Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

IV. TARP NUODĖMES IR ATPIRKIMO.

Supratusi ir pajutusi savo nelaimės didumą ir išgirdusi Atpirkėjo pažadėjimą žmogaus širdis savaime troško, kad tas atpirkimas greičiau įvyktų. Pragaro pastangos, žinoma, buvo stačiai priešingos. Mes nežinome kas būtų pasidarę, jei velnias nebūtų turėjęs įtakos į žmones, bet jis jos turėjo. Kainas, jo vaikai ir vaikų vaikai nepaisė Dievo nė Jo žadėtojo atpirkimo. Jų rūpestis buvo kūno reikalai šiame gyvenime.

Kitas Adomo sūnus Seth’as ir jo padarinė, neužmiršdami Dievo, laikėsi nuošaliai nuo Kaino padermės, bet galutinai dvi padermės susiliejo, blogoji Kaino kryptis ėmė viršų ir „Pagedo žemė Dievai matant ir pasidarė pilna nedorybės.” 1) Pragaras galėjo džiaugtis savo įtaka. Žmonių valios taip toli buvo nuo Dievo, jog ir Atpirkėjas nebūtų patraukęs jų prie savęs, nepavartodamas prievartos, o tos prievartos vartoti Dievas nenorėjo, trokšdamas, kad liuosu noru Jį mylėtų tie, kuriuos Jis myli. Reikėjo auklėti žmonių valias, kad jos galėtų pasinaudoti Atpirkėju. Tas valių auklėjimas tai buvo pasaulio prisirengimas Atpirkėjui priimti.

1) Gim. 6, 11.

Žmogaus kūno augimas ilgiau trunka, negu gyvulių. Dar ilgiau trunka, kol žmogus pereina visus mokslus, o valios auklėjimas sugaišta ilgiau už visus mokslus. Vieną žmogių greičiau galima išlavinti, bet visą žmonių giminę prirengti Atpirkėjui tegalėjo tik ilgiausi amžiai. Noras pritirti blogą laikosi žmogaus širdyje ir reikėjo pirma išbandyti visus blogumus, kad paskui dvasia apsistotų prie gerumų.

Iš pradžių Dievas teikdavo pagalbos žmonių valioms, paremdamas ypatingai gerus žmones, kurie vadindavosi patrijarkais. Tuo pačiu laiku kaskart aiškiau buvo rengiama ta giminė, iš kurios turėjo kilti Atpirkėjas. Paskui Dievas išsirinko ištisą tautą, su kuria sudarė sutarti ir ypatingai globojo ją, jai vienai teteikdamas Savo siunčiamų pranašų. Tai buvo du laikotarpiai: pirmasis — patrijarkų, antrasis — Senojo Įstatymo, arba Mozės. Prieš imant kalbėti apie tuodu prirengiamuoju laikotarpius naudinga yra atsiminti, iš kur imsime žinių apie juodu. Tų žinių šaltinis yra pirmoji Šventojo Rašto dalis, vadinamoji Senuoju Įstatymu. Įdomu taip-gi, kaip ilgas buvo tas Atpirkėjo prirengimo laikas. Nors tikrų žinių apie jo ilgumą neturime, bet nekenkia atsiminti tą, ką patirti galime.

To dėl šitame straipsnyje bus keturi posmai. 1-as Apie Senojo Įstatymo Šv. Raštą, 2-as kaip ilgai trūko nuo pirmųjų žmonių iki Atpirkėjo, 3-ias Patrijarkų laikotarpis, 4-tas Mozės įstatymo laikotarpis.

1. Senojo Įstatymo Šv. Raštas.

Daug kartų čion minėtoji Tridento Visatinė Santaryba 1546 m. balandžio 8 d., ketvirtame savo posėdyje pažymėjus, kad Dievo tikybos tiesos mums paliktos Šv. Rašte ir Šv. Padavime, kad Šv. Raštas yra neklaidingas Dievo veikalas, paduoda sąrašą tų knygų, kurios sudaro Šv. Raštą. Kadangi mes kalbame tiktai apie laikus buvusius prieš Atpirkėjo užgimimą, o tie laikai aprašyti Šv. Rašto dalyje vadinamoje Senuoju Įstatymu, to dėl čionai iš Tridento Santarybos išrašau tik tas knygas, kurios sudaro Senąjį Įstatymą, būtent:

„P e n k i o s  M o z ė s (knygos), t a i  y r a : G i m i m ų, I š e i t i e s, L e v i t ų, S k a i t m e n ų, P a k a r t o t o j o  Į s t a t y m o; J o z u v ė s, T e i s ė j ų, R ū t o s, K e t u r i o s  K a r a l i ų, D v i  P a r a l i p o m e n ų. (Metraščių), E z d r o s  P i r m o j i  i r  A n t r o j i, k u r i  v a d i n a s i  N e h e m i j o, T o b i j o, J u d y t o s, E s t e r ė s, J o b o, D o v y d o  p s a l m i ų (susidedanti iš 150 psalmių), P r i e ž o d ž i ų, E k l e z i a s t o, G i e s m i ų  G i e s m ė s, I š m i n t i e s, E k l e z i a s t i k o, I s a i j o, J e r e m i j o  s u  B a r u c h u, E z e k i e l i a u s, D a n i e l i a u s, D v y l i k o s  M a ž ų j ų  P r a n a š ų, b ū t e n t: O z e j a u s , J o e l i o , A m a s o , A b d i j o, J o n o , M i c h e j o s, N a ū m o, A b a k u k o, S o f o n i j o, A g i e j a u s, Z a k a r i j a u s, M a l a k i j a u s ; d v i M a k a b ė j ų : P i r m o j i  i r  A n t r o j i. ” 1)

Vatikano Santaryba trečiame savo posėdyje 1870 balandžio 24 d. atnaujino Tridento Santarybos ištarmę, pridėdama, kad v i s o s  t o s  k n y g o s  s u  v i s o m i s  s a v o  d a l i m i s, k a i p  T r i d e n t o  S a n t a r y b o j e  m i n ė t a  i r  k a i p  į t r a u k t a  į  s e n ą j ą  l o t y n i š k ą  V u l g a t o s  l a i d ą, y r a  š v e n t o s  i r  k a n o n i š k o s ... n e s  Š v. D v a s i a i  d i k t u o j a n t s u r a š y t o s  i r  D i e v a s  y r a  j ų  a u t o r i u s  i r  k a i p o  t o k i o s  j o s  y r a  į t e i k t o s  B a ž n y č i a i. 2)

1)    Denz. Bann. XI 784.

2)    ib. n. 1787.

Taigi žinias semdami iš Senojo Įstatymo, mes naudojamės ne žmonių raštais, o Dievo apreikštąja tiesa.

Žmogus kartais daugiau, kartais mažiau prisideda prie Šv. Rašto dalies sustatymo, bet visuomet tik Dievo liepiamas, kaipo Jo įrankis. Mažiausias žmogaus dalyvavimas yra tada, kada visos mintys rašytojui tenka tiesiog iš Dievo, o žmogus tik savo žodžiais ir sava kalba jas išreiškia. Daugiau leidžia Dievas prisidėti žmogui prie Šv. Rašto knygos gaminimo tada, kada liepia užrašyti žmogaus matytus arba kitaip patirtus įvykius. Kartais Dievas padaro, kad žmogus surankiotų žinias. Kaikada berankiodamas jas žmogus ir įvargsta, bet Dievas tą rankiojimą veda Savo įkvėpimu ir dėlto ne žmogus, tik Dievas yra tikrasis tos knygos gamintojas arba autorius. Tris malones Dievas duoda Šv. Rašto autoriui: 1-a judina valią, kad prirengęs medžiagą rašytų, 2-a, apšviečia protą, kad tiesą pažintų ir 3-ia apsaugoja nuo klaidos. Knygai jau parašytai esant Dievas ją įteikia Bažnyčiai kaipo Savo apreiškimo šaltini.

Žydų kalboje yra 22 raidės. Esdro laikais, t.y. žydams grįžus iš Babilono nelaisvės arba V šimtmetyje prieš Kristui užgemant, buvo 22 Šv. Rašto knygos. Žydai kiekvieną knygą žymėjo kita savo abėcėlės raide. Po to parašytos tapo kelios kitos Šv. Rašto knygos, bet žydai jų nežymėjo raidėmis ir neįtraukė į savo sąrašą. Tos vadinosi Deuterokanoninėmis Senojo Įstatymo knygomis. Protestantai taip-gi neskaito jų Šventuoju Raštu. Bet jos vis-gi yra Dievo įkvėptos, kaip ir kitos.

Visas Senojo Įstatymo knygas galima suskirstyti į tris rūšis. Vienos kalba apie pasaulio bei žmonių sutvėrimą, apie patrijarkus, jų gyvenimą, jų darbus ir apie kitus svarbius tikybai įvykius. Tos vadinasi istorinėmis knygomis. Šitos rūšies knygų yra visos Mozės knygos,

Jozuvės, Teisėjų, Karalių, Paralipomenų, Rūtos, Tobijo, Judytos, Esteros, Jobo ir Makabėjų. Kitą rūšį sudaro pranašų veikalai. Tų yra keturi didieji ir 12 mažųjų. Nors buvo pranašų ir nepalikusių pranašystės raštu, kaip Natakas, Elijas, Elizėjus ir kiti, kaikuriose psalmėse yra pranašysčių, bet jos nesiskaito į šitą antrąją rūšį. Trečioji rūšis yra pamokinančių raštų skyrius, būtent Psalmės, Priežodžiai, Išminties knyga, Giesmių Giesmė, Eklezijastas ir Eklezijastikas. Pastarasis kartais vadinosi Jėzaus, Siracho sūnaus, Išminties knyga.

Šitame straipsnyje svarbiausios mums yra istorinės knygos, nes iš jų turime patirti, kas buvo tais laikais tarp nuodėmės ir Atpirkėjo, bet nemaža gerų žinių galime rasti ir kitose dviejose rūšyse. Taip pat ir istorinėse knygose pasitaiko pranašysčių, o naudingų pamokymų yra labai daug.

