Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

VI. MARIJA, JUOZAPAS IR JONAS. KRIKŠTYTOJAS.

Trečiasis Apaštalų Sudėjimo skiemuo sako: Kurs prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš panos Marijos. Jame suimtos visos tiesos apie V. Jėzaus užgimimą, taigi ir apie prasidėjimą iš Šventosios Dvasios, apie Jo švenčiausiąją motiną Mariją ir apie jos sužiedotinį šv. Juozapą, V. Jėzaus jaunųjų dienų globėją. Visas tas tiesas negalėsiu sutalpinti viename straipsnyje, todėl šitame kalbėsiu tik apie V. Jėzaus prasidėjimą ir apie asmenis, kurių gyvenimas susipina su V. Jėzaus gyvenimu. Apie Išganytojo užgimimą, kūdikystę ir tylųjį gyvenimą rašysiu septintame straipsnyje, o tiesas liečiančias viešąjį V. Jėzaus gyvenimą išdėstysiu aštuntame straipsnyje. Apaštalų Sudėjimas kartais neminėja svarbių tiesų, kurias katalikai bet-gi privalo žinoti. Tas tiesas aš išdėstau straipsniuose įterptuose tarp Apaštalo Sudėjimo skiemenų. Toki buvo antrasis, trečiasis, ketvirtasis ir penktasis straipsniai šioje knygoje. Juose paminėta ir tokių tiesų, kurias neužtenka žinoti, bet reikia ir tikėti.

Šito straipsnio bus posmai: 1-as Apie Šv. Mariją, 2-as apie šv. Juozapą ir 3-ias apie šv. Joną Krikštytoją. Juose bus išdėta tas visa, ką apima pirmoji Apaštalų Sudėjimo skiemens dalis, būtent prasidėjo iš Šventosios Dvasios. Antroji skiemens dalis, būtent V. Jėzaus užgimimas ir jaunosios dienos bus kitame straipsnyje. Ne ištisas Marijos gyvenimas bus išdėstytas šitame straipsnyje, o tiktai jos jaunystė, nes paskesnis jos gyvenimas taip susipynė su V. Jėzaus gyvenimu, jog atidalinti nebegalima. Taip pat ir šv. Jono gyvenimas tik kūdikystėje ir jaunystėje buvo atskiras, o užaugusiame amžyje visai susipynė su V. Jėzaus gyvenimu. Del to šitame straipsnyje tėra tik pradžia šv. Jono gyvenimo. Pabaiga bus straipsnyje apie viešąjį V. Jėzaus gyvenimą.

1. Švenčiausioji Marija.

V a r d a s. Senąjame Įstatyme yra minėta Mozės sesuo vardu M i r y a m. Ji buvo senesnė už savo garsųjį brolį, gimusi ir augusį Egipte. Todėl mokslininkas Hummelauer 1) mintija, kad jos vardas buvo imtas iš Egipto kalbos, kurioje jį tardavę M e r y arba M e r y t. Tas reiškė mylimąją. Trumpai prieš V. Jėzui užgemant žydų tautoje buvo daug garsių ir negarsių moterų vadinamų tuo vardu, bet to laiko raštininkas Juozapas Flavijus 2) tą vardą rašė truputį pakeisdamas, būtent M a r i a m m e. Mokslininkai, sakantieji, kad tas vardas buvęs iš žydų kalbos, toli ne vienaip aiškina jo reikšmę. Vieni sako, kad šis reiškęs karčiąją jūrą 3) kiti sako, kad jis reiškęs gražiąją, 4) arba ponią. 5) Aiškiai žinome, kad tas vardas niekumet nereiškė jūrų žvaigždės, kaip kad daugeliui rodosi. Gan greit geriausiai tą vardą išaiškino Zorell, sakydamas, kad pradžia m a r yra imta iš Egipto kalbos ir reiškia meilę, o pabaiga, y a m iš žydų kalbos ir reiškia Dievą. Tokiu būdu Marijos vardas reikštų arba Dievo mylimąją, arba Dievo mylėtoją.6)

1)    Comm. in Exodum et Leviticum 1897, Parisiis p. 161.

2)    Antiquitates Iudaicae 1. II, c. 9, n. 4.

3)    Murtianay, S. Hieronymi Opera, t. II. Parisiis 1699, col. 109-170;181-246; 245-270.

4)    Schegg, Evangelium nach Matthaeus Bd I, Muenchen 1856 p. 419.

5)    Haneberg, Geschichte d. Biblischen Offenbarung IV Aufl. Regensburg 1876 p. 604.

6)    Zeitschrift für Kath. Theologie. Innsbruck 1906 p. 356.

Abi tiedvi reikšmės kuogeriausiai tiko V. Jėzaus Motinai, nes ji labiausiai Dievą mylėjo ir ją Dievas mylėjo labiau už visus Savo sutvėrimus. Tas vardas kuolabiausiai tiko tai skaisčiausiai ir nekalčiausiai Mergelei, iš kurios turėjo užgimti Dievo Sūnus.

 M a r i j o s   t i p a i   i r   p r a n a š y s t ė s   S e n a j a m e   Į s t a t y m e.  Daug metų prieš Marijai užgemant V. Dievo apreiškimas parodė žmonėms daiktų ir asmenų, kuriuose buvo bruožų, nurodančių būsimas Dievo Motinos savybes. Tokius daiktus, kurie ateiti pranašavo ne žodžiais, bet savo esimu, vadiname tipais.

Pirmutinis Marijos tipas, minėtasis Šv. Rašte, buvo pirmoji moteris Ieva. Ją V. Dievas sutvėrė be nuodėmės, be aistrų, be ligų, kaip ir busimąją V. Jėzaus Motiną. Kaip Ieva buvo motina visiems žmonėms kūno žvilgsniu, taip Marija tapo motina mums visiems dvasios žvilgsniu. Bet tipai ne pilnai būva toki, koki turi būti jų pranašaujamieji asmens: Ieva mus nuvedė į prapultį, o Marija mus grąžina į amžinąją laimę.

Mozė, ganydamas savo uošvio avis, pamatė degantį krūmą ir stebėjosi, kad degdamas tas krūmas nesudegė. 1) Tas nesudegantis krūmas reiškė Mariją, kad ji ištekėjusi už šv. Juozapo ir gimdydama Sūnų V. Jėzų, ne motina tapdama neprastojo savo mergiškosios nekaltos skaistybės. Nesudegančio krūmo stebuklą Dievas parodė Mozei prieš pat duodamas įgaliojimą išvesti nelaimingąją žydų tautą iš Egipto vergijos. Nekaltos mergystės motinystę Dievas stebuklingai padarė prieš pat išvedant visus žmones iš pragaro vergijos.

1) Exodus 3, 2.

Skirdamas Gedeonui uždavinį išliuosuoti tėvynę iš apnikusių ją priešų, Dievas Įtikino tą vyrą liepdamas  jam vakare pakloti vilną ant žemės. Rytui išaušus visa žemė aplinkui buvo sausa, o vilna buvo rasota. Kitą vakarą vilną paklojus viskas aplinkui buvo rasota, o vilna buvo sausa. 2) Pirmasis stebuklas priminė, kad visiems žmonėms dar be antgamtinės Dievo malonės esant, Marija tos malonės turėjo didelę daugybę iš dangaus. Antrasis stebuklas pažymėjo, kad visiems žmonėms su nuodėme gemant, viena tik Marija netik užgimė be nuodėmės, bet ir pradėta buvo nekaltai. Ir šituo atveju reikia pažymėti, kad Gedeono vilnos stebuklai įvyko prieš tautai apgalint prispaudėjus. Lygia dalimi Marijos malonių pilnybė ir jos nekaltas prasidėjimas buvo įžanga į žmonių pasiliuosavimą iš po pragaro prispaudėjų.

Kada žydų tautai, ir ypatingai Betulijos miestui gręsė pražūtis, gražioji ir maldingoji Judyta, nuėjus į priešų kariuomenės stovyklą, nukirto jų vadui Holofernui galvą ir išgelbėjo savo miestą bei valstybę. 3) Taip pat ir Marija pačioje pavojingiausioje valandoje, kada žmonėms nebuvo vilties iš niekur, suardė visus pragaro žabangus, pagimdydama V. Jėzų.

2)    Teisėjų 6, 37, 38.

3)    Judith 8-15.

Asyrų tautoje kas nekviečiamas ateidavo pas karalių, tam, nors būtų pati karalienė, pagal įstatymus buvo kertama galva. Kuomet piktasis Amanas prirengė įstatymą, kad visus Izraelitus išžudytų visoje Asyrijos valstybėje, Esterė ėjo pas karalių nekviečiama, savųjų užtartų. Jai įėjus į rūmus, nusigandus ir apalpus, karalius ištarė: „Tas įstatymas rašytas visiems, bet ne tau.” Nors šitie karaliaus žodžiai nėra užrašyti Šv. Rašte, bet jie išreiškia įvykio turinį ir primena, kad bendras visiems žmonėms gimtosios nuodėmės įstatymas neliečia Dievo Motinos Marijos.

Litanijoje, garbindami Mariją, mes sakome „Sandoros Skrynia, melski už mus.” Dievas davęs Mozei Dešimti Įsakymų, surašytų ant dviejų akmeninių lentų, liepė tas dvi lentas laikyti padėtas brangaus medžio skrynioje, auksu papuoštoje. Prie skrynios buvo iš aukso nulieti du Serapinai, kuriuodu rankose laikė aukso lentą. Ta lenta buvo Dievo pakojis. Visa skrynia vadinosi Sandoros Skrynia ir ypatingais atvejais ties ja pasireikšdavo Dievo Galybė. Už tą Skrynę šventesnė buvo Marija. Nes Sandoros Skrynioje buvo tik akmeninės lentos su Dievo Įsakymais, o Marijoje buvo Pats tų įsakymų Davėjas V. Dievas. Dievo Galybė ties Marija pasireikšdavo labiau negu ties Sandoros Skrynia ir tuomi, kad nekaltą Prasidėjimą suteikė, ir tuomi kad moterystėje skaistybę išlaikė, ir tuomi kad mergystę su motinyste suvienijo, ir tuomi kad V. Jėzų iš Šv. Dvasios pradėjo, ir tuomi, kad Dievo Motina tapus nėkiek išdidumo nepajuto ir daug kartų dar kitaip Dievo Galybė reiškėsi Marijai ir prie jos.

