LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

PIRMOJI DALIS

MARIJOS GARBINIMAS

 

I.

LITURGINIS MARIJOS GARBINIMAS

Šiame skyriuje kalbėsime apie tą Marijos garbinimą, kuris galima pavadinti liturginiu, nes Bažnyčia nustato jo apeigas ir atlikimo būdą. Šio garbinimo iniciatyva išeina iš Bažnyčios atstovų — dvasininkų. Paskui bažnytinė vyresnybė jį aprobuoja ir įveda visame katalikų pasaulyje. Metų eigoje šio Marijos garbinimo formos apima tiek atskirus dienos laikotarpius (valandos), tiek ištisas dienas (šventės), tiek ir atskirą mėnesį (gegužinės pamaldos). Taigi ir šis skyrius turės tris dalis : 1) apie Mažąsias Marijos Valandas, 2) apie Marijos šventes ir 3) apie Marijos mėnesį. Pradėsime tačiau nuo Marijos švenčių dėt to, kad ši pamaldumo forma chronologiškai yra pati pirmoji ir seniausioji.

A. MARIJOS ŠVENTĖS

1. Apie šventes apskritai.

Visos religijos turi savo šventes, kurios yra dvasinio gyvenimo matoma išraiška, sujungta su tam tikromis apeigomis, kurios pagal vietą, laiką gali būti skirtingos, tačiau kai kada įgyja tam tikro pastovumo ir visuotinumo. Žmogus savo negalėje visuomet jieškojo pagelbos iš aukštesnės galybės ir norėjo užsitikrinti sau jos globą. Tam buvo reikalingos tam tikros iškilmės — šventės ir apeigos.

Kiekviena religija turi įvairių savo švenčių, bet nė vienoje iš jų šventės nėra tokios reikšmingos ir turinčios taip prasmingai išdirbtą sistemą, kaip Katalikų Bažnyčioje. Čia šventės, sekdamos vienos kitas, sudaro bažnytinius metus — laikotarpius, kuriuose Kristaus šventės yra pagrindas, o Marijos ir Šventųjų tarsi papildymas, papuošimas.

Nuo pat krikščionybės pradžios švęsta — minėta Kristaus gyvenimo įvykiai. Nuo IV a. prasideda kankinių kultas : švenčiamos jų šventės (dies natalis — mirties diena). Bažnyčiai atgavus laisvę, imta švęsti ir išpažinėjų šventės, sujungtos su nedarbo — poilsio pareiga. Tuo būdu švenčių skaičius didėjo. Ir taip Reimso vyskupo Sanacijaus statute iš 620 metų, be sekmadienių, yra nustatyta dar 11 kitų švenčių. Šv. Bonifaco laikais (apie 809 m.) Aacheno sinodas nustatė jau 20 šven-čių. Gracijano Dekretas 1150, be atskirų vyskupijų švenčių, visuotinai švenčiamų priskaito jau 41. Grigaliaus Dekretalijos iš 1234 m. nustato 45 privalomas šventes, kurios su sekmadieniais sudaro apie 85 nedarbo dienas. Nuo XII iki XVI a. atskiros vyskupijos turėjo virš 100 šventų dienų (su sekmadienais), neįskaitant parapijinių ir vienuolynų švenčių1.

Taip išaugus švenčių — nedarbo dienų skaičiui, imta skųstis, kad jos kenkia krašto ekonominiam gyvenimui, ir pradėta reikalauti, kad Šv. Sostas jų skaičių sumažintų. To reikalavo ne tik pasauliniai valdovai ir didelių žemių bei baudžiauninkų masės savininkai, bet ir dvasiškija, kuri turėjo pareigos šventadieniais laikyti mišias už tikinčiuosius. Todėl pop. Urbonas VIII., bule « Universa » 1642. IX. 13, sumažino švenčių skaičių iki 36 (be sekmadienių). Be visoje Bažnyčioje tų 36 privalomų švenčių, buvo paliktos krašto ir vietos globėjų šventės (ten, kur jos jau buvo švenčiamos), o nuo 1708 m. pridėta dar privaloma Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė. Vyskupams buvo uždrausta naujas šventes įvesti. Tačiau ir dabar, drauge su sekmadieniais, vis dar liko apie 85 nedarbo dienos. Todėl vėl imta klabinti popiežių, kad jų skaičių dar sumažintų. Ir taip pop. Benediktas XIII (1724-1730) leido Ispanijai 17-koj švenčių, iš pareigos išklausius šv. mišių, dirbti. Panašų indultą išsirūpino 1748 m. Neapolio ir Sicilijos karalius, o 1753 m. Austrija, kur švenčių liko tik 15. Napoleono su Šv. Sostu 1802 m. sudarytas konkordatas paliko Prancūzijoje tik 4 privalomas šventes, o kitas perkėlė į sekmadienius.

Popiežius šv. Pijus X, norėdamas visoje Bažnyčioje suvienodinti švenčių skaičių, 1911. VII. 2 bule « Supremi Disciplinae » nustatė privalomas 8 šventes,2 o 1917 m. įsigaliojęs Bažnyčios Teisių Kodeksas (kan. 1274) nustatė visoje lotynų apeigų Bažnyčioje 10 privalomų švenčių : Kalėdų, Naujųjų Metų, Trijų Karalių, V. Dangun Žengimo, Dievo Kūno, Marijos Dangun Ėmimo, Nekalto Prasidėjimo, šv. Juozapo (ten, kur ji 1917 m. buvo švenčiama), šš. Apaštalų Petro ir Pauliaus, Visų Šventųjų. Bet ir po to Šv. Sostas specialiais dekretais kai kuriuose kraštuose dar sumažino ir šių švenčių skaičių, pvz. Jungt. Amerikos Valstybėse iki 6, Prancūzijoje iki 4 3.

2. Šventės Lietuvoje.

Lietuvoje, įvedus krikščionybę, tuojau imta švęsti šventės, kurios buvo jau švenčiamos visoje Bažnyčioje, ir tos, kurios buvo švenčiamos Lenkijoje. O Lenkijoje švenčių buvo daug : be visoje Bažnyčioje švenčiamų, dar prisidėjo keletas krašto globėjų švenčių. Jų skaičius jau buvo apribotas 1420 m. provincijos sinode ir tas skaičius išliko iki 1755 m.

Be privalomų ir visuotinai švenčiamų dienų, Lietuvoje ir Lenkijoje dar buvo švenčiama : trečioji Velykų ir Sekminių diena, Atradimas ir Išaukštinimas Šv. Kryžiaus, Švč. Marijos Aplankymo, šv. Mykolo, šv. Jono Krikštytojo gimimo, visų Apaštalų ir jų išsiskirstymo, Nekaltų Bernelių, šv. Stepono, šv. Lauryno, šv. Vaitiekaus, šv. Stanislovo Kank., šv. Martyno, šv. Mikalojaus, šv. Magdalenos, šv. Elzbietos, šv. Jadvygos, šv. Kotrynos, šv. Agnietės, šv. Daratos ir šv. Margaritos. Be to, kiekvienos bažnyčios globėjo-jos ir bažnyčios pašventinimo metinės. Laikui bėgant, kai kurios jų buvo panaikintos, ar pakeistos kitomis (pav. tai buvo padaryta provincijos sinode 1628 m.).

Tarp kitų, paminėtina Apaštalų Išsiskirstymo šventė, kuri įvesta tuojau po Žalgirio mūšio (1410. VII. 15) paminėti kryžiuočių nugalėjimą ir padėkoti Dievui už pergalę. XVI a. kai kur šios šventės dieną buvo daromos iškilmingos padėkos procesijos (Chelmo vyskupijoje).

Be privalomų švenčių ir nedarbo dienų, buvo dar taip vadinamų pusšvenčių, kurių metu, ryte išklausius šv. mišių, buvo galima darbus dirbti. Prie tokių, tarp kitų, priklausė šš. Luko ir Morkaus dienos, Viešpaties Atsimainymo, Švč. Marijos Paaukojimo ir Snieginės, o taip pat ir Vėlinių diena.

Iš karto Lietuvos globėjų šventės buvo tos pačios, kaip ir Lenkijoje. Tik Vilniaus vysk. Benedikto Vainiaus laikais (1600-1615) sinodas nustatė savo, skirtingus globėjus : šv. Jurgį, šv. Kazimierą ir šv. Mikalojų4.

Švenčių skaičiaus mažinimas visoje Bažnyčioje buvo taikomas ir Lenkijai su Lietuva. Tačiau buvo ir išimčių. Dar prieš visuotinį pop. Urbono 1642 m. dekretą, Apeigų Kongregacija, to paties pop. Urbono VIII laikais, 1634 m. leido Lenkijoje ir Lietuvoje vasaros mėnesiais (liepos, rugpiūčio ir rugsėjo) šventes perkelti iš darbo dienų į sekmadienius, tačiau nebuvo leista kilnoti Marijos ir Apaštalų švenčių 5. Panašiai pop. Benediktas XIV, 1743 m. atsižvelgdamas į žemdirbių reikalus (o ir baudžiauninkai tik šventomis dienomis galėjo nudirbti savo darbus), prašomas kai kurių vyskupų, leido vasaros metu švenčių dalį nukelti į sekmadienius. Respublikos seimas 1768 prašė Šv. Sosto tą leidimą pritaikyti visai respublikai 6. Ir iš tiesų, pop. Pijus VI 1775 m. išleido bulę « Paternae Charitati », kuria Lietuvoje ir Lenkijoje buvo panaikintos kai kurios šventės, ir jų sumažintas skaičius išliko iki 1911 m. Vilniaus vysk. Masalskis, gavęs pop. Pijaus VI bulę, tų pat metų VIII.30 d. raštu suredukavo švenčių skaičių, palikdamas tik po 2 dienas Kalėdų, Velykų ir Sekminių, taip pat : Naujųjų Metų, Trijų Karalių, V. Dangun Žengimo, Dievo Kūno, Marijos Grabnyčių, Apreiškimo, Dangun Ėmimo ir Nekalto Prasidėjimo, šš. Apaštalų Petro ir Pauliaus ir vieną vyskupijos globėjo šventę 7. Tuo globėju ta proga buvo paskelbtas šv. Kazimieras. Buvo panaikintos visos oktavos, septindieniai ; palikta švęsti tik Dievo Kūno oktava 8.

Bet bemažinant šventes, kartais prisidėdavo ir naujų. Taip įvyko su šv. Kazimiero Kūno Perkėlimo švente, kuri Romos dekretu 1652.IX.28 buvo leista visoje Lietuvoje švęsti po Marijos Dangun Ėmimo oktavos su atskiromis mišiomis ir officiumu 9.

Pop. Pijaus VI 1755. V. 23 bulėje, bemažinant šventes, kurių skaičių nustato vietos vyskupai, buvo paliktos krašto ir vyskupijų globėjų šventės. Lietuvoje jos supuolė su šv. Kazimiero švente, nes visos trys Lietuvos vyskupijos (Vilniaus, Žemaičių ir Seinų) buvo pasirinkusios krašto globėją — šv. Kazimierą ir vyskupijos globėju.

Vyskupai ir dieceziniai bei provinciniai sinodai dažnai primena dvasiškijai reikalą aiškinti žmonėms šventų dienų pareigas ir drauge budėti, kad jos būtų tinkamai atliekamos. O tos pareigos : išklausyti šv. mišių ir susilaikyti nuo darbų. Ponai privalo tarnus ir baudžiauninkus atleisti arba taip sutvarkyti jų darbus, kad jie turėtų galimybės išklausyti šv. mišių. Nelanką šventomis dienomis bažnyčios be rimtos priežasties turi mokėti pabaudą Bažnyčios naudai. Sinodai nustatinėjo švenčių pamaldų tvarką.

Yra žinoma pamaldų tvarka, nustatyta Vilniaus katedrai 1522 m.: 3-4 val. ryto mišios Švč. Trejybės koplyčioje prie karalių kapų ; po to votivinės mišios Goštautų koplyčioje. Tuo tarpu vyskupų koplyčioje (vad. Gaudeamus) kunigai mansijonieriai gieda Officium ir Dievo Motinos votivinės mišias «Gaudeamus» (nuo to ir koplyčios vardas). Po to giedotos mišios « Salve Sancta Parens » šv. Kazimiero koplyčioje, kurias gieda vienas iš 8 tos koplyčios mansijonierių. Po to laikomos privatinės mišios ir votivos kitų kunigų ir altaristų prie šoninių altorių. Vikarai, prie savo altoriaus, laiko suplikacines mišias, o po jų prasideda kapitulos mišios (Missa conventualis) ; 12 val., pasibaigus kapitulos mišioms, katedros mokyklos psalteristai gieda psalmes iki 2-3 val. prieš saulėleidį ; po to mansijonieriai Gaudeamus koplyčioje laiko Mišparus ir Kompletą, gi kitose koplyčiose kunigai su žmonėmis kalba karunkas, litanijas ir gieda šventas giesmes iki vėlyvos nakties10.

Sinodų aktuose randame nutarimų, kuriais norima apsaugoti šventes nuo triukšmingų pasaulinių dalykų, nesiderinančių su šventės nuotaika. Kadangi šventės sutraukdavo daugybę žmonių, tai ta proga stengėsi pasinaudoti pirkliai, įvesdami švenčių dienose ir vietose jomarkus bei turgus. Vyskupijų sinodai juos draudė, o kad tai nepadėjo, tai vėliau ėmė leisti, bet tik pamaldoms pasibaigus. Neklusniųjų prekiautojų prekės turėjo būti konfiskuotos ir atiduotos prieglaudoms (Vilniaus sinodas 1685 m.). Buvo draudžiama švenčių dienomis pardavinėti svaiginančius gėrimus ir bendrai girtuokliauti ; girtuokliai turėjo būti baudžiami net ir kūno bausmėmis (Vilniaus sinodas 1613 m.). Buvo lygiai draudžiama švenčių dienomis karčiamose kortuoti ir rengti šokius. Įdomus yra 1613 m. Vilniaus sinodo nutarimas apie naikinimą papročio, pagal kurį liaudis dėjo aukas ant didžiojo altoriaus : vištas, veršelius ir panašius dalykus. Nutarime sakoma, jei žmonės nori atiduoti Dievui savo auką, tededa ją kur nors kitur, tik ne ant altoriaus. Lygiai draudžiamas kitas paprotys — šventojo parapijos globėjo ar bažnyčios pašventinimo šventėse atsigabenti ant šventoriaus alaus ir kitų gėrimų ir ten gerti, nes tas dalykas primenąs pagoniškus papročius 11.

Švenčių gausumą gražiai paaiškina P. Skarga savo pamoksle 16 sekm. po Sekminių : « Mūsų krašte yra daug švenčių. Kada ponai vis labiau slėgė liaudį, Bažnyčia, kaip prispaustųjų globėja, noriai padaugino švenčių skaičių : ji tuomi davė progos žmogui atsikvėpti nuo sunkių ir privalomų darbų, o drauge šventės buvo ir mokykla, kurioje jie buvo pamokomi, kad jie nėra gyvuliai, kokiais juos ponai nekartą laikė. Tačiau keičiantis gyvenimo sąlygoms ir lengvėjant nelaisvei, Bažnyčia tos pačios liaudies gerovei neatsisakė sumažinti švenčių skaičių 12».

3. Marijos šventės.

Po Kristaus švenčių, visų laikų krikščionių širdžiai mieliausios buvo Marijos, Kristaus Motinos šventės. Jos pradėta švęsti pirmiausia Rytuose, jau IV amžiuje. Iki tol liturgijoj Jėzaus Kristaus Motina buvo garbinama drauge su Sūnumi.

Pirmutinė liturginė Marijos šventė, vadinama dar bendru vardu : Memoria seu Commemoratio Sanctae Mariae. Rytuose ji buvo švenčiama jau IV a. viduryje, sekmadienį prieš Kristaus Gimimo šventę ; tuo būdu norėta pagerbti jos dieviškoji motinystė ir nekaltas prasidėjimas. Tame pat IV a. ši šventė pasiekia Vakarų Ispaniją, Italiją : ji jau švenčiama Milane, Ravenoje ir kitur. VII a. pop. Sergijaus I († 701) laikais jau visoje Katalikų Bažnyčioje švenčiamos 4 Marijos šventės : Dangun Paėmimo, Įvedybų, Apreiškimo ir Gimimo, nors kiekviena jų turi skirtingą pradžią.

Pirmutinė ir seniausia savo kilme yra Marijos Dangun Ėmimo šventė. Rytuose ji pradėta švęsti tuoj po Efezo Bažnyčios Susirinkimo (431 m.), kuriame buvo paskelbta dogma, kad Marija yra tikrai Dievo Motina. Ši šventė Rytuose buvo vadinama Dormitio arba Pausatio B. V. Mariae. Šis Marijos gyvenimo momentas paimtas greičiausiai iš analogijos kankinių šventėms, kurių žemiškosios kelionės pabaiga ir pradžia amžinojo, dangiškojo gyvenimo buvo imama šventės pagrindam Bizantijos imperatorius Mauricijus († 602) įsakė ją švęsti rugpiūčio 15 d.

Vakarų Bažnyčioje ši šventė, vardu Natale S. Mariae, imta švęsti VII a. Pop. Leonas IV 847 įsakė ją švęsti su oktava, o pop. Mikalojus I 856 m. pridėjo dar ir vigiliją13.

Kadangi Lietuvoje daugelis pirmųjų bažnyčių buvo įkurtos šiuo Marijos titulu, tai Dangun Ėmimo šventė buvo ne tik visuotinė, bet dar ir bažnyčios titulas, ir tuo būdu dar iškilmingesnė.

Marijos Dangun Ėmimo šventėje nuo neatmenamų laikų yra šventinamos žolės. Šios apeigos kilmė gali būti įvairi. Gal tai yra atmintis legendos, šv. Jono Damaskiečio paskelbtos, kad Apaštalai, susirinkę prie Marijos kapo, nerado jos kūno, o tik pilną kapą gėlių. Bet lygiai gali tai būti liekana iš prieškrikščioniški! laikų, kada pagonys tam tikriems augalams ir žolėms priduodavo ypatingų antgamtinių galių ir jas vartodavo burtų bei pagoniškų apeigų reikalui. Lygiai gali būti atmintis pagonių derliaus šventės14. Bažnyčia, norėdama šiam pagoniškam papročiui suteikti krikščionišką turinį, ėmė šventinti žoles (senovėje ir javų pirmojo derliaus varpas). Iš X a. žinomos gelių šventinimo ritualo maldos prašo Dievo, kad pašvęstos žolės (augalai) būtų naudingos sveikiems ir ligoniams, žmonėms ir

Dangun Paimtoji

Dangun Paimtoji liaudies mene.

 

gyvuliams. Lietuvoje vartotame Petrikavo sinodo 1621 m. priimtame rituale, šiam reikalui skirtose trijose ilgose maldose, prašoma Dievo, kad «šias įvairios rūšies žoles ir vaisius savo gerumu palaimintų ir prie gamtinės jų jėgos naujos palaimos malonę pridėtų, kad jos, žmonių ir gyvulių naudojamos Dievo vardu, būtų apsauga nuo visokių ligų ir nelaimių». Kitoje maldoje prašoma «išlieti savo palaimos gausumą ant šių naujų javų pėdų, ant uogų, žolių ir vaisių,... suteikti, kad žmonėms, avims, galvijams ir gyvuliams prieš ligas, marus, žaizdas, apkerėjimus, burtus, nuodus, gyvačių ir kitų nuodingų gyvių bei žvėrių įkandimus ir bet kokius kitus nuodus būtų apsauga, taip pat prieš velnio apgaules ir pinkles gintų visur, kur tik bus jos padėtos, nešiojamos ar turimos»15.

Marijos Įvedybų šventė (Grabnyčios), kada minima V. Jėzaus paaukojimas Jeruzalės bažnyčioje ir Marijos įstatyminės įvedybos (purificatio). Rytuose ši šventė žinoma jau IV a. Kadangi Marijos įvedybos pagal Mozės įstatymą turėjo įvykti praslinkus 40 dienų po Jėzaus gimimo, o Kristaus gimimo šventė Rytuose buvo švenčiama sausio mėn. 6 d., tai Marijos įvedybų šventė buvo paskirta vasario 14 d. Tik po to, kai Jeruzalės patrijarchas Juvenalis (425-458) Kalėdų šventei paskyrė gruodžio 25 d., tai ir Grabnyčių šventė atkelta į vasario 2 d. Imperatorius Justinijonas I 542 m. įsakė šią šventę švęsti visoje jo imperijoje po to, kai liovėsi baisus maras. Iš Rytų į Vakarus ši šventė atėjo jau V a. Žvakių šventinimas šią dieną, primenąs tą faktą, kai senelis Simeonas Jeruzalės bažnyčion atneštą vaikelį Jėzų pavadino «pasaulio šviesa», jau žinomas nuo X amžiaus16.

Marijos Apreiškimo šventė, senovėje vadinta Kristaus prasidėjimo vardu, nuo pat pradžios švenčiama kovo mėn. 25 d. Rytuose iš karto ji buvo neprivaloma šventė ir jau žinoma nuo 430 metų. Vakarų Bažnyčioje ji pradėta švęsti jau VII amžiuje17.

Marijos Gimimo šventė, Rytų ir Vakarų Bažnyčioje švenčiama rugsėjo 8 d., kai kuriose vietose jau žinoma nuo VIII a., o nuo XI a. jau švenčiama visoje Bažnyčioje. Lietuvai atgavus laisvę, ši šventė buvo paskelbta valstybine, minint tą faktą, kad Vytautas Didysis šią dieną buvo paskyręs savo vainikavimui. Garsi yra visoje Lietuvoje ši šventė, vadinama Šiline, Šiluvoje.

Šios 4 Marijos šventės, Lietuvoj priėmus krikštą, visos Bažnyčios pavyzdžiu, tuojau imta švęsti visose bažnyčiose. Kitos įvestos vėliau Įvairiais laikais. Pirmoje vietoje reikia paminėti

Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę. Šią šventę, tik kitu vardu — Nekaltas šv. Onos pradėjimas — Rytuose jau randame VII a. Vakarų Bažnyčioje tikruoju (Nekalto Marijos Prasidėjimo) vardu ši šventė imta švęsti pirmiausia Pietų Italijoje IX amž. Airijoje ji žinoma nuo

IX a., Anglijoje nuo XI a., Prancūzijoje ir Vokietijoje nuo XII a. Apie šią šventę Lenkijoje turime žinių iš 1396 m. Bet tai buvo vis dar vietinė atskiros vyskupijos ar parapijos šventė. Pop. Sikstas IV 1476 m. ją galutinai aprobavo, o pop. Klemensas XI 1708 m. įsakė švęsti visoje Bažnyčioje. Visoje Lenkijoje šią šventę įsakė švęsti provincijos sinodas 1511 m.18.

Apie Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę Lietuvoje pirmąją žinią turime iš 1439 m. Kai XV a. pradžioje buvo sušauktas Bazelio susirinkimas (1431-1443 ; teisėtas 1433-1437), į jį Vilniaus vyskupas Motiejus pasiuntė savo pasiuntinius, kurie parvežė žinią, kad Susirinkimas 1439 m. rugsėjo mėn. 17 d. yra nusprendęs, jog tikėjimas į Nekaltą Marijos Prasidėjimą derinasi su Bažnyčios mokslu, su Šv. Raštu ir sveiku protu, todėl visų turi būti priimtas ir išpažįstamas ; drauge draudžiama skelbti priešingas mokslas. Vyskupas Motiejus tokia žinia labai apsidžiaugė ir tuoj įsakė visoje savo vyskupijoje švęsti Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę. 19 Nors Susirinkimas, kai tą sprendimą darė, jau nebuvo teisėtas, nes buvo įėjęs į konfliktą su pop. Eugenijum IV, tačiau pats faktas padarė didelės įtakos į Nekalto Prasidėjimo tiesos ir kulto išplitimą Bažnyčioje. Tuo pačiu Susirinkimo dekretu gruodžio 8-ji diena buvo paskirta Nekalto Prasidėjimo šventei, kuri imta švęsti daugelyje vietų ir, kaip matėme, Lietuvoje.

Iš XV a. turime dar vieną liudininką, kad tuo laiku Nekaltai Pradėtosios kultas jau buvo žinomas Lietuvoje — tai pati seniausioji Lietuvoje bažnyčia, pašvęsta Nekalto Prasidėjimo garbei, kurią 1477 m. (tais metais pop. Sikstas IV aprobavo Nekaltai Pradėtosios mišias ir Offlcium) pastatė Žemaičių vyskupas Baltramiejus Svierenkavičius būsimoje Žemaičių vyskupų rezidencijoje — Alsėdžiuose. Galima kelti klausimas, ar tai yra pirmasis tos bažnyčios titulas, išlikęs iki mūsų dienų nepakeistas 20. Tačiau, žinant, kad bažnyčių titulai nėra lengvai kaitaliojami ir kartą parinktą titulą, o su juo ir bažnyčios dedikacijos šventę, paskui keisti reikia labai rimtų priežasčių ir Apaštalų Sosto leidimo, esame linkę manyti, kad Alsėdžiams tenka garbė turėti pirmąją Lietuvoje bažnyčią Nekaltai Pradėtosios vardu. Kitos Žemaitijoje statytos bažnyčios tuo vardu yra iš XVII a. O Vilniaus vyskupijoje pirmosios to vardo bažnyčios yra iš XVI amž.

Iš vėliau įvestų ir visoje Bažnyčioje švenčiamų Marijos švenčių reikia paminėti:

Marijos Aplankymo šventė (Visitatio B. V. Mariae), švenčiama liepos mėn. 2 d. ir mini Marijos apsilankymą pas šv. Elzbietą (Luk. I, 39-56). Ją pirmasis įvedė pranciškonų ordene šv. Bonaventūra 1263 m., o pop. Urbonas VI ir Bonifacas IX 1389 leido švęsti visoje Bažnyčioje, kad per Marijos užtarimą greičiau baigtųsi Vakarų Bažnyčios skilimas. Bazelio Susirinkimas 1441.VI1 šią šventę užgyrė, o visai Bažnyčiai privaloma paskelbė pop. šv. Pijus V (1566-1572) 21. Lietuvoje Marijos Aplankymo šventė labai iškilmingai švenčiama Žem. Kalvarijos, Pažaislio to pat titulo bažnyčiose, į kurias suplaukia žmonės iš tolimų apylinkių. Žemaičių Kalvarijoje ši šventė tęsiasi 9 dienas — ištisą oktavą, kada pelnytis atlaidų atvyksta maldininkų minios iš visos Lietuvos.

Škaplierinės arba Karmelio Kalno Marijos šventė (Commemoratio solemnis B. V. M. de Monte Carmelo) liepos 16 d. pradėta švęsti karmelitų ordine 1376 m. Pop Sikstas V 1587 m. šią šventę patvirtino tik karmelitų ordinui. Visoje Bažnyčioje ji įvesta 1726. IX. 24. Lietuvoje šią šventę išplatino karmelitai, nes ji buvo ne tik jų ordino šventė, bet ir škaplieriaus brolijos, kuri buvo taip plačiai Lietuvoje paplitusi. Brolijos dėka beveik kiekvienoje parapijos bažnyčioje buvo Škaplierinės altorius ar bent paveikslas ir pati šventė iškilmingai (su atlaidais) švenčiama.

Marijos Vardo šventė (SS. Nominis B. V. Mariae) nuo 1911 m. švenčiama rugsėjo 12 d. (seniau to pat rugsėjo mėn. sekmadienį po Marijos Gimimo šventės), savo pradžią gavusi Ispanijoje, kur 1513 m. buvo Šv. Sosto tam kraštui aprobuota. Nuo 1683 m. ji įvesta visoje Bažnyčioje, kaip Marijai padėkos šventė už jos suteikta pagalbą, nugalint turkus prie Vienos.

Atrodo, kad Vilniaus vyskupijoje ši šventė įvesta po to, kai 1671 m., Vilniaus sufragano Gudijai vysk. Slupskio pastangomis prie katedros bažnyčios buvo įsteigta Marijos Vardo brolija. Steigimo iškilmės atliktos 1671.III.8 su nepaprastomis iškilmėmis ir įspūdinga procesija, kuri paskui kas metai Marijos Vardo šventėje buvo kartojama Vilniaus gatvėmis22. 1747 m. buvo Vilniuje atspausdinta Officium de Nomine B. V. Mariae, kunigų brevijoriaus maldos. Tas rodo, kad tada Marijos Vardo šventė buvo jau liturginiame kalendoriuje23.

Marijos Belaisvių Išlaisvintojos šventė (B. V. Mariae de Mercede), švenčiama rugsėjo 24 d., Lietuvoje vadinta « Nevalninkų» švente, iš karto buvo švenčiama tik mercedarų ordine, kaip to ordino globėjos šventė. Vėliau ji leista švęsti kai kuriuose atskiruose kraštuose, pagaliau 1696 m. įvesta visoje Bažnyčioje24.

Marijos Snieginės šventė (Dedicatio S. Mariae ad Nives) rugpiūčio 5 d pop. Pijaus V laikais (1566-1572) įvesta visoje Bažnyčioje kaip paminėjimas pop. Liberijaus († 366) Romoje pastatytos Marijos bazilikos (S. Maria Major) pašventinimo, kurį atliko pop. Sikstas III († 440). Legenda, kad pop. Liberijus, negalėdamas nuspręsti, kur tą baziliką statyti, gavęs iš dangaus ženklą — karštą rugpiūčio mėn. rytą radęs ant Eskvilino kalnelio apsnigtą plotą kaip nurodymą būsimos bazilikos vietos — yra kilusi iš vidurinių amžių 25.

Rožinio šventė (Solemnitas SS. Rosarii B. V. Mariae), gavusi vardą nuo rožinio maldos (Lietuvoje vadinama Ražančinė), įvesta pop. šv. Pijaus V 1572 m. kaip padėkos ženklas Marijai už jos suteiktą pagalbą nugalint turkus jūros mūšyje prie Lepanto 1571 m., pamažu virtusi padėkos švente Marijai už visas kitas pergales. Iš karto ši šventė buvo leista švęsti tik ten, kur yra rožinio brolijos koplyčia arba altorius, bet 1716 m. pop. Klemensas XI ją išplėtė visai Bažnyčiai, o pop. šv. Pijus X 1913 m. nustatė jos pastovią dieną — spalių mėn. 7 26. Ši šventė kartais dar yra vadinama Marijos Nugalėtojos (B. V. Mariae de Victoria) vardu, nes ji pamažu virto padėkos Marijai švente už visas kitas jos pagalbai priskiriamas pergales. Lietuvoje yra vienintelė šio titulo bažnyčia Kazokiškėse, įsteigta 1609 m., kur bažnyčioje yra stebuklingas Marijos Pergalėtojos paveikslas, sutraukiąs į Marijos šventę dideles žmonių minias, sveikinančias ją šiuo vardu. « Ražančinės » šventė švenčiama daugelyje parapijų su atlaidais. Šį titulą turi Veprių bažnyčia, įsteigta XVI a. ir Balbieriškio bažnyčia, įsteigta 1522 m.

Marijos Paaukojimo šventė (Praesentatio B. V. Mariae), švenčiama lapkričio 21 d. Netikroje Evangelijoje (apokrife) apie « Marijos Gimimą » rašoma, kad Marija, turėdama 3 metus, buvo tėvų paaukota Jeruzalės bažnyčiai, kad prie jos būtų auklėjama ir mokinama. Šis Marijos gyvenimo įvykis buvo laikomas tikru ir todėl paminimas švente. Bizantijos imperatoriaus Emanuelio Komneno laikais, apie 1166 m., ši šventė Rytuose buvo viena iš didžiųjų Marijos švenčių. Vakarų Bažnyčioje ji jau žinoma XI a. Pirmą kartą iškilmingai ji švęsta popiežiaus koplyčioje Avinjone 1372 m. Pop. Pijus II (1458-1464) ją leido švęsti Saksonijoje. Pop. šv. Pijus V ją buvo panaikinęs, bet pop. Sikstas V (1585-1590) ją atgaivino ir įsakė švęsti visoje Bažnyčioje27.

Sopulingosios Motinos šventė (Septem Dolorum B. V. Mariae) yra švenčiama du kartu : 1) penktadienį po Kančios sekmadienio visoje Bažnyčioje nuo 1727 m., nors kai kuriose vietose (pav. Koelno provincijoje) ji jau buvo švenčiama nuo 1423 m. penktadienį po III sekmadienio po Velykų; 2) rugsėjo 15 d. (iki 1914 m. — rugsėjo mėn. III sekmadienį) nuo 1814 m. visoje Bažnyčioje. Servitų ordinas ją šventė jau nuo 1668 m. 28.

Marijos Apsireiškimo Lurde šventė (Apparitio B V. Mariae imma-culatae de Lourdes) vasario 11 d. ; įvairiose vyskupijose švęsta jau nuo 1891 m., 1907 m. įvesta visoje Bažnyčioje 29.

Marijos Motinystės šventė (Maternitatis V. V. Mariae) spalių mėn. 11 d., seniau švęsta tik kai kuriose vyskupjiose, pop. Pijaus XI 1931 m. įvesta visoje Bažnyčioje, minint 1500 m. jubilėjų nuo Efezo Susirinkimo, kuriame Marija buvo paskelbta tikrai esanti Dievo Motina.

Nekalčiausios Marijos Širdies šventė (Immaculati Cordis B. V. Mariae) rugpiūčio 22 d. Šios šventės apaštalas buvo šv. Jonas Eudes (1601-1680) ir ši šventė jo rūpesčiu Šv. Sosto buvo aprobuota ; pirmiausia imta švęsti Prancūzijoje jau XVII a. viduryje. 1765 m. Šv. Sostas leido ją įvesti Lietuvos ir Lenkijos bažnyčiose. Visuotine paskelbė pop. Pijus XII 1944 m.30.

Pagaliau Marijos Karalienės šventė (B. V. Mariae Reginae) gegužės mėn. 31 d., įvesta pop. Pijaus XII 1954 m. lapkričio 1 d., užbaigiant Marijos Metus.

Be šių, visoje Bažnyčioje švenčiamų, Marijos švenčių, kurių tik Dangun Ėmimo ir Nekalto Prasidėjimo yra privalomos (nedarbo dienos su pareiga išklausyti šv. mišių), dar yra daugybė kitų Marijos švenčių, žinomų tik atskirose vietose (kur yra to titulo bažnyčia), vyskupijose arba vienuolijose. Tokios yra : Marijos Globos (Patrocinii B. V. M.), Loreto Namelio (Translatio almae domus Lauretanae), Marijos Sužadėtuvių (Desponsatio B. V. Mariae), Marijos Gimdymo Laukimo (Expectatio Partus B. V. M.), Gerosios Patarėjos (De Bono Consilio), Krikščionių Pagalbos (Auxilium Christianorum), Nepaliaujančios Pagalbos (De Perpetuo Succursu), Angeliškosios arba Porcijunkulės (De-dicatio BVM Angelorum de Portiuncula), Septynių Marijos Džiaugsmų (Septem Gaudiorum B. V. M.).

Romos mišiolas turi dar įvairių Marijos mišių, skirtų Marijos šventėms kai kurioms vietoms (pro aliquibus locis). Jų viso yra 13.

Kadangi iki Tridento Susirinkimo kiekviena vyskupija turėjo savo atskirą bažnytinių švenčių kalendorių, mišiolą ir breviorių, tai ir Marijos švenčių įvairiose vietose skaičius buvo nevienodas. Garsus liturgistas F. G. Holweck surinko į storą knygą31 visas esančias ir buvusias pasaulyje Marijos šventes, drauge su istorinėmis jų žiniomis, ir priskaitė jų viso 1025. Tik pop. šv. Pijui V įvedus visoje Bažnyčioje vienodą Romos mišiolą ir breviorių, Marijos šventės buvo suvienodintos ; tada daugelis jų išnyko.

4. Marijos šventės Lietuvoje.

Lietuvoje, kaip jau minėta, tik įvedus krikščionybę, tuojau visose bažnyčiose buvo švenčiamos 4 privalomos Marijos šventės : Dangum Ėmimo, Įvedybų (Grabnyčių), Apreiškimo ir Gimimo. Netrukus įvesta penktoji — Nekalto Prasidėjimo. Vėliau Šv. Sostui patvirtinant ir įvedant naujas Marijos šventes, jos tuoj imta švęsti ir Lietuvoje. Kadangi Lietuvoje daugelis bažnyčių turi įvairius Marijos titulus, tai jose švenčiamos ir titulinės šventės. Jei dar pridėsime taip gausiai įsikūrusių brolijų šventes, tai gausime Marijos švenčių gana didelį skaičių, toli viršijantį visas kitas Bažnyčios šventes.

Vyskupai ir bažnyčių steigėjai rūpinosi, kad šventės būtų ne vien Marijos pagarbinimo dienos, bet ir tikintiesiems dvasinių malonių, religinio atsinaujinimo dienos. Tam tikslui iš Šv. Sosto išrūpindavo Marijos šventėms atlaidus.

Visuotiniai ar daliniai atlaidai gaunami atlikus nustatytas sąlygas : atlikti išpažintį, priimti Švč. Sakramentą, aplankyti tą dieną bažnyčią, pasimelsti ir duoti išmaldą ar padaryti kitą gerą darbą. Visa tai sudaro švenčių svarbiausią dalį. Liaudis todėl šventes vadina tiesiog « atlaidais » (vyksime į atlaidus, buvau atlaiduose ir pan.) Na ir keliaudavo iš tolimų parapijų tūkstančiais į tuos atlaidus ! Ypačiai į žymesniąsias Marijos šventoves, kur prie stebuklingų Marijos paveikslų išmelsdavo sau malonių ne vien sielos, bet ir kūno reikaluose. Į tokius «atlaidus» suplaukdavo kasmet tūkstančiai maldininkų dvasiniai atsigauti, pasinaudoti Dievo malonėmis ir prašyti Marijos pagalbos.

Neturėdami po ranka šaltinių, šiandien sunkiai galime atsekti, kada kuri Marijos bažnyčia ar šventė yra gavusi atlaidus. Daugelyje bažnyčių atlaidų dienos — šventės yra švenčiamos iš tradicijos, dokumentams laiko bėgyje žuvus. Iš tų istorinių nuotrupų, kurias šiandien galime ne Lietuvos archyvuose rasti, vis tik galima susidaryti vaizdas, kas rūpinosi atlaidų gavimu ir kaip gausiai juos Šv. Sostas dalino Lietuvos bažnyčioms.

Pop. Leonas X 1515. VIII. 8 Lietuvos-Lenkijos karaliaus pasiuntiniui Gniezno arkivyskupui Jonui Lasickiui davė bulę, kurioje tarp kitų dalykų yra suteikiamos privilegijos (atlaidai) Nekalto Pradidėjimo šventei, švenčiamai Lietuvoje ir Lenkijoje ; be to specialūs atlaidai Marijos Gimimo šventėje, jei tos šventės mišiose dalyvauja karalius32.

Žemaičių vyskupas Abraomas Vainius 1626 m. gavo iš pop. Urbono VIII šešias bules, kuriomis popiežius suteikė 66 Žemaičių vyskupijos bažnyčioms atlaidus33. Jų tarpe, be abejonės, buvo ir Marijos titule bažnyčioms ir šventėms. Ypač gausiais atlaidais buvo apdovanotos Marijos šventės žymesnėse šventovėse (Šiluvoje, Žem. Kalvarijoje, Aušros Vartuose), kur žmonės galėjo pelnyti atlaidus ne tik šventės dieną, bet ir per visą oktavą.

Bet ne tik vyskupai rūpinosi gauti iš Romos atlaidų ; tai darė ir bažnyčių fundatoriai. Yra iš 1642 m. žinia, kad tais metais Zigmantas-Karolis Radvila, Marijos Loreto koplyčios fundatorius, kreipėsi į Šv. Sostą, prašydamas suteikti tai koplyčiai visuotinius atlaidus visose Marijos šventėse34. Atlaidus gauti rūpinosi ir vienuoliai savo bažnyčioms. Taip marijonų ordino generolas Romanas Vilčinskis 1863 m. gavo iš Romos atlaidus visoms marijonų bažnyčioms penkiose Marijos šventėse. Ypačiai gausiai atlaidais buvo apdovanotos vienuolių vedamų brolijų šventės, bažnyčios ir koplyčios. Laikui bėgant, susidarė toks vaizdas, kad be atlaidų nėra ir negali būti didesnės šventės.

Marijos šventės lietuvių tarpe tapo iš karto tiek mylimos ir populiarios, kad net ir protestantai, kurie neigė Marijos kultą, nedrįso jų visų panaikinti. Matėme iš Martyno Mažvydo skundo, kad Prūsų protestantai apie 1550 m. dar šventė Marijos įvedybų ir Apreiškimo šventes, nors jo parapijiečiai mieliau lankėsi Lietuvos bažnyčių atlaiduose : Šiluvoje ir Veliuonoje pagarbinti tenai Mariją katalikų būdu.

Lietuvių ypatingas pamaldumas į Švč. Mariją, jos garbinimo intensyvumas matyti iš to, kad Marijos šventės buvo švenčiamos su vigilijomis — pasninku, kuris anais laikais buvo « sausas » — be mėsos ir pieniškų valgių. Apie šį pasninką jau užsimena Petrikavo Lietuvos — Lenkijos provincijos sinodas 1607 m. To sinodo dekrete apie pasninkus yra pasakyta : Pasninkus, saistančius iš Bažnyčios įsakymo arba iš papročio (klebonai) uoliai tepaskelbia iš anksto... Taigi turi būti pasninkaujama, Bažnyčios įsakymu, gavėnioje, metų ketvirčiais, vigilijose : Kalėdų, Marijos Dangun Ėmimo ir visų Apaštalų, išskyrus šv. Jono Evangelisto šš. Pilypo ir Jokūbo. . . Taip pat vigilijose šv. Jono Krikštytojo, šv. Lauryno ir Visų Šventųjų, be to visais metų penktadieniais. . . Iš seno gi mūsų provincijos papročio taip pat pasninkaujama vigilijose visų Marijos švenčių, išskyrus Paaukojimo ir Snieginės35. Vilniaus vyskupijos sinodas 1669 m., skelbdamas privalomus pasninkus, vėl sumini « seną paprotį », pagal kurį turi būti pasninkaujama visų Marijos švenčių (išskyrus Snieginės) vigilijose36. Tą pat pakartoja ir 1717 m. Vilniaus sinodas37. To pat laikosi ir Žemaičių vyskupija. Jos II sinodas 1636 m. nutarė, «kad visi žemaičiai, sekdami seną paprotį savo, gavėtų kiekvieną pastarąją dieną prieš kiekvieną šventę Motinos Dievo 38 ». Šis « senas paprotys » — pasninku ir apsimarinimu pasirengti švęsti Marijos šventes, buvo atėjęs į Lietuvą iš Lenkijos, ir, lietuvių mielai primtas drauge su Marijos šventėmis, išliko iki paskutinių laikų, kol Bažnyčia (nuo 1917 m.) pasninkus žymiai palengvino ir sumažino.

Marijos šventės imta ypačiai iškilmingai švęsti tada, kai prasidėjo jėzuitų vadovaujama reakcija prieš protestantizmą. Tuo būdu buvo stiprinamos tos religinio gyvenimo formos, kurias protestantizmas naikino ir neigė. Jėzuitai buvo pirmieji įvedę į švenčių programą tam tikrus vaidinimus, spalvingas procesijas, kas iškilmes ir šventes darė dar vaizdingesnes, suprantamesnes. Visa tai sudarė ne tik tikėjimo triumfą, bet ir gilesnį jo supratimą bei išpažinimą. Nuo jėzuitų neatsiliko ir kiti vienuoliai, ypačiai pranciškonai, kurie savo bažnyčiose Marijos kultą ypačiai išvystė. Iš po ranka turimų šaltinių pvz. žinome, kaip Vilniuje, bernardinų bažnyčioje XVII a. buvo švenčiama Nekalto Prasidėjimo šventė per ištisą oktavą. Ant geležinių vartų, skiriančių presbiteriją nuo bažnyčios, buvo įrengiama scena, kur stovėjo Marijos ir arkangelo Gabrieliaus, turinčio rankoje leliją, statulos. Prie trečiosios kolonos, kur vėliau buvo dailidžių cecho altorius, buvo įrengiama palapinė, kurioje lindėjo slibinas. Kai tik mišparų metu būdavo užgiedama Magnificat, slibinas, iš kurio nasrų ėjo liepsna, oru, nematoma virvele traukiamas, artėdavo į Mariją. Tuo tarpu arkangelas Gabrielius prieidavo prie Marijos, jai nusilenkdavo ir padėdavo leliją po jos kojų ; tuo tarpu slibinas atšokdavo atgal.

Tai buvo graži ir prasminga ceremonija, bet ji nesiderino su liturgine pamaldų dvasia, o be to, bažnyčioje sukeldavo daug sąmyšio : moterys ir vaikai, pamatę slibiną, imdavo verkti ir šaukti, todėl apie 1700 metus, panaikinus bažnyčioje geležinius vartus, nustota rengti ir tasai vaidinimas Nekaltai Pradėtosios garbei39.

Reikia manyti, kad ano laiko barokinėje dvasioje panašių scenų — vaidinimų buvo ir kitose bažnyčiose bei Marijos šventėse. Visa tai rodo, kiek daug tada kreipta dėmesio, kad religinį Marijos kultą pavaizdavus regimais ženklais ir būdais. Jie su laiku išnyko, bet nedingo žmonių pamaldumas į Mariją. Į Marijos šventes būrius žmonių sutraukdavo jau ne vaidinimai, bet kiti, gilesni notyvai. Marijos šventovės, jos altoriai ir paveikslai buvo tie centrai, prie kurių žmonęs sudėdavo savo maldas ir prašymus bei padėkas. Laikui bėgant, patirtosios per Marijos užtarimą malonės išgarsino kai kurias vietoves, o Marijos paveikslai imta laikyti stebuklingais. Bet apie tai bus plačiau kitame šios knygos skyriuje.

5. Šeštadieniai Marijos garbei.

Bažnyčia Marijos garbei yra skyrusi ne tik tam tikras šventes, bet ir vieną savaitės dieną — šeštadienį, kuris ir Lietuvoje Marijos garbinime yra palikęs tam tikrų pėdsakų.

Šeštadienis (Sabbathum), ne tik pas žydus, bet ir pas krikščionis turėjo tam tikros liturginės reikšmės. Romos krikščionys jau pirmaisiais amžiais šeštadieniais pasninkaudavę. Pop. Inocentas I (402-417), laiške vyskupui Decencijui, aiškina, kad šis pasninkas primenąs Apaštalų liūdesį šeštadienio dieną dėl Kristaus mirties. Priešingai, šv. Augustinas sako, kad Romos tikintieji pasninkaują, prisimindami Romos krikščionių susirūpinimą dėl šv. Petro viešų disputų su Simonu Kerėtoju (Magu).

Nuo X a., vis labiau plintant Marijos kultui, šeštadienis yra skirtas ypatingu būdu Marijai pagerbti. Tą dieną laikomos pamaldos Marijos garbei. Ano laiko mišioluose tai dienai yra specialios mišios « De Sancta Maria ». Tuo pat laiku atsiranda Officium Parvum B. V. M., kurį kalba vienuoliai, kapitulos šalia brevioriaus maldų. Vienuolynuose šeštadienio pamaldos Marijos garbei pirmučiausiai randamos benediktinų vienuolynuose, o iš ten paplinta ir po kitas vienuolijas. XIV a. sinodai kalba jau apie šeštadienio pasninką. Škotijos karalius Vilhelmas I (1165-1214) savo valstybėje buvo įsakęs nuo pusiaudienio švęsti šeštadienius Marijos pagerbimui.

Pop. šv. Pijus V (1566-1572), reformuodamas Romos liturgiją, paliko šeštadieniams (jei tik nepasitaiko duplex ar kuri nors kita šventė) Officium ir mišias « De S. Maria in Sabbato ». Vienuoliai servitai (Ordo Servorum Mariae) nuo 1392 m. savo bažnyčiose įsivedė paprotį kas šeštadienis sakyti žmonėms pamokslus. Tai ėmė daryti ir jėzuitai nuo 1642 m. 40.

Lietuvai įsijungus į Kristaus Bažnyčią, ano laiko papročiu, šeštadieniai jau plačiai Bažnyčioje buvo žinomi, kaip Marijos dienos. Kadangi tais laikais liturginiame kalendoriuje dar nebuvo daug kanonizuotų šventųjų švenčių ir todėl daugelis dienų buvo laisvos (feriae), tai ir šeštadieniais tiek Officium divinum, tiek mišios dažniausiai būdavo Marijos garbei (De Beata).

Šeštadienis, kaip speciali Marijos garbei diena, yra fiksuota ir kai kuriuose dokumentuose, pasiekusiuose mūsų laikus. Taip pvz. Mikalojus Radvilaitis 1482 užrašo Upninkų parapijai iš savo žemių gausią dešimtinę, kad už ją šeštadieniais būtų giedamos mišios Marijos garbei 41. Didysis Lietuvos Kunigaikštis Aleksandras 1493 m. leido Merkinės klebonui naudotis karčiamos pajamomis, už kurias jis ir jo įpėdiniai turi pareigos giedoti šeštadieniais mišias Marijos garbei42. Tai tik mažos nuotrupos iš XV a. dokumentų, bet ir iš jų matyti, kad tada šeštadieniai buvo skirti ypatingam Marijos garbinimui, kas buvo fiksuojama net sutartyse ir dovanojimuose.

Apie šeštadieniais sakomus pamokslus turime žinių iš 1646 m. Tais metais Virbalio (Užnemunės) dekanato bažnyčias vizitavo Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus įgaliotiniai : kun. Stanislovas Geišas, Varnių kapitulos narys, ir kun. Martynas Burba, Virbalio dekanas. Juodu į vizitacijos aktus įrašė, kad Virbalio bažnyčioje pamokslai sakomi kas sekmadienis ir kas šeštadienis 43. Kadangi tada Virbalio dekanatas priklausė Žemaičių vyskupijai, tai reikia manyti, kad toks paprotys buvo ir kitose tos vyskupijos vietose, bent miestelių bažnyčiose, kur žmonės, šeštadieniui esant darbo dienai, lengviau galėjo susirinkti tų pamokslų klausyti.

Lygiai ir šeštadienio pasninkas Lietuvoje, kaip ir visoje bažnyčioje, buvo skirtas Marijos garbei. Šios dienos pasninko paprotį dar labiau sustiprino gausiai Lietuvoje paplitusi Karmelio škaplieriaus brolija, kurios nariai, negalėdami sukalbėti Mažųjų Marijos Valandų (Officium Parvum B. V. M.), jų vietoje turėjo kas trečiadienis ir šeštadienis pasninkauti, kad galėtų pelnyti brolijos atlaidus ir kitas dvasines malones.

6. Rarotos.

Šalia Marijos švenčių reikia atskirai paminėti nuo senų laikų Lietuvos bažnyčiose Advento sekmadieniais laikomas ankstyvąsias (prieš aušrą) mišias Marijos garbei, kurios prasideda žodžiais « Rorate coeli » ir dėl to yra vadinamos Rarotomis.

Kas iš lietuvių nežino taip popularių ir labai lankomų Rarotų! Tai yra iškilmingos giedotos votivinės Marijos mišios, laikomos labai anksti, dar prieš aušrą, dažniausiai prie Marijos altoriaus ar jos paveikslo. Ant altoriaus dega 12 žvakių, kurios reiškia šv. Jono Apreiškime matytą vaizdą, kuriame ant Moteriškės galvos yra 12 žvaigždžių. Tryliktoji žvakė, iškelta pačiame altoriaus viduryje ir papuošta šviesiai mėlynu kaspinu, reiškia Nekalčiausiąją Mergelę Mariją, kuri yra viršesnė už visus angelus ir šventuosius. Patsai Rarotų laikas taip pat simbolizuoja Marijos pasirodymą žemėje ir jos Nekaltą Prasidėjimą dar tada, kai Atpirkimo Saulė buvo tik tolimuose, žemėje dar nematomuose, horizontuose.

Lietuvoje Rarotos buvo labai mėgiamos. Nepaisant to, kad jos būdavo šaltą gruodžio mėnesio sekmadienio rytmetį ir labai anksti, iš kiekvienų namų vis kas nors išsirengdavo į Rarotas. Nedalyvauti jose buvo laikoma dideliu apsileidimu. Ir pasipildavo visais keliais ir takeliais būreliai vyrų ir moterų, dažniausiai iš anksto susitarusių drauge keliauti, į bažnyčias pagarbinti tą, kuri yra iškelta virš viso sutvėrimo, kuri yra dangaus ir žemės Karalienė. Lietuviai, Rarotas mielai lankydami, atiduodavo pagarbą Marijai kaip Nekaltai Pradėtajai.

Rarotų pergyvenimai pateko net į mūsų literatūrą. Rašytojas Jonas Biliūnas yra įspaudęs ne vieno atmintin vieną gražų Rarotų pergyvenimo vaizdelį.

Nuo kada šios pamaldos yra Lietuvoje, sunku pasakyti. Istoriniai šaltiniai tik tiek pasako, kad jos yra Lenkijoje ir Lietuvoje nuo neatmenamų laikų. Rarotų Romos liturgija nežino, tačiau Bažnyčios įstatymai teisėtus papročius, jeigu jie nesipriešina bendriesiems Bažnyčios nuostatams ir yra nuo seno praktikuojami, leidžia ir nedraudžia44. Taigi leidžiamos ir tokios specialios pamaldos, jei jos yra nuo senų laikų praktikuojamos. Rarotos yra žinomos ir Vokietijos rytinėse provincijose, kurios susisiekia su Lenkija ir Lietuva. Tačiau atrodo, kad Rarotų, įvedant Lietuvoje krikštą, dar nežinota nė Lenkijoje. Pirmą kartą randamos Lenkijoje iš 1597 m. Gniezno pranciškonų pamaldų tvarkaraštyje ir pavadintos « Sabato — Roratae » 45. Petrikavo provincinis sinodas 1628 m. Rarotas pamini jau kaip senovės paprotį. Ar jos nebus atėjusios į Lietuvą ir Lenkiją drauge su Marijos Nekalto Prasidėjimo kultu?

Kadangi minimo sinodo nutarimas, kad visose Lenkijos ir Lietuvos bažnyčiose būtų Advento sekmadieniais prieš aušrą giedamos Rarotos, arba mišios apie Švč. Mergelę Mariją, buvo pop. Urbono VIII patvirtintas, tai ir Rarotų formalus pripažinimas iš Bažnyčios vyresnybės pusės yra laikomas tos datos.

Pirmoji žinia apie ankstyvąsias mišias Advente Vilniaus katedroje yra iš 1501 metų. Tais metais Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras išsiuntė Vilniaus prelatą ir kleboną Erazmą Cioleką su tam tikra misiją į Romą. Vilniaus vyskupas karaliaus pasiuntiniui pavedė išrūpinti Vilniaus katedrai tam tikrų privilegijų. Tarp kitų Ciolekas 1501. III. 15 gavo iš pop. Aleksandro VI privilegiją, kuria leidžiama Vilniaus katedroje per Adventą laikyti vienas mišias anksti, dar prieš aušrą46. Ar iš šitos Vilniaus katedrai duotos privilegijos nebus išaugęs paprotys laikyti ankstyvąsias mišias-Rarotas ir kitose bažnyčiose, lieka dar ištirti. Atrodo, kad Vilniaus katedra ta privilegija visada naudojosi, o kitos bažnyčios greitai pasekė Lietuvos bažnyčių motinos pavyzdžiu47. Todėl 1628 m. sinodas apie ankstyvąsias mišias Advento sekmadieniais galėjo kalbėti kaip apie seną paprotį.

1  Kieffer G., Feste - Lexicon für Theologie und Kirche, III (1931), 1017-18.

2 Acta Apostolicae Sedis, III (1911), 305.

3 Kieffer, op. cit. 1018.

4 Kurczewski J., Kościół Zamkowy, Wilno 1908, I, 102.

5 Wolonczewskis M., Żemajtiu Wiskupiste, Wilniuj 1848, II, 223.

6 Volumina Legum, VII, 774.

7 Kurczewski J., Biskupstwo Wileńskie, Wilno 1912, 143-144.

8 Kurczewski, op. cit. 144.

9 Kurczewski, op. cit. 115.

10 Kurczewski, Kościół Zamkowy, I, 33-34.

11 Kurczewski, op. cit. I, 102.

12 Skarga P., Kazanie na niedzielie 16 po świątk. - Przegląd Katolicki 1869, 174.

13 Dausend H., Marienfeste - Lexicon für Theologie und Kirche VI (1934), 935.

14 Lehner J. B., Kräuterweihe - Lexicon... VI (1934), 235-

15 Rituale Sacramentorum... ex decreto Synodi Petrikoviensis ad uniformem ecclesiarum Regni Poloniae usum reimpressum Cracoviae 1892, p. 571-72.

16    Dausend, op. cit. 936.

17    Dausend, ten. pat.

18    Grevois M. A., De ortu festi immaculati conceptus B.V.M., Lucae 1762 ; X.A.F., Święta w Polsce - Podręczna Encykl. Kościelna, XXXVII-XXXV. . . (1913), 255.

19    Kurczewski, Biskupstwo Wileńskie, 28.

20    Elenchus omnium ecclesiarum... Provinciae Ecclesiasticae Lituanae 1940, p. 101. Tačiau vysk. Ant. Tiškevičiaus 1748 m. reliacijoje §v. Sostui Alsėdžių bažn. titulas yra Švč. Trejybės.

21    Dausend, op. cit. 936.

22    Kurczewski, op. cit. 162-163 i ~ Kościół Zamkowy, I, 156.

23    Kurczewski, Biskupstwo Wileńskie, 163.

24    Dausend, op. cit. 936.

25    Dausend, ten. pat.

26    Dausend, op. cit. 936-937.

28    Dausend, ten. pat.

29    Dausend, op. cit. 936.

30    Roschini G. M., Mariologia, Romae 1948, IV, 156-150.

31    Holweck F. G., Calendarium liturgicum Dei et Dei Matris Mariae, Philadelphia 1925.

32    Kurczewski, Kościół Zamkowy, I, 25.

33    Wolonczewskis, op. cit. I, 145 ; II, 203-104.

31  Vatikano Archyvas, Memoriali 1642, vol. 403, fol. 479.

35    Kurczewski, Biskupstwo Wileńskie, 399.

36    Kurczewski, op. cit. 134.

37    Kurczewski, op. cit. 134.

38    W olonczewskis,, op. cit. II, 153.

39    Kantak K., Bernardiny Polsci, II, 277.

40   Roschini, op. cit. IV, 118-120.

41    Fijałek-Semkowicz, Codex diplomaticus Vilnensis, I, 381-382.

42    Fijałek-Semkowicz, op. cit. I, 457.

43    Totoraitis J., Sūduvos Suvalkijos Istorija, Kaunas 1938, I, 600.

44    Codex Juris Canonici, can 25-30.

45    Kantak, Franciszkanie Polscy, Kraków 1937, II, 213.

46    Kurczewski, Kościół Zamkowy, I, 17.

47    Vilniaus Kapitulos nutarimas iš 1526.IX.28 nustato, kad rarotos pagal kitų katedry paprotį, turi būti laikomos kanauninko arba prelato maturisto. Kurczewski, op. cit., III.27.

 

B. MAŽOSIOS MARIJOS VALANDOS

Amžinasis Tėvo Žodis, «tapęs kūnu ir gyvenęs tarp mūsų », kad sutaikintų žmoniją su Dievu, tiek pats meldėsi, tiek mokė ir ragino žmones « melstis ir nepailsti ». Jis išmokė Tėve mūsų maldos, nurodė, kad reikia garbinti Tėvą « dvasia ir tiesa », su nuolankumu, ištverme, tikėjimu ir pasitikėjimu. Taigi Kristus paliko įsakymą tiek privačios, tiek viešos maldos. Užtat nuo pat Apaštalų laikų Kristaus Bažnyčia, kuri per Šv. Dvasios atsiuntimą buvo galutinai suformuota, «laikėsi Apaštalų mokslo, bendro duonos laužymo ir maldų»1. Laikui bėgant, viešoji malda Bažnyčioje įgavo tam tikrą, nuo šv. mišių skirtingą, formą ; ji buvo kalbama kasdien nustatytomis valandomis. Taip atsirado Officium Divinum (dieviškoji tarnyba), kurią turi atlikti ypačiai tie, kurie yra viešoje Bažnyčios tarnyboje (dvasininkai).

Amžių bėgyje viešoji Bažnyčios malda buvo įvairiai vadinama : kanonas, valandos (horae), psalmynas (psalterium) ir kit. Merovingų laikų bažnytiniai rašytojai šias maldas vadina Cursus (bėgis) dėl to, kad viešosios maldos kalbamos tam tikromis dienos valandomis, kurios yra žymimos saulės bėgiu (cursu solis). Šis vardas dažnai užtinkamas senovės raštuose, kai kalbama apie viešąsias maldas Švč. Marijos garbei — Cursus B. V. Mariae. Lietuvos vyskupijų sinodai ir vyskupai savo aplinkraščiuose šį terminą — Cursus B V. Mariae — vartoja tam, kad atskirtų nuo Officium Divinum — kunigų kalbamų viešųjų maldų arba poterių. Vysk. M. Valančius, savo veikale « Žemaičių Vyskupystė », šį pavadinimą sužemaitinęs, kalba apie maldas į Mariją, Dievo Motiną vadinamas Kurstu. Kas tad yra tos Kursto maldos ?

Tai yra ne kas kita, kaip Officium Parvum B. V. Mariae. Populiarioje lietuviškoje maldaknygėje « Šaltinyje » Officium Parvum vadinama « Poteriai Švenčiausios Marijos Panos arba kanoniškos valandos, vadinamos mažesniomis », ir pažymima, kad « tie poteriai yra išimti iš brevijoriaus Bernardinų ».

Šių maldų kilmė siekia X amžių. Kieno jos sustatytos — nėra žinių. Pirmiausia jos buvo kalbamos privačiai iš pamaldumo į Mariją, vėliau jau sąryšyje su kunigų Officium ir gavo vardą Officium Parvum dėl to, kad savo struktūra, nors ir būdamos panašios į Officium Divinum, betgi yra žymiai trumpesnės, ypačiai Aušrinė (Matutinum), nes turi tik vieną nokturną su trimis skaitymais (lekcijomis).

Senovės raštai mini, kad Augsburgo vyskupas šv. Ulrichas (Udalricus) apie 970 metus, iš pamaldumo į Mariją, kasdien po kanoniškųjų valandų, privačiai pridėdavęs « Cursum in honorem B. V. Mariae 2. Iš Einsiedelno vienuolyno « Papročių » (Consuetudines) matyti, kad apie 995 m. šiame vienuolyne kiekvieną šeštadienį, nuo Sekminių iki Advento, po kunigiškų poterių buvo pridedama « Cursus trium lectionum de Sancta Maria ».3 Šv. Petro Damijono gyvenime skaitome, kad jis XI a. viduryje šias maldas ne tik į savo vienuolyną kasdieniniam kalbėjimui įvedė, bet ir Italijos dvasiškiją ragino jas kalbėti. Jis ilgai laikytas Officium Parvum autorium. Apie tą pat laiką Monte Cassino vienuolyno benediktinai jau kasdien kalbėjo Mažąsias Marijos Valandas. Šv. Ugonas (Hugo 1049-1109) Officium Parvum įvedė Cluny vienuolyne iš karto vienuoliams ligoniams, o paskui ir sveikiesiems. Popiežius Urbonas II Clairvaux sinode 1095 ragino tikinčiuosius šias maldas dažnai kalbėti už laimingą kryžiaus žygio pasisekimą. Ir taip Mažosios Marijos Valandos greitai išsiplėtė Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje : pirmiausia vienuolynuose, o paskui katedrose ir kitose bažnyčiose, kur tik viešai buvo kalbama Officium Divinum. Romoje XII a. viduryje Officium Parvum jau kalbama Laterano bazilikoje ; iš ten jos pateko į pranciškonų ordino kuriją ir Romos breviorių. Paryžiaus 1198 m. sinodas įsakė Officium Parvum kalbėti kapitulų nariams. Bet ir šiaip tikintieji, sekdami dvasiškiais, kalbėjo šias maldas. Tas matyti iš daugybės ano laiko maldaknygių, kuriose be kitų maldų yra ir Officium Parvum. Anglijoje, kaip liudija Venecijos pasiuntinys 1496 m., « žmonės kasdien klauso mišių, o tie, kurie moka skaityti, atsineša Officium Parvum tekstą ir su draugu, vienuolių pavyzdžiu, pakaitomis kalba »4.

Taip tad XIV-XV a. Officium Parvum pasidarė kasdieninė kunigų, pasauliečių ir vienuolių malda. Bet pop. šv. Pijus V, 1568 m. reformuodamas ir naujai patvirtindamas breviorių, šias maldas paskelbė dvasininkams neprivalomas, palikdamas jas kiekvieno asmeniškam ir laisvam pamaldumui, bet už jų kalbėjimą suteikė atlaidų.

Nors Marijos Valandos, po 1568 m. brevioriaus reformos, liko neprivaloma malda, tačiau ji buvo ir toliau kalbama, ypačiai vienuolių bažnyčiose. Kai kuriuose vienuolių ordinuose Mažosios Marijos Valandos yra įsakytos kalbėti broliukams. Panašiai ir daugelio seserų vienuolių įstatuose Officium Parvum yra įsakyta kaip seserų kasdieninė viešoji malda, kalbama chore bažnyčioje. Tačiau reikia pripažinti, kad XVI a. Mažosios Marijos Valandos imta vis rečiau kalbėti. Tai įvyko gal dėl to, kad nuo to laiko imta švęsti daugybė švenčių, o Officium Parvum galima kalbėti tik tada, kai tą dieną nėra šventojo diena. Tačiau, kai Vakarų Bažnyčioje Officium Parvum imta užleisti, Lietuvoje šių maldų kalbėjimas ypatingai išaugo.

Įvedus Lietuvoje krikščionybę ir įkūrus katedras Vilniuje ir Medininkuose (Varniuose) su kapitulomis, šios turėjo kasdien giedoti kunigiškuosius poterius — Officium Divinum ; drauge buvo giedama ir Officium Parvum Marijai pagarbinti. Lygiai ir vienuoliai savo bažnyčiose šias maldas giedojo. Ypačiai, kada buvo nugalėtas protestantizmas, kuris neigė Marijos garbinimą, Officium Parvum arba Cursus B V. Mariae imta dar plačiau kalbėti ir giedoti bažnyčiose.

Pamaldūs bažnyčių geradariai ėmė steigti ir skirti tam tikras fundacijas, kad už jas būtų ir ne katedrose, bet šiaipjau bažnyčiose, kalbamas « Kurstas ». Vysk. M. Valančius Žemaičių vyskupijos istorijoje sumini keletą tokių fundacijų : « 1637 m. su vysk. Jurgio Tiškevičiaus žinia, kan. Matas Babinauskas užrašė kunigams giedotojams 1.000 auksinų, kad kasdien Varnių katedroj kalbėtų taip vadinamą Kurstą»5. — «Salantų ponas Stanislovas Vaina su savo moteria Ona... (apie 1646 m.) apsiėmė mokėti algą 4 kunigams, kurie Salantų bažnyčioje kalbėtų Kurstą, arba maldas prie Marijos, Motinos Dievo »6. —    « 1650 m. vysk. Parčevskis pagyrė ir patvirtino darbą Kristupo Kocho, kuris mirdamas užrašė 25.000 auksinų, kad Šiluvos bažnyčioje 4 kunigai kasdien kalbėtų Kurstą, arba maldas apie Mariją, Dievo Gimdytoją » 7. — « 1686 m. Kazimieras Chrzonavičius užrašė 10.000 auksinų dviem kunigam ir dviem šiaipjau žmonėms, kad visi 4 Veliuonos bažnyčioje giedotų maldas apie Švč. Mariją Kurstu vadinamas »8. —    « 1737 m. Kazimieras Pilsudskis užrašė didelius pinigus 4 kunigams, kad Tverų bažnyčioje giedotų maldas pas Mariją Motiną Dievo Kurstu vadinamas9. — «Inflantų kanauninkas, vysk. Antano Tiškevičiaus perkeltas į Pašušvį klebonu... 1792.I.21 kartu su savo broliu Mikalojum Straševičium, Žemaičių karvedžiu, užrašė 30.000 auksinų 4 kunigams, kad tie giedotų Pašušvio bažnyčioje Kurstą arba maldas pas Mariją Dievo Motiną»10.

Žemaičių vyskupijos 1646 m. reliacijoje Šv. Sostui sakoma, kad Varniuose tiek kunigų poteriai, tiek Mažosios Marijos Valandos (Officium Parvum) su Marijos mišiomis yra kasdien giedamos šešių vikarų giedotojų n.

Toje pat reliacijoje vysk. Jurgis Tiškevičius praneša, kad jis Skuodo bažnyčią padarė prepozitine: joje kasdien yra giedamos Marijos Valandos (Officium) ir Švč. Mergelės Marijos mišios.

Kaip matome, Žemaičių vyskupijoje, pradedant katedra, daugelyje bažnyčių kasdien skambėjo Marijos garbei viešosios maldos — Cursus B. V. Mariae. Tai buvo tarsi atsiprašymas ir atsilyginimas žemaičių didikų ir dvasiškijos už protestantizmo užplūdimą ir laikiną įsigalėjimą, kas Marijai išspaudė ašaras Šiluvoje. Juk tik dėl didikų į naujoves palinkimo ir dvasiškijos nebudrumo Marijos garbinimas Žemaitijoje buvo sumenkėjęs. Ne atsitiktinas dalykas buvo ir tai, kad kaip tik aukščiau suminėtose bažnyčiose buvo įvestas Marijos Valandų kalbėjimas : jos beveik visos buvo patekę į kalvinistų rankas.

Apie Marijos garbinimą Vilniaus katedroje turime žinių iš 1609 metų vyskupo pranešimo Šv. Sostui. Iš jo matyti, kad Vilniaus katedroje tuo laiku nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro buvo giedamos įvairios pamaldos. « Matutinum (Aušrinė) kasdien veik nuo vidurnakčio pradedama giedoti bažnyčioje kanauninkų padėjėjų — vikarų, su nokturnais, lekcijomis, responsorijomis ir Laudes (Garbinimai) grigališku būdu ir užbaigiama prieš dieną. Dienai auštant, atskiri kunigai —    mansijonieriai (nepriklausą prie kapitulos. Aut.), atskirose koplyčiose (kurių tada buvo 10, o vėliau prisidėjo dar 11-oji — Valerijono. Aut.) iš eilės gieda Officium ir šešerias, vienos po kitų, mišias, būtent : vienas į Švč. Trejybę, dvejas į Švč. Mariją su jos Valandomis (Horae), taip pat dvejas už mirusius, su mirusiųjų nokturnais, ir vienas į šv. Kryžių arba Viešpaties Kančią. Po to seka kanauninkų padėjėjų — vikarų Valandų (Horae) giedojimas, kurių Primą ir Terciją baigus, jie patys chore už mirusius fundatorius ir geradarius atgieda mišias. Pagaliau seka Sexta, o po jos Suma, kuri laikoma chorui giedant, po jos Nona, o po to psalmių giedojimas. Mišparai ir Kompleta taip pat atgiedama savo laiku. Po Kompletos vėl tęsiamas psalmių giedojimas »12. Iš šito pranešimo matyti, kad Marijos garbei Vilniaus katedroje kasdien buvo atgiedamos Mažosios Marijos Valandos ir dvejos mišios.

Bet tai buvo daroma ne vien tik Vilniuje. Apie 1605 m. Vilniaus vyskupijoje buvo keturios taip vadinamos kolegijatos. Tai bažnyčios, prie kurių yra lyg ir kapitula ir kur yra privalomas kasdieninis pamaldų giedojimas. Kolegijatos nariai — vienas prelatas ir 5 kunigai vikarai. Tokios kolegijatos Vilniaus vyskupijoje buvo Geranainyse, Trakuose, Gardine ir Ašmenoje. Minėtame pranešime sakoma : « Šiose kolegijatų bažnyčiose kasdien giedama tiktai Officium B. V. Mariae ir dvejos mišios : vienos Marijos garbei, kitos tos dienos šventojo »13.

