Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

V. GIMTOJI ATPIRKĖJO ŠALIS.

Labai skubotai peržiūrėjus tuos ilguosius laikus, kol Dievas rengė pasauli Atpirkėjui ateinant, turime nors kiek pažvelgti į tuos laikus, kada Jis gyveno, į tą šalį, kur Jis užgimė, užaugo, dirbo ir mirė, ir į tuos raštus, iš kurių galime sužinoti Jo gyvenimo įvykius. Šitame straipsnyje tuos tris dalykus svarstysime atvirkščia eile, būtent: pirmiausia, 1-o raštus iš kurių galime sužinoti Atpirkėjo veiksmus, paskui, 2-o susipažinsime su ta žeme, kur Jis gyveno ir pagalios, 3-o su tais žmonėmis, tarp kurių Jam teko būti.

Jau mes žinome, kad Atpirkėjas yrą Jėzus Kristus, Visagalio Dievo Amžinasis Sūnus. Jo Asmenį pažinome pirmame šios dalies straipsnyje, dabar, prieš imant svarstyti Jo gyvenimą ir darbus, belieka susipažinti su aplinkybėmis artimiausiai palietusiomis tą gyvenimą.

1. Šaltiniai V. Jėzaus gyvenimui pažinti.

Šaltiniu paprastai mes vadiname tą vietą, per kurią iš žemės bėga vanduo. Prilygindami dvasinius dalykus kūniniems, šaltiniais taip-gi vadiname tą, iš ko gauname pasisemti žinių. Kaip iš šaltinio semiamės vandens, taip iš knygų patiriame žinių. Tas knygas, kuriose randame pirmąsias žinias apie kokį nors garsų asmenį, vadiname to asmens istorijos šaltiniais. Taigi šaltiniai V. Jėzaus gyvenimui pažinti yra tos knygos, į kurias pirmiausiai buvo surašytos žinios apie Jį. Pažymiu pirmiausiai, nes knygos, persirašiusios žinias iš šaltinių, jau nesivadina šaltiniais, tik istorijomis, arba kitaip.

Keturi žmonės aprašė V. Jėzaus kalbas, darbus ir mirtį. Du buvo Jo mokiniai ir vadinasi apaštalai. Vienas buvo dviem vardais Matas arba Levi. Seniau lietuviškai tardavo Mateušas. Antrojo vardas buvo Jonas, Zebedėjaus ir Saliomės sūnus. Trečiasis Liukas 1) nebuvo apaštalas ir, veikiausiai, savo amžyje V. Jėzaus nematė, bet surinko žinias iš tų žmonių, kurie V. Jėzų pažinojo, ir surinkęs surašė jas. Ketvirtasis buvo taip-gi dviem vardais Jonas Morkus, bet Jonu jį dabar nieks nevadina, nes visi trumpai sako Morkus. Šitie keturi yra parašę kiekvienas po Evangeliją. Todėl mes turime keturias Evangelijas: viena šv. Mato, kita šv. Morkaus, trečia šv. Liuko, ketvirta šv. Jono.

1) Daugelis rašo „Lukas,” bet tai yra naujoviška. Seniau lietuviai trečiojo evangelisto vardą, tardavo LIUKAS. Iš tų laikų likosi kaimas Liukai Slavikų valsčiuje, Šakių apskrityje. Ilgainiu mūs žmonės ėmė sakyti LUKOŠIUS, bet tas jau buvo nebe lietuviška. Mūs kalboje nėra reikalo, kad l prieš u būtų kieta, nes turime žodį LIŪKA, kuris reiškia stačias dureles gulsčiame stoge.

Evangelija yra iš dviejų dalių sulipintas grekų kalbos žodis. Eu — reiškia gerą, Angelleia — naujieną. Taigi Evangelija lietuviškai reiškia gerą naujieną. Visos žinios apie V. Jėzų skelbia žmonėms, kokiu būdu atpirkti tapome iš tos vergijos, į kurią buvome patekę per pirmąją nuodėmę. Tos žinios apie atpirkimą yra mums geros naujienos.

Mūs laikais yra žmonių daugiau apsimetančių mokslu, negu jo turinčių ir dėlto sakančių, kad Jėzaus gal nė nebuvo, nes visas žinias teturime tik iš Jo mokinių, o tie, gal, melavo. Bet jeigu keturi minėtieji asmens buvo V. Jėzaus mokiniai, tai Jisai buvo. Nieks negali būti nesančio žmogaus mokiniu ir nebuvėlis negali turėti mokinių.

Ir netiesa yra, būk V. Jėzaus buvimą mes žinome tik iš Jo mokinių. Stabmeldys istorikas Tacitas minėjo V. Jėzų savo veikale “Annales,” t, y. Metraščiai. Taip pat stabmeldys Svetonius, nors vieną raidę klaidingai padėjo, bet Kristaus vardą paminėjo, žymėdamas, kad imperatoriaus Klaudijaus laikais Romoje žydų tautos gyventojai dėl Jo nesutiko. Taip pat stabmeldys aukštas valdininkas Plinius Jaunasai rašė pranešimą imperatoriui Trajanui apie krikščionis ir minėjo jų tikėjimą į Kristaus dievybę. Pagalios žydas Juozapas Flavijus V. Jėzų, šv. Joną Krikštytoją ir kaikuriuos kitus krikščionių asmenis minėjo savo veikale „Žydų Senovė.”

Kai kas pageidauja daugiau raštų apie V. Jėzų iš žydų pusės ir apgailestauja, kad rabinai Jo neaprašė savotiškai. Bet mes žinome, kaip žmonės nemėgsta rašyti jiems nepatinkančių daiktų. Imkim pavyzdį iš mūsų laikų. Rusų armijos aukščiausioji vadovybė Didžiojo Karo metu kasdien skelbdavo pranešimus apie stambiuosius karo įvykius. Tuose pranešimuose 1915 m. nebuvo pasakyta, kad vokiečiai paėmė Kauno tvirtovę. V. Jėzaus stebuklai rabinams buvo nemalonesni už tvirtovės praradimą karo metu. Egipto karaliai svarbiuosius savo šalies įvykius užrašydavo iškaldydami raides akmenyse, bet apie žydų išėjimą iš Egipto ir apie faraono kariuomenės nuskendimą Raudonoje Jūroje visuose Egipto raštuose nėra nei žodžio. Egiptiečiai, žydai ir rusai turi tokią jau širdį, kaip ir visi žmonės: nesigiria pralaimėjimais. Rabinai dėlto ir vengė ilgą laiką rašyti ką nors apie Kristų.

Evangelijos daugiausiai ir geriausiai duoda mums pažinti Atpirkėją, todėl pridera jas paminėti kiekvieną skyrium.

Iš senų senovės šv. M a t o  E v a n g e l i j a  vis buvo statoma pirmoje vietoje. Ta eile ją minėjo Origenes trečiame šimtmetyje ir šv. Irenejus antrajame. Ankstybesnis už juodu šventųjų Romos Knygų sąrašas, kurį jodo Muratori, yra suplyšęs ir pradžios neturi, bet minėja trečią šv. Luko evangeliją ir ketvirtą šv. Jono. Matyt, kad nuplyšusioje dalyje buvo minėtos pirmosios dvi Evangelijos, būtent, Mato ir Morkaus.

Paskaičius Pirmąją Evangeliją matyt, kad ją rašė Žydas, tapęs krikščionim, ir skyrė savo tautiečiams žydams, norėdamas juos įtikinti, jog V. Jėzus buvo tikrasis Mesijas. Tuo tikslu šv. Matas septyniasdešimts kartų minėja Senojo Įstatymo sakinius, taikydamas juos V. Jėzui. Visi trys kiti Evangelistai drauge iki 40 kartų teminėja Senąjį Įstatymą. Senasis Įstatymas buvo verstas iš Žydų kalbos į grekiškąją antrame šimtmetyje prieš Kristų. Vietomis pasitaiko smulkių skirtumų žodžiuose tarp grekiško vertimo ir žydiško Šv. Rašto. Šv. Mato Evangelija eina sulyg žydiškais sakiniais, o ne sulyg grekiškais.

Pirmoji Evangelija yra rašyta žmogaus, kuriam rūpėjo Galilėja, nes didžiausioji dauguma V. Jėzaus pamokslų, minėtų toje Evangelijoje, buvo pasakyta Galiliejoje. Judėjos pamokslus šv. Matas minėja trumpiau ir rečiau. Jis, matyt, norėjo priminti galiliejams ką jie patys buvo girdėję, kad neužmirštų. Minėdamas Galiliejos vietas, jis neprideda paaiškinimų, nes jo skaitytojai, tos šalies žmonės, ir be paaiškinimų Galiliejos vietas žinojo. Kiti Evangelistai, minėdami tuos pačius daiktus, dėjo paaiškinimų.

Pirmoji Evangelija gana rūpestingai minėja V. Jėzaus kūdikystės įvykius, nes tie jau buvo imami pamiršti. Rūpestingai užrašo Kristaus pamokslus, nes paprastai sunku būva juos ilgai atminti, o šiaip įvykius iš V. Jėzaus gyvenimo nedaug teaprašo, nes, matomai, Evangeliją rašė tada, kada dar įvykiai tebebuvo žinomi anos šalies žmonėms. Tik V. Jėzaus kančia ir mirtis smulkiai aprašyta, nes mirtimi Išganytojas pasaulį atpirko ir tą reikėjo pažymėti Evangelijoje.