Kai kurie ir Abraomo žmoną Sarą ir moteriškę pranašę Daborą skaito Marijos tipais, bet tų dviejų garbingų moterų panašumas Marijai silpnesnis negu aukščiau minėtųjų tipų, todėl čia plačiau apie jiedvi nė nekalbėsiu. Man rūpi veikiau paminėti Šv. Rašto pranašystes apie Mariją, paskelbtas toli prieš jai užgemant.

Keturias tokias pranašystes minėja mokslininkai. Pirmoji pranašystė buvo dar rojuje. Ją pasakė Pats Dievas, bausdamas žaltį už įgundymą pirmųjų mūs gimdytojų į nuodėmę. Tada Viešpats tarė: „Netaiką padėsiu tarp tavęs ir tarp moteriškės, tarp tavo sėklos ir jos sėklos. Ji sutreikš tau galvą, o tu tykosi jos kulnies.” 1)

1) Gim. 3, 15.

Aišku, kad ne Ieva sutreiškė pragaro žalčiui galvą, tik Marija, kuri pagimdė V. Dievą, nuodėmės, mirties ir pragaro pergalėtoją. — Bet žydų kalboje ši Šv. Rašto vieta truputį skiriasi nuo lotyniško ir lietuviško. Žydiškame Šv. Rašte parašyta, kad Ievos sėkla sutreikš žalčiui galvą. Todėl šitą pranašystę skiria vienam V. Jėzui visi, kurie mano, kad žydiškieji Šv. Rašto žodžiai yra tikresni šiame daikte už lotyniškuosius.

Antroji Šv. Rašto pranašystė yra Izaijo pranašo knygoje 2) ir aiškiai kalba apie Mariją. Pranašystė įvyko Achazo, žydų karaliaus laikais. Jis ėmė karaliauti Judos valstybėje 736 metais prieš Kristui gemant. Įsigalėjęs soste nelabasis Achazas šelpė stabmeldžius savo žemėje. Jo kaimynas Izraeliaus karalius Pacejus padarė prieš jį sutartį su Syrijos karalium Rasinu. Achazas-gi linko prie Asyrų ir su jais norėjo daryti sutartį prieš Pacejų bei Raziną. Tuodu priešai, sujungę savo kariuomenes, abudu traukė į Jeruzolimą, rengdamiesi ją apgulti ir užimti. Acbazas rengėsi gintis ir tvirtino viršutinę kūdrą, kurios sostinė gaudavo daugiausiai vandenms. Dievas pasiuntė pranašą Izaiją pasakyt karaliui Achazui, kad nepasitikėtų sutartimis su stabmeldžiais, o turėtų viltį Dievuje. Pranašui Dievas liepė padaryti tokį stebuklą, kokio karalius pats panorės, bile tik įtikėtų. Subedievėjęs Achazas apsimetė maldingu ir atsakė: ,,Neprašysiu ir negundysiu Dievo.” Įširdęs dėl tos veidmainybės pranašas tarė: Klausykite Dovydo namai: ar mažu jums nenaudiems būti žmonėms, kad nenaudi darotės ir mano Dievui. Todėl Viešpats patsai duos jums stebuklą. Štai mergelė pradeda ir gimdo sūnų ir jo vardas vadinsis Dievas su mumis. Sviestą ir medų valgys, kad žinotų atmesti blogą ir išsirinkti gerą. Nors pirma negu bernaitis mokės atmesti blogą ir išsirinkti gerą, žemė kurią tu niekini bus palikta dviejų savo karalių. 1)

2) Is. 7. 1-17.

1) Iz. 7, 12-16.

Šitoje pranašystėje svarbiausi yra žodžiai „Štai mergelė pradeda ir gimdo sūnų ir jo vardas vadinsis Dievas su mumis.” Kitus sunkiai suprantamus Izaijo žodžius šiuo atveju galime palikti negvildenę. „Dievas su mumis” žydiškai tariasi Emmanuel, todėl kai kam rodėsi, kad tas žodis turi būti Mesijo vardas, bet tai ne vardas, o tik požymis, kad tam vaikeliui esant tarp žmonių, Dievas bus tarp jų. To Vaikelio motina pavadinta mergele netik pradėjimo, bet ir gimdymo metu. Tai reiškia, kad ji taps motina stebuklinguoju būdu neprarasdama savo mergystės vainiko. Achazas to laiko, žinoma, nesulaukė, bet pranašas jau ir kalbėjo ne jam, o visiems Dovydo namams. Ir toji stebuklingoji mergelė buvo iš Dovydo namų. Izaijo žodžių prasmė buvo: jeigu Dievas gali padaryti, kad mergaitė neprastodama skaistybės taptų motina, tai dar lengviau galėtų paliuosuoti silpną Achazo karalystę, nuo dviejų galingesnių, prieš jį susitarusių priešų-karalių. Tik vienui vieno visoje žmonių giminėje buvo ir bus mergelė tapusi motina neprastodama savo skaistybės, būtent V. Jėzaus motina Marija.

Jaunos, skaistybę tebeturinčios merginos žydų kalba vadindavosi „alma.” Bažnyčios giesmė Mariją vadina „Alma Atpirkėjo Motina,” lotyniškai „Alma Redemptoris Mater.” Mokslo įstaigas, kurios nesuteršia savęs, o kas metai išleidžia iš savęs auklėtinių būrius, žmonės paprastai vadina almomis, nes jos tarsi gimdo žmones visuomenei, neprastodamos skaistybės, bet teisingai ir tikrai Mergelės Motinos vardas priklauso vienai Švenčiausiajai V. Jėzaus Motinai Marijai ir tuo Almos vardu ją pavadino pranašas Izaijas aštuntame šimte metų prieš V. Jėzui gemant.

Beveik tuo pačiu laiku kaip Izaijas, gyveno ir Michėjas pranašas. Ir jis savo knygoje parašė:    „Ir tu Ephrato Betlėjau, mažas tarp Judos tūkstančių. Iš tavęs išeis, kurs viešpataus Izraeliuje. Jo išėjimas iš pradžios, iš amžinybės dienų. To dėliai duos juos iki laikui kol gimdytoja pagimdys ir jo brolių likučiai atsikreips į Izraelio vaikus..” 1)

Šitoje pranašystėje išreikštos yra trys mintys: pirmoji, kad iš Betlėjaus išeis tas, kurio pradžia yra iš amžinybės dienų. Niekas kitas tik vienas Dievas tėra iš amžinybės dienų. Antroji mintis yra, kad tas amžinasis Izraeliaus Viešpats gims iš gimdytojos. Jėzus buvo Izraeliaus Viešpats ir gimė Betlėjuje. Jo gimdytoja buvo Marija, taigi ji yra paminėta minėtaisiais pranašo žodžiais. Trečioji pranašo mintis yra, kad iš žydų tautos beliks tik likučiai ir pagalios jie taps tikrais Izraelio vaikais, pripažindami Jėzų savo Viešpačiu.

Apie porą šimtų metų vėliau už minėtuosius pranašus gyveno Jeremijas (627-585). Kalbėdamas savo tautos moterims jis liepė taisytis ir išsitarė: Viešpats sutvėrė nauja ant žemės: moteriška apteks vyrą 2) Čia kalbama apie nepaprastą, stebuklingą, paties Dievo padarytą moteriškos aptekimą. Didžių didžiausia iš visų moterų buvo V. Jėzaus Motina Marija. Nė vieno vyro didybė negali lygintis su ja, todėl ji apteko visus. Ji apteko net savo Sūnų V. Jėzų, nes Jis buvo jos sūnus. Kadangi Jis buvo Dievas, todėl buvo didesnis ir už Savo motiną. Taigi pranašas netarė „bus didesnė, bet tarė „apteks.”

 1) Mich. 5, 2. 3.

2)  Jerem. 31, 22.

Apie V. Jėzų yra didelė daugybė pranašysčių Senajame Įstatyme, bet ir apie Jo Švenčiausiąją Motiną yra minėtosios trys ar keturios. Jis buvo Dievas, ji buvo žmogus. Visos pranašystės minėjusios ją, liečia taipgi ir V. Jėzų. Del Jo aukštybės ir ji garbinga tapo. Dievui Tėvui rūpėjo Sūnaus nužengimas žemėn į žmonių tarpą: ir pirma laiko pranašai Viešpaties įkvėpti tą nužengimą žmonėms apsakė. Bet ir Motiną Savo Sūnui Sutvėrėjas ruošė iš anksto: ir apie ją pranašai kalbėjo žmonėms.

Dievo Apveizda meilingai prirengė rojų prieš pirmus du žmones sutveriant. Dar meilingiau ta Apveizda rengė Marijos kūną ir dvasią, nes Marijoje turėjo prasidėti ir ilgoką laiką prieš užgemant išbūti Dievo Vienatinis Sūnus, kurį Tėvas buvo ypatingai pamėgęs. Tuos pačius žmones, kuriuos Apveizda rengė į gimdytojų eilę Dievo Sūnui, turėjo ir Marija. Jėzaus protėviai ir Marijos protėviai buvo tie patys. Jėzaus kūnas turėjo būti tobulesnis už visus kūnus; Marijos kūnas turėjo būti tobulumu pirmutinis pagal V. Jėzaus kūną. Kantrus ir mokytas sodininkas šimtais atvejų gerina sėklas, kol sudaro neregėto grožio leliją. Dievo Apveizda tūkstančiais metų tobulino žmonių gentkartes, iki kol iš jų išdygo už visas lelijas skaistesnė, visų karalių ir rankpelnių gerumais žydinčioji Dievo seniai rengiamoji ir laukiamoji mergelė Marija.