Iš katedrų spinduliuojąs pamaldų ir giedojimų Marijos garbei pavyzdys XVII a. pradžioje jau buvo pasiekęs ir parapijų bažnyčias. Tas rodo, kad dvasiškijos ir žmonių pamaldumas į Mariją buvo didelis. 1710 m. Vilniaus vyskupas Konst. Kazimieras Brzostovskis, pakartodamas tai, ką provincijos sinodas 1610 m. buvo nutaręs, savo dekrete dvasiškijai, ketvirtame skyriuje kalba, kaip turi būti sutvarkytos šventadienio pamaldos parapijų bažnyčiose. Ten sakoma: « Matutinum turi būti giedama visose parapijinėse bažnyčiose kas šventa diena vieno nokturno tos dienos šventės. Tas pats tinka ir sekmadieniams, kuriuose pasitaiko duplex šventė, kitais atvejais — sekmadienio nokturnas. Toliau turi būti giedama iš Officium Parvum Marijos nokturnas su Te Deum laudamus, jei laikas leidžia, ir baigiama Marijos antifona... Po Matutinum, jei negiedama taip vadinamas Cursus B. V. Mariae, kur yra 2 ar 3 kunigai, miesto gyventojų patogumui, laikomos šv. mišios. Kur nėra giedamas rožinis, jei galima, turi būti giedamos Nekalto Prasidėjimo Valandos (Gadzinkos)... Kur Marijos Cursus giedamas, turi būti giedama lėtai, kukliai, su pamaldumu, aiškiais žodžiais, be skubėjimo, žmonių pasigėrėjimui ir pamaldumo sužadinimui»14.

Kaip matome, Lietuvos bažnyčiose Marijos garbinimui buvo skiriama daug liturginių giedojimų, į kuriuos įterpiama ir liaudies giedojomas : ir Officium Parvum, ir rožinis, ir Nekalto Prasidėjimo Valandos. Nors, laikui bėgant, ne visose bažnyčiose ši tvarka buvo išlaikyta, bet vis tik bent dalis šių giedojimų (ypačiai rožinio ir valandų) išliko iki mūsų laikų.

Lietuvai patekus po rusų valdžia (1795 m.) ir atėmus bažnyčių turtus ir fundacijas, beveik išnyko ir Mažųjų Marijos Valandų giedojimas. Bet jis jau buvo perėjęs iš liturginių bažnyčios pamaldų į liaudies pamaldumą, ypačiai virtęs įvairių Marijos vardo brolijų narių malda, kurią reikėjo bent šventomis dienomis atkalbėti. Officium Parvum vertimas pateko į maldaknyges. « Šaltinyje » esantieji « Pamokinimai apie šlovinimą Švč. Marijos Panos » ragina : « Kalbėti reikia tankiai... adynos vadinamos Officium Parvum (psalmės sudėtos ant šlovės Marijos), jeigu nėra laiko kasdien, tai nors šventomis dienomis kalbėti, nes anos yra labai vožnos »15.

Iki pop. Leono XIII laikų, kuris reformavo šv. Pranciškaus tretininkus, Officium Parvum buvo visų tretininkų privaloma malda. Po reformos tretininkai gali laisvai pasirinkti kalbėti arba Officium Parvum, arba 12 poterių.

Pagaliau pop. Pijus XII patvirtino pataisytą ir papildytą Officium Parvum tekstą, kuris yra labiau pritaikytas prie liturginių metų laikų. Tai padaryta patogumui ir pamaldumui tų vienuolijų narių, kurie turi pareigos kasdien kalbėti Mažąsias Marijos Valandas16.

1 Apaštalų Darbai, II, 42.

2 Vita S. Udalrici - Monum. German. SS., IV, 389.

3 E. Bishop, Liturgica Historica, Oxford 1919, 224.

4 Bridgett, Ours Lady’s Dowry, 160.

5 Wolonczewskis M., Žemajtiu Wiskupiste, Wilniuj 1848, I, 156.

6 Wolonczewskis, op. cit. I, 159 bis.

7 Wolonczewskis, op. cit. I, 163.

8 Wolonczewskis, op. cit. I, 183. 1802 m. vysk. Step. Giedraitis, pinigus, priklausančius Veliuonos kurstininkams, pavedė seminarijai, ten pat, II, 25.

9 Wolonczewskis, op. cit. I, 217.

10 Wolonczewskis, op. cit. I, 243.

11 Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioeces. Samogitia 1646.

12 Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioeces. Vilna 1609.

13 Ten pat.

14 Kurczewski J., Biskupstwo Wileńskie, Wilno 1912, 433.

15 Commentarium pro Religiosis, XXXIII (1954), 161-164.

 

C. MARIJOS MĖNUO

Marijos garbei amžių bėgyje buvo paskirta ne vien atskiros dienos-šventės, ne vien tik savaitės diena — šeštadienis, bet ir visas ištisas gegužės mėnuo. Bažnyčia šį gražiausią pavasario mėnesį parinko ypatingam Marijos garbinimui ne atsitiktinai. Tas metų laikas, kai gamta atbunda ir pasipuošia gražiausiais žiedais, negalėjo likti nepašvęstas tai, kurią Bažnyčios liturgija vadina Jeriko rože, Libano kedru, kvapiu cinamono ir balsamo medeliu. Kadangi gamta išsiskleidžia visu savo grožiu ypačiai gegužės mėnesį, tad jis ir yra paskirtas Mistinei Rožei pagarbinti. Kasdieninės šio mėnesio pamaldos Marijos garbei yra vadinamos gegužinėmis pamaldomis. Gegužės mėnesį Bažnyčia kviečia savo vaikus rinktis į Marijos šventoves, prie jos paveikslų ir nešti dvasines maldų puokštes, prigimties ir malonės žiedus Nekalčiausiajai ir Skaisčiausiajai Mergelei Marijai.

Tiesa, šis pamaldumas nėra grynai liturginis : jis priklauso prie taip vadinamų pridedamųjų pamaldų, atliekamas kiekvieno krašto kalba. Tačiau, jis būdamas visuotinis, įvestas visoje Bažnyčioje ir sudarąs dalį bažnytinių pamaldų, vadovaujamas bažnyčiose kunigo, savo pobūdžiu priartėja prie liturginių pamaldų ir todėl apie jį kalbame šiame skyriuje.

Lietuviams, kurie taip uoliai dalyvauja gegužinėse pamaldose Marijos garbei, gali būti įdomu, kada ir kur pirmiausia šios pamaldos atsirado, kokia jų kilmė. Istoriniais šaltiniais remdamiesi, įvairūs autoriai duoda nevienodą atsakymą apie gegužinių pamaldų atsiradimą. Iš daugelio nuomonių čia parinkome, tas, kurios atrodo tikresnės ir istoriškai labiau paremtos.

Ištiso mėnesio Marijai paaukojimo, kaip ir kitų Marijos kulto formų, reikia jieškoti Rytuose. Jau V amž. Mažosios Azijos koptai ištisą mėnesį, vadinamą Kiahc (gruodį), kuris gamtos atžvilgiu atatinka mūsų gegužės mėn., buvo skyrę ypatingai Marijos garbei. Sakoma, kad šią pamaldžią praktiką yra įvedęs šv. Kirilas Aleksandrietis, tasai uolusis Marijos, Dievo Motinos garbės gynėjas prieš Nestorijų. Iš vėlesnių amžių žinoma tiek, kad Bizantijos imperijos graikai Mariją ypatingai garbindavo rugpiūčio mėn., nes jame buvo svarbiausioji Marijos Dangun Ėmimo šventė. Tai matyti iš imperatoriaus Androniko II (1282-1328) vieno dekreto, kuriame minima, kad tasai mėnesis yra skirtas Marijos garbinimui1.

Vakaruose gegužės mėn. paskyrimu Marijai Bažnyčia pastatė prieš pagonių pavasario šventę — Florą, kuri Romos imperijoje nuo seniausių laikų buvo švenčiama nuo balandžio mėn. 13 d. iki gegužės mėn. 3 d. Jos metu cirkuose būdavo rengiami žaidimai, o liaudis, apsirėdžiusi tokiais drabužiais, kokie kitu metu buvo draudžiami, namus ir galvas papuošę gėlių vainikais, keldavo orgijas, vad. Florealia. Nors pagoniškosios florealijų šventės buvo panaikintos drauge su pagonystės žuvimu, tačiau jų pėdsakai dar ir vėlesniais amžiais buvo užsilikę liaudies papročiuose. Tai matyti iš šv. Karolio Boromiejaus (1538-1584) elgesio, kuris smarkiai kovojo su šia pagoniška liekana, kuri dar XVI a. reiškėsi įvairiomis formomis Milano mieste 2.

Taip Bažnyčia, kaip rūpestinga motina ir pedagogė, tą laikotarpį, kuriame drauge su gamta atgyja ir žmonių prigimties aistros, pašventė Marijai, kuri savo grožiu, viršydama visokį žemišką gražumą, yra tapusi dangaus ir žemės papuošalas.

Marijos idėją, sujungtą su gegužės mėnesiu, pirmasis bus išryškinęs Ispanijos karalius Alfonsas X (1239-1284) savo poema « Cantegas de S. Maria », kurioje Mariją lygina su gegužės mėn. Tas rodo, kad XIII a. Ispanijoje jau buvo ypatingas pamaldumas į Mariją šį mėnesį.

Gegužės mėnesio pamaldumo Marijos garbei tam tikrų ženklų ir atbalsio iš vidurinių amžių randame ir kitose vietose. Vokietijoje pal. Henrikas Seuse († 1365), tasai didysis vokiečių mistikas ir Marijos garbintojas, kaip jo gyvenime ir raštuose skaitome, gegužės mėn. rinkdavęs gėles, jomis puošdavęs Marijos paveikslus, altorius ir kalbėdavęs specialias maldas 3.

Kitas vokietis — Wolfgang Seidl 1549 m. Miunchene išleido knygą « Maius Spiritualis », kurioje smarkiai pasisako prieš gegužės mėn. visokią profanaciją, nes tas mėnesis esąs skirtas Marijos garbei 4.

Italijoje 1676 m. Fiesole domininkonų novicijate buvo įkurta draugija, vad. « Comunella », kurios nariai įsipareigojo ypatingu būdu pagarbinti Mariją gegužės mėn. pradžioje. Nuo 1701 m. ši pamaldi praktika buvo praplėsta ištisam gegužės mėnesiui. To paties XVII a. gale Neapolyje, karališkoje šv. Klaros bažnyčioje, per ištisą gegužės mėn. kas vakarą būdavo vienos valandos pamaldos su giesmėmis ir palaiminimu su Švč. Sakramentu.

Tai buvo vis paskira iniciatyva, įvairiose vietose įvairiai ir nevienodai pasireiškusi. Šio pamaldumo suvienodinimo ir apibendrinimo nuopelnai priklauso italų jėzuitui A. Dionisi, kuris 1725 m. Veronoje išleido knygelę « Mese di Maria, ossia Mese di Maggio, consacrato a Maria ». Joje buvo surinktos šio pamaldumo pratybos ir iš jų sudaryta tam tikra sistema. Ši knygelė labai paplito ir turėjo didelės įtakos gegužinių pamaldų išpopuliarinimui. Joje gegužinių pamaldų tvarka nustatoma tokia : papuošti gėlėmis Marijos altorių ar paveikslą, prieš jį vakarais atkalbėti rožinį, litaniją ir kitas maldas, paskaityti ką nors apie Marijos dorybes. Tokiam skaitymui kitas jėzuitas P. Lalomia 1758 m. parašė « II Mese di Maggio », kuri buvo tuoj išversta į prancūzų (susilaukė net 60 laidų), vokiečių ir kitas kalbas bei labai prisidėjo prie gegužinių pamaldų išplitimo Prancūzijoje ir Vokietijoje 5.

Iki tol gegužinės pamaldos tačiau vis dar nebuvo visoje Bažnyčioje įvestos ir praktikuojamos. Prie jų dar didesnio universalumo prisidėjo jėzuitas A. Muzzarelli (1749-1813), kuris 1785 m. išleido knygelę « II Mese di Maggio » ir ją su laišku išsiuntinėjo visiems Italijos vyskupams, prašydamas įvesti gegužines pamaldas visose Italijos vyskupijose. Toji knygelė XIX a. susilaukė net 100 laidų ir buvo išversta į daugybę kalbų. Patsai Muzzarelli, 1803 m. pop. Pijaus VII pakviestas į Romą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Romos jėzuitų kolegijos studentų bažnyčioje. Iš ten jos paplito po visas Amžinojo Miesto bažnyčias, o iš čia po Prancūziją ir Ispaniją. XIX a. gegužinės pamaldos jau yra Belgijoje ir Šveicarijoje, nuo 1840 visoje Austrijoje ir Vokietijoje. Kai pop. Pijus VII 1814 m. laimingai grįžo iš nelaisvės į Romą, jis sekančiais metais gegužinių pamaldų praktiką aprobavo visai Bažnyčiai, o 1822 m. suteikė atlaidus, kuriuos padaugino pop. Pijus IX 1859 m. 6 Nuo to laiko visame katalikų pasaulyje, visose bažnyčiose gegužės mėn. yra laikomos pamaldos Marijos garbei 7.

Lietuvoje gegužinės pamaldos įvestos palyginti gana vėlai. Šį kartą pavyzdį davė ne Vilnius — sostinė, kaip dažnai būdavo kitais atvejais, bet neseniai įkurta Seinų vyskupija. Tos vyskupijos valdytojas (1851-1856) prelatas B. Butkevičius (1794-1871), kilęs iš Kretingos bajorų, kai buvo išrinktas toms pareigoms, tuo metu buvo nuvykęs į Romą. Jis ten prisižiūrėjo gegužinių pamaldų Romos bažnyčiose, kur jos buvo laikomos su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalių mėn. į savo vyskupiją ir apėmęs jos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje 8. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vysk. M. Valančius. Jis bus šių pamaldų įvedėjas savo vyskupijoje. Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos tik 1884 m 9. Reikia manyti, kad ir visoje Vilniaus vyskupijoje jos atsirado ne anksčiau.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų vienodų maldų. Kiekvienoje vyskupijoje, įvedant gegužines pamaldas, nurodoma ir kaip jas atlikti, todėl įvairiuose kraštuose jos yra kiek skirtingos. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Marijos litanijos, skaitymo ar pamokslo (bažnyčioje) ir giesmių. Populiari, tik gegužinėse pamaldose giedama, giesmė « Sveika Marija, Dievo Motina » yra išversta iš lenkų kalbos. Vertimas labai laisvas ir nutolęs nuo originalo. Net ir gaida, lenkų giesmynuose užrašyta, lietuvių lūpose buvo kiek perdirbta, pakeista, sulietuvinta. Lenkiškieji giesmynai šią giesmę kildina iš Mozūrijos, tačiau nei jos autoriaus nei sukūrimo metų nepaduoda 10.

Giesmės «Sveika Marija, Dievo Motina» Lietuvoje būta kelių vertimo variantų. Kun. J. Lideikis (1860-1898), gavęs iš A. Jakšto kelias naujas giesmes, 1886 m. jam rašo : « Giesmės : Sveika Marija Dievo Motina turėsiu dabar šešis variantus. Dar pereitą metą gegužės mėn. pasiguodė man giedotojai, kad jie paskutinių tos giesmės straipsnių nemoka, tiktai pirmuosius gavę išmokti iš savo pranokėjų-giesmininku. Pasakė taip pat, jog ši giesmė (kaip ir daugel kitų) buvusi kun. Pažameckio rašyta, bet kaimams, kur gyveno giedotojai, degant, ir rankraščiai supleškėję. Pradėjau aš apie tą giesmę teirautis. Vieną rankraštį gavau iš Barono (A. Baranausko J. V.) Kaune, antrą Grūzd-

Murillo Nekaltai Pradėtoji

Murillo Nekaltai Pradėtoji, lietuvių vadinama « Mojine ».

 

žiuose, trečią radau savo parapijoj (Šėtoj J. V.) parašytą ant senos knygos aptaiso (kampaturo), galop pavyko surasti ir paties Pažameckio ranka rašytą, tą giesmę. Kiekvienas rankraštis yra visai savotiškas, regimai, kiekvienas yra kito rašytojo. Pažameckio rašytoji yra įvairiausioji. Ritmas dvejose vietose ne visai dailiai skamba, bet mintis yra visur prakilni ir puiki » A. Jakštas liudija, kad kun. J. Lideikis, bejieškodamas Pažameckio giesmės, ir pats ją buvo išvertęs, nors vertimas buvo gana menkas 11.

Plačiai Lietuvoje katalikų vartota maldaknygė « Šaltinis », paaiškinime apie Marijos mėnesį, nurodo, kaip gegužines pamaldas atlikti : « Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tiegi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų. Papuoškite (išdabinkite) gražius altorėlius aprinktoje ant to koplyčėlėje (jei tokią sodžiuje turite), o jei ne, tai nors čystose seklyčiose Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesmę :

Sveika Marija, Motina Dievo,
Kaip saulė šviesi, kaip dvasia gryna,
Atmink ant mūsų savo širdyje,
Melskis už mumis, Sveika MARIJA... »

Toliau sakoma : « Labai naudingu ir pagirtu daiktu būtų, idant skaitytojas atskaitytų ant kožnos dienos paskirtus skaitymus ir Litaniją su maldomis prie Panelės Švenčiausios iš mojinės knygelės »12.

Tame pačiame « Šaltinyje », gegužinių pamaldų tvarkoje yra paduota « Malda prie Švč. Marijos Panos par mėnesį Gegužės (Mojaus) », kurioje randame šiuos žodžius: «O Marija! o Karaliene dangaus ir žemės! Karaliene ir Motina viso svieto! Mes pavedame Tau visą svietą, bet ypatingai meldžiame Tavęs, idant maloningai teiktumeis žvilgterėti ant esančios čia ant žemės Sūnaus Tavo Bažnyčios. Apgink ją, o Motina, uždenk Širdžia Tavo tą Bažnyčia šventą ir nuo prispaudimų teikis ją išgelbėti. Turėk apgynime Tėvą šventą Popiežių, teipogi kunigus, tarnus Kristaus. Išprašyk nuo Sūnaus Savo, idant visoje pasaulėje tarp visų giminių svieto, o ypatingai mūsų mylimoje tėviškėje Lietuvoje ir Žemaičiuose žydėtų broliška meilė, pakajus ir šventa vienybė... »13.

Paraginimas visur dalyvauti gegužinėse pamaldose ir jas ruošti pas save namuose, malda, kurioje išvardinama tik popiežius ir kunigai (vyskupas neminimas, nes jis bene pats maldos autorius), paminima atskirai Lietuva ir Žemaitija, prašoma gelbėti Bažnyčia nuo prispaudimų, maldaujama «pakajaus » ir šventos vienybės — visa tai leidžia spėti, kad maldos autorius bus ne kas kitas, o tik pats vysk. M. Valančius. Per jo rankas ėjo maldaknygės « Šaltinis » naujos laidos, jis prižiūrėjo jų spausdinimą Prūsuose, jis tad lengvai galėjo įterpti į tą maldaknygę ir gegužinių pamaldų paties sustatytą tvarką.

Jau minėtoje maldoje Marija vadinama skaisčiausia, be mažiausio sutepimo, «Marija be kaltės pradėta». Ši paskutinė invokacija buvo Bažnyčios patvirtinta ir tikintieji paraginti taip Mariją tituluoti tuoj po Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo 1854 m. Iš to, kad gegužinių pamaldų giesmės nėra « Kantičkose » Marijos giesmių skyriuje, o tik priede, tas taip pat rodytų, kad tais metais (1859), kai Valančius « Kantičkas » perredagavo ir pirmą kartą pataisytas išleido, toji giesmė dar nebuvo žinoma nei vartojama. Ji tik vėliau prijungta prie « Kantičkų», gale kaip priedas. Iš viso to galima būtų daryti išvadą, kad gegužines pamaldas Žemaičių vyskupijoje Valančius bus įvedęs maždaug « nepakajų » ir persekiojimų metais (1863-1865). Kad gegužinės pamaldos taip greitai Lietuvoje išplito, kad jos visur taip vienodai buvo atliekamos, reikia spėti, kad jų autorius ir platintojas turėjo būti didelis autoritetas, kurio anuo metu labai greitai klausyta. O tokiu buvo kaip tik vysk. M. Valančius. Ar jam šiame reikale galėjo turėti įtakos prel. B. Butkevičius, Seinų vyskupijoje pirmas įvedęs gegužines pamaldas, sunku pasakyti. Nors žinoma, kad prel. Butkevičius su vysk. Valančium santykius palaikė. Kai Butkevičius, apėmęs Seinų vyskupijos valdymą, išleido dvasiškijai ganytojišką raštą, jo lietuvišką tekstą nusiuntė ir vysk. Valančiui, pažymėdamas, « kad ir dalyje, atkirstoje nuo jo avinyčios (kitados dalis Seinų vyskupijos priklausė Žemaičių vyskupijai), neužmiršo dar kalbos senų savo tėvų»14.

Prie progos reikia paminėti, kad gretimoje Lenkijoje gegužinės pamaldos pirmą kartą buvo įvestos Varšuvoje, šv. Kryžiaus bažnyčioje tik 1852 m. (visoje Varšuvos vyskupijoje jas įvedė arkiv. Felinskis tik 1863 m.). Kitose Lenkijos vyskupijose dar vėliau : Vloclavko — 1859, Sandomierio — 1860, Plocko — 1864 15.

Gegužinės pamaldos Lietuvoje buvo laikomos ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose butuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitokiu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantieji pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje. Šią tradiciją lietuviai išlaikė ir išvykę į svetimus kraštus. Deja, ji šiandien pradeda iš lietuviškų šeimų nykti.

Gegužines pamaldas Lietuvos kaimas stipriai pergyvendavo. Tai buvo ypatingas kaimo, liaudies pamaldumas, kuriame šalia nustatytų dalykų, likdavo daug laisvos iniciatyvos. į šias pamaldas įsijungdavo visi : vaikai rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti (o tas paveikslas — daugiausia Murillo « Immaculata», lietuvių vadinama « Mojine »), jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą, mergaitės, išimdamos iš kraitinių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydamos išpuošimui seklyčios — kambario, kuriame atliekama gegužinės pamaldos, pagaliau vyrai, vadovaudami giedojimui, moterys, sunešdamos vaško žvakių ir pan. Tai buvo graži, sava šeimos dvasinio pakilimo šventė.

Pamokinime apie gegužinių pamaldų tvarką raginama paskaityti iš « mojinės » knygelės. Matyt, tuo metu, kai tas paraginimas rašytas, tokia knygelė turėjo būti. Iš po ranka turimų davinių žinome, kad kun. Petras Gomulevskis 1853 m. jau buvo parašęs «Gegužės Mėnesį», tačiau jo darbas liko neišspausdintas16. Uolus Valančiaus padėjėjas raštų platinime kun. Pr. Butkevičius irgi tik rankraštyje paliko 1877 m. parašytą « Naujas Giegužies Mienow » 17. Iš to, kad autorius savo darbą pavadino « nauju », reikėtų suprasti, jog buvo jau žinomas ir senesnysis to vardo veikalėlis. Tokių «mojinių» knygelių su laiku atsirado ir daugiau, verstų iš svetimų kalbų ir originaliai parašytų. 1893 m. Seinų seminarijos klierikai: A. Būčys, A. Civinskas, J. Narjauskas, J. Šidlauskas, Pr. Bučiui (vėliau vyskupas) vadovaujant ir redaguojant, išvertė Smolikowskio «Marijos Mėnuo», kuris buvo išspausdintas tik 1900 m.18. Vėliau, spaudą jau atgavus, gegužės mėnesio pamaldų reikalui — kasdieniniam skaitymui, turėjome keletą19. Kunigai, sakydami trumpus gegužinių pamaldų pamokslėlius, nekartą juos atspausdindavo (ypačiai paskutiniais laikais prieš II pasaul. karą). Tuo būdu gegužinės pamaldos buvo paskatinimas gaminti lietuvišąą mariologinę literatūrą ir per ją skleisti Marijos garbinimą bei pažinimą Lietuvos katalikiškoje visuomenėje.

Baigiant dar reikia paminėti, kad gegužinės pamaldos kai kur buvo proga išstumti iš lietuviškų parapijų bažnyčių jau niekam nereikalingą lenkų kalbą, kurią palaikė tik saujelė užsispyrusių lenkuojančių. Tai įvyko XIX a gale ir XX a. pradžioje. Lietuviai, išsipraktikavę ir įgudę namieje giedoti Marijos litaniją ir giesmes, susiorganizavę per gegužines pamaldas bažnyčioje užtraukdavo lietuviškai, tuo būdu atkovodami sau seniai priklausomą teisę savose bažnyčiose garbinti Mariją sava lietuviška kalba. Kai kur dėl to buvo riaušių, liejosi net kraujas, bet lietuviškas žodis laimėjo. Tad ir šiuo atžvilgiu gegužinės pamaldos, kurių įvedimas Lietuvoje beveik sutapo su tautiniu atgimimu, buvo savųjų teisių bažnyčioje atgavimo skatintojos ir lietuviškos sąmonės stiprintojos.

1 Grumel V., Les mois de Marie des Byzantins - Echos d’Orient, 1932, p. 257-269.

2 Roschini G. M., Mariologia, Roma 1948, t. II, pars III, p. 124.

3 Denifle H. S., Seuse Raštai, München 1889, I, 162.

4 Kolb, Wegweiser in die marianische Literatur, II, 10.

5 Roschini, op. cit. p. 125-126.

6 Enchiridion Indulgentiarum, Vaticano 1952, p. 207.

7 Roschini, op. cit., p. 122-127.

8 Kun. P. A., Vygrių ir Seinų diecez. istorija - Vadovas V, 268.

9 Kurczewski J., Kościół Zamkowy, Wilno 1908, II, 294.

10 Siedlecki Jan X., Śpiewnik Kościelny, Kraków 1947, p. 235-236.

11 Dambrauskas-Jakštas A., Užgesę Žiburiai 1930, 257.

12 Aukso Altorius arba Szaltinis dangiszkų skarbų, Tilžėje 1919, p. 556-557.

13 Ten pat, p. 558. Vaclovas Biržiška, Lietuvių Rašytojų Kalendorius, Tübingen 1946, p. 65 paduoda žinią, lead Mikalojus Akelaitis (1829-1887) yra parašęs ir išleidęs 1859 m. « Maldą pri Szw. Marijos » ir 1860 m. « Swejka Marija ». Neturėdami galimybės pasiekti pilną tų dviejų dalykų tekstą, nedrįstame tvirtinti, kad M. Akelaitis yra gegužinių pamaldų maldos ir giesmes autorius ir vertėjas. Tai padarys mūsų senųjų raštų žinovai specialistai.

14 Lietuviškoji Enciklopedija, IV, p. 1213.

15    X.S.G'all', Majowe nabozenstwo - Podręczna Encykl. Kościelna, XXV-XXVI, p. 171-172. Taigi dažnas tvirtinimas, kad Lietuvos katalikai praeityje bažnytiniame ir liturginiame gyvenime vien tik sekė ir kopijavo lenkus, nėra tikslus.

16    Biržiška Vc., op. cit. p. 61.

17    Lietuvių Enciklopedija, III, 384.

18    Ten pat, III, p. 305.

19    Žalia Rūta, štai tavo Motyna, skaitymai gegužės mėnesiui ir Ražančiaus paslaptįs Spalių mėnesiui, Seinai 1911 ; Kun. V. Šeškevičius, šitai Viešpaties tarnaitė, skaitymai gegužės mėnesiui, Seinai 1914 ; Kun. Pr. Žadeikis, Gegužės mėnuo (vertė iš vok. kalbos, sekdamas vysk Prohaską), Kaunas 1914.

 

II.

BENDRUOMENINIS MARIJOS GARBINIMAS

Lietuviai, tapę krikščionimis, nesitenkino vien tik individualiu pamaldumu į Mariją. Jie, Vakarų Bažnyčioje plačiai paplitusiu papročiu, būrėsi į specialias bendruomenes — brolijas, kad organizuotu būdu pagarbintų Dievo Motiną. Jie tvarkingai dalyvaudavo iškilmingose procesijose, organizuotai išsirengdavo į maldingas keliones lankyti Marijai pašvęstų ir jos malonėmis išgarsėjusių vietų. Be brolijų, kurios buvo pasauliečių sambūriai, Marijos garbei ir globai pasivedė ir bažnytinės institucijos — vienuolijos. Jos ypatingu būdu garbino Mariją ir platino jos pamaldumą. Pagaliau neatsiliko ir politinė bendruomenė — valstybė. Jos valdovas nelaimių metais pavedė visą kraštą Marijos globai, pasirinkdamas ją savo valdomų žemių karaliene ir valdove, o po 300 metų tokį paaukojimą pakartojo Lietuvos dvasiniai vadai — vyskupai.

Šiame skyriuje bus kalbama : 1) apie Marijos garbei įsteigtas brolijas, 2) apie Marijos vardo ir titulo vienuolijas, 3) apie procesijas ir maldingas keliones ir 4) apie Lietuvos paaukojimą Marijai.

A. BROLIJOS MARIJOS GARBEI

1. Brolijų kilmė.

Bažnytinės brolijos — tai tikinčiųjų draugijos, vietos vyskupo kanoniškai įsteigtos, jo vadovybėje ir priežiūroje, tam, kad ypatingu būdu garbintų kurią nors tikėjimo tiesą ir vykdytų gailestingumo darbus bei praktikuotų kurį nors pamaldumą ypatingu būdu. Brolijos paprastai pasirenka Mariją ar kurį nors Šventąjį savo globėju ir pasiveda jo globai bei užtarimui. Bendrasis kiekvienos brolijos tikslas yra padėti nariams užlaikyti Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Brolijos, kaip pamaldžių asmenų draugijos, siekiančios gerai atlikti savo religines pareigas, žadinančios žmonių pamaldumą, didinančios Dievo ir Šventųjų garbę, yra Bažnyčios palaikomos ir globojamos. Jos yra gyvo, veiklaus religinio gyvenimo apraiška.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais ištisa krikščionių bendruomenė, galima sakyti, buvo didelė brolija : visi tikintieji buvo vienos širdies ir vienos sielos1. Tačiau, kai tikėjimas vis labiau plito ir pirmykštis uolumas atšalo, tada dvasininkai ir pasauliečiai ėmė rūpintis steigti bažnytines brolijas, kad per jas sužadintų didesnį religinį uolumą. Aišku, kad brolijos Bažnyčios gyvenime galėjo atsirasti tik tada, kai Bažnyčia gavo laisvę. Tada tuoj atsirado religinių draugijų, kurių nariai įsipareigodavo vienas kitam padėti ir bendrai siekti didesnės Dievo garbės ir tobulesnio krikščioniško gyvenimo. Ir taip jau 336 m. Konstantinopolyje susikuria tam tikra brolija tarnauti ligoniams ir laidoti mirusiems. Vakarų Bažnyčioje jau IV a. atsiranda lecticarii, fossarii, mansionarii. Jie steigė keliauninkams namus, ligonines, seneliams ir našlaičiams prieglaudas. Jų nariai buvo tiek dvasiškiai, tiek pasauliečiai. Nantes sinodas 854 m. mini pasauliečių draugijas, kurių nariai užsiėmė malda, išmaldų dalinimu ir vykdė kitus gailestingumo darbus. Nuo IX a. sinodų dekretuose nuolat kalbama apie brolijas ir brolius (fratriarii, sodalitates, congregationes, societates). Apie 800 m. atsiranda mūsų laikų tipo brolijos2.

Bet tikrasis brolijų žydėjimo laikotarpis Bažnyčioje yra viduriniai amžiai. Bendrasis religinis uolumas ir entuziazmas išsiliejo į įvairias formas ir tada ypačiai pasireiškė brolijų gyvenimas. Smūgį brolijų veiklai sudavė reformacija ; tada brolijos sunyko, bet po reformacijos atsigavo dar gyviau ir prisidėjo prie tos pačios reformacijos nugalėjimo, kas galima pastebėti ypačiai Lietuvos gyvenime.

Brolijos religiniame gyvenime yra reikšminga priemonė pakelti visuomenės moralinį gyvenimą, naikinti blogus įpročius, sužadinti žmonių religingumą. Bažnyčia palaiko ir steigia brolijas kaip sėkmingą priemonę religiniam gyvenimui atnaujinti. Šv. Sostas apdovanoja jų narius įvairiomis dvasinėmis malonėmis bei atlaidais, kuriuos nariai pelno paprastai įstojimo dieną, brolijos metinėje šventėje, mirties valandoje ir už įvairius atskirus gerus darbus.

Kiekviena brolija turi turėti savo vadovą — dvasininką, savo bažnyčią, koplyčią ar bent altorių. Jų nariai turi pareigos dalyvauti viešose procesijose, brolijos pamaldose, nešioti iškilmėse brolijos drabužį ar ženklą. Brolijų nariai turi užlaikyti, prižiūrėti ir puošti savo bažnyčias, koplyčias, altorius. Jie turi duoti gražaus krikščioniško gyvenimo ir tvarkingo pamaldumo pavyzdį kitiems.

Vienos brolijos yra lokalinės, vietos vyskupo įsteigtos prie bet kurios bažnyčios. Kitos yra įsteigtos Šv. Sosto Romoje (kartais ir kitur) ir vadinamos arkibrolijos. Prie jų yra prijungiamos panašaus vardo ir tikslo lokalinės brolijos, esančios kitose vietose. Kai kurias brolijas steigti ir joms vadovauti turi teisę kai kurių vienuolijų ir ordinų generolai.

Brolijų steigime ir išplatinime daug nuopelnų turi atskiros vienuolijos. Jos, siekdamos savojo idealo ir tikslų, stengėsi suburti ir pasauliečius į tam tikras maldingas bendruomenes, kurios kai kada virto lyg ir atskiromis vienuolijos šakomis (trečiuoju ordinu). Tai taip vadinami tretininkai. Tokius tretininkus turi pranciškonai, domininkonai, karmelitai, servitai ir kit.

2. Brolijos Lietuvoje.

Kada Lietuvoje buvo įsteigtos pirmosios brolijos, šiandien sunku atsekti. Kaimyninėje Lenkijoje jau XII a. Liublino benediktinų vienuolynas turėjo savo broliją, kuri buvo bene pati pirmoji visoje Lenkijoje3. Krokuvoje prie Šv. Morkaus bažnyčios pradžioje XIII a. jau buvo šv. Sofijos brolija4. Kita iš seniausių Lenkijos brolijų yra Marijos Dangum Ėmimo brolija, pagal tradiciją įsteigta 1311-1333 m. Krokuvoje prie Marijos bažnyčios. Jos nariais buvo Kazimieras Didysis, vengrų karalius Liudvikas, Jogaila su savo 4 žmonomis, Kazimieras su žmona Elzbieta Habsburgaite ir 4 karalaičiais (jų tarpe šv. Kazimieras), Zigmantas Augustas, Steponas Batoras ir jo žmona Ona. Brolija laikė Krokuvoje seneliams prieglaudą, kuri išsilaikė iki XVIII a., nors pati brolija nustojo veikusi 1670 m 5.

Galima tik spėlioti, kad Lietuvoje, pastačius pirmąsias bažnyčias, ano mato papročiu, prie jų galėjo būti įsteigtos ir tam tikros brolijos. Pati seniausia iš turimų šaltinių žinia yra iš XV a. Dar Vytautui gyvam esant, prie Vilniaus Šv. Jono bažnyčios 1430 m. spalių 4 d. buvo įsteigta brolija (vardas nežinomas). Jos nariai šventomis dienomis turėjo" išklausyti šv. mišių, jų metu aukoti po vieną denarą «pro offertorio » ir giedoti 10 Tėve mūsų ir Sveika Marija. Šias pareigas atliekantiems brolijos nariams buvo suteikti atlaidai 6. Ta pati brolija 1454 m. vasario 11 d. vėl buvo patvirtinta, kur ir vėl minima pareiga giedoti Tėve mūsų ir Sveika Marija.

Jeigu tikėti T. Narbutu, tai viena iš seniausių Vilniaus brolijų būtų vokiečių šv. Martyno brolija. Ji jau XV a. turėjusi šalia Šv. Onos bažnyčios savo kapus, kur buvo laidojami tos brolijos nariai, o savo pamaldoms naudojosi Šv. Onos bažnyčia7. Šių žinių šaltinis, pagal T. Narbutą, esąs pergamentinis brolijos dokumentas, skirtas Šv. Onos bažnyčios zakristijai, kurį Narbutas matęs pas Vilniaus katedros vikarą kun. Kaminską, ir kuris turėjęs 1403 ar 1405 m. datą. Toliau Narbutas, dėstydamas šv. Martyno brolijos istoriją, sako, kad po 1475m. Šv. Onos bažnyčios gaisro, brolija trumpą laiką naudojusis viena katedros koplyčia ir 1502 m. vėl grįžusi į atnaujintą Šv. Onos bažnyčią.

Tačiau Narbuto žinios nėra tikros. Jis patriotiniais sumetimais mėgo remtis neva šaltiniais, senais dokumentais, kurių niekas kitas nežinojo ir nematė ir kurių, be paties Narbuto, niekas kitas nerado. Tikros žinios apie šv. Martyno broliją yra tik iš 1636 m. Tais metais tokio vardo brolija yra prie jėzuitų Šv. Ignoto bažnyčios 8. Šv. Martyno brolija, kaip ir vokiečių kalba pamaldos, į Šv. Onos bažnyčią buvo įvestos tik 1824 m-

Narbutas žinojo šiuos tikrus apie šv. Martyno broliją faktus, todėl savo istorijai paremti jis tvirtina, kad kai 1563 m. įgriuvo Šv. Onos bažnyčios lubos, tai šv. Martyno brolija tą bažnyčią apleidusi ir į ją grįžusi tik 1796 m9. Kiti autoriai (Zahorskis, Sledziewskis) sako, kad tada brolija persikėlusi iš karto į Švč. Trejybės bažnyčią, o vėliau į Šv. Ignoto bažnyčią. Ir tik 1796 m., kai ši pastaroji rusų valdžios buvo paversta kareivinėmis, šv. Martyno brolija, kurį laiką buvusi be savo bažnyčios, tik 1824 m- prisiglaudusi Šv. Onos bažnyčioje.

Kad vokiečių Vilniuje XVI a. buvo nemaža, kur jie vaidino žymią rolę Did. Kunigaikščio dvare, be to savo rankose turėjo Lietuvos sostinės prekybą, yra tikras dalykas. Galėjo tad Vilniuje dar prieš XVI a. būti ir jų šv. Martyno brolija. Ji galėjo būti prie medinės Šv. Martyno bažnyčios, kuri buvo pastatyta Vilniaus pilies rajone 1387 m. ir XVI a. sudegusi daugiau nebuvo atstatyta. Sledzievskis jieško šios brolijos XVI a. visai kitoje vietoje — pilies rajone esančioje Šv. Onos — Šv. Barboros bažnyčioje, buvusioje į šiaurę nuo katedros. Šią bažnyčią pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius Vosylius mini savo 1398 m. testamente, skirdamas « unam purpuram ad S. Annam intra muros castri »10. Ši Šv. Onos bažnyčia (skirtinga nuo buvusios prie bernardinų bažnyčios, kuri turėjo būti extra castra), greičiausia Onos Vytautienės pastatyta, minima dar 1413, 1522, 1534, 1541, 1544 m dokumentuose (ir vis pilies rajone). 1551 m., tuojau po karalienės Barboros Radvilaitės mirties, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis tą bažnyčią padovanojo karaliui Zigmantui. Nuo to laiko toji bažnyčia žinoma tik Šv. Barboros vardu. Vardas galėjo būti pakeistas dėl to, kad karalius iš karto manė savo mylimai žmonai tenai įrengti amžinojo poilsio vietą 11.

Lygiai ir tradicija šv. Martyno broliją riša su Šv. Onos — Šv. Barboros bažnyčia. W. Jäger, remdamasis Zahorskiu rašo, kad 1502 m. vokiečiai pirkliai restauravo seną Šv. Onos bažnyčią ir į ją perkelė šv. Martyno broliją. Jie tenai turėjo savo kapelioną ir pamokslininką. Lygiai ir Kurczewskis rašo (Biskupstwo Wileńskie, 164-165 p.), kad 1507 m. šv. Martyno brolija paėmė į savo globą Šv. Onos bažnyčią ir ją atstatė. Vokiška brolija galėjo turėti savo centrą tik toje bažnyčioje, kurią aptarnavo vokiečiai, o tokie buvo pranciškonai, kurie laikė pamaldas Šv. Onos — Šv. Barboros bažnyčioje. Čia pasigirdo pirmieji protestantų pamokslai, skelbiami iš kitur atvykusių pranciškonų, jau pasidavusių reformacijai. Gal dėl tos priežasties vyskupijos valdytojas Benediktas Vainius 1593 m. uždraudė vokiškus pamokslus. Tada ir šv. Martyno brolija susilikvidavo. Ji naujai buvo atgaivinta ir patvirtinta vysk. Abraomo Vainiaus 1636 m. ir atiduota jėzuitų globai, kurie ją priglaudė Šv. Ignoto bažnyčioje. Čia šv. Martyno brolija išsilaikė ligi 1796 m. Tais metais rusai užėmė Šv. Ignoto bažnyčią, o brolija persikėlė į Šv. Onos bažnyčią11’.

Iš XVI a. pradžios Vilniuje yra žinoma kita — Šv. Mykolo brolija, kurią 1507 m. vyskupas Vaitiekus Taboras patvirtino12. Ši brolija vėliau buvo steigiama prie bernardinų bažnyčių ir vadinosi kareiviška, nes prie jos priklausė kariškiai, kurių globėjas yra šv. Mykolas Arkangelas. Brolija turėjo ir savo specialias maldas 13.

Viena seniausių Lietuvoje įsikūrusių brolijų yra šv. Onos brolija.

Jos buvimą Vilniuje jau XV a. gale paliudija šių dienų kruopštesnės studijos apie Šv. Onos bažnyčios kilmę 14. Šios Vilniaus brolijos istorija tampriai rišasi su Vilniaus vokiečių ir vienuolių bernardinų veikla.

Vidurinių amžių gale Vakarų Europoje šv. Onos garbinimas labai išplito ir tapo tiesiog mados reikalu, ypačiai Vokietijoje, kur jis beveik sudarė šešėlį Marijos kultui 15. Jau nuo XIII a. Vokietijoje yra žinomos šv. Onos brolijos « Annenbruder ». Iš karto jos buvo pirklių ir kalnakasių religinės bendruomenės, o vėliau įgavo visas brolijų

Sena šv. Onos statula

Sena šv. Onos statula Annaberge (Silezijoje), kilusi iš Ville vienuolyno netoli Lijono.

 

 

žymes16. Todėl suprantama, kad ir vokiečių kolonistai užsieniuose, susibūrę į savo bendruomenes, rinkosi globėja šv. Oną, steigė jos vardo brolijas, statė jos vardo bažnyčias ir koplyčias bei kitais būdais sekė savo tėvynės pavyzdžiais. Dar XVII a. Lietuvoje ir Lenkijoje šv. Onos brolija laikyta vokiečių brolija.

Iš kitos pusės bernardinų (reformuotų pranciškonų šaka) ordinas taip pat daug prisidėjo prie Marijos motinos šv. Onos kulto išplatinimo. Tiek pranciškonų steigėjas šv. Pranciškus, tiek bernardinų šakos pradininkas šv. Bernardinas Sienietis buvo ypatingai pamaldūs į šv. Oną. Pranciškonų ordinuose yra daugybė bažnyčių ir vienuolynų, pavestų šv. Onos globai.

O šv. Onos garbinimas yra tampriai susijęs su Marija, ypačiai su jos Nekalto Prasidėjimo tiesa, kurią pranciškonai labai uoliai teigė ir gynė. Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė senovėje buvo vadinama « Nekaltu šv. Onos Pradėjimu ». Bažnyčioje buvo tikima, kad Marija buvo pradėta be gimtosios nuodėmės, kitaip sakant, Dievo buvo apsaugota nuo pirmųjų tėvų nusikaltimo ir jo pasekmių, o tas įvyko šv. Onos įsčiose. Todėl ir Marijos motinai, savyje pradėjusiai Nekalčiausiąją, yra teikiama ypatinga pagarba. Ikonografijoje viduriniais amžiais šv. Ona buvo vaizduojama ne viena, bet su savo dukrele Marija, o ši su sūneliu Jėzumi. Tokie šv. Onos paveikslai buvo vadinami « Šv. Ona Patitrečia » (lot. Metterica, vok. Selbdritt, lenk. Samotrzecia), 17.

Kai Lietuvon atvyko pirmieji bernardinai, jų tarpe buvo vokiečių ir čekų. Jie atvykdami į Lietuvą atsinešė tiek savo tautos, tiek savojo ordino pamaldumą į šv. Oną ir to pamaldumo išorines apraiškas. Be to bernardinai globojo vokiečius ir aprūpino jų dvasios reikalus, prisidėdami ir prie šv. Onos brolijos veiklos palaikymo.

Vilniuje nuo pat Gedimino laikų buvo stipri vokiečių kolonija. XV a. Vilniaus vokiečiai pasekė pavyzdžiais savo tėvynės, kur tuo laiku šv. Onos garbinimas buvo pasiekęs aukščiausio laipsnio ir kur to vardo brolijos, bernardinų globojamos, dažnai šalia vienuolių bažnyčios turėjo pasistatę atskiras brolijos koplyčias : jie Vilniuje, kai tik čia 1469 m. įsikūrė bernardinai, šalia jų bažnyčios pasistatė šv. Onos brolijos koplyčią, kuri, vėliau perstatinėta ir papuošta, virto šiandienine Vilniaus gražuole — Šv. Onos bažnyčia. Vilniškė šv. Onos brolija galėjo būti dar anksčiau įsteigta, nes apie 1500 m. ji jau turėjo daug narių ir turtų18. Gal tai bus pati seniausioji šv. Onos brolija ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Ji galėjo suburti Vilniaus vokiečius dar prieš bernardinų čia įsikūrimą, o šiems Vilniuje pradėjus darbuotis, pateko jų globon, kaip tai buvo kituose kraštuose.

Nuo 1500 m. jau turime tikslesnių žinių apie šv. Onos broliją Vilniuje. Tais metais pirmoji bernardinų bažnyčia (greičiausia medinė) sugriuvo. Tada bernardinai su pamaldomis persikėlė į gretimą Šv. Onos koplyčią, dėl ko kilo ginčas su šv. Onos brolija, kuriai priklausė Šv. Onos koplyčia. Ginčą turėjo išspręsti Didysis Lietuvos Kunigaikštis Aleksandras, kuris reikalą išsprendė bernardinų naudai, pavesdamas jiems brolijos žemę ir turtus19. Taip pati brolija pateko į pilną bernardinų globą. Maždaug apie tą pat laiką (1508 m.) ir Kaune prie bernardinų bažnyčios buvo įsteigta šv. Onos brolija. Ją įsteigęs Lenkijos (ir Lietuvos) generalinis bernardinų vikarijus Rapolas iš Pro-szowic’o. Ši brolija Kauno bernardinams už globą aukojo kasmet po 20 florėnų.

Apie smulkesnę tų brolijų veiklą priešreformaciniame periode neturime tikslesnių žinių. Užėjusi reformacijos banga smarkiai apardė ir pačių bernardinų eiles ; ji bus sunaikinusi ir šv. Onos brolijas. Tačiau, reformacijai dar visiškai neužgęsus, bernardinai jau vėl ėmėsi atgaivinti šv. Onos broliją.

Šios brolijos atgijimas ir išplitimas įvyko noru Onos Jogailaitės, karaliaus Stepono Batoro žmonos, kuri buvo labai pamaldi į šv. Oną.

t. Roličo graviūra

Šv. Onos bažnyčia Vilniuje. St. Roličo graviūra.

 

 

Ji rūpinosi išgauti iš Šv. Sosto brolijos patvirtinimą ir atlaidus. Pirmiausia šv. Onos brolija 1578 m. buvo įkurta Lvovo vyskupo Solikowskio Varšuvoje prie Šv. Onos (bernardinų) bažnyčios ir tuoj paplito prie kitų bažnyčių Krokuvoje, Lvove ir kitur. Brolijos įstatus patvirtino pop. Grigaliaus XIII legatas Lenkijai kard. A. Bolognetti. Pop.

Sikstas V bule « Ex incumbenti Nobis officio » 1589 m. šv. Onos broliją pakėlė į arkibroliją, apdovanojo jos narius atlaidais ir pavedė ją išimtinai bernardinų vadovybei, leisdamas steigti skyrius — filijas tiek prie bernardinų, tiek ir prie kitų bažnyčių. 1581 m. šv. Onos brolija jau buvo atgaivinta Vilniuje ir Kaune 20.

Lietuvos-Lenkijos valdovas Zigmantas Augustas prieš savo mirtį († 1572.VII.7) rašytame testamente įpareigojo savo seseris, o ypačiai Oną Jogailaitę, vėlesnę karaliaus Stepono Batoro žmoną, užbaigti pagal «naujus planus» jau iki stogo išvestą Šv. Onos bažnyčią Vilniuje, kuri turėjo būti jo paties ir abiejų jo žmonų, Elzbietos Habsburgaitės

Šv. Onos bažnyčia

Šv. Onos bažnyčia Vilniuje. Graviūra iš A. Korzuno fotografijos.

 

 

ir Barboros Radvilaitės, amžino poilsio vieta — karališkas mauzo-lėjas21. Nors Zigmantas Augustas buvo palaidotas Krokuvoje, o jo žmonos ilsėjosi Vilniaus katedroje (jų kapai rasti tenai 1931 m.) ir Ona Jogailaitė negalėjo pilnai įvykdyti savo brolio testamento, tačiau ji rūpinosi, kad Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, jei jau ne kaip karališkasis mauzolėjas, tai bent kai šv. Onos brolijos bažnyčia, būtų užbaigta ir išpuošta. Prie bažnyčios išpuošimo prisidėjo Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila ir kapitula. Bažnyčios pašventinimas ir šv. Onos brolijos įvedimas įvyko 1581.IV.13.

Kaip greitai ši brolija Lietuvoje plito, matyti iš to, kad jau vysk. Merkelio Giedraičio laikais (1576-1609) ji yra prie kai kurių Žemaičių vyskupijos bažnyčių, nors ten bernardinų nėra. Praslinkus beveik 50 metų, vysk. Jurgis Tiškevičius, savo pranešime Šv. Sostui apie vyskupijos būklę 1646 m., sako, kad jo vyskupijoje, šalia kitų brolijų, yra ir šv. Onos brolijos22. Dar 1625 m. pop. Urbonas VIII šiai brolijai, esančiai prie Žemaitijos bažnyčių, suteikė atlaidus 23.

Į šv. Onos broliją rašėsi ne tik eiliniai pamaldūs tikintieji, bet ir didikai, valstybės asmenys, aukštoji dvasiškija. Jos nariais buvo : Ona Jogailaitė, kuri, kol buvo gyva, kas antradienis dalyvaudavo Varšuvos bernardinų bažnyčioje iškilmingose brolijos pamaldose, karalius Zigmantas Vaza, didikai Zamoyskis, Radvila Našlaitėlis, Leonas Sapiega, Mikalojus Pacas, Giedraitis, Vainius, vyskupai, kapitulų nariai ir šiaip dvasiškiai. Kai Vilniuje buvo atgaivinta šv. Onos brolija, tai į ją be aukštų asmenų, dvasiškių ir pasauliečių, buvo įrašyti net bernardinų ir Šv. Onos bažnyčios elgetos. Suprantama, kad brolija, turėdama savo narių tarpe galingų ir turtingų asmenų, įsigijo reikšmingų užrašų ir dovanojimų24.

Iki kokio laipsnio ši brolija prisidėjo prie dvasinio gyvenimo atgaivinimo ir pagilinimo poreformaciniame laike, šiandien sunku pasakyti. Tačiau iš jos įstatų, kuriuos parašė kun. S. Haginowas lenkiškai, o vysk. Solikowskis išvertė į lotynų kalbą25, matyti, kad brolijos narių dėmesys kreipiamas į tikėjimo praktikavimą ir gynimą nuo puolimų iš kitataučių ir netikėlių pusės. Tokiu būdu, matyti, ši brolija siekė savo narius apsaugoti nuo klaidų ir sustiprinti tikėjime.

Įstatai siekia pakelti tiek religinį, tiek moralinį narių gyvenimą, pagilinti dvasios šventumą ir tikėjimą. Šio tikslo siekiant, kiekvienas narys turi mokėti ir suprasti poterius : Tėve mūsų, Sveika Marija, Tiku: į Dievą Tėvą, 10 Dievo įsakymų. Nariai, kiek galima, turi kas antradienis dalyvauti bernardinų bažnyčioje Šv. Onos mišiose-votivoje ir pamaldžiai apmąstyti V. Jėzaus kančią. Turi dažnai eiti išpažinties, o šv. Onos dieną duoti išmaldų ir teikti kitokią pagalbą vargšams. Nariai privalo dalyvauti brolių laidotuvėse ir 2 kartu metuose laikomose pamaldose už brolijos mirusius narius. Turi vengti vaidų, apkalbų, o ypačiai girtybės ; turi padėti vienas kitam patarimais ir pagalba, guosti nelaimingus, sutaikyti susivaidijusius ir stengtis suvesti juos į vienybę ; apie kiekvieną reikia gerai manyti ir kalbėti. Ypatingas narių dėmesys yra kreipiamas į tai, kad jie išlaikytų tikėjimo grynumą. Girdėdami kurį nors kalbant prieš Kristaus įsteigtą vieną, tikrą ir visuotinę Bažnyčią, arba prieš jos mokslą, arba prieš Dievo Sūnų, arba prieš Šventąją Dvasią, arba prieš šventes ar prieš Dievo šventuosius — nariai neturi prie tokių kalbų prisidėti ir joms pritarti. Kam Dievas davė mokslo, tas turi tinkamai atsakyti, atremti «ne stultus videatur sibi sapiens » (kad kvailas nesidėtų išmintingas esąs).

O kas neturi mokslo, tai turi pareikšti, kad tokios kalbos jam nepatinka, ir, tai pareiškęs, jei mato, kad gali kilti vaidai, turi pasišalinti. — Kaip matome, brolijos nariai buvo nuteikti gana aktyviai kovoti prieš klaidingus mokslus kalvinistų, arijonų ir kitokių anų laikų protestantų sektų.

Brolijos susirinkime kasmet renkamas vyresnysis. Kasos tvarkymui parenkamas dar vienas brolis. Vėliau brolijos vadovybė susidėjo iš kelių asmenų. Susirinkimai vykdavo arba bažnyčioje, arba vienuolyno svečių kambaryje. Vadovybė turėjo vesti narių sąrašus ir kasos knygas, kurių yra išlikę iki mūsų laikų (Vilniuje nuo 1580 m.).

Nariai nešiojo brolijos ženklą : pakabinamą apskritą medalį iš aukso, sidabro ar kito metalo, kurio vienoje pusėje buvo šv. Onos su dukrele Marija atvaizdas ir apskritas įrašas : S. Annae Societas (Šv. Onos brolija), o kitoje pusės įrašas : Fructus caritatis salus (Meilės vaisius — išganymas). Buvo sudėta speciali brolijos malda, kurią nemoką skaityti galėjo pakeisti paprastais poteriais26.

Sunku šiandien tiksliai nustatyti, bet greičiausia iš anų laikų, kada kūrėsi ir veikė šv. Onos brolijos, yra lenkiška giesmė apie šv. Oną : « Chwalmy Boga z wysokośći »27, kuri buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Ji randama senose « Kantičkose » ir pavadinta « Giesmė apie szventas Patronkas Žemaiczių ir Lietuvos Kunigaiksztystės, o pirmiausia apie S. Oną, Motiną Panos S. »28, nors toje giesmėje, kuri prasideda žodžiais :» Garbė Dievui ant aukštybės » apie kitas « Patronkas » nėra nė žodžio.

Su katalikybės atsigavimu Lietuvoje atgijo ir steigėsi naujos įvairios brolijos, kurių nariai buvo sėkmingai įjungti į tikėjimo gaivinimo ir stiprinimo darbą. Brolijos buvo parenkamos tokios, kurių tikslas ir narių pareigos atatiko vietos opiuosius dvasinio gyvenimo reikalus. Vienos jų buvo vietinės, įsteigtos specialiu tikslu prie tam tikrų bažnyčių ir visiškai nepriklausomos, kitos buvo kaip šakos — filijos arba skyriai kitur (Romoje, Lenkijoje) įsteigtų brolijų, vadinamų arkibrolijomis. Bet ir pastarosios buvo parenkamos tokios, kurios atitiko ano la.iko religinio gyvenimo reikalavimus.

Jėzuitai, pradėję misijinį darbą Lietuvoje, pastebėjo, kad buvo įsigalėjęs paprotys laidoti mirusius be bažnytinių apeigų. Todėl jie 1630 m. įsteigia Kristaus laidotojų šv. Juozapo Arimatejiečio ir šv. Nikodemo broliją, kurios nariai turi rūpintis tikinčiųjų krikščionišku palaidojimu 29. Jėzuitas Jonas Jaknavičius, kuris šalia Konst. Sirvydo ir Pr. Šrubauskio išgarsėjo savo lietuviškais raštais, 1639 m. parašė ir išleido lietuvių ir lenkų kalba šios brolijos knygelę30. Brolijos nariai maro metais yra parodę nepaprasto pasiaukojimo ir ne vienas, užsikrętęs liga, miręs kaip savo pareigos auka.

Lygiai jėzuitų pastangomis Lietuvoje įsteigta šv. Izidoriaus brolija, skirta ypačiai kaimiečiams — artojams. Pagal Valančių (Žemaičių Vyskupystė II, 153), II Žemaičių vyskupijos sinodas 1636 nutarė, kad klebonai savo parapijose steigtų šv. Izidoriaus artojų globėjo broliją, o į ją įsirašiusieji, kad ne tik patys mokytųsi tikėjimo dalykų, bet ir kitus mokytų. Šios brolijos nariai, tarp kitų pareigų, turėjo gerbti ir savo namuose pagarboje laikyti Šventųjų paveikslus. Kad lietuviai taip labai gerbė Šventųjų paveikslus ir taip gausiai jais papuošė savo namus, tai ar tik nebus šios brolijos nuopelnas ir įtaka. Ši brolija, matyt, Lietuvoje buvo plačiai paplitusi, jei apie ją kalba vysk. J. Tiškevičius savo 1646 m. pranešime Šv. Sostui. Jau minėtas Jaknavičius ir šiai brolijai parašė įstatus ir pamokinimus31. Vc. Biržiška mano, kad «giesmių, skiriami} šventam Izidoriui žino ir mūsų senasis « Balsas širdies » ir vėlesniosios kantičkos ; galimas daiktas, kad kitos iš jų yra paimtos iš šios Jaknavičiaus knygutės»32. Tačiau reikia patikslinti, kad Valančiaus redaguotose « Kantičkose » giesmių apie šv. Izidorių nėra. O vysk. Baranausko 1857-1859 m. parašytos sodiečiams penkios Artojų giesmės ir įjungtos į 1860 m. « Kantičkų» leidimą nieko bendro su šv. Izidorium neturi.

Lietuvoje buvo ir tokių brolijų, kurios pradžią gavo Lenkijoje. Viena iš tokių yra Angelo Sargo brolija, įsteigta prie Čenstakavos vienuolyno bažnyčios ir patvirtinta pop. Urbono VIII 1626 m., prašant karaliui Zigmantui Vazai. Provincinis sinodas, sušauktas 1634 m. Varšuvoje, Lenkijos primui arkiv. Jonui Węžyk pasiūlius, nutarė, kad kiekviename Lenkijos-Lietuvos dekanate bent prie vienos bažnyčios būtų įsteigta ši brolija. Šią mintį sinode gyvai palaikė ir Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius. Jis, grįžęs į savo vyskupiją, ėmėsi šį nutarimą įgyvendinti ir savo pranešime Šv. Sostui 1646 m. galėjo sakyti, kad ši brolija esanti prie vyskupijos bažnyčių. Bet vėliau, vysk. Tiškevičiui išsikėlus į Vilnių, atrodo, kad ši brolija Žemaičiuose pranyko33. Kiek vėliau Angelą Sargą buvo pasirinkę globėju Kauno (turbūt ir kitų miestų) jūrininkų cechas prie bernardinų bažnyčios, kur bernardinų provinciolas Campo suteikė jūrininkams privilegijų Angelo Sargo altoriuje.

Tarp kitų Lenkijos brolijų, reikia paminėti dar vieną, kuri nors savo skyrių Lietuvoje neturėjo, bet yra davusi lietuviams taip populiarius « Graudžius Verksmus ». Tai šv. Roko brolija, įkurta Poznaniaus vysk. Stepono Wierzbowskio (1665-1687) prie šv. Kryžiaus bažnyčios Varšuvoje, kurią Šv. Sostas aprobavo ir suteikė atlaidų. Jos narių tikslas — siekti krikščioniškų dorybių, garbinti V. Jėzaus kančią ir Skausmingąją Dievo Motiną, lankyti ligonius ir lengvinti jų skausmus34. Tos brolijos pamaldumui 1707 m. nežinomas autorius išvertė iš lotynų kalbos « Graudžius Verksmus », kuriuos brolijos nariai pradėjo giedoti viešai bažnyčioje. Iš Varšuvos ši maldinga pratyba greitai paplito po visą Lenkiją ir Lietuvą, nors Lietuvoje tos brolijos narių ir nebuvo. Lietuvių kalbon « Graudūs Verksmai » ištisai buvo išversti kelių vertėjų : marijono kun. E. Miliausko Igliaukoje apie 1859 m., kun. Hil. Stelmoko, Gudelių klebono, prieš 1871 m. ir vysk. A. Baranausko 1898 m. O atskirų giesmių lietuvių kalba iš « Graudžių Verskmų» jau yra XVIII a. Pvz. antrosios «Graudžių Verksmų» dalies paskutinė giesmė « Vėl man bėdos nuliūdusiai », yra įdėta Žem. Kalvarijos domininkonų leidinyje « Pėdelis miros » 1750 m.

Tarp tų brolijų, kurios buvo įsteigtos Romoje ir kurias Šv. Sostas rekomendavo įvesti visoje Bažnyčioje, pirmoje vietoje paminėtina Švč. Sakramento (Corporis Christi) brolija, XVII a. labai plačiai paplitusi Lietuvoje. Ši brolija buvo įsteigta Romoje prie S. Maria sopra Minerva (domininkonų) bažnyčios 1539 m. Jos narių tikslas : garbinti V. Jėzų Švč. Sakramente, dalyvauti Dievo Kūno procesijose, ypač lydėti Švč. Sakramentą, nešamą ligoniams. Nariai privalo kasdien kalbėti 5 Tėve mūsų ir 5 Sveika Marija Švč. Sakramento garbei. Pop. Povilas III aprobavo brolijos įstatus ir suteikė atlaidų 1539 m.

Lenkijoje ši brolija pirmausia įkurta Laterano Kanauninkų prie Dievo Kūno bažnyčios netoli Krokuvos 1610 m. Lietuvoje ji atsirado XVII a. pirmoje pusėje, platinama vyskupų ir jėzuitų Švč. Sakramento garbinimui plėsti, ypačiai kad protestantai buvo paneigę Švč. Sakramento garbinimo reikalą. Apie šios brolijos buvimą Vilniuje žinome iš to, kad jau 1630 m. Vilniaus jėzuitas J. Jaknavičius išleido knygutę «Libellus precatorius pro Confraternitate Vilnensi Corporis Christi»35, o Vilniaus vysk. Abraomas Vainius (1631-1649) mirdamas testamentu užrašė tam tikrą pinigų sumą Šv. Jono bažnyčios Švč. Sakramento vardo arkibrolijai36. Iš to matyti, kad ši brolija buvo prie jėzuitų Šv. Jono bažnyčios ir jų vadovaujama. Žemaičių vyskupijoje šią broliją, esančią prie daugelio bažnyčių, mini savo 1646 m. reliacijoje Šv. Sostui vysk. Jurgis Tiškevičius37.

Šios brolijos, įsteigtos prie daugelio bažnyčių, daug pasitarnavo prie pamaldų ir procesijų iškilmingumo. « Brostvininkai » sudarydavo visą pamaldų ir procesijų tarnybą. Rusų valdžiai uždraudus ir panaikinus brolijas, sunyko ir ši, o iki mūsų laikų išlikę prie bažnyčių « brostvininkai » yra anų, kitados gražiai veikusių ir gerai organizuotų, brolijų likučiai, pavirtę vien tradicija, nieko bendro neturį su ana senovine Švč. Sakramento brolija.

Po I pasaulinio karo Švč. Sakramento brolija vėl buvo atgaivinta prie Kauno katedros 1922 m. Ji 1930 m. jau turėjo 166 skyrius arba padalinius prie atskirų bažnyčių. Kauno bazilikos skyrius tuo laiku turėjo 1992 narius38.

Kita, Romoje įsteigta ir Lietuvoje plačiai palitusi, brolija yra Krikščioniškojo Mokslo (Doctrinae Christianae) arba Jėzaus, Marijos ir Juozapo brolija. Tridento Susirinkimo nutarimų dvasioje, Romoje Morkus de Sadis Cusani, Milano didikas, 1560 m. įsteigė « Krikščioniškojo Mokslo Draugiją arba Kongregaciją», kurios nariai ėmėsi mokyti vaikus katekizmo parapijose, mokyklose, net gatvėse. Pop. Paulius V, matydamas šios brolijos gražų ir naudingą darbą, paėmė ją į savo globą ir 1607 m. patvirtino, pakėlė į arkibroliją su centru prie šv. Petro bazilikos, suteikdamas jos nariams atlaidų ir leisdamas prie jos jungti panašias brolijas, įsisteigiančias kitur. Arkibroliją turėjo savo statutą, kuris buvo vis tobulinamas, prisiderinant prie laiko aplinkybių. Pop.

Benediktas XIV 1746 m. jos centrą perkėlė prie S. Maria del Pianto bažnyčios, o pop. Pijus X 1905 m. enciklikoje «Acerbo nimis » pageidavo, kad Krikšč. Mokslo brolijos skyriai būtų įsteigti visose parapijose, kad iš jos narių klebonai turėtų pagalbos katekizacijos darbe 39. Paskutiniais laikais šios brolijos didelis propagatorius buvo paskutinis Žemaičių vyskupijos ganytojas arkiv. Pr. Karevičius40.

Lietuvoje ši brolija XVII a. buvo įsteigta prie daugelio bažnyčių. Jos tikslai kaip tik sutapo su labai aktualiu liaudies ir vaikų katekizacijos reikalu. Kard. Belarminas parašė šiai brolijai katekizmą, kaipo pagelbinę priemonę katekizmo mokyme ; tasai katekizmas plačiai paplito visose šalyse. Lietuviškas Belarmino katekizmo vertimas — « Trumpas Mokslo Krikszczioniszko Surinkimas » — buvo išspausdintas 1677 m. Vertėjas nėra žinomas, ir spėjama, kad 1818 m. A. Strazdo išleistas to paties Belarmino katekizmo vertimas yra tik pakartojimas ar perdirbimas to paties 1677 m. leidimo 41.

Krikšč. Mokslo brolija ypačiai paplito Žemaičiuose, ją rūpestingai globojant vysk. Jurgiui Tiškevičiui. Valančiaus liudijimu «Vysk. Jurgis Tiškevičius, popiežiui leidžiant, prie katedros, Krakių ir Skuodo bažnyčių įvedė draugystę arba brostvą Mokslo Krikščioniško, į kurią daugybė žmonių įsirašiusių ypatingai turėjo mokytis tikėjimo dalykų »42. Savo pranešime Šv. Sostui vysk. J. Tiškevičius praneša, kad prie Varnių katedros įsteigtoji Krikšč. Mokslo brolija vis didėja43. Brolijos įsteigimo prie bet kurios bažnyčios teisė priklausė vietos vyskupui, tačiau kad vienos kurios vyskupijos visos Krikšč. Mokslo brolijos gautų Šv. Sosto suteiktus atlaidus ir malones, užteko, kad bent viena iš tos vyskupijos būtų prijungta prie arkibrolijos, esančios Romoje44.

Laikui bėgant, Lietuvą užgriuvus nelaimėms ir okupacijai, ir ši, kaip ir kitos brolijos, turėjusi daug narių ir žymiai prisidėjusi prie tikėjimo platinimo ir palaikymo Lietuvoje, sunyko. Jos pėdsakai — tai tos prie bažnyčių išlikusios davatkėlės, kurios iki mūsų laikų taip uoliai ėmėsi vaikų katekizavimo.

Įvairių brolijų plitimą ir nykimą galima matyti iš vyskupų pranešimų Šv. Sostui. Pvz. Vilniaus vysk. Benediktas Vainius 1614 m. praneša tik bendrai, kad jo vyskupijoje yra Švč. Sakramento, Dievo Gailestingumo ir Švč. Marijos brolijos. 1651 m. pranešime minimos tik prie Vilniaus bažnyčių esančios brolijos : prie Šv. Jono — be 3 studentų Marijos sodalicijų — yra beveik visų miesto cechų koplyčios Švč. Sakramento brolija, o 17-oje vienuolių bažnyčių esančios įvairios pasauliečių brolijos. XVIII a. pranešimuose paminima, kad tik Vilniuje yra 20 brolijų, o visoje vyskupijoje daugybė. Vysk. Myk. Zienkavičius pasisako nustatęs joms pamaldų tvarką, kad skirtu laiku bažnyčiose brolijų nariai giedotų rožinį, valandas, dalyvautų procesijose, laidotuvėse, savo brolijos pamaldose 4 kartus į metus ir pan. Tas pats vyskupas pažymi, kad brolijų veiklos dvasiniai vaisiai aiškiai pastebimi : nemokyti žmonės, dalyvaudami brolijų pamaldose išmokstą melstis ir giedoti44’.

Panašiai buvo ir Žemaičių vyskupijoje, čia XVII a. buvo brolijų žydėjimo laikotarpis. Vysk. Jurgis Tiškevičius 1646 m. rašo Šv. Sostui, kad beveik prie visų parapinių bažnyčių, kurių tada buvo virš 80, esančios Švč. Sakramento, rožinio, Angelo Sargo, Šv. Onos, Krikščioniško Mokslo, Šv Izidoriaus brolijos ir kitos « congregationes » Švč. Marijos vardu, kurių narių pamaldumas, Dievui padedant ir klebonams remiant, kaskart augąs dvasinei žmonių naudai. Tačiau atrodo, kad

XVIII a. brolijų entuziazmas jau buvo kiek atslūgęs, nes vysk. Ant. Tiškevičius 1748 m. pranešime, smulkiai išvardinęs visas prie visų parapijinių bažnyčių tuo laiku buvusias brolijas, jų rado tik prie trečdalio parapijų bažnyčių, kurių tada būta viso 94. Iš to pat rašto matyti, kokios brolijos tada buvo Žemaičių vyskupijoje : Dievo Apvaizdos — Ylakiuose ; Švč. Trejybės — Švėkšnoje ; šv. Onos — Šiauliuose, Betygaloje, Alsėdžiuose, Batakiuose ir Klovainiuose ; Škaplieriaus — Radviliškyje, Šilalėje, Plateliuose, Laukuvoje ir Kūliuose ; Rožinio — Kražiuose, Šiauliuose, Ariogaloje, Mosėdyje, Varniuose, Užventyje ir Smilgiuose ; Švč. Marijos de Mercede (trinitorių platinamos) — Šiauliuose ir Salantuose ; Krikšč. Mokslo — Šiluvoje ; šv. Juozapo — Plateliuose, Žvingiuose ir Nemakščiuose ; Angelo Sargo — Plungėje, Salantuose ir Šeduvoje ; Švč. Sakramento — Kaltinėnuose ; Laimingos mirties Laukuvoje ; šv. Barboros — Židikuose ; šv. Izidoriaus — Skuode44”. Kaip matyti, jų vienos buvo išnykę, kitos naujos atsiradę, bet nemaža bažnyčių neturi jokios brolijos. Kraštą užplūdusios nelaimės (karai, epidemijos ir badmečiai) bus apardę ir organizuotą katalikų gyvenimą bei sutrikdę gražią brolijų veiklą.

3. Brolijos Marijos garbei.

Pirmosios žinios apie Marijos vardo brolijas Lietuvoje taip pat apneštos laiko dulkėmis, ir šiandien reikia pasitenkinti vien tik nuotrupomis, naudotis tarsi pabiromis. Lietuvos brolijų istorijos niekas nerašė, netyrinėjo, tad šiandien tenka rankioti vien tik atsitiktinai archyvuose ir šaltiniuose užtinkamas žinias ir iš jų bandyti įžvelgti į aną istoriniais dokumentais taip šykščią sritį. Tačiau ir iš tų mažyčių istorinės šviesos trupinėlių, anuose žiniomis tamsiuose laikuose, galima padaryti kai kurių išvadų apie Marijos garbinimą ir apie jos brolijas Lietuvoje.

