Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

VIII. VIEŠASIS V. JĖZAUS GYVENIMAS.

Apaštalų sudėjime arba Simbolyje visai neminėta nei V. Jėzaus tylusis gyvenimas Nazarete, nei viešieji Jo darbai, bet katalikams netinka tų dalykų nežinoti. Tai-gi šitas straipsnis, kaip ir keletas kitų, yra įterptas į Apaštalų Sudėjimo tarpą. Tas straipsnis bus ilgas, nes apims trijų metų didžiąją darbuotę. Posmai bus šitie.

1.-as V. Jėzaus krikštas ir pasninkas. 2-ras Pirmieji V. Jėzaus viešosios darbuotės metai. 3-ias Antrieji jos metai. 4-as Tretieji metai.

Dėstydamas tuos svarbiuosius įvykius prisilaikysiu prancūzo kunigo C. Fouard’o veikalo. Nors tas raštas pasirodė pirm 50 metų, bet iki 1911 m. jis buvo paties autoriaus taisomas. Vietomis žiūrėsiu itališkojo vertimo išėjusio 1929 metais. Kartais dirstelėsiu į kitus paskutinių laikų raštus, kaip antai: „Vita di Gesu Christo secondo gli Evangeli.” Roma. Societa di S. Girolmo, 1929.

1. V. Jėzaus krikštas ir pasninkas.

a. Š v. Jono pamokslai.

Šv. Luko Evangelija rašo: Penkioliktaisiais Tiberijaus Ciesoriaus viešpatavimo metais, Pontijui Pilotui esant Judėjos prokuratorium, o Galilėjos tetrarkai Erodui, o jo broliui Pilypui esant Iturėjos ir Trachonitydos tetrarka ir Lysaniui Abilino tetrarka prie aukščiausiųjų kunigų Anno ir Kaipo, Viešpaties žodis ištiko tyruose Joną, Zacharijo sūnų ir vaikščiojo po visą Jordano šalį apsakinėdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti. 1)

1) Luk. 3, 1-3.

Tiberijus buvo imperatoriaus Augusto įpėdinis ir du metu viešpatavo drauge su savo pranokėju, padėdamas jam valdyti plačiąją imperiją. Tai-gi penkioliktieji Tiberijaus metai buvo trylikti po Augusto mirties arba 779 nuo Romos įsikūrimo, arba 26 dabartinio mūsiškio metų skaitliavimo.

Erodui mirus jo karalystė, t. y. Žydų Žemė, buvo padalinta į keturias dalis ir palikta keturiems jo sūnums. Ketvirtosios dalies karaliai vadinosi tetrarkomis, nes grekiškai t e t r a reiškia „keturis” ir a r c h ė reiškia valdžia. Tačiau Evangelija minėjo tik tris tetrarkas: Erodą, Pilypą ir Lyzanių, nes ketvirtasis Arkelaus, kuriam buvo tekusi pati svarbioji dalis, būtent Judėja su sostine Jeruzolima, kuris ten viešpatavo V. Jėzui grįžtant iš Egipto, veikiai nusikalto imperatoriui Augustui, kurs numetė Arkelau nuo sosto, ištrėmė svetur į Galliją 10-tais po V. Jėzaus užgimimo metais, o jo žemes pavedė valdyti savo įgaliotam valdininkui, kuris vadinosi prokuratorius. Tas valdininkas buvo imperatoriaus įgaliotasis arba atstovas. Tuos valdininkus, kuriuos dabar vadiname valstybės gynėjais, seniau vadindavo juos prokuratoriais. Bet Piloto galybė buvo platesnė negu valstybės gynėjo. Gynėjas atstovauja valstybei tik teismo dalykuose, o Pilotas atstovaudavo imperatoriui visuose valdymo dalykuose.

Evangelija minėja du aukščiausiu kunigu Anną ir Kaipą, nors Mozės įstatymas reikalavo, kad būtų tik vienas. Mat Valerius Gratus, būdamas Judėjos prokuratorium pirma Piloto, atstatė Anną iš Aukščiausiojo  Kunigo vietos. Kadan-gi Gratus buvo galingas, tai reikėjo jo klausyti ir išrinkti kitą. Išrinktasis atlikinėjo visus reikalus su prokuratorium, bet tikybos dalykuose turėjo klausyti Annos, kuris skaitėsi tikru aukščiausiuoju kunigu neteisėtai nustumtu. Jau tada Jeruzolimoje su aukščiausiais kunigais darėsi tas, kas rusų laikais buvo su rabinais, kad vienas rabinas būdavo tikybinis, o kitas valstybinis. Sinedrija, arba aukščiausioji Žydų Tautos Taryba valstybiniais aukščiausiais kunigais išsirinko pavymui penkis Annos sūnus. Prokuratoriui ir juos pašalinus išrinktas tapo Annos žentas Kaipas, kurio vardą šv. Lukas grekiškai rašo Kajafa. Tikybinis Anna ir valstybinis Kajafa išbuvo aukščiausiais kunigais iki V. Jėzaus mirties.

„Viešpaties žodis ištiko tyruose Joną,” kitaip sakant V. Dievas pareikalavo iš Jono pradėti tą darbą, kuriam Jonas buvo užgimęs, būtent, prirengti V. Jėzui takus žmonių širdyse. Visi žmonės gema su nuodėmėmis, visi jų pasidaro ir skyrium kiekvienas savaip. Prie Dievo negalima prieiti per nuodėmes, todėl reikia atgailos prieš susitiksiant su Dievu, todėl Jono Krikštytojo uždavinys buvo skelbti atgailą, todėl ir dabar krikščionys pirma atlieka išpažintį, o paskui priima Komuniją.

Iš savo pusės šv. Jonas atliko uždavinį taip, kad geriau negalima buvo atlikti. Visą savo laiką jis pašventė pamokslams. Tie pamokslai buvo nuoširdūs, karšti ir iškalbingi. Jo pavyzdis traukte traukė į atgailą, nes jisai maitinosi skėriais ir laukiniu medum. Jis dėvėjo kupranugario kailį ant nuogo kūno, persijuosęs šikšniniu diržu. Jis nekirpo savo plaukų nei neskuto barzdos.

Daug žmonių suseidavo jo paklausyti, daugelį jis įtikindavo ir Jordono vandenim plaudavo tuos, kurie imdavo daryti atgailą. Deja, ne ilgam būdavo ta pataisa. Daugelis Jono krikštą priėmę veikiai užmiršdavo atgailos reikalą ir toli ne visa tauta tą krikštą priėmę. Krikštytojas atliko savo darbą, bet tauta savo valios nepataisė. Jeigu ji būtų pasitaisiusi, kitokia būtų išėjusi V. Jėzaus gyveninio pabaiga tarp žmonių, kitaip būtų ėję visi pasaulio įvykiai. Čia dar kartą pasirodė, kad Dievas neverčia žmonių valios prievarta ir kad ta mūs valios laisvė dažnai suardo meilingai prirengtą V. Dievo tvarką, o žmonėms sudaro kentėjimų gausiąją versmę.

Skėriais vadinasi dideli aukštai ir toli lakiojantieji žiogai, kurie laikosi dideliausiomis krūvomis. Jų spiečius kartais būva didelis kaip debesis. Kur tas skėrių spiečius nutupia, ten visus javus su žole, net ir medžių lapus nuėda. Belieka plika žemė. Lietuvoje skėrių nėra. Jie veisiasi šiltuose kraštuose. Iš vargo žmonės valgo skėrius. Nė Palestinoje ne visada jų tiek daug privysta, kad laukus plikai nuėstų, bet bute ten jų nuolatai būva.

Laukinių bičių toje šalyje yra tiek daug, kad jų pilna išpuvusiuose medžiuose ir net smulkesni uolų įdubimai yra pilni korių ir medaus. Taigi ta šalis dar ir dabar gali teisingai vadintis medum tekanti, kaip ją V. Dievas pavadino liepdamas Mozei vesti į ją žydus iš Egipto. 1)

1) Išėjimo knyga, 3, 8.

Malachijas buvo pranašavęs du Kristaus arba Mesijo atvykimus žemėn ir du tų dviejų atėjimų pranokėju. Žydai tuodu atėjimu supainiojo į vieną. Kadangi buvo pasakyta, kad pasaulio pabaigoje prieš Kristui pasirodant grįž į šią žemę pranašas Elijas, tai žydai, išvydę šv. Joną ir išgirdę jo karštus žodžius, mintijo kad Elijas jau grįžo. Minios bėgo pamatyti ir paklausyti to pranašo. Tačiaus tai buvo nebe Elijas tik Jonas, ne paskutinio, tik pirmutinio V. Jėzaus atėjimo pranokėjas.

Šv. Jonas laikėsi Jordono šlaituose. Išilgai tos upės yra medžių ir žolės, bet jos krantai gana stačiai kyla aukštyn nuo vandens ir ant kalnų nebėra ariamos žemės, nei žmonės negyvena. Tik šv. Jonui ėmus skelbti pamokslus, žmonių minios susirinkdavo ten, kur jis laikydavosi. Jis-gi laikydavosi arti brastų, kur upės krantai nuolaidžiai eina į vandenį, nes ten galima įsibristi. Šventasis krikštydavo žmones stovinčius vandenyje. Kur Jordono krantai statūs ir kieti, ten nėra kaip įsibristi, nei pastovėti vandenyje.

Šventasis dažniausiai laikydavosi tos vietos, kuri vadinosi Bet—Ania, arba Bet—Abara. Abudu tuodu vardai reiškia tą patį: Bet—Ania lietuviškai būtų „kelto namas,” o Bet Abara — „brastos namas”. Nors keltas paprastai būva ten kur upė neperbredama, bet tose vietose, kur brasta būva gili, o kelias eina skersai, įtaisoma ir keltas vežimams bei mažesniems gyvuliams, arba didesniems ponams perkelti. Betanijos vieta buvo pietinėje Palestinos dalyje netoli miesto Jericho. Šv. Jonas nevisada ten lankėsi. Jis yra buvęs netoli miesto Salim, Palestinos šiaurėje, vietoje vadinamoje Enon, arba Oenon, netoli Jordono šaltinių.

Krikštas, arba plovimas vandenim buvo tam, kad primintų žmonėms, jog ne vien kūną, bet ir sielą reikia laikytį švarią. Krikštydavo šv. Jonas tik tuos, kurie išpažindavo savo nuodėmes. 1) Veikiausiai taip būdavo, kad atgailos reikalą supratęs žmogus pasisakydavo šventąjam norįs išpažinti savo kaltes, šventasis liepdavo įsibristi į vandenį ir, žmogui pabaigus nuodėmių išpažinimą, pildavo vandenį jam ant galvos. Nei ta išpažintis, nei tas krikštas nebuvo sakramentai, nes V. Jėzus dar nebuvo įstatęs Sakramentų. Tik iš Jo sakramentai teturi savo galę. Dievas atleisdavo nuodėmes išpažįstantiems jas ne dėl Jono krikšto galybės, o dėl gailesčio ir Dievo meilės karštumo. Keno karštesni būdavo tie šventieji jausmai, tam tikresnis būdavo ir atleidimas.

1) Mrk. 1, 5.

Minių tirštumas apie šv. Joną darėsi kaskart smarkesnis. Ten atvykdavo daugybė varguolių, pirklių ir kareivių. Ėmė eiti parizėjai, kunigai ir kunigaikščiai. Darėsi šnekos, kad, gal, tai nebe Elijas, o pats Kristus Mesijas atvykęs. Galutinai ir Annas su Kaipu, veikiausiai, kitų verčiami, apsėmė pasiųsti pas šv. Joną keletą kunigų ir levitų, kad paklaustų jo, kas jis esąs. Šventasis Jonas prisipažino nesąs nei Mesijas, nei Elijas. „Ar ne pranašas esi? — klausė pasiuntiniai. — Ir atsakė: Ne. Taigi tarė jam: „Kas-gi tu esi, kad atsakymą parneštume siuntusiems mus, ką tu sakai apie save? Tarė: Aš esu balsas šaukiančio tyruose: „tieskite Viešpačiui kelią,” kaip sako pranašas Izaijas. 1) Stebėtina, kad šv. Jonas neprisipažino esąs pranašas, bet jis teisingai padarė, nes oficialiai klausiamas, tiksliai atsakė, jog jo uždavinys yra kviesti žmones, kad ruoštųsi tinkamai priimti Mesiją, arba Kristų. Pranašų amžis jau buvo užsibaigęs pirm keturių šimtų metų; šv. Jonas pradėjo atpirkimo amžį trumpai prieš pasirodant viešai pačiam Atpirkėjui.

1) Jon. 1, 19-23.

Pasiuntiniai išmetinėjo šv. Jonui, kad jis krikštija, nebūdamas nei Kristus, nei Elijas, nei pranašas. Šventasis nesiteisino, tik pareiškė, kad jo krikštas yra įžanga į V. Jėzaus krikštą. Čia šv. Jonas pažymėjo V. Jėzaus Asmens ir uždavinio aukštybę, sakydamasis nesąs vertas nei kurpių apartės atrišti V. Jėzui. 1) Oficialiam pasikalbėjime, oficialiai užklaustas šv. Jonas oficialiems Senojo Įstatymo dvasiškijos atstovams pareiškė, kad jau jų tarpe, yra tas Mesijas, apie kurį buvo kalbėję pranašai. Šventasis pažymėjo net Jo Dievybę, sakydamas, kad Jėzus yra buvęs pirma jo, nors šiaip V. Jėzus buvo šešiais mėnesiais jaunesnis už Joną.

b. V. Jėzaus Krikštas.

Ne po ilgam, gal dar vyriausiųjų kunigų pasiuntiniams tebesant minioje, bet nesikrikštijus ir nemanant krikštytis, 2) į minią atvyko ir V. Jėzus. Jis jau buvo, be abejonės, atsisveikinęs su Savo Švenčiausiąja Motina ir su pusbroliais gyvenusiais Nazarete. Kaip per visus 18 metų nesiskyręs niekuomi nuo kitų žmonių, taip ir dabar V. Jėzus atėjo pas Krikštytoją lyg paprasčiausias Galilėjos gyventojas.

Bet šv. Jonas Jo artimybę pajuto. Nors juodu buvo giminės, bet nuo Jono užgimimo niekuomet nebuvo susėję ir viens kito veido nebuvo matę. Šv. Jonas, turbūt, turėjo dovaną matyti, kas krikštijamas teisingai sakosi nuodėmes, kas ne. Ta stebuklinga šviesybė permatanti sąžines, išvydo, kad V. Jėzus neturi nuodėmės ir negali išpažinti nei vienos. Sulyginęs savo sąžinės grynumą su V. Jėzaus šventybe, Krikštytojas pajuto ir pasakė: „Tau reikia krikštyti mane, o Tu ateini pas mane” 3) ir draudė Jam krikštytis. Bet Jėzus jam liepte liepė ir Krikštytojas paklausė savo Viešpaties.

1)    Jon. 1, 27.

2)    Tas numanu iš jų išdidaus klausimo: „Kodėl tu krikštyji”?

3)    Mat. 3, 14.

Išlipant V. Jėzui iš vandens ant kranto, prasiskleidė dangus ir Šv. Dvasia pasirodė balandėlio pavidalu, o Dievo Tėvo balsas tarė: „Tasai yra mano mylimasai Sūnus kuriame aš turiu sau pasimėgimo.” 1) Šv. Jonas pareiškė: Kurs siuntė mane krikštyti vandeninti, man tarė „Ant ko pamatysi nužengiančią dvasią ir ant jo pasiliekančią, tai tas, kurs krikštys Šventąja Dvasia.” Aš mačiau ir liudiju, kad jis Dievo Sūnus. 2) Annos ir Kaipos pasiuntiniai dar, turbūt, tebebuvo pas Joną Krikštytoją ir girdėjo tą V. Jėzaus dievybės liudijimą.

1)    Mat. 3, 17.

2)    Jon. 1, 33. 34.

Iš Evangelijos žodžių mes negalime atspėti, ar tik vienas Krikštytojas regėjo Šv, Dvasią, ar ir visa minia Ją matė bei girdėjo Dievo Tėvo balsą. Ieškantiems tiesos būtų užtekę šv. Jono liudijimo, nemėgstantiems jos negana būva nė patiems stebuklą matyti, bet kartais Dievas jį vis-gi padaro ir jiems.

c. V. Jėzaus pasninkas ir gundymas.

Trumpai paminėjęs Išganytojo krikštą šv. Matas rašo: Tuomet Jėzus buvo dvasios nuvestas į tyrus, kad būtų velnio gundytas. Išpasninkavęs keturias dešimtis dienų ir keturias dešimtis naktų po to buvo alkanas. Tuomet gundytojas prisiartinęs jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, sakyk, kad iš šitų akmenų pasidarytų duonos.” Jis atsakydamas tarė: „Parašyta: Žmogus yra gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, kurs išeina iš Dievo burnos.” (5 Moz. 8, 3). Tuomet velnias paėmė jį į šventąjį miestą, pastatė jį ant bažnyčios viršaus ir jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis davė savo angelams paliepimų apie tave ir jie neš tave ant rankų, kad kartais neužsigautumei sau kojos į akmenį” (Ps. 30, 11) Jėzus jam tarė: „Taippat parašyta: Negundysi Viešpaties, savo Dievo” (Moz. 6, 16). Velnias vėl paėmė jį į labai aukštą kalną, parodė jam visas pasaulio karalystes ir jųjų garbingumą ir jam tarė: „Aš visa tai tau duosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.” Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik šalin, šėtone! nes parašyta: Viešpatį savo Dievą tegarbįsi ir jam vienam tetarnausi” (5 Moz. 5, 13). Po to velnias paliko jį; štai prisiartino angelai ir tarnavo jam.1)

Į vakarus nuo Jericho miesto yra gana plačių visai tuščių tyrų. Po juos bėgioja žvėrys, kurie šiaip slapstosi Jordono karklynuose. Tuose tyruose nieko neauga ir maisto ten nėra visai. Apylinkės žmonės sako, kad tenai V. Jėzus išbuvęs savo smarkiojo ir ilgojo pasninko laiką. Ta nuomonė yra sena, nes jau ketvirtame šimtmetyje tuose tyruose buvo apsigyvenę krikščionių atsiskyrėlių, norėjusių sekti V. Jėzaus pavyzdžiu tiek, kiek paprastas žmogus gali, toje pačioje vietoje. Kadangi šv. Lukas rašo, jog V. Jėzus buvo 30 metų, kai krikštyjosi, 2) tai galime numanyti, jog Išganytojo krikštas ir pasninko pradžia buvo tuo pačiu metų laiku, kaip ir užgimimas, būtent, žiemoje. Iš to suprantama, kaip sunkiai Save vargino Išganytojas prieš pradėdamas mus mokinti apreiškimo tiesų. Jo pavyzdžiu katalikai seniau smarkiau, dabar lengviau pasninkauja Gavėnę. Daugiau už kitus smarkaus pasninko ir ilgos maldos reikia tiems, kuriems Dievas paveda kokį nors didelį išganymo darbą nudirbti, sakysim kunigams ir vyskupams.

1)    Mat. 4, 1-11.

2)    Luk. 3, 23.

Kai kam rodėsi, kad žmogus negali išbūti nevalgęs 40 dienų, nes turėtų badu numirti. Paskutinių laikų bandymai jau, tarsi, sugeba padaryti, kad žmogus apseitų be valgio 40 dienų ir nemirtų. Tačiau mes vis-gi stipriai tikime, kad V. Jėzaus pasninkas nebuvo tos rūšies, kaip būva įvairių dėl garbės badaujančių žmonių bandymai. V. Jėzaus pasninko pabaiga, be abejonės, buvo stebuklinga, nes žiemos metu lauke, be patogaus gyvenimo, be ypatingų rūbų žmogaus kūnas būtų netekęs jėgų nors iki apsergant, o V. Jėzus po didžiojo pasninko nesirgo.

Panašių ilgų sveikatai nekenksmingų pasninkų malonę Dievas suteikdavo Senajame Įstatyme Mozei ir pranašui Elijui, o Naujajame Įstatyme gana dažnai suteikia savo išrinktiems asmenims, kurie vien tik Šv. Komunija gyvena nieko daugiau nevalgydami per keletą mėnesių. Paskučiausias žinomas tokis atsitikimas buvo Bavarijoje miestelyje Konnersreuth, kad Teresė Naumann’iūtė 1928 m. išbuvo nevalgius daugiau kaip šešis mėnesius. Bet ir jos pasninkas buvo stebuklas.

Buvo žmonių, sakiusių, kad V. Jėzaus  g u n d y m a s  esąs netikėtinas. Anot jų V. Jėzus tik prilyginimą tokį pasakęs, kad velnias Jį gundinęs ir akmenis į duoną pataręs versti, ir nuo aukštos triobos šokti žemyn ir patį velnią pagarbint raginęs, bet to visa, girdi, nebuvę, tik apaštalai savo Mokytojo kalbos nesupratę ir prilyginimą paskaitę už įvykį. Tačiau šitas protavimas yra tuščias, nes apaštalai V. Jėzaus žodžius geriau suprasdavo negu mūsų laikų gudruoliai. V. Jėzus mokėjo su Apaštalais tiek susikalbėti, kad jie Jo prilyginimų nesupainiodavo su įvykiais. Ką jie pavadino įvykiu, tas ir buvo įvykis.

Bet kai kurie mūsų laikų žmonės sako, jog negalimas buvęs daiktas, kad velnias nešiotų V. Jėzų iš tyrų į Jeruzolimą, iš Jeruzolimos į aukštą kalną. Pagalios nei nėra tokio kalno, iš kurio būtų matyti visas pasaulis su savo galybe, grožybe ir turtais.

Pripažindamas, kad tokio kalno nėra, negaliu pripažinti, kad ir gundymo nėra buvę. Daug sykių žmonės ne kalne, bet kinematografo suole sėdėdami mato daug šio pasaulio grožybės, garbės ir turto. Ne kinematografu, bet Evangelijoje neminėtu būdu, velnias pro žmogiškąsias V. Jėzaus akis praleido pačius gražiausius ir pačius brangiausius tuometinio pasaulio daiktus, kokius žinojo ir paveikslais parodyti sugebėjo. Kaip kinematografui reikia tamsios salės, taip velniui galėjo prireikti kalno, kad monai sektųsi. Čia nėra nieko nesuprantama.

Painiausiai išrodo, kad piktoji dvasia drįso V. Jėzų kilnoti iš vietos į vietą, o Dievo Sūnus davėsi tai šlykštynei paliesti. Tačiau V. Jėzus, atėjęs į šį pasaulį buvo pasiryžęs atkelti tą visa, kas gali būti žmonėms sunkiausiai. Jis apsiėmė ant kryžiaus prikaltas mirti, apsiėmė būti gundomas, apsiėmė ir piktosios dvasios paliečiamas. Nežinia kas V. Jėzui buvo šlykščiau, ar velnio nešiojamam būti, ar išdaviko Judos bučiuojamam, o betgi apsiėmė.

Velnias negalėjo sukelti pagundų V. Jėzuje iš vidaus: nei sieloje, nei kūne. Matydamas, kad tik išorinės pagundos tebelieka, nelabasis suprato V. Jėzaus šventybę ir bandė gundyti jį daryti nereikalingų ir neprotingų stebuklų. Tom dviem pagundom nepasisekus, bandė paskutinį ką galėjo: pasiūlė bendrai dirbti su Jėzum, viso pasaulio viešpačiu Jį padaryti, bet pastatė sąlygą, kad Išganytojas pripažintų velnią Savo viršininku. To V. Jėzus nepripažino, gundytoją nuvarė šalin, o pragaras nuo tos valandos ėmė rinkti visas savo jėgas kad Jėzaus darbą sutrukdytų, kad Jo gyvybę sunaikintų. Išganytojo išmintis, nuvarydama velnią nuo Savęs šalin, matė tyruose, kad čia užsidegė ta nesutartis, kurią turėjo Kalvarijos kalną aplaistyti nekalčiausiu Krauju.

2. Pirmieji viešosios Jėzaus darbuotės metai.

a. Pirmieji Mokytiniai.

„Kol Jėzus tą kovą kovojo tyruose, Jonas tebesakė savo pamokslus pas Jordoną” rašo Fouard. 1) Nuvaręs šalin velnią, V. Jėzus, turbūt, nepoilgam vėl sugrįžo pas šv. Joną Krikštytoją, apie kurį vis tebesirinkdavo didelės minios žmonių. Arčiau Jono buvo du jo mokytiniu, o V. Jėzus ėjo pro šalį. Pažvelgęs į praeinantį Jėzų Jonas tarė: „Štai Dievo avinėlis.” Kaip tik du mokytiniu išgirdo jo žodžius, jie nuėjo paskui Jėzų. Atsigręžęs Jėzus ir matydamas, kad juodu jį seka, juos paklausė: „ko ieškote?” Juodu jam tarė: „Rabbi (tai reiškia: Mokytojau), kame gyveni?” Jis jiem atsakė: „Ateikite ir pasižiūrėkite. Juodu nuėjo ir pamatė kame jis gyvena ir pasiliko tą dieną pas jį. Buvo apie dešimtą valandą. 2Mūsiškai skaitant tai būtų ketvirta valanda po pietų, arba naujoviškai sakant šešiolikta, nes anais laikais valandas pradėdavo skaityti rytmetyje nuo šeštos ir baigdavo vakare. Tokiu būdu mūs septintoji ryto žydams būdavo pirmoji; mūs šeštoji vakare, būdavo dvyliktoji žydams. Mūsiškė septintoji vakaro žydams būdavo pirmoji nakties ir taip toliau.

1)    La vie de N. S. Jesus Christ XXX èd. Paris, Lecoffre 1911 p. t. I 152.

2)    Jon. 1, 36-39.

Vienas iš dviejų girdėjo Jono žodžius ir sekė Jėzų, buvo Simono Petro brolis Andriejus. 1) Kitas buvo Jonas, Zebedėjaus ir Salomėjos sūnus, daug jaunesnis už Joną Krikštytoją. Šitas jaunasai Jonas tapo apaštalu, parašė ketvirtąją Evangeliją ir joje apsakė pirmųjų V. Jėzaus mokinių susipažinimą su Išganytojum.

Andriejus rado visupirma savo brolį Simoną ir jam pasakė: „Radome Mesiją” (tai reiškia Kristų). Po to jis nusivedė jį pas Jėzų. Įsižiūrėjęs į jį Jėzus tarė: „Tu Jonos sūnus Simonas; tu vadįsies Kefas,” tai reiškia Petras (uola). Sekančią dieną Jėzus norėjo eiti į Galilėją. Jis sutiko Pilypą ir jam tarė: Sek mane. Pilypas buvo iš Andriejaus ir Petro miesto Betsaidos. Pilypas sutiko Natanaelį ir jam pasakė:    „Mes radome tą, apie kurį rašė Mozė įstatyme ir pranašai, Juozapo sūnų Jėzų iš Nazareto.” Natanaelis jam tarė: „Argi gali būti kas gera iš Nazareto? Pilypas jam atsakė: „Eik ir pasižiūrėk.” Jėzus pamatė ateinantį pas jį Natanaeilį ir pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos.” Natanaelis jam tarė: „Iš kur mane pažįsti?” Atsakydamas Jėzus jam tarė: „Pirma ne kaip Pilypas pavadino tave kuomet buvai po fygų medžiu, aš mačiau tave.” Natanaelis jam atsakė: „Rabbi (Mokytojau), tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius.” 2)

1)    Jon. 1, 40.

2)    Jon. 1, 41-49.

Pirmas mokytinių susipažinimas su V. Jėzum buvo trumpas: jie vėl grįžo prie savo darbų. Tačiau parėjęs į savo jaunatvės kraštą, eidamas išilgai Galilėjos jūros, Jėzus pamatė du broliu Simoną, vadinamą Petru ir jo brolį Andriejų, leidžiančius tinklą į jūrą, nes juodu buvo žvejai, ir tarė jiedviem: „Eikita paskui mane; aš padarysiu, kad judu būtumėta žvejai žmonių.” Juodu tuojaus palikę tinklus sekė jį. Eidamas iš čia toliau, jis pamatė kitu du broliu, Zebedėjaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną laive draug su jųdviejų tėvu Zebediejum, betaisančius savo tinklus ir pavadino juodu. Juodu gi, tuo jaus palikę tinklus ir tėvą, sekė jįjį. 1)

Prie minėtųjų iki šiol prisidėjo V. Jėzaus pusbroliai, gyvenusieji su juo vienuose namuose Alpiejaus ir Marijos sūnus Jokūbas, Judas kitaip vadinamas Tadu ir Simonas, kurį vadindavo kananiečiu. Iš Nazareto beeidamas toliau, Jėzus pamatė sėdintį muitinėje žmogų vardu Matą, ir jam tarė: „Sek mane.” Tasai atsikėlė ir jį sekė. 2) Matas paskui iškėlė pietus V. Jėzui. Į juos susėjo daug muitininkų ir nusidėjėlių. Parizėjai piktinosi, kad V. Jėzus su tokiais draugauja. Jėzus jiems atsakė: „Ne sveikiems reikia gydytojo, bet sergantiems.” 3) Mato pašaukimas, gal, įvyko vėliau negu kitų, jau po keleto V. Jėzaus padarytų stebuklų. Apie dviejų mokinių Tamo ir Judo Iskarijoto pašaukimą, kaip jis įvyko, žinių neturime.

1) Mat. 4, 18-22

2) Mat. 9, 9.

3) Mat. 9, 12.

Ilgainiui apie V. Jėzų susirinko didelė daugybė mokinių. Vieni nuolatai Jo laikėsi, kiti, kokį laiką pavaikščioję su juo, atsitraukdavo. Bet ilgainiu iš didelės daugybės V. Jėzus išsirinko dvyliką. Nors apie tai teks kalbėti vėliau, bet patogiau bus jau dabar surašius jų vardus, būtent: Simonas ir Andriejus Jonos sūnūs, Natanaelius, Tolomiejaus sūnus dėl to vadinamas Bartolomiejum, bei Pilypas — visi keturi iš Betsaidos, Jokūbas, Judas arba Tadas ir Simonas Alpiejaus sūnūs iš Nazareto, Jokūbas ir Jonas, Zebedėjaus sūnūs nuo Genazareto ežero, Matas arba Levi iš Kaparnaumo, Tarnas nežinia iš kur ir Judas iš Karioto.

b. Pirmieji V. Jėzaus stebuklai.

G a l i l ė j o s  K a n a. Į trečią dieną po to, kaip V. Jėzus pirmą kart pasikalbėjo su Natanaelium Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Evangelija neužrašė jaunavedžių vardų, bet paminėjo, kad vestuvėse buvo V. Jėzus su Savo mokytiniais ir Jo Šv. Motina. Netekus vyno, Jėzaus motina jam tarė: „Jie nebeturi vyno.” Jėzus jai atsakė: „Kas man ir tau, moteriške, Mano valanda dar neatėjo.” Jo motina tarė tarnams: „Darykite ką tik jis jums pasakys. Buvo tenai pastatyta šeši akmeniniai indai paprastiems žydų apsiplovimams, kurių kiekvienan tilpo du ar trys kibirai. Jėzus jiems pasakė: „Pripilkite indus vandens.” Jie pripildė juos sklidinus. Tuomet Jėzus jiems tarė: „Dabar semkite ir neškite užvaizdui.” Jie nunešė. Kaip tik vestuvių užvaizdas paragavo iš vandens padaryto vyno, nežinodamas iš kur jis, nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo, pasišaukė jaunikį ir jam tarė: „Kiekvienas žmogus pirma stato gero vyno, kuomet-gi įgeria, tuomet to, kurs menkesnis; tu-gi palaikai gerąjį vyną iki dabar. 1) Tas buvo pirmutinis V. Jėzaus stebuklas Galilėjoje.

1) Jon. 2, 1-10.

Šitas įvykis parodo, kaip galingas yra Marijos užtarymas pas V. Jėzų. Nors Jisai dar nemanė pradėti daryti stebuklų, bet Motinos prašomas padarė. Kai kam gali išrodyti, būk Jėzus nemeilingai Savo Motiną pavadino moteriške, bet iš tikrųjų yra priešingai. Žydų tautoje „moteriškės” žodis, buvo pagarbos žodis, maždaug, kaip vokiečių kalboje, kad „Frau” reiškia ir moterį ir ponią. Iš šito atsitikimo, ypač iš šv. Jono Evangelijos žodžių, pabrėžiančių, kad tai buvo pirmutinis Galilėjoje padarytasis stebuklas, 1) matome, jog V. Jėzus, jaunas dar būdamas stebuklų nedarė. Stebuklingas buvo V. Jėzaus pasninkas, stebuklingas buvo Natanaelio regėjimas neregimoje tolumoje, bet tuodu dalykai buvo įvykę Judėjoje.

Už šešių kilometrų nuo Nazareto į rytus ir truputį į šiaurę šiandien yra kaimas Kafr Kenna. Spėjama, kad tenai įvyko minėtasis stebuklas, bet tikros žinios nėra. 2)

1)    Jon. 2, n.

2)    L. Fonk, Die Wundern d. Herrn I Bd. Zweite Aufl. Innsbruck 1907 p. 132.

K a f a r n a u m. Iš Kanos V. Jėzus nuvyko Kafarnaum. Kelias visą laiką ėjo žemyn per Zabulono kalvas ir truko vieną dieną. Išėję iš Karvelių slėnies, kuri dabar vadinasi Uadi el Hamam, keleiviai išvydo ilgą ir platų Genezareto ežerą. Ginneret žydiškai reiškia muzikos prietaisą didesnį už kankles, taip pat su stygomis, bet grojant ginneretą laiko stačią, ne gulsčią. Sakoma, kad iš to muzikos instrumento yra kilęs Genezareto ežero vardas, nes ežeras tarsi panėši į tą instrumentą. V. Jėzaus laikais Genazareto ežerą dažniau vadindavo Tiberiados ežeru arba jūra, nes prie to ežero netoli pietinio galo iš vakarų stovėjo naujas Tiberiados miestas. Ežeras buvo gražus ir aplinkui jį laukuose žydėjo daug gėlių. Kiti sako, kad iš to kilęs ir jo vardas, nes žydiškai „Gain” reiškia slėnį ir „Nėer” reiškia gėles. Ežeras yra 80 metru giliau už jūrą įsmukęs į žemę. Žuvų jame būdavo labai daug ir begalės žvejų gyvendavo ant krantų. Daugybė valčių ir laivų būdavo vandenyje ir ant kranto.

Į Tiberiados miestą žydai neidavo, nes jis buvo pastatytas ant kapinių vietos, o žydų religijos įstatymas sako, kad nešvarus tampa kiekvienas, kuris prisiartina prie lavono. Už tat Tiberiadą mėgdavo stabmeldžiai, nes joje žydų nebuvo, o triobos, ypač rūmai, buvo gražūs ir žvilgėjo murmulais.

Apie ežerą vakarų šone buvo keletas žydiškų miestų, Magdala, Betsaida, Korozaim ir Kafarnaum. Tas pastarasis stovėjo ten, kur susisiekė Zabulono ir Neftalio žemės. Per tą miestą ėjo didysis vieškelis iš Syrijos sostinės Damasko, per žydų miestą Jericho toliau į pietus ir Egiptą. Kafarnaume buvo sinagoga. Jos viršininkas buvo Jayras. Tame pačiame mieste ir apaštalo Simono-Petro žmonos motina gyveno savo namuose. Ten muitininko amatu vertėsi Levi, arba Matas, kurs tapo apaštalu ir Evangeliją parašė.

Atėjęs į Kafarnaumą V. Jėzus ten išbuvo keletą dienų. Kaip visose šiek tiek žymiose vietose, taip ir Kafarnaume buvo Romos kareivių įgula. Jie ir jų vadas šimtininkas, arba karininkas buvo stabmeldžiai. Bet tas karininkas gerbė žydų tikybą ir, turbūt, buvo atsižadėjęs stabų. Jis buvo pastatydinęs žydams ir jų sinagogą.

Jau saulė buvo ant laidos, kada V. Jėzus su Švenčiausiąja Savo Motina ir su keliais mokytiniais atėjo į Kafarnaumą. Tai buvo šventas vakaras, būtent penktadienis prieš šabą užšvenčiant. Nežinome gerai, kur V. Jėzus nakvojo, bet galima spėti, kad tai buvo Simano Petro uošvio namuose.

Šeštadienio rytą V. Jėzus nuėjo su kitais į sinagogą. Ten buvo daug žmonių susirinkę. Ten buvo taip-gi Šv. Marija ir pirmieji V. Jėzaus mokytiniai. Ten, turbūt, buvo ir minėtasis Romos kareivių vadas arba šimtininkas, atėjęs paklausyti pranašo, padariusio didį stebuklą Kanoje.

Po maldų V. Jėzus prisiartino prie sakyklos ir iš jos jis pasakė pamokslą. Klausytojai stebėjosi jo mokslu, nes jis juos mokė, kaip tas, kuris turi valdžios, ne kaip Rašto žinovai. Jų sinagogoje buvo žmogus nešvarios dvasios apsėstas. Tasai sušuko tardamas: „Kas mums su tavim, Jėzau Nazarėnai? Ar tu atėjai mūsų pražudytų? Aš žinau kas tu: Dievo Šventasis.” Jėzus jį sudraudė tardamas: „Nutilk ir išeik iš žmogaus.” Ir nešvarioji dvasia, tąsydama jį ir dideliu balsu šaukdama, išėjo iš jo. 1) Visi, žinoma, dar labiau stebėjosi, išvydę tą stebuklą.

Šimtininkas prisiartinęs tarė: „Viešpatie, mano tarnas guli namie stabo ištiktas ir skaudžiai kankinasi.” Jėzus jam tarė: „Aš ateisiu ir jį išgydysiu. Bet šimtininkas atsakydamas kalbėjo: „Viešpatie, aš nevertas, kad tu įeitumei po mano stogu, bet tark tiktai žodį, ir mano tarnas pasveiks.”... Girdėdamas tai Jėzus stebėjosi ir buvusiems drauge tarė: „Ištikrųjų sakau jums aš neradau taip didžio tikėjimo Izraelyje.”... Šimtininkui gi Jėzus tarė: „Eik ir tebūna tau, kaip įtikėjai, Ir tą pačią valandą tarnas išgijo. 2)

Tuojaus išėję iš sinagogos, jie draug su Jokūbu ir Jonu atėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono-gi uošvė gulėjo drugio krečiama; jie tuojaus jam apie tai kalbėjo. Jis priėjo ir paėmęs ją už rankos, ją pakėlė. Drugys tuojau ją pametė ir ji jiems tarnavo. Atėjus vakarui, kuomet saulė buvo nusileidus, jie atgabeno pas jį visus sergančius ir velnių apsėstuosius, ir visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis išgydė daugelį, kurie buvo visokių ligų kankinami, ir išvarė daug velnių. Jis nedavė jiems kalbėti, nes jie pažino jį.3).

