūpino apie 80 affidavitų tremtiniams įvažiuoti į Ameriką ir įvažiavusiais rūpinosi, juos globojo.

Teisingai Krupavičius jau 1949.IX.15 dieną rašė Jurui: « Amerikos Lietuva, rodos, tik Juru ir gyva. Kur tik lietuviškas reikalas, ten ir jis su visa savo kilnia širdimi ir karštais lietuviškais norais. Balkūnas ir Juras — du šulai».

Gal daugiausia buvo prašoma knygų, šv. Mišių stipendijų, paramos baigti mokslą, įsigyti darbo priemones ir piniginės pašalpos. Šv. Mišių stipendijų prašo vysk. T. Matulionis savo vyskupijos kunigams, kun. K. Matulaitis — marijonų kunigams Romoje, kun. V Balčiūnas — šv. Kazimiero kolegijos kunigams Romoje, kun. Al. Lipnickas iš Lille, kun. Lagis iš Fribourgo, kun. J. Prunskis — studijoms baigti, taip pat kun. Br. Strazdas, kun. T. Žiūraitis, kun. J. Vaškas, M.I.C., net latvių vysk. Jezups Rancans kreipėsi į Jurą, prašydamas šv. Mišių stipendijų Latvijos kunigams tremtyje.

Knygas Juras siuntinėjo nemokamai kunigams, seserims, pasauliečiams į įvairius kraštus: Lietuvą, Vokietiją, Italiją, Braziliją, Kolumbiją, Venecuelą, Čilę. Bet jų ir prašymai buvo gausūs. Seserys Širdietės iš Antalieptės prašė mokyklai knygų, Žagarės vidurinės mokyklos direktorius prašė knygų « Spaudos Muziejui », Švėkšnos Blaivybės draugijos knygyno vedėjas irgi knygų, režisierius Pilka taip pat knygų, Prižgintas — Šv. Rašto, iš Lietuvos prašo maldaknygių, kazimierietės knygų mąstymui, marijonai žurnalų studentams, giminės iš Lietuvos — laikraščių.

Kun. Jakaitis iš Argentinos 1950 m. prašo pagalbos įsigyti spaustuvę laikraščiui Laikas leisti, kun. Pr. Brazys iš Avellanada prašo linotipo, kun. Ragažinskas iš Sao Paulo prašo spaustuvei bent 200 kg raidžių, kiek vėliau prašo linotipo. Kun. Tamošiūnas iš Kolumbijos prašo paramos tenykštės koplyčios įrengimui, kan. Dogelis — paramos Pavasario namų statybai Kaune, kun. Lapis — aukų šv. Jurgio bažnyčiai Šiauliuose, « Charles » iš Kauno prašo religinio turinio filmelių Prisikėlimo bažnyčiai, brolis Jeronimas, O.F.M., prašo aukų įrengimui lietuviško altoriaus vienoje (trečioje) iš Via dolorosa stacijų Jeruzalėje ir aukos savo reikalams, vysk. T. Matulionis prašo suorganizuoti įrengimą lietuviško hospitium — užeigos namų Jeruzalėje, o vėliau — Švenč. Sakramento adoracijai įrengti koplyčią, kun. Ragažinskas iš Sao Paulo nupirkti mokyklai pastatą, Nekalto Prasidėjimo Seserys prašo pagalbos įsigyti kino aparatą vaikų darželiui Palangoje, kun. Pr. Manelis prašo maisto ir drabužių lietuviams klierikams, atsidūrusiems Eichstatte (Vokietijoje), T. Bernatonis, O.F.M.Camp., — paramos Vasario 16 gimnazijai ir kunigų rekolekcijoms, P. Kiaulėnas — padengti 100 dolerių skolą, padarytą Lietuvių Dailės Instituto Amerikoje, beruošiant religinio meno parodą, kun. Patalavičius prašo motociklo, nes apšlubo. 23-metų vyrukas, vos tebaigęs pradžios mokyklą, norįs būti kunigu, prašo pagalbos, kitas giminaitis —    leidžiamas į mokslą, kitas paramos baigti muzikos studijas ir įsigyti fortepioną, Angelika Matukaitė Amerikoje, Margarita Macevičiūtė Romoje, Salomėja Narkeliūnaitė Amerikoje — pagalbos ar paskolos studijoms baigti, St. Gabaliauskas prašo paskolos įsigyti mašinai saldainiams gaminti. Kun. Lapelis siūlo pakviesti prel. K. Šaulį iš Šveicarijos į Ameriką, nes jis vienas svetimųjų tarpe. Juras raginamas pasirūpinti min. J. Šaulio bibliotekos likimu. Prof. P. V. iš Ženevos prašo rūpintis jo sūnumis: parinkti mokyklą, globoti morališkai. Kun. J. Bogužas prašo laivakortės kun. St. Grigaliūnui, Masaitienė — affidavito, Algirdas Gustaitis — pagalbos pasiekti Ameriką, T. Zeliauskas — rūpintis vienu mokiniu ir saleziečių vienuolynu. T. Rėklaitis prašo suorganizuoti pagalbą arkiv. J. Matulaičio beatifikacijai remti, P. Jurkus, Lietuvių Rašytojų Draugijos sekretorius, —    pagalbos premijoms, A. Damušis — bent moralinės paramos kuriant Dainavos stovyklą. Rengiamas koncertas Naujojoje Anglijoje — Nasvytis prašo Jurą 2500 dolerių paramos Čiurlionio ansambliui. Į jį kreipiasi ir dailininkai K. Varnelis, A. Rūkštelė, K. Žoromskis, A. Varnas, A. Tamošaitienė ir kiti.

