Pamokslas ant Kalno yra didžiausias žmonių būties pagrindas. Prieš žmones neribotame pasaulyje. Mūsų pačių pakankamas pateisinimas. Įrodymas mūsų esybių, siela apdovanotų, vertingumo. Tai laidas, kad galime pakilti už save aukščiau ir tapti kai kuo daugiau, negu žmonėmis. Tai pažadas šito aukščiausio galėjimo, šitos vilties: mūsų pakilimo aukščiau už gyvulį.
Jei koks Angelas, nužengęs į mūsų tarpą iš aukščiausio pasaulio, paklaustų, ką turime geriausio savo namuose ir ką brangiausio, jei paklaustų mūsų užsitikrinimo įrodymų apie pagrindinį dvasios darbą aukščiausiajame jos laipsnyje, nevestume o prie didelių išteptų mašinų, prie mechanikos stebuklų, kuriais kvailai didžiuojamės, tuo tarpu kai jos patį gyvenimą apsunkino, pavergė ir sutrumpino — ir yra tik medžiaga, tarnaujanti medžiaginiems reikalams ir prabangai—bet nurodytume į Pamokslą ant Kalno, o vėliau, tik po to, kokį šimtą puslapių, išplėštų iš visų tautų Poetų veikalų. Tačiau Pamokslas visumet būtų vienintelis deimantas, žvilgąs skaidriu spindėjimu nepalytėtas šviesos tarp spalvoto rubinų ir safirų skurdo.
Ir jei žmonės būtų pašaukti prieš virš-žmonišką teismą, ir jei reikėtų prieš teisėjus atiduoti apyskaitą už visas neišpirktas klaidas, už seną negarbę, kasdien pakartojamą, už visą kraują, iš mūsų brolių gyslų ištekintą, už žmogžudystes, kurios tūkstančius metų traukiasi, už visas ašaras, žmonių akių išverktas ir už mūsų širdžių kietumą, už mūsų nepastovumą, kurį galima tik su mūsų neišmanymu kai kada lyginti, nenusineštume į tą teismą filosofų išvadų, nors būtų jos protingos ir puikiai išdėstytos; nei, mokslų, tų viendienių simbolių ir receptų sistemų; nei mūsų įstatymų, tų įtartinų kompromisų tarp žiaurumo ir baimės. Neturėtume ką parodyti, kaip persvarą prieš tą pikto daugybę, kaip atpildą už mūsų nedorybes, kaip išpirkimą už šešiasdešimt šimtmečių kruvinos istorijos, kaip vienintelę sušvelninančią kaltinime aplinkybę, nieko kito kaip tik keletą sakinių iš Pamokslo ant kalno.
Kas ji yra bent karią skaitęs ir nejautė, nors tą trumpą skaitymo momentą, jautraus dėkingumo virpėjimo, verksmo besiveržiančio iš krūtinės gelmių, meilės ir priekaišto išsiveržimo, kokio neaiškaus, bet jaudinančio reikalo ką nors padaryti, kad tie žodžiai nebūtų tik žodžiai, kad tas pamokslas nebūtų tik ženklas ar atgarsis, bet neapgaulinga viltis, gyvas gyvenimas visuose gyvenančiuose, esama teisybė, teisybė amžinai ir visiems — kas jį bent kartą skaitė ir viso to nejautė, tas nieko savyje neturi, kas būtų verta mūsų meilės, kadangi visos žmonijos meilė neįstengs jam atmokėti už tai, ką jis prarado.
Kalnas, ant kurio Jėzus sėdėjo Pamokslo dieną, buvo, aišku, žemesnis už tą, nuo kurio Šėtonas parodė jam žemės karalystes. Nuo jo viršūnės matės tik laukai, ramiai besiilsį pavakario saulės atokaitoje, iš vienos pusės sidabruotai žalias ežero lankas, o iš antros miško apgaubtas Karmelio kalnas, kur Elijas ugnimi ištiko Baalo karaliaus sėbrus. Tačiau nuo šito žemo kalno, kurį tik senovės liekanų rinkėjų hiperbolė pavadino kalnu, kuris gal tebuvo kalva, tik šiek tiek nuo žemės pakilus uola, nuo šito kalno, kuris net kalno vardo nenusipelno, parodė Jėzus Karalystę, kuri neturi nei sienų nei pabaigos, ir įrašė žmonių širdyse—ne akmeninėse plokštelėse, kaip Jehova—naujo žmogaus giesmę, pergalėjimo himną.
„Kokios gražios yra kojos to, kuris ant Kalnų apreiškia ir skelbia taiką“. Izaijas niekumet nebuvo toks didelis Pranašas, kaip tą valandą, kai iš jo sielos išsiveržė šitie žodžiai.
Jėzus sėdėjo ant kauburio vidury pirmųjų savo apaštalų, su šimtu porų akių į jį įremtų iš visų pusių ir žiūrinčių į jo akis, kai vienas iš jų paklausė, kas galėtų tikėtis Dangaus Karalystės, apie kurią taip dažnai kalbėjo.
Jėzus atsakė Devyniais Palaiminimais, kurie yra lyg „žaibo ugnies“ viso Pamokslo stulpai.
