Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

VII. V. JĖZAUS UŽGIMIMAS IR JAUNOSIOS DIENOS.

V. Jėzaus užgimimas yra aiškiai paminėtas Apaštalų Sudėjime arba simbolyje, bet jame neminėta nei trijų karalių atėjimas, nei kiti svarbūs ir katalikams žinotini daiktai, kuriuos ketinu išdėstyti šitame straipsnyje. Jį padalinsiu į šituos posmus: 1-as V. Jėzaus užgimimas, 2-as Apipiaustymas ir aukojimas Bažnyčioje,

3-ias Trijų išminčių atvykimas, 4-as Bėgimas į Egiptą ir grįžimas, 5-as Pasilikimas Bažnyčioje ir tylusis gyvenimas Nazarete.

Bažnyčioje buvo švenčiama: pirma trijų karalių atvykimas, o paskui Marijos Apvalymas arba (V. Jėzaus aukojimas Bažnyčioje. Bet šventės per vienus metus minėja įvykius buvusius įvairiais metais. Jeigu vėlesnis įvykis buvo arčiau pradžios metų, tai jis švenčiamas pirma ankstybesnio įvykio pasitaikiusio pabaigoje metų. Taip Marijos į dangų ėmimo šventė būva 15 rugpiūčio, o trimis savaitėmis vėliau, būtent, 8 rugsėjo yra jos užgimimo šventė. Aišku, kad Marija gimė pirma, negu buvo į dangų paimta. Tokiu pat būdu ir Trijų Karalių šventė pasitaikė pirma Marijos nuvykimo Bažnyčion šventės, nors Marija jau buvo parsinešus V. Jėzų iš Bažnyčios tada, kada trys išminčiai atvyko jo pagerbtų. Todėl posmų suskirstymas šitame straipsnyje nėra klaidingas, nors jis neatatinka švenčių eilę.

1. V. Jėzaus užgimimas.

Š v e n t o j i  Š e i m y n a. Šv. Jonui užgimus Šv. Marijai parvyko, į Nazaretą pas Šv. Juozapą. Trims mėnesiams po Angelo Gabrieliaus apsilankymo jau numanu buvo, kad Šv. Marija taps motina. Tą pastebėjo šv. Juozapas ir susirūpino, nes apie apreiškimą ir apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą nieko nežinojo. Šventasis žmogus nepratęs buvo įtarinėti artimų. Švenčiausios Panelės elgesys buvo taip geras, taip teisingas, kad nei įtarimas prie jos prilipti negalėjo. Tuotarpu juo tolyn juo aiškyn ėjo, kad ji nebe viena.

Šv. Juozapas būtų galėjęs ją apskųsti kunigams, kad ji yra neištikima sužiedotinė. Už svetimoterystę ją būtų užmušę akmenimis, o jis būtų buvęs liuosas. Juozapas buvo geras žmogus ir jam gaila buvo Marijos. Mes nežinome ką jis mintijo, bet kitas tokis geras ir gailestingas žmogus būtų mintijęs: “Ji rado kitą vyriškį, kurs ją myli: teeinie jis už jo, o aš pasitrauksiu. Tėsava tik susižiedoję, tai moterystės gali nei nebūti.” Jei ne ta, tai nors panaši mintis nuolat sukinėjosi ir šv. Juozapui, nes šv. Matas Evangelijoje rašo, kad Juozapas norėjo slapčiomis paleisti Mariją. 1) Po sužiedotuvių tas dar buvo galima, bet po vestuvių jau nebūtų buvę galima porai skirtis be rašto ir be aiškios priežasties.

Šv. Juozapui taip besirūpinant štai vieną kart sapnyje apsireiškia jam angelas ir sako: “Juozapai, Dovydo sūnau, nesibijok imti Marijos į moteris, nes kas joje yra gimę, yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys Sūnų ir pavadinsi jį vardu Jėzum, nes jis išgelbės savo tautą iš jų nuodėmių. 2)

1)    Mat. 1, 19.

2)    Mat. 1, 22.

Pakirdęs Juozapas neabejojo daugiau, nes jau jam viskas buvo aišku. Jei dar ir nebuvo suėję metai nuo sužiedotuvių, tai bet-gi Juozapas neatidėliojo ilgiau, tik atliko vestuvių apeigas. Juozapo ir Marijos moterystė nebuvo sakramentas, nes V. Jėzus dar nebuvo įsteigęs nei vieno sakramento. Ta jųdviejų moterystė buvo visai skaisti. Juodu gyveno kaip brolis su seserim, arba tėvas su dukterim. Tačiau ta moterystė sudarė tikrą šeimyną. Juozapas buvo šeimynos galva, Marija buvo šeimyninkė, o V. Jėzus tenkinosi žemiausia toje šeimynoje vieta, nors Pats buvo už viską Aukščiausias. Ta šeimyna vadinosi šventa ir yra pavyzdis visoms šeimynoms. Pirmas sekmadienis po Trijų Karalių yra pašvęstas tai šeimynai pagerbti.

Gali kam nors užeiti abejonė, kam reikėjo Marijai ištekėti, jei ji vistiek buvo pasirengus išlaikyti skaistybę ir išlaikė ją? Atsakyti gana lengva. V. Jėzus apsiimdavo negarbės Sau, bet Jis saugojo nuo negarbės Savo Švenčiausiąją Motiną. Jeigu ji būtų susilaukus Sūnaus neištekėjus, tai visi būtų ją įtarę, kad nusikalto. Tos rūšies apkaltinimas neturėjo liesti Švenčiausiąją Panelę. Juozapas, vesdamas ją, tapo jos nekaltybės liudininku.

Tais laikais, kada Marija gyveno žydų tautoje buvo įstatymas prasiradusias moteris užmušti akmenimis. Taigi mirties pavojus būtų tekęs Šv. Marijai, jei ji būtų susilaukusi Sūnaus prieš ištekant.

Mūsų laikais vienai motinai sunku išmaitinti save ir kūdikį užauginti. Anais laikais dar sunkiau tas atsegdavo. Dievo Apveizda žinojo, kad jaunutė Motina gaus bėgti su mažyčiu kūdikiu į tolimą Egiptą. Toje kelionėje reikėjo vyriškos pagalbos.

Šv. Ignotas Antijochietis prideda ir ketvirtą priežastį, būtent, kad piktoji dvasia nepatirtų, jog Mesijas užgimė, nes tik Mesijas teturėjo gimti iš nekaltos mergelės. V. Jėzui gimus iš Marijos ištekėjusios už Juozapo, piktoji dvasia nepastebėjo, kad tas užgimimas stebuklingas 1).

Žydų tautoje būdavo rašoma vyrų kilmė, bet nebūdavo rašoma moterų kilmės. Jeigu V. Jėzus būtų gimęs iš netekėjusios mergelės, tai nebūtų galėta įrodyti jo kilmė iš Dovydo.1

1) Hieronymas, Comment. in S. Matth. 1. I in e. 1.

Yra buvę eretikų niekinusių moterystę, bet V. Dievas pamokino mus, kad moterystė yra geras daiktas, kad iš jos, gali būti ir pačių geriausių daiktų, jei tiktai žmonės nepaverčia jos įrankiu vien geiduliams tenkinti.

V. J ė z a u s  u ž g i m i m o  l a i k a s. Mes sakome, kad dabar yra 1929 metai, tai reiškia, kad nuo V. Jėzaus užgimimo iki dabar praėjo tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuoneri metai ir keli mėnesiai. Laikus buvusius prieš Kristaus užgimimą mes skaitom atvirkščiai sakydami, kiek metų nuo to žymėtojo atsitikimo praėjo iki Kristui užgemant. Šitas įvykių derinimas su V. Jėzaus užgimimu įsigalėjo pasaulyje tik tada, kada įsigalėjo krikščionių tikyba, t. y. maždaug šeštame šimte metų po Kristaus. Todėl yra nesitenkinančių tuomi ir V. Jėzaus gimimo metus norinčių sulieti su kitais senesniais stambesniais atsitikimais.

Žydų tautoje, kur V. Jėzus gimė, tais laikais viešpatavo karalius Erodas. Bet žydų valstybė jau neturėjo pilnos laisvės, o buvo Romos imperijos dalis. Romoje tuomet viešpatavo pirmasis imperatorius Augustas. Kaip mes dabar skaitome metus nuo Kristaus užgimimo, taip Romoje metai dažnai būdavo skaitomi nuo to miesto įsikūrimo. 714-tais nuo Romos įsikūrimo metais Erodas tapo pripažintas Žydų Žemės karalium, bet jos valdyti negalėjo, nes kitas ją valdė ir jo neįsileido. Su Romos kareivių pagelba Erodas 717 metais užėmė Jeruzolimą ir ėmė karaliauti visoje Palestinoje. Jis karaliavo 34 metus. Trumpai prieš Erodui mirsiant buvo mėnulio užtemimas. Prie 717 pridedant 34 metus išeina 751. Bet žydai nebaigtus metus iškaitydavo lyg pilnus. Jeigu tat Erodas užvaldė Jeruzolimą nesibaigus 717-tiems metams, o tik prasidėjus, jei jis mirė nesibaigus 34-tiems viešpatavimo metams, o tik įprasidėjus, tai jo mirtis gali pareiti į 750-tus įlietus nuo Romos įsikūrimo, žvaigždžių mokslininkai, arba astronomai, apskaitliavo, kad mėnulio užtemimas Jeruzolimoje buvo naktį iš 12 į 13 kovo 750 po Romos įsikūrimo metais. Tai-gi Erodas turėjo mirti pradžioje balandžio tų metų, nes jis nesulaukė Velykų, kurios tą met įvyko 12-tą to mėnesio dieną.

Prieš mirdamas Erodas liepė išžudyti Betlejuje visus 2 metų bernaičius ir jaunesnius. Tos žudynės įvyko dėl noro V. Jėzų užmušti. Taigi Erodo, matyt, mintyta, jog Kristus žudynių metu gali būti maždaug dviejų metų. Žudynės įvyko išminčiams atkeliavus iš rytų į Jeruzolimą. Kelionės priežastis buvo nepaprasta žvaigždė. Astronomai vėl apskaitliuoja, kad 748 metų pavasaryje Marsas, Jupiteris ir Saturnas susitiko dangaus srityje, vadinamoje Žuvimis, ir žmonėms išrodė lyg viena nepaprastai didelė bei graži žvaigždė. Žuvų sritis skaitėsi žydų tautos likimų būrėja. Jeigu mes manytume, kad Betlejaus žvaigždelė, atvedusi pas Kūdikėlį Jėzų tris Išminčius, buvo tų trijų žvaigždžių sustojimas greta, tai turėtume sakyti, kad Išminčiai atvyko Jeruzoliman 748 metais. Imant, kad V. Jėzus tada galėjo būti ne daugiau kaip dviejų metų, išeitų, kad Jis turėjo gimti tarp 746 ir 748 m. nuo Romos miesto įsikūrimo, arba maždaug apie keturis metus prieš Erodui mirštant.

