Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

viršelis

ŽMOGUS
REALIAME
GYVENIME

Prašome paminėti
      Ir parecenzuoti

                     LIET. KNYGOS KLUBAS

Vyskupas Vincentas Brizgys

ŽMOGUS

REALIAME

GYVENIME 

pemkus

CHICAGO        1984

 

Spausdino „Draugo“ spaustuvė
4545 West 63rd St.
Chicago, IL 60629

ĮŽANGOS ŽODIS

Žmonės nedaug įspūdžių išgyvena iš visatos turinio: jos apimties, įvairumo, grožio, nes iki šiol apie tai beveik nieko nežinome ir nepažįstame nieko daugiau kaip tik dar nesuskaičiuota žvaigždžių daugybę ir nuotolius viršijančius žmogaus vaizduotę ir žodyną, kad galėtum vaizduote apimti ir žodžiais išreikšti nors tai, ką žmogus suseka ar suranda priemonėmis prieinamomis dar tik retam žmogui.

Žemės gamtoje žmogus suranda tiek jį žavinčio įvairumo, kad savo įspūdžius bando reikšti ne tik moksliniu ar kitokiu aprašymu, meno kūriniais, bet ir poezija ir muzika. Ir tie bandantieji supranta ir jaučia, kad nepajėgia išreikšti pilnai tai, ką mato, patiria, jaučia ir ką iš to viso išgyvena.

Ne mažiau už žemės gamtą yra įvairus pačios žmonijos vaizdas. Iš masės žmonių, gyvenančių vadinamu kasdieniniu gyvenimu, ne retas išsiskiria ne kokiu nors jiems visiems vienodu būdu, bet įvairiais. Vieni bando izoliuotis nuo kitų žmonių ir, kaip priimta sakyti, nuo pasaulio. Jie užsidaro vienatvėje, savo mintimis, jausmais bendrauja ne su aplink gyvenančiais, bet su nematomais — su Dievu, su gyvenusiais bet jau senai mirusiais ir palikusiais šventųjų atminimą. Tokie yra parašę daug įdomių ir vertingų dvasinio turinio poezijos ir prozos veikalų, skirtų gyvenusiems už jų vienatvės sienų. Daug yra tokių, kurie kasdien maišosi žmonių masėje, bet maišosi tik kūnais. Jų mintys, jausmai yra taip toli nuo tų žmonių, kad neretas iš jų jaučiasi taip, tarsi nebūtų kitų žmonių tarpe. Vieni iš tokių kuria muzikos veikalus, kiti rašo poezijos ar įsivaizduotus prozos kūrinius, dar kiti paskendę meno kūryboje. Dar kiti paskęsta kokiuose nors moksliniuose tyrinėjimuose, kad visą sąmoningo gyvenimo dalį pašvenčia kurio nors vabzdžio ar bakterijos tyrinėjimui, negalvodami ne tik aplink gyvenančius žmones, bet kartais užmiršdami net savo asmeninius elementarius kasdieninius reikalus. Dar kiti pasišventė erdvių tyrinėjimui ir į tai taip įsijautė, kad žemė ir jos žmonės atrodo svetimesni už nežinomas erdves. Yra ir tokių, kurie rūpinasi tik savo asmeniu, o kitais žmonėmis ir pasauliu tiek, kiek reikalinga ar naudinga jų asmeniui.

Visi tokie žmonės — atsiskyrėliai, mokslininkai, poetai, muzikai, menininkai ir visi šiems panašūs, išskyrus besirūpinančius tik savimi, žmonijai yra ne tik naudingi, bet ir reikalingi. Žmonijos ir kasdieniniams reikalams ir vispusiškai pažangai reikia ne vien fizinio darbo, bet reikia ir mokslo. Derančiai pilnutiniam žmonijos gyvenimui reikia ne vien kasdieninės duonos, bet reikia ir dvasinės kūrybos, reikia ir vadinamų dvasinių ir pasaulinių rašytojų, reikia muzikų, menininkų, reikia mintytojų, reikia ir svajotojų.

Ir tokie visi ir kiekvienas žmogus norėdamas būti tuo, kuo jis realiai yra ir kokiu save turi suprasti, turi būti ir realistas. Žmogus, kuris ar visai užmirštų ar pakankamai negalvotų, kad jis yra žmonijos ir tos žmonijos padalinių — šeimos, tautos, valstybės ir bendrai visuomenės narys, nesuprastų kas jis yra ir kokiu turi būti gyvenime. Yra daug reikalų, kurie yra kiekvieno žmogaus, visuomenės nario reikalai. Kaip nė vienas žmogus negali egzistuoti nepasinaudojęs ar ir dabar besinaudojąs kitais žmonėmis, taip kiekvienas turi būti sąmoningas realybės, kad jis yra visuomenės narys ir kad iš to fakto seka eilė jį įpareigojančių išvadų, kurios liečia kiekvieną gyvą žmogų, nuo kurių jis negali save dispensuoti. Tų natūralių pareigų nepaisydamas jis nusikalstų kiekvieną žmogų saistantiems dėsniams ir reikalavimams, nusikalstų realiam žmogui, kokius jis privalo būti.

Kalbant, kas seka toliau, yra minimas pavyzdys, kaip P. Pijus XII viena proga įsakė išeiti iš kliauzūros toms vienuolėms, kurios sekdamos padarytais įžadais gyvena griežtoje kliauzūroje. Įsakė iš kliauzūros išeiti ir atlikti savo pilietinę pareigą — balsuoti valstybės valdžios rinkimuose. Gyvenime yra daug tokių atvejų, kad kiekvienas žmogus, išskyrus uždarytus kalėjimuose ar klinikose, turi atsiminti savo kaip visuomenės nario pareigas ir jas atlikti. Jų nepaisydamas jis išsikreiptų ne kuriam nors vienam civiliniam reikalavimui, bet neatliktų savo pareigos kaip sąmoningas normalus žmogus. Kas seka toliau, yra suglaustas bandymas padėti kiekvienam žmogui pažvelgti į save realiame gyvenime.

Pastaba: Kiek yra paminėtų šaltinių, jie paminėti ne pabaigoje, kaip daugeliu atvejų yra priimta, bet tekste, kad skaitytojui palengvinus jį pastebėti.

ŽMOGUS IR JO VERTĖ

Pagrįstai kartais stebimės žmogaus sugebėjimais, kokie ji yra dideli. Pagrįstai tačiau kartais ir nusimename, kaip mažai pajėgiame. Tiek jau daug metų žmogus žemėje gyveno — milijonus, kad nėra jokios vilties tą metų skaičių tiksliai susekti. Per tą laiką žmogus daug ką suprato iš gamtos aplink save, suvokė nors šiek tiek matomos ir vis dar neišmatuotos ir nesuprastos medžiaginės visatos sąrangą. Pasigelbėdamas jau surinktomis iki šiol žiniomis, laikui bėgant žmogus supras pasaulį vis daugiau ir daugiau. Šiandien tačiau dar sunku spėlioti, ar žmogus kada nors pilnai supras kas ir koks yra pasaulis.

Dar mažiau negu pasaulį, kuriame gyvena, žmogus suprato pats save — kas ir kokis jis yra. Gal skiriame per daug laiko ir dėmesio šalia mūsų esantiems daiktams ir reiškiniams, gal esame tokia didelė paslaptis, kad net apreiškimo ir tikėjimo tiesų tyrinėtojai iki šiol kartoja tik tą pačią, mažai pasakančią žmogaus aptartį, kad žmogus yra Dievo tvarinys susidedąs iš sielos ir iš kūno. Kas tačiau iki šiol suprato ir išaiškino, ką reiškia tie žodžiai: tvarinys, siela, kas yra kūnas — kas yra jame gyvybė, protas, valia, jausmai, sentimentai, troškimai.

Eksperimentiniai mokslai mūsų laikais suteikė daug šviesos rišant klausimą, kas yra žmogus. Jeigu praktikoje dar ne visai pilnai to pasiekta, tai teorijoje yra aišku, kad ne iš medžiagos galima išgauti energiją, ar medžiagą paversti energija, o kad medžiaga grįžta į energiją, iš kurios ji yra. Mokslininkas nefilosofas atėjęs iki šios išvados sustoja. Jam tampa aišku, kad toliau vien eksperimentų keliu negalima atsakyti į klausimą, kas ta energija: ar tai kas nors savyje, nepriklausoma niekieno kito, ar yra kieno nors pasireiškimas. Filosofija ir apreiškimas sako, kad yra būtis, kuri pasireiškia įvairiais būdais ir vienas iš tų būdų yra mūsų pasaulis ir mes jame. Ką reiškia tas žodis — pasireiškia?

Kaip reiškiasi visos ir visokios galios šaltinis, nors šiek tiek suprasime prisiminę, kaip reiškiasi žmogus. Svarstykime tik sąmoningą žmogų ir sąmoningą jo pasireiškimą. Žmogus sąmoningai nieko nepareiškia, ko pirma nebūtų buvę jo mintyse. Kaip žmogus reiškia savo mintis? Vienas jų išreiškia girdimu garsu — žodžiu, kitas parašo kokiais nors ženklais, dar kitas išreiškia akių, veido išraiška, rankos ar galvos mostu, o dar kitas paveikslu, skulptūra, muzika ir t.t. Visais tais būdais žmogus pasako savo mintį. Plačia ir teisinga prasme visokį žmogaus minties išreiškimą vadiname žodžiu. Daug genialių žodžių, panašiai kaip Michelangelo Buonarotti ar mūsų Mykolas Čiurlionis kalbėjo ne vien gomurio garsų išreikštais žodžiais. Vieni kūrė poeziją, kiti muzikos melodijas, kiti tapė paveikslus, kalė statulas, kūrė architektūros meną. Antai, Mykolas Čiurlionis piešė Žvaigždžių sonatą. Jam erdvių žvaigždynų harmonija tarsi skambėjo muzikos sonata. Nupiešti paveikslą, iškalti statulą, užrašyti poeziją ar muzikos melodiją žmogus panaudoja medžiagą, kuri nėra jo paties sukurta. Tačiau iš ko gi jis sukūrė mintį — idėją telpančią jo sukurtame paveiksle, statuloje, poezijoje, muzikos melodijoje? Mintys ne iš medžiagos, o medžiagą jis tik panaudoja išreikšti savo mintis viršiniu būdu. Jeigu žmogus sugebėtų reikštis be medžiagos pagalbos, ar savo mintims išreikšti galėtų pats iš nieko pasigaminti priemones, jis gal pasireikštų daug įdomiau ir tobuliau.

Grįžkime tačiau prie visokios energijos ir galios šaltinio. Apreiškimas ir filosofija sutampa išvadoje, kad visokios galios šaltinis yra vienas ir sąmoningas. Žmogus ieško duoti tai sąvokai vardą. Įvairiose kalbose tas vardas įvairiai skamba, o visose reiškia tai, ką lietuvių kalboje reiškia žodis DIEVAS.

Ta būtis, kuri lietuvių kalboje pavadinta Dievu, savo mintimis kuria idėjas, kurias ji pati pareiškia įvairiais jos pasirinktais būdais: vienas idėjas pareiškia tuo, ką mes vadiname medžiaginėmis būtimis, kitas — kurias vadiname dvasinėmis būtimis, dar kitas — erdvėse esančiomis galiomis ir t.t. Dievo minčiai ir valiai visa tai vyksta daug paprasčiau, negu mes sugebame suprasti ar pasakyti. Kaip buvo išsireikšta, žmogus tik suvokia, dalinai konstatuoja tą įvairių apraiškų buvimą, viso jų turinio pilnai nesuprasdama. Jeigu žmogaus galią pareikšti savas mintis vadiname žodžiais, tai aiš-kumo dėlei ir anos būties — Dievo išreikštas mintis vadinkime Dievo žodžiais. Taigi, dvasios yra Dievo žodžiai, jo žodžiai yra medžiaginės būtys, jo žodžiai yra visatoje esančios galios žmogaus jau susektos ar dar nesusektos. Gali Švento Rašto istorikai ginčytis, kas buvo autorius tų žodžių, kuriais parašyta Pradžios — Genezės knyga, tai tie žodžiai yra teisingi ne alegorine, o raidine prasme: Tarė Dievas — teesie ir viskas vyko bei vyksta pagal tuos jo tartus žodžius. Tą pačią mintį pakartoja ir šv. Jonas savo Evangelijos pradžioje: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį padaryta, kas padaryta, ir be jo nepadaryta nieko“ (Jn. 1, 1-3).

Ir žmogaus kūnas yra vienas iš tų žodžių. Mes per daug paniekinančiai kalbame apie žmogaus kūną, tarsi apie kokį pasišlykštėjimo vertą daiktą, kokios nors negeros dvasios žmogui primestą naštą. Visa ta filosofija, kurios išvadoje vienintelis teisingas medžiagos vardas yra Dievo žodis, tinka ir žmogaus kūnui. Ir žmogaus kūnas yra Dievo žodis ne vien tol, kol vaikšto gyvas iškėlęs galvą, o ir tada, kai negalės ir skausmai jį palenkia žemyn ir kai jis pavirsta į žemės dulkes. Jis buvo ir bus Dievo žodis, žmogaus proto sunkiai suprantamos Dievo minties pasireiškimo būdas.

Žmoguje yra ne vien kūnas. Žmogus yra gyvas, pilnas minčių, norų, troškimų, pasiryžimų, pastangų ir net patys nesuprantame ir pavadinti nesugebame, kokios galios sutelktos mūsų kūnuose. Kas yra tos galios? Žmogus ne pats sau jas davė, ne kokiomis nors savo pastangomis jas įsigijo. Iki šiol dar niekas nepasakė ir aš nepasakysiu, kas jos yra. Nesistebime jomis tik todėl, kad jomis kasdien gyvendami esame apsipratę, apie jas net negalvojame, o kurių tačiau iki šiol nė eksperimentiniai mokslai, nė filosofai, nė teologai nesuprato ir neišaiškino. Tai paslaptys, ne tik esančios mumyse, kuriomis gyvename, bet kuriomis esame mes patys. Net apie gyvybę, apie kurią mokslas iki šiai dienai nieko nežino, ir Apreiškimas tik tiek pasako, kad Dievas ją įkvėpė. Visa gi kita — proto, valios, troškimų, meilės, vilčių ir kitokias galias tik tiek suvokiame, kad jas turime, kad jos yra ne kūno, o kūne tik reiškiasi. Jos yra kitos būties, kuri, kaip ir tos visos galios, turi būti panaši pačiam jų autoriui, davėjui — Dievui. Tą būtį vadiname siela. Ir apie ją tačiau tik tiek galime pasakyti kad ji pati ir visos joje galios yra kieno nors atskirų minčių, idėjų išraiška. Tai yra taip pat žodžiai to paties autoriaus, pagal kurio mintį visa tai yra atsiradę. Tie žodžiai yra tiek gilūs, gražūs, galingi, kad jais gyvename ir tačiau esame per silpni tuos žodžius suprasti. Žmogus yra nepaprastai gilios filosofijos, neišsemiamo grožio poezijos kūrinys. Kuriuos slegia ar pesimizman stumia kokios nors nesėkmės, jausmų, proto, valios nemalonumai ir kančios, tie daugiau už kitus turėtų galvoti ir jiems lengviau suprasti, kad nemokėtume atjausti ir skirti sėkmės ir nesėkmės, skausmo, kančios nuo bejausmiškumo, jeigu nebūtume savo prigimčia tokie dideli ir turtingi, kokie esame. Kai žmogus save lygina su visata, nesunkiai supranta, kad jis vienas yra labai mažytė tos visatos dulkelė. O ką sakyti apie žmogaus menkystę, palyginus su visatos šaltiniu, kai visata prieš savo autorių yra tik tiek, kiek žmogaus viena mintis, vienas žodis palygintas su visu žmogum. Palygintas su savo ir visatos autorium žmogus yra menkutė didybė, o tačiau didybė, kurios pats žmogus iki šiol dar nėra net vidutiniškai supratęs. Esame didybė, kurią suprasti esame per menki. Šventame Rašte keliais atvejais žmogus yra vadinamas Dievo vaiku. Tai ne alegorija, ne perdaug pasakyta. Žmogus yra Dievo vaikas nepalyginamai didesne ir teisingesne prasme, negu žmogus kūdikis yra vaikas savo motinos ir tėvo. Žmogus yra Dievo vaikas ta prasme, kokia prasme yra žmogaus vaikas jo mintis, jo žodis.

Jeigu žmogus savo protu ir apreiškimo šviesoje nieko nežinotų apie savo tikslą, tai ir tuo atveju, kad žmogus suvoktų savo didybę, pakanka pasvarstyti jo natūralią kilmę ir jo natūralią būtį. Visokios žmonių susigalvotos, sukurtos vienų kitiems taikomos ir teikiamos „didybės“ ir „garbės“ yra tik pašaliniai krisleliai ant puikaus gyvmedžio. Ką žmogus sau ar vieni kitiems suteikia, gali tai ir vėl atimti, tais menkais būdais žmogus žmogų gali kiek paaukštinti ir vėl pažeminti tik kitų žmonių akyse. Palyginus su žmogaus natūralia didybe ir garbe, visi tie žmonių teikiami paaukštinimai ar pažeminimai yra tiek menki, kad vargiai yra verti to vardo. Ką žmogus žmogui suteikia, tai labiau tinka vadinti dekoracija, ne garbe. O tose dekoracijose — papuošimuose atrodome gana juokingi. Didele dekoracija skaitome spindinčio metalo gabalėlį, kuriame įdėti keli maži reti akmenėliai, o menka dekoracija laikome gyvą neužmirštuolės žiedelį. O kuris iš tų papuošalų yra didesnis savyje? Žmonių žmonėms suteikti įvairūs, titulai, išaukštinimai, pareigos... Jeigu nemokame per juos padaryti žmogų garbingesnių, paskleisti daugiau vieni kitiems pagarbos, meilės, aiškiau suprasti žmogaus santykį su Tvėrėju, tai visų anų išaukštinimų, pareigų nemokame nė suprasti, nė vertinti.

Žmogaus natūralioji didybė yra nepaliečiama jokios sutvertos galios. Tos didybės negali nė panaikinti, nė pakeisti, nė sumažinti pats žmogus sau nė niekas kitas iš tvarinijos. Tai gali tik tas, kuris žmogų sukūrė. Mūsų išgyvenimai, užsiėmimai, gyvenimo ir darbo vieta, žmogaus medžiaginis gerbūvis ar vargas, užsitarnauta iš žmonių garbė, užsitarnauti ar neužsitarnauti pažeminimai — visa tai gali žmogaus asmeninį vardą pakelti ar pažeminti žmonių akyse, tačiau visa tai neturi jokios įtakos, žmogaus natūraliai vertei ir garbei. Žmogui lengva suprasti, kad pinigo vertė nepriklauso nuo to, ar jis yra nešiojamas moters puošniame rankinukyje, ar palaidas dulkėtoje vyro kišenėje. Jo vertė yra ta, kurią jam suteikė žmogus jį padirbdamas kaip ženklą pasikeisti medžiaginėmis gėrybėmis. Tuo labiau yra pastovi ir jokių aplinkybių nepaliečiama žmogaus natūralioji vertė ir jo garbė. Ji nepriklauso žmonių sprendimų, o yra tokia, kurią jam suteikė prigimties Kūrėjas. Tas pats asmuo — žmogus valdovo soste ar kalėjime, savoje tėvynėje ar tremtyje, intelektualas savo profesijoje ar sunkaus darbo juodadarbis, gyvenąs pertekliuje ar skurde — visur ir visada yra ne tik tas pat, bet toks pat, kaip Povilas buvo ne tik tas pat, bet toks pat apaštalas kada kalbėjo Jeruzalės šventykloje, ar Graikijos Aeropage, ar kada apaštalaudamas tarpe vargšų savo tautiečių svetimuose kraštuose savo rankų darbu užsidirbdavo kasdieninę duoną, ar kada sėdėjo uolos angoje — Romos Mamertino kalėjime.

ŽMOGAUS MISIJA

Nedaug yra žmonių, kurie apie visatą nusimanytų nors tą truputį, kiek yra pasiekę kai kurie žmonės savo protu ir stebėjimo priemonėmis. Tačiau ar nepakanka stebėti po savo langu kurią nors gėlelę, jos tvarkingumą, jos grožį, kad supratus, kaip Visagalis Viešpats rūpinasi visata ir kiekvienu daikteliu. Iš nieko kurdamas įvairius daiktus, nesvaido jų nesirūpindamas nė kur kuris nukris, nė kas su juo nutiks. Mes tikime ir suprantame, kad pavasarį Dievas nepabeldžia pirštu į atšylančią žemę, ar medžio liemenį, kad jis pabustų ir atskleistų pumpurus, kad atsivertų žiedai, išaugtų lapai. Apie visas tokias smulkmenas Dievas pagalvojo seniai, kai kūrė pirmųjų augalėlių prigimtį. Tada jis kiekvienam tarsi į širdį įdėjo jų paskirtį, tvarką ir labai daug grožio. Dar daugiau ir gražesnio įvairumo jis įdėjo į dievo karvutės, spalvotas plaštakės kūnelius, į lakštingalą ir gulbę, šermunėlį ir į liūtą. Nors tik vieną kurį iš tvarinių stebėdamas, žmogus tokį savo užsiėmimą vadina gamtos ar kitokiu mokslu.

Ar derėtų tad žmogui manyti apie save, būk jis esąs Tvėrėjo numestas žemėn beprasmis daiktas? O buvo ir yra daug tokių žmonių, kurie kada nors jautėsi ar jaučiasi tarsi būtų nereikalingi nė sau, nė kitiems. Kurie tokią savijautą išgyveno, tie žino, kad žmogaus didžiausia nelaimė yra savijauta, būk esą niekam nereikalingas. Toks asmuo kankinasi savotiška psichologine depresija. Toks asmuo turėtų pamąstyti ir pats sau atsakyti, kodėl jis tokiu pasijuto. Ar dėl to, kad jis būtų nereikalingas kitiems žmonėms. Ne jis ir ne kiti žmonės sukūrė žemę ir būtų melagis toks, kuris ją savintųsi. Žmogus ne pats sau ir ne kiti žmonės jam davė paskirtį. Tiesa, kai kada žmogus savo paskirtimi vadina tarnybą kitam žmogui. Ne, tai nėra žmogaus paskirtis, o tik žmonių susikurti tarpusaviai kasdieniniai santykiai. Ar būtų logiška manyti, kad jis tapo niekam nereikalingas, jeigu kitas žmogus nepasamdė jo už pinigą, kokiam nors darbui? Mūsų laikais tokių pesimistų pasitaiko per daug. Gal todėl, kad perdidelės minios gyvena miestų kamšatyje ir netvarkoje, neturi progos bendrauti su gamta, ja pasidžiaugti, apie ją pamąstyti.

Žmogui didžiausia paguoda yra žinoti savo paskirtį, ją suprasti ir atlikti. Kiekvienam yra aišku, kad gėlelė atliko savo paskirtį, jeigu ji laiku išsprogo, gražiai išaugo, gražiai žydėjo, niekas jos nesunaikino ir galima laukti sekantį pavasarį ją vėl atgysiant. Ir žmogaus pirmoji paskirtis yra gyventi, suprasti savo prigimtį, suprasti save ir tuo sekti. Žmogus turi protą pasiekiantį toliau ir aukščiau už save patį ir už žmogaus prigimtį. Mes mąstome ir kalbame ne vien apie save, bet apie visą pasaulį, apie jo autorių ir valdovą. Savomis mintimis žmogus pasiekia savo Dievo mintis, ten randa daug sau patarimų, padrąsinimo gyventi taip tvarkingai, tobulai, kaip visa gamta aplink žmogų.

Žmogui skirta pasiekti daug daugiau. Žmogus turi galių, kokių neturi jokia kita iš aplink jį esančių būtybių. Prie savo natūralių ir visokių kitokių savo veiksmų natūralios paskirties žmogus gali pridėti kiekvienam veiksmui savo mintimis ir valia apspręstą paskirtį — tikslą, tokiu būdu savo eilinį veiksmą padarydamas sąmoningu. Mums tai nėra naujiena — mes tai žinome nuo tada, kai pradėjome protauti. Žmogus visa savo būtimi veržiasi protauti ir veikti. Kūno prigimčiai nėra būtinesnio ir kasdieniškesnio veiksmo už valgį — būdą papildyti mūsų kūne besikeičiančias medžiagas. Tačiau ir šį paprasčiausią veiksmą žmogus stengiasi išaukštinti padarydamas jį sąmoningu. Pasakojama apie Babilonijos karalių Baltasarą, gyvenusį prieš kelis tūkstančius metų, kad jis ir jo svečiai valgė ir gėrė garbindami auksinius, sidabrinius ir kitokius dievus (Daniel. 5.4). Pagonys klausydami prigimties balso nenorėjo pasitenkinti kaip nors nesuprasminę savo net kasdieninių veiksmų. Gi šv. Povilas apaštalas mokydamas savo naujatikius Kristaus dvasios savo: Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei (1 Kor. 10. 31).

Žmogui natūraliai nepakanka tik alkį numalšinti. Jo prigimtyje yra kas tai iš Tvėrėjo galios. Žmogus negali būti be užsiėmimo. Jeigu jis tik žaizdamas šiaip taip užmarintų nuobodulį, tai pats pasijunta tinginiaująs, jį kaltina jo paties sąžinė ir kiti žmonės. Žmogus yra kūrėjas. Jis tada jaučiasi prasmingai gyvenąs, kai ką nors tyrinėja, kai kuria ką nors naujo, kai už ką nors gerą kovoja, kai gali pasidarbuoti kad gražiau sutvarkius žmonių gyvenimą, tobulinti save ir kitus. Net mažamokslis ar neturtingas dirbtuvės ar ūkio darbininkas, matydamas vis ką nors naujo išeinant iš jo rankų, jaučiasi daug laimingesnis už visko pertekusį, bet neturintį ką veikti. Ne vienam įkyri sunkus jo darbas, bet vis tiek kiekvienam yra baisesnė ta mintis, kad ateis laikas, kai negalės nieko gero veikti.

Žmogaus gyvenimo prasmingumui ir jaukumui yra būtina surasti savo paskirtį. Kiekvieno žmogaus paskirtyje yra du elementai, arba dvi dalys. Viena — suprasti kiekvieno žmogaus buvimo tikslą. Šiuo klausimu daug ir prasmingai yra pasakę ir senovės ir krikščionių eros filosofai. Nė vienas iš jų tačiau šio klausimo nepaaiškino gražiau, kaip jis yra paaiškintas Evangelijoje. Evangelijos mintys šiuo klausimu yra gilios ir labai vertingos. Tikintysis Evangeliją ar skaitys kaip Dievo žodį, ar tikintis ir netikintis — vien kaip žmogaus išmintį, kiekvienas ten ras daug šviesos apie žmogaus gyvenimo prasmę ir kelius, kokiais tos prasmės ieškoti.

Antra — kiekvienam žmogui reikia susirasti dirvą, kurioje jis pasireikštų savo dvasios aspiracijomis ir dinamika. Išspręsti šį klausimą, nors kasdieninio gyvenimo plotmėje, daugeliui žmonių padeda aplinkybės. Žmonės nesunkiai pasirenka luomą, pasiruošia kokiai nors profesijai ir labai dažnai šis pasirinkimas pripildo visą gyvenimą nors tokiam žmogui, kuris nepasigenda aukštesnių siekimų. Ne vienam tačiau reikia daug ryžtingumo ir pastangų, kad suradus kuo užpildyti nors ir labai trumpus darbingus metus. Ne kiekvienas žmogus ir ne visada tinkamu keliu pakreipia jame gyvenančią dinamišką sielą. Reikia šiek tiek pagalvoti, pasistengti ir kiekvienas žmogus gali surasti kur ir kokiam tikslui kilniai išeikvoti visas jėgas, visus sugebėjimus. Žmogaus pastangomis žemė yra praturtinta daugeliu gerų, gražių dalykų. Daug tačiau padaryta ir paskleista klaidų, daug blogo. Jų paskleista ir naujų atsiranda tiek, kad jas taisyti, gelbėti iš jų žmones, skleisti tvarką, kultūrą darbui dirvų yra tiek, kad iki šiol trūksta ne darbų, bet darbininkų. Taip pat ne visi žmonės yra pajėgūs patys vieni kurti gerus dalykus: ne visi mokslininkai, ne visi išradėjai, ne visi organizatoriai. Kiekvienas tačiau gali būti gero kūrėjas, nors bendradarbiaudamas su kitais. Kiek daug žmonių randa ką gero veikti net užsidarę vienuolyno kliauzūroje, ar senovėje atsiskyrėliai išėję į tyrus. Vyriausia žmogaus misija ir paskirtis yra tobulinti patį save, nusikratant būdo ir valios silpnybių ar ydų, sukilninant savo mintis, troškimus, jausmus, siekimus. Kad ne visi to pasigenda, tai tik todėl, kad nepažinto dalyko žmogus negali nė norėti. Žmogus nors kiek pabandęs sekti šiais savo vidiniais, sakome — dvasiniais polinkiais labai lengvai pasitenkina medžiaginių dalykų tik minimumu, kad turėjus daugiau laiko ir jėgų atsidėti vidiniam gyvenimui su Dievu. Ši žmogaus vidinio gyvenimo sritis paprastai vadinama mistika (nuo lotyniško žodžio: misterium — paslaptis), dėl dviejų priežasčių: kad žmogui pačiam neaišku, kodėl jis veržiasi bendrauti su kuo tai jausmais nepasiekiamu ir kad jis pats pilnai nesupranta, kas yra tai, į ką veržiasi visos jo dvasinės galios, ko nors dalinai pasiekęs jaučiasi patenkintas ir tuo džiaugiasi jo siela. Labai bendru žodžiu teologai tai vadina žmogaus bendravimu su Dievu. Šie keli žodžiai, tačiau ne kiekvienam pakankamai pilnai ir aiškiai pasako žmogaus vidines aspiracijas. Tos aspiracijos yra tiek spontaniškos ir, jeigu sekamos, tiek patenkinančios žmogaus prigimtį, kad jų daugiau ar mažiau patyrusiam tampa aišku, jog jos yra daug natūralesnės ir žmogui teikiančios daugiau pasitenkinimo, negu kasdieninių medžiaginių reikalų tenkinimas. Mūsų laikinojo gyvenimo misija ir yra, kad vieni kitiems padėtum pažinti ir pajusti žmogaus tikrąsias natūralias aspiracijas, kad padėtum pasiekti kuo aukščiausio laipsnio mūsų minties, širdies — visos sielos bendravimo su Dievu.

ŽMOGAUS LAISVĖ

Jokiame žmogaus parašytame veikale nerasime įdomesnių dalykų už tai, ką randame įsižiūrėję į gamtą. Gamtos bendras vaizdas yra didingas, o detalės begaliniai gražios ir įdomios. Dar joks žmogus neaprašė visko, kas yra žemėje. Kur sekama Tvėrėjo sukurta tvarka, ten ir vadinamoje negyvoje gamtoje ir augmenijoje ir gyvūnijoje yra prasminga ir žavinti harmonija. Kai žmogus ar kitokios įtakos nekliudo gamtai sekti natūralia tvarka, tai sakome, kad gamtai duodame laisvė. Mes sakome, kad gamta neturi savęs ir savo prigimties sąmonės. Prigimties tvarka žmogų tiek žavi, kad jis net garbindavo negyvus ar gyvus daiktus. Prisimena, kai 1944—1945 metais po orinių bombardavimų išeidavai iš miesto griūvėsių, iš siaubo apimtų žmonių tarpo į mišką ir įsižiūrėdavai į augmenijos, paukštelių gyvenimą, kaip jie, visai nepaisydami to kas baisaus vyko čia taip netoli jų, tai žmonių elgesys vienų su kitais atrodydavo labai kvailas.

Žmogus turi savęs ir savo prigimties sąmonės privilegiją. Įdomu, kad žmogus elgdamasis sąmoningai ir apsisprendęs, iš savo elgesio kartais patiria daug džiaugsmo, sėkmės, o kartais apsivylimo, nesėkmės, visokios net tragiškos žalos pats sau ir kitiems. Tai pasako, kad žmogus nėra tiek tobulas, kad savo protu viską suprastų taip, kad nepadarytų klaidos. Ką žmogus praranda nesirūpindamas suprasti save, tai yra savo prigimtį? Per nerūpestingumo klaidą ir su žmogumi įvyksta taip, kaip vyksta bendrai gamtoje, jeigu nepaisoma daiktų natūralios tvarkos, jų prigimties. Gamtoje žmogus nieko naujo nesutvėrė, nepagamino, gamta jis tik naudojasi. Jeigu naudodamasis daiktais nepaiso jų prigimties, tai sakoma, kad toks žmogus elgiasi neišmintingai, patiria net įvairių katastrofų, pridaro ne lengvai ir ne greitai pataisomų nuotolių. Antai, buvusių derlingų miškų plotai kai kur žmogaus paversti tyrais ir žmogus nesugeba tuos tyrus vėl atgaivinti. Panašiai vyksta ir pačiame žmoguje bei jo gyvenime. Nepaisydamas savo prigimties tvarkos, savo paskirties, gyvena žmogus, kaip jam atrodo, labai „praktiškai“. Jis nevargina sau galvos tokiais klausimais kaip prigimties tvarka, patenkina savo kūniškus ne tik reikalus, bet ir užgaidas. Toks žmogus tačiau netenka net nuovokos, kiek jis praranda kitokių dvasinių išgyvenimų ir malonumų, nepramato ar gal net nepaiso savo ateities. Iš žmogaus gyvenimo kartais lieka tik tiek, kaip iš nualintos gamtos. Žinome, kad žmogus negimsta viską žinodamas, žinių reikia įsigyti — mokytis. Reikia mokytis ne tik kokių kitų dalykų, bet ir save pažinti, suprasti save, savo laimės turinį ir į ją kelius. Buvo ir yra žmonių, kurie po skaudžių klaidų surado ar pasiekė teisingą savęs ir savo gyvenimo supratimo kelią ir patyrė tos dvejopos savijautos skirtumą. Jeigu žmogus supranta Dievo sukurtą tvarką, kas ir kur žmogų saisto, gyvena pilnai atitinkančiai žmogaus paskirtį, tai gyvenimo tikrą prasmę ir džiaugsmą galima rasti visokiame luome, visokioje profesijoje.

Žmogus tačiau natūraliai trokšta ir siekia laisvės. Jis linkęs daug ką vadinti ir teisinti laisve. Laisvė buvo ir lieka visų siekiamas magiškas, visus žavintis žodis. Juo žmonės kultūringesni, tuo jie laisvę labiau brangina. Net keista, kad visokie tironai, kurie varžo kitų laisvę, nepakenčia jeigu kas kėsintųsi prieš jų laisvę. Tačiau, laisvės nė norėti, nė siekti negalima nesupprantant kas ji yra. Nors kelis žodžius ne apie kurios nors vienos srities, bet bendrai apie žmogaus kaip sąmoningos būties laisvę.

Kas yra laisvė? Laisvė yra galimybė žmogaus protui ir valiai apsispręsti ir elgtis pagal proto ir teisingos sąžinės sprendimus. Kad laisvę supratus ir buvus tikrai laisvu, yra būtina pažinti ir suprasti žmogų saistančius dėsnius. Laisvės nėra ne tik ten, kur žmogui kliudoma pagal tokius sprendimus elgtis, bet ypatingai ten, kur kliudoma tuos dėsnius pažinti. Sunku kalbėti apie per mažai žinančio ar per mažai suprantančio žmogaus laisvę. Laisvė nėra tas pat, kas sauvalė ar netvarka. Kaip sakyta, laisvė yra galimybė žmogaus protui ir valiai apsispręsti ir elgtis pagal proto ir teisingos sąžinės sprendimus. Kai pasitaiko, kad kuris nors asmuo nepajėgia elgtis pagal jo paties teisingus proto ir sąžinės sprendimus, tai jis pats save ir kiti jį laiko ar nepilnai normaliu, ar kokio nors įpročio, ydos vergu. Teisingai suprasta laisvė ir asmenis ir visuomenę veda į gerą. Klaidingai suprasta laisvė, sauvalė, netvarka yra daug kuo žalinga ir individams ir visuomenei.

Čia savaime prisimena klausimas santykio tarpe žmonių laisvės ir pasaulinės valdžios. Žmogus yra tokia būtybė, kad vienas asmuo, be jokių santykių su kitais žmonėmis, negalėtų gyventi. Teisingai suprasta ir teisingai naudojama laisvė praktiškame gyvenime veda žmones į tokius santykius, kad jie vieni kitiems padeda ne tik kasdieninio gyvenimo smulkmenose, bet tariant kasdieniniu, priimtu žodžiu, vieni žmonės valdo, o kiti yra valdomi. Šį valdžios ir valdymo žodį reikia suprasti kaip žmonių pagalbą vienų kitiems. Jeigu žmonės nebūtų reikalingi vieni kitų pagalbos, neturėtų vieni kitiems įtakos, jeigu būtum tik tarsi daiktai, kaip pvz., akmenys, vieni šalia kitų, tada tarpusavė žmonių valdžia nebūtų reikalinga, gal neturėtum nė tos sąvokos, nė tokio žodžio. Ne iš žmonių nusitarimų ir ne iš žmonių potvarkių seka, kad vieni gimdo ir augina, kiti pagimdyti ir auginami, kad vieni moko, kiti mokosi. Šiuose žmonių santykiuose prisimintina vienas dėsnis, kad apeliuoti į teises galima tik tiek, kiek yra atliekamos pareigos. Visatos ir žmogaus tvėrėjas yra Dievą. Visi dėsniai, iš kurių išvedamos žmonių teisės ir pareigos, seka iš Dievo sukurtos žmogaus prigimties ir jo santykių su Dievu. Iš to paties šaltinio seka ir žmonių santykiai vienų su kitais. Šie santykiai yra tiek teisingi savyje ir galutinoje išvadoje, tiek naudingi žmonėms, kiek jie derinasi su Dievo duotais žmogui dėsniais. Žmonių tarpe nėra natūralesnės ir aiškesnės priklausomybės, kaip priklausomybė tarpe gimdytojų ir jų vaikų. O tačiau yra aišku, kad tėvai nėra visagaliai savo vaikų atžvilgiu. Tėvai ir vaikai turi vieni kitiems ir teises ir pareigas. Net ir tie, kurie linkę teisinti negimusio kūdikio žudymą (abortus), nesutinka leisti tėvams nužudyti pagimdytą kūdikį. Visi sutinka, kad gimdytojai neatlieką natūralių pareigų savo vaikams, netenka į vaikus teisių. Panašiai yra su turinčiais galios visuomenėje — žmonių valdžia. Valdžios galia suponuoja pareigas ir teisėtų pareigų gerą atlikimą. Neatlieką savo pareigų, savaime netenka ir teisių priklausančių jų užimamai vietai. Tokie neatliekantieji savo pareigų, o naudoją tik teises, žmonių yra vadinami piktnaudotojais. Todėl ir sakoma, kad valdyti — reiškia, tarnauti. Šv. Povilas sako, kad visokia valdžia yra iš Dievo (Rom. 13, 1). Tuo norima pasakyti, kad žmonių susikurtos institucijos vadinamos valdžiomis seka iš Dievo sutvertos žmogaus prigimties. Vadinamos žmonių valdžios paskirtis yra žmonių pagalba vienų kitiems tvarkytis pagal Dievo sutvertos prigimties dėsnius. Valdžia, kuri tų dėsnių nepaisytų, nepaisytų savo buvimo pagrindo. Tokių neigiamų faktų pasitaiko, kur valdžios vardu legalizuojama tai, kas natūraliai yra nedora. Tai išdavos sekančios iš nepaisymo žmogų saistančių dėsnių, iš klaidingai suprastos valdžios, jos kompetencijos ir žmogaus laisvės.

Sakyta, kad laisvė yra galimybė žmogaus protui ir valiai apsispręsti ir elgtis pagal proto ir teisingos sąžinės sprendimus. Kas yra tiesa, arba kokie žmogaus sprendimai yra teisingi? Kad atsakius į šį klausimą, reikia jį paaiškinti. Žmonės daug surado, kad ieškojo. Kas neieško, tas neranda. Yra buvę plataus mokslinio išsilavinimo, talentingų asmenų, kurie po savęs nepaliko nieko verto, kas juos primintų. Tai visi tie, kurie nieko neieškojo. Protingas žmogus visada ieško, ir niekad nesužinos tiek ir taip, kad jau nebūtų ko daugiau ieškoti. Taip yra, kas liečia medžiaginę tvariniją, taip yra ir su mūsų vadinama dvasine sritimi, kas liečia žmogų, Dievą, žmogaus santykius su Dievu. Jeigu, kuris žmogus žinotų mintinai viską, ką iki šiol yra pasakę gamtininkai, žinotų visą Šventą Raštą — Seną ir Naują Įstatymą, tai ir tokiam tiktų Kristaus žodžiai: Dar daug turėčiau jums pasakyti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis Tiesos Dvasia, ji įves jus į Tiesos pilnatvę (Jn. 16, 12). Tiesos ieškantiems, prašantiems, jos trokštantiems Tiesos Dvasia kalba. Tokiems ji kartais duoda nelauktų, stebėtinų minčių. Yra daugybė atvejų, kai tiesa, tarsi raktas į kokį rūpimą klausimą, ateina staigiai ir žmogus pats nežino iš kur ir kaip ta mintis jame gimė. Kuris žmogus tiesos nepasigenda ir neieško, tas jos ir neranda. Tačiau toks žmogus visada jaučia savyje stoką ko tai būtino. Kame žmogus randa jį patenkinančius atsakymus į svarbiausius klausimus? Filosofas prof. Jaque Maritain (buvęs ateistas gera valia ieškojęs tiesos) sako, kad atmetus Dievą netenka pagrindo tiesos meilė (Le paysan de la Garon). Žmogui be Dievo tiesos pagrindu ar šaltiniu lieka tik jis pats sau, ar kitas žmogus, kurį jis laiko išmintingesnių už save. O kiekvienas mintijąs žino, koks ribotas yra žmogaus protas. Jeigu Kristus pasakė, kad jis ne viską pasakė, ką turėtų žinoti ateities žmogus, tai ką sakyti apie tokius, kurie mano, kad kuris nors krikščionis mintytojas ar Karolis Marksas jau pasakė tiek ir taip, kad po jų jau nėra ko daugiau ieškoti. Kurie mano, kad praeityje jau viskas pasakyta, tokie daugiau neieško, neranda ir net nekenčia tiesos, pyksta, jeigu jiems tai kas primena. Sunku suprasti didesnį savęs nuvertinimą, kaip save ar kitą žmogų pastatant visokios tiesos šaltiniu ir kriterijumi. Net ir tas žmogus, kuris tiesą myli, jos ieško, turi būti atsargus, kad nepasitikėtų per daug savo protu, nepalaikytų tiesa kokios nors savo iliuzijos. Kai mūsų laikais matome subedievėjusių žmonių nupuolimą iki primityvios stadijos stabmeldžių tai geriau supranti tiesos šaltinio ir pagrindo Dievo žodžio vertę ieškant tiesos ir matai, kaip tie žmonės tiesos bijo ir nekenčia tiesos pagrindo, šaltinio. Kalbėdamas ne apie praeities, o apie mūsų laiko dalį žmonių, Sydney Harris 1978 metų Kalėdų proga (Chicago Sun Time, XII.25) rašo: „Jeigu Kristus gyventų šiandien, gal kiek ilgiau ( o gal ir ne) būtų toleruojamas, bet vis tiek būtų nužudytas ne žydų ir ne stabmeldžių, o pakrikštytų antikristų“. Žmogus daug kuo domisi, bet kiekvienas galvojantis žmogus pirmoje vietoje ieško tiesos. To žodžio dažnas net mintyje neištardamas jis ieško Dievo. Jo ieško ir tikintis, norėdamas ir stengdamasis jį geriau suprasti. Tas ieškojimas tęsias visą gyvenimą, niekad nesibaigia, nes net ir genialiausias žmogus nepajėgia Dievą pilnai suprasti. Nesąmoningai ieško Dievo ir kovojantys prieš Dievą, nes jeigu Dievo idėja neardytų jiems ramybės, jie nedarytų to, ką daro. Jie nesugeba šį klausimą ramiai svarstyti, todėl siekia jį užslopinti ir savyje ir kituose. (P. Jonas Paulius II, 1978.XII.27). Posakis: kova prieš Dievą, prieš Kristų ir tokios pastangos yra be jokios logikos. Tie, kurie tariasi kovoją prieš Dievą, tikrumoje kovoja prieš save ir prieš kitus žmonės, o ne prieš Dievą. Dievas nereikalingas kovotojų už jį, nebijo kovojančių prieš jį. Žmonės kovoja arba už žmogų, arba prieš žmogų. Visi vadinamieji kovotojai prieš Dievą, prieš tikėjimą, kovoja prieš tikinčius ir pagal tikėjimą gyvenančius žmones. Jie griauna visos žmonijos gyvenimą. Dievas nereikalingas civilinių įstatymų ginančių jo teises. Žmonės yra reikalingi vieni kitų pagalbos pažinti tiesą ir pagal ją gyventi. Tačiau tai pasiekiama ne įstatymų, o vieni kitų pamokymo keliu. Mokyti tiesos vieni kitus privalome, nes privalome vieni kitus mylėti. Žmogus ko pats nežino, negali nė pats norėti, nė kitiems siūlyti. Ko pats neturi, negali nė kitiems duoti. Tiesos nepažindamas ir kitų jos nepamokys. Kad supratus Krikščionybės kaip tiesos reikšmę asmens ir visuomenės gyvenime, reikia ją pažinti ir suprasti. Galimas atvejus, kad pažinęs krikščionybės turinį asmuo nėra tiek ją persiėmęs, kad pagal ją tvarkytų savo gyvenimą ir kad ją skleistų kitų tarpe, bet niekas negali būti krikščioniškų idėjų skleidėjų krikščionybės nepažinęs ir tų idėjų nesuprasdamas. Atsitinka, kad asmuo branginęs Kristaus parodytą tiesą, pagal ją gyvenęs, vėliau atšala. Tai gali įvykti dėl įvairių priežasčių, bet beveik neišvengiamai tai įvyksta, jeigu savo krikščioniško žinojimo asmuo nepapildo pagal savo fizinio ir intelektualinio subrendimo laipsnį. Ko pakako vaikui, jaunuoliui, to negali pakakti subrendusiam intelektualui. Naujomis žiniomis ir gilesniu supratimu nepapildomos, pamažu išblėsta ir tos vaikystėje ar jaunystėje įsigytos žinios. Asmuo neturi ką už tai kaltinti. Būtų nerimta teisintis, kad tų žinių niekas nedavė. Taip teisintis gali tik vaikas ar analfabetas. Užaugęs, prasilavinęs ar net išsimokslinęs asmuo turi pats tuo pasirūpinti. P. Pijus XI, 1952 metų birželio 15 dieną priėmė audiencijoje Romos miesto universitetų profesorius ir studentus. Savo kalboje jis palietė šią temą, kaip atsitinka, kad kadaise buvęs karštas krikščionis pamažu tampa šaltesniu, paskiau apsileidusiu, indiferentu ir ne vienas gal net netikinčiu. Tarpe kitų priežasčių jis paminėjo vieną tokiais žodžiais: „Suponuokime, kad tikėjimo tiesos savu laiku buvo jums pateiktos vaiko ir jaunuolio protui pakankamu būdu. Protinis brendimas, kuris padeda suprasti ir giliausias problemas ir jų santykius, atėjo pamažu, metams bėgant ir šios srities subrendimą jūs esate pilnai pasiekę. Kai pamažu žengėte pirmyn pasauliniuose moksluose, jeigu nebūtumėte padarę analogiškos pažangos tikėjimo dalykuose, dvasios gyvenime, tai ar galėtumėte stebėtis kuris nors išgyvendamas religinę krizę? Taigi supraskite jūsų pečių atsakomybę tobulinti jūsų intelektualinį supratimą tikėjimo ir savo religijos“ (AAS 1952, nr. 11, psl. 584). Tai kiekvieno žmogaus kelias. Nė kilmė, nė luomas, nė šeimos ar kitokios tradicijos, nė pasirinkta organizacija negali šio kelio pakeisti. Kas pats nedaro šios pažangos, to religinis gyvenimas gali pasigesti intelektualinio pagrindo ir atnešti asmeniui nereikalingo klaidžiojimo, skaudžių dvasinių išgyvenimų ir krizių.

Kaip toli ir aukštai religinėje srityje pasaulietis žmogus gali ir turi pasiekti? Atsakymas yra šiek tiek netiesioginis. Tikėjimo srityje nėra nieko rezervuoto kunigams, vienuoliams, ar kokiai kitai žmonių klasei, grupei, luomui. Viskas yra visiems ir visų. Nėra grupių, klasių, luomų, kurie turėtų pareigos pažinti tikėjimą geriau už kitus žmones. Net ir kunigystė, vienuolinis gyvenimas, misijų darbas ar kitoks religinis apaštalavimas niekam nėra prievarta primestas ar įsakytas, o kiekvienas tai pasirenka laisvai. Tiesa, kad ne kiekvieno gyvenimas prilygsta tikėjimo žinojimo ir supratimo laipsnį. Tačiau tikėjimo nepažindamas žmogus iš viso negali žinoti, kaip pagal jį gyventi. Ir mūsų laikais ir mes lietuviai ir visos krikščioniškos tautos turime pasauliečių intelektualų pasiekusių aukšto krikščioniško tobulumo ir daug pasidarbavusių šioje srityje padėti kitiems. Tai vis tokie asmenys, kurie pagal savo bendrą išsilavinimą stengėsi praplėsti savo tikėjimo pažinimą ir supratimą. Intelektualui nėra kuo per daug didžiuotis pasaulinių mokslų kurios nors srities pažinimu, jeigu atitinkančiai savo bendrą intelektualinį išsilavinimą jis nepažįsta jo sielą liečiančios srities — tikėjimo, o krikščionis — krikščionybės turinio ir būdo pagal tai tvarkyti savo gyvenimą. Vieną ar kitą luomą, pašaukimą, mokslo sritį, profesiją kiekvienas asmuo gali pasirinkti jam patinkančiu ir įmanomu keliu. Gi tiesos pažinimas ir sielos reikalai yra visų ir kiekvieno. Nesirūpinti religija, reikštų — nesirūpinti tiesa ir savo siela. Tokiu atveju visi kiti žmogaus rūpesčiai, pastangos, darbai neturėtų didelės vertės.

Dievo bendrai, religijos, krikščionybės ir tuo pačiu visos žmonijos vienas iš didžiausių priešų yra tikėjimo nepažinimas ir nesupratimas. Norint ir siekiant sukurti pasaulyje nors pakenčiamą nuotaiką, tvarką, yra būtina pažinti tikėjimą, o dar tiksliau pasakius — pažinti Kristų, jo Evangeliją ir jos dvasią. Tik tada žmogus gali teisingai tai suprasti, pamilti sėkmingesnį savo asmeninio ir visos žmonijos gyvenimo kelią. Galima lengvai suprasti, kaip atrodytų žmonijos gyvenimas, jeigu jam vadovautų krikščionių išpažįstamos tiesos, meilė ir pagarba žmogaus žmogui, iš to sekantis teisingumas. Kur nėra meilės ir pagarbos žmogaus žmogui, ten negali būti nė asmens, nė šeimos, nė visuomenės laimės. O kur nepažįstama tiesa, ten sunku tikėtis šių darnai ir laimei pagrindinių dorybių. Bus ne per daug pasakyta, kad pasaulyje tiek yra gero, kiek seka iš meilės. Gyventi meile savaime yra lengviau, juo arčiau asmuo, šeima, visuomenė yra su Kristum — Dievu, iš to sekančia tiesa.

Yra žmonių, kurie gal ir visai negalvodami apie Dievą, Kristų, tikėjimą gyvenime jaučiasi ramūs ir patenkinti. Tai tie, kurių gyvenimas sąmoningai ar nesąmoningai derinasi su Dievo sukurta žmogaus prigimties tvarka. Būtų tačiau ne tik neteisinga, bet net žalinga nepastebėti ir kitokių. Yra nemažai tokių, kuriems žemiško nieko netrūksta, o tačiau savo viduje jie patys savęs nepakelia, teisingiau pasakius — nepakelia savo gyvenimo, kuriame, iš šalies žiūrint, nieko netrūksta. Mintyje turiu ne vienokius ar kitokius dėl kokio nors trūkumo neturinčius psichologinės pusiausvyros, bet pilnai normalius asmenis. Jiems netrūksta žemiškų dalykų, bet trūksta vidaus ramybės, kurios pakankamai randa kiekvienas gyvendamas Dievo duota tiesa.

Ieškodami tiesos žmonės yra reikalingi vieni kitų pagalbos. Kas ir kam tokios pagalbos turėtų teikti? Kiekvienas žmogus turėtų laikyti tai savo natūralia pareiga. Kiekvienam turėtų rūpėti ne tik sava asmeninė, bet ir visų kitų žmonių ramybė. Kuris žmogus sugebėtų jaustis pilnai ramus visiškai nesirūpindamas kitais žmonėmis, toks būtų nenormaliai asocialus egoistas.

Kas siekdamas visuomenės, visos žmonijos gero pamirštų Dievo ir Kristaus duotas gyvenimo normas, to ir geriausi norai, pasišventimas neduotų pageidaujamų vaisių. Ne tik gali, bet ir yra gera valia padarytų labai nuostolingų klaidų. Tai vis atvejai, kai žmogus ar žmonės paisė tik savos išminties, bet nepaisė žmogui duotų teisingų galvojimo ir elgesio ar veikimo dėsnių. Tautos eidamos tik žmogaus proto keliu yra susikūrę ilgai trukusių nelaimių.

Asmuo, kuris kada nors patyrė kasdieninės duonos — maisto stoką, jautriau taria žodžius: Kasdieninės duonos duok mums šiandien. Mažiau jautriai taria žodžius: Teateinie Tavo karalystė, nes per mažai galvoja apie tai, ką reiškia žmonijos santykiams Kristaus pamokymai, ką yra laimėję tautos ir ką laimėtų visa žmonija, jų nepaisydama. Net tikintis ne kiekvienas pakankamai giliai pagalvoja, kad tardamas žodžius: Teateinie Tavo karalystė, sau pačiam ir kitiems prašo ne mažiau svarbaus dalyko už kasdieninę duoną. Kai meldžiame Dievo karalystės, tai prašome ne stebuklo, o tik palaimos mūsų pastangoms. Dievas yra pamokęs žmogų kelių į ramybės, tiesos ir teisingumo karalystę, jis laimina ir gelbsti žmogaus pastangas, tačiau žmogui yra duota laisva valia. Žmogus pats apsisprendžia, ar ta Dievo malone pasinaudoti ir kurti pozityvų gyvenimą, ar to nepaisyti ir rizikuoti susikurti nelaimę. Kaip klaidingai ir peiktinai elgtųsi tinginys melsdamasis gauti kasdieninės duonos, taip klaidingai ir peiktinai kalbėtum: Teateinie Tavo karalystė, bet nesistengtum žmonių santvarkoje paisyti Dievo pamokymų. Yra teisingas Kristaus žodis: Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta (Mat. 6, 33, Luk. 12, 31).

Ta Kristaus — Dievo karalystė daug kuo skiriasi nuo žemiškų valdovų ir žemiškų valstybių. Kristaus karalystė pirmoje eilėje yra meilės karalystė. Žmogui sunku išreikšti, kaip suprasti Dievo meilę mums. Jeigu išmintingas ir nors normaliai humaniškas žmogus nesidžiaugia pats vienas jokia gėrybe, ne tik medžiaginėmis gėrybėmis, bet ir talentais ir dorybėmis, tai tuo labiau Dievas nesitenkina pats vienas savo laime. Jam nepakanka būti laimingu vienam, nes jis yra meilė. Ir savo laime ir meile jis nori dalintis su kuom nors. Iš tos meilės yra atsiradęs pasaulis tokios sąrangos, kad žmogus ją pažindamas gali tik stebėtis.

Sąmoningos būtys — angelai ir žmonės nesuprastų ir neįvertintų jiems skirtos laimės, jeigu jiems tai būtų duota visiškai veltui, besąlyginiai. Dievas jiems davė laisvę, valią, kad jiems skirtos, galimos laimės jie siektų savo apsisprendimu, o Dievas tik nurodė kelius, kuriais ta laimė pasiekiama. Tais keliais pasiekta vienokia ar kitokia laime žmogus džiaugiasi, nes jaučiasi jos užsitarnavęs. Tų kelių nepaisydamas ir laimės nepasiekęs žmogus pats supranta, kad nepasiekė iš savo kaltės. Laimės nepasiekusį angelą ar žmogų ne Dievas nubaudžia, o jis pats save — nepasiekė, kad siekė sauvališkai. Dievas žmogui ir jo laisvei yra tiek kantrus, kad tai matydamas žmogus kartais net suabejoja, ar yra Dievas. Jeigu yra, tai kodėl jis nesukliudo klaidingai ir blogai besielgiančio žmogaus. Jeigu Dievas taip elgtųsi, tai jis panaikintų žmogaus laisvą valią ir laisvą apsisprendimą. Jeigu tėvai savo vaikams, bendrai žmonės vieni kitiems parodo tiek atlaidžios kantrybės, tai Dievo meilė mums ir todėl kantrybė yra nepalyginamai didesnė. Dievas kantriai ir su meile laukia klystančio pasitaisant. Ne tik maži vaikai, bet ir užaugusieji neretai pasimoko ne iš pozityvaus pamokymo, bet iš savo padarytos klaidos. Žmonės savo tarpe privalėtų vieni kitus ne tiek kritikuoti, ar smerkti, bet vieni kitiems parodyti meilės, kantrybės, tolerancijos, padėti vieni kitiems pažinti tiesą ir ja gyventi.

Tolerancija nėra tas pat, kas yra abuojumas asmens ar visuomenės klaidai. Abuojumas ar klaidų nepaisymas yra artimo meilės stoka, apsileidimas, asmens ir visuomenės gero nepaisymas. Tolerancija yra pakantrumas kitų klaidoms, kol kurios klaidos negalima pataisyti, bet ne apsileidimas klystančius apšviesti, pamokyti, padėti klaidą pataisyti. Klaidą reikia parodyti ir klystančiam ir visuomenei, jeigu ta klaida liečia ir visuomenę.

Iš mūsų laikų buvusių ir esamų valstybių įstatymų galima pririnkti daug tokių įstatymų, kurie yra aiškiai klaidingi, žalingi žmonijai. Vieton, kad raginus žmones tokius įstatymus gerbti ir jų laikytis, artimo meilės įstatymas liepia gelbėti žmones iš esančios netvarkos ir iš gresiančių didesnių nelaimingų pasėkų. Yra nelogiška kalbėti, kad žmogus gali padaryti ką nors gero Dievui. Mūsų vadinamos pareigos Dievui yra paties žmogaus gerui. Žmonija arba tvarkysis pagal Kristaus duotus pamokymus, arba pati sau sukurs dar didesnių nelaimių, negu tos išgyventos iki šiol. Amerikos prezidentas Franklin D. Roosevelt nebuvo katalikas nė kitoks pamaldus krikščionis, bet iš savo laiko pasaulio patirties yra pasakęs, kad jeigu žmonija nesusipras gyventi Biblijos įstatymais, tai jo protas nemato kelio į taiką. Ir dabar to posakio teisingumas yra neaiškus tik tiems, kurie nepažįsta mūsų laiko žmonijos nė gyvenimo bei mentaliteto, nė Biblijos. Franklin D. Roosevelto pasakymo nereikia laikyti per griežtu. Kiekvienas supranta, kad jokioje gyvenimo srityje sauvalė neleistina. Mokslas pasako įvairių sričių, kaip chemijos, fizikos, technikos, medicinos ir kitų sričių reikalavimus arba natūralius įstatymus. Jų kurio nors net vieno nepaisymas baigiasi katastrofa. Būtų tokia pat klaida manyti, kad žmogus ir visa žmonija gali savo gyvenimą tvarkyti sauvališkai, nepaisant kiekvieną žmogų saistančių dėsnių. Ir žmogaus prigimtis turi savo įstatymus duotus to, kuris tą prigimtį sukūrė. Kas nori asmeniniai tvarkingai gyventi, sėkmingai tvarkyti visuomenę, tas privalo paisyti žmogaus prigimčiai ir visos žmonijos gyvenimui duotų taisyklių. Tiesa, laisvė ir laimė yra neišskiriamos.

ŽMOGUS IR RELIGIJA ARBA

RELIGIŠKUMAS IR BERELIGIŠKUMAS

Ši tema yra natūraliai sava kiekvienam žmogui, ar kuris būtų tikintis ar netikintis. Ne vien šiandien kai kada pasididžiuojama bereligiškumu prieš religinininkus, ne šiandien pradėta pranašauti, būk žmonijai sukultūrėjus, liausis visokia religija, žmogui užteksią jo paties proto. O, kad tai kada nors ateitų tokie laikai, kad žmogaus protas ir mokslas pajėgtų aiškiai ir teisingai atsakyti, jeigu jau ne į visą pasaulį liečiančius klausimus, tai nors į tuos, kurie liečia paties žmogaus esmę. Kiek žmogaus protas ir mokslas šioje srityje tiesos atskleis, tiek sumažės žmogui rūpesčių, blaškymosi, abejojimų. Religija tačiau dėl to neišnyks. Ji taps tik aiškesne ir tvirtesne. Žmogaus proto ir mokslo aukščiausias rezultatas bus tas, kad visi žmonės seks vieną, aiškią, teisingą religiją.

Kas yra religija? Ar žmogus to norėtų ar ne, tai jo paties ir kitų būtybių pats egzistencijos faktas užduoda žmogui daugybę klausimų: kas jis ir kiti daiktai, iš kur ir kaip visa atsirado, kam visa tai, kas yra gyvybė, protas, valia, jausmai, kodėl baigiasi kūno gyvybė ir kas toliau ir daug kitų klausimų. Žmogus būtų nevertas turėti protą, jeigu galvodamas apie visokius jam nebūtinus, nereikalingus, jo neliečiančius dalykus, negalvotų apie klausimus telpančius jame. Tačiau į tai raginti žmogaus nereikia. Tie klausimai patys žmogų vargina ir apie juos negalvoti, o galvoti tik apie ką kitą žmogus turi save prisiversti. Žmogus šiuos klausimus svarstydamas pasiekia toli už savęs. Jis pradeda svarstyti ar yra kas nors, kur nors didesnio, tobulesnio, įvairesnio negu jis pats. Jeigu yra, tai kur, kas, ar tai jį pasiekia, ar jis gali tai pasiekti. Ir taip per milijonus metų tą daugybę klausimų žmogus svarstė, į juos vieni atsakė vienaip, kiti kitaip. Taip kūrėsi tais klausimais skirtingos galvosenos, išmintingesnių asmenų suformuluotos skirtingos filosofinės sistemos. Tie žmogaus svarstymai, atsakymai nesiribojo savo pasėkose tik abstrakčia filosofija. Jie gundo ir veda žmogų į visokius bandymus ir tokiu būdu į daugybę naujų atradimų, kitaip sakant, į mokslinius laimėjimus. Žmogaus duoti atsakymai į jam rūpimus klausimus savaime vedė ir veda pasidaryti nuoseklių išvadų. Tokiu būdu žmonės kūrėsi religiją. Iš to seka žmonių susikurtų religijų įvairumai. Jeigu įsižiūrėsime giliau, tai visų religijų vyriausias pagrindas yra tas pat: žmogus pripažįsta būtį, kurios priklauso jis ir visata, tik vieni tą būtį supranta vienaip, kiti kiek kitaip. Žmogaus protu susikurtoji religija vadinasi natūrali religija, kadangi ji neviršija žmogaus proto natūralaus pajėgumo. Yra ir viršnatūrali religija, kuri kitų žodžiu vadinama apreikštąja religija. Daug dalykų liečiančių žmogų ir jo santykius su Dievu buvo žmogui apreikšta betarpiai po žmogaus sutvėrimo. Prieš pirmąją žmogaus nuodėmę jo protas buvo daug lakesnis ir tvirtesnis, negu dabar nors ir mokyčiausio ar švenčiausio žmogaus. Ir žmogų liečiančias tiesas, tiek apreikštas, tiek žmogaus protui natūraliai prieinamas, prieš nuodėmę žmogus suprato nepalyginamai pilniau ir aiškiau, negu dabar mes suprantame. Anas pirmykštis žmogui duotas apreiškimas nebuvo tuoj užrašytas, nes žmogus rašmenų dar neturėjo. Labai ilgus laikus viena karta sekančiai kartai visas žinias perduodavo tik žodžiu. Savaime aišku, kad per ilgus amžius žmonėms daugėjant ir krinkant, daug kas buvo užmiršta ir iškreipta. Net kas vėliau buvo jau užrašyta iš senovės tradicijų, ir to daug kas yra žuvę, daug kas užmiršta. Vis tiek, tačiau ne viskas buvo užmiršta. Daug kas yra pasiekę ir mūsų laikus. Iš to pirmykščio apreiškimo daug kas buvo Dievo vėl priminta per visą eilę žmonių prieš Mozę, per Mozę ir vėlesnius pranašus. Tokių žmonių galėjo būti daugiau, negu yra paminėtų knygose vadinamose Senojo Įstatymo Šventuoju Raštu. Religija, kuri remiasi tik apreiškimu, o žmogaus proto duotais atsakymais tik tiek, kiek jie derinasi su apreiškimu, vadinasi viršnatūralia arba apreikšta religija. Apreiškime telpančių tiesų dalis sutampa su žmogaus proto surastomis išvadomis ar tiesomis, dalis viršija proto pajėgumą.

Kas yra bereligiškumas? Tai nėra nuotaika žmonių, kurie anų pradžioje minėtų klausimų liečiančių žmogų neturėtų, o nuotaika tokių, kurie tiems klausimams atsakymų neturi ir neieško. Visiškas bereligiškumas nėra kokia nors filosofinė sistema, o yra befilosofiškumas. Bereligiškumas paprastai išsigimsta į antireligiškumą. Bereliginis žmogus erzinasi kad kiti mąsto, kalba apie tai, apie ką jis nenori nė mąstyti, nė girdėti. Būdingas pavyzdys, kad ir ne pirmas žmonijos istorijoje, yra mūsų laiko komunistų taktika. Jie neturi atsakymų į žmogaus klausimus, o vis tiek persekioja tuos, kurie apie tuos klausimus kalba, vienokiam ar kitokiam atsakymui tiki. Savo netikėjimą ir nežinojimą jie kėsinasi primesti kitiems ne protiniais argumentais, o prievarta ir draudimu apie žmogų liečiančius klausimus mąstyti ir kalbėti. Šių žmonių mąstymas, kalbos kelia juose tuos žmogaus klausimus ir ardo jų nerūpestingumą, nenorą apie tai galvoti.

Bereligiškumas niekad negalėjo savo turiniu lygintis su religija. Nors ir klaidingiausia religija yra protaujančio žmogaus sau duoti atsakymai į žmogaus klausimus. Bereligiškumas yra žmogaus klausimais negalvojimas, atsakymų neieškojimas ir neturėjimas. Išvadoje — bereligiškumą nėra už ką laikyti kuom tai pozityviu, aukštesniu už bet kokią religiją. Net nekultūringiausia, tik pačių žmonių susikurta religija yra vis tiek aukštesnė už bereligiškumą. Religija yra nors galvojančio žmogaus žymė. Todėl nereikia tyčiotis iš jokios religijos. Paties žmogaus protu susikurtoje religijoje esančios klaidos yra panašios į pasitaikiusias ir dabar pasitaikančias klaidas visokioje filosofijoje, technikoje, medicinoje ir kitose žmogaus gyvenimo ir galvojimo srityse. Kas nieko negalvoja, tas nepadaro klaidos jokioje žmogaus mokslo srityje, bet užtat nieko ir neišgalvoja, nesukuria, nepadaro. Įvairiose mokslo srityse daugelyje atradimų ligi aiškios ir pilnos tiesos žmogus priėjo per daugelį padarytų klaidų. Panašiai yra filosofijoje, panašiai yra ir religijoje. Galvojantis žmogus nors padarys ir klaidų, tai prie tiesos priartės.

Kaip dažnai žmonių kalboje mokslas aukštinamas, o religija paliekama be dėmesio, ar net pažeminama. Gi tuo tarpu ir religija, jeigu kurioje ir nebūtų nieko viršžmogiško, mažiausiai yra nors to paties protaujančio žmogaus kūrinys. Gi religija, kurioje yra ir apreikštų elementų, jau pačiu savo turiniu yra aukštesnė už bet kurią žmogaus protavimo sritį, taigi ir už bet kurią mokslo sritį. Ar gi neatrodo, kad yra prasta žmogui rekomendacija būti geru chemiku, botaniku, fiziologu ar erdvių tyrinėtoju, ir neturėti, gal net neieškoti atsako į klausimus apie žmogų. Neatrodo, kad būtų labai nuoseklu žinoti mineralų kristalizavimosi taisykles, vabzdžių prigimtį, o nieko nežinoti apie save. Kuris teisintųsi neturįs laiko galvoti apie save, vis tiek turėtų nepamiršti, kad žmogų liečią klausimai yra ir žmogus nuo jų nepabėgs. Visi gamtos klausimai savyje yra aiškūs ir be mokslininkų darbo, žmogus tik nori tuos gamtos dėsnius surasti ir suprasti. Jeigu taip, tai būtų nesusipratimas pirmoje eilėje galvoti ne apie žmogų, o apie kitus daiktus? Pripažinkime, kad yra žmonių sekančių nihilistinę, materialistinę filosofiją, vietoje religijos. Jeigu apie žmogaus klausimus jie mąsto ir mąstydami prisiima ar susikuria tokią filosofiją, tai tokie vis tiek yra daug pranašesni už tuos, kurie tais klausimais visai negalvoja ir nesirūpina.

ŽMOGUS IR DOROVĖ

Nesakome, kad mineralas dorai susikristalizavo, kad rožė dorai išaugo ir pražydo, kad paukštis dorai išauklėjo savo vaikus. Ką nors padaryti dorai, tai reiškia ką nors padaryti ne tik gerai, bet sąmoningai ir gera valia. Žmogus savo veiksmus skirsto į dorus ir nedorus pagal kokį nors kriterijų arba taisyklę, kaip kas turi būti padaryta. Įvairių religinių ir filosofinių sistemų ir iš jų susikurtų moralės taisyklių čia nenagrinėkime ir nevertinkime, nes tai būtų perplati tema, keliais žodžiais neapimama. Pasidalinkime keliomis mintimis apie mums lietuviams jau tradicines krikščioniškas dorovės taisykles. Kas jos ir iš kur? Tos dorovės taisyklių yra trys šaltiniai: žmogaus prigimtis, Dekalogas arba Sename Įstatyme pakartoti Dievo įsakymai ir Evangelija. Nors keliais sakiniais prisiminkime tarpe jų trijų santykį. Prigimties reikalavimai arba įsakymai yra ne tik tie, be kurių žmogus negalėtų gyvybės išlaikyti, bet ir tie, be kurių neįmanomas žmonių tarpe darnus ir jaukus gyvenimas. Nesunku suprasti, kad Dekalogas yra ne kas kita, o trumpais ir aiškiais žodžiais pasakyti tie žmogaus prigimties reikalavimai, be kurių žmonių bendruomenė negali darniai gyventi. Kad tokio aptarimo teisingumu įsitikinus, pabandykime kiekvienas sau pasvarstyti, kas įvyktų su žmonių bendruomene, jeigu ne vienas iš tūkstančio, o visi žmonės nepaisytų Dekaloge pavardintų reikalavimų. Pasvarstę suprasime, kad jų reikia paisyti, ne dėl to, kad per Mozę jie yra Dievo priminti juos pamiršusiems žmonėms, bet ir todėl, kad jie yra būtini mūsų gyvenime. Juose nėra nieko, ko žmonės nebūtų žinoję ir prieš Mozės laikus, jie visi yra nuo tada, kai žmogus pradėjo žemėje gyventi. Dievo įsakymais jie pavadinti ne vien ir ne tiek dėl to, kad Dievo liepiamas Mozė jų mokė žydus, bet todėl, kad į žmogaus prigimtį juos įdėjo žmogaus prigimties Kūrėjas. Jeigu žmogus neturėtų proto ir valios, tuos reikalavimus jis saugotų instinkto — prigimties vedamas. Būdamas tuo, kuo yra, žmogus turi juos saugoti, pagal juos elgtis sąmoningai.

