Miegančiųjų išvadavimas.

Sužalotas Kristaus kūnas pagaliau ilsėjosi kvepalų patalynėj, krūvoje akmenų, sode. Bet jo dvasia, iš sunkaus kūno kevalo išsivadavus, nesilsėjo. Gyviesiems jau buvo perdavęs Linksmą Naujieną, ir atsimokėjo jam už tai mirtimi; dabar turėjo nunešti ją Mirusiems, kurie nuo amžių ir tūkstančių metų laukė jos Sheolo gelmėse.

Apie šitą nužengimą į Pragarą neturime tikrų apreiškimų. Bet viename iš seniausiųjų apokrifų, Petro Evangelijoje, skaitome, kad atsikėlimo liudininkai „išgirdo balsą iš dangaus, kuris sakė: Ir paskelbei tiems, kurie miegojo, paklusnybę“? Ir nuo kryžiaus buvo girdėti atsakymas: „Taip.“ Antrame Petro laiške randame šito pamokslo į miegančius patvirtinimą. „Pasidavė mirčiai kūno atžvilgiu, bet vėl sugrįžo gyventi dvasia. Šita dvasia nuėjo skelbti dvasioms nelaisvėje, kurios kadaise buvo sukilusios, kada Nojaus dienose Dievo malonė laukė, kol tęsėsi laivo statymas... Todėl buvo ir mirusiems paskelbta Evangelija; kad, būdami nuteisti, kaip žmonės kūno atžvilgiu, galėtų gyventi pagal Dievą dvasia.“ Ir Povilas, kuris apie dieviškus daiktus daugiau žinojo, negu jam buvo leista apreikšti, tvirtina, kad Kristus „buvo nužengęsį žemesnes žemės vietas.“ Apaštalų Išpažinimas neatšaukiamai patvirtino tą krikščionių įsitikinimą.

Senovės žmonių vaizduotė daugelį kartų pasakodavo apie nužengimą į Hadą. Babilionijoje buvo pasakojama, kaip Istar pasiekė baisią Nergalo karalystę, kad sugrąžintų gyveniman savo Tammuz’ą; ir kaip nuvyko tenai didvyris Izdubaras prašyti iš išminčiaus Sitnapistimo amžinos jaunystės paslapties. Graikijoje poetai pasakoja apie Heraklą, kuris nusileido į požemių pasaulį per Tenaros kalno viršūnę, kad ištrauktų kaip trofėjų iš tenai klaikųjį Cerberą; apie Tezėjų ir Piritoosą, kurie įsiveržė tenai, kad vėl grąžintą į gyvųjų tarpą pavogtą Persefonę; apie Dionisą, kuris be kitų garsių žygių, norėjo nužengti tenai, į požemius, pasiimti savo motinos Semelės, apie Orfėjų, kuris norėjo iš Plutono išplėšti pražudytą Euridikę; apie Odisėjų, kuris kraujo nuodais prisiviliojo mirusiųjų šešėlius, kad sužinotų iš Tiresijo, kaip geriau sugrįžti į tėvynę; apie Enėją, kuris nusileidžia į požemių karalystę norėdamas duoti Virgilijui progos apdainuoti dar negimusius didvyrius. Ir apie Pitagorą buvo kalbama, kad kartą buvęs Pragare, tačiau šitas vienintelis padavimas, kuris apie šitą jo kelionę išsiliko, yra tik vėlesnių laikų parodija.

Visose šitose pasakose, kuriose kalbama apie pasakų didvyrius, matome, kad jų didvyriai nori įrodyti savo didelį drąsumą, arba bent nori bet ką sužinoti, kas jiems patiems rūpi, kaip Izdubaras ir Odisėjus arba pagaliau, tai dažniausi atsitikimai, trokšta nuo mirties išgelbėti kokią būtybę, kur tik jiems vieniems tebuvo brangi. Šiuo atveju tik Enėjas veikia pagal menininko sumetimus. Bet nei vienas iš jų neina gelbėti pamirštųjų mirusiųjų, paleisti jų iš pragariškų pančių, nešti ir jiems aukštesniojo gyvenimo naujienos. Istar, kad išgąsdintų Arallą, vartininką, grasina prikelsianti mirusius, bet kaip gi niekingais tikslais! Aš prikelsiu mirusius — šaukia Sin’o dukra — kad eitų suėsti gyvuosius ir tokiu būdu mirusiųjų bus už gyvuosius daugiau.