Katalikams valia skaityti Šv. Raštas, bet reikia, kad jis būtų katalikų atspausdintas su katalikų rašytais paaiškinimais, ir kad tas visa būtų vyskupo patikrinta, jog nesugadinta. Be paaiškinimų spausdintą šv. Raštą valia skaityti tiktai žydų, grekų ir lotynų kalbomis. Į kitas kalbas verstasis Šv. Raštas turi būti su paaiškinimais ir vertimas turi būti Apaštalų Sosto patvirtintas.

Šv. Raštas buvo rašomas senų laikų žmonėms, gyvenusiems visai kitokiu gyvenimu. Kas nežino skirtumo tarp anų laikų ir dabarties, tas skaitydamas Šv. Raštą ir be blogo noro gali įklimpti į labai pavojingas klaidas. Todėl, imant skaityti Šv. Raštą, reikia būti atsargiam, žiūrėti ar yra katalikų vyskupo patikrinantis parašas, naudotis gerai mokytų katalikų rašytais paaiškinimais ir uoliai melstis.

Istorines Šv. Rašto knygas rašė žmonės, kurie buvo matę aprašomuosius įvykius. Taip Mozė matė tą, ką jis aprašo Išėjimo, Levitų, Skaitmenų ir Pakartotojo Įstatymo knygose. Jis negalėjo matyti pasaulio sutvėrimo ir kitų daugelio įvykių aprašytų Gimimo Knygoje. Mozė aprašydamas tuos įvykius tikėjo, kad jie taip buvo, kaip jis aprašė. Jis nepasisakė iš kur sužinojo. Mokslininkams galime palikti ginčą apie tai, ar jis turėjo kokių nors iš senovės likusių užrašų, kuriuos sutraukė į savo veikalą, ar Dievas jam apreiškė tą, ką jis rašė. Mums gana žinoti, kad jo užrašytieji apsakymai yra V. Dievo įkvėpti ir neklaidingi.

2. Kaip Ilgai Truko nuo Pirmosios Nuodėmės iki Atpirkėjo?

Pirmoje Mozės knygoje parašyta, kad Adomui einant 130 metus gimė jo sūnus Setas, tam einant 105 metus gimė Enos, kuriam einant 90 m. gimė Kainas, o šitam einant 70 m. gimė Malaleel ir šitas eidamas 65 m. pagimdė Jared, kuris 162 m. būdamas susilaukė Henocho, o 65 m. Henoclias pagimdė Matuzalių, o 187 šito metais gimė Laniech, o 182 jojo metais gimė Nojus, kuriam pergyvenus 600 metų įvyko Didysis Tvanas. Sudedant tuos metus į krūvą nuo pirmų Adomo metų iki Tvanui išeina 1756 metai.

Bet ta išvada yra netvirta dėl to, pirmiausiai, kad vienuose Šv. Rašto rankraščiuose skaitmens toki kokius čia minėjau, o kituose kitoki. Bet dar svarbesnis dalykas yra, kad dešimties minėtųjų vardų sąrašas yra tik dalis to kas buvo. Šv. Raštas paminėjo tik žymesniuosius, o nežymiuosius praleido. Kaip ilgi tie praleistieji tarpai visai nėra žinios.

Tokiu būdu skaitliuojant žymiuosius asmenis, gyvenusius po Tvanui iki Kristaus laikų ir jų metus pridedant prie metų praėjusių prieš Tvaną, susidaro 4004 metų. Bet ir po Tvanui minėtieji asmens taip pat nėra visi kaip ir prieš Tvaną. Todėl 4004 m. išvada yra visai netikra.

Iš pasaulinės istorijos taip-gi negalime gauti tikrybės. Tik yra pagrindo spėlioti, kad tarp Tvano ir Kristaus praėjo koki 4 ar 5 tūkstančiai metų. Geologijos mokslas senuose žemės sluogsniuose randa žmonių kaulų dar ne visai supuvusių. Iš sluogsnių ir kaulų išvaizdos spėjama, kad tie kaulai išgulėjo žemėje apie 20 ar 30 tūkstančių metų. Bet ir ta spėlionė yra labai abejotina. Ir tikyba ir mokslas mums rodo, kad nuo pirmųjų gimdytojų iki Kristaus praėjo ne mažiau keturių tūkstančių metų, o kiek viršaus praėjo, to nežinome.

Keturi tūkstančiai metų ilgas laikas. Bet pradžioje žmonės ilgai gyvendavo: Adomas 930 m. Setas 912, Enos 905, Kainan 910, Malaleel 890, Jared 962, Ilenoeh 365, Matusala 969, Lamech 777, Noe 950 m. Neskaitant Enocho, kurs nemirė, kitų patrijarkų amžis buvo vidutiniškai 900 metų, tai į 4,000 meti} vos ne pilnos penkios kartos žmonių pasikeitė. Visuomenės valios auklėjimas eina gentkartėms pasikeičiant. Mažai esant pasikeitimų, mažai gerėja įpročiai.

Gal kam stebėtina rodytis, kad žmonės dabar apie 13 kartų trumpiau gyvena negu pradžioje, bet nemažiau stebėtina rasti, kad jų kaulai ne visai supuvo per 20 tūkstančių metų. Jug mūs laikais jau po 20 metų mažai kas lieka viršaus kaip dulkės. Jeigu tikime mokslininkais, kad jų rastieji kaulai yra buvę gyvi pirm 20,000 metų, tai nesunku tikėti ir Šv. Raštu, kad pirmieji žmonės gyveno daug kartų ilgiau už mus. Stipri buvo jų sveikata, silpnos ligos, dėl to ir mirus jiems jų kaulai taip ilgai pateko.

3. Patrijarkų laikotarpis.

Pilnesnės mūs žinios apie laikų skaitliavimus yra nuo Mozės laikų, kada karalių ir įvykių metai labiau susisiekia vieni su kitais. Bet apie tą laikotarpį kalbėsiu vėliau. Dabar turime žiūrėti, kaip Dievas rengė žmones Atpirkėjui prieš Mozės laikus. Tie laikai vadinasi patrijarkų laikotarpiu jie eina nuo pasaulio pradžios iki Mozei. Tas laikotarpis vienokis buvo prieš Didįjį Tvaną, kitokis po to. Patrijarkas yra grekų kalbos žodis patriarchas ir reiškia tėvų vyresnįjį arba žymesnįjį. Patrijarkų, buvusių prieš Tvaną vardus minėjau, kalbėdamas apie ano laiko ilgumą, o vardus patrijarkų buvusių po Tvano paminėsiu kiek vėliau. Yra gana žymių skirtumų tarp patrijarkų laikotarpio ir Mozės laikotarpio. Mozės laikotarpis yra vienos visos tautos sąryšis su Dievu, o patrijarkų laikotarpyje atskiri žmonės palaikydavo santykius su Dievu ir Dievas su jais. Mozės laikais tikybos reikalai buvo pavesti dvasiškijai, kad ji aptarnautų, o patrijarkų laikais dvasiškijos nebuvo.

a. ŽMONIŲ VALIOS AUKLĖJIMA S.

Žmonių valias Dievas auklėjo patrijarkų laikotarpiu panaudodamas tam įvairius įvykius, kuriems duodavo tokią kryptį, kad jie patrauktų žmonių valias į gerą ir atgrasintų jas nuo blogo.

Pats svarbiausias patrijarkų laikotarpio įvykis buvo  D i d y s i s  V i s a t i n a s  T v a n a s. Apie jį daug įdomių dalykų sukelia įvairūs mokslai, ypač Šv. Rašto aiškintojai. Juos galima rasti kun. prof. A. Grigaičio knygoje „Senojo Įstatymo Problemos.” Šičionai aš kalbėsiu tik apie tai, kiek Tvanas paveikė į žmones, kad jie taptų geresni.

Gamtoje tas tvanas buvo paskutinė didžioji perversme iš eilės tų, kurios sudarė šiandieninę žemės išvaizdą. Vandens giliai apsėmė visas žmonių gyvenamąsias vietas. Nėra reikalo sakyti, kad būtų apsėmę ir tas šalis, kur žmonių nebuvo. Tvanas buvo visatinas žmonėms, bet ne laukams, nei kalnams, nei augalams, nei gyvuliams. Iš Šv. Rašto matyt, kad nei augalai nei žuvys nežuvo dėl tvano. Dievas leido tą tvaną, kaip buvo leidęs visas didesnes ir senesnes už jį perversmes, kurių pasibaisėtini pėdsakai likę žemėje.

Gali būti klausimo, kodėl Dievas sutvėrė žmones pirma negu tos perversmes pasibaigė. Atsakymas nesunkus. Žmonės būtų galėję išsisaugoti nuo pražūties, jei būtų Dievo paklausę. Nojaus tikėjimas buvo žymus. Gavęs iš Dievo pranešimą dar toli nematomos būsimos nelaimės jis ėmė statyti laivą, kad išgelbėtų savo šeimyną. 1) Tų laikų žmonės matė Nojų statant laivą toli nuo vandens. Laivo statyba ilgai truko, nes buvo labai didelis. Bet jie tikėjimo neturėjo, kaip sako šv. Petras. 2) V. Jėzus sako, kad jie tada valgė ir gėrė, tekėjo ir pačias vedė iki Nojus įėjęs užsidarė laive. 3) Nesirūpindami sielos reikalais anų laikų žmonės paskandino kūnų gyvybę, kuomet Nojus, besirūpindamas tikyba, išgelbėjo save, pačią, sūnus ir marčias. Jeigu tų laikių žmonės būtų buvę taip dori, kaip Nojus, tai ir jie būtų išlikę gyvi, kaip jis. Jų pražūtis buvo jų dorinio sugedimo vaisius.

1) Sulygink šv. Pauliaus laišką. Žydams 11, 7.

2) 1 Petr. 3, 20.

3) Mat. 24, 37-39.