Jeigu su dėmesiu skaitysime Evangeliją, visus ten randamus įsakymus, pamokymus, patarimus lyginsime su Dekalogu, tai rasime, kad Evangelija yra ne kas kita, o pamokymai, paraginimai, padrąsinimai tobuliau sekti Dekalogu, taigi — tobuliau gyventi pagal žmogaus prigimtį. Prigimtis reikalauja, Dekalogas tuos reikalavimus primena nurodydamas pirminį ir tikrąjį jų autorių, Evangelija moko visa tai tobuliau saugoti. Ir prigimtyje ir Dekaloge ir Evangelijoje kalba tą patį ir tas pat Dievas — visatos ir žmogaus Kūrėjas ir Viešpats.

Sakantieji, būk Dekalogo telpančių įstatymų nepaisymas ne tik nenešąs blogo, bet kai kada išeinąs net į gera, sprendžia labai paviršutiniškai ir egoistiškai. Norint suprasti šių įstatymų reikšmę reikia imti ne vieno izoliuoto asmens vieną pasielgimą ir nežiūrėti tik to, kas jam išeis į naudą, bet reikia galvoti, kas išeitų, jeigu visi žmonės pradėtų tų įstatymų nepaisyti. Ar galėtų būti kam nors nesuprantama, kad klaidinga manyti, kad vagystė esąs geras darbas, nes vienam vagiliui viena karta išėjo į naudą. Reikia galvoti, kaip atrodytų visuomenės gyvenimas, jeigu visi žmonės pradėtų vieni nuo kitų vogti. Tas pat tinka ir žmogžudystei ir melui ir svetimoterystei ir artimo neapkantai ir viskam, kas nesiderina su Dekalogo įstatymais.

Ar žmogui iš viso reikia kokių nors mąstymo ir elgesio arba dorovės normų? Taip klausti galėtum tada, jeigu žmogus neturėtų proto ir jo elgesys būtų nesąmoningas. Normaliai sąmoningas žmogus vis tiek seka kokias nors normas — taisykles, ar savo paties sukurtas, ar kitų jam pateiktas. Kas nors gal sakytų neturįs jokių taisyklių, elgiąsis kaip kada jam patinka. Tai būtų tas pat, jeigu tas žmogus sakytų, kad jam jo taisyklės yra jo paties išmintis ir valia, kad jis kitokių taisyklių nepripažįsta, o pripažįsta tik savo susikurtas. Viskas pasaulyje turi savo taisykles ir tvarką. Žmogus jau labai seniai pastebėjo, nors dar ir šiandien nežino to priežasties, kad negyvos medžiagos turi savo egzistencijos taisykles. Ta tvarka yra dar aiškesnė gyvoje gamtoje. Žmogui neturėti jokios tvarkos, jokių gyvenimo taisyklių nebūtų ne tik garbės ar malonumo, bet visatoje jis būtų tarsi koks pamestas daiktas, atsiradęs per kokį tai nesusipratimą ir būtų visatos Viešpaties užmirštas. Žmogaus chaotiškas gyvenimas labai greitai įkyrėtų jam pačiam, būtų pilnas visokių nesąmonių, jo elgesys ir jis pats būtų daugeliui žmonių sunki našta. Ir žmogaus gyvenimui taisykles davė tas pat visatos Kūrėjas, kuris tiksliai sutvarkė visų būčių egzistenciją. Tos taisyklės yra ne tam, kad žmogų padarytų vergą, bet kad žmogui palengvintų ir užtikrintų darnų gyvenimą. Žmogus turi nepaprastą privilegiją, kad tas visas taisykles gali savo protu pažinti, suprasti ir jas sekti ne tik instinkto vedamas, bet visa tai prisiimdamas ir saugodamas sąmoningai ir laisvai. Jeigu kada kuris žmogus jų nepaiso, jį už tai baudžia ne kokios nors Viešpaties pozityviai nustatytos ir paskelbtos sankcijos šalia žmogaus prigimties, bet pati prigimtis. Sauvaliavimo negali pakelti net pats asmuo. Jeigu kada nors, kuriame krašte visuomenė pradeda nepaisyti žmogų tvarkančių natūralių taisyklių telpančių žmogaus prigimtyje, Dekaloge, Evangelijoje, tai gyvenimas priverčia tą pačią visuomenę keisti savo galvoseną ir elgesį. Žmogaus protas yra per silpnas užpildyti tą tuštumą, kokia lieka atmetus prigimties ir Dekalogo reikalavimus, Evangelijos pamokymus. Žmogus bando aną tuštumą užpildyti savo įstatymais, dekretais. Jis prikuria daugybes smulkių įstatymų įsakančių ar draudžiančių atskirus veiksmus. Vietoje kelių principų žmogus prisirašo tomus įstatymų be principų. Savo susikurtais įstatymais žmogus nepajėgia įkvėpti nė sau, nė kitiems to, ką vadiname sąžine. Tada valdantieji žiauriomis sankcijomis — net ligi laisvės atėmimo ir net gyvybės atėmimo bausmės — vietoje sąžinės stengiasi sukurti baimės nuotaiką. Anot senovės romėnų posakio, gaunasi pessima respublica — plurimae leges arba blogiausia valstybė su daugybe įstatymų. Teisingai sako mūsų laiko italas filsofas Luigi Stefanini savo veikale apie egzistencializmą (Esistenzialismo Ateo ed Esistenzialismo Teistico, Padova 1952, psl. 18), kad kiekvienam žmogui, kuris save laiko viršžmogiu, gresia griuvėsių pavojus. Žmogus, kuris titaniškai atmeta Dievą, sugriauna moralę, visuomenę paverčia vergų mase ir ją degraduoja bei sugyvulina, sugriauna visokią logiką ir tiesą. Šiai L. Stefanini išvadai patvirtinti gyvenime pavyzdžių nereikia toli ieškoti — išvada paimta iš gyvenimo. Žmogus pasikėlęs puikybėn ligi viržmogio manijos save tuo pačiu degraduoja, nes nesupranta savo nė esmės, nė galios, nė kompetencijos. Atmetus Dievą, likusią tuštumą jis bando pripildyti pačiu savimi ir tuo keliu prieina ligi kvailiausių pasireiškimų. Prancūzo Jean Piere žodžiais, žmogus tada tampa žiauriu ciniku. Prisiminkime Prancūzijos Revoliucijos vadų atmestą ir išjuoktą natūralią ir krikščionišką moralę, Kristaus asmenį ir jo duotą Evangeliją, o viso to vietoje nuogą prostitutę pasodintą soste ant altoriaus Paryžiaus katedroje ir prieš ją klaučiančius Revoliucijos vadus, giliotinas miesto aikštėse. Prisiminkime Rusijos bolševizmą ir Vokietijos nacizmą su visu kuo, kas slepiasi po tais vardais. Nesakykite, kad tai grubus išsireiškimas. Pasakytuose pavyzdžiuose nėra nieko pramanyto, ar pasakyto egzageruotoje formoje, o tik trumpu žodžiu priminti faktai, už kurių slepiasi žmogus save laikąs viršžmogiu, slepiasi kalnai šlykščių nedorybių žmogaus pikto iškrypimo. Verta visada atsiminti, kad visa tai buvo, vyko ne pripuolamai, bet tai seka savaime visur ir visada, kur ir kada žmogus paniekina tvarką sekančią iš jo prigimties, primintą Dekalogo ir Evangelijos.

Daug kartų kieno nors yra pakartotas priekaištas, kad ir patys krikščionys, net katalikai tai ir tai padarė blogo, ar ko gero nepadarė. Jeigu kas nors ko nepadarė, ar padarė blogai, tai toks elgesys nepanaikina principų ir kito elgesys manęs nė nepateisina nė nuopelnų man neteikia. Darantieji priekaištų krikščionims tarsi norėtų tuomi pasakyti, kad visa gera padaryti, žmonijos moralę, tvarką, gerbūvį palaikyti privalėtų vieni krikščionys, o visi kiti galėtų visko nepaisyti, elgtis chaotiškai, išnaudoti kitų kuriamą ir palaikomą tvarką. Visi žmonės, nepaisant spalvų, tikėjimų ir kitokių skirtumų, yra ta pačia prasme Dievo vaikai, visi yra to paties Kristaus atpirkti, visi yra žmonijos nariai, visų yra ta pati pareiga elgtis pagal žmogaus prigimties ir Dievo įsakymų reikalavimus. Žmogaus pasiskelbimas ateistu, nekrikščioniu, atšalėliu, liberalu ar kitokiu nepaliuosuoja nuo nieko, kas seka iš žmogaus prigimties ir Dievo pozityvių įsakymų. Kuo žmogus besivadintų, jo iškrypimas prieš žmogui privalomus dėsnius yra savaime blogas dalykas ir jeigu sąmoningas, tai nusikaltimas ir nedorybė ir prieš Dievą ir prieš žmonių visuomenę.

Gyvename tik vieną kartą, labai trumpai, nepakartojamai, nepakeičiamai, nepataisomai kas kada blogo padaryta. Sakyti, kad galima praeitį pataisyti yra klaidingas pats žodis. Kas pasakyta, padaryta, tai jau praeitis, nepavejama, nesugaunama, nepanaikinama, nepataisoma. Galima tik ateityje elgtis, kalbėti kitaip, negu buvo daryta praeityje. Ar reiktų dar aiškinti, kad kiekvienas nė šioks, nė toks pasielgimas, kiekviena nė šiaip nė taip praleista diena yra neatšaukiamai ir nepataisomai prarasta trumpo gyvenimo dalis, nepataisomas nuostolis. Nors sakoma, kad kas nors praeities klaidas atlygino gerais darbais, tai sau asmuo vis tiek padarė nuostolį, nes tais pačiais gerais darbais buvo galima ne klaidas taisyti ar atlyginti, o prisirinkti nuopelnų.

Labai klysta visi, kurie rūpinasi ne surasti ir sekti žmogui skirtas elgesio normas, bet rizikuoja sauvale. Žmogaus ilgesyje iškrypimas iš natūralių normų yra panašus į atskilusį ir iš savo orbitos erdvėse paklydusį meteorą. Kurie iš jų patenka žemės orbiton, o gal panašiai ir kitur, iš jų lieka tik dulkės. Su žmogumi yra daug blogiau, nes iš savo orbitos iškrypęs jis vis tiek lieka amžinai gyventi ir amžinai nešti savo iškrypimo pasėkas.

KRIKŠČIONYBĖ IR MES JOJE

Žmonijos istorijoje dabartinės krikščioniškos tautos nėra iš seniausiųjų tautų. Seniausios tautos, kurių dabar ne viena vadinasi kitokiu vardu, negu senovėje, ir šiandien yra dar nekrikščioniškos. Krikščioniškos tautos niekad nebuvo ir dabar nėra pačiomis didžiausiomis tautomis. Pirmuosius du savo gyvavimo šimtmečius krikščionybė buvo persekiojama ir naikinama visuotiniai, gi daliniai jos persekiojimai ir naikinimai niekad nesiliovė, viešai ir užmaskuotai tai tęsiasi ir dabar. Krikščionybės ir plėtotei ir kūrybiniam darbui labai daug kenkė ir dabar kenkia krikščionių tarpusaviai nesutikimai net doktrinoje, etikoje ir iš to sekąs krikščionių visuomenės suskilimas. Šių paminėtų reiškinių tiek daug jie tiek nuostolingi, kad abstrakčiai galvojant krikščionybė turėjo viso to nepakelti ir išnykti, o kad ir išlikusi, tai Krikščioniškos tautos turėtų būti pačios skurdžiausios, tamsiausios, labiausiai atsilikę.

Lygindami krikščioniškas tautas su nekrikščioniškomis, matome keistą reiškinį. Su daugelio tūkstančių metų istorija ir milžiniškai didelių, visa eilė nekrikščioniškų tautų žmonijos kultūrai ir visam jos gyvenimui nepirmauja. Jos liko toli paskui amžiumi jaunas ir skaičiumi mažas krikščioniškas tautas. Tos šiandien kultūroje pirmaujančios tautos ne visada tokiomis buvo praeityje. Kiekvienos iš jų intelektualinis, kultūrinis ir visoks dvasinis kilimas prasidėjo su krikščionybe. Yra tautų, ar nors vietų, kur krikščionybė buvo pražydusi, vėliau tapo vėl sunaikinta. Būdingos iš tokių vietų yra Viduriniai Rytai, šiaurinė Afrika prieš mahometanizmo antplūdį. Tose vietose tautos liko tos pačios. Kada tų kraštų tautos buvo krikščioniškos, jos buvo tapę žmonijos kultūros židiniais. Sunaikinus ten krikščionybę užgeso ir kultūra, ar bent nepajėgia išsilaikyti lygiomis su krikščioniškomis tautomis. Gyveną Europoje ir kitur išvykę europiečiai per eilę šimtmečių pirmauja visų tautų tarpe ne todėl, kad jie būtų kokios tai ypatingos, nuo visų kitų pasaulio tautų skirtingos kilmės. Tos pačios kilmės brolių mes turime daug — ne tik Kaukazas, bet Azija ir didelė dalis Afrikos žmonių. Čia pat verta atkreipti dėmesio, kad svetur išvykusių tų pačių europiečių ne tik paskirų individų, bet ir grupių, yra nužengusių visai žemyn ligi nekultūringo lygio. Tai europiečiai praradusieji krikščionybę. Europiečių pranašumo priežastis yra ne kuri kita, o jų krikščionybė. Kai kuriose Europos tautose ar šalyse krikščionybė yra gana apsilpusi. Nors daug kuo jos jau tikros ligonės, tai vistiek dar daugelyje dalykų jos pranašesnės už nekrikščioniškas tautas. Kad kurios nors yra beveik praradusios tikėjimą. Tai P. Leono XIII žodžiais tariant (Enc. Rerum novarum), jos dar gyvena iš tų krikščioniškų tradicijų ir moralės šaltinių, kurių dar laikosi.

Kame yra ta magiškoji krikščionybės galia? Į šį klausimą atsakyti vienu žodžiu yra neįmanoma. Atsakymas turi būti paaiškinantis. Krikščionybė padeda žmogui susikurti savą pažiūrą į visatą, į jos tikslą, į santykį su savo Viešpačiu. Padeda susikurti pažiūrą į savo paskirtį, kuri kelia žmoguje optimizmą bei dinamizmą, pažiūrą į santykius žmogaus su žmogumi — broliškumo principą, žmogaus santykį su žemiškomis gėrybėmis, su visata, su Dievu. Žmogui krikščionybės duodamos visos tos pažiūros į įvairius klausimus yra tiek objektyviai teisingos, kad žmogus jomis sekdamas savaime pataiko į darnaus gyvenimo kelią, jos suteikia žmogui tiek įkvėpimo ir apšvietimo, kad žmogus tampa kūrėju beveik esminiai skirtinga prasme ir mąstu, negu žmogus neturįs tų visų mintijimo ir gyvenimo dėsnių. Iš santykiavimo su Dievu tais būdais, kokius pateikia krikščionybė, žmogus patiria labai dideliame laipsnyje to, kas teologiniu terminu pavadinta Dievo malone. Tas labai plačios apimties žodis yra begalinės reikšmės. Per tai, ką vadiname Dievo malone, žmogus gali visus savo geros valios sprendimus, visus savo veiksmus atlikti tokioje dvasioje, taip nuopelningai savo paties įkvėpimui, dinamikos pažadinimui, kad žmogaus ir savijauta ir gyvenimo būdas ir to gyvenimo rezultatai tampa tokiais, kad be krikščionybės jie yra ne tik neįmanomi, bet net nesuprantami. Žmogui yra per daug savu protu net apimti ir suprasti, ko netektų žmonija netekdama krikščionybės. Trumpu žodžiu bandant tai išreikšti — prarasdama krikščionybę, žmonija netektų ne paskirų genijų, ne tik moralės principų, bet netektų pačios dvasios, kuri telpa krikščionybės turinyje ir kuri yra ir tų visų principų ir visokio įkvėpimo šaltinis.

Visas žmonijos paveikslas ir visas jos istorijos turinys susideda iš atskirų asmenų gyvenimo, jų savijautos, jų veiklos, jų darbų. Ypatingai pasauliečiams žmonėms verta dažnai permąstyti ir palyginti krikščioniškos ir nekrikščioniškos šeimos turinį, visą šeimos dvasią, jos narių santykius, imant ne atskirus faktus, o tuos principus, kurie turi tuos santykius tvarkyti, vienos ir kitos iš tų šeimų reikšmę žmonijai.

Ypatingai mums lietuviams vertėtų su dėmesiu skaityti ir mąstyti ne tik lietuvių, o kiekvieno krikščionio tremtinio bei emigranto kieno nors parašytas biografijas. Tiek senovės Europos įvairioms vietoms, tiek už Europos, krikščionybę ir visa kas su tuo vardu rišasi, daugumoje paskleidė ir prigydė krikščionys pabėgėliai nuo persekiojimų, tremtiniai, emigrantai. Prie emigrantų platesne prasme aš priskaitau ir visus kultūros, religijos, labdaros misionierius, šiais tikslais išvykusius svetur iš savo tėvynės. Jų nelaimėje ne kas kita, o tų asmenų krikščioniškumas, apsaugojo ir juos pačius nuo skurdaus bevardžio sunykimo ir suteikė jiems galios ir drąsos visur jaustis žmogum su misija. Krikščionybės šviesa pasaulyje daugiausia išplito per juos, per tai jie patys visur jautėsi jaukiai, jų daugelis savo vardus paliko kultūros istorijoje ir šventųjų vardyne.

Buvo visada, yra ir dabar didelis skirtumas tarpe pilkadvasio ir sąmoningo krikščionio emigranto. Su visais tremtiniais ir emigrantais didesniame ar mažesniame laipsnyje vyksta tas pat, kas vyksta ir su lietuviais. Vienas — kitas iš desperacijos ar ilgesio atėmė sau gyvybę, tam tikras skaičius, lietuvių gal mažiau negu kitų, nuėjo į žmonijos padugnių tarpą ir kas nors turėjo daug aukotis, kad juos iš ten ištraukus. Dalis nuėjo su pačių lietuvių ir bendrai su destruktyviniu elementu. Daugumas gyvena tik savo asmens ir savo šeimos reikalams. Šiuos visus sudėjus kartu, iš jų niekad nekyla jokia gera nauja religinė, kultūrinė, visuomeninė iniciatyva. Tokia masė palikta viena sau smunka vis žemyn, jie net nesusivokia, kaip jie tampa visokių piktnaudotojų, apgavikų, nusikaltėlių pasipelnymo dirva. Jeigu į jų tarpą kas eina su gera iniciatyva, jų daugelis gali būti gerų darbų talkininkai, tačiau jie patys vieni nė nemoka, nė nenori pradėti kokį nors gerą darbą. Jeigu iš jų tarpo neatsirastų aukos žmonių, veikėjų, visuomenininkų, tokiais keliais gal būtų nuėję šimtai tūkstančių lietuvių emigrantų, nepalikę ženklo, kad kur nors būta lietuvio tremtinio ar emigranto. Tokių aukos žmonių paprastai yra nedaug, bet jie padaro tūkstančiams gyvenimą šviesesniu ir jaukesniu. Amerikoje, kur lietuvių yra daugiau, negu kuriame kitame krašte už Lietuvos, lietuvių religinio bei kultūrinio gyvenimo žadintojų bei kūrėjų nebuvo daug. Ne vienas iš jų aukojosi kitiems nepaisydami savo net sveikatos ir gyvybės, pavyzdžiui kun. dr. Antanas Staniukynas. Yra neįmanoma išreikšti trumpu žodžiu, kiek tokie asmenys įnešė šviesos ir jaukumo į visų savo tautiečių gyvenimą, kiek gero padarė viso krašto dvasiai. Reikia tikėtis, kad matydami savo aukos gerus vaisius ir jie patys patyrė didelio dvasinio džiaugsmo. Stebėtina žmogaus širdis, kiek joje sutelpa. Tokie besiaukoją, besidarbuoją svetimam krašte, kartais tik kitataučių tarpe, ir savo tautai ir senai tėvynei lieka jautriau ištikimi, negu kiti besirūpina tik savimi.

Būtų galima daug ką pasakyti apie tai, ką reiškia tremtiniui ar emigrantui jaustis krikščioniu ir tokiu būti. Iš jų naujuose kraštuose yra kilę beveik visos labdaros, kultūros, mokslo, religijos šventovės. Niekas neapskaičiuoja, ką tremtiniai ir emigrantai šiais būdais yra davę naujų kraštų ir visos žmonijos labui. Iš kitos pusės, kokia yra nauda krikščioniu vadintis ir juo nebūti savo gyvenimu? Iš šios kategorijos eilinių žmonių pelnosi visokie vertelgos, smuklės, visokios nešvarios pastogės, nešvari spauda. Iš tokių išeina visokie nešvaraus pelno ir kriminalų organizatoriai, jų vaikai triukšmauja gatvėse, pripildo prieglaudas ir jaunamečių pataisos namus. Neužsigaukite: šį apibendrinimą pataisysiu. Ir krikščionių vardo atsižadėjusių yra pozityvių žmonių. Tai tie, kurie nors dalinai gyvena krikščioniškais principais, stengdamiesi būti natūraliai kilniais žmonėmis.

Yra krikščionių, kurie to vardo neišsigynę ir nepaslėpę ir turėdami daug įtakos visuomenėje yra padarę didelės žalos krikščionybei ir jos plitimui žmonių tarpe. Tai kai kurie kolonijų valdytojai, kurie vadindamiesi krikščionimis, įvairiomis progomis tokiais viešai pademonstruodami, kasdieniniame gyvenime ir savo pareigose elgėsi nekrikščioniškai. Iš jų pavyzdžio kolonijų gyventojai susikūrė nepalankią nuomonę apie krikščionybę ir daugiausia dėl šios priežasties europiečių valdytų daugelyje kolonijų vietiniai gyventojai iki dabar daugumoje yra nekrikščionys.

Eiliniam žmogui svetimam krašte yra nelengva iš savo krikščionybės patirti jaukumo be savos gimtos kalbos bažnyčių. Be šios priemonės tik didelės sielos asmenys moka patys gyventi savo tikėjimu ir jį stiprinti kituose. Vis tiek, tačiau sava kalba ir toms didelėms sieloms buvo tiek brangi, ar gal atrodė net būtina, kad ne vienoje vietoje ne misionieriai mokėsi vietinių kalbų, bet tų kraštų žmones mokė iš savo krašto atsineštos kalbos. Toks yra stiprus žmogaus sentimentas net su Dievu kalbėtis tais žodžiais, kuriais iš mažens esame įpratę tai daryti.

Ne savo valia atėję šion žemėn, kiekvienas žmogus turime nukeliauti savo gyvenimo kelią. Vienas jį keliauja niekur toliau nenueidamas nuo savo gryčios. Kitas gi išsibasto po visus žemės kraštus. Ir vienas ir kitas iš jų savo gyvenimo kelionę gali atlikti didvyriškai. Daug „Teresėlių“ savo gyvenimo kelionę tobulai nukeliavo kliauzūros izoliacijoje, o gal net daugiau yra tokių šventų keliautojų, kaip Lietuvos Kazimiera Kaupaitė — Motina Marija, Marija Pranciška Cabrini ir tūkstančiai moterų besidarbuojančių misijose. Prancūzas kunigas

Jonas Vyaney tobulai keliavo tik po mažą Ars miestelį, o belgas kunigas Damijonas Deveuster pasiekė Hawajų salose izoliuotą ir sveikiems žmonėms tarsi užkeiktą Molokai salą ir joje raupsuotųjų koloniją. Visokių panašumų ir kontrastų randame tūkstančius ir pasauliečių gyvenime. Ar didvyriškai ar nors gražiai padoriai tvarkyti gyvenimą yra neįmanoma be drąsos, be pasiryžimo, be aukos. Ir šventaisiais paskelbtų, kaip Damijono Deveuster, Marijos Pranciškos Cabrini gyvenimas turėjo savo sunkumų, taip jų turėjo ir Vaikelio Jėzaus Teresės Martin ir Jono Vyaney gyvenimas.

Ir kančia yra kenčiama dviem skirtingais būdais. Ar skaitysime savų Juozo Yluvio, A. Gervydo, Balio Sruogos, ar svetimų dr. Joseph Scholmer, Frank Kelly ir eilės kitų lietuvių ir nelietuvių aprašymus Rusijos komunistų ir Vokietijos nacių kalėjimų ir mirtininkų — koncentracijos stovyklų, tokio pat likimo žmonių tarpe randame dvi žmonių grupes, kurias gal geriausiai išreiškia Evangelijoje minimi du vyrai kartu su Kristum mirę ant kryžių. Tose pat kančiose, tos pat mirties akivaizdoje, vienas piktžodžiavo visam pasauliui ir jam nieku nenusikaltusiam kartu su juo mirštančiam Kristui, kitas meldėsi ir savo draugą mokė. Panašiai ir visi mūsų laikais aprašomieji pasmerktieji mirčiai: vieni ieškojo būdų įprasminti savo nelaimę ir kančias, gelbėti kitus, savo dvasine šviesa palengvinti sau ir kitiems ne tik fizines kančias, bet apšviesti žmogaus vidų — jo mintis, savijautą. Gi kiti, panašiai kaip ir jų kankintojai, piktžodžiavo ne tik kitiems, bet net savo kančių draugams, kaip įmanydami kitiems kenkė, kitus skriaudė. Tarsi būtų susitikę ne tos pat kilmės žmonės, o dviejų atskirų — gero ir pikto pasaulio gyventojai.

Lietuvaitės Sibiro kančiose sukūrė maldaknygę — Dievo ir žmogaus meilės jausmų perlą, kuris liudys pasaulyje žmogaus tvirtybę ir kilnumą. Tremtyje Europoje ar už Europos laisvame pasaulyje nė vienas nepatyrė to, ką mūsų pačių savieji gyveno mirtininkų stovyklose. Ne tik Sibire kenčiantiems, o ir Lietuvoje išlikusiems atrodė laimingi pabėgusieji į laisvas šalis, turėję Dievui dėkoti, kad išvengė likimo pasilikusių pavergtoje tėvynėje. Iš tų mūsų savųjų, kuriuos teisingai vadiname kankiniais, dauguma dvasioje nepalūžo, nors daug kentėjo, daugelis mirė, daugelis liko fiziniai invalidai. Gi tų laimingųjų pabėgusių tarpe visko pasitaikė: yra savižudžių, moraliai suklupusių, yra iki šiol gyvenančių nieko pozityvaus neduodančioje savanaudžių ar net pesimistų nuotaikoje.

Visus žmones galima dar palyginti dviems asmenims stovintiems ant aukšto kalno briaunos, gi žemyn stati gili bedugnė. Abiem skirta ten nusileisti. Vienas iš jų, nors ir su baime, gal į akmenis net susižeisdamas, bet atsargiai pėda po pėdos, gal ir labai pavargęs nusileidžia į gražius slėnius. Kad ir nebuvo kada, gal iš nuovargio nebuvo net noro džiaugtis, tai kopdamas pakeliui vis tiek sutiko daug smulkaus grožio, daug kartų pažvelgė į puikią aplinkos panoramą. Kitas gi pažvelgęs į pavojingą nueitiną kelią nusigando, apsvaigo galva, pritrūko drąsos kopti pamažu ir atsargiai, puolė bedugnėn...

Kur ir kas yra taip didelio žmonių skirtumo priežastis? Patyrusiam yra aišku. Smulkesnių, antraeilių priežasčių yra visokių: įgimtas būdas, išauklėjimas ir kitokios. Vyresni tai žino iš patirties, o jaunimui, jų ateičiai svarbu dažnai atsiminti teisingus Kristaus žodžius: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jon. 13, 5). Šv. Paulius iš savos patirties sako: „Visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Filp. 1, 13). Mūsų kiekvieno asmeniniame gyvenimo kelyje ryšys su Dievu mintimi, malda, įvairiomis religinėmis praktikomis, meilės darbais yra lemiančios reikšmės. Kas tai praktikavo, nuo pranašo Danieliaus ir jo draugų laikų, per visus krikščionybės amžius ir mūsų dienose, tie visą gyvenimą nukeliavę iki mirties neprarado lygsvaros, sąmoningo žmogaus ir Dievo vaiko kilnumo. Nieko nepajėgė ir nieko nepakėlė tie, kurie norėjo ir bandė eiti gyvenimo keliu vien savo jėgomis. Nemaža yra ir tokių, kurių žemiškos nelaimės nepalietė, bet kurie vis tiek slaptai ar net ir kitiems tai pastebint, širdyse gyveno kančią. Tai tos širdys, kurios nepakyla ar per retai pakyla prie visokios šviesos ir šilumos Šaltinio. Jose todėl yra permažai žmogui būtinos dieviškos šviesos ir šilumos, todėl jos yra nelaimingos, jų nelaimės jokios žemiškos priemonės negali pašalinti.

PASAULIEČIŲ DALYVAVIMAS BAŽNYČIOS MISIJOJE

Kaip kiekviena era, taip ir mūsų laikai turi visą eilę sau būdingų laimėjimų, tendencijų, problemų. Fizikos-chemijos mokslas savo rezultatais turbūt niekad nebuvo taip suartėjęs su filosofija ir teologija, kaip yra dabar (pvz. Vokietijoje Goerresgeselschaft dirba kartu teologai ir gamtos mokslininkai). Besiplečią politiniai ir ekonominiai žmonijos santykiai naujoje šviesoje atskleidžia tautų ir valstybių santykių ateitį. Įvairios teorijos šeimos klausimais užduoda naujų rūpesčių etikos principų aiškintojams. Mūsų laiko atviro laicizmo ir ateizmo pasikėsinimas į religiją bendrai ir į Krikščionybę specifiniai yra tapęs vienu iš didelių mūsų laiko Bažnyčios ir visos žmonijos rūpesčių. Visi tie dideli klausimai, dideli laimėjimai, dideli rūpesčiai neviršytų kasdieninio utilitaristinio orbito ir neprilygtų žmogaus natūralaus kilnumo laipsnio, jeigu patį žmogų jo prote ir dvasioje niekas neiškeltų į jam priklausančias aukštumas: jo proto, įsitikinimų, jausmų, aspiracijų, jo kasdieninio gyvenimo. Neiškėlus žmogaus į jam priklausančias aukštumas jis vargiai būtų vertas tos gyvenimo aukos, kokia yra mokslininkų, visuomenininkų, apaštalų gyvenimo auka.

Svarstydami žmogaus asmens ir jo gyvenimo vertę nesunkiai suprasime, kad ir apaštalui yra deranti ir labai garbinga vieta šalia mokslininko, politiko, visuomenininko, kultūrininko. Nesunku taip pat suprasti, kokios reikšmės yra jų visų darna. Į mokslą, į meną, bendrai į kultūrą keliai yra atviri kiekvienam žmogui: pasauliečiui ir kliauzūroje gyvenančiam trapistui ar vienuolei. Lygiai taip visiems yra atviras kelias į žmonijos kilninimo darbą, kitų žmonių vadinamą apaštalavimu. Čia bus kalba apie pasauliečio žmogaus dalį šioje apaštalavimo misijoje. Ją vykdyti Kristaus įsteigta institucija yra vadinama Bažnyčia. Pasvarstykime du klausimu: iš kur ir kas yra Bažnyčios misija ir pasauliečio dalis šioje Bažnyčios misijoje.

Iš kur ir kas yra Bažnyčios misija.

Ieškant eilinio kataliko vaidmens savoje Bažnyčioje, pirmoje eilėje reikia prisiminti Bažnyčios tikslą arba jos misiją. Čia nebus kartojama, kas yra Bažnyčia, kokia jos struktūra ir t.t. Mūsų temai prisiminkime tik jos tikslą. Iš to paaiškės jos ir joje kiekvieno mūsų misija.

Kalbėdami apie Kristaus atėjimo tikslą — atpirkimą ir išganymą, labai sąmoningai ir aiškiai pabrėžkime, kad Kristus atėjo atpirkti ir išganyti visus žmones. Tuo didžiuoju įvykiu betarpiai iš paties Kristaus rankų, prieš jau įžengiant į dangų, pasinaudojo tik labai mažas būrelis asmenų. Visi kiti šią Kristaus dovaną ir kelią į ją turėjo, dabar turi ir ateityje turės surasti arba patys savo išmintim ir pastangomis arba kieno nors kito padedami ir vadovaujami. Į šį klausimą, ar žmogus gali pats surasti atpirkimo ir išganymo dovaną ir kelią į ją, ar privalome vieni kitiems pagelbėti, atsako šv. Povilas laiške Romėnams (10, 14): Bet kaip gi jie šauksis to, į kurį neįtikėjo? Arba kaip tikės į tą, apie kurį negirdėjo? Kaip gi išgirs be skelbėjo?

Gyvenantiems po Kristaus patį Kristų ir jo atpirkimą turi kas nors skelbti, parodyti. Iš šio dėsnio bemaž nėra išimčių. Iki šiol suradusiems Kristų ir išganymą visiems kas nors tai parodė: gal gyvenimo pavyzdžiu, gal gyvu ar rašytu žodžiu. Net ir pačiam Povilui Kristus pasakė tik tiek, kad jis klysta kovodamas prieš Kristų, o ką toliau jis turi daryti, pasimokyti pasiuntė pas žmogų (Apd. 9, 6-11).

Šiame kelyje — žmonėms vieni kitiems parodyti Kristų, atpirkimą, tą atpirkimą — išganymą pasiekti, įtikėjusiems vadovauti Kristus paliko Bažnyčią. Bažnyčios darbo, veiklos metodai, taktika įvairiais laikais keičiasi pagal laiko praktiškus reikalus. Tikslas ir visa jo esmė lieka, tačiau tie patys. O tuo tikslu yra, kad žinia apie Kristų ir jo įvykdytą atpirkimą pasiektų visus žmones, kad žmonių gyvenimą vestų prie Kristaus.

Kaip Kristus per Bažnyčią pasiekia žmones arba kaip Bažnyčia atveda žmogų prie Kristaus? Tokia yra žmogaus prigimtis ir tokie yra žmonių natūralūs santykiai, kad mums nors matomus svarbiausius dalykus, svarbiausias savo dovanas Dievas žmogui teikia per kitus žmones: galvokime apie kūno gyvybę, sakramentus ir daug kitų dalykų. Žmogus ką begautų ar betarpiai iš Dievo ar iš žmogaus rankų, viskas ir kiekvienam žmogui turi ateiti vis naujai ir individualiai. Kiekvienas žmogus gimsta pradinėje nuodėmėje ir todėl kiekvienoje generacijoje kiekvienas žmogus turi būti atskirai kieno nors iš tos nuodėmės išlaisvintas (kiekvienas žmogus turi būti individualiai pakrikštytas. Yra atmesta kadaise skelbta mintis, kad iš katalikų gimstą vaikai esą nereikalingi krikšto). Kiekvienas žmogus turi būti išganytas individualiai. Šiam tikslui nėra vieno recepto, kuris kartą pritaikytas galiotų visiems laikams ir visiems žmonėms. Yra kai kurie dalykai bendri visiems laikams ir visiems žmonėms, bet ir tie patys turi būti pritaikyti ir pavartoti kiekvienam žmogui atskirai. Pats išganymas turi būti pasiektas ir jam priemonės pritaikytos bei pavartotos kiekvieno individo atskirai. Yra daug svarbių dalykų, kuriuos pavartojęs ar kuriais pasinaudojęs vienas asmuo, negali savo laimėto dalyko kitiems nė padovanoti, nė paskolinti.

Krikščionio uždavinys savoje generacijoje. Kalbant apie atpirkimą, jeigu praėjusios žmonių generacijos savo uždavinį būtų atlikę taip gerai, kad to laiko visi žmonės būtų buvę pakrikštyti ir visi būtų nuėję tiesiai į dangų, tai po jų gyvenantiems jų vaikams ir vėlesniems anų kilnumas būtų gražus pavyzdys, paskatinimas, pamokymas, bet vis tiek jų net pačių tobuliausių vaikai gimė pradinėje nuodėmėje, gal su daug gražių būdo savybių, tai vis tiek daugelio dalykų nežinodami, nemokėdami ir neturėdami, neatsinešdami net supratimo apie

Kristų, apie jo įvykdytą atpirkimą. Taip yra natūralu, kitaip nėra ir negali būti, nepaisant ko mes pageidautume, ką apie mūsų mirusius ir mus pačius begalvotume. Naujai gimstą ir šventųjų vaikai neturi net fizinės galimybės pasinaudoti pačia pirmąją išganymui priemone — krikštu, be kitų tuo metu gyvenančių žmonių pagalbos (čia nepaneigiamas vad. troškimo ir kraujo krikštas, o kalbama apie normalias gyvenimo sąlygas ir vandens krikštą). Kurie šiandien jau moka naudotis Kristaus malonėmis, dar labai neseniai nemokėjo. Gi mokėdami naudotis vis tiek daug kame esame reikalingi kito asmens pagalbos (antai, kai kurie sakramentai). Taigi, ir tada, kai bus viena avija, apaštalinio darbo bus nemažiau, kaip buvo jo iki šiol.

Kiek ta vienų kitiems pagalba yra verta savyje? Jeigu sutinkame, kad yra Dievas, kad per Kristų įvyko atpirkimas, kad Kristaus įvykdytas atpirkimas žmogaus automatiškai neišgelbsti, bet atpirkimu pasinaudoti ar nepasinaudoti gali ir privalo kiekvienas asmuo atskirai, kad joks žmogus negali tuo pasinaudoti be kitų žmonių pagalbos, kad nemylėdami žmonių negalime tartis mylį Dievą, kad žmogaus sielos nesiekianti artimo meilė yra tik tariamoji meilė, tai mąstydami labai nuosekliai ir lengvai prieiname išvados, kad kiekvieno krikščionio krikščioniškumas tiek yra vertas, kiek kuriam rūpi, kad Kristaus atpirkimas nebūtų veltui ne vien jam pačiam, bet ir kitiem žmonėm. Iš viso to seka viena labai aiški išvada, kad kiekvienos generacijos krikščionys yra atsakingi už savo laiko žmonijos generacijos išganymą. Si krikščioniškoji pareiga yra aukštesnė už visas kitas pasirinktos profesijos ar kitas prisiimtas pareigas.

Kokios yra Kristaus Bažnyčioje atskirų jos narių pareigos ir kompetencija? Pašvęstieji ir nepašvęstieji. Šiuodu pavadinimu pavartoti ne sarkastine, bet realia ir šventa prasme, skirstant krikščionis į gavusius iš Bažnyčios kokius nors šventimus ir jų negavusius. Kristus atėjo atpirkti visą žmoniją. Ar Kristaus paliktoje dabartinėje žmonijos santvarkoje žmonijos išganymas yra absoliučiai būtinas Kristaus paliktos kunigystės? Ar galvosime filosofiškai ar teologiškai, tai vistiek prieisime išvados, kad Kristaus įsteigta ir palikta kunigystė, nors yra labai prasminga Bažnyčios gyvenime, pačiam atpirkimui ji nėra sąlyga, be kurios nebūtų išganymo. Savo įsteigtoje Bažnyčioje Kristus surišo su kunigyste kai kuriuos patarnavimus, kai kurias pareigas, tačiau nesurišo besąlyginiai su kunigyste paties atpirkimo. Kristaus paliktoje santvarkoje be kunigystės neturėtume Eucharistijos, Atgailos Sakramento. Vis tiek, tačiau ir dabartinėje santvarkoje Krikštas, Moterystė, Evangelijos skelbimas, tobulas gailestis galimi ir be kunigystės. Kunigystės nenuvertiname, jos visą tikslą žino tik pats Kristus, o mes tik dalinai tai suprantame. Apie kunigystę čia taip kalbama tik todėl, kad atsakius į klausimą, ar nebūtų nė atpirkimo, jeigu nebūtų kunigystės; ar niekas negali pasinaudoti atpirkimu, kur nėra kunigų; ar be kunigų ir šalia kunigų pasauliečiai neturi pareigos išganyti savo laiko žmoniją.

Atsakymas yra aiškus: atpirkimas vis tiek būtų, ir tuo ir dabartiniu atveju pasauliečiai turi patys rūpintis juomi pasinaudoti, jį tęsti kartu su kunigais ir ne iš savanoriškos malonės, bet iš natūralios pareigos. Dabartinėje santvarkoje visi privalome tai daryti kartu su kunigais, pašvęstieji kartu su nepašvęstaisiais. Šis atpirkimo ir kunigystės santykis čia pabrėžiamas tik todėl, kad parodžius, jog žmonijos atpirkimas ir juo pasinaudojimas nėra vien tik kunigystės kompetencijoje ir nėra tik vienos kunigystės pareiga. Rūpintis, kad mūsų generacija būtų išganyta, kad visi pasinaudotų atpirkimu, yra kiekvieno žmogaus privilegija ir pareiga, iš tos privilegijos ir pareigos nėra išskirtas nė vienas žmogus. Kiekvienas Kristaus mistinio kūno narys — krikščionis turi pareigą šviesti savo kasdieninio gyvenimo pavyzdžiu visiems: krikščionims ir nekrikščionims, tiems kurie išsigelbės ir kurie neišsigelbės, pagal „Tėve mūsų“ maldos dvasią, pagal šv. Povilo žodį „esame Kristaus aukos kvapsnys“ (plg. 2 Kor, 2, 15; P. Pijaus XII kalbą, 1951 m. spalio 14 d.).

Pažvelkime, kokia buvo praeityje pasauliečio krikščionio dalis Bažnyčios misijoje. Bažnyčioje, kokią Kristus įsteigė, atpirkimo skelbimas ir jo vykdynimas niekad nebuvo surištas vien su kunigyste. Šio teigimo patvirtinimui pradžios ieškokime dar prieš įvykstant atpirkimui, kai žmonių protai ir širdys buvo dar tik ruošiami būti atpirkimo liudininkais, jį suprasti ir priimti. Neikime atgal į patriarchų ir pranašų laikus, o pradėkime tik Kristaus laikais. Anot Evangelijos ir krikščionių tradicijos, Kristaus gimimą skelbti pirmieji pradėjo Betliejaus apylinkių gyvulių sargai — piemenys. Po jų tą žinią į Palestiną ir jos karaliaus Erodo rūmus atnešė trys išminčiai iš Rytų kraštų. Ne ką vėliau po šių dviejų buvo Dievo siųstas žmogus vardu Jonas. Jis nebuvo nė Kristus, nė Elijas, nė pranašas, nė Senojo Įstatymo kunigas Jeruzalės šventykloje. Jis buvo tyruose ir pajordanėje šaukiantis balsas. Jis atėjo liudyti apie šviesą, kad visi per jį įtikėtų. Jis nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų ateinantį į pasaulį. Ta šviesa — Žodis įsikūnijo ir gyveno tarpe žmonių. Tos šviesos mokiniai matė jo garbę, garbę kaip vienatinio iš Tėvo gimusio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos (plg. Jn. 1).

Tas Žodis ir Šviesa — Kristus jeigu būtų liepęs, jam būtų tarnavę angelai. Tarnavo, tačiau tik paprasti žmonės. Iš paprastų žmonių Kristus pasirinko mažą būrelį — 12 asmenų, kuriuos ruošė ypatingoms pareigoms po savęs, po to kai įvyks atpirkimas. Kartu su anais dvylika ir šalia jų Kristus naudodavo ir kitus. Jis pasiuntė būrį savo mokinių paruošti jam kelią — pranešti žmonėms per Samariją į Jeruzalę. Po to Kristus paskyrė dar kitus 72 ir išsiuntinėjo juos po du pirma savęs į visus miestus ir vietas, kur jis ruošėsi ir turėjo ateiti. Jis ragino klausytojus melstis, kad Dievas surinktų aplink jį daugiau tokių, kuriuos jis galėtų panašiai panaudoti (plg. Luk. 10, 12). Nėra pagrindo manyti, kad Kristus tik šiuos du kartus panaudojo savo pasiuntiniais žmones iš minios, šalia anų 12 pasirinktų nuolatinei savo draugystei ir ruošimui.

Ir Sekminių dieną buvo susirinkę ne vien apaštalai. Apaštalų rankų uždėjimu vėliau daugelis gaudavo Šventosios Dvasios ypatingų malonių ir tapdavo Kristaus ir jo įvykdyto atpirkimo skelbėjai. Kad prisiminus, kaip apaštalai elgėsi, kiek turėjo savo bendradarbių, pakanka skaityti Apaštalų Darbus, apaštalo Povilo laiškus. Ypatingai būdingas yra apaštalo Povilo laiškas Timotiejui. Jis rašo: „Tu, mano sūnau, sustiprėki malonėje, kuri yra Jėzuje Kristuje ir ką tu esi girdėjęs iš manęs prie daugelio liudytojų, tai paveski ištikimiesiems žmonėms, kurie bus tinkami ir kitus mokyti (2 Tim. 2, 1-2). Kiek pats apaštalas Povilas turėjo tokių ištikimų bendradarbių, pakanka skaityti užbaigą laiško Romėnams: „Aš pavedu jums mūsų seserį Febą, kuri tarnauja Kenkrų bažnyčiai. Pasveikinkite Priską ir Akvilą, mano padėjėjus. Pasveikinkite Mariją, kuri daug darbavosi jums. Pasveikinkite Andrikoną ir Juniją, kuriuodu yra garbingi pas apaštalus. Pasveikinkite Trifoną ir Triforą, kurios dvi darbuojasi Viešpatyje. Pasveikinkite brangiausią Persidę, kuri daug darbavosi Viešpatyje“ (Rom. 1). Kaip P. Pijus XII enciklikoje Evangelii Praecones — Evangelijos skelbėjai, misijų klausimais primena, krikščionybės pradžioje ir valdininkai ir kariai ir paprasti civiliniai žmonės skleidė savo tikėjimą visur taip, kad jau pirmame šimtmetyje po Kristaus mirties Kristaus ir krikščionių vardas buvo žinomas visuose Romos imperijos miestuose.

Nuo Kristaus ir apaštalų dienų be pertraukos darbuojasi žmonių atpirkimui per Kristų ne vien vyskupai, kunigai, bet ir pasauliečiai krikščionys — vyrai ir moterys, visokio amžiaus, visokio išsilavinimo, laisvieji ir vergai, visur ir visada. Kad ne visais laikais ir ne visuose kraštuose pasauliečių apaštalavimas buvo vienodai intensyvus, turėjo skirtingas formas, tai yra antraeiliai, neesminiai skirtumai. Klausimo ir fakto esmė yra tame, kad pasauliečių dalyvavimas Kristaus ir jo Bažnyčios misijoje visada buvo laikomas normaliu reikalu. Tos dviejų tūkstančių metų praeities nė pavyzdžiais, nė statistikomis smulkiau neiliustruosime, nes šiuo atveju tai būtų ir per ilga ir nebūtina nė fakto įrodymui, nė jo aiškumui. Pasauliečių apaštalavimo praeities formas pavaizduoti pasitenkiname tik keliais bendresniais bruožais.

Nuo Kristaus iki Trento (Tridento) visuotinio Bažnyčios susirinkimo 1545—1563 metų pasauliečių apaštalavimo iniciatyva ir veikla nebuvo kaip nors organizuotai koncentruota. Ji buvo skatinama, tačiau vyko atskirų vyskupų, kunigų, vienuolių iniciatyvos ir vadovavimo ribose. Po Trento susirinkimo pasauliečių apaštalinė veikla įgauna organizuoto visuotinumo charakterį. Kuriasi apaštalaujančios brolijos, draugijos kiekviena su sava viena ir tarptautinio mąsto centrine vadovybe, priklausančia tiesioginiai Apaštalų Sostui.

Po Trento susirinkimo iki dvidešimtojo šimtmečio įvairios Marijaninės draugijos, šv. Vincento Pauliečio nauja iniciatyva ir daug kitų subrendo ir išsivystė milžinišku mąstu, patraukė ir paruošė minias pasauliečių misijoms savam krašte ir užsieniuose. Ir šiame paskutiniame pusketvirto šimtmečio tarpe (1563—1919) pasauliečių apaštalavimas dar vis nebuvo pakankamai metodiškas, buvo daugumoje spontaniškas, neretai pagal paties individo įsigytą sugebėjimą.

P. Benediktas XV 1919 metais lapkričio 15 d. savo apaštaliniu laišku „Maximum illud“, ragindamas pasauliečius plačiau dalyvauti misijų darbe, iškelia reikalą šiam darbui plačiau ir metodiškiau pasiruošti. Galima sakyti, kad nuo šio laiko prasideda metodiškas ir Bažnyčios aukščiausios vadovybės iniciatyva bei jos priežiūroje pasauliečių ruošimas apaštalavimo darbui.

Sukakus keturiasdešimt metų po šio apaštališko laiško. P. Jonas XXIII 1959 metais lapkričio mėn. 28 d., savo enciklikoje „Princeps Pastorum“ priminė ir aną dokumentą ir ten iškeltas mintis. P. Jonas XXIII pakartotinai pabrėžia reikalą misijų darbui pasiruošti vispusiškai: doktrinaliniai, metodiškai, psichologiškai, pedagogiškai ar tai specialiose mokyklose ar nors laikinuose kursuose.

Nuo P. Benedikto XV laikų Pasauliečių Apaštalavimo darbas išsivystė ligi tokio laipsnio, kad P. Pijaus XII patvarkymu sl953 metais spalio mėn. 28 d., Pasauliečių Apaštalavimo organizacija buvo įregistruota Vatikano valstybėje kaip tarptautinis juridinis asmuo su savo teisiniu statutu.

Pasauliečių apaštalavimas dabartiniu metu.

Nevardijant atskirai P. P. Leono XIII, šv. Pijaus X, Pijaus XI, Pijaus XII visų dokumentų ir kiekvieno jų turinio liečiančių mūsų temą, galima sakyti, kad su jų formuluotais Pasauliečių Apaštalavimo ir Katalikų Akcijos sąjūdžiais esame pakankamai apsipratę ir patys išaugę jų įtakoje ir dvasioje. Paskutinio — Pasaulionio II karo griuvėsiuose šis klausimas ir reikalas nežuvo, o tik paaiškėjo, kad reikia aktyvesnio, intensyvesnio ir metodiškesnio pasauliečių apaštalavimo — dalyvavimo žmonijos kristijanizacijoje ir atpirkime. Tam darbui pabrėžtinai sugrąžintas Pasauliečių Apaštalavimo vardas. P. Pijaus XII iniciatyva 1951 metais sukviestas pirmasis tarptautinis Pasauliečių Apaštalavimo kongresas. To paties P. Pijaus XII sušauktas antrasis Pasauliečių Apaštalavimo kongresas 1957 metais spalio mėn. 5—7 dienomis. Koks buvo šių kongresų tikslas? Žmonija, nors per sunkias kliūtis, pamažu eina vienos bendruomenės link. Kokia ta bendruomenė bus ir ką ji duos žmonijai — tiesos ir gero, ar kurios nors klaidos tironiją — priklauso nuo šiandieninės katalikų ir kitų krikščionių visuomenės susipratimo ir pastangų. Ką suprasti krikščionių visuomenės tikslu? Į tai atsako P. Pijus XII, kad pasaulį pašvęsti, o ne vien krauju ir ašaromis plauti nesantaikų audrose, privalo pasauliečiai. Pasauliečiai turi pašvęsti darbo, prekybos, auklėjimo vietas ir sritis, turi pašvęsti politiką ir visą žmonijos gyvenimą. Tame 1957 metų kongrese buvo priimta tik viena rezoliucija: Visų kraštų pasauliečių katalikų organizacijos, kontakte su savo hierarchija, peržiūri savo programas, veiklos metodus, kad juos pritaikius aktyvesniam apaštalavimui mūsų laikais.

Ruošiantis tam 1957 metų Pasauliečių Apaštalavimo kongresui buvo jaučiama įvairiuose kraštuose tam tikrų skirtumų ir diskusijų esminiais Pasauliečių Apaštalavimą liečiančiais klausimais. Atrodė, kad tomis temomis gali kilti diskusijų kongreso eigoje, užuot svarsčius tik pozityvius veiklos suintensyvinimo klausimus. P. Pijus XII tada nusprendė savo kalbą, kurią buvo skyręs pasakyti kongresą užbaigiant, viešai paskelbti kongreso pradžios išvakarėse. Toje kalboje P. Pijus XII paaiškino Pasauliečių Apaštalavimo sąvoką, turinį, charakterį ir kompetenciją. Kadangi tos mintys Pasauliečių Apaštalavimo tema ir dabar yra saistančios, tai čia trumpai prisiminkime jų turinį.

1. Santykis tarpe Pasauliečių Apaštalavimo ir Katalikų Akcijos.

Jeigu šiuodu žodžiu nėra labai seni, tai jais vadinama veikla yra sena — nuo pat Kristaus laikų, laikui bėgant turėjusi įvairias formas, įvairius vardus. Pasauliečių Apaštalavimo sąvoka yra platesnė už Katalikų Akcijos sąvoką. Katalikų Akcija yra formali organizacija, jai priklauso tik tie, kurie yra formaliai priimti jos nariais. Katalikų Akcijai Bažnyčia niekad nėra pavedusi pasauliečių apaštalavimo veiklos monopolio. Asmuo ar organizacija formaliai priklausydami Katalikų Akcijai netampa tuo pačiu Pasauliečių Apaštalavimo nariu ar dalimi. Pasauliečių Apaštalavimo nariams ar dalyviams yra reikalingas deramas teologinis pasiruošimas, asmeninis tinkamumas ir kanoniškoji misija. Šie trys reikalavimai nesaisto Katalikų Akcijos narių. Katalikų Akcijos ne visi tikslai ir veiklos sritys įeina į tiesioginio apaštalavimo ribas.

2. Kas dalyvauja Pasauliečių Apaštalavime?

Pasauliečių Apaštalavimą galima suprasti siaura ir plačia prasme. Plačia prasme, Pasauliečių Apaštalavime gali dalyvauti kiekvienas geros valios katalikas, kuris turi intencijos Kristaus dvasią skleisti ar apaštaline veikla, ar kasdieninio gyvenimo pavyzdžio galia, ar malda, kančia, kokia nors auka. Anot P. Pijaus XII, yra neįmanoma nubrėžti ribą, kur apaštalavimo dar nėra ir kur jis jau prasideda. Pozityvaus jo nėra gal tik ten, kur nėra intencijos pasiekti ko nors gero. Motina šeimoje mokydama ir auklėdama savo vaikus, mokytojai ir kiti auklėtojai, sąmoningi krikščionys darbininkai, krikščionys tarnautojai atlikdami savo pareigas, ypatingai gi persekiojamieji už tikėjimą gelbėdami vieni kitus — visi šie gali būti kilnios apaštališkos dvasios, jų darbai ir darbų vaisiai gali būti kilnus apaštalavimas. P. Pijus XII sako: „Nesirūpinkite ar ir kuriai organizacijai jie priklauso, o su pagarba stebėkitės jų darbais“. Šiomis mintimis ir žodžiais nenuvertinamas organizuotas apaštalavimas, tiktai norima pasakyti, kad ir organizuotame apaštalavime ir šalia jo nereikia kliudyti individams, o reikia juos skatinti padaryti ką nors gero, kuris ką gali, sugeba, kuriam pasitaiko kokia proga. Prie apaštalavimo plačia prasme priklauso ir Maldos Apaštalavimas.

Siaura prasme Pasauliečių Apaštalavimas yra tiesioginis kitų mokymas krikščioniškos doktrinos ir gyvenimo: mokykloje, organizacijoje ir bet kur kitur. Šiems ir yra anie trys reikalavimai: tiesioginis pasiruošimas, asmens tinkamumas ir kanoniškoji misija.

Katalikų Akcija, tarpe daugelio kitų jos tikslų, turėtų rūpintis iš savo narių tarpo paruošti ir duoti kuo daugiausiai pasauliečių apaštalų šia siaurąja prasme.

3. Pasauliečių Apaštalavimas ir Bažnyčios hierarchija.

P. Pijus XII primena, kad pasauliečiais jis čia vadina visus neturinčius kunigystės šventimų: taigi ir Seminarijų klierikus ir brolius bei seseris vienuolius ir pasauliniuose luomuose gyvenančius katalikus. Kurie iš jų apaštalauja, yra pasauliečiai apaštalai. P. Pijus XII atsako j vieną klausimą: Ar toks pasaulietis, kuris, gavęs iš Bažnyčios autoriteto kanoninę misiją, visą laiką pašvenčia tik religijos mokymui (antai, broliai ar seserys vienuoliai, ar pasauliečiai tikybos mokytojai mokyklose) tuo pačiu netampa hierarchinio apaštalavimo nariais? Atsakymas yra aiškus — ne, netampa. Kad tinkamai supratus šito neigiamo atsakymo pagrindą, prisiminkime, kaip Kristaus Bažnyčia yra sutvarkyta. Bažnyčioje yra dvi pagrindinės narių grupės: turintieji kunigo ar vyskupo šventimus ir jų neturintieji. Pirmoje grupėje yra dar dvi skirtingos grupės: vyskupai ir kunigai. Per vyskupo šventimus gaunama trejopa galia: pašvęsti, mokyti ir valdyti. Gi kunigo šventimai suteikia tik vieną galią — pašvęsti. Valdyti ir mokyti, ar kurią vieną iš šių dviejų kunigas gauna ne šventimais, o vyskupo atskiru įgaliojimu. Tas dvi galias, ar kurią vieną iš jų vyskupas gali kunigui suteikti ir nesuteikti, suteikti ribotą galią, suteiktą galią vėl atšaukti. P. Pijus XII mini pavyzdį, kas įvyktų, jeigu į popiežius būtų išrinktas asmuo neturįs vyskupo šventimų, antai kardinolas kunigas. Kadangi popiežiaus galios ir pareigos yra pašvęsti, mokyti ir valdyti, tai toks išrinktas turėtų arba priimti vyskupo šventimus arba išrinkimas liktų bevertis. Panašiai yra su vyskupu. Tik nominacija į vyskupus nesuteikia galios mokyti ir valdyti. Tik pašvęstas vyskupas įgauna visas tris galias. Jeigu kur ir kada taip įvyktų, kad dar nepašvęstas į vyskupus, o tik nominuotas imtų valdyti dieceziją, tai reikštų, kad tą galią jis gavo iš Apaštalų Sosto išimties keliu. Tokią galią Apaštalų sostas gali suteikti ir tokiam kunigui, kuris niekad nebus pašvęstas vyskupu.

Vyskupas gali ir pasaulietį asmenį įgalioti jo diecezijoje ką nors valdyti (tvarkyti finansus ir kt.), gali įgalioti mokyti, bet negali duoti pasauliečiui galios ką nors pašvęsti, nes tai yra kunigystės šventimų pasėka.

Taigi pasauliečiai, nepaisant kokias pareigas bažnyčios gyvenime eitų, nėra ir negali būti hierarchijos nariai. Vis tiek, tačiau ir pasauliečiams, kurie imasi apaštalavimo darbo — skelbti Kristų ir jo atpirkimą, yra skirti Kristaus žodžiai: Jūs esate žemės druska, jūs esate pasaulio šviesa (Mat. 5, 13-14). P. Pijus XII pakartojo nuolatinį Bažnyčios žodį, reikia, kad atsirastų daugiau pasauliečių tinkančių ir norinčių gauti hierarchijos kanoninę misiją skelbti Kristų ir jo atpirkimą.

Pasauliečių apaštalavimas yra hierarchijos vadovybėje arba subordinacijoje. Tai seka ne iš disciplinarinio patvarkymo, o iš Bažnyčios dieviškos santvarkos. Šios subordinacijos arba vadovavimo instancijos įvairuoja pagal organizacijų charakterį ir apimtį. Plačios organizacijos, nors turinčios ir parapijinius vienetus — skyrius, turi platesnį ryšį su hierarchijos laipsniais. Jeigu organizacija ribojasi tik kuria viena šalim ar tauta, ji yra to krašto episkopato subordinacioje. Dieceziniai centrai yra tos diecezijos vyskupo — Ordinaro, parapijiniai vienetai — tos vietos klebono subordinacijoje. Diecezijos vyskupas — Ordinaras savo diecezijoje yra kompetentingas, kurios nors organizacijos vienetus pavesti arba klebono vadovybei arba ir kitaip patvarkyti, paskirdamas dekanalinius ar kitokius vadovus. Yra organizacijų, kurios iš viso neturi parapijinių vienetų, antai įvairių profesionalų katalikiškos organizacijos. Jų vadovybės klausimą sprendžia krašto episkopatas, ar diecezijos valdytojas vyskupas, pagal tai ar organizacija yra tarpdiecezinė ar tik diecezinė. Yra ir tarptautinių-internationalinių organizacijų (pvz. Pax Romana). Jų vadovavimo klausimą sprendžia Apaštalų Sostas.

„Tarp klero ir pasauliečių apaštalavimo turi būti pilna sandara. Šen bei ten nugirstamas „pasauliečių emancipacijos“ žodis apaštalavimo darbe mums nepatinka“, sako P. Pijus XII. Tokias kalbas jis pavadino prancūzų kalbos žodžiu „mesquine“ — pigiomis, menkomis. Tokios kalbos neseka iš apaštalavimo dvasios, jos nevertos nė diskusijų, nė polemikos.

Tačiau pasauliečių apaštalavimo teisė ir pareiga nėra klero — vyskupo ar klebono malonės reikalas. Pats faktas, kad kuris yra krikščionis, teikia ir teisę ir pareigą apaštalauti. Kur vietos kleras dėl kokių nors priežasčių nenorėtų imtis vadovauti pasauliečių apaštalavimui, ar Katalikų Akcijos organizacijoms ir darbams, ten pasauliečiai turi teisę šį nesusipratimą išsiaiškinti pas atitinkančios vyskupijos vyskupą — Ordinarą ar patys, ar per savo centrus.

4. Pasauliečių atsakomybė.

P. Pijus XII įspėja nesuprasti klaidingai mokančios ir besimokančios Bažnyčios, tarsi joje būtų dvi grupės: aktyvioji — asmenys su kunigystės šventimais ir pasyvioji — pasauliečiai. Mokančioji Bažnyčia yra visi, kurie skelbia Kristų: vyskupai, kunigai, pasauliečiai. Besimokančioji Bažnyčia — visi tie, kurie mokymui neparuošti.

Savaime suprantama, kad pasauliečiai ne visi vienodai tinka apaštalavimo darbui: savo natūraliomis savybėmis, pasiruošimu, dėl savo tiesioginių, kasdieninių pareigų. Pagal tai ir pareiga apaštalauti vienų yra didesnė, kitų mažesnė. Tačiau kiekvienas krikščionis turi daug galimybių, tad ir pareigos apaštalauti aukščiau minėta platesne prasme: atlikdami luomo pareigas, vykdydami savo profesiją, tarnybą, socialinį, politinį ir kitokį veikimą. Katalikas visur turi reikštis savo krikščioniškais principais, o jeigu taip bus išmintinga, tai ir katalikišku vardu. P. Pijus XII atmeta kaip klaidingą žodį ir tendenciją Pasauliečių Apaštalavimą ar Katalikų Akciją apriboti „grynai religiniais klausimais ir sritimi“. Žmonijos krikščioniško gyvenimo klausimai paliečiami visur. Katalikui reikia ne tik pačiam mokėti Katekizmą, bet reikia krikščioninti žmonijos gyvenimą. Katalikas turi visur reikštis ir kaip apaštalas. Kai politiniai forumai liečia ir sprendžia klausimus, liečiančius moterystę, šeimą, kūdikį, jaunimo auklėjimą ir kitus klausimus, tai katalikų yra pareiga stengtis, kad tie visi klausimai ir politiniuose forumuose būtų išpręsti krikščioniškai. Pagal 1948metų kovo mėn. 28 dienos, P. Pijaus XII potvarkius, Katalikų Akcija ir Pasauliečių Apaštalavimas formaliai nesusiriša su jokia politine partija, bet būtų peiktina klaida, jeigu katalikai paliktų politinėje ir kitose srityse laisvą dirvą tvarkyti valstybės ir visuomenės gyvenimą to nesugebantiems ir nevertiems. Šios pareigos atlikimui — katalikų dalyvavimui politiniame gyvenime uniforminių ribų nėra. Tas klausimas spręstinas pagal krašto ir laiko žmonių mentalitetą, reikalus ir galimybes.

P. Pijus XII įspėja katalikus prieš klaidą, kuria sekant galima pražudyti žmoniją. O ta klaida yra tendencija visą dėmesį sukoncentruoti tik į socialinius klausimus. Nemažinant tų klausimų reikšmės, jie nėra nė vieninteliai, nė svarbiausi, nė primaujantieji Bažnyčios misijoje, nė tikslas savyje. Ir tie klausimai bei reikalai yra tik priemonė žmonijos kristijanizacijai ir išganymui. Maža nauda tuos klausimus gerai išrišti ir palikti žmones be Evangelijos, be kelio ir priemonių išganyti sielas.

Pasauliečių paruošimas apaštalavimui ir to apaštalavimo vykdymas.

Vis ta pačia proga, kalbėdamas šiuo klausimu P. Pijus XII priminė visiems aiškų dalyką, kad be tinkamo paruošimo žmogus negali būti apaštalas. Tolesnis pasiruošimas pradėtinas vaiko dienose, yra kasdieninėje sąžinės apyskaitoje, save patikrinant ne vien tik ar kas blogo nepadaryta, bet ar padaryta gero tai ir kaip, ką privalėjome ar galėjome padaryti.

Toliau P. Pijus XII, neminėdamas vietos, mini Katalikų Akcijos iniciatyva vedamus „Socialinius seminarus“, kaip pavyzdį, kad reikia metodiškų priemonių, kad iš Katalikų Akcijos narių paruošus apaštalų. Kaip apaštalavimo, taip ir jam paruošimo gali būti daug ir įvairių sričių, ne vien tikybos ar bendrai krikščioniškų tiesų mokymas mokyklose ar bažnyčiose. Yra radio, TV, spauda, kitokios priemonės. Katalikams nepakanka tik cenzūruoti ir įvertinti, kas kitų padaryta gerai, kas blogai. Tai gali būti visuomenei naudinga informacija, įspėjanti apie įvairių darbų, faktų vertę, bet reikia, kad patys katalikai duotų visuomenei gerų dalykų.

Ypatingai svarbi apaštalavimo dirva yra darbininkija, jos sąjungos ir jų dvasia. Į darbininkų eiles ateina kasmet apie 20 milijonų jaunų žmonių ir ateityje kasmet ateis ne po mažiau. Ką jie ten atneša ir į kieno rankas pateks jie patys ir jų ateitis, tai turi rūpėti ne tik Bažnyčios hierarchijai ar valstybių valdžioms, bet kiekvienam rimtam žmogui. Žmonijos viešąją opiniją ir dvasią lemia ne intelektualų elitas ar vienuolynai, bet darbininkija.

Čia pavardintose ir daugelyje kitų sričių iniciatyvos ir pilnos atsakomybės turi imtis patys pasauliečiai, bendradarbiaudami su dvasine hierarchija. Pagal šiandienius žmonijos reikalavimus kunigų yra per mažai, kai kur jų visai nėra, daug kur jų žmonės šaukiasi ir jų pageidavimų bei reikalų nėra kuo patenkinti. P. Pijaus XII žodžiais tariant, kunigui uždėti ar pačiam prisiimti darbus, kuriuos gali atlikti pasauliečiai, yra nuostolis visai žmonijai. Katalikų Akcija ir Pasauliečių Apaštalavimas yra ne tam, kad kunigams uždėtų visokių savų organizacijų darbų nieko bendro neturinčių su kunigyste, o tam, kad organizacijos paimtų iš kunigų tuos darbus, kuriuos gali padaryti ir nuveikti pasauliečiai.

Visiems pasauliečiams apaštalams, ar jie būtų Katalikų Akcijos nariai, ar ne, P. Pijus XII primena du dalykus:

1.    Doktrinoje visada laikytis teisingo mokymo ribų ir drausmės dalykuose neprieštarauti kompetentingo Bažnyčios autoriteto patvarkymas. Šia tema P. Pijus XI ir P. Pijus XII yra kalbėję ne viena proga, primindami, kad ir Pasauliečių Apaštalavimas ir Katalikų Akcija turi būti „kaip gerai sutvarkyta kariuomenė“ (Giesm. 6, 3).

2.    P. Pijus XII pasisako prieš taip vadinamą „pasauliečių teologiją“. Jis šį žodį vadina tuščiu žodžiu. Kai kas tam žodžiui teikia tokią prasmę, būk pasaulietis katalikas rašydamas tikėjimo ar moralės klausimais galįs būti laisvesnis už kunigus, galįs tais klausimais kalbėti, savo raštus skelbti nepaisydamas, ar tai derinasi su Bažnyčios mokymu. Teologija yra tik viena ta pati ir kunigams ir pasauliečiams, bet ne dvi. Tos srities Bažnyčios drausmė yra ta pati visiems katalikams.

Kad teologų teologija būtų moksliška ir mokslininkų mokslas teologiškas, P. Pijus XII rekomenduoja visiems pasekti vokiečių Goerresgeselschaft, kurioje mokslo autoritetai ir teologai dirba kartu.

Dar anksčiau, 1950 metų rugpiūčio mėn. 12 d. P. Pijus XII enciklikoje „Humani Generis“ — Žmonijos klausimais atkreipia dėmesį į faktą, kad pasauliečiams domėtis savo pareiga, pakankamai pažinti krikščionybę kenkia daug kas, bet ypatingai stoka įsisąmoninimo į žmogaus vertę ir filosofija mokanti žmogų apsiriboti tik savimi.

Kalbėdamas apie mūsų laiko didįjį pavojų ir didžiausią mūsų laiko problema P. Pijus XII yra pasakęs, kad Pasauliečių Apaštalavimas, kaip visoks kitas apaštalavimas, turi du uždaviniu: išlaikyti ir užkovoti. Abu uždaviniai primygtinai siūlosi šiandieninei Bažnyčiai. Kristaus Bažnyčia nemano užleisti be kovos teritorijų savo prisiekusiam priešui — bedieviškam komunizmui. Ši kova bus tęsiama iki galo, tačiau ne kitokiais, o Kristaus ginklais.

Pasauliečių Apaštalavimo klausimais buvo daug kalbėta II Vatikano susirinkimą ruošiant ir pačiame susirinkime. Po susirinkimo yra įsteigta Vatikane Pontifikalinė Taryba Pasauliečių reikalams. Šia proga mintis Pasauliečių Apaštalavimo tema užbaikime P. Pijaus XII žodžiais: Imkitės darbo dar su didesniu tikėjimu už tą, koks buvo apaštalo Petro tuo momentu, kai Jėzaus pašauktas jis paliko savo valtį ir virš bangų ėjo pasitikti savo Mokytoją.

KAI KURIE REIŠKINIAI MŪSŲ
LAIKO KATALIKŲ BAŽNYČIOJE
ko bijoti ir ko nebijoti

Pažvelkime į kai kuriuos negirtinus reiškinius mūsų laiko katalikų gyvenime. Teologų, filosofų pastangos geriau ir giliau suprasti, aiškiau pasakyti amžinąsias tiesas, girtinos naujos pastangos liturgijoje, nauja katalikų iniciatyva, nors kai kurių kraštų kultūrinėje, socialinėje, politinėje srityse nuteikia kai ką gal neramiai, tačiau į tai ragina Vatikano II susirinkimo nutarimų žodžiai ir turinys. Tektų labai apgailestauti, jeigu tos iniciatyvos ir reiškinių nebūtų. Yra geriau veikti, gera valia veikiant net ir klaidą padaryti, negu visai nieko neveikti. Aiškinantieji tiesas yra žmonės. Negalima pretenduoti, kad visas tiesas kas nors pasakytų taip, kad geriau niekas negalėtų pasakyti. Beaiškinant tiesas yra geriau, kad ir netikslų žodį pasakyti, negu tiesų visai neaiškinti. Kas kieno nors pasakyta netiksliai, kiti pasakys tiksliau.

Čia bus kalba apie tokius reiškinius ir faktus, kurie mūsų laiko katalikų tarpe kelia nerimo ir juos klaidina. Kai kurie iš tų reiškinių ir faktų stebina nekatalikus, ne vienu atveju tai nedaro katalikams garbės. O kitatikių akyse katalikams gali būti gėdos už daug ką: už kai kuriuos laikraščius pretenduojančius atstovauti katalikus ar tokiais net pasivadinusius (Iš tokių Amerikoje galima paminėti The National Catho-li Reporter, Commonweel, Ramparts), už vieno ar kito kunigo sauvaliavimą liturgijoje ir kitokius reiškinius bažnyčiose; už vieno ar kito kunigo, vienuolės viešą sveikos nuovokos stokos demonstravimą. Nemalonu katalikams savo tarpe ir negarbė prieš kitus kai kurių pagarsėjusių kunigų vieši atsiliepimai apie Bažnyčią, kuriai jie patys priklauso, apie popiežių, apie Apaštalų sosto instancijas, apie Vatikano II susirinkimo nutarimus. Prisminkime nors kai kurias iš tokių apraiškų ir pabandykime rasti jų priežastis.