Atrodo Juras būtų buvęs Švietimo ministerija, valstybinio masto socialinės globos įstaiga ar prekybos ir pramonės bankas. Taip betgi nebuvo. Nenuostabu todėl, jei pats Juras kalba apie « finansinės sausros laikotarpius »: « Ypatingą dėmesį kreipiau į katalikiškąją spaudą ir labdarą. Tačiau savo silpnomis fizinėmis jėgomis ir negausiais pajamų šaltiniais nepajėgiau pasitarnauti visiems, kurie prašė mano pagalbos. Beveik visos mano išleistos knygos finansiškai buvo nuostolingos. Taigi investuoti pinigai į spaudą negrįžo. Kurie autoriai kreipėsi į mane finansinės sausros laikotarpyje, prašydami, ar negalėčiau išleisti jų kūrinius, nepajėgiau duoti jiems teigiamo atsakymo. Į šių kategoriją įėjo kan. M. Vaitkus, dr. P. Mačiulis, dr. J. Girnius ir kiti žymūs rašytojai, kuriems negalėjau patarnauti », rašė Juras 1977.VI.28 d. autoriui.

4. PASTANGOS IŠLEISTI IVINSKIO VEIKALĄ APIE MERKELĮ GIEDRAITĮ

Juro išleistų knygų sąraše trūksta jo numatyto veikalo apie Medininkų vyskupą Merkelį Giedraitį (1536-1609). Mūsų mecenatas aistringai siekė tokia knyga praturtinti mūsų kultūros istoriją, tačiau tatai didžiam jo nusivilimui nepavyko. Tos nesėkmės priežastis pirmiausia glūdi tose apverktinose sąlygose, kuriose tuomet gyveno numatytasis autorius prof. dr. Zenonas Ivinskis (1908-1971). Šį nepasisekimą Juras giliai pergyveno ir skaitė skaudžiausiu pralaimėjimu, nes jam neleido padaryti patriotinio darbo, kuris prie Giedraičio būtų prijungęs ir jo paties vardą.

Kadangi šis epizodas yra itin būdingas Prelato leidyklinei veiklai ir kartu reikšmingai nušviečia jo santykius su vienu žymiausių mūsų istorikų, čia visa ta istorija su Giedraičiu kiek plačiau aprašoma skyrium. Tam aš daugiausia pasinaudosiu 57 (jų vienas be datos) užsilikusiais Ivinskio laiškais Jurui ir dar keturiais pranešimais, Prelato jam siųstais, kuriuos gavau iš istoriko našlės, gyvenančios Bonnoje.

Atgal žvelgdamas į šį savo veiklos epizodą, Juras man (1975.V.8) šitaip nušvietė visą reikalą: « Apie santykius su prof. Z. Ivinskiu mažai ką tegaliu pasakyti. Asmeniškai su juo tesu susitikęs vos kelis kartus. Susirašinėjimas laiškais buvo labai retas 152. Aš jį pamylėjau kaipo gabų kataliką istoriką, sugebantį surasti retus šaltinius ir iš jų išsemti labai vertingą lituanistinę archyvinę medžiagą [...]

Apie vysk. Giedraitį esu skaitęs knygose ir jis mano širdyje, kaip ir vysk. Valančius, buvo labai didelių nuopelnų, garbingas ir net šventas asmuo. Buvau pasiryžęs išleisti prof. Z. Ivinskio parašytą jo monografiją. Bet kažkodėl jos išleidimą autorius delsė, nors aš pakartotinai prašiau šį veikalą paruošti greičiau. Atsakydavo, kad užtinkąs dar daug naujos medžiagos, kad netilpsianti į vieną tomą, kad reikės išleisti dviejuose tomuose etc. Dar kartą yra užsiminęs, kad nusiuntė prof. A. Maceinai peržiūrėti [...] Tada ateidavo man mintis, kad profesorius turi kitą planą. Gal kitas asmuo ar kokia leidykla sutinka atspausdinti ir t.p. Tada santaupas panaudojau kitiems leidiniams, nors apie tai jam nieko nesakiau ir galvojau išlaikyti pažadą. Apie honorarą, spaustuvę, knygos tiražą ir jos platinimą neužsiminiau. Jis irgi nieko apie tai neminėjo. Beje, dar esu prašęs atsiųsti į Alką atliekamų lit[uanistinių] istorinių mikrofilmų. Žadėjau atsilyginti. Keletą jų atsiuntė. Ką jos liečia, neišskaičiau.

Gyvendamas Romoje, profesorius niekada nėra nusiskundęs dėl pragyvenimo ir niekada neprašė finansinės paramos. Kai [jis] persikraustė į Vokietiją profesoriauti [1963], mūsų santykiai sulėtėjo. Man ateidavo mintis, gal jis skurdo Romoje? Gal man reikėjo siųsti jam kąsnelį nuo savo stalelio...? »

Reikia mums žinoti, kad Ivinskis Romoje vykdė tikrą misiją; Juro gi interesas buvo kur kas siauresnis — iš istoriko išgauti vieną atskirą veikalą, kuriuo jis norėjo apvainikuoti savo leidžiamų knygų seriją, juk tas aprašytinas vyskupas nebuvo eilinis Bažnyčios dignitorius, o Juro numylėtojo Valančiaus pirmtakas, tarsi koks Valančius dar prieš Valančių, kuriam literatūrinį paminklą pastatyti buvo karštas Prelato noras. Jis pats jį pagarbiai buvo minėjęs savo 1945 m. išspausdintame veikale Šventųjų Gyvenimai, o dabar iš istoriko profesionalo susilaukti pilną Giedraičio darbuotės aprašymą, buvo džiugi viltis.