Iš to visko matyt, kad Pirmoji Evangelija rašyta trumpai po V. Jėzaus užžengimo į dangų, nes tas įvykis taip-gi paminėta joje. Tik negalima sakyti, šitoji Evangelija parašyta tuč tu-ojaus, nes joje aiškinama, kodėl daug stabmeldžių virto krikščionimis, o mažai žydų priėmė krikštą. Tas įvyko į kokią dešimtį, ar dvyliką metų po V. Jėzaus mirties. Taigi šv. Mato Evangelija yra parašyta apie 44 metus, arba nedaug vėliau.

Šventieji Bažnyčios Tėvai: Jeronimas ir Papijas sako, kad tą Evangeliją parašė apaštalas šv. Matas prieš iškeliausiant iš tėvynės apsakinėti Kristaus mokslą kitoms šalims. Ypač Papijo žodžiai svarbūs, nes jis buvo šv. Jono apaštalo mokinys, tai gerai galėjo žinoti dalykus.

Ir savo pašaukimą šv. Matas minėja savo Evangelijoje, save vadindamas Levi vardu. Vardas Matas, žydiškai Mattai reiškia Dievo dovaną. Tuo antruoju garbingu vardu jį, turbūt, pavadino V. Jėzus pašaukdamas apaštalauti. Seniau pirmasis Evangelistas vadinosi Levi. Prieš pašaukimą Evangelistas varė negarbingą savo žemėje muitininko amatą. V. Jėzaus pakviestas liovėsi to amato, iškėlė V. Jėzui, Jo mokiniams ir savo sėbrams muitininkams pokylį. Po to jau negrįžo daugiau į mokesčių rinkimo darbą. Išbuvęs su V. Jėzum trejus metus, matęs Išganytojo kančią, mirtį, atsikėlimą iš numirusių ir įžengimą į dangų, Matas skelbė Kristaus mokslą Palestinos šiaurėje, t. y. Galiliejoje. Paskui išvykęs dar toliau į pietus į stabmeldžių žemę bene Afrikoje ir tenai mirė, praliedamas kraują už tikybos tiesą nežinia kuriais metais.

Jo Evangelija buvo parašyta ta pačia kalba, kurią kasdien vartojo V. Jėzus, bet pirmykštis raštas žuvo, beliko tik vertimas į grekų kalbą ir iš jo padarytieji naujieji vertimai, Kai kurie sako, kad šv. Jonas ją išvertęs, kiti spėja, kad pats šv. Matas, bet tikros žinios nėra, kas vertė. Šv. Jeronimas į pusketvirto šimto metų po Evangelisto mirties dar turėjo šv. Mato Evangeliją pirmykštę t. y. aramajų kalba rašytą. Dabar jau jos niekur nėra. Yra tik vertimas iš grekiško vertimo į žydų kalbą, bet tas vertimas tiek tėra geras, kaip ir vertimai į naująsias kalbas, nes naujai padarytas, o ne paties šv. Mato rašytas.

Šv. Mato Evangeliją mokslininkas Cornely skirsto į keturias dalis. Pirmoje surašyti jaunieji V. Jėzaus metai, antroje iš viešojo V. Jėzaus gyvenimo parinkti tie įvykiai, kurie rodo Jį buvus tikru Mesijum, trečioje kalbama apie dangaus karalystę, kurią V. Jėzus sukūrė, ir apie apaštalų prirengimą būsimam jų darbui, paskutinėje apie tai, kad žydai savo Mesiją atmetė, prie kryžiaus prikaldino ir pasidarė Dievui neištikimi.

Evangelija baigiasi V. Jėzaus paliepimu, duotu Apaštalams skelbti Kristaus apreiškimą visiems sutvėrimams.

Š v. M o r k a u s  E v a n g e l i j a  yra šv. Petro Apaštalo pamokslų santrauka, kurią surašė jo mokinys šv. Morkus. Morkaus motina buvo vardu Marija ir gyveno Jeruzolimoje. Yra pagrindo manyti, kad jo tėvas buvo Jonas, kurio namuose V. Jėzus valgė paskutinę vakarienę. Morkus būdamas 15 metų vaikinas drau-ge su Barnabu buvo pirmosios šv. Pauliaus kelionės draugai. Paskui nuo anųdviejų atsiskyręs Morkus pristojo prie šv. Petro, grįžtančio iš Jeruzolimos Romon, turbūt, 51 metais. Romoje Morkus surašė tą, ką šv. Petras ten skelbė apie V. Jėzų. Sakoma, kad šv. Petras siuntęs šv. Morkų į Aleksandriją įkurti tenai krikščionių bažnyčią ir įšventinęs jį vyskupu. Šv. Morkus žuvo kankiniu už tikybą, tik nežinia kuriais metais, ar prie Nerono ar prie Trajano imperatoriaus.

Aukščiau minėtasis šv. Papijas aiškiai liudija, kad Šv. Morkus nebuvo V. Jėzaus mokinys ir Jo pamokslų neklausė, bet surašė Evangeliją iš šv. Petro lūpų.1) Šv. Justinas minėjo šv. Petro pasakojimus ir paduoda iš jų ištrauką, kuri neabejotinai yra imta iš šv. Morkaus E-vangelijos.2) Šv. Irenejus tą patį sako. 3) V. Jėzui mokytojaujant šv. Morkus buvo labai jaunas, maždaug 9 iki 12 metų ir dėl to nebuvo nei Apaštalas nei mokinys, nei nuolatinis V. Jėzaus klausytojas, bet jis galėjo būti tas vaikinas, kuris nusekė paskui Apaštalus į Alyvų Darželį V. Jėzaus sugavimo naktyje. Tą vaikiną kareiviai norėjo suimti, bet jis buvo tik paklode apsisiautęs ant nuogo kūno. Tą paklodę palikęs jų rankose jis nuogas pabėgo.4) Veikiausiai šita viena smulkmena yra šv. Morkaus pridėta iš savo atsiminimų prie to, ką šv. Petras buvo sakęs krikščionims jų susirinkimuose. Taigi antroji Evangelija yra šv. Petro liudijimas apie Ak Jėzų šv. Morkaus surašytas.

1)    Euselius, Historia Ecclesiastica III c 39.

2)    Dialogus cum Tryphone 10G.

3)    Adversus Haereses III, 1.

4)    Mork. 14, 51. 52.

Antroji Evangelija parašyta grekiškai, bet kalboje yra klaidų, rodančių, kad rašytojas geriau mokėjo žydiškai negu grekiškai. Grekiškoji kalba vietomis žydžiuoja.

Jis gyveno tarp lotyniškai kalbančių, nes kartais grekiškai parašo lotynišką žodj. Jis praleidžia V. Jėzaus pamokslus, naudingus vieniems žydams ir neminėja prilyginimų, sudarytų atsižvelgiant į žydų papročius. Bet užtatai labai ryškiai apsako su smulkmenomis tuos įvykius, kuriuose dalyvavo šv. Petras, jei jie jam garbės nedaugina, pavyzdžiui užsigynimą, o garbinguosius praleidžia. Mat Apaštalų kunigaikštis buvo aukštos doros žmogus ir nesigirdiavo. Visos tos žymės atatinka tą, kas aukščiau pasakyta, jog antrąją Evangeliją grekiškai parašė žydas, gyvenęs Romoje tarp stabmeldžių, artimas šv. Petrui ir prisilaikąs jo pamokslų.

Daug yra ginčo dėl paskutinių dvylikos eilučių šv. Morkaus Evangelijoje. Yra sakančių, kad tos eilutės keno kito prikergtos prie šv. Morkaus, kadan-gi seniausiuose dviejuose rankraščiuose jų nėra ir kalba išrodo lyg kitokia. Tačiaus abiejuose seniausiuose rankraščiuose šv. Morkaus Evangelijos pabaiga yra to paties raštininko perrašyta. Senesniajame rankraštyje jis buvo palikęs vietos paskutinėms eilutėms, bet dėl nežinomų priežasčių jų neužpildė. Antrajame jis jau nė vietos nepaliko. Abudu rankraščiai išliko nesusidevėję dėl to, kad senovės krikščionims netiko, veikiausiai, dėl tos klaidos, kad šv. Morkaus Evangelijos užbaiga praleista. Galima spėti, kad. pačiam šv. Morkui savo veikalą bebaigiant pasidarė kokia nors kliūtis. Nerono laikais netikėti persekiojimai būdavo nenaujiena. Padavus nebaigtą rankraštį kam nors padaboti, tas ji persirašė. Paskui šv. Morkui po ilgo laiko skubotai užbaigą pridėjus, pirmasis nuorašas liko be užbaigos. Nuo to padarytieji nuorašai taip-gi jos neturėjo ir krikščionys nemėgdavo jų vartoti.

Nėra tikros žinios, kuriais metais šv. Morkus parašė savo Evangeliją, bet jis ją rašė jau po šv. Pauliaus pirmųjų kelionių, kadangi minėja, jog Evangeliją skelbė visur ir darė daug stebuklų. 1) Taigi Evangelija nebuvo parašyta pirm 52 metų. Kai kurie spėja, kad ji turėjo būti parašyta ne vėliau 62 metų po Kristaus užgimimo. 2) Labai galimas daiktas, kad šv. Morkus savo Evangeliją parašė dar prieš pat prasidedant pirmajam Nerono persekiojimui ir paskutines 12 eilučių pridėjo jau persekiojimų metu. Tai būtų apie 64 metus. Bet negalima sakyti, kad klystų Cornely, kuriam rodosi, kad toji Evangelija rašyta 52 arba 53 metais.3)

1) Mrk. 16, 20.