Bet kodėl Dievas leido tokią didelę bausmę už doros nupuolimą, už tikėjimo išnykimą? Šių dienų gyvenimas pakiša gana aiškų atsakymą tam klausimui. Doros nupuolimas praplatina visuomenėje įpročius žudančius ją, nes ima gimimų skaitlius mažėti ir mirštančių skaičius tampa didesnis. Lyties ištvirkimas užkrečiamomis ligomis silpnina kūnus, daugina ligas ir mirtį. Girtybė baigia ardyti viską. Kuomet pasaulyje buvo belikę vos aštuoni dori asmens, tuomet žmonių giminės pražūtis pasidarė neišvengiama be stebuklo. Du pavojai buvo priėję prie jos. Vienas buvo iš tų gamtinių priežasčių, kurios sudarė tvano perversmų, kitas — iš nedoros įsigalėjimo. Dievas leido pirmąjai nelaimei įvykti. Tada kiekvienas žmogus tvano baisybę pamatė pirma negu nuskendo. Pamatęs atsiminė pajuoktą Nojaus laivą ir jo kalbą apie būsimą nelaimę, Dievo leistą už nedorybes. Prieš nuskęstant daugelis žmonių, nors paskutinėje valandoje, apgailėjo savo nuodėmes, kreipėsi į Dievą, gavo atleidimą ir nepražudė sielos. Jei Dievas būtų leidęs žmonėms supūti nedorybėje, tai būtų žuvusios ir sielos su kūnais. Tvanas tat buvo nelaimė, bet mažesnė už tą, kurią žmonės buvo sau surengę.

Šitą tiesą suprato visi aštuoni žmonės likusieji iš Tvano. Jie turėjo pradėti naują žmonių giminę. Jiems reikėjo neužmiršti to baisaus pamokinimo, kurį buvo pergyvenę bepluduriuodami Tvano metu aukščiau savo šalies kalnų viršūnių. Tą pamoką jie turėjo pasakyti savo vaikams ir vaikų vaikams. Ir ištikrųjų pasakė. Net ir tos tautos, kurios tikrąjį Dievą užmiršusios ėmė stabus garbinti, kaip Grekai Europoje, Aztekai Amerikoje, Asyrai Azijoje, neužmiršo, kad tvanas buvo sunaikinęs visus žmones.

Bet deja! Baisioji tvano pamoka dar buvo persilpna žmonių valioms, kurias pirmasis tėvas buvo pakreipęs į blogą, atitraukdamas nuo Dievo. Nojaus sūnus Chamas jau pasirodė žemos dvasios esąs 1), nors buvo pergyvenęs Tvano baisenybes. Ne ilgai trukę žmonės nepasitikėdami Dievo pažadu nebedaryti daugiau visatino tvano, 2) ėmė statytis Babelio bokštą. 3) Ilgainiu beveik visa žmonių giminė išklydo iš tikrosios tikybos, vietoje Dievo ėmė garbinti savo prasimanytus daiktus ir doros taisykles prilenkė prie savo geidulių. Gerai tikinčių grynos sąžinės žmonių beliko nedaug. Ir tie patys dar toli buvo nuo to, ko reikėjo, nes po keletą pačių laikydavo, karėse žiaurumo pareikšdavo, pasistebėtinai, melą beveik neskaitydavo kalte.

Bet tiems, už kitus geresniems žmonėms, Dievas parodydavo labiau negu tėviškos meilės. Po Nojaus pirmas didysis patrijarkas buvo  A b r a o m a s. Jį Dievas išvedė iš jo tėviškės, kur jo sielai jau pavojinga buvo liktis, ir padarė jį keturių tautų tėvu, žadėdamas jo padermę padaryti skaitlingą, kaip žemės dulkes ir dangaus žvaigždes.4) Bet drauge Dievas užduodavo Abraomui labai sunkių uždavinių, kad jo dvasios jėgas padidintų. Tam tikslui liepė jam, kad aukotų savo mylimiausiąjį sūnų, su kuriuomi buvo sujungti visi brangiausieji Dievo pažadai. Abraomas to reikalavimo paklausė. 5)

1) Gim. 9, 22.

2) Gim. 8, 21.

3) Gim. 11, 1-9.

4) Gim. 13, 16; 15, 5.

5) Gim. 22, 1-14.

Kad Abraomas, užsivedęs Izaoką ant kalno surišo tą savo sūnų ir paguldė ant aukuro rengdamasis papiauti ir sudeginti Dievui, tai buvo karžygiškas pergalėjimas savęs ne vien tėvo širdyje, bet ir sūnaus. Vienu tuo reikalavimu Dievas ugdė abiejų sielas ir Abraomo ir Izaoko. Jųdviejų sieloms pakilus iki reikalaujamai aukštybei, Angelas išveržė peilį iš Abraomo rankų, Izaokas išliko gyvas. Jo vietoje Abraomas aukojo avinėlį. Visą tą įvykį Dievas sudarė gerųjų žmonių širdis darydamas dar geresnėmis, keldamas jas aukštyn tiek, kiek buvo galima pakelti.

I z a o k a s turėjo du sūnų: Ezavą ir Jokūbą. Pirmasis buvo savymeila, branginąs valgį labiau negu dvasios vertybes ir parduodąs jas už valgio duobenį. 1) Antrasis labiau brangino dvasinius dalykus už medžiaginius ir buvo greitas į tą, kas gera. Dievo rūpestingumas susitelkė apie Jokūbą. Bet ir tas dar buvo reikalingas auklėti ir Dievas leido, kad jis svetimoje šalyje vargtų kaip samdininkas per 14 metų ganydamas svetimas avis. Teko Jokūbui ir sūnaus Juozapo nelaimė pergyventi ir bado pritirti. Bet visos tos nelaimės padarė Jokūbo dvasią tiek tvirtą ir jo sąryšį su Dievu tiek artimą, kad viena stambioji pranašystė apie būsimą Atpirkėją mums paskelbta iš jo lūpų. Dievas jį prirengė prie to antgamtiniais regėjimais.

1) Gim. 25, 29-34.

J o k ū b ą galime skaityti paskutiniu Patrijarkų laikotarpio žmogum, nes iš 12 jo vaikų per pusantro šimto metų susidarė tauta, kurią suorganizavo ir iš nelaisvės išvedė Mozė. Per tą pusantro šimto metų Dievo Apveizda auklėjo Jokūbo vaikus, kaip buvo auklėjusi jį ir jo vaikus. Juozapo patekimas Egiptan ir iškilimas į aukščiausią tos šalies vietą buvo dvasios sustiprinimas ir jam pačiam ir jo tėvui ir broliams.

K a l b ų  s u m i š i m a s Babelio bokštą bestatant buvo pamoka, kad nereikia niekinti Dievo žodžio, žadėjusio nebedaryti tvano. Kita dar ryškesnė bausmė teko ne patrijarkams, tik visuomenei nutolusiai nuo Dievo už lyties geidulių nevaldymą. Tai buvo baisioji S o d o m o s, G o m o r o s, A d a m o s  i r  S e b o i m o miestų pražūtis. 1) Tie miestai stovėjo vulkaninėje šalyje prie sūraus ežero vadinamo Negyvąja Jūra. Iš aprašymo manu, kad nelaimė įvyko iškylant mažam vulkanui ten kur stovėjo anie miestai, ir vėl įsmunkant. Įsmukusiųjų vietą užliejo Negyvosios jūros vanduo. Miestai buvo netoliesia. viens kito ir maži, kaip senovės Lietuvos piliakalniai. Dviem tų miestų gyventojam, savo busimiem žentam, Lotas pranešė, ką buvo girdėjęs iš angelų, kad už valandos kitos visa apielinkė žus, bet „jiedviem rodėsi juokus sakąs”. 2) Ir juodu, matyt, buvo ištvirkėliai, Dievo persergėjimų vadiną juokais. Juodu žuvo su kitais tokiais. Negyvoji Jūra, kurioje nėra žuvų, kurios krantų nemėgsta paukščiai primindavo ir primena tos šalies gyventojams ir visam pasauliui lyties nuodėmių baisybę. Ta pamoka užrašyta Šv. Rašte.

 1) Gim. 19, 1-29; Deut. 29, 23.

2)   Gim. 18, 14.

 

b. PATRIJARKŲ RELIGIJA.

Patrijarkų laikotarpio religija buvo nepaini. Ji garbindavo vienų Dievą. Niekur nėra žymės, kad būtų buvę Sutvėrėjo paveikslų tapytų, iš akmens iškaltų: arba iš medžio išdrožtų. Neminėta taip-gi nė triobų religijos apeigoms pašvęstų. Šv. Raštas nepaduoda žinių nė apie apeigas.

Bet nekartų minėjama altoriai, arba aukurai. Kainas degindavo javus aukodamas juos Dievui nenoromis 3), Ablius degindavo gyvulėlius, aukodamas juos nuoširdžiai. 4) Aukojo Dievui taip-gi ir Nojus iš laivo išėjęs.5)

3)  Gim. 4, 3.

4)  Gim. 4, 4.

5) Gim. 8, 20.

Taip pat ir Abraomas garbino Dievą aukomis Jo paties liepiamas.1) Melchizedeko auka išsiskyrė iš kitų tuomi, kad tas karalius aukojo Dievui duonos ir vyno.2) Apie Melechiizedeką pasakyta, kad jis buvo kunigas. 3)

Patrijarkai tikėjo į Dievą ir į tai, kad žmogus turi sielą. Jie neabejojo, kad yra gerų dvasių: angelų. 4) Jie taip-gi žinojo, kad rojaus gundytojas, buvo blogoji dvasia. Jobo knyga, turbūt, patrijarkų laikais rašyta. Joje aiškiai minėta piktoji dvasia, kuri daro žmogui žalos kiek galėdama daugiausiai. 5) Toji knyga rodo, jog jos laikais tikėta ne vien sielos nemarumu, bet ir kūno atsikėlimu iš numirusių. 6)

Doros jausmas patrijarkuose buvo stipras, bet nežymu, kad būtų turėję Dievo apreikštų įstatymų. Draudimas nevalgyti vaisių nuo gero ir blogo pažinimo medžio paliovė veikęs, kuomet žmonės pradėjo gyventi ne rojuje. Po tvanui Dievas draudė valgyti mėsą su krauju. 7) Negerbimas tėvų skaudžiai buvo baudžiamas. 8) Bet visuomenės dora tuomet buvo dar žema: Lotas negynė savo dukterų skaistybės, 9) melą sakydavo svarbiuose dalykuose patys geriausi žmonės, 10) vyrai turėdavo po keletą pačių. 11) Tačiaus reikia pripažinti, kad prieš Tvaną moterystė būdavo vieno su viena. Taip pat buvo kokį laiką ir po Tvano, tik ilgainiu vyrai ėmė nebesitenkinti viena moterim.

