Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

KRISTUS IR EUCHARISTIJA    

KRIKŠČIONIS GYVENIME

KNYGŲ SERIJA Nr. 15

Redakcinė vadovybė: prel. dr. Vytautas Balčiūnas, Thompson, CT, JAV. Dr. Juozas Girnius, Boston, MA, JAV. Kun. dr. Juozas Prunskis, Chicago, IL, JAV. Kun. dr. Jonas Gutauskas, Delhi, Ont., Kanada. Kun. Stasys Yla, Putnam, CT, JAV. Prof. dr. Antanas Maceina, Muenster, Vokietija. Simas Sužiedėlis, Brockton, MA, JAV.

PRANAS MANELIS

KRISTUS  IR EUCHARISTIJA

DIEVO VEIKLA IŠGANYMO ISTORIJOJE

ženklas

 

CHRIST AND THE EUCHARIST

GOD’S WORK IN THE HISTORY OF SALVATION

by

PRANAS MANELIS

Kalbą tikrino Petras Balčiūnas
Įrašus piešė Telesforas Valius
Išleido Krikščionis Gyvenime, 1977
Spausdino
N. Pr. Marijos Seserys
I.C.C., Putnam, CT 06260
Kaina $7.00

TURINYS

Autoriaus žodis ........................................... 9

I skyrius: KRISTUS IR JO BUVIMAS BEI VEIKLA ISTORIJOJE ... 13

1. Kristus ir naujoji Dievo tauta ........................ 17
2. Naujoji Dievo tauta — Kristaus Bažnyčia ............... 19
3. Savo krauju Kristus įsigijo Bažnyčią .................. 20
4. Priklausomybė Bažnyčiai ............................... 21
5. Bažnyčia — Kristus istorijoje ......................... 23
6. Bažnyčia — prisikėlusio Kristaus sakramentas .......... 24
   a) Sakramento samprata ................................ 25
   b) Dievo ir žmogaus santykiavimas sakramentuose ....... 26
   c) Jėzus Kristus — Dievo meilės žmogui ir žmogaus
      meilės Dievui sakramentas: Jėzus savo veikla
      pašventina žmogų ir garbina Dievą .................. 37
   d) Kryžiaus auka yra liturginio pobūdžio .............. 42
   e) Bažnyčia — Kristaus sakramentas išganymui teikti ... 44
7. Mūsų susitikimas su Dievu Bažnyčioje .................. 47
8. Amžinai veiksmingas išganomasis Kristaus darbas ....... 53
9. Kristus kalba Bažnyčioje .............................. 58
   a) Kalba — tarpusavio santykiavimo įrankis ............ 58
   b) Veiksmingas Dievo žodis ............................ 58
   c) Bažnyčia tęsia Kristaus kalbą ...................... 59
   d) Kristus meldžiasi mumyse ........................... 59
   e) Bažnyčia skelbia Dievo žodį ........................ 60
   f) Pamokslo sakramentinis charakteris ................. 61
10. Prisikėlusio Kristaus buvimo ir veiklos pergyvenimas
    Bažnyčioje ........................................... 62

II skyrius: EUCHARISTIJOS IR JOS TEOLOGIJOS
            ISTORINĖ APŽVALGA ............................ 65

1. Eucharistijos aptarimas ............................... 68
   a) Eucharistija ir jos vardai ......................... 68
   b) Eucharistijos paslaptis mums apreikšta ............. 69
   c) Eucharistija — viso krikščioniškojo gyvenimo centras 70
   d) Eucharistijos kaip apreikštos tikrovės aiškinimas .. 73
   e) Eucharistija istorijoje ............................ 74
2. Senajame Testamente Dievas ruošė žmones Eucharistijos
    aukai ir aukos pokyliui .............................. 77
   a) Visatos Kūrėjo valia yra palaikyti su mumis
      abipusius laisvės ir meilės santykius .............. 77
   b) Senojo ir Naujojo įstatymo Sandora ................. 79
   c) Naujoji Sandora — “įrašyta žmonių širdyse” ......... 82
   d) Naujoji Sandora, kaip ir senoji, reikalauja aukos ir
      jos pokylio ........................................ 84
   e) Naujoji Sandora pradėta vykdyti per Paskutinę
      Vakarienę sakramentiniu būdu ....................... 90
3. Eucharistijos šventimas tuojau po jos įsteigimo ....... 92
4. Eucharistija Bažnyčios Tėvų laikais
   a) Pirmieji Eucharistijos šventimo liudytojai:
      šv. Ignacas Antiochietis ir šv. Justinas ........... 95
   b) Eucharistijos apeigų vystymasis: šv. Hippolitas,
      popiežius šv. Grigalius I Didysis .................. 98
   c) Kunigo tarnyba bei vieta Eucharistijos šventime ... 100
   d) Eucharistija yra bendruomeninis pergyvenimas ir
      krikščionių vienybės ženklas ...................... 101
5. Eucharistija viduramžiais ............................ 107
6. Eucharistija Reformacijos metu ....................... 117
7. Eucharistija 19-tame ir 20-tame šimtmečiuose ......... 129

III skyrius: KRISTAUS BUVIMAS EUCHARISTIJOJE ............ 139

1. Buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje ............. 142
2. Eucharistinio Kristaus buvimo apreiškimas ............ 144
   a) Dievo buvimas Izraelio tautoje .................... 145
   b) Kristaus buvimo Bažnyčioje apreiškimą atpasakoja
      Evangelijos ....................................... 148
      (1) Sinoptinės Evangelijos pristato mums Kristų kaip
         “Dievą su mumis” ............................... 148
      (2) Evangelija pagal šv. Joną moko apie Dievo Sūnaus
          iėjimą į mūsų istoriją ........................ 149
      (3) Jėzus pažada būti Eucharistijoje .............. 150
   c) Korinto bendruomenės tikėjimas realiu Kristaus
      buvimu Eucharistijoje ............................. 162
   d) Eucharistijos įsteigimo žodžiai reikalauja realaus
      Kristaus buvimo Švenčiausiame Sakramente .......... 164
      (1) Žodžiai — “Tai yra mano kūnas... Tai yra mano
          kraujas. .— užtikrina mūsų tikėjimą realiu
          Kristaus buvimu sakramente .................... 164
      (2) Kūnas ir kraujas, išreiškiąs gyvą asmenį,
          turi ir aukos prasmę .......................... 167

      (3) Duonos ir vyno pavidalais Kristus būna asmeniškai
          Bažnyčioje ir dalyvauja su mumis

          eschatologiniame pokylyje ..................... 169
      (4) Mūsų bendravimas su Kristumi
          Eucharistijoje — sakramentinis ................ 172

3. Bažnyčios tikėjimas realiu ir sakramentiniu Kristaus
   buvimu Eucharistijoje ................................ 174

   a) Pirmykštės Bažnyčios tikėjimo liudijimai .......... 175
   b) Kelias į Kristaus buvimo Eucharistijoje dogmines
      formuluotes ....................................... 186

   c) Oficialus Bažnyčios mokymas ir jo raida ........... 189
      (1) Eucharisitnis Bažnyčios mokymas prieš Triden-
          to Susirinkimą ................................ 189

      (2) Tridento Susirinkimo laikysena eucharistiniais
          klausimais .................................... 190

      (3) Graikų Ortodoksų Bažnyčios tikėjimas realiu
          Kristaus buvimu ............................... 191

      (4) II Vatikano Susirinkimo ir Popiežiaus Pauliaus VI
          pasisakymai apie realų Kristaus buvimą
          Bažnyčioje .................................... 192

   d) Eucharistinio Kristaus buvimo sąvokos galiojimas po
      II Vatikano Susirinkimo ........................... 196

   e) Eucharistinis ir kitoks Kristaus buvimas Bažnyčioje 198
      (1) Lokalinis, arba vietinis, buvimas, ir buvimas
          kam nors kitam ................................ 198

      (2) Kristus būna ir veikia Bažnyčioje asmeniškai
          per sakramentus ............................... 200

      (3) Eucharistijoje Kristus būna visa savo būtimi
          (substancialiai) .............................. 203
4. Mūsų santykiavimas su Jėzumi Kristumi Eucharistijoje . 207

IV skyrius: TRANSSUBSTANCIACIJA ARBA PERESMINIMAS ....... 210

1. Transsubstanciacijos sąvoka .......................... 212
2. Protinė įžvalga į transsubstanciaciją ................ 225
   a) Būties substancija ................................ 226
   b) Vienos substancijos persikeitimas į kitą —
      peresminimas ...................................... 227
   c) Per transsubstanciaciją prasideda realus Kristaus

      buvimas Eucharistijoje ............................ 230
   d) Kristaus būsena konsekruotoje ostijoje  ........... 232
   e) Mūsų santykiavimas Eucharistijoje su Kristumi
      yra sakramentinis ................................. 236

V skyrius: EUCHARISTINIS BENDRAVIMAS ARBA KOMUNIJA ...... 239

   A. Eucharistinė Komunija — sakramentinis dalyvavimas
         Kristaus aukoje

1. Priimdami Eucharistinę Komuniją dalyvaujame
   Kristaus aukoje ...................................... 243
   a) Oficialūs Bažnyčios dokumentai moko apie dalyvavimą
      eucharistinėje aukoje sakramentinės komunijos
      priėmimu .......................................... 244
   b) Šventasis Raštas liudija apie komuniją aukoje ..... 245
   c) Tėvų liudijimai apie komuniją ir auką ............. 246
   d) Liturginiai liudijimai apie dalyvavimą Kristaus
      aukoje per Komuniją ............................... 249
2. Tikinčiųjų dalyvavimas Kristaus aukoje ir sakramentinė
   Komunija Eucharistijos šventime ...................... 249

      B. Eucharistinė komunija kaip dalyvavimas velykinės
         Kristaus aukos vaisiuose


1. Sakramentine komunija susitinkame su Kristumi ir,
   Šventajai Dvasiai veikiant, įsijungiame į jo auką .... 262
2. Eucharistinė komunija — dvasinis maistas ............. 267
3. Eucharistinės komunijos sakramentiniai vaisiai ....... 271
   a) Eucharistinė komunija augina bei išskleidžia mūsų
      antgamtinį gyvenimą ............................... 271
   b) Susivienijimas su Kristumi ........................ 275
   c) Mistinio Kristaus Kūno augimas ir jo narių vienybė  277
   d) Eucharistijos pokylio eschatologinis pobūdis ...... 284
4. Sąlygos eucharistinei Komunijai priimti .............. 288

VI skyrius: EUCHARISTIJA KAIP AUKA ...................... 295

1. Aukos sąvoka ......................................... 299
2. Kryžiaus auka ........................................ 304
3. Eucharistinė arba šv. Mišių auka ..................... 309
   a) Naujojo Įstatymo auka yra vidinio pobūdžio ........ 310
   b) Eucharistinės aukos pobūdis Naujame Įstatyme ...... 312
      (1) Šv. Paulius apie eucharistinę auką ............ 312
      (2) Eucharistijos aukos pobūdį išreiškia jos
          įsteigimo žodžiai ............................. 313
   c) Bažnyčios Tėvų liudijimai apie eucharistinę auką .. 314
   d) Teologų pasisakymai apie eucharistinę auką ........ 321
   e) Oficialūs Bažnyčios pareiškimai apie eucharistinę
      auką .............................................. 322
4. Eucharistija yra sakramentinė Naujojo Įstatymo auka .. 326
   a) Santykis Mišių aukos su kryžiaus auka ............. 327
   b) Sakramentinis dalyvavimas kryžiaus aukoje ......... 339
   c) Šventų Mišių vertė ................................ 345
5. Mišios arba eucharistinė auka yra Kristaus ir Bažnyčios
   auka ................................................. 347
   a) šventosios Mišios — Kristaus auka ................. 348
   b) Šventos Mišios yra Bažnyčios auka ................. 353
      (1) Tikėjimas Eucharistija kaip Bažnyčios auka .... 353
      (2) Bažnyčia drauge su Kristumi yra eucharistinės
          aukos atnaša ir kunigas ....................... 358
      (3) Bendrosios tikinčiųjų ir tarnaujančios kunigystės
          vaidmuo eucharistinėje aukoje ................. 359
   c) Kristaus aukos ir Bažnyčios aukos tarpusavis ryšys  363

IŠNAŠOS ............................................  367-380

AUTORIAUS ŽODIS

Dievo valia daugelį metų dirbau Notre Dame kolegijoje (Belmont, California) ir tarp kita ko mokiau teologijos apie Kristų, Bažnyčią ir sakramentus. Bemokydamas pastebėjau, kad šių dienų žmogus, ypač jaunimas, neturėdamas gilaus tikėjimo į Kristų ir jo veiklą Bažnyčioje, kažkaip blaškosi. Ir iš tikrųjų: vargu žmogus gali kada nors jaustis ramus bei patenkintas be išganomosios Kristaus įtakos. Juk, kaip šv. Paulius sako, Kristus yra “kertinis akmuo, ant kurio darniai auga visas (mūsų dvasinio gyvenimo, Pr.M.) pastatas” (Ef 2, 20-22). Kristus veikia Bažnyčioje per sakramentus. Todėl ne be pagrindo II Vatikano Susirinkimas savo Pastoracinėje konstitucijoje ‘Bažnyčia dabartiniame pasaulyje’ šiaip sako apie Kristų: “Dievo Žodis, kuriuo visa yra padaryta, tapo kūnu, kad, būdamas tobulas žmogus, visus išgelbėtų ir visa savyje apimtų. Viešpats yra žmonijos istorijos tikslas, istorijos ir civilizacijos troškimų židinys, žmonių giminės centras, visų širdžių džiaugsmas ir jų ilgesio išsipildymas (II Vatikano Susirinkimo Dokumentai, I Dalis, 218 p., n. 45). Nes dangaus Tėvas panorėjo “visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje, tartum galvoje” (Ef 1, 9-10). Kristus veikia žmogaus labui Bažnyčioje per sakramentus. Eucharistija Viešpats veikia ypatingai intymiai. Todėl II Vatikano Susirinkimas laiko Eucharistiją viso krikščioniškojo gyvenimo centru, versme bei viršūne. Štai kodėl manau, kad yra būtina pasisakyti išsamiau apie Kristaus ir Eucharistijos paslaptį. Pasiryžau rašyti šio turinio knygą, paskatintas bei padrąsintas savo draugų, ypačiai kunigo Antano VILKAIČIO (miręs 1975.VI.23). 1973 metų liepos mėnesį šv. Antano klebonijoje (Cicero, Illinois) jis man sakė: “Eucharistinis Kristus yra man, tikra paguoda ir stiprybė kunigiško gyvenimo kelyje. Džiaugiuosi žinodamas, kad esi pradėjęs rašyti teologinę studiją apie Kristų ir Eucharistiją. Bet išaiškink šią tikėjimo paslaptį taip, kad ji pasirodytų protui labiau priimtina, netgi žavinga. Aš būsiu tos knygos leidėjas.” Tai buvo man nauja paskata atsidėti tokios knygos rašymui. Užtikrinau jį, kad noriu daryti visa, kas mano galioje: savo svarstymais bandysiu prieiti prie paslaptingos tikrovės ribos; o kas yra už šios ribos, mums pasiekiama vien, tikėjimu.

Pirmame šios knygos skyriuje bandau paaiškinti Bažnyčios tikėjimą į Jėzų Kristų ir jo buvimą bei veiklą Baž-nyčioje. Šis skyrius yra tarsi įvadas į kitus šios studijos skyrius. Sekančiuose skyriuose yra aiškinama kita mūsų tikėjimo paslaptis — Eucharistija. Ji gvildenama šiais klausimais: Eucharistijos ir jos teologijos istorinė apžvalga; Kristaus buvimas Eucharistijoje; transsubstanciacija, arba peresminimas; eucharistinis bendravimas, arba komunija; Eucharistija kaip auka.

Šioje knygoje keliamų tikėjimo klausimų svarstymams atrama yra Apreiškimo šaltiniai, būtent: Šventasis Raštas, Bažnyčios Tėvų ir teologų liudijimai, liturginės apraiškos ir oficialusis Bažnyčios mokymas (Magisterium). Rašydamas pasinaudojau daugelio teologų raštais, kurie yra nurodyti knygos išnašose (Žiūr. 367-380 psl.). Mano studijos svarstymus daugiau ar mažiau įtaigavo šie teologai: Seely Beggiani, Jean Danielou, S.J., I. Filograssi, S.J., Louis Ligier, S.J., Henri de Lubac, S.J., Antanas Maceina, Marie-Joseph Nicholas, O.P., Colman W. O’Neill, O.P., Ludwig Ott, Johannes Pinsk, Joseph M. Powers, S.J., Karl Rahner, S.J., John P. Schanz, Matthias Joseph Scheeben, E. Schillebeeckx, O.P.

Visiems, prisidėjusiems prie šios knygos išleidimo, mano nuoširdžiausia padėka. Visų pirma garbė ir padėka visokio gero davėjui bei įkvėpėjui Dievui: Tėvui, Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.

Kun. Pranas Manelis


Brockton, Massachusetts 02402
Didysis Ketvirtadienis, 1976 m.

 

PIRMASIS SKYRIUS

Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir
šiandien, tas pats ir per amžius (Žyd 13,8).

KRISTUS IR JO
BUVIMAS BEI
VEIKLA ISTORIJOJE


Kas yra Jėzus Kristus? Šis klausimas yra varginęs mąstančius žmones dvidešimt šimtmečių. Nuo pat krikščionybės pradžios daug kas ieškojo patenkinamo į jį atsakymo. Kas gi gali tiksliausiai atsakyti į šj klausimą, jei ne pats Kristus? (Plg. Mt 11, 27). Todėl jau jo mokiniai laukė atsakymo iš paties Jėzaus. Štai apaštalas Tomas, kuris nebuvo lengvatikis, kreipėsi į Jėzų: “Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?” O Jėzus jam sako: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane” (Jn 14, 5-6). Taigi Jėzus yra vienui vienas kelias, vedąs į Dievą. Tik jame mes matome, kas iš tikrųjų yra Dievas; ir tik jis vienas tikrai veda mus Dievo akivaizdom “Jeigu pažinsite mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar ji pažįstate ir esate matę” (Jn 14, 7), sako Jėzus. Apaštalui Pilypui to dar negana, ir jis visų vardu kreipėsi į Jėzų: “Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.” Jėzus prikiša jam: “Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!” (Jn 14, 8-9). Kita proga Jėzus sakė: “Aš — pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą” (Jn 8, 12).

Ar galime tikėti tai, ką Jėzus sako? Ištisais amžiais daug kas tikėjo Kristaus žodžiais — tikėjo jo apaštalai bei mokiniai ir tiki daugybė jo sekėjų iki mūsų dienų. Ne be pagrindo jie tiki Kristaus žodžiais. Juk jie yra apsisprendę už Kristų kaip Dievo Sūnų, dangiško Tėvo pasiųstą į šį pasaulį dėl mūsų gero. Kaip sakė apaštalui Pilypui, taip ir dabar Jėzus kalba į savo sekėjus: “Kai jūs klausote manęs, argi negalite taip suprasti, kad ką tik aš sakau, yra paties Dievo tiesa?” Ką jis yra sakęs apaštalui Pilypui, kalba ir mums: “Jei jūs negalite tikėti manim dėl mano žodžių, tikriausiai tikėkite dėl mano darbų!” Argi ne tuo pačiu būdu Jėzus kalbėjo šv. Jono Krikštytojo mokiniams? Kai Jono mokiniai klausė Jėzų, ar jis laukiamasis Mesijas, Jėzus atsakė: “Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas tas, kas nepasipiktina manimi” (Mt 11, 2-6).

Iš tikrųjų Jėzus sakė Pilypui: “Klausyk manęs! Žvelk į mane! Ir tikėk manimi!” Pilypas, sužavėtas Kristaus patrauklia asmenybe ir paskatintas Dievo malonės, tikėjo jį. Ir kitus apaštalus bei visų amžių krikščionis Kristus savo asmens orumu patraukė prie savęs taip, kad jie apsisprendė tikėti jį kaip įsikūnijusį Dievo Sūnų — Dievą mūsų istorijoje.

Toks tat yra Bažnyčios tikėjimas į Jėzų Kristų. Šį tikėjimą į Kristų ir jo uždavinį išganymo istorijoje tiksliai yra nusakęs šv. Paulius: “Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas — žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirkimą už visus, pateikdamas liudijimą nustatytu laiku (1 Tim 2, 5-6).

Pirmiausia reikia pasiaiškinti mūsų tikėjimą į Jėzų Kristų ir jo buvimą bei nuolatinę veiklą Bažnyčioje. Tai bandome glaustai atlikti, pasinaudodami Apreiškimu, kuris yra mums pateikiamas Šventojo Rašto Naujajame Testamente. Išsiaiškinus Kristaus paslaptį ir jo veikimą Bažnyčioje, bus lengviau suprantamas eucharistinės paslapties aiškinimas.

1. Kristus ir naujoji Dievo tauta

Jėzus kartą kalbėjo apie išganomąją savo misiją vienam iš fariziejų, vardu Nikodemui: “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus Į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3, 16-17). Iš šv. Jono evangelijos įžangos žinome, kad šis Dievo Sūnus, vadinamas Žodžiu, per kurį atsirado visa, kas tik yra atsiradę (Jn 1, 3), tapo žmogumi ir gyveno kaip ir kiti mirtingi žmonės (Jn 1, 14). Gi Žodis, tapęs žmogumi, yra tas pats asmuo, kaip ir Jėzus Kristus. Žmogus Jėzus yra narys vienintelės žmonių giminės, kurią Dievas yra nusprendęs vesti į antgamtinę lemtį. Kelyje į antgamtį yra reikalingas vienas tarpininkas, kuris atstovauja Dievui ir žmonėms. Dėl to Kūrėjo valia amžinasis Žodis tapo žmogumi, kad būtų mūsų brolis ir Viešpats: “Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas — žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirkimą už visus” (1 Tim 2, 5-6). Amžinojo Žodžio įsikūnijimo akimirką Dievo Dvasia patepė iš Mergelės Marijos paimtą žmogiškąją prigimtį. Nuo tos akimirkos Žodis tapęs žmogumi yra vadinamas Pateptuoju, arba Kristumi, (graikiškai KRISTOS — pateptasis.)1 Amžinojo Žodžio įsikūnijimu Dievo Dvasia patepė per Kristų visus žmogiškos prigimties dalininkus. Nuo tada žmonių giminė tapo naująja Dievo tauta. Todėl Dievas laiko visus žmones įsikūnijusio savo Sūnaus broliais ir seserimis.2 Per tą paslaptingą Kristaus Kūrėjo vienybę su kūriniais Dievas sudarė naują ir amžiną sandorą. Kristuje tad išsipildė Jeremijo pranašystė apie naują Dievo tautą ir amžiną sandorą: “Štai ateis dienų, sako Viešpats, ir aš padarysiu su Izraelio namais ir su Judo namais naują sandorą, ne tokią sandorą, kokią esu padaręs su jų tėvais tą dieną, kurioje aš nutvėriau jų ranką, kad išvesčiau juos iš Egipto žemės, sandorą, kurią jie sulaužė, aš gi buvau jų valdovas, — sako Viešpats. Bet štai kokia bus sandora, kurią aš padarysiu su Izraelio namais po anų dienų, sako Viešpats: Aš duosiu savo įstatymą jų vidui ir įrašysiu į jų širdį; aš būsiu jiems Dievas, ir jie bus mano tauta. . . Visi pažins mane nuo mažiausio iki didžiausio, — sako Viešpats.”3

Šv. Petro žodžiais tariant, Dievui patinka kiekvienas žmogus, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, (plg. Apd 10, 35).4 “Tačiau jis panorėjo žmones pašvęsti ir išganyti ne atskirai, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs juos i tautą, kuri ji tikrai teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų.”5

Todėl neabejotinai tikime, kad visa žmonija yra naujoji Dievo tauta Kristuje. Dievas-Žmogus, Kristus, yra pašaukęs visus žmones, kad taptų viena ne kūnu, o dvasia. Kristus turi bei palaiko savyje visus žmones; visi esame įjungti į jį, neprarasdami savo asmens tapatybės. Jis yra naujosios Dievo tautos Vadovas, o mes — jo valdiniai. Jis yra savo tautos galva, o mes jo kūno nariai.

2. Naujoji Dievo tautaKristaus Bažnyčia

Kiekviena tauta, prigimties įstatymo skatinama, telkia visuomenines jėgas bendram savo tautiniam tikslui siekti. Kad sėkmingiau galėtų puoselėti savo tautinę kultūrą, kad lengviau būtų atsidėti individualiam bei bendram gėriui, siekiant laikinos materialinės gerovės, ji susiburia į politinę bendriją. Panašiai elgiasi ir naujoji Dievo tauta Kristuje. Jos pašaukimas būti glaudžioje vienybėje su savo Kūrėju ir visa žmonių gimine. Šis pašaukimas yra išreikštas amžinoje sandoroje tarp Dievo ir žmonių — “Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta.”6 Šiai sandorai vykdyti žmonijos istorijoje pats Kristus, naujosios Dievo tautos galva ir vadovas, įsteigė regimą religinę bendriją, kurią vadiname Kristaus Bažnyčia.7 Todėl Liuteronų rašytojas Dietrich Bonhoefer teisingai mano, kad kas laiko save krikščioniu, tas tiki neregimą Bažnyčią, Dievo karalystę kaip išrinktųjų susivienijimą (coetus electorum). “Mes tikime,” — sako tas pats rašytojas, — “kad Dievas yra sukūręs iš konkrečiai patiriamos Bažnyčios, kurioje yra vykdoma žodžio ir sakramento tarnyba, savo bendriją; tikime, kad ši Bažnyčia yra Kristaus kūnas, tai yra Kristaus buvimas pasaulyje; tikime, kaip mums yra pažadėta, kad joje veikia Dievo Dvasia.”8

Taip iš tikrųjų naujoje Dievo tautoje Jėzus įsteigė naują religinę bendriją, kurios uždavinys yra vykdyti žmonių išganymo darbą po jo prisikėlimo iš numirusių ir dangun įžengimo. Išganymo darbas istorijoje būtų neįmanomas be išganomosios Kristaus bendrijos, be regimosios jo Bažnyčios. Žinoma, Kristus galėtų iš savo garbės karalystės tęsti išganymą tiesiogiai, be išorinio tarpininkavimo, bet tai būtų mums neregima ir nežinoma. Visiems gi yra aišku, kad žmogus gali pažinti bet kokią tikrovę (gamtinę ir antgamtinę) tarpininkaujant šio pasaulio reiškiniams, kuriuos pergyvena savo pojūčiais. Tik šis kelias yra tinkamas mūsų prigimčiai. Todėl Kristus yra įsteigęs savo Bažnyčią, per kurią mes susitinkame su antgamčiu — su Kristumi danguje ir per jį su visatos Kūrėju.

3. Savo krauju Kristus įsigijo Bažnyčią

Per savo mirtį ant kryžiaus Jėzus laimėjo savo Bažnyčiai antgamtinę gyvybę. Apie tai aiškiai kalba popiežius Pijus XII: “Kybodamas ant kryžiaus, Kristus užbaigė savo mistinės šventovės (Bažnyčios) statybą. Ant kryžiaus išlietu savo krauju jis numalšino dieviškąjį pyktį ir padarė, kad iš Atpirkėjo šaltinių galėtų tekėti žmonių išganymui visos dangaus dovanos, ypač Naujojo ir Amžinojo Įstatymo šventieji sakramentai. Ant kryžiaus medžio jis laimėjo sau savo Bažnyčią, tai yra visus mistinio Kūno narius”.9 Kaip žinome iš Šventojo Rašto, daugumas išrinktosios Dievo tautos žmonių netikėjo į Jėzų, ir jų vadai nuteisė jį mirčiai. Taigi jie sulaužė sandorą su Dievu. Ir Jėzaus sekėjai bei mokiniai, kurie tikėjo jį, buvo netobuli. Visi žmonės buvo nuodėmių sutepti. Jie buvo nusikreipę nuo savo Kūrėjo, todėl buvo neverti Dievo tautos. Už savo sekėjus, už neištikimą savo tautą ir už visus žmones Jėzus atidavė savo gyvybę, kad juos išlaisvintų iš nuodėmių ir padarytų šventąja Dievo tauta, savo Bažnyčia. “Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus nuo visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams” (Tit 2, 14; plg. Ef 5, 25-26). Šv. Augustino žodžiais tariant, “Kristus miršta, kad Bažnyčia galėtų būti pagimdyta.”10 Taigi Bažnyčią pats Kristus “savo krauju įsigijo, pripildė savo Dvasios, aprūpino tinkamomis regimos ir visuomeninės vienybės priemonėmis.”11 Joje dauginasi amžinoji Dievo tauta, nes, amžiams slenkant, Dievas pašaukia jai naujų narių iš visų tautų ir laikų.

4. Priklausomybė Bažnyčiai

Dievas, pradžioje sutvėręs vieną žmogaus prigimtį, yra nutaręs visus žmones surinkti į vieną savo antgamtinę tautą. Tai tapo tikrove, kai Dievo Dvasia patepė žmogiškąją prigimtį Žodžio Įsikūnijimo metu. Visi žmonės jau tada buvo pašaukti į naująją Dievo tautą, kurią Kristus savo krauju įsigijo ir sutelkė aplink savo aukos kryžių. Per įsikūnijimo paslaptį ir Kristaus mirtį Dievas patraukė į išganymo kelią visus žmones. Tai nereiškia, kad Dievas suteikė žmonėms tik tokią galimybę, kad jie galėtų laimėti išganymą vien savo jėgomis. Dievas teikia mums per Kristų išganymui reikalingą malonę. Žinoma, Dievas laukia mūsų bendradarbiavimo su gautąja malone. Juk Kūrėjas yra apdovanojęs žmogų laisva valia. Visais atvejais Dievas gerbia žmogaus laisvą valią: niekuomet jis neprievartauja žmogaus, bet duoda jam malonę laisvu noru pasirinkti išganymo kelią.

Drąsiai galima teigti, kad visi žmonės priklauso naujajai Dievo tautai — Kristaus Bažnyčiai. Visus žmones galima vadinti anoniminiais krikščionimis. Klaida būtų sakyti, kad pagonis yra nepaliestas Dievo malonės ir tiesos.12 II Vatikano Susirinkimas moko: “Į šią katalikiškąją Dievo tautos vienybę, kuri ženklina ir neša visuotinę taikę, yra šaukiami visi. Jai įvairiu būdu priklauso arba yra skiriami tiek katalikai, tiek kiti tikintieji Kristų, tiek pagaliau visi žmonės be išimties, kuriuos Dievo malonė yra pašaukusi išganymui.”13 Tas pats II Vatikano Susirinkimas todėl pakartoja nuo seniai žinomą tiesą: “Iš tikrųjų kas be savo kaltės neišpažįsta Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir, veikiamas malonės, stengiasi darbais vykdyti jo valią, kaip ją diktuoja jo sąžinės balsas, tas gali pasiekti amžinąjį išganymą.”14

Tačiau iš to, kas pasakyta, negalima pasidaryti išvados, kad nereikia priklausyti regimai Bažnyčiai, per kurią Kristus veikia ir veda mus į išganymą. Tiesa, kad anoniminis krikščionis gali santykiauti su Dievu ir be regimosios Kristaus Bažnyčios tarpininkavimo. Nors ir nepriklausydamas Bažnyčiai, žmogus atskirai savo maldomis garbina Dievą ir save pašventina, ugdo save tikėjimo ir kitomis krikščioniškomis dorybėmis. Bet Dievas nori, kad žmonės, kaip jo tauta Kristuje, garbintų savo Kūrėją ir bendrai siektų šventumo. Šiam tikslui Kristus suorganizavo regimą bendriją — Bažnyčią. Per ją veda jis žmones į išganymą regimu keliu ir mums suprantamu būdu. Kristaus valia yra, kad žmonės tikėtų jį ir įsijungtų į jį bei jo Bažnyčią regimai per krikštą (plg. Mrk 16, 16; Jn 3, 5). Ši regima priklausomybė Bažnyčiai yra būtina tiems, kurie ją pažįsta. Negali gi būti išganyti tie, kurie žino, kad Bažnyčia yra per Kristų įsteigta žmonių išganymui, bet atsisako į ją įeiti arba joje pasilikti.15 Kristus juk yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Dabar jis yra dangaus garbėje. Iš ten jis tęsia išganymo darbą ir veikia per savo regimą Bažnyčią. Todėl Bažnyčia mums yra Kristaus veikimo tikrovė. Bažnyčia — mums Kristus žmonijos istorijoje.

5. BažnyčiaKristus istorijoje

Po įžengimo dangun Jėzus sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Jėzus kaip žmogus yra tiek išaukštintas, kad jis ten gyvena su Triasmeniu Dievu ir yra visatos bei Dievo tautos Viešpats. Viešpats Jėzus yra įgalintas siųsti Dievo Dvasią tikintiesiems ir veikti savo sukurtoje bendrijoje — Bažnyčioje.16 Ne be reikalo Kristus kartą pasakė: “O aš, kai būsiu pakeltas aukštyn nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.”17 Iš tikrųjų Kristus, perėjęs į Dievo Tėvo garbę, veikia taip, kad patrauktų prie savęs visą žmoniją ir nuvestų ją į Tėvą.18 Todėl iš dangaus garbės žmogus Jėzus tęsia Dievo garbinimą ir žmonių pašventimą. Dievo Žodžio priimtoji žmogiškoji prigimtis tarnauja jam kaip gyvas įrankis žmonių išganymui. Žodžio įsikūnijimo metu Dievo Dvasia visus žmones įjungė į Kristaus žmogiškąją prigimtį, ir tuo būdu tapome Dievo tauta — Kristaus Bažnyčia. Tai nereiškia, kad mes, žmonės, esame tarsi sulydinti fiziškai viename Kristaus kūne, bet esame viena su juo Dvasia — esame vienas mistinis Kristaus Kūnas. Kristus yra danguje, o mes — žemėje. Tačiau Kristus nenutraukiamai palaiko mistinį sąlytį su savo Kūno nariais žemėje. Taigi Kristus įeina į mūsų istoriją. Jis veikia ypač per savo suorganizuotą regimą Bažnyčią. Todėl II Vatikano Susirinkimas moko, kad “visuomeninė Bažnyčios struktūra tarnauja ją gaivinančiai Kristaus Dvasiai kaip įrankis kūnui plėtoti (plg. Ef 4, 16).”19 Bet Bažnyčia yra ne tik įrankis išganymui — ji yra išganymas, kuris regimai vykdomas šiame pasaulyje. Tai yra Viešpaties Kūnas, kuris teikia išganymą. Tolygiai galima išreikšti: Kristus teikia išganymą — Bažnyčia teikia išganymą; Bažnyčia — Kristus istorijoje.20

Šventojo Pauliaus atsivertimas mus ryškiai pamoko apie mistinio Kristaus Kūno paslaptį. Jis, būdamas nuožmus Kristaus sekėjų persekiotojas, giliai pergyveno Dievo - Žmogaus paslaptį ir atpažino jį krikščionių bendruomenėje. Apaštalų Darbų knyga šiaip aprašo tą įvykį: “Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuvyko pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. Kai prijojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?” Jis klausė: “Kas tu esi, Viešpatie?” Šis atsakė: “Aš esu Jėzus, kuri tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti. Jo kelionės draugai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. . .” (Apd 9, 1-9; 22, 5-16; 26, 12-20). Šiuo įvykio atpasakojimu evangelistas Lukas aiškiai patvirtina, kad Kristų tikinčiųjų regima bendruomenė sutapatinama su jos Viešpačiu, kuris yra danguje. Saulius, persekiodamas krikščionių bendruomenę (arba vietos Bažnyčią), persekiojo jos Viešpatį — Jėzų. Persekiojo mistinį Kristaus Kūną — Bažnyčią; persekiojo šio Kūno Galvą ir narius; persekiojo patį Kristų žmonių istorijoje. Juk “Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Žyd 13, 8). Po įžengimo dangun Jėzus Kristus yra išaukštintas dangaus ir žemės Viešpačiu. Dabar gi Viešpats Jėzus veikia per mistinį savo Kūną, per regimą savo Bažnyčią vykdo žmonijos išganymą. Iš dangaus jis veikia dabar per sakramentus, tai yra, tikintiesiems žinomu bei įprastiniu būdu per išorinius regimosios Bažnyčios veiksmus.

6. Bažnyčiaprisikėlusio Kristaus sakramentas

Teologiškai yra teisinga teigti — Kristus yra su Dievu susitikimo sakramentas; regimoji Bažnyčia, kaip mistinis Kristaus Kūnas yra priskėlusio Kristaus sakramentas; Eucharistijoje susitinkame su Kristumi sakramentiniu būdu. Norint šiuos teiginius geriau suprasti, reikia pirmiau žinoti, kas yra sakramentas.

a) Sakramento samprata

Sakramento pavadinimas yra lotyniškos kilmės: sacer, sacra, sacrum — šventas, o priesaga mentum reiškia priemonę pašventimui arba kitam tikslui. Katekizmas trumpai sako, kad sakramentai yra Kristaus įsteigti regimieji ženklai — simboliai (daiktai: pav. duona, vynas, vanduo; išoriniai veiksmai: pav. vandens pylimas krikštijant), kurie reiškia Dievo malonę ir veiksmingai ją suteikia. Vakarų Bažnyčioje jau prieš šv. Augustiną sakramento žodžiu buvo vadinamos tos apeigos, kurias dabar tebevadiname sakramentais. Bažnyčios įsteigtos ir vartojamos priemonės sakramentinės malonės veiklai padidinti (maldos, išmaldos, laiminimai sielos ir kūno gerovei ir apsaugai nuo piktosios dvasios) vadinasi sakramentalijos.

Ne tik katalikai, bet ir kitos religijos savo santykiams su Dievu ar su antgamtinėmis būtybėmis gausiai vartoja sutartinius ženklus bei veiksmus savo tikėjimui išreikšti. Tai daugiausia dėl to, kad religijai suvokti nepakanka vien proto ir jausmo. Religiniame gyvenime žmogus sukuria sau ženklus, arba simbolius, kuriais ne tik išreiškia savo pergyvenimus, bet tuo pačiu ir ima geriau suprasti, ką jis yra pergyvenęs. Pasinaudojant simboliais, galima dar ir suintensyvinti religinis gyvenimas.

Štai kodėl, išsireikšdamas ženklais bei simboliais, žmogus susikūrė išviršinį kultą, kuriuo išreiškia vidinį Dievo garbinimą. Šv. Tomo Akviniečio žodžiais, išviršinis kultas yra regimai išreikštas “tikėjimo išpažinimas”, tai yra, “tam tikras tikėjimo išpažinimas per išviršinius ženklus”.21 Tai yra kaip tik simbolinis tikėjimo išpažinimas.

Jei šis simbolinis tikėjimo išpažinimas yra bendruomeninis, tai yra, jei kuri bendruomenė išpažįsta savo tikėjimą sutartais simboliais, arba apeigomis, tokį apeiginį tikėjimo išpažinimą vadiname sakramentiniu kultu. Apie tokį sakramentinį kultą kalba šv. Augustinas22 ir šv. Tomas Akvinietis.23 Sakramentai, vadinasi, yra tie simboliniai Dievo garbinimo ir savęs pašventimo veiksmai, kurie yra kilę iš kurios nors religinės bendruomenės tikėjimo.

Taigi simboliniais, arba sakramentiniais veiksmais žmogus išreiškia savo sampratą apie Dievą ir savo santykiavimą su juo: jis išpažįsta savo tikėjimą įvairiais garbinimo, padėkos, maldavimo ir atgailos ženklais bei veiksmais. Savo vidinius religinius pergyvenimus žmogus išreiškia tai priklaupimu, tai rankų pakėlimu ar sudėjimu, tai bet kokia kita kūno laikysena maldai, tai žodžiais.24 Todėl turime pagrindą sakyti, kad yra prigimta žmogui santykiauti su Dievu per regimus ar juslinius ženklus bei veiksmus. Tai — plačiausia prasme sakramentinis santykiavimas.

b) Dievo ir žmogaus santykiavimas sakramentuose

Tikime, kad Dievas yra sukūręs visatą ir mus, žmones. Tikime, kad Dievas yra amžinas, neturįs pradžios nei pabaigos, begaliniai aukštesnis už visa, kas sukurta. Taigi tarp Dievo ir žmogaus yra praraja. Tikėjimas mums sako, jog pats Dievas yra nutiesęs tiltą ant šios prarajos — niekuomet jis neatitraukia savo rankos nuo kūrinijos. Būdamas išmintingiausias ir visagalis, Dievas laiko visą pasaulį savo rankoje ir valdo visas būtybes tvirtai ir kartu švelniai. Kaip geras tėvas Dievas nepalieka mūsų, savo vaikų, be globos. Kaip Dievas rūpinosi žydais, keliaujančiais į pažadėtąją žemę, taip jis rūpinasi ir mumis, traukiančiais į dangiškąją tėvynę. Jis apreiškia mums savo valią, maitina mus dangiškąja duona ir meilingai duoda visa, ko mums reikia kelyje į išganymą.

Bet kaip Dievas apsireiškia savo kūriniui — žmogui? Kaip žmogus atsiveria Dievui ir jo apreiškimui? Kaip Dievas santykiauja su žmogumi? Šis Dievo ir žmogaus tarpusavio santykiavimas ir yra religija.

Visiems žinoma, kad žmogus, pergyvendamas šį regimą pasaulį, gali surasti pasaulio Kūrėją. Tai subjektyvus religinis pergyvenimas. Šitoks subjektyvus pasaulio pergyvenimas yra žmogaus kelias į Dievą. Taigi reikia sutikti, kad žmogus gali pergyventi Dievą per tarpininkavimą su šio sukurto pasaulio reiškiniais. Vadinasi, subjektyvus žmogaus kelias į Dievą yra ne tiesioginis, bet tarpiškas.26

Kyla kitas klausimas: ar Dievas objektyviai apsireiškia žmogui per regimą pasaulį ir tiesiogiai malone iškelia jį, savo kūrinį, į dievišką (transcendentinę) sritį? Dievas nėra sąlygojamas laiko ir erdvės, ir todėl jo galimas tiesioginis kelias į žmogų gali būti mūsų juslėms nesuvokiamas.

Pačios prigimties vedami, tėvai rūpinasi vaikais: maitina, aprengia, mokslina juos ir duoda jiems religinį auklėjimą. Taip paruošia juos savarankiškam gyvenimui. Analogiškai reikia tą patį pasakyti apie Dievą, pasaulio ir žmonijos Tėvą. Jis palaiko visatą ir ypatingu būdu apsireiškia žmogui, kurį yra sukūręs pagal savo paveikslą (plg. Pr 1, 27); jam apreiškia savo valią ir veda jį į galutinę paskirtį. Dievo yra tokia valia, kad jis nenori nė didžiausio nusidėjėlio mirties, bet laukia, kad jis grįžtųsi nuo savo nusidėjėlio kelio ir būtų gyvas (plg. Ez 33, 11). Dievas “trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1 Tim 2, 4). Tačiau laiško Žydams autorius aiškiai sako: “Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad ieškantiems jo atsilygina” (Žyd 11, 6). O išganymui nepakanka grynai natūralaus tikėjimo, kurį gauname iš subjektyvaus pasaulio pergyvenimo arba iš ontologinio santykio tarp Kūrėjo ir kūrinio. Dieviškam gyvenimui pasiekti reikia antgamtinio tikėjimo, kurį žmogus gauna iš paties Dievo, jo malonės padedamas. Bet žmogus negali savo prigimtomis jėgomis pasiekti dieviškosios plotmės, nes jis yra ribotas, o Dievas — beribis. Kaip mes be elektrinio keltuvo negalime pasiekti dangoraižio administratoriaus, gyvenančio pačiame viršutiniame aukšte, taip be antgamtinės pagalbos ar dieviškos malonės mums neįmanoma pasiekti paslaptingo Dievo gyvenimo. Tiktai malonė iškelia žmogų virš visos regimos ir neregimos prigimties, iki antgamčio, kur Dievas jam apsireiškia bei atskleidžia vidinio savo gyvenimo paslaptį. Malonė ne tik iškelia žmogų į antgamtį, bet ir apšviečia visus žmones, netgi netikinčiuosius.27

Štai kodėl reikia tikėti, kad Dievas, norėdamas išganyti visus žmones, iškelia juos per malonę Į savo vidinio gyvenimo plotmę ir apsireiškia jiems. Tai yra privatus apsireiškimas, skirtingas nuo viešojo apreiškimo."28 Toks apreiškimas vyksta gelmėje asmens — tiek pranašo, tiek ir eilinio žmogaus. Turėdamas tokį apreiškimą, žmogus pergyvena jo tikrovę, nors to negali išreikšti žodžiais ir perduoti kitiems. Jei toks apreiškimo suvokimas būtų žodžiais išreiškiamas, jis vėliau galėtų būti priimtas kaip viešo apreiškimo dalis. (Tai įgalintų geriau suprasti viešąjį Apreiškimą).29 Todėl J. Fuchs klausia: “Argi negalima prieiti išvados, kad kiekvienam tampa sąmoningai žinomas Absoliutas ir pagaliau gyvasis Dievas, nors tai nemokama suprasti ir išreikšti žodžiais? Ir argi negalima sutikti, kad šioje nesuprantamoje ir neišreiškiamoje sąmonėje yra pergyvenamas pakvietimas į išganymą, pakvietimas duodamas kiekvienam asmeniui jo išganymui?”'30 Žinoma, kad žmogus, būdamas laisvas, gali priimti šį pakvietimą ir eiti tikėjimo keliu į išganymą. Bet dažnai žmogus atmeta šį vidinio pergyvenimo apreiškimą, kaip tai daro ateistai žodžiais ir savo elgsena.

Kaip matome, Viešpats, apsireikšdamas žmogui vidiniai ir tiesiogiai, be jokio tarpininkavimo visiems suprantamais ženklais, gali suteikti jam ir tikėjmo dovaną. Šia prasme kalba Karl Rahner apie ateisto tikėjimą. Bet čia galima suprasti tik kaip Dievo duotą tikėjimo pradžią, arba tikėjimo ugnies kibirkštį. Žmogus, nenorėdamas padaryti tokią tikėjimo kibirkštį žėruojančia liepsna, gali ją visiškai užgesinti. Taip gal būt įvyksta su tais, kurie kovoja prieš krikščionybę ar bet kurią religiją. Vargu tad galima ateistą laikyti tikinčiu Dievą.31

Dievas malone apsireiškia pavieniams asmenims. Tos malonės pergyvenimus žmonės bando išreikšti ženklais, arba simboliais, stengdamiesi ir kitiems perteikti, ką jie patys yra patyrę. Tai yra mūsų dvasios vienintelis ir kitiems suprantamas kelias perkelti save į istorijos vyksmą. Šiuo būdu mes tarp savęs santykiaujame ir religinėje bendruomenėje. Kad antgamtinis apreiškimas būtų reikšmingas bei suprantamas ir kitiems, turi būti perkeliamas į istorinę tikrovę visiems suprantamais terminais ir ženklais bei simboliais. Nes tik tokiu būdu Dievas nurodo visai žmonių giminei tikėjimo tiesas bei elgsenos principus. Šiuo keliu Dievas padeda ir pavieniams asmenims, ir visai žmonijai pažinti antgamtį ir siekti išganymo.

Krikščionių tradicija yra visuomet pabrėžusi, kad žmogus negali kitaip su Dievu susitikti ir jį pergyventi, kaip per šio pasaulio pergyvenimą. Taigi Dievas apsireiškia žmogui ne tik vidiniai, iškeldamas jį malone iki dieviško lygio, bet ir viešai — per išviršinius ženklus, kad visi tai suprastų. Koks gi yra tas Dievo viešas apsireiškimas?

Pirmiausia Dievas kalbėjo į žmogų ir objektyviai užmezgė su juo ryšį per gamtą, tai yra, per šalia žmogaus esantį pasaulį su savo apraiškomis, įvykiais ir dėsniais. Kokiais gi ženklais kalbėjo Dievas į žmogų? Kaip jis apsireiškė, kad žmogus galėjo suprasti Apreiškimą? Kad žmogus pajėgtų Dievo kalbą suprasti ir su juo susitikti, pats Dievas turi tarsi nužengti į žmogaus supratimą, nes į dievišką sritį žmogus negali pakilti savo prigimtomis jėgomis. Todėl kiekvienu apsireiškimo atveju Dievas turi nusileisti į žmogaus sugebėjimo lygį. Jis turi tarsi susižmoginti ir net susidaiktinti, tai yra, įsikūnyti į žmogui prieinamus bei suprantamus dalykus. Dievas apsireiškia visuomet objektyviai per savo pasirinktus ženklus: jis kalba į žmogų šio pasaulio vaizdais ir ženklais bei simboliais. Nors Dievas kalba “ir tūleriopu būdu” (Žyd 1, 1), bet jo kalba visiems gali būti suprantama.32

Kaip žinome iš Senojo Įstatymo, Dievas išgelbėjo Nojų nuo tvano ir sudarė su juo sandorą. Viešpats apsireiškė Nojui suprantamu būdu per gamtos reiškinius: tvanas kaip gamtos katastrofa yra Dievo bausmės išraiška, vėjas kaip gamtinis reiškinys yra šios bausmės užbaigėjas, vaivorykštė irgi kaip gamtinis reiškinys yra Dievo ženklas, kad daugiau žemės tvanu nebausiąs (plg. Pr 7, 4-6; 8, 1; 9, 11-16).33

Dievas yra apsireiškęs žmogui ir per kitokius gamtos reiškinius, kurie buvo Viešpaties artumo liudininkai. Dievas apsireiškė Mozei dykumose prie Horebo kalno per liepsnojantį, bet nesudegantį erškėtrožių krūmą (plg. Iš 3, 2-6); izraelitams, keliaujantiems per dykumas, — debesyse dieną ir ugnies stulpe naktį (plg. Iš 13, 21-22); visai tautai, susiėjusiai prie Sinajaus kalno, — ugnyje ir dūmuose, iš kur Viešpats per Mozę davė dešimt įsakymų (plg. Iš 19, 16-19 ir Iš 20). Šitokie gamtos reiškiniai buvo Dievo pasirinkti ženklai, kurie liudijo Viešpaties artumą ir jo norą santykiauti su savo kuriniais — žmonėmis.

Ne tik per gamtą ir jos reiškinius Dievas reiškia savo norą santykiauti su žmogumi. Jis apsireiškia per pačią žmoniją bei jos istoriją: per Abraomą ir iš jo kilsiančią tautą (plg. Pr 12, 1-3; 17, 4-8). Nuo Abraomo Dievas liudija save, kalbėdamas ne tiek per gamtos reiškinius, kiek per išrinktosios tautos žmones bei įvykius. Šiuo būdu žmogus supranta Dievą tarsi apčiuopiamą, kaip esanti netoli jo. Kol iš Abraomo kilusi tauta buvo klajoklė dykumoje, tol Dievas kišosi tiesiogiai į jos istoriją. Tapusi sėsli Kanaano žemėje ir susikūrusi valstybę, ši tauta gavo Dievo apreiškimą ir jį vykdė per asmenis — kunigus, karalius ir pranasus.

Izraelio tautos istorijoje Dievas apsireiškė žmogui ne tiek per gamtinius reiškinius, kiek kalbėdamas į jį ir žodžiu paskelbdamas jam savo valią. Žodis buvo Dievo priemonė nurodyti žmogui išganymo kelią. O gamtiniai reiškiniai Izraelio religijoje buvo tik Dievo apsireiškimo vieta, iš kurios pasigirdo Viešpaties žodis. Ir tik per istorinius įvykius bei asmenis Dievas kalbėjo, kaip Izraelio tauta turi eiti savo paskirties keliu.

Matome, kad Dievas įsijungia į žmonių istoriją. Juk visa išganymo istorija liudija apie šį žmonijos tikėjimą į Dievo įsiterpimą mūsų egzistencijon. Taip tikėjo žydai Senajame Įstatyme, taip Kristaus sekėjai — Naujajame Įstatyme, taip ir mes tikime visame Bažnyčios gyvenime. Nuo žydų tautos religinio gyvenimo iki mūsų laikų yra pastebimas nenutrūkstamas tikėjimas į Dievo didžiuosius darbus: nuo pradžios žmonija laikė Dievą Viešpačiu, kuris iš nieko sukūrė pasaulį, kuris apsireiškė Abraomui ir iš jo kilusiai Izraelio tautai, kuris turėjo savo buveinę Jeruzalės šventykloje, kuris pagaliau per savo Sūnų, tapusį žmogumi, pasitiko nusidėjusį žmogų ir iškėlė jį iki Dievo gyvenimo lygio.

Per šiuos savo didžius darbus Dievas apreiškė ne tik savo artumą ir rūpinimąsi žmogumi, bet ir savo valią sudaryti tarpusavio sandorą. Jau buvo sandora tarp Dievo ir Nojaus, — tai sandora, kuri reiškėsi gamtos jėgų bei reiškinių pavidalu. Bet Viešpats norėjo sudaryti asmeninę vienybės sandorą su žmonija. Todėl jis sudarė sandorą su Abraomu ir Izraelio tauta, kurią jis buvo išsirinkęs kaip savo liudytoją ir per kurios istorijos įvykius bei asmenis jis jai kalbėjo ir vadovavo. Viešpats kalbėjo: “Klausykite mano balso, ir aš būsiu jums Dievas, ir jūs būsite mano tauta” (Jer 7, 23). Arba vėl: “Vaikščiosiu tarp jūsų ir būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta” (Kun 26,12)35

Vadinasi, Dievas savo paties iniciatyva norėjo santykiauti su Izraelio tauta kaip bendruomene. Jis norėjo sudaryti sandorą su išrinktąja savo tauta ir dėl Izraelio gero norėjo pasilikti sandorai ištikimas, ištikimas net ir tais atvejais, kai Izraelis prieštaravo savo Viešpačiui (plg. Rom 11, 29-30). Ir Izraelis iš savo pusės turėjo laikytis sandoros ištikimai: turėjo gyventi kaip Dievui ištikima tauta. Sandora įpareigojo Izraelį garbinti tik vieną savo Viešpatį — neturėti kitų dievų ir laikytis dorovės įstatymu bei įsakymų. Jei Izraelis vykdys šias Viešpaties statomas sąlygas, užsitikrins sau Dievo globą: “Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta” (plg. Iš 19, 5; 34, 15; Oz 6, 7; 8, l).36 Taigi Dievas yra ištikimas savo pažadams — jis myli savo tautą ir globoja ją, bet ir jo tauta, visa žmonija, turi būti Dievui ištikima, paklusti jam, vykdyti jo valią ir mylėti jį. Šitokiai sandorai tarp Dievo ir žmonijos vykdyti yra Įgaliota Kristaus Bažnyčia. Juk, kaip tikime, per Bažnyčią Dievas veikia ir tęsia išganymo darbą.

Kaip jau esame sakę, visas Senojo Testamento apreiškimas yra išreikštas istoriniais įvykiais, kurie nurodo Dievo ištikimybę ir Izraelio tautos pakartotiną neištikimybę.

O galutinis Dievo tikslas buvo pašaukti sau patikimą tautą, kuri gyventų su juo visuomet geruose santykiuose ir laikytųsi nebeišardomos sandoros. Žydų tautai niekada nesisekė laikytis sudarytos su Dievu sandoros: jie, nusikreipdami nuo Dievo valios, vis nutraukdavo šios sandoros vykdymą (plg. Iš 32, 1-8). Todėl pats Dievas parūpino žmogų, kuriame buvo sutelktas visos žmonijos pašaukimas ištikimybei, kuris tobulai tikėtų sandorą ir ištikimai jos laikytųsi. Šis žmogus buvo Jėzus. Jame regimai buvo įgyvendinta nebepakeičiama ir nebeišardoma sandora tarp Dievo ir žmonijos. Jame galutinai įsikūnijo abipusė Dievo ir žmonijos ištikimybė sandorai: Jėzus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, Žodis tapęs žmogumi, tobulai atstovavo Dievui ir žmonijai — juk jį Dievas pasiuntė į pasaulį būti žmonių Išganytoju.37 Ta Sandora, patvirtinta bei užantspauduota Kristaus krauju, tapo galutinai nebepakeičiama bei neišardoma (plg. Mt 26, 28; 1 Kor 11, 25).

Jėzus Kristus iš tikrųjų yra tobulas atstovas tarpusavinės mūsų sandoros su Dievu. Per Jėzų mes, žmonės, susitinkame asmeniškai su Dievu ir galime intymiai su juo santykiauti. Drąsiai tai teigiame, nes tikime, kad Jėzus yra ne tik žmogus, bet kartu ir Dievas. Krikščionių tikėjimas visuomet buvo aiškus — Jėzus yra Dievas ir žmogus. Tikėjimą į Kristaus dievybę nusakė pirmasis visuotinis Nikėjos Susirinkimas, įvykęs 325 metais. Buvo paskelbta kaip tikėjimo tiesa, kad Kristus yra amžinas bei nesukurtas, vienos būties su Tėvu ir jam visakuo lygus.38 Šimtmečiu su viršum vėliau, 451 metais, Chalcedono Bažnyčios visuotinis Susirinkimas paskelbė dviejų Kristaus prigimčių tikėjimą: dieviškosios ir žmogiškosios viename asmenyje.39 Tai reiškia, kad vienas ir tas pats asmuo, Dievo Sūnus, prisiėmė ir regimą žmogiškąją prigimtį. Taigi Dievo Sūnus apsireiškė žmogiškąja forma. Amžinasis Žodis, antrasis Švč. Trejybės asmuo, yra tikras žmogus, ir šis žmogus Jėzus yra tikras Dievas. Kaip žmogus Kristus savo dievišku gyvenimu reiškiasi bei veikia pagal savo žmogiškąją egzistenciją. Visa, ką tik jis kaip žmogus daro, yra Dievo Sūnaus veiksmas, arba dieviškas veiksmas, išreikštas žmogiška forma. O Kristuje dieviška meilė yra tapusi žmogiškąja. Todėl žmogiškoji jo meilė yra išganomoji Dievo meilė. Visa, ką tik gero Jėzus yra padaręs žemėje, yra dieviškos vertės darbas, nešąs žmonijai išganymą.

Nuo pat pradžios Dievas skelbė, kad jis nori pasitikti nusidėjusi žmogų ir su juo sandoroje gyventi. Šiam savo norui bei išganymo pažadui įvykdyti Dievas kaip tik ir pasiuntė savo Sūnų į pasaulį. Vykdydamas savo Tėvo valią, antrasis Švč. Trejybės asmuo prisiėmė žmogiškąją prigimtį, kad šiuo būdu galėtų būti regimas mūsų išganymo laidas. Šį Dievo planą tiksliai formuluoja antrasis Vatikano Susirinkimas: “Dievas, kuris ‘nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą’ (1 Tim 2, 4), . . . atėjus skirtam laikui, pasiuntė savo Sūnų, Šventąja Dvasia pateptą, kūnu tapusį Žodį, skelbti džiugios naujienos beturčiams, pakelti prislėgtų širdžių (plg. Iz 61, 1; Lk 4, 18), būti ‘dvasios ir kūno gydytoju’, Dievo ir žmonių tarpininku (plg. 1 Tim 2, 5). Jo žmogiškoji prigimtis, sujungta su antruoju Trejybės asmeniu, buvo mūsų išganymo įrankis. Todėl Kristus ‘tobulai permaldavo Dievą ir sutaikė mus su juo bei apdovanojo dieviškojo kulto pilnuma’ ”40

Šis Dievo Sūnaus įsikūnijimo tikslas kaip tik mums pasako, kad tarp Jėzaus ir jo bendralaikių susitikimas visuomet buvo iš jo pusės jiems išganymo pasiūlymas. Kaip gi reikia suprasti šį malonės pasiūlymą? Juo suprantama, kad Jėzus Kristus yra Dievas ir žmogus viename dieviškame asmenyje, o žmogaus Jėzaus meilė yra įsikūnijimas žmoguje atperkamosios Dievo meilės, kuri išlaisvina nusidėjelį iš nuodėmės ir sutaiko jį su Dievu. Kristuje tad Dievo meile, arba išganomoji jo meile, mums apsireiškia regimai, nes Jėzaus žmogiški veiksmai yra asmeniški Dievo Sūnaus veiksmai. Taigi jie savaime turi dievišką galią ir todėl išganymą.41 Šia prasme išganomosios galios turi didžiosios Kristaus gyvenimo paslaptys: jo kančia, mirtis, prisikėlimas iš numirusių ir išaukštinimas bei galia siųsti iŠ dangaus Šventąją Dvasią Bažnyčiai. Todėl II Vatikano Susirinkimas Liturgijos konstitucijoje sako: “Šį žmonių atpirkimą bei tobulą Dievo pagarbinimą,... Viešpats Kristus atliko ypatingai savo palaimintąja kančia, prisikėlimu iš numirusiųjų ir garbingu įžengimu į dangų — Velykų pasalptimi, kai ‘Jis mūsų mirtį savąja mirtimi sunaikino ir mums gyvybę prisikėlimu sugrąžino’.”42

Šie žmogaus Jėzaus veiksmai — kančia, mirtis, prisikėlimas ir įžengimas į dangų — priklauso jo dieviškam asmeniui. Jo asmeniški veiksmai yra Dievo veiksmai: todėl jie turi dievišką galią mus atpirkti arba išlaisvinti iš nuodėmės. Dar daugiau: kadangi ši išganomoji Dievo galia apsireiškia mums regima forma, tai išganomoji Jėzaus veikla yra sakramentinė, nes sakramentas yra išganymo, arba malonės, dieviškas suteikimas išviršiniai pastebima forma. Tai padaro malonės galią regimą. Taigi sakramentine veikla Dievas duoda mums dievišką gyvybę istorinėje regimybėje. Kaip anksčiau sakyta, Dievo Sūnus tapo tikru žmogumi, kuris savo kūniškumu regimai gyveno šiame pasaulyje. Per savo kūniškumą, kaip ir kiekvienas žmogus, jis yra santykiavęs su kitais ir apreiškęs vidinį savo gyvenimą. Regimas jo kūnas buvo ženklas, kuris apreiškia, bet kartu ir šydas, pridengiąs vidinį jo dievišką gyvenimą.43

Jėzus dievišką galią panaudoja žmonių išganymui regimai per žmogiškus veiksmus. Vadinasi, jis duoda išganomąją malonę išviršiniais ženklais arba sakramentais.

Todėl galima sakyti, kad žmogus Jėzus, kuris teikia mums asmeniškai ir regimai išganomąją malonę, yra susitikimo su Dievu sakramentas. Tai pats pirminis sakramentas išganymo istorijoje. Juk Dievas Tėvas norėjo, kad jo Sūnus, tapęs žmogumi, būtų vienintelis kelias į išganymą. Nes “vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas — žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirkimą už visus” (1 Tim 2, 5-6).44 Todėl Kristaus bendralaikiai, kurie prisiartino prie žmogaus Jėzaus, buvo pakviesti susitikti su gyvybę duodančiu Dievu, nes žmogus Jėzus asmeniškai buvo Dievo Sūnus — pats Dievas. Taigi toks susitikimas su Jėzumi yra sakramentinis susitikimas su Dievu.45

Būdamas gi žmogaus susitikimo bei susitaikymo sakramentas, Kristus išlaisvina mus iš nuodėmės, ir taip grąžina mus į dieviškos malonės gyvenimo kelią. Šiam tikslui dangaus Tėvas ir siuntė savo Sūnų į pasaulį. Pats Kristus apreiškė šią savo pasiuntinybę, sakydamas: “Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems bus jos atleistos. . .” (Jn 20, 21-23). Vadinasi, Dievas, siųsdamas savo Sūnų į pasauli, apreiškė savo gailestingumą ir išganomąją meilę nusidėjusiai žmonijai. Juk žmogus, tik išlaisvintas iš nuodėmės, yra iškeliamas į asmenišką malonės bei meilės bendravimą su Dievu.

Į ši malonės ir meilės ryšį su Dievu žmogus gali patekti tik per Įsikūnijusį Dievo Sūnų, Jėzų Kristų, kuris ir dabar veikia savo Bažnyčioje. Tokia Dievo valia, kad įsikūnijimo akimirką žmogus Jėzus buvo pateptas būti malonės šaltiniu visiems žmonėms: iš šio šaltinio pilnybės visi žmonės gali semti sau malonės ir dieviškos meilės (plg. Jn 1, 16-17). Šią malonės gyvybę gali gauti nusidėjėliai, prisiartinę prie Jėzaus su nuoširdžia meile ir giliu tikėjimu. Tik tuomet jie pergyvena Kristaus žmogišką meilę, kuri apreiškia paties Dievo meilę. Pats Dievas, vadinasi, per savo žmogišką prigimtį iš gailestingumo pasitinka nusidėjėlį. Toks mūsų susitikimas bei santykiavimas su Dievu, tarpininkaujant Jėzaus žmogiškai prigimčiai, yra sakramentinis.

c) Jėzus Kristus — Dievo meilės žmogui
         ir žmogaus meilės Dievui sakramentas:
         Jėzus savo veikla pašventina žmogų ir garbina Dievą

Jėzus Kristus, būdamas tikras žmogus ir tikras Dievas viename asmenyje, kaip jau anksčiau minėjome, yra patikimas Dievo ir žmonijos atstovas naujoje ir nebesuardomoje Sandoroje. Kristuje yra ši amžina sąjunga, arba Sandora, tarp Dievo ir žmonijos. Kristus ne tik reiškia šią Sandorą, bet ir yra tikrovėje. Jis yra ne tik mūsų Dievas ir Išganytojas, bet taipogi — mūsų brolis, nes jis turi žmogišką prigimtį. Kaip mūsų Viešpats ir žmonijos atstovas pas Dievą, Kristus, gyvendamas ir Palestinoje, galėjo kartoti Sandoros turinį — “Vaikščiosiu tarp jūsų ir būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta” (Kun 26, 12). Asmeniškai bei tiesiogiai jis vykdė Sandoros sąlygas: dieviška meile pašventino žmones, kad jie pajėgtų vertai garbinti Dievą. Žmogiški Kristaus veiksmai, kaip jau anksčiau sakyta, turi išganomosios galios — jie išlaisvina iš nuodėmės visus tuos, kurie yra jo žmogiškos prigimties dalininkai ir artinasi prie jo su meile ir tikėjimu. Žmogiški jo veiksmai žmonių gėriui turi išganomąją galią, nes jie yra paties gailestingojo Dievo meilės veiksmai žmogui ir suteikia žmogui Dievo malonę. Dievo malone Kristus iškelia nusidėjėlį į dieviško gyvenimo lygį. Todėl neabejotinai galime sakyti, kad žmogiškoji Kristaus prigimtis ir jos veikla yra Dievo meilės arba malonės sakramentas, kuris sutaikino nusidėjėlį su Dievu ir įgalina jį pasilikti ištikimą amžinai Sandorai tarp Dievo ir žmonių.

Žmogiški Kristaus veiksmai nurodo ir Dievo garbinimo pobūdį. Būdamas žmogus ir visų žmonių brolis bei atstovas pas Dievą, žmogiškais savo veiksmais Jėzus pripažįsta savo priklausomybę Dievui, vadinasi, garbina Dievą, su juo santykiauja, meldžiasi. Šiuo būdu žmogus Jėzus išreiškia savo meilę Dievui. Todėl galima sakyti, kad žmogiškoji Kristaus prigimtis ir jos veikla yra tobulo Dievo garbinimo sakramentas. Per Kristų ir su Kristumi žmonija yra įgalinta tobulai išreikšti meilę Dievui.

Žmogiškais savo veiksmais Kristus ne tik apreiškia Dievą Išganytoją, bet ir garbina savo ir visos žmonijos Tėvą. Taigi Jėzuje Kristuje yra įgyvendinama aukščiausio laipsnio religija. Juk Kristuje yra apreikšta ne tik Dievas ir jo meilė žmonėms, bet jame Dievas taip pat parodo mums, kaip žmogus privalo besąlyginiai įsipareigoti nematomo Dievo tarnybai. Šiuo tad būdu Dievas apreiškė mums religijos įkūnijimą — tikrai religingo žmogaus veidą.46 Jėzus Kristus yra vienintelis religijos įkūnijimas. Per Kristų mes santykiaujame su Dievu sakramentuose, tai yra, per Kristaus žmogiškąją prigimtį, kurios kiekvienas iš mūsų esame dalininkai.

Nuo pat amžinojo Žodžio įsikūnijimo pradžios mes esame įjungti į Kristų — esame viena Kristuje, vienas mistinis Kristaus Kūnas. Tačiau pakartotinai pabrėžiame, kad mistiniame Kristaus Kūne mes nesame tarsi sulydinti į mozaiką: į Kristaus Kūną esame įjungti ne fiziniu būdu, bet Dievo Dvasia. Todėl, būdami Kristaus Kūno nariais, neprarandame savo individualybės: Kristus asmeniškai yra viso mistinio Kūno Galva, o mes, žmonės, pasilaikydami asmenišką tapatybę, esame jo nariai. Taigi žmogus Jėzus atstovauja visiems žmonėms. Per savo žmogišką prigimtį išreikšdamas Dievui Tėvui garbę bei meilę, tuo pa-čiu metu jis atlieka visos žmonijos garbinimą Dievui. Būdamas mūsų atstovas pas Dievą, Jėzus ne tik regimai pasiūložmogui dievišką meilę arba malonę, bet tuo pačiu metu jis, kaip visos žmonijos pirmavaizdis, įvykdo tobulą atsakymą į šį pasiūlymą. Šventasis Raštas pakartotinai sako, kad Jėzus veikia “vietoj mūsų” ir “mūsų visų vardu. Todėl jis ir dievišką malonę priima visų vardu ir visų gėriui. Vadinasi, ką tik Kristus, kaip laisvas žmogus ir mūsų atstovas, daro dėl mūsų išganymo, atlieka visų mūsų išganomąjį Dievo darbą — visų pašventimą.

Taigi, būdamas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, žmogus Jėzus mūsų vardu palaiko dialogą su dangaus Tėvu ir veda mus į intymų sąlytį su Dievu. Taip per Dievo-Žmogaus tarpininkavimą visa žmonija susitiko artimai su Dievu ir tapo objektyviai atpirkta Jėzaus, savo Galvos.47

Reikia pastebėti, kad žmonijos pašventimas ir Dievo garbinimas, atseit, atpirkimo darbas, vyksta per sakramentus nuo pat pradžios Dievo Sūnaus įsikūnijimo. Tačiau Dievo Sūnaus Įsikūnijimas yra auganti tikrovė. Tai nėra pilnutiniai atbaigta pačioje įsikūnijimo pradžioje, būtent, Jėzaus prasidėjimo Marijos įsčiose arba jo gimimo metu. Įsikūnijimas yra ne tiktai Kalėdų įvykis. Tapti visai užaugusiu žmogumi užtrunka ilgai. O Jėzus augo žemėje, kol pasiekė aukščiausią įsikūnijimo momentą — mirtį, prisikėlimą iš numirusių ir išaukštinimą danguje. Tik po įžengimo dangun Dievo Sūnaus įsikūnijimas buvo visiškai atbaigtas. Visas įsikūnijimo vyksmas yra Dievo darbas žmonijai atpirkti. Galutinas objektyvus žmonijos atpirkimas yra įvykęs Kristaus mirties ir prisikėlimo metu. Tačiau atpirkimo darbas vyksta ir po Kristaus įžengimo dangun: dabar Kristus veikia iš garbės karalystės per mistinį savo Kūną — Bažnyčią, kuri yra jo garbingojo kūno pratęsimas istorijoje. Per Bažnyčią, kur jis reiškiasi sakramentiniais veiksmais, Kristus ne tik išlaisvina mus iš nuodėmės ir sutaiko su dangaus Tėvu, bet kartu ir garbina Dievą visų žmonių vardu. Toks mūsų pašventimo ir Dievo garbinimo vyksmas yra mums apgaubiamas tarsi šydu — tai sakramentinis Kristaus veikimas Bažnyčioje mūsų išganymui. Tai yra mūsų išganymo paslaptis, kurią galima pavadinti išganomuoju Dievo garbinimu — Bažnyčia kartu su Kristumi sakramentiniai garbina Dievą, ir tuo pačiu ji sau laimi pašvenčiamųjų malonių.48

Šis išganomasis Dievo garbinimas yra žmogiškojo Jėzaus gyvenimo uždavinys. Tiesa, savo žemiškame gyvenime Jėzus buvo visuomet nuolankus “Dievo tarnas”; tačiau jis pasiliko visuomet Dievo Sūnus, kuris teikė gausiai išganymo malonę ir apreiškė Dievą.48 Ir išaukštintas danguje, Jėzus gali teikti išganymo malonę, nors jis ir ten pasilieka žmogumi, kuris garbina Dievą Tėvą. Iš to čia prieiname aiškią išvadą, kad žmogus Jėzus, kaip “Dievo tarnas”, savo klusnumu ir meile žemėje, net iki mirties ant kryžiaus nupelnė mums išganymo malonę. Šią malonę jis, turėdamas kartu su Tėvu galią siųsti Šventąją Dvasią (plg. Jn 15, 26), gali, kaip Viešpats ir Išganytojas, teikti gausiai. Tai yra mūsų išganymo tikrovė, apie kurią kalba šv. Paulius, sakydamas: “Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena — praėjo, štai atsirado nauja. 0 visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones, nebeužskaito jiems nusikaltimų. . .” (2 Kor 5, 17-19). Šiais žodžiais šv. Paulius išreiškia mūsų tikėjimą į nusidėjusios žmonijos atpirkimą, kurį yra Įvykdęs ir vykdo Kristus vienybėje su savo Tėvu ir Šventąja Dvasia. — Dar kiek šviesos apie Švč. Trejybės dalyvavimą atpirkimo paslaptyje.

Chalcedono Susirinkimas (451 m.) yra aiškiai suformulavęs Bažnyčios tikėjimą į Kristų. Susirinkimo Tėvai moko, kad Marijos pirmgimis Sūnus, Jėzus Kristus, turi dvi prigimtis — dievišką ir žmogišką, kurios yra nesusimaišiusios, nepadalinamos, neatskiriamos, bet kiekviena palaikančios savitumą ir susijungusios bei susitinkančios viename asmenyje bei vienoje substancijoje.50 Kristaus asmuo yra amžinasis Žodis, antrasis Trejybės asmuo. Trys dieviški asmenys yra tos pačios substancijos, arba prigimties. Kiekvieno Trejybės asmens veikimas kyla iš jo prigimties. Asmens gi veikimo pradmuo yra jo būties prigimtis. Nepamirština, kad skirtybė asmenų Trejybėje nereiškia, jog tie trys asmenys yra atskiriami vienas nuo kito. Priešingai, Trejybės asmenys yra neatskiriami vienas nuo kito. Todėl kas mato Kristų, mato ir Tėvą; ir kas priima eucharistinį Kristų, tas priima ir Tėvą ir Šventąją Dvasią. Šiuo svarstymu įeiname i Trejybės paslaptį, kurią yra tiksliai apibrėžęs XI Toledo Susirinkimas (675 m.). Šis Susirinkimas, praplėsdamas Nikėjos Susirinkimo mokymą, įsakmiai teigia, kad, nors Trejybės dėl tarpusavio santykiavimo yra tikrai trys asmenys, bet tai nereiškia, jog šie asmenys yra atskiriami. Vadinasi, šiuos asmenis reikia laikyti neatskiriamus, nes nė vienas iš jų neegzistuoja anksčiau, vėliau arba be kitų, bet neišreiškiamoje dieviškos prigimties vienybėje. Todėl teisingai sakome, kad išganomoji Kristaus dovana yra kartu Tėvo ir Šventosios Dvasios dovana, duodama mums Kristaus.51

Tiesa, kad žmonijos išganymas yra triasmenio Dievo dovana. Dievas įvykdė išganomąjį darbą ir dabar jį vykdo per antrąjį Trejybės asmenį, tapusį žmogumi. Vykdydamas Tėvo valią, Jėzus savo klusnumu iki mirties atlygino už Adomo ir jo palikuonių neklusnumą (plg. Filip 2, 6-11; Žyd 10, 5-10; Apd 2, 36; Jn 12, 32; Žyd 5, 9). Skaudžia savo kančia ir mirtimi jis atpirko mus nuo gimtosios nuodėmės, nuo asmeninių mūsų kalčių ir nuo amžinojo pasmerkimo. Jėzus galėjo mus atpirkti bei išlaisvinti iš nuodėmės, nes, būdamas Dievo Sūnus (kad ir žmogiško pavidalo), jis buvo vienybėje su Tėvu ir kartu su juo yra Šventosios Dvasios gyvybės šaltinis. Šia dieviška galia Jėzus grąžino žmonijai antgamtinę gyvybę ir sutaikė su Dievu. O atpirkimo vyksmas yra žmogiškai įkūnytas — pradedant Jėzaus prasidėjimu Marijos įsčiose, jo mirtimi ant kryžiaus, prisikėlimu iš numirusių, baigiant jo išaukštinimu danguje bei galia siųsti Šventąją Dvasią į pasaulį. Visą šį išganomąjį darbą Jėzus atlieka savo dieviška galia per Bažnyčią: Bažnyčios liturginiais veiksmais Kristus drauge su mumis garbina Dievą ir pašventina mus. Visa tai yra išganymo paslaptis.

d) Kryžiaus auka yra liturginio pobūdžio

Dievo Tėvo planuose buvo paslaptinga jo valia atpirkti mus iš nuodėmės ir sutaikinti su savim savo Sūnaus mirties ir kraujo kaina ant kryžiaus. Kryžiaus auka Kristus pasiekė savo pasiuntinybės pačią viršūnę: Kristaus mirties ant kryžiaus akimirką jo žmogiška prigimtis tapo tobuliausiai regimas bei veiksmingas Dievo garbinimo ir žmonių pašventimo simbolis, arba sakramentas. Ant kryžiaus žmogus Jėzus išreiškė viešai savo Tėvui meilę bei klusnumą ir savo krauju patvirtino Dievo su žmonėmis sudarytą sandorą. Tuo metu Jėzus Kristus veiksmingai išreiškė mūsų išganymą žmogišku būdu.

Visa tai Kristus yra atlikęs kaip Mesijas ir žmonijos atstovas. Juk įsikūnijimo metu Dievo Sūnus tapo visos žmonių giminės Galva, o mes jo kūno nariais. Todėl išganingojo Dievo garbinimo vyksme Kristus yra visos žmonijos pirmavaizdis. Jis, kaip mūsų atstovas, pasiaukojo ant kryžiaus, ir dabar būdamas danguje, veikia mūsų vardu ir vietoj mūsų. Tad laiško Žydams autorius sako, jog Jėzus “amžinai gyvas”, kad mus užtartų (Žyd 7, 25). Štai kodėl teigiame, kad laisvai prisiimta Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra mesijinė mirtis — tai mirtis visos žmonijos gerovei. Šia savo gyvybės auka ant kryžiaus Kristus atliko mesijinį Dievo garbinimo ir žmonių pašventimo veiksmą. Toks Kristaus pasiaukojimas ant kryžiaus yra liturginio pobūdžio. Kodėl mes vadiname Kryžiaus auką liturginiu veiksmu? Nes Kristus, žmonijos Galva ir atstovas, ne tik vidiniu nusiteikimu atsidavė Dievo pagarbinimui visų vardu, bet ir išviršiniai bei viešai ant kryžiaus atliko tikrą aukos kultą. Toks gi kryžiaus aukos kultas ir yra bendruomeninis viešas veiksmas, arba liturgija (graikiškai leitourgia). Ir dabar Bažnyčios vartojamu liturgijos terminu suprantame viešą Dievo garbinimą ir žmogaus pašventimą, kurį atlieka visas mistinis Kristaus Kūnas, atseit, Bažnyčios nariai vieningai su Jėzumi. Aišku, kad to liturginio ar viešo bendruomeninio kulto patys žmonės neatliko ant Kalvarijos kalno — tai atliko jie per visos žmonių šeimos atstovą Jėzų Kristų. Savo auka ant kryžiaus Kristus, mūsų vardu ir vietoj mūsų, yra atsiteisęs Dievui Tėvui už mūsų neklusnumą bei netikėjimą — už mūsų nuodėmes. Bet per amžius Kristus savo Bažnyčioje atlieka liturginį Dievo garbinimą ir žmonių pašventimą sakramentais, ypatingai eucharistine auka.

Faktas, kad Kristus atlieka atsiteisimą už mus: vadinasi, savo žmogišku gyvenimu jis pripažįsta savo priklausomybę Dievui ir išreiškia jam meilę. Visiškai pasivesdamas bei pasiaukodamas (oblatio) Tėvui, Kristus paliudija, kad Dievas yra begaliniai aukštesnis už žmogų — “Tėvas už mane aukštesnis” (Jn 14, 28). Ir todėl Kristus dėl mūsų gero yra išsižadėjęs savęs ir pasiaukojęs iki savo sunaikinimo (immolatio): “Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gerybių kunigas ... ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. . . per amžinąją Dvasią paaukojo save, kaip nesuteptą auką Dievui,. . . kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui” (Žyd 9, 11-14). Toks savęs paaukojimas iki visiško savęs atsižadėjimo yra religinio gyvenimo esmė — tai gyvenimas, paskirtas visiškai Dievo tarnybai.

Pastebėtina, kad ir kažin kaip artimai Sūnus, kaip Dievas, yra atsidavęs Tėvui, vis dėlto būdamas Dievas jis negali pasiaukoti iki susinaikinimo. Tik jo žmogiškoji egzistencija gali būti visiškai sunaikinta (exinanitio; kenosis). Štai kodėl Dievo Sūnus, įeidamas į nusidėjusios žmonijos pasaulį, yra prisiėmęs žmogišką kūną, paženklintą nuodėme ir pasmerktą kančiai bei mirčiai. Tik tokiu žmogišku pasiaukojimu visos žmonijos vardu Jėzus aukščiausiu laipsniu yra pagarbinęs Dievą — sunaikinęs nuodėmę. Taigi veiksmingas Dievo garbinimo bei nuodėmės sunaikinimo ženklas bei įrankis yra Jėzaus kūnas. Jo mirtis ant kryžiaus — mirtis nuodėmei (plg. Rom 6, 6-10; 2 Kor 5, 21).

Kaip nusidėjusios žmonijos Galva, Jėzus yra prisiėmęs visų nuodėmes ir todėl, savo meile, kančia bei mirtimi pagarbindamas Dievą Tėvą, laimėjo sau žmonių giminę — savo atpirktąją Dievo tautą. Šv. Pauliaus žodžiais, “Kristus mylėjo Bažnyčią (t.y. naująją Dievo tautą, Pr.M.) ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą” (Efez 5, 25-27).53

e) Bažnyčia — Kristaus sakramentas išganymui teikti

Iš viso to, ką anksčiau esame svarstę apie Kristų ir Bažnyčią (žiūr. I, 1, 2, 3, 4 ir 5), prieiname išvadą, kad Bažnyčia turi sakramentinę galią išganingoje Kristaus veikloje. Juk Kristus, kaip Žmogus, kaip Išganytojas ir žmonijos galva bei atstovas, turi tęsti atpirkimo darbą ir po savo prisikėlimo iš numirusių bei dangun įžengimo.

Šio atpirkimo tąsa po jo įžengimo dangun būtų neįmanoma be jo įsteigtosios bendruomenės. Tokią bendruomenę Dievas yra įsteigęs savo Sūnaus įsikūnijimo akimirką, kada visa žmonija, dieviškos Dvasios veikimu, buvo įjungta į Kristų ir tapo šventąja Dievo tauta arba mistiniu jo Kūnu. Šią bendruomenę Kristus laimėjo sau, sutelkdamas mus, žmones, aplink savo aukos kryžių ir atiduodamas save už mus, “kad mus išpirktų nuo visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams” (Tit 2, 14). Tėvas priėmė įsikūnijusio savo Sūnaus auką, prikeldamas jį iš numirusių ir išaukštindamas dangaus garbe. Ne tik jis pats asmeniškai yra išaukštintas, bet ir jame įjungti mistinio Kūno nariai yra iškelti į dieviškąją buitį. Čia pabrėžiame atpirktosios žmonijos eschatologinį pobūdį, tai yra, tą būklę, kuri bus paskutinę fiziškojo pasaulio dieną, pakitėjus paprastoms dabartinio gyvenimo sąlygoms. Tikėjimo šviesos apšviesti, teigiame, kad Kristus danguje yra drauge su visu mistiniu savo Kūnu. Tai yra antgamtinė išganymo tikrovė.

Kristaus Bažnyčia ir jos veikla žemėje yra kaip tik šios išganymo tikrovės regimas įgyvendinimas. Bažnyčia yra toji regima bendrija, kurios nariai išpažįsta Kristaus duotą tikėjimą ir dalyvauja malonės gyvenime. Ši bendrija, susidariusi iš pasauliečių ir hierarchijos (gr. iera arche — šventa valdžia, tai yra asmenys dalyvaują Bažnyčios valdyme), yra išganomosios Kristaus malonės žemiškas ženklas. Ženklas, reiškiąs ne tik Kristaus malonę, bet ir veiksmingas ženklas, kuris teikia mums išganomąją malonę. Pabrėžtina, kad ne tik hierarchija, bet ir tikintų bendruomenė priklauso šiam malonę teikiančiam ženklui, kuris yra Bažnyčia. Visa gi bažnytinė bendrija — hierarchija ir pasauliečiai — yra įgyvendinimas istorijoje anos pergalės, kurią Kristus pasiekė ant kryžiaus. Juk mūsų bendravimas per Kristų su Dievu ir jo malone tampa regimas ir dabar vykysta per išviršinį bendruomeninį ženklą — Bažnyčią.54

Apie tai aiškiai kalba ir II Vatikano Susirinkimas: “Ši hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas, regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė, žemiškoji ir dangaus gėrybėmis praturtinta Bažnyčia, nelaikytina dviem skirtingais dalykais, bet viena sudėtinga tikrove, kurioje yra suaugę draugėn žmogiškasis ir dieviškasis elementai. Todėl ji, dėl nuostabaus panašumo, yra lyginama su įsikūnijusio Žodžio paslaptimi. Dievo Žodžio priimtoji prigimtis, neatskiriamai su juo sujungta, tarnauja jam kaip gyvas įrankis išganymui. Panašiu būdu visuomeninė Bažnyčios struktūra tarnauja ją gaivinančiai Kristaus Dvasiai kaip įrankis kūnui plėtoti” (plg. Efez 4, 16).55

Štai kodėl “visuomeninė Bažnyčios struktūra” yra Kristaus išganomosios malonės ženklas ir įrankis mistinio jo Kūno augimui. Todėl, tariant I Vatikano Susirinkimo žodžiais, visa Bažnyčia, Dievo tauta, kunigiškos hierarchijos vadovaujama, yra “iškeltas ženklas tarp tautų”.56 Vadinasi, visa bažnytinė bendruomenė — kunigiška hierarchija ir krikšto bei sutvirtinimo sakramentais pašvęsti tikintieji — yra Kristaus ir jo išganomosios malonės ženklas, veiksmingai išreiškiąs šią antgamtinę tikrovę. Per žemiškąją Bažnyčios struktūrą, kurią sudaro kunigiškoji hierarchija ir dalyvaują Kristaus kunigystėje tikintieji, pats Kristus iš dangaus tęsia išganymo darbą žemėje. Todėl Bažnyčia yra prisikėlusio Kristaus sakramentas išganymui teikti, ji yra sakramentinis Kristus.

Remdamiesi tikėjimu, teigiame, kad Kristus, kuris dabar sėdi Dievo Tėvo dešinėje, turi galią siųsti mums Šventąją Dvasią ir yra mistinio savo Kūno — Bažnyčios Galva, ir nariai, veikia mistinėje vienybėje. Bažnyčioje, sakramentiniame Kristuje, hierarchija ir tikintieji taip pat vieningai veikia išganymo darbe, bet jų sakramentinės funkcijos yra skirtingos: hierarchija (vyskupai ir kunigai) remiasi kunigystės sakramentu, o tikintieji krikšto ir sutvirtinimo įgalinti, savo tikėjimu ir pamaldumu jungiasi į hierarchinės kunigystės veiklą. Bažnyčioje veikia per sakramentus pats Jėzus Kristus. Todėl galime sakyti, kad Bažnyčia yra sakramentinis bei mistinis Kristus — Kristus veikiąs ir teikiąs mums išganymą.

7. Mūsų susitikimas su Dievu Bažnyčioje

Kristus, kaip Dievo tautos Galva, iš tikrųjų yra mistinio savo Kūno Išganytojas (plg. Efez 5, 23). Išganymo darbą jis ir dabar tęsia iš dangaus per Bažnyčią. H. Schlier, kuris komentavo šv. Pauliaus laišką Efeziečiams, teigė, kad Kristaus garbingas Kūnas yra Bažnyčia danguje. Šventosios Dvasios galia ji ateina žemėn ir tampa žemiška Bažnyčia.57

Kristaus Kūnas danguje kaip tik ir yra anas patvariai pasiliekąs mesijinio atpirkimo veiksmingas ženklas. Garbingasis Kristaus Kūnas — Bažnyčia danguje — ne tik reiškia, bet ir vykdo žmonių išganymo ir Dievo garbinimo veiksmą, kurį Jėzus atlieka regimu būdu. Tačiau laikinai, iki antrojo Kristaus atėjimo (gr. parousia), šis ženklas mums pasilieka paslaptis žemėje. Vis dėlto Viešpats davė mistiniam savo Kūnui, kaip atpirkimo bei Dievo garbinimo ženklui, regimą pratęsimą arba prailginimą žemėje. Šiuo regimu būdu Kristus įsiterpia į mūsų istoriją ir veikia mūsų išganymui. Jo, kaip dieviško asmens, veikla Bažnyčioje neribojama nei laiko, nei erdvės. Kristaus, kaip dieviško asmens, išganomieji veiksmai vyksta amžinoje dabartyje. Mes, žmonės, esame ribojami arba sąlygojami ir laiko ir erdvės. Todėl garbingojo Kristaus Kūno, regimo išganymo ženklo, pratęsimas žemėje visuomet pasilieka mums paslaptis. Bet mums apreikšta tikrovė: regimoji Bažnyčia savo veikla yra Kristus tebegyvenąs istorijoje. Todėl II Vatikano Susirinkimas aiškiai patvirtina šį mūsų tikėjimą į Bažnyčią kaip prisikėlusio Kristaus sakramentą: “Prisikėlęs iš numirusiųjų (plg. Rom 6, 9), jis (Kristus) pasiuntė mokiniams savo gaivinančią Dvasią ir ja padarė savo kūną, tai yra Bažnyčią, visuotiniu išganymo sakramentu. Sėdėdamas Tėvo dešinėje, nuolat veikia pasaulyje: atveda žmones į Bažnyčią, joje sujungia su savimi ir maitina savo paties kūnu ir krauju, kad taptų garbingojo gyvenimo dalininkais.”58

Tiesa, Bažnyčia yra prisikėlusio Kristaus sakramentas, kaip kad Kristus yra Dievo sakramentas. Bet tarp Kristaus ir Bažnyčios žemėje nėra tokios vienybės viename asmenyje, kokia yra Kristuje tarp dieviškos ir žmogiškos prigimties. Tarp Kristaus ir Bažnyčios tačiau yra ontologinė, arba būties vienybė (sąjunga): jis įjungė ją į save įsikūnijimo akimirką ir pagaliau laimėjo ją sau ant kryžiaus. Todėl toje pačioje simboliškoje ir veiksmingoje išganymo funkcijoje, kuri priklauso Kristaus kūnui dėl jo vienybės viename asmenyje, dalyvauja ir mistinis Kūnas —    Bažnyčia. Tad šia prasme galima teigti, kad Bažnyčia, būdama istoriniai regima erdvėje ir laike, kaip Dievo tauta ir kaip šios tautos juridinė bei visuomeninė organizacija (struktūra), yra Kristaus Kūnas ir Sužadėtinė. Šiuo būdu Kristus nuolat pasilieka Bažnyčioje kaip jis yra pažadėjęs būti joje iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20). Jis neapleidžia Bažnyčios ir net negali jos apleisti, nes jis pats nori pasilikti visados vienos giminės kūne.59 Taigi Bažnyčia yra Kristaus pratęsimas istorijoje. Kalbėdami analogiškai, galėtume sakyti, kad Kristus yra įsikūnijęs Bažnyčioje. Kitais žodžiais tariant, Bažnyčia yra Dievo -    Žmogaus išganomosios valios tikras pratęsimas pasaulyje. Bažnyčia, vadinasi išganomosios tikrovės regimas įvykdymas. Ji nurodo ir teikia tą Dievo gailestingumo malonę, kuri sutaikė žmoniją su Kūrėju Kristuje.

Bažnyčia, kaip visuomeninė bendrija, atstovauja želėje garbingam Kristaus kūnui, kuris yra danguje. Ji yra tasai ženklas, kuris savyje talpina Kristaus atperkamąją bei Dievo garbinimo tikrovę. Vidiniai ir neregimai Bažnyčia bendrauja su Dievu Kristuje. Šis jos bendravimas tampa regimas, kai ji atlieka išganymo darbą išviršiniais savo veiksmais. Dėl šio vidinio sąlyčio su Dievu Kristuje Bažnyčia yra pilna Kristaus ir jo Dvasios. O būdama pilna Kristaus, Bažnyčia teikia iš šios pilnybės ir savo nariams Kristų ir jo išganomąją malonę. Tai reiškia, kad Bažnyčia savo struktūrine bei išviršine veikla ne tik nurodo Kristų, bet ir bendrauja malonėje bei gyvenime su Kristumi. Visa tai įvyksta sakramentiniu būdu.

Iš Apreiškimo žinome, kad Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo Sūnus. Bažnyčia yra regima Kristaus atstovė žemėje, todėl ji yra ‘Tėvo vaikas’. Kristus yra vyriausias Tėvo garbintojas, ir Bažnyčia savo veikla duoda garbę Dievui Tėvui. Kristus po prisikėlimo iš numirusiųjų turi galią siųsti Šventąją Dvasią ir ją teikia Bažnyčiai žemėje. Per pirmąsias Sekmines ir Bažnyčia, kaip Kristus po prisikėlimo iš numirusiųjų, buvo įgalinta siųsti Šventąją Dvasią pasauliui. Todėl teisinga, kad per amžius Kristaus galia Bažnyčia pašvenčia žmones ir garbina Dievą.

Savo išviršine veikla Bažnyčia ne tik apreiškia, bet ir teikia žmonėms išganomąją Dievo malonę, kuri iškelia mus iki dieviško gyvenimo lygio. Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, yra pati savyje “malonės pilnoji”. Kaip tokia ji pasiūlo Dievo meilę bei malonę tiems, kurie artinasi prie jos. Ne tik pasiūlo malonę, bet ir teikia ją tiems, kurie priima šį pasiūlymą bei jos pakvietimą garbinti dangaus Tėvą. Todėl Bažnyčia yra žmonių išganymo bei pašventimo ir Dievo garbinimo sakramentas.

Žmonių pašventimą ir Dievo garbinimą atlieka bažnytinė bendruomenė viešai išviršiniais veiksmais. Paprastai sakramentinius bažnytinės bendruomenės veiksmus atlieka tas asmuo, kuris yra paženklintas krikšto bei sutvirtinimo ir kunigystės sakramentais ir įgalintas atstovauti Kristui bei jį tikinčiųjų bendruomenei. Vadinasi, kunigas atlieka Bažnyčios sakramentiškus veiksmus. Bet pirminis sakramentinio vyksmo veikėjas yra Jėzus Kristus: jis veikia asmeniškai ir teikia žmonėms malonę bei garbina Dievą išviršiniais Bažnyčios veiksmais.

Bažnyčia, kaip prisikėlusio ir iš dangaus amžinai veikiančio Kristaus sakramentas, reiškiasi septyneriopų išviršiniu veiksmu — septyniais sakramentais. Kiekvienas sakramentas yra paties Kristaus asmeninis išganomasis veiksmas. Tačiau jo veikimas reiškiasi simboliniais Bažnyčios veiksmais. Vis dėlto teisinga sakyti, kad Kristus asmeniškai veikia per Bažnyčią. Popiežiaus Pijaus XII žodžiais, “Kristus krikštija. . . išriša, aukoja”.60 Šį Kristaus buvimą ir veiklą Bažnyčioje kiek plačiau nusako II Vatikano Susirinkimas liturginėje Konstitucijoje: “...Kristus visuomet yra su ja (Bažnyčia), ypač liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje: jas aukojančiojo asmenyje, nes ‘tas pats dabar aukoja kunigų rankomis, kuris save paaukojo ant kryžiaus’, ir ypatingai eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose: kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus. Jis yra savo žodyje, nes jis pats kalba, kai Bažnyčioje yra skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo: ‘Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe’ (Mt 18, 20). Didžiajame tobulo Dievo garbinimo ir žmonių pašventimo darbe Kristus visuomet yra drauge su mylimąja Sužadėtine Bažnyčia, kuri šaukiasi jo, savo Viešpaties, ir jo tarpininkaujama garbina amžinąjį Tėvą.”61

Taip prieiname teisingą išvadą: kas tik priima su gyvu tikėjimu ir meile Bažnyčios teikiamą sakramentą, įeina į arimą sąlytį ne vien su regima Bažnyčia, bet ir su neregimu žmogum Kristumi, esančiu dangaus garbėje. Šiuo sakramentiniu būdu susitinkame asmeniškai su pačiu Kristumi, teikiančiu mums išganymą. Taip susitikdami su žmogum Jėzumi, įeiname į artimą sąlytį su pačiu Dievu, nes Jėzus yra kartu ir Dievas. Kristaus bendralaikiai, kurie jį tikėjo ir mylėjo, susitiko regimai ne tik su juo kaip žmogumi, bet per jį ir su neregimu Dievu. Jie susitiko žemėje asmeniškai išskirtinu būdu su neregimu Dievu. Ne betarpiškai jie susitiko su Dievu, bet tarpininkaujant žmogui Jėzui — per Jėzaus regimą žmogišką prigimtį bei per jo žmogiškus veiksmus. Šis jų susitikimas buvo tikras ir asmeniškas. Kai Jėzus darė stebuklus, atleido nuodėmes, pašaukė žmones būti jo mokiniais, jie tikėjo jį esant Dievo Sūnų. Vadinasi, Kristaus bendralaikiai susitiko su Dievo Sūnumi asmeniškai per išviršinius ženklus bei veiksmus, tai yra sakramentiniu būdu. Nors šis jų susitikimas su Dievo Sūnumi buvo privilegijuotas, bet sakramentinis. Jie galėjo sueiti į sąlytį su neregimu Dievo pasauliu ne tik ontologiniu keliu per Viešpaties kūriniją, bet ir asmeniškai per Jėzų Kristų, kuris yra sukurtos žmogiškos ir nesukurtos dieviškos prigimčių junginys viename amžinojo Žodžio asmenyje.