1)    Mork. 1, 21-26.

2)    Mat. 8, 6-13.

3)    Mrk. 1, 29-34.

G e r a z ė n ų š a l y j e. Šitas ligonių gydymas nusitęsė ilgai į naktį, o gal ir iki rytmečiui prašvintant. Ligonių pritrūkus sveikųjų minia didėjo. Viešpats norėjo pasišalinti nuo žmonių ir liepė savo mokytiniams irtis į kitą pusę ežero. Kafarnaumas buvo vakarų šone. Rytų-gi šone prie to paties ežero buvo Gerazėnų šalis. Ten išlipo V. Jėzus su savo mokytiniais, persikėlę per ežerą. Jam priešais atbėgo du velnio apsėstu, išėjusiu iš kapų ir taip labai patrakusiu, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu. Štai juodu ėmė šaukti, sakydama: „Kas mums ir tau, Jėzau, Dovydo Sūnau? Ar tu čia atėjai pirma laiko mūsų kankintų”? Netoli gi nuo jų buvo didelė kaimenė kiaulių ganykloje. Taigi velniai meldė jį sakydami: „Jei išvarai mus iš čia, įleisk mus į kiaulių kaimenę.” Jis jiems tarė: „Eikite.” Jie išėję įėjo į kiaules ir štai visa kaimenė padurmu įsimetė į jūrą ir žuvo vandenyje. Piemenys gi pabėgo ir, atėję į miestą, visa papasakojo, taip pat tai, kas buvo atsitikę apsėstiesiems. Ir štai visas miestas išėjo Jėzui priešais ir, pamatę jį, meldė eiti šalin iš jų ribų. 1)

Šv. Morkus prideda, kad vienas iš tų dviejų apsėstasis dažnai būdavo surakinamas pančiais ir grandinėmis, bet sutraukydavo juos, šūkaudavo ir daužydavo save akmenimis. Jam puolus ties Jėzum, Viešpats paklausė, kuo tu vardu. Tasai atsakė: „Mano vardas legionas nes mūsų daug. 2) Tas pats šv. Morkus prideda, kad kiaulių, į kurias suėjo velniai buvo arti dviejų tūkstančių. Kol piktosios dvasios kankino nelaimingąjį, jis nusidraskydavo savo rūbus ir būdavo nuogas. Jėzui paliuosavus nelaimingąjį iš piktų dvasių, tas žmogus gavo rūbų ir apsivilkęs jais dėkingas sėdėjo prie V. Jėzaus kojų. Atėjusieji iš miesto matė ji sveiką ir stebėjosi. Išgydytasis norėjo tapti nuolatiniu V. Jėzaus mokiniu, bet Išganytojas nepriėmė, liepė grįžti namo. Tas grįžo ir visiems pasakojo kokios laimės buvo prityręs iš V. Jėzaus.

1)    Mat. 8, 28-34.

2)    Mrk. 5, 2-17.

Nemokytieji žmonės ir netikintieji gydytojai neatskiria velnio apsėstųjų žmonių nuo bepročių. Tamsuoliai nepaprastus burnojančius bepročius vadina velnio apsėstais, o netikintieji mokyti žmonės ir tikrai apsėstuosius priskaito prie bepročių. Tačiau abeji klysta. Yra ženklų, kuriais atskiriama velnio apsėstasis nuo bepročio. Pirmutinis ženklas yra tas, kad velnio apsėstasis turi daugiau proto net ir už sveiką žmogų. Taip velnio apsėstasis bemokslis žmogus, teišmokęs tik vienos savo gimtosios kalbos, piktos dvasios apimtas, kalba įvairiomis kalbomis ir kalba protingai, nors nedorai. Dažnai piktos dvasios apsėstasis paskelbia slaptus daiktus, kurių nei jis, nei kiti žmonės nėra žinoję. Taip ir Palestinoje V. Jėzaus laikais velnio apsėstieji pirmi paskelbė, kad Jėzus yra Mesijas, nors Jis Pats to nebuvo pasisakęs, o kiti sveiko proto žmonės dar nenumanė. Antras apsėstųjų ženklas yra jėga daug didesnė už keleto žmonių jėgas. Nors ir iš ligos kartais padidėja raumenų stiprumas, bet raumens niekada nepasidaro kietesni už geležį ir negali sutraukyti grandinio sunkesnio už žmogų, tačiau velnio apsėstieji tą padaro. Iš to numanu, kad juose yra kitos svetimos jėgos, kaip iš kalbėjimo neišmokta kalba pasirodo, kad juose yra svetimo, ne žmogaus proto. Trečiasis ženklas yra piktybė ir įtūžimas prieš tą visa, kas gera. Ta piktybė parodo, kad viršesnė už žmogų, prie jo prisiplakusi išmintis ir jėga yra iš piktųjų dvasių. Velnio apsėstų ir pristotų žmonių Kristaus laikais Palestinoje buvo labai daug. Bet V. Jėzus visus išgydė, kuriuos tik sutiko, nei vieno nepralenkęs. Jis yra ir buvo galingesnis už pragarą ir su velniu nedarė jokios sutarties. Mūsų laikais krikščionių šalyse labai retai pasitaiko velnio apsėstų žmonių; bet jų yra gana daug tuose kraštuose, kur nėra krikšto, kur V. Jėzaus tikyba arba visai nežinoma, arba mažai težinoma.

Kai kam išrodo stebėtina, kad V. Jėzus pražudė tokią didelę kaiminę nieko nekaltų gyvulių — kiaulių. Bet ne V. Jėzus jas pražudė, tik piktosios dvasios. Velnias turėjo tą naudą iš kiaulių pražūties, kad Gerazeniečiai liko neprityrę V. Jėzaus malonių, negirdėję Jo skelbiamosios tiesos. V. Jėzus nesutrukdė velniams įeiti į kiaules dėl to, kad Žydų tikybos įstatymai draudė valgyti kiaulieną. Tačiau ir Žydų Žemėje jau buvo atsiradę daug žmonių, kurie dėl pelno veisė tuos gyvulius ir pirkliaudavo jais. V. Jėzus tat gana aiškiai pamokino Gerazeniečius, kad nedora yra savo pelną statyti aukščiau už tikybos taisykles. Taigi velniams ne visai pasisekė palikti Gerazeniečius be V. Jėzaus pamokinimų.

N a z a r e t e. Gerazeno šalies žmonių prašomas išeiti iš jų žemės Išganytojas vėl sėdo į luotą, persiyrę per ežero kampą iš rytų į šiaurę ir išlipo ties savo miestu Nazaretu. Ant kranto buvo susirinkusi minia žmonių. Jie jau buvo girdėję, ką V. Jėzus padarė Kanoje ir Kafarnaume. Gal ir iš Gerazeno buvo atlėkęs šioks-toks garsas. Nazaretiečiai buvo kaip ir kiti žmonės labiau žiūrintieji savo apčiuopiamos naudos, negu aukštų tiesos reikalų. Jiems koktu buvo, kad jų žmogus ėmė daryti stebuklus kitur, o ne Nazarete, kad Kanai ir Kafarnaumui teko garbė, kuri būtų galėjusi tekti Nazaretui. Jie žinojo, kad iš toli suplaukia žmonės ten, kur darosi stebuklų, ir kad vietiniems gyventojams prie garbės prisideda ir apčiuopiamo pelno. Taigi jie tikėjosi ir norėjo, kad Jėzus nuolatai laikytųsi Nazarete ir čia darytų Savo stebuklus.

V. Jėzus matė, kad tas pelno ir garbės troškimas nazaretiečių širdyse nustelbia religiją, kad jiems jau nerūpi kokią tiesą Jis skelbs, tik rūpi, kad jų miestelis pragarsėtų ir pralobtų. Tą miestelį Išganytojas mylėjo ištikrųjų ir nenorėjo savo jaunystės vietai dvasinio apjakimo nelaimės. Nazareto naudą V. Jėzus suprato geriau negu nazaretiečiai. Aiškiai matydamas, kad Jam teks susipykti su saviškiais dėl to pažiūrų skirtumo, V. Jėzus priminė nazaretiečiams, kad pranašas niekur negerbiamas mažiau, kaip savo tėvynėje, savo namuose ir savo giminėje. 1)

1) Mr k. 6, 4.

Ta pačia diena, arba ryto metu V. Jėzus mokino žmones savo namuose, ar svetimuose, nėra žinios. Žinia, kad Jo paklausyti buvo tiek prisirinkę, jog per žmones negalima buvo prieiti prie Jo. Keturi vyrai užnešę ligonį su lova ant aukšto, prie keturių guolio kampų pririšo virves ir, praskleidę lubas, nuleido stabu ištiktąjį ties pačiu Mokytojum. Jėzus, matydamas jų tikėjimą, tarė stabu ištiktą jam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos. Bet štai, kai kurie Rašto žinovai kalbėjo sau vieni: „Tasai piktžodžiauja.” Jėzus, pamatęs jų mintis, tarė: „Kam jūs manote pikta savo širdyje? Kas lengviau sakyti: Tavo nuodėmės tau atleistos, ar sakyti: Kelkis ir vaikščiok. Bet kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint ant žemės valdžios atleisti nuodėmes, tuomet jis tarė stabo ištiktajam: „Kelkis, imk savo patalą ir eik į savo namus.” Tasai atsikėlė ir nuėjo į savo namus.

Matydamos-gi tai minios, bijojo ir garbino Dievą, kurs buvo davęs žmonėms tokios valdžios. 1)

Šeštadienio sulaukęs V. Jėzus, kaip buvo papratęs, nuėjo į sinagogą. Po pamaldų Jis atsistojo sakyti. Jam buvo paduota pranašo Izaijo knyga. Atskleidęs knygą jis rado vietą, kame buvo parašyta: „Viešpaties dvasia ant manęs, todėl jis patepė mane ir siuntė mane nešti linksmą naujieną beturčiams, gydyti tų, kurių širdis sutrinta, skelbti atvadavimo apkaltiems ir akliems, kad jie atgaus regėjimą, išliuosuoti sulaužytųjų, apsakoti maloningų Viešpaties metų ir atsilyginimo dienos” (Is. 61, 1). Suvyniojęs knygą, jis atidavė ją tarnui ir atsisėdo. Visų akys sinagogoje buvo į jį atkreiptos. Jis pradėjo jiems sakyti: „Šiandien įvyko šitie Rašto žodžiai, kuriuos jūs girdėjote.” Visi pripažino jam tiesą, stebėjosi malonės žodžiais, kurie ėjo iš jo burnos, ir sakė: „Ar jis ne Juozapo sūnus?” 2) „Ar jo motina nesivadina Marija? ir ne jo broliai Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas? Ir jo seserys, ar ne visos pas mus? Taigi iš kur jam visa tai? 3) Koki ta išmintis, kuri jam duota, ir tokie stebuklai, kuriuos jo rankos daro.”? 4)

1)    Mat. 9, 1-8; Sulygink Mrk. 2, 2-12.

2)    Luk. 4, 16-22.

3)    Mat. 13, 55. 56.

4)    Mrk. 6, 1.

Nazaretiečiai norėjo, kad tų stebuklų Jis padarytų daugiau ir didesnių negu iki šiol, kad Nazareto garbė nustelbtų visą apylinkę. To viso jie reikalavo dėlto, kad Jisai yra Nazaretietis, kad Nazaretas yra jo tėviškė. Kaip kitais atvejais taip šituo sykiu V. Jėzus matė jų mintis ir jausmus, pirma negu jie juos išreiškė, ir Jis bandė juos pataisyti; todėl Jis jiems tarė: „Jūs berods pasakysite man tą patarlę: Gydytojau, gydyk pats save: Didžių dalykų, kokių mes girdėjome padarytų Kaparnaume, padaryk ir čia savo tėviškėje.” Ir Jis pridūrė... „Sakau jums tiesą: Buvo daug našlių Izraelyje Elijo dienose, kuomet dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir pasidarė didelis badas visoje šalyje. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos Sareptoje. Taippat daug buvo raupsuotų pranašo Elisiejaus laiku, ir nei vienas iš jų nebuvo išgydytas tik syras Namanas. 1) Tais pavyzdžiais Išganytojas parodė, jog stebuklai ne tam daromi, kad žmonėms patiektų garbės, pelno ar patogumų, nei ne tam, kad vargą ar ligas sumažintų. Visa gamta yra gerai sutvarkyta ir jos taisyti nereikia, nei jos įstatymų keisti. Daryte Dievas daro stebuklų, bet tik išimtinais atsitikimais ir tiktai tam, kad žmonių tikėjimą sustiprintų. Jeigu dabar Dievas imtų daryti stebuklus sulig nazaretiečių noro, tai stebuklus jie paverstų savo nereikalingų tikslų įrankiais, didžiausi ir nepaprasčiausi antgamtiniai Dievo darbai virstų priemonėmis žemiems gamtiniems žmonių norams patenkinti, nazaretiečių tikyba netik nepagerėtų, bet dar pablogėtų. Todėl V. Jėzus pareiškė nedarysiąs stebuklų sulig saviškių užgaidos, nes ne tam esąs.

Visi sinagogoje tai girdėdami pasidarė pilni rūstybės. Jie sukilo, išvarė jį iš miesto ir nuvedė jį iki viršūnei kalno, ant kurio buvo pastatytas jų miestas, kad jį žemyn nustumtų. Bet jis, praėjęs tarp jų, nuėjo šalin. 2) Nazareto kalno šonas buvo status ir aukštas. Nuo ten nustumtas žmogus užsimuštų. Net ir mūsų dienomis Amerikoje supykusi minia gana dažnai nužudo įtariamą žmogų. Taip Nazareto minia norėjo nužudyti V. Jėzų.

1)    Luk. 4, 23-27.

2)    Luk. 4, 28-30.

Jiems rodėsi težūva Jis veikiau, o ne daro garbės ir pelno jų kaimynams. Apylinkės žmonių nuomonė apie nazaretiečius buvo nekokia.

Ką nazaretiečiai minėjo V. Jėzaus brolius ir seseris, tai tie buvo jo pusbroliai ir puseserės. Alpiejaus ir Marijos vaikai. Toji Marija V. Jėzui buvo teta. 1) Alpiejus kitaip vadinasi Kleopas, kaip tai aukščiau minėta.

1) žiūr. Papijo ištrauką, Euzebijaus veikaluose, Migne P. G. 6, 1261.

c. Pirmosios viešojo gyvenimo Velykos.

Nesidavęs nužudyti nazaretiečiams V. Jėzus pasišalino nuo jų. Velykos buvo netoli ir Galilėjos žmonės jau puikavosi apie savo ežerą, rengdamiesi keliauti Jeruzolimon. Miestuose darėsi vis didesni pulkai vyrų. Kristus dar nebesiskyrė iš kitų, bet mokintinių būrelis jau būdavo su Juo. Pasišalinęs iš Nazareto V. Jėzus, turbūt, pasinešino į pietinį Galilėjos ežero kraštą. Nenorėdamas sukelti apie Save šnekų, Jis su Savo mokintiniais, veikiausiai įsimaišė į tą keleivių pulką, kuris iš pietinio ežero krašto gyventojų buvo susidaręs. Ten dar niekas Kristaus nepažinojo ir apie Jį nekalbėjo. Kaip paprastai, tas pulkas iš Galilėjos pasinešino į vakarus, darydamas užuolanką, kad nereikėtų eiti per Samariją, ir per Perėją keliavo Jeruzolimos linkun. Prie to miesto Galilėjos žmonės prisiartino iš to šono, kur buvo mažoji, arba Judėjos Betanija. Praėję pro ją, jie atvyko pas Alyvų kalną, kurs buvo visai šalę miesto. Tik siaurutė Kedrono slėnis skyrė Alyvų Kalną nuo Jeruzolimos.

B a ž n y č i o s i š v a l y m a s. V. Jėzus atėjo į sostinę keliomis dienomis prieš šventėms prasidedant. 

Čionai niekas Jo nepažino ir nepaisė. Jo širdis Jį traukė į Bažnyčią pasimelsti. Nebūdamas levitų giminės, Jis nėjo šventovėm, bet turėjo būti išoriniame kieme drauge su pasauliečiais žmonėmis. Tais jis nesibodėjo, bet jiems skirtasis kiemas nelabai tiko maldai, nes prieš šventes ten buvo privesta visokių gyvulių aukoms; ten ir pinigų vertelgos buvo pasistatę savo stalus. Bažnyčios kiemas veikiau panešėjo į rinką, negu į maldos vietą. Aukojamųjų gyvulių pirkikai vieni už kitus siūlė meldžionims savo parduodamuosius daiktus. Kiekvienas norėjo pasipelnyti, ypač, kad tuo metu į Jeruzolimą suplaukdavo ir išeiviai, pralobusieji svetimose šalyse. Nors ir palestiniečiai, per Velykas aukodavo ne vien avinėlį, tačiau tie išeiviai užvis dažniausiai prie avinėlio pridėdavo ir veršių ir jaučių aukas. Dauguma atsinešdavo stabmeldžių kaltus pinigus su stabmeldiškais ant jų atmuštais paveikslais. Tokių negalima būdavo aukoti Bažnyčiai. Mozės buvo įsakyta, kad kiekvienas aukotų Dievui nors pusę šekelio, arba siklio. 1) Todėl perkančių, parduodančių ir mainikautojų buvo didelė daugybė, o niekam nerūpėjo, kad jie Bažnyčios kieme išlaikytų šventai vietai tinkamą ramybę ir padorumą. Jau nebebuvo rimto ir švento senelio Simeono, jau ne jis valdė Bažnyčią, ne jis ėjo Aukščiausiojo Kunigo pareigas.

Viešpats neiškentė paniekos šventajai vietai. Kieme valkiojosi pamestų ilgų, miklių augmenų, iš kurių to krašto žmonės veja virves. Kristus susirinko jų pluoštą, susisuko gerą virvagalį ir ėmė juomi vainoti parduodančius, perkančius ir bankininkus. Tų ir stalus Jis išvartė ir pinigus išbarstė, sakydamas: Atsimkite juos iš čia ir nedarykite mano Tėvo namų prekybos namais. 2)

1)    Iškeliavimo knyga 30, 11-16.

2)    Jon. 2, 16.

Veikiai iš kiemo išbėgo ir jaučiai, ir avys ir žmonės. Tik narvelių su karveliais Išganytojas nelietė, turbūt, dėl to, kad tik varguoliai aukodavo tuos pigius paukštelius, iš kurių nei pirkliai žymaus pelno neturėdavo.

Mokytiniai stebėjosi tuo nepaprastu Kristaus smarkumu. Jie buvo tematę tik meilingumą savo Mokytojo. Stebėtina buvo ir tai, kad iš tokios drąsių pirklių daugybės nieks nepasipriešino. Negana, ką jų pačių sąžinė jiems priminė jų kaltę, bet prisidėjo ir baimė. Jie suprato, kad tai pranašas Dievo vardu juos pliekia, ir bijojo, kad pasipriešindami nepasidarytų sau dar blogiau. Mokytiniai taip-gi žiūrėjo į V. Jėzų kaip į pranašą ir prisiminė psalmės žodžius: „Tavo namų meilė sugraužė mane.” 1) Nė Bažnyčios valdyba nedrįso įsikišti. Tik praėjus pirmam išgąsčiui tos valdybos nariai užklausė: „Kokį ženklą tu gali mums parodyti, kad tai darai?” 2) Ženklu jie vadino stebuklą. Taigi jie norėjo, kad jis stebuklu patvirtintų, jog yra gavęs iš Dievo teisę tvarkyti Bažnyčią. Keistas buvo tas noras, nes pirklių išvijimas jau buvo stebuklas, taigi norintiems tiesos nieko daugiau nebūtų reikėję. Bet V. Jėzus jiems atsakė: „Sugriaukite šitą bažnyčią ir aš per tris dienas ją atstatysiu.” Tuomet žydai sakė: „Šita bažnyčia statyta keturiasdešimts šešerius metus, o tu nori per tris dienas ją pastatyti? Bet Jis kalbėjo apie savo kūno bažnyčią. Tik paskui, jam atsikėlus iš numirusių, jo mokytiniai atsiminė, kad jis tai buvo sakęs. 3) Žydai V. Jėzaus Kūną sunaikino, lyg Bažnyčią sugriovė. Jis tą Savo Kūno Bažnyčią trečios dienos ryte sveiką ir garbingą atstatė. Lengviau yra didelę triobą pastatyti, negu tikrai užmuštą žmogų atgaivinti. Taigi Jėzus, atsikeldamas iš numirusiųjų, ištesėjo daugiau, negu buvo žadėjęs. Atsikėlimo stebuklą Jis paminėjo, dėl to, kad juomi aiškiausiai įrodė, jog buvo Dievo siųstas.

1)    Ps. 68, 10.

2)    Jon. 2, 18.

3)    Jon. 2, ly-22.

Tuo metu daugelis įtikėjo į Jėzų Jeruzolimoje, bet jis tuos įtikėjusius nerinko apie Save, kaip anuos aukščiaus minėtuosius. Daugelis nei neverti buvo to, nes pasiduodavo išoriniems įspūdžiams ir savo pažiūras mainydavo sulig tuo kas būdavo įdomiau tuo laiku. Rasi ne vienas iš tų greit įtikėjusių po trijų metų šaukė, kad Pilotas Jėzų prikaltų prie kryžiaus. Jo dieviškoji mintis viską permatė kiaurai.

N i k o d e m a s. Švenčių metu atvykusieji iš Galilėjos į Jeruzolimą Kanos, Kafarnaumo, Gerazeno ir paties Nazareto, žmonės papasakojo apie V. Jėzaus padarytuosius stebuklus. Tos žinios suėjo į Sinedriją ir pasitvirtino tuomi ką V. Jėzus padarė išvarydamas pirklius iš Bažnyčios kiemo. Aukštieji kunigai turėjo prisiminti, ką Jonas Krikštytojas buvo atsakęs Sinedrijos pasiuntiniams, ir kaip prie jų buvo liudijęs apie jaunikaitį iš Nazareto vardu Jėzų. Tarp tų aukštųjų kunigų galėjo būti neužmiršta nei Simeono kalba, nei pirm 18 metų buvusis bažnyčioje įstabus bernaitis tuo pačiu vardu iš to paties miestelio.

Tuom tarpu Jeruzolimoje buvo turtingas, garbingas, galingas ir mokytas žmogus vardu Nikodemas. Jis taipgi buvo Sinedrijos narys, bet ne kunigas, tik pasaulinis giminių kunigaikštis. Dalis ir tokių būdavo Sinedrijoj, kurioje kunigų kunigaikščiai turėdavo aukščiausią vietą, o tautos giminių kunigaikščiai antrąją. Trecioji vieta buvo mokslininkams, arba Rašto žinovams skirta. Sinedriją kitaip vadinosi Sanchedrin.

Gal pasitaręs su kai kuriais kitais Sauchedrino nariais, o gal sau vienas sumintijęs, Nikodemas slapčia nakties metu atėjo pas V. Jėzų pasikalbėti ir tarė: „Mokytojau, mes žinome, kad tu atėjai nuo Dievo, kaipo mokytojas, nes niekas negalėtų daryti tų stebuklų, kuriuos tu darai, jei Dievas nebūtų su juo. 1) Šventasis Jonas, aprašydamas tą atėjimą savo Evangelijoje tepaduoda tik labai trumpai pažymėtą pasikalbėjimo turinį. 2)

1)    Jon. 3, 2.

2)    Fouard, op. cit. I. p. 19 7, išnaša.

Juodu pirmiausiai kalbėjo apie reikalą atgimti dvasiai. Tą dvasios atsinaujinimą V. Jėzus statė kaipo sąlygą, norintiems įeiti į Dangaus Karalystę, kurios greit būsiantį įsikūrimą pranašavo šv. Jonas Krikštytojas. Nikodemui nesuprantant, kaip senas izraelitas gali atgimti, V. Jėzus išdėstė Krikšto sakramento reikalą, labiausiai pabrėždamas dvasinę to sakramento galybę. Nikodemas stebėjosi to mokslo sunkiai suprantama aukštybe, o Kristus pažymėjo, kad tikrąjį Dievo apreiškimą tepermano tik tas, kas yra iš dangaus nužengęs. Čionai Išganytojas aiškiai pabrėžė būsimą Savo mirtį ant kryžiaus pasauliui išpirkti, truputį užsiminė apie Savo Dievybę ir pasakė, kad į tą Dievybę reikia tikėti, norint pačiam būti išgelbėtam ir užsipelnyti amžiną gyvenimą. Per įsikūnijusį Dievo Sūnų ir pasaulis yra išgelbimas. Tikėjimo reikalas yra taip didis, jog netikintys į Dievo Sūnaus Dievybę jau pasmerktas yra. Pagalios V. Jėzus paaiškino, kad žmonės, įpratusieji gera daryti, lengvai įtiki, o pajuokusieji į blogą nepajėgia išvysti Dievo apreikštosios tiesos. Apie Save V. Jėzus tuo atveju pasisakė esąs šviesa, iš dangaus atėjusi į pasaulį.

Nors Nikodemas buvo ir doras, ir protingas žmogus, bet Išganytojo išdėstytosios tiesos taip toli nepanešėjo į to laiko žydų tautos pažiūras, jog V. Jėzaus žodžiai beliko tiktai Nikodemo sielos paviršyje, o nepasiekė dvasios gelmės. Kunigaikštis persiskyrė su Kristum neįtikėjęs į Jo dievybę, netapęs Jo mokytiniu, ir toliau laikėsi nuošaliai. Tiktai Sinedrijos daugumai berūstaujant prieš Jėzų, Nikodemas priminė įstatymą, kad nevalia smerkti neišklausinėjus žmogaus, neištyrus jo darbų. 1) Tik V. Jėzui mirus, Nikodemas drąsiai pasireiškė gerbiąs Jį. 2)

1)    Jon. 7, 61.

2)    Jon. 19, 39.

d. Šv. Jono Krikštytojo mirtis.

Velykų šventėms pasibaigus V. Jėzus nesusidėjo su kitais grįžtančiais į Galilėją, bet kokiam laikui likosi Jeruzolimos apylinkėje, tai yra, Judėjoje. Ta šalis nedidelė. Iš Jeruzolimos iki šiaurinių Judėjos bei pietinių Samarijos ribų yra keturios valandos pėsčiam eiti, arba maždaug 30 kilometrų. Nuo sostinės į rytus netoli miesto prasideda tušti nelygūs Taukai ir tęsiasi iki Jordono upės, prie kurios taip-gi niekas negyvena. Toki jau dykumai nuo Jeruzolimos tęsiasi ir į vakarus iki Tarp-žemio jūrai. Tik pietinė Judėjos dalis nuo Jeruzolimos iki Edomo sienos yra derlinga ir gana daug žmonių joje gyvena. Apie aštuonis mėnesius toje šalyje perleido V. Jėzus su savo mokytiniais po minėtųjų Velykų.

Šitoje Šv. Žemės dalyje buvo Hebron’as, kame ilsėjosi partijarkų kūnai, Mambre, kame Abraomo gyventa. Turbūt toje šalyje prie V. Jėzaus mokintinių prisidėjo nelabasis Judas, nes jis buvo miestelio Kariath, buvusio toje šalyje pilietis.

V. J ė z u s  k r i k š t i j a. Jėzus atėjo su savo mokytiniais į Judėjos šalį; tenai jis pasiliko su jais ir krikštijo. Taippat ir Jonas krikštijo Enone prie Salimo, nes tenai buvo daug vandens. 1) Žymėtina, kad Kristui pasinėšinus į pietus ir ėmus krikštyti, šv. Jonas pasitraukė į šiaurę. Enonas aramajų kalboje vadinasi Einan ir reiškia šaltinius. Šv. Jeronimas sako, kad ta vieta buvusi aštuonis tūkstančius rymiškų (dvilinkų) žingsnių atstu nuo vietos, kur jo laikais buvo Skitopolis. Salimo šiandien nebegalima susekti, kur yra buvęs. Žmonės ėjo krikštytis pas abudu: pas V. Jėzų ir pas šv. Joną, tik pas šv. Joną būdavo daug mažiau žmonių, negu pas V. Jėzų.

1) Jon. 3, 22-23.

Drauge su krikštu V. Jėzus teikė žmonėms ir pamokinimų. Jis kalbėjo apie tą patį, kaip ir šv. Jonas, būtent apie atgailą ir apie Dievo Karalystę. Tas pamokslų vienodumas išmanantiems patvirtino šv. Jono pasiuntinybės teisingumą, o neišmanantiems rodėsi, būk Jėzus norįs paveržti mokytinius iš šv. Jono. Bet buvo ir skirtumo tarp jųdviejų. Jonas skelbė būsimą dangaus karalystės įsikūrimą, o V. Jėzus sakė, kad ji jau atėjo ir čia pat yra žmonėse. Dar didesnis skirtumas buvo krikšte, nes šv. Jono krikštas buvo tiktai apeiga, primenanti žmonėms sąžinės grynumo reikalą, o V. Jėzaus krikštas buvo susyk sakramentas, atleidžiąs žmonėms nuodėmes.

Bet šv. Jono mokytiniai pavydėjo V. Jėzui didelio pasisekimo ir atvykę pas Krikštytoją sakė: „Rabbi (Mokytojau), tas, kurs su tavim buvo anapus Jordono, apie kurį tu liūdijei, štai dabar krikštija ir visi eina pas jį. Atsakydamas Jonas tarė: „Žmogus negali nieko sau imti, jei jam nebus duota iš dangaus. Jūs patys galite paliudyti apie mane, kad aš esu sakęs: Aš ne Kristus, tik esu. siųstas pirma jo. Kas turi sužiedotinę, tas sužiedotinis; sužiedotinio-gi prietelis, kurs stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi sužiedotinio balsu. Taigi tokio džiaugsmo ir aš pilnai prityriau. Reikia, kad Jis augtų ir kad aš eičiau mažyn. Kas ateina iš aukštybės, tas stovi aukščiau už visus... Tėvas myli Sūnų, tas turi amžinąjį gyvenimą; kas-gi netiki Sūnui, tas nematys gyvenimo, tik Dievo rūstybė pasilieka ant jojo. 1)

1) Jon. 3, 26-36.

Trumpai sakant, šv. Jonas dar kartą paliudijo, kad V. Jėzus turi teisę krikštyti, kad Jo pasisekimas yra jo pranokėjui džiaugsmas, kad V. Jėzus yra Dievo Sūnus, Kurio apreikštosios tiesos yra privalomos visiems.

Š v.  J o n a s   p a t e n k a   į   k a l ė j i m ą. Sunku aiškiai nustatyti, kaip ilgai dar dirbo šv. Jonas Krikštytojas, bet žinia, kad bebūdamas Galilėjoje, t. y. Palestinos šiaurėje, jis barė tos žemės karalių Erodą už paleistuvingą gyvenimą. Tas Erodas vadinosi Antipas ir buvo sūnus ano senojo Erodo, kurs mirė trumpai po to, kaip V. Jėzus buvo užgimęs. Senasis Erodas turėjo daug pačių ir su jomis daug vaikų. Jaunasis Erodas buvo senojo Erodo ir jo pačios Maltacės sūnus. Senojo Erodo ir jo pačios Mariamnės, didžiojo kunigo Simano dukters sūnus buvo Pilypas, kurs tėvui mirus liko negavęs nei jokios žemės valdyti. Kitas jo brolis taip-gi Pilypu vardu, senojo Erodo ir Kleopatros Jeruzolimietės sūnus gavo Iturėją. Bet senasis Erodas turėjo dar vieną pačią taip-gi Mariamnę vardu, kilusią iš Asmonėjų giminės. Su ja senasis Erodas turėjo du sūnų: Aristobulį ir Aleksandrą, kuriuodu jis abu nužudė. Bet Aristobulis žuvo jau užaugęs ir turėjo sūnų Erodą Agripą ir dukterį Erodijadą. Toji Erodijada buvo graži, gudri ir pikta. Senajam Erodui dar gyvam esant ji ištekėjo už savo dėdės Pilypo, senojo Erodo ir Mariamnės Simoniūtės sūnaus, pasitikėdama, kad tas dėdė senajam Erodui mirus gaus karaliauti, bet ji apsiriko: karalystė teko Maltacės ir Kleopatros vaikams.

Senajam Erodui mirus jaunasis Erodas arba Antipas karaliavo Galilėjoje. Jis buvo vedęs Petros karaliaus Arėto dukterį. Bet būdamas svečiuose pas savo brolį Pilypą, tą kurs negavo žemės po tėvo galvos arčiau susipažino su jo žmona, savo brolio Aristobulio dukterim Erodijada, kuri labai panūdo būti karaliene. Sugrįžęs namo, Erodas davė aiškiai suprasti savo pačiai, kad ją atstatysiąs. Toji, nelaukdama viešojo atstatymo, pasitraukė į Macheronto pilį, į rytus nuo Negyvosios jūros netoli jos. Tą pilį Arėtas buvo davęs savo dukteriai į dalį. Atstatomoji moteriškė pasiskundė savo tėvui ir iškilo karas tarp Arėto ir Erodo. Nors Arėto vyrai sumušė Erodo kareivius, tačiaus nežinia kas pasidarė, kad Erodas ir Erodijadą vedė ir Macheranto pilį pasilaikė sau. Istorija nesako, kuo vardu buvo atstatytoji moteriškė.

Šv. Jonas nepakentė tos nedorybės, kad Erodas, pavaręs savo teisėtąją žmoną, gyventų su savo brolio pačia, paviliojęs ją. Kai kurie spėja, kad Krikštytojas, nieko nepaisydamas, nuėjo į Erodo rūmus ir, kaip kitąsyk Elijas išbarė karalių Achabą, taip dabar šv. Jonas padarė tetrarchai Erodui, sakydamas: „Tau nevalia turėti savo brolio pačios.” 1) Erodas nedrįso čia pat suimti pranašą, bet nenaudoji Herodijada galų gale prikalbino ištižėlį tetrarchą, kad Krikštytoją suimtų. Erodas taip ir padarė: suimtą šventąjį įmetė į kalėjimą Macheranto pilies požemiuose.

1) Mrk. 6, 18.

Ta pilis stovi ant uolos, apie kurią iš visų pusių įvairiomis kryptimis eina gilios griovės. Pilis aptverta storais, aukštais ir stipriais mūrais. Apie Macherantą žmonių vaizduotė pasakojo baugių daiktų, būtent, kad tenai mažos žolės išauga kaip medžiai, kad jų šaknys vakare virsta ugnim, kad jos bėga nuo žmogaus norinčio jas paliesti, arba net nužudo drąsuolį, kad griovių dugne trykšta keistos versmės karštos ir šaltos kaip ledas. 1)

Š v. J o n o p a s i u n t i n i a i. Erodas bijojo savo kalinio, laikomo tokioje baisioje tvirtovėje, ir žinojo jį esant žmogų teisų ir šventą. Nors tetrarcha kalino šv. Joną Krikštytoją, bet pasiklausęs jo daug darė ir mielu noru klausydavo. 2) Mokytiniai neužmiršo šv. Jono ir nebijodavo ateiti pas jį pasikalbėtų. Kalbos dažnai būdavo apie V. Jėzų ir Jo darbuotę. Ištikimieji Jono mokiniai nelabai tikėjo Išganytojo aukštybe. Jo elgesyje jiems daug kas nepatikdavo. Šv. Jonas vis pakartodavo savo liudijimą, bet mokytiniams nusibodo nuolatai klausyti tų pačių žodžių.

Vienu tarpu mokytiniai, susirinkę Macheronte pas kalėjimo langutį, apsakė šv. Jonui keletą V. Jėzaus stebuklų ir vis-gi abejojo apie jo pasiuntinybę. Tada šventasis pasiuntė du savo mokytiniu pas V. Jėzų ir įmokino paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mes kito laukiame?” 3) „Kuris turi ateiti” yra tas, kurį V. Dievas buvo žadėjęs atsiųsti. Pranašai apie jį daug

1)    Jos. Flavius, Bellum Judaicum VII, 6, 3.

2)    Mrk. 6, 20.

3)    Luk. 7, 19.

buvo kalbėję. Taigi Jonas įmokino savuosius, kad V. Jėzaus paklaustų, ar Jis yra anas Dievo žadėtasis atsiųsti Mesijas. Mokytiniai atėjo ir tarė: „Jonas Krikštytojas siuntė mudu pas tave ir sakydino: Ar tu esi tas, kurs turi ateiti, ar mes kito laukiame? 1)

V. Jėzus išsyk nieko nepasakė, bet pasiųstiesiems matant išgydė daugeli ligų, vočių, paliuosavo piktos dvasios apsėstųjų ir akliems grąžino regėjimą. Gal tat visa ne viena diena pasidarė, gal, pasiuntiniai ilgiau užtruko pas V. Jėzų. Tik, grąžindamas juodu, Jis tarė: „Nuėję apsakykita Jonui, ką esata girdėję ir matę: akli regi, raiši vaikščioja, raupsuoti išgydomi, kurtiniai girdi, numirėliai keliasi, beturčiams skelbiama geroji naujiena. 2)

Pirm daugelio šimtų metų Izaijas pranašas buvo kalbėjęs apie tą, kurį Dievas žadėjo atsiųsti Savo tautai ir paminėjo to siunčiamojo Mesijo stebuklus, kad iš jų žmonės galėtų jį pažinti, kada ateis. Izaijas šitaip pranašavo: Dievas pats ateis ir išgelbės jus. Tada atsimerks aklųjų akys ir kurčiųjų ausys bus atdaros, tada ir raišas šokinės kaip briedis ir nebylių liežuvis bus liuosas. 3) Taigi keturių rūšių stebuklus minėjo pranašas, kad Mesijas, kurs turi ateiti, darys juos. Viešpats gi Jėzus Jono pasiuntiniams pridėjo dar dvi rūšis, būtent, kad raupsuoti išgyja ir numirėliai prikeliami. Primindamas tuos pranašo žodžius ir parodydamas Jono pasiuntiniams, kad netik Izaijo minėtuosius stebuklus yra padaręs, bet dar viršaus pridėjęs, V. Jėzus prisipažino esąs tas, apie kurį pranašų vyresnysis buvo rašęs. Izaijo buvo pasakyta: Dievas pats ateis ir išgelbės jus. Iš to reikėjo suprasti, kad V. Jėzus yra Dievas ir Išgelbėtojas. Aišku, kad kito nebereikia laukti daugiau.