N e k a l t a s  p r a s i d ė j i m a s. V. Dievas neleido gimtajai nuodėmei pasiekti Marijos sielą, todėl Marija yra nekaltai pradėta. Daugelis žmonių nekalto prasidėjimo tiesos nepripažįsta dėl to, kad jos nesupranta. Nekaltasis prasidėjimas nereiškia, būk Marija prasidėjus vien iš motinos be tėvo. Kaip Šv. Ona buvo Marijos motina, taip šv. Joakymas buvo tikras Marijos tėvas. Iš tėvo ir motinos prasidėjusi Marija bet-gi buvo nekaltai pradėta vien dėl to, kad Dievas nedavė Adomo ir Ievos kaltei pasiekti Marijos sielą. Mes nežinome kokiu būdu gimtoji nuodėmė plinta iš pirmųjų tėvų ant visų žmonių, lygiai taip pat mes nežinome, kokiu būdu Dievas apsaugojo Marijos sielą nuo tos nuodėmės.

Aiški ir didi yra pareiga tikėti, kad Adomo nuodėmė ant visų žmonių plinta. Lygiai aiški ir didi yra pareiga tikėti, kad Adomo nuodėmė ant Marijos neišplito. Tą Marijos sielos laisvumą nuo gimtosios nuodėmės kaipo Dievo apreikštą tiesą paskelbė Šv. Tėvas Pijus Devintasis 1854 metų gruodžio 8 dieną raštu „Ineffabilis Deus” (Neapsakomas Dievas). 1)

1) Denz. Bannw. XI 1641.

Marijos nekaltasis prasidėjimas nestato ją lygiomis su V. Jėzum, kuris neturėjo ir negalėjo turėti nei gimtosios, nei kitos nuodėmės dėl to, kad Jis buvo Dievas. Marija nėra Dievas, o žmogus. Adomo kaltė būtų galėjusi pasiekti ir Marijos sielą, jei Dievas nebūtų ypatinga malone apsaugojęs tos, kurią Jis rengė Savo Sūnui į Motiną. V. Jėzus savaime buvo nepaliečiamas kaltei, Mariją-gi Dievas apsaugojo nuo kaltės, tik atsižvelgdamas į V. Jėzų. Kiekviena nuodėmė, nors ir mažiausia, yra pasitarnavimas velniui. Gimtoji nuodėmė yra žmogaus priklausomybė nuo piktosios dvasios. Ne-gi galėjo Dievo Sūnus gimti iš tos, kuri nors vieną akymirksnį būtų buvusi velnio tarnaitė.

Buvo žmonių, kuriuos Dievas paliuosavo nuo gimtosios nuodėmės užgemant, buvo tokių, kuriuos paliuosavo ir prieš užgemant, bet nebuvo ir nebus kito žmogaus paliuosuoto nuo gimtosios nuodėmės, kaip Marija, pačiame prasidėjime, t. y. taip, kad gimtoji nuodėmė visai nepasiekė sielos.

Nekatalikai kartais prikaišioja katalikams, kad per daug garbindami Mariją, prasimanė nekaltą jos prasidėjimą, nes Šv. Rašte niekur nėra parašyta, kad V. Jėzus būtų skelbęs nekaltąjį Savo Motinos prasidėjimą. Bet iš šv. Jono Evangelijos mes žinome, kad V. Jėzus daug daugiau skelbė tiesų, negu jų sutilpo į knygas.1) Tos netilpusios Šv. Rašte tiesos vadinasi šventuoju padavimu, kuris pasireiškia Bažnyčios Tėvų raštais ir šiaip žmonių tikėjimu.

Katalikai nekaltąjį Marijos prasidėjimą tikėjo pirma, negu Pijus IX tą tiesą paskelbė pasauliui. Lietuvoje ir Amerikoje yra brolių ir kunigų Marijonų vienuolija 1673 m. įkurta nekaltam prasidėjimui garbinti. Tai reiškia, kad dviem šimtais metų prieš Pijų IX nekaltas Marijos prasidėjimas buvo žinomas. Garsusis visam pasauliui žinomas ispanas tapytojas Murillo, gimęs 1617 miręs 1682 m. yra pagaminęs puikų paveikslą Nekaltam Marijos Prasidėjimui išreikšti.

Tais laikais, kada Mahometo religija atsirado, kada buvo rašoma knyga vardu „Koran” rytų šalies krikščionys taip plačiai ir aiškiai tikėjo į Nekaltą Marijos Prasidėjimą, jog ir turkams tas tikėjimas teko, ir jie jį savo „Korano” paaiškinimuose užrašė. 2) Tarp daugelio Bažnyčios Tėvų, gyvenusių rytuose, paminėsiu šv. Joną Damaskietį, kurs sako, kad Marijos gimdytojai gimdymo metu buvo pilni Šv. Dvasios ir ji juodu saugojo tada nuo viso kas bloga. 3)

1)    Jon. 21, 25.

2)    El Bokhari t. 65, c. 2. cituota iš M. d’Herbigny, S. J. L’Islam Naissaut. 1929 p. 270.

3)    Oratio in nativitatem Deiparae n. 2.

Senesnis už jį ir už Koraną šv. Efremas rašė: „Mano švenčiausioji Ponia! visa skaisti, visa nekalta, visa nesutepta, visa nesuteršta, visa nesugedusi, visa nelytėta... rūbas be taško, kuriuomi dėvi tas kuris šviesybe vilki.... nevystančioji gėle, Dievo austoji purpura, tu viena nekalčiausia.” 4) Tas pats šventasis sako, kad Marija buvo taip nekalta, kaip Ieva prieš nuodėmę, be jokios nuodėmės taško, šventesnė už Serafinus, nepaliesto kūno ir nepaliestos sielos ir nekalta. 5) Ieva prieš nuodėmę neturėjo gimtosios kaltės, taigi ir Marija. Ta mintis, veikiausiai imta iš šv. Justino, kurs II šimtmečio viduryje ją išreiškė savo veikale „Pasikalbėjimai su Try-pbonu.” 6)

Aukščiau minėtasis Gedeono vilnos stebuklas, aprašytas Senojo Įstatymo Šv. Rašte, gana aiškiai rodo nekalto prasidėjimo mintį. Ir karalienei Esterei ištartieji žodžiai, kad įstatymas rašytas ne jai, taip-gi turi reikšmės, nes juos randame senose bažnytinių apeigų knygose. Naujajame Įstatyme aprašyta, kad Arkangelas Gabrielius, Dievo vardu sveikindamas Mariją, taria jai: „Sveika, malonės pilnoji.” 7) Ne visiška būtų buvusi ta pilnybė, jei malonės nebūtų turėjus Marija nors pirmutiniais savo prasidėjimo akymirksniais.

4)    Precationes in Deiparam.

5)    Carmina Nisibena, Bickel'io laida p. 122.

6)    n. 100.

7)    Luk. 1, 28.

Dievas parodė, jog popiežius Pijus IX, skelbdamas nekaltą Marijos prasidėjimą, neapsiriko. Trims su viršum metams po paskelbimo praėjus mažame Prancūzijos miestelyje Lourdes (skaitosi Liurd) Šv. Marija apsireiškė neturtingai ir nemokytai, bet dorai mergaitei Bernadetai Subirū ir pasisakė esant Nekaltas Prasidėjimas. Pirmasis apsireiškimas buvo 1858 m. vasario 11 d. Toje vietoje nuo apsireiškimų ėmė darytis daug stebuklų ir iki šiol nepasiliovė.2)

Šiandien visas katalikų pasaulis iškilmingiausiai švenčia Nekalto Marijos prasidėjimo dieną 8 gruodžio, ne vien tikėdamas, jog gimtoji nuodėmė nelietė Marijos, bet ir dėkodamas Dievui už taip didžią malonę. Marija yra pagirta tarp moterų del daugelio svarbių priežasčių, tarp kurių yra ir jos nekaltasis, prasidėjimas.

M a r i j o s k i l m ė, u ž g i m i m a s i r j a u n o s i o s d i e n o s. Du Evangelistai: šv. Matas ir šv. Lukas duoda V. Jėzaus protėvių sąrašus. Annius Viterbietis sako, kad šv. Mato Evangelijoje yra surašyti šv. Juozapo protėviai, o šv. Luko sąrašas duodąs Marijos protėvių eilę. Tos nuomonės pėdsakų esą ir šv. Augustino veikaluose. Šv. Lukas nesako, kad Heli pagimdęs Juozapą, bet sako; „Jėzus buvo pradedąs apie trisdešimtus metus ir buvo manoma, kad esąs sūnus Juozapo, kuris buvo Helio, ku\ris buvo Matato, kuris buvo Levio 3) ir t. t. Žodžiai: „Kuris buvo Helio” nesako, kad Juozapas buvo Helio sūnus, o gali reikšti, kad buvo Helio žentas, nes dažnai geri žentai uošvius vadina tėvais, ir uošviai žentus — sūnumis. Iš to išeitų, kad Heli buvo Šv. Marijos tėvas.

2) Plačiau tas aprašyta mano knygoje „Šv. Paneles Apsireiškimai mieste Lourdas. Spausdinta Seinuose 1909 m.

3)   Luk. 3, 23. 24.

Tačiaus senas padavimas kalba, kad Marijos tėvas buvęs šv. Joakymas ir katalikų Bažnyčia jo dieną švenčia 16 rugpiūčio. Bet sakoma, kad mūsiškiai tariamas vardas Joakymas žydų tautoje buvo tariamas Eliachim. To vardo pradžia „Eli” reiškia Dievą. Taip pat Dievą reiškia „Johve,” kurį dedant žmogaus vardo pradžioje sutrumpinama į „Joh.” Taigi Johachim ir Eliachim reiškia tą patį, kaip Lietuvoje „Laurynas” ir „Raulas,” kaip Lenkijoje „Szczęsny” ir „Feliks” yra tas pats, kaip Vokietijoje „Joseph” ir „Sepl” yra tas pats, kaip Amerikoje „Jonatban” ir „Sam” yra tas pats.