Romos imperatorius Augustas, gerai įsigalėjęs savo soste, įsakė aprašyti visas savo valdomąsias šalis ir surašyti jų žmones. Imperija buvo didelė ir surašinėjimas truko 25 metus. Žydų Žemė su savo karalium buvo pavesta prižiūrėti aukštam Romos valdininkui, Syrijos prezidentui. Kadangi Žydų Žemė turėjo savo karalių ir norėjo skaitytis nepriklausoma, tai gudrusis Erodas nenorėjo pasiduoti sąrašų įsakymui, bet dėl Arabijos karo, kurį Erodas vedė nesiklausęs imperatoriaus, Augustas parašė Erodui: “Iki šiol su tavim elgiausi kaip, su draugu, dabar elgsiuos, kaip su pavaldiniu.” 1) Erodas suprato, kad reikia apsiimti sąrašą, idant nebūtų ko blogiau. Tačiau 6,000 parizėjų atsisakė prisiekti, kaip tat buvo reikalaujama sąrašo metu. Erodas jiems uždėjo piniginių bausmių. Tas sąrašas įvyko Syrijoje esant prezidentui Kyrimui, arba Kvirinui apie 748 m. po Romos įsikūrimo. K virinas dukart buvo Syrijos prezidentu: pirmą kart maždaug nuo 746 iki 750 m. ir antrą kart dešimčia metų vėliau. Šv. Lukas aiškiai pažymi, kad V. Jėzus gimė pirmojo surašinėjimo metu. 2) Antruoju atveju buvo patikrinami pirmojo sąrašo daviniai ir dar pridėta mokesčiai. Tada jau nebuvo gudraus Erodo, kurs būtų mokėjęs palengvinti naštą savo karalystei.

Pirmuoju atveju jis buvo išrūpinęs, kad sąrašai būtų daromi prisitaikant prie žydų religijos dėsnių.3) Pirm pusantro tūkstančio metų, žydams dar tebekeliaujant iš Egipto į žadėtąją žemę, buvo padarytas tautos sąrašas. Tada Mozei liepiant visą tautą buvo suskirstę padermėmis, o padermes giminėmis. 1) Žydams apsigyvenus žadėtoje žemėje, kiekviena giminė turėjo savo kilimo vietą, kurioje būdavo laikomi gimimų sąrašai. Jais pasinaudojant lengviau buvo įvykinti visuotinas valstybės gyventojų sąrašas.

1) Joseph Flavius, Antiquitates XVI, 9, 3.

2) Luk. 2, 2.

3) J’Osephus Flavius, Antiquitates XVIII, 1, 1. De bello Indaico II, 9, 2.

1) Skaitmenų (Numeri) knyga 1, 2.

Sustačius Erodo mirties davinius ir visuotino sąrašo laiką, pasinaudojus dar ir astronomijos apskaitliavimais, galima susekti, kad V. Jėzus gimė tarp 746 ir 748 metų po Romos miesto įsikūrimo. Grekijoje laikai buvo skaitomi po keturis metus į krūvą. Tokis ketvirtmetis vadindavosi Olimpijada. 746—748 metus atatinka šimtas devyniasdešimtą antrą grekų olimpijadą.

Tarp 746 nuo Romos įsikūrimo pradžios ir tarp pirmųjų krikščioniško skaitliavimo metų, yra šeši metai skirtumo. Todėl mes turėtume dabar sakyti, kad šįmet yra ne 1929, o 1935 metai. Šitas skirtumas susidarė dėl to, kad nesusyk imta skaityti metus nuo V. Jėzaus užgimimo kaip Jis užgimė, o keletai šimtų metų praėjus. Tada pasidarė šešerių metų klaida.

Labai gerbtinoje šventųjų sąrašo knygoje, vadinamoje “Martyrologium Romanum,” 25 gruodžio dienai yra parašyta: “Nuo pasaulio sutvėrimo, kada Dievas pradžioje padarė dangų ir žemę, penki tūkstančiai šimtas devyniasdešimts devintais metais, o nuo Tvano du tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimts septintais, nuo Abraomo užgimimo du tūkstančiai penkioliktais, nuo Mozės ir žydų išėjimo iš Egipto tūkstantis penki šimtai dešimtais metais, nuo Dovydo patepimo karalium tūkstantis trisdešimt antrais, Danieliaus pranašystės šešiasdešimt penktąja savaite; nuo Romos miesto įsikūrimo septyni šimtai penkiasdešimt antrais metais, Oktavijono Augusto viešpatavimo keturiasdešimt antrais metais, visam pasauliui esant taikoje, šeštame pasaulio laikotarpyje Jėzus Kristus, amžinasis Dievas ir amžinojo Tėvo Sūnus, pavedamas Savo meilingiausiu atėjimu pašvęsti pasaulį Šventosios Dvasios pradėtas ir praėjus devyniems po prasidėjimo mėnesiams Judos Betlejuje gema iš Mergelės Marijos, tapęs žmogum.” 1) Taip buvo sustatę rimti senovės mokslininkai, bet Bažnyčia neverčia būtinai priimti jų išvadas.

1) Martyrologium Rom. Romae. Typis polygi. Vaticanis 1922 p. 313.

Tas apskaitliavimas šiandien jau reikalingas yra pataisų, bet jisai ir dabar spauzdinamas taip, kaip buvo pirm daugelio šimtų metų, nes: reikia gerbti senovė. Jame tiek yra gera, kad 752 nuo Romos įsikūrimo metai susisiekia su pirmaisiais nuo V. Jėzaus užgimimo metais toje išvadoje, kurią dabar visas pasaulis vartoja. Reikia stebėtis senų mokslininkų kantrybe ir darbštumu, kad jie tepadarė tik šešių metų klaidą apskaitliuodami taip painius ir taip sunkiai suderinamus dalykus.

Aš, pasinaudodamas mūsų naujųjų mokslininkų išvadomis ir sekdamas jų žodžiais, sakau, kad V. Jėzus užgimė 746—748 nuo Romos įsikūrimo metais, arba 4—6 metais prieš dabartinio visuotino metų skaitliavimo pradžią, bet aš negaliu pasigirti, kad ateities mokslininkai nepadarys pataisų dabarties mokslininkų darbe. Todėl aš šale naujosios padaviau ir senųjų mokslininkų nuomonę, nepakaitęs jos.

Galų gale reikia atsiminti, kad nuo to mūs sieloms nesidaro nei mažiausio skirtumo, ar V. Jėzus gimė keliais metais ankščiau, ar vėliau. Svarbu, kad Jis gimė ir mus iš pragaro išvadavo.

V. J ė z a u s  u ž g i m i m a s. Ėmus surašinėti Žydų Žemės žmones sulig žydų senąja tvarka, sulig jų giminių sąrašais Šv. Juozapas turėjo keliauti į Betlejų, nes ten buvo jo ir visos Dovydo giminės sąrašai. Kadangi buvo surašinėjami ne vien asmens, bet ir jų turtai, o Marija skaitėsi Jokymo turtų paveldėtoja, tai ir ji turėjo keliauti į savo tėvo sąrašų vietą, į tą patį Betlejų, nes ir jos tėvas buvo iš Dovydo giminės.

Nustatytasis sąrašui laikas jiedviem buvo pats nepatogiausias, nes Marijai artinosi laikas gimdyti; bet ir imperatoriaus ir žiauriojo Erodo įsakymas nepaisė, kas kam patogu. Šv. Juozapas su Švenčiausia Marija iškeliavo į Betlejų. Keturios dienos trunka pėsčiam nueiti iš Nazareto į Betlejų. Kelias ėjo Esdrelono slėnim, paskui per miestus En Gannim, Liehem ir Jeruzolimą.

Betliejus yra į pietus nuo Jeruzolimos už kokių aštuonių kilometrų. Jo triobos stovi ant baltos kalvos, kurios nuolaidusis šonas, apaugęs vyno, alyvų ir fygų medžiais, eina žemyn tarsi laipsniais, gražiai apaugusiais žole. Nuo kalvos viršaus akys plačiai siekia į derlingas lygumas, kur kitados gyvendavo veiklūs ir geri žmonės Boozas, Jessė ir kiti. Begindami savo kaimenes nuo liūtų ir kitų plėšriųjų žvėrių, atbėgančių iš kalnuotosios Judėjos, tie žmonės įprato į drąsą ir sustiprino savo sumaningumą. Iš jų tarpo kilo patys' geriausieji vadai žydų tautai. 1) Iš tos rinktųjų žmonių šalies buvo ir Juozapas su Marija, rinktesni už visus kitus.

1) C. Fouard, La vie de N. S. Jesus Christ, XXI ed. Paris. 1911 p. t. I. p. 54.

Betlejuje, turbūt, ir anais laikais, kaip vėliau, buvo viešbutis krašte miestelio. Nazareto keleiviams atvykus viešbučio trioba buvo pilna žmonių, o kiemas asilų, mulų ir arklių. Šv. Juozapui ir Marijai vietos jau nebuvo. Vyras bandė ieškoti nakvynės pas šiaip žmones pavargusiai iš kelionės Marijai, bet dirstelėjusios į ją moters susyk numanydavo, kad gali būti baldos ir atsakydavo visos, kad nesą vietos. Kada dėl nuovargio jau negalima buvo ieškoti daugiau nakvynės pas žmones, reikėjo ryžtis nakvoti urve.    

Šale viešbučio yra išakijęs kalkakmenio kalnas. Jo šonuose daug gana gilių įdubimų ir urvų. Nesutelpant svečių gyvuliams viešbučio tvartuose, keli toki urvai buvo užimti keleivių ir viešbučio savininko gyvuliams pastatyti. Viename įdubime, kur buvo šiek tiek šiaudų ir nedaug gyvulių, kampelyje atsisėdo pasilsėti Švenčiausioji Panelė pėsčia perėjusi beveik visą savo tėvynę išilgai. Šv. Juozapas, pasidėjęs savo kelionės lazdą taipgi rengėsi pasimeldęs užsnūsti kitame urvo krašte.

