Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Tėvai ir vaikai.

Jėzus kalbėjo vienuose namuose, rodos, Kapharnaume. Vyrai ir moterys, visi ištroškę gyvenimo ir teisybės, visi ištroškę paramos ir paguodos, priėję pilnus namus, apstojo jį ratu ir žiūrėjo į jį, kaip žiūrima į tėvą, kuris atsirado, kaip į brolį, kuris pagijo, kaip į geradarį, kuris teikia pagalbos. Taip buvo ištroškę jo žodžių tie vyrai ir tos moterys, kad Jėzus ir jo draugai negalėjo suvalgyti nė kąsnelio duonos. Ilgai jis kalbėjo, bet susirinkusieji norėjo, kad jis dar kalbėtų, lig nakties, be atvangos, be atodūsio, be pertraukos. Taip ilgai jo laukė! Jų tėvai ir motinos baisiausiame skurde ir beviltiškai atsidavusios likimui jo laukė tūkstančius metų. Ir jie patys ilgai jo laukė, laukė pamečiui, paskendę pilkajam savo išsilgimo skurde. Visi dūsavo kas naktį, laukdami sušvintant šviesos pašvaistės, norėdami pamatyti laimės pažadą, išgirsti bent vieną meilės žodį. Ir štai dabar turi sau tą, kurs teikia atpildą už tą taip ilgą laukimą. Todėl dabar jie troško turėti tai, kas jų buvo be jokios atodairos. Tie vyrai ir tos moterys spaudėsi prie jo iš visų pusių, kaip nekantrūs ir privilegijuoti skolintojai, kurių rankosna pateko tas dieviškasis skolininkas, kurio amžiais laukta, ir norėjo paimti savo dalį ligi paskutinio skatikėlio. Jis galėjo atidėti pasistiprinimą neribotam laikui — nes jų tėvams ilgus amžius trūko teisybės peno, ir jie patys daugelį metų negalėjo nuraminti savo alkio vilties penu.

Jėzus tad ir toliau kalba susirinkusiai miniai, kuri pripildė visą namą. Pakartoja ryškiausias vietas savo dieviškojo įkvėpimo, pasakoja iškalbingiausiai apie Dievo Karalystės žymes, žiūri į juos savo žavingomis akimis, kurios skverbiasi į sielų gilumą, kaip rytmečio saulė prasiskverbianti į tamsiausius namų kampelius. Kiekvienas iš mūsų atiduotų paskutines savo gyvenimo dienas, kad tik susitiktų su šitų akių žvilgsniu, kad bent akimirkai pažvelgtų į tas akis, žėrinčias begaliniu jautrumu, kad bent kartą išgirstų tą jo perveriantį balsą, kuris sugeba skambiausia muzika pakeisti semitišką tarmę. Tie žmonės, kurie jau išmirė, tos moterys, kurios jau seniai nebegyvena, tie vargšai vyrai ir tos vargšės moterys, tie skurdžiai, kurie šiandien pavirtę dykumų dulkėmis ir smiltimis po kupranugarių kanopomis, tie vyrai ir tos moterys, kuriems niekas nieko negalėjo pavydėti, jiems gyviems tebesant, kuriems mes, gyvieji privalome pavydėti, jiems jau taip seniai numirus, tie vyrai ir tos moterys klausėsi to balso, žiūrėjo į tas akis.

Bet štai kaž-kas sujudo, kilo ties vartais triukšmas. Kažkas nori įeiti į vidų. Vienas iš stovinčių arčiau prie Jėzaus sako: „Štai tavo motina ir broliai su seserimis, kurie tavęs čia ieško“. Bet Jėzus nepasijudino iš vietos. „Kas yra mano motina? Ir kas yra mano broliai? Ir, pažvelgęs į tuos, kurie aplinkui jo sėdėjo, tarė: Štai mano motina ir broliai! Nes kiekvienas, kuris išpildė Aukščiausiojo valią, yra mano brolis ir sesuo ir motina“

Mano visa šeima čia yra. Kitų šeimų neturiu. Kraujo ryšiai neturi savo reikšmės, jeigu jie dvasia nėra pagrįsti. Mano tėvas yra tas Tėvas, kuris mane leido panašų į save tobulumu; mano broliai yra vargšai, kurie išverkė akis; mano seserys yra moterys, kurios Meilei paaukojo savo smagumus. Šitais žodžiais jis nenorėjo išsižadėti nei užsiginti Skausmų Mergelės, kurios įsčios vaisius buvo pats: norėjo tik pasakyti, kad nuo tos dienos, kada jis tapo laisvu noru tremtinys, jis nebepriklausė mažytei Nazareto šeimai, bet mesijo pašaukimu didžiulei žmonijos šeimai, kaipo jos gelbėtojas.