Neturint aiškių davinių, galima tik spėlioti, kad Lietuvoje, pastačius pirmąsias bažnyčias, ano meto papročiu, prie jų galėjo būti įsteigtos ir tam tikros brolijos. Juk pirmieji Lietuvos krikščioniško gyvenimo metai buvo Vakarų Europoje brolijų žydėjimo laikotarpis. Tad pilnesniam religiniam gyvenimui siekti ir Lietuvą galėjo veikti kitų katalikiškų kraštų pavyzdys. O kadangi nemaža dalis pirmųjų bažnyčių Lietuvoje buvo pašvęsta Marijos garbei, tai ir prie jų įsteigtos brolijos galėjo turėti Marijos vardą ir ypatingą tikslą — plėsti ir stiprinti pamaldumą į Mariją. Kaip matėme, pirmosios įvairių vardų brolijos Lietuvoje atsirado XV a. pirmoje pusėje. Sunku būtų įtikėti, kad jų tarpe nebūtų buvusių ir Marijos garbei bei jos pamaldumui skirtųjų. Tiesa, jų vardų šiandien nežinome, jie mūs nepasiekė. Galėjo tai būti bendro vardo — Marijos brolijos. Net ir XVII a. dar yra tokių bendro Marijos vardo brolijų, nes vysk. J. Tiškevičius, jau ne kartą minėtame 1646 m. pranešime Šv. Sostui apie Žemaičių vyskupijos dvasinę būklę, paminėjęs, kad beveik prie kiekvienos parapijinės bažnyčios esančios Marijos rožinio (Rosarii B. V. Mariae) brolijos, prideda, kad prie tų pat bažnyčių yra įvairios kitos « piae congregationes » Mergelės Marijos garbei45.

Kiek pirmieji Lietuvos krikščionybės amžiai šiuo reikalu yra mums dokumentais šykštūs, tiek poreformaciniai laikai, kada pražydo religinis gyvenimas ir išbujojo brolijos, duoda nemažai žinių apie įvairių Marijos brolijų buvimą įvairiose Lietuvos vietose.

Pati seniausioji Marijos vardo brolija yra Literatų (literatorum, literacka). Ji 1404 m. buvo įsteigta Krokuvos kunigų, piliečių ir pirklių. Jos narių pareiga — išmokti psalmes ir himnus giedoti lotyniškai pamaldų metu. Krokuvos pavyzdžiu ir kituose didesniuose miestuose imta steigti literatų brolijos. Kaune ši brolija buvo įsteigta prieš 1501 m. prie parapijos bažnyčios, kurioje turėjo Švč. Marijos Dangun Ėmimo altorių, vyskupų ir karalių suteiktų įvairių privilegijų ir turto. Jai priklausė Kauno bajorai ir aukšti pareigūnai.

Kita, lygiai sena, iš praeities dokumentų atsekama brolija yra Švč. Marijos Apreiškimo brolija. Ji nuo 1521.I.10 yra prie Geranainių bažnyčios, kurią Trakų vaivada Martynas Goštautas pastatė ir turtingai aprūpino46. Yra žinia iš XVII a., kad tokio pat vardo Marijos brolija yra Vilniuje prie Šv. Jono bažnyčios, nes vysk. Abr. Vainius (1631-1649) mirdamas užrašo jai palikimą. Kokios buvo šios brolijos narių pareigos, nežinome.

Marijos Apreiškimo vardo brolijos buvo plačiai žinomos ir kituose kraštuose. Pav. Prancūzijos karalius Henrikas III Paryžiuje 1583 m. įsteigė atgailos broliją Marijos Apreiškimo vardu, pats jai vadovavo, uoliai dalyvaudamas brolijos pamaldose ir procesijose, tuo duodamas gražų pavyzdį. Karalių pasekė ir daugelis Paryžiaus didikų, tapdami tos brolijos nariais47.

XVII a. Marijos Apreiškimo brolija gauna kitą vardą — Loreto brolija. Loreto Namelio ir jame esančios Marijos statulos (vad. Juodąja Madona) kultas išsivystė XVII a. pradžioje kaip antireformacijos vaisius. Loretas, kur tikima, kad ten esąs angelų atneštas iš Nazareto tasai Namelis, kuriame Marijai arkangelas Gabrielius apreiškė, kad ji tapsianti Dievo Sūnaus Motina, pagarsėjo visame pasaulyje. į ten esančią Marijos šventovę, kurios viduje yra anas Nazareto Namelis, keliavo maldininkai iš visų kraštų. Kas lankėsi Italijoje, nepraleisdavo progos aplankyti ir Loreto. Žemaičių seniūnas Stanislovas Radvila (Pamaldusis), grįžęs į Katalikų Bažnyčią ir tapęs uoliu Marijos garbintoju, ir mirė pakeliui į Loretą. Namelyje esanti Marijos statula laikoma nuo senų laikų stebuklinga. Jos kopijos, Lorete masiniai gaminamos, kurį laiką palaikytos Namelyje ir tenai pašventintos, maldininkų būdavo parsivežamos į savo kraštus ir patalpinamos bažnyčiose tikint, kad ir jos, kaip Loretiškė, esančios stebuklingos. Tokią Loreto Marijos statulą iš Romos, pop. Klemenso VIII (1592-1605) dovanotą, parvežė Alvito (tada Paširvinčio) bažnyčiai Lietuvos maršalkos Rad-

Loreto Dievo Motina

Loreto Dievo Motina liaudies mene — Valkininkų bažnyčioje.

 

 

vilos žmona, kuri čia, kaip Paširvinčio seniūnijos valdytoja, pastatė bažnyčią 1617 m48. Vilniaus jėzuitai 1647 m. Loreto Marijos statulą, pargabentą iš Loreto, patalpino savo (Šv. Jono) bažnyčioje ; vėliau šiai statulai buvo pastatyta ten pat tam tikra koplyčia 49. Zigmantas Karolis Radvila Stvalavičiuose pastatė Loreto Namelio dydžio ir formos koplyčią su Loretaniškosios Dievo Motinos statula ir 1641 m. prašė Šv. Sosto suteikti visose Marijos šventėse tą koplyčią aplankantiems visuotinius atlaidus 50.

Loreto arba Marijos Apreiškimo brolijas, be jėzuitų, XVII a. pusėje prie savo ordino bažnyčių ypačiai išplatino pranciškonai. Yra žinia, kad, tarp kitų vietų, 1676 m. tokią broliją jie įsteigė prie savo bažnyčios Kaune 54. Bažnyčioje, prie kurios tokia brolija buvo įsteigta, būdavo specialioje koplyčioje ar bent altoriuje įrengiama miniatiūrinis Loreto Namelis — koplytėlė, kurioje patalpinama Dievo Motinos statula — kopija esančios Lorete 52.

Apie šios brolijos veiklą smulkesnių žinių neturime. Tačiau iš to, kad XVII buvo pranciškonų parašyta šios brolijos nariams specialių maldaknygių, galima spėti, tokių brolijų turėjo būti nemaža ir jos turėjo daug narių53. Galima numanyti, kad brolijai rūpėjo ypatingai pabrėžti ir platinti pamaldumą į Įsikūnyjusį Žodį Marijoje.

Domininkonai, šalia rožinio brolijos, kai kur buvo įsteigę Marijos Įvedybų (Grabnyčių) broliją, kurios nariai turėjo dalyvauti iškilmingoje Grabnyčių procesijoje su žvakėmis, parūpinti bažnyčiai vaško žvakių. Tokią broliją pvz. buvo įsteigę Krokuvos domininkonai 1621 m. prie savo bažnyčios akademiniam jaunimui. 1636 m. ši brolija pakeitė pirmykštį titulą į Nekalto Prasidėjimo, ir 1646 m. gavo iš Šv. Sosto atlaidų54. Kiek Lietuvoje domininkonai platino šią broliją, neturime žinių.

Augustinijonai prie savo bažnyčių Lietuvoje (Vilniuje, Liet. Brastoje, Gardine, Seredžiuje, Kaune) įsteigė ir išplatino Marijos Paguodos broliją, kurios nariai nešiojo tam tikrą ženklą — odinį diržą. Vilniuje, augustinijonų bažnyčioje (prie Savičiaus gatvės, statytoje 1768 m.), buvo šios brolijos altorius 55. Šio vardo broliją vysk. Antanas Tiškevičius 1750 m. įkūrė Žem. Kalvarijoje, kuriai pop. Benediktas XIV suteikė atlaidus.

Vienuoliai Laterano Kanauninkai 1624 m. prie ŠŠ. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje įsteigė Marijos Maloningosios broliją ; toje pat bažnyčioje buvo gerbiamas stebuklingas to paties vardo Marijos paveikslas 56.

Iš vėlesnių laikų yra žinoma Marijos Belaisvių, Išlaisvintojos (S. Maria de Mercede) brolija, 1748 m. buvusi prie Liolių ir Salantų bažnyčių56’. Ją platino vienuoliai mercedarai tuose kraštuose, kur jie turėjo savo vienuolynus. Kaip ji atsirado Lietuvoje, nėra žinių, nes čia mercedarų nebuvo. Greičiausia ši brolija atsirado Lietuvoje sąryšyje su Marijos Belaisvių Išlaisvintojos (B. Virg. Mariae de Mercede) švente, įvesta visoje Bažnyčioje 1696 m. Tokiu titulu Lietuvoje yra pora bažnyčių : Kairiuose (Kauno arkivysk.) ir Sutkuose (Vilkaviškio vyskup.).

Kai kurios brolijos buvo vyskupų ypatingai globojamos, o karaliai buvo jų protektoriais. Pav. Sopulingosios Dievo Motinos brolija, įsteigta 1595 m. vėlesnio Krokuvos vyskupo Szyszkowskio, kuri buvo kaikur ir Lietuvoje, buvo gavusi iš Šv. Sosto įvairių malonių ir privilegijų, o karaliai Zigmantas III, Vladislovas IV (Vazos) ir Jonas Kazimieras buvo jos nariai ir globėjai 57.

Vilniaus sufraganas Gudijai vysk. Mikalojus Slupskis įsteigė Vilniaus katedroje Marijos Vardo arkibroliją (to paties vardo arkibrolija Romoje prie Marijos Vardo bažnyčios buvo įsteigta vėliau — tik Vienos apgulimo metu — 1683 m.) ir ta proga 1671.III.8 surengė dideles iškilmes su įspūdinga procesija Vilniaus gatvėmis, su pontifi-kalinėmis pamaldomis. Brolijos nariams įrašyti buvo paruošta graži knyga, kurion pirmieji įsirašė karalius Mykolas Višniaveckis su žmona Eleonora, paskui Sapiegos, Pacai ir kiti senatoriai, vyskupai, prelatai, kanauninkai ir šiaipjau dvasiškija bei daugybė Vilniaus gyventojų, dalyvavusių tose iškilmėse. Marijos Vardo arkibrolijai buvo pavesta katedroje Goštautų koplyčia, o vėliau Taboro koplyčia, vadinama « Gaudeamus ». Metinė arkibrolijos šventė buvo paskirtas sekmadienis po Marijos Gimimo šventės58. Pop. Klemensas X, leisdamas 1670.x.3 steigti šią broliją prie Vilniaus katedros bažnyčios, pakėlė ją į arkibroliją, padarydamas ją centrine, prie kurios turėjo būti prijungtos to paties vardo panašios brolijos, įsteigtos prie kitų bažnyčių. Ar daug ir kur tokių brolijų buvo Lietuvoje, šiandien sunku pasakyti, bet reikia manyti, kad jų buvo, tik šaltinių apie jų gyvavimą trūksta.

Kaip matome, daugelis Marijos garbei brolijų buvo įsteigtos vienuolių ir daugiausia prie Vilniaus bažnyčių. Lietuvos sostinė visada pasižymėjo savo meile ir pagarba Dievo Motinai, čia garsėjo ir Aušros Vartai. Bet neatsiliko ir Žemaitija. Be jau vysk. J. Tiškevičiaus 1646 m. pranešime Šv. Sostui paminėtų rožinio ir kitų Marijos brolijų (piae congregationes), pačios seniausios Žemaičių vyskupijoje žinomos brolijos yra iš XVI a. pabaigos. Jos jau buvo vysk. Merkelio Giedraičio laikais (1576-1609) prie Varnių katedros : tai rožinio ir Marijos Gimimo brolijos 59. Reikia manyti, kad ne tik prie katedros, bet ir prie kitų bažnyčių galėjo būti panašių brolijų, tik dėl šaltinių stokos apie jas nieko tikresnio nežinome. Marijos Gimimo brolijų būta tuo laiku ir Lenkijoje, pav. Krokuvoje, prie Šv. Barboros bažnyčios. Taigi šio vardo brolija buvo žinoma ir plačiau, ne vien tik Lietuvoje.

Dar vieną broliją reikia atskirtai paminėti — tai Nekalto Marijos Prasidėjimo brolija, kuri turi savo istoriją ir įdomią praeitį. Šia proga tenka plačiau sustoti ties Marijos Nekalto Prasidėjimo kulto plitimu Lietuvoje.

Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmos ir kulto reikalu išaugo gausi literatūra, atsiradusi ryšium su per kelis amžius ėjusiais ginčais apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą. Tie ginčai ypačiai buvo smarkūs XV-XVI a. Jie kartais būdavo tiek karšti, polemika tokia gyva, kad bažnytinė vyresnybė turėdavo įsikišti ir besiginčijančius sudrausti. Juo labiau buvo reikalinga tai daryti, nes žmonių visuotinis įsitikinimas buvo už Marijos Nekaltą Prasidėjimą nuo pat pradžios, t. y., kad Dievas ją buvo apsaugojęs nuo bet kokios dėmės ir ji jau pačiame savo prasidėjime buvo nekalta, be gimtosios nuodėmės.

Į anuos teologinius ginčus ypačiai įsitraukė domininkonai ir pranciškonai, bet neatsiliko ir universitetai, net atskirų kraštų valdovai katalikai, kurie, panaudodami savo autoritetą, įsakinėdavo, kad jų valdomuose kraštuose mokslas apie Nekaltą Prasidėjimą gautų vieną ar kitą kryptį. Pvz. Ispanijos karalius Pilypas III 1617 m. prašė popiežiaus, kad tas uždraustų Ispanijoje viešai pasisakyti prieš Marijos Nekaltą Prasidėjimą 60. Susidarė taip vad. immaculistų ir maculistų srovės, kurių pirmoji vis labiau ėmė viršų, turėjo daugiau sekėjų. Nekalto Prasidėjimo tiesai ginti susidarė net specialus sąjūdis, kurio nariai darydavo pasižadėjimą ir jį savo kraujų pasirašydavo — ginsią Nekalto Marijos Prasidėjimo tiesą iki mirties, iki kraujo.

Čia suminėti Vakarų Europos teologų ginčai, apie Marijos Nekalto Prasidėjimo tiesą, Lietuvos nepasiekė. To ginčo pionieriai kituose kraštuose — domininkonai ir pranciškonai Lietuvoje turėjo pakankamai pastoracinio darbo : reikėjo stiprinti protestantizmo paveikto krašto tikėjimą. Nebuvo laiko nė reikalo leistis į teologinius ginčus. Be to, Lietuvoje šie ordinai neturėjo savo aukštųjų mokyklų — universitetų ir teologijos katedrų, iš kurių paprastai yra skelbiamos nuomonės ir doktrinos. Vienintelė Lietuvos aukštoji mokykla — Vilniaus Akademija — buvo jėzuitų rankose, o jie visada buvo eilėse tų, kurie stojo už Marijos Nekalto Prasidėjimo tiesą ir ją gynė. Kadangi Lietuvoje nebuvo kas šią tiesą kitaip aiškintų ar ją neigtų, tad nebuvo reikalingą nė poleminė literatūra šiuo klausimu. Štai dėl ko mes, turėdami gausią apologetinę ir poleminę literatūrą prieš protestantizmą (iš dalies ir prieš pravoslaviją), neturime iš pereitų amžių literatūros Nekalto Prasidėjimo klausimu, kuri būtų sukurta Lietuvoje ir nušviestų mūsų krašto teologų pažiūrą šiuo klausimu. Tad kalbėdami apie Marijos Nekalto Prasidėjimo kulto vystymąsi Lietuvoje, turime tenkintis tik atskirais faktais, atskiromis pamaldumo apraiškomis ir iš jų bandyti gauti kiek pilnesnį vaizdą.

Nėra abejonės, kad protestantizmas, bandęs suduoti smūgį Marijos garbinimui Lietuvoje, buvo pasisakęs ir prieš Marijos Nekalto Prasidėjimo vis bestiprėjantį garbinimą. Todėl suprantama, kad tie, kurie pirmoje vietoje buvo atkviesti Lietuvon kovoti su protestantizmo plitimu (jėzuitai), ypatingu būdu pabrėžė ir suintensyvino Marijos garbinimą. To pasėkoje Marijos kultas bendrai, ir jos Nekalto Prasidėjimo ypatingai, pražydo Lietuvos žemėje drauge su katalikybės atsigavimu.

Kaip jau matėme, Lietuvoje Nekalto Marijos Prasidėjimo kulto ženklų (šventė, bažnyčios) randame jau XV a. Tačiau šiuo titulu Marijos garbinimas įvairiomis formomis pražydo tik poreformaciniais laikais. Jėzuitai, kovodami su reformacija, Nekaltai Pradėtosios garbinimą plėtė ir palaikė jaunimo tarpe per Marijos sodalicijas, o liaudyje — platindami Marijos Nekalto Prasidėjimo Valandėlių (gadzinkų) giedojimą. Tačiau Nekalto Prasidėjimo brolijų steigimo pirmenybė teko pranciškonams ir vėliau marijonams.

Nekalto Prasidėjimo kultui vis labiau plintant, kada katalikiškų kraštų valdovai tiesiog lenktyniavo, jieškodami būdų, kaip savo krašte labiau pabrėžti Nekalto Prasidėjimo tiesą ir pamaldumą, ir Lietuvos-Lenkijos valdovas Zigmantas Vaza sumanė savo valstybėje įsteigti Nekalto Prasidėjimo arkibroliją ir tuo reikalu 1629.VI.20 pasiuntė pop. Urbonui VIII prašymą, kuriame sako, kad Šv. Tėvui esą gerai žinoma, kokia yra Lenkijos karalystėje priešų atkaklybė ir eretikų siautimas, ką sutramdyti galima tiktai Marijos Nugalėtojos pagalba. Tokioje sunkoje būklėje jis, karalius, nutaręs pasirinkti Dievo Motiną krašto globėja ir prašyti Jo Šventenybės, kad visoje valstybėje būtų įsteigta Marijos Nekalto Prasidėjimo arkibrolija, kuri būtų tartum nepaimama tvirtovė ir tikroji valstybės apsauga. Karalius žinąs, kad šio vardo brolijų esą Italijoje ir kad popiežius jas apdovanojęs įvairiomis malonėmis bei arkibrolijų titulu. Panaši šv. Onos arkibrolija pop. Siksto V laikais buvusi įsteigta prie Varšuvos bernardinų bažnyčios, iš ko visoje valstybėje susilaukta gausių dvasinių vaisių.

Karalius, be to, ką yra pavedęs savo pasiuntiniui Jonui Ursio Rhoti popiežiui žodžiu pasakyti, savo rašte maldauja dviejų dalykų : pirma, kad brolijos nariai turėtų išorinį ženklą : 3-4 colių platumo diržą, ant kurio būtų Nekalčiausios Mergelės su Kūdikiu atvaizdas saulės spinduliuose, o apačioje parašas: « Dignare me laudare Virgo Immaculata, da mihi virtutem contra hostes tuos ». Antra, kad visi į šią broliją įsirašiusieji po mirties kuo greičiau būtų išlaisvinti iš skaistyklos kančių. O jei brolijos nariai bus kariai, kad jie tą pačią dieną, kada garbingai kris kovoje arba numirs, būtų Nekaltai Pradėtosios užtarimu pašaukti į amžinąją laimę. Esą šis Jo Šventenybės palankumas kareiviams, jų daugelio širdis ir rankas sulaikys nuo plėšimų ir kitų nedorų darbų, nes ko nepajėgia padaryti įstatymų normos, tai atliks šis toks viliojantis dvasinis užtikrinimas61.

Kadangi tame pačiame rašte karalius prideda kitą, bernardinų ordino reikalą ir sumini savo dvaro kapelioną bernardiną Kristupą Campo, yra aišku, kad šis sumanymas atsirado bernardinų įtakoje. Tačiau nėra žinių, kad popiežius prašomą leidimą būtų davęs ir tokią arkibroliją Lenkijoje-Lietuvoje būtų įsteigęs. Gal tai įvyko dėl to, kad karalius prašė dalykų, kurie viršija ir popiežiaus galią, būtent, mirusių brolijos narių, ypač kareivių, greitas iš skaistyklos išlaisvinimas.

Tai kas nepavyko karaliui Zigmantui Vazai tėvui, bandė padaryti jo sūnus Vladislovas Vaza. Jis sumanė savo valstybėje įsteigti jau ne broliją, bet Nekalto Prasidėjimo civilinį ordiną, panašų, kaip kad yra Kristaus ordinas, popiežiaus teikiamas pasižymėjusiems asmenims ir valstybių vyrams. Šią karaliaus mintį rėmė tas pats Campo, kuris ir prie Vladislovo Vazos liko karaliaus dvaro kapelionu. Tuo reikalu buvo nusiųstas į Romą prašymas ir ordino statutas bei ženklų aprašymas. Pop. Urbonas VIII 1634 m. visa tai patvirtino, tačiau valstybės senatas 1638 m. šio ordino įsteigimui ir naudojimui pasipriešino ; buvo uždrausta nešioti ordino ženklus, juos dalinti, ir taip sumanymas liko neįgyvendintas 62.

Nepavykus karaliui įsteigti Nekalto Prasidėjimo nei arkibrolijos, nei ordino, iniciatyvos ėmėsi patys bernardinai. Jie 1646 m. išsirūpino iš pop. Innocento X leidimą steigti Nekalto Prasidėjimo broliją ir uoliai to darbo ėmėsi. Tais pat metais buvo įsteigtos šio vardo brolijos prie bernardinų bažnyčių Poznaniuje ir Vilniuje. Steigimas įvyko su didelėmis iškilmėmis. Į broliją įsirašė Nuncijus Torres, vyskupai Jurgis Tiškevičius ir Pstrochonskis, vaivados Konst. Katkevičius ir Jurgis Glebavičius, kancleris Albrechtas Radvila ir kiti didikai. Vilniaus Nekalto Prasidėjimo brolijai vadovavo garsus pamokslininkas bernardinas Augustinas Vitunskis 63.

Pop. Klemensas XII Nekalto Prasidėjimo broliją 1736 m. dar kartą patvirtino. Nuo to laiko ši brolija Lietuvoje buvo įsteigta prie visų bernardinų bažnyčių. Jos nariai turėjo pareigos ginti Nekalto Prasidėjimo tiesą ir savo pavyzdingu krikščionišku gyvenimu išsimelsti laimingą mirtį. Šios brolijos teisės, pareigos ir maldos yra knygelėje « Associatio sive unio piorum mentium ad impetrandam felicem mortem et purgatorium sine longiori mora transeundum sub protectione et praesidio B. V. M. ad honorem eius Immaculatae Conceptionis. Vilnae 1726 » 64.

Brolijos įstatai įpareigoja narius atlikti išpažintį ir priimti Komuniją Švč. Marijos šventėse ir kai kuriose kitose dienose. Tų švenčių vigilijose ir įsirašymo dieną turi pasninkauti. Didindami Dievo garbę ir pamaldumą į Mariją, nariai turi lankyti Marijos altorių arba koplyčią jos šventėse, užlaikyti savo luomui deramą skaistybę, klausyti mišių už mirusius brolijos narius. Kas nemoka skaityti, tas kasdien ar bent šeštadieniais turi sukalbėti šešerius poterius. Nekalto Prasidėjimo šventė švenčiama per 8 dienas. Pamokslai sakomi po pirmųjų mišparų, šventės dienoje ir sekmadienį po 2 pamokslu, kitomis oktavos dienomis po 1. Po oktavos sekančią dieną laikomos pamaldos už mirusius brolijos narius. įstatai pabrėžia, kad pamaldų tvarka neturi būti keičiama, kad žmonių pamaldumas nepasikeistų ir nesumažėtų. Pamaldas galima padidinti, bet ne mažinti. Žmonės šias Nekalto Prasidėjimo brolijos pamaldas labai mėgo ir gausiai jas lankė ; Kaune net ir protestantai ateidavę pasiklausyti pamokslų64’.

Vėliau Nekalto Prasidėjimo brolijas Lietuvoje ir Lenkijoje uoliai platino marijonai. Marijonų vienuolija 1673 m. įsteigta Poznaniaus vyskupijoje, greitai prasiplatino Lenkijoje, Lietuvoje, Gudijoje ir Ukrainoje. Vienuolijos įstatuose, 1723 m. pop. Inocento XIII patvirtintuose, kalbama apie vadovus arba promotorius Nekalto Prasidėjimo brolijos, kuri turi būti įsteigta prie visų vienuolijos bažnyčių 65. Dar aiškiau šiuo reikalu kalba vienuolijos įstatai, 1786 m. pop. Pijaus VI patvirtinti, kur VIII skyriuje sakoma : « Kad pritraukus kuo daugiau narių ir Nekaltai Pradėtosios garbintojų bei už mirusius besimeldžiančiųjų, vietos vyresnieji uoliai rūpinsis, kad prie vienuolijos bažnyčių, pagal savo įstatus ir regulas, būtų įsteigtos abiejų lyčių nariams Dešimties Marijos Dorybių brolijos... ypačiai Nekalto Prasidėjimo ir S. Mariae de Suffragio, gavus pirma Šv. Sosto leidimą ir vietos vyskupo aprobatą ; todėl turi būti paskirti prie kiekvienos bažnyčios promotoriai, kurie į šias brolijas įstoti kiekvieną švelniai tepaskatina, savo pareigą kuo uoliausiai atlikdami Nekalčiausios Mergelės garbei ir savo dvasios naudai66.

Nekalto Prasidėjimo brolijas steigė ir platino taip pat unitai bazilionai, kurie taip didvyriškai kovojo už uniją. Juos pasekė net ir stačiatikiai rusai.

Toji atmosfera, kurią sudarė Marijos Nekaltai Pradėtosios kultas Lietuvoje XVI-XVII a., negalėjo nepaveikti ir rusų stačiatikių, kurie Lietuvos valstybės ribose susidurdavo su katalikais. Rusai, garbindami Dievo Motiną ir turėdami gražų jos liturginį kultą, tarp kitų titulų garbino Mariją ir kaip Nekaltai Pradėtąją. Šiame garbinime Lietuvos teritorijoje jie nuėjo taip toli, kad XVII a. viduryje Polocke buvo įsteigę Marijos Nekalto Prasidėjimo broliją. Nors po Brastos unijos prasidėjusi žiauri kova tarp unitų ir stačiatikių, kurioje žuvo Polocko unitų arkivyskupas šv. Juozapatas Kuncevičius, nebuvo palanki tam, kad dvi kovojančios pusės suartėtų doktrinos klausimuose, tačiau ir tame laikotarpyje Marijos Nekalto Prasidėjimo tiesa, Lietuvos valstybės ribose, buvo lygiai išpažįstama tiek katalikų, tiek stačiatikių. Galima sakyti, kad šios dvi konfesijos Lietuvoje anuo metu net lenktyniavo, garbingąją Marijos privilegiją išpažindamos ir Nekaltai Pradėtąją garbindamos. Tai paliudija XVII a. viduryje Polocke įsteigtoji Nekalto Prasidėjimo brolija, kuriai priklausė daugiausia jaunimas.

Tos brolijos įstatus (statutą) 1651.VI.10 aprobavo Gudijos stačiatikių metropolitas Juozapas Kononevičius Garbatskyj, buvęs Kijevo Dvasinės Akademijos rektorius. Aprobavimo rašte sakoma, kad Polocko vienuolyno igumenas (viršininkas) Melecijus Keidraitis įteikęs metropolitui prašymą patvirtinti ir palaiminti naująją broliją. Metropolitas, pripažindamas, kad ši brolija gali būti naudinga ir išganinga, noriai ją aprobuoja, laimina ir patvirtina jos statutą. Sielų ganytojai yra raginami budėti, kad brolijos nariai išpažintų šventos rytų stačiatikių Bažnyčios mokslą, kad jie suprastų dogmas ir jų laikytųsi iki mirties ; pagaliau, kad būtų pasidavę vyskupams ir jų įpėdiniams, paskirtiems Kijevo, Galicijos ir visos Rusijos metropolito.

Visi šie nuostatai nukreipti aiškiai prieš unitus, tačiau pačios brolijos egzistavimas ir jos tikslai yra ryškus įrodymas, ką ano meto rusai stačiatikiai galvojo apie Nekaltą Marijos Prasidėjimą.

Polocko brolijos statutas turi 17 skyrių, kur nustatyta narių priėmimo sąlygos, suminėtos dorybės, kurias nariai turi praktikuoti, kalbama apie sueigas, brolijos šventes, pareigą dvasiniai atsinaujinti, pagaliau brolijos santvarką — pirmininko ir sekretoriaus rinkimus, mirusiųjų narių laidojimą ir kit.

Pradžioje yra Marijai pasiaukojimo formulė, kurią turi sukalbėti kiekvienas, stodamas į broliją. Ją, kaip labai charakteringą, čia ištisai paduodame.

« Švenčiausioji Marija, Dievo Motina ir Nekaltai Pradėtoji Mergele, aš, nuolankus nusidėjėlis (ė), nevertas stoti Tavo akivaizdon, trokšdamas Tau tarnauti ir pasivesdamas Tavo gailestingumui, akivaizdoje Tavo palaimintojo Sūnaus ir visų dangaus gyventojų, pasivedu Tau, kad būčiau dabar ir per amžius Tavo vergu ir tarnu brolijoje Tavo Nekalto Prasidėjimo, džiaugsmingo Apreiškimo ir Dangun Paėmimo. Aš Tave renkuosi savo brangiausia Motina, Valdove ir Globėja, kurią aš noriu ištikimai garbinti ir niekad neapleisti. Aš pasižadu per visas mano gyvenimo dienas garbinti Tavo Nekaltą Prasidėjimą ir likti ištikimas šiai dogmai bei visuotiniam stačiatikių tikėjimui, ištverti iki mirties rytų ekumeniškoje ir apaštališkoje Bažnyčioje ir šioje brolijoje. Tad nuolankiai maldauju Tavęs, o švenčiausioji Mergele, per kančią ir kraują Tavo vienatinio Sūnaus Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, globoti visą pasaulį ir mane vargšą nevertą nusidėjėlį. Prašau priimti mane meiliai ir gailestingai į savo tarnų ir vergų skaičių dabar ir amžinai. Padėk savo gerume man visuose mano reikaluose, o ypatingai mirties valandoje, nes Tu esi Gailestingumo Motina, pasiryžusi mums padėti. Amen »67.

Ši pasiaukojimo formulė rodo, kiek giliai katalikų mokslas apie Nekaltą Marijos Prasidėjimą buvo įsišaknijęs Lietuvos stačiatikių tarpe. Vėlesnieji rusų istorikai, lyg gėdydamiesi tokio priartėjimo prie Katalikų Bažnyčios doktrinos, aiškino, kad tai, kas įvyko Polocke, buvę atsitikę katalikų (latynikų) įtakoje, arba, kaip vienas rusų teologas aiškino, dėl ypatingų laiko ir vietos sąlygų. Esą Gudijos stačiatikiai, nuolat jėzuitų kaltinami, kad jie pasidavę protestantizmui, norėdami tą priekaištą atremti, sustiprino savo pamaldumą į Mariją ir todėl rado reikalo pabrėžti, kad Marija buvo be kaltės pradėta. Kita priežastis esanti ta, kad jėzuitai, atidarę Polocke savo kolegiją, į ją vilioję ir stačiatikių jaunimą, kuris ten išėjęs mokslus, pasidavė jų įtakai. Bet įdomiausias vėlesniųjų rusų stačiatikių argumentas yra šis : Lenkijos karaliaus Vladislovas Vaza, pasidavęs popiežiaus įtakai, norėjęs savo karalystėje įsteigti Marijos Nekalto Prasidėjimo garbės ordiną. Tačiau lietuviai ir lenkai tam pasipriešinę, o pajuokai to ordino insignijas kartą užkabinę šuniui. Tai sužinoję pamaldūs rusai, norėdami atsiteisti už tą Marijos įžeidimą, įsteigę Polocke Nekalto Prasidėjimo broliją68.

Tokie yra rusų pasiteisinimai dėl Polocko Nekalto Prasidėjimo brolijos atsiradimo. Faktinai gi Gudijos stačiatikiai buvo pasidavę Kijevo įtakai, kur dar vyravo iš Bizantijos paveldėtas tradicinis mokslas apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą. Nebe to, kad nuolatinis kontaktas su katalikais Lietuvos valstybės ribose, nebūtų padaręs įtakos ir stačiatikiams, o jėzuitų ir kitų vienuolių taip propaguotas Nekalto Prasidėjimo kultas nebūtų paskatinęs ir rusus ryškiau šią tiesą pabrėžti.

Iš vėlesnių laikų pažymėtina dar viena brolija, pavesta Švč. Mergelės Marijos globai — tai blaivybės brolija, kuri XIX a. viduryje taip plačiai paplito Lietuvoje. Ji buvo įsteigta didelio blaivybės apaštalo airių kapucino Mathew 1838 m. ir pop. Pijaus IX patvirtinta bei apdovanota atlaidais 1851.XII.11. Įsirašiusieji į šią broliją gauna visuotinius atlaidus : brolijon įstojimo dieną, brolijos metinėje šventėje (vasario 2 d.) ir mirties valandoje ; dalinius atlaidus : Marijos Apreiškimo, Aplankymo, Gimimo ir Nekalto Prasidėjimo šventėse (7 metų ir 7 gavėnių), už kiekvieną gerą darbą (60 dienų), už girtuoklio atvertimą (20 dienų), už sukalbėtą maldą «Atmink, o skaisčiausioji Mergele Marija... » (300 dienų). Narių pareigos : visą gyvenimą susilaikyti nuo stiprių svaiginančių gėrimų, silpnesniuosius svaigalus vartoti su saiku, stengtis sulaikyti nuo girtavimo savo gimines, kaimynus, pažįstamus ir prikalbinti juos dėtis į blaivybės broliją, kas sekmadienis ir šventadienis kalbėti šv. Bernardo maldą « Atmink... » (nemokantieji skaityti sukalba 3 Sveika Marija) išmelsti sau ir kitiems brolijos nariams ištvermės f69.

Blaivybės brolijos pasisekimas įvairiuose kraštuose buvo labai didelis. Jos narių skaičius siekė šimtus tūkstančių. Vokietijoje pirmasis šią broliją įvedė Breslau vyskupas, gavęs tuo reikalu iš pop. Pijaus IX (1852.VII.28) atatinkamą bulę. Tais pačiais metais blaivybės brolija buvo įsteigta Kulmo, Poznaniaus ir kai kuriose kitose Lenkijos vyskupijose. Lietuvoje ji atsirado pirmiausia Seinų vyskupijoje. Kas čia ją platino, iki šiol dar nėra tyrinėta, bet tikriausiai dvasiškija. Gana to, kad sūduviai davė pavyzdį ir žemaičiams. Apie tai pats blaivybės apaštalas vysk. M. Valančius taip rašo :

« Žemaičiai, ant Nemuno gyvenantys per susiediškius santykius (su suvalkiečiais J. V.) gavo žinoti apie tai (suvalkiečių blaivybę J. V.) ir be jokio paraginimo visiškai paliovė gėrę arielką. Tai pasergėjęs, uolus Jurbarko klebonas Kervelis iš ambonos stojo prieš girtuoklystę ir palenkė parapijiečius visiškai išsižadėti arielkos. Visi V. Dievui prižadėjo daugiau nebegerti ; klebonas gi nuėjo pas altorių, atgiedojo Te Deum ir apšlakstė žmones švęstu vandeniu. Tai atsitiko 1858 m. dienoje į dangų ėmimo Švenčiausios Panos. Ant atlaidų buvo Gaurės klebonas kun. Janutavičius ir Skirsnemunės klebonas Baracevičius; tuos kun. Kervelis prilenkė išsižadėti arielkos ir paėmė žodį, kad apskelbs blaivybę savo parapijose. Ir tikrai, jie sugrįžę namo, pašaukė žmones prie blaivybės... Štai vyskupas Valančiauskis, grįždamas iš Kauno, Monarchai išvažiavus, užvažiavo į Skirsnemunę ir Jurbarką ir, radęs susirinkusius žmones, padėkavojo jiems už blaivybę, prakalboje garbino tą pasielgimą, prašė Dievo ištvermės ir išreiškė savo geidavimą, idant ir susiedijos parapijos sektų Jurbarko pavyzdžiu. Eržvilko klebonui kur. Racevičiui liepė apskelbti blaivybę ; Tauragėje gi patsai apskelbė. Išgirdę apie tai, ir kitų bažnyčių klebonai paeiliui pradėjo vesti pas save blaivybę ; o jei buvo kuris atšalęs, vyskupas paragino » 70.

Tiek žinome iš paties Valančiaus apie blaivybės brolijos pradžią Žemaičių vyskupijoje. Anot jo, blaivybę pradėję platinti patys kunigai, o vėliau tą darbą jis paėmęs į savo rankas ir išplėtęs po visą vyskupiją. Pats vyskupas jau seniau apie blaivybę buvo girdėjęs ir jai tinkamai pasirengęs bei nusiteikęs. O ir anksčiau, toje pačioje Valančiaus vyskupijoje, jau buvo parodyta iniciatyvos : tais pačiais metais, kai pop. Pijus IX aprobavo blaivybės broliją (1851), Šiaulėnų klebonas Augustinas Kybartas ir Šiaulių klebonas Ignotas Štakas buvo įkūrę savo parapijose blaivybės broliją. Neatsiliko ir kaimiečiai. Dar 1852 m. Vidiškio parapijos Kodrėnų kaimo gyventojai prašė vysk. Valančiaus pasirūpinti, kad jų kaime sudegusi žydo smuklė nebūtų atstatyta ; valdžios gaunamą iš smuklės pelną jie apsiimą patys sumokėti. Tokiu būdu blaivybės mintis Žemaičių vyskupijoje jau buvo pribrendusi ; pamažu buvo rengiama dirva dideliam darbui. O šį darbą atliko vysk. Valančius. Prieš mirtį paties parašytame testamentiniame laiške, kuris liko neišsiųstas, štai ką sako : « Vienoje kelionėje mano 1858 metuose, apturėjęs inkvėpimą Dvasios Švenčiausios, ydant apsakinėčiau blaivystę, pradėjau skelbti tą dorybę ir pats pirmas kelias dešimtis žmonių įrašiau Palėvenėj į knygas » 71. Tiesa, ir vyskupo kanclerio kun. Silvestro Juozapo Dovydaičio (1825-1882) vardas Lietuvos blaivybės istorijoje liks aukso raidėmis įrašytas. Šis vyras sava išmintinga galva, gabia plunksna ir tvirta valia kibo į jau pradėtą darbą ir uoliai talkininkavo vysk. Valančiui. Iš jo rankos bus išėję ir vysk. Valančiaus ganytojiški laiškai, rašyti 1858-1862 m. laikotarpyje, kurių pasirodė viso 17 : 5 kunigams, 2 dvarininkams, 5 visai vyskupijai, 4 atskiroms parapijoms ir 1 testamentinis. Kai kurie laiškai buvo po 3 kartus skaitomi iš sakyklų.

Blaivybės brolijos organizacija Lietuvoje buvo sutvarkyta Bažnyčios santvarkos pagrindu ; parapijose brolijos — skyriai, kur rūpestingai vedami blaivininkų sąrašai, paskui dekanatas. Dekanas prižiūri revizuoja jo žinioje esančias brolijas ir veda bendrą dekanato blaivininkų sąrašą. Viršūnėje — vyskupo kanceliarija, arba pats vyskupas.

Vysk. Valančiaus gyvas ir rašytas žodis greitai aplėkė visą vyskupiją. Kaip savo « Kronikoje » jis rašo, jau 1859 m. pradžioje visoje Žemaičių vyskupijoje buvo įvesta blaivybės brolija. Naujos idėjos pasiekė ir gretimas Vilniaus ir Gardino gubernijas. 1860 m. visose trijose gubernijose daugiau kaip pusė visų katalikų buvo įsirašę į blaivybės broliją. Kauno gubernijoje net 83,3 nuošimčiai katalikų negėrė svaigalų 72. Žmonių dorovinis ir religinis gyvenimas tuojau pakilo. Tai pripažino ir patys rusai. Gubernatorius Obolenskis, 1868 m., darydamas pranešimą vidaus reikalų ministeriui, sako apvažiavęs visą guberniją ir pastebėjęs lietuvių blaivumą, kuris esąs liekana pirmiau kunigų įvestos blaivybės 73. Dar ir 1902 m. statistika rodo, kad Kauno gub. degtinės vartojimo atžvilgiu, palyginus su kitomis gubernijomis, užėmė vos 34-tą vietą 74.

Vysk. Valančiaus liaudies blaivinimo veikla per blaivybės broliją susilaukė didelio pasipriešinimo iš dvarininkų, laikiusių smukles ir bravorus, iš smuklininkų žydų, netenkančių pelno ir iš rusų valdžios, kuri susirūpino ne tik dėl pajamų sumažėjimo iš alkoholio pardavinėjimo, bet ir Valančiaus veikloje įžiūrėjo rusų politikai Lietuvoje pavojų. Tautos blaivinimas, dorinimas ir pratinimas organizuotai veikti atsistojo skersai kelio rusų planams Lietuvą dvasiniai ir medžiaginiai sužlugdyti ir taip laimėti pravoslavijai ir Rusijai.

Marijos paveikslas blaivybės įvedimui paminėti.

Marijos paveikslas blaivybės įvedimui paminėti.

 

Kai vysk. Valančius 1858 m. atspausdino Vilniuje pas Zavadzkį knygelę « Apej brostwa blajwistes » (25.000 egz.), rusai tuoj ją konfiskavo ir tų pat metų gruodžio 31 d. Vilniaus generalgubernatorius Nazimovas paklausė Valančių, kuo remdamasis atspausdinęs pop. Pijaus IX patvirtintus blaivybės įstatus ir įvedęs pačią broliją. O vidaus reikalų ministeris Lanskoj uždraudė spausdinti ir įvežti iš užsienio brolijos įstatus. Nors vyskupas aiškino, kad čia yra vien bažnytinė brolija, turinti religinius tikslus, tačiau 1859.III.7 gubernatorius Chominskis policijai išsiuntinėjo vidaus reikalų ministerio įsakymą, kad blaivybės brolijos yra uždraustos ir jų steigti be valdžios leidimo negalima. Prie vysk. Valančiaus valdžia kibo ir už tai, kad esą kunigai prievarta žmones įrašą į blaivybės broliją. Bet Valančius nepabūgo : jis 1859 m. aplinkraštyje liepia kunigams ir toliau skelbti blaivybę, tik primena neduoti valdžiai pagrindo įtarti, kad tai daroma prievarta. Taigi ir toliau, prieš aiškų valdžios draudimą, blaivybės brolija buvo palaikoma ir platinama. Tik po 1863 m. sukilimo, uolus rusų valdžios gubernatorius Muravjovas, pasižymėjęs žiauriu sukilimo malšinimu ir katalikų persekiojimu, esą dėl to, kad brolijose slaptai susiburią revoliucijonieriai, jiešką visokių kelių prieiti prie visuomenės, uždraudė visas bažnytines brolijas, kurių panaikinimas sudavė skaudų smūgį lietuvių tautos religiniam organizuotumui. Dėl blaivybės brolijų Muravjovas Valančiui pagrąsino piniginėmis pabaudomis ir karo teismu, jei bet kokiu būdu blaivybės brolijos bus toliau platinamos. Vysk. Valančiui nieko nebeliko, kaip tik 1864.V.19 aplinkraščiu paliepti kunigams, kad nedarytų blaivybės brolijos narių sąrašų, bet prieš girtybę kovoti taip pat nedraudė. Blaivybės gajus medis buvo palaužtas, bet vis dar žaliavo. Žmonės, patyrę blaivumo naudos, ir toliau laikėsi, tegul ir neorganizuotai, Valančiaus nurodyto blaivumo kelio. Kiek Valančiaus blaivybės brolija buvo giliai įleidusi šaknis, matyti iš to, kad sukakus 50 metų nuo jos įvedimo, kai tik gauta šiek tiek laisvės, tuoj (1908) įsteigta Liet. Katalikų Blaivybės Draugija, turėjusi 1913 m. jau apie 50.000 narių.

Blaivybės įvedimui paminėti buvo atspausdintas menkos meniškos vertės paveikslas (Abrozdas Szwencziawsos P. M. Blaiwistes), kuriame atvaizduota Sopulingoji Dievo Motina su perverta širdimi, o aplink parašas : « Per Tawa užtarima yszturiesma iki gala ». Skapiškis blaivybės įvedimui paminėti pastate mūro paminklą, kurio vienoje pusėje yra blaivybės globėjos Marijos statula75. A. Baranauskas prieš 1862 parašė giesmę « Sveika Marija, be grieko pradėta » kaip « padėko-vonę Švč. Motinai už blaivybę ».

Nepaisant rusų valdžios draudimo ir brolijų panaikinimo, vis tik išliko dvi Marijos vardo brolijos: rožinio ir Karmelitų škaplieriaus, kurioms priklauso beveik visi Lietuvos katalikai. Nuo XIX a. susidarė paprotys, kad vaikai parengti išpažinčiai ir pirmajai komunijai, tuoj pat įrašomi į šias brolijas, gaudami rožinį ir škaplierių (vėliau medalikėlį).

Šias brolijas XVII a. Lietuvoje steigė ir platino išimtinai domininkonai ir karmelitai, kurių vienuolynų tinklas buvo apėmęs visą Lietuvą. Kai šie vienuoliai rusų valdžios buvo išnaikinti, tada kiekvienos parapijos klebonas, norėdamas palaikyti žmonių pamaldumą į Mariją, pasirūpino gauti iš domininkonų ir karmelitų generolų įgaliojimą steigti ir vadovauti rožinio ir škaplieriaus brolijoms, priimti narius. Tuo būdu šios brolijos ne tik išsilaikė, bet ir labai paplito. Kiekvienas lietuvis katalikas tapdavo šių brolijų nariu ir atlikdamas uždėtas pareigas stiprino savo ir parapijos religinį gyvenimą, bei palaikė pamaldumą į Mariją. Apie šias religiniame Lietuvos gyvenime taip svarbias brolijas reikia atskirai pakalbėti.

Karmelitų škaplieriaus brolija, pagal karmelitų ordino tradiciją, yra gavusi pradžią iš Marijos apreiškimo karmelitų ordino generolui pal. Simonui Stock apie 1250 m. Tas uolus Marijos garbintojas esą karštai prašęs Marijos, kad ji broliams, kurie jos vardą nešiojo, suteiktų kokią nors privilegiją — matomą ženklą. Kartą maldos metu apsireiškusi jam Marija angelų apsupta ir laikydama rankoje škaplierių tarusi : «Mielasai sūnau, imk šį tavo ordino škaplierių, kaip mano brolijos ženklą ir kaip tau bei visiems karmelitams privilegiją, kuriame kiekvienas mirdamas nekentės amžinosios ugnies ; tai yra išganymo ženklas, pavojuose apsauga, ramybės ir amžinos sutarties ženklas » 76.

Karmelitų škaplierius susideda iš 2 rudos gelumbės skiautelių, sujungtų dviem raišteliais, kad būtų galima nešioti ant kaklo taip, kad viena kristų ant pečių, antra ant krūtinės (dabar škaplierius — scapulare — antpetinis pakeičiamas medalikėliu). įsirašiusieji į šią broliją turi pareigos ypačiai garbinti Švč. Mariją, pasivesdami jos globai per ištisą savo gyvenimą, o ypatingai mirties valandoje.

Kaip minėta, pagal senovės tradiciją (kuri istoriškai nėra įrodyta), pati Marija apreiškusi, kad įsirašiusieji į karmelitų škaplierių užsitarnauja laimingą mirtį, o po mirties, patekę į skaistyklą, esą išlaisvinami iš jos pirmąjį šeštadienį (privilegium sabbatinum). Popiežiai Klemensas VII (1523-1534), šv. Pijus V (1566-1572), Inocentas XI (1676-1689) ir kiti šią privilegiją nepaneigė, o suteikdami karmelitų škaplieriaus brolijai atlaidus ją suminėdavo. Nors privilegium sabbatinum kilmė, o juo labiau jos antgamtinis apreiškimas, šiandien kritikų aiškinimu nėra istoriškai įrodytas, tačiau apie šią privilegiją galima pasakyti lygiai tas, kas tinka bendram pamaldumui į Mariją : tai yra išsigelbėjimo iš pragaro bausmės laidas ir Marijos pagalbos garantija patekus į skaistyklą, ypačiai jai pašvęstoje dienoje — šeštadienyje.

Kad tikintieji būtų verti šios malonės, reikia, kad jie būtų įsirašę į broliją, nešiotų škaplierių, pamaldžiai ir dorai gyventų, o mirties valandą turėtų škaplierių ant savęs, be to, užlaikytų savo luomo skaistybę ir kasdien kalbėtų Mažąsias Marijos Valandas (Officium Parvum) ; kas nemoka skaityti, arba dėl kitų priežasčių negali Valandų atkalbėti, tas turi susilaikyti nuo mėsos trečiadieniais ir šeštadieniais. Ši paskutinė sąlyga padarė tai, kad Lietuvoje, kur katalikai beveik visi buvo įsirašę į škaplieriaus broliją, susilaikymas nuo mėsos tračiadieniais ir šeštadieniais pasidarė visuotinu papročiu, nors toks pasninkas pagal bendrą Bažnyčios teisę ir nebuvo įsakytas.

Leidimą kanoniškai įsteigti karmelitų škaplieriaus broliją duoda karmelitų ordino generolas, kuriam vienam ši teisė priklauso 77.

Karmelitų škaplieriaus broliją Lietuvoje išplatino karmelitai, įsikūrę XVI-XVII a. (Vilniuje, Gardine, Lydoje, Kaune, Antalieptėje, Pašaminėje, Gudagojuje, Kud. Naumiestyje, Griškabūdyje, Linkuvoje, Pumpėnuose, Raseiniuose, Kėdainiuose, Kolainiuose, Kražiuose ir kitur). Jie visur, tiek savo bažnyčiose, tiek ten, kur siekė jų pastoricija, steigė škaplieriaus broliją. Bažnyčiose, prie kurių buvo įsteigta ši brolija, būdavo Škaplierinės Marijos koplyčia ar altorius, įvedama šventė su atlaidais. Tokiu būdu Lietuvoje atsirado daugelyje parapijų « Škapliernos » atlaidai.

1620 m. Krokuvoje išleista lenkų kalba knygelė «Bractwo skap-lerza N. P. Maryi z Karmelu », kurioje buvo paduota brolijos įstatai, narių pareigos ir maldingosios pratybos. Nėra žinių, kad kas nors panašaus būtų buvę spausdinta lietuvių kalba. Greičiausia karmelitai, kaip brolijos vadovai, gyvu žodžiu aiškindavo nariams brolijos narių pareigas. Tačiau senuose giesmynuose randama giesmė « Škaplierna Pana tame ir kituose, stebuklų loskas darai abrozduose » yra aiškiai lietuviško autoriaus, greičiausia kurio nors karmelito, darbas.

Kaip tos karmelitų brolijos tvarkėsi XIX a. pradžioje, sužinome iš Virbalio dekano Schrotterio vizitacijos aktų 1804 m. Tame vizitacijos akte sakoma, kad Griškabūdžio parapijoje yra Švč. Marijos škaplieriaus brolija, jau seniai įkurta, gavus leidimą iš Romos. Bažnyčioje tos brolijos pamaldos laikomos nustatyta tvarka ir laiku. Brolija turi savo kasą, į kurią sudedama narių mokesčiai ir aukos. Ta kasa laikoma skrynioje, rakinamoje 4 raktais : vienas jų yra pas bažnyčios kleboną, kitas pas bažnyčios prižiūrėtoją, trečias pas brolijos iždininką ir ketvirtas pas brolijos maršalką. Brolijos kasos pajamos ir išlaidos, vizitatoriui patikrinus, esą vedamos tvarkingai78. Iš tos pat vizitacijos matyti, kad Griškabūdžio bažnyčioje yra septyni altoriai, kurių vienas yra Švč. Marijos Škaplierinės, o kitas Marijos Dangun Ėmimo titulu 79.

Apie Kud. Naumiesčio karmelitų bažnyčioje įvestą škaplieriaus broliją sužinome iš tos parapijos aktų : karmelitai 1680 m. pirmosios bažnyčios, statytos 1644 m., vietoje pastatė naują medinę bažnyčią kryžiaus pavidalo ir įvedė škaplieriaus broliją, gavę leidimą iš savo generolo80. Ir vienoje ir kitoje čia suminėtoje vietoje buvo įvesta Škaplierinės šventė.

Brolija, turėdama savo kasą, įsigydavo namų, kuriuose laikydavo parapijos pavargėlius, užlaikomus parapijiečių aukomis. Apie tokią senelių prieglaudą, kuri įrengta karmelitų škaplieriaus brolijos namuose, turime žinių iš 1811 m. Griškabūdyje 81.

Reikia manyti, kad panašiai tvarkėsi škaplieriaus brolijos ir kitose vietose, nes joms vadovavo tie patys karmelitai, kurie buvo sustatę brolijos įstatus ir tvarką. Tuo būdu ši brolija (kaip ir kitos) šalia dvasinio — religinio gyvenimo gaivinimo ir stiprinimo parapijoje, atliko dar ir labdarybės darbą. Galima tad sakyti, kad brolijos buvo pirmosios organizuotos labdarybės steigėjos ir platintojos Lietuvoje. Paskiri geradariai ir aukotojai savo įnašus labdarybei dažniausiai pavesdavo brolijoms.

Rožinio brolija yra viena iš seniausių ir labiausiai paplitusių brolijų Marijos garbei. Jos pėdsakų randame jau XII a., šv. Domininko laikais. Pirmąją žinią apie šią broliją turime iš 1259 m., kada pop. Aleksandras IV patvirtino Piacenzoje įsteigtą « Fraternitas B. Mariae Virginis ». 1288 m. Douai (Prancūzijoje) mieste yra žinoma « Confraternitas Psalterii B. Virginis» — tai irgi rožinio brolija82. Vėliau ši brolija, ypačiai dėl 1349 m. Europą nusiautusio maro, liko užmiršta. Ją atgaivino pamaldus Bretonijos domininkonas Alanus de Rupe (de la Roche, van den Clip), gyvenęs 1428-1475 m. Savo raštuose ir pamoksluose jis propagavo «Psalterium B. Virginis» (taip jis vadino rožinio maldą) ir 1470 m. Douai mieste įsteigė rožinio broliją (Confraternitas Psalterii Mariae), parašė jos statutą, kurį pop. Sikstas IV 1479 m. aprobavo.

Sekdami Alanu, kiti vokiečių domininkonai, ypačiai Jokūbas Sprenger, rožinį ir broliją labai išplatino Vakarų Vokietijoje. Pvz. Koelno brolija 1481 m. turėjo 100.000 narių, o 1514 jau visą milijoną.

Greitai ši brolija paplito Ispanijoje, Olandijoje, Italijoje ir kitur. Jai priklausė turtingi ir vargšai, didikai ir liaudis, darbininkai, ūkininkai, bajorai, kunigaikščiai, vyskupai, popiežiai. Tarp šių pastarųjų paminėtini : Inocentas V, Benediktas IX, šv. Pijus V, Grigalius VIII, Klemensas IX, Pijus VII. Iš imperatorių, kurie priklausė rožinio brolijai, yra : Fridrikas III, Maksimilijonas I, Karolis V. Brolijos išsiplatinimui padėjo ta aplinkybė, kad ji buvo necentralizuota (nereikėjo jungti su jokia arkibrolija) ir ją galėjo steigti kiekvienas klebonas savo parapijoje. Tik pop. šv. Pijus V, suteikęs rožinio brolijai gausius atlaidus, jos vadovavimą pavedė domininkonų ordino generolui, kuris iki šiai dienai tik vienas gali leisti kanoniškai įsteigti rožinio broliją83.

Amžių bėgyje popiežiai rožinio broliją apdovanojo gausiais atlaidais ir privilegijomis. Galutinį brolijos sutvarkymą (atlaidus, privilegijas, statutą) yra padaręs pop. Leonas XIII 1898.x.2 konstitucija « Ubi primum », kuris galioja ir šiandien.

Svarbiausias rožinio brolijos tikslas — ypatingai palaikyti ir platinti rožinio maldos kalbėjimą. Kad kas nors galėtų teisėtai šiai brolijai priklausyti, turi būti įrašytas į brolijos narių sąrašą domininkonų generolo tam įgalioto kunigo, turėti domininkono arba įgalioto kunigo palaimintą rožinį, kas savaitė sukalbėti visas tris rožinio dalis.

Seniau buvo reikalinga, kad naujai įkurta brolija turėtų savo jei jau ne bažnyčią, tai bent koplyčią ar altorių su Švč. Marijos « Ražancavos» paveikslu. Tuo galima išaiškinti, kodėl pasaulyje yra tiek daug šios rūšies paveikslų tiek bažnyčiose, tiek meno galerijose, muzėjuose. Pvz. garsus Dūrerio « Ražancavos» paveikslas buvo užsakytas nupiešti Venecijos pirklių rožinio brolijai. Brolijos tiesiog lenktyniavo, kad tik gražiau išpuoštų savo bažnyčias, koplyčias ir altorius. Tuo būdu buvo duotas stiprus impulsas bažnytiniam menui klestėti. Tokiuose paveiksluose Marija paprastai vaizduojama sėdinti soste, ant vienose rankose laikantį kūdikį Jėzų, o kitoj turinti rožinį (kartais rožinį laiko ir Kūdikis). Kitas dažnai sutinkamas siužetas — Marija savo apsiaustu dengianti minią visokių luomų žmonių, arba duodanti rožinį šv. Domininkui, šv. Pranciškui ar kuriam kitam šventajam.

Rožinio Karalienės paveikslas

Rožinio Karalienės paveikslas Pompei (Italijoje).

 

Pagal pop. Leono XIII jau minėtą konstituciją dabar rožinio brolija gali būti įsteigta prie kiekvienos bažnyčios ar viešos koplyčios. Tačiau pageidaujama, kad ten, kur yra galima, vis tik būtų brolijai paskirta koplyčia ar altorius. Kur to negalima įvykdyti, ten visa bažnyčia yra laikoma brolijos koplyčia, nes už savo koplyčios ar altoriaus aplankymą brolijos nariai gauna specialius atlaidus. Paprastai brolijos steigimo diplome domininkonų generolas reikalauja, kad bažnyčioje būtų bent pakabintas « Ražancavos » Marijos paveikslas (paprastai Pompei esamo paveikslo kopija).

Brolija gali turėti savo statuta, vietos vyskupo patvirtintą, kuriame nustatoma brolijos organizacinė santvarka.

Pirmosios rožinio brolijos Lietuvoje yra žinomos iš XVI a. galo. Vysk. Merkelio Giedraičio laikais (1576-1609) Žemaičių vyskupijoje, tarp kitų brolijų, yra minimos ir rožinio. 84 Gardine tokia brolija buvo įsteigta apie 1598 m., nes tais metais pop. Klemensas VIII suteikė jai atlaidus85. Be abejonės, rožinio brolijų buvo tada ir kitose vietose. Atrodo, kad pirmosios rožinio brolijos Lietuvoje buvo įsteigtos dar prieš domininkonų įsikūrimą įvairiose Lietuvos vietose, nes domininkonai (išskyrus Vilnių) Lietuvoje steigė savo vienuolynus tik XVII a. pradžioje. Nuo to laiko ypačiai paplito rožinio brolija. Jau 1646 m. pranešime Šv. Sostui Žemaičių vysk. Jurgis Tiškevičius galėjo pasakyti, kad jo vyskupijoje, beveik prie visų parapijnių bažnyčių yra rožinio ir įvairios kitos Marijos garbei brolijos 86, nes vyskupijoje jau darbavosi domininkonai : Žemaičių Kalvarijoje nuo 1637 m. Raseiniuose nuo 1642 ir Virbalyje nuo 1643 m. Apie rožinio brolijas Vilniaus vyskupijoje jau įsakmiai kalba ir vysk. Eustachijus Valavičius savo 1625 m. pranešime Šv. Sostui87. Bet ir domininkonams darbuojantis Lietuvoje, rožinio brolijas steigė ne tik jie, bet ir klebonai prie savo bažnyčių. Pvz. 1702 m. Gaurės klebonas Al. Širvydas gavo iš Romos leidimą steigti rožinio broliją. Žemaičių vysk. sufraganas Joakimas Skirmuntas 1703.x.12 leido šiai brolijai veikti, o kaip liudija Žemaičių vyskupo Jeronimo Krišpino vizitacija, ši brolija ritu solemni buvo įsteigta prie Gaurės bažnyčios 1706 m. Brolijos atlaidams gauti nustatyta Švč. Marijos Rožinio šventė 88.

Taip tiek domininkonams, tiek pasauliečiams kunigams rūpinantis, laikui bėgant, nebuvo tos parapijos, kurioje nebūtų rožinio brolijos. Kai Lietuvoje domininkonai išnyko, pasauliniai klebonai visu uolumu palaikė ir steigė rožinio brolijas. Ši brolija daug prisidėjo prie kalbamo ir giedamo rožinio paplitimo liaudyje.

Reikia manyti, kad pirmosios rožinio brolijos Lietuvon su domininkonais, ar be jų, bus atėjusios iš Vokietijos, kur jos buvo XV-XVI a. labai paplitusios, nes kaimyninėje Lenkijoje rožinio brolija atsiranda tik XVI a. gale, rūpinantis Onai Jogailaitei. Jai prašant, domininkonų generolas raštu 1577.I.6 įgaliojo Lenkijos domininkonų provincijolą steigti rožinio brolijas. Pirmoji tokia brolija buvo įsteigta 1585 m. prie Švč. Trejybės bažnyčios Krokuvoje 89. Ji greitai Lenkijos domininkonų buvo išplatinta įvairiose vietose XVII a. pradžioje. Tai rodo gausi šiam reikalui literatūra iš to pat laiko 90.

XIX a. gale Lietuvoje paplito kita Marijos garbinimo forma — Gyvasis Rožinis. Tai yra bažnytinė brolija, skirtinga nuo rožinio brolijos, vadovaujama tam įgalioti kunigo — direktoriaus. Šios brolijos nariai, pasidalinę į būrelius (rožes) po penkioliką, kasdien kalba po vieną rožinio paslaptį. Taip dienos bėgyje būrelis (rožė) sukalba ištisą rožinį. Rožės nariai kas mėnesis burtų keliu pasirenka kuris kurią paslaptį turės kalbėti sekantį mėnesį.

Ši brolija buvo įkurta Prancūzijoje, Lijono mieste Marijos Paulinos Jaricot 1826 m. Pop. Grigalius XVI ją 1832 m. patvirtino, o pop. Pijus IX 1877 jos direktorium paskyrė domininkonų generolą ir taip šios brolijos vadovybė atiteko domininkonams.

Lietuvoje, kai rusai panaikino vienuolijas, pasauliečiai kunigai perėmė įvairių religinių brolijų vadovavimą, kuris pirmiau buvo vienuolių žinioje. Kunigų uolumu ir rūpesčiu Gyvojo Rožinio brolija buvo įsteigta beveik visose parapijose ; kaikur beveik visi parapijos katalikai priklausė Gyv. Rožinio brolijai ir būrelių (rožių) buvo po kelias dešimtis. į juos buvo suburti vyrai, moterys, jaunimas, net vaikai. Kunigas-direktorius palaikydavo tamprų ryšį su būrelių vadovais, dažnai šaukdamas juos posėdin, instruktuodamas, tvarkydamas. Kadangi būrelių nariai turi susirinkti kas mėnesis rožinio paslaptims pasikeisti, tai šie susirinkimai, anais rusų priespaudos laikais, buvo labai gera priemonė palaikyti parapijoje organizuotą katalikų veikimą. Dar spaudos draudimo laikais buvo išspausdinta 15 rožinio paslapčių, atskirų 4 pusl. lapelių. Kiekviename jų (o jais buvo kas mėnesis tarp rožės narių keičiamasi) yra rožinio kalbėjimo maldos, patekę vėliau ir į maldaknyges. Be to, lapelyje yra nurodytos rožinį kalbantiems mėnesinės intencijos ir narių pareigos. Įdomu pastebėti tai, kad tarp kitų grynai religinio pobūdžio pareigų yra įrašyta ir šios : « Šelpti ypač Gyvojo Rožinio narius dvasios ir kūno reikaluose» ir «Jaunesnieji nariai privalo išsimokyti lietuviškai skaityti ir rašyti. Skaityti geras, naudingas knygas ». Reiškia, tarp kitų pareigų nariai turi praktikuoti savitarpinę šalpą ir siekti apšvietos. Tai yra vysk. Valančiaus pastoracijos programos atbalsis. Iš šitų praktiškųjų lietuviams skirtų pareigų, kurių nėra bendrajame Gyv. Rožinio statute, matyti, kad Gyv. Rožinio brolijos įvedėjai Lietuvoje norėjo per šią broliją skleisti ne tik maldą bet ir apšvietą. Tuo būdu ši Marijos garbinimo forma yra prisidėjusi prie parapijos religinio gyvenimo sustiprinimo, prie apšvietos kėlimo Lietuvoje ir išeivijoje, kur, ypačiai Amerikoje, lietuviškose parapijose rasime ir Gyv. Rožinio brolijų. Apšvietos reikalui, kad būtų galima geriau savo pareigas išpildyti, dar prieš I pasaul. karą kai kuriose parapijose Gyv. Rožinio brolijos turėjo savo knygynus skaityklas, rengdavo nariams kursus. Už mirusius brolijos narius rengdavo iškilmingas pamaldas, dalyvaujant visiems tos rožės nariams su savo vėliava, ženklais ir kit.

Gyv. Rožinio brolija iki mūsų laikų Lietuvos parapijose buvo viena iš veikliausių ir skaitlingiausių brolijų. Jos svarbą Lietuvos kultūriniame gyvenime dar 1913 m. « Vadove » kun. V. K. taip apibūdino : « Kai kuriose parapijose kunigai įvedė Gyvojo Rožinio broliją. Kur vedė ir tvarkė ją gerai, tenai teko jiems pasidžiaugti gana gražiais vaisiais. Vienur ta brolija parengė daug narių įvairioms draugijoms, kitur praplatino knygų ir laikraščių skaitymą, o kas svarbiausia, nešė sveiką, nesugadintą dvasią plačiai į žmones » 91.

4. Marijos sodalicijos.

Atskirai nuo brolijų reikia paminėti jėzuitų įsteigtas ir vedadamas sodalicijas, kurios ne tik Lietuvos sostinėje, kur pirmiausia jėzuitai įsikūrė ir sodalicijos pirmą kartą pasirodė, bet ir kitose Lietuvos vietose, kur tik darbavosi šio ordino nariai, yra suvaidinusios didelį vaidmenį religiniame studentų ir inteligentijos gyvenime. Jėzuitai, vadovaudami Lietuvos aukštajai mokyklai — Vilniaus Akademijai, grynai pedagoginiu atžvilgiu, daug dėmesio kreipė mokinių dalyvavimui Marijos sodalicijoje, kur ypačiai buvo ugdomas pamaldumas. Iš sodaliečių eilių išėjo visa eilė ne tik dvasiškių luomą pasirinkusių, bet ir pasauliečių didikų, kurie paskui savo įgytą pamaldumą į Mariją konkretizavo, statydami bažnyčias ir kitais būdais reikšdami jai meilę bei pagarbą. Marijos sodalicijų įtaka ir reikšmė Lietuvos religinio gyvenimo stiprėjime yra labai didelė.

Marijos sodalicija (oficialiai vadinama Congregatio Mariana) yra religinė draugija, steigiama ir vadovaujama Jėzaus Draugijos narių. Jos tikslas — formuoti iš įvairių luomų parinktus asmenis, kad jie atsidėtų savęs tobulinimui, apaštalavimui ir Bažnyčios gynimui per ypatingą pamaldumą į Mariją. Sodalicijos tikslas apima visą žmogaus gyvenimą : per ją norima paruošti krikščioniškam gyvenimui tobulus tėvus, vyrus, piliečius, valdininkus, darbininkus, amatninkus, žodžiu — krikščionišką elitą.

Marijos sodalicijos skiriasi nuo kitų bažnytinių brolijų tuo, kad daugiau dėmesio skiria vidujiniam, dvasiniam gyvenimui, kai tuo tarpu įvairios brolijos, tarp kitų tikslų, rūpinasi padidinti viešąjį kultą ir pasireiškia daugiau išorinėmis formomis : drabužiais, ženklais ir kit. Ir Marijos sodalicijų nariai neišskiria išorinių gerųjų darbų, bet jie nėra pirmaeilis tikslas, o tik dvasios uolumo išraiška. Suprantama tad, kodėl M. sodalicijos taip daug dėmesio kreipia į narių atranką, paruošimą, suformavimą. Tokie išbandyti ir paruošti nariai daro visam gyvenimui pasiaukojimą, pasižadėdami Marijai sekti jos dorybėmis.

Kitas Marijos sodalicijų bruožas — tai apaštalavimas. Reiškia, narių tobulybė nėra galutinis tikslas, o tik priemonė ; per rinktinius sodalicijos narius Bažnyčios vyresnybė nori prieiti prie masių ir veikti į jas. Jėzuitai, kurie vadovauja Marijos sodalicijoms, šio tikslo per jas labiausiai ir siekia, todėl M. sodalicijos yra puikios bendradarbės tiesioginio dvasiškių apaštalavimo srityje, ypačiai toje aplinkoje, kur kunigas negali įeiti arba jo įtaka nesiekia. Sodalicijos nariai tampa dvasiškių pagelbininkais. Tuo būdu Marijos sodalicijos buvo Katalikiškosios Akcijos pirmatakai, o šiandien to judėjimo stipriausias pagrindas.

Marijos sodalicijoms pradžią davė jėzuitas Jonas Leunis, kuris 1563 m. vienoje Romos kolegijoje, kur jis mokytojavo, surinko uolesnių mokinių būrelį, pasiryžusių ypatingai garbinti Mariją, jai pasiaukoti, sekti jos dorybėmis ir dažnai priimti šv. Sakramentus. Sekančiais metais būrelis išaugo jau iki 73 narių ir apėmė visą kolegiją, pasivadindamas Marijos Apreiškimo (ano meto kolegijos bažnyčios titulas) Kongregacija. Romos kolegijos pavyzdį greitai pasekė ir kitos jėzuitų mokyklos, taip kad po 20 metų Marijos sodalicijos jau buvo visose jėzuitų ordino mokyklose. Pop. Grigalius XIII 1584 bule « Omnipotentis Dei », konstatavęs, kad Marijos sodalicijos yra viso katalikiškojo pasulio dėmesio centre, kanoniškai įsteigė Marijos Sodaliciją Romos jėzuitų kolegijoje, padarydamas ją centrine — Primaria, prie kurios turėjo prisijungti visos kitos. Kai Primaria pasidalino į įvairias šakas, tada pirmajai Marijos Sodalicijai buvo duotas Prima Primaria vardas.

Nuo pat pradžios Marijos sodalicijos įsijungė į kovą su protestantizmu. Jos buvo tarsi užtvanka prieš reformacijos bangas. Tik M. sodalicijų dėka Styrija (Steiermark) ir Koelno provincija išliko katalikiškos. M. sodalicijos Prancūzijoje išugdė būrius apaštalų ir kankinių, įsteigė ir išlaikė užsienio misijoms seminariją, prisidėjo prie katalikybės atsigavimo tuose kraštuose, kur revoliucija ir reformacija buvo suardžiusi religinį krašto gyvenimą.