Tą urvą krikščionys neužmiršo. Jį minėja Šv. Justinas, kurs buvo Palestinoje gimęs 103 m. vėliau už V. Jėzų. 1) Trečiame šimtmetyje Origenas sakė, kad jo laikais urvas nebuvo užmirštas ir dar ėdžios tebebuvo jame. Ketvirtame šimtmetyje Šv. Jeronimas pats tame urve gyveno per 30 metų ir Šv. Raštą išvertė lotynų kalbon tenai begyvendamas.

1) Dialogus cum Tryphone, 78.

Marijai su Juozapu apsinakvojus tame urve, pačioje nakties ir tamsos glūdumoje staiga nušvito dangus. Juozapas išbėgo oran pažiūrėti kas darosi, o Marija tuomtarpu pagimdė Sūnelį. Ji neturėjo nei pagalvėlės, nei lopšelio, kur dėti Kūdikėlį. Ji tik buvo pasėmusi pundelį prastų šiurkščių vystyklų. Suvyniojus jais V. Jėzų, ji Jį padėjo ant šieno į prakartėlę ir pati pirmiausiai pagarbino. Ji nejautė nei jokio skausmo gimdydama, kaip  nejaučia obelis, kada nuo jos atsiskiria visai nunokęs obuolys. 1)

Juozapas tuotarpu matė malonią šviesą ir girdėjo tolumoje neapsakomai gražios giesmės garsus. Tik žodžių negalėjo suprasti. Tolimoje šviesoje buvo matyt ganomų galvijų kaimenė ir keletas piemenų. Tie pašokę stati klausė giesmės ir žiūrėjo į dangų. Juozapas išvydo angelų pulką padangėje ir pamatė vieną atsiskyrus nuo jų nusileidžiant arčiau prie pakirdusių piemenų. Angelas jiems kažin ką pasakė ir jie leidosi bėgti į Betleju. Tuotarpu angelas grįžo prie kitų angelų pulko ir jų giesmę Juozapas suprato: Garbė Dievui aukštybėje, ir geros valios žmonėms žemėje ramybė. 2)

Buvo beeinąs Juozapas pažadinti Mariją, kad ir ji pamatytų, kas darosi, bet atsigręžęs į urvo vidų pamatė Mariją beklūpant ties prakartėle, kurioje maloniai šypsojosi neapsakomai gražus Kūdikėlis. Juozapas suprato ir atsiklaupė šalę Marijos, taipgi garbindamas ką tik užgimusį Pasaulio Atpirkėją. Veikiai atbėgo ir piemens iš lauko. Ir jie suklaupė pas prakartėlę, nes Angelas jiems buvo sakęs: Pranešu jums didelį džiaugsmą, kurs bus visiems žmonėms, nes šiandien užgimė jums Išgelbėtojas, kuris yra Kristus Viešpats, Dovydo mieste. Ir šitas bus jums ženklas: rasite suvystytą kūdikį ir padėtą prakar-tėje. 3) Turbūt, šviesa ėjo iš to urvo, kuriame buvo V. Jėzus užgimęs, kad piemens greičiau rastų jiems nurodytą Išganytoją. Jį pagarbinę, jie džiaugėsi ir linksminosi drauge su Juozapu ir Marija.

1)    S. Hieronymus, Adversus Helvidium 8.

2)    L.uk. 2, 14.

3)    Luk. 2,    10-12.

Žmonės sako, kad net asilas su jaučiu, kuriuodu buvo Viešpaties užgimimo urve, atsiklaupė, garbindami Dievą.

Nors Evangelijose to nėra parašyta, bet pranašas Izaijas buvo sakęs: Jautis pažino savo savininką ir asilas savo Viešpaties prakartę. 2) Tai žmonių kalba, gal, netuščia.

2) Is. 1, 3.

Stebėjosi piemens, stebėjosi ir kiti, kuriems jie tą įvykį pasakojo, išėję iš urvo. Grįždami pas savo galvijus, piemens garbino ir aukštino Dievą, šnekėdami apie tai, ką buvai matę ir girdėję. Turbūt ne visi grįžo pas kaiminę, kiti ėjo į namus apsakinėti stebuklą. Galima spėti, kad jie surado ir prieglaudą kokiuose nors namuose Marijai ir jos Kūdikėliui. Prieglauda, žinoma, buvo ne puiki, nes prastų piemenų ir giminės bei pažįstamieji buvo neturtingi. Pas tuos V. Jėzus pergyveno pirmąsias savo dienas šiame pasaulyje.

V. Jėzaus užgimimą mes minėjame Kalėdų švente, kuri visuomet būva 25 gruodžio. Ta šventė jau yra nuo ketvirtojo šimtmečio. Pirmaisiais trimis šimtais metų krikščionys buvo persekiojami ir jų šventės būdavo labiau pripuolamos. Tokį svarbų dalyką, kaip Išganytojo užgimimo dieną, man rodos, krikščionys neužmiršo persekiojamu laiku. Nors paprastai Palestinoje gyvulių negano gruodžio, sausio ir vasario mėnesiais, tačiau žolė išlieka žiemą nepageltus, nes niekada šalčiai nesiekia keturių Celsijaus laipsnių. Daugeliui žmonių suvažiavus į Betlejų, vietiniai gyventojai brangokai parsamdė savo tvartus svečių gyvuliams, o savuosius išginę į lauką.

Išdidiems žmonėms rodosi, kad nepritiko Dievo Sūnui gimti varge ir negarbėje, kentėti šaltį ir neturtą, bet dvasia gyvenantieji krikščionys supranta, jog Išganytojas mus mokino nebranginti garbės, nei turtų, nei kūno lepumų. Jam pritiko būti mūs Mokytoju iš pat pirmos Jo pasirodymo valandėlės.

2. Apipiaustymas ir aukojimas.

A p i p i a u s t y m a s. Kai kas sako, kad apipiaustymo įprotis buvęs iš pat giliausios senovės Azijos tautose. Tikra-gi žinia yra, kad V. Dievas, darydamas sandarą su Abraomu, tam patrijarkui ir visiems iš jo gimusiems arba gimstantiems įsakė apipiaustymą. 1) Keliais šimtais metų vėliau sudaręs sutartį su visa Žydų Tauta, Dievas pakartojo įsakymą apipiaustinėti bernaičius liepdamas tą daryti aštuntą dieną, po užgimimo. 2)

Apipiaustymo apeiga buvo skaudi ir pažeminanti, bet ji reiškė, kad iš žmonių gims pasaulio Atvaduotojas. Kadangi V. Jėzus Pats buvo tas atvaduotojas, todėl ta skaudžioji apeiga Jam buvo neprivaloma. Tačiau Jisai niekad nevengė pažeminančių ir skaudžių dalykų, kurių įstatymas reikalavo iš kitų žmonių.

Todėl V. Jėzus apipiaustytas tapo aštuntą po užgimimo dieną. 3) Tą minėjame Naujųjų Metų švente, nes ji vis būva į aštuntą dieną po Kalėdų. Evangelijoje nepasakyta, kas atliko apipiaustymo apeigą. Tą padaryti galėjo šv. Juozapas, kuris ėjo visas tėvo pareigas, bet galėjo būti kas nors iš kunigų, ar levitų pripuolamai esąs Betlejuje. Galėjo tą padaryti ir vietinės sinagogos viršininkas, nors nebuvo kunigas. Šitai apeigai nebuvo reikalo, kad ją atlikinėtų dvasiškis.

1)    Gim. 17, 10.

2)    Levit. 12, 3.

3)    Luk. 2, 21.

Naująjį Įstatymą duodamas žmonėms V. Jėzus panaikino apipjaustymo pareigą. Nors tas panaikinimas nėra užrašytas Evangelijose, bet abejonės apie jo panaikinimą nėra ir negali būti. Mes katalikai tą apipiaustymo įstatymo panaikinimą žinome iš Šv. Padavimo. Evangelikai Padavimo nepripažįsta, bet apipjaustymo visgi nedaro.

Su apipiaustymu drauge buvo duotas Kūdikėliui ir vardas Jėzus. Apie tą vardą jau rašiau aukščiau todėl čionai nebepakartosiu.

A u k o j i m a s  B a ž n y č i o j e. Žmonių sąrašo pareigą atlikti šv. Juozapui ir Marijai netruko nei aštuonių dienų, bet juodu negrįžo į Nazaretą, tik likosi Betlejuje. Po tos nakties, kada angelai giedojo V. Jėzui gemant, nesunku buvo rasti vieta ir uždarbis Betlejuje, o Nazarete ne kažin koki turtai buvo palikti. Gal nė jokių. Netruko pereiti mėnuo nuo apipjaustymo ir keturiasdešimt dienų nuo V. Jėzaus užgimimo.

Einant Mozės įstatymu moteriškė pagimdžiusi vyrišką kūdikį turėjo atvykti su juo į Jeruzolimos Bažnyčią, duoti ten auką sulig išgalės ir atlikti savo apvalymo bei sūnaus išpirkimo apeigą. 1) Marija buvo mergaitė. Iš Šv. Dvasios, o ne iš to kas Įstatyme minėta, ji buvo pradėjusi savo Sūnų, todėl jai tas; įstatymas nebuvo privalomas. Tačiau ji ir šv. Juozapas mielu noru vyko iš Betlejaus į Jeruzolimą.

1) Lev. 12, 4.

Turtingieji žmonės tokiais atvejais turėdavo aukoti žiemamitį avinėlį ir jauną balandėlį arba blezdingą, neturtingieji neprivalė aukoti avinėlio, bet į jo vietą turėdavo duoti Bažnyčiai antrą jauną balandėlį arba antrą blezdingą. Šv. Juozapas su šv. Marija avinėlio neturėjo ir aukojo tik du paukšteliu. Tą žmonės atsiminė gerai, kada šv. Lukas klausinėjo juos rašydamas savo Evangeliją, bet jie neatsiminė ar balandėlius, ar blezdinges aukojo Marija už savo Sūnelį.

Atėjus šv. Juozapui ir Marijai su Kūdikiu Jėzum į Bažnyčią juos pasitiko labai senas, mokytas ir šventas žmogus vardu Simeonas. Šv. Dvasia jam buvo pažadėjusi, kad jis nemirs, nepamatęs Viešpaties Kristaus, kurį Dievas siuntė žmonėms išganyti. Tos pačios Šv. Dvasios įkvėpimu Simeonas atvyko Bažnyčion tuo pačiu laiku, kaip ir Kūdikėlis Jėzus. Senelis pažino Išganytoją, nors Motinos ir Patėvio rūbai buvo prasti.