2)    Cornely, Op. cit. 492.

3)    ib.

Šv. Morkaus Evangelijos turinys yra maždaug šitoks: pradžioje paminėta šv. Jono Krikštytojo darbuotė, paskui V. Jėzaus pamokslai ir stebuklai Galilėjoje, paskui Apaštalų rengimas jų būsimiems uždaviniams, pagalios V. Jėzaus kančia ir atsikėlimas iš numirusių.

Š v .  L u k a s   p a r a š ė   t r e č i ą j ą   E v a n g e 1 i j ą. Jis buvo iš stabmeldžių tiesiog tapęs krikščionim Syrijos sostinėje Antijochijos mieste. Šv. Pauliaus krikštytas Lukas su tuo apaštalu ir keliavo. Evangelijoje aprašė V. Jėzaus gyvenimą ir mokslą, o antrame veikale, pavadintame „Apaštalų Darbai” aprašė šv. Petro ir šv. Pauliaus darbus, kartais paminėdamas ir kitus apaštalus. Žinia, kad nukankintas tapo už tikybą, bet nežinia nei kur, nei kaip. Kitų gerus darbus Lukas aprašydavo, bet jo darbus nebuvo kas aprašo. Šv. Tėvai liudija jį buvus gydytojam. Tą patį matome iš jo veikalų, kur ligų vardus jis vadina taip, kaip vadindavo tų laikų gydytojai. Šiaip žmonės tų vardų nežinodavo. Aprašydamas įvykius, kuriuose jis pats buvo, vartoja žodį „mes,” o tuos įvykius, kuriuos tik girdėjo iš kitų, vartoja žodį „jie.” Iš to matyti jo sąžiningumas. Iš to taip pat matyt, kad jis tikrai buvo drauge su šv. Paulium daugelyje vietų ir nekartą su juo keliavo. Tokiame svarbiame dalyke, kaip Eucharistijos įsteigimas šv. Paulius ir šv. Lukas visai vienaip paduoda V. Jėzaus žodžius. 4) Taip pat nesiskiria nuo šv. Pauliaus šv. Lukas minėdamas atsikėlusio iš numirusių V. Jėzaus apsireiškimus. 5) Ir kituose kai kuriuose dalykuose šv. Lukas laikosi šv. Pauliaus kaip mokinys mokintojo.

4) Sulygink 1 Cor. 11, 24. 25 Ir Luk. 22, 19. 20.

5) Sulygink 1 Cor. 15, 5 ir Liuk. 24, 34-36.

Kai kurie abejojo, ar Trečiosios Evangelijos pradžia ir kruvinojo prakaito minėjimas yra paties šv. Luko rašytas, įtardami, kad kas nors kitas yra tą įspraudęs į jo veikalą. Bet abejonė yra klaidinga, nes visuose Evangelijos rankraščiuose tos dalys yra. Abejonė buvo kilusi dėl to, kad Evangelijos pradžioje daugiau negu tolymesniuose perskyrimuose pasitaiko žydiškų išsitarimų grekų kalboje, bet tie išsitarimai yra daugiausiai Zacharijo, Marijos ir Simeono giesmėse. Jos buvo žydiškos ir šv. Lukas nesustatė jų, tik vertė jas iš žydų kalbos į grekiškąją. Verčiant vis pasilieka pirmykštės kalbos žymių. Del kruvinojo prakaito abejota, ar tai galimas daiktas. Bet ipnotizmo prityrimai parodė, kad ir be stebuklo tokių daiktų pasitaiko, o V. Jėzaus nuliūdimas galėjo būti didesnis negu tas visa, ką žino gamta. Kitaip sakant, V. Jėzaus kruvinasis prakaitas galėjo būti stebuklas. Pirmųjų amžių raštininkai, kurie naudojosi šv. Luko Evangelija, taip-gi yra išrašę sakinių iš tų vietų, apie kurias vėliau kiti pareiškė abejonių. Bet tos išrasos rodo, kad abejojamosios vietos yra taip senos, kaip ir pati Evangelija.

Šv. Lukas „Apaštalų Darbus” parašė prieš pabaigą šv. Pauliaus kalėjime Romoje, o tas kalėjimas pasibaigė 64 m. Trečioji Evangelija jau buvo užbaigta, kada “Apaštalų Darbus” šv. Lukas pradėjo rašyti. Taigi šv. Luko Evangelija turėjo būti parašyta ne vėliau 64, gal 63 metais.

Savo Evangelijos pradžioje šv. Lukas sakosi rašąs sulig tuo, ką patyrė iš mačiusių įvykius ir tapusių Dievo žodžio skelbėjais.1) Nėra abejonės, kad jis išklausinėjo apaštalų ir kitų to laiko žmonių. Galima manyti, kad labai įdomias žinias apie arkangelo Gabrieliaus apreiškimą, apie V. Jėzaus užgimimą ir kitus V. Jėzaus kūdikystės įvykius šv. Lukas patyrė iš pačios Švenčiausios Motinos Marijos.

Trečioji Evangelija praleidžia tą visa, dėl ko galėtų pasižeisti kilusieji iš stabmeldžių, kaip ana Chananietės moteriškės kalbėsi su V. Jėzum. Iš kitų išsitarimų taip-gi matyt, kad šv. Lukas tikėjosi, jog jo Evangeliją skaitys stabmeldžiai. Bet jis taip-gi atsižiūrėjo į krikščionis, gimusius žydais, nes dažnai, ypač pradžioje, minėdamas Senąjį Įstatymą, pažymi, kad žydų tautą Dievas sau išrinko, 2) kad V. Jėzus atėjo į šį pasaulį pildydamas pažadą Dievo duotą žydų tautos tėvams. 3) Taigi šitos Evangelijos dvasia buvo tokia jau, kaip visos šv. Pauliaus darbuotės. Tas Apaštalas, rašydamas Korintiečiams, sako, kad šv. Lukas garbingas yra dėl Evangelijos. 4) Tai yra nemažas pagyrimas.

1) Luk. 1, 2.

2) Luk. 1, 54. 68; 2, 32.

3)    lb. 1. 16. 30. 54, 68; 2, 10. 27.

4)    2 Cor. 8, 18.

Rankiodamas žinias Palestinoje šv. Lukas, turbūt, ten ir rašė savo Evangeliją. Kai kas spėja, kad jis ją rašęs Romoje. Labai galimas daiktas, kad jis į tą miestą atsivežė baigiamą, ar baigtą savo veikalą ir čionai ją pagarsino. Nors Romoje jau buvo šv. Morkaus Evangelija, bet žymiai ilgesnis šv. Luko veikalas taip-gi buvo naudingas Romos bažnyčiai.

Pirmoji šv. Luko Evangelijos dalis kalba apie V. Jėzaus užgimimą ir jaunatvę, antroji apie viešąją Jo darbuotę Galiliejoje, trečioji apie paskutinių metų keliones ir Apaštalų mokinimą, ketvirtoji apie V. Jėzaus kančią, mirti, atsikėlimą ir užžengimą į dangų.

S i n o p t i k a i. Trys pirmosios Evangelijos vadinosi sinoptinėmis dėl to, kad jose labai daug dalykų yra bendra: tas pats pasakojimų sudėstymas, tas pats apsakinėjimo būdas, daug vienokių išsitarimų. Bet aišku, kad tie trys evangelistai neperrašinėjo viens iš kito, nes nemaža yra skirtumų netik tame, ką kiekvienas nuo savęs kalba, bet ir tame, kas visų bendra.

Taigi kai kurie mokslininkai sakė, kad turėję būti evangelijų, senesnių už mums žinomas, viena ar daugiau, kad tos žuvusios, kai jas panaudojo Matas, Morkus ir Lukas. Bet vienodumo nebūtų susidarę, jei būtų buvę daugiau nevienokių senųjų evangelijų. Nors kas senovėje būtų žinojęs, kad tokių žuvusių evangelijų būta, bet senovės raštininkai nė vienas neminėjo tų senesniųjų evangelijų. Matomai jų nė nebuvo.

Kiti sakė, kad trys pirmieji evangelistai naudojosi vienas kito raštu ir dėlto, susidarė vienodumas. Bet skirtumai lieka neišaiškinti.

Taigi manau, kad teisingai spėja Cornely, 1) jog prieš rašytoms evangelijoms atsirandant apaštalų buvo sutarta žodžiu vienaip kalbėti apie V. Jėzų, ir kad tą vienodą sutartąjį pasakojimą trys žmonės kiekvienas savaip užrašė visi rūpindamiesi nenukrypti nuo sutarimo. Taip aiškėja vienodumai ir skirtumai. Krikščionija prasidėjo žydų, žemėje ir apaštalai visi buvo žydai. Toje tautoje mokslas eidavo atmintinai be knygų ir raštas būdavo retenybė. Nestebėtina, kad krikščionijos pradžia ėjo žydiškais įpročiais netiek raštu, kiek gyvu žodžiu, bet atmintinai ir vienaip išmokstamu.

1) R. Cornely S. J, Hist. Critic. Introductionis in U. T. libros sacros Compendium ed. VI. Parisiis, Lethielleux 1909 p. 508.