Pop. Benediktas XIV bule « Gloriosae Dominae » 1748 m. pagyrė Marijos sodalicijas už jų gražią veiklą ir iš naujo apdovanojo privilegijomis ir atlaidais. Toksai M. sodalicijų veikimas ir jų įtaka visuomeniniam gyvenimui nepatiko Bažnyčios priešams, ir jie stengėsi M. sodalicijas sunaikinti. Iš dalies jiems tai pavyko, nes dar prieš jėzuitų ordino panaikinimą (1773 m.) jau kai kuriuose kraštuose M. sodalicijos buvo uždraustos. Galutinis smūgis joms buvo suduotas su Jėzaus Draugijos panaikinimu. Bet kai tik jėzuitai buvo atgaivinti, atsigavo ir M. sodalicijos, kurios, palikus esminius bruožus, buvo reformuotos ta prasme, kad M. sodalicijas gali steigti ir vietos vyskupai, tik jos turi būti prijungtos prie Prima Primaria ; be to, buvo leista steigti ir mergaičių bei moterų sodalicijas, nes seniau joms galėjo priklausyti tik vyrai. Jau pop. Benediktas XIV 1754 m. buvo leidęs jungti prie Prima Primaria tas moterų sodalicijas, kurios buvo jėzuitų įsteigtos ir vedamos; dabar ši teisė suteikta bet kieno įsteigtoms moterų Marijos sodalicijoms 92.

Viena iš seniausių visame pasaulyje Marijos sodalicijų buvo įsteigta Vilniuje jėzuito, garsaus pamokslininko ir 1578 m. įkurtos Vilniaus Akademijos pirmojo rektoriaus Petro Skargos (1563-1612) tuoj po to, kai pop. Grigalius XIII patvirtino M. sodalicijas. Vienon Marijos sodalicijon buvo suburtas Akademijos jaunimas ; ši dėl didelio narių skaičiaus buvo padalinta į 3 šakas : minima, media ir maxima — pagal narių amžių ir išsilavinimą. Kita M. sodalicija buvo skirta šiaip jau Vilniaus inteligentams, ne mokiniams. Pastarajai priklausė vietos vyskupas, katedros kanauninkai, Lietuvos sostinės didikai. Šios sodalicijos nariai, būdami turtingi žmonės, savo pinigais įrengė, išpuošė ir apdovanojo sodalicijos koplyčias šv. Jono bažnyčioje, prie kurios spietėsi sodalicijų gyvenimas. Studentų congregatio minima naudojosi

Šv. Onos koplyčia, congregatio media — Šv. Stanislovo Kostkos koplyčia ir congregatio maxima — Apreiškimo koplyčia.

Jėzuitai Marijos sodalicijoms vadovauti skyrė pačius geriausius vadovus iš savo narių tarpo. Be jau minėto sodalicijų steigėjo Petro Skargos, 1624-1630 m. laikotarpyje Vilniaus M. sodalicijoms vadovavo šv. Andriejus Bobola, kuris tuo laiku buvo šv. Kazimiero bažnyčios prefektas, pamokslininkas ir popietinių konferencijų vadovas. Su didele meile ir atsidėjimu jis dirbo su sodalicijomis, kurios turėjo tada Marijos Dangun Ėmimo titulą. Išvykęs iš Vilniaus misijiniam darbui į Lietuvos rytus, 1644 m. vėl keletui mėnesių grįžo į jėzuitų namus Vilniuje, kur tiek metų buvo dirbęs, ir vėl ėmėsi vadovauti savo brangiajai Marijos sodalicijai93.

Vilniaus Marijos sodalicijų nariai buvo įjungti į Lietuvos sukatatalikinimo darbą. Jie savo žodžiu, gyvenimo pavyzdžiu ir krikščioniškos meilės darbais rodė krikščioniškojo gyvenimo idealą ir kelią : lankė ligonius, šelpė vargšus, padėdavo nelaimėn patekusiems. Sodaliečiai pasninkaudavo sausai prieš Marijos šventes, ano laiko papročiu viešai plakdavosi ir kitaip atgailojo, kad išmelstų Dievo pasigailėjimo ypačiai tada, kai Lietuvą užgriūdavo nelaimės : karai, badas, ligos. Marijos sodalicijos, šventų vyrų vadovaujamos, paruošė ir davė daug pašaukimų iš jaunimo tarpo į vienuolynus. Tik vienais 1607 m. iš sodaliečių 7 įstojo pas pranciškonus, 7 į bazilionus ir 15 pasiprašė priimami į jėzuitus, bet dėl vietos stokos buvo priimti tik 8.

Kai Lietuvą apnikdavo nelaimės, sodaliečių būriai (iki 300), gedulo drabužiais apsivilkę, plakdamiesi, rengdavo atgailos ir permaldavimo procesijas miesto gatvėmis, lankydami Vilniaus bažnyčias ; tenai klausydavo mišių, kryžium ant žemės gulėdami. Tokiose sodaliečių surengtose atgailos procesijose dalyvaudavo beveik visi Vilniaus gyventojai katalikai.

Šv. Jono bažnyčioje sodaliečiai rengdavo iškilmingas pamaldas. Ypatingai gražios ir įspūdingos pamaldos būdavo per 3 Užgavėnių dienas, kad permaldautų Dievą dėl žmonių karnavalo metu daromų nedorybių. Tomis dienomis bažnyčioje būdavo išstatomas Švč. Sakramentas per 40 valandų ; sodaliečiai visą tą laiką būriais adoruodavo, melsdavosi. Per tokias ir panašias sodaliečių pamaldas žmonės netilpdavo bažnyčioje, o komunijų būdavo kasdien išdalinama iki 4.000. Atsiminkime, kad tai įvyko tada, kai Vilniuje dar buvo stiprūs kalvinistai ir religinis gyvenimas buvo dar tik beatsigaunąs.

Pamaldoms pagrąžinti sodaliečiai buvo sudarę chorą ir per pamaldas gražiai giedodavo. Tuo metu tai buvo retenybė. Bažnyčią gražiai išpuošdavo šilkais ir gėlėmis bei žalumynais. Sodalicijos švenčių metu būdavo sakomi du pamokslai. į tokias gražias pamaldas lankydavosi ir protestantai ; ne vienas jų, viso to religinio entuziazmo ir grožio paveiktas, grįžo į Katalikų Bažnyčią. Įvykdavo net ir stebėtinų atsivertimų. Vienų tokių sodalicijos pamaldų metu, kai buvo išstatytas Švč. Sakramentas, vienas Vilniaus arijonų vadas pamatė iš monstancijos išeinančius nepaprastus spindulius ir tekantį kraują. Savo regėjimą jis patvirtino bažnytiniame teisme priesaika ir pats grįžo į Katalikų Bažnyčią 94.

Reikia manyti, kad ir kitose vietose, kur įsikūrė ir darbavosi jėzuitai (Kaune, Kražiuose, Gardine, Naugarduke, Pašiaušėje, Žodiškiuose, Merkinėje ir kit.) sodalicijos veikė panašiai. Panaikinus Jėzaus Draugiją, nebuvo kas Marijos sodalicijoms vadovauja ir jos sunyko. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, apie kurią būrėsi M. sodalicijų gyvenimas, perėjo universiteto žinion. Universitetas pakeitė bažnyčios vidaus išvaizdą. 1825-27 m. meniški bažnyčios skliautų freskai buvo užbaltinti, piliorių papuošalai sunaikinti ir užtinkuoti, daug altorių (o jų buvo viso 22) sunaikinta. Tuo pačiu laiku tos bažnyčios gausūs Marijos paveikslai buvo pašalinti ir visiškai dingo. Sunyko ir prie tos bažnyčios buvusios sodalicijos ir brolijos.

Lietuvai atgavus laisvę ir Kaune įsikūrus jėzuitams, vėl buvo atgaivintos Marijos sodalicijos, kurios daug prisidėjo prie laisvos Lietuvos religinio gyvenimo palaikymo ir stiprinimo.

5. Amatininkų cechai.

Be brolijų ir sodalicijų, Marijos kulto plitime žymios reikšmės turėjo amatininkų ir pirklių cechai, susiorganizavę bažnytinių brolijų pavyzdžiu. Jie nuo brolijų skyrėsi tuo, kad prie cechų galėjo priklausyti tik amatininkai pagal darbo rūšį. Jų pagrindinis tikslas — reguliuoti darbą viduje ir monopolizuoti jį iš šalies.

Cechai, kaip laisvų amatininkų sąjunga, yra tipinga vidurinių amžių pramonės organizacija, atsiradusi XII a. Vokietijoje. Nuo XIII a. cechai jau žinomi visuose Europos kraštuose. Cechų vidaus santvarka buvo nustatoma įstatais ir pastoviomis amžiais susidariusiomis tradicijomis, kurios kilo iš dorovinių ir teisinių nuostatų, paimtų iš Bažnyčios mokslo. Kiekvienas cechas buvo lyg ir bažnytinė brolija, turinti savo šventąjį globėją, dvasios vadovą, koplyčią, altorių, vėliavą, ženklus. Cechų nariai aktyviai dalyvaudavo bažnytiniame gyvenime (procesijose su savo vėliava) ir užsiėmė gailestingumo darbais: steigė pakeleivingiems užeigas, globojo našles, našlaičius, rūpinosi tiek savo narių, tiek ir kitų krikščionišku palaidojimu. Savo profesinį gyvenimą cechai tvarkė pagal krikščioniškosios moralės dėsnius : už savo gaminius turėjo imti pagal Bažnyčios mokslą « teisingą kainą » (iustum pretium), gaminti tik geros rūšies gaminius, neapgaudinėti, juos parduodant, nepardavinėti vogtų daiktų ir pan 95.

Lietuvoje cechai turėjo tokią pat raidą, kaip ir jų tėvynėje Vokietijoje, tik čia jie atsirado daug vėliau, drauge su miestais ir iš svetur atnešta Magdeburgo teise. Lietuvos cechų klestėjimo laikas yra

XV-XVIII a. Iš karto Lietuvos miestų cechai buvo vien tik iš Vokietijos ir kitų kraštų atvykusių pirklių ir amatininkų organizacija, bet vėliau į juos būrėsi ir vietos amatininkai bei pirkliai. Juos steigė Didysis Lietuvos kunigaikštis ir suteikdavo privilegijas. Pvz. 1495.VIII.25 Aleksandras įsteigia Vilniuje siuvėjų cechą ir suteikia jam statutą. 1579.VII.1 Steponas Batoras patvirtina Vilniaus miesto batsiuvių cecho statutą, o 1584.V.18 tas pats valdovas mini Aleksandro privilegiją, suteiktą Vilniaus miesto auksakalių cechui98.

Apie atskirų cechų kilmę ir veiklą Lietuvos miestuose šiandien žinių turime nedaug. Tačiau ir iš menkų istoriniuose šaltiniuose randamų nuotrupų galime susidaryti vaizdą, kaip tvarkėsi cechai ir kaip jie reiškėsi religiniame ano meto gyvenime. Cechus globojo vyskupai, kapitulos ir ypačiai vienuoliai, vadovaudami jų religiniam gyvenimui ir pagelbėdami cechams tvarkytis iš vidaus.

Cechų išbujojimui Vilniuje impulso davė šv. Kazimiero šventuoju paskelbimo iškilmės, įvykusios Vilniuje 1604 m. gegužės mėn. 10 d. Jos sutraukė sostinėn didžiausias žmonių minias iš visos Lietuvos. Tai buvo didžiulė tikėjimo manifestacija. Prie tų iškilmių didingumo ir puošnumo prisidėjo kas tik galėjo, ypačiai Vilniaus gyventojai darbininkai ir amatininkai. Juk reikėjo statyti vartus, puošti gatves ir bažnyčias bei atlikti kitus techniškus darbus. Kad šis gyventojų religinis uolumas nesumažėtų, tais pat 1604 m., prie Vilniaus katedros imta burti amatininkų jau esamieji cechai ir steigti nauji. Vyskupas ir kapitula jiems priklausančioje jurisdikcijoje (žemėje) gyvenančius siuvėjus subūrė į cechą, paskyrė jam koplyčią, nustatė pamaldų ir švenčių dienas ir davė statutą — įstatus. Iš to statuto, patvirtinto 1604.x.8, matyti, ko siekė ir kaip tvarkėsi ano meto cechai.

Ir taip Vilniaus siuvėjų cecho kasai kiekvienas meisteris turi mokėti 4 kartus į metus po 12 grašių ir po tiek pat už kiekvieną tame laike priimtą ar atleistą mokinį — gizelį. Šv. Martyno šventėje siuvėjai ir gizeliai surengia savo meisteriams vaišes (pietus). Cecho nariai privalo dalyvauti Dievo Kūno procesijoje, cecho iškilmėse, mišiose ir narių laidotuvėse drauge su tarnais. Vienas iš cecho vyresniųjų saugoja pas save cecho koplyčios raktą ir prižiūri jos švarą bei tvarką per ištisus metus. Nevalia cecho nariams parduoti turguje medžiagos atlaikų, o juo labiau pavogtų drabužių. Nevalia dalyvauti apiplėšimuose, net ir vyresniesiems liepiant. Nevalia dirbti šventomis dienomis ir girtuokliauti. Nariai, priėmę šias taisykles, iš savo pusės dar įsipareigojo : laikyti savo koplyčią ir altorių tvarkoje, išlaikyti savo cecho kunigą, kuris kas metų ketvirtis atlaikys cechui pamaldas. Kas iš narių nedalyvautų tose pamaldose, mokės pabaudos 1 grašį bažnyčios kasai, o jei kas girtas ateitų į bažnyčią arba netinkamai joje elgtųsi — turės mokėti 1 svarą vaško. Nariai, neklausą savo meisterių, mokės pusę akmens (toks svorio vienetas) vaško cecho koplyčiai. Po cecho mišių kiekvienas narys mokės kunigui po 2 grašiu. Panašios taisyklės buvo duotos ir batsiuvių cechui. Vilniaus kapitula, šias taisykles patvirtindama, pastebi, kad jos «gerai tvarkai yra labai reikalingos » 97.

Kadangi Vilniaus kapitula į cechus galėjo suburti tik savo žemėse gyvenančius amatininkus, tai kitose miesto dalyse gyvenantieji ir susibūrę į savo amato organizaciją glaudėsi prie kitų bažnyčių, ypačiai vienuolių, kur susilaukdavo rimtos paramos ir globos. Daugeliui Vilniaus cechų vadovavo jėzuitai, kurių Šv. Jono bažnyčioje buvo daug Marijos altorių ir paveikslų. Prie jų buvo suburti atskiri cechai. Jų globėja buvo Marija įvairiais titulais. Ir taip, Dievo Motinos Gerosios Patarėjos koplyčia priklausė Vilniaus siuvėjų cechui, Šv. Onos koplyčia — batsiuvių cechui; Šv. Barboros koplyčią valdė Vilniaus auksakaliai, laikrodininkai ir kiti brangenybių dirbėjai.

Vilniuje bernardinų bažnyčioje XVII a. buvo kutosininkų (pasamoninkų), knygrišių, kepurninkų ir stiklių altoriai. Vienuoliai prie tų altorių laikydavo cechų nariams pamaldas 99.

Kiek Vilniuje buvo cechų matyti iš 1776 m. Vilniaus miestiečių skundo prieš miesto magistratą. Tame skunde pažymėti šie cechai : kepėjų, cukrainininkų, būdelininkų (kurie turėdavo turguose savo būdeles), perkupčių, daržininkų, pienininkų, krepšininkų, šarvininkų, kubilių, salyklininkų, skardžių, žvejų, batsiuvių, kepurninkų ir puodžių 98.

Savo koplyčiose ir bažnyčiose, kuriose cechai turėjo savo bent altorių, jie rengdavo savo šventes, minėjimus, cechų iškilmes, bendras pamaldas. Ten pat rinkdavosi į savo sueigas, konferencijas. Kiekvieno tokio cecho religinius dalykus tvarkė dvasiškis — pasaulietis ar vienuolis. Tokiu būdu buvo ugdomas Vilniaus gyventojų religingumas. Šalia savo darbo, užsiėmimo Vilniaus gyventojai išmoko ir melstis, garbinti Dievą ir Jo Motiną Mariją.

Bernardinai buvo cechų globėjai ir kitose Lietuvos vietose. Pvz. Kaune jau 1617 m. bernardinų bažnyčioje turi savo altorių Angelo Sargo vardo Nemuno jūrininkų cechas, kuris turėjo karaliaus Vladislovo IV suteiktų privilegijų. Prie to altoriaus kas trečiadienis buvo laikoma cecho nariams votiva. Matyt kartais atskirų altorių cechams pritrūkdavo, nes ten pat, prie to paties altoriaus, kas ketvirtadienis melsdavosi Kauno siuvėjų arba Švč. Marijos cechas100.

Kauno parapijinėje bažnyčioje XVII a. veik visi altoriai priklausė atskiriems cechams : Trijų Karalių altorius — audėjų cechui, šv. Juozapo — mūrininkams ir dailidėms, šv. Jono Nepomuko — kalviams, šv. Teklės — batsiuviams ir tt.

Cechus randame ne tiktai didesniuose miestuose, bet ir ten, kur galėjo susiburti viena ar kita pramonės ar prekybos šaka. Net toks Virbalis, kuris stovėjo ant kelio tarp Karaliaučiaus ir Kauno, per kur ėjo gyva prekyba su Prūsais, nuo 1555 m. (kada buvo įkurta toje vietoje bažnyčia) turėjo pirklių cechą. Jį mini Žemaičių vyskupo Jurgio

Tiškevičiaus delegatų Stanislovo Geišos ir Virbalio dekano Martyno Burbos vizitacijos aktai iš 1646 metų. Iš to matyti, kad tuo laiku prie Virbalio bažnyčios yra pirklių cechas — brolija, turinti savo altorių Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo vardu, yra gerai tvarkoma pagal savo įstatus ir papročius. Lygiai ir 1696 metų vizitacija pamini tą pat pirklių cechą Marijos Dangun Ėmimo vardu101.

Cechams, kaip uždaroms profesinėms amatininkų ir pirklių organizacijoms, sudavė smūgį atsiradusi stambioji pramonė ir paplitusi laisvoji prekyba, o ypačiai miestų valdžiai nepriklausomos bajorų, bažnyčių ir vienuolynų «jurizdikos», kuriose galėjo įsikurti iš sodžių atvykstą amatininkai, miestuose jiešką darbo ir duonos. Jie čia galėjo laisvai verstis amatu. Šie cechams nepriklausą amatininkai galutinai sugriovė cechų organizaciją. Prie jų žlugimo prisidėjo ir laisvų pirklių konkurencija.

Kai rusai 1795 m. Lietuvą okupavo, jie 1799 m. įstatymu atgaivino cechus, bet tai buvo ne kas kita, kaip tik savitos amatininkų egzaminų komisijos, neturinčios seniau gražiai veikusių cechų pobūdžio 102.

Baigiant šį skyrių, tenka padaryti išvada, kad brolijos, sodalicijos ir cechai, subūrę į savo eiles veiklesniuosius ir uolesniuosius katalikus, yra daug prisidėję prie religinio gyvenimo ir pamaldumo ypačiai į Mariją pakėlimo. Jų įrengtosios koplyčios, altoriai, parūpintieji paveikslai, papuošė Lietuvos bažnyčias, o brolijų ir cechų pamaldos pagyvino žmonių religinį pamaldumą. Nebuvo bažnyčios, kurioje nebūtų viena ar kita brolija, o kai kuriose net kelios. Ypačiai gausu buvo brolijų ir cechų vienuolių bažnyčiose. Pvz. Kauno bernardinų bažnyčioje XVI

a. buvo šv. Onos, Švč. Trejybės, Nekalto Prasidėjimo, šv. Barboros brolijos ir odininkų jūrininkų (Angelo Sargo), siuvėjų (Švč. Marijos) cechai. Nuo jūrininkų cecho priklausė dar Kauno vežikai, kurie savo pamaldas turėdavo parapijos bažnyčioje. O brolijų ir cechų pamaldos vos sutilpdavo bernardinų bažnyčioje savaitės dienose : sekmadieniais votiva prie Švč. Trejybės altoriaus, antradieniais — prie šv. Onos su litanijomis ir prie šv. Barboros, trečiadieniais prie Angelo Sargo (jūrininkų cecho), ketvirtadieniais — prie Švč. Marijos (siuvėjų cecho) ir šeštadieniais — Nekalto Prasidėjimo brolijos103. Panašiai būdavo ir kitose bažnyčiose, prie kurių buvo įsteigtos brolijos. Nors vėliau brolijų skaičius sumažėjo, bet jų paliktoji tradicija išsilaikė Lietuvos bažnyčiose.

1    Apd. IV, 32.

2    X.S.Ch., Bractwo - Encykl. Kościelna, t. II (1873), p. 553.

3    K.S.G’all’, Bractwo kościelne - Podręczna Encykl. Kościelna, t. V-VI (1905), p. 113.

4    Pomorski J. Bractwo św. Zofii, Kraków 1637.

5    Ks. S. G. Bractwa i stworzyszenia religijne - Podręczna Encykl. Kościelna t. V-VI (1905), 121-122.

6    Karaliaučiaus Archyvas, Sammlung Zasztowt, Urk. 1430.X.4.

7    Narbutt T. Pomniejsze pisma historyczne szczególnie do historyi Litwy odnoszące się, Wilno 1856, 129-131.

8    Kurczewski J. Biskupstwo Wileńskie, Wilno 1912, 165.

9    Narbutt, op. cit. 131.

10    Kurczewski J. Kościół Zamkowy, Wilno 1908, II, 21.

11    Rėklaitis P. Die gotische St. Annenkirche in Vilnius - Commentationes Balticae II (1954). 13-14

11    ’ Sledziewski P., Kościół św. Anny-św. Barbary intra muros castri vilnensis — Ateneum Wileńskie IX (1933-34). 15-18,

12    Kantak K. Franciszkanie Polscy, Kraków 1937, I, 320.

13    Officium pro confraternitate militari sub nomine et protectione S. Michael Archang. Cracoviae 1610.

14    Rėklaitis, ten. pat.

15    Kleinschmidt B., O.F.M. Die hl. Anna, ihre Verehrung in Geschichte, Düsseldorf 1930, 138 p.

16    Kleinschmidt Anna — Lexicon für Theologie und Kirche I (1930), 452-53.

17    Sauer J. Selbdrittbilder — Lexicon für Theologie und Kirche IX (1937), 439-

18    Kantak, op. cit., I, 157 p.

19    Jäger IV. Die St. Annakirche und die Klosterkirchen von St. Bernhardin und

St. Michael in Wilna, Wilna 1918, 15.

20    Kantak, op. cit., II, 253.

21    Baliński M. Hystorya Miasta Wilna 1837, II, 161-162, 175.

22    Vatikano Archyvas, Proces, Consist. 12, f. 108v.

23    Vatikano- Archyvas, Secr. Brev. 708, f. 134.

24  Kantak, op. cit., II, 256 p.

25    Societas S. Annae, Aviae maternae Christi Servatoris Nostri in Polonia subrege Stephano et Annae Jagelonia Regina institutą A.D. 1578, Zamość 1599-

26    Kantak, op. cit., II.254-256 p.

27    Surzynski J. Śpiewnik Kościelny, Poznan 1889, 316-317.

28    Valančius M. Kantičkos 1859, 455-458.

29    Archyv. S. Congr. Concil. Relat. Dioeces. Vilnen. 1625, f. 4.

30    X.S.Ch., op. cit., 573 p.

31    Jachnowicz J. Institutiones et Contiones pro Confraternitate S. Isidori, Vilnae 1639 (Sommervogel K. Bibliothèque de la Compagnie de Jesus, Bru-xelles-Paris, IV (1892), 706-707 col.).

32    Biržiška Vc. Senųjų lietuviškų knygų istorija, Chicago 1953, I, 189.

33    X.S.Ch., op. cit., 570; Cfr. Goldonowski A. Bractwo św. Anioła Stróża, Kraków 1641.

34    Ks.S.G., op. cit., 125 p. Cfr. Pielgrzym niebieskie Roch św., Warszawa 1705.

35    Biržiška, op. cit., 189.

36    Kurczewski J. Kościół Zamkowy, I, 127.

37    Archyv, S. Congr. Concil. Relat. Dioeces. Samogit. 1646. Biržiška Vc. op. cit., p. 189 sako, kad 1636 m. Žemaičių vysk. sinodas nutaręs įvesti širdies Jėzaus broliją visoje vyskupijoje. Faktinai tenai kalbama ne apie Cordis, o tik Corporis Christi broliją, kuri yra ne kas kitas, kaip Švč. Sakramento brolija.

38    Dogelis P., Apie švč. Sakramento broliją Lietuvoje - Tiesos Kelias 1930, 505-507-

39  Pascucci F., L’insegnamento religioso in Roma dal Concilio di Trento ad oggi, Roma 1938.

40    Dogelis P., Dar gerai nepažinta, o jau užmiršta brolija — Tiesos Kelias 1927, I, 261-262.

41    Biržiška Vc., op. cit. 195.

42    Wolonczewskis M., Žemajtiu Wiskupiste, Wilniuj 1848, II, 12.

43    Archiv. S. Congr. Concil. loc. cit. fol. 7.

44    Cfr. Objaśnienie o bractwa alba kongregacyi Doctrinae Christianae, Wilno 1722 ; Bukota T.J., Knigiele apraszanti Broctwa pamoksla Krikszcioni-szka, 1772.

44’ Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioecesan. Vilnen. 1614, 1651, 1733, 1749. 44” Ten pat, Relat. Dioecesan. Samogitien. 1646, 1748.

45    Archiv. S. Congr. Concil. Relat. Dioeces. Samogit. 1646 ; Proces. Consistorial. 32 (1633), f. 452. randame, kad 1633 m. prie Varnių katedros yra Confraternitas B. Virginis. Iš to laiko turime lenkų kalba gausią literatūrą apie Marijos brolijas. Paminėtina : Bietkowicz Andr., Bractwo z starodawna fundowane Najśw. P. Maryi, Lwów 1620 ; Bokiej Jozafat, Skarbiec bractwa P. Maryey, 1636 ir kit.

46    Karaliaučiaus Archyvas, Sammlung Zasztowt, Nr. 18.

47    X.S.Ch., op. cit. 553.

48    Gumppenberg G., Atlas Marianus, Monachii 1682, 216-217.

49    Gumppenberg, op. cit. 710. Ta proga Vaitiekus Vijukas-Kojalavičius parašė
« Decem modi colendi Beatissimam Virginem in eius imagine Lauretana », Vilna 1648.

60    Vatikano Archyvas, Memoriali 1642, vol. 403, f. 479.

61    Kantak K., op. cit. II, 258.

52    Kantak, op. cit. II, 258-259.

53    Kantak, ten. pat.

54    X.S.Ch., op. cit. 568.

55    Fridrich A., Hystorye cudownych obrazów N. Maryi Panny w Polsce, t. IV, 157.

56    Kurczewski T., Biskupstwo Wileńskie, p. 525.

57    X.S.G., op. cit. 114.

58    Kurczewski, Kościół Zamkowy, I, 155-156.

59    Vatikano Archyv. Proces. Consistor. 12, f. io8v.

60    X. Le Bachelet, Immaculée Conception - Diet. de Theologie Catholique, VII VII (1927), col. 1172.

61    Vatikano Archyvas, Barberini Lat. 6609, f. 24-25.

62    Kutrzeba St., Grundriss d. polnische Verfassungsgeschichte, Berlin 1912, 148. Cfr. Annotationes historicae Ioan. Fridr. Sapieha auctore, Coloniae 1730, 261.

63    Kantak, op. cit. 257.

64    X.S.Ch., op. cit. 565.

64    T. Pranciškus, O.F.M. Iš Lietuvos pranciškonų istorijos - Tiesos Kelias, 1934, 391-91 p.

65    Statuta Patrum Marianorum Ordinis B.V.M. sub titulo Immaculatae Conceptionis, Romae 1723, cap. 8, n. 1.

66    Constitutiones Apostolicae Ordinis Immaculatae Conceptionis B.V.M. Clericorum Regularium Marianorum, Romae 1787, cap. 8, n. 2.

67    Golubiev, Trudy Kievskoj Akademij, III (1904), 464-467.

68    Subotin, Dušpoleznoje čtenije, I (1879), 44-74, 303-324. Cfr. Examen destémoignages curieux sur l’immaculée conception publiés par Gagarin S. J., Les Mans 1858.

69    Rituale Sacramentorum... ex decreto synodi Provinc. Petricoviensis, Cracoviae 1898, 837-846.

70    Valančius M., Kronika albo rozmaite wiadomości - Tėvynės Sargas Nr. 2-3,         28-29. 71 Tumas J., Žemaičių vysk. Motiejaus Kazimiero Valančiaus-Valančiauskio Blaivybės Gromatos ir Senoji Blaivybė, Riga 1915, 77.

72    Brensztejn M., Bractwa trzezwości na Litwie 1858-1863 - Rocznik Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie 1915-1918, 69-70.

73    Alekna A., Žem. Vyskupas Motiejus Valančius, Klaipėda 1922, 113, 116.

74    «Tėvynės Sargas» 1902, Nr. 10-11, 58-59.

75    Matusas J., Blaivybės brolijos Lietuvoje - Tiesos Kelias 1928, I, 194-201.

76    Roschini G., Mariologia, II, pars III, 219.

77 Cfr. Poelman de Pape, Recueil d’instructions sur la dévotion an S. Scapulaire, Gand 1866.

78    Totoraitis J., Suduvos-Suvalkijos Istorija, I, 649.

79    Totoraitis, op. cit. 648.

80    Totoraitis, op. cit. 633-634.

81    Totoraitis, op. cit. 649.

82    Gorce M., Le S. Rosaire et la nouvelle critique, 203.

83    Kirsch W., Handbuch des Rosenkranzes, Wien 1950, 289-290.

84    Vatikano Archyvas, Proces. Consister, 12, f. io8v.

85    Vatikano Archyvas, Indice, vol. 390.

86    Archiv. S. Congr. Concil., Relat. Dioeces. Samogit. 1646.

87    Archiv. S. Congr. Concil., Relat. Dioeces. Vilnen. 1625.

88    Cesaitis Ign., Gaurės parapija - Tiesos Kelias 1939, 729.

89    Cfr. Dzieszkowski D., Zbiór nabożenstwa dla zostających w arcybr. różańca św., Warszawa 1858.

90    Tarp kitų : Dominicanus Antonius, Rosarium fraternitatis B. Mariae, Leopoli 1599; Bzovius, Różaniec P. Maryey, Kraków 1600 ; Lituanides (Litwin-kowicz) Waleryan, Ogród różany, 1612 ; Damascenus Ioannes, Rosarium B. Virginis Mariae, Lublinii 1642 ir kiti.

91    Kun. V. K. Bažnytinių brolijų reikalu - Vadovas 1913, 39.

92    Villaret E., Les congrégations Mariales, Paris 1947, I-

93    Rocci L., Vita dėl B. Andrea Bobola, 35-41.

94    Rostowski S., Lituanicarum Societatis lesu Historiarum libri decem, 1877, 215-216.

95    Jungferis, Cechai - Lietuviškoji Enciklopedija, V. 6-9.

96    Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, Vilnius 1955, I, 144, 210, 215.

97    Kurczewski J., op. cit. I, 98-99.

98    Ten pat, 302.

99    Kantak, op. cit. II, 261. Cfr. Popowska M., Stiklių cechas senajame Vilniuje —- Naujoji Romuva 1940, 239.

100    Kantak, ten. pat.

101    Totoraitis, op. cit. 600-602.

102    Jungferis, op. cit. 9.

103    T. Pranciškus, O.F.M. Iš Lietuvos pranciškonų istorijos - Tiesos Kelias 1934, 386.

 

B. VIENUOLIJOS MARIJOS VARDU

Marijos garbinimas atskiro žmogaus religiniame gyvenime užima žymią vietą. Kiekvienas pamaldus katalikas negali išskirti Marijos garbinimo. Tad ką ir bekalbėti apie tas religines bendruomenes — vienuolijas, kurių nariai, išsižadėję pasaulio, nori pasiekti dar didesnės tobulybės. O juk Marija, tasai tobuliausias Dievo tvarinys, apsaugota nuo bet kokios nuodėmės, yra aukščiausios tobulybės pavyzdys, visų krikščioniškųjų dorybių žiedas. Todėl nerasime vienuolijos, kuri šio Marijos garbinimo nepabrėžtų savo įstatais ir praktika. Marijos garbinimas yra toks reikšmingas katalikų dvasiniame gyvenime, kad kiekviena vienuolija, nors ji ir nesivadintų Marijos vardu, skaito Mariją savo globėja, vadove, pavyzdžiu. Kai kurios vienuolijos net savo kilmę išveda iš Marijos antgamtinio įsikišimo, priskaitydamos Marijai savosios vienuolijos atsiradimą. Todėl visos vienuolijos pasiveda Marijos globai, jos dorybes imasi savo dvasinio gyvenimo pavyzdžiu ir norma, jos pamaldumą įvairiomis formomis platina.

Marijos garbinimas įvairiose vienuolijose reiškiasi įvairiais būdais. Kai kurios jų ypatingu būdu pabrėžia ir platina tą ar kitą Marijos garbinimo formą. Kalbėdami apie brolijas, matėme kiek prie Marijos kulto išplatinimo yra prisidėję domininkonai, jėzuitai, pranciškonai. Ypač šie pastarieji tiek savo pastoracijoje, tiek visame vienuoliškame gyvenime labai stipriai pabrėžė Marijos kultą. Jų vienuolynai daugiausia nešiojo Marijos vardą, jų bažnyčios turėjo Marijos titulą. Jie sudėjo gražių giesmių Marijos garbei, kurios paplito po pasaulį. Pranciškonai savo veiklą nukreipė labiausiai į liaudį ir joje įskiepijo pamaldumą į Mariją.

Tačiau kai kurios vienuolijos netgi savo pavadinime (titule) turi Marijos vardą. Tuo būdu jos nori net oficialiai išreikšti tai, kas yra jų esmėje : ypatingas pamaldumas į Mariją. Daug yra vienuolijų, kurios savo pavadinime turi Marijos vardą, jos gyvenimo paslaptis ar dorybes. Šiame skyriuje paminėsime tik tas, kurios amžių bėgyje veikė Lietuvoje.

1. Atgailos Kanauninkai.

Ordo Canonicorum Regularium mendicantium S. Mariae de Metro de Poenitentia — Lietuvoje dėl savo balto rūbo, kurį jie nešiojo Marijos nekaltumo garbei priminti, vadinami «Baltieji augustinijonai» — yra viena iš seniausių Lietuvoje veikusių vienuolijų, nešiojusių Marijos titulą.

Apie šios vienuolijos, turinčios savo pagrinde šv. Augustino regulą, pradžią žinios yra labai miglotos ir apipintos legendomis. Pagal šios vienuolijos autorius, atgailos kanauninkų steigėju laikomas pop. šv. Kletas. Esą pirminis šios vienuolijos tikslas buvęs padėti ir pagelbėti maldininkams, vykstantiems į Šv. Žemę ar Romą. Tos vienuolijos nariui Romos konsului šv. Demetrijui Marija apsireiškusi ir liepusi nešioti jos garbei baltą drabužį ir škaplierių. Vėliau vienuolijos atnaujintoju buvęs šv. Cirijakas, Jeruzalės vyskupas. Iki vandalų antplūdžio atgailos kanauninkai buvę tik Romoje ; nuo tada jie paplito po Dalmaciją, Čekiją ir Lenkiją 1.

Seniausia tikra žinia apie šią vienuoliją yra pop. Bonifaco VIII bulė iš 1295 m., kurioje išvardinami atgailos kanauninkų vienuolynai, kurių vienas yra Romoje, trys Čekijoje, du Lenkijoje ir dar du kitose vietose2. Tačiau ir tos bulės originalas yra dingęs: atgailos kanauninkai turėjo jos tik kopiją. Tas vertė šios vienuolijos generolą prašyti pop. Julių II duoti kokį nors raštą, kuriuo vienuolija galėtų įrodyti savo egzistenciją ir atsiradimą. Pop. Julijus II 1507 m. davė bulę kurioje cituojamas Bonifaco VIII raštas ir įsakoma, kad ateityje toji citata būtų laikoma kaip originalas. Popiežius tačiau pažymi, kad Bonifaco rašte minima S. Maria de Metro bažnyčia, prie kurios buvęs atgailos kanauninkų vienuolynas, yra nežinoma, ir niekas negali pasakyti, kada ir kurioje vietoje ji buvusi. Ta pačia bule popiežius patvirtino visus vienuolynus ir bažnyčias, kuriuos atgailos kanauninkai valdė pop. Bonifaco VIII laikais ir kuriuos įkūrė vėliau.

Nors Romoje Švč. Marijos de Metro bažnyčios niekas nežino, nors vėliau čia nebuvo jokio atgailos kanauninkų vienuolyno, tačiau jų generolas visada nešiojo titulą : Prior Ecclesiae S. Mariae Demetri de Urbe.

Į Lenkiją atgailos kanauninkai atsikėlė iš Čekijos, kur jie turėjo keletą vienuolynų. Didžiausias ir svarbiausias jų buvo Pragoje. Kilus husitų karams, atgailos kanauninkų vienuolynai buvo sunaikinti. Pragos vienuolynas, prie kurio gyveno vienuolijos generolas, buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tada vienuoliai persikėlė į Lenkiją ir ordino valdžia teko Lenkijos provinciolui, kuris gyveno prie šv. Morkaus vienuolyno Krokuvoje. Iš viso Lenkijoje atgailos kanauninkai turėjo tik 6 vienuolynus, daugiausia Krokuvos vyskupijoje.

Kai Jogaila pats apsikrikštijo ir drauge su Vytautu ėmėsi krikštyti lietuvius, atvykdamas į Lietuvą įvesti krikšto, atsigabeno iš Krokuvos kelis atgailos kanauninkus, kad jie pagelbėtų krikštijimo darbe ir mokytų neofitus tikėjimo tiesų. Jogaila Vilniaus vyskupijoje įsteigė pirmuosius atgailos kanauninkų vienuolynus ir paliko juos čia darbuotis jauname Kristaus vynyne. Vienuoliai šio darbo, matyt, labai uoliai ėmėsi ir gražiai savo užduotį atliko, nes ir po Jogailos ir Vytauto mirties, kada Lietuva jau skaitėsi krikščioniška, atgailos kanauninkai plėtėsi, steigė naujus vienuolynus ir toliai: mokė žmones tikėjimo tiesų, o ypačiai platino pamaldumą į Mariją. Marijos garbinimas ir jos pamaldumo platinimas žmonėse buvo vienas iš šios vienuolijos tikslų. Laikui bėgant, Lietuvoje buvo 18 atgailos kanauninkų vienuolynų ; visi jie rytų Lietuvoje. Dar XVIII a. pradžioje Lietuvos vienuolynai atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė atskirą provinciją, valdomą savo provinciolo — komisarijaus. Netrukus Lenkijos vienuolynai išnyko ir taip ši vienuolija liko tik Lietuvoje ir jos nariai buvo tik lietuviai, daugiausia žemaičiai. Lietuvos provinciolui teko generolo titulas ir pareigos. Gražiai besidarbuojančiai vienuolijai smūgį sudavė rusų valdžia, 1832 m. panaikindama visus (išskyrus Vilniaus) atgailos kanauninkų vienuolynus, atimdama jų turtus, o bažnyčias paversdama į cerkves.

Lietuvoje atgailos kanauninkai užsiėmė pamokslų sakymu ir pastoracija. Kur buvo jų vienuolynas, ten jie vedė ir parapiją. Savo jaunus kandidatus auklėjo pas save (daugiausia Videniškių vienuolyne), o teologijos mokslams siuntė į Vilnių. Tačiau mokslu specialiai neužsiėmė, nors turėjo puikių pamokslininkų ir palikę daug raštų rankraščiuose ypačiai iš asketikos ir mistikos srities. Asmeniškame gyvenime atgailos kanauninkai atsidėdavo maldai, atgailai ir apsimarinimui. Regula reikalavo, kad apie save ir savo darbus nerašytų ir nesiskelbtų viešumai. Jie norėjo liktis nežinomi, tylūs Dievo darbininkai. Štai dėl ko apie juos turime labai mažai žinių, nors jie Lietuvos religiniame gyvenime yra išvarę labai plačią vagą. Jų vienuolynai, kurie pasklido plačiai rytų Lietuvoje, buvo tikri šventumo ir dvasinio gyvenimo židiniai, iš kurių spinduliavo dvasinis gyvenimas po visą kraštą. Šalia kitų vienuolijų, ir atgailos kanauninkai turi daug nuopelnų Marijos garbinimo išplatinime. Savo bažnyčiose jie labai iškilmingai švęsdavo Marijos šventes, rengdavo įvairias jos garbei pamaldas, mokė žmones įvairių maldingumo pratybų Marijos garbei. Jų dėka Marijos garbinimas pasiekė sodiečių bakūžes, kur darbas, malda ir Marijos garbinimas tapo lietuvio dienos programa.

Atgailos kanauninkų vienuolijai daug garso pridavė palaimintasis Mykolas Giedraitis (1425-1485), kilęs iš plačios kunigaikščių Giedraičių giminės, vienturtis tėvų sūnus, kuris, beeidamas mokslus, susirgo vaikų paralyžiaus liga ir tapo invalidu : nevaldė vienos kojos ir liko neužauga. Matydamas, kad pasaulio garbė ne jam, atsidėjo dvasinio gyvenimo dalykams ir įstojo į atgailos kanauninkus Bistryčios vienuolyne, kur baigė novicijatą. Kadangi ir čia jam giminės nedavė ramybės, nuolat jį lankydami, pasiprašė vyresniųjų perkeliamas į Krokuvą, kur ir mirė šventojo mirtimi, sulaukęs 60 m. amžiaus3. Giedraičių giminė vėliau, pagerbdama savo giminės narį — palaimintąjį Mykolą, yra įkūrusi kelis atgailos kanauninkų vienuolynus. Vienuolija turėjo ir kiti} švento gyvenimo vyrų (pav. Jokūbas iš Przyworo, miręs 1659 m.), kankinių, žuvusių už tikėjimą totorių antplūdžio metu.

Lietuvoje buvo šie atgailos kanauninkų vienuolynai :

1. B i s t r y č i o j e, kairiajame Neries krante, 40 km. nuo Vilniaus, kur vienuolyną įsteigė D. L. Kung. Jogaila 1390 m. šis vienuolynas buvo garsus tuo, kad jame baigė noviciatą palaimintasis Mykolas Giedraitis, kurio mokytoju buvo tėvas Augustinas. Atgailos kanauninkai čia išbuvo ligi 1523 m., kada, kuriant Vilniaus sufraganiją, karalius Zigmantas II Bistryčios vienuolyno turtus priskyrė tai sufraganijai ir vienuoliai turėjo apleisti šią vietą.

2.    M e d i n i n k u o s e, garsioje savo laiku vietovėje, kur kitados stovėjo stipri pilis ; joje dažnai gyvendavo Kazimiero vaikų auklėtojas Dlugošas su savo mokiniais karalaičiais, o jų tarpe ir su šv. Kazimieru. Šioje vietoje atgailos kanauninkus įkūrė taip pat Jogaila 1391 m. Jogailos statytoje Medininkų bažnyčia kelis kartus buvo gaisrų sunaikinta, ir tik 1788 vienuoliai čia pastatė puikią mūro bažnyčią.

3.    T v e r e č i u j e, Švenčionių apskr. atgailos kanauninkams vienuolyną ir bažnyčią pastatė 1501 m. Jurgis Vizgaila. Kai Tverečius teko Pacams, jie 1662 pastatė naują vienuolyną ir bažnyčią. Dar 1820 m. čia buvo atgailos kanauninkų noviciatas su 4 novicijais žemaičiais. Tarp vienuolių tuo metu Tverečiaus vienuolyne gyveno Edv. Muraška iš Marijampolės, ten 1796 baigęs marijonų mokyklą ir kunigu įšvęstas 1801. Tverečiaus parapija, atg. kanauninkų aptarnaujama, buvo viena iš didžiausių : XIX a. pradžioje turėjusi apie 8.500 tikinčiųjų.

4.    S m a l v o s e, netoli Zarasų, ant to paties vardo ežero kranto, čia atg. kanauninkus įkūrė Jonas Samsonas Podbereskis 1600 m. Kai


Videniškių bažnyčia.

Videniškių bažnyčia.

vienuolynas, laikui bėgant, sugriuvo, jį 1766 m. iš naujo atstatė broliai Podbereskiai. Prancūzai 1812 m. šį vienuolyną labai sunaikino.

5.    V i d e n i š k ė s e, ant Siesarties kranto, netoli Želvos. Ši vieta priklausė Giedraičių giminei. Atgailos kanauninkus čia atkvietė Martynas Giedraitis 1618 m. ir gerai aprūpino. Mūrinė bažnyčia Videniškėse buvo pastatyta 1800 m. Joje 1820 m. vizitacija mini atskiroje koplyčioje esantį pal. Mykolo Giedraičio altorių su jo paveikslu ir daugybe aukso ir sidabro kryželių — votų. XVIII a. Videniškių vienuolyno vyresnysis turėjo infulato titulą — teisę nešioti mitrą ir pastoralą, tačiau XIX a. pradžioje šia teise nesinaudojo. Čia daugiausia gyvendavo Lietuvos provinciolas (vėliau generolas), nemažas skaičius vienuolių. Pav. 1798 m. čia buvo 4 kunigai, 1 broliukas, 2 novicijai ir 4 klierikai — visi lietuviai ; 1827 m. — 5 kunigai, keli broliai, 3 novicijai ir 6 klierikai (jie mokėsi Vilniuje).

6.    P a n e m u n y j e, netoli Obelių, vienuolyną įsteigė Martynas Giedraitis 1620 m. ir pastatė bažnyčią. Kai toji paseno, naują 1760 m. pastatė Mikalojus Koscialkovskis, Ukmergės maršalka.

7.    M y k o l i š k ė s e, dešiniajame Neries krante, į vakarus nuo Svyrių. Kitados ši vieta priklausė Radvilams, bet 1604 m. Mykoliškes nupirko Jonas Bžostauskis, kurio sūnus Ciprijonas 1622 m. įsteigė atgailos kanauninkams vienuolyną. Vėliau, kai Bžostauskiai turtus išsidalino, vienuolynas ir bažnyčia nebeteko geradarių ir čia liko tik rezidencija. Joje 1820 m. gyveno tik 2 vienuoliai : vokietis Block ir lietuvis Kontautas.

8.    S k i e m o n y s e, atgailos kanauninkų vienuolyną įsteigė savo turėtoje nuosavybėje Videniškių vienuoliai pirmoje XVIII a. pusėje.

9.    V i l n i u j e (Užupyje) vienuolyną ir bažnyčią pastatė Jokūbas Aleksandras Pronevičius Zalamajus (kilęs iš totorių) 1644 m. Pirmajai bažnyčiai sudegus, 1664 m. buvo pastatyta nauja, bet vėliau ir šią gaisras sunaikino ir ilgus metus pamaldos buvo laikomos mūrinėje vienuolyno koplyčioje. Mūrinė bažnyčia pastatyta tik 1744 m. Šis vienuolynas išliko ilgiausiai — iki 1845 m. Tais metais rusų valdžia ir šį paskutinį atgailos kanauninkų vienuolyną uždarė, vienuolius išvežė į kitus Vilniaus vienuolynus, kur jie pamažu išmirė.

Atgailos kanauninkai kurį laiką Vilniuje valdė taip pat ir šv. Kazimiero bažnyčią su jėzuitų vienuolynu po to, kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas, čia atg. kanauninkai išbuvo 1777-1814 m.

10.    J u ž i n t u o s e vienuolyną ir bažnyčią 1695 m. pastatė Rumbonių storasta Dunin-Rajeckis ir aprūpino turtais. Mūro bažnyčia čia statyta 1799 m. Weissenhofo.

11. K u r k l i u o s e atgailos kanauninkus įkurdino 1700 m. Kristupas Zaviša. Kai šios bažnyčios koliatorius tapo Giedraičių giminė, tai Vilniaus maršalka Steponas Giedraitis bažnyčią gražiai atnaujino.

12.    S a l a k e  vienuolyno steigėja buvo Puzinienė, kuri 1715 m. nupirko čia 4 sklypus ir 1718 m. pastatė vienuolyną. Bažnyčia čia buvo nuo 1522 m.

13.    P a p i l y j e (Panevėžio vysk.) atgailos kanauninkų vienuolyną ir medinę bažnyčią pastatė tos vietos vyresnysis Simanas Jakštavičius 1764 m.

14.    K v e t k u o s e bažnyčią ir vienuolyną pastatė Ukmergės stražninkas Pranas Kamarauskas 1770 m.

15.    S u v a i n i š k y j e  atgailos kanauninkus įkurdino Antanas Kamarauskas, 1782 m. pastatęs čia medinę bažnyčią ir vienuolyną.

16.    M i o r u o s e (netoli Drujos) bažnyčią ir vienuolyną 1641 m. pastatė Sebastijonas Mirskis.

17.    P a b e r ž ė j e (Vilniaus vysk.) bažnyčia buvo pastatyta Andriaus Šeligos 1484 m. ; parapija čia yra nuo 1503 m. Ji XVII a. teko atgailos kanauninkams, bet apie jų veiklą čionai daugiau nieko nežinoma. Greičiausiai jie čia neilgai buvo4.

Kaip iš vienuolynų kūrimosi datų matyti, atgailos kanauninkai Lietuvoje augo, plėtėsi, ir tik rusų valdžios politika nutraukė jų gražų darbą. Tačiau jų pasėta sėkla liko : Lietuva tapo Marijos žeme.

2. Karmelitai.

Ordo Fratrum B. V. Mariae de Monte Carmelo. Šios vienuolijos autoriai dažnai savo ordiną vadina «Marijos Ordinu», o jos narius «Marijos pirmgimiais sūnumis». Kadangi ši vienuolija savo laiku Lietuvoje yra turėjusi daugelį vienuolynų, naudinga tad panagrinėti šioje vienuolijoje pamaldumo į Mariją kilmę ir išsivystymą.

Karmelitai, gavę vardą nuo Karmelio kalno Palestinoje, laikosi padavimo ir tradicijos, kad jų vienuolija siekia pranašų Elijo ir Eliziejaus laikų. Sakoma, kad Elijaus ir Eliziejaus mokiniai Karmelio kalne išlikę iki krikščionybės laikų, tapę pirmiaisiais Kristaus sekėjais, prisidėję prie Evangelijos skelbimo, ugdydami asketinį gyvenimą ir Marijos kultą. Kai Marija gyvenusi žemėje, ji aplankiusi Karmelio kalną ir ten esančius eremitus. Po Marijos mirties Karmelio eremitai pastatę pirmąją bažnyčią Marijos garbei. VII a. daug nukentėję nuo persų užpuolimo, o vėliau nuo muzulmonų, tačiau Karmelio kalne išsilaikę dėl to, kad muzulmonai gerbė pranašą Eliją ir todėl nežudė jo sekėjų. Kryžiaus karų metu eremitų skaičių padidino atvykę iš Europos kryžininkai.

Tačiau šią tradiciją sugriovė bolandistas Papebrochas 5. Jis 1600 m. įrodė, kad 1185 iš Europos atvykęs kryžininkas šv. Bertoldas apsigyveno Karmelio kalne drauge su 10 savo draugų ir ten pastatė šv. Elijo garbei koplyčią. Jo įpėdinio šv. Brokardo laikais, Jeruzalės patrijarkas šv. Albertas Vercelietis 1210 m. davė tiems Karmelio eremitams gana griežtą regulą, kurios ir šiandien karmelitai laikosi. Kai 1220 m. Karmelio kalne buvo pastatyta Marijos garbei bažnyčia, anie eremitai pradėjo save vadinti « Eremitae S. Mariae de Monte Carmeli », o kai jie persikėlė į Europą (apie 1238 m.) čia jie pasivadino « Fratres Ordinis B. V. Mariae de Monte Carmeli » 5.

Alberto duotoji karmelitams regula buvo 1226 m. pop. Honorijaus III aprobuota ; šiek tiek sušvelninus susilaikymą nuo mėsos, buvo 1247 m. iš naujo aprobuota pop. Inocento IV. Kiti regulos sušvelnimai padaryti popiežių Pijaus II, Eugenijaus IV ir Siksto IV.

Iš Karmelio kalno vienuoliai paplito po Syriją ir Viduržemio jūros pakraščius. Bet čia visur buvo žiauriai muzulmonų persekiojami, netgi Karmelio kalne esantieji išžudyti 1263 m. Tas privertė karmelitus apleisti Palestiną ir keltis į Europą, kur jie pirmiausia įsikūrė Kipro saloje, Sicilijoje ir Pietų Prancūzijoje. Anglijoje, Aylesforde, kur karmelitai buvo įsikūrę nuo 1241 m., įvyko pirmoji vienuolijos kapitula, kuri išrinko generolu Alaną Bretonietį. Jo įpėdinis Simonas Stock (nuo 1247 m.) įsteigė karmelitų vienuolynus universitetų miestuose : Cambridge, Oxforde, Bolonijoje, Paryžiuje. Vienuoliai ėmėsi mokslo ir metėsi į aktyvų gyvenimą. Teko keisti ir regula, pritaikant ją naujoms vietos ir gyvenimo sąlygoms, kurią pop. Inocentas IV 1247 m. patvirtino.

Naujos fundacijos miestuose ir vienuolijos kryptis nepatiko tiems, kurie įžiūrėjo tame praradimą eremitiško vienuolijos pobūdžio. Visa tai pažadino ordine įvairių reformų bandymus. Galutinai karmelitų ordiną reformavo šv. Teresė ir šv. Jonas nuo Kryžiaus. Šios krypties karmelitai laikėsi primityvios šv. Alberto regulos, be pop. Inocento IV įvestų sušvelninimų, ir sudarė ordine atskirą šaką, vadinamą « Basųjų Karmelitų », kuri 1593 m. tapo visiškai autonominė su atskiru generolu.

Pamaldumas į Mariją karmelitų ordine nusistovėjo tik XV a., ypačiai su karmelitų škaplieriaus atsiradimu ir « Privilegium Sabbatinum » išpopuliarinimu. Karmelitai nuo šio laiko Mariją skaito savo ordino ypatinga globėja, todėl kiekvienas šio ordino narys turi Marijai visiškai pasivesti ir savo dvasinį gyvenimą derinti su Marijos gyvenimu. Amžių bėgyje karmelitai savo raštais daug prisidėjo prie mariologinės doktrinos išvystymo ir Marijos kulto išplėtimo įvairiuose kraštuose, kur tik jie darbavosi8.

Karmelitai nereformuotieji arba  senosios observancijos Lietuvoje buvo šiose vietose :

1) V i l n i u j e , kur juos 1506 m. įkurdino Mikalojus Radvila ir pastatė jiems bažnyčią Švč. Marijos Snieginės vardu. Šis vienuolynas, keletą kartų okupantų apiplėštas ir naikintas, išliko ligi 1798 m., kada buvo atiduotas Vilniaus seminarijai.

Antrasis Vilniaus karmelitų vienuolynas buvo įkurtas Vaitiekaus Kludzinskio 1620 m. Prie jo buvo Visų Šventų bažnyčia, 1798 m. paversta parapine 7.

2)    L i n k u v o j e  karmelitus įkurdino vysk. Jurgis Tiškevičius 1636 m., pavedęs jiems parapiją, bažnyčią ir pastatęs mūrinį vienuolyną. čia jie išbuvo ligi 1832 m. panaikinimo 8.

3)  P u m p ė n u o s e   karmelitų vienuolynas buvo įkurtas 1675 m. Zavadskio ir išbuvo ligi 1832 m.

4)  L y d o s   karmelitų vienuolyną įsteigė Adomas Narbutas 1676 m. Ir šis buvo rusų valdžios panaikintas 1832 m.

5)    Ž a l u d k o (Vilniaus vysk.) vienuolyną įsteigė Kazimieras Franckevičius. Panaikintas 1832 m. 9

6) K ė d ai n i u o s e,  dešinėje Nevėžio pusėje, Karolis Pilypas Radvila 1704 m. pastatydino medinę bažnyčią ir vienuolyną, kad čia karmelitai aptarnauti} tuos katalikus, kurie, Nevėžiui patvinus, negalėdavo pasiekti kito kranto ir turėjo vaikščioti į tolimas parapijas. Vysk. Zgierskis 1713 m. pavedė jiems parapiją, kuri apėmė Kėdainių miestą ir kelis apylinkės kaimus. Karmelitai čia pasistatė mūrinį vienuolyną, padidino bažnyčią ir atidarė mokyklą. Rusų valdžia šį vienuolyną uždarė 1832 m.

7)   R a s e i n i u o s e   karmelitus įkūrė Žemaitijos medinčius Jokūbas Jurgis Daujotas 1720 m. pastatęs jiems čia medinę bažnyčią ir vienuolyną. 1780 ir 1794 m. gaisrai sunaikino bažnyčią ir vienuolyną. Karmelitai pradėjo statyti mūro bažnyčią, kuri, kai 1832 m. vienuolynai buvo naikinami, dar nebuvo užbaigta statyti.

8) K o l a i n i u o s e  Žemaičių raštininkas Jonas Adamkavičius 1740 m. pastatė koplyčią ir ją atidavė karmelitams, kurie čia įsikūrę pastatė gražią mūro bažnyčią. Kolainių karmelitai, nuvykę į Kražius, kurį laiką tenai vedė gimnaziją (1797-1817) ir kai jos neteko, 1718 m. atidarė savo gimnaziją Kolainiuose, į kurią apie 100 mokinių pervažiavo iš Kražių drauge su savo mokytojais karmelitais. Ši gimnazija turėjo daug mokinių ir gražiai veikė iki 1853 m. uždarymo.

9) K r až i u o s e  karmelitai 1797 m. atvyko perimti gimnazijos, kuri po jėzuitų panaikinimo buvo pasauliečių kunigų rankose. Mat tada Edukacinė Komisija ir nuncijus ragino vienuolius, kad jie imtųsi mokymo darbo. Tada Kolainių karmelitai pasisiūlė, ir Kražių gimnazija buvo jiems atiduota. Mokytojus išlaikė Kolainių vienuolynas, bet kai karmelitai paprašė valdžios paramos gimnazijos trobesiams remontuoti, valdžia 1817 m. gimnaziją iš jų atėmė, paskyrusi ten pasauliečius mokytojus 10.

10)  K a l e s n i n k u o s e   (netoli Eišiškių) taip pat buvo karmelitų vienuolynas. Kada jis buvo įkurtas — nėra žinių. Tiek žinoma, kad čia jis buvo 1832 m. panaikintas11.

Basieji, arba reformuotieji karmelitai Lietuvoje savo laiku turėjo vienuolynus ir darbavosi šiose vietose :

1) V i l n i u j e. Basųjų karmelitų vadovybė jau XVII amž. pradžioje dėjo pastangų kaip nors įsikurti Lietuvos sostinėje, bet tas jiems sunkiai vyko. Tik vysk. Eustachijui Valavičiui ir miesto tarybos

 

Karmelitų šv. Teresės bažnyčia Vilniuje.

Karmelitų šv. Teresės bažnyčia Vilniuje.

nariui Ign. Uubovičiui remiant, jie čia 1626 m. pagaliau įsikūrė : šalia Aušros Vartų pasistatė mažą koplyčią ir vienuolyną. Miesto taryba pavedė karmelitams globoti Aušros Vartuose esantį Dievo Motinos paveikslą. Karmelitai išgarsino ir išpopuliarino šį paveikslą, sudėjo prie jo specialias maldas ir giesmes, registravo tenai įvykstančius stebuklus ir iš visos Lietuvos atsilankantiems maldininkams skelbė Marijos garbę, globą ir užtarimą. Tuo būdu karmelitai labai daug prisidėjo prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo išgarsinimo visoje Lietuvoje. Prie šio karmelitų vienuolyno Steponas Pacas 1654 m. pastatė puikią baroko stiliaus Šv. Teresės bažnyčią, čia karmelitai turėjo ir mokyklą, apie kurią yra žinių dar XIX a. pradžioj. Gražus Vilniaus basųjų karmelitų darbas buvo nutrauktas rusų, kurie 1844 m. šį vienuolyną panaikino ir vienuolius išvarė. Šv. Teresės bažnyčia su Aušros Vartais buvo pavesta pasauliniams kunigams12.

Vilniuje buvo dar antras basųjų karmelitų vienuolynas vad. Užneryje. Jis čia buvo įkurtas XVII a. gale Oginskių, kurių Simonas Karolis, miręs 1699 m., buvo ten ir palaidotas. 1832 m. vienuolynas rusų buvo panaikintas, o bažnyčia (irgi šv. Teresės vardu) 1837 m. uždaryta, paskui Neries paplauta sugriuvo, ir šiandien jos nėra nė ženklo.

2)    G a r d i n e  basųjų karmelitų vienuolynas išbuvo 1668-1845 m. laikotarpyje, įsteigtas Gardino seniūno Andr. Kotavičiaus. Bažnyčia buvo labai gražaus darbo ir išliko iki 1904 m. kada buvo perdirbta į rusų kareivines13.

3)    K a u n e  1707 m. bas. karmelitai nusipirko sklypą su daržu ir mūriniu namu ant Nemuno kranto ir čia įsikūrė (Vokiečių gatvėje, dabartinėje Gardino). Jie čia pasistatė šv. Elijo bažnytėlę (dabar jos jokių žymių nėra). Miestui augant ir stingant žemės jam plėstis, magistratas atidavė karmelitams Šv. Kryžiaus bažnyčią, esančią už miesto; karmelitai ją perėmė savo žinion 1772 m.

O Šv. Kryžiaus bažnyčios istorija tokia : Kaunakiemio sodžiaus savininkė Darata Nabienė, gyvendama toli nuo Kauno bažnyčių, sumanė įkurti Dievo namus savo valdomoje žemėje. Ji užrašė bažnyčiai žemės sklypą, trobesius ir Kaune esančius namus. Nabienė savo lėšomis pastatė medinę bažnytėlę. Teisę kunigus pasirinkti paliko miesto magistratui. Kauno klebonai, valdydami šią bažnytėlę, skirdavo prie jos kunigą. Ta medinė bažnytėlė stovėjo apie 150 metų. 1685 m. kun. Kaz. Juodkevičius pastatydino kryžmišką mūro bažnyčią ir pavadino ją Šv. Kryžiaus vardu. Ji ir teko karmelitams, kurie prie jos išmūrijo dviejų aukštų vienuolyną. Rusai 1836 m. šį vienuolyną pavertė ligonine ; vienuoliai apsigyveno mažame namelyje prie bažnyčios. Paskutinis karmelitas Dymša čia mirė 1845 m. Tais metais rusai bažnyčią uždarė. Altoriai ir kiti reikmenys buvo išdalinti kitoms bažnyčioms, o pati bažnyčia paversta kariuomenės sandėliu. Tik 1881 m., po ilgų prašymų, caras bažnyčią grąžino dvasinei vyresnybei. Bažnyčia buvo atnaujinta ir padaryta parapijine, bet buv. vienuolyno rūmai liko karo vadovybės žinioje. Juose įrengta karo ligoninė14.

4)    A n t a l i e p t ė j e  karmelitus įkūrė Jonas Strutinskis 1734-1738 m. Pradžioje XIX a. karmelitai čia turėjo savo mokyklą. Vienuolynas panaikintas 1832 m.15.

5)    P a š a m i n ė j e  (Vilniaus vysk.) karmelitus įkurdino Stanislovas Narbutas apie 1760 m. čia karmelitai valdė parapiją ir turėjo mokyklą. Bažnyčia ir vienuolynas rusų valdžios buvo užgrobti 1832 m.16

6)    G u d a g o j u j e  Juozapas Vainius 1764 m. pastatė karmelitams bažnyčią ir vienuolyną. Bažnyčioje buvo patalpintas, pagal padavimą, miške rastas stebuklingas Marijos paveikslas. Karmelitai šio paveikslo garsą dar labiau išplatino. Kai 1832 m. vienuolynas buvo panaikintas, stebuklingas paveikslas buvo pergabentas į Ašmenos bažnyčią. Nuo 1777 m. karmelitai valdė Gudagojo parapiją ir vedė mokyklą. 1906 m. bažnyčia buvo iš rusų atgauta ir stebuklingas paveikslas vėl grąžintas į senąją vietą17.

7)    K u d. N a u m i e s t y j e, seniau Duliebaičių kaime, karalienė Cecilija Renata 1643 m. įsteigė miestą ir pavadino jį savo vyro garbei Vladislavovu. Naujai įkurtame mieste 1642 m. buvo pastatyta koplyčia, kurią Žemaičių vysk. Jurgis Tiškevičius 1644 m. atidavė bas. karmelitams. Jie 1680 m. čia pastatė medinę bažnyčią ir vienuolyną, o 1783 m. puikią mūrinę bažnyčią. Kai Naumiestis 1795 m. pateko po Prūsais, valdžia atėmė vienuolyno turtus, o 1806 m. visiškai panaikino Kud. Naumiesčio karmelitų vienuolyną. Karmelitai čia liko iki savo mirties parapijai aptarnauti18.

8)    G r i š k a b ū d y j e, Kud. Naumiesčio plote, pirmąją bažnyčią 1742 m. pastatė Vilniaus vaivada ir D.L.K. hetmonas Mykolas Višniavieckis. Ją, kaip Naumiesčio filiją, valdė Kud. Naumiesčio karmelitai, kurie po 50 metų čia pastatė naują, vieną iš gražiausių ir originaliausių, medinę bažnyčią. Ir Griškabūdžio karmelitų vienuolynas buvo Prūsų valdžios panaikintas 1805 m. Karmelitai prie šios bažnyčios pasiliko kaip klebonai iki savo mirties19.

3. Pijorai.

Ordo Clericorum Regularium Pauperum Matris Dei Scholarum Piarum — vienuolija nešiojanti savo pavadinime Marijos vardą, įkurta 1617 m. šv. Juozapo Kalasankcijaus ir tais pat metais pop. Pauliaus V patvirtinta su tikslu — mokyti vaikus. Vienuolijos steigėjas buvo pastebėjęs, kad liaudies tamsumas yra svarbiausioji priežastis jos apverktinos moralinės būklės, ir ryžosi įkurti vienuoliją, kurios nariai atsidėtų liaudies vaikų mokymui. Pijorų mokyklose mokslas turėjo būti nemokamas.

XVII a visi kraštai šaukėsi mokytojų ir pijorai tuojau atidarė savo mokyklas Toskanoje, Neapolyje, Sicilijoje, Sardinijoje, Moravijoje, Čekijoje ir Lenkijoje, kur juos 1642 m. atkvietė į Varšuvą karalius Vladislovas IV. Tačiau toks staigus vienuolijos išsiplėtimas, be to konkurencija, kurią jie savo mokyklomis darė kitoms mokslu užsiimančioms vienuolijoms (ypačiai jėzuitams), pačiai vienuolijai sudarė daug sunkenybių. Iš visų pusių pasigirdo skundai ir priekaištai. Jų paveiktas, pop. Inocentas X 1646 m. steigėją atstatė iš generolo pareigų, o pačią pijorų vienuoliją padarė tik paprasta, be įžadų, kunigų draugija. Tačiau pop. Aleksandras VII 1656 m. suteikė jai paprastųjų įžadų vienuolijos teises, o pop. Klemensas IX 1669 m. leido daryti iškilmingus įžadus, pakeldamas pijorus į ordinų eilę.

Pijorai pasižymėjo savo pedagogikos metodų lankstumu, naujumu, mokslo programos pritaikymu prie kiekvieno krašto reikalų. Nors jie nesiėmė tiesioginio pastoracijos darbo, tačiau kadangi per jų mokyklas perėjo tūkstančiai Lietuvos jaunimo, be abejonės ir pijorai, savo mokyklose mokydami tikėjimo tiesų, yra prisidėję ir prie Marijos kulto bei garbinimo įdiegimo į mokinių širdis.

Lietuvoje pijorai, nuo 1736 m. sudarydami atskirą provinciją, savo vienuolynus ir mokyklas turėjo šiose vietose :

1)    Š c i u c i n e (Lydos aps.), kur juos 1718 m. įkurdino Jurgis Hlebickis ir aprūpino turtais. Tais pat metais pijorai atidarė čia mokyklą, kuri buvo viena iš žymesniųjų Lietuvoje ; ji buvo skirta ugdyti pašaukimams į vienuolinį luomą. Edukacinė Komisija ją prilygino prie triklasės. Mokinių čia būdavo virš 100. 1803 ši pijorų mokykla buvo paversta gimnazija ir ji čia išliko iki 1825 m. Ši mokykla XVIII a. turėjo garsių mokytojų : Kaz. Narbutą, Motiejų Dogelį ir k.

2)    V i l n i u j e  pijorus įkurdino vysk. Brzostovskis 1722 m., o karalius Augustas 1726 m. davė jiems leidimą atidaryti savo mokyklą Vilniuje. Vilniaus pijorai, nors buvo palaikomi Sapiegų ir aprūpinti turtais, betgi susilaukė kliūčių iš jėzuitų pusės, kurie, remdamiesi sena privilegija, draudžiančia veikti Vilniuje kitoms mokykloms, kad jos nekenktų Akademijai, stengėsi neleisti pijorams atidaryti savo mokyklos. Byla tęsėsi ilgai, pasiekė net Romą, ir galų gale pijorai galėjo Vilniuje atidaryti tik mokinių konviktą ir pradžios mokyklą. Mokinių konviktas, kuriame gyveno daugiausia didikų vaikai, lankantieji Akademiją, išbuvo pijorų rankose ištisą šimtą metų (1727-1827). Pradžios mokykloje Vilniaus pijorai mokė neturtingųjų vaikus.

Savo laiku pijorai Vilniuje (Snipiškio priemiestyje) turėjo dar kitą vietą, kai po jėzuitų panaikinimo jiems teko Šv. Rapolo bažnyčia ir vienuolynas, čia pijorai buvo perkėlę savo noviciatą, bet valdžia 1791 m. buv. jėzuitų trobesius pardavė, ir pijorai gavo iš čia keltis kitur.

3)    P a n e v ė ž y j e  pijorus įkūrė Upytės raštininkas Kristupas Dambrauskas ir Vilniaus katedros prelatas Kristupas Bielozaras 1727 m. XVIII a. viduryje pijorai čia laikė savo nariams filosofijos studiją. Edukacinė Komisija pijorų mokyklą pakėlė į triklasę, kurioje mokydavosi apie 100 mokinių. 1804 m. toji mokykla buvo paversta gimnazija ir tokia išliko pijorų rankose iki 1832 m., kada rusai vienuolyną ir mokyklą panaikino. Pas Panevėžio pijorus mokėsi garsus architektas

 bažnyčia Panevėžyje

Buv. pijorų (nuo 1927 m. marijonų) bažnyčia Panevėžyje.

Laurynas Stuoka Gucevičius, Vilniaus katedros statytojas, inž. Ker-bedis, pastatęs Varšuvoje tiltą per Vislą ir kit.

4)    V a r a n a v e  (Lydos apskr.) pijorus pakvietė Smolensko kaštelionas Jonas Scipio dėl Campo ir, užrašęs jiems turtus, įpareigojo valdyti parapiją ir atidaryti mokyklą. Jėzuitai pasirūpino, kad ir ši mokykla 1738 m. būtų uždaryta, bet pijorai vistiek čia pasiliko ir tęsė savo klierikų-teologų mokymą. Susitarus su jėzuitais, 1755 m. pijorai vėl atidarė čia mokyklą, bet sekančiais metais gavo ją perkelti į Lydą.

5)    G e r a n a i n y s e  (Ašmenos apskr.) apie 1720 m. pijorai taip pat buvo atidarę mokyklą, bet ji neilgai čia išsilaikė, nes jėzuitų rūpesčiu apie 1740 m. buvo uždaryta.

6)    U k m e r g ė j e  1742 m. apskrities seimelis vienbalsiai nutarė atkviesti į Ukmergę pijorus, kurie čia atvyko 1745 m. Smolensko kardininkas Teodoras Chomičius čia jiems dovanojo savo dvarą, mieste sklypą ir Kanciškių palivarką. Mokykla buvo atidaryta tais pat 1745 m., turėjusi 1782 m. arti 100 mokinių. Pijorai Ukmergėje pasistatė vienuolyną ir bažnyčią. Tačiau rusų valdžia 1804 m. mokyklos namą iš pijorų atėmė ir pavertė karišku sandėliu ; pijorai turėjo pasitenkinti tik pradžios mokykla, ir ši greitai išaugo ligi 120 mokinių. Ukmergėje pijorų mokyklose mokytojavo Krasinskis, būsimas Vilniaus vyskupas, Liudvikas Lunkevičius, autorius plačiai vartojamo vadovėlio apie Bažnyčios apeigas ir kiti. Kaip ir kitur, taip ir čia pijorų darbą sunaikino rusų valdžia, 1832 m. uždariusi jų mokyklą, o 1845 m. atėmusi vienuolyną ir bažnyčią.