Veikalui spausdinti Juras autoriui dar iš anksto siuntė vieną, kitą tūkstantinę. Per ilgus metus jis laukė veikalo užbaigimo, kol po keliolikos metų turėjo įsitikinti, jog visos jo viltys bus tuščios. Užsirūstinęs, jis karčiais žodžiais kreipėsi ne į vieną Ivinskio bičiulį su prašymu paskatinti Giedraitį vis tobulinantį autorių. Bet ir šiems paraginimams palikus be sėkmės, Juras nusiminė ir atšalo.

Kaip į visus tuos priekaištus bei spaudimus žiūrėjo pats autorius Ivinskis? Būdamas dar istorijos studentas, jis mūsų universitete buvo išgirdęs, kad norint suvokti istorišką tiesą, būtinai reikia eiti ad fontes. Šis prof. A. Aleknos (1872-1930) primygtinai kartojamas šūkis jį toliau taip įpareigojančiai lydėjo per visas jo studijas bei tyrinėjimus, kad niekad nepasitenkino tuo, ką kiti buvo rašę, nes organiškai nekentė dešimto vandens nuo kisieliaus — visų tų kompiliacijų bei nurašinėjimų iš ankstyvesnių autorių veikalų. Ir kur geriau sutiksi gryną Lietuvos istoriją, ypač jos bažnytinį aspektą, jei ne Romoje? Tad knisinėtis Amžinojo Miesto archyvuose bei bibliotekose jam pasidarė pareiga bei laimė kartu.

Tuose archyvuose Ivinskis tiesiog apsvaigo pastebėdamas, kad jam lemta regėti tai, ko dar joks lietuvis, o gal iš viso nei joks istorikas, lig šiol nebuvo matęs. Čia kuone kiekvienas dokumentas jam patiekė naujus faktus, atidengė kitokius horizontus, įvedė į neapšviestus šimtmečius, išaiškino miglotas epochas, per kurias tyrinėtojas iš Žemaitijos užkampio žengė išplėstomis, nustebintomis akimis. Ir taip nuo legendariškų Mindaugo dienų iki jo paties skurdžios išeiviškos buities. Jam sukosi galva nuo tos milžiniškos panoramos ir nuo savo drąsos ją atvaizduoti bei paskelbti savo tautiečiams, kurie turėtų žinoti visą tiesą apie lietuvių išeitą istoriškąjį kelią.

Šis ryžtas Ivinskį taip užvaldė, kad jis kantriai pakentė tą nykų gyvenimą, kurį negailestingas likimas jam buvo skyręs. O ta kasdienybė tikrai nebuvo žavi — kuone ubagiškas stalas smaugiančioje vienatvėje. « Esu vienišas, — rašė jis (1951.11.15) Maceinai153, — mano draugų vis mažėja ». « Reikia pačiam siūtis kiekvieną guzikėlį; reikia pačiam kojines plautis », — skundėsi jis (1949.XI.12)154. « Kūčių vakarą rašiau prie sūrios silkutės N. knygos recenziją» (1954.1.2) 155. Ne visi, statantieji jam visokių reikalavimų, pajėgė suprasti padėtį pasauliečio, vienišai vargstančio milijoniniame skruzdėlyne, kurio kalbą jam dar reikėjo išmokti ir kur jis pasigedo šilumos, globos, draugų. Tik 1957 metais, vedus jam Londone dirbančią slaugę Pauliną Talanskaitę, nors kiek palengvėjo ta našta, kurią — anot kun. J. Vaišnoros, M.I.C. — jis nešė kaip tikras mokslo kankinys.

Tokiu jis tikrai ir buvo. Tačiau ne kitų priverstas, o asmeniniu apsisprendimu, nes 1949 m. išsiverždamas iš tremtinių lagerių Vakarų Vokietijoje, Ivinskis nepasinaudojo kvietimu dviejų kolegijų Amerikoje, kur neblogai būtų įsikūręs, o pasuko ad fontes ir tuo pat į nesibaigiantį vargą. Bet ką tai reiškia palyginus su tomis istorijos vizijomis, jokio lietuvio dar neregėtomis, kurios jį padarė turtingiausiu bei laimingiausiu iš visų lietuvių istorikų!

Tokį aš 1957 m. jį, senąjį savo kolegą iš Vytauto Didžiojo universiteto laikų, sutikau Romoje, kur mudu, vieninteliai išlikę Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Centro Valdybos nariai, dalyvavome jos atgaivinime Vakaruose. Tuomet jis, mane vedžiodamas po Amžinąjį Miestą, kaip iš gausybės rago apibėrė savo žiniomis. Jas dar vakarais be sustojimo papildė savame kukliame butelyje, kuris iki lubų buvo prikrautas knygų, mikrofilmų, fotokopijų. O ant stalo vyno stikleliui ir sūrio šmoteliui vos buvo vietos, tiek jis buvo apkrautas rankraščiais. Tuomet man pasidarė aišku: Ivinskis nėra tik istorikas, jis yra pati istorija.

