Ji labai mylėjo.
Niekas iš vakarienės dalyvių, išskiriant Jėzų, nesuprato meilės pilno nežinomosios patarnavimo. Visi, tartum stabo ištikti, tylėjo. Nesuprato, bet pasąmonėj pagerbė šitos paslaptingos apeigos reikšmę. Visi, išskiriant du, kurie norėjo moteriškės veiksmus teisti ir įžeisti svečią. Šie du buvo Farizejus ir Juda Iskariotas. Pirmasis nepravėrė burnos, bet jo žvilgsniai aiškiau kalbėjo, kaip jo lūpos. Išdavikas parodyti familiariškiems savo santykiams su Mokytoju išdrįso kalbėti.
Simanas taip samprotavo pats vienas: „Jeigu jis būtų pranašas, tai turėtų žinoti, kas per viena yra toji moteriškė, kuri jį palietė; turėtų žinoti, kad yra nusidėjėlė“. Senas veidmainys jaučia pasibiaurėjimą akivaizdoje gatvės moterų, kaip tas, kuris turėjo su jomis daug susitikimų, arba kaip tas, kuris jų visai nežinojo. Ir jis, kaip jo broliai, priklauso tam begaliniam pabaltintų grabų skaičiui, kurių vidus yra pilnas pūvenų. Jiems užtenka išvengti medžiaginio susidūrimo su daiktais, kurie laikomi nešvariais, nors tuo pačiu metu jų siela būtų nešvarumų duobė. Jų moralė paremta tam tikra plovimosi ir valymosi sistema: paliks ramiai mirti nelaimingąjį sužeistą kelyje, kad savo rankų nesuteptų krauju, leis mirti badu vargšui, kad tik subatos dieną nepalytėtų ranka pinigo. Lygiai kaip kiti papildo vagystes, svetmoteriavimus ir žmogžudybes, bet tiek kartų per dieną plaunasi, kad jų rankos, kaip patys įsivaizduoja, yra švarios, kaip žindančių kūdikių.
Farizėjus skaitė įstatymą, jo ausyse nuolatos tebeskamba burnojimai ir prakeikimai senovės Izraelio paleistuvėms. „Tenebūnie nė vienos paleistuvės Izraelio dukrų tarpe“... Niekas neturi teisės įeiti į Viešpaties namų susirinkimą, jeigu jis gimė iš paleistuvės... Neneši į Viešpaties namus bet kokiai aukai paleistuvės uždarbio, nei kainos už parduotą šunį, nes šituodu abu dalyku yra Viešpaties papiktinimas“. Simanas protingas miestelėnas su dideliu pasitenkinimu prisiminė Patarlių autoriaus perspėjimus. „Dėl paleistuvės moters gali ligi to prieiti, kad pritruksi duonos kąsnio. Paleistuvė moteris yra gilus griovys, kas su paleistuvėmis bendrauja, tas praleidžia savo turtus“. Kad jos bent nieko nekaštuotų! Tačiau šitos begėdės sugeba paglemžti visus turtus. Senas savininkas negali pervirškinti to, kad viena iš tų pavojingų būtybių peržengė jo namų slenkstį ir liečia svečią. Žino jisai, kad paleistuvė Rahab padėjo Jozuei laimėti ir viena pati išėjo gyva iš Jericho skerdynės, bet čia pat atsimena, kad nenugalimas Samsonas, Pilistimų baimė, žuvo dėl meilužės. Farizėjaus galvoje niekaip netelpa mintis, kaip gali vyras, kurį žmonės pranašu vadina, nesuprasti, kokia moteris atėjo įžeisti tokiu užgaulingu pagerbimu. Bet Jėzus išskaitė moters širdyje ir mato Simano širdį, todėl atsako palyginimu apie Du Skolininku. Vienas kreditorius turėjo du skolininku: vienas jam buvo kaltas penkis šimtus dinarų, kitas — penkiasdešimts. Kadangi juodu abu neturėjo kuo atsilyginti, skolą—abiems dovanojo. Kuris, gi iš jų dėkingesnis jam. Simanas atsiliepė: manau, kad tas, kuriam daugiau dovanojo. Jėzus jam tarė: gerai nusprendei. Ir, kreipdamasis į moteriškę, tarė Simanui: Matai šitą moterį? Įėjau į tavo namus, o tu nepadavei mano kojoms nuplauti vandens; jinai-gi ašaromis suvilgė mano kojas ir savo plaukais jas nušluostė. Tu manęs nepabučiavai, o jinai, nuo to laiko, kai įėjo į namus, nenustojo bučiuoti mano kojų. Tu nepatepei mano galvos aliejum, o jinai patepė ir mano kojas brangiais kvepalais. Todėl sakau tau, kad ji labai mylėjo, nes jai atleista daug nuodėmių, o kam mažiau atleista, tas mažiau temyli. Paskui tarė moteriškei: Atleisti yra tau tavo nusidėjimai... Tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik sau ramybėje.