1) Luk. 7, 20.

2) Luk. 7, 22.

3) Is. 35, 4-6.

V. J ė z a u s   k a l b a   a p i e   š v.  J o n ą.  Mokytiniai tą žinią parnešė Jonui Krikštytojui, o jiedviem nuėjus V. Jėzus pradėjo kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į tyrus pamatyti, ar vėjo linguojamos nendrės? Bet ko išėjote pamatyti, ar minkštais drabužiais apsivilkusio žmogaus? Štai, kurie brangiuose rūbuose ir gėriuose, tie yra karalių namuose. Bet ko išėjote pamatyti, ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau kaip pranašo! Jis yra tas, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu savo pasiuntinį pirma tavęs; jis pataisys tavo kelią tau. Nes sakau jums, tarp gimusių iš moterų nėra nei vieno didesnio pranašo už Joną Krikštytoją. 1)

1) Luk. 7, 24-28.

V. Jėzus, be abejonės, yra didesnis už šv. Joną, bet kalbėdamas Išganytojas visai neėmė Save domėn. Taip turime daryti ir mes. Prie tų V. Jėzaus žodžių jau nei vienas žmogus negalėtų pridėti viršaus nei vieno pagyrimo šv. Jonui. Kitus šventuosius pripažįsta, arba kanonizuoja Bažnyčia. Joną Krikštytoją kanonizavo V. Jėzus ir tai padarė Savo Pranokėjui dar gyvam esant, bet padarė Dievo išmintim, žinodamas, kas turėjo nepoilgam įvykti.

Š v. J o n o  m i r t i s. Nenaudoji Herodiada nepakentė tiesos, norėdama paleistuvauti, nenorėjo negarbės, nemanė atgauti garbę elgesio pataisymu, bet prie nedorybės rengė pridėti žmogžudystę, lyg tas prasižengimų dauginimas galėjo pataisyti garbę. Nelabajai moteriškei atėjo patogi diena. Saro gimimo sukaktuvėse Erodas kėlė didžiūnams, kariuomenės viršininkams ir Galilėjos vyresniesiems pokylį. Tuomet Erodiados ir Pilypo duktė Saliomė įėjo, šoko ir patiko Erodui ir taip pat drauge sėdėjusiems už stalo. Karalius tarė mergiotei: „Prašyk iš manęs ko tu nori, aš tau duosiu. Ir jis jai prisiekė: „Ko nors prašysi, aš tau duosiu, kad ir mano karalystės pusę.” Išėjusi ji klausėsi savo motiną: „Ko aš turiu prašyti?” Ta atsakė: „Jono Krikštytojo galvos.” Tuojaus įėjus skubiai pas karalių, ji prašė sakydama: „Noriu, kad tuojaus man duotumei ant lėkštės Jono Krikštytojo galvą.” Karalius nuliūdo, bet dėlei prisiekos ir dėl drauge sėdėjusių už stalo nenorėjo jos nuliūdinti. Taigi jis nusiuntė budelį ir liepė atnešti ant lėkštės jo galvą. Tas nukirto jį kalėjime, atnešė jo galvą ant lėkštės ir padavė jį mergiotei, mergiotė gi savo motinai. Išgirdę apie tai jo mokytiniai, atėjo, paėmė jo kūną ir padėjo jį į kapą. 1)

Neprotingas buvo pažadas, bloga buvo priesaika ir žmogžudiškas jos išpildymas. Šventasis nuėjo į dangų pas Amžinąjį Tėvą į neapsakomas linksmybes. Erodijados kalbinamas Erodas nesitenkino tetrarkos valdžia, iškeliavo rūpintis, kad karaliaus vardą gautų, kurį vartodavo neteisėtai. Jo giminė ir priešas Erodas Agripa jį apskundė, imperatoriui Kaligulai, kurs ištrėmė Erodą į Lugdunum Convenarum, dabar vadinamą Cominges. Tais laikais ten ėjo Gallijos ir Ispanijos riba. Erodijada sekė paskui ir abu suvargę ir visų užmiršti mirė ištremti svetimoje šalyje. Šokikė Saliomė, beeidama ledu per upę įlūžo ir iki kaklui įsmuko į vandenį. Šaltame vandenyje ji sustyra. Pasijudinusios lytys susispaudė viena prieš kitą ir nuspaudė Saliomės kaklą taip, kad galva atitrūko nuo kūno. 2) Tos nelaimės sugriuvo ant Erodo keletą metų vėliau jau V. Jėzui užžengus į dangų.

1) Mrk. 6, 21-29.

2) Skaityk: Joseph Flavius, Antiquitates XVIII, 7, 2; De bello Judalco II, 9. 6 ir Nicephorus I, 20.

Šv. Jonas į kalėjimą pateko, veikiausiai, pusantrų metų pasidarbavęs pas Jordaną, o nukirstas tapo, turbūt, antrais V. Jėzaus viešosios darbuotės metais. Bet šičia jo mirtis apsakyta drauge su jo mokintinių nusiminimu dėl V. Jėzaus pasisekimų, nes norėjau susyk pasakyti visa kas liečia to šventojo gyvenimo pabaigą.

e. V. Jėzus grįžta į Galilėją.

Šv. Jonui besidarbuojant Palestinos šiaurėje apie Ainon ir Salim, V. Jėzus sakė pamokslus ir krikštyjo žmones Palestinos pietuose, Judėjos žemėje. Su Juo buvo Jo mokytinių ir tie daugiausia krikštijo, bet, turbūt, ne visi mokytiniai, buvusieji Galilėjoje, pasiliko per vasarą su Mokytojum. Turbūt nebuvo nei Simono Petro, iš kurio žinias ėmė Morkus, nei šv. Mato, nei V. Jėzaus giminaičių, kurių pasakojimais naudojosi šv. Lukas, nes trijose pirmose Evangelijose nieko nėra apie Išganytojo darbuotę Judėjoje. Su juo tenai turėjo būti Zebedejaus abudu sūnūs, arba nors vienas Jonas. Veikiausiai buvo ir Jono tikrasis brolis Jokūbas. Kadangi Judas iš Kariot buvo toje šalyje augęs, tai galima spėti, kad tenai jis ir prisiplakė prie V. Jėzaus. Gal ir šv. Tamas buvo iš Judėjos ir Judėjoje pažinęs Išganytoją.

Apie gruodžio mėnesį V. Jėzus darbavosi dar Judėjoje, turbūt, su dviem galiliečiais ir su dviem judėjiečiais mokytiniais. Ten atėjo gandas, kad šv. Jonas suimtas. Gal dėl to, V. Jėzus ryžosi grįžti į Galilėją. Grįžimo priežastis galėjo būti ir ta, kad svetimoje Judėjoje V. Jėzus neturėjo nei kur galvos priglausti. Šiltu metu triobos nei nereikėjo, bet žiemai ateinant naudinga buvo laikytis arčiau Nazareto, kur Išganytojo Motina tebegyveno savo namuose. Kad ir nežinotume grįžimo priežasties, žinome, jog grįžo.

Grįždamas Galilėjon V. Jėzus keliavo per Jeruzolimą, bet neilgai užtruko, nes ten jau viešpatavo dvasia priešinga Jo Širdžiai. Rytmetyje išėjęs iš sostinės V. Jėzus iki vidudieniui atvyko pas miestą Sichem, Samarijos sostinę. Čia netoli Moreh’o ąžuolyno buvo Jokūbo šulinys. Tą vietą Jokūbas buvo pirkęs iš ainariečių ir joje išsikasdinęs šulinį. Šulinį jis kasė ir mūrijo dėl to, kad apylinkės šaltiniai priklausė kitiems. Tą vietą Jokūbas buvo skyręs savo sūnui Juozapui. Kai žydai grįžo į savo žemę iš Egipto vergijos, tai, parsinešę Juozapo kaulus, juos palaidojo kitąsyk jam jo tėvo skirtoje žemėje. 1)

1) Jos. 24, 32; Sulygink Gim. 12, 6; 23, 18-20; 24; 49, 25.

Čionai V. Jėzus pasiliko pas šulinį, o mokytinius pasiuntė miestan parūpintų maisto. Nors vėlybas buvo metas, bet vidudienyje Palestinoje vis dar būva karštoka. V. Jėzus atsisėdo ant suolo pas šulinį po stogeliu. Anoje šalyje prie šulinių būva akmeninių suolų aplinkui ir stogelis viršuje. Stogelis darė ir pavėsio. Netoli šulinio buvo priemiestis Sichar, o kiek toliau Samarijos sostinė Sichem.

V. Jėzui besėdint prie šulinio iš Sicharo atėjo moteriška ąsočiu nešina. Paprastai rytų šalyse moters eina semtis vandens tik vakarais ir tai visu būriu, kad kartais kokis vyras neužpultų. Šitoji užpuolimo nesidrovėjo, nors matė nepažįstamą vyrišką sėdint pas šulinį. Ji nebuvo nei ištekėjus, nei mergina.

Jai priėjus prie šulinio V. Jėzus jai tarė: „Duok man gerti”... Ta moteriškė samaritonė jam sakė: „Kaipgi tu būdamas žydas, prašai gerti iš manęs, moteriškės samaritonės? Nes žydai nebendrauja su samaritonais. Atsakydamas Jėzus' jai tarė: „Jei tu pažintumei Dievo dovaną ir kas yra tas, kurs tau sako: Duok man gerti, tu tikrai būtumei iš jo prašiusi ir jis duotą tau gyvojo vandens. Gyvuoju vandeniu anoje šalyje žmonės vadina gryną, šaltą iš žemės tiesiog besiverčiantį vandenį. Moteriškė jam sakė: Tamista, tu juk neturi kuomi pasisemt, šulinys gilus; tai iš kur tu turi gyvojo vandens? Ar-gi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kurs mums davė tą šulinį, pats iš jo gėrė, taip pat jo vaikai, ir jo gyvuliai? Atsakydamas Jėzus jai tarė: „Kiekvienas kurs geria šitą vandenį, vėl trokš; kas-gi gers vandens, kurį aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius; vanduo kurį aš jam duosiu, bus jame šaltinis vandens trykštančio į amžinąjį gyvenimą. Moteriškė jam sako: „Viešpatie, duok man to vandens, kad nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau čia semtis.” Jėzus jai tarė: „Eik, pavadyk savo vyrą ir ateik čionai.” Moteriškė' atsakė: „Aš neturiu vyro.” Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: Aš neturiu, vyro. Nes tu turėjai penkis vyrus ir tas, kurį dabar turi, tai ne tavo vyras; čia tu tiesą pasakei.” Moteriškė jam tarė: „Viešpatie, matau, kad tu pranašas. Mūsų tėvai garbindavo ant šito kalno, jūs gi sakote Jeruzalėje esanti vieta, kur reikia garbinti.” Jėzus jai tarė: „Moteriške, tikėk manim, ateina valanda, kuomet jūs nei ant šito kalno, nei Jeruzalėje negarbinsite Tėvo. Jūs garbinate ko nežinote, mes garbiname, ką žinome, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateina valanda, ir dabar jau yra, kuomet tikri garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa, nes ir Tėvas ieško tokių garbintojų. Dievas yra dvasia ir jo garbintojams reikia garbinti dvasia ir tiesa.” Moteriškė jam tarė: „Aš žinau, kad ateis Mesijas (tai yra Kristus); taigi atėjęs jis visa mums apskelbs. Jėzus jai tarė: „Aš esu kurs su tavim kalbu.” Tuotarpu atėjo jo mokytiniai ir stebėjosi, kad jis kalbasi su moteriške. Tačiau nei vienas nesakė: „Ko klausiesi, arba apie ką kalbi? Moteriškė-gi paliko savo ąsotį, nuėjo į miestą ir sakė žmonėms: „Ateikite ir išvyskite žmogų, kurs man pasakė visa ką esu padariusi, ar ne jis Mesijas?” Jie išėjo iš miesto ir ėjo pas jį. Tuotarpu mokytiniai prašė jį sakydami: „Rabbi, valgyk!” Jis jiems atsakė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.” Tuomet mokytiniai kalbėjosi tarp savęs: „Ar neatnešė jam kas nors valgyti?” Jėzus jiems tarė: „Mano valgis yra daryti valią to, Kuris mane siuntė, kad ištesėčiau jo darbą. Ar jūs nesakote: Yra dar keturi mėnesiai ir ateina pjūtis. Štai sakau jums: Pakelkite savo akis ir pažiūrėkite į laukus, kad jie jau pabalę piūčiai... Daug iš ano miesto samaritonų įtikėjo į jį dėl moteriškės žodžių... Atėję pas jį samaritonai prašė jį pasilikti pas juos ir jis pasiliko tenai dvi dieni. Daug daugiau įtikėjo į jį dėl jo pamokslo. Moteriškei-gi jie sakė: „Tikime jau nebe dėl tavo šnekos: mes patys girdėjome ir žinome, kad šitas tikrai pasaulio gelbėtojas.” Dviem dienom praslinkus jis išėjo iš ten ir nuėjo į Galilėją. 1)

1) Jon. 4, 8-43.

Samarijos žmonių tikyba prieš Jėzui ateinant buvo išklydus ir dora pakrikus, bet Jėzus teisingai pasakė Savo mokytiniams, kad Sichemo ir Sicharo gyventojų sielos jau yra nunokusios Dievo religijos piūčiai. Nusikaltėlė moteriškė pirmoji, paskui ją daugybė vyrų ir moterų Samarijoje pripažino V. Jėzų esant Dievo siųstuoju pasaulio išgelbėtoju. Paskui Samarijoje buvo žymi krikščionių bažnyčia. Iš ten buvo kilęs ir didis šventasis Justinas išminčius ir kankinys.

Šitais pirmaisiais viešosios darbuotės metais V. Jėzus pirmiausiai pasirodė pas Jordoną, tenai Dievas Tėvas patvirtino šv. Jono liudijimą apie Jėzaus Dievybę. Pats-gi Išganytojas pareiškė Savo dievišką galę pirmiausiai Galilėjoje, paskui Judėjoje ir galop Samarijoje. Samarai buvo labai išklydę iš tikėjimo ir beveik praradę tautybę. Žydai jų nekentė, bet V. Jėzus ir žydus mokino, kad nei viena tauta nereikia niekinti.

Tas šulinys, prie kurio V. Jėzus sėdėjo šale Sichar, dar tebėra. Jis yra sumūrytas iš sklandžiai sudėtų žemėje akmenų be cemento, be kalkių. Pas dugną jis gana platus į viršų eina siauryn ir viršuje yra skylė, per kurią traukia aukštyn vandenį. Šulinys dabar yra 24 metrus gilus. Seniau jis buvo gilesnis, bet žmonės primetė į jį akmenaičių, besidomėdami jo gilumu.

f. V. Jėzus vėl Galilėjoje.

Sunku pasakyti, kur Išganytojas sustojo, parėjęs iš Judėjos per Samariją į Galilėją. Jam beeinant išilgai ežero Genezaret, turbūt, šv. Jokūbas ir šv. Jonas, Zebedėjaus sūnūs, nebuvę namie nuo Velykų, panorėjo užeiti pas tėvą ir pabūti nors kiek su saviškiais Betsaidoje. Išganytojas su dviem mokytiniais, atėjusiais drauge iš Judėjos vyko toliau į šiaurę. Jis vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kame vandenį buvo pavertęs vynu.

Buvo tenai vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo Kafarnaume. Tas išgirdęs, kad Jėzus ateina iš Judėjos į Galilėją, nuėjo pas jį prašė jį ateiti ir išgydytų jo sūnų, kurs buvo marinamas. Tuomet Jėzus

jam tarė: „Jei jūs nematote ženklų ir stebuklų, jūs netikite.” Valdininkas jam atsakė: „Viešpatie, ateik pirma ne kaip mano sūnus numirs.” Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas.” Žmogus įtikėjo žodžiams, kuriuos jam pasakė Jėzus ir išėjo. Jį jau pareinantį pasitiko tarnai ir pranešė jam, sakydami, kad jo sūnus gyvas. Jis tad paklausė juos apie valandą, kurioje jam pasidarė geriau. Jie atsakė: „Vakar septintoje valandoje liovėsi krėtęs jį drugys.” Tuomet tėvas suprato, kad tai buvo ta valanda, kurioje Jėzus jam tarė: „Tavo sūnus gyvas.” Ir įtikėjo jis pats ir jo namai. 1)

1) Jon. 4, 46-53.

Galiliečiai šiuo atveju gražiai priėmė (V. Jėzų, nes jie jau buvo matę Jo stebuklų pirma ir tas naujasis stebuklas dar labiau juos sutvirtino. V. Jėzus valdininko prašomas nėjo į Kafarnaumą, bet parodė, kad gali išgydyti marinamą ligonį nei nematęs jo iš didėles tolumos. Bet netrukęs V. Jėzus nuvyko į Kafarnaumą, kur buvo Petro ir Andriejaus namai. Bet juodu dažnai būdavo ir Betsaidoje. Gal ir tuodu mokytiniai buvo atėję iš Betsaidos drauge su Jėzum į Kafarnaumą.

Anksčiau ar vėliau Kafarnaumiečiai patyrė, kad didysis stebukladaris vėl jų mieste. Vėl prasidėjo ligonių ir apsėstųjų gabenimas pas Išganytoją. Visą naktį iš šeštadienio į sekmadienį Jis juos gydė. Jau pradėjo dienoti kai paskutinis išgijęs ligonis išvyko iš Petro namų. V. Jėzus taip-gi išėjo iš triobos, tuščiomis miegančio miesto gatvėmis nuvyko į kalnus, pasirinko ramią retai kam prieinamą vietą ir ten meldėsi.

Saulei užtekėjus minia pasidarė ties Petro namais. Jis tada tik pastebėjo, kad V. Jėzaus nėra namieje. Bet jis buvo karšto kraujo žmogus, ėmė ieškoti ir galutinai rado Išganytoją besimeldžiant. Jie tarė Jam: „Visi tavęs ieško.” Jis tarė jiems: „Eime į artimiausius sodžius ir miestus, kad ir tenai sakyčiau pamokslus, nes tam aš esu atėjęs.” Jis sakė pamokslus sinagogose ir visoje Galilėjoje ir išvarinėjo velnius. 1)

R a u p s u o t o   i š g y d y m a s. Pas jį atėjo vienas raupsuotas, kurs jį prašė ir atsiklaupęs jam tarė: „Jei nori, gali padaryti, kad būčiau švarus.” Jėzus-gi, jo pasigailėjęs, ištiesė savo ranką, palietė jį ir tarė jam: „Noriu, būk švarus.” Kaip tik jis tai pasakė, raupsai tuojau nuo jo išnyko ir jis tapo švarus. Jis pagrąsė jam ir tuojau jį pavarė, sakydamas jam: „Veizėk, kad niekam nesakykim, bet eik pasirodyk vyriausiam kunigui ir jiems paliudyti atnašauk už savo išgijimą, kaip yra liepęs Mozė. Jis-gi išėjęs ėmė pasakoti ir skelbti tą dalyką, taip kad Jėzus jau nebegalėjo žmonėms matant įeiti į miestą, bet būdavo laukuose tuščiose vietose; tačiaus jie ateidavo pas jį visur. 2)

1) Mrk. 1. 36-39.

2) Mrk. 1, 40-45; Luk 5, 12-16.

S t e b u k l i n g o j i  ž v e j a. Beeidamas per Galilėjos miestus ir kaimus, V. Jėzus užėjo ir į Betsaidą, iš kurios buvo, keturi Jo mokiniai: du Zebedėjaus sūnus: Jokūbas ir Jonas ir du Jonaus sūnūs: Simanas-Petras ir Andriejus. Tie keturi žvejai susitarę išėjo vakare žūklauti. Galilėjos arba Nazareto ežere geriausiai tas darbas sekasi tarp saulėleidos ir saulėtekos, nes žuvys būva apsnūdusios ir tamsoje nepastebi tinklo. Tačiau keturi žvejai visą naktį išvargę neturėjo nieko sugavę.

Saulei gerokai pakilus daugybė žmonių apspito V. Jėzų, užtikus jį pas ežerą. Jis nepeikė, kad jie norėjo Dievo žodžio klausyti. Du luotai buvo prie pat kranto, o žvejai išlipę plovėsi tinklus. Viešpats įlipo į Simano Petro luotą ir paprašė pasiirti porą žingsnių tolyn nuo kranto. Sėdėdamas luote Kristus sakė pamokslą, o žmonės ir gerai girdėjo ir domėjosi klausydami. Liovęsis kalbėti jis tarė Simanui: „Irkis į gelmę ir leiskite savo tinklus valksmui.” Atsakydamas Simanas jam tarė: „Mokytojau, mes per visą naktį vargę nieko nesuganom, bet dėl tavo žodžio aš tiesiu tinklą. Tą padarę jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad jų tinklas ėmė plyšti. Jie pamojo draugams, buvusiems kitame luote ateiti ir jiems padėti. Tie atėjo ir pripildė abudu, luotu taip, kad kone skendo. Tai pamatęs Simanas-Petras puolė Jėzui į kelius, sakydamas: „Išeik nuo manęs, Viešpatie, nes aš žmogus nuodėmingas. Nes išgąstis buvo apėmęs jį ir visus su juo buvusius dėl to žuvų valksmo, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebedėjaus du sūnų Jokūbą ir Joną, kuriuodu buvo Simam draugai. Jėzus-gi tarė Simanui: „Nesibijok, nuo šio laiko tu jau, žmones žvejosi.” Prisiyrę prie kranto, jie visa paliko ir sekė jį. 1)

1) Luk. 5, 1-11.

Žymėtina, kad V. Jėzus, galėdamas pasirinkti valčių, sėdosi į Petro luotą. Jau pirmiau mes matėme, kad Išganytojas, kaip tik pamatė Simaną, atėjusį su Andriejum, sakė, kad jo vardas Simanas turės pasikeisti į Petrą, reiškiantį uolą. Toliau mes rasime kitų smulkių ir stambių atsitikimų, rodančių, kad Kristus tą mokytinį išskirdavo iš tarpo kitų. Tai buvo reikšmingas išskyrimas. Nes tam pačiam Simanui paskui V. Jėzus pavedė valdyti visą Bažnyčią, ir per tą Bažnyčią Dievo Sūnus skelbia Savo apreikštąsias tiesas visoms tautoms. Taigi Simano-Petro valtis reiškia Kristaus Bažnyčią ir Petrui teko laikyti tos Bažnyčios vairas. Dėl to jis ir vadinasi Petras, arba uola, kad ant jo, kaip trioba ant uolos, stovi visa Bažnyčia V. Jėzaus pastatyta. Šv. Grigalius teisingai yra pasakęs, kad V. Jėzus mokindavo žmones ne vien žodžiais, bet ir veiksmais. 1) Tas pamokslo sakymas iš Petro valties mokina mus klausyti šv. Petro ir jo įpėdinių šventųjų tėvų popiežių.

1) Hom. 17 in Evangr.

Bevaikščiojant V. Jėzui po Galilėją netruko prisiartinti Velykos. Sulig Velykų švente aš šitame rašte skaitau V. Jėzaus viešosios darbuotės metus. Pirmieji metai išėjo ilgesni, nes viešoji darbuotė prasidėjo keletą mėnesių prieš Velykas. Ir tie keli mėnesiai prieš pirmąsias Velykas priskaityti prie pirmųjų metų.

3. Antrieji viešosios Jėzaus darbuotės metai.

a. Antrosios Velykos.

B e t s a i d o s  l i g o n i s. Evangelijos sako, kad atėjo šventė, neišreikšdamos tos šventės vardo. Mes numanome, kad tai buvo Velykos, nes mažesnę šventę apaštalas Jonas būtų įvardijęs. V. Jėzus nuvyko į Jeruzolimą. Tenai netoli Bažnyčios ties tos Bažnyčios vartais vadinamais „Avių Vartais” buvo kūdra. Aplinkui ją stovėjo penkios pastogės, kurias paprastai vadina portikais. Portikai arba visai neturi sienų, arba turi vieną sieną iš vieno šono, o stogai būva ant stulpų. Kūdra vadinosi Betsaida, arba Betesda. Tas vardas reiškia malonės namus.

Betsaidos kūdros vanduo buvo stebuklingas. Jis kartais imdavo judėti be matomos priežasties. Tai Dievo angelas tą vandenį sujudindavo. Kas po to pirmutinis įbrisdavo į tą vandenį, tas pasveikdavo: vistiek kokios būta jo ligos. Žmonių daugybės būdavo nuolat apie tą kūdrą, laukiančių vandens sujudant. Tai vis būdavo ligoniai: akli, raiši ir kitoki. Jiems, turbūt, buvo pastatytos ir tos pastogės aplinkui kalną. Šventėms besitęsiant astuonias dienas V. Jėzus tarp kitko užėjo ir pas kūdrą. Buvo tenai vienas žmogus, kurs sirgo savo liga trisdešimts aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir patyręs, kad jis serga jau daug laiko, Jėzus jį paklausė: „Ar nori būti sveikas? Ligonis jam atsakė: „Viešpatie aš neturiu žmogaus, kurs vandeniui pasijudinus įkeltų mane į tvenkinį; kolei-gi aš pats nueinu, kitas įžengia pirma manęs.” Jėzus jam tarė: „Kelkis imk savo guolį ir eik,” Tas žmogus tuojau pasveiko, pasiėmė savo guolį ir ėjo. Tai buvo subatos diena. Todėl žydai sakė išgydytajam: „Šiandien subata, tau nevalia neštis savo guolis.” Jis jiems atsakė: „Tas kurs mane išgydė man tarė: Imk savo guolį ir eik.” Jie jį klausė: „Kas yra tas žmogus, kurs tau tarė imk 'savo guolį ir eik.” Bet išgydytasai nežinojo, kas jis, nes Jėzus buvo pasitraukęs iš susirinkusios toje vietoje minios. Paskui Jėzus sutiko jį Bažnyčioje ir tarė jam: „Štai tų pasveikai, jau nebenusidėk, kad tau neatsitiktų kas nors blogiau.” Tas žmogus nuėjo ir pasakė žydams, kad tai buvo Jėzus, kurs jį išgydė. Žydai pradėjo persekioti Jėzų, kad jis tai buvo padaręs subatoje. Jėzus gi jiems atsakė: „Mano tėvas veikia iki šiolei ir aš veikiu.” 1)

1) Jon. 5, 1-18.

Bažnyčios dvasiškijai ir parizėjams, tat visa žinoma, nepatiko, viena, dėl to, kad Jėzus netaip smarkiai gerbė subatą, kaip jie; antra, dėl to, kad Jo atsakyme lengva buvo pastebėti, jog Save lygiu stato Dievui. Nežinodami Antrojo Asmens įsikūnijimo parizėjai tokį susilyginimą su Dievu skaitė didžiausia nuodėme. Bet už tą nežinojimą jie patys buvo kalti. Jie nėjo su trimis išminčiais į Betlėjų pasiteirauti, kas ten buvo įvykę Jam užgemant; jie nepaisė šv. Jono Krikštytojo liūdymo, jie neklausė Dievo Tėvo balso, Kurs sakė, kad Jėzus yra mylimasis Jo Sūnus, jie nusidavė nežiną tų stebuklų, kuriuos V. Jėzus pirmaisiais Savo viešos darbuotės metais buvo padaręs Galilėjoje, Judėjoje ir kitur.

Tačiau parizėjai labai dėjosi į širdį tą, kas jiems išrodė bloga V. Jėzaus elgesyje, nors tai nebuvo bloga. Dėl savo kaltės nesuprasdami V. Jėzaus iš to nesupratimo jie padarė klaidingą ir neteisingą išvadą, būk Jis esąs nedoras. Tik čia jie atsiminė Jo stebuklus ir manė, kad nedoras žmogus, galintys daryti stebuklų, yra jiems labai pavojingas. Iš to jų širdyse kilo mintis Jį nužudyti.

V a r p ų t r y n i m a s. Šeštadienyje po antrajai Velykų dienai V. Jėzus su savo mokytiniais ėjo taku per kviečių laukus, grįždami iš Jeruzolimos į Galilėją. Palestina yra šiltas kraštas ir apie Velykas ten javai jau baigia nokti. Mokytiniai skynėsi varpų ir rankomis sutrynę valgė 1) grūdus, nes buvo alkani. Parizėjų šnipai nuo paskutinių Velykų jau visur sekė V. Jėzų ir Jo mokytinius. Keleivių būreliui išėjus iš kviečių laukų parizėjai tuo prikišo V. Jėzui, kad Jo mokytiniai nepaiso subatos. Mat Senajame Įstatyme valia būdavo pasiskinti iš svetimo lauko varpų, kiek beeidamas galėjei suvalgyti, bet rabinai mokindavo kad to nevalia daryti šeštadienyje. Kai kurie rabinai šeštadienio šventimą taip smarkiai imdavo, kad musės užmušimą vadindavo medžiokle ir drausdavo šeštadieniais.

1) Mrk. 6, 1.

V. Jėzus nepritarė tokiam neprotingam įstatymų aiškinimui. Jis tat, nors pats nebuvo trynęs varpų, atsakė parizėjams už savo mokytinius, kad alkanam žmogui reikia pastiprinti savo kūną valgiu, ir kad tas reikalas yra aukštesnis už pasninko bei subatos įstatymą. Šitą tiesą V. Jėzus patvirtino Dovydo pavyzdžiu, imtu iš šv. Rašto. Mat Sauliaus persekiojamas Dovydas išalkęs su išalkusiais savo palydovais atvyko į Nobę pas aukščiausiąjį kunigą Achimelechą ir prašė valgyti. Kunigas neturėjo ką duoti, bet iš šventovės buvo parneštos švęstos padedamosios duonos, kurios tevalia būdavo valgyti tik kunigams. Achimelechas leido ir Dovydas su palydovais valgė tų šventųjų duonų nebūdami kunigais. 1) V. Jėzus pateisino tą elgesį ir pridėjo: „Subata yra padaryta dėl žmonių, o ne žmogus dėl subatos. 2) Didesnius darbus daro Bažnyčioje kunigai subatomis, o tas nėra nuodėmė. Įstatydamas subatos poilsį Dievas norėjo palengvinti žmonėms, o neapsunkinti juos. Klaidingai aiškina įstatymą, kas palengvinimą paverčia apsunkinimu.

1)    1 Karai. Knyga 21, 1-6.

2)    Mrk. 2, 27.

Čia kai kas sako, būk Evangelijose esant klaida, nes tas kunigas, kurs Dovydui davė šventos duonos jose pavadintos Abiataru, o Senajame Įstatyme, kur tas įvykis yra aprašytas, pasakyta, jog tas kunigas vadinosi Achimelechas. — Tačiaus Evangelijose klaidos nėra. Achimelechas buvo Abiataro tėvas ir abudu tuo pačiu laiku gyveno Nobėje ir abudu ėjo aukščiausiojo kunigo pareigas. Dovydas Achimelecho prašė ir Achimelechas leido valgyti šventąsias duonas, bet Abiataras buvo jas iš šventovės parnešęs ir jis padavė jas Dovydui.

N u d ž i ū v u s i o j i  r a n k a. Kitu atveju taip-gi šeštadienyje V. Jėzus su savo mokytiniais buvo sinagogoje. Ten pasitaikė žmogus su nudžiūvusia ranka.

Evangelijos nesako kas jis’ buvo per vienas, bet nazarenų netikroji evangelija prideda, kad tai buvęs mūrininkas, kurio ranka nudžiūvo dėl to, kad jis ją susižeidė savo amato darbą bedirbdamas. Jis nenorėjęs elgetauti ir prašęs V. Jėzaus išgydyti, kad vėl galėtų duoną užsidirbti. Parizėjai jau piktai žiūrėjo, norėdami, sužinoti, ar gydys Jėzus šeštadienyje, ar ne? Jie tą savo mintį pasakė pašnibždomis vienas kitam. V. Jėzus sužeistajam liepė stoti į vidurį, o parizėjų paklausė garsiai: „Ar valia subatoje gerą daryti, ar piktą; gelbėti gyvybę, ar pražudyti.” Bet jie tylėjo 1) ir pridėjo: „Kas yra iš jūsų toks žmogus, kurs turėdamas vieną avį, jei ji įkristų subatoje į duobę, neimtų ir jos neiškeltų. Kaip daug vertesnis žmogus už avį? Taigi valia subatomis gera daryti.” Tuomet jis tarė žmogui: „Ištiesk savo ranką.” Jis ištiesė ir ji pasidarė sveika, kaip kita. 2)

1)    Mrk. 3, 3. 4.

2)    Mat. 12, 11-13.

Be galo supykę parizėjai kas kart aiškiai tarėsi V. Jėzų nužudyti, bet dar nebuvo atėjęs laikas Išganytojui mirti. Jis pasitraukė toliau nuo Jeruzolimos į paežerį, kur viešpatavo nelabai prielankus parizėjams tetrarka Pilypas. Su Kristum ten nuvyko nemaža ir klausytojų. Bet buvo ir tokių mokytinių, kuriems nepatiko tas V. Jėzaus pasišalinimas. Jie norėjo kovos ir laimėjimo. Matydami Mokytoją vengiant kovos, jie ėmė abejoti apie Jį, ar Jis tikras Mesijas. Jie nesuprato Jo dvasios.

b. Dvylikos apaštalų išrinkimas.

Mokytinių apie V. Jėzų darėsi kas kart daugiau. Jų susirinkdavo ne vien iš tos apylinkės, kur Jis būdavo, bet ir iš toliau: Iš Galilėjos, iš Judėjos, iš Jeruzolimos ir net iš kitų šalių kaip ana: iš Idumėjos, iš Tyro ir iš Sidono žemių. Iš toli atvykusieji nesitenkindavo kartą-kitą paklausę Išganytojo pamokslų, išvydę arba prityrę Jo stebuklų, bet laikydavosi Jo, gali sakyti, nuolatai. Kadangi Jis gydydavo daugelį, tai kiekvienas norėdavo Ji nors palytėti. Velnio apsėstieji šaukdavo:    „Tu esi Dievo Sūnus,” o Jis juos drausdavo liepdamas tylėti. Jo Dievybę liudijo Tėvas iš Dangaus, o piktų dvasių kliksmas Jam buvo nemalonus. Vengdamas minių V. Jėzus įsakė apaštalams pasigaminti valtį ir persikėlė iš Pilypo žemių į vakarinį Ežero kraštą ten, kur yra miestai Kaparnaumas ir Tiberijada.

Tik jis nėjo į miestus, o apsirinko sau nuošalų kalną, turbūt, tą, kurį dabar vietos žmonės vadina Kurn Hattin. Jo žymiai įdubusi viršūnė labai tinka daugybei žmonių susėsti, o rytinis tos viršūnės kraštas iškilęs lyg sakykla. Tas kalnas yra tarp Tiberijados ir Kafarnaumo miestų. Tame kalne V. Jėzus ištisą naktį perleido besimelsdamas.

Išaušus jis pasivadino savo mokytinius ir išrinko iš jų tarpo dvyliką, kuriuos jis ir apaštalais praminė: Simaną, kurį jis praminė Petru, ir jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tamą, Alpiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną vadinamą Uoliuoju, Jokūbo brolį Judą ir Judą Iskarijotą, kurs buvo išdavėjas. Jis nužengė su jais ir sustojo lygioje vietoje, kame buvo jo mokytinių minia ir didė daugybė tautos iš visos Judėjos, iš Jeruzalės, iš Pajūrės, Tyro ir Sidono, kurie buvo atėję jo klausyties ir išsigydyti nuo savo ligų. Taip pat nešvariųjų dvasių varginamieji buvo išgydomi. Ir visa minia stengėsi prisiliesti jojo, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė. 1)

1) Luk. 6, 12-19.

Labai reikšmingas tas išrinkimas. Klausytojų V. Jėzus turėjo dideles minias, o iš tų minių išsirinko tik dvyliką. Šv. Morkus paaiškina, kad jie būtų su juomi ir kad juos siųstą pamokslų sakytų, ir davė jiems valdžios gydyti ligas ir išvarinėti velnius. 1) Kitu atveju Jis jiems pridėjo dar daugiau: Ištikrųjų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje bus surišta ir danguje, 2) suteikdamas galę davinėti įsakymus ir įstatymus. Trumpai prieš mirsiant. ant kryžiaus Išganytojas jiems, teikės Savo Kūną ir Kraują, pridėjo kunigystės galybę tardamas: „Tai darykite mane minėdami. 3) nes tai reiškė, kad jie, kaip Jis, permainytų duoną ir vyną į Jėzaus Kūną ir Kraują. Atsikėlęs iš numirusių Jis jiems davė nuodėmių atleidimo galybę, nes kvėpęs į juos tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam nuodėmes atleisite, tam jos atleistos, kam sulaikysite, tam jos sulaikytos. 4) Pagalios Jis jiems davė įsakymą: Eikite tat ir mokykite visas tautas, krikštydami jas vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios ir mokydami juos laikyti visa ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigai. 5) Trumpai sakant, tai dvylikai išrinktųjų V. Jėzus davė tris galybes, kurios drauge buvo ir pareigos, būtent: valdyti, sakramentais aptarnauti ir mokyti apreikštųjų tiesų.

1)    Mrk. 3, 14. 15.

2)    Mat. 18, 18.

3)    Luk. 22, 19.

4)    Jon. 20, 22. 23.

5)    Mat. 28, 19. 20.

Apaštalais Jis juos pavadino dėl to, kad grekų kalba apostolos reiškia pasiuntinį, įgaliotinį, arba atstovą. Taigi ta dvylika Kristaus išrinktųjų mokytinių buvo Jo įgalioti atstovai su galybe gauta iš V. Jėzaus malonės, o ne iš žmonių išrinkimo. Kas yra valdyba draugijai, tas buvo apaštalai Jėzaus mokytinių miniai. Kristus norėjo, kad Jo mokytiniai nebūtų pakrikę, o sudarytų vienybę. Jis jiems sakė: „Jei du iš jūsų susitars ant žemės apie kurį nors dalyką jo melsti, mano Tėvas, kurs yra danguje, padarys jiedviem, nes kame yra du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu jų tarpe. 1) Tą tikinčiųjų susirinkimą su V. Jėzum viduryje mes vadiname Bažnyčia. V. Jėzus perėjo visą Savo tėvynę skersai ir išilgai, visus kviesdamas į Dangaus Karalystės draugiją, kurią jis du kart pavadino Bažnyčios vardu. Tai Bažnyčios draugijai reikėjo valdybos ir V. Jėzus tą valdybą sudarė iš dvylikos apaštalų. Toliau rasime, kaip Jisai paskyrė ir pirmininką.