Seniausias raštas, kuriame minėti yra Šv. Marijos gimdytojų Joakymo ir Onos vardai, yra melagingoji arba apokryfinė šv. Jokūbo Evangelija. Ji yra rašyta daug vėliau negu šventasis Apaštalas gyveno ir dėl to Bažnyčia tą melagingąją Evangeliją priskaitė prie blogų, kenksmingų raštų. Bet ir tokiuose gali kartais išlikti užklydus kokia kibirkštėlė tiesos. Todėl Bažnyčios Tėvas šv. Jonas Damaskietis tiki, jog Joakymas ir Ona buvę Marijos gimdytojai. Šv. Onos dieną visa katalikų Bažnyčia švenčia 26 liepos.

Nėra abejonės, kad Joakymas buvo karališkos kilmės iš Dovydo namų. Šv. Augustinas mintija, kad šv. Ona buvusi iš pirmo aukščiausiojo kunigo Aarono giminės. 1) Ta mintis netuščia, nes Arkangelas Gabrielius Marijai sakė, kad Elzbieta jos giminė. 2) Elzbieta-gi buvo iš Aarono dukterų, nes taip liudija šv. Lukas. 3) Taigi šv. Ona ir šv. Elzbieta greičiausiai buvo sesers.

1 ) De consensu Evangeliorum t. II, c. 2.

2)    Luk. 1, 36.

3)    ib. 1, 5.

Žydų tautoje buvo įstatymu paremtas įprotis, kad vyrai vestų pačias iš savosios padermės. Tačiaus šv. Joakymas to įpročio nesilaikė: pats būdamas ir Judo padermės iš karališkosios Dovydo giminės, vedė žmoną iš Levio padermės iš aukščiausio kunigo Aarono giminės. Galima tikrai sakyti, jog pats Dievas įkvėpė tą nutolimą nuo įstatymo, kad Marija iš tėvo pusės paveldėtų karaliaus Dovydo teises ir drauge su jomis savo Sūnui Jėzui perduotų iš motinos pusės paveldėtą aukščiausios kunigystės galę. Pati Marija nesinaudojo nei karaliaus, nei kunigo teisėmis, bet per ją perėjo abejos tos teisės į V. Jėzų, kurio dievybėje ir karalybė ir kunigystė pasidarė daug galingesnės, negu buvo Senajame Įstatyme.

Minėtoji melagingoji šv. Jokūbo evangelija sako, kad Joakymas ir Ona gyvenę miestelyje Sephoris netoli Jeruzalės. Šv. Sofronijus Jeruzolimietis sako, kad juodu gyvenę Jeruzolimoje namuose vadinamuose „Probatica ” 1) šale tos kudros, kurią šv. Jono EVangelija minėja, aprašydama, kaip V. Jėzus išgydė stabu, sirgusį per 38 metus žmogų. Ta kūdra kitaip vadindavosi Betsaida arba Betesda. Labai galimas daiktas, kad šventieji Marijos gimdytojai, pirma gyvenę Sephoryje, paskui persikraustė į Jeruzolimą.

Šv. Jonas Damaskietis, aštuntame krikščionių šimtmetyje gyvenęs, sako, kad Marija gimė Jeruzolimoje Probatikos namuose. 2) To jis nepramanė, nes trimis šimtais metų pirma jo ciesorienė Eudoksija pastatė šv. Onos bažnyčią toje vietoje kur Marija gimė. Ta bažnyčia dabar yra 100 pėdų atstu nuo kudros Betsaida.

1) Anacreout XX, 81-94. P. G, v. 87, c. 3822.

2) Horn, prima in Nativ. B. M. V. 6, 11; P. G. v. 116, c. 670, 678.

Ten pat 1889 m. atrasta sena mūro kripta, (kambarėlis su žemais skliautais) kurioje, veikiausia, buvo palaidota šv. Ona. Seniau ten būta vaisinių medžių daržo. Ten pat, turbūt, buvo palaidotas ir šv. Joakymas, nes turtingi žydai anais laikais surengdavo sau kapus savo sodnuose dar gyvi tebebūdami.

Kas yra buvęs Jeruzolimoje, tas galėjo matyti mažą koplytėlę su dviem altoriais Kedrono slėnyje šalia kelio einančio į Dangun ėmimo bažnyčią. Vadovai sako, kad tuodu altoriai esą ant Joakymo ir Onos kapų. Tiesa, ten yra du kapai, bet juodu abu ten atsirado tik kryžeivių laikais, t. y. apie vienuolika šimtų metų po to, kad Šv. Marijos gimdytojai palaidoti tapo.

Yra iš senovės likusi nuomonė, kad Šv. Marijos gimdytojai buvo turtingi žmonės. Bet yra ir kita taip-gi nenauja nuomonė, kad Šv. Marija iš mažens neturte gyvenusi ir užaugusi varguolių mergaičių prieglaudoje pas Jeruzolimos bažnyčią. Galimas daiktas, kad tat visa yra tiesa, nes šv. Joakymas ir šv. Ona galėjo mirti dukrelę mažą palikdami. Taigi našlaitės turtai galėjo pražūti pirma, negu mergaitė galėjo pradėti naudotis jaisiais.

Rudens pabaigoje yra Marijos Bažnyčion įvedimo šventė. Šiandien sunku pasakyti, kokis buvo tas įvedimas. Tai nebuvo gimdytojos apsivalymo apeiga aštuoniasdešimtoje po mergaitės užgimimo dienoje, 1) nes tuo atveju motina, o ne kūdikis turėdavo vykti į Bažnyčią.

Marijos įvesdinimo šventė vargu begali minėti Mergaitės patalpinimą Bažnyčios prieglaudoje, nes iš žmonių rašiusių apie tų laikų Jeruzolimą ir jos bažnyčią numanu, kad prie Bažnyčios nebuvo jokios prieglaudos nei bernaičiams, nei mergaitėms. Bet galimas daiktas, kad šv. Joakymas mirė vėliau už šv. Oną ir kad mirdamas pavedė savo turtus Bažnyčiai, pridėdamas sąlygą išauklėti dukterį iki ją išleidžiant už vyro. Taigi Marijos įvedimo šventė gali minėti tą įvykį, kad iš tėvo globos Švenčiausioji Panelė perėjo į Bažnyčios globą. Sakoma, kad Marija atvyko Bažnyčion būdama trejų metų.

Daugelis gerų raštininkų minėja, kad Šv. Panelė, įvesdinama į Bažnyčią, padarė amžinosios skaistybės įžadą. Tiesa, ji buvo jaunutė. Tame amžyje kūdikiai dar negali daryti apžadų, nes nei jų turinio neišmano, neturi nei išminties tiek, kiek reikia geram nuo blogo atskirti. Bet Marija buvo be nuodėmės pradėta, neturėjo nei aistrų, nei geidulių, nei kitų silpnybių kylančių iš gimtosios nuodėmės. Kūdikio neišmanymas yra tos nuodėmės vaisius. Neturėdami gimtosios nuodėmės, Marija iš pat pirmos savo švento prasidėjimo valandos, turėjo visą užaugusio žmogaus supratimą, todėl ir galėjo daryti įžadus, būdama vos trečių metų. Skaistybės įžadas mūs laikais dažnai pasitaiko, bet prieš V. Jėzui užgemant niekas jo nedarydavo. Marija tat buvo pirmutinė mergaitė aukojusi Dievui savo nekaltybę.

Melagingosios evangelijos pasakoja, būk Marija, augdama Bažnyčios prieglaudoje, tarp kitų mergaičių kasdien regėdavo angelų ir įpuldavo į ekstazę taip, kad visa, vien Dievuje paskendusi, nieko nematydavo, nei negirdėdavo kas darydavosi aplinkui. Keturiolikos metų jai esant aukščiausiasis kunigas ją pasiuntęs namo, kad ištekėtų, bet ji priminusi jam savo skaistybės įžadus. Tada aukščiausiasis kunigas, nežinodamas ką daryti, kreipęsis į Dievą, kad Viešpats nurodytų ką daryti. Aukščiausiasis kunigas Dievo nurodymu sušaukęs visus jaunikaičius iš Dovydo giminės ir žadėjęs Mariją duoti kaipo moterį tam, kurio lazda pražydėsianti ir ant to žiedo atlėksianti Šv. Dvasia balandėlio pavidalu. Jaunuoliams susiėjus Juozapo lazda pražydo ir Marija susižiedojo su juo.

Man išrodo, kad visa ta gražioji pasaka yra pramanyta. Anais laikais aukščiausieji žydų kunigai jau nebūdavo toki šventi, kad Dievas jiems reikštų Savo nurodymus stebuklingu būdu. Apie Juozapą sakoma, kad jis jau nebuvo jaunas tais laikais. Skaistybės įžado Senojo Įstatymo kunigai visai nepaisydavo ir skaitydavo neleistina tokius įžadus daryti ir jų laikytis. Nors tat klaidingųjų evangelijų pasaka tikėjo šv. Grigalius Nysietis ir šv. Germogenas Kastantinopolietis, tačiau man ji išrodo neteisinga.