Ne tik Kristaus bendralaikiai galėjo susitikti su Dievu asmeniškai per Kristų, bet ir vėlesnių kartų žmonės. Juk, kaip anksčiau sakyta, Bažnyčia yra prisikėlusio Kristaus sakramentas, kaip kad Kristus yra Dievo sakramentas. Todėl kaip Kristaus bendralaikiai, taip ir amžių bėgyje kiti žmonės gali sueiti į sąlytį su Dievu sakramentiniu keliu per Bažnyčią. Nes, Dievo Sūnui įsikūnijus, Kristus amžinai būna savo Bažnyčioje. Ne tik būna, bet ir nepaliaujamai veikia mūsų išganymo istorijoje. Kristus norėjo ir taip patvarkė, kad jo veikimo laukas būtų hierarchiškai sutvarkyta Bažnyčia, besireiškianti septyniais sakramentais. Kad per sakramentus Kristus būna ir veikia Bažnyčioje, yra mums apreikšta tikrovė (plg. Mt 28, 20; Mt 26, 26-29; Jn 20, 21-23). Taigi įsijungdami į sakramentinę Bažnyčios veiklą, mes asmeniškai susitinkame su Jėzumi Kristumi. O per Kristų susitinkame taip pat su pačiu Dievu, kuris siunčia mums išganomąją malonę.62

Kristaus buvimas bei išganomoji jo veikla ir mūsų susitikimas su juo įvyksta Bažnyčios veikimo metu. Tačiau jis pats, kaip dieviškas asmuo, būna ir veikia amžinoje dabartyje; jo asmeniškas buvimas bei veikla Bažnyčioje yra nesąlygojama nei laiko, nei erdvės. Toks jo buvimas bei veikla Bažnyčioje yra mums pridengtas sakramentine skraiste. Kaip jis sueina su mumis į sąlytį, kaip jis susitinka su mumis, mes neregime — ir pasilieka paslaptis. Tokį mūsų susitikimą su Kristumi mes žinome iš Apreiškimo. Bažnyčioje susitinkame sakramentiniai su pačiu Dievu. Pats reikšmingiausias mūsų susitikimas su Dievu įvyksta Eucharistijoje, nes joje Kristus būna asmeniškai ir tikrai kaip kunigas ir atnaša duonos ir vyno pavidalais. Bet ir visuose sakramentuose Kristus asmeniškai veikia, tik nevienodu būdu. Eucharistijoje Kristus būna esmėkaitos (lotyniškai: transsubstantiatio) būdu: Kristus, perkeitęs duonos ir vyno esmę į savo kūną ir kraują, pasilieka tik duonos ir vyno pavidaluose. Kituose šešiuose sakramentuose Kristus būna tik amžinai veiksmingo Išganomojo veiksmo galia.63

Mūsų susitikimo su Dievu Bažnyčioje aiškinimo santrauka. — Kristus yra Dievo sakramentas. Bažnyčią yra prisikėlusio Kristaus sakramentas; ji pratęsia regimai Kristaus buvimą ir išganomąją jo veiklą istorijoje (vadinasi, laike ir erdvėje) septyniais sakramentais. Bažnyčios sakramentuose veikia pats Kristus asmeniškai. Bažnyčia tad yra mūsų išganymo bei pašventimo ir Dievo garbinimo įrankis. Kai tik atskirą asmenį paliečia Bažnyčios įgalioto sakramentų teikėjo ranka, tai pats Išganytojas, Jėzus Kristus, pasitinka jį ir paliečia savo gailestinga ranka. Tik taip atskiras asmuo susitinka su Bažnyčia ir per Bažnyčią — su Kristumi ir su Dievu Kristuje. Kristaus išganomasis veiksmas nenutrūksta niekados — jis veikia amžinoje dabartyje per Bažnyčią.

8. Amžinai veiksmingas išganomasis Kristaus darbas

Iš Apreiškimo žinome, kad Dievo - Žmogaus, Jėzaus Kristaus, išganomasis mūsų pašventimo ir Dievo garbinimo veiksmas (kartą įvykęs ant kryžiaus) dabar tebevyksta ir vyks sakramentų vyksmo metu. Bet kaip tai įvyksta? Nors tai mums yra paslaptis, nors mes ir nepajėgiame be ypatingos malonės pergyventi šio Dievo asmeniško nusileidimo žemėn ir mūsų susitikimo su savo Kūrėju, vis dėlto reikia, kiek tai mums įmanoma, ieškoti, kaip Kristus veikia laike ir kaip jis pasiekia mus per sakramentus.64 Kalbėdami apie žmonijos išganymą, būtinai susiduriame su centrine krikščionių religijos paslaptimi, būtent, su Dievo Sūnaus įsikūnijimu. Per įsikūnijimą amžinasis Dievas yra įėjęs į šio pasaulio erdvės ir laiko ribas. Nuo to įsikūnijimo amžinybė apsireiškia laikeir erdvėje. Ir todėl žmogaus Jėzaus veiksmai yra amžinojo Dievo Sūnaus asmeniški veiksmai. Amžinojo Dievo veiksmas amžinoje dabartyje vyksta žmogišku būdu. Tai yra tikrovė, apimanti dieviškus ir žmogiškus veiksmus, kurie nėra nei atskiri, nei visiškai susiję.

Jėzaus išganomieji veiksmai yra svarstytini dvejopu požiūriu: kaip įvykstantieji laike (istorijoje) ir kaip turį amžinumo pobūdį, neribojami nei erdvės, nei laiko. Pirma,  laikas yra nesugrąžinamas: kaip upės vanduo teka nuolat pirmyn, bet niekad negrįžta atgal. Kas tik praėjo, negalima jokiu būdu vėl grąžinti į dabartį. To negali padaryti net pats Dievas, nes tai neatšaukiamai priklauso praeičiai ir negali būti iš naujo įvykdoma nė mistiniai arba sakramentiniai. Kristus kaip žmogus yra istorinis asmuo, ir jo išganomieji žmogiški veiksmai taip pat neišvengiamai priklauso laikiniesiems įvykiams. Taigi žmogiški jo veiksmai, atlikti praeityje, negali būti sugrąžinti į dabartį. Jei norėtume prieštarauti šiam teiginiui, palaikytume naują formą doketizmo.65 Tuo pačiu paneigtume Jėzaus Kristaus kaip žmogaus istoriškumą. Visuresąs Dievo Sūnus prisiėmė žmogišką formą, tapdamas žmogum Jėzumi. Jis prisiėmė fizinę formą ir tuo įsijungė į mūsų istorinę tikrovę. Bet jo, tapusio žmogumi, susitikimas su mumis mūsų protui pasilieka paslaptis. Tai viena.

Antra, mus domina paslaptingas Kristaus buvimas su mumis ir nuolatinis veikimas. Kokiu būdu jis susitinka su mumis Bažnyčioje? Kaip jau anksčiau teigėme, paslaptingas Kristaus buvimas ir veikimas Bažnyčios sakramentuose galimas su prielaida, kad išganomuosiuose Kristaus praeities veiksmuose jau buvo kažkoks amžino pobūdžio elementas, — tai nesiliaujamai veiksmingas antistorinis elementas, kuris dabar įvyksta mūsų laiku per regimą Bažnyčios sakramentinį veiksmą. Iš tikrųjų laikantis pastovaus Bažnyčios mokymo apie Kristų, kaip Dievo Sūnų, tapusį žmogumi, reikia pripažinti, kad šis antistorinis elementas, turįs amžino veiksmingumo pobūdį, neabejotinai yra Kristaus veiksmuose. Šis Kristaus išganomųjų veiksmų pobūdis reikia čia paryškinti.

Dievas Sūnus yra žmoguje Jėzuje. Todėl Dievo Sūnaus egzistencija yra ir Dievo buvimas tarp mūsų. Visi Kristaus išganomieji praeities veiksmai yra neatšaukiamai bei nesugrąžinamai praėję; tačiau jie, nors atlikti žmogišku būdu, yra asmeniški Dievo Sūnaus veiksmai.

Iš Apreiškimo žinome, kad žmogus Jėzus nėra pirma žmogus ir paskiau Dievas; jis yra Dievas-Žmogus; tai ne koks junginys, bet Dievas, egzistuojąs žmogiškai. Svarstydami įsikūnijimo paslaptį, mes tikime, kad Jėzus Kristus yra dieviškos ir žmogiškos prigimčių junginys — antrasis Švč. Trejybės asmuo (hipostazinė vienybė). Teisingai sakome, kad Kristus, būdamas žmogus, veikia dievišku būdu, ir, būdamas Dievas, veikia žmogišku būdu: Kristus Dievas miršta, Kristus-Žmogus — daro stebuklus, išlaisvina mus iš nuodėmių. Žmogus Jėzus yra Dievas Sūnus, veikiąs žmogišku būdu. Juk asmuo ir jo prigimtis nėra niekados išviršiniai elementai, skirtingi vienas nuo kito. Jėzus Kristus, Dievas-Žmogus, yra vienas asmuo. Dievo Sūnaus įsikūnijimo paslaptis apreiškia mums apie Dievą visiškai naują pažiūrą, kuri Aristoteliui buvo dar nežinoma. Aristotelis suprato Dievą, kaip begalinę bei neišmatuojamą būtį — gryną veiksmą. Po įsikūnijimo Dievas yra ne tik grynas veiksmas. Jis apsireiškė kaip asmuo, ir asmeniškai suėjo su mumis į sąlytį, gyveno tarp mūsų kaip ribota būtybė ir mirė už mus ant kryžiaus.66 Taigi Dievas asmeniškai susitinka su mumis per Kristų Bažnyčioje. Kadangi auka ant kryžiaus ir visos kitos Kristaus gyvenimo paslaptys priklauso dieviškam jo asmeniui, todėl visa tai yra Dievo veiksmai. Būdami Dievo veiksmai, jie negali būti ribojami laiko nei erdvės: jie yra amžinai tverią ir veiksmingi per amžius. Vadinasi, paties įsikūnijusio Dievo Sūnaus išganomieji žmogiški veiksmai peržengia laiko ir erdvės ribas, ir vyksta dabar, kaip jau minėjome, per Bažnyčios regimus veiksmus — sakramentus.

Bet nejaugi galima įsivaizduoti vien tik veiksmo buvimą? Anaiptol negalima įsivaizduoti, kad koks nors veiksmas būtų be sąryšio su asmeniu, kuris veiksmą vykdo.

Paprastai bet kuris asmuo būna asmeniškai ten, kur jis veikia; ir būna ten tuo metu, kai veikia. Mes, žmonės, sąlygojami laiko ir erdvės, negalime persikelti su savo praeities veiksmais, nors juos gyvai prisimename, į dabarties gyvenimo aplinkybes. O Jėzaus, Dievo Sūnaus, žmogiški veiksmai negali būti išreikšti mūsų žemiško laiko terminais. Taigi ir žmogiškieji Kristaus veiksmai yra Dievo veiksmai, pridengti nuo mūsų paslaptimi.

Štai kodėl teigiame, kad Jėzaus išganomasis veiksmas ant kryžiaus, būdamas pagrindinai amžinasis Dievo veiksmas, nepaisant tikro jo istoriškumo, negali būti vien tik tai, kas priklauso istorinei praeičiai: Dievo Sūnaus veiksmas ant kryžiaus yra amžinai tveriančio pobūdžio — negali būti ribojamas laiko nei erdvės. Žmogiškas Jėzaus buvimas yra persunktas dieviškos jo būties bei būsenos. Todėl Kristus veikia savo galia sakramentuose, ir asmeniškai būna Eucharistijoje, kurios šventimo metu įvyksta kryžiaus auka.

Pagal išganymo istoriją triasmenis Dievas yra nusprendęs pasitikti nusidėjusį žmogų ir jį išlaisvinti iš nuodėmės. Atseit, žmonijos atpirkimo darbas yra triasmenio Dievo išganomasis veiksmas. Šis triasmenis atpirkimo vyksmas mums, tiesa, yra paslaptis. Bet šią paslaptį Dievas apreiškė, ir ji virto tikrove žmoguje Jėzuje: Kristus, Dievo Sūnus, įvykdė Trejybės išganomąjį planą savo gyvybės auka ant kryžiaus. Dievas Tėvas priėmė šią Kristaus auką, kaip visos žmonijos atpirkimo auką; priėmė ją akivaizdžiai, prikeldamas jį iš numirusiųjų ir išaukštindamas dangaus garbe. Be to, dangaus Tėvas davė žmogui Jėzui galią siųsti mums Šventąją Dvasią (plg. Jn 16, 7). Kristus, paaukojęs savo gyvybę ant kryžiaus dėl Dievo ir žmonių meilės, yra išaukštintas kaip kryžiaus auka. Ši auka yra Šventosios Dvasios šaltinis. Išaukštintasis Kristus “yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Žyd 13, 8). Danguje Kristui nėra nei praeities, nei ateities — praeitis ir ateitis yra amžinoje dabartyje. Garbingasis Kristaus kūnas yra amžinai tverianti tikrovė. Garbingojo kūno tikrovė reiškia ir Šventosios Dvasios kilimą iš Tėvo ir Sūnaus tarpusavio meilės. Iš to prieiname išvadą, kad visos žemiško Kristaus gyvenimo paslaptys tveria danguje visados. Velykų ir Sekminių įvykiai yra mūsų išganymo amžinai tverianti tikrovė, kurios nuolatinis ženklas yra garbingasis Kristaus kūnas.

Iš visko, kas čia svarstyta, aišku, kad mūsų atpirkimas turi amžinumo pobūdį: tokia buvo Dievo valia, kad “esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams” (Žyd 10, 10). Šį amžinumo pobūdį turint galvoje, laiško Žydams autorius gali kalbėti apie altorių danguje bei amžiną auką (plg. Žyd 4, 14;

7, 24-25, 27; 8, 1-2; 9, 12; 10, 14). Ir todėl pirmame Mišių kanone kalbame: “Karštai tave maldaujame, visagalis Dieve, tegul šventasis angelas nuneša šią auką į tavo prakilnų altorių, tavo, didingasis Dieve, akivaizdon, kad nuo šio altoriaus priimdami švenčiausiąjį tavo Sūnaus kūną ir kraują, patirtume tavo malonių ir dangaus palaimos.” Antrasis Vatikano Susirinkimas išreiškia tai šiais žodžiais: “Žemiškoje Liturgijoje jau iš anksto patiriame, kokia maloni yra dangiškoji Liturgija, vykstanti šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai skubame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip šventovės ir tikrosios padangtės kunigas” (plg. Apr 21, 2; Kol 3, 1; Žyd 8, 2).67

Išganomasis Kristaus veiksmas dabar įvyksta Eucharistijos ir kitų šešių sakramentų šventimo metu. Per Bažnyčios simbolinius veiksmus, arba sakramentus, Kristus dabar veikia mūsų istorijoje. Per sakramentinius veiksmus Kristus garbina Dievą ir teikia kiekvienam asmeniui malonę. Išganomąjį Dievo garbinimą Kristus atlieka ypatingai savo žodžiu: jis asmeniškai kalba į mus per sakramentinę Bažnyčios tarnybą.68

9. Kristus kalba Bažnyčioje

a) Kalba — tarpusavio santykiavimo įrankis

Iš prigimties esame protingi kūriniai ir esame skirti gyventi bendrai su kitais žmonėmis. Taigi esame visuomeninės būtybės. Tarpusavyje ir su pačia bendruomene santykiaujame, pasinaudodami Dievo mums duota kalbos galia. Naudodamiesi kalbos padargais ir oro bangų virpėjimu, žodžiais išreiškiame dvasinį turinį — dvasinę žmogiškojo gyvenimo tikrovę. Štai, kai vienas asmuo taria kitam — “Aš atleidžiu tau, ką tu man blogo esi padaręs,” šis kalbėjimas išviršiniai nereiškia ko kito kaip tik tam tikrus oro bangų virpėjimus, kurie pasiekia kitą asmenį. Antrasis gi asmuo, girdėdamas tuos virpėjimus, suvokia, ką kitas per juos išreiškia kaip dvasinę tikrovę. Tais žodžiais pirmasis asmuo naujai prieina prie kito — jis dvasiškai santykiauja, susiderina taikoje gyventi. Vadinasi, kalba beveik vienintelė priemonė savo mintims ir jausmams išreikšti.

Šventajame Rašte žodis iškeliamas į dangiškas aukštybes: “Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas” (Jn 1, 1). Amžinasis Dievo Žodis — Jėzus Kristus savo misijai žemėje naudojo visiems geriausiai suprantamą veiksmingiausią priemonę, reikšmingą Dievo dovaną — žmonių kalbą.

b) Veiksmingas Dievo žodis

Dievo Žodis tapo žmogumi — Jėzumi Kristumi. Todėl Kristaus žodis yra ir Dievo žodis — antrojo Trejybės asmens žodis: kas girdi Kristaus žodį, tas girdi Dievo žodį. Žmogaus Jėzaus kalbos žodžiai yra nepalyginamai paveikesni negu tie patys žodžiai ištarti tik žmogaus lūpomis. Jo žodžių “aš atleidžiu tau kaltes” ir turinys plačiau apimantis, ir tikrovinė reikšmė kita: jais nusidėjėliui ne tik dovanojama kaltė, atleidžiamos nuodėmės, bet ir dar daugiau — suteikiamas dieviškas gyvenimas. Šventasis Raštas liudija pranašo Izaijo lūpomis, kad Dievo žodis, kuris yra apsireiškęs Kristuje ir jo žodžiuose, ženklina ne tik tam tikrą tikrovę ir dvasinį turinį, bet iš esmės yra veiksmingas ir pagalbus: “Kaip lietus ir sniegas nusileidžia iš dangaus ir ten daugiau nebegrįžta, bet girdo žemę, vilgo ją ir daro ją derlingą, duoda sėklos sėjančiam ir duonos valgančiam, taip bus mano žodis, kurs išeina iš mano burnos; jis negrįš į mane tuščias, bet padarys, ko tik aš noriu, ir bus sėkmingas tuose dalykuose, kuriems aš jį siunčiu” (Iz 55, 10-11).

c)    Bažnyčia tęsia Kristaus kalbą

Tikinčiųjų bendruomenė, arba Bažnyčia, šv. Augustino manymu, yra gimusi iš Kristaus perverto šono ir todėl pripildyta dieviškos gyvybės. Ji tęsia žmonijoje išganomąjį Kristaus mokymą.

Pratęsdama Kristaus misiją, Bažnyčia savo žodžiu teikia sakramentus ir skelbia Evangeliją. Ir nieko joje neįvyksta be žodžio, Dievo Žodžio, apie kurį Evangelija pagal šv. Joną sako: “Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradęs” (Jn 1, 3). Kristus, kaip mistinio Kūno galva, gyvena Bažnyčioje, ir kalba joje. Kalba per savo įgaliotus kunigus. Kunigas, teikdamas sakramentus, taria žodžius: “Aš tave krikštiju” arba “Aš tau atleidžiu,” jaunavedžiai vienas kitam išreiškia savo sutikimą “Taip”. Žodžiu išreikštą dvasinį turinį Bažnyčia perduoda iš Dvasios pilnumo, kurį Kristus jai yra suteikęs.

d)    Kristus meldžiasi mumyse

Kristaus žodžiai liturgijoje suteikia Bažnyčios maldai ypatingą vertę, kurios neįmanoma išreikšti žmogaus širdies jausmais. Kristus meldžiasi mumyse: “Kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia ‘Aba, Tėve!” (Gal 4, 6); “...jūs gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!” (Rom 8, 15); “Melskitės Šventojoje Dvasioje! Išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui” (Jud 20-21); “Taipogi Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios siekimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą” (Rom 8, 26-27). Šia prasme reikia suprasti ir tai, ką Kristus sakė savo mokiniams, kad jie, gavę Šventąją Dvasią, bus įgalinti “jo (Kristaus) vardu” prašyti. Bet patys jau bus tokie galingi, kad nereikės prašyti Tėvą už juos (plg. Jn 16, 26). Iš to posakio yra visiškai aišku, kad Kristus nebėra tik šalyje stovįs užtarytojas, bet tikras maldininkas, kuris meldžiasi pačioje Bažnyčioje.

e) Bažnyčia skelbia Dievo žodį

Panašiai kaip apie Bažnyčios maldos žodį, galima pasakyti ir apie jos mokslo skelbimą. Tai tinka ne tik religiniam mokslui skelbti proginiais viešais dogminiais ir dorovės dėsnių pareiškimais (pvz. popiežių enciklikomis), bet ir nuolatiniam religiniam mokslui skelbti liturgijoje ir per pamokslus ar homilijas. Visais šiais atvejais Bažnyčia skelbia Kristuje Jėzuje tikrąja prasme Dievo žodį. Jei šv. Mišiose skaitomas Šventasis Raštas (Epistola ir Evangelija), tai reikia suprasti ne kaip prieš daugelį šimtmečių užrašytos žinios atpasakojimą, bet kaip tikrą Dievo žodžio skelbimą, tai yra, daugiau negu tikrai praeities dalykų perdavimą. Ir pakartotinis Evangelijos skelbimas savaip paveikia klausytojus. Bažnyčia religiniai ugdo tuos žmones, kurie priima jos skelbiamą Dievo žodį. Štai kodėl po Evangelijos paskelbimo Mišiose kunigas tyliai kalba: “Evangelijos žodžiai tepanaikina mūsų kaltes!” Todėl Evangelijos skelbimas yra malonei gauti priemonė, nes tai naikina mūsų nuodėmes ir pagyvina mumyse esantį Kristaus gyvenimą. Išgirstas Evangelijos žodis labiau gali pagyvinti bei sustiprinti mūsų gyvenimą, negu kurio nors žymaus asmens žodžiai.

f) Pamokslo sakramentinis charakteris

Sakramentinį, malonę perteikiantį, charakterį turi ir pamokslas, arba homilija. Tikrąja prasme pamokslas yra ne tik katechetinis pamokymas arba dorinis paskatinimas. Jis yra išganymo skelbimas, per kurį klausytojai yra užtikrinami bei praturtinami krikščioniškam gyvenimui. Šventasis Paulius aiškiai kalba efeziečiams apie šį išganymo užtikrinimą: “Kristuje ir jūs, išgirdę tiesos žodį — išgelbėjimo Evangeliją — ir Įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia. . .” (Ef 1, 13). Skelbti Evangeliją — linksmąją žinią, reiškia: Kristaus žodžiu liudyti išganomąjį jo darbą, jo gyvenimą bei veiklą bažnytinėje bendruomenėje. Iš tikrųjų pamoksle jaučiame glūdinčią malonę, kuri stipriau mus veikia, negu kita proga sakomas žodis, žinoma, jei tai malonei nesipriešiname.

Bažnyčia moko Kristaus vardu. Ji tiki Jėzų, kuris yra pasakęs: “Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs” (Lk 10, 16; plg. Mt 10, 40). Šiais žodžiais Kristus pamoko mus apie Bažnyčios paslaptį, kad Jis pats veikia Bažnyčioje ir kalba jos lūpomis. Su tikrumu galime pakartoti šv. Leono mintį, kad, kas tik Kristuje yra buvę regima, tai yra perėję į Bažnyčios tikėjimo Paslaptis. Kai Bažnyčios liturgijos ištartas žodis ištinka žmogų, jis suteikia jam malonę, pašventina jį. Atseit, Bažnyčios mokymas turi sakramentinę galią. Apie Bažnyčios žodį galima pasakyti tą pat, ką žmonės sakė apie Kristų: jos žodžiai yra “amžinojo gyvenimo žodžiai” (plg. Jn 6, 68), tai yra, žodžiai, kurie turi savyje amžinąjį gyvenimą ir tarpininkauja jį įsigyti.

Kyla klausimas, kaip mes pergyvename Kristaus buvimą ir veiklą Bažnyčioje.

10. Prisikėlusio Kristaus buvimo ir veiklos pergyvenimas Bažnyčioje

Kristus, prisikėlęs iš numirusiųjų būna ir veikia Bažnyčioje mūsų labui. Naujasis Testamentas pakankamai liudija mums, kad Kristus prisikėlė dėl mūsų gero. Norėdamas daugiau mums atsidėti, Viešpats pasirinko garbingą gyvenimą, naują buvimo ir veikimo būdą Bažnyčioje. Dėl mūsų labo jis nuėjo ir į Dievo Tėvo buveinę. Iš ten jis veikia galutiniam mūsų parengimui amžinajai Dievo karalystei, kuri yra “tiesos ir gyvybės karalystė, šventumo ir malonės karalystė, teisingumo, meilės ir taikos karalystė.”69 Šiam tikslui Kristus, kaip jau anksčiau sakyta, būva ir veikia asmeniškai per sakramentus, ypatingu būdu Eucharistijos šventimo metu.

Ar mes galime asmeniškai pergyventi arba patirti Kristaus buvimą bei jo veikimą sakramentuose? Jei galime, tai kaip? Kristaus buvimo tarp mūsų juslėmis nesuvokiame ir tiesioginiai bei betarpiškai neišgyvename. Bandykime tai pasiaiškinti konkrečiu pavyzdžiu. Štai dalyvaudami Eucharistijos šventimo apeigose, tikime, kad Kristus būva ir veikia sakramentiniai su mumis, bet nepergyvename jo taip, tarsi girdėtume, matytume ar palytėtume Jėzų žmogų. Nepergyvename to, kaip vieno asmens buvimo su kitu. Kasdieniu būdu su Kristumi, kaip su kitais asmenimis santykiauti negalime: atrodo, kad Kristus yra atstu nuo mūsų.

Nejaugi negalima pergyventi Kristaus asmeniško buvimo su mumis? Paprastai mes santykiaujame su arti esančiais gyvu žodžiu. Su toliau esančiais bendraujame asmeniškai laiškais, pasikalbėjimais telefonu. Tarpusavy dvasiniai santykiaujame, bendraujame, prisimindami vienas kitą, melsdamiesi už kitus, padėdami kitiems. Tuo būdu sueiname su kitais asmenimis į sąlytį ir pergyvename jų buvimą, Toks pergyvenimas kito asmens yra, tiesa, dvasinis, bet realus. Mes giliai tikime Kristaus buvimą bei veikimą Bažnyčioje — Eucharistijoje ir kituose sakramentuose —, nes jis tai mums pažadėjo. Tai žinodami, galime tą jo asmenišką būseną sakramentuose dvasiniai pergyventi ir asmeniškai su juo santykiauti. Apie tokį Dievo pažinimą bei asmeniškos jo meilės mums pergyvenimą kalba šventasis Jonas Evangelistas pirmame savo laiške. Išreiškiant šv. Jono mintį, galima sakyti: Kas myli savo artimą, kurį mato, tas pažįsta Dievą, kurio nemato (plg. 1 Jn 4, 7-20). Taip galime pergyventi Dievo-Žmogaus, Jėzaus Kristaus, su mumis buvimą ir santykiavimą.

Kas kitiems padeda, jiems gyvena, to buvimas yra labiau suprantamas ir jis nuoširdžiau pergyvenamas. Mūsų buvimas yra sąlygojamas erdvės ir laiko. O prisikėlusis iš numirusiųjų Kristus nėra sąlygojamas nei laiko, nei erdvės. Bet niekas negali protingai neigti jo asmeniško buvimo ir jo veiklos mūsų visų ir kiekvieno atskirai gėriui. Juk Kristus, kaip kalbame tikėjimo išpažinime, yra “dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo.”

Dievo Sūnaus tapimu žmogumi visa žmonių giminė tapo įjungta į Kristų: visi sudarome vieną mistinį Kristaus Kūną. Kristuje esame visi broliai ir seserys. Kaip mistinio Kūno Galva, Kristus veikė ir veikia mūsų gėriui, kad visus palaikytų darnioje vienybėje su dangiškuoju Tėvu. Visa tai mes žinome iš paties Kristaus Apreiškimo, kurio dalis yra užrašyta Naujajame Testamente. Taigi ne be pagrindo tikime, kad nuo pat amžinojo Žodžio įsikūnijimo Kristaus pasiuntinybė yra nukreipta į visą žmonių giminę. Kaip jis savo veikla pasiekia mus galutinai, pasilieka mums paslaptis. Bet tikime, kad Jėzus Kristus paliečia mus per Bažnyčios sakramentus paslaptingu būdu ir asmeniškai sueina su mumis į sąlytį. Tokį asmenišką Kristaus santykiavimą su mumis galime dvasiniai pergyventi.

Iš tikrųjų su Jėzumi Kristumi mes susitinkame ir asmeniškai santykiaujame per Bažnyčios sakramentus. Mūsų Išganytojas veikia mus sakramentiniu būdu ir jo veikla mums nepamainomai reikšminga. Tariant II Vatikano Susirinkimo žodžiais, “Dievo Žodis, kuriuo visa yra padaryta, tapo kūnu, kad, būdamas tobulas žmogus, visus išgelbėtų ir visus savyje apimtų. Viešpats yra žmonijos istorijos tikslas, istorijos ir civilizacijos troškimų židinys, žmonių giminės centras, visų širdžių džiaugsmas ir jų ilgesio išsipildymas. Jį Tėvas prikėlė iš mirties, išaukštino ir pasodino savo dešinėje, paskirdamas gyvųjų ir mirusiųjų teisėju. Jo Dvasios gaivinami ir jungiami, mes keliaujame į žmonių istorijos atbaigti, kuri pilnai atitinka jo meilės planą: ‘Visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje, tartum galvoje’ (Ef 1, 10) .”70

Visuose sakramentuose mes susitinkame ir santykiaujame su savo Išganytoju. Bet Jėzus Kristus būna arčiausiai su mumis šventojoje Eucharistijoje. Dalyvaudami eucharistinės paslapties šventime, mes santykiaujame su Jėzumi ypatingai intymiai ir asmeniškai; per jį  ir jame susitinkame dvasiniai su savo artimu, su visais žmonėmis. Šta kodėl reikia giliau žvelgti i Kristaus buvimą ir veiklą Eucharistijoje.

ANTRASIS SKYRIUS

Niekas neateis pas mane, jei mane
pasiuntęs Tėvas jo nepatrauks (Jn 6, 44).
Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas
ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas,
kuris mane valgo, gyvens per mane (Jn 6, 57).

EUCHARISTIJOS IR
JOS TEOLOGIJOS
ISTORINĖ APŽVALGA


Šios knygos pirmame skyriuje mums paaiškėjo, kad Jėzus Kristus, Dievas ir Žmogus, būdamas pasaulio Išganytojas, ir dabar būna bei veikia mūsų išganymo istorijoje. Savo veikla jis vykdo Die-vo su žmonėmis sudarytą Sandorą: pašvenčia mus, Dievo tautą, ir garbina visos žmonijos vardu pasaulio Kūrėją. Visa tai regimai vyksta jo įsteigtoje Bažnyčioje per sakramentus. Išganomąja savo galia Kristus pašvenčia mus visais sakramentais ir jais kartu su Bažnyčia garbina Dievą. Bet Švenčiausiame Sakramente jis būna tikrai asmeniškai ir jame pasitinka mus ypač intymiai; pripildo mus dieviškąja meile ir įgalina kartu su juo garbinti Dievą.


1. Eucharistijos aptarimas

a) Eucharistija ir jos vardai

Švenčiausias Sakramentas nuo seno yra vadinamas Eucharistija. Tas graikų kalbos žodis reiškia dėkojimą bei garbinimą. Naujajame Testamente jis yra vartojamas Kristaus Kūno ir Kraujo sakramento bei aukos įsteigimo keturiuose aprašymuose, kur sakoma, kad Jėzus, paėmęs duoną ir vyno taurę, “sukalbėjo padėkos maldą.”1 Daiktavardis eucharistia nenurodo paties Kristaus kūno ir kraujo. Bet nuo antrojo šimtmečio žodis “eucharistia” reiškia ne tik dėkojimo bei Dievo garbinimo ir žmonių pašventimo vyksmą, bet ir duonos bei vyno pakeitimą į Kristaus kūną ir kraują. Todėl šis vardas yra priimtas Kristaus kūno ir kraujo sakramentui bei Naujojo Testamento aukai išreikšti.2 Šia prasme ir minime Eucharistijos vardą šioje knygoje.

Eucharistija yra vadinama ir Duonos laužymu, nes pirmykštėse apeigose ji buvo laužoma ir dalinama daugeliui. Šiuo vardu Eucharistija buvo vadinama pačiais seniausiais laikais. Ji vadinama taip pat Viešpaties vakariene, arba Paskutine vakariene, arba Viešpaties stalu, nes Eucharistija yra maistas, kurį drauge valgome jaukiame savo širdžių pokalbyje, kaip atminimą to, ką pats Viešpats darė prieš jo išdavimą. Ji vadinama ir švenčiausiu Altoriaus sakramentu, nes Eucharistijos šventimas vyksta ant altoriaus. Ji dar vadinama Komunija, arba Synaxis, nes čia įvyksta pats arčiausias susivienijimas ne tik su Kristumi, bet ir su visais mistinio jo Kūno, Bažnyčios, nariais.

Eucharistijos šventimas yra vadinamas šiais vardais: Šventoji Auka, šv. Mišių auka, arba šv. Mišios. Pastarasis vardas yra kilęs iš lotyniško missa, mittere (siųsti), missio (siuntimas). Tuo vardu Eucharistijos šventimas buvo pavadintas dėl to, kad seniau po žodžio liturgijos būdavo išsiunčiami arba atleidžiami katechumenai ir viešieji atgailautojai. Ir iki šių dienų pabaigoje Mišių visi tikintieji yra atleidžiami su palaiminimu ir “Ite, Missa est” (Eikite, Mišios pabaigtos, arba — Telydi jus Viešpaties malonė). Mišių (missa) vardas yra vartojamas nuo Grigaliaus Turiečio (594 m.) ir popiežiaus Grigaliaus Didžiojo (604 m.) laikų.3 Dievas Tėvas pasiuntė savo Sūnų, Jėzų Kristų, ir jo Bažnyčią žmonių pašventimo ir Dievo garbinimo uždaviniui, kuris yra vykdomas Eucharistijos, arba Mišių, liturgijoje. Todėl ne be pagrindo Rytų krikščionių Bažnyčios vadina tą patį Eucharistijos šventimą liturgija. Kaip Rytiečiai savo liturgija, taip ir mes, Vakariečiai, Mišių šventimu vykdome savo pasiuntinybės uždavinį per Kristų — su Kristumi pašvenčiame žmones ir garbiname Dievą bei dėkojame jam už visa gera.

b) Eucharistijos paslaptis mums apreikšta

Evangelija pagal šv. Matą šiaip atpasakoja Paskutines vakarienės įvykį: “Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą. Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus val-gyti, jis tarė: ‘Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išsduos. . Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, laimino, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: ‘Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.’ Paskui paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: ‘Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas — naujosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui’ ” (Mt 26, 19-28).4 Ką Viešpats regimai atliko ant Vakarienės stalo, galima beveik nepastebėti. Jėzus, valgydamas kartu su savo sekėjais, į Velykų pokylio ceremonijas įvedė iš anksto nenustatytą apeigą. Bandant pasiaiškinti prasmę to, ką jis padarė, pats įvykis pasilieka kažkaip neaiškus. Iš pokyliui paruoštos duonos vieną gabalą jis paėmė į savo ranką ir tarė, kad tai yra jo kūnas. Paėmė ir taurę vyno, kuris buvo vartojamas pokylyje, ir tarė, kad joje yra jo kraujas. Jėzaus kūnas ir kraujas — tai asmeniška jo dovana, kurią jis turėjo paaukoti ant kryžiaus nuodėmėms atleisti. Bažnyčia tuo tiki ir užtikrina mus, kad, ką Kristus sakė, yra tiesa. Taigi galėtume stabtelėti akimirkai ir neabejotinai atsakyti į klausimą: kas yra Eucharistija, arba kas yra Švenčiausias Sakramentas? Konsekracijos žodžiais kunigas sako: ant altoriaus yra Kristaus aukojamas kūnas, taurėje yra Kristaus aukojamas kraujas. Bet vienas atrodo kaip duona, o kitas — kaip vynas. Vadinasi, Eucharistijoje pagal jo pačio viešai pasakytus žodžius Kristus yra tikrai pasislėpęs duonos ir vyno pavidalais. Čia mums yra Eucharistijos paslaptis. Tai mūsų tikėjimo paslaptis, kurią mums apreiškė pats Dievas-Žmogus, Jėzus Kristus.

c) Eucharistija — viso krikščioniškojo gyvenimo centras

Nors Eucharistija ir po jos apreiškimo yra mums pasilikusi religijos paslaptis, vis dėlto mielai dalyvaujame jos šventime. Tuo būdu mes vykdome jos Įsteigėjo valią: “Tai darykite mano atminimui” (Lk 22, 19). Dar daugiau: dalyvaudami eucharistinėje aukoje susitinkame su pačiu Kristumi, kuris yra mūsų išganymo šaltinis. Todėl II Vatikano Susirinkimas laiko Eucharistiją viso krikščioniškojo gyvenimo centru, versme bei viršūne.5

Tapdami krikščionimis per krikštą, kartu tampame šventąja Dievo tauta ir gauname teisę Bažnyčioje viešai išreikšti Dievui meilę bei garbę. II Vatikano Susirinkimo žodžiais, mes, tikintieji, esame “įjungiami į Bažnyčią krikštu ir jo įspaudžiamu ženklu skiriami krikščionių religijos kultui.”6 Per krikštą tad gauname teisę dalyvauti Bažnyčios kulte. Jei jau turime teisę, tai tuo pačiu ir pareigą dalyvauti viešame Bažnyčios kulte. Šią pareigą atliekame, dalyvaudami šv. Mišiose, arba eucharistinėje aukoje. Švęsdami Eucharistiją, galime savo siela pergyventi savo priklausomybę Dievui, atseit, išreikšti savo Kūrėjui pagarbą ir meilę. Ir kitais sakramentais yra garbinamas Dievas. Bet kiti sakramentai sukasi aplink Eucharistiją, tarsi apie savo centrinę ašį: kiti šeši sakramentai Eucharistijoje yra atbaigiami ir pasiekia savo tobulumą. Kaip jau minėta, per krikštą mes esame Įjungiami Į Kristų ir į mistinį jo Kūną — Bažnyčią. Tuo būdu esame įgalinami švęsti Kristaus ir Bažnyčios auką ir dalyvauti eucharistiniame pokylyje, tai yra, sakramentinėje komunijoje. Sutvirtinimas pripildo mus Šventąja Dvasia, kuri pašvenčia mus ir įgalina būti Dievo žodžio mokytojais, ypatingai veikliais žodžio liturgijos dalyviais. Atgailos sakramentas grąžina nusidėjėliui nekaltumą bei skaistumą, be ko neįmanoma vertai bei vaisingai dalyvauti Eucharistijos šventime. Ligonių Patepimas ir eucharistinės aukos komunija turėtų būti neatskiriami: šį sakramentą teikiant, ligonis priima šv. Komuniją, kuri tarytum atbaigia sakramentinius ligonių patepimo vaisius. Tik kunigystes sakramentu pašvęstasis kunigas gali atlikti eucharistines aukos duonos ir vyno pakeitimo konsekraciją Kristaus vardu (in persona Christi). Nors ir galima susituokti nedalyvaujant eucharistinėje aukoje, tačiau moterystės sakramentas gauna daugiau reikšmės ir iškilmingumo iš Mišių aukos ir iš jo atbaigimo šventąja komunija.

Prisimintina, kad ir kiekvienos didesnės bažnyčios šventės centre yra Eucharistijos šventimas. Kulto namų — bažnyčių viduryje dažnai statomi altorius ir tabernakulas. Tai simbolizuoja Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną, kurio centrinis sakramentas yra Eucharistija. Čia suminėtinos kitos liturginės pamaldos, atliekamos ne Mišių metu, kaip antai, Švenčiausiojo Sakramento išstatymas viešam garbinimui ir palaiminimui. Tokių pamaldų centras yra eucharistinis Kristus — jose Dievas yra garbinamas “dvasia ir tiesa” (Jn 4, 24). Tokios pamaldos kyla iš mūsų tikėjimo Kristaus buvimu Eucharistijoje. Jos kilnina mūsų dvasinį gyvenimą. Juk jų metu pats eucharistinis Kristus veikia mūsų tarpe, garbindamas su mumis dangaus Tėvą ir mus pašvęsdamas.

Tokį mūsų tikėjimą į Eucharistiją gražiai išreiškia II Vatikano Susirinkimas: “Visi sakramentai, kaip ir visi bažnytinės tarnybos apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk Eucharistijoje yra visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis ir gyvoji duona. Joje Kristus Šventosios Dvasios gaivinamu ir gyvybe trykštančiu savo kūnu teikia žmonėms gyvenimą. Žmonės yra Šventosios Dvasios kviečiami ir raginami drauge su Kristumi aukoti save pačius ir visą kūriniją. Todėl Eucharistija šviečia kaip viso Evangelijos skelbimo bei apaštalavimo šaltinis ir viršūnė. Juk katechumenai yra palengva ruošiami būti Eucharistijos dalyviais; o tikinčiuosius, jau pažymėtus šventuoju krikštu ir sutvirtinimu, jos priėmimas pilnai įjungia į Kristaus Kūną.”7

d) Eucharistijos kaip apreikštos tikrovės aiškinimas

Kaip jau sakyta, Eucharistija yra krikščionių tikėjimo paslaptis. Ir po jos regimo įsteigimo jos tikrovė nėra mums prieinama nei juslėmis, nei protu. Visomis juslėmis —regėjimu, girdėjimu, lytėjimu ir kt., — pastebime tik duonos ir vyno medžiaginius elementus ir Eucharistijos šventimo išviršinį vyksmą. Protu irgi neįžvelgiame Eucharistijos vidinės tikrovės. Bet protu suvokiame, kad Kristus, būdamas pasaulio Išganytojas, apsisprendė pasilikti su mumis Eucharistijoje ir taip išganomuoju aukos veiksmu garbinti kartu su mumis Dievą Tėvą iki laikų pabaigos. Laisvu savo apsisprendimu pripažįstame, kad Kristus yra Dievas-Žmogus, ir todėl jis negali pats klysti nei kitų klaidinti. Jo žodžiu pasitikėdami, laisvai apsisprendžiame tikėti, kad Kristus, kaip vienintelis ‘Dievo ir žmonių Tarpininkas’, būna Eucharistijoje ir per ją mus pašvenčia. Vadinasi, savo laisvu tikėjimu suvokiame vidinę Eucharistijos tikrovę.

Svarstydami eucharistinius klausimus, bandysime išsiaiškinti, ką mes tikime švęsdami Eucharisitją. Kiek mums įmanoma, žvelksime į Eucharistijos paslapties vidinę tikrovę, kuri įvyksta šventų Mišių metu. Mišių apeigos, — jos taip senos kaip pati krikščionybė, — nurodo bei išreiškia šią vidinę mūsų tikėjimo tikrovę. Kai sakome, bandysime išsiaiškinti, ką tikime, nereiškia, kad norime apreikštąją tiesą padaryti protu visiškai suvokiamą. Savo svarstymais norime prieiti tik prie paslaptingos tikrovės ribos. Kas yra už šios ribos, mums yra pažįstama vien tikėjimu.

Šią apreikštąją Eucharistijos tikrovę teks aiškinti dvejopai. Pirmiausia nurodysime pačius terminus, kuriais tiejimo tikrovė yra išreikšta visiems tikintiesiems. Pasinaudojame šiam tikslui Apreiškimo šaltiniais: Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų liudijimais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiuoju Bažnyčios mokymu (Magisterium). Antra, mėginsime susidaryti tokį apreikštosios tiesos arba vidinės tikrovės supratimą, kad galėtume sakyti, jog Dievo apšviestu žmogišku protu suvokiame savo tikėjimą, atseit, teologiškai įžvelgiame šią tikrovę. Nors šiuo teologiniu suvokimu nėra atskleidžiama paslaptis, bet ji pasidaro protui labiau priimtina, netgi žavinga. Ir tik tuo būdu suvokę Kristaus buvimą ir išganomąją jo veikmę Eucharistijoje, galime intymiau pergyventi savo asmenišką susitikimą su Jėzumi Kristumi, o per jį su pačiu Dievu Tėvu.

Teks tad atskirai išsiaiškinti Kristaus buvimą Eucharistijoje, su juo bendravimą bei susitikimą aukos komunijoje ir Kristaus bei Bažnyčios auką. Prieš svarstant šiuos klausimus, yra naudinga dėl geresnio dalykų įvertinimo žvelgti į tas istorines aplinkybes, kurios darė įtaką Eucharistijos šventimui ir jos teologijai. Nors ši istorinė apžvalga nebus išsami, bet vis dėlto reikia padaryti bent prabėgomis tai, kas gali padėti tinkamai išsiaiškinti eucharistines problemas.

e) Eucharistija istorijoje

Šventoji Eucharistija yra viena iš didžiųjų krikščionių tikėjimo paslapčių. Švęsdami ją Mišių apeigomis, mes garbiname vienybėje su Kristumi Viešpatį Dievą ir save pašvenčiame. Tokia yra Kristaus valia, kad Eucharistijos šventimu mes garbiname Dievą iki amžių pabaigos, “kol jis (Kristus) ateis” vėl iš savo garbingosios karalystės (plg. 1 Kor 11, 26). Nuo Bažnyčios gyvenimo pradžios iki mūsų dienų neesminės Eucharistijos šventimo formos keitėsi įvairiais laikais. Ir dabartiniu laiku Eucharistijos šventimo formos įvairuoja pagal atskirų kraštų tautinius įr religinius papročius.

Dėl skirtingų Eucharistijos šventimo formų lygiagrečiai iškildavo ir skirtingos teologinės pažiūros į šią tikėjimo paslaptį. Apmąstydami eucharistinės paslapties skirtingus pergyvenimus, vieni skirtingų tradicijų teologai pabrėždavo stipriau vieną, kiti kitą paslapties požiūrį. Pavyzdžiui, mūsų laikais pradedama daugiau pabrėžti epi-klezę, tai yra Mišių kanono maldą, kuria Rytų Bažnyčių liturgijos šaukiasi į Šventąją Dvasią (kartais ir į antrąjį Trejybės asmenį; rečiau į Dievą Tėvą), kad ji perkeistų atnašaujamas dovanas į Kristaus Kūną ir Kraują.8 Rytiečiai laiko epiklezę reikalingą atnašaujamoms dovanoms perkeisti į Kristaus Kūną ir Kraują. Vakarų Bažnyčia pasitenkina konsekracijoje tik Viešpaties Eucharistijos įsteigimo žodžiais, kurie sudabartina Kristaus buvimą sakramente. Kaip matome, tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčios yra antraeilės reikšmės teologinių Eucharistijos paslapties šventimo skirtumų. Bet ir Vakarų Bažnyčia prieš konsekraciją šaukiasi Šventosios Dvasios antrame Mišių kanone (eucharistinėje maldoje) šiais žodžiais: “Meldžiame, šias dovanas Šventosios Dvasios rasa pašventink, kad jos mums taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju.” O kituose Mišių kanonuose, ypatingai trečiame ir ketvirtame, yra dar ryškiau šaukiamasi Šventosios Dvasios prieš konsekraciją, kad jos veikimu mūsų atnašos būtų pašventintos ir taptų Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju. Dabar, nuo 1970 metų, patvirtinus naują romanišką mišiolą, Rytų ir Vakarų Bažnyčios liturgijose Bažnyčios atnašų konsekracijos tekstai ir jų tvarka yra suvienodinti.

Eucharistijos šventimo formų ir teologinių pažiūrų į šią tikėjimo paslaptį kitimas prasidėjo nuo krikščionybės pradžios ir tebetrunka dabar. Pastarajame dešimtmetyje kai kurie teologai yra pabrėžę Eucharistijos kaip bendruomenės pokylio pobūdį. Anot jų, Eucharistijos šventimo bandymuose beveik nepastebimas Mišių metu dalyvavimas Kristaus aukos pokylyje: atrodo, kad Mišių šventimas yra tik dalyvaujančių tarpusavio santykiavimas, o ne sakramentinis dalyvavimas Kristaus kryžiaus aukoje bei šios aukos pokylyje. Tai būtų aptamsinimas Eucharistijos paslapties tikėjimo, kuris ryškiai yra išreikštas naujame romaniškame mišiole.

Iš tikrųjų reikia sutikti su popiežiumi Pauliumi VI, kuris savo enciklikoje “Mysterium Fidei” (Tikėjimo paslaptis) kalba apie visos Bažnyčios tikėjimą į Eucharistijos paslaptį. Jis moko, kad, nepaisant teologinių pažiūrų ir Eucharistijos šventimo įvairumo, gali džiaugtis visos Bažnyčios, — tiek Rytų, tiek ir Vakarų — tikėjimu, kuris yra buvęs visuomet vienas ir tas pats.9

Nenorėdami nukrypti nuo eucharistinio apreiškimo tiesos, trumpai žvelkime į kilmę tų teologinių pažiūrų, kurios yra priešpastatomos ir mūsų dienomis. Jas reikia vertinti pagal Bažnyčios mokymą. Teologinės problemos dabar ir Bažnyčios praeityje yra kilusios iš žymių Bažnyčios gyvenimo pasikeitimų. Todėl, jas svarstant ir sprendžiant jų vertę, reikia stengtis įeiti į tų problemų bei pažiūrų kilimo istorines priežastis bei aplinkybes. Tik įvertinus visas istorines aplinkybes tikėjimo šviesa, galima suprasti, kiek tokios pažiūros yra nukrypusios nuo apreikštosios tiesos ir kiek jos yra taisytinos. Tikėjimas į Eucharistiją pasidaro ryškesnis bei pilnesnis, pažvelgus Į jos šventimą ir teologinį pažinimą pro istorinius akinius.

Pirmiausia žvelkime, kaip Dievas Senajame Testamente ruošė žmones Eucharistijos dovanai.

2. Senajame Testamente Dievas ruošė žmones
         Eucharistijos aukai ir aukos pokyliui

a) Visatos Kūrėjo valia yra palaikyti su mumis abipusius laisvės ir meilės santykius

Dievas, visatos Kūrėjas, sukūrė ir žmogų. Apgyvendino jį žemėje su mintimi, kad su juo susitiktų bei gyventų abipusiais laisvės ir meilės santykiais. Toks tarpusavio santykiavimas turėjo pasiekti savo viršūnę Dievo Sūnaus įsikūnijime. Nuo tos įsikūnijimo akimirkos Dievas įėjo į mūsų istoriją ir įvykdė savo planą — galėjo susitikti su žmonėmis ne tik per sukurtą gamtą ir istorinius įvykius, bet ir sueiti su jais į intymius bei asmeniškus santykius. Tokie santykiai dabar vyksta šventoje Eucharistijoje.

Dievas rūpinasi savo kūriniais — žmonėmis. Jis nesitenkina tik suteikimu žmonėms būtinų pragyvenimo priemonių, bet ir moko juos priimti tas dovanas su tikėjimu ir padėka jų teikėjui — Dievui. Kokių nuostabių dovanų iš Viešpaties Dievo patyrė izraelitai dykumoje: jie buvo pamaitinti putpelių mėsa, mana ir pagirdyti vandeniu iš uolos (plg. Iš 16, 1-18; 17, 1-7); jiems buvo pažadėta įėjimas į gerą žemę plūstančią pienu ir medum (plg. Iš 13, 5; Pak 6, 3; 26, 9; 27, 3). Ir tuo pačiu laiku jiems buvo įsakyta atlikti šventą apeigą: švęsti Velykas ir valgyti neraugintą duoną. Taigi jiems buvo pareikšta, kad, kaip sako Šventraštis, “žmogus yra gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo burnos” (Pak 8, 3; plg. Mt 4, 4).

Dievas duoda gausiai pažadėtųjų gėrybių, bet ir laukia, kad žmogus garbintų savo Viešpatį, būtų jam dėkingas už geradarybes ir visuomet jį atsimintų. Štai Viešpaties žodžiai savo tautai:

“Nes Viešpats, tavo Dievas, įves tave į gerą žemę, į žemę upelių, vandens ir šaltinių, kurios lygumose ir kalnuose ištrykšta upių srovės.; į kviečių, miežių ir vynuogynų žemę, kurioje auga figos, granatiniai obuoliai ir alyvų medžiai, į žemę aliejaus ir medaus, kur be jokios stokos valgysi savo duoną ir džiaugsies visokių dalykų apstumu; Į žemę, kurios akmenys yra geležis, ir iš kurios kalnų iškasama vario naugės, idant, pavalgęs ir pasisotinęs šlovintume! Viešpatį, tavo Dievą, už geriausią žemę, kurią tau yra davęs. Žiūrėk ir sergėkis, kad niekuomet neužmirštumei Viešpaties, tavo Dievo, ir neverstumei niekais jo paliepimų, nutarimų ir įstatų, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, idant, . . . tavo širdis nepakiltų ir tu neatsimintumei Viešpaties, tavo Dievo, kurs tave išvedė iš Egipto žemės ir vergijos namų. . . ; bet kad atsimintumei Viešpatį, tavo Dievą, jog jis yra tau suteikęs jėgų, idant taip įvykdytų savo sandorą, kurią yra prisiekęs tavo tėvams. . . Bet jei, užmiršęs Viešpatį, tavo Dievą, sekiotumei svetimus dievus, juos garbintume!. . . , štai dabar skelbiu tau iš anksto, kad visai žūsi” (Pak 8, 7-19).

Iš šios Pakartotojo Įstatymo knygos ir kitų Izraelio tautos istorinių įvykių mums yra žinoma, kad Dievas niekad neapleidžia žmogaus: laiko jį savo globoje ir padeda jam išganymo kelyje. Viešpats išrinko savo tautai vadus, kurie pasiliko Dievui ištikimi. Jis sudarė sandorą su Abraomu, gyvo tikėjimo žmogum, kuris pasiliko Viešpačiui visuomet ištikimas. Viešpats davė jam nuostabius pažadus: jo palikuonys bus nepaprastai gausūs, jie bus išvesti iš Egipto nelaisvės ir paveldės savo žemę, ir jame bus palaimintos visos žemės tautos (plg. Pr 15; 12, 1-3). Šiems pažadams patvirtinti Abraomas turėjo užmušti kiek gyvulių ir juos paaukoti Viešpačiui — tuo buvo patvirtinta Viešpaties sandora su Abraomu (plg. Pr 15, 17-18). Iš šios izraelitų istorijos žmogus mokosi: įsitikina, kad Viešpats jį mato, jo, kur reikia, klauso, jį globoja. Bet Viešpats ir įspėja jį dėkingai atsiminti nuostabius Dievo darbus žmogaus labui.

Jau dabar galima prieiti išvadą, kad žmogus iš savo asmeniško ir bendruomeninio tikėjimo mokosi pripažinti, jog Dievas visuomet atsimena savo tautą: Viešpats “savo sandorą atmena amžiais” (Ps 110, 5). Dievas laimina savo tautą, apdovanodamas ją gėrybėmis, ir veda ją nuostabiai išganymo keliu. Ir visi Dievo veiksmai turi išganomosios vertės. Vadinasi, iš Dievo pusės išganomieji jo veiksmai yra visuomet veiksmingi. Ką tik Dievas yra pažadėjęs atminti, tai nepaliaujamai įvyksta: jo atminimas yra objektyvus ir veiksmingas.10 Dievas atmena veiksmingai visa, ką tik gero jis yra padaręs savo tautai. Viešpats laikosi ištikimai per visus amžius savo Sandoros pažadų. Dievui juk nėra nei praeities, nei ateities, tik amžina dabartis. Išganomoji jo meilė žmogui pasilieka amžinai veiksminga: dieviškoji meilė visuomet mus gaivina mūsų žemiškame gyvenime. Todėl tikintis žmogus savaime yra verčiamas savo maldomis šlovinti Viešpatį, dėkoti jam ir atsiminti visa, ką tik gero yra patyręs iš Dievo. Tokiu šlovinimu bei dėkojimu ir atminimu žmogus visuomet išreiškia savo ryšį su Dievu bei priklausomybę savo Kūrėjui. Eucharistijoje kaip tik ir yra reiškiama Dievo atsimintina palaima bei meilė žmogui Kristuje, ir teikiama mūsų padėka bei pagarba Dievui Tėvui per Jėzų Kristų.

b) Senojo ir Naujojo Įstatymo Sandora

Dievo palaima bei meilė Izraelio tautai ir šios tautos klusnumas ir ištikimybė savo Viešpačiui ypač ryškiai išreikšta sandoroje tarp Dievo ir izraelitų pabėgėlių iš Egipto. Ši sandora buvo sudaryta Sinajaus kalno pašlaitėje. Kaip sandora su Abraomu, taip ir Sinajaus sutartis buvo sudaryta Dievo iniciatyva. Jis pavadino Izraelį savo “nuosavybe tarp visų tautų,” kunigiška karalija ir šventąja tauta” (plg. Iš 19, 5-6).

Išėjimo knygos 24-tame perskyrime yra aprašoma šios sandoros ratifikacijos apeigos: “Mozė tat atėjo ir papasakojo tautai visus Viešpaties žodžius bei įsakymus, ir visa tauta atsakė vienu balsu: Įvykdysime visus Viešpaties žodžius, kuriuos jis pasakė.

“Mozė surašė visus Viešpaties žodžius ir rytą atsikėlęs pastatė altorių prie kalno pašlaitės ir dvylika akmeninių šulų pagal dvyliką Izraelio giminių. Jis siuntė jaunikaičius iš Izraelio sūnų, ir jie aukojo deginamąsias aukas ir atnašavo Viešpačiui veršius, kaip dėkojimo atnašas. Taigi, Mozė ėmė pusę kraujo ir supylė į taures; likusią gi dalį išliejo ant altoriaus. Ir ėmęs sandoros knygą, skaitė, girdint tautai; o jis tarė: Visa, ką Viešpats kalbėjo, padarysime ir būsime klusnūs. Jis gi ėmęs kraujo, apšlakstė juo tautą ir tarė: Tasai yra kraujas sandoros, kurią Viešpats su jumis padarė apie visa tai, kas pasakyta.

“O Mozė ir Aaronas, Nadabas ir Abijus, ir septynios dešimtys iš Izraelio vyresniųjų užžengė ir matė Izraelio Dievą ir po jo kojomis tarsi kažką, padarytą iš saphyro akmens, panašų į dangų, kai būna giedra. Ir ant tų iš Izraelio sūnų, kurie stovėjo iš tolo, jis neištiesė rankos; ir jie matė Dievą ir valgė ir gėrė” (Iš 24, 3-11).

Kaip matome, tą dieną, kada buvo sudaryta pirmoji sandora prie Sinajaus kalno, buvo atliekamas aukojimas ir pokylis Dievo su Izraelio tauta. Aukoje dalyvavo visi ten susirinkusieji. Dievui buvo aukojamos deginamosios dovanos. Aukojimo apeigose buvo išreikšta susitariančių šalių sandora ir jų susitikimas akivaizdžiu simbolizmu: altorius, reprezentuojąs patį Dievą; aplink altorių buvo Mozės iškelti dvylika akmeninių šulų, kurie reprezentavo dvylika Izraelio giminių. Sandoros sąlygos buvo aiškios: Mozė perskaitė iš sandoros knygos Izraelio tautai Dievo valią bei įsakymus, o visa tauta Įsipareigojo vykdyti Viešpaties valią. Šiam Įsipareigojimui patvirtinti jie aukojo Dievui gyvulių atnašas. Jie panaudojo veršių kraują — gyvybės nešėją (plg. Kun 17, 11). Dalį kraujo Mozė išliejo ant altoriaus. Tuo būdu buvo pripažinta, kad visokia gyvybė kyla iš Dievo ir todėl grįžta pas jį kraujo ženklu. Krauju Mozė apšlakstė ir tautą. Toks altoriaus ir tautos apšlakstymas krauju reiškia, kad Dievas dalinasi savo gyvybe su tauta ir kad nuo šios akimirkos izraelitai yra tapę Viešpačiui giminingo kraujo. Taip per Sinajaus sandorą visa Izraelio tauta susivienijo su Dievu: per kraujo auką jie tapo Dievo tauta. Sandoros auka turi gilią prasmę. Ji reiškia ir yra priežastis vienybės tarp Dievo ir žmogaus; ji užantspauduoja, patvirtina žmonių įėjimą į dievišką gyvenimą. Ji skelbia Izraelį “šventąja tauta”, atpirktąja gimine, laisva bei atsakinga tauta — Dievo tauta.

Pagaliau sandoros auka yra užbaigiama Dievo su jo tautos vyresniaisiais šventu pokyliu: “Jie matė Dievą ir valgė ir gėrė” (plg. Iš 24, 11). Šis valgymas ir gėrimas liudija apie naują gyvenimą su Dievu; jis yra pradėjęs artimiau bendrauti bei dalintis dieviško gyvenimo gėrybėmis su išrinktąja savo tauta. Toks pokylis mums pasako, kad Dievas tęsia sandoros palaimą, savo pastovų draugiškumą, globą ir nuolatinį rūpinimąsi savo tauta.

Palygindami Išėjimo knygos (24, 3-11) aprašytas Senosios Sandoros prie Sinajaus kalno apeigas su Jėzaus Paskutine Vakariene, pastebime Jėzaus žodžiuose bei veiksmuose anos sandoros užuominą. Mozė perskaitė savo tautai Viešpaties žodžius — dešimt įsakymų su kitais įsakais. Jėzus irgi skelbia savo įsakymą — naują įsakymą: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte” (Jn 13, 34), kad jie šia tarpusavio meile išsiskirtų kaip jo mokiniai. Mozė išliejo kraujo ant altoriaus ir pašlakstė juo tautą. Tuo aukojamų gyvulių krauju buvo patvirtinta sandora Dievo su Izraelio tauta. Per Paskutinę Vakarienę Jėzus tarė: “Tai yra mano kraujas — naujosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui” (Mt26, 28). Senosios Sandoros gyvulių kraujas yra figūra (simbolis) Kristaus kraujo, išlieto ant kryžiaus. Kaip Senoji Sandora, sudaryta prie Sinajaus kalno, buvo patvirtinta aukojamų gyvulių krauju, taip Naujosios Sandoros Jėzaus kryžiaus aukos kraujas turėjo laimėti žmonijos atpirkimą ir patvirtinti Naująją ir amžiną Sandorą. Dar daugiau: kaip tikras buvo Senosios Sandoros aukos kraujas, taip buvo tikras po vyno esmėkaitos ir Paskutinės Vakarienės taurėje kraujas, kuris atsiranda ant mūsų altorių per šv. Mišių konsekraciją. Taigi Eucharistija, arba šv. Mišios, yra Naujosios Sandoros šventimas — sakramentinis šventimas.11

c) Naujoji Sandora — “įrašyta žmonių širdyse”

Su Sinajaus Sandora izraelitai, pergyveną vergų dalią klajokliai Egipte, atgavo savo tautinę bei religinę laisvę ir politinę nepriklausomybę. Laisvė paprastai uždeda atsakomybę. Izraelitai turėjo pasilikti ištikimi Dievui ir Sandoros pažadams. Teisėjai, pranašai ir karaliai vis ragino sekančias Izraelio kartas laikytis šios ištikimybės. Kasmet Izraelis turėjo atnaujinti savo dėkingumą Dievui už išvedimą iš Egipto nelaisvės ir pasižadėti ištikimybę Sandorai. Tam jie turėjo švęsti kasmet Velykų (Perėjimo ) aukos pokylį.

Dievas visuomet ištikimas savo pažadams, o izraelitai pakartotinai sulaužė Sandoros įsipareigojimus. Jie liovėsi garbinti tikrąjį Dievą, kuris buvo išvedęs juos iš Egipto nelaisvės. Vietoje jo nuliedino sau auksinį veršį. Juo džiaugėsi ir aukojo jam dėkojimo atnašas (plg. Iš 32, 1-6). Jie nusikalto ne tik šia stabmeldyste, bet ir kitomis nedorybėmis. Dėl taip didėjančio laisvės ir sandoros privilegijų piktnaudžiavimo pranašai grasino jiems artėjančia jų pražūties diena. Senoji Sandora turėjo žūti, bet Dievas nenorėjo galutinai apleisti savo tautos. Jis turėjo mintyje sudaryti naują ir stipresnę sandorą su savo tauta. Apie Viešpaties pažadą naujos sandoros su vis didėjančiu aiškumu kalba pranašai Jeremijas, Ezekielis ir Izaijas. Ypatingai aiškiai skelbia būsimą Naująją Sandorą pranašas Jeremijas:

“Štai ateis dienų, sako Viešpats, ir aš padarysiu su Izraelio namais ir su Judo namais naują sandorą, ne tokią sandorą, kokią esu padaręs su jų tėvais tą dieną, kurioje aš nutvėriau jų ranką, kad išvesčiau juos iš Egipto žemės, sandorą, kurią jie sulaužė; aš gi buvau jų valdovas, sako Viešpats. Bet štai kokia bus sandora, kurią aš padarysiu su Izraelio namais po anų dienų, sako Viešpats: Aš duosiu savo įstatymą į jų vidurius ir įrašysiu jį į jų širdis; aš būsiu jiems Dievas, ir jie bus mano tauta; nė vienas nebemokys daugiau savo artimo ir brolis savo brolio, sakydamas: Pažink savo Viešpatį; nes visi pažins mane nuo mažiausio iki didžiausiam, sako Viešpats; nes aš dovanosiu jų neteisybę ir nebeatsiminsiu daugiau jų nuodėmės” (Jer 31, 31-34; plg. Žyd 8, 8-12).

Iš šios Jeremijo pranašystės aišku, kad Dievas turėjo planą ne tik įvesti naują tvarką savo santykiams su tikinčiaisiais, bet ir padaryti tuo santykius Naujoje Sandoroje gilesnius bei intymesnius. Senoji Sandora buvo įrašyta akmens lentelėse, o Naujoji Sandora bus vidinė ir dvasinė “įrašyta žmonių širdyse.” Dievo tautą su juo jungs intymi sąjunga: jie pažins savo Viešpatį, bus susivieniję su juo intymiais draugystės ryšiais. Ši draugystė padės kitiems pažinti Dievą. Pagaliau Naujoji Sandora nuodėmių atleidimu padarys Dievo tautą nekaltą bei skaisčią. Tokią Naująją Sandorą paskelbė Jėzus Kristus: jis pradėjo ją vykdyti sakramentiniai Paskutinės Vakarienės metu ir patvirtino ją savo kruvina mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu iš numirusiųjų.

d) Naujoji Sandora, kaip ir Senoji, reikalauja aukos ir jos pokylio

Klausimas, kaip ir kokiom aplinkybėm Jėzus pradėjo vykdyti Jeremijo išpranašautą Naująją Sandorą. Kaip Senosios Sandoros pradžia reikalavo aukos ir jos pokylio, taip ir Naujosios Sandoros pradžia pramato religinės reikšmės pokylį. Tokj pokyli pramato pranašai ir Išminties knygos (plg. Iz 55, 13; Gg 4, 16-5, 1). Izaijas (25, 6-10) kalba apie eschatologinį ir visuotinį pokylį, kuriame visos tautos susitiks su Dievu. Išminties knygose pokylis nėra pramatomas istorijos pabaigai, bet Naujajai Sandorai, ir kviečia atsinaujinti šioje Sandoroje (plg. Ps 118, 103; Pat 8, 32-36; 9, 1-6; Koh 24, 19-29).12 Taigi Senasis Testamentas moko, kad žmonių gyvenimas yra iš tikrųjų bendravimas su Dievu. Dievo tautos visas gyvenimas pasižymi dviem pradiniais Sandoros pokyliais — Velykom ir Sinajaus Auka bei Naujosios Sandoros pokyliu, kuris yra jau dalyvavimas eschatologiniame pokylyje laikų pabaigoje. Tuose pokyliuose džiaugsmingai valgoma ir geriama su Dievu. Šventykloje šventimai taip pat buvo džiaugsmingi: ten pokylyje buvo bendraujama su Dievu. Tokiu džiaugsmingu pokyliu dalyviai išreikšdavo savo dvasinį džiaugsmą ir kartu padėką Dievui už geradarybes.13

Turint mintyje Senojo Testamento skelbimą apie Dievo tautos su Dievu mesijinį, arba eschatologinį, pokylį, reikia aiškintis ir Eucharistijos pažadėtą įsteigimą pokylio, arba vakarienės, rėmuose. Šv. Jono Evangelijoje yra pastebimos Išminties knygų mintys. Kristus, Dievo Žodis tapęs žmogumi, yra Dievo pažinimo šaltinis (plg. Jn 1, 18). Iš jo eina ne tik ¡statymas, bet visų pirma “tiesa ir malonė” (Jn 1, 17). Jis yra “gyvasis vanduo”, tai yra, antgamtinės malonės gyvenimas, kuris numalšina troškulį per amžius (Jn 4, 11-14). Kaparnaumo sinagogoje Jėzus kalbėjo apie gyvybės duoną, kuri duoda pasauliui gyvybę. Prieš pažadėdamas Eucharistiją, jis kviečia savo klausytojus tikėti jį, tikrą gyvenimo duoną, nužengusią iš dangaus. Taigi Jėzus atnaujina amžinosios Išminties kvietimą ir pažadą: “Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš” (Jn 6, 35). Jau pirmaisiais krikščionybės gyvenimo laikais viltis turėti Dievo karalystės eschatologinį pokylį buvo gyva: “Palaimintas, kam teks dalyvauti Dievo karalystės pokylyje,” taip sušuko vienas Jėzaus klausytojų (Lk 14, 15-24; Mt 22, 1-14). Kristus gi mini eschatologinio pokylio paskirtį Paskutinės Vakarienės metu. Kaip šv. Morkus sako (Mk 14, 25; plg. Mt 26, 29; Lk 22, 16), kai tik Jėzus pabaigė apeigą su taure, pridėjo: “Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje.”

Tuo Kristus atskleidė mums pažadėtos Eucharistijos paslaptį Paskutinės Vakarienės metu. Bet kas gi yra toji Paskutinė Vakarienė? Trys sinoptinės Evangelijos, atrodo, aiškiai teigia, kad Paskutinė Vakarienė buvo Velykų vakarienė (plg. Mt 26, 17; Mk 14, 12; Lk 22, 8). O kas gi yra ta Velykų vakarienė? Per Velykas buvo minimas izraelitų išėjimas iš Egipto nelaisvės. Kadangi, skubiai iškeliaudami, jie nespėjo išsirauginti duonos ir kepė neraugintą, tai ir po Velykų septynias dienas buvo valgoma tik nerauginta duona (macos). Luko Evangelijoje (Lk 22, 15-18 ir 19-20) aiškiai skiriama tradicinė Sandoros vakarienė, kur buvo valgomas Velykų avinėlis bei su dėkojimo maldomis geriamas vynas iš taurės, nuo Eucharistijos —

Naujosios Sandoros įsteigimo, kur Jėzus, naujasis Dievo Avinėlis, maitina savo mokinius savuoju kūnu ir krauju. Ar ši Velykų vakarienė, per kurią Kristus įsteigė Eucharistiją, buvo tikrai izraelitų švenčiama metinė Velykų šventė, sunku galutinai spręsti. Daugumas Šventojo Rašto egzegetų sutaria, kad Paskutinė Vakarienė buvo mažų mažiausiai religinė ir šventiškai broliška vakarienė, kurioje dalyvavo Jėzus su savo apaštalais Velykų šventės nuotaika.14

Mums nėra reikalo apsistoti prie visų aukų, kuriose žmonės dalyvaudavo. Pakanka atkreipti dėmesį į tą aukojimo būdą, kurį pats Kristus yra pasirinkęs.

Kristus įsteigė sakramentinę Naujojo Įstatymo auką Velykų vakarienės rėmuose. Todėl velykinę vakarienę reikia svarstyti ta prasme, kuria ji buvo atliekama Kristaus laikais. Reikia taip pat nepamiršti, kad Kristaus laikais kiekvienos vakarienės metu būdavo atliekamas Dievo šlovinimas ir jam padėka. Kiekvienos vakarienės liturginė struktūra padeda mums suprasti Kristaus įsteigtos Eucharistijos prasmę. Kasdieniame gyvenime žmogus, net pats vienas valgydamas, garbina Dievą padėkos malda. Taigi kiekvienu valgymu palaikomi santykiai Dievo su žmogumi — išreiškiami sandoros ryšiai. Tai kažkas švento: tai auka Dievui, padėka savo Išganytojui. Ypatingai ryšku tai buvo pas izraelitus: jie tik su Dievo leidimu galėjo užmušti betkokį gyvį, valgyti jo mėsą — tai atnašauti Viešpačiui kaip dėkojimo bei garbinimo auką (plg. Kun 17, 3-14; Iš 9, 3-8).

Kristaus laikais Velykos buvo švenčiamos dvejopu būdu: pačios Velykos (tai yra, Perėjimas) ir Neraugintos duonos šventimas. Šios dvigubos šventės apytikriai reiškė tą patį, bet jos buvo skirtingos kilmės. Velykos kaip Perėjimas kilo iš klajoklių (nomadų) padėties. Klajokliai piemenys aukodavo jauną gyvulį, kad užtikrintų gyvulių kaimenės augimą ir savo gerovę. Atrodo, piemenys šią auką atnašaudavo išgindami bandą į pavasario ganyklas. Užmušto gyvulio krauju buvo apšlakstomi palapinės basliai — tuo piemenys užsitikrindavo sau apsaugą. Iš kitos pusės, sėslūs žemdirbiai turėdavo pavasarį Neraugintos duonos šventę. Si šventė reiškė javų derliaus pradžią. Pirmąsias septynias dienas buvo valgoma tik naujo grūdų derliaus nerauginta duona. Tai reiškė naujo sezono pradžią. Javai buvo aukojami Dievui tuo pačiu tikslu, kaip ir jauno gyvulio užmušimas per Velykas: tuo buvo išreiškiama jam padėka už derlių ir prašoma, kad užtikrintų žemės vaisingumą ir vienybę tarp Dievo ir žmonių. Tokią šventę izraelitai pradėjo švęsti tik po to, kai apsigyveno Kanaano žemėje. Pagaliau šios dvi šventės taip susiliejo, kad Neraugintoji duona buvo valgoma per visą Velykų oktavą. Velykos buvo švenčiamos 14-tą nizano dieną, o Neraugintoji duona — nuo 15-tos iki 21-os nizano dienos. Taip Velykos ir Neraugintos duonos šventės sudarė izraelitų išvedimo iš Egipto nelaisvės šventišką apeiginį atminimą. Šis atminimo ir aukos pobūdis yra aprašytas Senajame Testamente (plg. Pak 16, 1-8).15

Šių švenčių išviršinė forma laipsniškai keitėsi. Išėjimo knygos 12-tas perskyrimas rodo aukojimo ir apeiginio atminimo pobūdį, kuriame dalyvavo tik šeimos nariai su savo artimaisiais. Šeimos tėvas turėjo viešai papiauti metinį avinėlį. Namuose visi aukoja Viešpačiui avinėlį; ima jo kraujo ir patepa abi namų staktas ir slenkstį; valgo avinėlio mėsą, iškeptą ugnyje, ir neraugintą duoną. Tokio pokylio metu šeimos tėvas aiškina atsimintinus izraelitų pergyvenimus ir jų reikšmę. Septintą šimtmetį prieš Kristų toks siauros apimties šventimas šeimoje kiek pasikeitė. Pakartotinai paskelbus Mozės įstatymus, avinėlio papiovimas ir apeiginis valgymas buvo perkelti iš privačių namų į šventyklą (plg. 2 Kron 34, 29-35, 19). Taip tų švenčių šeimyniškas pobūdis pasibaigė ir prasidėjo visų žmonių bendra šventė. Levitai (kunigų pagelbininkai) perėmė avinėlių piovimo pareigas. Vietoje durų staktų šlakstymo krauju kunigai išliedavo kraują į aukos altoriaus papėdę šventykloje. Tokioje Velykų šventėje galėjo dalyvauti ne tik vietiniai izraelitai, bet ir svetimtaučiai bei ateiviai. Bet visi turėjo laikytis tų pačių velykinių apeigų bei taisyklių (plg. Sk 9, 14).

Velykų šventei Kristaus laikais susirinkdavo šventykloje tokia daugybė maldininkų, kad buvo neįmanoma joje visiems valgyti šventės vakarienę. Todėl Velykų vakarienės pokylis buvo perkeltas į Jeruzalės šeimų namus ir į didžiules miesto apylinkės stovyklas.

Nepaisant kai kurių pasikeitimų, Velykų šventės prasmė ir galia pasiliko ta pati, nes tarp namų stalo ir šventyklos altoriaus buvo ryšys. Šią stalo ir altoriaus vienybę turi galvoje šv. Paulius, klausdamas korintiečius: “Pažiūrėkite į žemiškąjį Izraelį: argi tie, kurie valgo aukas, nėra altoriaus bendrininkai?” (1 Kor 10, 18). Savo esme Velykų vakarienė buvo sakramentinis bendravimas bei dalyvavimas velykinio avinėlio aukoje, kuri buvo atnašaujama šventykloje. Tai buvo ir aukos pokylis — bendravimas bei dalyvavimas aukoje (komunija). Šventyklos altorius ir namų stalas buvo tik dvi aplinkybės to paties sakramentinio veiksmo. Aukos pokyliu izraelitai atnaujino, tiksliau sakant, sudabartino išėjimo iš Egipto religinį įvykį. Auka ir aukojamos dovanos valgymu Dievas su savo tauta dalinosi. Tuo buvo išreikšta vienybė tarp Dievo ir jo tautos. Izraelitai buvo vėl išlaisvinti iš Egipto vergijos. Aukos pokyliu jie džiaugsmingai tai atnaujino — perkėlė į dabartį savo sandorą su Dievu.

Velykinė vakarienė buvo paruošta taip, kad ji nebūtų tik atminimas išėjimo iš Egipto. Kiekviena liturginės apeigos smulkmena turėjo įgalinti izraelitus pergyventi išėjimo įvykį. Žmonės buvo pasirengę eismui: apsiavę sandalais, su lazdomis rankose, apsirengę kelionei per dykumas. Ir pats maistas įtaigavo tokį pergyvenimą: nerauginta duona, pasigaminta paskubomis bėdos atvejui, karčios žolės, iškeptas avinėlis, skubus valgymas. Visa tai padėjo izraelitams atgaivinti ir pergyventi išėjimą iš Egipto. Tai jie pergyveno pačiame velykinės vakarienės šventimo vyksme.

Vakarienė buvo pradedama šventės laiminimu. Po to šeimos tėvas šlovina Dievą, kuris yra davęs savo tautai šią šventę. Pamirkęs karčias žoles, jis padažo jas dubenyje, dar prieš valgymą paaiškina vakarienės reikšmę. Duona, kaip bėdos ir skubumo gaminys, atgaivina praėjusių metų dykumos atminimą; avinėlis primena išlaisvinimo iš Egipto naktį. Paskui tėvas laimina duoną, laužo ją ir dalina šeimynai. Tai atlikęs, šlovina Dievą ir dėkoja jam už šeimynai teikiamą maistą ir už visa gera, gautą iš Viešpaties. Suvalgius duoną, valgomas avinėlis. Pabaigoje vakarienės tėvas paima taurę vyno, sukalba paskutinį laiminimą bei padėką; šlovina Dievą už žemės derlių, už kraštą, kuriame Izraelio tauta gyveno; maldauja Dievo gailestingumo ir globos savo tautai, Jeruzalės miestui, jo garbingo buvimo vietai Sione, ir pagaliau šventyklai, kuri buvo tikro garbinimo centras. Užbaigia šiuo laiminimu: “Būk palaimintas, Viešpatie, kuris pastatei Jeruzalę.” Kai kurie autoriai įžiūri čia ne tik buvusių įvykių minėjimą, bet ir jų šventimą dabartyje. Todėl tie laiminimai bei Viešpaties šlovinimai suteikia pačiam vakarienės šventimui galią atgaivinti praeitį ir turėti viltį ateičiai. Vadinasi, tie, kurie valgė, ne tik realiai pergyveno išėjimo iš Egipto vargus, bet ir laukė mesijinių bei eschatologinių pokylių.10

Taigi Velykų vakarienė, intymiai susieta su aukojamu avinėliu, buvo išėjimo iš Egipto atminimas, atliekamas šventiškomis apeigomis. Tomis apeigomis buvo švenčiamas maloningas Dievo palankumas, kuris praeityje padarė nepaprastų dalykų Izraelio tautai. Tuo būdu buvo minimas Izraelio Dievas, kuris juos išvedė iš Egipto žemės, davė jiems šią šventę, maistą ir malonę būti jo tauta. Visa tai įvyko metinės šventės metu: Dievas ten buvo su velykinės vakarienės dalyviais.

e) Naujoji Sandora pradėta vykdyti per Paskutinę Vakarienę sakramentiniu būdu

Iš izraelitų Velykų šventimo būdo ir reikšmės lengviau galime suprasti ir pasiaiškinti Kristaus veikimo galią ir prasmę švenčiant Velykas Paskutinės Vakarienės metu. Kai Naujasis Testamentas atpasakoja Eucharistijos įsteigimą, mums yra aišku, kad Jėzus yra įsteigęs sakramentinę Naujojo Įstatymo auką izraelitų Velykinės vakarienės pavyzdžiu: Jėzus pasinaudojo šios vakarienės apeiginiais momentais, bet pakeitė jų prasmę ir turinį. Pradėjus vakarienę, Jėzus pareiškė, kad vienas jo mokinių, kuris dažo kartu su juo duoną į karčių žolių padažą dubenyje, jį išduosiąs. Tai buvo pradžia vakarienės apeigų. Po to, reikia manyti, išdavikas (Judas) apleido vakarienės kambarį (plg. Mt 26, 20-25). Kai velykinis valgis buvo ant stalo, išvedimo iš Egipto istorijos skaitymas buvo Jėzui tinkama proga paaiškinti Neraugintosios Duonos ir Avinėlio reikšmę, siejant su jo paties išdavimu. Šios vakarienės reikšmę ir vidinę tikrovę veiksmingai iššaukė pats Jėzus savo kūrybingu žodžiu. Perduodamas vyno taurę, kuria turėjo užbaigti šią vakarienės dalį, Jėzus paskelbė, kad jis, nors ir kažin kaip norėtų, daugiau nebegers vynuogių vaisiaus ir nebevalgys Velykų vakarienės, “kol ji išsipildys Dievo karalystėje” (plg. Lk 22, 15-18). Tada jis pradėjo vakarienę palaiminimu bei padėkos malda, tradiciniai kalbama laužant Neraugintą duoną. Įprastu būdu duona buvo išdalinta į rankas kiekvienam vakarienės dalyviui. Visi tylėdami laukė valgymo pradžios, kai namų galva pradės. Bet šioje vakarienėje tradicinė tyla buvo sulaužyta. Kai duona perėjo iš rankų į rankas, pasigirdo Jėzaus balsas: “Imkite ir visi jos valgykite. Tai yra mano kūnas.” Ir po vakarienės, visiems suvalgius velykinį avinėlį, Jėzus paėmė kitą vyno taurę, vadinamą “palaiminimo taure,” sukalbėjo tradicinę laiminimo ir padėkos maldą ir davė šią taurę savo mokiniams, sakydamas: “Imkite ir visi iš jos gerkite. Tai yra taurė mano kraujo, Naujosios Sandoros kraujo.”

Taigi Jėzus davė savo mokiniams savąjį kūną ir kraują. Tai buvo ne paprasta duona, tai buvo ne paprastas vyno gėrimas. Tai buvo Naujojo Įstatymo aukos dovanos. Jų valgymas ir gėrimas buvo dalyvavimas Jėzaus Kristaus kryžiaus aukoje, kuri įvyko jų akivaizdoje sakramentiniu būdu. Vadinasi, priimdami sakramentinę komuniją Paskutinės Vakarienės metu, jie dalyvavo Kristaus aukoje. Juk šv. Paulius ir evangelistai Lukas ir Jonas patikslina žodžių “Tai yra mano kūnas” aukos prasmę šiais žodžiais: “kuris už jus duodamas” (1 Kor 11, 24), “kuris už jus atiduodamas” (Lk 22, 19), ir “už pasaulio gyvybę” (Jn 6, 51). Ir Matas su Morkum prijungia tą pačią aukos savybę vynui taurėje: “Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį” (Mk 14, 24) ir “tai yra mano kraujas — naujosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui” (Mt 26, 28).

Kaip matome, iš šios Velykų vakarienės struktūros iškyla kažkas pagrindinai naujo. Paskutinės Vakarienės metu įvyko ne tik paprastos duonos pakeitimas. Ten buvo perkeista neraugintos duonos (macos), kuri buvo valgoma Velykų vakarienėje, pati religinė prasmė ir jos vidinė tikrovė. Visų pirma įvyko aukos reikšmės ir turinio perkeitimas. Senajame Įstatyme izraelitai pergyveno Velykų avinėlio auką, kurią jie atnašavo šventykloje ir dalyvavo joje pokyliaudami prie namų stalo vienybėje su šventyklos altoriumi. Per Velykas izraelitai šventė Senąją Sandorą Dievo su jo tauta ir minėjo bei gyvai pergyveno išėjimo iš Egipto įvykį. Ten jie valgė paaukotą avinėlį ir neraugintą duoną ir su Dievo šlovinimo bei padėkos maldomis gėrė vyną iš vienos taurės. Per Paskutinę Vakarienę Jėzus įsteigė eucharistinę auką — Naujosios Sandoros auką, duodamas duonai ir vynui naują reikšmę (arba prasmę) ir kitą vidinę tikrovę — Naujosios Sandoros aukojamąjį Avinėlį, Jėzų Kristų. Ši naujoji auka įvyko sakramentiniu būdu: duonos ir vyno pavidalai reiškia Jėzaus kūną ir kraują kaip jo aukos dovaną. Tai sakramentinė Kristaus auka. Valgyti eucharistinę duoną ir gerti iš eucharistinės taurės dabar reiškia mūsų dalyvavimą Naujosios Sandoros aukoje, kurią Dievas yra davęs mums per Jėzų Kristų. Šią Naujosios Sandoros auką mes, naujoji Dievo tauta, atnašaujame nuo Paskutinės Vakarienės laikų. Tuo vykdome Kristaus įsakymą: “Tai darykite mano atminimui.” Dalyvaudami eucharistinės Aukos pokylyje, mes įsijungiame į Kristaus ir Bažnyčios aukos veiksmą. Tokiu eucharistinės aukos veiksmu mes su Kristumi garbiname Dievą ir save pasišvenčiame.

3. Eucharistijos šventimas tuojau po jos įsteigimo

Eucharistijos šventimas prasidėjo krikščionių bendruomenėje tuojau po jos įsteigimo. Nuo pat pradžios apaštalai ir jų mokiniai tikėjo Kristų ir nedelsdami priėmė jo skelbtas naujos religijos paslaptis. Priėmė gyvu tikėjimu ir Eucharistiją kaip šios naujos religijos sakramentinę Auką, kuri sutelkia pakrikštytuosius bendram Dievo garbinimui ir savęs pašventimui. Eucharistijai švęsti tikintieji turėjo jau pačioje pradžioje savitas liturgines apeigas. Iš esmės buvo tos pačios apeigos, kurias Kristus atliko Paskutinės Vakarienės metu. Tai patvirtina mums pirmųjų krikščionių gyvenimas, kurį aprašo Apaštalų Darbai. Ten teigiama, kad pirmieji krikščionys “ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (Apd 2, 42). Nėra abejonės, kad ankstyvoji krikščionių bendruomenė dar laikėsi žydų religinių papročių. Tačiau savo liturginiuose susirinkimuose krikščionys turėjo ir naują praktiką, vadinamą “duonos laužymu”. Tai jų savitas Eucharistijos apeigų pavadinimas (plg. Mt 26, 26; Mk 14, 22; Lk 22, 19; Apd 20, 7; 1 Kor 11, 20, 24). Pirmiesiems krikščionims buvo būdinga ne tik laikytis apaštalų mokslo, vienas kitam broliškai patarnauti, bet ir viešai bei sakramentiniai švęsti Eucharistiją.

Apaštalų Darbuose irgi skaitome, kaip šv. Paulius, prakeliaudamas Troadą, sušaukė visus miesto krikščionis pirmą savaitės dieną, tai yra sekmadieni “laužyti duonos”, švęsti Eucharistijos (plg. Apd 20, 7-8). Pačioje pradžioje krikščionys eidavo į šventyklą pamaldoms. Bet jau tuomet, kai jie ten susirinkdavo, “niekas kitas neišdrįsdavo prie jų prisidėti” (plg. Apd 5, 12-13). Netrukus jie atsiskyrė visiškai nuo oficialios žydų religijos ir nebeturėjo kitokių pamaldų, kaip Eucharistijos šventimą. Visiškai atsipalaidavus nuo Senojo Įstatymo aukų, papročių ir nuostatų, Eucharistijos šventimo apeigos buvo paprastos, bet aiškiai išreiškiančios šios paslapties turinį ir jos paskirtį — Dievo garbinimą ir žmogaus pašventimą. Kur tik krikščionių bendruomenė buvo įsteigta, ten ji šventė Eucharistiją. Tai paliudija šv. Paulius pirmame savo laiške korintiečiams (plg. 1 Kor 11, 17-20). Iš to paties šv. Pauliaus žinome, kad pradžioje Eucharistijos šventimas buvo sujungtas su broliškos meilės vakarienėmis arba pokyliais, kurie įvykdavo tai vienos, tai kitos šeimos namuose. Tačiau tokios broliškos meilės vakarienės (agapes) yra esminiai skirtingos nuo eucharistinių pokylių. Tik pastaruose pokyliuose įvyksta Kristaus auka ir jo mirties bei prisikėlimo veiksmingas atminimas. Ir tik eucharistinis pokylis išreiškė nuo pat pradžios Kristaus pabrėžtą atėjimo lūkestį. Todėl Eucharistijos šventimas greitu laiku buvo atskirtas nuo paprasto broliškos meilės pokylio. Šį atskyrimą paskelbė šv. Paulius, priekaištaudamas korintiečiams, kad jie dalyvauja nevertai Viešpaties vakarienėje, jei tuo pačiu laiku valgo savo įprastą valgį (plg. 1 Kor 11, 20-22). Tame pačiame laiške korintiečiams šv. Paulius palygina Viešpaties vakarienę su Senojo Įstatymo ir net pagoniškų religijų aukomis bei pokyliais; jis tuo būdu parodo, kad Eucharistijos šventimas galutinai užėmė Senojo Įstatymo ir visokių pagoniškų aukų ar piktosios dvasios apeigų vietą (plg. 1 Kor 10. 14-22).

Nors pirmųjų krikščionių istorija yra tamsoka, vis dėlto yra aiškiai pastebima, kad Eucharistija buvo švenčiama vis daugiau atskirai nuo paprastų pokylių. Meilės pokylis arba agape, kuris buvo skirtingas nuo Eucharistijos šventimo, kurį laiką dar išsilaikė. Kiek žinome iš šv. Justino, kuris rašė antrame šimtmetyje, Eucharistija buvo švenčiama anksti iš ryto, švintant, Viešpaties dieną, tai yra, sekmadienį. Dėlto krikščionys švenčia ne šeštadienį, kuris yra sutvėrimo šventė, bet sekmadienį, kuris yra prisikėlimo, arba antro sutvėrimo, šventė.17

Eucharistijos šventimo būdas bei apeigos amžiams slenkant tobulėjo. Reikėjo ilgesnio laiko, kol eucharistinės apeigos išsamiau susiformavo. Šv. Ignacas (Antiochi-jos vyskupas ir kankinys) buvo to nusistatymo, kad Eucharistija būtų švenčiama tik viena kiekvienos vietos bendruomenėje. Vyskupas turėjo jai vadovauti.18 Iš to spėjame, kad pirmųjų amžių krikščionys buvo linkę švęsti Eucharistiją privačiai šeimos rateliuose arba susirinkę kuriuose nors namuose. Nuo to laiko (vėliau plačiau tai paminėsim) eucharistinė liturgija vis tobulėjo tiek Vakarų, tiek ir Rytų Bažnyčioje. Bet nepaisant, kokia didelė ir įspūdinga buvo liturgijos evoliucija, kaip uoliai buvo bandoma naujais pakeitimais ryškiau išreikšti eucharistinės paslapties pažinimą, vis dėlto tie pakeitimai buvo tik antraeilės reikšmės.

4. Eucharistija Bažnyčios Tėvų laikais

a) Pirmieji Eucharistijos šventimo liudytojai: šv. Ignacas Antiochietis ir šv. Justinas

Pirmojo šimtmečio pabaigoje šv. Ignacas, Antiochijos vyskupas, įsakmiai ir pakartotinai mini Eucharistiją savo raštuose. Ypatingai jis pabrėžia, kaip matysime kiek vėliau, kad Eucharistija yra krikščionių bendruomenės vienybės regimas ženklas ir šaltinis. Krikščionių bendruomenė, švęsdama Eucharistiją, vis daugiau atsinaujina, ir jų meilės dorybė stiprėja.19

Apie antrojo šimtmečio vidurį, pasirodė išsamesnis Eucharistijos apeigų aprašymas. Tokį aprašymą padarė gana smulkmeniškai šv. Justinas apie 150 metus Pirmojoje savo Apologijoje. Jis buvo pagonių filosofas, bet vėliau priėmė krikščionybę ir ją paliudijo kankinio mirtimi. Savo laiške Romos imperatoriui jis aprašo krikščionių tikėjimą ir maldingumą. Pirmojoje Apologijoje (65, 66 ir 67 skyriuose) jis aprašo, kaip krikščionys švenčia Eucharistiją:

“Niekam kitam neleidžiama dalyvauti Eucharistijoje, bet tik tam, kuris tiki, ką mokome, ir tam, kuris buvo apsiplovęs nuo nuodėmių ir, atgimęs per krikšto vandenį, gyvena taip, kaip Kristus mokė.

“Tai priimame nei kaip paprastą duoną, nei kaip paprastą gėrimą, bet kaip, tapusio žmogumi dėl mūsų išganymo, mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus kūną ir kraują. Tas maistas (duona ir vynas), Jėzaus žodžių malda yra palaiminamas ir pasikeičia į Kristaus kūną ir kraują. Mūsų tad kraujas ir kūnas yra maitinami Jėzaus kūnu ir krauju.

“Nes apaštalai savo komentaruose, kurie yra vadinami evangelijomis, taip paskelbė vykdytiną Jėzaus įsakymą: Jis, paėmęs duoną, dėkojo, sakydamas: ‘Tai darykite mano atminimui. Tai yra mano kūnas’. Ir paėmęs taurę, taip pat sukalbėjo dėkojimo maldą ir sakė: ‘Tai yra mano kraujas’. Tai perdavė tik apaštalams. Nuo to laiko tai vieni kitiems primename. Ir tie, kurie turime turto, visiems stokojantiems padedame, ir visi draugėje esame. Visomis atnašomis garbiname bei šloviname visų Kūrėją per jo Sūnų Jėzų Kristų ir per Šventąją Dvasią.

“Ir taip vadinamą Saulės dieną (tai yra, sekmadienį) miestų arba kaimų visi gyventojai susirenka į tą pačią vietą, ir ten, kiek yra laiko, skaitomi Apaštalų aiškinimai arba pranašų raštai.

“Pagaliau, pasiliovus skaitymams, pirmininkaująs savo žodžiais paragina bei padrąsina sekti taip aiškiais pavyzdžiais bei pamokymais.

“Po to visi kartu sustojame ir išsakome maldavimus bei prašymus. Po tikinčiųjų maldavimų sveikiname vienas kitą pabučiavimu (plg. 65 skyrius; Schanz, 145 p.). Tada atnešama duona ir vynas. Pirmininkaująs tai iškilmingai paima ir išreiškia Dievui Tėvui garbę bei šlovę. . . ir kalba ilgokas Dievui dėkojimo maldas (Šią dėkojimo maldą sudaro paties Kristaus žodžiai — Eucharistijos įsteigimo žodžiai). Pabaigoje šių maldų ir padėkos Dievui visi dalyviai išreiškia savo pritarimą, sakydami Amen. (Plg. 65 sk.; Schanz, 145 p.). . . Po to, kai pirmininkaująs yra atkalbėjęs dėkojimo maldas (atšventęs Eucharistiją), vyksta tų (pašvęstų) dovanų dalijimas — komunija kiekvienam dalyviui, o nedalyvaujantiems jų dalį išnešioja diakonai.

“Pasiturintieji savo laisva valia paaukoja tai, ką kiekvienas nori. Ta rinkliava yra perduodama pirmininkaujančiam, kuris iš jos paremia vaikus ir našles, ir tuos, kurie yra įkalinti ir iš svetur. Vienu žodžiu jis pasirūpina visais tais, kurie yra reikalingi pagalbos.