Vatikano II susirinkimo nutarimai. Dažnai girdimas apeliavimas į Vatikano II susirinkimo „dvasią“. Besiklausant kai kurių kalbų ir pažįstant Vatikano II susirinkimo nutarimus galėtų susidaryti įspūdis, kad šalia nutarimų tekstų dar esanti kokia tai Vatikano II susirinkimo „dvasia“, neturinti nieko bendro su nutarimų žodžiais ir jų prasme. Vatikano II susirinkimo nutarimų dažnai šaukiamasi netiksliai. Pasauliečių Apaštalavimo kongrese 1967 metų spalio mėnesį Romoje P. Paulius VI viešai Šv. Petro bazilikoje įspėjo Kongreso dalyvius prieš Vatikano II susirinkimo nutarimų piktnaudojimą. Anot popiežiaus, per dažnai pasitaiko, kad kalbantieji ar rašantieji šaukiasi Vatikano susirinkimo „dvasios“ niekad neskaitę susirinkimo nutarimų. Jau ne kartą pasitaikė, kad susirinkimo vardu išsireikšta priešingai susirinkimo nutarimams. Kaip pavyzdžius galima paminėti daugelio išsireiškimus apie religijos ir sąžinės laisvę. Jau ne vieną kartą viešai parodyta, kad kalbama neskaičius susirinkimo nutarimų, o kartais parodoma, kad neturima net nuovokos kas yra sąžinė ir kuo ji turi vadovautis. P. Paulius VI įsteigė komisiją aiškinti Vatikano II susirinkimo nutarimus. Tos komisijos nariai visi aktyviai dalyvavo susirinkime, kai kurie dalyvavo susirinkimo nutarimų tekstų paskutinėje redakcijoje. Iš įvairių rašytojų ir kalbėtojų išsireiškimų atrodo, kad ne vienas iš besišaukiančių Vatikano II susirinkimo nutarimų „dvasios“ net nežino, kad tokia Komisija yra ir ką ji kalba.

Kai kas apie Olandiją.

Vatikano II susirinkimo metu ir kurį laiką po susirinkimo, ir Europoje, bet ypatingai Amerikoje buvo gan dažnai minima Olandija, tarsi nepaprastas autoritetas ir kelrodis katalikų gyvenime dabartinėse naujovėse. Kurį laiką dažnai minėtas vad. Olandijos Katekizmas. Kelis žodžius apie tai. Olandijoje iš 12,434.000 gyventojų katalikų yra 4.136.281 (1982 m. statistika), turi 3 diecezijas. Vyskupų konferencijos primas yra Utrechto arkivyskupas kardinolas. Po Antrojo pasaulinio karo ir beveik iki 1950 metų Olandijos katalikai, pagal katalikų skaičių, lenktyniavo su Irlandijos katalikais dvasinių pašaukimų ir misionierių skaičiumi. Kai kuriais atžvilgiais vieni ir kiti viršijo visų kitų kraštų katalikus. Olandas Daniel de Land, Pax Romana žurnale Convergence. No. 2, 1968 m. palankiai kalbėdamas apie to laiko reiškinius

Olandijos katalikų tarpe, dabartines to krašto katalikų nuotaikas taip aiškina. Nuo septynioliktojo šimtmečio Olandijos katalikai buvo laikomi antraeiliais piliečiais. Gindami savo civilines teises ir tikėjimą jie susiorganizavo taip tampriai, kad susikūrė savotiškus dvasinius ghetto. Pasibaigus šiai jų civilinei diskriminacijai, jau prieš kelias dešimtis metų jie vėl pradėjo arčiau bendrauti su kitatikiais, kaip olandas su olandu, tačiau vis jausdamiesi esą mažumoje ir gyvendami savotiška baime, kad kokie nors įvykiai jų vėl neuždarytų į buvusią izoliaciją ir beteisiškumą. Jie visomis jėgomis stengėsi nekatalikus olandus ne tik prilygti, bet net pralenkti. Tikrai, daugeliu atvejų politikoje ir kitose srityse jie pasiekė pačių viršūnių. Didelės klaidinančios įtakos Olandijos katalikams padarė Amsterdame 1948 m. įvykęs Pasaulio Bažnyčių susirinkimas, kuriam Katalikų Bažnyčia iki šiol nepriklausė ir dabar nepriklauso. Olandijos katalikai pamiršę šį faktą ar jo nežinodami tą Susirinkimą pervertino. Jie susidarė įspūdį, kad štai visi kiti krikščionys jungiasi į vieną Bažnyčią, tik jie — katalikai paliekami už durų. Jie tarsi prarado jausmą priklausą visuotinei Katalikų Bažnyčiai. Izoliacijos baimė pas Olandijos katalikus pasiekė tokio laipsnio, kad jie dar ir dabar nesupranta faktiškos Pasaulio Bažnyčių Susirinkimo vertės. Jie visomis jėgomis stengiasi surasti kuo daugiausia bendro su nekatalikais krikščionimis, palikdami antroje vietoje tai, kas vienus nuo kitų skiria. Pas juos neatsirado drąsos perduoti nekatalikams to, ko pas anuos nėra, o jie tik žiūri, ko galėtų atsižadėti, kad tapus panašesniais nekatalikams. Tuo pasižymi spaudoje dažnai minėtas ir vad. Olandų Katekizmas. Anot visos eilės teologų, kas tame Katekizme pasakyta, gerai pasakyta, bet daug kas reikalingo arba visai nepasakyta, arba pasakyta nepilnai, kas turėtų būti gerame Katekizme. O nutylėta ar nedasakyta vis tai, kas skiria katalikus nuo protestantų. Nors Daniel de Long stengiasi viską aiškinti olandams prielankia prasme, tačiau sako, kad šiandien dar neaišku, kuo tai baigsis: ar tik kokiomis nors naujenybėmis, bet pasiliekant Katalikų Bažnyčioje, ar visišku atsiskyrimu nuo Katalikų Bažnyčios, kaip jie sako — nauja Bažnyčia. Bet ir pačių olandų tarpe atsirado kitaip manančių. Katalikų pasauliečių intelektualų iniciatyva prasidėjo organizuotas sąjūdis ginti olandų katalikų tikėjimo grynumą nuo pavojingų improvizacijų. Kalbant apie tai verta prisiminti, kad 1967 metų spalio 11 dieną Romoje pradedant Pasauliečių Apaštalavimo kongresą jaunas olandas akademikas, šiandien žinomas visam katalikiško pasaulio jaunimui dr. Thomas Kerstien savo paskaitoje, ragindamas būti atviriems suartėjant su nekatalikais, ragino būti kritiškais ir ištikimais savai Katalikų Bažnyčiai ir jos doktrinai.

Mūsų laiko kai kurių asmenų klaidingas pretenzingumas.

Vatikano II susirinkimo pačioje pradžioje labai aktyviai reiškėsi keli po susirinkimo kai kur dažnai minimi asmenys. Susirinkimo dalyviams jie labai uoliai piršo savo nuomones įvairiais klausimais. Tokio elgesio nebuvo galima peikti, nes paties P. Jono XXIII visi tikintieji buvo paraginti pareikšti savo mintis kuo laisviausiai ir kuo plačiausiai. Kai kurie iš tų veikliųjų asmenų po pirmos susirinkimo sesijos aplankė daugelį šalių kalbėdami, daug rašė pranašaudami, ką susirinkimas nutars. Jų įtakoje sklido visokie gandai, kai kur prasidėjo inovacijos liturgijoje pirmiau, negu buvo priimta Konstitucija liturginiais klausimais ir paskelbtos Apaštalų Sosto direktyvos, kaip tą Konstituciją vykdyti. Net pasaulinė spauda pradėjo skelbti Olandijoje ir Belgijoje pasireiškusius iškrypimus, kaip antai Eucharistijos profanaciją ir kitokius. Susirinkimo diskusijoms einant prie konkrečių išvadų ir ypatingai priėmus nutarimus, daugeliui „pranašysčių“ neišsipildžius, ne vienas iš tų aktyviųjų liovėsi kalbėję apie susirinkimą ir jo nutarimus. Vienas iš tokių viešai pareiškė, kad reikia šaukti naują susirinkimą. Kas žino, ar jis tą naują priimtų, jeigu ten nebūtų nutarta taip, kaip jis siūlo. Kitas iš tokių — anglas Davis metė kunigystę, pasiėmė moterį ir pasitraukė iš viešo gyvenimo. Vis iš tokių pat tarpo vieno paleistas ir paskui kitų kartotas posakis, kad P. Paulius esąs būrelio kardinolų belaisvis. Jis nekalbėtų taip apie P. Paulių VI, jeigu tame jo įsivaizduotame būrelyje būtų jis pats ir jeigu P. Paulius jo klausytų. Tada jis turbūt skelbtų P. Paulių VI esant labai pažangiu. Į daugelį įvairiose srityse klaidingų išsireiškimų, sauvališko elgesio net tokiose srityse kaip šv. Mišių auka, Eucharistijos vieša profanacija, P. Paulius VI atsakė enciklikomis apie Eucharistiją, apie mergystę ir celibatą, žmogaus gyvybės klausimais. Paskelbęs Tikėjimo metus jų užbaigoje P. Paulius VI paskelbė savo Credo, kuriame gali rasti sau atsakymą mūsų laiko teologų pasitaikę netikslumai. Paskelbus tas enciklikas prasidėjo šauksmai prieš P. Pauliaus VI asmenį, prieš jo skelbiamą doktriną. Anot vyskupo Fulton Sheen, neseniai tie patys šaukė, kad Popiežius pasisakytų tais klausimais, o kai pasisakė, tai šaukia, kam jis pasisakė ne taip, kaip jie norėjo. Netrukus po to vienas iš tokių parašė, kad Tikėjimo Mokslo Kongregacijoje viską sprendžia trys kunigai. Vatikano II susirinkimo metu už vieną panašų išsireiškimą kardinolas Ottaviani kitą aukštą dignitorių viešai Bazilikoje sesijos metu pavadino ignorantu ir tas neturėjo kuo pasiteisinti. Minimos Kongregacijos sąstate yra ne trys kunigai, bet 17 kardinolų, 7 vyskupai, 59 kunigai-dieceziniai ir vienuoliai ekspertų, patarėjų, gynėjų titulais, jie iš įvairių kraštų ir įvairių tautybių, jų tarpe turi savo atstovus visos žymesnės vyrų vienuolijos. Joks teologinis klausimas šioje Kongregacijoje nesprendžiamas neišklausius katalikų Universitetų teologų.

Kunigų ir vienuolių laikysena.

Pirmiausia dera pabrėžti, kad nuo Vatikano II susirinkimo užbaigos iki dabar visuose kraštuose visuma kunigų ir vienuolių yra be priekaišto, garbingai drausmingi ir garbingai gyvena savo pašaukimo gyvenimu. Jie ne problema. Pakalbėkime apie išimtis.

Tarpe 1965—1970 metų simptomas buvo gana didelis skaičius kunigų ir vienuolių pasitraukusių iš pasirinkto luomo. Ir nepasitraukusių tarpe galima sutikti vieną kitą tokį, kokių iki šiol nesame pratę matyti ar girdėti. Kokios tų reiškinių priežastys: ar ir čia Vatikano II susirinkimas ir jo „dvasia?“ Ne. Kas susirinkimo nutarimuose pasakyta apie kunigų pašaukimą, jų paruošimą, gyvenimą ir veiklą, apie vienuolių gyvenimo dvasinį atnaujinimą, viskas pasakyta turiningai ir ragina ne į chaosą, bet į dvasinį atsinaujinimą. Neigiami reiškiniai prasidėjo prieš Vatikano II susirinkimą bent 20 ar daugiau metų. Tikrųjų priežasčių reikia ieškoti šeimoje, mokykloje, chemikaluose.

Karų palikto chaoso, įvairiausių skelbiamų nuomonių bei pažiūrų įtakoje daugelis šeimų savo praktišku gyvenimu tapo bedvasinėmis. Tų šeimų ir mokyklų ypatingas trūkumas yra krikščioniškos dvasios, maldos ir auklėjimo stoka. Kai šeima ar kitokia bendruomenė — kad ir vienuolių lieka tik bendro stalo ir bendros nakvynės namais, iš tokios šeimos ir jaunimas ne daug ką gero išsineša. Neauklėtą šeimoje, neauklėjamą mokykloje jaunimą auklėja ir formuoja pašalinės įtakos. Yra labai protingų šeimų, bet jų dvasia, deja, visų nepasiekia. Negavę dvasinio ir kitokio auklėjimo šeimoje, jaunuoliai formuoja tokie tokius ir taip pamažu susikuria tokia dvasia, kuriai pati visuomenė nesugeba surasti net padoraus pavadinimo, o vadina pažeminančiais žodžiais. Susikuria tos dvasios viršinės išraiškos, kuriose nesimato nieko kultūringo. Šios srities — jaunimo auklėjimo apsileidimo šeimoje neužpildo nė katalikiška šių dienų mokykla. Jose jau daug kur kunigai ar vienuolės yra tik administratoriai. Samdyti pasauliečiai mokytojai ten nesijaučia ir nėra pilnai atsakingi už jaunimo auklėjimą. Taigi, yra jau ir katalikiškų mokyklų, kuriose religijos mokymas, auklėjimas yra labai apleistas. O ką jau kalbėti apie viešąsias mokyklas.

Kita labai jautri šio laiko problema, apie kurią reiktų rimčiau kalbėti medikams, tėvams, mokytojams, negu kitiems, yra chemikalai. Klausimas liečia pirmoje eilėje tėvus, ypatingai motinas. Per mažai apie tai kalbama, koks pavojus gresia kūdikiui, jo fizinei ir psichinei sveikatai ir visam būsimam jo gyvenimui, jeigu motinos vartoja „raminančius“ ar kitokius chemikalus. Dar taip neseniai nė kūdikių laukią ar jau auginą motinos, nė jaunimas nesimaitino visokiais svaiginančiais (sakoma — raminančiais) chemikalais, kaip daroma dabar. Kaip atsimename, nuo vieno tokių, motinų vartotų chemikalų pradėjo gimti kūdikiai tai be rankų, tai be kojų, ar visiškai fiziniai ir pscihiniai monstrai. Kiek tokių nelaimingų gimė iš viso, gal nesuskaičiuota, bet 1970 metais dar gyvų išlikusių buvo apie 46,000. Anas chemikalas jau nevartojamas, vartojami tačiau daugybė kitokių kurių pasėkų kūdikio fizinei ir psichinei sveikatai dar niekas nežino. Tik kūdikiams beaugant, pasiekus jau vadinamo vaiko amžiaus, atsiranda vis daugiau ir daugiau atsilikusių protiniai, nekontroliuojamais nervais, bevalių. Šiandien jau daugybė mokyklinio amžiaus jaunimo negali apsieiti be vadinamų raminančių chemikalų. Kas galėtų neigti, kad tai vienokio ar kitokio įgimto nenormalumo žymė. Tokių jaunuolių — be tinkamo auklėjimo, sužalotos prigimties ne vienas patenka į kunigų seminariją, į vienuolyną. Aiškiai netinkami atleidžiami iš seminarijos ar vienuolyno. Kai kurie, tačiau pajėgia nors minimaliniai prisiderinti prie reikalaujamos tvarkos ir disciplinos, kuri paskutiniais laikais yra žymiai silpnesnė, negu buvo anksčiau. Tokie pasiekia kunigystės šventimų ar vienuolinių įžadų. Vėliau tačiau gyvenime tokie asmenys reiškiasi keistai.

Intelektualinė dekadencija. P. Pijus XII, 1946 metų Velykų kalboje (balandžio 7 d.) yra sakęs, kad mūsų laiko pati didžiausia liga yra žmonių religinis tamsumas. Ką daug gali duoti teisė, medicina, technika, astronomija, literatūra, menas ir kt., jeigu žmonėms stokotų paties žmogiškumo supratimo. Nekalbant apie tai toliau, šiandien ir kunigų yra daugiau, negu buvo anksčiau, manančių, kad seminarijoje išmoko viską, kas kunigo gyvenime ir darbe bus reikalinga ir naudinga, pasitiki, kad išmokto neužmirš. Yra jaunų kunigų, kurie ar tai neranda laiko, ar nejaučia reikalo nuolat gilinti kunigiško ir bendrai mokslinio lavinimosi sritis rimta skaityba. Mūsų laiko teologinėse ir kitose kunigus liečiančiose improvizacijose daugelis kunigų nepajėgia atrinkti kas yra teisinga ir kas ne. Kiti bijo net ir senos tiesos pasakytos nauju būdu, naujais žodžiais. Kiti gi norėdami pasirodyti esą pažangūs, nesugebėdami skirti pelų nuo grūdų — tiesos nuo klaidos, bėga paskui viską, kas tik nauja ir ypatingai jeigu priešinga tam, kas buvo iki šiol. Yra tokių, kurie yra užsimiršę Bažnyčios drausmės privalomą dėsnį, kad liturgiją tvarko tik Apaštalų Sostas, o vyskupai tiek, kiek jiems Apaštalų Sosto pavesta. Kunigų kompetencija ir pareiga tuos patvarkymus žinoti ir jų tiksliai laikytis. Bažnyčiose galima matyti kunigų, kurie arba neseka ir nežino Bažnyčios patvarkymų liturgijos reikaluose arba to nepaiso ir tokiu būdu sąmoningai nusikalsta jam privalomai drausmei, klaidina dalyvaujančius pamaldose. Kalbant apie vienuoles, joms tinka kai kas iš čia pasakyto, nors jų tarpe yra kitokių jas klaidinančių ir drumsčiančių priežasčių. Viena iš tų priežasčių, kuri gal daugiausia įnešė žalos į seserų vienuolių gyvenimą, yra tie per mažai kompetentingi ir atsakingumo jausmo neturį teologai ir bendrai gyvenimo inovacijų skelbėjai. Jų tarpe buvo tokių be atsakomingumo jausmo, kad naujas mintis neišsvarstė sau lygių tarpe ar su kompetentingesniais už save, bet keliavo iš vieno seserų vienuolyno į kitą ir sėjo chaosą.

Visus minėtus reiškinius surinkus ir pažvelgus į realias pasėkas galima suprasti, kodėl šiandien taip daug ir garsiai šaukiama apie kokį tai „atnaujinimą“, „prisiderinimą“, o vis nutylima, kad Vatikano II susirinkimo nutarimai skelbia dvasinį atsinaujinimą: asmens, šeimos, visuomenės, visų gyvenimo sričių priderinimą prie Evangelijos žodžio ir jo reikšmės. Susirinkimas niekur neragina kunigų, vienuolių, pasauliečių atsisakyti padarytų vienokių ar kitokių įžadų, apleisti maldą, o vietoje to maišytis gatvėse triukšmadarių eilėse. Anot prof. Jean Guiton — prancūzų akademijos nario, tie visi naujumų ir laisvės šaukliai nekalba nė sau, nė kitiems apie Kristaus pabrėžtą apsivaldymo dorybę, o jos vietoje šaukia tik už cheminius preparatus (Osservatore Romano, 1970 m. rugpiūčio 23 d. prancūzų kalba leidinys).

Apie neigiamus asmenis ir įvykius pasitaikančius Katalikų Bažnyčioje labai daug kalba nekatalikiška ir antikatalikiška spauda. To fakto viena iš priežasčių yra ta, kad šiandien žmonija iš jokios kitos religijos ar denominacijos nelaukia tiek, kiek laukia iš Katalikų Bažnyčios. Katalikų tarpe pasitaiką neigiami reiškiniai ar faktai kelia nerimą ir apsivylimą tarpe daugelio geros valios nekatalikų.

Visiems geros valios krikščionims dera atkreipti dėmesio dar į vieną reiškinį. Katalikų Bažnyčios skelbiamas ir plataus atgarsio sukėlęs ekumeninis sąjūdis sukėlė nemažai baimės antikrikščionių, ateistų ir komunistų tarpe. Jie visi bijo, kad krikščionys savo tarpe nesusitartų bendram darbui, o dar labiau — kad nesusijungtų vienon Bažnyčion. Iš čia dalies spaudos, TV, radio programų vienpusiškumas šios srities temose. Ką gero bepadarytų kunigai, vienuolės, prominentiškesni pasauliečiai, apie tai gal bus prasitarta puse lūpų, bet dažniausiai tai visai bus nutylėta. Gi jeigu kur atsiranda koks nenusisekėlis kunigas, sauvališka vienuolė, minėtoji spauda, TV, radio tol kels į padanges, tol kalbės apie juos tarsi apie nuopelningiausius didvyrius, kol galutinai tie patys nesusikompromituos visuomenės akyse. Australijoje Sydney arkivyskupas kardinolas Norman Tomas Gilroy 1968 m. spaudos konferencijoje pasakė teisingą priekaištą, kad kai kuri spauda nepamato tūkstančių tvarkingų, pasišventusių kunigų ir vienuolių, bet negausius pasitaikančius nukrypėlius iš savo kelio garsina tarsi kokius didvyrius.

Visus antikatalikus ir ypatingai komunistus reikia pagirti už jų aktyvumą. Jie ne tik seka Katalikų Bažnyčios neigiamus įvykius, iškrypstančius asmenis, bet stengiasi tuos asmenis paimti savo įtakon. Bene 1963 metais Amerikos komunistai yra nutarę siųsti savo kandidatus į kunigų seminarijas. Amerikoje komunistai įsiperša kalbėti jaunimui iš katalikų universitetų katedrų, ar katalikų vardu šaukiamuose susivažiavimuose. Vienu iš tokių pavyzdžių gali būti taip pasivadinusios Liturginės konferencijos studijų dienos, Washington, D.C., 1970 metų rugpiūčio antroje pusėje. Ta proga ten susirinkusiems kunigams, vienuolėms, pasauliečiams kalbėjo Amerikos komunistų teoretikas ir vadas Hubert Apatheker. Kalbėjo ne apie liturgiją, kam tas susivažiavimas buvo šauktas, o apie revoliuciją. Jį pakvietė vienas iš tos organizacijos pasauliečių direktorių James Calaianni. Prieš jo elgesį — kviesti kalbėtoju komunistą užprotestavo Liturginės konferencijos pirmininkas ir kiti direktoriai, Washingtono arkivyskupas kardinolas Patric O’Boyle atsisakė pritarti pačiam susivažiavimui, tačiau James Calaianni to nepaisė ir susivažiavimą sušaukė. Hubert Apetheker komunistų laikraštyje Dayly World aukština James Calaianni, o to paties laikraščio rugpiūčio 31 dienos laidoje giria James Calaianni leidžiamą laikraštį Remparts ir jo knygą The Catholic Left ir abu rekomenduoja

Amerikos komunistams kaip įdomius ir naudingus. Antikrikščioniškas frontas yra laimėjęs ne vieną kataliką savo spaudai, organizacijoms bendradarbiais. Yra ką apgailestauti, bet atsiranda tokių, kuriuos žavi svajonė patekti į front page — į pirmąjį puslapį, nepaisant ar padoraus, ar pornografinio leidinio. Prisiminus tuos paminėtus faktus, jų įtaką jaunimui, nėra ko stebėtis, kad atsiranda visokių individų, kurie tardamiesi esą pažangūs nueina ne tik iki neleistino liberalizmo, bet net iki libertinizmo. Anot Stefan Wolkowicz (t.p. Convergence), tokie labai daug kalba apie savo ir kitų teises Bažnyčioje, bet niekad nekalba apie savo pareigas Bažnyčiai.

Masės laikysena. Katalikų masė, neišskiriant kunigų ir vienuolių, iki šiol savo tarpe tik pasiguodžia ir vienas kito klausia, kur bus nueita. Tačiau tik tokiomis kalbomis gyvenimas ir reikalai nepakreipiami nė į blogą, nė į gerą pusę. Tik iš tokių kalbų neatsiras geresnių kunigų ir vienuolių, dvasiniai pašaukimai nepagausės, tik kalbos neapgins jaunimo nuo blogų įtakų. Tiesa, kad popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II ne tik enciklikas skelbia, o nuo pat Vatikano II susirinkimo užbaigos kiekvieną trečiadienį pasako metodiškai paruoštą kalbą vis kuriuo nors mūsų dienų klausimu. Tos kalbos spausdinamos, tačiau kiek yra kunigų, vienuolių, pasauliečių, kurie jas skaito? Jie beveik visi kasdien perskaito bent vieną dienraštį, perverčia kelis paveiksluotus savaitraščius, bet neranda laiko kartą savaitėje paskirti 5—10 minučių perskaityti popiežiaus kalbą.

Prasideda tačiau ir reakcija. Amerikoje, o dar daugiau Europoje pasauliečių iniciatyva atsirado eilė periodinių leidinių ginančių pozityvias tiesas, perduodančių įvairiais klausimais autentišką Bažnyčios žodį ir mintį, reaguojančių į klaidas. Įvairiuose kraštuose kuriasi organizacijos panašios į Amerikos dar jauną Catholics United for the Faith (CUF). Tiesa, kad jų spaudoje ar pokalbiuose pasitaiko per daug konservatyvių išsireiškimų. Gera tačiau tai, kad pasauliečiai pradeda suprasti, kad visi mūsų laiko klausimai ir reikalai liečia ne vien teologus, o labiausia pačius pasauliečius. Gerai, kad nesitenkina tik skaityti ar klausyti kitų nuomonių, bet patys stengiasi tiesą pažinti ir už ją tarti savo žodį. Linkėtina, ir taip turėtų būti, kad šis sąjūdis pasiektų visus pasauliečius. Ir kunigams ir pasauliečiams reikia bendromis jėgomis tiesą pažinti, atsakyti vienpusiškai ar klaidinančiai spaudai. Reiktų masinių atsiliepimų laiškais ar susirinkimų progomis į TV ar radio programų vienpusiškumą. Svarbiausia tačiau, tai, kad tėvai ir mokytojai prisimintų ir sąžiningai prisiimtų natūralias ir krikščioniškas savo pareigas jaunimui.

Kad buvus pakankamai sąmoningais katalikais ir nenuėjus į klaidingus kraštutinumus nors ir tiesą ginant, reikia pažinti ir pasisavinti Bažnyčios autentišką žodį ir mintį, ypatingai ką mums dabar gyvenantiems ir gyvensiantiems po mūsų pateikė Vatikano II susirinkimas, ko Bažnyčia moko ir mokys toliau po susirinkimo. Skirtingomis nuomonėmis pasikeitimų teologiniais klausimais visada buvo. Jie yra būtini, be to nebūtų įmanoma būtina pažanga tiesų aiškinime ir jų supratime. Nusiteikusiems gyventi Bažnyčios pateikiama doktrina ir tikėjimo tiesų nagrinėjimai yra naudingi, o ne pavojingi. Susiklausyme gyvumas, atvirumas, iniciatyva yra kelias į pilnesnį tiesos supratimą, į vaisingesnį Bažnyčios misijos darbą.

Žodis apie jaunystę

Kiekvienas Žmogus buvo jaunas. Kaip apie kiekvieną žmogų sakoma, kad nė vienas negali būti teisėju savo byloje, taip ir savą jaunystę žmogus gali įvertinti tik jos netekęs — ją pergyvenęs. Taip yra ne vien su jaunyste, kiekvieną gyvenimo tarpą gali įvertinti tik jį pergyvenęs. Sunku būti pranašu savo ateities. Apie ją pradedama galvoti tik jau pagyvenus eilę metų, pradėjus bręsti. Jeigu kuris jaunas žmogus skaitydamas, kas seks, sakytų, kad čia kalbama apie praeities, o ne apie dabartinį jaunimą, nebūtų už ką ginčytis.

Žemėje visos būtybės, kurios turi kokią nors gyvybę, yra laikinos. Natūraliai ir žmonių vienos generacijos grąžina savo gyvybę Žodin, kuris buvo liepęs joms gyventi, o iš jų ateina kitos naujos. Kiekvienas žmogus paimtas atskirai ne daug ką sukuria. Gyvenant ir veikiant sutartinai su kitais žmonėmis daug pasiekiama. Atrodo, teisinga sakyti, kad mūsų tautos gyventas laikas tarpe 1919—1940 metų buvo labai kūrybingas, kad sena mūsų tauta tokio laikotarpio neturėjo niekad praeityje, neturi dabar ir nežinome, kada vėl turės. Vis tiek tačiau, jeigu tauta savo naujai kartai būtų galėjusi duoti tik tiek, kiek buvo sukurta 1919—1940 metais, tai kraitis nebūtų labai didelis. Ir per tuos 20 metų nebūtų tiek sukūrusi, jeigu nebūtų paveldėjusi visko, kas buvo sukurta, surinkta ir išsaugota anksčiau per daugelį generacijų.

Kaip kiekvienerių metų mokyklos graduantai apie save paprastai mano, kad kitos tokios šaunios graduantų laidos niekad nėra turėjusi jokia mokykla, taip ir kiekvienoje generacijoje atsiranda žmonių manančių, kad kitos tokios šaunios generacijos dar nėra buvę. Bet tai netiesa. Nuo amžių, visose generacijose, kaip ir šiandien, buvo genijų, buvo vidutinių ir menkučių žmonių. Kiekviena generacija paliko ateičiai savo pėdsakus. Šio laiko mokslų pažangos laipsnis, visa technika, visa kultūra nėra kurios nors vienos generacijos nuopelnas. Tai rūmai pradėti statyti prieš tūkstančius metų, dar nebaigti ir niekad nebus baigti. Dabarties kūryba gali būti tvirtas, sveikas rūmas ir gali būti statomas ant smėlio, gali greitai daug ko netekti, jeigu nebūtų priderinta prie paveldėto iš anksčiau. Ne žmogaus paniekai ar pajuokai, o tik pamokai kuom tampa žmogus paniekinęs viską, kas prieš jį buvo, tebūnie leista paminėti mūsų laiko vadinamus beatnikus. Jų dauguma buvo kultūringų, gal net žymių šeimų kilmės, bet paniekinę viską, kas kitų sukurta, paniekinę tėvų ir protėvių saugotas tradicijas, žmogų saistančias amžinas gyvenimo taisykles. Net aukšto mokslo diplomą turįs, net labai turtingas žmogus, jeigu nutraukia visus ryšius su savo kilmės praeities istorija, kultūra, tradicijomis, lieka, jeigu ne mūsų laiko beatnikas, tai tarsi Adomas išėjęs iš Dievo rankos, iš medžių lapų berezgąs sau rūbą. Toks žmogus savo asmeniniam kultūringumui pasiskolins pripuolamai vieną dalykėlį iš vienur, kitą iš kitur, bet savo kultūros pagrindo ir fono neturės, pas jį viskas bus svetima, improvizuota. Nėra nedėkingesnio žmogaus už negerbiantį savo motinos. Tą patį dera pasakyti apie žmogų negerbiantį praeities. Visi šio laiko technikos patogumai, tos mokyklos, kurias lanko jaunimas, ne jų sukurtos. Jaunimo išdidumas tiek būtų teisingas ir padorus, kiek jaunimas didžiuojasi praeities žmonėmis, jų darbais, laimėjimais, kuriais jie dabar gyvena ir iš kurių mokosi. Būkime kuklūs ir dėkingi praeities kartoms. Šiandieninio jaunimo darbai ir nuopelnai žmonijai dar tik bus padaryti, atsiekti.

Pavykusi ir nepavykusi jaunystė. Mūsų laikais pradžios ir vidurinėse mokyklose jaunimo yra minios, universitetuose tūkstančiai, su universitetų diplomais iš jų jau tik dalis, mokslininkų tik šimtai, žymių žmonių po vieną iš milijonų. Ta atranka vyksta savaime, o ne dėl kokių nors įstaigų reikalavimų griežtumo. Jauno žmogaus didžiausia nelaimė yra patyrimo stoka. Dėl šio trūkumo jaunimas neturi nuovokos apie savo pačių ateitį. Kurie nepasitiki vyresnių patarimu, tokių, labai daug nueina žiogo (grasshopper) keliais: per vasarą dainavęs, žiemai atėjus apsižiūri nieko neturįs. Visais laikais jaunimui lengviau laisvai skraidyti, negu atsidėjusiai mokytis. Kurių tėvai ar kiti vyresnieji neprivertė eiti mokyklon, tų daugelis jauni nuskrido paskui paukščius, paskui upelių vandenis, paskui per ankstyvą ir per laisvą draugystę, o ne į aukštesnę ar aukštą mokyklą. Ir universitetų studentų, kuriuos retai kas matė universiteto bibliotekoje, laboratorijoje, kurie uolesni buvo linksmom progom ir valandom, tokių daug liko „amžinais studentais“, kiti gavo diplomą, kai jų draugai buvo jau apsipratę savo profesijos darbe. Visi tokie, jau subrendę ir nešdami nelengvą jiems tekusį gyvenimo kryželį vieni tylomis, o nevienas ir garsiai kalba: De profundis... Daug kas rašo apie didelių žmonių jaunystes. Jas skaityti įdomu ir naudinga. Būtų nemažiau įdomu ir naudinga skaityti apie praloštas jaunystes. Deja, kas apie jas parašys, jų yra per daug.

Jaunimo nuomonės apie save. Nemanykite šios dienos jaunime, kad čia kalbama apie jūsų gyvenimą ir todėl neužsigaukite. Ne jūs vieni esate tokie. Visada taip buvo, kad pasaulyje nėra negailestingesnių kritikų už jaunimą. Jeigu iš kurios nors planetos atkeliautų žemėn protinga būtybė ir žemėje pirmą kartą susitiktų ne kurį kitą žmogų, bet užaugusį jaunuolį, su juo pasikalbėjęs įsigytų įspūdį, kad sutiko išmintingiausią visatos būrybę: viską žinančia ir viską kritikuojančią, pradedant senove, savo tėvais, mokytojais, visuomenės veikėjais ir jos tvarkytojais, Bažnyčios hierarchija ir baigiant pačiu Viešpačiu Dievu, nes ir jo kūryboje bei duotuose gyvenimo principuose jis daug ką keistų. Tik kai žmogus subręsta, pradeda patirti savo galias ir negales, tada pradeda pripažinti, kad ir jo mokytojų tarpe buvo gerų pedagogų, mokslo žmonių, kad ir praeityje buvo idealistų, išmintingų visuomenininkų, pradeda pripažinti

Bažnyčios nuopelnus ir reikšmę, pripažįsta, kad tėvas ir motina daug kartų buvo teisūs ir daug ką geriau suprato už jį. Pagaliau ir Dievo sukurtoje gamtoje ir jo įstatymuose jis randa išmintį ir grožį. Kartoju, nesuklystate manydami, kad kalbu apie praeitų laikų jaunimą.

Ta jauno žmogaus nuomonė apie save, tas lengvabūdiškas visur prieštarauti, kritikuoti, smerkti nėra tik neteisinga, nedėkingumas, nepagarba vyresniems. Tai gali būti lakios vaizduotės ir lakių aspiracijų pažymys. Tačiau ir tokie su natūraliom naujom aspiracijom būtų išmokę daug gero, jeigu sau nesuprantamus, neaiškius dalykus užuot kritikavę, būtų studijavę, išsiaiškinę. Visi šie žodžiai neturi tikslo peikti jaunimo norą viską suprasti ir priimti sąmoningai, kritiškai, o ne aklai, primestai. Jaunas žmogus turi teisės būti įtikintas, o vyresni turi pareigos jauniems žmonėms ne tiek įsakinėti, bet mokyti ir aiškinti.

Jaunimo gyvenime yra aktualus ir jautrus autoriteto klausimas. Neliečiant šios temos plačiai, pasitenkinkime tik keliomis trumpomis mintimis. Tik nenusimanąs apie natūralią pasaulio santvarką žmogus nepripažįsta jokio autoriteto. Manantieji, kad ir principus reikia derinti prie gyvenimo, o ne gyvenimą prie principų, parodo nesuprantą net kas yra principai. Tokie, jeigu kada patys iškyla visuomenės priešakin, visada pasireiškia diktatoriškomis tendencijomis. Jie anksčiau nemokėjo suprasti ir pripažinti, kas kam priklauso, nežino ir ko sau iš kitų reikalauti. Tvarkingas žmogus turi daug autoritetų. Svarbu žinoti ir išlaikyti jų pirmavimo eilę. Pirmoje vietoje yra Dievo duoti ir Dekalogo priminti autoritetai. Jais yra kiekvieno mūsų gimdytojai, globėjai gimdytojų vietoje, auklėtojai. Tiesa, kad jie nėra, kaip netrukus pamatysime, kompetentingi kiekvienu klausimu pasakyti išmintingiausia, „paskutinį“ žodį, tačiau jie yra pirmieji ne mūsų pačių pasirinkti, o mums duoti visatos Viešpaties. Savo srityje jie yra ir turi būti aukščiausi autoritetai. Kas jaunus žmones mokytų, pirmoje eilėje, po Dievo, gerbti ne tėvus, o ką nors kitą, tas jaunimą mokytų nuodėmės prieš prigimtį ir pozityvų Dievo įsakymą. Savo gimdytojams pagarbą privalome visada, net ir mirusiems, o klusnumą, kol buvome ar esate jų valdžioje ir priklausomybėje.

Nors savo srityje aukščiausi, tai laiko ir kai kuriais kitais atžvilgiais po gimdytojų ar globėjų yra Bažnyčios autoritetai. Tai žmogaus sielos reikalų srities autoritetai. Šios srities autoritetai yra pirmesni už kitus, apie kuriuos bus kalba, todėl kad dvasinio gyvenimo sritys yra svarbesnės ir pirmesnės už visas žemiškų reikalų sritis. Bažnyčios autoritetai vieni yra mums privalomi, kiti mūsų pačių pasirinkti. Privalomi yra tie, kurie turi į mus jurisdikciją: Šv. Petro įpėdinis — popiežius ir jo institucijos, kiekvieno savos diecezijos vyskupas. Kiti yra mūsų laisvai pasirinkti: parapija kuriai priklausome, kiekvieno pasirinktas nuodėmklausis, dvasinis patarėjas ir kt.

Yra mūsų civilinio gyvenimo autoritetai. Tai visi tie, kurie teisėtu keliu užima civilinį gyvenimą tvarkančias vietas, per jas teisingai tvarko visuomenės gyvenimo reikalus. Teisėtumo ir teisingumo žodžiai kartu čia sąmoningai paminėti. Negali pretenduoti į autoritetus civilinėn valdžion neteisėtai patekęs asmuo. Taip pat negali pretenduoti į autoritetus valdžion teisėtai patekę, bet savo pareigose neteisingai besielgią. O toliau gyvenime kiekvienam žmogui autoritetų yra daugiau ar mažiau pagal tai kiek kuris domimės gyvenimu. Yra mokslo, visuomeninės veiklos, meno ir kitokie autoritetai. Kultūringas žmogus gerbia visus tuos, kurie aukščiau už kitus iškyla ne kokiomis nors dirbtinomis priemonėmis, intrigomis, bet savo talentais ir darbais. Pagarba nežinomo kareivio kapui tai yra pagarba drąsaus pasiaukojimo dorybei kaip dorybei. Didžiuokimės, kad žmonijoje yra tokio pagarbos jausmo.

Kalbant apie įvairių gyvenimo sričių autoritetus, jaunas žmogus išmintingai elgsis neskubėdamas spręsti, kurie asmenys moksle, mene, visuomeninėje veikloje ir kitose gyvenimo srityse yra autoritetai ir kurie tokiais nėra. Sustoti prie vieno ar kito asmens dar nesant kompetentingu spręsti pačią kurią nors gyvenimo sritį gali būti ir nuostolinga ir net pavojinga. Nepažinęs kiek reikiant kurios nors gyvenimo srities, jaunas žmogus sustojęs prie kurio nors vieno ar kelių asmenų pastato pats sau kliūtį objektyviam, kultūringam vystymuisi. Jis per daug tikės ir pasitikės per anksti pasirinktam autoritetui ir per mažai domėsis kitų mintimis bei patirtimi. O jeigu toks nepakankamai kritiškai pasirinktas autoritetas kokiu nors būdu savo autoriteto netektų, tai jauni jo sekėjai be jokio reikalo pasijustų netekę savo kelrodžio. Jauniems reikia mokytis gerbti visus pagarbos vertus asmenis ir visas pagarbos vertas mintis.

Jaunimas ir improvizacijos. Jauniems žmonėms reikia būti atsargiais, sutinkant visokių religinių, filosofinių, mokslinių ir kitokių naujienų — hipotezių. Negera nekritiškai žavėtis viskuo, kas kieno yra pasakyta kitaip, negu buvo sakoma iki šiol. Visokių hipotezių žmonės yra prikūrę ir prisakę nesuskaitomą daugybę. Dauguma jų yra pakartojimas senų dalykų, tik pasakytų kitokiais žodžiais. Daug jų yra suvestų į daugiau ar mažiau aptvarkytas sistemas, o dar daugiau buvo ir yra pasakytų, neišspręstų, nesutvarkytų. Jomis domėtis, jas pažinti, studijuoti nėra bloga savyje. Kitas tačiau klausimas, ar naudinga. Atsižvelgiant į mūsų gyvenimo trumpumą ir laiko ribotumą, gaišti laiką prie tokių dalykų yra didelis nuostolis, o ne vienam gali būti net pavojinga. Tos naujai kartojamos senos „naujienos“ ne visos yra teisingos. Tiesoje nepakankamai subrendęs asmuo gali neatskirti tiesos nuo netiesos ir to nenorėdamas gali kuriame nors klausime suklysti, susikurti kuriuo nors klausimu klaidingą nuomonę, pažiūrą. Nepasiruošusiam ir tiesoje pakankamai dar nesubrendusiam žmogui mestis į visokių hipotezių chaosą yra labai panašu, kaip jaunam neatspariam organizmui nepaisyti užkrečiamų ligų pavojaus. Jauno žmogaus savisaugos ir išmintingo brendimo pirmoji natūralioji pareiga yra pažinti tikėjimo, krikščioniškos filosofijos ir kitų žinojimo sričių teisingus gyvenimo principus, juos pasisavinti, juose subręsti. Tai yra ne patarimas, o gyvenimo būtinybė, kad pasiekus to, kam gyvename. Nė išmintinga, nė rimta eikvoti laiką ir protą, besidomint visokiomis religijomis, dorovės filosofijos improvizacijomis, pirmiau neįgudus ir nesubrendus aiškiose tiesose ir principuose. Tik būdami pakankamai išsilavinę ir tvirti teisinguose principuose, nesigailintieji laiko gali domėtis ir improvizacijomis.

Ne vien subrendusių, bet ir jaunimo yra ir visuomenės reikalai. Kiekvieno krašto civiliniai įstatymai pasako, kokio amžiaus jaunas žmogus skaitosi pilnateisis pilietis. Suponuojama, kad tokio amžiaus asmuo yra jau pakankamai subrendęs valstybiniams reikalams. Tačiau toks subrendimas automatiškai ir staigiai neateina. Jį reikia įsigyti. Taigi, dar žymiai jaunesnis asmuo, negu įstatymai pripažins jam pilnateisio piliečio teises, turi savo krašto gyvenimą sekti, stengtis suprasti, vertinti, daryti savo įtakos, kad atėjus vadinamam pilnamečio laikui asmuo nebūtų tarsi iš tyrų parvestas. Šiandieniniu gyvenimu ruošiamas gyvenimas tų, kurie šiandien dar neskaitomi pilnateisiais.

Yra labai peiktinas ir subrendusių ir jaunų nusiteikimas tik atlikti pilietines pareigas, būti valdomiems, o visokių reikalų svarstymą ir sprendimą palikti būreliui „politikierių“. Tokia nuotaika gali būti pateisinama analfabeto ir visiško ignoranto asmens. Sąmoningam ir kultūringam piliečiui turi rūpėti, kaip į visuomenės ir valstybės gyvenimą įnešti ne tik mokesčius, bet savo išmintį, patirtį, sumanymus — savo dalį. Lietuvių jaunimas svetur turi savo ideologinius sambūrius. Vienų ir vardai ir ideologijos yra tarptautiniai, kiti yra savi lietuviški. Ko galima tikėtis per juos pasiekti? Juose dalyvavimas ir veikimas teikia jauniems žmonėms daug gero. Pilnai prasmingi ir pilnai naudingi tie sambūriai jiems patiems ir visuomenei bus tik tada, jeigu bus stengiamasi savo ideologiją, tų sambūrių doktriną ir dvasią perkelti į dvasią, gyvenimą, santvarką to krašto, kur kuris gyvena.

Kai stengiamasi savo principus perkelti į krašto viešąjį gyvenimą, tai kas nors gali jaunimą gąsdinti politikavimo baidykle. Tik vergui neleidžiama dalyvauti politiniame krašto gyvenime. Civilinės laisvės ir asmens pilnateisiškumas yra tame, kad pilietis nebūtų tik įrankis „patentuotų politikierių“ grupės, o pats aktyviai dalyvautų svarstant ir sprendžiant viešo gyvenimo problemas ir reikalus. Kad yra tokia gyvenimo sritis, kuri vadinama politika, tai ji yra kiekvieno žmogaus, turi būti ir jaunimo reikalas. Yra verta pasistengti gyvenimui taip pasiruošti, kaip buvo pasiruošę ne retas iš mūsų senųjų akademikų: būti geru profesionalu savo srityje, kad tiktum būti profesorium ir universitete, bet kartu būti ir visuomenininku tokio laipsnio, kad esant reikalo sugebėtum vadovauti ir politiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Žmonės būdami skirtingų profesijų, visi be išimties yra visuomenės nariai ir valstybės piliečiai.

Kiekvienam žmogui visada prisimintina, kad jam turi rūpėti ne tik praktiškosios profesijos, bet kiekviena gyvenimo sritis, kad jai pasiruoštum, įsigytum patirties, kad savo srities klausimus nuolat sektum. Be šių sąlygų asmuo lieka nekompetentingas bet kuriai gyvenimo sričiai. Tik diplomas įsigytas, kurioje nors mokykloje asmeniui negarantuoja jokios srities pažangos, jeigu jis ir po mokyklos negilina to, ką mokykloje pradėjo. Yra mūsų laiko nelaimė, kad daugelis tokių, kurie per savo apsileidimą netikdami kuriai nors kitai gyvenimo sričiai metasi į politinį veikimą. Žmonijos viešo gyvenimo reikalų tvarkymas nėra koks tai pamestas daiktas. Tai reikalauja ir pasiruošimo ir nuolatinių studijų.

Visada buvo jaunuolių, kurie būdami dar labai jauni manė būti visuomenininkais. Kai kurie iš jų gali būti pašaukti į tą sritį gyvenimo būtinybės, kaip yra buvę Lietuvoje 1917 metais ir vėliau. Kurie nori būti rūpestingi visuomenininkai, tam turi ruoštis būdami dar jauni, o vėliau, jau veikdami visada teatsimena, kad kiekviena profesija ir kiekviena gyvenimo sritis reikalauja nuolatinių studijų. Nelinkėčiau nė vienam lietuviui studentui ar jau akademikui baigusiam universitetą apsiriboti tik siaura praktiška profesija. Gyvenimas yra visų, visuomenės ir valstybės reikalai yra visų, o įvairios profesijos yra tik smulkios to gyvenimo dalys. Akademikui ne tik dera, bet reikia būti pilnu visuomenės nariu.

Ne tik Amerikoje gimusių, bet ir atvykusių į Ameriką tarpe atsirado jaunų lietuvių, kurie ne tik domėjosi, bet jaudinosi Amerikos negrų kultūrine ir socialine būkle, Vietnamo karu, badaujančiais Biafroje. Tai pasigėrėjimo verti pavyzdžiai. Tačiau ir savyje ir Dievo akyse jausmai ir darbai savos tautos reikalams yra ne mažesnės, o didesnės vertės, negu tokie pat jausmai ir darbai svetimiems. Meilė žmonijai pirmoje eilėje turi reikštis tiems, kurie mums yra savi natūralia kilme.

Tarpe kitų tautų yra mūsų pačių tauta, kuri šaukiasi viso pasaulio ir mūsų pagalbos, kad išlaikytų savo egzistenciją. Kuris subrendęs ar jaunas lietuvis to šauksmo nepaisytų, negalėtų sakyti turįs žmogaus krikščioniškam gyvenimui privalomos deramos artimo meilės. Atsimintina ir tai, kad dabartinėse sąlygose augąs ir bręstąs Lietuvos jaunimas neišvengs dvasinio sužalojimo. Daug jų reiškiasi didvyriškai, bet daug yra ir bus reikalingi kitų pagalbos. Ir dabar tautos dvasios palaikymui ir aplinkybėms pasikeitus tautos dvasios atgaivinimui riekės pasišventusių idealistų. Ar atsiras ir kiek tų idealistų, šis klausimas turi rūpėti laisvame pasaulyje gyvenančiam lietuvių jaunimui. Lietuva bus reikalinga gerai paruoštų ir idealistų apaštalų — kunigų ir vienuolių. Lietuvių kilmės jaunimas turėtų susimąstyti matydami, kad yra nelietuvių jaunuolių, kurie apie tai ne tik galvoja, bet tam darbui ruošiasi. Lietuviams laisvame pasaulyje būtų ne tik negarbė, o nusikaltimas, jeigu tokių apaštalų — kunigų ir vienuolių Lietuva nesulauktų iš laisvo pasaulio lietuvių tarpe.

ŽMOGUS IR JO TAUTA

Žmogaus ryšiai su tolima praeitim. Kalbėdami apie tautas ir jų amžių istorikai skiria kai kurioms tautoms jau tūkstančius metų, kitoms šimtus. Atrodo, kad tautų užuomazgos pradžios reikia ieškoti anksčiau, negu paprastai daroma. Ryškesni žmonių skirtumai pradėjo vystytis tada, kai žmonių pirmosios šeimos vaikai pakriko gyventi kas sau. Tiesa, kad nėra tautos be pradžios, tai tiesa ir tai, kad vargiai, kuri tauta galėtų nors apytikriai pasakyti kada ji prasidėjo. Tautos negimsta vieną dieną, kaip kūdikis. Naujų tautų formavimosi laikai ir dabar nėra užsibaigęs. Nėra priešistoriniai laikai, kada nebuvo šiandienine prasme vokiečių, prancūzų, ispanų, italų ir kitų tautų. Dar nėra Kanados, Šiaurinės, Amerikos, Australijos tautų (jeigu nekalbėsime apie tų kraštų aborigenus), bet tos tautos bus. Visos tautos kūrėsi ir kuriasi lėto formavimosi keliu. Yra daug priežasčių, dėl kurių vienos tautos formavosi greičiau, kitos lėčiau. Tos priežastys yra žmogiškos, suprantamos, kasdieninės. Senais laikais, kai nebuvo nė reikalo, nė galimybių toli keliauti ir susitikti su kitokios kilmės žmonėmis, kurioje nors vienoje teritorijoje gyveną žmonės buvo tiek artimi vieni kitiems savo kilme, kad jie visi buvo artimesni ar tolimesni kraujo giminės. Tų grupių nevadiname tautomis šiandienine to žodžio prasme. Jas vadiname gentimis, kiltimis ir kitokiais vardais, reiškiančiais mažiau negu tauta. Praėjo šimtmečiai ir kurio nors krašto žmones daugelis veiksnių sujungė vienon tauton. Tuos visus veiksnius sunku net išskaičiuoti: ne vien sava kalba, sava tautosaka, savas menas, bendra istorija, praeities paminklai, savi papročiai, ilgainiui net savas charakteris, net visų žmonių to paties Dievo skirtingi garbinimo būdai. Nuo pat kūdikystės žmogus su tuo visu taip suauga, kad dėl ko nors tų dalykų netekęs, ar kaip nors atskirtas nuo savo tautos pasijunta tarsi būtų kur tai dingusi žemė iš po kojų. Visa, kas yra nepakeičiamai ir nepakartojamai sava, yra tik savoje gimtoje tautoje. Tai ne poetų vaizduotės kūrybą ir išsireiškimas, o tai yra realu, nepanaikinama. Kurį kaltinti: ar tą, kuris svetur būdamas visa tai sentimentaliai prisimena ir brangina, ar tą kuris to nejaučia nepasigenda, nevertina?

Ar verta savo tautos kalbą ir kitokią jos kūrybą branginti taip, kaip daro tie, kuriuos žmonės vadina patriotais? Ar tai yra tik patrioto, ar bendrai kultūringo žmogaus pasireiškimas? Katalikų Bažnyčia labai daug pasidarbavo ir dabar labai stropiai stengiasi apsaugoti net gabalus statulų tų stabų, kurių garbintojai žudė krikščionis. Tai daro ne dėl ko kito, bet todė, kad ir tos stabų statulos yra žmogaus kūryba. Vertinąs kultūrą, žmogus vertina visų tautų praeities ir dabartinę kultūrą. Jeigu nebūtų anų praeities kultūrų, sunku atspėti, kiek kultūros mes patys šiandien turėtume. Labai mažai apie kultūrą nusimanytų toks žmogus, kuris manytų, kad šiandien esančią kultūrą susikūrė dabar gyveną. Prie visos žmonijos milijonais metų kurtos kultūros šiandieniniai žmonės vienas kitas šį tą pridėjo, o milijonai miršta tik pasinaudoję kitų kūryba. Dekaloge išreikšta žmogaus prigimtis pasmerkia negerbiančius savo gimdytojų ir kitų savo pirmatakų. Ir savos, ar kurios kitos tautos praeities nebranginimas nėra nė išmintingo žmogaus, nė kultūrininko, nė susipratusio krikščionio nusiteikimas. Tai yra pažiūra ir nusiteikimas labai eilinio žmogaus nesugebančio žvelgti praeitin. Žmogus atsižadąs savo kilmės tautos ir viso, kas su tuo rišasi, lieka tarsi be jokios kilmės, tarsi nežinia iš kur atsiradęs, lieka be paveldėtos istorijos, be tradicijų, paveldėtą charakterį praradęs, svetimo dar neįsigijęs lieka tarsi be charakterio. Bandąs sau ir kitiems įkalbėti esąs kuo nors kitu, negu yra, kėsinasi apgauti save autosugestijos — įsikalbėjimo būdu, sąmoningai meluoja sau ir kitiems. Žmogui turėti ir žinoti savo kilmę nėra gėda. Neturėti ar nežinoti savo kilmės nėra garbė.

Sava tautybė svetur. Niekas nelaiko mūsų naiviais, kad branginame gražų meno kūrinį: skulptūrą, paveikslą, kitokį meno darbą, nepaisant kieno tai būtų sukurta. Kartais branginame savyje menkos vertės kokį nors daiktelį, jeigu jis turi kokios nors ypatingos reikšmės mums asmeniniai. Senose kultūringose šeimose galima rasti šiandien praktiškai nereikalingų senų smulkmenų. Pašalinis žmogus gal net nesupranta, kam tai visa saugojama, kaip ne vienas turistas eidamas Romoje per Forum Romanum nesupranta, kodėl romėnai taip brangina ir saugoja ten esančius akmenis. Tos minimos smulkmenos šeimose, tai likę gimdytojų ir prosenių prisiminimai. Daug kas turime mums brangių atvaizdų, kurie nieko nereiškia kitiems žmonėms, nežinantiems mūsų santykių su ten vaizduojamu asmeniu, vieta ar daiktu. Bavarijoje ir Švarcvalde — Vokietijoje esu matęs kaimiečių butuose tikrą muziejų: kelių generacijų — tėvų ir protėvių paliktų puošmenų, kambarių apyvokos dalykų, pagarbiai saugojamų ir dabar. Esu tikras, kad ne aš vienas savo kambaryje turiu mano branginamų smulkmenų, kurias po manęs kiti numes į nereikalingų daiktų dėžę visai net nepagalvoję, kodėl tuos daiktelius aš laikiau.

Žmogus gimęs ne savo tautos šalyje gali neturėti nieko apčiuopiamo iš savo kilmės tautos turinio, o turėti savo kilmės tik sąmonę ir tai labai branginti. Ne aš vienas esu sutikęs svetur gimusių lietuvių nemokančių lietuvių kalbos, nieko nemačiusių iš Lietuvos meno, mažai ką žinančių iš Lietuvos istorijos. Nebuvo kas juos to išmokytų. Yra mokančių lietuvių kalbą, bet mažai nusimanančių apie savo kilmės — Lietuvių tautą. Viena iš tokių lietuvaičių po 1958 metų šokių šventės Chicagoje susijaudinusi sakė: Dabar aš didžiuojuosi esanti lietuvaitė. Aš visada tai žinojau, tačiau iki šiol man tai neatrodė reikšminga. Ne tik svetur gimę, o dalis ir išeivių praranda nors dalį savo tautiškumo jo elementus iškeisdami į svetimus. Atsimenant tautų kilmės procesą, tautybių turinys — kultūra ir visa kita yra labai sudėtingas. Kalba viena, toli gražu, nėra vienintelis tautybės elementas. Kalba yra vienas iš daugelio tautos turtų. Tautybės turinin įeina jos istorija, kultūra, tradicijos, būdingieji jos papročiai ir daug kitų elementų. Nelengva atsakyti į klausimą, ar mažesnės vertės už kalbą yra daugelis šeimyninio gyvenimo papročių, kaip antai Lietuvos tradicinėje gryčioje religiniai ir tautiniai simboliai, daug šeimyninių ir bendruomeninių tradicijų, šeimos ir bendruomenės doriniai papročiai, daug savų papročių religijos praktikose, net savų viešų liturginių tradicijų. Mažiau ar daugiau savos tautybės praranda ne vien tas, kuris išsigina savo kilmės, bet kiekvienas, kuris ir kiek praranda iš savo tautos turtų.

Svetur patekęs žmogus randa pas kitus nemaža to, kas yra ir jo tautos kultūros, papročių turinyje. Tuo atveju sava kultūra jam daug palengvina, tų dalykų nereikia mokytis ar prie jų pratintis. Daug ko svetur jis tačiau ir neranda. Jeigu tie jo nuosavieji dalykai yra geri, gražūs, jais žmogus yra turtingesnis už kitus jų neturinčius. Tuos savus turtus išlaikydamas ir svetur jis išsaugoja daug jaukumo savo savijautai ir praturtina ano krašto gyvenimą. Antai, mūsų lietuvių daugelis doriniai vertingų šeimyninio gyvenimo, kaimynavimo papročių, menas ir daug kitų dalykų yra perdaug vertingi, kad juos pamiršus ir jų atsižadėjus todėl, kad tų dalykų nėra naujai gyvenamam krašte. Juos reikia svetur skleisti ir taip praturtinti kitų kraštų kultūrinį ir dorinį gyvenimą.

Ir mūsų laikais ne vienas atvykusių į svetimą kraštą yra girdėjęs paraginimą užmiršti viską, kas sava, o prisiderinti tik prie to, kas rasta naujam krašte. Tiesa, kad apie 1970 metus ir iki dabar tie balsai labai pritilo. Ypatingai Amerikoje ir Kanadoje vis garsiau kalbama ir net veikiama iš svetur atneštų — vad. etninių kultūrų išlaikymui. Raginusieji ar raginantieji ateivius užmiršti savo krašto kultūrą niekad deramai nepagalvojo, kiek tuose žodžiuose logikos. Pasvarstykime tą patarimą užmiršti kuo buvai ir ką palikai tėvynėje. Jeigu pirmieji vadinamų naujų kraštų atradėjai ir jų draugai, paskui juos į tuos kraštus atkeliavę ispanai, prancūzai, vokiečiai — pasauliečiai, vienuoliai misionieriai būtų panašiai galvoję, tai išlipę naujuose kontinentuose ir susitikę su tų kraštų senais gyventojais būtų tapę pagonimis religijos ir barbarais kultūros atžvilgiu. Panašiai jiems būtų turėję elgtis ir visi kiti ateiviai iki šiai dienai. Į ką būtų panašūs šiandieniniai Amerikų kontinentai, Australija ir kas norėtų juose gyventi. Visi senieji imigrantai į šiuos kraštus kitaip galvojo. Jie keliavo svetur ne atsižadėti to, kuo jie buvo ir ką turėjo, o visa tai paskleisti naujuose kraštuose. Ir mūsų laikais Amerikos prezidentas John Kennedy paskelbė Peace Corps idėją ne tam, kad jauni amerikiečiai išsiųsti į vadinamus atsilikusius kraštus patys prilygtų anų kraštų žmonėms, bet kad neštų į anuos kraštus Amerikos kultūrą, civilizaciją, idėjas. O šie dabartinės Amerikos turtai yra sukurti ne senųjų Amerikos gyventojų. Tai yra į tą kraštą ateivių atnešta dovana.

Anų patarimų davėjai — užmiršti kuo buvai, gal sakytų, kad aš juos klaidingai suprantu ir klaidingai aiškinu. Jeigu neklystu, jie taip galvoja: Mūsų laikais ateivis naujame krašte randa pakankamai visokios kultūros ir jis tik save apsunkinęs skirdamasis kuom nors nuo kitų — vadinamų vietinių gyventojų. Tačiau toks galvojimas nebūtų teisingas. Nėra nė šalies, nė žmonių, kur viskas būtų pasiekęs jau aukščiausio laipsnio, būtų neklaidinga tobulybė, kad nebūtų ko nė pridėti, nė atimti. Siūlantieji pamiršti viską, kas turėta gimtajam krašte, yra pažangos trukdytojai. Jie naudingai pasielgtų, jeigu naujus ateivius gerai iškvostų, kaip, kas buvo ar yra jų palikto krašto mokyklose, šeimose, kaimyniškumo santykiuose ir anų atsineštų dalykų kai ką įgyvendintų savam krašte. Gera yra gerbti, kas yra savo, tačiau negera manyti, kad kitur nėra nieko gero. Tokių klaidingų optimistų dėka po laiko apsižiūrima, kad kuris nors kraštas dar neseniai buvęs atsilikęs štai kame nors ir pralenkia nekritiškus optimistus. Šios paprastais žodžiais pasakytos mintys nėra skiriamos kuriam vienam kraštui ar ribotam laikui: jos tinka visiems kraštams ir visiems laikams. Ant nekritiško optimizmo apie save suklupo senovės graikai ir romėnai. Manydami, kad pas kitus nėra nieko geresnio, kaip pas juos, jie per vėlai apsižiūrėjo, kad jų užkariauti ir valdomi jų vadinti barbarai juos pralenkė ir religijoje ir kultūroje. Be jokių iškilmių ir be ašarų jie patys palaidojo daug ką iš to, kuo kadaise didžiavosi prieš kitus. Branginkime kas sava, bet nemanykime, kad pas kitus nėra nieko gero ir geresnio negu pas mus. Tarpe anų patarėjų užmiršti tėvynėje paliktą praeitį yra tokių, kurie mintyje turi ne ką kitą, o tik visus suvienodinti.

Standartinio žmogaus jie siekia dėl visos eilės priežasčių. Apie standartinį žmogų galima pasakyti daug ką neigiamo. Tačiau šios trumpos pastabos nėra nė psichologinė, nė sociologinė studija. Apsaugok Viešpatie nuo standartinės visuomenės ir nuo įtakos tų, kurie siekia žmones tokiais išauklėti. Tokie slopina asmens natūralią individualybę, gamina medžiagą diktatorių režimams ir visokių vertelgų juodam pelnui. Jeigu neprotingi gyvuliai tik per ilgą laiką lazda mušami atsižada savo individualybės, kad cirkuose pataikytų į tvarkytojo komandą, tai protingam žmogui dera būti atsparesniu už gyvulius išlaikant savo individualybę. Siekią standarizuoti žmonės nesupranta ką daro.

Vienokiu ar kitokiu būdu išvykusiam iš savo gimtojo krašto į kitą kraštą žmogui tinka viskas, kas liečia bendrai kiekvieną žmogų. Apie tokius išvykėlius yra tačiau kai kas daugiau pasakytino. Iš gimtojo krašto išvykusių žmonių yra daug daugiau, negu bendrai manoma. Bus ne perdaug pasakyta, kad daugelis iš gyvenančių Amerikoje ar Kanadoje dar nėra sutikę to krašto kilmės žmonių. Visi tie sutinkamieji yra arba patys, arba jų tėvai atvykę iš kitų kraštų. Jie ar jų tėvai išvyko iš savo gimtojo krašto dėl įvairių priežasčių. Daug labai prominentinių žmonių yra už savo tėvynės kaip mokslininkai — tyrinėtojai. O dar daugiau yra misionierių — vyrų ir moterų, ne tik kunigų ar vienuolių, bet ir pasauliečių mokytojų, gydytojų ir kitokių. Savo gimtąjį kraštą jie myli. Jų gyvenime viena iš laimingųjų dienų yra, kai atlikę savo misiją gali grįžti į gimtąjį kraštą. Ir tie, kurie tos dienos tikisi, ne visi jos sulaukia. Jų didesnė dalis baigia gyvenimą artimo tarnyboje kur nors už savo gimtojo krašto. Yra dar dvi kategorijos imigrantų žmonių: emigrantai ir tremtiniai. Emigrantas ir tremtinys abu yra nelaimės aukos. Emigrantą išvarė iš jo tėvynės ekonominės ir panašios sąlygos. Tremtinį — persekiojimas ar tėvynės nelaimė. Tik labai nežymi emigrantų dalis yra apleidę savo tėvynę dėl lengvabūdiškų laimės ieškojimo motyvų. Emigrantų ir tremtinių istorija neturi pradžios ir neturės pabaigos. Kai nebuvo europiečio surasti Amerikų, Australijos kontinentai, žmonės nuo vargo ir vieni nuo kitų bėgdami bastėsi ne tik po visą Europą, bet pasiekė Aziją, Afriką. Nuo tada, kai Europoje susiformavo tautos ir valstybės, išvietinto europiečio užnugaris buvo jo paliktoji tėvynė. Iš ten jie sėmėsi ne tik dvasinės stiprybės, bet gavo kultūrinę ir ekonominę pagalbą. Iš Amerikos į Europą ir kitus kraštus pagalba pradėjo plaukti tik labai neseniai. Iki 1914 metų karo pradžios iš Europos: Skandinavijos, Vokietijos, Olandijos, Belgijos, Prancūzijos į Ameriką ir Kanadą vyko ne tik kunigai, vienuoliai ir vienuolės, pasauliečiai mokytojai, gydytojai ir kitokie profesionalai, bet ir stambi finansinė pagalba. Nereikia užtat stebėtis kai kuriais politiniais ar kultūriniais žingsniais šiuose vadinamuose naujuose kraštuose. Europiečio istorija čia yra dar nesena, pagal savistovaus tvarkymosi amžių tie žingsniai čia gana tvirti ir protingi.

Jeigu ne visur, tai labai daug kur ir šiandien mokslininkui, misionieriui besidarbuojančiam už savo tėvynės visokia dvasinė, o daug kur ir medžiaginė parama iki šiai dienai ateina ne iš kur kitur, o iš jo tėvynės. Tuo labiau tėvynė visada ir visur lieka tautiniu užnugariu. Tautinės kultūros išsivežtos svetur gali būti išsaugotos, gali būti praturtintos vienu kitu literatūros, muzikos ar kitokiu kūriniu, tačiau tautos tikroji kultūrinė kūryba vyksta tik savoje tėvynėje. Jeigu kada aplinkybės sukliudo tautinę kultūrą savame krašte, tai visada labai skaudžiai tai atsiliepia ir svetur esantiems tos tautos žmonėms.

Iš šių trumpai pasakytų minčių seka, kiek daug yra skolingas savo tėvynei kiekvienas išvietintas žmogus. Airiai ir carų laikų lietuviai už savo tėvynės yra geras pavyzdys, kiek išvietintieji gali ir privalo duoti savo tėvynei jos sunkiose valandose. Šiandieniniai mes esame ne vieninteliai ir ne pirmą kartą esame tokioje būklėje, kad išvietintieji ateina su ekonomine, kultūrine ir politine pagalba savo tėvynei.

Ne mažesnė realybė už tą, kad kiekvienas turime savo tėvynę, yra ir faktas, kad daug žmonių gyvena už savo tėvynės. Apie kiekvieno žmogaus pareigas gyvenamam kraštui žodis seks truputį vėliau, gi čia prisiminkime vieną tiesą. Žmogus savo kilme, savo natūraliu santykiu su Dievu yra ir turi būti kūrėjas, tokiu jis turi būti visur ir visada. Apaštalų darbuose pavaizduotas šv. Povilas visur ir visada vienodai uolus apaštalas. Brito belaisvio Rusijos Vladimiro kalėjime, Private Kelly vaizduojami mūsų vyskupai Teofilius Matulionis ir Mečislovas Reinys tame pat kalėjime, visada ir visų tautų mokslininkai, misionieriai už savo tėvynių yra tipai žmogaus, kokiu turi būti kiekvienas savo srityje. Kas susilaiko būti kūrėju tik dėl to, kad jis yra svetur, tas palaidoja dalį savo tikro natūralaus žmogiškumo. Kur žmogui tektų gyventi, jis visur turi stengtis ir mokėti būti Kūrėjo vaikas. Mokslininkas vyksta svetur arba surasti ką nors naujo, arba nunešti svetur tai, ką jis žino. Savo religijos skleidėjas, auklėtojas, medikas ir kitokie vyksta svetur paskleisti kitur tai, ką jie tiki, ką žino. Tokiais visais laikais buvo ir tremtiniai. Jeigu į Ameriką būtų susirinkę tik emigrantai medžiaginio pelno vedini, kas žino, kaip dabar atrodytų šio kontinento žmonių gyvenimas. O tokių tik pelno ieškotojų nuo Kristupo Kolumbo laikų čia atvyko daug. Paskui juos tačiau atvyko daug savo tėvynėje persekiojamų už religiją, už laisvę. Naujame krašte jie nepamiršo savo principų ir įsitikinimų. Nors būdami tik mažuma tarpe kitokių, savo idealizmu ir entuziazmu jie prasiveržė pro savanaudžių ir pilkos visuomenės masę, kūrė ir kuria gyvenimą su daug gražių savybių, kad kai kurių iš jų nėra net jų senose, kultūringose tėvynėse. Toks kelias yra vienintelis vertai reikštis tremtiniui, kuris turėjo palikti savo tėvynę už laisvės branginimą, už religinius įsitikinimus. Užmokėjęs tokią kainą už savo branginamas idėjas ar principus — netekęs tėvynės ir tų savo principų svetur neskleidžiąs tremtinys netektų tremtinio charakterio, save degraduotų tik į savo interesų paisančių emigrantų klasę.

Svetimam krašte deramai jaustis ir reikštis reikia dvasinio subrendimo, charakterio ir drąsos. Ir idealistui tremtiniui yra lengviau nueiti į vieną iš dviejų kraštutinumų. Vienas iš tų kraštutinumų yra izoliavimasis nuo naujo krašto gyvenimo reikalų, kad „savęs nepraradus“: savo religijos, principų, tautybės. Antras kraštutinumas yra nepaisyti to, kuo kas iki šiol buvo, o stengtis, kad ir geru tikslu, sutapti su mase, kurion kuris pateko. Ne žmonių teisimui ar smerkimui, bet tik geresniam anų kraštutinumų pavaizdavimui ir supratimui prisiminkime kelis pavyzdžius. Po 1917—1920 metų Rusijos revoliucijos išvyko iš savo tėvynės į vadinamą laisvą pasaulį didelis skaičius Rusijos inteligentijos ir buvusios aristokratijos. Apgailestaujant reikia konstatuoti, kad iš jų tik labai retas paliko kokių nors pozityvių pėdsakų savo gyvenimo laisvame pasaulyje. Beveik visuma jų, minimalinę egzistenciją gaudami iš šalpos ar juodo darbo, sunyko vakarų Europos didmiesčiuose, laisvą laiką leisdami tuščiuose pokalbiuose apie gražesnės ateities viltis be savų pastangų. Verta pagalvoti ir apie kitą neigiamą pavyzdį, tai prieškarinėje Europoje ne vienoje valstybėje tautinės mažumos. Mintyje turiu ne tokius, kurie gyveno ginčijamose ar užgrobtose teritorijose prie savo tautos kūno rubežių, kaip antai po Suvalkų sutarties lenkų užgrobta dalis Lietuvos Turiu mintyje tokius, kurie gyvendami toli nuo savo tautos kamieno net nesvajojo apie kitokį susijungimą su savo tauta, kaip išvykdami iš jų gyvenamo krašto į savo tautos tėvynę. Tokius prisimenant vertą pagalvoti, kam ir kaip buvo naudingas jų nelojalumas gyvenamam kraštui.