Dvasiškas įsūnijimas naujoje išgelbėjimo taupmenoje praneša ir pereina kūniškojo įsikūnijimo ribas. „Jei kas ateina pas mane ir ne neapkenčia savo tėvo, savo motinos, ir žmonos, ir vaikų, ir brolių, ir seserų, net ir savo gyvasties, negali būti mano mokinys“. Meilė sau turi užleisti vietą visuotinei meilei. Reikia padaryti skirtumas tarp palinkimų senovės žmonių ir meilės naujojo žmogaus.

Šeima išnyks, kai žmonės dangiškame gyvenime taps geresni už žmones. Dabar ji kliudo kai kuriems savo sielą dangaus gyvenimui paruošti. „Ir nieko žemėje nevadinkite savo tėvu, nes vienas tėra jūsų Tėvas, kurs yra danguose“. Kas apleis savo šeimą, tam bus didžiai atlyginta. „Iš tiesų sakau jums, kad nebus nė vieno, kuris palikęs namus, arba žmoną, arba brolius, ar tėvus, ar vaikus dėl meilės Dievo Karalystei, šiame gyvenime nenusipelnytų daug didesnės laimės, o ateinančiame gyvenime — amžinojo gyvenimo“.

„Tėvas, kurs yra danguose, nenuvils jūsų; jūsų broliai Karalystėje esą nenusivylė, tėvai ir broliai, kurie žemėje yra, gali patapti net jūsų pačių žudikais". Būsite įdavinėjami net jūsų tėvų, brolių, giminių ir draugų; kaikuriems iš jūsų teks mirtį priimti iš jų rankos"...

Bent nors tėvai turėtų būti ištikimi. Kadangi tėvai, pasak Jėzaus žodžių, turi daug didesnių prievolių vaikams, negu vaikai turi tėvams. Senasis įstatymas tik šias pastarąsias pareigas ir težinojo. „Gerbk tėvą ir motiną tavo", sako Mozė. Bet nepridūrė: „Globok ir mylėk savo vaikus". Vaikai yra savybė to, kurs juos pašaukė gyventi. Gyvenimas tais laikais atrodo toks gražus ir brangus, kad nieku būdu už jį atsiteisti jie negalės. Turės lig gyvos galvos būti tarnai, amžinai būdami valdiniai. Priversti gyventi tik seniui ir senio liepimams vykdyti.

Ir čia dieviškasis Perversmininkas pastebi tai, ko trūko senovės žmonėms ir kreipia į kitą pusę visą dėmesį. Tėvai privalo duoti: duoti nešykštaudami, nuolatos duoti. Nors vaikai ir blogi būtų, nors ir apleistų savo tėvą, nors paviršutinėje pasaulio nuomonėje jie ir būtų niekam verti. Tėve mūsų yra tik pusėtinis prašymas vaikų į Tėvą.

Tai yra prašymas, kurį kiekvienas vaikas gali tėvui pakišti.

Ir tėvai, jei ir viską duoda vaikams, gali būti jų apleisti. Jeigu vaikai juos apleidžia, pasiduodami įvairiems paklydimams, jiems reikalinga dovanoti kai sugrįžta, kaip buvo dovanota, palyginkime, sūnui—palaidūnui. Jeigu apleidžia jie namus, ieškodami aukštesnio ir tobulesnio gyvenimo — kaip tie, kurie Karalystei atsiverčia — (ieško Dievo Karalystės) susilauks tūkstantį kartų didesnio užmokesnio šiame ir amžiname gyvenime.

Tačiau visais atžvilgiais tėvai yra skolingi. Turi būti įvykdyta tai, ką ryžosi prisiimti, duodami naujoms būtybėms gyvybę. Šituo atveju jie panašūs į vienintelį Tėvą, kurs yra danguose, turi duoti tiems, kurie jų prašo ir tiems, kurie tyli; tiems, kurie nusipelnę, ir tiems, kurie yra neverti; tiems, kurie susėda prie šeimos stalo, ir tiems, kurie klajoja po pasaulį; geriems ir blogiems, pirmiems ir paskutiniams. Neprivalo niekad pailsti net ir tų vaikų atžvilgiu, kurie nuo jų šalinasi, kurie juos įžeidžia, arba kurie užsigina jų.

„Kuris—gi yra tarpe jūsų toks, kad, sūnaus prašomas duonos, paduotų akmenį?

Arba prašomas žuvies, paduotų jam žaltį?" Kas — gi tad šykštėtų sūnui, kuris pasišalina nieko neprašydamas, tos aukščiausios dovanos meilės, kuri nereikalauja užmokesnio?