1) Mat. 18, 19. 20.

e. Didysis pamokslas ir prilyginimai.

K a l n o  p a m o k s l a s. Išrinkęs apaštalus, išgydęs atvykusius arba atgabentus ligonius V. Jėzus vėl grįžo į kalną. Su juo ėjo naujai išrinktieji; sekė ir visa minia. Užėjęs į patį viršų V. Jėzus atsisėdo ant iškiliausios uolos, apaštalai susispietė apie Jo kojas, o visa minia susėdo ant žolės kalno viršūnės įdubime. Farizėjų šnipų nebuvo čionai: jie jau sekdavo paskui V. Jėzų didžiaisiais takais ir keliais einant bei miestuose, bet dar neidavo į sodžius ir laukus.

Čia V. Jėzus pasakė gražų ir ilgą pamokslą. Šv. Luko Evangelijoje paminėtas to pamokslo tiktai turinys ir tai labai trumpai. Šv. Mato Evangelijoje tas pamokslas žymėtas gana plačiai, bet vis-gi ne ištisai. Šv. Matas pats buvo girdėjęs tą didįjį pamokslą ir gana gerai jį atsiminė. Tas V. Jėzaus pamokslas vadinasi didysis kalno pamokslas.

Pradžioje Išganytojas pasakė aštuonis palaiminimus, paskui kreipėsi į apaštalus, pavadindamas juos žemės druska ir pasaulio šviesa su paaiškinimu, kad tie gražūs vardai reiškia sunkias pareigas. V. Jėzus pridurmui pažymėjo, kad neatėjęs panaikyti Dievo duotojo įstatymo, bet patobulinti jį. Po to Išganytojas mokino saugotis maldingumo, pasireiškiančio vien tik iš oro, o liepė rūpintis širdies ir sąžinės gerumu. Svarbiausioji pamokslo dalis buvo ta malda, kurios Kristus išmokino apaštalus ir visus kitus Savo klausytojus, būtent: Tėve mūsų, Kuris esi danguje; tebūnie Tavo vardas švenčiamas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje taip ir žemėje. Duok mums šiandien, mūsų antgamtinės duonos ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen. 1) Pabrėžęs skriaudų atleidimą maldoje, V. Jėzus dar paaiškino daugiau to atleidimo reikalą. Toliaus Išganytojas kalbėjo apie nebranginimą žemės turtų, ar apie rūpestį daugiau įgyti dvasios tobulybės, apie negalimybę tarnauti Dievui ir pasauliui drauge, apie neteisimą artimo, apie maldos vertybę ir apie tikybos dalykų gerbimą, mokino saugotis melagingų pranašų, turėti drąsos persigalėti save, kad įėjus į dangaus karalystę. Ypatingai persergėjo V. Jėzus žmones, kad neužsigintų tiesos, kad savo išganymo darbą dirbtų rimtai ir rūpestingai.

1) Mat. 6, 9-13.

Visi klausytojai jautė ir suprato didelį skirtumą tarp V. Jėzaus pamokslų ir tarp parizėjų prakalbų. Jis kalbėjo taip, kaip kalba kas turi daug valdžios. Šitame pamoksle beveik nebuvo prilyginimų, o viskas buvo išdėstyta tiesiog aiškiais kiekvienam suprantamais žodžiais. Gilus įspūdis likosi klausytoji] širdyse. Visas pamokslas buvo pilnas meilės ir pasitikėjimo. Nors klausytojai daug ką užmiršo, bet nemažai ir atsiminė. Kas buvo kam reikalingiausia, tas liko aiškiausiai širdyje.

P r i l y g i n i m a i.  Kitais atvejais Išganytojas daugiausiai kalbėdavo prilyginimais. Tų prilyginimų per visą V. Jėzaus viešojo mokytojavimo laiką buvo labai daug. Sakoma, jog Jis juos ėmęs vartoti kad parizėjai, Jam nesant Kafarnaume, o vaikščiojant po įvairias Galilėjos ir Judėjos šalis prišnekėjo Kafarnaumiečiams daug netiesos apie Jį. Sugrįžęs tat į Kafarnaumo apylinkę Išganytojas ėmė kalbėti prilyginimais ir pasirodė tą kalbėjimo rūšį mokąs vartoti neblogiau, o geriau už visus parizėjus. 1) Gal būti dėl to, bet veikiau iš savęs V. Jėzus pavartojo prilyginimų, nes su jais žmonės ilgiau atmena girdėtąsias tiesas. Kiti paduoda kitas priežastis dėl kurių V. Jėzus kalbėdavo prilyginimais, būtent, 1-a kad V. Jėzus Pats norėjo prisilaikyti prie įpročio viešpatavusio nuo senai rytų šalyse, ir ypatingai žydų tautoje nuo karaliaus Salemono laikų. 2-a Pranašai buvo sakę, kad Mesijas kalbės prilyginimais, sakysim 76-toji psalmė rašo: Manoji tauta, domėkis mano įstatymu: palenkite savo ausį į mano burnos žodžius. Aš atčiaupsiu savo burną palyginimais; iš pradžių-gi kalbėsiu posakius.2) Prilyginimai buvo pranašauta dešimties padermių atskilimas nuo Žydų karalijos ir tas atskilimas taip-gi buvo prilyginimo pranašystė, kad diduma žydų tautos nepripažins "savo tikrojo karaliaus V. Jėzaus. 1)

1) C. Fouard, Vie de N. S. Jesus Christ. I t. 350 p.

2)  Ps. 77, 2.

1) M. Meschler, Das Leben unseres Herrn Jesu Christi VIII u. IX Aufl. I Bd. Herder p. 367.

Tais prilyginimais V. Jėzus daug ko pasakė. Save Jis prilygino sėjikui, o Savo žodžius grūdams beriamiems į žemę. Ta žemė — tai žmonių širdys. Nuo jų gerumo pareina Dievo žodžio vaisingumas. Kitą kart Išganytojas paaiškino, kad kartais prie geros sėklos ir į gerą žemę piktasis kaimynas prisėja raugių; tarnai norėtų jas išrauti, bet V. Dievas neleidžia. Jis pats padarys teismą ir atskirs bloguosius nuo gerųjų. Taip pat ir tinklas užgriebia visokių žuvų, tik ant kranto žvejai jas atrenka. Tais prilyginimais V. Jėzus mokino, kad Bažnyčioje būva gerų ir blogų žmonių.

Bet blogieji turi taisytis ir Dievas jų atgailą meilingai priima. Šitą tiesą V. Jėzus išreiškė trimis gražiausiais prilyginimais: apie sūnų veltklaidį, kurs savo dalį pralėbavęs svetimoje šalyje, grįžo pas tėvą nudriskęs, apie avių pulką, kurio ganytojas palieka 99 tvarkingas avis, eidamas ieškoti vienos išklydusios, apie pamestą pinigą, kurį radusi moteriškė džiaugiasi su draugėmis.

Tačiau atgaila turi būti pastovi. Tą tiesą Kristus išreiškia prilyginimu apie piktąją dvasią, kuri išvaryta iš žmogaus po kiek laiko grįžta ir žmogui nesipriešinant netik pati jo širdį apvaldo, bet dar atsiveda septynias blogesnes už save piktąsias dvasias ir paskutiniai žmogaus darbai tampa blogesni už pirmuosius.

Bažnyčios augimo tiesą V. Jėzus išdeda dviem prilyginimais: apie mažą garstyčių grūdą, kurs užauga didesnis už visas daržoves ir apie raugą, kurio mažas žiupsnis užraugia visą didelę tešlą. Tie visi prilyginimai kalba apie Bažnyčios narius ir jos visuomenę.

Bet Kristus mokino prilyginimais ir apie dvasiškiją. Prilyginęs Bažnyčią avynui V. Jėzus sakė, kad tikrasis ganytojas pas savo avis įeina per vartus, o tas, kurs per langą ar kitaip įsispraudžia, nėra ganytojas, bet vagis ir žudytojas. Tikruosius Dievo tiesų skelbėjus reikia pažinti ne iš jų kalbų, bet iš jų darbų, kaip kad medžių vertė pažįstama iš jų vaisių.

Prilyginimas apie du tarnu, kurių vienam Viešpats dovanojo didelę skolą, o apdovanotasis nenorėjo atleisti mažos skolos savo draugui, mokina, jog reikia mylėti artimą ir dovanoti kaltes. Prilyginimas apie savininką išdalinusį talentus trims tarnams mokino darbštumo. Prilyginimas apie dešimtį merginų ir apie šeimininką grįžtantį nakties metu priminė reikalą žmonėms visuomet būti pasirengusiems mirti. Prilyginimas apie pokylį, į kurį atsivilko žmogus be tinkamo rūbo, mokino visuomet turėti gryną švarią sąžinę ir naudotis Dievo duodamąja malone. Prilyginimas apie vynyno darbininkus, samdytus įvairiais laikais ir gaunančius vienokį užmokestį, rodė, kad nereikia pavydėti viens kitam, ir kad darbininko užmokestis turi užtekti jam pragyventi.

Prilyginimais V. Jėzus net pranašavo būsiančius Savo gyvenimo įvykius. Jis sakė, kad vynyno savininkas siuntė pirma tarnus, paskui sūnų parnešti nuomą iš vynyno samdytojų, o tie iškoneveikė tarnus ir sūnų išmetę iš vynyno nužudė. Parizėjai suprato, kad tuo prilyginimu Kristus pranašavo, jog jie Jį užmuš.

Iš to nepilno prilyginimų paminėjimo jau matyt, kad jais V. Jėzus išdėjo Savo mokslą apie Bažnyčią, apie doros taisykles ir net tikėjimo kai kurias tiesas išreiškė prilyginimais.

Geros širdies žmonėms, branginantiems tiesą tie prilyginimai būva gana aiškūs, ypač kai juos Bažnyčia išdėsto. Blogos širdies žmonėms tie prilyginimai buvo tiek geri, kad ne ant jų suversdavo kaltę už jų netikėjimą ir nesupratimą. Taip tat reikia suprasti paties Išganytojo žodžius, aiškinančius, jog Jis prilyginimais kalbėjęs, kad girdėdami nesuprastų ir regėdami nematytų. 1) Slėpte jis neslėpė tiesos, bet nenorintiems jos nedarė prievartos. Taigi mums reikia turėti visuomet gyvą ir jautrų norą patirti tiesą, nes tik tokiems skirta yra suprasti Dievo apreiškimo naudą. Kas neturi to stipraus tiesos troškimo, tas yra nelaimingas, nes girdėdamas pačias naudingąsias ir pačias gausiąsias Dievo tiesas, nebepasinaudoja jomis. Priešingai laimingais yra tie, kurie tiesos trokšta. Palaiminti kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti. 2) Taip V. Jėzaus prilyginimai paaiškino Jo pamokslų dalis ištartas tiesioginiais žodžiais.

1)    Mat. 13. 13.

2)    Mat. 5, 6.

d. Didieji stebuklai.

N u m i r ė l i s  i š  N a i m. Po pamokslui V. Jėzus nulipo nuo kalno ir sugrįžo į Kaparnaum. Ten Jis, turbūt, tebuvo tik vieną dieną. Ryto metu, ar kiek vėliau, Jis jau artinosi prie miesto Naim, netoli kalno Hermon už kokių 25 ar 30 kilometrų nuo Kaparnaumo. Naimo miesto vardas žydų kalba reiškia gražųjį.

V. Jėzui einant į Naimą, drauge ėjo ir mokytiniai ir didelė minia. Dar ir dabar yra siauras takas, kuriuomi prieinama prie to miesto likučių. Prisiartinant jam prie miesto vartų štai buvo išnešamas numirėlis, vienatinis sūnus savo motinos, o ta buvo našlė. Draug su ja ėjo didelė miesto minia. Pamatęs ją Viešpats, gailestingumo sujudintas dėlei jos, jai tarė: „Neverk.” Ir jis prisiartinęs palietė neštuvus. Tie-gi, kurie nešė, sustojo. Tuomet jis tarė: „Jaunikaiti, sakau tau kelkis.” Numirėlis atsisėdo ir ėmė kalbėti, o jis atidavė jį jo motinai. Visus apėmė baimė ir jie garbino Dievą sakydami: „Didis pranašas kilo mūsų tarpe ir Dievas aplankė savo tautą.” Ta žinia apie jį pasklido visoje Judėjoje ir visoje aplinkinėje šalyje. 1) Tas, turbūt, buvo pirmasis numirėlio prikėlimas, ir dėl to garsas taip plačiai apėjo žmones nevien ten, kur stebuklas įvyko, bet ir kitur.

1) Luk. 7, 11-17.

Po šito stebuklo, turbūt, įvyko tas, ką aš pirmiau aprašiau, būtent, kad šv. Jonas iš kalėjimo atsiuntė pas V. Jėzų du savo mokytiniu paklaustų, ar Jėzus yra Dievo žadėtasis Mesijas. Pasiuntiniams išėjus ir V. Jėzui pagyrus Joną, atsitiko kitas svarbus įvykis.

M a g d e l e n a. Tebebūdamas Naime Išganytojas didelėms minioms pasakė gražų pamokslą. Po to pariziejus vardu Simanas pasikvietė Mokytoją pietų. Kokiu tikslu turtuolis tą padarė, sunku sužinoti, bet jis paliko neišpildęs tuos mandagumus, kuriuos žydai darydavo gerbiamiesiems svečiams remdamiesi Mozės įstatymu: neplovė Svečiui kojų, nepabučiavo Jo susitikdamas, neužpylė kvepalų ant galvos.

Prieš Babilono nelaisvę žydai valgydavo sėdėdami ant žemės ir sukeitę kojas kiekvienas po savim. Grįžę iš nelaisvės jie pasekė grekų ir Romos pavyzdžiu. Tie valgydavo sugulę galvomis prie stalo. Taip buvo ir pas parizejų Simaną. V. Jėzus nepasižeidė tuomi, kad Jam neparodyta pagarbos ženklų. Bevalgant štai moteriškė, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, kaip tik patyrė jį esant prie stalo parisiejaus namuose, atsinešė alabastrinį indų tepalo ir, atsistojus užpakalyje prie jo kojų, ėmė laistyti jo kojas ašaromis, šluostė savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė tepalu. Matydamas tai pariziejus, kurs buvo jį pakvietęs, kalbėjo pats sau vienas: „Jei šitas būtų pranašas, juk žinotų, kas ir koki yra moteriškė, kuri prisiliečia jojo, nes yra nusidėjėle Atsiliepdamas Jėzus jam tarė:    Simonai, turiu tau šį tą pasakyti. Jis tarė: „Sakyk, mokytojau.” — „Vienas skolintojas turėjo du skolininku:    vienas buvo jam skolingas penkis šimtus denarų, kitas penkiasdešimtis. Neturint jiedviem iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras tat labiau jį myli?” Simonas atsakė ir tarė: Manau, kad tas, kuriam daugiau dovanojo. Jis jam sakė: „Nutarei teisingai.” 1) Priminęs šeimininkui moteriškės gailesčio ženklus, Išganytojas pridėjo: „Atleidžiama jai daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo. Kam-gi mažiau atleidžiama, tas mažiau myli.” Jai-gi jis tarė: „Tau atleidžiama nuodėmės.” Sėdėjusieji draug prie stalo ėmė sakyti patys sau: „Kas-gi yra tasai, kurs ir nuodėmes atleidžia?” Jis-gi tarė moteriškei: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave; eik sau rami.” 2)

1) l.uk. 7, 37-43.

2)  Luk. 7, 47-50.

Nuodėmių atleidimas buvo didžiausia kliūtis pariziejams įtikėti į V. Jėzų, nes jie teisingai manė, kad tik Dievas tegali atleidinėti nuodėmes, bet jie klaidingai mintijo, kad V. Jėzus nėra ir negali būti Dievas. Kaip tik Jis aiškiai ar neaiškiai pareikšdavo Savo Dievybę, taip jie ir įtardavo, kad Jisai burnoja prieš Dievą, savindamasis Sau tą, ko jokiam sutvėrimui nevalia savintis. Gal, tat ir šitas pariziejus Simanas buvo belinkstąs prie Kristaus, kad Jį užsikvietė pietų, bet, išgirdęs Dievybės pareiškimą, atšlijo nuo tiesos. Tokių daug yra ir šiandien: mokytų, neblogų, darbščių žmonių, bet turinčių tiek puikybės, kad negali nusilenkti prieš Dievą gimusį žmogum. Dėl nuodėmių atleidimo pariziejus nepripažino Kristaus, bet Dievo Sūnus tik tam ir buvo užgimęs žmogumi, kad pasaulį išliuosuotų iš nuodėmių. Išdidūs žmonės retai ir mažai temintija apie nuodėmes ir apie jų atleidimo reikalą, todėl jie nei nepažįsta Dievo pasireiškiančio nuodėmių atleidimu.

Evangelijoje yra aprašyta du panašūs atsitikimai ir abudu buvo dviejų tuo pačiu vardu žmonių namuose, bet ne toje pačioje vietoje ir ne tuo pačiu laiku. Nusidėjėlė moteriškė patepė V. Jėzaus kojas Naime pirma. Paskui, metams praėjus, Betanijoje šale Jeruzolimos kita, arba ta pati, bet jau nenusidėjėlė taip-gi patepė Viešpaties Jėzaus galvą Simano Raupsuotojo namuose. Ir Simano vardu daug buvo žmonių tais laikais ir gerbiamo asmens patepimas buvo dažnai vartojamas įprotis.

Šituo atveju moteriškė tepalą buvo atsinešus alabastro inde. Alabastras yra minkštas balsganas peršviečiamas nors nepermatomas akmuo. Jo gana daug yra Palestinoje.

Evangelija neminėja nusidėjėlės vardo, bet senas krikščionių padavimas ir Talmudo raštininkai sako, kad toji nusidėjėlė buvusi vardu Marija iš miesto Magdali, kad buvusi Lozoriaus ir Mortos sesuo. Talmudas pasakoja, kad ji buvusi neapsakomai graži ir turėjusi nepaprastai gausius plaukus, buvusi be galo turtinga ir savo paleistuvyste piktinusi visus. Ji buvusi ištekėjusi už Įstatymų mokytojo vardu Popus. Tas, išeidamas iš namų, ją užrakydavęs, bet ji prilygo vieną Romos karininką, tarnavusį Magdalio įguloje, ir su juo iš savo vyro namų išbėgusi į Magdalį, kame ji pagarsėjusi savo ištvirkimu ir dėl to gavusi Magdelenos pravardę. Sunku sužinoti, ar tat visa teisinga. Net negalima tikrai pasakyti, ar Nainio ištvirkėlė ir Marija Magdelena ir Lozoriaus sesuo Marija yra ta pati. Gal tai buvo trys asmens, o gal tik dvi, arba viena. Ne viską galima sužinoti šiame pasaulyje.

M a l d i n g o s i o s  m o t e r s. Antrais viešosios V. Jėzaus darbuotės metais, su Mokytojum ėmė vaikščioti netik apaštalai, bet ir kelios geros moters, kurios buvo išgydytos iš piktųjų dvasių ir ligų: Marija vadinama Magdelena, iš kurios buvo išėję septyni velniai, Erodo užveizdo Kuso pati Joanna, Susana ir daug kitų, kurios jam tarnavo savo lobiu. 1) Apie Susaną daugiau nieko nežinome, tik vien vardą, bet tas vardas gražus: žydų kalba jis reiškia leliją. Apie Joanną žinių yra truputį daugiau. Jos vyras tarnavo Erodo Antipo rūmuose. Taigi ir ji ten, turbūt, laikėsi prieš tampant V. Jėzaus mokytine. V. Jėzui mirus ji su kitomis moterimis ėjo pas jo grabą.

1) Luk. 8, 2. 3.

Daugiausiai žinių turėtume apie Mariją Magdeleną, jei ji būtų ta pati Lozoriaus sesuo ir Naimo nusidėjėlė. Netik Evangelijos apie ją kalba keliais atvejais, bet ir padavimas sako, kad V. Jėzui į dangų užžengus krikščionių priešai Lozorių, Mortą ir Mariją Magdeleną prievarta įsodino į menką luotelį, neduodami nei vairo, nei irklo ir paleido į jūrą audros metu. Vėjas varė tą laivelį nuo Palestinos krantų apie Italiją ir pripūtė prie pietinės Prancūzijos, kuri tada vadinosi Galija. Brolis ir dvi sesers iš savo luotelio išlipę ten, kur dabar stovi Marsilijos miestas. Lozorius buvęs ten pirmasis vyskupas, o Magdelena gyvenusi atsiskyrus nuo žmonių kalno urve ir didelę atgailą darydama daugelį atvedusi prie Kristaus. Ji mirė šventąja ir paliko geriausią atgailos pavyzdį. Vieni šituo padavimu tiki, kiti netiki.

Kitose Evangelijų vietose minėta keletas kitų moterų: Jokūbo Marija, Saliomė, Juozapo motina. Bet Jokūbo ir Juozapo motina buvo viena. Jos vyras buvo Alpiejus arba Kleopas. Ji jau minėta aukščiau, kur kalbėta apie V. Jėzaus gimines. Saliomė buvo Zebedėjaus žmona ir dviejų apaštalų: Jokūbo senojo ir Jono motina. Šv. Marija neminėjama tarp moterų, vaikščiojusių su V. Jėzum. Ji, turbūt, gyveno Kaparnaume tyliai užsidirbdama sau duonos ir tik maldomis tesekdama savo Sūnaus darbus.

G i m i n ė s   t r u k d o. V. Jėzui iš Naimo parvykus į Kaparnaumą, turbūt, į Petro namus, susirinko tokia minia žmonių, kad negalima buvo nei pavalgyti. V. Jėzaus namiškiams, turbūt, tai nepatiko, kad ne pas juos, nei ne Nazarete sustojo Išganytojas. Jie, turbūt, norėjo pasigerinti kitiems Nazareto gyventojams ir prievarta parsigabenti V. Jėzų. Tie namiškiai buvo Alpėjaus sūnūs Juozapas. Žinia, kad ne visi Alpiejaus vaikai buvo tada su Juozapu, nes trys buvo V. Jėzaus apaštalai. Veikiausiai ir sesers buvo žadėjusios Juozapui padėti, kad Jėzų nutvertų ir parsigabentų. Jie sake: „Jis išėjo iš proto.” 1)

1) Mrk. 3, 21.

Jiems besirengiant varu parvaryti V. Jėzų namo, pas Jį atvedė piktos dvasios apsėstą žmogų. Tas buvo drauge ir nebylys. V. Jėzus išvarė piktąją dvasią, nebylys ėmė šnekėti, žmonės stebėjosi. Bet žmonių tarpe buvo ir pariziejų. Jie sakė, būk Jėzuje sėdįs velnių vyresnysis Belzebubas ir tas iš kitų apsėstų žmonių išmetęs paprastuosius velnius. V. Jėzus atsakė, kad neprotinga yra ta nedoroji kalba. Velnias velniui nekenkia, kad nesuardytų savo įtakos žmonėse. Bažnyčioje levitai ir kunigai išvarinėja velnius Dievo vardu. Jėzus išvarinėja dažniau ir lengviau, tai iš to reikia suprasti, kad Jis turi daugiau galybės už anuos parizėjų giriamuosius levitus ir kunigus.

Mokslininkai iki šiol nesutaria, ką reiškia žodis Belzebubas. Vieni sako, kad jis reiškia mėšlyno savininką, kiti sako, kad karalių tų musių, kurios laikosi prie mėšlyno; treti sako, kad tas žodis reiškiąs triobos šeimininką, nes piktoji dvasia šiame pasaulyje elgiasi lyg šeimininkas savo namuose. Bet V. Jėzus pridėjo, kad dabar atėjo galingesnis, tą šeimininką įveikė ir jo surinktąjį lobį, t. y. žmonių sielas, iš jo atėmė. 1)

Jėzui bekalbant vienas žmogus priėjęs prie jo tarė: „Štai tavo motina ir tavo broliai stovi lauke ir tavęs ieško.” Jėzus atsakydamas kalbėjusiam tarė: „Kas mano motina ir kas mano broliai? Ir ištiesęs ranką į savo mokytinius sakė: „Štai mano motina ir mano broliai, nes kas daro valią mano Tėvo esančio danguje, tas mario brolis, ir sesuo ir motina.” 2) Iš vyrų, matyt tebuvo tik vienas Juozapas, Alpiejaus sūnus, V. Jėzaus pusbrolis. Su juo, turbūt, buvo ir sesers, nes V. Jėzus jas ir paminėjo. Kiti žmonės brolį su seserimis, vadino tiesiog vienu žodžiu broliais. Šv. Motina buvo taip-gi atėjus, nes Alpiejaus vaikai ją buvo įgąsdinę, bepasakodami kokią nors pramanytą nelaimę ir tikėdamiesi, kad ji V. Jėzų parvadins, nes žinojo, kad Jis jos visada klauso. Tačiau V. Jėzus vėl priminė, kad jo pašaukimo darbas ir reikalas yra svarbesnis už giminių norus ir jausmus. Šv. Marija atėjusi pamatė kaip kas yra, suprato, kad nei jokios nelaimės nėra ir nebandė kalbinti Sūnų liautis pradėtojo darbo.

1)    Luk. 11, 17-23.

2)    Mat. 12, 47-50.

J a y r o  d u k t ė  m i r š t a. Tuotarpu sinagogos viršininko Jayro namuose buvo skausmas. Vienatinė to neblogo žmogaus duktė, jauna mergaitė, mirtinai sirgo. Kuomet kiti namiškiai apstojo merdėjančią, skausmu netverdamas tėvas nusiskubino pas V. Jėzų, žinodamas, kad Nazareto stebukladaris jau buvo ir šimtininko tarną išgydęs ir daug kitų nelaimių išsklaidęs. Jayras buvo iš aukštos giminės: nusižeminti jam buvo nepatogu. Jis buvo sinagogos viršininkas ir priklausė nuo Jeruzolimos dvasiškių, kurie nekentė Galilėjos Mokytojo. Taigi Jayrui buvo net pavojinga susidėti su Jėzum. Bet tėvo širdis išmokė Jayrą nepaisyti nei savo tuštybės, nei kitų grąsinimo. Nuėjęs pas Išganytoją sinagogos viršininkas išdėstė savo skausmą. Jis buvo palikęs dar bemirštančią dukterį: Kol Jėzų atrado ji jau buvo numirus. Tėvas nežinojo kaip sakyti ar miršta, ar numirus, 1) bet jis žinojo prašyti: „Ateik, padėk ant jos savo ranką, ir ji bus gyva.” Atsikėlęs Jėzus sekė jį su savo mokytiniais. 2)

1) S. Augustinus, De consensu Evangelistarum II, 66.

2) Mat. 9, 18. 19.

3) Mat. 9, 20. 21.

M o t e r i š k ė s k r a u j o p l ū d i m a s. Ir štai moteriškė, dvyliką metų sirgusi kraujo plūdimu, priėjo iš paskos ir prisilietė jo drabužio krašto; nes ji pati sau sakėsi: „Jei aš palytėsiu jo drabužį, išgysiu.” 3) Kaip tik ji palytėjo Jėzaus rūbą, tuojau jos kraujo versmė išdžiūvo ir ji pajuto kūnu, kad buvo pasveikus iš savo paliegimo. Jėzus pažinęs savyje, kad iš jo išėjo galybė, tuojau atsigręžė į minią ir tarė: „Kas palietė mano drabužius?” Jo mokytiniai jam sakė: „Tu matai, kad minia grūdžiasi ir sakai kas mane palietė.” Jis dairėsi aplinkui, kad pamatytų tą, kuri buvo tai padariusi. Tuomet moteriškė nusigandus ir drebėdama, žinodama kas buvo jai atsitikę, prisiartino, parpuolė ties juo ir pasakė visą tiesą. Jis-gi jai tarė: ,,Duktė, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik sau rami ir būk liuosa nuo savo paliegimo.” 1)

J a y r o  d u k t ė  p r i k e l t a  i š  n u m i r u s i ų. Dar jam tebekalbant atėjo sinagogos vyresniojo žmonių ir tarė: „Tavo duktė numirė, kam dar bevargini Mokytoją.” Bet Jėzus, išgirdęs pasakytus žodžius, tarė sinagogos vyresniajam: „Nebijok, tiktai tikėk.” Jis neleido eiti paskui save niekam daugiau, kaip tik PetruiJokūbui ir Jokūbo broliui Jonui. Kuomet jis atėjo į sinagogos vyresniojo namus, jis pamatė tenai triukšmą, raudančius ir labai dejuojančius. Todėl įėjęs jis jiems tarė: „Kam keliate triukšmą ir verkiate? Mergaitė nemirė tik miega.” Tuomet jie išjuokė jį. Bet jis išvaręs visus paėmė su savim mergaitės tėvą ir motiną ir tuos, kurie su juo buvo, ir įėjo kame mergaitė gulėjo. Paėmęs mergaitę už rankos jis jai tarė: „Talitha kumi,” tai išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis.” Mergaitė tuojau atsikėlė ir vaikščiojo. Ji buvo dvylikos metų. Žmones apėmė didžiausias nustebimas. Jis-gi jiems smarkiai įsakė, kad niekas apie tai nežinotų, ir liepė duoti jai valgyti. 2)

1)    Mrk. 5, 29-34.

2)    Mrk. 5, 35-43.

Žymėtina, kad V. Jėzus dviem atvejais, šituo kart ir Lozoriui mirus, mirtį pavadino miegu. Tuo po to įvykusieji abiem atvejais stebuklai, parodė, kad V. Jėzaus neklysta. Ir ištiesiu: tarp mirties ir tarp miego tas yra svarbiausias skirtumas, kad iš miego pabundam, o iš mirties ne. Bet V. .Jėzus pats atsikeldamas iš numirusių ir visiems krikščionims paruošė atsikėlimą iš numirusių. Taip tat ir mes numirsim, bet vėliau pabūsim ir mūs mirtis, V. Jėzaus dėka, yra virtus miegu. Tą jis norėdavo pažymėti, kada mirtį vadindavo miegu.

Antrojo šimtmečio raštininkas Aristidis sako, kad kai kurie Kristaus prikeltieji iš numirusių dar tebegyveno imperatoriaus Adriano laikais. Tas imperatorius užstojo viešpatauti 118 metais. Trisdešimt antrais V. Jėzaus metais Jayro duktė buvo dvylikos metų, tai Adri-jano laikais ji turėjo būti 98 metų. Tas visai nestebėtina. 1929 m. kovo mėnesyje ant Kipro salos mirė vienuolis 136 metų. Jei Naimo jaunikaitis buvo kokiais aštuoniais metais senesnis už Jayro dukterį, tai Adrijano laikais jis galėjo būti dar trisdešimt metų jaunesnis negu tasai Kipro vienuolis. Bet Išganytojas, rasi, prikėlė iš numirusių dar jaunesnių už Jayro dukterį vaikų, tik to neminėta Evangelijose. Žinia, kad jose ne viskas yra surašyta, ką Viešpats padarė.

e. Apaštalų Siuntimas ir Eucharistijos pažadėjimas.

Išskyręs iš tarpo klausytojų dvyliką V. Jėzaus jiems girdint pasakė didįjį pamokslą ant kalno, išdėstydamas Savo atneštąjį iš dangaus apreiškimą. Po to Jis padarė daug pačių stambiausių stebuklų patvirtindamas to apreiškimo teisingumą dieviškais veiksmais. Atėjo ir laikas pasiųsti apaštalus į darbą, kad jie ne vien klausytų savo Mokytojo ir žiūrėtų į Jo darbus, bet patys eitų ir dirbtų įgusdami į tas pareigas, kurios jiems teks tada, kada jie Mokytojo nebeturės.

Jis dar kartą užėjo į Nazaretą, bet ten Jį priėmė blogai. Ten išgydė keletą ligonių, bet šiaip didelių stebuklų nedarė, žinodamas, kad nazaretiečiams stebuklai rūpėjo, kaip pelno šaltinis. Iš Nazareto V. Jėzus pasinėšino į kitus Galilėjos mažesniuosius miestelius ir kaimus. Ten buvo gerų žmonių, bet jų tarpe buvo ir stabmeldžių. Su stabmeldžiais susimaišę, išdidusiųjų pariziejų apleisti ir užmiršti tie žmonės labai mažai ką težinojo iš tikrosios tikybos tiesių Kristus ėjo skelbtų jiems gerąją Dievo Apreiškimo naujieną. Jėzus ėjo per visus miestus ir sodžius mokindamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės evangeliją ir gydydamas visokias ligas ir visokias negales. Matydamas gi minias jis jų gailėjosi, nes buvo nuvargintos ir gulėjo kaip avys neturinčios piemens. Tuomet jis kalbėjo savo mokytiniams: „Piūtis, tiesa, didelė, bet darbininku maža. Melskite tat piūties Viešpatį siųsti darbininkų į savo piūtį. 1)

Jis ir pasiuntė dvyliką savo apaštalų į tą piūtį, davė jiems galybės ir valdžios ant visų velnių ir ligoms gydyti. Paskui jis išsiuntė juos Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti. Jis jiems tarė: „Nieko nesiimkite su savim į kelią, nei lazdos, nei delmono, nei duonos, nei pinigų ir neturėkite dviejų jupų. Į kokius tik namus įeisite, tenai būkite ir iš ten neišeikite. Kas nors jus nepriimtų, išeidami iš to miesto nusikratykite net ir dulkes nuo savo kojų, liudydami prieš juos. 2) Jie išėjo ir skelbė, kad žmonės darytų atgailą, išvarė daug velnių, tepė aliejumi daug ligonių ir juos gydė.3)

1)    Mat. 9, 35-38.

2)    Lak. 9, 1-5.

3)    Mrk. 6, 12. 13.

Šv. Matas prideda, kad Išganytojas tada davė apaštalams galę gydyti net ir raupsuotus, bet Jis jiems ypatingai pabrėžė: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite.” 1) Jam rūpėjo, kad Jo apaštalai neimtų taip naudotis stebuklų darymo gale, kaip Nazaretiečių buvo norėta naudotis. Kas žin, ar Judas Iskarijotas iškentė nepasipelnęs tuo atveju. Jei neiškentė, tai suprantama, dėl ko vėliau išdaviku virto.

Siųsdamas apaštalus į savystovį darbą, V. Jėzus juos įmokino: „Štai aš siunčiu jus, kaip avis tarp vilkų Būkite tat gudrūs kaip šalčiai ir neklastingi kaip karveliai. Bet saugokitės žmonių: nes jie paduos jus teisti susirinkimams ir plaks jus savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs nuvesti pas valdovus ir pas karalius jiems ir pagonims paliudyti. Bet kuomet jie jus išduos, jūs nesirūpinkite kaip ir ką turite kalbėti, nes aną valandą bus jums duota, ką turite kalbėti. Nes ne jūs esate kurie kalbate, tik jūsų Tėvo Dvasia, kuri jumyse kalba. Taigi brolis įduos brolį į mirtį ir tėvas sūnų; vaikai sukilo prieš gimdytojus ir juos, nužudys. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo, bet kas ištvers iki galui, tas bus išgelbėtas. Kuomet-gi jie persekios jus viename mieste, bėgkite į kitą. Ištikrųjų sakau jums, jūs nebūsite pabaigę Izraelio miestų, kolei Žmogaus Sūnus ateis.” 2)

Šv. Petras nusigando tos kalbos ir pridėjo pastabą, kad avinėlius pasiuntus pas vilkus nieko neliks, nes vilkai sudraskys ėrelius. V. Jėzus pridėjo, kad negyvas avinėlis nebesibijo vilko,3) ir paaiškino: Nesibijokite tų, kurie užmuša kūną, sielos-gi negali užmušti; velyk bijokitės to, kuris gali ir sielą ir kūną nugramzdinti pragaran. 4)

1)    Mat. 10, 8.

2)    Mat. 10, 16-23.

3)    S. Klemensas Romietis, Epist. II ad Corinthios V; Funk, Op. Patrum Apostol. I, 150.

4)    Mat. 10, 28.

Toli netaip daug ir netaip didelių nelaimių turėjo tekti apaštalams, pasiųstiems į Galilėjos miestelius ir sodžius, bet V. Jėzus mokino Savo bendradarbius ne vienai dienai, o visiems amžiams. Ir šitas pamokinimas apie reikalą prisiruošti persekiojimams buvo drauge ir pranašystė. Ji pildėsi per tris šimtus metų po V. Jėzaus mirties, bet ji dar neužbaigta pildytis. Dar ir pasaulio pabaigoje bus skaudžių persekiojimų. Kas tada skelbs Kristaus mokslą žydams, sugrjžusiems į savo žemę, gaus bėgti iš miesto į miestą. Dar nebuvo išbaigti tie miestai kai prasidės visatinis Dievo teismas ir V. Jėzus su didžia galybe ir garbe nužengs ant žemės.

Retai kas supranta tą didžiąją tiesą, kad apaštalo darbas tada būva vaisingiausias, kada apaštalas neteisingiausiai persekiojamas, daugiausiai kenčia. Tik nereikia tų persekiojimų pačiam ieškoti: jie ateis savaime. Neteisingus persekiojimus kenčiantiems Savo šventųjų tiesų skelbėjams Dievas duoda ypatingos išminties: jie kalba sumaningiau už mokslininkus ir teisingiau už išminčius. Bet tai būva tik tada, kada jie neina didžiu, nesiaukština, neieško sau garbės, o nuoširdžiai, kaip karveliai, tarnauja Dievui, skelbdami tiesą. Galų gale jie laimi ir jų nuoširdumas virsta, tarsi, gudrybe.

Didelės drąsos ir pasiaukojimo reikia tiems, kurie rengiasi apaštalų darbą dirbti. Jie turi būti pasirengę ir giminių atsižadėti ir gyvybės netekti: Kas myli tėvą ar motiną labiau ne kaip mane, tas manęs nevertas. Ir kas myli sūnų ar dukterį labiau ne kaip mane, tas manęs nevertas. Ir kas nesiima savo kryžiaus ir neina paskui mane, tas, nėra manęs vertas. Kas ieško savo gyvybės, tas jos netenka, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, tas atranda ją. 1)

1) Mat. 10, 37-39.