 

bažnyčia Ukmergėje

Buv. pijorų (nuo 1926 m. marijonų) bažnyčia Ukmergėje.

7)    L y d o j e  pijorai irgi turėjo savo vidurinę mokyklą, 1756 m. perkeltą iš Varanavo, kurią rusai uždarė 1834 m., o vienuolyną panaikino 1845 m20.

8) R a s e i n i u o s e   pijorai įsikūrė 1743-1746 m. Jie čia 1776 m. pasistatė medinę bažnyčią, o 1785 m. vienuolyną. įkurdino juos ant karaliaus dovanotos žemės Liudvikas Sienickis, padovanojęs jiems Dūkšto dvarą, kurį, dėl tolumo negalėdami valdyti, buvo išnuomoję Vilniaus pijorams. Mokyklą Raseiniuose pijorai atidarė apie 1747 ar 1749 m. Ši mokykla buvo 6 klasių ir 1789 m. turėjo 152 mokinius. XIX a. pradžioje ši mokykla buvo paversta gimnazija ir tokia išliko ligi 1825 m., o 1831 m. buvo visiškai panaikinta drauge su vienuolynu21.

9)  D ū k š t e, vadinamame « Pijorų Dūkštas », ant Neries tarp Maišiogalos ir Vievio, vietovėje, priklausiusioje Giedraičiams, Marija Giedraityte - Daubarienė 1647 pastatė bažnyčią. Apie 1750 ši bažnyčia teko pijorams, kurie 1772 pastatė naują bažnyčią, o vysk. Masalskis įsteigė parapiją. Kai rusų valdžia panaikino pijorų vienuolynus, čia apsigyveno paskutinis pijorų provinciolas kun. Joakimas Dembinskis. Jo rūpesčiu 1856 m. buvo pastatyta nauja gotikos stiliaus bažnyčia. Rusai 1865 m. panaikino parapiją, o 1868 m. bažnyčią pavertė pravoslavų cerkve.

4. Marijonai.

Ordo (nuo 1910 m. Gongregatio) Clericorum Regularium Marianorum sub titulo Immaculatae Conceptionis B. V. Mariae. Ši vienuolija įsteigta 1673 m. Dievo Tarno Stanislovo Papčinskio Poznaniaus vyskupijoje. Vienuolijos tikslas — jos narius į tobulybę vesti, Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos garbinimą platinti, vaikus katekizmo ir rašto mokyti, klebonams pagelbėti ir melstis už mirusius. Šią Marijos vardo vienuoliją 1699 m. pop. Inocentas XII aprobavo ir davė jai Marijos Dešimties Dorybių regulą, o pop. Inocentas XIII patvirtino jos įstatus. Marijonai, priimdami Dešimties Marijos Dorybių regulą, priklausė prie pranciškonų ordino. Tą priklausomybę panaikino pop. Pijus VI 1787 m., suteikęs marijonų vienuolijai visišką nepriklausomybę ir privilegijas, kokias turėjo kitos vienuolijos.

Regula ir įstatai sako, kad marijonai savo dvasinį ir vienuolinį gyvenimą turi tvarkyti pagal Marijos dorybes, išvardintas reguloje. O jos yra tokios : skaistybė, išmintis, nuolankumas, tikėjimas, pamaldumas, klusnumas, neturtas, kantrumas, gailestingumas ir užjautimas. Regulos įžanga nusako, koks turi būti ryšys tarp tos regulos išpažinėjų ir Marijos : « Reikia, kad tos sielos, kurios nori Marijos garbinimui ypatingai atsidėti, pirmiausia prieš savo akis nuolat turėtų pačią Mergelę Mariją, į ją nuolat kreiptų savo akis ir mintis, lyg Išminčiai į žvaigždę. Marija teesie jų pavyzdys, patarėja, gyvenimo taisyklė. Jokių pastangų nereikia gailėtis, kad tik, Mariją sekant, savo sielos sužadėtiniui patikus »22.

Marijos garbei marijonai nešiojo baltus rūbus ir prie juostos dešimties karolėlių rožinį, primenantį dešimtį Marijos dorybių.

Regula reikalavo, kad ne tik patys marijonai garbintų Mariją, o ypačiai jos Nekaltą Prasidėjimą, bet dar šį pamaldumą platintų žmonėse. Todėl jie visur prie savo bažnyčių steigė Nekalto Marijos Prasidėjimo brolijas ir platino kitas Marijos garbinimo formas : mokė žmones giedoti Nekalto Prasidėjimo Valandas, giesmes. Marijos šventės marijonų bažnyčiose būdavo labai iškilmingai švenčiamos, joms buvo išrūpinti atlaidai, kad žmonės gausiau pasinaudotų Dievo malonėmis. Pagal savo vienuolijos tikslą marijonai, talkindami klebonams parapijose, vesdami misijas, mokydami vaikus katekizmo, turėjo progos ir už savo vienuolynų plačiai paskleisti Marijos garbinimą. Kai jie įsikūrė Lietuvoje (Sūduvos krašte), veik nebuvo parapijos kairiajame Nemuno krante, kurioje marijonai nebūtų darbavęsi kaip klebonų pagelbininkai-vikarai. Sūduvos kraštas pamilo Mariją ir ją nuoširdžiai garbino, čia marijonų nuopelnai yra neabejotini.

Lietuvoje buvo šie Nekaltai Pradėtosios garbinimo židiniai — marijonų vienuolynai :

i) M a r i j a m p o l ė s, 1750 m. įkurtas Prienų seniūnienės Pranciškos Butlerienės, kuri pastatė jiems ant Šešupės kranto bažnyčią ir vienuolyną. Su laiku šis vienuolynas buvo vienas didžiausių, jame gyvendavo vienuolijos generolas, buvo novicijatas ir klierikų mokykla. Aplink vienuolyną besikuriančiam miestui marijonai davė vardą

 

Marijampolės marijonų bažnyčia ir vienuolynas

Marijampolės marijonų bažnyčia ir vienuolynas.

ir jis buvo pavadintas Marijampole. Liaudies vaikams mokyti marijonai laikė mokyklą, kuri turėjo virš 1oo mokinių. Marijampolės vienuolynas po to, kai rusų valdžia naikino vienuolynus, buvo paliktas iki tol, kol jame išmirs visi čia iš kitur 1864 m. suvežti marijonai.

2)    M i r o s l a v o   vienuolyną 1763 m. įkūrė Lietuvos iždininkas Antanas Važinskis. Kai sudegė medinis steigėjo statytas vienuolynas, marijonai 1847 m. pasistatė didesnį mūrinį ir taip pat gražią mūro bažnyčią. Panaikintas 1865 m.

3)  I g l i a u k o j e   marijonų vienuolyną įkūrė Prienų seniūnas grafas Butleris, kuris čia pastatė bažnyčią, o marijonai vienuolyną. Panaikintas 1864 m.

4)  J o n a v o j e  (netoli Kauno) vienuolyną įkūrė Livonijos vysk. Juozapas Kasakauskis apie 1776 m. Šis vienuolynas buvo nedidelis ir panaikintas pirmoje XIX a. pusėje.

5)  S a s n a v o s   vienuolynas buvo pagelbinis Marijampolės vienuolynui, kad iš jo būtų galima aptarnauti šiaurinė Marijampolės parapijos dalis, čia 1817 m. apylinkės gyventojai pasistatė medinę bažnyčią, prie kurios apsigyveno marijonai. Jie grįžo į Marijampolę, kai Sasnavoje 1905 m. buvo įkurta atskira parapija, tekusi pasauliečiams kunigams 23.

Rusų valdžios mirčiai pasmerktą marijonų vienuoliją nuo tos mirties išgelbėjo ir atnaujino marijonų auklėtinis, kilęs iš tos pat Marijampolės parapijos kun. Jurgis Matulaitis (Matulevičius), 1909 m. pats į ją įstodamas ir, po paskutinio baltųjų marijonų generolo V. Senkaus mirties 1911 m., tapdamas jau atnaujintos vienuolijos generolu, kuriuo išbuvo iki savo mirties (1927). Pop. šv. Pijus X 1910 m. atnaujintą vienuoliją patvirtino. Visa tai vyko slapta nuo rusų valdžios akių. Kad išlaikius atgyjančios vienuolijos slaptumą, atnaujinant merdėjančią vienuoliją, buvo pakeisti iškilmingieji įžadai į paprastuosius ir balti rūbai į juodus. Tačiau pagrindinis marijonų tikslas — garbinti Nekaltai Pradėtąją ir platinti šį jos pamaldumą — liko tas pats. Naujuose atnaujintos vienuolijos įstatuose, arkiv. J. Matulaičio redaguotuose ir pop. Pijaus XI 1930 m. aprobuotuose, skaitome : « Ypatingoji vienuolijos globėja yra Nekaltai Pradėtoji Švenčiausioji Margelė Marija, Dievo Motina, kurią kaip savo Karalienę ir Valdovę, galingiausiąją Padėjėją ir mylimiausiąją Motiną, tegul ypatingai garbina, sūniškai ją myli ir jai pasiaukoja. Per ją tesikreipia į Jėzų ; nuolankia malda jos dažnai tesišaukia ; į ją visuose savo reikaluose su didžiausiu pasitikėjimu tesikreipia; jos dorybėmis kiek galėdami teseka»24.

Po I pasaul. karo marijonai greitai išsiplėtė įvairiose Lietuvos vietose (Kaune, Žem. Kalvarijoje, Ukmergėje, Panevėžyje ir kit.), vėl tęsdami savo tradicijas — platindami Marijos garbinimą ir tam panaudodami visas naujas priemones : pastoraciją, misijas, mokyklas, spaudą, organizacijas.

Trumpai peržvelgėme Lietuvoje veikusias Marijos vardo vienuolijas ir vietas, kur buvo jų vienuolynai. Prie kiekvieno vienuolyno buvo ir bažnyčia : jų vienuolynai Lietuvoje yra pristatę daug. Jose skambėjo gyvas vienuolių žodis, skelbiąs Marijos garbę, jos gyvenimą, dorybes. Iš vienuolynų bažnyčių Marijos garbė spinduliavo po visą Lietuvą. Vienuoliai buvo Marijos šaukliai, jos garbės riteriai, pamaldumo į Mariją mokytojai. Jie daug prisidėjo prie to, kad lietuviai taip labai pamilo Mariją ir jos garbinimas išsiliejo įvairiomis formomis po Lietuvos žemę. Lietuva buvo vadinama Marijos Žeme. Šiame darbe vienuolijų nuopelnai yra neginčijami.

Belieka paminėti dar tas moterų vienuolijas, kurios veikė Lietuvoje ir nešiojo Marijos vardą. Tokių randame dvi ir jos abi įsteigtos Lietuvoje.

1. Marijavitės.

Congregatio Mariae vitae — kun. Stepono Turčinavičiaus 1737 m. įkurta moterų vienuolija. Jos tikslas buvo atversti į katalikų tikėjimą žydes ir auklėti neturtingas mergaites, ypačiai našlaites. Savo veiklą marijavites pavedė Švč. Marijai, kuri pati buvo žydų tautos dukra, ir jos gyvenimą ėmėsi pavyzdžiu tiek sau, tiek pagal jį formavo konvertičių dvasią. Vienuoliją užtvirtino Vilniaus vyskupas Zienkavičius ir Žemaičių vysk. Lopacinskis, o pagaliau ir pop. Benediktas XIV 1752 m. Marijavites turėjo Lietuvoje ir Gudijoje 17 vienuolynų. Dėl įvairių skundų Vilniaus vyskupijos kurija šią vienuoliją uždarė, bet kelios seserys, nuvykę į Romą, išgavo iš pop. Klemenso XIV (1769-1774) savo regulos patvirtinimą, ir vienuolija 1774 m. vėl buvo atgaivinta. Mohilevo metropolitas Sestrencevičius pakvietė seseris į Polocką ir generole paskyrė lietuvaitę Norvydaitę. Šiai uoliai vyresniajai vadovaujant, vienuolija vėl gražiai atsigavo ir susitvarkė. Prie kiekvieno vienuolyno marijavites atidarė neturtingoms mergaitėms mokyklą. 1820 m. Lietuvoje, Gudijoje ir Volynijoje buvo iš viso 90 seserų, 17 vienuolynų ir 465 mergaitės mokinės. Iki to laiko marijavites atvertė į katalikų tikėjimą apie 2.000 žydžių. Rusams vienuolius persekiojant, dalis marijavičių vienuolynų buvo uždaryta 1842 m., o likusieji 1864 m.25.

Žemaičių vyskupijon marijavites buvo parkvietęs į Kražius vysk. Antanas Tiškevičius 1758 m., kur Kražių klebonas Mankovskis pastatė joms medinę bažnytėlę ir vienuolyną. Kad turėtų kuo maitintis, steigėjas davė žemės gabalą ir šiaip šelpė kuo įmanydamas. Gyveno tad vienuolės iš žmonių aukų, bet didesnio veikimo neišvystė, nes Kražiuose žydžių beveik nebuvo, o mokyklos atidaryti negalėjo, nes Kražiuose buvo garsi jėzuitų mokykla, kuri nors mokė tik berniukus, bet vis tik šalia savęs kitos mokyklos nenorėjo turėti. Po kiek laiko seserys, neturėdamos pagal savo pašaukimą darbo, grįžo atgal į Vilnių, o jų vienuolynas Kražiuose apleistas sugriuvo. Bažnytėlę kažkoks Valavičius, gavęs ją iš Kražių klebono, pergabeno ir perstatė ant savo žemės į pietus nuo Kražių, kur Kražių kunigai kai kada nuvažiuodavo pamaldų atlaikyti. Bet Valavičiaus įpėdiniai bažnytėlę apleido, ir ji buvo nugriauta. Taip baigėsi likučiai vienintelio marijavičių vienuolyno Žemaičių vyskupijoje26.

Įdomus yra bandymas XX a. pradžioje atgaivinti marijavičių kongregaciją Amerikoje.

Kai šio amžiaus pradžioje Amerikos kunigai lietuviai jautė būtiną reikalą turėti lietuvaičių vienuolių, kurios imtųsi mokytojų darbo lietuviškose katalikų mokyklose, iškilo mintis atgaivinti « Mariae Vi-tae » kongregaciją. Jau 1903.XI Pittsburge susirinkę 14 lietuvių kunigų šį reikalą svarstė ir «nutarė atnaujinti lietuvišką kongregaciją « Marijos Gyvenimas » (Mariae Vitae) ». Kun. A. Staniukynas, uoliausias to plano vykdytojas, 1905 m. spalių mėn. rašė kun. J. Naujokui į Šveicariją : « Kitą rudenį jau gyvens Mount Carmelyje, atgaivindamos išnykusį lietuvišką zokoną « Marijavitkų ». O pirmosioms kandidatėms į būsimą seserų kongregaciją tų pat 1905 m. lapkričio 1 d. aiškino : « Panelė Švenčiausia, kurios zokone tarnausite, bus Jūsų Motina ir Globėja ».

Kun. A. Kaupas, kurio sesuo buvo viena iš pirmųjų kandidačių į atgaivinamą vienuoliją, suradęs seną marijavičių regulą, pasiuntė ją kandidatėms, kad su ja susipažintų ir pradėtų galvoti apie tos regulos pritaikymą būsimai Marijos vardo kongregacijai. Kun. A. Staniukynas iš savo pusės pasiuntė Harrisburgo vyskupui Shanahan (jo vyskupijoje, Mount Carmelyje, turėjo užsimegsti būsimos lietuvaičių vienuolijos pradžia) marijavičių konstituciją susipažinti ir pareikšti savo nuomonę. Senasis marijavičių vardas « Mariae Vitae et S. Lazari» vyskupui nepatiko todėl, kad atrodė per ilgas. Kai pasiklausė, kaip tas vardas skambės lietuviškai, o išgirdęs vertimą — « Marijos ir Šv. Lozoriaus Gyvenimas », — patarė pajieškoti kongregacijai kitą vardą. Netrukus vysk. Shanahan iš spaudos sužinojo, kad Lenkijoje yra popiežiaus pasmerkta marijavitų sekta ir todėl griežtai pareiškė, kad lietuvaitės negalės vadintis marijavičių vardu. Tada kun. A. Staniukynas, pasitaręs su draugais kunigais, 1906.IV.15 pasiūlė vyskupui kitą vardą — « Šv. Kazimiero Seserys ». Vyskupui šis vardas patiko ir jį aprobavo. Tačiau Kazimiera Kaupaitė (busimoji Motina Marija), kuri, kaip ir jos draugės, labai norėjo, kad jų kongregacija turėtų Marijos vardą, stengėsi įtikinti kun. Staniukyną, kad naujai kongregacijai būtinai duotų Marijos vardą. Kun. Staniukynas jai atsakė :

« Švento Kazimieriaus vardo jau atmainyti negalima. J. M. vyskupui patiko ir priėmė. Lenkijoje, pakilus Marijavitų sektai, neleido mums atgaivintį senos Lietuviškos Kongregacijos Marijaviečių, bet, priimant dabar Šv. Kazimieriaus vardą, ypatingai viskas gražiai susitaiko. Marijavietės ne ant tuščio Marijos Vardą nešiojo, bet stengėsi ir jos gyvenimą sekti. Jums patiktų taipgi panašus vardas. Po vardu Šv. Kazimieriaus tie visi mūsų norai vienyjasi ir išsipildo. Žinote, Šv.

Kazimierą buvus ypatingai Dievo Motinos mylėtoju. Kaip gražu jo pavyzdį sekti! Tegul pasikelia Šv. Kazimieriaus Sesers prie taip aukštos Panelės Švenčiausios meilės, o turėsim pilną dangų Šventųjų. Tarp kitų dorybių Šv. Kazimieras buvo duosnus pavargėlių, našlių ir našlaičių šelpėjas. Žodžiu, gražus paveikslas visokių dorybių ir galingas pas Dievą užtarytojas ».

Kai 1907 m. vysk. Shanahan jau galutinai paruošė seserų konstituciją, K. Kaupaitė vėl pareiškė pageidavimą, kad kongregacijai būtų duotas Marijos vardas. į tai kun. Staniukynas trumpai atsakė : « Jei taip mylėsite Mariją, kaip Šv. Kazimieras, tai bus daug iš jūsų Šventųjų danguje ».

Nepavykus visai kongregacijai duoti Marijos vardo, pirmosios trys seserys kazimierietės norėjo bent vienuoliškuosius vardus pasirinkti Marijos garbei. Ir taip jos pasirinko : K. Kaupaitė — Marija, J. Dva-ranauskaitė — Immaculata ir A. Unguraitytė — Concepta. Bent tokiu būdu jos pagerbė Nekaltai Pradėtąją Mariją. Pažymėtina, kad dabar Šv. Kazimiero Seserys prie savo vienuoliškų vardų kiekviena dar prideda ir Marijos vardą26’.

2. Nekalto Prasidėjimo Švč. P. Marijos Seserų Kongregacija.

Tai antroji moterų vienuolija Lietuvoje, nešiojanti Marijos vardą, įkurta jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Šios vienuolijos steigėjas buvo marijonų vienuolijos generolas J. Matulaitis (vėliau Vilniaus vyskupas). Kai rusų valdžia sunaikino visus ne tik vyrų bet ir moterų vienuolynus Lietuvoje, buvo likę tik du, išmirti pasmerkti, benediktinių ir kotryniečių vienuolynai. Lietuvaitės, kurios norėjo pasišvęsti vienuoliškam gyvenimui, turėjo stoti arba pas lenkes, kurios ir rusų priespaudos laikais turėjo keletą slaptų vienuolijų, arba jieškoti prieglaudos pas kitas tautas. Kitos pasiekė net Jungt. Amerikos Valstybes ir tenai davė pradžią lietuviškoms moterų vienuolijoms (kazimierietės).

Tokią nenormalią padėtį matė lietuviai katalikai ; ja sielojosi ir J. Matulaitis, kuris, slapta atnaujinęs marijonų vienuoliją, galvojo suburti ir moteris į vienuolišką bendruomenę. Būdamas Šveicarijoje ir vadovaudamas marijonų noviciatui, rengėsi ten pat įsteigti kokią nors moterų vienuoliją lietuvaitėms, kad jos, atlikę noviciatą, galėtų grįžti Lietuvon ir darbuotis katalikų visuomenės labui. Tačiau I pasaulinis karas šį sumanymą įvykdyti sutrukdė. Kai tik J. Matulaitis 1918 m. grįžo į Marijampolę, betvarkydamas marijonų vienuolijos reikalus, tuojau ėmėsi burti į vienuolišką bendruomenę pašaukimą turinčias mergaites, parašė jų vienuoliškojo gyvenimo įstatus. Pagrindą šiai bendruomenei sudarė karo metu Petrapilyje įsteigtos šv. Povilo draugijos narės, kurios tenai užsiėmė lietuviškos spaudos reikalais.

Netrukus organizacinis darbas buvo pastūmėtas tiek, kad 1918 m. spalių 15 d. Seinų vyskupas A. Karosas jau galėjo kanoniškai įsteigti Nekaltai Prad. Svč. P. Marijos Seserų Kongregaciją. Tai buvo pirmoji lietuviška seserų vienuolija nepriklausomoje Lietuvoje.

Steigėjas šiai vienuolijai užbrėžė platų veiklos barą. Be bendrojo vienuoliškojo tikslo — sekant Mariją, siekti tobulybės — seserys turi imtis visų tų darbų, kur reikalinga paslaugi ranka ir pasiaukojusi širdis — švietimas ir auklėjimas : vaikų katekizacija, vaikų darželiai, pradžios mokyklos, gimnazijos, įvairios amatų mokyklos, kursai, paskaitos ; socialinės globos darbai : ligoninės, našlaičių ir senelių prieglaudos, pagalba į vargą ar ligą patekusioms šeimoms ; spauda : spausdinimas ir platinimas gerų knygų ir laikraščių ; visuomeniškas darbas : talka vaikų, moterų ir mergaičių organizacijoms27.

Per 20 metų ši vienuolija tapo skaitlingiausia Lietuvoje. Jos skyriai — vienuolynai įsisteigė įvairiose Lietuvos vietose. Kelios seserys, atvykę į Jungt. Amerikos Valstybes, įsteigė kelis savo vienuolynus ir ėmėsi naudingo darbo lietuviškoje išeivijoje. Paskutiniu laiku jos pasiekė Kanadą ir tenai vykdo savo steigėjo užbrėžtuosius tikslus. Marijos Nekaltai Pradėtosios dukterys, pasirinkę ją savo globėja, tęsia Marijos Žemės tradicijas ir savo darbais skelbia jos garbę toje lietuvių tautos dalyje, kuri šiandien yra toli nuo savo gimtosios žemės, nuo Marijos šventovių, žadindamos viltį, kad, dangaus Motinai užtariant ir globojant, išbarstytieji po pasaulį Lietuvos vaikai vėl galės grįžti į savo ir Marijos Žemę.

1 Rodkiewicz S., Opus miserentis Dei, sive historia de origine, meritis... Ordinis Can. Regul. S. Mariae Demetri de Urbe de Poenitentia, Vilna 1699.

2 Hélyot H., Histoire des Ordres monastiques, II, 286.

3 Matulaitis K., šventųjų Gyvenimai, 662-664.

4 J.M.G., Kanonicy regularny od Pokuty - Podręczna Encykl. Kościelna, t. XIX- XX (1910), 254-275.

5 Monsignano, Bull. Carmel., Roma 1715.

6 Roschini G. M., Mariologia, t. II, pars III, 191-193.

7 Ch., Karmelici w b. Rzeczypospolitej - Podr. Encykl. Kośc. t. XIX-XX (1910), 340.

8 Wolonczewskis M., Žemajtiu Wiskupiste, II, 120-121.

9 Ch., op. cit., 341.

10 Wolonczewskis, op. cit. II, 35-37, 61-62, 121-128.

11 Ch., op. cit. 342.

12 J.M.G., Klasztory Karmelitów Bosych na Litwie - Podr. Encykl. Kośc. t. XIX- XX (1910), 348 ; Aušros Vartai - Lietuvių Enciklopedija, I, 476-478.

13 J.M.G., op. cit. 349.

14 Čižiūnas V., Vadovas po Kauną ir apylinkes, Kaunas 1935, 97-98.

15 J.M.G., op. cit. 350.

16 Ten pat 351.

17 Ten pat.

18 Totoraitis J., Sūduvos Suvalkijos istorija, Kaunas 1938, I, 631-642.

19 Ten pat, 643-657.

20  Pijarzy w Polsce - Podr. Encykl. Kośc. t. XXXI-XXXII (1913), 153-171.

21    Wolonczewskis, op. cit. II, 128-129.

22    Regula Zakonu Xięžy Marjanów ; Wilno 1791, 12.

23    Totoraitis J., Marijampolės Kunigų Marijonų Vienuolynas, Marijampolė 1924, 6-7.

24    Marijonų Kongregacijos Konstitucija, Marijampole 1937, 11-12.

25 X.S.G., Maryawitki - Podr. Encykl. Kośe. t. XXV-XXVI (1911), 344.

26    Wolonczewskis, op. cit. II, 146-147.

26’ Visos šio skyrelio citatos imtos iš Kun. Dr. J. B. Končiaus knygos « Švento Kazimiero Seserų Kongregacija», Mount Carmel, Pa., 1932, 86-132.

27    Labanauskaitė O., Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Putnam 1949, 44-48.

 

C. PROCESIJOS IR MALDINGOS KELIONĖS

1. Liturginės procesijos.

Procesija (iš lot. procedere — eiti pirmyn) yra religinio pobūdžio vieša eisena su maldomis, giesmėmis, kartais ir su muzika, tikslu pagarbinti Dievą, Jo Motiną Mariją ar Šventuosius, pareikšti Dievui padėką ar išmelsti naujų malonių, pasigailėjimo, ypačiai nelaimės metais.

Procesijos jau yra žinomos ir Senajame įstatyme, kada iškilmingose eisenose būdavo nešama Sandoros Skrynia. Naujajame įstatyme Kristus, prieš Velykų šventes, iškilmingoje procesijoje buvo atlydėtas į Jeruzalės bažnyčią. Katalikų Bažnyčioje procesijos žinomos nuo seniausių laikų. Vienos jų yra visuotinės, liturginės : Grabnyčių, Verbų, Kryžiaus dienų, Dievo Kūno. Kitos — nepaprastos, vietinės vyskupo įsakytos ar leistos kuria nors specialia intencija, ypačiai permaldauti Dievą viešu pagarbinimu ir atgaila. Tokios procesijos dažnai įsakomos ir rengiamos kuriai nors didelei nelaimei atitolinti.

Procesijos gali būti bendros vieno kurio miesto visų bažnyčių (pav. Dievo Kūno), arba vienos kurios parapijos ar bažnyčios. Kiekvienai procesijai paprastai vadovauja kunigas. Nuo IV a. procesijos priekyje nešamas kryžius, iškilmingose procesijose subdiakono.

Kada Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė, Vakarų Bažnyčioje ir kaimyninėse Lenkijos ir Vokietijos valstybėse jau buvo plačiai žinomos ir rengiamos Velykų ryto, Dievo Kūno ir šventadienių prieš sumą procesijos.

Gražiausia iš visų yra Velykų rezurekcijos procesija, žinoma nuo seno slavų tautose (jos, kaip lygiai ir rezurekcijos apeigų, nežino Romos Ritualas). Lenkijoje ši procesija minima jau XIII a. rankraštinuose ritualuose 1.

Pačios rezurekcijos pamaldos ir apeigos yra kilę iš vidurinių amžių (jų pėdsakai užtinkami jau X a.). XI amž. jos buvo sudramatizuotos, kada Velykų rytą, prieš Matutinum, būdavo iš kapo paimamas (prikeliamas) kryžius arba Švč. Sakramentas. Lenkų ritualas nustato, kad rezurekcijos procesijoje dalyvautų visi vietos kunigai, apsitaisę baltomis kapomis ; nustatyta tiek liturginės tam reikalui maldos ir giesmės, tiek liaudies giedojimai (giesmė «Linksma diena mums nušvito»). Velykų rezurekcija ir jos tris kartus aplink bažnyčią procesija buvo įvesta ir Lietuvos bažnyčiose lenkų pavyzdžiu, nuo pat krikščionybės įvedimo, ir išliko be pakeitimų iki mūsų laikų. Procesijoje nešamas Švč. Sakramentas po baldakimu ir Kristaus prisikėlimo ir atpirkimo ženklai : Prisikėlusiojo statula ir kryžius perjuostas raudona stula 2.

Dievo Kūno procesija, sujungta su Dievo Kūno švente, įvesta visoje Bažnyčioje 1264 m. popiežiaus Urbono IV po Bolsenos stebuklo, kai kur jau buvo žinoma ir prieš tai, bet ji tapo visuotinu papročiu po to, kai pop. Martynas V (1417-1431) ir pop. Eugenijus IV (1431-1447) suteikė už joje dalyvavimą atlaidų.

Tikrumoje Dievo Kūno procesijos išsivystė iš nuo seno kai kuriuose kraštuose daromų didesnėse šventėse procesijų prieš mišias. Pvz.

 

Dievo Kūno procesija Kaune.

Dievo Kūno procesija Kaune.

Anglijoje benediktinai darydavo procesijas su Švč. Sakramentu Verbų sekmadienį jau XI amžiuje. Nuo XII a. kai kur įsigalėjo paprotys nešti Švč. Sakramentą taurėje procesijoje bažnyčios viduje. Įvedus Dievo Kūno šventę, tuoj imta tą dieną daryti procesijos su Švč. Sakramentu (pvz. Koelne jau 1277 m.).

Pagal pop. Urbono IV patvarkymą, šioje procesijoje turi būti giedami eucharistiniai himnai, ypačiai šv. Tomo parašyti. XV a. gale Vokietijoje įsigalėjo paprotys iškilmingose Dievo Kūno procesijose daryti keturias stotis, kuriose giedama keturių Evangelijų pradžia ir kiekvieną kartą po Evangelijos laiminama su Švč. Sakramentu. Tai reiškia, kad visi keturi Evangelistai yra Švč. Sakramento liudininkai, ir kad ši tikėjimo tiesa (Kristaus buvimas Eucharistijoje), Bažnyčios skelbiama, remiasi Šv. Raštu3. Keturių Evangelijų giedojimo paprotys iš Vokietijos per Lenkiją atėjo ir į Lietuvą.

Dievo Kūno šventė Lietuvoje įvesta po 1559 m. Petrikavo sinodo, kuriame nutarta, kad ten, kur ši šventė dar nėra švenčiama, būtų įvesta visoje Lietuvos-Lenkijos valstybėje.

Jėzuitai, atvykę į Lietuvą, ėmė rengti labai iškilmingas Dievo Kūno procesijas miesto gatvėmis. Pirmą kartą tokia procesija Vilniaus gatvėmis buvo surengta 1586 m. Joje dalyvavo jėzuitų mokyklų studentai. Jie visi buvo aprėdyti puikiais įvairiaspalviais drabužiais, žibintais rankose nešini. Procesijos dalyviai buvo surikiuoti į keturis būrius, kurių kiekvienas turėjo savo giesmininkus, giedančius vis kitokia giesmę ir kitokia gaida ; giedoję taip puikiai, kad Vilniuje ir visoje Lietuvoje dar niekas nebuvo girdėjęs taip giedant. Kiekvieno būrio priekyje einantieji vaizdavo tam tikras scenas : vieni buvo aprengti šventųjų pranašų drabužiais ; prieš juos nešė ašutines ir jietis — kankinių ženklus. Kiti buvo aprengti baltais ilgais drabužiais ir reiškė atgailojančius. Dar kiti buvo papuošti auksu siūtais ir brangiais akmenimis išsagstytais sparniukais : jie vaizdavo dangaus angelus. Šie pastarieji ėję taip ramiai, taip maloniai, kad rodėsi tikros dvasios, o ne žmonės. Paskui šias vaizdingas scenas sekė ilgiausios eilės poromis sustatytų studentų, kurių veiduose matėsi kuklumas ir rimtis. Viduryje tos procesijos buvo nešamas aukštai iškeltas didelis aukso kryžius, išpuoštas deimantais, kurie saulės spinduliuose žėrėte žėrėjo. Abiem pusėm procesiją lydėjo dideliausios žmonių minios : katalikai, žydai su žmonomis ir vaikais, rusai, totoriai, protestantai; kas gyvas, metę darbą ir užsiėmimą, subėgo žiūrėti procesijos. Paklausti, jie kalbėjo : «Atėjome pažiūrėti, kaip katalikai garbina savo Dievą». Gatvės, kuriomis ėjo procesija, buvo išpuoštos vainikais, žalumynais, gėlėmis ir gražiais audiniais. Garsiausi pamokslininkai, procesijai sustojus, sakė puikius pamokslus. Sakoma, kad po tos pirmosios iškilmingos viešos procesijos daugybė jaunuolių metę protestantų mokyklas ir įstoję į jėzuitų vadovaujamas. Tikybinė dvasia ne tik liaudyje, bet ir inteligentijoje ėmė stiprėti 4.

Panašias procesijas jėzuitai rengė ir sekančiais metais. Bet ir prieš tai, matyt, buvo daromos Dievo Kūno procesijos su Švč. Sakramentu, tačiau tik aplink bažnyčias, nes pirmasis Vilniaus sinodas 1526 m. uždraudė daryti tokias eucharistines procesijas aplink bažnyčias Vilniuje, išskyrus Dievo Kūno šventėje. Kitais atvejais ir kitose šventėse reikėjo gauti ypatingas vyskupo leidimas 5.

Žemaičių vyskupijoje Dievo Kūno procesijas pradėjo rengti vysk. Merkelis Giedraitis (1576-1609). Taip tvirtina vysk. M. Valančius savo veikale « Žemaičių Vyskupystė » : « Vyskupo Merkelio Giedraičio gadynėje, per vainikus (Dievo Kūno šventė buvo vadinama Vainikais Aut. past.) šiokia eile žmonės vaikščiojo prie šėtrų (stočių altorių. Aut. past.) Visų pirma ėjo vyriškiai giedodami, paskui moteriškosios, visi turėjo rankose uždegtas vaško žvakes iš namų atneštas, Įkandin paskui moteriškųjų ėjo dviem eilėm gražiai aprėdyti prakutusieji vaikai, mergelės ir vaikeliai — vieni ir antri nešėsi rankose aukso taures, torielkas arba patenas ir kitus bažnyčios indus. Ant galo ties pat Švč. Sakramentu ėjo kunigai su žvakėmis mišių drabužiais apsivilkę. Vysk. Jurgis Tiškevičius užgynė vaikams bažnyčios indus bedalinti ir įsakė to vietoj įduoti jiems žvakeles. Ilgainiui ir ta eilė (tvarka) pamažu pragaišo »6.

Panašiai, iš Vakarų Europos per Lenkiją, atėjo į Lietuvą ir šventadienų procesijos prieš sumą. Jos daromos, nešant kryžiaus arba kitą kurią relikviją, kartais tik paprastą kryžių. Šios procesijos vaizduoja pamaldžias moteris, kurios Velykų rytą keliavo prie Kristaus kapo. Tai turi tikintiesiems priminti Kristaus mirtį, kuri tuoj mišių metu bus pakartota.

Nėra abejonės, kad pirmosiose Lietuvos bažnyčiose buvo daromos tiek sekmadienių bei šventadienių procesijos, tiek kitos liturginės (Grabnyčių ir Verbų), tiek ir Velykų ryto, o vėliau ir Dievo Kūno, nes jos visos jau buvo visuotinai žinomos ir daromos kaip neatskiriama apeigų ir pamaldų dalis visoje Bažnyčioje tuo metu, kai Lietuva priėmė krikštą. Kadangi jose dalyvauja ne vien dvasiškija, bet ir žmonės (procesija be žmonių nėra įmanoma, nes ji skirta žmonėms suburti bendram pamaldumo žygiui), o procesija nėra tyli eisena, joje turi būti balsu meldžiamasi ar giedama, nes tai viešas pamaldumo aktas. Tad kyla klausimas, ar pirmosios liaudies kalba (be lotyniškųjų liturginių giedojimų, išpildomų kunigų ir pamokytų giedorių) giesmės nebus pirmiausia išverstos ar parašytos, kaip tik procesijų reikalui ?

Prie liturginių procesijų dar reikia priskaityti ir Kryžiaus dienų procesijos, daromos kaimuose lankant kryžius, koplytėles, giedant Visų Šventųjų litaniją ir prašant Dievo išlaikyti žemės derlių ir saugoti nuo visokių gamtos nelaimių.

Kryžių dienų procesijos pradžią gavo Prancūzijoje, kad Vienne vysk. šv. Mamertas († 470) įsakė savo vyskupijos tikintiesiems daryti atgailą, pasninkauti ir per tris dienas vaikščioti viešose procesijose, prašant Dievą, kad atitolintų tuo laiku Prancūziją slegiančias nelaimes : žemės drebėjimus, gaisrus, karus, nederlių. Dievas išklausęs žmonių maldų, ir nelaimės liovėsi. Šv. Mamerto pavyzdį pasekė kiti Prancūzijos vyskupai ir Orleano sinodas 511 m. įsakė šias procesijas daryti kasmet visoje Prancūzijoje per tris dienas prieš Šeštines, pasninkaujant susilaikant nuo sunkių darbų. Kryžiaus dienų procesijų paprotys greitai perėjo į Ispaniją. Anglijoje jas įvedė Cloveshoe sinodas 747 m..

Vokietijoje — Mainzo sinodas 813 m. Romoje šios procesijos žinomos jau pop. Leono III laikais (795-816).

Miestuose, kur yra daug bažnyčių, Kryžių dienų procesijos daromos, lankant bažnyčias, einant iš vienos į kitą, giedant Visų Šventų litaniją, o atėjus į bažnyčią, pagarbinant tos bažnyčios tituliarinį Šventąjį. Viduriniais amžiais Kryžių dienų pasninkas buvo sušvelnintas (vėliau visai panaikintas), bet pačios procesijos virto labai populiariu pamaldumu ir tokiu išliko iki mūsų dienų 7.

Reikia manyti, kad ir Kryžių dienų procesijos atėjo į Lietuvą su krikščionybės įvedimu. Pirmąją apie jas žinią turime iš 1525 m., kada Vilniaus kapitula nustatė Kryžiaus dienų ir kitų procesijų tvarką : pirmąją Kryžių dieną procesija iš katedros eina į Šv. Dvasios bažnyčią, antrąją — į Šv. Jono bažnyčią, trečiąją — į Šv. Jobo ir Šv. Marijos Magdalenos. Šv. Morkaus dienos procesija — iš katedros į Šv. Jurgio bažnyčią, Dievo Kūno šventėje — į benediktinių bažnyčią, o Marijos Gimimo oktavoje — į pranciškonų bažnyčią 8. Vėliau ši tvarka buvo pakeista. Taip buvo miestuose, o kaimų parapijose tokios procesijos paprastai rengiamos į kapus ar prie kokio nors kryžiaus. Pagaliau žmonės įprato ir patys, be kunigo, tokias procesijos surengti savo kaime, lankydami kryžius ir giedodami nustatytas giesmes (Visų Šventųjų litaniją ir kit.).

2. Vietinės ir Marijos garbei procesijos.

Protestantai, kovodami ir neigdami Švč. Sakramento ir Marijos kultą, paneigė ir paniekino procesijas, ypačiai su Švč. Sakramentu daromas. Pirmajame lietuvių protestantų giesmyne « Giesmes Chrikschioniskas » 1570 m., Aleksandras Rodūnietis, išvertęs eucharistinį himną « Pange lingua gloriosi », į vertimo tekstą įterpia tris naujus, grynai protestantiško mokslo, poleminio turinio posmus, kurių vienas taip skamba :

Klauskit kožnas popiežiškį.
Jog Ponas neliepęs esti
Kūną savo nešinėti,
Nei skrynelėsna rakinti,
Nei Mišias parduoti, pirkti,
Nei žvakių apžadus statyti.9

Taigi, įsigalint Lietuvoje protestantizmui, sunyko tiek Švč. Sakramento, tiek Marijos kultas, o su tuo ir procesijų praktika. Atvykę į Lietuvą jėzuitai ir pirmiausia įsikūrę Vilniuje, ėmėsi atstatyti protestantų išjuoktą ir suniekintą Švč. Sakramento ir Marijos kultą. Tam tikslui Šv. Jono bažnyčioje ėmė rengti iškilmingas Marijos šventes ir pamaldas, rengti didingas Dievo Kūno ir Marijos švenčių procesijas Vilniaus miesto gatvėse10. Tokių procesijų metu protestantai nekartą netolerantingai išsišokdavo, jas trukdydami, išjuokdami, nes jų žodžiais procesija yra «agresyvi aukščiausio laipsnio Romos Bažnyčios puikybės ir pasirodymo prieš kitatikius demonstracija » 11. Iš to kildavo konfliktai, peštynės, o paskui teismai.

Ypačiai įspūdingos procesijos buvo daromos nelaimių metais išmelsti Dievo pasigailėjimo. Tokiose atgailos procesijose aktyviai dalyvaudavo jėzuitų mokyklų mokiniai ir ypač Marijos sodalicijų nariai. Vieną tokių Vilniaus miesto procesijų aprašo S. Rostowskis :12 tada virš 300 sodaliečių, apsitaisę gedulo drabužiais, plakdamiesi ėjo procesijoje, pasidalinę į tris grupes, pagal tris rožinio dalis, iš Akademijos (Šv. Jono) bažnyčios į Šv. Stepono bažnyčią už miesto sienų. Tenai išklausę šv. mišių, kryžium ant žemės gulėdami, paskui grįžę į Šv. Kazimiero koplyčią, lydimi beveik visų miesto gyventojų. Procesijų didingumas, jaunimo pamaldumas ir pavyzdys veikdavo į protestantus žiūrovus, ir ne vienas jų, tokio pamaldumo reginio paveiktas, grįžo į Katalikų Bažnyčią.

Jėzuitų rengiamos procesijos į įvairias Vilniaus bažnyčias greitai paplito ir kitose Lietuvos vietose, ypačiai tenai, kur buvo įsikūrę ir kur darbavosi jėzuitai. Vilnius tačiau dar ilgą laiką davė pavyzdį. Iš istorijos šaltinių yra žinoma įspūdinga procesija 1604 m. pavasarį iš Vilniaus į Trakus, prie stebuklingojo Marijos paveikslo, išmelsti Marijos užtarimo ir permaldauti Dievą, nes po bado metų, dėl nepaprastos sausros ir po to kilusio maro, tais 1604 m. nuolatinės liūtys arba neleido pasėti javų, arba naikino pasėlius, ir taip vėl grėsė bado šmėkla. Tą procesiją drauge su jėzuitais surengė Vilniaus vysk. Benediktas Vainius (vysk. 1600-1615), kuris turėjo ypatingą pamaldumą į Trakų Dievo Motiną. Procesijoje dalyvavo beveik visi Vilniaus miesto gyventojai. Vadovavo patsai vyskupas, visą kelią (apie 30 km.) eidamas basas, drauge su maldininkais pėsčias. Kai procesija kas mylia sustodavo pailsėti, jėzuitai sakė pamokslus, ragindami žmones atgailoti ; tų pamokslų klausydavosi čia pat ant žemės susėdę žmonės ir vyskupas. Jau minėtas S. Rostowskis vaizdžiai šią procesiją aprašė savo istorijoje. Jis sako, kad tas 1604 m. pavasaris buvo labai audringas ir lietingas iki gegužės mėn. pradžios. Tačiau Dievas, matyt, priėmė vilniečių auką ir maldas : procesijai į laukus išėjus, dangus nusigiedrino, lietus liovėsi ir užstojo pastovus gražus oras. Pasėliai pasitaisė ir tais metais buvo puikus derlius 13.

Patyrus Marijos užtarimo ir pagalbos prie Trakų stebuklingojo paveikslo, nuo 1604 m. toliau jau kasmet buvo daromos iš Vilniaus procesijos į Trakus pagarbinti Dievo Motiną. Kasmet atskiras procesijas surengdavo Akademijos studentai su savo profesoriais ir Vilniaus bažnyčių brolijų nariais, kuriose dalyvaudavo didikai, miestiečiai ir pamaldi liaudis. Panašiai per Marijos šventes į Trakus atvykdavo procesijų ir iš kitų Lietuvos vietų : Kauno, Merkinės ir kitų14.

Panašių nepaprastų, maldos ir atgailos procesijų žinome ir iš vėlesnių laikų. 1672.XII buvo paskelbtos jubilėjinės pamaldos, kurias pop. Klemensas X paskyrė išmelsti Dievo pagalbos Lietuvai ir Lenkijai. Vilniaus kapitula per dvi savaites ta intencija darė procesijas iš Vilniaus bažnyčių. Sekančiais 1673 m. ta pačia intencija buvo daroma procesija Marijos garbei jos Gimimo šventėje su keturiomis stotimis : aikštėje prie Šv. Kazimiero bažnyčios, prie karmelitų Šv. Teresės bažnyčios, prie Šv. Dvasios ir Šv. Jono bažnyčių.

Įspūdinga Marijos garbei procesija Vilniaus gatvėmis yra žinoma iš 1671 m. Tais metais Vilniaus katedroje sufragano Gudijai vysk. Mikalojaus Slupskio rūpesčiu buvo įsteigta Marijos Vardo arkibrolija (pop. Klemenso X leidimas buvo duotas 1670.x.3). Kapitula arkibrolijos įsteigimo iškilmes nutarė padaryti 1761 m. ketvirtą gavėnios sekmadienį (III.8). Iškilmės prasidėjo didinga procesija iš domininkonų bažnyčios į katedrą. Jos centre buvo gyvasis paveikslas — vežimas su Marijos Vardo monograma. Prieš vežimą ėjo įvairios brolijos ir cechai su savo ženklais, paskui giedoriai ir dvasiškija su vyskupu Sapiega, apsitaisiusiu pontifikaliniais drabužiais, kuris vadovavo procesijai, apsuptas Vilniaus ir Žemaičių kapitulų narių ir žmonių minios. Atvykus į katedrą, sumą laiką pats vysk. Sapiega, o pamokslą pasakė vysk. Slupskis15. Nuo to laiko kas metai Marijos Vardo šventėje buvo daroma procesija iš katedros į bernardinų bažnyčią 16.

Čia suminėjome tas procesijas, kurios buvo rengiamos Vilniuje. Kadangi Bažnyčios nuostatai reikalauja, kad kitos vyskupijos bažny-

 

Procesija aplink bažnyčią Papilėje

Procesija aplink bažnyčią Papilėje.

čios laikytųsi katedros apeigų ir papročių, tai netrukus procesijos imta rengti ir parapijose, žinoma, mažesniu maštabu ir ne tokios iškilmingos, kaip katedroje. Ilgainiui procesijos pasidarė viešo katalikiško tikėjimo išpažinimo ženklas. Jėzuitų įtakoje, kurie stipriai palaikė procesijų praktiką, kaip Švč. Sakramento ir Marijos kulto pabrėžimą, susidarė paprotys, paplitęs visoje Lietuvoje, per didesnes šventes būtinai surengti procesiją su Švč. Sakramentu. Tokių procesijų švenčių dienomis paprastai būna trys : šventės išvakarėse per mišparus, šventės dieną prieš sumą ir po mišparų. Kadangi XVII-

XVIII a. kiekvienoje bažnyčioje buvo švenčiamos ne tik visuotinės, visoje Katalikų Bažnyčioje švenčiamos, šventės, bet ir vietinės, krašto, vyskupijos ar parapijos, ir visos su Švč. Sakramento procesijomis, tai vyskupai, kad žmonės perdaug neapsiprastų su Švč. Sakramento garbinimu, ėmėsi apriboti tokių švenčių procesijas, juoba, kad dar ir atskiros brolijos šventė savo šventes su procesijomis ; jos darydavo procesijas dar ir kiekvieno mėnesio vieną sekmadienį (daugiausia pirmąjį) ir vis su Švč. Sakramentu. Ir taip Žemaičių vyskupas Horainis 1727 m. leido daryti procesijas su Švč. Sakramentu tik per didžiąsias šventes ir tai tik prieš sumą. Tačiau stiprus įprotis nelengva buvo įveikti ir atmainyti, nes žmonės tokias procesijas labai mėgo ir mielai jose dalyvavo. Todėl po kiek laiko vėl viskas buvo likę po senovei. Ir taip iki mūsų dienų17.

Lietuvoje daromos procesijos yra labai spalvingos. Jei jos šiandien ir neturi anų baroko laikų jėzuitų rengtųjų procesijų iškilmingumo, tačiau, palyginus su kitų kraštų panašiomis procesijomis, vis tik yra labai skirtingos ir įspūdingos. Įvairių brolijų ir draugijų vėliavos, kurių raiščius neša baltai apsitaisę mergaitės ar berniukai, paveikslai-altorėliai, papuošti gėlėmis ir žvakėmis, nešami taip pat uniformuotų mergaičių, ministrantų-altoriaus patarnautojų, spalvingai apsitaisiusių, varpelių muzika, baldakimą nešančių vyrų uniforma, gėlių barstytojos mergaitės ir kit. vis tai yra būtini procesijų dalyviai, be kurių jokia procesija negali apsieiti. Jei dar pridėsime giedojimą, muziką, būgnų mušimą, tai gausis nepamirštamas Lietuvos procesijų vaizdas, kuris suįdomina ir patraukia net ir kitataučius.

3. Maldingos kelionės.

Kai Lietuvoje ėmė garsėti stebuklais ir kitomis malonėmis kai kurios vietos ir Marijos šventovės bei jos paveikslai, žmonės ėmė ne tik pavieniai, bet ir organizuotai — procesijomis lankyti tas vietas. Tokių tolimesnių vietų organizuotą lankymą vadiname maldingomis kelionėmis. Jų tikslas — daryti atgailą (aukojant kelionės nuovargį ir nepatogumus bei trūkumus), išmelsti malonių ir pelnytis atlaidus, suteiktus tokioje vietoje apsilankantiems.

Maldinga kelionė yra ne kas kita, kaip pamaldumo ir atgailos žygis į šventas vietas, garsingas stebuklais ir malonėmis, brangias kataliko širdžiai. Jau pačioje žmogaus prigimtyje glūdi noras aplankyti tas vietas, kurios jam yra kuo nors minėtinos ir brangios. Maldingos kelionės yra žinomos nuo senovės, kuriomis žmonės norėjo pagarbinti Dievą ir aplankyti tas vietas, kuriose gyveno ir mokė Kristus, kur palaidoti apaštalai, kankiniai. Bažnyčia tokias maldingas keliones pagiria ir skatina, nes jos yra išorinis ženklas žmonių pamaldumo ir atgailos.

Be abejonės krikščionims brangiausios lankytinos vietos yra Palestinoje ; čia nuo pirmųjų krikščionybės amžių būriai keliauninkų atvykdavo aplankyti Kristaus gyvenimu ir kančia pašvęstų vietų. Tokios maldingos kelionės į Palestiną neišnyko net tada, kai Palestiną užėmė kryžiaus priešai. Frankų karalius Karolis Didysis maldininkų apsaugai padarė su Harun-ar-Rašidu specialią sutartį ir įsteigė Jeruzalėje vienuolynų, kad jie globotų atvykstančius iš viso pasaulio maldininkus. Europa kryžiaus karų metu pakilo eiti vaduoti Šventosios Žemės kaip tik dėl to, kad ten vykstantieji maldininkai buvo vis labiau kliudomi ir persekiojami.

Be Šventosios Žemės krikščionys lankė taip pat apaštalų kapus, ypač Romoje, kur kiekviena tauta turėjo savo prieglaudą — hospitium atvykstantiems maldininkams priimti ir globoti. Kadangi tolimų kraštų gyventojams buvo sunku didesniais būriais pasiekti tiek Šventąją Žemę, tiek Romą, popiežiai pradėjo teikti atlaidų ir dvasinių malonių aplankantiems kurią nors artimesnę šventovę ar stebuklais garsią vietą.j

Vysk. M. Valančius « Žemaičių Vyskupystėje » rašo, kad lietuviai (žemaičiai) jau nuo XVI a. pradžios įprato vaikščioti į šventas vietas18. Tačiau, kad taip anksti būtų prasidėjusios maldininkų kelionės ir šventų vietų lankymas, Valančiaus teigimu tenka suabejoti. Juk XVI a. Lietuvoje buvo religinio susmukimo ir protestantizmo įsigalėjimo laikotarpis. Ar tada kam rūpėjo rengti maldingas keliones, kada ne viena bažnyčia pateko į protestantų rankas, kada kunigų liko nedaug. O pagaliau ir šventos vietos išgarsėjo tik katalikybei atsigavus, taigi jau XVII a. pradžioje.

Yra tikra, kad gausūs maldininkų būriai pradėjo lankyti Šiluvą po Marijos apsireiškimo apie 1612 m., Žemaičių Kalvariją po to, kai vysk. Jurgis Tiškevičius tenai XVII a. viduryje įvedė Kryžiaus Kelius, Vilniaus Aušros Vartus —irgi XVII a. antroje pusėje. Bene seniausia maldininkų lankoma vieta buvo Trakai, kur, kaip matėme, jau XVII a. pačioje pradžioje buvo daromos procesijos.

Reikia manyti, kad jėzuitai, kurie taip uoliai organizavo iškilmingas procesijas visur, kur tik buvo įsikūrę, galėjo duoti impulso ir tolimesnių šventų vietų lankymui organizuotu būdu. Juk maldinga kelionė yra ne kas kita, kaip laiko ir nuotolio atžvilgiu didesnė ir ilgesnė procesija. Maldingų kelionių organizavimą ir ruošimą ragino ir vyskupai, įsakydami klebonams žmones vesti organizuotai — procesijomis — į šventas vietas.

Žmonėms vis gausiau suplaukiant į stebuklais garsėjančias vietas, ypačiai į Šiluvą ir Žem. Kalvariją, kad maldininkai būtų tvarkingiau ir lygiau paskirstyti, vyskupai ėmėsi maldininkų keliones tvarkyti plačiu mastu. Ir taip Žemaičių vysk. Antanas Tiškevičius 1752 m. nustatė, kad Grinkiškio, Betygalos, Ariogalos, Butkiškės, Čekiškės, Raseinių, Viduklės, Nemakščių, Šiaulėnų ir Krakių parapijos lankytųsi Šiluvoje pirmas tris atlaidų dienas, o parapijos : Kražių, Kaltinėnų, Kurtuvėnų, Radviliškio, Tytuvėnų, Baisiogalos, Lygumų, Smilgių, Užvenčio, Šiaulių, Linkuvos, Vilkijos, Josvainių, Girkalnio ir Surviliškio atvyktų į Šiluvą sekančias tris dienas. Kiekvienas klebonas, šio įsakymo nepildąs ir ne nustatytu laiku atvedęs savo parapiją, turėjo mokėti pabaudos 20 vengriškų raudonųjų špitolių išlaikymui19.

Tas pats vyskupas 1742 m. jau buvo patvarkęs, kad Mosėdžio, Skuodo, Palangos, Gargždų, Kartenos, Salantų, Žagarės, Akmenės, Papilės, Kuršėnų, Šaukėnų ir visos kitos arčiau Žem. Kalvarijos esančios parapijos lankytųsi ne į Šiluvą, o tik į Žemaičių Kalvariją, į Marijos Aplankymo atlaidus (besitęsiančius 8 dienas), vadovaujant tų parapijų klebonams. Klebonas, kuris ne savo laiku atsilankys į atlaidus ir atves savo parapiją, turės mokėti Kalvarijos domininkonams 50 timpų, o jie už tuos pinigus taisys Kalnų koplyčias 20.

Laikui bėgant, maldingos kelionės pasidarė labai populiarios. Žmonės labai gausiai jose dalyvaudavo. Netgi tarnai, derėdamiesi dėl metinės algos, dažnai išsiderėdavo kelias laisvas dienas, kad galėtų aplankyti Aušros Vartus, Šiluvą, Žemaičių Kalvariją ar kitą kurią stebuklingą vietą. Nenuostabu tad, kad tose vietose per šventę ir jos oktavą apsilankydavo po kelias dešimtis tūkstančių maldininkų.

Paprastai į tokias iškilmes išsirengia visa parapiją. Keliauja su kryžium, vėliavom, altorėliais, būgnais, triūbomis, procesijos tvarka, vadovaujant kunigui, apsirengusiam liturginiais drabužiais. Pakeliui giedamos šventos giesmės ir kalbamos maldos. Ilgoje kelionėje, kuri atliekama pėsčiomis, nustatytose vietose pailsima ir vėl ta pačia gražia tvarka keliaujama toliau. Pakeliui kartais prisideda dar ir pavieniai būreliai iš kitų parapijų, taip kad pagaliau tokia procesija nusitęsia keletą kilometrų. Valančiaus laikais vėliavas nešdavo raiti jaunuoliai. Iki mūsų laikų tokios maldininkų kelionės turėjo savo tradicijas, buvo labai gražiai suorganizuotos. Kai kurios parapijos, be paprastų vėliavų, maldingoje kelionėje turėjo dar ir rožinio atvaizdavimui penkiolikos mergaičių nešamas vėliavėles, kurių spalvos, pagal rožinio dalis (balta, raudona ir žalia) sudarydavo tam tikrą vainiką, vaizduojantį rožinį. Giesmėms pritardavo dūdos, ar bent žemaičių taip mėgiami būgnai. Ant kelių pastatomi iškilmių vartai, papuošti vainikais, vėliavomis ir tam tikrais parašais — šūkiais. Bažnyčios bokšte budįs stebėtojas, pamatęs tolumoje atvykstančią procesiją, duoda ženklą, kad rengtųsi vietinė procesija, sutikti atkeliaujančius maldininkus. Iš bažnyčios procesija su kryžium, dviem vėliavom, būgnu ir vadovaujančiu kunigu pasitinka atvykstančius. Buvo nustatytas tam tikras procesijų pasisveikinimo ceremonijalas : vėliavų pasisveikinimas — nusilenkimas, klebono sveikinamasis žodis, maldininkų vadovo atsakymas. Taip sutikta maldininkų procesija vedama į bažnyčią, kur atidengus Švč. Marijos ar kitą stebuklingą paveikslą, visi gieda Sveika Marija, Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą ir kitas giesmes. Po to vietiniai tvarkdariai nurodo atkeliavusiems apsistojimo vietas ir nakvynes. Sekančias dienas procesijos vadovas atlaiko savo parapijiečiams mišias, dalina šv. komuniją, sako pamokslą ir vadovauja praktikoms atlaidams pelnyti. Išbuvę nustatytą laiką, maldininkai vėl organizuotai išvyksta atgal. Grįžę į savo bažnyčią ir padėkoję Dievui už laimingai atliktą kelionę ir gautąsias malones, išsiskirsto namo, nešdamiesi širdyje paguodą, kad galėjo atlikti išpažintį, pelnė atlaidus, išsakė Marijai savo skausmus, rūpesčius ir reikalus, ne vienas radęs paguodos, palengvinimo, išklausymo, sustiprėjęs dvasiniai, įgavęs daugiau vilties ir jėgų bei ryžto būti geresniu, doresnių. Parėję namo maldininkai papasakoja savo įspūdžius namiškiams, ir visa parapija dar ilgai gyvena maldingos kelionės nuotaikomis. Matytieji Marijos šventovėse paveikslai, kryžiai, statulos, Kalvarijos Kalnų vaizdai ne vienam davė įkvėpimo pasidaryti liaudies menininku, skulptorium. Štai dėl ko Lietuvos kaimai ir pakelės, ypačiai Žemaitijoje, nusikaišė koplytėlėmis su Rūpintojėliu ir Skausmingąja Dievo Motina.

Senovės laikais maldingos kelionės būdavo atliekamos su tam tikra išorine pompa, triukšmu. Vysk. Valančius savo veikale « Žemaičių Vyskupystė » aprašo savo tautiečių — žemaičių maldingas keliones su jam įprastu ryškumu ir vaizdingumu : « Į miestelį įeinant, jaunikaičiai paparčius (vėliavas) virpina, būgnais muša, patriubočius pučia ir iš šaudyklių šaudo, o seniai su moteriškomis atsispirdami gieda ir šaukia, nes juo kuri parapija su didesniu triukšmu į miestelį įėjo, tuo didesnė buvo garbė»21.

Vyskupai budėjo, kad tokios maldingos kelionės nevirstų paprastomis, profaniškomis kelionėmis. Mat, tolimesnių parapijų keliauninkai, kartais per dieną nevaliodami atkeliauti į šventą vietą, turėdavo pakeliui kur nors pernakvoti. Lietuvoje, nesant specialių nakvynės namų, žmonėms tekdavo nakvoti karčiamose, miškuose. Tokios nakvynės turi tam tikrų nepatogumų ir nesiderina su maldingos kelionės nuotaika ir tikslu. Ypačiai šaudytojai kartais neatsargiai pavartodavo ginklą. Todėl vysk. Lopacinskis, vos ėmęs valdyti Žemaičių vyskupiją, 1763 m. uždraudė organizuotai keliauti į šventas vietas ir ypačiai vadovauti kunigams, kurie, išvykdami iš savo parapijų su maldininkais (jei parapijoje yra tik vienas kunigas), kelioms dienoms palikdavo parapiją be kunigo. Žmonės tokį Ganytojo patvarkymą skaudžiai pergyveno, bet vis tik keliauninkų, kad ir mažais būreliais, kad ir be savo dvasios vadovo, netrūkdavo. Tačiau jau vysk. Lopacinskio įpėdinis vysk. Steponas Giedraitis, rengdamasis vainikuoti Šiluvos Marijos paveikslą, įsakė Raseinių, Šiaulėnų, Kelmės, Surviliškio, Nemakščių ir Kražių parapijoms organizuotai, su savo klebonais, atvykti į Šiluvą pirmąją Marijos Gimimo šventės ir atlaidų dieną ; Krakių, Josvainių, Betygalos, Ariogalos, Grinkiškio, Pašušvės ir Baisiogalos — antrąją tos pat šventės dieną ; pagaliau Šeduvos, Tytuvėnų, Girkalnio, Kaltinėnų, Liolių ir Lyduvėnų parapijoms — trečiąją dieną. Nuo to laiko vėl atgijo paprotys keliauti į Marijos šventoves organizuotai, kaip seniau.

Sūduvos parapijos tokias maldingas keliones rengdavo į įvairias vietas. Vakarų ir šiaurės pusės parapijos vykdavo į Šiluvą, pietų ir rytų pusės — į Vilniaus Aušros Vartus ir Kalvarijas. Be to Sūduva turi ir savo srityje Marijos malonėmis garsių vietų : tai Barūnų Kryžiai, Seinai, Alvitas, Liubavas, kur Marijos švenčių progomis susirinkdavo minios tikinčiųjų iš visos Seinų vyskupijos. O ir šiaip sūduviai mėgo organizuotai — procesijomis lankytis įvairiose religinėse iškilmėse. Kai 1758.IX.13 marijonai buvo iškilmingai įvesti į Marijampolės bažnyčią, tai į tas iškilmes atvyko trys procesijos : iš Alvito, Pajavonio ir Pilviškių su savo klebonais.

Kai rusai 1795 m. okupavo Lietuvą, jie šnaira akimi žiūrėjo į maldingas keliones ir procesijas. Iš karto jas toleravo, bet kai prieš Lenkmetį Lenkijoje ir Lietuvoje imta daryti ypatingos patriotinės procesijos, rusų valdžia ėmė griežtai drausti net ir grynai religines procesijas, daromas už šventoriaus ribų. Iš tokių patriotinių procesijų pirmoji buvo padaryta ties Horodle, kur susitiko dvi procesijos, viena iš Lenkijos, kita iš istorinės Lietuvos. Jų tikslas buvo paminėti ir atgaivinti Horodlės uniją. Lietuvoje panaši, to paties tikslo, procesija buvo padaryta iš Kauno per Nemuną į Sūduvos pusę, į Garliavos parapijoje esančią Pėtnyčių koplyčią. Procesijoje dalyvavo Kauno gubernijos dvarininkai ir Kauno miesto gyventojai. Jai vadovavo trys kunigai augustinionai su kapomis, su kryžium, vėliavomis, altorėliais, su giesmėmis, kuriomis meldžiama Lietuvos-Lenkijos atstatymo, pvz. « Dieve, kurs mūsų karalystę šventą». Policija prie Nemuno bandė procesiją sulaikyti, suardydama pontoninį tiltą, bet tas greitai vėl buvo suvestas. Prie Nemuno Sūduvoje, buvusioje Lenkų karalystėje, laukė kita procesija iš trijų parapijų. Taip susijungusios procesijos iš Lietuvos ir Lenkijos, kaip tada buvo manoma, susivienijusios, nuėjo į Petnyčių koplyčią, kuri tada turėjo būti pašventinta, šitaip buvo reiškiama dviejų tautų vienybė ir unija. Prie tos pat Pėtnyčių koplyčios pradėjo organizuotis 1863 m. sukilėliai22.

Valdžiai uždraudus procesijas, tikintieji tik pavieniai galėjo aplankyti Marijos šventoves. Kunigai, suvaržyti draudimu išvykti iš savo parapijos ribų, taip pat negalėdavo vadovauti savo tikintiesiems ; jie negalėjo net patys nuvykti į šventas vietas ir tenai patarnauti maldininkams. Tik po 1905 m. laisvės manifesto, vėl pasipylė maldingos organizuotos kelionės. Ypačiai tais metais gausiai lankėsi Vilniuje Sūduvos parapijos. O ką jau kalbėti apie žemaičius, kur maldingų kelionių tradicijos buvo tokios gyvos.

Lietuvai 1918 m. atgavus laisvę, patobulėjus susisiekimo priemonėms, maldingos kelionės nors ir buvo rengiamos, bet jos jau nebeteko tos romantikos, tos aukos ir atgailos dvasios, kurią turėjo anksčiau. Traukiniais ir autobusiais naudodamasi maldinga kelionė nebeturi to grožio ir tos pasiaukojimo dvasios. Tačiau ir tokiomis priemonėmis atliktos kelionės, ypačiai dėl savo kilnios intencijos ir religinio tikslo, atneša vaisių ir duoda joje dalyvaujantiems dvasinės naudos.

1 X.M.S. Rezurekcya - Podr. Encykl. Kościelna, t. XXXIII-XXXIV (1914), 261-262.

2 Rituale Sacramentorum... ex decreto Synodi Petricoviensis... reimpressum, Cracoviae 1892, 528-533.

3 Ks.S.G. Boże Ciało - Podr. Encykl. Kościelna, t. V-VI (1905, 102-3.

4 Rostowski S. Lituanicarum Societatis Jesu Historiarum libri decem, 1877, 147-48.

5 Kurczewski J. Kościół Zamkowy, Wilno 1908, I, 30.

6 Wolonczewskis M. Żemajtiu Wiskupiste, Vilniuj 1848, II, 209-210.

7 De Bruyne L. L’origine des processions de la Chandeleur et des rogations -Revue bénédictine 34 (1922), 14-26.

8 Kurczewski, op. cit. 34.

9 Gerullis G. Mosvid, Heidelberg 1923, 371.

10 Kurczewski J. Biskupstwo Wileńskie, Wilno 1912, 37.

11 Schiele F. M. - Zcharnack L. Die Religion in Geschichte und Gegenwart, II, 820.

12 Rostowski S., op. cit., 215-16.

13 Rostowski, op. cit. 207.

14 Fridrich A. Hystorye cudownych obrazów N. Maryi Panny w Polsce, Kraków 1911, IV, 131-132.

15 Kurczewski J. Kościół Zamkowy, I, 156.

16 Kurczewski J., Biskupstwo Wileńskie, 162-163.

17 Wolonczewskis, op. cit. II, 209-211.

18 Wolonczewskis, op. cit. II, 205.

19 Wolonczewskis, op. cit. II, 207-208.

20 Wolonczewskis, op. cit. II, 206.

21 W olonczewskis, op. cit. II, 207-208.

22 Geysztor, Pamiętniki, Wilno 1921, 45.

 

D. LIETUVOS PAAUKOJIMAS MARIJAI

Katalikų Bažnyčia kovoje su tikėjimo klaidomis visuomet šaukėsi Marijos pagalbos. Bažnyčios liturginėje kalboje Marija yra vadinama «Klaidų Nugalėtoja»: Gaude, Maria Virgo, cunctas haereses sola interemisti in universo mundo 3. Tad ir reformacijai pasikėsinus į Bažnyčios mokslą, Marija pasidarė kovos simbolis : kiek protestantai neigė dogmatines apie Mariją tiesas ir jos kultą, tiek katalikai dar stipriau pabrėžė ir išryškino Marijos garbinimą, dar labiau pasivesdami jos globai, šaukdamiesi jos galingo užtarimo.

Ir iš tikrųjų, tie kraštai, kuriuose žmonių pamaldumas į Mariją buvo gilus ir stiprus, išliko reformacijos nedaug paliesti, arba tuojau atsigavo. Marija tuose kraštuose tikrai tapo « Klaidų Nugalėtoja», ir todėl jau ne tik pavieniai asmenys, ne vien tam tikros pamaldžių asmenų bendruomenės, bet ir ištisos tautos ir valstybės rinkosi Mariją savo ypatinga globėja, užtarytoja. Valstybių valdovai visos tautos vardu darė iškilmingus savo valdomojo krašto paaukojimus ir pavedimus Marijai. Ir taip 1528 m. Florencijos respublika iškilmingu dekretu paskelbia Mariją Florencijos Karaliene. Ispanija ir jos kolonijos buvo paaukota Marijai 1617 m. Prancūzų karalius Liudvikas XIII 1630.VIII.15 iškilmingai paaukojo visą Prancūziją Marijai ir to įvykio atminčiai įsakė kasmet Marijos Dangun Ėmimo šventėje daryti Paryžiuje ir visame krašte procesijas. 1646 m. karalius Jonas IV paaukojo Portugaliją Marijai Nekaltai Pradėtajai ir atminčiai liepė ant visų miestų vartų padėti atatinkamą parašą — atminimą. Imperatorius Ferdinandas III 1647. V. 18 paaukojo Nekaltai Pradėtajai Marijai Austriją ir atminčiai pastatydino Vienoje stulpą su Marijos statula 2.

Ypatingos Marijos globos patyrė ir Lietuva su Lenkija. Ir čia Marija buvo «Klaidų Nugalėtoja» — padėjo šioms tautoms atsispirti prieš protestantizmą, kuris iš pašonėje esančios Vokietijos ir Prūsų visa jėga skverbėsi į Lietuvos-Lenkijos valstybę. O Lietuvoje Marijos apsireiškimas Šiluvoje buvo dar ir regimas dangaus pagalbos ženklas sunkiose katalikams dienose. Greitas katalikų atsigavimas padarė tai, kad per pirmuosius krikšto šimtmečius Lietuva, vis dar neišsivadavusi iš pagonystės liekanų, netrukus virto « Šventąja Lietuva » — Marijos Žeme. Prie to prisidėjo ir 1656 m. Lietuvos-Lenkijos valstybės paaukojimas Marijai.

Tada Lietuvą buvo užgriuvusi baisi nelaimė. Iš vienos pusės rusai, iš kitos švedai nusiaubė Lietuvos kraštą. Stipri rusų kariuomenė veržėsi iš rytų ir ėmė vieną po kitos Lietuvos tvirtoves. Tada pirmą kartą Lietuvos istorijoj sostinė Vilnius pateko į rusų rankas. Sostinė buvo baisiai nuteriota. O tada Vilnius buvo turtingas ir gražus. Rusai, nieko to nematę ir neturėję pas save, ėmė baisiausiai viską plėšti ir naikinti. Viskas, kas brangesnio, net ponų rūmų baldai, buvo gabenama į Maskvą. Pakrikę kareiviai naikino miestą, plėšė bažnyčias ir vienuolynus ; neišliko nė kapai : bažnyčių ir vienuolynų rūsiuose buvo išmėtyti kaulai ir išgrobtos karstuose rastos brangenybės. Tada buvo kažkur paslėptas ir iki mūsų dienų nesurastas Vytauto karstas. Plėšimų metu mieste kilo gaisras, kuris per 17 dienų sunaikino visa, kas dar liko neišplėšta3.