Svetimam krašte deramai jaustis ir reikštis yra kitas būdas: išlaikyti save kuo esi ir būti aktyviai lojaliu gyvenamam kraštui. Šios rūšies teigiamų pavyzdžių visokios kilmės žmonių turime visuose kraštuose, o čia prisiminkime iš tokių Amerikoje gyvenančius milijonus airių. Gyvendami Amerikoje jie visur pabrėžia savo airiškumą, savo lojalumą ilgai vergavusiai savo tėvynei, visokiais būdais remdami jos kovą už nepriklausomybę ir tos nepriklausomybės atkūrimą, į Airiją keliauja maldininkais ir kartu veržiasi kurti ir valdyti Ameriką, karuose miršta už ją su pasididžiavimu. Yra minėtinų ir atskirų asmenų; kaip generolas Tadas Kosciuška, studentu turistu atvykę į Ameriką ir pirmas Amerikoje pašvęstas kunigas kunigaikštis Aleksandras Dimitrijus Galicinas (Gediminaitis), Marija Pranciška Cabrini, Kazimiera Kaupaitė — Motina Marija ir daug jos draugių lietuvaičių kazimieriečių, jos brolis kunigas Antanas Kaupas, kunigas Antanas Staniukynas, daug kitų šiems panašių lietuvių kunigų, daug Amerikoje gimusių karštų lietuvių ir kartu karštų amerikiečių, šveicaras Lietuvos savanoris profesorius Juozapas Eretas. Šie visi ir milijonai kitų yra visiems kelrodžiai, kaip reikia žmogui reikštis ir jaustis svetimam krašte, nepaisant kokiais keliais ir kokiais motyvais gyvenančiam už savo tėvynės.

Ne tik savo tėvynėje, bet ir svetur išvykęs ar ten jau gimęs iš ateivių, jeigu nesidomi to krašto reikalais, o žiūri tik savo asmeninės naudos, yra savanaudis, o ne pozityvus to krašto pilietis ar jo nors gyventojas. Gyvenamam kraštui jis tik tiek naudingas, kiek pagamina medžiaginių gėrybių, toks nėra sąmoningas to krašto visuomenės narys. Beje, gyvenant svetimam krašte ir nesirūpinant jo reikalais galima siekti savo gimtojo krašto ir savo tautos naudos. Tokiu atveju galima būti naudingu savo tautai ir tėvynei, bet liekame gyvenamo krašto tik išnaudotojais, o padoriam žmogui ne tik dera, bet reikia būti pozityviu žmogumi. Nėra nė per daug, nė nesuderinama būti naudingu ir lojaliu ir gimtajam ir gyvenamam kraštui. Ir vėl klauskime save, koks būtų vadinamų naujų kraštų likimas, jeigu juose visi ateiviai ir jų vaikai nesidomėtų gyvenamo krašto reikalais ir nebūtų ten gyvenimo kūrėjais. Lojalumą gyvenamam kraštui kiekvienas žmogus turi laikyti humaniškumo, o krikščionis ir krikščioniška pareiga. Lojalumas nėra tik pasyvi laikysena — gyvenamam kraštui tik nekenkti. Taip yra nusiteikusi daugybė tų, kurie rūpinasi tik savimi. Lojalumas yra domėjimasis krašto reikalais ir aktyvus dalyvavimas jo gyvenime, kad to krašto visus reikalus kreipus gera linkme. Krašto reikalus matyti, apie juos teigiamai ar neigiamai pakalbėti, pakritikuoti ir nieko nedaryti yra tuščios kalbos, o ne lojalumas. Pradedant gatvių švara ir baigiant mokyklų dvasia bei valdžios politika kritikų tuščios kalbos be darbų yra tuščias laiko gaišinimas. Kam tie dalykai rūpi, reikia veiklos. Krašto reikalus matyti, rūpintis jo gerove ir veikti yra ne tik tame krašte gimusių, ar kurios nors vienos tautos kilmės žmonių, o visų krašto gyventojų reikalas ir tai yra teisingai suprastas lojalumas. Kai Cincinati miesto vienos katalikiškos mokyklos mergaitėms nepatiko Amerikoje kieno tai propaguojamas rūbų nekuklumas, jos suprato, ką reikia daryti: pradėjo, dabar jau plačiai žinomą „Padorumo legioną — Decency Legion“. Tai pavyzdys, kaip reikia reaguoti į neigiamybes, kaip siekti ko nors teigiamo: ne vien kritika, bet teigiamomis pastangomis.

Lojalumas gyvenamam kraštui nėra priešingas žmogaus tautiškumui. Tuodu dalykus reikia kultūringai suderinti. Gyvenančių ne savo tautos, bet kitame krašte, žmonių pastangos išlaikyti savo tautiškumą turi būti net aktyvesnės negu tautos tėvynėje. Yra per maža tik save išlaikyti tokiu, kuris kokios tautybės atvyko į kitą kraštą. Reikia turėti drąsos savo tautybės geras savybes parodyti ir kitiems. Tautinės kultūros yra žmonijos bendrosios kultūros sudėtinė dalis. Tokios kultūros, kuri neturėjo ir neturi savo šaknų jokioje tautoje, iš viso nėra. Su vadinamos tarptautinės kultūros kūriniais yra panašiai kaip su vadinamom liaudies dainom. Beveik visų dainų autorius yra vienas asmuo, o ne kolektyvas — liaudis, tik visuomenė jau nebemini ir net neatsimena tų autorių vardų. Tik stambesni atskiri kūriniai, prie kurių jų autorius prirašė savo pavardę, ar kūrinį net užpatentavo valdžios įstaigoje, skiriami jų tikrajam autoriui. Kaip tautinė kultūra yra individų kūrinys, taip tarptautinė kultūra yra tautinių kultūrų mozaika.

Kūrybingas asmuo nepasitenkina kuria nors viena išraiškos forma. Ir vienas individas, pavyzdžiui Lietuvos kaimo kryžių dirbėjas, sukurdavo kelis skirtingus jų stilius. Tautoje būtų mirusi kūrybos dvasia, jeigu kultūra ir jos formos neaugtų, neturtėtų. Taip yra ir visoje žmonijoje. Dėl to, nors yra būtina branginti tai, kas yra paveldėta, bet būtų gyvybės stokos ženklas, jeigu nebūtų naujų aspiracijų ir naujų bandymų. Ir visos žmonijos ir atskirų tautų kultūros nėra kurios nors vienos generacijos vaisius ir nuopelnas. Prie paveldėtos kultūros naujos generacijos prideda vis ką nors naujo. Tiesa, kad naujos generacijos kai ką ir užmiršta, praranda. Tai įvyksta ypatingai tokiose generacijose, kurios yra daugiau linkę į materialistinį utilitarizmą. Tokios generacijos pamiršta ir praranda iš praeities paveldėtų daug dvasinių ir moralinių vertybių. Didžiuotis vien savo laiko kultūra, su panieka atsiliepiant apie praeitį yra liūdimas stokos kultūrinės nuovokos Net ir kultūringiausios tautos tik viena generacija savo tautos bendrajai kultūrai nedaug prideda. Ir už vienos tautos ir už visos žmonijos kultūrą dėkingumas ir pagarba priklauso visai praeičiai. Net ir tai, kas mums šiandien atrodytų pasenę, atgyvenę, jeigu tai žmogaus proto ir talento kūryba, yra dievybės kūryba per žmogų. Jeigu ne anie, dabar atrodo pasenę dalykai, gal nebūtų daug ko, kas dabar yra naujo.

Kiekviena sena tauta turi daug savų kultūros turtų, kurių neturi kitos tautos. Deja, daugelis žmonių per siaurai supranta kultūros turinį, labai brangina smulkmenas, o pražiūri esminius dalykus. Ir Kultūros ministerijos ir tautos kultūros paminklų apsaugos departamentai ar komisijos gerai daro surinkdami ir apsaugodami žmogaus rankų kūrinius. Tie kūriniai, tačiau yra tik išraiška, tik krislai dvasios kultūros. Dėl šio per siauro kultūros supratimo daug kas žūva iš tautos kultūros tikrųjų lobių net savame krašte laisvės laikais, o dar daugiau tauta jų netenka svetimųjų vergijoje. Dar blogiau yra su išeivija, jeigu ji nesugeba saugoti savo tautos kultūros viso turinio. Tokia išeivija svetur neatlieka tos kultūrinės misijos, kokią ji privalėtų ir galėtų atlikti. Brangindami tik atskirus kultūros gabalėlius, kurie svetimam krašte kitiems neturi praktiškos vertės, o nesuvokdami savo kultūros dvasios ir jos pilno turinio tokie išeiviai turi šį tą kitiems parodyti, bet neįjungia į ano krašto kultūrą to, kas atsineštoje kultūroje būtų vertingesnio. Mums lietuviams sava kultūra yra brangi, nes tai mūsų kultūra. Šio laiko žmonijai ji yra tiek verta, kiek ji yra gera savyje ir kiek gero ji galėtų įdėti į dabar kiekvieno gyvenamo krašto kultūrą. Imkime smulkius dalykus: rūbus, kryžius, architektūros niuansus, mūsų giesmes ir dainas, šokius. Tarpe įvairių tautų šios srities kūrinių, ne vienas iš šių Lietuvos liaudies kūrinių daug kieno yra laikomi savo srityje meniškiausiais. Tačiau mes turime gražesnių ir vertingesnių tautinių turtų už anuos liaudies meno gabalėlius.

Savo natūraliais gabumais ir darbštumu mūsų žmonės visuose kraštuose yra užsitarnavę gerą vardą ir vietą visų kitų tarpe. O gi ką kalbėti apie lietuvių sąžiningumą, apie šeimos dvasią, kuri buvo ne koks pasitaikantis epizodas, o visuotina, apie lietuvių kaimyniškumo tradicijas, apie svetingumą ne tik saviems, bet ir nepažįstamam keleiviui, apie religinių, dorinių, visuomeninių papročių bei tradicijų grožį. Laisvieji kultūringi ir turtingi pasaulio kraštai būtų tikras rojus, jeigu į juos perkeltum tai, ką lietuviai brangino, kas buvo jų dvasinis tautinis turtas. Mūsų kalbos ir pastangos svetur išlaikyti tautinę kultūrą ir mūsų kultūrinė misija tik tiek bus prasmingos, kiek stengsimės išlaikyt ir kituose paskleisti pilną mūsų kultūrą, o ne tik pademonstruoti vieną kitą tautos meno nuotrupą. Šiandieninė Amerika, Kanada yra tokios, ką joms davė čia atvykusieji iš Europos kraštų. Savos kultūros integravimas į dabar gyvenamo krašto kultūrą nėra nė tautinis šovinižmas, nė nelankstumas, o yra kultūringumas ir pasitarnavimas žmonijai. Daug kas britiško, airiško, olandiško, prancūziško, vokiško šiandien Amerikoje yra vadinama amerikonišku, ar Kanadoje — kanadišku. Tegul kada nors bus vadinama ir laikoma amerikonišku, kanadišku, australišku tai, kas yra iš lietuvių. Mūsų tautos kultūrai ir mūsų lietuviškumui tai ne tik nepakenks, o būtų liudymas, kad ir lietuviai ką nors davė kraštams, kuriuose buvo lemta jiems gyventi. Visų kraštų kultūros ateities rėmai yra labai platūs ir dar neperpildyti. Į tuos rėmus ir lietuviai turėtų įdėti akmenėlių iš mūsų tautos dvasios — religijos, dorovės, tradicijų, papročių, meno.

Jeigu mokytis iš Katalikų Bažnyčios elgesio, paremto ilga patirtim ir visą žmoniją apimančiais interesais bei perspektyva, tai Bažnyčia moko nepamesti ir užmiršti, kas ir kur buvo ir yra gero, bet išlaikyti ir priderinti prie laikų ir kraštų. Kaip Bažnyčia vertina ir palaiko tautines ir teritorines liturgines tradicijas, gali būti pavyzdžiu P. Pijaus XII paskelbta 1955 metais Šventosios savaitės liturgija ir Vatikano II susirinkimo paskelbtoji Konstitucija, patvarkanti Šventąją Liturgiją. Įvesdama kai ką naujo ir grąžindama kai ką seno bet užmiršto Bažnyčia patvarko, kad seni tautiniai ir teritoriniai priedai turi būti ne panaikinti, bet suderinti su naujais patvarkymais, kad priimančios krikščionybę ir įsijungiančios į Katalikų Bažnyčią iki šiol buvę net stabmeldžių tautos, prisiimdamos Bažnyčios bendrąją liturgiją, gali pasilaikyti ir iš savo stabmeldiškos liturgijos tai, kas neprieštarauja katalikybės esmei. Religiniai tautiniai papročiai gali būti universaliu pavyzdžiu, kaip nekritiški visko vienodytojai gali patarnauti gyvenimo ne praturtinimui, o siaurinimui. Antai, svetur išvykę lietuviai, lenkai ir kiti ne tik gero nepadarytų, bet padarytų žalos žmonijos religinei kultūrai svetur užmiršdami tokius pamaldumo būdus, kaip gegužės mėnesio pamaldų puošnumas, Kryžiaus kelių giesmės ir maldos, Graudūs verksmai ir visa eilė prasmingų ir gražių tradicinių pamaldumo būdų. Kad kituose kraštuose to nerandama, tai juos reikia ten įvesti, bet ne pamiršti.

Bažnyčia taip pat nėra ir niekad nebuvo meniškai bevertės ar standartinės liturginės architektūros ar skulptūros šalininkė. Priešingai, visais amžiais ir iki mūsų laiko Bažnyčia drąsina architektus naujos technikos, naujų medžiagų pagalba ieškoti naujų stilių, naujų formų, išlaikant religinę mintį ir meniškumą. Bažnyčia visais laikais prielankiai priima pastangas į liturginio meno turinį ir formą architektūroje, tapyboje, muzikoje įvesti tautinių menų motyvų. Dar aiškiau Bažnyčia ragina katalikiškų tautų išeivius saugoti ir svetur savas katalikiško šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo tradicijas. Šiuo būdu išeiviai ne žodžiais, o gyvenimo pavyzdžiu tampa krikščioniškos kultūros ir dvasios misionieriais. Kai kuriuose Europos kraštuose, kur krikščionys suskilo, kur katalikai ne svetimų, o savų valdovų buvo ilgus laikus diskriminuojami ar net persekiojami, neišliko tiek atsparūs, kaip lietuviai ar lenkai svetimų okupacijoje ir persekiojimuose. Kai kuriuose senuose katalikiškuose kraštuose katalikai sunyko ir skaičiumi ir pamiršo savus senus bendrai religinius ir katalikiškus papročius. Pačiose tėvynėse jų religinis gyvenimas liko tik labai skurdus, suredukuotas į minimalinius dalykus. Tokių kraštų katalikai išvykdami į kitus kraštus išsivežė širdyse gal ir labai tvirtą tikėjimą, bet iš religinio meno, liturgijos, pamaldumo praktikų, šeimyninių papročių jie išsivežė ne daug ką, nes tai buvo išnykę jų tėvynėse. Savo tėvynėje gyvenę tarpe skirtingo tikėjimo ir ne retai vieni kitų antagonistiškai nekenčią, jie ir svetur išvyk-dami neišsivežė gražių kaimynystės papročių. Viso to pasėkoje, naujuose kraštuose galima matyti labai keistą dvasią, kad kaimynų tarpe ne tik nėra jokios sutartinės jaunimo auklėjime, bendruomenių tvarkyme, bet labai dažnai kaimynas nepažįsta net tame pačiame name gyvenančio kaimyno.

Visų tų išeivių, kurie savame krašte gyveno krikščioniškos kultūros bei katalikiškų papročių turtingesnėje ir palankesnėje atmosferoje, yra ne vien tautinė, bet visuomeninė ir krikščioniška pareiga svetur neužmiršti to, kas išsinešta iš tėvynės, bet visa tai įgyvendinti ir naujame krašte, praturtinant to krašto kultūrinį, moralinį, religinį gyvenimą. Tiesa, kad Amerikos, Kanados, Australijos daugelyje katalikų bažnyčių nėra kai kurių pamaldumo ar net liturginių tradicijų, kokių iš savo krašto atsinešė austrai, bavarai, lenkai, lietuviai. Bet gi dar taip neseniai tuose kontinetuose krikščionių visai nebuvo. Kad ten dar nėra daugelio religinių dalykų įprastų anų minėtų Europos kraštų katalikams, tai iš to nereikia daryti išvados, kad jų ir negali ar neturi būti, bet reikia juos išlaikyti, tuose kraštuose juos skleisti ir prigydyti. Kartokime iki įkyrumo, kad svetur išvykęs žmogus neturi prarasti save, bet kultūriniai praturtinti ir save ir kitus kraštus. Praturtinti save prisiimdamas ką gero rado svetur. Praturtinti kitus, perteikiant ir kitiems, ką gero savo atsinešė.

Lietuvių tautos realios ir imponuojančios žymės yra jos amžius, jos meilė laisvei ir nepriklausomo gyvenimo ir vergijos laikais. Jos būdingoji žymė yra demokratiškoji dvasia.

Pasaulinio žodyno prasme monarchija Lietuvių tautoje ir šalyje niekad neprigijo. Lietuvoje niekad nebuvo vergų prekybos ta prasme, kokia dar iki devyniolikto šimtmečio buvo ne vienoje šiandien labai modernioje šalyje. Net baudžiava Lietuvoje išblėso jau taip seniai, kad tikrai ne visi kraštai gali tuo pasigirti. Lietuvos Statutas ir savo amžiumi ir savo turiniu yra kultūros monumentas ne vien mūsų tautos, bet viso pasaulio kultūroje. Lietuvos ir karų istorija siekia daug toliau, negu tik savo laisvės gynimas. Kiekvienas lietuvis turėtų žinoti žygius ir datas, kada Lietuvos valstybė užkirto kelią invazijoms į Europą iš rytų, ar kokios reikšmės visai Europai buvo Žalgirio mūšis. Ir savo menu bei menininkais lietuviai gali pagrįstai didžiuotis prieš visą pasaulį nemažiau, kaip ir kitos senos tautos. Lietuviai gali džiaugtis kai kuo, ko tokiame laipsnyje randame ne visose tautose: tai laisvės branginimas, laisvėje parodoma pažanga, dvasinių, dorinių ir religinių tradicijų pranašumu. Jeigu kada ir tektų pripažinti teisingomis žinias dabar ateinančias iš Lietuvos, kad namie tauta turinti dabar daugiau menkaverčių narių, negu buvo praeityje, tai iš kitos pusės ir gerieji savo kova, ištikimybe tautai, kraštui, religijai niekad nebuvo Lietuvos taip išgarsinę, kaip dabartiniais tragiškais vergijos laikais.

Mūsų ryšys su savaisiais Lietuvoje, palaikomas laiškais ir kitokiais būdais teikiant jiems pagalbą, yra daug didesnės ir platesnės reikšmės negu tik patriotizmo sentimentai. Tėvai gerai darytų tuos ryšius palaikydami savo vaikų rankomis. Tai padėtų jaunimui neužmiršti savo kilmės ir išlaikyti gyvą ryšį su tauta tėvynėje.

Svetur gimusios jaunos kartos savos kilmės sąmoningumui daug reiškia tėvų pokalbiai su vaikais. Pripažinkime, kad seniau buvo palankesnės aplinkybės šeimos pokalbiams, vis tiek turime pripažinti, kad šiuo atžvilgiu gerai savo pareigą atliko išeivijoje lietuvių vadinamoji senoji karta — išvykusieji prieš antrąjį pasaulinį karą. Savo pokalbiais jie savo vaikams tiesiog piešte nupiešė savo tėviškes ir jų gyvenimą. Turėkite kantrybės paskaityti nors šiuos du pavyzdžius. Amerikoje gimusi lietuvaitė, ištekėjusi už vyro iš mano gimtinės apylinkės, mane sutikusi klausia: Pasakyk, kas toje apylinkėje taip ypatingo, kad iš mano vyro nuolatinių pasakų aš ir mūsų vaikai susidarėme vaizdą, kad tai turi būti gražiausia vieta visoje žemėje. Beje, anas vyras iš Lietuvos išvykęs 1910 metais. Kita Amerikoje gimusi lietuvaitė pasakojo, kad iš savo tėvų pasakų jinai susikūrė tokius vaizdus apie tėvų gimtinę, kaimynų ir giminių gyvenamas vietas, kad vykusi Lietuvon su dideliu žingeidumu ir net pietizmu, kad lankydama tėvų gimtines ji ten jautėsi tarsi anas vietas būtų jau ne kartą mačiusi, žinojusi visų kaimynų pavardes, parapijos kapinyne lengvai suradusi savo tėvukų kapus. Jai buvę nesunku surasti gimines, nes žinojusi visų pavardes ir gyvenamas vietas. Matomai, mėgo kalbėti apie savo tėviškes ir kiti išeiviai. Pasakoja Chicagoje gerai žinomas kroatų kilmės dr. J. Ruzik savo įspūdį iš kelionės, kai buvo pasiųstas į Belgradą padėti sunkiai sergančiam kardinolui Aloyzui Stepinač. Apie savo tėvų gimtinę nedideliame Kroatijos miestelyje jis buvo tiek girdėjęs, kad ne tik ryžosi tą vietą atlankyti, bet nuvykęs į miestelį iš karto atpažinęs namelį, kur gyveno jo tėvai. Nemanykime, kad gyvenantiems ištaigingoje Amerikoje ar kitur lietuvių vaikams neįdomu klausytis apie ne vieno iš jų gal ir vargingas tėvų gyventas vietas. Jeigu jaunimas su įdomumu klausosi pasakojimų apie Australijos maori gyvenimą, tai nepalyginamai daugiau įdomaus galima jiems papasakoti ir apie Lietuvą. O ir apie kieno nors varganas gimtines mokykimės jausti ir kalbėti iš poeto Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiko“.

Šeimoje kalba taip pat turėtų būti lietuvių kalba. Dera kiekvienoje šeimoje ant sienos turėti Amerikos prezidento D. D. Eisenhowerio žodžius, kad mūsų laiko žmogui turi būti gėda mokėti tik vieną gyvenamo krašto kalbą. Ta kalba yra būtina, jaunimas išmoksta jos natūraliai ir lengvai mokykloje ir kitur. Būtų tačiau ir skriauda ir negarbė nemokėti tėvų kalbos. Jos mokytis natūralioji ir geriausia vieta yra gimtoji šeima. Tuo tikslu, šalia gyvos kalbos, yra reikalinga ir lietuviška knyga. Net savos gimtos kalbos gerai išmokti galima tik skaitant. Jeigu išeivijoje neturėtume jaunimui tinkančių knygų, tai galima pasigelbėti Lietuva. Nors apie šiandieninę Lietuvos spaudą yra daug ką įspėjančio pasakyti, tai vis tiek ten yra jaunimui įdomių ir naudingų knygų.

Ir tautiniu atžvilgiu turi reikšmės kasdieninė malda sava gimtąja kalba. Svetimuose kraštuose jau retai kur bažnyčia ir mokykla išmokys vaikus melstis lietuviškai. Išmintinga todėl palaikyti natūralų senovišką ir visada vertingą būdą — šeimoje išmokyti vaikus kasdieninių maldų sava kalba pirmiau, negu bažnyčioje ir mokykloje jie išmoks maldų ir katekizmo krašto kalba. Kur šeimoje lietuviškai meldžiamasi, ten vaikai niekad neužmirš, kas jie yra. Man atrodo, kad ir nesant karštu kataliku, tai nors dvasiniais, patriotiniais motyvais šeimų nariai turėtų praktikuoti nors tradicines gegužės, birželio mėnesiais, gavėnios metu visi kartu melstis ar giedoti lietuviškai. Gal kas sakys, kad tai dalykai tikę praeityje. Taip, jeigu kuriems nelabai rūpi panaudoti visas prieinamas priemones išlaikyti savo šeimoje tradicinę lietuvišką dvasią ir kalbą.

Veiksmingas būdas palaikyti šeimoje tautinę dvasią ir nuotaiką yra šeimos židinio — buto viršinė aplinka. Atrodo, kad lietuvių butuose tokia nuotaika yra galima ir turėtų būti palaikoma. Kam pasitenkinti kambaryje standartiniu kryžium, jeigu mūsų lietuviški kryžių stiliai yra gražiausi pasaulyje. Kam puošti būta svetimais istorijos ar gamtos vaizdais, kad mes turime savų ir menininkų ir jų darbų ir kitokių savų puošmenų. Ir vaikams bus lengviau visur jaustis lietuviais, jeigu tokiais jausis savos šeimos aplinkoje.

Negalima nutylėti fakto, kad vaikui arba teikia drąsos arba atbaido prisipažinti savo tautybę faktas, kokį vardą toje vietoje ar aplinkoje turi jo šeima ir bendrai jo tautiečiai. Geras vardas kaimynų tarpe, parapijoje, darbovietėje ir visur vaikus liečia net daugiau, negu pačius jų tėvus ir kitus užaugusius šeimos narius.

Svarbu ne tik užaugusiems, bet ir jaunimui bei vaikams priklausyti kokiai nors lietuviškai organizacijai. Per jas iš jaunos kartos išauga ne tik eiliniai susipratę tautiečiai, bet ir jauni veikėjai.

Mūsų lietuviškos pastangos ir mūsų draugai. Kitataučiai kaip mūsų talkininkai. Rūpinantis savais reikalais nepakanka tik pasitikėti Dievu ir gerais žmonėmis. Reikia ir pačiam stengtis. Tačiau ir tai tiesa, kad daug mūsų asmeninių ir mums bendrų svarbių reikalų gali kas nors kitas geriau atlikti negu mes patys. Vargiai, kuriam iš lietuvių pavyktų padaryti tokio įspūdžio lietuvių jaunimui, kokio yra padaręs Bostono arkivyskupas kardinolas Richardas J. Cushing BALFo seime Bostone 1953 metais savo kalba: The Stars still shine (Lietuvos Vyčių išspausdinta ir išplatinta) ir Chicagos arkivyskupas kardinolas Samuel A. Stritch savo kalba Lietuvos vyčių seime 1954 metais. Tų žodžių ir minčių skirtų lietuviams galia yra tame, kad tai pasakyta nelietuvių. Tuos pačius žodžius pasakydami patys lietuviai nepadarytume saviesiems tokio didelio įspūdžio. Tą pat galima pasakyti apie daugelį politinių momentų, kokių mes patys jokiu būdu nesukurtume. Mintyje turiu visą eilę įvykių Amerikos Senate, Kongrese ir kitur. Jeigu tose pat vietose ir tuos pačius žodžius galėtume pasakyti mes patys, tai nepadarytume to paties įspūdžio.

Geri draugai iš kitataučių tarpo savaime neatsiranda. Reikia jų surasti, įsigyti. Patys žymiausieji Lietuvos draugai iš kitataučių tarpo yra įgyti kieno nors asmeniniu kontaktu. Tai įvyksta įvairiais keliais: asmeniniais santykiais, per organizacijas, kultūrinį, karitatyvinį, politinį veikimą, įvairiais būdais dalyvaujant religinės srities įvykiuose. Tokiems, kuriems nėra pavojaus kitų tarpe „save prarasti“, yra naudinga dalyvauti kokioje nors veikloje kartu su kitataučiais.

Mūsų tautos politinė kova ir mes toje kovoje. Ir mūsų ir daugelio kitų tautų istorija parodo, kad tautos išsilaiko neturėdamos laisvės net per ilgesnį laiką. Yra senų tautų, kurios tik mūsų laikais pirmą kartą savo gyvavime tapo nepriklausomomis. Kaip individo, taip ir tautos gyvybės ir išlaikymo yra daug laipsnių. Vienos tautos vos išlaikė egzistenciją, vadinamos atsilikusiomis kultūroje. Apie kitas gi sakoma, kad jos vadovauja žmonijos kultūrai. Būtų klaida manyti, kad tų tautų tarpe yra koks tai natūralus skirtumas, panašus į jų kultūrų skirtumą. Ir savo kilme ir natūraliais gabumais ne labai kuo skiriasi japonas nuo siamiečio, britas nuo airio ir taip panašiai tarpe kitų tautų. Svarbiausias skirtumas yra tas, kad vienos tautos jau seniai pačios tvarkosi, o kitos seniai yra kitų valdomos. O tas kitų valdymas, ar jis vadintųsi protektoratu, ar dominija, ar kolonija, ar okupacija, visada pasireiškia tuo pačiu — valdomą išnaudoti, kliudyti pažangą kultūroje, kad nesukiltų prieš valdovą. Tiesa, kad tautos ir valstybės turėję kolonijas ne visos vienodai jas skriaudė, bet ir tai tiesa, kad krikščionys (vardu) kolonijų valdytojai per šimtmečius nepasirūpino valdomuosius nors supažindinti su Kristum ir Evangelija, išmokyti nors skaityti ir rašyti. Valdovų elgesys buvo viena iš didžiausių kliūčių valdomiesiems susidomėti valdančiųjų religija ir jų kultūra. Iš to galima suprasti, kiek rūpėjo valdantiems kitos tautos ir kiek rūpi dabar pavergtųjų

Nors ir pavergtos, bet siekią laisvės ir už laisvę kovoją tautos padaro visokeriopos pažangos daugiau, negu pasyviai nešančios vergijos kryžių. Mūsų tauta savo istorijoje antrą kartą yra šiandien engiama labai barbariškomis priemonėmis ir labai barbariškos dvasios okupanto. Šiandien Lietuvoje vyksta šis tas panašaus į praėjusių šimtmečių Afriką, kur žmonės buvo medžiojami ir vežami vergais į Amerikų kontinentus. Lietuviai šiandien yra vežami vergais į Maskvos imperijos šiaurę. Nors mūsų tautos atsparumas yra išbandytas, tai vis tiek jos kultūros pažanga vergijos metais labai daug priklausys nuo to, kaip stipri bus jos laisvės aspiracija ir kaip greitai ji išsilaisvins. Tautos kova už laisvę visada turi būti visuotinė, turi kovoti ne tik gyveną pavergtoje tėvynėje, bet visa tauta. Laisvėje esanti tautos dalis atsižadėtų savo tapatybės, jeigu nekovotų už tautos laisvę. Nekartą atsitinka pavergtoje šalyje, kaip šiandien Lietuvoje, kad tauta savo krašte yra taip suvaržyta, kad atvira kova sunkiai įmanoma. Ypatingai tokiu atveju laisvėje esančių tautiečių kova yra būtina, tos kovos gandas palaiko dvasią ir tėvynėje pavergtos tautos. Vertinant visokią mūsų veiklą — religinę, kultūrinę, karitatyvinę — būtų klaida manyti, kad politinė kova esanti tik tam tikro „politikierių“ kolektyvo reikalas ir užsiėmimas. Tai yra reikalas, kuris turi būti vienodai savas kiekvienam lietuviui. Nepaisant, kas ir kokiais motyvais teisintų savo nesidomėjimą lietuvių politine kova, toks nesidomėjimas būtų tik nesupratimas reikalo svarbos ir savo pareigos tautai. Ar kuris savo pašaukimu ar pasirinkimu esame religijos skelbėjas, labdaros vykdytojas, kultūrininkas, menininkas, tai vistiek, kiekvienam turi likti vietos širdyje ir laiko tarpe užsiėmimų vienaip ar kitaip prisidėti prie visos tautos politinės kovos atgauti Lietuvai nepriklausomybę. Pareigą dalyvauti toje kovoje kiekvienam uždeda dabartinis mūsų tautos likimas. Visuomenė ar pavieniai asmenys gali spręsti tik vieną klausimą, tai kokiais būdais tą kovą vesti, kas turi jai vadovauti ir kaip kuris gali joje dalyvauti.

RELIGIJOS VIETA VALSTYBĖJE

Religija yra svarbus dalykas ne tik dėl jos įtakos į žmonių privatų ir viešą gyvenimą. Dėl jos ir jos klausimais kyla žmonių tarpe daug ginčų, ją palietus atsiranda kartais net įvairių politinių komplikacijų. Dėl to ji yra toks klausimas, apie kurį verta kalbėti ne tik bažnyčioje, mokykloje, bet ir kitose vietose viešo, ramaus pasiaiškinimo, ramių diskusijų būdu. Valstybės viešajame gyvenime suradus religijai derančią vietą būtų galima išvengti daug nereikalingų nemalonių dalykų, jos įtaką visuomenei padaryti tokią, kokia ji turi būti. Sakoma, kokia ji turi būti, nes dažnai ir jos puolėjai ir gynėjai išeina į tokias plotmes, kurios su religijos reikalais ir dvasia neturi nieko bendro. Ginčijamasi, net susipykstama, kovojama įžeidžiančiai, o religijai tai yra svetima. Taigi, nors trumpai, apie religijos vietą valstybėje.

Iš žmonijos gyvenimo yra žinoma įvairi valstybės laikysena religijos atžvilgiu. Vienur prieš religiją kovojama ją net persekiojant, ar tik propagandos būdu. Kitur religijos atžvilgiu laikomasi indiferentiškai. Vėl kitur religijos atžvilgiu laikomasi teigiamai ir tokios laikysenos gali būti įvairios formos ir laipsniai. Kaip derėtų valstybei laikytis religijos atžvilgiu?

Religijos persekiojimas. Ne vien mūsų laikais, bet ir anksčiau kultūringam žmogui atrodė, kad persekioti žmogų už jo įsitikinimus, už gyvenimą pagal įsitikinimus yra nekultūringas dalykas. Pradeda prigyti visuose nuomonė, kad ir religija įeina į žmogaus natūralių teisių sritį. Tiesą pasakius, religija bendrai niekad ir niekur nebuvo persekiojama. Net ir šaukiantieji, kad religija esąs opiumas, kovoja ne prieš visas religijas. Jeigu kas bandytų, ar šiandien bando organizuoti kovą prieš visokią religiją, tai beveik nelieka kam kovoti, nes žmonių be jokios religijos yra labai maža dalis. Įsitikinimai negali būti prievarta nė primesti nė pakeisti, o reikia žmogų įtikinti, kalbant jam į protą ir į širdį. Jeigu taip įvyktų, kad kurios nors konfesijos išpažinėjų gyvenime įsigalėtų kas nors kenksmingo visuomenei, tai imtis prieš tai priemonių galima neįžeidžiant jokios religijos. Apie tai truputį vėliau.

Kova prieš religiją propagandos būdu būtų pateisinama, jeigu būtų aiškiai įrodyta, kad religijos ar religijų skelbiamos tiesos neturi racionalaus pagrindo, kad yra klaidingos, kad savo pasėkomis religija nėra geresnė už visišką nihilizmą. Nors žmonijos jau ilgai gyventa ir apie religiją daug pasakyta, bet dar niekam nepavyko įrodyti, kad ji neturi pagrindo. Kad religija turi į žmonių gyvenimą teigiamos įtakos, kurios iki šiol nepavyksta pakeisti kuom nors kitu, dviejų nuomonių nėra. Todėl nėra pateisinamo pagrindo, kodėl visuomenė vadinama valstybės vardu turėtų būti neigiamai nusistačiusi prieš religiją ar remtų priešreliginę propagandą.

Jeigu valstybė religijos atžvilgiu laikytųsi indiferentiškai, būtų taip pat nenuoseklu. Jeigu žmonių gyvenime religija reikštų tik tiek, kiek pasakos apie aitvarus, kaukus, raudondančius ir panašios, tai valstybei galėtų visai tai nerūpėti, ar kas tas pasakas pasakoja ar ne. Kai žmonių religinių pažiūrų taip daug priklauso jų privatus ir viešas gyvenimas, o valstybė yra tų pačių žmonių labui, tai ji neturi teisės būti indiferentiška tam, kas jos piliečiams turi tokios reikšmės. Valstybei turi rūpėti, kad jos gyvenimui vadovautų tiesa. Jeigu būtų aišku, kad religija neturi rimto pagrindo, tai valstybės galėtų būti pareiga žmonėms tai parodyti juos racionaliai įtikinant. Gi jeigu religija turi pagrindo ir tiek daug teigiamai veikia žmonių gyvenimą, tai valstybė elgtųsi aiškiai nenuosekliai religiją ignoruodama. P. Leonas XIII yra viešai pasakęs, kad valstybė negali elgtis nenusikalsdama tarsi Dievo visai nebūtų, ar religiją atmestų kaip visuomenei svetimą ir nesvarbų dalyką. Jeigu imsime religijų pagrindą, tai bet kokia religija tiek savo tiesų kilme, tiek jų turiniu yra daug pozityvesnis dalykas už visišką nihilizmą. Tą patį tenka pasakyti ir apie religijos įtaką gyvenimui. Kas sakytų, kad religijų yra įvairių ir tos pačios religijos išpažinėjų yra įvairių žmonių, tai tie pavieniai faktai beveik nieko nepasako apie religiją kaip tokią. Skirtingi faktai iš žmonių gyvenimo religijų turinio ir vertės nepakeičia. Valstybės pareiga yra ne ignoruoti žmonių tendencijas, bet žmonėms padėti.

Valstybė religijos atžvilgiu turėtų būti teigiamai nusiteikusi.

Kaip ir kuo turėtų reikštis toks valstybės nusitiekimas? Prisimintinas mūsų laikų kai kur vienas reiškinys, į kurį 1945 metais atkreipė dėmesio U.S. A. nekatalikiška ir net nereliginė spauda. Būtent — deklaruoti religijos laisvę, kartais jai parodant net viršinės pagarbos ir tuo pačiu metu valstybės lėšomis ir įstatymais remti „bezbožnikų“ — bedievių sąjungą, tai nėra teigiamas nusiteikimas religijos atžvilgiu. U.S.A. minėta spauda čia turėjo mintyje komunistų oportunistinį nusiteikimą ir hipokritišką elgesį komunistų valdomuose kraštuose. Bedievybė yra ne kurios vienos religijos ar kurios nors vienos tiesos paneigimas. Kai šis paneigimas remiamas ir ugdomas valstybės lėšomis ir priemonėmis, tai aišku, kad tai nėra teigiamas nusiteikimas religijos atžvilgiu.

Kad valstybė parodytų teigiamą nusiteikimą religijos atžvilgiu, ji turi paisyti, kad jos įstatymuose nebūtų nieko priešingo pagrindiniams religijos dėsniams. Kai paisoma aiškių prigimties įsakymų ir Dekalogo, tai šis reikalavimas savaime išlaikomas.

Valstybė turi leisti religijai laisvai reikštis ir daryti savo įtaką į žmones. Leisti, o ne daugiau. Jeigu valstybė būtų religijai tiek prielanki, kad norėtų jai padėti, tai tokia talka priimtina tik susitarus su religijos atstovais.

Valstybei priklauso apsaugoti religiją nuo neteisingų, nereikalingų užsipuolimų, įžeidimų, pajuokos. Ši valstybės pareiga negali kliudyti rimto, mokslinio religijos tiesų diskutavimo, ko nereikia niekad kliudyti, nes tokiu keliu paaiški tiesa.

Kur religijos sritis liečiama oficialiu būdu, pavyzdžiui mokymo ir auklėjimo įstaigose, ten kalbėti religijos klausimais turėtų būti leista tik kompetentingiems asmenims. Rimti žmonės bent viešu būdu nesikiša į ne savo sritį. Kas čia pasakyta, tai netaikoma žmonių privatiems pokalbiams ar diskusijoms.

Jeigu kada iškyla reikalas, kurį nors religinį ar moralinį klausimą išsiaiškinti valstybei su atitinkamais konfesijos atstovais, tai klausimas turėtų būti diskutuojamas ne spaudoje ar mitinguose, bet išsiaiškinant tarpe valstybės ir konfesijos atstovų. Nieko blogo nebūtų leidžiant pasireikšti ir viešai žmonių nuomonei, tačiau diskusijose tarpe per mažai kompetentingų asmenų dažnai pritrūksta rimtumo, pradeda apeliuoti ne į protus, o į sentimentus ir keliamas visuomenėje žalingas nerimas.

Ar valstybė gali kada nors įsikišti į religinę- moralinę sritį?

Pirmiausia, prisimintina, kad yra skirtumas tarpe religinių ir moralinių tiesų. Gali būti religinių reikalavimų, kurių išpildymo būdų pati religija neprecizuoja. Pavyzdžiui, religija reikalauja garbinti Dievą, bet nepasako kaip tai daryti. Yra moralės srities dalykų, kurie paremti ne kuria nors religine tiesa, o kurios nors religijos ar konfesijos išpažinėjų tradicijomis, papročiais, drausminiais žmonių sukurtais reikalavimais. Pavyzdžiui, nėra tokios religijos, kurios pagrindinės tiesos reikalautų poligamijos, divorsų, artimo neapkantos. Kad kurios nors religijos išpažinėjų tarpe tai leidžiama, tai seka ne iš religijos, bet iš žmonių susikurtų praktikų. Jeigu, kurios nors religijos sekėjų tarpe įsigyventų kas nors priešingo Dievo ir prigimties reikalavimams, žalingo visuomenės gerui, tai valstybė neįžeistų religijos atkreipdama žmonių dėmesį į pasireiškiančią klaidą ar tą klaidą net sudrausdama. Suprantama, kad bendram labui visada bus geriau, jeigu ir panašūs klausimai sutvarkomi ramiu išsiaiškinimu

Ar dera, kad valstybė kurią nors religiją deklaruotų valstybine?

Buvo laikai, kai Europoje buvo sakoma: kieno valdžia, to ir religija. To laiko kunigaikštijose ar kitaip vadinamose srityse ne vienas iš tų sričių valdovų savo asmeninius religinius įsitikinimus įsakydavo ir savo pavaldiniams. Buvo valstybių, kuriose oficialiai valstybine vadinosi kuri nors religija ir iki mūsų laikų, nors tikrovė ne visai atitiko rašytą pareiškimą. Tokis pareiškimas konstitucijoje ar įstatymu turėtų reikšti, kad valstybė visą viešą gyvenimą tvarkys pagal tos religijos reikalavimus. Jeigu kurioje nors valstybėje visi paliečia sektų tą pačią vieną religiją, tokiu atveju, būtų galima pateisinti tokį valstybės nuostatą ar pareiškimą, tačiau ir tokiu atveju valstybė turėtų pareikšti, kad nekliudys ir kitokių religijų. Religija yra žmogaus asmeninių įsitikinimų reikalas, o ne valstybės įstatymu įsakomas dalykas. Valstybė padarys pakankamai ir ne per daug, jeigu deklaruos, kad visą valstybės gyvenimą tvarkys pagal žmogaus prigimties ir Dekalogo įstatymus.

Ar valstybė turi pareigos medžiaginiai remti konfesinius reikalus?

Dera iš anksto pabrėžti, kad į šio klausimo ribas neįeina klausimas privačių mokyklų su valstybine programa, ar tikybos pamokų finansavimas lygiai su kitais mokykloje dėstomais objektais. Mokyklų klausimas yra laisvos iniciatyvos ir valstybės bei piliečių santykių sritis. Šiuo klausimu, ar valstybė turi pareigos remti medžiaginiai konfesinius reikalus, suprantama medžiaginė pagalba susikurti maldos namus ir kitokias grynai religines institucijas, išlaikyti dvasininkus, įvairius patarnaujančius asmenis ir panašius reikalus. Svarstant klausimą griežta prasme, yra aišku, kad valstybė tokios pareigos neturi. Negalima kaltinti valstybės, jeigu tokie reikalai paliekami savo religijos sekėjams. Jeigu kur nors visuotiniu piliečių pritarimu būtų daroma ir kitaip, tai yra laisvas pačių žmonių apsisprendimas.

Su šiuo klausimu nereikia sumaišyti kito klausimo ir fakto, kad valstybė kuriai nors religinei bendruomenei moka tam tikras sumas pagal susitarimą, kaip atlyginimą už kadaise nusavintas nuosavybes. Taip buvo Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir kitur.

Aiškiai nepriimtina tokia valstybės taktika, jeigu ji kurią nors konfesiją finansiniai remtų, o kitų ne, pagal tai kiek kuri yra lojali vyriausybei. Tai būtų peiktinas būdas ieškoti valdantiesiems šalininkų už visų piliečių pinigus.

VALSTYBĖS IR BAŽNYČIOS

SANTYKIŲ KLAUSIMAI

Bažnyčios žodžiu čia visur turima mintyje Katalikų Bažnyčia. Apie kitas religijas ar konfesijas čia nekalbama ne dėl to, kad joms nepripažintum tos reikšmės, kuri kuriai teisingai priklauso, bet tik dėl to, kad apie savo religijos ar konfesijos santykius su valstybe gali geriau išsitarti tos religijos ar konfesijos atstovai.

Valstybės ir Bažnyčia kaip atskiros institucijos. Pagal tradicinį Bažnyčios mokymą Valstybė ir Bažnyčia abi yra bendruomenės tikra žodžio prasme. Jos dvi viena antrai nepriklauso. Kad čia pavardijama viena ar antra pirma, o kita paskiau, tai ne dėl to, kad viena prieš kitą pirmautų. Jos čia vadinamos bendruomenėmis tikra žodžio prasme ne dėl to, kad savo santvarkos ir gyvenimo atžvilgiu būtų jau pasiekusios galimą aukščiausią laipsnį, bet juridine prasme, kad abi jos turi savo srities aukščiausią tikslą, nesubordinuotą kokiam nors kitam aukštesniam tos pačios srities tikslui, abi turi teisę į visas jų tikslui būtinas priemones, abi savo srityje yra sau pakankamos, tai yra, siekdamos savo tikslo nėra subordinuotos kitai aukštesnei institucijai priemonių atžvilgiu.

Pakanka valstybės egzistencijos fakto, kad tuo pačiu ji jau turėtų visą eilę natūralių teisių, nepriklausomai nuo to, ar tas teises kitos valstybės jai pripažintų ar ne.

Su Bažnyčia yra taip pat. Ji yra savo srityje aukščiausia institucija, ji turi savo natūralias teises visai nepriklausomai fakto, ar tas teises, kuri valstybė pripažintų ar nepripažintų. Pravartu prisiminti skirtumą tarpe teisės turėjimo ir teisės naudojimo. Gali atsitikti, kad individas, šeima, tauta, valstybė, Bažnyčia kuria nors teise laikinai nesinaudoja arba savo laisva valia, arba kieno nors sukliudyta. Toks teisės nenaudojimas ar negalėjimas ja naudotis teisės nepanaikina. Šio skirtumo supratimas yra būtinas kalbant ar tai apie asmenų, ar apie institucijų teises. Kai savu laiku kalbėdamas su Franklin D. Rooseveltu ir Winston Churchill apie Bažnyčios teises J. Stalinas paklausė, kiek Bažnyčia turi divizijų, t.y. kuo Bažnyčia gali apginti savo teises, tai jis parodė neturįs reikiamo supratimo apie teises. Jis tuo pasakė, kad tik tas ir tiek turi teisių, kiek pajėgia jų įsigyti ar apginti fizine jėga. Kaip iki šiol aišku, sistemoje, kuriai J. Stalinas vadovavo, piliečiams nepripažįstama jokių natūralių teisių, kurias valstybė turėtų saugoti ir ginti, o turi vadinamų teisių tiek, kiek valstybės valdžia kuriam suteikia, visiškai panašiai, kaip buvusioje vergų sistemoje.

Kalbant apie santykius tarpe valstybės ir Bažnyčios labai lengva pasiduoti vienai pavojingai iliuzijai. Asmeniui, neturinčiam jokių pareigų nė valstybės, nė Bažnyčios tvarkyme, gali atrodyti, kad valstybės ir Bažnyčios santykių klausimas neturi jam asmeniškos reikšmės. Jis žino, kad jis yra valstybės pilietis ir jam privalu domėtis tik savo valstybės reikalais. Jeigu katalikas, tai žino, kad yra Bažnyčios narys ir jis privalo domėtis Bažnyčios reikalais, tačiau jam gali atrodyti, kad nėra jo asmeninis dalykas rūpintis, kokie yra santykiai tarpe jo valstybės ir Bažnyčios. Valstybininkas gali susikurti iliuziją, kad čia kalbama apie dvi institucijas, kurių vienai jis vienokiu ar kitokiu būdu atstovauja ir dalyvauja jos tvarkyme, o antroji esanti jam pašalinė, kaip pvz., kita valstybė. Bažnyčios atstovai gali susikurti iliuziją, kad jis atstovaudamas Bažnyčiai, su valstybės atstovais turi tiek pat tarpusavės priklausomybės ir santykių, kiek su kitos religijos ar kitos konfesijos atstovais. Norint teisingai suprasti ir jaustis, galvojant apie valstybės ir Bažnyčios santykius, reikia suprasti, kad kalbama ne apie kokias abstrakčias sąvokas ir mums svetimus dalykus, bet apie klausimus ir reikalus liečiančius kiekvieną kataliką, kuris kartu yra ir valstybės pilietis ir Bažnyčios narys. Tai yra kalba apie konkretaus krašto kiekvieno kataliko asmens, jo šeimos, jo religinės bendruomenės, jo tautos, jo valstybės reikalus.

Kiekvienas individas, šeima, tauta turi savo žemiškuosius arba laikinuosius interesus: pradedant kasdienine duona ir toliau bendru gerbūviu, tvarka, civilizacija, kultūra, individo, šeimos, tautos ir valstybės vidaus ir išoriniu saugumu. Tų visų dalykų siekiant, žmogui kaip piliečiui talkininkauja ir vadovauja valstybė savo institucijų pagalba. Tie visi reikalai yra kartu visos valstybės, bet kartu ir kiekvieno individo reikalai.

Tačiau kiekvienas individas, šeima, visi žmonės turi savo dvasinius reikalus, žmogaus esmės, jo tikslo, kelių į tikslą pažinimo ir supratimo, mokėjimo savo tikslo siekti, asmens dvasinio tobulumo, žmogaus būsimo gyvenimo, dabartinio gyvenimo santykių su busimuoju amžinuoju gyvenimu ir daug kitų dvasinės srities klausimų. Iš tų klausimų seka daugybė išvadų liečiančių kasdieninį žemiškąjį gyvenimą ir šio gyvenimo reikalų tvarkymą. Šie visi dvasiniai ir žemiški reikalai yra tų pačių asmenų — valstybės piliečių reikalai. Tačiau valstybė ir jos institucijos šių klausimų nesvarsto, neaiškina, netvarko ir neretai jų visiškai nesupranta, jų nepatenkina. Tiems patiems žmonėms, kurių žemiškiems reikalams talkininkauja ir vadovauja valstybė, šioje dvasinėje srityje talkininkauja ir vadovauja Bažnyčia savo institucijų pagalba. Kitais žodžiais tariant, to paties žmogaus — piliečio vienus reikalus tvarko valstybė, o kitus Bažnyčia.

Gyvas žmogus yra nedalomas. Individo, šeimos, tautos gyvenime žemiški ir dvasiniai reikalai yra tame pačiame žmoguje, tarpe tų sričių yra teoretinis skirtumas, bet realybėje tie reikalai turi būti suderinti ir patenkinti tame pačiame asmenyje ir labai dažnai tuo pačiu laiku ir net tuo pačiu veiksmu. Tik tas asmuo, šeima, tauta gyvena tvarkingu pilnu žmogaus gyvenimu, kuris moka tuos visus reikalus tinkamai suprasti ir praktikos gyvenime tinkamai suderinti. Todėl, kai kalbama apie valstybės ir

Bažnyčios santykius, tai kalbama ne apie dvi institucijas asmeniui daugiau ar mažiau svetimas, bet kalbama apie būdus, kaip geriau suderinti žemiškus ir dvasinius reikalus, kurie yra kiekvieno asmens, jo savųjų, visos tautos, visos valstybės svarbiausieji reikalai.

Asmuo, kuris į šį valstybės ir Bažnyčios santykių klausimą žiūri nuo altoriaus, t.y., kaip Bažnyčios atstovas, ar žiūri iš bažnyčios, t.y. kaip eilinis katalikas, kiekvienas turi suprasti, kad visų valstybės piliečių, ar jie būtų katalikai ar nekatalikai, žemiško gerovės laipsnis, pilietinėmis teisėmis naudojimosi galimybės, demokratiško išsiauklėjimo laipsnis, jaunimo auklėjimo sistemos ir būdai, civilizacijos ir kultūros laipsnis, valstybės santvarkos ir vidaus ramybės laipsnis, valstybės išorinio saugumo laipsnis ir daug kitų žemiškų dalykų turi labai didelės reikšmės tai dvasinio gyvenimo sričiai, kuri yra asmens kaip Bažnyčios atstovo, kiekvieno kataliko; turi labai didelės reikšmės toms sritims, kurioms atstovauja ir vadovauja Bažnyčia. Juo kuri tauta yra pasiekusi anose žemiškose srityse gražesnių rezultatų, tuo yra lengviau ir Bažnyčiai toje tautoje ar šalyje atlikti savo pareigas. Bažnyčia galėtų skelbti gražiausią dorovinę, socialinę, ar kitų sričių doktriną, tai ji bus bejėgė savo doktriną įgyvendinti, jeigu tos ar kitos valstybės piliečiai nepajėgs tos doktrinos suprasti ir nenorės ar negalės bendradarbiauti jos įgyvendinime.

Iš kitos gi pusės, kai valstybininkas ar paprastas pilietis, katalikas ar nekatalikas žiūri į Bažnyčią, tai kiekvienam reikia atsiminti, kad Bažnyčia siekia asmenis, t.y. valstybės piliečius auklėti kiek įmanoma doresniais, sąžiningesniais, kilnesniais, kad ji siekia išauklėti ir išlaikyti pastovią ir savo pareigas suprantančią šeimą, ji moko žmones kilnios tarpusavės meilės, teisingumo, iškelia individo natūralią vertę ir tokiu būdu lemiančiai prisideda nustatyti tinkamus santykius tarpe individo ir visuomenės, ji yra sukūrusi iki šiol sau lygios neturinčią socialinę doktriną, jos doktrina duoda sveiką ir tikslų valstybės, jos paskirties, jos kompetencijos supratimą, pagal kurį valstybė yra daug kilnesnė institucija, negu iki šiol kitų duotos valstybės, jos paskirties, jos kompetencijos sąvokos. Pakartojant Tomo Akviniečio mintį, Bažnyčia duoda patriotizmo sąvoką, kokios niekas negalės duoti, kas apie valstybę ir tautą galvos be jų sąryšio su Dievu. Valstybė gali turėti gražiausią konstituciją, geriausių norų žmonių, ji gali būti galinga ir turtinga, tai be Bažnyčios pagalbos dažnai nepavyks tinkamai suprasti siektino gero ir to gero siekiant surasti geriausius kelius.

Kalbant apie valstybės ir Bažnyčios santykius dera atsiminti dar sekančius dalykus. Vieną, kad jau nebėra gal nė vienos valstybės, kuri savo amžiumi galėtų lygintis su Bažnyčia. Antra, kad kalbant apie Bažnyčią, kalbama ne apie kurio vieno krašto ar vienos tautos religinę bendruomenę, bet apie visame pasaulyje esančią vieną ir tą pačią bendruomenę. Trečia, kad Bažnyčios įnašas žmonijos kultūrai yra toks didelis, kad baisu net pagalvoti, kas dar beliktų tautoms, jeigu jose kada nors būtų sunaikinta, ką per amžius joms yra davusi krikščionybė. Šiomis mintimis nesikėsinama užskaityti Bažnyčiai tai, ką žmonijai davė kitos krikščioniškos bendruomenės, tik pravartu prisiminti, kad Bažnyčia egzistavo ir darbavosi seniai prieš kitų krikščioniškų konfesijų atsiradimą. O pati didžiausia vertybė kiekvienai valstybei yra ta Evangelijos dvasia, kurioje Bažnyčia auklėja tautas. Juo geriau kurioje nors tautoje ar valstybėje Bažnyčia atliks savo misiją, tuo lengviau bus valstybei atlikti savąją misiją. Tik esant giliai sąmoningais mūsų kiekvieno santykių su Valstybe ir su Bažnyčia ir tos reikšmės, kokios turi viena kitai, galima tinkamai suprasti, apie ką norima kalbėti svarstant valstybės ir Bažnyčios santykių klausimą. Baigiant šią mintį yra pravartu pastebėti, kad asmeniui norinčiam būti šiuose klausimuose kompetentingu, juos svarstant ar tvarkant, yra reikalingas pakankantis Viešos Pasaulinės ir Bažnytinės Teisės žinojimas.

Žvelgiant iš aukšto taško į platų gyvenimo horizontą galima svarstyti konkretų klausimą, kokie turėtų būti santykiai tarpe valstybės ir Bažnyčios: ar jas vieną nuo kitos visai atskirti, ar vienai kita nesidomėti, ar abiem savo tarpe bendradarbiauti.

Valstybę ir Bažnyčią vieną nuo kitos atskirti.

Šie žodžiai — Valstybę nuo Bažnyčios ar Bažnyčią nuo Valstybės atskirti — vienaip yra suprantami Europoje, o kitaip Amerikoje ir Kanadoje. Europoje (kai kur ir Pietų Amerikoje) Valstybės ir Bažnyčios atskyrimu yra vadinama kova prieš Bažnyčią, trunkanti jau virš šimto metų, vedama valstybinėmis priemonėmis. Europoje tas žodis reiškia arba, kad valstybė pasisavina teises priklausančias Bažnyčiai ir jos nariams, ir jų suteiks atgal pagal savo malonę, arba reiškia net atvirą Bažnyčios, t.y. valstybės piliečių katalikų persekiojimą. Pavyzdžiui, ir šiandien Maskvos diriguojamos komunistinės valdžios nesako, kad jos persekioja katalikus, jos tik deklaruoja valstybės nuo Bažnyčios atskyrimą. Tačiau tai reiškia, kad valstybės valdžia nuspręs, ar kurioje nors šalyje Bažnyčia iš viso gali egzistuoti, ir jeigu gali, tai valdžia pasakys, kokias ten teises gali turėti Bažnyčios nariai. Šitaip suprantamas valstybės nuo Bažnyčios atskyrimas nėra mūsų laikų naujiena, kaip sakoma — komunistinis kūrinys, o sena europietiška sąvoka. Pagal seną Europos terminologiją, valstybės ir Bažnyčios atskyrimas reiškia, kad valstybė negarantuoja Bažnyčiai laisvės, negarantuoja jai jokių teisių, savo piliečiams katalikams negarantuoja nieko, kas seka iš jų religijos ir jų priklausymo Bažnyčiai.

Atsimenant, kad Bažnyčia savo kilme, savo prigimtimi ir teisėmis yra valstybės nepriklausanti, o transcendencinė, tobula institucija šalia valstybės, europietiškai suprantamą valstybės ir Bažnyčios atskyrimą, galima palyginti vienos valstybės pasikėsinimui į kitos valstybės teises, teritoriją ir panašiai. Žvelgiant ateitin, teorijoje galime ir dabar prileisti, o kada nors taip bus, kad visos dabartinės valstybės ar nors kurio nors vieno kontinento visos valstybės sudarys federaciją ar kitokiu vardu pavadintą bendruomenę, kurioje savaime atpuls daug ginčų ir klausimų kylančių iš šiandien suprantamo valstybės suverenumo. Bažnyčia ir tokiu atveju pasiliks institucija savo prigimtimi skirtinga nuo valstybės. Ir tokiu atveju tarpe valstybės ir Bažnyčios bus tos pačios tarpusaviu klausimų problemos kaip ir dabar. Šiandien tie klausimai yra ne todėl, kad valstybių yra daug, o Bažnyčia viena, bet todėl, kad abu vardai reiškia savo prigimtimi ir savo paskirtimi skirtingas institucijas. Čia ne skaičiaus, o esmės skirtumo klausimas, kuris pasiliks visada, nepaisant kiek valstybių bebūtų ir kaip jos savo tarpe besitvarkytų.

Kitaip yra suprantamas valstybės ir Bažnyčios atskyrimas Šiaurinės Amerikos kontinente — Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir Kanadoje. Čia tai reiškia, kad valstybė visai nesikiša į Bažnyčios gyvenimą ir reikalus. Ir Katalikų Bažnyčiai ir kitoms konfesijoms čia garantuojamos laisvo veikimo galimybės, Bažnyčios veiklai valstybė čia nepadės, bet ir nekliudys. Bažnyčiai čia pozityviai garantuojamos tokios teisės, kaip kultūrinėms, karitatyvinėms organizacijoms.

Tačiau nereikia manyti, kad Šiaurės Amerikos kontinente veikiantį valstybės ir Bažnyčios atskyrimo supratimą galima laikyti idealu ir tokia situacija pasitenkinti. Nesileidžiant į smulkmenas, pagal USA esančią būklę Bažnyčios institucijoms negarantuojamos juridinio asmens teisės, kokias bažnyčia turi iš savo prigimties. Čia nedaroma jokio skirtumo tarp Bažnyčios ir kokios nors sektos, kuri faktiškai susideda gal tik iš jos kūrėjų ir gal iš viso nėra pasiekusi tokios formos, kad būtų galima ją pavadinti nors kokia organizacija. USA valstybinėse mokyklose yra katalikams nepriimtinas principas, kad joje vaikai gali būti tik mokomi, bet neauklėjami, jose vaikai negali būti supažindinami net su ta religija, kuriai jie priklauso. Negalėdami tokiomis mokyklomis pasitenkinti, katalikai yra priversti steigti atskiras — vadinamas privačias mokyklas, kurioms valstybė neduoda jokių subsidijų. Katalikai faktiškai yra apsunkinti dvigubais mokesčiais: jie turi mokėti mokesčius ir tų mokyklų išlaikymui, į kurias jie savo vaikų negali leisti ir vien savo lėšomis išlaikyti mokyklas, kuriose jų vaikai mokosi. Tokią sistemą galutinoje išvadoje galima pavadinti katalikams uždedama pinigine pabauda už tai, kad jie nori savo vaikus auklėti ir mokyti religijos. Tarpe Amerikos ir Kanados šiame dalyke yra tas skirtumas, kad Kanadoje leidžiama kiekvienai provincijai apsispręsti, ar remti vad. privatines mokyklas, ar ne. Amerikos sistemoje bekonfesinių ar apsileidusių tėvų vaikai paliekami savo likimui, mokykloje nepatiria nė auklėjimo, nė religinio švietimo. Viešose arba valstybinėse mokyklose istorijos pamokose vaikai šiek tiek išgirsta apie buvusias senovės religiją, bet nieko nesužino apie tas religijas, kurios yra šiandien gyvos aplink juos, ar kuriai jie patys priklauso. Nueinama taip toli, kad neleidžiama vaikams mokykloje išgirsti atsakymo į mokykloje skleidžiamas ar mokomas nuomones priešingas jų religijai.

Ar vienaip ar kitaip būtų suprasta valstybės ir Bažnyčios atskyrimo sistema, tų sistemų šalininkai elgiasi su Bažnyčia vieni kaip su kenksminga, kiti kaip su bereikšme institucija. Ir vienu ir kitu atveju ignoruojamas faktas, kad Bažnyčia yra tų pačių valstybės piliečių reikalas. Tokioje sistemoje valdantieji parodo, kad jie arba mano, kad žmogus turi tik žemiškus reikalus ir kad žmogui tik tokių reikalų ir pakanka, arba nejaučia pareigos žmogaus pagrindinius reikalus suderinti, arba jie tikisi patys patenkinti žmonių ir žemiškus ir dvasinius reikalus. Kiekvienas tų atvejų būtų klaidingas. Pirmuoju ir antruoju atveju valstybę tvarkantys asmenys parodo per menką supratimą žmogaus neišvengiamų reikalų, nepakankamai kilnų savo kaip valstybės pareigų tvarkytojo supratimą. Apleidę savo piliečių dvasinio gyvenimo sritį jie patys būtų kalti už tai, kad valstybės institucijos — mokyklos priaugina tokių piliečių, kurie ne tik praktikoje neparodo, bet ir teorijoje neturi supratimo apie moralę, apie gėrį ir blogį, kurie užauga labai panašiais į Rusijos porevoliucinio laiko vadintus bezprizorninkus — augusius be priežiūros, prieš kuriuos valdžiai teko panaudoti net kariuomenę, kad juos išnaikinus ir apsaugojus visuomenę nuo visokiausių kriminalistų. Tokioje sistemoje auga beveik atskira žmonių klasė, prieš kurią apsiginti ramiems gyventojams labai brangiai kainuoja arba ir visai neįmanoma. Tiems iš katalikų ar nekatalikų, kurie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą išveda iš teorijos, būk valstybės tvarkyme nesą reikalo paisyti Dievo įstatymų normų, kurias atstovauja Bažnyčia, pakankamai yra atsakęs P. Leonas XIII enciklikoje apie laisvę (Libertas). Savo atsakymą jis užbaigia sekančiai: Tie, kurie valstybės tvarkyme nenori atsižvelgti į Dievo įstatymus, negali sudaryti tokios politinės vyriausybės, kuri tikrai atitiktų savo paskirtį ir prigimties reikalavimus.

Jeigu valstybė imtųsi pati tvarkyti ir dvasinius piliečių reikalus, ji kėsintųsi duoti piliečiams tai, kas nėra jos kompetencijoje ir ko ji neturi. Jeigu valstybė tikrai į tai pasikėsina, tai valdžios patvarkymai labai greitai sueina konfliktan su piliečių sąžine ir taip prasideda tarpe valdžios ir piliečių nesutarimai, kurie išsivysto į piliečių persekiojimą. Dar paradoksiškiau, kai valdžioje esantieji katalikai nesugeba suprasti reikalo ir nemoka surasti kelių tinkamai sutvarkyti santykius tarp valstybės ir Bažnyčios. Tokiu atveju jie parodo neturį reikiamo supratimo apie valstybę ir apie Bažnyčią, kaip savyje ir kituose suderinti pilietį ir kataliką. Tą patį tenka pasakyti ir apie nekatalikus krikščionis, kai jie siekia palaikyti ir palaiko net perdėtai glaudžius santykius tarp valdžios ir savo konfesijos, bet labai jaudinasi, jeigu valdžia žada ar bando užmegzti net siauresnius santykius su katalikų Bažnyčia. Bažnyčia yra faktas. Valstybės piliečiai, būdami ir Bažnyčios nariai, yra užinteresuoti derančiais santykiais tarp savo valstybės ir savo Bažnyčios. Neužginčijamus faktus yra lengviau ir naudingiau tvarkingai sureguliuoti, negu jų nepaisyti, ar prieš juos kovoti. Jeigu, kuri valstybė savo viduje, kuriam laikui katalikus ir užslopina, tai niekad nepajėgs sunaikinti visą Bažnyčią. Valstybės valdžia išeidama į kovą ir konfliktą su savo piliečiais katalikais, išeina j kovą ir konfliktą su visa Bažnyčia — su viso pasaulio katalikais. Nesunku suprasti, kad tokia kova negali išeiti į gerą net ir galingiausiai valstybei. Valstybė gal padarys ir labai didelės žalos savo piliečiams katalikams, tai galutinai ji vistiek pralaimės ir po laiko supras, kokių nuostolių padarė valstybei.

Valstybei yra lengvai įmanoma neturėti santykių su kuria nors tolima valstybe, pvz. Lietuvai su Siamu. Juo toliau, tuo tampa neįmanomiau neturėti santykių su visuotine Bažnyčia. Šį faktą realiai įvertino visa eilė valstybių, kuriose katalikų yra tikrai nežymi mažuma, pvz. Finlandija, Turkija, Egiptas, Indija, Japonija ir kitos. Tuo labiau, šis klausimas vertas rimto svarstymo tuose kraštuose, kur katalikų piliečių yra dėmesio verta dalis. Ar valdžioje esą asmenys būtų katalikai ar nekatalikai, ar jie pripažins Bažnyčiai antgamtinį charakterį ar nepripažins, ar jiems Bažnyčia patiktų ar nepatiktų, tai norėdami būti ne vien savo asmeninių pažiūrų, bet savo piliečių interesų atstovai, Bažnyčios neturėtų ignoruoti. Kai ignoruojama Bažnyčia kaip tokia, tai piliečiai katalikai logiškai galvoja sakydami, kad jie yra ignoruojami.

Kas nors galėtų samprotauti, kad kiek yra valstybėje įvairių religijų ir konfesijų, su visomis konkordatų nesurašysi. O valstybė turi lygiai paisyti visų savo piliečių. Geriausia todėl valstybei jų visų nepaisyti. Tačiau iš visų vienodo paisymo neseka visų nepaisymas. Kai valstybė jų nepaisys, tai ir nežinos, kas teisėtai ir kas neteisėtai šaukiasi religinės bendruomenės pavadinimo, nežinos ko kuri iš jų verta. O valstybė negali tokiais dalykais nesidomėti, nes tai liečia jos piliečių kasdieninį gyvenimą, jų elgesį, mentalitetą. Kiek skirtingų religijų ar konfesijų bebūtų, tai žmogaus dvasinės aspiracijos yra natūralus dalykas, jos turi didelės įtakos ir į žemišką gyvenimą. Ir valstybių yra daug, bet iš to niekas nedaro išvados, kad dėl to neverta nė su viena iš jų turėti reikalų. Kai valstybės valdžia ignoruoja Bažnyčią ir katalikus, tai būtų nuoseklu, kad ir katalikai tiek paisytų savo valdžios, o valstybė negalėtų to pakęsti. Tačiau net ir tokiuose kraštuose, Bažnyčia nepritaria, kad tikintieji ignoruotų teisėtą valstybės valdžią, kadangi į valdžios charakterį Bažnyčia žiūri iš kilnesnio dėsnio, negu tie žmonės, kurie į viską žiūri tik žemiškai. Posakis, kad piliečiai privalo gerbti savo valdžią ne dėl religinio, bet pilietinio ir patriotinio motyvo, nėra pakankamai išmąstytas. Jeigu valdžia būtų ir labai uoli auklėti savo piliečiuose tokią pilietinę ir patriotinę sąžinę, tai tokios sąžinės visi pagrindai būtų tik žemiški. Tokia sąžinė yra tik kasdieniniais žemiškais apskaičiavimais paremtas lojalumas, kuris paprastai būna tiek pastovus, kiek ir tie apskaičiavimai. Iki šiol duoti ir patriotizmo aptarimai be krikščioniško elemento nepatenkina nė proto, nė širdies. Tik žemiškais pagrindais paremtas patriotizmas pasako šį tą kaip kitus valdyti ir ko iš kitų reikalauti, jeigu jis pats ar jo grupė yra valdžioje. Toks patriotizmas ir lojalumas labai lengvai sugriūna, jeigu valdžia patenka į priešingų asmenų ar priešingos grupės rankas. Valstybė nėra koks tai naujų laikų kūrinys. Jeigu prieš amžius buvę valstybės būtų pajėgę patenkinti visas natūralias žmogaus aspiracijas, tai žmonės būtų jau seniai liovęsi šalia valstybės kurti religijas, gal būtų jau seniai išnykę ir tos, kurios yra senesnės už visas dabar esančias valstybes. Gi faktas, kad religijų ar skirtingų religinių bendruomenių kai kur prisikūrė tiek, kad gavosi tikras chaosas, kuriame nesusigaudo nė valdžia, nė piliečiai. Už tą faktą didelė atsakomybės dalis tenka valstybių valdžioms. Tai pasėka tendencijos, kad jaunimas augtų be religijos. Dalis to jaunimo liks jaučiąs savo dvasinį troškulį, bet patys nesugebės imtis iniciatyvos jį patenkinti. Kitiems kas nors parodys teisingą kelią, vienas kitas ir pats jį suras, gi kiti jo ieškodami savo išmanymu blaškysis paskui visokius vėjus, nemažai iš jų taps įvairių išnaudotojų aukomis. Palikti religiniais ignorantais ir savamoksliais jauni žmonės neretas taip elgsis, kad daugelio jų elgesį valdžios įstatymai vadins kriminalais, už jų elgesį policija juos areštuos, ves į teismą ir jau beveik ar tikri pilnamečiai valstybės piliečiai ne kur kitur, o teisme pirmą kartą išgirs, kad jų elgesys yra kriminalas. Kodėl jo elgesys taip vadinamas, teisme niekas etikos jo nemokys. Teisėjas pacituos kurį nors baudžiamojo kodekso paragrafą ir pagal tai jaunuolis bus gal visam gyvenimui uždarytas kalėjime. Daug jų pasens kalėjime nesupratę kas kaltas: ar jis už savo elgesį, ar tų įstatymų leidėjai nepasirūpinę tais, kurie neatliko savo pareigos, kad jaunas žmogus deramu laiku būtų išmokytas dorovės dėsnių. Dėl to, kad iš kitų kaltės jis užaugo dvasinės srities ignorantas, dabar jis apšauktas kriminalistu ir netenka laisvės, tos laisvės, kurios garbinimą jis girdėjo nuo pat savo vaikystės dienų, bet niekad nebuvo jam paaiškinta kas yra ta laisvė ir kaip reikia ja naudotis. Tie, kurie šios savo pareigos neatliko, dabar atima jam laisvę, o patys lieka laisvi.