Šis užsidegimas labai ėjo į sveikatą ir Giedraičiui. Ir ne jam vienam, o ir kitiems lygiagrečiai vykdomiems darbams, taip kad persvarstymams, taisymams bei perrašinėjimams galo nebuvo. O kai tam aistringam žinių medžiotojui atrodė, jog jis jau išsėmęs šiapus «Geležinės uždangos» sukrautus turtus, jis Giedraičiui naujos medžiagos per prof. K. Jablonskį (1892-1960) pasiprašė dar iš okupuotosios tėvynės. Pasinaudodamas ir šiomis senienomis, Ivinskis kelis skyrius taip nuodugniai perredagavo, kad Jurui, niekad nerašiusiam mokslo veikalo ir dėl to vargu ar supratusiam kokias sunkenybes turi įveikti istorikas, atrodė, jog jo užsakytojo veikalo baigimas jau atidėtas ad calendas graecas.

Įsitikinimas, kad mecenatas jo pilnai nesuprato, Ivinskį kankino, nes jis man ne vieną kartą išdėstė, jog tikra jo pareiga tiek surankioti medžiagos, kad istorinė tikrovė pilnai apsireikštų. Ir mokslininkas privaląs « išnešioti » savo vaisių. Bet kartu jis tokiu pat atvirumu man pasisakė, jog jam kur kas esą sunkiau apdirbti istorinių duomenų masę, ją sklandžiai apipavidalinti. Jo plunksna esanti nelanksti, jo stilius perdėm daiktiškas bei kampuotas. Nieko tad nuostabaus, kad jo mokslinės darbuotės centrą sudarė medžiagos atkasimas, kam jis turėjo nuostabią uoslę.

Kiek tos medžiagos sumedžiojimas jam buvo svarbus, matyti iš to, kad Ivinskis kuone kiekviename laiške jį mini, kartais po penkius, šešius kartus iš eilės. Jos pagaliau pasidarė toks kalnas, kurio įveikti jis jau nebepajėgė. Tuomet jam dingtelėjo, kad reikėtų susidėti su plunksną lengviau valdančiu Maceina, kaip paaiškėja iš jo (1951.V.17) Jurui siųsto laiško, kur jis siūlė tokį darbo dalinimą: « Aš duosiu medžiagą, o jis [Maceina] tai apvilks į puikią formą». Bet dėl eilės priežasčių toks bendradarbiavimas neįvyko. Jis iš viso būtų buvęs galimas tarp dvasios dvynių; tačiau šiuo atveju Maceina istorikui buvo perdaug filosofiškas, o Ivinskis filosofui perdaug istoriškas.

Dėl to Ivinskis galų gale pasiliko vienas savame darbe, kuriame jo laimei turėjo spindintį pavyzdį — austrą Ludwig von Pastor (1854-1928), mokslo pasaulyje išgarsėjusį savo rausinėjimais tuose pačiuose Romos archyvuose, iš kurių iškilo jo monumentalinė Popiežių istorija 156. Skirtumas tarp jo ir « lietuviškojo Pastor » tebuvo toks, kad anas savo vyriausybės bei Vatikano visaip buvo remiamas ir dėl to galėjo pasinaudoti visa virtine sekretorių, kopistų, fotografų ir dar kitokių pagalbininkų. Kadangi dar mikliai vedžiojo plunksną, jis vieną po kito galėjo išleisti net šešioliką tomų, už kuriuos sau laimėjo turtus, ordinus ir Austrijos ambasadoriaus garbę prie Vatikano. Mūsiškis gi « Pastor » turėjo vargti: «Aš čia plakuosi tik vienui vienas per dienas» (1950.II.6 d. laiškas Jurui) tame « šulinyje be dugno » (1950.XII.13), ir turėjo verstis menka pašaipėle, kurią tik laikas nuo laiko papildė Juro bei proginio Br. Krištanavičiaus, S.J. (1910-1977), « žalmargiai » ir šioks toks atlyginimas už pašalinius darbelius, nes daugelis « jo vaikščiojimą po apdulkėjusius archyvus », kaip jis (1954.V.21) karčiai skundėsi Maceinai, laikė «nenaudingu darbu » 157. Dėl to jis nekartą buvo priverstas laikinai apleisti Romą su viltimi Münchene ar Bonnoje sėkmingiau apsiginti nuo bado. Ir 500 dolerių premija, kurią jis 1955 m. susilaukė iš Aidų, menkai tepagerino jo keblią padėtį. Ji pagerėjo tik nuo 1953 metų, kai Bonnoje įsisteigė Baltų Institutas (Baltisches Forschungsinstitut) ir prof. Ivinskį pakvietė to instituto nariu. « Įsisteigęs Baltų institutas davė Ivinskiui 300 vok. markių (anuo metu ca. 75 dol.) stipendiją tyrimo reikalams. Kadangi ši stipendija pamažu vis didėjo, išaugdama 1959 m. net ligi 840 vok. markių (ca. 200 dol.) [...] Tuo būdu buvo sudarytos sąlygos Ivinskiui dar dešimtį metų (1953-1963) pasilikti Romoje. Tačiau kalbėkime atvirai, šios sąlygos buvo sudarytos ne mūsiškių, o svetimųjų»158.    1964 m. Ivinskis buvo pakviestas į Bonnos universitetą. Jis tą darbą dirbo mielai, nors mūsų mokslo asketas prie Rheino ilgėte ilgėjosi Tiberio.