1)    Gim. 15, 9-11.

2)    Gim. 14, 18.

3)    ten pat.

4)    Gim. 18, 1.

5)    Job. 1, 6.

6)    Job. 19, 26.

7)    Gim. 9, 4.

8)    Gim. 9, 25.

9)    Gim. 17, 8.

10) Gim. 12, 11-13; 2G, 7-10.

11) Gim. 25, 1.

Apskritai sakant, patrijarkų laikotarpio religija palaikė svarbiąsias pirmykščio apreiškimo tiesas ir vykdė įgimtą, žmonių širdyse įrašytąją dorą. Mūsų laikais mokslininkai ištyrę seniai žinomų bemokslių tautelių gyvenimą ir pažiūras, rado, kad jos pripažįsta vieną Dievą, Jį garbina aukomis, tiki sielos nemarumu ir laikosi įgimtosios doros. Iš to galima numanyti, kad patrijarkų religija nebuvo išnykusi, bet likosi tose bemokslėse tautelėse, kurios nei mokslo neįgijo, nei išradimų nepatyrė, bet religijos dalykų neužmiršo.

Tačiaus negalima sakyti, kad Dievas tik tiek tebūtų veikęs į žmones patrijarkų laikotarpiu, kiek čionai minėta. Didžiausias Dievo veiksmas buvo rengimas tos šeimynos, iš kurios turėjo gimti Atpirkėjas.

c. ATPIRKĖJO KILMĖ.

Atpirkėjo kilmė. Rojuje Dievas buvo pasakęs, kad moteriškės sėkla sutreikš žalčiui galvą. 1) Po Kaino nuodėmės paaiškėjo, kad ne visi Ievos vaikai bus velnio pergalėtojai, o tik vienas. To vieno Atpirkėjo reikėjo ieškoti visoje Adomo vaikų daugumoje, t. y. tarp visų žmonių. Po Tvano visa žmonių giminė turėjo kilti iš trijų Nojaus sūnų. Dievas Nojui apreiškė, kad vyriausiojo sūnaus Semo padermėje niekuomet nepasiliaus santykis su Dievu. 2) Atpirkėjas negalėjo kilti iš stabmeldžių, todėl iš Nojaus pranašystės galima buvo suprasti, kad Atpirkėjas bus iš Senio giminės. Dievas jį parinko dėl to, kad Semo siela ir širdis buvo geresnė negu jo brolių. Bet ir Semo vaikų dauguma užmiršo Dievą. Abraomas Jį tebegarbino, bet gyvenant tarp stabmeldžių, jei ne  jam, tai jo vaikams, buvo pavojaus virsti stabmeldžiais. Todėl Dievas jam liepia išeiti iš savo tėvynės, keliauti į tolimą tuščią žemę. Tenai Abraomas turėjo pradėti naują žmonių padermę. Dievas jam žada, kad ta padermė bus labai skaitlinga ir prideda, kad per Abraomo sėklą bus palaima visoms tautoms.3) Abraomas turėjo vaikų iš keturių žmonų. Iš tų vaikų išaugo keturios tautos. Geriausias Abraomo sūnus buvo Izaokas. Šitam teko tėvo teisės, turtai ir palaima.4) Izaokas turėjo du sūnų: Ezavą, kurs medžiaginius daiktus labiau brangindavo už dvasinius, ir Jokūbą, kuriam dvasiniai dalykai buvo brangesni už kūninius. Abraomo ir Izaoko palaima su teise būti Atpirkėjo gimdytojų eilėje teko Jokūbui.5) Ta teisė, kurią Ezavas pigiai buvo pardavęs broliui, paskui išrodė taip svarbi, kad Ezavas norėjo užmušti brolį už jos paveržimą 6) ir Jokūbas turėjo išbėgti svetur. Jokūbas turėjo 12 sūnų. Trys pirmieji nusikalto. Tėvų palaima ir teisė būti Atpirkėjo gimdytojų eilėje teko ketvirtajam sūnui Judui. 7) Jokūbas, kaip minėjau, buvo paskutinis patrijarkų laikotarpyje.

Atpirkėjo šeimynos rengimas užsibaigė vėliau — Senojo Įstatymo laikotarpyje. Į 400 metų po Jokūbo mirties Dievas apreiškė karaliui Dovydui, kad iš jo giminės bus Amžinasis Karalius, t. y. Atpirkėjas, 8) o iš kelių šimtų Dovydo vaikų ta palaima teko išmintingiausiam Salemonui. 9) Dovydo ir Salemono laikais į karaliaus rūmus susitelkdavo visa kas buvo geriausia tautoje ir pačių karalių šeimyna gerėjo. Ilgainiu karališkoji prabanga ėmė gadyti žmonių sielas ir kūnus. Tada Dovydo giminė neteko valdžios ir turtų. Rankpelnių gyvenimą gyvendami Dovydo vaikai prie tų gerumų, kurie buvo juose susikrovę bekaraliaujant, pridėjo teisingų nuoširdžių darbininkų sielos ir kūno gerumus.

1)    Gim. 3, 15.

2)    Gim. 9, 26.

3)    Gim. 12, 1-3; 18, 18. 19; 22, 18.

4)    Gim. 26, 3. 4.

5)    Gim. 27, 27-29.

6)    Gim. 27, 41.

7)    Gim. 49, 10.

8)    2 Kar. 7, 16, 2. 3, 5.

9)    3 Kar. 2, 4. 45.

Trumpai sakant, patrijarkų laikotarpiu Dievas rengė žmonių giminę Atpirkėjui trimis priemonėmis, auklėdamas jų valią, išlaikydamas pirmykštę religiją nuo pražūties ir ruošdamas šeimyną, iš kurios Atpirkėjas turėjo imti Sau kūną.

4. Senojo Įstatymo Laikotarpis.

Iš Jokūbo vaikų Egipto žemėje, šalyje vadinamoje Gesen,3) išaugo žydų tauta. Ji pasijuto esanti vergijoje be savo kaltės, bet Dievas išvedė žydus iš tos vergijos ir iš Egipto žemės, padarė su visa tauta sutartį, kuri ir vadinasi Senasis įstatymas. Tuo pačiu vardu vadinasi ir Šv. Rašto dalis aprašanti Sutarties rengimą, jos įvykimą ir jos pildymą. Senojo įstatymo istorija yra beveik ta pati kas ir žydų tautos istorija prieš Kristaus laikus. Kristui mirus Senasis Įstatymas neteko galios, nes Atpirkėjas paliko Naująjį Įstatymą visoms tautoms. Senoji Sutartis, su viena žydų tauta, išnyko.

3) Gim. 47, 6-27; Išeig. 1, 9.

Kaip patrijarkų laikotarpis taip ir Senojo Įstatymo laikotarpis rengė žmonių giminę Atpirkėjui. Patrijarkų laikotarpio rengimas buvo iš toliau, Senojo Įstatymo — iš arčiau. Šitos yra Senojo Įstatymo laikotarpio žymės: a) tautos būdo lavinimas nelaimėmis, b) Religijos apreiškimas, e) pranašų siuntimai, d) Mesijo savybių ir atėjimo laiko nurodymas.

a. TAUTOS BŪDO LAVINIMAS NELAIMĖMIS.

Mylimasis Jokūbo sūnus ir Dievo išrinktasis žmogus buvo Juozapas. Dievo jam duotos nepaprastos malonės sukėlė jo brolių pavydą ir jie pardavė Juozapą į vergiją. Egipte jis dėl doros ir ištikimybės pateko į kalėjimą, bet Dievo apvaizda iš kalėjimo ji iškėlė į pirmąją vietą šalia tos šalies valdovo. Ta laimė partraukė Egiptan Jokūbą, žydų tautos tėvą. Derlingoje Geseno žemėje Jokūbo vaikų skaitlius taip padidėjo, kad jie tapo tauta. Bet politika neturi dėkingumo. Faraonų šalis užmiršo, kad žydas Juozapas buvo ją išgelbėjęs iš bado, ir ėmė spausti žydus, kad jie išnyktų visai. Toje vergijoje žydai išmoko darbštumo ir įprato mažu kuo apseiti: Laisvę atgavę jie sugebėjo uždirbti daug, o mažai išleisdami savo reikalams galėjo ūmai pralobti. Tų dviejų dorybių labiausiai reikia tautoms pradedančioms gyventi nepriklausomybės gyvenimą.

Dievas davė žydams nepriklausomybę, iš jų tautos išrinkdamas gabų žmogių pervesdamas jį per geriausias Egipto mokyklas ir pastatydamas jį tautos pryšakyje. Tas žmogus buvo Mozė. Jis išvedė savo tautiečius iš vergijos į derlingą Palestinos žemę. Maždaug pusantro tūkstančio metų prieš Kristui užgimsiant Dievo stebuklai išliuosavo prislėgtąją tautą iš prispaudėjų, ištikdamas tuos prispaudėjus dešimčia bausmių.