Bet aš tikiu, kad šv. Marija augo šalia Bažnyčios, nes ciesorius Justinijonas leido pastatyti Šv. Marijos bažnyčią toje vietoje, kur seniau buvo stovėjusi žydų tautos šventovė, dėl to, kad daug senesnis už Justinijoną ir tvirtas krikščionių padavimas sakė, jog Marija augo pas Jeruzolimos Bažnyčią. Spėjant, kad tai Bažnyčiai buvo palikti Marijos tėvų turtai, ir žinant, jog tų laikų aukštieji kunigai jau nebebūdavo sąžiningi, galime spėti, kad jie verste privertė Mariją ištekėti, nepaisydami jos skaistybės įžadų. Nors ir tais laikais broliams nevalia būdavo vesti seserų, nei pusbroliams pusseserių, tačiau reikiant subrendusiai mergaitei globos, ji būdavo duodama į moteris tos pačios giminės vyrui.

Bažnyčia vesdavo giminių sąrašus ir iš jų žinodavo, kas keno giminė. Aukštieji kunigai galėjo žinoti, kad Marijos giminaitis neturtėlis Juozapas yra senas ir nevedęs. Taigi jie galėjo pasinaudoti savo dvasios valdžia ir priversti jį vesti, o Mariją tekėti. Turtų grąžinimu nebuvo kam susirūpinti tada. Labai galimas daiktas, kad Marijos sužiedojimas įvyko jai esant keturiolikos metų, nes šiltoje Palestinos žemėje neretai pasitaiko mergaitėms ištekėti dvyliktus metus baigiant.

Susižiedojus su Juozapu Marija apsigyveno jo namuose tolokai nuo Jeruzaliaus šiaurinėje Žydų Žemės dalyje būtent Nazaret’o miestelyje. Sulig tų laikų papročių ji buvo sužiedotinė, ne žmona. Tačiau ji atlikdavo visą šv. Juozapo namų ruošą. Anais laikais sužiedotinės gyvendavo su savo sužiedotiniais šių pastarųjų namuose. Pradėti moterystę po sužiedotuvių prieš vestuves buvo leista ir nesiskaitydavo į kaltę. Šv. Marija visuomet pasitikėdavo Dievu. Juomi ji atsidėjo, eidama į Juozapo namus ir prašydama Apveizdos išlaikyti skaitybę.

Šv. Juozapas, kunigų liepiamas, priėmė mergaitę pas save. Jis buvo pergyvenęs savo jaunąsias dienas ir išlikęs skaistus. Jam buvo gaila suteršti keliariopai jaunesnę už save giminaitę. Nežinodamas, kaip brangi Dievui ta mergaitė, kurią jis parsivedė į savo namelį, šv. Juozapas) mintijo: “Tepabus ji, pas mane, kol pasitaikys jai tinkamas jaunikaitis.” Jo ir jos vestuvės įvyko tik po to, kai šv. Juozapas iš angelo patyrė, ką turi Marija pagimdyti. Prieš vestuves šv. Juozapas saugojo šv. Marijos skaistybę lyg dukters didžiausią brangenybę, o po vestuvių jis tą skaistybę garbino kaipo Dievo patikėtąjį jam žemčiūgą, neliesdamas jo. Mes nežinome kiek laiko teip gyveno šv. Marija Juozapo namuose, tarnaudama tam šventam seneliui, tik žinome, kad tas nesuėjo ištisų metų iki didžiausiam Nazareto įvykiui, būtent iki apreiškimui, kad Marija neprastodama skaistybės taps V. Jėzaus motina.

A p r e i š k i m a s. Šv. Luko Evangelija rašo: Dievas pasiuntė Angelą Gabrielių į Galilėjos miestą, kurio vardas Nazaret pas mergelę sužiedotą su vyru, kurio vardas buvo Juozapas iš Dovydo namų. Mergelės-gi vardas buvo Marija. Ir įėjęs pas ją Angelas tarė: Sveika, malonės pilnoji: Viešpats su tavim. Pagarbinta tu terp moterių.” Ji išgirdus susidrumstė del jo kalbos ir mintijo, kas tas būtų per pasveikinimas. Ir tarė jai Angelas: “Nesibijok Marija, nes radai malonę pas Dievą. Štai pradėsi iščiuje ir pagimdysi sūnų ir pavadįsi jį vardu Jėzum. Šis bus didis ir vadįsis Aukščiausiojo Sūnum ir duos jam

Viešpats Dievas jo Tėvas Dovydo sostą ir karaliaus Jokūbo namuose amžinai ir jo karaliavimo nebus pabaigos.” Bet Marija tarė Angelui: ‘‘Kaip tai įvyks, kad aš vyro nežinau?” Atsakydamas Angelas tarė jai: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė aptems tave. Todėl kas gims iš tavęs Šventas vadįsis Dievo Sūnus. Ir štai tavo giminaitė Elzbieta ir ji pradėjo sūnų savo senatvėje, ir šitas yra šeštas mėnuo tai, kuri sakoma nevaisinga: nes pas Dievą nėra negalimo nei vieno žodžio.” Tai-gi Marija tarė: “Štai Viešpaties tarnaitė, lai būnie man sidig tavo žodžiu.” Ir atsitolino nuo jos Angelas. 1)

1) Luk. 1, 26-38.

Malonu skaityti Evangeliją, kad ji teip aiškiai aprašo tokį didį atsitikimą. Ne vien Nazarete, bet niekur pasaulyje niekuomet nebuvo didesnio įvykio. Dievas tapo žmogum ir skaisti nekalta Mergaitė tapo motina nebepaprasto asmens, o Dievo.

Ji turėdama toki šviesų protą, kaip Adomas prieš nuodėmę, susyk suprato, kaip didis daiktas įvyko, kaip ji pati iškilo aukščiau visų pranašų ir patrijarkų. Dovydas ir Salemonas jau maži tebuvo sulyginus su ja. Ji iškilo aukščiau negu buvo buvę Adomas ir Ieva prieš savo nuodėmę. Angelų kunigaikštis Gabrielius buvo ją sveikinęs su didžia pagarba lyg valdovę, nes ji ir už angelus tapo aukštesnė žemės ir dangaus karalienė, Dievo Motina. Ir toje išaukštinimo valandoje Marija nesiaukštino savęs, tik kukliai tarė: “Štai aš tarnaitė!” Jos nuolankumas buvo teip didis, kad nei Dievo Motinos aukštybė neprateko pro jį.

Kada paprasta mergina gražesnė kiek skepetaite už-sigaubia, jau didžiu eina prieš drauges. O-gi čia šitokį išaukštinimą gavus Marija tesirūpina tik tarnaitės pareiga! Kaip mažos išrodo visos karalienės ir karalaitės ties ja!

Stebuklingas daiktas, kad mergaitė savaime tapo motina. Dabartiniai gamtos mokslai žino gana daug atsitikimų, kuriuose viena tik motina gimdo. Tuos atsitikimus gamtininkai vadina partenogenezomis, nes graikiškai partene reiškia mergaitę, o genezei reškia gimdymą. Nazareto nameliuose ne partenogeneza įvyko, o stebuklas. V. Dievo galybė, ypatingas skaistus, nejaučiamas Šv. Dvasios veikimas padarė, kad V. Jėzaus kūnas prasidėjo Švenčiausios Marijos viduriuose.

Toje valandoje Antrasis Švenčiausios Trejybės asmuo susijungė su užsimezgančia žmogaus prigimtim ir apsigyveno Nekalčiausios Mergelės viduriuose. V. Jėzus nesidrovi žmogaus vidurių. Jis į mus įeina kiekvienu kartu, kada priimame Šv. Komuniją. Bet Marijos viduriai buvo pirmutiniai, kuriuose jis labiau negu Komunijoje sutapo su žmogum.

Nuo tos valandos Marija tapo Dievo-Žmogaus motina. Dievo Sūnus tapo Marijos Sūnum. Marija buvo žmogus. Ir V. Jėzus tapo Žmogaus Sūnum. Tuo vardu Jis paskui labiausiai mėgdavo vadintis. Kiekvienam asmeniui tas vardas geriausiai tinka, kurs išreiškia geriausią to asmens nuopelną. Dievo Sūnui lengviau buvo sutverti visą didįjį pasaulį, negu tapti varguoliu žmogum ir varguolio žmogaus sūnum. Žmogaus Sūnaus vardas išreiškia tą V. Jėzaus didžiausiąjį nuopelną, bet ne visi žmonės tą supranta.

Didelio pasišventimo reikėjo Dievo Sūnui tampant Žmogaus Sūnumi. Kaip didelis skirtumas tarp Dievo ir žmogaus, taip ilgą žingsnį žengė žemyn Dievo

Sūnus iš dangaus į Nazareto bakūžę. Bet Marija užtatai pakilo aukštyn. Jokymo ir Onos duktė tapo Dievo Motina. Tarp Jėzaus ir Marijos susidarė meilingas ryšys Sūnaus su Motina.

Šventoji Dvasia prisidėjo prie to ir prisidėjo meilingai. Visi dori, geri žmonės patinka Šventajai Dvasiai. Kiek labiau Jai patiko Švenčiausioji Dievo Motina, skaisčiausioji Mergelė! Kiek Šventoji Dvasia myli Antrąjį Dievo asmenį, to mūs protas neišneša suprasti. Nuo tos valandos, kaip Antrasis Šv. Trejybės Asmuo apsigyveno Marijos viduriuose, į tą Mariją nukrypo ir Dievo Tėvo meilė. Kol Marija nešiojosi savyje V. Jėzaus Kūną, tol joje buvo savytarpio Dievo Asmenų meilės židinys. Pirmojo ir Trečiojo Asmenų meilė kreipėsi į Antrąjį, o Antrojo Asmens meilė iš Marijos vidaus atsakinėjo meile Dievui Tėvui ir Šventajai Dvasiai.

Marija tuo laiku nebuvo nuošaliai nuo tos meilės. Nepakildama iki Dievo begalybės, Marijos meilė buvo įterpta į begalinės Dievo meilės amžinąjį neribotąjį sūkurį. Tai buvo dar aukščiau, negu Dievo Motinos vardas. Sutvėrimui negali būti nieko viršaus už tai. Ta laimė per Mariją teko visam kas sutverta, belieka tiktai, kad mes tą suprastume ir atatinkamai nusiteiktume.