Paėmęs Kūdikėli ant rankų šv. Simeonas tarė: Jau leiski, Viešpatie, savo tarną kaip esi sakęs numirti ramiai, nes mano akys regėjo Tavo Išganymą, kurį suruošei visiems žmonėms išvysti, šviesą apsireikšiančią tautoms ir garbę Tavo liaudžiai Izraeliui. 1)

Marija ir Juozapas stebėjosi tais žodžiais ir visu įvykiu, o Simeonas, grąžindamas Kūdikėlį Motinai, laimindamas ją tarė: Jam skirta yra būti pražūties ir atsikėlimo priekabe daugeliui Izraeliuje ir ženklu, kuriam prieštaraus, ir tavo pačios širdį perskros kardas, kad iš daugelio širdžių pasireikštų mintys. 2) Marija jau žinojo, kad Kristaus motinos pareiga yra tiek skaudi, kiek garbinga. Simeono pranašystė dar kartą tą tiesą priminė. Pats priminimas, nors meilingiausias, bet visgi buvo skaudus. Skaudu buvo Marijai žiūrėti į Sūnelio apipiaustymą; dar skaudžiau buvo girdėti Jo mirties pranašystę.

Evangelija apie Simeoną tesako tik tiek, kiek aš čia minėjau, bet žydų raštuose, būtent Talmude, yra minėtas Simeonas, Hillelio sūnus, kuris buvo aukščiausios tarybos t. y. Sinedrijos pirmininkas tuo laiku, kada V. Jėzus gimė. Talmudas labai plačiai kalba apie Hillelio tėvus ir protėvius, apie kitus jo sūnus, tik vieną Simeoną minėja trumpai,3) tarsi nenoromis, žinoma, nieko nepasakydamas apie Jėzaus sutikimą Bažnyčioje. Sinedrijos pirmininko Simeono sūnus buvo, Gamalielis, kuris nepritarė krikščionių persekiotojams. Simeonas dar ne vienus metus gyveno po V. Jėzaus užgimimo.

1)    Luk. 2, 29.

2)    Luk. 2, 34-35.

3) Lightfoot, Harmonia Quattuor Evangeliorum I, sectio 4.

Mokslininkas Patrizzi 1) sako, kad Sinedrijos pirmininkas Simeonas ir tas Simeonas, kuris pranašavo V. Jėzui atvykus Bažnyčion, buvo tas pats asmuo, kad Sinedrija jį atstatė nuo pirmininko už ką jisai apie V. Jėzų mintijo netaip, kaip kiti tos Tarybos nariai. Daugelui rodosi, kad Patrizzi suklydo, nes šv. Lukas būtų aiškiai pažymėjęs, jog V. Jėzų sutiko pats aukščiausiasis kunigas, Sinedrijos pirmininkas, o nebūtų tenkinęsis sakiniu: “buvo Jeruzolimoje žmogus vardu Simeonas.“

1) De Evangeliis 1, II, dissert. 26.

Tačiau mes turime neužmiršti, kad šv. Lukas buvo tolimos Antijochijos žmogus, grekas ne žydas, kad jisai žinias apie V. Jėzų rinko porai dešimčių metų praėjus nuo V. Jėzaus mirties ir apie 50 ar 60 metų po jo užgimimo. Tas žinias apie aukojimą Bažnyčioje Evangelistui tiekė Šv. Marija, kuri anaiptol nemėgdavo didžiuotis aukštų asmenų pažintimi. Ji pasakė, kad sutikusiojo jos Sūnų senelio vardas buvo Simeonas, nepridedama, kad tai buvo aukščiausiasis kunigas, o šv. Lukas nieko nepridėjo iš savęs. Jis nežinojo to, ką Švenčiausioji Marija užtylėjo.

Mes galime tikėti, kad Dievo Apveizda dėl to ir davė Simeonui Šv. Dvasios įkvėpimą ateiti Bažnyčion ir Dievo Sūnų priimtį, kad jis buvo tuo laiku aukščiausiasis kunigas. Deja, jo įpėdiniai nebuvo toki klusnūs Dievo valiai kaip jis.

Tuotarpu prisiartino šv. Ona, Panuelio duktė iš Asero padermės. Jauna ji buvo ištekėjus ir su vyru gyvenusi septynerius metus. Vyrui mirus ji nebetekėjo antrukart ir susilaukė aštuoniasdešimt ketvirtų metų, gyvendama šalia Bažnyčios ir melsdamosi joje nuolatai, kada tik buvo galima, dienomis ir naktimis. Prie maldų ji pridėdavo ir pasninkus. Pranašystės dovaną Dievas buvo suteikęs Onai. Ji taipgi pajuto Išganytojo pirmą atvykimą į Bažnyčią, garbino Dievą ir apie Kristaus užgimimą ji kalbėjosi su visais, kuriems rūpėjo Izraeliaus išganymas.

Gal ne viena turtingų gimdytojų pora tądien buvo atvykus į Bažnyčią tuo pačiu tikslu. Marija ir Juozapas palaukė savo eilios. Juozapas patiekė kunigui paukštelius, o Marija Sūnelį. Kunigas atliko apeigas sulig įstatymu 1), ir grąžino Marijai V. Jėzų. Žmonės skaitė, kad Marija apvalyta, nors ji niekad nėra buvus suteršta. Žmonės manė, kad Jėzus yra išpirktas iš Dievo, o tai buvo tik pirmutinis Jo pareiškimas pasiaukoti už žmones.

Šv. Marijos apvalymo ir V. Jėzaus aukojimo dieną Bažnyčia minėja Grabnyčių švente 2 vasario. Tos šventės vardas pareina nuo lenkiško žodžio gromnica, kuris reiškia mirties žvakę, nes yra girtinas įprotis mirštantiems katalikams duoti į rankas žvakę, pašventintą 2 vasario apeigose. Tas žvakes šventina prisimenant pranašo Simeono žodžius, kad V. Jėzus yra Šviesa apsireiškianti tautoms. 2) Tas pačias žvakes seniau užžiebdavo audrai su griaustiniais užėjus. Lenkiškai griaustinis yra grom iš to ir “gromnica.” Bet lietuviai daugiau mintijo apie mirtį ir grabą, dėlto lenkišką žodį nukreipė truputį kitaip, tardami “grabnyčia,” o ne “gramnyčia.”

1)    Skaityk šv. Luko Evangeliją 2 perskyrimą. 22-38 eilutės.

2)    Luk. 2, 32.

Skubotai skaitant šv. Luko Evangeliją gali pasirodyti, kad Šv. Juozapas su Marija tiesiog iš Bažnyčios parsinešė kūdikėlį Jėzij į Nazaretą. Iš tiesų gi truko keli metai, kol Šventoji Šeimynėlė parvyko ten, kur Arkangelas Gabrielius buvo apreiškęs Marijai Pasaulio Atpirkėjo užgimimą. Šv. Lukas neklysta, bet praleidžia du įvykiu, kuriuodu yra aprašytu šv. Mato Evangelijoje. Iš tų dviejų įvykių suprantama, kad ne susyk Šventoji Šeimynėlė grįžo į Galilėjos miestą, iš kurio buvo atvykusi Betlejun. Tuodu įvykiu aš čia atpasakosiu sulig šv. Mato žodžiais.

3. Trijų išminčių atvykimas.

“Juozapui ir Marijai išeinant iš Jeruzolimos, į ją atvyko turtinga karavana,” rašo Fouard. 1) Tai buvo trys išminčiai iš rytų šalies. Grekiškoje šv. Mato Evangelijos kalboje jie pavadinti žodžiu Magoi. 2) Tas žodis yra imtas iš šventosios persų kalbos, kurioje M a g h reiškia kunigą ir išminčių. Yra mokslininkų sakančių, kad tas žodis taipgi reiškęs d i d į. Persų kunigai išminčiai nebūdavo stabmeldžiai, nes garbindavo vieną gerą Dievą, kurį jie vadindavo Aūramazda, nedarydavo, jokių stovylų, nepripažindavo ištvirkusių apeigų. Pranašo Danieliaus laikais persai užkariavo Babilono valstybę. Toje taip pat buvo magų dar pirma, negu ji atateko persams. Babilono magai taip pat būdavo kunigai ir mokslininkai, tyrinėjusieji labiausiai žvaigždes. Bet Babilono magai būdavo stabmeldžiai. Persams užėmus Babiloną tikrasis pranašas Danielius, kurį persai rado Babilone tarp kitų belaisvių žydri, įgijo didelės pagarbos, nes visi žinojo, kad jis buvo išpranašavęs Baltazarui, jog Babilonas teks priešams. Persų karalius Darius pastatė Danielių viršininku visų magų persų ir babiloniečių, nes jis buvo už

1)    La vie de N. S. Jesus Christ t. I, 21-me ed. Paris, Gabalda 1911 p. 71

2)    Mt. 2, 1.

visus išmintingesnis. 1) Patekę Danieliaus valdžion magai, be abejonės, patyrė tikrąsias pranašystes apie būsimą pasaulio Atvaduotąją, nes ir pats Danielius vieną labai svarbią pranešystę apie Kristų buvo patyręs iš arkangelo Gabrieliaus. Taigi nestebėtina, kad rytuose, Persijoje ir Mesopotamijoje tarp magų išliko žinia, jog ateis Dievo siųstas didis Pasaulio Gelbėtojas Kristus, kuris gims žydų tautoje iš karalių giminės apie 490 metus nuo to laiko, kaip persai nugalėjo babiloniečius.

Kaip persai buvo užkariavę Babiloną, taip vėliau persus užkariavo Romos galybė. Babilono ir persų karališkosios giminės jau nebeviešpatavo, bet tų giminių žmonės, būdami turtingi, užsiiminėjo mokslo dalykais. Taigi tarp persų ir Babilono magų buvo daug asmenų, kilusių iš senų karališkų giminių. Tarp jų buvo labai gerų, Dievą, tiesą ir teisę mylinčių vyrų, pripažįstančių tik vieną Dievą visų daiktų, sutvėrėją.