“O Saulės dieną (sekmadienį) visi susirenkame draugėn todėl, kad ši diena yra pirmoji, kurią Dievas, perkeitęs tamsybes ir medžiagą, sukūrė pasaulį, ir kad mūsų Išganytojas Jėzus Kristus tą pačią dieną prisikėlė iš numirusiųjų. Prieš Saturno (šeštadienis) dieną (t.y. penktadienį) jį prikryžiavo, o dieną po Saturno, tai yra, Saulės dieną (sekmadienį), pasirodęs savo apaštalams ir mokiniams, mokė tai, ką padavėme ir jūsų apsvarstymui.”20

Iš šio šv. Justino aprašymo aiškiai matosi, kad jau ir ankstyvais Bažnyčios gyvenimo laikais krikščionys išpažino tą patį Eucharistijos paslapties tikėjimą, kaip ir mes šiandien tikime. Eucharistiją jie šventė iš esmės tomis pačiomis apeigomis, kurias mes šiandien turime. Ir tada Mišiose buvo skiriamos dvi dalys: Žodžio liturgija ir Eucharistijos liturgija. Žodžio liturgijoje buvo vartojami kaip Senojo, taip ir Naujojo Įstatymo skaitymai ir jų aiškinimas, kurį sekė tikinčiųjų maldos ir linkėjimas vieni kitiems ramybės bei taikos. Tiesa, naujasis Romos Katalikų mišiolas yra patvarkęs taikos bei ramybės palinkėjimą po Viešpaties maldos, sukalbėjus maldą už taiką. Eucharistijos liturgijoje būna šie veiksniai: aukojamų dovanų paruošimas, eucharistinė malda su dovanų konsekracija bei pašvęstų dovanų paaukojimu, tikinčiųjų pritarimas su savo Amen ir visų dalyvavimas Aukoje šventojo maisto sakramentiniu priėmimu (komunija). Ir tik tada Mišių šventimo proga buvo rinkliava neturtėlių paramai ir kitiems krikščionių bendruomenės reikalams.

b) Eucharistijos apeigų vystymasis: šv. Hippolilas, popiežius šv. Grigalius I Didysis

Reikia pastebėti, kad Eucharistijos šventimo formos niekad nebuvo sustingusios. Per pirmuosius šešis krikščionių gyvenimo šimtmečius vyko žymus Eucharistijos apeigų vystymasis. Pačioje pradžioje krikščionys susirinkdavo gyvenamuose namuose švęsti Eucharistijos. Toks naminis šventimas buvo paprastas. Ilgainiui iš paprastų naminių šventimų išaugo tikrai iškilminga ir puošni Mišių liturgija. Šeštame ir septintame šimtmečiuose Romoje buvo jau švenčiamos popiežiškos Mišios nepaprastu iškilmingumu: į krikščionių baziliką buvo perkeltos karališkų rūmų puošnios apeigos. Ankstyvosios Eucharistijos apeigos, kurios buvo vartojamos švenčiant privatiniuose namuose, nebuvo labai skirtingos nuo žydų liturgijos religiniuose šeimos susirinkimuose. Kaip jau anksčiau kalbėjome, Eucharistijos šventimas iškilo ne iš tuštumos, o iš žydų Velykų šventės apeigų. Bet Kristus davė toms apeigoms naują religinę prasmę ir galią, tiksliau sakant, naują turinį. Bet pradžioje Eucharistija buvo švenčiama privačiai. Tik po to, kai imperatorius Konstantinas ketvirtą šimtmetį išleido tolerancijos ediktą (313 m.), Eucharistijos šventimas gavo oficialesnį pobūdį. Tuomet krikščionys šventė Eucharistiją bazilikoje, kur jie jau galėjo teisėtai ir oficialiai susirinkti ir viešai garbinti Dievą. Eucharistiniam susirinkimui pirmininkavo vyskupas iš savo sosto. Mišių apeigos eventualiai tapo vis tobulesnės — vis buvo įvedamos naujos, kurios geriau išreiškė Eucharistijos prasmę. Pradžioje trečiojo šimtmečio pasirodo geriau suformuluota eucharistinė malda. Štai šv. Hippolito Apaštalinė Tradicija (c. 215) duoda eucharistinės maldos (kanono) maždaug tą patį turinį, kurį Bažnyčia dabar vartoja antroje eucharistinėje maldoje. Hippolitas turi savo suformuluotos eucharistinės maldos pradžioje šūkius, kurių tik užuomina yra pas šv. Justiną, kaip antai, “Aukštyn širdis,” “Visi dėkokime Viešpačiui Dievui”.21

Hippolito eucharistinėje maldoje esminiai elementai yra tie, kurie yra nusakyti naujame Romaniškame Mišiole: (1) Dėkojimas, ypatingai išreiškiamas prefacijoje: kunigas visų žmonių vardu šlovina Dievą Tėvą ir jam dėkoja už visą išganymo darbą; (2) Šūkis “Šventas”, kurį gieda arba kalba visi susirinkusieji; (3) Epiklezė, kuria šaukiamasi į Šventąją Dvasią (arba į visą Trejybę), kad žmonių atnašaujamos dovanos būtų pakonsekruojamos, tai yra, kad jos pavirstų Kristaus Kūnu ir Krauju; (4) Eucharistijos įsteigimo atpasakojimas bei konsekracija: žodžiais ir veiksmais įvykdoma (arba sudabartinama) Kristaus auka, kurią jis pats įsteigė per Paskutinę Vakarienę, paaukodamas savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais, davė tai Apaštalams valgyti ir gerti, ir įsakė jiems tą pačią paslaptį švęsti Bažnyčioje; (5) Anamnesis (atminimas): Bažnyčia, vykdydama Kristaus įsakymą, atmena Kristų, ypatingai mini jo kančią bei mirtį, garbingą prisikėlimą ir įžengimą į dangų; (6) Aukojimas (oblatio): Bažnyčia, čia dabar susirinkusi, vienybėje su Šventąja Dvasia aukoja nekaltą ostiją (aukos dovaną) Dievui Tėvui. Bet Bažnyčia turi mintį, kad tikintieji aukotų ne tik nekaltą ostiją, o išmoktų ir patys kartu su Kristumi aukotis; (7) Užtarimo maldos, kuriomis išreiškiama, kad Eucharistija yra švenčiama vienybėje su visa Bažnyčia, — kaip dangiška, taip ir žemiška — ir kad ji yra aukojama už ją pačią ir už visus jos narius, gyvus ir mirusius; (8) Paskutine eucharistinės maldos dalimi (doxologia finalis) išreiškiama Dievui Tėvui vienybėje su Šventąja Dvasia garbė ir šlovė. Šią garbinimo maldą Mišių dalyviai užbaigia savo pritariančiu Amen.22

Anuo metu dar nebuvo mišiolo, kurio visi vienodai laikytųsi. Hippolito eucharistinės maldos tekstas, kaip ir vėlesnieji Eucharistijos šventimo nuostatai, per ilgesnį laiką buvo tik kaip pavyzdys, kuriuo sekdamas celebrantas improvizuodavo, tai yra, iš anksto nepasirengęs kurdavo Mišių maldas. Bet, žinoma, taip laisvai kurdavo eucharistinę ir kitas maldas nusistojusiose ir visų priimtose ribose. Maldų pradžia ir pabaiga buvo jau nusistojusios. Taip pat buvo nekaitaliojami įvedamieji žodžiai į konsekraciją ir patys konsekracijos žodžiai.23 Nuo popiežiaus šv. Grigaliaus I Didžiojo laikų (590-604), kuris nustatė Mišių šventimo tvarką, tos pačios eucharistinės maldos formos buvo laikomasi iki mūsų laikų.24

c) Kunigo tarnyba bei vieta Eucharistijos šventime

Reikia bent prabėgomis paminėti kunigo tarnybą bei vietą Eucharistijos šventime pirmaisiais krikščionybės amžiais. Jau pabaigoje pirmojo arba pačioje pradžioje antrojo šimtmečio tarnaujančioji arba hierarchinė kunigystė buvo žinoma: šalia vyskupo buvo kunigai ir diakonai. Jau tada, kaip ir šiandien, buvo žinoma, kad tarnaujančioji kunigystė “skiriasi esme, ne vien laipsniu” nuo visų pakrikštytųjų dalyvavimo Kristaus kunigystėje. Žinoma, anuo metu tas skirtumas nebuvo nusakytas aiškiais teologiniais II Vatikano Susirinkimo terminais.-5 Nors kunigas visuomet turėjo teisę ir pareigą švęsti Eucharistiją, tačiau pačioje pradžioje jis neturėjo joje vadovaujančios pareigos ir vietos. Kunigas tuomet užėmė kunigų chore vietą — presbiterijoje (presbyterium — kuniginė), o ne prie altoriaus. Tik vyskupo deleguotas, jis galėjo švęsti

Eucharistiją prie altoriaus. Kadangi eucharistinė malda (kanonas) dar neturėjo nustatytos formos, tik pats vyskupas kalbėjo kanono žodžius. Kunigo pareiga buvo asistuoti vyskupui: jis paruošė atnašaujamas dovanas, laužė pakonsekruotą duoną, dalijo komuniją. Augant krikščionių skaičiui, reikėjo daugiau bažnyčių tame pačiame mieste. Buvo steigiamos titulinės, arba parapinės, bažnyčios. Kunigas buvo šventinamas tokios bažnyčios titulu, kad jis savo tarnyba atstovautų vyskupui titulinėje bažnyčioje. Būdavo įšventinama tiek kunigų, kiek jų reikėjo Eucharistijos šventimui tose titulinėse bažnyčiose. Parapinėse, arba titulinėse, bažnyčiose švenčiama Eucharistija buvo laikoma kaip vyskupo švenčiamosios Eucharistijos pratęsimas. Romoje titulinių bažnyčių kunigai pagal paprotį sekmadieniais šventė Eucharistiją ne kartu su vyskupu. Vyskupas, anksčiau atlaikęs Mišias, pasiųsdavo per akolitą ar diakoną į tas bažnyčias konsekruotos ostijos dalelę, kurią kunigai per savo Mišias po konsekracijos įdėdavo į taurę. Šį paprotį primena mums ir dabar romaniškoje Mišių liturgijoje po “Viešpaties ramybė tebūnie visuomet su jumis” kalbama malda: “Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo sujungimas tegul mums, jį priimantiems, suteikia amžinąjį gyvenimą.” Popiežius Inocentas I (401-417) paaiškina šio papročio reikšmę: “kad jie (kunigai) nesijaustų atskirti nuo mūsų bendruomenės šią ypatingą dieną.”26 Ir šiandien, laikydamiesi šio papročio, išreiškiame savo tikėjimą, kad tikinčiuosius Kristų Eucharistija palaiko meilėje ir vienybėje.

d) Eucharistija yra bendruomeninis pergyvenimas ir krikščionių vienybės ženklas

Minėjome, kad Eucharistijos šventimo pagrindinės taisyklės, kurios yra žinomos šiandien Vakarų Bažnyčioje, tapo pastovios nuo septintojo šimtmečio pradžios. Tuo pačiu laiku susiformavo specifinės Rytų liturgijos. Rytų Bažnyčios liturgijos vystymuisi turėjo daug įtakos didieji mokslo centrai, kaip antai, Aleksandrija ir Antiochas. Vakarų Bažnyčios liturgijai turėjo įtakos Romos imperatoriaus rūmų išorinės gyvenimo formos. Pavyzdžiui, Bažnyčia pasisavino savo liturginėm apeigom karališkų rūmų ceremonialinę skarelę (manipulą [šiandien jau nebevartojamą]), arnotą, iškilmingo įėjimo apeiginę procesiją, subdiakono rangą (dabar jis yra panaikintas) ir pradžią maldų bei giedojimo.

Nepaisant šios evoliucijos ir liturginių formų viršinių pasikeitimų, Eucharistijos šventime nuolat pasireiškia vienas būdingas veiksnys. Tas veiksnys tai faktas, kad Eucharistija yra bendruomeninis pergyvenimas. Svarstydami Bažnyčios Tėvų mokymą apie Eucharistiją, pastebime, kad šią tikėjimo paslaptį šventė visa krikščionių bendruomenė. Iš tikrųjų jie pabrėžia, kad bendruomenės vienybė buvo taip stipri, jog tik vienas Eucharistijos šventimas buvo leidžiamas ant kiekvieno altoriaus ir tik vienas altorius buvo bažnyčioje. Tik penktą šimtmetį pradėta švęsti ir kitas Mišias dėl tų, kurie negalėjo dalyvauti vyskupo Eucharistijoje. Tačiau buvo idealu, kad Eucharistija, būdama visos krikščionių bendruomenės vienybės ženklas, būtų švenčiama visu kartu su vyskupu. Vyskupas, apsuptas savo kunigų choro, šventė Eucharistiją, bet ir visa bendruomenė matomai koncelebravo su juo. Kiekvienas dalyvavo Eucharistijoje, veikliai įsijungdamas į jos šventimą pagal savo padėtį bendruomenėje — diakonai, prie altoriaus asistuoją kunigai, tikintieji prisijungdami prie choro įžanginio priegiesmio ir procesijos himnų giedojimo. Taip kartu visi šventė vieną Eucharistiją.

Nuo pat pradžios Tėvai teigė, kad Eucharistija yra krikščionių bendruomenės vienybės ženklas ir šaltinis. Šią tiesą yra pakartotinai pabrėžęs šv. Ignacas Antiochietis.

Jis griežtai laikėsi tos nuomonės, kad Eucharistija galioja, kai ji švenčiama vyskupo arba su jo leidimu:

“Bažnyčia nieko teneveikia, nepaisydama vyskupo. Tebūnie laikomas tas Eucharistijos šventimas galiojantis, kurį atlieka pats vyskupas arba jo įgaliotasis kunigas. Kur tik pasirodo vyskupas, tebūnie ten žmonės, kaip kur yra Jėzus Kristus, ten yra Katalikų Bažnyčia. Be vyskupo įgaliojimo neleidžiama nei krikštyti, nei turėti agapės. Bet ką tik vyskupas patvirtina, tai Dievui patinka”.27

Eucharistija yra ne tik vietinės krikščionių bendruomenės vienybės ženklas. Ir pirmaisiais amžiais ji buvo laikoma visuotinės Bažnyčios vienybės ženklu. Tai pasitvirtino jau trečiame ir ketvirtame šimtmečiuose. Tuomet vyskupai, vizituodami Romą, koncelebruodavo Eucharistiją kartu su popiežiumi. Iš trečiojo amžiaus antros pusės bažnytinio leidinio, vadinamo Didascalia, žinome, kad kunigai, kurie vizitavo kitas vietas, turėjo būti priimti į tų vietų kunigų grupę. Diakonas, patikrinęs pasauliečių padėtį ir jų priklausomybę Bažnyčiai, paskyrė jiems Bažnyčioje prideramą vietą. O vyskupas turėjo būti pasodintas kartu su vietiniu vyskupu. Jis buvo kviečiamas pasakyti pamokslą tikintiesiems ir kalbėti Mišių kanoną. Jei jis iš mandagumo atsisakydavo kalbėti visą kanoną, turėdavo kalbėti nors konsekracijos žodžius. Trečiojo ir ketvirtojo šimtmečių kitų vietinių sinodų nuostatai irgi pripažino vyskupams, kurie vizitavo Romą, tas pačias teises sėdėti su kitais vyskupais per popiežišką Eucharistijos šventimą. Ši praktika, atrodo, tęsėsi iki dešimto šimtmečio.28

Iš šios eucharistinės praktikos ryškėja, kad Eucharistija yra Bažnyčios vienybės ženklas. Ji sujungia į vieną bažnytinę bendruomenę vyskupus, kunigus ir pasauliečius. Todėl kas tik dalyvauja Eucharistijos šventime, tuo pačiu paliudija savo tikėjimo grynumą ir priklausomybę Bažnyčiai. Ir tik šiame kontekste Bažnyčios Tėvai yra kalbėję apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje bei apie duonos ir vyno pavirtimą Kristaus kūnu ir krauju. Šie pastarieji klausimai Tėvams perdaug nerūpėjo aiškinti, nes tai buvo jų tikėjimo dalykas. Jie tai minėjo tik ryšium su Eucharistija kaip bendruomeninio Bažnyčios gyvenimo ženklu bei šaltiniu.

Bet tai nereiškia, kad Tėvai nemokė realaus Kristaus buvimo Eucharistijoje ir apie duonos ir vyno perkeitimą į Viešpaties kūną ir kraują. (Apie tai atskirai kalbėsime kitame skyriuje). Šv. Ignacas Antiochietis, rūpindamasis krikščionių bendruomenės vienybe, pakankamai aiškiai teigia realų Kristaus buvimą sakramente:

“Nuo Eucharistijos ir maldos jie (doketai) laikėsi atokiai, nes jie neišpažįsta, kad Eucharistija yra kūnas mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus, kuris kentėjo už mūsų nuodėmes ir kurį Tėvas iš savo meilingo gerumo prikėlė iš numirusiųjų.

“Todėl tinka vengti bendravimo su tokiais žmonėmis ir nekalbėti apie juos nei privačiai, nei viešai. . . Jūs visi privalote sekti vyskupo vadovavimu, kaip Jėzus Kristus sekė Tėvu. . .” (Smyrn. 7-8).29

Doketizmas buvo manichėjinė sekta, laikiusi medžiagą blogio versme ir todėl neigusi, kad Kristus yra Dievo Žodžio įsikūnijimas. Tik atrodė, kad Kristus turėjo kūną, — doketai teigė. Todėl doketų pagrindinis priekaištas Eucharistijai buvo ne kokia nors problema dėl realaus Kristaus buvimo, bet didesnė problema dėl Kristaus tikros žmogiškos prigimties. Panašiai Karthagoje (c. 250) persekiojimų metu šv. Kiprijonas buvo susierzinęs, kad tie, kurie buvo išėję iš Bažnyčios ir prisidėję prie doketizmo sektos, buvo priimti į Eucharistijos šventimą. Tuo būdu jie prievartauja patį Kristaus kūną ir kraują. Tai yra net blogiau, negu kad jie atmestų patį Kristų (Epist. 75). Bet, kai persekiojimas atsinaujino, jis leido tiems, kurie atgailavo, dalyvauti Eucharistijoje, kad jie, priimdami Kristaus Kūną ir Kraują, galėtų sustiprėti tikėjimo vienybėje. “Nes”, Kiprijono žodžiais tariant, “kaip galima laukti iš jų, kad jie išlietų kraują už Kristų, jei jiems būtų neleidžiama dalintis jo krauju?” (Epist. 67). Ir čia yra pabrėžiamas ne realaus buvimo faktas, bet Kristaus buvimo Eucharistijoje prasmė: Eucharistijos Kristus maitina Bažnyčią ir krikščionį ypač persekiojimo metu.

Bažnyčios Tėvai yra išreiškę savo tikėjimą į Kristaus buvimą Eucharistijoje ir katekizacijos instrukcijose. Pakrikštytiesiems per Velykų ir Sekminių vigilijas buvo duodamos instrukcijos. Savaitę po Velykų būdavo mokomi naujieji krikščionys apie priėmimo į Bažnyčią ceremonijų reikšmę, Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos prasmę. Čia paduodame tik du tokios katechizacijos liudijimus apie Eucharistiją. Šv. Kirilas Jeruzalietis (miręs 386 m.), aiškindamas esmėkaitą (plg. 1 Kor 11, 23-25), išreiškia naujai pakrikštytųjų komunijos prasmę. Po ištartų konsekracijos žodžių — “Tai yra mano kūnas” ir “Tai yra mano kraujas” — duona ir vynas yra perkeisti į Kristaus kūną ir kraują. “Duonos pavidalu yra duodamas jums jo kūnas, ir vyno pavidalu — jo kraujas, kad jūs, dalyvaudami Kristaus kūne ir kraujuje, pasidarytumėte tas pats kūnas ir tas pats kraujas su juo. Tuo būdu mes tampame Kristaus nešėjai, nes jo kūnas ir kraujas yra išdalintas po mūsų sąnarius. Taip pagal šv. Petrą mes tampame dieviškosios prigimties dalininkai” (2 Pet 1, 4).31

Šv. Ambraziejus (miręs 397 m.), aprašydamas Krikšto ceremonijų grožį ir naujai pakrikštytųjų Eucharistijos priėmimą, teigia realų Kristaus buvimą. Jis pabrėžia, kad Eucharistijoje jo paties žodžio galia tikras yra Kristaus kūnas ir kraujas. Todėl Eucharistija yra Bažnyčios ir krikščionio maistas (De Mysteriis 9).32 Vadinasi, kaip šv. Kirilas, taip ir šv. Ambraziejus savo katechetinėse instrukcijose pabrėžia realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Bet jie tai daro ryšium su Eucharistijos priėmimo iškilmėmis. Tuo dar labiau pabrėžiama, kad Kristus per Eucharistiją maitina Bažnyčią.

Šv. Augustinas (354-430) aiškiai išreiškia krikščionių tikėjimą į Eucharistiją. Teologiniai jo teiginiai, tiesa, įveda ne vieną į painias problemas, nors jis neabejotinai kalba apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Bet jis, aiškindamas Kristaus buvimo klausimą kiek giliau, iškelia neaiškumų, susijusių su Eucharistijos tikėjimo paslaptimi. (Tai teks svarstyti kiek plačiau trečiame skyriuje). Kai jis kalba apie Kristaus kūno buvimą Eucharistijoje duonos pavidalu (in figūra), ženklu (in signo), sakramentu (in sacramento), tai nereiškia, kad Kristus ten yra simboliškai. Tai reiškia, kad Kristus yra duonos ir vyno pavidalais, kurie yra jo kūninio buvimo ženklas. Tai reiškia, kad šis kūninis buvimas yra sakramentas, tai yra, ženklas ir priežastis tolesnės tikrovės — malonės, kuri pratęsia Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus Kūno, egzistenciją. Bet realus Kristaus buvimas Eucharistijoje nėra galutinė vertybė. Šio realaus buvimo galutinė vertybė yra Bažnyčios vienybė:'' Kai priimame Kristų duonos ir vyno pavidalais, dalyvaujame sakramentiniai Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo paslaptyje. Ir taip, dalyvaudama sakramentiniai aukos komunijoje, Bažnyčia pasilieka gyva ir auga vienybėje su Kristaus Kūnu. Ta pati šv. Augustino ir kitų didžiųjų Bažnyčios Tėvų mintis .apie Eucharistiją yra pabrėžiama ir šiandien. Štai kodėl ir II Vatikano Susirinkimas sako, kad Eucharistija “Bažnyčia nuolatos gyvena ir auga”.34

Po tokios šv. Augustino Eucharistijos tikėjimo formuluotės jos teologijos pobūdis tapo pastovus. Nuo šeštojo iki devintojo šimtmečio dėl audringo tautų kilnojimosi sustojo kūrybinis darbas, kuris taip stipriai reiškėsi didžiųjų Bažnyčios Tėvų laikais. Tik vis augą vienuolynai išsaugojo pirminės Bažnyčios mokymą vėlesnėms kartoms. Tuo pačiu laiku iškilo dvi skirtingos eucharistinės teologijos kryptys: eucharistinis realizmas, kuris pabrėžia duonos ir vyno perkeitimo tikrovę; ir eucharistinis spiritualizmas, pabrėžiąs Eucharistijos sakramentinį pobūdį augustiniška prasme. Šios dvi kryptys vėliau suėjo į aštrius teologinius ginčus.

5. Eucharistija viduramžiais

Kalbėdami apie vidurinius amžius, paprastai turime mintyje gotiško stiliaus katedrų grožį, garsiuosius Paryžiaus ir Oksfordo universitetus, didžiuosius mokslo genijus, kaip antai, Albertą Didįjį, Tomą Akvinietį, Bonaventūrą, Duns Scotus. Bet mums rūpi eucharistinės teologijos raida viduramžiais. Todėl reikia bent trumpai aprašyti, kaip Eucharistijos liturgija reiškėsi tais laikais ir kaip vystėsi šios tikėjimo paslapties supratimas.

Aštunto ir vienuolikto šimtmečio laikotarpį buvo nepaprastai gyva intelektualinė, politinė ir liturginė veikla. Teologinėse studijose ši veikla buvo kažkaip ignoruojama. Šis laikotarpis istorijoje kartais vadinamas “tamsiaisiais amžiais,” “geležies amžiais” arba “Europos formavimosi amžiumi.” Romos imperijos pabaigoje tas laikotarpis tikrai buvo tamsus. Politinis ir religinis chaosas Romoje, susijungęs su šiaurės Europos pasikeitimais ir konsolidacija, sužadino mintį perkelti krikščionijos religinį ir intelektualinį centrą iš Amžinojo Miesto į Naujosios Romos imperijos rūmus Aaachen ir kitas Karolio Didžiojo (742-814) gyvenvietes. Popiežius Leonas III, vainikuodamas Karolį Vakarų imperatoriumi, tuo pačiu lyg ir pripažino senosios tvarkos mirtį ir naujosios gimimą.

Kaip J. Jungmann, S.J., teigia, dešimto šimtmečio eucharistinė liturgija šiaurės Europoje buvo laikoma romaniškai keltiška.35 Jos kilmė nėra grynai romaniška, bet šalia keltų atgailos praktikos ji turi daugiau žymių iš Rytų negu iš Vakarų. Ano meto liturgijai formuoti turėjo įtakos Alkuinas, Karolio Didžiojo patarėjas, gyvenęs jo rūmuose nuo 782 m. Jis buvo augęs Pietų Prancūzijos vienuolinio gyvenimo tradicijose, kuriose buvo ir Rytų vienuolynų dvasios. Jis įsteigė aukštesniąją mokyklą ir ją pavertė Karolio D. valstybės švietimo centru. Jis turėjo įtakos ir liturgijos reformai. Anuo metu šiaurės Europos eucharistiniame šventime buvo mėgstamos ilgos, pakartotinos ir gausios maldos. Nuo to laikotarpio turime romaniškų apeigų elementus, kurie vyravo per ištisus šimtmečius: kiek ilgesnės celebranto tylios maldos; maldose dažnai išreiškiamas celebranto ir visų dalyvių nevertumas bei nuolankumas; garbinimas pašvęstų dalykų, kurie Mišių metu dažnai yra smilkomi ir iš viso pasireiškiąs daugiau jausmingas eucharistinis pamaldumas. Šiam laikotarpiui yra priskiriami ir kiti Mišių elementai, kaip antai: atgailos aktas už nuodėmes ir kitos maldos prieš Mišias; neraugintos duonos vartojimas; daugiariopas smilkymas; kanono tylus kalbėjimas; kryžiaus ženklo dauginimas kanoną kalbant; paprotys priimti komuniją klupsčiomis; ir laiminimas.36

Visomis čia suminėtomis išviršinėmis pamaldumo formomis tuomet pasireiškė Eucharistijos liturgija. Bet, atrodo, yra dar būdingesnis šiai liturgijai faktas, kad tuo metu Eucharistija nepasireiškė ryškiai kaip krikščionių bendruomenės Dievo garbinimo veiksmas. Ji buvo labiau skirta tik dvasininkams. Kodėl taip pasidarė? Ne viena buvo priežastis. Pirmiausia buvo kalbos klausimas. Vertindami kai kuriuos dalykus, kaip išreiškiančius Romos kultūrą, aštuntojo ir devintojo šimtmečių žmonės baisėjosi Mišių arba Šventojo Rašto tekstus išversti į vyraujančias romaniškas kalbas. Todėl tik dvasininkai ir daugiau išsilavinusių klasių žmonės galėjo suprasti Eucharistijos maldas ir kitus tekstus. Bet šv. Izidoriaus, Sevilijos arkivyskupo (560-636), teologija turėjo praktiškos įtakos ano meto Eucharistijos supratimui ir jos šventimui. Savo sakramentinėje teologijoje jis mokė, kad sakramentas yra “šventa paslaptis.” Todėl kunigas, norėdamas išreikšti tikėjimą į eucharistinę paslaptį, tyliai kalbėjo Mišių kanoną ir daugelį kitų maldų. Anuo metu buvo stipriai pabrėžiama Kristaus dievybė, todėl maldose buvo kreipiamasi į Kristų, o ne į Dievą Tėvą per Kristų kaip tarpininką tarp Dievo ir žmonių. Tikintieji jautėsi neverti artintis prie Eucharistijos, nes ji buvo laikoma baisia paslaptim (mysterium tremendum). Tuo metu buvo kartojamas įspėjimas, kad šventi dalykai yra tik šventiesiems. Štai kodėl krikščionių bendruomenė priėjo išvadą, kad ji nėra verta Eucharistijos ir kad ji turi būti atokiau nuo eucharistinio šventimo. Dėl to paties pagrindo priimantiems komuniją Eucharistija nebuvo paduodama į ranką, kaip tai buvo daroma ankstyvesniais šimtmečiais. Tuo laiku taip pat komunija buvo priimama, ne kaip iki tol tradicinėje krikščionio maldos padėtyje, stovint, bet pagarbiai klūpomis.”

Be anksčiau jau suminėtų priežasčių, buvo jų ir daugiau, kodėl Eucharistija buvo labiau rezervuota dvasininkams. Nuo septintojo šimtmečio popiežiai leido didiesiems vienuolynams vis didesnį skaičių jų narių šventinti kunigais. Tokių vienuolių kunigų reikėjo Evangelijai skelbti Šiaurės Europoje ir Britų salose. Tuose kraštuose, laikui bėgant, suklestėjo gausios kunigų vienuolių bendruomenės. Eucharistiją, tiesa, švęsdavo vienuolynai ir katedrų kanauninkai bendruomeniškai. Tuo pačiu laiku prasidėjo dėl asmeniško kunigo pamaldumo Mišių šventimas ir privačiai. Vėlesniais šimtmečiais buvo statomos mažos ir didesnės koplyčios, kuriose buvo švenčiama Eucharistija daugiau kaip asmeniška kunigo funkcija. Šią kunigų elgseną patvirtino to laiko architektūra. Altorius buvo perkeltas iš bažnyčios vidurio į absidos užpakalinę sieną. Dvasininkų choras ir, reikalui esant, kryžiaus uždanga atskyrė altorių nuo žmonių susirinkimo. Todėl tikintieji galėjo garbinti eucharistinę paslaptį tik iš tolo. Negalėjo todėl jie dalyvauti aktyviai Mišiose nei priimti šv. komuniją kaip savo gyvenimo kasdienę duoną. Ši Eucharistijos liturgijos forma pagaliau buvo priimta ir Romoje.38

Tokia Eucharistijos liturgija tačiau buvo beveik visiškai svetima ketvirto ir penkto šimtmečių romaniškoms Mišioms. Tais laikais pati tikinčiųjų bendruomenė buvo Eucharistijos šventimo centre. Pavyzdžiui, kurioje nors Romos bazilikoje švenčiant Mišias, pats altorius buvo tik stalas, kurį atsinešdavo į presbiteriją Eucharistijos liturgijai. Vėlesniais laikais altorius tapo tarsi scena, ant kurios vyko šventoji drama. Tikinčiųjų gi pareiga buvo tik stebėti šio švento įvykio eigą. Iš tikrųjų vienuoliktojo šimtmečio ir vėliau eucharistinis pamaldumas buvo visų pirma ne kas kita, kaip atidus žvelgimas į pakeltą ostiją. Tai buvo pats garbinimo momentas, kuris buvo daugumos Mišių vaisių šaltinis. Ir šie vaisiai turėję būti nepaprasti: kas klauso Mišių, tas nesensta, skaistykloje sielos nekenčia, kai yra aukojamos Mišios už jas, ta moteris, kuri gimdymo dieną dalyvauja Mišiose, turės sūnų. Todėl nenuostabu, kad tikintieji eidavo didelėse bažnyčiose nuo vieno prie kito altoriaus pakylėjimo stebėti.39

Šią romaniškų Mišių apeigų evoliuciją ir tikinčiųjų populiarų eucharistinį pamaldumą tolygiai lydėjo tuo pačiu laiku reikšmingas pasikeitimas Eucharistijos teologijoje. Nors Bažnyčios Tėvai yra pabrėžę bendruomeninį Eucharistijos šventimą, vis dėlto aštuntojo ir devintojo šimtmečių teologija kreipė didesnį dėmesį į Kristaus buvimą eucharistiniuose pavidaluose. Ryšium su šiuo teologinių pažiūrų pasikeitimu iškilo visa eilė ginčijamų klausimų arba kontroversijų. Plačiai pasklido tų ginčų mintys raštu, kaip antai, apie Viešpaties kūną ir kraują, apie altoriaus sakramentą, apie altoriaus paslaptį ir t.t. Vadinasi, tos kontroversijos sukosi apie eucharistinės teologijos ypatingus klausimus. Svarstant tokius tikėjimo klausimus, buvo vengiama panaudoti anuo metu tokius filosofinius metodus, kokius mes žinome šiandien. Nuo aštunto iki dešimto šimtmečio filosofija nebuvo dalyko intelektualinė analizė. Tai buvo, tiksliau sakant, Šventraščio ir patristinės tradicijos gramatinio stiliaus analizė su stipriu palinkimu į alegorinę ir moralizavimo sritį. Anais šimtmečiais buvo eucharistinei teologijai prieštaraujančių pažiūrų, bet tie prieštaravimai kilo ne tiek iš skirtingų mokyklų įsitikinimo, kiek jie buvo dialektinis nesutikimas Bažnyčios Tėvų teiginių su Šventojo Rašto.

Todėl devintą šimtmetį liturgistas Amalarius (780-850), Alkuino mokinys, svarstydamas posakį “Kristaus kūnas”, pateikė tris jo skirtingas prasmes. Jis laikėsi nuomonės, kad Kristaus kūnas nėra toks pats Eucharistijoje, koks jis yra danguje. Šiuo teiginiu, atrodo, jis neneigė šių dviejų tikrovių tapatybės. Bet jis iškėlė patį faktą, kad mes nevisiškai vienodai galvojame, kai kalbame apie Kristaus kūną Eucharistijoje ir jo buvimą danguje. Ką Amalarius galvojo savo teigimu apie Kristaus kūną Eucharistijoje, nėra visai aišku ir pagaliau ne taip jau svarbu. Bet pats faktas yra reikšmingas, kad jo svarstymas Eucharistijos buvo stipriai paskatinanti proga giliau aiškintis šią tikėjimo paslaptį žodžiu ir raštu du sekančius šimtmečius. Aiškinantis šį ginčijamą klausimą, išryškėjo eucharistinio realizmo ir simbolizmo priešpastatymas. Tai buvo tas laikotarpis, kada buvo bandoma išsiaiškinti tikėjimo tiesą, kad duonos ir vyno pavidalai ne tik reiškia, bet ir apima kitą realybę, skirtingą nuo regimosios. Tai buvo didelio intelektualinio augimo laikotarpis. Tuo metu buvo laipsniškai į Vakarų Bažnyčios mąstyseną įvedama Aristotelio filosofija. Toji filosofija ėmė stelbti šv. Augustino įtaką, kuris iki tol pirmavo teologinei mąstysenai. Žinoma, šv. Augustino mokymas pasiliko pagarboje ir toliau, nors teologinio mokymo stilius kiek pasikeitė.

Gal būt, šv. Augustino eucharistinė teologija buvo pats svarbiausias pagrindas, kad Amalarius kiek abejingai svarstė Kristaus kūno buvimą Eucharistijoje. Toks abejingas teologinio klausimo svarstymas sukėlė eucharistines kontroversijas, kurios vyko nuo aštunto iki dešimto šimtmečio ir pasiekė aukščiausio įkarščio Berengaro iš Tourso (1000-1088) teologinės veiklos metu. Kaip jau anksčiau minėjome, šv. Augustinas aiškiai mokė tradicinį tikėjimą į Kristaus kūno ir kraujo realų buvimą Eucharistijoje. Tačiau jis, kalbėdamas apie Kristaus buvimo Eucharistijoje būdą ir jos dvasinius vaisius, vadina ją kartais sakramentu, ženklu, figūra, mistinio Kristaus Kūno simboliu.40 Berengaras ignoravo šv. Augustino platesnį Eucharistijos prasmės aiškinimą ir šio sakramento apibrėžimą kaip “švento dalyko ženklą.” Savo teologijoje jis buvo daugiau atsidėjęs tik loginei bei gramatinei teksto analizei. Todėl jis negalėjo matyti skirtumo tarp realybės ir apraiškos. Jis laikėsi tos nuomonės, kad protas mato dalykus pačioje jų esmėje — todėl kas yra matoma, tai yra pati dalyko esmė. Taigi jei tai, kas yra matoma ant altoriaus, yra duona, tai ir yra ne kas kita, bet duona. Štai kodėl negalima teigti, kad Eucharistijoje įvyksta tikras duonos perkeitimas. Toks tatai buvo filosofinis Berengaro įrodinėjimas. Tai teigė jis, remdamasis, kaip jau sakyta, sakarmento apibrėžimu, kurį pateikė šv. Augustinas: švento dalyko ženklas. Šv. Augustino, ir, apskritai, patristinėje teologijoje, šis švento dalyko ženklas (sakramentas) reiškė, kad Dievas tikrai ateina į žmogaus gyvenimą per jo pasirinktus žemiškus dalykus, per kuriuos jis dalija malones. O Berengaro teologijoje tai reiškė, kad tie materialiniai elementai yra tik abstraktiniai ženklai Dievo veikimo į tikintįjį. Taigi patristinė teologija sutapatino sakramentinį ženklą su realybe, o Berengaras (ir jo bendralaikiai) pastatė ženklą ir realybę prieš vienas kitą. Tai yra aišku ne tik iš Berengaro raštų, bet ir iš Romos sinodo (1059 m.) paruošto Berengarui priesaikos teksto. Jis buvo priverstas pasirašyti šitokio turinio priesaiką:

“. . . (Berengaro klaidų sąrašas). Be to, aš sutinku su Šventuoju Romos . . . Sostu, ir pareiškiu. . . , kad laikausi to tikėjimo. . . , kurį šis šventasis sinodas. . . yra pateikęs man laikytis. . . , būtent, kad duona ir vynas, padėti ant altoriaus, po konsekracijos, yra ne tik paprastai sakramentas, bet tikras Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas, ir kad tai yra juntamai ne tik sakramente, bet tikrai, kunigo rankomis laikoma ir laužoma, tikinčiųjų kramtoma, ir aš tai prisiekiu. . .”41

Nors Berengaras pasirašė šią kraštutinio realizmo formulę, bet stengėsi iš paskutiniųjų išsiaiškinti, kaip Kristus yra Eucharistijoje. Su jo aiškinimais kovojo Canterbury arkivyskupas Lafranc (1089), kuris teigė, kad duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus Kūną ir Kraują yra paslaptingas. Jis taip pat teigė, kad Kristaus Kūnas danguje pasilieka visai nepažeistas, bet tuo pačiu laiku jis yra tikrai ir ant altoriaus.42Paaiškėja kontroversija — Kristaus kūno buvimas trijose skirtingose vietose: danguje, Bažnyčioje ir Eucharistijoje.

Iš šios kontroversijos iškilo ir kiti eucharistinės teologijos klausimai. Berengaras pajuokė kraštutinius realaus Kristaus buvimo gynėjus: esą jie teigią, kad Kristaus kūnas mažais gabalais yra išsibarstęs ant altoriaus. O tas pats Lafranc aiškino, kad visas Kristus yra kiekvienoje ostijoje ir kiekvienoje ostijos dalelėje. Iš šios Berengaro kontroversijos su laiku išryškėjo Eucharistijos klausimų gilesnis supratimas. Pagaliau Berengaras buvo popiežiaus Grigaliaus VII iškviestas į Romą, kur jis atšaukė savo klaidas ir priesaika išpažino Bažnyčios tikėjimą į Eucharistiją:

“Aš, Berengaras, nuoširdžiai tikiu ir žodžiu išpažįstu, kad duona ir vynas, kurie yra padedami ant altoriaus, per šventos maldos ir mūsų Atpirkėjo žodžius persikeičia esminiai (substancialiai) į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikrą, jo paties, gaivų kūną ir kraują; ir kad po konsekracijos yra tikras Kristaus kūnas, kuris yra gimęs iš Mergelės ir kuris už pasaulio išganymą paaukotas ant kryžiaus ir kuris sėdi Tėvo dešinėje; ir tikras Kristaus kraujas, kuris iš jo šono yra ištekėjęs, ne tik per sakramento ženklą ir galią, bet sava prigimtimi ir substancija, kaip šiame trumpame rašte yra pasakyta. Aš tai skaičiau, ir jūs tai žinote. Taip tikiu ir toliau nemokysiu prieš tikėjimą. Taip tepadeda man Dievas ir ši šventoji Dievo Evangelija.”43

Po Berengaro eucharistinės kontroversijos laikotarpio į Vakarų Bažnyčios filosofiją ir teologiją įėjo senovės graikų filosofas Aristotelis (gyvenęs 384-322 prieš Kristų). Aristotelio filosofija davė Vakarų teologijai naują terminiją ir minties formas. Šios filosofijos metodų pagalba susikūrė vadinama scholastinė teologija. Galima drąsiai sakyti, kad nuo tryliktojo šimtmečio Aristotelis tapo didžiu krikščioniškų vidurinių amžių mokytoju. Jo mokslas, kurį krikščionių filosofai, ypač šv. Tomas Akvinietis, apvalė nuo pagoniško galvojimo ir nuo neoplatoniško aiškinimo, padėjo krikščionybei išdėstyti ir susisteminti teologijos mokslą. Aristotelio filosofijos terminai bei metodai padėjo sėkmingiau svarstyti ir eucharistinės teologijos klausimus, kaip antai: tikrą Kristaus buvimą Eucharistijoje, tikrą bei esminį duonos ir vyno persikeitimą per konsekraciją, Kristaus buvimo būdą sakramente. Nuo Petro Lombardiečio (1100-1160) laikų ir čia suminėti eucharistiniai klausimai buvo svarstomi sistemingiau. Taip rašė apie Eucharistiją ne tik Petras Lombardietis savo svarbiausiame veikale “Quattuor Libri Sententiarum”, bet ir beveik visi vėlesnieji teologai, kurie komentavo jo veikale iškeltus teologinius klausimus. Pastebėtina, kad ši Petro Lombardiečio knyga buvo vartojama kaip pagrindinis teologijos vadovėlis ligi šešiolikto amžiaus.

Žinotina, kad eucharistinėje teologijoje vartojamas terminas transsubstanciacija, arba peresminimas (esmėkaita), prigijo pradžioje dvylikto šimtmečio. Šis terminas yra randamas 1150 metais Paryžiaus universiteto teologų veikaluose. Orlando Bandinelli-Rolando (vėliau popiežius Aleksandras III, (1159-1181 m.) vartojo šį terminą savo Sentencijų knygoje tarp 1140 ir 1142 m. Šis terminas pateko į oficialius Bažnyčios dokumentus ir pasirodė tikėjimo išpažinime, kurį IV Laterano Susirinkimas nukreipė prieš Albigiečius 1215 m.44 Taigi neteisingai Liuteris teigė, kad šis terminas (transsubstanciatio) yra šv. Tomo Akviniečio išradimas. Transsubstanciacijos terminas yra lygiai teologiškai svarbus, kaip ir tikro duonos ir vyno perkeitimo ir tikro Kristaus buvimo teiginiai, kuriuos ankstyvieji teologai buvo gynę kaip tradicinio Bažnyčios tikėjimo išraišką. Todėl, jei kas klaustų, ar Bažnyčia visuomet tikėjo transsubstanciaciją, reiktų atsakyti taip ir ne. Bažnyčia išpažino visuomet tikėjimą tikru duonos ir vyno perkeitimu į Kristaus Kūną ir Kraują, bet ne visuomet išreiškė tai transsubstanciacijos terminu.

Aštunto ir trylikto šimtmečio laikotarpį ryškiai pastebimas pasikeitimas teologinio požiūrio į Eucharistijos šventimą. Ankstyvesniais amžiais Bažnyčia laikė Eucharistiją kaip tikinčiųjų bendruomenės šventimą, kur jie stiprino gyvybės maistu tarpusavio vienybę mistiniame Kristaus Kūne. O viduramžių Bažnyčia laikė Eucharistiją labiau priklausančią kunigui ir jo asmeniškam pamaldumui. Tuo laiku pati kunigystė buvo suprantama, beveik išimtinai, kaip galia konsekruoti. Viduramžių teologija ypatingai pabrėžė tikrą (Duns Scoto terminu realų) Kristaus buvimą Eucharistijoje ir transsubstanciaciją, kuri reikalauja šio buvimo. Platesnis Eucharistijos sakramentinis aiškinimas buvo kažkaip nustumtas į šalį, ir visi kiti eucharistiniai klausimai, susiję su jos šventimu, buvo tarsi pamiršti, ir pradėjo žymiai mažėti komunijos priėmimas. Dėl to IV Laterano Susirinkimas (1215 m.) matė reikalo įsakyti tikintiesiems bent vieną kartą metuose eiti išpažinties ir apie Velykas priimti Švenčiausiąjį Sakramentą.45

Pamažu pasikeitė eucharistinio pamaldumo forma. Ankstyvesniais amžiais bendruomenė, priimdama sakramentinę komuniją, jautėsi arčiau dalyvaujanti Kristaus aukoje. O viduramžiais tikintieji garbino Mišiose šventąją ostiją, ieškodami joje dvasinių vaisių. Toks Kristaus garbinimas pasireiškė ne tik Mišoise, bet ir kitose eucharistinėse pamaldose. Tryliktą šimtmetį ši pamaldumo forma tarsi tapo apvainikuota įvedimu Dievo Kūno šventės. Pirmoji paskata šiai šventei įvesti buvo šv. Julianos iš Luetich (mirusi 1258 m.) vizija. Bažnyčiai ištyrus jos eucharistinio Kristaus garbinimo viziją, buvo nuspręsta įsteigti Dievo Kūno šventę. Pirmiausia ją įvedė savo vyskupijoje Luetich’o vyskupas 1246 metais. Pagaliau, 1261 metais, popiežius Urbonas IV įvedė šią šventę visai Bažnyčiai.40 Nepaisant šio didėjančio eucharistinio garbinimo, komunijos priėmimas vis dar mažėjo.

Yra sakoma, kad Aristotelio filosofijos įvedimas į teologiją yra padaręs nepaprastai daug gero Vakarų Bažnyčios mokslui. To negalima neigti. Bet taip pat turėtų būti aišku, kad viduramžių Bažnyčios eucharistinis gyvenimas vargu visiškai atitiko Kristaus mintį. Argi pirmųjų amžių Eucharistijos šventimas nebuvo prasmingesnis ir naudingesnis krikščionio gyvenimui? Bene Kristus sakė: “Žvelkite į ostiją ir taip raskite savo išganymą?” Juk jis sakė: “Imkite ir valgykite; imkite ir gerkite. . .!”

6. Eucharistija Reformacijos metu

Katalikų Bažnyčios tikėjimui Eucharistija šešiolikto amžiaus Reformacija buvo priešinga dviem atžvilgiais: kitaip aiškino realų Kristaus buvimą Eucharistijoje ir atmetė Mišių aukos pobūdį. Štai kodėl Tridento Susirinkimas išsamiai svarstė Eucharistijos klausimą ir paskelbė Bažnyčios tikėjimo mokslą: (1) apie Eucharistiją bendrai ir realų Kristaus buvimą joje bei transsubstanciaciją (sess. XIII, 1551 m. spalio 11 d.), (2) apie Komuniją abiem pavidalais (sess. XXI. VII. 16), ir (3) apie šv. Mišių auką (sess. XXII, 1562.VII.17). Pagal šių dekretų pavyzdį teologija nagrinėja eucharistinius klausimus iki šių laikų.

Martyno Liuterio (1483-1546) užgaulūs pasisakymai apie Mišias gali atrodyti mums šiandien perdėti. Bet paskaičius tuos piktnaudžiavimus, kuriuos buvo surašiusi Tridento Susirinkimo paruošiamoji komisija (1562.VIII. 8), lengva suprasti, kodėl Liuteris buvo pasipiktinęs anais keistais reiškiniais švenčiant 16-tame šimtmetyje Eucharistiją. Komisijos duotas sąrašas ilgokas. Bent keletą tų piktnaudžiavimų verta čia suminėti: kunigai laikydavo bažnyčiose Mišias taip arti vienas kito, kad jų balsai susimaišydavo iki nepakenčiamo disonanso; iškilmingų Mišių metu švenčiamos kitos Mišios; perdaug Mišių būdavo švenčiama; Mišios švenčiamos, visiškai niekam jose nedalyvaujant; niekas, net Mišių patarnautojas, nepriimdavo komunijos; iš atskirų bažnyčių procesijų su Švč. Sakramentu lenktyniavimas sukeldavo triukšmą; kunigai skubiai mosuodavo kryžiaus ženklus ant ostijos ir taurės, tarsi tie ženklai turėtų konsekracijos galią; taurės pakylėjimas, užsidedant ją ant viršugalvio; pusiau sugedusio lavono uždėjimas ant altoriaus Mišių metu; susirinkusieji dalyvavo su šunimis ir sakalais; vizituotojai bastydavosi po chorą oficialių giedojimų metu bei šnekučiavo su vienuoliais ir vienuolėmis ir tt.47 Tridento Susirinkimas tuos piktnaudžiavimus svarstė ir bandė juos pašalinti, bet jau buvo per vėlu sustabdyti Reformacijos bangą. Tokie papiktinantys netikslumai Eucharistijos liturgijoje šaukte šaukėsi reformų.

Tiesa, kad čia suminėti liturginiai iškrypimai skatino reformatorius atmesti tradicinį mokslą apie Eucharistiją. Bet tai nebuvo pats giliausias pagrindas, kodėl jie nenorėjo pripažinti tos Bažnyčios tikėjimo paslapties. Esminis pagrindas buvo trys priežastys reformatorių skirtingo teologinio įsitikinimo: jie skelbė, kad žmogus yra išganomas “vien tik tikėjimu, vien tik malone, vien tik Šventuoju Raštu.” Teigdami tokį išganymo principą pabrėžtinai su “vien tik”, reformatoriai atmetė bet kokį tarpininką nusidėjėlio išganymui, ypatingai žemiškos Bažnyčios tarpininkavimą. Laikydamiesi principo, kad žmogus yra išganomas “vien tik tikėjimu”, jie pirmiausia atmetė sakramentinį Bažnyčios gyvenimą; atmetė pasiruošimą išganymui, nes, jų nuomone, išganomoji atgaila ir atsivertimas ateina “vien tik per malonę”; atmetė Bažnyčios tradiciją, nes laikėsi nuomonės, kad “vien tik Šventojo Rašto” pakanka išganymui. Liuteris tvirtai teigė, kad pasitikėjimas Dievo malone (be gerų darbų) buvo vienintelis kelias save pašventinti arba atsilyginti Dievo teisingumui (justificatio). Todėl prie šv. Pauliaus cituojamo pranašo Abakuko žodžių “Teisusis gyvas savo tikėjimu” (Rom 1, 17; Abakukas 2, 4) Liuteris pridėjo savo “vien tik” (tikėjimu).

Tai dar nereiškia, kad Liuteris atmetė visus sakramentus. Jis palaikė Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją. Pradžioje jis palaikė ir Atgailos sakramentą. Vėliau jis atmetė atgailą kaip sakramentą. Bet ir pirmuose trijuose sakramentuose, Liuterio nuomone, žmogus yra pašvenčiamas “vien tik tikėjimu”. Anot jo, sakramentai savaime neturi jokios objektyviai galiojančios bei tarpininkaujančios funkcijos; tik asmens tikėjimas duoda jiems veiksmingą galią. Štai kodėl kiekviename sakramentiniame veiksme reikia skelbti Dievo žodį, kad tuo būdu būtų sužadinamas žmogaus tikėjimas, kuris jį pašvenčia taip, jog jo nuodėmės yra jau nebeužskaitomos. Todėl ir savo eucharistinėje teologijoje Liuteris moko, jog Eucharistijos tikslas yra pažadinti tikinčiojo tikėjimą, kad jam būtų atleidžiamos nuodėmės.

Liuteris, priešingai kaip šveicarų (Ulrich Zwingli, 1484-1531) ir prancūzų (Jonas Kalvinas, 1509-1564) reformatoriai, mokė realų jam savitą Kristaus buvimą Eucharistijoje. Jo manymu, Kristaus kūnas ir duona yra kartu. Jis taip pat teigia, kad Kristus yra tik pačią konsekracijos akimirką, kai yra atmenama jo kančia, ir komunijos akimirką, kai yra skelbiama bei atmenama Viešpaties mirtis. Išskiriant šiuos du akimirksnius, Kristus po to nebebūna duonos ir vyno pavidaluose. Apie transsubstanciacijos terminą ir sąvoką Liuteris mokė, kad tai buvo šv. Tomo Akviniečio išradimas be jokio pagrindo nei Šventajame Rašte, nei tradicijoje.

Liuteris atmetė ir Bažnyčios tikėjimą, kad Mišios yra auka. Jis negalėjo pakęsti tų kunigų, kurie, laikydami Mišias kaip auką koplyčiose, susidarė sau pragyvenimą.

Neigdamas Mišių aukos pobūdį, jis turėjo ir teologinį pagrindą. Negalėjo jis toleruoti tos minties, kad, pripažįstant Mišias kaip auką, reiktų sutikti ir su galimybe, jog yra žmogiškas tarpininkavimas tarp Dievo ir nusidėjėlio. Liuteris negalėjo sutikti taip pat ir su kitu įsitikinimu, kad Mišios yra vien tik kunigo funkcija. Jis norėjo, kad visi Mišių dalyviai galėtų priimti komuniją abiejais pavidalais. Taip turėtų būti, nes, Liuterio teigimu, visi tikintieji yra kunigai. Jei vadovaująs dvasiškis priima komuniją abiejais pavidalais, tai kodėl ne visi kiti?

Kaip jau minėjome, šias reformacijos iškeltas eucharistines problemas nuodugniai svarstė Tridento Susirinkimas trijose skirtingose sesijose. Susirinkimo nutarimus dėl Eucharistijos painesnių klausimų čia reikia paskaidyti kiek smulkiau-

Dekretas apie Eucharistiją susideda iš aštuonių skyrių, prie kurių yra pridėti vienuolika kanonų (plg. Denzinger, nn. 873-893). Keturi pirmieji skyriai mūsų tikslui yra tikrai reikšmingi. Pirmame skyriuje yra aptariamas “Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus realus buvimas Šventoje Eucharistijoje.” Šis skyrius iškelia tris dogmines tiesas. Pirmiausia Susirinkimas moko apie realų Kristaus buvimą, “atvirai ir paprastai” išpažindamas, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, po konsekracijos yra tikrai, realiai ir esmingai (substancialiai) juntamų realybių pavidaluose. Dekretas išreiškia šį Kristaus buvimą trimis prieveiksmiais: tikrai, realiai ir esmingai (substancialiai). Šiame skyriuje tiesiogiai nėra išaiškintas Kristaus buvimo trigubas apibudinimas. Bet atitinkamas pirmasis kanonas šiais prieveiksmiais prieštarauja teiginiams reformatorių, kurie neigė realų Kristaus buvimą: “Jei kas neigtų, kad Eucharistijos sakramente yra tikrai, realiai ir esmingai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas su jo siela ir dievyste, atseit, visas Kristus, bet sakytų, kad jis yra jame tik kaip ženkle arba figūroje (pavidale), arba (Kristaus) galia, tas tebūnie ekskomunikuotas” (Denz. n. 883). Šie prieveiksmiai “tikrai, realiai, esmingai” nusako tikrovinį Kristaus buvimą Eucharistijoje, ir priešingai, žodžiai “ženkle, figūroje (pavidale), galia” neišreiškia tos tikrovės. Todėl Tridento Susirinkimo pirmasis kanonas yra neabejotinai nukreiptas prieš Zwingli ir jo sekėjus, kurie teigė, kad Kristus yra Eucharistijoje tik simboliškai arba figūroje, tai yra, tik viršiniai ženklai reiškią arba vaizduoją Kristaus buvimą, bet tikrovėje jo nėra sakramente. Tokia simboline prasme Zwinglis aiškina ir Eucharistijos įsteigimo aprašymą.

Kalvinas mokė, kad Eucharistijos įsteigimo aprašymas reikia suprasti ne raidiškai, bet ta prasme, jog Eucharistijoje yra tik išganomoji Kristaus galia, o ne jo tikra žmogystė ir dievystė. Šį Kalvino teiginį atmetė Tridento Susirinkimas, pabrėždamas, kad Kristus yra Eucharistijoje substancialiai, arba esmingai.

Pirmame skyriuje Susirinkimas skelbė ir kitą teologinę tiesą, kad Eucharistijoje Kristus yra sakramentiniai. Tas sakramentinis buvimas neprieštarauja faktui, kad Kristus gali ir iš tikrųjų yra savo “natūralinio (gamtinio) buvimo būdu” danguje ir esmingai (substancialiai) kitose vietose. Susirinkimas moko, kad ši būsena, nors negali būti tiksliai žmogiškais žodžiais išreiškiama, Dievui yra galima. Pagaliau Susirinkimas skelbia trečią tiesą, kad šio mūsų tikėjimo pagrindas neabejotinai slypi Eucharistijos jsteigimo atpasakojime, kurį randame sinoptinėse evangelijose ir pirmame šv. Pauliaus laiške Korintiečiams (1 Kor 11, 23-26).

Antrame skyriuje yra aiškinama, kodėl Išganytojas įsteigė Eucharistijos sakramentą. Pabrėžęs Kristaus Kūno ir Kraujo buvimą Eucharistijoje, Susirinkimas vėl pabrėžia realų buvimą sakramentiniuose rėmuose. Priimdami šį sakramentą, pačiu komunijos metu, kaip Kristus mums įsakė, mes atmename pagarbiai jo aukos veiksmą (1 Kor 11, 24) ir “skelbiame Viešpaties mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11, 26). Susirinkimas primena mums šv. Augustino mokymą apie realų Kristaus buvimą kaip sakramentą. Kristus “norėjo, kad šis (jo kūno ir kraujo) sakramentas būtų priimamas kaip sielų dvasinis maistas. . .” Ir iš tikrųjų tikintysis, priimdamas Kristaus kūną ir kraują, gali gyventi tuo gyvenimu, kurį Kristus pažadėjo Evangelijoje pagal šv. Joną: “Kas valgo šią duoną — gyvens per amžius” (Jn 6, 58).

Tridento Susirinkimas kalba aiškiai ir neabejotinai apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Bet kartu jis atkreipia mūsų dėmesį, kad šis Kristaus buvimas yra sakramentinis, kuris neturi jokio žmogiško palyginimo. Dar daugiau: realus Kristaus Kūnas ir Kraujas yra sakramentas, tai yra ženklas, nurodąs tolesnę tikrovę ir galią. Kas gi yra toji tolesnė tikrovė ir galia? Tai dieviškoji malonė, kurią teikia mums Kristaus Kūnas ir Kraujas. Ši sakramentinė malonė išlaisvina mus nuo kasdieninių (arba lengvųjų) nuodėmių, apsaugoja nuo sunkiosios nuodėmės ir laiduoja mums būsimą garbę. Eucharistinis Kristaus Kūnas ir Kraujas yra kartu ir simbolis vieno mistinio jo Kūno, kuriame visi esame susijungę su šio Kūno Galva tikėjimo, vilties ir meilės ryšiais.

Trečiasis skyrius iškelia Eucharistijos pirmenybę tarp kitų sakramentų. Sutinkant, kad Eucharistija, kaip ir kiti sakramentai, yra ženklas arba “simbolis švento dalyko ir neregimos malonės regima forma”, Susirinkimas nurodo Eucharistijos pirmenybę todėl, kad šis sakramentinis ženklas turi savyje patį šventumo Autorių. Ir dar daugiau: pabrėžia, kad Kristus yra Eucharistijoje ne tik priimant sakramentą (komuniją), bet ir prieš komuniją. Šį teiginį atitinkąs kanonas (Can. 4, Denzinger, n. 886) praplečia tą jo buvimą: Kristaus Kūnas ir Kraujas Eucharistijos sakramente yra ne tik komunijos metu, bet ir prieš ir po komunijos. Tuo pasakoma, kad Kristus yra šventuose pavidaluose po konsekracijos ir kai jos yra laikomos bei saugojamos garbinimui po Mišių. Tuo atveju Susirinkimas yra pasisakęs prieš Liuterio tvirtinimą, kad Kristus yra realiai tik konsekracijos ir komunijos akimirką. Savo pareiškimais Susirinkimas užtikrina mus, kad Eucharistijoje Kristus pasilieka tol, kol tveria duonos ir vyno pavidalai.

Trečiojo skyriaus antroje dalyje yra aiškinamas klausimas, kokiu būdu Kristus yra Eucharistijoje. Šio klausimo formuluotėms buvo panaudoti tie teologiniai terminai, kurie buvo žinomi nuo Berengaro kontroversijos vienuoliktą šimtmetį. Tridento Susirinkimo teologinis pareiškimas čia, galima sakyti, yra Konstancos Susirinkimo (1414 -1418) nutarimų pakartojimas. Konstancoje tuomet buvo pasmerktas Jono Viklijo (Wycliffe) (1320-1384) ir Jono Huso (1371-1415) teologinės klaidos. Savo mokslu Husas iš dalies siekė palaikyti komunijos praktiką abiejais pavidalais. Šio tikslo siekdamas, jis šaukėsi konsekracijos žodžių, kurie aiškiai sako, kad Kristaus kūnas yra duonos pavidalu, o Kristaus kraujas — vyno. Todėl jis priėjo išvadą, kad, norint priimti visą Kristų, reikia priimti komuniją abiem pavidalais. Šis jo mokymas yra vadinamas “dogminiu utrakvizmu”, kuris teigia, kad reikia priimti komuniją abiem pavidalais, kaip to reikalauja konsekracijos žodžiai. Po Huso nužudymo (pasaulinė valdžia jį kaip eretiką sudegino ant laužo) šis ginčijamas klausimas pasiliko gyvas Čekijoje. Ir reformacijos metu Huso mokslo ir dvasios sekėjai taip iškėlė šį klausimą, kad jis šaukėsi galutino atsakymo. Tridento Susirinkimas išaiškino šį klausimą tryliktojo šimtmečio teologiniais terminais. Sutinkant, kad konsekracijos žodžių galia (vi verborum) Kristaus kūnas yra duonos pavidalu ir Kristaus kraujas yra vyno pavidalu, vis dėlto tai yra prisikėlusio iš numirusių Kristaus kūnas ir kraujas, kurie nebegali būti atskirti vienas nuo kito. Dėl šios jungties (vi concomitantiae) visa Kristaus žmogystė yra kiekvienu pavidalu ir kiekvienoje dalyje. Dėl žmogiškos ir dieviškos prigimčių nuostabios vienybės dieviškame asmenyje (unio hypostatica) Kristaus žmogiškumas ir dieviškumas yra neatskiriami. Todėl Viešpaties dievybė yra abiejais pavidalais ir kiekvienoje jų dalyje.

Ketvirtame skyriuje Tridento Susirinkimas atsakė į Liuterio teigimą, kad terminas “transsubstanciacija” (peresminimas) esąs šv. Tomo Akviniečio išradimas. Savo atsakyme Susirinkimas nesileidžia į šio termino istorinius pagrindus. Susirinkimas netiesiogiai atsakė į Liuterio klausimą, paprastai pareikšdamas, kad pati Bažnyčia yra pavartojusi transsubstanciacijos terminą, kuriuo ji savitai išreiškia substancini perkeitimą, kuris įvyksta Eucharistijoje per konsekracijos žodžius. Atrodo, kad bus naudinga čia pacituoti visą skyrių šiuo klausimu.

“Kristus, mūsų Atpirkėjas, pasakė, kad, ką jis paaukojo duonos pavidalu, buvo tikrai jo kūnas (plg. Mt 26, 26 sq.; Mrk 14, 22 sk.; Lk 22, 19 sk.; 1 Kor 11, 24 sq.). Tai visuomet yra buvęs Dievo Bažnyčios įsitikinimas, ir tai šis šventasis sinodas dabar pareiškia: kad per duonos ir vyno konsekraciją įvyksta perkeitimas duonos visos substancijos į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją, ir iš vyno visos substancijos — į jo kraujo substanciją. Šį perkeitimą Bažnyčia tinkamai bei tiksliai vadina transsubstanciacija.”48

Šį savo mokymą Susirinkimas patvirtina sekančiu kanonu: “Jei kas sakytų, kad Švenčiausiame Eucharistijos Sakramente duonos ir vyno substancija pasilieka kartu su Kristaus kūnu ir krauju ir jei kas neigtų aną nuostabų ir vienintelį perkeitimą duonos visos substancijos į kūną ir vyno visos substancijos į kraują, pasiliekant tik duonos ir vyno pavidalams (tą perkeitimą Katalikų Bažnyčia tinkamiausiai vadina transsubstanciacija), tas tebūnie ekskomunikuotas” (Can- 2).49

Šiame pacituotame skyriuje yra išreiškiamos trys tiesos. Pirma, Susirinkimas patvirtina tą perkeitimą, kuris įvyksta per konsekraciją. Antra, šis perkeitimas veda į realų Kristaus buvimą Eucharistijos dovanoje. Pagaliau trečia, Susirinkimas pareiškia, kad šį perkeitimą yra pavadinęs transsubstanciacija “tinkamai ir tiksliai” (convenienter et proprie) ir “tinkamiausiai” (aptissime). Iš tikrųjų ši perkeitimo tiesa per konsekraciją yra net pakartotinai pabrėžiama šiame dekrete kaip visuotinis Bažnyčios įsitikinimas. Bet pabrėžtina, kad šis Bažnyčios tikėjimas per konsekraciją Įvykstančiu perkeitimu nesiremia grynai fiziniu perkeitimo faktu. Bažnyčia, kalbėdama apie transsubstanciaciją, išpažįsta tik savo tikėjimą, kad Kristaus žmogystė ir dievystė tikrai yra sakramente duonos ir vyno pavidalais. Bažnyčia, tikėdama Kristaus žodžius, — “Tai yra mano kūnas”, “Tai yra mano kraujas,” — priėjo išvadą, kad Eucharistijoje per konsekraciją įvyksta esminis duonos ir vyno perkeitimas, kuris yra vadinamas transsubstanciacija — peresminimu.

Nors reformatoriai nenorėjo transsubstanciacijos terminu naudotis, bet Tridento Susirinkimas tą terminą laikė tinkamu ir tiksliu eucharistinei teologijai. Bet tai nereiškia, kad tie, kurie neišpažino savo tikėjimo tridentišku transsubstanciacijos terminu, buvo klaidatikiai. Priešingai, nors Bažnyčia nevartojo šio termino tūkstantį su virš metų, vis dėlto tiksliai išreiškė ir be jo savo Eucharistijos paslapties tikėjimą. Bet Bažnyčia, palaikydama transsubstanciacijos terminą, su didesniu tikrumu išreiškia eucharistinio tikėjimo teologinę tradiciją, kurią buvo atmetę reformatoriai.

Praėjus vienuolikai metų po dekreto apie Eucharistiją, Susirinkimas ėmėsi svarstyti komunijos ir Mišių aukos klausimus. Nebuvo galima laukti stiprių pasisakymų apie sakramentinės komunijos būtinumą anuo reformacijos metu. Kodėl gi ne. Reikia nepamiršti 16-tojo šimtmečio eucharistinio pamaldumo aplinkybių. Tuomet tikintieji dalyvavo Mišiose, bet nepriimdavo komunijos. Tokį dalyvavimą Mišiose be komunijos reformatoriai kritikavo nepalankiai. Todėl Susirinkimas tuo klausimu buvo tik gynimosi pozicijoje. Dar daugiau: reikia atsiminti, kad, nepaisant Susirinkimo gerų norų, anuo metu tikintieji nebuvo skatinami priimti komuniją. Net ir vienuolynuose komunija buvo teikiama tik paskirtu laiku, su išpažinčių klausytojo patarimu bei pritarimu. Dažnoji komunija tada buvo nežinoma. Iš šventųjų gyvenimo žinome, kad anuo metu komunijai reikėjo ruoštis per dienų dienas ir net savaites.50

Todėl Susirinkimo dokumentas apie komuniją nebuvo tikintiesiems padrąsinimas bei paskatinimas į eucharistinę praktiką. Dokumente tik daugiau ginama komunijos vienu pavidalu (duonos pavidalu) praktika. Manoma, kad Susirinkimas, ruošdamas šį dokumentą apie komuniją, turėjo mintyje Liuterio mokslą ir užsilikusią slavų kraštuose Huso, reikalavusio komunijos abiem pavidalais, įtaką.'51 Trečiame skyriuje to paties dokumento yra mokoma, kad visas Kristus yra kiekviename pavidale.

Tridento Susirinkimas 22-oje sesijoje išdėstė Bažnyčios mokymą apie Mišias kaip auką. Kadangi 16-to šimtmečio reformatoriai Mišių aukos pobūdį neigė, Susirinkimas aiškino šį klausimą daugiau apologetiniu tonu. Pirmame skyriuje yra tiksliai aptariama realaus Kristaus buvimo, komunijos ir aukos eucharistinė jungtis. Aprašant Paskutinę Vakarienę, yra iškeliamas Eucharistijos aukos pobūdis: Jėzus paaukojo save Tėvui ant kryžiaus kruvinu būdu, bet paliko Bažnyčiai ir regimą auką, duodamas savo mokiniams savo kūną ir kraują valgyti ir gerti duonos ir vyno pavidalais. Duodamas įsakymą — “Tai darykite mano atminimui,” — Kristus davė Bažnyčiai eucharistinę dovaną ir tuo pačiu laiku įsteigė naująją kunigystę ir amžinąją auką. Tas Tridento mokymas sako, kad Senųjų Velykų šventimas veda į Naujųjų Velykų aukojamą dovaną ir kad tuo įvyksta žmogaus atpirkimo atminimas Jėzuje, kol jis vėl ateis. Čia tad aiškiai pareiškiama, kad, valgant ir geriant Naujojo Įstatymo aukos kūną ir kraują, Kristaus auka sakramentiniai yra atmenama ir vėl įvyksta, ir jos vaisiai yra suteikiami tikinčiajam.53 Todėl pirmame kanone ne be pagrindo Susirinkimas stipriai pareiškia šią tiesą: “Jei kas sakytų, kad šv. Mišiose aukojama Dievui netikra auka arba kad jos aukojimas yra ne kas kita, kaip vien pateikimas Kristaus kaip maisto, tas tebūnie ekskomunikuotas”.54

Tai buvo bendras Bažnyčios tikėjimo pareiškimas apie Eucharistiją kaip auką. Bet šalia šio bendro pareiškimo Susirinkimas dar kėlė kai kuriuos eucharistinius klausimus atskirai, kaip antai: Mišios yra permaldavimo ir Dievui atlyginimo auka; apie Mišias šventųjų garbei; apie Mišių kanoną; apie iškilmingų Mišių ceremonijas; apie liturginę lotynų kalbą; ir apie Mišias, kuriose priima komuniją tik celebrantas. Apie Mišias, kuriose niekas nepriima komunijos, išskiriant tik celebruojantį kunigą, Susirinkimas išreiškia norą, kad ir kiti dalyviai priimtų šventą komuniją. Tai buvo drąsus pareiškimas, turint mintyje ano meto laikyseną komunijos atžvilgiu. Bet tuo pačiu laiku Susirinkimas patvirtino ir net įsakė švęsti ir tas Mišias, kuriose niekas, išskiriant celebrantą, nepriima komunijos. Susirinkimas, tiesa, tokias Mišias vadina ne privačiomis, bet viešomis (vere communes), nes tikintieji dalyvauja jose dvasiniai ir jos yra švenčiamos visos Bažnyčios vardu.55

Nėra abejonės, kad Tridento Susirinkimo mokymas bei nuostatai paveikė Bažnyčios gyvenimą giliai ir teigiamai. Toks teigiamas Tridento Susirinkimo poveikis buvo jaučiamas Bažnyčioje ilgus laikus. Gal daugiausia Bažnyčia laimėjo kunigų paruošimo potvarkiais. Tridento Susirinkimas radikaliai patvarkė kunigų auklėjimą. Jis paskelbė nutarimą, kad prie visų katedrų ir metropolijų bažnyčių būtų įsteigiamos seminarijos. Tik seminarijose turėjo būti kandidatai išlaikomi, mokomi ir religiškai auklėjami kunigiškam pašaukimui bei darbui.

Bet dėl Eucharistijos ir eucharistinių pamaldumo praktikų gal ir nebuvo padaryta viskas, ko tikėtasi. Susirinkimui rūpėjo apginti Bažnyčios tikėjimą prieš reformatorių puolimus. Todėl Eucharistijos teologijoje Susirinkimas atskirai pabrėžė realų Kristaus buvimą, komuniją ir Mišių auką, tarsi jos būtų trys skirtingos dalys, bet nesujungtos į tos pačios paslapties visumą. Šitokia Eucharistijos teologija reiškėsi eucharistinėje praktikoje keletą šimtmečių. Eucharistinės teologijos centre buvo klausimas apie realų Kristaus buvimą. O eucharistinio pamaldumo centras buvo tabernakulis ir procesijos su Švč. Sakramentu. Dalyvavimas Mišių aukoje tapo griežta pareiga sekmadieniais ir privalomais šventadieniais. Tikintieji ne tiek veikliai dalyvavo Mišiose, kiek jų klausė. Todėl tikinčiųjų bendruomenė nesijautė aktyviai dalyvaujanti Eucharistijoje, bet tik žvelgianti į iškeltą ostiją, kuri reiškė Kristaus auką ant kryžiaus. Ir pati teologija tik teoriškai bandė aiškinti, kodėl Eucharistija yra auka. Aukos pobūdis tuomet buvo taip stipriai pabrėžiamas, tarsi Eucharistija nepriklausytų sakramentinės teologijos sričiai. Tų laikų tradicijos įtakoje augo įsitikinimas, kad Mišios nėra sakramentas, o tik auka.

Štai kodėl vėliau, ypatingai devynioliktą ir dvidešimtą šimtmeti teologija stengėsi plačiau apimti ir svarstyti Eucharistijos paslaptį. Buvo ieškoma būdų, kaip tikinčiųjų bendruomenė, būdama šventa Dievo tauta, galėtų sąmoningiau ir aktyviau dalyvauti Eucharistijos šventime.

7. Eucharistija 19-tame ir 20-tame šimtmetyje

Tridento Susirinkimas buvo nusprendęs suvienodinti Vakarų Bažnyčios liturgiją. Tam tikslui buvo paskirta liturginė komisija, kuri atsidėjusi dirbo beveik septynerius metus. Jos darbo vaisius buvo Romos Katalikų Mišiolas. Popiežius šv. Pijus V jį patvirtino 1570 metais visai Vakarų Bažnyčiai. Nuo to laiko iki II Vatikano Susirinkimo, kuris ėmėsi atnaujinti bei pertvarkyti liturgiją, lotynų apeigų Bažnyčia buvo įpareigota laikytis šio mišiolo.

Beveik per penkis šimtmečius Vakarų Bažnyčia šventė vienodu būdu Eucharistiją. Visur buvo ta pati liturginė lotynų kalba. Mišių apeigos, iš dalies pasisavintos iš karališko dvaro (ypatingai katedrose), buvo patrauklios, o giedojimas ir muzika sukeldavo šventišką nuotaiką. Visas eucharistinio šventimo apeigas atlikdavo prie altoriaus tik pats vienas kunigas su vienu ar dviem patarnautojais. Per Mišias giedodavo choras, bet visi kiti būdavo tarsi šventos dramos scenoje tik tylūs žiūrovai bei klausytojai. Todėl tikintieji nesijautė dalyvaują eucharistinėje aukoje. Šitokia padėtis šaukte šaukėsi eucharistinės liturgijos atnaujinimo bei pertvarkymo. Bet koks atnaujinimas neįvyksta staiga. Taip ir Eucharistijos šventimo atnaujinimui reikėjo padėti daug pastangų, ir daug laiko. Liturgijos pertvarkymui reikėjo susirasti ir teologinį pagrindą. Tokį pagrindą, atrodo, Juozo M. Powers, S.J., manymu56, surado Tuebingeno universiteto teologijos fakultetas 19-to šimtmečio pirmaisiais dešimtmečiais. Šio fakulteto teologai savo studijose atsipalaidavo nuo po-tridentinio Susirinkimo teologijos dvasios ir formų. Ano meto teologai bendrai atsidėjo poleminiam darbui, tai gindami Tridento mokymą, tai smulkmeniškai svarstydami antraeilės vertės bažnytinius klausimus, o tuebingeniečiai įsigilino į bendruomeninį Bažnyčios gyvenimą ir Bažnyčios tradicijos šaltinių kritines studijas. Jei Bažnyčia yra bendruomenė, tai ji gyvena ir veikia kaip tokia, todėl ji turi aktyviai dalyvauti Eucharistijos šventime.

Tuo pačiu laiku prancūzų benediktinų Solesmes abatijoje pasirodė liturginio Dievo garbinimo reikšmingesnės formos. Šio liturginio sąjūdžio pradininkas buvo tėvas benediktinas Prosperas Guerangeris (1815-1875). Savo studijose apie liturginius Bažnyčios metus ir savo “Liturginiuose Institutuose” jis labiau pabrėžė viešą Bažnyčios maldą, negu privatų pamaldumą. Žinoma, šios jo studijos buvo daugiau akademinio pobūdžio. Savo raštais ir veikla jis skatino labiau vienuolinę liturgiją ir grigalinį giedojimą. Nors tai dar negalima laikyti tikru liturgijos atnaujinimu, bet Guerangerio ir jo šalininkų darbas įgalino vienuolius giliau ir gyviau pergyventi Eucharistijos šventimą. Tiesa, šis naujas liturginis pergyvenimas nepasiekė tiesiogiai plačiųjų katalikų sluoksnių. Tačiau Solesmes abatijos liturgija buvo pozityvi paskata tiems, kurie dalyvavo joje. Todėl tokio eucharistinio liturgijos atnaujinimo garsas sklido ir už Solesmes abatijos sienų. Galima sakyti, kad šios abatijos vienuoliai kartu su Tuebingeno teologais paruošė teologinį ir liturginį Eucharistijos šventimo pagrindą, kuriuo remdamasis eucharistinės liturgijos atnaujinimo sąjūdis pradėjo sparčiau plisti.

Pradžioje 20-to šimtmečio popiežius šv. Pijus X (1903 -1914) stipriai paskatino eucharistinės liturgijos sąjūdį savo dekretais apie dalyvavimą Eucharistijos šventime ir apie dažną, net kasdieninę, komuniją. Vaikams ankstyvame amžiuje jis leido priimti komuniją. Šiuo būdu pagyvėjo eucharistinis gyvenimas Bažnyčioje. Savo pirmuoju Motu Proprio apie bažnytinę muziką Pijus X išjudino grigalinį giedojimą per Mišias. Šis popiežius paskelbė aiškiai liturginio atnaujinimo principą, sakydamas: “ši krikščioniška dvasia (turi būti įsigyjama) iš pirmo ir būtino šaltinio, būtent, iš aktyvaus dalyvavimo švenčiausiose paslaptyse ir viešoje bei iškilmingoje Bažnyčios maldoje”.57 Nepaisant visų pastangų, šis liturginis sąjūdis plačiau neišsiplėtė. Bet šie dekretai stipriai paskatino kreipti didesnį dėmesį į Eucharistiją ir jos vaisingesnį šventimą.

Benediktinai su atsidėjimu tęsė šį liturginį sąjūdį. Labiau pasižymėjo šiame darbe Lambert Beauduin Belgijoje, ir ypatingai Maria Laach liturginio judėjimo centro abatas Ildefons Herwegen. Daug dirbo šioje srityje ir kitos benediktinų abatijos. Beuron teologijos aukštoji mokykla ir Maria Laach liturginio judėjimo centras savo studijomis yra paruošę ir pasauliečių liturginio atnaujinimo darbui. Šie liturginiai centrai paskatino įsteigti vietinius, ir net tautinius, liturginius institutus bei ruošti studijų dienas ar savaites. Visomis šios rūšies studijomis buvo pasiektas gilesnis Eucharistijos supratimas. Taip palaipsniui augo tikinčiųjų bendruomenėje vienybė ir stiprėjo krikščioniškas tikėjimo gyvenimas.

Šį Eucharistijos liturginį sąjūdį palaikė bei padrąsino savo oficialiais pasisakymais ir aukščiausi Bažnyčios autoritetai. Štai popiežius Pijus XI (1922-1939) skundėsi, kad Mišiose tikintieji yra dažnai tylūs kaip nebyliai žiūrovai, o jie turėtų būti aktyvūs dalyviai.58 Popiežius Pijus XII (1939-1958) padarė didesnį įnašą liturgijos atnaujinimui- Jis išleido 1943 m. birželio mėn. 29 d. encikliką apie bendruomeninę Bažnyčios prigimtį (Mystici Corporis Christi). Apibrėždamas joje Bažnyčią kaip bendruomenę, jis nurodė platesnį liturgijos supratimą, būtent, jis laikė liturgiją viešu Dievo garbinimu, kurį atlieka visa bažnytinė bendruomenė — Galva (Kristus) ir kartu jo Kūno nariai. Kiek vėliau, 1947 m. lapkričio mėn. 22 d., pasirodė kita Pijaus XII enciklika, vadinama Mediator Dei, kurioje yra aiškinama tikroji liturgijos prigimtis ir jos centrinė reikšmė Bažnyčios gyvenime. Liturgistai vertina šią encikliką nepaprastai aukštai, nes ji įtikinamai veda tikinčiuosius į mūsų atpirkimo šaltinius — į sakramentus, ypatingai į Eucharistijos gilesnį supratimą.

Tas pats popiežius Pijus XII stengėsi ir kitais savo oficialiais aktais atnaujinti bei padaryti prasmingesnę liturgiją. Jis įvedė vakaro Mišias, kad tikintieji po darbo valandų galėtų dvasiškai atsigaivinti eucharistinėje aukoje; atstatė Didžiojo Ketvirtadienio ir Penktadienio vakarinę liturgiją; pertvarkė Velykų vigilijos šventimą Didžiojo Šeštadienio naktį; sutrumpino eucharistinio pasninko laiką taip, kad tikintieji galėtų be didesnio vargo priimti komuniją per Mišias, kuriose jie dalyvauja. Paskutiniu savo dekretu (1958 m. rugsėjo mėn.) Pijus XII skatino tikinčiuosius aktyviai dalyvauti Mišiose dialogo būdu.

Popiežius Jonas XXIII irgi rūpinosi atnaujinti liturgiją ir padaryti suprantamesnį ir prasmingesnį Eucharistijos šventimą. Šiam ir kitiems Bažnyčios gyvenimo pastoraciniams tikslams jis sušaukė II Vatikano Susirinkimą. Šis Susirinkimas atliko lemiamų darbų liturgijos apskritai ir ypatingai Eucharistijos šventimo klausimais. Štai kai kurie II Vatikano Susirinkimo teologiniai be liturginiai punktai, liečią Eucharistiją ir jos šventimą:

(1) Švęsti Eucharistiją nėra išimtinė teisė dvasiškių. Kadangi anksčiau tai buvo formaliai kunigo reikalas atlikti visas eucharistines apeigas, tiesa, su nežymiu pasauliečių patarnavimu, Susirinkimas patvarkė taip, kad visa tikinčiųjų bendruomenė kaip Dievo tauta aktyviai dalyvautų šv. Mišiose ir kitose liturginėse apeigose. Aiškumo dėlei čia yra pravartu pacituoti Šventosios Liturgijos Konstitucijos šiuos nuostatus:

“Liturginių apeigų metu kiekvienas, tiek dvasininkas, tiek tikintysis, atlikdamas pareigas, tedaro visa ir tik tai, kas jam tenka pagal dalyko prigimtį ir liturginius nuostatus” (n. 28). — “Ir ministrantai, skaitytojai, aiškintojai bei choras atlieka tikrą liturginį veiksmą...” (n. 29).59

— “Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebyliai šios tikėjimo paslapties žiūrovai, bet kad, gerai suprasdami apeigas ir maldas, sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme, šviestųsi Dievo žodžiu, stiprintųsi Viešpaties kūno valgiu ir dėkotų Dievui. Jie rūpinasi, kad, aukodami skaidriąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir jie patys drauge su kunigu, išmoktų aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristaus tarpininkaujami, vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarp savęs, kad pagaliau Dievas būtų visuose visa.”60

Kodėl II Vatikano Susirinkimas pabrėžia pasauliečių teisę bei pareigą dalyvauti Eucharistijoje? To pagrindas yra visų tikinčiųjų dalyvavimas vienoje Kristaus kunigystėje. Tiesa, kad per krikštą tikintieji dalyvauja Kristaus kunigystėje skirtingu būdu nuo pašvęstųjų Kunigystės sakramentu. Tai ryškiai aiškina Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią: “Pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios nužengimu yra pašvenčiami dvasine buveine ir šventa kunigija. . Bet “bendroji tikinčiųjų ir tarnaujančioji, arba hierarchinė, kunigystė skiriasi esme, ne vien laipsniu. Tačiau jos yra viena kitai skirtos, ir abi savo būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje. Hierarchinis kunigas (vyskupas ir kunigas, Pr.M.) savo turima šventąja galia formuoja ir valdo kunigiškąją tautą; atstovaudamas Kristaus asmeniui, jis paverčia dovanas eucharistine auka ir atnašauja ją visos Dievo bendruomenės vardu. O tikintieji savo karališkąja kunigyste Eucharistiją drauge aukoja ir tą kunigystę išreiškia sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile” 61

(2)    Pabrėžęs Eucharistijos šventimo bendruomenini pobūdį, Susirinkimas priėjo trejopą logišką išvadą: įvedė gimtąją kalbą liturgijoje (plg. Lit. Konstitucija, n. 54), atstatė komuniją abiem pavidalais Bažnyčios nustatytais atvejais (L.K., n. 55), ir koncelebraciją, kuri prasmingai išreiškia kunigystės vienybę (L.K. n. 57).

(3)    Kad tikintieji būtų gaivinami Dievo žodžiu, Susirinkimas įvedė daugiau Šventojo Rašto skaitymų, ypatingai Mišiose (L.K., n. 51). Dievo žodžiui yra teikiama tarsi sakramentinė prasmė. Todėl dvi sudedamosios dalys, būtent, Žodžio ir Eucharistijos liturgija, yra taip glaudžiai susijusios, kad sudaro vieną Dievo garbinimo ir žmogaus pašventimo veiksmą (plg. L.K. n. 56).

(4)    Kalbėdamas apie Eucharistiją, Susirinkimas atsižadėjo senosios aukos sąvokos, kuri yra bendra įvairioms religijoms, ir nusakė tik Naujosios Sandoros sąvoką. Kitais žodžiais, Susirinkimas pripažįsta tik Naujosios Sandoros vieną vienintelę auką, būtent, Kristaus, kaip asmens, auką, kurią kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus ir pratęsia ją nekruvinu būdu, pradedant Paskutinės Vakarienės metu, “per amžius, iki ateis” (plg. L.K. n. 47). Šia vienintele auka Kristus garbina Tėvą bei pašvenčia žmones ir dabar per savo Bažnyčią, kuri švenčia Eucharistiją.

(5)    Pagaliau, reikia pastebėti, kad II Vatikano Susirinkimas liturgijoje apskritai ir Eucharistijos šventime nenustatė griežto vienodumo, koks buvo po Tridento Susirinkimo per keletą šimtmečių. Priešingai, ten, kur neliečiamas tikėjimas arba visos bendruomenės gerovė, Bažnyčia leidžia įvesti į liturgiją įvairių genčių ir tautų kultūros savybes bei jų dvasios talentus (plg. L.K., n. 37).

Kaip matome, liturginio atnaujinimo darbas, kuris sparčiau reiškėsi po antrojo pasaulinio karo, buvo tarsi apvainikuotas II Vatikano Susirinkimo šventos liturgijos konstitucija. Šiam atnaujinimo darbui, žinoma, atsirado daug kliūčių. Nuo pat liturginio sąjūdžio pradžios reiškėsi pasipriešinimas naujybėms- Tradicinio nusistatymo teologai ir nemažai tikinčiųjų pasauliečių priešinosi ne tik naujų liturginių studijų perdėjimams bei besaikiškumams, bet net ir pačiam liturginiam sąjūdžiui. Mišių šventimas ant paprasto stalo, atsisukus į tikinčiųjų susirinkimą, panaikinimas rožančiaus (arba rožinio) kalbėjimo Mišių metu, perkėlimas tabernakulio nuo altoriaus į mažiau pastebimą vietą pašalyje, Eucharistijos šventimas dialogine forma, — tokios ir panašios liturginės naujybės erzino daugelio religinius jausmus. Todėl net kai kurie vyskupai žiūrėjo pradžioje į tokias reformas kažkaip abejingai. Bet, 1970 metais kovo mėn. 26 dieną išleidus visai Vakarų Bažnyčiai vieną mišiolą lotynų kalba (Missale Romanum), patvirtintą popiežiaus Pauliaus VI 1969 m. balandžio mėn. 3 d., Eucharistijos šventimas pradėjo vienodėti ir daugumas joje aktyviai ir pagarbiai dalyvauja. Todėl popiežiaus Pauliaus VI vylimasis, kad naujasis mišiolas, kaip pagelbinė priemonė palaikyti bei sustiprinti tikinčiųjų tarpusavio vienybę, turėtų būti visų priimtas, tapo tik-rove.62 Žinoma, iš daugybės žmonių visuomet galima laukti visko. Visuomet buvo, yra ir bus atskirų asmenų, kurie nepajėgia įžvelgti Eucharistijos šventimo kaip viešo Bažnyčios veiksmo (plg. Liturgijos Konstitucija, n. 26). Yra ir mūsų dienomis tokių asmenų, kurie savavališkai kuria skirtingas nuo mišiole nurodytų nekeistinomis Mišių apeigas bei maldas, net eucharistinę maldą. Tokiu savotišku Mišių šventimu jie, gal būt, patys nesuprasdami, ardo tikinčiųjų bendruomenes vienybę ir drumsčia Eucharistijos šventišką nuotaiką. Bet tokie savavališki nukrypimai darosi vis retesni. Ir neverta sielotis dėl to. O kovoti su tokiais netikslumais yra tik energijos ir laiko veltui eikvojimas. Tariant vokiečių poeto Schillerio žodžiais, “su kvailystėmis ir patys dievai kovoja veltui.”

Su liturginiu sąjūdžiu beveik lygiagrečiai buvo kreipiamas dėmesys į platesnes teologines studijas apie Eucharistiją. Tokiomis teologinėmis studijomis pasireiškė ypatingiau Tuebingeno universiteto du teologai, — Karolius Adam ir Matthias Joseph Scheeben. Jie gvildeno giliau Dievo Sūnaus įsikūnijimo paslaptį, iš kurios iškyla Bažnyčios ir sakramentų geresnis supratimas. Pavadindami Kristų pirminiu sakramentu (Ursakrament), jie padėjo teologinį pagrindą sakramentų teologijai. Kiek vėliau, kaip jau esame minėję pirmame šios knygos skyriuje, olandų teologas E. Schillebeeckx, O.P., gražiai išdėstė kad Kristus yra susitikimo su Dievu sakramentas. Ypatingai šis pastarasis teologas atkreipė dėmesį į tą faktą, kad Eucharistija yra Bažnyčios kaip bendruomenės sakramentas. Todėl per Eucharistiją, kurią švenčia Bažnyčia, mes susitinkame su Bažnyčios Galva, Jėzumi Kristumi, Žmogum ir Dievu.

Reikia čia bent kiek pasisakyti apie Eucharistiją ekumeninio sąjūdžio požiūriu. Šis sąjūdis reiškėsi stipriau po II Vatikano Susirinkimo. Jis ir šiandien yra gyvas. Per keliolika metų ekumeninės studijos vengė svarstyti poleminius teologinius Eucharistijos klausimus, kurie vienaip yra suprantami bei aiškinami protestantų ir kitaip katalikų. Todėl realaus Kristaus buvimo Eucharistijoje ir Mišių aukoje klausimai yra paliekami nuošaliai. Vietoje to yra bandoma surasti visiems priimtiną ir vienijanti dalyką eucharistinėje teologijoje. Kas yra Eucharistijoje bendra visų krikščionių tikėjimui? Tai yra Eucharistija kaip sakramentas, kurį žmogus turi tikėti su pamaldumu, kad jis neštų jam dvasinių vaisių. Kiek toks ekumeninis tikėjimas Eucharistija kaip sakramentu gali patenkinti mus, katalikus, yra nelengva atsakyti grynu teigimu arba neigimu. Toks bendras krikščionių tikėjimas Eucharistija kaip sakramentu bent neapima išsamiai Kristaus apreikštosios eucharistinės paslapties.

Šios studijos tikslas yra, kiek tik mums įmanoma, atskleisti Bažnyčios tikėjimą apreikštąja Eucharistijos tikrove. O ši jos tikrovė apima realų Kristaus buvimą sakramente, Dievo-Žmogaus santykiavimą su mumis sakramentiniai ir eucharistinę Kristaus Kūno ir Kraujo auką Bažnyčioje. Šiuos pagrindinius teologinius Eucharistijos klausimus norime išsiaiškinti išsamiai. Ką tai reiškia išsamiai išsiaiškinti pagrindinius Eucharistijos klausimus? Negi galima atbaigtinai įžvelgti į apreikštosios tikrovės gilumą savo prigimtu protu, kad ir apšviestu tikėjimo šviesa? Juk ir praeityje teologai stengėsi giliau aiškintis anksčiau suminėtus klausimus. Per amžius jie bandė išreikšti šią apreikštąją tikrovę, jų supratimu, tinkamesniais terminais bei formuluotėmis. Tačiau nepaisant visų teologų pastangų, Eucharistija yra mums pasilikusi gili tikėjimo paslaptis. Iš bet kokių galimų žmogiškos minties kategorijų bei teologinių formuluočių Eucharistijos tikrovė išnyra mums kaip paslaptis, ji nėra pagaunama nei mūsų vidaus pergyvenimų. Vis dėlto teologijos yra nuolatinis uždavinys vis gilintis į teologinius klausimus, taigi ir aiškintis Bažnyčios tikėjimą Eucharistijos paslaptimi. Bažnyčios tikėjimui tinkamai išreikšti reikia ieškoti naujesnių terminų ir formuluočių, kad vestų šių laikų žmogų į gilesnį supratimą Eucharistijos tikrovės ir į pagarbią jos meilę. Išdėstydami sekančius eucharistinius klausimus, nenorime prisirišti prie vienos ar kitos filosofinės sistemos. Teks pasinaudoti tik tais filosofiniais terminais, kurie suprantamiau išreiškia Bažnyčios tikėjimą į Eucharistijos paslaptį.

Aiškindamiesi realų Kristaus buvimą Eucharistijoje, mūsų sakramentinį santykiavimą su Kristumi ir Kristaus bei Bažnyčios auką, pasiremsime tikėjimu, kokį Bažnyčia yra išpažinusi mums rūpimais eucharistiniais klausimais per amžius iki mūsų dienų. Bažnyčios tikėjimą Eucharistijos paslaptimi bandysime, kiek tai mums yra įmanoma, įvertinti teologiškai, kad tai visa pasidarytų labiau priimtina mūsų protui ir širdžiai. Šiuo keliu eidami, pastebėsime, kad nuo krikščionybės pradžios iki dabartinių laikų buvo išpažintas tas pats Bažnyčios tikėjimas Eucharistija.

Dabar tenka pasiaiškinti Bažnyčios tikėjimas Kristaus buvimu Eucharistijoje.

TREČIASIS SKYRIUS

Kur du ar trys susirinkę vardan
manęs, ten ir aš esu jų tarpe (Mt 18,20).

KRISTAUS

BUVIMAS

EUCHARISTIJOJE

 

Kalbant apie Kristaus buvimą Eucharistijoje, pirmiausia reikia tiksliai suprasti, ką reiškia žodis buvimas. Šio termino prasmė yra naujai iškilusi dabartini šimtmeti. Nebėra reikalo aiškintis skirtumo simbolinio buvimo nuo realaus buvimo, nes tai išsiaiškinta praeityje. Bet jau prieš antrąjį Vatikano Susirinkimą buvo pradėta aiškintis apie Kristaus buvimą

Eucharistijoje nauju būdu. Buvo daromas skirtumas lokalinio bei materialinio buvimo nuo dvasinio bei asmeniško buvimo. Lokalinis bei materialins buvimas yra tada, kai asmuo turi ryšį su vieta. Dvasinis ir asmeniškas buvimas yra tada, kai vienas asmuo santykiauja su kitu.1

Antrasis Vatikano Susirinkimas, svarstydamas popiežiaus Pijaus XII encikliką “Mediator Dei”, atnaujino Tėvų teiginius apie Kristaus buvimą Bažnyčioje. Todėl Šventosios Liturgijos Konstitucija (plg. n. 7), sekdama popiežiaus Pauliaus VI encikliką “Mysterium fidei”, sumini tarp Įvairių kitų Kristaus buvimo būdų Bažnyčioje ir jo buvimą Eucharistijoje.

1. Buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje

Žodis buvimas ir jo sąvoka eucharistinėje teologijoje pasirodė gana vėlai. Per ilgus šimtmečius teologija pasitenkino teigimu, kad Eucharistija yra tikrai Kristaus Kūnas ir Kraujas, kad joje yra Kristaus Kūnas ir Kraujas. Pats terminas buvimas (praesentia) pirmą kartą oficialiai pasirodė viename bažnytiniame dokumente tik 1264 metais. Tas oficialusis dokumentas yra popiežiaus Urbono IV bulė “Transiturus de hoc mundo” (Išeidamas iš šio pasaulio, 1264 m. rugpiūčio mėn. 11 d.).2

Kadangi eucharistinėje teologijoje buvimo specifinė sąvoka pasirodė vėlyvai, tai šioje studijoje reikia panaudoti ir ankstyvesnę sąvoką, kuri pakankamai aiškiai išreiškė buvimą. Tiesa, ankstyvesnė buvimo sąvoka nėra specifiškai susijusi su dabar vartojamu terminu. Bet, norint tiksliau suprasti Kristaus buvimą Eucharistijoje, praverčia žinoti ir ankstyvesnių laikų pastangas tuo klausimu. Todėl mūsų pareiga žvelgti į įvairias būsenas Apreiškime ir teologijoje praeity ir dabar.

Senasis Testamentas nurodo dvi būsenas: korporacinę ir sandoros. Korporacinė būsena yra tada, kai kuris nors asmuo yra pratęsiamas į bendruomenę, kaip antai: tėvo asmuo pratęsiamas į vaikus, valstybės galvos asmuo — į politinės draugijos narius. Semitų galvosena Abraomas ir Izraelis gali reikšti arba to vardo asmenį, arba jo šeimą ar visą Izraelio tautą. Kartais tokia korporacinio buvimo sąvoka yra siūloma mistiniam Kristaus Kūnui išaiškinti. Bet toks aiškinimas nėra nei tinkamas, nei priimtinas. Juo labiau korporacinio buvimo sąvoka nėra tinkama eucharistiniam Kristaus buvimui išreikšti. Kodėl gi? Dėl to, kad Kristaus buvimas Eucharistijoje siejasi su ženklu, o ne su socialiniu, arba visuomeniniu, kūnu.

Eucharistiniam buvimui išaiškinti yra tinkamesnė sandoros buvimo sąvoka. Nes sandoros buvimas nėra vieno žmogaus buvimas kituose žmonėse, bet Dievo buvimas savo tautoje. Toks buvimas derinasi su pasakymais — būti su kuo nors, gyventi tarpe žmonių, buvoti kur nors. Todėl ši sandoros buvimo sąvoka nusako kieno nors siejimąsi su buveine, tai yra su ženklu, kuris reiškia kurio nors asmens buvimą. Šia prasme sakome, kad Dievas yra palapinėje arba tabernakulyje, šventykloje ir t.t. Ta pačia prasme kalbame apie Kristaus buvimą Bažnyčioje bei Eucharistijoje.

Naujasis Testamentas įveda du naujus būdus, įtikinamiau pristatančius Kristaus buvimą tarp mūsų. Pirmiausia Dievas yra apreiškęs antrojo Švč. Trejybės asmens — Žodžio įsikūnijimą. Taigi per Žodžio įsikūnijimą Dievo buvimas prasidėjo mūsų istorijoje nauju būdu. Bet tuo įsikūnijimu negalima aiškinti, kad Žodis iš savo žmogystės padarė savo buvimo šventovę, kaip kad klaidingai buvo mokęs Nestorijus (380-451). Pagal šv. Jono Evangelijos prologo žodžius, Žodis, tapęs žmogum, pradėjo “gyventi tarp mūsų.” Kitais žodžiais, amžinojo Žodžio įsikūnijimas nėra Dievo Sūnaus buvimas jo žmogystėje, bet įsikūnijusio Dievo Sūnaus buvimas savo laiko ir krašto žmonių tarpe: “Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų” (Jn 1, 14).

Pasibaigus įsikūnijimo istoriniam buvimui, vis dėlto Kristus yra ir veikia Bažnyčioje, nors ir kitokiu būdu. Jis yra tarpe susirinkusiųjų jo vardu: “Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe” (Mt 18, 20); “Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20). Kristus būna bei gyvena su kiekvienu tikinčiuoju, kuris laikosi jo žodžio: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14, 23)- Jis taip pat gyvena mūsų širdyse “per tikėjimą” (Ef 3, 17).

Eucharistijoje Kristaus buvimas yra nusakytas pačiais šio sakramento įsteigimo žodžiais: “Tai yra mano kūnas. . . Tai yra taurė mano kraujo.” Eucharistinis gi buvimas, palyginant su Kristaus veikimu bei buvimu kituose sakramentuose, yra išimtinai būdingas. Nuo kitokios būsenos Kristaus buvimas Eucharistijoje yra skirtingas ne tik dėl pastovaus jo pasilikimo duonos ir vyno pavidalais, bet ir dėl savo būdingumo: Eucharistijoje Kristus “yra tikrai, realiai ir substancialiai (esmingai).”3

Šioje studijoje pasiaiškinsime iš Apreiškimo šaltinių — Šventojo Rašto ir Padavimo — tikėjimą į Dievo buvimą savo tautoje ir Kristaus, Dievo-Žmogaus buvimą Eucharistijoje. Vėliau, svarstant klausimą, kaip Kristus būna Eucharistijoje, reikės pasinaudoti šių dienų filosofijos sąvokomis bei terminais.

2. Eucharistinio Kristaus buvimo apreiškimas

Kad Kristus, Dievas-Žmogus, būna ir veikia Bažnyčioje, yra viena iš krikščionių religijos apreikštųjų tiesų. Palyginus su kitais sakramentais, Kristaus buvimas Eucharistijoje yra išskirtinai būdingas. Šiame sakramente

Kristaus buvimas yra lokalinis, tai yra susijęs su regima vieta, bet asmeniškas. Šis Kristaus buvimas yra mums atbaigtinai apreikštas Naujajame Testamente. Tačiau, kad būtų žmonėms lengviau tikėti tokiu paslaptingu Kristaus buvimu sakramente, Dievas pradėjo tam ruošti savo tautą jau Senajame Testamente.

a) Dievo buvimas Izraelio tautoje

Senajame Testamente, kalbant apie Dievo santykius su Izraelio tauta, nesišaukiama vadinamo korporacinio buvimo.4 Kaip jau esame anksčiau minėję, toks korporacinis buvimas yra tarpusavio žmonių santykiuose, nes žmogus, nors būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, yra susirišęs su žemišku bei kūnišku pasauliu. Tuo tarpu Dievas, kaip visatos Kūrėjas, nepriklauso šiam žemiškam pasauliui. Dėl savo antgamtiškumo ir dvasingumo Dievas neįeina į korporacinio buvimo dialektiką. Dievas, būdamas žmonių ir pasaulio Kūrėjas, santykiauja su savo kūrinija dvasiniai ir asmeniškai.