Stebuklingojo stulpo vedami žydai atėjo iki šiaurinio Raudonosios Jūros galo. Faraono kariuomenė suskato juos vytis. Stulpas, kurs dienos metu būdavo tamsus ir savo šešėliu tiekdavo žydams pavėsį, naktimis žibėdavo ir šviesdavo keliaujančiai tautai. Tas stulpas stojo tarp žydų ir faraono kariuomenės apgindamas juos nuo jos. Tuom tarpu jūros įlankoje vanduo persiskyrė. Viduryje jūros dugnu pasidarė platus takas per visą jūrą ir žydai tuo taku perėjo. Jiems vienoje pusėje vandens atsidūrus ir stulpas pasitraukęs iš jų užpakalio, stojo pryšakyje. Egipto kariuomenė bėgo taku per jūrą vydamosi žydus. Mozė iškėlė rankas ties jais ir vanduo vėl susiliejo jūroje, apsemdamas Faraono kariuomenę. Tai nebuvo jūros atoslūgis ir potvynis, nes vanduo lyg dvi tolygios sienos stovėjo iš abiejų pusių stebuklingojo tako. Ir pats takas nebuvo jūros krašte, o per vidurį ilgos įlankos. Anapus jūros žydai mito baltais stebuklingais kasdien krintančiais nepaprastai skaniais milteliais, vadinamais manna. Jei kas jų prisirinkdavo daugiau negu vienai dienai reikia, manna sukirmydavo tuojaus, bet šeštadieniais ji nekrisdavo ir penktadienyje surinkta nekirmydavo per dvi dienas. Kartais Dievas paįvairindavo tą valgį daugybe putpelių kurių pulkai nutūpdavo žydų stovyklon ir negalėdavo pakilti. Jas susigavę žydai kepdavo ir valgydavo. Tauta tiek stebuklų mačiusi, rodos, turėjo suprasti, kad naudinga yra laikytis Dievo valios. Žmonių valios, rodos, savaime turėjo krypti prie savo ir tautos išvaduotojo, bet žmonių valios taip buvo panūdusios blogan, kad tų maloningų stebuklų neužtekdavo. Žydai keldavo maištų ir užsitraukdavo skaudžių bausmių. Juos užpuolė ugningi žalčiai, nuo kurių įkandimo žmonės mirdavo. Pasigailėjęs atgailojančių žmonių Dievas padarydino varinį žaltį pakabintą ant kryžiaus. Kas į tą pažiūrėdavo, tas išgydavo.

Bet vergija ir ilgas gyvenimas tarp stabmeldžių buvo palikęs daug blogų žymių širdyse. Per 40 metų žydai klaidžiojo tyruose, matydami begalės Dievo stebuklų kartais meilingų, kartais baudžiančių ir tik labai pa-lengvėlia kilo aukštyn, eidami geryn. Senų blogų Įpročių prirūgę žmonės visi išmirė tyruose, tik du beliko. Visa tauta kelionėje pasidarė nauja, naujose apystovose gimusi ir augusi, naujais būdais išauklėta, naujų tiesų prityrusi. Nors tyrų mokykla ir buvo geriausia, tačiaus žmonių valios taip smarkiai buvo iš seniau nukreiptos šalin nuo Dievo, kad ir ta mokykla nepilnai jas grąžino į Sutvėrėją. Beveik 400 metų žydai turėjo kovoti su buvusiais Palestinos, t. y. Žadėtosios Žemės, gyventojais, kol sudarė savo vienų valstybę, pražydusią Dovydo galybe ir Salemono turtais.

Ir vėl ėmė smukti žmonių valios. Ant kalvų ėmė atsirasti stabų ir Izraeliaus karaliai, suskaldę savo tautos valstybę, skaldė jos religiją. Dievas siuntė pranašus. Tie visomis jėgomis žadindavo tautiečių sąžines, valydavo jų širdis, kreipdavo valias Į Dievą. Tačiaus pranašų darbas toli tiek neatvėsdavo vaisių, kiek reikėdavo. Pirma Izraeliaus karalystė, paskui ir Judos smuko į stabmeldiją. Elijo ir Eliziejaus stebuklai stabdė tos svetimos mados įsigalėjimą Dievo išrinktoje tautoje, bet nesustabdė.

Izraeliaus karalystė pateko į nelaisvę Asyrams, Judos žemė vėliau ištuštėjo, kai Nabuchodonosoras jos gyventojus išgabeno į Babilono vergiją. Nemokėjusios susitarti laisvėje, abi tautos dalys užmiršo savo nesantaiką vergijoje ir atsikratė stabmeldybės raugo. Po septynių dešimčių nelaisvės metų grįžo tauta į savo žemę ir turėjo tiek stiprybės dvasioje, kad Makabėjų laibais apsigynė nuo galingesnių, labiau įpratusių kariauti ir skaitlingesnių Sebukydų.

Nelaimei praėjus ėmė gesti tauta dar kartą ir pateko Romos valdžion. Šiuo atveju nelaisvė jau buvo nebe auklėjimo priemonė, o to auklėjimo pabaiga be vilties.

Dievo valia dar nenukrypo nuo Savo tautos, bet Dievo išmintis pasiryžo pavartoti paskutinę didžiausią priemonę, žinodama, kad toji didžiausioji malonė bus suvartota didžiausiai kaltei padaryti iš dangaus siųstajam Atpirkėjui atmesti ir nužudyti.

Keturios nelaisvės: Egipto, Asyrijos, Babilono ir Romos buvo gana reikšmingos. Mintijantis žmogus lengvai galėjo suprasti, kam jos yra. Ir žydų tauta suprasdavo, nes pasitaisydavo, bet trumpam laikui. Religija jiems padėdavo įvertinti jų tautos įvykius.

b. DIEVO APREIKŠTOJI RELIGIJA.

Patrijarkų laikais Dievas išsaugojo žmonių religiją, kad neišnyktų, Senojo Įstatymo laikais Sutvėrėjas tą religiją naujais ir svarbiais apreiškimais sustiprino, sudarė tikybinę bendruomenę, atskyrė dvasiškiją nuo pasauliečių, įvairias aukų rūšis nustatė ir joms apeigas paskyrė, doros pagrindinius dėsnius ir elgesio įstatymus paskelbė ir tą visa suėmė į Šventojo Rašto knygas. Nors ir Senojo įstatymo laikais, taip pat kaip Naujojo, buvo Dievo apreikštų tiesų nepatekusių į Šv. Raštą, sakysim: Samuelio, Natano, Elijo ir Eliziejaus pranašysčių dauguma, tačiaus Šv. Raštas buvo neapsakomai didelė pagalba religijai.

Iškeliavusi iš Egipto žydų tauta atėjo pas kalną Sinai. Jis yra tarp dviejų šiaurinių Raudonosios Jūros įlankų. Tenai Dievas paskelbė, kad tą tautą Jis išrenka Savąja tauta ir daro su ja sutartį. Tauta apsima būti ištikima Dievui negarbindama stabų ir pildydama Jo paskelbtuosius įstatymus. Dievas užtatai pasižadėjo saugoti tautą ir laiminti jai. Ta sutartis įvyko trečiame mėnesyje po žydų išėjimo iš Egipto. 1)

Dievo pašauktas Mozė pirmiau vienas įlipo į kalną. Ten Dievas pasakė tautos vadui kas reikia, o tas pranešė tautos vyresniesiems. Per tris dienas visi ruošėsi, skalbdami savo rūbus, darydami tvorą apie kalną, kad niekas neprieitų per arti. Atėjus paskirtajam laikui visi išėjo iš stovyklos ir susirinko apie kalną. Pasigirdo griausmas ir žaibai ėmė pliekti apie kalną. Jo viršuje buvo labai tirštas debesis. Trimitų balsai susyk pasigirdo smarkūs ir ėjo vis garsyn. Visas kalnas apteko dūmais ir ugnis liepsnojo iš jo. Žmones apėmė baimė. Mozė kalbėjo Dievui, o Dievas atsakinėjo jam. Paskui Dievas iš dangaus nužengė ant kalno ir liepė Mozei lipti pas Save į kalną. Bet Mozei užlipus Dievas jį pasiuntė žemyn daboti tvarkos, o Pats pagarsino Dešimtį Įsakymų, kuriuos kiekvienas katalikas turi mokėti atmintinai, būtent: „A š  e s m i  V i e š p a t s  t a v o  D i e v a s, k u r i s  t a v e  i š v e d ž i a u  i š  E g i p t o  ž e m ė s  i š  n e l a i s v ė s  n a m ų : 1-as N e t u r ė s i  s v e t i m ų  d i e v ų ... ir t.t. Tauta išgąsčio pilna sakė, kad Mozė vienas kalbėtų su Dievu. Mozė užlipo į kalną ir pamokytas grįžo atgal ir surašė ką Dievas buvo liepęs. Ryto metu Mozė pas kalną apačioje pastatė altorių ir dvyliką ženklų sulig dvylikos Jokūbo sūnų. Ant altoriaus aukota Dievui veršius. Pusę jų kraujo išpylė ant altoriaus, o kitą pusę surinko į taures. Tada Mozė iš rašto perskaitė Dievo įstatymą, tauta apsėmė juos vykdinti ir Mozė pašlakstė žmones aukų krauju iš minėtųjų taurių. Po to Mozė, Nadab, Abiju ir 70 seniūnų užlipo į kalną ir regėjo Viešpatį. Po Die-vo kojomis buvo lyg brangaus sapyro akmens veikalas ir tarsi giedraus dangaus skaistumas. Paskui Dievas dar kartą liepė Mozei lipti į kalną ir žadėjo duoti Įstatymą surašytą ant akmeninių lentų. Mozei užlipus debesis apdengė kalną. Septintoje dienoje Dievas pašaukė Mozę, žibėdamas tarsi liepsnojančioji ugnis, matant visai tautai. Po to Mozė buvo kalno viršūnėje 40 dienų.

Nesant vado taip ilgai tautos ūpas veikiai persimainė. Žmonės privertė Mozės brolį Aroną nuliedinti auksinį veršį ir ėmė jį garbinti, pasekdami Egipto pavyzdžiu, kur žmonės Dievo vietoje garbindavo jautį Apį. Grįždamas iš kalno Mozė pamatė tą vadovybę ir iš širdgėlos Sudaužė Dievo įsakymų lentas. Nubaudęs kaltininkus Mozė grįžo į kalną ir vėl truko 40 dienų, kol gavo kitas dvi akmenines lentas su tais pačiais įsakymais. Tas viskas aprašyta Išėjimo Knygoje pradedant 19 perskyrimu iki 35 įimtinai.

Aprašytasis Dievo apreiškimas buvo Senojo Įstatymo pagrindas. Prie jo buvo pridėtas apreikštosios religijos dvasiškijos sutvarkymas. Mozės brolis Aronas turėjo būti aukščiausia tos dvasiškijos galva ir vyriausybė. Arono sūnūs tapo pašvęsti kunigais. Ir per visą Senojo Įstatymo laiką tiek aukščiausiasis kunigas, tiek žemesnieji kunigai turėjo būti kilę iš Arono padermės. Asmens-gi kilę iš Levi, Jokūbo trečiojo sūnaus, vadinosi levitai ir sudarė visą dvasiškuos luomą. Tačiaus tiktai kunigai teturėjo teisės atnašauti aukas, o levitai patarnaudavo kunigams aukų atnašavimo apeigose.

