Kojų nuplovimas.
Pirmiau, negu bus išplėštas iš tų draugijos, kuriuos myli, nori parodyti savo didžiausios meilės ženklą. Nuo to laiko, kai su jais gyveno, visuomet juos mylėjo, mylėjo visus, net ir Judą; visados juos mylėjo tokia meile, kuri visas kitas meiles praneša, tokia nepalyginama meile, kad dažnai savo menkomis širdimis negalėjo jie net apimti tos begalybės. Bet dabar, kai turi su jais persiskirti, ir anksčiau nepasirodys tarp jų, kai persiesybinęs po mirties, visas jausmo gilumas, žodžiais neišreikštas, išsilieja begaliniai jautriu liūdesiu.
Ir tos vakarienės metu, būdamas šeimos galva, nori savo prietelių akivaizdoje būti malonesnis už tėvą, labiau nusižeminęs už tarną. Jis yra Karalius, o nusilenks ligi vergo pareigos; jis yra Mokytojas, o pats nusižemina labiau už Mokinius; jis Dievo Sūnus, tačiau pasiima sau dalelę, kurią už vis daugiausia žmonės niekina; jis yra pirmasis, bet priklaupia prie kojų žemiausiųjų, lyg būtų paskutinysis. Tiek kartų jiems sakė, tiems pasipūtėliams ir savimyloms, kad šeimininkas privalo tarnauti savo tarnams, kad Sūnus Žmogaus yra atėjęs tarnauti, kad pirmutinieji turi būti lyg paskutinieji. Tačiau tie žodžiai dar nebuvo įaugę į jų sielas, nes ligi tai dienai varžėsi tarpusavy dėl pirmenybės ir viršininkystės.
Grubiems protams veiksmas padaro didesnio įspūdžio už žodį. Simbolišku patarnavimo pavyzdžiu, Jėzus nutaria pakartoti vieną iš savo vyriausių nurodymų. „Atsikėlęs nuo stalo—pasakoja Jonas—padėjo savo rūbus, ir, paėmęs rankšluostį, apsijuosia juo. Paskui pripylė dubenin vandens ir pradėjo plauti mokiniams kojas ir šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo apsijuosęs.“
Tiktai motina arba vergas būtų galėję padaryti tai, ką tą vakarą padarė Jėzus. Motina savo mažiems vaikams, ir niekam kitam; vergas niekam kitam, tik savo šeimininkams. Motina su pasitenkinimu iš meilės; vergas nusilenkdamas iš paklusnumo. Bet Jėzui Dvylika nebuvo nei vaikai, nei šeimininkai. Sūnus Žmogaus ir Dievo apima savyje dvigubą sūnystę, kuri jį iškelia aukščiau už visas žemės motinas; būsimos Karalystės Karalius, bet šimtą kartų teisėtesnis už visas monarchijas viešpats, dar visų viešpačių nepripažintas.
Tačiau su pasitenkinimu plauna ir šluosto šitas dvidešimts keturias numintas, kietas kojas, kad į užsispyrusias širdis įdiegtų tas tiesas, kurias jo lūpos tiek kartų kartojo be vaisių, nes tos širdys buvo pilnos tuštybės. Kas save aukština, bus pažemintas, kas pažemina save bus išaukštintas.
„Kai nuplovė jų kojas, pasiėmė savo rūbus, atsisėdo prie stalo ir tarė jiems; Žinote, ką jums padariau? Jūs vadinate mane Viešpačiu ir Mokytoju: jeigu tad aš, Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jūsų kojas, ir jūs privalote vienas kitam nuplauti kojas. Nes aš daviau jums pavyzdį, kad ir jūs taip darytumėt, kaip aš padariau. Ištiesų, ištiesų sakau jums, kad tarnas nėra didesnis už savo šeimininką, nei pasiuntinys—už tą, kuris jį pasiuntė. Kadangi jūs šituos dalykus žinote, būsite palaiminti, jeigu tai darysite.“ Nes Jėzus ne vien paliko malonaus nusižeminimo pavyzdį, bet ir tobulos meilės įrodymą: „Šitas yra mano įsakymas: kad jūs vieni kitus mylėtute, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės už tą, jei kas atiduoda savo gyvenimą už savo draugus; jūs esate mano draugai, jeigu jūs darote tai, ką aš įsakiau“.
Bet šitame veiksme, tokiame giliame savo išoriniu patarnavimu, glūdėjo be meilės simbolio ir apsivalymo prasmė. „Kas yra apsiplovęs—sako Jėzus—nebereikalingas plauti kojas, nes visas yra švarus. Ir jūs esate švarūs, bet ne visi."
Vienuolika, nors jų prigimtis ir buvo nešvari, turėjo šiokią tokią teisę į kojų nuplovimo malonę. Savaitėmis ir mėnesiais jų kojos mindžiojo dulkėtus, akmenuotus purvinus, užterštus Judėjos kelius, sekant paskui Tą, kuris duoda gyvenimą. Ir po jo mirties turės vaikštinėti dešimtimis metų nežinomais keliais, ilgas keliones atlikti nežinomuose kraštuose, kurių net vardų šiandien nežino.
Svetimų vieškelių dulkės per sandalijas apneš kojas tų, kurie kaip piligrimai ir svetimšaliai eidami išnešios Nukryžiuotojo pakvietimą.