Iš Senojo Testamento žinome, kad Dievas buvo visuomet arti Izraelio tautos: “Iš tikrųjų nėra kitos taip didelės tautos, kuri turėtų taip arti savęs esančius dievus, kaip mūsų Dievas yra arti visuose mūsų maldavimuose” (Pak 4, 7). Savo tautai vadovavo jis pats arba tarpininkaujant angelui ir Mozei: “Viešpats gi ėjo pirm jų dieną debesies stulpe, o naktį ugnies šule, kad rodytų jiems kelią, kad jis būtų keliavedis vienu ir kitu metu. Niekuomet neatstodavo nuo tautos...” (Iš 13, 21-22; plg. Sk 9, 15-23); “Štai, aš siųsiu savo angelą, kad eitų pirm tavęs ir tave sergėtų kelyje ir vestų į vietą, kurią prirengiau. . .” (Iš 23, 20-23). Dar daugiau: Dievas, išvedęs izraelitus iš Egipto, pareiškė, kad jis norįs apsigyventi savo tautoje regimu būdu. Viešpaties gyvenvietė turėjo būti šventykla. Todėl jis tarė Mozei: “Sakyk Izraelio sūnums. . . Ir padarys man šventyklą, — ir gyvensiu tarp jų. Ją padarys pagal pavyzdį padangtės, kurią tau parodysiu. . .” (Iš 25, 2, 8-9).

Dar bebūnant Egipto dykumose, Dievas liepė izraelitams pastatydinti šventyklą, kad jis galėtų gyventi savo tautos tarpe (plg. Iš 35, 8-35). Mozė tai pasirūpino: Viešpaties įsakymu, ištiesė padangtę ir kitus šventyklos reikmenis ir tai visa pašventė (plg. Iš 40, 1 sk.). Įėjus į Pažadėtąją žemę, Dievas išsirinko vietą (Pak 12, 5) kur buvo ištiesta ir pastatyta sandoros skrynia; ir ten buvo pastatyta Viešpaties vardui šventykla bei namai, “kad jis gyventų tenai per amžius” (plg. 2 Kron 5, 14-6, 1-2).

Taigi Senasis Testamentas aiškiai nusako, kad Dievas būna savo tautoje. Ir dar daugiau: Viešpats gyvena tarp žmonių regimai, būtent, šventykloje. Tokio Dievo buvimo su mumis, žmonėmis, yra pabrėžtini kai kurie būdingi bruožai.

Pirmiausia, apreikšdamas savo buvimą su mumis, žmonėmis, Dievas parodo ir savo antgamtiškumą arba transcendenciją, netgi eschatologinį požiūrį. Pranašas Izaijas aprašo savo viziją: “Aš mačiau Viešpatį aukštame ir pakeltame soste, ir to, kas po juo buvo, buvo pilna šventovė. Serafinai stovėjo ties juo. . . Jie šaukė vienas kitam ir sakė: Šventas, šventas, šventas Viešpats kareivijų Dievas; visa žemė pilna jo garbės! Durų staktų viršus sudrebėjo nuo šauksmo balso, ir namai pasidarė pilni dūmų” (Iz 6, 1-4). Dūmai yra Dievo garbės simbolis ir jo apreiškimo ženklas. Pranašas Ezekielis iškelia Dievo garbę ir jo šventumą taip, kad kas jį paniekina, yra grasomas apleidimu (plg. Ez 10, 1-22); Viešpats visuomet gyvensiąs savo tautos tarpe ir būsiąs jai maloningas (plg. Ez 43, 9, 27).

Šis Dievo buvimas žmonių tarpe išeina iš tarpusavio sandoros. Todėl Viešpats santykiauja su žmonėmis asmeniškai ir draugiškai: “Viešpats kalbėjo su Moze veidas į veidą, kaip paprastai žmogus kalbasi su savo prieteliu” (Iš 33, 9-10; plg. Sk 12, 8).

Dievo buvimas yra parodomas simboliniais ženklais: Viešpats ir jo artumas apsireiškia debesyje, dūmuose, ugnies stulpe, per angelą. Tie apsireiškimo ženklai pasirinkti paties Dievo. Bet ši jo būsena dar nebuvo sakramentinė.

Viešpaties buvimas savo tautos tarpe buvo ne tik dvasinis bei asmeniškas, bet ir lokalinis. Savo paties noru Dievas turėjo savo buveinę dykumoje pastatytuose namuose ir Jeruzalės šventykloje (plg. Iš 39, 31-43).

Kaip žinome iš Senojo Testamento, Dievo iniciatyva buvo sudaryta sandora tarp Dievo ir jo tautos: Dievas yra pasižadėjęs visuomet būti su savo tauta ir ją mylėti, bet ir jo tauta turi pasilikti ištikima savo Viešpačiui. Tokia sandora yra panaši į santuokinę vienybę. Vedusiųjų gyvenimas yra intymus. Jų santykiuose meilė yra nedalijama. Taip ir sandoroje Dievo su žmonėmis visados turi pasilikti meilės ištikimybė. Ne be reikalo Šventasis Raštas vadina Dievą šiuose sandoros santykiuose pavyzdžiu: “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, galingas ir pavydus” (Iš 20, 5; plg. Pak 4, 24). Viešpats nepakenčia, kad kas nors mylėtų kurį nors kūrini labiau, negu ji pati. Įsakmiai Viešpats peikia tokią netvarkingą meilę Ozejo, Jeremijo ir Ezekielio pranašų lūpomis (plg. Oz 1-3 perskyrimai; Jer 3, 6-11; Ez 16 ir 23 perskyrimai). Todėl galima pasidaryti išvadą, kad Dievo buvimas Izraelyje yra panašus Į vedusiųjų tarpusavio santykiavimą. Pranašas Izaijas gražiai išreiškia tai šiais žodžiais: “Kaip jaunikaitis susituokia su mergaite, taip tavo vaikai gyvens tavyje; sužadėtinis džiaugsis jaunąja, ir tavo Dievas džiaugsis tavimi” (Iz 62, 5). Šiuo palyginimu yra išreiškiama didžiausia Dievo meilė savo tautai. Taip buvo Senajame Testamente. Dievas tada gyveno savo tautoje ir ją intymiai mylėjo.

Bet ir Naujajame Testamente Dievas-Žmogus, Jėzus Kristus, būna naujoje savo tautoje, Bažnyčioje, ją myli ir ja gėrisi.

b) Kristaus buvimo Bažnyčioje apreiškimą atpasakoja Evangelijos

(1) Sinoptinės Evangelijos pristato mums Kristų kaip “Dievą su mumis”

Sinoptinės Evangelijos, ypatingai Evangelija pagal šv. Matą, pristato mums Kristų kaip “Dievą su mumis”. Šv. Matas, cituodamas Izaijo (7, 14) pranašystę, taip sako apie Kristų: “Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis”, o tai reiškia: “Dievas su mumis” (Mt 1, 23). Kristus pats yra pažadėjęs visuomet pasilikti tarpe mūsų: “Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe” (Mt 18,20); siųsdamas savo mokinius į visas tautas krikštyti ir mokyti žmones jo Evangelijos, užtikrino savo buvimą su jais: “Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20). Kaip minėjome, jo buvimas su mumis yra asmeniškai intymus, toks, kaip jaunikio su vestuvininkais (plg. Mt 9, 15). Jėzus, kalbėdamas su šv. Jono mokiniais, save vadina “jaunikiu”, pasiruošusiu dvasinei sąjungai su sužadėtine Bažnyčia. Savo mokinius vadina “vestuvininkais,” kurie yra linksmi, kol jis būna su jais. Tą savo buvimo artumą bei intymumą su Bažnyčia Jėzus apreiškia, palygindamas su vestuvių pokyliu dangaus karalystėje (plg. Mt 22, 2). Šią intymaus Kristaus buvimo mintį iškelia ir Apreiškimas Jonui: “Ir išvydau šventąjį miestą — naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, kuri buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui” (Apr 21, 2). Tai yra įspūdingas pavaizdavimas, kaip žemėje Bažnyčia artimai susitinka su savo Sužadėtiniu Jėzumi eucharistiniame susirinkime. Todėl ir dabar, švenčiant Eucharistiją,

Bažnyčia kreipiasi į savo Sužadėtinį Jėzų: “Maranata” (aramajų k.: “Ateik, mūsų Viešpatie!”). “Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: Ateik! . . . Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!” (Apr 22, 17-20).

(2) Evangelija pagal šv. Joną apie Dievo Sūnaus įėjimą į mūsų istoriją

Evangelija pagal šv. Joną praskleidžia uždangą į vidinį Dievo gyvenimą. Jos prologe mums yra pranešama, kad amžinasis Žodis, Dievo Sūnus, įsikūnijo ir taip įėjo Į mūsų istoriją: “Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę — šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jn 1, 14). Todėl nuo įsikūnijimo akimirkos Kristus, Dievas-Žmogus, gyvena mūsų tarpe. Jėzus yra apsigyvenęs tarp savo sekėjų: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14, 23). Kai mes susitinkame su Jėzumi ir intymiai su juo gyvename, esame antgamtiškai gyvi: “Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. . (Jn 14, 4-7)-

Todėl galime sakyti, kad pačioje krikščionybės pradžioje, arba Evangelijos laikais, tikintieji buvo privilegijuotoje padėtyje. Tuomet Dievo Sūnus buvo tik įėjęs į žmonijos istoriją. Tuomet Jėzus gyveno savo bendralaikių tarpe kaip ir bet kuris kitas asmuo. Pranašo Barukho žodžiais, “Po to jis buvo matomas žemėje ir vaikščiojo žmonių tarpe” (Bar 3, 38). Tie Kristaus bendralaikiai, kurie tikėjo jį, susitiko savo Dievą.

Po įžengimo į dangų Kristus būna savo Bažnyčios sakramentuose, ypatingai Eucharistijos sakramente. Šią eucharistinę būseną Jėzus yra pažadėjęs įr įsteigęs Paskutinės Vakarienės metu. Reikia kiek išsamiau išsiaiškinti Kristaus kalbą, kuria jis pažadėjo Įsteigti paslaptingo savo buvimo sakramentą. Šio pažado kalba yra užrašyta Evangelijoje pagal šv. Joną 6-tame perskyrime, 26-71 eil.

(3) Jėzus pažada būti Eucharistijoje

Reikia stebėtis, kad evangelistas Jonas, kuris yra paskyręs keletą skyrių (13, 14 ir 15) Paskutinei Vakarienei atpasakoti, visai nieko nesako apie Eucharistijos įsteigimą. Nepaisant šio nutylėjimo, šv. Jonas, perteikdamas Jėzaus atsisveikinimo kalbą po Paskutinės Vakarienės, išreiškė eucharistinės paslapties gilią prasmę. Be to, negali būti jokios abejonės, kad tuo metu (tarp 98 ir 117 m.), kada šv. Jonas rašė Evangeliją, Eucharistija buvo švenčiama. Taip pat nėra abejonės, kad tie, kurie skaitė arba girdėjo Jono Evangeliją, suprato Viešpaties vakarienę ir eucharistinį pokylį kaip tą patį dalyką.

Ne taip jau svarbu, kaip aiškintume tą įsteigimo nutylėjimą, bet yra tikra, kad šv. Jonas kalba išsamiai apie Eucharistiją ir realų Kristaus buvimą duonos ir vyno pavidalais kitoje Evangelijos vietoje. Jis neatpasakoja, kaip Jėzus įsteigė Eucharistiją, bet kaip ją yra pažadėjęs.

Šeštame ketvirtos Evangelijos perskyrime šv. Jonas atpasakoja Jėzaus planą pasilikti savo Bažnyčios sakramente. Jėzus yra pasirinkęs duoną eucharistinio buvimo ženklu. Todėl norėdamas apreikšti savo mokiniams ir kitiems savo sekėjams Eucharistijos paslaptį, paruošė juos duonos padauginimo stebuklu (Jn 6, 1-15). Prie Tiberiados ežero kalno papėdėje buvo susirinkusi žmonių minia (vien vyrų penki tūkstančiai, neskaitant moterų ir vaikų) pasiklausyti Jėzaus kalbos. Reikėjo šią minią pavalgydinti. Ji turėjo tik penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Tokiai daugybei negalėjo pakakti maisto. Bet Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalinti ten sėdintiems. Miniai pavalgius, Jėzaus mokiniai surinko iš penkių duonos kepalėlių dvylika pintinių trupinių, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Tai buvo aiškus stebuklas. Žmonės sakė: “Jis tikrai yra pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį” (14 eil.). Ir norėjo paskelbti jį karaliumi. Minia tačiau neįžvelgė šiame duonos padauginime gilesnės prasmės. Net ir mokiniai nepramatė, kad Jėzus norėjo pasirinkti duoną kaip ženklą jo buvimo Eucharistijoje.

Po duonos padauginimo šv. Jonas pasakoja (Jn 6, 16-21), kad, atėjus vakarui, mokiniai nusileido prie ežero, sulipo į valtį ir plaukė kitapus ežero, į Kafarnaumą. Jėzus dar buvo negrįžęs pas juos. Iš tolo jie pamatė Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir besiartinantį prie valties. Išsigando. “Tai aš. Nebijokite!” — Jėzus sako. Tuo užtikrinimu nesibijoti buvo sužadintas mokinių tikėjimas Jėzaus dieviška prigimtimi, jų pasitikėjimo šaltiniu. Atrodo, Kristaus vaikščiojimo vandeniu stebuklas buvo skirtas tik jo mokiniams, kad tuo sustiprintų jų pasitikėjimą juo ir jo žodžiais, kuriuos tars jiems ir miniai.

Gi duonos padauginimo stebuklas paruošė apaštalus ir Jėzaus klausytojų daugybę klausytis ilgos jo kalbos, kuria jis palaipsniui aiškino duonos dvasinę reikšmę. Jėzus pasirinko duoną sakramentiniu ženklu savo buvimo Eucharistijoje. Dėl šio ženklo prasmės jo klausytojai pasidalino: Jėzaus mokiniai apsisprendė pasilikti su savo mokytoju, bet daugumas nuo jo pasitraukė.

Jėzaus kalba Kaparnaumo sinagogoje susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje (Jn 6, 26-51) yra kalbama apie tikėjimą į Kristų: kūnu tapęs Žodis tikinčiam žmogui yra kaip duona, nes jis teikia amžinąjį gyvenimą. Antroji dalis, kuri prasideda nuo 51-os eilutės, yra Evangelija, apreiškianti Eucharistiją. Bet praktiškai negalima atskirti vienos dalies nuo kitos. Juk Eucharistijos, kaip sakramento, negalima suprasti be tos kalbos dalies, kuri kalba apie tikėjimą. Todėl šeštąjį ketvirtosios Evangelijos perskyrimą svarstome, turėdami mintyje vientisą Jėzaus mokymą apie realų jo buvimą Eucharistijoje.

Jėzus kalba (Jn 6, 26-27) ne apie žūvantį maistą, bet apie tą, kuris išlaiko amžinajam gyvenimui. Žydai neklausia, kas yra toji duona, bet ką jie turi daryti, kad jos gautų (28 eil.). Jie galvojo, kad, laikydami įstatymą, pasieks savo išganymą. Bet Jėzus atsako (29 eil.), kad jų darbas yra niekis ir kad išganymas yra laisvanoriška Dievo dovana, kurią reikia priimti su nuolankumu. Nėra tiek svarbūs “geri darbai” arba bet kuris naujas darbas, kurio reikalautų Kristus, bet yra būtinas tikėjimas į Kristų, kurį Tėvas pasiuntė į šį pasaulį. Tik šis vienintelis darbas, galįs juos išganyti (29 eil.). Tikėjimas į Dievo Sūnų yra lemiamos vertės darbas. Visi kiti darbai gauna veiksmingą savo vertę iš šio vienintelio Dievo darbo, — iš tikėjimo.

Šis klausimas apie tikėjimo reikalingumą išganymui yra ypač stipriai pabrėžiamas Kristaus kalboje, nes dėl to buvo žydų ginčų su krikščionių pirmykšte Bažnyčia. Buvo keliamas klausimas, ar yra reikalingi geri darbai išganymui. Todėl šv. Paulius savo laiškuose svarsto santykį tikėjimo su gerais darbais. Ši problema buvo viena iš pagrindinių, kuri šaukėsi išsprendimo. Šv. Paulius (Rom 3, 24) ir šv. Jokūbas (1, 1-24) pabrėžia tikėjimą į Kristų kaip didelį darbą, kuris viršija visus kitus gerus darbus. Šv. Paulius teigia, kad tikėjimas yra pagrindinis ir esminis dalykas, nes visi žmonės yra nusidėjėliai ir todėl visi reikalingi Dievo malonės. Nusidėjėlis negali savo darbais užsitarnauti išteisinimo bei išganymo. Juk Dievo teisumas duodamas visiems tikintiesiems į Jėzų Kristų (plg. Rom 3, 22: “Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems”). Todėl ir Tridento Susirinkimas sako, kad tikėjimas yra “išganymo pradžia, viso nuteisinimo pagrindas”1’ Bet šv. Paulius neapleidžia nė gerų darbų, nes naujas krikščionio gyvenimas turi nešti gerų meilės ir teisingumo vaisių: “Mes visuomet dėkojame Dievui už jus visus, . . . nuolat minėdami. . . jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą. . .” (1 Tesal 1,2-3). Ir šv. Jokūbas sako: “Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs” (Jok 2, 17).6 Štai kodėl šv. Jonas pabrėžia tikėjimą kaip darbą. Darbai ir tikėjimas juk neprieštarauja vienas kitam, o papildo vienas kitą: tikėjimo gyvenimas reiškiasi meilės darbais. Tai yra tikra, nes tikėjimas yra visiškas asmens atsidavimas Dievui-Žmogui, Jėzui Kristui, kuris skatina gera daryti. Toks pilnutinis atsidavimas Jėzaus Kristaus asmeniui kaip tik yra reikalaujamas, kad žmogus laimėtų amžinąjį gyvenimą.

Kristus reikalavo, kad jo klausytojai tikėtų jį. Žydai, nenorėdami jį tikėti, klausė, kokia teise jis reikalaująs tikėjimo į jo asmenį (30 ei 1.). Jie net prašė įtikimo ženklo, kad galėtų būti tikri, jog yra rimto pagrindo tikėti. Mums atrodo keista, kodėl jie reikalavo kito ženklo. Juk kiek anksčiau jie buvo liudininkai nuostabaus ženklo — duonos padauginimo, ir todėl jie laikė Kristų karaliumi bei pranašu ir nuostabiu stebukladariu.

O jie dabar nepatenkinti, kad Kristus savinasi sau galią suteikti amžinąjį gyvenimą tiems, kurie jį tiki. Ši Kristaus pretenzija jiems yra per didelė ir nepaprasta, ir jie reikalauja iš jo net didesnio ženklo arba stebuklo, kad būtų tikri. Žydai šaukiasi Senojo Testamento (Iš 16, 4; Ps 77/78/, 24), kur yra kalbama, kad Dievas tyruose pavalgydino juos mana, tai yra, duona iš dangaus. Tai buvo tikrai ženklas iš dangaus, kuris patvirtino dievišką Mozės pasiuntinybę. Kristus čia pretenduoja, kad jis yra didesnis ir galingesnis už Mozę, nes jis pažada daug daugiau negu Mozė. Mozės pasiuntinybę patvirtina Dievas, siųsdamas maną — duoną iš dangaus. Bet kokiu ženklu iš dangaus gali Kristus patvirtinti savo pažadą? Kristus atsakė į šį žydų klausimą gilesniu paaiškinimu. Jis paaiškino, kad negalima vadinti Mozės duotą maną tikrai dangiška duona, nors ji buvo duota iš dangaus, nes ta duona buvo žūvantis mirtingųjų maistas (32 eil.). Juk tie, kurie valgė tą duoną, vis tiek mirė. O čia Kristus žada jiems tikrą duoną, kurios valgydami niekad nemirs. Ši duona yra tikra, nes ateina iš dangaus ir gali duoti amžinąjį gyvenimą. Tai yra esminga tikrovė, kuri pasilieka visada. Ta tikrovė (realybė) yra priešinga tiems daiktams ir asmenims, kurie turi žūti ir mirti. Tik šitokia tikroji duona yra verta dangaus duonos vardo.

Šis Kristaus teiginys yra pakartotinai patvirtinamas, kad ta duona ateina iš dangaus tikrąja to žodžio prasme. Todėl ji gali duoti amžinąjį gyvenimą. Iš esmės ta duona yra iš dangaus. Iš tikrųjų ta duona yra pats Kristus, kuris yra nužengęs iš dangaus. Ji yra sutapatinama su Kristumi tiek, kiek ji yra tikras dvasinis maistas, kuris reikia valgyti. Šios duonos prasmė glūdi Kristaus žodžiuose, nes žydai prašo tos duonos (34 eil.), bet dar nesupranta, kad tai yra pats Jėzaus asmuo. Tik 35-toje eilutėje jie išgirsta, kad ta dangaus duona yra pats Kristaus asmuo. Si duona duoda amžinąjį, gyvenimą. Tačiau būdvardis amžinas nieko neprideda daiktavardžio prasmei (plg. eilutes 27, 33, 35, 40, 47, 48, 51, 53, 54, 63). Evangelijoje pagal šv. Joną gyvenimas reiškia tą tikrovę, kuri yra dabartyje ir ateityje. Gyvenimas yra amžinas, nes jis prasideda žemėje ir per mirtį pereina į amžinybę. Todėl mirtis nėra pabaiga, bet perėjimas iš šio pasaulio į Dievo garbę (plg. Jn 13, 1).

Apie Kristaus mokymą minia atsiliepia taip, kaip samarietė moteris apie gyvąjį vandenį, kurį Jėzus pažadėjo jai duoti (Jn 4, 15). Tiek samarietė moteris, tiek ir žydai supranta Kristaus žodžius tik materialiai, bet ne dvasine prasme. Jėzaus klausytojų minia laukia duonos iš dangaus, kaip kad Mozė buvo davęs jų tėvams. Kristus jiems paaiškina, kad ne Mozė davė jiems duonos iš dangaus, bet jo Tėvas. Kristus pašalina visokį dviprasmiškumą dėl duonos prasmės: jis teigia tiesiai, kad jis pats yra ta duona iš dangaus (35 eil.). Jis pats yra amžinojo gyvenimo versmė. Mana dykumoje buvo tik paveikslas šios amžinos gyvybės duonos. Be to, Kristus čia panaudoja keistą palyginimą, sakydamas, kad kas ateina pas jį (Kristų), “niekuomet nebealks,” ir kas tiki jį, “niekuomet nebe-trokš”. Kristus duoda duoną, kuri visiškai numalšina žmogaus alkį ir troškulį. Kas tik ateina pas Kristų, nebeturės nei alkio, nei troškulio savo širdyje. Tik vienas Jėzus — dangiškoji duona gali patenkinti žmogaus giliausią ilgesį ir visus norus. Juk tik Jėzus pažįsta žmogų tobulai, ir maistas, kurį jis duoda žmogui — patį save — turi žmogaus geismui begalinio bei dieviško gėrio vertę. Šių žmogaus būties geismų negali pasotinti joks žemiškas daiktas, bet tik Kristus, amžinojo gyvenimo šaltinis. Evangelijoje vartojami išsireiškimai ateiti ir tikėti Jėzų yra tos pačios reikšmės terminai, kuriais norima pasakyti, kad negalima susitikti su Kristumi kaip dievišku asmeniu, jei neturima tikėjimo į jį. Tikras gi tikėjimas yra ne kas kita, kaip visiškas atsidavimas Jėzaus asmeniui. Ir kai tikima Jėzų, tikima ir amžinąjį gyvenimą, nes amžinasis gyvenimas yra esmingai susijęs su Jėzumi.

Tokio tikėjimo neturėjo Jėzaus klausytojų minia (plg. 36 eil.), nors jie jau buvo matę duonos padauginimo stebuklą, tikėjimo ženklą (plg. 26 eil.). Bet vis tiek jie nepriėjo logiškos išvados — neapsisprendė tikėti Jėzų, Dievą-Žmogų. Regėję ženklą, jie turėjo įdomautis Jėzaus asmeniu ir tikėti jį kaip amžinojo gyvenimo šaltinį. Todėl Kristus priekaištauja klausytojams, kad jie nesupranta ženklų prasmės.

Sekančiose eilutėse (37-40) yra aiškinama, kaip žmogus ateina pas Kristų, amžinojo gyvenimo šaltinį. Primygtinai Kristus reikalauja iš savo klausytojų tikėjimo į jo asmenį. Savo kalboje Kristus pabrėžia tikėjimo reikalingumą kaip esminį dalyką. Kaip jau minėta (35-toje eilutėje), Kristus sutapatina savo asmenį su gyvenimo duona. Tai reikia priimti tikėjimu. Tikėjimas gi yra Tėvo dovana (37 eil.). Tiesa, kad ne visi, kurie mato Kristų, apsisprendžiu tikėti jį. Čia susiduriame su netikėjimo paslaptimi. Dievas Tėvas myli visus žmones kaip savo kūrinius. Todėl jis duoda jiems malonę eiti (atseit tikėti) pas Dievą Sūnų, kuris yra išganymo ženklas, nes jis yra amžinojo gyvenimo šaltinis. Tėvas ateina pas žmones tik per savo įsikūnijusį Sūnų, ir tik šiuo būdu Tėvas veikia žmonių tarpe. Sūnus atbaigia Tėvo darbą su žmonėmis. Todėl tie, kurie ateina pas Kristų, — ar tai jie būtų žydai, ar pagonys, — nebus Kristaus atstumti, nes Tėvas siuntė juos pas jį. Kristus jų neapleidžia, kaip kad jis neapleido ir pasirūpino aklu žmogumi, kuris buvo išvarytas iš sinagogos dėl jo tikėjimo į Jėzų (Jn 9, 34). Taip yra, nes Kristaus valia tobulai derinasi su Tėvo valia (Jn 5, 19). Priimdamas tuos, kuriuos Tėvas yra pasiuntęs pas jį, Kristus vykdo Tėvo valią (38 eil.). Šią Tėvo valią Kristus nepaliaujamai vykdo iki paskutinės dienos, tai yra, visados (39 eil.) Kristus ir čia, žemėje, duoda žmonėms antgamtinę gyvybę (Jn 5, 21, 26). Tuos, kurie tiki Kristų, jis globoja ir teikia jiems amžinąjį gyvenimą dabar ir “paskutiniąją dieną” — prisikėlimo dieną (39-40 eil.)-

Žydai ima murmėti (41 eil.), nes pradeda įžvelgti santykį tarp duonos iš dangaus ir Kristaus asmens, ko jie anksčiau nesuprato (35 eil.). Jie prieštarauja jam. Šis murmėjimas primena mums aną žydų murmėjimą dykumoje prieš Mozę (plg. Sk 11, 4-6; 14, 27). Čia nepasitenkinimo pagrindas yra Kristaus sutapatinimas su duona, nužengusia iš dangaus. Tai yra neįmanoma, minia sako, nes jie gerai žiną Jėzaus žmogišką kilmę (42 eil.). Jis esąs tik žmogus, “Juozapo sūnus”, kurio tėvą ir motiną jie pažįstą. Kaip gali jis pretenduoti į nužengimą iš dangaus? Čia yra pabrėžiama stipriai Jėzaus tikras žmogiškumas. Miniai jis ir atrodė esąs tik paprastas žmogus.

Atsakydamas į sunkius minios klausimus, Kristus atkreipia jų dėmesį į tai, ką jis jau yra pasakęs (43-44 eil.), bet su ypatinga pastaba: Dievas Tėvas veda žmones pas Kristų, be Tėvo patraukimo niekas negali ateiti pas Kristų. Kristus neneigia, kad jis yra Juozapo sūnus, tai yra, kad jis yra tikras žmogus. Bet jie turėtų tikėti jį, nes jis yra pakankamai įrodęs savo dievybę (36 eil.). Vis dėlto kai kurie netiki, nors Dievas visus moko ir traukia į tikėjimą (plg. Iz 54, 13; Jer 31, 33). Tikėjimas juk nėra loginio protavimo išdava, bet dieviška Tėvo dovana. “Niekas neateis pas mane,” sako Kristus, “jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatrauks” (44 eil.). Čia nekalbama apie kokį nors patraukimą fizine jėga, bet dvasine prasme. Patraukti — tai vienas kitą įteigti daryti ką nors gero. Įteigtasis gali laisvai apsispręsti to gero siekti. Taip žmogus patraukiamas į gera. Ir Dievas savo malone patraukia žmogų laisvai apsispręsti laikyti tikru tai, ko jis nieku būdu nesupranta.

Iš šv. Jono Evangelijos prieiname išvadą, kad žmogus, būdamas apdovanotas laisva valia, gali ir turi laisvai apspręsti pagrindines savo tikėjimo tiesas. Savaimingos žmogaus laisvos valios nėra tam sprendimui čia pakankama, nes tikėjimas yra Dievo dovana: dangaus Tėvas turi patraukti žmogų, kad jis tikėtų Kristų. Bet žmogus, turėdamas laisvą valią, gali pasipriešinti tam Dievo patraukimui arba tikėjimo dovanai ar malonei. Todėl Dievas maloningai skatino ir ruošė žmones tikėti Kristų ir prieš jo padarytus stebuklingus ženklus (plg. Jn 3, 18-21; 5, 37-40).

Tokiu paslaptingu būdu Dievas yra vedęs ir izraelitus į tikėjimą.

Iš tikrųjų tikėjimas nėra grynai tik žmogaus laisvavališkas apsisprendimas, bet Dievo dovana. Tikėjimo dovaną Dievas suteikia visiems žmonėms. Jei žmonės nepriima tikėjimo dovanos, tai tik todėl, kad jie savo valia yra tapę akli ir taip pasilieka “tamsybėje” (Jn 1, 10-11; 9, 38-40). Šventasis Raštas moko mus, kad visi žmonės yra kviečiami tikėti Jėzų, bet jie, tariant šv. Pauliaus žodžiais turi priimti tą kvietimą abipusiu Dievo ir žmonių “taip” (2 Kor 1, 20). Malone neapšviestas žmogaus protas nepajėgia įžvelgti Kristuje įsikūnijusio amžinojo Žodžio. Tačiau visi tie, kurie ateina pas Kristų su Tėvo duotu tikėjimu, “turi galią tapti Dievo vaikais” (Jn 1, 12).

Taigi tik vienas Kristus gali žmogui pasakyti, kas jis iš tikrųjų yra. Tai juk neregima žmogui, kurio protas nėra apšviestas tikėjimo. Dangaus Tėvas patraukia visus į šią tikėjimo šviesą. Kas tik ieško tiesos, tą Dievas paruošia tikėti Kristų (plg. Jn 3, 20-21).

Paruošęs savo klausytojus iki to, kad jie turėjo laisvanoriškai apsispręsti tikį Kristų, kaip Tėvo pasiųstąjį į šį pasaulį Dievo Sūnų, tai yra, kaip tą, kuris yra vertas dieviško autoriteto, Jėzus davė Gyvenimo Duonos išbaigtą išaiškinimą. Jis aiškiai kalbėjo, kad toji Gyvenimo Duona yra Eucharistijos sakramentas: Kristus pats būna tame sakramente realiai ir asmeniškai.

Savo kalboje pirmąsyk Kristus sumini šios gyvosios duonos valgymą (Jn 6, 50). Iki to laiko buvo keliamas klausimas apie tikėjimą į Kristaus asmenį. Dabar jau iškeliama kita mintis apie Kristų: žmogus privalo valgyti gyvybės duoną. Iš šių žodžių aiškiai suprantame, kad Kristus ne tik yra amžinojo gyvenimo šaltinis, bet ir tas, į kurį mes esame įjungti Eucharistijoje; esame įjungti ne tik per dvasinį tikėjimą, bet ir fiziškai bei realiai. Sekančiose eilutėse (51-58) Kristus nusako kuo aiškiausiai savo mokymą apie Eucharistiją. Taip aiškiai jis nekalba nė vienoje kitoje Naujojo Testamento vietoje.

Penkiasdešimt pirmoje eilutėje Viešpats primena, ką jis buvo pasakęs anksčiau; taip pat aiškiai aptaria savo pažadą apie Eucharistiją. Ta duona, kurią Kristus duos, yra jo kūnas. Tas jo kūnas bus duodamas “už pasaulio gyvybę”; šiuo pasakymu netiesiogiai yra primenama Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Tie žodžiai, kad Kristus duosiąs savo “kūną už pasaulio gyvybę”, primena taip pat eucharistinės konsekracijos žodžius. Visa tai aiškiai nurodo aukos elementą Eucharistijoje.

Aukos pobūdis yra ryškiai išreikštas konsekracijos žodžiais: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus bus išduotas.” Kristus iš tikrųjų buvo išduotas už pasaulio gyvybę ant kryžiaus. Dabar Eucharistijoje įvyksta kryžiaus auka, kurioje Kristus duoda savo kūną už žmones, kad jie gautų antgamtinę gyvybę. Žinoma, Eucharistijoje įvyksta kryžiaus auka sakramentiškai: žodžiai su duonos paaukojimo veiksmu reiškia kryžiaus auką.

Kai Kristus kalba apie eucharistinę auką, sako, kad duosiąs savo kūną duonos pavidalu už pasaulio gyvybę. Evangelijoje pagal šv. Joną yra užuomina ne tik kryžiaus aukos, bet ir Eucharistijos, kurioje Kristaus kūnas duonos pavidalu būna ir yra atiduodamas už žmones, kad jie turėtų antgamtinį gyvenimą. Kristaus žodžiai — “Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę” — aiškiai nusako tiesioginį ir asmenišką Kristaus veiksmą Eucharistijoje. Kristus tad Eucharistijoje yra pirminis kunigas ir aukojamoji dovana, kuria jis išreiškia garbę Tėvui ir pašvenčia žmones.

Klausytojų minia suprato raidiškai Kristaus žodžių prasmę (52 eil.). Kai kurie todėl sakė, kad Kristaus žodžiai yra beprasmiai: esą negalimas daiktas, kad jis duotų jiems valgyti savo kūną. Tai primena mums Nikodemą, kuris nesuprato žmogaus naujo gimimo “iš vandens ir Dvasios”: “Kaip tai gali būti?” (Jn 3, 9). Tuo atveju Jėzus jam paaiškino, kad jis kalba apie antgamtinį gimimą Dievo karalystei. Bet, pažadėdamas Eucharistiją, Kristus abejojančiai miniai atsako iškilmingais Apreiškimo žodžiais, kuriais jis įsakmiai pabrėžia savo žodžių raidišką prasmę (53 eil.). Tai ne tik galima, bet net būtina valgyti Žmogaus Sūnaus kūną ir gerti jo kraują, kad turėtų savyje antgamtinės gyvybės amžinajam gyvenimui. Iš tikrųjų Kristus čia nepaaiškina savo klausytojams nieko kitaip, bet reikalauja, kad jie priimtų raidišką jo žodžių prasmę, kaip jie buvo girdėję. Evangelijoje vartojami žodžiai — valgyti Kristaus kūną (gr. phagein — valgyti, etragen — kramtyti dantimis), ir gerti jo kraują mums nusako, kad Eucharistijoje yra tikras (realus) Kristaus kūnas ir kraujas, o ne simbolis.

Ketvirtoje Evangelijoje šv. Jonas pakartotinai vadina Kristų Žmogaus Sūnumi (plg. Jn 3, 131 6, 53, 62; 8, 28) ir “Žmogaus Sūnaus kūnu”. Tuo jis pabrėžia, kad tas Kristaus kūnas, kurį Jėzaus klausytojai turės valgyti, priklauso dangiškam asmeniui, kuris savyje turi visas dangiškas dovanas, neišskiriant nė amžinojo gyvenimo. Pagal šv. Joną “Žmogaus Sūnus” reiškia, kad Kristus yra ne tik žmogus, bet ir dieviškas asmuo, kuris yra nužengęs iš dangaus. Todėl iš šv. Jono Evangelijos susidarome išvadą, kad Eucharistijoje Kristus yra visoje savo pilnatvėje — nukryžiuotas, garbingai prisikėlęs ir sėdįs Dievo Tėvo dešinėje. Štai kodėl Eucharistija yra tas maistas, kuris ruošia žmones nemirtingam bei amžinajam gyvenimui. Todėl ne be pagrindo pirmykštėje Bažnyčioje krikščionys priimdavo dažnai eucharistinį Kristų.

Penkiasdešimt ketvirtoji eilutė vėl pabrėžia Kristaus kūno valgymą ir kraujo gėrimą. Šiuo konkretaus valgymo ir gėrimo veiksmu yra išreiškiamas tikras (realus) Kristaus buvimas Eucharistijoje. Ir tai nesiderina su bet kokiu dvasiniu ar simbolišku Kristaus žodžių aiškinimu. Kristus, sakydamas — “Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš ji prikelsiu paskutiniąją dieną” —, nori pasakyti, kad komunijos priėmėjas turi savyje antgamtini gyvenimą dabar, o ne tik paskutiniąją dieną. Ir dėl dabar turimos antgamtinės gyvybės Kristus yra pažadėjęs mus prikelti paskutinę dieną. Taigi tarp amžinojo gyvenimo ir prisikėlimo yra skirtumas. Bet jiedu yra taip susiję, kad vienas būtinai paruošia kitam: Eucharistija paruošia mus paskutiniosios dienos prisikėlimui.

Kristus primygtinai teigia, kad jo kūnas tikrai yra valgis ir jo kraujas tikrai yra gėrimas, kuris mumyse palaiko amžinąjį gyvenimą (55-57 eil.)  Čia tad yra patvirtinamas realus Kristaus buvimas duonos ir vyno pavidalais, ir tuo pačiu yra atmetama Jėzaus žodžių grynai dvasinė ir simbolinė prasmė. Šis “tikras valgis ir tikras gėrimas” duoda tikrą antgamtinį amžinąjį gyvenimą. Tokio amžinojo gyvenimo negali duoti materialinis maistas. Dar daugiau: amžinojo gyvenimo maistas įgalina mus turėti su Kristumi tokius artimus santykius, kokie yra tarp gyvojo Tėvo ir jo Sūnaus (56-57 eil.). “Gyvasis Tėvas” (57 eil.) yra visokios gyvybės šaltinis. Panašiu būdu ir tas asmuo, kuris valgo Kristų, turi tą gyvybę, kurią Sūnus yra gavęs iš Tėvo. Galima sakyti: Kristus gyvena Tėvo gyvybe panašiai, kaip kūdikis motinos įsčiose. Panašus gyvenimo santykis yra tarp Kristaus ir to, kuris valgo eucharistinę duoną. Šis tarpusavio santykis yra intymiai asmeniškas: Kristus pasilieka mumyse ir mes jame.

Pagaliau Jėzus užtikrina amžinąjį gyvenimą tiems, kurie valgo eucharistinę duoną: “Kas valgo šią duoną — gyvens per amžius” (58 eil.). Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: “Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis?” (60 eil.). Jėzus, atsakydamas murmantiems savo mokiniams, pabrėžia dieviškos malonės reikalingumą, kad jie laisvavališkai galėtų apsispręsti už tikėjimą jo žodžiais: “Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas” (63 eil.) - Iš tikrųjų, “Dvasia teikia gyvybę.” Tokią Dvasios galią turi Kristus: “Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinysis Adomas (tai yra, Kristus, Pr.M.) tapo gyvybę teikiančia dvasia” (1 Kor 15, 45). Ir Nikodemui Kristus buvo priminęs, kad gyvybė, apie kurią jis yra kalbėjęs, pareina iš Dvasios, ir tik Dvasia įgalina tai suprasti (plg. Jn 3, 6-8). Kai Jėzus sako, kad “kūnas nieko neduoda”, jis nekalba apie savo Kūną. Jis čia kalba apie kūną, kuris yra minimas Jono 1, 14 ir 3, 6: “Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.”7 Sis amžinasis Žodis, tapęs kūnu, turi dievišką galią pažadinti tikėjimą apreikštąja paslaptimi.

Nors nemaža Jėzaus mokinių neapsisprendė tikėti Eucharistijos paslaptimi, Dievo Tėvo malonės patraukti ir Kristaus paskatinti, šv. Petras su kitais apaštalais išpažino tikėjimą Kristaus buvimu Eucharistijoje. Šventasis Petras visų vardu tarė: “Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu — Dievo Šventasis” (Jn 6, 64-69).

c) Korinto bendruomenės tikėjimas realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje

Šventasis Paulius parašė pirmą laišką Korinto krikščionių bendruomenei 57 metais. Tame laiške jis rašo: “Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujuje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?. . . Pažiūrėkite į žemiškąjį Izraelį: argi tie, kurie valgo aukas, nėra altoriaus bendrininkai? Ką gi sakau? Ar kad stabams paaukota mėsa šį tą reiškia? ar kad ir stabas yra šis tas? Ne, aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties stalo bendrai ir demonų stalo bendrai” (1 Kor 10, 16-21). Iš šių žodžių aišku, kad Korinto krikščionys tikėjo, jog jie, dalyvaudami Eucharistijos šventime, bendrauja su Kristumi, kuris būna šiame sakramente su kūnu ir krauju.8 Iš čia pacituoto konteksto negalima suprasti korintiečių dalyvavimo Eucharistijoje kaip jų bendravimo su Kristumi, kaip su jo buvimo idėja arba antgamtiniu pirmavaizdžiu (Platono filosofijos prasme), kuris būtų mums tikrovėje nepasiekiamas. Būtų klaidinga čia suprasti, kad korintiečiai, dalyvaudami Eucharistijoje, bendravo su Kristumi tik savo tikėjimu, tarsi jis “gyventų per tikėjimą” jų širdyse (plg. Ef 3, 17). Šv. Paulius sugretina eucharistinį korintiečių bendravimą su Kristumi jo kūno ir kraujo aukojimu su žydų ir pagonių dalyvavimu savo paaukotose atnašose. Jeruzalės šventykloje ir pagonių religinėse aukojimo apeigose atnašos buvo realios: jie valgė paaukotas atnašas, ir tuo būdu jie dalyvavo aukoje. Naujojo įstatymo aukoje atnaša yra pats Kristus. Švenčiant Eucharistiją, mes su juo bendraujame, valgydami gyvybės duoną ir gerdami iš amžinojo gyveninio šaltinio.

Tikrą (realų) Kristaus buvimą Eucharistijoje patvirtina šv. Pauliaus laiško korintiečiams tas perskyrimas (1 Kor 11, 27-29), kur smerkiamas piktnaudžiavimas eucharistiniame pokylyje: “Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria, to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.” Kitais žodžiais tariant, tie, kurie neįvertina Viešpaties Kūno Eucharistijoje, yra kalti; jie valgo ir geria sau pasmerkimą. Kaltė, kaip ir pasmerkimas, aiškiai siejasi su Viešpaties Kūnu ir Krauju Eucharistijoje. Taip yra ryškiai išreiškiamas tikėjimas į tikrą Kristaus buvimą Švenčiausiame Sakramente.

Iš tikrųjų šv. Paulius paliudija Korinto bendruomenės tikėjimą į realu Kristaus buvimą Eucharistijoje. Tačiau jis nurodo aiškiai šio realaus buvimo ir dvasinį pobūdį. Juk eucharistinį Kristaus buvimą įvykdo Šventoji Dvasia, kuri veikia Bažnyčioje kaip mistiniame jo Kūne. Toks Kristaus buvimo dvasinis pobūdis yra išreiškiamas pirmojo laiško korintiečiams bendrame kontekste: lygiagrečiai yra nustatoma eucharistinio šventimo įstatymai (10 ir 11 perskyrimai) ir charizmų tvarka (12-14 perskyrimai). Ta pati Šventoji Dvasia veikia tiek eucharistiniame šventime, tiek ir krikščionių susirinkimuose, kur jie ieško dvasinių dovanų arba charizmų (plg. 1 Kor 14, 1-2, 15-17). Šventoji Dvasia palaiko eucharistinę bendruomenę ir visus mistinio Kūno narius vienybėje. Ir dar daugiau: eucharistinė bendruomenė yra mistinio Kūno vienybės dvasinis pagrindas.

d) Eucharistijos įsteigimo žodžiai reikalauja realaus Kristaus buvimo Švenčiausiame Sakramente

(1) Žodžiai — “Tai yra mano kūnas. . . , Tai yra mano kraujas. . .” — užtikrina mūsų tikėjimą realiu (tikru) Kristaus buvimu sakramente

Realaus Kristaus buvimo Eucharistijoje biblinį įrodymą turime šio sakramento įsteigimo žodžiuose. Kaip jau anksčiau esame minėją, Eucharistijos įsteigimą yra atpasakoję šventieji Matas, Morkus, Lukas ir Paulius. Nors kalbiškai jie atpasakoja nevienodai tą eucharistinį įvykį, bet jų kalbos esmė ta pati.

Šio atpasakojimo vadinamoje šv Petro versijoje, kurią duoda Matas ir Morkus, Kristus kalba į duoną: “Tai yra mano kūnas,” lotyniškai: “Hoc est corpus meum” (Mt 26, 26; Mk 14, 22) ; šv. Pauliaus versijoje, kurią duoda evangelistas Lukas ir šv. Paulius (Lk 22, 19), sakoma, “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.” Iš tikrųjų Jėzus, laikydamas savo rankoje duoną ir kviesdamas mokinius, sakė: “Tai yra mano kūnas: Imkite ir valgykite.” Tuo Jėzus kreipė savo mokinių dėmesį ne į visą apeigą, bet tik į duoną. Nurodo tad šių žodžių prasmę: Tai (hoc), ką jums duodu, yra mano kūnas, kuris bus aukojamas už jus.

Žodžiai, ištarti į taurę, yra šie: Paėmęs taurę, Jėzus jiems sakė: “Tai yra mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį” (Mk 14, 24). Mato Evangelijoje yra dar pridedama: “. . . nuodėmių atleidimui” (Mt 26, 28). Šventojo Pauliaus versijoje sakoma: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujuje, kuris už jus išliejamas” (Lk 22, 20). Šių žodžių prasmė: ši taurė turi mano kraują, kuriuo yra užantspauduojama Naujoji Sandora, kaip kad Senoji Sandora buvo patvirtinta krauju. Mozė, ėmęs kraujo, apšlakstė juo tautą ir tarė: “tasai yra kraujas sandoros, kurią Viešpats su jumis padarė. . .” (Iš 24, 8). Kaip anas Senosios Sandoros kraujas buvo tikras (realus), taip ir Naujosios Sandoros kraujas Eucharistijoje yra realus Kristaus kraujas, kuris ženklinamas vyno pavidalu.9

Eucharistijos įsteigimo žodžiai užtikrina mūsų tikėjimą realiu Kristaus buvimu Švenčiausiame Sakramente. Būtų klaidinga bandyti tuos žodžius aiškintis ne raidiškai ir ne tiesiogine prasme, bet alegoriškai bei metaforiniai arba perkeltine prasme. Juk duona ir vynas nei savo prigimtimi, nei paprastai kalbant nėra kūno ir kraujo simboliai. Tačiau Kristus yra pasirinkęs duonos ir vyno elementus, kad jie reikštų jo kūno ir kraujo buvimą sakramente. Savo dieviška galia, tardamas žodžius “tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas,” Jėzus Paskutinės Vakarienės metu perkeitė duoną ir vyną į savo kūną ir kraują; pasiliko tik duonos ir vyno pavidalai (tai yra, ką duonoje ir vyne galime juslėmis patirti). Šia raidiška prasme kaip tik ir suprantame Eucharistijos įsteigimo žodžius.

Jėzaus žodžiuose “tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas” jungtukas yra nepakenčia bet kokio metaforinio aiškinimo perkeltine prasme, o reikalauja realaus jo buvimo. Kai kuriose Šventojo Rašto vietose jungtukas yra išreiškia simbolinę prasmę, tokia perkeltinė prasmė yra lengvai suprantama iš pačios dalyko prigimties arba iš įprasto kalbėjimo būdo. Pavyzdžiui, “Dirva — tai pasaulis” (Mt 13, 38); “aš — avių vartai” (Jn 10, 7); “Aš esu tikras vynmedis” (Jn 15, 1); “Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus” (1 Kor 10, 4). Tokia perkeltine prasme negalima aiškinti Eucharistijos įsteigimo žodžių. Kodėl gi ne? Kadangi betarpiškas kontekstas pagal sinoptikus ir šv. Paulių nėra alegoriškas, bet tik konkretus bei istoriškas atpasakojimas. Pakanka tik palyginti Eucharistijos įsteigimo žodžius su šv. Jono Evangelijos 15-tuoju perskyrimu, kur Jėzus sako: “Aš esu tikrasis vynmedis. . .” Šioje šv. Jono atpasakotoje Jėzaus kalboje vynymedis ir šakelės simbolizuoja malonės gyvenimo slėpinius; toje kalboje nevartojami jokie gestai ar veiksmai. Priešingai, Sinoptikai atpasakoja Eucharistijos įsteigimo įvykį: tai buvo Jėzaus daugiau veiksmas, negu kalba. Šv. Matas tik vienoje eilutėje (26, 26) pavartojo aštuonis veiksmažodžius: vakarieniauti, paimti, laiminti, laužyti, duoti, imti, valgyti; dviem paskutiniais žodžiais pats Jėzus tiesiogiai kviečia savo mokinius: “Imkite ir valgykite.”

Dar daugiau: Evangelistas Jonas 15-tame perskyrime turi tik pamokymo tikslą- Todėl kiekvienas palyginimo žodis yra aiškinamas alegoriškai: Kristus yra vynmedis; jo Tėvas — vynininkas; šakelės — jo mokiniai; šakelių apvalymas — kad duotų daugiau vaisių. Tai visa yra simboliška ir turi tik bendrą reikšmę, kuri tinka pamokyti bet ką ir bet kada. Tai nėra vienkartinis veiksmas, susijęs su įvykiu tikrovėje. Tuo tarpu Eucharistijos įsteigimo kiekvienas žodis yra susijęs su Kristaus veiksmu bei gestu ir nukreiptas į rodomą duoną ir taurę. Viskas čia yra konkretu ir tikroviška, ko reikalauja realus Kristaus buvimas.

Sakinio sandaroje pastebime, kad Eucharistijos įsteigimo žodžiai turi visiškai skirtingą prasmę nuo pasakymo “Aš esu tikrasis vynmedis” (Jn 15, 1). “Tai yra mano kūnas” išreiškia realų Kristaus buvimą sakinio tariniu “mano kūnas”. Kristus, laikydamas rankoje duonos gabalą, parodomuoju įvardžiu “tai” (hoc) nurodo konkretų ir individualų dalyką — savo kūną, realų savo buvimą duonos ženkle. Pasakyme “Aš esu tikrasis vynmedis” sakinio veiksnys yra Kristus, bet tarinys nėra konkretus bei individualus dalykas, o išreiškiąs perkeltinę prasmę, pritaikintą bet kam. Paskutinės Vakarienės metu Eucharistijos įsteigimo žodžių veiksnys ir tarinys yra tapatingi ir nurodo konkretų bei asmenišką Kristaus kūno ir kraujo buvimą duonos ir vyno pavidalais.

(2) Kūnas ir kraujas, išreiškiąs gyvą asmenį, turi ir aukos prasmę

Per Paskutinę Vakarienę Kristus davė apaštalams valgyti savo kūną ir gerti savo kraują duonos ir vyno pavidalais. Tai darydamas, jis sutapatino savo Kūną su tuo, kas pirmiau buvo duona, ir Kraują — su tuo, kas pirmiau buvo vynas. Kyla čia klausimas, ar Kristus tada turėjo mintyje, kad jo kūnas ir kraujas yra kaip aukos elementai, ar tik kaip viso jo asmens išraiška. Į šį klausimą tiksliai atsako kunigas Louis Ligier, S.J.10 Pagal jo biblines studijas kūnas ir kraujas nėra žmogiškos būties tik medžiaginiai elementai, bet jie išreiškia visą žmogišką būtį, turinčią savo individualią gyvybę. Kūnas ir kraujas yra tapačiai gyvas asmuo savo konkrečia ir regima išraiška. Kraujas, kuris duoda kūnui gyvybę (plg. Kun 17,11), išreiškia gyvą, konkretų asmenį regima išvaizda. Kūnas geriausiai išreiškia asmenį konkrečia ir atpažįstama išvaizda todėl, kad jis yra vienas iš šio pasaulio kūninių gyvių, skirtingas nuo antgamtinių būčių. Todėl atiduoti arba išlieti savo kraują reiškia ne tik atiduoti bei paaukoti save patį asmeniškai, bet taip pat atiduoti tą savo gyvybę, kuria džiaugiasi kiekvienas. O atiduoti savo kūną reiškia paaukoti savo gyvybę su savo įgimtom ir etninėm savybėm. Kaip matome, kūnas ir kraujas turi kiek skirtingą simbolinę prasmę. Todėl yra suprantama, kodėl Kristus panaudojo šiuos du simbolinius veiksmus Paskutinės Vakarienės metu; ir Bažnyčia dabar aukoja Mišiose Kristaus Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais.

Todėl Eucharistijos įsteigimo metu pavartoti žodžiai “kūnas ir kraujas” turi ir aukos prasmę. Iš tikrųjų Kunigų knygoje, Senajame Testamente ir laiške Žydams, kalbant apie aukas, terminai “kūnas ir kraujas” reiškia ne tik žmogišką prigimtį su savo silpnybe arba asmenį su savo konkrečia bei pilna būtimi, bet ir gyvą būtį, padalytą per mirties auką į kūną ir kraują. Kaip aiškina laiško Žydams autorius (9-10 persk.), Dievas Tėvas, atmetęs ožių ir jaučių deginamąsias aukas bei kitas rankų darbo atnašas, yra davęs savo Sūnui kūną, kad jį atnašautų bei paaukotų vieną kartą visiems laikams. Jėzus įvykdė šią Tėvo valią: jis įvykdė šią savo kūno ir kraujo auką ant kryžiaus (plg. Žyd 9, 1-26; 10, 5-10). Šią kryžiaus auką Jėzus nurodė savo žodžiais: “Mano Kūnas yra atiduodamas už jus. . ., mano Kraujas yra išliejamas už jus visus.” Kristaus Kūnas buvo atnašautas Dievui Tėvui, Kraujas buvo išlietas aukai įvykdyti ir mums pašventinti. Taigi Naujajame Testamente Jėzus Kristus yra atnašavęs savo asmens auką, kurią įvykdė sakramentiškai savo Kūno ir Kraujo paaukojimu. Dabar Bažnyčioje ta pati auka įvyksta duonos ir vyno pavidalais. (Šis klausimas teks plačiau aptarti šeštame skyriuje).

(3) Duonos ir vyno pavidalais Kristus būna asmeniškai Bažnyčioje ir dalyvauja su mumis eschatologiniame pokylyje

Iš Eucharistijos įsteigimo žodžių konteksto mums yra aišku, kad Kristus nuo Paskutinės Vakarienės Bažnyčioje būna ir veikia asmeniškai ir dalyvauja bei jungiasi su mumis eschatologiniame pokylyje. Duonos ir vyno pavidalais, tai yra, sakramentiniu būdu jis būna ir veikia Bažnyčios ir kiekvieno jos nario labui.

Pačiame pasiruošime vakarienei ir to įvykio atpasakojime ryškiai iškyla pirminė Kristaus vieta eucharistiniame pokylyje; jis yra šeimininkas, kuris priima susirinkusius į vakarienę, ir kartu pokylio maistas bei gėrimas.11 Būdamas pokylio šeimininkas, Kristus asmeniškai parūpina reikalingus dalykus vakarienei, paruošia savo mokinius, surenka bei priima juos ir kviečia: “Imkite ir valgykite. . . Imkite ir visi iš jos gerkite.” Iš to viso mums yra aišku, kad eucharistiniame pokylyje pats Kristus mus priima ir vaišina. Bet ir mes priimame Kristų. Juk jis duoda mums save mūsų kūninei prigimčiai tinkamu būdu; mes priimame jį kaip valgį ir gėrimą. Taip tad mes santykiaujame tarpusavyje asmeniškai bei intymiai: “Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame” (Jn 6, 56). Vadinasi, eucharistiniame pokylyje susitinkame su Kristumi asmeniškai, bei sakramentiniu būdu.

Kristus, būdamas realiai Eucharistijoje, siekia palaikyti intymius žmonių santykius su Dievu. Jis nori, kad visi žmonės kaip Dievo tauta mylėtų savo Kūrėją ir Tėvą, nes Dievas visuomet myli savo tautą ir ją globoja. Tarpusavio meilę Kristus palaiko bei puoselėja eucharistiniame pokylyje. Todėl Eucharistiją galime vadinti sandoros pokyliu. Senajame Įstatyme sandora tarp Dievo ir Izraelio tautos buvo vykdoma bei patvirtinama, kai izraelitai dalyvaudavo deginamose aukose. Veršių krauju būdavo apšlakstomi aukos dalyviai, tariant: “Tasai yra kraujas sandoros, kurią Viešpats su jumis padarė” (Iš 24, 8). Naujoji Sandora, kuri yra patvirtinta Kristaus mirtimi ant kryžiaus, apvalė žmoniją nuo nuodėmių, sukūrė naujus religinius santykius — tiek asmeniškus, tiek ir visuomeniškus, kurie remiasi Viešpaties ir visos žmonijos meile. Šią Naująją Sandorą vykdo Eucharistija, kuri siejasi su Kristaus auka ant kryžiaus. Štai kodėl Bažnyčia, švęsdama Eucharistiją, taria: “Tai yra taurė mano kraujo, Naujosios ir Amžinosios Sandoros kraujo, kuris už jus ir visus žmones bus pralietas nuodėmėms atleisti” (Konsekracijos žodžiai).

Iš šių žodžių ir bendrai iš Eucharistijos įsteigimo regime Naujosios Sandoros būdingą naujybę, kurios nebebuvo Senosios Sandoros aukos pokyliuose. Kaip geras ganytojas, Kristus pažįsta kiekvieną iš savo ganomųjų ir kiekvienas jį priima. Jėzus paaukojo save ant kryžiaus už visus bendrai ir už kiekvieną atskirai. Paskutinės Vakarienės metu jis paaukojo save sakramentiškai už visus žmones, ir taip laiko tėkmėje per kiekvienas Mišias aukojasi už visus ir už kiekvieną atskirai. Todėl visi žmonės yra pakviesti dalyvauti Naujosios Sandoros aukos pokylyje. Pirmoje Senojo Įstatymo Sandoroje dalyvavo tik Mozė,

Aaronas ir du vyresnieji jo sūnūs (Nadabas ir Abijus) ir septyniasdešimt vyresniųjų iš Izraelio tautos (plg. Iš 24, 1-11), o į Eucharistiją kiekvienas pakviestas dalyvauti. Kaip kiekvieno širdyje yra įrašytas naujasis meilės Įstatymas, taip kiekvienas yra kviečiamas valgyti ir gerti eucharistiniame Sandoros pokylyje.

Eucharistinis pokylis yra ir pirmavaizdis amžinojo pokylio laikų pabaigoje. Kitais žodžiais tariant, eucharistinis pokylis yra jau dabar amžinosios Dievo karalystės pokylis, arba eschatologinis pokylis. Šį mūsų teigimą patvirtina Jėzaus žodžiai Paskutinės Vakarienės metu: “Nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje” (Mt 26, 29; plg. Lk 22, 18). Šie žodžiai reikia pasiaiškinti. Jau antrame šios studijos skyriuje minėjome, kad Velykų pokylio apeigose buvo vartojamos dvi taurės. Tik antroje taurėje vynas buvo perkeistas į Viešpaties kraują, kuris buvo pavadintas jo Tėvo karalystės “nauju” vaisiumi bei gėrimu. Jėzus, gerdamas iš pirmosios taurės, kaip ir atsisveikindamas taria: “Nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus,” kuris yra neperkeistas į jo kraują.

Šventasis Lukas kalba ir apie Viešpaties didelį troškimą valgyti drauge su savo apaštalais Velykų Vakarienę: “Trokšte troškau valgyti šią Velykų Vakarienę prieš kentėdamas” (Lk 22, 15). Ko gi Jėzus taip trokšte troško? Nejaugi jis troško galutinai Paskutinės Vakarienės? Anaiptol, jis to netroško. Juk jis sakė: “Nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje” (Lk 22, 16). Iš tikrųjų Jėzus trokšte troško, kad Senosios Velykos persikeistų į Naująsias Velykas, kurios yra Eucharistija. Tai buvo paskutinė žemiškoji vakarienė, bet kartu įvyko ir pirmasis sakramentinis pokylis — Dievo karalystes pati pradžia. Po Paskutinės Vakarienės šis Dievo karalystės pokylis dabar įvyksta šventose Mišiose. Taigi Eucharistija yra naujas valgis ir gėrimas, skirtas Dievo karalystės vaikams. Dievo karalystės pradmenis jau turime: naujasis Evangelijos mokslas paskelbtas, Naujoji Sandora sudaryta, Jėzaus krauju patvirtinta ir jo mirtimi užantspauduota. Dabar švęsdami Eucharistiją, dalyvaujame amžinosios Dievo karalystės pokylyje — eschatologiniame pokylyje. Dalyvaudami eucharistiniame pokylyje, mes švenčiame Dievo vestuves su savo tauta per jo Sūnų, kuris yra tapęs žmogumi ir perėjęs per mirti bei prisikėlimą į garbės karalystę.

Eucharistijos įsteigimo žodžiuose atsiskleidžia Kristaus buvimas Švenčiausiame Sakramente. Bet nei pats terminas, nei buvimo sąvoka tiesiogiai nevartojami: įsakmiai nesakoma, kad Jėzus būna duonos ir vyno pavidalais. Jėzus tik sako: “Tai yra mano kūnas. . ., tai yra mano kraujas”. Nesakoma formaliai, kad Jėzaus kūnas ir kraujas būna kame nors arba kame nors talpinami.

Tačiau tuo nenorime sakyti, kad Kristaus teiginys “Tai yra mano kūnas. . ., tai yra mano kraujas” neišreiškia jo buvimo duonos ir vyno pavidalais bei jo buvimo jo Bažnyčioje. Norime tik pasakyti, kad Eucharistijos įsteigimo žodžių pirminis teiginys yra savo apimtimi platesnis: jis apima ne tik Kristaus buvimo, bet ir transsubstanciacijos, arba peresminimo (esmėkaitos), sąvokas. Juk ar būtų galima sakyti, kad “tai” yra Jėzaus kūnas ir kraujas, jei nebūtų įvykęs duonos ir vyno perkeitimas bei peresminimas? Taigi iš Eucharistijos įsteigimo žodžių kaip iš branduolio išaugo tikras buvimo ir transsubstanciacijos, arba peresminimo, gilesnis supratimas.

(4) Kristaus bendravimas su mumis Eucharistijoje — sakramentinis

Kristaus buvimas Eucharistijoje buvo apspręstas jos sakramento įsteigimo žodžių. Iš viso to, ką jau anksčiau esame sakę, aišku, kad regimi duonos ir vyno elementai ne tik reiškia neregimą Kristaus buvimą kūnu ir krauju, bet ir pasako, kad taip yra tikrovėje. Vadinasi, Eucharistijos įsteigimo žodžiai (arba konsekracijos žodžiai) padaro Kristaus buvimą Švenčiausiame Sakramente ne tik regimą akimis, bet ir įgalina jį bendrauti su mumis mūsų prigimčiai tinkamu būdu. Šitokį Kristaus bendravimą su apaštalais Paskutinės Vakarienės metu ir dabar per Mišias su tikinčiaisiais vadiname sakramentiniu.

Taigi tokiam sakramentiniam bendravimui su mumis Kristus pasirinko duoną ir vyną pirmame eucharistiniame pokylyje ir paliko juos Bažnyčiai, kad ji pratęstų sakramentinį Kristaus buvimą amžių tėkmėje Paskutinės Vakarienės pavyzdžiu. Tuo būdu Viešpats pasiliko Bažnyčios gėriui visuomet, “kol jis ateis” (1 Kor 11, 26). Savo buvimu Eucharistijoje bei savo paslaptinga veikla Kristus trokšte trokšta nuolat palaikyti Naująją Sandorą Dievo su žmonėmis. Šia prasme kalba ir evangelistas šv. Jonas apie Dievo apsigyvenimą Bažnyčioje: “Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyveno pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.” (Apr 21, 3). Taip apsigyvena Dievas Bažnyčioje per Eucharistiją.

Kristus po Eucharistijos įsteigimo įsakė apaštalams (ir jų kunigystės įpėdiniams) švęsti šią savo buvimo bei veiklos Bažnyčioje paslaptį: “Tai darykite mano atminimui” (Lk 22, 19; 1 Kor 11, 25). Tai nepaprastai reikšmingi žodžiai. “Mano atminimui” reiškia ne tik atminti, ką Kristus yra padaręs, bet neužmiršti jo — prisiminti jo asmenį. Šv. Paulius išreiškia tai dar tiksliau: “Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11, 26). Iš tikrųjų žodis “skelbti” yra stipresnis ir daugiau pasako, negu atminti”. Tai reiškia, kad Viešpaties mirtis yra vis iškilmingai skelbiama, tarsi ji vis kartotųsi (arba įvyktų) skelbimo metu. Mes, žmonės, nors ir kažin kaip norėtume, negalime savo praeities atkelti į dabartį—jos pakartoti.12 Tik Kristus, būdamas Dievas-Žmogus, nėra ribojamas nei laiko nei erdvės: jis savo dieviška galia gali asmeniškai būti visuomet. Taip amžinai veiksmingas išganomasis Kristaus buvimas duonos ir vyno pavidalais įvyksta dabar, kiekvienų šventų Mišių metu, “kol jis ateis” — paskutinę šio pasaulio dieną. Šitoks Kristaus buvimas yra mūsų juslėms paslėptas: tai yra Bažnyčios tikėjimo paslaptis. Kaip mes tikime kūrybine bei dieviška Kristaus galia, taip tikime ir realiu jo buvimu Eucharistijoje.13

3. Bažnyčios tikėjimas realiu ir sakramentiniu Kristaus buvimu Eucharistijoje

Prieš Paskutinės Vakarienės eucharistinio įvykio užrašymą Viešpaties Evangelijos skelbėjai savo pamoksluose tai atpasakodavo kitiems Kristų tikintiesiems. Jie tai pergyveno vidiniai, laikė tą paslaptį tikra — jie tikėjo Kristaus žodžiu. Aprašydami šią eucharistinę paslaptį, evangelistai ir šventasis Paulius išreiškė dar visai jaunos ir besikuriančios Bažnyčios tikėjimą Kristaus buvimu Švenčiausiame Sakramente. Tuomet, kaip minėjome, Bažnyčia tikėjo Viešpaties kūno ir kraujo buvimą Eucharistijoje. Tačiau tuomet dar trūko gilesnio tos paslapties supratimo, tokio, kokį mes turime šiandien. Tik sekančiais šimtmečiais teologinis eucharistinės paslapties aiškinimas ir jos supratimas pamažu vystėsi bei augo. Nuo XI šimtmečio, kai Bažnyčia pradėjo oficialiai jungtis į eucharistinio tikėjimo sąvokų formulavimą, iškilo nauji teologiniai terminai. Eucharistinis Kristaus buvimas buvo įvestas į sakramentinę tvarką: Kristaus santykis su eucharistiniais pavidalais buvo išreiškiamas sakramentiniais terminais. Duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus kūną ir kraują buvo vadinamas tarnssubstanciacija, arba peresminimu; galutinai buvo bandoma pasiaiškinti, kaip Kristus sueina į sąlytį su eucharistiniais pavidalais ir su mumis.

a) Pirmykštės Bažnyčios tikėjimo liudijimai

Visų pirma reiktų studijuoti liturginius tekstus ir jų raidą, nes juose pasireiškia Bažnyčios tikėjimas Eucharistijos paslaptimi. Apsiribosime tik kai kuriais ryškesniais Bažnyčios Tėvų pareiškimais, kuriais jie, kaip tikėjimo liudininkai, yra nurodę pirmųjų šimtmečių liturginės veiklos krypti. Nors keturiuose pirmuose šimtmečiuose nebuvo, kaip kad po Tridento Susirinkimo, nustatytos tiksliai Eucharistijos šventimo apeigos, vis dėlto jau buvo išreiškiamas tikėjimas Kristaus kūno ir kraujo buvimu duonos ir vyno pavidalais.

Tėvai paliudija, kad apologetai, kreipdamiesi į pagonis, tvirtino jog eucharistinė duona ir vynas nėra tik paprastas valgis ir gėrimas. Jie teigia, kad duonos ir vyno elementai paliauja būti tokie paprasti (atseit, duona ir vynu), veikiant juos eucharistinei maldai-

Šventasis Ignacas, Antiochijos vyskupas, 109 metais miręs kaip kankinys, liudija tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje. Jis rašo, kad doketai susilaiko nuo Eucharistijos, nes jie nepripažįsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūno buvimo sakramente (žiūr. cit. II skyr., 3. d.). Doketai net netikėjo, kad Kristus turėjo tikrą kūną, kuriuo jis rodėsi. Kaip tad jie galėjo tikėti, kad Eucharistijoje yra Viešpaties Kūnas? Tik simbolinis aiškinimas nebūtų buvusi doketams jokia kliūtis.

Šv. Justinas apie 165 metus savo pirmoje apologijoje (65 skyr.), kurioje jis aiškina krikščionių mokslą antrojo šimtmečio imperatoriui Antoninui Pijui, kalba kiek neaiškiais, bet stipriai realistiniais terminais: “Tai priimame nei kaip paprastą duoną, nei kaip paprastą gėrimą, bet panašiu būdu kaip per Dievo Žodį mūsų Išganytojas Jėzus Kristus tapo kūnu ir dėl mūsų išganymo turėjo kūną ir kraują, taip ir esame išmokyti, kad tas maistas, kuris jo paties žodžių malda, sukalbėjus padėką, yra palaimintas, ir kuriuo per perkeitimą yra maitinami mūsų kraujas ir kūnai, yra kūnas ir kraujas to Jėzaus, kuris yra tapęs kūnu.”14

Duona, į kurią buvo ištarti konsekracijos žodžiai, yra tas kūnas, kurį įsikūnijęs Žodis (Jėzus Kristus) yra priėmęs dėl mūsų išganymo. Šis sugretinimas yra tolygiai realas, kaip ir pats Dievo Žodžio įsikūnijimas. Šv. Justinas susieja Žodžio įsikūnijimo paslaptį su Eucharistijos paslaptimi. Įsikūnijęs Žodis yra tapatus su istoriniu Jėzumi Kristumi. Tai yra gili paslaptis, bet kartu ir mums apreikštoji tiesa. Įsteigdamas Eucharistiją, Kristus įsakė apaštalams (ir jų kunigystės įpėdiniams) pratęsti jo buvimą duonos ir vyno pavidalais: “Tai darykite mano atminimui, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”; taip pat jis paėmė taurę, sakydamas, “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujuje, kuris už jus išliejamas.” Tai yra tikėjimo paslaptis ir mums apreikštoji tiesa.

Šv. Ireniejus (†202 m.) antrojo šimtmečio pabaigoje Kristaus buvimą Eucharistijoje išreiškia trumpai, bet aiškiai: “Jis (Kristus, Pr.M.), visų daiktų Kūrėjas ir Viešpats, paima taurę, kuri yra šio pasaulio kūrinys, ir pavadina ją savo krauju, per kurį jis įeina į mūsų kraują; ir jis pareiškia, kad duona, kilusi iš šio pasaulio, yra jo kūnas, kuriuo jis stiprina mūsų kūną” (Adversus haereses, cap VII, 2).15 Šis Šventasis teigia dar daugiau: Viešpaties kūnas maitina mūsų kūną ir padaro jį nemirtingą. Mūsų kūnas pasidaro nemirtingas dėl dangiško pradmens, kuris yra Eucharistijoje po duonos perkeitimo į Kristaus kūną.

Su Šventuoju Ambraziejumi (f397 m.) ketvirtą šimtmetį įeiname į didžiųjų Bažnyčios Tėvų laikotarpį. Vargu galima stipriau pasakyti apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje, kaip tai teigia šv. Ambraziejus: “Kristaus žodis, kuris pajėgė sukurti iš nieko tai, ko nebuvo, ar negalėjo perkeisti tai, kas jau buvo (duona), į ką nors, ko anksčiau nebuvo? Kas per žodį dabar įvyksta, yra tas kūnas, kuris buvo gimęs iš Mergelės. Kodėl čia ieškoti gamtos įstatymų, kai yra kalbama apie Kristaus kūną, kuris gimė iš Mergelės? Pats Jėzus Kristus užtikrina tai mums, tardamas: ‘Tai yra mano kūnas.’ Prieš dangiško palaiminimo žodžius to dalyko buvo kita esmė, bet per konsekraciją jis virto Kristaus kūnu. Jis pats (Kristus) yra pasakęs, kad tai yra jo kraujas. Prieš konsekraciją tai buvo kas kitas (vynas, Pr.M.), bet per konsekraciją tai virto (Kristaus) ‘krauju’. Ir tu sakai ‘Amen’, kas reiškia ‘tai yra tikra’. Ką lūpos kalba, teišpažįsta dvasia vidiniai; ir kas žodžiu yra išpažįstama, tejaučia tai širdis. • .” (De Mysteriis, 52-54).16

Šv. Kirilas Jeruzalietis (f387), žymus Bažnyčios sakramentų mokytojas, ketvirtoje savo mistagoginėje katechezėje rašo: “Todėl visu religiniu įsitikinimu norime dalyvauti Kristaus kūne ir kraujuje. Nes duonos ‘pavidalu’ yra tau teikiamas kūnas, vyno gi ‘pavidalu’ yra teikiamas kraujas.” (Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad čia tikrai kūnas ir kraujas yra teikiami svetimais, simobliniais, pavidalais). “Taip kad, priimdamas Kristaus kūną ir kraują, pasidarysi su juo vienas kūnas ir vienas kraujas. Šiuo būdu mes tampame ir Kristaus nešėjai, nes jo kūnas ir kraujas išsivaikščioja po mūsų sąnarius. Taip mes tampame, pasak švento Petro, dieviškos prigimties dalininkai (2 Pt 1, 4), tarpininkaujant įsikūnijusio Žodžio kūnui ir kraujui. Kadangi tu dabar žinai ir esi įsitikinęs, kad tai, kas pasirodo kaip duona ir kas turi duonos skonį, nėra tačiau duona, bet Kristaus kūnas, ir tai, kas pasirodo kaip vynas ir turi vyno skonį, nėra tačiau vynas, bet Kristaus kraujas, stiprink tat savo širdį ir naudokis šiuo dvasiniu maistu” (4-ta mistagoginė katechezė, 8-9).17

Kadangi krikščionys tikėjo realų Kristaus buvimą sakramente, nepasikrikštijusiems buvo draudžiama dalyvauti Eucharistijos šventime. Viešieji atgailautojai buvo pašalinami prieš eucharistinę liturgiją. O prieš sakramentinės komunijos priėmimą Eucharistijos šventimo dalyviai turėjo viešai išpažinti savo tikėjimą. Jau ketvirtą šimtmetį toks tikėjimo išpažinimas prieš komuniją buvo žinomas Jeruzalės Bažnyčioje ir Sirijoje. Kokiu būdu turėjo išpažinti tikėjimą tie, kurie priimdavo komuniją, paliudija šv. Kirilas Jeruzalietis: “Nesiartink prie altoriaus su kyburiuojančių rankų delnais ir ištiestais pirštais, bet padaryk iš savo kairiosios rankos kaip sostą, iš apačios prilaikomą dešiniąja, nes ši priims Karalių, ir tos rankos delno įdubime priimk Kristaus kūną, sakydamas ‘Amen’ .Tada, pašventęs savo akis švento kūno palietimu, jį priimsi. . Taurės apeigai: “neištiesi rankos, bet pasirengęs garbinimui, sakydamas ‘Amen’, vėl būsi pašvęstas, čiulpdamas Kristaus kraujo. Kol dar turėsi drėgnas lūpas, po jų palytėjimo rankomis, pašvęsk akis, kaktą ir kitas jusles. Pagaliau maldos susitelkime dėkok Dievui, kuris teikėsi leisti tau dalyvauti tokiose dangiškose paslaptyse”.18

Kaip matyti iš šv. Kirilo Jeruzaliečio ir kitų Tėvų pareiškimų, Kristaus Kūnas ir Kraujas yra realiai Šven-čiausiame Sakramente. Tačiau šis buvimas priklauso dvasinės, neregimosios tikrovės tvarkai. Kristaus kūnas yra dievybės gaivinamas, ir todėl jis pašvenčia bei dievina tuos, kurie jį priima. Taip aiškina Kristaus buvimą sakramente šv. Kirilas Aleksandrietis (†444m.). Jis kalba apie šį eucharistinį ir realų buvimą ryšium su evangelisto Jono pirmame perskyrime aprašytu amžinojo Žodžio įsikūnijimu: “Mes tikime, kad Dievo Žodis, būdamas iš prigimties gyvybė, yra susijungęs su protinga siela kūne, kuris gimė iš Mergelės. Per šią neišreiškiamą paslaptingą vienybę jis (įsikūnijusis Žodis, Pr.M.) yra tapęs gyvybės davėju (Eucharistijoje, Pr.M.). Leisdamas tad mums dalyvauti dvasiškai ir kūniškai joje (Eucharistijoje), jis iškelia mus virš gendamų dalykų” (Adversus Nestorium, 4, 5).19

Šv. Jonas Chrizostomas (345-407), atrodo, stipriausiai iš visų Bažnyčios Tėvų, kalba apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Būdamas geras kalbėtojas, Chrizostomas išreiškia tikėjimo dalykus konkrečiai ir jausmingai. Savo tikėjimą jis išpažįsta, remdamasis Eucharistijos įsteigimo žodžiais: “Kristaus kūnas dabar nebepasirodo mums prakartėje, bet ant altoriaus. Jis jau nebėra neturtingos moters rankose; antai kunigas laiko jį savo rankose! Šį kūną ne tik matote, bet ir paliečiate; ne tik jį paliečiate, bet ir valgote ir nešatės į savo namus” (1 Kor 11, Homilija 24, 1). — Mūsų juslės lengvai veda į apgaulę, jo (Kristaus, Pr.M.) žodis tačiau yra nekintamas. Kadangi jis yra pasakęs ‘Tai yra mano kūnas’, mes tikime ir priimame tai. . . Daugelis mums sako: ‘Norėčiau matyti jo kūną, jo sielą, jo rūbus, jo apavą!’ Bet štai, tu matai jį, lieti jį, valgai jį. Tu nori matyti tik jo rūbus; jis gi save duoda ne tik, kad matytum jį, bet kad ir palytėtum jį, valgytum jį, priimtum jį į save” (In Mat. hom. 82, 4).

— “Kai Kristaus kūnas yra tau duodamas, sakyk sau:

... ‘Štai koks kūnas, kuris, pervertas vinimis ir nuplaktas rykštėmis, nebuvo mirties grobis; ...iš šio krauju aptekusio kūno, perverto ietimi, yra ištekėję kraujo ir vandens išganingi šaltiniai visai žemei... Šį gi kūną jis duoda mums imti į savo rankas ir valgyti” (In 1 Cor. hom. 24, 4).20

Tas pats Jonas Chrizostomas dar įspūdingiau išsireiškia apie realų Kristaus buvimą, kai jis kalba, kad Kristus pradeda būti Eucharistijoje ne žmonių galia, bet savo paties dieviška galia: “Šis šventasis veiksmas ant altoriaus, kurį mes stebime savo akimis, nėra atliekamas žmonių galia. Tasai, kuris tai atliko Paskutinės Vakarienės metu, dabar tai atlieka (ant mūsų altorių). Mes užimame tik jo tarnų vietą; jis pats švenčia (šią auką) ir perkeičia” (aukos dovanas, Pr.M.).21

Iš kai kurių Bažnyčios Tėvų liudijimų, kuriuos čia pacitavome, yra aišku, kad pirmuosius tris arba keturis šimtmečius krikščionys neabejotinai yra tikėję realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Šis tikėjimas realaus Kristaus buvimu sakramente buvo išpažįstamas ne tik pirmuosius keturis šimtmečius, bet jis tęsiasi iki mūsų laikų. Visais laikais yra pasilikęs tikėjimas, kad Eucharistija yra Kristaus Kūnas ir Kraujas duonos ir vyno pavidalais.

Tačiau Bažnyčios Tėvai — tiek Vakarų, tiek ir Rytų Bažnyčios —, kalbėdami apie Kristaus buvimą regimais duonos ir vyno pavidalais, iškelia aikštėn ir dvasinį to buvimo pobūdį su simboline tendencija. Ireniejus daro skirtumą Eucharistijoje tarp žemiško ir dangiško elemento. Tai yra tendencija į simbolišką Kristaus buvimo aiškinimą.22 Tertulijonas (160-220) savo raštuose kalba neabejotinai apie realų Kristaus buvimą. Bet aiškindamas Jėzaus žodžius — “Tai yra mano kūnas” —, prideda ir simbolinę prasmę — “tai yra mano kūno figūra”.23 Kitoje vietoje jis sako, kad Kristus yra panaudojęs duoną “reprezentuoti patį savo kūną”.24 Atrodo, kad Tertulijonas turi galvoje Eucharistiją tik kaip tikrojo Kristaus buvimo atvaizdą- Origenas (185-253) kalba apie “tipinį ir simbolinį” Kristaus kūną.25 Eusebijus, Cezarejos vyskupas (313-339), vadina Eucharistiją Kristaus kūno “paveikslu” ir “simboliu”.26 Kirilas Jeruzalietis nepasitenkina tik teigimu, kad “Kristaus kūnas ir kraujas mums yra duoti ‘tipu”, bet dar prideda, kad paprastai priimame ne tik duoną ir vyną, o ragaujame “Kristaus kūno ir kraujo anti-tipą” (pavyzdį ar panašumą, Pr.M.).27 Panašiai Grigalius iŠ Nazianzos (Kapadokijoje) savo sesers laidotuvių homilijoje vadina konsekruotus duonos ir vyno pavidalus “brangaus kūno ir kraujo antitipais”.28

Nuo trečiojo iki penktojo šimtmečio eucharistinėje teologijoje ir net liturgijoje tokie simboliniai terminai vartojami tiek Vakarų, tiek ir Rytų Bažnyčioje. Šiandien vadinami eucharistiniai arba duonos ir vyno pavidalai aną laikotarpį turėjo kitus vardus: figūra, forma, atvaizdas (lot. imago), pavyzdyys (typus, exemplum), panašumas (similitudo), simbolis (daiktinis ar sutartinis ženklas, reiškiantis kurią nors sąvoką arba kitą tikrovę).29

Dabar kyla klausimas, kodėl Bažnyčios Tėvai, išreikšdami tikėjimą Eucharistijos paslaptimi, vartojo simbolinius terminus ir kokia prasme juos vartojo. Kaip jau esame sakę, šv. Ireniejus mini du elementus Eucharistijoje: vieną žemišką, kitą dangišką. Dangiškas elementas yra pats Kristus; žemiškas elementas tai ženklas, kuris nurodo Kristaus buvimą sakramente. Šis ženklas yra, kaip mes dabar vadiname, duonos ir vyno pavidalai. Tie duonos ir vyno pavidalai yra neregimo Kristaus Kūno ir Kraujo ženklai. Šie mūsų juslėmis patiriami ženklai nurodo už jų esančią tikrovę. Bet kaip reikia šiuos ženklus pavadinti bei suprasti? Dabar juos vadiname duonos ir vyno pavidalais. O anksčiau, kaip jau esame minėję, jie buvo vadinami įvairiais vardais: figūra, atvaizdas, tipas, simbolis ir kitaip. Taip vadindavo eucharistinius pavidalus kai kurie Bažnyčios Tėvai — tiek Rytų, tiek ir Vakarų Bažnyčios.

Tačiau ir jie, vartodami tokius simbolinius terminus, bandė surasti Eucharistijos paslapties tinkamą išraišką, kuri atsižvelgtu į juslėmis suvokiamus po konsekracijos pasilikusius elementus ir kartu skelbtų tikėjimo teigiamą Kristaus Kūno ir Kraujo tikrovę. Todėl kai kurie Tėvai savo pareiškimuose vadindami eucharistinius elementus (duoną ir vyną) ‘tipais’, ‘atvaizdais’ ar ‘simboliais’, nenorėjo pasakyti, kad tie regimi elementai tik vaizduoja tai, ko tikrovėje nėra, bet kad jie reiškia arba simbolizuoja tai, kas tikrai yra, nors ir neregima. Simbolinėje kalboje jie kartu teigė, kad šventi eucharistiniai pavidalai simbolizuoja Kristų ir kad Kristus, tikrai būdamas Eucharistijoje, nurodo realų savo buvimą duonos ir vyno regimais elementais. Todėl Tėvų teologijoje duona ir vynas nėra tuščias simbolis, kuris tik reikštų Kristaus buvimą, bet sakramente realiai nebūtų. Tėvai aiškiai išpažįsta, kaip jau anksčiau minėjome, kad po konsekracijos žodžių Kristaus Kūnas ir Kraujas būna realiai duonos ir vyno pavidalais.

Bet kartu žinome, kad Evangelijoje pagal šv. Joną šeštame perskyrime Jėzus pabrėžia ano maisto, kuris yra jo kūnas, dvasini pobūdį. Kaip gi galima išreikšti eucharistinio maisto dvasinį pobūdį ir tuo kartais nesudaryti įspūdžio, kad to Kristaus kūno, kuris yra valgomas, materialinė tikrovė nėra susilpninama? Štai kodėl ir kyla kai kam abejonė, ar Tėvai, vadindami duonos ir vyno elementus eucharistinio Kristaus buvimo paveikslais, tipais ar simboliais, išreiškė tikėjimą į realų jo kūno ir kraujo buvimą sakramente.

Todėl čia pakartotinai teigiame, kad Tėvai, kalbėdami apie Kristaus kūno ir kraujo buvimą figūriškai, ženklais arba sakramentiniai, neturi mintyje eucharistinio Kristaus buvimo aiškinimo tik grynai simboliškai. Kaip matėme, ir Tėvai skelbė tikėjimą, kad Kristus būna duonos ir vyno pavidalais ir kad tie pavidalai yra jo kūninio ir realaus buvimo ženklas. Tokį ženklini Kristaus buvimą vadiname sakramentiniu buvimu. Dar daugiau: realus ir kūninis Kristaus buvimas duonos ir vyno pavidalais yra savo ruožtu mistinio Kūno — Bažnyčios — sakramentas, tai yra, ženklas bei pirmavaizdis ir priežastis tolesnės tikrovės, būtent, sakramentinės malonės. Sakramentinė Eucharistijos malonė pratęsia Bažnyčios, kaip Kristaus Kūno, egzistenciją ir palaiko ją vienybėje. Šia prasme sakome, kad Eucharistija palaiko gyvą Bažnyčios buitį ir veiklą.

Kai kurie Tėvai, turėdami gyvą įžvalgą į realų Kristaus buvimą sakramente ir šio buvimo galutinę vertę Bažnyčioje, yra pateikę aiškių išsireiškimų, kurie papildo simbolinės kalbos spragas. Pavyzdžiui, Origenas, duodamas pirmenybę Kristaus žodžiui prieš jo Kūną, taip sako: “Jei mes rūpinamės taip stropiai užlaikyti jo kūną ir tai darome teisiškai (užuomina apie didelį rūpestingumą, kokiu norima apsaugoti eucharistinės duonos dalelytes, kad jos nenupultų ant žemės), kaip tad galėtume manyti, kad būtų mažesnė kaltė apleisti Dievo žodį, negu jo kūną” (Homilija apie Išėjimo kn. 13, 3).30

Ir šv. Augustinas kalba apie eucharistinio Kristaus Kūno garbinimą: “Kadangi jis yra gyvenęs kūne ir duoda mums šį kūną valgyti mūsų išganymui, nė vienam nevalia šio kūno valgyti, jei jis prieš tai nėra jo pagarbinęs” (In Psl. 98, 9).31

Šv Augustinas gi, kalbėdamas apie Eucharistiją kaip mistinio Kristaus Kūno sakramentą, pabrėžia, kad šis sakramentas yra visų pirma tikro ir fizinio jo kūno ir kraujo sakramentas. Pasak šv. Augustino: per susijungimą su tikruoju Kristaus kūnu mes patys tampame jo kūnu. Šią tikėjimo tiesą jis nusako dviejuose savo pamoksluose naujai pakrikštytiesiems. Pirmame velykiniame pamoksle jis sako: “Jūs turite žinoti, ką esate priėmę, ką priimsite, ką turėtumėte priimti kasdien. Duona, kurią matote ant altoriaus, po to, kai ji yra pašvęsta Dievo žodžiu, yra Kristaus kūnas. . . Jei jūs priėmėte jį teisėtai, esate tai, ką esate priėmę. Nes apaštalas sako: ‘Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas’ (1 Kor 10, 17). Taip jis išaiškino Viešpaties stalo sakramentą” (Serm. 227).32

Sekminių pamoksle naujai pakrikštytiesiems jis vėl sako: “. . . kaip duona yra jo kūnas? Ir taurė, arba geriau tai, ką taurė talpina, kaip tai yra jo kraujas? Broliai, šie dalykai yra vadinami sakramentais, nes juose vienas dalykas yra regimas, bet kažkas kitas yra suvokiamas. Kas yra regima, turi daiktinę apraišką, bet kas yra suvokiama, turi dvasinę vertybę. Todėl, jei jūs norite suvokti Kristaus kūną, klausykite Apaštalo, kuris sako tikintiesiems: ‘Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai’ (1 Kor 12, 27). Ir todėl, jei jūs esate Kristaus kūnas ir jo nariai, tai yra jūsų paslaptis, kurią esate padėję ant Viešpaties altoriaus: jūs priimate savo paslaptį. Jūs skelbiate tai, kas esate, ir, atsakydami ‘Amen’, tai priimate- Nes jūs girdite kunigą sakant ‘Kristaus kūnas’ ir jūs atsakote: ‘Amen’. Būk Kristaus kūno narys toks, kad tavo ‘Amen’ būtų tikras” (Serm. 272).33

Iš šių šv. Augustino ir kitų Tėvų pareiškimų prieiname išvadą, kad Kristaus kūnas ir kraujas Švenčiausiame Sakramente yra realiai, o ne tik grynai simboliškai. Kai Tėvai sako, kad Kristus Eucharistijoje yra figūriškai, ženkle, paveiksle ar tipiškai, reiškia, jog duonos ir vyno pavidalai nurodo Kristų ne dangiška jo egzistencija (kaip dabar jis yra danguje), bet dabartiniam laikui tinkamu būdu, būtent, koks jis būna dabar Bažnyčioje nuo savo atėjimo į šį pasaulį iki galutinės eschatologijos.34 Nors šis eucharistinis Kristaus buvimas yra mums paslaptingas, bet jis yra realus. Duonos ir vyno pavidalai, būdami neregimos tikrovės paveikslai bei simboliai, dalyvauja jų modelyje, kuris yra Kristaus kūnas ir kraujas. Tiksliau tariant, eucharistiniai pavidalai siejasi realiai su Kristumi, nes jis būna sakramentiniuose pavidaluose. Štai kodėl Grigalius Nazienzietis galėjo teisėtai kalbėti apie konsekruotos duonos ir vyno pavidalus kaip apie “brangaus Kristaus kūno ir kraujo tipus (arba antitipus)”, kuriems jis pripažino galią daryti stebuklus, kaip kad darė pats Jėzus.35 Tuo būdu yra aiškiai išreiškiamas tikėjimas realiu Kristaus buvimu sakramente.

Čia dar prisimintina, kad Tėvai, kalbėdami simboliškai apie Kristaus buvimą Švenčiausiame Sakramente, yra iškėlę ir skirtumą tarp eucharistinio Kristaus buvimo ir eschatologinio jo buvimo danguje. Kristaus buvimas Eucharistijoje esąs dar netobulas: jis yra nukreiptas į eschatologini buvimą, kuris yra pilnutinė tiesa. Šis klausimas buvo pradėtas giliau aiškintis devintą šimtmetį. Iškilo Radberto-Ratramo kontroversija apie Kristaus buvimą Eucharistijoje. Radbertas teigė, kad Kristus Eucharistijoje yra tas pats, koks jis gimęs iš Mergelės Marijos.36 Iš tos kontroversijos iškilo naujas šio klausimo supratimas: Kristus yra substandaliai tas pats ant altoriaus ir danguje. Nepaisant to, kad žmogaus buvimo būdas po mirties yra skirtingas nuo žemiškojo, teisingai teigiame, kad žmogaus būtis šiandien ir galutinėje eschatologijoje substancialiai yra tapati (identiška): ir po mirties pasilieka tas pats žmogiškas asmuo. Tolygiai galima pasakyti, kad tarp Kristaus buvimo sakramente ir danguje yra skirtumas, nors substancialiai (esmingai) jis yra tas pats asmuo. Tas gi substancialus Kristaus buvimas sakramente ir danguje yra realus.

Kristaus buvimo Eucharistijoje simboliškas aiškinimas palaipsniui mažėjo, kol pagaliau visiškai pasiliovė. Visiškai įsigalėjo Bažnyčioje tikėjimas realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje. Simbolinis aiškinimas buvo atmestas Rytų Bažnyčioje anksčiau, negu Vakaruose. Šv. Jonas Damaskietis aštuntą šimtmetį rašė, kad duona ir vynas negali būti vadinami Viešpaties kūno ir kraujo tipais arba antitipais.37

Tada jis pakreipė eucharistinio Kristaus buvimą realistine linkme. Vakarų Bažnyčioje devintą šimtmetį pasireiškė jau minėta Radberto-Ratramo kontroversija, kuri pastūmėjo teologus svarstyti eucharistinę paslaptį ne simboliškai, o realistiškai. Bet tik vienuoliktą šimtmetį, po Berengaro erezijos pasmerkimo, sustiprėjo neabejotinas tikėjimas realiu Kristaus kūno ir kraujo buvimu Švenčiausiame Sakramente.

b) Kelias į Kristaus buvimo Eucharistijoje dogmines formules

Svarstydami Tėvų raštus ir jų liudijimus apie Eucharistijos paslaptį bei jos liturginį šventimą, pastebėjome, kad nuo pat pradžios savo įsteigimo Bažnyčia tikėjo realiu Kristaus buvimu Švenčiausiame Sakramente. Būtų todėl neteisinga teigti, kad Bažnyčia tik viduramžiais ar reformacijos metu pradėjo suvokti tikrą tikėjimą apreikštąja eucharistine paslaptimi. Tiesa, kad tik ankstyvais viduramžiais Bažnyčia pradėjo reikšti savo eucharistinį tikėjimą tikslesnėmis formulėmis. Bet realaus Kristaus buvimo Eucharistijoje sąvoką viduramžiai yra paveldėję iš anksčiau gyvenusių krikščionių. Viduramžiais šis klausimas buvo bandoma aiškintis filosofiškai. Nuo 9-to šimtmečio iškilo Eucharistijos būties bei realybės filosofijos problema. Buvo svarstoma, kaip reiškiasi Eucharistijos paslaptis iš esmės. Jei kalbama apie Kristaus buvimą sakramente, tai kokia šio buvimo rūšis? Koks santykis tarp eucharistinio Jėzaus kūno su jo žemišku kūnu ir jo kūnu danguje? Kokios prigimties yra šis nuostabus duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus kūną ir kraują? Kas pagaliau pasilieka iš taip perkeistos duonos ir vyno?

Norint išsamiau atsakyti į visus šiuos klausimus, reikia prisiminti tų problemų svarstymo dvi kryptis, kurias esame minėję ir anksčiau šioje studijoje.

Viena kryptis yra realistinė. Ją skelbė Paschasijus Radberto (831 m.). Jis teigė, kad konsekracijos žodžiais duona ir vynas yra esmingai perkeičiami Į Kristaus kūną ir kraują. Teigdamas, kad Eucharistijoje yra realiai Kristus, jis atidarė kelią į esmėkaitos mokslą — peresminimą (transsubstantiatio).

Kita kryptis yra simbolinė. Ją skelbė Berengaras iš Tourso (1000-1088. Plačiau apie jo pasisakymus žiūr. antrame skyriuje, 4.). Iš pradžių jis teigė, kad eucharistinė duona yra skirtinga nuo istorinio Jėzaus kūno. Bet vėliau jis to atsisakė ir teigė, kad duona ir vynas ant altoriaus “per šventos maldos ir mūsų Atpirkėjo žodžius perkeičiami (lot. substantialiter converti) į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikrą ir asmenišką (proprium) bei gaivingą kūną ir kraują. . .”38

Nuo tos dienos, kai eucharistinėje teologijoje įsipilietino transsubstanciacijos, arba peresminimo (esmėkaitos), terminas, buvo nesitenkinama nurodymu Kristaus buvimo Eucharistijoje vien tik sakramentiniais terminais (figūra, paveikslas, simbolis). Reikėjo tokių terminų, kurie išreikštų substancialinj arba esminį, buvimą duonos ir vyno pavidalais ant altoriaus. Realaus Kristaus buvimo Švenčiausiame Sakramente sąvokai išreikšti buvo pradėta vartoti ir šiandien mums žinomi posakiai: Kristus ‘būna’ (‘est in’ arba ‘est sub’), talpinamas (‘continetur in’ arba ‘continetur sub’) sakramente. Taigi 11-tą šimtmetį įsigalėjus realaus Kristaus buvimo sakramente terminams, aiškiau išreiškiamas Bažnyčios tikėjimas Eucharistijos paslaptimi.

Nuo Petro Lombardiečio (1100-1160) laikų eucharistiniai klausimai buvo svarstomi išsamiau ir sistemingiau. Pats Petras Lombardietis savo veikalo “Quattuor Libri Sententiarum” 10-11 skyriuose vartoja Eucharistijai šiuos suminėtus terminus: Kristus ‘yra talpinamas sakramente’, yra visas (Kristus) kiekvienoje pavidalų dalelėje’ ir tt.39

Panašiai gvildena šią dogminę tiesą 12-to ir 13-to šimtmečių didieji scholastikos mokytojai — šv. Tomas Akvinietis ir šv. Bonaventūra. Jie pareiškia savo įsitikinimus apie Eucharistiją, komentuodami Petro Lombardiečio suminėtą veikalą. Pavyzdžiui, šv. Tomas Akvinietis, rašydamas eucharistiniais klausimais savo Summa Theol. III, q. 75 ir 76, teigia, kad Kristus yra sakramentiškai duonos ir vyno pavidalais.