Jėzaus palyginimas ir jo tekstas parodo, kaip dar ir šiandie žmonės nesupranta šito atsitikimo. Visi, arba beveik visi, atsimena tik šituos žodžius: „Daug jai bus atleista, nes ji daug mylėjo. Rimtas teksto skaitymas įtikina, kad toks bendras, įprastinis aiškinimas yra tiesos iškreipimas. Žmonės įsivaizduoja, kad Jėzus atleido jai nuodėmes todėl, kad ji labai mylėjo vyrus, arba kad ji parodė jam savo meilę, išliedama brangų balzamą ir bučiuodama kojas. Dviejų skolininkų pavyzdys parodo aiškiai, kad Jėzaus žodžių reikšmė — blogai pakartota ir dar blogiau suprasta — yra visai priešinga. Moteris labai nusidėjo, ir jai atsivertus, daug jai atleista, o kadangi jai buvo daug atleista, todėl ji labai myli tą, kuris ją atvertė, kuris ją išgelbėjo, kuris jai atleido: kvepiantis balzamas, ašaros ir pabučiavimai yra tik to dėkingumo reiškimas, tiktai meilės pilnas pagerbimas. Jeigu pirmiau negu įėjo į namus tą vakarą, Nusidėjėlė nebūtų tapusi kitokia, jeigu ji dėl atleidimo nebūtų persimainiusi, nebūtų užtekę visų Indijos ir Aigypto kvepalų, visi jos pabučiavimai ir visos jos ašaros nebūtų galėjusios išgauti iš Jėzaus atleidimo už visą savo gyvenimą praleistą nedorybėje. Atleidimas nėra atpildas už visus šitus pagarbos pareiškimus, bet tie pagarbos veiksmai yra josios padėka už gautą atleidimą, ir todėl jie yra tokie dideli, kadangi ir atleidimas buvo didelis; ir atleidimas buvo didelis, kadangi ir nuodėmė buvo didelė. Jėzus nebūtų atstūmęs Nusidėjėlės, jeigu ji būtų visados pasilikusi Nusidėjėlė, bet, gal būt, nebūtų priėmęs tų meilės įrodymų, jeigu nebūtų turėjęs jos atsivertimo įtikinimo: dabar-gi galėjo, net ir farizėjų griežtumo taisyklių nežiūrėdamas, su ja kalbėtis: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave — eik sau ramybėje“.
Simanas neturi ką į tai atsakyti, bet Mokinių tarpe pasigirsta piktas ir rūstus balsas, kurį Jėzus jau nuo senai pažįsta. Tai buvo Judos balsas. „Kam—gi reikalingas toks aikvojimasis? Šitus kvepalus būtų buvę galima parduoti už tris šimtus dinarų, o pinigus išdalyti vargšams“. Kiti mokiniai, kaip atpasakoja Evangelistai, pritarę Judos žodžiams ir murmėję prieš moteriškę.
Juda buvo žmogus, kuris mėgo piniginę: negarbingiausias iš visų tarpo pasirinko negarbingiausį dalyką: pinigą. Juda mėgo pinigus. Jis mėgo pinigus dėl pinigų ir mėgo juos kaip valdžios įrankį. Juda primena vargšus, bet turi galvoje ne tuos, kuriems Jėzus dykumose išdalino duoną, bet savo bičiulius, kurie dar tebėra bejėgiai paimti Jeruzalę ir įkurti joje mesianišką valstybę, kur Juda tikisi tapti vienas iš valdovų. Drauge su jo šykštumu susijęs ir pavydas: pavydus kaip visi gobšai. Tas tylus patepimas, kuris primena pašventinimą Karaliaus ir Mesijos, šita pagarba, gražios moters išreikšta jo vadui, suduoda jam skaudų smūgį: amžinas vyro pavyduliavimas vyrui moters akivaizdoje pasireiškia Judos asmenyje su apviltu godumu.
Bet Jėzus atsako į Judos žodžius, kaip atsakė ir į Simano tylėjimą. Neužgauna įžeidėjų, bet gina moteriškę, klūpančią prie jo kojų: „Kam užsipuolate šitą moterį ir darote jai nemalonumą?
ji padarė man gerą darbą, nes vargšų jūs visuomet turėsite su savim, ir kada panorėsite galėsite jiems gerą padaryti, bet mane ne visuomet teturėsite. Ji padarė tai, ką galėjo: norėjo iš anksto patepti mano kūną laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums, kad visame pasauly, kur tik bus Evangelja skelbiama, ir tą, ką šitoji yra padarius, skelbs jos atminimui.
Neapsakomas liūdesys šito pranašavimo, gal būt, buvo visai nepastebėtas tų, kurie tuo laiku prie jo sėdėjo. Jie dar negali suprasti, kad Jėzus norėdamas laimėti turės žūti, norėdamas amžinąjį triumfą pasiekti turės numirti. Jėzus jaučia, kad jo diena jau artinasi. „Mane ne visuomet teturėsite... Mane užbalzamavo laidotuvėms“. Su didžiausiu išgąsčiu moteriškė išgirdo savo nujautimo patvirtinimą ir nauja ašarų banga užliejo jos akis. Tada tai, paslėpus savo veidą palaiduose plaukuose, ji paliko namus netarus nė žodžio, kaip be žodžio buvo į juos įėjusi.
Mokiniai tylėjo: ne įtikinti, bet sumišę. Paslėpti savo susirūpinimui, Simanas pripylė geriausio vyno savo svečių taures. Bet tylus stalas gelsvoje mirguliuojančioje šviesoje atrodė panašus į šešėlių pokylį, pro kurį praskriejo mirties skraistė.