Trims asmenims Korei, Datanui ir Abironui nepatiko šita tvarka, kad Mozės giminėms teko kunigystės garbė. Minėtieji trys įtarė Mozę, kad jis pats savo broliui ir brolėnams tą garbę paskyrė. Už įtarimą nelaimingiesiems teko baisi bausmė. Jie atėjo su smilkytuvais pasirengę aukoti Dievui tą, ką tiktai kunigai tegalėjo daryti. Bet žemė perplyšo ties jais, jie sukrito į plyšį, o žemės užgriuvo juos ir nelaimingi šventvagiai žuvo, palikdami tautai išgąstingą pamoką, kad kunigystę reikia imti iš Dievo paskyrimo, ne iš savo užgaidos. 1)

Bet ir kunigus pamokino Dievas, kad sąžiningai eitų savo pareigas. Arono sūnūs Nadabas ir Abiudas drįso į smilkalus įsidėti nešventintos ugnies. Iš šventovės išėjo liepsna ir taip juodu pagavo, kad juodu krito negyvi. Mozė pašaukė jųdviejų pusbrolius Mizaelį ir Elizapaną, kad atimtų nelaimingųjų lavonus ir užkastų anapus stovyklos. Po to likusiems dviem kunigams Eleazarui ir Itamarui Mozė davė pamokymą, kaip rūpestingai reikia atlikinėti Dievo tarnybos darbus ir išlaikyti kunigo dorą aukštesnę už šiaip žmonių. 2)

1)    Skaitmenų Kn. 16, 24-40.

2)    Levitų Kn. 10, 1-7.

Taip pat Dievas apreiškė smulkias taisykles, kaip reikia padaryti deginamųjų aukų ir smilkymo, kokis turi būti stalas ant kurio buvo padedama 12 šventųjų duonų. Pats svarbiausias Senojo Įstatymo religijos daiktas buvo Sandoros Skrynia. Joje buvo padėtos Dešimties Įsakymų lentos, šalia jos buvo mannos indas ir stebuklingai pražydusioji Arono lazda, liudijusi, kad jis yra tikrai Dievo skirtas aukščiausiasis kunigas.

Pamaldoms laikyti Mozė padarydino platų ir gražų aptvarą, kuris Švenčių Švenčiausioje vietoje buvo Sandoros Skrynia. Į tą vietą tik vienam Aukščiausiajam Kunigui tevalia buvo įeiti ir tik vieną kartą metuose. Antras skyrius buvo Šventoji Vieta. Joje stovėjo smilkymų aukuras ir septynių žiburių žibintuvas. Į tą vietą tegalėdavo įeiti vieni tik kunigai. Trečioje pačioje arčiausioje aptvaro vietoje buvo deginamųjų aukų altorius.

Visi minėtieji daiktai ir pats aptvaras padaryti tapo sulig smulkiausiais Dievo nurodymais. Dievas taip-gi apreiškė kada, kaip ir kokios turi būti daromos aukos. Ką dabar Katalikų Bažnyčioje tvarko Kanonų Įstatymai ir Liturginės ištarmės, tą visą Senojo Įstatymo religijai apreiškė Dievas, kol Jo išrinktoji tauta keliavo tyruose. Iš Egipto į Palestiną geru keliu einant pėsčiam galima nuvykti į dešimts dienų. Todėl keturiasdešimties metų kelionė išrodo ilga ir perilga. Bet aukščiau minėjau, kad reikėjo netik perauklėti visą tautą, bet ją naują pagimdyti iš asmenų neužsikrėtusįų Egipto stabmeldija. Dabar aš turiu pridėti, kad nė jokia žmogaus galybė nebūtų pajėgusi taip smulkiai ir taip įsakmiai sustatyti visą religijos sutvarkymą su apeigomis, aukomis, dvasiškija ir įstatymais, kaip tat įvyko žydams bekeliaujant iš Egipto į Palestiną. Prie to reikia pridėti ir pasaulinį valstybės aparato sudarymą, įstatymų surašymą teismams ir net daugelio sveikatingumo taisyklių paskelbimą. Tas visa surašyta penkiose Mozės knygose. Jos yra ne vien tikybinių, bet ir valstybinių Įstatymų Kodeksas. Jį jau atbaigtą ir surašytą žydai įsinešė į Žadėtąją Žemę, įeidami į ją iš tyrų. Taigi tie keturiasdešimts metų tai nebuvo klaidžiojimas, o religinio, valstybinio ir visuomeninio gyvenimo tvarkos gaminimas. Tik stebuklingai prie to prisidedant Dievui tas visa galėjo būti sudaryta trumpu keturiasdešimties metų laiku.

Dvidešimtojo šimtmečio pradžioje Fr. Delitsch buvo paskelbęs nuomonę, kad Mozės knygų turinys nesąs imtas iš Dievo apreiškimo, tik skolintas iš senesnės Asyrų ir Babilonų raštijos, nes ir tenai minėtas pasaulio sutvėrimas, rojus bei tvanas. Kiek vėliaus atrasta karaliaus Hammurabi įstatymų sąrašas iškaltas akmenyje ir tarp tų rasta keletas įstatymų to paties turinio, kaip ir Dešimtis Dievo Įsakymų, paskelbtų ant kalno Sinai. Silpno tikėjimo žmonės dėl to visa abejojo apie Senojo Įstatymo apreiškimą. Dabar dalykai jau žymiai paaiškėjo ir pasirodė, kad Delitsclio pažiūra buvo perdaug skubotai pagaminta.

Sulyginus Mozės rašytąją Gimimų Knygą su Babilono raštais susyk matyt tiek daug skirtumo turinyje ir smulkmenose, kad negali būti nė kalbos apie tiesiogini Babilono raštų sunaudojimą Gimimų Knygoje. Mozės ir Babilono raštuose tik tiek yra bendra, kad abeji kalba apie tuos pačius keturis daiktus: pasaulio sutvėrimą, rojų, tvaną ir įstatymus, bet kalba ne vienaip. Jeigu Mozės kalbą apie tuos dalykus prilygintumėm statulai atvaizduojančiai visą žmogų, tai Babilono pasakas reikėtų prilyginti sąšlavų, dulkių ir net purvo krūvai, kurioje vienur randasi nutrūkusi nuo statulos koja, kitur ranka, kitur kitokia dalis.

Babilono gyventojai buvo taip pat Nojaus vaikų vaikai, kaip ir žydai. Abeji iš savo senuolių ir prosenuolių turėjo žinių ir apie pasaulio pradžią ir apie pirmųjų žmonių laimę ir apie tvaną. Tik Babilone tos žinios jau buvo labai aptrupėjusios ir įmaišytos į pasakas apie nebūtus vyriškus dievus ir moteriškas dieves, apie jų kerštus, pavydus, baimę ir ištvirkimą. Žydų tautoje tų priemaišų nebuvo, nes iš patrijarkų jie turėjo gryną žinią, kad yra vienas visagalis nematomas ir šventas Dievas. Žydai buvo taip pat žmonės, kaip ir babilonai, ar kiti. Kaip Babilono žmonių vaizduotė prie tiesos priplakė pramanytų pasakų, taip būtų ilgainiu padariusi ir žydų vaizduotė. Bet to neįvyko, nes Dievas buvo saugojęs Abraomo, Izaoko ir Jokūbo pažiūras. Nuolatiniais apreiškimais Dievas nedavė tų patrijarkų vaizduotei iškraipyti pagrindines tikybos tiesas. Kad to iškraipymo nepadarytų vėlesnėsės kartos, Dievas Mozei įsake surašyti religijos tiesas į knygas ir tas knygas įteikė žydų tautai kaipo Šventąjį Kaštą. To Dievas nepadarė Babilone ir dėlto susidarė dviejų tautų raštijos skirtumas.

Ant kalno Sinai Dievas paskelbė 10 Įsakymų. Hammurabio rašte yra daugiau dviejų šimtų. Ne visada būva geriau ten, kur yra daugiau. Dešimtį Dievo įsakymų šiandien moka maži ir seni žmonės visame krikščionių pasaulyje. Hammurabi’o įstatymų niekas nemoka. Tas vienas skirtumas jau parodo, kad Dešimts Dievo Įsakymų tiko ir tinka žmonių gyvenimui, o toli netaip yra su Hammurabio įstatymais. Jeigu Dešimtis Įsakymų būtų buvę Mozės pramanyti, tai jam būtų didelė garbė, kad sugebėjo išgalvoti tokį tobulą daiktą. Tačiaus ta garbė tenka ne Mozei tik Dievui. Tokių dalykų, kurie darėsi ant kalno Sinai, apgarsinant Dešimtį Dievo Įsakymų, negalėtų sudaryti nė jokia žmonių galybė mūsų laikais su visa jų technikos gudrybe, o ką-gi kalbėti apie Mozės amžį!

Apgarsindamas įsakymus: „Neužmušk,” Dievas pirmą kartą juos paskelbė, nes tuojaus po Tvano Dievas buvo pasakęs Nojui: „Kas pralietų žmogaus kraują, tam reikia pralieti jo kraują, nes žmogus yra padarytas sulig Dievo paveikslu.” 1) Įstatymas apie tėvų gerbimą taip-gi aiškiai buvo paskelbtas, kada Nojus nubaudė Chamą. 2) Net ir sutartį su žmonėmis Dievas padarė ne pirmą kart Sinojaus tyruose, nes buvo padaręs tuojaus po tvano: „Štai aš padarysiu savo sutartį su jumis ir su jūsų sėkla po jūs”... .„Pastatysiu savo sutartį su jumis ir daugiau nebebus nužudyti visi kūnai tvano vandenyse, ne. tvano naikinančio žemę nebebus daugiau. Ir tarė Die-vos: Šitas yra ženklas sutarties tarp manęs ir jūs ir visų gyvų sielų, kairios yra siu jumis per amžinąsias gentkartes: Savo lanką padėsiu ant debesų ir bus ženklas sutarties tarp manęs ir tarp žemės.” 3)

1) Gim. 9, 6.