Jiems užžibo nepaprasta ir graži žvaigždė danguje. Apie ją įvairūs mokslininkai įvairiai kalba. Visa senovė tikėjo, kad Dievas tam laikui buvo sutvėręs žvaigždę, kuri savo stebėtinu žibėjimu nuvedė tris geriausius išminčius iš rytų šalies į Betlejų ir užgęso. Kiti sako, kad ta žvaigždė nebuvo naujai sutverta, bet dvi ar trys planetos, iš tų kurios sukinėjosi apie saulę, taip stojo greta kita kitos, kad iš žemės žiūrint išrodė lyg viena nepaprastai didelė ir graži. Ji spindėjo ties Žydų Žeme ir jos pažadinti trys išminčiai atsiminė Danieliaus skelbtąsias senesnes pranašystes apie tą žvaigždę, kuri kils iš

Jokūbo ir smarkiai palies Moabų kunigaikščius. 2) Išminčiams bekeliaujant planetos nutolo viena nuo kitos ir keleiviai nebematė tos naujausios gražiausios žvaigždės, kuri buvo kelionės priežastis. Išminčiams išvykus iš Jeruzolimos vakare jau sutemus, stebėtinoji žvaigždė vėl žibėjo ties jais, nes planetos vėl sustoju greta, tik dabar jos buvo matyti ne vakarų, o pietų kryptyje.

1)    Dan. 5, 11.

2)    Skaitmenų Knyga 24, 17.

Turbūt, tik danguje sužinosime, katra nuomonė teisinga: ar ta kuri sako, kad Betlejaus žvaigždė buvo tam sykiui sutverta, ar ta kuri spėja, kad planetų susigrupavimas padarė nepaprastą žibėjimą žvaigždžių tarpe. Tiesa, kad 748 metais, t. y. į porą ar daugiau metų prieš Erodui mirsiant planetos buvo sustojusios greta ir tas buvo aiškiai matyt Persų ir Babilono žemės išminčiams žiūrėjusiems vakarų kryptim Evangelija ir tikyba astronomijos klausimus palieka to mokslo žinovams.

Išminčių atvykimą ji šitaip aprašo: „Jėzui užgimus Judos Betlejuje karaliaus Erodo dienomis, štai iš rytų į Jeruzolimą atvyko išminčiai ir sakė: “Kur yra užgimusis žydų karalius? Nes mes matėme jo žvaigždę rytuose ir atėjome pagarbinti jį.” Erodas gi karalius užgirdęs susidrumstė ir visa Jeruzolimą su juo. Ir sukvietęs visus kunigų kunigaikščius ir liaudies raštininkus, klausinėjo jų, kur Kristus gimęs. Bet jie jam tarė: “Judos Betlejuje, nes taip yra pasakęs Pranašas: Ir tu Betlejau, Judos žeme, visai nesi mažiausia tarp Judos kunigaikščių, nes iš tavęs išeis vadas, kuris valdys mano tautą Izraeliu.” Tada Erodas slapčia pasikvietęs išminčius atydžiai jų išklausinėjo laiką žvaigždės, kuri buvo jiems pasirodžius, ir siųsdamas juos į Betlejų tarė: ‘‘Eikite ir įsakmiai išsiklausinėkite apie bernaitį ir radę praneškite man, kad ir aš atėjęs pagarbinčiau jį.” Jie, išklausę karaliaus, išėjo ir štai žvaigždė, kurią buvo matę rytuose ėjo pirma jų, kol atvykus sustojo ties ten, kur buvo Vaikelis. Išvydę gi žvaigždę nudžiugo labai dideliu džiaugsmu ir, įėję į namus, rado Vaikelį su Jo Motina ir puolę pagarbino jį, ir atidarę savo brangenybes davė jam dovanų:, auksą, smilkalą ir mirrą. Ir gavę per miegus atsakymą, kad nebegrįžtų pas Erodą, kitu keliu parvyko į savo žemę. 1)

1) Mat 2, 1-12.

Šeštą sausio Bažnyčia Trijų Karalių švente minėja tą trijų išminčių atvykimą pagarbinti V. Jėzų. Pirmutinė Jį pagarbino Šv. Marija, paskui šv. Juozapas, paskui piemens, atbėgę iš lauko. Šitie visi buvo žydų tautos, su kuria Dievas buvo padaręs Senojo Įstatymo sutartį pas Sinojaus kalną. Trys išminčiai buvo iš tautų, negavusių ypatingojo apreiškimo prieš V. Jėzui užgemant. Ir mes, lietuviai, esame iš buvusių stabmeldiškų tautų ir dauguma krikščionių yra toki pat. Tai-gi trys išminčiai buvo pirmieji V. Jėzaus garbintojai iš nežydiškų tautų. Todėl tose tautose trijų išminčių šventė ketvirtame šimtmetyje buvo beveik pati didžiausia ir dabar ji yra nemaža.

Mes tą šventę vadiname Trimis Karaliais. Bet Evangelija nesako, kad jie būtų buvę karaliai. Arelato vyskupas šv. Cezarijus pirmas juos pavadino karaliais šeštame šimtmetyje. Seniau tų išminčių paveikslai atvaizduoja juos su persiškais rūbais, su persiškomis kepurėmis, bet ne tokiomis tijaromis, kokias nešiodavo persų karaliai. Negalima tikrai sakyti, kad šv. Cezarijus būtų pilnai suklydęs. Magai, arba persių ir medų šalies išminčiai, kitados yra buvę karaliai. Kyras, jo sūnus Kambyzas ir Darijus juos pergalėję smarkiai prispaudė, bet jie, nors ir neturėdami valdžios, vis-gi buvo karališkos kilmės žmonės. Septyniasdešimts pirmoje psalmėje pasakyta: Tarso ir Galų karaliai jam (Kristui) duos duoklę, Arabijos ir Sabos karaliai tieks jam dovanas, žemės karaliai garbins jį. 1) Nors pranašas veikiausiai mintijo apie tai, kad karaliai įtikėję į Kristaus dievybę, garbins Jį Jam jau užžengus į dangų, bet daugelis tuos psalmės žodžius taikė išminčiams, atvykusiems į Betlejų pagarbinti Kūdikį Jėzų.

1) Ps. 71, 10.

Evangelijoje nepasakyta, kiek išminčių buvo atvykę. Šv. Petro ir Marcellino kapinėse yra senas paveikslas rodąs kaip du išminčiai garbina V. Jėzų, Laterano muzėjuje laikomasis taip-gi senas paveikslas rodo tris išminčius garbintojus, šv. Domitilės kapų paveikslas rodo keturis, Kircherio Muzėjuje yra ąsotis su nupieštu ant jo paveikslu, kuriame aštuoni išminčiai garbina V. Jėzų. Syrijos bažnyčia tikėdavo, kad jų buvę dvylika. Veikių veikiausiai jie buvo tiktai trys, kaip liudija šv. Leonas I popiežius ir visa krikščionių senovė.

Jų vardus pirmą kart randame septinto šimtmečio Martirologijoje (Šventųjų Sąraše), būtent:    Kasparo šventę pirmoje sausio dienoje, Melchioro — šeštoje ir Baltazaro vienuoliktoje. Syrų bažnyčia minėja visai kitokius vardus, būtent: Larvandad, Harmisdas, Gušnasap, armėnų bažnyčia dar kitokius: Kagba, Badalilma ir kitus. Tai-gi tų išminčių vardai dar labiau abejotini, negu karališka jų kilmė.

Vokietijoje Kolonijos mieste (Koeln) pas Reino upę katedroje garbinama Trijų Karalių relikvijas. Sakoma, kad imperatoriaus Kastantino motina šv. Elena jas radusi Persijoje ir pargabenusi į Kastantinopolį, kad paskui jas pernešę į Medijolano miestą, kitaip vadinamą Milanu, šiaurinėje Italijoje, ir kad iš ten jas pernešė į Koloniją 1163 metais. Prie to pridedama, kad trys išminčiai, sugrįžę iš Betlejaus labai maldingai gyveno, kad šv. Tarnas apaštalas, keliaudamas per Persų žemę juos pakrikštyjęs, ir kad jie labai platinę V. Jėzaus tikybą savo šalyse. Gaila, kad mes neturime tiek, kiek reikia dokumentų visiems tiems posakiams įrodyti.

Neabejotina yra, kad atvykę į Betlejų išminčiai rado V. Jėzų ne urve tarp gyvulių, o žmonių gyvenamame name. Šv. Mato Evangelija aiškiai sako, kad jie įėję į namus. 1) Nors šv. Matas neminėja šv. Juozapo, bet nėra pagrindo abejoti, kad ir skaistusis Globėjas buvo tuokart Betlejuje, kada išminčiai atvyko. Aiškiai žinia, kad jis ten buvo jiems išvykstant.

1) Mat. 2, n.

Rytuose nemandagus būtų išėjęs pagarbinimas, jei prie to nebūtų pridėta dovanų. Išminčiai ne vien iš mandagumo, bet ir iš visos širdies dovanojo V. Jėzui savo brangenybių. Evangelija minėja tris dovanas: auksą, smilkalą ir mirrą. Auksas yra brangus daiktas. Smilkalas ir mirra yra pigesni. Bet rytų šalyje yra reto, rinktinio, pirklyboje negaunamo smilkalo. Veikiausiai tos rūšies smilkalo išminčiai buvo davę V. Jėzui. Mirra yra tam tikro medžio sakai. Jie gelsvai balti kol skysti, kietėdami darosi raudonesni ir gauna lyg aukso atspindžio. Jų skonis nesmarkiai kartus. Įvairus Bažnyčios Tėvai įvairiai aiškina tų dovanų reikšmę. Mes nežinome, ar patys išminčiai mintijo apie tą reikšmę ar ne, bet mums naudinga minėti, kad V. Jėzus yra karalius, kuriam auksas priklauso, kad Jis yra Dievas, kurį tinka rinktiniausiu maldos smilkalu garbinti kylant mintimis aukščiau už geriausius dūmus, kad Jis yra tikras žmogus, kuriam mirus lavoną ištepė kvepiančia mirra.

4. Kelionė į Egiptą ir atgal.

I š b ė g i m a s. Išminčiam iškeliavus nakties pradžioje, angelas vėl per sapną apsireiškė Juozapui ir tarė: Kelkis, imk vaiką su Jo motina ir bėgk į Egiptą ir būk tenai, kol pasakysiu tau. Nes bus, kad Erodas ieškos bernaičio pražudyti. 1) Juozapas nelaukė nieko. Tą pačią naktį jis išvyko į kelionę. Nežinome, ar jis suskubo nors asilėlį nusipirkti už išminčių paliktąsias dovanas, bet suprantame, kad tas dovanas Dievo Apveizda parūpino Šventajai Šeimynai, idant turėtų iš ko gyventi kelionėje ir dar šis tas liktų pradžiai Egipte.