Sprendžiant klausimą, ar Ivinskio delsimas baigti savo veikalą apie Giedraitį pateisinamas, reikia pirmiausia pabrėžti, kad autorius turi teisę neišleisti savo darbo, kol šis pilnai nėra prinokęs. Savo Popiežių istorijai, kuriai Pastoras medžiagos medžiojo 220 archyvų, autorius pašventė virš pusės šimtmečio. Tad sąžiningam ir kvalifikuotam istorikui — o toks Ivinskis ir buvo — nereikėjo nuolatinių paraginimų iš šalies, jam tereikėjo pasitikėjimo bei paramos.

Ir tai juo labiau po Ivinskio išvykimo iš Romos, nes ir Bonnoje jis vis grįždavo prie savo numylėto Giedraičio, tikro jo Sorgenkind. Bet nepaisant visų jo pastangų, jis to veikalo užbaigti nepajėgė. Ant mirties patalo jis rankraštį pavedė Romoje betriūsiančiam istorikui kun. R. Krasauskui. Į tas rankas manuskriptas po Ivinskio mirties, 1971.XII.24 d. Bonnoje, ir pateko, nes L. K. Mokslo Akademija 1974 m. visą jo mokslinį palikimą įsigijo su tikslu iš jo išleisti visa tai, ko išleisti autoriui nepavyko.

Bet gana tų įvedamų pastabų! Dirstelkime dabar į tuos laiškus, Prelatui parašytus, kurių daugumas liečia Giedraitį. Tuos laiškus papildysime dar keliais Juro bei kitų asmenų Ivinskiui siųstais raštais. Išsiuntinėjimo vietą tepažymėsime, jei laiškas išsiųstas ne iš Romos.

Reikia žinoti, kad Ivinskis, norėdamas žūt būt ištrūkti iš dvasią slegiančių lagerių iš pradžios siekė, kaip daugumas mūsų tremtinių, Amerikos, ką aiškiai parodo ištrauka iš sekančio laiško: « Jeigu aš, į USA atvykęs, galėsiu būti naudingesnis ir reikalingesnis lietuvių visuomenei kaip Darbininko redakcijos narys ir Lietuvių Kultūros Instituto reikalų vedėjas, galėčiau tas pareigas priimti [...] Pr. Padalskis [Padalis, 1911-1971] buvo išrūpinęs angažamentą į Rochesterio dvasinę seminariją, o aš pats išsirūpinau net porą afidavitų » (1948.IV.3 d. iš Schwäbisch-Gmünd, Bismarck-Kaserne).

Bet jau sekančiame iš užsilikusių laiškų mūsų istorikas savo misiją po metų atrado Romos archyvuose: « Mano sena svajonė jau nuo studentavimo laikų buvo išvažiuoti į Romos-Vatikano archyvą. Ten yra šimtų šimtai tomų bei manuskriptų, liečiančių Lietuvą [...] Visų tų brangių ir neišsemiamų turtų nebuvo tekę iki šiol nė vienam lietuviui ne tik matyti, bet ir skaityti [...] Nuo 1946 metų galo buvau bandęs, įtraukdamas į tą akciją ir A. Vaičiulaitį, išvažiuoti į Vatikaną. Tada man nepasisekė [...] Paskutiniu laiku [mūsų] vyskupai yra pažadėję stipendiją, kada jau būsiu nuvažiavęs Romon; esu gavęs iš Vatikano archyvo direktoriaus kvietimą; įtakingas jėzuitas prof. J. Grisar [1886-1967] pažadėjo mokslinę paramą 159 [...] Mano pagrindinė tema, kuria norėčiau rašyti, yra Katalikybės vaidmuo Rytų Europoje (Lietuvoje) [...] Esu nusistatęs kiekvieną svarbesnį dokumentą fotografuoti [...] Gal negreit atsiras lietuvis, kuris vėl į tuos archyvus pateks [...] Esu numatęs pirkti specialiai dokumentams reikalingą fotografuoti aparatą. Tam reikėtų bent [...] 120-130 vienetų Tamstų valiutos. Aš galėčiau įsipareigoti kiekvieno dokumento ar žemėlapio vieną ar dvi nuotraukas atsiųsti į Tamstos [...] Lietuvių Kultūros Archyvą [...] Šiais sunkiais laikais mūsų tautai, man atrodo, nereikia kristi į per didelį pesimizmą, ir vis tik reikia rūpintis mūsų tautinės kultūros reikalais. Studijas Vatikane laikau vienu iš tokių svarbių uždavinių ». (1949.IV.1 iš Schwäbisch-Gmünd, Bismarck-Kaserne).

« Pirmiausia noriu padėkoti už tą vieną šimtą dolerių [...] Tie pinigai bus sunaudoti tik archyvinių nuotraukų gaminimui ir persiuntimo išlaidoms padengti [...] Mano rankose jau yra per 3000 dokumentų lapų [...] Ypač man rūpi, kas tik Lietuvą liečia nufotografuodinti jėzuitų archyve. Jame iki šiol dar neteko būti nė vienam lietuviui [...] Vysk. Būčys visai nemanė, kad man pasisektų gauti leidimą [...] Žadu jėzuitams į jų leidžiamą mokslo žurnalą parašyti apie Lietuvos jėzuitų kolegijas straipsnį [...] Mane dabar labiau įdomauja Merkelio Giedraičio epocha [...] Neseniai su įdomumu perskaičiau Tamstos leisto Šventųjų gyvenimo [...] vysk. Merkelio gyvenimo aprašymą. Daug ką, kas ten yra aprašyta, galima patvirtinti dokumentais [...] Už tą šimtą dolerių galėsiu atsiųsti per 500 didelių fotografijų [...] Jų tarpe yra ir vienas labai svarbus Giedraičio laiškas [...] Aš dabar visas dienas praleidžiu archyvuose [...] Tik savo disertaciją rašydamas prieš 18 metų tebuvau toks uolus [...] Aš įsivaizduoju, kad koks nors Amerikos mokslininkas atvyktų su savo sekretoriais, kopistais, mašininkais, fotografais ir tt. Aš čia plakuosi tik vienui vienas per dienas [...] Gaunu iš Pautieniaus fondo 160 per vysk. Padolskį 40 dolerių mėnesiui [...] Romoje baisiai brangu. Bet žadu čia iš visų jėgų laikytis, ir tai laikau savo visuomenine pareiga, nors man asmeniškai kartais ir maloniau būtų patogesnis gyvenimas» (1950.II.6).