2) Gim. 9, 25.

3) Gim. 9, 9. 11-13.

Pagrindines doros taisykles žinojo patrijarkai ir jų vaikai. Neabejoju, kad Abraomas jas žinojo geriau už kitus. Yra pagrindo mintyti, kad Hammurabi pasipažinojo su Abraomu, nes juodu gyveno tuo pačiu laiku. Hammurabi buvo Sennaar’o karalius. Šv. Raštas jo vardą kitaip tardavo, negu užrašyta akmenyje su įstatymais. Ten užrašyta yra Hammurabi arba Hammurapi, tikrai nežinia kaip reikia skaityti. Šv. Rašte Sennaro karalius Abraomo laikais yra padarytas Amraphel. Tas žodis žydų kalboje, kurioje rašyta Gimimų Knyga, reiškia tą patį ką Hammurabi Sennaaro kalboje. Abraomas su savo vyrais padėjo penkiems Sodomos apielinkės karaliams pergalėti keturis jų priešus karalius, tarp kurių buvo ir Amraphel Sennaar’o valdovas. Patyręs Abraomo vyrų jėgas Amraphelis arba Hammurabis galėjo patirti ir Abraomo išminties vertę, ir iš tos išminties galėjo panaudoti vieną kitą pagrindinės doros taisyklę ir įtraukti ją į savo įstatymus. Taip ir susidarė tas gana tolimas panašumas, kuris yra tarp Dešimties Dievo įsakymų ir Hammarabio Įstatymų.

Religijos apreiškimas, tautos išrinkimas, Įstatymų davimas jai buvo dideli Dievo darbai, kurių bendras tikslas buvo nors vienos tautos liuosajai valiai duoti krypties Dievop. Religijos sutvarkymas ir tautos sudarymas įvyko trumpu laiku ir pilnai. Bet žmonių valia labai tingiai krypo į Dievą. Tarp nuolatinių stebuklų gyvendami per 40 metų žydai nuolat sukeldavo įvairiausių nepasitenkinimų, pasipriešinimų ir riaušių. Tat visa rodė, kaip smarkiai žmonių valios tebebuvo nukrypusios nuo Dievo, kaip veikiai jos užmiršdavo Jo dovanas ir bausmes. Todėl Dievas, padaręs tokių nepaprastų daiktų daugybes bekeliaujant iš Egipto, įvedęs išrinktąją tautą į Žadėtąją žemę, nepaliovė vartojęs kaskart kitokių priemonių žmonių valioms nukreipti nuo blogo, nedarant joms prievartos, paliekant pilną jų laisvę joms pačioms.

e. PRANAŠAI.

Žydų tautos sąžinę žadindavo labiausiai pranašai. Jie nuolat kreipdavo savo tautiečių mintis į Dievą. Pranašų buvo daug ir įvairių. Vieni kalba ir veiksmais atlikdavo Dievo skirtąjį uždavinį, kiti prie to pridėdavo ir raštą. Nei politinė nepriklausomybė, nei tobula tikybos bendruomenė nebūtų sulaikiusios Jokūbo vaikų nuo stabmeldijos, įsigalėjusios visame pasaulyje, jei nebūtų Dievas siuntęs pranašų. Šitie kartais stovėdavo tautos pryšakyje, kartais neturėdavo jokios politinės reikšmės, bet vis tą patį darbą darydavo: žudydavo sąžines.

Mozei mirus, Jozuja arba Jehošua, įvedė Izraeliaus tautą į žadėtąją žemę, į Palestiną. Jam mirus nebeliko aukščiausios valdžios vienijančios tautą, sukaupiančios jos jėgas. Kiekviena padermė valdėsi savaime, o karui iškilus Judos padermės viršininkai pirmininkavo visiems. Kadangi Palestinoje buvo likę jos senų gyventojų stabmeldžių, tai ir izraelitai imdavo sekti jų pavyzdžiu ir garbinti stabus. Tada Dievas leisdavo nelaimėms prislėgti neištikimą tautą. Priešų slegiami Jokūbo ainiai atsimindavo Dievą. Tada atsirasdavo Dievo siųstasis žmogus, kuris sutelkdavo tautiečių jėgas. Tokis buvo Oto-nielius, paskui Aodas. Paskui prasidėjo gana ilga vadinamų teisėjų eilė.

Teisėjai būdavo tautos vadai ir Dievo valios skelbėjai. Tokia buvo moteriškė Debara, paskui Gedeonas, vėliau Jepte, dar vėliau aukščiausieji kunigai Heli ir Samuelis. Į tarpus pasitaikydavo tokių, kurie bandydavo suimti į savo rankas politinę tautos galybę, nepaisydami tikybinių tikslų. Tokis buvo žiaurusis savo brolių žudytojas Abimeleehas. Gal gabumų mažiau už jį turėjo Tola ir Jayras, kuriuodu valdė tautą per 45 metus po Abimelecho, bet tikybos dalykais juodu vargu besirūpino daugiau už jį.

Samuelis buvo tikras pranašas iš mažens. Nors dvi pirmąsias Karalių Knygas mokslininkai dažnai vadina Samuel’io knygomis, bet jos ne jo rašytos, tik pirmoji apsako jo veiksmus. Nenoromis jis privedė savo tautą prie to, kad ji įgijo aiškią centralinę valdžią. Jis taip-gi Dievo vardu patepė pirmuosius du žydų tautos karalius Saulių ir Dovydą. Tačiaus jojo svarbiausias uždavinys buvo žodžiu ir pavyzdžiu pataisyti dvasiškijos išklydimus, parodyti, kaip reikia žmones valdyti, sudrausti karaliaus kišimąsi į tikybos dalykus.

Natanas pranašavo Dovydo laikais ir tą karalių smarkiai sudraudė už nusikaltimą, kuomet padaręs svetimoterystę su aukšto karininko Urijo žmona, tyčia tą karininką pražudė karo metu. Karalius paklausė pranašo ir darė atgailą. Natanas įvesdino į sostą Dovydo sūnų Salemoną. Abiem tiem karaliam Natanas pranašavo, kad Mesijas bus iš jųdviejų padermės.

Elijas taip pat nepaliko raštų, bet paliko daug įtakos žmonėse. Jis visą savo amžį kovojo su nedorais karaliais, ypač Achabu. Izraeliaus karalystėje, kurią valdė Achabas, jau buvo beveik benykstanti tikyba į vieną Dievą. Elijo padarytasis stebuklas sustabdė tą pražūtingą tautos minčių linkmę. 1) Karaliaus Ochozijo pavyzdis blogai veikė į. silpnos valios žmones, nenorinčius stabų, bet privengiančius karaliaus. Bet Elijo drąsa, Ochozijo ir jo tarnų mirtis besirengiant kenkti pranašui, pagalios paėmimas Elijo gyvo į dangų sustiprino silpnėjančią Dievo garbintojų dvasią.

1) 3 Kar. 18. 21-40.

Elizejus buvo Elijo mokinys ir toliau dirbo savo mokytojo darbą, daugybe stebuklų sutvirtindamas tikinčius ir net apsaugodamas savo šalį iš didelių nelaimių. Jo Įtaka siekė ir Syrijos sostinę.

Pranašų raštu palikusių gautą iš Dievo apreiškimą buvo keturi didieji ir dvylika mažųjų. Izaijas ir Danielius daugiausiai pasakė apie būsimą Mesiją. Jeremijas Dievo vardu išaiškino tautai Babilono vergijos reikšmę. Jis išpranašavo tą vergiją, bekovodamas su savo tautos vyriausybe užmirštančiu Dievą. Galutinai ta vergija įvyko jam gyvam tebesant ir mylinčioji Dievą bei tėvynę širdis išverkė savo skausmą nepaprastai jausmingomis Raudomis. Baruchas buvo Jeremijo mokinys ir sekretorius. Ezechielis stiprino tautiečių dvasią Babilono nelaisvėje.

Iš dvylikos mažųjų pranašų Agejus, Micha ir Malachijas pasižymėjo pranašystėmis apie Mesiją. Jonas buvo siųstas Dievo valią skelbti Ninyvai ir ten padarė įtakos nors trumpam laikui. Kiti taip-gi nemažai sustiprino savo tautiečių religiją.

Senojo Įstatymo dvasiškija nejautė pareigos ganytojauti ir rūpintis žmonių sielomis, kaip tai daro krikščionių dvasiškija. Atlikę apeigas bažnyčioje arba sinagogose kunigai ir levitai rūpindavosi savo žmonų, vaikų ir savo reikalais, mažai tesiskirdami nuo pasauliečių. Sakramentų Sename Įstatyme nebuvo, tai jų dalinti nereikėjo. Pamokslų nebūdavo taip-gi. Bet reikalo priminti žmonėms Dievą, sielą, sąžinę, doros įstatymus vis-gi būdavo. Tam tikslui Dievas parinkdavo žmones ne vien iš levitų bei kunigų, bet iš visų Izraeliaus padermių.

Pranašai žydų kalba vadindavosi dvejopai: Nabi arba Baa. Nabi reiškė tą, kuris Dievo valią skelbia žmonėms, nors jis ir nieko naujo nepasakytų žmonėms. Raa reiškia regėtoją. Tuo vardu vadindavo pranašus, kuriems Dievas apreikšdavo antgamtinių regėjimų, arba ateitį liečiančių, arba paaiškinančių dabarties slėpinius. Abeji ir Nabi ir Raa sužadindami žmonių sąžines, papeikdavo jų nuodėmes, primindavo jų pareigas, sustabdydavo papiktinimus, sutvirtindavo visuomenės dorovę. Taigi pranašai atlikdavo tikrąjį ganytojavimo darbą. Tarp dvasiškuos jie neturėjo sau skirtos vietos, bet žmonės dažnai juos gerbdavo nuoširdžiai ir klausydavo. Nedori žmonės pasinaudodavo tuomi, kad pranašų teisės būdavo nedidesnės už paprastų žmonių teises, ir savo žabangomis dažnai nukankydavo pranašus. Bet pranašui žuvus jo garbė ir įtaka dar labiaus padidėdavo. Tokiu būdu pasidarė, kad Žydų tautoje neišnyko tikėjimas į vieną tikrąjį Dievą iki kol Kristus atėjo. Pranašai ir Kristaus atėjimą apsakė iš anksto.

d. MESIJONINĖS PRANAŠYSTĖS.