Tame atmintinai išmokstamame, bet nerašomame skelbime nebuvo įtraukta V. Jėzaus protėvių sąrašo, o šv. Matas ir šv. Lukas jautė reikalo tą sąrašą įtraukti į savo Evangelijas užrašant jas raštu. Šv. Matas ėmė iš vienų užrašų, šv. Lukas iš kitų ir dėlto pasidarė tas, ką dabar matome, kad juodu ne vienokius paduoda V. Jėzaus protėvių vardus. Tačiaus juodu nei vienas nei kitas klaidos nepadarė, tik nė vienas nepadavė pilno sąrašo. Iš ilgojo sąrašo Matas išrinko vienų protėvių vardus, Lukas kitų. Lukas protėvių sąrašą pradėjo nuo Adomo. Jeigu būtų nė vieno nepraleidęs, tai ta protėvių vardų litanija viena būtų buvusi ilgesnė už visą šv. Luko Evangeliją. Šv. Matas ėmė trumpiau, būtent nuo Abraomo. Bet ir tai per du tūkstančiu metų tėvų ir sūnų eilė dar išėjo perilga. Todėl pirmasis Evangelistas visą tą ilgąjį laiką padalino į tris skyrius: pirmasis nuo Abraomo iki Dovydo, antras nuo Dovydo iki Babilono nelaisvei, trečiasis nuo Babilono nelaisvės iki V. Jėzaus. Kiekviename skyriuje šv. Matas minėjo po keturioliką asmenų. Abiem Evangelistam skyrium ir savotiškai betrumpinant oficialius sąrašus, susidarė nesutikimo išvaizda.

Dvivardžių žmonių žydų tautoje būdavo gana daug. Jokūbas buvo drauge ir Izraelius, Nathanielius buvo drauge Baltramiejus, Jonas buvo tas pats Morkus, Saulius buvo tas pats Paulius. Be to, dar buvo įstatymas, kad broliui mirus ir palikus našlę bevaikę, gyvasis brolis turėdavo ją vesti ir pirmasis tos moterystės sūnus skaitydavusi n a b a š n i n k o  s ū n u m. Todėl pasidarydavo, kad vienas žmogus skaitydavosi dviejų tėvų sūnum. Taip buvo ir šv. Juozapui, pasavintajam V. Jėzaus tėvui, kurs skaitėsi Jokūbo ir Helio sūnum.

Taigi Evangelijose yra panašumų ir yra skirtumų, bet nėra prieštaravimų. Jos yra savystoviai veikalai, prisilaikantieji aiškiai nustatytos pirmykštėje Bažnyčioje tvarkos, bet nėra vienas kito atpasakojimai.

Š v. J o n a s buvo jauniausias Apaštalas ir parašė paskutinę Evangeliją. Jis jau nesilaikė tos tvarkos, kuri buvo apaštalų nustatyta žodžiu teikiamoms krikščionių tikybos pamokoms. Daugiau šešių dešimtų metų perėjus nuo Kristaus užžengimo į dangų, gyvenimas taip atsimainė, kad senoji pamoka nebetiko. Ji vis buvo teisinga, bet jos jau neužteko. Bet ji buvo taip gerbiama, kad tik Apaštalas tegalėjo pakeisti tą, ką Apaštalai buvo sudarę. Tuo tikslu šv. Jonas ir parašė ketvirtąją Evangeliją.

Liuteris ir pirmieji jo sekėjai, atsiskyrę nuo katalikų, pasivadino evangelikais, žymėdami, kad jie labiau už katalikus garbina Evangelijas. Dviem šimtam su viršum metų praėjus iš Anglijos evangelikų atsirado žmonių (H. Evanson), kuriems rodėsi, kad ketvirtoji Evangelija ne apaštalo Jono parašyta, ir jie ją atmetė. Dar vienam amžiui praėjus evangelikai, tiesa, ne visi, ėmė nebepripažinti nė vienos Evangelijos. Pravoslavai pripažįsta visas Evangelijas, bet savo šalies nelaimių prislėgti nebeturi nei laiko nei jėgų ginti Šv. Rašto, todėl labiausiai katalikams dabar liko garbingas darbas ginti Evangelijas nuo priekaištų.

Šv. Jono Evangelijai priekaištai kyla iš to, kad joje V. Jėzaus Dievybė išreikšta taip aiškiai, kaip saulė. Kas nepripažįsta V. Jėzaus dievybės, tam sunku pripažinti, jog paskutinę Evangeliją Apaštalas rašė, nes reikia pripažinti, kad V. Jėzus Savo Dievybę pareiškė, o Jis buvo ir protingas ir šventas asmuo. Kas Dievo apreiškimo nelanksto prie savo norų, bet savo norus pritaiko prie Dievo Apreiškimo, tam lengva tikėti į V. Jėzaus dievybę ir į tą, ką šv. Jonas parašė savo Evangelijoje.

Lugdūno vyskupas šv. Irenejus buvo šv. Polikarpo mokinys, o šv. Polikarpas buvo šv. Jono mokinys ir Irenejus iš Polikarpo žinojo, kad ketvirtąją Evangeliją parašė šv. Jonas Apaštalas. 1) Ta pagalios liudija pati ketvirtoji Evangelija, kurios pabaigoje yra šie žodžiai: „Šitas yra tas pats mokinys, kurs liudija apie tai ir surašė šituos daiktus.” 2) Iš kuklumo Apaštalas visoje šitoje Evangelijoje Jono Apaštalo vardo neminėjo. Kiti Evangelistai, kalbėdami apie šv. Joną Krikštytoją, jį kokiu nors skirtinu būdu pažymėdami atskiria nuo Jono Apaštalo. Ketvirtoji gi Evangelija, šio pastarojo neminėdama, Krikštytoją vadina tiesiog Jonu, nes apaštalas Ketvirtosios Evangelijos autorius savo asmenį skaitė tokiu, menku, kad nei minėti, nei atsižiūrėti į ji nerado reikalo.

1)    Adversus Haereses III, 1.

2)    Jon. 21, 24.

Šv. Jonas buvo Zebedėjaus ir Saliomės sūnus, Jokūbo brolis. Jo tėvai gyveno Betsaidoje ant Genezareto ežero kranto ir buvo gana turtingi žvejai. Jaunas būdamas šv. Jonas tapo apaštalu. V. Jėzus mirdamas jam paliko savo Motiną globoti. Apaštalams išsiskirsčius iš Palestinos, šv. Jonas gyveno Efeze ir valdė apielinkės bažnyčias. Imperatorius Domicijonas (81—96 m.), norėdamas išnaikinti V. Jėzaus gimines, partraukdino šv. Joną Romon ir įmesdino į verdančio aliejaus katilą, bet Apaštalas išliko gyvas, tačiaus tapo ištremtas į salą Patmos. Ten jis parašė Apreiškimų knygą. Domicijonui mirus, jo įpėdinis Nervą panaikino visus savo pranokėjo įstatymus ir del to šv. Jonas iš Potmos, galėjo sugrįžti Efezan. Čionai ir kituose Mažosios Azijos miestuose uolus Apaštalas platino Kristaus mokslą nepaprastu pasišventimu ir iškalbingumu. Nepastovų jaunikaitį, kurs atsižadėjęs Kristaus žmogžudžiu tapo, atvertė prie Dievo ir doros. Senatvėje, negalėdamas ilgai pamokslų sakyti, šv. Jonas nuolat kartodavo meilės įsakymą. Parašęs tris laiškus, esančius Naujajame Įstatyme, mirė Trajano imperatoriaus laikais (98—117 m.), pergyvenęs apie 90 metų.

Ketvirtoji Evangelija buvo parašyta pirma negu mirė šv. Ignotas, Antijocliijos vyskupas. Tasai žuvo Trajano imperatoriaus laikais, veikiausiai 107 m. Dar gyvas būdamas jis rašė laišką Filadelfams, į kurį įtraukė sakinį imtą iš šv. Jono Evangelijos 3 perskyrimo. Laiške Romiečiams tas pats šventasis minėjo iš Evangelijos 6 perskyrimo mintis. Taigi ta Evangelija yra rašyta antrojo šimtmečio pačioje pradžioje, arba pirmojo pabaigoje.

Tada jau buvo beatsirandanti Korinto erezija, kuri savo klaidoms padengti naudojosi tuomi, kad pirmose trijose Evangelijose ne viskas buvo paminėta, ką V. Jėzus buvo sakęs ir daręs. Šv. Jonas pripažino, kad visų V. Jėzaus darbų ir Jo pamokslų buvo tiek daug, jog į nėjokią knygą netilptų, bet vis-gi priminė keletą ryškių atsitikimų įrodančių V. Jėzaus dievybę ir Kerinto pažiūrų klaidingumą. Toji Evangelija taip-gi aprašo įvykius, priešingus ebijonitų ir nikalaitų klaidoms. Mat ir šie nepripažindavo Kristaus Dievybes, arba sakydavo, kad Dievybė, krikšto metu susijungus su žmogiškąja Jėzaus prigimtim, kančios pradžioje nuo jos atsiskyrė. Ebijonitai dar kitaip klydo. Šv. Jonas su jais nebesiginčijo, tik atsimindamas, ką buvo matęs ir girdėjęs iš V. Jėzaus gyvenimo ir lūpų, tą aprašė, o jau kiekvienas skaitytojas galėjo pats matyti, kad tas nesuderinama su anų klaidatikių pažiūromis.