Dėl šių kiekvienam suprantamų motyvų ir dėl daugelio kitų, kurių daug gali suprasti kiekvienas galvojantis žmogus, Katalikų Bažnyčia visada ir mūsų laikais atmeta visokias teorijas ir sistemas atmetančias valstybės ir Bažnyčios santykiavimą, kaip tos teorijos ir sistemos besivadintų. Atmeta kaip priešingas natūraliai žmonijos tvarkai, sveikam protui ir žmonijos labui. Ta Bažnyčios nuomonė yra taikoma visų laikų ir visokių formų valstybėms ir jų valdžioms. Visoje eilėje enciklikų yra tai įsakmiai pakartoję popiežiai Pijus IX, Leonas XIII, Pijus X, Pijus XI.

Bažnyčia sakydama, kad visokia valstybė ir visokia valdžios forma turėtų bendradarbiauti su Bažnyčia, nemano visas valdymosi formas ir visokias valdžias vienodai vertinti. Bažnyčia bendradarbiauja su valstybe nepaisydama to, kaip kuri valstybė tvarkosi ir kas jai vadovauja. Tai yra piliečių apsisprendimo reikalas. Bažnyčiai svarbu, kas valstybės valdžia supranta savo kompetenciją ir moka šį supratimą parodyti praktikoje. Kokia valstybės valdžios forma bebūtų, kokie asmenys bebūtų valdžioje, tai piliečiai, jų teisės ir reikalai palieka tie patys. Bažnyčia todėl ir eina bendradarbiauti su valstybe pirmoje eilėje piliečių dvasinei gerovei, o netiesioginiai ir bendrajam jų labui.

Kaip laikytis katalikams valstybės ir Bažnyčios atskyrimo atveju?

Dar ir mūsų laikais ne vien komunistų valdomų šalių valdžios yra pareiškusios valstybės ir Bažnyčios atskyrimą. Kaip tokioje valstybėje laikytis katalikams? Čia ir reikia daryti skirtumą, ką kuri valstybė tuo atskyrimu supranta. Jeigu suprantamas tikras ir nuoširdus valstybės nesikišimas į Bažnyčios teises ir tų teisių praktišką vykinimą, katalikai gali tokią padėtį toleruoti, neprarasdami tačiau aspiracijų į normalius valstybės ir Bažnyčios santykius. Minimaliniai dalykai, kurie ir tokioje santvarkoje turėtų būti Bažnyčiai garantuoti, yra sekantys:

1.    Bažnyčia turi būti traktuojama kaip teisėta institucija, jai turi būti garantuota ne tik egzistencijos teisė, bet juridinio asmens teisės ir nors tokios pat privilegijos, kokias valstybėje turi kultūrinės ir karitatyvinės organizacijos.

2.    Bažnyčiai turi būti garantuota laisvė be jokio valdžios įsikišimo skelbti savo doktriną tokiomis priemonėmis, kokias ji sugeba turėti, ir tvarkytis pagal savo įstatymus.

3.    Katalikams turi būti garantuota laisvė privačiai ir viešai išpažinti savo tikėjimą.

4.    Katalikams turi būti garantuota laisvė turėti savo mokyklas ir kitas auklėjamasis institucijas su tomis pačiomis teisėmis, kokias turi atitinkančios valstybinės mokyklos ir institucijos.

5.    Bažnyčiai turi būti garantuota laisvė turėti savo judomą ir nejudomą nuosavybę ar tai tiesioginiai hierarchijos žinioje, ar per Bažnyčios moralinius asmenis (parapijos, vienuolijos, brolijos ir kt.) esančius hierarchijos žinioje.

6.    Katalikams turi būti garantuota laisvė, nesusiaurinant jų pilietinių teisių, siekti krikščioniško tobulumo vienuolių ar kitomis Bažnyčios pripažintomis gyvenimo formomis.

Į tokias garantijas reikia žiūrėti ne kaip į Bažnyčios privilegijas, bet kaip į konstatavimą tikinčiųjų žmonių natūralių teisių.

Kur valstybės ir Bažnyčios atskyrimo sistemoje negarantuojamos Bažnyčiai ir katalikams net šios minimalinės teisės, ten katalikai negali prisiimti jų teisių suvaržymo. Tokiais atvejais jų visų solidariai yra pareiga visais legaliais būdais iš anksto gintis nuo jų teisių suvaržymo, o kur toks suvaržymas civiliniais įstatymais jau legalizuotas, katalikai negali tokiais įstatymais pasitenkinti. Pasiliekant lojaliais savo valstybei pilietiniuose dalykuose, jų yra pareiga visais legaliais būdais stengtis atitaisyti jiems daromas skriaudas.

Valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas.

Ypatingai po pirmojo pasaulinio karo, 1914—1918, iki dabar žmonijos nuomonė valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo klausimu žymiai pasikeitė. Europietiškas suprastas valstybės ir Bažnyčios atskyrimas šiandien beveik jau visur pamirštas, išskyrus Maskvos kontroliuojamo komunizmo valdomus kraštus. Vis daugiau ir daugiau valstybių turi su Bažnyčia sutartis, vadinamas konkordatus, turi savo atstovus valstybės prie Vatikano ir Vatikanas prie valstybių. Šio fakto plačiau neliečiant dera nors tiek pasakyti, kad jis vertas ir valstybininkų ir katalikų dėmesio.

Formalaus ar tik faktinojo valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo atveju abi puses saisto tie patys dėsniai, kaip ir santykius tarpe dviejų valstybių. Abi turi respektuoti viena kitos teises ir nesikišti viena į kitos reikalų sritis. Jeigu tokiuose santykiuose Bažnyčia visais laikais labai pabrėždavo krikščioniškos meilės svarbą, tai mūsų laikais, kada kai kurių kraštų artimo meilė kitiems kraštams yra pasireiškusi tokiais gražiais būdais, kokių gal nebuvo anksčiau, tai tos pačios valstybės ribose tarpe valstybės ir Bažnyčios krikščioniškos meilės pasireiškimas tarpusavio darnaus bendradarbiavimo būdu turėtų pasiekti dar gražesnio laipsnio.

Ir bendradarbiaujant valstybei su Bažnyčia atsiranda ginčytinų klausimų. Paprastai jie būna ne kokie abstraktūs klausimai, o konkretūs tos pačios valstybės piliečių katalikų reikalai. Tokiais atvejais nėra kuo stebėtis, nes ir individo gyvenime kartais atsiranda konfliktų tarpe jo paties reikalų. Pakankamai išmintingas ir geros valios asmuo, ar pats vienas, ar kitų padedamas, sugeba tokius klausimus teisingai išspręsti. Ir tarpe valstybės ir Bažnyčios iškylantieji klausimai, jeigu yra pakankamai geros valios ir išminties nesunkiai išsprendžiami.

Vienokio ar kitokio valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo negalima laikyti kitų konfesijų piliečių įžeidimu. Pavyzdžiui, kai valstybė turi diplomatinius ir bendrai gerus santykius su kita valstybe, tai valstybės pilietis būdamas kitokios kilmės neturi ko protestuoti. Kai valstybė bendradarbiauja su Bažnyčia, tai tuo ji nieku neįžeidžia kitų konfesijų savo piliečių nė teisių, nė kokių nors reikalų. Bendradarbiavimas tiesioginiai liečia katalikų reikalus, o netiesioginiai ir visų kitų gerovę. Prieš tokį bendradarbiavimą kartais šaukiamasi sąžinės laisvės principo, tarsi valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas kėsintųsi kitiems primesti jų nenorimą religiją ar įsitikinimus. Tokių protestų tikrosios priežastys yra Bažnyčios neapkanta ir stoka respekto savo krašto piliečiams katalikams. Tokie jausmai visokiose situacijose ir visokiuose reikaluose yra blogi patarėjai.

Kokios yra valstybės ir Bažnyčios santykių ateities perspektyvos? Nagrinėdamas šį klausimą Jaque Maritain (Man and the State, The University of Chicago Press, 1951.) reiškia nuomonę, kad visuomenės, taigi ir valstybės indiferentiška laikysena Bažnyčios atžvilgiu tampa vis daugiau atgyvenusia. Ji turėsianti nusvirti į vieną ar į antrą pusę: arba į kovą prieš Bažnyčią, arba į bendradarbiavimą su ja. Svarstant mūsų laiko žmonijos psichologijos raidą, tenka sutikti su Jaque Maritain nuomone. Tiesa, kad mūsų laiko laicistinė valstybė yra nuėjusi tuo keliu, kad nesiskaito nė su Dievu, nė su jo Dekalogu, nė su nekintančiais natūraliosios etikos dėsniais, nė su krikščioniška etika. Kad valstybių vadovaujantieji asmenys kartais pasako komplimentų Dievui ir Evangelijai, tai tie komplimentai ne retai reiškia tik tiek, kiek mėgstančio komplimentus sakyti džentelmeno, kuris nepasako, ką jis tikrai jaučia jo komplimentuojamam asmeniui. Daugelis tų Dievui ir Evangelijai komplimentų sakytojų nė nemano tvarkyti savo valstybę pagal jų sakomus komplimentus, pakreipti viešąjį gyvenimą Evangelijos keliu. Reikia tik, kad vietoje tų komplimentų sakytojų atsisėstų mažiau šlifuoti asmenys ir remiantis tais pačiais valstybės įstatymais, kurie šiandien yra, jie galėtų pradėti elgtis su Bažnyčia panašiai, kaip šiandien elgiasi Maskvos diriguojami ateistai. Mūsų laiko laicistinės valstybės su savo sistemomis be jaunimo auklėjimo beveik visos yra ant šio kelio. Dabar augantis jaunimas kai kuriose valstybėse jau nemokės sakyti net tų tuščių komplimentų Dievui ir Evangelijai, nes didelė dalis jaunimo ten auga tokioje atmosferoje, kur nėra net fiktyvios pagarbos Dievui ir jo žodžiui. Jie neturės net to viršinio džentelmeniškumo, kokio turėjo jų senoji karta. Ar tos valstybės šiandien ar ateityje vadintųsi ar nesi vadintų ateistinėmis, tai neturėtų didelės reikšmės. Hitlerio laikų Vokietija nesivadino nė komunistine, nė ateistine. Nepaisanti Dievo, religijos, dvasinės kultūros, žmogaus sąžinės, šiandieninė atmosfera yra ryški tendencija nueiti tuo pačiu keliu, kuriuo yra nuėjusi šiandieninė Maskvos sistema. Jeigu ateistinio komunizmo vardas yra dar nesenas, tai šiandieninis Maskvos elgesys su Dievu, religija, katalikais, istorijoj nėra pirmą kartą. Nuo Nabuchodonosoro iki šiandieninės Maskvos laikų panašius dalykus žmonija yra patyrusi daug kartų. Tačiau individo sielos balsas mažai paiso pasaulinių valdovų tendencijų. Individas paprastai savo gyvenime dvasinius dalykus stato aukščiau už žemiškus reikalus. Jis mažai paiso pasaulinių valdovų tendencijų. Dievą stato aukščiau už valstybės valdžią. Dievą paneigią ar jo nors nepaisantieji valdovai negali pakęsti tokios žmonių tendencijos. Jie į tokias piliečių tendencijas reaguoja, imdamiesi priemonių nuslopinti žmonių nuotaikose dvasios supremacijos jausmą. Tos priemonės užgauna žmonių sąžines, jų natūralias tendencijas, įsitikinimus ir iš jų pusės prasideda reakcija. Jeigu valdantiems trūksta sveiko, šalto proto suprasti savo teisingus santykius su piliečiais, tai daug laiko nereikia, kad tarpe valdančiųjų ir piliečių konfliktas išsiplėstų ligi tikinčiųjų tikro persekiojimo. Ne vieno ta gera nuomonė apie mūsų laikus, kad šiandieninis žmogus esąs kultūringos dvasios, yra verta patikrinimo. Žmogus visais laikasi gema vienodas, o jo kultūringumas priklauso nuo jo išauklėjimo. Ir mūsų laikais galima išauginti barbarą žemesnės kultūros už tuos, apie kuriuos kalba istorija prieš du ar tris tūkstančius metų. Šiandien nesimato tikrų garantijų, kad valstybės ir Bažnyčios santykiuose nepasikartotų dar kuriame nors kitame krašte tai, kas šiandien vyksta komunistų valdomuose kraštuose.

Nepaisant daugelio šiandieninių valstybių laicistinių nuotaikų, Jaque Maritain yra optimistas. Būkime ir mes optimistai. Žmonija vis sąmoningiau ir plačiau supranta demokratinių principų turinį, vertę ir jų pritaikymo būdus gyvenime. Ir bekonfesiniams valstybių piliečiams darosi vis aiškiau, kad religijos ir tikinčiųjų persekiojimai, jų teisių paneigimas yra priešingi dalykai demokratijai. Nors ir po labai skaudžių pamokų, žmonija vis geriau supranta, koks yra žmonijai nuostolis ignoruoti Evangelijos skelbiamus gyvenimo dėsnius ir jų dvasią. Gal jau pakaks to, ką žmonija patyrė paskutinių dviejų šimtmečių eigoje (Prancūzija, Pietų Amerika, Portugalija, Meksika, Vokietija, Rusija). Kai bus geriau įvertinti Evangelijos skelbiami gyvenimo dėsniai, savaime atsiras daugiau abipusės pagarbos ir bendradarbiavimo tarpe valstybės ir Bažnyčios ir tarpe kitų religijų bei konfesijų.

Jeigu visa tai, kas šiandien yra daroma tarptautiniu mąstu sureguliuoti žmogaus teises ir jas apsaugoti, nebus tik tušti žodžiai, tai žmonija visa, o ne kuri nors viena tauta susiras prarastą natūralios nekintančios teisės supratimą. Kai bus pradėta tų teisių paisyti praktikos gyvenime, tai greitai bus pastebėta, kad sprendžiant visuomenės tvarkymo, o ypatingai jaunimo auklėjimo dėsnius, valstybė ir Bažnyčia turi labai daug bendro, kad bendromis jėgomis bus galima daug sėkmingiau tuos klausimus išspręsti, solidariai skelbti ir įgyvendinti valstybei ir Bažnyčiai bendrus ir svarbius gyvenimo dėsnius. O pripažįstantiems Dievą ir protas ir širdis dar greičiau pasakys, kokios praktiškos reikšmės gali turėti valstybės ir Bažnyčios darnus bendradarbiavimas.

Galutinai, kalbant apie valstybės ir Bažnyčios santykius, jų bendradarbiavimą reikia laikyti būtinu dėsniu, tačiau nereikia dogmatizuoti to bendradarbiavimo formų ir pavadinimų. Jeigu ieškodami bendradarbiavimo kelių tarpe valstybės ir Bažnyčios vartytume tik senus įstatymus ir sutarčių rinkinius, tai iš ten galėtume prisirašyti visokių šiandien nereikalingų ir nenaudingų dalykų. Nors visokia senovė yra gera mokykla, tačiau kiekvienas kraštas ir tame pačiame krašte kiekvienas laiko tarpas turi savo specifinį charakterį ir specifinius gyvenimo reikalavimus, kurių reikia paisyti. Visada lieka nekintantys pagrindiniai tokie dalykai, kaip valstybės ir Bažnyčios sąvoką, jų paskirtis, kompetenciją, natūralios ir krikščioniškos etikos dėsniai. Tų dėsnių pagrindais valstybė ir Bažnyčia suranda bendradarbiavimui kelius gera valia ir giliu realybės supratimu, kad šis klausimas liečia ne kokias abstrakčias institucijas, bet tuos žmones ir jų reikalus, kurie kartu yra ir valstybės piliečiai ir Bažnyčios nariai. Siekiant tų žmonių gero šiandieninėse konkrečiose sąlygose ir aplinkybėse padeda išrišti visus klausimus.

Pagrindiniai krikščionieškieji dėsniai asmens ir valstybės santykiuose.

 Laike tarpe dviejų pasaulinių karų kai kurios tautos, ieškodamos naujų politinės galios ir tautos gerbūvio kelių, sukūrė įvairius, tariamai naujus režimus. Jie vienas nuo kito skyrėsi asmens santykiuose su piliečiais. Ir po pirmojo pasaulinio karo daugelis valstybių išlaikė savo seną tradicinę valdymosi formą. Kai kurios nuėjo į vienos partijos diktatūrą, į vadinamus totalitarinius režimus, tendenciją įsakmiai ir perdėtai pabrėžti piliečių visuomeninį charakterį, tvirtindami, kad asmuo ir jo interesai visur turi nusilenkti visuomenei ir jos interesams. Pačios visuomenės, jos interesų sąvoka pasidarė labai įvairi: kai kur visuomene buvo laikomi tik vienos tautybės piliečiai, kitur visuomenei atstovavo tik viena partija, ar net nedidelė valdančiųjų grupė. Tik ta ribota piliečių dalis galėjo kalbėti ir ko nors reikalauti visuomenės vardu. Tik ta visuomenės dalis nuspręsdavo, kas yra visuomenei būtina, kaip to siekti ir t.t. Po 20 metų tiranijų, į ką greitai išsigema visoks diktatūrinių tendencijų režimas, tokia santvarka ne vieną europietį dvasiniai tiek nualino, sukūrė iš jo tokį vergo tipą, kad jis net bijo ar bijojo jam siūlomos laisvės. Jis daug maloniau jaučiasi, kad jam kas nors įsakinėja, negu paliktas laisvai reikštis. Reikia sutikti su šveicaro prof. Jung mintimi, kad teks daug ir ilgai pasidarbuoti, kol dvasiniai užuitų eilė Europos tautų pradės laisvai jaustis, laisvai protauti ir išmoks naudotis laisve (Jo straipsnis žurn. Ausblueck. 1945.VIII, psl. 53).

Visi tie režimai, kokius tarp dviejų pasaulinių karų ir kai kur iki dabar teko Europai pažinti, nėra tik mūsų laiko kurio nors vieno diktatoriaus kūrinys. Kiekvienam inteligentui dera susipažinti nors su 19-jo šimtmečio filosofais, kad supratus, kodėl dabar jau vieni griuvę kiti dar besilaiką, to paties prof. Jung žodžius tariant, šėtoniškieji režimai rado kai kuriose tautose tiek pritarimo. Filosofai savo mintis paliko mokykloms, tomis mintimis užsikrėtė per tas mokyklas perėjęs jaunimas, o per juos ištisos tautos ir todėl tokia psichologine liga susirgo. Į visas teorijas statančias individus per aukštai, ar jį visai degraduojančias, krikščionybės ir Bažnyčios vadovybė jau ne šiandien yra pareiškusi krikščionišką pažiūrą. Iš to, kas šiais klausimais yra Bažnyčios viešai pareikšta, galima susidaryti pilną, tikslią pažiūrą į valstybės ir individo santykius, j valstybės pareigas piliečiams ir piliečių valstybei. Šiais visais klausimais kalbėti išsamiai reiktų atskiro stambaus veikalo. Čia prisiminkime tik pagrindinius dėsnius valstybės santykių su piliečiu, su individu.

Žmogui būti visišku individualistu, nepaisant kaip jo gyvenimas derinasi su visuomenės bendraisiais reikalais, nėra pagal krikščioniškąją mintį. Visuomenės būtinieji interesai yra aukštesni už daugelį individo asmeninių interesų. Tačiau iš to neseka, kad visuomenės visi interesai yra aukštesni už individo visus asmeninius interesus. Valstybės santykiuose su individu ir šeima pats pagrindinis krikščioniškos doktrinos dėsnis yra, kad valstybė yra asmens ir šeimos tarnybai, o ne asmuo ir šeima valstybės tarnybai. Tiek kilmės, tiek tikslo atžvilgiu valstybė yra žemesnė už individą ir šeimą. Valstybė yra individui ir šeimai pagelbinė priemonė siekti savo aukštųjų tikslų. Individas, šeima ir jų tikslai nėra žmogaus, bet visatos Viešpaties kūriniai. Jie tikrąja prasme yra Dievo kūriniai. Jų pagrindinius tikslus ir reikalus nustato pati prigimtis ir dieviškasis apreiškimas, kuriuose žmogus nė pats, nė kokia nors žmonių susikurta institucija ar autoritetas neturi galios ką nors pakeisti ar paneigti. Laiko atžvilgiu valstybė yra vėlesnė už individą ir už šeimą, ji yra sukurta paties žmogaus kaip pagalbinė priemonė siekti savo tikslo. Kad sakoma, kad valstybė ir valdžia yra iš Dievo, tai tik ta prasme, kad žmogus sekdamas iš jo prigimties kylančius reikalavimus susikuria valstybę kaip sau pagelbinę priemonę. Todėl statyti valstybę aukščiau už individą ir šeimą būtų tas pats, ką priemonę pastatyti aukščiau už tikslą. Toks valstybės aptarimas daugelį šio laiko žmonių stebina, net atstumia. Keliose Europos valstybėse dar neseniai, o komunistų valdomose valstybėse dar ir dabar už tokį posakį būtų užaliarmuota policija. Tačiau tai tik dėl to, kad kai kas valstybę klaidingai suprato, ar dar ir dabar taip supranta.

Iš to pagrindinio dėsnio seka kiti dėsniai tvarką santykius tarp individo, šeimos ir valstybės. Iš tų dėsnių paminėtini nors keli svarbiausieji.

1. Kištis į individo ir šeimos interesus kokių nors prievalomų normų keliu valstybė gali tik tada, kai to aiškiai reikalauja visuomenės bendrieji arba visuotiniai interesai ir bendroji gerovė. Taigi, kada visuomenės gerovė ir bendrieji interesai to nereikalauja, valstybės institucijos neturi teisės kaip nors kištis į individo ir šeimos gyvenimą, asmens ar šeimos gyvenimą kontroliuoti, primesti kokius nors privatų gyvenimą liečiančius įsakymus, reikalavimus. Valstybė turi daryti aiškų skirtumą tarp to, kas visuomenei yra būtina ir kas yra tik naudinga.

Negalima sutikti su tokia tendencija, būk valstybė turinti galios įsakyti individams ir šeimoms tai, kas visuomenei arba valstybei nėra būtina, bet gali būti naudinga. Tokie reikalai ir tokia kompetencija neturėtų ribų. Kur pradedama įsakinėti ir tai, kas visuomenei nėra būtina, o yra naudinga, tai piliečio pareigų vardu žmonėms uždedama našta išauga ligi to, kad individas ir šeima tampa tik valdžios baudžiauninkai. Valstybės valdžia, kurios paskirtis yra žmonėms tarnauti, tampa tų žmonių tironu. Tikslas pavergiamas priemonei. Tautos dabarties ir ateities gerovės reikia siekti ne per dabartinio laiko žmonių baudžiavą, bet per dabartinio žmogaus gerovę. Kiekvienoje valstybėje yra įvairios kultūrinės sritys ir institucijos. Jų tikslas yra, kad absoliučiai nebūtini, bet naudingi dalykai į visuomenę būtų įvedami ne įsakomųjų įstatymų keliu, bet auklėjimu, patarimais, pamokymais. P. Leonas yra parašęs, kad elgtis taip, kad valstybės valdžia savo sprendimais pasiektų iki namų vidaus gyvenimo, yra didelė ir pragaištinga klaida (Enc. Rerum novarum).

2. Vyriausias asmens teisių ir asmenų tarpusaviu teisių pagrindas yra prigimties ir pozityvi Dievo teisė. Visokia žmonių pozityvi teisė ir pozityvūs įstatymai, taigi ir visi valstybės įstatymai turi derintis su šia aukštesne teise. Valstybės valdžioje vadovaują asmenys manydami ką nors įsakyti kas piliečius apsunkintų, turi atsižvelgti į du dalykus: ar tai yra būtina visuomenės labui ir ar tai derinasi su aukštesne teise. Valstybė neturi teisės primesti visuomenei tokių įstatymų, kurių nepateisintų Dievo, žmogaus prigimties įstatymai ir sveikas protas. Jeigu įstatymus leidžiantieji valstybės organai nesirūpintų, ar jų įstatymai derinasi su Dievo ir prigimties įstatymais, tai jie padarytų didžiausią sauvalės nusikaltimą. Žmonių santvarkoje laikomi negaliojančiais tokie įstatymai, kurie nesiderintų su valstybės konstitucija. O kadangi pozityvioji ir natūralioji Dievo teisė yra aukštesnė už visokias žmonių susikurtas konstitucijas, tai kėsinimasis ką nors tvarkyti ne pagal dieviškuosius pozityvius ir prigimties įstatymus būtų aukščiausia sauvalė.

Jeigu kuri nors valstybė išleistų įstatymų nesiderinančių su dieviškaisiais įstatymais, o tokių faktų yra buvę, tai būtų aišku, kad piliečiai neprivalėtų tokių įstatymų paisyti. Priešingai, kiekvienas turėtų pareigos pagal išgales tokiems įstatymams pasipriešinti. Tačiau reikia atsiminti ir tai, kad ne kiekvienas pilietis yra kompetentingas savo vieno išmanymu spręsti, kuris įstatymas yra teisingas ir kuris neteisingas. Ši teisė ir pareiga yra tų, kurie tokiai sričiai yra pakankamai pasiruošę: teologai, filosofai, teisininkai, kultūrininkai.

3. Iš to seka, kad valstybėje turi likti galimybė kiekvienam piliečiui laisvai pasakyti savo mintį. Į klaidingą mintį reikia teisingai atsakyti, bet už tai nepersekioti ir nebausti. Kad asmenys vadovaują valstybei, arba kitais žodžiais pasakius, valstybės valdžios asmenys neužsimotų apsunkinti piliečius nebūtinomis pareigomis, kad leisdami įstatymus ir juos vykdydami nepadarytų nors didesnių klaidų, valstybėje turėtų būti laisvė ir tikra galimybė kiekvienam piliečiui pareikšti savo nuomonę tiek kurio nors įstatymo reikalingumo, tiek jo teisingo vykdymo klausimais. Iš to seka kitas svarbus dėsnis, kad valstybės valdžios yra pareiga sukurti realias galimybes spaudos ir gyvo žodžio laisvei. Daugeliui europiečių beveik nesuprantama, kad antai Jungtinių Amerikos Valstybių eilinis kareivis drįsta pareikšti kritiškų minčių ne tik apie savo karinių viršininkų, bet net apie valstybės prezidento elgesį. O tai yra natūralu ir taip turėtų būti visur. Piliečio žodžio — pasakyto ar parašyto laisvė yra viena iš tų teisių, kurių teisėtai niekas negali jam atimti, o kai kuriais atvejais piliečiai neturi teisės to atsižadėti, pavyzdžiui respublikoje, ar panašioje santvarkoje, kur kiekvienas pilietis yra atsakingas už krašto santvarką, už asmenų parinkimą valdžion ir už tų asmenų darbus. Jeigu visuomenė viešai palenkia vyriausybei ne tik savo viršinį elgesį, bet ir protą, tai ji visa iš anksto prisiima dalį atsakomybės už visas klaidas, kokias ta vyriausybė padarys, ir tampa visa atsakinga prieš aukštesnius įstatymus (Plg. P. Pijaus XII kalba 1941.XII.24).

4. Valstybėje jos piliečiams turi būti ne tik minties ir žodžio laisvė, bet ir privačios iniciatyvos laisvė. Valstybė yra pagelbinė institucija individui, šeimai ir visuomenei. Jos pareiga yra rūpintis tais visuomenės reikalais, kurių nepajėgia atlikti privati piliečių iniciatyva. Tarpe svarbiųjų valstybės pareigų yra ir ši: leisti ir padėti, kad privati piliečių iniciatyva kuo plačiausiai pasireikštų ir kuo daugiausiai nuveiktų. Kai valstybės valdžia siekia pati padaryti ir tai, ką be jos, ar jos padedama gali padaryti privati iniciatyva, tai valdžioje dalyvaujantieji asmenys parodo turį siaurą supratimą apie valstybės esmę ir jos natūralią paskirtį. Tokiais atvejais valstybės valdžios asmenys nusikalsta savo paskirčiai ir visuomenės labui ir štai dėl ko:

a.    Valstybės ir jos valdžios pajėgumas yra ribotas. Jeigu privačiai iniciatyvai valstybėje bus sukurtos ir palankiausios sąlygos, galimybės reikštis, tai grynai jos kompetencijai priklausančių darbų valstybės valdžia visada turės tiek, kad rūpesčių ir darbų jai niekad nebus per mažai. Kai valstybės valdžios imasi tų darbų ir tų sričių, kas gali būti padaryta privačios iniciatyvos, tai daug ko nepadarys iš to, kas yra jos tiesioginė pareiga, bus sukliudyta daug protų, privačios energijos ir iniciatyvos. Tai būtų didelis nuostolis dabarčiai.

b.    Iš tokios valdžios taktikos dar didesnis nuostolis sektų ateičiai. Kliudant privačią iniciatyvą yra kliudomas ir silpninamas žmonių galvojimas, sugebėjimų bei pastangų vystymas. Rezultate apie bet kurią tautą po kiek laiko būtų galima pasakyti tą patį, ką prof. Jung yra pasakęs apie pokarinę vokiečių tautą, kad tautos 10% yra tapę nepataisomais psichopatais, kad didžiausias jų malonumas yra jausti, kad yra kas įsako (plg. Ausblueck, 1945 m. rugpiūčio mėn., pasl. 53). Tarpe kitų svarbiųjų valstybės pareigų yra ir ši: skatinti ir remti privačią iniciatyvą.

c.    Patikslindami privačios iniciatyvos dėsnį P. Leonas XIII (enc. Rerum Novarum) ir P. Pijus XI (enc. Quadragesimo anno) pabrėžia, kad valstybėje turi būti laisvė konkurencijai ir tai visose srityse: moksle, bendrame švietime, auklėjime, mene, labdarybėje, ūkyje, industrijoje ir kitose srityse. Tačiau visi krikščionių visuomenininkai griežtai pasisako prieš vadinamą dumpingą, nes tai žlugdo silpnesniuosius ne protiniu atžvilgiu, o piniginio pajėgumo prasme, padeda iškilti ne talentams, bet tik piniguočiams. Išvadoje, tai žudo privačią konkurenciją, kliudo pažangą, veda į oficialų ar neoficialų kapitalistų monopolizmą. Iš to seka išvada, kad valstybė turi teisę, o kartais gal net ir pareigą privačią iniciatyvą kontroliuoti patikrinant, ar ten nėra iškrypimo, apsileidimo, apgaulės ir panašių reiškinių. Padori ir sąžininga valstybės kontrolė laisvai iniciatyvai ne tik nekenkia, bet ją skatina į pažangą, apsaugoja nuo apgaulingos konkurencijos, nuo iškrypimų, apsileidimo, apgaulės. Tačiau, kaip viskas valstybėje, taip ir laisvos iniciatyvos kontrolė turi tarnauti ne kam kitam, bet padėti visuomenei ir jos atskiriems nariams.

Krikščioniškoji pažiūra nuosavybės vartojimo ir jos tvarkymo klausimais.

Kai kuriose šalyse jau eilę metų prieš antrąjį pasaulinį karą nuosavybė tiek apšaukta visokiais negražiais vardais, tiek pažeista, tiek apdulkėję šioje srityje žmonių sąžinės, kad priminti senas krikščioniškas pažiūras šiais klausimais ne vienam gali atrodyti atgyvenusiu klausimu. Per dulkes ir debesis ir saulė kartais atrodo apdulkėjusi. Ir gyvenimo chaosas, jeigu kartais apneša dulkėmis senas tiesas, tai vis tiek negali pakeisti tų tiesų turinio ir vertės. Į jas žvelgtina vis naujai. Tad nors trumpai prisiminkime krikščionišką pažiūrą nuosavybės klausimai.

Nuosavybė yra teisė medžiaginių gėrybių turėti, jomis naudotis su teise iš jų naudojimo išskirti kitus.

Krikščioniškos doktrinos dėsnis yra, kad įsigyti ir turėti nuosavybę yra žmogaus teisė sekanti iš jo prigimties.

Sakoma, kad tai teisė. Teisė nėra tas pat, kas yra pareiga. Protas ir gyvenimas pakankamai parodo, kad naudotis šia teise žmogui nėra būtina. Nėra nieko nesiderinančio su žmogaus prigimčia, kad žmogus laisva valia atsižadėtų nuosavybės ar net pačios teisės į nuosavybę.

Taip kaip individui, nuosavybės teisė priklauso ir šeimai.

Kadangi asmuo turi laisvę atsisakyti nuosavybės ir net jos teisės, tai iš to logiškai seka, kad ir asmuo ir šeima turi teisę savo nuosavybę ar jos dalį perleisti kam ir kada nori.

Kaip sako P. Leonas XIII (enc. Rerum novarum ir P. Pijus XI enc. Quadragesimo anno), pagal visų laikų Katalikų Bažnyčios teologų nuomonę, nuosavybė turi dvejopą charakterį: individualinį ir visuomeninį. Individualinis nuosavybės charakteris yra tame, kad nuosavybė pirmoje eilėje tarnauja to asmens ar tos šeimos reikalams, kieno ji yra. Visuomeninis nuosavybės charakteris yra tame, kad savininkas naudodamasis savo nuosavybe turi atsižvelgti į artimą ir į visuomenę, ir tai dvejopu būdu. Vienas būdas, kad savininkas naudodamas savo nuosavybę turi atsižvelgti, kad tuo nekenktų kitiems žmonėms. Antras būdas, kad kas atlieka nuo asmens ar šeimos padorių reikalų, tai yra pareiga pertekliaus dalimi pasidalinti su stokojančiais. Jeigu kam atrodytų, kad gyvenime nematome tokio nuosavybės vartojimo supratimo, tai iš tokių faktų būtų aišku, kaip dažnai ir katalikų gyvenimas yra toli nuo reikiamo katalikiškumo. Ši pareiga pertekliumi dalintis su stokojančiais, liečia ne kokią nors vieną gėrybių rūšį, bet bendrai medžiagines gėrybes.

Kaip svarbi yra ši pareiga? Pareigos artimo atžvilgiu yra dvejopo laipsnio: teisingumo ir artimo meilės. Pirmoji yra tokia, kad jos neišpildęs nusikalsta teisingumui. Ką žmogus privalėjo kitiems atiduoti, tai jau nėra jo. Antroji yra tokia, kad asmuo jos neišpildydamas nusikalsta artimo meilei, bet lieka savo gėrybes savininkas. Pareiga pasidalinti su artimu savo pertekliumi vienu atveju yra aiškiai teisingumo pareiga: kai artimas yra dideliame reikale, o kitas turi kuo jį sušelpti. Kas tokiu atveju artimui nepadeda, nusikalsta ne tik artimo meilei, bet ir teisingumui ir tai, ką jis pasilaikė nepaisydamas artimo reikalo, jau nėra jo. Šalia tokių išimtinų atvejų, kurie gyvenime tačiau nėra retenybė, pareiga dalintis su reikale esančiu artimu yra ne teisingumo, o artimo meilės pareiga. Tačiau ir šiai pareigai nusikaltimai gali būti moraliai sunkūs arba dideli nusikaltimai. Šias tiesas pakartotinai ir labai aiškiai pabrėžia minėtose enciklikose P. Leonas XIII ir P. Pijus XI.

Nors nuosavybė turi ir visuomeninį charakterį, tai Bažnyčia yra įsakmiai atmetusi nuomonę, kad asmuo ar šeima netinkamai naudoja savo nuosavybę netenka į ją savininko teisių.

Kadangi nuosavybė turi ir visuomeninį charakterį, tai aukščiausioji žmogaus visuomeniškumo forma — valstybė gali turėti kai kurių teisių į privačią nuosavybę. Jau ir seniau ir šiandien, taip teorijoje, taip ir praktikoje yra šiuo klausimu skirtingų sistemų. Kraštutinis liberalizmas, kitaip vadinamas individualistiniu liberalizmu, — arba liberalistiniu individualizmu, sako, kad valstybė turi teisę ir pareigą saugoti, kad į asmens ar šeimos privačią nuosavybę niekas nesikėsintų. Daugiau teisių valstybei šioje srityje kraštutinis liberalizmas nenori pripažinti. Socialistinis kolektyvizmas siekia visiško privačios nuosavybės panaikinimo ir tai ne piliečius įtikindamas, bet priversdamas. Tarp šių dviejų kraštutinio liberalizmo ir socialistinio kolektyvizmo, yra visa eilė kitų teorijų, kurios pripažindamos nuosavybės teisę ir reikalą, pripažįsta ir valstybei daugiau ar mažiau teisių privačias nuosavybes paliesti. Bažnyčia yra įsakmiai atmetusi abu kraštutinumu: kraštutinį liberalizmą ir socialistinį kolektyvizmą, kaip klaidas. Norintieji pilniau pažinti Bažnyčios mintis šiuo klausimu gali rasti pakankamai medžiagos minėtose P. Leono XIII (Rerum novarum) ir P. Pijaus XI (Quadragesimo anno) enciklikose. Kas liečia socialistinį kolektyvizmą, ar jis vadintųsi komunizmu ar kitaip, P. Leonas XIII minėtoje enciklikoje atkreipia dėmesį į vieną aiškų, bet kai kieno pražiūrimą dalyką, kad vadinamas socialistinis kolektyvizmas ar komunizmas yra tik fikcija. Ir suvalstybinti turtai lieka faktinai pavienių asmenų rankose. Privačioje nuosavybėje savininkas gauna iš savo nuosavybės pelną ar nuostolį, o valstybė gauną reguliarų pelną mokesčių formoje. Iš valstybinės nuosavybės visada tik pelną, ir niekad nuostolio, gauna asmenys neturį nieko bendro su ta nuosavybe, dažnai net ir labai nerūpestingi, beveik be išimties nieku neprisidėję prie tų nuosavybių sukūrimo, tvarkymo, produkcijos (direktoriai, valdytojai ir kitokie). Dirbančioji visuomenė iš savo darbo gauna ne jų darbo vertą pelną, kaip iš privačių nuosavybių, bet tik tai, kas atlieka nuo dalies atiduodamos vadinamai valstybei, t.y. nuo algų ir visokių priedų aniems darbe nedalyvaujantiems pašaliniams asmenims. Komunistų kolūkiuose ir kitose produkcijos bei industrijos šakose mažiausia tenka ten dirbantiems, o daugiausia gauna nieko neveikiantieji.

Valstybės pozityvios teisės į asmenų ar šeimų privačias nuosavybes seka valstybės vyriausiojo tikslo — bendrojo visuomenės gero. Taigi, pirmiausia šioje srityje reikia pabrėžti valstybės pačią pagrindinę pareigą: rūpintis, kad nuosavybės būtų taip tvarkomos, kad iš jų būtų kuo daugiausia naudos asmeniui, šeimai, visai visuomenei. Iš šios pareigos seka valstybės kai kurios teisės, kurios jai leidžia privačią nuosavybę įvairiais būdais paliesti. Iš pagrindinių tokių teisių paminėtinos sekančios. 1. Valstybė gali, o kartais net ir privalo nustatyti asmenims ir šeimoms nuosavybės įsigijimo ir jos perleidimo kitiems formalumus, kad tokiu būdu apsaugojus piliečius nuo nesusipratimų, nuo neaiškumų. Tačiau, jeigu valstybė kėsintųsi savo įstatymais drausti savo nuosavybę perleisti kitiems, tai, pagal katalikų pažiūrą, tokie įstatymai būtų kėsinimasis į nuosavybės teisę ir todėl nepriimtini. Toks atvejis būtų, jeigu valstybės įstatymai leistų naudotis nuosavybe iki mirties, bet po mirties turėtų likti valstybei.

2.    Valstybė gali, pagal viešų reikalų svarbą ir ribas, nustatyti vienokių ar kitokių gėrybių privačios nuosavybės maksimalinę ribą arba kiekį, kiek vienas asmuo ar šeima kokių gėrybių gali turėti. Tačiau tokios teisės pagrindas yra ir turi būti aiškus visuomenės reikalas, o ne partijos programa tai nustatanti jau iš anksto. Nuosavybių kiekį normuoti ir kaip, pasako gyvenimo reikalai, o ne partijų programos a priori.

3.    Valstybė gali, pagal visuomenės reikalus, nustatyti nuosavybių vartojimo būdą, kai ką įsakydama, kai ką drausdama. Pavyzdžiui, valstybė gali įsakyti vienų rajonų ūkiams ką nors specifinio produkuoti, kitiems ką nors drausti. Gali drausti miestų ribose auginti kai kuriuos gyvulius ar augalus.

4.    Jeigu tai svarbu visuomenės labui, valstybė gali drausti laikyti nuosavybę nenaudojama, pavyzdžiui, laikyti nedirbamą dirvą, negyvenamą namą, ar laikyti nenaudojamą kokią kitokią nuosavybę. Valstybė taip pat gali drausti vartoti nuosavybę blogai ar blogiems tikslams.

5.    Pagal visuomenės reikalus, valstybė turi teisę valstybės reikalams skirti mokesčius už nuosavybę. Būtų tačiau neteisinga tokiais mokesčiais privačią nuosavybę sužlugdyti. Kai mokesčiai pasiekia tokios ribos, kad savininkas lieka tik darbo vergas valstybei, už savo nuosavybę ir darbas lieka beveik ar net tikrai be pelno, tai valdžioje esą asmenys parodo blogai suprantą savo kompetenciją ir paskirtį. Valstybės valdžios žmonės privalo paisyti, kad gaunantieji algas valstybės tarnautojai ir piliečiai gyveną iš savo darbo pelno gautų maždaug vienodai, kad neišeitų taip, kad dirbantieji beveik visą uždarbį atiduoda mokesčių formoje, o mažiau dirbantieji valdininkai gauna palyginamai daugiau.

6. Visuomenės reikalų verčiama valstybė gali, pagal visuomenės reikalų didumą, nuosavybę, kaip sakoma, nusavinti, suvalstybinti, arba teisingiau pasakius — vieną nuosavybę pakeisti kita. Pavyzdžiui, reikia kur nors pravesti kelią, įruošti orlaivių stotį, statyti mokyklą, ligoninę. Reikiamoje vietoje reikiamos žemės savininkai neparduoda. Visuomenės būtinam reikalui būtina nuosavybė gali būti nusavinta ta prasme, kad tai būtų ne viena savininko auka visuomenei, bet kad visuomenės vardu valdžia buvusiam savininkui teisingai atlygintų. Tą patį tenka pasakyti ir apie vadinamas žemės reformas, kai žemės dalis paimama iš jos savininkų ir atiduodama kitiems jos reikalingiems. Ir tokiu atveju savininkui, kurio nuosavybė paimama turi būti atlyginta. Asmens ar politinės partijos pasakymas, kad kurios nors nuosavybės kieno nors įsigytos ar paveldėtos neteisėtai, nėra įstatymas. Kas ką valdo teisėtai ar neteisėtai, išspręsti yra teismo kompetencija, bet ne politinės partijos ar asmenų nuomonių. Nuosavybės teisė yra natūrali ir ja liesti galima tiek, kiek tai yra visuomenės interesai.

Kaip žiūrėti į pasireiškiantį faktą, pagal žinias iš komunistų valdomų kraštų, kad žmonės negerbia ne tik vadinamos bendrosios, t.y. valdžios kontroliujamos, bet ne privačios asmenų ar šeimų nuosavybės? Tai chaotiškos santvarkos, chaotiškų nuotaikų įtaka į žmogaus protą, į jausmus ir į elgesį. Kad visuomenės nuotaikos kur nors sugenda, kad visuomenė ir jos tvarkytojai klysta, tai natūralieji pagrindiniai žmonių gyvenimo dėsniai dėl to nepasikeičia.

Kalbantieji krikščionybės vardu yra daugeliu atvejų teisingai pasisakę prieš žmonių medžiaginį skurdą ne tik kaip prieš sunkų dalyką, bet ir kaip daugelio blogybių šaltinį. Tačiau ir turto perteklius yra nemažesnė blogybė. Iš turto pertekliaus asmuo, šeima dažnai patiria daugiau blogo, negu kiti šalia jo gyvena skurde. Svarbu visuomenei pasiekti tokio subrendimo laipsnio, kad žmonės deramai pasidalintų vieni su kitais žemiškomis gėrybėmis iš meilės žmogus žmogui.

VALSTYBĖS SANTVARKA IR
DEMOKRATIJA

Valstybių ne tik praeities istorijoje buvo bet ir dabar yra skirtingų valdymosi formų. Tarp vieno asmens absoliutinės valdžios ir demokratijos būtų galima pavardinti visą eilę valstybės valdymosi formų. Ypatingai praeityje jos skyrėsi ir dabar skiriasi ne vien vardais, bet esminiai. Tie skirtumai labiausia pasireiškia valstybės valdovų ir piliečių teisių skirtumuose. Kalbėti apie įvairias valstybių valdymosi formas, jų vertę yra ne trumpo straipsnio apimčiai. Tai yra valstybės mokslas. Čia seks trumpas žvilgsnis į demokratiją ir jos vertę.

Kas yra demokratija. Pats žodis demokratija yra graikiškas. Senovės Romėnų rašytojai jį priėmė į lotynų kalbą, nepakeitę nė tarimo nė prasmės. Iš tų dviejų senovinių kalbų žodis pateko į visas kitas kalbas. Savo prasme jis reiškia visuomenės galią dalyvauti jos pačios viešųjų reikalų tvarkyme. Šiandieninėje įvairių tautų terminologijoje tuo žodžiu paprastai yra vadinamas toks valstybės politinio valdymosi būdas, kur pati visuomenė — piliečiai turi teisę pasirinkti savo valstybės santvarkos ir valdžios formą, bei valdžion asmenis.

Mūsų laiko filosofas prof. Jaque Maritain sako, kad demokratija yra ten, kur nėra žmogaus tendencijos išnaudoti kitą žmogų: kur žmonės vieni kitiems padeda kaip lygiateisiai: kur kiekvienas žmogus ne tik teorijoje, bet ir praktikoje turi vienodas teises ir paprastai gali dalyvauti civilizacijos paveldėjime. Šiais žodžiais tarsi paaiškinama, kaip demokratija turi reikštis gyvenime.

Platesnę prasmę žodžiui demokratija teikia P. Leonas XIII enciklikoje „Graves de communi“. Pagal mintis pasakytas toje enciklikoje, aiškinančias demokratijos esmę, demokratija galima vadinti visokią veiklą (ne vien politinę) visuomenės vargingesniųjų sluoksnių labui. Tai nereiškia kokio nors kolektyvo veiklos išimtinai vargingesnių visuomenės sluoksnių labui be sąryšio su visais kitais visuomenės sluoksniais. Sekant ta encikliką, demokratija reikia suprasti visos visuomenės susidomėjimą ir veiklą kelti savos tautos vargingesnių sluoksnių medžiaginę, moralinę, kultūrinę gerovę, tuomi siekiant visos visuomenės gerovės. Jau pats užsimojimas kelti vispusišką vargingesniųjų sluoksnių gerovę pasako, kad demokratinis veikimas arba tikroji demokratija negali apsiriboti kuriuo nors vienu luomu, kuria nors viena forma ar viena sritimi. Ji turi sekti iš krikščioniškos artimo meilės, liepiančios padėti vargingesniam, nelaimingesniam broliui — artimui. Ta meilė tik tada bus krikščioniška, jeigu ji visus visuomenės sluoksnius, visus luomus ne skaldys, bet vienys. Ne kas kitas, bet mokytesnieji, kultūringesnieji, turtingesnieji savo mokslu, kultūringumu, turtais turi ateiti pagalbon mažiau mokytiem, mažiau apšviestiem, mažiau turtingiem savo broliam. Taip suprasta demokratija, sekanti iš krikščioniškos artimo meilės kiekvieną krikščionį saisto tiek, kiek saisto pats krikščioniškos artimo meilės įsakymas.

Taip suprastam demokratiniam veikimui, šalia krikščioniškos artimo meilės motyvo, yra dar ir kitokių motyvų. Yra visuomeninis motyvas, kurį minėtoje enciklikoje P. Leonas XIII pasako sekančiai: „Dėl natūralaus liaudies ryšio su kitais luomais, dar sustiprinto krikščionišku broliškumu, visa kas daroma padėti liaudžiai, naudingai atsiliepia ir kitiem luomam, ypatingai dėl to, kad minėto darbo pasisekimui, aišku, tinka ir yra būtina, kad tie luomai būtų kviečiami į šį darbą“. Šitaip suprastu demokratiniu veikimu tauta vis labiau suvienijama ir keliamas vispusiškas jos visos gyvenimo lygis.

Tokiam demokratiniam veikimui yra ir religinių motyvų. P. Leonas XIII ten pat juos primena pakartodamas apaštalo Povilo žodžius: „Vienas kūnas ir viena dvasia, taip kaip jūs esate pašaukti į vieną jūsų pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris stovi aukščiau už visus, visuose veikia ir yra visuose mumyse“ (Efez. 4.4-6). Sekant Apaštalų ir Bažnyčios mokslu, visa žmonija yra vienas mistinis Kristaus kūnas. To religinio motyvo turėtų pakakti kiekvienam tikinčiajam, kad visų luomų, visokių skirtumų žmonės matytų vienas kitame savęs mistinę dalelę ir suprastų, kad padėdamas kitam jis padeda pats sau.

Šia pačia P. Leono XIII vartojama prasme demokratinis veikimas yra visuotinis. Yra visuotinis ta prasme, kad jame dalyvauti yra vietos ir galimybių visiems geros valios žmonėms. Visuotinis ir ta prasme, kad savo veikla jis siekia visos visuomenės gero. Siekiant pakelti kokiu nors atžvilgiu mažiau laimingus negalima nepaisyti, ar siekimo būdai nekenkia kitiem visuomenės sluoksniam — bendrai visai visuomenei. Kam galėtų būti neaišku, kad kelti proletariato medžiaginį gerbūvį padarant jų vietoje kitus tokiais ar dar skurdesniais proletarais, kaip matome vykstant komunistų valdomuose kraštuose, yra ne visuomenės kėlimas, o jos apiplėšimas ir skurdinimas. Tokiais keliais visuomenė nepakeliama. Visai visuomenei kaip tokiai nėra jokios naudos iš to, kad vietoje vakar buvusio vieno skurdžiaus šiandien padarytas skurdžiumi kuris nors kitas. O dar mažiau naudos, jeigu ir vienas apiplėšiamas ir antras nieko gero negauna. Visuomenei nėra jokios naudos iš to, kad vakarykščiai ūkininkai šiandien yra padaryti baudžiauninkais ir iš to visuomenė neturi nieko gero. Visuomenei kaip tokiai yra nesvarbu, kokie yra proletarų vardai ir pavardės, kas jie vakar buvo, bet svarbu kiek jų yra, koks jų medžiaginio, kultūrinio ir bendrai dvasinio gyvenimo lygis, ar jie gali ar ne naudotis mokslu ir įvairiomis civilizacijos gėrybėmis, ar rūpinamasi jų dvasinės kultūros pakėlimu. Visuomenė tiek laimės, kiek bus pakeltas proletariato ir visos visuomenės gyvenimo ir dvasios lygis.

Kai čia sakoma, kad negalima kelti vienų gerovės kitus padarant skurdžiais, tai reikia suprasti teisingai. Saikinga, kurio nors vieno luomo ar ir visos visuomenės neišvengiama laikina auka proletariato pakėlimui, o galutiniame rezultate ir visos visuomenės gerui, nėra tas visuomenės sluoksnių smukdymas, apie kokį čia kalbama. Kiekvienam yra aišku, kad bet kokio gerbūvio pakėlimas reikalauja medžiaginio ir dvasinio kapitalo investavimo, kuris tačiau galutinoje išvadoje ir aukojantiems tą kapitalą ir kitiems grįžta su pelnu. Todėl demokratijoje jeigu kuris asmuo ar kuri grupė nesaikingai susirištų tik su kuriuo vienu luomu, kuriuo nors vienu visuomenės sluoksniu be atodairos į visos visuomenės interesus, tokiem stokotų pačios pagrindinės demokratinės savybės — pagarbos ir meilės kiekvienam žmogui, pagarbos ir meilės Kristaus mistinio kūno nariams, meilės savo tautos broliam, pagarbos ir meilės paties savęs mistinei dalelei.

Iš to, kas pasakyta aukščiau, seka kad iš dalyvavimo demokratiniame veikime nereikia išskirti nė vieno luomo, nė vienos grupės, nė vieno geravalio žmogaus. Veikla bus sėkmingiausia, traukiant į ją visus. Nors turi būti asmenų kolektyvas, kuris tai veiklai vadovautų, tai visiems reikia įsisąmoninti, kad demokratijos idėjos ir pats demokratinis veikimas nėra kurio nors vieno luomo ar vieno kurio sambūrio, bet yra visos visuomenės reikalas. Demokratija suprasta tokia plačia prasme ir demokratinis veikimas, kaip juos paaiškina minėtoje enciklikoje P. Leonas XIII, teikia plačiausias galimybes visokių organizacijų ir asmenų — visos visuomenės įvairiems geriems sumanymams, visokiai gerai viešai ir privačiai iniciatyvai.

Tokia prasme suprantama demokratija ir demokratinis veikimas randa dirvos ir būdų reikštis ir tose valstybėse, kurios dėl kokių nors priežasčių dar nepasiekė demokratinės valstybės santvarkos. Nėra absoliučiai būtina, kad toks veikimas vadintųsi dekokratiniu veikimu. Pačios demokratijos labui aplinkybės gali kartais pareikalauti veiklą vadinti kitokiu vardu. Tiesa, ir nedemokratinėje valstybėje jos valdovai gali būti geri demokratai, gali demokratinę veiklą paremti net valstybinėmis priemonėmis. Tokiu keliu kai kurių kraštų buvusieji monarchai priauklėjo savo tautą valstybės demokratinei santvarkai. Tačiau gali pasitaikyti ir nedemokratiškų valdovų. Tokioje valstybėje patys susipratusieji piliečiai gali ir tam tikra prasme net privalo skleisti demokratijos idėją., ugdyti savo tautos demokratinį sąmoningumą ir demokratinę veiklą. Tiesa, tokia veikla gali sulaukti ir patirti iš nedemokratiškų valdovų vienokių ar kitokių kliudymų, bet tokie kliudymai sąmoningą žmogų priverčia būti tik atsargesniu takto atžvilgiu, bet kliudymai neturėtų atbaidyti nuo veiklos, tuo labiau neturėtų iš demokrato padaryti nedemokratą.

Kas yra demokratas. Kaip ne viskas yra grynos demokratijos, kas šiandien vadinasi demokratijomis, taip ne kiekvienas asmuo, kuris save laiko demokratu, gal net formaliai priklauso kokiai nors demokratinei organizacijai, tuo pačiu jau yra geras demokratas. Jeigu yra neįmanoma pačią demokratiją aptarti vienu trumpu sakiniu, tai tuo sunkiau vienu sakiniu apibūdinti demokratą. Bus teisingai pasakyta, kad demokratas yra toks žmogus, kuris siekia įgyvendinti demokratiją. Tačiau pačią demokratiją galima imti ir platesne ir siauresne prasme. Galimas atvejis, kad asmuo save laikąs demokratu ir už demokratiją kovojąs, kovoja ir gyvenime reiškiasi nedemokratiškai. Taigi, ir demokrato sąvoka yra reikalinga platesnio paaiškinimo.

Demokratą būtų galima taip apibūdinti. Tai žmogus jaučiąs savo asmenybės vertę, sąmoningai suprantąs visuomenėje savo natūralias ir pozityvias pilietines teises ir pareigas, suprantąs, kad savo natūralias ir pozityvias teises turi ginti ir jomis naudotis, kad turi atlikti savo pilietines pareigas, suprantąs, kad jo laisvė valstybėje yra susijusi su kitų piliečių laisve, niekam neprimesdamas savo nuomonės ir savo valios. Demokratui turi rūpėti visos visuomenės geras. Jis yra aktyvus to visuomenės gero reikalus aiškinti pačiai visuomenei ir aktyviai prisidėti jų praktiškam išsprendimui. Demokratas myli visus žmones, ypatingai vargingesnius ir tamsesnius už kitus krašto piliečius.

Jeigu žmogus nesupranta nė savo, nė kitų asmenų vertės, ar ją suprasdamas jos nepaiso, jeigu nežino savo tikrųjų teisių ir pareigų visuomenėje, arba jas žinodamas jų nepaiso, arba paisydamas savų nepaiso kitų žmonių teisių, jeigu kuriam visuomenės geras nerūpi, arba kurio rūpestingumas reiškiasi tik kitų žmonių kritika, o ne aktyviu darbu prisidėti visuomenės gerui, kuris laikosi tik pasyviai, atlikdamas tik tai kas yra jam įsakyta, jeigu kuris nemyli kitų, ypatingai už save kuom nors žemesnių žmonių, toks asmuo nėra demokratas. Jis yra pasyvusis pilietis. Kaip bus paaiškinta vėliau, jeigu tautoje atsirastų tokių didesnis skaičius, tai kiltų pavojus tautai tapti mase.

Būtų aiški skriauda visa, kas šiandien vadinama demokratija, rūšiuoti tik į gryną, tobulą demokratiją ir nedemokratiją. Gryna, tobula demokratija nepasiekiama staigiai kokio nors automato pagalba. Ji pasiekiama tik ilgo laiko pastangomis visuomenę jai priauklėti. Suprantama, kad siekiant demokratijos negalima išvengti jos įvairių laipsnių. Ir mokslui ir žmogaus dvasios kultūrai ribų nėra: tai daro ir darys pažanga. Tas pat yra ir su pavieniais žmonėmis. Žmogus norįs būti demokratu ne kiekvienas iš karto supranta kas yra tikroji demokratija. Suvokdama demokratijos ir demokrato esmę nė vienas žmogus nepajėgia tobulai tą esmę atitikti. Taigi ir atskirus asmenis negalima rūšiuoti tik į tobulus tikrus demokratus ir nedemokratus. Tų žmonių tarpe, kurie save laiko ir vadina demokratais, yra ir demokratiškesnių ir mažiau demokratiškų ir visai nedemokratiškų. Iš kitos pusės, galima rasti labai gerų demokratų tų tarpe, kurie savęs tokiais nevadina ir gal net nemano esą demokratai.

Demokratinė valstybė. P. Pijus XII sako, kad „kas liečia rūšį ir apimtį iš piliečių reikalaujamų aukų, tai daugeliui atrodo, kad demokratinė valstybės santvarka yra paties proto statomas prigimties reikalavimas (1944 Kalėdų kalba).

P. Pijus XII kategoriškai nepasako, kad demokratinė valstybės santvarka tikrai yra proto statomas prigimties reikalavimas. Jis tik sako, kad daugeliui taip atrodo. Tačiau, kaip toliau paaiškės, pagal P. Pijaus XII mintį, kiekvenam galvojančiam protui pasidaro aišku, kad demokratinės valstybės santvarka geriausiai atitinka žmogaus natūralų garbingumą, natūralias jo teises ir pareigas visuomenėje.

Demokratinę valstybę P. Pijus XII taip apibūdina: „Galėti pasakyti savo nuomonę jam uždedamų pareigų ir aukų klausimu, nebūti verčiamu paklusti pirmiau nesant išklausytu — tai valstybės piliečių teisės, kurios demokratijoje, jau kaip sako pats vardas, randa savo išraišką. Pagal šio ryšio tarp valstybės piliečių ir valstybės valdžios tvirtumą, darnumą ir gerą sėkmingumą galima spręsti, ar demokratija yra tikrai sveika ir išlyginta ir kiek joje yra tikros gyvybės ir vystymosi eigos“ (t.p.).

Sutinkant, kad teisingai suprasta demokratinė santvarka yra tinkamesnė už kitokias valstybių tvarkymosi formas, vėliau bus atsakyta į klausimą, ar demokratinė santvarka gali tikti ir būti naudinga kiekvienai tautai, kiekvienai valstybei. Kalbant abstrakčiai apie valstybės demokratinę santvarką kyla klausimas, ar demokratinė santvarka yra būtinai surišta su kuria nors viena valstybės valdžios forma.

Dar ir dabar turime pasaulyje visokių valdžios formų. Nugriūva diktatorius vienoje valstybėje, tai atsiranda kitoje. Kad buvo laikai, kada respublikų šiandienine žodžio prasme visai nebuvo — beveik visur valdė monarchai, kad ir ne vienu vardu vadinami, tai kas žino, ar kada nors buvo tiek daug ir tokių žiaurių diktatorių, kiek ir kokių buvo ir dar yra mūsų laikais.

Visoje eilėje senų ir kultūringų valstybių dar ir dabar yra karaliai — monarchai ir kol kas tos tautos nerodo tendencijos jais nusikratyti. Daug yra respublikų. Jos tačiau viena nuo kitos žymiai skiriasi savo konstitucijomis, o ypatingai faktino tvarkymosi būdu. Ispanija, Belgija, Olandija, D. Britanija, Skandinavijos valstybės turėdamos monarchus save laiko ne mažiau demokratiškomis už Italiją, Prancūziją, Šveicariją, Airiją ir eilę kitų respublikų. Ar tikrai jose visose yra galima tokia pat demokratija.

Nė protas, nė gyvenimo praktika neranda pagrindo sakyti, kad demokratinis valdymosi būdas yra būtinai surištas su kuria nors viena valstybės valdžios forma. Demokratinio valdymosi pagrindinis reikalavimas yra, kad piliečiai galėtų patys nusispręsti, kokią valdžios formą jie pasirenka, kokie žmonės vykdys valstybėje valdžios galią, kad galėtų laisvai pasisakyti klausimais liečiančiais jų pilietines teises ir pareigas, kad galėtų turėti laisvę visokiai gerai iniciatyvai. Kur tauta tas teises turi, kur tautos pastatyta valdžia rūpinasi visos tautos, o ypatingai kuriuo nors atžvilgiu žemiau stovinčių tautos sluoksnių gerove, ten tauta valdosi demokratiškai, ten yra demokratinė santvarka. Todėl ne tik teorijoje, bet ir realybėje gali būti demokratinė monarchija, jeigu ta monarchija laikosi ne prieš tautos valią, jeigu rūpinasi visais, bet ypatingai vargingesniais visuomenės sluoksniais. Gali būti demokratinė respublika.

Svarstant klausimą teoretiniai atrodo, kad respublikoje galima geriau užtikrinti piliečių demokratines teises, negu monarchijoje. Praktikoje tačiau gali pasitaikyti respublika mažiau demokratiška už monarchiją, jeigu respublikinė sistema piliečiams primetama prieš jų valią, jeigu piliečiai neturi galios laisvai parinkti valdžion žmones, neturi galios pasakyti savo nuomonės jų teises ir pareigas liečiančiais klausimais, neturi laisvės savo gerai iniciatyvai ir t.t. Arba jeigu ir piliečių parinkta valdžia juos apvilia, nepaiso visos tautos labo, o favorizuoja tik kurią vieną partiją, luomą. Panašiais atvejais per valdžios kaltę respublika gali netekti demokratinio charakterio. Taigi, demokratinė valstybės santvarka savaime nėra surišta su kuria nors viena valstybės ar valdžios forma, bet gali būti valstybėse su skirtingos formos valdžiomis.

Pravartu pastebėti, kad demokratijos ir demokratinės santvarkos sąvoka nereikalauja panaikinti piliečių tarpe luomų, titulį ir kitokius skirtumus. P. P. Leonas XIII ir Pijus XI socialinėse enciklikose — Rerum novarum ir Quadragesimo anno atkreipia dėmesį į visiems aiškų faktą, kad žmonės savo gimimu yra tiek įvairūs, kad vienodais juos visus niekas nepadarys. Naikinti skirtingus pašaukimus, skirtingas profesijas būtų aiški visuomenei žala. O kas sulygins visus ir tame pačiame luome ir toje pačioje profesijoje gabumų, stropumo, pasišventimo ir kitais atžvilgiais. Trukdyti gabiuosius ir stropiuosius, kad jie nepakiltų virš kitų savo pašaukimo ar profesijos kolegų būtų visiems aiški nesąmonė. Jeigu tokios aiškios nesąmonės ir neįžiūrima, tai nors tiek yra aiškus, kad demokratijos esmė nereikalauja naikinti kokiu nors padoriu keliu įsigytus piliečių titulus. Visuomenės demokratiškumui nekenkia, kad į pensiją išėjęs ar iš aktyvios tarnybos kitaip pasitraukęs buvęs karys ir toliau vadinamas jo kariško laipsnio vardu, tam tikrais atvejais užsivelka karišką uniformą, net ginklą nešioja; kad buvęs profesorius, ministeris ar kitoks ir toliau žmonių yra vadinamas, kartais net pasirašo savo senu titulu. Lygiai taip demokratijai nieko nekenkia, kad kuris nors valstybės pilietis yra vadinamas ir pats vadinasi iš tėvų paveldėtu ar jo paties įsigytu kunigaikščio, grafo, bajoro ar kitokiu titulu. Daugelyje demokratinių valstybių yra likę galimybių įsigyti įvairių titulų pirmiau jų neturėjusiems. Faktinai be įvairių garbės titulų neapsieina nė viena net ir demokratiškiausia tauta. Kur tapo panaikinti seni titulai, tai laikui bėgant atsirado naujų. Dėl įvairių priežasčių piliečiai dekoruojami įvairiais ordinais, medaliais ir t.t. daug kur už tai įgydami net kai kurių privilegijų.

Ypatingos laiko ir krašto aplinkybės gali kartais išmintingai patarti prieš tai buvusius garbės titulus panaikinti. Tokiais atvejais reikia šalto proto, kritiškumo ir logiškumo. Naikinant titulus reikia pasirūpinti, kad nesunaikinus to gero, ką jie turėjo savo tradicijose, papročiuose. Rusijos liaudis ir nauja valdžia po 1917—1918 metų revoliucijos per vėlai suprato, ką jie padarė naikindama visokius titulus kartu sunaikinusi intelektualus, naikindama buržuaziją sunaikinusi ir visokias jos sukurtas medžiagines ir dvasines vertybes. Kas tai liaudžiai tada vadovavo, jai pačiai padarė neapskaičiuojamų ir sunkiai atitaisomų nuostolių. Toks elgesys yra net priešingas demokratijai ir bendrai žmoniškumui. Kad ir be panašių nuostolių, jeigu demokratija be būtino reikalo įvelkama į proletarišką rūbą, ji atbaido nuo savęs daug tokių asmenų, kurie galėtų būti demokratijos reikalui gerais talkininkais ir net gerais demokratais. Demokratijose siekiama ne visuomenę suproletarinant, o stengiantis pakelti proletariatą. Tačiau istorija žino ir kitokių pavyzdžių, kad kurio nors laiko, kurio nors krašto aristokratija, privilegijuoti luomai buvo tokios dvasios, kad gal ir nebuvo kito kelio kaip tautai nuo jų nusikreipti, pamirštant ir jų papročius ir jų tradicijas, smulkiai nerankiojant kas ten buvo teigiamo, kas neigiamo. Ano meto žmonės gal rado būsiant išmintingiau atmesti viską, kad su pasiliekamomis teigiamomis smulkmenomis neliktų gyvenime ir dalis blogybių anas teigiamas smulkmenas gal visai nustelbiančių.

Demokratinės valstybės valdžia. Prof. Jaque Maritain (Krikščionybė ir demokratija) demokratinės valstybės valdžią aptaria kaip tautos suverenumo valdžią, kuria tauta naudojasi pagal savo socialinį ir politinį subrendimą, kad tvarkytųsi pati.

Gal bus aiškiau pasakius, kad demokratinė valdžia yra tautos pastatyta valdžia, kurios tikslas ir pareiga yra vesti visuomenės gyvenimą teisingais keliais į gerovę. Iš to neseka, kad tautos pastatyta valdžia visur turi paisyti tik tautos nuomonės ir visur pildyti jos valią. Tautos ir valdžios santykiuose yra pagrindinis dėsnis, išreikštas P. Leono XIII enciklikoje Rerum novarum, kad tauta valdžiai galios nesuteikia, bet tik paskiria asmenis, kurie vykdys valdžios galią ir pareigas. Valdžios galia seka ne iš piliečių norų ar nuomonių, bet iš valstybės ir valdžios prigimties ir iš jos esminių natūralių uždavinių ir tikslų. Valstybės ir valdžios tikslas siekti visuomenės gero. To gero siekdama valstybės valdžia turi vadovautis aukštesniais kriteriumais negu piliečių nuomonės ar norai. Tauta pasiskiria valdančius asmenis, o jų valdžios galia ir kompetencija seka iš valstybės ir valdžios prigimties. Valdžia vykdydama savo pareigas vadovaujasi prigimties ir pozityviais Dievo įsakymais, valstybės konstitucija ir veikiančiais įstatymais, sava išmintimi ir piliečių nuomonėmis tiek, kiek jos yra teisingos ir išmintingos. Dar ilgai taip bus, kad visuomenės dauguma per mažai nusimano kas yra teisinga ir kas ne, kas yra naudinga jos pačios gerui ir kas nenaudinga. Sau gero norėdama visuomenės dauguma gali ir labai suklysti. Tokiais atvejais valdžia turi ne tik teisę, bet ir pareigą visuomenei paaiškinti jos klaidą, ją pataisyti, visuomenę nuo blogo apsaugoti: turi elgtis taip, kaip liepia aukštesni įstatymai, valdžios žmonių sąžinė ir išmintis. Tautos valios ar nuomonės valdžia kartais atsiklausia referendumo ar kokiu kitokiu keliu, kur to reikalauja konstitucija, ar kada savo sėkmingam darbui pati valdžia randa tai naudingu. Suprantama, kad demokratinėje santvarkoje ar tai kokios nors piliečių grupės, ar ir pavieniai asmenys turi teisę ir privalo turėti galimybes spontaniškai — neklausti laisvai pareikšti savo nuomonę įvairiais klausimais. Tokiais atvejais piliečių nuomonės valdžiai yra patarianti, bet neįpareigojanti direktyva. Jeigu valdžia būtų visuomenės nuomonių ir norų tik vykdytoja tai jos nederėtų net vadinti valdžia. Kitų įsakytus konkrečius darbus vykdo valstybės tarnautojai. Valdžiai tautai vadovauja.

Demokratinėje valstybėje paprastai yra ne viena politinė grupė. Juo kuri tauta įsigyja daugiau patirties ir išminties teisingai suprasti gyvenimo pagrindus ir kelius gerovėn, tuo tų partijų lieka vis mažiau. Tai yra natūralus, suprantamas reiškinys. Kiekviena tų grupių stengiasi turėti tautoje savo rėmėjų, šalininkų, kad pravedus valdžion savo žmones ir valstybinėmis priemonėmis siekus įgyvendinti savo programą. Yra svarbu, kad tų atskirų programų demokratai pajėgtų ir mokėtų teisingai suprasti savo atsakingumą tautai ir savo santykius su tauta. Nepaisant kurios grupės ir su kokia programa kas patenka valdžion, kiekvienam yra būtina suprasti vieną pagrindinį dėsnį saistantį valdžioje dalyvaujančius asmenis, kad kiekvienas valdžios narys yra valdžioje ne kurios nors vienos grupės, o visos tautos reikalams ir gerovei. Valdžioje esantiems asmenims nevalia taip jaustis ir taip elgtis, tarsi jie atstovautų tiktai vieną kurią grupę ir siektų tik tos vienos grupės gero. Kurie to nesuprastų, tokius vargiai būtų galima laikyti demokratais, nes siekti tik vienos grupės gero yra tas pat, ką siekti vienos grupės diktatūros. Asmuo patekęs valdžion turi galvoti ir jaustis atstovaująs visą tautą ir tarnaująs visos tautos gerovei. Nors jo grupė valdžioje būtų ir labai negausi, nors visuomenėje jis turėtų ir labai mažai šalininkų, tai vis tiek patekęs valdžion jis ten yra visos tautos gerovei.

Iš viso to seka kitas reikalavimas valdžioje esantiems asmenims. Kadangi valdžia, t.y. valdžioje esantieji asmenys yra tautai vadovauti ir siekti jos gero, tai to gero siekiant visokių grupių atstovai esą valdžioje turi bendradarbiauti. Kada valdžios žmonių tarpe susikuria tokie santykiai, kad viena grupė visada atmes tai, ar nors nerems to, ką siūlys kita grupė, nors tas siūlymas būtų ir išmintingiausias, geriausias, tai tokie valdžioje esantieji asmenys nusikalsta savo paskirčiai, piktnaudoja savo užimamą vietą ir turimą galią, daro nuostolių ir kenkia savo tautai. Tai atsitinka paprastai tada, kai valdžion patenka asmenys per mažai nusimaną pilietiniai ir valstybiniai, nesuprantą ir nepaisą savo prisiimtų natūralių pareigų, kokios yra kiekvieno dalyvaujančio valdžioje. Jeigu demokratinėje santvarkoje atskiros partijos ar grupės ir ne visada dirba koalicijoje, tai vis tiek opozicija turi būti sąžininga. Ji nebūtų sąžininga, jeigu boikotuotų ar sabotuotų pozicijos visus užsimojimus ir darbus, nors tie būtų teisingiausi ir naudingiausi. Tokia opozicija būtų klaidingai suprasta: ji būtų žalinga tautai ir valstybei.