Palaiminimai, dažnai ir šiandie dar tebeskiemeniuojami tų žmonių, kurie jų prasmę pametė, beveik visumet esti blogai suprantami. Nukirsti, sužaloti, iškraipyti, sugadinti, deformuoti, iškoneveikti, paneigti. Bet vis tiktai jie įprasmina pirmąją dieną, Jėzaus mokymo iškilmingąją dieną.
„Palaiminti dvasios pavargėliai, nes jų yra Daugaus Karalystė“. Lukas praleido žodį „dvasia“, turėdamas galvoje paprastus bendrai vargšus, o jį daugelis pasekė; tai vienas, tai kitas; moderniškas priekaištininkas suprato tamsius žmones, kvailius, silpnapročius. Žodžiu sakant, galim pasirinkti, bendrai, iš paklydėlių ir kvaišiukų.
Jėzus tuo tarpu neturėjo galvoje nei vienų, nei antrų.. Nemėgo Jėzus turtuolių ir visa siela neapkentė lenktyniavimo dėl turtų, tos didžiausios kliūties į tikrąjį sielos praturtėjimą; Jėzus mylėjo vargšus ir leido jiems prisiartinti prie savęs, nes neturėjo jie kur sušilti, ir kalbėjo į juos, nes buvo išsiilgę meilės žodžio, tačiau nebuvo toks neišmintingas, kad manytų, jog užtenka būti vargšu — medžiagiškai, sociališkai, visuomeniškai vargšu ir jau turėsi teisės įeiti į Karalystę.
Jėzus niekumet neparodė, kad stebisi moksliškumu, kuris tėra atitrauktų sąvokų moksliškumas bei atsiminimas atskirų posakių; grynieji sistematizatoriai, metafizikai, sofistai, gamtos tyrinėtojai, knygų gromuluotojai nebūtų radę jo akyse prielankumo. Bet moksliškumas, kaip galia suprasti ateities ženklus ir simbolių prasmę — šviesus ir pranašingas moksliškumas, meilės paskatintas teisybės supratimas ir jos pasisavinimas — buvo ir jo akyse dovana, ir daug kartų jis nusiskundžia, kad taip maža jį tepareiškia jo klausytojai ir mokiniai. Aukščiausias moksliškumas jo akyse turėjo remtis supratimu, kad pats moksliškumas savyje yra nepakankamas, kad visa siela turi persikeisti pasiekti laimei — nes laimė nėra koks nevykęs sapnas, bet amžinai galimas dalykas, ir kad užtenka jos siekti — bet moksliškumas turi mums padėti visame šitame persikeitime. Negalėjo tad pakviesti į Dievo Karalystės sostą kvailių ir silpnapročių.
Dvasios vargšai yra tie, kurie turi pilną ir skaudų nusimanymą savo dvasinio skurdo, savo sielos netobulumą pažįsta ir mato kaip maža tėra kiekviename iš mūsų gero, kiek moralinio skurdo, į kurį dauguma yra pasinėrusi. Tik tie vargšai, kurie nusimano, kad jie tikrai yra vargšai, kenčia dėl savo skurdo, ir, kadangi kenčia dėl jo, stengiasi išeiti iš jo. Tuo skiriasi, ir dar kaip skiriasi! — nuo apgaulingų turtuolių, nuo aklų ir išdidžių turtuolių, kurie laiko save tobulais ir nereikalaujančiais tobulėjimo, gyvenančiais santaikoje su žmonėmis ir Dievo malonėje, ir nejaučia noro pakilti, nes patys save apgaudinėja, manydami esą tinkamoj aukštumoj, ir niekad nepraturtės, kadangi patys nepastebi savo beprasmiško skurdo.
Tie tik, kurie savo skurdą mato ir kenčia, kad galėtų pasiekti aną tikrąjį turtą, kuris yra tobulybė, taps šventi, kaip Dievas yra šventas, ir jiems priklausys Dangaus Karalystė; priešingai, tie, kurie pasineria smaguriavime, patys savimi patenkinti, ir nejaučia lėbavimu pridengto dvokiančiojo purvyno, neįeis į Karalystę.
„Palaiminti ramūs, nes jie žemę paveldės“. Šitame pažade minima žemė, tai ne žemdirbio dirva, nei valstybių žemės plotai, su pastatytais juose miestais. Mesijoniška kalba „paveldėti žemę“ reiškia būti naujos Karalystės dalyviu. Kareivis, kovojąs už žemiškąją teritoriją, auklėja savyje žiaurumą. Bet tas, kuris kovoja pats savyje naujai žemei ir naujam dangui paveldėti, gali nepasiduoti užsidegimui, blogo patarėjui, nei žiaurumui, kuris paneigia meilę. Ramūs yra tie; kurie pakelia blogų žmonių ir savo kaimynystę, labai dažnai dar nedėkingesnę, kurie nesukyla prieš blogus žmones, bet nugali juos gerumu; neburnoja dėl priešginybių (nepasisekimų), bet nugali savo vidujinius priešus tuo ramiu pasipriešinimu, kuris parodo daugiau dvasios pajėgumo, negu staigūs ir beprasmiški išsišokimai. Panašūs yra vandeniui, kuris pasiduoda rankoms ir prieš viską nusilenkia, tačiau pamažu pakyla, ramiai užtvenkia, ir ramiai, metais ištvermingas, išgriauna tvirčiausias užtvaras.