Šv. Jonas, pristodamas prie V. Jėzaus, buvo jaunas ir bemokslis. Jo Evangelijos pradžia rodo, kad jis buvo gilaus proto ir didelio mokslo žmogus. Matyt, jis ne dovanai visą savo ilgo gyvenimo laiką perleido. V. Jėzui užžengus į dangų, šv. Jonas turėjo progos būti su mokytais žmonėmis ir, būdamas su jais, naudojosi jų mokslu. Taip iš bemokslio jis virto giliu išminčium ir daug žinančiu žmogum. Ir šiandien pasitaiko matyti žmonių, kurie iki 25 metų buvo bemoksliai, o paskui pasiekė aukštus mokslus. Nors tai reta išimtis, bet būva.

Jauno žmogaus atmintyje giliau ir aiškiau lieka tas ką jis matęs ir girdėjęs. Didieji įvykiai, smarkieji įspūdžiai neišdyla nė gilioje senatvėje. Taigi ir šv. Jono Evangelija, nors 60 metų su viršum rašyta po V. Jėzaus mirties, ne blogiau už kitus raštus apsako, ką VJėzus daręs, mokinęs ir kentėjęs.

Kai kuriuose šv. Jono Evangelijos išrašuose nėra trijų vietų: a.) kur apsakyta kaip V. Jėzus išgydė 38 metus sirgusį ir pas Batasdos kudrą gulėjusį ligonį, b) kur aprašyta, kaip V. Jėzus išgelbėjo iš mirties svetimoterystės kaltą moteriškę, liepdamas į ją mesti pirmą akmenį tam, kas neturi nuodėmės, ir c) nėra paskutinio perskyrimo. Tačiaus tų trijų vietų nėra tik išrašuose, o paties šv. Jono veikale jos buvo, nes antrojo šimtmečio viduryje Tatianas, rašydamas visų keturių Evangelijų santrauką, paėmė šias tris vietas iš šv. Jono Evangelijos ir įtraukė į savo veikalą. Jis nebūtų galėjęs paimti, jei jų nebūtų buvę. Matomai, kas nors darydamasis šv. Jono Evangelijos išrašą nebaigė jos persirašyti ir likosi be paskutinio perskyrimo ir dar praleido du daiktu. Iš to blogai padaryto nuorašo paskui kai kas pasidarė daugiau nuorašų ir taip atsirado keli nepilnieji šv. Jono Evangelijos rankraščiai.

Tos Evangelijos turinys yra maždaug šitoks: įžangoje paminėta Dievo Sūnaus lygybė Dievui Tėvui ir įsikūnijimas, paskui V. Jėzaus dievybės apsireiškimas stebuklais ir žodžiais per trejus viešojo gyvenimo metus, po to paskutinė V. Jėzaus vakarienė ir ilga Išganytojo kalba su mokiniais prieš kančią, tos kančios, mirties ir iš numirusių atsikėlimo aprašymas. Paskutines dvi eilutes, veikiausiai, pridėjo Efezo bažnyčios kunigai, liudydami, kad šioji Evangelija šv. Jono rašyta ir dėl to viskas joje teisinga. Tačiaus galimas daiktas, kad ir tas dvi eilutes pats Apaštalas parašė.

Šv. Jonas dar yra parašęs Apreiškimų Knygą pirma negu sustatė Evangeliją, būtent gyvendamas ištremtas ant salos Patino. Šv. Jono mokinys Papijas tą knygą minėja. Taip pat liudija šv. Irenėjus ir Justinas kankiniai. Šitame veikale kalbama apie būsimus daiktus: tai yra vienatinė Naujame Įstatyme pranašysčių knyga. Tas pats Apaštalas mums paliko dar tris laiškus. Juose ir Apreiškimų Knygoje randame pamokymų, bet nėra žinių apie V. Jėzaus gyvenimą.

A p a š t a l ų  l a i š k ų  yra gana daug. Vienas šv. Paulius mums paliko keturioliką, šv. Petras du, šv. Jokūbas, šv. Judas po vieną. Iš tų laiškų taip pat galime sužinoti, ko V. Jėzus mokino, bet apie Jo gyvenimą žinių beveik nėra nieko viršaus to, kas, surašyta Evangelijose.

Evangelijos, Apaštalų Darbai, jų laiškai ir Apreiškimų Knyga yra mums brangūs raštai, viena, dėl to, kad juos parašė žmonės, arba patys mačiusieji V. Jėzų, arba iš mačiusių tiesiog sužinojusieji. Antra, tie raštai svarbūs dėl to, kad visi jų autoriai, išskyrus šv. Joną, savo kraują praliejo liudydami, jog tiesą buvo parašę. Šv. Jonas, nors savąja mirtim mirė, bet mirties liudijimą ir jis davė, nes buvo įmestas į verdančią alyvą. Stebuklas, išgelbėdamas jį tuo atveju nuo mirties, nesumažino jo liudijimo vertės. Trečia, tie raštai juo labiau brangūs, kad visi yra Šv. Dvasios įkvėpti. Tai ne žmonių vien raštai, bet V. Dievo apreiškimas. Iš jų sužinodami Atpirkėjo gyvenimą, sužinome iš geriausių šaltinių. Tik tiek galime suklysti, kiek jų nesilaikome, arba nesuprantame.

2. Šventoji Žemė.

Toji šalis, kur V. Jėzus užgimė, dirbo, mirė ir iš numirusių kėlėsi, vadinasi Šventoji Žemė. Jo Asmuo, prakaitas ir kraujas ją pašventino. Tenai visą savo amžį gyveno Švenčiausioji Marija, šv. Juozapas, šv. Jonas Krikštytojas ir daug kitų šventųjų. Iš ten kilę visi Apaštalai, kurie pasauliui Dievo apreiškimą paskelbė. Daugiau negu tūkstantį metų ten darbavosi Dievo siųstieji pranašai. Taigi ne dovanai ta žemė vadinasi Šventąja.

Kitas jos vardas yra Palestina. Tas vardas šv. Rašte niekur neminėtas. Jis pareina iš žydiško žodžio Pelešet, kurs reiškia Pilistinų žemę. Mat pilistinai ten buvo apsigyvenę žydams bevergaujant Egipte. Dievas tą žemę buvo žadėjęs Abraomo vaikams. Jokūbas, Abraomo sūnaus sūnus, toje žemėje gyveno prieš išsikraustant į Egiptą. Mozės įpėdinis Jozuja įvedė į tą žadėtąją žemę iš Jokūbo vaikų išaugusią žydų tautą. Žydai ten ir gyveno apie pusantro tūkstančio metų, todėl ta šalis vadinasi taip-gi Žydų Žemė. Taigi trys vardai: Šventoji Žemė, Palestina, ir Žydų Žemė reiškia tą pačią šalį.

Ji yra į pietų rytus nuo Lietuvos. Tarp mūs tėvynės ir Palestinos, tiesiog žiūrint, yra šitos žemės, Lenkija, Čekija, Vengrija, Bulgarija ir Turkija. Iki didžiojo 1914—1918 metų Karo Palestina buvo turkų valdžioje, dabar Anglija ją prižiūri. Tiesiog oru lekiant atstumas iš Kauno į Palestinos sostinę Jeruzolimą būtų, apie 3000 kilometrų. Važiuojant reikia daryti alkūnių. Geriausias kelias iš Lietuvos per Vokietiją, Austriją, Italiją, iš kurios miesto Trieste laivu per Adriatiko jūrą į Egiptą ir iš ten geležinkeliu į Jeruzolimą. Tas kelias išneša apie puspenkto tūkstančio kilometrų.

Pati Palestinos žemė yra pailga. Vakaruose jos ribą sudaro Tarpžemių jūra nuo 31 ir pusės šiaurinės platumos laipsnio iki 33 ir pusės, tai yra maždaug 220 kilometrų. Jos plotis yra nuo 32 ir pusės iki 33 ir pusės vakarų ilgumos laipsnio, skaitant nuo Greenwicli. Tai bus maždaug apie 100 kilometru.

Išilgai tos žemės eina dvi eilės kalnų. Pajūriu, arba vakarų šonu, tęsiasi Libano kalnai, o rytų šonu Antilibano kalnai, kuriuos vadina taip-gi Moabo kalnais arba Gilead. Tarp tų dviejų kalninių suolų žemė yra labai įdubus ir žemiausiąja jos vieta iš šiaurės į pietus teka upė Jordonas išilgai visos Žydų žemės. Ta upė perbėga per tris ežerus. Pats mažiausias yra Palestinos šiaurėje ir vadinasi Merom, antras yra netoli jo į pietus, bet daug didesnis ir turi tris vardus: Genazaret, arba Galiliejos, arba Tiberijados. Trečiasis ežeras yra pačiuose Palestinos pietuose ir vadinasi Negyvoji Jūra. Tame ežere, ir baigiasi Jordono upė. Jos vaga yra 30 metrų pločio ir 3 vietomis 4 metrų gelmės, žemesnė negu vanduo jūroje. Jei tat Jordonas susisiektų su jūra, tai vanduo bėgtų ne iš jo į jūrą, o iš jūros į jį. Negyvoji Jūra yra, dar labiau įdubus. Jos vandens viršus yra 400 metrų žemiau Tarpžemio jūros. Nors Negyvoji vadinasi jūra, bet yra tiktai ežeras. Kadangi stambi upė nuolatai bėga į tą ežerą, o iš jo neišbėga niekur, tai rodos Negyvosios Jūros vanduo turėtų pakilti, bet nepakyla, nes Palestina yra karšta šalis. Joje tiek išgaruoja vandens, kiek jo atbėga upe. Jei ne trys Jordono šaltiniai Ermano kalnuose, tai ir pats jisai išdžiūtų.