Primindamas kryžių V. Jėzus pranašavo apie Save ir Savo pavyzdį pastatė Savo pagelbininkams į akis, pridėdamas: Mokytinis nestovi aukščiau už mokytoją, ne tarnas už savo valdovą. Gana mokytiniu būti, kaip jo mokytojas ir tarnui kaipo jo valdovas. Jei jie šeimynos tėvą vadino Belzebubu, juo gi labiau jo namiškius. 1) Persekiojimų metu svarbiausias daiktas neužsiginti Dievo, nei Kristaus, nei tiesos: Kas tik išpažįs mane žmonių akyvaizdoje, tą ir aš išpažįsiu savo danguje esančiojo Tėvo akyvaizdoje. Kas-gi manęs išsigins žmonių akyvaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo danguje esančiojo Tėvo akyvaizdoje. 2)

Lengva neužsiginti ir persekiojimus atkelti tam, kas pasitiki Dievu. Dievo pagelbą V. Jėzus žada persekiojamiems. Ar-gi ne du žvirbliu parduodama už skatiką, tačiau nei vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo. Jūsų-gi galvos plaukai visi suskaityti. Todėl nesibijokite: jūs vertesni už daugelį žvirblių. 3)

Persekiotojų pabaiga yra nelaiminga. Savo suktybes jie turi slėpti, nes blogi tikslai nepakenčia viešumos, nei šviesos. Bet niekas nėra taip apdengta, kad netaptų atidengta, nei taip slapta, kad netaptą žinoma. 4) Bet jūs, tiesos skelbėjai, nesibijokite šviesos ir viešumos. Ką aš jums sakau tamsoje, tą sakykite šviesoje ir ką girdite pašnibždomis tą skelbkite pasistoję ant stogų. 5)

1) Mat.    10,    24.    25.

2)   Mat.    10,    32.    33.

3)   Mat.    10,    29.    30.

4)   Mat.    10,    26.

5)   Mat.    10,    27.

 

Pasaulyje prasideda kova už tiesą. Kristus yra tos kovos pradžia. Nemanykite būk aš atėjęs žemėn ramybes atneštų. Ne ramybės atneštą aš atėjau, bet kalavijo. Nes aš atėjau sukelti žmogaus prieš jo tėvą, dukters prieš

jos motiną ir marčias prieš jos anytą. 1) Nuo tos kovos niekas negali nutolti nei nuošaliai liktis. Taigi svarbu stoti Dievo, tiesos ir teisybės pusėje. Geras žmogus negali dvejoti. Kovotojai ūž tiesą laimės; jų laimė bus amžina ir neapsakomai džiaugsminga. Niekuomet nesiliaujančioji gyvybė pas Amžinąjį Tėvą danguje yra jiems skirtoji jų dalis.

Bet ir šičia žemėje Dievo globa bus ne vieniems tik apaštalams, bet ir visiems, kas juos priims, kas jiems padės. Kas jus priima, mane priima; ir kas mane priima, priima tą, kurs yra mane siuntęs. 2) Kas bus davęs vienam šių mažiausiųjų atsigerti tik taurę šalto vandens mokytinio vardu, iš tikrųjų sakau jums, nepraras savo užmokesnio. 3) Ką-gi bekalbėti apie didesnius patarnavimus ?

Apaštalai išėjo poromis į įvairias vietas. Savo darbą jie dirbo sąžiningai ir tokių didelių persekiojimų, kokius buvo V. Jėzus minėjęs, kokių kentėti jie buvo pasiruošę, jiems visai neteko pritirti. Savo darbą atlikę paskirtu laiku jie sugrįžo pas Mokytoją. Nors jie buvo išsirengę į kelionę be maisto, be pinigų, be atsarginio rūbo, tačiau toje kelionėje jiems nieko netrūko, kaip tai jie patys prisipažino vėliau. 4) Jie buvo skelbę atgailą ir išgydę daug žmonių tepdami juos aliejumi. Tas tepimas nebuvo sakramentas. V. Jėzus, būdamas Dievas, nevartodavo priemonių ligoms gydyti. Bet apaštalai, nors ir turėdami galios daryti stebuklus, turėjo vartoti regimą priemonę, būtent tepimą. Sugrįžę apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo jam visa, ką buvo darę ir ko moki-

1)    Mat. 10, 34. 35.

2)    Mat. 10, 40.

3)    Mat. 10, 42.

4)    Luk. 22, 35.

nę. Jis jiems tarė: Eikite paskui mane nuošaliai į tuščią vietą ir truputį atsilsėkite. 1) Ir jiems, turbūt, kaip vėliau pasiųstiems kitiems mokytiniams net piktosios dvasios buvo paklusnos.2) Tik džiaugsmas buvo iš tos pirmosios pasiuntinybės.

Apie tą laiką maždaug įvyko šv. Jono mirtis, kuri šioje knygoje jau aukščiau yra aprašyta. Po tos žmogžudystės Erodą sąžinė graužė. Jam ėmė rodytis, kad nukirstoji šv. Jono galva su lėkšte padėta ant stalo ima kalbėti ir bausti ištvirkėlį tetrarką už nuodėmes. 3)

Išgirdęs, kad V. Jėzus skelbia Evangeliją Galilėjoje, kad dideliausios minios susibėga klausyti Jo pamokslų, Erodas mintijo, kad šv. Jonas atsikėlė iš numirusių. Erodo namiškiai, ramindami jį sakė, kad ne, kad tai Elijas grįžo iš dangaus. Kitiems ta paguoda išrodė per maža: jie tat sakė, kad Jėzus esąs taip sau pranašas, kokių daug buvo Izraeliuje. Kai kas, gal, drįso pliaukšti, kad ir pranašai tebuvo tik nebūtų daiktų regėtojai, bet Erodas sakė: Jonui aš nukirsdinau galvą; kas-gi yra šitas, apie kurį girdžiu tokių dalykų? Taigi jis ieškojo jo pamatyti. 4) Negreit tad jo noras įvyko.

Šv. Lukas dar minėjo, kad V. Jėzus paskyrė kitus septyniasdešimts du mokytiniu ir išsiuntė juos po du pirm savęs į visus miestus ir vietas, kur jis pats turėjo ateiti. 5) Šitiems jis davė tuos pačius pamokymus, kaip ir apaštalams, tik dar liepė, kad įėję į namus jie sakytų Ramybė teesie šitiems namams. Jei tenai bus ramybės sūnus, ramybė ilsėsis ant jo; jeigu ne, ji sugrįš prie jusų. Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgydami ir ger-

1)    Mrk. 6, 30. 31.

2)    Luk. 10, 17.

3)    Fouard, La vie de N. S. Jesus Christ I, 387.

4)    Luk. 9, 9.

5)    Luk. 10, 1.

dami, ko pas juos yra, nes darbininkas vertas savo nemokesnio. 1) Kalbėdamas apie galintį pasitaikyti nepriėmimą Išganytojaus pridėjo, kad Dievo teismo dienoje lengviau bus Sodomai, negu tiems, kurie Kristaus pasiuntinių nepriima.

Šitas septyniasdešimties dviejų mokinių paskyrimas buvo apie metus vėliau po to, kaip apaštalai sugrįžo. Apaštalai buvo siųsti į Galilėjos miestus, o septyniasdešimts du gavo eiti į Judėjos vietas. Šitiems antriesiems iškeliaujant iš Galilėjos jau Galilėja buvo pasirodžiusi gana nelemta, nes toli netiek gero parodė, kiek to reikėjo prityrus tokių didžių Dievo malonių, kokių Kristus buvo pareiškęs jos miestuose. Dėja tau Korozaime, deja ir tau Betsaida! Nes jei Tyre ir Sidone būtų buvę padaryta tiek ir tokių stebuklų, kokių padaryta jumyse, seniai jie ašutine vilkėdami ir pelenuose sėdėdami būtų darę atgailą. Tačiau Tyrui ir Sidonui bus lengviau teisme kaip jums. Ir tu Kaparnaume iki dangui išaukštintas, tu būsi nustumtas į pragarą. 2) Taip sakė V. Jėzus pažymėdamas, kad žmonės iš Jo stebuklų tykojo vien savo kūnams naudos, o nepaisė tų tiesų, ypač to atgailos reikalo, ką stebuklai turėjo tvirtinti. Galilėjos žmonės maloniai klausydavo gražių V. Jėzaus pamokslų, bet nesirengė vykdinti to, ką Jis sakydavo. Atėjęs nuodemių naikinti. Jis reikalavo atgailos. Tam tikslui būtų reikėję pakeisti elgesio įpročius ir pradėti kitaip mintyti. Dažnai daroma nuodėmė jiems rodėsi paprastas daiktas, o Jis sakė, kad ji visų nelaimių šaltinis, kad tos nelaimės ne stebuklais prašalinamos, o pačios išnyksta, kai žmonės panaikina nuodėmes. Bet ir Korozaiuo, ir Betsaidos, ir Kaparnaumo ir kitų vietų žmonėms daug patogiau rodėsi sugabenti pas Jėzų savo ligonius, kad išgydytų, negu imti gyventi be nuodėmių, kad neliktų tų, kuriems reikia stebuklo. Ne vieni Galilėjos žmonės buvo toki: dar ir šiandien mūsų mintys arčiau Galilėjos minčių, negu V. Jėzaus. Keikia atgailos ir mums.

1)    Luk. 10, 5-7.

2)    Luk. 10, 13-15.

V. J ė z u s  B e t s a i d o j e. Del didelės minios, susirinkusios pas V. Jėzų ir užimančios visas vietas apie Jį tenai netoli Tiberijados miesto, kur susėjo grįžę iš darbo apaštalai, V. Jėzus sakė jiems sėsti į laivą. Apaštalai veikiai surado didoką valtį su burėmis ir susėdo į ją, neįsileisdami pašalinių. Pietų vėjo pučiama valtis greitai vyko šiaurės linkun. V. Jėzus buvo joje. Minia pasiliko be to, dėl Kurio buvo susirinkus. Nors jau buvo tamsu, kai V. Jėzus su apaštalais pasileido keltis per ežerą, bet vis-gi atsirado vienas-kitas, kas numanė, kur valtis plaukia, ir pasakė miniai, kad V. Jėzus pasinėšino į šiaurinį ežero galą, ten kur į jį įbėga upė Jordonas.

Ten taip pat buvo seniau mažas miestelis Betsaida, kurį tenykštis Iturėjos tetrarka Pilypas, padidinęs ir išpuošęs, pavadino imperatoriaus Augusto dukters Julijos garbei Julijada. Apie tą miestą žemė buvo derlinga ir vieta labai graži pažiūrėti. Ten buvo netoliese daug kitų miestelių ir visa apylinkė buvo daili. Galilėjoje buvo kita Betsaida šale Kafarnaumo. Ta buvo maža ir nepuošni. Iš šitos buvo keli apaštalai.

Minia nelaukdama skubinosi apeiti apie Ežerą. Ant vandens vėjas pasikeitė ir nedavė laivui greit irtis. Kai V. Jėzus su apaštalais prisiyrė prie Jordono, minia jau laukė mylimojo Mokytojo. Prie atėjusių prisidėjo vietiniai gyventojai. Velykos buvo netoli; žmonės buvo besipuikuoją keliauti Jeruzolimon. Ir tie prisidėjo prie minios.

V. Jėzus išlipo iš valties, nesidavė miniai apnikti, bet su apaštalais nuėjo į nuošalų kalnelį ir užlipęs ant viršūnės, atsisėdo pasilsėti su savo artimaisiais. Pakėlęs akis V. Jėzus pamatė, kad jie taip toli atsivijo Jį. Jis nenorėjo palikti juos lyg avis be piemens. Nepaisydamas savo ir apaštalų nuovargio Jis juos priėmė, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę išgydė tuos, kurie buvo išgydymo reikalingi. 1) Pamokslas tęsėsi ilgai, gal, su pertraukomis. Saulei krypstant vakarop, maždaug po trečiai valandai, apaštalai priėję tarė: „Paleisk minias, kad nuėjusios į apylinkės sodžius ir kiemus rastų užeigos ir valgyti, nes čia esame tuščioje vietoje. 2) Jėzus tarė Pilypui, kurs, turbūt, buvo pataręs paleisti minias: „Iš kur pirksime duonos, kad šitie galėtų pavalgyti.... Pilypas jam atsakė: „Duonos už du šimtu denarų jiems neužteks, kad kiekvienas gautų kokį truputį. Tuomet vienas jo mokytinių, Simano Petro brolis Andriejus, jam pasakė: Čia yra vienas vaikas, kurs turi penkias miežines duonas ir dvi žuvi; bet kas tai yra tokiai daugybei? Jėzus tačiau tarė: Susodinkite žmones 3) eilėmis po penkias dešimtis. 4) Toje vietoje, buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, viso apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus-gi ėmė duoną ir padėkojęs Dievui padalino sėdėjusiems; taip pat ir žuvų kiek kas norėjo. Jiems pavalgius jis tarė savo mokytiniams: „Surinkite kas liko trupinių, kad nepražūtų. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinių duonų pripildė dvyliką pintinių trupinių, kurie buvo likę pa

1)    Luk. 9, 11.

2)    Luk. 9, 12.

3)    Jon. 6, 5-10

4)    Luk. 9, 14.

valgius. Tie žmonės pamatę, kad Jėzus padarė stebuklą, sakė: „Jis tikrai tas pranašas, kurs turi ateiti į pasaulį. 1Taigi iš to stebuklo minia suprato, kad Jėzus yra Mesijas,

Visa žydų tauta buvo įsitikinus, kad Mesijas turi karaliauti Palestinoje, kaip paprastai, kad karaliai viešpatauja. Bet Jėzus žinodamas, kad jie nori ateiti jo sugautų ir paskelbtų jį karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. 2) Ne tokiu karalium Jis turėjo būti, kokio jie norėjo.

S t e b u k l a s  a n t  v a n d e n s. Vakarui atėjus jo mokytiniai nusileido pas jūrą. Įsėdę laivan, jie plaukė jūra į Kaparnaumą, Buvo jau sutemę, bet Jėzus dar nebuvo pas juos atėjęs. Tuomtarpu jūra dideliam vėjui pučiant sujudo. Nusiyrę apie dvidešimt penkias ar trisdešimt varsnų, jie pamatė Jėzų einantį jūra ir besiartinant į laivą. Tuomet jie nusigando 3) ir sakė: „Tai šmėkla” ir iš baimės ėmė šaukti. Bet Jėzus tuojaus juos užkalbino sakydamas: „Pasitikėkite; tai aš, nesibijokite.” Atsakydamas Petras tarė: „Viešpatie, jei tai tu, liepk man ateiti pas save viršum vandens.” Jis tarė: „Ateik.” Ir Petras išlipęs iš laivo ėjo viršum vandens, kad ateitų pas Jėzų. Bet pamatęs vėjo smarkumą nusigando ir pradėjęs skęsti sušuko, sakydamas: „Viešpatie, gelbėk mane!” Jėzus tuojaus ištiesęs ranką nutvėrė jį ir tarė: „Menko tikėjimo žmogau, kam abejojei?” Jiedviem įsėdus į laivą vėjas pasiliovė. Buvusieji gi laive priėjo ir pagarbino jį sakydami: „Tu tikrai Dievo Sūnus.” 4) Ir laivas tuojaus buvo prie kranto, į kurį jie plaukė. 5)

1)    Jon. 6, 10-14.

2)    Jon. 6,    15.

3)    Jon. 6. 16-19.

4)    Mat. 14, 26-33.

5)    Jon. 6, 21.

Šitame atsitikime gan keista išrodo, kad mokytiniai susėdo į valtį nelaukdami V. Jėzaus. Jie tą padarė, turbūt, savo Mokytojo neliepiami. Šiek-tiek dalyką paaiškina trumpučiai šv. Morkaus žodžiai: Jie nesuprato stebuklo su duona, nes jų širdis buvo apakusi. 1) Turbūt ir jie norėjo, kad V. Jėzus pasiskelbtų karalium, kai minia to geidė. Jam neapsiėmus, apaštalai buvo nepatenkinti juomi ir norėjo Jį vieną palikti. Dar ir jiems žemiškas karaliavimas labiau rūpėjo už pasaulio sielų pataisą. Taigi suprantama, kodėl iš Betsaidos taip ūmai grįžta į Kaparnaumą, iš kurio vakarykščiui buvo išvykta. Išvyko dėl to, kad V. Jėzus norėjo; grįžo dėl to, kad apaštalai to geidė. Bet kai audra juos apniko ežere, kaip pavojuje būdami dar V. Jėzų išvydo viršum bangų keterų einant, tai jų išgąstis buvo be galo didelė ir jie ėmė klykti. Meilingai ramūs V. Jėzaus žodžiai juos padrąsino. Petro vaikščiojimas viršum vandens, audros netikėtas pasiliovimas ir valties perlėkimas beveik per visą ežerą jiems nei nepajutus buvo trys stebuklai. Jie įsitikino, kad reikia Jėzaus klausyti.

1) Mrk. 6, 52.

V. J ė z u s  ž a d a  Š v.  S a k r a m e n t ą. Ryto metu minia, buvusi pas Iturėjos Betsaidą, arba Julijadą, patyrė, kad ten nebūta kitos valties, tik ta viena, su kuria išplaukė apaštalai. Kadan-gi V. Jėzaus nebuvo su jais, tai minia bandė ieškoti Kristaus, bet beieškodami tik patyrė, kad jo nėra tenai. Tuotarpu iš Tiberiados atplaukė keletas kitų laivų. Su jais atvykusieji žmonės pranešė, kad V. Jėzus jau Kaparnaume. Uolesnieji ir turtingesnieji samdė tas pačias iš anapus ežero atvykusias valtis ir su jomis kėlėsi į Kafarnaumą. Persikėlę jie rado V. Jėzų sinagogoje. Pirma to Jį buvo apspitę vietiniai žmonės. Jis buvo išgydęs jų ligonius, kurie palytėjo jo rūbus.

Atvykusieji iš anapus ežero pradėjo ginčą su V. Jėzum. Jiems rodėsi, kad Jis turi būti karalium. Mes nežinome visos jų šnekos, bet galime spėti, kad jie nebuvo atsižadėję savo sumanymo ir kad tą sumanymą rėmė duonos padauginimo stebuklu. V. Jėzus jiems sakė: „Darbuokitės ne dėl žūnančio valgio, bet dėl pasiliekančio amžinajam gyvenimui. 1) Jie klausė, kaip reikia darbuotis? Jis sakė, kad reikia įtikėti Jo atneštam iš dangaus mokslui. Jie reikalavo, kad Jis savo dangišką, pasiuntinybę patvirtintų tokiu jau stebuklu, kaip Mozė, būtent, kad paršauktų mannos iš dangaus. V. Jėzus priminė, kad manna buvo Dievo duota, ir kad Dievas Tėvas dabar duos tikrai dangiškos duonos, teikiančios gyvybę pasauliui. Jie prašė sau tos duonos. Jėzus jiems atsakė: „Aš gyvenimo duona; kas ateina pas mane tas nealks, ir kas tiki į mane, niekuomet netrokš.” 2) Žydai murmėjo prieš Jį, kad Jis pasivadino gyvąja duona nužengusia iš dangaus, bet Jisai pakartojo: „Ištikrųjų, ištikrųjų sakau jums, kas tiki į mane, tas turi amžinąjį gyvenimą... Duona, kurios aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvenimą.” Tuomet žydai ginčijosi tarp savęs sakydami: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną.” Jezus-gi jiems tarė: „Ištikrųjų, ištikrųjų sakau jums, jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą ir aš prikelsiu jį paskutinėje dienoje. Nes mano kūnas tikrai yra valgis ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas liekasi manyje ir aš jame.” 3)

 

1) Jon. 6, 27.

2) Jon. 6, 35.

3) Jon. 6. 54-57.

Daugelis jo mokytinių tai išgirdę sakė: „Šita kalba kieta ir kas gali jos klausyti?” 1) Tačiau Išganytojas nepakeitė Savo žodžių. Daug jo mokytinių pasitraukė šalin ir jau nebevaikščiojo su juo. Tai Jėzus tarė dvylikai: „Ar ir jūs norite eiti šalin? Jam atsakė Simams Petras: „Viešpatie, pas ką-gi mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.” Jėzus-gi jiems atsakė: „Ar ne aš jūs dvyliką išrinkau? Tačiau iš jūsų vienas yra velnias. Kalbėjo-gi jis apie Simano sūnų Judą Iskarijotą, nes tas, būdamas vienas iš dvylikos, turėjo jį išduoti. 2)

1) Jon. 6, 61.

2) Jon. 6, 67-72.

Labai galimas daiktas, kad Judas Iskarijotas pakišo minioms mintį apšaukti Jėzų karalium. Jėzui neapsiėmus viešpatauti, veikiausiai, Judo patariami apaštalai bandė pabėgti nuo savo Mokytojo. Nebe Judos apsėjo ir Kafarnaumo sinagogos ginčas su Išganytojum, dėstančiu pačią svarbiausią Eucharistijos paslaptį. Dėl to visa suprantama, kodėl Viešpats taip toli prieš išdavybę jau skaudžiu žodžiu pavadino vieną apaštalą.

Tačiau ir pačiuose Kristaus žodžiuose sunkybės buvo nemaža. Niekas nesuprato, kaip galima valgyti Jėzaus Kūną ir gerti Jo Kraują, nes niekas nežinojo, kad duona gali virsti tuo Kūnu ir vynas — tuo Krauju. Į Kafarnaumo ginčą su V. Jėzum žiūrint perdaug arti prisikišus sunku suprasti, kas įvyko. Bet Išganytojas kalbėjo netiek atsivijusiems Jį iš Betsaidos ir kitiems susėjusiems į Kafarnaumo sinagogą, kiek visiems visų laikų ir visų tautų žmonėms. Toje kalboje Jis pažymėjo šitąs didžiąsias tiesas: 1-a kad žmonėms duodama galimybė amžinai gyventi, 2-a kad tas amžinosios gyvybės maistas ir šaltinis yra Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas, 3-ia kad tas Kūnas ir Kraujas yra tikras valgis, 4-a kad jis atėjęs iš dangaus ir vertesnis už manna, 5-a kad tuomi valgiu tegali pasinaudoti tiktai stipraus tikėjimo žmonės gyvenantieji Dievo Tėvo duotąja malone. Gal ir tyčia V. Jėzus nesiteikė prisilenkti prie silpnatikių protų, kad jam liktų ištikimi tiktai stiprojo tikėjimo žmonės, galintieji pasinaudoti dangiškosios gyvybės duona. Labai turėjo suskaudėti V. Jėzui Jo Švenčiausiąją Širdį, kad Judas Iskarijotas to tikėjimo jau neturėdamas, bet-gi likosi mokinių tarpe. Išganytojas nepavarė to niekšo, nes ir jo reikėjo atpirkimo tikslams.

Duona ir vynas V. Jėzaus galybe paversta Jo Kūnu ir Krauju ir tada vadinosi Švenčiausiuoju Sakramentu arba Eucharistija. Pastarasis žodis yra sudėtas iš dviejų grekiškų eu-geroji ir charis malonė, nes tas Sakramentas yra didžiausioji Dievo malonė, ne vien malonė, o pats Dievas. Kafarnaume V. Jėzus tik pažadėjo Eucharistiją, o ją duote davė tik Savo kančios išvakarėse.

Kas dažnai mintija apie Dievą, tas paskęsta Jo begalybėje. Dievo amžinatvę negalima iškabėti protu, nes nebuvo to laiko, kada Dievo nebūtų buvę. Dievo didybę norėdama paliesti sutvėrimo išmintis, eina per erdvių erdves, per vietų vietas ir visur randa Dievą arti ir toli, net už paskutinių ribų, kurias ta išmintis gali suvokti. Įsigilinant į Dievo buities gausybę aiškėja susyk, kad nėra buities iš kitur kaip iš Dievo, ir kitur kaip Dievuje. Bet Eucharistijos apreiškimas prie tų žmogaus pastangų pažinti Dievą prideda visai naują pamoką, kad negana Dievą sekti per amžių glūdumas, per erdvių begalinius plotus, per buities neiškakimą didybę, bet reikia dar atsiminti, kad toji Begalinė Didybė mokėjo tapti mažu žmogum ir Savąją Dievo bei žmogaus prigimtį sutalpinti Eucharistijoje ir taip susivienyti su Savo padaro žmogum, kaip valgis su valgytoju. Daugiau nieko, nebelieka, tik pulti kniūpsčiam ir pagarbinti Dievą.

4. Tretieji viešosios Jėzaus darbuotes metai.

Žinome, kad arti buvo Velykos, kada V. Jėzus pirmą syk padaugino duonas. Kadangi Jis visuomet vaikščiodavo Velykoms į Jeruzolimą, tai spėjame, jog ir šiuo atveju ten nuėjo iš Kafarnaumo po to, kaip pažadėjo palikti žmonėms savo Kūną valgyti ir Kraują gerti Eucharistijos sakramente. Bet mes neturime nė kokių žinių, nei kaip Jis nukeliavo, nei ką Jis per tas Velykas Jeruzolimoje darė.

Šitais paskutiniais Savo darbuotės metais V. Jėzus daugiausiai laikėsi Galilėjos ir net pačių kraštutinių jos ribų, suseinančių su stabmeldžių Tyro žemėmis. Bet į Jeruzolimą Jis nukeliavo tais metais tris kartus, t. y. ne vien Velykoms, bet ir palapinių šventei, ir Bažnyčios pašventinimo sukaktuvėms.

Stambiausieji tų metų įvykiai buvo: antrasis duonų padauginimas, Simano-Petro paskyrimas Bažnyčios viršininku, persimainymas, Lozoriaus iš numirusių prikėlimas. Smulkesnius tų metų įvykius paminėsiu bekalbėdamas apie šituos stambiuosius.

a. Antrasis duonų padauginimas.

R a n k ų  p l o v i m a s. Žydų tautos mokytojai buvo įvedę keletą papročių neminėtų Dievo įstatymuose. Tarp tų papročių buvo ypatingas rankų plovimas prieš valgant. Reikėdavo jas mazgotis pirštus sugniaužus ir trinant vieną kumščių į kitą. Sakoma, kad reikėję iš rinkos parėjus išsimaudyti visam. Net ir vandens nevalia buvo atsigerti nenusiplovus rankų. Rabbi Akiba giriamas užtatai, kad kalėjime pasiryžo veikiau mirti, negu gerti vandens nenusiplovęs rankų. Nors tie plovimai buvo naudingi sveikatai, bet dažnai jie virsdavo nepakenčiama našta neturtingiems žmonėms sausumos metu tikroje šalyje, kaip Palestina, kur gana maža vandens.

Visur sekantieji paskui V. Jėzų pariziejų šnipai pastebėjo, kad apaštalai prieš valgant nesiplauja rankų. Iš to pasidarė V. Jėzui priekaištas. Parizėjų nuomone valgyti duonos nenusiplovus rankų yra tokia didelė nuodėmė, kaip paleistuvystę padalyti; 1) o pavalgius nenusiplauti rankų yra vis vien ką žmogų užmušti; 2) V. Jėzus negalėjo pagirti tų pažiūrų. Jis pirmiausiai priminė, kad V. Dievo įsakymai yra daug svarbesni už žmonių įvestuosius papročius. Už Dievo įsakymų nepaisymą, už smulkių įpročių neišmanantį vertinimą V. Jėzus parizėjų šnipus pavadino veidmainiais. Jie jau buvo suorganizavę minią. Pasižeidę pasitraukė jie, pasitraukė ir jų organizacijos nariai, buvo besitraukiant ir neorganizuotoji minios dalis, nes ji paprastai daro tą, ką mato kitus darant. Bet V. Jėzus pasišaukė minią ir neorganizuotoji jos dalis paklausė Jo.

Sugrįžusiems Jis išdėjo tą tiesą, kad žmogaus gerumo ir blogumo pradžia yra ne daiktuose, ne išorinėse apeigose, o pačioje sielos gilumoje. Ypatingai apaštalams Jis išdėstė: Iš vidaus, iš žmonių širdies išeina piktos mintys, svetimoterystės, paleistuvystės, žmogžudystės, vagystės, godulystės, nedorumai, vylius, begėdystės, nelaba akis, piktžodžiavimas, puikybėf neišmintis. Visos šitos piktenybės išeina iš vidaus ir sutepa žmogų 3)

1)    Talmudo dalis „Tenchuma” 93, 2

2)    Talmudo dalis “Sabath” 36. Abi šios vietos cituotos iš Fouard, Vie de N. S. Jesus Christ XXI ad. Paris 1911, II Tomas p.p. 5 ir 6.

3)    Mrk. 7, 20-23.

Iš tų teisingų Išganytojo žodžių naujesnieji klaidatikiai padarė išvadą, būk ir pasninko nereikia, nes valgis įeina į žmogų, o ne išeina iš jo. Tačiau ta išvada yra klaidinga, nes Pats Kristus pasninkavo keturiasdešimts dienų. Ji yra klaidinga dar ir dėl to, kad valgio sumažinimas pasninke ir tenkinimasis mažiau skaniu maistu tik tada tėra dorybė, kada yra iš paties žmogaus liuosos valios, esančios jo viduje. Jei kas nevalgo mėsos vien tik dėl to, kad jos negauna, tas pasninko nuopelno neturi, nes tokis pasninkas yra grynai išorinis.

V. Jėzaus žodžius tuoj pranešė parizėjams, o tie pasipiktino. Mokytiniai tą pasipiktinimą pasakė V. Jėzui. Tačiaus Jisai nekeitė tiesos, kad patiktų kam nors, bet Jis jau persergėjo apaštalus, kad saugotųsi parizėjų vylių: Kiekvienas augalas, kurio mano dangiškasis Tėvas neįveisė, bus išrautas. Palikite juos; jie akli ir aklų vadovai. Jeigu, aklas aklą veda, abudu įpuola į duobę. 1)

1) Mat. 15, 13. 14.

K a n a n i e t ė s  i š g y d y m a s. Judėjos ir Galilėjos žmonės davėsi parizėjams suorganizuoti prieš Jėzų. Nežinoma ar pinigais, ar gąsdinimais, ar kitokiais būdais parizėjai suorganizavo žmones prieš Jėzų, bet mes žinome, kad Jam reikėjo pasitraukti iš ten, kur parizėjų įtaka siekė. Jis išėjo į tas žemes, kurios buvo stabmeldžių Tyro ir Sidono miestų valdžioje. Ten Jis išbuvo apie šešis mėnesius mokydamas apaštalus. Pamokslų stabmeldžiams Jis nesirengė sakyti. Būdamas toje šalyje V. Jėzus dažniausiai laikėsi arti vandenų: jūros arba upių. Apaštalai, turbūt, žvejodavo ir užsidirbdavo maisto.

Tačiaus V. Jėzaus vardas jau buvo garsus ir toje svetimoje šalyje, nes iš Tyro ir Sidono atvykdavo į Palestiną žmonių, norėjusių Jo paklausyti ir mačiusių Jo daromus stebuklus. Jam einant keliu pro Tyrą, gal pro Sareptą, atvyko pas jį moteriškė ir prašė išgydyti piktosios dvasios kankinamą dukterį. V. Jėzus nieko jai neatsakė, bet užėjo į vienus namus pakelėje. Jo mokytiniai likosi pas triobą iš lauko. Moteriškė taip maldavo, kad tie įėję prašė Mokytojo atsikratyti moteriškės. V. Jėzus atsakė atėjęs tik Izraelio tautai skelbti apreiškimą. Bet moteriškė įsispraudė į vidų ir prašė Viešpaties pasigailėti. Kristus skaudžiai jai atsakė: „Būtų negera imti vaikų duoną ir mesti šunims.” Ji-gi atsakė: „Taip, Viešpatie, juk ir šunyčiai ėda po stalu vaikų trupinius.” 1Tuomet Jėzus atsakydamas jai tarė: „O, moteriške, tavo tikėjimas didelis; tebūna tau kaip nori. 2) Parėjus į savo namus ji rado mergaitę gulinčią patale, ir velnias buvo išėjęs. 3)

1) Mrk. 7, 27. 28.

2) Mat. 15, 28.

3) Mrk. 7, 30.

V. Jėzus kietai kalbėjo su vargše moteriške, duodamas progos pasireikšti jos giliam ir stipriam tikėjimui. Skausmo slegiama ji ištarė dideliai reikšmingus žodžius, kad ir šunyčiams reik duoti maitintis nors trupiniais krintančiais nuo stalo. Tuose žodžiuose buvo pateisinimas paties Išganytojo elgesiui, kad Jis Dievo apreiškimo nesigailėjo nei stabmeldžiams. Jei pats Kristus būtų ištaręs tuos žodžius, jie nebūtų taip giliai įstrigę apaštalams į širdis. O reikėjo, kad įstrigtų, nes tie apaštalai turėjo daugiausiai darbuotis tarp svetimtaučių.

Vienas antrojo šimtmečio raštas, klaidingai priskirtas šv. Klemensui popiežiui, mirusiam pirmame šimtmetyje, sako, kad aprašytasis stebuklas įvykęs Sareptoje, t. y. mieste buvusiame tarp Tyro ir tarp Sidono, kad moteriškė buvusi Justa, o josios duktė Veronika, grekiškai tariant Berenikė. Ar tai tiesa, ar tik spėlionė, dabar beveik negalima išspręsti.

N e b y l i o  i š g y d y m a s. Graži buvo Tyro, Sareptos ir Sidono apylinkė. Ten žemė derlinga, vandenų gana daug, ten brangios purpuros, t. y. raudono karališko dažo pramonė, ten iš viso pasaulio susieinantieji laivai atgabendavo daug turtų. Bet žemės grožybės netraukė V. Jėzaus širdies. Iš ten su Savo apaštalais Jis parvyko į Dekapalį, tai yra, į dešimties miestų valdomą žemę. Seniau joje buvo gyvenę izraelitai; bet, jiems į Asyrijos vergiją patekus, jų žemes užėmė grekai ateiviai. Iš vergijos grįžę žydai negalėjo tų ateivių įveikti, bet gyveno jų tarpe. Tačiaus grekų kalba ten viešpatavo. Dekapolio žemė buvo į rytus nuo Genazareto ežero, į šiaurę nuo upės Jabok, įbėgančios į Jordoną iš rytų, į vakarus nuo Arabijos ir į pietus nuo Syrijos miesto Damasko. V. Jėzus jau buvo buvęs čionai vieną kartą ir išvaręs legijoną piktų dvasių iš dviejų nelaimingų žmonių, leisdamas toms nelabosioms dvasioms sueiti į kiaules šalę Gerazeno miesto.

Viešpačiui tat atvykus čionai tuo atsirado ligonių ir prašančių juos išgydyti. Ten atvedė pas jį kurčią nebylį ir prašė jį padėti ant jo rankų. Paėmęs jį šalin nuo minios, jis įdėjo savo pirštus į jo ausis, palietė savo seilėmis jo liežuvio, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Effeta,” tai yra „Atsiverk.” Jo ausys tuojau atsivėrė, jo liežuvio ryšys atsirišo ir jis kalbėjo kaip reikia. 1) V. Jėzui nebuvo reikalo vartoti čia minėtąsias priemones, bet Jis jas pavartojo pamokindamas mus, kad ir apeigomis gera yra išreikšti tikybos dalykus. Kaip kitais  sykiais, taip ir šituo atveju V. Jėzus buvo uždraudęs išgydytajam skelbti stebuklą, bet laimingasis žmogus to uždraudimo nelaikė.

1) Mrk. 7, 32-35.

Žmonės vėl ėmė rinktis apie V. Jėzų. Jis pasitraukė į vieną visai nuošalią kalvą, bet Jį rado ir tenai besėdint. Iš visur vedė pas Jį nebylius, aklus, raišus ir kitokiomis ligomis sergančius paliegėlius. Daugelis puolė jam į kojas, tikėdamiesi pasveikti ir atsikelti. Taip ir būdavo. Net stabmeldžiai, Dekapolio žemės gyventojai, ėmė garbinti Izraeliaus Dievą.

D u o n ų  p a d a u g i n i m a s. Ne ilgai trukus pasidarė didelė minia apie Jėzų. Ta minia nepasikeisdama labai ilgai išbuvo su Jėzum klausydama Jo. Mokytojas patyrė, kad tie žmonės neturi ko valgyti. V. Jėzus pasivadinęs mokytinius tarė: „Gaila man minios, nes štai jau trys dienos jie yra su manim nevalgę. Jei aš paleisiu juos namo nevalgiusius, jie apalps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš tolo.” Jo mokytiniai jam atsakė. „Iš kur kas galės čia tyruose imti duonos jiems pavalgydinti?” Jis juos paklausė. „Kiek turite duonos kepalą?” Jie atsakė „Septynis.” Tuomet jis liepė miniai atsisėsti ant žemės. Paėmęs septynis duonos kepalėlius jis dėkojo, laužė ir davė savo mokytiniams išdalinti ir jie išdalino miniai. Jie turėjo taip pat nedaug žuvelių ir jas jis palaimino ir liepė išdalinti. Jie valgė ir privalgę. Paskui jie dar pririnko kas buvo likę trupinių septynias pintines. Valgiusiųjų-gi buvo apie keturis tūkstančius ir jis juos paleido. 1)

1) Mrk. 8, 1-9.

Pirmu atveju V. Jėzus buvo padauginęs miežinę duoną, o šiuo antruoju sykiu padaugino kvietinę. Kadangi tik kviečių duona galima vartoti Švenčiausiam Sakramentui, tai pirmųjų amžių krikščionys, vaizduodami Šv. Sakramento įstatymą savo požemiuose, kur slaptai laikydavo pamaldas, tapydavo šitą antrąjį duonų padauginimą, o ne pirmąjį. Skirtumas galima pažinti iš to, kad vaizduodavo septynias pintines, o ne dvyliką.