« Kadangi dabar apie Giedraičio laikus rašau pagal nustatytą planą, tai kai kurių fotografijų skaitymas namuose ilgiau užtrunka [...] Sau aš praktikuoju fotografuojamų dokumentų nurašydinimą; ir tokių folio nuorašų turiu jau per 1000 lapų su viršum. O negatyvų yra jau virš 13.000 [...] Iš jų parašiau ne trumpą straipsnį į Aidus apie Merkelio Giedraičio laikus. — Aš stebiuos, kad tie senieji Romos gyventojai [lietuviai] [...] nėra parūpinę nė vienos knygeliūkštės iki šiol [Vatikano bibliotekai] [...] Nė dviejų buvusių atstovybių [...] čia nebuvo pajudinta nė piršto. Dariau stiprų priekaištą. Žinoma, dabar tik reikia stengtis tą klaidą atitaisyti. Juk puikiausia lietuviškos knygos, ir dar nemokama apsauga, yra Vatikano biblioteka... [...] Dėkoju už tą šiltą globą, kurią klebonas parodėte man Romoje» (1950.VIII.15). Tai buvo prel. Jurui lankantis Romoje 1950 m.

« Seniai jau vis ketinu Gerbiamam Klebonui rašyti laišką. Bet kiauras dienas prasėdžiu archyvuose, ir kai vakare apie 8 valandą grįžtu, tai dažnai esu taip pavargęs, kad nebepajėgiu susitelkti kokiam nors darbui [...] Dėkoju už tuos 10 žaliukų, kuriuos prieš mėnesį gavau [...] Mano rinkiniai vis auga [...] Per metus laiko gavosi toks balansas: mikrofilmų per 13.500, nuorašų (samdausi kopistą) 1540 lapų, padidintų fotografijų studijų reikalui — per 1200 [...] Parašiau, šventomis dienomis laiko sugriebęs, paskaitą apie ateitininkus [...] Deja, spaudai duodant, viską prisiėjo išleisti apie prof. Dovydaitį (Sibire). Esu jau nemažai prirašęs ir apie Giedraitį [...] Vatikane vis dar triūsiuosi prie 17-jo amžiaus pradžios. Žinote, Gerb. Klebone, kaip šulinyje be dugno» (1950.XII.13).

1950.XII.18 d. Juras iš Lawrence’o rašė Ivinskiui: « Neabejoju, kad mano draugas S. Sužiedėlis [Jums] yra rašęs, kad iškilmingai norime paminėti Mindaugo krikšto sukaktį, ir kad norėtumėme iš Tamstos plunksnos monografijos, arba šiaip kokio kūrinio iš istorijos [...] Lietuvių] K[ultūros] I[nstituto] fondas pustuštis. Iš jo nenumatau Tamstai paramos [...] Sukrapščiau savų šimtelių ir siunčiu Tamstai čekį».

Į laišką atsakė Ivinskis: « Pirmiausia mano labai gili ir nuoširdi padėka už mielą ir malonų laišką [...] Dėkui ir už tą stambų čekį [...] Šiais netikrais ir nesaugiais laikais, kada vis reikia gyventi tiesiai ‘ iš rankos į burną’, buvo tikrai malonu [...] gauti tokią stambią sumą [...] Dėl Mindaugo krikšto ir jo krikščionybės reikalu studijėlės rašė man ką tik mano mielasai Simas S. [Sužiedėlis, iš Brooklyno], Aš dar nesu galutinai įsitikinęs, kad Mindaugas išliko krikščionimi [...] Lietuvos istorija 13 amžiaus man patinka [...] Aš rašyčiau tema maždaug tokia Mindaugas krikščionis ir pirmasis Lietuvos karalius [...] O kartoti tik tai, ką pasakė lenkai [...], Totoraitis [1872-1941], Stakauskas [1900-1972] etc., Romoje sėdint, lyg ir nebūtų perdaug gražu [...] Aš dabar klausimą taip statau: jeigu Mindaugas ir būtų atkritęs nuo krikšto, tai vis tik tos pastangos, pirmasis Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimas ir tt., tikrai užsitarnauja rimto paminėjimo. Esu parašęs apie ateitininkų istoriją 35 psl. folio mašinėle [...] Ar nevertėtų tai išleisti atskira knygute? [...] Bet spaudai paruošimu tik tada užsiimčiau, jeigu tikrai būtų norima [ją] išleisti, nes šiaip vakarais rašau toliau Merkelis Giedraitis arba Lietuva dviejų amžių sąvartoje » (1951.1.7).