Šitose, net perdaug žmogiškos vaizduotės žmonių pasakose, nėra nieko, kas bent iš tolo galėtų priminti Kristaus nužengimą. Kristus vadovaujasi dieviškosios teisybės paraginimu, kuri nežino žmogiškojo padalinimo. Tarp tų, kurie miega žemės miegu yra ne tiktai tokių, kurie kaip gyvuliai nieko nežinojo be savo jaučių ir savo žmonos; nuliūdusių, kurie nardė savo sielas visokiuose gašlumuose, o rankas — broliškame kraujuje; dykaduonių, kurie kaitinosi saulėje, nemokėdami net susivokti šitoje liepsningoje maloningojo Tėvo paveikslo akyje; turtuolių, kurie nežinojo kitokių sau Dievų be Turto ir Prekybos; Karalių, kurie, kaip kad pasakė supykęs Achilas, buvo ne piemens savo žmonių, bet tautų plėšikai; pagonių, kurie norėjo dievus palenkti sau tuo, kad garbino jų akmeninius atvaizdus, kreipdamiesi į juos girtavimais ir ištvirkavimu, žudydami jiems žmones ir gyvulius, apakinti šlykščiausiais prietarais; savim pasitenkinusių trumparegių būtybių, jaukiai besiilsinčių remiantis primityviškais barbarų įstatymais, kuriuos įsivaizduodavo tobuliausius ir neturėjo nei vilties nei idėjos apie busimąjį pasaulio atsinaujinimą.

Bet šalia jų, begaliniame tūkstančių metų kapinyne, nors nedaug ir išblaškyti, buvo ir tokių, kurie, neturėdami visiško apreiškimo, buvo pasiekę gyvenimo skaistumą, kuris nors ir buvo dar netobulas, tačiau buvo panašus į tobulą, kaip šešėlis savo tamsiu brėžiniu gali priminti spalvuotą ir gyvą kūną. Kaikurie iš jų nesitenkino pirmykščių nuostatų ir laikinių pavyzdžių atskirose gentkartėse išlaikymu, bet darbavosi tobulindami juos, ir, kartais, jiems pavykdavo tai pasiekti. Žymesnieji iš jų tarpo jungdavo krūvon tautas, kurios pirma buvo pasidalinusios į laukines grupes, kurdami iš jų vieningą tautą, kurioje bent laukinė karo teisė be jokio pasigailėjimo buvo pažabota ir sulaikyta. Kiti išvedė savo tautą iš svetimos vergijos ir mokė žmones amatų, kurie daro gyvenimą lengvesni ir kitokio meno, kuris duoda progos bent trumpą laiką pamiršti skausmus. Tarp neaprėpiamo-niekšiškumo gyvatyno ir sugyvulėjimo, laiks nuo laiko pakildavo kilnesnis žmogus, kuris vargšui savo namuose užleisdavo duonos kąsni ir šilumą, kuris savo kūną suvaldydavo, pavergdavo žemesniuosius geidulius ir sunkiai, apgraibomis ieškodavo savyje vidaus taisyklės, kuri tartum buvo kurtus šventumo nujautimas ir norėdavo jai pasiduoti. Buvo pagaliau toje tautoje, kurią Kristus kaip savąją pasirinko, Patriarkų, meilių savo kaimenių ir šeimų sergėtojų; įstatymų davėjų, kurie tarp griausmų ant kalno klausė Praamžiaus įsakymų; Pranašų, kurie tiek amžių, tokia didele meile ir viltimi, skelbė Išgelbėtojo atėjimą, kuris turėjo nugalėti pasaulio neteisybes ir skausmus, kaip audra išsklaido tvankius debesis lygumose.

Šitiems tad žmonėms, kurie buvo lyg šventumo pirmtakūnai, šitiems žmonijos geradariams, kurie buvo prieš išgelbėtojo atėjimą, kurie paskelbė Kristaus atėjimą ir pramynė pirmuosius takus, paruošdami jam kelią, kurie, žodžiu sakant, buvo bent savo troškimu slapti krikščionys prieš Kristų, reikalingas buvo tuo reikalingumu, kuris kartu yra teisybė ir meilė, Jėzaus nužengimas į beribę mirusiųjų karalystę. Tas, kurį jie tik atvaizdavo, ir kurio netvardo nežinojo laukdami, negalėdami jo pamatyti tada, kai dar patys džiaugėsi saulės šviesa, atsimena juos, kai tik tikram gyvenimui atbunda kapų urve, ir nužengia jų išvaduoti ir nusivesti su savim į savo garbę.

Senoviškas apokrifinis tekstas pasakoja apie šitą nužengimą: apie išgriovimą vartų, Šėtono nugalėjimą, džiaugsmingą teisingųjų senojo įstatymo išvedimą ir apie šitos nedidelės palaimintųjų grupės įžengimą Rojun. Ir tuo metu, kai atranda Rojuje Enoką ir Eliją, kurie nenumirė žemėj, kaip kiti, bet gyvi būdami buvo nunešti į dangų, į jų akis krinta nuogas kruvinas žmogus su kryžiumi ant pečių. Tai gailestingasis, kuriam ištesėjo pažadą Nukryžiuotasis, duotą tą pačią dieną ant Kaukuolės iškilumos. Tai vaizduotės paveikslai, kurie greičiausia gražūs negu tikri. Bet krikščionių padavimas, nesisavindamas žinojimo teisių apie Jėzaus nužengimą ir apie išvaduotųjų vardus, įskaitė į tikėjimo sudėjimą mirusiųjų evangelizavimą; Virgilijaus šešėlis, trylikai amžių praslinkus, galėjo priminti Dantei, tarp Pragaro dūmų, nužengimą „galingojo, laimėjimo ženklu apvainikuoto“.