Abba, Tėve.

Ant kalvos buvo daržas ir Aliejinė⁵), nuo kurios ir vardą buvo gavęs: Getsemani. Šitame darže Jėzus praleisdavo su savo draugais naktis, gal dėlto, kad miesto troškus oras ir triukšmas vargino juos, pratusius prie gryno ir vėsaus laukų oro, arba gal privengė klastingo priešų puolimo siaurose miesto gatvėse.

⁵ Aliejinė“— alyvos darykla (dirbtuvė, kurioje iš alyvų medžio uogų spaudžiama alyva).

Atėjus į tą vietą, Jėzus tarė Mokiniams:

—    Pasėdėkite čia, o aš paėjėsiu tolėliau pasimelsti.

Tačiau jisai buvo tiek nuliūdęs ir neramus, kad negalėjo

vienas pasilikti. Tuomet pašaukė tris, kuriuos labiau buvo pamilęs: Simaną - Petrą, Jokūbą ir Joną. Ir, kai pasišalino nuo kitų, pradėjo liūdėti ir nerimauti.

—    Liūdna yra mano siela ligi mirties; pasilikite čionai ir budėkite su manim.

Ar atsakė jam, ir ką jam atsakė, niekas to nežino. Bet greičiausia nesuramino jo žodžiais, išsiveržiančiais iš širdies, kuri kenčia mylimo asmens skausmu, nes ir nuo jų pasišalino, paėjęs atokiau melstis.

Atsiklaupia ant žemės, puola kniūbščias veidu į žemę ir taip meldžiasi:

Abba, tėve, kiekvienas dalykas tau yra galimas. Mano tėve, jeigu tai yra galima, tegu pasišalina nuo manęs ši valanda.

Dabar jisai vienas, vienas nakties glūdumoje, vienas tarp žmonių, pats vienas Dievo akivaizdoje ir gali be baimės parodyti savo silpnumą. Ir jis yra pagaliau žmogus, žmogus iš kūno ir kraujo, žmogus, kuris kvėpuoja ir juda, ir žino, kad jo išnaikinimas jau arti, kad jo gyvenimas bus nutrauktas, kad jo kūnas bus pervertas, kad jo kraujas ištekės ant žemės.

Tai antrojo gundymo valanda. Pasak Evangelisto žodžius, Šėtonas, po to kai buvo sugėdintas Dykumoje, „paliko jį kurį laiką“. Buvo palikęs jį lig šio momento. Dabar šitoj naujoj Dykumoje, šitoje tamsoje, kur Jėzus pats vienas, pasibaisėtinai vienas, labiau vienas, negu dykumoje, kur laukiniai žvėrys jam tarnavo, o dabar, atvirkščiai, mokyti ir rūbais apsitaisę žvėrys jau slinko vylingai artyn sudraskyti jį šitoje tamsioje ir neramioje Dykumoje. Grįžta Šėtonas iš pasalų pulti savo priešą. Kitą kartą žadėjo jam karalysčių gėrybes, laimėjimus, stebuklus: troško suvedžioti jį galybės burtais. Dabar griebiasi priešingos priemonės: jis pasikliauna Jėzaus silpnumu. Kristus, kuris buvo bepradedąs savo darbą, pilnas vilties apkrikštytasis, degąs pasitikėjimo meile, nepasidavė, nenusileido. Bet Kristus, kuris jau baigia savo dienas, savo brangiausiųjų apleistas, mokinio išduotas, priešų ieškomas, iš visų pusių apsuptas jų, bus baimės įveiktas, jeigu jo ir neįveikė godumas.

Bet jisai žino, kad turi mirti, žino, kad turi būtinai numirti, kad atėjo numirti, savo mirtimi duoti kitiems gyvenimą, kad savo mirtimi turi patvirtinti didesnio išpranašauto gyvenimo tiesą; nieko nepadarė, kad nenumirtų, laisvai apsiėmė numirti už savuosius, už visus žmones, už tuos, kurie jo nepažįsta, už tuos, kurie jo neapkenčia, už tuos, kurie dar negimė; savo draugams jis apreiškė savo mirtį, jau jiems buvo paaukojęs savo mirties pirmieną, savo kūno duoną ir savo sielos kraują, ir neturi teisės prašyti savo Tėvą, kad būtų atitolinta nuo jo lūpų taurė, kad jo merdėjimas būtų vilkinamas. Savo žodžius parašė aikštės smiltyje, ir juos tuojau vėl ištrynė? užrašė juos nedaugelio širdyse, bet žino, kokie trupūs esti žodžiai įrašyti žmonių širdyse. Jeigu jo tiesa turi amžinai išlikti žemėje, taip, kad niekas jau negalėtų jos užmiršti turi ją krauju užrašyti, kadangi tiesos kyla iš kraujo ir tiktai mūsų gįslų krauju jos gali būti užrašomos žemės puslapiuose, kad žmonių pėdos ir amžių lietūs jų neišnaikintų. Kryžius yra neišvengiamai aštri Kalno pamokslo išvada. Kas neša Meilę, tas patenka į neapykantos siaubą, o neapykanta tik tuo yra nugalima, kai jos sprendimas pasmerkimo priimamas. Nes už viską reikia užmokėti: daugiau už gerą, negu už blogą; ir už geriausią gerą, kuris yra meilė, reikia užmokėti didžiausiu blogumu, kuris pagal žmonių vaizdavimąsi yra didžiausias blogumas: nužudymas.