«Nuo spalio 1 d. baigiasi mano stipendija, ir jau nebėra vilties, kad ji būtų pratęsta [...] Šitaip mano tolimesnis studijavimas Italijos archyvuose pakimba ore [...] Mano nužemintas prašymas būtų — pasidaryti Tamstos stipendininku [...] Kukliomis mano gyvenimo sąlygomis man reikėtų mėnesiui 50 dolerių [...] Būtų labai skaudu, jeigu tektų šiandien tuos visus archyvinius darbus nutraukti. Turiu priėjimą prie visų tų archyvų, kuriuose lietuviams iki šiol labai maža ar visai neteko dirbti. Dabar randu medžiagos, nuostabiai įdomios, Propagandos Kongregacijos archyve [...] Jėzuitų archyve priėjau prie tokių dalykų, prie kurių leidžiami tik patys jėzuitai [...] Tik mažytė dalelė tos medžiagos tebuvo dar iki šiol panaudota mano studijoje apie Giedraitį [...] Norėčiau dar Romoje pasilikti bent trejus metus. Tad šaukiuosi pagalbos! Kitas mano rūpestis būtų toks: Jau gerokai prirašiau tos monografijos [apie Giedraitį], kurios maža dalelė eina per Aidus. Ar nebūtų vilties jos išleisti? [...] Būtų apie 300 psl. mašinraščio [...] Kombinuoju sudaryti ano meto Lietuvos, su bažnyčių statymo datomis, su vienuolynais ir tt., gražų žemėlapį [...] Toje knygoje, remdamasis daugumoje visai nauja ir archyvine medžiaga, aš kalbu apie Giedraičio laikų Lietuvos religinę ir kultūrinę padėtį; paliečiamas plačiai švietimas, Tridentino nuostatų vykdymas, Seminarijų steigimas, liaudyje apaštalavimas ir tt. Būčiau tikrai laimingas, jeigu Gerb. Prelatas kokį nors galimumą rastų tam darbui išleisti. Norėčiau jį Tamstai ir dedikuoti, parašydamas lotynišką įvadą 161 [...] Laukiu Tamstos žodžio dėl mano ateities Romoje [...] PS: Apie Mindaugą dabar skaitysiu Romoje paskaitą » (1951.IV.20).

« Pirmiausia mano labai nuoširdi ir gili padėka už tą labai duosnų čekį. Mano net akys nuraibo, kai aš pamačiau tokią stambią sumą mano studijoms [...] Gavęs tokią reikšmingą Gerbiamo Prelato auką, išdrįsau truputį pasipuošti, ir nupirkau, kas man labiausiai reikalinga. O kai ko jau labai trukau tikrai! .[...] Mano stipendijos pratęsimo klausimas kritiškai buvo atsistojęs [...] Ryšium su Tėvo Prov. Vaškio [g. 1909] apsilankymu Romoje, tas dalykas gavo man palankią eigą [...] Patyriau, kad vysk. Padolskis yra sutikęs man nuo VIII.l d. duoti kas mėnesį po 40 dolerių pašalpos, o pranciškonai nuo savęs — už kas mėnesį rašymą į Aidus ir Darbininką pridės dar 25 dolerius [...] Labai dėkoju taip pat, kad Gerbiamas Prelatas sutinka išleisti mano Giedraitį. Iš to, kas iki vasaros atostogų dar bus paskelbta Aiduose Gerbiamas Prelatas matysite, kad ten [...] bus išimtinai nauja medžiaga. Prie tų keturių skyrių aš turiu dar bent dešimtį [...] Tai yra ne vien Giedraičio biografija, bet visas to meto religinis ir kultūrinis Lietuvos vaizdas bent 100 metų [...] Tai būtų knyga apie 340 psl. (spausdintų) [...] Dar kiek prisidėtų rinkinys tekstų svetimomis italams kalbomis. Bus daug išnašų! Beje, dar Romoje archyvinėse studijose norėčiau [...] pasilikti bent dvejus — trejus metus. Tamstos stambioji auka man leidžia kažkaip žymiai drąsiau žiūrėti į ateitį. Tai man lyg ‘ geležinis kapitalas ’ juodai dienai, kurs, tiesa, vis mažės [...] Gerbiamas Prelate, juk yra tikrai nejauku, kai žmogus [...] kiaurą dieną dirbi ir nieko daugiau neuždirbi, tik faktinai laikaisi vandens paviršiuje, kai tuo tarpu kiti mano bičiuliai USA jau ir karais važinėja ir einamas sąskaitas turi. Tuo aš jiems ne priekaištus darau, bet tik, apie tai pagalvojus, labiau išryškėja mano vargana padėtis. Šiandien šventėme Šv. Kazimiero Kolegijoje trigubą jubiliejų [...] Manoji paskaita (40 min.) buvo į galą [...] Apie Mindaugą kalbėjau 15 minučių, o paskui apie Lietuvos Bažnytinės Provincijos įkūrimą. Garbusis Prelate, ar nebus nepatogu, jei mano darbas apie Mindaugą tik šių metų galui bus paruoštas? [...] Per Tėvą Vaškį Gerbiamam Prelatui perdaviau 128 nuotraukas. Tai skaitosi labai svarbi medžiaga mūsų kultūros ir religijos istorijai. Tuoj atsiųsiu vis daugiau! » (1951 .V. 13).