Visi yra Žmogaus Sūnaus vaikai, tačiau niekas negalėjo pavadinti jį tėvu kūno prasme. Gal būt, vienintelis džiaugsmas, kuris neapgauna, iš visų žmogaus apgaulingų džiaugsmų, tėra tas, kai tėvas laiko ant rankų, arba ant kelių pasisodinęs, vaiką raudonu veideliu, žinodamas, kad tas raudonumas eina iš jo kraujo; vaiką, kuris šypsosi tėvui pirmuoju savo akučių žvilgsniu, kuris pirmą kartą taria tėvo vardą, primindamas jam praėjusios kūdikystės laimingąsias valandas. Jausti prie savo veido, saulės ir vėjo nuraižyto, naują, švelnutį, tik ką pradėjusį augti kūną, kuriame kraujas tartum dar tebeturi savyje pieno saldumą, kūną, kuris tarsi yra sukurtas iš šiltų ir gyvų gėlių žiedų, ir jausti, kad tas kūnas yra mūsų kūnas, kad tas kūnas formavosi mūsų brangios moters įsčioje, kad josios krūtinės pienu buvo išmaitintas, ir sekti kaip gimsta, bręsta ir pražysta pamažėle jame sielos gyvenimas, tame kūne, kuris mums priklauso, kuris priklauso tai, kuri mums priklauso, būti tos vienintelės būtybės vieninteliu tėvu, tos gėlelės, kuri pražydo pasaulio šviesoje; pažinti jame save, pastebėti savo žvilgsnius jame, jo akučių nustebusiose lėlytėse, nugirsti jo skaisčiose lūputėse savo balsą, tapti kūdikiu šitam kūdikiui, būti šito kūdikio vertam, būti arčiau jo, tapti mažesniam, geresniam, švaresniam, užmiršti savo amžiaus sunkią metų naštą, kuri mus tyliai artina prie mirties; užmiršti vyriškumo išdidumą, pamiršti įgytą išmintį, pirmąsias raukšles veide, gyvenimo klaidas, kančias ir šlykštumus, tapti vėl nekaltiems šalia šitos kūdikio skaistybės, nurimti siela šalia šitos nesudrumstos ramybės ir būti geram tokiu gerumu, kokio pirma nežinota, žodžiu sakant, būti tėvas savo kūdikiui, kuris kasdien auga mūsų patale, mūsų namuose, ant rankų mūsų žmonos, be abejonės, tai yra didžiausias žmogaus džiaugsmas, kurį gali žmogus pasiekti, turėdamas medžiagiškame savo kūne sielą.

Jėzus, kurio niekas nepavadino tėvu, jautė didelį patraukimą vaikams ir nusidėjėliams. Absoliuti jo dvasia temėgo kraštutinumus. Nekaltybė ir smukimas, jo akimis žiūrint, buvo išganymo laidas. Nekaltybė todėl, kad jai nereikalingas nusivalymas; smukimas todėl, kad tuo labiau jaučiamas reikalingumas nusivalyti. Dar yra vidutinių žmonių; žmonių pusėtinai gerų ir pusiau sugedusių, žmonių viduj užsikrėtusių blogu, o norinčių atrodyti teisingi ir skaistūs; tie, kurie su kūdikyste prarado įgimtą skaistumą ir dar nepajuto vidaus puvimo dvokimo.

Jėzus mylėjo savo jautria širdimi vaikus ir pilna pasigailėjimo širdimi — nusikaltėlius; mylėjo skaisčiuosius ir tuos, kurie labai yra reikalingi apvalymo, jo ranka mielai glostė plonučius vaikelio, atimto nuo krūtinės, plaukučius ir neatstūmė brangiais kvepalais išteptų ištvirkėlės plaukų. Jis ėjo pas nusidėjėlius, kadangi jie ne visuomet turėjo pakankamai dvasios pajėgų artintis prie jo, bet vaikus jis kvietė pas save, nes vaikai instinktyviai pajunta, kas juos myli, ir mielai bėga prie to.

Motinos padavinėdavo jam vaikus, kad jis uždėtų ant jų galvučių rankas. Mokiniai, įprastu jiems šiurkštumu, norėdavo atsikratyti vaikų ir dažnai prikaišiodavo, todėl Jėzus ir už tatai turėjo juos išbarti: „Leiskite vaikams ateiti pas mane, nedrauskite jiems ateiti, nes tokių yra Dangaus Karalystė; iš tiesų sakau jums, kas nepriims Dievo Karalystės, kaip vienas vaikų, tas jon visai nepateks“.

Barzdoti mokiniai, išdidūs suaugusių žmonių rimtumu, būdami įsitikinę tapti busimojo Viešpaties pavaduotojais, negalėjo suprasti kodėl jų mokytojas norėtų gaišti laiką su vaikais, kurie dar nemokėjo net kalbėti ir nesuprato suaugusių žmonių kalbos prasmės. Tuomet Jėzus, pastatęs vieną iš tų vaikų tarp jų, tęsė toliau savo kalbą: „Ištiesų sakau jums, jeigu nepasikeisite ir netapsite mažutėliais, neįeisite į Dangaus Karalystę. Kas nusižemins, kaip šitas mažutėlis, tas bus didžiausias Dangaus Karalystėje. Ir kiekvienas, kurs priims mano vardu vieną tokių mažutėlių, kaip šitas, mane priims. O jei kas 'papiktins bent vieną iš tų mažutėlių, kurie tiki manim, geriau jam būtų, kad pririštų ant jo kaklo girnų akmenį ir prigirdytų jį jūrų gelmėse“.