Tais laikais, kuriuose gyveno V. Jėzus Palestinos Žemė buvo šitaip padalinta. Į rytus už Jordono upės šiaurėje buvo Batanėja, su Itureja ir Gaulonitim. Upė Yarmu skyrė tą žemę nuo Galadities, buvusios į pietus. Šitoje dalyje buvo Dekapalis arba dešimties miestų šalis ir Itureja. Į vakarus nuo Jordono pačioje šiaurėje buvo Galilėja, į pietus nuo jos buvo Samarija, į pietus nuo Samarijos buvo Judėja.

Didžiausias Judėjos miestas buvo visos Palestinos sostinė Jeruzalem, didžiausias Samarijos miestas vadinosi taip pat Samarija, šalia kurios buvo senasis Sichem ir Siebar. Didžiausias Galilėjos miestas buvo Tiberiada. Iturėjos didžiausias miestas buvo Pilypo Kesareja, o Galadities — Gerasa.

Visos šalies tikyba buvo Senojo Įstatymo apreiškimas. Bet Samarijos gyventojai buvo žymiai išklydę ir tepripažino tiktai penkias pirmąsias Šv. Rašto knygas, būtent Mozės įstatymą, nepripažindami nei pranašų, nei kitų Senojo Įstatymo knygų. Ant kalno Garizim jie buvo pasistatę savo šventovę, kurioje aukodavo Dievui savąsias aukas, nepaisydami to, kad buvo įsakyta aukas atnašauti vien Jeruzolimos šventovėje. Iturėjoje, ir Dekapolyje tarp žydų buvo daug ir stabmeldžių.

Negalima aiškiai patirti kuriais metais Jozuja įvedė žydų tautą į Palestiną. Veikiausiai tas įvyko Tutmoziui III viešpataujant Egipte, o Tutmozis viešpatavo nuo 1501 iki 1447 m. prieš Kristui užgemant. Per keturis šimtus, maždaug, metų tą tautą valdė Teisėjai. Apie 1050 m. ji išsirinko sau pirmąjį karalių Saulių. Jo įpėdinis Dovydas mirė apie 1015 m. prieš Kristui užgemant. Roboamai karaliaujant tarp 929 ir 912 m. Dovydo ir Salemono valstybė suskilo: dešimt padermių atsimetė nuo Salemono sūnaus ir sudarė Izraeliaus karalystę, kurią ėmė valdyti Jeroboamas. Teisėtam karaliui ištikimas liko dvi padermės, kurias valdė Dovydo įpėdiniai ir vadinosi Judos karaliais. Apie 722 m. prieš Kristų Izraeliaus karalystė žuvo patekus Asyrams į nelaisvę. Ištremtų izraelitų žemes apėmė atsiųsti iš Asyrijos ateiviai. Susimaišę su žydais šie sudarė Samanų tautą apie Samarijos ir Siehemo miestus. Apie 588 m. griuvo ir Judos karalystė patekus Babiloniečiams į nelaisvę. Apie 518 m. žydai ėmė grįžti iš ištrėmimo, pradėjo statyti mūro sienas apie savo sostinės miestą Jeruzolimą ir atsistatė savo šventovę — Bažnyčią. Tautą valdė aukščiausieji kunigai. Jų valdžia tęsėsi maždaug iki 160 metų prieš Kristui užgemant. Per tuos 400 metų Palestina perėjo daug perversmų. Makedonijos karalius Aleksandras Didysis su savo kariuomene perėjo per ją, sugriovė Persų karalystę ir pats ėmė valdyti tiek persus, tiek žydus apie 330 m. prieš Kristų. Aleksandrui mirus jo užkariautas žemes pasidalino aukštieji jo kariuomenės vadai. Palestina su Syrija teko Seliaukui I apie 312 m. Seliauko įpėdiniai Antijochai ėmė persekioti žydų tikybą. Žydai Makabėjų vedami sukėlė maištą ir atgavo šiek-tiek nepriklausomybės. Makabėjai buvo iš kunigų giminės ir iš jų Matatijas tapo aukščiausiuoju kunigu bei šalies valdovu. Jis mirė 166 m. Jo vaikai ir įpėdiniai valdė šalį šimtą su viršum metų. Bet apie 65 m. prieš Kristui gemant du broliai Ircanas ir Aristobulas susipyko tarp savęs dėl valdžios. Nesusitaikydami geruoju, juodu šaukėsi Romos karvedžio Pompejaus, kurs tuomet valdė Syriją. Pompejus 63 m. išsprendė, kad Ireanas turi karaliauti. Aristobulas pakėlė maištą. Romos kariuomenė atėjo į Palestiną tą maištą maišytų, užėmė Jeruzolimą ir visoje Palestinoje žymesnėse vietose apgyvendino savo kariuomenės tiek stiprias įgulas, kad žydai negalėtų nė svajoti apie maištą. „Tada jau išmušė paskutinė žydų nepriklausomybės valanda ir vergija ėmė slėgti Izraeliaus tautą,” rašo Fonard 1) Tada, pridėkime mes, atėjo laikas išsipildyti Jokūbo pranašystei, kurs buvo sakęs, kad karaliaus valdžia nebus atimta iš Judos, kol ateis tas, kurį Dievas buvo žadėjęs atsiųsti.

1) Vita di N. S. Gesù Christo, prima versione italiana. Torino. 1926 p. 37.

Nors Irkanas valdė remdamasis Romos stabmeldžių kareivių jėga, bet jis vis-gi buvo iš žydų tautos. Nepoilgam iškilo karas tarp dviejų Romos galiūnų Pompejaus ir Cezario. Cezaris nugalėjo Pompėją, užvaldė jo žemes ir savaip jas pertvarkydamas Palestiną prijungė prie Idumėjos buvusios pietų krašte šalia Palestinos. Abidvi tas žemes, būtent Palestiną ir Idumėją Cezaris pavedė Idumėjos didikui Antipatrui. Jo sūnūs Fazaelis ir Erodas valdė vienas Galilėją, kitas Judėją. Bet Aristobulis, pabėgęs iš kalėjimo pakėlė maištą prieš stabmeldžius valdovus, sugavo Fazaelį, kurs mirė kalėjime. Erodas buvo vedęs Aristobulo sūnaus ir Irkano dukters dukterį Marijoną. Būdamas gudrus jis pabėgo nuo Aristobulo maištininkų Romon ir 40 metais iš Senato gavo pripažinimą, kad jis yra Judėjos karalius. Trys metai truko, kol jam pasisekė su Romos kareivių pagelba tvirtai sėsti Į Judėjos sostą. Tada jau visi žydai suprato, kad Judo giminė neteko karaliaus valdžios. Erodas buvo gudrus ir žiaurus. Jis žudydavo svetimus ir savuosius; labai greitai ir dėl mažmožių įtardamas, kad jie nori jo valdžią paveržti.

3. Žydų tauta Kristaus laikais.

Savo uošvio Jetro patariamas Mozė teisėjų ir kitokias valdžias padalino įvairių laipsnių valdininkams. 2) Buvo išrinkta taip-gi septyniasdešimts seniūnų iš tautos, 3) Dievas juos pastatė tautos vadais ir mokytojais. 4) Septyniasdešimties vyrų taryba vadindavosi Sinedrija. Joje buvo trijų rūšių atstovai: kunigai, Rašto mokytojai ir seniūnai. Šie pastarieji buvo renkami iš dvylikos padermių. Žydams sugrįžus iš Babilono nelaisvės Sinedrija buvo tuo pačiu laiku aukščiausias teismas ir tautos taryba. Ji buvo taip-gi ir aukštoji mokslo įstaiga. Per visus tuos keturis šimtus metų sįnedrijos valdžia buvo labai didelė. Visa tauta labai gerbdavo Sinedriją, nes jautė, kad toji buvo Dievo įsteigta tikroji tautos dvasinė galybė. Erodas norėjo jos pagarbą sumažinti žmonėse, bet tas jam nepasisekė. Sinedrija ir jo laikais laikydavo savo posėdžius, darydavo sprendimus tikybos klausimuose. Sinedrijos pirmininkas būdavo aukščiausiasis kunigas.

2)  Išėjimo knyga 18, 17-27.

3)   Išėjim. 24, 1.

4)   Skaitmenų 11, 16.

Deja, ankštieji kunigai perdaug dažnai užmiršdavo savo dvasines pareigas. Benorėdami tapti aukščiausiais kunigais, jie gerindavosi galingiems šio pasaulio žmonėms. Vienas Erodas aštuonis asmenis pakėlė aukščiausiais kunigais, ne visus susyk, tik vienus po kitų. Erodo sūnus Arehelaus pakeitė tris aukščiausius kunigus, Romos atsiųstieji Palestinai valdyti prokuratoriai, nors buvo stabmeldžiai, bet septynis kartus keitė aukščiausius Izraeliaus kunigus. Tai dar ne visas aukščiausiųjų kunigų keitimo sąrašas. Tautoje greitai mažėjo aukščiausiųjų kunigų pagarba ne dėlto, kad jie trumpai pirmininkaudavo Sinedrijoje, bet dėlto, kad blogu pataikavimu įsigerbdavo galiūnams, idant taptų aukščiausiais kunigais. Drauge mažėjo ir kitų kunigų pagarba.