V. Jėzaus stebukluose buvo daug įvairumo, bet buvo ir pasikartojimų. Piktųjų dvasių išvarinėjimai buvo vieni kaip kiti beveik be skirtumo, o jų buvo daug. Nemaža buvo raupsuotų gydymo, kuriame skirtumo buvo tiek, kad vienur vieni kitur kiti žmonės prityrė tos didelės laimės. Nestebėtina tat, kad ir duonų dauginimo stebuklas pasikartojo. Tik šituo antruoju atveju (V. Jėzaus jau nebepriminė Šv. Sakramento ir minios nebandė V. Jėzų pakelti karalium, bet ramiai išsiskirstė. Kilo ginčas tarp Išganytojo ir Jo klausytojų, tik; ne dėl Eucharistijos ir ne dėl karaliavimo, o dėl ko kito ir tai kitoje vietoje.

N e d a r o  s t e b u k l o  s u l i g  u ž g a i d a. Po stebuklo V. Jėzus sėdo į laivą ir persikėlė į Dalmanutos šalį. Toji šalis buvo ant vakarinio Genezareto ežero kranto pas kalnus esančius tarp Magdalės pilies ir Tiberiados miesto. Jėzus išlipo ties Magedanu. Ta vieta, turbūt, buvo ten kur dabar yra arabų sodžius Ain ei Barideh (šaltoji versmė). Tiberiadoje beveik nuolatai gyvendavo) tetrarkas Erodas, šv. Jono Krikštytojo žudytojas. Apie Erodą, žinoma, telkdavosi jo šalininkai, kuriuos vadindavo Erodijonais. Mes sakytume: „erodininkai.” Jie daugiausiai būdavo iš turtingų ir aukštas vietas turinčių sadukėjų, mažo tikėjimo ir didelės savymeilės žmonių. Šiaip jie pykdavosi su parizėjaįs, bet V. Jėzus įkyrėjo jiems dažnai ir aiškiai skelbdamas tikėjimo ir savęs atsižadėjimo reikalą. Erodui bijant Jėzaus ir nuolat kal-bant apie Jį, jie ramindavo savo valdovą, reikšdami paniekos Galilėjos Mokytojui. Ta nedora panieka taip gadindavo jų sąžines, kad ir jie ėmė ištikrųjų V. Jėzaus nekęsti. Tuotarpu parizėjai, kurie pirma buvo apstatę Išganytoją šnipais, Jo stebuklus priskyrę Beelzebubui, paskui suorganizavę liaudį prieš V. Jėzų, dabar jau pajuto reikalo ir erodininkus pasikviesti talkon, kad su jais ir per juos prieš Mokytoją pakreiptų ir valstybinę Erodo jėgą.

Pariziejai sugalvojo, kad visi V. Jėzaus stebuklai esą padaryti žemai ir kad tokius stebuklus pajėgiąs daryti ir velnias. Dievo-gi stebuklai turį būti aukštai iš dangaus, arba debesyse. Ir pariziejai, ir erodininkai sutarė, kad V. Jėzus stebuklo iš dangaus padaryti negalįs ir dėl to nesąs Dievo siųstas. Išganytojas-gi matė, kad tiems žmonėms nei stebuklo žemumas nėra tikroji netikėjimo priežastis, nei stebuklo aukštumas nepataisys jų širdžių. Juk iš dangaus buvo žvaigždė, atvedusi tris išminčius iš rytų; iš dangaus buvo ir Dievo Tėvo balsas, kuris besikrikštyjant Jėzui liudijo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus.

Tuomet prie jo priėjo pariziejai ir sadukiejai jo gundytu ir prašė jį parodyti jiems ženklą iš dangaus.1) Bet Jis jiems to ženklo nedavė, primindamas tiktai, kad Mesijo atėjimo laiką iš pranašysčių mokytiems ir turtingiems lengviau buvo pažinti, negu įspėjama oro atmainos iš dangaus spalvų arba oro ūkanotumo. Bet Jis jiems pridėjo: Nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas. 2) Pranašas Jona žuvies prarytas trečią dieną išspiautas į krantą išliko gyvas. Taip ir V. Jėzus nužudytas turėjo keltis iš numirusių trečioje dienoje. Tas stebuklas, tiesa, nebuvo padangės stebuklas. V. Jėzus nedaro stebuklų sulig užgaida to, kas užsimano, bet tai buvo stebuklas savo galybe pereinantis visus debesų ir padangių stebuklus. Netrūko V. Jėzui galybės padaryti ir padangių stebuklą, tik Jis jį padarė nežadėjęs, būtent, kad didelės minios akyvaizdoje Šale didžiausio savo šalies miesto visiems matant užžengė į dangų. Bet apie tai bus kitame straipsnyje.

1)    Mat. 16, 1.

2)    Mat. 16, 4.

Pažadėjęs atsikelti iš numirusių, V. Jėzus, palikęs gundytojus, nuėjo šalin. 1) Jis įsėdo į valtį ir apaštalai į ją suėjo taip-gi. Pasiyrę tolokai, nuo kranto apaštalai atsiminė užsimiršę pasiimti duonos. 2) Tuomtarpu V. Jėzus jiems kalbėjo: „Žiūrėkite ir saugokitės pariziejų ir sadukiejų raugo.” Raugytą duoną ten vadindavo raugu. Taigi jie sau manė ir sakė: „Tai dėl to, kad mes nepasiėmėme duonos.” Tai žinodamas Jėzus tarė: „Žmonės menko tikėjimo, kam jūs manote sau vieni, kad neturite duonos? Ar-gi dar neturite išmonės ir neatsimenate penkių duonos kepalų penkiems tūkstančiams, žmonių, ir kiek prisirinkote pintinių, nei septynių duonos kepalų keturiems tūkstančiams žmonių ir kiek prisirinkote pintinių? Kodėl neišmanote, kad ne apie duoną aš jums sakiau: „Saugokitės pariziejų ir sadukiejų raugo?” Tuomet jie suprato, kad jis sakė sergėtis ne duonos raugo, bet pari-ziejų ir sadukiejų mokslo. 3) Tą visa mes gauname patirti iš šv. Mato, kurs drauge su V. Jėzum buvo, kada didikai Jį gundė padaryti padangės stebuklą ir drauge su Išganytojum kėlėsi valčia per ežerą, ir girdėjo tas visas kalbas.

1)    Mat. 16, 4.

2)    Mat. 16, 5.

3)    Mat. 16, 6-12.

N e r e g i o  i š g y d y m a s. Persikėlęs per ežerą į tą pačią apylinkę, kur buvo įvykęs pirmasis duonų padauginimas, V. Jėzus Jordono krantais ėjo aukštyn iki Betsaidai, kuri dabar vadinasi Julijada. Tenai atvedė pas jį aklą ir prašė paliesti jį. Jis paėmęs akląjį už rankos, išsivedė jį už miestelio, patepė seilėmis jo akis, padėjo ant jo savo rankas ir klausė jį, ar jis ką matąs. Tasai pažvelgęs tarė: Matau žmones vaikščiojančius kaip medžius. Po to jis vėl padėjo rankas jam ant akių; tasai ėmė žiūrėti ir taip pasitaisė, kad visai aiškiai matė. Jis parsiuntė jį į jo namus, sakydamas: Eik namo ir, jei įeisi į miestelį, niekam nesakyk. 1)

1) Mrk. 8, 22-26.

Šitą stebuklą V. Jėzus netaip padarė, kaip darydavo kitus, nes neregys atgavo regėjimą ne susyk, tik iš dviejų atvejų. Kai kuriems rodosi, jog tai buvę dėl to, kad gydomasis silpnai tikėjo. Tačiau V. Jėzaus galybė nepriklausė nuo žmonių dorybių daugumo. Tą V. Jėzus parodė nesuskaitomais atvejais. Nors mums sunku įspėti, kodėl šituo atveju V. Jėzus šitą neregį vedėsi šalin nuo žmonių, kodėl tepė jo akis Savo seilėmis, kodėl pirmu atvejų tik dalį ligos išgydė, o antru atveju gydymą užbaigė, bet galime suprasti, kad tas akių gydymas turėjo dvasinės reikšmės. Stabmeldžio siela yra visai akla. Žydas pažįsta tikrąjį Dievą, bet nežino V. Jėzaus; taigi žydo sielos akims tiesos yra tiek neaiškios, kad nepastebi tokių didelių skirtumų, koki yra tarp žmogaus ir medžio. Tik krikščionies tikėjimas duoda pilną šviesą sielos akims.

b. Simonas Bažnyčios uola.

Iš Julijados — Betsaidos eidamas tolyn į šiaurę Viešpats Jėzus atvyko pas šaltinius, iš kurių prasideda Jordono upė. Tenai senovėje ėjo šiaurinė Šventosios Žemės riba; ten buvo ir miestas Dan. Paskui, kada asyrai išgabeno izraelitus į nelaisvę, čia apsigyvenusieji stabmeldžiai grekai Dan permainė į Pan, nes jie Panų vadindavo girių šmėklą. Grekų laikais visa ta apylinkė vadindavosi Panėja. Pastaraisiais V. Jėzaus laikais tą kraštą gavo valdyti Erodo Pirmojo sūnus Pilypas. Šitas senąjį ir mažąjį miestą padidino ir išpuošė. Išpuošęs, besigerindamas Romos imperatoriui Kesariui Tiberijui, atnaujintąjį miestą pavadino Kezareja. Kadangi jau buvo kita Kesareja, tai šita vadindavosi Pilypo Kesarėja.

V. Jėzus neapsistojo mieste, bet ėjo toliau į laukus ir kalnus. Tose Pilypo Kesarėjos apielinkėse V. Jėzus klausė savo mokytinius, tardamas:    „Ką žmonės sako esant Žmogaus Sūnų?” Žmogaus Sūnum Jis vadindavo Save. Jie gi atsakė: „Vieni sako, kad jis Jonas Krikštytojas, kiti kad Elijas, o kiti kad Jeremijas, ar vienas pranašų.” Taigi mokytiniai atkartojo V. Jėzui tą, ką apie Jį Erodo dvarionys sakydavo savo valdovui. Jėzus jiems tarė: Jūs-gi ką sakote, kas aš esu? Atsakydamas Simanas Petras tarė: „Tu Kristus gyvojo Dievo Sūnus.” Atsakydamas-gi Jėzus jam tarė: Palaimintas esi Jonos sūnau Simanai, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: Tu esi uola ir ant tos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią; ir pragaro vartai nepergalės jos. Tau duosiu dangaus karalystės raktus: ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu išliuosuosi žemėje, bus išliuosuota danguje. 1)

1) Mat. 16, 13-13.

Daugiau penkių šimtų milijonų žmonių šiandien sakosi esą krikščionys, bet jie pasidalinę į atskalas ir erezijas, tik daugiau negu pusė to didžiojo skaičiaus tebėra tikroje V. Jėzaus sudarytoje Bažnyčioje. Nei erezijų, nei atskalų nebūti], jei visi krikščionys laikytųsi šitų V. Jėzaus žodžių. Čia aiškiai pasakyta, kad V. Jėzaus Bažnyčia stovi ant uolos, ir kad ta uola yra apaštalas Simanas Jonos sūnus. Grekų kalboje uolą vadina petra, dėl to ir Simano vardą V. Jėzus pakeitė Petru, kad visi, kurie ji minėja, drauge atsimintų, jog jis yra Bažnyčios pagrindas.

Tuo pagrindu jis tapo, gaudamas dangaus karalystės raktus. Dangaus karalystė ir Bažnyčia yra tas pats daiktas dviem vardais pavadintas. Kaip karalystėje, taip ir Bažnyčioje yra daug žmonių. Ta didelė žmonių daugybė, kuri susitelkė prie V. Jėzaus mokslo, nėra žemės karalystė, nes žemės karalystės rūpinasi kūnų gerove. Ką seniau žmonės vadindavo karalystėmis tą dabar vadina valstybėmis. V. Jėzaus sukviestoji žmonių daugybė yra didesnė už visas karalystes ir valstybes, bet ji rūpinasi sielos ir amžinojo gyvenimo reikalais, kurie geriausiai bus patenkinti danguje. Dėl to V. Jėzaus žmonių daugybė vadinasi dangaus karalyste. Dievas yra tos karalystės valdovas, todėl ją galima vadinti Dievo karalyste.

Kas turi klėties raktus, tas valdo klėtį ir supiltus į ją javus. V. Jėzus dangaus karalystės raktus pavedė Savo apaštalui Simanui arba Petrui; taigi Petras Dievo vardu valdo mūs sielas, esančias toje karalystėje, arba Bažnyčioje.

V. Jėzus aiškiai tą pasakė pridėdamas: „Ką tu suriši — bus surišta, ką tu paleisi — bus paleista.”

Pirmiau jau buvo paminėta, kaip V. Jėzus sukvietė visus žmones į Savo Bažnyčią, paskui apsakyta, kaip iš visų klausytojų minios Išganytojas išrinko dvylikos vyrų valdybą ir juos pavadino apaštalais. Dabar štai radome V. Jėzaus gyvenime, kad tai Valdybai Kristus paskyrė pirmininką. Nei draugija, nei valstybė, nei Bažnyčia negali būti be galvos. Paskirdamas apaštalams pirmininką V. Jėzus Simaną Petrą padarė Bažnyčios galva. Taigi Šv. Petras yra Bažnyčiai podraugei pagrindas ir galva. Pagrindas dėl to, kad ant jo valdžios viskas stovi, galva yra dėl to, kad pastatytas aukščiau už visus.

Ką V. Jėzus suteikė apaštalams, tą suteikė visiems amžiams. Apaštalus Jis įšventė vyskupais ir kunigais, bet mirdami apaštalai paliko savo vietoje vyskupus ir kunigus. Lygia dalimi Šv. Petras savo valdžią nenusinešė į dangų mirdamas, nes ta valdžia buvo duota Bažnyčios reikalams aprūpinti, o ne žmogaus asmeniui papuošti. Todėl šv. Petro valdžia likosi Bažnyčioje ir tą valdžią dabar turi Romos Vyskupas, kurį vadiname Šventuoju Tėvu, Popiežium.

Pasakęs tą svarbią žinią savo apaštalams V. Jėzus liepė jiems ją užtylėti neišduodant niekam, kad priešai, kurie jau ir taip Jį visur sekė, nesudarytų priekaišto, kad Jis rengiąs sąmokslą prieš valstybę. Bet nuo to laiko Jėzus pradėjo rodyti savo mokytiniams, kad jam reikia eiti į Jeruzolimą, daug kentėti nuo vyresniųjų Rašto žinovų ir vyriausiųjų kunigų, būti užmuštam ir trečioje dienoje atsikelti. 1)

1) Mat. 16, 21.

Šv. Petras išdrįso barti savo Mokytoją ir Viešpatį. Išganytojas turėjo smarkiai sudrausti Apaštalų kunigaikštį, kurs nesuprato kentėjimų reikalo, nei naudos. Tą naudą ir tą reikalą V. Jėzus plačiau paaiškino čiapat.

P a m o k a  a p i e  B a ž n y č i ą. Apaštalai suprato, kad Petras pastatytas aukščiau už juos ir ėmė ginčytis tarp savęs už pirmenybę, paskui priėję prie V. Jėzaus jie klausė: „Kas-gi tat didžiausias dangaus karalystėje?” Jėzus pasišaukęs kūdikį pastatė jį į jų tarpą ir tarė: „Ištikrųjų sakau jums, jei jūs nepasitaisysite ir nepasidarysite kaip kūdikiai, kuriems pirmenybė nerūpi, neįeisite į dangaus karalystę. 1)

Dviejų apaštalų Jokūbo ir Jono motina Saliomė, Zebediejaus žmona, draug su tais dviem savo sūnumis meldė Išganytojo: „Tark, kad šituodu mano sūnų tavo karalystėje .sėdėtų vienas tavo dešinėje, kitas tavo kairėje. 2) Tas reiškė, kad jiedviem tektų aukščiausios vietos, nes aukščiausieji karaliaus ministeriai artimiausiai prie jo sėdi greta su juo ir tarybose ir pokyliuose. Atsakydamas Jėzus tarė: „Nežinote ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?” Juodu atsakė: „Galiva." Jis jiem tarė: „Mano taurę, tiesa, judu gersita, sėdėti gi mano dešinėje ir mano kairėje ne mano dalykas duoti judviem, bet tiems, kuriems mano Tėvo skirta. Išgirdę dešimtis užsidegė pykčiu prieš du broliu. Jėzus gi pasivadino juos pas save ir tarė: Jūs žinote, kad pagonų kunigaikščiai viešpatauja ant jųjų ir kurie didesni vykina valdžią ant jų. Netaip bus tarp jūsų; bet kas tik tarp jūsų nori būti didesnis, tebūna jūsų tarnas, ir kas tarp jūsų nori būti pirmas, tebūnie jūsų vergas; taip pat kaip Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet kad jis tarnautą ir duotų savo gyvybę daugeliui atvaduoti. 3)

1)    Mat. 18, 3.

2)    Mat. 20, 21.

3)    Mat. 20, 22-28.

Šituos žodžius V. Jėzus pasakė pirmiausiai tiems, kuriems davė dvasinę valdžią savo Bažnyčioje mokydamas, kad ta valdžia nėra viršininko naudai, o pavaldinių naudai. Visokia vyriausybės teisė Bažnyčioje yra vien tik pareiga patarnauti valdomiems. Išganytojas Pats pažymėjo Savo Įstatymo skirtumą nuo įsigalėjusios visame pasaulyje stabmeldiškos pažiūros, kad valdžia yra tiktai proga pasipelnyti ir kitokių ištaigų pasigauti tam, kurs valdžią gavo. Katalikiškose šalyse ir pasaulinė valdžia buvo besekant Kristaus pamokymu ir buvo bepradedant tarnauti valdomiems. Bet laikai keičiasi. Vienur labiau kitur netaip labai išnyko Kristaus mokslas ir įsigalėję valdininkai žiūri savo patogumų ne visuomenės naudos: ima iš tos visuomenės mokesčius algoms, o nepatarnauja už tas algas ir tokiu būdu apvagia visuomenę.

Sugrįžus V. Jėzui iš anapus ežero į Kafarnaumą priėjo prie Petro bažnytinio mokesnio rinkėjai ir klausė jo, ar Mokytojas nemokėsiąs tos rinkliavos. Matyt, jau ir tie numanė, kad Petras yra V. Jėzaus mokytinių vyresnysis. Petras rinkėjams pažadėjo, kad V. Jėzus rinkliavą sumokės, nes žinojo Išganytojas niekada neatsisako nuo sunkenybių geriems tikslams. Bet po viešųjų pamokslų ir prakalbų suėjus į namus pasilsėti, V. Jėzus tarė: „Simanai, iš ko žemės karaliai ima mokestį ir duoklę: iš savo vaiku, ar iš svetimų?”'Jis atsakė: „Iš svetimų.” Jėzus-gi jam sakė: „Tai sūnūs liuosi. Bet kad jų nepiktitumėm, eik pas jūrą, įmesk meškerę, imk tą žuvį kurią pirmiausiai ištrauksi; pražiodinęs jos nasrus rasi (pinigą) staterą; ėmęs jį duok jiems už mane ir už save. 1) Šv. Petras taip ir padarė.

1) Mat. 17, 23-26.

Bažnyčios rinkliava būdavo pusė žydiško pinigo vadinamo šekeliu už vieną vyrą. Ta pusė šekelio būdavo lygi grekų pinigui didrachmai. Lotyniškas pinigas stateras buvo tokios jau vertės kaip ir žydų šekelis maždaug pusseptinto lito. Taigi vieno statero lygaus keturioms drachmoms, arba dviem didrachmoms, užteko rinkliavai už du žmones, nes kiekvienam reikėdavo mokėti apie 3 litus 20 centų. Šv. Petrui buvo didelė garbė, kad tuo pačiu stebuklingai gautu pinigu V. Jėzus užmokėjo rinkliavą už Save ir už Petrą. Išganytojas tyčia tą padarė, pažymėdamas, jog Petrui teks V. Jėzų pavaduoti Bažnyčios valdyme. Atpirkimo kančias Dievo Sūnus pasiliko išimtinai Sau, Bažnyčios valdymą pavedė Apaštalų Viršininkui, priminęs, kad valdymas būtų valdomųjų naudai.

c. Atsimainymas.

Savaitė truko po to kaip V. Jėzus buvo pažadėjęs šv. Petrui duoti dangaus karalystės raktus. Išganytojas su Savo apaštalais buvo parvykęs iš anapus ežero į Erodo valdomąją Galilėją. Kai kam rodosi, būk Evangelijos prieštaraujančios vienos kitoms, nes šv. Matas ir šv. Morkus sako: „Praslinkus šešioms dienoms,” 1) o šv. Lukas rašo: „Apie aštuonias dienas po tų žodžių. 2) Bet reikia neužmiršti ir to, kad vieni žmonės įskaito nepilnąsias dienas, kiti neįskaito. Pirmieji du Evangelistai teskaitė tik ištisas pilnas dienas tarp raktų pažadėjimo ir atsimainymo ir dėl to jiedviem išėjo šešios. Trečiasis Evangelistas į skaitlių ėmė ir tą pirmąją dieną, kurioje po piet įvyko raktų pažadėjimas, ir paskutinę, kurios rytmetyje V. Jėzus persimainė. Taip Lukui išėjo astuonios dienos. Tų dviejų dienų: pirmutinės ir paskutinės šv. Matas ir šv. Morkus buvo neskaitę.

1)    Mat. 17, 1; Mrk. 9, 1.

2)    Luk. 9, 1.

Didysis atsimainymo stebuklas šitaip įvyko: Jėzus pasiėmė su savim Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Tenai jis atsimainė jų akivaizdoje: jo veidas žibėjo kaip saulė, jo-gi drabužiai pasidarė balti kaip sniegas. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kuriuodu kalbėjosi su juomi. Atsiliepdamas Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, mums čia gera būti; jei nori padarykime čia tris padangtes: vieną Tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.” Dar jam tebekalbant štai šviesus debesis apsiautė juos ir štai balsas iš debesies sakė: Šitas mano mylimasai Sūnus, kuriame aš turiu sau daug pasimėgimo: jo klausykite. Tai išgirdę mokytiniai parpuolė ant savo veido ir labai bijojo. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė jiems: „Kelkitės ir nebijokite. Pakelę savo akis jie nieko daugiau nebematė, kaip tik vieną Jėzų. Nueinant jiems nuo kalno Jėzus davė jiems įsakymą tardamas: „Niekam nesakykite apie tą regėjimą kolei Žmogaus Sūnus neatsikels iš numirusių. Mokytiniai paklausė jo tardami: „Ką tat Rašto žinovai saka, kad pirma turi ateiti Elijas? “Jis jiems atsakydamas tarė: „Elijas, tiesa, turi ateiti ir jis visa atitaisys. Bet aš jums sakau, kad Elijas jau atėjo, tačiau jie jo nepažino ir padarė su juo, ko tik norėjo. Taip ir Žmogaus Sūnus turės nuo jų kentėti,” Tuomet mokytiniai suprato, kad jis jiems kalbėjo apie Joną Krikštytoją. 1)

1) Mat. 17, 1-13.

Atsimainymas trims apaštalams parodė, kas buvo V. Jėzus ištikrųjų. Atsimainymo metu jie Jį regėjo be to kasdieninės prastos išvaizdos uždangalo, kurs nuo lutai laikė apdengęs Jo Žmogiškąją prigimtį, sujungtą su Dievo prigimtimi viename Asmenyje. Besigrožėdami V. Jėzum, jie užmiršo viską ir norėjo nebegrįžti žemyn į gyvenimo vargus. Dievas Tėvas dar kartą jiems paliudijo, kad Jėzus yra tikras Dievo Sūnus, ir kad reikia Jo klausyti. Ne Savo garbei, o apaštalų naudai V. Jėzus žybtelėjo antgamtine grožybe. Todėl Jis liepė to įvykio nepasakoti ir priminė būsimos pažeminančios kančios reikalingumą. Jeigu šv. Petras, dieviškąją V. Jėzaus šviesybę regėjęs, paskui .lo kančios metu nusiminė sunkiai, tai kas būtų buvę, jei atsimainymo nebūtų matęs? Turbūt tam V. Jėzus atsimainymą ir parodė, kad apaštaluose išliktų nors maža tikėjimo žarijėlė baisiosios kančios metu.

Tačiau apaštalai taip giliai nemintijo. Jiems parūpo Elijas ir jo grįžimas į šį pasaulį. V. Jėzus patvirtino, kad tikrai grįž ir daug gera padarys, bet apaštalams daugiau reikia mintyti apie artimesnius jiems daiktus, ypač apie tai, kad blogoji apjakusių išdidėlių valia gali sunaikinti pačius didžiausius Dievo siųstuosius mokytojus, kaip sunaikino šv. Joną Krikštytoją, kaip nužudys ir patį Dievo Sūnų.

Nė vienoje Evangelijoje nepasakyta vardas to kalno, kur atsimainymas įvyko. Vieni mokslininkai sako, kad tai buvęs Taber Galilėjoje. Kitiems rodosi, kad tai buvo Hermon anapus ežero ir anapus Jordono į šiaurę nuo Pilypo Kesarėjos, kur V. Jėzus buvo kalbėjęs Petrui apie Dangaus Karalystės raktus. Tikybai vis vien, kur ir kada tas įvykis buvo. Greičiausiai jis atsitiko ant kalno Tabor, nes taip manydavo pirmieji krikščionys. 1) Ant to kalno 218 m. prieš Kristui gemant buvo pastatyta pilis, bet Kristaus laikais jos, turbūt, nebuvo. Ją atstatė Juozapas Flavijus 67 po V. Jėzaus užgimimo metais.

1) Šv. Jeronimas, Epistola 46 c. 12.

P a t r a k u s i o  i š g y d y m a s. Nulipęs nuo kalno V. Jėzus rado apačioje kitus apaštalus ir didelę žmonių minią ir besiginčijančius su jais Rašto žinovus. 1) Pasirodė, kad minioje buvo jaunikaitis sergąs mėnesienos liga. Tėvas skundėsi, kad tas vaikas dažnai įkrinta į ugnį ir neretai į vandenį, 2) kad susitrenkia smarkiai puldamas, iš burnos jam pradeda eiti putos, jis griežia dantimis ir džiųsta. 3) To vaikino tėvas manydamas, kad tos visos nelaimės jo vaikui yra iš piktosios dvasios, prašė apaštalų išvaryti ją, bet jie neturėjo tiek galios. Nulipus nuo kalno V. Jėzui, tėvas klupščias prašė Išganytojo paliuosuoti vaiką nuo velnio.

V. Jėzus subarė apaštalus už jų tikėjimo mažumą ir liepė atvesti vaikiną. Jie jį atvedė. Kaip tik jį pamatė, dvasia tuojau pradėjo jį tąsyti; parmestas ant žemės jis vartėsi putodamas. Jis paklausė jo tėvą: „Kiek yra laiko, kaip tai jam atsitinka?” Tas atsakė: „Nuo pat kūdikystės. Ji dažnai įmesdavo jį į ugnį ir į vandenį, kad jį nužudytų. Bet jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums. Jėzus-gi jam tarė: „Jei tu gali tikėti: tikinčiam visa galima.” Vaiko tėvas tuojaus sušuko: „Tikiu, Viešpatie! Sustiprink mane netikintį.” Jėzus matydamas susibėgančią minią sudraudė nešvarią dvasią ir jai tarė: „Kurčia ir nebyle dvasia, aš tau įsakau išeik iš jo ir daugiau į jį nebeįeik.” Tuomet ji, šaukdama ir labai jį tąsydama, išėjo iš jo. Jis pasidarė lyg negyvas taip, kad daugelis sakė: „Jis numirė.” Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pastatė jį ir jis atsikėlė. Kuomet jis įėjo į na

1)    Mrk. 9, 13.

2)    Mat. 17,    14.

3)    Mrk. 9, 17.

mus mokytiniai klausė jį slapčia: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?” Jis jiems tarė: „Ta veislė niekaip kitaip negali būti išvaryta, kaip tik malda ir pasninku. 1)

1) Mrk. 9, 19-28.

Ta dvasia būva pikčiausia, kuri moka neišsiduoti savęs. Ir šio kūdikio nelaimės išrodė nešančios nieko viršaus tik dviejų ligų vaisiai: nuomarulio ir mėnesienos. Apaštalai neįvertino to velnio nelabumą ir vartojo tik paprastąsias, nors ir antgamtines priemones, bet nesikreipė į Dievą su ypatinga malda, nepridėjo atgailos priemonių, tarp kurių yra ir pasninkas. Todėl jiems nepasisekė paliuosuoti to vaiko, nors jie turėjo galybę išvarinėti piktąsias dvasias ir vaiko nelaimė buvo iš piktosios dvasios, ne iš ligos.

Bet velnias buvo giliai įsišaknijęs bernaičio kūne. Priverstas išeiti nelabasis paliko tą kūną bejėgį ir dėl to vaikas išrodė negyvas. V. Jėzus pridėjo jam jėgų, paimdamas už rankos, todėl po to palytėjimo vaikas buvo visai sveikas.

Džiaugėsi tėvas besivesdamas išgijusį sūnų namo. Bet ir paties tėvo dvasia buvo sustiprėjus. Jo tikėjimas niekad nebuvo buvęs perstiprus ir dar labiau susilpnėjo, kai apaštalams nepasisekė išgydyti bernaitį. Nuoširdžiai prašė tėvas V. Jėzų sustiprinti tikėjimą. Išganytojas sustiprinimo malonę davė nematomai prieš stebuklą, o po stebuklo tėvo širdis jau nebežinojo dvejonės.

P a m o k i n i m a i  a p i e  v a i k u s, p a p i k t i n i m u s  i r  k i t a. Iš Evangelijų sunku įspėti, ar lauke dar prie didelės minios, ar jau namuose tik apaštalams girdint, V. Jėzus kalbėjo apie vaikus, kad kas papiktina vieną tokį mažutėlį, tas vertas, kad asilo sukamų, girnų akmuo būtų užnertas jam ant kaklo ir kad jis būtų nuskandytas jūrų gilumoje 1) Kūdikių angelai danguje visuomet mato Dievo Tėvo veidą. 2)

Kitu atveju pas V. Jėzų suėjo motinos ir atvedusios. savo kūdikius prašė, kad uždėtų ant jų rankas ir pasimelstų. Bet mokytiniai juos draudė. Jėzus-gi jiems tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė.” 3) Ir jis juos laimino apkabindamas juos ir dėdamas ant ją rankas. 4)

Del papiktinimų V. Jėzus sakė, kad pasaulyje jų neišvengiama, bet nelaimė tam žmogui, kurs piktina kitus. 5) Žmogus turi nesigailėti nei brangiausių daiktų, jei su jais jam tenka papiktinimų. Jei tavo akis tave piktina, išlupk ją ir mesk šalin, nuo savęs, nes geriau su viena akim įeiti į gyvenimą, kaip turint abi aki, būti įmestam į ugnies pragarą. 6) Būtų didelė klaida, jei Tas susižeistų save dėl tų V. Jėzaus žodžių, nes V. Jėzus neliepė žeisti savo kūną, tik liepė vengti papiktinimų, aukojant savo širdies jausmus, kartais brangesnius už dešinę ranką, arba už akį.

1) Mat. 18, 6.

2) Mat. 18, 10.

3) Mat. 19, 13-14.

4) Mrk. 10, 16.

5) Mat. 18, 7.

6) Mat. 18, 9.

Tame prilyginime taip-gi buvo mintis, kad sielos reikalai yra brangesni už kūną, nes kūno nuostolis niekad nebūva amžinas dėl to, kad ir pats kūnas nėra amžinas. Amžina yra siela ir jos patekimas pragaran yra amžina nelaimė, dėl to reikia rūpintis sielą išgelbėti būtinai.

V. Jėzus pasisakė atėjęs į šį pasaulį, kad sielas gelbėtų. Jis Save prilygino tam gerajam piemeniui, kurs palieka 99 ištikimas aveles ir eina ieškoti vienos prapuolusios. Atradęs ją Jis džiaugiasi. Bet tas atradimas neapseina be nuodėmių dovanojimo, be kaltės atleidimo. Kaip Dievas dovanoja nuodėmes žmonėms, taip žmonės turi atleisti kaltes vieni kitiems. Nesutikimus tarp krikščionių išsprendžia Bažnyčia. Jei tavo brolis tau nusidėjo, eik ir bark jį tarp savęs ir tarp jo vieno. Jei jis tavęs paklausys, tu laimėjei savo brolį. Jeigu jis tavęs nepaklausytų, imk su savim dar vieną ar du, kad kiekvienas dalykas būtų dviejų ar trijų liudytojų pasakymu. Jei jis ir jų nepaklausytų, pasakyk Bažnyčiai. Jei jis nepaklausytų Bažnyčios, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. 1)

Šv. Petrui parūpo, iki kelių sykių galima dovanoti kaltes artimui ir priėjęs apaštalas paklausė V. Jėzaus, ar iki septynių sykių reikia dovanoti silpnavaliui. V. Jėzus atsakė: „Nesakau tau iki septynių, bet iki septyniasdešimt syk septynių kartų.” 2) Ir tas nėra paskutinis skaitlius. Tais žodžiais V. Jėzus išreiškė, kad dovanoti reikia visuomet, kada tik atsiprašymas yra nuoširdus.

1)    Mat. 18, 15-17.

2)    Mat. 18, 22.

Čia Išganytojas pasakė prilyginimą apie du tarnu. Vienas buvo kaltas savo karaliui dešimt tūkstančių talentų, t. y. apie 200 milijonų litų. Neturint iš ko atiduoti, karalius dovanojo skolą. Nepigiai išėjęs iš rūmų tas apdovanotasis žmogus sutiko kitą tarną, kuriam buvo paskolinęs šimtą denarų, tai yra apie 164 litus. Tas taipgi neturėjo iš ko atiduoti. Bet pirmasis tarnas nedovanojo skolos, o padavė kaltininką teismui, kad iš jo išreikalautų skolą ir įmesdino į kalėjimą. Tą patyręs karalius pasišaukė negailestingąjį tarną ir tarė: „Nedorasai tarne, aš tau dovanojau visą skolą, nes mane meldei, argi tat nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugininko, kaip aš tavęs pasigailėjau?” Užsirūstinęs jo valdovas, padavė jį budeliams, kolei užmokės visą skolą. 1)

Šituo prilyginimu V. Jėzus pamokino, kad mes visi esame prasikaltę Dievui daug daugiau negu vieni kitiems, kad nuodėmių dovanojimą galime gauti, tik dovanodami kaltes savo artimams. Taip V. Jėzus mokino ir kasdieninėje maldoje kalbėti: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.” 2)

Visuose šituose pamokinimuose apie papiktinimą, apie kaltybių dovanojimą yra vienas pagrindas, būtent, kad sielos reikalai yra brangesni už visus šios žemės turtus. Tą tiesą V. Jėzus aiškiai pasakė: Ką padėtų žmogui, jei jis visą pasaulį laimėtų, bet prarastų savo sielą 3)

P a m o k o s  a n a p u s  J o r d o n o. Pabaigęs kalbėti Galilėjoje V. Jėzus nuvyko į Judėją į anapus Jordono. Su Juo ir tenai buvo daug žmonių, kurių daugelį Jis išgydė. Bet tenai Jo laukė ir šnipai. Jie užklausė, ar vedusiam žmogui valia persiskirti su savo pačia. V. Jėzus atsakė, kad V. Dievas sutvėręs Adomą ir Ievą padarė moterystę tarp vieno ir vienos, ir pridėjo: „Ką Dievas sujungė, žmogus tenebeskiria.” Jie jam tarė: „Tai kam-gi Mozė liepė duoti persiskyrimo raštą ir paleisti? Jis jiems atsakė: „Mozė leido jums paleisti savo pačias dėliai jūsų širdies kietumo, pradžioje-gi taip nebuvo.” Taigi aš jums sakau: Kas paleidžia savo pačią, jei ne dėl svetimoterystės, ir kitą veda, svetimoteriauja; ir kas paleistąją veda, svetimoteriauja. 4)

1)    Mat. 18, 32-34.

2)    Mat. 6, 12.

3)    Mrk. 8, 36.

4)    Mat. 19, 6-9.

V. Jėzus buvo atėjęs pataisyti Senojo Įstatymo trukumus. Senasis Įstatymas, imdamas domėn žmonių nutolimą nuo Dievo doros, neprieštaravo kai kuriems įsisenėjusiems įpročiams, nutolusiems nuo Dievo tvarkos. Tokis įprotis buvo, kad vyrai paleisdavo savo pačias, persiskirdami su jomis. Taip buvo padaręs net Abraomas su Agara ir kiti. Bet moters neturėdavo teisės paleisti savo vyrų. Taip buvo nelygybė ir skriauda moterims, kad jos labai priklausė nuo vyro valios.

Vyrai tuo pačiu laiku turėdavo po keletą pačių. Jokūbas turėjo keturias, o Dovydas ir Salemonas ir kiti karaliai jų turėjo šimtais. Taip moters virsdavo savo vyrų vergėmis ir lygybės moterystėje nebuvo visai.

V. Jėzus atitaisė tą blogumą. Jis paliko moterystę ir net sakramentu ją padarė, bet įsakė, kad moterystė būtų, kaip rojuje, tarp vieno ir vienos, ir kad sykį padaryta neiširtų, kol abu gyvi. V. Jėzus leido vyrui negyventi su pačia, jei ji svetimoterystę padaro, ir pačiai atsitraukti nuo vyro, jei jis svetimoteriauja su kita, arba su kitomis, bet nei atsiskyrėlis vyras, nei atsiskyrėlė moteris, negali eiti į kitą moterystę, kol mirtis nesuardo pirmykštės. Tą V. Jėzus aiškiai pasakė: kas vieną paleidęs, kitą veda, svetimoteriauja; ir tas svetimoteriauja, kas paleistąją veda.

Mokytiniams šitas V. Jėzaus įstatymas išrodė taip sunkus, kad jie net sakė, jog visai neverta vesti. V. Jėzus pridėjo: „Ne visi išmano tą žodį, bet tie, kuriems duota.” 1) Tai reiškia skaistybės mokslas prieinamas yra ne visiems žmonėms. Tačiau yra Dievo išrinktųjų žmonių, vyriškų ir moteriškų, kurie atsižada moterystės dėl dangaus karalystės. „Kas gali išmanyti, teišmano,” 2) užbaigė V. Jėzus.

1)    Mat. 19, 11.

2)    Mat. 19, 12.