Demokratinės valstybės valdžioje dalyvaujančių asmenų ir visų valstybininkų bendra charakteristika. Žmonijos žemiškuose reikaluose yra daug svarbių sričių: mokslas, menas, ekonominė ir finansinė sritis ir kitos. Galima tačiau sakyti, kad tautos tinkamas valdymas yra svarbesnis dalykas ar sritis už visas anas sritis. Jeigu tauta turi gerus savo gyvenimo tvarkytojus, tai yra, turi tinkamą valdžią, tai visos anos svarbios ir naudingos sritys tinkamai suprantamos, įvertinamos ir remiamos, o svarbiausia — yra kas jas suderina visuomenės labui. Daug žmonių sakosi seką ta pačia Evangelija, bet koks jų tarpe skirtumas: vienas beveik nekrikščionis, kitas karštas jos vykdytojas; vienas nusidėjėlis, kitas šventasis. Panašiai yra ir valstybiniame, politiniame gyvenime. Ir tą pačią politinę ar socialinę programą seką asmenys ne visi yra vienodos vertės. Todėl, kalbant apie asmenų parinkimą valdžion, piliečiams nepakanka tik apsispręsti už vieną ar kitą politinę partiją. Reikia skirti daug dėmesio parenkant asmenis.

Demokratijoje tinkančius dalyvauti valdžioje ir bendrai vadovauti tautos gyvenimui asmenis P. Pijus XII taip apibūdina:

„Kadangi normalioje demokratijoje esminis taškas glūdi tautos atstovybėje, iš kurios išeina politiniai siekimai visose viešojo gyvenimo srityse — kaip geram taip ir blogam, tai atstovų moralinio aukštumo, faktiškojo švarumo ir dvasinių sugebėjimų klausimas demokratinėje santvarkoje kiekvienai tautai yra klausimas gyvenimo ar mirties, gražaus tarpimo ar sugedimo, pasveikimo ar ilgalaikio negalavimo.

„Kad vaisingai veiktų, kad užsitarnautų pagarbą ir pasitikėjimą, kaip parodo neabejotinas palyginimas, kiekviena įstatymus leidžiančioji institucija privalo susidėti iš asmenų dvasia aukščiau stovinčių už kitus ir tvirto charakterio, kurie save laikytų visos tautos atstovais, o ne vienos partijos žmonių grupės įgaliotiniais, kurių privilegijoms, deja, dažnai paaukojami tikri bendrojo gero būtinumai ir reikalai. Tai turi būti atranka asmenų, kurie negali apsiriboti kuriuo nors vienu pašaukimu, ar kuria nors sąlyga, kuriuose turi daugiau atsispindėti visos tautos vispusiškas gyvenimas. Atranka asmenų su giliu krikščionišku charakteriu, įsitikinimais, su praktiška ir išlavinta asmenybe, patys sau ištikimi visokiose situacijose, asmenys sveikos ir aiškios pasaulėžiūros, tvirti ir nesiblašką siekdami tikslų, tinką būti vadais pirmoje eilėje dėl jų autoriteto, sekančio iš tyros sąžinės ir siekiančio toli aplinkui. Ypatingai laikais, kuriais gresiantis vargas per daug sukelia visuomenės jautrumą ir padaro ją prieinama suvedžiojimams ir klaidoms, reikia asmenų, kurie iš skaldomų aistromis, nuomonių skirtumais ir tarpusavyje kovojančių programų sudrumstu laikotarpiu jaustųsi turį dvigubą pareigą: duoti dvasinių antidotų prieš klaidas — aiškaus įžvelgimo, ramaus taktiškumo taikomo lygiai visiems ir valios siekiančios tikro broliškumo dvasia paremtos tautos vienybės ir santaikos.

Tos tautos, kurių dvasinis ir dorovinis pagrindas yra pakankamai sveikas, demokratijos vadus ir kūrėjus suranda savų tautiečių tarpe“. (P. Pijaus XII kalba. 1944.XII.24).

Čia P. Pijus XII dar kartą primena P. Leono XIII ir P. Pijaus XI pasakytą dėsnį, kad tautai ne tiek yra svarbu, kokią valdžios formą demokratijoje ji pasirinks, bet kokiem asmenim paves valdžios vykdymą. To dėsnio teisingumas yra aiškus. Jeigu valdantieji bus pakankamai kilnūs asmenys, išmintingi ir praktiški, tai siekti tautos gero mokės visokioje tautos valdymosi formoje. Jeigu valdantieji nebūtų verti savo aukšto pašaukimo, nebūtų išmintingi, praktiški, tai nebus tautai naudingi jokioje valdymosi formoje. Pažvelkime plačiau į šias P. Pijaus XII pasakytas mintis. Anot P. Pijaus XII, valdantieji ir bendrai valstybininkai, ypatingai demokratijoje, kur valdžion žmones parenka pati tauta, savo doriniu gyvenimu, išmintimi ir idealizmu turi būti neeiliniai asmenys. Tais atžvilgiais jie turi stovėti aukščiau už kitus. Jie turi būti tvirto charakterio, kad jie ne tik žinotų ko siekia, bet būtų tvirtos valios ir ištvermingi asmenys, kurie pajėgtų savęs atsižadėti pasiimtų pareigų pildymui, mokėtų nepaisyti sunkenybių, pajėgtų nugalėti kliūtis, pajėgtų visada likti ištikimi savo pareigoms ir savo tautai. Asmuo nebus tokiu valstybiniame darbe, jeigu jis nesugeba ir nepajėgia tokiu būti savo privačiame gyvenime, savo luomo pareigose. Jie turi būti ir jaustis esą visos tautos atstovai. Nors ir partijos ar grupės pastatytas valdžion, asmuo turi suprasti ir jaustis, kad jis yra pastatytas ne vienos grupės, bet visos tautos interesams. Jei kuri partija ar grupė reikalautų iš jos renkamo asmens ir tas asmuo sutiktų rūpintis tik tos grupės reikalais, kaip lietuviai sako, „iš valdžios darytų partijos kromelį“, tai arba ta partija ir jis būtų dar nepribrendę valstybiniam darbui, arba jie siektų sąmoningai išsikreipti iš tikro valstybingumo, patys save išskirtų iš tautos visumos. Dalyvauti valdžioje turi būti atranka asmenų, kurie neapsiribotų kuria nors viena sritimi, kaip profesorius Universiteto katedroje, ar profesionalas intelektualas savo specialybėje, kurie neapsiribotų kokiomis nors sąlygomis. Tai turi būti atranka asmenų, kuriuose atsispindėtų visos tautos vispusiškas gyvenimas. Tai yra svarbu ypatingai tiems, kurie yra renkami į įstatymus leidžiančias instancijas. Ministeriui, ar kuriam kitam ribotos srities valstybininkui gali pakakti būti gerai nusimanančiu tik savo srities tautos reikalų visumoje. Tačiau, kuris yra renkamas į parlamentą, senatą ar tolygias instancijas, tie turėtų pakankamai nusimanyti tautos visų reikalų apimtyje. Todėl nėra girtina ar patartina tendencija ir praktika į parlamentą ar senatą būtinai pririnkti asmenų iš įvairių visuomenės sluoksnių be atodairos, kiek kuris iš tų atstovų nusimano valstybės reikaluose. Atstovai renkami ne pasyviai rinkėjus atstovauti, pakelti ranką pagal kurio nors partijos vadovo duodamą ženklą, bet sugebą tais klausimais susidaryti savo teisingą nuomonę. Yra gera įstatymus leidžiančiose instancijose turėti įvairių visuomenės sluoksnių žmonių, jeigu toms pareigoms jie yra tinkamai pasiruošę. Jeigu kuris visuomenės sluoksnis tokių asmenų dar neturi, tai pirma reikia tokių paruošti ir tik tinkamai paruoštus siųsti į tautos atstovybę. Tai yra teorija. Reikia siekti, kad taip būtų ir tikrovėje.

Tikrovėje tačiau ne visada galima išvengti valstybės ir tautos reikaluose per mažai nusimanančių sluoksnių reikalavimų, kad ir iš jų tarpo būtų atstovų įstatymus leidžiančiose instancijose. Kiek tokių asmenų ten bepatektų, nėra ko laukti iš jų ko nors gero, o blogo daugiau ar mažiau jie gali padaryti, pagal tai kas juos paims savo įtakon. Valdžios žmonės ir valstybininkai turėtų būti aiškių krikščioniškų įsitikinimų ir charakterio. Asmens įsitikinimų tvirtumas ir charakteris geriausiai pasireiškia jo privačiam gyvenime. Krikščionys todėl turėtų valdžion rinkti tik aiškiai krikščioniškai galvojančius ir krikščioniškai gyvenančius asmenis. Valdžion renkami asmenys turėtų atsižymėti teisingais ir aiškiais sprendimais. Jie turi ir žinoti ir pripažinti valdžios kompetencijos ribas, kurias jiems nustato prigimties, pozityvieji Dievo įstatymai ir tautos gero reikalai. Su tais aukščiausiais įstatymais jie turi taip derinti tautos reikalus, kad jų sprendimai neprieštarautų aukščiausiems Dievo ir prigimties įstatymams, kad būtų aiškūs ir praktiški. Kad asmuo sugebėtų ir pajėgtų taip spręsti, reikia, kad tuos Dievo ir prigimties įstatymus jis žinotų, kad turėtų patirties ir sugebėjimo tautos reikalus suprasti ir deramai juos spręsti. Taigi valdžios asmenys ir kiti valstybininkai turėtų būti praktiški ir išsilavinę asmenys. Išsilavinę ne ta prasme, kad būtų gražių manierų, nusimanytų daugelyje mokslo sričių, mokėtų daug kalbų. Tiesa, kad šie dalykai valstybininkui yra naudingesni kaip kitiems piliečiams. Jie turi būti išsilavinę ir praktiški daryti teisingus sprendimus ir juos sėkmingai įgyvendinti. Valdžia yra ne tam, kad jos nariai kurtų tik teorijas, mažai galvodami, kas ir kaip jas įgyvendins. Labai gerų teorijų gali prikurti filosofai, dar geresnių visuomenininkai, įvairių sričių mokslininkai nedalyvaudami valdžioje ir net nenusimaną, kaip tas gražias teorijas įgyvendinti. Valdžia yra tam, kad iš visų tų teorijų atrinktų teisingas, aktualias ir praktiškas nuo neaktualų, nepraktiškų, kad padarytų praktiškus sprendimus ir juos įgyvendintų. Nėra nė būtina, nė svarbu, kad visokių gražių projektų prikurtų tik valdžia. Demokratinėje santvarkoje patariamo balso teisę turi ir įvairių sričių specialistai ir valdžios opozicija ir įvairios piliečių grupės ir privatūs individai — kiekvienas pilietis. Svarbu, kad valdžia šią privačią iniciatyvą, ar pozityviai kūrybingą ar geravalės ir išmintingos kritikos, ne slopintų, bet skatintų. Kurioje demokratinėje valstybėje valdžioje dalyvaują asmens yra pakankamai pribrendę savo aukštam pašaukimui, tai įvairių sumanymų, kritikos nebijo, bet į tai piliečius net paragina. Antai, Portugalijos Korporacinės santvarkos bandytojai buvo sukūrę specialią valdžios planų ir darbų vertintojų — kritikų instituciją, į kurią buvo parenkami asmenys net nepalankūs valdžiai, bet nusimaną įvairiose gyvenimo srityse. Pačiai valdžiai yra svarbu sugebėti teisingai spręsti, kurios piliečių mintys yra teisingos, kokias iš jų galima padaryti praktiškas išvadas, sprendimus ir kaip juos įgyvendinti.

Aiškių ir praktiškų sprendimų asmenys visuomenėje nėra labai gausūs. Daug daugiau yra gerų teoretikų, negu tų gerų teorijų gerų įgyvendintojų. Daugelis nemoka ir nesugeba įgyvendinti net jų pačių skelbiamų šūkių. Tie gražių projektų ir gražių minčių skelbėjai, bet neturį nė sugebėjimo nė energijos tai įgyvendinti, valdžion netinka. Valdžion tinka praktiškų sprendimų, drąsūs, ištvermingi gražius sprendimus įgyvendinti. Jie turi būti ištikimi patys sau visokiose situacijose. Tai reiškia, kad valdžion tinka tokie asmenys, kurių iš jų teisingų sprendimų ir pasiryžimų nepajėgia iškreipti jokia kita jėga, tik jų pačių sąžinė ir sveikas protas. Valdžion einą žmonės negali būti paperkami. Kuris yra paperkamas, tas sėdėdamas valdžioje prekiaus tautos interesais savo asmens ir savo artimųjų labui. Tokie asmenys neturi valstybininkui būtinos sąžinės. Valdžioje dalyvaują asmenys negali išsikreipti teisingiems sprendimams prašomi ar reikalaujami net ir savų žmonių, savų draugų, savos partijos. Ir tokie draugų ir bendrai žmonių permaldaujami asmenys netinka valdžion, nes jie visos tautos bendrą labą aukotų savo draugų interesams ir užgaidoms.

Valdžioje esą asmenys neturi paisyti jokių grasinimų, sunkumų ar pavojų. Jeigu, kuris iš baimės nepajėgia eiti teisingu keliu, tokiam jo sąžinė turėtų pasakyti, kad valdžios pareigoms jis netinka.

Tinkami asmenys parinkti valdžion savo veikla ir įtaka tautoje, kuria ir stiprina demokratinę dvasią, auklėja tautą pastoviai ir tikrai demokratijai. Priešingai, parinkti netinkami savo veikla ir laikysena kompromituoja žmonių akyse ne vien savo asmenį, bet visos valdžios autoritetą. Ilgesnį laiką daromos klaidos parenkant valdžion žmones griauna žmonių pasitikėjimą pačių savimi, juos atšaldo demokratijai, išsemia daugelio žmonių kantrybę. Tai paragina ir padrąsina imtis nedemokratiškų priemonių net ir geros valios, bet nepakankamai pribrendusius demokratijai asmenis. Tai duoda progos ir padrąsina visokius garbėtroškas paveržti valdžią į savo rankas. Tauta apsivylusi jos pačios padarytomis klaidomis į tokias pastangas pakankamai nereaguoja ir taip ji pati nepajunta ir laiku neapsižiūri, kaip praranda demokratinį valdymosi kelią, valdoma netinkančių asmenų praranda pasitikėjimą pati savimi, pradeda galvoti, kad joje nėra tinkamų žmonių valdyti savo tautą. Tauta pradeda garbinti svetimų kraštų režimus, asmenis, nekartą daug blogesnius už savus bloguosius. Tada tauta yra jau pakeliui netekti savo laisvės, o ilgainiui gal net egzistencijos.

Ar kiekviena tauta gali demokratiškai valdytis?

Pirmiau negu atsakyti į šį klausimą, kartu su P. Pijum XII (t.p. Kalba 1944.XII.24) prisimintinas skirtumas tarpe tautos pilna šio žodžio prasme ir tautos, kuriai daugiau tinka ne tautos, o masės vardas.

„Tauta ir beformė daugybė arba, kaip paprastai sakoma, masė yra savyje pasyvi ir gali būti išjudinta tik kieno nors iš šalies. Tauta gyvena gyvybingumu tų žmonių, iš kurių ji susideda ir kurie kiekvienas — kiekvienas savo vietoje ir kiekvienas savo būdu — savu atsakingumu ir savais įsitikinimais yra sąmoningas asmuo. Masė visada pasiruošusi, kaip su ja ir įvyksta, šiandien sekti vienais, rytoj kitais. Iš tikros tautos gyvybingumo gausiai ir turtingai plaukia gyvybė į valstybę, į visus jos organus ir nesiliaujamai jiems teikia naujų jėgų, savo atsakingumo ir bendrojo labo pajautimo bei supratimo.

„Valstybė gali pasinaudoti ir elementaria masės jėga, jeigu ta jėga bus tinkamai aptvarkyta ir panaudota. Tačiau ar vieno ar daugelio asmenų garbės siekiančiose rankose, kurias draugėn dirbtinai sujungė savanaudiški siekimai, valstybė paremta mase, kuri tampa pažeminta iki mašinos, gali savo savavališkumą primesti prievarta ir geriausiai tautos daliai. Tuo gali būti skaudžiai ir ilgiems laikams paliesta bendroji gerovė, tokiu būdu padarytas žaizdas gali būti labai sunku užgydyti.

„Iš to seka antra išvada: masė yra svarbiausias tikrosios demokratijos ir joje piliečių lygybės bei laisvės idealo priešas.

„Tautoje, kuri yra verta tautos vardo, pilietis jaučia savyje savo asmenybės, savo pareigų ir savo teisių sąmonę. Jaučia, kad jo asmeninė laisvė yra susijusi su paisymu kitų laisvės ir vertės. Tautai, kuri yra verta šio vardo, visoks nelygumas kyląs ne iš sauvalės, bet iš daiktų prigimties, iš nevienodo išsilavinimo, turtingumo, visuomenėje užimamos vietos, jeigu tai nekenkia teisingumui ir tarpusavei meilei, nėra jokia kliūtis būti ir visuomeniškai dvasiai ir viešpatauti broliškumui. Priešingai, visai nepažeidžiant kokiu nors būdu pilietinės lygybės, toks nelygumas ar nevienodumas tautai suteikia jos tikrą prasmę, tą būtent, kad valsty-bėje kiekvienas turi teisę tvarkyti savąjį gyvenimą garbingai užimdamas tą vietą ir eidamas tas pareigas, kur kurį pastatė dieviškos Apvaizdos valia ir vadovavimas.

„Kaip priešingai šiam demokratinės laisvės ir lygybės idealiam paveikslui, garbingų ir apdairių rankų vadovaujamoje tautoje, atrodo liūdnas reginys demokratinės valstybės, kuri yra palikta masės sauvalei. Laisvė, nors ji yra asmeninė moralinė teisė ir pareiga, virsta tironiškais reikalavimais nepažabotai tenkinti žmogišką godumą, ir žmogiškus polinkius su skriauda kitiems. Lygybė išsigema į bedvasį vienodumo reikalavimą, į vienatonišką visų sulyginimą. Sumindžiojamas ir tikras garbės supratimas, asmeniniai nuopelnai, tradicijų įvertinimas, garbė, vienu žodžiu viskas, kas gyvenimui teikia jo vertę. Ir taip lieka iš vienos pusės aukos suvedžiotos tariamosios demokratijos burtų, kurią žmonės be blogos valios sukeitė su tikros demokratijos dvasia, su laisve, lygybe ir iš kitos pusės mažiau ar daugiau gausūs laimėtojai, kurie susigriebė pinigo ar organizacijos pagalba užsitikrino privilegijuotą padėtį ir net galia valdyti kitus“.

Taigi, pilna prasme tauta yra tada, kai jos nariai — valstybės piliečiai yra sąmoningi savo asmenybės, savo pareigų ir savo teisių. Asmenybės ne ta prasme, kad kokio tai šovinizmo pagauti niekintų kitas tautas, arba, kad tos pačios tautos žmonės kiekvienas apie save būtų kokios tai neobjektyvios nuomonės, būk jie esą ne tokie, kaip kiti, bet ta prasme, kad suprastų ir jaustų, kad ne kas kitas, bet jie patys sudaro tautą ir valstybę, kad jie yra tikrieji tos valstybės suverenai, o valdžia yra tik jų parinkti asmenys jų vardu tvarkyti valstybės reikalus. Tikros tautos nariai savo pareigas ir teises ne tik žino, bet yra jose įsisąmoninę, tai yra, supranta, kad jiems patiems turi rūpėti gerai atlikti savo pilietines pareigas ir ginti savo pilietines teises.

Pilietinių teisių atžvilgiu būdami visi lygūs, pajėgia suprasti ir natūraliuosius skirtumus kylančius iš luomų, išsilavinimo, nuopelnų tautai ir kitų įvairumų. Tų skirtumų supratimas savo tarpe jų vienų nuo kitų netolina, neskaldo, nes suprasdami tų skirtumų natūralumą jie sugeba surasti ir suprasti ir tai, kas jų tarpe yra bendro. Jie moka vieni kitus suprasti, gerbti ir mylėti. Sąmoningoje tautoje, kaip geroje šeimoje, luominiai ir išsilavinimo skirtumai brolių vienų nuo kitų neatšaldo, nekliudo vieniems kitus mylėti, vieniems su kitais broliškai bendrauti.

Iš tautos pilietinio sąmoningumo plaukia jos gyvybė. Suprasdama savus reikalus, pareigas, teises tauta pati rodo iniciatyvos tvarkytis ir siekti savo gero. Ji neniekina paskatinimų ir iš šalies — išeinančių iš valdžios ar iš kur nors kitur, bet ji sugeba tuos paskatinimus pati įvertinti, jais įsisąmoninti. Ji tačiau negyvena tik paskatinimais iš šalies. Jos gyvenimas remiasi sava sąmoninga iniciatyva.

Sąmoninga tauta savo šeimose ir auklėjimo įstaigose išaugindama sąmoningus piliečius perteikia savo gyvybingumą ir sąmoningumą visam valstybės ir jos valdžios aparatui, duodama į ten paruoštus, sąmoningus, sąžiningus asmenis. Sąmoningai tautai pačiai rūpi, kad ją valdytų tinką ir to verti asmenys. Tokių ji pati pasiruošia ir jais pasitiki.

Nepribrendusioje tautoje nėra pas piliečius savo asmenybės supratimo ir vertinimo. Jie nepasitiki nė savimi, nė vienas kitu, nė savo valdžia. Jie yra linkę niekinti viską, kas yra sava, girti kas yra svetima, nė nesuprasdami, nė nepaisydami objektyvios dalykų vertės. Jie neturi savo pilietinių pareigų sąmoningumo. Jie padaro tai, ką padaryti yra priversti. Nuo kokios pilietinės pareigos išsisuka, tariasi gudriai pasielgę. Ir savo pilietinių teisių arba visai nesupranta, arba suprasdami jų nevertina. Masėje valdžiai ne kartą tenka imtis ne tik raginimų, bet net prievartos, kad piliečiai paisytų savo pilietinių teisių. Antai, tokius piliečius tenka valdžiai raginti ir net priversti dalyvauti demokratiškuose rinkimuose, piliečiai patys to reikalo nesupranta. Pasyvumas pareigų ir teisių atžvilgiu yra viena iš būdingiausių masės arba nepribrendusios tautos žymių.

Tauta turėdama dorų, išlavintų ir veiklių savo narių, kol pasigenda „vadų“, kol ji rodo nepasitikėjimą savimi, tol ji yra linkusi pasitikėti garbės ir karjeros siekiančiais asmenimis. Subrendusi tauta pati iš savo tarpo pasiruošia asmenų tinkančių jai tarnauti ir vadovauti.

Tauta būdama per mažai sąmoninga nepajėgia atskirti melo nuo tiesos, tikro ir realaus gero nuo iliuzijų. Masei todėl greičiau imponuoja melagingi demagogai, negu rimti valstybininkai nežadą fantastiškų nepasiekiamų dalykų. Neturėdama valstybingumo ir savo reikalų objektyvios nuovokos, rytoj atsiradus didesniam demagogui tauta duosis jo paveikiama ir lengvabūdiškai atmes ir pasmerks tai, ką vakar ji pati priėmė, kam pritarė. Jeigu masė patenka į blogas rankas, ji pritaria ne tik įvairioms blogybėms, bet, to kad ir nesuprasdama, ji pritaria savo pražūčiai. Patekusi į blogas rankas nesąmoningoji masė pritars kiekvieno padoresnio asmens sunaikinimui, kuriuos pasiūlys sunaikinti tos masės vadai. Taip masė tampa ir demokratijos ir pati savęs griovėja. Kai tauta patenka į blogas rankas ir jose išsigema į masę, joje žūna ne tik pilietinė žmonių laisvė, bet ir laisva tautos kultūrinė kūryba, o lieka tik kūryba pagal valdžios užsakymus ir įsakymus.

Tauta nepakilusi iš masės stadijos, nepribrendusi iki tikros tautos savimi negali pati tvarkytis demokratiniai. Ji to nė nesupranta, nė nevertina, nė nemoka. Gerai, jeigu tokioje tautos stadijoje valdžia patenka į kilnių demokratiškų piliečių rankas. Tada jie savo tautą priauklės ligi tikros tautos, ją priauklės ir paruoš sąmoningam demokratiškam valdymuisi. Iš kitos pusės tačiau, deja tautai, jeigu ją valdyti paima netikę nedemokratiškos rankos. Tokie valdytojai pačios tautos rankomis padarys jai tokios žalos, kad tauta ilgą laiką nepakils nė dvasios kultūroje, nė pilietiniame sąmoningume.

Jeigu, kuri tauta, ar tai dėl pilietinio sąmoningumo stokos, ar nepajėgdama išsilaisvinti iš nedemokratiškų rankų, negali demokratiškai valdytis, tai pribrendę ir demokratiškai nusiteikę jos nariai turėtų tokiu atveju tuo labiau stengtis panaudoti visus padorius kelius, kad pakėlus tautos pilietinį sąmoningumą ir tokiu būdu ruošti tautą demokratiniam subrendimui ir demokratiškai santvarkai. Jeigu tai atrodytų naudinga tautai ir demokratijai, jie neprivalėtų vengti laikinai dalyvauti nors ir nedemokratinėje valdžioje, kad tuo keliu tramdžius valdžios nedemokratišką elgesį su savo tauta ir turėjus daugiau galimybių darbuotis demokratijai. Aplinkybės gali patarti demokratams nedalyvauti nedemokratinėje valdžioje, kad esant viešoje ar neviešoje opozicijoje visais galimais būdais rodžius tautai nedemokratinės santvarkos neigiamybes, įvairiais būdais keliant demokratinį tautos susipratimą. Tiesa, kad demokratijai priešinguose režimuose sąmoningi ir aktyvūs piliečiai demokratai dažnai yra persekiojami. Jie tačiau turi suprasti savo misijos svarba, nepaisyti sunkumų ir aukotis tautos labui žadindami ir keldami jos pilietinį susipratimą. Tačiau visada reikia atsiminti, kad kovos už demokratiją nereikia sutapdinti su kova už kurią nors vieną valdžios formą. Demokratijai pribrendusi tauta šį antraeilį klausimą pati išspręs pagal savo psichologiją, aspiracijas, tradicijas, papročius.

Ar visokia demokratija yra vienoda, kas vadinama demokratija.

Čia bus kalba ne apie įvairių kraštų demokratijų neesminius skirtumus, kurių savų turi kiekvieno krašto ir kiekvieno laiko demokratinės valdymosi formos. Kalba bus apie esminius skirtumus demokratijos pagrindų supratime. Nebūtų pakankama šiuo atžvilgiu demokratijas skirstyti tik į pasaulėžiūrines ir nepasaulėžiūrines.

Paisant ne tik priimtos terminologijos, bet ir pačios dalyko esmės, gal pakaks paminėti šiuos demokratijos supratimo skirtumus: socialistiniai-komunistinį, bendrai socialistinį, liberalistinį, bepasaulėžiūrinį, teistinį nekrikščionišką ir krikščionišką. Kuo jie vienas nuo kito skiriasi ir kaip kuris demokratiją supranta?

Komunistų skelbiama demokratija.

Nėra reikalo atpasakoti komunizmo valstybinę ir socialinę doktriną, nes visi esame nors bendrais bruožais susipažinę su komunizmo teorija, su jos vykinimu praktikoje visuomenės ir valstybės gyvenime. Pravartu pastebėti tik viena, kad visos tos komunistinės santvarkos negerovės, kurias negerovėmis pripažįsta ir patys komunistai, ir kitos, kurių komunistai nedrįsta vadinti negerovėmis, yra jau seniai atspėtos tų, kurie kritiškai vertino dar vos tik paskelbtą marksistinę teoriją.

Apie komunistų skelbiamą demokratiją tik dabar galima ir kalbėti. Dar visai neseniai patys komunistai apie demokratiją ne tik nekalbėjo, bet viešai skelbė, kad ir visus demokratus reikia „pašalinti“ — sunaikinti kartu su visais kitais „reakcionieriais“. Iki šiol jie visur kalbėjo tik apie proletariato diktatūrą per komunistų partiją. Nė Marksas, nė visi kiti vėlesni marksizmo vadai ir mokytojai iki šiol nė vienas marksizmo demokratija nelaikė ir nevadino. Marksas paskelbė ne demokratišką visuomenės valdymąsi, bet proletariato diktatūrą. Kai kurie marksizmo vadai, esminiai nieko nepakeisdami

Markso teorijose, marksistiniam socializmui pridėjo ir demokratijos vardą. Tai padaryti buvo daug motyvų, bet juos nagrinėti nėra nė tikslo, nė reikalo. Tik pačiais paskutiniais laikais, kai visas pasaulis pradėjo šaukti prieš komunizmo antidemokratiškumą, ir komunistai iki šiol skelbiamą vienos komunistų partijos diktatūrą pavadino liaudies demokratija. Tačiau šis naujas komunistų priimtas žodis yra skirtas vartoti tik kalboje su komunizmo priešais. Savo tarpe komunistai savo režimo ir dabar demokratija nelaiko ir nevadina. Demokratiją ir demokratinę santvarką komunistai ir dabar laiko nesuderinama su komunizmu. Komunizmo nė teorijoje, nė praktiškame jo vykdinime nėra nieko demokratiško. Komunizmas valstybę ir valdžią sutapdina su komunistų partija. Nors komunizmas kalba apie proletariato diktatūrą, tai ir tikriausia proletarą, jeigu jis nėra komunistas, ar drįsta nors pareikšti kokių nors savo kritiškų minčių, žudo kartu su vadinamais kapitalistais ir buržujais. Ir valdžion asmenis renka ne visuomenė ar nors proletarų visuma, bet tik komunistų partijos vadovybė. Tarsi pasityčiojimui iš visuomenės, jai pateikiama balsuoti už partijos paskirtus asmenis. Baudžiami yra ne tik tie, kurie balsuotų prieš, ar siūlytų partijos nepavardintą asmenį, bet ir susilaikantieji nuo balsavimo. Kur valdžia yra renkama ir kontroliuojama visos visuomenės, o ne vienos komunistų partijos, ten anot komunistų esanti ne tvarkinga valstybė, bet tik „reakcionierių lizdai, reakcionierių komplotai prieš liaudį“, prieš kuriuos reikia kovoti visokiomis priemonėmis.

Paimti valdžią į savo rankas demokratiškų kelių komunistai nė nepripažįsta, nė nevartoja. Pagal komunistinę doktriną, kuriame krašte dar yra nekomunistinė valdžia, ten ją reikia griauti ne vien propagandos, bet sabotažo, teroro ir kitokiais būdais, o jeigu kur jau pajėgiama, ten valdžią į savo rankas reikia imti jėgos keliu, nepaisant kaip tai vertintų ir to krašto proletariatas ir bendrai tauta. Kartą valdžią jau paėmus, ją reikia laikyti savo rankose visokiomis priemonėmis, sunaikinant visokią opoziciją.

Kad nuteikus visuomenę sau palankiai, komunizmui tinka vienodai ir tiesa ir melas, nes pagal materialistinę dialektiką tarpe tiesos ir melo nesą jokio esminio skirtumo. Nesą pastovios nė tiesos, nė netiesos, nesą jokių nekintančių dėsnių, jokios nekintančios moralės, išskyrus gal tai, kas palikta Markso. Tai esą gera ir teisinga, ką nutaria komunistų partijos vadovybė.

Visuomenę valdyti tinka tik komunistai. Jeigu yra būtina, laikinai galima pasitarnauti ir nekomunistais, bet tik tokiais ir tiek, kurie sutinka aklai vykdyti komunistų partijos valią. Atskiri asmenys, o ypatingai nekomunistai, santykyje su komunistų partija neturi jokių neliečiamų teisių. Komunistai išpažįsta ne valstybės kaip tokios, bet tik komunistų partijos pozityvistinio absoliutizmo galią. Ir visuomenė ir atskiri asmenys teisių ir pareigų turi tiek, kiek jų skiria komunistų partija.

Komunizmas sąmoningai nesiekia visuomenės medžiaginio gerbūvio ir kokio nors atsikvėpimo nuo darbo ir skurdo. Kalbant apie komunistų elgesį su nekomunistais galima pakartoti Paul Bureau žodžius, kad žmogus tapęs stabmeldžiu tampa aistringu ir žiauriu. Pagal komunizmo vadų galvoseną, jeigu žmogus sotus, pailsėjęs, turi laiko ir pajėgia ką nors galvoti, tai komunizmui jis pavojingas, nes jis komunizmo klaidas ir supras, ir norės joms priešintis. Todėl visuomenės alkanumo, išvarginimo, skurdo, teroro siekiama sąmoningai ir planingai. Tai visa seka ne iš valdančiųjų nesugebėjimo. Suskurdusi, alkana, įbauginta masė neturi nė laiko, nė sugebėjimo, nė drąsos kritikuoti režimą. Komunistų valdomuose kraštuose Solovkų stiliaus vergų darbo stovyklos nėra jokia anomalija: tai yra sąmoningai ir gerai apgalvotas kūrinys. Komunistai sako, kad visa tai yra tik laikinai. Kai neliks žmonių gyvenančių buržuazijos prisiminimais ir prietarais, tada visuomenė lengviau ir greičiau suprasianti komunizmo ir bendrai marksizmo teisingumą, greičiau juo persiimsianti ir būsią galima pradėti su jais kitaip elgtis.

Taigi, pakeisti komunizmo režimo žiaurumą yra tik du keliai: arba visiems tapti įsitikinusiais komunistais, arba pašalinti patį marksizmą ir komunizmą. Ar pasikeistų kaip nors komunistų režimas visiems žmonėms tapus komunistais, vargiai galima tikėtis. Lygiai ir dar labiau sunku tikėti ir laukti, kad kada nors visi kurio nors laiko žmonės taps įsitikinusiais komunistais. Kadangi žmonės visada turės tiek proto, kad supras komunizmo teorijos ir praktikos klaidas, joms nepritars, bus komunizmu nepatenkinti, tai net teoretiniai galvojant nesimato galimybės, kad komunistiniame režime visuomenė sulauktų kada nors laikų ir režimo be teroro, be vergų darbo stovyklų, kad sulauktų geresnių gyvenimo sąlygų. Visada bus kritikų, režimui pavojingų ar nors įtartinų, todėl visada pasiliks sekimas, „valymai“ su visomis to pasėkomis, visada pasiliks visuotinas piliečių terorizavimas. Kas manytų, kad šiandieninio Rusijos ir kitų komunistų valdomų kraštų režimo žiaurumas priklauso nuo dabar valdančių asmenų, kad mirus vienam ar kitam prominentiniam komunistų vadui gali atsirasti žmoniškesnių tvarkytojų, kad tai neseka iš pačios komunizmo sistemos, tiems patartina paskaityti Kravčenko pareiškimus apie SSSR, padarytus Amerikos Kongreso Komisijai tirti priešamerikonišką veiklą. Kalbant apie Rusijos pažangą, padarytą po 1917 metų revoliucijos, reikia tą pažangą palyginti su kitų kraštų per tą patį laiką padarytą pažangą, ypatingai su Baltijos kraštų pažanga, padaryta 1918—1940 metų tarpe. Baltijos kraštus 1914—1917 metų karas sunaikino žymiai labiau negu Rusiją, ir tie kraštai išsilaisvino iš to paties caristinio režimo kaip ir Rusija. Su turimais gamtos turtais ir su tiek milijonų nekaltų žmonių gyvybių Rusija per tą patį laiką padarė labai mažą pažangą. Kada nors bus įdomu skaityti mokslinius apskaičiavimus apie Baltijos kraštų pažangą padarytą komunistiniame Rusijos režime po 1940 metų. Tų kraštų atsilikimas, palygintas su laisvojo pasaulio pažanga, yra pasėka ne žmonių sugebėjimo stokos. Tie patys žmonės kitokioje santvarkoje būtų pasiekę visai kitokių rezultatų. Tai yra pasėka pačios komunistinės sistemos ir santvarkos.

Nė teorijoje, nė praktikoje komunizme nėra nieko demokratiško. Šalia kitų sistemų siekiančių demokratinės santvarkos, komunizmas paminimas tik dėl to, kad jis pats pradėjo vadintis demokratija. Komunistai nėra demokratai ir pati jų doktrina niekad neleis jiems tokiais būti.

Socialistinė demokratija.

Ne visur ir ne visais laikais vienodai kovodamas prieš teistinių arba tikinčiųjų žmonių nusistatymą jų privačiame gyvenime, pasaulėžiūriniu atžvilgiu socializmas seka Markso ir kitų paskelbtą ateistinį materializmą. Jeigu kur buvo ar yra bandymų socializmą atjungti nuo ateistinio materializmo, tai tie bandymai iki šiol buvo tik tokio masto, kad iki šiol nesukėlė platesnio dėmesio.

Socializmas paneigdamas dievybės buvimą kartu paneigia visokią viršžmogišką teisę, visokius nekintančius dorovės dėsnius. Šiuo atžvilgiu socializmas seka teisinį pozityvizmą. Visa esą gera ir teisinga, ką įsako socialistinė valdžia. Ir socialistai seka marksistinės dialektikos klaidą, pagal kurią nesą jokios nekintančios tiesos, nekintančios vertės faktų. Kas vakar buvo laikoma teisingu ir geru, pagal valdžios ir visuomenės nutarimą, ar įsitikinimą, rytoj gali būti bloga. Tiesa ir netiesa, gera ir bloga priklauso nuo to, kaip kieno atžvilgiu nusiteikia visuomenė.

Galutinoje visų teorijų išvadoje socializmas paneigia visokias ribas valdžios kompetencijai, visokias nekintančias valdžios ir piliečių pareigų ir teisių normas. Aukščiausia visko norma esanti visuomenės valia išreiškiama valdžios įstatymais.

Paneigiant dievybę, o tuo pačiu ir žmogaus kam nors subordinacija, paneigiamas visokios subordinacijos aukštesnis pagrindas. Tada ir valstybės bei valdžios autoritetas ir kompetencija lieka paremti tik žmogiškais įstatymais ir žmogiška galia. Vietoje to atmesto aukštesnio pagrindo bandoma sukurti naują autoriteto pagrindą pavadintą žmonių pilietiniu išsiauklėjimu ir pilietiniu įsisąmoninimu. Tačiau ir tokiu atveju yra reikalingi kokie nors dėsniai, pagal kuriuos nustatytum, kas yra pilietinis sąmoningumas ir pagal kokius dėsnius tuos žmones auklėti. Mes sakome, kad pilietinis sąmoningumas yra savos asmenybės, savo natūralių teisių ir pareigų visuomenėje supratimas ir jų vertinimas. Socializmas tai atmeta, nes nesą natūralių nė teisių, nė pareigų. Asmeniui visuomenėje socializmas skiria labai menką vietą ir vertę. Atmetus natūralias teises ir pareigas, pagal socializmo valstybinę doktriną, ir piliečio vertė ir valdžios autoritetas lieka be natūralaus pagrindo. Nepripažįstama jokių natūralių ribų valdžios kompetencijai. Kas valdžios įsakoma, piliečiai turi priimti kaip teisingą ir gerą. Kadangi atmetamos visos nekintančios normos piliečių santykių su valdžia, o socializmas yra užsimojęs visokias santvarkas ir valdžias pakeisti socialistine santvarka ir valdžia, tai socialistams nebelieka jokio logiško įpareigojimo, kodėl socialistai turėtų paisyti ir klausyti nesocialistinės valdžios, ar visuomenės daugumos valios. Kad valstybėje socialistinės grupės kartais atmeta viską, kas išeina ne iš socialistų iniciatyvos, nors tai būtų ir teisingiausi ir geriausi dalykai, kurių jie siektų būdami valdžioje, tai nėra koks nors netyčia pasitaikęs nesusipratimas. Tai yra taktika sekanti iš doktrinos. Kad patekę valdžion socialistai siūlo ir giria tai, ką prieš tai puolė ir peikė, tai yra tik paprastas kintančių tiesų ir faktų kintančios vertės dėsnio pritaikymas. Pagal socialistinę doktriną, tie dėsniai, kurie krikščionims yra pagrindiniai santykiuose piliečių su valdžia, negalioja. Antai dėsnis, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių, arba kai valdžia įsako teisėtus dalykus, nors ji būtų ir nekrikščioniška, tų įsakymų privalo klausyti ir krikščionys. Arba, jeigu valdžia būtų ir krikščionių, bet įsakytų ką nors priešingo aukštesnei teisei, piliečiai privalėtų to neklausyti. Socializmas tokių dėsnių nepripažįsta. Pagal marksistinę teoriją, galima padaryti išvadą, kad galima visko neklausyti, ką įsako nesocialistinė ir reikia klausyti visko, ką įsako socialistinė valdžia.

Nekintančių natūralių teisių ir pareigų socializmas nepripažįsta ne vien asmeniui. Ir šeima nesanti natūrali institucija tokia prasme, kaip moko krikščioniškoji doktrina. Pagal socialistinę doktriną, šeima yra natūrali tik ta prasme, kad ji turi būti. Tačiau šeimai nepripažįstama jokių natūralių nekintančių pagrindų, nekintančių natūralių pareigų ir teisių. Ir šeima privalanti tvarkytis pagal valdžios įstatymus, kaip visos civilinės institucijos. Tie įstatymai nėra nekintą.

Į valstybinio ir socialinio gyvenimo pagrindus socializmas deda ne privačią piliečių iniciatyvą, bet valdžios iniciatyvą. Valdžios iniciatyvą socializmas iškelia net ligi to, kad paneigiama privačios nuosavybės natūrali teisė. Valdžiai priskiriama absoliuti galia spręsti, kokią faktišką nuosavybę ir kada piliečiams palikti ir kada ją iš piliečių atimti.

Socialistų terminologijoje dažnai kartojama, kad viską sprendžia visuomenė, kad valdžia yra visuomenės renkama ir t.t. Tačiau kartu socializmas skelbia visokių gyvenimo sričių suvalstybinimą. Tokiu būdu visos gyvenimo sritys išimamos iš privačių asmenų iniciatyvos ir įtakos, o viskas atiduodama į valdžios rankas. Tokios doktrinos išvadoje galutinai suvalstybinamas ir pats žmogus, nes visos sritys, be kurių yra negalima net egzistencija, paimamos į valdžios rankas. Tokiu būdu, beskelbiant visuomenės teises, individai ir tokiu būdu visuomenė padaromi tik bevaliais automatais valdžios rankose, piliečiams lieka tik pildyti valdžios įsakymus ir potvarkius.

Esminiai svarstant gaunasi išvada, kad socializmo doktrinai trūksta tikrajai demokratijai pačių pagrindinių dalykų: trūksta pagrindo asmens tikrosios vertės, trūksta nekintančių dėsnių kuriais remtųsi teisingas valstybės ir jos tikslo supratimas, kuriais remtųsi piliečių ir valstybės santykių, valdžios autoriteto, jos kompetencijos, jos santykių su piliečiais, piliečių nekintančių teisių ir pareigų supratimas.

Matyti ar matomi socialistų valdyti ar valdomi kraštai dar nieko nepasako apie pačią sistemą pagal socializmo doktriną. Tuose kraštuose socialistai dar nespėjo ir dėl daugelio priežasčių negalėjo įgyvendinti sistemą pilnai atitinkančią socialistinę doktriną. Kai kur tuo keliu jie yra nuėję dar visai netoli. Negalima praeiti neatkreipus dėmesio į tai, kad visuose kraštuose dalis socialistų faktiškai galvoja krikščioniškomis kategorijomis. Vienuose tai likę tradicijos keliu iš jų krikščioniškos kilmės. Kiti tai seka kaip natūralios logikos išvadas, visai negalvodami, kad tai yra ir krikščioniškos išvados.

Kalbant apie socializmą ir demokratiją reikia pabrėžti, kad socializmas, taigi pagal jį tvarkoma valstybė, negalėtų ne tik kurti, bet net palaikyti ar toleruoti krikščionybės ir krikščioniškos kultūros. Socializmas pozityviai atmeta Kristų ir krikščionybę. Siekiantieji demokratijos socializmo keliu galėtų naudingai atkreipti dėmesio į vieną faktą. Krikščionybė atmetė ir pagonių ir žydų religijas. Tačiau, kaip krikščionybė įvertino jų kūryba? Iš žydų religijos atmetė, tai kas pačių žmonių buvo pridėta prie autentiškojo apreiškimo turinio — įvairius žydų papročius. Kas joje buvo dieviško, priėmė ir pasisavino kaip savo integralinę dalį. Atmetė pagonių religijas, nes jose jeigu kurioje buvo kiek tiesos, tai buvo tik tiek, kiek buvo užsilikę padavimų keliu iš pirmykščio apreiškimo, kuris buvo ir žydų religijoje. Tačiau, ką padarė krikščionybė su pagonių kūryba. Ne kur kitur, o pirmoje vietoje Katalikų Bažnyčios institucijose rado sau apsaugą ne tik kitokie stabmeldžių kūriniai, bet net jų dievų statulos. Kiek praeities laikų sąlygos leido, buvo apsaugotos ir iki šiai dienai saugojamos stabmeldžių šventyklos, nors savo praeitimi jos buvo tiek svetimos krikščionybės dvasiai, kaip pvz. Mitros, Veneros, Bacho ir kiti. Ne kas kitas, o daugiausia krikščioniškos tobulybės siekėjai — vienuoliai išsaugojo senovės pagonių ne tik gražiosios literatūros, bet filosofinius ir net religinius veikalus. Išsaugojo visa tai dar tada, kai tuos veikalus įsigyti ir turėti buvo tik vienas būdas — nurašyti ranka į sunkiai pagamintą ir brangų pergameną ar kitokią sunkiai įgyjamą medžiagą. Visa tai buvo įmanoma todėl, kad krikščionybė kovodama prieš klaidas nekovojo ir dabar nekovoja prieš jokią kultūrą. Ji nepaiso kieno kas sukurta, bet žiūri kas sukurta, kas pasakyta. Kaip visais, taip ir mūsų laikais krikščionys mokslininkai ir jiems priešingas visokias filosofines, religines ir kitokias doktrinas pažįsta daug geriau už neretą tų doktrinų sekėją, nes visas jas vertina kritiškai — išskirdama, kas jose yra teisingo ir kas klaidingo.

Socializmas gimė 1800 metų vėliau už krikščionybę — tada, kai Europa labai gyrėsi savo šviesumu. Tačiau, deja, tenka konstatuoti, kad tokio plačiažiūriškumo, kokiu atsižymėjo visų amžių krikščionybė, o ypatingai Katalikų Bažnyčia, socializmui negalima pripažinti. Kas žino, ar pavyks kada nors kam nors socialistus prikalbėti išleisti pvz. Senojo Testamento išminties, patarlių, ar kurią kitą knygą, ar išspausdinti ir išdalinti bibliotekoms Evangelijas, socialines popiežių enciklikas. Socialistams sunkiai suprantama, kaip gali, pvz. Jungtinių Amerikos Valstybių Karo departamentas valstybės lėšomis spausdinti Šventą Raštą, maldaknyges, ir tai veltui dalinti kareiviams.

Krikščionys vienodai kritiškai studijuoja ir Platoną ir Aristotelį ir kitus senovės filosofus bei rašytojus, ir Augustiną, Tomą Akvinietį ir kitus krikščionių filosofus bei rašytojus. Studijuoja Nietsche, Spinozą, Kantą, Marksą ir bendrai visus sau priešingus naujų laikų filosofus bei rašytojus. Kritiškiausius traktatus ne tik apie savus, bet ir apie antikrikščionius rašytojus yra parašę patys krikščionys. Socializmas dar nėra išėjęs į šį platų kelią. Iki šiol norįs būti socialistu mokosi tik kelių marksistų filosofų pasakytų minčių. Nepageidaujama, kad patys socialistai tas mintis kritiškai vertintų. Nepatariama susipažinti su kitų pažiūrų turiniu. Nekritiškame ir siaurame nusiteikime socialistai nueina taip toli, kad laikydami mokyklų programose jau išnykusių ir žmonių seniai pamirštų religijų mokymą, kaip istorijos programos dalį, jie visur kovoja prieš tose pačiose mokyklose krikščionių religijos mokymą, tos religijos, kuri jau nuo tiek amžių ir dabar gyvena tokia didelė žmonijos dalis, kurios kūryba gyvena beveik visa civilizuota šiandieninė žmonijos dalis. Jeigu kada socialistai taps platesnio akiračio ir objektyviau tolerantingi, tada gal ir jų santykiai su tikrąja demokratija pasidarys kitokie, negu yra šiandien.

Kalbant apie socializmą ir demokratiją negalima nepaminėti vieno gal paties svarbiausio dalyko. Pagal socializmo kūrėjų mintį, socializmas neturi likti kokia nors pastovia sistema. Jis yra tik pereinamoji stadija į komunizmą. Taip suprato socializmą jo kūrėjai, taip jį supranta visi sąmoningieji šiandieniniai socializmo vadai, taip turi jį suprasti kiekvienas, kas nori suprasti socializmą ne kokia nors nauja, bet originaliaja prasme. Stalinas pakartojo tik seną pačių socialistų mintį, kad pastoviai pasilikti socialistinėje visuomenės santvarkoje būtų nesąmonė, būtų daug blogiau už socialistų smerkiamą kapitalizmą. Daugeliui šiandieninių socialistų ši Stalino nuomonė atrodys keista, bet taip tik todėl, kad jie nėra pakankamai įsisąmoninę nė socializmo kilmėje, ne jo tiksluose. Tarpe komunizmo ir socializmo šiandienine prasme skirtumas yra tas, kad komunistai to paties siekiai prievartos keliu, o socializmas mano to paties pasiekti visuomenės pažiūrų ir gyvenimo evoliucijos keliu. Tikslas tas pat, skirtingos tik priemonės. Kas socializmą kitaip supranta, tie nori suteikti jam naują prasmę, ne tą, kurią jam skyrė jo kūrėjai. Sustoti tokiame kelyje, kaip pvz. šiandieninė Švedija — kur yra buržuazinės demokratijos mišinys su visa eile nedemokratiškų dalykų, sąmoningam socialistui turėtų atrodyti nesąmonė: tai neatitinka socializmo tikrosios minties.

Liberalistinė demokratija.

Čia bus kalba apie ekonominį-socialinį liberalizmą, bet ne apie liberalizmą pasaulėžiūrine prasme. Ekonominio-socialinio liberalizmo ne visi yra liberalai pasaulėžiūrine prasme. Ir viena ir kita prasme imamas liberalizmas valstybinio ir socialinio gyvenimo pagrindam deda privačią piliečių iniciatyvą. Pasaulyje liko jau nedaug liberalų šia politine ir socialine prasme, kurie valstybės valdžiai pripažintų tik piliečių teisių sargo vaidmenį. Gyvenimo pamokyti ir jie jau kalba vienur apie teisę, kitur jau ir apie pareigą valstybei kaip tokiai ir jos valdžiai pozityviai ir planingai rūpintis visuomenės gerove, nelaukiant visko tik iš privačios piliečių iniciatyvos. To klausimo neliesdami plačiau, pažvelkime į liberalizmo pasaulėžiūrą, kiek tai liečia demokratija.

Nepaisydami, kaip orientuojasi piliečiai savo privačiame gyvenime, viešajame valstybės ir tautos gyvenime liberalai nepripažįsta jokių nekintančių prigimties ar Dievo įstatymų, aukštesnių už valdžios įstatymus. Liberalai niekur nepripažįsta tokių įstatymų: nė valstybės tikslą nustatant, nė kalbant apie valdžios galios, jos teisių ir pareigų ribas, nė kalbant apie piliečių teises bei pareigas, apie piliečių santykius su valstybe ir su valdžia.

Pagal liberalus, valstybės tikslas yra piliečių žemiška gerovė. Savyje gerų ar blogų dalykų nesą. Pagal aplinkybes tas pats dalykas gali būti ir geras ir blogas. Kas gera ir kas bloga, pasako valdančiųjų protas, patirtis. Valdžios kompetencija, jos pareigos yra remti visas piliečių pastangas, prie jų prisidedant ir pačiai valdžiai, siekti žemiško gėrio. Piliečių teisės ir pareigos yra siekti kiekvienam savo žemiško gero, tuo būdu siekiant ir visos visuomenės gero. Liberalizmas nepripažįsta kokio nors aukštesnio gero, kurio reiktų paisyti siekiant asmeninio žemiško gero.

Šiame trumpame apibūdinime telpa pagrindinės liberalistinės demokratijos klaidos. Jos yra didelės reikšmės. Nepripažindama nekintančių prigimties ir Dievo įstatymų, liberalistinė sistema, kaip ir socializmas, nepripažįsta jokių nekintančių gerovės pagrindų nė privačios, nė visuomenės gerovės sampratoje. Jeigu šiandien kas nors laikoma blogu, tai tik dėl to, kad tai kenksminga piliečiams žemiško gero atžvilgiu, arba, kad taip mano piliečių dauguma. Jeigu laikui bėgant piliečių pažiūra pasikeis, jeigu bus surasta priemonių apsisaugoti nuo žemiško blogo, tai tas pats dalykas jau nebus blogas. Ir liberalizmas neturi kuo apibrėžti kas yra žmogus, kas yra tikrasis žmogaus gėris ir blogis.

Kaip socializmas, taip ir liberalizmas neturi tvirtų pagrindų valstybės valdžios autoritetui, neturi pagrindų nustatančių valdžios kompetenciją, jos pareigas ir teises, neturi pagrindų nustatančių piliečių teises ir pareigas. Liberalizme visko pagrindu ir kriteriumu yra piliečių nauda — žemiškas gėris, neturi pagrindų, pagal kuriuos būtų galima apspręsti, kas yra tikrai ir tik tariamai gera ir naudinga. Ir liberalizme tokiu kriteriumu yra tik žmogaus protas ir patirtis. Bloga, kas atrodo bloga. Nereikia daug aiškinti, kad to paties asmens kaip privačiame gyvenime taip ir valdžion patekus protas nėra neklaidingas.

Santykiuose tarpe valdžios ir įstatymų iš vienos pusės ir piliečių iš kitos pusės nelieka jokių sąžinės įpareigojimų, nes atmetus visokias normas aukštesnes už žmogaus valią, apie sąžinę nėra nė kaip kalbėti. Daug kur pradėtas vartoti tautinės, pilietinės sąžinės žodis, švelniai išsireiškiant, yra netikslumas vargiai vertas platesnio nagrinėjimo. Tokiu žodžiu norima sukurti visai nebūtą dalyką. Norima iš tautos ir iš valdžios padaryti ne piliečių visumą ir jų atstovybę, bet kokią tai abstrakčią dievybę, prieš kurią individai būtų tarsi kokios tai menkesnės būtybės priklausą tautos ir valdžios kaip kokių dievybių. Yra ir turi būti aišku visiems, kad ne piliečiai yra iš tautos ir valdžios, bet tauta ir valdžia iš piliečių.

Ir piliečiai ir jų valdžia palikti vadovautis tik savo protu rizikuoja kiekviename žingsnyje bloga palaikyti geru, gera klaidingai suprasti, visur rizikuoja suklysti ir suklupti, neretai labai svarbiuose dalykuose. Šiuo keliu einant, gąsdinančiais keliais nuėjo kai kurių tautų ir kraštų šeimyninis gyvenimas, jaunimo auklėjimas, tarpusaviai žmonių santykiai ir kitos pagrindinės gyvenimo sritys. Į tai nuvedė ne kas kitas, bet tų kraštų valdžios ir visuomenei įpirštos teorijos vis siekiant savo tautai gero, bet atmetus nekintančius principus.

Tokioje sistemoje, kur viskas paremta ar tai pavienių piliečių ar visuomenės laikina nauda, visuomenė yra sistematingai auklėjama medžiaginiam savanaudiškumui (materialistinis utilitarizmas). Tokio auklėjimo ir tokios sistemos pasėkoje lieka neaišku ir piliečiams ir valdžiai, kodėl pvz. būtų negalima suardyti teisėtai sukurtos šeimos, žudyti negimusios gyvybės, žudyti nesveikais gimusių kūdikių, nepagydomų ligonių, senelių, jeigu tai naudinga visuomenei, šeimai, ar užinteresuotam, kad ir pavieniam asmeniui. Yra jau visa eilė kraštų, kuriuose vienur liberališkos kitur socialistinės valdžios šias logiškas išvadas pasidarė ir įstatymais įvedė gyveniman. Jeigu liberalistinės demokratijos dar ne visur nuėję iki tų blogybių legalizavimo valstybėje įstatymais, tai tik dėl to, kad vieni tame įžiūri pavojų pačiai tautai, kiti — kad savo viduje dar jaučia tai nesiderinant su jų pačių ir visos tautos dvasia. Savyje jie dar nėra visiškai užslopinę to, ką per eilę šimtmečių jų tautoje paliko krikščionybė. Kaip sako P. Pijus XII, tos tautos gyvena, kad ir nevienodame laipsnyje, dar vis tomis krikščioniškos minties lobyno jėgomis ir pagrindais, kuriuos jos paveldėjo su dvasine giminyste krikščionybei. Kai kurios iš jų tą vertingą paveldėjimą jau pamiršo, jo nebrangina ir atmeta. Tačiau šis paveldėjimo faktas vis tiek pasilieka. Sūnus gali išsiginti savo motinos, bet dėl to jis nesiliauja jos priklausęs savo kūno ir sielos kilmės atžvilgiu. Taip atsitinka ir čia, kai sūnūs pabėga iš savo tėvų namų ir nuo tėvų atšala. Jie visada girdi krikščioniškos kultūros atgarsį, kartais nesąmoningai, tarsi kraujo balsą, ir tai dažnai juos apsaugoja ir apgina, kad jų mąstyme ir elgesyje jų visiškai nenugalėtų ir nepavergtų klaidingos idėjos, kurioms jie pritaria ar faktiškai yra joms net atsidavę. (P. Pijaus XII kalba, 1944.IX.l.)

Paviršutiniškai žiūrint, galėtų atrodyti, kad liberalistinė pasaulėžiūra skelbdama neribotą žmogaus laisvę turėtų būti palankiausia demokratijai, tai tikrumoje tos doktrinos ir sistemos keliu yra nesunku nueiti iki pačios demokratijos netekimo. Tokioje pasaulėžiūroje lengvai gali įvykti, kad valdžios ir piliečių bus visiškai priešingai suprasta kas yra gera ir kas bloga. Sekdami pačios valdžios atstovaujamą doktriną piliečiai valdžioje nemato jokio ypatingo autoriteto aukštesnio už save pačius ir už savo sprendimus. Piliečiai neturi jokio aukštesnio subordinacijos valdžiai motyvo, išskyrus utilitaristinį motyvą.

Liberalizmas atrodo tuo pranašesnis už socializmą, kad jis valstybėje daugiau vietos skiria individų teisėms, jų vertei, jų iniciatyvai. Tačiau, paneigdamas moralės visokius nekintančius pagrindus liberalizmas neturi kelių, kuo palaikyti visuomenės tvarką, drausmę ir tos pačios moralės būtinumą, jeigu kada nors piliečiai iš tikro persiimtų liberalizmo skelbiama ir atstovaujama pasaulėžiūra. Nepripažindamas pastovios ir nekintančios net natūralios moralės liberalizmas neturi priemonių tą moralę palaikyti. Tuo būdu liberalizmo logiškas kelias yra tautos moralės ir su tuo ne tik demokratijos, bet ir pačios tautos susmukimas.

Bepasaulėžiūrinė demokratija.

Kai bepasaulėžiūrinės demokratijos ar politikos žodį vartoja liberalai ar socialistai, tai jie tuo žodžiu supranta jų sekamą pasaulėžiūrą. Apie ta prasme vartojamo bepasaulėžiūrinės demokratijos ir politikos žodžio prasmę pakanka to, kas jau buvo pasakyta apie socialistinę ir liberalistinę demokratiją. Pasvarstytinas bepasaulėžiūrinės demokratijos žodis ta prasme, kokia jis kartais ištariamas katalikų ar kitų krikščionių.

Buvo seniau, yra ir dabar katalikų manančių ir sakančių, kad pasaulėžiūra ir religija galiojančios ir yra būtinos asmens privačiame gyvenime, privačios iniciatyvos kultūrinėse srityse. Visas gi viešasis gyvenimas, kuris kaip nors įeina į politikos sąvokos orbitą, valstybės valdžios kompetencijos orbitą, turįs būti sprendžiamas ir tvarkomas bepasaulėžiūriniai, tai yra, vadovaujantis tik protu, nevadovaujamu jokiais pasaulėžiūriniais principais. Politikoje ir bendrai valstybiniame žmonių gyvenime tai bus gera, kas bus rasta naudinga, o tą naudingumą apspręs žmogaus natūralusis protas nesiremdamas aukštesniais nekintančiais principais.

Yra nelengva suprasti, kaip krikščionių galvosenoje tokia bepasaulėžiūrinės demokratijos ir politikos idėja išsivystė. Sunku suprasti, iš kokių premisų galėjo būti padaryta išvada, kad tokia svarbi žmonijos gyvenimo sritis, kuri tokiu daugeliu atžvilgių liečia kasdien ne kokią nors abstrakciją, bet realius gyvus individus, būtų nereikalinga pasaulėžiūros principų. Šios idėjos nė pirmieji autoriai — praėjusio šimtmečio pabaigoje, nė dabar ją kai kur pakartoją iki šiol nė vienas nėra pateikęs išsamios teorijos, iš kurios būtų galima suprasti, kokiais keliais tokios išvados prieita. Jeigu demokratijoje ir politikoje atmesti pasaulėžiūrą, tai iki šiol visuomenė nesulaukė paaiškinimo, kuo krikščionis valstybininkas, politikas ir eilinis pilietis turėtų vadovautis ieškodamas atsakymo į tokius klausimus kaip pvz., kokia yra valstybės paskirtis ir kokie jos santykiai su individais-piliečiais, kokie yra valstybėje valdžios autoriteto ir jos kompetencijos pagrindai ir ribos, piliečių teisių ir pareigų pagrindai, kokie yra teisingų ir klaidingų įstatymų kriteriumai ir t.t. Arba kuo remtis sprendžiant tokius klausimus ar valstybė yra piliečių ir piliečiams, ar piliečiai yra valstybei; ar valstybėje valdžia turi tik tiek galios ir autoriteto, kiek piliečiai jai suteikia ir pripažįsta, ar jos galia ir autoritetas turi kitokius pagrindus, ar turi kokias ribas ar jokių neturi; ar piliečiai turi kokių nors teisių ir pareigų, kurių jiems nepripažinti valdžia neturi teisės ir jeigu piliečiai tokių teisių turi, tai kas yra jų pagrindas; ar visa yra teisinga ir gera, ką valdžia įsako, ar yra kokie nors kriteriumai, pagal kuriuos būtų galima patikrinti valdžios įstatymų ir įsakymų teisingumą. Panašių klausimų būtų galima prirašyti gana daug. Socialistai, liberalai ir bendrai pozityvistai atmesdami visokią aukštesnę būtybę — Dievą ir visokius aukštesnius įstatymus už žmogaus proto ir valios kūrinius, turi aiškų atsakymą: jeigu nėra nieko aukštesnio už žmogų, tai žmogus ir sprendžia viską tik savo protu. Tačiau krikščionis negali taip sakyti ir elgtis. Priešingai, ar jis būtų privatus asmuo ar dalyvautų valstybės valdžioje ar kuriuo kitu būdu politiniame gyvenime, yra aiški jo pareiga reaguoti į tą klaidą, kuri kėsintųsi paneigti ar ignoruoti aukštesnės teisės galiojimą. Jeigu jis to nedarytų, neatliktų savo krikščioniškos pareigos. Į tokius valstybių valdžių pasikėsinimus į aukštesnę teisę valstybės gyvenime Bažnyčia reaguodavo ne tik praeityje. Ir mūsų laikais pasmerkimas komunizmo, nacionalsocializmo, fašizmo, P. Pijaus XI dekretas atleidžiąs ispanų tautą nuo klusnumo konstitucijai, tai vieša Bažnyčios reakcija prieš nepaisymą aukštesnės teisės valstybės gyvenime. Bažnyčios aukščiausias autoritetas taip reaguoja ne tam, kad tik palikus dokumentą istorijai, bet kad įspėjus visus krikščionis ir parodžius kiekvienam elgesio kelią — ar kuris būtų paprastas pilietis ar valdžios narys. Jeigu demokratija ir bendrai politika turėtų būti bepasaulėžiūrinė, tai kam buvo reikalingas P. Leono įspėjimas: „Tarp socialistinės demokratijos ir krikščioniškos demokratijos nėra nieko bendra. Jos viena nuo kitos skiriasi tiek, kiek socializmo teorija skiriasi nuo Kristaus mokymo“ (Enc. Graves de communi). Ir nuo liberalistinės demokratijos krikščioniškoji demokratija skiriasi tiek, kiek liberalizmo teorija skiriasi nuo Kristaus mokymo. P. Pijus XII sako, kad valstybininkai ir valdžios žmonės, taigi tie, kurie politikai vadovauja, turi būti aiškios ir sveikos pasaulėžiūros. Jeigu politika turėtų būti bepasaulėžiūrinė, tai toks P. Pijaus

XII žodis būtų nereikalingas. Jeigu žmogus yra reikalingas pasaulėžiūros savo kasdieniniame gyvenime, tai valstybės tvarkytojams ji yra nepalyginamai reikalingesnė. Jiems pasaulėžiūra yra būtina, kad valstybės ir visuomenės klausimus svarstytų ne užrištomis akimis, o blaiviu protu, apšviestu ir paremtu sveika ir aiškia pasaulėžiūra. Tai nereiškia, kad politikoje bendrai ir valstybės valdyme bei tvarkyme dalyvaują asmenys nebūtų reikalingi proto. Ir natūralaus proto jiems reikia daugiau negu eiliniams piliečiams, nes savo žinoma ir tikima tiesa ir kitokių pažiūrų bendradarbiams jis turi įrodinėti ne vien pasaulėžiūriniais, bet dažniausia ir praktiškais argumentais. Tačiau tiesą žinant, yra lengviau surasti ją įrodančių ir ginančių argumentų, negu ką nors ginti ar įrodinėti pačiam nesant tikru, ar tai yra tiesa ar klaida.

Valstybės gyvenime ne vien kultūrinėje, bet ir kiekvienoje kitoje srityje, kaip sprendžiant klausimus teoretiškai, taip sprendimus vykdant praktikoje dažniausia nėra kaip apsieiti be pasaulėžiūros. Pavyzdžiui, žemės reformos klausimas Lietuvoje nebuvo jaunimo auklėjimo ar tiesioginiai šeimos tvarkymo klausimas, bet pasaulėžiūros dėsnių pagalba ten rado ne mažai vietos ir kuriant teoriją ir ją vykdant praktikoje. Jeigu tas klausimas nebuvo grynai tik politinis, tai vis tiek būdamas ūkiniu buvo ir politinis klausimas. Nelogiškai kartais operuojama tokiu argumentu, kad pripažinus pasaulėžiūrai vietos politikoje teks rasti pasaulėžiūrai vietos ir bendrai ekonomijoje ir net prekyboje. Tada, esą, gaunasi katalikiškos silkės, tautinytiški bekonai ir t.t. Tokiu humoristiniu argumentu gal ir galima įtikinti kaimietį nesugebantį suprasti klausimo esmės, bet ne kitus. Nesvarbu, kas kuo prekiauja ar prekiaus, bet kiekvienam yra aišku, kad asmens pasaulėžiūra gali patarnauti ir patarnauja pramonėje ir prekyboje ir kitose gyvenimo srityse. Visame pasaulyje daugybė stambių finansinių ir prekybinių įmonių vienos yra krikščioniškos ta prasme, kad ne tik nesukčiauja, bet remia krikščionių labdaros, misijų ir kitus darbus. Kitos yra socialistinės, komunistinės, rusiškai bolševikinės, nes savo kapitalais remia anuos. Pasaulėžiūriniai gali būti ir finansai ir pramonė ir prekyba ne vien čia paminėta, bet daug aiškesne ir tikresne prasme. Kad visi tie dalykai neliktų beverčiai ir jie turėtų būti nukreipiami būti priemone žmogaus aukščiausiam tikslui, pagal aną apaštalo Povilo pasakytą dėsnį: „Ar valgote, ar geriate, ar ką kitą darote, viską darykite Dievo garbei“ (1 Kor. 10, 31;. Nereikia manyti, kad tai yra pasakyta tik trapistams, klarisoms ar kitiems panašiems. Tai pasakyta visiems ir kiekvienam. Ir paprastas darbininkas ir pirklys ir pramonininkas, ir finansininkas, ir pedagogas, ir inžinierius ir gydytojas bei jo pacientai ir politikai — visi be išimties, jeigu nemokėtų savo pareigų ir darbų nukreipti anuo apaštalu Povilo pasakytu keliu, nebūtų reikiamai susipratę krikščionys.

Jeigu sutikti, kad demokratija ir politika turėtų būti bepasaulėžiūrinė, tai reiktų sutikti, kad valstybininkui, politikui jo darbe nepasitaiko sutikti savyje blogų ir savyje gerų dalykų, bet viskas, ką jis sutiks, savyje yra indiferentiška. Dalyko gerumas ar blogumas priklausytų jo asmeninio sprendimo. Tačiau tai pozityvistinio galvojimo klaida. Tikrovėje taip nėra. Yra daug dalykų, kurie yra savyje blogi, ir privačiam piliečiui ir valstybininkui kaip tokiam. Negalima manyti, kad pvz. svetimoterystė, negimusios gyvybės žudymas yra blogi privačiam piliečiui, bet jie jau geri, jeigu valdžia pasakys, kad tai yra jau leidžiama. Bažnyčia tuos ir panašius dalykus laiko blogais ne tik ten, kur to neleidžia valstybės įstatymai, bet ir ten, kur įstatymai tai leidžia. Jeigu katalikai būdami valdžioje leidžia nedorus įstatymus, kur galėtų tai sukliudyti, tai Bažnyčia ir jų tokį elgesį skaito blogu darbu. Prigimties įstatymai ir Dekalogas valdžios narius kaip tokius įpareigoja gal net daugiau negu paprastus piliečius, nes valdžios išleisti įstatymai turi didelės reikšmės paprastiems piliečiams, ar piliečiai į tuos aukščiausius prigimties ir Dekalogo įstatymus žiūrės su reikiama pagarba, ar norės ir galės jų laikytis. Pagal bepasaulėžiūrinės politikos ir demokratijos šalininkus sektų, kad politinė veikla neturi pastovių nekintančių principų ir yra pasmerkta būti beverte antgamtiniu atžvilgiu. Taip galvoti būtų klaida. Ir politinė veikla gali ir turėtų būti suantgamtinta gera antgamtine intencija. Misionieriui kelias į išganymą yra jo misijų darbas, ūkio ar fabriko darbininkui jo kasdieninis darbas, politikui ir valstybininkui jo pasirinkta veikla. Dalyvaują valdžioje per šventai vykdomą savo valstybinę veiklą gali tapti šventuoju, o per klaidingai suprastą ir klaidingai vykdomą gali sulaukti anatemos ir iš Bažnyčios, o gal net ir iš Aukščiausiojo, jeigu laiku neatitaisys, ką bus padaręs blogo klaidingais įstatymais ir klaidinga veikla.

Kaip buvo minėta, bepasaulėžiūrinės demokratijos ir politikos šalininkai iki šiol nėra pateikę pakankamai aiškios teorijos, kuo remdamiesi jie padarė bepasaulėžiūrinės politikos išvada. Tvirtinama kaip aksioma, būk mokslas ir politika turį būti pasaulėžiūros nepriklausomi. Tvirtinime yra du atskiru dalyku, kurie abu dar laukia įrodymų. Vienas — kad mokslą ir politiką reikia statyti toje pačioje plotmėje ir antra — kad mokslas ir politika turį būti bepasaulėžiūriniai.