1) Mat. 2, 13.

Į Egiptą iš Betlejaus galima buvo vykti dviem keliais: arba didžiuoju ir geruoju vieškeliu iš Jeruzolimos tiesiog į pietus, arba mažais keliais vykti į vakarus iki jūrai, o paskui jūros krantu į pietus keliaujant prieiti Egipto žemę. Mes nežinome, kurį kelią pasirinko Šventoji Šeimynėlė, bet galime numanyti, kad pirmuoju keliu buvo perdaug pavojinga keliauti. Erodo tarnai būtų galėję greit sučiupti, o tų tarnų prie šio vieškelio būdavo nemaža. Keliaujant į vakarus kelias buvo ir penkisyk ilgesnis ir visai nepatogus, bet Erodas nelaikydavo žvalgų ten, kur mažai kas keliaudavo. Iš to galime numatyti, kad vargingoji kelionė į Egiptą užtruko kokią dešimtį dienų. Šventieji Marija ir Juozapas nemurmėjo, nesakė, kodėl Dievas neapgina Savo Sūnaus stebūklu, kodėl nenutrenkia pragaran nelabojo Erodo, bet atsidėję pildė tą, ką Dievas per angelą buvo liepęs.

Guvūs tapintojai yra pagaminę daug labai gražių paveikslų, vaizduojančių V. Jėzaus bėgimą Egiptan. Vieni tapintojai težiūrėjo tik savo vaizduotės, kiti naudojosi melagingų evangelijų, arba apokrifų pasakomis. Nors kaikurios yra labai gražios, bet žinant, jog jos yra grynai tuščios, nėra noro nei atpasakoti jas.

B e r n e l i ų  s k e r d y n ė. Nesulaukdamas išminčių grįžtant Jeruzoliman, Erodas pasiteiravo, kur jie, ir patyrė, kad jie seniai išvykę namo. Evangelija nesako, kiek laiko truko, kol Erodas pasijuto nieko nepelnysiąs iš išminčių. Mes galime spėti, kad truko dvi-trys dienos, arba truputį daugiau. Šv. Šeimynėlė jau buvo Egipte arba netoli jo, taip jog Erodo greitieji pasiuntiniai nebūtų jos paviję.

Bet Erodas nežinojo, kad ta šeimynėlė išbėgo. Vargu jis gavo žinių nors kiek daugiau to, ką buvo turėjęs išleisdamast išminčius iš Jeruzolimos. Jam rodėsi, kad busimasis Žydų Karalius turi tebebūti Betlejuje, nes šventųjų Juozapo ir Marijos kelionė prasidėjo taip netikėtai, taip su nieku nepasitarus, kad nei geriausi žvalgai nieko nepatyrė. Net ir namų šeimininkai tik pajuto, kad svečių jau nėra, ir nežinojo, kur jie dingo. Ilgai negrįžtant galėjo rodyt, kad Šventoji Šeimyna grįžo į Nazaretą, bet niekam nei į galvą neparėjo, kad būtų iškeliavę į svetimą valstybę.

Erodas, patyręs, kad išminčiai iškeliavo, mintijo jog busimasis Žydų Karalius slapstosi Betlejuje ir liepė išžudyti visus to miesto ir apylinkės bernaičius dviejų metų ir jaunesnius. 1) Mažame Betlejaus miestelyje negalėjo būti daug tų bernaičių. Apylinkėje jų buvo dar mažiau. Erodas nuolatai žudydavo žmones, tai niekas nei nesistebėjo Betlejaus nekaltųjų bernelių skerdyne. Tais laikais netik Erodo karalystėje, bet ir kitur žmonės mažai brangydavo kūdikių gyvybę. Romos istorikas Sveto

1) Mat. 2, 16.

nius1) aprašo, kad imperatoriui Augustui gimus pasklido pranašystė, jog veikiai gims kūdikis, kuris viešpataus pasaulyje. Romos Senatas išleido įsakymą, kad visi tais metais gimsiantieji kūdikiai taptų nužudyti. Ne vieno senatoriaus žmona buvo nėščia. Kurie senatoriai laukėsi sūnaus, tie tikėjosi, kad pranašystė kalba apie jų vaikus. Taip patys senatoriai liko neišpildę Senato įsakymo. Tik tas įsakymas labai panašus į Erodo paliepimą parodo, jog kūdikių gyvybė tais laikais buvo lengvai naikinama politikos sumetimais ir niekas tuomi nesistebėjo. Juo labiau, kad ilgas Erodo viešpatavimas buvo pripratinęs visus prie žiaurumų. Žydų pasiuntiniai nuvykę pas imperatorių Augustą sakė, kad Erodo laikais gyviejie pavydėdavo mirusiems. 2).

Penktojo šimtmečio raštininkas Makrobius, kurs naudojosi senaisiais šaltinais, pasakoja, kad Erodas liepė net ir savo sūnų nužudyti. Patyręs tai imperatorius Augustas išsitarė: „Geriau būti Erodo paršui, negu sūnui.” 3) Karaliaudamas Žydų Žemėje Erodas nevalgydavo kiaulienos, nei paršų neskersdavo. Tačiau imperatorius ar Makrobius neklydo mintydamas, būk Erodas liepė nužudyti savo sūnų drauge su Betlejaus bernaičiais. Buvo ne taip. Erodas penkiomis dienomis prieš mirsiant liepė nužudyti savo paūgėjusį sūnų Antipaterį, įtardamas, būk tas sūnus pritaręs maištininkams dariusiems sąmokslą prieš Erodą. 4).

1)    Vita Augusti 94.

2)    Josephus Flavius, Antiquitates Iudaicae XVII, 11, 2.

3)    Saturnalia II, 4.

4)    Jos. Flavius, De Bello Judaico I, 33, 8.

E r o d o  m i r t i s. Baisusis žmogus tapęs karalium svetimoje žemėje, išžudė pirmiausiai visus Makabėjų giminės vyrus, nes jie turėjo teisės viešpatauti savo tėvynėje. Jis buvo vedęs Marijamnę, Makabėjų giminės moteriškę, kad per ją savo vaikams sudarytų teisės karaliauti žydų tautoje. Trijų išminčių atėjimas, jam priminė, kad ir Dovydo giminė turi teisės karaliauti. Norėdamas ir ją išskersti Erodas kėsinosi nužudyti V. Jėzų ir nužudė Betlejaus bernaičius. Mat Betlejus buvo Dovydo miestas ir Betlejaus gyventojai buvo iš Dovydo giminės. Skersdamas jų vaikus, Erodas mažino skaitlių tų, kurie galėjo turėti teisės karaliauti Žydų Žemėje.

Bet baisiai ir skaudi liga ėdė Erodą. Gyvas būdamas jis ėmė pūti. Netverdamas Jeruzolimoje, jis apsigyveno puikiuose savo rūmuose mieste Jericho, bet nerimo nei tenai. Bandė keliauti į šiltuosius vandenis į Callirhoe, bet nepajiegė ten nuvykti ir grįžo į Jerichą. Liga jį kankino baisiau, negu jo budeliai kankindavo jo aukas, bet jis nesidarė geresnis.

Jeruzolimoje pasklido gandas, kad Erodas miręs. Du garsūs rašto mokslininkai Judas ir Motiejus nuvertė auksuotą erelį, kurį Erodas buvo pastatydinęs ties Bažnyčia. Erodas įsakė juodu ir 40 jųdviejų mokinių suimti ir surakintus atgabenti į Jerichą. Naktyje 12 kovo 750 m. nuo Romos įsikūrimo metais Erodo įsakymu tuos žmones gyvus sudegino Jeriche. Jiems kenčiant mėnulis užtemo. Po to Erodas dar liepė nužudyti savo sūnų, aukščiau minėtąjį Antipaterį.

Karaliaujantis žvėris (Erodas) norėjo, kad jam mirus žmonės verktų. Jis žinojo, kad nieks jo neverks iš meilės, tai, jausdamas sau galą ateinant, liepė suimti didžiųjų tautos giminių viršininkus ir užrakintus juos hipodrome, t. y, toje vietoje, kur būdavo arklių lenktynės. Savo tarnams Erodas davė įsakymą, kad jam mirštant suimtuosius išžudytų, idant jų giminės verktų tuo pačiu laiku, kada pasklis žinia, jog karalius mirė. Erodas mirė penktą dieną po to, kaip sūnų nužudė, nesulaukdamas Velykų, baisiai kentėdamas, bet tarnai jo įsakymo neišpildė: užrakintieji hipodrome liko gyvi. 1)

1) Joseph. Flavius, Antiquit. Iudaic. XVI ir XVII.

V . J ė z u s  E g i p t e . Tuotarpu Šventoji Šeimynėlė buvo Egipte, kur žiauriojo karaliaus valdžia nesiekė. Neturėdami žinių, kaip toli į faraonų žemę, šv. Juozapas buvo nuvedęs Švenčiausią Mariją su V. Jėzum. Tik žinome, kad tenai, kur senų-senovėje buvo miestas On, V. Jėzaus laikais stovėjo miestas Heliapolis. Jame buvo daug žydų. Jie turėjo didelę ir gražią šventovę maža kuo menkesnę už Jeruzolimos Bažnyčią. Į Heliopolį žydai atvyko Didžiojo Kunigo Onijos vedami tada, kada Syrijos karalius Antijochas, apėmęs Palestiną, persekiojo Dievo apreikštąją tikybą.

Šiandien vos maža griuvėsių beliko iš miestų On ir Ileliopolis. Dabar ten yra kaimas Matarich ir jame gražiai saugojamas ir garbinamas daržas, kuriame yra nepaprastas be galo senas sikomoros medis. Tos veislės medžių Lietuvoje neauga. Ta Matarieho sikomorą yra daržo viduryje ir amžinai žaliuoja, tarsi nesęsdama. Netoli medžio verčiasi iš žemės skanus vandens šaltinis, nors apylinkė yra sūriųjų vandenų srityje. Nuo to sodo geras gražus kelias į vakarus eina į dabartinę Egipto sostinės miestą Kayr. Tik dvi valandos trunka pėsčiam nueiti iš Matarieh į Kayrą.

Koptai krikščionys Matarieho daržą saugoja ir aprūpina. Jie tiki ir sako, kad minėtosios sikomoros paunksnėje ilsėjosi Šventoji Šeimynėlė, kad šaltinis buvęs sūrus, bet V. Jėzus jį padaręs skaniu.