Viduramžiais kai kurie teologai darė skirtumą tarp ‘kūninio’ ir ‘dvasinio’ Kristaus buvimo. Kai kurie jų nenorėjo pripažinti kūninio Kristaus buvimo sakramente, o tik dvasinį. Todėl jie peikė šv. Tomą Akvinietį ir šv. Bonaventūrą, kad tie skelbė realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Nepaisant to daromo skirtumo tarp kūninio ir dvasinio Kristaus buvimo sakramente, teigiama prasme buvo įžvelgiamas skirtumas tarp eucharistinio Kristaus buvimo, kai šventi pavidalai yra suvokiami regėjimu, palytėjimu ar paragavimu, ir kai juslinis pažinimas jau paliauja. Štai taip kalba Hugo Viktorietis (†1141 m.): “...sakramente jis (Kristus) ateina pas tave savu būdu laikinai, kad per kūninį jo buvimą būtum paskatintas ieškoti dvasinio jo buvimo ir kad tai tau padėtų jį susirasti. Kai rankose laikai jo sakramentą, jo kūnas yra su tavim. Kai priimi jį burna, jis yra su tavim kūniškai. Kai jį valgai ir ragauji, jis yra kūniškai su tavimi. Kol juslės suvokia jį kūniškai, jo kūninis buvimas nepaliauja. Po to, kai juslės jo nesuvokia, jau neieškotina kūninio buvimo, bet veikia dvasinis buvimas; po komunijos pasilieka sakramentinė galia — Kristus pereina iš burnos į širdį. . .”40

Vis dėlto didieji scholastikai ne tik neignoravo Eucharistijos ‘buvimo’ ar ‘talpinimo’ terminų, bet net mėgo juos vartoti. Tuo pačiu jie įtaigavo Kristaus santykį su šventais duonos ir vyno pavidalais, kurie jį talpina bei palaiko.

Oficialieji Bažnyčios dokumentai (Magisterium) skelbia Kristaus buvimą Eucharistijoje. Taigi reikia dabar žvelgti į Bažnyčios aiškinimus, pateiktus prieš Tridento Susirinkimą, pačiame Tridento Susirinkime ir po jo.

c) Oficialus Bažnyčios mokymas ir jo raida

(1) Eucharistinis Bažnyčios mokymas prieš Tridento Susirinkimą

Prieš Tridento Susirinkimą Bažnyčia neabejotinai išpažino realų Kristaus buvimą Švenčiausiame Sakramente. Kaip jau anksčiau esame minėję, popiežius šv. Grigalius VII paruošė autentiško tikėjimo realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje tekstą. Pagal tą oficialų tekstą 1079 metais vasario mėn. 11 dieną Berengaras išpažino, kad duona ir vynas per konsekracijos žodžius perkeičiami substancialiai (esminiai) į Jėzaus Kristaus kūną ir kraują ir, kad “po konsekracijos yra tikras Kristaus kūnas, kuris yra gimęs iš Mergelės ir kuris sėdi Tėvo dešinėje, ir tikras Kristaus kraujas, kuris iš jo šono yra ištekėjęs, ne tik per sakramento ženklą ir galią (virtutem), bet prigimties savumu ir substancijos tiesa. . .”.41 Šiuo Bažnyčios autentiško tikėjimo išpažinimu Berengaras atsižadėjo grynai simbolinio Kristaus buvimo ir priėmė tikėjimą į realų jo buvimą, kuris įvyksta per duonos ir vyno substancialų perkeitimą.

Laierano IV Susirinkimas 1215 m. lapkričio mėn. 30 d., gindamas Bažnyčios tikėjimo tiesas prieš albigiečių, arba vadinamų katarų, sektą, paplitusią po visą Europą 12-tame amžiuje, pateikė ano laiko formulę ir apie Kristaus buvimą Eucharistijoje. Eucharistijos paslaptį Susirinkimas išreiškia šiais žodžiais: “Dieviška galia peresminus (arba perkeltus substanciją — transsubstantiatis) duoną į kūną ir vyną į kraują, (Kristaus) kūnas ir kraujas altoriaus sakramente yra tikrai (continetur) duonos ir vyno pavidalais”.42 Iš šio pareiškimo yra aišku, kad

Kristaus; ‘buvimo’ Eucharistijoje tiesa reikalauja transsubstanciacijos (peresminimo arba esmėkaitos). (Apie tai teks pasisakyti ketvirtame skyriuje).

Popiežius Urbonas IV (1264.VIII.29) paskelbė bulą “Transiturus de hoc mundo” (Prieš iškeliaudamas iš šio pasaulio). Šiuo iškilmingu raštu buvo Įsteigta Dievo Kūno šventė. Šiame oficialiame Bažnyčios dokumente yra teigiama, kad Eucharistija yra Kristaus atminimas. Šis atminimas ypač yra būdingas tuo, kad Eucharistijoje Kristaus ‘buvimas yra realus’; dar net daugiau — jo buvimas yra ‘kūninis’. Štai bulos ištrauka: “Kitus dalykus, kuriuos atmename, dvasia bei mintimi palaikome; bet dėlei to mes nepasiekiame jų realaus buvimo. Sakramentiniame gi Kristaus atminime Jėzus Kristus yra tikrai kita forma, jis yra su mumis sava substancija (esme). Prieš įžengimą dangun Jėzus sakė savo apaštalams ir jų sekėjams: ‘Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos’ (Mt 28, 20), maloningu pažadu juos stiprindamas, kad jis pasiliks bei bus su jais ir kūnišku buvimu”.43

(2) Tridento Susirinkimo laikysena eucharistiniais klausimais

Tridento Susirinkimas aiškino tuos eucharistinius klausimus, kuriuos klaidingai suprato protestantai. Kontroversinius klausimus svarstė nuo 1547 iki 1551 metų. Dekretą apie Eucharistiją paskelbė 13-tame posėdyje 1551 m. spalio mėn. 11 dieną. Tuo dekretu Susirinkimas patvirtino tradicinį Bažnyčios tikėjimą Eucharistijos paslaptimi. Savo svarstymuose ir nutarimuose Susirinkimas pasinaudojo Bažnyčios priimtų teologų paruoštomis filosofinėmis sąvokomis bei terminais. Tridento Susirinkimo Tėvai, oficialiai skelbdami tikėjimo tiesas visos Bažnyčias vardu, laisvai naudojo tuos filosofinius terminus taip, kad tiksliai nusakytų tikėjimo turinį. Taigi jie galutinai paskelbė Bažnyčios tikėjimą Eucharistijos paslaptimi. Ne jų buvo uždavinys tą tikėjimo turini teologiškai aiškinti.

Apie realų Kristaus buvimą ^Eucharistijoje Tridento Susirinkimas nutarė: Altoriaus Sakramente yra Kristaus Kūnas ir Kraujas drauge su siela ir dievyste. Apie Kristaus buvimo būdą (arba būseną) sakramente Susirinkimas nieko įsakmiai nepasako. Tačiau nerealius buvimo būdus: simbolinę, arba ženklinį buvimą ir buvimą galia, arba dinamišką Kristaus buvimą, — Susirinkimas atmetė. (Plačiau žiūr. antrame skyriuje, 5). Susirinkimo Tėvai (1547 m.) pasmerkė du reformatorių teiginius. Pirma, “Eucharistija nėra tikrai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas, tai yra tik jų ženklas, kaip kad puodukas arba kitas simbolis iškaboje prie smuklės įėjimo”. Tai yra Zwinglio, Oecolampadijaus ir sakramentarų teiginiai.45 Antra, “Eucharistijoje mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas yra tikrai, bet tuo pačiu laiku su duonos ir vyno substancija, taip kad nėra transsubstanciacijos (peresminimo arba esmėkaitos), o Kristaus žmogystės hypostatinė (asmens) vienybė su duonos ir vyno substancija. Nes Liuteris taip sako. . .”.45 Susirinkimas gi, nuspręsdamas, kad Kristus Eucharistijoje yra “tikrai, realiai ir substancialiai”, atmeta bet kokią buvimo formą, kuri būtų tik metaforinė, vaizdinė arba simbolinė.

(3) Graikų Ortodoksų Bažnyčios tikėjimas realiu Kristaus buvimu

Panašiai kaip Tridento Susirinkimas mokė ir Rytų Bažnyčia. Pavyzdžiui 17-to šimtmečio Graikų Ortodoksų Bažnyčia tikėjo realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Kijevo Metropolitas Petras Mohyla šiaip sako apie Kristų Eucharistijoje: “Kristus yra tikrai asmeniškai (proprie, savaip) ir realiai.”46 Jeruzalės patriarchas Dositheus teigia šį tikėjimo išpažinimą: “Kristus yra nei ženkle, nei paveiksle arba per gausią malonę, nei per atėjimą (parousia) ir nei per įduoninimą (impanatio), bet tikrai ir realiai.”47 Konstantinopolio Susirinkimas (1672 metais) priėmė Eucharistijos technišką sąvoką “pragmatike parousia”, tai yra, realus buvimas. Šiandien Graikų Ortodoksų Bažnyčia tebenaudoja tą patį terminą ir atmeta dinamišką buvimą (‘dinamike parousia’), arba buvimą galia.48

Kaip Tridento Susirinkimas moko, Kristus yra realiai Švenčiausiame Sakramente ne dėl priimančiųjų komuniją tikėjimo. Jis jau pradeda realiai būti duonos ir vyno pavidalais perkeitimo arba konsekracijos žodžių galia. Žodžiai — “Tai yra mano kūnas”, ištarti į duoną, perkeičia ją į Kristaus kūną; žodžiai — “Tai yra mano kraujas”, ištarti į vyną, perkeičia jį į Kristaus kraują. Kadangi Kristaus kūnas, kraujas, siela ir dievybė yra neatskiriamai susijungę, tai jis yra visas ir nepadalintas kiekviename duonos ir vyno pavidale. Taigi Kristus taip pat yra visas ir nepadalintas kiekvienoje ostijos dalelėje.

Tridento Susirinikmo mokslas neišreiškė visų Eucharistijos paslapties požiūrių, bet tik tuos dalykus, kurių reikėjo klaidingam mokymui nuneigti. Visiems yra aišku, kad Bažnyčiai apreikštasis tikėjimo turinys yra visuomet turtingesnis už jo formules. Ir tos formulės nėra jokia kliūtis tolesnei apreikštajai tikrovei pažinti. Todėl Bažnyčia, pastebėjusi naujas klaidas, naujus tikėjimo gyvenimo reikalavimus, ieško naujos išraiškos apreikštajai tiesai geriau suprasti. Taigi su laiku tikėjimo turinio formulės gali keistis, bet ne pats tikėjimo turinys.

(4)    II Vatikano Susirinkimo ir popiežiaus Pauliaus VI pasisakymai apie realų Kristaus buvimą Bažnyčioje

Antrasis Vatikano Susirinkimas, pasinaudodamas popiežiaus Pijaus XII enciklika ‘Mediator Dei et hominum” (Dievo ir žmonių tarpininkas), išreiškia eucharistinio Kristaus buvimo klausimą. Šventosios liturgijos konstitucijoje, nepamirštant Tridento Susirinkimo mokymo, yra duodamas eucharistinio Kristaus Siuvimo platesnis aptarimas, būtent, Kristaus buvimo Bažnyčioje būdai. Štai liturginės konstitucijos ištarmė: “...Kristus visuomet yra su ja (Bažnyčia), ypač liturginiuose veiksmuose- Jis yra Mišių aukoje: jas aukojančiojo asmenyje, nes ‘tas pats dabar aukoja kunigų rankomis, kuris save paaukojo ant kryžiaus’, ir ypatingai eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose: kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus. Jis yra savo žodyje, nes jis pats kalba, kai Bažnyčioje yra skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo: ‘Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe’ (Mt 18, 20)”.49

Šiuo pasisakymu, kuris yra paimtas iš Pijaus XII enciklikos ‘Mediator Dei’ II Vatikano Susirinkimas šaukiasi kunigiško Kristaus veikimo liturgijoje: Bažnyčia visuomet yra su Kristumi ir vieningai veikia su juo. Taigi Susirinkimas išreiškia tikėjimą realiu Kristaus buvimu bei veikimu Bažnyčioje.

Popiežius Paulius VI savo paskelbtoje 1965 m. rugsėjo mėn. 3 dieną enciklikoje ‘Mysterium fidei’ (Tikėjimo paslaptis) dėsto kiek plačiau apie Kristaus buvimą Bažnyčioje. Enciklika nurodo Kristaus buvimo Įvairius būdus: Kristus yra besimeldžiančių tikinčiųjų susirinkime; jis yra su Bažnyčia, kai atsideda krikščioniškos meilės darbams; jis yra Bažnyčioje, kai ji skelbia Evangeliją; Kristus gyvena tikinčiųjų širdyse per tikėjimą (Ef 3, 17); jis būna su Bažnyčia jos valdymo veiksmuose; Kristus būna su kunigais, kai jie švenčia Mišias ir teikia sakramentus; jis būna visuose sakramentiniuose veiksmuose, nors jų ir neatliktų kunigai.50

Išskaičiavusi Įvairias Kristaus būsenas, enciklika palygina jas su eucharistiniu buvimu. Enciklikoje sakoma, kad visais atvejais Kristaus buvimas Bažnyčioje yra realus. Tačiau Eucharistijoje Kristus, Dievas-Žmogus, yra ypatingu būdu: šiame sakramente jis būna substancialiai, tai yra, visos savo būties esme (n. 39).

Aiškindama eucharistinį Kristaus buvimą, enciklika visų pirma atmeta gryną simbolizmą, “tarsi šis kilnusis sakramentas nebūtų niekas kitas, kaip tik dvasinio Kristaus buvimo ir jo intymios jungties su tikinčiaisiais mistinio kūno nariais veiksmingas ženklas” (n. 39). Ir iškelia simbolinio aiškinimo silpnybę šiuo paaiškinimu: “Bet jei eucharistinis simbolizmas leidžia mums gerai suprasti šio sakramento savitą vaisių, kuris yra mistinio kūno vienybė, vis dėlto jis neišaiškina bei neišreiškia to, kas išskiria šį sakramentą iš kitų (sakramentų)” (n. 44).

Štai kodėl enciklika grįžta į Tridento Susirinkimo mokymą apie realų ir substancialų Kristaus buvimą. Ji pakartoja Tridento formulę, kad “mūsų Viešpats Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, tikrai, realiai ir substancialiai (esmingai) yra juslinių daiktų pavidalais” (n- 45: ‘. . .vere, realiter et substantialiter. . .’). Ir dar prideda, kad “Išganytojas savo žmogystėje yra pagal savo egzistencijos natūralų būdą ne tik Tėvo dešinėje, bet tuo pačiu laiku ir Eucharistijos sakramente tuo egzistencijos būdu, kurį mes vos pajėgiame išreikšti žodžiais, bet kurį galime priimti tikėjimo apšviestu protu ir privalome tvirčiausiai tikėti, jog tai Dievui yra galima” (n. 45).

Pagaliau apibrėžęs eucharistinį Kristaus buvimą kaip substancialų, enciklika savu būdu palaiko tą ryšį, kurį Tridento Susirinkimas jau buvo sudaręs tarp realaus Kristaus buvimo Eucharistijoje ir transsubstanciacijos: “. . .reikia imliai klausytis mokomosios ir besimeldžiančios Bažnyčios balso. Šis balsas, būdamas nuolat aidįs Kristaus balsas, užtikrina mums, kad būdas, kuriuo Kristus yra šiame sakramente, nėra kitoks, kaip perkeitimas visos duonos substancijos į Kristaus kūną ir visos vyno substancijos į jo kraują; tai nepaprasta ir nuostabi pakaita, kurią Bažnyčia teisingai ir tinkamai vadina transsubstanciacija (arba peresminimu, esmėkaita). Po to kai transsubstanciacija yra įvykusi, duonos ir vyno pavidalai neabejotinai įgyja naują reikšmę ir naują tikslą. . .” (n. 46). Po šio esminio perkeitimo duonos ir vyno pavidalai jau nebereiškia paprastą duoną ir paprastą vyną. Tie eucharistiniai pavidalai reiškia ir apima naują tikrovę, kurią enciklika vadina ontologine tikrove. Ši nauja tikrovė yra pats Kristus duonos ir vyno pavidalais.

Popiežius Paulius VI paskelbė 1968 metais birželio mėn. 3 dieną ‘Dievo Tautos tikėjimo išpažinimą’.51 Šiame dokumente Bažnyčios tikėjimas Eucharistijos paslaptimi yra aiškiai išpažįstamas. Pirma, neabejotinai išreiškiamas tikėjimas realiu Kristaus buvimu Švenčiausiame Sakramente: “Tikime, kad duona ir vynas Paskutinės Vakarienės metu buvo Kristaus perkeisti į jo kūną ir kraują. . . , panašiai ir kunigo konsekruojama duona ir vynas yra perkeičiami į garbingai sėdinčiojo danguje Kristaus kūną ir kraują; taip pat tikime, kad, nežiūrint to, jog visa taip, kaip ir anksčiau, atrodo mūsų juslėms, paslaptingas Viešpaties buvimas yra tikras, realus ir substancialus (esminis).” Antra, Kristaus buvimas danguje ir Sakramente yra susieti šiuo būdu: “Šiuo Sakramentu nedalijamas Viešpaties garbingasis buvimas danguje nėra padauginamas, bet tiktai sakramentiniu būdu atsiranda įvairiose žemės vietose, kur tik švenčiama eucharistinė auka.” Trečia, tarp realaus Kristaus buvimo sakramente ir peresminimo yra pabrėžiamas būtinas ryšys: Švenčiausiame Sakramente duona virsta Kristaus Kūnu ir vynas jo Krauju, pasiliekant tik duonos ir vyno savybėms, kurios yra pasiekiamos mūsų juslėms. Šis paslaptingas perkeitimas labai tinkamai ir tiksliai vadinamas transsubstanciacija.” Atrodo, kad šis Pauliaus VI dokumentas tolygiai su šv. Tomu Akviniečiu (S. Theol. III, q, 75, a.2) teigia, jog Kristus gali būti Eucharistijoje tik per perkeitimą duonos ir vyno substanciacijos į Kristaus būties substanciaciją. Bet kai kurie teologai mano, kad Dievas savo absoliučia galia galėtų būti ir kitaip Eucharistijoje. Kokiu gi galimu būdu, dabar mums yra nežinoma. Tačiau mes galime visai gerai išsiaiškinti Kristaus buvimą Švenčiausiame Sakramente per transsubstanciaciją arba per peresminimą (esmėkaitą). Tai svarstysime ketvirtame skyriuje.

Peržvelgus Kristaus buvimo Eucharistijoje supratimo raidą, labiau išryškėjo realaus buvimo prasmė. Nuo Berengaro kontroversijos laikų Bažnyčia neabejotinai skelbia realų Kristaus buvimą duonos ir vyno pavidalais ir atmeta bet kokį simbolinį aiškinimą. Bet po II Vatikano Susirinkimo teiginio, kad Kristus yra ir veikia Bažnyčioje įvairiais būdais, ir tai realiai, tenka mums kiek giliau pagvildenti realaus Kristaus buvimo Eucharistijoje sąvoką. Reikia kiek įsakmiau aptarti bei įvertinti eucharistinio buvimo sąvoką ir jos tinkamumą tikėjimo gyvenimui.

d) Eucharistinio Kristaus buvimo sąvokos galiojimas po II Vatikano Susirinkimo

Potridentiniais šimtmečiais eucharistinėje teologijoje buvimo sąvoka buvo vartojama dabar mums žinoma prasme. Tačiau ta sąvoka ir jos termino tinkamumas išreikšti Kristaus buvimui Bažnyčioje ir Eucharistijoje buvo kritikuojami. Kaip jau esame minėję, Vakarų Bažnyčioje ‘buvimo’ terminas yra pradėtas vartoti palyginti vėlyvai — 1264 metais. Nors Tridento Susirinkimas priėmė šį ‘buvimo’ terminą, vis dėlto jis yra davęs pirmenybę eucharistinio buvimo apibrėžimuose ir kitiems terminams, pavyzdžiui, Kristus yra ‘talpinamas’ juslinių dalykų pavidaluose (plg. Denzinger, n. 874). Rytų Bažnyčios Tėvai ir viduramžių teologai, kaip jau sakyta, vartoja ‘buvimo’ terminą (gr. parousia), kuris išreiškia realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Pastebėtina, kad Rytiečiai kalba taip pat apie Kristaus pažadėtąją Šventąją Dvasią, kuri yra ir veikia Bažnyčioje.52

Kai kurie teologai mano, kad ‘buvimo’ sąvoka nevisai tiksliai išreiškia pirmykšti mūsų tikėjimo teiginį, būtent, kad duona ir vynas, kartą perkeisti per eucharistinę maldą, jau nebėra duona ir vynas, bet Kristaus kūnas ir kraujas. Priešingai — buvimo sąvoka pasako, kad Kristus yra duonos ir vyno pavidalais ir jais perteikiamas mums komunijoje. Pagaliau nėra reikšminga, ar duonos ir vyno pavidalai apima Kristaus kūną ir kraują, bet svarbu, kad jie teikia mums Kristų sakramentiškai. Tokie ir panašūs priekaištai, daromi eucharistinio buvimo sąvokai, nėra esminės reikšmės.

Štai kodėl Pijaus XII enciklika ‘Mediator Dei’, II Vatikano Susirinkimo Liturginė konstitucija ir Pauliaus VI enciklika ‘Mysterium fidei’ neabejotinai patvirtina ‘buvimo’ sąvokos galiojimą ir teisėtumą bei tinkamumą Eucharistijos paslapčiai išreikšti. Ne be pagrindo ši ‘buvimo’ sąvoka yra priimtina, nes nebėra tinkamesnės sąvokos bei paprastesnio termino, kuris labiau tiktų Bažnyčios eucharistinio tikėjimo formulei.

Eucharistinio Kristaus buvimo sąvoka išreiškia du tikėjimo dalykus. Pirma, kai teigiama, kad Kristus yra Švenčiausiame Sakramente tapačiai (identiškai) ir realiai, norime pasakyti, jog Kristus būna kūniniai duonos ir vyno pavidalais. Tokio kūninio Kristaus buvimo Eucharistijoje netikėjo Jonas Viklifas (J. Wicliffe).Šią klaidą atmetė Konstancos Susirinkimas (1414-1418. Plg. Denzinger, n. 583). Antra, kalbėdami apie eucharistinį Kristaus buvimą, išpažįstame savo tikėjimą, kad per duonos ir vyno pavidalus Kristus sueina į sąlytį su mumis ir Bažnyčia. Dar daugiau: tikime, kad Eucharistijoje yra ne tik Kristaus kūnas ir kraujas, bet būna visas Kristus.

Priėmę Eucharistijos paslapties formulės ‘buvimo’ terminą, tinkantį eucharistinio tikėjimo turiniui išreikšti, galime žvelgti, kaip reikalauja Pauliaus VI enciklika ‘Mysterium fidei’, ir į kitokį Kristaus buvimą Bažnyčioje. Tuo pačiu teks žvilgtelėti ir į Kristaus ir mūsų tarpusavio santykiavimo būdus Eucharistijoje.

e) Eucharistinis ir kitoks Kristaus buvimas Bažnyčioje

(1) Lokalinis, arba vietinis, buvimas ir buvimas kam nors kitam

Kalbant apie Kristaus buvimą Eucharistijoje, reikia skirti dvi būsenas: lokalinę, arba, vietinę, būseną, susijusią su tam tikra vieta, ir buvimą kam nors kitam. Abi šios būsenos yra pritaikomos Švenčiausiame Sakramente. Lokalinė būsena yra bendra visoms šio pasaulio būtybėms — tiek bedvasėms, tiek ir žmonėms. Pavyzdžiui, žmonės, būdami kūniški, būna kuriame nors krašte, gyvena name ir turi savo gyvenvietės adresą. O kas tik turi santykį su fizine padėtimi, to būsena yra lokalinė.

Buvimas kam nors kitam yra galimas tarp dviejų ar daugiau asmenų. Toks buvimas reiškiasi tarpusavio asmenišku ir dvasiniu santykiavimu. Kai vienas asmuo padeda kitam savo darbu, rūpinasi kito gerove, iš meilės daro kitam gera, tada jau būnama su kitu ar su kitais asmeniškai ir dvasiškai. Pavyzdžiui, draugijos susirinkimo salėje būname lokaliniai; sekame susirinkimo vyksmą, jungiamės į svarstomus klausimus — dalyvaujame dvasiniai ir asmeniškai.

Šios dvi būsenos Eucharistijoje yra susijusios. Eucharistijos šventimo metu Kristus būna savo Bažnyčioje jos labui. Jis konsekruoja, tai yra, perkeičia duoną ir vyną į savo kūną ir kraują, kad save duotų kiekvienam jį tikinčiajam. Taip jis vykdo savo pažadą — susitikti su kiekvienu asmeniu atskirai ir su visu tikinčiųjų susirinkimu. Šis Kristaus asmeniškas buvimas vyksta lokaliniai per šventuosius duonos ir vyno pavidalus, kuriuose jis būna jiems tinkamu materialiniu būdu. Vadinasi, duonos ir vyno pavidalais Viešpats būna kūniškai Eucharistijoje. Kaip Kristus siejasi su eucharistiniais duonos ir vyno pavidalais, mums yra nesuprantama, ir visuomet pasiliks paslaptis.

Nepaisant to, kad Kristaus buvimas duonos ir vyno pavidalais pasilieka mums paslaptis, pastebime, jog asmeniškas jo buvimas retai yra tik grynai dvasinis. Tiesa, mes susitinkame su Kristumi tik dvasiškai, kai garbiname jį Švenčiausiame Sakramente arba kai vienijamės su juo dvasinėje komunijoje. Bet paprastai jo buvimas yra kartu dvasinis ir sakramentinis. Asmeniškai Kristus yra eucharistiniuose pavidaluose mūsų labui, kai jo kūnas ir kraujas būna mumyse sakramentiniai. Panašiai žmonių gyvenime du asmenys, kurie susitinka ir tarpusavyje kalbasi, susitinka fiziniai arba kūniškai ir dvasiniai. Grynai dvasiniai būna tie asmenys vienas su kitu, kai jie santykiauja tarpusavyje tik dvasiniai, bet lokaliniai yra atsiskyrę.

Eucharistijoje abu Kristaus buvimo būdai reikia svarstyti sujungus vienumon. Nedera pirma žvelgti Į Eucharistijos Kristaus Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais, ir tik po to svarstyti dvasinį jo buvimą Bažnyčios labui, kaip pirmojo išdavą arba vaisių.

Iš tikrųjų Eucharistijoje Kristus yra kūniškai, bet sakramentiniai: jo kūnas ir kraujas yra duonos ir vyno pavidalais. Bet ar betiksliai Kristus būna Švenčiausiame Sakramente? Anaiptol, Kristus būna Sakramente ne be tikslo. Paskutinės Vakarienės metu Viešpats tarė: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas. . . Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas.” Tai reiškia, kad Kristus sakramentiniuose pavidaluose yra Bažnyčios ir jos narių labui. Taigi Viešpaties buvimas Eucharistijoje reiškia jo realų buvimą Bažnyčioje. Būdamas realiai Švenčiausiame Sakramente, Kristus kviečia savo tikinčiuosius su juo asmeniškai bei dvasiškai santykiauti ir kūniškai su juo vienytis sakramentinėje komunijoje.

Pabrėžtina: Kristus būna realiai duonos ir vyno pavidalais ne tik atskirų asmenų susitikimui su juo sakramentinėje komunijoje, bet ir visos Bažnyčios labui. Eucharistinis Kristus juk sąlygoja bei įgalina sakramentinę ir kitokią Bažnyčios veiklą. Būdamas Bažnyčioje, Kristus nuolat skatina ją veikti ir tęsti išganingąjį darbą pasaulyje. Vadinasi, jei Kristus nepalaikytų Bažnyčioje gyvo tikėjimo bei meilės gyvenimo, nebūtų net Mišių šventimo ir tuo pačiu sakramentinio Viešpaties buvimo. Štai kodėl prieiname išvadą, kad prieš sakramentinį Kristaus buvimą reikia prileisti dvasinį Viešpaties buvimą bei jo veiklą Bažnyčioje. Todėl, kaip jau minėjome, Eucharistijos paslaptyje negalima atskirti dvasinio Kristaus buvimo Bažnyčioje nuo sakramentinio jo buvimo.

(2) Kristus būna ir veikia Bažnyčioje asmeniškai per sakramentus

Kristaus buvimą Eucharistijoje, asmenišką ir dvasinį jo buvimą bei jo veiklą Bažnyčioje, galime suprasti tik Dievo Sūnaus, arba amžinojo Žodžio, įsikūnijimo šviesoje. (Apie Įsikūnijimo paslaptį esame pasisakę pirmame šios knygos skyriuje). Kristaus buvimas Bažnyčioje, ypatingai jo buvimas Eucharistijoje, pasiliks nepriimtinas tam, kuris netiki, kad Jėzaus kūnas yra žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, arba įsikūnijusio amžinojo Žodžio, kūnas. Tuo čia nenorima pasakyti, kad Kristaus kūnas, priklausąs antrajam Trejybės asmeniui, turi skirtingas savybes nuo kitų kūnų. Mums yra apreikšta tiesa, kad Dievas prisiėmė žmogiškąją prigimtį ir taip įėjo į mūsų istoriją išganymo tikslu. Taigi Jėzaus kūnas yra Dievo buvimo bei veiklos Bažnyčioje ženklas ir, kaip Dievo įrankis, yra gyvybę teikiančios Dievo jėgos nešėjas. Kristus tad yra mūsų susitikimo su Dievu sakramentas. Jis pasilieka kūniškas ir dangaus garbėje. Tapatingas jo kūnas yra net ir dabar, savo perkeistoje bei garbės būklėje, kurioje jis nebuvo pirmosios konsekracijos metu per Paskutinę Vakarienę. Tokia jau yra Dievo valia, kad jis kūniškai yra apsigyvenęs tarp žmonių. Ir kaip įsikūnijęs Dievas, Jėzus Kristus, amžių tėkmėje gali mums padėti garbinti savo Kūrėją ir save pašventinti išganymui.

Amžinasis Dievo Žodis, tapęs žmogumi, būna Bažnyčioje nuo pat įsikūnijimo akimirkos. Kristus, kol gyveno žemėje, buvo, kaip visi jo bendralaikiai, laikinai ir lokaliniai Palestinos kaimuose ir kitur, kur tik jis keliavo. Bet tuo pačiu laiku jis buvo ir dvasiniai su savo bendralaikiais. Juk jis žodžiais ir ženklais arba stebuklingais darbais rūpinosi žmonėmis ir darė jiems gero. Žmonės, Šventosios Dvasios paskatinti, priėmė jį kaip savo nepaprastą geradarį. Tas dvasinis Kristaus buvimas buvo susijęs ne tik su jo asmeniu kūniškai (juk jis veikė stebuklingai ir iš tolo), bet ir su apčiuopiamais elementais — su jo žodžiais ir ženklais. Iš tų Kristaus žodžių bei stebuklingų geradarybės ženklų kai kurie jo bendralaikiai, Šventosios Dvasios paveikti, atpažino jo dievišką asmenį ir tikėjo jį kaip Dievą-Žmogų.

Kristus būna Bažnyčioje ir po savo įžengimo dangun. Prieš grįždamas pas savo Tėvą, Kristus pažadėjo pats pasilikti savo Bažnyčioje: “Ir aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20; plg. Mt 18, 20). Pažadėjo taip pat drauge su Tėvu atsiųsti kitą Globėją, kuris liktųsi Bažnyčioje per amžius — Tiesos Dvasią (plg. Jn 14, 16-17). Po įžengimo dangun bet kuris Kristaus buvimas Bažnyčioje ir jo veikla reiškiasi tarpininkaujant Šventajai Dvasiai (plg. Jn 14, 26). Tačiau tas buvimas bei veikla yra asmeniškai Kristaus: nors tai yra dvasinis buvimas, bet vis dėlto pagrindinai ir kristinis. Kristus būna ir veikia Bažnyčioje per savo pasirinktus konkrečius dalykus bei veiksmus, kurie siejasi su įsikūnijusio Žodžio būtimi bei galia, kaip antai: Evangelijos žodžiai, sakramentai ir pakrikštyti bei pakonsekruoti asmenys. Taip sakramentiniai būdamas ir veikdamas, Kristus pratęsia įsikūnijimo paslaptį mūsų istorijoje. Žinoma, jis gali veikti ir vidiniai, tai yra, mūsų juslėms neprieinamu būdu. Bet visais atvejais veikia ir Šventoji Dvasia. Ji, būdama tikinčiųjų širdyse, paskatina juos atsiverti išganomajai Kristaus malonei. Veiksmingai ji įsiterpia į sakramentų arba liturgijos vyksmą.

Eucharistijos sakramente Kristus būna skirtingu būdu negu kituose sakramentuose. Bet ir į eucharistinį Kristaus buvimą ir jo veiklą įsijungia Šventoji Dvasia. Todėl Bažnyčia eucharistinėje maldoje prašo, kad Šventosios Dvasios veikimu paaukotos duonos ir vyno dovanos taptų Viešpaties kūnu ir krauju (epiklezė). Šventoji Dvasia sudvasina ir eucharistinę bendruomenę sakramentinės komunijos metu. Tačiau pagrindinai būna ir veikia Eucharistijoje pats Kristus: jis panaudoja savo pasirinktus sakramentinius ženklus — duoną ir vyną, žodžius ir įvykdo savo aukos veiksmingą atminimą; pagaliau per savo kūną ir kraują jis veikia Bažnyčioje ir ją pašvenčia. Taigi Eucharistijoje būna ir veikia prisikėlęs bei sudvasintas Kristus per sakramentinius ženklus — savo kūną ir kraują.

(3) Eucharistijoje būna Kristus visa savo būtimi (substancialiai)

Jau minėjome, kad sakramentas yra Kristaus pasirinktas ir mūsų juslėms suvokiamas ženklas, kuris reiškia ir apima mums neregimą antgamtinę tikrovę. Tai ne bet koks negyvas daiktas, bet simbolinis veiksmas, kurį mes, žmonės, atliekame Kristaus vardu bei galia ir kuriuo pats Kristus tą akimirką teikia mums antgamtinę gyvybę. Pavyzdžiui, per krikštą yra pilama ant krikštijamo galvos vandens, kartu ištariant apeiginius žodžius: “Aš krikštiju tave vardan (Dievo) Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.” Šis simbolinis veiksmas atvaizduoja neregimą veiksmą, kuriuo pats Kristus perkeičia žmogų dvasiškai, suteikdamas jam naują antgamtini gimimą ir įjungdamas jį į save patį bei į savo Bažnyčią.

Iš to, kas pasakyta, mums yra aišku, kad sakramentinis veiksmas teikia antgamtinį gyvenimą. Kas simboliškai yra išreiškiama tai tą pat akimirką tampa tikrove. Tad sakramentas yra tas ženklas arba veiksmas, kuris visuomet turi naują tikrovę, ir tai ne tolimą, bet čia pat ir dabar įvykstančią.

Sakydami, kad antgamtinė tikrovė įvyksta tą pat akimirką, kai yra atliekamas ir regimasis veiksmas, nepakankamai nusakome sakramentinį vyksmą. Tiesa, kad neregimasis bei dvasinis Kristaus veikimas sutampa laikinai su regimuoju sakramentiniu veiksmu. Bet dar daugiau: Kristaus veiksmo galia eina per sakramentą, per žmogaus gestus ir žodžius, per juslėmis suvokiamus daiktus, kuriais žmogus pasinaudoja Kristaus vardu bei galia. Trumpai tariant, Kristaus veiksmo galia eina per žmogaus sakramentinį veiksmą.

Dabar mums yra suprantama, kodėl Dievo Sūnus, prisiimdamas žmogišką prigimtį, įsikūnijimo akimirką įėjo regimai į mūsų istoriją. Amžinasis Žodis tapo žmogumi, kad jis per žmogišką savo buvimą ir žmogiškus savo veiksmus sutaikintų mus su Kūrėju bei mus pašvęstų. Šį išganomąjį darbą Kristus vykdo regimai Bažnyčioje per sakramentus. Taigi sakramentiniu būdu yra pratęsiamas Dievo Sūnaus įsikūnijimas istorijoje. Šis mūsų išganymo darbas vyksta per Kristų čia ir dabar ir per visus amžius, kol Kristus vėl ateis.

Ypatingu būdu Kristus būna ir veikia Eucharistijos sakramente. Realaus savo buvimo ženklus — duoną ir vyną — pats Kristus pasirinko. Kvietinė duona ir vynuogių vynas yra tinkamas žmogiško maisto simbolis, bent Viduržemio jūros kraštuose, kur krikščionybė yra prasidėjusi. Šis simbolizmas yra lengvai suprantamas ir kituose kraštuose bei laikotarpiuose. Žmogaus maistas — duona ir vynas tinka būti ženklais atvaizdavimui Kristaus, kuriais duoda save kaip amžinojo gyvenimo maistą.

Su Eucharistijos sakramentu galėtų būti taip, kaip su Krikštu. Nors Krikšto vanduo yra pašvęstas, bet jis Kristaus galia tampa kūrybiško veiksmingumo tarpiniu įrankiu tik krikštijimo metu, kai krikštijamojo galva juo yra apliejama. Kristus būtų galėjęs panorėti, kad jo kūnas ir kraujas, kaip maistas perkeičiąs antgamtiškai sielą, būtų tikrovėje tik tuo momentu, kai krikščionis priima komuniją. Tačiau taip nėra. Daiktai įgyja antgamtinę galią tik per ištartus žodžius, kurie išreiškia ženklinio veiksmo prasmę. Eucharistiniai konsekracijos žodžiai yra ištariami prieš valgymą, ir jie nurodo naujos tikrovės buvimą — Viešpaties kūno ir kraujo buvimą duonos ir vyno pavidalais. Tačiau konsekracijos žodžiai nenurodo sakramentinio komunijos veiksmo, kuris teikia antgamtinę gyvybę. “Imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas.” Vadinasi, Viešpaties kūnas yra prieš jo valgymą; ir jis čia yra, kad būtų valgomas. Po konsekracijos pasilieka tik duonos ir vyno pavidalai. Savo prigimtimi pavidalai yra jusliniai ženklai to, kas ten yra. Jie buvo duonos ir vyno ženklai. Ištarus konsekracijos žodžius, jie yra tapę Kristaus kūno ir kraujo jusliniais ženklais. Konsekracijos žodžiai neapgauna mūsų: jie yra padarę tai, ką jie nurodo. Lengvai suprantama, kad yra esminis skirtumas Eucharistijos nuo kitų sakramentų. Pavyzdžiui. Krikšte juslinis ženklas yra pereinamas arba laikinas — tai apipylimas vandeniu, kuriuo vyksta Kristaus veiksmas, sužadinąs naują antgamtinį gyvenimą. Toks Kristaus veiksmas yra pereinamas, bet jo vaisius nenutrūksta: pakrikštytasis asmuo po krikšto pasilieka pažymėtas sakramentiniu charakteriu, kuris jį įjungia pastoviai į Kristų ir jo Bažnyčią. Bet vanduo, paliovęs tekėti per krikštijamojo kaktą, jau nebeturi nieko dieviško.

Priešingai, duonos ir vyno pašvęsti pavidalai, kaip pasilieką jusliniai ženklai, turi savyje ne pereinamą ar laikiną Kristaus veiksmą, bet patį Kristaus asmenį. Šventoji tikrovė, kuri sudaro šio sakramento turinį, yra ne kas kitas, kaip Kristaus kūnas ir kraujas. Žinoma, perkeitimo, arba konsekracijos žodžiai turi kiekvienam sakramentui esmingą laikino veiksmo pobūdį. Tie žodžiai turi Kristaus galią padaryti sakramentinį veiksmą vaisingą. Su konsekracijos žodžiais į eucharistinius elementus įvyksta nuolatinis Kristaus buvimas duonos ir vyno pavidalais.

Sakramentiniai Kristus duoda mums visą save per savo kūną ir kraują. Kristus ateina pas mus ne natūralia savo kūno padėtim, koks yra tik danguje, bet sakramentiniu būdu.

Palyginę Kristaus buvimą Eucharistijoje su jo buvimu bei veikla kituose sakramentuose, galime sakyti, kad Eucharistijoje Kristus būna pačiu tobuliausiu būdu. Tuo norime pasakyti, kad Eucharistijos sakramente Kristus būna substancialiai (esmiškai), tai yra, visa savo būtimi, kai tuo tarpu kituose sakramentuose jis būna veikdamas tik savo galia. Šv. Tomas Akvinietis nusako eucharistini Kristaus buvimą šiais žodžiais: “Šiame sakramente pats Kristus yra (continetur) savo būtimi, tuo tarpu kai kiti sakramentai turi tik Kristaus galią ir praeinamą bei laikiną jo veiksmą”.53 Todėl galime sakyti, kad, kas yra bendra visiems sakramentams, Eucharistijoje Įvyksta tobuliausiai ir ypatingu būdu.

Sakramentinį Kristaus buvimą su visa jo būtimi tinkamai išreiškia Tridento Susirinkimas šiais žodžiais: “Eucharistijos sakramente yra tikrai, realiai ir substancialiai (‘vere, realiter et substantialiter’) mūsų Viešpaties Jėzaus kūnas ir kraujas drauge su siela ir dievybe — todėl visas Kristus” (Denzinger, n. 883). Popiežiaus Pauliaus VI enciklika ‘Mysterium fidei’ atkreipia mūsų dėmesį, kad pirmieji du prieveiksmiai — ‘tikrai ir realiai’ — galioja bet kuriam Kristaus buvimui Bažnyčioje. Ta pati enciklika pabrėžia, kad Eucharistijoje Kristus būna išimtinu būdu ‘substancialiai’ — pilnutinai, tai yra, visa savo dieviška ir žmogiška būtimi. Tai reiškia, kad Kristaus kūnas ir kraujas yra sakramente kaip substancijos (esmės) perkeitimo išdava. Vadinasi, eucharistinis buvimas prileidžia transubstanciaciją arba peresminimą. (Tai svarstysime atskirai ketvirtame skyriuje). Iš to aišku, kad kiekviename duonos ir vyno pavidale ir bet kurio pavidalo atskiroje dalelėje yra visas Kristus (Denzinger, n. 885).

Kas yra ypatingai būdinga sakramentiniam Kristaus buvimui Eucharistijoje? Pirma, išviršiniai šio sakramento elementai, būtent, duona ir vynas, nurodo ne tik simbolinį Kristaus veiksmą, bet ir jo kūną ir kraują sakramente. Antra, vidujiniai Kristaus kūnas ir kraujas, esą duonos ir vyno pavidalais, yra aukos ženklai viso Kristaus, kuris iš Tėvo ir mūsų meilės save paaukojo mirdamas ant kryžiaus.

4. Mūsų santykiavimas su Jėzumi Kristumi Eucharistijoje

Mums, žmonėms, yra prigimta santykiauti tarp savęs. Būdami drauge kurioje nors vietoje, galime santykiauti vieni su kitais regimai ir visai artimai: matome vienas kitą, klausome vienas kito kalbos, reiškiame savo mintis ir jausmus žodžiais bei gestais. Toks tarsi apčiuopiamas santykiavimas reiškiasi mažoje žmonių grupėje, ypatingai šeimoje. Toks mūsų tarpusavio santykiavimas yra susijęs su vieta — asmens lokaliniu buvimu. Tai yra realus — fizinis santykiavimas. Bet yra galimas ir dvasinis vieno su kitu asmeniu santykiavimas. Pavyzdžiui, vedusiųjų gyvenime kartais pasitaiko, kad vyras ir žmona, aplinkybių verčiami, turi kurį laiką atskirai gyventi. Tokiu atveju jie gyvena drauge savo mintimis ir rūpinasi vienas kitu, nes jie myli vienas kitą. Toks jų buvimo ir santykiavimo būdas yra dvasinis, bet kartu ir realus.

Panašiai galima nusakyti ir mūsų santykius su Kristumi, kuris būna asmeniškai visa savo būtimi Eucharistijos sakramente. Jis būna realiai duonos ir vyno pavidalais. Juslėmis mes nepatiriame šio Jėzaus buvimo. Tačiau tikėjimu mes laikome tai tikra. Kaip Kristus sueina į sąlytį su eucharistiniais pavidalais, mums nežinoma. Ir vargu žmogus pajėgs kada nors išsiaiškinti Kristaus santykius su mums regimais eucharistiniais pavidalais. Bet šios antgamtinės paslapties visiškas atidengimas mums negalimas ir nebūtinas: pakanka mums tikėjimo, kad Kristus asmeniškai ir realiai yra Švenčiausiame Sakramente.

Antrajam Švč. Trejybės asmeniui įsikūnijimo metu prisiėmus žmogišką prigimtį, Dievas įėjo į žmonių istoriją. Tada, veikiant Šventajai Dvasiai, žmonija tapo inkorporuota į Kristų — ji tapo mistiniu jo Kūnu, arba Bažnyčia.

Per Krikšto sakramentą mes laisvanoriškai apsisprendėme būti sąmoningais ir veikliais Bažnyčios nariais. Nuo Dievo Žodžio Įsikūnijimo po mūsų krikšto prasideda nenutrūkstamas Kristaus ryšys su mumis, jo broliais ir seserimis. Jis būna ir veikia Bažnyčioje, ypatingai asmeniškai ir realiai duonos ir vyno pavidalais Eucharistijos sakramente. Kristus yra Švenčiausiame Sakramente Bažnyčios labui ir kiekvieno jos nario, atseit — mūsų, gėriui. Juk Kristus yra Dievas, kuris, tariant šv. Jono žodžiais, yra meilė (1 Jn 4, 16). Būdamas Eucharistijoje, Jėzus Kristus myli mus rūpestinga Išganytojo meile. Jis kviečia mus su juo asmeniškai palaikyti dvasinius ryšius, kad gautume iš jo antgamtinės jėgos tinkamai mylėti Dievą ir savo artimą. Jis kviečia ir skatina mus daryti visa gera — vykdyti pasaulyje jo Evangeliją. Bet jis neprievartauja mūsų, o laukia mūsų laisvanoriško apsisprendimo. Tai šiuo būdu mes realiai, dvasiniai ir asmeniškai santykiaujame su eucharistiniu Kristumi. Taip mes santykiaujame su savo Viešpačiu, kai priimame sakramentinę komuniją, kai kalbamės su juo privačia malda ir kai dalyvaujame Dievo Žodžio ir Eucharistijos liturgijoje.

Dar kiek apie tikėjimą Kristaus buvimu visa savo būtimi duonos ir vyno pavidalais — duonos ir vyno substancijos paslaptingą perkeitimą į Kristaus Kūno ir Kraujo substanciją.

KETVIRTASIS SKYRIUS

Taurė su vynu ir paruošta duona
priima Dievo žodį, ir Eucharistija
tampa Kristaus kūnu (Ad. Haer. 5, 113).

TRANSSUBSTANCIACIJA
ARBA PERESMINIMAS


Bažnyčia visada tikėjo realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Teigiame, kad po konsekracijos Kristaus Kūnas ir Kraujas yra Švenčiausiame Sakramente duonos ir vyno pavidalais. Dar daugiau: teigiame, kad Eucharistijoje Kristus visa savo būtimi (substancialiai) realiai ir asmeniškai būna su mumis sakramentiniu būdu.


Kalbėdami apie tikrą bei realų Kristaus buvimą duonos ir vyno pavidalais, atseit, sakramentinį buvimą, neišvengiamai susiduriame su metafizinės tvarkos problema. Bažnyčios tikėjimas realiu Viešpaties buvimu Eucharistijoje reikalauja vidinės būties tikrovės arba substancijos perversmo. Tikėdami realiu Kristaus buvimu sakramente, neišvengiamai prileidžiame, kad būties sandaros gelmėje yra įvykęs ontologinis pasikeitimas. Šis pasikeitimas yra substancialus (esminis): duonos ir vyno vidinė tikrovė yra perkeičiama į Kristaus Kūno ir Kraujo vidinę tikrovę. Popiežiaus Pauliaus VI enciklikos ‘Mysterium fidei’ (Tikėjimo paslaptis) žodžiais tariant: “...Kristaus buvimas šiame sakramente neįvyksta kitu būdu, kaip per perkeitimą duonos visos substancijos į Kristaus kūną, ir vyno visos substancijos į jo kraują; šį vienintelį ir nuostabų perkeitimą Katalikų Bažnyčia teisingai ir tinkamai vadina transsubstanciacija'’ (peresminimu, arba esmėkaita, Pr.M.).1

1. Transsubstanciacijos sąvoka

Šiandien daugelis protestantų noriai kalba apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Tačiau jie atsisako pripažinti Bažnyčios priimtą transsubstanciacijos (peresminimo, ar esmėkaitos) sąvoką ir terminą. Ir kai kurie katalikų teologai buvo linkę manyti, kad transsubstanciacija (peresminimas) nėra tikėjimo dogma. Pagal tuos teologus transsubstanciacija buvusi laikoma kaip vienintelė galima sąvoka, kuria įmanoma išaiškinti realus Kristaus buvimas tradicinės metafizikos rėmuose. Jie bandė tarsi tinkamesnėmis sąvokomis bei terminais išreikšti realų Kristaus buvimą sakramente. Ypatingai po 1955 metų, kada pasirodė kunigo F. Leenhardt’o knygelė ‘Tai yra mano kūnas’, prasidėjo nauji eucharistinės paslapties aiš-kinimai. Drąsiau pasireiškė Olandijos teologų svarstymai. Iš jų verta paminėti: L. Smits, O.F.M., T. Schoonenberg, S.J. ir E. Schillebeeckx, O.P. Kiekvienas jų mėgino savitu būdu apibrėžti būtį ir ieškojo vidurio kelio tarp empirinės ir metafizinės substanciacijos sąvokos. Jie neturėjo noro neigti transsubstanciacijos (peresminimo): jų vartojami nauji terminai — ‘transsignificatio’ (reikšmėkaita) arba ‘transfinalisatio’ (tikslokaita) — nėra atkirtis pačiai Bažnyčios tikėjimo dogmai, bet noras atsitolinti nuo perdaug intelektualinės aristotelinės filosofijos. Todėl enciklika ‘Mysterium fidei’ nepasmerkė šių naujų bandymų eucharistinei paslapčiai aiškinti, bet stipriai įspėjo, kad nenukryptų nuo bendro Bažnyčios tikėjimo. Enciklika įspėja naujos teorijos autorius todėl, kad jie, svarstydami be transsubstanciacijos, arba vidinės būties tikrovės (substancijos) esmėkaitos, nepajėgia apibrėžti būties savyje, atseit, jie neįžvelgia Kristaus buvimo visa jo būtimi sakramente. Jie juk duoda pirmenybę būties tikslui (tai yra, kad Kristus yra mūsų gėriui), bet ne būčiai savyje. Todėl jie mėgsta vartoti vietoje ‘transsubstanciacijos’ (esmėkaitos) ‘transsignifikacijos’ (reikšmėkaitos) arba ‘transfinalizacijos’ (tikslokaitos) terminą. Bet jie tuo būdu neatidengia ir neišaiškina realaus Kristaus buvimo Eucharistijoje tikslo. Kaip gi Kristus šiame sakramente galėtų būti mūsų labui, jei jis nebūtų visa savo būtimi (substancialiai) duonos ir vyno pavidalais? Po konsekracijos regime ant altoriaus duonos ir vyno apraiškas arba pavidalus, kurie nurodo mums Kristaus kūno ir kraujo buvimą sakramente. Tų regimų apraiškų arba pavidalų funkcija yra pasikeitusi. Bet ši reikšmėkaita (‘transsignificatio’) yra pasikeitusi kaip tik todėl, kad vidinė tikrovė, kuri buvo tais pavidalais, jau nebėra duonos ir vyno tikrovė, bet Kristus visa savo būtimi. Kitais žodžiais tariant, reikšmėkaita (‘transsignificatio’) prileidžia transsubstanciaci-ją (esmėkaitą). Transsubstanciacija įvykdo realų Kristaus buvimą, kuris yra Eucharistijos paslapties pagrindas. Ji ir nusako Kristaus buvimo Švenčiausiame Sakramente prasmę ir tikslą. Turint mintyje, kad Kristus visa savo būtimi yra danguje, tik transsubstanciacija galima išaiškinti realų jo buvimą naujoje vietoje. Štai kodėl ši naujoji teorija apie reikšmėkaitą (‘transsignificatio’) jau yra nustojusi savo pirminės svarbos. Naujų knygų ir studijų apie šį anksčiau iškilusį sąjūdį nebepasirodo.2 Atrodo, kad mums plačiau aiškintis šią naująją teoriją būtų nenaudinga šios studijos paskirčiai. Pasitenkinsime giliau žvilgtelėję į oficialiosios Bažnyčios teikiamą transsubstanciacijos sąvoką ir jos išaiškinimą.

Antrame šios studijos skyriuje (žiūr. II, 5) minėjome, kad teologinėse mokyklose transsubstanciacijos (peresminimo) terminą pradėjo vartoti pradžioje 12-to šimtmečio. Galima sakyti, kad šio termino autoriai yra Hildebertas de Lavardin (1134 m.) ir Orlando Bandinelli (vėliau popiežius Aleksandras III; 1140-1153 m.). Oficialiuose Bažnyčios dokumentuose šis terminas pasirodė pirmiausia IV Laterano Susirinkimo metu (1215 m.; plg. Denzinger, 430).

Nors transsubstanciacijos (esmėkaitos) terminas Bažnyčioje buvo nežinomas beveik per dvylika šimtmečių, bet visuomet kitais žodžiais buvo išreiškiamas tas pats eucharistinio tikėjimo turinys. Nuostabu, kad Naujajame Testamente nėra nei transsubstanciacijos termino, nei jos sąvokos įsakmia forma. Bet peresminimo dogma, kaip ir daug kitų tikėjimo tiesų, yra apreiškiama per eucharistinį Kristaus buvimą. Aiškiau tariant, transsubstanciacija (peresminimas) yra išskaitoma eucharistinės konsekracijos žodžiuose. Juk nėra sakoma: “Čia yra mano kūnas,” bet — “Tai yra mano kūnas”, “Tai yra taurė mano kraujo.” Šie žodžiai savo kontekste, tai yra, Kristaus kalbos eigoje bei vyksme, reikalauja duonos ir vyno perkeitimo į Viešpaties kūną ir kraują. Galima drąsiai sakyti: jei konsekracijos žodžiuose glūdi kažkokia galia, ji turi būtinai pereiti į veiksmą; jei konsekracijos žodžiai įtaigauja eucharistinę dogmą, ji turi tapti tikrove. Tokia eucharistinio perkeitimo sąvoka išnyra ir iš Bažnyčios Tėvų liudijimų.

Kai reikėjo ginti Eucharistiją prieš pagonis arba eretikus ir mokant per Velykas naujai pakrikštytuosius, Bažnyčios Tėvai kalbėjo paprastais žodžiais apie eucharistinio perkeitimo paslaptį. Jie teigdavo, kad Eucharistija nėra paprastas valgis ir gėrimas, nes per konsekracijos maldą (epiklezės) duona ir vynas yra tapę Kristaus Kūnu ir Krauju. Toks eucharistinis teiginys nebuvo atsitiktinis, nes tai perduodavo vienas Tėvas kitam.

Pavyzdžiui, šv. Justinas (150 m.), kalbėdamas apie eucharistinį perkeitimą, sako: “...per ‘maldos žodį’ pašvęstas (konsekruotas) maistas. . . yra įsikūnijusio Jėzaus kūnas ir kraujas.”3

Šv. Ireniejus apie Eucharistiją taip sako: “Duona (paimta) iš žemės, priimdama Dievo epiklezį, nebėra paprasta duona, bet Eucharistija” (Adv. Haereses 4,285; PG 7, 1028). Ir kita proga jis kalba: “Taurė su vynu ir paruošta duona priima Dievo žodį, ir Eucharistija tampa Kristaus kūnu” (Adv. Hear. 5,113; PG 7,1125).4

Origenas teigia, kad duona per konsekraciją pavirsta Kristaus kūnu: “Priešingai, kai dėkojame visatos Kūrėjui, valgome duonas, paaukotas su dėkojimu ir malda į atnašas, kurios yra tapusios per maldą šventu ir pašvenčiančiu kūnu. . .”5

Šv. Kirilas Jeruzalietis teigia, kad duona ir vynas yra tapę Kristaus kūnu ir krauju: “Neprisirišk prie duonos ir vyno kaip paprastų elementų, nes pagal Viešpaties žodį, jie yra jo kūnas ir kraujas . . . Nespręsk pagal skonį, bet būk visiškai tikras dėlei tikėjimo. . .”6

Šv. Atanazas (295-373) paliudija tikėjimą, kad per eucharistinę maldą duona ir vynas tampa Kristaus kūnu ir krauju: “Matysi patarnautojus (arba levitus) nešant duonas ir taurę su vynu ir padedant juos ant altoriaus. Kol maldos ir prašymai nėra atlikti, yra tik duona ir vynas; bet kai didžios ir nuostabios maldos yra atkalbėtos, duona tampa kūnu, ir taurė — mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju. . . Kai didžios maldos bei maldavimai yra ištarti, Žodis (antrasis Trejybės asmuo, Pr.M.) nužengia ant duonos ir taurės ir tampa jo kūnu.”7

Šv. Grigalius iš Nysos liudija tą patį: “Panašiai duona yra pirma paprasta; kai tik sakramentiniu veiksmu ji yra konsekruota, yra vadinama ir tapusi Kristaus kūnu”.8

Iš tų Tėvų liudijimų yra pakankamai aišku, kad per konsekracijos žodžius Mišiose įvyksta duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus kūną ir kraują. Savo apologetiniuose raštuose Tėvai paprastai teigia, kad tas perkeitimas įvyksta per liturgijos eucharistinę maldą. Jie tai sako ne be pagrindo, nes Bažnyčia išreiškia savo tikėjimą liturginiais tekstais.

Eucharistijos liturgija epikleze išreiškia tą perkeitimą, kuris įvyksta Šventosios Dvasios veikimu ir paties Dievo Žodžio veiksminga valia. Romos liturgijoje Bažnyčia maldauja to perkeitimo epiklezėje prieš konsekraciją: “Dieve, šią auką palaimink, . . . kad taptų ji mums tavo mylimiausiojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūnu ir Krauju” (I kanonas). Kitose eucharistinėse maldose dar ryškiau kreipiasi Bažnyčia į Šventąją Dvasią: “Meldžiame, Viešpatie, tegul ta Šventoji Dvasia pašventina šias dovanas, kad jos taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju” (IV kanonas).

Iš gausių Rytą liturgijų šv. Jono Chrizostomo bizantinės liturgijos epiklezė šiaip išreiškia eucharistinį perkeitimą: “Siųsk savo Šventąją Dvasią mums ir į šias čia ant altoriaus padėtas dovanas ir padaryk iš šios duonos tavo Kristaus brangų kūną, perkeisdamas tai per tavo Šventąją Dvasią, (-Amen) ir iš to, kas yra šioje taurėje (padaryk) savo Kristaus brangų kraują, perkeisdamas tai per savo Šventąją Dvasią (-Amen)”.9 Šiame bizantinės liturgijos tekste veiksmažodis ‘padaryti’ neabejotinai apsprendžia Bažnyčios tikėjimą į įvykstantį perkeitimą Eucharistijoje.

Tokie liturginiai tekstai išreiškia visuotinį Rytų ir Vakarų Bažnyčios tikėjimą, kad Jėzaus buvimas Švenčiausiame Sakramente įvyksta perkeitimo būdu. Eucharistinis duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus kūną ir kraują įvyksta per konsekracijos žodžius, kuriuos ištaria Kristaus vardu jo įgaliotinis — kunigas.

Apologetiniuose Tėvų raštuose ir liturginiuose tekstuose įsakmiai išreiškiamas čia suminėtas eucharistinis Bažnyčios tikėjimas. Eucharistinėje teologijoje gana anksti iškilo klausimas, kas per konsekracijos žodžius perkeičiama ir kas pasilieka neperkeista. Buvo galvojama, kad duonos ir vyno prigimtis (natura arba creatura, kurią Dievas sukuria) perkeičiama Eucharistijoje dieviška Kristaus galia, o daiktų apraiškos pasilieka neperkeistos. Taigi buvo galvojama, kad duonos ir vyno kaip daiktų, vidinė tikrovė gali būti perkeičiama dieviška galia.

Tokią vidinę būties tikrovę 5-tame šimtmetyje pradėjo vadinti ‘substancija’. ‘Substancijos’ terminą eucharistinėje teologijoje, gal būt, pats pirmas yra panaudojęs savo homilijoje “Apie Kristaus kūną ir kraują” (De corpore et sanguine Christi) Riezo vyskupas Faustus. Štai jo homilijos ištrauka: “...kai kūriniai (creaturae), kuriuos reikia dangiškais žodžiais palaiminti, yra padedami ant šventų altorių, prieš jų konsekraciją šaukiantis jo vardo, ten yra ir duonos ir vyno substancija, gi po (ištartų) žodžių — Kristaus kūnas ir kraujas. Kas gi čia nuostabaus, jei tai, ką žodžiu pajėgė sukurti, gali sukurtą žodžiu perkeisti? Atrodo, net mažesnis yra stebuklas, pripažinus ką nors esant sukurtą iš nieko, tą sukurtą dalyką pajėgti perkeisti į ką nors geresnio.. .,,1() Nors Faustus yra pavartojęs ‘substancijos’ terminą, bet tas terminas tada dar nebuvo pirmaujantis teologijoje: lygiagrečiai buvo vartojami ir ‘prigimtis’ bei ‘kūrinys’. Bažnyčios Tėvų laikais substancijos sąvoka buvo dar arti etimologinės žodžio prasmės, kaip antai: lotynų kalbos sub-stare — stovėti po — turėjo reikšti nežinomą daiktų savybių pagrindą arba bazę. To meto substancijos sąvoka nebuvo dar susijusi su aristoteline substancijos ir prietapų (akcidensų) problema. Eucharistijos teologijoje substancijos sąvoka pačioje pradžioje buvo lygiareikšmė su ‘prigimties’ (natūra) ir ‘kūrinio’ (creatura) sąvokomis bei terminais. Kūrinio sąvoka nurodo Dievo kūrybinę galią bei kūrybini Kristaus žodį. Taigi substancijos sąvoka reiškia konkrečią būti, kuri pagrindinai priklauso Dievui: Kūrėjas leidžia ją buvimui, tai jis ir gali perkeisti ją į kitą būtį.

Šia prasme panaudojo substancijos terminą II-tame šimtmetyje Berengaras (žiūr. III skyr., 3b.). Atsisakydamas savo klaidos, jis pareiškė, kad per konsekracijos žodžius duona ir vynas perkeičiami substancialiai į Kristaus kūną ir kraują. Taigi po konsekracijos Kristus yra Eucharistijoje ne simboliškai, tai yra, ne per sakramento ženklą ir galią, bet tikra ir konkrečia savo būtimi — “prigimties savumu ir substancijos tiesa” (in proprietate naturae et viritate substantiae; plg. Denzinger, n. 355).

Ši substancijos sąvoka, kaip jau minėjome, yra vartojama teologinėse mokyklose nuo 12-to šimtmečio, o gi nuo 13-to šimtmečio pasirodo oficialiuose Bažnyčios dokumentuose. Pastoviai dabar vartojamas substancijos terminas yra įsigalėjęs nuo Tridento Susirinkimo. Tridento Susirinkimas mums dabar žinoma prasme vartoja substancijos terminą: “Per duonos ir vyno konsekraciją įvyksta duonos visos substancijos perkeitimas į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją, ir vyno visos substancijos — į jo kraujo substanciją”.11

Minėjome, kad substancialus duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus kūną ir kraują yra vadinamas transsubstanciacija (peresminimas, arba esmėkaita). Duonos ir vyno peresminimu nepakinta duonos ir vyno apraiškos arba pavidalai, o tik pati tų elementų būtis arba vidinė tikrovė. Toks perkeitimas yra atliekamas tik dieviška galia.

IV Laterano Susirinkimas 1215 metais beveik Tridento Susirinkimo nutarimų žodžiais išreiškia tikėjimą eucharistine peresminimo paslaptimi Švenčiausiame Sakramente: Kristaus “kūnas ir kraujas yra tikrai duonos ir vyno pavidalais, peresminus duoną į kūną ir vyną į kraują dieviška galia” (Denzinger, n. 430). Po 60 metų II Lugdunos Susirinkimo metu (1274 m.) Mykolas Palaeologas išpažino tą patį tikėjimą: Eucharistijos sakramente “duona tikrai peresminama į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūną, ir vynas — į jo kraują” (Denzinger, n. 465). Popiežius Paulius VI savo enciklikoje ‘Mysterium fidei’ (ją jau citavome anksčiau, bet čia vėl duodame visą kontekstą) išreiškia dar ryškiau transsubstanciacijos sąvoką: Eucharistijos sakramente Kristus yra “ne kitaip, kaip per perkeitimą duonos visos substancijos į jo kūną, ir vyno visos substancijos į jo kraują; ir šį vienintelį bei tikrai nuostabų perkeitimą Katalikų Bažnyčia teisingai vadina transsubstanciacija. Po įvykusios transsubstanciacijos duonos ir vyno pavidalai (arba apraiškos, species) įgyja naują prasmę ir tikslą, nes jie jau nebepasilieka paprasta duona ir paprastu gėrimu, bet tampa kažko švento ženklu ir dvasinio maisto ženklu. Jie įgyja naują reikšmę (arba prasmę) ir naują tikslą todėl, kad jie tampa nauja tikrove (‘realybe’), kurią galima teisingai pavadinti ‘ontologine’ tikrove. Dabar anuose pavidaluose jau nebėra to, kas buvo prieš tai, bet kažkas visiškai skirtinga; ir taip yra ne tik dėlei Bažnyčios tikėjimo, bet objektyvioje tikrovėje, nes po duonos ir vyno subsanciacijos arba prigimties perkeitimo į Kristaus kūną ir kraują, nieko nebepasilieka iš duonos ir vyno, o tik jų apraiškos, kuriose visas Kristus savo fizine tikrove būna kūniniai, nors ir ne tuo pačiu būdu, kaip kūnai būna kurioje nors vietoje” (n. 46).

Panašiai yra išreikšta transsubstanciacijos sąvoka ir ‘Tikėjimo išpažinime’, kurį paskelbė popiežius Paulius VI 1968 metais: “Švenčiausiame Sakramente duona paverčiama Kristaus kūnu ir vynas jo krauju, pasiliekant tik visoms duonos ir vyno savybėms, kurios yra pasiekiamos mūsų juslėms. Šis paslaptingas pasikeitimas labai tinkamai ir tiksliai vadinamas transsubstanciacija. Kiekvienas teologinis šios paslapties aiškinimas, kuris padėtų šią paslaptį suprasti, kad atitiktų katalikų tikėjimą, turi prileisti, jog duona ir vynas tikrovėje, kuri skirtinga mūsų mąstysenai, po konsekracijos liaujasi buvę, o prieš mūsų akis po duonos ir vyno pavidalais atsiranda garbingasis Kristaus kūnas ir kraujas taip, kad pats Viešpats norėjo save duoti mums maistu ir sujungti mus savo mistiniame Kūne”.12

Iš čia pacituotų oficialių Bažnyčios dokumentų įžvelgiame būtiną ryši realaus Kristaus buvimo Švenčiausiame Sakramente su transsubstanciacija. Tridento Susirinkimas iškėlė loginį ryšį tarp tų dviejų sąvokų. Susirinkimas teigia, kad Bažnyčia tiki transsubstanciacija, nes Kristus yra apreiškęs realų savo buvimą sakramente. Jei Kristus yra tikrai duonos ir vyno pavidalais, tai reikia būtinai tikėti ir peresminimą (esmėkaitą) (plg. Denzinger, n. 877). Taigi peresminimo sąvoka glūdi realaus Kristaus buvimo sąvokoje.

Popiežiaus Pauliaus VI enciklika iškelia dar aiškiau priežastinį ryšį transsubstanciacijos ir realaus Kristaus buvimo: “Kristus yra šiame sakramente per perkeitimą duonos visos substancijos į Kristaus kūną ir vyno visos substancijos į jo kraują” (Enc. n. 46). Žinoma, tokį priežastinį ryšį galime įžvelgti, kai šį klausimą svarstome savo žmogiška galvosena istorijos metmenimis. Kaip Dievas-Žmogus, Jėzus Kristus, iš antgamčio įeina į Bažnyčios sakramentinę tvarką, mums pasilieka paslaptis. Todėl čia apie tai nekalbame. Bet dera čia pabrėžti enciklikos ryškų teiginį, kad per transsubstanciaciją duona ir vynas virsta nauja realybe, vadinama ontologine realybe (tikrove), kuri yra Kristaus kūnas ir kraujas.

Kaip jau esame pastebėję, ryšium su transsubstanciacijos arba peresminimo sąvoka Bažnyčia savo oficialiuose dokumentuose dažnai vartoja substancijos ir pavidalų (species) terminus.13 Jau ir Bažnyčios Tėvų laikais substancija buvo vadinama kankreti būtis, kuri pagrindinai priklauso Dievui kaip Kūrėjui. Paulius VI savo enciklikoje ‘Mysterium fidei’ ir ‘Tikėjimo išpažinime’ vartoja tai pačiai substancijos sąvokai išreikšti ir kitus terminus, kaip antai: ‘prigimtis’, ‘ontologinė realybė’, ‘objektyvi realybė’, ‘fizinė realybė’, ‘dalyko pati prigimtis’. Substancijos sąvoka Bažnyčia nori iškelti Kristaus tapatybę bet kuriame jo buvimo tarpsnyje. Po konsekracijos žodžių ištarimo Kristus yra substancialiai duonos ir vyno pavidalais tas pats, koks jis buvo gimimo metu, gyvendamas žemėje ir dabar dangaus garbėje. Taigi ant altoriaus Kristus yra substancialiai (esminiai) tapatus su dangaus Viešpačiu; bet jis pasilaiko savo dangiškus savumus, nors ir būdamas sakramentaliai duonos ir vyno pavidalais. Tie pavidalai, praradę savo substanciją, nurodo Kristaus buvimą sakramente. Sakramentuose Kristus būna savo galia. Bet Kristus kartu gali būti ir savo būties vidine tikrove — substancialiai. Savo visa būtimi (substancialiai) jis būna Eucharistijos sakramente. Kaip matome, substancialus Kristaus buvimas Eucharistijoje skiriasi nuo dinamiško savo galia buvimo kituose sakramentuose.

Eucharistinėje teologijoje Bažnyčia, vartodama substancijos ir pavidalų terminus, nėra susirišusi su aristoteline-tomistine filosofija. Remiantis šia filosofija, substancija reiškia kurios nors tikrovės nepriklausomą buvimą, tai yra, visa tai, kas egzistuoja savyje. Nuo substancijos skiriasi prietapo (akcidenso) sąvoka. Nes prietapas yra visa tai, kas iš savo prigimties egzistuoja ne savyje, o kitame savarankiškame daikte, arba substancijoje, ir kas gali būti ar pranykti, liekant tam pačiam daiktui. Tridento Susirinkimas yra atmetęs prietapo terminą. Eucharistinėje teologijoje Bažnyčia vartoja pavidalų terminą: tie pavidalai yra bet kurio daikto apraiškos, suvokiamos juslėmis. Šis terminas buvo jau žinomas Bažnyčios Tėvams ir yra tinkamas sakramentiniam Kristaus buvimui suprasti. Pirmųjų amžių Eucharistijos liturgijoje yra vartojamas ‘pavidalo’ (species) terminas. Anuo metu tikintieji, kalbėdami apie duonos ir vyno persikeitimą į Kristaus kūną ir kraują, teigdavo, kad duonos ir vyno apraiškos tampa sakramentinio Kristaus pavidalais. Duonos ir vyno pavidalai neišreiškia perkeitimo, bet nusako tą plotmę, kurioje nėra permainos, būtent, nurodo Kristaus kūno ir kraujo buvimą tose pačiose duonos ir vyno apraiškose. Šis tat yra sakramentinis Kristaus buvimas. Tuo būdu Kristus norėjo tapti dvasiniu mūsų valgiu ir gėrimu.

Iš to, kas pasakyta apie pavidalo terminą, yra aišku, kad šio termino sąvoka nėra pasisavinta iš aristotelinės filosofijos. Pavidalo sąvoka nėra tapati prietapo sąvokai. Juk, kaip esame sakę, prietapas (akcidentas) reiškia priklausomybę kitam daiktui ir egzistuoja kitoje būtyje; jis savaime neturi simbolinės prasmės. Todėl Bažnyčia pasirinko pavidalo (species) terminą, kuris labiau tinka eucharistinės paslapties tikrovei simbolizuoti. Taigi galima sakyti, kad pavidalas, kaip ir substancija, yra funkcinė sąvoka, tinkama giliau įžvelgti į Eucharistijos paslaptį bei jos prasmę mūsų gyvenimui.

Panašiai reikia pasisakyti ir apie transsubstanciacijos, arba peresminimo, sąvokos terminą. Nuo seno teologinės mokyklos, svarstydamos eucharistinę paslaptį, vartoja transsubstanciacijos terminą. Šį terminą, kaip parankų ir tinkamą eucharistinio tikėjimo formulei, panaudojo Bažnyčios Susirinkimas Tridente (plg. Denzinger, n. 877) ir mūsų dienomis popiežius Paulius VI savo enciklikoje ‘Mysterium fidei’ ir ‘Tikėjimo išpažinime’. Nors šį terminą Bažnyčia nelaiko nepamainomu, bet jis gana tiksliai išreiškia eucharistinio tikėjimo turinį bei jo sąvoką. Ir Rytų Bažnyčios, kurias giria Paulius VI enciklikoje ‘Mysterium fidei’, išpažįsta tolygų tikėjimą Eucharistijos paslaptimi. Rytų teologai vartoja transsubstanciacijos sąvokai artimos reikšmės terminą, kuris tačiau skamba skirtingai — metousiosis’. Tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčia teisingai daro skirtumą tarp termino, išreiškiančio tikėjimo sąvoką, ir pačios sąvokos. Bažnyčia apsprendė tik nepamainomą eucharistinio tikėjimo sąvoką, bet ne tos sąvokos terminą.14

Visų pirma transsubstanciacijos, arba peresminimo, sąvoka išreiškia duonos ir vyno įvykusį perkeitimą (conversio) į Kristaus kūną ir kraują. Dėlei šio duonos ir vyno tikrovės perkeitimo Eucharistija išsiskiria iš kitų sakramentų. Kituose sakramentuose neįvyksta joks būties perkeitimas, o tik savo galia Kristus per juos veikia. Kokiu būdu įvyksta vidinės būties tikrovės perkeitimas Eucharistijoje, Tridento Susirinkimo Tėvai nesvarstė ir oficialus Bažnyčios mokymas tuo klausimu nieko nėra apsprendęs. Todėl tas klausimas pasilieka atviras tolesnėms studijoms. Bet tikėjimo turinys aiškiai apspręstas: įvykus perkeitimui, visa, kas buvo duona ir vynas, nebėra duona ir vynas, o Kristaus kūnas ir kraujas. Antra, žvelgiant į Eucharistijoje įvykusį perkeitimą, transsubstanciacijos (peresminimo) sąvoka mums pasako, kad tas perkeitimas būna esminis. Tai pareiškia Tridento Susirinkimas: įvyksta “duonos visos substancijos perkeitimas į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją, ir vyno visos substancijos į jo kraujo substanciją. . .” (Denzinger, n. 877, 884). Šis peresminimas nepaliečia duonos ir vyno pavidalų, kurie pasilieka neperkeisti. Todėl prieiname išvadą, kad po peresminimo Kristaus kūnas ir kraujas būna duonos ir vyno pavidalais. Mums nėra jokios abejonės, kad Kristaus buvimas Švenčiausiame Sakramente nėra betikslis. Viešpaties mintis yra susitikti su jį tikinčiaisiais ir vienytis su jais komunijoje eucharistiniais pavidalais.

Bažnyčia, svarstydama teologines problemas, nesusiriša aklai bei vergiškai su bet kuria filosofine sistema. Kaip kiti mokslai išreiškia mokslines problemas savo pasigamintais terminais, taip ir Bažnyčia tikėjimo tiesų formulėse panaudoja teologijos mokslo paruoštus terminus. Vadinasi, Bažnyčia tikėjimo ir doros dalykams dėstyti turi savo filosofiją. Todėl ji, aiškindama Eucharistiją, tą gilią tikėjimo paslaptį, nėra susirišusi su aristotelinės -tomistinės filosofijos sąvokomis bei terminais. Eucharistinėje teologijoje ji naudoja šiuos savus terminus: substanciją, pavidalus ir transsubstanciaciją, arba peresminimą (esmėkaitą). Šie teologiniai terminai įgalina Bažnyčią tinkamai išreikšti eucharistinio tikėjimo turinį bei sąvoką. Ypatingai transsubstanciacijos sąvoka tinkamai bei tiksliai išaiškina eucharistinį įvykį pagal tikėjimo ir proto reikalavimus. Juk tikėjimas mums sako, kad Eucharistijoje būna Kristus realiai ir per transsubstanciaciją aukoja dėl mūsų išganymo savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais. Mūsų protas klausia, kaip Kristus, būdamas dabar danguje, gali būti su mumis Švenčiausiame Sakramente. Kaip tas pats Kristaus kūnas ir kraujas, anksčiau paaukotas už mus ant kryžiaus, dabar išaukštintas danguje, gali būti duodamas mums komunijoje? Argi Viešpaties kūnas ir kraujas yra tas pats Eucharistijoje? Šiuos klausimus mums aiškina transsubstanciacijos, arba peresminimo, sąvoka. Šios sąvokos tinkamas ir tikslus išaiškinimas gali pakankamai patenkinti ir mūsų proto reikalavimus.

2. Protinė įžvalga į transsubstanciaciją

Esame išsiaiškinę Bažnyčios tikėjimą realiu Kristaus buvimu Švenčiausiame Sakramente. Tikime, kad po konsekracijos žodžių, kuriuos kunigas taria į duoną ir vyną, duonos ir vyno apraiškose būna tikras Kristaus kūnas ir kraujas. Dar daugiau — visas Kristus eucharistiniais pavidalais. Bet kokiu būdu Kristus būna Eucharistijoje po duonos ir vyno peresminimo? Koks yra šio eucharistinio Kristaus buvimo pobūdis? Norėdami į šiuos klausimus atsakyti, turime kiek giliau žvelgti savo prigimtu protu į transsubstanciacijos, arba peresminimo, sąvoką. Jau minėjome, kad Bažnyčia išreiškia Eucharistijos paslaptį, kuri niekad nebus mums visiškai prieinama, savo filosofijos sąvokomis bei terminais. Tie terminai, Bažnyčios mintimi, nėra nepamainomi, bet dabar tinkamiausi tikėjimo paslaptims suprasti.

Eucharistijos tikėjimo formulėms Bažnyčia vartoja substancijos ir tarnssubstanciacijos terminus. Todėl pirmiausia reikia giliau išryškinti substanciacijos ir perkeitimo sąvokas.15

a) Būties substancija

Kas gi yra būties substancija? Prie substancijos sąvokos dera eiti netiesioginiu būdu. Pirma reikia stebėti juslėmis išviršines būties žymes: juk žemėje kiekviena būtis yra regima ir juslėmis pastebima. Kiekviena reali (fizinė) būtis užima vietą erdvėje ir sueina į sąlyti su kitais kūnais. Ji veikia kitus kūnus ir kiti kūnai veikia ją. Bet kurio fizinio kūno masė, energija, įvairios rūšies spinduliavimas, judėjimas ir visa tai, kas sudaro fenomenų bei savybių visumą, — tai visa priklauso vienintelei būčiai, vienam subjektui, kuris yra nuo kitų skirtingas ir atskiras. Tas būties pirmapradis pagrindas, arba jos vidinė tikrovė, yra vadinama substancija.

Būties substancija tad reiškiasi bei veikia per juslines daikto savybes, kaip antai, per daikto kiekybę ir kokybę. Tokias vidinės būties tikrovės savybes — kokybę, apimtį, energiją, spalvą —, kuriomis būtis išsiskleidžia bei pasireiškia, vadiname prietapais (akcidensais), o eucharistinėje teologijoje — ‘pavidalais’. Vien tik Dievas yra tokia Būtis, kurioje negalima išskirti substancijos nuo savybių ir apraiškos formų (arba prietapų). Galima kalbėti apie kūninę ir dvasinę būtį. Tačiau taip kūninėje, kaip ir dvasinėje būtyje reikia atskirti tai, kas sudaro jos vidinę tikrovę arba esmę, nuo daugybės tų sugebėjimų bei savybių, kurie jai priklauso ir jos buvimą vienokiu ar kitokiu būdu nurodo. Substancijos arba būties vidinės tikrovės sąvoka yra todėl daug bendresnė už fizinio kūno sąvoką. Tas pat tinka pasakyti ir apie sukurtas dvasias. Dievo sukurtoji žmogaus dvasia arba siela reikia skirti nuo jos galių, kaip antai, nuo sugebėjimo protauti. Šis gi skirtumas reikia suprasti ne taip, kad protas būtų tarsi pridėtas prie sielos. Proto ir minčių negalima įsivaizduoti be sielos. Taipogi fizinis kūnas skiriasi nuo savo apimties; apimtis nėra pridėta prie kūno, o ji tik nusako kūno būseną erdvėje. Bet kuris išorinis pasaulio daiktas arba kūnas reiškiasi apimtimi, mase ir struktūros medžiaga, vadinasi, savo kiekybe. Kiekviena šio pasaulio būtis pasireiškia ir kai kuriomis savybėmis, kaip antai, išoriniu pavidalu, judesiu, skoniu, spalva ir t.t., tai yra, įvairiopa kokybe. Kaip anksčiau minėjome, pasaulio daiktų arba kūnų kiekybines ir kokybines apraiškas bei savybes eucharistinėje teologijoje vadiname pavidalais.

Svarstydami savo prigimtu protu šio pasaulio kiekybines ir kokybines išviršines apraiškas, prieiname prie vidinės būties tikrovės, arba prie pirmapradžio jos pagrindo — substancijos. Vadinasi, žmogus gali savo protu suvokti būties substanciją tik per įvairias išviršines savybes, kuriomis ji pasireiškia. Tačiau analizuodami išviršines būties savybes fiziniais ir cheminiais metodais, negalime pasiekti pačios vidinės jos tikrovės — substancijos. Taigi Eucharistijos duonai ir vynui visokios analizės neturi jokios reikšmės. Ar duona yra vienintelė substancija arba įvairių substancijų sandara, ar kiekviena šių substancijų susideda iš molekulių bei atomų, ir šie vėl iš dalelių, kurių skaičius ir tvarka įvairuoja pagal substancijos rūšį, Eucharistijos paslapčiai išaiškinti visai nesvarbu. Vienintelis tat kelias paslapčiai tinkamai išsiaiškinti yra metafizika, kuri jusliniam patyrimui nėra prieinama. Juk įprastu protavimu galima pasiekti vidinė būties tikrovė: už būties erdvinės apimties ar jos medžiaginės masės ir iš jos spinduliuojančios energijos protu suvokiame vidinę tos būties tikrovę arba substanciją, kuri ten yra išsiskleidusi juslėms nepatiriamu būdu. Vadinasi, bet kurios būties substanciją galima pažinti tik protu, kuris, pasinaudodamas juslinėmis apraiškomis, susidaro jos sąvoką.

b) Vienos substancijos perkeitimas į kitą — peresminimas

Nusakius substancijos sąvoką, reikia pasvarstyti galimybę vienos substancijos pavirtimu kita. Taigi reikia žvelgti į pačią transsubstanciaciją, arba peresminimą. Visiems yra žinoma, kad kiekviena medžiaginė substancija gali pavirsti kita substancija. Veikiant kuriai nors pašalinei priežasčiai, bet kuri medžiaginė substancija perkeičia išorinę savo formą, netenka savo prigimtų savybių. Ji gali būti net sunaikinta ir pavirsti kitos rūšies substancija. Štai substancijos persikeitimo paprastas pavyzdys: degtuku uždegtas pagalys pavirsta ugnimi; tiksliau sakant, nuo stiprios ugnies pagalys pavirsta Įvairiomis substancijomis. Arba kiek sudėtingesnis pavyzdys: koks nors gyvūnas ėda organinę medžiagą ir perkeičia ją į savo kūną. Iš minėtų pavyzdžių yra aišku, kad viena medžiaginė substancija gali persikeisti į kitos rūšies bei prigimties substanciją. Tačiau negalima sakyti, kad po persikeitimo nieko nepasilieka iš pirminės naujoje substancijoje. Ir po substancijų persikeitimo pasilieka medžiaga, tik ne tam pačiam pavidale. Persikeitus substancijai, medžiagos yra kitoniško pavidalo, negu buvo anksčiau.

Kalbėdami apie transsubstanciaciją, arba peresminimą, Švenčiausiame Sakramente, turime mintyje daug didesni perkeitimą. Bažnyčia tiki, kad konsekracijos žodžiais visa duonos substancija yra perkeičiama Į Kristaus Kūno visą substanciją. Bet negalima sakyti, kad ta medžiaga, kuri anksčiau turėjo duonos pavidalą, po konsekracijos turi Kristaus Kūno pavidalą.

Antra vertus, paprastuose medžiagos pasikeitimuose nėra galimas substancijos pasikeitimas, nesikeičiant kartu jos savybėms arba prietapams (akcidensams). Medžiagos substancijos persikeitimas kaip tik prasideda jos savybių pasikeitimais. Norėdami perkeisti kurį nors metalinį daiktą, įkaitiname jį, sakykime, elektros srove ir mechaniškai spaudžiame. Tada persikeičia metalinės medžiagos išvaizda ir jos substancija. Eucharistijoje gi tiesioginiai duonos bei vyno substancija perkeičiama į Kristaus Kūno ir Kraujo substanciją. Šis peresminimas įvyksta paties Kūrėjo galia. Perkeičiama tik substancija. Išoriniai substancijos pavidalai yra visiškai nepaliečiami: pasilieka duonos ir vyno apimtis, spalva, skonis ir fizinės bei cheminės savybės. Bet kaip yra galima įsivaizduoti duonos ir vyno apraiškas ar pavidalus be jų substancijos, be jų buvimo pirmapradžio pagrindo?

Ligi šiol jokia filosofinė sistema nėra suradusi būdo, kaip suprasti eucharistinę transsubstanciaciją, arba peresminimą. Tiesa, palyginant su kitais medžiagos persikeitimo būdais, Bažnyčia yra suradusi tinkamą ir tikslią eucharistinio peresminimo formulę. Bet kaip tas perkeitimas įvyksta Eucharistijoje, mums pasilieka paslaptis. Pirmu žvilgsniu šis paslaptingas perkeitimas, atrodo, prieštarauja sveikam galvojimui. Bet drąsiai galime teigti, kad esminis perkeitimas, arba peresminimas, Eucharistijoje neturi savyje jokio prieštaravimo, iš kitos pusės, negalime įrodyti jokio prieštaravimo.

Bažnyčios tikėjimas iškelia dar kitą skirtumą tarp eucharistinio peresminimo ir visų kitų medžiagos perkeitimo rūšių, būtent: tai, į ką duona yra perkeista, jau egzistavo,—Kristus ir jo Kūnas bei Kraujas savo būties garbinga forma. Be to, peresminime viskas įvyksta duonos substancijoje, kuri yra perkeičiama; bet negalima nustatyti, kas įvyksta Kristaus Kūne, kuris pats savyje pasilieka nepasikeitęs.

Mes neabejotinai tikime, kad ištarus konsekracijos žodžius į duoną ir vyną, įvyksta esminis tų elementų perkeitimas: tiek duonos, tiek vyno vidinė tikrovė, arba substancija, pradingsta, ir buvusios substancijos vietoje prasideda Kristaus Kūno ir Kraujo substancija. Bet kaip šis perkeitimas reikia suprasti? Ar yra tarp duonos ir vyno ir Kristaus Kūno ir Kraujo tęstinumas, tarsi koks jungties tiltas? Iš tikrųjų toks tiltas yra tarp dviejų substancijų. Šis tiltas yra duonos ir vyno apraiškos arba pavidalai. Prieš konsekraciją duonos pavidalai nurodė duonos substanciją, o po konsekracijos tie patys pavidalai nurodo ir turi Kristaus Kūno substanciją. Eucharistijoje tad yra Kristaus Kūnas ir Kraujas duonos ir vyno pavidalais, kurie šio nuostabaus substancijų perkeitimo metu yra pasilikę nepakeisti. Tai įvyksta per transsubstanciaciją, arba duonos ir vyno peresminimą.

c) Per transsubstanciaciją prasideda realus Kristaus buvimas Eucharistijoje

Sakome, kad Švenčiausiame Sakramente būna Kristus realiai. Ar tai reiškia, kad Kristus būna erdvėje ir vietoje? Ką reiškia veiksmažodis ‘būti’? Tiesiogine ir paprasta šio žodžio prasme kuris nors kūnas būna kitiems kūnams, kai jis savo apimtimi ar kiekybe yra sąlytyje su anais. Du kūnai susiliečia ir todėl jie būna vienas su kitu. Kai du kūnai yra arti vienas kito, sakome, kad juos skiria maža erdvė arba nežymus atstumas. Praktiškai bet koks artimumas, pakankamas tarpusaviam veikimui, yra vadinamas buvimu. Tarp santykiaujančių kūnų ar asmenų esamą tarpą vadiname erdve, Į kurią gali būti talpinami kurie nors dalykai. Vieta yra vadinama toji erdvės dalis, kurioje yra koks nors kūnas.

Kaip kurios nors būtybės substancija yra išsiskleidusi erdvėje per savo kiekybines apraiškas, taip ji yra per savo kiekybines apraiškas greičiau vienoje vietoje, negu kitoje. Bet kaip substancija būna per savo kiekybines apraiškas? Kaip substancija sueina į sąlytį su savo apraiškomis ar pavidalais? Nejaugi taip, kaip siela su kūnu — visa ir nedalijama net mažiausiose jo dalyse? Siela tačiau būna kūne, suteikdama jam gyvybę, veikdama jį, duodama jam išvaizdą. Šis tad yra kitokios rūšies buvimas, negu kiekybinis buvimas. Vis dėlto abejais atvejais kalbame apie buvimą. Juk pati buvimo sąvoka apima daugiau, negu tik materialinį ir vietinį buvimą. Mums čia rūpi būties substancijos buvimas savo apraiškose (ar pavidaluose). Iš tikrųjų substancija ir jos apraiškos yra glaudžiai tarpusavyje susijungusios. Tik protinė analizė tų sąvokų gali mus vesti prie išvados, kad jos neatskiriamos.

Bažnyčia tačiau tiki, kad duonos (ir vyno) substancija Eucharistijoje perkeičiama į Kristaus Kūno (ir Kraujo) substanciją. Kaip tai gali įvykti? Tai gali įvykti, tik pavirstant duonos (ir vyno) substancijai, arba vidinei tikrovei, Kristaus Kūno (ir Kraujo) vidine tikrove, kartu pereinant į tą buvimo santykį, kuris buvo duonos substancijos su jos apraiškomis arba pavidalais. Vadinasi, per konsekracijos žodžius Kristaus Kūno ir Kraujo substancija užima duonos ir vyno substancijos vietą; tą pačią akimirką dingsta duonos ir vyno substancija (arba jų vidinė tikrovė), bet pasilieka jų apraiškos arba pavidalai. Po konsekracijos galima tat sakyti, kad matome tik duonos ir vyno pavidalus su Kristaus Kūno ir Kraujo substancija.

Kalbėdami apie Kristaus Kūno buvimą Švenčiausiame Sakramente, nesakome, kad jis yra nužengęs iš dangaus ir dabar čia esąs žemiškomis buvimo sąlygomis. Po įžengimo į dangų Kristus visa savo kūniška ir dieviška būtimi sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Danguje — toje mums paslaptingoje ir neįsivaizduojamoje būsenoje — garbingasis Viešpaties Kūnas turi savitą pavidalą. Iš tos būsenos Kristaus Kūnas nenužengia ant mūsų altorių visa savo prigimta būtimi. Jis būna Švenčiausiame Sakramente kitoniškai, negu danguje: būna kaip substancija duonos ir vyno pavidalais taip (kiek tai galima įsivaizduoti), kaip mūsų dvasia, ar siela, yra kūne. Jau sakėme, kad Kristus kaip asmuo visuomet veiksmingai būna bei veikia Bažnyčioje sakramentiniu būdu. Viešpats, kaip asmuo, veikia Eucharistijoje asmeniškai visa savo būtimi — kūnu bei krauju.

Kristaus buvimą Švenčiausiame Sakramente galime išreikšti vaizdingai: jis nužengia iš dangaus, kaip kad sakome, Dievo Žodis yra nužengęs iš dangaus ir tapęs kūnu. Tiesa, kad Kristus, būdamas Švenčiausiame Sakramente, yra žemėje, nes tai, kas buvo žemėje, būtent, duona, yra perkeista į jį. Šis Kristaus buvimas įvyksta ant mūsų altorių ne žmogaus, bet Dievo galia. Tai gražiai pavaizduoja šv. Tomas Akvinietis. Jo žodžiais tariant, jei žmogus žinotų, kurioje vietoje yra ugnis, galėtų ją atgabenti iš tos vietos. Jis gali savo rankoje turimą pagalį uždegti ir paversti jį ugnimi. Tačiau žmogus negali paversti ugnimi to, kas kur nors kitur egzistuoja ir pasilieka ten egzistuoti.10 Tik Dievas gali tai padaryti Eucharistijoje. Dievas gali duoną perkeisti į tą kūną, kuris kitur (danguje) egzistuoja ir ten pasilieka. Dieviška galia Kristus perkeičia duonos substanciją į savo kūno substanciją. Po konsekracijos Kristaus Kūno substancija būna duonos pavidalais. Tie pasilikusieji pavidalai nurodo Kristaus Kūno substanicją, kuri paslaptingu būdu yra užėmusi duonos substancijos vietą.

Dabar pats svarbiausias klausimas, kaip Kristus būna duonos ir vyno pavidalais. Kokiu būdu po konsekracijos Kristus būna ostijoje?

d) Kristaus būsena konsekruotoje ostijoje

Drąsiai galime sakyti, kad joks protas nepajėgia visiškai įžvelgti į patį konsekracijos paslapties vidų, kaip Kristus būna Švenčiausiame Sakramente. Kaip vidinė Kristaus būties tikrovė sueina i sąlytį su duonos ir vyno pavidalais, mums nėra pasiekiama net ir tobuliausiais mokslų metodais. Tai pasilieka mūsų protui paslaptis. Nors ir kažin kaip stengtumės atskleisti šią tikėjimo paslaptį, mums būtų neįmanoma pakankamai išsiaiškinti Kristaus būsenos Eucharistijoje. Aiškinamės šį teologinį klausimą, kiek mūsų protas pajėgia. Besiaiškinant reikia atmesti klaidingas pažiūras ir pabrėžti kai kuriuos tikrus dalykus, nors mums neįmanoma juos tobulai žodžiais išreikšti.

Žvelgdami į Kristaus buvimą Eucharistijoje, priėjome išvadą: mūsų protui priimtina, kad Kristus yra konsekruotoje ostijoje taip, kaip prieš konsekraciją buvo duonos substancija. Bet argi galima sakyti, kad duonos pavidalai riboja bei sąlygoja Kristaus kūną? Anaiptol. Kristaus kūnas neprisiima ostijos savybių — jis nėra baltas, neturi duonos skonio. Tarp jo ir tų duonos pavidalų yra tik vidinio buvimo santykis. Taigi galima ostiją sulaužyti, bet Kristus yra nesulaužomas: kiekvienoje jos dalyje jis yra visas ir nepadalintas. Kai pernešame konsekruotą ostiją į kitą vietą, Kristaus Kūnas yra tikrai kitoje vietoje. Bet Kristus nėra ten perkeltas ir nėra pergyvenęs vietos permainos: jis yra čia kaip ir ten, nes yra nesikeičiamais duonos pavidalais, kurie vienui vieni yra perkeitę vietą.

Kartais pamokslininkai, kalbėdami apie eucharistinį Viešpatį, mėgsta jį vadinti ‘tabernakulio kaliniu’. Ką gi jie nori tuo pasakyti? Negi tai, kad Kristus visa savo būtimi yra tikrai įkalintas tabernakulyje? Anaiptol. Kristus jokiu būdu nėra kalinys. Taip kalbėti apie ‘tabernakulio kalinį’, reiškia kalbėti apie matomus Kristaus buvimo sakramentinius pavidalus, o ne apie jų tūrį. Tiesa, Viešpats yra uždarame tabernakulyje. Tačiau pirmiausia jis yra savitoje vietoje — danguje, o jo buvimo pratęsimas sakramentiniais pavidalais, kurie yra uždaryti tabernakulyje, tikriausiai nereiškia jokio jo vidinės būties apribojimo. Kai kurie teologai yra linkę sentimentaliai reikšti Kristui užuojautą dėl tos jo sakramente ‘susiaurintos padėties’. Pasak jų, konsekruotoje ostijoje jis negalįs nei matyti, nei girdėti, nei judėti. Žinoma, Kristaus buvimas konsekruotais pavidalais įgalina ji per tas duonos juslines apraiškas sueiti į naują sąlytį su mumis. Mums yra visiškai aišku, kad tų pavidalų padedamas, Kristus nei mato, nei girdi, nei juda, bet to jam nė nereikia. Iš savo dangiškos būsenos jis žvelgia į mus ir asmeniškai veikia mus. Taip Kristus nieko nepraranda. O mes priešingai: matydami, paliesdami ir ragaudami konsekruotą ostiją, sueiname su savo Viešpačiu į naują asmenišką sąlytį. Per šį mūsų susitikimą su Kristumi gali įvykti vidinis pasikeitimas mumyse, bet ne Kristuje. Viešpats Jėzus praturtina mus išganomomis malonėmis.

Iš tikrųjų mes susitinkame su Kristumi duonos pavidalais. Ar ne pažeminimas Jėzui taip susitikti su mumis? Tiesa, jo buvimas duonos pavidalu galima suprasti tarsi pažeminimu. Bet tokį pažeminimą galima įžvelgti tik išorinėje būklėje, kurią Kristus laisvai yra pasirinkęs. Visa savo vidine būtimi Jėzus yra pasislėpęs už šios mums regimos jo išorinės būklės. Per duonos pavidalus tačiau mes susitinkame su Jėzumi, kuris yra dangiškoje garbėje. Šia prasme Kristaus buvimas eucharistiniuose pavidaluose nėra jo pažeminimas. Kai valgome konsekruotą ostiją, susivienijame su Kristumi asmeniškai. Komunijos metu Kristaus kūnas nėra užgaunamas, nes duonos pavidaluose jau įvykus permaina — jos substancija perkeista į Kristaus Kūno substanciją.

Sakydami, kad Kristaus Kūno substancija būna Eucharistijoje, nenorime teigti, kad jis yra sakramente be kūniškai prigimčiai savitų savybių arba apraiškų. Juk ar galima įsavaizduoti kūną be fizinių matavimų? Iš tikrųjų Švenčiausiame Sakramente Kristus yra visiškai toks pat, kaip jis būna danguje. Per Paskutinę Vakarienę jis buvo lygiai toks, kokį apaštalai tada matė.

Pagaliau susiduriame su pačiu painiausiu teologiniu klausimu: kokiu būdu Kristus būna Eucharistijoje? Teigėme, kad kiekvieno dalyko substancija per savo apimtį, medžiaginę masę ir kiekybę yra erdvėje. Eucharistijoje Kristaus Kūnas būna tik savo substancija — vidine savo būties tikrove. Visa kita, kas tik yra Kristuje, būna Švenčiausiame Sakramente tik per juslėmis nesuvokiamą jo substanciją. Viešpaties Kūnas neužima jokios vietos ir neatlieka jokio veiksmo toje vietoje, kur jis būna. Savo protu svarstydami tą Kristaus būseną, prieiname šią išvadą: Kristaus buvimo Švenčiausiame Sakramente pagrindas yra transsubstanciacija, arba peresminimas, o ne vietos pakeitimas. Taigi Kristus būna Eucharistijoje savo būties substancija, o ne savo kiekybine apimtimi, kurią turi danguje. Visa kita būna Švenčiausiame Sakramente būtinoje peresminimo išdavoje (per concomitantiam): visas Kristaus kūnas, taigi ir kūne esąs kraujas, siela, kuri įkvepia jo kūnui gyvybę, ir dievybė, kuri gyvena jame. Būtų tačiau klaidinga prileisti materialinės duonos ir vyno substancijos perkeitimą ne į Kristaus kūno ir kraujo materialinę substanciją, bet į Kristaus ‘dievišką substanciją’.17 Tačiau tuo neteigiam, kad Švenčiausiame Sakramente nėra visas Kristus. Nors eucharistinis įvykis yra paslaptis, bet duonos ir vyno peresminimas vis dėlto neprileidžia metafizinės negalimybės. Materialinės substancijos perkeitimas į ‘dievišką substanciją’ (ar dievišką esmę) kaip tik ir būtų metafizinė negalimybė.18 Kaip sakyta, Švenčiausiame Sakramente yra visas Kristus, Dievas-Žmogus, būtinoje peresminimo išvadoje (per concomitantiam).