 

Pontus de la Gardie

1655 m. Lietuvon įsiveržusios švedų kariuomenės vadas Pontus de la Gardie.

Kaunas ir Gardinas susilaukė tokio pat likimo. O Žemaičiuose tuo laiku šeimininkavo prieš katalikus fanatiškai nusiteikę švedai. Jaunas švedų karalius Karolis X Gustavas, norėdamas pasižymėti kare ir pasiplėšti, pirmiausia 1655 m. vasarą puolė Lenkiją, o kita armija, vadovaujama generolo Pontus de la Gardie, užėmė Žemaitiją. Nors Jonušas Radvila ir buvo sudaręs su Gardie politinės unijos sutartį Kėdainiuose, kurią pasirašė Žemaičių vyskupas Parčiauskis, Vilniaus vyskupo įgaliotinis kan. Bialozaras, lauko hetmonas Gansiauskas ir per 1.000 bajorų, tačiau švedai unijos su Lietuva neįvertino, nes karalius į Kėdainių aktą nieko neatsakė, ir šeimininkavo Lietuvoje ne kaip sąjungininkas, bet kaip okupantas. « Kareiviai užmušinėjo nekaltus žmones, bažnyčias ir sodžius degino, dvarus teriojo ir visa, ką atrado, grobstė. Tankiai galėjai matyti paskui švedų stovyklas vaikščiojančius čigonus, apsivilkusius šventais bažnyčių drabužiais. Kas dar baisiau, atsirado ir žemaičių tokį pat ermyderį darančių, kurie kartu su švedais ir čigonais ne vien dvarų, bet ir bažnyčių gėrybes plėšė »4.

Vysk. Parčiauskis lankė savo vyskupijos tikinčiuosius, juos guodė, o surinkęs pinigų iš kunigų, išpirkinėjo iš švedų nelaisvės savo vyskupijos katalikus. « Toje gadynėje ne vien šiaip jau žmonės, bet ir kunigai, ir pats vyskupas dideliai daug pikta nukentėjo» — sako vysk. M. Valančius 5.

Tokiose tad krašto nelaimėse gimė mintis paaukoti Lietuvos-Lenkijos valstybę Švč. Marijai ir, pasivedus jos globai, melsti pagalbos nelaimėje. Katalikybė Lietuvoje ir Lenkijoje išėjo laimėtoja prieš visas sektas ir herezijas. Tad ir dabar, kada stačiatikiai rusai ir protestantai švedai teriojo valstybę, beliko šauktis «Klaidų Nugalėtojos » pagalbos. Popiežiaus nuncijus Petras Vidoni 1656.III.12 rašė Romon, kad Gniezno arkivyskupas yra pataręs iš Silezijos grįžusiam karaliui Jonui Kazimierui pasirinkti Dangaus Karalienę valstybės globėja, padaryti jos garbei apžadus. Nuncijus priduria, kad ir jis yra kalbėjęs su karalium tuo reikalu ; esą karalius yra labai palankiai nusiteikęs tam dalykui ir padarys viską, kas bus nustatyta 6.

Su nuncijaus pranešimu Romon buvo drauge pasiųstas projektas tokio valstybės paaukojimo ir visa tvarka, kuri turėtų būti tokia : iškilmei parenkama kuri nors šventa diena ar šeštadienis. Iškilmės turi būti atliktos vienoje iš svarbiausių miesto bažnyčių, ypatingai tokioje, kurioje yra koks nors stebuklingas Marijos paveikslas. Prieš iškilmes pamokslininkai turi iš sakyklų visa tai paskelbti žmonėms. Iškilmės turi susidėti iš iškilmingų Marijos giedotų mišių, laikomų vieno iš vyskupų ar prelatų, dalyvaujant karaliui, senatoriams, kariuomenės vadams ir žmonėms. Iškilmės pamokslas turi žadinti visus prie pamaldumo į Dievo Gimdytoją. Po pamokslo, prieš altorių, prie kurio buvo laikomos mišios, karalius su visu nuolankumu klūpodamas (tą pat darant visiems didikams) atskaitys pasiaukojimo aktą, kuriuo Marijos globai pavedama Lenkijos karalystė ir Lietuvos Kunigaištija, kariuomenė ir jos vadai, ir ji išsirenkama LIETUVOS IR LENKIJOS KARALIENE IR GLOBĖJA. Drauge pasižadama Marijos kultą visomis jėgomis platinti, piktžodžiavimus prieš Mariją sutramdyti, netgi specialų įstatymą prieš piktžodžiautojus išleisti. Drauge maldaujama Švč. Mergelės Marijos pagalbos prieš visus priešus, tiek netikėlius, tiek ir visus Romos katalikų tikėjimo priešus, ypačiai švedus. Toji diena, kurią Marijos pagalba karaliaus kariuomenė nugalės švedus, bus Lietuvoje ir Lenkijoje labai iškilmingai švenčiama, jos vigilijoje laikant griežtą pasninką, susilaikant net nuo žuvies ir pasitenkinant vien silkių padažu. Po to, panašų pažadą, vadovaujant kunigui iš sakyklos, padarys visi žmones. Visa tai bus perduota kariuomenei, kuri taip pat išsirinks Švč. Mergelę Mariją savo vade ir globėja. Projektas baigiamas žodžiais : « Ir trumpu laiku matysime jos pagalbą mums : ir bus Marijos vardas Lietuvoje ir Lenkijoje garbingas » 7.

Ant dokumento, kuris šiandien randasi Vatikano archyve, yra padarytas prierašas — pastaba, kad išleidimas specialus įstatymo prieš piktžodžiautojus Marijai priešinasi karaliaus padarytai priesaikai nepersekioti nė vieno dėl jo religinių įsitikinimų, ir kad pramatytas pasninkas yra labai griežtas ir todėl nebus laikomas. Kieno šios pastabos padarytos, sunku atsekti ; jos galėjo būti paties nuncijaus, šį

 

karalius Jonas Kazimieras

Lietuvos Lenkijos karalius Jonas Kazimieras , paaukojęs savo valdomas žemes Marijai.

dokumentą siuntusio Romai, bet galėjo būti padarytos ir Romos Kūrijoje, kuri tąjį projektą aprobavo. Gana to, kad karaliaus akte tų dalykų, kaip matysime, nėra.

Gavus Romos pritarimą ir aprobatą, karalius, nieko nelaukdamas 1656.IV.i Lvove dvasininkų ir senatorių akivaizdoje, dalyvaujant didžiausioms žmonių minioms, pagal nustatytą tvarką, atsiklaupęs prieš altorių, sukalbėjo šį Lietuvos-Lenkijos Marijai paaukojimo aktą:

« Didžioji Dievo-Žmogaus Motina ir Švenčiausioji Mergele Marija, aš, Jonas Kazimieras, tavo Sūnaus, karalių Karaliaus, o drauge ir tavo gailestingumu, karalius, suklupęs prie tavo švenčiausių kojų, šiandien tave renkuosi savo Globėja ir mano valdomųjų žemių Karaliene, tavo ypatingai globai ir apsaugai pavesdamas save ir mano valdomas žemes : Lenkijos karalystę ir Lietuvos, Prūsijos, Rusijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Livonijos, Černigovo kunigaikštijas drauge su kariuomene ir abiejų tautų žmonėmis, maldaudamas šiais nelaimingais ir mano valstybei sunkiais laikais tavo pagalbos ir gailestingumo prieš Romos Bažnyčios priešus. Prisimindamas tavo gerumą, kuris žadina mane drauge su visa tauta dar labiau trokšti tau tarnauti, pažadu tau ir tavo Sūnui Viešpačiui Jėzui Kristui, savo, mano diduomenės ir mano tautų vardu, tavo garbę ir kultą visoje valstybėje, visomis jėgomis dar labiau propaguoti. Be to, pasižadu ir pažadu, kad, kai tik tavo galinga pagalba ir tavo Sūnaus gailestingumu bus nugalėti priešai, ypačiai švedai, išrūpinti iš Šv. Sosto leidimą kasmet iškilmingai švęsti tą dieną per visus amžius, kaip padėkos ženklą tau ir tavo Sūnui, Aš su mano valstybės vyskupais stengsiuosi daryti visa, kad tai, ką čia pažadu, visa tauta įvykdytų. O kadangi su didele širdgėla aiškiai matau, jog už mano karalystės vargšų dejavimus ir valstiečių priespaudą tavo Sūnus, teisingasis Teisėjas, per septynerius metus mums siunčia maro, karų ir kitų nelaimių rykštes, pareiškiu ir iškilmingai žadėte pasižadu su visais luomais, kad, grįžus taikai, bus imtasi visokių priemonių toms nelaimėms pašalinti ir bus pasirūpinta, kad manosios karalystės žmonės būtų laisvi nuo neteisingų sunkenybių ir suspaudimų. Padaryk, o gailestingiausioji Viešpate ir Valdove, tai, kad visa, ką man ir mano didikams bei luomams esi įkvėpusi, tavo Sūnaus malone būtų įgyvendinta. Amen »8.

Reikia manyti, kad visos to akto iškilmės buvo pravestos taip, kaip buvo projekte numatyta, nes po keturių dienų (1656.IV.5) nuncijus savo pranešime Romai galėjo sakyti, kad paaukojimas «praėjo pareitą šeštadienį su dideliu pamaldumu ir įspūdžiu, kuris daugeliui traukė ašaras iš širdžių » 9. Siųsdamas pasiaukojimo akto nuorašą, nuncijus atkreipia Romos dėmesį į tą vietą, kur karalius pasižada dėti pastangų sumažinti valstiečių priespaudą, kas «iš tikrųjų yra daugiau negu reikalinga, ir aš manau, kad jų dejavimai iššaukė Dievo rūstybę ant tų Ponų. Teduoda Dievas, kad kaip dabar, taip ir ateityje, būtų susilaikyta nuo priespaudos ir geresniu vargšų traktavimu būtų įvykdyti duotieji pažadai»10.

Popiežius Aleksandras VII 1656.V.13 parašė tuo reikalu karaliui brevę ir pagyrė jo žygį ir padarytą pasiaukojimą, linkėdamas, kad Marijos globa visuomet lydėtų gerus karaliaus darbus ir sumanymus, bet ypačiai padėtų nugalėti priešus11.

Šis didelės svarbos aktas buvo stiprus ginklas prieš kitatikius ir katalikų persekiotojus. Švedams ėmė nesisekti. Pasipiktinęs plėšimais ir žudymais, dabar pasitikėdamas Marijos globa, sukilo visas kraštas, ypačiai Lenkija. Generolas Gardie su kariuomene buvo iškviestas iš Lietuvos, kur liko tik mažos švedų jėgos. Lietuvoje kilo smarkus partizaniškas karas : mažesni švedų būreliai buvo naikinami. Unijos su Švedija jau nebuvo kam ginti, nes 1656 m. gale mirė jos autorius ir sumanytojas Jonušas Radvila. O kai 1660 m. mirė Karolis X Gustavas, su švedais, jau išvarytais ir iš Lenkijos, Olyvoje buvo padaryta taika. Tada Švedija grąžino Lietuvai Latgaliją, iš kurios buvo sudaryta Livonijos vaivadija. Kai švedai danginosi iš Lietuvos, « žmonės išvydę juos išeinant, neišpasakytai džiaugėsi ir linksminosi, visi tarėsi saulės amžių gyvensią, kad tokiuose laikuose gyvi išliko. Bruzdėjo į bažnyčias dėkoti Dievui už tą geradarystę»12. Ypač tada gausiai buvo lankomos Marijos šventovės Šiluvoje ir Žem. Kalvarijoje.

Tuose sunkiuose laikuose Žemaičių vyskupas Aleksandras Sapiega 1660 m. įsakė visose bažnyčiose kalbėti pop. Liberijaus maldą, prašant, kad Dievas ištremtų neprietelius ir atitolintų visokias nelaimes. Tais metais į Lietuvą ruoštas didelis Maskvos žygis nepasisekė, o sekančiais metais iš rusų jau buvo atsiimtas Gardinas, Mohilevas ir Vilnius. Pagaliau po ilgų derybų 1667 m. buvo pasirašyta su rusais Andrusovo taika, kuri nustatė sieną tarp Lietuvos ir Rusijos, išbuvusią nepakeistą iki pirmojo Respublikos dalinimo — 1772 m. Taip buvo įveiktos didžiosios nelaimės, bet po 1656 m. pasiaukojimo turėjo praeiti dar 11 metų, kol galutinai baigėsi visos nelaimės ir grįžo taika bei ramybė. Marija padėjo laimėti sunkią kovą13.

Anų sunkių laikų paminklas yra jėzuito Prano Šrubauskio (1616-1680) išleistame pirmajame lietuviškame giesmyne « Balsas Širdies » įdėta « Giesmė čėsų praėjusių Lietuvoje », kurioje pirmiausia kreipiamasi į Mariją :

Būk pasveikinta, švenčiausia Marija,
Dangaus ir žemes skaisčiausia lelija.
Tavęs šaukiame, tavęsp dūksaujame
Tavo malonės mes griešni laukiame.

Nes Tu Motina esi Sūnaus Dievo,
Duktė gražiausia amžinojo Tėvo.
Užtark, Pana, šventoms maldoms Tavo,
Mus neapleiski, glausk po sparnu savo.

Toliau autorius aprašo karo nelaimes ir iš priešų patirtas skriaudas bei vidaus nuodėmes, už kurias Dievas baudžia :

Regim ant mūsų taip sunkią koronę,
Nupuol už griekus visokiame stone,
Išbarstė žmones, pavargo ponystė.
Nupuolė labai mūsų karalystė.

Tukstančius žmonių į nevalią varė,
Švedas, maskolius kalinius pridarė,
Sunkią koronę visi apturėjo,
Nekalti žmonės krauju apsiliejo.

Bažnyčias šventas, miestus ir miestelius,
Dvarus ir sodus degin neprietelius,
Altorius plėšia, vierą išjuokdami,
Bažnyčias bjaurin, arklius statydami.

Kunigai, Dievo tarnai, zokonykai,
Panelės šventos ir kiti minykai
Ištremti stojos, kaip avys iš gardo,
Jau nuo bažnyčių, nuo Viešpaties vardo.

Kuriuos tironys ant vietos užspėjo,
Senas ir jaunas krauju apsiliejo,
Vargino žmones, iš skūros lupdami,
Nė jokio daikto namie nelikdami.

Ir krūtis pjaustė, vaikus išvirdami,
Liepė motinoms ėsti, priversdami.
Kokius motinos sopulius turėjo,
Gyvus kad verdant vaikelius regėjo.

Lietuvos žemė kaipo būt pražuvo,
Septynius metus kad nevalioj buvo,
Bet Dievs padeda dide meile savo,
Duodams patrono pagalbą gatavą.14

Keliuose užbaigos posmuose autorius sumini šv. Kazimierą, kaip Lietuvos užtarytoją, tuo norėdamas pabrėžti, kad Marija ir Kazimieras yra išvedę kraštą iš didžiųjų nelaimių. Ši giesmė buvo nuolat kantičkose perspausdinama ir žmonių mielai giedama, kol rusų cenzūros

XIX a. buvo uždrausta. Vilniaus vyskupas Klungevičius (Klungis), rusų valdžios įsakytas, 1833.XII.23 išleido ganytojišką laišką, kuriame tarp kita ko draudžiama vartoti kantičkas be aprobatos, giedoti juokingas ir valdžią užgaunančias giesmes ; o iš rožinio ir gadzinkų turi būti išleisti užgauliojantieji žodžiai, tačiau nepažeidžiant maldos esmės 15. Nuo tada ši giesmė iš kantičkų išnyko.

Ar tik ne iš tų pat laikų bus kita kantičkų giesmė Marijos garbei, kurioje daroma aliuzija į 1656 m. valstybės paaukojimą Marijai :

Pana už aniolus turi pirmą vietą,
Apgynėja griešnų, nuo amžių pradėta.
Neatgręžk veido nuo verkiančių,
Ašarų marėse plaukiančių.
Ciesoriene dangaus ir žemės !

Po tavo ploščium stov čiela ponystė.
Nepaimtai valdai mūsų karalystę,
Apgink nuo sunkių priepuolių,
Vargais suspaustų sopulių,
Gėrybės pilnoji Motina.

Attolink kares, marus ir badus,
Perkūnus, žaibus, o duok mums pagadas,
Mares tu gilias kėravoji,
O skęstančius ratavoji
Bile tavo pagalbos šaukiasi...16

*  *  *

Antrasis Lietuvos paaukojimas Marijai įvyko tokiu pat Lietuvai sunkiu laiku, kada vėl maskolių ordos užplūdę Lietuvą naikina, tikinčiuosius baisiausiai persekioja, žudo ir tremia. Lietuvos vyskupai tremtyje, susirinkę Romoje 1951.V.13, Šv. Kazimiero Kolegijos koplyčioje, minėdami 25 metų sukaktį nuo Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo, dalyvaujant dvasiškijai, diplomatams ir Romoje esantiems lietuviams, iškilmingai pavedė ir paaukojo Lietuvą Nekalčiausiai Marijos Širdžiai. Iškilmėms vadovavo arkiv. Juozapas Skvireckas, Kauno arkivyskupas — metropolitas, dalyvavo vyskupai Būčys, Brizgys, Padolskis. Po mišių visi vyskupai suklaupę prieš altorių sukalbėjo šį aktą : «Mes Tau kitados paaukotos mūsų Tėvynės Lietuvos šalies sūnūs, kuriuos Šventoji Dvasia pastatė vyskupais valdyti Dievo Bažnyčios ir vesti jos ištikimus vaikus išganymo keliu... Lietuvos Bažnytinės Provincijos 25-jų metinių sukaktuvių proga, šių 1951 metų gegužės 13 dieną aukojame save, mūsų bažnytinės Provincijos ir visos Lietuvos sūnus ir dukteris : tuos, kurie neša sunkų jungą svetimų pavergtoje mūsų tėvynėje, tuos, kurie yra žiauriai kalinami ir ištremti į nejaukias svetimas šalis, kur jie neturi sau jokios dvasinės paguodos, ir visus kitus lietuvius, išsisklaidžiusius kone visuose pasaulio kraštuose, aukojame Tau, Tavo Nekalčiausiai Širdžiai, kad Tavo meilė ir užtarimas pagreitintų Dievo Karalystės pergalę; o visos tautos, susitaikiusios tarp savęs ir su Dievu, vadintų Tave palaiminta ir nuo vieno žemės pakraščio iki kitam kartu su Tavim giedotų nesiliaujantį garbės, meilės ir padėkos Magnificat Širdžiai Jėzaus, kuriame viename žmonija gali rasti tiesą, gyvenimą ir taiką ».

Kad ir gražiausi ir iškilmingiausi aktai dar negarantuoja Marijos globos ir užtarimo. Jie yra tik naujas įsipareigojimas visai tautai sekti Marija ir Jos Sūnumi. Dangaus pagalba sunkiose valandose laimima pavergtųjų kančiomis ir laisvųjų ištikimybe Marijai ir jos Sūnaus įsakymams. Kada tauta tai padaro, tada ateina pagalba iš aukštybių. Šiandien sunku pasakyti, kiek turės praslinkti metų nuo paskutinio Lietuvos paaukojimo Marijai, iki atsikėlusi tauta galės apie šiuos laikus giedoti kaip apie praėjusius. Tai priklauso nuo pačios tautos pastangų savo vadų padarytuosius pažadus įgyvendinti. Juo ji greičiau tai padarys, juo greitesnis bus tautos atsikėlimas.

1   Officium Parvum B.V.M., antiphona ad Matutinum.

2   Roschini M.G. Mariologia, t. II, pars III, 243, 250-260.

3   Šapoka A. Lietuvos Istorija, 19513, 326.

4    Wolonczewskis M. Žemajtiu Wiskupiste, Wilniuj 1848, I, 167-168.

5    Ten pat, 168.

6    Vatikano Archyvas, Nunz. di Polonia, vol. 64, fol. 192.

7    Ten pat, fol. 193.

8    Ten pat, fol. 220.

8    Ten pat, fol. 219.

10    Ten pat.

11    Theiner A. Vetera Monumenta Poloniae et Lithuaniae, t. III, 510.

12    Wolonczewskis, op. cit. I, 173.

13    Ivinskis Z. Pirmasis Lietuvos pasiaukojimas Marijai - Lux Christi 1953, Nr. 2(9), 29-31.

14    Lietuvių Poezijos Antologija, Chicago 1951, 118-119.

15    Kurczewski J. Biskupstwo Wileńskie, Wilno 1912, 150.

16    Giesmių Knyga arba Kantičkos, 1859, 325-327.

 

III.

LIAUDIES PAMALDUMAS Į MARIJĄ

Šį skyrių pavadinome liaudies pamaldumu į Mariją ne dėl to, kad šiame skyriuje suminėtos pamaldumo formos būtų liaudies sukurtos (išskyrus liaudies meną), bet dėl to, kad jos skirtos ne liturginiam Bažnyčios vartojimui, o tik liaudies pamaldumui žadinti ir yra ypatingai liaudyje paplitusios, jos pamėgtos ir vartotos. Maldos ir giesmės atskirų autorių, daugiausia dvasiškių, sudėtos lygiai gali būti vartojamos bažnyčioje, kaip ir namieje, viešai ir privačiai kalbamos ar giedamos. Bet daugiausia jos skirtos privatiniam pamaldumui ir tik kaikada vartojamos bažnytinėse, vad. pridėtinėse pamaldose. Lietuvių tautoje jos ypačiai paplito namų, šeimos židinyje.

A. MALDOS

I. Sveika Marija.

Kaip Tėve mūsų yra vadinama Viešpaties malda, taip Sveika Marija yra Marijos malda. Ji priklauso prie taip vad. poterių (kiekvieno tikinčiojo kataliko kasdieninių maldų) ir jau nuo daug amžių neatskiriamai sujungta su Viešpaties malda ne tik privatiniame žmonių pamaldume, bet ir viešose arba liturginėse Bažnyčios maldose.

Tačiau malda Sveika Marija kol įgavo dabartinę formą, turėjo praeiti keli amžiai. Tyrinėdami maldos Sveika Marija kilmę, turime ją dalinti į dvi dalis : pirmoji (Sveika Marija, malonės pilnoji... iki Jėzus) yra garbinamoji malda ; antroji (Šventoji Marija... iki galo) yra maldaujamoji. Pirmosios dalies žodžiai yra paimti iš Evangelijos, antrosios — Bažnyčios parinkti.

Pirmoji maldos Sveika Marija dalis susideda iš dviejų, iš Evangelijos paimtų, pasveikinimų : « Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavim » (Luk. I, 28) — žodžiai kuriais arkangelas Gabrielius, Dievo pasiųstas pranešti Marijai, kad ji yra išrinkta būti Dievo Sūnaus motina, ją pasveikino, — ir «Pagirta tu tarp moterų ir pagirtas tavo įsčios vaisius» (Luk. I, 24) — Elzbietos pasveikinimas, atsilankius pas ją Marijai. Vėliau, kad labiau išryškinus šios maldos prasmę, buvo įterpti Marijos (Sveika Marija) ir Jėzaus (vaisius Jėzus) vardai.

Pirmoji Sveika Marija maldos dalis krikščionių buvo vartojama galbūt nuo pirmųjų amžių. Jie, naudodamiesi Luko Evangelija, galėjo Šv. Dvasios įkvėptais žodžiais kreiptis į Mariją, norėdami ją pasveikinti, pagarbinti. Tačiau šiam spėliojimui nėra istorinių šaltinių. Pirmasis istorinis dokumentas, kuriame randame angelo pasveikinimo žodžius paverstus malda, yra Teodoto Ancyriečio (4-446) pamokslas1. V amžiuje prie angelo žodžių jau yra prijungiami ir šv. Elzbietos sveikinamieji žodžiai. Tokią Sveika Marija formą randame senovės liturgijose : šv. Jokūbo, vartotoje Jeruzalėje, šv. Morkaus — koptų bažnyčioje ir šv. Jono Krizostomo Konstantinopolyje.

Lotynų Bažnyčioje pirmoji Sveika Marija dalis (abu pasveikinimai) pirmą kartą randami pop. šv. Grigaliaus (590-604) laikais 2. Žodis « Marija » įvestas VI amž., o « Jėzus » — XI a3.

Tačiau dar iki XII a. ši pirmoji Sveika Marija maldos dalis, kaip malda, retai buvo vartojama. Tik XII a. vyskupai ir sinodai ėmė raginti tikinčiuosius, kad jie mokėtų Apaštalų Išpažinimą (Tikiu į Dievą Tėvą), Viešpaties maldą ir Sveika Marija. XIII a. vienuolių (cistersų, premonstratiečių, domininkonų, servitų) ordinuose Sveika Marija tapo privaloma malda, kai kur kalbama prieš ir po Officium Divinum.

Antroji Sveika Marija dalis, maldaujamoji, atsiranda tik XIV a. Šios dalies žodžiai yra ne kas kita, kaip tik išplėsta forma to, kas jau buvo nuo seniausių laikų žinomoje Visų Šventųjų litanijoje : « Šventoji Marija, melskis už mus ». Ilgą laiką ši maldos dalis nebuvo nusistovėjusi. Senovės raštuose randama įvairių jos formų. Pvz. viename Florencijos valstybinėje bibliotekoje esančiame XIV a. rankraštyje yra šie žodžiai : « Šventoji Marija, Dievo Motina, malonės ir gailestingumo Motina, melskis už mus dabar ir mirties valandoje. Amen»4. Tik kai pop. šv. Pijus V 1568 m. įvedė naują Romos breviorių, jame įdėjo dabartinę šios maldos redakciją, įsakytą kalbėti prieš kiekvieną kunigiškų poterių valandą. Visoje Bažnyčioje Sveika Marija malda dabartinėje formoje nusistovėjo galutinai tik XVII a. viduryje.

Prieš šią gražiąją maldą pirmieji sukilo protestantai. Kalvinas ją tiesiog vadino popiežiškių prietaru. Erazmas Roterdamietis peikė tuos pamokslininkus, kurie savo pamokslus, ano laiko papročių, pradėdavo malda Sveika Marija. Taip ši malda tapo kovos objektu tarp katalikų ir protestantų. Jos ginti stojo šv. Robertas Belarminas ir kiti katalikų teologai. Nuo anų laikų katalikai dar labiau prie šios maldos prisirišo ir dar su didesniu dvasios pakilimu kartojo : « Sveika Marija, malonės pilnoji».

Nuo kada Sveika Marija skamba lietuvių lūpose ?

Istorikai, aprašinėdami Lietuvos krikštą 1387 m. Vilniuje ir 1413 Žemaičiuose, sako, kad Vytautas ir Jogaila « it kokiu du apaštalu mokė žmones ir išguldinėjo žemaitiškai poterius »5. Jogailos kapelionas Mikalojus Kozlowskis po Jogailos mirties 1434.VII.31 Bazelyje atlaikė gedulingas pamaldas ir pasakė pamokslą, kuriame Jogailos nuopelnų skaičiuje paminėjo ir tą, kad jis «tiek buvęs lietuvių išganymui atsidėjęs, kad pats mokęs juos Apaštalų Tikėjimo Išpažinimo ir Viešpaties maldos ir pats išvertęs iš mūsų (lenkų J. V.) į jų (lietuvių J. V.) kalbą, kad lengviau jie galėtų suprasti ir atsiminti»6. Tą pat kartoja ir Dlugošas 7.

Kaip matome, tarp poterių, kurių buvo mokomi krikštijamieji lietuviai, Sveika Marija, nėra paminėta. Tiesa, ši malda tuo metu galėjo turėti tik pirmąją dalį, tačiau ir toji dalis jau buvo plačiai vartojama Katalikų Bažnyčioje, taigi ir Lenkijoje. Tad sunku būtų tikėti, kad krikšto metu lietuviai nebūtų buvę pamokyti maldos pagarbinti Marijai, juoba, kad Marija katalikų tikėjime ir pamaldume yra neatskiriama nuo Kristaus ir jos kultas tada buvo labai žymus Katalikų Bažnyčioje. Marijos garbei buvo pašvęsta didelė dalis pirmųjų Lietuvos bažnyčių, tad jose turėjo pasigirsti ir Angelo pasveikinimas.

Pirmoji tikra žinia apie Sveika Marija maldos vartojimą yra iš 1430 metų. Tais Vytauto mirties metais Vilniuje prie Šv. Jono bažnyčios yra įsteigiama brolija, kurios nariai šventomis dienomis turi giedoti bažnyčioje 10 Tėve mūsų ir Sveika Marija. Reiškia, ši malda drauge su Tėve mūsų buvo statoma lygiai, o jos giedojimas viešai bažnyčioje kaip tik turėjo būti lyg ir pamoka kitiems, kad ją išmoktų, besiklausydami giedančiųjų 8.

Sveika Marija, tapusi kasdieninių poterių neatskiriama dalis, tapo lietuvio mieliausia ir dažniausiai vartojama malda Marijai pagarbinti. Ji paskui įėjo, kaip sudedamoji dalis, ir į kitas pamaldumo formas (Viešpaties Angelas, rožinį), Lietuvis, darbais užimtas, neturėdadamas laiko visų poterių sukalbėti, paprastai niekad neapleidžia bent Sveika Marija maldos.

Maldaknygėje « Šaltinis» skyriuje «Giesmės prie Panelės Švenčiausios », pirmoje vietoje yra giesmė «Sveika Marija, Pana galinga», susidedanti iš 3 posmų, kur eiliuota forma yra paduota ta pati malda. Kieno ji parašyta, nežinome. Neblogas eiliavimas rodo, kad ji yra naujesnių laikų autoriaus ir tai lietuvio darbas, nes panašios giesmės neturi lenkų giesmynai ir maldaknygės.

2. Viešpaties Angelas.

Lietuvoje buvo galima matyti nepaprastai žavintį reginį, kai vasarą, saulei nusileidžiant, darbininkai, skubėdami atlikti paskutinius darbus laukuose, išgirdę varpo balsą, liaujasi dirbę, nusiima kepures ir susitelkę kalba Viešpaties Angelas. O varpo balsas vakaro tyloje girdisi toli toli. Jo balsas yra lyg paaukojimas Viešpačiui dienos darbų, lyg pakėlimas minties nuo žemės rūpesčių į dangų, pagarbinant tą, kuri yra dangaus ir žemės Karalienė bei Motina.

Bet ne tik vakare. Bažnyčių varpais skambinama tris kartus : ryte auštant, vidurdienyje ir vakare brėkštant. Tai yra pakvietimas tikinčiųjų kalbėti Viešpaties Angelas ir pagarbinti Mariją sąryšyje su Dievo Sūnaus įsikūnijimu. Ši malda susideda iš 3 Sveika Marija ir prieš kiekvieną jų trumpo įsikūnyjimo paslapties paminėjimo (Luk. I, 28-35 ; Luk. I, 38 ; Jon. I, 14). bei užbaigos maldos. Velykų metu, nuo XVI a. vietoje Viešpaties Angelas, kalbama Karaliene dangaus (Regina Coeli).

Vakarinis varpais šaukimas pagarbinti Mariją jau žinomas XI amž. Pop. Urbonas II 1096 m. įsakė šaukti varpais tikinčiuosius kalbėti Sveika Marija kryžiaus karo pasisekimo intencija. Nuo XIV a. jau imta skambinti ir rytais, o XV a. pradžioje ir pietų metu, bet iš karto tik penktadieniais. Pop. Kalikstas III, kai turkai grasino užimti visą Europą, 1456 m. įsakė Viešpaties Angelas kalbėti 3 kartus kasdien. Dabartinę Viešpaties Angelas formą, su tarp Sveika Marija įterptais įsikūnyjimo paslapties paminėjimais, turime tik iš XVI a., kai pop. Grigalius XIII (1572-1585) įvedė visoje Katalikų Bažnyčioje. Apie tai kalba XVII a. vyskupijų sinodai, pakartodami šį Šv. Sosto patvarkymą.

Lietuvoje Žemaičių vyskupijos sinodas, įvykęs vysk. Jurgio Tiškevičiaus laikais (1636), kaip vysk. Valančius sako, «įstatymą Grigaliaus XIII, kad visose katalikų bažnyčiose auštant, per pietus ir brėkštant poteriams skambintų, priėmė ir žmonėms apskelbė... Dar užsakė kiekvieną žmogų, tais atvejais dienos būvyje kalbant Angelo pasveikinimą, gaunant 40 dienų atlaidų » 9.

Kaip reikia kalbėti Viešpaties Angelas, moko M. Daukša savo 1595 metų katekizme. Jis, sekdamas Ledesma, sako, kad pirmajam varpo dūžiui pasigirdus, reikia kalbėti «Viešpaties angelas apreiškė Marijai... », antrajam — « Štai aš Viešpaties tarnaitė... » ir trečiajam — « Ir Žodis tapo kūnu... »10. Taigi jau XVI a. gale turime lietuvių kalboje tokį pat, kaip šiandien, nusistovėjusį Viešpaties Angelas kalbėjimo būdą.

Lietuvoje ir Lenkijoje yra paprotys, po vakarinio Viešpaties Angelas varpais skambinimo, dar, maždaug per 1 Sveika Marija laiko tarpą, suskambinti 9 kartus (3 X 3) už mirusius-žuvusius karuose. Kilmė šio mirusiųjų minėjimo nėra aiški. Vieni sako, kad šis tikinčiųjų pakvietimas melstis yra skirtas už žuvusius Žalgirio mūšyje (1410) ; kiti teigia, kad jis atsirado po Varnos mūšio (1444), taigi už žuvusius kare prieš turkus. Vėlesniais laikais žmonės šios ypatingos intencijos jau nežinojo ir, varpams kviečiant melstis už mirusius, kiekvienas tai darydavo bendrai už visus mirusius, prisimindamas dar ir savo artimuosius, gimines, pažįstamus. Šį varpais skambinimą, neminint specialios intencijos, primena ir Vilniaus vysk. Brzostovskio 1710 m. aplinkraštis vyskupijos bažnyčioms, kur rašoma : « Varpais Viešpaties Angelui ryte, vidurdienyje, vakare visose bažnyčiose turi būti skambinama ; vakare taip pat už mirusius » 11.

Ramaus lietuviško kaimo bažnytėlės varpo balsas, kviečiąs tikinčiuosius sukalbėti Viešpaties Angelas, ypačiai ryte ir vakare, yra davęs įkvėpimo Lietuvos atgimimo laikotarpio poetams. Dr. V. Kudirka savo garsųjį « Kelkitės » pradeda :

Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu
Tarytum žmogaus jisai lūpas gavo...

O lyrikas Pr. Vaičaitis, melancholiškai apdainuodamas Lietuvos kaimo idiliją, dainavo :

Kaip tąsyk varpas sunkiai gaudžia
Ir jis girdėt toli toli...
Seniai jau medžiuos paukščiai snaudžia,
Bet pats užmigti negali.

Kasdieninis varpais skambinimas pasidarė lietuvio buities neatskiriama dalis. Varpo balsas tapo išreikštas žodiniu garsu. Ir todėl sakoma, kad varpas, mirusį amžinon kelionėn palydėdamas, sako : Dan-gaus, dan-gaus. Kur nors įvykęs atsitikimas, kad žiemos metu vežant rogėmis per ežerą, ledui įlūžus, nuskendęs varpas, davė pagrindo gausiomis legendomis apie varpus-paskenduolius, kurie ir ežero dugne nenutylą. Audros metu, kai bangos šniokščia, girdisi ir varpo skundas : Bro-lau, sken-dau... Tie varpai-paskenduoliai iškilsią vieną kartą šaukti žmones į paskutinį teismą ir pan. Varpas lietuviui yra tarsi gyvas balsas ir todėl jo paklausoma : vos pasigirdus varpo šaukimui, lūpos ir širdis garbina tą, kuriai Viešpaties Angelas apreiškė, kad ji tapsianti Dievo Sūnaus Motina, pamaldžiai sukalbant Sveika Marija.

3. Sveika Karaliene.

Seniausia spausdinta lietuvių kalba Marijos garbei malda yra antifono « Salve Regina » vertimas M. Daukšos 1595 m. katekizme. Po 10 metų (1605) nežinomas autorius, naujai išvertęs tą patį Daukšos išverstą ir atspausdintą J. Ledesmos katekizmą, davė skirtingą nuo Daukšos vertimą. Ši malda greitai paplito lietuvių tarpe, juoba, kad ji domininkonų buvo vartojama kaip malda už mirusius ir giedama gedulingų pamaldų ir laidojimo metu. Domininkonų pavyzdys iš jų bažnyčių bus praplitęs ir kitose Lietuvos bažnyčiose. Sveika Karaliene giedojimas po gedulingų pamaldų tapo visuotinis. Vienuoliai, žinoma, giedojo lotyniškai. Atrodo, kad nei Daukšos, nei nežinomojo autoriaus vertimai plačiau liaudyje nepaplito dėl Salve Regina sunkaus vertimo ir sueiliavimo. Bet už tat jau seniausiuose giesmynuose randama « Giesmė apie Paną szvencziausią už duszias czyscziuje esanczias arba Salve Regina etc. »12, atrodo versta iš lenkų kalbos, tik vienu posmu trumpesnė. Lenkų giesmynai šios giesmės kilmę paduoda iš XVII a.13. Gaida yra skirtinga nuo lenkų giesmynų. Ši giesmė liaudies po gedulingų pamaldų bažnyčioje ir kapuose buvo giedama Lietuvoje iki XX a. pradžios, kada imta labiau laikytis Romos Ritualo, kur Salve Regina nevartojama ir nežinoma. 1909 m. Seinų vyskupijos valdytojas prel. J. Antanavičius į paklausimą : ar Salve Regina turi būti apleidžiama tik per ekzekvijas bažnyčioje, ar ir ant kapų numirėlį laidojant, atsakė : «Tos pačios racijos dėliai Salve Regina neturi būti giedama ne tik per ekzekvijas, bet ir numirėlį laidojant»13. Taip Sveika Karaliene pamažu iš bažnyčių ir kapų išnyko, nors žmonių šiaipjau budynėse buvo dar mielai giedama.

Apie šią gražią Marijos garbei maldą, kuri savo laiku buvo plačiau žinoma ir vartojama negu Sveika Marija, reikia smulkiau pakalbėti.

Kas yra jos autorius — tikrai nežinoma. Istorikai bando ją priskirti apaštalams, kiti šv. Jonui Damaskiečiui, kiti vėl šv. Bernardui. Bet paskutiniai tyrinėjimai yra linkę Sveika Karaliene antifono autorium laikyti Reichenau (Vokietijoje) vienuolyno abatą Hermaną Contractus (Der Lahme), kuris taip vadinamas dėl to, kad buvo suparalyžuotas-sutrauktas ir galėjęs tik liežuvį ir pirštus pajudinti (1013-1054).

Šis antifonas, pasižymįs savo gražumu ir išreiškiąs krikščionių jausmus ir mintį, tuojau paplito Bažnyčioje. 1135 m. jį įsivedė į savo pamaldas Cluny vienuoliai. Šv. Bernardas 1218 įvedė jį į cistersų vienuolynus. Žinoma, kad Salve Regina XII a. jau buvo iškilmingai giedama kasdien Einsiedeln’o ir Regensburgo benediktinų. Panašiai ir kartūzų vienuolynuose. Domininkonų generolas pal. Jordanas Saksonietis (1221-1234) įvedė Salve Regina domininkonų ordine, įsakydamas kalbėti po Kompletorijos pirmiausia Bolonijoje, o paskui ir kituose vienuolynuose. Prancūzijoje paprotį kasdien po Kompletorijos giedoti Salve Regina įvedė šv. Liudvikas IX. Nuo XIV a. (pop. Grigaliaus IX laikų) Salve Regina įvesta į kunigų breviorių, o 1884 m. pop. Leono XIII įsakyta kalbėti po skaitytų mišių. Taip ši malda tapo visuotinė Bažnyčios malda. Karmelitų ordine kitados Salve Regina buvo kalbama mišių pabaigoje vietoje paskutinės Evangelijos. Ypačiai ši graži Marijos garbei malda buvo vartojama jūrininkų jų sunkiame amate ir dėl to buvo net gavusi «jūrininkų himno » vardą. Vokietijoje ir Prancūzijoje Salve Regina kai kuriomis dienomis buvo giedama iškilmingai bažnyčiose, žmonėms dalyvaujant giedojime ; nuo XVI a. prie šių pamaldų pridėta dar palaiminimas su Švč. Sakramentu ir tada patsai antifonas užleido vietą Švč. Sakramento garbei14.

O ir pats Salve Regina tekstas senovėje buvo kiek kitoks : « Salve Regina misericordiae, vita dulcedo et spes nostra... ».

Reformacijos metu Sveika Karaliene buvo jau žinoma ir kalbama visoje Bažnyčioje. Dėl to Liuteris, pradėjęs « reformuoti» Bažnyčią, smarkiai ėmė kovoti ir su šia malda. Pagal jį, kaip vienas Šv. Raštas yra apreiškimo šaltinis, taip vienintelis visų tarpininkas tik Jėzus Kristus. Todėl šiuo tarpininko vardu tik jis vienas gali būti vadinamas. Gi antifonas Salve Regina priskiria Marijai titulus, kurie tinka tik Kristui : gyvenimas, saldybė, viltis. Savo pamoksle 1552 m., Marijos Gimimo šventėje Liuteris sako : « Štai kokiais žodžiais antifone Sveika Karaliene vadiname Mariją. Kas gali įrodyti, kad Marija yra mūsų gyvenimas, paguoda, mūsų saldybė ?... Ir tokia malda visame pasaulyje varpams skambant giedama!» Sekančiais metais Liuteris pareiškė, kad Mariją nereikia garbinti panašiu, kaip Sveika Karaliene, maldelių kalbėjimu, o tik verčiau drauge su ja sakyti : « Štai aš buvau tik vargšė ir nuolanki mergaitė, tačiau Dievas mano mergystę išrinko»15. Vėlesnieji Liuterio mokiniai (Jonas Frysleben ir kiti) antifoną Sveika Karaliene taip pakeitė : « Sveikas, Jėzau Kristau, gailestingumo karaliau... Štai mūsų tarpininke... Ir Dievą tavo pagerbtąjį tikrąjį Tėvą mums po to ištrėmimo parodyk. O malonusis, o meilusis, o saldžiausias Jėzau Kristau»16.

Nėra abejonės, kad šios protestantų mintys apie Sveika Karaliene buvo skleidžiamos ir Lietuvoje drauge su protestantiškuoju mokslu apie Mariją bendrai. Kovojantieji tad su protestantizmu turėjo atremti jų puolimus ir prieš Marijos kultą bei įvairias to kulto formas. Tam pasitarnavo ir protestantų puolamos maldos Salve Regina vartojimas ir platinamas. Šiose aplinkybėse suprantamas J. Ledesmos noras į katekizmą įdėti ne kurią kitą Marijos maldą, o tik Salve Regina, kaip lygiai protestantų Švč. Sakramento garbinimo reikalui turėjo pasitarnauti tame pačiame katekizme įdėtas šv. Tomo Akviniečio himnas « Adoro te devote ». Ledesma gyveno (1516-1575) ir rašė savo Doctrina Christi (į lenkų kalbą išverstą ir išleistą vardu « Nauka chrzeščianska 1590 m.) kaip tik didžiausio protestantizmo įsigalėjimo laikais. Panašiai ir vysk. Merkelio Giedraičio bendradarbis, paties Giedraičio paragintas, išvertė ne kurį kitą, o tik Ledesmos Katekizmą, kurio priede « Trumpas Budas Pasisakimo arba Išpažinimo Nuodėmių Drin tu, kurie dažnai vartoja tuo Sakramentu » randame ir « Sveika karalicze » bei « Kloniuiuos žemai tiesa uždengtoji »17.

Protestantų pastangos suniekinti Marijos kultą nuėjo niekais. Jie užmiršo vieną dalyką — kad Jėzus ir Marija yra neatskiriamai sujungti atpirkimo darbe ir sudaro lyg ir vieną moralinį asmenį, vieną ir tą patį atpirkimo darbą. Taigi, kas pirmiausia galima taikyti Kristui, tas antroje eilėje tinka ir Marijai. Todėl ją drąsiai galima vadinti mūsų « gyvybe, gyvenimu, saldybe ir viltimi».

Pagerbdami pirmąją lietuvių kalba spausdintą Marijos garbei maldą, paduodame jos pilną tekstą kaip įdomų mūsų literatūros paminklą, palikdami netaisę tekstą, tik pakeisdami senovišką rašybą.

Sveika karalyčia, motina mielaširdingumo
Gyvata, saldume ir padūksie mūsų sveika.
Tavęsp šaukiame išvaros sūnūs Jievos,
Tavęsp dūsaujame šniūpščiodami ir verkdami
Šitame ašarų klonyje.
Nugi tada tarpininke mūsų
Tavo mielaširdingas akis mūsump prigręški
Ir Jėzų pagirtąjį vaisių įsčių tavo
Mums po tam ištrėmimui parodyk.
O malonioji, o meilioji, o saldžioji merga Marija.18

Kadangi M. Daukšos katekizmas buvo skirtas daugiausia Žemaičių vyskupijai, tai vertėjas, nors pats būdamas ir nežemaitis, stengėsi jį sužemaitinti. Dėl to Vilniaus vyskupijos lietuviams jis buvo nevisai suprantamas, o be to, nedaug egzempliorių jo išspausdinus, greitai ir visai nebuvo galima gauti. Tada kilo sumanymas jį perdirbti ir pritaikinti rytiečiams lietuviams — Vilniaus vyskupijai. Tokiu taisytoju greičiausia buvo vienas iš jėzuitų. Tasai surytietintas katekizmas buvo išleistas 1605 m. Jame Salve Regina jau kiek kitaip išversta.

Sveika karaliene, motina susimylimo,
Gyvenime, saldybe ir viltie mūs sveika.
Tavisp šaukiame ištremtieji vaikai Jievos,
Tavisp dūsaujame vaitodami ir verkdami šitame ašarų klony.
E taip užtarytoja mūsų
Anas tavo susimilstančias akis mūsump prigrįšk,
Ir Jėzų pagirtąjį vaisių žyvato tavo
Po tam ištrėmimui parodyk.
O gera, o meili, o saldi Pana Marija.19

Pilnumo dėlei paduodame ir sueiliuotą Salve Regina, kurią randame « Kantičkose ».

Sveika karaliene dangaus, Motina meilinga.
Sveika palinksmintoja kiekvieno verksmingo,
        Taviep mes Jievos sūnūs ištremti šaukiame,
        Taviep sunkiai verkdami visi dūsaujame.
O užtarytoja mūsų, teikis Sūnaus savo,
Mielaširdingas akis atgręžk tarnams tavo,
       Ir vaisių pašlovintą žyvato čystojo,
      Mums po to ištrėmimo parodyk bėdoje.
O Jėzau, duok po smerties tave paregėti,
O Marija, išmelsk mums vis tai apturėti. Amen.20

4. Rožinis.

Kita plačiai paplitusi Marijos garbei malda yra rožinis (ražančius iš lenkų kalbos rožaniec). Jos autoriumi yra laikomas šv. Domininkas († 1221). Jis, kovodamas su albigiečiais, pagal legendą, prašęs savo darbui Marijos pagalbos. Dievo Motina jam apsireiškusi ir nurodžiusi rožinį, kaip sėkmingą ginklą kovoje su albigiečiais. Tada šv. Domininkas tiek pats kalbėjęs šią maldą, tiek jos mokęs žmones. Vėliau rožinis buvo pamirštas. Tik XV a. pamaldus Bretonijos domininkonas Alanus de Rupe (de la Roche † 1475) ėmėsi su dideliu užsidegimu platinti rožinio maldą, ypačiai per savo pamokslus, tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje (Rostocke, Mecklenburge), kur jis buvo mokytoju ir pamokslininku. Jis davė rožiniui dabartinę formą ir vadino jį Psalterium Marianum.

Nors rožinis nepriklauso prie liturginių maldų ir nėra oficiali Bažnyčios malda, kaip mišios ar brevioriaus valandos, tačiau, nors ir būdamas tik privati malda, skirta ypačiai liaudžiai, turi tam tikro ryšio su mišiomis, nes rožinis apima Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, — Kristaus išganymo darbą, kuris yra kartojamas mišiose. Turi rožinis tam tikro panašumo ir su brevioriaus valandomis, nes 150 Sveika Marija primena 150 psalmių iš kurių susideda valandos. Kaip brevioriaus taip ir rožinio pradžioje kalbama Tikiu į Dievą Tėvą. Panašiai kiekvienos paslapties pradžioje kalbama Tėve mūsų. Kaip kiekviena psalmė baigiasi Garbė Dievui Tėvui, taip ir rožinio kiekviena Sveika Marija dešimtis. Apmąstomos Kristaus ir Marijos gyvenimo paslaptys primena brevioriaus skaitymus.

Rožinio malda ypačiai tapo populiari ir greitai paplito visoje Katalikų Bažnyčioje po to, kai 1571 m. krikščionių kariuomenė prie Lepanto nugalėjo turkus, kurių grėsmė Europai buvo labai didelė. Kryžiaus žygio prieš turkus organizatorius pop. šv. Pijus V pakvietė viso pasaulio katalikus melsti galingo Marijos užtarimo pas Dievą, kad krikščionijos priešai būtų sutramdyti, ir ta intencija ypačiai kalbėti rožinį. Sakoma, kad popiežius pasiuntęs daugybę rožinių padalinti kareiviams, kad ir jie kalbėtų tą maldą. Laimingą turkų nugalėjimą pop. šv. Pijus V priskyrė Marijos pagalbai ir tam įvykiui paminėti įdėjo į Marijos litaniją naują invokaciją — Krikščionių Pagalba.

Jau patsai šv. Domininkas savo apaštališkame darbe raginęs žmones ir drauge su jais kalbėjęs rožinį. Taigi rožinis iš pat pradžios skirtas liaudžiai tapo  b e n d r a  malda. Jį kalbant viešai ir bendrai, kas nors vadovaudavo, paskaitydavo ar išvardindavo paslaptis, kad žmonės lengviau jas suprastų ir prisimintų. Iki XVI a. pradžios Sveika Marija turėjo dabartinės šios maldos tik pirmąją dalį ir baigdavosi žodžiu «Jėzus», po kurio rožinį kalbant būdavo prijungiama paslapties paminėjimas, pvz. : kurį tu, Marija, iš Šv. Dvasios pradėjai ir pan. Kai Sveika Marija gavo antrąją dalį — Šventoji Marija, Dievo Motina..., tada ši malda rožinyje savaime virto pakaitomis kalbama malda. Tačiau tada susidarė painiavos su paslapties paminėjimu, kuris liko įtarpu Sveika Marija viduryje. Šitoks rožinio kalbėjimas išliko tik vokiečių kraštuose ; kitur, kaip nepatogus, išnyko. Kai kieno bandymas Lietuvoje įvesti vokišką rožinio kalbėjimo būdą liko be pasekmių.

Tuose kraštuose, kur domininkonai patys rožinį platino, imta vartoti kitoks paslapčių paminėjimo būdas : bendros maldos vadovas paslaptis paminėdavo prieš Tėve mūsų. Domininkonų generolas Jeronimas Xavierre 1600 m. Romoje S. Maria sopra Minerva bažnyčioje, rožinio brolijos narių vyrų viešam šios maldos kalbėjimui, sustatė choralinį (pakaitomis, dviem šalim) rožinio kalbėjimą, kuris tuoj imta ne tik kalbėti, bet ir giedoti, kartais net kunigų poterių (brevioriaus valandų) gaida, ypačiai tenai, kur jau ir anksčiau buvo bandyta rožinis bent dalinai (tik Garbė Dievui Tėvui) giedoti. Domininkonų ordino kapitula Milane 1622 m. šitokį choralinį rožinio kalbėjimą arba giedojimą patvirtino, pagyrė ir ragino įvesti visose domininkonų bažnyčiose 21.

Giedamąjį arba choralinį rožinį Lenkijoje pirmieji įvedė savo bažnyčioje Krokuvos domininkonai 1622 m22. Atrodo, kad tuo laiku Lenkijos domininkonai bandė patobulinti giedamąjį rožinį ir yra sustatę įvairių jo formų. Pvz. buvo atspausdintas giedamasis rožinis net toks, kad po kiekvienos Sveika Marija yra du posmai giesmelės apie atatinkamą paslaptį23. Kadangi šitoks rožinis praktiškam vartojimui išėjo labai ilgas, tai bandyta kitaip suredaguoti. Pagaliau nusistovėjo tokia giedamojo rožinio forma, kuri žinoma ir plačiai vartojama Lietuvoje, nors lietuviškose maldaknygėse randamasis savo konstrukcija šiek tiek skiriasi nuo lenkų vartojamo. Kadangi ir lenkų maldaknygėse iš XIX a. giedamojo rožinio tvarka nėra vienoda, ypačiai kiekvienos dalies pradžios ir pabaigos himnai yra kitoki, lietuviškasis vertėjas juos parinko savaip, ne aklai sekdamas, bet savo nuožiūra tinkamesnių pajieškodamas. Įdomu pastebėti tai, kad lietuviškasis giedamas rožinis laikosi arčiau Vilniaus krašte leistų lenkiškų maldaknygių teksto. Bet gali būti ir taip, kad vėliau vilniškių maldaknygių autoriai atsižvelgė į lietuvišką rožinio konstrukciją. Pvz. lenkiška maldaknygė « Ołtarzyk Ostrobramski », išleista 1853 m. giedamąjį rožinį turi panašų į mūsų « Šaltinio». O ir ten, kur versta iš lenkų kalbos, vertimas yra labai laisvas, himnai trumpinta, savaip perdirbta.

Nuo kada rožinio malda žinoma Lietuvoje ? Tiksliai atsakyti į šį klausimą trūksta davinių. Reiktų manyti, kad šią maldą į Lietuvą atnešė ir išplatino domininkonai. Nors domininkonai Lietuvoje veikė jau nuo Gedimino laikų, tačiau neturime davinių, kad jie tada, atsidėję krikščionybės mokslo skelbimo darbui tarp lietuvių pagonių, būtų jau platinę ir rožinio maldą. Juoba, kad tais laikais ir pati rožinio malda, kaip matėme, buvo lyg ir pamiršta. Tik kai domininkonai, drauge su katalikybės atgijimu, XVII amžiuje ėmė plėstis Lietuvoje (Vilniuje 1501, Seinuose 1603, Merkinėje 1605, Derečine 1618, Aukštadvaryje 1629, Gardine 1635, Kaune 1641, Lūkiškiuose 1642, Raseiniuose 1642, Žemaičių Kalvarijoje 1642, Virbalyje 1643, Paparčiuose 1649, Verkuose 1664, Trakuose 1668, Liškevoje 1694) jie tada išplatino ir rožinio maldą bei broliją. Betgi ir prieš domininkonų paplitimą Lietuvoje, kaip matėme, dar XVI a. gale jau buvo Lietuvoje rožinio brolijų, tad bent jų nariams turėjo būti žinoma ir rožinio malda.

Pirmasis lietuviškas spausdintas šaltinis, iš kurio sužinome apie rožinį, yra 1595 m. Daukšos katekizmas, verstas iš lenkų kalbos, kuriame yra įdėta « Penkiolika sąnarių giwatos Wieszpaties Jėzaus Kristaus ant dumoimo bilant Rožių wainika mergos Marios »24. Nei katekizmo lenkiškasis autorius, nei vertėjas Daukša nieko nesako, nepaaiškina smulkiau, kaip reikia tas « rožių vainikas » kalbėti, ką smulkiai padaro kitas maldas aiškindami, pvz. kaip daryti kryžiaus ženklas ir kit. Ar iš to būtų galima padaryti išvada, kad tokio paaiškinimo katekizme, kuris juk yra skirtas mokyti tikėjimo tiesų ir praktiškų maldų, nebuvimas rodytų, kad rožinis ir jo kalbėjimo būdas jau tiek anuo laiku buvo paplitęs, kad katekizmo autoriai apie tai, kaip apie gerai žinomą dalyką, nematė reikalo kalbėti ? Tačiau žinant rožinio maldos vystymosi ir platinimosi eigą, greičiau bus teisingesnis samprotavimas, kad tuo metu, kai Ledesma katekizmą rašė ir Daukša jį į lietuvių kalbą vertė, tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje ši malda dar buvo mažai žinoma, ir todėl pasitenkinta vien tik paminėjimu « penkiolikos sąnarių» (paslapčių), kurių esą «penki linksmieji, penki gedulingi ir penki pagarbinti » ir išvardinama visos 15 paslapčių25.

Lietuviškas giedamojo rožinio tekstas yra paduotas domininkono Jurgio Kasakauskio 1681 Vilniuje išleistoje maldaknygėje « Rožančius Szwęciausios Marijos Pannos yr saldziausya warda Jezusa teypogi spasabas apwaykšciojima kalnu Kalwaryos Ziamayciu su modlitwomis yr giesmemis anto služijąčiomis»26. Kadangi Kryžiaus Kelių maldos ir Saldžiausiojo Jėzaus vardo rožinis buvo skirti giedojimui, tai ir Marijos rožinis čia bus giedamasis, juoba, kad jis yra «su giesmėmis ant to slūžyjančiomis ». Ar domininkonas Kasakauskis bus tas kunigas, kuriam vysk. Jurgis Tiškevičius 1639 m. įsteigęs Žemaičių Kalvarijoje Kryžiaus Kelius «liepė parašyti maldas ir giesmes, kurias ligi pat šiol tebegieda žmonės Kalvarijos Kalnus vaikščiodami»27, ar jam talkino ir kiti domininkonai, turi visa tai ištirti mūsų literatūros istorikai.

Melodijų atžvilgiu giedamojo rožinio gaidos nutolsta nuo lenkiškųjų ir įgauna savą, lietuvišką atspalvį. Žinovų tvirtinimu, lietutuviškojo rožinio giesmių gaidos turi panašumo į psalmių gaidas, kas mažiau pastebima lenkiškose giesmėse 28.

Be abejonės pirmiausia giedamasis rožinis lietuviškai pasigirdo Lietuvoje domininkonų bažnyčiose. Bet greitai jis išsiplėtė ir kitose, parapinėse. XVII-XVIII a. Lietuvos vyskupijų sinodai, kalbėdami apie šventadienio pamaldas bažnyčiose, mini ir giedamąjį rožinį. Ištikrųjų, Lietuvos bažnyčiose žmonės kas šventa diena jį giedodavo ar girdėdavo giedant ; jie perkėlė jį į savo namus, kur rožinis virto šeimos bendra malda-giesme, tapo veik visuotinis lietuvių pamaldumo į Mariją reiškinys. Juoba, kad įsirašiusieji į rožinio broliją (o jau XIX a. visi vaikai po Pirmosios Komunijos tuojau būdavo įrašomi į rožinio broliją), kad gautų brolijos atlaidus, turėjo iš pareigos kas sekmadienis atkalbėti ar atgiedoti rožinio dalį. Maldaknygės « Šaltinio » pamokymuose apie rožinio maldą duodama šitoks naudos apibūdinimas :

Rožančius šventas ved stačiai į dangų,
Turtai už nieką prieš Rožančių brangų.
Nuo smerčio, bado ir pavietrės maro,
Rožančius gelbsti brostvininką gerą,
Ir apgin žmogų nuo visokio grieko,
Duod mums sveikatą ir varge patieką.
Taip melstis mokė šventas Domininkas,
Jisai Rožančiaus pirmas pravadninkas.
Rožančiaus maldos rodo dangaus kelią,
Gin mus nuo pikto ir nuo neprietelio.29

Šių posmų niekur neteko užtikti lenkiškose maldaknygėse, tad norisi teigti, kad jos yra lietuvio sukurtos, kaip lygiai labai lietuviška yra rožinio brolijos narių malda «Atsidūsėjimas prie Marijos», kurios irgi nėra lenkiškose maldaknygėse :

« O Švenčiausia malonės pilna, Marija, garbingiausia dangaus ir žemės Karaliene ! mylėk Lietuvos ir Žemaičių brostvininkus Rožančiaus švento. Išgirsk balsą ištremtųjų tarnų tavo : gelbėk mus prispaudimuose, kurie kaip tvano vandenys apipylė mūsų žemę. Dedančius viltį tavyje, nepaduok į rankas bedievių. Išklausyk graudingą mūsų vaitojimą, duok pagalbos reikaluose : stiprink teisinguosius, patrauk prie švento katalikų tikėjimo atskalūnus, apšviesk pagonis tamsybėje klaidžiojančius ir visas pasaulio tautas galingu apgynimu vesk išganymo keliais. O mielaširdingiausia, o maloniausia, o saldžiausia Dievo Gimdytoja Pana. Užtark už mus ir už sielas skaistykloje kenčiančias, kad per maldas šv. Rožančiaus, visi apturėtume amžinosios laimės gyvenimą danguje. Amen »30.

Pagaliau, net kas nemokėjo skaityti ar giedoti, lengvai galėjo rožinį kalbėti. Jis pasidarė bene plačiausiai paplitusi ir labiausiai Lietuvoje vartojama malda. Lietuvis tiek bažnyčioje, tiek pasilikęs šventą dieną namieje būtinai sukalbėdavo rožinį. Ir ne tik šventomis dienomis. Pamaldžios lietuvės kasdien rytais ir vakarais, o neretai ir dienos bėgyje, jei tik darbas netrukdė, varstė rožinio karolėlius. Pasakojama, kad arkiv. Jurgis Matulaitis, dar būdamas jaunuolis ir dėl ligos pertraukęs mokslą, padėdamas broliui ūkio darbuose, vaikščiodamas paskui arklą, jaučių lėtai traukiamą, užkabinęs rožinį ant arklo rankenos, varė Lietuvos dirvos vagą ir lūpomis pynė Marijai garbės vainiką. Paprastai seniau lietuviai rožinį nešiodavo pagarbiai ant kaklo užsikabinę ir niekad su juo nesiskirdavo, stipriai tikėdami, kad Marija ypatingai globoja tuos, kurie yra jos ženklu — rožiniu pažymėti. Mirusiam į rankas būtinai įduodamas rožinis, kad būtų palydovas ne tik per ištisą žemės gyvenimą, bet ir anapus — amžinybėje.

Šitą gražų lietuvių paprotį žinojo ir svetimtaučiai. Pirmojo pasaulinio karo metu, rusai, gaudydami ir tremdami žydus ir vokiečius, dažnai iš suimtųjų įtariamų asmenų pareikalaudavo asmens dokumento — rožinio ar škaplieriaus (pasų tuomet nebuvo) kaip įrodymo, kad yra vietinis katalikas lietuvis. Panašiai ir vokiečiai, okupavę Lietuvą ir gaudydami pabėgusius rusų belaisvius bei visokius valkatas atėjūnus, iki 1916 m., kada visiems buvo privalomai duoti pasai, o kartais net ir po to, dažnai, norėdami atskirti ar suimtasis yra vietinis lietuvis, paprašydavo įrodymo — rožinio. Taip rožinis tais laikais ne vieną yra išgelbėjęs nuo suėmimo, ištrėmimo, kalėjimo ir mirties.

Antrojo pasaulinio karo metu, priešingai, tiek bolševikai, tiek ir vokiečiai hitlerininkai iš suimtųjų lietuvių būtinai atimdavo rožinį. Tada kalimai pasidarydavo iš duonos rožinius ir, atnešę savo nelaimės draugui kaliniui kunigui, prašydavo palaiminti, kad malda būtų sėkmingesnė ir Marijai meilesnė31. Tokius, savos gamybos, iš taip branginamos duonos, pasidirbdintus rožinius labai saugojo ir slėpė, nes jei būdavo pas kalinį atrandamas toks rožinis, tai tekdavo sunkiai nukentėti : gauti mušti ir kitokių bausmių patirti. Tuo būdu rožinis ir lietuvis, abu lygūs nelaimės draugai, abu persekiojami lyg ir suaugo į draugę; juos sujungė kančia ir auka, kuri, bekalbant rožinio paslaptis, taip giliai ir prasmingai yra atvaizduota. Rožinis tapo lietuvio neatskiriamas draugas tiek džiaugsme, tiek nelaimėje.

5. Marijos litanija.

Tai viena iš labiausiai lietuvių mėgiamų ir vartojamų maldų Marijos garbei. Ji kalbama ar giedama po rožinio, ji yra gegužinių pamaldų sudedamoji dalis, ji kalbama spalių mėn. pamaldose. Senosiose lietuviškose maldaknygėse ji yra tiesiog įjungta į giedamąjį Marijos rožinį, kaip jo neatskiriama dalis. Dėl dažno šios litanijos vartojimo, daugelis lietuvių ją atmintinai mokėjo, lygiai ir jos gaidą.

Katalikų pasaulyje ši litanija paprastai vadinamo Loreto (Lauretana) litanija dėl to, kad ji pirmiausia buvo kalbama Loreto Marijos šventovėje, kurioje esanti maža koplytėlė, žmonių laikoma Nazareto nameliu, kuriame gyveno Marija. Atrodo, kad loretaniškoji litanija buvo sustatyta XIII a. (Viename XII Mainzo rankraštyje yra : Letania de domina nostra Dei genetrice V. Maria. Oratio valde bona cottidie pro quacumque tribulatione dicenda est). Joje yra ryškus vidurinių amžių atspindys. Didingų katedrų, karališkos garbės, didelio dvasinio pakilimo amžius turėjo įtakos ir Marijos kultui, kuriame ji vadinama Dovydo bokštu, balčiausiuoju bokštu, aukso namais, angelų ir visų šventųjų karaliene32.

Marijos litanija susideda iš dviejų dalių. Pirmoje Marija garbinama kaip Dievo Motina, pilna malonės ir dorybių ; antroje (nuo Rože paslaptingoji) Marija yra vaizduojama sąryšyje su Atpirkimu ir visa Bažnyčia, apimančia dangų ir žemę, kurių ji yra motina ir karalienė.

Marijos litanija iš Loreto paplito po visą katalikų pasaulį. Ypačiai ji imta platinti katalikybės su protestantizmu kovų laikais. Vokietijoje pirmutinis Marijos litaniją įvedė šv. Petras Canisius 1558 m. Dillingene33. Lietuvoje Marijos litanija greičiausia įvesta ir imta kalbėti jėzuitų vadovaujamose sodalicijose, o paskui ir šiaip bažnyčiose. Tai galėjo įvykti maždaug XVII a., nes pvz. Daukšos 1595 m. katekizme, kur išvardina įvairios maldingumo pratybos ir jų mokoma, apie Marijos litaniją nieko neužsimenama. Ji greičiausiai Lietuvoje (ir Lenkijoje) tuo laiku, kada Ledesmos katekizmas pasirodė, dar nebuvo žinoma.

Dabartinę Marijos litanijos formą turime iš 1531 metų, nes tada tokia buvo kalbama Lorete. Pop. Sikstas V 1587 m.ją pirmą kartą aprobavo visam pasauliui ir kalbantiems suteikė 200 dienų atlaidų. Pop. Pijus VII 1817 m. suteikė už kiekvieną šios litanijos sukalbėjimą 300 dienų atlaidų ir visuotinį atlaidą penkiose Marijos šventėse.

Marijos litanija, plisdama ir vystydamasi, ne visur buvo vienoda. Jos pastovumui ir vienodumui garantuoti Šv. Apeigų Kongregacija 1631 m. uždraudė ką nors joje pridėti be Šv. Sosto leidimo, šią teisę rezervuodama tik popiežiui. Nuo to laiko į Marijos litaniją, po iškilmingo Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo, buvo įterpta invokacija « Karaliene, be gimtosios nuodėmės pradėtoji » ; 1883 m. pop. Leonas XIII liepė pridėti « Karaliene šventojo rožinio » ir 1903 m. «Motina geroji patarėja». Pagaliau 1915 m. pop. Benediktas XV prijungė invokaciją « Taikos Karaliene », o Pijus XII 1954 m. — « Karaliene, “į dangų paimtoji». Šiandien Marijos litanijoje viso yra 49 invokacijos.

Po turkų nugalėjimo ties Viena (1683 m.), Šv. Sostas leido lenkams į Marijos litaniją įsidėti invokaciją « Krolowa Koroney Polskiej » (Lenkų Karūnos Karaliene)34, tačiau lietuviškame litanijos tekste šios invokacijos, rodos, niekuomet nėra buvę.

Be Marijos loretaniškosios litanijos, privačiam žmonių pamaldumui, yra sustatyta ir kitų Marijos litanijų : Angeliškosios, Sopulingosios, Nekalto Prasidėjimo, Jėzaus Širdies Motinos ir Nuliūdusiųjų Palinksmintojos (šios randamos lietuviškoje maldaknygėje « Šaltinis »). Yra net Šiluvos Švč. Panos Marijos litanija35. Bet jos visos nėra Šv. Sosto aprobuotos viešam bažnyčioje kalbėjimui ir paliktos tik privačiam žmonių pamaldumui. Jų atsiradimas ir vartojimas rodo žmonių meilę Marijai ir pastangas ją įvairiomis litanijomis pagerbti ir pagarbinti.

6. Kitos maldos.

Lietuviškose maldaknygėse galima rasti daugybė įvairių maldų Marijos garbei, kurios yra skirtos pamaldžioms sieloms ir yra paimtos tiek iš liturginių knygų, tiek ir iš įvairių kitų Bažnyčios aprobuotų šaltinių. Daugelis tų maldų yra sukurtos pamaldžių Marijos garbintojų. Iš daugybės jų suminėsime tik keletą, kurios randamos populiarioje ir labiausiai lietuvių vartotoje maldaknygėje « Šaltinis ».

1)    S e p t y n i o s   p s a l m ė s   p r i e   Š v č .   M a r i j o s , parašytos Šv. Rašto psalmių pavyzdžiu. Jų autoriumi laikomas šv. Bonaventūra.

2)    P e n k i o s   p s a l m ė s   a n t   V a r d o   M a r i j o s.  Ši Marijos garbinimo forma, prasidėjusi XI a. Jeruzalėje, susideda iš 5 psalmių, kurių pirmosios raidės sudaro žodį MARIA :

Magnificat (Luk. 1,46).
Ad Dominum cum tribularer (Ps. 119,1)
Retribuere (Ps. 118,17)
In convertendo Dominus (Ps. 125, 1)
Ad te levavi (Ps. 24,1).

Kai ši pamaldumo forma pasiekusi Romą, ja susižavėjęs Canterbury vyskupas Teobaldas ir, grįžęs iš Romos, įvedęs ją St. Omar vienuolyne. Ypatingai šią maldą pamilęs to vienuolyno vienuolis Joscijus, kuris dar prie kiekvienos psalmės pridėdavęs Sveika Marija. Kai jis 1163 m. miręs, iš jo burnos išdygę penkios rožės su Marijos vardu36. Vėliau legenda apie iš mirusio Marijos garbintojo lūpų išdygusias rožes buvo įvairiais variantais kartojama XIII a. ir prisidėjo prie dar didesnio šio pamaldumo išplitimo. Verčiant šias psalmes iš lotynų į kitas kalbas, jos buvo kiek pakeistos ir pritaikytos Marijos garbinimui. Pvz. pirmoji lietuvių kalba taip prasideda: «Marija, Kristaus Motina, didi esi Ponia ir Karalienė, labai šlovinga Dievo mūsų mieste ir visame Jo išrinktųjų susirinkime... ».

3)    T r u m p i   a t s i d ūs ė j i m a i   p r i e   Š v č.  M a r i j o s — yra litanijų prašymų formoje sustatyti trumpi į Mariją kreipimaisi, prašymai, pasižadėjimai.

4)  V a l a n d o s   apie Nekaltą Prasidėjimą Švč. Marijos, vad. « Gadzinkos », apie kurias kalbėsime atskirai.

5)  P s a l m ė s   arba poteriai ant šlovės Šv. Marijos arba Officium Parvum, apie kurias kalbėjome atskirame skyriuje (Žiūr. p. 54).

6)  V a i ni k ė l i s   (karunka) Nekalto Prasidėjimo Švč. Marijos, kurios kalbėjimą pop. Pijus IX 1852 m. apdovanojo atlaidais.

7) G i e s m ė  ant išaukštinimo Švč. Marijos «perdėta per šv. Bonaventūrą iš giesmės šv. Augustino ir šv. Ambraziejaus: «Tave Dieve garbiname ». Tai ne kas kita, kaip parafrazuotas himnas Te Deum laudamus.

