Apaštalai paprašė Jėzų Maldos.
Jis buvo liepęs jiems, ir visiems, kad kalbėtų trumpas maldas ir paslapčiomis. Tačiau jie nepasitenkindavo maldomis, įsakytomis šiltų, knygos pasekėjų, Šventyklos kunigų. Jie troško turėti savo maldą, kuri lyg būtų buvusi pažinimas tų, kurie pasekė Jėzum.
Jėzus pirmą kartą ant Kalno išmokė žmones Tėve Mūsų. Tai vienintelė malda, kurią Jėzus patarė kartoti. Viena iš paprasčiausių pasaulio maldų. Viena iš giliausių maldų, kokios pakyla iš žmonių ir Dievo namų. Malda be literatūros, be teologijos, be pagyrimų ir vergiškumo. Gražiausia iš visų maldų.
Tačiau, nors T ė v e m ū s ų yra paprasčiausia malda, bet ne visi ją supranta. Amžiais pakartota, mechaniškai kartojama liežuviu ir lūpomis; tūkstantmetis kartojimas, formališkas, apeiginis, nedėmesingas, abejingas padarė iš jos virtinę skiemenų, kuriuose dingo jos pirmoji suprantama prasmė. Skaitant ją šiandie, žodis po žodžio, kaip naują tekstą, lyg pirmą kartą pasirodžiusį prieš akis, ji nustoja savo ritualinių pasakymų požymio ir išnaujo ima spindėti pirmąja savo reikšme.
T ė v e m ū s ų: iš tavęs esame kilę, ir tu myli mus, kaip vaikus: jokia piktybė iš tavęs mūsų neištiks.
K u r s e s i D a n g u o s e: erdvėse, kurios yra priešpastatytos Žemei, erdvėse priešingose Medžiagai, vadinasi, Dvasioje, sykiu toje mažiausioje, bet vis tik amžinoje Dvasios dalelėje, kuri yra mūsų siela.
T e s i e š v e n t a s t a v o V a r d a s. Ne vien žodžiais turime šlovinti tave, bet būti tavęs verti, artintis prie tavęs per kaskart karštesnę meilę. Nes tu nebesi Keršytojas, Galybių Viešpats, bet Tėvas, kuris laimina ir moko ramybėje.
T e a t e i n i e t a v o K a r a l y s t ė: Dangaus Karalystė, dvasios Karalystė ir Meilės, Evangelijos Karalystė.
T ę s i e t a v o v a l i a D a n g u j e i r Ž e m ė j e: tegu tavo Gerumo ir Tobulumo įstatymas viešpatauja Dvasioje ir Medžiagoje visame matomame ir nematomame pasaulyje.
K a s d i e n ė s m ū s ų d u o n o s d u o k m u m s š i a n d i e, nes mūsų kūno medžiaga, būtina mūsų dvasios palaikymo parama, kasdien reikalauja šiek tiek medžiagos išsilaikyti. Neprašom tavęs turtų, pragaištingos kliūties, tik to kąsnelio, kuris duotų galimumo gyventi, kad taptume vertesni pažadėtojo gyvenimo. Ne vien duona žmogus gyvena, bet be šito duonos kąsnelio, siela, gyvenanti kūne, negalėtų naudotis kitais dalykais, brangesniais už duoną.
A t l e i s k m u m s m ū s ų k a l t e s, k a i p i r m e s a t l e id ž i a m e s a v o k a l t i n i n k a m s. Atleisk mums, nes ir mes kitiems atleidžiam. Tu esi mūsų amžinas ir begalinis skolintojas: niekad nepajėgsim tau atsiteisti. Bet pamanyk apie mus, apie mūsų sergančią prigimtį, kad mums brangiau yra dovanoti tik vieną skolą vienam iš savo skolininkų, negu tau pamiršti visa tai, kuo esama tau skolingi.
N e v e s k m u s į p a g u n d ą. Silpni dar tebesame, dar tebesame pavergti kūno šiame pasaulyje, kuris protarpiais mums atrodo toks gražus ir vilioja mus visais nepastovumo būdais. Padėk mums, kad mūsų atsinaujinimas nesutiktų tiek daug sunkumų ir kliūčių, kad mūsų įėjimas į Karalystę nebūtų niekuo sutrukdytas.
G e l b ė k m u s n u o p i k t o. Tu, kuris esi Danguje, kurs esi Dvasioje, ir Piktybei viešpatauji, nepakeičiamai ir neprietelingai Medžiagai, kuri apsupa mus iš visų pusių, ir iš kurios pančių ne visumet galima išsivaduoti, Tu, Šėtono priešininke, Medžiagos paneigėjau, padėk mums. Šitoje Piktybės pergalėje, — Piktybės, kuri nuolat atauga, nes visiškas išnaikinimas bus tiktai tada, kai visi ją nugalės, — kaip tik yra mūsų didingumas, tačiau šitas visiškas nugalėjimas bus artimesnis, jei tu mums padėsiu savo bendravimu.
Šituo pagalbos prašymu T ė v e M ū s ų baigiasi. Čia nėra įkyraus rytiečių maldų nuobodulio, pagyrimų virtinės ir perdėto vergiškumo, kuris atrodo lyg būtų šuns išgalvotas, kad savo šuniška dvasia galėtų šlovinti savo šeimininką, prašydamas, kad leistų jam būti ir ėsti. Nėra graudingų, verkšlenančių psalmisto maldavimų, kuris maldauja Dievą visokių gėrybių, dažniausiai laikinų, ne dvasinių, ir skundžiasi, kai javas neauga, kai vientaučiai jo negerbia, ir prašo keršto ir strėlių prieš neprietelius, kurių pats nugalėti nepajėgia.
Čia vienintelis pagyrimo žodis yra Tėvas. Tas pagyrimas yra pareiga, tai yra meilės pareiškimas. Prašom šito Tėvo tik kąsnelį duonos, esam pasiryžę nupelnyti jį darbu, nes ir Dievo Karalystės skelbimas yra neišvengiamas darbas, ir, be to, prašom to paties atleidimo, kurį teikiam savo priešams; pagaliau, prašom galingos paramos nugalėti Piktybei, tam bendram visų priešui, aklai akmeninei sienai, kuri pastoja kelią įeiti į Karalystę.
Kas sako Tėve Mūsų, nepakyla į puikybę, bet ir nenusižemina. Kalba į savo Tėvą ramiu ir širdingu pasitikėjimo balsu, kaip lygus su lygiu. Tikras yra dėl jo meilės ir žino, jog tėvui nereikalingi ilgi išvedžiojimai suprasti jo troškimams. „Žino jūsų tėvas — perspėja Jėzus — kas jums reikalinga pirmiau, negu prašote“. Net gražiausia iš visų maldų yra mums kasdienis priminimas, kaip daug mums dar trūksta, kad galėtume tapti panašūs į Dievą.