Iš tų dangiškos meilės aukštybių, deja, turime smukti žemyn. Racionalistas Holzmann 1889 m. rašė, būk tas gražusis šv. Luko apsakymas apie Angelo apreiškimą Marijai esąs paimtas iš stabmeldiškų pasalai ir į Evangeliją įterptas. Tačiau nemenkesnis už aną racionalistas Harnack išrado, kad dalykas vis-gi nėra kilęs iš stabmeldžių. Bet Harnack’ui rodės, kad Evangelistas pritaikęs Marijai Izaijo žodžius pirm 700 metų rašytus apie gimdančią mergaitę. Bet prof. O. v. Bazdenhewer įrodė, kad šv. Luko Evangelija yra nesugadinta 1) Apreiškimo įvykį šv. Lukas patyrė ne iš Izaijo rašto, o iš pačios Marijos lūpų. Ji dar buvo gyva, kada Lukas savo Evangeliją rašė. Švenčiausioji Dievo Motina atpasakojo Evangelistui savo kalbesį su Angelu. Izaijo veikale to kalbesio visai nėra, neminėta nei angelas, nei mergelės vardas. Jos kūdikio vardas Izaijo veikale pavadintas Emanuelium, o Evangelijoje pasakyta Jėzus. Iš to aiškiai matyt, kad Lukas savo žinią ėmė ne iš Izaijo., Tarp Luko ir Izaijo panašumo yra tik tiek, kiek jo turi būti tarp pranašystės ir jos išsipildymo.

1) Mariae Verknndigung. p. 13.

Apreiškimo dieną katalikai švenčia 25 kovo dėl to, kad V. Jėzaus užgimimo šventė yra 25 gruodžio. Tarp tų dviejų dienų yra lygiai devyni mėnesiai. Ispanijoje kitados, apie 656 m., ta šventė būdavo 18 gruodžio. Atsiskyrusieji nuo katalikų vienybės armėnai švenčia 7 balandžio, o armėnai katalikai 5 sausio. Tai-gi iš dienos, kurioje Apreiškimas švenčiamas, negalima numanyti, kurioje jis atsitiko. Nei šv. Lukas, nei niekas kitas neišklausinėjo Švenčiausios Panelės kurią dieną Dievas buvo atsiuntęs pas ją Savo Arkangelą pasveikinti ir pranešti Dievo Sūnaus užgimimą. Taip pat nežymėti nei metai, bet žinia, kad tai buvo devyniais mėnesiais prieš V. Jėzaus užgimimą.

Kaikurie klausia, kas būtų atsitikę, jei Marija būtų neapsiėmus tapti Dievo Sūnaus Motina. Vieni vienaip, kiti kitaip atsako tam klausimui. Man-gi rodosi, kad pats klausimas yra tuščias. Nekaltai pradėtoji siela iš pat maženėlės visuomet pildžiusi Dievo valią net ir tais atvejais, kada ta valia vos suprantamai pasireikšdavo, dabar ims ir nesutiks išpildyti Dievo valią taip aiškiai išreikštą! Tai negalimas daiktas. Tai-gi Marija neabejojo. Jos vietoje nebūtų abejojusi nei viena padori siela. Dievas žinojo pas ką siųsti savo Arkangelą. Jis pirma laiko žino būsimus žmonių veiksmus, žodžius ir mintis. Jisai siuntė Gabrielių pas tą, kurios sutikimą žinojo pirma negu ji buvo užklausta. Prievartos Dievas nedarė Marijai. Ji buvo liuosa sutikti ir nesutikti. Jos laisvė nesiskyrė nuo jos gerumo, o gerumas sutapo su Dievo valia. Taip žmogaus Marijos laisvė ir V. Dievo valios ištarmė padarė, kad Dievo Sūnus užgimė žmogum, idant žmones išgelbėtų

Marijos apreiškimo ir V. Jėzaus prasidėjimo šventę Lietuvoje kokį laiką vadindavo Blovieščium. Tas yra gudų žodis Blavieščenje ir reiškia geros naujienos pranešimą. Gera buvo ta naujiena, kurią Arkangelas pasakė Marijai, nes tai buvo gimtosios nuodėmės pataisymo, žmonių išliuosavimo pradžia. Gudai pirma lietuvių virto krikščionimis, dėl to daug gudiškų žodžių pateko į bažnytinę lietuvių kalbą.

Čia aprašiau jaunąsias Marijos dienas. Toliau jos gyvenimas taip susipina su V. Jėzaus gyvenimu, kad nebegalima jųdviejų skirti. Todėl Marija bus minėjama, kalbant apie jos Sūnų Dievą. Jam užžengus į dangų, ji likosi šiame pasaulyje. Paskutinė tat jos gyvenimo dalis bus aprašyta šioje knygoje jau po to, kaip V. Jėzaus gyvenimo aprašymas užsibaigs.

2. Šv. Juozapas.

Kalbant apie Mariją nekartą reikėjo paminėti Šv. Juozapas. Dabar apie jį parašysiu šiek-tiek plačiau.

Juozapas žydiškai tariamas Jošeph yra sutrumpintas žodis. Pilnai tariant išeitų “Jehošeph” ir reiškia: “kad Dievas pridėtų.” Tuo vardu vadinosi vienuoliktasis Jokūbo patrijarko sūnus, kurs, Egyptan patekęs vergu, tapo tos šalies aukščiausiu valdininku. Tuo vardu, taip-gi vadinosi 1500 metų vėliau Šv. Marijos skaistusis sužiedotinis.

Apie šitą V. Jėzaus patėvį labai maža žinių yra Šv. Rašte, bet daug ko pripasakota melagingose arba apo-krypinėse evangelijose, būtent: “Šv. Jokūbo Evangelijoje,” “Marijos Užgimimo Evangelijoje,” “Dailydės Juozapo Istorijoje” ir. “Mergelės Marijos Gyvenimo ir, Juozapo Mirties Aprašyme,” pagalios Šv. Mato Evangelijos pamėgdžiojime. Bet nė vienu tų raštų negalima patikėti ir nėra kaip atskirti kas juose pramanyta, kas tikrai yra buvę.

Šiek tiek apytikriai galima manyti, kad Juozapas gimė Betlejuje, nes į Betlejų turėjo vykti užsirašyti visuotino žmonių surašinėjimo metu. Šv. Mato Evangelijoje pasakyta, “ Jokūbas pagimdė Juozapą, vyrą Marijos, iš kurios gimė Jėzus vadinamas Kristumi. 1) Šv. Luko Evangelijoje randame: „Jėzus buvo pradedąs apie trisdešimtus metus, kaip buvo manoma sūnus Juozapo, kurs buvo Helio, kurs buvo Matato 2) ir tt. Jau aukščiau minėjau, kad Heli, arba Jokymas (Eliukui) veikiausiai buvo Juozapo uošvis ir šv. Marijos tėvas. Šv. Augustinas sako, kad Lukas ne tą tėvą minėja, kuris pagimdė (Juozapą), bet tą, kuris pasisavino.” 3). Iš to išeina, kad tikrasis Juozapo tėvas buvo Jokūbas, kaip šv. Mato Evangelijoje matome. Šv. Augustino mintis išrodo labai teisinga, nes Jeruzolimos Bažnyčios viršininkai turėjo žinoti, kad Jokymas, arba Heli buvo pasisavinęs Juozapą per sūnų ir todėl primetė jam jo pasavintojo tėvo dukterį Mariją, priversdami juodu susižiedoti.

1) Luji. 3, 2 3.

2)    Mat. 1, 16.

3)    De consensu Evangel, lib. II.

Šv. Juozapas neabejotinai buvo amatninkas. Grekiškai parašytose tikrose Evangelijose jis pavadintas tak-ton. Tas žodis reiškia amatninką apskritai ir dailydę ypatingai. Šv. Justinas Juozapą vadina tik dailyde. 1). Taip ir visa Bažnyčia mintydavo visais laikais.

1) Dial. cum. Tryphone 88; P. G. 6, 688.

Susižiedojimo laiku šv. Juozapas jau gyveno nebe Betlejuje, o Nazarete. Neturime nei mažiausios žinios, dėl kokių priežasčių jis buvo nusikraustęs tenai. Gal laivo ten darbo gavęs, o gal Jokymas buvo ten jam pavedęs savo namus. Kaikurie senovės raštininkai sakė, kad Jokymas turėjęs Nazarete tuos namus, kuriuose paskui gyveno Švenčiausioji Marija su šv. Juozapu.

Seni, bet nepatikimi raštai sako, kad Juozapas, eidamas keturiasdešimtus metus vedęs moterį Melchą, arba Salomę. Su ja jis gyvenęs keturiasdešimt devynerius metus ir turėjęs dvi dukteris ir keturis sūnus. Jauniausias buvęs Jokūbas. Moteriai mirus praslinko metai ir Juozapas vedė Mariją, kuri tąsyk turėjusi nemažiau dvylikos, nedaugiau keturiolikos metų. Sunku tikėti, kad devyniasdešimties metų žmogus, dar būtų galėjęs vesti pačią, paskui su ja ir su kūdikiu bėgti į Egiptą, ten būti kelerius metus, iš ten grįžti ir dar; kas metai iš Nazareto keliauti Jeruzolimon į didžiausias šventes, jau turėdamas 103 metus. Dėl galėjimo daug kas galima, bet toki nepaprasti daiktai turėtų būti surašyti į labiau patikimas knygas, negu tos, iš kurių mes gauname sužinoti šituos įvykius. Jeigu Juozapas susižiedodamas su Marija, būtų buvęs 90 metų, tai vargu būtų buvęs pasavintu Jokymo sūnum, o būtų buvęs gangreit senesnis už jį. Nepripažįstant Juozapui 91 metų V. Jėzaus užgimimo laiku, galima ir reikia pripažinti, kad sužiedotinis buvo labai daug senesnis už Šv. Mariją, gal trisyk ar keturisyk, bet ne septynis sykius.