8)  T r i sd eš i m t s   t r y s   p a s i k l o n i o j i m a i   Š v č .   M a r i j a i « ant atminimo 33 metų Kristaus buvimo ant žemės » — litanijos būdu sustatytos įvairios invokacijos, po kurių kiekvienos kartojama : « Kloniojuos Tau, Marija ».

9)  V a i n i k ė l i s   š k a p l i e r i a u s   š v č .   M a r i j o s, skirtas kalbėjimui į jį įsirašiusiems, tikriausiai sustatytas karmelitų, nes užbaigos maldoje minimi to ordino šventieji.

10)    Pagaliau visa eilė maldų ant didžiųjų Marijos švenčių : Nekalto Prasidėjimo (su litanija), Grabnyčių, Apreiškimo, Dangun Ėmimo, Angeliškosios (su litanija), Gimimo, Skausmingosios (su valandomis ir litanija).

Iš daugybės čia suminėtų maldų norėtume paminėti ypačiai vieną, kuri tikriausiai yra lietuviškos kilmės, taigi originali, ne verstinė. Tai « Malda prie Švč. Panelės » atrodo skirta šv. Pranciškaus ordino tretininkams, kuri prasideda taip :

« Būk pasveikinta gražiausioji Dievo Tėvo duktė, mieliausioji Dievo Sūnaus Motina, skaisčiausioji Šv. Dvasios sužieduotine, maloniausia visos Švč. Trejybės buveine. Būk pasveikinta dangaus ir žemės Karaliene, mano gimtojo krašto Žemaičių ir Lietuvos valdytoja. Būk pasveikinta nekaltai pradėtoji Švenčiausioji Pana Marija, nusidėjėlių globėja, po Dievo vienutinė mano viltis. Motina, Ponia ir ypatinga užtarytoja brolių ir seserų šv. Pranciškaus ordino, geradėja visų nelaimėmis ir priepuoliais nuvargintųjų... »37.

Tokie į Mariją kreipimaisi ir jos titulavimai kaip « Žemaičių ir Lietuvos valdytoja » ar nebuvo prisiminimai kitados (1656) padaryto Lietuvos ir Lenkijos paaukojimo Marijai ? Tasai valdovo aktas atsispindėjo ano laiko giesmėse ir maldose, kur Marijos šauktasi nauju titulu : Lietuvos Valdove, Karaliene ir pan.

1 Migne, PL. 77, 1393.

2 Migne, Liber Antiphonarius, PL. 78, 645.

3 Brighiman, Liturgies Eastern and Western, t. I, Oxford 1896, 218.

4 Studi storici sull’ordine dei Servi di Maria, II, 1934, 178.

5 Wolonczewskis M., Žemajtiu Wiskupiste, Wilniuj 1848, I, 37.

6 Monumentą medii aevi historica, 1891, 326-327.

7 Długosz J., Opera Omnia, t. XII, 1876, 466-467.

8 Karaliaučiaus Archyvas, Sammlung Zasztowt, Urk. 1430.X.4.

9 Wolonczewskis, op. cit. 230.

10 Sittig E., Der polnisch Katechismus des Ledesma und die litauische Katechismen des Daugssa und des Anonymus von Jahre 1605, Goettingen 1929.

11 Kurczewski J., Biskupstwo Wileńskie, Wilno 1912, 452-453.

12 Giesmių Knyga arba Kanticzkos, 1859, 658.

13 Siedlecki J., Śpiewnik Kościelny, Kraków 1947, 227-228.

14 Roschini G., Mariologia, II, pars III, Roma 1948, 91-96.

15 Luther M., Werke, t. XII, Weimar 1891, 613.

16 Leumens L., Corpus catholicorum, t. XI, 53.

17 Sittig, op. cit. 59-60, 152-154.

18  Sittig, op. cit. 59.

19    Sittig, op. cit. 60.

20    Giesmių Knyga arba Kanticzkos, 658.

21    Kirsch W., Handbuch des Rosenkranzes, Wien 1950, 80-81.

22    Lithuanides (Litwinkiewicz Waleryan), Modus publice per choros recitandi Rosarium B.V. Mariae introductus primo Romae ad Minervam deinde in Polonia ad aedes Ord. FF. Praed. s. Stanislao dicatas, Cracoviae 1628.

23    Kochowski W., Różaniec Najśw. P. Maryey wedlug zwyczaiu Koznodzieyskiego Rhytmem Polskim wyro żony, w Krakowie 1668.

24    Sittig, op. cit. 154.

25    Sittig, op. cit. 155.

26    Biržiška Vc., Liet. Bibliografija, I, 36.

27    Wolonczewskis, op. cit. II, 113.

28    Senkus K., II canto popolare religioso nella Lituania Cattolica, Roma 1952, 171-172.

29    Aukso Altorius arba Szaltinis, Tilžė 1919, 390.

30    Ten pat, 385.

31    Yla St., Marijos garbė, 1949, 32.

32    Yla, op. cit. 6.

33    Paulus, Die Einführung der lauretanischen Litanei in Deutschland - Zeitschrift für kath. Theologie, t. 26, 574.

34    Kurczewski ]., Kościół Zamkowy, I, Wilno 1908, 248.

35    Daujotas P., Garbinkime Šilavos šv. Paną Mariją, Kaunas 1925, 22-25.

36    Beissel St., Geschichte der Verehrung Marias in Deutschland, Freiburg i. Br. 1909, 214-215.

37    Aukso Altorius arba Szaltinis, 377.

 

B. GIESMĖS

Giesmė yra ta pati malda, tik skirtingai išreikšta. Kaip apie maldą, taip ir apie giesmę, galima pasakyti, kad tai yra žmogaus pagarbos, padėkos, maldavimo Dievui, Marijai ir šventiesiems pareiškimas, gilus savo vidaus jausmų išreiškimas. Tačiau giesmė nuo maldos skiriasi tuo, kad malda yra daugiau individualus, asmeniškas žmogaus su antgamčiu santykiavimas, tuo tarpu giesmė yra viešas ir bendruomeninis savo tikėjimo išpažinimas. Giedodamas žmogus nėra laisvas ir negali jo vieno pasirinktu būdu su Dievu santykiauti, kaip tai įvyksta maldoje. Giesmėje jis turi priimti kitų patiektą formą ir prie jos derintis. Giesmėje sava kūryba, išskyrus formos įvairumą, yra negalima. Giesmė, kaip šventas, religinis dalykas, negali būti lengvai kaitaliojama, nebent pajieškant jai gražesnės melodijos ir stengiantis ją gražiau išpildyti.

Šiame skyriuje bandysime apibūdinti religines giesmes bendrai, o paskui apsiribosime atskirų Marijos garbei giesmių panagrinėjimu.

1. Apie giesmes bendrai.

Reikia pabrėžti, kad lietuviai, būdami labai giedanti tauta, turi gausiai religinių giesmių. Jų vien « Kantičkose » yra 265. Tačiau prie jų sukūrimo tauta neprisidėjo. Kai šiaip visa lietuvio kasdieninio gyvenimo buitis ir įvairūs nepaprasti gyvenimo įvykiai, netgi mirusių apgailėjimas — raudos — buvo lydimi giesme-daina, pačios tautos sukurta religinė giesmė, būdama religinio gyvenimo apraiška, negalėjo būti laisvai, pagal liaudies supratimą sukurta. Gal tik prieškrikščioniškais laikais senovės lietuvių religijoje galėjo būti liaudies sukurtų pagoniškosios religijos išraiškų giesmėje, tačiau krikščionybė, kaip iš kitur atnešta ir tautai iš aukščiau įsakyta, negalėjo reikštis laisva kūryba. Krikščionybės tiesų lietuviai buvo mokomi, todėl būdami mokinių rolėje, jie turėjo priimti ne tik pačias naujojo tikėjimo tiesas, bet ir jų išreiškimo formas maldomis ir giesmėmis.

Kas yra atskirų giesmių autoriai, šiandien sunku pasakyti ; bet jie tikriausiai buvo ne pati liaudis, o dvasiškiai, religinio gyvenimo vadovai ir mokytojai.

Paprastai tvirtinama, kad lietuvių religinės giesmės yra beveik visos paimtos iš lenkų, kurie buvo pirmieji lietuvių misininkai, ir dėl to pasisavinta visos Lenkijos religinio gyvenimo formos. Muzikas J. Žilevičius tvirtina, kad 75 nuošimčiai visų lietuviškų giesmių yra verstinės iš lenkų, o melodijų net 90 nuošimčių lenkiškos 1. Tačiau, kas labiau atsidėjęs nagrinėja lietuviškų religinių giesmių turinį ir jų melodijas, negali drįsti tokiam tvirtinimui pritarti. Tiesa, Lenkija davė Lietuvai nemaža giesmių, ypačiai teksto atžvilgiu, tačiau didelė jų dalis nėra lenkų kūrybos, o tik pasisavinimas bendrojo Bažnyčios turto, kurio sėmėsi tiek lenkai tiek lietuviai, kai kada bendrai, kai kada visiškai atskirai. Kai kurios lietuviškos giesmės yra panašios į lenkiškąsias vien dėl to, kad abi tautos jas vertėsi iš lotyniškų vidurinių amžių ar dar senesnių himnų. O ir tais atvejais, kai giesmė yra versta iš lenkų kalbos, vertimas dažnai labai nutolsta nuo originalo, yra laisvas, giesmė savaip perdirbta, trumpinta ar ilginta. Kai kurios lietuviškosios giesmės yra vien tolimas lenkiškųjų sekimas.

Panašiai yra ir su melodijomis. Reikia pastebėti, kad kaip lietuviškųjų liaudies dainų, taip ir giesmių melodijos yra ne kompozitorių, muzikos žinovų kurtos, bet «liaudiškos », turinčios savitą lietuvišką charakterį. Specialistai liaudies dainų melodijose randa senovės lietuvių tikėjimo religinių giesmių motyvų 2, o religinėse giesmėse liaudies dainų motyvų. Net ir tos giesmės, kurių melodijos aiškiai skolintos iš lenkų, liaudies giedojime (gaidų iki XIX a. nežinota) yra jau « sulietuvintos », savaip perdirbtos pagal liaudies skonį ir savumus, ir todėl smarkiai nutolę nuo lenkiškųjų.

Įdomu pastebėti, kad ne visose Lietuvos srityse tų pačių giesmių melodijos yra vienodos. Lietuvos rytuose ir pietuose (Vilniaus ir buv. Seinų vyskupijose) jos yra artimesnės lenkiškoms ; tuo tarpu Žemaitijoje dažnai savaip sukurtos, kitokios. O Vilniaus sritis, nors ir lenkiškai giedojusi, irgi skiriasi nuo Lenkijos, kaip žemiau matysime.

Iki šiol niekas atydžiau nenagrinėjo ir netyrinėjo kaip ir kodėl religinės giesmės taip plačiai paplito Lietuvoje. Žmonės, dažnai net skaityti nemokėdami, galėjo atmintinai pagiedoti daugybę giesmių ir žinoti jų melodijas, čia nekalbame apie parapines mokyklas, kuriose vaikai būdavo tarp kitų dalykų mokomi ir giedoti. Jų nebuvo daug ir jie, tokioje mokykloje mokęsi, paskui galėjo būti giedojimo vadovai. Tačiau jie negalėjo lemti giesmių tokį platų vartojimą. Giesmes platino ir dvasiškija bei vienuolynai. Tačiau ir jie vieni negalėjo apimti visos Lietuvos. Giedojimus populiarino įvairios bažnytinės brolijos, kurių nariai iš pareigos turėjo šventomis dienomis giedoti bažnyčiose. Bet ir jų giedojimai buvo daugiau bažnytinio pobūdžio, šventadienių pamaldų tvarkos dalis. Mūsų manymu, prie giedojimo šeimose, namuose paplitimo bus nemaža prisidėję ir keliaujantieji elgetos-giedoriai, kurių nėra nė viename kitame krašte.

Žinoma, kad nuo XVII a. didikai ir turtingesnieji dvasiškiai ėmė daryti užrašus, steigti prie bažnyčių špitoles (lot. hospitale), kad jose būtų išlaikomi beturčiai bažnyčios tarnai. Taigi mūsų krašto špitolės turėjo du tikslu : aprūpinti bažnyčią reikalingais tarnais ir suteikti vargšams prieglaudą bei išlaikymą. Tokie špitolninkai, pagal fundatorių valią, turėjo atlikti tam tikrą tarnybą bažnyčiai (palaikyti švarą, skambinti varpais ir pan.), bet ypatingai jie būdavo įpareigojami giedoti. Dažnai užrašų aktuose yra smulkiai nurodyta, kada ir kas turi būti giedama. Špitolninkus giedojimui, be abejonės, paruošdavo kunigai. Greitai ir Lietuvoje įsigalėjo, Lenkijoje jau nuo seniau buvęs, paprotys — siųsti špitolninkus į kaimus ne vien aukų pasirinkti, bet ir giedoti —pratinti ir mokyti žmonės giedojimo : giesmių ir melodijų. Ilgainiui susidarė Lietuvoje paprotys, kad ne tik špitolninkai, bet ir kiekvienas elgeta, atėjęs į namus, pagieda kokią nors giesmę. Apėję plačiai, skersai ir išilgai tiek savąją, tiek ir svetimas parapijas, tokie elgetos išnešiojo giesmes po kaimus ir grįčias. Kartais prie elgetos giesmės prisideda ir namiškiai : tokiu būdu įvyksta tarsi giedojimo repeticija. Kaikurie tokių giedančių elgetų buvo gana genialūs ir mokėjo improvizuoti ar net naujų sukurti melodijų.

Špitolninkai buvo pirmieji liaudies giedojimo bažnyčios vadovai — «kantarai» (lot. cantor-giesmininkas). Dar 1932 m. vienoje Vilkaviškio vyskupijos parapijoje teko matyti, kai per Keturdešimtės atlaidus bendram žmonių giedojimui vadovauja, intonuoja giesmes senis «kantaras». Seniau tas buvo kiekvienoje bažnyčioje.

Kada atsirado pirmosios lietuviškos giesmės, šiandien sunku atsekti, nes neturime tam davinių. Tačiau yra tikra, kad prieš reformaciją lietuviškų giesmių negalėjo būti daug. XV-XVI a. Lietuvos Bažnyčios liturginiame gyvenime, kur giesmė vaidina didelį vaidmenį, buvo vartojama lotynų kalba. O ir pirmosios lenkiškos giesmės atsiranda tik XV a. gale. Iki tol ir Lenkijos bažnyčiose viskas buvo giedama tik lotyniškai. Tam reikalui Lenkijoje (Krokuvoje) 1404 m. buvo įsteigta kunigų, laisvų piliečių ir pirklių brolija, vadinama «Literacka», turėjusi Marijos titulą, kurios nariai turėjo išmokti lotyniškai kalbėti ir giedoti himnus ir psalmes3. Ši brolija įsikūrė didesniuose miestuose ir prisidėjo prie bažnytinio giedojimo (tačiau tik lotyniško) sustiprėjimo. Dar ir XIX a. lenkų giesmynuose galima rasti senų lotyniškų giesmių su gaidomis4. Tas rodo, kad kai kurios lotyniškos giesmės buvo išlikę žmonių vartojime beveik iki mūsų laikų.

Lenkiškųjų giesmių pradininku laikomas pal. Vladislovas iš Gielniovo, pranciškonas († 1505 m.). Iš jo kūrybos ar vertimų iki mūsų laikų yra likę vos pora giesmių ; Jezusa Judasz przedał, Anna święta i nabožna ir karunka : Kto chce Pannie Marii služic... Tačiau žinoma, kad jis yra parašęs ir daugiau, ypačiai karunkų, kurios vėliau paplitę ir Lietuvoje 5. Šiandien vartojamų lenkiškų giesmių autoriai daugiausia nežinomi. Kai kurios lenk. giesmės yra originalios, kitos verstos iš lotyniškų himnų. Pirmieji spausdinti giesmynai yra jau iš XVI a6. Dabar lenkų vartojamieji yra iš XVII a. galo. Taip pat lenkiškųjų melodijų kilmė yra nežinoma. Atrodo, kad melodijos susikūrė laisvai ir buvo išlaikytos tik tradicija. Pirmas lenk. giesmių melodijas surinko ir išspausdino kun. Mykolas Mioduszewskis 1838 m7. Lenkai savo enciklopedijose giriasi, kad lenkiškieji giesmynai buvo ištisai išversti į lietuvių kalbą, bet, kaip vėliau matysime, tas neatitinka tiesą 8.

Atskirai tenka paminėti apie lenkiškas giesmes Vilniaus krašte. Jos skiriasi nuo Lenkijoje vartotų ir, atrodo, sukurtos Vilnijoje. Kai kurios jų yra ir lietuviškuose giesmynuose, kai tuo tarpu nesutinkamos lenkiškuose, Lenkijoje vartotuose. Kadangi šių vilniškių lenkiškų giesmių kilmę atsekti taip pat sunku, iš jų melodijų, kurios yra labai paprastos ir beveik gregorianiškojo stiliaus ir teksto, kuris lietuvių kalboje atrodo senesnis, gal būtų galima daryti išvada, kad čia kai kurios giesmės bus verstos iš lietuvių į lenkų kalbą, arba lenkų kalba sukurtos, bet tik Vilniaus kraštui9. Viena yra tikra, ne visos lenkiškos Vilniaus vyskupijoje vartotos giesmės yra atneštos iš Lenkijos. Dalis jų buvo sukurtos Lietuvoje (lotynų ar lenkų kalba) ir giedotos lietuviškų giesmių melodijomis, arba bent smarkiai paveiktos lietuviškųjų giesmių ir todėl labai panašios į lietuviškąsias.

Religines Vilniaus krašto lenkiškas giesmes surinko į draugę — kantičkas Vilniaus seminarijos rektorius Simanas Kazlauskis (1819-1899), gimęs Alytuje, vėliau tapęs Mogilevo arkivyskupu, vardu « Służbie Božej», kurias, pridėjęs melodijas su gaidomis, išleido Vilniaus seminarijos choralinio giedojimo mokytojas Grimm. Vėliau visus lotyniškus giedojimus, daug lenkiškų giesmių, giedamų Vilniaus vyskupijoje, išleido kun. Aleksandras Vaškevičius, katedros vice-kustos ir giedojimo mokytojas Vilniaus seminarijoje. Tai «Directorium Cantus Choralis seu Cantionale ecclesiasticum adornatum Vilnae 1899-190210. Daug lenkiškų Vilniaus krašte giedamų giesmių (be melodijų) yra maldaknygėje « Ołtarzyk Ostrobramski », išleistoje 1853 m. Paryžiuje.

Dažnai girdime iš lūpų tų, kuriems rūpi suniekinti krikščionybė ir lietuvių katalikų religiniai jausmai, kad kai kurios mūsų protėvių taip mėgiamos religinės giesmės yra kilę ne vien iš lenkų, bet tiesiog iš Perkūnui garbinti skirtų giesmių (Pone Karaliau, Šventas Dieve). Šias su Perkūno kultu siejamas giesmes išrado kai kurie mūsų muzikai, o kaip malonią romantiką pakartojo ir kai kurie katalikai11. Tačiau jie neatkreipė dėmesio, kad šios giesmės yra lotyniškoje liturgijoje (Šventas Dieve) ir senuose lotyniškųjų giesmių rinkiniuose.

Lygiai mūsų religinės giesmės peikiamos ir poetiniu atžvilgiu: esą jose nesą nė krislelio tikrosios poezijos. Tikriau tai esanti proza, bet ir ta grubi, formos neišjieškotos ir pan. Kas taip tvirtina, užmiršta senųjų religinių giesmių paskirtį. Jos buvo sukurtos ne estetiniam jausmui kelti ir pasigėrėjimui žadinti (yra ir tokių), bet tikėjimui stiprinti, kelti. Dėl to jos dažnai yra ilgos, bet jų turinys yra atbaigtas ir nekartą toli pralenkia daugelio naujųjų giesmių turinį savo minčių gausumu ir jų išbaigtumu. Paprastai giesmėje išdėstoma kuri nors tikėjimo tiesa, kad, giesmę giedant, ji giliau įstrigtų į giedančiųjų ir klausančiųjų protus ir širdis. Pavyzdžiu gali eiti katechetinės giesmės apie Tikiu į Dievą Tėvą, Dešimtį Dievo įsakymų ir kitos panašios. Giesmių autoriai siekė giesme išmokyti žmones religinių tiesų ir todėl mažai dėmesio kreipė į pačią poetinę formą. Jie pirmoje vietoje norėjo tiksliai išdėstyti patį dalyką. Taip yra ne vien lietuvių tautoje. Tikėjimo tiesų išpažinimas giesme yra žinomas pvz. ir vokiečiams, kur iki šiandien daugelis paprastų maldų bažnyčiose kalbamos ar giedamos eiliuotine forma. Tokių «giesminių» maldų turi ir lenkai. Po ranka turime lenkų maldaknygę «Czyste Westchnienie do Boga wierszem i proza ułożył originalnie Antoni Rousseau, Warszawa 1848 », kur visos katalikams reikalingos maldos paduotos eiliuotine forma. Turime ir lietuvių kalba panašių bandymų dar iš XIX a. Tai kun. J. Želvio (Želvavičiaus 1822-1866) 1858 m. Vilniuje atspausdintos «Gesmes, arba poezija», kur eilėmis atpasakota ištisa Senojo Testamento istorija.

Giesmių autoriams pirmiausia rūpėjo išmokyti giedančiuosius tikėjimo tiesų, žadinti jų religinius jausmus, įvesti į išpažįstamas tiesas ir visa tai paversti giedančiųjų sielos, širdies balsu. Todėl giesmėse rasime Bažnyčios dogmas, moralės mokslą, Kristaus, Marijos ir Šventųjų gyvenimų aprašymus, ištisus Evangelijos pamokymus ir krikščioniškosios asketikos pagrindus. Tokia yra giesmės paskirtis. Šitaip giesmes lietuviai suprato ir todėl jas mielai priėmė ir giedojo, nesirūpindami poezijos grožiu ir forma. Pasmerkti tad šiandie tai, kuo lietuvis per ilgus maitino savo dvasią, kuo gyveno ir kuo reiškėsi savo religiniame gyvenime, būtų pažeminimas mūsų bočių gilaus tikėjimo, kuris sudarė jų stiprybę. Žinoma, laikams keičiantis, kalbai tobulėjant ir giesmė turi eiti su gyvenimu. Mūsų poetai Baranauskas, Maironis ir kiti yra davę gražių, naujų, jau visai poezijos reikalavimams atatinkančių, giesmių, bet ir senosios lengvai gali būti pataisomos, patobulinama jų forma, bet neužmetamos, nes jos yra dvasinis tautos lobis.

2. Seniausios lietuviškos giesmes ir Mažvydas.

Apie lietuviškų giesmių buvimą priešreformaciniais laikais nieko tikro nežinome. Tam nėra jokių istorinių šaltinių. Mažvydo protestantiškas giesmynas yra pirmasis istoriškas šaltinis apie giesmes. Galima tik spėti, kad prieš reformaciją Lietuvoje šis tas galėjo būti giedama ir lietuviškai, juoba, kad lietuvių kalba bažnytiniame gyvenime tada tikrai buvo vartojama. Krikščionybę Lietuvoje įvedus, liturgijos reikalui turėjo būti pagaminti ir lietuviški tekstai, pvz. krikšto, moterystės ir kitų sakramentų teikime. Tikėjimo tiesų mokymui galėjo būti panaudoti ne tik poterių vertimai į lietuvių kalbą, bet ir kai kurios giesmės, juoba, kad Lenkijos sinodai XIII-XIV a. pirmiau patarė, o vėliau įsakė, kad bažnyčiose prieš sumą turi būti giedama Tėve mūsų, Sveika Marija, Tikiu ir Dešimts Dievo įsakymų12. Laikui bėgant, ši tvarka įsigalėjo visose Lenkijos bažnyčiose ir todėl galėjo būti įvesta ir Lietuvoje drauge su krikščionybe. Kadangi, krikščionybę įvedus, lietuvių kalba dar nebuvo nustelbta lenkiškosios, tenka abejoti,ar tokie giedojimai lenkų kalba galėjo būti naudingi lietuviams neofitams, kurie lenkų kalbos nesuprato.

Apie lietuvių kalbos vartojimą religiniams reikalams turime žinią iš 1522 m. Tada Vilniaus sinodas įsakė, kad parapijų mokyklose vaikai būtų mokomi skaityti Evangelijas ir Povilo laiškus (Lekcijas) lenkiškai ir lietuviškai13. Tokiam mokymui reikėjo turėti ir tekstas. Tas pats sinodas įsakė, kad tose parapijose, kur liaudis vartoja lietuvių kalbą, turi būti bent vikaras lietuvis 14. Šalia lietuviškų ritualų, Evangelijų ir pamokslų, galėjo būti ir viena kita į lietuvių kalbą išversta giesmė.

Už buvimą lietuviškų giesmių dar prieš reformaciją kalba ir Mažvydo prie kaikurių giesmių pridėtos pastabos, kad tai yra «sena» giesmė. Keletą pavyzdžių čia suminėsime.

1)    Giesme ape Berneli Jesu... pagal suguldima senaia ant notas Dies est letitie15. Kitoje vietoje ta pati giesmė pavadinta «Sena bet pataisita gesme ape sūneli pannos Marias Jesu Christu ant baisa Dies est leticiae16, ir ši be gaidų. Kadangi Mažvydas savo katekizmą ir giesmyną skyrė ne tiek Prūsų, kiek Didžiosios Lietuvos gyventojams, atrodo, kad šiems pastariesiems, pagal Mažvydo pastabas, «senasis suguldimas », « sena giesme », ir pati gaida yra gerai žinomos lotyniškos giesmės « Dies est laetitiae ».

2)    Per tawa schwenta priekelima 17, trumputė Velykų giesmelė, kuri žinoma visoje Lietuvoje ir randama seniausiuose katalikų giesmynuose18. Mažvydas paduoda šią giesmę du kartu (pirmą kartą ji yra vienas posmas ilgesnės — trijų posmų giesmės, — antrą kartą tik vienas posmas) ir abu kartu be gaidų. Dar kartą ji yra pritaikyta Kristaus dangun žengimo šventei. Gaidą, kokia giedama katalikų bažnyčiose, randame pas Mažvydą kitoje vietoje (p. 281). Kadangi Mažvydas nenurodo nei iš kur ši giesmelė versta (ką jis rūpestingai padaro prie kitų giesmių), nei duoda jos gaidą, reikia manyti, kad ši giesmė katalikų bažnyčiose Lietuvoje jau buvo nuo seno giedama, juoba, kad ji yra trumputė —nesunkiai išmokstama. Melodija, kuria ši giesmė giedama katalikų bažnyčiose ir kurią žino taip pat Mažvydas (tik prie kitos giesmės), kun. K. Senkaus liudijimu, yra gregorioniškojo tipo ir esanti iš — XV amžiaus19. Ji galėjo ateiti į Lietuvą per Lenkiją dar XV a. gale.

3) Christus Diewas mussu, Mažvydo pavadinta «Antra giesme senoghi (senoji)»20 Kitoje vietoje «Giesme senoghi» su gaidomis, melodija, kuria katalikų giedama iki šiol. Kodėl ji «senoji » ? Be abejonės, jei ji nebūtų iki tol Lietuvos katalikams žinoma, būtų buvusi visai nauja, o ne senoji, žinomoji. Be to, Mažvydas pirmą kartą paduoda ją visai be gaidų, nenurodo, iš kur ji paimta, nei kalba apie vertimą. Palyginus Mažvydo tekstą su katalikų giesmynų panašia giesme, matyti, kad Mažvydo giesmėje yra tik 6 posmai, kai katalikų — 11 posmų. Iš to vėl peršasi išvada, kad Mažvydas paėmęs katalikųgiesmę (gal ir lietuvišką jos tekstą) sutrumpino ir perdirbo pagal naujojo tikėjimo reikalavimus. Bet likusieji 6 posmai yra visiškai panašūs į katalikiškos giesmės atatinkamus posmus.

4)    Schwenta esti labay schi diena, « Sena giesme ape isch numiru-suiju priekelima Wieschpaties mussu Jesaus Christaus »21. čia vėl nenurodyta nei kieno ji parašyta ar versta, o patiekiama vien kaip «sena » reiškia gerai žinoma. Ji galėjo būti giedama nuo seno katalikų bažnyčiose, ypač, kad ji yra trumpa ir jos gaida pas Mažvydą yra ta pati, kurią katalikai gieda « Per Tavo šventą prisikėlimą ».

5)    Atminki szmogau szodzus, «Sena gesme ape septinis szodzus Poną musu Jesaus Christaus » 22 paduota su gaida, bet ir čia nenurodyta nei jos autorius, nei iš ko versta.

6)    Ponas Diewas macznus, « Gesme ape atsiuntima Gabriela Angela nuog Diewa panasp Mariasp ijmta isch Euang. Luc. I. Paguld. ant baisa kaip gest lotinischkai : Mittit ad Virginem, non quemuis Angelum etc. »23. čia Mažvydas duoda tik giesmės tekstą, kuris yra jo paties, sekant Luko Evangelijos I skyrių, sukurtas ir liepia giedoti lotyniškos giesmės gaida. Toji lotyniškoji giesmė yra labai sena. Ji Lenkijoje buvo giedama nuo neatmenamų laikų. Kai kurie lenkiškieji giesmynai dar ir XIX am. paduoda šios giesmės tik lotynišką tekstą24. Tad ši giesmė galėjo būti viena iš tų, kurias XVI a. pradžioje giedojo ir Lietuvos bažnyčiose. Tačiau Mažvydo sukurtoji « Ponas Dievas macnus » nieko bendro su lotyniškąja neturi : turinys yra visai skirtingas.

Mažvydas savo giesmyne turi keletą giesmių, kurias liepia giedoti lenkiškų giesmių melodijomis. Iš to galima spėti, kad tuo laiku Lietuvoje jau buvo žinomos ir lenkiškos giesmės. Patsai, Mažvydas, užaugęs Lietuvoje, puikiai žinojo Lietuvos religinį gyvenimą ir jo apraiškas. Todėl ir savo knygomis, kurios « paczias byla Lietuuinikump ir Szemaicziump », skirtomis Lietuvos katalikams, siekdamas praplatinti naująjį tikėjimą, galėjo drąsiai kreiptis į Lietuvos katalikus. Jam nebuvo sunku atspėti, ką Lietuvos katalikai gieda, ką jie moka giedoti. Prie jų jis taikėsi ir todėl nurodinėjo kurią giesme kuria, jau žinoma, gaida giedoti. Tokiu būdu Mažvydas stengėsi greičiau įskiepyti savo giesmes, o per jas ir naujas idėjas Lietuvoje.

1) Tas est Diewa prisakimas « kurij gal giedate ant notas anas senases lekiskas : O Anno pany szlachetna spokolenia etc. Bet del berneliu maszuiu su nota senage paguldžiau»25. Tą pačią giesmę su ta pačia pastaba Mažvydas pakartoja dar ir kitoje vietoje26. Tai yra sueiliuota Dešimts Dievo įsakymų, kurie galėjo Lietuvos bažnyčiose būti giedami tiek lenkiškai, tiek ir lietuviškai. Kad Mažvydas būtų šią giesmę išvertęs iš lenkų kalbos nepasakyta. « Senoji » gaida verčia manyti, kad ši giesmė Lietuvoje galėjo būti giedama keliais variantais (gal ir lietuviškai), nes Mažvydas poroje vietų paduoda Dešimties Dievo įsakymų giesmę dar kitoje redakcijoje ir be melodijos27, o trečioje vietoje visai naują tos pačios giesmės redakciją. Tai

2)    Pone Diewe auksczausesis, « Giesmie ape prisakimus Diewa kure giesta ant melodias giesmies lenkischkoses : Anna święta y nabożna, miłościwa y pokorna »28. Čia vėl Mažvydas prileidžia, kad skaitytojams lenkiškosios giesmės apie šv. Oną melodija yra žinoma. Iš tikrųjų lenkiškoji giesmė «Anna święta» yra viena iš seniausiųjų lenkų kalba giesmių, parašyta pal. Vladislovo iš Gielniowo XV a. gale. Ją platino pranciškonai, ir ši giesmė galėjo būti tarsi himnas šv. Onos brolijų, kurios, kaip matėme, Lietuvoje atsirado jau XVI a. pradžioje.

3)    Papraschaim schwentases dwases, «Ant senases notas lekiskas giesmes: Poprośmi świętego ducha»29. Ši giesmė apie Šventąją Dvasią, skirta giedoti « pirm pradeghima kazanes », dar kartą pakartota Mažvydo giesmyne (p. 363). Nors nepažymėta, bet ji galėjo būti versta iš lenkų kalbos, kurios melodija lietuviams buvo žinoma, nes ji vadinama « senoji nata ».

4)    O Jesau Christe swieta atpirktoijau, tai dar viena Mažvydo sudėta giesmė : «Giesme raudinga ape mara ir piktaije pawietre bei wotis biauroses anta baisa ano nata kurio giest Giesmie apie schwenta Sebastiana »30. Iš Mažvydo nurodymo, kad ši giesmė giedama melodija giesmės apie šv. Sebastijoną, rodytų, kad lietuviai katalikai šią giesmę žinojo ir giedojo. Jos paprasta melodija yra labai panaši į « Šventas Dieve» melodiją. Pati giesmė galėjo atsirasti maro metais, kurių anais laikais netrūko. Šiandien tos giesmės tekstas nežinomas.

Bendrai Mažvydas labai daug vertė iš lotynų kalbos : 13 psalmių 4 antifonas, 12 liturginių himnų, 11 giesmių ir 12 ištraukų iš mišių liturgijos. Kai kurios jo verstos giesmės vėliau pateko ir į katalikų giesmynus ištisai arba perdirbtos, pataisytos pagal lotynišką originalą, nuo kurio Mažvydas kartais nukrypsta.

Kaip jau įvade matėme pirmieji protestantai tiek savo doktrina, tiek ir liturgija dar nedaug buvo atsitolinę nuo katalikų. Todėl nenuostabu, kad tarp įvairių giesmių Mažvydas paduoda porą apie Švč. Mariją. Pirmoji « Ponas Diewas macznus », apie kurią jau aukščiau kalbėjome. Kita « Maria mergaite czista » — « Giesme ischimta isch Euangelistas Luc. I. Paguld. kure Diewui garbe est davusi Panna Maria girdint ir klausant Elizabetai Zacharias moterei ant baisa kaip sekasi » 31. Tai yra Luko Evangelijos I skyr. sueiliuotas vertimas (su gaidomis), kur Marija, apsilankiusi pas šv. Elzbietą, giedojo « Magnificat ». Šį liturginį mišparų himną randame pas Mažvydą dar kartą mišparuose, verstą iš lotynų kalbos Tomo Gedkanto. Jo giedojimui paduoti visi 8 gregorianiškojo giedojimo tonai32.

Šios dvi giesmės pateko į protestantišką giesmyną dėl to, kad jų turinys yra Šventajame Rašte, kuriuo protestantai ypačiai rėmėsi. Bet ir kitose giesmėse randame visiškai « katalikiškų » posmų apie Mariją. Pvz. Kalėdų giesmėje « Schi diena est mums linksmibes» (vertimas Dies est laetitiae) randame tokį posmą :

Sunui Diewa taip uszgimus
Isch czistoses pannas
Kaip roszei ischgi lelias . . ,33

Lotyniškos giesmės «Nobis est natus hodie de pura Virgine » vertimo pirmasis posmas taip prasideda :

Pagimdė mums sche diena
Czista panna Maria
Suneli Diewa . . ,34

«Sena, bet pataisyta giesmė apie sūnelį Panos Marijos» taip prasideda :

Bernelis gimė mumus
ischi pannas czistas
Kaip rosze isch lelias
. . . . . . . . . . . . . . . . . .
Gražus esti Bernelis
Sziedi kaip lelia
neschoija ghi ant ranku
Mergaite Maria.
Szinde ghi panna czista
peneija karalicza
ischgi dangaus pienu.
Rosze esti Jesus Christus
Lelia esti Maria.
Abu sziedu dangui.35

Tokie posmai apie Mariją galėjo būti ir katalikų giedami. Marijos apibūdinimas yra visiškai tradicinis.

3. Giesmės jėzuitų kolegijose.

Šaltinis, iš kurio sužinome, kokias giesmes giedojo XVII a. pradžioje Lietuvos jėzuitų mokyklų auklėtiniai, yra «Consuetudines communes Provinciae Lituaniae »36. Tai yra jėzuitų mokykloms giesmių sąrašas, sustatytas 1604 m. bandymui ir 1620 m. galutinai aprobuotas. Jis apima giesmes, kurias jėzuitų kolegijų auklėtiniai giedojo prieš pamokas, po pamokų, bažnyčioje mišių metu per ištisus liturginius metus. Viso tame sąraše yra 67 giesmės : 12 lenkų kalba, o kitos lotyniškos. Lietuvių kalba nėra vienos gal dėl to, kad orginalių lietuviškų tada dar nebuvo, o sąrašan įtrauktos giesmės tik ta kalba, kuria jos buvo parašytos. Tačiau, kai «Consuetudines» pasirodė, jau 14 to sąrašo giesmių buvo Mažvydo XVI a. viduryje išverstos į lietuvių kalbą. Pats reikalas galėjo versti jėzuitus kai ką turėti ir lietuviškam giedojimui. Jie į savo mokyklas priėmė ir protestantų vaikus, o tie savo bažnyčiose turėjo progos lietuviškai giedoti. Tad jėzuitai mokytojai negalėjo apsileisti, kad katalikų vaikai liktų be giedojimų savo gimtąja kalba.

Tiesa, ano meto jėzuitų mokyklose vyravo humanistinė kryptis su dėstomąja lotynų kalba. Tačiau nuo XVII a. pradžios ir mokinių gimtoji kalba ima įgauti teisių. Be abejonės Vilniaus Akademijoje, kur mokėsi didikų vaikai, savo gimtąja kalba laikydami lenkiškąją, tenai reiškėsi lenkų kalba. Tačiau, grynai lietuviškai kalbančiųjų srityse, jėzuitai neniekino ir lietuvių kalbos. Jie patys, išmokę lietuvių kalbos (jei buvo svetimtaučiai), lietuviškose srityse sakė pamokslus lietuviškai ir lietuvių kalbą vartojo kaip priemonę misijiniame darbe. Negalėjo tad paneigti lietuvių kalbos ten, kur mokiniai buvo lietuviai. Ir iš tikrųjų, pvz. Kražių kolegijoje buvo ruošiami žemaičių kalba religiniai-didaktiniai vadinimai, žymesni tos kolegijos svečiai pasveikinami eilėmis ir lietuvių kalba. Galėjo tad Kražiuose (ir kitose vietose) būti giedama ir lietuviškai, išsivertus kai ką į lietuvių kalbą iš aprobuoto sąrašo, arba pasinaudojant jau ankstesniais (Mažvydo) vertimais.

Mums rūpi, kiek giesmių Marijos garbei buvo įtraukta į tą sąrašą. Tarp giesmių, giedamų įvairiais liturginių metų laikais po pamokų, randame, kad Velykų metu buvo kasdien giedama « Regina coeli ». Studentų pamaldose, po pakylėjimo, trečiadieniais buvo giedama « Sanctissima arba Bogorodzica », arba «Maria Mater gratiae »; .penktadieniais — « Stabat Mater dolorosa » ; šeštadienias — « Ave maris stella » ir « Maria Mater gratiae ». Tarp giesmių, kurios skirtos ypatingam reikalui (sausros, liūčių, karo, maro metais), kada buvo giedama «Domine Rex Abraham, Sancte Sebastiane », pridėta ir « Sub tuum praesidium ».

Tarp kalėdinių giesmių, kuriose, minint Jėzaus gimimą, garbinama ir Marija, yra tik viena Marijos giesmė — «Bogorodzica».

Velykų metui, tarp kitų giesmių, skirta « Regina coeli ».

Advento giesmėse ypačiai minimas angelo apreiškimas Marijai. Tad šiam laikotarpiui skirtos giesmės yra beveik visos marianinės : Urząd zbawienia », « Gwiazdo morze », « Mittit ad Virginem », « Archanioł (Boży) Gabriel».

Šeštadieniais ir Marijos švenčių vigilijose po pamokų buvo giedama Marijos litanija, kuriai prūsas jėzuitas Simanas Berentas (†1649) parašė melodiją su gaidomis37. Šventadienių popiečiais bažnyčioje, jei nebūdavo mišparų, giedodavo Marijos litaniją ir «Salve Regina» (kurios vertimą davė Daukša 1595 m. Katekizme), arba kitą Marijos antifoną, pagal metų laiką.

Jėzuitų mokyklų giesmių sąrašas, kurį galime pavadinti pirmuoju katalikų giesmių rinkiniu Lietuvoje, buvo sudarytas iš tuo metu Lietuvoje ir Lenkijoje giedotų lenkiškų ir lotyniškų giesmių. Kad jas giedojo ne vien jėzuitų mokyklose ir bažnyčiose, matyti iš to, kad daugumas šių giesmių pateko į vėliau išleistus lenkiškus giesmynus, skirtus plačiam liaudies vartojimui. Kai kurios jų, lietuviškame vertime, randamos ir lietuviškuose giesmynuose.

4. Lietuviškų giesmių autoriai ir giesmynai.

Pirmaisiais katalikiškų giesmių autoriais Lietuvoje buvo jėzuitai. Jie labai daug dėmesio kreipė į muzikos ir giedojimo mokymą ir į patį giedojimą tiek savo mokyklose, tiek pastoraciniame darbe. Giesmę jie naudojo kaip priemonę kovoje su protestantizmu, kuris iškėlė tiek liaudies kalbos vartojimą liturgijoje, tiek ir patį giedojimą, sudarantį žymią pamaldų dalį. Naujų giesmių buvo mokoma, ypačiai berengiant įvairiais iškilmes, šventes ir procesijas, kurių metu buvo daug giedama. Pvz. šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių metu Vilniaus gatvės skambėjo nuo šventojo garbei parašytų himnų ir giesmių38.

Tačiau jėzuitai giesmę kultivavo ne tik Lietuvos sostinėje. Yra davinių, kad jie giesmes platino ir liaudyje, su kuria susidūrė savo pastoraciniame darbe. Pvz. jėzuitas Jokūbas Lavinskis (lenkas, išmokęs lietuviškai) XVI a. gale sakęs Vilniuje lietuviškus pamokslus, 1583 m. rudenį atvyko į Žemaitkiemį (Ukmergės apskr.) su misijomis, kur, kaip pats rašo, mokęs kaimo žmones giedoti39. Žinant jėzuitų rūpestingą ir tvarkingą savosios veiklos planingumą ir vienodumą, galima numanyti, kad ir kiti jėzuitai misinininkai panašiai elgėsi. Net ir kitose Baltijos tautose jėzuitai laikėsi panašios praktikos : mokyti žmones jų gimtąja kalba ir duoti jiems gimtoje kalboje giesmių. Latvis jėzuitas Juris Elgers (1585-1672) ypačiai daug yra nusipelnęs latviams katalikams. Jis buvo ne vien pirmasis latvių katalikų rašytojas, bet ir gamintojas ar vertėjas pirmųjų latviškų katalikų giesmių40.

Kitas jėzuitas Jokūbas Paškevičius († 1657), kuris eilę metų darbavosi Žemaitijoje, sudėjo lietuvių kalba giesmių apie Kristaus gyvenimo paslaptis ir Mariją, kurias mokęs kaimiečius giedoti, su didele jų dvasine nauda ir pasigėrėjimu 41. Iš jėzuito Jono Gruževskio (m. 1646) gyvenimo žinome, kad jis sakęs pamokslus lietuviškai ir mokęs vaikus katekizmo gimtąja kalba. O kad vaikai lengviau išmoktų tikėjimo tiesų, sudėjęs giesmę apie svarbiausias tikėjimo tiesas ir rūpinęsis, kad žmonės ją giedotų net ir gatvėse bei aikštėse42. Jėzuito Zigmanto Lauksmino († 1670) gyvenime skaitome, kad tasai Kražių kolegijos rektorius yra nusipelnęs tuo, jog komponavęs giesmes ir jų mokęs seminarijose ir kolegijose. Jis parašęs didįjį Gradualą ir jį atspausdinęs43. Muzikos ir giedojimo reikalui 1667 m. jėzuitai išleido vadovėlį « Ars et praxis musicae »44, kurio sekančios laidos pasirodė 1669 ir 1693 m. Si pastaroji pavadinta « Ars et praxis musicae in usum studiosae iuventutis in collegio Soc. Iesu ».

Tarp senųjų lietuviškų giesmių autorių paminėtinas dar vienas jėzuitas — Gabrielius Šimkevičius (1644-1709), Kražiuose jo paties parašytų ir mokinių suvaidintų dramų su lietuviškais įtarpais autorius, parašęs 9 kalėdines giesmes, kaip manoma, pasinaudojęs ir protestantiškais giesmynais, nes dvi jo giesmės jau randamos pas Mažvydą. Tik savo giesmes jis priartino prie lotyniško originalo, nuo kurio Mažvydas buvo labiau nutolęs. Kai kurios Šimkevičiaus giesmės dėl to panašios į Mažvydo, kad abu naudojosi tuo pačiu lotynišku originalu45.

Atgyjantis ir stiprėjantis religinis ir liturginis gyvenimas Lietuvoje pareikalavo vis daugiau giesmių. Kūrėsi naujos brolijos, kurių nariai turėjo pareigos giedoti. Ėmė garsėti malonėmis Marijos paveikslai ir šventovės, į kurias suplaukdavo minios žmonių. Reikėjo jiems duoti giesmių, kuriomis galėtų išreikšti savo jausmus ir pagarbinti Dievo Motiną bei padėkoti jai už gautąsias malones. Tų naujų giesmių galėjo parūpinti ne tik jėzuitai ar kiti vienuoliai, bet ir jų mokiniai, kurie jėzuitų mokyklose buvo mokomi ne tik muzikos ir giedojimo, bet ir poetikos (eilėdaros). Jų tarpe galėjo rastis ir tokių, kurie sugebėjo sukurti naujų giesmių arba jų išversti iš svetimų kalbų.

XVII a. lietuviškų giesmių skaičius išaugo ir vis atsirasdavo naujų. Giesmių reikalas vis darėsi aktualesnis dar ir dėl to, kad vyskupai ir sinodai ragino palaikyti liaudies giedojimą. Bendrieji visos provincijos sinodų potvarkiai apie giedojimą buvo pritaikomi vietos aplinkybėms. Pvz. Lietuvos-Lenkijos provincinis sinodas XVII a. pradžioje įsakė «kad visi parapijų valdytojai įvestų paprotį (jei tokio dar nėra), kad liaudis (pauperes) giedotų, kiek galima, senąją šv. Vaitiekaus globėjo ir šio krašto pirmojo apaštalo giesmę, Bogorodzica vadinamą, nes joje yra katalikų tikėjimo tiesų santrauka, paprasti ir nemokyti žmones lengviau ją išmoks ir ji žadins jų pamaldumą. Tepasirūpina tačiau, kad ši giesmė būtų tinkamai pataisyta. Tai gali būti giedama ir po sumos, jei klebonui išrodys taip geriau»46. Lietuviams ši lenkiška giesmė buvo svetima ir nesuprantama. Todėl 1636 m. Žemaičių vyskupijos sinodas nusprendė, kad Žemaičių vyskupijoje vietoje lenkiškos « Bogorodzicos » būtų giedama kita kuri katechetinė giesmė47. Gaila, nepasakyta kokia. Šiam reikalui galėjo patarnauti Gruževskio sudėtoji arba kieno nors naujai parašyta katechetinė giesmė. Kažin, ar « Kantičkose » esanti « Giesmė apie išpažinimą šventojo tikėjimo » susidedanti iš 22 numeruotų posmų, kurioje yra sutrauktos visos katalikų tikėjimo tiesos, ir nebus iš anų laikų48.

Uolūs giesmių mokytojai ir platintojai lietuvių kalba pasirūpino ir pirmaisiais giesmynais. Juk jei jau net parapijų mokyklose, kurios buvo beveik prie kiekvienos parapijos bažnyčios, vysk. Jurgio Tiškevičiaus 1646 m. liudijimu, tarp kitų dalykų buvo mokoma ir «muzikos»49, tai yra giedojimo, reikėjo turėti ir giesmynų. Pirmosios lietuviškos giesmės, be abejonės, buvo ranka rašytos ir taip platinamos. Bet to nepakako. Jau buvo pribrendęs laikas išleisti surinktas giesmes atskiru leidiniu platesniam naudojimui. Tai padarė irgi jėzuitai.

Pirmasis lietuviškų giesmių rinkinys, vardu « Giesmes Tikieimuy Katholickam pridiaranczias », pasirodė 1646 m. Jo autoriumi įrašytas Saliamonas Mozerka Slavočinskis (1624-1670), tačiau pačios giesmės greičiausiai rašytos ne jo. Patsai Slovačinskis giesmyno pasirodymo metu, atrodo, dar buvo perjaunas, kad galėtų vienas savarankiškai lietuviškai reikštis. Jo vardas prie šio leidinio, prof. Vc. Biržiškos manymu, buvęs pridėtas vien dėl to, kad jėzuitai norėję iškelti vardą jauno neofito, neseniai iš reformato tapusio kataliku50. Tikruoju šio giesmyno, kuris tarp kita ko buvo dedikuotas vysk. Jurgiui Tiškevičiui, autoriumi menamas kitas jėzuitas — Jonas Jaknavičius (1589-1668), kuriam priskiriama «Cantilenae spirituales polonice et lituanice », nurodant 1660 ar 1668 datą ; tikrumoje supainiojant Jaknavičių su Šrubausku ar Slavočinskiu, nes tokio leidinio Jaknavičius turbūt neparašė ir neišleido 51.

Kas bebūtų šio pirmojo giesmyno autorius, vis tik galimas dalykas, kad į giesmyną galėjo patekti taip pat kitų jėzuitų : Gruževskio, Paškevičiaus ir kitų sukurtos giesmės 52.

Kadangi pirmojo giesmyno atspausdinta nedidelis egzempliorių skaičius, tai jis greitai išsibaigė. Tada 1679 m. pasirodė « Balsas Szirdies pas Wieszpati Diewa, Panna Szwencziausia ir Jo Szwentus Danguy Karaliaujepczius szaukanezios par giesmes». Nors autorius yra pavadintas « wienu kunigu Societatis Jesu », tačiau mūsų literatūros istorikai juo laiko jėzuitą Pranciškų Šrubauskį (1616-1680). Apie jo literatūrinę veiklą oficialus nekrologas 53 sako, kad jis «simplicioribus... pios cantus Lituanice conncinatos a concione recitandas eurabat » (paprastiems žmonėms sudėjo lietuvių kalba giesmių, kurias per pamokslus mokė giedoti). O vysk. M. Valančius savo « Žemaičių Vyskupystėje » tvirtina, kad Šrubauskis «iwaires kningeles ir giesmes žemajtiszkai paraszes be pinigu wargdieniems kajsziojes ». Kadangi nėra žinomas joks giesmynas Šrubauskio vardu, tai jis ir bus tas «vienas kunigas Societatis Jesu ».

Kai kurie mūsų literatūros istorikai, sekdami lenkų pasigyrimu, kad lietuviškos giesmės ir giesmynai yra versti iš lenkų kalbos, ir todėl nieko savo originalaus neturime, tvirtina, kad ir šio giesmyno visos giesmės, išskyrus « Giesme ciesu praėjusiu Lietuwoj », kurioje aprašomi 1663-1667 m. įvykiai ir «Giesme ciesu nepakaju », vaizduojanti 1655-1662 m. įvykius, visa kita yra versta iš lenkų kalbos 54. Tačiau gilesnis šio leidinio (kuris vėliau pavirto į « Kantičkas ») pažinimas leidžia spręsti, kad nemaža dalis giesmių yra originaliai parašytos ar tiesiog verstos iš lotynų kalbos. Ir tai gali būti darbas ne vien tik Šrubauskio, bet ir kitų lietuviškai rašiusių jėzuitų. Prof. Vc. Biržiška ir anas dvi minėtas istorines giesmes yra linkęs priskirti Jaknavičiui, nes jis giesmėse aprašomųjų įvykių metu yra gyvenęs Vilniuje ir savo akimis matęs rusų žiaurumus 55.

« Balse širdies » (1726 m. leidimo), tarp kitų giesmių, yra : « Kas nor Panai Marijai slūžyt » (157-8 p.), lotyniškos « Psallite senes » vertimas « Seni giedokit » (158 p.), « Juozapai pamažu » — iš lenkų kalbos « Pomalusku Jozefie » (158 p.), « Stovi Motina verkdama» (160 p.),

« Žemčiūgai brangūs Panele » (167-8 p.), « Per kiekvienas garbink dienas » (p. 168-9) — lotyniškosios « Omni die » vertimas, « O Marija, o Lelija (170 p.) irgi versta iš lotynų kalbos « O Maria, coeli via » ir kit.

«Balsas širdies» paplito visoje Lietuvoje ; giesmės tapo labai populiarios, o pats giesmynas daugelį kartų buvo naujai leidžiamas. Tokių laidų iki 1818 būta apie 20.

1819 m. kun. Vincentas Valmikis (1778-1834) « Balsą širdies » pertvarkė, papildė savo ir kitų (B. Gailevičiaus) kunigų parašytomis naujomis giesmėmis ir išleido vardu « Giesmės nobažnos ». Šiam giesmynui 1823 rn. buvo duotas naujas vardas « Kantyczkos žemajtyszkos » ; jis susilaukė 9 laidų. Kai rusų cenzūra ėmė « Kantičkas žemaitiškas » persekioti, tai 1852 m. dar kartą buvo atspausdintas « Balsas širdies ».

Po 1831 m. sukilimo, kurio metu buvo giedamos kai kurios patriotinės giesmės, rusų valdžia ėmė kištis ir į giesmes— kai kurias jų drausti. Vilniaus vyskupas Klungis, valdžios įsakytas, 1833.XII.23 išleido ganytojišką laišką, kuriuo draudžiama naudotis « Kantičkomis» be aprobatos, giedoti juokingas ir valdžią užgaunančias giesmes ; iš rožinio ir «gadzinkų» turi būti išleisti užgaulingi žodžiai tačiau nepažeidžiant maldos esmės 56. Tada kai kurios giesmės visai dingo iš giesmynų, o kitos buvo pertaisytos.

Giesmių knygas dažnai spausdinant, įsibriaudavo klaidų. Kartais ir patys leidėjai kai ką savo valia pataisydavo, nuo ko nukentėdavo giesmių rimas ir sunku būdavo giedoriams susigaudyti. Iškilo reikalas « Kantičkas » taisyti. To darbo ėmėsi vysk. M. Valančius. Jis pirmą kartą 1855 m. « Kantičkas » perredagavo ir atspausdino « Šventų giesmių » vardu. Šio giesmyno iki 1861 m. išėjo 4 laidos. Bet ir vėl, Valančiaus žodžiais, « Kartkartėmis išspausdintos Žemaičių Kantičkos teip ilgainiui par nepriveizėjimą pasigadino, jogei daug giesmių ir pergiedoti negalima buvo. Ką datyrę žmonės pradėjo naujomis Kantičkomis baidytis ir nebenorėjo nė pirkte bepirkti. O kiti skundės man pačiam ir sakės par knygininkus apgautais esantįs ». Ir vėl Valančiui teko imtis taisymo darbo: «Visa tai regėdamas, paieškojau senovės gadynės Kantičką, su atyda perveizėjau ir iš naujo Vilniuje išspauzdinau. Tikiu dabar visus tose Kantičkose atrasiant tas pačias giesmes, kurias ne vienas jau moka iš galvos ; pridūriau dar keletą naujų giesmių, kurias viliuosi patiksiant giedotojams. Rašiau Varniuose 1859 m ».

Šis giemynas, dėl Valančiaus prakalbos ir redakcijos vadinamas valančiniu, vardu « Giesmių Knyga arba Kantičkos », iki spaudos uždraudimo buvo išleistas 6 kartus, spaudos draudimo metais bent 20 kartų ir spaudą atgavus — dar keletą kartų (paskutinė laida, berods, išėjo 1928 m. Tilžėje «lėšomis ir spaustuvė J. Schoenke »).

Kadangi « Kantičkų » kalba visuose leidimuose liko ta pati, senoviška, su barbarizmais, nes Tilžės leidėjui rūpėjo tik pelnas, o ne leidinio tobulinimas, tai L. Sirietis 1907 m. Vilniuje išleido «naujai paržiūrėtą, partaisytą ir papildytą Giesmių Knygą arba Kantičkas ». Autorius sakosi, taisydamas kalbą ir rengdamas tą leidimą, giesmes, kurias galėjęs, sulyginęs su « ariginalais », keletą jokios vertės ir menkos prasmės giesmių išbraukęs, o jų vietoje įdėjęs kai kurias iš naujų giesmių, paimtų iš maldaknygių ir iš kitur, kurios būsią « papuošalu ne tik to giesmių knygos išleidimo, bet abelnai mūsų dvasiškos raštijos ». Tačiau autoriaus viltys neišsipildė : jo leidimas liko nepastebėtas, nes liaudis buvo dar vis prisirišusi prie senųjų Tilžėje leidžiamų « Kantičkų ».

Lietuvai tautiniai atbudus ir spaudą atgavus, jau nebuvo galima pasitenkinti vien tik « Kantičkomis » ypačiai dėl jų kalbos. Tą ypačiai jautė jaunoji dvasiškija ir vargonininkai, kuriems teko mokyti žmones giedoti bažnyčioje. Tą spragą užpildė J. Naujalis, 1907 m. išleidęs « Mažą bažnytinį Giesmynėlį», kurio tekstą, kiek buvo galima, taisė ir lygino A. Jakštas, Margalis ir kiti, o gaidas sudėstė patsai autorius. Antru kartu šis giesmynėlis, kuriame įdėta nemažai ir Marijos giesmių, buvo atspaustas 1908 m. Tilžėje. Šis giesmynėlis ilgą laiką buvo vartojamas kaip lietuviškas kancionalas. Iš jo buvo imamos giesmės ir kitų, kurie domėjosi lietuvišku giedojimu.

Amerikos lietuvių bažnytiniam giedojimui stambesnį giesmyną 1938 m. išleido S. Pocius su gaidomis, čia surinktos reikalingiausios visiems metams lietuvių ir lotynų kalba giesmės, kurių tekstas imtas iš kun. J. Tilvyčio giesmyno, Maldų knygelės, ALRK Kunigų Vienybės išleistos, kan. Sabaliausko kancionalo ir Šv. Kazimiero seserų išleisto giesmynėlio. Marijos giesmių įdėta 12 lietuviškų ir 3 lotyniškos.

Tačiau nebuvo pamirštos ir « Kantičkos ». Nepriklausomybės metais, nuolat spaudoje pasigirstant balsų, šaukiančių pataisyto, naujo, gražia lietuvių kalba giesmyno, kuris atstotų « Kantičkas », to darbo ėmėsi kun. J. Tilvytis — A. Žalvarnis ir 1930 m. išleido « Giesmyną », į kurį įdėjo 7 giesmes vysk. Baranausko, 44 iš Jakšto Giesmynėlio, 1 Maironio, 1 Laukaičio, 1 Andruškos, 13 iš Betliejaus balsų, 94 savo parašytas ir 160 pertaisytų iš senųjų « Kantičkų». Kai kurias jų kun. Teodoras Brazys harmonizavo, ir jos mielai buvo giedamos parapijų chorų. Liaudyje tačiau dar nespėjo prigyti.

Kaip matėme, pirmieji lietuviškų giesmių autoriai buvo jėzuitai. Tačiau be jėzuitų lietuviškas giesmes kūrė ir kiti vienuoliai, ypačiai domininkonai. Kai Žemaičių vysk. Jurgis Tiškevičius 1639 m. Žemaičių Kalvarijoje (tuomet Garduose) įsteigė Kryžiaus Kelius (žmonių Kalnais vadinamus), jis pavedė vienam domininkonui parašyti maldas ir giesmes, «katras lig pat sziolej tebgied žmones Kalworijes kalnus wajksztiodamis»57. Kiek vėliau Žemaičių Kalvarijos domininkonas Jurgis Kasakauskis (1650-1723) 1681 m. išleido specialų giesmyną « Rožančius Szwęciausios Maryos Pannos yr saldžiausia warda Jezusa teypogi spasabas apwyksciojima kalnų Kalwaryos Ziamajciu su modlitwomis yr giesmemis anto služijąciomis»58. į šį giesmių rinkinį jis įdėjo greičiausia jo paties lietuviškai sustatytus giedamus Marijos ir Jėzaus Vardo rožinius bei ano, vysk. Tiškevičiaus užsakymu parašiusio, Kryžiaus Kelių maldas ir giesmes. Kasakauskis giedamąjį rožinį sustatė, sekdamas panašius lenkiškus leidinius, tačiau ne aklai sekdamas, o tik savotiškai pertvarkydamas. Parinkdamas giesmes-himnus kiekvienai rožinio daliai, juos ėmė kitokius negu lenkų maldaknygėse, o kai kurias giesmes, atrodo, vertė tiesiog iš lotynų kalbos. Šis Kasakauskio darbas susilaukė 40 laidų ir pateko ištisai į didesnes maldaknyges, pvz. « Šaltinį ».

Lygiai Žemaičių Kalvarijos vienas domininkonas yra išleidęs « Giesmes ape szwęciausy Panna Marya par storony wiena kunigą N. W. (aitkevičius ?) zokona szwęta Dominika Kalwaryjos Ziamayciu Klosztoriaus iszdrukawotas 1765 » .Tai bus bene pirmas Marijos giesmių rinkinys, kaip rodo pavadinimas, tačiau jame yra ir kitokių giesmių (pvz. O dūšia kiekviena ir kit.). Galimas dalykas, kad šiame rinkinyje yra surinkti Žemaičių Kalvarijos domininkonų darbai — jų sukurtos ar verstos giesmės. Tačiau neturėdami šio rinkinio po ranka, negalime spręsti nei apie pačias giesmes, nei apie jų autorius.

Kiek ilgiau sustojome ties atskirais giesmių autoriais ir giesmynais, kad būtų galima matyti, kaip kūrėsi ir vystėsi lietuviškoji giesmė, Kaip matėme, čia daugiausia nuopelnų turi jėzuitai, davę lietuviškajai giesmei pradžią. Bet ir kiti vienuoliai bei pasauliniai kunigai (ypačiai vėliau) yra taip pat įnešę savo dalį. Daugelis jų yra bevardžiai, nežinomi, bet jų darbo vaisiais ilgą laiką lietuviai katalikai naudojosi, garbindami giesmėmis Dievą, Mariją ir Šventuosius.

5. Marijos giesmės Kantičkose.

Giesmių apie Švč. Mariją « Kantičkose » yra daug. Vienos jų randamos atskirame skyriuje «Giesmės apie Paną Švenčiausią», kitos pagal savo turinį įterptos į kitus skyrius.

Advento metui skirtų giesmių skyriuje randame giesmę « Dievas iš dangaus Aniolą », kurioje atpasakotas angelo Gabrieliaus apreiškimas Marijai. Ši giesmė, turinti 14 posmų, baigiama kreipimusi į užgimusį V. Jėzų, kad Jis savo malone teiktųsi atleisti kaltes ir suteiktų dangų. Giesmė yra laisvas sekimas lenkiškos giesmės «Archanioł Božy Gabriel ». Lenkiškieji giesmynai ją kildina iš XVII a59. Tačiau ji yra žymiai senesnė, nes jau randama aukščiau minėtame 1604 m. jėzuitų giesmių sąraše. Lietuviškas tekstas yra 3 posmais ilgesnis. Melodija sava, ne lenkiška.

Kita adventinė giesmė « O gražiausioji Lelija », vos 6 posmų, nerandama lenki} giesmynuose, todėl atrodo sukurta lietuvio autoriaus.

Tarp gavėnios giesmių taip pat yra skirtų Marijai, Skausmingajai Dievo Motinai. Pirmoji jų « Stovi Motina verkdama » yra sutrumpintas vertimas garsios sekvencijos « Stabat Mater dolorosa » iš XIII a., kurios autoriumi laikomas Jokūbas (vad. Iacopone) iš Todi (1230-1306). Tai yra viena iš gražiausių Marijos garbei giesmių, kuri buvo išversta į daugybę kalbų ir kuriai garsiausieji kompozitoriai (Palestrina, Aichinger, Haydn, Rossini, Gounod, Wagner, Rheinberg, Perosi ir kit.) parašė melodijas 60. Lenkai šią giesmę išsivertė XVI a. Įdomus yra lietuviškas šios giesmės vertimas : versta tik kas antras posmas ir tuo būdu iš 20 originalo posmų, lietuviškame vertime jų yra tik 10. Pats vertimas yra labai laisvas ir smarkiai nutolęs nuo originalo. Ši giesmė yra ir Žem. Kalvarijos Kryžiaus Kelių tvarkoje, giedama einant į VI stotį. Gal ji bus ir anų Kryžiaus Kelių autoriaus versta. « Stabat Mater » vertė ir vysk. A. Baranauskas.

Kita gavėninių giesmių skyriuje, Marijai skirta, yra «Apie vaitojimą Panos Švenčiausios Sopulingos» (nr. 24) : « Jau žegnoju aš Tave, mieliausias Sūnaiti ». Tai yra laisvas 2 posmais trumpesnis vertimas iš XVII a. sukurtos lenkiškos giesmės « Juž się žegnam... ».

Dar viena šio skyriaus giesmė — « Apie smertį V. Jėzaus ir Paną Švenčiausią » (nr. 25), prasidedanti žodžiais : «Sveika Marija, Motin mieliausia, nerandama lenkiškuose giesmynuose. Jos eiliavimas yra gana sklandus, forma vaizdinga. Tai bus greičiausia vėlesniųjų laikų nežinomo lietuvio autoriaus kūrinys.

Skyriuje giesmių už mirusius yra viena ir apie Švč. Mariją : « Par čysčiaus ugnies karštybes, tikslus vertimas lenkų XVIII a giesmės « Przez czyścowe upalenia » 61. Ši giesmė, drauge su kita « Jėzau darželyj alpstantis », būdavo giedama po laidotuvių, susirinkus į velionies namus rožinio giedoti.

Atskirame « Kantičkų » giesmių skyriuje apie Mariją viso yra 29 giesmės. Jas čia iš eilės paminėsime, bandydami nustatyti jų kilmę. Drauge paduosime trumpai suglaustą turinį.

1.    Būk sveika duktė Tėvo amžinojo - yra vertimas lenkiškos giesmės « Zawitaj córko Ojca przedwiecznego », lenkų giedamos iš XVII a. krokuviške melodija62. Lietuviškas vertimas yra tikslus, bet melodija kita. Turinys imtas iš Nekalto Prasidėjimo šventės (XII.8) mišių Lekcijos, kur kalbama apie amžiną išminties gimimą ir visa tai taikoma Marijai.

2.    Tu kuri dienas pabaigei gražiausiai - vertimas XVII a. lenkiškos giesmės « Ty, ktoras pięknie dni Swoje skończyła »63, vienu posmu trumpesnis už originalą (trūksta paskutinio posmo). Melodija sava, visai skirtinga nuo lenkiškosios. Giedama ypačiai Marijos Dangun Ėmimo šventėje. Turinyje — laiminga Marijos mirtis ir jos dangun paėmimas, prašant laimingos mirties čia žemėje gyvenantiems.

3.    Tau, Pana, garbę mes atiduodame - trumpa, vos 5 posmų, giesmelė, kurioje Marija sveikinama kaip Dievo išrinktoji, malonės pilnoji, kurią Dievas nuo amžių parinkęs savo Sūnaus Motina ir kuri, pagimdžiusi Sūnų, liko skaisti Mergelė. Lenkiškuose giesmynuose neužtikta.

4.    Žemčiūgai brangūs, Panele - versta lenkų giesmė « Perło droga, cna Panienko»64, randama 1679 m., «Balse širdies», lietuvių giedama visai kita melodija. Giesmė primena baroko laikus, nes Marija vaizduojama Šen. įstatymo simboliais : Saliamono sostu, Arono rykšte, rožių vainiku, škarlatu aptaisyta, žvaigždėmis vainikuota. įdomu pastebėti, kad šioje giesmėje yra vienas posmas apie jūrininkus ir trys posmai apie karius. Kadangi lenkiškas tekstas yra aiškesnis ir ryškesnis, tai palyginimui jį čia paduodame.

liet.     Tegul kareivių sargybė
            Apein šaudyklių smarkybė
            Kaip stulpas nepajudintas
            Bus nuo Tavęs pastiprintas.

lenk.      Kai kovos lauke drąsus riteris
            Patenka tarp aštrių vilyčių
            Jis kaip stulpas nepajudintas
            Tavo jiega bus palaikytas.

liet.        O kad ateis pasitikti
            Vienam ant antro ištikti,
            Ir vainoj kraują pralieti,
            Neprieteliui galvą dėti.

lenk.       O kai jau reiks susiremti    
            Ir su priešu susitikti,
            Kur ne vienas galvą kloja
            Po neprietelio ginklu.

liet.         Nors neprieteliai apšoktų
            Ir dūšia iš kūno šoktų,
            Jei Tu, Motina, norėsi —
            Kūną dūšią apveizėsi.

lenk.  Nors kas būtų ir apsuptas
            Nuo priešų iš visų pusių,
            Kas Tavo globai pasives,
            Sveikas ir gyvas išliks.

5.    Švenčiausia Pana, graži Marija - Tai malda, Marijos globos ir užtarimo prašymas saugoti nuo velnio ir nuodėmės, kuri vadinama « dūšios perkūnu ». Atrodo, kad ši giesmė yra sukurta lietuvio autoriaus ; ji nerandama lenkiškuose giesmynuose.

6.    Garbinkie, dūšia manoji - lotyniškojo Marijos himno « Magnificat » eiliuotas vertimas, panašus į lenkų giesmynų « Wielbij duszo moja Pana » 65, tačiau savaip perdirbtas. Nors ir Mažvydas šį himną net dviejose redakcijose yra išvertęs į lietuvių kalbą, tačiau juo « Kantičkų » autorius nesinaudojęs.

7-9. Rožė Marija, skaisti lelija - trys giesmės, skirtos trims rožinio dalims, kurių kiekvienas posmas yra apie atatinkamą rožinio paslaptį. Atrodo, kad šios giesmės bus sukurtos kurio nors domininkono ir skirtos rožinio brolijos nariams giedoti. Lenkų giesmynuose šių giesmių neužtikome. Bet ir Lietuvoje jos buvo nepopuliarios ir melodija mažai kam žinoma.

10.    Garbė Marijai, šlovė Marijai - savotiška giesmė, kurios kiekvienas posmas prasideda žodžiais «Garbė Marijai», o antroji posmo eilutė yra įvairios invokacijos, paimtos iš Marijos litanijos : Dievo Gimdytoja, Motina Sutvėrėjo, Pana išmintingoji, šlovės vertoji, galingiausioji, malonės pilnoji, teisybės paveikslas, Pana ištikimoji, nusidėjėlių užtarytoja, mūsų apgynėja. Eiliavimas panašus į giesmių « Rožė Marija » ir todėl rodytų į tą patį autorių.

11.    Sveika Panele, cūdais pagarbinta - tikrai lietuviška ir originali, visoje Lietuvoje plačiai žinoma ir populiari giesmė pagarbinti Šiluvos Dievo Motiną. Joje atpasakojama liūdna katalikų padėtis («septyni tiktai kunigai, Žemaičių žemėj taip mažai»), Marijos pasirodymas piemenėliams, užkastos skrynios atradimas, senelio praregėjimas, kun. Kazakevičiaus veikla, žmonių patirtieji stebuklai. Taigi čia apgiedama visa Šiluvos istorija.

12.     O Karaliene per savo galybę - atrodo originali, lietuviška giesmė apie Marijos globą, galbūt sukurta giedoti prie to vardo Marijos paveikslo, nes pakartotinai minima Marijos globa, jos apsiaustas (ploščius), kalinių išlaisvinimas. Giesmė baigiama prašymu :

Attolink ligas ir sunkias nevalias,
Žinom, kad atstos neprietelių galios,
Motina švenčiausia.

Gal ji parašyta kuriais nors « nevalios metais », kuriuos šiandien sunku atspėti.

13.    Škaplierna Pana tame ir kituose stebuklu loskas darai abrozuose, lenkų giesmynuose neužtikta giesmė Marijos Škaplierinės garbei, parašyta kurio nors Lietuvos karmelito ir skirta škaplieriaus brolijos narių giedojimui prie Marijos paveikslo. Ji bus sudėta greičiausia XVII a., kada karmelitai Lietuvoje buvo labiausiai išplėtę savo veiklą.