Kaip mes bemąstytume ir bekalbėtume apie Kristaus buvimą Švenčiausiame Sakramente, vis dėlto tai pasilieka mums gili tikėjimo paslaptis. Į šią paslaptį galime tačiau žvelgti, pasinaudodami vaizdingomis sąvokomis. Žinoma, vaizdai nevisuomet veda mus į tikrovės pažinimą. Bet jie gali mums padėti arčiau prieiti prie tikrovės. Antai, iš tikėjimo žinome, kad Eucharistijoje yra Kristus kūnine savo būtimi: duonos vietą yra užėmęs Jėzus Kristus; jo buvimą nurodo duonos pavidalai. Galime įsivaizduoti, kad Kristus yra nužengęs iš dangaus ir apsigyvenęs ostijoje. Gal būt, dar būtų geriau įsivaizduoti, kad tarp Kristaus ir mūsų yra visiškai pradingęs nuotolis. Ir taip susitinkame su Kristumi visiškai artimai. Garbindami Kristų Altoriaus Sakramente, sueiname į sąlytį asmeniškai su juo, nors jis yra savo dangiškoje būsenoje. Toks mūsų santykiavimas su Kristumi yra dvasinis, bet ir realus. Tarpininkaujant konsekruotai ostijai, — kur ji bebūtų žemėje —, kiekvienas mūsų sueina į sąlyti fiziškai ir asmeniškai su tuo pačiu Kristumi, kuris prieš du tūkstančius metų vaikščiojo po žemę ir dabar sėdi Dievo Tėvo dešinėje.

Iš tikrųjų nuotolis tarp Kristaus ir mūsų yra pradingęs ir, kaip matysime sekančiame skyriuje, mūsų santykiavimas bei intymus susivienijimas su juo yra galimas. ŠĮ nuotolį Kristus panaikino, nes jis, kaip meilės šaltinis, geiste geidė gyventi su mumis artimoje vienybėje. Jis, būdamas Dievas, yra visagalis, todėl tą savo norą gali į-vykdyti. Artimai gyventi su mumis jis yra pradėjęs Paskutinės Vakarienės metu ir tai tęsia amžių bėgyje per Eucharistiją.

e) Mūsų santykiavimas Eucharistijoje su Kristumi yra sakramentinis

Pagal Bažnyčios tikėjimo tiesą per konsekracijos žodžius duonos ir vyno vidinė tikrovė yra perkeičiama į

Kristaus Kūno ir Kraujo vidinę tikrovę. Bet vidinė būties tikrovė, arba substancija, nei duonos ir vyno, nei Kristaus kūno ir kraujo juslėmis yra nepasiekiama. Kaip tad mes pažįstame tą nuostabų Kristaus buvimą Eucharistijoje? Kaip Eucharistijoje Kristus sueina su mumis į sąlyti? Kaip dabar mes santykiaujame su savo Viešpačiu, kuris mums tiesioginiai neregimas?

Pats Kristus parūpino mūsų žmogiškai prigimčiai tinkamą pažinimo bei santykiavimo būdą. Bet koks pažinimas mums yra galimas tik per jusles. Juslinis daiktas gali būti ir apreikštojo dalyko simbolis, arba ženklas, kuris veda mus į pažinimą, kartais net antgamtini, ko nors kito. Pavyzdžiui, per Paskutinę Vakarienę Kristus panaudojo duoną ir vyną, kad po šių elementų peresminimo jų apraiškos arba pavidalai mums nurodytų juslėmis nepasiekiamos tikrovės buvimą, būtent, jo Kūną ir Kraują, aukojamą žmonių išganymui. Viešpaties tad pasirinkimu duonos ir vyno substancijos apraiškos ar pavidalai yra ženklas (simbolis), kuris reiškia realų Kristaus buvimą Eucharistijoje. Tos rūšies ženklą vadiname sakramentu.

Iš tikrųjų po konsekracijos pasilieka mūsų juslėms pasiekiami tik duonos ir vyno pavidalai. Tie pavidalai yra kaip tik ženklas arba sakramentas, kuris įgalina mus tikėjimu įžvelgti Kristaus Kūno ir Kraujo substanciją. Taip sakramentaliai, duonos ir vyno pavidalais, mes sueiname į sąlytį su Kristumi. Duonos ir vyno pavidalai, tiesa, neapreiškia tiesiogiai nei vidinės Kristaus būties, nei jo prigimtinių savybių. Bet jie simboliškai nurodo mums Kristų, kuris yra dvasinio maisto šaltinis. Jie taip pat atskleidžia mums sakramentinį Kristų, kuris savo būties substancija yra užėmęs duonos ir vyno substancijos vietą Švenčiausiame Sakramente. O Kristus, kaip tikėjimas sako, yra tikra mūsų amžinojo gyvenimo duona, tikras dvasinis maistas. Tie regimi pavidalai ne tik simboliškai skelbia, bet ir veiksmingai mums teikia Kristaus Kūną ir Kraują kap jo aukos maistą ir gėrimą.

Kristus kviečia mus visus santykiauti su juo per Eucharistijos sakramentą — vienytis su juo šventame jo aukos pokylyje: “Imkite ir visi jos valgykite, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus bus išduotas. . . Imkite ir visi iš jos gerkite, nes tai yra taurė mano kraujo, Naujosios ir amžinosios Sandoros kraujo, kuris už jus ir visus žmones bus pralietas nuodėmėms atleisti.”

Naudodamiesi tuo Viešpaties kvietimu, mes vykdome su juo Naujojo Įstatymo Sandorą. O dalyvaudami eucharistinės Kristaus aukos pokylyje, vykdome tos Naujosios Sandoros sąlygas — su Kristumi išreiškiame savo Kūrėjui meilę bei garbę ir pašvenčiame save ir visus žmones. Sakramentiniame pokylyje Jėzus duoda mums savo Kūną ir Kraują dviems — duonos ir vyno pavidalais. Kodėl dviem pavidalais? Nes, Kristaus valia, duonos ir vyno pavidalai simbolizuoja jo kūno ir kraujo paaukojimą ant kryžiaus. Dar daugiau: eucharistiniai pavidalai ne tik reiškia Viešpaties kūno ir kraujo paaukojimą ant kryžiaus, bet jie ir pasako, kad tas jo paaukojimas įvyksta kiekvienose šventose Mišiose sakramentiniu būdu. Priimdami šios aukos dovaną —- Kristaus Kūną ir Kraują, mes bendraujame su Vyriausiu Kunigu asmeniškai. Tokį eucharistinį bendravimą vadiname komunija.

PENKTASIS SKYRIUS

Kas valgo mano kūną ir geria
mano kraują, tas pasilieka manyje,
ir aš jame. (Jn 6, 56)

EUCHARISTINIS BENDRAVIMAS ARBA KOMUNIJA


steigdamas šventą Eucharistiją Paskutinės Vakarienės metu, Kristus turėjo mintyje palikti savo sekėjams Naujosios Sandoros auką, kurioje galėtų dalyvauti visi žmonės, ligi Viešpats ateis paskutiniojo teismo dieną. Kristaus valią vykdydama, Bažnyčia diena iš dienos ištikimai švenčia šią naujosios ir amžinosios Sandoros auką — Eucharistiją. Kai ji švenčia Eucharistiją, Kristus aukoja mums tą pačią auką, kurią jis paaukojo ant kryžiaus. Šventų Mišių auka juk yra toji pati kaip ir kryžiaus, nes abiejose Kristus yra aukos kunigas ir atnaša. Kiekvienose šventose Mišiose įvyksta kryžiaus auka. (Apie Eucharistiją kaip auką kalbėsime sekančiame skyriuje).

Duonos ir vyno peresminimo akimirką pats Kristus tampa aukos dovana: jis aukoja save asmeniškai Dievo Tėvo garbei ir mūsų, žmonių, labui. Taip jis aukojasi, atiduodamas savo kūną ir išliedamas savo kraują už visus žmones nuodėmėms atleisti. Dabar šį aukos veiksmą Kristus atlieka savo pasirinktais ženklais, kurie nurodo jo paaukotą kūną ir kraują. Tai nuolat įvyksta Bažnyčioje per Eucharistiją: ja Kristus paaukoja savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais.

Bet eucharistinė paslaptis neišsibaigia su realiu Kristaus buvimu sakramente ir jo kūno bei kraujo auka: Viešpats nori būti mūsų valgiu ir gėrimu, nori su mumis asmeniškai bendrauti savo aukos pokylyje. Priimdami jo aukos maistą, mes artimai bendraujame su Kristumi. Šį eucharistinį mūsų bendravimą su Kristumi ir su mistinio jo Kūno nariais išreiškia šv. Paulius pirmame laiške korintiečiams: “Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujuje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona” (1 Kor 10, 16-17). Tas bendravimas įvyksta eucharistinės aukos metu šventąja komunija.

Bažnyčia todėl skatina tikinčiuosius priimti šventąją komuniją, kad tuo jie susitiktų asmeniškai su pačiu Kristumi, kuris teikia mums savo nupelnytas ant kryžiaus malones. Sakramentinė komunija yra dvasinis mūsų maistas. Priimdami šventąją komuniją, mes dalyvaujame Kristaus kančios ir prisikėlimo vaisiuose, būtent: apsivalome nuo lengvųjų nuodėmių bei ydų, dvasiniai augame, ypatingai stiprėja mūsų Dievo ir artimo meilės dorybė. Bažnyčia skatina mus priimti komuniją ir dėl kito pagrindo: ji nori, kad, priimdami komuniją, švęstume velykinės Kristaus aukos atminimą ir dalyvautume sakramentiniai jo aukoje. Kiek plačiau apie tai.

A. EUCHARISTINĖ KOMUNIJA —SAKRAMENTINIS
DALYVAVIMAS KRISTAUS AUKOJE

Išsamiau aiškindamiesi ryšį tarp vienintelės Kristaus aukos, švenčiamos ant mūsų altorių, ir eucharistinės komunijos, atsakysime į du klausimus: viena, ar iš tikrųjų eucharistinė komunija gali būti laikoma sakramentine priemone, kuria akivaizdžiai išreiškiame savo dalyvavimą vienintelėje Kristaus aukoje; kita, kaip tikintieji, priimdami sekramentiniai šventą komuniją, dalyvauja Kristaus aukoje. Atsakymui naudojamės Bažnyčios oficialiais dokumentais, Šventojo Rašto tekstais, Tėvų, liturgijos ir teologų liudijimais.

1. Priimdami komuniją dalyvaujame Kristaus aukoje

Būtų klaida nematyti artimo ryšio sakramentinės komunijos su Kristaus auka Eucharistijos šventimo metu. Komunija iš prigimties yra aukos pokylis, kuriame mes dalyvaujame. Ir Senojo Įstatymo žmonės, dalyvaudami aukos atnašavime, sueidavo į artimą sąlytį su Dievu aukos pokylyje. Eucharistinėje komunijoje mes priimame Kristaus kūną ir kraują, paaukotus Dievo garbei ir mūsų pašventimui. Dalyvaudami tad eucharistinės aukos pokylyje, susitinkame su Naujojo Įstatymo Vyriausiu Kunigu ir aukos dovana — Jėzumi Kristumi. Tuo mes įsijungiame j pačią Kristaus auką.

a) Oficialūs Bažnyčios dokumentai apie dalyvavimą eucharistinėje aukoje sakramentinės komunijos priėmimu

Popiežius Pijus XII savo ‘Mediator Dei’ enciklikoje pasisako apie tai neryžtingai. Enciklika teigia, kad tik kunigo komunija yra integralinė aukos dalis; tikintieji, nors ir nepriima komunijos, dalyvauja aukoje per savo tikėjimo aktus ir pamaldumą eucharistinės maldos ir komunijos metu.1

Kiek vėliau II Vatikano Susirinkimo liturginės konstitucijos aiškinime pabrėžiama, kad tikintieji dalyvauja aukoje ir komunijos priėmimu: “Šioje padėkos, susitaikymo, maldavimo ir garbinimo aukoje tikintieji labiau dalyvauja, kai ne tik su kunigu atnašauja šventą aukos dovaną ir joje save pačius iš visos širdies paaukoja dangaus Tėvui, bet ir priimdami sakramentiniai tą pačią aukos dovaną.”'2

Todėl liturgijos konstitucija sako, kad tikintieji, priimdami komuniją, tobuliau dalyvauja Mišiose: “Labai rekomenduojamas tobulesnis Mišiose dalyvavimo būdas, kai tikintieji po kunigo komunijos priima Viešpaties kūną iš tos pačios aukos.”3

Panašiai dogminė konstitucija apie Bažnyčią, aiškindama skirtumą tarp tikinčiųjų bendrosios ir hierarchinės kunigystės, pareiškia, kad tikintieji dalyvauja Eucharistijos aukoje ir komunijos priėmimu: “Hierarchinis kunigas..., atstovaudamas Kristaus asmeniui, paverčia dovanas eucharistine auka ir atnašauja ją visos Dievo bendruomenės vardu. O tikintieji savo karališkąja kunigyste Eucharistiją drauge aukoja ir tą kunigystę išreiškia sakramentų priėmimu (taigi ir sakramentine komunija, Pr. M.), malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile.”4

Iš šių oficialiųjų Bažnyčios dokumentų yra mums visiškai aišku, kad Mišiose auka ir šventasis pokylis, arba komunija, priklauso tai pačiai Eucharistijos paslapčiai. Todėl eucharistinė auka ankštai siejasi su sakramentine komunija. Štai kodėl sakome, kad ir tikintieji, priimdami komuniją šv. Mišiose, tobuliau dalyvauja Eucharistijos aukoje.

b) Šventasis Raštas liudija apie komuniją aukoje

Senojo Įstatymo žinome, kad žydų vienintelė auka, švenčiama jų tautos išganymui atminti, buvo velykinė auka, tai yra komunijos auka. Juk Kristus įsteigė Eucharistiją, savo kančios ir prisikėlimo atminimą, velykinės žydų aukos pavyzdžiu. Iš šio fakto mums aišku, kad ir Eucharistija yra auka, kurioje dalyvaujame komunijos priėmimu

Ypatingai Naujasis Testamentas ryškiai nusako aukos ir komunijos ryšį Eucharistijos šventime. Tai yra išreikšta šv. Pauliaus pirmame laiške korintiečiams, kur jis komentuoja Kristaus įsakymą švęsti Eucharistiją. Po vakarienės Kristus paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujuje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.” Po šių Viešpaties įsakomų žodžių Apaštalas prideda: “Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.” ( 1 Kor 11, 25-26). Šiuo autoritetingu komentaru šv. Paulius nori pasakyti, kad Viešpaties atminimas ir jo mirties skelbimas nėra atliekamas tik duonos ir vyno konsekracija, bet ir valgymu bei gėrimu, tai yra, ir aukos pokyliu. Apaštalo Pauliaus įsitikinimu, kaip duonos ir vyno konsekracija, taip ir komunija mes dalyvaujame Viešpaties ir jo mirties atminime. Priimdami tad šv. Komuniją, dalyvaujame eucharistinėje aukoje.

Tai matome ir kitose Naujojo Testamento vietose. To paties laiško 10-tame perskyrime, palygindamas eucharistinę auką su stabmeldžių aukomis, šv. Paulius glaudžiai susieja dalyvavimą aukos pokylyje su dalyvavimu pačioje aukoje. Štai jo žodžiai: “Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujuje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?. . . Pažiūrėkime į žemiškąjį Izraeli: argi tie, kurie valgo aukas, nėra altoriaus bendrininkai? Ką gi sakau? Ar kad stabams paaukota mėsa šį tą reiškia? ar kad ir stabas yra šis tas? Ne, aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkai. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties stalo bendrai ir demonų stalo bendrai” (1 Kor 10, 1-21). Apaštalas čia teigia, kad bendravimas, arba komunija, Jėzaus kūne ir kraujuje nėra tik dalyvavimas prie jo stalo (komunijoje, arba aukos pokylyje, eil. 21), bet netiesiogiai ir altoriaus (eil. 18) aukoje.5

Ir Evangelijoje pagal šv. Joną (Jn 6, 51-63) yra sakoma, kad mes, valgydami Kristaus kūną ir gerdami jo kraują, pasiliekame dvasiniai gyvi. Kodėl? Nes šią dvasinę gyvybę gauname iš Kristaus: “Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane” (eil. 57). Dar daugiau: mes gauname dvasinę gyvybę, nes komunija dalyvaujame jo Kūno ir Kraujo aukoje: “Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę,” tai yra, Kristaus kūnas, kurį jis yra paaukojęs, kad pasaulis turėtų dvasinę gyvybę (eil. 51).

c) Tėvų liudijimai apie komuniją ir auką

Bažnyčios Tėvų raštuose irgi randame tokių išsireiškimų, kurie aiškiai nusako glaudų ryšį Kristaus aukos su eucharistine komunija. Atrodo, kad neklystame, sakydami, kad Tėvai yra palietę klausimą apie dalyvavimą Kristaus aukoje per sakramentinę komuniją tik prabėgomis. Tėvai būdami krikščionių bendruomenių sielų ganytojai, labiau rūpinosi savo ganomųjų dvasiniu augimu ir jų krikščionišku gyvenimu. Tam tikslui jie griebėsi įvairių priemonių. Ypatingai jie skatino krikščionis naudotis šventąja komunija, kuri palaiko vienybę su Kristumi, ugdo krikščioniško gyvenimo dorybes, apvalo nuo lengvųjų nuodėmių bei ydų ir padeda šventai gyventi. Kalbėdami apie Eucharistiją, jie primindavo, kad sunkiai nusidėjusieji be išpažinties nesiartintų prie komunijos stalo.

Tėvai taip pat mokė, kad per krikštą tikintieji tampa vienos Kristaus kunigystės dalininkais. Ši bendroji tikinčiųjų kunigystė, kaip II Vatikano Susirinkimas yra nusakęs, esminiai skiriasi nuo tarnaujančios arba hierarchinės kunigystės.” Bet jau ir Tėvai teisingai suprato, kad bendroji tikinčiųjų kunigystė įgalina bei įpareigoja kiekvieną pakrikštytąjį dalyvauti eucharistinėje Kristaus aukoje. Todėl Tėvai nuolat skatindavo tikinčiuosius praktikuoti tą kunigystę visame savo gyvenime: ne tik drauge su kunigu aukoti Eucharistiją, bet ir tą savo kunigystę išreikšti sakramentų priėmimu, maldomis, švento gyvenimo pavyzdžiu ir gailestingumo bei artimo meilės darbais.

Kalbėdami apie tikinčiųjų dalyvavimą Eucharistijos šventime, Tėvai, pasitaikius tinkamai progai, pabrėždavo, kad artinimasis prie šventų paslapčių, ypatingai eucharistinis bendravimas komunijoje, yra mūsų dalyvavimas velykinės Kristaus paslapties atminime bei jo aukoje. Antai prasidedant gavėniai ir artėjant Velykų šventėms, būdavo tinkama proga paaiškinti tikintiesiems Eucharistijos paslaptį ir prasmingą joje dalyvavimą. Pavyzdžiui, Aleksandrijos Bažnyčia švenčių proga kreipdavosi aplinkraščiu. Viename tokiu aplinkraščių šv. Atanazas (295-373), primindamas šv. Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams žodžius, kad “jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus” (1 Kor 5, 7), kviečia kiekvieną “dalyvauti su džiaugsmu šioje velykinėje puotoje”.7 Čia aiškiai yra įžvelgiamas artimas ryšys komunijos su velykine Kristaus auka: kas priima komuniją, kartu dalyvauja ir Kristaus aukoje.

Šv. Kirilas Aleksandrietis, komentuodamas šv. Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams eucharistinius tekstus (1 Kor 10, 16; 11, 26), primena, kad katechumenai tiki atpirkimą Jėzaus krauju. Po to šventasis pareiškia, kad jie pasiekia savo tobulybės pilnybę Sandoros kraujuje, ir nurodo pagrindą, sakydamas, kad jų “dalyvavimas mistiniame laiminime skelbia Viešpaties mirtį ir prisikėlimą.”8 Taigi katechumenai pasiekia vienybę su Kristumi, priimdami pirmą sakramentinę komuniją. Tuo sakramentiniu būdu jie ne tik sueina į artimą sąlyti su Kristumi, bet kartu “skelbia Viešpaties mirtį ir prisikėlimą,” atseit, sakramentine komunija jie dalyvauja Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminime bei jo aukoje.

Norėdami iškelti didžią Eucharistijos vertę, šv. Jonas Chrizostomas ir šv. Augustinas moko, kad per komuniją mes priimame Jėzaus kraują, kuris teka nuo kryžiaus iš jo šono. Taigi, priimdami šv. komuniją, kartu dalyvaujame Kristaus aukoje.

Antai šv. Jonas Chrizostomas sako, kad, “priimdami komuniją, dalyvaujame kraujuje, kuris išgano; komunijos akimirką tarsi mūsų lūpos šliejasi į pervertą Kristaus šoną.”9 Kita proga jis skatina gerbti komunijos stalą, nes ant jo įvyksta Kristaus auka: “Gerbkite šį stalą, prie kurio visi dalyvaujame mirusio už mus Kristaus aukoje, kuri įvyksta ant šio stalo.”10

Šv. Augustinas nepasitenkina palyginti Eucharistiją su Senojo Įstatymo komunijos aukomis, bet teigia, kad, priimdami komuniją, valgome ir geriame mūsų atpirkimo vertybę: “Valgome Prikryžiuotąjį, ir gerdami būname apšviesti” .11

d) Liturginiai liudijimai apie dalyvavimą Kristaus aukoje per komuniją

Bažnyčia paprastai išreiškia savo tikėjimą liturginėmis maldomis. Švenčiausio Sakramento prefacija aiškiai mums pasako, kad mes, priimdami komuniją, Įsijungiame i Kristaus auką už žmonijos išganymą: “. . .amžinasis Kunigas, Įsteigdamas amžiais nesibaigiančią auką, žmonijai atpirkti patį save tau paaukojo ir įsakė, kad mes jo atminimui šią auką kartotume, o šventame pokylyje valgydami gyvybės duoną, skelbtume jo mirtį iki vėl jam ateinant.” Panašiai, net kiek ryškiau, tą patį dalyką išreiškia ketvirtoji eucharistinė malda: “Pažvelk, Viešpatie, į Auką, kurią pats parengei savo Bažnyčiai, ir visus, kurie stiprinsis šia duona ir gers iš šios taurės, Šventąja Dvasia sujunk į vieną kūną, kad Kristuje jie suaugtų i gyvą auką Tėvo garbei ir šlovei.”

Iš anksčiau minėtų liudijimų ir liturginių maldų yra aišku, kad visi tie, kurie per Mišias priima sakramentinę komuniją, visiškai įeina į Kristaus auką Dievo Tėvo garbei ir visų žmonių pašventimui. Bet dar kyla klausimas, ar sakramentinė komunija yra esminė, o gal tik integrali aukos dalis. Šį klausimą tenka, kad ir nesileidžiant giliau į teologines painiavas, kiek pagvildenti.

2. Tikinčiųjų dalyvavimas Kristaus aukoje ir sakramentinė komunija Eucharistijos šventime

Besąlyginiai teigti, kad sakramentinė komunija yra esminė dalis eucharistinės aukos, būtų nevisiškai tikslu. Juk, jei komunija priklauso aukos esmei, kodėl Bažnyčios istorijoje ne visuomet vienodai buvo pabrėžiama dažnos arba kasdienės komunijos praktika? Nuo 9-to šimtmečio kai kurių autorių raštuose buvo teigiama, kad tikintieji dalyvauja šv. Mišių aukoje ne tik su kunigu apeiginiu būdu, bet ir savo ‘tikėjimu’ ir pamaldumu. Tai išreiškia pirmoji eucharistinė malda: “Atmink, Viešpatie, savo žmones ir visus čia susirinkusius, kurių tikėjimą pažįsti ir ištikimybę žinai; už juos mes tau aukojame ir jie patys tau aukoja už save ir visus saviškius šią šlovingąją auką, . . .“Tikintieji tad aukoja eucharistinę auką ir be sakramentinės komunijos. Šv. Tomas Akvinietis ir kiti 13-tojo šimtmečio teologai nekalba tiesiogiai apie aukos ir sakramentinės komunijos santykį. Šv. Tomas nesvarsto komunijos, kuria dalyvaujame aukoje. Bet jis moko, kad per šį sakramentą, atseit, Eucharistiją, “tampame Viešpaties kančios vaisių dalyviais” (S. Theol. III, q. 83, a.l, in c). Jis reikalauja tik kunigo sakramentinės komunijos Mišiose (S. Theol. III, q. 82, a.4, in c). Tridento Susirinkimas, aiškindamas Mišių ir kryžiaus aukos vienybę, neiškėlė sakramentinės komunijos santykio su auka.

Kaip minėjome antrame šios studijos skyriuje (n.7), 20-tą šimtmetį prasidėjo dažnos bei kasdienės komunijos praktikos atgimimas. Popiežius šv. Pijus X dažną komuniją ne tik pagyrė, bet aiškiai aptarė ir žymiai palengvino jos priėmimo sąlygas.12 Tas pats popiežius yra leidęs priimti pirmąją komuniją vaikams, pasiekusiems maždaug septintuosius amžiaus metus, kai jie jau sugeba protauti.13 Šio šimtmečio pradžioje jis paskatino tiek suaugusius, tiek ir vaikus aktyviai ir sakramentiniai dalyvauti šv. Mišių liturgijoje. Vis dėlto ir šis popiežius savo dekretuose nėra nustatęs aiškaus sakramentinės komunijos santykio su eucharistine auka.

Atrodo, kad Bažnyčia nenorėjo nei praeityje, nei mūsų gyvenamame šimtmetyje apsprendžiamai nusakyti sakramentinės komunijos santykį su eucharistine auka. Kodėl gi Bažnyčia oficialiai niekad šiuo klausimu nėra ryžtingai pasisakiusi? Viena, kadangi mums ir šiaipjau suprantama, kad sakramentinės komunijos priėmimu mes veiksmingiau dalyvaujame eucharistinėje aukoje. Antra, Bažnyčiai visuomet, kaip ir dabartiniu metu, daugiau rūpi kitas klausimas: kokiu būdu tikintieji pasauliečiai bendrai gali dalyvauti šv. Mišių aukoje. Antrojo Vatikano Susirinkimo žodžiais, Bažnyčia nori, kad tikintieji, “gerai suprasdami apeigas ir maldas, sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme, šviestųsi Dievo žodžiu, stiprintųsi Viešpaties kūno valgiu ir dėkotų Dievui.”14

Jau popiežius Pijus XII savo enciklikoje ‘Mediator Dei’ yra pabrėžęs seniai mums žinomą Mišių aukoje dalyvavimo būdą, būtent: tikintieji dalyvauja eucharistinėje aukoje sakramentiniai tarpininkaujant kunigui, ir dvasiniai per savo tikėjimo aktus. Čia tad iškyla skirtumas tarp tarnaujančio, arba hierarchinio, kunigo ir pakrikštytųjų kunigystės. Kaip hierarchinis kunigas, taip ir per krikštą bendrosios kunigystės nešėjai dalyvauja toje pačioje Kristaus aukoje, bet aukoja ją skirtingu būdu. Tai koks gi tarnaujančio, arba hierarchinio (sakramentinio), kunigo ir pakrikštytųjų tikinčiųjų dalyvavimas vienintelėje Naujojo Įstatymo aukoje? Iš pasiaiškinimo išryškės ir sakramentinės komunijos vertė eucharistinėje aukoje.

Pirmame šios studijos skyriuje, atsiremdami į Dievo Apreiškimą Naujajame Testamente, teigėme, kad amžinojo Žodžio įsikūnijimo akimirką Dievo Dvasia patepė Kristuje ir visus žmogiškos prigimties dalininkus. Nuo tos įsikūnijimo akimirkos visi žmonės yra Dvasia įjungti į Kristų. Šia prasme žmonių giminė yra tapusi naujoji Dievo tauta. Iš tos Dievo tautos dangaus Tėvas yra suteikęs Kristui garbę tapti Vyriausiuoju kunigu, kuris yra “kunigas per amžius Malchizedeko būdu” (plg. Žyd 5, 1-6). Sis Vyriausias kunigas, kaip moko II Vatikano Susirinkimas, naująją Dievo tautą “padarė karalystę ir kunigus Dievui, savo Tėvui” (Apr 1, 6; 5, 9-10).15 Tas pats II Vatikano Susirinkimas moko, kad pasauliečiai Krikštu ir Sutvirtinimu yra pašvenčiami būti ‘šventąja ir karališkąja kunigija’: “Pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios nužengimu yra pašvenčiami dvasine buveine ir šventa kunigija, kad visais krikščionio darbais būtų atnašaujamos dvasinės aukos ir skelbiama, koks geras yra tas, kuris juos pašaukė iš tamsos į savo nuostabiąją šviesą” (plg. 1 Pt 2, 4-10).16

Būdamas tarpininku tarp Dievo ir žmonių (plg. 1 Tim 2, 5), Kristus yra mūsų mokytojas, vadovas išganymo kelyje ir kunigas. Per Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus mes visi regimai esame įjungti į Kristų, ir tuo pačiu esame pasidarę jo kaip tarpininko trigubos funkcijos dalininkais. Todėl ir pasauliečiai turi teisę ir atitinkamą pareigą Bažnyčioje eiti anas Kristaus pareigas. Kiekvienas pakrikštytasis yra Dievo žodžio skelbėjas bei mokytojas; jis įsijungia į vyskupo ar hierarchinio kunigo veiklą tikinčiųjų bendruomenei vadovauti; jis dalyvauja ir toje pačioje Kristaus kunigystėje. Kokiu būdu pakrikštytieji dalyvauja Kristaus kunigystėje?

Laiške Žydams sakoma: “Kiekvienas vyriausias kunigas skiriamas atnašauti dovanas ir aukas” (Žyd 8, 3). Kristus, Vyriausias kunigas, paaukojo save Tėvui už mus: “. . .atidavė save kaip išpirkimą už visus. . .” (1 Tim 2, 6). Ši vienui viena Kristaus auka, atlikta ant kryžiaus, yra pakankama visų žmonių išganymui visam laikui. Bet Išganytojo valia, mes turime amžių eigoje įsijungti į šią vienintelę Kristaus auką. Kokiu gi būdu dalyvaujame šioje aukoje? Jau anksčiau priminėme II Vatikano Susirinkimo raginimą, kad visi pakrikštytieji, būdami pašvęsti šventa ir karališka kunigija, visais savo darbais atnašautų ‘dvasines aukas’ (plg. 1 Pt 2, 5). Taigi bendrinės kunigystės galia dalyvaudami sakramentiniai Eucharistijos šventime, pakrikštytieji dalyvauja Kristaus kryžiaus aukoje. Vadinasi, pakrikštytieji dalyvauja Kristaus kryžiaus aukoje dvejopai — atnašaudami ‘dvasines aukas’ ir įsijungdami į šv. Mišių apeigas bei priimdami šv. komuniją.

Antrasis Vatikano Susirinkimas kaip tik ir kalba apie dvejopą tikinčiųjų dalyvavimą Kristaus kunigystėje ir aukoje. Štai kaip Susirinkimas moko: “Norėdamas, kad tikintieji sudarytų vieną kūną, kuriame ‘visi sąnariai turi ne tą patį veikimą’ (Rom 12, 4), kai kuriuos iš tikinčiųjų bendruomenės Viešpats paskyrė tarnais. Jiems yra duota galia atnašauti auką ir atleisti nuodėmes, viešai eiti žmonių kunigo pareigas.” Šią tarnavimo “kunigystę suteikia specialus sakramentas, kuris Šventosios Dvasios patepimu asmeniui įspaudžia ypatingą ženklą, padarydamas jį panašų į kunigą Kristų. Tai įgalina pašvęstąjį veikti paties Kristaus — Galvos vardu.” Vadinasi, šventimais kunigai yra gavę malonę būti žmonėms Jėzaus Kristaus tarnais išganymo kelyje ir atnašauti nekruvinu būdu vienkartinę kryžiaus auką. O visi pakrikštytieji bendrosios kunigystės galia aukoja save ‘kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką’ (Rom 12, 1). Tokią tikinčiųjų atnašą Susirinkimas, pasiremdamas šv. Petru (1 Pt 2, 5), vadina ‘dvasinėmis aukomis’. Šios dvasinės tikinčiųjų aukos yra atbaigiamos (hierarchinio) kunigo tarnyba: “Kunigų einamąja tarnyba,” teigia Susirinkimas, “ta dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama, sujungiant ją su Kristaus, vienintelio tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu yra aukojama Eucharistijoje, kol ateis pats Viešpats (plg. 1 Kor 11, 26).”17

Iš II Vatikano Susirinkimo mokymo tad yra mums aišku, kad tarnaujantis kunigas sakramentiniai atnašauja Kristaus auką ant kryžiaus, o pakrikštytieji pasauliečiai jungiasi į šią auką savo ‘dvasinėmis aukomis’. Kas gi yra ‘dvasinė auka’? Koks santykis yra tarp tikinčiojo dvasinės aukos ir Kristaus kryžiaus bei eucharistinės aukos? Šie klausimai reikalingi tinkamo atsakymo.

Šv. Augustinas, kalbėdamas apie auką bendrai, šiaip ją nusako: “Tikra auka yra kiekvienas darbas ar veiksmas, atliekamas dėl šventos vienybės su Dievu”.18 Šitoks aukos apibrėžimas tinka tiek daiktinėms, tiek dvasinėms aukoms. Juk visa kuo, ką tik aukojame Dievui, — daiktus ar veiksmus arba save pačius —, norime išreikšti savo priklausomybę Kūrėjui ir savo meilę bei garbę jam, ir vidinį norą pasilikti su juo šventoje vienybėje. Bet kas gi yra ‘dvasinė auka’ konkrečiai? Savo veikale ‘Krikščionis pasaulyje’ Antanas Maceina, pasinaudodamas Y. M. J. Congaro, O.P., aptartimi, nusako dvasinės aukos supratimą. Kai kalbame apie dvasinę auką, turime tai suprasti bibliškai, o ne grynai morališkai. “Bibliškai suprasta dvasinė auka reiškia tikrą auką, vadinasi, tam tikrą realų objektą, kuris yra pavedamas Dievui. Žodis ‘dvasinis’ čia tik atriboja krikščionio auką nuo izraelitų aukos, vykdytos medžiaginiu daiktu.”19 Dvasinė auka yra atliekama žmogiškai dvasinėje srityje. Ką gi tai reiškia — ‘aukoti dvasiniai’? Tai reiškia, kad nėra atnašaujamas kuris nors aprėžtas objektas, kaip tai yra buvę izraelitų aukose ir kaip yra Eucharistijos šventime. Hierarchinis kunigas, kaip ir Kristus Paskutinės Vakarienės metu, aukoja ant altoriaus duoną ir vyną, perkeisdamas dieviška galia tuos žemės vaisius į Kristaus kūną ir kraują; jis aukoja vienkartinę kryžiaus auką Kristaus nustatyta duonos ir vyno forma. Pasaulietis, kuris per Krikštą yra įgalintas dalyvauti Kristaus kunigystėje, aukoja ne kokį nors išviršinį daiktą, bet veiksmus bei įvykius, susijusius su juo pačiu, kaip antai: jis aukoja savo profesiją, darbus, ligą, mirtį ir kitokius pergyvenimus. Jo aukojamas objektas nėra tik gera intencija arba grynai moralinis nusiteikimas atnašauti savo gyvenimo veiksmus — jis aukoja save patį su savo veiksmais bei pergyvenimais. Antrasis Vatikano Susirinkimas moko, kad pakrikštytieji yra pašvęsti būti dvasine buveine ir šventa kunigija, “kad visais krikščionio darbais būtų atnašaujamos dvasinės aukos. . . Visi Kristaus mokiniai, ištvermingai melsdamiesi ir šlovindami Dievą (plg. Apd 2, 42-47), turi aukoti save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą (plg. Rom 12, 1)...”20

Kaip anksčiau sakėme, Dievo Žodžio įsikūnijimu visi žmonės Kristuje tapo dieviškos Dvasios patepti ir per Krikštą bei Sutvirtinimą regimai įjungti į Kristų. Tuo pačiu krikščionys yra įjungti į Kristaus kunigystę. Todėl bendrosios kunigystės galia pakrikštytieji dalyvauja kryžiaus aukoje, kuri nuolat įvyksta sakramentiniai ant mūsų altorių.

Kristus paaukojo ne medžiaginius daiktus, bet pats save. Jis atnašavo savo auką už visus žmones ir, laiško Žydams žodžiais, jis “tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save” (Žyd 7, 27), ir taip įžengė. . . į dangų” (Žyd 9, 24) “ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju... ir įvykdė amžinąjį atpirkimą” (Žyd 9, 12). Ir pakrikštytieji bendrinės kunigystės galia savo dvasinėmis aukomis įsijungia į Kristaus auką; jie aukoja ne medžiaginius daiktus, bet save asmeniškai su savo gerais darbais bei veiksmais ir kentėjimais. Šiuo būdu kiekvienas krikščionis dalyvauja Kristaus kančioje už žmonijos išganymą. Todėl su džiaugsmu kiekvienas gali kartoti šv. Pauliaus žodžius: “Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia” (Kol 1, 24). Kristaus kančios atperkamajai galiai, tiesa, nieko netrūksta (plg. Žyd 7, 27; 9, 12; 10, 10), bet visi krikščionys savo kentėjimais pratęsia Viešpaties kančios auką gyvenime ir taip įsijungia į vienkartinę Kristaus auką už žmonijos išganymą. Nors krikščionis ir nesutiktų dėl vienos ar kitos priežasties su Kristumi Eucharistijos šventimo metu, vis dėlto jis savo dvasinėmis aukomis — kentėjimais ir kitais gerais darbais Bažnyčioje — susitinka su kenčiančiu Išganytoju, kuris vis veikia per tikinčiuosius. Taip susitikdami su kenčiančiu Išganytoju, tikintieji įsijungia į Kristaus auką ir čia žemėje dalyvauja savo dvasinėmis aukomis žmonijos išganymo darbe. Šitokį tikinčiųjų susitikimą su kenčiančiu Išganytoju bei bendravimą su juo išganymo darbe galime pavadinti ‘gyvenimo komunija’.21 Kodėl gi ‘gyvenimo komunija’? Nes tikinčiųjų (ir tų tikinčiųjų Kristų, kurie ir nėra formaliai Bažnyčios nariai) įsijungimas į Kristaus auką čia reiškiasi ne sakramentine komunija Eucharistijos šventimo metu, bet konkrečiais asmeniškais veiksmais bei gerais darbais, atseit, dvasinėmis aukomis.

Šiomis dvasinėmis aukomis arba ‘gyvenimo komunija’ visi pakrikštytieji kaip Kristaus kunigystės dalininkai vykdo Naujojo Įstatymo Sandorą žemėje — garbina dangaus Tėvą ir pašvenčia save bei visus žmones. Bet kaip gi reiškiasi šis vykdymas amžinosios sandoros tarp Dievo ir žmonių? Jau minėjome, kad Viešpats įrašė savo Sandoros turinį į žmonių širdis, tardamas savo tautai: “Aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta” (Plg. Jer 31, 31-34). Dangaus Tėvas ištikimai laikosi šios sandoros: jis globoja mus, padeda mums išganymo kelyje, myli savo tautą. Bet Viešpats nori, kad ir mes, jo tauta, būtume visuomet jam ištikimi; jis nori, kad mes visa savo būsena mylėtume savo Kūrėją ir jį garbintume. Savo ištikimybę Dievui vykdome per Kristų, visos jo tautos patikimą atstovą. Būdamas “Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas” (Žyd 1, 3), Kristus savo kryžiaus auka yra išreiškęs tobulai garbę bei šlovę dangaus Tėvui. Pasibaigus Paskutinei Vakarienei, jis pats tai pareiškė savo Vyriausiojo Kunigo maldoje: “Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. . . Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. . . Aš pagarsinau tavo vardą, ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose” (Jn 17, 4. 6. 26). Iš pastarųjų žodžių aišku, kad Jėzus savo auka yra visai aiškiai išreiškęs Tėvui garbę; savo auka jis taip pat turėjo norą skatinti Bažnyčioje tarpusavio meilę — meilę, gyvą gerais darbais. Dievui ir žmonėms. Kitais žodžiais, savo auka Kristus garbina dangaus Tėvą, bet kartu jis aukojasi ir žmonių labui. Šia prasme Kristus yra pasakęs: “Dėl jų aš pašventinu save (tai yra, aukoju save), kad ir jie būtų pašventinti tiesa” (tai yra, kad jie atsidėję garbintų Dievą dvasia ir tiesa; plg. Jn 17, 19).“ Taigi Kristus, per amžius išliekąs kunigas (plg. Žyd 7, 24), savo auka garbindamas Tėvą, kartu pašvenčia žmones ir jiems padeda kūno ir dvasios negaliose (plg. Žyd 4, 15; 7, 25; 9, 24). Vykdydamas tad vienintelio tarp mūsų ir Dievo tarpininko bei Vyriausio Kunigo tarnybą, Kristus ne tik garbina visatos Kūrėją, bet tuo pačiu jis siunčia mums nepaliaujamą dangaus Tėvo meilę, atseit, pašvenčia mus.

Ir pakrikštyti tikintieji, atnašaudami bendrinės kunigystės galia “dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų” (1 Pt 2, 5), dalyvauja toje pačioje Dievo garbinimo ir žmonių pašventimo aukoje. Tikintieji, vadinasi, savo geradarybėmis bei atsidėjimu artimui įsijungia į Kristaus auką ir taip prisideda prie žmonijos pašventimo.

Taip iš tikrųjų tikintieji savo dvasinėmis aukomis — gailestingumo bei meilės darbais artimui — dalyvauja Kristaus kunigystės tarnyboje — kryžiaus aukoje. Toks tikinčiųjų bendravimas su Kristumi ir dalyvavimas jo aukoje yra dvasinis. Bet Paskutinės Vakarienės metu Kristus įsteigė Eucharistiją, kurios šventimu kryžiaus auka yra atnašaujama sakramentiniu būdu. Visus — kaip apaštalus bei jų įpėdinius, taip ir pakrikštytuosius, dalyvaujančius Kristaus kunigystėje — Viešpats yra pakvietęs švęsti Eucharistiją: “Imkite. . . gerkite. . . Tai darykite mano atminimui!” Vykdydami šią Viešpaties valią, atnašauja eucharistinę auką hierarchiniai kunigai. Bet ir visi kiti Bažnyčios nariai dalyvauja eucharistinėje aukoje. Visi dalyvauja bendrai Žodžio ir Eucharistijos liturgijoje. Ir taip visi atnašaujame vienui vieną Naujojo Įstatymo auką.

Tą pačią Naujojo Įstatymo auką atnašauja dabar hierarchinis kunigas Kristaus vardu ant mūsų altorių. Tai yra viena ir ta pati kryžiaus auka, kuri dabar įvyksta regimai kiekvienose šv. Mišiose. Kristaus auka, įvykusi ant kryžiaus, amžinai vykstanti danguje ir dabar Bažnyčioje yra pratęsiama sakramentiniu būdu. (Plačiau apie tai žiūr. šeštame skyriuje). Ši vienintelė Kristaus auka apima visa tiek laiko, tiek erdvės atžvilgiu. Išreiškiant šv. Augustino mintį, Bažnyčia yra linkusi daryti taip, kad Mišios būtų šventųjų bendrijos visuotinė auka.28 Todėl Bažnyčia, vykdydama Kristaus valią, stengiasi, kad visi pakrikštytieji įsijungtų į kunigo sakramentinį atnašavimą vienintelės Kristaus aukos, kol Viešpats ateis pasaulio pabaigoje (plg. 1 Kor 11, 26). Bet nei Dievas, nei Bažnyčia neprievartauja žmogaus jo išganymui. Taigi galima sąmoningai bei laisvavališkai atsižadėti Kristaus — išsijungti iš išganomosios Kristaus aukos. Bet pakrikštytieji, kurie sąmoningai neatsisako Kristaus, savaime įsijungia į eucharistinį kunigo aukojimą: švęsdami Eucharistiją, dalyvauja visus apimančioje Kristaus aukoje. Eucharistijos šventime veikia pats Kristus, pasinaudodamas hierarchiniu kunigu ir pasauliečių bendrąja kunigyste.

Dalyvaudami Eucharistijos šventime, pasauliečiai pateikia Tėvui asmeniškas savo aukas per kunigą kaip savo ir Kristaus atstovą. Savo dvasines aukas jie atbaigia hierarchinio kunigo patarnavimu. Tai moko aiškiai II Vatikano Susirinkimas: “Kunigų einamąja tarnyba ta dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama, sujungiant ją su Kristaus, vienintelio tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu yra aukojama Eucharistijoje. . .”24 Tas pats II Vatikano Susirinkimas moko, kaip pasauliečiai per Eucharistiją įsijungia į Kristaus auką, kuria yra garbinamas Dievas ir pašvenčiami žmonės: pasauliečių “darbai, maldos ir apaštalavimo pastangos, vedybinis ir šeimyninis gyvenimas, kasdienis triūsas bei kūno poilsis, jei. . . kantriai pakeliami gyvenimo sunkumai, per Jėzų Kristų tampa Dievui patinkamomis dvasinėmis atnašomis”, kurios “Eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties kūnu. . . įteikiamos Tėvui. Tokiu būdu ir pasauliečiai, kaip visur šventai veikią garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui”.25 Taigi pasaulietis, paaukodamas savo asmenišką gyvenimą bei darbus kaip dvasines aukas Dievui šv. Mišių metu, susitinka sakramentiniai su Kristumi ir taip įsijungia į vienintelę Naujosios Sandoros auką: kartu su Kristumi sakramentiniai garbina Dievą, pašvenčia save bei visus žmones. Toks sakramentinis dalyvavimas eucharistinėje aukoje paskatina pasaulietį uoliai ir sąžiningai atlikti savo pašaukimo darbus artimo labui ir apaštalauti Viešpaties Evangelijos skelbimu bei jos mokymu.

Eucharistijos šventimas yra atbaigiamas sakramentiniu aukos pokyliušv. komunija. Kas tik dalyvauja Eucharistijos liturgijoje, turėtų įsijungti ir į aukos pokylį. Tačiau yra žmonių, kurie dėl psichologinių ar moralinių kliūčių bei dėl kitų jiems nepatogių aplinkybių nenori artintis prie Viešpaties stalo. Ne visi yra verti sakramentinės komunijos. Bažnyčia tai žino nuo pat pradžios. Šv. Paulius yra pasakęs apie tai aiškiai: “Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria tos taurės. Kas valgo ir geria, to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą” (nes neįvertina Viešpaties Kūno), (1 Kor 11, 27-29). Tiesa, Bažnyčia, būdama ištikima žmonių išganymo uždaviniui, kviečia visus į Eucharistijos šventimą, moko šv. Mišių apeigose sąmoningai bei veikliai dalyvauti ir ragina šios aukos dalyvius priimti sakramentinę komuniją. Bet Bažnyčia gerbia kiekvieno sąžinę ir asmenišką laisvę. Kviesdama į eucharistinį pokylį, ji nė vieno neprievartauja. Savo kvietimu bei raginimu ji elgiasi atsargiai, kad nevertieji nežemintų pagarbos vertų tikėjimo paslapčių. Nors Bažnyčia moko, kad šv. komunija yra, jei ne esminė, tai bent neišskiriama Mišių dalis (integrali dalis), vis dėlto nereikalauja būtinai tikinčiųjų sakramentinės komunijos. Ji pasitenkina tuo, kad tik kunigas atbaigia eucharistinę auką šv. komunijos priėmimu.

Kokia gi yra vertė sekramentinės komunijos? Kaip ji padeda mums bendrauti su Kristumi? Ar per sakramentinę komuniją įsijungiame į Kristaus auką? Kaip žinome iš Evangelijos pagal šv. Matą (plg. Mt 25, 35-40), ir pasauliečiai susitinka su Kristumi per savo artimą, darydami jam gera ir patarnaudami jam. Savo dvasinėmis aukomis ir jie įsijungia į Kristaus auką, kuria garbina Dievą ir pašvenčia save bei kitus. Šiuo būdu net ir tie pasauliečiai, kurie nėra Bažnyčios nariai ir todėl nedalyvauja eucharistinėje aukoje, vis dėlto bendrauja su Kristumi per vadinamą ‘gyvenimo komuniją’. Ir taip jie, tarpininkaujant Jėzui Kristui, eina išganymo keliu pas dangaus Tėvą.

O tikintieji, per Krikštą regimai tapę Bažnyčios nariais, susitinka su Kristumi ir sakramentiniu būdu Eucharistijos šventimo metu. Juk priimdami sakramentinę komuniją, mes bendraujame Kristaus kūne ir kraujuje (1 Kor 19, 16) ir taip susitinkame su juo asmeniškai, ir jame “daugelis esame vienas kūnas” (plg. 1 Kor 10, 17). Per komuniją Kristus supanašina į save patį visus jį priimančius sakramentiniai ir įjungia juos į savo kunigišką veiklą bei auką. Taigi būdami Kristaus kunigystės dalininkai, mes dalyvaujame ir jo vienintelėje aukoje. Šia prasme Bažnyčia tampa vienintele auka su Kristumi; ji yra atnašaujama sakramentiniu būdu.26 Priimdami sakramentinę komuniją, tikintieji pratęsia velykinę Kristaus auką per amžius. Todėl II Vatikano Susirinkimas kviečia visus “dėkingai priimti dovaną — dieviškąjį gyvenimą, kurį Kristus savo žmogyste nuolatos lieja į savo kūno narius”.27 Iš tikrųjų sakramentinės komunijos metu tikintieji geriau įsijungia į vienintelę Naujojo Įstatymo auką ir giliau persunkia savo žmogišką būseną dieviškuoju gyvenimu. Todėl tikintieji, švęsdami Eucharistiją sekmadieniais bei šventadieniais, ne tik įvykdo bažnytinį įsakymą, bet ir laimi dvasinės jėgos vykdyti sėkmingiau savo kaip krikščionio uždavinius artimo labui ir Dievo garbei. Antrojo Vatikano Susirinkimo liturginė konstitucija ne be pagrindo teigia, kad “iš liturgijos, ypač iš Eucharistijos, kaip iš šaltinio, trykšta į mus malonė ir galingai plaukia žmonių pašventimas Kristuje bei Dievo garbė, kurių, kaip tikslo, siekia visa kita Bažnyčios veikla”.28

Sakramentinė komunija, be abejo, įgalina mus ne tik susitikti su Kristumi asmeniškai ir giliau įsijungti į jo auką Eucharistijoje, bet teikia mums ir kitų dvasinių vaisių.

B. EUCHARISTINĖ KOMUNIJA KAIP
DALYVAVIMAS VELYKINĖS KRISTAUS
AUKOS VAISIUOSE

1. Sakramentine komunija susitinkame su Kristumi ir, Šventajai Dvasiai veikiant, įsijungiame į jo auką

Krikščionių religija moko, kad per Krikšto sakramentą mes esame įjungiami regimai į Kristų bei mistinį jo Kūną. Sutvirtinimo sakramentas papildo ir sustiprina mūsų priklausomybę Kristui. O Eucharistija patobulina bei atbaigia mūsų bažnytinę narystę Kristuje. Ji tad užsitarnauja būti vadinama nuolatinio Dievo garbinimo ir žmonių pašventimo sakramentu. Šis sakramentas pašvenčia Bažnyčią ir atskirą jos narį kelyje į eschatologinę pilnybę. Ir kas tik dalyvauja Eucharistijos šventime, pasinaudoja aukos vaisiais. Bet kaip tai vyksta praktiškame krikščionio gyvenime?

Mes tikime, kad eucharistinės konsekracijos metu jau sutinkame Kristų, tiesa, sakramentiniai, bet tikrai asmeniškai. Ypatingai artimai Kristus pasitinka mus sakramentinės komunijos metu. Pasitinka mus ne pats vienas, bet susijungęs su Šventąja Dvasia. Duodamas sakramentinę komuniją, kunigas sako, kaip pirmuose amžiuose, taip ir šiandien: “Kristaus kūnas! — Kristaus kraujas!” Išreikšdamas savo tikėjimą, tikintysis atsako — ‘Amen’. Duonos ir vyno pavidalais tikintysis priima Kristaus kūną ir kraują. Taip tad, per žmogišką savo būtį — savo kūną ir kraują, Kristus asmeniškai pasitinka tikintįjį. Tą pačią akimirką, veikiant Šventajai Dvasiai, tikintysis įsijungia į Kristaus auką. Tiesa, jau Krikšto malonės veikimu mes esame tapę “dieviškos prigimties dalininkai” (2 Pt 1, 4). Ir todėl Kristus, būdamas drauge su Tėvu ir

Šventąja Dvasia, “gyvena mumyse” ir turi su mumis gyvybinius santykius. Bet Kristus, kuris yra įsikūnijęs Žodis (plg. Jn 1, 14), yra gavęs kūną, kad vykdytų Tėvo valią: savo “kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti (mus) visiems laikams” (plg. Žyd 10, 5-10). Priimdami sakramentiniai Kristaus kūną ir kraują, kurie yra jo kančios bei aukos išraiška, mes bendraujame su juo asmeniškai ir kartu dalyvaujame kryžiaus aukoje (plg. Žyd 2, 14). Eucharistinės komunijos metu Kristus pasitinka mus bei susivienija su mumis per savo kančią ir prisikėlimą. O mes susitinkame bei susijungiame su Kristumi, dalyvaudami velykinėje jo aukoje savo gyvenimo atnašomis.

Prisikėlusis Kristus dabar yra garbingoje dangaus būklėje. Šventosios Dvasios veikimu eucharistiniame pokylyje Viešpaties kūnas ir kraujas yra mums teikiami kaip dvasinis maistas. Priimantieji sakramentinę komuniją susitinka su Kristumi ne tik jo kūno ir kraujo dėka, bet ir Šventosios Dvasios veikimu. Apie tokią sudvasintą Viešpaties dovaną Eucharistijoje liudija Bažnyčios Tėvai. Vakariečiai Tėvai pabrėžia eucharistinio maisto dvasinį pobūdį, o Rytiečiai iškelia pačios Šventosios Dvasios dovaną, susijusią su Kristumi.29

Antai šv. Ambraziejus, kalbėdamas apie eucharistinį maistą, taip sako: “Ne . . . kūniškas maistas, bet dvasinis. . . Nes Dievo Kūnas yra dvasinis kūnas: ‘Dvasia prieš mūsų veidą Viešpats Kristus’! Šv. Petro laiške turime: ‘Ir Kristus yra miręs už jus’. . . Pagaliau mūsų širdį stiprina tas valgis, ir tas gėrimas džiugina žmogaus širdį, kaip pranašas minėjo”.30

Šv. Efremas primena, kad Kristus, konsekruojant duoną, ją pripildo “savęs ir Dvasios”, ir aiškina Kristaus kvietimą šiais žodžiais: “Imkite, valgykite tai visi ir prisipildykite jame Šventąja Dvasia” (Sermo IV in Hebd. Sanctam).31

Šv. Jonas Chrizostomas, aiškindamas 1 Kor 12, 13 — “Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje. . ., ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia”, sako, kad “su Kristaus kūnu ir krauju esame numalšinę troškulį tiktai Dvasia”.32

Ir kiti Tėvai teigė apie Kristaus kūno ir kraujo dvasines savybes, pasiremdami Naujojo Testamento pareiškimais, kaip antai: “Visi valgė to paties dvasinio maisto, ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo” (1 Kor 10, 3-4); Krstus lyginamas su Adomu ir vadinamas “gyvybę teikiančia dvasia” (1 Kor 15, 45); apie Kristų paprastai sakoma: “Viešpats yra Dvasia” (2 Kor 3, 17).

Tačiau Naujasis Testamentas mums liudija, kad pavadinimas ‘dvasinis’ nėra būdingas tik Kristui ir garbingos jo žmogiškos būties kūnui ir kraujui, bet ir žmonijai bendrai bei visam pasauliui eschatologinių laikų perspektyvoje. Eschatologinėje perspektyvoje krikščionys savo būtyje yra atnaujinti: jie yra “dvasiniai žmonės”, tai yra, charismatikai — turintys ypatingą Šventosios Dvasios dovaną (plg. 1 Kor 2, 13-15; Gal 6, 1). Tokiais jie tapę gautų dvasinių dovanų dėka (1 Kor 12, 1; 14, 1) arba dėlei pasidariusio ‘dvasiniu’ kūno (1 Kor 15, 44). Tai taip krikščionys, būdami dvasiniai žmonės, veikia dvasiškai ir naudoja dvasinį valgį bei gėrimą. Šiuo atžvilgiu “dvasinio” sąvoka nėra tiesiogiai nukreipta į Šventąją Dvasią, bet į žmogų ir Bažnyčią eschatologinių laikų perspektyvoje.

Ši krikščionių dvasinė būklė yra kilusi iš Kristaus, veikiant kartu Šventajai Dvasiai. Juk Šventosios Dvasios veikimu Dievo Sūnus yra tapęs žmogumi: todėl Kristus Jėzus yra Naujasis Adomas, tėvas naujos žmonijos, kuri Žodžio įsikūnijimo metu buvo pašaukta į mistinį jo Kūną. Visoje išganymo istorijoje naujojo gyvenimo priežastis ir šaltinis yra Kristus. Išganymo darbe veikia ir Šventoji Dvasia, priduodama Jėzaus veiklai būdingas dvasines savybes. Bendraujant mums su Dievu - Žmogumi, Jėzumi Kristumi, sakramentinėje komunijoje, įsijungia ir Šventoji Dvasia su savo dvasiniu įnašu. Danguje išaukštinto Kristaus žmogiška būtis yra visiškai sudvasinta, o mūsiškoji Krikšto galia tik prasidėjusi. Šį mūsų būties dvasinį pradmenį vaisingai augina eucharistinė komunija. Kristus, būdamas sakramentiniais duonos ir vyno pavidalais, teikia mums šį antgamtinį augimą savo galia, įsigyta auka ant kryžiaus. Per eucharistinę komuniją Kristus atlieka mūsų dvasinio augimo darbą. Bet jis tai įvykdo Šventosios Dvasios dėka, kuri, sudvasinusi Kristų prisikėlimo metu, pratęsia savo poveikį į mistinio jo Kūno narius. Vadinasi, eucharistinis bendravimas vyksta ne tik tarpininkaujant Kristaus kūnui ir kraujui, bet ir Šventosios Dvasios veikimu.33

Toks eucharistinis bendravimas sakramentinės komunijos metu yra dinamiškas. Priimantieji šv. komuniją ne tik susitinka su Kristumi garbingoje jo būklėje, bet ir įsijungia į dvasinį veikimą, kuris yra būdingas velykinei Kristaus kančios bei prisikėlimo paslapčiai. Velykiniame žmonių išganymo vyksme Šventoji Dvasia skatino Kristų, įkvėpdama jį pasiaukoti. Laiško Žydams autorius sako, kad Kristus “per amžinąją Dvasią paaukojo save, kaip nesuteptą auką Dievui”, ir taip nuvalė “mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui” (Žyd 9, 14). Laiške Romiečiams šv. Paulius kalba, kad toji pati Šventoji Dvasia, dangaus Tėvo pavedimu, yra prisikėlusio iš numirusių Kristaus naujos būsenos pradmuo: “Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis — prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų — atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse” (Rom 8, 11; 1, 4).

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad Eucharistijos šventimo metu pakrikštytieji, priimdami sakramentinę komuniją, bendrauja su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Priimdami Kristaus aukos sudvasintą kūną ir kraują, pakrikštytieji susitinka su Jėzumi, įsijungia į jo auką ir Šventosios Dvasios yra Įgalinti kunigiškai aukotis su Vyriausiu Kunigu.

Toks mūsų aukojimas su Kristumi, priimant sakramentinę komuniją, tampa kartu ir bažnytine auka. Kodėl gi mūsų aukojimas su Kristumi yra bažnytinis? Viena, todėl, kad Kristaus kūnas yra bažnytinio, arba mistinio, Kūno simbolis. Kita, kad toji pati ir vienintelė Dvasia patraukia priimančius komuniją tapti viena dvasia, kaip kad jie yra tapę vienu kūnu. Todėl ir meldžiamės tokiu bažnytiniu nusiteikimu III eucharistinės maldos žodžiais: “Pažvelk, (Viešpatie), meldžiame, į savo Bažnyčios atnašą ir, matydamas paaukotą tą auką, kuria norėjai būti permaldautas, padaryk, kad, stiprinami tavo Sūnaus Kūnu ir Krauju, kupini jo Šventosios Dvasios, taptume vienu kūnu ir viena dvasia Kristuje.” Tokia aukos dvasia tikintieji, dalyvaują šv. Mišiose, atsižada savo asmeniškų patogumų dėl tarnybos visos Bažnyčios labui.

Eucharistinės tad komunijos metu prasideda glaudesnis tikinčiųjų bendravimas su Kristumi. Tuo pačiu metu Šventoji Dvasia skatina Bažnyčios narius atsidėti kitų tarnybai. Savo veikimu Šventoji Dvasia duoda ir dvasinių dovanų, arba charizmų, tikintiesiems, kad padarytų juos “tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui” (plg. Ef 4, 12; 1 Kor 14, 26). Charizmatines dovanas Šventoji Dvasia dalina ne tik pašvęstiesiems Kunigystės sakramentu, bet ir atskiriems tikintiesiems, kurie dalyvauja Kristaus kunigystėje per Krikštą ir Sutvirtinimą. Tos dvasinės dovanos įgalina visus sėkmingiau veikti visos Bažnyčios labui, ypatingai pranašavimu, tai yra, religinės tiesos skelbimu bei mokymu (plg. 1 Kor 14, 5). Dvasinės pranašavimo dovanos nėra viena kitai prieštaraujančios, nes jos dalijamos tos pačios Šventosios Dvasios, kuri nėra “sumaišties Dievas, bet santarvės Dievas” (plg- 1 Kor 14, 33). Nors Šventoji Dvasia įsijungia į eucharistinį bendravimą, dalindama charizmatines dovanas, bet jų šaltinis yra Kristus Eucharistijoje. Dalyvaudami tad eucharistinės aukos komunijoje, visi Bažnyčios nariai ir visos bendruomenės įsigyja dvasinės energijos veikti Bažnyčios augimui bei tobulėjimui. Vadinasi, mūsų asmeniškas bendravimas su Kristumi sakramentine komunija teikia gausius vaisius Bažnyčios labui. Nes jos augimo bei tobulėjimo vyksme, tariant II Vatikano Susirinkimo žodžiais, “Eucharistija šviečia kaip viso Evangelijos skelbimo bei apaštalavimo šaltinis ir viršūnė”.34

Taigi eucharistinė komunija yra tikinčiųjų dvasinis maistas. Kiek plačiau apie tą dvasinį maistą.

2. Eucharistinė komunijadvasinis maistas

Apreiškime šv. Jonui apaštalui skaitome nuostabius žodžius: “Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi” (Apr 3, 20). Tai tarsi Kristaus žodžiai, kuriais jis yra pareiškęs norą su mumis vakarieniauti eucharistiniame pokylyje. Jis yra pakvietęs mus visus dalyvauti eucharistinės aukos pokylyje. Paskutinės Vakarienės metu Kristus pokyliavo kartu su savo apaštalais. Jis davė jiems pats save kaip maistą duonos ir vyno pavidalais. Kristus tada buvo ne tik jų maistas, bet ir jų šeimininkas, sėdįs prie stalo su savo pasiuntinybės draugais. Priimdami eucharistinį maistą duonos ir vyno pavidalais, jie intymiai bendravo su Dievu-Žmogumi, Jėzumi Kristumi, ir sakramentiniai dalyvavo jo kančios bei mirties aukoje.

Eucharistinis pokylis vyksta sakramentiniai amžių eigoje, kol Kristus vėl ateis paskutinę dieną. Su gyvu tikėjimu ir meile sekmadieniais bei šventadieniais ir net kasdien mes renkamės Eucharistijos švęsti ir dalyvaujame Viešpaties aukos pokylyje.

Eurharistinis maistas juk nėra paprastas valgymas ir gėrimas, bet dvasinis maistas. Pats Kristus yra pasakęs, kokį maistą mes gauname eucharistiniame pokylyje: “Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas” (Jn 6, 55). Vadinasi, eucharistiniame pokylyje Kristus maitina mus savo kūnu ir krauju. Kaip tai gali būti? — klausė vyrai iš Kafarnaumo. Kaip šis žmogus gali mums duoti valgyti savo kūną? (plg. Jn 6, 59-60). Kai kurie ankstyvesnių viduramžių teologai galvojo kaip anie kafarnaumiečiai, Įsivaizduodami, kad sakramentinis Kristaus kūnas yra valgomas medžiaginiai. Panašiai klydo Nikodemas apie žmogaus atgimimą per Krikštą. Nikodemas paklausė Jėzų: “Kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?” (Jn 3, 3-5). Jėzus davė tą patį atsakymą abiem atvejais. Nikodemui jis sakė: “Kas negims iš vandens ir (Šventosios) Dvasios, neįeis į Dievo karalystę” (Jn 3, 5). Vyrams iš Kafarnaumo jis pareiškė: “Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas” (Jn 6, 63). Kaip kad Krikštas yra naujas — ‘iš aukštybės’ (Jn 3, 7) gimdymas antgamtinio bei dieviško gyvenimo, taip ir eucharistinis Kristaus kūnas ir kraujas yra tikras antgamtinis maistas. Per Krikštą esame gavę dieviškos būties gyvybę (plg. 2 Pt 1, 4), kurią maitiname eucharistiniu maistu. Taigi čia kalbame ne apie medžiaginį, bet naujai gimusios mūsų būties dvasinį maistą.

Priimdami eucharistinę komuniją, mes kūniškai suvalgome ir įsisaviname sakramentinius duonos ir vyno pavidalus. Priimdami sakramentinę komuniją, mes maitiname savo sielą dvasiniai Kristaus kūnu ir krauju: per Viešpaties kūną ir kraują mes susitinkame su Kristumi ir dvasiniai maitinamės visa jo būtimi.

Tuo dvasiniu maistu mes maitiname bei palaikome savo antgamtinę gyvybę, gautą per Krikštą. Galima maitintis bet kuriuo žodžiu, bet kuria tiesa. Kristus sakė, kad jo maistas yra jo Tėvo valios vykdymas (plg. Jn 4, 34). Bet maitintis žodžiu ar tiesa galime sakyti tik perkeltine prasme. Pažinti ar mylėti ką nors reiškia įsisavinti kokį nors gėrį ir tuo pačiu save praturtinti. Šios rūšies dvasinis supanašėjimas su Kristumi tikėjimu ir meile, griežtai imant, negalima palyginti su bet kuriuo ‘valgymu’. Jei būtų kalbama tik apie mūsų supanašėjimą su Kristumi per tikėjimą ir meilę, Kristus nebūtų pasakęs, kad jis duosiąs mums valgyti savo kūną ir gerti savo kraują. Suprantant tai perkeltine prasme, būtų užtekę pasakyti, kad maitinamės jo žodžiu. Dvasiniai gi maitintis Kristumi, tai yra, būti perkeistam bei gyvybiniai supanašintam su juo, reiškia gauti iš jo realų praturtėjimą, gyvybinį dvasinės (ne kūniškos) mūsų būties augimą. Maitindamiesi Kristumi, mes augame ne gamtiškai, bet antgamtiškai: augame malonės gyvenimu, kuris buvo mums suteiktas per Krikštą. Juk per Krikštą esame iš naujo gimę, tai yra, esame atgavę antgamtinę sielos gyvybę, kuri yra įgalinusi mūsų dalyvavimą Dievo prigimtyje. Šią mūsų antgamtinę gyvybę sakramentinėje komunijoje Kristus, duodamas mums savo kūną ir kraują, maitina visa savo būtimi.

Kristaus kūnas ir kraujas, tiksliau sakant, visa jo žmogiška prigimtis, yra dieviško gyvenimo perdavimo įrankis. Dievo Žodis, antrasis Švč. Trejybės asmuo, prisiėmęs žmogišką prigimtį, veikia mūsų gyvenime ir teikia mums antgamtinę gyvybę. Įsikūnijęs Dievo žodis, pasinaudodamas savo žmogyste, gydė ligonius, prikėlė numirėlius ir atliko kitus gailestingumo darbus. Eucharistinėje komunijoje įsikūnijęs Dievo Žodis, pasinaudodamas ta pačia žmogyste veikia mūsų sielos gilumoje.

Taigi eucharistinė komunija yra tikras ir vienintelis dvasinis maistas, nes ji maitina mūsų būties antgamtinę ir nesibaigiamą gyvybę. Tačiau šis eucharistinis maistas yra skirtingas nuo paprasto žemiškojo. Žemišką maistą suvirškiname bei perkeičiame į savo kūną. O eucharistinis maistas perkeičia mus į save. Priimdami šį maistą, nesuvirškiname Kristaus kūno ir kraujo, neperkeičiame tai į savo kūną. Priešingai, virstame tuo, ką priimame. Priimdami tad sakramentinę komuniją, mes ne tik maitiname bei palaikome savo antgamtinę gyvybę ir tobuliname ją, bet ir vienijamės asmeniškai su įsikūnijusiu Dievu.

Eucharistinės aukos pokylyje įvykstąs mūsų susitikimas bei susivienijimas su Kristumi yra nepaprastas. Tam neturime palyginimo šiame pasaulyje. Priimdamas eucharistinį maistą, patį Kristų, žmogus susivienija su savo Išganytoju kuo intymiausiai: šv. komunijoje Įvyksta dviejų asmenų susivienijimas. Tai abipusis susitikimas: Kristus pasitinka tikintįjį, kuris atsiveria jam mielai ir laisvanoriškai, kad Viešpats jo žmogišką būtį perkeistų bei supanašintų į savo. Taigi Kristus veikia mūsų būties gelmėje — suvienija mus su savimi. Toks susivienijimas, nors jis įvyksta tarpininkaujant Kristaus kūnui ir kraujui duonos ir vyno pavidalais, yra dvasinis. Trumpai tariant, eucharistiniame pokylyje Kristus pakviečia mus prie stalo ir duoda mums pats save kaip maistą, kad susivienytų su mumis artimiau, negu per bet kokį pašnekesį.

Iš mūsų asmeniško susivienijimo su Kristumi kyla ypatingi padariniai, reikšmingi mūsų antgamtiniam gyvenimui ir visos Bažnyčios veiklai. Tokie padariniai tai yra eucharistinės komunijos sakramentiniai vaisiai.

3. Eucharistinės komunijos sakramentiniai vaisiai

Bažnyčios Tėvų homilijose išgirtus Eucharistijos sakramentinius vaisius yra surašę ir aiškinę teologai savo raštuose. Teologai teigia, kad eucharistinė komunija įvairiopai mums padeda: ji maitina bei augina antgamtinę mūsų gyvybę — padidina mūsų sieloje Dievo malonę, sustiprina teologines ir kitas dorybes bei Šventosios Dvasios dovanas; ji yra priemonė nuodėmėms atleisti, nuodėmių priešnuodis; ji malšina mūsų kūniškus geidulius, teikia mums dvasinės paguodos ir džiaugsmo; ji veda mus į glaudesnį santykį su Kristumi ir augina mistinį jo Kūną — Bažnyčią, palaiko Bažnyčios narių vienybę bei jų tarpusavio meilę; ji yra taip pat eschatologinės arba būsimos garbės laidas.

Kai kurie, tik čia suminėti, eucharistinės komunijos vaisiai yra verti daugiau dėmesio. Nors nėra įmanoma visiškai atskleisti paslaptingą Kristaus ir Šventosios Dvasios veikimą sakramentinėje komunijoje, vis dėlto yra naudinga žvelgti giliau į šią mūsų tikėjimo paslaptį.

a) Eucharistinė komunija augina bei išskleidžia mūsų antgamtinį gyvenimą

Jau sakėme, kad visi pakrikštytieji turi dieviškojo gyvenimo pradžią — Dievo malonės gyvenimą. Eucharistijos sakramentu Viešpats nuolat teikia mums tą malonę. Eucharistinis Kristus palaiko mūsų antgamtinę gyvybę ir ją augina bei išskleidžia. Juk ne be reikalo Viešpats yra pasakęs: “Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane” (Jn 6, 57). Šv. Tomas Akvinietis sako: “Gyvybę duodąs Dievo Žodis, prisiimdamas kūną, padarė jį irgi gyvybės nešėju. Todėl tinka, kad, tarpininkaujant jo šv. kūnui ir brangiam kraujui, kuriuos mes priimame duonos ir vyno pavidalais kaip gyvybę teikiančią palaimą, jis (Kristus) turėtų kuria nors prasme būti susijungęs su mūsų kūnais”.35 Ir jis yra, kaip sakyta, mūsų antgamtinio gyvenimo dvasinis maistas. Kaip žemiškas maistas stiprina ir palaiko kūno gyvybę, taip eucharistinis maistas — sielos antgamtinę gyvybę. Kaip be žemiško maisto negalima išlaikyti kūno sveikatos, taip be eucharistinio valgio negali išsilaikyti ir labiau išsiskleisti sielos gyvenimas. Žemiško maisto nutraukimas neišvengiamai neša mirtį kūnui, eucharistinio valgio nevartojimas sudaro pavojų antgamtinei sielos gyvybei.

Eucharistinį maistą tas pats šv. Tomas Akvinietis laiko stipria priemone sunaikinti mūsų nuodėmėm ir kitom žmogaus silpnybėm, kurios kliudo dvasiniam augimui bei tobulėjimui. Jis palygina sakramentinę komuniją su pranašo Izaijo minima žėrinčia anglim, kurią serafinas paima nuo altoriaus ir ja paliečia lūpas: “Ir vienas Serafinų atskrido prie manęs: jo rankoje buvo žėrinti anglis, kurią jis buvo pasiėmęs replėmis nuo altoriaus. Jis palietė mano burną ir tarė: Štai šitai palietė tavo lūpas; tavo neteisybė atimta, ir tavo nuodėmė nuplauta” (Iz 6, 6-7).36

Iš tikrųjų Kristaus buvimas eucharistiniame maiste naikina nuodėmes. Juk Viešpaties kraujas eucharistinėje aukoje yra išliejamas nuodėmėm atleisti. Tai patvirtino pats Kristus Paskutinės Vakarienės metu: “Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas — naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui” (Mt 26, 28). Ir Tridento Susirinkimas, patvirtindamas eucharistinės aukos atsiteisimo už nuodėmes galią, yra pareiškęs: “Viešpats, suteikdamas atgailos malonę bei dovaną, atleidžia kaltes ir nuodėmes, netgi sunkiąsias” (Denzinger, n. 940). Bet tas pats Tridento Susirinkimas, kalbėdamas apie sakramentinę komuniją, reikalauja gauti sunkiųjų nuodėmių atleidimą Atgailos sakramentu, prieš artinantis prie Viešpaties stalo (plg. Denzinger, n. 880).

Eucharistinė komunija, kurioje pats Kristus asmeniškai ateina pas mus, sunaikina nuodėmingus mūsų netobulumus ir apgaubia mus nepaprasta meilės ugnimi. Tai padaro Kristus. Juk jis, būdamas žmogus, yra pilnas malonės, būdamas Dievas — meilės šaltinis. Savo didžios meilės aktu Viešpats suteikia mums sakramentinėje komunijoje užsidegimą Dievo meile ir pasiaukojimą artimo labui. Todėl dėl mūsų meilės Kristus nori dalyvauti su mumis eucharistiniame pokylyje, kad galėtų mus uždegti Dievo ir žmonių meilės ugnimi. Viešpats kalba į mus: “Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę... (Lk 22, 15). Aš atėjau Įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!” (Lk 12, 49).

Šią meilės liepsną mes turime Eucharistijoje. Ji duoda mums dvasinę šilumą, reikalingą antgamtinės gyvybės augimui bei išsiskleidimui; ji padeda mums įsijungti į patį Kristų ir jo dievišką gyvenimą. Meilės liepsna arba karštis yra Eucharistijos pats pranašiausias vaisius. Žinoma, ši neišmatuojama Kristaus meilė veikia įvairiais būdais ir kituose sakramentuose. Sakykime, meilė, kurią duoda mūsų sielai Atgailos sakramentas, reiškiasi visų pirma gailesčiu už nuodėmes ir noru atsiteisti. Meilė, kurią suteikia Moterystės sakramentas, yra vedusiųjų antgamtinė meilė vienas kitam. Gi eucharistinė komunija patobulina, tarsi atbaigia kituose sakramentuose gautą Kristaus meilės dovaną; komunija artimiau suvienija mus su Kristumi, ir taip mus parengia laisvavališkai siekti vidinio savęs atsinaujinimo.

Pastebėtina, kad eucharistinė komunija teikia sielai patį meilės veiksmą, tarytum naują ir gyvą meilės liepsną, kuri įgalina mus sveikai augti dvasiniai ir energingai veikti kitų labui. Šis Kristaus meilės veiksmas yra pakartotinai atliekamas Eucharistijos šventimu. Juk Eucharistijos sakramentas neatneša visų savo vaisių vienu metu. Pats Kristus todėl yra pakvietęs mus dalyvauti jo aukos vaisiuose, kol gyvename žemėje: “Imkite ir valgykite .. . Tai darykite mano atminimui.” Būdami dėkingi savo Mokytojo sekėjai, mes laisvanoriškai vykdome jo valią, ir, taip darydami, galime nuolat pergyventi Dievo meilę.

Net pergyvenant jausmų bei sielos sausrą, gali pasilikti mumyse žėruojanti dieviškos meilės liepsna. Juk Kristus yra ją įžiebęs ir paslaptingu būdu palaiko mūsų sielos gelmėse. Todėl tikėdami, kad prisikėlusis Kristus sakramentiniai būna mūsų širdyse, kad jis meilės liepsna sunaikina mūsų kaltes ir nuodėmingas silpnybes, galime turėti būsimo (eschatologinio) išganymo viltį. Tai visa kildina mumyse dvasinį džiaugsmą. Todėl galime sakyti, kad eucharistinė komunija —- mūsų dvasinis maistas džiugina mus ir padaro laimingus. Džiaugsmas ir dvasinis malonumas, kurį patiriame šv. komunijos metu, yra irgi Eucharistijos vaisius.” Toks džiaugsmas bei dvasinis malonumas, kyląs iš eucharistinės komunijos, atitinkamai veikia ir amens kūnišką laikyseną. Juk tarp kūno ir sielos yra glaudus ryšys. Jei teisu yra sakyti ‘sveikame kūne yra sveika siela’, tolygiai galima sakyti, kad siela pilna džiaugsmo ir dvasinio malonumo teigiamai veikia ir kūno sveikatą bei savitvardą. Kaip esame sakę, eucharistinė komunija maitina, augina bei tobulina mūsų dvasinę gyvybę. Todėl galime neabejotinai sakyti, kad Eucharistija taip pat mažina kūno viešpatavimą dvasiai, ir palaipsniui švelnina kūno geidulių ugnį. Augina bei stiprina krikščionišką skaistybę, kuri yra žmogaus širdies vienybės su Dievu atspindys. Tos tobulybės siekiame padedami Kristaus, su kuriuo susivienijame eucharistinėje komunijoje.

b) Susivienijimas su Kristumi

Priimdami šventą komuniją, mes glaudžiai susivienijame su Kristumi: susidaro Kristaus su priėmusiu sakramentinę komuniją pastovi vienybės bei bendravimo būsena. Ją yra mums užtikrinęs pats Jėzus: “Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame” (Jn 6, 56). Bet dangaus Tėvas irgi yra Kristuje (plg. Jn 14, 10-11; 5’ 21-24). Tėvo ir Sūnaus yra vienas gyvenimas, kuriuo dalinasi taip pat Šventoji Dvasia (plg. Jn 1, 32-34). Todėl krikščionis, susivienijęs su Kristumi, dalyvauja kartu Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios vidiniame gyvenime.

Graikų Tėvai, kaip antai, šv. Kirilas Jeruzalietis, šv. Jonas Chrizostomas, šv. Kirilas Aleksandrietis, kalba apie tikinčiojo su Kristumi realią vienybę Šventos komunijos metu. Šv. Kirilas Jeruzalietis moko, kad krikščionis, priimdamas Kristaus kūną ir kraują, tampa “Kristaus nešėju” ir “vienu kūnu bei vienu krauju su juo’.38 Šv. Jonas Chrizostomas kalba apie Kristaus kūno susivienijimą su mūsų kūnu: “Norėdamas parodyti savo didžią meilę mums, jis (Kristus) save sujungė su mumis, ir suvienijo savo kūną su mumis taip, kad mes galėtume tapti viena, kaip galva sujungta su kūnu”.39 Šv. Kirilas Aleksandrietis komuniją priėmusiųjų susivienijimą su Kristumi palygina “su sulydinimu dviejų žvakių į vieną”.40 Apie šį krikščionio susivienijimą su Kristumi šv. komunijoje moko ir Florencijos Susirinkimas dekrete armėnams (1439. XI. 22).41 Panašiai moko ir II Vatikano Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią: “Dalyvaudami Viešpaties kūne ir kraujuje kaip tik virstame tuo, ką priimame”.42

Kristaus kūnas ir kraujas pasilieka mumyse, priėmus komuniją, kol tveria sakramentiniai duonos ir vyno pavidalai. Pranykus šventiems pavidalams, jie liaujasi būti Jėzaus kūnas ir kraujas. Vadinasi, sekramentinis veiksmas, kuris įvyksta tarpininkaujant Kristaus kūnui ir kraujui, pasibaigia, pranykus duonos ir vyno pavidalams. Tačiau ir po to pasilieka dvasinis susivienijimas su Kristumi; pasilieka mūsų dalyvavimas tame pačiame dieviškame jo gyvenime. Šio dieviško gyvenimo srovė nesiliauja mums tekėti iš Kristaus. Juk Kristus yra pasakęs: “Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane” (Jn 6, 57). Tai reiškia: kaip Kristus gyvena ta gyvybe, kurią jis gauna iš Tėvo, taip ir mes gyvename ta gyvybe, kurią esame gavę iš Viešpaties komunijos metu. Iš Kristaus atsisveikinimo kalbos po Paskutinės Vakarienės mums yra aišku, kad visas krikščionio gyvenimas remiasi susivienijimu su juo: “Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. . . Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių. . . aš jus paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, — kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų” (plg. Jn 15). Šis vidinis susivienijimas su Kristumi įgalina mus atlikti antgamtinės vertės veiksmus tiek savo pašventimui, tiek ir kitų labui.

Šį mūsų susivienijimą su Kristumi gyvai palaiko sakramentinė komunija. Ypatingai dažna komunija stiprina mūsų Kristui priklausomumą. Ji žadina vis didesnę meilę Viešpačiui: ji skatina mus siekti dar glaudesnės vienybės su savo Išganytoju. Šv. Paulius, būdamas artimoje vienybėje su Kristumi, sako: “Jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia” (Fil 1, 22-23). Jis visuomet buvo ankštoje vienybėje su Kristumi, nes, kaip jis sako, “man gyvenimas — tai Kristus, o mirtis — tai laimėjimas” (Fil 1, 21). Ir kiekvienas krikščionis, priėmęs sakramentinę komuniją, yra susivienijęs su Kristumi ir antgamtiškai gyvas iš tos vienybės su savo Viešpačiu. Todėl sąmoningas krikščionis trokšte trokšta būti su Kristumi bent sakramentiniu būdu, kuris yra atspindys pilnutinio bei galutinio susivienijimo amžinybėje.

Eucharistinė komunija ne tik suvienija atskirus krikščionis su Kristumi, bet juos sujungia į viena tarpusavyje kaip mistinio jo Kūno narius. Šią Bažnyčios narių vienybę Eucharistijos sakramentas “ryškiai vaizduoja ir įstabiai kuria”.43 Pasvarstysim, kaip eucharistinė komunija kuria bei augina ir palaiko mistinio Kristaus Kūno — Bažnyčios narių vienybę.

c) Mistinio Kristaus Kūno augimas ir jo narių vienybė

Šv. Paulius palygina bažnytinę bendruomenę su fiziniu kūnu; “Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nežiūrint daugumo, sudaro vieną kūną, taip yra su Kristumi. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną. . . ; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia” (1 Kor 12, 12-13). Per Krikštą tad esame įjungti į Kristų ir susivienijome su jo Kūno nariais. Taip iš šios tikinčiųjų vienybės su Kristumi, mistinio Kūno galva, tarsi sruvena tarpusavio jo Kūno narių vienybės srovė. Taigi dieviškos malonės gyvybė mumyse ne tik kyla betarpiškai iš Kristaus, bet tas antgamtinis gyvenimas tikrai yra mumyse, kaip mistinio Kūno nariuose. Šios antgamtinės gyvybės augimas mumyse įgalina viso mistinio Kristaus Kūno narių junginio augimą. Kristus, tiesa, pradeda šį augimą ir nuolat jį palaiko. Ne mes jį perkeičiame į save, bet jis perkeičia mus į save. Per eucharistinę komuniją Kristus padaro mus į save vis panašesnius, ir taip pratęsia jis savo antgamtinę galią per mus

Bažnyčioje. Per mus jis reiškiasi veiksmingai krikščionių bendruomenėje: auga bei tobulėja ir atsibaigia mumyse, savo mistinio Kūno nariuose. Tai yra Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus Kūno, paslaptis. Šią Bažnyčios gyvenimo paslaptį išreiškia tas pats šv. Paulius šiais žodžiais: “Elgdamiesi pagal tiesą, mes aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, — Kristuje. Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje” (Ef 4, 15-16). Kristus tad yra visos Bažnyčios augimo bei veiklos šaltinis. Visi Bažnyčios nariai ir visos bendruomenės savaip prisideda prie jos augimo ir tobulėjimo.

Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus Kūno, augimą bei tobulėjimą ugdo ne tik Eucharistijos sakramentas. Juk kiekvienas sakramentas veikia visą mistinį Kūną. Kiekvienu sakramentu Kristus praturtina savo malonėmis atskirą asmenį, o per jį visus, kurie Viešpaties Dvasia yra suvienyti tame pačiame mistiniame Kūne. Tuo būdu kiekvieno augimas vienybėje su Kristumi yra kartu vienybės su kitais krikščionimis augimas. Tai vyksta visuose sakramentuose. Tačiau Eucharistijos sakramentas tobulina bei vienija mistinio Kūno narius savitu bei ypatingu būdu. Eucharistinė komunija yra mūsų maistas, kurį priimame mes kartu kaip viena bendruomenė. Eucharistija yra tas maistas, kuriuo Kristus ne pasidalina su priimančiaisiais šv. komuniją, bet juos surenka į save ir suvienija. Eucharistija yra ne tik mūsų susivienijimo su Kristumi sakramentas, bet kartu ir mistinio Kūno — Bažnyčios kūrimo bei augimo sakramentas. Tai patvirtina ir II Vatikano Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią (n. 7): “Eucharistinės duonos laužymu tapdami tikrais Viešpaties kūno dalininkais, sueiname draugystėn su juo ir tarp savęs: Nes ‘jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona’ (1 Kor 10, 17) ”.44 Tai reiškia, kad mes, valgydami eucharistinę duoną, sudarome vienui vieną kūną. Eucharistinis pokylis yra iš esmės bendruomeninio pobūdžio. Tuo pačiu mums yra aišku, kad mes, būdami Bažnyčios nariai, turime visi dalyvauti šiame pokylyje. Be to, iš tų pačių II Vatikano Susirinkimo žodžių aišku, kad eucharistinis maistas padidina bei tobulina mistinio Kūno vienybę: eucharistinė komunija, supanašindama su Kristumi kiekvieną narį atskirai, tuo pačiu laiku tobulina visą mistinį jo Kūną ir stiprina bažnytinę vienybę.

Ir Bažnyčios Tėvai kalba, kad šv. komunija vienija tikinčiuosius į vieną mistinį Kristaus Kūną. Tos vienybės simbolį jie mato paruošime duonos, kuri yra padaryta iš daugelio kviečių grūdų ir vyno, kuris išspaustas iš daugelio vynuogių.45 Ypatingai šv. Augustinas pabrėžia, kad įjungimas į mistinį Kristaus Kūną yra šv. komunijos vaisius. Jis vadina Eucharistiją ‘vienybės ženklu’, ‘meilės ryšiu’ ir ‘meilės ženklu’.46

Čia verta dar atkreipti dėmesį į šv. Augustino pareiškimą apie Eucharistiją kaip Bažnyčios vienybės simbolį: “Jei jūs esate Kristaus kūnas, jei jūs esate jo nariai, tai yra jūsų sava paslaptis, padėta ant Viešpaties stalo, tai yra jūsų sava paslaptis, kurią jūs priimate.”47 Ką nori šv. Augustinas tuo pasakyti? Jis sako, kad Kristaus kūnas, kuris yra ant altoriaus, yra mūsų sava paslaptis. Tai reiškia, kad tikras Kristaus kūnas Eucharistijoje yra sakramentinis ženklas to ‘Kūno’, kurį mes visi sudarome, tai yra, Bažnyčios. Tikrasis Kristaus kūnas yra ne tik ženklas mistinio Kūno, bet ir jo priežastis: eucharistinis kūnas maitina Bažnyčios narius ir palaiko juos vienybėje.

Ką reiškia ‘kūno’ sąvoka? Šv. Paulius vadina Bažnyčią Kristaus kūnu. Ta sąvoka darosi aiškesnė, sugretinant žmonių bendruomenę su biologiniu kūnu. Kaip biologiniame kūne, taip ir žmonių bendruomenėje yra daug narių, kurie yra susijungę tam tikru kūnišku artimumu, savitarpiu priklausomumu, skirtingų pareigų pasidalijimu ir pagaliau vieno ir to paties tikslo siekimu.

Ir Bažnyčia yra bendruomenė. Būdama žmonių bendruomene, ji atitinka šią bendruomeninio kūno sąvoką. Ji yra hierarchiškai sutvarkyta. Jos nariai yra įjungti į Kristų per Krikštą. Atskiri asmenys ir visi Bažnyčios nariai bendrai gyvena tikėdami Kristų. Visus palaiko vienybėje Kristaus Dvasia. Visa bažnytinė bendruomenė siekia to paties antgamtinio tikslo: sakramentiniu būdu garbina Dievą bei pašvenčia save ir visą pasaulį. Bažnyčia tad labiau, negu kuri nors kita žmonių bendruomenė, prilygsta biologiniam kūnui.

Šv. Paulius, vadindamas Bažnyčią Kristaus kūnu, priskiria Kristui, kuris yra to ‘Kūno — Bažnyčios galva’, vyriausią vaidmenį. Jis sako bažnytinės bendruomenės nariams: jūs esate Kristaus nariai, esate jo kūnas, jūs priklausote jam, kaip kad jo dvasinis kūnas, kuris yra jo tikro bei fizinio kūno pratęsimas. Bažnyčia nėra bet kokio kūno išraiška: ji yra Kristaus Kūno išraiška bei pratęsimas jo gyvenime, nes ji jam priklauso kaip ir jo paties kūnas. Bažnytiniame kūne Kristus būna ir veikia: Dievo Žodis per savo tikrą fizinį kūną maitina, formuoja, kuria bei stato Bažnyčią (plg. Kol 1, 15-18; Ef 1, 20-23; 1 Kor 12, 12-31).

Bažnyčią paprastai vadiname mistiniu Kristaus Kūnu. Šv. Paulius dažnai sako, kad Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, bet jis nevartoja žodžio ‘mistinis’. Ką reiškia pats žodis ‘mistinis’? ‘Mistinis’ reiškia kažką paslaptingo arba paslėpta. Gali būti tikrovė reali, bet mums neregima, paslėpta. Tokia tikrovė yra mistinė. Ilgą laiką taip buvo vadinamas realus Kristaus kūnas Eucharistijos Sakramente. Eucharistijoje yra tikras Kristaus kūnas, bet sakramente jis yra ir veikia paslaptingu būdu. Nors Kristaus kūno buvimas Eucharistijoje yra paslaptingas, bet visuomet buvo tikima, kad sakramentinis Viešpaties kūnas turi glaudų ryšį su Bažnyčia: eucharistinis kūnas yra ne tik Bažnyčios ženklas, bet jis ir veikia, formuoja bei stato bažnytinę bendruomenę. Todėl ir Bažnyčia buvo pavadinta mistiniu Kristaus Kūnu. Sis pavadinimas perėjo nuo ženklo į reiškiamą tikrovę.48

Kaip esame sakę, eucharistinis Kristaus Kūnas yra veiksmingas ženklas mistinio jo Kūno — Bažnyčios. Mistinio Kūno kiekvieną narį pašvenčia bei tobulina sakramentinė komunija: ji augina bei stiprina vidinį asmens gyvenimą. Vis labiau stiprindama dvasiniai kiekvieną iš mūsų atskirai, sakramentinė komunija pašvenčia, augina Kristaus Sužieduotinę — visą Bažnyčią, kuri pratęsia Dievo išganymo darbą visame pasaulyje. Šventosios komunijos metu Kristus veikia kiekviename asmenyje atskirai: Viešpats įžiebia kiekvieno asmens širdyje artimo meilės ugnį, kuri įsiliepsnoja ir kituose mistinio jo Kūno nariuose. Juk ši meilės liepsna yra eucharistinės komunijos, kaip anksčiau esame sakę, savitas bei ypatingas vaisius. Darydami gera savo artimui, reiškiame meilę pačiam Kristui, visos Bažnyčios Galvai: mūsų meilė Kristui ir visam mistiniam jo Kūnui būtinai pražysta mūsų meilėje artimui. Meilė, kurią Kristus teikia kiekvienam atskirai šv. komunijos metu, yra kūrybinga. Ateidamas į kiekvieno asmens širdį atskirai, Kristus savo meile apglėbia visus Bažnyčios narius. Šia prasme mes visi esame broliai ir seserys Kristuje: visi esame susivieniję savo Viešpatyje. Po paskutinės Vakarienės savo atsisveikinimo kalboje Viešpats Jėzus yra išreiškęs mūsų religijos įstatymą vienu meilės įsakymu: “Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje. . . Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu” (Jn 15, 9-10, 12). Ir kreipdamasis į Tėvą, meldė: “Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse. . .” (Jn 17, 21).

Meilė, kurią semiamės iš Eucharistijos, skatinte skatina mus atsikreipti į savo artimą ne tik tylia laikysena, bet ir nuoširdžiu uolumu bei gerais darbais kitų labui. Eucharistija ir veikia mus taip, kaip mylime savo artimą tik dėl Kristaus ir Kristuje.

Ir dar daugiau: artimo meilės malonė žadina mūsų širdyse norą uoliai reikštis visuose Bažnyčios apaštalavimo darbuose ir pasiaukoti bažnytinės vienybės palaikymui. Ypatingai Eucharistijos paslapties meilė verste verčia mus sielotis ir dirbti dėl visų krikščionių vienybės vienoje Kristaus Bažnyčioje.

Iš tikrųjų Bažnyčios gyvenimo centre yra Eucharistija, kuri simbolizuoja vienybę Kristuje ir taip pat veikia, kad įvyktų vienybė tarp visų krikščionių. Šia prasme ir meldžiamės ketvirtoje eucharistinėje maldoje: “Pažvelk, Viešpatie, į Auką, kurią pats parengei savo Bažnyčiai, ir visus, kurie stiprinsis šia duona ir gers iš šios taurės, Šventąja Dvasia sujunk į vieną kūną, kad Kristuje jie suaugtų į gyvą auką Tavo garbei ir šlovei.”

Kad visi krikščionys galėtų švęsti kartu Eucharistijos paslaptį, turėtų priklausyti vienam Viešpaties Kūnui — tai pačiai tikinčiųjų bendruomenei. Nors ir būtų nugalėtos kai kurios psichologinės ir sociologinės kliūtys susivienijimui viename Viešpaties Kūne, bet jei nebūtų išpažįstamas tas pats tikėjimas, nebūtų dar pastovaus bei tvirto religinio pagrindo bendram Eucharistijos šventimui. Sudaryti tokią vienybę, kuri įgalintų visus kartu švęsti Eucharistiją, reikia, kad visi išpažintų objektyviai tą patį tikėjimą. Ką tad reikia tikėti, kad galėtume būti viena Kristuje ir sudarytume vieningą eucharistinę bendruomenę? Atsakymas į šį klausimą yra ryškiai nusakytas kiekvienoje eucharistinėje maldoje, būtent: reikia tikėti vieną Dievą trijuose asmenyse — Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią; išpažinti Dievo Sūnaus išganymo planą — jo įsikūnijimą, mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą iš numirusių; turėti eschatologinę viltį, tai yra, tikėti mūsų prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje. Savaime yra suprantama, kad Eucharistijos šventimo dalyviai išpažįsta tikėjimą eucharistinės aukos įvykiu Paskutinės Vakarienės metu, kuris dabar įvyksta sakramentiniai Bažnyčioje per pašvęsto kunigo tarpininkavimą ir visų tikinčiųjų dalyvavimą priimant šv. komuniją.

Tik tie krikščionys, kurie išpažįsta šias Kristaus religijos tiesas, turi teisę priklausyti eucharistinei bendruomenei. Prisiderindami prie Katalikų Bažnyčios nuostatų, Rytų Bažnyčių nariai gali dalyvauti Eucharistijos šventime ir priimti sakramentinę komuniją. Šia prasme II Vatikano Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą kalba apie galimą Rytų krikščionių bendravimą kulto apeigose: “Tos bažnyčios, nors atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus, ypač kunigystę ir Eucharistiją, nes jos išlaikė nenutrūkstamą apaštalų įpėdinių grandinę. Sakramentais jos ir dabar dar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijungusios. Todėl tam tikras bendravimas kulto apeigose, kai yra palankios tam aplinkybės ir krikščionių vadovybė leidžia, yra ne tik galimas, bet ir pageidaujamas.” Juk “Viešpaties Eucharistijos šventimu šiose atskirose bažnyčiose yra statoma ir auga visa Dievo Bažnyčia”.40 Tam tikram reikalui esant, Rytų bažnyčių krikščionys gali dalyvauti šv. Mišių šventime, artintis prie Viešpaties stalo, priimti ‘viaticum’ (mirštančiojo komuniją kaip kelionės maistą). Be čia suminėtų atvejų, reikia pripažinti, kad iš viso bendravimas su Rytiečiais gali sustiprinti mūsų tikėjimą ir praturtinti teologinį žinojimą. Jų Eucharistijos teologija yra labai dvasinga, jų liturginės maldos yra tikrai prasmingos, — tai visa mums padeda giliau įžvelgti į tikėjimo paslaptis, ypatingai į Eucharistiją.