Nors toks mokslo ir politikos sugretinimas yra visai klaidingas, bet kad ir patiems gretintojams būtų aišku, kad ir tokiu atveju neturi pagrindo tvirtinimas, kad politika turinti būti bepasaulėžiūrinė, bus pravartu prisiminti, kad mokslai nėra tiek nepriklausomi, kaip manytų nemokslininkai. Mokslas yra labai griežtai priklausąs daugelio dalykų. Kiekviena mokslų sritis tik tiek yra mokslas, kiek ji suranda ją saistančius nekintančius dėsnius ir jų paiso. Politikas tiek gali pretenduoti į mokslininkus, kiek jis sugeba susekti ir suprasti aukštesnius už jo valia nekintančius dėsnius ir kiek sugeba juos pritaikyti žmonių gyvenimui. P. Pijaus XII žodžiais. „Tiktai čia randa atsakymą klausimas teisingos ir klaidingos teisės. Tik paprastas faktas, kad įstatymus leidžianti galia paskelbė ką nors kaip privalomą normą valstybėje, tik pats faktas iš savęs nėra pakankamas padaryti tą normą teisinga. Paprasto fakto kriteriumas galioja tik Tam, kuris yra Autorius ir suvereninė taisyklė visokiai teisei — Dievas. Tai taikyti žmogui įstatymų leidėjui, tarsi jo išleistas įstatymas būtų aukščiausioji norma, yra teisinio pozityvizmo klaida tikra to žodžio prasme: klaida, kuri yra pagrinduose valstybės absoliutizmo ir kuri yra tolygi pačios valstybės sudievinimui.

„Mes visi buvome liudininkai, kokiu būdu kai kurie, kurie elgėsi pagal tokias (valstybės absoliutizmu paremtas) teises, paskui buvo pašaukti atsakyti prieš žmogiškąjį teismą. Taip vykę teismų procesai ne tik privedė nusikaltėlius ligi jų užtarnauto likimo, bet taip pat parodė tą nepakenčiamą būklę, į kurią teisinio pozityvizmo vedami valstybės įstatymai gali atvesti valdžios dalyvius, kurie, jeigu būtų sekę savo prigimtį ir būdami laisvi būtų palikę padorūs žmonės“ (P. Pijaus XII kalba, 1949.XI.13.).

Iš viso yra nesuprantama, kodėl norima politiką gretinti su mokslu bendrai, bet ne su morale, ne su kultūra, su teisine-administratyvine, su socialine sritimi. Nuo politinės srities nėra kaip atskirti socialinę, administratyvinę ir ypatingai teisinę sritį. Jeigu politikoje atmetamas Dievas, jo teisės, tai lieka valdančiųjų absoliutizmas su pozityvistine teise valstybėje.

Audiencijoje su Italijos Senato ir Parlamento nariais. 1950.11.15. P. Pijus XII kalbėjo: „Jūs patiriate, koks menkas yra žmogus santykyje su pareigomis ypatingai viešiajame gyvenime ir taip komplikuotoje Jūsų pareigų visumoje valstybės valdymo tikslų siekiant būtiną gerą pasisekimą jums garantuoja ne išminties pranašumas, ne mokslo gilumas, ne kultūros platumas, ne gabumų ypatingumas. Jūs jaučiate, kad yra neįmanoma valstybę valdyti žmogiškomis jėgomis, bet yra reikalinga išminties šviesa iš aukštybių“.

Tos šviesos iš aukštybių esame reikalingi visi: ir tėvai šeimoje ir pedagogai mokykloje ir kultūrininkai bei visuomenininkai visuomenėje ir dvasininkai evangeliniame ganytojavime, bet daugiausia jos yra reikalingi politikai ir valstybininkai valstybės tvarkymo darbe, nes jų darbas ir sričių ir pareigų gausumu bei komplikuo-tumu yra labai platus, sunkus ir atsakingas. Kai tokiame darbe krikščionis bando apsieiti be anos antgamtinės šviesos, be pasaulėžiūrinių principų šviesos, tai tos šviesos jis sąmoningai atsisako. O be jos, santykyje su savo pareigų platumu ir atsakingumu, jis lieka labai menkas. Tokiu atveju jis padaro klaidų vertų kaltės vardo. Jis lieka daug kaltesnis už tą, kuris krikščioniška pasaulėžiūra nesivadovauja savo privačiame ir viešame gyvenime tos pasaulėžiūros arba nepažinęs arba nepersiėmęs jos teisingumu.

Jeigu demokratija ir politika galėtų apsieiti be pasaulėžiūros, tai būtų beprasmiai P. Leono XIII žodžiai, kad demokratija turi remtis dieviškojo tikėjimo apreikštais dėsniais kaip savo pagrindu ir siekti vargstančiųjų gerovės tuo būdu, kad iš to turėtų naudos ir amžinybei sukurtos žmonių sielos.

Kai kalbama apie demokratiją ir politiką, kaip veiklos sritį, tai turime mintyje žmones, dalyvaujančius toje veikloje. Jeigu taip, tai koks yra pagrindas tvirtinti, kad tą patį asmenį kaip privatų žmogų, kaip kultūrininką, kaip visuomenininką, kaip mokslininką saisto prigimties ir Dievo įstatymai, o kaip politiką nesaisto. Tie aukštesnieji įstatymai saisto kiekvieną, nedaro išimties nė politikui. Ar krikščionis patekęs į politinį darbą, į valdžios pareigas valstybėje galėtų sakyti, kad nuo dabar jo nesaisto, pavyzdžiui, tokios taisyklės:

I.    Nelaikyki save aukštesniu už Dievą.

II.    Neniekinti Dievo vardo ir jo įstatymų.

III.    Pats gerbki savo tėvus ir pasirūpinki, kad esantieji tavo valdžioje netvarkinti piliečiai savo tėvų neskriaustų, sulaukusių senatvės nežudytų, kaip siūlo vad. eugenika.

IV.    Neleiski įstatymų žudyti gimusius ar negimusius nekaltus kūdikius, ligonius, senelius ir to netoleruoki, jeigu valstybėje kas tai daro.

V.    Nepamirški, kad valstybėje valdžia yra atsakinga už tai, kad spaudos ir kitokiais keliais nebūtų tvirkinamas jaunimas.

VI.    Nors ir valdžioje esi, iš visuomenės gėrybių nesisavinki nieko, kas tau teisėtai nepriklauso.

VII.    Savo piliečiams niekad nemeluoki, ypatingai neklaidinki jų skelbdamas, kad valstybės valdžia esanti aukštesnė už Dievą ir jo įstatymus.

VIII.    Nemanyki ir nesakyki, kad valstybės valdžia turinti galios panaikinti Dievo įstatymą ir atšaukti Kristaus žodžius: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria... Kiekvienas, kuris paleidžia savo moterį ir kitą veda, svetimauja, ir kas vyro paleistąją veda, svetimauja (Mat. 19, 6; Lk. 16, 18).

IX.    Nors ir valdžioje būdamas, negeiski nieko, kas priklauso kitam, bet ne tau.

X.    Nors ir valstybininkas, mylėki Dievą už viską labiau, o savo valstybės piliečius nors tiek, kaip pats save.

Kaip Bažnyčia žiūri į pasaulėžiūrinę demokratiją ir politiką, yra jau pakankamai aišku iš to, kas buvo pasakyta apie bepasaulėžiūrinę demokratiją. Klausimo pilnumui, tačiau į tai dera tiesioginiai atsakyti.

Jau ne nuo šiandien, o dabartiniais laikais beveik kiekvienoje demokratinėje valstybėje yra vieši ir aiškūs katalikų ir kitų krikščionių politiniai sambūriai ar jų organizacijos formalia to žodžio prasme, daugumoje pasivadinę partijomis. Vienur jos yra katalikų atskiros nuo kitų krikščionių, kitur vienų ir kitų bendros. Po pasaulinio antrojo karo tokios partijos viešai pasireiškė Austrijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Italijoje. Komunistų užvaldytuos kraštuos jos uždraustos, bet kitur veikia ir dabar. Europą paseka eilė Pietų Amerikos valstybių. Tokių iki šiol nėra D. Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Šiam klausimui svarbu pastebėti, kad Katalikų Bažnyčios vadovybė nėra niekad pareiškusi minties, kad katalikams kaip tokiems savo vardu nederėtų eiti į politiką pasaulėžiūrinės partijos vardu. Laikantis tiesos, kad žmogaus gyvenime neturi nieko likti, kas neturėtų ryšio su Dievu, Bažnyčia nemano sakyti, kad politinės veiklos ir gyvenimo nereikia derinti su Dievo įstatymais. P. Leonas XIII įsakmiai įspėja, kad socialiniai klausimai nėra tik ekonominiai klausimai, nes pirmoje eilėje jie yra moraliniai ir religiniai. „Tik dėl šios priežasties kada tik raginome katalikus burtis didesnei žmonių gerovei, visada įspėjome, kad tuos sambūrius religija visada gimdytų, lydėtų ir remtų“ (Graves de communi Enc.). Kaip minėta, yra neįmanoma socialinę sritį atskirti nuo politinės srities. Tokiu būdu šie P. Leono XIII žodžiai tinka ir politikai. Politika yra ne vien teritorinių ir ekonominių klausimų kompleksas, jos sritis yra platesnė. Tiesa, kad šiandien yra gausūs pavyzdžiai, kad politikai savo veikloje nepaiso jokių religijos ir moralės principų. Tačiau tai nėra argumentas už politikos bepasaulėžiūriškumą. Toks politikavimas yra smerktinas kaip politinės veiklos ir visuomenės gyvenimo iškreipimas.

Kad Bažnyčia nėra vienodai nusistačiusi visokiam politikų nusiteikimui religijos ir dorovės atžvilgiu, pakankamai atsako jau minėtos P. Pijaus XI enciklikos apie komunizmą, nacizmą ir fašizmą ir jo dokumentas Ispanijos Konstitucijos atveju. Prie tų dokumentų dar keletas pavyzdžių. Ispanijos rinkimų akcijoje 1906 metais kilo kai kurių ginčų katalikų tarpe. P. Pijus X specialiu raštu paragino Ispanijos katalikus liautis ginčytis tarpe savęs, baigti susiskaldymą ir visiems vieningai atiduoti savo balsus už tuos, kurie gintų ne tik tėvynės, bet ir Bažnyčios reikalus (AAS vol. XXXLX, p. 75). Tas pats P. Pijus X savo raštu 1907 metų sausio 20 d. Italijos socialinio ir ekonominio sąjūdžio vadovų ne tik nepapeikė, kad jie į ekonominį ir socialinį gyvenimą išėjo katalikų vardu ir principais, bet reiškia tuomi savo džiaugsmą ir pabrėžia, kad ir visas kitas gyvenimo sritis reikia imtis tvarkyti pagal krikščioniškus principus. Jis sako: „Yra per daug svarbu, kad Kristaus mokslo šviesoje būtų vertinami visi žmogiškieji dalykai“ (AAS Vol. XL, p. 131). Kas domėjosi 1948 metų Italijos rinkimų eiga ir P. Pijaus XII laikysena bei viešais jo pareiškimais, tas negalvoja, kad yra vis tiek kokiais keliais bus vedama politika: krikščioniškais ar pozityvistiniais.

Atrodo, kad šių visų paminėtų pavyzdžių ir minčių turėtų pakakti, kad supratus, kad aiškiai krikščioniška politika, taigi tuo pačiu ir pasaulėžiūrinė politika nėra koks nors nesusipratimas nesiderinąs su Bažnyčios mintimis. Priešingai, yra nesusipratimas sakyti, kad bepasaulėžiūrinė politika ir demokratija esanti pati geriausioji. Ir šiandien, kai esant reikalo Bažnyčia nedraudžia dvasininkams dalyvauti politikoje, kai pasauliečius katalikus skatina būti aktyviais politiniame gyvenime, tai daro visai ne ta mintimi, kad politiniame veikime jie taptų bepasaulėžiūriniais, bet kad politikoje ir visame valstybės gyvenime atstovautų, aiškintų ir gintų krikščioniškus principus. Bažnyčia turi savą politinę doktriną, kurią pavadinti bepasaulūžiūrine būtų nesusipratimas. Kas skaitė P. Leono XIII encikliką Graves de communi, tam yra aišku, kad jokia bepasaulėžiūrinė ar pasaulėžiūrinė nekrikščioniška grupė netinka valstybėje atstovauti katalikams. P. Pijus XII 1948 metų Kalėdinėje kalboje (1948.12.24), kurią visą paskyrė demokratijos klausimų paaiškinimui, aiškiai sako, kad Dievo ir dieviškųjų įstatymų ir dieviško autoriteto paisymas yra tikrosios demokratijos pagrindas. Jis įspėja, kad tie, kurie bando kurti demokratijas nepastatę visko autoritetu Dievo ir jo įstatymų, tie rizikuoja savo norą valdyti ir savo užgaidas pastatyti aukščiau už tikruosius ir teisinguosius visuomenės interesus. Taigi, krikščioniškos pasaulėžiūrinės demokratijos negalima vadinti sužalota demokratija. Demokratija būtų tiek sužalota, kiek ji nutoltų nuo krikščioniškų principų.

Kaip buvo minėta šio klausimo pradžioje, bepasaulėžiūrinės demokratijos ir politikos mintis nėra plačiai pasiekusi. Ieškodami naujų kelių surinkti sau kuo daugiausia šalininkų ir katalikai ir įvairios kitos grupės jau ne šiandien yra viliojami pagundos sukurti tokią politinę grupę — partiją, kuri savo principų bespalviškumu ar nors neryškumu nebaidytų nuo savęs tų, kurie aiškių krikščioniškų principų baidosi. Tie bandymai iki šiol nedavė apčiuopiamesnių rezultatų. Apleisdami kitus prisiminkime dar vieną Italijos katalikų bandymą. Šio šimtmečio pradžioje Italijoje grupė katalikų buvo pradėjusi Autonomišką Krikščionių Demokratų partiją. Jų autonomiškumas turėjo reikštis nesivaržymu tais principais, kokius P. Leonas XIII buvo paskelbęs apie krikščioniškąją demokratiją. Šiam naujam užsimojimui pritarė kai kurie kunigai. Vyskupai tokiai partijai nepritarė, kai kurie ją viešai pasmekė. Partijos vadai ir draugai sakydavo, kad tai vyskupų, bet ne popiežiaus nuomonė. Kai 1905 metais ta partija paskelbė kongresą, kuris turėjo įvykti Romoje, tai ta proga, 1905 m. kovo 1 dieną, P. Pijus X tą partiją viešai pasmerkė ir pareiškė, kad jis iškilmingai protestuoja prieš vilingai leidžiamus gandus, būk popiežius šiai partijai nesąs priešingas. Grasindamas bausme įsakė dvasininkams ne tik pasitraukti iš partijos, bet uždraudė dalyvauti ir jos kongrese. Pareiškė apgailestavimą, kad savo vilingumu ta partija subūrė aplink save tam tikrą skaičių katalikiško jaunimo (AAS, Vol. XXXVII, p. 488).

Baigiant šį klausimą pastebėtina, kad kaip privačiame ar kultūriniame gyvenime, taip ir politiniame gyvenime bei veikloje juo kas labiau pasitiki kuo kitu negu Evangelijos dėsniais, tuo daugiau ir stambesnių klaidų padaro visuomenei.

Teistinės nekrikščioniškos demokratijos.

Kaip visiems yra žinoma, krikščionybė — paėmus kartu visas jos skirtingas denominacijas — dar nėra laimėjusi nė pusės visos žmonijos. Didesnė žmonijos dalis dar yra arba stabmeldiška arba islamiška, yra keli milijonai žydų, kurių didelė dalis savos religijos jau nesilaiko. Nekrikščioniškų tautų tarpe yra tokios didelės ir senos tautos kaip Kinijos, Indijos, Japonijos, Arabiškos tautos. Ar tokiose tautose yra galima demokratija? Iš jų dar reta, kuri yra bandžiusi demokratiško gyvenimo. Tose tautose ne tik liaudyje, bet ir viduriniuose ir aukštuosiuose sluoksniuose dar nėra demokratijos pilno supratimo. Išimtys tokios negausios, kad praktiškai jos dar bereikšmės. Kas tuos kraštus iki šiol valdė, ar kurie patys valdėsi — buvo nepriklausomi, visi buvo valdomi maždaug tokių režimų, kuriuos mes lietuviai galėtume palyginti su Rusijos carų okupaciniu režimu. Europiečių valdytose kolonijose tenykščiai režimai nebuvo panašūs į valdovų metropolijų valdymosi formas. Anuose kraštuose demokratijos prasmę supranta tik tie, kurie yra studijavę Europoje ar Amerikoje. Tačiau ir tie negausūs ne visi yra pasigėrėję matytais demokratijos pavyzdžiais. Kaip ten bebūtų, ir anuose kraštuose demokratijos žodis girdimas vis dažniau ir visuomenės gyvenimas pamažu įgauna naujas formas, stiprėja naujos tendencijos. Japonų tautai liepiama demokratiškai tvarkytis. Indijų tautos gavę laisvę, pačios renkasi demokratinės santvarkos kelią. Turkija jau prieš eilę metų pradėjo tvarkytis demokratiškai. Arabų tautose tas žodis kartojamas vis dažniau. Demokratijos keliu eina ir nauja Izraelio valstybė. Savaime suprantama, kad daugelyje tų kraštų ir tautų demokratija formuosis iš dviejų elementų. Vienas tų elementų bus kiekvienos tautos savos religijos ir filosofijos pažiūros į valstybę, į valdžią, į individą, į šeimą, į santykius tarpe visuomenės ir individo, žemiško gyvenimo ir materialinių gėrybių vertinimas ir kita. Pagal savo religines ir filosofines pažiūras kiekviena tauta išsiaiškins demokratijos turinį ir jos pagrindinius dėsnius. Minėtų kraštų ir tautų religijos neturi sistemingos ir pilnos socialinės doktrinos. Savaime neturi atsakymo į daugelį politinių ir socialinių klausimų. Kai kurie šios srities atsakymai, kaip pvz. imperatorių, lamų dieviška kilmė, patys nustoja savo svarbos ir praktiškos vertės ar tai dėl to, kad patys iki šiol dievintieji paneigia savo dievišką kilmę, kaip padarė pasibaigus antrajam pasauliniui karui Japonijos imperatorius, ar tai dėl to, kad tauta liaujasi tuo tikėjusi. Antras jų demokratijų elementas, t.y. visa tai, ko trūksta jų pačių religijose ir filosofijose, bus skolinys iš Europos, Amerikos ir kitų demokratijų. Yra galimas dalykas, kad kai kurie tų kraštų, kad ne pačios tvarkos, tai galvosenos gali per daug pasiskolinti iš šiandieninės Rusijos. Galima manyti, kad tie kraštai, kurie demokratijos pavyzdžius skolinasi iš Europos, ar anglosaksų kraštų, skolinį įgyvendins kiek skirtingai.

Anglosaksų ir Europos kraštų materialistinio utilitarizmo idėjos kai kuriose tautose gali būti pakeistos pagal tų tautų religijos ir filosofijos turinį, kuris nevienoje tų tautų yra kilnesnis, negu Europos materialistų pažiūros. Jau P. Leonas XIII enciklikoje Immortale Dei, kalbėdamas bendrai apie valstybės santvarką, kartoja seną tiesą, kad valstybės gerovė priklauso religijos, kokia kur garbinamas Dievas. Tai galima pilnai taikyti kalbant apie nekrikščioniškų tautų demokratijos ateitį. Kiekvienoje iš tų tautų demokratija ir demokratijos bandymai priklausys nuo to, kokią kuri tauta išpažįsta religiją. Galimas dalykas, kad kai kuriose tų valstybių demokratijos bandymai visai nepavyks. Bendrai jose tikros demokratijos bus daugiau ar mažiau pagal tai, kiek kurios religijoje, filosofijoje ir skolinyje iš kitų kraštų demokratijų bus krikščioniško elemento.

Krikščioniškoji demokratija.

P. Leonas enciklikoje Graves de communi sako: „Tarpe sočiai demokratijos ir krikščioniškos demokratijos nėra nieko bendro: jos viena nuo kitos skiriasi tiek, kiek socializmo doktrina skiriasi nuo Kristaus mokslo“ Krikščioniškoji demokratija ir nuo liberalistinės demokratijos skiriasi tiek, kiek liberalizmas skiriasi nuo krikščionybės.

Tas pats P. Leonas XIII toliau sako: „Krikščioniškoji demokratija jau vien dėl to, kad pasivadino krikščioniška, turi remtis dieviškojo tikėjimo apreikštais dėsniais kaip savo pamatu, ir siekti vargingesniųjų gerovės tuo būdu, kad iš to būtų naudos ir žmonių sieloms sutvertoms amžinybei“. Atsimintina, kas buvo jau pasakyta bendrai apie demokratiją. Tada galėsime krikščionišką demokratiją taip paaiškinti: Ji yra sąmoningų žmonių sąmoningas veikimas krikščioniškų dėsnių keliu siekiąs visos visuomenės, bet pirmoje eilėje vargingesniųjų gerovės. To siekiant nėra jokio reikalo krikščioniškai demokratijai apsiriboti tik kuria nors viena gyvenimo sritim: ir kultūrinė ir socialinė ir politinė sritis yra jos keliai siekiant savo tikslo.

Krikščioniškos demokratijos visi socialiniai bei politiniai pagrindai ir veiklos būdai turi remtis „dieviškojo tikėjimo apreikštais dėsniais kaip savo pagrindu“, turi visur su jais derintis. Tuo pamatu krikščioniškoji demokratija remia savo pažiūras į valstybę ir į jos tikslą, į valstybės valdžią ir jos galią, jos pareigas ir teises, į pilietį — individą ir jo santykius su valstybe ir valdžia, į jo natūralias pareigas ir teises... į šeimą, mokyklą ir kitas gyvenimo sritis.

Taigi, krikščioniškoji demokratija išpažįsta antgamtinį autoritetą — Dievą, aukštesnį už visus žmogiškus autoritetus. Ji išpažįsta nekintančią natūralią ir pozityvinę dievišką teisę, kuri yra aukštesnė už visokią žmonių susikurtą teisę. Šis neklaidingasis kriteriumas neatsako tiesioginiai į visus smulkius konkrečius klausimus, tačiau pagrindiniuose žmogaus siekimuose gero, proto sprendimuose jis visada yra neklaidingas negatyvus kriteriumas. Kas yra aiškiai priešinga prigimties ir Dievo įstatymams, tai yra aiškiai klaidinga, tai negali išeiti visuomenei į gerą. Nors trumpoje dabarties perspektyvoje kas nors atrodytų gera, naudinga, tai anie kriteriumai įspėja nepasiduoti trumpos perspektyvos iliuzijoms, nes kas prieštarauja aniems aukštesniems įstatymams, galutinoje išvadoje visada visuomenei išeis į blogą. Kas tiems įstatymams neprieštarauja, praktikoje gali būti naudinga ar žalinga, pagal tai, kaip ir kada kas bus vykdoma. Taigi krikščioniškoji demokratija savo planų, sprendimų ir veiklos patikrinimui turi esminiai vertingą kriteriumą, kurio neturi kitos pasaulėžiūrinės ar nepasaulūžiūrinės demokratijos, nepripažįstančios nekintančių prigimties ir Dievo įstatymų.

Sekdama krikščionišką doktriną apie valstybės ir valdžios kilmę iš žmogaus prigimties, krikščioniškoji demokratija seka dėsnį, kad ta prasme valstybės valdžia yra iš Dievo. Demokratinėje santvarkoje visuomenė tik parenka valdžios formą ir valdžion asmenis, kurie valdžios galią vykdys. Valdžios pagrindinės galios seka iš prigimties teisių.

Pagal krikščioniškąją demokratiją, valdžia nėra absoliučiai visagalė. Savo įstatymuose, sprendimuose ir veikime ji turi paisyti natūralių ir Dievo pozityvių įstatymų. Jeigu valdžia kada nors ir kuriame dalyke jų nepaisytų, ten piliečiams tenka Dievo klausyti daugiau negu žmonių.

Piliečiai privalo gerbti savo valdžią ir jos klausyti ne vien iš bausmių baimės, bet iš sąžinės. Tačiau ir piliečiai turi savo natūralias teises ir pareigas, kurių jiems nepripažinti, jas pažeidinėti valdžia neturi teisės.

Nustatant santykius tarpe privačios iniciatyvos ir valdžios kompetencijos krikščioniškoji demokratija nesutinka nė su socializmu nė su kraštutiniu liberalizmu. Pagal krikščioniškos demokratijos doktriną, visokią gerą iniciatyvą tautoje reikia skatinti ir remti. Valdžiai nereikia siekti savo iniciatyvon ir į savo rankas paimti tokius darbus ir tokias sritis, ką gali pakankamai gerai padaryti privati visuomenės iniciatyva. Laisvė privačiai iniciatyvai skatina visuomenę į kūrybingumą, į sveiką konkurenciją, be kurių yra neįmanoma normali gyvenimo pažanga. Valdžiai priklauso tos sritys ir darbai, kurių negali nuveikti privati iniciatyva. Tačiau, kad privačią iniciatyvą apsaugojus nuo klaidų, kad jai davus naudingų direktyvų, valdžia gerai daro ir net privalo privačią iniciatyvą stebėti ir vertinti. Jeigu valdžioje esantiems žmonėms būtų aišku, kad iš kokios nors privačios iniciatyvos būtų žalos visuomenei, tokiu atveju būtų valdžios pareiga tokią iniciatyvą arba pakreipti gera linkme, arba visuomenę įspėti, ar tokią iniciatyvą net sukliudyti, kad visuomenę apsaugojus nuo žalos. Tokiu būdu į kūrybinį darbą yra traukiamos tautos visos pajėgos, piliečiai apsaugomi nuo klaidingų užsimojimų. Geros valios piliečiai nori būti savo tautoje ir valstybėje kūrybingi, nori savo kūryboje išvengti klaidų. Jie todėl nori savo iniciatyvai laisvės ir kartu yra dėkingi, jeigu valdžia ar kas kitas juos įspėja prieš galimą klaidą.

Šeimos tvarkymo, jaunimo auklėjimo, nuosavybės ir kitais klausimais, liečiančiais žmonių natūralias teises ir pareigas krikščioniškoji demokratija visur laikosi krikščioniškos doktrinos dėsnių.

Siekdama pirmoje eilėje vargingesniųjų visuomenės sluoksnių gerovės, krikščioniškoji demokratija visus visuomenės sluoksnius laiko integraline visuomenės dalimi, todėl deramai paiso bendros gerovės visų piliečių.

Individo ir visuomenės gerovę krikščioniškoji demokratija supranta ne vien materialistiškai, bet krikščioniška prasme. Siekdama žmonių žemiškos gerovės ji paiso, kad tos gerovės ir supratimas ir siekimas neprieštarautų ir nekenktų sielos gerovei. Žemišką gerovę taip supranta ir tokios siekia, kad pagal P. Leono XIII žodį, iš to būtų ne vien laikinos materialinės naudos, bet kad tai būtų naudinga žmogui kaip būtybei turinčiai ne vien kūną, bet ir sielą.

Suprasdama natūraliuosius žmonių skirtumus ir tų skirtumų pasėkas, kurios per individus liečia visą visuomenę, siekdama pirmoje eilėje gerovės kuomi nors žemiau stovinčios visuomenės dalies, krikščioniškoji demokratija atmeta marksizmo skelbiamą klasių kovą kaip vieną iš pagrindinių klaidų, klaidingai suprantančią visuomenės natūralią struktūrą ir socialinį gyvenimą.

Krikščioniškosios demokratijos žodžio įvairi prasmė.

Kai bendrai demokratija, taip ir krikščioniškoji demokratija gali būti suprasta nevienoda prasme. Plačia prasme krikščioniškoji demokratija yra krikščioniškais dėsniais vadovaujama ir vykdoma veikla vargingesnių sluoksnių vispusiškai gerovei. Šia plačia prasme krikščioniškoji demokratija yra būtina visokiose — ir demokratinėse ir nedemokratinėse visuomenės tvarkymosi sistemose. Nedemokratinėje santvarkoje tokia veikla gali būti kartais labai sunki, bet sąmoningi asmenys negali dėl to jos atsisakyti. Ji yra būtina ir demokratinėje valstybėje, nes ir demokratiškiausioje valstybėje valdžia negali visų gyvenimo sričių taip tobulai patenkinti, kad nebeliktų ką veikti privačiai gerai iniciatyvai. Šia plačia prasme suprantama krikščioniškoji demokratija ir jos veikla daugiausia reiškiasi karitatyvinėmis, kultūrinėmis, religinėmis, o mažiau politinėmis priemonėmis.

Siauresne prasme krikščioniškoji demokratija ir veikla yra siekimas politinėmis priemonėmis visuomenės ir valstybės santvarkos pagal krikščioniškosios demokratijos principus. Šia siauresne prasme krikščioniškoji demokratija savo veikla gali reikštis įvairiais būdais. Jeigu valstybė tvarkosi demokratiškai, tai ir tokiu atveju demokratiškos santvarkos siekiama ne vien politinėmis priemonėmis, bet stengiantis visuomenę kuo geriau įsąmoninti krikščioniškos demokratijos principuose ir jų taikyme gyvenime. Mūsų laikais daugumoje demokratinių valstybių visuomenė politiniai yra susiskirsčiusi pasaulėžiūriniais pagrindais. Teorijoje yra galima ir kitokia, profesionaliniais pagrindais (vad. korporacinė) demokratinė santvarka. Tokioje santvarkoje ir krikščioniškoji demokratija įgautų kitokias politinio reiškimosi ar veikimo formas. Tačiau šiandien, kada kitos grupės eina į politinį gyvenimą su savomis pasaulėžiūromis, ir krikščioniškajai demokratijai tenka kovoti ne vien už atskirų gyvenimo problemų teisingą išsprendimą, bet gal net pirmoje eilėje už politinio ir visuomeninio gyvenimo pasaulėžiūrinius pagrindus.

Čia neliečiant klausimo, kuri demokratijos santvarka būtų naudingesnė visuomenei — profesionaliniais ar pasaulėžiūriniais pagrindais, tiek pastebėtina, kad būtų labai nenuoseklu, gal net didelė klaida, krikščionims demokratams atsižadėti savos pasaulėžiūrinės politinės organizacijos, kai tuo pasaulėžiūriniu pagrindu kovoja kitos grupės ir siekia sava pasaulėžiūra remti valstybinį ir visuomeninį gyvenimą. Tai būtų tas pat, ką krikščionims pasitraukti iš kovos už savo tautos gyvenimo pagrindus. Tiesa, kad yra ir kitos sritys, per kurias krikščionys gali ir privalo tautą veikti ir auklėti, kaip antai šeima, mokykla, organizacijos ir kitos, bet praradus politinį savo tautos vadovavimą, dažnai beveik savaime prarandami ir anie keliai veikti visuomenėje.

Nėra būtina, kad visų kraštų krikščionių demokratų veikimo organizacijų ar partijų struktūra, veikimo ir siekimų programa būtų raidiniai vienoda. Programos ir jų vykinimo būdai turi būti gyvenimiški. Savo konkrečiais siekimais jos turi atitikti savo tautos kultūrą, tradicijas, politinius, visuomeninius, kultūrinius ir kitokius aktualius savo krašto reikalus. Nėra jokio prieštaravimo, kad viename krašte krikščionys demokratai organizuojasi iki šiol priimtų politinių partijų pagrindu, kitur siekia kokios nors kitokios formos, kad vienur palaiko monarchiją, kitur siekia ar gina respubliką, kad viename krašte siekiama vienokių socialinių reformų, kitame kitokių. Tuos klausimus nusprendžia kiekvieno krašto savi interesai, bet ne aprioristiniai partijos šūkiai, bendri visam pasauliui, nepaisant ar jie kur tiktų ar netiktų. Krikščioniškoji demokratija skiriasi šiuo atžvilgiu nuo socializmo tuo, kad praktiškus klausimus, kaip pvz. nuosavybių reforma ir kitus sprendžia pagal krašto reikalus, nedarydama iš tokių dalykų programos principų. Kiekvienam aišku, kad iš praktiškųjų reikalų kas viename krašte yra būtina, kitur gali būti žalinga. Svarbu, kad veikla ir konkretūs užsimojimai neprieštarautų aukštesnei teisei, kad pirmoje eilėje rūpėtų vargingesniųjų reikalai, kad nestokotų sumanumo praktiškus reikalus suprasti ir energijos juos vykdyti. Kur politinėje ir visuomeninėje veikloje nebūtų paisoma aukštesnių dėsnių už valdžios valią, ten politinio ir visuomeninio veikimo nebūtų galima laikyti krikščioniškai demokratišku nė iš viso krikščionišku.

Palyginta su kuria nors kitokia demokratija paremta kitokia pasaulėžiūra, krikščioniškoji demokratija yra pozityvesnė daugeliu pačių pagrindinių dalykų.

Pagrindiniu savo uždaviniu laikydama visuomenės, o ypatingai vargingesnių sluoksnių gerovės siekimą, konkrečius uždavinius, ko ir kada visuomenei reikia, krikščioniškoji demokratija išveda iš gyvenimo konkrečių reikalavimų, bet ne iš aprioristinių teigimų, kaip daro kai kurios kitos grupės ar partijos, siekiančios įvairių gyvenimo sričių suvalstybinimo ne todėl, kad šiandien to reikalautų visuomenės geras, bet kad taip yra pasakyta marksistinėje doktrinoje.

Gyvenimo reikalavimų turinio teisingumą ir tų reikalavimų teisingo vykdymo būdą krikščioniškoji demokratija patikrina pagal krikščioniškos doktrinos dėsnius ir tokiu būdu užsitikrina, kad būtų išvengta esminių klaidų. Įvairias problemas spręsdama praktiškai ir krikščioniškoji demokratija gali padaryti taktikos klaidų, tačiau teisingai suprantant dalyko esmę yra lengviau išvengti ir tokių klaidų, o ko nebūtų išvengta, tai visuomenei nebus tiek žalinga, kiek būtų, jeigu būtų padaryta esminė klaida.

Visuomenės gerovę krikščioniškoji demokratija supranta pilna žmogiškos gerovės prasme, t.y. ne vien materialistiškai, bet siekdama žemiško gero atsižvelgia į visą žmogų — kad žemiškos gerovės siekimas nekenktų žmonių dvasinei gerovei. Yra didelis skirtumas, ar žemiškos gerovės valstybėje siekiama paisant tik šiandieninės medžiaginės gerovės, be atodairos į visa žmogaus prigimtį, ar paisoma viso žmogaus.

Valstybės struktūroje krikščioniškoji demokratija remiasi teisingu valstybės, valdžios ir piliečio- individo supratimu. Tokiu būdu sprendžiamas klausimas, nustatant teisingas ribas valdžios kompetencijos į piliečius ir piliečių į valdžią.

Auklėdama piliečiuose demokratinę, valstybinę, visuomeninę sąmonę krikščioniškoji demokratija ne pripuolamai pataiko teisingus auklėjimo principus, bet juos randa krikščioniškoje doktrinoje.

Valdžios ir piliečių santykius krikščioniškoji demokratija remia ne beprincipiniu nieko nepasakančiu bepasaulėžiūriniu valdžios ir piliečių sąmoningumu, tuo labiau ne vergišku aklu paklusnumu valdžiai, valdžios įsakymams, bet sąmoningo krikščionio sąžine.

Krikščioniškos demokratijos santykis su krikščionių religija ir su Bažnyčios autoritetu.

Be pilietinio žmonių subrendimo tikra demokratija yra neįmanoma. Nebus perdaug pasakyta, kad be Evangelijos šviesos yra neįmanomas teisingas ir pilnas pilietinis subrendimas. Evangelijoje randamas teisingas valdžios autoriteto supratimas, teisingas žmogaus asmens ir žmonių tarpusavių santykių supratimas. Evangelijoje randamos tiesos, kad žmonės yra Dievo vaikai, skirti ne vien žemei, kad žmogaus dvasinis gėris yra aukštesnis už medžiaginį. Evangelija liepia nebijoti tų, kurie gali nužudyti kūną, bet negali nužudyti sielos. Evangelija įspėja labiau bijoti tokių, kurie kūno nenužudydami gali pražudyti ir sielą, ir kūną. Evangelija liepia žmonėms vienas kitą mylėti taip, kaip vienas kitą myli geri broliai. Evangelija liepia dėl Dievo klausyti žemiškos žmonių valdžios, tačiau ir šią valdžią pastato tinkamoje vietoje, liepdama žmonėms Dievo klausyti labiau negu žmonių.

Savaime suprantama, kokios reikšmės Evangelija turi teisingam demokratijos supratimui, tad ir jos įgyvendinimui. Tačiau neskelbiama ir neaiškinama Evangelija pasiliktų tik knygoje užrašytas neveiklus žodis. Evangeliją gyvenimu paverčia jos skelbėjai, aiškintojai ir mokytojai. Iš to aišku, kokios reikšmės turi teisingam demokratijos supratimui mokančioji Bažnyčia. Kalbant šiuo klausimu yra pravartu priminti P. Pijaus XII žodžius: „Jeigu ateitis priklausys demokratijai, tai jos uždavinių žymi dalis turės tekti Kristaus religijai ir Bažnyčiai, kuri yra Išganytojo mokslo skelbėja bei išganymo misijos tęsėja. Iš tikro, Bažnyčia yra ta, kuri tiesos moko ir ją gina, yra ta kuri veikia viršgamtinės malonės jėgas, kad įgyvendinus Dievo nustatytą buvimo ir tikslo tvarką, tą tvarką, kuri yra svarbiausias demokratijos pagrindas ir vadovaujanti rodyklė.

„Bažnyčia pačiu savo buvimu iškyla prieš pasaulį kaip spindintis bokštas, kuri nesiliaudama šaukia į šią dievišką tvarką. Jos istorijoje aiškiai atsispindi Apvaizdos jai skirta misija. Kovos, kokias teko jai patirti priverstai jėgos piktnaudojimo, ginant Dievo paliktą laisvę, kartu buvo kovos už tikrąją žmogaus laisvę.

Geresnių ir tobulesnių laisvės formų trokštančiam pasauliui Bažnyčia turi uždavinį skelbti pasauliui tobuliausią ir būtiniausią naujieną, kokia tik gali būti: žmogaus garbingumą, jo pašaukimą būti Dievo vaiku. Tai galingas šauksmas, kuris nuo Betliejaus prakartės iki žemės pakraščių skamba visų ausyse tokiais laikais, kuriais žmogaus garbingumas yra pažemintas apgailėtinu būdu“ (Kalba 1944.XII. 24).

Aišku, kad ir Evangelijos plitimui pasaulyje ir Bažnyčios tarpimui didelės reikšmės turi tai, kaip ir kokiais dėsniais valdosi, kuri tauta. Sveikai suprasta ir teisingai vykdoma demokratija yra palanki sąlyga Evangelijos plitimui ir Bažnyčios misijai. Tačiau Evangelijos ir Bažnyčios išsilaikymui demokratinė santvarka nėra tiek būtina, kiek yra būtina Evangelija ir Bažnyčia tikros demokratijos sukūrimui ir įgyvendinimui. Ir žiauriausiuose režimuose Evangelija ir Bažnyčia išsilaikė iki šiai dienai. Joms yra tekę jau daug kartų, tai vyksta ir mūsų laikais, gaivinti ir prikelti tautas nusilpnintas įvairių Evangelijai priešingų klaidų.

Teisingai suprastos demokratijos pats šaltinis yra Evangelija. Demokratija be Evangelijos negali būti nė pilnai teisingai suprasta, nė įgyvendinta. Evangelijos gaivinama sukurta demokratija, jeigu vėliau nuo jos atitrūksta, ji negali išsilaikyti. Jeigu ir kitos pasaulėžiūros siekiančios demokratijos palygins jų suprantamos demokratijos teisingus dėsnius su Evangelija, tai ras, kad jų suprantamos demokratijos pagrindai visiškai sutampa su Evangelija.

Kadangi tarpe Evangelijos ir demokratijos bei Evangelijos saugotojos — Bažnyčios yra toks santykis, tai kiekvienam demokratui yra būtina žinoti ir suprasti, koks yra ir gali būti santykis demokratijos su Bažnyčia. Kai Bažnyčios autoritetai kalba apie demokratiją, kaip visuomenei rekomenduotiną doktriną ir sistemą, tai jie kalba apie demokratiją plačiąja prasme, jos nesutapdindami su valstybės valdymosi sistema. Aukščiau už kitas valstybių tvarkymosi formas ar sistemas Bažnyčios autoritetai stato demokratinę valdymosi sistemą, jeigu tauta yra tam pribrendusi, jeigu ji nėra tik nesąmoninga masė vadinama vienokiu ar kitokiu tautos vardu. Todėl negalima remtis Bažnyčios autoritetu tvirtinant, kad ta ar kita tauta, tuo ar kitu laiku turėtų tvarkytis demokratiškai. Tą klausimą išsprendžia objektyviai suprasta tautos dabarties tikrovė.

Tautos pribrendusios demokratijai gali ir teorijoje ir praktikoje surasti kiekvienai tinkančią skirtingą demokratinio tvarkymosi formą. Tą klausimą išsprendžia pati kiekviena tauta pagal savo charakterį, tradicijas, visuomeninę struktūrą, praktišką išmintį ir kitus panašius kriterijumus. Visokiose demokratiško tvarkymosi formose pagrindinis dėsnis lieka tas pats: ne tiek svarbu vienokia ar kitokia forma, bet svarbu parinkti tinkamus asmenis, kuriems tauta patikės jos gyvenimo tvarkymą. Krikščioniškai demokratijai teisingai priklauso Bažnyčios autoriteto parama, tačiau tam pačiam Bažnyčios autoritetui priklausys spręsti, kuriais atvejais ir kokiu būdu jai dera savo autoritetu pasireikšti. Iš 1947—1948 metų politinės kovos Italijoje turime pavyzdį, kad pats P. Pijus XII viešai pasireiškė prieš gręsiantį tautai politinį vidaus pavojų. Tada jis viešai pasisakė už politines katalikiškas grupes. Ne kartą panašiai yra pasielgę ir kitų kraštų katalikų hierarchai (pvz. 1950 m. rudenį Bavarijos Landtago rinkimuose Regensburgo arkivyskupas Buchberger). Tie faktai Bažnyčios nekompromituoja, bet tokius faktus iššaukiančius aplinkybės nedaro garbės tautai. Anie faktai liudijo, kad tautoje atsirado nesąžiningų demagogų ir kad tautai stoka politinio ir krikščioniško subrendimo, jeigu pati nesugeba orientuotis, kuris yra teisingas jos gyvenimo kelias, jeigu nesugeba skirti tiesos nuo klaidos, teisybės nuo melo. Tokiais atvejais Bažnyčios autoritetas atlieka savo tik natūralią pareigą žmones perspėdamas prieš klaidą ir apgaulę. Apie Bažnyčios vardo ir jos autoriteto traukimą į neesminių, kad ir demokratinės srities ginčų areną, ar tai pačių katalikų tarpe, ar katalikų su kitų grupių žmonėmis, P. Leonas XIII sako, kad „Yra nesaikingas religijos piktnaudojimas traukti į kurios nors partijos pusę Bažnyčią, ar siekti jos talkos, kad nugalėjus konkurentus“ (Enc. Sapientiae Christianae). Šis posakis netaikomas ten, kur eina kalba apie krikščioniškus principus. Juos visus ir visur Bažnyčios hierarchija savo vardu gina, juos gindami gali remtis jos autoritetu ir kiekvienas krikščionis.

Sąmoningas krikščionis ir demokratija.

Paaiškinus kas yra demokratija, kas yra demokratas, keleriopai galima demokratiją suprasti, koks yra santykis demokratijos su Evangelija ir Bažnyčios hierarchija, yra tikslu trumpai paliesti sąmoningo krikščionio santykių su demokratija klausimą.

„Būkite geri krikščionys ir būsite geri demokratai“. Šis posakis yra teisingas dvejopa prasme. Viena — kas nori būti demokratas, į tai nėra geresnio kelio, kaip būnant geru krikščioniu. Antra — kas bus sąmoningas geras krikščionis, tas savaime bus ir geras demokratas, jeigu ne kitokiais motyvais, tai nors dėl dieviškojo artimo meilės įsakymo. Kalbant apie krikščionio santykį su demokratija prisimintina, kas buvo minėta, kad apie demokratiją galima kalbėti trejopa prasme. Kokie turi būti gero krikščionio santykiai su demokratija pirmąja prasme? Kas nori save skaityti geru krikščioniu ir sąmoningu tautos nariu, tas negali būti indiferentus visuomenės, o ypatingai vargingesnių jos sluoksnių gerui. Jam rūpės, ar bus ir kokiais keliais siekiama gero. Jis pats stengsis pagal išgales tame darbe dalyvauti. Tai yra kiekvieno sąmoningo piliečio, bet ypatingai krikščionio natūrali, moralė, pilietinė pareiga. Sąmoningas krikščionis negali būti indiferentus, kokiais pagrindais bus siekiama gero. Jis stengsis, kad būtų siekiama krikščioniškų principų keliu. Iš to seka, kad kiekvienas sąmoningas krikščionis savaime yra sąmoningas, aktyvus demokratas šia pirmąją plačia demokratijos prasme. Nėra demokratas tas asmuo, kuris visuomenės reikalų rūpesčius ir siekimus palieka tik kitiems, o pats pasitenkina tik savo gryčios rūpesčiais, kurio nejaudina visuomenės vargingų sluoksnių reikalai, kurie kitiems gera daro tik pagal savo skonį: prieteliams, jam kuo nors patinkantiems, jam gera darantiems. Tačiau toks asmuo negali pretenduoti vadintis geru krikščioniu. Sekant Kristaus žodžiu, taip vienas kitą mylėti moka ir stabmeldžiai. Kuris yra geras krikščionis, yra ir geras demokratas.

Būti bendrai demokratu ir krikščioniu demokratu antraja prasme, t.y. siekti savai tautai demokratinės santvarkos yra taip pat kiekvieno sąmoningo krikščionio ir kiekvieno sąmoningo tautiečio pareiga, nors ir ne tokia griežta prasme, kaip būti krikščioniu demokratu ana pirmąją prasme. Sakoma — ne tokia griežta prasme. Šį posakį reikia paaiškinti. Tai ne vien teoretinė galimybė, kad kuri nors tauta pilietiniu, visuomeniniu, bendrai dvasine kultūra gali būti nepribrendusi demokratinei santvarkai. Gali net atsitikti ir atsitinka, kad dėl įvairių priežasčių tauta praranda turėtą dvasinę kultūrą ir tampa nesugebanti tvarkytis demokratiškai. Tokiu atveju stengtis, kad tauta besąlyginiai tvarkytųsi demokratiškai būtų tuščios pastangos, nes jeigu tauta tam nepribrendusi, tai ji ir nesugebės tvarkytis demokratiškai. Tokioje tautoje nė sąmoningam krikščioniui nė sąmoningam bendrai piliečiui nėra jokios pareigos būti demokratu ta prasme, kad reikalauti savo tautai demokratinės santvarkos. Tačiau ir tokiu atveju reikia būti demokratu. Reikia stengtis pakelti savo tautos sąmoningumą ir susipratimą, ją ruošti demokratiškai santvarkai. Kur tauta yra pribrendusi tvarkytis demokratiškai, ten kiekvieno sąmoningo piliečio, o ypatingai sąmoningo krikščionio yra pareiga stengtis savo tautai padėti, kad ji galėtų demokratiškai tvarkytis, kad tautos ir piliečių teisių nepaglemžtų kokie nors avantiūristai. Tokia prasme turi būti demokratas kiekvienas sąmoningas pilietis, bet ypatingai sąmoningas krikščionis ir šia antrąja demokratijos žodžio prasme. Reikia taip pat visada atsiminti, kad ir pirmąją — plačiąja prasme demokratija geriausiai yra įgyvendinama demokratinėje santvarkoje. Todėl tautiniai, pilietiniai ir krikščioniškai pilnai sąmoningas asmuo yra demokratas ir šia antrąja demokratijos žodžio prasme, t.y. šalininkas ir siekėjas savo tautos demokratinės santvarkos.

Sąmoningam krikščioniui turi rūpėti, kad jo tauta ir visa žmonija būtų auklėjama į demokratiją ir vedama krikščioniškais pagrindais, kad tauta demokratiją suprastų krikščioniškai, kad valdžios būtų siekiama garbingais ir krikščionišką moralę atitinkančiais keliais, kad pati valstybė būtų tvarkoma krikščioniškais pagrindais. P. Leonas XIII ir P. Pijus XI rekomenduoja profesinį organizavimąsi. Suprantama, kad ir tokio susiorganizavimo siekiant reikia pirmiau visuomenę jam priauklėti. Tačiau, ir toks profesinis susiorganizavimas negali išstumti pasaulėžiūros iš politinio ir visuomeninio gyvenimo. Kokiais pagrindais visuomenė bebūtų organizuojama, tai sąmoningam krikščioniui vis tiek turi rūpėti, ir tai ne paskutinėje vietoje, kad viešojo gyvenimo planai ir jų vykdymas derintųsi su krikščioniškais principais.

Kam kuris iš demokratinės santvarkos kelių teorijoje atrodytų savai tautai naudingesnis, tai jų siekiant reikia išvengti sąmoningam krikščioniui ir padoriam žmogui netinkančios taktikos, dviejų pagrindinių klaidų: savo pažadų nepiršti apgaulingais būdais ir neteisingai neniekinti kitų. Savo įsitikinimus skelbti reikia ne kitus šmeižiant ar niekinant, bet pateikiant savų įsitikinimų teigiamas racijas, savus įsitikinimus teisingai palyginant su kitokiomis nuomonėmis ir teigimais. Siekiant naujų kelių nereikia peranksti atmesti ir niekinti senus. Tai tinka visiems, bet tai sektina ypatingai krikščionims. Atmesti kas sena yra logiška tik tada, jeigu yra jau suformuluota ar sukurta kas nors naujo, geresnio už seną. To nepaisant yra pavojaus visuomenę dezorientuoti ir palikti klystkelyje.

Kalbant teoretiniai, ir sąmoningam krikščioniui nėra pareigos būti formaliu nariu krikščioniškai demokratiškos organizacijos. Praktikoje tačiau ne kam kitam, bet pirmoje eilėje save laikantiems sąmoningais krikščionimis turi rūpėti, kad būtų tokios krikščioniškai demokratinės organizacijos, kad jos būtų stiprios ir gerai tarptų, kad ne kas kitas, bet krikščioniškai demokratiškų pažiūrų asmenys tvarkytų tautos ir valstybės gyvenimą. Kas turėtų pakankamai pateisinančių motyvų nepriklausyti formaliai kuriai nors krikščioniškai demokratiškai organizacijai, tas vis tiek negalėtų rasti motyvų nesidomėti jų likimu ar jų neremti. Būdamas neapsileidęs pilietis ir sąmoningas krikščionis jis nors tam tikrais konkrečiais momentais turės apsispręsti už kurią nors politinę grupę. To negali išvengti nė mokslininkas, nė dvasininkas, nė menininkas, net nė vienuolės klauzūroje, jeigu jie nenori tapti tik daiktais kitų rankose. Jeigu taip, tai tokiais momentais sąmoningas krikščionis neturi už ką kitą apsispręsti, kaip už krikščionišką grupę, o jeigu mano, kad jo tauta nėra masė, bet yra sąmoninga tauta, tai jis apsispręs už krikščioniškos demokratijos grupę.

Buvo aukščiau užsimintas P. Pijaus XII žingsnis 1948 metų Italijos rinkimų metu. Tada P. Pijus XII įsakmiai liepė dalyvauti rinkimuose visiems katalikams, neišskiriant nė vienuolių gyvenančių klauzūroje, kurioms paprastai neleidžiama jokiu atveju išeiti iš klauzūros, išskyrus pavojų gyvybei, pvz. gaisro atveju. (P. Pijus XI prašomas neleido Vaikelio Jėzaus Teresės tada dar gyvoms seserims išeiti iš klauzūros norinčioms dalyvauti savo sesers beatifikacijos iškilmėse, tačiau balsavimuose ne tik galėjo, bet ir privalėjo dalyvauti ir tokios vienuolės). P. Pijus XII priminė kiekvienam turinčiam teisę balsuoti, kad asmuo papildytų sunkią nuodėmę balsuodama už tokią politinę grupę ar asmenį, kurie aiškiai nepaiso krikščioniškos doktrinos dėsnių. Šis faktas atsako pakankamai be paaiškinimų kiekvienam sąmoningam krikščioniui, kad tautos gyvenime gali būti momentų, kada jam nėra kito kelio, nenusikalstant savo principams ir sąžinei, kaip tik atsistoti aktyviai tų politinių grupių ar grupės pusėje, kurios siekia tautą ir valstybę tvarkyti krikščioniškais dėsniais. Kur būtų ne viena krikščioniška politinė grupė, tai pagrindinis joms reikalavimas aiškiai pasakytas popiežių enciklikose yra sutarimas ir bendradarbiavimas. Už sutarimą jas puola priešai įvairiais demagoginiais argumentais, bet tų puolimų negalima paisyti. Jeigu kas smerktų krikščioniškų grupių sutarimą, tai tuo labiau reiktų smerkti skirtingų pasaulėžiūrų grupių bendradarbiavimą parlamentuose, koaliciją valdžioje ar sutarimą bent atskirais atvejais. Tačiau išmintingi piliečiai nesmerkia tokio bendradarbiavimo, bet jo siekia. Krikščioniškas grupes reiktų barti ne už tai, kad jos savo tarpe sutaria ir bendradarbiauja, bet tada ir už tai, jeigu nesutartų. Tais klausimais P. Leonas XIII kalba sekančiai: „Kai vyksta kova dėl pačių svarbiausių dalykų, neturi būti vietos vidaus nesutarimams ir partijų aistroms. Visi turi siekti, sujungę mintis ir pastangas, visiems bendro tikslo, būtent — kad būtų apsaugota ir išlaikyta religija ir valstybė“ (Enc. Immoratale Dei). Nuomonių ir veiklos vieningumo krikščioniškuose principuose dar aiškiau reikalauja P. Leonas XIII kitoje enciklikoje (Sapientiae Christianae): „Jeigu atrodo, kad iš priešų veiklos gresia pavojus tam vardui (krikščionio), reikia mesti visokį nesutarimą, sutartinais protais ir viena nuomone reikia imtis ginti ir kovoti už religiją, kuri yra didžiausias visų gėris. Neturėtų būti keliami kai kurie mažos vertės ir bemaž jokios praktiškos naudos neturį klausimai, kurie nelengvai išrišami, kurie reikalingi sugebančių protų ir juos suprasti atitinkančio išsilavinimo... Dera, kad nuoširdžiai ieškantieji tiesos išlaikytų tokiuose ginčuose pusiausvyrą, kuklumą ir abipusę pagarbą, kad nuomonių skirtumai neišardytų vieningos veiklos“. Nevieningumą apgailestauja ir ragina būti vieningais P. Pijus XI enciklikoje Quadragesimo anno: „Visus Bažnyčios vaikus... čia vėl primygtinai raginame stengtis, kiek įmanoma, tarp savęs susitarti. Juk ne kartą yra suteikę mums skausmo vaidai tarpe katalikų, kurie nors dažnai kyla dėl menkų priežasčių, bet visuomet turi žalingų pasėkų, nes sukiršina tarp savęs tos pačios Motinos Bažnyčios vaikus. Tokia proga pasinaudodami įvairūs, kad ir negausūs neramumų skleidėjai stengiasi kivirčius paaštrinti, kad pasiektų to, ko taip labai nori, būtent, kad katalikai pradėtų kovoti vieni prieš kitus.

Yra peiktina, jeigu katalikai be pakankamų motyvų steigia kelias politines grupes. Kur tokių pakankamų motyvų atsiranda, tai niekad ir niekur negali būti pateisinami jų nors ir mažiausia nesutarimai.

Galutinoje išvadoje, visas tas mintis galima pakartoti šiais žodžiais. Sąmoningas krikščionis yra laisvas priklausyti ar nepriklausyti krikščioniškai demokratiškai organizacijai. Sąmoningas krikščionis siekia, kad jo tauta tvarkytųsi krikščioniškais demokratiškais pagrindais. Krikščioniškai demokratiškame veikime plačia prasme turi dalyvauti kiekvienas krikščionis. Atvejuose, kada piliečiai turi teisę ir pareigą pasisakyti ar tai atskirais valstybiniais ar kultūriniais klausimais, ar dalyvauti valdžios rinkimuose, tais atvejais sąmoningas krikščionis neturi dviejų kelių, bet turi tik vieną: jis turi rikiuotis su tais, kurie garantuoja spręsti atskirus klausimus ir tvarkyti visus valstybės reikalus pagal krikščioniškus principus. Nors krikščioniui nebūtina formaliai priklausyti krikščioniškai partijai ar organizacijai, bet jam negalima priklausyti nekrikščioniškai politinei organizacijai, ar kokiu nors būdu remti tokias politines organizacijas, kurios negarantuoja vesti tautos politinį ir bendrai visą gyvenimą krikščioniškų dėsnių keliu.

Pavojai demokratijai.

Ir moksle ir įvairiose gyvenimo srityse, atskirų tautų ir visos žmonijos gyvenime ne vienas teisingas ir gražus užsimojimas nepavyksta, kartais būna palaikytas net klaida. Taip įvyksta arba dėl to, kad užsimojimą įgyvendinti pasirenkamas klaidingas kelias, ar kad padaroma klaida taktikoje, ar kad visuomenė nėra pribrendusi tai suprasti, priimti ir paremti.

Niekad anksčiau nebuvo taip plačiai kalbama apie demokratiją ir niekad tiek daug valstybių savo valdymosi sistemų ar formų nevadino demokratiškomis, kaip yra daroma mūsų laikais. Tačiau atrodo, kad kaip tik tame pačiame demokratijos žodžio vartojime mūsų laikais slypi didelis pavojus pačiai demokratijos teisingai sąvokai ir tokiu būdu pačiai demokratijos ateičiai. Kiekvienam suprantama, kad tas pavojus kyla ne iš pačios demokratijos turinio, bet viename ar kitame krašte vadinamai demokratinei santvarkai prisegama tokių dalykų, kurie nė su demokratijos sąvoka, nė su demokratine santvarka neturi nieko bendro. Ne viename krašte kėsinamasi pačiai demokratinei sąvokai priskirti aiškių politinių, visuomeninių, moralinių klaidų priešingų demokratijai. Jungtinėse Amerikos Valstybėse jau pats politinių partijų pasivadinimas demokratais ir respublikonais yra labai klaidinantis. Kaip eiliniam piliečiui suprasti kas su kuo nesiderina: ar demokratija su respublika ar respublika su demokratija. Toliau, vienoje ir antroje iš tų grupių, kurios abi sakosi gina demokratiją, ir skaičiumi ir įtaka yra pakankamai asmenų, kuriems yra svetima pati demokratijos idėja. Vienoje po demokratijos vardu slepiasi žymus skaičius kraštutinių „kairiųjų“, kurių šūkiai ir siekimai neturi nieko bendro su demokratijos idėjos turiniu. Visoje eilėje valstijų daugelio sričių aukštesnės vietos yra monopolizuotos tik nedemokratiškos organizacijos nariams. Negalima sutikti, kad Amerikoje gali vadintis demokratiška santvarka kas liečia įvairių mokyklų teises. Ir šios pavardintos ir daug kitokių negerovių prikabintų demokratinės santvarkos vardui piliečių akyse ir nuomonėje nemažai kenkia pačios demokratijos ir demokratinės santvarkos supratimui ir vardui. Prancūzijoje po demokratijos vardu slėpėsi daug anarchijos, partinio absoliutizmo tendencijų, daug nelygybės pilietinių teisių atžvilgiu, korupcijos praeityje ne kartą viešai pasiekusios pačias valdžios viršūnes. Nieko bendro su demokratija neturi ir Olandijos ar Šveicarijos moterų teisių susiaurinimas. Arba ką bendro su demokratija turėjo Britanijos, Švedijos įstatymai nukreipti prieš katalikus? Po antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijos demokratinio tvarkymosi bandymo laikas sutapo su svetimos okupacijos laiku. Okupacija niekad nebuvo ir nebus mėgiama jokios kultūringos tautos. Gal ta okupacija to laiko Vokietijai buvo naudinga, bet svetimo valdomam yra sunku objektyviai tai išspręsti. Svetimos okupacinės valdžios „leido“ Vakarinei Vokietijai tvarkytis demokratiškai. Vokiečių tauta nebuvo auklėta demokratinėje dvasioje. Kadangi dabartinė tvarka įvesta svetimų įtakoje, tai dalis tautos nė nebando įsisąmoninti, kiek yra verta pati demokratija ir dabartinė santvarka. Sekanti generacija gal bus kitokių nuotaikų ir mentaliteto.

Komunistų valdomuose kraštuose šiandien demokratija vadinamas Maskvos atneštas ir primestas komunistų partijos despotizmas ir teroras. Tuose kraštuose yra rimto pavojaus, kad per ilgesnį laiką gali žmonių protuose įsigyventi klaida ilgesniam laikui. Yra pavojaus, kad ir laisvę atgavus tuose kraštuose demokratijos žodis asociacijos keliu iššauks komunistų teroro, kolchozų, skurdo, deportacijų, vergų darbo ir kančių koncentracijos stovyklų ir kitus jų pačių išgyventus gąsdinančius prisiminimus. Tas pavojus labai rimtas yra tuose, kurie nebeatmena savo tautos laisvo demokratinio gyvenimo. O tokia yra jau dabar užaugusi ir auganti jauna karta.

Čia tik keli pavyzdžiai iš daugelio negerovių, kurios prikergtos demokratijos vardui žmonių protuose kompromituoja demokratijos ir vardą ir demokratišką valdymąsi. Dėl to yra pagrindo bijoti, kad tautos nukamuotos visokios netvarkos ir visokių klaidų pridengtų demokratijos vardu gali nusigręžti nuo pačios demokratijos ir savo nelaimei pasukti vėl paskui „vadus“ totalitarinių režimų kelių. Po mūsų laiko vienur sąmyšio, kitur teroro, kitur korupcijos ir anarchijos ne vienoje tautoje kiek padoresni diktatūrų avantūristai gali rasti plačių masių pritarimo.

Atrodo, kad paimti iš gyvenimo šie samprotavimai turėtų pažadinti sąmoninguosius. Gryna demokratijos idėja šiandien yra reikalinga plačios populiarizacijos. Tiesa, kad mes nepakeisime šiandieninių nedemokratinių režimų, nė demokratinių neapvalysime vienu gestu nuo juos kompromituojančių priemaišų. Vis tiek tačiau yra galima ir būtina stengtis visuomenei parodyti, kas yra tikroji demokratija, kas klaidingai ją vadinama, kas demokratinėse santvarkose yra nedemokratiška. Save taip vadinančios šiandieninės demokratijos yra reikalingos viešos kritikos, nes jos klaidina žmoniją. Sąmonindami visuomenę neiškreiptoje krikščionybėje, auklėdami ją visuomeniškumui, pilietiniam sąmoningumui, individualinei iniciatyvai tuo pačiu darbuojasi ir demokratijos stiprinimui.

Lietuvių tauta ir krikščioniškoji demokratija. Žvilgsnis praeitin.

Kai Rusija pralošė karą prieš Japoniją 1904—1905 metais, tada Rusijos vergijoje esančios tautos įgavo daugiau vilčių atgauti laisvę. Tiek pavergtieji, tiek ir patys rusai pajuto, kad caro despotizmas turės sušvelnėti, kad imperijos valdyme piliečiai gaus daugiau teisių. Šalia kovos už laisvę, visiems parūpo, kokiais keliais tos pilietinės teisės reikšis. Nors Rusijos imperijoje katalikai buvo mažumoje, tačiau ypatingai lenkai ir lietuviai katalikai sujudo gyviau už gausius Rusijos ortodoksus turėti ir savo balsą būsimose imperijos piliečių atstovybėse.

To meto Vilniaus vyskupas Edvardas Roppas pats ėmėsi iniciatyvos kurti politinę katalikų partiją. Pavadino ją „KATALIKŲ KONSTITUCIONALISTŲ DEMOKRATŲ LIETUVAI IR BALTGUDIJAI PARTIJA“. Jis pats paruošė jai ir programą.

Tuo pačiu laiku — dar prieš 1905 metų Vilniaus Seimą — būrys jaunų lietuvių veikėjų kūrė Lietuvoje Krikščionių Demokratų sąjūdį. Vilniaus Seime jie jau pateikė paruoštą Lietuvos Krikščionių Demokratų programą, su konkrečiais socialiniais užsimojimais.

Ne tik Vilniaus vyskupas Edvardas Roppas, bet ir ano meto Žemaičių vyskupijos, su centru Kaune, Krikščionių Demokratų sąjūdžio priešakyje formaliai atsistojo vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio pagelbininkas vyskupas Gasparas Cirtautas. Skatintojų buvo pats vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis. Veikliausi sąjūdžio iniciatoriai buvo kunigai: Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Kazimieras Šaulys ir visas būrys kitų kunigų bei pasauliečių. Vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis 1906 metų Naujų Metų dieną įsakė visiems Žemaičių vyskupijos kunigams susirinkti atskirais dekanatais ir apsvarstyti, kaip vykdyti Lietuvoje katalikiškos politikos akciją. Pirmas atsiliepė Batakių dekanatas vadovaujamas dekano kunigo D. Motuzo. Jo sušaukti į Girdiškes Batakių dekanato kunigai 1906 metų sausio 24 ir 25 dienomis svarstė jiems įteiktą aną vyskupo Edvardo Roppo paruoštą programą. Dviejų dienų diskusijose kunigai nutarė: „kad apginti savo tikėjimo ir tautos reikalus, reikia sudaryti Lietuvių Krikščionių Demokratų partiją, kuri eidama išvien su kitų tautų katalikiškomis organizacijomis, juoba galėtų pasiekti savo tikslą“.

„Bet negalima organizuotis, nesudarius pirma „Centralinio komiteto“, kurio nurodymu galėtų susidaryti vietų komitetai“.

„Dėl to tai susivažiavusieji kunigai vienbalsiai nutarė nužemintai maldauti Jūsų Mylistą, kad prisiimtumei ant savęs iniciatyvą sudaryti „Centralinį Lietuvių Krikščionių Demokratų Partijos Komitetą“. (Iš susirinkimo dalyvių rašto vysk. M. L. Paliulioniui. Mūsų Senovės 1921 II knyga)

Vyskupui Gasparui Cirtautui vadovaujant, buvo suruošti kursai Kaune 1907 metais, kuriuose buvo nagrinėjamos krikščioniškos demokratijos pažiūros įvairiais socialiniais klausimais. Nuo tų metų Kauno Kunigų Seminarijoje buvo įvestas krikščioniško socialinio mokslo dėstymas. (Plg. K. Šaulio straipsnį, Tremties Tėvynės Sarge, psl. 258).

Po vyskupo Antano Baranausko mirties 1902 metais, Seinų vyskupija, tada apėmusi ne tik visą Sūduvą, bet dalį Gudijos ir Lenkijos su Lomža ir apylinke, keletą metų vyskupo neturėjo. Tačiau jau prieš vyskupo Antano Baranausko mirtį Seinų vyskupija nebuvo tiek laiminga kaip Vilniaus ir Žemaičių, kur patys Ganytojai ėmėsi iniciatyvos ir politiniai organizuoti savo vyskupijų katalikus. Vis tiek, tačiau bene prieš 1890 metus ir Seinų Kunigų Seminarijoje buvo būrys klerikų, kurie stengėsi tautinį atgimimą kreipti krikščionišku keliu. Savo iniciatyva vėliau jie užmezgė santykius su Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų veikėjais. Iš jų vėliau išaugo būrys veikėjų, kurie prieš platinamą socializmą ir laisvamanybę išėjo su krikščioniškos demokratijos idėja ir krikščioniška socialine programa. Yra visiems žinomi vyskupas Prancškus Būpys, arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius (šis buvo Kielcų, o rusams ją uždarius — Varšuvos Kunigų Seminarijos auklėtinis), kunigai Vincas Dvaranauskas, Juozas Narijauskas, Juozas Laukaitis, kiek vėliau kun. Mykolas Krupavičius ir kiti (Plg. Tremt. Tėvynės Sargą, psl. 258). Pradėjusiame 1895 metais eiti Tėvynės Sarge bendradarbiavo visos Lietuvos veiklesni kunigai ir pasauliečiai katalikai inteligentai, nors šių pastarųjų tada buvo labai maža.

Jeigu anų laikų Lietuvos ir lietuvių tautos vergija nebuvo tokia kruvina ir nuostolinga žmonėmis, kaip šiandien rusiškas komunizmas, tai vis tiek ir tada tautos ateities perspektyvos buvo dar labai tamsios. Nors buvo tikėtasi laisvės, už ją kovota, tai sunku buvo numanyti kada ir kokiais keliais ji ateis. Vis tiek ir tose nežinios sąlygose besidarbuoją galvojo ne vien apie laisvę, bet ir apie tai, kokiais keliais pasuks tas būsimas tautos laisvas gyvenimas. Anų metų jaunų entuziastų dauguma sulaukė džiaugsmo ne tik pamatyti tuos laisvės laikus, bet dar jie patys ir kartu su jais jų auklėta jaunoji karta laisvoje Lietuvoje lemiančiai pasidarbavo pagrįsti jos politinį, kultūrinį, socialinį gyvenimą tos pačios Lietuvoje jų kurtos krikščioniškos demokratijos dėsniais. Tiesa, kad vėliau ant tų pamatų savo priestatus dėjo socialistai ir tautininkai, pastatas neišėjo vieno gryno stiliaus, bet pamatai liko tie patys, kad ne viršinėje valdžios struktūroje, tai tautos sąmonėje.

Ir dabar neįmanoma tiksliai atspėti, kada ir kaip Lietuvių tauta atgaus laisvę, tai ir dabar gyvenančių viltis pamatyti tautą laisvą ir jai pasidarbuoti laisvoje Lietuvoje yra tokia pat tvirta, kokia buvo pas anuos kovojusius prieš 1918 metus. Tačiau gyvenantieji visada privalo giliai persiimti ta mintimi, kad nepakanka laisvės vien tik siekti. Reikia iš anksto turėti aiškią idėją, ta idėja paremtą konkretų planą, kokiais keliais tauta bus vedama sulaukusi laisvė. Suvargintos ir didele dalimi sunaikintos jos atsikėlimo sėkmingumas lemiančiai priklausys to, ar ji pataikys teisingą gyvenimo kelią, ar nepataikys. Šis rūpestis lietuviui turi būti ne mažesnis už pačios laisvės iškovojimą.

Laiko nuotaika.

Kiekvieno laikotarpio žmonės yra linkę manyti, kad jų gyvenamas ne tik šimtmetis, bet pusšimtis ir net amžiaus ketvirčio tarpas žmonijos istorijoje yra labai ypatingas. Kad garsiai apie tai ir nekalbėdami, tą ypatingumą jie skiria ne pačiam laikui, kurio kaip daiktinės būtybės nėra, bet tuo laiku gyvenantiems žmonėms, o dar aiškiau pasakius — patys sau. Kiekvieno laikotarpio žmonės tariasi esą kuo tai ypatingesni už visus prieš juos gyvenusius, o gal net už gyvensiančius po jų. Tariasi esą tokie pažangūs, viską taip gerai suprantą, kad jų manymu, tokių niekad nėra buvę. Dėl šios iliuzijos, sekančios daugiausia iš dvasinio kuklumo stokos, daugelį kartų savo laiko vienokią ar kitokią gyvenime pažangą, naujieną, net klaidą to laiko žmonės laikė paskutiniu mokslo žodžiu. Nepraeina nė šimtas metų ir tas „paskutinysis mokslo žodis“ nublunka tiek, kad ne vieno iš tokių vėliau niekas net nemini. Jeigu dar ne vėliau, tai prieš kelias dešimtis metų mokyklose iš jaunuolių buvo reikalaujama žinoti kaip „absoliučiai tikrus“ kai kuriuos fizikos klausimus, kurie šiandien suprantami jau visai kitaip.

Galima tap pat sakyti, kad kiekviena žmonių generacija turi savų filosofinių klaidų, visuomeninių bei politinių iliuzijų. Ne retas mano, kad jo laikais pasakyta kokia nors nauja, o ne kartą pakartota sena filosofinė mintis yra pati teisingiausioji, jo laiko politinė, visuomeninė santvarka esanti pati geriausia.

Nekritiški ir pergreiti iliuzionistai mažiau gali sukliudyti pažangą mokslų srityse. Ypatingai praktiškų mokslų — chemijos, fizikos, technikos ir kt. srityse daug vertingų naujumų atrasta visai pripuolamai, kartais mažo mokslo žmonių. Šitaip atrasti tokios praktiškos didelės vertės dalykai, kaip telefonas, radio ir kitokių. O dar daugiau naujų atradimų padaroma sąmoningais naujais bandymais. Ne vienas sustojęs prie „paskutinio žodžio“, kurioje nors srityje jo atradimo, vėliau didžiuojasi, kad jo atstovaujama mokslo sritis daro tokią stebėtiną pažangą.