Apie šv. Juozapą, teks kalbėti aprašinėjant V. Jėzaus kūdikystę, bet ir šitame posme dar lieka paminėti, du daiktai: Šv. Juozapo moterystė su Marija ir jo mirtis.

Saugodamas savo švenčiausios sužiedotinės skaistybę šv. Juozapas nustebo pamatęs ją esant nėščia, nes nežinojo Dievo slėpinių, o mintijo, kad ji jau rado sau mylimą jaunikaitį. Nenorėdamas viešai kaltinti jos, jis jau rengėsi ją paleisti tylomis. Kai kas stebisi, kodėl Marija nepasisakė sužiedotiniui, kas jai atsitiko, bet drovios, skaisčios mergaitės niekaip neišdrįsta kalbėti tokių daiktų, nors ir labiausiai gerbiamiems vyrams. Pagalios, jei ji pati būtų pasisakiusi Arkangelo apreiškimą, tai nebūtų galėjus įrodyti, kad tai buvo tiesa. Marija gerai padarė tylėdama ir pasitikėdama Dievu. Tai ne pirmas buvo jos pasitikėjimas. Dievas pasiuntė Angelą ir Juozapui viską išaiškino. Angelas tarė: Dovydo Sūnau, Juozapai, nesibijok Marijos imti sau moterim, nes kas joje yra gimę, iš Šv. Dvasios yra 1). Po to Juozapas, žinoma, daugiau neabejojo ir atliko vestuvių iškilmes su Marija, kuri iki tol skaitėsi tik sužiedotinė. Po vestuvių ji buvo nebe sužiedotinė, o ir tikroji moteris, bet skaistybę ji išlaikė per visą savo laiką, kol gyveno šiame pasaulyje.

1) Mat. J, 20.

Šv. Juozapas nesulaukė V. Jėzaus mirties, nes mirė dar V. Jėzui Nazarete begyvenant prieš pradedant viešąjį gyvenimą. Jei šv. Juozapas būtų buvęs gyvas V. Jėzui mirštant, tai Išganytojas Savo Švenčiausią Motiną būtų pavedęs globoti jam, o ne šv. Jonui. Jei šv. Juozapas būtų miręs V. Jėzui viešai skelbiant apreiškimo mokslą, tai Evangelijos tą įvykį būtų aprašiusios. Matomai šv. Juozapas mirė prieš V. Jėzui pradedant viešuosius darbus.

Visa tradicija supranta čion ne globos ryšius bet sūnystės. Švenčiausioji Panelė buvo turtingų moterų globoje, kurios ir Kristų ir apaštalus globojo.

Laiminga buvo šv. Juozapo mirtis ant V. Jėzaus rankų, Marijai pas mirties patalą besant. Kam mirštančiam Tuodu pribūva, tas nejunta mirties kartybės. Todėl šv. Juozapas ir yra laimingos mirties globėjas. Į jį meldžiasi visi, kurie nori laimingai užbaigti gyvenimą.

Šv. Juozapas gelbėjo V. Jėzų visuose reikaluose, globojo Mariją, todėl ir dabar jis yra visos Bažnyčios globėjas, tarsi, šeimininkas. Jis buvo neturtingas rankpelnys ir visų rankpelnių pavyzdys bei globėjas. Jo dieną viso pasaulio katalikai švenčia. Reikia, kad ją švęstų ir Lietuvoje.

3. Šv. Jonas Krikštytojas.

Z a c h a r i j a s  i r  E l z b i e t a. Apie tą laiką, kada Švenčiausioji Marija susižiedojo su šv. Juozapu, Jeruzolimos Bažnyčioje įvyko stebuklas. Toje Bažnyčioje apeigas atlikinėdavo kunigai pakaitomis. Erodui Didžiajam viešpataujant Žydų Žemėje vienu kartu atėjo eilė Zacharijui atlikinėti kunigo pareigas Šventovėje. Jis buvo labai maldingas ir doras kunigas iš Abijo giminės. Visa žydų kunigija buvo padalinta į 24 eiles ir Abijo eilė buvo aštuntoji. Zacharijo žmona buvo Elzbieta taip-gi iš kunigų padermės iš Aarono giminės. Juodu buvo teisingi ir taikūs žmonės, pildė visus Dievo įsakymus. Abudu susilaukė senatvės ir neturėjo vaikų.

Vakarinių apeigų metu, kada daugybė žmonių buvo susirinkusi pas Šventovę, Zacharijas įėjo į tos šventovės vidų, kur buvo smilkalų aukuras, nešdamasis smilkalų auką, kad uždegtų ją ant to aukuro. Įėjęs į vidų Zacharijas išvydo Viešpaties Angelą stovint pas smilkalų aukurą iš dešinės pusės. Kunigas nusigando ir sumišo, bet Angelas tarė: “Nesibijok Zacharijau, nes tavo malda išklausyta: tavo žmona Elzbieta pagimdys sūnų ir tu jį pavadįsi Jonu, ir bus džiaugsmas ne vien tau, bet ir daugeliui, nes jis bus didis Dievo tarnas, svaigalų negers ir Šventoji Dvasia jį pripildys dar tebesant moteries viduriuose. Daug žmonių jis pakreips prie Dievo ir pats eis pirma Jo lyg Elijo dvasia ir prirengs Viešpačiui taką 1).

1) Luk. 1, 13-18.

Zacharijas abejodamas paklausė, iš kur galįs žinoti, kad taip bus, kadangi jis pats jau senas ir žmona išėjus iš gimdymo metų. Angelas atsakė, esąs Gabrielius, viens iš tų, kurie nuolat stovi ties Dievu, ir esąs Dievo siųstas pranešti Zacharijui tą naujieną, o apreiškimo teisingumas būsiąs matyt iš to, kad Zacharijas neteksiąs žado ir būsiąs nebylys iki kol žadėtasis vaikelis užgims.

Uždegęs, smilkalą kunigas turėdavo išeiti iš Šventovės ir pratarti susirinkusiems ties ją žmonėms. Tie stebėjosi, kad Zacharijas ilgai nebeišeina. Nustebimas dar buvo didesnis, kai žmonės pamatė, kad išėjęs iš Šventovės kunigas negali žodžio pratarti tik mosavo rankomis. Iš to jie suprato, kad jis stebuklą regėjęs.

Pasibaigė jo pareigų dienos ir jis parvyko į savo namus. Mėnesiui praėjus Elzbieta pasijuto nėščia ir džiaugdamosi per penkis mėnesius slėpėsi nuo žmonių, garbindama Viešpatį, kad jai po tiek metų suteikė malonės būti motina. — Visa tat yra aprašyta šv. Luko Evangelijos pradžioje. 1).

Toje pačioje Evangelijoje pasakyta, kad nuolatinis Zacharijo gyvenimas buvęs Judos kalnuose, bet mokslininkas Redland mano, kad mes klaidingai skaitome šv. Luko Evangeliją, nes vietoje Judos reikia skaityti ‘‘Jutos, ” nes į pietus nuo miesto Hebron buvo levitų gyvenamasis mažas miestas Juta, kitaip tariamas Jota ir Jeta. 2). Ten, sako, gyvenęs šv. Zacharijas su šv. Elzbieta. Kiti vėl sako, kad jųdviejų gyventa ten, kur dabar yra Ain-Ivarim, būtent apie 8 kilometrus nuo Jeruzolimos į pietvakarius.

A p s i l a n k y m a s. Į tą vietą; kur Elzbieta gyveno, trimis mėnesiais prieš jai pagimdant šv. Joną, atvyko švenčiausioji Marija, jau žinodama, kad neprastodama skaistybės pagimdys pasaulio Išganytoją.. Angelas buvo pasakęs ir Marijai, kad Elzbieta pagimdys sūnų už trijų mėnesių. Marija skubinosi atlankyti savo tetą.

Kaip tik Marija susitiko su Elzbieta, šioji Dvasios apimta, garsiai tarė: “Pagirta tu tarp moterų ir pagirtas tavo iščios vaisius. Ir iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina ateina pas mane. Nes štai, kaip tik išgirdau tavo sveikinimo balsą, nudžiugęs kūdikis pašokėjo mano viduriuose. Laiminga, kad tikėjai, nes viskas įvyks, ką Viešpats sakė.” 3).

1) Luk. 1, 5-25.

2)  Jos. Flavius/ 15, 55; 21, 16.

3)  Luk. 1, 40-45

Tada Marija tarė: “Mano Siela garbina Viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi mano išgelbėtoju Dievu, nes Jis dirstelėjo į savo tarnaitės žemybę ir štai dabar visos gentkartės vadįs mane laiminga. Nes didžius daiktus man padarė tas, Kuris galingas yra ir šventas Jo vardas. Jo gailestingumas iš gentkartės į gentkartę bijantiesiems jo. Padarė galybę savo ranka: pasipūtėlius išblaškė savo širdies mintimi. Galinguosius nukėlė nuo sosto, o žemuosius išaukštino. Alkanus pripildė gėrybių, o turtuolius paleido tuščius. Prisiėmė savo vaiką Izraeliu, atsiminęs savo gailestingumo, sulig tuo, kaip buvo sakęs mūsų tėvams Abraomui ir jo sėklai per amžius.” 1)

Šventoji Dvasia, pripildydama Elzbietą, palietė ir jos dar negimusį kūdikį. Tas Šv. Dvasios pripildymas reiškia, kad nuodėmės tuomet jau nebuvo nei Elzbietos, nei jos kūdikio sielose, nors tas dar nebuvo gimęs. Elzbieta Šv. Dvasios malonę užsipelnė savo gerais darbais, sąžinės grynumu ir Dievo meile. Šv. Jonui nepaprastoji Dievo malonė teko dėl to, kad ir jį Dievas skyrė būti Savo Sūnaus pranokėju, prirengiančiu Išganytojui takus žmonių širdyse. Ir apie šv. Joną pranašas buvo kalbėjęs daug metų pirmiau, Malachijas, kurs mirė keturiais šimtais metų prieš Jonui užgemant buvo girdėjęs iš Dievo: Štai aš siunčiu savo pasiuntinį ir prirengs man kelią ties mano veidu, ir pavymui į savo šventovę ateis Viešpats, kurio jūs ieškote ir įstatymo pasiuntinys, kurio jūs norite. 2) Didelė buvo Dievo malonė dar neužgimusiam ir be krikšto, pasiliuosuoti nuo gimtosios nuodėmės, bet Jai nebuvo lygu nekaltam prasidėjimui. Marijos sielą gimtoji nuodėmė nelietė visai, o Jono sielą ta nuodėmė laikė suteršus per šešis mėnesius. V. Jėzaus, nors dar negimusio, artybė suteikė ir Elzbietai Šv. Dvasios gausybę ir šv. Jonui paliuosavimą nuo gimtosios nuodėmės. Iš to galima suprasti, kaip plačiai ir kaip stipriai V. Jėzaus Asmuo veikė į žmonių sielas aplinkui Save.