« Norėčiau vėl nuoširdžiai padėkoti už tą kilnią paramą, kurią archyvinių studijų reikalui esu gavęs. Niekas manimi taip nesusirūpino kaip Kunigas Prelatas [...] Iki šiol Gerbiamo Prelato archyve turi jau būti per 800 fotografijų [...] Aš projektuoju — po Giedraičio epochos -— pereiti prie 17-jo amžiaus Lietuvos kultūrinių ir religinių santykių. Tai būtų garsaus Jurgio Tiškevičiaus [1596-1656] laikai. Jau turiu labai daug dokumentų iš to laiko. Epocha labai įdomi [...] Šią vasarą būsiu pas Maceiną. Aš jį seniai kalbinu rašyti lietuvių kultūros istoriją. Aš duosiu medžiagą, o jis turi apvilkti į puikią formą. Jau daug esava aptarę. Beje, skaičiau paskaitą apie Mindaugo krikštą ir Lietuvos Bažnytinės Provincijos įkūrimą [...] Aš ją noriu paleisti per Darbininką, o paskui gal Pranciškonai padarytų atspaudą. Mano tikrasis darbas apie Mindaugą gims vėliau [...] Toji epocha man nuo seno patinka. Lietuvoje aš iš Mindaugo laikų paskelbiau dvi studijas 162 Karo Archyve [...] Kai dabar studijuoju klausimus, kurie priklauso mūsų kultūros ir Bažnyčios istorijai, tai matau, kad Elenchuose ir net pas patį Valančių dažnai supainiotos datos [...] Valančių turiu po ranka ir dažnai stebiuosi, kiek jis medžiagos pririnko.

P.S. Rašėme vysk. Bučio atsiminimus, t.y. jis pasakojo pernai vasarą per pačius karščius. Gaila, kad į galą [jis] prisibijojo viską pasakyti, ką jis žinojo. Tad man daug svarbių dalykų reikėjo savo atmintyje užkasti, nes vysk. Būčys nenorėjo, kad aš kai kuriuos, jo man įdomiai papasakotus dalykus, surašyčiau [...] Su gyvais archyvais Romoje greit baigsiu, bet [...] niekada man nepasiseka baigti su Vatikano archyvu » (1951.V.17).

«Vasarai buvau išvykęs [...] Vokietijon. Dirbau keturiose bibliotekose [...] mezgiau kontaktus su vokiečių profesoriais. Be kitko, Hamburge dalyvavau Baltijos Instituto kūrime. Atstovavau Lietuvą [...] Kaip buvo gera, kad iš Tamstos buvau gavęs pavasarį didesnę sumą studijoms. Vokietijoje nusipirkau paltą ir kitų pačių reikalingiausių dalykų, nes [ten] žymiai pigiau. Čia galėjau ir bibliotekose sėkmingiau darbuotis [...] Tačiau tas vizitas man kainavo per 200 dolerių. O kitą šimtinę išmokėjau Romon sugrįžęs už trijų kopistų trijuose archyvuose man padarytus nuorašus [...] Šiemet labiau noriu rašyti, kad galėčiau greit baigti tą mano ‘ Sąvartą ’, kurios Aiduose per penktus numerius ėjo tik dar žalia medžiaga. Knygai [apie Giedraitį], už kurios išleidimą esu nepaprastai Gerb. Prelatui dėkingas, visa tai bus dar perdirbta ir papildyta nauja medžiaga, kurios vėl radau [...] Tik nežinau, ką daryti su Mindaugu. Jo krikšto jubiliejus jau atšvęstas, o jis karūnuotas tik 1253. Aš tad pagalvoju taip: reikia skubiai užbaigti Giedraitį, o paskui pulti prie Mindaugo, kuriam jau ir medžiagos Vokietijoje šią vasarą surinkau. Archyvuose dabar renku medžiagą jau mano numatytos trilogijos antram veikalui Vysk. Jurgis Tiškevičius, arba Lietuva dviejų priešų trempiama. Čia tos medžiagos (17-jo amžiaus vidurys) yra jau žymiai daugiau, ir aš gal jau pusę nespausdintos medžiagos ir turiu.

P.S. Su T. Vaišnora M.I.C. bendromis pajėgomis pasisekė L’Osservatore Romano (1951.IX.22) išspausdinti ca 200 eilučių straipsnį apie ateitininkus » (1951.IX.29).

« Po kelių mėnesių įtempto darbo Romos archyvuose, buvau išreikalautas Vokietijon. Čia yra kuriamas —- su vokiečių valdžios pagalba — Baltijos Institutas [...] Vasario gale vėl grįžtu į Romą, kur laukia krūvos darbų [...] Mano stipendija iš vysk. Padolskio baigsis 1952.VIII.1 d. [...] O paskui, jeigu Gerbiamas Prelatas leis, norėčiau naudotis Tamstos duosnumu » (1951.XII.21 iš Bonnos).

« Pirmiausia noriu nuoširdžiai pasveikinti Tamstą Didžiojo Patrono dienoje [...] Pravažiuodamas Freiburge mačiau, kaip mūsų bičiulis Maceina gražiai apie jį jau baigia rašyti. Aš pats vėl grįžau Romon ir nutūpiau nuo ‘ politinių laktų ’ ant mokslinių. Ir vėl varstau archyvų duris, kurių taip pasiilgo manoji širdis [...] Visada būsiu naudingesnis Romoje » (1952.IX.28).

«Užvakar gavau Tamstos siuntinį. Labai nuoširdžiai dėkoju [...] Stebiuosi, kad Kunigas Prelatas tarp savo daugybės darbų ir rūpesčių, randate dar laiko pasiųsti kokį siuntinį [...] T. Vaišnora [...] man minėjo, kad Kunigas Prelatas vėl man, tam vėl