Kitu atveju pas Jį atėjo sadukiejų, kurie sakydavo nesą prisikėlimo ir klausė jį sakydami: „Mokytojau, Mozė mums parašė, jei keno brolis mirtų ir paliktų pačią, bet nepaliktų vaikų, tai jo brolis turi imti ano pačią ir pagaminti savo broliui ainijos. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė moterį ir mirė, nepalikdamas vaikų. Tuomet ėmė ją antras ir mirė, ir nė tas nepaliko ainijos. Taip pat ir trečias. Taipojau vedė ją septyni ir nepaliko ainijos. Visų paskiausiai mirė ir moteriškė, taigi prisikėlime, kuomet jie prisikels, keno ji bus pati? nes septyni ją turėjo moterim. Atsakydamas-jiems Jėzus tarė:... Prisikėlę iš numirusių žmonės neveda ir neteka, bet yra kaip Dievo angelai danguje. 1)

Įstatymas imti nabašninko brolio našlę vadindavosi leviratu. iV. Jėzus tą panaikino, o gundžiusiems sadukėjams paaiškino, kad Dievas yra gyvųjų, ne numirėlių Dievas. Ir Abraomas, ir Izaokas ir kiti senovės patrijarkai tebėra gyvi. Nors jų kūnai mirę, bet jų sielos nemiršta. Atėjus laikui su sielomis kelsis ir kūnai. Dėl to Abraomo, Izaoko, Jokūbo Dievas yra gyvųjų, o ne nabašninkų Dievas.

T u r t a i. Vienas jaunikaitis, priėjęs prie Jėzaus, klausė, kas reikia daryti, norint laimėti amžinąjį gyvenimą. V. Jėzus atsakė, kad reikia elgtis sulig Dievo įsakymais. Jaunikaitis atsakė tą daręs iki šiol, bet klausė ko jam dar trūksta. Jėzus jam tarė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok ką turi ir duok beturčiams, ir turėsi lobį danguje. Paskui ateik ir sek mane.” Išgirdęs tą žodį jaunikaitis nuėjo nuliūdęs, nes turėjo labai daug lobio. 2) V. Jėzus meilingai žiūrėjo į jį beinantį šalin, bet-gi atsigręžęs į savo mokytinius tarė jiems: „Kaip-gi sunku įeiti į Dievo Karalystę tiems, kurie turi pinigų... Pigiau kupranugariui išlysti pro adatos skylutę, kaip tur

1)    Mrk. 12, 19-25.

2)    Mat. 19, 21. 22.

tingam įeiti į Dievo Karalystę. Jie (mokytiniai) dar labiau stebėjosi, sakydami vieni kitiems: „Tai kas gali būti išganytas?” Pažvelgęs į juos Jėzus tarė: „Žmonėse tai negalima, bet ne pas Dievą, nes pas Dievą visa galima.” 1)

Ta tiesa ir apaštalams pasirodė smarki. Šv. Petras neslėpdamas savo minčių, kaip visuomet, tarė: „Štai mes visa palikome ir sekėme tave: kas-gi bus mums už tatai? Jėzus jaut tarė: „Iš tikrų jų sakau jums: jūs, kurie mane sekėte, atgimime, kuomet Žmogaus Sūnus sėdės savo didenybės soste, taip pat ir jūs sėdėsite dvylikoje sostą ir teisite dvyliką Izraelio padermių. Ir kiekvienas, kurs palieka namus, ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar pačią, ar vaikus, ar dirvas dėlei mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą. 2)

1)    Mrk. 10, 23-26.

2)    Mat. 19, 27-30.

Šv. Petras buvo palikęs savo valtį, tinklus ir du namu, bet gražiausioji ir didžiausioji bažnyčia visame pasaulyje yra šv. Petro vardu. Ji stovi Romoje. Šv. Petro bažnyčių yra daug ir kitur. Tas apaštalas tapo pirmuoju popiežium. Jis buvo garbingesnis už savo įpėdinius, o tie įpėdiniai garbingesni už garbingiausius karalius. Taigi V. Jėzus ištesėjo Savo žodį šv. Petrui. Tik laiko ir vietos nėra, o lengva būtų įrodyti, kad tas žodis ištesama ir visiems.

P a v y d a s. Prie pamokslo apie turtų atsižadėjimą V. Jėzus pridėjo prilyginimą apie pavydą, apsakydamas, kad buvo žmogus, kurs anksti rytą sulygo su darbininkais iš vieno denaro už darbo dieną ir pasiuntė juos į savo vynyną. Trims valandoms praėjus jis nesiderėjęs pasiuntė kitus ten pat. Taippat padarė ir šeštą ir devintą ir vienuoliktą valandą. Saulei nusileidus užveizdas, savininko liepiamas, išdalino užmokestį lygiai visiems kiekvienam po tiek, kiek buvo sulygęs su pirmaisiais. Paskutiniai džiaugėsi, pirmutiniai rūgojo, kad už ištisą dieną tegavo tiek, kiek kiti už vieną valandą. Bet savininkas atsakė besiskundžiančiam: „Prieteliau, aš nedarau tau skriaudos. Ar-gi ne iš denaro sulygai su manim? Imk kas tavo... Aš-gi noriu paskutiniam duoti kiek ir tau... ar tavo akis nenauda dėl to, kad aš geras?” 1)

1) Mat. 20, 1-15.

Šituo prilyginimu V. Jėzus ypatingai papeikė pavydą. Ta yra to prilyginimo prasmė. Šių dienų visuomenės mokslo žinovai, ypač darbininkų reikalų gynėjai negali atsigėrėti prilyginimo išmintim. Šeimininkas ne tuščiai pasisakė esąs geras. Jis žinojo, kad darbininkui pareinant vakare, jo žmona ir vaikai laukia uždarbio parnešant. Iš to jie gyvena. Darbininkas nekaltas, kad jis uždarbį gavo tik prieš saulėleidą. Jo šeimynai reikia lėšų ištisai dienai. Šituo tat prilyginimu V. Jėzus pamokino darbdavius ir Įstatymų leidėjus valstybėse taip tvarkyti pramonę, kad darbininko uždarbis ištektų jo ir jo šeimynos tikriems gyvenimo reikalams. — Dvasine prasme šis prilyginimas rodo, kad nuopelną žmogui Dievas skiria atsižiūrėdamas ne vien į žmogaus padarytųjų darbų stambumą, bet taip-gi ir į Savo malonės kokybę.

c. Palapinių Šventės.

Rugsėjo pabaigoje Žydų Žemėje būdavo didelė palapinių šventė. Per aštuonias dienas žmonės gyvendavo ne triobose tik palapinėse. Ta šventė minėdavo tautos kelionę iš Egipto į Žadėtąją žemę. Mat keliaudami žydai per 40 metų neturėjo triobų, o gyvendavo palapinėse.. Tą minėdami ir Kristaus laikais ir dabar žydai nakvoja atvirame ore per Palapinių šventę. Ta šventė būdavo linksma dėl to, kad primindavo vergijos pabaigą, ir dėl to, kad javai būdavo nuvalyti nuo laukų ir vaisiai iš daržų. Šventės pradžioje būdavo ir nuodėmių apsivalymo apeiga, po kurios daugelis jausdavosi nekaltais, nors nebūdavo virtę geresniais. Į tą šventę, kaip į Velykas, vyrams buvo pareiga vykti Jeruzolimon.

V. Jėzaus giminės kalbino Jį keliauti į sostinę ir pasirodyti visam pasauliui ką galįs. Jėzus jiems atsakė: „Mano laikas dar neatėjo, jums-gi laikas visuomet patogus.” 1) Jo giminės išėjo į šventę, o Jis likosi Galilėjoje. Žydų diduomenė stebėjosi, kad Jo nėra ir ieškojo. Minioje buvo daug šnekų. Vieni sakė, kad Jis geras, kiti priešingai, kad klaidina žmones. V. Jėzus į Jeruzolimą bet-gi atėjo.

1) Jon. 7, 6.

Linksmoms meldžionių minioms jau bemažko pasiekus Jeruzolimą, Galilėjoje buvo tylu. Samarija buvo smarkiai įpykus ant tų, kurie bandė per jos žemę vykti į Žydų Žemės sostinę. V. Jėzus su savo apaštalų mažu pulkeliu pasinešino per Samarijos žemes, nes tas kelias buvo artimesnis ir juomi priderėjo eiti, nes buvo susivėlinta iškeliauti. Perėję per Ezdreliono slėnį, V. Jėzus ir apaštalai atvyko pas Samarijos kalnus, turbūt, pas miestelį En Gamiim, t. y. Sodų šaltinį. V. Jėzus pasiuntė Jokūbą ir Joną, Zebediejaus sūnus, kuriuodu žmonės pravardžiuodavo griaustinio vaikais, kad juodu paruoštų nakvynę ir vakarienę. Bet Samarai taip buvo įnirtę, jog niekur jųdviejų neįsileido ir nieko jiedviem nedavė. Įširdę ir tuščiomis rankomis juodu sugrįžo pas Mokytoją.

Apmaudą nebetverdami juodu tarė: „Viešpatie, jei nori, sakysime, kad ugnis pultų iš dangaus ir juos sunaikintų.” Jis atsigręžė ir juodu, sudraudė, sakydamas: „Nežinota, kokios dvasios esata. Žmogaus Sūnus atėjo ne naikinti sielų, bet gelbėti.” Po to jis nuėjo į kitą sodžių. 1)

Nuvykęs į Jeruzolimą V. Jėzus nesirodė viešai. Bet šventei įpusėjus jis atvyko į Bažnyčią ir ėmė viešai mokinti. Ne vienas stebėjosi ir sakė: „Kaip jis gali žinoti Raštą nesimokinęs?” Jiems atsakydamas Jėzus tarė: „Mano mokslas ne mano, bet to, kas mane siuntė. Jei kas norės vykinti jo valią, tas pažįs, ar tas mokslas iš Dievo, arba aš pats iš savęs kalbu. 2)

1)    Luk. 9.

2)    Jon. 7, 15-17.

Bekalbėdamas V. Jėzus paminėjo, kad yra norinčių Jį užmušti. Klausantieji užsigynė ir dar primetė Viešpačiui pažeminančių žodžių. Bet buvo ir tokių, kurie žinojo Sanchedrino nusistatymą nužudyti Galilėjos Mokytoją. Tie stebėdamiesi šnekėjo, kaip tai yra, kad tas mirties smerkiamasis dabar viešai Bažnyčioje kalba ir niekas nebando Jo suimti. Buvo net manančių, kad ir kunigų vyriausybė jau, turbūt, pripažįstą Jėzų tikru Mesijum. Tie ir patys buvo besirengę įtikėti į Jį, bet jų mintys susipainiojo dėl smulkmenos. Jeruzolimiečiams rodėsi, kad Mesijas turi būti nežinomos kilmės, o V. Jėzaus kilmę, Jo motiną, Jo augimo vietą žinojo visi. V. Jėzus jiems aiškino, kad Jis yra tikrai Dievo siųstas, ir kad tas Dievo siuntimas nenyksta dėl kilmės žinojimo.

Daugelis iš minios įtikėjo ir sakė, kad nė Kristus Mesijas negali daryti daugiau stebuklų už V. Jėzų. Tas kalbas išgirdo pariziejai ir siuntė tarnus, kad Jėzų suimtų. Bet tarnams nepasisekė to padaryti. Atėję ten, kur Jėzus kalbėjo, jie ėmė Jo klausyti ir nepakėlė rankos prieš jį. Sugrįžę pas pariziejus, tarnai teisinosi neatvedę suimto Jėzaus sakydami: „Niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip tas žmogus.” 1) Įširdę pariziejai sušaukė Sinedrijos posėdį ir norėjo prakeikti minią, klausančią V. Jėzaus. Bet Nikodemas tarė: „Ar-gi mūsų įstatymas pasmerkia žmogų jo pirma neišklausinėjęs ir nežinant ką jis yra daręs. 2) Kiti Sinedrijos nariai išmetinėjo Nikodemui, kad ir jis yra galilėjietis, kad Šv. Rašto nežinodamas mintija, būk gali iš Galilėjos būti pranašas. Išpeikę Nikodemą jie išsiskirstė. Jiems neparėjo patiems į galvą pažiūrėti į Šv. Raštą, kuriame visai nėra to ką jie sakė. Priešingai: keturi pranašai buvo iš tos šalies: Elijas, Joną, Nahumas ir Osiejus.

1)    Jon. 7, 46.

2)    Jon. 7, 51.

N e i š t i k i m a  m o t e r i s. Būdamas Jeruzolimoje V. Jėzus dažniausiai nakvodavo lauke ant kalno Alyvų darže. Šventei pasibaigus V. Jėzus dar liko sostinėje ir anksti pakilęs ateidavo į Bažnyčią. Vėl žmonių daugybė susirinko apie Jį ir Jis mokino. Sinedrijos valdyba bijojo Jį suimti, nes žinojo, kad minia apgintų. Bet jie norėjo Jį pažeminti minios akyse. Didelei žmonių daugybei suseinant vasarą į miestą ir nakvojant lauke, pasitaikydavo ir labai negražių daiktų. Taip paskutinės nakties metu pariziejai sugavo vieną moterį besvetimoteriaujant. Einant Mozės įstatymu reikėjo ją užmušti akmenimis. Bet Romos vyriausybė neduodavo vykinti mirties bausmės be savo teismo, o tas stabmeldžių teismas svetimoterystę daug lengviau bausdavo, neskaitydamas jos prasižengimu vertu mirties.

Parizėjai atvesdami prasikaltėlę mintijo, kad V. Jėzus neleis jos žudyti, tai galima bus aiškiai kaip ant delno įrodyti, jog Jis negerbia Dievo Mozei duoto įstatymo. Jeigu Jis pasakytų, kad ji yra užmuština, tai ją užmuštų, o atsakomybę suverstų ant V. Jėzaus ir Jį išduotų Romos vyriausybei nubausti už negerbimą Romos teismų. Aišku, kad labai gudriai buvo sumanyta.

Bet V. Jėzus pasilenkęs pirštu rašė kasžin ką į smiltis. Parizėjai juo labiau apniko Jį klausdami, ką daryti su ištvirkėle, nes jiems rodėsi, kad Jis jaučiasi negalįs ištrūkti. Jiems perdaug jau lendant prie Jo, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas jūs neturite nuodėmės, pirmas meskite į ją akmenį.” Ir vėl pasilenkęs rašė. 1) Jie patylomis viens paskui kitą pasprūdo šalin. Galimas daiktas, kad smiltyse jie išskaitė ir savo nuodėmių. Likus vienai moteriškei V. Jėzus tarė: „Eik ir daugiau nebenusidėk. 2)

K i t i  p a m o k i n i m a i. Kitu atveju V. Jėzus vėl mokino Bažnyčioje pasisakydamas, kad yra pasaulio šviesa, kad Jo paties liudijimas apie Save yra teisingas, nes ir Dievas Tėvas iš dangaus tą liudijimą patvirtina, kad to liudijimo žydų vyresnybė nepripažįsta vien dėl to, kad jau yra atpratusi Dievo klausyti. Tarp kitko Jis pasisakė jau einąs Sau, o tautiečiai Jo ieškosiu, bet nerasią. Tų žodžių jie nesuprato: jiems rodėsi, kad Jis žada eiti į stabmeldžių šalis. Vienas-kitas dėbtelėjo, būk Jis ketinąs nusižudyti. Bet Išganytojas ne apie savažudystę mintijo, tik apie mirtį, kuri Jam turėjo tekti neužilgo. Čia Jis aiškiai paminėjo savo mirtį ant kryžiaus ir pridėjo, kad tik tada jie pažįsią, kas Jis esąs. 3) Jie, tiesa, pažino, bet vis-gi nepaklausė, nedarė atgailos, nes Jo kraujas jau gulėjo ant jų sąžinių ir tos buvo ilgam laikui aptemusios.

1)    Jon. 8,    7.

2)    Jon. 8, 11.

3)    Jon. 8, 12-29.

Skaudūs buvo V. Jėzaus žodžiai, kada Jis parizėjams sakė, jog jų tėvas yra velnias, ir žmogžudystės tėvas, su kuriuomi jie susigiminiavo tokiais pat darbais. Kristus pažymėjo, kad perdidelis skirtumas tarp Jo ir tarp parizėjų, dėl to jie negali susikalbėti. Jie nuodėmę pamėgo, o Jis yra be nuodėmės, nei priešai negali jos Jam primesti. Jie burnojo prieš Jį vadinadami Jį samaru ir velnio apsėstuoju. Jis pažymėjo, kad nieko darbo neturi su velniu, o yra gyvybės davėjas visiems tikintiems į Jį. Čia Jisai pareiškė savo Dievybę, o jie griebė akmenų, kad Jį užmuštų. Bet neužmušė, nes vis dar nebuvo atėjusi valanda Jam mirti. Jis ramiai išėjo iš Bažnyčios.

A k l o j o  i š g y d y m a s. Eidamas per miestą Išganytojas išvydo elgetą neregį. Tas buvo užgimęs aklas ir niekad neturėjęs galimybės matyti. V. Jėzus sustojo ties tuo nelaiminguoju. Apaštalai apstojo jį ir klausė V. Jėzaus, dėl keno kaltės jis tokis užgimė: dėl savo, ar dėl tėvų? V. Jėzus atsakė, kad ne nuodėmė jo nelaimę padarė, o Dievo garbė apsireikš jame. Nuspjovęs į žemę V. Jėzus sumaišė seiles su dulkėmis, tuo purvu patepė neregio akis ir liepė jam nuėjus į tvenkinį Siloe ten nusiplauti akis. To tvenkinio vardas reiškė Pasiuntinį ir priminė patriarko Jokūbo pranašystę apie būsimąjį Mesiją, kitaip sakant Kristų. Kaip tik neregys nusiprausė tame tvenkinyje, taip jo šviesios akys ėmė matyti viską. Žmonėse kilo ginčų, ar jis yra tas pats aklasis elgeta, kurį jie pažinojo, ar kitas žmogus panašus į jį. Išgydytasis sakėsi buvęs aklas ir elgeta iki kol Jėzus išgydęs. Tas stebuklas įvyko subatos dieną. Rabinai sakydavo, kad subatoje nevalia nei ausies paliesti seilėtu pirštu. 1) Tat Sanhedrino arba Sinedrijos nariai liepė tarnams pavadinti išgydytąjį ir, išklausinėję jį, sakė, kad V. Jėzus esąs nedoras žmogus, nes subatos nešvenčiąs. Išgydytasis sakė, kad Jėzus yra pranašas, nes nusidėjėlių Dievas neklauso. Už tatai Sanchedrino nariai išgydytąjį išmetė iš sinagogos, t. y. padarė ištarmę, kad jis nesiskaitytų Mozės religijos žmogum. Paskui jie kvietė jo tėvus. Tuodu pripažino, kad išgydytasis yra jųdviejų sūnus, ir kad aklas užgimęs nieko neregėdavo iki šiol. Sanchedrino viršininkai klausinėjo, kaip jis išgijo, bet juodu atsakė, kad jis yra pilnametis ir pats turi atsakinėti. Viršininkai vėl šaukė išgydytąjį ir vėl jį klausinėjo. Jis netik neužsigynė, ką buvo sakęs pirma, bet dar pridėjo: „Ar ir jūs norite būti Jo mokytiniais, kad taip daug klausinėjate?” Jie perpyko ant jo ir pagriebę išmetė iš sinagogos. V. Jėzus paskui surado tą žmogų, kurs pirmas gavo kentėti už Jo išpažinimą. V. Jėzus paklausė: „Ar tu tiki į Dievo Sūnų?” Atsakydamas jis tarė: „Kas jis, Viešpatie, kad aš į jį tikėčiau?” Jėzus jam tarė: „Tu jį matai; kursai kalba su tavim, tai tas.” Jis tarė: „Tikiu, Viešpatie, ir parpuolęs pagarbino jį. Tuomet Jėzus tarė: „Aš atėjau šiam pasauliui į teismą, kad aklieji regėtu ir regintieji apaktą.” Kai kurie prie jo buvusieji pariziejai tai išgirdo ir jį paklausė: „Ar ir mes esame akli?” Jėzus jiems tarė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės; dabar-gi jūs sakotės regį, taigi jūsų nuodėmė yra.” 1)

1) Maimonides, Sabbath, 21.

1) Jon. 9, 35-41.

A v i d ė. Kreipęsis į žmogų išmestąjį iš Sinagogos, V. Jėzus jam pasakė prilyginimą, kad kas per tvorą, o ne per duris įeina į avių gardą tas yra vagis. Jo balso avys nepažįsta ir neklauso. Jos pažįsta tik savo ganytojo balsą ir jam sušukus pavojuje, susibėga prie jo. Į savo avių gardą jis įeina pro duris. Jis jas išsiveda į ganyklą ir priganęs parveda. „Aš durys. Kas per mane įeina bus išgelbėtas... Aš atėjau, kad turėtų gyveninio ir apsčiau turėtų. Aš gerasis ganytojas. Gerasis ganytojas duoda savo gyvybę už savo avis... Aš turiu ir kitų avių, kurios ne iš šitos avidės, man reikia ir jos atvesti; jos klausys mano balso ir taip bus viena avidė ir vienas ganytojas.” 1)

Šitais žodžiais V. Jėzus paguodė aną išmestąjį iš Sinagogos, nes pasakė, kad tikroji gyvenimo avidė yra Naujojo Įstatymo Bažnyčia, kurios Jis Pats yra durys ir Ganytojas. Kas su Dievo Sūnum yra, tam nebaugu būti iš sinagogos išmestam. Kitos čia paminėtosios avys, tai nežydiškosios tautos. V. Jėzus pranašavo, kad ir jas Jis sukvies į savo Bažnyčią. Ta Bažnyčia bus viena iš žydų ir nežydi], priėmusių V. Jėzaus apreiškimą. Tą Bažnyčią valdys vienas ganytojas. Kas bus toje Bažnyčioje ir elgsis tinkamai tas bus išganytas.

Parizėjams, žinoma, nepatiko ta kalba ir jie dar kartą burnojo, sakydami, būk Jis esąs velnio apsėstas. Bet kiti sakė „Tai ne velnio apsėstojo žodžiai: negi gali velnias atverti akliesiems akis.” 2) Ne ilgai trukęs V. Jėzus su savo apaštalais išvyko iš Jeruzolimos.

1)    Jon. 10, 1-16.

2)    Jon. 10, 21.

e. V. Jėzaus darbuotė iki Bažnyčios pašventinimo sukaktuvių.

S e p t y n i a s d e š i m t s  d u. Grįždamas iš Jeruzolimos į šiaurę V. Jėzus išrinko iš savo klausytojų tarpo 72 galiliečius ir pasiuntė juos į visas Galilėjos vietas. Šitų pasiuntinybė buvo netokia, kaip anų 12 apaštalų pirmiau pasiųstųjų. Nors ir šie gavo galybę daryti stebuklų, bet nuolatinės vietos Bažnyčios valdyme jie negavo. Juos siųsdamas V. Jėzus tik davė suprasti, kad Bažnyčios darbuotojų skaitlius gali būti ir didesnis ir mažesnis sulig reikalu. Šitiems neteko nei kunigystės šventinimų, nei vyskupiško« valdžios, kokią turėjo anieji nuolatinė dvylika apaštalų. Bet ir šitiems nieko netrūko kelionėje. Pasisekimo jie prityrė daug ir grįžo linksmi. Grįždami jie rado V. Jėzų Perėjoje, t. y. šalyje buvusioje į rytus nuo Jordono. Jie sakė: „Viešpatie, net ir velniai pasiduoda mums Tavo vardu. 1) Bet Jis jiems sakė džiaugtis ne stebuklų darymo galybe, o tuomi, kad vardai yra įrašyti danguje. 2)

G a i l e s t i n g a s i s  S a m a r a s. Iš Perėjos pietųi krašto iš Jericho apylinkės V. Jėzus ėjo per kalnus Jeruzolimos linkun. Tas kelias buvo gana pavojingas, nes ten pasitaikydavo daug žmogžudysčių. Plėšikai tykodavo turtingų keleivių. Taigi ir vieškelis vadinosi „kruvinasis.” Tenai vienas įstatymo mokytojas klausinėjo V. Jėzaus, kas yra žmogaus artimas. V. Jėzus beeidamas apsakė prilyginimą. Vienas žmogus ėjo iš Jeruzolimos į Jerichą, žmogžudžiai jį. apiplėšė, sužeidė ir pusgyvį paliko pakelėje. Pirma kunigas, paskui levitas praėjo pro šalį, neteikę jokios pagelbos. Tuo pačiu keliu keliavo ir samaras. Jis aprišo sužeistojo žaizdas, pargabeno jį į užeigą ir užmokėjo užeigos savininkui už tolimesnę sužeistojo globą. Baigęs prilyginimą V. Jėzus paklausė Rašto žinovą: „Kas iš šitų trijų tau rodosi buvęs artimas to, kurs pateko tarp galvažudžių?” Jis atsake: „Tas kurs jam parodė gailestingumo.” 3) Šituo prilyginimu V. Jėzus pamokino vengti tautinio išdidumo ir žmonėmis artimais pripažinti visų tautų ir visų kalbų žmones.

1)    Luk. 10, 17.

2)    Luk. 10, 20.

3)    Luk. 10,    25-37.

S v e č i u o s e  p a s  L o z o r i ų. Atvykęs iki Jeruzolimai V. Jėzus nėjo per miestą, bet užuolanka apėjo sostinę ir sustojo anapus Alyvų Kalno Lozoriaus ir jo seserų nuosavybėje prie pat minėtojo kalno. Ta nuosavybė vadinosi Betanija. Šeimininkės nesitikėjo svečio tuo laiku. Susirūpinusi Morta rengė valgį, o jos sesuo Marija, visai užmiršus šios žemės dalykus, sėdėjo pas V. Jėzaus kojas ir klausė Jo žodžių. Praeidama Morta sustojo ir tarė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka liuobtis mane vieną? Sakyk jai, kad ji man padėtų.” Viešpats atsakydamas jai tarė: „Morta, Morta, rūpiniesi ir esi nerami dėl daugelio dalykų. Reikia-gi tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį ir ta nebus iš jos atimta.” 1) Gera yra trūsti apie šios žemės dalykus, bet dar geriau yra rūpintis sielos reikalais.

P a m o k o s P e r ė j o j e. Iš Betanijos V. Jėzus vėl grįžo į Perėją, kuri buvo į rytus nuo Jordono. Perėją valdė Erodas Agripa, kuriam Galilėjos Erodas Antipas buvo dėdė. Toje šalyje mokytiniai prašė V. Jėzų išmokyti juos melstis. Jis vėl jiems pakartojo „Tėve mūsų” ir dar pridėjo pamokos, kad melsdamiesi būtų ištvermingi ir pasitikėtų V. Dievo gerumu, Kuris Savo vaikams, prašantiems žuvies neduos kirmėlės, arba vietoje kiaušinio nepakiš skorpijono. 2) „Prašykite ir gausite, ieškokite ir rasite, belskite ir atsidarys jums,” sakė V. Jėzus. 4)

1)    Luk. 10, 40-42.

2)    Skorpijonas yra nuodingas šiltų kraštų vabalas, tokio maždaug didumo kaip vėžys, bet nuo jo jgylimo žmonės kartais miršta.

3)    Luk. 11, 9.

Palestinoje buvo daug žmonių sergančių akimis ir nemaža aklų. Du aklieji, patyrę V. Jėzų einant netoliese, sekė minią einančią su juo ir šaukė: „Pasigailėk mudviejų Dovydo Sūnau!” Kuomet-gi jis įėjo į namus tuodu akluoju prisiartino prie jo ir Jėzus jiedviem tarė: „Ar tikita, kad aš galiu tai judviem padaryti?” Juodu jam tarė: „Taip, Viešpatie!” Tuomet jis palietė jųdviejų akis sakydamas: „Tebūnie judviem kaip tikita.” Ir jųdviejų akys praregėjo. 1)

Jiedviem išėjus štai atvesta pas jį žmogus nebylys, velnio apsėstas. Išvarius velnią nebylys kalbėjo, o minios stebėjosi ir sakė: „Niekuomet nematyta tokių dalykų Israeliuje. Bet parizėjai sakė: „Jis išvaro velnius per velnių kunigaikštį.”2) V. Jėzus griežtai atmetė tą posakį ir pridėjo prilyginimą: „Kuomet stipruolis apsiginklavęs saugoja savo kiemą, ramiai esti visas jo turtas. Bet jei stipresnis už jį atėjęs apgali jį, atima visus jo šarvus, kuriais pasitikėjo, ir išdalina jo grobį.” 3)

Dar daugiau pamokymų kalbėjo V. Jėzus, o Jo žodžiai buvo toki teisingi ir toki gražūs, kad viena moteriškė neiškentė nesušukus: „Palaimintas įščius, kuris tave nešiojo ir krūtys, kurias tu žindai.” Jis atsakė: „Beje palaiminti kurie klauso Dievo žodžio ir laikosi jo.” 4)

1)    Mat. 9. 27-30.

2)    Mat. 9, 32-34.

3)    Luk. 11, 21. 22.

4)    Luk. 11, 27. 28.

Parizėjai-gi vėl prašė dar naujo stebuklo sulig jų numanymu, bet V. Jėzus dar kartą neapsiėmė daryti stebuklų sulig pareikalavimu, tik priminė būsimą atsikėlimą iš numirusių.

Pietų laikui atėjus vienas parizėjus, atėjęs pas V. Jėzų, kvietė Jį pietų pas save. Į tuos pietus buvo susiėję daug parizėjų ir Rašto žinovų. Apaštalai, turbūt, liko nekviesti. Parizėjai atsidėję plovėsi rankas ir kojas, pažymėdami, kad jie yra geri žmonės, o V. Jėzus nesiplovė ir tuomi pažymėjo, kad žmogaus gerumas ne nuo plovimo galūnių pareina. Šeimininkas ir svečiai užsipuolė kaltinti Išganytoją. Jis aiškiai ir smarkiai išdėstė parizėjų klaidas, kad plaudamiesi iš viršaus, nepaiso vidaus švarumo, kad rūpestingai duodami mėtų ir anyžių dešimtinę laužo teisybę ir nemyli Dievo, kad maldingumą derina su išdidumu ir tampa lyg nematomi iš viršaus numirėlių kapai.

Parizėjai, žinoma, supyko. Vienas Jam pasakė, kad taip kalbėdamas Jis juos įžeidžiąs. V. Jėzus jam atsakė:

„Deja ir jums įstatymo žinovams, nes jūs kraunate ant žmonių naštas, kurių jie negali pakelti, o patys nei pirštu neliečiate tų sunkenybių. Deja jums, kad statote pranašams paminklus; juk jūsų tėvai juos išžudė.” 1) V. Jėzus buvo atėjęs žmonių mokintų. Jis skaitė savo pareiga mokinti ir parizėjus, todėl Jis apsiėmė kviečiamas į pietus, kad turėtų progos pasakyti tiesą ir išdidiesiems, šiaip nemėgstantiems Jo klausyti. Blogai elgtųsi auklėtojas, jei jisai užtylėtų skaudžią auklėtiniui tiesą bijodamas jo įžeisti. Prieš V. Jėzų mokyčiausi ir turtingiausi parizėjai buvo mažesni negu auklėtiniai prieš auklėtoją. Ne įsižeisti jiems reikėjo, o pasitaisyti.

1) Luk. 11, 46-47.

Subaręs parizėjus V. Jėzus pakilo iš užstalės ir rengėsi išeiti. Parizėjai jį apspito ir kiekvienas kitaip klausinėjo, norėdami sugriebti už žodžio. Apie namus susirinko V. Jėzaus klausytojų tokia didelė minia, kad vieni kitus mindžiojo. V. Jėzus išėjo į minią, pasakė jai saugotis parizėjų raugo ir pridėjo dar daug kitokių pamokymų. Kalbos pertraukoje vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau pasakyk mano broliui, kad jis pasidalintų su manim tėviške.” Jis jam atsakė: „Žmogau, kas mane pastatė jųdviejų teisėju, ar dalintoju.” 1)

Toliau V. Jėzus mokino apie tai, kad nereikia pasitikėti žemės turtais, bet atsiminti privalome, jog mūs gyvenimas gali greičiau baigtis negu manome. Taip pat nereikia rūpintis perdaug nei maistu nei rūbais: „Įsižiūrėkite į lelijas kaip jos auga: jos neverpia, nei neaudžia; sakau-gi jums ir Salemonas visoje savo garbėje nevilkėdavo kaip viena iš jų. Jeigu Dievas taip apvelka žolę, kuri šiandieną yra lauke ir rytoj įmetama į krosnį, juo labiau jūs, mažo tikėjimo žmonės!” 2) Šitie pamokymai anaiptol nedraudė protingai darbuotis ir aprūpinti žemiškuosius savo ir savųjų reikalus, nei nepeikė turto padauginimą, bet sakė, kad dėl žemės reikalų nepaniekintume, nei neužmirštume dvasios reikalų: šitie yra pirmutiniai. Taip ir pasakė Išganytojas: Ieškokite visu pirma Dievo Karalystės ir Jo teisybės, o visa kita bus jiems pridėta. 3)

1)    Luk.    12,    13.    14.

2)    Luk.    12,    28.

3)    Luk.    12,    31.

Paskui Jis mokino, kad dangaus turtai tik vieni tėra pastovūs, nes jų nei vagis, nei ugnis, nei kandis, nei rūdis nesugadina. Viskas pareina nuo mirties valandos, o kada ji ateis niekas nežino. Reikia tat nuolatai būti pasirengusiems, kaip tarnai kad laukia budėdami savo pono pareinant nakties metu. Nelaimė tiems, kurie, nesitikėdami mirties, kenkia savo sieloms. Mirtis dažniausiai ateina tada, kada jos nesitikima.

Dar pridėjo Išganytojas, kad Jis atėjo pataisyti žmones, o pataisa neapseis be aukų. Lyg ugnim turi užsidegti žemė ir nesutikimų pasidarys tarp artimiausių. Kiekvieno pareiga yra suprasti savo laiko reikšmę. Užtektinai yra ženklų, iš kurių matyti, kad Dievo Sūnaus laikai yra pranašų apsakytieji laikai. Kas tų laikų neįvertins, tas gali būti nelaimingas, nes Dievo teisybė jį skaudžiai ištiks. 1)

Daugelis klausytojų nesuprato jo žodžių, ypač kad tarp kitko Jis pranašavo savo mirtį, įvyksiančią nepoilgam. Lengva pastebėti, kad Perėjoje V. Jėzus kalbėjo maždaug apie tuos pačius dalykus, kuriuos buvo skelbęs Galilėjoje. Tiktai dabar Jo žodžiai buvo smarkesni ir juose dažniau pasikartodavo skaudžių sakinių, nes kentėjimo ir mirties laikas jau buvo gana arti.

1)    Luk. 12, 41-59.

f. Bažnyčios pašventinimo sukaktuvės.

V. Jėzui dar besant Perėjoje atvyko žinia, kad Galilėjos žmonės buvo susirinkę Jeruzolimoje ir Bažnyčioje aukojo Dievui savo atnašas. Pilotas, patyręs, kad jie ketino sukelti maištą ir nuversti Romos valdžią, pasiuntė savo kareivius ir išžudė tuos žmones šale aukuro, ant kurio degė jų aukotosios atnašos. V. Jėzaus mokytiniai klausė Išganytojo kuomi nusikalto tie žmonės Dievui, kad taip nelaimingai žuvo. V. Jėzus klaususiam priminė, kad aure Jeruzolimoje šale Siloe sugriuvo statomasis bokštas ir užmušė aštuonioliką darbininkų. Tie nei kiek nebuvo blogesni už kitus Jeruzolimos gyventojus. Tačiau: jei nedarysite atgailos, visi pražūsite. 2)

2)    Luk. 13, 5.

To grasinimo priežastį V. Jėzus išdėjo prilyginimu: Vienas žmogus turėjo fygų medį, pasodintą savo vynuogyne ir atėjo ant jo ieškoti vaisių, bet nerado. Tuomet jis tarė vynuogyno užvaizdui: Štai jau treti metai kaip ateinu ir ieškau vaisių ant šito fygų medžio ir nerandu; iškirsk tat jį: „Valdove, palik jį dar šiais metais iki aš apkasui jį ir uždėsiu trąšų ir, rasi, jis ves vaiski; jeigu ne, tai paskui iskirsdinsi.” 1) Fygų medis reiškė žydų tautą. Valdovas — tai V. Jėzus: Jis jau treti metai viešai darbavosi ieškodamas dvasinių vaisių savo tautoje, bet toji temokėjo naudotis tik Jo stebuklais, o netaisė savo gyvenimo ir nepaisė Jo skelbiamųjų tikybos tiesų, likdama nevaisinga dvasios vaisiais. Taip ji užsipelnė būti iškirsta, bet Dievo malonė dar sulaikė teisybės ranką. Dar buvo skirta V. Jėzaus pamokymais ją apkasti ir Jo švenčiausiu Krauju ją įtręšti. Tas turėjo įvykti tais pačiais metais. Jei tauta būtų nors tada susipratusi daryti atgailą, ji nebūtų likusi amžinai akla Kristaus tikybai, nebūtų prityrusi nei Jeruzolimos išgriovimo nelaimių 37 po tos kalbos metais. Bokšto griuvimas, galiliečių išžudymas buvo tik maži didžiosios nelaimės pranokėjai. Ta nelaimė buvo užsipelnyta.

1) Luk. 13, 6-9.

M o t e r i š k ė s  i š g y d y m a s. V. Jėzui besidarbuojant Galilėjoje parizėjai ten buvo sudarę sąmokslą neįsileisti Jo į sinagogas suimtomis. To sąmokslo nebuvo Perėjoje, nes pirmaisiais dviem viešosios darbuotės metais Išganytojas ten beveik nebuvo užėjęs. Taigi dabar trečiaisiais metais V. Jėzus dar mokydavo Perėjų sinagogose. Žmonės čionai nebuvo suorganizuoti prieš Jį ir džiaugdavosi Jo pamokslais ir Jo stebuklais.