Kunigų pagarbai mažėjant, žmonės ėmė kaskart labiau gerbti pasaulinius mokslininkus, giliai ištyrusius Šv. Raštą ir noriai aiškinusius jį. Šitie juo labiau rūpindavosi savo elgesiu skirtis nuo dvasiškių viešai parodydami, kad tobuliausiai pildo visus net ir smulkiausius Šv. Rašto nurodymus. Tie mokslininkai vadindavo save išrinktaisiais. Žydų kalba išrinktasis sakosi paruš. Iš tų kilo žodis parizejus. Jie ilgainiu nustelbė dvasiškiją. Bet ieškodami garbės jie kaskart labiau rūpinosi išoriniai išrodyti geri, kaskart mažiau paisydami vidujinės tobulybės ir sąžinės grynumo. Taip pasidarė didelis skirtumas tarp jų išvaizdos ir tarp vidaus turinio. Tas skirtumas tai ir buvo veidmainybė.

Parizėjai nuoširdžiai savo tėvynę mylėjo ir norėjo jai gero, labai liūdėdami dėl to, kad ją stabmeldžiai užviešpatavo. Tas buvo geras jausmas ir už tai liaudis gerbė parizėjus. Kas kart daugiau garbės ieškodami jie Šv. Raštą aiškindami kas kart labiau kreipdavo dvasinius Dievo pažadus į politinės palaimos pranašavimus. Taip vis labyn ir labyn jie nutoldavo nuo tikrosios Šv. Rašto tiesos, kas kart smarkyn pabrukdami Dievo apreiškimą po politinės ir tai neapsvarstytos programos sakiniais, patinkančiais liaudžiai ir minioms. Tėvynės meilė virto kitataučių neapykanta. Patys nesusidėdami su kitataučiais parizėjai norėjo padaryti, kad nė vienas izraelitas nesuseitų su stabmeldžiais.

Daugelis kunigų ir šiaip žmonių matė, kad parizėjai perdeda savo uolume, kad tautos reikalams aprūpinti reikia palaikyti santykių su stabmeldžiais, kurie iš tikrųjų valdė Palestiną ir visuose jos miestuose laikė savo kareivių. Tie kunigai ir šiaip žmonės sakydavo, kad užtenka laikytis teisingumo labai išgirto, Šv. Rašte. Žydų kalba teisingumas vadinasi Tsedoka. Iš to pasidarė vardas sadukėjai. Bežiūrėdami patogumų santykiuose su stabmeldžiais, sadukėjai kas kart labiau gėrėjosi stabmeldžių kariuomenės stiprybe, jų mokėjimu statyti triobas, tų triobų puošnumu, meno grožybe, turtų daugybe. Besigėrėdami tais žemės daiktais, besigerindami galingiems šalies valdovams stabmeldžiams, sadukėjai nekartą darydavo visai neleistinų dalykų. Bet jie drįsdavo taip elgtis, nes besidrąsindami save, liovėsi tikėję į žmogaus sielos nemirybę ir į geruosius bei bloguosius angelus. Paskendę kūno reikaluose ėmė nebematyti dvasių pasaulio. Visokių reikalų turėdami su stabmeldžiais užsikrėtė Epikūro pažiūromis, kad žmogui, kol gyvas, reikia ieškoti kuodaugiausiai džiaugsmo vistiek kokiu būdu. Jie sakydavo, kad Dievas sutvėręs pasaulį nebepaiso jo daugiau.

Tiek parizėjai, tiek sadukėjai buvo politinės partijos ir abi turėjo tą bendrą klaidą, kad į tikybos dalykus žiūrėjo politikos akimis, Dievo tiesas varu prilenkdami prie savo dienų politikos pageidavimų.

Dar buvo viena netiek partija, kiek žmonių kryptis vadinama Esenais. Į rytus nuo Negyvosios Jūros buvo tušti saulės išdeginti laukai. Tarp jų, kur bėgo Engadies šaltinių upeliai į Negyvąją Jūrą žaliavo gražių pievų ir medžių apaugęs sklypelis. Ten gyveno esenai. Moterims nevalia buvo nė prisiartinti prie tos vietos. Esenai priimdavo tik paūgėjusius jaunikaičius ir tai ilgai bei sunkiai išbandę juos. Priimtieji dėvėdavo baltus rūbus. Esenu drausmė būdavo smarki. Viskas stovėjo ant paklusnybės. Nevalia buvo turėti jokios nuosavybės, pasninkų buvo daug ir smarkių. Nusikaltėlius esenai išmesdavo iš savo tarpo. Tie nelaimingieji turėdavo misti vien žolėmis ir ilgainiu mirdavo badu. Esenai turėjo kasžin kokį slaptą mokslą ir jo niekam nesakydavo. Net kankinami žūdavo nepasakę to slėpinio. Jie manydavo, kad žmogaus siela yra iš labai lengvų dujų ir laikinai įrakyta į kūną lyg į kalėjimą. Jie garbindavo saulę, niekada nedarydavo priesaikos, nevaikščiodavo į bažnyčią, neatnašaudavo aukų, neragaudavo mėsos. Jų buvo nedaug ir jie laikėsi nuošaliai, todėl galima sakyti, kad visa žydų tauta gyveno sau, o esenai sau.

Tais laikais žydų tautoje buvo garsių mokytojų, kurie vadindavosi Rabi. Vieni paliko raštų, kiti nepaliko. Apie šituos pastaruosius tik iš kitų galime šį-tą patirti. Talmudas labiausiai giria mokytoją Hilel’į. Tas yra paskelbęs gražių sakinių:    „Mylėk ir ieškok tiesos,” arba:

„Mylėk žmones ir vesk juos artyn prie Įstatymo,” arba: „Kas perdaug aukštai kelia savo vardą, tas jį stumia žemyn.” Hilel’is buvo neturtingas ir savo neturtu garbingas. Jis ištikrųjų mylėjo žmones ir Dievą, jis šventai ir tvirtai laikėsi Dievo apreikštos religijos. Bet jis turėjo ir silpnybių. Tarp kitko jis sakydavo: „Bemokslis žmogus negali išvengti blogo ir prasčiokas negali pakilti į maldingumą.” Kaip kiti parizėjai ir rašto mokslininkai, taip ir Hilel’is negerbė žemos nemokytos liaudies. Kartais jis rimtai gvildendavo visai nerimtus klausimus, kaip ana: „Ar valia valgyti kiaušinį vištos padėtą šventėje, jei ta šventė pasitaikė subatoje?” Įsižiūrėjęs į žmonių meilę, Hilel’is užmiršdavo paminėti jų pareigas Dievui. Kalbėdamas apie Levitų knygos 19, 18 žodžius: „Ko tu nenori sau, to nedaryk savo artimui,” Hilel’is prideda: „Tame sakiny yra visas Įstatymo turinys; visa kita yra tik paaiškinimai.” Hilel’is užmiršo, kad yra Dievas ir kad žmogus turi pareigų savo Sutvėrėjui ir kad tos pareigos yra neminėtos tame Levitų knygos sakinyje, kurį giria Hilel’is.

Mažai ką žinome apie šventąjį senelį Simeoną, kurs Kūdikį Jėzų pasitiko Bažnyčioje atneštą aukoti. Simeon’as nepaliko raštų ir Talmudui jis nebuvo malonus, dėl to ten nieko nerandame apie jį. Galime tik spėlioti, kad ir jis buvo arba kunigas, arba Rašto mokytojas, o gal ir tas ir tas drauge. Žinome neabejotinai, kad tas senelis Šv. Dvasia gyveno, Dievą ir tiesą mylėjo, laukdamas, kol ateis pasaulio Išgelbėtojas.

Tais laikais buvo ir kitų laukusių Išgelbėtojo. Gana daug atsirasdavo visokių raštų. Tuos raštus šių dienų mokslininkai suskirsto į dvi rūšis: rabinų veikalus ir apokaliptinius raštus. Rabinai savo veikaluose išdėstydavo tikybos mokslą ir tarp kitko taip-gi kalbėdavo apie veikiai ateisiantį Mesiją. Apokaliptiniais raštais vadindavosi tie, kuriuose buvo apsakomi ateities regėjimai. Nors tie regėjimai toli nebūdavo iš Dievo apreiškimo, bet iš jų numanome, ko trokšdavo anų metų žmonės Palestinoje. Štai pora pavyzdžių iš jų.

Enocho pranašysčių knyga rašo:    „Tuomet bus didelė permaina išrinktiesiems. Dienos šviesa jiems žibės ir visai nebus nakties ir jiems teks visokia garbė bei didybė. Tuomet žemė jiems atiduos savo brangenybes, kurias laiko užslėpus; mirties karalystė ir pats pragaras grąžins visa kas jiems buvo patekę... Išrinktieji pasistatys sau buveines džiaugsmo žemėje ir nauja bažnyčia, didesnė ir kilnesnė už pirmąją stos didžiajam Karaliui ir viso pasaulio galvijai suplauks aukoms. Čia aš mačiau neišsemiamą teisingumo šaltinį ir išminties versmės tekėjo iš vidaus ir visi ištroškusieji bėgo tenai gerti... Ties ta naująja žeme išnyko senasis dangus; to vietoje bus naujas dangus, kuriame žvaigždės spindės septynis-kart šviesesnės už pirmykštes ir nesuskaitomos savaitės bėgs nesibaigiant laimei.” 1)

Sibilių trečioji knyga rašo maždaug taip pat: „Didžiojo Dievo tauta plūduriuos aukso ir sidabro bangose, o jos rūbai bus purpura. Žemė ir jūra savo brangenybes išmes jai pas kojas ir šventieji visokioje linksmybėje viešpataus be paliovos. Tigrė ganysis šalia oželio, alyvos medžiai nešios negendančių vaisių vainikus; iš šaltinių bėgs pienas baltutis kaip sniegas ir vaikelis be baimės žais su angim ir su kirmėle.” 2) Dar labiau žemiškais džiaugsmais puošė Mesijo laikus kiti anų laikų raštai, būtent Salemono Psalmės, Ketvirtoji Esdros knyga ir kiti. Nei Enoclio knygą nebuvo Enochas rašęs, nei Sibylės pranašystė nebuvo Sibylės veikalas, ir Salemono psalmės atsirado nemažiau astuonių šimtų metų praėjus nuo Salemono mirties, ir Ketvirtoji Esdros knyga buvo nebe Esdros sustatyta. Pramanyti buvo autorių vardai ir pramanytos, ne Dievo apreikštos buvo tų

 1) Dillmann, Das Buch Enoch, Leipzig 1853, c. 90. 91.