14.    Mieliausioji Ponia mano, Karaliene dangaus - originali lietuviška giesmė, skirta pagarbinti Mariją, stebuklais garsingą Krekenavos bažnyčioje, populiari ir žinoma visoje Lietuvoje, giedama gana gyva melodija, kurioje jaučiama liaudies dainų motyvai.

15-16. Sveika Marija, duktė Dievo Tėvo ir Sveika būk, Marija, Jėzaus Gimdytoja - dvi gana sunkiai surimuotos giesmės, kurių pirmąja sveikinama Marija drauge su Švč. Trejybe, šv. Juozapu, Ona, Gabrielium arkangelu, Jonu Krikštytoju — visais, kurie turėjo sąryšio su Marija. Antroji yra sudėta iš rožinio I dalies penkių paslapčių. Panašių giesmių lenkiškuose giesmynuose nerasta. Lietuvoje šios giesmės buvo mažai giedamos dėl jų sunkumo, nesklandumo.

17.    Saugok, Marija, mus tarnaičius savo - Ši giesmė kiek panaši į lenkišką, vienu posmu trumpesnę, randamą Vilniaus maldaknygėje « Ołtarzyk Ostrobramski», kur pažymėta, kad tai giesmė « apie Švč. Mariją Vilniaus bonifratrų bažnyčioje garsingą malonėmis»66. Palyginus šios giesmės lietuvišką tekstą su lenkiškuoju, atrodo, kad lenkiškasis verstas iš lietuviško, nes jis yra vienu posmu trumpesnis, be to pritaikytas vietos reikalui — bonifratrų bažnyčios paveikslui pagerbti. Verčiant vos du pirmieji posmai liko panašūs, o kiti visi yra vien sekimas.

18.    Sveika žvaigždė ankstyboji - populiari ir mielai Lietuvoje giedama giesmė, kurioje į Mariją kreipiamasi Šen. įstatymo simboliais ir Marija vadinama danguje Sūnaus apvainikuotąja, žmonių užtarytoja, angelų garbinamąja ir prašoma :

Ir mes Tave garbiname,
Panos vardą šloviname
Ant kelių savo puldami —
Prašom pakajaus verkdami.

Toliau giesmėje sakoma, kad užgriuvusi nelaimė yra Marijos Sūnaus rūstybės ženklas ir todėl kreipiamasi į Mariją, kad ji permaldautų savo Sūnų. O tada :

Jei Tu, Pana išgelbėsi,
Sūnų savo perprašysi,
Mes tad pakajui būdami
Ir daugiaus nenusidėdami
Žadam čion pasitaisyti.

Reiškia, ši giesmė rašyta «nepakajaus» metais. Lenkiškuose giesmynuose panašios nėra.

19.    O švenčiausia Marija, Dangaus, žemės lelija, tame stebuklingam abroze, linksma, skaisti kaip rožė. « Kantičkose » ši giesmė pavadinta «Apie Vardą Panos Marijos». Ji yra A. Strazdo (1763-1833) 1814 m. išleistame rinkinyje «Giesmės svietiškos ir šventos», greičiausia paties Strazdo sukurta. Kadangi toliau giesmėje yra toks posmas :

Šaukiam brolija čiela,
Būt Motina mums miela . . .

reikia manyti, kad giesmė buvo skirta kuriam nors stebuklingam Marijos paveikslui (gal Šimonių ?) pasveikinti, arba Marijos Vardo brolijos narių reikalui. Kai 1671 m. prie Vilniaus katedros buvo iškilmingai įsteigta Marijos Vardo arkibrolija, ji vėliau turėjo skyrių ir prie kitų rytų Lietuvos bažnyčių. Tokios brolijos nariams A. Strazdas galėjo ir šią giesmę parašyti.

20.     O švenčiausia Motin Dievo, Marija Pana, - skirta pagarbinti Mariją jos Globos titulu, mažai Lietuvoje žinoma ir nedaug giedama. Atrodo originali, nes lenkiškuose giemynuose jos nerandame.

21.    Pana už Aniolus turi pirmą vietą. - Šioje giesmėje Marija vadinama « Ciesoriene dangaus ir žemės ».

Po Tavo ploščium stov čiela ponystė,
Nepaimtai valdai svieto (mūsų ?) karalystę.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Attolink kares, marus ir badus,
Perkūnus, žaibus, o duok mums pagadas.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Vesk mus bent gėrybės keliu,
Gindama mus nuo neprietelių.

Čia pacituotieji posmai rodytų į 1656 m. padaryta Lietuvos-Lenkijos paaukojimą Marijai. Gal iš to laiko ji ir yra kilusi, lenkiškuose giesmynuose neužtinkama.

22.    Marija, gražiausia Panele - populiari, Lietuvoje mielai giedama Marijos giesmė, kurioje prašoma gelbėti nuo velnio, pragaro. Lenkai, atrodo, jos neturi.

23.    Pana, Aniolų linksmybe ir viso svieto grožybe - grįžtančiojo prie Dievo nusidėjėlio nuolanki malda.

24.     O maloniausia, o meilingiausia - parašyta pagal šv. Bernardo maldą « Memorare, o piissima Virgo Maria ».

25.    Pripažinti turim Mariją už apiekunką svieto, - mažai Lietuvoje žinoma ir giedama giesmė, kurioje aprašoma Marijos skausmas, kai Jėzus jai pranešė apie savo būsimą kančią.

26.    Linksminkis, švenčiausia Marija, Parašyta himno «Regina coeli » mintimi, tik toji mintis išplėsta ir išvystyta, išvardinant įvairius Marijos džiaugsmų motyvus.

27.    Sveika būk Motina Jėzaus maloniausia - 7 posmų ir užbaigos giesmė apie septynis Marijos skausmus, skirta pagarbinti Skausmingajai Motinai. Eiliavimas sklandus, kas rodo autorių turėjusį poetinių gabumų.

28.    Švenčiausia Pana Marija, brangi dangaus lelija. - Ši giesmė panaši į lenkišką « Nie opuszczaj nas » 67 tik refrenu « neapleisk manęs », kuris kartojamas po kiekvieno posmo. Šiaip lietuviškosios giesmės turinys yra visai skirtingas nuo lenkiškosios. Atrodo, kad ši giesmė atsirado kaip padėka po sunkių nelaimių (karo, okupacijos), nes priešpaskutiniame posme sakoma :

Kas gal čionai apsakyti, kiek malonės padarei,
Prie baisiausios smerčio baimės visiems pakajų davei.

Į šių giesmių eilę (tarp 14 ir 15) yra įspraustas « Raudojimas Motinos švenčiausios po prapuolimo Sūnaus bažnyčioje Jerozolimos». Ši Marijos rauda kai kuriais posmais ir išsireiškimais yra panaši į giesmę « Sakyk, Jėzau, kur buvojai ? » Liaudyje yra padavimas, kad pastarąją giesmę yra parašęs kunigas, kuris pakeliui pas ligonį pametęs Švč. Sakramentą. Tiek vienos, tiek kitos lenkiškieji giesmynai neturi. Abiejose yra gražių poetinių formų.

Vėlesniuose « Kantičkų» leidimuose randame priedą — tai Marijos giesmės paimtos iš « Šaltinio » maldaknygės.

Sveika Marija, Pana galinga - malda Sveika Marija, sudėta eilėmis.

Sveika Marija, dangaus lelija - vysk. A. Baranausko 1868 ar 1871 m. Kaune parašyta graži Marijos giesmė, tuojau patekusi į maldaknyges ir žmonių mielai giedama.

Vardas Marijos maloni saldybė - neblogai sueiliuota ir Lietuvoje visur giedota giesmė apie Marijos vardą. Reikia nustatyti, kas yra jos autorius, nes atrodo, kad tai ne vertimas.

6. Marijos giesmės Šaltinio maldaknygėje.

Pati seniausioji, didžiausioji ir iki XX a. pradžios labiausiai paplitusi maldų knyga yra «Aukso Altorius arba Šaltinis dangiškų skarbų». Tai nėra vien tik maldų rinkinys : joje randame daugybę pamokinimų, paaiškinimų, dvasiškų pasiskaitymų ir giesmių. Ji, ypačiai spaudos draudimo metais, daugeliui tarnavo kaip pradžiamokslis — elementorius. Ne vieną mūsų motina, sėdėdama prie ratelio, yra mokiusi skaitymo kaip tik iš « Šaltinio » maldaknygės.

Ši maldaknygė turi savo įdomią istoriją. Pirmasis jos vardas buvo «Altorius duchaunas», kuris pasirodė pirmą kartą 1740 m. Tai buvo vertimas 1732 m. išspausdintos lenkiškos maldaknygės « Ołtarzyk duchowny». Šiuo vardu lietuviškoji maldaknygė susilaukė 7 laidų. Kai 1786 m. lenkiškasis orginalas buvo pavadintas « Zloty ołtarzyk », tai ir lietuviškasis 1793 m. leidimas pakeitė vardą ir pasivadino « Auksa Altorius ».

Paėmus pagrindu lenkišką maldaknygę, ilgainiui nepasitenkinta jos turiniu ir sekančiose laidose vis papildinėta, įterpta šis tas naujo. Taip jon pateko ištisai J. Kasakauskio «Rožančius» su giedamaisiais rožiniais ir Kalvarijos Kalnų giedojimais. Kun. Kazimieras Prialgaus-kis (1801-1856) paruošė ir išleido «Naują Aukso Altorių». Tada kun. Tadas Juzumas (1810-1851) su kun. Jeronimu Račkauskiu (1825-1889) 1848 m. išleido «Seną Aukso Altorių». Suprantama, kad lietuviškieji šių maldaknygių autoriai yra įdėję savo ar kitų sustatytų maldų. Spaudos draudimo metais ėjo abudu šie «Altoriai » ir tik nuo 1872 m. gavo vardą « Aukso Altorius arba Šaltinis dangiškų skarbų ». Šiuo vardu, pridėjus dalykų, reikalingų žinoti šv. Pranciškaus tretininkams, dar ir spaudą atgavus, išėjo keletas laidų68. Autoriaus poranka turimasis egzempliorius yra išleistas 1919 m. Tilžėje « kasztu ir spaustuve J. Schoenke ». Senesnieji žmonės buvo prie « Šaltinio » labai pripratę ir sunkiai imdavo į rankas naujesnes maldų knygas.

Marijos giesmių « Šaltinyje » yra keletas. Pirmiausia giedamojo Marijos rožinio giesmės. Jų pirmoji, giedama rožinio įžangoje, yra

Sveika aušros žvaigždė šviesi. Tai yra laisvas vertimas Cluny abato Petro Venerabilis (1094-1156) parašyto himno «Ave stella matutina ». Lenkai ją išsivertė jau XVII a. pradžioje. Melodija, kuria ir lietuviai gieda, yra paimta iš kitos giesmės ir yra iš 1600 m. Lenkuose ši giesmė giedama ne tik rožinio, bet ir « Gadzinkų » pradžioje. Lietuviškas' vertimas (J. Kasakauskio ?) iš lenkų kalbos yra gana laisvas. Pvz. palyginsime pirmąjį posmą :

Sveika aušros žvaigžde šviesi,
Tu linksmybe svieto esi,
Marija Pana, Pana švenčiausia,
Motina Jėzaus mieliausia.

Lenkiškai jis taip skamba :

Zawitaj ranna Jutrzenko,
I grzechów naszych Lekarko,
Tu Panią świata jesteś i Xięžną
Anielska jesteś Królowa.69

O ir lenkiškasis vertimas iš lotynų kalbos buvo labai laisvas, nes lenkai šioje giesmėje turėjo įsiterpę tokius patriotinius posmus :

Zowiesz się Polską Królową
Bądž nam obrona gotową.
Wynieś z Korony szkodliwe zdrady
Sprawuj senatorskie rady.

         Rycerstwiem polskiem, buławą
         Ty sama władasz i sławą ;
         Weź nas pod swoję świętą obronę,
         Oddał Boski gniew na stronę.70

Rusų cenzūrai po 1831 m. įsikišus, šie du posmai lenkiškose maldaknygėse arba buvo išleisti, arba kitaip perredeguoti. Jie išliko tik tuose leidimuose, kurių rusų cenzūra nepasiekė (Vokietijoje, Austrijoje). Ar šie posmai buvo kada nors lietuviškame vertime, neturėdami po ranka senųjų, negalime pasakyti. Atrodo, kad jų nebūta, nes lietuviškoji giesmė yra kaip tik 2 posmais trumpesnė už lenkiškąją, kurioje ir po 1831 m. šie posmai, tik kitoje redakcijoje, yra.

Marija, būk pagarbinta, - kita rožinio giesmė, giedama pirmosios rožinio dalies gale. Versta iš lenkų kalbos, tik melodija parinkta kitokia, ir pati giesmė dviem posmais pailginta.

Kalvarijos Kryžiaus Kelių gale, «Šaltinyje» randame dvi «Giesmes Kalvarijos apie Paną S. Žemaičių Kalvarijoje stebuklais šlovingą». Pirmoji jų prasideda žodžiais:

Karaliene maloninga, Kalvarijoj stebūklinga. Toliau :

       Karaliene dangaus, svieto
       Kalvarijoj rinkai vietą,
       Abroze ženklus duodama,
       Savo tarnus mylėdama.

Vesk ant vieros eretikus,
Meilėj laikyk katalikus
Žemaičių kunigaikštystėj,
Kaip tikroj Tavo ponystėj.

Antroji giesmė — Karaliaus dangaus, Motina švenčiausia. Šioje giesmėje taip pat yra lokalinių išsireiškimų :

Tu mūsų kraštą, didžiai numylėjai
Ant garbės savo visad jį gelbėjai,
Aprinkai vietą čion tarp savo vaikų
Nuo senų laikų.

     Laiminga esi žeme Kalvarijos,
     Tenai apreikšti sopuliai Marijos
     Ir kančios Jėzaus prie kelių ir vietų,
     Krauju aplietų.

Tegul Žemaičių žemė linksminasi,
Kožnas suspaustas malonę čion rasi
Stebuklingame abroze skaisčiausios
Panos švenčiausios.

Šios dvi giesmės, be jokios abejonės, yra sukurtos Žemaičių Kalvarijos domininkonų. Jos buvo giedamos iki mūsų laikų Žem. Kalvarijoje visų apsilankančių maldininkų, kaip stebuklingojo Marijos paveikslo pasveikinimo giesmės.

Be to, Mažosiose Marijos Valandose (Officium Parvum) yra gana gražiai išversti himnai : « Kurį pasaulė ištisa » (Quem terra, pondus, sidera), « Tarp panelių garbingiausia » (O gloriosa virginum), « Sveika žvaigžde marių » (Ave maris stella). Jie buvo žinomi tik tiems, kurie šias Valandas kalbėdavo. Giedant neteko girdėti.

Kaip matome, lietuvis nuo seno turėjo gana daug giesmių, kuriomis jis sveikino ir garbino Mariją namuose, bažnyčioje, šventas vietas lankydamas, ar kasdieninius darbus bedirbdamas ir pasirinkdamas jas pagal savo skonį ir reikalą. Tik gaila, kad per tiek amžių kultyvuotos ir vartotos Marijos garbei giesmės pamažu nyksta iš lietuvio lūpų, o jų vietą užima ne visada net dainos vardo vertos dainuškos, iš svetimųjų skolintos, kurios atbukina lietuviškąjį jausmą ir nesuteikia jo dvasiai nei pasigėrėjimo, nei džiaugsmo, kurio patirdavo mūsų protėviai, giedodami šventas giesmes.

7. Marijos giesmių vėlesnieji autoriai.

Jei iš senesniųjų laikų nebegalime atsekti Marijos giesmių autorių, tai nuo XIX a. pusės jie jau gerai žinomi. Šiame laike daugiausia Marijos giesmių yra davęs vysk. A. Baranauskas.

Dar Petrapilio Akademijoje būdamas, Baranauskas 1860 ar 1861 m. naujai vertė « Stabat Mater dolorosa ». Yra du skirtingi tekstai : « Marija po kryžium stovėjo, sopulį širdyj turėjo » ir « Motina skaudžiai liūdėjo, verkė po kryžium stovėjo». Lygiai iš lotynų kalbos yra išvertęs « Avė maris stella » — « Sveika marių žvaigžde ».

Blaivybę Lietuvoje įvedus, Baranauskas, kaip «padėkavonę Švč. Motinai už blaivybę », prieš 1862.V.12 sudėjo « Sveika Marija, be grieko pradėta », kurią vysk. Valančius aukščiau minėta data aprobavo.

1862 m. Ivinskio kalendoriuje buvo išspausdinta Baranausko giesmė «Sveika Marija, danguj išaukštinta».

1868 ar 1871 m. būdamas Kaune, Baranauskas yra parašęs « Sveika Marija, dangaus lelija », kuri tuoj pateko į maldaknyges ir « Kantičkas ».

Tilvyčio — Žalvarnio 1930 m. išleistame « Giesmyne » yra įdėta dar viena Baranauskui priskiriama giesmė, nežinia kada parašyta : « Šventa Dievo Gimdytoja »71.

Be originalios kūrybos ir lotyniškų vertimų, Baranauskas yra vertęs Marijos giesmių ir iš lenkų kalbos. Jos turi patriotinį atspalvį. Pirmoji — « Šventa Marija, prieš altorių Tavo, vaitojant skundžiams ant koronių savo » yra vertimas lenkiškosios « Matko Chrystusa, najszwiętsza Marya », 1862 m. išspausdinta Mikalojaus Akelaičio « Giesmėse nobažnose ». Kita giesmė, atrodo tos pačios lenkiškos giesmės tik laisvesnis vertimas, yra giesmė už Tėvynę : « Šventa Marija, Motina malonės, verkdami šaukiam nusidėję žmonės», kuri kritikų priskiriama Baranauskui, nors jos autorius niekur nenurodytas. Ją prof. Vc. Biržiška išspausdino « Tautoje ir Žodyje » (kn. VII 1931 m.) straipsnyje « Nežinomieji senieji liet. autoriai ».

Be šių, Baranauskas yra vertęs « Skaisčiausioji, gražiausioji dangaus lelija, Dievą gimdė žalti tramdė Pana Marija », ar tikriau parašęs sekant formą ir rimą « Witaj święta i poczęta niepokolanie »72. Darbas atliktas 1898 Seinuose. Autorius, laisvai nuo lenkiškojo teksto nutoldamas, galėjo šią giesmę išplėsti iki 13 posmų (kai lenkiškoji turi tik 8) ir įterpti visai originalių posmų, kaip šis :

Taip Seinuose, kaip namuose Elzbietos daryk,
Ir ramybės nekaltybės gausiai mums dalyk !
Vyskupą su kunigais, bagočių su ubagais
Į pakūtą, vierą drūtą vesk su viernaisiais.

Taip pat Seinuose tais pačiais 1898 m. yra parašyta «0 Motina sopulinga, būk dėl mūsų maloninga». Ši, drauge su «Skaisčiausioji», buvo atspausdintos 1899 m. «Tėvynės Sargo» priede, bet tik pirmoji pateko į maldaknyges ir žmonių buvo mielai giedama, ypačiai Seinų vyskupij oj.

Vertinant Baranausko giesmes poetiniu atžvilgiu, galima pakartoti prof. M. Biržiškos žodžius : « Baranausko giesmės, ypačiai skirtos Marijos garbei, yra vienos gražiausių lietuvių religinėj poezijoj » 73.

Kitas garsus Marijos poetas yra Maironis, parašęs visų žinomą, tapusią beveik lietuvių religiniu himnu ir įvairiomis progomis mielai giedamą «Marija, Marija, skaisčiausia lelija, Tu švieti aukštai ant dangaus ». Stebuklais garsiam Marijos paveikslui Krekenavoje Maironis sudėjo « Mylimoji Karaliene, Viešpati dangaus ». Ši yra sekimas (bent 4 pirmųjų posmų) senosios kantičkinės giesmės « Mieliausioji Ponia mano, Karaliene dangaus ». Švč. Aušros Vartų Marijai Maironis sudėjo dvi originalias giesmes : « N’apleisk mūsų Motinėle, kuri Aušros n’apleidi Vartų » ir « Pasiilgę Tavęs, Lietuvos Motinėle, kuri Vilniuj stebuklais gini Aušros Vartų ». Jos buvo parašytos tada, kai « svetimi ten įsibriovę, lankyt Tave kelius pastojo » — lenkams Vilnių okupavus 74.

Kun. J. Tilvytis, M. I. C. — A. Žalvarnis savo 1930 m. išleistame « Giesmyne» įdėjo kelias paties sukurtas giesmes apie Mariją, daugiausia jos švenčių temomis.

1.    Sulaukę šventės Marijos gimimo - skirta Švč. Marijos Gimimo šventei.

2.    Aukščiausias Tėvas žmonių pagailėjęs - Marijos Apreiškimo šventei.

3.    Iš Nazareto į miestą Judiejos - šv. Elzbietos aplankymo šventei.

4.    Užgęso žvaigždė skaisčiausiai žibėjus - Marijos Dangun Ėmimo šventei.

5- Prailgo dienos, vargai apkarto, pusilgę liūdim be Aušros Vartų, -Aušros Vartų Dievo Motinai.

6.    Garbinkim žodžiais gražiausių giesmelių, - apie Marijos globą.

7.    Ateik, Brangioji, Dangaus Balandėle - pagal Šv. Rašto žodžius : « Veni sponsa de Libano ».

8.    0 Marija, gink žmoniją - I pasaulinio karo metu Marijai giedota, išvardinant nelaimes, kurios tada buvo užgriuvusios Lietuvos šalį.

9.    Dievo Motina skaisti, imk mane kaip savastį - malda į Nuolatinės Pagalbos Švč. Mariją.

O ir kiti lietuviai poetai yra sukūrę Marijos garbei gražių eilėraščių. Tačiau jie, neturėdami maldos pobūdžio ir savybių, negali pretenduoti į giesmes ir jų atstoti.

1    Žilevičius J., «Aušra» ir lietuviškoji muzika - Židinys, XXI (1935) 285.

2    Senkus K., II canto popolare religioso nella Lituania cattolica, (disertacija). Roma J952, 93.

3    X.S.Ch., Bractwa - Encykl. Kościelna, t. II (1873), 568.

4    Cfr. Surzynski J., Śpiewnik Kościelny, t. II, Poznan 1886, 61, 74, 81, 83, 121 ir kit.

5    Kantak K., Bernardiny Polsci, I, 131.

6    Pvz. Pieśń o Narodzieniu Panskiem na świat, Kraków 1550.

7    Mioduszewski M., Śpiewnik Kościelny, 2 t. Kraków 1838.

8    Maciejowski W. A., Pamiętnik Relig. Moralny t. XVIII, 189.

9    Senkus, op. cit. 137.

10    Kurczewski J., Biskupstwo Wileńskie, Wilno 1912, 519.

11    Gečys K., Katalikiškoji Lietuva, Chicago 1946, 234.

12    Sasnauskas Č. - Muzikos Menas, nr. 1 (1924), 6-7.

13 Sawicki J., Concilia Poloniae. Źródła i studia krytyczne, t. II Warszawa 1948, 130.

14    Sawicki, op. cit. 131.

15    Mosvid. Die aeltesten litauischen Sprachdenkmäler bis zum Jahre 1570. Heraus gegeben von Georg Gerullis, Heidelberg 1923, 72.

16    Mosvid, 219.

17    Mosvid, 90.

18    Giesmių Knyga arba Kanticzkos 1859, 173.

19    Senkus, op. cit. 97.

20    Mosvid, 91.

21    Mosvid, 281.

22    Mosvid, 445.

23    Mosvid, 163.

24    Surzynski J., op. cit. 61.

25    Mosvid, 40.

26    Mosvid, 360.

27    Mosvid, 387, 583.

28    Mosvid, 409.

29    Mosvid, 363.

30    Mosvid, 425.

31    Mosvid, 167.

32    Mosvid, 484.

33    Mosvid, 191.

34    Mosvid, 201.

35    Mosvid, 219-220.

36    Bibl. Naz. Vitt. Eman., Mss Gesuitici, nr. 1634 (3763).

37    Rostowski S., Lituanicarum Soc. lesu historiarum libri decem, 1877, 420.

38    Rostowski, op. cit. 439.

39    Monumentą Poloniae Vaticana, VI (1938), 773.

40    Kučinskis St., Jezuits Juris Elgers - Dzimtenes Balss Nr. 8, 11, 12 (1953).

41    Kleintjens J., Latvijas Vestures Avoti Jėzuitu Ordena Archi vos, Riga I (1940), 469.

42    Rostowski, op. cit. 341.

43    Jėzuitų Archyvas, Lituan. Necrologiae, vol. 61, f. 440.

44    Estreicher, Bibl. Pol. t. XXI, 130.

45    Biržiška Ve., Senųjų lietuvių knygų istorija, I, 1953, 197.

46    Decretales Summorum Pontificum pro Regno Poloniae et Constitutiones Synodorum Provincialium et Dioecesanarum Regni eiusdem, Posnaniae t. I (1882), 30.

47    Decretales, ten pat.

48    Giesmių Knyga arba Kantičkos, 686-692.

49    Archiv. S. Congr. Concilii. Relat. Dioeces. Samogit, 1646, f. 793.

50    Biržiška, ten pat, 190.

51    Biržiška, ten pat.

52   Ivinskis Z., Kirchengesang in Litauen im XVI-XVII Jahrhundert - Commenta-tiones Balticae I (1953), 103.

53   Žiūr. Andruška B., Jėzuitų Kalendorius 1940.

54    Biržiška, op. cit. 192.

55    Biržiška, op. cit. 190.

56    Kurczewski, op. cit. 150.

57    Wolonczewskis M., Žemajtiu Wiskupiste, I (1848), 113.

58    Biržiška Ve., Liet. Bibliografija, I, 36.

59     Siedlecki J., Śpiewnik Kościelny, Kraków 1947, 1.

60    Roschini G., Mariologia t. II, pars III, Roma 1948, 178-181.

61    Siedlecki, op. cit. 341.

62    Surzynski, op. cit. 303.

63    Surzynski, op. cit. 296.

64    Surzynski, op. cit. 287.

65    Siedlecki, op. cit. 421.

66    Ołtarzyk Ostrobramski, 1853, 137-138.

67    Surzynski, op. cit. 279.

68    Altorius duchaunas - Lietuvių Enciklopedija, I, 134.

69    Książka dla Nabożeństwa dla wszystkich katolików, Gniezno 1844, 142.

70    Ten pat.

71    Tilvytis /., Giesmynas, Marijampolė 1930, 438.

72    Siedlecki, op. cit. 231.

73    Biržiška M., Baranauskas - Lietuvių Enciklopedija, II, p. 189. A. Jakštas 1909 išleido vysk. A. Baranausko « Dvasiškas Giesmes », kur tarp kitų yra įdėtos 7, tekste paminėtos, Marijos giesmės.

74    Maironis, Pavasario Balsai, Roma 1952, 175-178, 180-183.

 

C. KITI GIEDOJIMAI MARIJOS GARBEI

1. Valandos apie Nekaltai Pradėtąją.

« Pradėkime žodžiais garbinti Mariją švenčiausią,

Pradėkime apsakinėti jos garbę aukščiausią».

Šie žodžiai pasigirsdavo Lietuvos bažnyčiose ankstyvą šventadienio rytą, kai tik pirmieji bažnyčios lankytojai susirinkdavo pasimelsti. Tais žodžiais prasidėdavo Marijos garbinimas, kuris per ištisą šventą dieną reikšis ir kitomis formomis. Tai yra pirmieji žodžiai Marijos Nekalto Prasidėjimo Valandų, paprastai vadinamų «Gadzinkų » (lenk. Godzinki — Valandėlės) arba « Adynų », skirtų liaudies pamaldumui į Nekaltai Pradėtąją reikšti.

Šios Valandos buvo parašytos XV a. antroje pusėje tuo laiku, kai tarp teologų ėjo ginčai apie Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą dogmatiniu požiūriu. Valandų autoriumi ilgą laiką manyta esant jėzuitą šv. Alfonsą Rodriguez, bet paskutiniai tyrinėjimai nustatė, kad jas parašė pranciškonas Bernardinas de Bustis (1450-1513), garsus pamokslininkas ir Marijos garbintojas1.

Šios Valandos turi panašumo į Officium Divinum tik tiek, kad jos susideda iš 7 dalių (Matutinum, Prima, Tertia, Sexta, Nona, Vesperae, Completorium). Jos prasideda gražiu, aukščiau pacituotu, pakvietimu pagarbinti Mariją ir baigiasi Valandų paaukojimu, antifona ir malda. Kiekviena valanda arba dalis turi himną, eilutą (versus) ir maldą, kuri pakartojama kiekvienos valandos užbaigoje. Ypatingai yra gražūs 4 posmų himnai. Matyti, kad jų autorius buvo gilaus tikėjimo ir didelio pamaldumo vyras, tobulai pažinęs Šv. Raštą ir Bažnyčios Tėvų veikalus, iš kur paėmė labai gražių palyginimų ir simbolių apie Švč. Mariją. Ji čia vadinama Karaliene, Aušros Žvaigžde, Dievo Namais, Sandoros Skrynia, Saliamono Sostu, Arono Rykšte, Kilminguoju Kedru, Kantrybės Palme ir kit. Senojo įstatymo moterys didvyrės : Judita, Rachelė, Estera ir kitos čia minimos kaip Marijos pirmavaizdžiai. Visų šių vaizdų vedamoji mintis yra noras išaukštinti ir pagarbinti Mariją dėl jos nepaprastos savybės — Nekaltojo Prasidėjimo, be to duoti pilnesnį šios tiesos supratimą bei Nekalto Prasidėjimo tiesą giliau įspausti į tikinčiųjų širdis ir protus.

Vakarų pasaulyje XV-XVI a. dar ėjo smarkūs teologų ginčai apie Marijos Nekalto Prasidėjimo tiesą. Iš vienos pusės domininkonai, laikydamiesi savo ordino didžiųjų teologų šv. Alberto Didžiojo ir šv. Tomo Akviniečio mokslo, tvirtino, kad Marija, kaip ir visi žmonės, buvo pradėta gimtojoje nuodėmėje, bet tuoj pat, ypatingu Dievu veikimu, buvo iš tos nuodėmės išlaisvinta, nuo jos apvalyta. Pagal šios krypties teologus, Kristaus atpirkimas turėjo būti visuotinis, nes, šv. Pauliaus žodžiais tariant, visi Adomo asmenyje nusidėjo, taigi jis turėjo apimti ir Mariją, kuri tačiau išimties būdu buvo apvalyta nuo gimtosios nuodėmės dėl būsimo Kristaus atpirkimo.

Iš kitos pusės pranciškonai, sekdami savo ordino žymų teologą Joną Duns Skotą, mokė, kad Marija, kuriai buvo skirta visuotinė nuodėmės (žalčio) pergalė, turėjo būti Dievo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės pačiame jos prasidėjime, nes kitaip ji nebūtų galėjusi tapti nuodėmės nugalėtoja, jei bent vieną akimirką būtų buvusi nuodėmėje. Ginčai kartais būdavo tiek karšti, kad bažnytinė vyresnybė turėdavo įsikišti ir juos sudrausti. Juo labiau buvo reikalinga tai padaryti, kad žmonių visuotinis įsitikinimas buvo už Marijos nekaltą prasidėjimą nuo pat pradžios.

Bažnyčios Galva, tasai mokomasis ir neklaidingas Bažnyčios Autoritetas, šiame teologų ginče ilgai nesiėmė tarti galutinio žodžio, o tik saugojo, kad ginčai neišeitų iš ribų ir juose nebūtų ko nors tvirtinama, kas yra prieš bendrą Bažnyčios mokslą ir dogmas. Pop. šv. Pijus V (1566-1572), norėdamas apsaugoti, kad tikinčiųjų protus nedrumstų teologų ginčai, 1570.XI.30 apaštališkąja konstitucija « Super speculam Domini » uždraudė visiems, bet kuriuo pamaldumo ar kitu kuriuo reikalu, ką nors rašyti ar kalbėti apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą liaudies kalba. Iš to kai kas padarė išvadą, kad ir Nekalto Prasidėjimo Valandos, kurios jau buvo iš lotynų kalbos išverstos į kitas įvairias kalbas, yra patekę po tuo Šv. Sosto draudimu2. Kad taip iš tikrųjų nebuvo, matyti iš to, kad Valandos ir po ano popiežiaus rašto buvo spausdinamos ir platinamos įvairiomis kalbomis įvairiuose kraštuose.

Nelaimingas tačiau buvo vienas Nekalto Prasidėjimo Valandų vertimas ir leidimas italų kalboje, kuris pop. Inocento XI laikais (1678.II.17) pateko į katalikams skaityti draudžiamųjų knygų sąrašą — Indeksą. Šis faktas sukėlė nemažą susijaudinimą visame katalikų pasaulyje, kur tik Valandos buvo žinomos ir žmonių pamaldume plačiai vartojamos. Tas pats pop. Inocentas XI 1678.XII.18 savo laišku turėjo raminti imperatorių Leopoldą I, paaiškindamas, kas iš tikrųjų yra įvykę : draudimą padaręs ne pats popiežius, o tik Šv. Rūmų Magistras (Magister S. Palatii Apostolici) ; uždraustas tik vienas Valandų vertimas ir leidimas, kuriame klaidingai tvirtinama, kad Valandų tekstas buvęs pop. Pauliaus V aprobuotas, be to pridėti netikri atlaidai. Tačiau tasai draudimas visiškai neliečiąs tų Valandų, kurios nuo seno, Šv. Sostui leidus, yra kalbamos3.

Lietuva, stevėdama nuošaliai nuo teologinių ginčų apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą, šią tiesą visuomet pripažino ir mielai Mariją šiuo titulu garbino (Apie Marijos Nekalto Prasidėjimo šventės Lietuvoje kilmę, žiūr. skyrių apie Marijos šventes 41 p.). Jau buvo minėta, kad pati seniausioji Lietuvoje bažnyčia, skirta Nekaltai Pradėtosios garbei, yra Alsėdžiuose, pastatyta 1477 m. (tais metais pop. Sikstas, IV aprobavo Nekaltai Pradėtosios mišias ir Officium Divinum) vysk. Baltramiejaus Svierenkavičiaus. Kitos tuo titulu statytos yra iš XVI- XVII a. : Kontaučių 1616 m., Kvėdarnos 1609, Kražių 1624 ir visa eilė dar vėliau. Vilniaus vyskupijoje XVI a. Nekaltai Pradėtosios titulu bažnyčios yra : Kalinuvkos 1511 m. Kurzenieco 1539, Pastovių 1552, Disnos 1583 ir kit. Galima drąsiai tvirtint, kad Marijos Nekaltai Pradėtosios titulas ir vardas, o drauge ir tikėjimas į šią tiesą buvo į Lietuvą atneštas drauge su krikščionybe ir Marijos kultu apskritai.

Jėzuitai visada buvo eilėse tų, kurie stojo už Marijos Nekalto Prasidėjimo tiesą ir ją gynė, o Nekaltai Pradėtosios garbę platino ypačiai per Marijos sodalicijas. Jėzuito broliuko šv. Alfonso Rodriguez (†1617) gyvenime randame, kad jis per 40 metų kasdien kalbėjęs Nekalto Prasidėjimo Valandas (jis kartais laikomas jų autoriumi). Vieną kartą Marija jam apsireiškusi ir pagyrusi jo pamaldumą į Nekaltą Prasidėjimą, drauge raginusi tą pamaldumą dar plačiau paskleisti. Šventasis broliukas, vykdydamas Marijos pageidavimą, padaręs daugybę Nekalto Prasidėjimo Valandų nuorašų ir juos padalinęs savo broliams jėzuitams. Tuo būdu šis pamaldumas dar labiau prasiplatinęs jėzuitų tarpe. Šv. Jonas Berchmans (†1621) net savo krauju pasirašęs pasižadėjimą visuomet tikėti, ginti ir platinti pamaldumą į Marijos Nekaltą Prasidėjimą. Jėzaus Draugijos nariai buvo tikri ir uolūs Nekalto Marijos Prasidėjimo tiesos ir garbinimo apaštalai; jie turėjo didelės įtakos vėlesniam dogmatiniam šios tiesos paskelbimui. Nekalto Prasidėjimo tiesa tapo oficiali Jėzaus Draugijos doktrina po to, kai 1593 m. kapituloje buvo nutarta : «Apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą mūsiškiai teseka ta nuomone, kuri šiuo laiku yra visuotinesnė ir labiau teologų priimta »4. Jėzuitų teologai Lainez, Kanizijus, Belarminas, Vasquez, Suarez ir kiti pasižymėjo ne tik asmenišku pamaldumu į Nekaltai Pradėtąją, bet ir savo raštais prisidėjo prie tos tiesos aiškinimo ir gynimo.

Jėzuitai, pakviesti į Lenkiją ir Lietuvą kovoti su protestantizmu, ypačiai platino pamaldumą į Mariją. Jie šiuose kraštuose bus prisidėję prie Nekalto Prasidėjimo Valandų paplitimo.

Iki šiol visose enciklopedijose buvo rašoma, kad Valandas į lenkų kalbą išvertęs garsus jėzuitas ir Šv. Rašto vertėjas Jokūbas Wujek (1540-1597) 5. Net ir Estreicher’is mini, kad Wujek yra autorius leidinio «Godzinki o Najśw. Pannie»6. Tačiau jėzuitų bibliografas Sommervogel paduoda tikslesnę žinią, kad Wujek parašęs (išvertęs) «Officium albo Godziny Blogoslowioney Panny Mariey»7. Tai yra ne Nekalto Prasidėjimo Valandos, bet Mažosios Marijos Valandos (Officium Parvum). Pačių lenkų tyrinėjimais, atliktais paskutiniais metais, ypačiai Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo jubiliejaus proga, « Gadzinkų » lenkų kalba autorius esąs kitas jėzuitas — Pranciškus Stanislovas Fenickis (Phoenicius) (-(-1652). Jis pirmasis išvertęs į lenkų kalbą Nek. Prasidėjimo Valandas : « Godzinki o niepokolanym Poczęciu Panny Maryj » ir drauge su « Godzinki o Stanisławie Kostce » išleidęs 1632 m. Krokuvoje 8. Visa tai buvo pakartota Vilniaus jėzuitų 1682 m. Tačiau maždaug tuo laiku galėjo būti ir kieno kito verstos Valandos, nes yra žinomas kitas lenkiškų «Gadzinkų» leidimas iš 1616 m., kurio tačiau nėra išlikę nė vieno egzemplioriaus, o antrosios laidos 1628 m. esąs tik vienas egz 9. Kaip ten bebūtų, viena yra aišku, kad XVII a. pirmoje pusėje « Gadzinkos » Lenkijoje jau žinomos ir giedamos. Vertimas, žinovų žodžiais, pasižymi savo tobulumu, o melodija rimtumu ir paprastumu.

« Gadzinkos » Lenkijoje dėl savo paprastumo ir lengvumo giedoti, dėl savo grožio ir turinio pasidarė labai populiarios. Jas giedojo net kariuomenė savo stovyklose ir žygiuose, diduomenė savo namuose ; ir karalius Zigmantas III jas kasdien kalbėjęs. Maldininkų kelionės būdavo pradedamos «Gadzinkų» giedojimu. Giedota jos taip pat amatininkų dirbtuvėse ir privačiuose namuose, nekalbant jau apie bažnyčias, kur Nekalto Prasidėjimo Valandos tapo būtina šventadienio pamaldų dalimi. Iš karto jas giedojo bažnyčiose tik kunigai ir tam pamokyti žmonės lotyniškai, vėliau, vargonininkams vadovaujant, visi žmonės ir jau liaudies kalba. Faktinai Valandos ir yra skirtos ne kunigams, o liaudžiai.

Lietuvoje « Gadzinkos» pirmiausia pasirodė ten, kur bažnyčiose buvo vartojama lenkų kalba — Vilniaus vyskupijoje ir pietinėje Lietuvos dalyje. Vyskupai ir sinodai ragino, kad visose bažnyčiose šventomis dienomis būtų giedamos Nekalto Prasidėjimo Valandos. Pirmasis apie tai užsimena Vilniaus vyskupas Brzostovskis 1710 m. ganytojiškame laiške, kur skyriuje apie pamaldų tvarką sakoma : « Po Matutinum, jei Švč. Marijos Officium Parvum negiedama, kur yra du ar trys kunigai, turi būti laikomos skaitytos mišios. Kur giedamas rožinis, tai rožinio metu laikomos mišios. Kur nėra rožinio, jei galima, turi būti giedamos Nekalto Prasidėjimo Valandos, kurioms pasibaigus, būtinai turi būti mokoma katekizmo dar prieš sumą »10. Vilniaus vyskupijos sinodas 1717 m. nutarė : « Kur yra paprotys, neturi būti apleidžiamas, kur apleista, turi būti atnaujintas ar naujai įvestas pamaldumas giedoti Marijos rožinį, Nekalto Prasidėjimo Valandas, loretinę litaniją, Visų Šventų litaniją ir kitas šventas giesmeles»11. Yra žinoma, kad XVII a. Vilniaus katedroje, kur buvo daug koplyčių, altarijų ir fundacijų, jas aptarnaujantieji kunigai kasdien, drauge su prieglaudų pavargėliais ir bursų auklėtiniais, kalbėdavę Marijos litaniją ir giedodavę « Gadzinkas »12. Tai, kas dėjosi katedroje, greitai buvo pasekama ir kitų bažnyčių. Faktas, kad « Gadzinkos» greitai paplito po Lietuvos bažnyčias ir žmonių buvo mielai giedamos ne tik šventadieniais bažnyčioje, bet ir namuose. Nekalto Prasidėjimo Valandos tapo lyg ir būtina šventadienio pamaldų dalis tiek, kad didikai, steigdami bažnyčias, jas aprūpindami, įrašydavo sąlygą, kad jų įkurtoje bažnyčioje būtų giedamos « Gadzinkos ». Tokia sąlyga buvo pastatyta naujai kuriamai Marijampolės bažnyčiai. Prienų grafienė Butlerienė 1758 m., darydama užrašą Marijampolės bažnyčiai, įdėjo sąlygą, kad sekmadienais bažnyčioje turi būti giedama giesmė apie Svč. Trejybę, o kitų švenčių dienomis — « Gadzinkos »13.

Kas ir kada «Gadzinkas » išvertė į lietuvių kalbą, neturint po ranka duomenų, sunku šiandien pasakyti. Bet jos jau yra senosiose maldaknygėse. Atrodo, kad į lietuvių kalbą versta tiesiog iš lotynų kalbos, kuria Valandos buvo pirmiausia parašytos. Autorius, kaip ir nevienos kitos lietuviškos giesmės, galėjo būti vienas XVII ar XVIII a. jėzuitas, nes, kaip matėme, jėzuitai ypatingai šį pamaldumą platino, o lietuvių kalbą vartodami savo pastoracijoje, galėjo ir « Gadzinkas » patiekti liaudžiai lietuvių kalba. Jie atydžiai sekė Šv. Sosto pareiškimus ir pasisakymus bei dekretus Marijos Nekalto Prasidėjimo tiesos ir kulto reikalu. Kai pop. Paulius V, Ispanijos karaliaus Pilypo III prašomas, 1617 m. uždraudė viešai pasisakyti prieš mokslą apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą, ir kai pop. Grigalius XV 1622 m. uždraudė tai daryti net ir privačiai, tai Lietuvos jėzuitai, gavę šias žinias, labai apsidžiaugę ir dar intensyviau ėmęsi platinti pamaldumą į Nekaltai Pradėtąją14.

Marijos Nekaltai Pradėtosios garbinimas Lietuvoje ypatingai suintensyvėja ir paplinta XIX a. Jos šventė gruodžio 8 d., švenčiama Lietuvoje beveik nuo krikščionybės įvedimo laikų, dabar įgauna dar didesnio iškilmingumo. Tai ypačiai ryšku Sūduvoje, kur nuo XVIII a. vidurio veikė marijonai. Jie siekdami savo ypatingojo tikslo garbinti patiems ir plėsti Nekaltai Pradėtosios kultą, pagelbėdami klebonams pastoracijos darbe ir kartais net ilgesnį laiką vikaraudami tose parapijose, kuriose klebonas lenkas negalėjo su savo parapijiečiais lietuviškai susikalbėti, Marijos Nekalto Prasidėjimo garbinimo įvairias formas išplatino po Seinų vyskupijos bažnyčias. Jie yra mokę žmones giedoti « Gadzinkas », rožinį ir kit. Pati naujai Lietuvos pietuose įkurtoji iš karto Vygrių, paskui Seinų, vyskupija savo globėja buvo pasirinkusi Nekaltai Pradėtąją. Seinų vyskupai irgi daug yra prisidėję prie Nekalto Prasidėjimo garbinimo platinimo šioje Lietuvos dalyje. Kai vysk. Čiževskis 1822 m. įsteigė Seinų katedros kapitulą, jos globėja parinko irgi Nekaltai Pradėtąją, o kapitulos instaliacija įvyko kaip tik per Nekalto Prasidėjimo šventę. Pati šventė tais metais buvo atšvęsta tokiomis iškilmėmis, kokių Seinai dar nebuvo matę15. Seinų kapitulos prelatai ir kanauninkai savo kryžiuje turėjo Nekaltai Pradėtosios paveikslą. Kitas Seinų vyskupas Paulius Strašinskis, kuris patsai tiek namieje, tiek kelionėse turėjo paprotį kasdien atgiedoti Nekalto Prasidėjimo Valandas, ragino klebonus palaikyti ir platinti Nekaltai Pradėtosios kultą16. O ir vėlesnieji vyskupijos valdytojai neatsiliko. Ypačiai pažymėtinas žemaitis prel. Bonaventūra Butkevičius, kurį laiką (1851-1856) valdęs Seinų vyskupiją. Jis mėgęs pamaldas į Švč. Mariją ir jos šventes švęsdavęs su didele iškilme visose parapijose, kur tik buvęs klebonu : Lomžoje, Kud. Naumiestyje, Suvalkuose, Vilkaviškyje ir Prienuose. Jis per visą Nekalto Prasidėjimo šventės oktavą įvedė pamaldas su Švč. Sakramento išstatymu ir pritaikintais tai šventei pamokslais 17.

Jei Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimas 1854 m. buvo paremtas ne vien Apreiškimu, bet ir visuotiniu, pastoviu tikinčiųjų įsitikinimu bei tikėjimu, tai Lietuvos katalikų pamaldumas į Mariją, kaip Nekaltai Pradėtąją, yra didelis įnašas į tą visuotinį žmonių tikėjimą. Tiek bažnyčiose, tiek namuose dažnai giedodami Nekalto Prasidėjimo Valandas, švęsdami jos šventę, klausydamiesi apie ją pamokslų ir kitais būdais garbindami tą, kurią « Gadzinkų » žodžiais vadino « malonės pilna dieviška šviesybe », yra išreiškę nepalaužiamą savo tikėjimą, kad Marija savo prasidėjime buvo Dievo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir todėl, būdama skaisčiausioji ir malonių pilnoji, yra verta ypatingos meilės ir pagarbos. Tai, prie ko išmintingieji teologai per ilgus amžius tik besiginčydami ir storus knygų tomus prirašydami priėjo, paprastas lietuvis savo širdyje be ginčų ir įrodinėjimų nujautė ir suprato. Todėl nenuostabu, kad, vos ryto aušrai pasirodžius, iš pamaldžios lietuvės motinos lūpų pasigirsdavo pakvietimas : « Pradėkime žodžiais garbinti Mariją švenčiausią, pradėkime apsakinėti jos garbę aukščiausią».

2. Marijos skausmų ir džiaugsmų Karunka.

Kita Marijos garbei giesmė, kuri skambėjo beveik kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje po pamaldų prieš išsiskirstant į namus, ypačiai Žemaitijoje, yra septynių Marijos skausmų ir džiaugsmų « Karunka» (lenk. koronka — vainikėlis). Ją paveldėjome iš Lenkijos, kur ji buvo parašyta pal. Vladislovo iš Gielnovvo (†1505) pranciškono. Jis buvo parašęs ir daugiau įvairių « karunkų » ir giesmių, paskui plačiai paplitusių ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje bei Gudijoje18. Jo religinę kūrybą pirmiausia platino pranciškonai savo ordino bažnyčiose. Reikia spėti, kad Marijos skausmų ir džiaugsmų «Karunka» Lietuvoje pirmiausia pasigirdo ne kur kitur, o tik pranciškonų bažnyčiose, iš kur paplito ir plačiau po Lietuvą.

Kada « Karunka » išversta į lietuvių kalbą, sunku nustatyti, bet tikriausiai ne anksčiau XVII a. Ji yra J. Šrubausko 1726 m. leidimo « Balse širdies ». Autorius galėjo būti ir vienas iš jėzuitų, tačiau vertimas nepasižymėjo nei poetiniu grožiu, nei kalbos grynumu. Ilgą laiką Lietuvoje ši « Karunka » giedota : « Kas nor Panai Marijai slūžyt ir jos asablyvu mylasnyku būt ». Tik prasidėjus Lietuvoje tautiniam atgimimui ir ėmus valyti kalbą nuo polonizmų, pataisytas ir « Karunkos » tekstas. Vėlesnėse « Kantičkų » ir maldaknygių laidose ši « Karunka » pavadinta « pertaisyta ir dailiau sudėta vietoje karunkos senobiškos, kurios žodžiai iškreipti » 19.

« Karunka » prasideda paraginimu « Kas nor Panai Marijai tarnaut», paskui paminimas faktas, kaip Marija apsireiškusi vienam atsiskyrėliui ir pasakiusi, kad kas Mariją taip sveikins, tas gaus iš Kristaus daug malonių. Taip daręs šv. Bernardas, kuris nuo pat jaunystės uoliai kalbėjęs šią « Karunką». Toliau seka suminėjimas septynių Marijos skausmų, kuriuos ji iškentėjo : 1) Kai Jonas Apaštalas jai pranešė, kad Kristus yra suimtas, 2) kai Marija matė Sūnų, vedamą į teismus, 3) kai matė Jėzų nuplaktą, 4) kryžių nešantį, 5) prikaltą prie kryžiaus, 6) mirštantį ir 7) paėmusi ant kelių nuo kryžiaus nuimtą Kristaus kūną. Antroje dalyje išvardinami Marijos džiaugsmai, kurių ji turėjusi taip pat septynis : angelui apreiškiant, Elzbietą lankydama, Kristų pagimdžiusi, trims karaliams Jį sveikinant, atradusi Sūnų bažnyčioje, matydama iš numirusių prisikėlusį ir žengiant į dangų. « Karunka » baigiama prašymu, kad per Marijos užtarimą « daugiaus jau niekas nepražūtų, bet po mirties visi danguj būtų».

« Karunkos » pradžioje paminėta, kad šioje maldoje yra 63 maldos nes tiek metų Marija išgyvenusi ant žemės. Matyt, kad giedamoji « karunka » buvo sustatyta pagal anuo metu paplitusias įvairias «karunkas », kurių buvo įvairių ir įvairiai sudėtų. « Šaltinio » maldaknygėje jų yra viso 12 ; Vienos skirtos giedoti, kitos kalbėti, vienos ilgos, kitos trumpesnės. « Karunkų » atsiradimas ir jų gausumas rodo žmonių pamaldumą ir jieškojimą naują formų tam pamaldumui patenkinti. Tačiau iš jų visų tik apie Marijos skausmus ir džiaugsmus buvo skirta giedoti ir tapusi taip populiari. Lietuvis mieliau ėmėsi giesmės, negu maldos ; giesmes lengviau išmokdavo ir tie, kurie nemokėjo skaityti. Bažnytinėje giesmėje atsispindėjo ne tik žmonių jausmai, bet ir jų tikėjimo pasireiškimas. Dėl to nekreipta dėmesio į formą, o daugiau žiūrėta turinio, jis dėtasi į širdį, jieškota minties, kuri tenai reiškiama. Tuo galima paaiškinti lietuvių prisirišimas prie giesmių ir gausus jų vartojimas religiniame gyvenime.

1    Debuchy P., Le Petit Office de l’immaculée conception - Etudes, t. 103 (1905, 416.

2    Slonecki K., Godzinki - Podręczna Encykl. Kościelna, t. XIII-XIV, 219.

3    De Roskovany A., Beata Virgo in suo conceptu immaculata, monumentis omnium saeculorum demonstrata, Budapest 1873, t. II, 396.

4    Mir La immaculada conception, c. IX, n. 12.

5  Krupiński J. taip tvirtina savo knygoje Godzinki o Niepokolan, Poczęcie N. M. Panny, Warszawa 1851.

6    Estreicher, Bibliograf, Pol. t. VIII, 118.

7    Sommervogel K., Bibliothèque de la Compagnie de Jesus, prie žodžio Wujek, n. 12.

8    Sommervogel, op. cit. III, col. 635-636.

9 Kucharski K., Niepokolane Poczęcie Najśw. Maryi Panny - Duszpasterz Polski Zagranicą, Nr. 1, 1955, IO-

10    Decretales Summorum Pontificum pro Regno Poloniae... Posnaniae 1882, t. II, 417.

11    Ten pat 419.

12 Kurczewski J., Biskupstwo Wileńskie, Wilno 1912, 162.

13 Totoraitis Sūduvos-Suvalkijos istorija, I, 1938, 416.

14 Rostowski S., Lituanicarum Soc. lesu historiarum libri decem, 1877, 271.

15   Kun. P. A., Vygrių ir Seinų dijecez. istorija - Vadovas, IV, 75.

16    Kun. P. A., op. cit. - Vadovas, V, 74.

17    Kun. P. A., op. cit. - Vadovas, V, 268.

18    Kantak K., Bernardiny Polsci, I, Lwów 1933, 131.

19    Aukso Altorius arba Szaltinis, Tilžėje 1919, 971.

 

D. MARIJA LIAUDIES MENE

Marijos garbinimas, taip giliai įsišaknijęs lietuvių tautoje, negalėjo neturėti atbalsio ir liaudies mene. Todėl nenuostabu, kad liaudies skulptūroje, kuri plačiausiai pasireiškė tarp kitų liaudies meno šakų dėl medžiagos (medžio) prieinamumo ir lengvumo apdoroti primityviais įrankiais (peiliu), šalia Rūpintojėlio, aptinkame daugybę Marijos Skausmingosios Dievo Motinos statulų. Iš tikrųjų, Lietuvos liaudies mene, po kryžių, pirmoje vietoje eina Marijos statulėlės. Prof. Ign. Končius, suregistravęs 2.424 km. pakelėse 3.234 vienetus, rado, kad įvairių kryžių yra 1.509, o likusieji yra Rūpintojėliai ir įvairios Šventųjų statulėlės, kurių tarpe Marijos Skausmingosios statulos sudaro 42% visų statulėlių1.

Kyla klausimas, kodėl šis siužetas, kuris apdirbime nėra vienas iš lengvųjų, lietuviui buvo arčiau širdies, kodėl šį, o ne kitą kurį, jis rinkosi ir vaizdavo ? Ar šis siužetas buvo individualiai sukurtas, ar jis yra skolintinis pamėgdžiojimas ? Bandant bent trumpai atsakyti į šiuos klausimus, reikia bendrai pakalbėti apie liaudies meno reikšmę ir kilmę.

 

Medinė Dievo Motinos statula

Medinė Dievo Motinos statula Veliuonos bažnyčioje iš XVI a. pradžios.


Reikia pripažinti, kad liaudies menas turi tam tikros mistikos. Ši mistika kyla iš to, kad žmogus nori per savo sukurtas menines formas arčiau bendrauti su vaizduojamu dalyku. Todėl liaudies mene yra ne vien noras patenkinti estetinį jausmą ; jame galime rasti tautos tikėjimo atspindžius, jos pažiūras tiek į jį supantį išorinį, tiek ir į antgamtinį pasaulį. Liaudies menas, veikdamas žmogaus regėjimą, giliai paliečia ir jo sielą. Tauta liaudies menu labiausiai išreiškia savo dvasią ir įneša savo indėlį į bendrąjį žmonijos lobyną. Per jį tauta pasisako visu savo turiniu.

Praeities tyrinėtojai ir liaudies meno žinovai nekartą kelia klausimą, kurios priežastys vertė atsirasti Lietuvos liaudies skulptūrą, taip gausiai pasireiškusią drožtinėse Šventųjų statulėlėse. Į šį klausimą jie nevienodai atsako. Vieni tvirtina, kad mūsų liaudies skulptūra yra sukrikščioninta stabmeldybės liekana. Pvz. Krzy-wickis tvirtina, kad ten kur šiandien prieš namą stovi šventųjų pilna koplytėlė, galėjo kadaise stovėti kuriai nors dievybei skirtas altorėlis 2. O Brenšteinas dar aiškiau pasisako : « Šventuose kalnuose ir prie upelių, kur neseniai dar juodavo Perkūno bei Mildos statulos, statinėjo Kristaus ir Dievo Motinos atvaizdus, o garbintuose miškuose prikabinėjo kryžių»3.

Nuo kitų neatsilieka ir dr. J. Basanavičius tvirtindamas, kad ant didvyrių ir galiūnų kapų būdavę statomos statulos, kurias žmones garbindavę. Jos būdavę dirbtos iš medžio ir todėl iki mūsų laikų neišlikę 4.

Tačiau šitokiems išvadžiojimams ir išvadoms nėra jokių rimtų argumentų. Šie senovės tyrinėtojai remiasi vien spėliojimais, nujautimais, nevykusiais palyginimais. Tai yra vien noras rasti Lietuvoje tą, ko nėra buvę, ir kas sudaro gražesnę ir pasakingesnę Lietuvos praeitį. Tokie išvaidžiojimai, nors ir gražūs, neturi mokslinio pagrindo.

Šiandien jau visiškai aišku, kad lietuviai stabų pavidalo dievų neturėjo, todėl ir liaudies skulptūra yra krikščionybės įtakos padaras. Jei senovės lietuviai būtų turėję statulų pavidalo dievus, tai būtų nesuprantama, kodėl jokių dievų statulų nėra išlikę iki mūsų laikų. Juk jos daug lengviau būtų galima paslėpti ir išsaugoti, žinant, kiek lietuvis buvo prisirišęs prie tradicijų ir senosios savo tikybos. Kita vertus, liaudies skulptūroje nėra kitokių siužetų, nei mitologinių, nei buities, o tik Šventųjų vaizdavimas. Tas kalba aiškiai už tai, kad liaudies sukurta statuarinė skulptūra yra krikščionybės padaras ; ji lietuvių tautoje gilesnių šaknų neturi, o siužetai yra imti iš už Lietuvos sienų.

Mūsų liaudies meno tyrinėtojai tvirtina, kad liaudies religinė skulptūra atsiradusi tik XVIII a. Žinome, kad XVII-XVIII amžiai buvo barokinės architektūros Lietuvoje klestėjimo laikotarpis. Bažnyčios buvo gausiai išpuoštos skulptūromis. Bet tai buvo drauge ir laikas didelio dvasinio pakilimo, kada lietuviai gausiai lankėsi gražiose šventovėse, prisižiūrėjo šventųjų paveikslų ir statulų, prie jų meldėsi ir per jas dvasioje bendravo su vaizduojamais šventaisiais.

Krikščionybei atsigavus Lietuvoje, greitai pagarsėjo kai kurios Marijos šventovės. Jas gausiai, organizuotai lankė Lietuvos pamaldūs žmonės. Patirtos malonės Marijos šventovėse suartino dar labiau lietuvį su Dangaus Motina Marija. Jis norėjo matyti Marijos atvaizdą, jos paveikslą, statulą ir savo kieme, lauke, pakelėje, kapuose. Norėjo, kad Marija būtų pagerbta tiek praeinančio keleivio, tiek savo žemę bepurenančio kaimiečio. Ir imta statyti kryžiai — koplytėlės, į kurias kelta savo rankų darbo drožiniai, į kuriuos lietuvis sudėjo savo sugebėjimą, savo sielą, širdį, skausmą ir rūpestį. Ir todėl iš jo rankų išėjo Marija ne dangun Paimtoji, ar Nekaltoji, angelų būrio apsupta, bet Skausmingoji, ant savo kelių laikantį mirusį Sūnų, o pačios širdis perverta septyniais kalavijais.

Lietuvis sukūre savotišką, bet drauge giliai prasmingą, liūdinčio Kristaus tipą — Rūpintojėlį ir lietuvišką Pietą — Skausmingąją Motiną, paimdamas tą momentą, kai ji išgyvena didžiausią skausmą — laiko ant savo kelių nukankintą Sūnų. Nors Rūpintojėlis nėra grynai lietuvių liaudies kūrybos vaisius (panašių Kristaus, pasirėmusio alkūne ant kelių ir giliai susimąsčiusio, statulų turi kai kurios Vakarų Europos tautos : Prancūzija, Vokietija, Lenkija) 5, tačiau iš to, kad čia Kristus vaizduojamas ne pagal kurį iš Evangelijos paimtą faktą, o tik kančios būklėje (su erškėčių vainiku, kraujo lašais ant veido), pasiremiant liaudies legendomis ir Rūpintojėlio siužeto aiškinimais, galima nustatyti skulptoriaus mintį : atvaizduoti Kristaus begalinį nuliūdimą, čia Kristus tartum pakviestas prie Lietuvos kelio ar sodybos kartu su žmogumi paliūdėti dėl sunkaus vargo ir žiauraus likimo.

 

Marija liaudies mene.

Marija liaudies mene.

Lygiai ir Skausmingoji Motina tarsi kalbėte kalba lietuviui, kiek ji yra iškentėjusi savo Sūnaus kančios ir mirties metu, pati dalyvaudama tame kančios momente (miręs Sūnus ant Motinos kelių). Taip galime surasti tarp Skausmų Motinos ir kenčiančio lietuvio artimą ryšį. Tokia Marija lietuviui yra suprantamesnė, artimesnė, mielesnė, lyg sava. Juk lietuvio kelias, kada jis kūrė Skausmų Motinos statulėlę (o ir anksčiau), buvo nužymėtas nuolatiniais skausmais : maskolių, švedų okupacijos ir plėšimai, žudymai, artimų ir mylimų asmenų netekimas, paskui epidemijos-marai, kurie dažnai lyg dalgiu šienavo Lietuvos kaimus ir miestus, gaisrai, kurie elgetomis paversdavo šimtus ir tūkstančius. O ir taikos metu sunki baudžiava, žmogaus teisių neturėjimas, ponų sauvalė ir žiaurumai — visa tai vien tik nuolatinė vargo virtynė. «Vai varge, vargeli mano, kada aš tave jaunas išvargsiu ? » — liūdnai skambėjo iš lietuvio krūtinės. Tada jis savo skausmą ir liūdesį ėjo išlieti į Marijos šventoves, stebuklingas vietas ir ten jieškojo paguodos. Ir vien tik Skausmingoji Motina galėjo jį suprasti, atjausti, tik toji, kuri pati yra išgyvenusi Sūnaus mirtį ir kurios širdį yra varstęs ne vienas, o ištisi septyni kalavijai. Tokios Marijos lietuvis jieškojo, tokią jis vaizdavosi, tokią iš medžio drožė ir statė Lietuvos laukų ar kapų koplytėlėse. Skausmingoji Motina tapo Lietuvos laukų ir Lietuvos liaudies atstovė, su savo skausmu lyg sargyboje stovinti šalia kenčiančio lietuvio ir dalindamasi su juo savo skausmu. Jau vien tas faktas, kad šalia tavęs stovi kitas, kuris panašiai, ar net daugiau, kenčia, yra tikra paguoda, palengvinimas. O ir išklausyti, pas Dievą užtarti greičiau gali ta, kuri pati yra daug iškentėjusi. Šitaip galima išaiškinti, kodėl, liaudies mene vaizduojant Mariją, dominuoja Skausmingoji Motina — Mater Dolorosa, savotiškai išreikšta, nekartą grubaus darbo, bet išdrožta su kenčiančios širdies meile.

Jieškant liaudies meno, o ypačiai Skausmingosios Motinos, prototipų, pagal kuriuos lietuvis « dievadirbys » kūrė savo kūrinį, tenka sutikti su lietuvių liaudies meno tyrinėtojais, kad tai, ką liaudis sukūrė, nebuvo vien tik fantazijos padaras, arba kaip kai kuris « dievadirbys » tvirtina ėmęs savo statulai pavidalą iš « Gyvenimų Šventųjų » skaitymo. Skausmingosios Dievo Motinos vaizdavimas atkeliavo į Lietuvą iš Vakarų, kur šis siužetas (Pieta) buvo jau žinomas viduramžiais ir iki XVIII a. mėgiamiausias religinis skulptūrinis motyvas. Tokios «Pieta» statulėlės buvo produkuojamos prekybai. Pvz. Liubekas buvo tokios skulptūros centras, spinduliavęs Rytų Europai ir net Skandinavijai. Taigi viena ar kita tokia statulėlė galėjo atsirasti ir Lietuvoje. Patekęs toksai siužetas į Lietuvą iš Vokietijos tiesiog ar per Lenkiją, nebuvo liaudies skulptorių grynai imituotas, bet išsiliejo į savitą, specifinę, gana pastovią formą.

Skausmingoji Dievo Motina mūsų liaudies skulptūroje vaizduojama dvejopai : grupėje ir paskirai. Pirmu atveju sėdinti Dievo Motina laiko ant kelių nuo kryžiaus nuimtą Kristaus kūną, o iš abiejų pusių klūpo angelai su žvakėmis rankose. Tokiu būdu ši grupė susideda iš keturių figūrų ir yra pilniausiai išplėtotas Skausmingosios Marijos siužetas. Marijos galva yra apdengta skara ir dažniausiai vainikuota karūna su kryželiu viršuje, o aplinkui eina dvylikos žvaigždžių aureolė. Ant krūtinės virš apsiausto vaizduojama liepsnojanti širdis su įsmeigtais į ją septyniais kalavijais — septynių skausmų simboliais.

Antru atveju Dievo Motina stovi su liepsnojančia ir kalavijais perdurta širdimi, sudėtomis rankomis. Jos galvą taip pat vainikuoja karūna ir spinduliuojanti aureolė. Šio pavidalo Skausmingoji Motina sutinkama daug rečiau, negu pirmojo.

Specifinės lietuviškosios liaudies skulptūros savybės Skausmingosios Motinos vaizdavime yra ant galvos karūna su kryželiu viršuje, kuri labai panaši į Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio karūną, randamą

XVIII a. valstybiniuose antspauduose. Charakteringi lietuviškai liaudies skulptūrai yra ir liepsnojanti širdis su septyniais kalavijais, žvaigždžių aureolė ir angelai iš šonų. Nė vieno šitų atributų nerandame žinomuose « Pieta » siužetuose kur kitur Vakaruose, nors Marijos ikonografijoj jie galima rasti kitokiame vaizdavime ir siužete. Lietuvis tų atributų suteikė šiam siužetui tiek daug dėl to, kad norėjo

 

Skausmingoji Motina liaudies mene.

Skausmingoji Motina liaudies mene.

savotiškai pabrėžti Dievo Motinos didybę ir jos vaizduojamo gyvenimo tragiškumą. Kitomis priemonėmis liaudies skulptorius to nepajėgė ar nesugebėjo išreikšti, tad primityvus siužeto traktavimas ir jo įspūdis sustiprinamas septynių kalavijų įsmeigimu į širdį, veide dažnai vaizduojama riedinčios ašaros ir kit.

Dar vienas labai charakteringas, tik lietuviškame vaizdavime sutinkamas, bruožas — tai Kristaus kūno ir angelų daug mažesnio masto vaizdavimas, negu pati Dievo Motinos figūra. Gal tai yra vidurinių amžių atbalsis — vyriausią šventąjį vaizduoti didesnį už kitus, tame pačiame siužete dalyvaujančius, bet greičiausia tai yra nesugebėjimas tinkamai kelias figūras surišti į vieną grupę. Bet šiaip Skausmingosios Dievo Motinos statulėlės pasižymi dideliu statiškumu ir nesiėmimu spręsti tas problemas, kurios panašiose grupėse iškyla : Kristaus kūno padėtis ryšium su Dievo Motinos figūra, jos rankų, kojų padėjimas ir kit. Kristaus kūnas guli horizontaliai ir tik atskirais atvejais mažo kampo padėjime. Tai yra Dievo Motinos kančios epinis atpasakojimas, dramatizmas, išreikštas septyniais širdin įsmeigtais kalavijais, o lyrizmas — angelais su žvakėmis. Teisingai Galaunė pastebi : «Tai yra papasakojimas gilaus liūdesio, kuris dvelkia į mus ir iš Rūpintojėlio, ir iš Lietuvos laukų peisažo, ir ošimo tų medžių, kurie apsupa tų statulėlių koplytėles bei stogastulpius arba koplytstulpius » 6.

Reikia dar pažymėti, kad nuo senų amžių (skulptūroje nuo viduramžių) nusistovėjęs krikščionių pasaulyje Dievo Motinos su kūdikėliu Jėzum ant rankų vaizdavimas, lietuvių liaudies skulptūroj daug rečiau randamas. Dėl ko mūsų liaudis ypačiai pasirinko vaizduoti Skausmingąją Motiną, jau kalbėjome aukščiau.

Kitose vaizdinio liaudies meno srityse lietuviai mažiau pasižymėjo. Pvz. tapyba nebuvo tokio didelio masto reiškinys, kaip skulptūra. Tačiau ir šioje srityje turime šventųjų paveikslų, kurie buvo gaminti ne mokyklas išėjusių dailininkų, o tik paprastų liaudies « menininkų », kurie į juos įdėjo savitą religinę mintį. Paveiksime mūsų liaudies tapyba yra vien tik religinio turinio. Jai mintį bus davę šventųjų paveikslai bažnyčiose, maldaknygėse esamieji raižinėliai. Siužeto atžvilgiu, nors tapyboje ir mažiau įvairumo, bet ir čia rasime Skausmingąją Dievo Motiną su septyniais (kartais mažiau) kalavijais širdyje. Marija kartais vaizduojama ir grupinėse kompozicijose : su šv. Juozapu ir kūdikiu Jėzum (Šv. Šeimyna ar bėgimas į Egiptą). Panašiai ir medžio raižiniuose, kurie Lietuvoje bus atsiradę su pirmomis spausdintomis knygomis, kuriose buvo daug pagražinimų, paveikslų, raižytų medyje ar varyje. Ir šios rūšies mene Marija užima svarbią vietą. Net ir blaivybės įvedimui Lietuvoje paminėti gamintas aiškiai liaudies meno raižinys-paveikslas, tarp kitų vaizdų turi Skausmingosios Dievo Motinos atvaizdą, kuriame Marijos širdis yra perverta ne septyniais, o tik vienu kalaviju. Tas kalavijas yra girtybė.

Liaudies religinio turinio tapybai-raižybai prototipais tarnavo tiek iš užsienio gabenami, tiek nuo XVII a. Vilniuje pradėti raižyti paveikslėliai. Daugelis jų buvo kopijos geriausių Europos menininkų, tačiau šiek tiek nutolusių nuo originalo. Lietuvos liaudies raižytojas, imdamas tokią kopiją pavyzdžiu, tą nuotolį dar labiau padidino, kartais į paveikslo kompoziciją savaip įterpdamas grynai vietinių elementų. Tačiau ir tokių raižinių pasitaiko nepaprasto grožio. Pvz. Švč. Mergelės vainikavimas, kurio siužetas imtas iš Rubenso paveikslo, kokios nors raižytos kopijos », «turi kažką iš Greuze ar Watteau ir kartu nenustoja liaudies kūrybos charakterio » 7.

Iš to, kas pasakyta, matome, kad Lietuvos tikinčioji liaudis Marijai ir meno srityje atidavė savo meilės, pagarbos ir prisirišimo duoklę, pačią Mariją atvaizduodama savaip, lietuviškai, ir tuo būdu priartindama ją dar arčiau prie Lietuvos žemės.

1    Končius Ign., Žemaitijos kryžių statistika - Gimtasis Kraštas 1943, 170. Žiūr. Soter 1937, 36-37.

2    Krzywicki L., Žmudz starożytna 1906.

3    Brensztejn M., Krzyže i kapliczki žmudzkie 1906.

4    Basanavičius J., Lietuvių kryžiai archajologijos šviesoj 1912.

5    Galaunė P., Lietuvių liaudies menas 1930, 169-171.

6    Galaunė, ten pat 188.

7    Galaunė, ten pat 253.

Design by Joomla