Ir čia yra pilnas vertybių perkainojimas. Senajam įstatyme vaikas privalėjo gerbti vyresniuosius, nusilenkti su pagarba prieš senyvus žmones ir sekti jų pavyzdžiu. Jaunuolis turėjo suaugusį laikyti sau pavyzdžiu. Tobulybė senovėje glūdėjo subrendime, arba dar geriau, senatvėje. Vaiku tik tiek būdavo rūpinamasi, kiek jame tikėtasi busimojo vyriškumo. Jėzus pakeičia tokį vertinimą. Dideli turi imti pavyzdį iš mažutėlių, senesnieji amžiumi turi stengtis patapti mažutėliais, tėvai turi sekti vaikų pavyzdžiu. Pasauly, kur tik pajėga teturėjo reikšmės, kur vienintelis menas tebuvo turtėti ir grobti, vaikas tebuvo laikomas žmoniškumo šešeliu.

Naujame pasauly, kurį Kristus skelbė, kur tik pilna vilties skaistybė viešpataus ir skaisti meilė, vaikai yra pirmuoju pavyzdžiu tos laimingos pilietybės. Kūdikis, kuris buvo laikomas netobulu žmogumi, tobulesnis yra už žmogų. Žmogus, kuris didžiavosi pasiekęs subrendusio vyro amžių ir dvasios rimtį, turi grįžti atgal, nusivilkti mėgiamąją savo sudėtį, ir žengti atgal ligi savo kūdikystės aušros. Iš to, kurio pavyzdžiu sekta, jis pats tampa sekėju kitų, iš pirmosios vietos jis nužengia į paskutiniąją.

Jėzus savo ruožtu išlaikė savyje savo kūdikystės sielą ir lygino save atvirai su vaikais, kurie jo ieškojo. „Kiekvienas, kurs priima vieną mažutėlį, kaip šisai, mane priima“. Šita nauja forma atsistoja prieš mus šventasis, vargšas, poėta—kurioje visos kitos formos sutampa: kūdikis—skaistus ir atviras, kaip šventasis; nuogas ir išalkęs, kaip vargšas; meilės ir stebėjimo pilnas, kaip poėta.

Jėzus myli vaikus ne vien kaip nesąmoningus pavyzdžius, Karalystės tobulybei parinktus, bet kaip tikruosius teisybės tarpininkus. Jų nežinojimas didesnis yra už mokslininkų žinias: naivumas jų stipresnis už apsukrumą, kuris trykšta iš žodžių, į kuriuos yra įvilkti protavimai. Tiktai žvilgąs ir skaistus veidrodis gali leisti priimti apreiškimo atspindžius.

„Dėkoju tau, Tėve,—kartą pasakė Jėzus — kad šituos dalykus tu paslėpei nuo išminčių ir mokslininkų, visa tai apreikšdamas mažutėliams“. Išminčiams pati jų išmintis meta šešėlį ant akių, kadangi jie yra įsitikinę visa žiną; protingiems kliudo jų pačių protingumas, nes jie nesugeba įžiūrėti kitos, be išprotavimu pažintos, šviesos. Tiktai prasčiokėliai supranta paprastumą, nekaltieji — nekaltumą, tik mylintieji — meilę.

Jėzaus apreiškimas suprantamas tik nekaltoms sieloms remiasi tik nusižeminimu, skaistybe ir pasigailėjimu. Bet augdamas žmogus pradeda gesti, išpaiksta, susibičiuliauja su baisia keršto aistra. Kasdieną tolsta nuo rojaus, kas kart darosi bejėgesnis jį atrasti. Pradeda gėrėtis laipsnišku savo smukimu, giriasi savo nereikalingu žinojimu, kuris paslepia nuo jo būtinąją tiesą.

Norint surasti tą naują rojų, nekaltybės ir meilės karaliją, reikia vėl patapti kūdikiais, kurie jau iš prigimimo yra tai, ko kitiems reikia įgyti sunkiu darbu, norint iš naujo atgimti.

Jėzus ieško, tiesa, vyrų ir moterų draugijos, vyrų nusidėjėlių ir moterų, bet tiktai tuomet tesijaučia tarp savųjų draugų, kada gali palytėti kūdikių galvutes, kurias galilėjietės moterys iškeldavo prie jo ant rankų, kaip kokią dovaną.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2263093
Design by Joomla