To paties negalime pasakyti apie bendravimą su protestantais, tai yra, su atsiskyrusiais mūsų broliais, kurių teologija ir tikėjimas Eucharistijos paslaptimi žymiai skiriasi nuo Katalikų Bažnyčios mokymo. Jie neturi net sakramentinės kunigystės, kuri yra esminė ir būtina Eucharistijos šventimui. Todėl jie neturi pakankamo teologinio pagrindo švęsti kartu su mumis Eucharistijos ir dalyvauti sakramentinėje komunijoje. Bet su jais yra galimas ir pageidautinas pokalbis Eucharistijos ir kitais bažnytiniais klausimais. Panašiai šiuo klausimu pasisako ir II Vatikano Susirinkimas dekrete apie ekumenizmą (n. 22): “Nors nuo mūsų atsiskyrusioms bažnytinėms bendruomenėms trūksta pilnos, iš Krikšto plaukiančios, vienybės su mumis ir nors jos, ypač dėl kunigystės sakramento neturėjimo, kaip mes tikime, neišlaikė tikros ir pilnos eucharistinės paslapties, tačiau šventojoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, jos išpažįsta, kad tuo yra pareiškiamas gyvybinis bendravimas su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo. Todėl pokalbis turėtų suktis apie Viešpaties Vakarienę, kitus sakramentus, liturgiją ir Bažnyčios uždavinius.”50 Pokalbis teologiniais ir liturginiais klausimais gali išryškinti tikrą tikėjimą, kuris suvienytų visus vienoje Kristaus Bažnyčioje. Viena Kristaus Bažnyčia tada švęstų Eucharistijos paslaptį ir dalyvautų sakramentinėje komunijoje. Nors šios vienybės negalime pasiekti per trumpą laiką, vis dėlto yra verta nenuilstamai veikti šia linkme ir nuolat melsti Viešpatį palaimos šiam kilniam darbui.

d) Eucharistijos pokylio eschatologinis pobūdis

Kalbėdami apie krikščionių vienybę žemiškoje erdvėje, turėjom mintyje kraštų, rasių, tautų, tradicijų bei kul-tūrų skirtumus. Yra ir kitas klausimas — laiko problema. Laikui bėgant, mirtis suardo žemėje vienybę tarp atskirų asmenų, šeimų ir generacijų. Kyla klausimas, ar yra kas vienytų žemės gyventojus su tais, kurie jau yra perėję į garbingąją Dievo karalystę. Mirtis neša su savim didelę paslaptį. Visa žmonių istorija slenka link Dievo kūrybos plane esamo galutinio tikslo. Tokį savo gyvenimo tikslą vadiname graikiškai eschaton. Šia prasme čia kalbame apie eschatologiją ir apie Eucharistijos eschatologinį pobūdį. Jau ir senovės žydai laukė ‘Viešpaties Dienos’, kada Dievo duoti jiems pažadai turėjo tapti tikrove. Jie siejo tų pažadų išsipildymą su Mesijo asmeniu. Šių pažadų išsipildymas bus Dievo viešpatavimas tarp žmonių.51

Nuo pat pradžios krikščionys buvo įsitikinę, kad tas lauktasis Dievo viešpatavimas tarp žmonių yra atėjęs su Kristumi, pasaulio Išganytoju. Jėzus, Dievas-Žmogus, įsteigė Dievo Karalystę žemėje — Bažnyčią. Susivieniję su Kristumi jo Bažnyčioje, krikščionys, nors dar pasilieka laike, tam tikra prasme pradeda gyventi anapus laiko. Jie yra įjungti į Kristų ir tuo pačiu perkelti į aną Karalystę, į kurią Kristus po prisikėlimo iš numirusių yra įžengęs. Šia prasme šv. Paulius teigia, kad per Krikštą Dievas “mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi” (Ef 2, 5-6).

Bet kas gi užpildo tą spragą tarp šio pasaulio ir Dievo Karalystės amžinybėje? Tai Kristaus Dvasia, kuri nėra ribojama nei laiko, nei erdvės. Šventosios Dvasios atėjimas yra susijęs su paskutinėmis dienomis, kaip yra aiškinęs šv. Petras per Sekmines: “Čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai: ‘Paskutinėmis dienomis, — sako Dievas,— aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios’” (Apd 2, 16-17). Prisikėlusis ir dangun įžengusis Viešpats yra išliejęs savo Dvasią, kuri per Krikštą supanašina mus su Kristumi ir užtikrina mums Dievo Karalystę amžinybėje (plg. 2 Kor 1, 21-22). Šventoji Dvasia sujungia prisikėlusio Kristaus garbingą Kūną danguje su jo bažnytiniu Kūnu žemėje. Dabar Kristus, būdamas su mumis per savo Dvasią Bažnyčioje, veda mus pamažu laiko tėkmėje pas Tėvą ir į jo karalystę. Tuo būdu mūsų sieloje gyvenanti Šventoji Dvasia leidžia mums jau čia, žemėje, ragauti dangaus meilės ir laimės.

Švęsdami Eucharistiją, mes kaip tik džiaugiamės ta dangaus karalystės meile ir laime. Juk nuo pradžios krikščionys šventė Eucharistiją ne tik kaip Kristaus mirties ir prisikėlimo atminimą, bet ir kaip ragavimą to pokylio, kurį turės su juo danguje. “Aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus,” Kristus sakė, nurodydamas savo mirtį, “iki tos dienos, kada gersiu ji naują Dievo karalystėje” (Mk 14, 25). Viešpats čia kalba apie Dievo karalystės pokylį. Valgydami prie Bažnyčios sakramentinio stalo, krikščionys jau dalyvauja dangaus karalystės pokylyje. Šv. Paulius sujungia Viešpaties vakarienę su jo mirtimi ir su jo ‘atėjimu’: “Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11, 26). Vadinasi, Eucharistijos šventimo metu Kristaus mirties skelbimas būtinai skelbia ir jo prisikėlimą ir todėl galutini jo atėjimą. Todėl švęsdami Eucharistiją, mes jau persikeltame į paskutines dienas, kurias pradėjo Kristus savo velykine auka. Ta kryžiaus auka Kristus -Žmogus laimėjo sau ir visiems žmonėms garbės karalystę danguje. Jis pats tad turi Dievo karalystės valdžią į mus. Su Dievo karalystės Viešpačiu mes susitinkame ir susivienijame, kai dalyvaujame Eucharistijos šventime. Priimdami sakramentiniai sudvasintą Kristaus kūną, mes įeiname į eschatologinę savo buvimo būklę. Gyvename dabartyje, bet kartu čia mūsų sieloje yra ir busimoji Dievo karalystė. Tai skamba keistokai, bet tai yra kiekvieno krikščionio būties tikrovė. Jau dabar turime antgamtinės gyvybės sėklą. Šią gyvybę maitina ir augina eucharistinis Kristus bei Šventoji Dvasia. Būdami atpirkti Kristaus mirties auka, jau dabar dalyvaujame Dievo karalystės gyvenime. Tačiau tobulas atbaigimas mūsų atpirkimo įvyks tik danguje.

Eucharistija yra dalinis dalyvavimas bei ragavimas dangaus karalystės pokylyje. Pilnutinis visos Bažnyčios pokylis bus tik laiko pabaigoje. Kaip esame anksčiau minėję, net Senojo Testamento pranašai, norėdami pavaizduoti būsimos mesijinės karalystės garbingą amžių, palygindavo jį su šventišku pokyliu. Šią sąvoką naudojo ir Kristus: jis dažnai kalbėjo apie savo Tėvo karalystę kaip apie vestuvių pokylį (plg. Mt 22, 2-14; 25, 1-13). Tuo būdu jis paruošė kelią į Eucharistijos pokylį. Eucharistinis pokylis mums pasako, kad Viešpaties pažadėtos karalystės amžius yra jau atėjęs. Tai reiškia, kad galutinė išganymo tikrovė jau vyksta mūsų tarpe. Šios tikrovės sakramentas yra Eucharistija. Ji veda mus link šios karalystės tikrovės. Pats Kristus, eucharistiniais pavidalais suvienydamas mus su savim, veda mus į savo garbės būklę. Eucharistijos šventimas iš tikrųjų yra dangaus karalystės pradžia. Kiekvienose Mišiose Kristus mus perkeičia ir vis labiau supanašina su savimi, kad galop visiškai tiktume Tėvo karalystės gyvenimui. Laikui slenkant, visas mistinis Kristaus Kūnas — Bažnyčia darosi vis panašesnė į jo prisikėlusį kūną, kol pasieks subrendimo amžių. Šiame tobulėjimo bei dvasinio brendimo kelyje eucharistinis Krislus maitina kiekvieną atskirai ir visą Bažnyčią.

Eucharistija, vadinasi, veda mus ir visą Bažnyčią į garbingą Dievo karalystę. Todėl Tridento Susirinkimas Eucharistiją vadina “būsimos, mūsų garbės laidu” ir simboliu viso mistinio Viešpaties Kūno, kurio galva yra pats Kristus, ir mes esame jo nariai, susijungę tikėjimu, viltimi ir meile.52 Iš tikrųjų Eucharistija yra taip pat krikščionių vilties sakramentas, kuris užtikrina mūsų viltį ir susieja mus su garbingosios Dievo karalystės meile ir laime. Tai gražiai išreiškia II Vatikano Susirinkimo pastoracinė konstitucija — ‘Bažnyčia dabartiniame pasaulyje’ (n. 38): “Kaip šios vilties išsipildymo laidą ir kelionės maistą, Viešpats saviesiems paliko tikėjimo sakramentą, kurame žmogaus išauginti gamtos vaisiai yra paverčiami garbinguoju Kūnu ir Krauju, brolių bendruomenės vakariene, iš anksto švenčiama dangaus puota”.53 Tą patį Eucharistijos eschatologini pobūdį yra tinkamai pabrėžęs šv. Tomas Akvinietis šioje savo maldoje:

O šventasis pokyli, kuriame Kristus imamas, atnaujinamas jo kančios atminimas, siela pripildoma malonių ir duodamas mums būsimos garbės laidas.54

4. Sąlygos eucharistinei komunijai priimti

Išsiaiškinus klausimą apie nepaprastus vaisius, kuriuos Eucharistija apsčiai mums teikia, yra visai suprantama, kodėl Bažnyčia skatinte skatina priimti sakramentinę komuniją. Ji nori, kad tikintieji, dalyvaudami šv. Mišiose, eitų prie Viešpaties stalo. Jei kas negali vienytis su Kristumi sakramentiniai, turėtų bent dvasiniai tai padaryti, tai yra, žadinti savo širdyje šv. komunijos troškimą. Šį pastarąjį vienijimąsi su Kristumi vadiname dvasine komunija.

Bet čia kyla klausimas, kokios sąlygos yra statomos sakramentinei komunijai priimti. Jos paprastai visiems yra žinomos ir nurodomos katalikų katekizme. Pasvarstysime tai teologiniu požiūriu.

Kaip mums yra žinoma, mūsų išganymo ir Dievo garbinimo darbą dabar tęsia Kristus, pasinaudodamas Bažnyčios tarpininkavimu. Jis tai daro sakramentiniu būdu, atseit, per savo pasirinktus išviršinius simbolinius ženklus bei veiksmus. Juk Kristus, gyvendamas dar žemėje, irgi teikė įvairių malonių žmonėms per juslinius ženklus bei veiksmus, reiškiančius jo valią. Taip, pavyzdžiui, pagydydamas vieną kurčią nebylį, jis palietė pirštais jo ausis, palietė seilėmis liežuvį ir, pažvelgęs į dangų, tarė: “Efata!” tai yra: “Atsiverk!” (plg. Mk 7, 34). Ir bematant jo valia įvyko: nelaimingasis ėmė girdėti ir kalbėti. Evangelijoje yra daug tokių pavyzdžių, kaip Jėzus, vartodamas išorinius ženklus bei veiksmus, teikė malonių. Be abejo, Jėzus galėjo ir dabar gali teikti savo malones ir be šių juslinių ženklų bei veiksmų. Bet jis juos vartojo, nes norėjo žmonėms vaizdžiai parodyti savo malonių teikimą bei veikimą, kad jie tai suprastų. Taip daryti jis pavedė ir savo Bažnyčiai. Dabar priimant Bažnyčios sakramentus, mes susitinkame su Kristumi, kuris mus pašvenčia. Šia prasme yra teisingai teigiama, kad sakramentai teikia malonę bei pašvenčia mus patys savaime, arba, kaip lotyniškai sakoma, — ‘ex opere operato’ — atliktu pačiu sakramentiniu veiksmu. Būtų tad klaidinga sakyti, kad sakramentai tik padeda sužadinti mumyse tokius veiksmus, kurie nupelno arba iššaukia malonę. Šis klausimas yra dažnai klaidingai suprantamas. Iš tikrųjų Kristus, mylėdamas mus, pasiūlo mums sakramentus — savo dovaną ir savo malonę pagelbėti mums laisvu noru apsispręsti už siūlomą dovaną. Kristus gerbia mūsų laisvą valią ir laukia mūsų teigiamo atsiliepimo į jo pasiūlymą. Mūsų teigiamas atsiliepimas padaro sakramentą veiksmingą. Kristaus pasiūlymą mes priimame, įvykdydami dvi sąlygas: viena, atsižadėjimą nuodėmingo kelio, kuris yra kliūtis Dievo malonei; antra, tinkamą vidinį pasirengimą sakramentui priimti.

Mūsų vidinė šventa nuotaika bei tinkamas pasiruošimas turi nepaprastos reikšmės sakramentams priimti: tik gerai vidiniai pasiruošę, galime tikėtis gausesnių sakramentinių vaisių. Tai tinka pasakyti apie visus sakramentus, juo labiau apie Eucharistiją. Juo didesniu vidiniu pasiruošimu dalyvaujame eucharistinėje komunijoje, juo giliau galime pergyventi susitikimą su Kristumi ir patirti dvasnį džiaugsmą.

Šv. komuniją gali priimti visi, kurie yra pakrikštyti, turi gerą intenciją ir yra malonės būklėje. Savaime yra suprantama, kad, prieš priimant sakramentinę komuniją, reikia būti pakrikštytam. Nekrikštytieji, nors tobulu gailesčiu ir būtų įsigiję malonės būklę, negali priimti šv. komunijos. Ne troškimo, bet vien tikrasis, arba vandens, Krikštas įgalina žmogų priimti kitus sakramentus. Nekrikštytas žmogus nėra Bažnyčios narys, todėl jis negali nė pasinaudoti per ją sakramentinėmis malonėmis. Nekrikštytyas asmuo priimtų komuniją tik daiktiškai, o ne sakramentiniai. Dėl kurių nors priežasčių Bažnyčios ekskomunikuoti, kurie dėl savo viešų nusikaltimų yra netekę garbės, neturi teisės, kol jie pasitaiso, priimti šv. komuniją. Tačiau, jei ekskomunikuotasis priimtų komuniją, jis priimtų ją sakramentiniai. Čia reikia žvelgti į santykį tarp Krikšto ir Eucharistijos. Eucharistinė komunija yra dvasinis maistas. Šis dvasinis maistas yra skiriamas antgamtinei gyvybei palaikyti, jai auginti bei tobulinti. Vadinasi, eucharistinis Kristaus Kūnas yra tikra dangaus duona, — tai tikras maistas, kurį gali valgyti tik tas, kuris per Krikštą jau yra tapęs Viešpaties Kūno nariu ir Dievo vaiku. Žinoma, ir pakrikštytasis gali per nuodėmę tapti tarsi mirusiu Kristaus nariu. Tuo atveju jis yra nepajėgus maitintis antgamtiniu maistu. Tačiau ir sunkiai nusidėjęs pakrikštytasis yra atžymėtas neišdildomu sakramentiniu ženklu. Šis sakramentinis ženklas neatskiriamai susieja jį su Kristumi. Jei toks asmuo sąmoningai su sunkia nuodėme eina prie Viešpaties stalo, tai komuniją priima sakramentiniai, bet nevertai. Toks komunijos priėmimas nusidėjėli ne pašvenčia, o, priešingai, ji gali amžinai pražudyti. Priimdamas šv. komuniją nevertai, jis tarsi išduoda Kristų ir padaro šventvagystę. Ne be pagrindo šv. Paulius stipriai įspėja: “Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. . . Kas valgo ir geria, to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą” (1 Kor 11, 27-29).

Vertam ir vaisingam šv. komunijos priėmimui nepakanka tik sakramentinio Krikšto ženklo (charakterio), bet reikia, kad jos ėmėjas būtų ir malonės būklėje. Krikščionis gi, būdamas malonės būklėje, yra antgamtiniai gyvas ir gali valgyti dvasinį maistą. Kas dėl sunkiosios nuodėmės yra nuo Dievo atsiskyręs, tas nepajėgus artintis prie Viešpaties stalo. Todėl prieš šv. komunijos priėmimą reikia pirmiau Atgailos sakramentu su Dievu susitaikyti. Nors tobulas, iš Dievo meilės einąs, gailestis naikina sunkią nuodėmę ir suartina žmogų su Dievu, tačiau vien juo tenkintis negalima. Tobulu gailesčiu galima tenkintis tik tada, kai nėra progos atlikti išpažintį, o šv. komuniją reikia priimti. Tridento Susirinkimas tai aiškiai pabrėžia: “Nė vienas, kuris jaučiasi sunkiai nusidėjęs, nors ir labiausiai gailėtųsi, neturi artintis prie šv. Eucharistijos, kol nėra atlikęs sakramentinės išpažinties” (Denzinger, n. 880).

Priimdami sakramentinę komuniją, susitinkame asmeniškai su Jėzumi Kristumi, kuris yra ‘malonės ir tiesos’ šaltinis (Jn 1, 14, 17). Tuo pačiu metu susitinkame ilsu dangiškuoju Tėvu, nes jame yra Jėzus (Jn 14, 20), kurio vardu jis (Tėvas) siunčia mums Šventąją Dvasią (plg. Jn 14, 26). Todėl prieš sakramentinės komunijos priėmimą pati tinkamiausia pasirengimo malda yra ‘Tėve mūsų’. Šia malda, kurią yra išmokęs mus pats Viešpats Jėzus, mes kreipiamės su savo maldavimais į dangaus Tėvą. Pilni tikėjimo ir nuolankumo dvasios šloviname šventą Dievo vardą, prašome, kad ateitų jo karalystė ir augtų šios karalystės dvasia mūsų širdyse. Maldaujame ne tik medžiaginės kasdienės duonos, bet ir dvasinės. Juk duona yra kasdienis mūsų maistas. Duona vaizduoja visą mūsų gyvenimą bei darbą. Pelnytis sau duoną reiškia pelnytis sau pragyvenimą. Todėl prašome ir eucharistinės duonos, kuri yra Dievo karalystės piliečių maistas. Norėdami vertai valgyti eucharistinį maistą, prašome dangaus Tėvą, kad būtų atleistos mūsų nuodėmės ir pašalintas bet koks blogis iš mūsų gyvenimo. Po taip nuoširdžios maldos mes nusiteikiame šventai su vidiniu troškimu priimti sakramentinę komuniją ir vienytis su Jėzum, savo Išganytoju.

Kaip jau anksčiau esame sakę, priėmę šv. komuniją mes taip artimai bei asmeniškai susitinkame su Jėzumi ir tampame su juo viena, kad Viešpats mus perkeičia į save. Nes “kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. . . ir kaip aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane” (Jn 6, 56-57). Giliai tikėdami šią antgamtinę mūsų vienybę su Kristumi, galime kartais pergyventi mistiškai šią meilės būseną šv. komunijos priėmimo metu. Tokie pergyvenimai teikia žmogaus dvasiniam gyvenimui nepaprastai vertingus vaisius. Tačiau jie nėra būtini mūsų dvasiniam augimui. Pakankama sąlyga šiam sakramentui priimti yra tikras noras prisistatyti Kristui tokiems, kokie esame, ir turėti savo širdyje troškimą būti perkeistiems į ji dieviškos meilės ugnimi. Sakramentinę komuniją priimant reikia visai laisvavališkai pasivesti Kristui, kuris veikia meilingai mūsų dvasią.

Šv. Tomas Akvinietis ir kiti teologai moko, kad lengvoji nuodėmė nėra kliūtis šv. komunijai priimti. Bet sakramentinė komunija gali panaikinti lengvąją nuodėmę. Tačiau lengvoji nuodėmė, padaryta iš mūsų kaltės, sakysime, per laisvavališką neatidumą bei apsileidimą pačios komunijos metu, yra kliūtis tobulesnei vienybei su Kristumi. Šios rūšies silpnumas gali būti atgailojamas bei panaikinamas viena meilės akto akimirka.

Visiems yra žinoma, kad apstūs į pikta polinkiai, kurie gali mus dažnai varginti, trukdo mums susitelkti ir šventu nusiteikimu laikytis šv. komunijos metu. Nepamirština, kad sakramentinė išpažintis yra patariama visiems, kurie tik rengiasi komunijai, nors ir nebūtų sunkiai nusidėję. Juk Atgailos sakramentas grąžina mums Krikšto malonės skaistumą. Šiuo sakramentu Kristus padeda mums pasirengti tinkamai priimti šv. komuniją. Nuo pradžios iki paskutinės mūsų pasirengimo akimirkos eucharistinis Kristus veikia mus dvasiniai, kad vienytumės šventa nuotaika su savo Viešpačiu sakramente. Taigi, pradėję savo bendravimą su eucharistiniu Kristumi dvasiniai, ji atbaigiame sakramentine komunija.

Kai kurie religinio turinio raštų autoriai pataria, ruošiantis šv. komunijai, turėti mintyje Švč. Mergelę Mariją, kaip patį geriausią bendravimo su Dievu pavyzdį. Kristaus kūnas, kurį rengiamės priimti sakramentiniai, pirmiau buvo prasidėjęs Marijoje. Ji giliai tikėjo jai teikiama Dievo motinystės dovana. Tą paslaptingą dovaną ji buvo pasiruošusi priimti. Ir priėmė su nepaprasta meile ir nuolankumu, tardama: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man, kaip tu pasakei” (Lk 1, 38). Anuo akimirksniu angelas Gabrielius kreipėsi į ją: “Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!” (Lk 1, 28). Per Dievo Žodžio tarpininkavimą ji buvo pripildyta gausybe malonių. Per malonėmis apdovanotąją Dievas pradėjo mūsų istorijoje tą buvimą, kurį jis tęs Bažnyčioje iki laikų pabaigos.

Taip Marijos širdyje žioruojanti meilės ugnis, pasireiškusi Dievo Žodžio įsikūnijimo metu jos ištartu ‘tebūna’, įsiliepsnojo visoje mūsų istorijoje. Stipri meilė ir malonės pilnybė paruošė Mariją jos didžiam uždaviniui — ji priėmė laisvanoriškai žmonijos Išganytoją, Dievą -Žmogų, kuris mūsų vardu garbina Tėvą ir meilės bei gailestingumo darbais pašvenčia mus.

Kiekvieną krikščioni sakramentiniam susitikimui su Kristumi komunijoje paruošia malonė: ne nekalto prasidėjimo, bet Krikšto malonė, tam tikro laipsnio skaistumo bei tikro uolumo malonė. Norėdami gauti šią sakramentinei komunijai pasiruošimo malonę, į ką galėtume kreiptis su prašymu užtarimo, jei ne į Mariją?!

Kaip jau anksčiau esame sakę, priimdami sakramentinę komuniją, ne tik susivienijame su Kristumi, kuris mus pašvenčia, bet ir įsijungiame į jo auką. Savo auką Dievo garbei ir žmonių išganymui Kristus yra atlikęs ant kryžiaus už visus ir visiems laikams. Tačiau kryžiaus auka dabar įvyksta Eucharistijos šventimo metu. Tai nuolatinė ir nekruvinoji Naujojo Įstatymo auka. Šį klausimą — eucharistinę auką reikia dar atskirai išsamiau pasiaiškinti.

ŠEŠTASIS SKYRIUS

Auka, kuri dabar yra atnašaujama,
ir ta, kuri kadaise vienatinio įsikūnijusio
Žodžio buvo paaukota. . .
yra viena ir ta pati (Bizantijos
Bažnyčios Sinodas, 1136, V 12).

EUCHARISTIJA
KAIP AUKA


Protestantai pasisako pabrėžtinai prieš Eucharistijos aukos pobūdį. Jie sako, kad Kristaus auka yra įvykusi ant kryžiaus, ir jos pakanka mūsų išganymui, kad tikėdami šią vienintelę Kristaus auką, būsime išganyti. Jų teigimu, jei kiekvienos šv. Mišios yra auka, tai reikia laikyti, kad kryžiaus aukos nepakanka.

Pavyzdžiui, Liuteris neigia eucharistinės aukos reikalingumą, pasiremdamas laiško Žydams žodžiais: Kristus “išlieka (kunigas) per amžius (Žyd 7, 23-24); “Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiems kunigams, kasdien atnašauti aukos pirmiausia už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save” (Žyd 7, 27; 9, 12; 10, 10). Eucharistija arba Mišios, jo įsitikinimu, yra ‘žmogaus veiksmas’, priešingas laisvanoriškam Dievo veikimui. Todėl Mišios nėra auka, o tik Kristaus ‘pažadas’ bei ‘testamentas’, kurį tikint gaunamas išganymas.1

Neigiamai pasisako prieš eucharistinę auką ir Kalvinas (1539-1554) ‘Krikščionių Instituto’ veikale. Tik vėliau, kalbėramas apie Senojo Testamento aukas, jis pripažįsta, kad Eucharistija galėtų būti vadinama dėkojimo bei šlovinimo auka. Bet jis prideda, kad permaldavimo bei atsilyginimo Dievui aukos buvo panaikintos vienintele Kristaus auka ant kryžiaus.2

Tačiau Bažnyčios tikėjimas, kaip vėliau matysime, buvo aiškus nuo pat pradžios: Eucharistija yra sakramentinė Kristaus ir Bažnyčios auka. Eucharistinės aukos pobūdis buvo aiškiai pabrėžiamas tradicinėje Mišių liturgijoje, kuri buvo žinoma ir Bažnyčios vartojama prieš Viduramžių teologiją. Pirmiausia aukos pobūdis yra išreikštas Eucharistijos įsteigimo atpasakojimuose. Tariant šv. Pauliaus žodžiais, mes skelbiame Viešpaties mirtį, kada tik valgome eucharistinę duoną ir geriame iš pakonsekruoto vyno taurės (plg. 1 Kor 11, 26). Ir pats Viešpats yra pasakęs: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas . . . (Lk 22, 19). . . Tai yra mano kraujas — kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui.” (Mt 26, 26; plg. Lk 22, 20). Šiais žodžiais yra išreiškiama Jėzaus laisva aukos dovana iki mirties. Kaip Senoji Sandora, sudaryta prie Sinajaus kalno, buvo patvirtinta aukojamų gyvulių krauju, taip Naujojoje Sandoroje Jėzaus aukos kraujas turėjo laimėti ir patvirtinti žmonijos atpirkimą. Vietoje Senojo Įstatymo aukos apeigų buvo įsteigta sakramentinė auka — šv. Mišios.

Todėl Tridento Susirinkimas, pasinaudodamas tais pačiais laiško Žydams žodžiais, kuriuos naudoja protestantai, skelbia tikrą mokslą apie kryžiaus ir eucharistinę Kristaus bei Bažnyčios auką. Kristus yra vienintelis ir tobulas Naujojo Įstatymo kunigas. Jis paaukojo vienintelę auką ant kryžiaus už visus ir visiems laikams. Vadinasi, ta kryžiaus auka yra panaikintos visos Senojo Įstatymo aukos. Todėl ir Mišios negali būti kita auka, bet ta pati kryžiaus auka, kuri dabar įvyksta ‘mistiniu’, tai yra, sakramentiniu būdu ant mūsų altorių. Kaip kad Eucharistija nėra kitas Jėzaus kūnas, o jo kūniško buvimo pratęsimas mūsų labui, taip ir Mišios nėra kita auka, kitas Viešpaties kūno ir kraujo paaukojimas, bet tos pačios kryžiaus aukos dabartinis vykdymas mūsų rankomis. Šios eucharistinės Kristaus aukos vaisiai yra dabar pritaikomi žmonijos išganymo reikalams (plg. Denzinger, n. 938 -956).

Apie katalikų tikėjimą eucharistine auka reikia išsiaiškinti. Kadangi eucharistinė arba Mišių auka iš esmės yra ta pati Kristaus auka ant kryžiaus, reikia pirmiausia, bent prabėgomis, žvelgti į kryžiaus auką ir parodyti, iš ko Kristaus auka susideda. Mišios yra kryžiaus aukos sakramentas, tai yra, jos simboliniuose ženkluose bei veiksmuose yra visa kryžiaus aukos tikrovė. Pažvelgsime atskirai į eucharistinę auką kaip Kristaus ir Bažnyčios auką. Visų pirma apie aukos sąvoką.

1. Aukos sąvoka

Kai kas daro ką nors gero bendram labui, sakome, kad jis aukojasi. Mūsų kariai, atidavę savo gyvybę už Lietuvos nepriklausomybę, save paaukojo mūsų tautos labui ir tarsi sudegė ant tėvynės aukuro. Ir mūsų valstybininkai, kovoją už mūsų krašto laisvę, atlieka nuolatinės aukos darbus savo tautai. Platesne prasme auka yra kiekvienas veiksmas arba geras darbas, kuris yra atliekamas kitų labui. O jei žmogus atlieka tuos darbus artimo gerui iš Dievo meilės, jis juos pašvenčia religine prasme — padaro juos šventus. Tuo pačiu tie veiksmai yra atliekami kaip auka Dievui. Šia prasme sakome, kad žmogus paaukojo Dievui savo jaunystę, sveikatą, gyvenimo patogumus ir visa, ką tik vertingo turėjo.

Grynai religine prasme žmogus savo aukomis nori sueiti į artimesnį santykį su Dievu. Dėl to jis atsižada kurių nors sau reikalingų daiktų, tuo išreikšdamas savo priklausomybę Aukščiausiajai Būtybei — Dievui, kuris yra visos jo būtybės ir gyvybės Viešpats.

Pati prigimtis verčia žmogų aukomis garbinti Dievą, jam dėkoti, jį permaldauti ir prašyti iš jo naujų malonių. Tokius religinius veiksmus atlikdavo jau ir primityvūs žmonės. Jie aukojo dievybei gamtos išaugintus pirmuosius vaisius arba pirmuosius sumedžiotus žvėrelius. Senojo Įstatymo Pradžios knyga atpasakoja apie pirmųjų žmonių ir žydų aukas. Pirmųjų tėvų vaikai, Kainas ir Abelis, be abejo, tėvų pamokyti, teikė Dievui iš savo darbo vaisių auką. Kainas atnašavo ‘iš žemės vaisių dovanas’; Abelis — ‘iš savo bandos pirmonių’ (plg. Pr 3, 4). Mozė buvo įsakęs žydams daryti deginamąsias ir taikos aukas. Tik po tvano išėjęs iš laivo, Nojus paaukojo Viešpačiui geriausius nuo tvano išgelbėtus gyvulius ir paukščius (plg. Pr 8, 20). Iš viso galima sakyti, kad nebuvo ir nėra tautos, kuri neturėtu religijos ir aukų.

Kas gi sudaro aukos esmę. Norint geriau suprasti aukos esmę, reikia kiek plačiau aiškintis jos sąvoką. Šv. Augustinas šiaip ją aptaria: “Kiekviena regima auka yra sakramentas, tai yra, neregimos aukos šventas ženklas”.3 Taip aptardamas auką, šv. Augustinas nori pasakyti, kad auka esmiškai yra vidinė tikrovė. Išoriniai ir regimi aukojimo ženklai bei veiksmai yra tos vidinės aukos tikrovės išraiška. Išoriniai aukojimo veiksmai yra vidinių bei asmeniškų veiksmų tik įkūnijimas.

Čia kalbame apie vidinius žmogaus veiksmus, kurie iš esmės sudaro asmenišką jo auką Dievui. Šv. Augustinas, kaip jau minėjome, sako, kad tikra auka yra kiekvienas geras darbas arba veiksmas, kuris yra atliekamas mūsų susivienijimui su Dievu.4 Kai kalbame apie gerą darbą ar veiksmą, norime pasakyti, kad tas veiksmas yra atliekamas gera intencija. O toks veiksmas, kuriuo siekiama susivienijimo su Dievu, priklauso vidinės aukos esmei. Ta pačia prasme šv. Tomas Akvinietis vadina auka kurio nors asmens pasiaukojimą bei atsidavimą Dievui, kaip savo pradžiai ir savo tikslui. Tuo būdu žmogus visiškai pasiveda Dievui, išpažįsta visišką priklausomybę savo Kūrėjui ir su juo susivienija.

Kad asmens vidinis pasiaukojimas bei atsidavimas Dievo valiai sudaro aukos esmę, ryškiai patvirtina Abraomo auka (Plg. Pr 22, 1-19). Dievas, ištirdamas Abraomo ištikimybę bei klusnumą, liepia jam paaukoti savo sūnų Izaoką. Tai buvo nepaprastai skaudus aukos pergyvenimas. Abraomas turėjo viltį, kad Dievas apsaugos Izaoką nuo mirties arba, nors ir paaukotą, jam sugrąžins. Tariant laiško Žydams žodžiais, “tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. . . (nes) jis galvojo, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius” (Žyd 11, 17-19). Abraomas vykdė Dievo valią. “Jis pasiėmė malkų deginimo aukai ir uždėjo ant savo sūnaus Izaoko; pats gi nešėsi rankose ugnies ir peilį” (Pr 22, 6). Anot Bažnyčios Tėvų (pav. šv. Ambraziejaus), Izaokas, nešąs savo aukai malkas, yra viena gražiausių figūrų Jėzaus Kristaus, einančio su medžio kryžiumi į Kalvarijos kalną.5 Abraomas sudėjo ant altoriaus malkas, ir, “surišęs savo sūnų Izaoką, paguldė jį ant altoriaus viršum malkų krūvos” (Pr 22, 9), taip kaip daroma su aukojamais gyvuliais. Izaokas tada suprato, kokia turi būti auka, bet jis buvo lygiai klusnus Dievo valiai, kaip jo tėvas. Taigi vidiniai auka jau buvo padaryta Abraomo ir Izaoko širdyse. Dievui auka buvo įvykusi. Ir jos pakako. Ir tai vidinei aukai išreikšti Abraomas paaukojo savo sūnaus vietoje įsipainiojusį ragais erškėtyne aviną kaip deginamąją auką.

Dabar mums yra aišku, kad deginamosios arba kruvinosios bei skerdžiamosios atnašos, kurios yra sunaikinamos, nepriklauso pačiai aukos esmei. Jomis yra tik išreiškiamas vidinis aukotojo nusiteikimas Dievui — religinis nusiteikimas paklusti Dievo valiai bei pasiaukojimas jo tarnybai. Tas vidinis asmens nusiteikimas pasiaukoti Dievui jau yra auka. Tai vidinė asmens auka. Ji, tiesa, paprastai yra išreiškiama kokia nors regima atnaša. Norint išreikšti permaldavimo arba nusiskaistinimo nuotaiką, regimos atnašos būna sunaikinamos arba bent perkeičiamos. Jei norima išreikšti tik visiška kūrinio priklausomybė savo Kūrėjui, nėra jokio pagrindo sunaikinti tai, kas mums priklauso, juo labiau save sunaikinti. Tokiu atveju pakanka kurio nors ženklo, kuris išreiškia paaukoto daikto pašventimą ir priklausomybę Dievui.

Pasinaudodami anksčiau paduotu šv. Augustino aukos apibrėžimu, jos sąvoką esame kiek susiaurinę. Regima auka nėra vien tik vidinio nusiteikimo ženklas. Regima auka kartu gali būti ir priemonė, kuria vidinis nusiteikimas yra įkūnijamas bei padaromas tikrove. Juk nieko nėra apčiuopiamo žmogaus nusiteikime: juo tik siekiama tam tikro jo išorinio įkūnijimo. Sakysime, atnašaudami savo kaimenės pirmagimius Dievui, norime tuo pačiu išreikšti priklausomybę savo Kūrėjui. Dar daugiau: atnašaudami Dievui kuriuos nors daiktus, norime išreikšti, kad mes atsisakome dėl Dievo garbės ko nors, kas mums priklauso, ir atsižadame bent iš dalies patys savęs. Darydami kurį nors gerą darbą artimui iš Dievo meilės, išreiškiame vidinę savo priklausomybę visų Viešpačiui, siekiame vienybės su Dievu. Jei mūsų atliekamas geras darbas yra susijęs su kentėjimu, jis įvykdo mūsų permaldavimo bei atsiteisimo norą ir tikrai nuskaidrina mūsų širdis. Toks išorinis veiksmas yra ne vien tik ženklas, bet pati tikrovė — mūsų aukos nusiteikimo regimas įkūnijimas.

Grynai simboline auka vadiname bet kokį išviršinį gestą, kuriuo norime tik pavaizduoti mūsų norą aukotis. Tikra auka vadiname kurį nors išorinį veiksmą, kuriuo asmens noras aukotis yra tikrai įvykdomas. Regima atnaša užima vietą tikrosios aukos, kurios Dievas laukia iš aukotojo kaip asmens. (Minėtoji Abraomo ir Izaoko auka yra tokios tikrosios aukos pavyzdys). Ji yra tikrovės simbolis. Tos dovanos, pasireiškiančios paprastu ženklu, aukotojas per aukojimą netenka. Tikras gi aukos nusiteikimo arba noro įvykdymas yra dalinis arba visiškas savęs pasiaukojimas, atsižadėjimas to, kas aukotojui priklauso. Taip per regimus ženklus auka pereina iš intencijos į pačią jos tikrovę.

Svarstėme apie individualią, privataus pobūdžio, auką. Bet ir bendruomenė atnašauja Dievui aukas. Jos atnašavimas būna viešas ir vyksta įstatymais nustatytomis apeigomis. Bendruomenės auka atnašaujama visų joje dalyvaujančių narių vardu. Visų bendruomenės narių vidinis nusiteikimas aukotis yra išreiškiamas simboliniais ženklais bei veiksmais. Toks bendruomeninis dalyvavimas aukoje ne tik sužadina visiems bendrą vidinį nusiteikimą Dievui garbinti, bet ir stiprina jį kiekvieno asmens širdyje.

Bendruomenė išreiškia atskirų savo narių auką Dievui per savo atstovą, būtent, kunigą. Visos bendruomenės auką, — konkrečiai kalbant, eucharistinę, arba Mišių, auką, — atnašauja kunigas. Todėl kunigo uždavinys yra sužadinti bendruomenės vidinį aukos nusiteikimą, be kurio šis jos vardu atliekamas veiksmas netektų savo religinės prasmės.

Žmonių vidiniai ir išoriniai veiksmai siejasi tarpusavyje kaip kūnas ir siela. Todėl nėra tikslu sakyt, kad aukos esmę sudaro kruvinas pasiaukojimas arba, iš kitos pusės, — vidinis nusiteikimas bei noras aukotis. Aukos esmei priklauso vidinis ir išorinis aukojimas: vidinio pasiaukojimo veiksmas reikalauja išorinės išraiškos. Vadinasi, išorinis vyksmas turi aukos vertę tik tada, kai jį pažadina vidinis nusiteikimas bei noras aukotis.6

2. Kryžiaus auka

Iš to, ką esame pasakę, galime suprasti įvairių tautų religinius papročius. Visi žinome, kad religingi žmonės, norėdami daugiau patikti savo Kūrėjui, yra atnašavę jo garbei aukas; religijos, kiek pakopusios į aukštesnį laipsnį, stengiasi savo vidinį bendravimą su Dievu išreikšti išviršinėmis aukomis. Bet tobuliausia ir išbaigta auka yra Kristaus kančia ir mirtis ant kryžiaus.

Skausminga bei kruvina Kristaus mirtis yra išorinis veiksmas, kuriuo jis išreiškė vidinį savo pasiaukojimą Dievo Tėvo garbei. Mirdamas ant kryžiaus, Kristus “savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą” (Žyd 9, 12). Jis taip pasiaukojo už mus laisva valia, nes pats to norėjo. Kryžiaus aukos vertė kyla iš Kristaus meilės Dievui ir žmogui. Šios didžios meilės verčiamas, Kristus, “turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą. . . išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2, 6-8). Jo meilė reiškėsi klusnumu, tai yra, visišku žmogiškos valios atsidavimu Dievo valiai. Šis vidinis Kristaus atsidavimas Dievo valiai yra kryžiaus siela. Tai yra vidinis jo pasiaukojimas, kuris prasidėjo pačia Dievo Sūnaus įsikūnijimo akimirka. Apie šį pradinį Kristaus pasiaukojimą kalba laiškas Žydams: “Ateidamas į pasaulį, jis byloja: ‘Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. . . Štai ateinu. . . vykdyti tavo, o Dieve, valios!’” (Žyd 10, 5-7).

Šio vidinio pasiaukojimo buvo pripildytas visas žmogiškas Kristaus gyvenimas. Tai reiškėsi kiekviename jo veiksme ir visoje jo elgsenoje. Ne tik savo maldoje, bet ir vykdydamas savo pasiuntinybės uždavinius, jis išreiškė klusnumą bei atsidavimą Tėvo valiai: “Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti” (Jn 17, 4). Arba kita proga Jėzus sakė: “Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą” (Jn 4, 34). Nors kiekvienu savo veiksmu Kristus buvo atsidavęs Dievui ir vykdė jo valią, bet stipriausiai jis išreiškė vidinį savo pasiaukojimą kančios ir mirties metu. Kryžiaus auka yra vienintelė tobula permaldavimo ir atsiteisimo auka už žmonių nuodėmes: ji atlikta visos žmonijos vardu, yra visiškai pakankama nuodėmėms sunaikinti. Tokios vienintelės Kristaus aukos galia nusidėjęs kūrinys gali vėl susijungti su savo Kūrėju meilės ryšiais (plg. Žyd 10, 11-14). Įvykus Kristaus aukai ant kryžiaus, Viešpats gyvena amžinoje meilės sandoroje su žmonėmis (plg. Žyd 10, 16-18; 8 ir 9 sk.). Čia iškyla ir Kristaus aukos bendruomeninis pobūdis. Kryžiaus auką Viešpats yra įvykdęs visos žmonių bendruomenės vardu: juk jis yra visos žmonijos kunigas ir atnaša tikriausia prasme. “Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui” (Žyd 9, 28).

Kuo gi remdamasis, Kristus atstovauja visai žmonijai? Įsikūnijimo metu (skait. 1 skyr.) amžinasis Dievo Žodis prisiėmė žmogišką prigimtį. Dieviška ir žmogiška prigimtys buvo sujungtos viename dieviškame asmenyje. Tuo pačiu metu visi žmogiškos prigimties dalininkai, atseit, visi žmonės, buvo įjungti į Kristaus žmogystę, visi tapo naująja Dievo tauta Kristuje bei mistinio jo Kūno nariais. Krikštu mes įsipareigojame regimai būti ištikimi Dievo tautos bei mistinio Kūno nariais. Būdamas viso mistinio Kūno galva ir Dievo tautos vadas, Kristus atstovauja pas Dievą visiems žmonėms. Šia prasme šv. Paulius vadina Kristų Naujosios Sandoros tarpininku, kuris pasiaukojo už visus žmones: “Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas — žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirkimą už visus” (1 Tim 2, 5-6; plg. Žyd 8, 6-13).

Kristus, būdamas žmogus, be jokios kaltės, laisvanoriškai pasiaukojo, kad tuo būdu pašvęstų, tai yra, išlaisvintų visus žmones iš nuodėmės ir išreikštų savo ir visų kūrinių priklausomybę Kūrėjui — Dievui. Bet kančia ir mirtis ant kryžiaus yra tik regimas ženklas, arba sakramentas, pačios tobuliausios Naujojo Įstatymo aukos.

Kryžiaus aukos kunigas ir atnaša yra tas pats žmogus Jėzus. Jis aukoja ir yra aukojamas visų žmonių vardu. Jis atstovauja visiems žmonėms ir kiekvienam atskirai. Jo atstovavimo galia apima visus: Kryžiaus auką aukoja visi, ir visi yra aukojami kartu su Kristumi, tarsi kiekvienas mūsų būtų Kristus. Šia prasme kryžiaus auka turi visuotinumo pobūdį: Kristus paaukojo save vieną kartą visiems laikams ir už visų atpirkimą (plg. Žyd 9, 12; 10, 12).

Kristaus auka ant kryžiaus yra tobulai veiksminga. Bet kokia auka yra garbinamas Dievas ir kartu pašvenčiamas žmogus, bet Senojo Įstatymo aukos, kuriose buvo atnašaujamos ožių ar veršių kraujas, negalėjo tobulai išreikšti Dievui garbės ir pašvęsti žmogaus. Jos tik nurodė bei skelbė tobulą Naujojo Įstatymo auką — Jėzaus auką ant kryžiaus. Jėzus, išliedamas savo kraują už žmonių nuodėmes, visai save paaukojo “per amžinąją Dvasią, kaip nesuteptą auką Dievui,” ir nuvalė “mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui” (plg. Žyd 9, 14). Taigi kryžiaus auka Kristus tobulai pagarbino visų kūrinių Dievą ir sutaikė bei suvienijo žmogų su savo Kūrėju. Vienintele savo auka ant kryžiaus Jėzus “amžiams padarė tobulus šventinamuosius” (Žyd 10, 14). Po kryžiaus aukos pasidarė nereikalinga bet kokia kita kraujo auka.

Klausimas, ar vienkartinė Kristaus auka ant kryžiaus gali būti veiksminga ir po Kristaus mirties? Jei ji yra veiksminga ir dabar, iškyla kitas klausimas, kaip kryžiaus auka dabar įvyksta. Pirmame šios knygos skyriuje (žiūr. 8, p. 50-56) teigėme, kad kryžiaus auka, įvykusi praeityje, yra nesiliaujamai veiksminga. Ji dabar įvyksta mūsų Bažnyčioje sakramentiniu būdu. Juk kryžiaus auka priklauso dieviškam Kristaus asmeniui: Kristaus auka yra asmeniškas Dievo Sūnaus veiksmas. Kadangi kryžiaus auka yra Dievo Sūnaus veiksmas, ji negali būti ribojama laiko ir erdvės: ji yra amžinai tverianti ir veiksminga per amžius. Kristus dabar yra dangaus garbėje. Ir jo auka ant kryžiaus yra nuolat pasiliekanti tikrovė dangaus garbėje.

Kristus išlieka kunigas per amžius (plg. Žyd 7, 24). Jis nuolat aukojasi, nors tik kartą kentėjo ir mirė ant kryžiaus, nes jo vidinis ant kryžiaus pasiaukojimas, kuris buvo jo aukos siela, nesiliauja. Kristus juk kentėjo ir mirė ant kryžiaus dėl Dievo garbės ir mūsų išganymo. Iš numirusių jis prisikėlė ir įžengė į dangų, kad iš dangaus sosto kryžiaus aukos galia tęstų Dievo Tėvo garbinimą ir mūsų pašventimą. Kaip anksčiau žemėje, taip ir savo garbingoje būklėje — danguje jis garbina savo Tėvą, dėkoja jam ir aukoja dievybei savo žmogystę drauge su visais mistinio Kūno nariais. Dabar Kristus aukoja savo jau paaukotą žmogystę. Kančia ir mirtis ant kryžiaus praėjo. Bet Kristus, aukos kunigas, pasilieka amžinai. Pasilieka jis amžinai, apsivilkęs savo paaukotos kančios ir mirties nuopelnais. Dievo akyse žmogus Jėzus pasilieka amžinai toje būklėje, kurioje pradėjo būti nuo savo aukos — mirties ant kryžiaus dėl mūsų išganymo. Šv. Tomo Akviniečio žodžiais: “Nors Kristaus kančia ir mirtis nėra pakartotinos, tačiau kartą šios paaukotos aukos dovanos galia pasilieka amžinai”.7 Tos aukos dovanos galia garbingasis Kristus dabar veikia Dievo širdį ir taip garbina visatos Kūrėją bei pašvenčia žmones.

Tai toks yra Dievo planas žmonėms atpirkti: Kristus mirė ant kryžiaus, kad savo auka sutaikintų visus žmones su Dievu. Kristus mirė, kad gyventų amžinai ne tik jis pats, bet ir visi jo atpirktieji. Savo auka jis atlygino Dievui už visų nuodėmes ir laimėjo sau prisikėlimą ir teisę duoti dangaus karalystės gyvenimą visiems žmonėms. Po įžengimo dangun Kristus yra garbingosios Dievo karalystės būsenoje. Danguje jis yra paaukotas, bet nuolat veikiančios aukos būsenoje: “...jis turi neatšaukiamą kunigystę. Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartu” (Žyd 7, 24-25).

Taigi amžinasis kunigas Jėzus Kristus užtaria mus savo ir mūsų Tėvui danguje. Tačiau ateis valanda, kada Jėzus nebeaukos šios aukos už žmones, nes visi bus jau pasinaudoję jos vaisiais. Šio žemiško pasaulio pabaigoje visi išrinktieji bus susivieniję su Dievu. Tada atpirkimo laikas pasibaigs; ir Kristaus auka bus užbaigta. Nebereikės permaldavimo bei atsilyginimo aukos, nes visi bus susitaikę su Dievu ir gyvens vienybėje su juo. Kol dar tęsiasi žemiškas Bažnyčios gyvenimas, atpirkimo bei atsiteisimo laikas dar vyksta: Kristaus auka tęsiasi, ir žmonės turi dalyvauti joje ir naudotis jos vaisiais bei brandinti savyje antgamtinį gyvenimą, kad visiškai pasiruoštų garbingajai Dievo karalystei.

Kryžiaus auka dabar įvyksta Eucharistijos, arba šv. Mišių, šventimu. Kai Bažnyčia švenčia Eucharistiją, Kristus aukoja mūsų tarpe tą pačią auką, kurią jis paaukojo ant kryžiaus. Šv. Mišios yra ta pati auka, kaip ir kryžiaus auka, nes vienoje ir antroje aukoje tas pats Kristus yra aukos kunigas ir atnaša.

Bet yra ir skirtumo. Kryžiaus auka buvo kruvina, Mišios įvyksta nekruvinu būdu; kryžiaus auka įvyko tik vieną kartą, Mišių auka įvyksta nuolat sakramentiniu būdu. Ir bus atnašaujama, ligi Viešpats Jėzus ateis paskutiniojo teismo dieną.

3. Eucharistinė arba šv. Mišių auka

Bažnyčia neabejotinai skelbia savo tikėjimą eucharistine arba šv. Mišių auka. Ne be pagrindo ji tiki nekruvinąja Naujojo Įstatymo auka. Jos tikėjimas remiasi Dievo Apreiškimu. Jau Senajame Įstatyme yra įtaigaujama Naujojo Įstatymo auka. Naujajame Įstatyme ryškiai iškyla vienintelės eucharistinės aukos supratimas, kurį išreiškė savo raštuose Bažnyčios Tėvai ir teologai. Šį tikėjimą eucharistine auka Bažnyčia yra paskelbusi savo oficialiose ištarmėse. Norėdami pažinti giliau eucharistinę auką, turime žvelgti atskirai į tuos šaltinius, kurie nusako Naujojo Įstatymo aukos esmę bei pobūdį.

a) Naujojo Įstatymo auka yra vielinio pobūdžio

Senojo Įstatymo pranašai pasisako prieš kruvinas bei išviršines aukas: juk Dievas nepriima deginamųjų aukų: “Jei jūs atnašausite man deginamąsias aukas, aš nepriimsiu ir nepažvelgsiu į dėkojimo aukas iš jūsų penėtų gyvulių. . (Am 5, 22). Nors Viešpats buvo įsakęs žydų tautai daug visokių aukų, bet jis norėjo, kad aukų viršinės apeigos būtų lydimos vidinio šventumo ir gaivinamos tikėjimo, gailesčio ir meilės: “Aš nenoriu jaučių, avių ir ožių kraujo. . . Nebeneškite man daugiau tuščių aukų. . .” (Iz 1, 11-15). Todėl Michėjas pranašas klausia: “Ką verta atnašausiu Viešpačiui? ar priklaupsiu aukščiausiajam Dievui?. . . Ar aukosiu jam deginamąsias aukas ir metinius avinėlius? Argi gali būti permaldautas Viešpats avinų tūkstančiais ar daugeliu tūkstančių riebių ožių?” (Mch 6, 6-7). Viešpats reikalauja vidinio pobūdžio aukos. Tai išreiškia psalmininkas šiais žodžiais: “Manoji, Dieve, auka — tai širdis sugrudus. Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi” (Ps 50, 19; plg. Iz 57, 15; 66, 2; Oz 14, 3). Panašiai 48-toje psalmėje yra kalbama, kad Dievas nenori deginamųjų aukų, o giria dvasinę šlovinimo auką: “Kas šlovinimo auką aukoja, tas mano gerbėjas” (Ps 49, 23).

Naujojo Įstatymo nekruvinosios aukos ryškus paveikslas yra Melchizedeko auka. Senojo Įstatymo Pradžios knyga (14, 18) taip pasakoja apie Melchizedeko auką: “Salemo karalius Melchizedekas, atnašaudamas duoną ir vyną, nes jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas, jį (Abraomą) palaimino. . Kaip tradicija aiškina, Melchizedekas, būdamas kunigas, atnašauja duoną ir vyną, norėdamas padaryti Dievui auką ir taip jam padėkoti už suteiktą pergalę. Kristus, tariant 109-tos psalmės žodžiais, yra “kunigas amžiais, kaip Melchizedekas” (Ps 109, 4; plg.

Žyd 5, 6; 7, 1). Tradicija teigia, kad Kristus, būdamas kunigas, duoda auką, panašiai kaip Melchizedekas. Ši Melchizedeko auka nurodo Kristaus aukojimą savo kūno ir kraujo duonos ir vyno pavidalais Paskutinės Vakarienės metu ir kiekvienose šv. Mišiose.8

Apie eucharistinę auką kalba ir pranašas Malachijas: “Aš nemėgstu jūsų, sako kareivijų Viešpats, ir nepriimsiu dovanos iš jūsų rankos. Nes nuo saulėtekio iki saulėleidžio mano vardas yra didis tautose, ir kiekvienoje vietoje aukojama ir atnašaujama mano vardui nesutepta auka, nes mano vardas yra didis tautose, sako kareivijų Viešpats” (Mal 1, 10-11). Dievas čia pranašo Malachijo žodžiais skelbia atmetimą žydų netobulų aukų ir žada naują bei nesuteptą, tai yra, nekruviną vidinio pobūdžio auką. Pranašas kalba ne apie pagonių arba išsisklaidžiusių žydų aukas. Juk pagonių aukos buvo atnašaujamos stabams ir todėl nepriimtinos (plg. 1 Kor 10, 20); o žydų aukos buvo atnašaujamos Jeruzalėje, o ne ‘kiekvienoje vietoje’. Be to, aukos, atnašaujamos ne Jeruzalėje, buvo laikomos neteisėtomis. Žadama naujoji auka turėjo išreikšti Dievui garbę visame pasaulyje (plg. Ps 21, 28; Iz 49, 6). Taigi pranašas neturi mintyje Kristaus aukos ant kryžiaus, nes ji buvo paaukota tik vienoje vietoje. Ši pranašystė įvyksta šv. Mišių arba eucharistinėje aukoje, kuri yra atnašaujama ‘visose vietose’ (moralinio visuotinumo prasme). Šios aukos dovana ir pirminis kunigas yra pats Kristus asmeniškai; jis pats atlieka nesuteptą bei tobulą auką. Tokia tobula ir vienintelė Naujojo Įstatymo auka yra šv. Mišios. Štai kodėl, aptardami Eucharistijos kaip aukos pobūdį, Malachijo pranašyste remiasi seniausi tradicijos dokumentai ir Tridento Susirinkimas (plg. Denzinger, n. 939). Bet Naujajame Įstatyme yra ryškesnis tikėjimas eucharistinės aukos pobūdžiu.

b) Eucharistinės aukos pobūdis Naujame Įstatyme

(1) Šv. Paulius apie eucharistinę auką

Šventasis Paulius savo pirmame laiške korintiečiams (10, 14-22) žvelgia į Eucharistiją kaip auką. Jis iškelia klausimą, ar gali krikščionys valgyti mėsą, kuri buvo paaukota stabams. Ar gali krikščionys dalyvauti tokios rūšies pokylyje? Apaštalas prieina išvadą, kad, kas tik valgo stabams paaukotą mėsą, tas iš tikrųjų dalyvauja demonų garbinime. Nes “aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties stalo bendrai ir demonų stalo bendrai” (1 Kor 10, 20-21). Kiek anksčiau apaštalas aiškiai yra pasakęs apie dalyvavimą Eucharistijoje: “Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujuje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona” (1 Kor 10, 16-17). Remdamiesi šiais šv. Pauliaus pareiškimais, galime taip samprotauti: kas valgo mėsą, kuri buvo paaukota stabams, tas dalyvauja stabmeldiškame bei nuodėmingame garbinime; iš tikrųjų jis, aukodamas stabams, nusikalsta, nes tuo būdu yra garbinamas pats demonas. Kai krikščionis dalyvauja duonos laužyme ir gėrime taurės, tuo pačiu jis bendrauja Kristaus kūne ir kraujuje. Todėl, priešpastatydamas ‘Viešpaties taurei’ ‘demonų taurę’, šv. Paulius nori pasakyti, kad ir eucharistinė taurė turi būti auka, kaip kad demonų taurė. Dalyvaudami eucharistiniame pokylyje, dalyvaujame Kristaus aukoje. Dalyvaudami gi Eucharistinėje aukoje, sueiname į artimą vienybę su Kristumi, per kurį mes garbiname Dievą Tėvą. Štai kodėl šv. Pau-lius, kalbėdamas apie Kristaus aukos eucharistinį šventimą, prie Jėzaus žodžių ‘Tai darykite mano atminimui‘ prijungia savo pastabą: “Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11, 26). Kaip Paskutinės Vakarienės metu buvo tikra liturginė auka, taip ir kiekvienose Mišiose vyksta sakramentiniai Viešpaties kančios bei mirties gyvas atminimas bei paaukojimas. Taip Eucharistija yra nuolatiniai vykstanti Naujojo Įstatymo auka.

(2) Eucharistijos aukos pobūdį išreiškia jos įsteigimo žodžiai

Jau pradžioje šio skyriaus teigėme, kad iš Eucharistijos įsteigimo žodžių ir iš Jėzaus atitinkamų veiksmų dar ryškiau iškyla sakramentinis Naujojo Įstatymo aukos pobūdis. Pats faktas, kad Paskutinės Vakarienės metu Kristus paaukojo savo kūną ir kraują atskirai duonos ir vyno pavidalais, išreiškia aukos pobūdį. Juk atskiri duonos ir vyno pavidalai simboliškai pavaizduoja Kristaus kūną ir kraują, paaukotus kryžiaus aukoje.

Įsteigimo žodžiai nurodo eucharistinės aukos pobūdį. Kristus atiduoda savo Kūną kaip aukos kūną ir savo Kraują kaip aukos kraują, sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. . . Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujuje, kuris už jus išliejamas” (Lk 22, 19-20). Kūno atidavimas, kraujo išliejimas — tai specifiniai terminai, reiškiantys apeiginį atnašavimą tikros aukos. Taigi šie Eucharistijos įsteigimo žodžiai nusako Jėzaus gyvybės kruvinąją auką ant kryžiaus ir jo nekruvinąją sakramentinę šv. Mišių auką.

Kristus paaukoja savo kraują ir kaip Naujosios Sandoros kraują. Kaip tarp Dievo ir Izraelio Senoji Sandora, sudaryta prie Sinajaus kalno buvo patvirtinta aukojamų gyvulių krauju (Iš 24, 8: “Tasai yra kraujas sandoros, kurią Viešpats su jumis padarė”), taip Naujajame Testamente arba Naujoje Sandoroje (‘naujosios sandoros kraujas’) Jėzaus aukos kraujas turėjo laimėti ir patvirtinti žmonijos atpirkimą. Šventajame Rašte sandoros kraujas yra tokios pat reikšmės kaip aukos kraujas. Naujosios Sandoros auka dabar yra švenčiama sakramentiniai šv. Mišiose. Apie šv. Mišias, arba eucharistinę auką, mes galime sakyti laiško Žydams žodžiais: “Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tebetarnauja padangtei” (Žyd 13, 10). Tai reiškia, kad eucharistinėje aukoje mes, pakrikštytieji, turime teisę dalyvauti. To paties laiško autorius kviečia pakrikštytuosius atnašauti visuomet eucharistinę auką Dievui kaip “šlovinimo auką” (plg. Žyd 13, 15), kuria mes per Kristų ir su Kristumi reiškiame Dievui garbę bei padėką.

Nuo pačios krikščionybės pradžios Bažnyčia šventė Eucharistiją ne tik kaip sakramentinį pokylį, bet ir kaip Naujojo Įstatymo auką. Tai liudija Bažnyčios Tėvai savo raštuose.

c) Bažnyčios Tėvų liudijimai apie eucharistinę auką

Didache, arba ‘dvylikos Apaštalų mokslas’, seniausias krikščionių raštas (iš 80-100 po Kr.) po Naujojo Testamento knygų, šiaip aprašo pirmame šimtmetyje švenčiamos sekmadienio Eucharistijos nuostatus:

“Viešpaties dieną susirinkite duonos laužymui ir dėkojimui; bet pirma išpažinkite savo nuodėmes, kad jūsų auka būtų be kaltės ir skaisti. Tačiau kas yra susivaidijęs su savo broliu, tenesijungia į susirinkimą, kol tarpusavyje susitaikysite; jūsų auka turi būti nesutepta. Nes Viešpats yra pasakęs: ‘Kiekvienoje vietoje aukokite man nesuteptą auką, nes aš esu galingas karalius, sako Viešpats, ir mano vardas yra didis tautose’.”9 Iš šio liudijimo aiškiai matyti, kad eucharistinis ‘duonos laužymas’ (1 Kor 10, 16) yra susietas su Naujojo Įstatymo visuotine auka, kurią pranašas Malachijas yra numatęs.

Panašiai 150 metais savo ‘Dialoge su Trifonu’ šv. Justinas, remdamasis pranašu Malachiju, sako: “Bet apie aukas, kurias atnašaujame (Dievui) kiekvienoje vietoje, tai yra, apie aukas eucharistinės duonos ir taip pat eucharistinės taurės jis pranašavo, sakydamas, kad mes garbiname jo vardą, o jūs niekinate jį”.10 Šias pastabas apie Eucharistiją padarė šv. Justinas, pasisakydamas prieš žydų ir pagonių medžiagines aukas. Tuo jis norėjo parodyti, kad Dievas jau nebebuvo patenkintas kruvinomis gyvulių aukomis. Viešpats geiste geidė Eucharistijos dvasinės aukos, kurioje yra aukojamas Kristaus kūnas ir kraujas regimais duonos ir vyno pavidalais.

Kiek vėliau, apie 177 metus, Lijono vyskupas šv. Ireniejus įrodinėjo Eucharistijos šventimo dalyviams, kad jie šia nauja auka garbina Dievą vidiniu būdu. Kaip kad šv. Justinas, ir jis remiasi Malachijo pranašyste, kuri pabrėžia tikrą vidinį aukojimą. Nurodydamas eucharistinės aukos pradžią Paskutinės Vakarienės metu, Ireniejus šiaip pasakoja:

“Jis (Kristus) paėmė tai, kas yra sukurta, duoną, ir dėkojo, sakydamas: ‘Tai yra mano kūnas’. Taipogi ir taurę, kuri yra sukurta kaip ir mes patys, jis išpažino, kad tai yra jo kraujas, ir mokė Naujojo Testamento naują aukojimą. Bažnyčia yra tai gavusi iš apaštalų ir aukoja Dievui visame pasaulyje; aukoja tam, kuris duoda mums maistą, kaip pirminius vaisius Naujajame Testamente. Nurodydamas šį aukojimą, Malachijas, vienas iš dvylikos pranašų, pridėjo sekančią prasmę: ‘Aš nemėgstu jūsų, sako visagalis Viešpats. Nes nuo saulėtekio iki saulėlydžio mano vardas yra didis tautose, ir kiekvienoje vietoje aukojama ir atnašaujama mano vardui nesutepta auka, nes mano vardas yra didis tautose, sako visagalis Viešpats’. Šiais žodžiais jis aiškiai numato, kad senesnioji tauta paliaus aukoti Dievui, bet kad jam bus aukojama kiekvienoje vietoje auka, ir ši auka yra nesutepta, nes jo vardas yra garbinamas tautose.”11

Kad Bažnyčia aukoja tikrą auką, ne menkiau už suminėtus liudininkus, teigia šv. Ciprionas iš Karthagos: “Jei Kristus Jėzus, mūsų Viešpats ir Dievas, pats vyriausias Dievo Tėvo kunigas, paaukojo save Tėvui kaip auką, ir ¡sakė tai atlikti paties savęs atminimui, yra tikra, kad kunigas atlieka tą pareigą vietoje Kristaus, darydamas tai, ką Kristus darė: tada jis aukoja Bažnyčioje Dievui Tėvui realią bei tobulą auką, kurią pats Kristus paaukojo.12

Iš anksčiau minėtų Tėvų liudijimų mums visai aišku, kad Eucharistija yra kitoniškos rūšies auka, negu buvo Senojo Įstatymo žydų ir pagonių aukos. Po kryžiaus aukos Dievas nebepriima kruvinųjų aukų. Eucharistija, kaip pranašas Malachijas (1, 10-12) numatė, yra ‘nesutepta bei tyra auka’, kuri yra aukojama visame pasaulyje. Nekruvinu būdu dabar įvyksta ant mūsų altorių Kryžiaus auka. Tai eucharistinė auka: Dievo ‘šlovinimo bei garbinimo auka’. Tai Naujojo Įstatymo ‘Dievui patinkanti auka’, kuria reiškiamas ‘dvasinis Dievo garbinimas’. Šį vidinį eucharistinės aukos pobūdį išreiškia Bazilijus bizantietis, panaudodamas Mišių prefacijoje 50-tos psalmės (19 eil.) žodžius: “Manoji, Dieve, auka — tai širdis sugrudus. Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi.”13

Eucharistinė auka yra pati tobuliausia, nes ji yra Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, dangiškojo Tėvo garbei daroma auka. Šia auka mes geriausiu būdu pagarbiname Dievą, padėkojame jam, permaldaujame bei atsilyginame už savo nedėkingumą ir išprašome sau Dievo palaimos bei pagelbos. Šv. Kirilas Jeruzalietis ketvirtą šimtmetį kalba apie Eucharistiją kaip ‘dvasinę auką’, ‘nekruviną auką’ ir ‘šventą bei išgąstingą auką’. Jis liudija, kad ankstyvas Bažnyčios paprotys buvo aukoti Mišias už mirusius ir melstis gyvųjų intencija Eucharistijos šventimo metu. Apie mūsų maldavimus ir permaldavimus bei atsilyginimą Dievui eucharistinės aukos metu šv. Kirilas šiaip kalba: “Pasibaigus dvasinei aukai arba nekruvinam (Dievo) garbinimui, šia permaldavimo bei atsilyginimo auka mes maldaujame Dievą bendros taikos Bažnyčioje..., mes visi meldžiamės ir atnašaujame šią auką už visus tuos, kurie yra reikalingi pagalbos. Taipogi prisimename numirusius... Mes atnašaujame Kristų, paaukotą už mūsų nuodėmes, ir padarome visus žmones mylintį Dievą maloningą bei gailestingą jiems ir mums patiems.”14 Šis permaldavimo Eucharistijos pobūdis, kurį šv. Kirilas stipriai pabrėžia, sustiprina Bažnyčios tikėjimą eucharistine auka.

Šv. Jonas Chrizostomas (402 m.) dar stipriau pabrėžia Bažnyčios tikėjimą Eucharistija kaip auka. Aiškindamas vienintelę Kristaus ‘auką už nuodėmes’ ant kryžiaus (plg. Žyd 10, 12-14), šis šventasis pasisako už teisėtą Bažnyčios praktiką švęsti eucharistinę auką. Štai jo žodžiai: “... Kas tada? Ar mes neaukojame kasdien? Iš tikrųjų mes aukojame. Jo gi mirtis yra viena, o ne daugelis. . . Nes mes aukojame visuomet tą patį asmenį. . . Todėl auka yra viena. Argi iš šio protavimo seka, kad, esant aukojimui daugelyje vietų, yra daugelis Kristų? Nieku būdu! Nes Kristus visur yra vienas, visas čia ir ten vienas kūnas. . . ir tik viena yra auka. Mūsų Vyriausias Kunigas yra tas, kuris paaukojo tą auką, kuris nuskaistina mus. Taip kad mes dabar aukojame tai, kas buvo anuomet paaukota, ir kas negali būti išsemta. Tai mes darome kaip atminimą to, kas buvo anuomet padaryta. Nes jis sakė, ‘tai darykite mano atminimui’. Mes neaukojame kitos aukos, negu Vyriausias Kunigas iš seno, bet mes visuomet aukojame tą pačią auką arba veikiau mes darome jo aukos atminimą.”15 Iš šio šv. Jono Chrizostomo liudijimo yra akivaizdus jo laiko Bažnyčios tikėjimas eucharistine auka: šv. Mišios yra auka, nes jose yra aukojamas Kristaus kūnas; atmindama Kristaus auką, Bažnyčia nuolat įvykdo dabartyje tą pačią Kryžiaus auką. Tiek Jonas Chrizostomas, tiek ir kiti Tėvai išpažįsta tikėjimą Naujojo Įstatymo aukos paslaptimi: Kryžiaus auka įvyko nekruvinu būdu per Paskutinę Vakarienę ir dabar įvyksta kiekvienose šv. Mišiose. Eucharistinė auka nėra todėl esminiai nauja arba skirtinga nuo kryžiaus aukos; ji nėra ir istorinės Kristaus mirties ant kryžiaus pakartojimas.

Šv. Jonas Chrizostomas mato vienybę kryžiaus ir eucharistinės aukos, kuri yra kryžiaus aukos atminimas. Kitas jo bendralaikių Rytų Bažnyčios rašytojas, Mopsuestijos vyskupas Theodoras (350-428), žvelgia į šv. Mišias kaip į dangišką Kristaus auką, kuri regimai įvyksta žemėje sakramentiniu būdu. Jo nuomone, Kristus būdamas dabar prisikėlusio iš numirusių būsenoje, ir danguje save aukoja Dievo Tėvo garbei bei mūsų pašventimui; ir danguje jis aukoja savo mirtį, kurią pergyveno ant kryžiaus. Eucharistijos šventimo metu kaip tik įvyksta šis Kristaus aukojimasis ir kryžiaus aukos pergyvenimas. Štai kaip jis aiškina Kristaus auką, kuri dabar įvyksta sakramentiniai Bažnyčioje: “Nors valgymu ir gėrimu mes atmename savo Viešpaties mirtį, vis dėlto yra aišku, kad liturgijoje mes įvykdome ir auką. Ji nėra kas nors nauja, nėra tai nė atnašaujančio kunigo auka, bet tai yra paveikslas tos liturgijos, kuri vyksta danguje. . . Kiekvieną kartą, kai tik šios baisios aukos liturgija yra atliekama . . . , mes esame kaip tas, kuris yra danguje; tikėjimu regime dangiškas tikrovės, kurių apibrėžas matome protu, turėdami mintyje, kad Kristus, kuris yra danguje, kuris mirė už mus, prisikėlė iš numirusių ir įžengė į dangų, tai tas pats, kuris net dabar yra aukojamas pasinaudojant simboliais” (tai yra, sakramentiniai, Pr.M.)J0

Šv. Augustino įnašas į Eucharistijos kaip aukos teologinį supratimą telkiasi apie Mišių sąvoką kaip neregimos aukos ženklą, arba simbolį. Kalbėdamas bendrai apie auką, jis sako: “Regima auka yra neregimos aukos sakramentas, arba šventas ženklas.”17 Eucharistija, kurią švenčia Bažnyčia, nėra kas kita, kaip Kristaus savęs paaukojimo sakramentas, arba ženklas. Šį klausimą jis aiškina šiaip: “. . . Priimdamas tarno išvaizdą, žmogus Kristus Jėzus, tapo Dievo ir žmonių tarpininku. Nors Dievo išvaizdoje jis priima auką kartu su Tėvu, su kuriuo jis irgi yra Dievas, — tačiau tarno išvaizdoje jis pasirinko veikiau būti aukojamoji dovana — atnaša, negu priimti ją, kad iš to kas nors neturėtų pagrindo tikėti, jog auka yra atnašaujama bet kuriam kūriniui. Dėl šios priežasties jis pats yra kunigas, kuris aukoja, ir pats atnaša. Ir jis norėjo, kad Bažnyčios auka būtų tos (Kristaus aukos) kasdieninis sakramentas (ženklas). Kadangi ji (Bažnyčia) yra kūnas šios galvos, galva (Kristus) moko ją aukoti save. . .”18 Taigi šv. Augustinas aiškiai yra pabrėžęs Kristaus kunigystę Bažnyčioje. Kaip kad Jėzus buvo kunigas ir atnaša ant kryžiaus, taip ir Bažnyčios eucharistinėje aukoje jis yra pagrindinis kunigas ir atnaša.

Apie Bažnyčios dalyvavimą Kristaus aukoje šv. Augustinas šitaip kalba: “Visą atpirktąjį miestą, tai yra, šventųjų susirinkimą bei bendruomenę, aukoja kaip korporacinę auką Vyriausias Kunigas, kuris taip pat paaukojo pats save už mus savo kančios metu tarno išvaizda, kad mes galėtume būti taip garbingos galvos kūnas. Kaip tarnas jis save paaukojo; ta išvaizda jis buvo paaukotas, nes joje yra tarpininkas ir kunigas. . . Tai yra krikščionių auka: ‘mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje’ (Rom 12, 5). Ir tai yra auka, kurią Bažnyčia nuolat švenčia altoriaus sakramente — kuri yra žinoma tikintiesiems. Bažnyčia žino, kad aukojime, kuri ji atlieka, ji pati yra paaukojama.”19 Šiais žodžiais šv. Augustinas mums pasako, kad šv. Mišios, arba eucharistinė auka, yra visos Bažnyčios veiksmas. Eucharistija gi yra ‘korporacinė auka’, kurioje visa Bažnyčia aukoja save, tarpininkaujant Kristui, Vyriausiam Kunigui. Mišiose bažnytinė bendruomenė aukoja save Tėvui vienybėje su savo Galva. Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia aukoja save kartu su kunigu Kristumi. Aukos dovana, kuri yra paaukojama, yra ne tik Kristus, bet taip pat Bažnyčia drauge su savo Galva. Pastebėtina, kad Mišių aukos vertė kyla tik iš Kristaus kryžiaus aukos. Vadinasi, Mišios nėra nauja auka: jos nieko neprideda kryžiaus aukai. Mišios neprideda jokio naujo permaldavimo ir susitaikymo su Dievu, jokio naujo pagrindo suteikti žmonijai malonių. Tik dėl savo santykio su Kryžiaus auka Mišios yra auka. Todėl šv. Augustinas pabrėžia dvasinį dalyvavimą Bažnyčios narių Eucharistijos aukojime. Išviršinės apeigos turi visuomet išreikšti vidinį visos Bažnyčios dalyvavimą kartu su savo Galva. Eucharistinė auka yra ženklas, arba simbolis, Kristaus ir jo Bažnyčios vidinės dvasinės aukos. Ji nėra tik tuščias simbolis, bet tikrai veiksmingas: tikrai įvyksta kryžiaus auka, kurioje dalyvauja visa Bažnyčia sakramentiniu būdu.

Minėtoje citatoje šv. Augustinas pabrėžia Kristaus tarpininkavimą tarp Dievo ir žmonių. Todėl eucharistinis aukojimas yra kreipiamas ne tik į Kristų kaip Dievą, bet ir į Dievą Tėvą per Kristų kaip kunigišką tarpininką. Taip yra iškeliama Kristaus žmogystės vertė. Tėvo dešinėje sėdi Kristus kaip žmogus. Iš dangaus garbingasis žmogus Jėzus, kaip Vyriausias Kunigas, veikia mistiniame savo Kūne ant žemės.

Ir teologai išreiškia savo raštuose tą patį tikėjimą eucharistine auka. Šios studijos tikslui nėra reikalo plačiau svarstyti daugelio teologų pareiškimų. Pakanka čia suminėti tik žymesniųjų vieną kitą.

d) Teologų pasisakymai apie eucharistinę auką

Jau minėjome, kad nuo Petro Lombardiečio (1100-1160) laikų teologiniai ir eucharistiniai klausimai buvo svarstomi kiek sistemingiau. Apie Eucharistiją rašė ne tik Petras Lombardietis savo svarbiausiame veikale ‘Quattuor Libri Sententiarum’, bet ir beveik visi vėlesnieji teologai, kurie komentavo jo veikale iškeltus eucharistinius klausimus. Rašydamas apie Eucharistiją, jis sako: Eucharistija “yra vadinama auka ir atnaša (oblatio), nes ji yra atminimas ir reprezentacija tikros aukos ir švento paaukojimo, atlikto ant kryžiaus aukuro. . . , kasdien yra aukojama sakramente, kadangi sakramente vyksta atminimas tos (aukos), kuri vieną kartą visam laikui atlikta.”20

Šv. Tomas Akvinietis (1224-1274), nors ir nesirūpindamas išdėstyti teologinį aukos klausimą sistemiškai, vis dėlto apie Eucharistiją, kaip Naujojo Įstatymo auką, yra pasisakęs pakankamai aiškiai. Tarp kitų dalykų jis iškelia klausimą, kokiu būdu Eucharistija yra Kristaus paaukojama. Jei jau Kristus buvo paaukotas ant kryžiaus, kaip jis gali būti vėl sakramente? Į šį klausimą jis atsako dvejopai. Pirma, Mišiose įvyksta Kristaus paaukojimas, nes “šis sakramentas . . . yra atminimas Viešpaties kančios, kuri buvo tikra auka, ir šiuo atžvilgiu yra vadinama auka.”21 Eucharistinė auka, “kuri yra Viešpaties kančios atminimas”, yra Kristaus kančią reprezentuojąs paveikslas.22 Antra, šv. Tomas sako, kad Kristaus kančios padariniai yra pratęsiami Eucharistijos šventimu. Tai jis patvirtina, cituodamas Bažnyčios maldą po aukojimo (naujame Mišiole antrasis metų sekmadienis): “Leisk mums, Viešpatie, vertai dalyvauti Mišių aukoje, nes tiek kartų vykdomas mūsų atpirkimas, kiek kartų švenčiamas Kristaus aukos minėjimas.”23 Šv. Tomas, vadinasi, žvelgia į Eucharistiją kaip Į veiksmingą Kristaus kryžiaus aukos atminimą.

Šv. Albertas Didysis teigia, kad eucharistinė auka yra tikra Kristaus kryžiaus auka: “Mūsų aukojimas yra ne tik reprezentacija, bet tikras paaukojimas, tai yra, paaukoto dalyko atnašavimas per kunigų rankas . . . nėra tik reprezentacija, bet tikras aukojimo veiksmas.24

To paties tikėjimo Eucharistija kaip auka moko ir naujųjų amžių teologai. Čia verta suminėti du įtakingus teologus. Devynioliktą šimtmetį, pasiremdamas Bažnyčios Tėvų ir didžiųjų scholastikos autorių raštais, Matthias Joseph Scheeben (1835-1888) aiškiai moko, kad Eucharistijos šventime įvyksta išganomoji Kristaus kryžiaus auka. Visiems yra gerai žinomas dvidešimto šimtmečio teologas Kari Rahner, S.J. Jis moko, kad Eucharistija yra ne tik sakramentas, bet ir Naujosios Sandoros auka. Šv. Mišiose įvyksta sakramentinė kryžiaus auka, kuri yra kartu ir Bažnyčios auka.25

e) Oficialūs Bažnyčios pareiškimai apie eucharistinę auką

To paties tikėjimo eucharistine auka moko oficialiuose dokumentuose Bizantijos ir Romos Bažnyčios. Bizantijos Bažnyčia yra paskelbusi savo dogminį pareiškimą apie Eucharistiją Petro Lombardiečio gyvenimo metu, vadinasi, vienu šimtmečiu anksčiau už šv. Tomą Akvinietį ir keturiais šimtmečiais prieš Tridento Susirinkimą. Rytų Bažnyčia visuomet mokė, kad šv. Mišių auka yra tapati kryžiaus aukai. Mišiose, kaip tai patvirtina graikų liturgija, Kristus yra pirminis kunigas ir atnaša. Taigi keturis šimtmečius prieš reformaciją protestantai nerado pagrindo teigti, kad Mišios yra kryžiaus aukos tik ‘grynas atminimas’ (nuda commemoratio). Mišių ir kryžiaus aukos tapatybę bei vienybę yra aiškiai išreiškęs Bizantijos Bažnyčios permanentinis Sinodas (1156.V.12) savo tikėjimo išpažinime: “Tikiu, kad auka, kuri dabar yra atnašaujama, ir ta, kuri kadaise vienatinio įsikūnijusio Žodžio buvo paaukota . . . yra viena ir ta pati.”26

Romos Katalikų Bažnyčia savo oficialiuose dokumentuose skelbia bei aiškina tą pačią apreikštą tiesą apie eucharistinę auką. Ypatingai plačiai yra svarstęs šį klausimą Tridento Susirinkimas dvidešimtoje sesijoje. Susirinkimas, atmetęs Liuterio ir Kalvino klaidas (žiūr. antras sk. n. 5) skelbia tikrą tikėjimą apie eucharistinę auką. Susirinkimas ypatingai aiškiai pabrėžia, kad Mišios yra ‘tikra ir savita auka’ (plg. Denzinger, n. 950), o ne tik ‘garbinimo bei padėkos veiksmas’ arba kryžiaus aukos tik ‘grynas atminimas’ (Denzinger, n. 950). Pabrėžiama taip pat, kad Mišios turi atsilyginimo už nuodėmes bei išprašymo vertę (plg. Denz., n. 940, 950). Šiam klausimui išryškinti žvilgtelėsime į Susirinkimo nutarimo turinį.

Pirmame skyriuje apie Mišių aukos įsteigimą Tridento Susirinkimas moko šitaip: Paskutinės Vakarienės metu, tą naktį, kurią Jėzus buvo išduotas, kad paliktų mylimajai savo Sužieduotinei Bažnyčiai regimą (kaip žmonių prigimtis reikalauja) auką, paskelbdamas save paskirtu visam laikui kunigu pagal Melchizedeko tvarką, jis paaukojo Dievui Tėvui savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais ir davė priimti savo Kūną ir Kraują tais pačiais pavidalais apaštalams, padarydamas juos Naujojo Testamento kunigais. Ši auka turėjo reprezentuoti (atseit, sakramentiniai perkelti į dabartį) kruvinąją auką, kurią jis atliko ant kryžiaus vieną kartą už visus. Ji turėjo pratęsti jo atminimą iki pasaulio pabaigos (plg. 1 Kor 11, 23-26). Jos išganomoji galia bus pritaikinta atleidimui nuodėmių, kurias mes kasdien padarome. Apaštalams ir jų kunigystės įpėdiniams jis įsakė atnašauti šią auką, sakydamas: “Tai darykite mano atminimui” (Lk 22, 19; 1 Kor 11, 24), kaip kad Katalikų Bažnyčia visuomet yra tai supratusi ir mokiusi (plg. Denzinger, 938).

Antrame skyriuje apie regimą atsilyginimo auką už gyvus ir numirusius tas pats Susirinkimas moko: Dieviškoje Aukoje, kuri yra atnašaujama Mišiose, tas pats Kristus, kartą pasiaukojęs ant kryžiaus aukuro kruvinu būdu, yra ir dabar aukojamas nekruvinu būdu. Todėl šventasis Sinodas moko, kad ši auka yra tikrai permaldavimo bei atsilyginimo auka. Jei artinamės prie Dievo atvira širdimi ir visišku pasitikėjimu, su baime ir pagarba, susigraudinę ir atgailaudami, per Mišias galime pasiekti gailestingumą ir gauti pagalbos malonę deramu laiku (plg. Žyd 4, 16). Nes šia auka Viešpats yra permaldaujamas: jis suteikia malonę ir atgailos dovaną, atleidžia nusižengimus bei nuodėmes, net ir sunkiąsias. Juk yra viena ir ta pati aukos dovana: dabar jis pats save aukoja kunigų tarnyba, kaip kad jis pasiaukojo ant kryžiaus, tik skirtingu aukojimo būdu. Kruvinos aukos gerybės yra dabar gaunamos gausiai per šį nekruviną aukojimą. Mišių auka vis dėlto nieku būdu nesumažina kryžiaus aukos. Todėl pagal apaštalų tradiciją Mišios gali būti aukojamos už gyvų tikinčiųjų nuodėmes ir laikinas bausmes, atsiteisimą ir kitus reikalus, o taip pat ir už tuos, kurie yra mirę Viešpatyje, bet dar nėra visai nusiskaidrinę (plg. Denzinger, 940). Tame Tridento Susirinkimo paruoštame tikėjimo išpažinime (1564 m.) yra teigiama, kad “Mišiose yra aukojama Dievui tikra savita ir atsiteisinimo bei permaldavimo auka už gyvus ir numirusius. . .”27

Popiežius Pijus XII savo enciklikoje ‘Mediator Dei et hominum’ (1947.XI.20) kalba kaip ir Tridento Susirinkimas apie eucharistinę auką. Pirmiausia, jis teigia, kad Altoriaus auka yra ne tik paprastas Jėzaus Kristaus kančios ir mirties atminimas: ji yra tikrai savitas atnašavimas aukos, kurioje Vyriausias Kunigas nekruvinu paaukojimu daro tai, ką jis yra jau padaręs ant kryžiaus, paaukodamas amžinajam Tėvui save kaip priimtiniausią aukos dovaną. Ir tai paaiškina Tridento Susirinkimo žodžiais: “Viena ir ta pati yra atnaša, dabar aukojąsis kunigų tarnyba yra tas pats, kuris tada pats save paaukojo ant kryžiaus, tik skirtingu aukojimo būdu” (Denzinger, n. 940).

Ta pati enciklika aiškina, kad nekruvinas Kristaus paaukojimas yra išreiškiamas ‘išviršiniais ženklais’, kurie skelbia Viešpaties mirtį ir parodo jo mirties ant Kalvarijos kalno atminimą. Štai šio aiškinimo lotyniško teksto beveik žodiškas vertimas: “Kaip Kristaus kūnas, taip ir jo kraujas, būna tikrovėje per peresminimą duonos į jo kūną ir vyno į kraują; eucharistiniai gi pavidalai, kuriais jis būna, pavaizduoja kūno ir kraujo atskyrimą. Todėl jo mirties, kuri tikrai įvyko ant Kalvarijos kalno, atminimas yra pakartojamas altoriaus aukoje, kur Kristus Jėzus kaip atnaša reiškiamas specialiais ženklais — simboliais.”28 Taigi enciklika moko, kad Kristaus paaukojimas yra išreiškiamas eucharistinių pavidalų atskyrimu.

Štai kodėl taip tiksliai apie eucharistinę auką pasisako ir II Vatikano Susirinkimas: “Mūsų Išganytojas Paskutinės Vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Tuo jis pratęsė savo kryžiaus auką amžiams, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai paliko savo mirties ir prisikėlimo atminimą — šventumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimame Kristų. Mūsų siela laimi malonę, ir mes gauname garbės laidą.”29

4. Eucharistija yra sakramentinė Naujojo Įstatymo auka

Iš Bažnyčios Tėvų bei teologų liudijimų ir oficialių Bažnyčios pareiškimų yra pakankamai aiški Mišių, arba eucharistinės aukos, galia bei vertė. Kaip mums gerai žinoma, Senojo Įstatymo kruvinosios ir taipogi kitų religijų aukos būdavo dažnai pagrįstos pakaitos principu, būtent: anuomet žmogus, aukodamas tik savo pagamintas gėrybes arba daiktus, neaukodavo pats savęs. Tokios daiktinės aukos yra pasibaigusios, prasidedant Naujame Įstatyme apeiginiam Dievo garbinimui “dvasia ir tiesa”, nes eucharistinė auka yra ne daiktinė, bet asmeninė Kristaus auka. Prie Kristaus aukos mes jungiamės, paaukodami save ir savo dvasines aukas.

Kristaus gi auka, įvykusi ant kryžiaus, yra vienintelė kaip auka (unikumas). Ji buvo pakankama išreikšti Dievui Tėvui garbę ir visiškai atsiteisti už visos žmonijos nuodėmes. Šią vienintelę kryžiaus auką, kurios kunigas ir atnaša buvo Kristus, dangaus Tėvas tobulai priėmė. Kristaus auka atidarė visiems priėjimą prie Tėvo: ji buvo visos žmonijos auka ir visiems laikams. Bet Kristaus kruvinoji auka iš esmės negalėjo būti tokia, kurioje visi galėtų konkrečiai dalyvauti.

II Vatikano Susirinkimas yra tiksliai nusakęs, kad Kristus “savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis”, pratęsia Bažnyčioje sakramentiniai. Tai įvyksta eucharistinėje aukoje. Ir eucharistine auka siekiame to paties tikslo: kaip Kristaus kryžiaus auka, tolygiai ir Eucharistijos šventimas reiškia Dievui Tėvui garbę bei padėką ir teikia mums kryžiaus aukos išganomųjų vaisių sakramentiniu būdu. O dalyvaudami sakramentiniai kryžiaus aukoje, ne tik dėkojame dangaus Tėvui už visas iš jo gautas malones, bet ir atmename Kristaus kančią, prisikėlimą iš numirusių ir garbingą į dangų įžengimą. Mišių metu taipogi maldaujame Dievo gailestingumo už savo bei kitų nuodėmes ir išklausymo mūsų prašymų. Juk Mišiose mes aukojame paties Dievo “mums duotų dovanų auką: auką tobulą, . . . šventą, be dėmės, šventąją amžinojo gyvenimo duoną ir amžinojo išganymo taurę” (plg. I rom. kanonas).

Reikšmingesnieji Mišių, arba eucharistinės, aukos klausimai yra šie: a. koks yra santykis Mišių su kryžiaus auka? b. sakramentinis dalyvavimas eucharistinėje aukoje, c. Mišių aukos vertė.

a) Santykis Mišių aukos su kryžiaus auka

Visi katalikų teologai teigia, kad Mišių auka yra Naujojo Įstatymo nuolatinė nekruvinoji auka, kurioje dabar įvyksta kryžiaus auka. Be jokių abejonių visi tiki, kad Mišios yra ta pati kaip ir kryžiaus auka, nes vienoje ir antroje Kristus yra aukos kunigas ir atnaša. Tačiau kai kurie teologai, nors nepažeisdami artimo santykio Kristaus aukos ant kryžiaus su Mišių auka, aiškino šv. Mišių auką nevienodai, netgi klaidingai. Jų klaida buvo ta, kad jie įžvelgė naują Kristaus pasiaukojimą pačioje eucharistinėje paslaptyje. Štai kai kurie eucharistinės aukos aiškinimo teiginiai: po konsekracijos Kristaus kūne duona pranyksta; Kristus susinaikina duonos ir vyno pavidaluose; eucharistinis Kristus susinaikina šventoje komunijoje, nes ji panaikina tikrąjį jo buvimą sakramente; duonos ir vyno konsekracijos veiksmas turi galios iš naujo Kristų paaukoti, atskirti kraują nuo kūno, tarytum jo prisikėlusis bei garbingas kūnas nebūtų pasiekiamas mirties. '0

Teologiškai analizuodami suminėtas pažiūras, negalime nė vienos jų priimti. Tiesa, kad duonos ir vyno peresminimas į Kristaus kūną ir kraują nuostabiai simbolizuoja Kristaus žmogiškos prigimties visišką apiplėšimą (kaip ir per įsikūnijimą “apiplėšė pats save, priimdamas” žmogišką išvaizdą. Plg. Fil 2, 6-7). Bet jei Mišių auka reikštų tik žmogiškos prigimties apiplėšimą, ji būtų žmogaus auka, o ne Kristaus, Dievo-Žmogaus, auka. Šia prasme Mišios būtų visiškai skirtinga auka nuo Kristaus aukos, paaukotos ant kryžiaus. Taip pat neteisinga sakyti, kad Kristus ‘susinaikina’ duonos ir vyno pavidaluose. Juk jis nepraranda šventuose pavidaluose to, kas jis yra. Priešingai, jis pratęsia savo asmenišką buvimą ir pasiaukojimą sakramentiniai dėl mūsų labo. Tik šia prasme galime sakyti, kad Mišios yra esminiai tapatingos su kryžiaus auka. Jeigu eucharistinis Kristus susinaikintų šventoje komunijoje, būtų jau kitos rūšies pasiaukojimas ir kryžiaus aukos papildymas. Jau anksčiau sakėme, kad priimdami šv. komuniją, mes pilniau dalyvaujame eucharistinėje Kristaus aukoje ir jos sakramentiniame atbaigime. Juk sakramentinė komunija savaime nepadaro aukos, kitaip tariant, nepriklauso aukos esmei. Taip pat ne tiesa, kad konsekracija dviejuose duonos ir vyno pavidaluose turi galią atskirti kraują nuo kūno. Konsekracija neturi jokios kitos galios, kaip tik įvykdyti Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo buvimą dabartyje, ir tai tik toje būklėje, kurioje jis iš tikro yra. Kristaus kūnas ir kraujas, žinoma, būtų buvę atskirti, jei konsekracija būtų įvykusi betarpiškai po Jėzaus mirties. Šv. Mišiose gi jie yra susijungę, nes konsekracija įvyksta, esant Kristaus kūnui ir kraujui po įžengimo dangun garbės būsenoje.

Minėjome, kad Kristus parinko eucharistinės aukos simbolinius elementus ir nustatė esminius aukojimo veiksmus bei apeigas. Tai visa panaudojo pirmą kartą pats Kristus Paskutinės Vakarienės metu. Kaip Kristus anuo metu pats betarpiškai šventė sakramentiniu būdu kryžiaus auką, taip dabar kiekvienose Mišiose jis atlieka tą patį, tarpininkaujant savo ir Bažnyčios atstovui — kunigui. Eucharistinę auką dabar švenčia Bažnyčia. Ji tai daro, pasinaudodama Paskutinės Vakarienės sakramentinėmis apeigomis, būtent: paruošia bei paaukoja duonos ir vyno dovanas, eucharistine malda jas perkeičia į Kristaus kūną ir kraują, po konsekracijos veiksmingai atsimena Kristaus kančią, prisikėlimą iš numirusių bei garbingą įžengimą į dangų, ir visa tai paaukoja dangaus Tėvui, laužo antgamtinio gyvenimo duoną ir dalija komuniją. Konsekracijos žodžiai, ištarti į duoną ir vyną, ne tik išreiškia realų Kristaus kūno ir kraujo buvimą, bet ir jo aukojimąsi — “mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”, “mano kraujas, kuris už jus išliejamas.” Vadinasi, konsekracijos žodžiai simboliškai išreiškia Kristaus auką ant kryžiaus. Nėra tad mums sunku suprasti, kad duonos ir vyno pavidalų atskyrimas yra Kristaus aukos sakramentinė išraiška. Ir kitos Mišių apeigos išreiškia Kristaus mirtį bei auką ant kryžiaus: eucharistinės liturgijos visuma išreiškia sakramentiniai kryžiaus auką.31 Taigi duonos ir vyno konsekracija ir kitomis Mišių apeigomis mes švenčiame simboliškai Kristaus auką. Šis simbolizmas yra sakramentinis. Kitais žodžiais, Eucharistijos arba Mišių šventimas įvykdo tai, ką jis ženklina. Mišios, vadinasi, yra sakramentinė Kristaus ir Bažnyčios auka, nes jos veiksmai bei apeigos ženklina ir kartu apima Kryžiaus aukos visą tikrovę. Tai reiškia, kad Mišių apeigos įvykdo kryžiaus aukos tikrovę dabartyje.

Klausimas, kaip Mišiose įvyksta kryžiaus aukos tikrovė? Tiesa, Kristaus auka ant kryžiaus dabar įvyksta sakramentiniai mūsų labui. Bet kaip tai reikia suprasti? Daug kas yra mėginę aiškinti šį klausimą, bet nė vienas nepajėgia visų patenkinti. Juk čia turime reikalą su viena giliausių tikėjimo paslapčių. Atrodo, nebūtų naudinga čia svarstyti visus galimus šio klausimo aiškinimus.32 Pažvelgsime tik į dvi pažiūras, iš kurių galime prieiti išvadą — atsakymą į mums rūpimą klausimą.

Kai kurie autoriai (kaip antai, Dom Odo Casel ir kan. Masure), atrodo, drįsta teigti, kad Eucharistijos paslaptyje laikas ir erdvė nustoja savo galios. Todėl Mišiose yra ne tik vaizduojami išganomieji istoriniai veiksmai, bet jose įvyksta ir Kristaus kančia bei mirtis ir pats prisikėlimas iš numirusių. Bet toks teiginys yra per drąsus. Juk laikas nėra kaip erdvė. Laikas yra nesugrąžinamas. Kas tik praeityje yra įvykę, negalima jokiu būdu vėl grąžinti į dabartį. Istoriniai įvykiai neatšaukiamai priklauso praeičiai. Tarp vakar ir šiandien kartu buvimas yra neįmanomas. Todėl ir bet kuris istorinis faktas negali būti iš naujo įvykdomas ir sakramentiniai. Ir Kristaus kaip žmogaus auka ant kryžiaus yra istorinis įvykis ir negali būti iš naujo įvykdomas net ir sakramentiniai. Tačiau mūsų tikėjimas moko mus, kad Kristus kažkokiu paslaptingu būdu būna ir aukojasi Eucharistijoje. Tai yra galima tik tuo atveju, kai prileidžiame, kad Kristaus auka yra nesiliaujamai veiksminga, nes ji yra antistorinio pobūdžio. Būdama antistorinio pobūdžio, Kristaus auka dabar įvyksta mūsų laiku sakramentiniai Eucharistijos šventimo metu. Tai nereiškia, kad per Mišias būtų grąžinama į dabartį kryžiaus auka ta istorine forma, kuri nesugrąžinamai priklauso praeičiai. Kristus nėra ant altoriaus kaip negyvas ir kraujuojąs, bet asmeniškai pagal dabartinę savo būklę danguje. Juk kryžiaus auka, kurią paaukojo žmogus Jėzus, priklauso jo dieviškam asmeniui. Todėl Kristaus auka yra asmeniškas Dievo Sūnaus veiksmas. Būdama Kristaus auka dievišku veiksmu, negali būti ribojama bei sąlygojama laiko ir erdvės: jo auka yra amžinai tverianti ir veiksminga per amžius. Šia prasme teigiame, kad Kristaus auka ant kryžiaus peržengia laiko ir erdvės ribas: Kristus kaip Vyriausias Kunigas aukoja save dangaus Tėvo garbei ir mūsų pašventimui Eucharistijos šventimo metu. (Žiūr. plačiau: Pirm. Sk. 8, p. 53-57).

Ir kitaip yra aiškinamas Kryžiaus aukos šventimas Mišiose. Kai kurie teologai teigia, kad kryžiaus aukos pati siela yra ana visiškai dvasinė ir vidinė Kristaus pasiaukojimo būsena. Ta jo būsena yra nepaliaujamai vykstanti jo vidinė auka. Tas jo pasiaukojimas tęsiasi danguje. Jis dabar yra išreiškiamas ypatingai įspūdingu bei jusliniu būdu — Kristaus savęs davimu mums Eucharistijoje. Bet ši pažiūra nepakankamai įrodo, kad eucharistinė auka yra kryžiaus auka. Tiksliau pasakius, atrodytų, kad pagal tą pažiūrą vienui vienos aukos būtų du skirtingi momentai, būtent: viena, eucharistinis momentas būtų tik ženklas ir atminimas istorinio kryžiaus aukos įvykio; antra, šis atminimas kartu naujai išoriniai atvaizduotų ir įkūnytų tą vidinį Kristaus pasiaukojimą.33 Šitoks aiškinimas neišryškina eucharistinės ir kryžiaus aukos tapatumo.