1) ib. 1, 46-55.

2) Malach. 3, 1.

Šv. Lukas prideda, kad Marija pas šv. Elzbietą viešėje apie tris mėnesius, 1) tai turbūt, sulaukė šv. Jono užgenant. Tai buvo meilingas patarnavimas Elzbietai gimdymo ligoje. Bet ir Marija, veikiausiai tikėjosi sau naudos iš to. Nusižeminimo pilna ji jautėsi, kad turės neužilgo gimdyti, o nežinojo kaip elgtis tuo atveju ir tikėjosi pasimokyti iš senesnės savo giminaitės.

1) Luk. 1, 56.

Š v.  J o n o   u ž g i m i m a s   i r   j a u n a t v ė.  Į devynis mėnesius po to, kaip Arkangelas Gabrielius buvo apreiškęs Zacharijui, į tris mėnesius po Marijos atvykimui pas Elzbietą, užgimė šv. Jonas Krikštytojas. Tą išgirdę kaimynai ir giminės stebėjosi, kad Dievas padarė jai maloningą stebuklą ir džiaugdamiesi ją sveikino.

Aštuonioms dienoms praėjus reikėjo kūdikis apipiaustyti ir vardą jam duoti. Susirinkę giminės kalbėjosi tarp savęs kokis vardas geriausiai tiktų tokiam vaikeliui ir dauguma išrado, kad reikia jis pavadyti tėvo vardu, būtent Zacharijum. Bet motina, tai girdėdama, aiškiai ir griežtai priešinosi, sakydama, kad kūdikis reikia vadyti Jonu.

Jono vardas žydų kalba tariasi Jehahanan ir reiškia: “Dieve pasigailėk.” Rasi Elzbieta norėjo tuomi kūdikio vardu išreikšti Dievui padėką, kad jos pasigailėjo ir nors senatvėje davė susilaukti vaikelio. Rasi Šventoji Dvasia, kuri buvo pripildžius gerąją moteriškę, davė jai įkvėpimą atspėti tą, ką Arkangelas buvo apreiškęs šventovėje. Svečiai jai sakė, kad jos giminėje nieks tuo vardu nesivadina. Vardo paskyrimas sūnui galutinai vis-gi turėjo nuo tėvo pareiti. Tai-gi žmonės klausė Zacharijo, kuriuogi vardu vadinti vaikelį. Tebebūdamas nebylys Zacharijas ženklais parodė norįs rašyti. Svečiai, ar viešnių katra, padavė jam lentutę vašku storai apteptą ir jis parašė: Jonas jo vardas. 1)

Žmonės stebėjosi, kas tai, kad abudu gimdytojai, nesusitarę vienaip skyrė nepaprastą vardą savo sūnui. Jie stebėjosi tuomi, kad Zacharijas buvo taip ūmai žado netekęs kūdikio pradėjimo laiku, bet dar labiau jie nustebo, kad Zacharijas žadą atgavo, kaip tik sūnaus vardą parašė.

Gal pats tėvas, o gal kitas kas iš kunigų svečių apipiaustė vaikelį. Džiaugsmo ir Šv. Dvasios pilnas tėvas netikėtai ėmė giedoti: Garbingas Viešpats lzraeliaus Dievas, nes aplanke, ir atpirko savo tautą. Ir palaimos ragą pakėlė mums aukštyn Dovydo, savo vaiko namuose, kaip kad buvo sakęs per šventųjų, kurie iš senovės yra, savo pranašų lūpas. Išgelbi iš mūsų priešų ir rankų tų, kurie mūs nekenčia, Pasigailėdamas mūsų tėvų ir prisimindamas savo šventąjį įstatymą, tą priesaiką, kurią buvo prisiekęs mūs tėvui Abraomui, kad duos ją mums, idant be baimės iš savo priešų rankų pasiliuosavę, tarnautume jam šventybe ir teisingumu jo akyvaizdoje per visas mūsų dienas. Ir tu, vaikeli, vadįsies Aukščiausiojo pranašu, nes eisi Viešpaties veido ruošti jam kelius duodamas išganymo mokslą jojo žmonėms, kad jų nuodėmės būtų atleistos. Per mūsų Dievo giliausią gailestingumą, kuriuomi aplankė mus atvykdamas iš aukštybės, idant šviesa aptektų sėdinčius tamsybėje ir mirties šešėlyje, ir kad mūsų kojas pakreiptų į taikos takus. 2)

1)    Luk. 1, 62-63.

2)    Luk. 1, 68-79.

Pirmą kart žmonės išgirdo tą giesmę šv. Jono apipiaustymo iškilmėje ir klausydami jautė, kad Zacharijas gieda ne iš savo atminties, tik iš Dievo įkvėpimo. Išsiskirstą svečiai po visus Judėjos kalnus išnešiojo tą žinią, kad užgimė nepaprastas kūdikis, kad stebuklas žymėti to kūdikio prasidėjimas, užgimimas ir apipiaustymas. Vieni kitų klausinėjo: Kaip tau rodos, kas iš to vaiko bus? Nes Dievo ranka yra, su juo. 1) Taip ir pasirodė ištikrųjų, tik ne tuojaus, o po trisdešimties metų.

Tuom tarpu kūdikis augo ir jo dvasia stiprėjo.2) Evangelistas ten pat prideda, kad šv. Jonui) teko būti tyruose iki kol viešai pasirodė Izraeliui.3) Nėra žinios, kas privertė gerbiamo ir gerbtino kunigo vienatinį sūnų gyventi tyruose. Šv. Petras Aleksandriškis spėja, kad Erodas, žudydamas Betlejaus bernaičius, gręsė ir šv. Jonui, buvusiam ne Betlejuje, bet to amžio, kuris buvo liepta išžudyti, juo labiau, kad sąryšis tarp Jėzaus Motinos ir Jono motinos buvo visiems žinomas. Tos žmonių kalbos apie nepaprastą šv. Jono užgimimą galėjo sudaryti kūdikiui pavojaus iš nenaudojo Erodo pusės.

Kiti pasakoja, kad Zacharijas ėmęs skelbti Mesijo atėjimą, ir kad Erodas liepęs jį nužudyti Bažnyčioje tarp Šventovės ir altoriaus, bet šv. Jeronimas tą priskaito prie tuščių pasakų, kurias pramanė melagingųjų evangelijų gamintojai. 4) Tiesa, kad tikrose Evangelijose to neminėta, o melagingose aprašyta, bet neviskas yra pramanyta, kas yra melagingose evangelijose. Melagingųjų Evangelijų šita pasaka labai sutinka su V. Jėzaus žodžiais, užrašytais tikroje Evangelijoje, kad Barachijo sūmus Zacharijas žuvo tarp šventovės ir altoriaus. 5) Šv. Jeronimui rodosi, kad V. Jėzus kalbėjo apie Zachariją Jojados sūnų. Bet ir šv. Jeronimui galėjo pasitaikyti

1)    Luk. 1, 66.

2)    Luk. 1, 80.

3)    ib.

4)    In. S. Mathaeum, Commentarli IV. c. 2 3.

5)    Mat. 23, 35.

klaidos. Galimas daiktas, kad jis perdaug pasitikėjo Samarų Evangelija, kurioje V. Jėzaus žodžiai pataisyti ir parašyta yra “Jojados sūnų,” vieton “Barachijo sūnų.” Labai tat galimas daiktas, kad šv. Elzbieta užaugino savo sūnų tyruose, ir kad šv. Zacharijas žuvo beeidamas pareigas Bažnyčioje. Ne teismo ištarmė jį pasmerkė mirtyn, o pataikaujantieji Erodui Sadukėjai, kurių nemaža buvo tarp artimųjų Bažnyčios tarnautojų, tąja žmogžudyste pasigerino žiauriajam karaliui. Ir nužudymo priekabė galėjo būti ta, kad Zacharijas neapsiėmė pasakyti, kur dingo jo sūnus.

Kaip ir kokioje vietoje šv. Jonas gyveno tyruose, iš niekur negalima sužinoti. Išvykęs į tyrus iš reikalo, šventasis juose, turbūt, palaidojo ir savo motiną, o palaidojęs negrįžo į žmones, nors pavojus seniai buvo išnykęs, nes šventasis pamėgo atsiskyrėlio gyvenimą.

Iš tyrų šv. Jonas išėjo trumpai prieš V. Jėzui pradedant viešąjį gyvenimą. Nuo to laiko jųdviejų gyvenimai susipina taip, kad kalbant apie vieną, reikia kalbėti ir apie kitą. Tai-gi viešąjį šv. Jono gyvenimą aprašysiu aštuntame šios knygos straipsnyje, kalbėdamas apie viešąjį V. Jėzaus gyvenimą.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
314
Straipsnių peržiūrėjimai
1832404
Design by Joomla