Kai kam rodosi, kad Šventajai Šeimynėlei nebuvo reikalo taip toli vykti į patį, Egipto vidurį, kad būtų užtekę palaukti netoli krašto, kad nei laiko nebuvę taip toli keliauti. 1) Bet man išrodo, kad laiko galėjo užtekti, nes mes neturim tikros žinios, kaip ilgai Šv. Šeimyna buvo Egipte. Ne-gi pridurmui po Erodo mirties angelas liepė Juozapui grįžti. To Evangelijoje nepasakyta. Iš kitos pusės buvo reikalo nukeliauti į Heliopolį, kur buvo daug žydų ir ten įsimaišyti į jų tarpą, idant nelengva būtų surasti V. Jėzus, jei ir Egipto ponams užeitų noro pasigerinti Erodui. Šv. Juozapas nežinojo kaip greitai Erodas mirs, dėl to turėjo ieškotis pastovios vietos tarp tų, su kuriais galėjo susikalbėti. Labai tat galimas daiktas, kad Šventoji Šeimynėlė gyveno Heliopolyje ir buvo tenai tol, kol gerai pasilsėjo po kelionės ir kol prisirengė grįžimo vargams.

G r į ž i m a s  i š  E g i p t o. Erodo mirtį greitai sužinojo ne vien žydų žemė, bet ir užsienis. Šv. Juozapas būtų netrukęs patirti naujieną iš tautiečių gyvenusių Egipte, bet Angelo liepiamas Juozapas buvo iškeliavęs į Egiptą, be Angelo pranešimo negrįžo iš tenai. Šv. Matas yra užrašęs, kad Angelas vėl per sapną apsireiškė šv. Juozapui ir liepė grįžti į tėvynę. 2) Žymėtina, kad V. Dievas Savo įsakymus Šventajai Šeimynėlei duodavo ne per Mariją, tik per Juozapą. Ji buvo šventesnė, bet jo pareigos buvo pirmesnės ir Dievas laikėsi tvarkos.

1)    Fouard, La vie de N. S, Jesus Christ, p. 82.

2)    Mat. 2, 19-21.

Gavęs Angelo įsakymą šv. Juozapas nedelsė Egipte, bet grįžo. Evangelija nesako, kuo vardu buvo tas Angelas, kuris apsireikšdavo šv. Juozapui. Keturis kartus jis buvo jau apsireiškęs. Taip pat neminėtas vardas Angelo pranešusio piemenims, jog V. Jėzus užgimė. Davusis Marijai apreiškimą angelas pažymėtas vardu. Jis buvo Gabrielius, iš aukštųjų angelų, arba arkangelų tarpo.

Parvykdamas į tėvynę Juozapas, matyt, ketino apsigyventi Betlejuje, kur žmonės jau žinojo V. Jėzaus garbę, bet parvykęs patyrė, kad Betlejuje viešpatavo Erodo sūnus Archelaus. Tas buvo tokis jau žiaurus, kaip ir jo tėvas. Pačioje Bažnyčioje buvo liepęs išžudyti tris tūkstančius žmonių. Ir vėl Angelas per sapną pasakė Juozapui, kad apsigyventų Nazarete. 1) Visoje Galilėjoje, tai-gi ir Nazareto mieste viešpatavo kitas Erodo sūnus. Šis buvo kaip ir tėvas Erodu vardu, bet buvo netaip žiaurus, kaip tėvas ir brolis, nors ir šitas teisingo žmogaus gyvybės nebrangindavo visai.

1) Mat. 2, 22.

Iš to, kad mirusiojo Erodo valstybė jau buvo padalinta tarp jo sūnų, kada Šventoji Šeimynėlė grįžo, galime numanyti, jog grįžimas įvyko nestaiga, o kelioms savaitėms, gal keliems mėnesiams, praėjus.

V. Jėzaus tat kūdikystė ir jaunosios dienos perėjo Nazareto miestelyje, šiaurinėje Žydų Žemės dalyje, kuri vadinosi Galilėja. Nazareto vardas yra kilęs iš žodžio netser, kuris žydų kalboje reiškia gėlės žiedą. Tą vardą miestelis gavo dėl to, kad yra pastatytas labai gražioje vietoje ant kalnelio ir apylinkėje yra daug gėlių. Pranašai kalbėdami apie Mesiją, nekartą Jį buvo pavadinę gėle arba žiedu. Todėl tas V. Jėzaus gyvenimas Nazarete dvejopai atatiko pranašystes: Izajo 11, 1 ir 53, 2; Jeremijo 23, 5, Zacharijo 6, 12.

Krikščionijos priešai buvo besaką kitados, kad Jėzus būdamas Egipte išmoko visokių slaptingų darbų, kurie prastiems žmonėms išrodė stebuklais. Bet V. Jėzus iš Egipto grįžo kūdikiu būdamas, o kūdikis didelių daiktų išmokti negali. Kiti sakė, būk Jis buvęs Indijoje visą savo jaunystę, bet tai netiesa. Bernaičio ir jaunikaičio metus Jis perleido Nazarete, padėdamas dirbti šv. Juozapui. Nei Indijoje, nei niekur kitur negalima išmokti daryti tikrų stebuklų: audrą nutildyti vienu paliepimu, aklam regėjimą grąžinti, raupuotą išgydyti, numirėlį prikelti. Tuos stebuklus V. Jėzus darė ne mokslo gudrumu, o Dievo galybe. Tos galybės negalima niekur išmokti; ją reikia iš Dievo turėti. Visos pasakos apie V. Jėzaus jaunatvės mokslus, neva išeitus Egipte, Indijoje, ar Tibete, ar kitur, yra grynas prasimanymas.

5. Pasilikimas Bažnyčioje ir tylus gyvenimas Nazarete. 

a. Pasilikimas Bažnyčioje.

Šv. Raštas liepdavo tėvams mokyti vaikus tikybos. Tautoje buvo įsigalėjęs paprotys, kad bernaičiai baigę dvyliktuosius metus buvo vedami į sinagogą. Ten jiems ant galvos per kaktą užrišdavo pergaminės šikšnos kaspiną, ant kurio būdavo užrašyti įvairūs įstatymai. Svarbiausiasis tarp jų buvo įsakymas vaikščioti Jeruzoliman į Bažnyčią didžiųjų švenčių metu. Tą apeigą atlikęs bernaitis vadindavosi “Įstatymo Sūnus” ir turėdavo atlikinėti tikybos įsakymus, kaip užaugusieji vyrai, turėdavo tat vaikščioti į Bažnyčią Velykoms. Moterims tas įstatymas buvo neprivalomas.

Dvylikos metų būdamas V. Jėzus keliavo į Jeruzolimą su šv. Juozapu. Šv. Marija juodu lydėjo iš liuosos valios. Paprastai Nazareto gyventojai, vykdami į Jeruzolimą neidavo per Samarijos žemę, bet sukdavo aplinkui. Tačiaus padavimas sako, kad Šventoji Šeimynėlė dvyliktais V. Jėzaus metais ėjusi per Samariją. Pirma nakvynė buvusi pietiniame Esdrelano slėnies krašte pas EnGannim, kur yra medžių ir šaltinių. Ryto metu keleiviai perėjo per Manasės kalnus ir antra nakvynė buvusi pas Jokūbo šulinį, esantį tenai, kur suseina kalnų Ebal ir Garizim apačios, Samarų žemėje šale jos sostinės Sichem. Trečios dienos kelionė užsibaigė pas Beeroth, kur taip-gi yra šaltinių. Ketvirtajai dienai beliko vos trys valandos eiti iki Jeruzolimai 1).

Šv. Luko Evangelija sako, 2) kad Šventoji Šeimynėlė iš buvusi Jeruzolimoje septynias dienas, Pas ką ji gyveno nėra nei mažiausios žinios. Veikiausiai pas nieką negyveno. Velykų šventėmis Jeruzolima būdavo pilna žmonių labiau negu avilys bičių, nes sueidavo visi vyrai iš visos Palestinos ir atvykdavo dauguma moterų. Vienu metu Velykoms aukota 256 tūkstančius avinėlių. Jeigu imsim, kad vieną avinėlį valgė vidutiniškai dešimt žmonių, tai bus pustrečio milijono valgytojų mieste. Velykos, nors ir ankstybos, Jeruzolimoje visada būva gana šiltos; taigi žmonės gali nakvoti ir lauke; nakvynių nebūtų iš kur gauti tokiai daugybei.

 1) Žiur. Fouard, La Vie de N. S. Jesus Christ p. 96.

2)  Luk. 2, 43.

Šventėms pasibaigus Nazaretiečiai turėjo grįžti namo. Su jais iš Galilėjos buvo atkeliavę daug žmonių. Vakare prieš grįžtant visiems galiliečiams reikėdavo jau susitelkti į Beerath. Čia Juozapas su Marija pamatė, kad V. Jėzaus nebėra. Apklausinėję gimines ir pažįstamus juodu niekur nerado Brangiausiojo Bernaičio. Paaiškėjo, kad jo nėra ten, kur visiems reikėjo susirinkti.

Ryto metu Galilėjos meldžionys iškeliavo namų linkun, o Juozapas su Marija, skaudžiai susirūpinę grįžo į Jeruzolimą ieškoti V. Jėzaus. Per ištisą dieną jojo nerado. Neramūs laikai tada buvo Judėjoje ir Švenčiausios Motinos rūpestis buvo be galo skaudus.

Šventėms pasibaigus Bažnyčia patuštėjo. Rodėsi, kad nei V. Jėzaus ten negali būti, bet šv. Marija ir šv. Juozapas vis-gi nuėjo tenai ir rado Brangųjį Sūnelį. Jis klausė mokslininkų ir klausinėjo juos, o jie stebėjosi Jo išmintimi ir atsakymais. 1)

Šale Bažnyčios buvo didelė salė, kurioje mokslininkai dėstydavo savo pažiūras į tikybos dalykus ir atsakinėdavo žmonėms ateinantiems pasiklausti. Didžiųjų švenčių metu ypatingai daug būdavo klausinėjančių ir daug tekdavo mokslininkams pasidarbuoti. V. Jėzų jie, veikiausiai pastebėjo pačioje Bažnyčioje arti apeigų ir užkalbinę nustebo ne vien dėl Jo išvaizdos gražumo, bet ir dėl kalbos išmintingumo. Galima numanyti, kad jie Jį užsivedė į aiškinimų salę.