Štai kodėl tenka laikytis daugiau ar mažiau pirmosios pažiūros aiškinimo. Juk visi tikime, kad kryžiaus auka yra amžinai tverianti bei veiksminga: amžiais ji įvyksta kiekvienose Mišiose. Vadinasi, pati Kristaus auka yra pratęsiama laike. Pasilieka veiksminga ne tik besiaukojančios Kristaus sielos būsena, bet ir tai, ką jis aukoja, būtent: paaukotoji jo žmogiška būtis, kaipo išėjusi iš kentėjimų bei mirties, laimėjusi nuopelnus kaip jo aukos nuolatinius vaisius. Paprastai yra tikra, kad praėjęs įvykis yra priežastis to, kas pasilieka ir tęsiasi. Kristaus kentėjimai ir mirtis, būdami praeities įvykiai, yra priežastis čia vykstančios eucharistinės aukos, kuri Dievui begaliniai patinka. Iš tikrųjų, Krislus yra amžinai tas, kuris mirė už mus, ir kaip toks aukojasi Eucharistijoje. Kunigas, perkeisdamas duoną ir vyną į Kristaus kūną ir kraują, pateikia jį mums regimais pavidalais. Tiksliau sakant, pats Kristus, tarpininkaujant kunigui, pateikia mums sakramentiniu būdu save kaip aukos dovaną. Vadinasi, dabar jis kaip prisikėlusis iš numirusiųjų save aukoja Dievo Tėvo garbei bei mūsų labui.

Kiekvienose Mišiose Įvyksta ta pati Kristaus auka, bet sakramentiniu būdu. Tikslu sakyti, kad Mišios yra kryžiaus aukos sakramentas. Juk kryžiaus auka dabar Eucharistijos šventimo metu yra pratęsiama per Kristaus parinktus juslinius elementus ir ženklus bei veiksmus. Todėl Tridento Susirinkimas aiškiai moko, kad Mišios turi kryžiaus aukos galią ir suteikia mums jos vaisius. Juk, kaip jau esame sakę, ir Eucharistijos šventimo metu Kristus yra aukos kunigas ir atnaša. Todėl Mišiose Kristus teikia kryžiaus aukos vaisius visiems tiems, kurie jose dalyvauja, sekramentiniai.

Kryžiaus auką sakramentiniai Kristus paaukojo pirmą kartą Paskutinės Vakarienės metu ir dabar ją aukoja Bažnyčioje iki laikų pabaigos. Ši sakramentinė auka yra Naujosios Sandoros auka, kurią yra pradėjusi švęsti naujoji Dievo tauta, tai yra, Kristaus Bažnyčia. Naujosios Sandoros auka yra pradėta, atnašaujant ne gyvulių kraują, kaip tai buvo ant Sinajaus kalno (plg. Iš 24, 5-8), bet kenčiančio pasaulio Išganytojo krauju.

Naujosios Sandoros auką Bažnyčia dabar švenčia ne kruvinu būdu, o sakramentiniai. Visi mes, pakrikštytieji, turime teisę ją aukoti kartu su Kristumi. Ką gi tuo norime pasakyti? Jau pirmame šios knygos skyriuje esame kalbėję apie mistinį Kristaus Kūną. Dievo Sūnaus Įsikūnijimo metu mes visi, būdami tos pačios žmogiškos prigimties dalininkai, tapome Kristaus kūno nariais. Per Krikštą esame regimai įsipareigoję būti sąmoningi bei veiklūs mistinio Viešpaties Kūno nariai. Remdamiesi šv. Pauliaus teologija, teigiame, kad pakrikštytieji sudaro regimą Kristaus Kūną — Bažnyčią. Kristus yra Bažnyčios Kūno Galva. Mistinio Kūno nariai pasilieka visuomet Kristuje, net ir po jo prisikėlimo ir įžengimo į dangų (plg. 1 Kor 12, 12-26). Št ai kodėl Eucharistija yra ne tik vienui vieno Kristaus aukos asmeniškas veiksmas, bet ir viso jo mistinio Kūno: Galva ir jo Kūno nariai veikia kartu. Tą pačią kryžiaus auką mes atnašaujame sakramentiniai per Kristų ir su juo ir jame. Atnašaudami eucharistinę auką, turime visa atlikti tuo pačiu dvasiniu nusiteikimu bei atsidavimu dangaus Tėvo valiai, kokį Kristus yra parodęs ant kryžiaus ir per Paskutinę Vakarienę. Būdami pasirengę visiškai Įvykdyti Dievo valią, vaisingai dalyvaujame kryžiaus aukoje, kuria garbiname savo Kūrėją ir save pašvenčiame.

Iš tikrųjų tikintieji, švęsdami kartu su kunigu Mišių auką, dalyvauja sakramentiniai kryžiaus aukoje. Kaip tai reikia suprasti? Negi tai reikštų, kad tikintieji turėtų jausti Kristaus kančios pergyvenimus, tarytum jis būtų kenčiąs ir dabar? Ne šia prasme suprantame mūsų dalyvavimą kryžiaus aukoje. Bet tikslu sakyti, kad Mišių šventimo metu dalyvaujame kryžiaus aukoje, nes mes jungiamės į tą aukojimą, kuri pats Kristus Bažnyčioje dabar sakramentiniai atlieka. Juk Kristaus auka buvo tik praeityje skausminga bei kruvina. O ši kruvinoji auka ant kryžiaus įgalino Kristų sakramentiniai atnašauti tą pačią auką iš dangiškos savo būsenos. Mišių šventimo metu vadinasi, sakramentiniai ir mes dalyvaujame kryžiaus aukoje.

Dabar kyla klausimas, ką Mišių šventimas prideda kryžiaus aukai. Tridento Susirinkimas vadina Mišias nekruvina Kristaus auka, kurią jis yra paaukojęs kruvinu savęs sunaikinimu ant kryžiaus (plg. Denzinger, 940). Iš tikrųjų kryžiaus auka rišasi su gamtinės Kristaus būties mirtimi, tai yra, tos būties, kurią jis gavo iš Mergelės Marijos. Ši auka buvo istorinė ir nepakartotina. Bet eucharistinė arba Mišių auka juk nėra nepakartotina, nes ji įvyksta ne gamtinės būties paaukojimu, bet sakramentiniu būdu, būtent, per duonos ir vyno peresminimą į Kristaus kūną ir kraują. Todėl Mišios yra gamtinės ir istorinės Kristaus aukos reprezentacija: eucharistinė auka yra sakramentinė ir pakartotina auka. Bet ši sakramentinė auka yra esminiai tapatinga su Kristaus auka ant kryžiaus. Taigi Mišios nėra nauja auka, kuri galėtų kažką daugiau pridėti kryžiaus aukai. Juk Kristaus auka yra pakankama visiems laikams už visų nuodėmes: “jis vieną kartą visiems laikams pasirodė. . ., kad savo auka sunaikintų nuodėmę. . . , ir kad atsilygintų už visų nuodėmes. . .” (Žyd 9, 26-28). Kristus yra visai nupelnęs mums išgnaymo malonę. Bažnyčia gali dalyvauti išganymo nuopelnuose, bet ne padauginti jų. Mišios, kurių metu Bažnyčia švenčia kryžiaus auką, neprideda jokio naujo permaldavimo už nuodėmes bei susitaikinimo su Dievu. Jos taip pat neduoda Dievui naujo pagrindo, kad jis teiktų žmonijai malonių. Kristus juk per mirtį ant kryžiaus ir po jos sekantį prisikėlimą yra įsigijęs galią būti nuolatine bei amžinai tveriančia aukos dovana. Ta pati aukos dovana yra nepaliaujamai veiksminga Mišių šventimo metu. Taigi eucharistinis šventimas neprideda Kristaus aukai jokios naujos vertės. Tik dėl savo santykio su kryžiaus auka Mišios yra auka.

Kiekvienos Mišios yra tikra auka. Kiekvienose Mišiose konsekracijos žodžiais yra perkeičiama duona ir vynas į Kristaus kūną ir kraują, kurie yra paaukojami nuodėmėms atleisti. Per išorinius ženklus, atseit, sakramentiniai, Mišiose įvyksta aukos veiksmas. Konsekracijos žodžiai ir apeiginis veiksmas išreiškia ir įglaudžia į save neregimą bei amžiną aukos veiksmą. Kiekvienos konsekracijos metu įvyksta Kristaus auka sakramentiniu būdu: kiekvienoje ostijoje būna besiaukojąs Kristus. Bet Kristus yra nepadalijamas — visose ostijose tas pats Kristus. Nors daugelyje vietų ir skirtingu laiku yra atnašaujama Mišių auka, visais atvejais įvyksta ta pati kryžiaus auka. Kiekviena Mišių auka remiasi vienui viena neapribota Kristaus auka. Tik iš santykio su šia vienintele Kristaus auka kiekvienos Mišios gauna aukos pobūdį.

Aukos pobūdis Mišiose mums išryškėja, prisimenant mūsų tikėjimo tiesą, kad ir eucharistinės aukos Vyriausias Kunigas yra tas pats Kristus, kuris save paaukojo ant kryžiaus ir Paskutinės Vakarienės metu. Kristus, būdamas dabar dangaus garbėje, yra amžinas Vyriausias Kunigas. Jis švenčia kryžiaus auką per savo pavaduotoją — Bažnyčios kunigą. Kristus yra sakramentinės Bažnyčios aukos ne tik pagrindinis kunigas, bet ir atnaša.

Eucharistinė arba Mišių auka pratęsia regimai istorijoje Kristaus kryžiaus auką. Tai kas naujo yra Mišių aukoje? Ką Mišios prideda kryžiaus aukai? Teologiniais terminais kalbant, sakome, kad Mišios yra kryžiaus aukos sakramentas. Mišios kaip sakramentas išreiškia kryžiaus aukos tikrovę, kuri dabar įvyksta regimai per Kristaus parinktus ir Bažnyčios panaudojamus ženklus bei veiksmus. Vadinasi, Mišiose sakramentiniu būdu kryžiaus aukos tikrovė, kuri mums neregima, yra perkeliama regimai į dabartį: belaikė ir visas ribas viršijanti Kristaus auka įeina į mūsų žmogišką laiką, iš kurio ji iškilo per jo mirtį ir prisikėlimą. Ši tad sakramentinė išraiška neregimos tikrovės yra Mišiose regimai nauja. Sakramentinė gi kryžiaus aukos išraiška dabartyje jau yra tai pačiai tikrovei tarsi priedas.

Sakramentinė kryžiaus aukos išraiška padeda mums regimai santykiauti su savo Atpirkėju, kuris yra vienintelis “Dievo ir žmonių tarpininkas” (1 Tim 2, 5). Iš apreiškimo žinome, kad per šį tarpininką, Jėzų Kristų, mes galime tinkamai išreikšti savo Kūrėjui garbę bei meilę ir patirti sau Dievo išganomąją meilę. Eucharistinės aukos šventimo metu mes kiekvienas susitinkame su savo Atpirkėju. Šis susitikimas įvyksta esminiai per tikėjimą. Kiekvienas mūsų galime būti tikri asmeniško Kristaus santykiavimo su mumis galimybe ir drąsiai tarti su šv. Pauliumi: “Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu Dievo Sūnumi, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane” (Gal 2, 20).

Iš tikrųjų Kristus pamilo mus ir paaukojo save ant kryžiaus už mus. Jis paaukojo kryžiaus auką visų mūsų vardu: ta auka jis pagarbino Dievą visiems laikams ir pašventė visą žmoniją. Ta auka dabar tęsiasi Bažnyčioje sakramentiniu būdu. Ji vyksta jusliniais, apčiuopiamais, išoriniais veiksmais. Taip atnašaujama Kristaus auka yra mūsų žmogiškai prigimčiai lengviau prieinama. Per išviršinius Eucharistijos šventimo veiksmus Kristus aukojasi dėl mūsų išganymo: jis asmeniškai pasitinka mus ir kviečia įsijungti į kryžiaus auką savo dvasinėmis aukomis. “Tai darykite mano atminimui,” Viešpats liepia švęsti tą pačią kryžiaus auką. Bažnyčios liturginiais žodžiais bei veiksmais mes savo gyvu tikėjimu priimame Vyriausio Kunigo kvietimą ir kartu su juo švenčiame kryžiaus auką, kuri mus pašvenčia bei išgano ir išreiškia mūsų meilę Dievui.

Iš viso to, kas jau pasakyta apie eucharistinę auką, galima tiksliau nusakyti, kas yra naujo Mišiose, palyginant jas su kryžiaus auka. Šį naują Mišių aukos elementą, nepriklausantį kryžiaus aukos esmei, palyginti išsamiai yra išreiškęs Marie-Joseph Nicolas, O.P., savo veikale apie Viešpaties Kūną. Čia naudojamės jo mintimis.34

(1) Mišių aukos pagrindinis ir neregimas kunigas yra Kristus. Todėl kiekvieną konsekracijos akimirką jis pats veiksmingai veikia: jis perkeičia duoną ir vyną į savo kūną ir kraują ir paaukoja juos mūsų nuodėmėms atleisti. Taigi Mišiose save aukoja Kristus, o ne kunigas, kuris aukoja tik duoną ir vyną.

(2)    Kristaus veikimas konsekracijos metu, arba jo veiksmingas dalyvavimas nėra naujas aukojimas. Juk jo dalyvavimas esminiame Mišių veiksme siejasi su kryžiaus auka, kurią Viešpats nuolat vykdo, būdamas savo prisikėlusios būties būsenoje. Tas jo dalyvavimas yra jo amžinas aukojimasis įvairiose vietose įvairiu laiku.

(3)    Per sakramentinį aukojimą Mišių auka neįgyja naujų nuopelnų, jokios naujos aukos vertės, o tik pritaiko Kristaus aukos vaisius. Mišios pritaiko kryžiaus aukos vaisius ypatingai tiems, kurie sąmoningai ir pamaldžiai dalyvauja jų šventime.

(4)    Mišių auka yra kryžiaus auka sakramentine forma. Sakramentinė forma yra išviršiniai pridedama neregimai kryžiaus aukai. Juk vidinė Kristaus auka yra aukojama tarpininkaujant regimai Bažnyčiai, tai yra, veikiant žmonėms, kurie atstovauja Kristui Kunigui. Kristus Kunigas įvykdo Mišiose kryžiaus auką, pasinaudodamas žmogumi kaip įrankiu: per žmogaus žodžius ir regimus gestus bei veiksmus teka gyvybę teikianti Viešpaties kunigystės galia. Nors kryžiaus auka įvyksta tarpininkaujant Bažnyčiai, bet jos vidinė vertė neapribojama. Tačiau jos veiksmingumo apimtis yra apribojama: sakramentinė kryžiaus auka apima besimeldžiančios Bažnyčios — jos kunigų ir dalyvaujančių tikinčiųjų siekiamus tikslus. Bet tas apribojimas Kristaus aukos apimtį tik patobulina: iš tikro bažnytinis šventimas nieku būdu nepadaro Kristaus aukos tobulesnės, o tik praplatina jos žmogiškus siekimus.

(5)    Čia reikia pasisakyti ir dėl Mišių atnašos. Tiesa, kad Mišių pagrindinė atnaša yra pats Kristus. Bet į Mišių atnašą yra įjungiamos ir visos mūsų asmeniškos aukos. Juk atpirkimo teologija įsakmiai moko, kad Kristaus auka nieku būdu neatleidžia mūsų, žmonių, nuo pareigos mums būti atnaša, o veikiau įgalina mus tai daryti. Mūsų asmeniškos atnašos savaime nėra tobulos; jos gauna vertę tik suvienytos su tobula aukos dovana — Kristaus atnaša. Jau minėjome, kad nuo amžinojo Žodžio, Dievo Sūnaus, Įsikūnijimo esame Įsijungę į Kristų, esame mistinio jo Kūno nariai. Tą savo vienybę su Kristumi patvirtinome regimai per Krikšto sakramentą. Todėl teisinga sakyti, kad Kristus, tarpininkaujant mistinio jo kūno nariams, atseit, žmonėms, aukoja Tėvui save Eucharistijos šventimo metu, ir kartu su savimi jis aukoja ir mus. Nuostabiai tai yra išreikšta aukų paruošimo maldoje: “Garbė tau, Viešpatie, visatos Dieve. Iš tavo dosnumo turime duonos (...vyno), kurią aukojame tau. Tai žemės ir žmogaus darbo vaisius, kuris taps mums gyvybės duona.” Duona ir vynas, paimti iš šio pasaulio, yra simbolis to, ką žmonės yra gavę iš Dievo, atseit, visų tų gėrybių, kurias jie turi, ir net jų pačių buities. Duonos ir vyno perkeitimas į Jėzaus Kristaus buitį išreiškia, kad Kristus yra priėmęs visa tai, ką mes turime ir kas mes esame. Prasmingai tai pasakoma Bažnyčios maldoje: “Ši vandens ir vyno paslaptis tesujungia mus su dievyste to, kuris teikėsi susijungti su mūsų žmogyste.” Po konsekracijos, kas mūsų rankomis yra aukojama, jau nebeesame vien mes patys, bet Kristus yra mumyse. Tik vienui vienas Dievas, tapęs žmogumi, galėjo įvykdyti tobulą ir visiškai vertingą aukos dovaną. Todėl Kristus, aukodamas Eucharistijoje Tėvui save su mistinio savo Kūno nariais, pratęsia savo buvimą ir Dievo garbinimo bei žmonių pašventimo veiklą Bažnyčioje.

(6) Paaukodamas save ant kryžiaus, Kristus visos žmonijos vardu pagarbino Dievą ir pašventė visus visiems laikams. Aplink kryžių jis sutelkė visą žmonių bendruomenę, kuri buvo jame paslaptingu būdu nuo įsikūnijimo.

Jis buvo tos bendruomenės kunigas ir paaukojo jos auką. Kristaus asmeniškos aukos atnaša buvo regima, daiktinė ir išorinė. Todėl ir kryžiaus aukai netrūko simbolinės išraiškos. Juk mirtis, kurią jis pasirinko ir kuri jį iškėlė su ištiestomis rankomis virš žemės, tikrai ženklina klusnios bei pakantrios aukos visa apimančią dovaną — vidinį jo atsidavimą Dievui ir jo pasiaukojimą žmonėms. Kristaus kryžiaus auka yra vienintelės rūšies — unikumas. Tą jo auką dangaus Tėvas priėmė. Jo auka buvo visiškai pakankama Dievui pagarbinti ir žmonėms išganyti. Kryžiaus auka atidarė visiems priėjimą prie dangaus Tėvo, siekdama būti visos žmonijos auka. Vis dėlto kruvinoji kryžiaus auka nebuvo apeiginio pobūdžio. Todėl ji negalėjo būti visų auka, kurioje visi galėtų dalyvauti regimai ir konkrečiai.35

b) Sakramentinis dalyvavimas kryžiaus aukoje

Prieš savo mirtį ant kryžiaus Kristus nustatė savo aukai švęsti būdingus ženklus ir veiksmus. Pasinaudodamas pirmą kartą savo pasirinktais ženklais ir veiksmais, jis atliko kryžiaus aukos apeigas per Paskutinę Vakarienę. Tai įvyko pati pirmoji kryžiaus auka sakramentiniu būdu. Nuo to laiko Bažnyčia vykdo tą pačią kryžiaus auką, kada tik Eucharistija arba Mišios yra švenčiamos. Per kiekvienas Mišias dabar įvyksta kryžiaus auka sakramentiniai. Visi pakrikštytieji, kurie tik įsijungia į Mišių šventimą žodžiais ir liturginiais veiksmais, dalyvauja kryžiaus aukoje. Taigi tinka vadinti Mišias ‘dalyvavmo auka’. Ypatingai tie tikintieji, kurie priima sakramentinę komuniją, pasinaudoja ne tik atpirkimo vaisiais, bet ir kunigiškai dalyvauja Kristaus aukoje: jie tampa kartu su Kristumi vienintelės jo aukos aukotojai ir atnaša.

Visi pakrikštytieji turi teisę ir pareigą dalyvauti šioje Bažnyčios aukoje. Eucharistinę auką švęsdama, Bažnyčia palaiko savo narius dvasiškai gyvus ir ugdo jų antgamtinį gyvenimą.

Eucharistija iš tikrųjų yra Dievo duota Bažnyčiai dovana. Per ją triasmenis Dievas pasitinka mus ir teikia mums gausių išganomųjų malonių. O dalyvaudami Mišių aukoje, jaučiame pareigą išreikšti Dievui savo padėką už patiriamas malones bei jo nuolatinę meilę mums atskirai ir visai Bažnyčiai. Pergyvendami mums teikiamas Dievo malones bei jo meilę, priimame tai visa su meile, vadinasi, dėkojame gerajam savo Viešpačiui. Savo padėką ir garbę Dievui reiškiame Mišiose maldos žodžiais, ypatingai dėkojimo giesme. Su kunigu, kuris atstovauja Kristui ir tikinčiųjų bendruomenei, mes, švęsdami eucharistinę auką, dėkojame dangaus Tėvui ir reiškiame jam garbę: “Tikrai verta ir teisinga. . . visur ir visuomet dėkoti Tau, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, per Kristų, mūsų Viešpatį. Jis, tikrasis ir amžinasis Kunigas, įsteigdamas amžiais nesibaigiančią auką, žmonijai atpirkti patį save Tau paaukojo ir įsakė, kad mes jo atminimui šią auką kartotume, . . . skelbdami jo mirtį iki vėl jam ateinant. Todėl . . . giedosime Tau garbės giesmę: Šventas. . .” (Dėkojimo giesmė Švenčiausiojo Sakramento garbei). Šiuo dėkojimu prasideda eucharistinė auka, kuri užsibaigia tik po konsekracijos velykinės Viešpaties paslapties minėjimu, Kristaus ir Bažnyčios aukos veiksmingu paaukojimu bei sakramentinės komunijos priėmimu.

Įsijungdami į Kristaus velykinės paslapties minėjimą ir jo aukojimą po konsekracijos, mes vykdome Viešpaties įsakymą: “Tai darykite mano atminimui.” Kristaus auką Bažnyčia padaro sava auka, sakydama: “Aukojame tau, didysis Dieve, tavo paties mums duotų dovanų auką: auką tobulą, auką šventą, auką be dėmės” (I kanonas). Šios aukos atnaša yra Kristus. Ją Bažnyčia aukoja dangaus Tėvui. Tai eucharistinė auka — dabar Kristaus ir Bažnyčios auka, atnašaujama tikinčiųjų su meile per Kristų ir su Kristumi. Todėl dangaus Tėvas priima tokią mūsų auką su malonumu, kaip kad jis priėmė Kristaus auką ant kryžiaus.

Eucharistinėje aukoje dalyvauja visa Bažnyčia: ją aukoja kunigas, kuris atstovauja pagrindiniam kunigui — Kristui, bet prie aukojimo prisijungia ir tikinčiųjų bendruomenė. Kristaus vardu kunigas, ir tai jis vienui vienas, įvykdo peresminimą duonos ir vyno į Viešpaties kūną ir kraują. Per konsekraciją įvyksta realus Kristaus buvimas ant mūsų altorių sakramentine forma, ir tuo pačiu laiku — atnašos paaukojimas. Savo aukos veiksmui Kristus panaudoja vienintelį įrankį kunigą, kuris švenčia Mišias. Taigi kunigas atstovauja Kristui ir jo Bažnyčiai. Jis veikdamas ir kalbėdamas visos Bažnyčios vardu, atlieka Kristaus aukojimą visų pakrikštytųjų vardu, nors Mišiose kūniškai jie ir nedalyvauja. Vienui vienas kunigas įvykdo nuostabią eucharistinę paslaptį mūsų labui. Juk kunigą Kristus yra pašaukęs ypatingai intymiai dalyvauti eucharistinėje aukoje. Jėzus pasakė kunigams jų šventimų metu: “Ne tarnais aš jus padarau, bet savo draugais.” Kunigas tat eucharistinėje aukoje yra ne tik įrankis, bet ir artimas draugas. O kaip draugas kunigas yra pašauktas dalyvauti Kristaus sielos nusiteikime, jo giliausiose mintyse, vadinasi, pasidaryti į jį panašus. Tik proto ir širdies visišku atsidavimu dieviškam veiksmui kunigas gali tinkamai atstovauti Bažnyčiai eucharistinėje Kristaus aukoje. Bet ne vienui vieni kunigai yra pašaukti dalyvauti sakramentiniai Kristaus aukoje. Visi pakrikštytieji yra kviečiami aktyviai dalyvauti eucharistinėje aukoje. Žinoma, jie dvasiniai jau dalyvauja Mišių aukoje, jei tik laisvanoriškai nenusikreipia nuo Kristaus. O eucharistinė atnaša, kurią kunigas kiekvienose Mišiose laiko savo rankose, įima gyvenimo tikrovę visų tų žmonių, kurie tikrai aukojasi su tikėjimu ir meile. Kiekvieną dienos akimirką galima dvasiniai įsijungti į Kristaus auką. Bet asmeniškas dalyvavimas Mišiose yra kažkas daugiau: Mišių šventime galima sakramentiniai susitikti su Kristumi ir giliau pergyventi jo aukos paslaptį. Visiškas žmogaus susitikimas su Kristumi gali būti pergyvenamas, tik dalyvaujant Mišiose savo dvasia ir kūnu. Štai kodėl Bažnyčia ragina visus tikinčiuosius dalyvauti sakramentiniai Kristaus aukoje.

Visi pakrikštytieji priklauso regimam mistiniam Kristaus Kūnui — Bažnyčiai. Taigi visa Bažnyčia dalyvauja Kristaus aukoje: Mišiose aukojasi Kristus už visą pasaulį, bet su Kristumi aukojasi ir visi jo kūno nariai. Ta auka vyksta sakramentiniai, tai yra, per juslinius ženklus bei veiksmus. Vyriausiam kunigui — Kristui regimai atstovauja kunigas, švenčiąs Mišių auką. Mišiose dalyvaujantieji tikintieji regimai atstovauja tiems Bažnyčios nariams, kurie negali būti tame pačiame Eucharistijos šventime. Tiesa, kad Bažnyčiai ir jos Galvai — Kristui Mišių aukoje gali atstovauti ir vienui vienas kunigas. Bet Bažnyčia stipriau bei ryškiau pasireiškia sakramentinėje Kristaus aukoje, kai Mišiose drauge dalyvauja daug žmonių, sudarančių bendruomenę, kurios vadovas yra kunigas.

Dalyvaudami kryžiaus aukoje sakramentiniai, mes aukojame kartu su Kristumi save pačius ir visa, ką turime iš Dievo. Tokiu savęs aukojimu mes reiškiame dangaus Tėvui garbę ir padėką. Šis Dievo garbinimas ir dėkojimas įjungia ir permaldavimą už mūsų nuodėmes. Juk Eucharistija, būdama veiksmingas Kristaus kančios atminimas, yra permaldavimo bei sutaikinimo auka. “Dievas jį (Kristų) paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą jo kraujo galia” (Rom 3, 25). Aiškindamas šiuos šv. Pauliaus žodžius, reiškiančius Mišių aukos permaldavimo pobūdį, Origenas sako: Viešpaties kančios “atminimas yra vienintelis, kuris padaro mums Dievą palankų.”36 Gi “Viešpats — švelnus, maloningas. . . Ne pagal mūsų kaltybes mums moka, nebaudžia mūsų, kiek verti esam” (Ps 102, 8 ir 10), bet “jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus” (Kol 2, 14). Tad permaldavimas ir atsiteisimas už mūsų nuodėmes įvyko kryžiaus auka, kuri dabar veiksmingai yra pratęsiama Mišiose. Taigi su mūsų sakramentiniu kryžiaus aukos atminimu yra susijęs permaldavimas ir susitaikymas su dangaus Tėvu.

Bažnyčia, švęsdama eucharistinę auką, su pasitikėjimu maldauja Viešpatį malonės. Pirmoje eucharistinėje maldoje Bažnyčia šiaip kreipiasi į dangaus Tėvą: “Tave, geriausias Tėve, karštai maldaujame per Jėzų Kristų, tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, kad priimtum ir palaimintum šią mūsų aukojimo dovaną, šią mūsų atnašą. . .”

Gyvendami žemėje laikinai ir tikėdami antrąjį garbingąjį Kristaus atėjimą, stipriu pasitikėjimu mes laukiame Dievo malonės Eucharistijos šventimo metu: laukiame eucharistinės aukos, kuri įveda mus į eschatologinį pokylį. Todėl maldaujame, kad regimos mūsų dovanos būtų paverstos Kristaus Kūnu ir Krauju, ir taip sakramentiniai įvyktų kryžiaus auka: “Nuolankiai Tave, Viešpatie, meldžiame: teikis šias atnašas, kurias Tau paaukojome, Šventosios Dvasios veikimu pašventinti, kad jos taptų Kūnu ir Krauju Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, Jėzaus Kristaus” (III eucharistinė malda: Epikleze).

Pirmoje eucharistinėje maldoje Bažnyčia meldžia dangaus Tėvą, kad jos sakramentinę auką maloniai priimtų. Todėl Bažnyčia, paminėjus velykinę paslaptį, tai yra, atlikusi bažnytinį savo aukojimą, taip maldauja: “Pažvelk maloniai ir meiliai į šią auką ir priimk ją taip, kaip kitados esi maloniai priėmęs teisingojo Abelio auką, mūsų tikėjimo protėvio Abraomo auką ir savo didžiojo kunigo Melchizedeko šventą, tyrą auką.” Ir vėl: “Karštai tave maldaujame, visagali Dieve, tegul tavo šventasis angelas nuneša šią auką į aukštybes prie tavo sosto, tavo, didingasis Dieve, akivaizdon, kad, nuo šio altoriaus priimdami švenčiausiąjį tavo Sūnaus Kūną ir Kraują, patirtume tavo malonių ir dangaus palaimos.” Šie du maldavimai užima raktinę vietą tarp konsekracijos ir komunijos, tai yra, tarp sakramentinio Naujojo Įstatymo aukos įvykio ir kiekvieno mūsų asmeniško dalyvavimo šioje aukoje. Bažnyčia ne tik maldauja, kad Dievas meiliai priimtų sakramentinę auką, kurią bažnytinė bendruomenė čia ant altoriaus švenčia, bet ir įgalintų visus, asmeniškai priimančius komuniją, joje vaisingai dalyvauti.

Užbaigus išganingų šv. komunijos vaisių prašymą, Bažnyčia kreipia savo maldavimus į dabartį ir eschatologinę ateitį. Dėl dabarties Bažnyčia meldžia, kad ji, būdama gyva ir tvirtos struktūros, būtų apginta nuo silpnų savo narių, apsaugota nuo nelaimių ir sustiprinta tikėjimu, meile bei taika. Jos maldavimai yra kreipiami ir į antžemišką Bažnyčią — į šventuosius danguje ir visus mirusiuosius. Prašoma, kad visi užmigę Kristuje rastų amžiną ramybę pas Dievą. Meldžiame maloningąjį Dievą suteikti malonę visiems mums, “kad pasiektume dangaus tėvonystę” jo karalystėje ir “ten su visa tvarinija, išlaisvinta iš nuodėmės ir mirties sunaikinimo”, jį šlovintume, (plg. IV euch. maldą).

Tokiais maldavimais Bažnyčia veda eucharistinę bendruomenę, bešvenčiančią sakramentinę auką, į malonės gyvenimą žemėje ir į amžinąjį gyvenimą dangaus Tėvo karalystėje. Įsijungdami savo protu ir širdimi į šiuos maldavimus, mes asmeniškai atsiveriame eucharistinei malonei, kurią mums teikia triasmenis Dievas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Ir tik šiuo būdu mes dalyvaujame asmeniškai ir vaisingai Kristaus ir Bažnyčios aukoje.

Pabrėžtina, kad Bažnyčia, priimdama Eucharistiją, kaip Dievo dovaną, ir kreipdama savo maldavimus į dangaus Tėvą Mišių metu, pratęsia Kristaus auką laike sakramentiniu būdu. Dar daugiau: sakramentiniai švęsdama velykinę Kristaus paslaptį, Bažnyčia padaro kryžiaus auką savą. Mišių šventime prie kryžiaus aukos prisideda tik Bažnyčios sakramentinis dalyvavimas. Kaip jau anksčiau sakėme, kryžiaus auka nelaimi daugiau vertės bei galios iš Bažnyčios sakramentinio dalyvavimo, ji yra tik daugiau žmogiško pobūdžio. Todėl, aiškinant šį klausimą, dažnai teigiama, kad kiekvienos Mišios yra kryžiaus aukos galios naujas pritaikymas. Bet nepamirština, kad kryžiaus aukos galia yra tiesiogiai nukreipta į Dievo širdį: Kristus savo auka ant kryžiaus tobulai yra išreiškęs dangaus Tėvui garbę. Kryžiaus aukos vaisiai yra pritaikomi žmonėms, tarpininkaujant Bažnyčiai per jos narių veiksmus. Tai įvyksta Mišiose. Mišių auka, kurią Bažnyčia švenčia vienybėje su Vyriausiu Kunigu, nėra tik susakramentinimas vienintelės kryžiaus aukos. Todėl Mišių aukos vertė yra tolygi su kryžiaus auka.

c) Šventų Mišių aukos vertė

Aišku, kad Mišių, arba eucharistinės aukos, vertė priklauso nuo jos santykio su Kristaus auka ant kryžiaus. Regimai išliedamas kraują ir mirdamas ant kryžiaus, Kristus pats vienas paaukojo save dangaus Tėvui už visos žmonijos atpirkimą. Šią auką atliko jis kaip visų žmonių atstovas, kaip “vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas — žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirkimą už visus” (1 Tim 2, 5-6). Kryžiaus auka yra paaukota visiems žmonėms atpirkti. Iš jos sruvena išganomosios malonės visiems iki amžių pabaigos. Nors kryžiaus auką Kristus atliko pats vienas, ir kitų žmonių dalyvavimas jos esmei nepriklauso, savo Bažnyčią jis įgalino dalyvauti joje sakramentiniai. Jis pats parinko šiam dalyvavimui esminius ženklus, regimus elementus ir apeigas, ir pats pradėjo tai Paskutinės Vakarienės metu. Nuo to laiko sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje vyksta kiekvienose šv. Mišiose. Mišių aukoje Kristaus kraujo nuo kūno atsiskyrimas išreiškė gamtinį jo susinaikinimą savo Tėvo garbei dėl žmonijos išganymo. Tai buvo nepakartotina auka, įvykusi istorijoje tik vieną kartą. Bažnyčia, švęsdama Eucharistiją, aukoja sakramentiniai nekruvinu būdu tą pačią aukos dovaną — Kristaus Kūną ir Kraują. Kunigui ištarus konsekracijos žodžius, duona peresminama į Kristaus kūną ir vynas į jo kraują. Pasilieka tik duonos ir vyno pavidalai, kurie ne tik reiškia, bet ir veiksmingai perkelia Kristaus auką į dabartį mūsų labui.37

Ant kryžiaus kunigas Kristus, kaip žmonių giminės galva ir atstovas, paaukojo save patį kaip atnašą. Kryžiaus aukos įvykis pasilieka susijęs su prisikėlusio Kristaus asmeniu.

Mišių auka, būdama pagrindinai Kristaus auka, turi beribę vertę: ji teikia visuotinės vertės išganomuosius vaisius. Neabejotinai teikia Mišių auka tas malones, kurių maldaujame, nes joje užtaria mus pats Vyriausias aukos kunigas. Iš tikrųjų Mišių šventimo metu Dievas teikia mums beribės vertės išganomąją dovaną: Viešpats nusileidžia iki mūsų žmogiškojo buvimo plotmės ir savo antgamtinėmis dovanomis mus įgalina išreikšti savo Kūrėjui garbę bei padėką, tobulai atsiteisti už savo nusižengimus ir suteikti mums prašomų malonių. Bet jis mūsų neprievartauja: apdovanojęs mus laisva valia, laukia, kad mes laisvai apsispręstume priimti siūlomas antgamtines dovanas. Kai mes nepriimame visiška meilės įtampa Dievo siūlomu malonių, savo žmogiška laisve apribojame Mišių aukos beribės vertės vaisius. Atpirkimo vaisiais pasinaudojame vis daugiau ir daugiau, kai mūsų meilės karštis Mišių aukos dovanai palaipsniui didėja.

Pabrėžtina, kad Mišių šventimo metu Dievas, būdamas iš esmės beribis, gali teikti mūsų išganymui bei pašventimui beribę dovaną. Bet mes, žmonės, riboti kūriniai, nepajėgiame priimti begaliniai tobulos Dievo dovanos. Štai kodėl prieiname išvadą, kad Bažnyčia, susivienijusi su savo Galva, Kristumi, švęsdama eucharistinę auką, kartu veikiant kunigui su tikinčiaisiais, gauna mūsų išganymui tik dalinę, apribotą reikalingą Dievo dovaną. Šią mūsų išvadą patvirtina Bažnyčios praktika švęsti Mišių auką pakartotinai bei dažnai ta pačia intencija.38

Iš svarstymų apie Eucharistiją kaip Naujojo Įstatymo auką, mums pakankamai aišku, kad šv. Mišios yra paties Kristaus auka, nes jos pagrindinis kunigas ir atnaša yra Jėzus Kristus. Bet Mišios yra ir Bažnyčios sakramentinė auka, kurią švenčia kartu su Kristumi kunigas ir tikinčiųjų bendruomenė. Todėl Mišios yra Kristaus auka ir Bažnyčios auka.

5. Mišios, arba eucharistinė auka, yra Kristaus ir Bažnyčios auka

Jau esame anksčiau svarstę Bažnyčios dalyvavimą Kristaus aukoje. Būdami Bažnyčios nariai, ypač intymiai dalyvaujame kryžiaus aukoje, kai priimame šv. komuniją. Juk mes esame įgalinti taip artimai dalyvauti Kristaus aukoje per Krikštą — per Krikštą buvome sakramentiniai bei regimai įjungti į Kristų ir tapome jo kunigystės dalininkais. Todėl Kristaus patvarkymu švenčiame bažnytiškai bei kunigiškai kryžiaus auką. Eucharistija, kaip sakramentinė auka, yra patikėta Bažnyčiai. Taigi Eucharistijai yra sava būti kartu Kristaus ir Bažnyčios auka.

Kristaus auka ant kryžiaus yra Bažnyčios dalyvavimo tik pradmuo, o ne pats sakramentinis dalyvavimas. Bažnyčia vienybėje su Kristumi drauge aukoja eucharistinę auką ir joje aukojasi. Šia sakramentine prasme ir Bažnyčia yra Naujojo Įstatymo aukos kunigas ir atnaša. Tą svarbų klausimą verta kiek giliau pasvarstyti ir išryškinti, pasinaudojant Apreiškimo šaltiniais bei teologų aiškinimais.

Pirmiausia glaustai svarstysime apie Eucharistiją kaip Kristaus ir Bažnyčios auką. Pagaliau teks nurodyti tą ryšj, kuris vienija Kristaus auką su Bažnyčios auka.

a) Šventos Mišios — Kristaus auka

Nuo pat krikščionybės pradžios Eucharistija buvo laikoma Kristaus auka. Dalyvaudami šv. Mišiose, krikščionys ištisus amžius tikėjo, kad tos Naujojo Įstatymo aukos pagrindinis kunigas ir atnaša yra pats Jėzus Kristus. Bet savaime suprantama, kad šios tiesos pažinimas laikui bėgant tobulėjo, kol buvo oficialiai Bažnyčios suformuluotas.

Pats Kristus yra apreiškęs mums savo aukojimąsi sakramentiniu būdu. Apreiškė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Tą jo apreiškimą turime Naujojo Testamento raštuose.39

Iš keturių Eucharistijos įsteigimo atpasakojimų iškyla pats Kristus kaip savo įsteigtos aukos apeigų celebrantas. Jis pats vienas paaukojo savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais Dievo garbei ir visų žmonių pašventimui (plg. Mt 26, 26-28; Mk 14, 22-24; Lk 22, 19-20; 1 Kor 11, 23-25). Iš šio Eucharistijos įsteigimo fakto yra aišku, kad Kristus turėjo intenciją būti savo sakramentinės aukos pagrindinis kunigas ir atnaša.

Laiškas Žydams ir Apreiškimas Jonui kalba apie antlaikinę Kristaus kunigystę: Kristaus kunigiška galia nėra išsisėmusi su jo grįžimu pas Tėvą. Kristaus kunigystė yra amžina, ir jis vykdo ją iš dangaus: “Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų” (Žyd 7, 25). Ir jo atnašos savybė bei galia nėra pasikeitusi. Šv. Jono vizijoje Kristus pasirodo kaip užmuštas avinėlis dangiškoje liturgijoje: “. . . išvydau viduryje vyresniųjų Avinėlį. Jis buvo tarytum užmuštas...” (Apr 5, 6). “Aš regėjau ir girdėjau balsus daugybės angelų... Jie skelbė skambiu balsu: ‘Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas, imti valdžią, ir lobį, ir išmintį, ir galybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!” (Apr 5, 12).

Šį tikėjimą Kristumi kaip eucharistinės aukos kunigu ir aukojama dovana yra išpažinę Bažnyčios Tėvai. Tiesa, Tėvai daugiau iškėlė Kristaus, kaip atnašos, idėją, nes Eucharistija teikia mums paaukotą Kristų — jo kūną ir kraują. Tačiau, kaip matysime iš jų liudijimų, jie nevengė pasisakyti ir už Kristų kaip Mišių aukos kunigą. Štai kai kurie jų pasisakymai.

Šv. Efremas, kalbėdamas apie Naujojo Įstatymo auką, aiškiai sako, kad “Kristus yra altorius ir avinėlis, atnaša, kunigas ir aukos maistas.’40

Šv. Grigalius Nazianzietis teigia, kad Kristus yra atnaša ir vyriausias kunigas.”41

Šv. Epifanijus sako apie Kristų: “Už mus aukojąs dovanas pastoviai yra tas, kuris pirma paaukojo save, kad panaikintų Senojo Testamento auką, tobulai paaukojęs savo gyvybę už visą pasaulį: jis pats atnaša, pati auka, kunigas, altorius, Dievas, . . . kad taptų mums tobulai gyvybe, ir kad savo aukos pastovumą patvirtintų nepajudinamai visam laikui.42

Šv. Jonas Chrizostomas išpažįsta tikėjimą eucharistine auka, sakydamas, kad Kristus “yra pats atnaša ir kunigas.”43

Teofilius, Aleksandrijos patriarchas (385-412), svarstydamas teologines išvadas iš arianizmo, tarp ko kita pastebi, kad Kristus yra “kunigas ir atnaša, aukojęs ir paaukotasis, priėmėjas ir dalintojas. . .”44

Šv. Augustinas, Vakarų Bažnyčios mokytojas, irgi teigia, kad Kristus yra “pats aukojąs ir pats atnaša” (De Civitate Dei X, 20). Ir kitoje vietoje jis šiaip išsireiškia apie eucharistinę auką: “Mūsų laiko auka yra paties kunigo kūnas ir kraujas.”45

Tėvai, išpažindami Bažnyčios tikėjimą eucharistinės aukos neregimu kunigu Kristumi, neišvengiamai turėjo pasisakyti ir dėl regimo kunigo, kuris sakramentiniai švenčia Eucharistiją. Jie žvelgia į Mišių celebrantą kaip Įranki, kuriuo Kristus jj panaudoja ir per kurį jis asmeniškai veikia. Šia prasme kalba šv. Jonas Chrizostomas, kuris celebrantą vadina Kristaus ‘burna’46 ir teigia, kad celebrantas ‘duoda Kristui savo liežuvį ir savo ranką’.47

Eucharistijos celebranto vaidmenį dar aiškiau yra nusakęs 5-tą šimtmetį Esichius Jeruzalietis. Jis teigia, kad kunigas atstovauja Kristui eucharistinės paslapties šventime: “Tų paslapčių akimirką kunigai ištaria eucharistinius žodžius vietoje Kristaus (in persona Christi).”48 Tas pats tikėjimas, kurį mokė Bažnyčios Tėvai, buvo reiškiamas ir liturginėse maldose. Jeruzalės ir Bizantijos liturgijoje yra žinoma iškilminga aukų paruošimo procesija. Du diakonai eina procesijoje, nešdami Eucharistijos aukai paruoštus duoną ir vyną, kaip žemės ir žmogaus darbo vaisius, giedant Kristaus garbei himną. Tokia proga šv. Jokūbas Jeruzalietis sveikina Kristų — “Karalių karalių, kuris daro savo ingresą, kad būtų paaukotas.” O Bizantijos senoji šv. Bazilijaus liturgija (9-me šimtm.) sveikina Kristų kaip “Vyriausią kunigą, aukojantį ir paaukotą.” Ta pati Kristaus kunigo ir atnašos mintis dar aiškiau yra išreikšta Siro-antiochiečių liturginėje atminimo maldoje: . .Tavo Tėvo akivaizdoje aukojame tave, Sūnų, kai tu esi drauge su savo Tėvu ir savo Dvasia; tu aukoji ir esi aukų priėmėjas, tu esi auka ir aukomis bei dešimtinėmis garbini, atnaša ir Vyriausias kunigas, užmuštas ir mirusiųjų prikėlėjas. . . tu mūsų vardu aukojiesi. . .”49

Viduramžių teologai, svarstydami eucharistinę auką, beveik pažodžiui pakartoja Tėvų liudijimus. Ir jie moko, kad Mišių aukos kunigas ir atnaša yra pats Jėzus Kristus. Scholastikai, nesvarstydami sistematiškai Eucharistijos aukos, nepabrėžia tiesiogiai Kristaus kunigystės. Pvz. šv. Tomas Akvinietis aiškiai svarsto nuo seno žinomą temą apie Kristų kaip atnašą. Vis dėlto jis, norėdamas išaiškinti celebranto tarnaujančios kunigystės požiūrį, kalba ir apie Kristaus kunigystę: “Kunigas atstovauja Kristui, kurio vietoje, ir galia ištaria konsekracijos žodžius. . . ir todėl tas pats yra kunigas ir atnaša (sacerdos et hostia) .”50

Išskirtinu būdu apie Kristų kaip eucharistinės aukos kunigą ir atnašą yra išsireiškęs šv. Albertas Didysis. Eucharistinę auką jis aprašo šiaip: “Toji auka yra atnašaujama Tėvui. Ją aukoja Sūnus, mūsų Vyriausias kunigas. Joje yra aukojamas Kristus žmogaus kūno ir kraujo būklėje. Ji yra aukojama už visus. Dieviškoji išmintis suvienijo atnašą su aukojančiu: tas, kuris aukoja ir kas yra aukojama yra viena asmens būtyje (in esse personae) .”51

Bažnyčia visuomet skelbė tikėjimą eucharistine Kristaus auka. Naujasis Testamentas, Bažnyčios Tėvai ir teologai skelbia tą patį eucharistinį mokslą. Nuo 13-to šimtmečio pradžios eucharistinis klausimas buvo svarstomas oficialiai didžiuosiuose Bažnyčios susirinkmuose. IV Laterano Susirinkimas sprendžiamai yra paskelbęs, kad eucharistinės aukos “tas pats Jėzus Kristus yra kunigas ir atnaša” (Denzinger 430; Innocentas III, 1215 m.). Tridento Susirinkimas, iškeldamas Mišių ir kryžiaus aukos vienybę, yra viešai paskelbęs tą pačią tikėjimo tiesą: “Viena ir ta pati atnaša (hostia), dabar kunigų patarnavimu aukotojas tas pats, kuris tada pats save paaukojo ant kryžiaus” (sesija XXII, cap. 2; Denzinger 940).

Bažnyčia moko, kad eucharistinės aukos kunigas ir atnaša yra Jėzus Kristus. Bet kaip Jėzus dabar aukoja ir aukojasi Mišiose? Jau anksčiau pabrėžėme, kad Kristaus auka, kaip dieviškas veiksmas yra antistorinio bei antlaikinio pobūdžio: ji amžinai tverianti ir veiksminga per amžius Eucharistijos šventimo metu. Ne be pagrindo II Vatikano Susirinkimas eucharistinę auką vadina Kristaus auka, kurią kunigai atnašauja sakramentiniu būdu:52 Kristus “yra Mišių aukoje: jas aukojančiojo asmenyje, nes tas pats dabar aukoja kunigų rankomis, kuris save paaukojo ant kryžiaus, ir ypatingai eucharistiniais pavidalais.”53

Kristus, būdamas danguje, yra pajėgus siųsti Bažnyčiai Šventąją Dvasią (plg. Jn 14, 16-17; 16, 7-8), kuri dabar veikia žemėje jo vardu. Viešpats Jėzus dabar pajėgus save paaukoti Mišiose, kaip jis save paaukojo ant kryžiaus “per amžinąją Dvasią” (Žyd 9, 14). Šia prasme kalba ir II Vatikano Susirinkimas: “Atlikdami šventuosius veiksmus, jie (kunigai, Pr.M.) veikia kaip tarnai Kristaus, kuris tokiu būdu liturgijoje savo Dvasios veikimu be paliovos eina savąsias mūsų kunigo pareigas.”54

Iš tikrųjų Kristus danguje yra įgalintas siųsti Šventąją Dvasią atnašaujančių dovanų konsekracijos kiekvienai akimirkai. Kiekvienu tokiu atveju siunčiant Šventąją Dvasią, Kristus savo galia aukojasi Mišiose. Nuo seno eucharistinėse maldose buvo šaukiamasi Šventosios Dvasios įsiterpimo į sakramentinę auką. Kartu yra maldaujama, kad pats Kristus asmeniškai Mišiose atnašautų Tėvo garbei ir žmonių pašventimui tikrą savo kūną ir tikrą savo kraują. Štai šv. Grigaliaus Didžiojo (540-604) laikais jau šaukėsi Bažnyčia eucharistine malda tokio asmeniško Kristaus buvimo bei jo veikimo: “Tu pats, Viešpatie, perkeisk šias atnašas savo žodžiu; čia būdamas atlik šią mistinę liturgiją: apsaugok mums tavo garbinimo bei šlovinimo atminimą. Siųsk savo Šventąją Dvasią, kad ji atėjusi savo šventu, geru ir garbingu buvimu pašvęstų ir perkeistų čia turimas brangias bei šventas atnašas į mūsų atpirkimo patį kūną ir kraują.”55

Taigi neabejotinai šv. Mišios yra Kristaus auka. Jas atnašauja jis pats, pasinaudodamas Bažnyčios patarnavimu. 0 ta Kristaus auka yra kartu ir Bažnyčios auka.

b) Šventos Mišios yra Bažnyčios auka

(1) Tikėjimas Eucharistija kaip Bažnyčios auka

Paskutinės Vakarienės metu pats save paaukojęs sakramentiniai, Kristus tarė apaštalams: “Tai darykite mano atminimui.” Tais žodžiais, kaip moko Tridento Susirinkimas, sakramentinė jo auka yra patikėta Bažnyčiai. Kristus taip patvarkė regimą Naujojo Įstatymo auką, kad visa Bažnyčia aukotų sakramentiniai iki amžių pabaigos “jį pati per kunigus regimais ženklais” (plg. Tridento Susirinkimo XXII sesijos, cap. 1; Denzinger, 938).

“Tai darykite mano atminimui.” Tais žodžiais Jėzus savo kunigystės įpėdinius — apaštalus įgalino perkeisti žmogaus darbo vaisius — duoną ir vyną — į sakramentiniai aukojamą jo kūną ir kraują. Tuo pačiu jis įgalino sakramentinius kunigus, kad jie kartu su kitais Bažnyčios nariais, minėdami mūsų Viešpaties kančią, prisikėlimą iš mirusiųjų ir garbingą įžengimą į dangų, aukotų jo “paties mums duotų dovanų auką, . . . šventąją amžinojo gyvenimo duoną ir amžinojo išganymo taurę” (I Eucharistinė malda). Šia prasme šv. Paulius kalba korintiečiams apie Naujojo Įstatymo auką, kurią atnašauja visa tikinčiųjų bendruomenė (kunigas ir kiti Mišių dalyviai): “Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11, 26).

Nėra abejonės, kad Mišios yra savita Bažnyčios auka. Juk Mišios yra ne tik Kristaus aukos veiksmas, bet ir Bažnyčios. “Nes jose Kristus pratęsia nekruvinu būdu tą pačią auką, kurią atliko ant kryžiaus kunigų rankomis.” Bažnyčia, susivienijusi su Kristumi, atlieka “kunigo ir atnašos vaidmenį, aukoja jį Tėvui ir tuo pačiu laiku ji pati visiškai pasiaukoja kartu su juo.”56 Vadinasi, eucharistinės aukos kunigas ir atnaša yra Bažnyčia vienybėje su Kristumi. Tolygiai moko ir popiežius Paulius VI savo enciklikoje ‘Mysterium fidei’: “. . . Bažnyčia, būdama vienybėje su Kristumi, kaip kunigas ir aukojamoji dovana, atnašauja visą Mišių auką ir visa yra aukojama.”57 Kadangi Bažnyčia aukoja Mišias vienybėje su Kristumi, tai jos auka yra visuomet viešo pobūdžio ir turi visuotinę galią. Tai ryškiai nusako tas pat popiežius Paulius VI: “Kiekvienos Mišios, net jei jas kunigas švenčia privačiai, vis dėlto nėra privačios, bet Kristaus ir Bažnyčios veiksmas. Atnašaudama gi šią auką, Bažnyčia aukoja save kaip auką už visus ir pritaiko vienintelę bei beribę kryžiaus aukos atperkamąją galią už viso pasaulio išganymą.”58

II Vatikano Susirinkimas skelbia mūsų tikėjimą, kad mes, tikintieji, esame įjungti krikštu į Kristų. Juk krikšto dėka — Šventosios Dvasios veikimu, esame vienas kūnas Kristuje (1 Kor 12, 13). Šiuo sakramentiniu būdu esame tapę mistiniu Viešpaties Kūnu — Bažnyčia. Todėl teisinga sakyti, kad Mišiose tikintieji “atnašauja Dievui dangišką auką ir drauge su ja save pačius.”59 O tikinčiųjų dvasinės atnašos “Eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties kūnu karštu pamaldumu yra įteikiamos Tėvui.”60

Kristaus aukos atnaša yra jis pats (plg. Žyd 9, 12; 10, 8-14). Tokia asmeniška Kristaus auka nėra susijusi su Jeruzale ar kuria kita vieta; ir asmeninė jo auka yra pati tinkamiausia dangaus Tėvo garbinimui ‘dvasia ir tiesa’, kaip tai buvo paskelbta samarietei moteriai (plg. Jn 4, 21-24). Juk Dievas yra dvasia, todėl ir jo garbinimas turi reikštis ‘dvasia ir tiesa’. Tik savo dvasia galima sueiti į artimą ryšį su Dievu ir garbinti jį. Per krikštą mes, įsijungę į Kristų, turime priėjimą į tokį dvasinį dangaus Tėvo garbinimą: mes stovime Dievo akivaizdoje ir aukojame save Tėvui su Kristumi ir per Kristų. Tokia savo dvasine auka mes kartu su Kristumi garbiname Dievą ‘dvasia ir tiesa’.

Ta prasme šv. Paulius ragina romiečius tokia savo auka garbinti Dievą: “...aš prašau aukoti savo kūnus, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą” (Rom 12, 1). Kai apaštalas ragina ‘aukoti savo kūnus’, turi mintyje visą asmenį, o ne vien kūną. Taigi pakrikštytasis asmuo yra ‘atnaša’, kurią Dievas mielai priima. Nėra abejonės, kad pakrikštytieji, aukodamiesi su Kristumi Eucharistijoj, dvasiniai garbina Dievą. Juk Kristus, aukodamasis ant kryžiaus, norėjo, kad visa Bažnyčia vienybėje su juo garbintų Dievą. Tą Dievo garbinimą vykdo dabar Kristus su savo Bažnyčia eucharistine auka, kurią jis tam tikslui yra įsteigęs. Ir visi Bažnyčios nariai, kurie per krikštą yra tapę Naujojo Įstatymo kunigystės dalininkais, Eucharistijos šventimo metu atnašauja “dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų” (plg. 1 Pt 2, 5).

Bažnyčios Tėvai — rytiečiai ir vakariečiai —, gerai žinodami Naujojo Įstatymo kultą, liudija, kad Eucharistijos šventimo metu tikintieji drauge su Kristumi aukoja save Dievui. Šv. Kirilas Aleksandrietis rašo: “Kiekvienas mūsų, kurie esame tikėjimu išteisinti ir Dvasia pašventinti, yra tapę Dievui dovana.”61

Tėvai teigia, kad dvasinės tikinčiųjų atnašos pačios iš tavęs turi ryšį su Eucharistija. Todėl šv. Grigalius Nazianzietis sako, kad kunigas aukoja Dievui tikinčiuosius. O šv. Kirilas Aleksandrietis moko, kad žmogus savaime nėra pasiruošęs dvasinei aukai; reikia, kad Bažnyčia paruoštų jį, ir jau paruoštą Eucharistijos šventimo metu celebrantas pavestų Dievui.'“ Tuo pabrėžiama, kad kunigas yra Kristaus pašvęstas tikinčiųjų mokytojas ir jų atstovas eucharistinės aukos šventimo metu.

Vakarų Tėvai, visų pirma afrikiečiai, kurie rašė lotyniškai, ryškiau iškelia asmeniškos bei dvasinės aukos ryšį su Eucharistija. Štai šv. Ciprionas ir šv. Augustinas, išryškindami duonos ir vyno simbolinę reikšmę arba aiškindami vandens sumaišymo su vynu prasmę, nurodo Bažnyčią kaip atnašą, susijungusią su Kristumi. Tokį Bažnyčios susijungimą su Kristumi pabrėžia šv. Ciprionas savo 63-čiame laiške Cecilijui: “Krislus nėra niekis be žmonių, nei žmonės niekis be Kristaus.”63

Savo mistagoginėse homilijose šv. Augustinas, kartas nuo karto sugretindamas pasiruošimą Krikštui su eucharistine duona, teigia, kad visi pakrikštytieji yra ta realybė, kuri yra atnašaujama kartu su Kristumi ant altoriaus. Vadinasi, šv. Augustino mintimi Bažnyčia yra eucharistinės aukos atnaša Dievui. Savo veikale De Civitate Dei šv. Augustinas, nesileisdamas į bet kokį simbolinį aiškinimą, pristato Bažnyčią kaip visuotinę atnašą Dievui: “...tas pats visas atpirktasis Miestas, tai yra, šventųjų kongregacija bei draugija, save aukoja kaip visuotinę atnašą Dievui per aną Vyriausią Kunigą, kuris ir pats save paaukojo savo kančioje už mus, kad taptume kūnu tos Galvos, kuri yra tarno vietoje. Iš tikro šiuo būdu jis paaukojo ir buvo paaukotas, nes per šią auką jis yra tarpininkas, ir šioje aukoje jis yra kunigas ir atnaša. . . Ši yra krikščionių auka: daugelis jų yra vienas kūnas Kristuje. Ką Bažnyčia dažnai kartoja ir švenčia altoriaus sakramente, tikintieji gerai žino ir tuo parodo, kad šiame aukojime ji pati save aukoja.”64 Kitoje vietoje šv. Augustinas dar ryškiau pasisako: “Šiame (Bažnyčios aukojime, Pr.M.) jis (Kristus) yra kunigas, aukotojas ir atnaša. Todėl norima, kad tą auką kasdien atnašautų sakramentiniai Bažnyčia, kuri, būdama tos pačios Galvos kūnas, žino, kaip aukoti save pačią jam (Kristui) tarpininkaujant.”65

Toks afrikiečių Tėvų mokymas apie Bažnyčią kaip atnašą Eucharistijoje buvo skelbiamas iki viduramžių. Tai paliudija kai kurie ano meto teologai. Šv. Paschasius Radbertas (785-860) rašė. “Kristus nėra Vyriausias Kunigas be Bažnyčios, ir Bažnyčia nėra atnaša Tėvui be Kristaus.”66 Alger de Liege (von Luettich) tą patį paliudija, sakydamas: “Ant altoriaus Bažnyčia su Kristumi yra vienakūnė ir vienas sakramentas” (‘concorporalis’ et ‘consacramentalis’) .67

Scholastikų amžiuje teologai (kaip Petras Lombardas, šv. Albertas Didysis, šv. Tomas Akvinietis), nors žinojo Tėvų mokymą apie Bažnyčią kaip atnašą su Kristumi Eucharistijoje, bet išskirtinai nepabrėžė šio klausimo. Tik 19-tą šimtmetį Matthias Joseph Scheeben (1835-1888),68 svarstydamas giliau Bažnyčios Tėvų ir didžiųjų scholastikos autorių teologinį mokymą, iškėlė ir mums rūpimą klausimą. Jis taip toli įžvelgia tą teologinį klausimą, kad mums pasidaro aišku, jog Eucharistijos šventimo metu Bažnyčia ir Kristus visiškoje vienybėje aukojasi dangaus Tėvui sakramentiniai. Štai kodėl mūsų šimtmetyje ryškiau išreiškiame eucharistinėje maldoje tą teologinę tiesą, kad Bažnyčia, susivienijusi su Kristumi, sakramentiniai aukojasi Dievo Tėvo garbei. Ketvirtoje Eucharistinėje maldoje šiais žodžias kreipiamės į Dievą: “Pažvelk, Viešpatie, į Auką, kurią pats parengei savo Bažnyčiai, ir visus, kurie stiprinsis šia duona ir gers iš šios taurės,

Šventąja Dvasia sujunk į vieną kūną, kad Kristuje jie suaugtų į gyvą auką Tavo garbei ir šlovei”.

(2) Bažnyčia drauge su Kristumi yra eucharistinės aukos atnaša ir kunigas

Dabar mums visiškai aišku, kad Bažnyčia drauge su Kristumi yra eucharistinės aukos atnaša. Ne tik atnaša, bet ji atlieka kartu su Kristumi ir eucharistinės aukos kunigo vaidmenį. Bažnyčios kunigiškas pobūdis kyla iš mistinės jos vienybės su Kristumi. Mistinė Kristaus vienybė su visa žmonių gimine yra prasidėjusi anuo Dievo Sūnaus, amžinojo Žodžio, įsikūnijimo metu (žiūr. pirm. sk.). Tada Dievo Dvasia įjungė mus visus į Kristaus žmogystę. 0 per Krikštą sakramentiniai mes įsijungėme į Kristaus Kūną. Taip tikėjimu ir krikštu regimai tapome Kristaus Bažnyčia. Juk “Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą” (Ef 5, 25-27). Vadinasi, savo auka ant kryžiaus Kristus laimėjo sau Bažnyčią ir Krikšto sakramentu pašventė ją ir regimai įjungė į savo Kūną. Todėl šv. Paulius aiškiai teigia, kad dangaus Tėvas “visa jam (Kristui) palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visame pripildo” (Ef 1, 22-23). Tai reiškia, kad Bažnyčios Galva yra Kristus. Mes, kaip Bažnyčios nariai, esame paslaptingai bei intymiai suvienyti su Kristumi, ir dėl šios vienybės turime antgamtinę gyvybę. Iš tik cituotų šv. Pauliaus žodžių prieiname kitą teisingą išvadą: kas yra galva kūnui, tas yra Kristus Bažnyčiai; Bažnyčia negali būti atskirta nuo Kristaus. Kaip kūnas yra galvos pilnatvė ir užbaigimas, taip ir Bažnyčia yra Kristaus pilnatvė. Kristus, būdamas Bažnyčios galva, suteikia jai garbę ir tobulumą. Ir Bažnyčia prisideda prie savo galvos garbės padaugėjimo. Kai Bažnyčia ir jos nariai švenčia eucharistinę auką, prisideda sakramentiniai prie kunigiško Kristaus aukojimo. Šia prasme Bažnyčia prisideda prie Kristaus Kunigo pilnatvės. Taigi eucharistinėje aukoje Bažnyčia kartu su Kristumi regimai atlieka kunigo vaidmenį.

(3) Bendrosios tikinčiųjų ir tarnaujančios
kunigystės vaidmuo eucharistinėje aukoje

Bažnyčios, Dievo tautos, kunigiškas pobūdis yra aiškus iš šv. Pauliaus laiško Efeziečiams (2, 18-22). Apaštalas Efezo krikščionių bendruomenę vadina ‘Dievo namiškiais’: “Jūs, sako, esate užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi, kaip Dievo būstinė Dvasioje”. Taip sandarioje krikščionių su Kristumi vienybėje slypi Dievo tautos kunigiškas pobūdis. Šv. Petras tai išreiškia savo pirmame laiške: “Ženkite prie jo (Kristaus) gyvojo akmens. . . Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė. . .” (1 Pt 2, 4-5). Tame pačiame perskyrime šv. Petras įsakmiai krikščionis vadina karališka kunigyste: “Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigysytė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis” (1 Pt 2,9). Taigi atpirktoji Dievo tauta, būdama kunigiška, yra įgalinta “atnašauti dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų” (1 Pt 2, 5). Šv. Mišių metu Bažnyčios nariai, atnašaudami savo ‘dvasines aukas’, tai yra, asmeniškai save pačius, savo tarnybą artimo labui, savo kentėjimus, kunigiškai dalyvauja Kristaus aukoje. Vadinasi, tokiomis dvasinėmis aukomis mes kartu su Kristumi garbiname dangaus Tėvą ir pašvenčiame save bei kitus.

Bažnyčios Tėvams irgi buvo gerai žinomas pakrikštytųjų kunigiškas pobūdis. Šv. Augustinas, kalbėdamas apie tikinčiųjų dalyvavimą Kristaus kunigystėje, taip išreiškia Bažnyčios tikėjimą šiuo klausimu: “Kaip kad visus vadiname krikščionimis dėl mistinės chrismos, taip ir visus — kunigais, nes jie yra vieno kunigo nariai.”69 Šv. Jonas Chrizostomas, kaip ir kiti Tėvai, pastebi, kad Eucharistijos liturgija liudija, jog visa Bažnyčia, atnašaudama Naujojo Įstatymo auką, šreiškia Dievui padėką bei garbę: “Eucharistinė malda (kanonas) mums yra bendra, nes kunigas nėra vienui vienas, kuris išreiškia (Dievui) padėką, bet tai daro su juo visi žmonės, juk iš tikro esame vienas kūnas.”70 Ir visuotinai yra pripažinta, kad Eucharistijos liturginį veiksmą atlieka regimai Bažnyčia, o ne Kristus. Konsekracijos metu Kristaus veiksmą išreiškia Bažnyčia, tai yra, Mišias švenčiąs kunigas, kuris, atstovaudamas Kristui ir Bažnyčiai, ištaria Viešpaties žodžius

—    ‘Tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas’. Taigi teisinga sakyti, kad nuo pradžios iki pabaigos Eucharistija yra bažnytinės bendruomenės veiksmas. Visa tad Bažnyčia aukoja su Kristumi Naujojo Testamento auką: Kristus yra tos aukos kunigas, bet kartu ir visa Bažnyčia. Štai kodėl kunigas — Mišių celebrantas kalba eucharistinę maldą tik su mažomis išimtimis ne savo vieno, bet visų bendruomenės narių vardu. Po konsekracijos visi kartu —    tiek celebrantas, tiek ir visi Mišių dalyviai — minime velykinę paslaptį ir aukojame Dievo mums duotą dovaną: “Minėdami jo mirtį ir prisikėlimą, aukojame Tau, Viešpatie, gyvybės duoną ir išganymo taurę, dėkodami, kad leidai mums prie Tavęs prisiartinti ir Tau tarnauti” (II Eucharistinė malda).

Iš tikrųjų Eucharistija yra Naujojo Įstatymo auka, kurią regimai atnašauja visa Bažnyčia — tarnaujantis kunigas ir drauge su juo tikintieji savo karališkąja kunigyste. Kokiu gi būdu atnašauja Bažnyčia eucharistinę auką? Iki 9-tojo šimtmečio nebuvo giliau įžvelgiamas skirtumas tarp tarnaujančios ir bendrosios tikinčiųjų kunigystės. Bažnyčios Tėvai ir teologai pabrėždavo, kad kunigas su tikinčiaisiais švenčia eucharistinę auką. Bet jie nepasisakydavo ryškiai apie kunigo ir tikinčiųjų vaidmenį Mišių šventime.

Tik 9-tą šimtmetį kai kurie teologai pradėjo aiškiai skirti kunigo celebranto vaidmenį Mišiose nuo tikinčiųjų dalyvavimo tame pačiame aukojimo vyksme. Kunigiškas konsekracijos veiksmas visuomet buvo priskiriamas tik kunigui celebrantui. Diakonas Florus iš Liono, komentuodamas romanišką kanoną, teigia, kad ir visa tikinčiųjų Bažnyčia kunigų rankomis atnašauja eucharistinę auką. Jis sako šiaip apie tikinčiųjų aukojimą: “Aukoja Bažnyčios kunigai, ir per juos visa Bažnyčia aukoja už save bei savuosius šlovinimo auką.”71 Kitoje vietoje tas pats autorius, kalbėdamas apie duonos ir vyno perkeitimą į Kristaus aukos dovanas, sako, kad tie elementai “kunigų rankomis yra konsekruojami”72 ir kad visi aukoja.73 Panašiai šiuo klausimu pasisako ir Remigijus, O. S. B., iš Euxere (841-908): “Tikintieji, nedrįsdami savo nuopelnais geidžiamas maldas ir aukas atnašauti visagaliui Dievui, tai persiunčia kunigų patarnavimu bei malda.”74

Nuo 9-to šimtmečio jau žinomas nuostatas, kad visa Bažnyčia atnašauja eucharistinę auką kunigų rankomis (per manus sacerdotum). Jau pačioje pradžioje šio skyrelio esame teigę, kad Kristus įgalino apaštalus ir jų įpėdinius kunigystėje perkeisti duoną ir vyną į sakramentiniai aukojamą jo kūną ir kraują. Tik po konsekracijos turime Kristaus ir Bažnyčios atnašas, kurias visi pakrikštytieji aukoja dangaus Tėvo garbei.

Konsekracijos metu, tiesa, veikia pats Kristus — Bažnyčios galva ir Vyriausias Kunigas. Bet savo velykinei aukai jis duoda sakramentinę formą, pasinaudodamas hierarchinio kunigo patarnavimu. II Vatikano Susirinkimo žodžiais, hierarchinis kunigas, “atstovaudamas Kristaus asmeniui, paverčia dovanas eucharistine auka ir ją atnašauja visos Dievo bendruomenės vardu. O tikintieji savo karališkąja kunigyste Eucharistiją drauge aukoja.”75 Toki kunigo ir kartu tikinčiųjų aukojimą išreiškia Bažnyčia pirmoje eucharistinėje maldoje: “Atmink, Viešpatie. . . ir visus čia susirinkusius, kurių tikėjimą pažįsti ir ištikimybę žinai; už juos mes tau aukojame, ir jie patys tau aukoja už save ir visus saviškius šią šlovingąją auką, trokšdami išganymo ir apsaugos; to jie tikisi ir siunčia savo maldas tau, amžinasis, gyvasis, tikrasis Dieve”. Vadinasi, tikintieji atnašauja eucharistinę auką ne tik kunigo rankomis, bet ir patys asmeniškai, kai gyvu tikėjimu bei dvasios atsidavimu jie “sieja šlovinimo, maldavimo bei padėkos savo intencijas drauge su kunigo prašymais arba jo dvasios intencija, net su paties Vyriausio Kunigo (Kristaus) nusiteikimu.”76

Nuo 9-tojo šimtmečio teologai mokė, kad pakrikštytieji dalyvauja asmeniškai bei savitai Eucharistijos aukoje. Komentuodamas pirmojo kanono žodžius — “ir visus čia susirinkusius, kurių tikėjimą pažįsti ir ištikimybę žinai”, Florus iš Liono teigia: “Kas yra įvykdoma asmeniškai kunigų tarnyba, tai yra atliekama bendrai visų tikėjimu ir atsidavimu.”77 Panašiai pasisako ir šv. Petras Damiano (1006-1072): “Ką kunigas aukodamas Dievui savo rankomis atlieka, tikintieji tai išreiškia savo dvasios valingu atsidavimu.”78 Tikintieji tad savo giliu tikėjimu ir dvasios atsidavimu bei pamaldumu prisijungia prie konsekracijos veiksmo.

Bet toks tikinčiųjų prisidėjimas tikėjimu bei pamaldžia nuotaika prie kunigo konsekracijos bei aukojimo veiksmo dar nepasako, kad mūsų dalyvavimas eucharistinėje aukoje yra atbaigtas. Tik sakramentinė komunija visai atbaigia pakrikštytųjų dalyvavimą Eucharistijos šventime. Todėl Kristus sakė: “Imkite ir valgykite. . . Gerkite iš jos visi. . .” (Mt 26, 26-27). Pakrikštytieji, priimdami šv. komuniją bendrosios Krikšto kunigystės galia, sakramentiniai dalyvauja Kristaus aukoje. Todėl Bažnyčia pageidauja, kad tikintieji, dalyvaudami šv. Mišiose, eitų taip pat prie Viešpaties stalo. — Jei kas negali priimti Švenčiausiojo Sakramento, turėtų bent dvasiniai tai padaryti, tai yra, žadinti savo širdyje šv. komunijos troškimą (dvasinė komunija).

c) Kristaus ir Bažnyčios aukos tarpusavis ryšys

Eucharistija yra Kristaus ir Bažnyčios auka. Eucharistinės aukos kunigas ir atnaša yra Jėzus Kristus. Tačiau Jėzaus valia yra, kad ir Bažnyčia kartu su Vyriausiu Kunigu aukoja ir aukojasi: vienybėje su Kristumi ir Bažnyčia yra Naujojo Įstatymo aukos kunigas ir atnaša. Eucharistinėje aukoje Bažnyčia artimai santykiauja su Kristumi: Kristaus auka įvyksta Bažnyčios Eucharistijos aukojime, o ir pati Bažnyčia yra įjungta į Kristaus auką.

Krislus paaukojo save ant kryžiaus pats vienas. Bažnyčia anuo metu nedalyvavo, nes jos dar nebuvo. Tiesa, “prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, ir Marija Kleopienė, ir Marija Magdalietė,” ir jo mylimasis mokinys Jonas. (Jn 18, 25-27). Šie asmenys, ypatingai Marija ir evangelistas Jonas, galima sakyti, atstovavo būsimai Kristaus Bažnyčiai. Per Mariją ir Joną tik simboliškai Bažnyčia dalyvavo kryžiaus aukoje. Kristus tačiau turėjo mintyje, kad visa Bažnyčia dalyvautų jo aukoje: ant kryžiaus Kristus savo auka nupelnė atpirkimo malonę visiems žmonėms. Reikėjo, kad visi žmonės galėtų pasinaudoti kryžiaus aukos vaisiais. Šiam tikslui Kristus įsteigė Eucharistiją. Bažnyčia garbina Dievą ‘dvasia ir tiesa’, ir tuo būdu dalyvauja atpirkimo paslaptyje bei save pašvenčia. Išviršiniais veiksmais, tai yra, sakramentiniai, Bažnyčia įsijungia į Kristaus auką ir pasinaudoja vienintelės jo aukos vaisiais. Sakramentiniu būdu Bažnyčia pratęsia Kristaus auką visų žmonių išganymui.

Bažnyčia gi yra pajėgi vykdyti šią vienintelę Naujojo Įstatymo auką, nes ji yra Kristaus Sužieduotinė ir mistinis jo Kūnas. Tokia ji yra regimai tapusi per Krikštą. Šventajai Dvasiai veikiant, ji per Krikštą yra intymiai susijungusi su Vyriausiu Kunigu Kristumi. Taigi dalyvaudama Kristaus kunigystėje, Bažnyčia atnašauja eucharistinę auką. Ji tai atlieka ypatinga tarnaujančios kunigystės galia.

Šiuo požiūriu Bažnyčia, švęsdama Eucharistiją, sakramentiniai įsijungia į Kristaus auką. Šį intymų ryšį tarp Kristaus aukos ir Bažnyčios dalyvavimo joje išreiškia šv. Paulius šiais žodžiais: “. . . Argi laiminimo 'taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona” (1 Kor 10, 16-17).

Šį intymų ryšį tarp Kristaus aukos ir Bažnyčios dalyvavimo joje kiekvienu Eucharistijos šventimo atveju palaiko Šventoji Dvasia. Juk Kristus, sėdėdamas Tėvo dešinėje, siunčia nepaliaujamai Šventąją Dvasią savo Bažnyčiai (plg. Jn 14, 16-17 ir 26; 16, 7). Šventoji Dvasia Įgalina Bažnyčią atlikti žemėje Kristaus vardu Dievo garbinimą ir žmonių pašventimą. Tik Šventosios Dvasios veikimu Bažnyčia pajėgia vieningai su Kristumi atnašauti Naujojo Įstatymo auką — Eucharistiją. Todėl Bažnyčia šia prasme kreipiasi į Šventąją Dvasią ketvirtoje eucharistinėje maldoje: “Kad toliau nebe sau gyventume, o

tam, kuris dėl mūsų yra miręs ir prisikėlęs, jis pirmiesiems tikintiesiems nuo Tavęs, Tėve, atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri tęsia jo darbą pasaulyje ir atbaigia šventumą.” Ir prieš konsekraciją šaukiamės į Šventąją Dvasią, kad ji tiesiogiu įsiterpimu paverstų mūsų rankų dovanas į Kristaus ir jo Bažnyčios auką: “Todėl meldžiame, Viešpatie, tegul ta Šventoji Dvasia pašventina šias dovanas, kad jos taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju.”

Bažnyčia, atnašaudama eucharistinę auką, Šventosios Dvasios veikimu pajėgia kartu su Kristumi tobulai išreikšti dangaus Tėvui garbę ir pašvęsti žmones. Dalyvaudami eucharistinėje aukoje, mes sakramentiniai susitinkame su savo Kūrėju, Atpirkėju ir su Šventąja Dvasia.

Šitoks mūsų susitikimas vis dėlto pasilieka gili paslaptis. Eucharistijos paslaptį Kristus mums apreiškė. Savo tikėjimu ją priimame. Bet Eucharistijos paslapties pažinimas pasilieka mums netobulas ir dalinis iki amžių pabaigos. Tariant šv. Pauliaus žodžiais: “Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. . . Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu pilnai, kaip ir aš esu pilnai pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė — šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė” (1 Kor 13, 9-13). Eucharistija gi yra meilės šaltinis.


IŠNAŠOS

PIRMASIS SKYRIUS

1.    Lk 2, 11: ‘Viešpats Mesijas’ — pateptasis; Lk 2, 26: “... pa-matysia.s Viešpaties Mesiją” — pateptąjį; plg. Karl Rahner, Theological Dictionary, Herder and Herder, New York, 1965, 86-287 p.

2.    Plg. Žyd 2, 10-12; Kol 1, 16-20; Ef 1, 10-14; plg. Karl Rahner, The Church and the Sacraments, Herder and Herder, New York, 1963, 12-13 p.; pig. taip pat Johannes Pinsk, Die Sak-ramentale Welt, Patmos-Verlag, Duesseldorf, 1966, 34 p.

3.    Jer 31, 31-34; plg. II Vatikano Susirinkimo dokumentai, So. Boston, Mass. 1967, I, n. 9, 25-27 p.

4.    Plg. Apd 10, 35; plg. II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 9, 25 p.

5.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I 9, 25 p.

6.    Plg. Kun 26, 12; Iš 6, 7; Ez 36, 28; 2 Kor 6, 16; Apreiškimas Jonui 21,3.

7.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 8, 23 p.: “Kristus, vienintelis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią — tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę šioje žemėje įsteigė kaip regimą organizmą ir be perstojo palaiko”. Plg. t.p. 9, 25-27 p.

8.    Henri de Lubac, S.J., The Church: Paradox and Mystery, Alba House, N.Y. 1969, 34-45 p.

9.    Enciklika apie mistinį Kristaus Kūną; cit. Katalikų Katekizmas (Pr. Manelio vertimas), Roma 1960, 46, 72 p.

10.    “Moritur Christus, ut fiat Ecclesia”; Šv. Augustinas, In Evangelium Johannis, tract. 9, 10 (PL 35, col. 1463); cit. E. Schillebeeckx, O.P., Christ the Sacrament of the Encounter with God, Sheed and Ward, N.Y. 1963, 47 p.

11.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 9, 27 p.

12.    Plg. Karl Rahner, Christianity and Non-Christian Religions. The Church, Readings in Theology, P.J. Kennedy and Sons, N.Y., 1963, 112-135 p.

13.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 13, 33 p.

14.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 16, 36 p.

15.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 14, 34 p.: “I Bažnyčios bendruomenę pilnai yra ijungti asmenys, kurie turi Kristaus Dvasią, priima visą tos bendruomenės santvarką bei visas joje esančias išganymo priemones ir, be to, tikėjimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei bendrybės ryšiais yra jos regimajame organizme susieti su Kristumi, kuris valdo popiežiaus ir vyskupų asmenyje.”

16.    Plg. Mk 16, 19-20; Fil. 2, 9-10; Apd 2, 36; Žyd 5, 9; plg. Jean Danielou, Christ and Us, Sheed and Ward, N.Y., 1961, 154-179 p.

17.    Jn 12, 32. Čia kalbama apie Jėzaus mirtį ant kryžiaus, bet ir jo išaukštinimą po prisikėlimo ir dangun ¡žengimo. — Plg. The Jerome Biblical Commentary, Prentice-Hall, Inc., Englewood Cliffs, N.J., 1968, 449 p.

18.    Jean Danielou, op. cit., 158 p.

19.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 8, 24 p.

20.    Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 48 p.

21.    S. Th. Ill, q. 63, a. 4 ad 3; plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 48 p.

22.    Contra Faustum, 19 (PL 42, col. 355). Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 48 p.

23.    S. Th. Ill, q. 61, a. 1. Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 48 p.

24.    S. Th. Ill, q. 61, a. 2 ir 3c ir ad 2; q. 70, a. 4, ad 2; plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 48 p.

25.    Plg. Antanas Maceina, Didieji dabarties klausimai, Chicago, Ill., 65 p. — Plg. Išm 13, 1-9: “Tušti visi žmonės, kuriuose nėra žinojimo Dievo, ir kurie iš matomų gėrybių negalėjo suprasti to, kuris yra..Taip pat Rom 1, 18-21.

26.    Plg. KarlRahner, Is the Church sent to humanize the World? (Theology Digest), Spring 1972, 18 p.

27.    Taip aiškina malonės vaidmenį Bažnyčios Tėvai, cituodami šv. Jono 1, 9: “Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.” Plg. Ludwig Ott, Fundamentais of Catholic Dogma, St. Louis, Mo., 1964, 241 p.

28.    Plg. Seely Beggiani, “Revelation and Religious Experience”, str. knygoje: G. Devine, New Dimensions in Religious Experience, Staten Island, N.Y. 1971, 43-4 7 p.

29.    Plg. Seely Beggiani, op. cit., 47 p.

30.    J. Fuchs, S.J., Is there a specifically Christian Morality? (Theology Digest), Spring 1971, 44 p.

31.    Plg, Seely Beggiani, op. cit., 46 p. — Antanas Maceina, op. cit., 65-66 p., .šitaip vertina Rahner’io nuomonę: “Todėl nesusipratimas yra kalbos apie ateistus kaip apie anoniminius krikščionis, kurie padoriai gyvendami ir gera darydami artimui, jau tuo pačiu, tegu ir nesąmoningai tikį Dievą ir vykdą krikščionybę, nors savo žodžiais bei elgesiais savo tikėjimą ir neigtų.”

32.    Plg. A. Maceina, op. cit., 66-68 p.

33.    A. Maceina, op. cit., 68-69 p.

34.    Plg. A. Maceina, op. cit., 72-73 p.

35.    Plg. Iš 6,7; Pak 26, 17-18; 29,12-13; Jerll,4; 24,7; 31,33; Ezek 11, 20; 14,11; 37,27; Oz 1, 9.

36.    Plg. Encyclopedic Dictionary of the Bible. McGraw-Hill Book Co., Inc., N.Y. 1963, 434 p.

37.    Plg. Encyclopedic Dictionary of the Bible, 360 p.

38.    Plg. Henricus Denzinger, Enchiridion Symbolorum, Friburgi Br. 1947, n. 54.

39.    Plg. Denzinger, n. 148.

40.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 5, 124-125 p.

41.    Plg. Šv. Tomas Akvinietis, St. Th. Ill, q. 48, a. 6; plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 14 p.

42.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 5, 125 p.

43.    Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 15 p.

44.    1 Tim 2, 5-6.

45.    Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 15 p.

46.    Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 17-18 p.

47.    Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 18 p.

48.    Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 19 p.

49.    Šv. Tomas Akv., S. Th. Ill, q. 8, a. 1, ad 2: “... Savo dievybės galia jo (Jėzaus) veiksmai teikia mums išganymą.. plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 19 p., išnaša 18.

50.    Plg. Denzinger, n. 148 ir 1463.

51.    Plg. Denzinger, n. 276, 277, 278, 280, 281.

52.    Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 30 p.

53.    Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 31-32 p.

54.    Plg. E. Schillebeeckx, op.cit., 48 p.

55.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 8, 23-24 p.

56.    Plg. Denzinger, n. 1794.

57.    H. Schlier, Die Kirche nach dem Briefe an die Epheser, (Die Zeit der Kirche), Freiburg, 1956, 159-185; plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 50 p.

58.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 48, 81 p.

59.    Plg. Karl Rahner, The Church and the Sacraments, N. Y. 1963, 18 p.

60.    Plg. Enciklika ‘Mystici Corporis’, A.A.S., 25, 1943, 218 p.

61.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 7, 126-127 p.

62.    Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 59 p.

63.    Plg. E. Schillebeeckx, op. cit., 60 p. Schillebeeckx, op. cit., 54-59 p.

64.    Šio klausimo aiškinimui pasinaudoju kiek daugiau Edward

65.    Doketizmas (iš gr. dokein — ‘rodytis’) krikščionybės pradžioje pasireiškusi manichejinė sekta, laikiusi medžiagą blogio versme ir todėl neigusi, kad Kristus tikrai Įsikūnijęs. Tik atrodę, kad Kristus turi kūną.

66.    Plg. Joseph Doncel, S.J., Can our God never change? (Theology Digest), St. Louis, Mo. volume 20, No. 3 Autumn 1972, 211-212 p.

67.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 8, 127 p.

68.    Plg. Pr. Manelis, Kristus kalba Bažnyčioje, (Laivas) 1968, Nr. 18, 2-3 p.; Nr. 19, 5-6 p.

69.    Kristaus Karaliaus šventės prefacija; plg. Jn 14, 2-3.

70.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, 45, 218 p.

ANTRASIS SKYRIUS

1.    Plg. Mt 26, 27; Mk 14, 23; Lk 22, 17, 19; 1 Kor 11, 24.

2.    Eucharistijos vardą vartoja šv. Ignacas Antiochietis (107), šv. Justinas kankinys (165), šv. Ireniejus (135-200); plg. I. Filograssi, S.J., De Sanctissima Eucharistia, Roma, 1953, 70 p.; New Catholic Encyclopedia, 5, 599 p.

3.    Plg. Lexikon fuer Theologie und Kirche, Freiburg im Breisgau, 1935, VII, 116. Taip pat New Catholic Encyclopedia, 9, 414.

4.    Plg. Mk 14, 16-24; Lk 22, 13-20: “Nuėję jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje. ... Ir paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: ‘Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: ‘Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas’”. Plg. 1 Kor 11, 20-29.

5.    Plg. II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, n. 11, 28-29 p.; II, n. 30: Ganytojinės Vyskupų pareigos Bažnyčioje, 83 p.; II, n. 9: Misijinė Bažnyčios veikla, 225 p.: II, n. 15: Ekumenizmas, 39 p.

6.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, n. 11, 28 p.

7.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, II, n. 5: Kunigų tarnyba ir gyvenimas, 177-178.

8.    Plg. Epiklesis (gr. žodis) Lexikon fuer Theologie und Kirche, Freiburg, Br. 1931, III, 723.

9.    Plg. ‘Mysterium fidei’. Litt encycl de doctrina et cultu SS. Eucharistiae, AAS 57, 1965, 770 p.

10.    Plg. Louis Ligier, S.J., II Sacramento dell’Eucaristia (ad ūso degli studenti), Pontificia Universitä Gregoriana, Roma 1971, n. 37-41, 24-27.

11.    Plg. L. Ligier, op. cit., n. 73-74, 42-43 p.; J. Skvireckas, Senasis Testamentas, Roma 1955, I, 167 p.

12.    Plg. L. Ligier, op. cit., n. 73-80, 43-45 p.

13.    Plg. L. Ligier, op. cit., n. 84-86, 47 p.

14.    John P. Schanz, The Sacraments of Life and Worship, Milwaukee 1966, 156 p.

15.    Plg. Joseph M. Powers, S.J., Eucharistic Theology, New York 1972, 53-54 p.

16.    Plg. Joseph M. Powers, op. cit., 56 p.; plg. L. Ligier, op. cit., n. 107-108, 56-57 p.

17.    Plg. Marie-Joseph Nicolas, O.P., Der Leib des Herrn. Aschaf-fenburg. Paul Pattloch Verlag, 1962, 7 p.

18.    Plg. Marie-Joseph Nicolas, op. cit., 7 p.

19.    Plg. Ludwig Hertling, S.J., Geschichte der Katholischen Kirche, Morrus-Verlag, Berlin 1949, 33, 39 p.

20.    Plg. Liturgia Horarum, Typis Polyglottis Vaticanis, 1971, II, 544-545 p.; plg. John P. Schanz, op. cit., 145 p.; Schanz cituoja kiek plačiau šv. Justino Pirmosios Apologijos 65 sk.

21.    Plg. Ludwig Hertling, op. cit., 39 p.; plg. J. P. Schanz, op. cit., 268-270 p.

22.    Plg. Missale Romanum, Typis polyglottis Vaticanis, 1970, n. 55, 40-41.

23.    Plg. Ludwig Hertling, op. cit., 39 p.

24.    Plg. John P. Schanz, op. cit., 271 p.

25.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai I, 10, 28 p.

26.    Plg. Ludwig Hertling, op. cit., 33-34 p.; J. M. Powers, op. cit., 14 p.

27.    Smyrn. 8; plg. J. M. Powers, op. cit., 16 p.

28.    Didascalia, II, 58, 3. Ed Funke, 166, 168 p.; plg. J. M. Powers, op. cit., 16 p.

29.    Smyrn. 7-8; plg. J. M. Powers, op. cit., 17 p.

30.    Plg. J. M. Powers, op. cit., 17 p.

31.    Catecheses, 22, 3; MG 33, 1100; plg. John R. Willis, S.J., The Teachings of the Church Fathers, New York 1966, n. 878, 448 p.

32.    Plg. J. M. Powers, op. cit., 18 p.

33.    Plg. J. M. Powers, op. cit., 20-21 p.

34.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, n. 26, 51 p.

35.    J. Jungmann, S.J., The Mass of the Roman Rite, New York, 1951, Vol. I, 76 p.; cit. J. M. Powers, op. cit. 23 p.

36.    Plg. J. M. Powers, op. cit., 24 p.

37.    Plg. J. M. Powers, op. cit., 25 p.

38.    Plg. J. M. Powers, op. cit., 25-26 p.

39.    Plg. J. M. Powers, op. cit., 26 p.

40.    Plg. I. Filograssi, op. cit., 144-150 p.

41.    Cit. J. M. Powers, op. cit., 29 p.

42.    Plg. J. M. Powers, op. cit., 29 p.

43.    Denzinger, n. 355.

44.    Plg. L. Hertling, op. cit., 172 p.

45.    Plg. Denzinger, n. 430.

46.    Plg. Denzinger, n. 437.

47.    Plg. Concilium Tridentinum. Diariorum, Actorum, Episto-larum Tractuum. Ed. Goeresgeschaft, Freiburg 1919, Vol. 8, 721 p.; cit. J. M. Powers, op. cit., 32 p.

48.    Denzinger, n. 877.

49.    Denzinger, n. 844.

50.    Plg. J. M. Powers, op. cit., 41 p.

51.    Plg. Denzinger, n. 930, 934.

52.    Denzinger, n. 932, 936.

53.    Plg. Denzinger, n. 938, 939.

54.    Denzinger, n. 948.

55.    Plg. Denzinger, n. 944.

56.    Plg. J. M. Powers, op. cit., 43 p.

57.    “Tra le sollecitudini”, 1903.XI.22; Decreta authentica SRC, No. 4121; plg. John P. Schanz, op. cit., 279 p.

58.    Plg. ‘Divini cultus’, 1928.XII.20; AAS, 1929, 21, 40; cit. John P. Schanz, op. cit., 280 p.

59.    Plg. II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, n. 28, 29, 134 p.

60.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, n. 48, 141 p.

61.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, n. 10, 28 p.

62.    Plg. Missale Romanum, Roma 1970, Constitutio Apostolica, 16 p.

TREČIASIS SKYRIUS

1.    Louis Ligier, II Sacramento dell’Eucaristia, Roma 1971, n. 307, 134 p.

2.    Urbanus IV, Bulė ‘Transiturus de hoc mundo’, 11. Aug. 1264; plg. Denzinger, n. 5004: “... realem eorum praesentiam ob-tinemus. In hac vero sacramentali commemoratione, in propria vero substantia, ėst nobiscum.”

3.    Plg. Denzinger, n. 883.

4.    Plg. Louis Ligier, op. cit., n. 320, 139 p.

5.    Plg. Denzinger, n. 801, 811.— Tikėjimas reiškia ne tik kurios nors tiesos priėmimą, bet viso asmens atsidavimą Kristui.

6.    Plg. Denzinger, n. 801, 817, 819.

7.    The Jerome Biblical Commentary, Englewood Cliffs, N.J. 1968, 438 p.

8.    Panašiai, nors netolygiai, mes būname su Kristumi per krikštą: “Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą” (Rom 6, 3-4).

9. Lukas (22, 15-18 ir 19-20) aiškiai skiria tradicinę Senosios Sandoros vakarienę, kur valgomas Velykų avinėlis ir su maldomis geriamas vynas iš vienos taurės, ir Eucharistijos — Naujosios Sandoros įsteigimą, kur Jėzus, naujasis Dievo Avinėlis, maitina savo mokinius savuoju kūnu ir krauju. Plg. Naujasis Testamentas, Bostonas 1972. — Luk 22, 19-20: Originale yra esamojo laiko neveikiamieji dalyviai ‘atiduodamas’, ‘išliejamas’, kurie kartu turi busimojo laiko reikšmę. Kūno ‘atidavimas’, kraujo ‘išliejimas’ — tai specifiniai terminai, reiškiantys ritualinę auką. Taigi šis tekstas kalba apie Jėzaus gyvybės kruvinąją auką ant kryžiaus ir jo nekruvinąją šv. Mišių auką. Plg. Naujasis Tęst., 199-200 p.

10.    II Sacramento dell’Eucaristia, n. 189-195, 89-92 p.; n. 348-350, 149-150 p.

11.    Šv. Jeronimas, ad Hebidiam, (PL 22, 986), Kristų Eucharistijoje vadina — “‘ipse conviva et convivium”; cit. L. Ligier, op. cit., n. 353, 150 p.

12.    Plg. Marie-Joseph Nicolas, op. cit., 16-17 p.

13.    Plačiau šis klausimas apie amžinai veiksmingą Kristaus išganomąjį veiksmą yra paaiškintas pirmame šios knygos skyriuje (8, 50-56).

14.    Cit. iš M.-Joseph Nicolas, op. cit., 23 p.; žiūr. taip pat citatą antrame skyriuje, 4a, 90-91 p.

15.    Cit. iš M. J. Nicolas, op. cit., 23 p.

16.    Cit. iš M. J. Nicolas, op. cit., 24 p.

17.    Plg. M. J. Nicolas, op. cit., 24 p.

18.    Cat. Myst. V, 21-22; PG 33, 1125; cit. L. Ligier, op. cit., n. 367, 156-157 p.

19.    Plg. M. J. Nicolas, op. cit., 25 p.

20.    PG 58, 743; 61, 203-204; cit. L. Ligier, op. cit., n. 372, 159 p.

21.    Plg. M. J. Nicolas, op. cit., 25 p.

22.    Plg. Adversus Haereses IV. 18, 5; PG 7, 1029A; cit. L. Ligier, op. cit., n. 375, 160 p.

23.    Adversus Marcionem, IV, 40 (PL 2, 460); cit. L. Ligier, op. cit., n. 376, 160 p.

24.    Adversus Marcionem, I, XIV, 3 (PL col262); cit. L. Ligier, op. cit., n. 376, 160 p.

25.    Plg. In Mt. 11, 14 (PL 13, 948); cit. L. Ligier, n. 377, 161 p.

26.    Plg. Dem. evang. VIII, 1 (PG 22, 596); cit. L. Ligier, n. 377, 161 p.

27.    Plg. Cat. Myst. IV, 3-V,20 (PG 33, 1100A), 1124 Bo; cit. L. Ligier, n. 377, 101 p.

28.    Plg. Orat. VIII, 18 (PG35, 809C); cit. L. Ligier, n. 377, 161 p.

29.    Plg. L. Ligier, op. cit., n. 378, 379, 161-162 p.

30.    Plg. M. J. Nicolas, op. cit., 26 p.

31.    M. J. Nicolas, op. cit. 26 p.

32.    PL 38, 1099-1100; cit. Joseph M. Powers, Eucharistic Theology, 20 p.

33.    PL 38, 1246-1247; cit. J. M. Powers, op. cit., 20 p.

34.    Plg. Louis Ligier, op. cit., n. 383-384, 164-165 p.

35.    Plg. L. Ligier, op. cit., n. 386, 166 p.

36.    Plg. Enciclopedia Italiana, XXVIII, 672, 864.

37.    Plg. PG 94, 1148.

38.    Denzinger, n. 355.

39.    Plg. L. Ligier, op. cit., n. 397, 170 p.

40.    De Sacramentis II, VIII, 13 (PL 176, 470-471); cit. L. Ligier, op. cit., n. 399, 171 p.

41.    Denzinger, n. 355.

42.    Denzinger, n. 430. — Albigiečiai arba katarai teigia, kad Dievas nėra sukūręs ir leidęs blogį į pasaulį. Blogį yra sukūrusi piktoji dvasia. Jų pasaulėžiūra remiasi krikščionybei svetimu dualizmo principu.

43.    Denzinger, n. 5004.

44.    Cit. E. Schillebeeckx, O.P., The Eucharist. Sheed and Ward, New York, 1968, 30 p.

45.    Cit. E. Schillebeeckx, op. cit., 30 p.

46.    Cit. L. Ligier, op. cit., n. 420, 179 p.

47.    Cit. L. Ligier, op. cit., n. 420, 179 p.

48.    Plg. L. Ligier, op. cit., n. 420-421, 179 p.

49.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, I, n. 7, 126-127 p.; plg. Pijus XII, ‘Mediator Dei’, AAS XXXIX, 1947, 528.

50.    Plg. AAS, 1965, 762-764.

51.    Paulius VI, The Credo of the People of God, USC Conference, Washington D.C., 1968.VI.30.

52.    Plg. L. Ligier, op. cit., n. 438-439, 186 p.

53.    S. Th. Ill, q. 65, art. 3; plg. M. J. Nicolas, op. cit., 49 p.

KETVIRTASIS SKYRIUS

1.    ‘Mysterium fidei’, 1965.IX.3, n. 46; plg. Concilium Triden-tinum, Decretum de SS. Eucharistia, c. 4 et can. 2; Den