2)  Oracula Sibyllina, Alexandria, t. II, 318 p.

knygų pranašystės. Bet jos Mesijo laikų laimę vaizdavo ryškiau negu tikrųjų Dievo pranašų posakiai; jos žadėjo žmonėms, ko Dievas nebuvo žadėjęs, būtent kūną patenkinančių smagumų: aukso ir sidabro bangas, daug mėsos, likusios iš aukų, garbės ir valdžios malonumus. Buvo net pavojaus, kad tos melagingos pranašystės nustelbs tikrąsias pranašystes. Didelė tautos dalis, ypač miestų gyventojai, jau labiau gėrėjosi pramanytomis pranašystėmis negu tikromis. Neturtinga liaudis kaimuose negalėjo nusipirkti naujųjų knygų ir tebegyveno senu Šventuoju Raštu. Ilgainiui ir ji būtų pakeitusi susidėvėjusias Šv. Rašto knygas naujais masinančiais gaminiais.

Žydai taip stipriai laukė Mesijo, kad tas laukimas buvo pasklidęs net ir stabmeldžių tautose. Romos raštininkas Virgilijus jas pritaikė ką tik gimusiam konsulo, 1) Poli jono sūnui, 2) o Tacitas rašė:    Daugelis stipriai tikėjo, kad įsigalės rytai ir kilusieji iš Judėjos ims aukščiausiąją valdžią.” 3) Tą patį beveik tais pačiais žodžiais buvo pasakęs taip-gi stabmeldys Suetonius. 4)

Palestinoje įtikėjimas į Mesijo atėjimą buvo taip stiprus, jog neišnyko nė tūkstančiai metų praėjus po tautos išblaškymo. Žydui privalomų tikybos tiesų sąraše 12 posme yra sakinys: „Pilnu tikėjimu tikiu, kad Mesijas ateis; ir nors jis vėlintis teiktųsi, aš bet-gi kasdien viliuosi, kad jis atvyks.” 5) Teisingos ir melagingos pranašystės apie Mesiją kunkuliavo Palestinoje, kuomet ją valdė Erodas Pirmasis. Kas kart labiau viršų ėmė ta pažiūra, kad Dievo žadėtasis Mesijas būsiąs galingas šio pasaulio valdovas, kurs pergalės žydų prispaudėjus ir savo išrinktąją tautą padarys pasaulio valdove, suteikdamas jai grynai pasaulinės laimės ir galybės.

1) Konsulai anais laikais būdavo du aukščiausieji Romos valstybes valdininkai taip kaip dabar mūs dienomis kai kur yra prezidentas ir vice-prezidentas. Tik vėlesniais laikais konsulais ėmė vadintis svetimų šalių valdininkai padedantieji savo piliečiams atlikinėti svetur jų reikalus, ypač pirklybą. Taigi dabartiniai konsulai visai ne tas, kas buvo prieš porą, tūkstančių metų Romos konsulai.

2) IV Ecloge.

3) Historia V, 13.

4) Vita Vespasiani c. 4.

5) žiūr. Maimonido paaiškinimai prie Mišna, Sanhedrin c. 10 §1.

Dora tautoje buvo neaukšta ir vis dar smuko žemyn. Bažnyčios prieangiuose ėjo pirklyba daiktais, reikalingais aukoms ir savotiški bankeliai buvo įsikūrę ten pat pinigams mainyti. Ta pinigų ir daiktų pirklyba neišimant galvijų, pamaldoms tarnavo. Turtingieji sadukijai, paliovę tikėti į Dievo apveizdą ir žmogaus sielos nemarumą, doros nepaisė. Maldingieji farizėjai rūpinosi išoriniu gerumu, užmiršdami sąžinės grynumo reikalą. Abeji dėl menkiausio niekniekio skirdavosi su savo žmonomis ir vesdavo kitas. Esenai buvo aštrūs, bet iš tikybos stiprokai išklydę. Aukščiau visų buvo karaliaus dvaras, bet jame jei kas rūpinosi dorove, tai tik tam kad ją prašalintų. Ir karaliui ir jo artimiesiems dorovė buvo tik kliūtis. Žiaurusis Erodas pats visus spaudė ir kitiems da iš to buvo pavyzdys kaip slėgti silpnesnius už save.

Jeruzolimoje nebuvo stabmeldybės įstaigų, bet kituose stambesniuose Palestinos miestuose Pilypo Kesarėjoje, Tiberijadoje ir šiaip kur buvo ir amfiteatrų ir maudynių, ir kitokių įstaigų, kurias stabmeldžiai pasistatė, ir stabmeldiškai jose elgdavosi žydams matant. Senoji tikybos pagarba mažėjo Izraeliaus žmonėse ir jaunieji vyrai kaskart dažniau slapstydamiesi Jordono karklynuose dienomis, naktimis užpuldinėdavo pirklius, keliaujančius per Palestiną su rytų brangenybėmis, ir atiminėdavo jas, nevengdami nė žmogžudysčių. Romai labai kenkė plėšikai, nes trukdė jos pirklybą. Kareiviai gaudydavo plėšikus ir žudydavo juos, kaldami prie kryžių.

Moteriškoji žydų tautos jaunuomenė gėrėdavosi gražiais Romos kareivių šarvais ir žvilgančiais šalmais bei ginklais. Esant tų kareivių kiekviename mieste ir miestelyje daugelis — Izraeliaus dukterų neišnešiodavo savo vainiko iki ištekant. Samarijoje neištekėjusi moteriškė turėjo šešetą vyrų, bet ir tikrųjų žydų žemėje, sakysim, Magdalio mieste buvo tokių, kurių elgesys neikiek nebuvo geresnis. Ir ištekėjusioms taip dažnai pasitaikydavo priesaiką sulaužyti, kad norintiems lengva būdavo sugauti moteriškę besvetimoteriaųjant. Nors už tatai įstatymuose buvo mirties bausmė, bet mažai kas jos bijojo, nes beveik niekas neskųsdavo nusikaltėlius, o Romos kareiviai, savo pačias palikę Italijoje, neduodavo žudyti moteris, negražiai nusikaltusias.

Senojo Įstatymo tikyba jau nebevaldė žmonių sielų ir jų sąžinių. Adomo nuodėmės vaisiai reiškėsi labai smarkiai ir labai blogai. Dar ne visi žmonės buvo sugedę, bet visuomenė nors aukščiau stovėjo už Nojaus laikų prieštvanę visuomenę, bet toli buvo nuo to, ko reikėjo. Šventosios Knygos tebebuvo šventos, bet visuomenė nemanė, kad jų prisilaikant galima būtų atgauti prarastą tautos nepriklausomybę, o tas rūpėjo labiau už tikybos tiesas, už sąžinės grynumą, už Dievo meilę.

Tokia buvo dvasia geriausioje tuometinio pasaulio tautoje Šventoje Žemėje. Ji buvo maža ir neaukšta. Aplinkui ją buvo didelė stabmeldijos jūra plati ir gili doros sugedimu ir klaidų įvairybe. Pragaras viešpatavo žmonėse. Nedorasis angelas, kitaip sakant piktųjų dvasių vadas, buvo tikrasis šio pasaulio minčių ir širdžių kunigaikštis. Jis taip buvo įgylęs Ievos vaikams, kad rodėsi, jog jie turi žūti nedoroje ir klaidoje. Dievo iki šiol vartotos priemonės, nors buvo atvedusios vaisių ir pakylėjusios žmonių valias aukštyn, bet jau toliau nebeveikė. Žmonių valia vis tebebuvo nepastovi ir galėjo ne vien to prastoti, kas buvo pelnyta, bet dar ir visai pražūti. Pradėjęs čiuožti žemyn žmogus nesusilaiko kur nori, bet žūva atsimušęs į prapulties dugną. Tačiaus Dievas išgelbėjo žmones pavartodamas tokią priemonę, kokios niekas, nė pragaro kunigaikštis, nemanė kad galima pavartoti. Ta priemonė sustabdė čiuožimą žemyn ir taip pakėlė žmones aukštyn, kad pragaro viešpatavimas žmonėse žuvo. Dievas išgelbėjo mus tapdamas žmogum. Mums tik tebereikia meilės ryšiais susivienyti su Dievu, stojusiu žmogum, ir mums žmonėms tenka visa Dievo galybė. Su ja ir pragarą pergalime, ir savo laimę pasiekiame ir su Dievu susivienijame.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2663459
Design by Joomla