Tuo metu buvo keletas labai garsių mokslininkų Jeruzolimoje. Jau minėjau Hillelį, kuris buvo labai ir labai senas, bet V. Jėzaus gyvenimo pradžioje galėjo būti dar nemiręs. Jį žydai gerbė nedaug ką mažiau už Mozę. Jis buvo malonus ir užjausdavo žmonėms. Jaunesnis už jį buvo Šammai, kurs, priešingai, drausdavo ką Hillelis leisdavo. Apie Uzelio sūnų Jonatą Talmudas sako, kad jo žodžiai būdavę toki karšti, jog paukščiai lėkdami viršum jo galvos sparnus nudegdavę, arba virsdavę Serapinais. Dar nemiręs buvo ir tas Rabban Simeon, kuris buvo Kūdikėlį Jėzų susitikęs Bažnyčioje pirm dvylikos metų. Gal jisai pirmas Jį buvo pastebėjęs ir užkalbinęs. Į tą garbingą mokslininkų draugiją priklausė Arimatejos Juozapas ir Nikodemas, kuriuodu vėliau paskutinį patarnavimą atliko nužudytojo V. Jėzaus Kūnui. 2)

 1) I.uk. 2, 46. 47.

2)  Cfr. Pouard p. 99.

Mokslininkai mainėsi: vieni išėjo, kiti atėjo, o Bernaitis Jėzus visiems atsakinėjo ir visi stebėjosi Juomi, kol atėjo Švenčiausioji Marija ir džiaugdamosi pro ašaras tarė: “Sūnau, kodėl mudviem taip padarei? Štai tavo tėvas ir aš sielojovosi ieškodami tavęs.” Ir tarė jiedviem: “ Kodėl ieškojota manęs? Ar nežinojota, kad tuose daiktuose, kurie yra mano Tėvo ir man reikia būti?” 1) Juodu nepilnai suprato tuos žodžius, bet Šv. Marija juos laikė savo širdyje ir gilinosi į jų reikšmę.

V. Jėzus paklausė Švenčiausios Motinos, sugrįžo su ja į Nazaretą, buvo jai ir šv. Juozapui paklusnus. Šv. Lukas prideda: “Jėzus augo išmintim ir metais didėdamas malone pas Dievą ir žmones.2)

b. Tylus gyvenimas Nazarete.

Nuo minėtojo įvykio per aštuonioliką metų V. Jėzus gyveno Nazarete. Augo Jo Kūnas, stiprėjo Kūno jėgos. Mažas būdamas Jis padėdavo Švenčiausiajai Motinai ruošos darbus dirbti, kiek tat bernaitis gali padaryti. Paūgėjęs Jis mokinosi vyriškojo amato darbų. Kadangi šv. Juozapas buvo dailydė, dailydės darbus dirbo ir Išganytojas. Nestebėtina, kad Jisai į tą amatą įgudo geriau negu Jo mokytojas.

Nazareto žmonės matė V. Jėzų augant ir dirbant jų tarpe. Ne vienas drauge su Juo augo. Vėliau, išgirdę Jo pamokslus Nazaretiečiai stebėjosi ir sakė: Iš kur tas Jo mokslas ir galybė? Bene jis ne dailydės sūnus, bene Jo motina ne Marija vardu ir jo broliai Jokūbas ir Juozapas ir Simonas ir Judas ir Jo seserys bene visi pas mus? Iš kur-gi tat tas visa? 3) Šv. Morkus minėdamas tą nazaretiečių kalbą pažymi, kad jie ir patį V. Jėzų vadino dailyde. 4)

1)    Luk.    2,    48.    49.

2)    Luk.    2,    52.

3)    Mat.    13, 55-56.

4)    Mrc.    6,    3.

Žmogum tapęs Dievas pradėjo žmogaus gyvenimą iš pat pradžios, todėl prasidėjo Motinos viduriuose, todėl užgimė mažu kūdikėliu, todėl augo pamaži, kaip kiti žmonės. Jis buvo tikras žmogus. Vieno tik žmogiško daikto neturėjo, tai nuodėmės.

Kol kalbama apie kūno augimą, tol viskas lengvai 'suprantama, bet kaip galėjo augti Jo išmintis, Jo dorybė, Jo malonė pas Dievą? Juk būdamas Dievas Jis viską žinojo ir nieko išmokti negalėjo, buvo šventybės šaltinis ir viršūnė, šventesnių tapti negalėjo. Taip, dieviškoji V. Jėzaus prigimtis augti ir geryn eiti negalėjo. Nėjo šventyn nei Jo siela, nes nuo pat įsikūnijimo pradžios ji buvo šventybės pilna. Tačiau dorybėms pasireikšti reikia ir progos ir jėgų. Kūdikis, juo mažesnis, juo mažiau turi progos pareikšti dorybę. Kol kūnas nėra ganėtinai susitaisęs, kūdikis negali kalbėti, o ir negali pareikšti dorybių pasirodančių žodžiais. Kol rankelės ir kojytės mažos, tol negali pasireikšti suaugusio vyro dorybių. Tai taip reikia suprasti Evangelijos žodžius, sakančius, kad V. Jėzus augo -išmintim ir dorybe.

Nazarete begyvenant V. Jėzui Jo Dievybė nesireiškė, nes ne tam buvo laikas. Tą aštuonioliką tylaus darbo ir maldos metų V. Jėzus gyveno tam, kad mums, paprastiems žmonėms parodytų, kaip reikia tenkintis menku turtu ir negarbinga, pasauliui nežinoma padėtimi. Dievybei apsireikšti buvo skirtas visai kitas laikas. Gana daug yra raštų, vadinamų apokrifais, kurie visokių stebuklų pripasakoja apie V. Jėzaus gyvenimą nuo 12-tų iki 30-tų metų. Katalikų Bažnyčia tuos raštus papeikė, atmetė ir pasmerkė dėl to, kad juose ne įvykiai yra aprašyti, o pramanytosios pasakos. Jų klaidingumą gali pažinti iš to, kad jie V. Jėzaus Dievybės apsireiškimą rodo ne ten ir ne, tada, kada ir kur ta Dievybė turėjo pasireikšti. Tos pramanytosios pasakos aptemdo didįjį darbštumo, klusnumo, maldingumo ir kuklumo pavyzdį, kokį V. Jėzus paliko mums iš tų aštuoniolikos Savo gyvenimo metų.

Nazarete V. Jėzus paliko darbštumo pavyzdį, nes buvo mažo miestelio rankpelnys ne pripuolamai, ne žaizdamas, o per 18 metų iš rankų amato duoną valgydamas. Tuo pavyzdžiu V. Jėzus išmokino visą pasaulį branginti rankpelnio darbą. Išganytojas tuo laiku buvo klusnumo pavyzdys, nes būdamas šventesnis už Savo Motiną, klausydavo jos. Ir ne tik jos, bet ir šv. Juozapo, nors už abu buvo išmintingesnis. Dievo Sūnus nuošaliai gyvendamas mažame miestelyje taip ilgą laiką neieškojo garbės, nei Savo didžiuosius gabumus neplaikstė žmonių akyse. Priešingai, elgėsi taip, kad nazaretiečiai nepastebėjo skirtumo tarp Jo ir kitų savo miestelio rankpelnių. Tai buvo didis kuklumas, arba neieškojimas garbės. Gerbdamas Savo Švenčiausią Motiną, V. Jėzus gerbdavo šv. Juozapą ir kitus senesniuosius žmones, o su Sau lygiais būdavo linksmas ir draugingas. Tą reiškia Evangelijos žodžiai, kad Jis augo malone pas žmones. Bet ta pati Evangelija prideda, kad jis augo malone pas Dievą. V. Jėzus melsdavosi kasdien; kas šventą dieną Jis dalyvaudavo sinagogos pamaldose. Paskirtais laikais Jis keliaudavo į Jeruzolimą. Žmonės kas kart daugiau pastebėdavo Jo maldingų darbų dėl to sakė, kad Jis augąs Dievo malonėje.

Mūsų laikais atsiranda žmonių suopiančių, būk Nazareto visai nebuvę. To pasaldo tikslas yra sukelti abejonę apie V. Jėzaus jaunųjų metų istorijos teisingumą, nors to tikslo nesisako turintieji jį. Tačiau Nazareto miestelis yra ir šiandien. Jis buvo tais laikais, kai šv. Lukas, šv. Matas, šv. J onas ir šv. Morkus rašė savo Evangelijas, Kas netiki keturių Evangelistų žodžiais, patvirtintais jų gyvenimu ir mirtim, tą begu kas įtikįs, nes tokiam tiesa nesvarbu.

V. J ė z a u s  b r o l i a i. Stebėtinai išrodo, kad Evangelija minėja V. Jėzaus brolius Nazarete. Bet dalykas aiškėja atsiminus, kad Nazarete vienuose namuose su Juozapu gyveno jo brolis Alpėjus, kitaip vadinamas Kleopas. Tas buvo vedęs šv. Panelės seserį, ar puseserę taip-gi vardu Mariją. Ir Juozapas ir Kleopas mirė V. Jėzui jaunam beesant. Abi našlės su visais vaikais gyveno krūvoje ir žmonės neskirdavo katros katrie yra. Kleopo vaikus žmonės vadindavo V. Jėzaus broliais netik per klaidą, bet ir dėl to, kad Žydų Žemėje, kaip ir pas mus, pusbroliai ir net trečios kartos giminės dažnai vadinasi broliais ir seserimis. Net ir švogeriai pas mus dažnai vadinasi broliais. Evangelijos užrašė Kleopo sūnų vardus, bet neužrašė jo dukterų vardų, todėl mes nežinome nei jų vardų, nei kiek jų buvo. Numanu, kad jų buvo nors trys, nes pasakyta “visos.” 1) Jei būtų buvusios tik dvi, tai Evangelistai būtų išsitarę “abi.”

Kartais V. Jėzaus broliais pavadina šv. Joną ir Jokūbą apaštalus, kurių dviejų tėvas buvo Zebedėjus ir motina Saliomė. Šituodu apaštalai buvo dar tolimesni V. Jėzaus giminės. Taigi tikrųjų brolių ir seserų V. Jėzus neturėjo, nes Jis buvo vienturtis, kadangi Šv. Marija per visą amžį išlaikė skaistybę. Tos skaistybės pavyzdžiu žibėjo ir V. Jėzus netik Nazarete, bet visą laiką, kol gyveno tarp žmonių. Ta dorybė yra brangi ir viešojo gyveninio veikėjams ir tylaus mažų vietelių darbuotojams. Bepig, kad daug būtų suprantančių tą.

1) Mat. 13, 56.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
314
Straipsnių peržiūrėjimai
1832296
Design by Joomla