Blogiau yra, jeigu gyvenime įgauna galios politikai, visuomenininkai, kurie klaidingai užsispiria sustoti prie klaidingo „paskutinio žodžio“. Tada gali atsitikti, kad naujas, nors ir labai geras mintis jie trukdys net valstybinėmis priemonėmis. Tokį pavyzdį šiandien turime su komunizmu. Naujumų ieškotojai gali neturėti galimybių savas mintis kritiškai perduoti visuomenei, kad visuomenė bendromis jėgomis jas įvertintų. Jie gali būti apšaukti valstybės ir valdžios priešais ir net griovėjais. Valdžią turintieji prieš juos pavartos net administratyvinės valdžios galią. Nuo tokios klaidos nėra laisva jokia tauta, jokia valdžios forma, jokia politinė grupė. Tokių nesuprantančių ir nepakenčiančių net sveikiausios kritikos pasitaiko visada ir visur. Kad asmuo sugebėtų visokią kritiką priimti ramiai ir objektyviai, jam reikalingas tam tikras dvasinės ir bendrai kultūros laipsnis.

Tokių laikams būdingų nusiteikimų užtinkame visoje žmonijos istorijoje. Antai, prieš 4—3 tūkstančius metų vargiai kieno galvoje pajėgė rasti vietos mintis, kad galėtų būti kokia nors kita geresnė valdžios forma už absoliutinę monarchiją, kokia mes šiandien pavadintume net ne monarchija, bet tiranija. Tos ano meto nuotaikos pagauti žydai nusikratė Mozės jiems paliktų teisėju ir seniūnų valdymosi būdo. Jie pareikalavo pasitraukti Dievo jiems siųstą pranašą ir duoti jiems karalių. Pranašas jiems nupasakojo, kaip karalius juos valdys, tačiau tai nieko nepadėjo, pranašui teko pasitraukti ir žydai išsirinko karaliumi paprastą gyvulių kaimenių sargą (1 Kari. 8...). Ano laiko tautos nebuvo pribrendusios kitaip valdytis. Buvo nueita iki visiško monarchų sudievinimo, neįžiūrint tame jokios klaidos. Ši pastaroji klaida didelėse Rytų tautose išsilaikė iki mūsų laikų. Tokią ano meto visuotinę iliuziją — valdovų dieviškumą ir visagalybę išdrįso pajudinti tik Kristus savo paskelbtu dėsniu: „Atiduokite Cezariui, kas yra Cezario ir Dievui, kas yra Dievo“ (Mat. 22, 21; Mrk. 12, 17; Luk. 21, 25). Tuo metu jau pakankamai pasakyta, kad nėra taip, kaip galvoja to meto romėnai ir kiti, būk Cezaris esąs vienas iš dievų, esąs visagalis. Apaštalas Petras taip pat ne privatiems asmenims, bet tautos Vyresniesiems atsakė, kad Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių (Apd. 5, 29). Nors vėliau Kristaus Bažnyčiai tai nelengvai vyko, bet pamažu ji sugriovė įsigalėjusią monarcho absoliutinės galios teoriją. Tačiau ir krikščionybės eroje atsirasdavo ir atsiranda valdovų, besikėsinančių, jeigu ne garsiai paneigti, tai nors nutylėti aną Kristaus pasakytą dėsnį: „Atiduokite Cezariui, kas yra Cezario ir Dievui, kas yra Dievo“. Jie siekia stovėti aukščiau už viską, žmonijos tvarkyme nepripažindami Dievui nė vietos, nė teisių. Nuo tokių cezarių viename asmenyje ar kolektyve nėra laisvi nė mūsų laikai.

Senoviškieji cezariai šiandien yra jau retenybė ir gal netoli laikai galo ir tų paskutinių. Mūsų laikais visuotiniai kalbama apie demokratiją. Tas žodis šiandien jau tiek madoje, kad net kraštutiniai teroristiniai režimai kėsinasi vadintis demokratiškais, nors su demokratija jie neturi nieko bendro. Kuriam nors kraštui, tautai šiandien primesti nedemokratiškumą, yra nemažas kaltinimas. Tačiau reikia pripažinti, kad ir šiandien yra daugiau kalbų, negu nuoširdžių pastangų įgyvendinti demokratiją. Šiandien daug kas vadinama demokratijomis, bet gyvenime nedaug sutinkame tikrų demokratų. Žmonija demokratijos dar tik siekia, bet dar joks kraštas negali pasigirti ją jau pilnai įgyvendinęs. Šiandien gal per mažai yra filosofų ir visuomenininkų, kurie patys būdami gerais demokratais sugebėtų ir turėtų drąsos Jaque Maritain pavyzdžiu įžvelgti ir kultūringai viešai pasakyti mūsų laikų demokratijų vienur didesnes, kitur mažesnes klaidas ir trūkumus. Šiandien yra daug nuoširdžių demokratijos gerbėjų, kurie ją tik tiek pažįsta, kad nesugeba joje atskirti esmės nuo jai visai svetimų priemaišų. Demokratijos apraiškas, iškraipytas visokiomis jai svetimomis priemaišomis, laikydami tikra demokratija, vieni demokratijos vardu gina tai, ko neverta ginti, kiti, smerkdami demokratijose pasitaikančias nedemokratiškas priemaišas, reiškinius, kartu nori pasmerkti ir atmesti pačią demokratiją. Iš tokių, nesugebančių skirti esmės nuo tai esmei prieštaraujančių priemaišų, vieni nori iš demokratijos bandymų grįžti prie kurios nors senovinės valstybinio ir visuomeninio gyvenimo formos, kiti ryžtasi ieškoti naujų.

Tikslas to, kas šia tema buvo pasakyta, nėra vienaip ar kitaip vertinti esamas ar būsimas valstybinio ir visuomeninio gyvenimo formas. Tai buvo bandymas paaiškinti demokratijos sąvoką jos krikščioniška prasme, parodyti kas joje yra esminio ir kas nebūtinai seka iš jos esmės. Išvadoje pabandyta panagrinėti klausimą, kiek demokratinė santvarka tiko ir kiek gali tikti ateityje mūsų tautai, jai atgavus laisvę. Kiek bus paliestas praeitas laikas, tai bus daroma norint pateikti objektyvų šio klausimo supratimą.

Demokratija ir lietuvių tauta.

Kai 1917 metais Vilniuje ir Petrograde lietuvių atstovai savo Seimuose pasisakė už nepriklausomą Lietuvą, tai rimtai nekilo net klausimas, kaip Lietuvių tauta valdysis. Visi buvo už demokratinę respubliką. Laikinai veikiant pašalinėms svetimoms įtakoms buvo kilęs klausimas, ar ta demokratija bus monarchinė ar respublikinė. Tarptautinės politikos sąlygoms pasikeitus — sugriuvus Vokietijos monarchijai ir jos okupacijai Lietuvoje, monarchijos klausimas atpuolė be jokių ginčų. Visi vėl pasisakė už demokratinę respubliką. Tai įdomus faktas. Svetimame absoliutinės monarchijos režime ilgai gyvenusi tauta nesvyruodama apsisprendžia už demokratinę respubliką. Tai buvo liudymas, kad to meto nors ir negausi tautos šviesuomenė buvo labai gerai susipažinusi ir su įvairių valstybių santvarkomis ir su teoretiniais politiniais bei visuomeniniais klausimais.

Iki Steigiamojo Seimo laikinosios valdžios priešakyje buvo tai vienos, tai kitos politinės partijos vadovaują asmenys. Steigiamojo Seimo rinkimai valdžią patikėjo krikščionims demokratams. Jiems vadovaujant buvo kurti pirmieji valstybės gyvenimo pagrindai. Ar krikščionys demokratai ir jiems vienmintės kitos politinės krikščioniškos partijos valstybinius pagrindus gerai sukūrė, čia smulkiai nenagrinėsime. Į tai atsako pats tolesnis krašto gyvenimas: kultūrinių, ūkinių ir kitų sričių vystymasis. Ano meto nuveiktų darbų vertę dar labiau išryškina abu po 1926 metų Seimo rinkimų sekusieji tarpai. Nėra ko daug pasakyti apie 1926 metų socialistinių partijų ir mažumų koalicinę valdžią, nes ji tesėjo tik kelis mėnesius. Po jos sekęs totalitarinis režimas tautos vidaus gyvenime per 14 metų nenuveikė esminiai nieko naujo šalia to, kas buvo sukurta per anuos keturis krikščionių demokratų partijos ir kitų dviejų prie jos valdymo metus. To 14 metų laikotarpio klausimo čia smulkiau neliečiame, nes čia kalba yra apie demokratiją. Grįžkime prie anų demokratinio valdymosi metų.

Krikščioniškosios demokratijos Lietuvoje padarytos klaidos.

Po 1926 metų perversmo įsistiprinusi valdžioje partija stengėsi sukompromituoti ir pačias krikščioniškai demokratiškas partijas ir jų nuveiktus darbus. Buvo iškelta visa eilė bylų. Negalima sakyti, kad jos visos neturėjo jokio pagrindo, tik dėl keliamų faktų tikrosios vertės ano meto dalykų žinovai nebuvo vienos nuomonės. Buvo autoritetingų asmenų, kurie ir tada turėjo drąsos primesti šališkumą siekiantį net paties teismo.

Sakoma, kad kas nedirba, tas neklysta. Tai galioja visose gyvenimo srityse: kas nieko neveikia, tas nepadaro klaidų, bet visas gyvenimas lieka klaida. Tai galioja visose gyvenimo srityse. Jeigu kada išeina į gyvenimo areną, tai nuo šio dėsnio nelieka laisvi net ir didžiausi idealistai, didžiausi kitų kritikai ir kaltintojai. Būtų tačiau labai neteisinga nepripažinti, kad Lietuvos nepriklausomos valstybės kūrimo periode tam kūrimo darbui vadovavusieji asmenys nepadarė tokių klaidų, kokių daro daug ir arba nepajėgia jų suprasti ar nors neturi drąsos prisipažinti ir jas pataisyti senų ir didelių valstybių demokratijos.

Jeigu prisiminti per labai trumpą laiką — tik per keturis metus krikščionių demokratų Lietuvoje nuveiktus darbus, tai reikia būti objektyviais ir pripažinti, kad nedaug yra tautų, kurios būtų ryžęsi taip drąsiai, bet kartu ir teisingai spręsti savo tautos socialinius klausimus. Kai kurie dideli socialiniai užsimojimai buvo visai originalūs — jų nė teorinio sprendimo, nė praktiško vykdymo būdų nebuvo galima pasimokyti nė iš vienos senos valstybės. Lietuvos žemės reforma iki šiol yra vienintelis tokio mąsto užsimojimas, kuris tačiau teigiamai minimas viso pasaulio žymiųjų sociologų. Tarnautojų ir darbininkų atlyginimas pagal jų šeimos sąstatą, nors ir nebuvo visai pilnai įgyvendintas, tada taip pat buvo dar visai naujas dalykas, žinomas Belgijoje, kurio dar ir dabar neturi daugelis senų valstybių. Teisingai buvo suprasti ir teisingai įvertinti tautos egzistencijos pagrindai — šeimos gyvenimas. Čia nebus polemizuojama su priekaištaujančiais, kodėl nebuvo leisti divorsai ir t.t. Ne tuo klausimu čia kalbama ir tokie užsimojimai, kaip visur, taip ir mūsų tautiečių tarpe plaukia ne iš įsigilinimo į tautos gyvybės paslaptis, bet iš galvojimo apsiribojančio vien asmeninių malonumų interesais. Sunkiai surasime pasaulyje valstybę, kurioje, kaip buvo Lietuvoje, jaunimui siekti mokslo taip mažai būtų reiškęs jo gimtosios šeimos kilmingumas ar turtingumas. Tai buvo ypatingas tautos laimėjimas, kurį mūsų žmonės pajėgia nors dalinai suprasti ir įvertinti atsidūrę tuose kraštuose, kuriuos jų dar nematę vaizdavosi aukso spalvomis. Tiesa, buvo nepatenkintų (mažiau negu 1%) kam valstybinėse pradžios ir vidurinėse mokyklose buvo mokoma tikybos. Tačiau, jeigu ir tie nepatenkintieji nė vienas neprieštaravo privalomam senovės Babilonijos, Asirijos, Egipto, Graikijos, Romos, jau seniai nebesančių ir gyvenimui įtakos nebeturinčių tikybų ir mitų mokymui, kur jaunimas turėjo išmokti ne vieno Dievo Dekalogą, bet daugybės niekad nebūsiu dievų legendas apie jų genealogijas, nuotykius, jų nuodėmes, peštynes ir t.t. tai tikrai sunku suprasti, kuo yra pagrįstas nepasitenkinimas, kad jaunuolis mokykloje turi pažinti turinį tos religijos, kurios dėsniais yra paremta visa mūsų laiko pasaulio kultūra, kurią išpažįsta ir kuria gyvena beveik visa mūsų tauta. Objektyviai galvojant, tai vis tiek yra aktualesnis objektas, ne tik už senovės tautų jau pamirštas religijas, bet už svetimų tautų istoriją, už svetimų kraštų geografiją ir nemažą eilę kitų objektų, kurių nė krikščionys, nė kiti nemano braukti iš mokyklų programų. Reikia linkėti ir tikėtis, kad kada nors bus suprastas Italų prof. de Ruggero, mūsų prof. J. Graurogko, prof. S. Dirmanto ir kitų, šiandien gyvai Anglijoje keliamos mintys,, kad yra anomalija išleisti asmenį iš Universiteto su baigimo diplomu ir neturinčiu supratimo apie tą gyvenimo kelią, kuriuo eina jo paties tauta, šimtai milijonų kitų žmonių, kad jis neišsineša jokio atsako į klausimus liečiančius pasaulio, žmonijos bendrai ir jo paties egzistencijos prasmę, paskirtį ir kelius į tą paskirtį.

Lietuvos krikščionių demokratų vadams ir veikėjams Lietuvoje taip pat dideliu nuopelnu reikia pripažinti Lietuvos finansų ir bendrai ūkio pagrindus. Lietuva liko stebėjimosi objektu ne tik Europoje, bet ir kitur savo pastovia valiuta, savo ūkio pažanga, kurių dideli ir natūraliai turtingi mūsų kaimynai rusai, lenkai negalėjo nė iš tolo prilygti. Negalima nutylėti ir to fakto, kad pilietinių teisių lygybės atžvilgiu kasžin ar nebūtų buvę pasekta to laiko prancūzų, olandų, šveicarų pavyzdžiu, jeigu kuriant Lietuvos konstitucija krikščionys demokratai nebūtų turėję lemiančio balso. Pvz. prisimintinos to laiko anų kraštų moterų civilinės teisės. Pilietinių teisių atžvilgiu Lietuva pat pradžioje savo nepriklausomybės susitvarkė daug pažangiau už Prancūziją, Britaniją, Olandiją, Šveicariją, Švediją ir visa eilę kitų demokratiškų kraštų. Kas yra to fakto autoriai, jiems visiems teisingai priklauso tautos pagarba ir dėkingumas.

Būtų galima priminti dar ir daugiau nuveiktų darbų, kurie mūsų jaunos valstybės gyvenimui padėjo gerus pagrindus. Atsimenant, kad tie pirmieji darbininkai buvo augę dar nelaisvoje Lietuvoje, kad į valstybės atkūrimo darbą atėjo be valstybinio darbo patirties, kad didelė jų dalis buvo palyginamai jauni, reikia pripažinti, kad jų sugebėjimai, jiems Dievo palaima ir todėl laimėjimai buvo tikrai neeiliniai. Kas ateityje, jau turėdamas jų pavyzdį, sugebės ir pajėgs juos prilygti, galės džiaugtis ir didžiuotis.

Kad 1926 metų Seimo rinkimuose krikščionių demokratų ir jų bendrininkės partijos negavo atstovų daugumos, tuo nėra ko per daug stebėtis, ar ką nors kaltinti. Tokia sena ir prityrusi valstybės kaip D. Britanija dar ir iki šiai dienai neapsisprendė pastoviai už kurią vieną partiją.

Ten valdė ir dabar valdo kada konservatoriai, kada liberalai, kada darbiečiai ir kas laimės sekančius rinkimus, paprastai nedrįsta iš anksto atspėti net patyrusieji politinio gyvenimo sekėjai. Tą patį matome kituose Europos, Amerikoje demokratiniuose kraštuose. Tauta lengviau ir gal pastoviau apsispręstų, jeigu nebūtų klaidinančios demagogijos, melagingų pažadų. Toje apgaulingoje propagandoje liaudžiai yra per sunku atskirti tiesą nuo melo, nerealius pažadus nuo realių galimybių. Ji susigundo pabandyti tuos naujus pažadus ir po laiko mokosi iš savo padarytos klaidos. Per savo žmogišką silpnumą padarytą klaidą užmiršta ir po kiek laiko vėl ją pakartoja. Taip įvyko ir Lietuvoje. Tais 1926 metais ji padarė dvi klaidas, kurias pataisyti taip ir nepakako laiko. Už tai kalta ne liaudis, bet tie, kurie ją suvedžiojo pažadais, kuriuos ištesėti gal net negalvojo ir negalėjo. Anų metų pavasario savo pasirinkimu tiek apsivylė, kad į gruodžio mėnesio perversmo pasėkas ji per ilgai nereagavo. Tenka konstatuoti nemalonią tikrovę, kad politinėje propagandoje mūsų laikais visuose kraštuose permažai paisoma ne tik tiesos, bet apsišvietusiam asmeniui derančio net elementaraus padorumo. Tai ženklas, kad mūsų laiko žmonijai trūksta moralės. Prieš tą negerovę kovoti reikia visiems.

Visa eilė gerų katalikų krikščioniškai demokratiškoms grupėms Lietuvoje priekaištavo, kad jose buvę ir nepakankamai katalikiškų ir net netikusių žmonių. Priekaištaujama tuo tikslu, kad katalikai ateityje apsisaugotų nuo panašių reiškinių. Tenka sutikti, kad toks priekaištavimas turėjo pagrindo. Kokios išvados padarytinos iš to ateičiai? Patikrinę turbūt rastume visuose kraštuose žmonių nuoširdžiai pritariančių krikščioniškai demokratijai ar jos nors principams, kurie savo privačiame gyvenime nėra pakankamai geri katalikai. Aišku, kad krikščioniškai demokratiška grupė neturėtų įsileisti tokių asmenų bent į vadovaujančias vietas ar atsakingas pareigas surištas su grupės vardu. Būtų tačiau per daug reikalauti iš krikščioniškai demokratiškos grupės, kad ji nustatytų savo nariams privataus gyvenimo krikščioniškumo laipsnį ir patikrintų kiekvieno asmeninį gyvenimą. Daugiau to reikalauti galima iš kultūrinių, religinių organizacijų, bet ir tose visko pasitaiko. Tenka sutikti, kad Lietuvos krikščioniškai demokratiškose grupėse buvo asmenų, kuriem rūpėjo ne krikščioniškoji demokratija, bet asmens karjera. Anais 1926 metais tokių dalis spėjo perbėgti pas vienus ar kitus socialistus. Vėliau ir šie perbėgėliai ir kiti jiems panašūs nespėję to padaryti teko tautininkams. Už neatsargumą ir neapsivalymą nuo karjeristų yra peiktina kiekviena partija, bet reikia skaitytis su nemalonia ir neišvengiama tikrove, kad valdančiose partijose tokių buvo ir bus visais laikais ir visuose kraštuose. Nuo tokių visiškai apsisaugoti yra neįmanoma. Valdančias partijas visuose kraštuose seka minia oportunistų, kaip jūrų ar ežerų žuvėdros laivą. Jų tarpe yra nemažai politiniai išprususių, sugebančių iš anksto atspėti politinių vėjų kryptį ir sugebančių „garbingu laiku politiniai persiorientuoti“, t.y. dar prieš pralaimint dabar valdančiai partijai perbėgti j kitą, kuri turi daugiau šansų laimėti sekančius rinkimus. Politinės ateities nustatytojai iš tokių perbėgiojančių laikysenos spėja, kas laimės sekančius rinkimus. Tokie perbėgiotojai nėra garbė jokiai partija, bet nuo tokių visiškai apsivalyti yra neįmanoma. Apie tokius galvojant nereikia prie jų priskirti įvairių sričių profesionalų, taip pat mokytojų, valdiškų tarnautojų ir kitokių įvairių sričių veikėjų ir darbininkų, kurie savo politinį nusistatymą turi ir jo laikosi, tačiau stengiasi savo srities darbą visada vienodai gerai atlikti, nepaisydami kokia partija būtų valdžioje. Jie nėra užtai peiktini. Priešingai, reikia valstybėje pasiekti to, kad savo srities pareigas gerai atlieką asmenys nebūtų mėtomi iš darbo už savo pasaulėžiūrą, už politinius įsitikinimus, jeigu valdžia tenka partijai, kuriai tie asmenys nė nepriklauso, nė nepritaria.

Reikia pripažinti, kad Lietuvių tauta parodė bendrai pakankamo subrendimo tvarkytis demokratiškai. Krikščionys demokratai, kuriems tauta rodė visada daug pritarimo, savo veiklos laiką atžymėjo visa eile žymių darbų, kuriais sukūrė pagrindus tolesniam sveikam tautos ir valstybės gyvenimui.

Kaip buvo priminta, kas nedirba, tas neklysta. Kritikai sau darbo randa ir ras visur. Išmintinga tauta ir patyrę žmonės kritikos nebijo. Kritikuoti galima ir praeitį ir dabartį. Kad kritika būtų naudinga ir verta dėmesio, visada turi siekti aukšto tikslo — tiesos ir tautos tikro gero. Ne visi supranta, kam ir kaip dera tai daryti. Reikia skirti išmintingą ir sveiką kritiką nuo charakterio ar pamėgimo kalbėti apie viską daug ir visada tik neigiamai. Tuo labiau reikia sugebėti sveiką kritiką skirti nuo mizantropijos. Senesnieji, daugiau patyrusieji ir daugiau nuveikusieji turėtų teisės dirbančius po jų aštriau pakritikuoti, bet jų kritika dažniausia būna labai santūri ir džentelmeniška. Jie jau žino, kad kas nedirba, tas neklysta. Skaudžiausia kritika paprastai yra darbas tų, kurie visuomenei patys dar nieko ypatingo nedavė. Išmintingam valstybininkui jie nėra kenksmingi, nes ir tokie pasako kai kur tiesos ir pažadina veikiančiųjų dėmesį. Platesnei visuomenei tokie kritikai yra žalingi. Savo kritika jie visuomenę dažnai klaidina, visuomenės akyse jie suniekina kartais labai vertingus asmenis, klaidingai nušviečia darbų ir reikalų vertę. Jų paklausiusi visuomenė ima kartais ir pabando vietoje patyrusių bet kritikuojamų pastatyti anuos mėgstančius kritikuoti kitus. Tokiais bandymais tauta padaro sau daug kainuojančių klaidų.

Nors yra ir išimčių, bet paprastai dideli nauji valstybininkai auga senų valstybininkų globoje ir vadovybėje, taip įgydami patyrimo ir kukliai vertindami senesniųjų darbus ir jų taktiką pagal savąjį asmeninį supratimą. Savo kritiškų nuomonių jie neslepia nuo senesniųjų, bet jų padedami kritiškai įvertina ir savas nuomones. Valstybinio ar kokio kito darbo dar nedirbusiam, kad ir dirbusiam, bet dar nespėjusiam susirinkti nuopelnų, nedera niekinti dirbančius ir šį tą jau nuveikusius. Ir jaunas asmuo privalo turėti savo protą, savo nuomonę, bet pirma reikia išmokti savo nuomonę patikrinti ir pareikšti deramu būdu. To reikalauja ne tik dvasios kultūringumas, bet ir visuomenės geras.

Ar lietuvių tauta parodė sugebėjimo demokratiškai tvarkytis? Būtų neteisinga sakyti, kad savo nepriklausomo gyvenimo periode tarpe 1918—1940 metų lietuvių tauta neparodė pribrendimo demokratiškai tvarkyti. Tiesa, kad demokratijos idealo aukštybių ji nespėjo pasiekti. Per keturis pirmųjų žingsnių metus savaime neįmanoma to pasiekti. Tačiau kur gi tos senos ir didelės tautos ir valstybės, kurios galėtų pasigirti įgyvendinę demokratiją be priekaištų. Lietuvių tauta pajėgė ir mokėjo tvarkytis demokratiškai. Tauta ir dabar, taip sunkioje ir jau daug metų trunkančioje okupacijoje parodo tiek tautinio ir valstybinio subrendimo, kad būtų neteisingas įžeidimas sakyti, kad jos okupantas moka ir sugeba tvarkytis geriau, negu tauta tvarkėsi būdama nepriklausoma.

Ar Lietuvių tauta atgavusi laisvę vėl pradės demokratiškai tvarkytis, absoliučiu tikrumu atsakyti yra sunku. Tai daug priklausys nuo to, kaip ilgai tauta dar bus vergijoje ir kokius ta vergija paliks pėdsakus. Sąmoningieji krikščionys niekad nesutiks su tais, kurie sakytų, kad Lietuvių tautos gyvenimui kurie nors kiti tvarkymosi keliai būtų geresni už krikščioniškąją demokratiją.

Užbaigai.

Mūsų lietuvių tautos netolima praeitis ir kitų tautų gyvenimas rodo, kas sėkmingam demokratiškam valdymuisi nėra būtina, kad kiekvienas pilietis būtų giliai įsisąmoninęs demokratijoje. Tai siektinas tautos kultūringumo idealas. Tai būtų tautos visuomeninio ir valstybinio subrendimo viršūnė. Tačiau nereikia manyti, kad demokratiškai santvarkai tauta gali ryžtis tik tos viršūnės pasiekusi. Jeigu tautoje atsiranda pakankamas skaičius demokratiniai susipratusių ir pakankamai vieningos šviesuomenės, jie gerai daro, kad tautą auklėdami demokratijos dvasioje kartu imasi ją demokratiniai tvarkyti ir jau pačiu gyvenimu ją mokyti ir pratinti demokratiškai galvoti ir tvarkytis.

Vargiai kada kuri nors tauta pasieks tokio idealo, kad joje būtų tik viena demokratinė politinė grupė. Vistiek reikia pripažinti, kad ypatingai mažoje tautoje perdaug įvairus nuomonių skirtumas, skirtingų demokratinių politinių grupių gausumas tautai yra didelis nuostolis. Nedidelėje tautoje toks skirtumas tiek išsklaido jėgas, kad tauta gali likti per daug dezorientuota ir nepajėgi didesniems užsimojimams.

Kas liečia krikščioniškas demokratiškas grupes skirtingas profesiniais ar kitokiais pagrindais, tai joms visada reikia prisiminti P. Pijaus XII kvietimą: „Mes kreipiamės su gyvu paraginimu į visus mūsų sūnus ir dukteris plačiame pasaulyje. Kreipiamės kartu ir į tuos, kurie Bažnyčiai kad ir nepriklauso, bet šią valandą gal nepakeičiamu sprendimu yra surišti su mumis, teisingai įvertinti šio momento nepaprastą svarbą ir suprasti, kad krikščioniškosios kultūros lobiams ištikimumas ir vyriškas jos gynimas nuo visų bedieviškų prieškrikščioniškų srovių turi stovėti daug aukščiau už bet kokį atsitiktinais motyvais atsiradusį bendradarbiavimą su skirtingos ideologijos srovėmis ir socialinėmis jėgomis. Ši krikščioniškai kultūrai ištikimybė yra tas svarbiausias dalykas, kuris niekad ir jokia kaina neturi būti paaukotas už jokią laikiną naudą ir už jokias kintančias kombinacijas“ (P. Pijaus XII kalba, 1944.1.8.).

Krikščionių visoks suskilimas yra apgailėtinas. Kur to liūdno fakto nesugebama išvengti, tai atskiros krikščioniškos grupės, kuo jos viena nuo kitos besiskirtų, visos siekdamos ginti tą pačią krikščionybę ir krikščionišką kultūrą, visos turi bendromis jėgomis siekti tautą ir jos gyvenimą vesti krikščioniškos demokratijos dėsniais.

Teorijoje atrodo, kad ir skirtingos pasaulėžiūros demokratiškos grupės turėtų sugebėti ir siekti bendradarbiavimo tautos gyvenimo reikalų tvarkyme. Nėra būtina, kad jos visos taptų vienos pasaulėžiūros. Yra galima ir taip turėtų būti, kad jos visos bendromis jėgomis siektų tautos labo, keldamos moralinį, kultūrinį, socialinį žemiau stovinčių visuomenės sluoksnių ir tokiu būdu visos tautos lygį. Jeigu niekur nestokotų geros valios, tai daugelyje klausimų jos neturėtų už ką ginčytis kas tautai būtų naudinga ir kas nenaudinga. Praktiškų klausimų dauguma yra visiems aiški. Jeigu netruktų geros valios pasekti teisingesniu keliu, nepaisant, kuri grupė tokį kelią siūlo ir atstovauja, tai būtų galima daugelį klausimų išsiaiškinti ramiai, bet ne piktos polemikos keliu. Geros valios keliu, eidami visi pajėgtų įsitikinti, kad tai, kas aiškiai prieštarauja krikščioniškiems principams, prieštarauja žmogaus prigimčiai ir tokiu būdu visuomenės gerovei. Kaip sako P. Pijus XI, kiekvienam galvojančiam galėtų būti aišku, kad ir to gero siekiant, kurį visi pripažįsta geru, krikščioniškų principų kelias yra sėkmingiausias. Yra pats nekultūringiausias opozicijos ir politinės kovos būdas kovoti prieš valdančią grupę obstrukcijų ir demagogijos keliu, neparemiant, suniekinant, net kliudant ir geriausius valdančios grupės užsimojimus. Kultūringoje tautoje ir skirtingų pasaulėžiūrų demokratinės grupės moka visuomenės labui surasti daug bendrų darbo kelių atlikti tautai naudingus darbus. Yra natūralu, kad kiekviena tų grupių siekia valdžios. Tačiau savo pasaulėžiūrai, savo politinei ir socialinei programai šalininkus ir talkininkus verbuoja ir tokiu būdu siekia savo programos laimėjimo kultūringais keliais, įtikindami piliečius savo programos ir siekimų gerumu. Kas laimėjimo siekia negarbingais keliais, tie prisidengę tautos meilės vardu sąmoningai jai kenkia. Demokratijos jėga ir jos palaima tautai yra pačių demokratinių grupių tikrame demokratiškume, kultūringume ir sutarime.

PASKUTINIS KLAUSIMAS

Pažvelgę į kelis žmogaus gyvenimo klausimus, pažvelkime į paskutinį, kuris yra paskutinis žmogaus gyvenimo tik eigoje, bet savo reikšme yra ne paskutinis, o yra pats svarbiausias. Kai maždaug prieš 2300 metų buvo parašyta, kad yra šventa ir išganinga mintis melstis už mirusius (2 Makab. 12, 48), ar kitaip prisiminti mirusius, tai buvo pasakyta ne kas nors naujo, o jau seniai žmonių priimta mintis. Ne mažiau šventa ir išganinga prisiminti ir savo gyvenimo užbaigą. Tačiau ne tam, kad žadinus melancholiją ar pesimizmą. Kas visatos gamtoje yra natūralu, viskas yra gražu ir kilnu. Žmogus apie save yra prikalbėjęs daug gražių žodžių. Ne tik filosofai, poetai, bet net ir religininkai žmogų apšaukia ne tik žemės karalium, bet net Dievo vaiku. Tiesa, kad mūsų žemėje yra ir gyvių ir augmenijos — medžių gyvenančių ilgiau už žmogų. Antai Amerikos Pacifiko krantų miškuose yra žaliuojančių medžių, kurie, gamtininkų apskaičiavimu, jau žaliuoja kelis tūkstančius metų. Tiesa, kad daug kuo — savo protu, valia, įvairiais sugebėjimais, naujenybėmis praktiškame gyvenime, o ypatingai nemirtinga siela žmogus viršija visas iki šiol jam žinomas gyvas ir negyvas būtybes. Tiesa, kad jis gali daugiau daiktų sunaikinti lengviau, negu tie daiktai jį. Tiesa, tačiau yra ir tai, kad kasžin ar kuris augalas ar gyvis turi tiek daug visokių jam kenčiančių negalių, kiek jų turi žmogus. Pagrįstai džiaugiamės medicinos pažanga, tačiau ne vienas, net gydytojas negali būti tikras, kad sulauks rytdienos. Viso to nepaisant, ir šiandien yra žmonių, kurie vieni kitus ir savo vaikus moko būk esą nemandagu kalbėti su kitais apie mirtį. Gal ne visai mandagiai yra išsireiškęs prancūzų rašytojas Mykolas Montaigne (1533—1592), kad negalvoti apie mirtį būtų gyvuliška, tai vis tiek apie tai nemąstyti, nekalbėti, būtų bailių ir nerūpestingų nusiteikimas. Panašiai išsireiškia mūsų laiko kunigas Anthony Paone, S.J., sakydamas: „Jeigu dabar tvarkingu šiuo gyvenimu nesiruoščiau mirčiai, tai būčiau tikras kvailys“ (My daily bread, psl. 32). Prie jo žodžių galima pridėti, kad neišmintingas yra ir tas, kuris šį pasiruošimą atideda senatvei, ar ligos atvejui. Per daug žmonių miršta taip, kad ištikus pavojui jie neturi jokios galimybės pasiruošti mirčiai. Negalvoti apie mirtį pasiteisinant ramybės motyvu yra tikras savęs apgaudinėjimas. Tikrą ramybę galima rasti tik teisingai, vertinant realybę, o ne dirbtinai save apgaudinėjant. Anot Lacordaire, žmogus bijąs galvoti apie mirtį yra nepatikimas, pagąsdintas mirtimi toks visko atsižadės, viską išduos.

Mums atrodo, kad daugeliu atveju vienos dienos laikas yra labai trumpas, tačiau ir vienoje dienoje kas yra gražesnio už vasaros ryto saulėtekį ir vakare už saulėleidį. O tačiau ir šiuos gražius momentus stebėdamas žmogus jau nuo labai seniai pagalvoja apie savo pradžią ir pabaigą. Kai žmonės valandas žymėjo vadinamu saulės laikrodžiu, tai kur tokių laikrodžių yra užsilikę, kaip pvz., Pažaislio bažnyčios bokšte, ten po tuo laikrodžiu sienoje galima išskaityti tokį įrašą: Cadente sole memento occasus tui — nusileidžiant saulei prisiminki ir savo nusileidimą. Žmogaus žemiško gyvenimo užbaiga yra natūralus įvykis. Jeigu kuriam nors žmogui būtų padaryta išimtis, tai visi laikytų nepaprastu stebuklu. Tokio stebuklo žmonijos istorija nežino. Tiesa, kad žmogaus žemiško gyvenimo užbaiga būtų kitokia, nors nežinome kokia, jeigu žmogus nebūtų nusidėjęs. Vis tiek tačiau ir tokiu atveju žmogaus žemiškas gyvenimas būtų buvęs laikinas. Jeigu taip, tai mirtis savyje nėra nė blogas, nė baisus dalykas. Žmogus nenori, net bijo mirti, apie mirtį yra susikūręs visokių gąsdinančių legendų, vaizduoja ją baidykle. Ši baimė nors dalinai yra paremta fiziologine- medžiagine patirtimi, matant kūno likimą po mirties. Tačiau, tokios baimės nebūtų, jeigu su kūno mirtimi baigtųsi žmogaus visa egzistencija.

Be apreiškimo pagalbos ne kiekvieno žmogaus protas supranta, kad dabartinis laikinasis gyvenimas yra duotas tuo tikslu, kad jo metu žmogus savo valia pasiruoštų vienokiai ar kitokiai amžinybei. Žmonės labai uoliai ruošiasi profesijoms, pašaukimams, kurie tesės vos nedaugelį metų. Tai nepeiktina. Tačiau kaip uoliai žmogus turėtų ruoštis mirčiai ir amžinybei. Kiekvienam žmogui yra būtina apie daug ką galvoti kiekvieną dieną ir visą gyvenimą. Tačiau taip pat būtina kiekvienam ir visokiais atvejais save vis paklausti, kaip tai patarnaus mano amžinybei. Žmogaus pašaukimas, luomas, profesija, pareigos, darbai, poilsis tiek išmintingai tvarkomi, kiek visur sąmoningi vadovauja mintis: o kaip tai mano amžinybei. Sunku žodžiais išreikšti, kokios reikšmės turi ši mintis geram mūsų pareigų atlikimui, atskirų darbų vykdymui, siekiant dorybių, vengiant klaidų. Nepatartina būti panašiu prancūzui kalbininkui Guillome Bud, kuris vieną kartą taip buvo įsigilinęs į kokį tai senovės graikų kalbos tekstą, kad įspėtas jog jo namas dega, atsakė, kad mano tvarka rūpinasi žmona.

Žvelgiant į žemiško gyvenimo užbaigą ne vienas klausia, kodėl Dievas nesuteikė žmogui nuo pat gyvenimo pradžios tos laimės — amžino gyvenimo, o tos amžinybės pradžioje įterpė gyvenimo tarpą besibaigiantį kūno mirtimi. Būtų negraži puikybė tartis, kad mes sugebame atsakyti visokius klausimus. Tačiau mąstyti, bandyti nėra blogas dalykas. Žmogus be savo pastangų ir nuopelnų pasiekęs amžinos laimės jos neįvertintų, jaustųsi joje esąs be savo apsisprendimo. Anot apreiškimo — Biblijos, taip įvyko su daugybe angelų, taip įvyko su pirmaisiais žmonėmis. Ir dabartinis žemiškas — laikinasis gyvenimas yra tokios didelės vertės, kad žmogui yra nelengva tai pilnai suvokti, gal pilnai tai suprasime tik amžinybėje, bet ar dabartinį gyvenimą visi žmonės labai vertina? Tiesa, kad neretas bijo jį baigti, bet kaip šiuo savo gyvenimu naudojasi? Ar visi pakankamai rimtai prisimena, kad kiekvieno pomirtinis likimas bus toks, kokio kuris užsitarnausime šiuo laikino gyvenimo tarpu — žemiškuoju gyvenimu. Po žemiško gyvenimo pasiektą laimę žmogus labiau įvertins, nes ji bus užsitarnauta. Laimės laipsnio ir kitokių jos skirtumų žmonės vieni kitiems nepavydės, nes tai bus kiekvieno asmeninių pastangų ir Dievo teisingumo liūdimas. Dera dažnai pagalvoti, koks vertingas Dievo tvarinys yra žmogus, jeigu Dievas leidžia jam laisvai pasirinkti ne tik žemiško gyvenimo kelią, bet net amžinąjį likimą. Nors žemiškas gyvenimas yra labai trumpas, tai kartu yra ir labai reikšmingas, kad ir už tokį gyvenimą, kokį žmonės laikytų pačiu skurdžiausiu, verta ir reikia jausti didžiausią dėkingumą. Ko bepasiektume mūsų žemiškame gyvenime, ką bepatirtume, tai nėra nieko, už ką galėtume ir turėtume būti dėkingesni, kaip už patį gyvenimą. Iš visko, ko sau trokštame, ko linkime vieni kitiems, daug kas neįvyks. Vienas dalykas tikrai įvyks — mirsime. Taigi, ką žemiško bepasiektume, viskas mums yra labai trumpo laiko ir menkos vertės, palyginus su tuo, ką rasime po mirties. Neretas dar gyvendamas, pats gal per daug rūpinasi savo mirusio kūno likimu, o gal dar daugiau tuo rūpinasi liekantieji gyvieji. Ne retam būtų naudinga prisiminti, kaip šiandien atrodo tie kūnai, kurie buvo palaidoti brangiuose, puošniuose karstuose. Metalo ar marmuro karstuose uždarytų žymių ir šventų asmenų kūnų po ilgesnio laiko rasti ir kaulai sutrupėję į gabalėlius. Tai prisimenant lengva suprasti, kaip logiškai elgiasi žydai ir daug kitų, nevartodami lavonui aprengti brangių rūbų, brangių papuošalų, brangių karstų, skiepų, mauzoliejų ar koplyčių lavonams laidoti. Tiesa, kad visi tie pavardintieji dalykai yra išraiška pagarbos mirusiam, bet daugiau tai iliuzija, kad visa tai gali būti pravartu mirusiam ar likusiems gyviesiems. Kitiems gero tiek paliksime, kiek iš mūsų gyvenimo ir palikimo jie galės pasimokyti ko nors gero.

O negalvoti apie neišvengiamą dalyką, kaip jį sutiksime, kaip priimsime, yra arba bailių arba nerūpestingų nuotaika. Rimtas žmogus nieko nepalieka aklam likimui. Ir tikinčiųjų tarpe yra tokių, kurie tikisi paskutinę gyvenimo valandą „pulti su ašaromis Dievui į kojas“ ir trumpu momentu išmelsti sau tai, ko kiti rūpestingai siekė per visą gyvenimą. Šv. Belarminas tokius įspėja, kurie raminasi pavyzdžiu išsigelbėjusio mirusio ant kryžiaus šalia Kristaus. Apie jo asmenį nieko nežinome. Anot Belarmino, labai galimas dalykas, kad tas asmuo ir pats įvykis yra klaidingai suprantamas. Galimas dalykas, kad jis tik per kokį nors nesusipratimą tapo nusikaltimo dalyviu, bet nebuvo ydų, nuodėmių vergas. Už tą mums nežinomą įvykį gal buvo pasmerktų ir daugiau, tik dviem teko mirti kartu su Jėzum. Jeigu anas žmogus visada būtų buvęs nedoras, tai nebūtų draudęs kito ten pat prikryžiuoto ir piktžodžiaujančio, o ir pats būtų netikėjęs, kad nekaltas Kristus eis į dangų ir ten galės jį užtarti. Judo išdaviko desperatiška užbaiga yra taip pat daug pasakanti pamoka tokiems, kurie gyvendami nepaiso kada ir kaip mirs. Posakis: Koks gyvenimas, tokia ir mirtis, nėra pamokslininkų sukurtas. Tai posakis sukurtas liaudies iš gyvenimo pavyzdžių.

Visi žinome, kad ir tikintys, pamaldūs žmonės mirti nenori. Kad pasitaiko išimčių, tai jos turi savo priežastis. Mirti nenori ne tik dėl to, kad nežino, kas laukia pomirtiniame gyvenime, bet ir dėl to, kad tvarkingas, su Dievu žemiškas gyvenimas neįkyri, nenusibosta, turi savo grožį ir malonumą, kurių nepatiria ir net nesupranta gyveną tik kūnui.

Pomirtinio gyvenimo prisiminimas yra gera priemonė pasiraginti į gerą, į tvarkingą gyvenimą. Kuris yra mirčiai tinkamai pasiruošęs, tas gyvena nuolatinėje ramybėje. Ir jauniems žmonėms mirties prisiminimas yra gera mokykla ir tvarkingos jaunystės ir gera apsauga nuo klaidų.

Šie dalykai yra bendri visiems laikams, visoms generacijoms, visokiems žmonėms. Nežinia, kaip ilgai tai truks, bet jau eilė metų, kai kalbama iki nuobodulio apie kartų, generacijų, tėvų ir vaikų skirtumus. Tų kalbų beklausydamas pagalvoji, kuo gi nuo mūsų skyrėsi mūsų tėvai ir kiti gyvenusieji prieš mus. Taip, yra skirtumų: mokyklinis išsilavinimas, technikos naujienos, šiokie tokie skirtumai pažiūrose į eilę neesminių dalykų. O kas yra bendro su anais prieš mus gyvenusiais, su mumis ir ateinančia karta? Gyvenimo pradžia, jo natūrali eiga, jo užbaiga, anų ir mūsų mentalitetas pagrindiniuose klausimuose, jų ir mūsų didžiosios aspiracijos. Bekalbėdami apie kartų ir generacijų skirtumus dažnai užsimirštame, kad iš tėvo ar motinos, kartais net iš senelių esame savyje nukopijavę jų ne tik veido bruožus, bet daug ir kitų fizinių savybių. Daug būdo savybių, mentaliteto, ne retai net gestus ir balso intonacijas žmonės yra paveldėję taip, tarsi nukopijavę iš savo tėvų. Kad ne visada, tai ir ne retai yra tarp tėvų ir vaikų įvairių skirtumų, tačiau tokių skirtumų yra ne tik tarpe skirtingų generacijų, o net tos pačios šeimos brolių, seserų, net tarpe dvynukų. Palyginus su tuo, kas skirtingoms generacijoms yra bendro, jų skirtumai yra tiek menki, kad juos dramatizuoti, užmirštant bendrus dalykus, yra net nerimta. Keli metai prabėgs kaip akimirka ir šiandieninis jaunimas ne tik nejus, bet net nenorės prisipažinti, kad jų jaunystė jau praėjo, daugeliu atžvilgiu bus nelengva įžiūrėti skirtumą tarp tėvų bei motinų ir jų vaikų. O dar netrukus daugeliui jų ne protas, ne savijauta, bet gimimo metrikai primins, kad jau laikas pasirinkti kapui vietą. Nereto žmogaus net paskutinė svajonė yra būti palaidotu tame pačiame kape, kur yra palaidoti jo tėvai. Tiek lieka iš generacijų mentaliteto, intelektualinio išsilavinimo ir kitokių mūsų skirtumų. Šiandien gailisi ne vienas iš subrendusių, rytoj gailėsis šiandieninis jaunimas, kad per garsiai ir per daug kalbėjo apie nereikšmingus skirtumus, o per mažai galvojo ir kalbėjo apie tai, ką vertėjo pasisavinti iš tėvų ir kitų jų bendralaikių žmonių. Jeigu būtum daugiau pasisavinę, turėtume daugiau ką palikti tiems, kurie gyvens po mūsų.

Grįžkime tačiau prie minties apie mirtį. Tikintieji mirti nebijo, bet mirties ir neieško. Ji pati ateis. Tiesa, kad dėl fizinių negalių ir tikintis asmuo gali patirti depresijos kančių, bet tai nėra normali žmogaus savijauta. Kaip net šventi asmenys nesidžiaugia, kad reikia baigti šį gyvenimą, ypatingai kai tai įvyksta peranksti ir kaip žmogus pajunta savo asmens dvilypumą, tebus leista paminėti tai skaitantiems gal nežinomą asmenį, kaip pavyzdį tikinčio žmogaus savijautos ir nuotaikų baigiant žemišką gyvenimą, iškeliaujant amžinybėn. 1972 m. mirė perjauna Amerikoje gimusi lietuvaitė, vienuolė Kazimierietė Francina Verpaitė, talentinga mokytoja, mokiusi daugiausia lietuvių parapijų mokyklose, atžymėta už paruoštą pradžios mokykloms vadovėlį. Pavyzdingai pasišventusi savo pareigoms, vienuoliška beturtė, siekianti vis gilesnio dvasinio gyvenimo, bet mylinti ir šį laikiną gyvenimą, pasaulio grožį ir ypatingai savo jaunus mokinukus, jauna susirgo kanceriu (vėžiu). Kad pratęsus gyvenimą, prisiėmė visokią, net ir nemaloniausią medicinišką pagalbą, kartojamas operaciją, vis grįždama į darbą ir vėl į ligoninę. Galutinai beviltiškoje stadijoje iš ligoninės buvo išsiųsta į Vienuolijos Motinišką namą kiek vėliau paminėsiu jos įdomius išgyvenimus prieš mirtį, o čia tik apie savijautą gyvenimui ir mirčiai. Jausdama, kad jau baigiasi jėgos, jas sukaupusi parašė ir paliko savo draugėm vienuolėm sekantį laiškutį: Man tenka jau iškeliauti. Atsisveikinkite mane, mano Seselės. Aš lenkiuosi jums visoms ir iškeliauju. Štai, atiduodu mano kambarėlio raktą ir atsisakau į tą kambarį visų teisių. Iš jūsų prašau tik paskutinio švelnaus žodžio. Ilgai kartu gyvenome, iš jūsų aš gavau daugiau, negu sugebėjau jums duoti. Mano dienos jau baigėsi, mano kambarėlyje švietęs žiburėlis jau užgeso, jau gautas įsakymas ir aš pasiruošusi iškeliauti.

Netrukus paminėsiu jos ne tik tikėjimą, bet labai ryškų išgyvenimą, kad ji nemiršta kartu su kūnu, vis tiek, tačiau nejautė jokio džiaugsmo, entuziazmo, kad reikia mirti. Prasmingi yra šv. Filipo Neri, (16 šimt., Oratorionų vienuolijos įsteigėjas), skirti jaunuoliams žodžiai: Laimingas jaunuolis, kuriam Dievas duoda laiko daryti gera. O daryti gera reikia skubėti, nes artėti prie mirties niekad nesustojame. Kodėl Filipas Neri apeliuoja į jaunimą? Todėl, kad senatvės sulaukia tik nedaugelis žmonių, o jos sulaukusieji neretas tampa ir fiziniai ir psichologiniai jau ne gerų darbų vykdytojai, o būna reikalingi kitų pagalbos. Ne visi iš jų sugeba net melstis — sąmoningai paaukoti Dievui savo nors negalią. Kokia pavojinga mūsų laiko nuotaika, kad daugelis jaunų žmonių laukia, net reikalauja, kad tik kiti duotų jiems savo laiką, energiją, medžiaginius išteklius, bet nepagalvoja, ką gero jie patys daro nors patys sau. Ne retas taip pasibaisėtinai yra užmiršę savo sielos reikalus, tarsi sielos jie visai neturėtų, ar kad kūnas būtų daug svarbesnis už sielą, už protą ir kitas žmogaus esmines galias ir savybes.

Žmogaus dvilypė prigimtims — dvasia ir kūnas.

Žmonės daug kalba apie įvairius skirtumus žmonių giminėje: rasių, kultūrų, generacijų ir kitokius. Apie vieną skirtumą galvojama ir kalbama per mažai. Tai apie skirtumą tarpe žmogaus kūno ir jo dvasinės būtybės, arba kitais žodžiais — tarpe jo paties ir jo kūno. Iki šiol dar niekas — nė filosofai, nė eksperimentiniai mokslai nesuprato ir nepasakė kas yra gyvybė, protas, valia, aspiracijos. Praktiškieji mokslai iki šiol nesuprato ir nepasakė, kas įvyksta su gyvybe, protu, valia, kai jų kūne jau nebelieka, kai kūnas miršta. Labai bendrais žodžiais užsimenama apie tai Šventajame Rašte, bet praeis dar daug laiko, kol į tą klausimą visiškai aiškiai atsakys žmogaus protas. Iki šiol tiek galima pasakyti, kad gyvybė, protas, valia ir viskas kas iš jų seka; žmogaus aspiracijos, įvairūs vidiniai, kaip sakoma, dvasiniai išgyvenimai nėra nė medžiaga, nė iš medžiagos, o tik yra kartu su medžiaginiu kūnu, arba kūne. Tos galios yra arba kiekviena atskira, savistovė, arba yra kokios kitos būtybės esančios kūne. Tai, ką vadiname mirtimi, yra tų būtybių ar būtybės atsiskyrimas iš kūno. Kūnas palaidojamas, o antrosios būtybės likimas kūno jausmais nesugaunamas. Visą savo gyvenimą žmogus taip silpnai jaučia savo kūno nuolatinį kitimą, kad jam atrodo, būk jis pats ir jo kūnas tai yra vienas ir tas pats. Žmogui gyvenant jo kūno fizinis sąstatas — elementai visiškai pasikeičia daug kartų, bet žmogus tai jaučia taip silpnai, kad neretas to net nežino. Kurie tai žino, žino ne tiek iš savo savijautos, bet iš mokslinių tyrimų davinių. Kad per mirtį ir po mirties kūnas nepavirsta į nieką, visiškai neišnyksta, bet jo medžiaginiai elementai visada pasilieka, tai yra aišku. Žmogus todėl pagrįstai klausia, kodėl iš žmgaus visos būtybės turėtų išlikti tik pati menkiausia — medžiaginė dalis, o turėtų išnykti tai, kas yra svarbiausio — protas, valia, aspiracija. Ne vien iš apreiškimo, bet ir iš šio samprotavimo žmonių protai pasidarė pomirtinio gyvenimo išvadą. Tą gyvenimą vieni vaizdavosi vienaip, kiti kitaip. Šį žmogaus samprotavimą patvirtina ir Dievo duotas apreiškimas. Tiesa, kad apreiškimas nepasako smulkmenų apie žmogaus pomirtinį gyvenimą, o tik patvirtina tai, ką sako ir žmogaus protas, kad žmogaus kūnas — tai ne visas žmogus ir kad su kūno gyvybe nesibaigia žmogaus gyvenimas. Žmogaus asmenybės dvilypumu — kūnu ir dvasia iki šiol per mažai domėtasi. Palyginamai neseniai šiais klausimais susidomėjo ir pasauliečiai psichologai bei medikai. Vis daugiau skiriama dėmesio mirštančių savijautai ir patirčiai, ypatingai tokių asmenų, kurie bemirštą ir mediciniškų priemonių pagalba buvo nors laikinai atgaivinti. Tokių žinių buvo ir iš seniau, bet jomis mažai domėtasi. Jau septintame mūsų eros šimtmetyje Siono vienuolyno abatas Jonas Klimakas savo užrašuose pasakoja iš savo vienuolyno, kad ten gyvenęs kiek apsileidęs atsiskyrėlis vienuolis, kuris susirgęs ir miręs, ar tik nualpęs, bet po kiek laiko atsigavęs. Sustiprėjęs prašė savo bendro gyvenimo brolius vienuolius juomi nesirūpinti, gyvenęs tik duona ir vandeniu. Taip išgyvenęs dar 12 metų ir vėl susirgęs leido kitiems vienuoliams įeiti į jo celę ir jam padėti. Prašomas pasakyti kokią nors pamokančią mintį, tiek pasakęs: Kas patyrė, ką reiškia mirti, tas nenorės niekad nusidėti. Nereikia manyti, kad šis Jono Klimako pasakojimas būtų pramanytas, nes tai parašyta dar gyvenant vienuoliams, kurie buvo liudininkai aprašomo įvykio. Tačiau tai tolimos praeities ir gan bendras pasakojimas. Kas tais klausimais domisi, gali pasiskaityti šio laiko pasauliečių-katalikų ir nekatalikų gydytojų ir psichologų aprašytus mirštančiųjų išgyvenimus: Raymond Moody, M.D., Maurice Rawling, M. D. Panašių pasipaskaojimų, kaip aprašomi pas šiuos paminėtus gydytojus, ką jaučia mirštantis žmogus, yra tekę ir man girdėti iš dviejų tokių asmenų, kurių širdis buvo sustojusi veikti bent kelioliką minučių ir kurie buvo atgaivinti.

Jeigu žmogus būtų tik kūnas, tai būtų logiška kiekvienam rūpintis tik savo kūnu. Rūpintis kokia siela — nebuvėle, rūpintis kitais žmonėmis būtų nelogiška ir tokių rūpesčių pasėkos turėtų būti absurdiškos. Yra tačiau priešingai. Kiti gyviai vienas kitu rūpinasi tik tiek, kol savo vaikus paaugina iki to, kad tie jau gali kaip nors patys egzistuoti. Toliau juos ne tik apleidžia, bet net varo nuo savęs. Kad kai kurie gyvena kaimenėmis ar būriais, tai vieni kitais nesirūpina, ar visi yra sotūs, visiškai apleidžia susirgusius, jeigu kuris gyvulys ar paukštis dėl kokis nors priežasties lieka peranksti be tėvų globos, tai kiti, kad ir kraujo giminės tokiu nesirūpina. Jeigu žmogus turėtų tik kūną, tai visas žmonių rūpestis svetimais našlaičiais, ligoniais, seneliais, vargšais būtų visiškai nelogiškas. Tačiau, ar daug reikia aiškinti, į ką pavirstų žmonijos gyvenimas, jeigu kiekvienas rūpintųsi tik savimi ir tik savais kūdikiais tol, kol tie negali gyventi be motinos pieno; jeigu vieni kitų ir svetimi svetimų nemokytų, neauklėtų, vieni kitiems nepadėtų, nesirūpintų tvarka ir reikalais liečiančiai visus žmones.

Žmogus savo viduje jaučiasi tokiu, kad savo kūno menkavertiškumo nejaučia net ir tada, kai kitų akimis jis yra jau tikrai susidėvėjęs ir suvytęs. Žmogus jaučiasi visada tas pats ir toks, kad nepagalvoja, kiek kartų jo kūno elementai jau visiškai pasikeitė. Ateina žmogui tačiau ir toks laikas, kada jis aiškiai pajunta ir supranta, kad jis ir jo kūnas yra dvi visiškai skirtingos būtybės. Ne vieną kartą girdėjau pasisakymų kaip šiuodu, kuriuos čia paminėsiu. Minėjau vienuolę Kazimierietę Farnciną Verpaitę. Dar keliolika dienų prieš mirtį jos kūnas buvo tiek nusilpęs, kad valios jau neklausė. Ji ne kartą pasisakė, kad ji ne tik supranta, bet jaučia, kad ji ir kūnas yra dvi skirtingos būtybės. Visais atžvilgiais — protu, valia, aspiracijomis ji jaučiasi pilniausias žmogus, ne tik pasiryžusi, bet norinti gyventi ir veikti, kaip veikė būdama sveika. Kūnas tačiau jos visai nepaisė, nejudėjo, pamažu pradėjo nejausti. Ilgiausiai išsilaikė regėjimas ir girdėjimas, bet pamažu ir tie silpo. Kai jau negalėjo nė kalbėti, akimis išreikšdavo savo sąmoningumą. Ji ne kartą yra ištarusi tą žodį, kad kūnas ir ji, tai ne tas pats, kūnas jai tapo tik vienu iš jai priklausiusių daiktų.

Visiškai panašią patirtį yra pareiškusi, ir tai ne vieną kartą, kita jauna mergelė Rita Spingytė, mokytoja su magistrės (Master) laipsniu, mirusi 1973 m. liepos 16 d., bene 26 metų amžiaus. Ją taip pat kankino kancerio (vėžys) liga. Jau beviltiškoje ligos stadijoje ilgesnį laiką ją beveik kasdien atlankydavau ir esame apie daug ką pasikalbėję. Buvo ne tik religinga, bet ir pamaldi. Buvo susižiedavusi ir vestuvės turėjo įvykti maždaug apie tą laiką kada jinai mirė. Ji jau žinojo, kad už kelių savaičių ar anksčiau mirs, tad mudviejų kalbos būdavo apie žmogų. Skausmus mažinančių medikamentų imdavo tik tiek, kad neapsvaigintų protavimo. Jau keliolika dienų prieš mirtį jinai jautė, kad ji ir jos kūnas yra dvi skirtingos būtybės. Jos dvasinė ir fizinė savijauta buvo visiškai skirtinga. Dvasiniai ji jautėsi pilniausias jaunas asmuo, su visais jaunystės dvasiniais polėkiais, aspiracijomis, net naujais pasiryžimais, nors kūnas buvo jau tiek nusilpęs, kad valios įsakymai jau nepajėgdavo jo vienaip ar kitaip pajudinti. Kai kūnas jau visai sunyko, sudžiūvo, pakeitė net spalvą, tapo bejausmis, kai organizmas jau neklausė valios įsakymo nuryti net lašą vandens, jau sunkiai kalbėjo, ir tada jis sakėsi, kad jos protas, valia, visa dvasinė savijauta buvo kaip sveikiausiomis dienomis. Jeigu kūnas būtų klausęs, ji čia pat būtų džiaugdamosi grįžusi į darbą mokykloje. Paskutines kelias dienas jau nepajėgė kalbėti, į klausimus atsakinėdavo akimis. Iš dviejų asmenų, kurie buvo atgaivinti, esu pats girdėjęs, kaip jautėsi išėję iš kūno, kaip viską matė kas buvo daroma su jų kūnu, kaip gavo įsakymą ne žodžiu, bet valiai, grįžti atgal į kūną. Šia proga verta pastebėti, kad gyvieji klystame sakydami, kad kuris nors nusilpęs ar mirštąs asmuo esąs jau be sąmonės. Jo tik kūnas jau neklauso valios įsakymų, tačiau tai nėra ženklas, kad jis jau neturi sąmonės. Daugybė atvejų patirties su žmonėmis patvirtina, kad asmuo laikomas jau neturinčiu sąmonės, turi normaliausią sąmonę ir atsigavęs papasakoja ką kiti aplink jį buvusieji kalbėjo ir veikė.

Mūsų tolesnis likimas.

Kaip minėta, kūnas niekad nepavirsta į nieką, o po mirties tik pabyra kūno sudėtiniai elementai. Evangelijose skaitome eilę atvejų, kaip Kristus prikėlė gyventi jau prieš kelias dienas mirusį (pvz., Jn. 11, 39). Gražinti sielai jos turėtą kūną ar po kelių dienų, ar po tūkstančių metų, yra tas pats. Kaip nėra sunku Dievui sutverti ką nors iš nieko, leisti gyventi, vystytis, augti, keistis dar taip neseniai nebuvusiam kūnui, taip jam nesunku prikelti gyvenimui mirusį kūną. Laiko matavimas, skaičiavimas yra žmogaus susikurta sąvoka iš matomų daiktų judėjimo. Amžinybė nematuojama nė metų, nė dienų skaičiumi.

Svarstant apreiškimą ir žmonių tradicinį tikėjimą į pomirtinį gyvenimą prisimena prancūzo matematiko Henri Poincarė (1854—1912) posakis apie erdvių tyrinėjimą. Anot jo, jeigu žemė būtų visada apsupta nepermatomu rūku ar debesimis, pro kuriuos nebūtų galima įžiūrėti erdvėse nė saulės, nė kitų žvaigždžių, tai nežinia, ar dabartinis astronomijos mokslas, ar kuris nors vienas asmuo būtų pradėjęs tyrinėti erdves. Henri Poincarė mintį galima praplėsti. Jeigu žemė būtų apgaubta rūkais ar debesimis, kad žmogus nematytų nieko, kas yra erdvėse, tai ar daug atsirastų tokių, kurie tikėtų Biblijos pasakojimams, kad yra ne tik žemė, bet erdvėse yra saulė ir kitos žvaigždės. Žmogus gal nebūtų niekad kėsinęsis iškilti virš tų rūkų, nežinodamas kaip toli jie siekia, ar iškilęs pataikytų sugrįžti atgal į žemę. O gal būtų kėsinęsi tie, kurie būtų tikėję Biblijos pasakojimui, kad yra ne vien žemė, ir būtų norėję tai pamatyti. Erdvių tyrinėjimas prasidėjo susidomėjimu matomomis žvaigždėmis.

Žmonių moksliniai eksperimentai dar nesusekė, kas yra kitoje pusėje mirties uždangos. Žmogaus mokslas dar tik tiek pasako, kada žmogaus kūnas dar gyvas ir kada yra jau miręs. Toliau kalba tik Apreiškimas ir tikėjimas, ką vis daugiau patvirtina pasekama mirštančių patirtis. Kadangi šių šaltinių ir žinių negalima patikrinti žmonių laboratorijų eksperimentais, tai pomirtiniu gyvenimu ne visi tikri ir pagal tai ne visi žmonės vienodai supranta gyvenimo prasmę. Netikintieji siūlo išgyventi „rojų žemėje“. Tikintieji siūlo žemišku gyvenimu ruoštis amžinajam gyvenimui. Tačiau iki šiol yra dar ne daug sėkmingų „receptų“, kaip sukurti „rojų žemėje“. Porevoliucinėse Prancūzijos nuotaikose, panašiai kaip šiandien ateistų komunistų valdomuose kraštuose, vyko intensyvi ateistinė propaganda. Millan miestelio aikštėje tūlas Sebastian Faure aiškino klausytojams, kad nesą pomirtinio gyvenimo, kad rojų reikia susikurti žemėje. Viena moteris atsiliepė: Aš praradau vienintelį sūnų. Apie kokį rojų žemėje, Tamsta, gali man kalbėti, jeigu prarasčiau viltį jį vėl surasti kitame gyvenime? Niekas nesugebės išskaičiuoti visų priežasčių, kurios neleidžia žmogui žemėje jaustis rojuje. Šv. Augustinui mirtis yra žmogaus draugė, atverianti duris, kad galėtum pasiekti, tą, kurį mylėjome gyvendami žemėje. Kardinolas Karolis Borromeo pakvietė menininką, kad šis nupieštų mirtį jo rezidencijos salėje. Menininkas nupiešė tradiciniai vaizduojamą mirtį — giltinę su dalgiu rankoje. Kardinolas tai pamatęs papeikė menininką už nesugebėjimą ir pasenusią vaizduotę. Liepė nupiešti mirtį patrauklioje išvaizdoje, auksiniu raktu atidarančią duris į šviesią amžinybę.

Tvarkydami laikiną gyvenimą, sekdami Apreiškimo pamokymais, neapsigauname. Neapsigauname pagal tuos pamokymus ruošdamiesi pomirtiniam gyvenimui. Daugelis patyrėme šios žemės grožio, žmogaus tvarkingo gyvenimo grožio ir malonumo. Kaip jaučiasi tie, kurie gyvena tais dėsniais, kokius yra davęs Kristus ir ką bendrai vadiname Apreiškimu, ypatingai tie, kurie jaučiasi esą arčiau su Dievu, to nepatyręs asmuo visiškai nesupranta. Vertas visų dėmesio faktas, kad tiems tūkstančiams jaunų žmonių, kurie pasirinko tai, ką vadiname dvasiniu pašaukimu, arba, kaip sakoma, pasitraukė iš pasaulio, į pasaulio gyvenimą jiems yra atviros visos durys, visi keliai. O tačiau tai jų nesugundo grįžti atgal į tą pasaulinį gyvenimą, iš kurio jie laisvai pasitraukė ir laisvai gali sugrįžti.

Mokėti pačiam ir padėti kitiems laimingai numirti, yra daugiau už visokį mokslą, visokią kultūrą, už visokią medžiaginę labdarą. Manyti ar kalbėti, kad negalima faktais įrodyti absoliučiu tikrumu, kad yra pomirtinis amžinas gyvenimas, nebūtų visai teisinga, nes yra ne tik Apreiškimas, bet daug ir žmogiškų racijų, daug net liudimų, kad yra pomirtinis gyvenimas. Tiesa, kad tie liudymai nėra kasdieniniai, ne visi jų patyrė, bet jeigu tikėtum tik tuo ar tam, ką esame patys asmeniniai patyrę, tai gyvenime ne tik kad neišvengtume daugelio nelaimių, bet gal nedaug žmonių sulauktų užaugusio, subrendusio amžiaus. Paėmus kartu Apreiškimą, proto logiką, mirštančių, o ypatingai atgaivintų žmonių išgyvenimus ir budimus, nė vienas žmogus negali sakyti, esąs tikras, kad nėra pomirtinio gyvenimo. Apreiškimas sako, kad palaimintųjų gyvenimas amžinybėje yra gražesnis už visokį žemiško gyvenimo grožį. Kiekvieno jis bus toks, kokio kuris užsitarnaus šiuo laikinu gyvenimu. Anot šv. Augustino, baisi yra ne mirtis, bet nuodėmė. Kurie savo sąžinėje gali tikėtis laimingo pomirtinio gyvenimo, tie mirti nebijo.

Ne vienas ir iš tikinčiųjų raminasi nerimta iliuzija, kad „dar yra laiko“. Ar vieni metai yra ilgas ar trumpas laikas? Jeigu žmogui būtų skirta gyventi 100 metų, tai ir tuo atveju vieni metai būtų jau žymi gyvenimo dalis. Tačiau, kiek tokių ilgamečių yra? O ir iš šimto metų atskaitykime vaikystę ir brendimo laiką iki protingai darbingo laiko, senatvės nedarbingus metus ir tas 100 metų gera dalimi sumažėja. Taigi, vieni metai yra žymi sąmoningo amžiaus dalis. Kuris nori savo gyvenimu pasiekti ko nors konkretaus, kiekvienas žino, kad negalima laiko eikvoti veltui. Kas nori ką nors gero duoti žmonijai, išmintingas žmogus neatidėlioja „rytojaus dienai“ ir nesako: O, kad kas nors padarytų tai ar tai. Amžinybės žodis ne vienam skamba banaliai, nes dažnai girdimas ir žmonės apie jį mažai mąsto. Šis žodis reiškia, kad žemėje esame tik trumpo laiko keleiviai link tikro pastovaus gyvenimo. Žmogus natūraliai jaučia žemiško gyvenimo ribotumą ir todėl savo kūno laikina gyvybę sutinka aukoti už daug ką. Neretas kokiu nors gyvenimo klausimu, ar net dienos reikalu persiima taip, kad naktį nemiega, susirūpinęs, susijaudinęs net verkia. Ar daug yra tokių, kurie būtų bent vieną naktį nemiegoję iš susirūpinimo savo amžinybe? Gal todėl, kad kiekvienas žino, kad ji pati ateis. Kiekvienam skirta mirti... bet paskui — teismas (Žyd. 9, 27). Visi mūsų žemiški rūpesčiai palyginti su šiuo faktu yra tiek verti, kiek jie yra pasiruošimas tam momentui.

 

TURINYS

Įžangos žodis ........................................... 5
Žmogus ir jo vertė ...................................... 9
Žmogaus misija ......................................... 17
Žmogaus laisvė ......................................... 23
Žmogus ir religija arba religingumas ir bereligingumas . 39
Žmogus ir dorovė ....................................... 45
Krikščionybė ir mes joje ............................... 52
Pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios misijoje ............. 62
   Iš kur ir kas yra Bažnyčios misija .................. 63
   Krikščionio uždavinys savoje generacijoje ........... 65
   Pasauliečių apaštalavimas dabartiniu metu ........... 72
   Santykis tarpe Pasauliečių Apaštalavimo ir
   Katalikų Akcijos .................................... 74

   Kas dalyvauja Pasauliečių Apaštalavime .............. 75
   Pasauliečių Apaštalavimas ir Bažnyčios hierarchija .. 76
   Pasauliečių atsakomybė .............................. 79
   Pasauliečių paruošimas apaštalavimui ir
   apaštalavimo vykdymas ............................... 80

Kai kurie reiškiniai mūsų laiko Katalikų
   Bažnyčioje, ko bijoti ir ko nebijoti ................ 84

   Kai kas apie Olandiją ............................... 86
   Mūsų laiko kai kurių asmenų klaidingas pretenzingumas 88
   Kunigų ir vienuolių laikysena ....................... 90
   Chemikalų problema .................................. 92
Žodis apie jaunystę ................................... 100
Žmogus ir jo tauta .................................... 112
Religjos vieta valstybėje ............................. 141
   Kova prieš religiją propagandos būdu ............... 142
   Jeigu valstybė religijos atžvilgiu laikytųsi
   indiferentiškai .................................... 143

   Valstybė religijos atžvilgiu turėtų būti
   teigiamai nusiteikusi .............................. 144

   Ar valstybė gali kada nors įsikišti į
   religinę-moralinę sritį ............................ 145

   Ar dera, kad valstybė kurią nors religiją
   deklaruotų valstybine .............................. 146

   Ar valstybė turi pareigos medžiaginiai remti
   konfesinius reikalus ............................... 147

Valstybės ir Bažnyčios santykių klausimas ............. 148
   Valstybę ir Bažnyčią vieną nuo kitos atskirti ...... 154
   Kaip laikytis katalikams Valstybės ir
   Bažnyčios atskyrimo atveju ......................... 164

   Valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas ........... 165
   Pagrindiniai krikščioniškieji dėsniai asmens
   ir valstybės santykiuose ........................... 171

   Krikščioniškoji pažiūra nuosavybės
   vartojimo ir jos tvarkymo klausimais ............... 179

Valstybės santvarka ir Demokratija .................... 187
   Ar kiekviena tauta gali demokratiškai tvarkytis .... 210
   Ar visokia demokratija yra vienoda kas
   vadinama demokratija ............................... 216

   Komunistų skelbiama demokratija .................... 217
   Socialinė demokratija .............................. 222
   Liberalistinė demokratija .......................... 229
   Bepasaulėžiūrinė demokratija ....................... 234
   Teistinės nekrikščioniškos demokratijos ............ 249
   Krikščioniškoji demokratija ........................ 251
   Krikščioniškosios demokratijos žodžio įvairi prasmė  255
   Krikščioniškosios demokratijos santykis
   su religija ir su Bažnyčios autoritetu ............. 260

   Sąmoningas krikščionis ir demokratija .............. 264
   Pavojai demokratijai ............................... 271
   Lietuvių tauta ir krikščioniškoji demokratija ...... 275
   Laiko nuotaikos .................................... 279
   Demokratija ir Lietuvių tauta ...................... 283
   Krikščioniškos Demokratijos Lietuvoje
   padarytos klaidos .................................. 285

   Užbaiga ............................................ 293
Paskutinis klausimas .................................. 297
   Žmogaus dvilypė prigimtis — dvasia ir kūnas ........ 306
      Mūsų tolesnis likimas ........................... 312
  

Design by Joomla