Vieną subatą jis mokino jų sinagogoje. Štai čia buvo moteriškė, kuri sirgo nuo aštuoniolikos metų. Ji buvo sulinkusi ir visai negalėjo pažvelgti aukštyn. Pamatęs ją Jėzus pasivadino prie savęs ir tarė: „Moteriške tu esi liuosa nuo savo ligos.” Taip pat jis uždėjo ant jos rankas. Ji tuojau atsitiesė ir garbino Dievą. 1) Sinagogos viršininkas ir kiti parizėjai užsipuolė ant V. Jėzaus, kam Jis laužo subatą, gydydamas žmones. Viešpats jiems atsakė: „Veidmainiai, ar-gi ne kiekvienas atrišate subatoje savo jautį ar asilą nuo prakartės ir vedate girdyti. Šitos-gi Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė pririšęs štai jau aštuonioliką metų ar nereikėjo paliuosuoti nuo to saito subatos dienoje? 2) Parizėjai susigėdo, o kiti žmonės gėrėjosi V. Jėzum. Jis dar jiems paaiškino, kaip iš mažo garstyčių grūdo išauga beveik medis, žymėdamas, kad iš menkos pradžios užaugs didžiulė Bažnyčia. Mažas mielių žiupsnelis užraugia didelį tešlos indą; taip Dievo apreiškimas užraugs visą žmonių giminę.

P a s m e r k t ų j ų s k a i t l i u s. Vienas užklausė V. Jėzaus: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtųjų? 3) V. Jėzus tiesiog neatsakė, bet pamokino: „Stengkitės įeiti pro ankštas duris,” nes ne visi pateks į vidų. Šeimininkas įėjęs užsirakins duris ir neįsileis beldžiančių, nors jie sakysis pažinoję jį. Už durų likusieji verks ir dantimis griež, pavydėdami atėjusiems iš įvairių pasaulio kraštų. Už durų liksis piktadariai.

Kitu atveju V. Jėzus sakė: „Daug pašauktų, maža išrinktų” 4) ir tą pat atkartojo nesykį. Tačiau nereikia dėl to pasiduoti nevilčiai, nes išrinktaisiais V. Jėzus, turbūt, vadindavo tuos, kurie išrenka tobulybės gyvenimą ir visą savo amžį ir laiką pašvenčia Dievui. Taip Lietuvoje yra apie pusantro milijono moterų, o tiktai apie tris šimtus nepilnai seserų-vienuolių. Jei tat moteris pavadintume pašauktomis, nes per krikštą V. Jėzus jas pasišaukė, o vienuoles išrinktomis, tai matytumėm,

1)    Luk. 13, 10-13.

2)    Luk. 13, 15. 16.

3)    Luk. 13, 23.

4)    Mat. 20, 16; 22, 14.

kad iš penkių tūkstančių pašauktų, vos viena atsiranda išrinkta. Kaip negali sakyti, kad visos vienuolės bus danguje, taip negali sakyti, kad visos nevienuolės žus pragare. Šventųjų skaitlių danguje ir pasmerktųjų kiekį pragare vienas Dievas težino ir niekam to neapreiškė. Mes neturime domėtis mums nereikalingais klausimais, o reikia mums rūpintis tuomi, ką V. Jėzus sakė, būtent: stengtis eiti pro ankštąsias susivaldymo duris, kad patektume į laimingą dangaus tėviškę.

E r o d a s  A g r i p a. V. Jėzus buvo išsitaręs, kad eis Jeruzoliman į Bažnyčios Pašventinimo sukaktuves. Perėjos parizėjai jau seniai bodėjosi Išganytojum ir norėjo, kad Jis greičiau kur išeitų. Jie pavartojo visų piktos dvasios tarnautojų gudrybę, būtent, gąsdinimą: jie ėmė sakyti, kad Perėjos tetrarka Erodas Agripa rengiasi V. Jėzų nužudyti. Kristus žinojo, kad tas yra tyčia prasimanyta ir nenusigando. Jis nebūtų nusigandęs, nors tat būtų ir tiesa. Erodas Agripa buvo gudrus ir nedoras. Savo dėdę, Galilėjos tetrarką Erodą Antipą, jis taip įskundė Romos imperatoriui, kad tas Šv. Jono Krikštytojo žudytoją, ne už tikrąsias kaltes, bet paklausęs melagingų brolėno šmeižtų, ištrėmė.

V. Jėzus tą brolėną įvertino teisingai dar prieš tą jo liežuvavimą. Kristus bauginantiems Jį parizėjams tarė: „Eikite ir pasakykite tai lapei: „Štai aš išvarinėju velnius ir darau, gydymų šiandien ir rytoj; trečią-gi dieną darbas bus baigtas. 1) Bet ta pabaiga dar nebuvo galutinė.

1) Luk. 13, 32.

V. Jėzus ketino iškeliauti į Jeruzolimą pridėjo: „Netinka, kad pranašas žūtų kitur kaip Jeruzolimoje. Jeruzale, Jeruzale, kuri žudai pranašus ir akmenimis užmušinėji siunčiamuosius pas tave! Kiek kartų norėjau,  surinkti tavo vaikus, kaip paukštis savo lizdą po sparnais, o tu nenorėjai!” 1)

Kaip pirmaisiais viešojo darbo metais V. Jėzaus paskelbė Savo Evangeliją Galilėjoje ir Judėjoje, kaip antraisiais metais daugiausiai darbavosi Galilėjoje ir Iturėjoje, taip trečiaisiais metais dažniausiai lankėsi Perėjoje. Dievo apreiškimą paskelbęs ir tenai Išganytojas išėjo iš tos šalies trumpai prieš Bažnyčios Pašventinimo sukaktuves, po kurių jis dar bet-gi turėjo grįžti. Tos sukaktuvės būdavo iškilmingai švenčiamos kas metai ir kartais ją vadindavo žiburių švente, nes vakarais apie Bažnyčią užžiebdavo daug žiburių. Senieji pasakojo, kad pirm poros šimtų metų Makabėjai, išvarę Antijocho stabmeldžius iš Bažnyčios, berado joje vos vieną alyvos indą, kurio būtų galėję užtekti Bažnyčios žiburiams vienai dienai. Bet pasidarė stebuklas: tos alyvos išteko aštuonioms dienoms. Todėl paskui sukaktuvių iškilmė būdavo švenčiama aštuonias dienas.

V. Jėzus, atėjęs į Jeruzolimą, leido apaštalams linksmintis su visais, o Pats nuėjo pas Bažnyčią į Salemono pastogę. Ta pastogė ėjo išilgai Kedrono griovio. Žiemos metu ten būdavo šilčiau negu kitur. Bažnyčios šventinimo sukaktuvės būdavo netoli gruodžio mėnesio pabaigos. Sanchedrino (arba Sinedrijos) nariai, pamatę Jį ten bevaikščiojant, apstojo ir tarė: „Kaip ilgai tu laikysi mus ant abejonės? Jei tu esi Mesijas, sakyk mums aiškiai.” Jėzus-gi jiems atsakė: „Aš jums esu sakęs, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, tie liudija už mane. Bet jūs netikite dėl to, kad nesate iš mano avių.” 2)

1) Luk. 13, 33. 34.

2) Jon. 10, 24.

Aišku, kad V. Jėzus negalėjo susikalbėti su Sanchedrinu, nes Sanchedrinas norėjo, kad Mesijas pareikštų politinę galybę, kad sukeltų žmonėse maištą prieš Romos viešpatavimą, kad pats taptų to sukilimo vadu. Viešpats gi Jėzus norėjo, kad jie įžiūrėtų į savo sąžinę, pamatytų savo nuodėmes ir atgailą padarytų už jas, kad pastebėję ir kitų tautų gerumus, pasinaudotų jais, kad liautųsi neapykantos, o savo tėvynės gražiąją ateitį statytų ant meilės ir pasišventimo. Vargu begalėjo būti didesnio skirtumo pažiūrose, kaip kad buvo tarp V. Jėzaus ir Sinedrijos narių įsitikinimuose apie Mesiją. Tie nariai skaitė save mokytesniais, protingesniais ir galingesniais už V. Jėzų dėl to nenorėjo klausyti Jo, bet norėjo, kad Jis klausytų jų ir taip elgtųsi, kaip jie išmanė. Bet Dievo išmintis buvo ne su jais, tik su Juo.

V. Jėzus tą jiems pasakė, kad kas Jo paklausys, tie nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš Dievo Tėvo rankos. 1) Tais žodžiais buvo pasakyta: „Jūs bijotės Mano skelbiamojo meilės, santaikos ir dovanojimo mokslo, nes jums rodosi, kad tam mokslui įsigalėjus žus Izraeliaus tautybė ir jos šaknis Mozės religija. Aš sakau jums, kad nežus, nes tas mokslas yra iš Dievo ir Dievas yra galingesnis už visas sukilėlių jėgas ir už okupantų stipriausias kariuomenes.” Bet V. Jėzaus žodžiai negelbėjo. Sanchedrino nariai nebandė, nei nepajėgė pakreipti savo minčių į tą pusę.

Tačiau V. Jėzus kalbėjo ne jiems vieniems ir nepaliko nebaigęs išreikšti tiesą. Dievo rimtybė ėmė žibėti Jo akyse ir Sutvėrėjo majestotas buvo žymu Jo veide; Jis tarė: „Aš ir Tėvas esame vienas.” 2) Tai reiškė: „Dievas su jumis ne per pasiuntinį tariasi, o Pats tiesiog kalba jums. Jo pažadu galite tikėti ir Jo žodžiu

1)    Jon. 10, 28.

2)    Jon. 10, 30.

atsidėti.” Bet tas jiems buvo nemotais. Jie griebė akmenų, rengdamiesi Jį užmušti už “burnojimą.” Bet dar nei dabar nebuvo atėjusi valanda Jam mirti. Jis nepabėgo, nei savo pasakymo neatšaukė, bet priminė Savo padarytųjų stebuklų reikšmę: „Tikėkite darbams, kad pažintumėte ir įsitikintumėte, jog Tėvas yra manyje ir aš Tėvuje.” 1) Tai buvo aiškus ir pakartotas Savo dievybės pareiškimas. Ir kad V. Jėzus tuo atveju išliko gyvas, tai taip-gi buvo stebuklas. Dievą tapusį žmogum, galima nužudyti tik tada, kada Jis pats apsiima aukoti Savo gyvybę. Šituo atveju Jis neapsėmė ir išliko gyvas. Jo-gi priešai nė patys nežinojo, kaip tai pasidarė.

g. Paskutinė darbuotė Perėjoje ir Lozorius.

V a n d e n l i g ė. Po Bažnyčios pašventinimo sukaktuvių Išganytojas vėl grįžo į Perėją. Jam bemokinant ten žmones vienas parizėjus Jį pasikvietė pietų suimtos dienai. Apskritai anais laikais žydai keldavo pokylius dažniausiai šeštadieniais. Jie tik rūpindavosi visa pagaminti iš vakaro. Į pokylį buvo susėję daug parizėjų. Tarp svečių buvo vienas vandenligės išpūstas. Kaip tik Išganytojas atvyko, parizėjai į Jį nedraugingai žiūrėjo, abejodami ar Jis gydys ligonį, ar ne. Ligonis pats gydymo neprašė. V. Jėzus prašymo nei nelaukė. Žinodamas parizėjų klaidingą pažiūrą ir jų mintis, Jis užklausė: „Ar valia subatoje gydyti?” Jie tylėjo. Tai jis ėmė jį, išgydė ir paleido. Atsiliepdamas-gi į juos Jis tarė: „Jei keno jūsų asilas ar jautis įkrinta į šulini, ar netuojaus sukatos dienoje jį ištraukia?” 2)

1)    Jon. 10,    38.

2)    Luk. 14, 3-5.

Pokylio metu Išganytojas pamokino, kad netinka svečiams veržtis į garbingesnias vietas. Tuo tarpu ligoniai ir vargšai, patyrę, kad V. Jėzus yra čionai ėmė rinktis apie parizėjaus namus. Išganytojas, ir tuomi pasinaudojęs, priminė reikalą labiau šelpti pavargėlius, mažiau kelti pokylių. Čia pat V. Jėzus pasakė prilyginimą apie žmogų, kurs iš anksto kvietė savo draugus pokyliu, o atėjus paskirtai dienai per tarnus dar kartą paragino. Anie-gi visi visaip išsikalbinėjo. Tada šeimininkas iš gatvių ir patvorių suvadino visus kas pasitaikė, bet vis-gi nubaudė tą, kurs į pokylį įlindo nešvariai apsirengęs. Šituo prilyginimu Mokytojas pareiškė, kad į Dievo Karalystę bus sukviestos stabmeldžių tautos naudotis ypatingomis malonėmis, o žydai liks jų neragavę, nes patys nenorėjo. Tačiau visiems Dievo pokylio dalyviams reikia turėti švari sąžinė.

P r i l y g i n i m a i. Kaip tik V. Jėzus išėjo iš parizėjaus namų, vargšai ir beturčiai apspito Išganytoją. Jis juos pamokino, kad norint būti Jo mokytiniais reikia išmokti kentėti ir pasiaukoti.

Paskui, vaikščiodamas po Perėją, Jis mokino atgailos ir pasitikėjimo Dievo gailestingumu. Čia Jis pasakė visiems žinomus prilyginimus apie ganytoją, kurs palikęs 99 avis bandoje, eina ieškoti vienos prapuolusios, apie moteriškę ieškančią vienos pamestos drachmos, t. y. mažo pinigėlio, apie sūnų išdykėlį, kurs atsiėmęs iš tėvo dalį, praleido ją svetur belėbaudamas, bado prityrė, grįžo į tėviškę tarnauti, bet tapo priimtas linksmai ir meilingai kaip sūnus. Parizėjams nepatiko šio pastarojo prilyginimo užbaiga, nes joje buvo pažymėta, kad tikras nusidėjėlio gailestis yra geresnis už nenaudą pasipūtėlio teisėtumą. Jie suprato, kad atgailojančius nusikaltelius Viešpats stato aukščiau už pasipūtusius parizėjus.

Kitais atvejais, bet vis toje pačioje Perėjoje, Išganytojas dar pasakė prilyginimą apie nesąžiningą tijūną, kuris išgirdęs, kad bus atstatytas, savo valdovo skolininkams patiekė jis skolaraščius, o jie tuos perdirbo, sumažindami savo skolas. Tijūnas tą padarė, kad vietos netekęs rastų prieglaudą pas skolininkus. Išganytojas pagyrė tijūno gudrumą ir daugelis to pagyrimo nesupranta, mintydami būk gudrybę, kuriai rūpi savoji ateitis. Kas nesirūpina savo busimąja mirtim, kas nepaiso iš ko gyvens kūno netekęs, tas neišmano. Ir daug tokių neišmanėlių yra, net tarp tikinčių žmonių.

Taip pat apie busimąjį gyvenimą V. Jėzus kalbėjo, sakydamas prilyginimą apie didžturtį, kurs kasdien lėbaudavo, o Lozoriui ligoniui, ir beturčiui, gulinčiam pas vartus, nei pašalpos netiekė, nei valgių likučiais nedavė naudotis. Lozorius miręs pateko į dangų, turtuolis į pragarą. Abiejų likimas tapo nepakeičiamas ir amžinas. Tąja proga Išganytojas priminė, kad žmonės nepaisantieji pranašią, neįtiki nė atsikėlusiam iš numirusių. 1)

L o z o r i u s. V. Jėzui beviešint ir bemokinant žmones paskutinį kartą Perėjoje iš Betanijos, kuri buvo prie pat Jeruzolimos," atėjo Mortos ir Marijos siųstas žmogus pasakyti, kad jųdviejų brolis Lozorius sunkiai serga. V. Jėzus išsitarė: Ta liga ne mirčiai, bet Dievo garbei 2) ir toliau mokino žmones dar per dvi dieni. Toms praėjus Jis tarė: Mūsų prietelis Lozorius miega, 3) ir ketino eiti pažadinti ligonio. Bet apaštalai bijojo, kad parizėjai neužmuštų Mokytojo, ir nenorėdami

1)    Luk. 16, 31.

2)    Jon. 11, 4.

3)    Jon. 11, 12.

eiti į Judėją sako: Jei miega, išgis. 1) Tuomet Jėzus jau aiškiai jiems pasakė: „Lozorius mirė,” 2) ir pasinešino eiti Jeruzolimon. Gal nelabai skubinosi, nes atėjęs Betanijon rado Lozorių ketvirtą dieną gulintį kape. Daugelis žmonių buvo susirinkę paguosti nuliūdusias seseris. Morta pasitiko atvykstantį Išganytoją ir tarė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų numiręs.” 3) Jėzus tarė: „Tavo brolis atsikels.” Morta jam atsakė: „Žinau, kad jis atsikels paskutinės dienos atsikėlime.” Jėzus jai tarė: „Aš esu atsikėlimas ir gyvybė; kas tiki į mane, nors ir būtą miręs, gyvens, ir kiekvienas, kurs gyvas yra ir į mane tiki amžinai nemirs. 4) Morta, išpažinus tikėjimą, nuėjo pas Mariją ir pavadino ją pas V. Jėzų. Toji atėjus puolė Jam į kojas ir verkdama sakė, kad Lozorius nebūtų miręs Mokytojui esant. Jos skausmas buvo tokis, kad į ją žiūrėdami susirinkusieji verkė. Susigraudino ir V. Jėzus. Priėjęs prie kapo iškalto uoloje ir užristo dideliu akmenim, Jėzus liepė atrišti akmenį, bet Morta sakė, kad jau dvoks, nes ketvirta diena kaip palaidotas. Viešpats vis-gi liepė akmenį nuristi nuo kapo, pakėlė aukštyn akis ir, trumpai kreipęsis į Dievą Tėvą, garsiai sušuko: „Lozoriau išeik laukan.” Numirėlis tuojau išėjo suristomis raiščiais kojomis ir rankomis ir jo veidas buvo aprištas skepeta. Jėzus jiems tarė: „Atriškite jį ir leiskite eiti.” 5) Visus apėmė didis nustebimas. Į V. Jėzų įtikėjo ir kai kurie parizėjai, mačiusieji tą stebuklą. Kiti pranešė Sanchedrino valdybai. Tos valdybos pirmininkas aukščiausias kunigas Juozapas Kaipas sušaukė Sanchedrino Tarybą

1) Jon. 11, 12.

2) Jon. 11, 14.

3) Jon. 11, 21.

4) Jon. 11, 23-26.

5) Jon. 11, 43-44.

aptarti, kas reikia daryti. Senovės žmonės sakydavo, kad Kaipas tada gyvenęs savo vasarnamyje šale miesto Blogos Patarmės kalne, ir kad tenai buvęs posėdis. Jo dalyviai kalbėjo: „Ką darysime, kadangi tas žmogus daro daug stebuklų? Jei paliksime jį taip, visi įtikės į jį; ateis romėnai ir atims mūsų kraštą ii tautą. 1) Pirmininkas Kaipas kalbėjo: „Geriau, jei vienas žmogus mirs už tautą, kaip kad visa tauta pražūtų. Tai jis pasakė ne pats iš savęs, bet būdamas tuomet vyriausiuoju kunigu pranašavo, kad Jėzus turėjo mirti už tautą ir ne vien už tautą, bet kad surinktų vienybėn pakrikusius Dievo vaikus. 2) Vienokią mintį turėjo Kaipas, kad reikia Jėzų neteisingai nužudyti prisidengiant politiniais sumetimais. Kitokią tiesą Dievas išreiškė to nedoro bet vis-gi tikro aukščiausiojo kunigo lūpomis, būtent, kad Dievo Sūnaus mirtis paliuosuoja iš pragaro vergijos visus Adomo ir Ievos vaikus, norinčius Dievui tarnauti ir juos pakrikusius visose tautose suvienija į tikrąją šventąją Bažnyčią.

1) Jon. 11, 48.

2) Jon. 11, 50-52.

Kaipo vedama Sanchedrino Taryba nutarė V. Jėzų nužudyti. Tos Tarybos nariai, kurie seniau buvo prielankūs Išganytojui, o po Lozoriaus prikėlimo pasidarė gana drąsūs, pranešė V. Jėzui nutarimą. Ir šv. Jonas iš jų patyrė tą Tarybos eigą, kurią paskui paminėjo savo Evangelijoje.

b. Paskutinė darbuotė šiaurėje ir grįžimas. Jeruzolimon.

Jėzus tuom tarpu išėjo su apaštalais į šiaurę ir ten laikėsi apie miestą Efrem. Tas buvo netoli Samarijos ribų tarp miesto Betelio ir upės Jordono. Seniau Jozuės laikais tas miestas buvo turėjęs vardą Opharah arba Epra. 1) Ten Išganytojas išbuvo kokį laiką, kol visai prisiartino Velykos. Sanchedrinas tuom tarpu paskelbė įsakymą V. Jėzų suimti. Kas žinojo, kur Išganytojas yra, tas turėjo pranešti vyriausybei. Tačiau niekas nepranešė.

Netoli Samarijos ir Galilėjos ribų pas vieną miestelį, kurio vardas neminėtas Evangelijose, prie V. Jėzaus ištolo bėgdami prisiartino dešimt raupsuotų žmonių ir šaukdami prašė, kad, pasigailėjęs jų, išgydytų. V. Jėzus išgydė visus ir liepė eiti pasirodyti kunigams. Beeidami jie pamatė, kad jų votys užgijo, šašai nubiro. Nebuvo abejonės, kad jie pasveikę. Tada vienas, apsisukęs atgal, grįžo pas V. Jėzų padėkoti jam. Kiti-gi devyni nuėjo toliau savo keliu, nesirūpindami padėka. Tas dėkingasis buvo samanis, ne žydų tautos, V. Jėzus pažymėjo, kad žydų išdidumas nustelbia dėkingumą. 2)

Parizėjų klausiamas V. Jėzus pamokino apie antrąjį Savo atėjimą į pasaulį. Daugelis pirma to melagingai skelbs tą atėjimą, bet reikia nesiduoti prigauti. Tas antrasis atėjimas bus garbingas ir galingas, kaip žaibas, kurio negali nematyti; kad jis plykstelėja per visą dangų iš rytų į vakarus. Bet žmonės nelauks to atėjimo. Jis, nors iš anksto pasakytas, užklups žmones netikėtai, kaip Nojaus tvanas. Taip bus dėl to, kad žmonės rūpinsis pasilinksminimais ir šiaip reikalais, tik ne amžinąja gyvybe ir savo sielos dalykais. Tada nevienokis bus likimas nei giminių. Dviem gulint tame pačiame patale, vienas išsigelbės, kitas žus.3) Niekas nekentės už svetimas kaltes ir kiekvienas naudosis savo paties užsidirbtais nuopelnais. Teisybe viešpatavo pilnai.

1)    Joz. 18, 23; 1 Kar. 13, 17.

2)    Luk. 17,    11-19.

3)    Luk. 18,    2-5.

Šitame pamokinime buvo įpinta taip-gi ir pranašystės. Dalinai ji kalbėjo apie V. Jėzaus atėjimą pasaulio pabaigoje, bet taip-gi priminė ir nelaimes, kurios turėjo pasikartoti šiame pasaulyje: vienos trumpai po V. Jėzaus užžengimui į dangų, kitos prieš pat pasaulio pabaigą. Galimas daiktas, kad Išganytojas žymėjo ir kitas didesnesias nelaimes, pakartotinai užpuolančias žmones, kuomet šie, patys nenorėdami, jas sukelia neklausydami Dievo ir besielgdami netaip, kaip Jis mokina.

M a l d a. Ten pat V. Jėzus mokino apie maldą, pažymėdamas ištvermės reikalą maldoje. Jis pasakė jiems prilyginimą apie tai, kad visuomet reikia melstis ir nepailsti, tardamas: Viename mieste buvo teisėjas, kurs Dievo nebijojo ir žmonių nesidrovėjo. Tame mieste buvo viena našlė; ji ateidavo pas jį ir sakydavo: „Apgink mane nuo mano priešinininko. Ilgai jis nenorėjo, paskui-gi pats sau vienas tarė: „Nors aš nesibijau Dievo ir nesidroviu žmonių, tačiau kad ta našlė man įkyri, tai aš apginsiu jos teises, kad pagalinus atėjus neapdaužytų man veido.” 1) V. Jėzus pridūrė pamokinimą, kad Dievas daug geresnis yra ir išklauso tų, kurie ištvermingai meldžiasi.

1) Luk. 18, 1-5.

Malda su išdidumu be nuolankumo yra bloga, Tą V. Jėzus išreiškė prilyginimu, kad du žmogų suėjo melstis į bažnyčią. Vienas buvo parizėjus, kitas muitininkas. Parizėjus meldėsi minėdamas savo nuopelnus ir kitų žmonių kaltybes, įtardamas ir muitininką buvusį ten pat. Muitininkas meldėsi atsimindamas tik savąsias kaltes ir prašė Dievo dovanoti, nedrįsdamas nei akių pakelti į dangų. Dievas priėmė muitininko maldas, atmetė  parizėjaus. Išganytojas pridėjo: Kiekvienas kurs save aukština bus pažemintas, ir kas save žemina bus paaukštintas. 1)

Ten pat V. Jėzus pakartojo Naujojo įstatymo mokslą apie tai, kad moterystės skirti negalima 2) ir laimino kūdikius, kuriuos motinos buvo atvedusios pas Jį. 3)

Išganytojas, prikėlęs Lozorių iš numirusių ir išėjęs į Efremo miestą ne visą laiką išbuvo vienoje vietoje, bet apėjo apie Genazareto ežerą, užėjęs į Samariją ir Galilėją, paskui kita puse ežero grįžo artyn prie Jeruzolimos. Beeidamas V. Jėzus kalbėjo apaštalams apie Savo būsimą kančią. Tai buvo trečias kartas, kad Jis ją jiems pranašavo. Jis kalbėjo: „Štai, mes einame į Jeruzolimą ir įvyks visa kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jį paduos pagonims, iš jo tyčiosis, jį plaks ir apspiaudys; nuplakę nužudys jį, bet trečią dieną jis vėl kelsis. 4) Apaštalai to visai nesuprato.

Išganytojo teta, apaštalų Jono ir Jokūbo motina Saliomė, prašė, kad tuodu jos sūnūs būtų vienas dešinėje, kitas kairėje pusėje šalę Jo. Jis-gi žinodamas, kad už kelių dienų šale Jo turėjo būti prikalti du žmonės prie kryžių ir mirti šalę Jo kybančio viduryje, atsakė, kad juodu nežino ko nori. 5)

1) Luk. 18, 9-14.

2) Mat. 19, 1-12.

3) Mat. 19, 13-15.

4) Luk. 18, 31-33.

5) Apie tai žiūrėk aukščiau. Šitame VIII straipsnyje, 4-me posme, po raide b.

J e r i c h o. Priėjęs prie pietinio galo ežero V. Jėzus su apaštalais perbrido per Jordono upę į vakarų šoną ir per tyrus atėjo į Jericho. Tuo vardu vadinosi gražus, bet nedidelis derlingos žemės plotas, apaugęs medžiais, žaliuojančiomis pievomis ir dirvomis apklotas plotas. Tarp tuščių sausų tyrų jis išrodė lyg sala. Viename to ploto gale buvo senasis Jericho miestas, kurį pirm pusantro tūkstančio metų buvo apgulęs, užėmęs ir sugriovęs Jozue, vesdamas žydus iš Egipto į Palestiną. Kitame to paties ploto gale buvo naujoji Jerichą, to Erodo, pastatytoji, kurs viešpatavo V. Jėzui gemant.

Kuomet jis artinosi į Jeriką, atsitiko, kad vienas aklas sėdėjo prie kelio elgetaudamas. Išgirdęs praeinančią minią jis paklausė, kas tai būtų. Jam pasakė, kad praeina Jėzus Nazarietis. Tuomet jis sušuko tardamas: „Dovydo Sūnau Jėzau pasigailėk manęs. Ėjusieji priešakyje draudė, kad tylėtų; bet jis dar labiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs.” Jėzus sustojęs liepė atvesti jį pas save. Kuomet jis buvo prisiartinęs, paklausė jį, tardamas: „Ko nori kad tau padaryčiau?” Jis atsakė: „Viešpatie, kad regėčiau.” Jėzus jam tarė: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.” Jis tuojaus regėjo ir sekė jį, garbindamas Dievą.” 1) Tas aklasis buvo Timėjaus sūnus. 2) Jis elgetavo drauge su kitu, kurį V. Jėzus taip pat išgydė. 3)

Z a k i e j u s. Jerikos muitininkų vyresnysis buvo turtuolis Zakiejus, kurs buvo labai mažo ūgio žmogus. Miniai apsiautus V. Jėzų iš visų pusių Zakiejus negalėjo matyti Išganytojo, bet norėjo Jį išvysti. Ką beveikdamas muitininkų vyresnysis įsilipo į sikomoro medį pakelyje, žinodamas, kur V. Jėzus turi praeiti. Išganytojas, jį pamatęs medyje, tarė: „Zakiejau, skubinkis lipk žemyn, nes šiandien man reikia būti tavo namuose.” 4) Zakiejus nulipo ir parbėgo namo. V. Jėzus užėjo pas jį į svečius. Jis iškėlė Išganytojui gausias vaišes,

1)    Luk. 18, 35-43.

2)    Mork. 10, 46.

3)    Mat. 20,    30.

4)    Luk. 19, 5.

Parizėjai piktinosi, kaip V. Jėzus gali būti svečiuose pas nusidėjėlį žmogų. Jėzus taip besmerkiant šeimininką ir bekaltinant jo Svečią, Zakiejus jų minčių nežinodamas, stojo šale V. Jėzaus ir tarė: „Viešpatie, štai pusę savo turto aš duodu vargšams, o jei ką nuskriaudžiau, grąžinu keturgubai.” Jėzus jam tarė: „Šiandien išganymas teko šiems namams, nes ir jis yra Abraomo vaikas, o Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.” 1)

1) Luk. 19, 8-10.

Iš Jerikos V. Jėzus keliavo į Jeruzolimą. Atėjęs netoli miesto dar pasakė mokytiniams prilyginimą, kad vienas aukštos kilmės žmogus išvyko į tolimą šalį gauti sau karalystės. Prieš iškeliaujant jis pasivadino dešimtį savo tarnų ir jiems išdalino dešimt minų, t. y. gana stambių pinigų. Po kiek laiko tas žmogus gavo karalystę ir grįžęs pasivadino tarnus, kuriems buvo išdalinęs pinigus, ir teiravosi, kiek kas pelnė. Pirmas tarnas buvo su viena mina uždirbęs dešimtį minų. Karalius jį pastatė dešimties miestų vadovu. Kitas buvo uždirbęs penkias minas ir gavo valdyti penkis miestus. Vienas tarnas nieko nebuvo pelnęs. Karalius liepė atimti iš jo ir tą pinigą, kurį tarnas buvo išlaikęs suvyniotą, ir atiduoti turinčiam dešimtį. Nors kiti tarnai stebėjosi tokiu parėdymu, bet karalius jo neatmainė. Jam besant svetimame krašte kai kurie jo šalies gyventojai, buvo sukilę prieš jį ir pareiškę nenorį, kad jis karaliautų jų žemėje. Sugrįžęs karalius liepė juos suimti ir nužudyti.

Tas prilyginimas labai tiko aniems laikams, nes Judėjos tetrarka Arkelaus buvo iškeliavęs į tolimą Romą ir ten ilgai užtrukęs. Tuom tarpu jo pavaldiniai buvo sukilę prieš jį, o jo tarnai gynė jo turtus nuo sukilėlių. Romos imperatorius pripažino Arkelaų karalium. Sugrįžęs šitasai išžudė sukilėlius. Bet Išganytojas vardų neminėjo. Jis kreipė klausytojų mintis į visai kitus daiktus. Jo. prilyginimas buvo drauge ir pranašystė.

Aukštosios kilmės žmogus tai pats Kristus. Jo ilgoji kelionė karalystės ieškoti, tai Jo mirtis ir užžengimas į dangų pas Dievą Tėvą. Pavaldinių sukilimas tai žydų tautos nenoras pripažinti V. Jėzų savo karalium. Tarnai, gavusieji pinigų, — tai krikščionys, kurie ne visi vienaip pasinaudoja gautomis iš V. Jėzaus malonėmis. Kas geriausiai jomis naudojasi, tas daugiausiai jų gauna. Šitą tiesą V. Jėzus ypatingai smarkiai pabrėžia. Bet prilyginimo užbaiga yra rimtas žydų tautos vadams įspėjimas. Jeigu Archelaus išžudė pasipriešinusiųjų vadus, tai kuomet Jis grįš iš dangaus žmonių teisti kas bus tiems, kurie Jėzų bus nužudę. Bet tas įspėjimas tuščiai nuskambėjo. Parizėjai nemanė, kad Jėzus galėtų tapti pasaulio teisėju, tačiau Jis yra teisėjas.

P o k y l i s  B e t a n i j o j e. Jau saulė buvo ant laidos, kada V. Jėzus mėnesio Nizan pirmajame penktadienyje atvyko iš Jerikos į Betaniją. Saulei nusileidus užėjo suimtos šventė. Tai buvo paskutinė subata prieš Velykas. Viešpats ir Jo apaštalai ramiai perleido tą šventą dieną svetinguose Lozoriaus namuose. Bešnekučiuojant namiškiams su svečiais neapsėjo neprisiminus Lozoriaus prikėlimo iš numirusių ir Sinedrijos ištarmės užmušti Jėzų, įvykusios tuo po to stebuklo. Jei ne kas kitas tai Tamas Didimus, arba Karštuolis, galėjo pridėti, jog Jėzus visai neseniai, eidamas į Jeriką, buvo pranašavęs sau mirtį. Jei Marija tą išgirdo, tai neiškentė nepaklausus paties Mokytojo, ar tai taip gali būti. Jis, be abejonės, atkartojo jai tą pranašystę, kurią nemažiau trijų sykių buvo sakęs apaštalams. Marijos širdis apėmė sunkus, neištariamas skausmas.

Lozorius rengė savo gyvybės Grąžintojui didelį ir gražų pokylį. Bet Marija nebuvo linksma. Evangelija sako, kad tas pokylis buvo Simano Raupsuotojo namuose. Kai kurie mano, kad Simano namuose buvo patogesnė pokyliui salė, o pokylio lėšas ėmėsi Lozorius. 1) Kitiems rodosi, kad Lozoriaus namai vadinosi Simano Raupsuotojo namais, nes nabašninkas Lozoriaus ir jo seserų tėvas buvo Simanu vardu ir buvo raupais miręs. Kiti dar kitaip spėja. Pokylis prasidėjo šeštadienio vakare saulei nusileidus. Į pokylį buvo suėję daug garbingų žmonių.

1) Ks. J. Roztworowski, T. J. Obrazki z žycla Zbawiciela. Wyd. III. Kraków 1923 p. 164.

Mortai rūpėjo, kad valgiai būtų skaniausi. Lozorius žiūrėjo, kad svečiams būtų linksma ir Pačiam Didžiajam Mokytojui būtų malonu bei garbinga. Marija išbėgo į miestą. Kaip tik pirmoji žvaigždutė pasirodė temstančiame danguje, kaip tik atsidarė brangiausiųjų kvepalų sankrova, Marija tuojaus žengė tenai ir išsirinko pačių brangiausių tikrųjų Nardo tepalų alabastrinį indą su ilgu kakleliu. Daugiau trijų šimtų denarų ji užmokėjo už tą pirkinį ir parsiskubino namo.

Svečiai jau buvo užstalėse. Pačioje garbingiausioje vietoje gale stalo rymojo V. Jėzus, o Jo šventos kojos buvo ištiestos ant žemos ilgos kresės. Marija įėjo į vidų pasipuošus pačiais brangiausiais savo rūbais. Ji priėjo prie V. Jėzaus kojų ir liūdnai, gailesčio pilnomis akimis žiūrėdama į V. Jėzų nulaužė laibą alabastrinio indo kaklelį. Maloniausiai pakvipo visoje salėj, o Marija brangiaisiais tepalais ištrynė basas V. Jėzaus kojas nuo kauleliui žemyn. Bet brangiojo tepalo liko dar daugiau kaip pusė indo. Marija drebančiomis rankomis su didžia pagarba išpylė Išganytojui ant šventos galvos ir gausių  plaukų. Tą padarius ir tuščią indą pametus asloje Lozoriaus sesuo atsiklaupė pas Viešpaties kojas ir verkdama jas bučiavo. Jėzus buvo jai pasakęs, kad tos kojos šią savaitę bus vinių perskrostos ir prie kryžiaus prikaltos. Marijai rodėsi, kad ašaros teršia tas šventas kojas. Ji nusimetė nuometą nuo galvos. Tas jai išrodė peršiurkštus V. Jėzaus kojoms. Ji nuo tų Kojų savo ašaras šluostė savo plaukais. Tiršti ir ilgi buvo tie plaukai. Niekam geresniam jie ir negalėjo būti.

Dauguma svečių gėrėjosi, nors nesuprato, nei ko Marija verkia, nei kam tokia nežmoniška išlaidą. Kitame gale stalo buvęs Judas Iskarijotas murmėjo „Tas tepalas galima buvo parduoti, daugiau kaip už tris šimtus denarų ir išdalinti beturčiams.” Bet Jėzus tarė: „Liaukitės, kam esate jai įkyrūs? Ji padarė man gerą darbą. Nes beturčių jūs visuomet turite ir kada tik norite galite juos šelpti, mane-gi nevisuomet turėsite. Ji padarė ką galėjo; ji pirma laiko patepė mano kūną laidotuvėms.” 1)

Šv. Jonas prideda, kad Judui ne tiek varguoliai rūpėjo, bet kad buvo vagis ir laikydamas piniginę pasisavindavo to, kas į ją būdavo įdedama, 2) kitaip sakant, Judas nevisai sąžiningai elgdavosi su bendruoju V. Jėzaus ir Apaštalų turtu. Kai kas įtaria, kad jisai dalį duodamų į tą iždą aukų, atsidėdavo į atskirą savo asmeninę piniginę. 3)

Primindamas Marijai, kad jos veiksmą minės visi krikščionys, kur tik bus Evangelija skelbiama. 4) V. Jėzus paguodė Magdeleną. Dar kartą pabučiavus Jam į kojas ji išėjo iš salės linksmesnė. Svečiai greitai užmiršo nevykusią Judo pastabą. Pokylio nuotaika iki galui buvo kilni ir maloni. Gražiai užsibaigė ir visos tos dienos vakaras. Podraugei užsibaigė ir viešoji V. Jėzaus darbuotė Šventoje žemėje. Rytojui išaušus prasidėjo skaudžioji atpirkimo savaitė, kurios pradžia dar nebuvo skaudi.

1)    Mrk. 14, 5-8.

2)    Jon. 12, 6.

3)    Ks. llozwadowski, o. c. p. 166.

4)    Mrk. 14, 9.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2662808
Design by Joomla