Ne visi Senojo Įstatymo pranašai yra išsitarę ką nors tiesiog apie būsimą pasaulio Atpirkėją, bet visi Jam tarnavo tuomi, kad žmonių sielas rengė Jam priimti. Dovydas buvo labiausiai karalius; Jo raštai nesiskaito tarp pranašų. Tačiaus apie būsimą Atpirkėją jis pasakė labai daug ir labai svarbių žinių. Tai buvo nepaprastas įvairiausių didelių ir įvairių gabumų žmogus. Jis visuomet laimėdavo kovas su filistinais, nes buvo nepaprastas kareivių vadas kovose. Mūsų laikais tokius vadina strategais. Jis buvo tokis gabus šalies valdytojas, arba administratorius, kad savo tautos galybę ir gerovę pakėlė keletą kartų aukščiau, negu tat buvo jam pradedant karaliauti. Jis buvo didžiausias Žydų tautos poetas ir jis sutvarkė šventovės giesmes bei muziką. Pagalios jo sustatytosios giesmės šiandien yra viso pasaulio giedamos. Nė vieno poeto veikalai neturi tiek pasisekimo, kiek Dovydo psalmės. Jos yra Šventame Rašte, nes jos yra Dievo įkvėptos. Jis mirė 1015 m. prieš Kristų. Paskui jį ir kiti rašė psalmių.

Apie busimąjį pasaulio Atpirkėją daugiausia žinių randame trijose Dovydo psalmėse: antroje, dvidešimt pirmoje ir šimtas devintoje. Ten pasakyta, kad Atpirkėjas arba Mesijas yra gimęs iš Dievo amžinu gimimu, kad vadinasi Viešpats, taip pat kaip ir Dievas, kad valdo visus pasaulio kunigaikščius ir karalius, kad nelaimingi neklausantieji Jo. Jo priešai patenka Jam po kojų. Tas pats Dovydas sako, kad Atpirkėjas bus kunigas sulig Melchizedeko tvarka, t. y. kad jo įsteigtoji auka bus duona ir vynas. Dovydas taip-gi pranašavo Atpirkėjo kančią, Jo priešų Jam pareiškiamą panieką, pasityčiojimus, rankų ir kojų perdurimą, kūno ištempimą taip, kad galima būtų suskaityti visus kaulus. Tas visa apgiedota 21-je psalmėje, kuri žydų sąraše yra pažymėta 22-ru numeriu.

Izaijas, gyvenęs porą šimtų metų vėliau už Dovydą, Atpirkėjo kančią pranašavo taip ryškiai, lyg būtų ją matęs. 1) Jojo veikale daug kalbama apie Atpirkėją kaipo apie Dievo tarną, pilną pasišventimo, mylintį žmones, gerą visiems, o bet-gi žmonių persekiojamą. 2) Izaijas pranašavo, kad Atpirkėjas gims iš skaisčios nekaltos mergaitės, 3) kad Jisai darys daug didelių stebuklų, 4) kad bus pilnas išminties, mokslo, stiprybės pamaldumo, Viešpaties dvasios, visiems teisingas, iškalbingas, nedorųjų priešas, taikos vykdintojas, 5) kad Jo mokslas bus palaima visoms tautoms ir jų daugybė džiaugsis Atpirkėjo įstatymu. 6)

Danielius su Agejum išpranašavo laiką, kada turėjo Atpirkėjas ateiti. Agejus sakė, kad ateis į tą Šventovę, kurią žydai pasistatė sugrįžę iš Babilono nelaisvės, 7) o Danielius sakė kad Atpirkėjas pasirodys už 70 metinių savaičių, tai yra už 490 metų po atleidimo žydų iš Babilono vergijos. 8) Tos savaitės baigėsi Kristaus laikais ir trumpai po Kristaus Romos kareiviai sugriovė Agėjaus minėtąją šventovę. Ji ir iki šiol tebėra neatstatyta.

Michėjas pranašavo, kad Atpirkėjas gims Betliejuje. 9) Zacharijas parašė, kad Jis į Jerozolimą įjos kaipo karalius užsisėdęs ant asiliuko. 10) Malachijui Dievas apreiškė, kad prieš Atpirkėjui ateinant pasirodys Jo pranokėjas, kurs prirengs Jam takus.11)

1) Iz. 53.

2) Iz. 42, 1 sqq.

3) Iz. 7, 14.

4) Iz. 35, 3-C.

5) Iz. 11, 1-10.

6) Iz. 2, 2-4.

7) Ag. 2, 7-8.

8) Dan. 9, 23-27.

9) Mlch. 5, 2.

10) Zach. 9, 9.

11) Malach. 3, 1.

Pranašai Atpirkėją vadindavo žydišku žodžiu Mašiah, kurs reiškia Pateptąjį. Mat jų tautoje tuos žmones, ku-riems Dievas skirdavo ypatingai svarbias ir aukštas pareigas, pranašai Dievo vardu patepdavo alyvų aliejum. Kaip žydų kalboje „Mašiah,” lietuvių „Pateptasis,” taip grekų kalboje Christos reiškia tą pati. Žydų žodį „Mašiah” lotyniškai taria „Messias.” Grekų žodį „Christos” mes lietuviai tariame „Kristus.” Todėl Mesijas ir Kristus yra tas pats vardas. Pranašystės apie pasaulio Atpirkėją sutarta yra vadinti Mesijo, arba mesijaninėmis pranašystėmis.

Seniausioji atpirkimo pranašystė buvo duota rojuje, skelbiant bausmę žalčiui. Paskutinė, tai yra, vėlybiausioji buvo Malachijo pranašystė apie Mesijo pranokėją. Malachijas mirė 401 m. prieš V. Jėzui užgemant. Iš to mes matome, kad daugybė pranašų įvairiais laikais kalbėjo apie būsimą Atpirkėją, kurį Dievas žadėjo atsiųsti žmonėms. Tas Atpirkėjo arba Mesijo pranašavimas truko tūkstančiais metų. Vieni pranašai pasakė vienas būsimo Atpirkėjo žymes, kiti kitas. Iš tų atskirų nepilnų žymių susidėjo vienas atvaizdas, užbaigtas keturiais amžiais prieš Kristui užgemant. V. Jėzui gyvenant pasirodė, kad visi Mesijo atvaizdo bruožai tinka V. Jėzui. Dievo Apveizda tą padarė, kad žmonės Atpirkėjui atėjus galėtų Jį pažinti. Ir būtų pažinę, jei sugedusi valia nebūtų aptemdžiusi protą. Bet iš Dievo pusės buvo padaryta visa, kas reikia ir daugiau negu būtinai reikėjo.

Trumpai suimant ilguosius laikus, buvusius tarp nuodėmės ir atpirkimo, matome, jog V. Dievas tais laikais daugybe ir įvairiausių priemonių auklėjo žmones, idant Atpirkėjui atvykus, jų valios nenukryptų nuo Jo, kaip kad rojuje nukrypo nuo Sutvėrėjo, pilte apipvlusio žmones gausiausiomis ir brangiausiomis dovanomis. Gamtos ir žmonių sudarytąsias nelaimes Apveizda pavertė auklėjimo priemonėmis, kaip aną Tvaną, Sodomos griuvimą, Egipto ir kitas vergijas. Tyruose Dievas užaugino naują tautą, kad ji nors viena neužmirštų tiesos Izraelio tautos protams apginti nuo stabmeldijos apreiškė religiją, o širdies ir valios silpnybėms pataisyti siuntė pranašų eiles. Pagalios įteikė žmonėms būsimo Atpirkėjo atvaizdą, kad Išganytoją pažintų atėjus.

Įsižiūrėdami į Senojo Įstatymo įvykius matome, kad Dievas, taisydamas žmones, vartoja paskirtą kiekį priemonių. Tas kiekis visada būva pilnai užtenkamas geros valios žmonėms, bet ne visada žmonės tos geros valios turi. Paskutinei Dievo malonei likus nesunaudotai tam tikslui, kuriam buvo skirta, pati pataisos priemonė virsta pražūtim. Taip buvo prieš pat Tvaną, taip buvo Sodomoje, taip buvo žydams patekus Romos valdžion.

Žmonių nuodėmės blogumams pataisyti Dievas išvarė Adomą iš rojaus, leido didįjį Tvaną, su Nojum darė sutartį, kurią žmonės sulaužė, paskui su žydrį tauta iškilmingai į naują sutartį suėjo, bet ta užsibaigė Atpirkėjo mirtim. Dabar mes gyvename paskutinės priemonės laikus, būtent Jėzaus Kristaus Kraują turime Jo įkurtoje Bažnyčioje. Ačiū Dievui milijonai žmonių naudojasi tąja išganymo priemone, bet kas nesinaudos tam jau kitų priemonių nebus ir baisi jo ateitis.

Dievas būtų galėjęs labai greitai ir neabejotinai visų žmonių valias arba tiesiog patraukti prie Savęs, arba tą patį tikslą pasiekti netiesioginiu būdu, tik reikėjo padaryti, kad Jo žodžio klausantieji nemirtų, o neklausantieji mirtų. Bet nemarybės dovana tik nenusikaltusio žmogaus laisvę paliko neliestą, o dabar mums iš nuodėmių prasidėjusioms ir su nuodėme gimusiems; noras išvengti mirties būtų tokis smarkus spaudimas į valią, jog jos laisvės nebeliktų. Tuo atveju ir visas mūs pamaldumas taptų be reikšmės. Dievas labiau norėjo mūs laisvę apsaugoti negu iš mūsų maldos karštumų susilaukti. Malda, pagarba ir meilė Jam brangios, bet tik tuo atveju, kada kyla iš liuosos valios, be atodairos į stambų betarpį materialį pelną kūnui.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
314
Straipsnių peržiūrėjimai
1832319
Design by Joomla