Bet visa tai, ką mes žinome iš tikėjimo šaltinių ir apreiškimo apie jo dievybę, sukelia mumyse prieštaravimą minčiai, kad jis būtų galėjęs pasiduoti pagundai. Jeigu žinoma mirtis ir kūno kančia būtų galėjusi jį ištikrųjų nugąsdinti, tai argi nebūtų turėjęs pakankamai laiko išsigelbėti? Jau kelias dienas prieš tai žinojo, kad stengtasi jį suimti, ir jam nestigo būdų, net ir tą pačią naktį, išvengti gaujos šunų, kurie taikėsi suleisti į jį dantis. Užteko, kad jis vienas arba su ištikimaisiais draugais paimtų kelią, kuris eina Jordano upės link ir šalutiniais takais per Perėją pasiektų Pilypo Tetrarkos žemes, kur dar nesenai kartą buvo prisiglaudęs norėdamas išvengti nedorų Antipo sumanymų. Žydų policijos buvo tiek maža ir tokia ji buvo primityvė, kad jo pėdsakų nebūtų susekusi. Jeigu pasilieka, tai tuo nori pareikšti, kad nevengia mirties ir ją lydinčių baisybių. Jo mirtis, pagal storžievišką žmonių logiką buvo savotiška savižudybė — dieviškoji savižudybė pašaline ranka papildyta, kuri nesiskyrė panašumu nuo senovės didvyrių, kurie vaduodavosi draugų arba vergo kalaviju. Jau buvo pasakęs savo tiesas, todėl bereikėjo, kad jas amžinai atmintų, gretinant jas su baisumu mirties, kurios jokiu būdu negalima užmiršti. Ir tas kraujas, kaip koks dirginąs gėrimas, pažadins net ir mokinius ir visados jie budės.

Bet jeigu taurė, kurią Jėzus norėtų nuo savęs atitolinti, nėra mirties klaikumas, tai kas gi kitas ji gali būti? Išdavimas mokinio, kurį jis tą patį vakarą pasotino savo kūnu ir savo siela jo troškulį numalšino? Arba jau nebetolimas užsigynimas kito mokinio, kuriam, po jo atsiliepimo netoliese Cezarejos, turėjo didžiausio pasitikėjimo. Arba pabėgimas visų kitų likusių, kurie išlakstys ir išsisklaidys kaip išgąsdintos avys, kai tik vilkas sugriebia jų motiną? Arba to didžiausio išsigynimo skausmas, visos jo tautos išsižadėjimas, tautos pagimdžiusios jį iš savo tarpo, o dabar piktinasi juo, kaip nelaiku gimusiu kūdikiu, ir nežino, kad to kraujas, kuris atėjo išgelbėti savo tautą, niekados nebus nuplautas nuo jo veido?

Arba gal paskutinėje tos budėjimo nakties prieblandoje išvydo savo likimą, kuris turėjo atitekti jo sūnums tolimuose laikuose, pirmųjų šventųjų klajones, jų ginčus, kurie tarp jų kils, iškraipymus, kentėjimus, žudynes. Gal išvydo silpnumą tų, kurie buvo pašaukti vadovauti minioms, silpnumą, kuris supančios juos rytojaus dieną po pasiekto triumfo, o paskiau atskalas ir kovas bažnyčiose, klaidatikių puikybės tuštybes, sektantizmo potvynius, netikrų pranašų kliedėjimus, reformatorių sukilimus ir užsimojimus, pavojingas beprotybes, ant bedugnės krašto besivaikančių, svajones, parsidavimą ir palaidumą tų, kurie užs^:gina jo savo darbais, garbindami jį tuo pačiu metu žodžiais ir gestais, krikščionių persekiojimus, tuščiagalvių ir vasardrungnių dezertiravimą, naujų Farizėjų ir naujų Raštų žinovų viešpatavimą, kurie išdarkinės ir iškraipys jo mokslą? Gal išvydo nesupratimą savo žodžių, kuriuos pradės aiškinti doktrinistai, sofistai, vizionieriai, skiemenų rinkėjai, kurie stengiasi spręsti nesprendžiamus dalykus, paskirstyti ir padalyti tai, kas yra neatskiriama ir nedaloma, kurie gyvus daiktus užslopina ir sumažina, užsispyrę spėliodami neva mokslingumu pasirėmę, kad juos atgaivins.

Žodžiu sakant, taurė nebūtų buvusi jo kančia, bet ir blogybė, kurią kiti papildys, dabar gyveną žmonės arba jų įpėdiniai, arba tie, kurie dar negimė, tolimesnieji. Tad nesikreiptų į savo Tėvą, kad pašalintų nuo jo mirtį, bet kad išgelbėtų nuo tų blogybių, kurios anksčiau ar vėliau turi sutikti tuos, kurie sakosi juo tikį. Jo nuliūdimas turėtų būti meilės liūdesys, o ne baimės.

Bet, gal būt, niekas nusupras ir nesužinos niekados tikros žodžių prasmės, kuriais Sūnus kreipėsi į Tėvą, juodoj Alyvų daržo glūdumoje. Vienas didelis Prancūzijos krikščionis pasakojimą apie šitą naktį pavadino Jėzaus Paslaptimi. Judos paslaptis yra vienintelė žmogiška paslaptis Evangelijoje; Getsemanio daržo Malda yra nepasiekiamiausia dieviška paslaptis Kristaus Istorijoje.